Donna Woolfolk Cross

POPIEŽĖ
JOANA
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė

Alma littera
2010
 Versta iš: Donna Woolfolk Cross
POPE JOAN, Crown Publishers, Inc.,
New York, 1996

Antras leidimas

ISBN 978-9955-38-793-0

© 1996 by Donna Woolfolk Cross

© Vertimas į lietuvių kalbą, Julija Lapienytė, 2002
© Constantin Film Verleih GmbH / Mathias Bothor
Johanna Wokalek is Pope Joan. Still #20-49
© Leidykla „Alma littera“, 2009

Iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė

Redagavo Ilona Čiužauskaitė, Dainius Račiūnas
Korektorės Gražina Stankevičienė, Ramutė Prapiestienė
Viršelio adaptavimas Judita Židžiūnienė
Maketavo Valdas Bautrėnas
Savo tėvui Williamui Woolfolkui
daugiau nėra ko pridurti
 Prologas
Tai nutiko mūsų Viešpaties Dievo aštuoni šimtai keturioliktų metų vintarmanoto
– viduržiemio mėnesio – dvidešimt aštuntą dieną – nuožmiausią žmonių atminty
žiemą.
Hrotrūda, Ingelheimo kaimo pribuvėja, sunkiai klampojo per sniegą
kanauninko1 grubenhaus link. Medžiais nušvilpė vėjo gūsis, ir ledinės adatos
susmigo į kūną pro iškedėjusių vilnonių drapanų skyles bei lopus. Miško takas
buvo smarkiai užpustytas – sulig kiekvienu žingsniu ji smuko iki kelių. Antakiai ir
blakstienos aplipo sniegu – vis braukė jį nuo veido, kad įžiūrėtų kelią. Nuo šalčio
gėlė rankas ir kojas, apmuturiuotas drobiniais skudurais.
Kažkas sujuodavo ant tako. Nustipusi varna. Net tos ištvermingos maitėdos
krito tą žiemą iš bado, nes nepajėgė įkirsti sušalusios į akmenį dvėselienos.
Hrotrūda suvirpėjo ir paspartino žingsnį.
Gudrūną, kanauninko moterį, surėmė skausmai visu mėnesiu anksčiau, negu
buvo tikėtasi. „Nieko sau laikas vaikui gimti, – karčiai galvojo Hrotrūda. – Per tą
mėnesį priėmiau penkis kūdikius, ir nė vienas neišgyveno ilgiau kaip savaitę.“
Vėjo nešamas sniego gniutulas apakino Hrotrūdą, ir nežymus takas dingo iš
akių. Širdį pervėrė baimė. Ne vienas kaimo gyventojas gavo galą sukdamas
ratus apie savo trobą. Ji prisivertė ramiai pastovėti, kol sniegas, verpetuodamas
aplink, siekė paversti ją balto gaivalo dalimi. Kai vėjas kiek aprimo, tako žymė
vos buvo matyti. Ji vėl ėmė judėti pirmyn. Nebejautė geliančių rankų ir kojų –
visiškai sustiro. Ji žinojo, kuo tai gali baigtis, bet iš anksto nereikia baimintis,
dabar svarbiausia nepamesti galvos.
Ir nevalia galvoti apie šaltį, geriau šiaip ką nors prisiminti.
Ji ėmė vaizduotis namus, kuriuose augo. Tai buvo casa2 su šešiais jų šeimai
skirtais derlingos žemės hektarais. Troba šilta, jauki, suręsta iš storų rąstų ir
daug gražesnė už kaimynų lūšnas, pastatytas iš medgalių ir apdrėbtas moliu.
Židinyje pleška ugnis, o dūmai vinguriuoja į aukštinį stoge. Hrotrūdos tėvas vilki
brangią ondatrų kailių liemenę ant plonos drobės bliaud, o juodi ilgi motinos
plaukai perrišti šilko kaspinu. Pati Hrotrūda turėjo dvi plačiomis rankovėmis
tunikas ir šiltą ploniausios vilnos skraistę. Ji dar ir dabar prisimena, kaip švelnus
audinys maloniai priglusdavo prie kūno.
Bet viskas greitai pasikeitė. Dvi sausringos vasaros ir nuožmi šalna sunaikino
derlių. Žmonės visur badavo. Sklido kalbos, kad Tiuringijoje valgoma žmogiena.
Hrotrūdos tėvas, išmintingai pardavinėdamas šeimos labą, dar kurį laiką
apsaugojo juos nuo bado. Kaip verkė Hrotrūda, kai iš jos paėmė vilnonę
skraistę. Atrodė, kad nieko blogesnio negalėjo būti. Tada jai buvo aštuoneri, ir ji
dar nesuvokė visų pasaulio baisybių ir žiaurumo.
Stengdamasi nugalėti galvos svaigulį, ji perklampojo dar vieną didžiulę pusnį.
Jau kelios dienos, kai kąsnio burnoj neturėjo. „Ai, jei viskas klostysis gerai,
atsigriebsiu šį vakarą. Jei įtiksiu kanauninkui, gal duos kiaulienos ir namo
parsinešti“, – toji mintis suteikė jai jėgų.
Hrotrūda pasiekė proskyną. Jau galėjo įžiūrėti priekyje dunksantį
grubenhaus. Medžių neužstotos pusnys atrodė dar didesnės, bet išvydusi, kad
išsigelbėjimas čia pat, plūkėsi per sniegą savo stipriomis šlaunimis ir rankomis
jau ramesne širdimi.
Sustojusi prie durų, šiek tiek jas pastūmėjo ir tuoj įėjo: buvo per daug šalta,
kad galėtum paisyti visokių mandagumų. Viduje tvyrojo tamsa, tad sumirksėjusi
stabtelėjo. Švietė tik židinio ugnis ir keletas šen bei ten išdėliotų rūkstančių
lajinių spingsulių, nes vienintelis trobos langas buvo užkaltas lentomis. Greitai
akys apsiprato, ir ji išvydo du susiglaudusius berniukus, sėdinčius prie židinio.
– Ar vaikas jau gimė? – paklausė Hrotrūda.
– Dar ne, – atsakė vyresnysis.
Hrotrūda sumurmėjo trumpą padėkos maldą šventajam Kozmui, pribuvėjų
patronui. Prisiminė, kad jai jau ne kartą buvo nusukę užmokestį ir nedavę net
denaro už klampojant patirtą vargą.
Priartėjusi prie ugniakuro, ji nusiplėšė nuo rankų ir kojų prišalusius skudurus
ir riktelėjo pamačiusi, kaip grėsmingai jos pamėlo ir pabalo. „Švenčiausioji Dievo
Motina, neleisk man jų nušalti!“ Kokia nauda kaimui iš luošos pribuvėjos? Juk
taip ir kurpius Elijas prarado kasdienę duoną. Kai jį, grįžtantį iš Mainco, užklupo
pūga, jam pajuodo pirštų galai ir po savaitės nukrito. Dabar, suvargęs ir
nudriskęs, jis sėdi prie bažnyčios durų prašydamas išmaldos ir gyvena iš kitų
malonės.
Niūriai purtydama galvą, Hrotrūda trynė ir gnaibė nejautrius rankų bei kojų
pirštus, o abu berniukai tylėdami žiūrėjo. Pažvelgusi į juos aprimo. „Gimdymas
bus lengvas, – tarė sau, stengdamasi atsikratyti minčių apie vargšą Eliją. –
Tuodu Gudrūna gana lengvai pagimdė.“ Vyresnysis, ko gero, jau bus šešių žiemų,
sveikas drūtas, guvių akių vaikas. Jaunesnysis, trejų metų papūstžandis
broliukas, lingavo tai pirmyn, tai atgal, niūromis čiulpdamas nykštį. Abu į tėvą –
tamsaus gymio. Nė vienas nepaveldėjo šviesių, auksinių motinos saksės plaukų.
Hrotrūda prisiminė, kaip kaimo vyrai išvertė akis pamatę Gudrūnos plaukus,
kai kanauninkas parsigabeno ją iš vienos misionieriškos savo kelionės po
Saksoniją. Iš pradžių visi stebėjosi, kad kanauninkas susirado moterį. Vieni sakė
jį nusižengus imperatoriaus išleistam įsakui, draudžiančiam dvasininkams vesti,
kiti tvirtino, kad taip negali būti, nes nevedusį vyrą apninkančios visokios piktos
pagundos ir nedorybės. Aure Stablo vienuoliai, piktinosi jie, savo
paleistuvystėmis ir girtuokliavimais užtraukią Bažnyčiai didžiulę nešlovę. O
kanauninkas, kiekvienas pasakys, žmogus darbštus ir ne girtuoklis.
Troboje buvo šilta. Didžiuliame židinyje pūpsojo storų beržinių ir ąžuolinių
pliauskų krūva. Dideli dūmų tumulai vingiavo į šiaudinio stogo aukštinį. Buvo
jauku. Sienos suręstos iš sunkių storų sienojų, plyšiai sandariai užtaisyti šiaudais
ir moliu, kad nesiskverbtų šaltis. Vienintelis langas užkaltas masyviomis
ąžuolinėmis lentomis – dar viena apsauga nuo nordostroni, nuožmių šiaurės rytų
žiemos vėjų. Gana didelė troba padalyta į tris dalis – vienoje pusėje miegojo
kanauninkas su žmona, antroje nuo šalčio glaudėsi gyvuliai, todėl Hrotrūda
girdėjo dešinėje juos brazdant ir šiūruojant kanopomis, trečioje darbavosi ir
valgė visa šeimyna, miegojo vaikai. Niekas Ingelheime neturėjo gražesnės
trobos, išskyrus vyskupą, jo namo pamatai buvo mūriniai.
Hrotrūdai ėmė dilgsėti ir tvinkčioti galūnės. Apžiūrėjo pirštus: nors dar
sustirę ir sugrubę, bet jau nebe tokie mėlyni – oda pradėjo atgauti sveiką
rausvumą. Su palengvėjimu atsidususi, nutarė atsidėkoti šventajam Kozmui ir ką
nors jam paaukoti. Dar kiek pasidžiaugusi ugnies šiluma, Hrotrūda drąsindama
patapšnojo berniukus ir nuskubėjo už pertvaros, kur, gimdymo skausmų
suremta, laukė moteriškė.
Gudrūna gulėjo nendrių guolyje, ant jo viršaus buvo pakreikta šviežių šiaudų.
Kanauninkas, tamsiaplaukis žmogus tankiais, užkritusiais antakiais, darančiais
veidą dar rūstesnį, sėdėjo atokiau. Linktelėjęs Hrotrūdai, jis sutelkė visą dėmesį
į didžiulę, medžiu aptaisytą knygą, laikomą ant kelių. Nors Hrotrūda ir buvo
mačiusi tą knygą keletą kartų, kai anksčiau čia lankėsi, ji vis tiek kėlė pribuvėjai
pagarbią baimę. Tai buvo Šventasis Raštas, vienintelė knyga, jos kada nors
matyta. Kaip ir kiti kaimiečiai, Hrotrūda nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet
žinojo, kad knyga – lobis, palyginti su kaimo visų metų pelnu, vertesnis daug
daugiau auksinių solidų. Kanauninkas ją atsivežė iš gimtosios Anglijos, kur
knygos nebuvo tokia retenybė kaip frankų žemėje.
Hrotrūda iš karto sumetė, kad Gudrūnos reikalai prasti. Kvėpavo
paviršutiniškai, pulsas mušė labai greitai, visas kūnas buvo išbrinkęs ir sutinęs.
Pribuvėja atpažino požymius. Nė minutės nebuvo galima delsti. Ji išsiėmė iš savo
maišelio balandžių mėšlo, rūpestingai rinkto rudenį. Sugrįžusi prie židinio, įmetė
jo į ugnį ir patenkinta stebėjo, kaip ėmė kilti tamsūs dūmai, iš trobos varydami
piktas dvasias.
Dabar reikia palengvinti Gudrūnai kančias, kad atsipalaiduotų ir galėtų
pagimdyti vaiką. Tai padarys drignės. Išsitraukusi žiupsnį mažų geltonų,
violetinėmis gyslelėmis išmargintų žiedelių, subėrė juos į molinę piestą ir
įgudusia ranka sutrynė į miltelius, vis raukydama nosį nuo sklindančio aitraus
kvapo. Supylusi juos į stipraus raudonojo vyno taurę, atnešė Gudrūnai išgerti.
– Ko jai duodi? – ūmai paklausė kanauninkas.
Hrotrūda krūptelėjo – beveik buvo pamiršusi jį čia esant.
– Ją išvargino sąrėmiai. Tai palengvins skausmus ir padės greičiau pagimdyti.
Kanauninkas susiraukė. Paėmė iš Hrotrūdos rankų drignes ir, apėjęs
pertvarą, išpylė vyną į ugnį; ten jis sušnypštęs išgaravo.
– Moterie, tai šventvagystė!
Hrotrūda įsiuto. Juk tiek vargo, kol surinko tokių vertingų vaistų žiupsnį. Ji
atsigręžė į kanauninką pasiruošusi išlieti visą savo tūžmastį, bet, išvydusi jo
rūstų žvilgsnį, prikando liežuvį.
– Čia parašyta, – jis pabrėžtinai pliaukštelėjo per knygą, – „gimdysi
sopuliuose“. Tokie vaistai nuodėmingi.
Hrotrūda pasipiktino. Ar jos vaistai nuodėmingi? Ar ji nesumeta devynių
„Tėve mūsų“, raudama kokią vaistingą šaknį? Kai pačiam kanauninkui duoda
drignių nuo dantų skausmo, tada gerai. Bet ji nesiginčys su juo. Juk jis įtakingas
žmogus. Vienas jo žodis apie „nuodėmingus vaistus“ kaipmat sužlugdytų
Hrotrūdą.
Sąrėmiams užėjus, Gudrūna vėl sudejavo. „Ką gi, – pamanė Hrotrūda, – jei
kanauninkas neleidžia duoti drignių, reikia ką kita pabandyti.“ Nuėjusi prie savo
maišo, ji išsitraukė ilgą drobulę, nurėžtą sulig tikru Jėzaus Kristaus ūgiu. Mikliai
įgudusiomis rankomis tvirtai apvyniojo ją Gudrūnai apie pilvą. Gudrūna dejavo
Hrotrūdos kilnojama, bet nieko nepadarysi. Paskui Hrotrūda išsiėmė iš maišo
mažutį ryšulėlį, rūpestingai suvyniotą į šilko skiautę, kad tik ko nors neatsitiktų
jos lobiui – per Kalėdas nudėto zuikio kulkšniakauliui. Išmeldė jį iš vieno
imperatoriaus medžiotojo praėjusią žiemą. Labai atsargiai nugremžusi tris
plonytes nuograndas, Hrotrūda įdėjo jas Gudrūnai į burną.
– Lėtai pakramtyk. – Hrotrūdai pamokius Gudrūną, toji silpnai linktelėjo.
Hrotrūda, įsitaisiusi atokiau, ėmė laukti. Akies krašteliu stebėjo kanauninką;
šis, gilindamasis į knygą, taip suraukė antakius, kad jie beveik susijungė virš
nosies.
Gudrūna sudejavusi pradėjo iš skausmo muistytis, bet kanauninkas net
nepažvelgė. „Šaltas jis žmogus, – ji pamanė, – bet, matyt, turi ugnies strėnose,
kitaip nebūtų ėmęs jos į žmonas.“
Kiek jau metų praėjo, kai kanauninkas parsigabeno tą saksų moterį –
dešimt... ar vienuolika žiemų? Frankų supratimu, ji jau nebejauna, turbūt
dvidešimt šešerių ar septynerių metų, bet labai graži su savo svetimgentiškais
šviesiai auksiniais ilgais plaukais ir žydromis akimis. Ji neteko visos savo šeimos
per Verdeno žudynes. Tą dieną tūkstančiai saksų pasirinko mirtį, o ne mūsų
Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą. „Suvis išprotėję tie barbarai, – galvojo
Hrotrūda. – Jau aš taip nedaryčiau.“ Ji būtų prisiekusi visa, ko tik būtų
pareikalavę, o jei barbarai dabar užplūstų frankų žemę, ji pripažintų ir pačius
keisčiausius bei baisiausius dievus, kokių tik jie panorėtų. Juk niekas dėl to
nepasikeistų. Juk niekas negali žinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje?
Išmintinga moteriškė moka, kai reikia, patylėti.
Ugnis kibirkščiavo, mirksėjo, nuodėguliai menkai ruseno. Hrotrūda, nuėjusi
prie malkų krūvos, sukrautos kampe, paėmė dvi didžiules beržines pliauskas ir
įmetė į židinį. Ji žvelgė, kaip jas, šnypščiančias, apglėbė ugnis, kaip jos
įsiliepsnojo ir ugnies liežuviai ėmė kilti aukštyn. Tada nuėjo pažiūrėti Gudrūnos.
Praėjo jau geras pusvalandis, kai Gudrūna gavo zuikio kaulo nuograndų, bet
jokių permainų nebuvo. Nedavė vaisių net tokie patikimi vaistai. Vis užeidavo
skausmai ir nė kiek nemažėjo. Gudrūna ėjo silpnyn.
Hrotrūda sunkiai atsiduso. Aišku, reikės griebtis rimtesnių priemonių.
Kai Hrotrūda pasakė, jog jai reikėsią pagalbos gimdymui prasidėjus,
kanauninkas pasišiaušė.
– Pasiųsk į kaimą moters, – burbtelėjo įsakmiai.
– Ai, pone, tai neįmanoma. Ką gi pasiųsi? – Hrotrūda iškalbingai pakėlė
rankas. – Aš pati negaliu eiti, nes turiu būti prie tavo žmonos. Vyresnysis
berniukas taip pat nenueis. Nors guvus iš pažiūros, bet tokiu oru gali pasiklysti.
Pati vos kelio nepamečiau.
Kanauninkas nuožmiai dėbtelėjo į ją iš po tamsių antakių.
– Gerai, – pasakė. – Tada pats eisiu.
Kai jis pakilo eiti, Hrotrūda nekantriai papurtė galvą.
– Nieko gero iš to neišeis. Kai grįši, gali būti per vėlu. Man reikia tavo
pagalbos, ir tuoj pat, jei nori, kad žmona ir kūdikis liktų gyvi.
– Mano pagalbos? Pribuvėja, ar išprotėjai? Tai, – pasidygėdamas mostelėjo į
guolį, – moterų darbas, nešvarus darbas. Ne, aš čia rankų nekišiu!
– Tada tavo žmona mirs.
– Tai Dievo valioje, o ne mano.
Hrotrūda gūžtelėjo.
– Man vis tiek. Bet tau bus nelengva be motinos auginti du vaikus.
Kanauninkas įbedė akis į Hrotrūdą.
– Kodėl turiu tavim tikėti? Anksčiau ji gimdė be jokio vargo. Aš už ją
meldžiuosi. Iš kur gali žinoti, kad ji mirs?
To tai jau per daug. Tegu ir kanauninkas, bet ji nepakęs, kad abejotų jos,
kaip pribuvėjos, išmanymu.
– Tai tu nedaug ką išmanai, – aštriai atrėžė. – Kalbi net nepažvelgęs į ją.
Nuėjęs pasižiūrėk, o tada pasakyk man, kad nemiršta.
Priėjęs prie guolio, kanauninkas įsmeigė akis į žmoną. Drėgni plaukai prilipę
prie blyškiai pageltusios odos, juodi ratilai apie įdubusias ir giliai įkritusias akis.
Jei ne ilgas trūksmingas iškvėpimas, galėtum sakyti, kad ji jau mirusi.
– Na, tai kaip? – mygo Hrotrūda.
Kanauninkas atsisuko į ją.
– Dėl Dievo, moterie! Kodėl neatsivedei padėjėjos?
– Pone, juk pats sakei, kad tavo žmona anksčiau gimdė be didelio vargo. Tai
kas galėjo pamanyti, kad šį kartą bus kitaip? Be to, kas būtų ėjęs tokiu oru?
Nupėdinęs prie židinio, kanauninkas ėmė nervingai žingsniuoti pirmyn atgal.
Galop sustojo.
– Tai ką turėčiau daryti?
Hrotrūda šyptelėjo.
– Nedaug ką, pone, nedaug ką. Pirmiausia padėk ją pakelti.
Stovėdami iš abiejų guolio pusių, jie suėmė Gudrūną už pažastų ir pakėlė.
Kūnas buvo sunkus, tačiau dviese vargais negalais ją pastatė, ir ji pasviro vyro
pusėn. Kanauninkas buvo tvirtesnis, negu manė Hrotrūda. Gerai, nes tuoj
prireiks daugiau jo jėgos.
– Turėsim nustumti kūdikį į vietą. Kai pasakysiu, pakelk ją kiek gali aukščiau
ir stipriai papurtyk.
Linktelėjęs kanauninkas nuožmiai sučiaupė burną. Gudrūna kabojo tarp jų
nuleipusi, ant krūtinės nusvirusia galva.
– Kelk! – šūktelėjo Hrotrūda.
Jie pakėlė Gudrūną už pažastų ir ėmė purtyti. Gudrūna pagavo klykti ir
bandė ištrūkti. Baimė ir skausmas suteikė jai neįtikėtinų jėgų – abu vos pajėgė ją
išlaikyti. „Ak, būtų leidęs sugirdyti tų drignių, – galvojo Hrotrūda, – perpus
mažiau dabar kankintųsi.“
Nors jie ir greitai pastatė Gudrūną, bet toji vis blaškėsi ir rėkė. Kai
Hrotrūda dar kartą sukomandavo, jie kilstelėjo ją, papurtė ir tada paguldė į
guolį, ir ji jame tysojo beveik be sąmonės, kažką murmėdama savo barbariška
kalba. „Gerai, – Hrotrūda buvo patenkinta. – Jei paskubėsiu, viskas baigsis jai
dar neatsikvošėjus.“
Įkišusi pirštus į makštį, Hrotrūda tikrino gimdos kaklelį. Kietas ir išbrinkęs
nuo ilgų, neveiksmingų sąrėmių. Dešiniuoju smiliaus nagu, užsiaugintu kaip tik
šiam reikalui, Hrotrūda pradraskė nepasiduodantį audinį. Sudejavusi Gudrūna
visai suglebo. Kraujas, pasipylęs Hrotrūdai ant rankos, per alkūnę varvėjo į
guolį. Pagaliau pajuto gimdą atsivėrus. Džiaugsmingai sušukusi, Hrotrūda
pirštais suėmė kūdikio galvytę ir švelniai ėmė traukti pirmyn.
– Apglėbk ją per pečius ir stumk į mane, – paliepė kanauninkui; šis atrodė
visiškai išbalęs, bet pakluso. Hrotrūda pajuto padidėjus spaudimą, kai prisidėjo
kanauninkas. Po kelių minučių kūdikis pasidavė į makštį. Hrotrūda traukė vaisių
atsargiai, kad nepažeistų minkštų vaiko galvos ir sprando kaulų. Pagaliau
pasirodė kūdikio viršugalvis, tankiai apžėlęs švelniais, šlapiais plaukais.
Hrotrūda, atsargiai ištraukusi galvą, pasuko kūnelį, kad išeitų dešinysis ir
kairysis petukai. Paskutinis spūstelėjimas, ir tvirtas, mažas, šlapias kūnelis
atsidūrė laukiančiose Hrotrūdos rankose. – Mergaitė, – pranešė Hrotrūda. – Ir,
atrodo, drūta, – pridūrė patenkinta, kai išgirdo mažylę smagiai riktelėjus ir
pamatė sveiką, rožinį kūnelį.
Atsigręžusi susidūrė su nepatenkintu kanauninko žvilgsniu.
– Mergaitė, – suniurnėjo jis. – Veltui visas vargas.
– Nekalbėk taip, pone. – Hrotrūda išsigando, kad kanauninko nusivylimas gali
sumenkinti jos vakarienę. – Vaikas sveikas drūtas. Dievas duos, savo gyvenimu ji
pašlovins tavo vardą.
Kanauninkas papurtė galvą.
– Tai Dievo pirštas. Bausmė už mano nuodėmes... ir jos. – Jis mostelėjo į
gulinčią ir nejudančią Gudrūną. – Ar ji gyvens?
– Gyvens. – Hrotrūda tikėjosi kalbanti įtikinamai. Negi dabar sakysi
kanauninkui, kad jo galbūt laukia dvigubas nusivylimas. Ji vis dar puoselėjo viltį
šį vakarą paragauti mėsos. Vis dėlto yra šiokios tokios vilties, kad Gudrūna
išgyvens. Kad ir ką sakysi, gimdymas buvo baisus. Iškentusios tokią kankynę,
daugelis moterų mirtų nuo karštligės ar kokios kitos pražūtingos ligos. Bet
Gudrūna stipri. Hortrūda gydys jos žaizdą salyklo ir lapės taukų tepalu. – Taip,
Dievui padedant, ji gyvens, – jau tvirtai pakartojo. Ir nematė reikalo pridurti, kad
ji galbūt daugiau vaikų neturės.
– Tai jau vis šis tas, – sumurmėjo kanauninkas. Priėjęs prie guolio, jis įbedė
akis į Gudrūną. Švelniai palietė šviesiai auksinius, nuo prakaito patamsėjusius
plaukus. Hrotrūda jau pamanė jį pabučiuosiant Gudrūną. Tačiau jo išraiška
bematant pakito: veidas pasidarė griežtas, net piktas. – Per mulierem culpa
successit, – pratarė. – Per moterį ateina nuodėmė. – Paleidęs plaukų sruogą,
atsitraukė.
Hrotrūda palingavo galvą: „Matyt, tai iš Šventojo Rašto.“ Kanauninkas iš tų
keistuolių, visi pasakys, bet, ačiū Dievui, tai ne jos bėda. Ji skubėjo nuvalyti nuo
Gudrūnos kraujo ir gimdymo gleives, kad spėtų grįžti namo su šviesa.
Atsimerkusi Gudrūna išvydo kanauninką, stovintį prie jos. Bandė šypsotis,
bet, išvydusi vyro akių išraišką, iškart surimtėjo.
– Berniukas? – paklausė dvejodama.
– Mergaitė, – šaltai atsakė kanauninkas, nesistengdamas nuslėpti
nepasitenkinimo.
Linktelėjusi Gudrūna nusigręžė į sieną. Kanauninkas, pasisukęs eiti,
stabtelėjo prie kūdikio, jaukiai gulinčio šiaudų guolyje.
– Joana. Ją vadinsim Joana, – pasakęs greitai paliko užtvarą.
 1
Griaustinis trenkė visai arti, ir mergaitė nubudo. Sujudėjo ieškodama guolyje
vyresniųjų brolių šilumos ir paguodos. Prisiminė, kad jų nėra šalia... Jos broliai
išvykę.
Lijo. Smagi pavasarinė liūtis pripildė nakties orą saldžiarūgščio ką tik išartos
žemės kvapo. Nors lietus ir žliaugė šiaudiniu kanauninko trobos stogu, bet
tvirtai surišti šiaudų kūliai nepraleido vandens, na, gal tik vienoje kitoje vietoje
ties kampais, kur ant plūktos aslos iš pradžių pritekėjo liūgai, o dabar kapsėjo
stambiais lašais.
Pakilo vėjas, ir čia pat augantis ąžuolas ėmė tai tankiai, tai lėtai barbenti į
trobos sienas. Į vidų įsigavo šakų šešėliai. Vaikas, apmiręs iš baimės, žiūrėjo,
kaip siaubingi tamsūs pirštai grabinėja guolio kraštus. Jie siekia jos, moja jai, o ji
traukiasi, gūžiasi.
„Mama“, – toptelėjo jai. Jau išsižiojo šauktis jos, bet vėl susičiaupė. Jei
šūktelės, grėsminga ranka griebs ją. Gulėjo sustingusi, negalėjo prisiversti
pajudėti. Bet galop tvirtai sukando lūpas. Tai reikia padaryti, ir ji padarys!
Atsargiai ir lėtai rangydamasi, nenuleisdama nuo priešininko akių, ji išslinko iš
guolio. Kojos pajuto plūktos aslos vėsą – pažįstamas pojūtis suteikė drąsos. Vos
drįsdama kvėpuoti, pasuko prie pertvaros, už kurios miegojo motina. Blykstelėjo
žaibas. Pirštai taip pat pajudėjo, pailgėjo ir sekė paskui ją. Ji iš paskutiniųjų
užgniaužė riksmą, jau besiveržiantį pro gerklę. Prisivertė nebėgti, eiti lėtai.
Atrodė, jau beveik pasiekė pertvarą. Staiga virš galvos pratrūko griaustinis.
Iš užpakalio kažkas palietė ją. Riktelėjusi apsisuko ir, apskriejusi pertvarą,
suklupo ant pargriautos kėdės.
Toje trobos pusėje buvo tamsu ir tylu, tik motina ramiai kvėpavo. Iš garsų
buvo aišku, kad ji kietai miega – triukšmas jos nepažadino. Greitai pribėgusi prie
guolio, Joana pakėlė vilnonį apklotą ir palindo po juo. Motina gulėjo ant šono
kiek prasižiojusi – šiltas alsavimas glamonėjo vaikui skruostą. Ji prigludo prie
motinos, prie jos minkšto kūno, juntamo pro plonus drobinius marškinius.
Gudrūna nusižiovavusi pasivertė – ją išbudino vaiko judesiai. Atsimerkusi ji
mieguistomis akimis pažvelgė į dukterį. Tada visai pabudo ir, ištiesusi ranką, ją
apkabino.
– Joana, – balse slypėjo švelnus priekaištas, kol prispaudė lūpas vaikui prie
minkštų plaukų. – Mažute, dabar reikia miegoti.
Plonu, iš baimės susijaudinusiu balseliu Joana papasakojo apie baidyklės
ranką.
Gudrūna klausėsi glostydama dukterį ir tykiai ramindama. Švelniai
perbraukė pirštais per vaiko veidą, vos matomą tamsoje. Ne iš dailiųjų, liūdnai
mąstė Gudrūna. Per daug panaši į jį – trumpas drūtas angliškas kaklas ir
atsikišęs smakras. Jos mažas kūnelis jau kresnas, stambių kaulų, ne lieknas ir
grakštus kaip Gudrūnos giminės. Tačiau akys geros, didelės, išraiškingos ir
gražios spalvos – žalios su tamsiai pilkais, miglotais ratilėliais viduryje. Gudrūna,
suėmusi vaikiškų Joanos plaukų sruogą, glamonėjo ją, grožėjosi balzganai
auksiniais plaukais, spindinčiais net tamsoje. „Mano plaukai. Ne šiurkštūs, juodi
kaip vyro ar žiaurių juodbruvų jo gentainių. Mano vaikas. – Užvyniojusi sruogą
ant smiliaus, ji šyptelėjo. – Nors tai mano.“
Motinos šiluma nuramino Joaną. Neva žaisdama, ji ėmė trūkčioti ilgą
Gudrūnos kasą, kol ši išsipynė ir plaukai pasklido apie galvą. Joana sužavėta
žiūrėjo į juos, išsidraikiusius ant tamsaus vilnonio apkloto visai kaip pieno
paviršėliai. Ji niekad nematė nepridengtų motinos plaukų. Klausydama
kanauninko paliepimo, Gudrūna visad juos nešiojo dailiai supintus ir paslėptus po
šiurkščios drobės gobtuvu. Moters plaukai, anot kanauninko, tai tinklas, kuriuo
šėtonas čiumpa žmogaus sielą. Gudrūna turėjo labai gražius plaukus – ilgus,
švelnius, gryno šviesaus aukso spalvos be jokių žilės priemaišų, nors jau buvo
senyva moteris, sulaukusi trisdešimt šeštos žiemos.
– Kodėl Matas su Jonu iškako iš namų? – staiga paklausė Joana. Motina jai
buvo aiškinusi keletą sykių, bet Joana norėjo dar kartą išgirsti.
– Juk žinai. Tėvas pasiėmė juodu į misionierišką kelionę.
– O kodėl manęs nepasiėmė?
Gudrūna kantriai atsiduso. Niekad nėra galo to vaiko klausimams.
– Matas ir Jonas yra berniukai. Vieną dieną jie bus kunigai kaip ir tėvas. O tu
– mergaitė, todėl tokie dalykai ne tau. – Matydama, kad toks atsakymas Joanos
netenkina, pridūrė: – Be to, tu dar maža.
Joana pasipiktino.
– Viduržiemio mėnesį man suėjo ketveri.
Žiūrint į putnų kūdikio veiduką, Gudrūnos akyse žybtelėjo juoko kibirkštėlės.
– Teisybė, o aš ir pamiršau, kad tu jau tokia didelė. Ketveri metai! Jau lyg ir
visai suaugusi.
Kai motina glosto plaukus, ji rami. Staiga klausia:
– O kas tie pagonys?
Prieš kelionę tėvas su broliais dažnai kalbėjo apie pagonis. Joana nežinojo,
kas jie tokie, tik nutuokė, kad kažkas labai bloga.
Gudrūna suakmenėjo. Tas žodis turėjo magišką galią. Su tuo žodžiu lūpose
kareiviai įsiveržė į jos gimtuosius namus, nusiaubė juos ir išžudė visą šeimą bei
artimuosius. Juodbruviai žiaurūs frankų imperatoriaus Karolio kareiviai. Dabar,
po jo mirties, jį vadina didžiuoju. Karolis Didysis. „Kažin, – galvojo Gudrūna, – ar
taip vadintų, jei būtų matę, kaip jo kareiviai, išplėšę saksų kūdikius motinoms iš
rankų ir pasiūbavę už kojų, tėkšdavo galveles į jau raudonai nusidažiusius
akmenis?“ Gudrūna, atitraukusi ranką nuo Joanos plaukų, apsivertė ant nugaros.
– To klausk tėvą, – pasakė ji.
Joana nesuprato, ką bloga padarė, nes motinos balsas tapo keistai atšiaurus.
Ji žinojo tik tai, kad tuoj bus pasiųsta į savo lovą, jei nesugalvos, kaip ištaisyti
klaidą. Tad greitai paprašė:
– Papasakok man apie senuosius dievus.
– Nevalia. Tėvui nepatinka, kai pasakoju tas sakmes. – Jos žodžiuose slypėjo
lyg ir priminimas, lyg ir klausimas.
 Joana žinojo, ką reikia daryti. Iškilmingai uždėjusi rankas ant širdies, žodis
žodin išdrožė motinos išmokytą priesaiką, žadėdama šventu Toro
Griausmavaldžio vardu amžinai saugoti paslaptį.
Nusijuokusi Gudrūna prisitraukė Joaną prie savęs.
– Gerai gerai, mano putpelyte. Kad taip moki prašyti, paseksiu tau senąją
sakmę.
Balsas vėl buvo šiltas, svajingas ir melodingas, kai ji pradėjo pasakoti apie
Vodaną, Torą, Frėją ir kitus dievus, gyvenusius jos vaikystėje su saksais, kol
Karolio kareiviai dar nebuvo krauju ir ugnimi atnešę Kristaus žodžio. Ji gyvai
pasakojo apie Asgardą, spinduliuojančią dievų buveinę iš aukso ir sidabro, kurią
buvo galima pasiekti tik perėjus slėpiningą Bifrosto vaivorykštės tiltą. Jį saugojo
Heimdalas Sergėtojas, niekad nemiegantis ir toks ausylas, kad net girdintis, kaip
žolė auga. Visų puikiausiuose rūmuose Valhaloje gyvena Vodanas, dievas tėvas,
o ant jo pečių tupi du varnai – Huginas Mintis ir Muninas Atmintis. Visiems
kitiems dievams puotaujant, Vodanas sėdi savo soste ir apmąsto tai, ką jam sako
Mintis ir Atmintis.
Joana patenkinta linksėjo. Tai buvo jos mėgstamiausia sakmės dalis.
– O dabar papasakok apie Išminties šaltinį, – paprašė.
– Nors ir labai išmintingas buvo Vodanas, – porino motina, – bet troško dar
didesnės išminties. Todėl vieną dieną jis nuėjo prie Išminties šaltinio, saugomo
Mimiro Išminčiaus, ir paprašė atsigerti.
„O kuo užsimokėsi?“ – paklausęs Mimiras.
Vodanas atsakęs, kad Mimiras galįs prašyti ko tiktai užsigeisiąs.
„Už išmintį visad reikia mokėti skausmu, – atsakęs Mimiras. – Jei nori
atsigerti iš šaltinio, turėsi sumokėti savo akimi.“
Iš susijaudinimo žibančiomis akimis Joana sušuko:
– Ir Vodanas sumokėjo, tiesa, mama? Juk taip?
Motina linktelėjo.
– Nors kaina buvo didelė, Vodanas sutiko atiduoti akį. Ir atsigėrė iš to
šaltinio. O gautą išmintį perdavė visiems žmonėms.
Joana pažvelgė į motiną didelėmis rimtomis akimis.
– Mama, ar tu taip padarytum? Kad būtum išmintingesnė, kad viską žinotum?
– Tik dievai tam ryžtasi, – atsakė ji. Matydama vaiko žvilgsnyje atkaklų
klausimą, Gudrūna prisipažino: – Ne. Per daug bijočiau.
– Ir aš bijočiau, – pasakė užsigalvojusi Joana. – Bet norėčiau taip pasielgti.
Labai norėčiau žinoti, ką šaltinis galėtų man papasakoti.
Gudrūna šyptelėjo pažvelgusi į ryžto kupiną veiduką.
– O gal tau nepatiktų tai, ką sužinotum? Mūsiškiai sako: „Daug žinosi, mažai
džiaugsies.“
Joana linktelėjo, nors iš tikrųjų nelabai suprato tą posakį.
– Dabar papasakok apie medį, – paprašė glausdamasi arčiau motinos.
Gudrūna ėmė pasakoti apie Irminsulą, stebuklingąjį pasaulio medį. Jis augo
švenčiausioje Saksonijos girioje prie Lipės upės ištakų. Saksai garbino tą medį,
kol Karolio kariauna jį nukirto. Medis buvęs labai puikus, pasakojo motina, toks
aukštas, kad niekas negalėjęs įžiūrėti jo viršūnės... Jis...
Ji nutilo. Staiga pajutusi, kad kažkas yra troboje, pakėlė galvą. Tarpduryje
stovėjo tėvas. Motina atsisėdo guolyje.
– Vyre mano, – sušneko ji. – Laukiau tavęs sugrįžtant tik po dviejų savaičių.
Kanauninkas nieko neatsakė. Paėmė ploną vaškinę žvakę nuo stalo netoli
durų ir, nuėjęs prie židinio, palaikė prie rusenančių anglių, kol ta užsidegė.
Sunerimusi Gudrūna vėl prašneko:
– Vaiką išgąsdino griaustinis. Sumaniau nuraminti ją ta vaikiška pasakėle.
– Vaikiška pasakėle! – Kanauninko balsas drebėjo iš vos tramdomo įniršio. –
Vadini tą piktžodžiavimą vaikiška pasakėle! – Dviem dideliais žingsniais pasiekęs
guolį, jis pastatė žvakę ir nutraukė apklotą. Joana gulėjo apsikabinusi motiną, ir
šios šviesūs plaukai lyg užuolaida beveik ją dengė. Kanauninkas, išvydęs palaidus
Gudrūnos plaukus, akimirką iš nuostabos žado neteko. Paskui jį suėmė siutas. –
Kaip drįsai! Juk aš aiškiai uždraudžiau! – Nutvėręs Gudrūną, ėmė traukti iš
guolio. – Pagonių ragana!
Joana įsikibo į motiną. Kanauninko veidas net patamsėjo.
– Vaike, eik šalin! – subliovė jis.
Joana sutriko – jai ir tėvo buvo baisu, ir norėjosi kaip nors apginti motiną.
Gudrūna stumtelėjusi paragino ją.
– Eik, vaikeli, eik greičiau!
Paleidusi motiną, Joana nusirito ant aslos ir nubėgo. Prie durų atsigręžusi
pamatė, kaip tėvas šiurkščiai griebė motiną už plaukų ir atlošė jai galvą
versdamas klauptis. Joana metėsi atgal. Tačiau siaubas pakirto jai kojas, kai
išvydo tėvą išsitraukus ilgą prie diržo nešiojamą medžioklinį peilį kaulo kotu.
– Forsachistu diabolae? – sušnypštė jis saksiškai. Gudrūnai tylint, jis prikišo
peilio smaigalį jai prie gerklės. – Sakyk, ar atsižadi velnio, – grėsmingai suurzgė.
– Kartok tuos žodžius!
– Ec forsacho allum diaboles, – gailiai prakalbo Gudrūna, bet akyse žėrėjo
atžarumas. – Wuerceum and wuordum, thunaer ende woden ende saxnotes
ende allum...
Baimės sukaustyta Joana matė, kaip tėvas, čiupęs saujon palaidų motinos
plaukų pluoštą, nurėžė peiliu. Džirkštelėjus šviesaus aukso šilko juosta atsiskyrė
ir nukrito ant aslos.
Joana spruko, užsispaudusi ranka burną, kad nuslopintų raudą.
Tamsoje atsimušė į kažkokią būtybę, ir ši ją pagriebė. Iš siaubo mergaitė
sukliko. Pabaisos rankos! Buvo visai ją pamiršusi. Stengėsi ištrūkti, kuldama
mažais kumšteliais, priešinosi iš visų jėgų, bet pabaisa buvo didelė ir tvirtai ją
laikė.
– Joana! Joana, liaukis! Nurimk, čia aš!
Išgirdus žodžius, baimė atslūgo. Juk tai jos dešimtmetis brolis Matas, grįžęs
kartu su tėvu.
– Mes sugrįžom, Joana, liaukis muistytis. Nurimk. Čia aš.
 Joana ištiesė ranką ir, užčiuopusi glotnų paviršių kryžiaus, kurį ant krūtinės
nuolat nešiojo Matas, lengvesne širdimi prisiglaudė prie brolio.
Juodu drauge susėdo tamsoje ir klausėsi, kaip peilis tyliai dzirina motinos
plaukų kuokštus. Kartą motina iš skausmo aiktelėjo. Matas garsiai nusikeikė.
Pasigirdo kūkčiojant iš guolio; jame po apklotu slėpėsi septynmetis Joanos brolis
Jonas.
Paskui dzirinimas liovėsi. Po valandėlės kanauninkas ėmė berti maldas.
Joana pajuto Matą lengviau atsidusus – pagaliau baigėsi. Apkabinusi jam kaklą, ji
pravirko. Brolis laikė ją glėbyje ir švelniai sūpavo.
Po kiek laiko Joana pažvelgė į brolį.
– Tėvas pavadino mamą pagone.
– Pavadino.
– Bet ji juk ne pagonė? – abejodama paklausė. – Juk ne?
– Ji buvo. – Supratęs, kad Joana pasibaisėjusi netiki, pridūrė: – Labai seniai.
Dabar jau ne. Bet ji tau seka pagonių sakmes.
Joana liovėsi verkusi – tai jau darėsi įdomu.
– Žinai pirmąjį iš dešimties Dievo įsakymų?
Linktelėjusi Joana stropiai išpoškino:
– Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
– Taip. Tai reiškia, kad tie dievai, apie kuriuos mama tau pasakoja, yra
netikri ir apie juos kalbėti – nuodėmė.
– Tai dėl to tėvas...
– Taip, – nutraukė Matas. – Mamą reikėjo nubausti jos sielos labui. Ji buvo
nepaklusni savo vyrui, o tai taip pat nusižengimas Dievo įstatymui.
– Kodėl?
– Nes taip parašyta Šventajame Rašte. – Ir jis pradėjo atmintinai cituoti: –
„Vyras yra žmonos valdovas. Ir tegul žmonos visur paklūsta savo vyrams.“
– Kodėl?
– Kodėl?! – apstulbo Matas. Niekas niekada nebuvo jo to klausęs. – Na, gal
todėl... todėl, kad moterys iš prigimties menkesnės už vyrus. Vyrai didesni,
stipresni ir protingesni.
– Bet... – pradėjo sakyti Joana, tačiau Matas ją nutraukė.
– Gana tų klausimų, sesute. Tau reikia gultis. Eime. – Jis nunešė ją į guolį ir
paguldė šalia miegančio Jono.
Matas jai geras. Norėdama jam tuo pačiu atsilyginti, Joana užsimerkė ir
palindo po apklotais – duodama suprasti, kad miegos.
Bet per sunkios mintys kvaršino galvą, kad būtų galėjusi užmigti. Gulėdama
tamsoje, ji įsistebeilijo į pražiota burna miegantį Joną.
„Jis nemoka nė vienos psalmės, nors jam jau septyneri.“ Joana buvo ketverių,
bet jau mokėjo atmintinai pirmąsias dešimt psalmių.
Jonas ne iš gudriųjų. Tačiau berniukas. Bet negi Matas gali klysti? Juk jis
viską žino, ketina būti kunigu kaip ir tėvas.
Taip ji gulėjo tamsoje atsimerkusi ir sukdama galvą.
 Prieš aušrą Joaną įveikė miegas, bet ji miegojo neramiai, sapnavo nuožmius
pavydžių ir piktų dvasių karus. Pats angelas Gabrielius, laikydamas liepsnojantį
kalaviją, nusileido iš dangaus kautis su Toru ir Frėja. Kovojo baisiai ir įnirtingai,
bet galop netikrieji dievai buvo įveikti, ir džiūgaudamas Gabrielius stojo prie
rojaus vartų. Jo kalavijas dingo, dabar jis rankoje laikė trumpą blizgantį peilį
kauliniu kotu.
 2
Medinis stilius mikliai judėjo brėždamas minkšto geltono vaško lentelėje raides
ir žodžius. Joana stovėjo prie Mato peties ir atidžiai žiūrėjo, kaip jis nurašo
dienos užduotį. Retsykiais, paėmęs degančią žvakę, brolis pertraukdavo
liepsnele per lentelę, kad ji per greit nesukietėtų.
Joanai patiko žiūrėti, kaip dirba Matas. Kaulinis lazdelės smaigalys ant
lygaus vaško surikiuodavo eilutes; jos jai atrodė slėpiningai gražios. Kaip ji
norėjo suprasti, ką reiškia kiekvienas ženklas! Išpūtusi akis, sekė kiekvieną
stiliaus brūkštelėjimą, stengdamasi rasti raktą eilučių prasmei atskleisti.
Matas padėjo stilių ir, trindamas akis, atsilošė kėdėje. Pajutusi progą, Joana
ištiesė ranką prie lentelės ir bakstelėjo į vieną žodį.
– Kas čia parašyta?
– Jeronimas. Vieno didžiausių Bažnyčios tėvų vardas.
– Jeronimas, – ji lėtai pakartojo. – Panašu į mano vardą.
– Kelios raidės tos pačios, – nusišypsojo Matas.
– Parodyk, kurios.
– Gal geriau nereikia. Tėvui nepatiktų, jei sužinotų.
– Nesužinos, – maldavo Joana. – Parodyk, Matai. Labai prašau. Aš taip noriu
žinoti.
Matas dvejojo.
– Gal čia tikrai nieko bloga, jei pamokysiu tave parašyti savo vardą. Vieną
dieną, kai ištekėsi ir turėsi tvarkyti namų ūkį, tai gali praversti.
Uždėjęs ranką ant mažos rankelės, ėmė vedžioti sesers vardo raides Joana, o
paskutinei A dar išrangė uodegėlę.
– Gerai. Dabar pati bandyk.
Joana tvirtai suėmė stilių, spausdama neįprastai sulenktus pirštus ir
trokšdama išvedžioti raides, kurias regėjo mintyse. Kartą net šūktelėjo, kai
nepajėgė suvaldyti stiliaus ir jis rašė ne taip, kaip jai norėjosi.
Matas ramino ją.
– Pamažu, sesute, neskubėk. Juk tau tik šešeri. Kai tiek metų, dar nelengva
rašyti. Aš taip pat pradėjau mokytis būdamas šešerių, todėl gerai prisimenu.
Nesikarščiuok, ir pamatysi, kaip viskas išeis.
Kitą dieną anksti atsikėlusi ji išėjo laukan. Purioje gyvulių aptvaro žemėje ėmė
vedžioti raides tol, kol buvo tikra, kad jos jau gerai parašytos. Tada išdidžiai
pašaukė Matą įvertinti darbo.
– O, labai gerai, sesute. Tikrai labai gerai. – Bet tuoj krūptelėjęs susigriebė
ir kaltai sumurmėjo: – Oi, klius nuo tėvo, kai apie tai sužinos. – Ir koja užtrynė
žemėje išvedžiotas raides.
– Netrink, Matai, palik! – sušuko Joana, stumdama jį. Triukšmo išjudintos
kiaulės ėmė choru kriuksėti.
Matas pasilenkė ir apkabino ją.
– Nurimk, Joana. Nenukabink nosies!
– B-bet juk sakei, kad mano raidės geros!
 – Jos ir yra geros. – Matas net stebėjosi, kad taip gerai išvedžiotos. Ji parašė
daug geriau už Joną, nors tas trejais metais vyresnis. Tikrai, jei Joana nebūtų
mergaitė, Matas būtų galėjęs pasakyti, kad vieną gražią dieną iš jos išeis puikus
raštininkas. Bet geriau nekurstyti vaiko vaizduotės tokiais neįtikimais
pranašavimais. – Negalima palikti tų raidžių – tėvas pamatys, todėl ir nutryniau
jas.
– Matai, ar išmokysi mane daugiau raidžių?
– Aš ir taip tau parodžiau daugiau, negu derėjo.
Ji atsakė labai rimtai:
– Tėvas nesužinos. Aš niekad jam nepasakysiu, prižadu. – Giliai kaktoje
spindinčios pilkšvai žalios akys jį ryte rijo maldaudamos.
Gailiai šypsodamasis, Matas palingavo galvą. Tai bent atkaklumas mažosios
sesytės! Jis meiliai paglostė jai pasmakrę.
– Gerai, – sutiko jis. – Bet atsimink, kad tai bus mūsų paslaptis.
Taip prasidėjo jų savotiškas žaidimas. Kai tik pasitaikydavo proga, deja, ne tokia
dažna, kaip Joanai norėjosi, Matas purioje žemėje rodydavo, kaip rašyti raides.
Ji buvo labai uoli mokinė, ir Matas, nors baimindamasis dėl pasekmių, negalėjo
atsispirti jos įkarščiui. Jam taip pat patiko mokytis, tad jos stropumas tiesiog
glostė širdį.
Tačiau net Matas pasipiktino, kai vieną dieną ji atėjo nešina didžiule, medžiu
aptaisyta tėvo Biblija.
– Ką čia darai? – sušuko jis. – Padėk greičiau knygą! Tau nevalia jos net
paliesti!
– Išmokyk mane skaityti.
– Ką? – Toks įžūlumas stulbino. – Na žinai, sesute, to jau per daug.
– Kodėl?
– Na... kad ir dėl to, jog skaityti daug sunkiau negu išmokti abėcėlę. Abejoju,
ar pajėgtum įkirsti.
– Kodėl ne? Tu juk išmokai.
Jis atlaidžiai nusišypsojo.
– Taip. Bet aš – vyras.
Tai nebuvo gryna tiesa – jis nėra sulaukęs nė trylikos žiemų. Už gerų metų,
kai sueis keturiolika, tik tada jis bus vyras. Bet jam smagu pabrėžti savo
pranašumą, ypač kai maža sesutė apie tokius dalykus dar nesusigaudo.
– Ir aš galiu. Žinau, kad galiu.
Matas atsiduso. Matyt, su ja bus sunku susikalbėti.
– Ir ne tik dėl to, Joana! Mergaitei visai netinka, net pavojinga mokėti skaityti
ir rašyti.
– O šventoji Kotryna skaitė ir rašė. Per pamokslą pats vyskupas sakė,
prisimeni? Ir dar sakė, kad už išmintį ir išsimokslinimą buvo visų mylima.
– Tai visai kitas dalykas. Ji buvo šventoji, o tu... tik mergaitė.
Joana nutilo. Matas apsidžiaugė, kad taip mikliai ją nuginčijo, nes žinojo,
kokia užsispyrusi ji gali būti. Jis ištiesė ranką, norėdamas paimti Bibliją.
 Ji buvo beduodanti, bet staiga atitraukė knygą.
– Dėl ko Kotryna šventoji? – paklausė.
Matas taip ir liko ištiesęs ranką.
– Ji buvo nukankinta už tikėjimą. Vyskupas sakė per pamokslą, prisimeni? –
negalėjo susilaikyti nepamėgdžiojęs jos.
– O kodėl ją nukankino?
Matas atsiduso.
– Ji metė iššūkį imperatoriui Maksentijui ir penkiasdešimčiai jo išminčių – per
mokslinį disputą logiškai įrodė pagonybės klaidingumą. Už tai buvo nubausta.
Na, gana, sesute, atiduok knygą.
– Kiek jai buvo metų, kai tai padarė?
Kokie keisti klausimai kyla tam vaikui.
– Nenoriu daugiau apie tai kalbėti! – Matas jau suirzo. – Atiduok knygą, ir
baigta!
Ji kiek atsitraukė tvirtai laikydama knygą.
– Ji juk buvo sena, kai nuvyko į Aleksandriją ir nuginčijo imperatoriaus
išminčius.
Matui toptelėjo, gal reikėtų jėga atimti knygą. Ne, geriau apsieiti be
grumtynių. Dar, ko gero, pabirs nestipriai įrištos knygos lapai. Tada abiem tiek
kliūtų, kad baisu ir pagalvoti. Geriau kalbėtis, atsakinėti į jos paikus, vaikiškus
klausimus, kol jai nusibos tas žaidimas.
– Ji buvo trisdešimt trejų, sakė vyskupas, tokio paties amžiaus kaip ir Jėzus
Kristus, kai jį nukryžiavo.
– Ir kai šventoji Kotryna metė iššūkį imperatoriui, ji jau buvo pagarsėjusi
savo mokytumu, ar ne taip vyskupas sakė?
– Tikriausiai, – nuolankiai atsakė Matas. – Kitaip juk nebūtų galėjusi
nuginčyti išmintingiausių tos šalies vyrų.
– Vadinasi, – Joanos mažas veidukas nušvito iš pasitenkinimo, – ji turėjo
išmokti skaityti dar prieš tapdama šventąja. Kai dar buvo nedidelė mergaitė.
Tokia kaip aš!
Valandėlę Matas prarado žadą – iš piktumo ir nuostabos. O paskui garsiai
nusijuokė.
– Ak tu, velniūkšti! – pasakė jis. – Tai štai kur tu lenki! Ką čia ir kalbėti – kad
jau gabi ginčytis, tai jau gabi.
Tada ji, šypsodamasi ir su lūkesčiu akyse, atkišo jam Bibliją.
Linguodamas galvą, Matas ją paėmė. Koks keistas žmogutis ta jo sesutė, kaip
nori viską sužinoti, kokia ryžtinga ir pasitikinti savimi. Nė kiek nepanaši į Joną
ar į kokį kitą jo pažįstamą vaiką. Mažos mergaitės veide švietė senos,
išmintingos moters akys. Tad ko čia stebėtis, kad kaimo mergaitės su ja niekad
nežaidžia.
– Gerai, sesute, – pagaliau jis ištarė. – Šiandien pradėsi mokytis skaityti. –
Pamatęs, kaip viltingai ir linksmai sužibo jos akys, paskubėjo perspėti: – Didelio
malonumo nesitikėk. Bus daug sunkiau, negu manai.
 Joana apsivijo rankomis broliui kaklą.
– Kaip aš tave myliu, Matai!
Išsivadavęs iš jos glėbio, Matas atsivertė knygą ir griežtai pasakė:
– Pradėsim nuo čia.
Joana palinko ties knyga, gerdama aitrų pergamento ir medžio kvapą ir
žiūrėdama į Mato rodomą vietą. Evangelija pagal Joną. Pirmas skyrius, pirmoji
eilutė. In principio erat verbum et verbum erat apud Deum et verbum erat
Deus. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“
Ir vasara, ir paskui atėjęs ruduo buvo šilti ir vaisingi – tokio gero derliaus
kaimas seniai neturėjo. Bet Visų Šventųjų mėnesį iškrito sniegas, ir lediniais
gūsiais pagavo pūsti šiaurės vėjas. Nuo šalčio lentomis buvo užkaltas langas,
vėpūtiniai apgulė trobos sienas vos ne iki stogo, tad visa šeima beveik kiauras
dienas tūnojo viduje. Dabar Matui buvo sunkiau ištaikyti laiko Joanos
pamokoms. Gražesnėmis dienomis kanauninkas vis dar vykdavo apaštalauti
imdamas drauge Joną, o Matą palikdavo mokytis svarbiųjų mokslų. Kai Gudrūna
išeidavo girion malkų, Joana skubėdavo prie stalo, kur mokėsi Matas, ir
atsiversdavo praėjusią pamoką skaitytą Biblijos vietą. Ji sparčiai žengė pirmyn,
tad prieš gavėnią beveik įveikė visą Evangeliją pagal Joną.
Vieną dieną Matas kažką ištraukė iš savo maišelio ir šypsodamasis padavė
jai.
– Čia tau, sese.
Tai buvo medinis, ant virvelės užvertas medalionas. Matas užkabino jį
Joanai, ir jis prigludo jai prie krūtinės.
– Kas čia? – smalsiai paklausė Joana.
– Nešiok.
– Oho! – šūktelėjo. Supratusi, kad reikia ką nors pridurti, pasakė: – Ačiū.
Matas nusijuokė pamatęs ją tokią nustebusią.
– Dabar pasižiūrėk į medalioną.
Joana įsistebeilijo į jį. Medžio paviršiuje buvo išdrožta kažkas panašaus į
moterį. Darbas grubus, nes Matas nebuvo drožėjas, bet moters akys jam
nusisekė – žvelgė tiesiai, o jų išraiška buvo protinga.
– O dabar, – paliepė Matas, – pažvelk į kitą pusę.
Joana apsuko medalioną. Ryškiomis raidėmis, einančiomis pagal apskrito
medaliono kraštus, buvo parašyta: „Šventoji Kotryna Aleksandrietė.“
Šūktelėjusi Joana prispaudė drožinį prie širdies. Ji suprato, ką reiškia toji
dovana. Taip Matas įvertino jos gabumus ir išreiškė savo tikėjimą ja. Akys
pritvino ašarų.
– Ačiū tau, – ji vėl padėkojo, šį kartą, jis jautė, iš visos širdies.
Brolis šyptelėjo jai. Kokie tamsūs ratilai jam apie akis, pastebėjo Joana,
atrodo pavargęs ir išsekęs.
– Ar tu kartais nesergi? – pasiteiravo sunerimusi.
– Aišku, ne! – gal kiek per karštai atsakė brolis. – Na, geriau pradėkim
pamoką.
 Bet jis buvo neramus ir išsiblaškęs. Nepastebėjo ir praleido per
neapsižiūrėjimą padarytą klaidą.
– Tu blogai jautiesi? – paklausė Joana.
– Oi, ne! Truputį pavargau, ir tiek.
– Gal baikim pamoką? Juk nieko tokio. Ryt pratęsim.
– Ne, ne. Tiesiog esu išsiblaškęs, ir viskas. Tai kur mes sustojom? A, štai!
Dar kartą perskaityk tą pastraipą ir žiūrėk, kad veiksmažodį skaitytum videat, o
ne videt.
Kitą dieną Matas pabudo skųsdamasis galvos ir gerklės skausmais. Gudrūna
davė jam karšto agurklių nuoviro su medum.
– Tau šiandien reikia pagulėti, – pasakė ji. – Senosios Vigbodės berniukui,
kaip dažnai esti pavasariais, paleido pilvą. Tai gal ir tau taip bus.
Matas nusijuokė ir pasakė, kad taip tikrai nebus. Pasimokęs kelias valandas,
užsimojo eiti lauk ir padėti Jonui vynuogienojus genėti.
Kitą rytą jam pakilo karštis ir jis sunkiai galėjo nuryti. Net kanauninkas
matė, kad sūnus tikrai serga.
– Šiandien gali nesimokyti, – pasakė Matui. Kad tėvas atleistų nuo pamokų,
buvo negirdėtas dalykas.
Jie kreipėsi į Loršo vienuolyną pagalbos, ir po dviejų dienų atėjo jų
žolininkas; apžiūrinėdamas Matą, jis purtė galvą ir kažką panosėj murmėjo.
Pirmą kartą Joana suvokė, kad brolis tikriausiai rimtai serga. Toji mintis ją
pribloškė. Vienuolis nuleido Matui daug kraujo, sukalbėjo visas maldas, gydė
šventosiomis relikvijomis, bet per šventąjį Severiną Matui pasidarė visai blogai.
Gulėjo apimtas karštligės, beveik be sąmonės, draskomas tokio baisaus kosulio,
jog Joana užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų.
Šeima budėjo prie ligonio visą dieną ir net naktį. Joana klūpėjo šalia motinos
ant plūktos aslos. Jai buvo baisu, kad Matas taip pasikeitė. Išsitempusi veido oda
pavertė pažįstamus bruožus šiurpia kauke. Po karštligišku raudoniu bolavo
grėsmingas pilkas atspalvis.
Virš jų, tamsoje, už sūnaus gyvastį monotonišku balsu meldėsi kanauninkas:
Domine Sancte, Pater omnipotens, aeterne Deus, qui fragilitatem conditionis
nostrae infusa virtutis tuae dignatione confirmas... Joana snūduriuodama
knapsėjo.
– Ne!
Sielvartingas motinos riksmas išbudino Joaną.
– Jo jau nėra! Matai, sūnau mano!
Joana pažvelgė į guolį. Lyg ir niekas nepasikeitė. Matas tysojo paslikas kaip
ir anksčiau. Bet ji staiga pastebėjo, kad oda, praradusi karštligišką raudonį, tapo
visiškai pilka.
Ji paėmė jo ranką. Bejėgė, sunki ir ne tokia karšta kaip pirmiau. Tvirtai ją
suspaudusi, priglaudė prie skruosto: „Nemirk, Matai, labai prašau nemirti!“ Jei
jis mirs, tai niekad daugiau nemiegos šalia jos ir Jono didžiajame guolyje, niekad
daugiau ji nematys jo, suraukta kakta, užgulusio pušinį stalą, įnikusio į knygas, jis
niekad daugiau nesėdės šalia jos, nevedžios pirštu Šventojo Rašto puslapių ir
nerodys, ką skaityti. „Maldauju, Matai, nemirk!“
Po valandėlės jai liepė išeiti – motina su kaimo moterimis rengėsi apiplauti Mato
kūną ir pašarvoti. Pabaigusios savo darbą, leido Joanai prieiti prie Mato ir
atsisveikinti. Jei ne tas nenatūralus odos pilkumas, sakytum, brolis tik miega.
Rodos, reikia tik paliesti, ir jis atsibus, atmerks akis ir vėl žvelgs į ją meiliai
šaipydamasis. Motinos pamokyta, pabučiavo jam į skruostą. Šaltas, keistai
sustiręs, kaip tas negyvas zuikis, praėjusią savaitę atneštas iš lauko pašiūrės. Ji
iškart šastelėjo atgal.
Mato jau nebėra.
Pamokų daugiau nebebus.
Ji stovi prie gyvulių aptvaro ir žiūri į juodus žemės lopus, kurie ėmė rodytis
pradėjus tirpti sniegui, tos žemės, kurioje mokėsi vedžioti pirmąsias raides.
– Matai, – sušnabždėjusi suklupo.
Šlapias sniegas permerkė vilnonę skraistę, drėkino kelius. Nors ir buvo labai
šalta, ji nepajėgė pakilti. Turėjo ką nors padaryti. Ir smiliumi ant šlapio sniego
išvedžiojo žodžius iš šventojo Jono evangelijos: Ubi sum ego vos non potestis
venire. „Kur aš esu, jūs negalite nueiti.“
– Mes visi turime atgailauti, – po laidotuvių paskelbė kanauninkas, – kad būtų
atleistos nuodėmės, užtraukusios Dievo rūstybę mūsų šeimai.
Jis liepė Joanai ir Jonui klauptis ir tyliai melstis prie šiurkščios lentos – šeimos
altoriaus. Jie visą dieną praklūpėjo be kąsnio ar gurkšnio burnoje, kol galop,
vakarui atėjus, buvo leista atsistoti ir eiti į guolį, tokį didelį ir tuščią be Mato.
Jonas ėmė verkšlenti – buvo labai alkanas. Gudrūna, vidurnaktį pažadinusi juos,
pridėjo pirštą prie lūpų prašydama tylėti. Kanauninkas miegojo. Skubiai padavė
jiems kelis gabalus duonos ir medinį kaušą šviežio ožkos pieno – tik tiek valgio
išdrįso slapta išnešti iš podėlio. Jonas kaipmat prarijo savo duoną, bet alkio
nenumalšino, tad Joana atidavė jam savo dalį. Kai tik vaikai pavalgė, Gudrūna
apklostė juos vilnoniais apklotais ir, paėmusi medinį kaušą, išėjo. Juodu
susiglaudė, kad būtų smagiau, ir greitai užmigo.
Vos tik praaušo, kanauninkas pakėlė vaikus ir, versdamas pasninkauti, liepė
klauptis prie altoriaus ir vėl tęsti atgailą. Atėjo ir praėjo rytas, praslinko pietų
laikas, o jie tebeklūpėjo.
Įžambūs pavakario saulės spinduliai, prasiskverbę pro užkalto lango plyšį,
krito ant altoriaus. Joana atsiduso ir, klūpėdama prie altoriaus pakaitalo, pakeitė
padėtį. Skaudėjo keliai, gurgė pilvas. Ji stengėsi susikaupti ir įsiklausyti į maldos
žodžius: Pater Noster qui es in caelis, sanctificetur nomen tuum, adveniat
regnum tuum...
Bet nepavyko. Kankinanti būklė trukdė melstis. Buvo išvargusi ir alkana,
ilgėjosi Mato. Ji tik stebėjosi, kodėl neverkia. Smaugė gerklę, spaudė krūtinę,
bet ašarų nebuvo.
Ji įsistebeilijo į mažą medinį Nukryžiuotąjį, kabantį ant sienos priešais
altorių. Kanauninkas jį atsigabeno iš savo gimtosios Anglijos, kai vyko skelbti
Kristaus tikėjimo pagonims saksams. Nortumbrijos meistro figūra dvelkė jėga,
buvo išraiškingesnė ir tiksliau išdrožta už daugumą frankų skulptūrų. Išganytojo
kūnas, pailgintomis rankomis ir kojomis, kabojo ant kryžiaus išsišovusiais
šonkauliais ir persikreipusiomis strėnomis, pabrėžiančiomis mirties agoniją.
Galva atmesta, tad ryškiai kyšantis Adomo obuolys keistai trikdė, primindamas
Jo žmogiškąją vyrystę. Giliai išrėžti kraujo latakai sruvo iš daugybės žaizdų.
Nors skulptūra ir buvo išraiškinga, atrodė atgrasi. Joana žinojo, kad į
Nukryžiuotojo auką turi žiūrėti su didele meile ir pagarba, tačiau jautė tik
pasidygėjimą. Kokia ta figūra bjauri, suluošinta ir palaužta, palyginti su gražiais,
stipriais motinos dievais.
Šalia ėmė šniurkščioti Jonas. Joana suėmė jam ranką. Jonui buvo sunku
atgailauti. Ji žinojo esanti stipresnė už jį. Nors jis buvo dešimties metų, o ji tik
septynerių, jai atrodė, kad ji turi prižiūrėti ir ginti jį, o ne atvirkščiai.
Ašaros ėmė tvenktis jam akyse.
– Tai neteisinga, – pasakė jis.
– Neverk. – Joana bijojo, kad gali išgirsti mama arba dar blogiau – tėvas. –
Greitai baigsim atgailauti.
– Aš ne dėl to, – atsiliepė Jonas įsižeidęs.
– Tai dėl ko?
– Tu nesuprasi.
– Vis tiek pasakyk.
– Tėvas norės, kad vietoj Mato mokyčiausi aš. Žinau, kad norės. O aš
negaliu. Visai negaliu mokytis.
– Gal galėtum, – ramino Joana, nors ir suprato brolio rūpestį. Tėvas
kaltindavo jį tinginyste ir mušdavo, kai jam nesisekdavo. Betgi Jonas dėl to
nebuvo kaltas. Jis stengėsi, bet jam sunkiai sekėsi, taip buvo visada.
– Ne, – tvirtai atsakė Jonas. – Aš ne toks kaip Matas. Ar žinai, kad tėvas
ketino jį vežti į Acheną, rūpinosi, kad priimtų į Imperatoriaus mokyklą?
– Argi? – nustebo Joana. Imperatoriaus mokykla! Ji tikrai nežinojo, kad tėvas
tiek daug darė dėl Mato.
– O aš net Donato3 nepaskaitau. Tėvas sako, kad Matas buvo jį įkirtęs
devynerių, o man jau beveik dešimt. Ką man daryti, Joana? Kas man bus?
– Na... – Joana bandė kaip nors jį paguosti ir nuraminti, bet paskutiniųjų
dienų įtampa įvarė Joną į visišką neviltį.
– Jis mane muš. Žinau, muš. – Jonas jau rimtai paleido dūdas. – Aš nenoriu,
kad mane muštų!
Tarpduryje pasirodė Gudrūna. Baimingai žvilgtelėjusi per petį, pribėgo prie
Jono.
– Liaukis! Ar nori, kad tėvas išgirstų? Nutilk, sakau tau!
Jonas, nerangiai atsiritęs nuo altoriaus, atlošė galvą ir jau kaip reikiant
užbliovė. Jis neklausė motinos žodžių ir vis rėkė, o ašaros liejosi skruostais,
išmuštais raudonomis dėmėmis.
Gudrūna, sugriebusi Joną už pečių, papurtė. Užsimerkęs ir išsižiojęs, jis
stipriai sutabalavo galva. Joana išgirdo, kaip garsiai taukštelėjo dantys, ir Jonas
staiga užsičiaupė. Krūptelėjęs jis atsimerkė ir išvydo motiną.
Gudrūna priglaudė jį prie savęs.
– Daugiau neverk, kitaip klius ir seseriai, ir man. Viskas bus gerai, Jonai.
Nurimk. – Ji sūpavo jį, guodė ir ramino.
Joana žiūrėjo susimąsčiusi. Ji žinojo brolį sakant tiesą. Jonas nebuvo gabus.
Jis nepajėgtų eiti Mato pėdomis. Bet... staiga jos veidas išraudo iš susijaudinimo,
sakytum, galvon toptelėjo kokia svarbi mintis.
– Kas yra, Joana? – Gudrūna pastebėjo keistą dukters veido išraišką. – Gal
sergi? – susirūpino ji, nes demonai, atnešę jiems ligą, žinia, dar tebėra namuose.
– Ne, mama. Bet man kilo mintis, nuostabi mintis!
Gudrūnai dilgtelėjo širdį. Dukra nuolat kupina minčių, prišauksiančių jai tik
bėdą.
– Tai ką sugalvojai?
– Tėvas norėjo, kad Matas mokytųsi Imperatoriaus mokykloje.
– Žinau.
– O dabar jis norės, kad vietoj Mato ten vyktų Jonas. Dėl to jis ir verkia,
mama. Jonas žino nepajėgsiąs ten mokytis ir bijo, kad tėvas pyks.
– Tai ką sumanei? – Gudrūna buvo nustebusi.
– Aš galėčiau ten mokytis, mama. Aš galiu vietoj Mato mokytis toje
mokykloje.
Ta mintis taip pribloškė, kad akimirką Gudrūna net žadą prarado. Jos duktė,
jos kūdikis, mylimiausias vaikas, vienintelė, su kuria ji kalba sava kalba ir apie
savo gentainius, ji mokysis iš krikščionių nukariautojų šventųjų knygų? Ją giliai
žeidė net tai, kad Joana galvojo apie tokius dalykus.
– Nesąmonė! – burbtelėjo Gudrūna.
– Aš galiu daug dirbti, – neatlyžo Joana. – Man patinka mokytis ir vis ką nors
nauja sužinoti. Aš tai sugebu, ir Jonui nereikėtų vargti. Jam tokie dalykai
nesiseka.
Pasigirdo prislopintas galva į motinos krūtinę įsikniaubusio Jono kūkčiojimas.
– Bet tu – mergaitė, tokie dalykai ne tau, – pasakė Gudrūna norėdama baigti
kalbą. – Be to, tėvas niekad to neleis.
– Mama, anksčiau gal būtų buvę ir taip. Bet dabar juk viskas pasikeitė. Negi
nesupranti? Dabar ir tėvas gali kitaip į tai pažiūrėti.
– Draudžiu apie tai kalbėti su tėvu. Matyt, ir tau, kaip broliui, susisuko galva
nuo pasninko ir klūpėjimo. Kitaip tokių nesąmonių nekalbėtum.
– Bet, mama, jei aš jam parodyčiau...
– Pasakiau, ir baigta! – Iš Gudrūnos balso buvo aišku, kad daugiau neverta
kalbėti.
Joana nutilo. Įkišusi ranką į užantį, suspaudė medinį šventosios Kotrynos
medalioną, jai išdrožtą Mato. „Aš moku lotyniškai skaityti, o Jonas nemoka, –
atkakliai galvojo ji. – Ir kas čia tokio, kad aš mergaitė?“
Ji nuėjo prie mažo medinio stalelio, ant kurio gulėjo Šventasis Raštas.
Paėmusi jį, pajuto knygos svorį, brūkštelėjo per žinomus paauksuotus žodžius,
įspaustus ant viršelio. Medžio ir pergamento kvapas glaudžiai siejosi su Matu,
priminė jų bendrą darbą, visa, ko jis ją mokė, visa, ko ji dar troško išmokti. „O
gal, jei parodysiu tėvui, ko esu išmokusi... gal tada jis supras, kad įveiksiu
mokslus? – Ir vėl pajuto jaudulį. – O jei prisišauksiu bėdą? Tėvas gali labai
supykti.“ Gimdytojo pyktis ją baugino. Jis gana dažnai jai sušerdavo, tad Joana
puikiai žinojo įniršusio tėvo jėgą ir jos bijojo.
Stovėjo dvejodama ir glostė Šventojo Rašto medinio aptaiso glotnų paviršių.
Staiga impulsyviai atsivertus, pasitaikė šventojo Jono evangelija, kaip tik ta
vieta, nuo kurios Matas pradėjo ją mokyti skaityti. „Tai ženklas“, – šmėkštelėjo
jai.
Motina sėdėjo nugara į Joaną, sūpuodama glėbyje Joną; šis pamažu liovėsi
kūkčiojęs ir tik retkarčiais žagtelėdavo. Dabar gera proga. Joana nusinešė
atverstą knygą į kitą trobos pusę.
Tėvas sėdėjo krėsle susikūprinęs, nuleista galva ir rankomis užsidengęs
veidą. Joanai artinantis, jis nė nekrustelėjo. Staiga išsigandusi ji stabtelėjo. Tai
juk neįmanoma, tiesiog juokinga – tėvas niekad nesutiks. Buvo besugrįžtanti, kai
tėvas, atitraukęs rankas nuo veido, pažvelgė į ją. Joana stovėjo prieš jį su
atversta knyga rankose.
Pradėjus skaityti, jos balsas nervingai virpėjo: In principio erat verbum et
verbum erat apud Deum et verbum erat Deus...
Kadangi tėvas jos nenutraukė, ji skaitė toliau, pamažu įgydama pasitikėjimo:
„Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo
gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos
neužgožė.“ Tų žodžių grožis ir jėga pakylėjo ją, vedė priekin, suteikė jėgų.
Joana perskaitė iki galo, paraudusi iš pasitenkinimo, nes žinojo, kad skaitė
gerai. Ji pažvelgė į tėvą – jis buvo įsistebeilijęs į ją.
– Aš moku skaityti. Matas mane išmokė. Tai buvo mūsų paslaptis, mes
stengėmės, kad niekas nežinotų. – Ji tai išpoškino vienu atsikvėpimu. – Tu galėsi
manim didžiuotis, tėve. Žinau, kad galėsi. Leisk mane mokytis vietoj Mato, ir
aš...
– Tu! – įsiutęs tėvas riaumote riaumojo. – Tai tu! – Kaltindamas rodė į ją
pirštu. – Juk viskas per tave! Tu užtraukei Dievo rūstybę ant mūsų! Netikras
vaikas! Primestas laumvaikis! Tai tu nužudei savo brolį!
Joana apstulbusi išsižiojo. Kanauninkas artinosi prie jos pakelta ranka.
Joana, metusi knygą, šoko bėgti, bet jis pačiupo ją ir atgręžęs trenkė kumščiu
per veidą taip stipriai, kad ji nusirito asla ir atsimušė į tolimiausią sieną, gerokai
stuktelėdama galvą.
Tėvas stovėjo šalia jos. Joana laukė kito smūgio. Bet nesulaukė. Praėjus
kelioms minutėms pasigirdo kimūs, gerkliniai garsai, besiveržiantys iš širdies
gilumos. Ji suvokė tėvą raudant. Niekad anksčiau nematė jo verkiant.
– Joana! – Gudrūna atskubėjo į kambarį. – Ką padarei, vaike? – Atsiklaupusi
prie Joanos, pamatė tinstant sumuštą kairį jos paakį. Klūpodama tarp vyro ir
dukters, ji sukuždėjo: – Ką aš tau sakiau? Kvailute, žiūrėk, ką prisidirbai! –
Garsesniu balsu paliepė: – Eik pas brolį. Jam tavęs reikia. – Padėjusi Joanai
atsikelti, skubiai nustūmė ją į kitą trobos pusę.
Kanauninkas niūriai stebėjo Joaną, einančią pro duris.
– Nerūstauk dėl tos mergaitės, žmogau, – pasakė Gudrūna, norėdama
nukreipti jo dėmesį. – Ji gi niekas. Ir neliūdėk taip: juk dar turi kitą sūnų.
 3
Ėjo aranmanotas – kviečių želmenų mėnuo ir devintasis Joanos ruduo, kai ji
pirmą kartą išvydo Eskulapijų. Šis apsistojo kanauninko namuose vykdamas į
Maincą, ten ruošėsi dirbti mokytoju katedros mokykloje.
– Būk pasveikintas, gerbiamasis pone, atvykęs į mano namus, – patenkintas
sveikino Eskulapijų Joanos tėvas. – Džiaugiamės, kad laimingai atvykai. Tikiuosi,
kelionė nebuvo labai varginanti. – Stovėdamas tarpduryje žemai lankstėsi
svečiui. – Prašom vidun pailsėti. Gudrūna! Atnešk vyno. Savo apsilankymu
suteikei mano varganiems namams didelę garbę.
Iš tėvo elgesio Joana suvokė, kad Eskulapijus – garsus ir didis mokslininkas.
Tai buvo graikas, apsitaisęs pagal Bizantijos madą. Ant baltos lininės chlamidės,
susegtos paprasta metalo sege, buvo užsimetęs ilgą tamsiai mėlyną apsiaustą,
apkraštuotą sidabro gija. Plaukus, kaip koks kaimietis, nešiojo trumpus, suteptus
alyva ir sušukuotus virš kaktos. Skirtingai nei tėvas, besiskutantis kaip ir visi
frankų dvasininkai, Eskulapijus turėjo ilgą, vešlią, šviesią kaip ir plaukai barzdą.
Kai tėvas pašaukė Joaną pasisveikinti su svečiu, ją apėmė toks drovumas, kad
tik stovėjo sumišusi ir įbedusi akis į išmoningai supintus graiko sandalų dirželius.
Galop įsikišo tėvas ir pasiuntė ją pas motiną padėti ruošti vakarienės.
Susėdus prie stalo, kanauninkas tarė:
– Pas mus įprasta prieš valgį paskaityti Šventąjį Raštą. Gal suteiktum mums
tokią garbę ir paskaitytum šį vakarą tu?
– Mielai, – šypsodamasis atsakė Eskulapijus. Atsargiai atvertęs medinį
viršelį, pasklaidė guraus pergamento lapus. – Ekleziasto tekstas. Omnia tempus
habent, et momentum suum cuique negotio sub caelo...
Joana niekad nebuvo girdėjusi taip gražiai lotyniškai skaitant. Jis tarė visai
kitaip: nesuplakė, kaip gãlai, žodžių krūvon, kiekvienas skambėjo atskirai ir
aiškiai nelyginant skaidriausi lietaus lašai. „Visam kam yra savo metas ir valanda
kiekvienam reikalui po dangumi. Yra metas gimti ir metas mirti, metas sodinti ir
metas rauti, kas pasodinta.“ Joana buvo girdėjusi tą skirsnį, tėvo skaitomą,
daugelį sykių, bet tik Eskulapijui skaitant pajuto niekad anksčiau nesuvoktą tų
žodžių grožį.
Baigęs skaityti, Eskulapijus užvertė viršelį.
– Puiki knyga, – pasigėrėdamas tarė kanauninkui. – Tokia gražia rašysena
perrašyta. Tikriausiai atsigabenai ją iš Anglijos. Girdėjau ten dar tebeklestint
perrašinėjimo meną. Mūsų dienomis jau retai kur beužtiksi tokį rankraštį be
gramatinių klaidų.
Kanauninkas paraudo iš pasitenkinimo.
– Tokių daug Lindisfarno bibliotekoje. Šį manuskriptą gavau iš vyskupo, kai
jis mane įšventino misijų darbui Saksonijoje.
Vakarienė buvo puiki – taip prašmatniai šeima niekad svečių nevaišindavo.
Buvo patiekta sūdyto kiaulės kumpio, kepto tol, kol sutrūkinėjo paviršius, virtų
kviečių ir ropių, aštraus sūrio, šviežios, ką tik iškeptos žarijose duonos stora
pluta. Kanauninkas dar pastatė tamsaus ir kvapnaus frankiško alaus, tokio tiršto
kaip kaimiška sriuba. Vakarienę baigė skrudintais migdolais ir keptais saldžiais
obuoliais.
– Labai gardu, – pasakė Eskulapijus po vakarienės. – Jau seniai taip gardžiai
valgiau. Išvykus iš Bizantijos, niekad neteko ragauti tokios puikios kiaulienos.
Svečio liaupsės paglostė Gudrūną.
– Tai todėl, kad mes patys laikom kiaules ir penim iki skerdimo. Laukinių
juodų šernų mėsa kieta ir neskani.
– Papasakok mums apie Konstantinopolį, – susidomėjo Jonas. – Ar tiesa, kad
jo gatvės brangakmeniais grįstos, o iš fontanų trykšta skystas auksas?
Eskulapijus nusijuokė.
– Ne. Bet miestas vis tiek puikus pažiūrėti.
Joana ir Jonas klausėsi Eskulapijaus išsižioję, kai šis ėmė pasakoti apie
įsikūrusį ant aukšto kyšulio Konstantinopolį su šaunančiais į dangų marmuro
pastatų auksiniais ir sidabriniais kupolais, atgręžtą į Aukso Rago uostą, kuriame
sustoja viso pasaulio laivai. Konstantinopolis – Eskulapijaus gimtasis ir jaunystės
miestas, iš kurio jis buvo priverstas bėgti, kai jo šeima įsipainiojo į religinius
disputus su basilėjumi dėl šventųjų ikonų garbinimo. Joana nieko nesusigaudė,
bet tėvui viskas buvo aišku. Jis niūriai purtė galvą ir aiškiai nepritarė
Eskulapijaus šeimos persekiojimams, apie kuriuos šis papasakojo.
Paskui kalba nukrypo į teologinius dalykus, ir Joana su Jonu buvo nuvyti gulti
į tą trobos dalį, kur miegodavo tėvai, nes toks garbingas svečias kaip Eskulapijus
turėjo vienas miegoti didžiajame guolyje prie ugniakuro.
– Taip norėčiau dar pasiklausyti, – meldė motiną Joana.
– Jokių kalbų. Ir taip ilgai užsisėdėjai. Be to, svečias jau viską papasakojo. O
tos mokslingos šnekos – ne tavo nosiai.
– Bet...
– Vaike, sakiau, gana. Laikas miegoti. Iš ryto turėsi man padėti. Tėvas nori,
kad ir kitą dieną suruoštume puotą svečiui. Dar keletas tokių svečių, –
burbtelėjo Gudrūna, – ir mums patiems neliks ko valgyti. – Apklosčiusi vaikus
šiaudų guolyje, pabučiavo ir nuėjo.
Jonas netruko užmigti, bet Joana gulėjo ausis pastačiusi – stengėsi išgirsti,
kas kalbama kitoje storos medinės pertvaros pusėje. Galop, netverdama
smalsumu, atsikėlė ir nusėlino prie jos. Atsiklaupusi ėmė iš tamsos pro plyšį
spoksoti į tėvą ir Eskulapijų, besišnekučiuojančius prie židinio. Buvo šalta,
ugnies šiluma nesiekė Joanos, vilkinčios tik plonais drobiniais marškiniais. Ji
virpėjo, bet nė nemanė grįžti į guolį. Jai reikėjo išgirsti, ką kalba Eskulapijus.
Juodu kalbėjo apie katedros mokyklą.
– Ar esi susipažinęs su tenykšte biblioteka? – paklausė Eskulapijus.
– O taip, – atsakė kanauninkas, aiškiai patenkintas klausimu. – Ten mano
praleista daugybė valandų. Joje yra maždaug aštuoniasdešimt senovinių
rankraščių.
Eskulapijus mandagiai linktelėjo, bet neatrodė, kad būtų apstulbęs. Joana
negalėjo net įsivaizduoti tokios gausybės knygų vienoje vietoje.
 – Ten yra Izidoriaus De scriptoribus ecclesiasticus ir Salviano De
gubernatione Dei. Taip pat visi Jeronimo Commentarii su nuostabaus darbo
iliustracijomis. Ir ypač puikus tavo tėvynainio šventojo Bazilijaus manuskriptas
Hexaëmeron.
– Ar yra Platono rankraščių?
– Platono? – kanauninkas pasipiktino. – Žinoma, nėra. Krikščioniui netinka
studijuoti jo raštų.
– Argi? Vadinasi, tu nepritari logikos studijoms.
– Ji studijuojama per triviumo disciplinas, – pasijutęs nepatogiai, atsakė
kanauninkas, – remiantis atitinkamais tekstais – Augustino ar Boecijaus raštais.
Tikėjimas grindžiamas Šventojo Rašto autoritetu, o ne loginiais įrodymais. Dėl
paiko smalsumo žmonės kartais net praranda tikėjimą.
– Suprantu tavo požiūrį, – pasakė Eskulapijus daugiau iš mandagumo negu
pritarimo. – Tai gal atsakytum man į tokį klausimą: kodėl žmogus gali protauti?
– Protas yra dieviškosios esmės kibirkštis žmoguje. „Ir Dievas sukūrė žmogų
pagal savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą jį sukūrė.“
– Esi gerai išstudijavęs Šventąjį Raštą. Taigi sutinki, kad Dievas davė žmogui
protą?
– Be jokios abejonės.
Joana pasislinko arčiau – išlindo iš pertvaros šešėlio, kad tik nepraleistų
Eskulapijaus žodžių.
– Tai kodėl tavo tikėjimas bijo proto? Jei jis Dievo duotas, tai kaip gali
atstumti Viešpatį nuo mūsų?
Kanauninkas pasimuistė krėsle. Joana niekad neregėjo jo tokio sutrikusio. Jį
rengė dirbti misionierium, mokė pamokslauti, skelbti tikėjimą. Jis nebuvo pratęs
įrodinėti savo tiesą loginiuose debatuose. Kanauninkas jau išsižiojo atsakyti, bet
ir vėl užsičiaupė.
– O iš tiesų, – toliau kalbėjo Eskulapijus, – ar tik ne menkas tikėjimas verčia
žmones baimintis įžvalgaus proto? Jei kelia abejonių kelionės tikslas, tai ir pats
kelias baisus. Tvirtas tikėjimas nieko nebijo, nes jei Dievas yra, tai protas negali
nenuvesti mūsų prie Jo. Cogito, ergo Deus est, – sako šventasis Augustinas.
„Mąstau, vadinasi, Dievas yra.“
Joana taip įdėmiai klausėsi ginčo, kad visai užsimiršo ir pritariamai šūktelėjo.
Tėvas įtariai dėbtelėjo pertvaros pusėn. Ji šastelėjo tamson ir apmirusi sukluso.
Paskui vėl išgirdo balsus dudenant. „Garbė Dievui, – atsiduso širdyje, – manęs
nepamatė.“ Nusėlino į šiaudų guolį, kur knarkė Jonas.
Nors balsai jau buvo seniai nutilę, Joana vis dar gulėjo tamsoj atmerktomis
akimis. Jautėsi tokia laisva, tokia pakylėta, tarsi kas sunkų akmenį būtų nuo
širdies nuritinęs. Ne ji kalta, kad Matas mirė. Jį numarino ne jos troškimas
mokytis, kaip tėvas sakė. Šį vakarą, klausydamasi Eskulapijaus, sužinojo, kad jos
noras kuo daugiau žinoti yra natūralus, o ne nuodėmingas, kad jis kyla iš Dievo
žmogui duoto gebėjimo protauti. „Aš mąstau, vadinasi, Dievas yra“, – visa širdimi
ji jautė tą tiesą.
 Eskulapijaus žodžiai įžiebė šviesą jos širdyje. „Gal ryt pasiseks su juo
pasikalbėti, – svarstė ji. – Gal pasitaikys proga parodyti jam, kad moku skaityti.“
Ta galimybė taip glostė širdį, kad Joana apie ją visą laiką ir galvojo. Ir
neužmigo iki aušros.
Anksti rytą motina pasiuntė Joaną į mišką pririnkti kiaulėms bukmedžio riešutų
ir gilių. Degdama noru kuo greičiau grįžti namo pas Eskulapijų, Joana skubinosi
baigti darbą. Bet rudenį miške storai prikritę lapų, todėl riešutus sunku
pamatyti, o grįžti nepririnkus pilnos pintinės nevalia.
Kai ji parėjo namo, Eskulapijus jau ruošėsi išvykti.
– Ak, o aš tikėjausi, kad suteiksi mums garbę ir dar kartą drauge papietausi,
– kalbėjo kanauninkas. – Man įdomios tavo mintys apie triasmenę vienybę, todėl
norėčiau ta tema dar padiskutuoti.
– Tu labai malonus, bet šį vakarą turiu būti Maince. Manęs laukia vyskupas,
ir man pačiam knieti kuo greičiau imtis naujų pareigų.
– Žinoma, žinoma. – Netrukus kanauninkas pridūrė: – Tikriausiai prisimeni
mūsų kalbą apie mano berniuką. Gal kiek užgaištum ir pažiūrėtum, ką jis moka?
– Mielai. Bent tuo atsidėkosiu vaišingam šeimininkui, – pabrėžtinai mandagiai
atsakė Eskulapijus.
Joana, pasiėmusi siuvinį, įsitaisė krėsle atokiau, kad nekristų į akis, kitaip
tėvas ją greit nuvytų.
Be reikalo nerimavo. Visą dėmesį kanauninkas buvo sutelkęs į Joną.
Tikėdamasis, kad sūnaus žinios padarys įspūdį, pradėjo klausinėti Jono
gramatikos taisyklių pagal Donatą. Ir prašovė, nes gramatika buvo silpniausia
Jono vieta. Jis iš karto ėmė klydinėti, painioti abliatyvo ir datyvo linksnius,
nepataikė išasmenuoti veiksmažodžių ir galop parodė nesugebąs net sakinio
teisingai išnagrinėti. Eskulapijus klausėsi lediniu veidu, vis raukdamas kaktą.
Susigėdęs ir visas išraudęs kanauninkas šoktelėjo į saugesnę sritį. Griebėsi
didžiojo Alkuino4 katekizmo mįslių, nes Jonui jos buvo atmintinai įkaltos. Su
pirmąja katekizmo dalimi Jonas susidorojo gana gerai.
– Kas yra metai?
– Vežimas keturiais ratais.
– Kokie arkliai traukia jį?
– Saulė ir mėnulis.
– Kiek jame vietų?
– Dvylika.
Patenkintas nors ir mažu pasisekimu, kanauninkas perėjo prie sunkesnių
katekizmo klausimų. Joana išsigando, nes matė, kad Joną jau ima siaubas.
– Kas yra gyvenimas?
– Palaimintųjų džiaugsmas, liūdinčiųjų širdgėla ir... ir... – Jonas užsikirto.
Eskulapijus krustelėjo krėsle. Užsimerkusi ir susikaupusi Joana kartojo
reikiamus žodžius trokšdama, kad Jonas juos ištartų.
– Na? – ragino Joną kanauninkas. – Dar kas?
Jono veidą nušvietė įkvėpimas.
 – Ir ruošimasis mirčiai!
Kanauninkas atžariai linktelėjo.
– O kas yra mirtis?
Priblokštas Jonas įsmeigė į tėvą akis, lyg į spąstus patekęs elnias, galop
išvydęs ateinantį medžiotoją.
– Kas yra mirtis? – pakartojo kanauninkas.
Bet veltui. Šis parklupdęs Joną klausimas ir vis didėjantis tėvo
nepasitenkinimas visiškai jį suglumino. Jis jau ničnieko nebegalėjo prisiminti ir
ėmė raukytis. Joana matė, kad tuoj pravirks. Tėvas įsistebeilijo į jį nuožmiu
žvilgsniu. Eskulapijus žiūrėjo su gailesčiu.
Ji nebepajėgė daugiau ištverti. Brolio sielvartas, tėvo pyktis, baisus
pažeminimas Eskulapijaus akivaizdoje sukrėtė ją. Pati nejusdama, ką daro,
pratrūko:
– Neišvengiamas įvykis, nežinoma kelionė, gyvųjų ašaros, žmogaus netektis.
Jos žodžiai nuskambėjo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Visi trys
įsistebeilijo į ją, o jų veidai slėpė skirtingus jausmus. Jonas atrodė sunerimęs,
tėvas – įniršęs, Eskulapijus – nustebęs. Pirmasis atgavo žadą kanauninkas.
– Koks įžūlumas! – sušuko jis. Paskui, prisiminęs Eskulapijų, pasakė: – Jei ne
svečias, tuoj pat kaip reikiant išperčiau tau kailį. Bet savo vis tiek atsiimsi
vėliau. O dabar dink man iš akių!
Joana, pakilusi nuo krėslo ir iš paskutiniųjų tvardydamasi, pasiekė trobos
duris ir išeidama uždarė paskui save. Tada puolė bėgti kiek kojos neša iki
pagirio papartynų ir krito ant žemės.
Atrodė, širdis plyš iš skausmo. Būti taip pažemintai akyse žmogaus, kuriam ji
troško padaryti kuo geriausią įspūdį! „Bet juk tai neteisinga! Jonas nežinojo
atsakymo, o aš žinojau. Kodėl aš negalėjau atsakyti?“
Ji ilgai tūnojo stebėdama ilgėjančius šešėlius. Raudongurklė skraidžiojo
pažemiu ir kaleno paparčius ieškodama kirminėlių. Radusi išpūtė gurklį ir
išdidžiai apsuko ratą rodydama laimikį. „Visai kaip aš, – pašaipiai pagalvojo
Joana. – Visa pasipūtusi dėl tų savo laimėjimų.“ Ji žinojo, kad puikybė – nuodėmė,
už kurią gana dažnai barama, ir vis dėlto nepajėgė to jausmo užgniaužti. „Aš
gabesnė už Joną. Tai kodėl jam galima mokytis, o man ne?“
Raudongurklė nuskrido. Joana lydėjo ją akimis, kol paukštelis pasidarė tik
spalvotas taškas tarp medžių. Čiupinėdama šventosios Kotrynos medalioną,
kabantį ant kaklo, ji prisiminė Matą, sėdintį su ja, kalbantį, aiškinantį
nesuprantamus dalykus. Ji ilgėjosi brolio. „Per tave mirė brolis“, – sakė tėvas.
Tai prisiminus, jai suspaudė gerklę. Tačiau ji visa savo esybe priešinosi tokiai
netiesai. Taip, ji keliasi į puikybę, trokšdama daugiau, negu Dievas skyrė
moteriai. Bet kodėl už jos nuodėmę nubaudė Matą? Čia nėra jokios prasmės.
Kas ją skatina svajoti apie nepasiekiamus dalykus? Visi sako, kad jos
troškimas mokytis – nenatūralus dalykas. Tačiau ji trokšta žinių, nori pažinti
platesnį minčių ir sėkmės pasaulį, prieinamą tik išsimokslinusiems žmonėms.
Kitoms kaimo mergaitėms tai nerūpi. Patenkintos sėdi sau per mišias
nesuprasdamos nė vieno žodžio. Daro ką liepiamos, o dėl kitų dalykų nesuka
galvos. Svajoja apie gerą vyrą, – tokį, kad elgtųsi su jomis padoriai, nemuštų, – ir
apie dirbamos žemės lopelį, nenori net kojos iškelti iš saugaus, įprasto kaimo
gyvenimo. Joana nesuprato jų, o mergaitės – jos.
„Kodėl aš kitokia? – galvojo ji. – Kas manyje ne taip?“
Užpakalyje pasigirdo žingsniai, ir kažkas palietė jai petį. Tai buvo Jonas.
– Tėvas pasiuntė, – pasakė niūriu balsu. – Liepė tau sugrįžti.
– Man labai nesmagu, kad taip atsitiko, – paėmusi jo ranką, pasakė Joana.
– Geriau būtum patylėjusi. Juk tu tik mergaitė.
Buvo sunku prisiversti, bet ji turėjo atsiprašyti, kad padarė jam tokią gėdą
prie svečio.
– Tai jau tikrai. Nepyk.
Jonas bandė parodyti, kad jo garbė įžeista, bet jam nepavyko.
– Na, gerai. Aš nepykstu, – atlaidžiai ištarė. – Šiaip ar taip, tėvas daugiau
neširsta ant manęs. Dabar... na, einam, pati pamatysi.
Trūktelėjęs už rankos Joaną nuo drėgnos žemės, jis padėjo nurankioti
paparčio lapus. Susikibę už rankų, jie nudrožė namo.
Prie durų Jonas stumtelėjo Joaną pirma savęs.
– Tu eik, – burbtelėjo. – Jie nori tavęs, o ne manęs.
Jie? Joana nustebo išgirdusi, ką jis čia kalba, bet nespėjo paklausti, nes jau
stovėjo priešais tėvą ir Eskulapijų, ir šis jai pamojo. Suėmęs jai rankas,
Eskulapijus įbedė įdėmų žvilgsnį.
– Tu moki lotyniškai? – paklausė.
– Taip, pone.
– O kaip išmokai?
– Klausydamasi brolio, pone, ruošiančio pamokas. – Vaizduodamasi, kaip
tėvas priims tokią žinią, ji nudelbė akis. – Aš žinau, man nederėjo taip elgtis.
– O ko dar išmokai? – paklausė Eskulapijus.
– Skaityti, pone, ir šiek tiek rašyti. Brolis Matas pamokė, kai buvau maža. –
Akių kampeliu ji matė, kad tėvą vėl pagavo pyktis.
– Nagi, pasirodyk. – Eskulapijus atvertė Šventąjį Raštą, paieškojo pastraipos
ir, duodamas jai knygą, bakstelėjo pirštu. Tai buvo alegorinis pasakojimas apie
garstyčios grūdą iš Luko evangelijos.
Ji ėmė skaityti, iš pradžių klupdama ties kai kuriais lotyniškais žodžiais – juk
jau seniai buvo skaičiusi: Quomodo assimilabimus regnum Dei aut in qua
parabola ponemus illud? „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją
palyginti?“
Ji skaitė nesvyruodama iki pat galo: „Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė
žmogus ir pasėjo savo darže. Jis augo ir išaugo į didelį medį, ir padangių
sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose.“
Joana liovėsi skaičiusi. Stojo tokia tyla, kad ji girdėjo, kaip rudens vėjas tyliai
šiurena šiaudinį stogą.
– Ar tu suvoki perskaityto palyginimo prasmę? – ramiai paklausė Eskulapijus.
 – Manau, suvokiu.
– Tai paaiškink.
– Tikėjimas yra kaip garstyčios grūdas. Jį pasėji savo širdyje taip, kaip grūdą
dirvoje. Jei puoselėsi sėklą, ji išaugs į puikų medį. Jei puoselėsi tikėjimą, laimėsi
dangaus karalystę.
Eskulapijus peštelėjo barzdą. Iš jo laikysenos nebuvo galima suprasti, ar jį
tenkina atsakymas. O gal ji ne taip išaiškino?
– Arba... – Ji galėjo ir kitaip paaiškinti.
Eskulapijus kilstelėjo antakius.
– Na?
– Galima manyti, kad ir Bažnyčia yra tarsi sėkla. Bažnyčia gimė maža ir augo
tamsoje, ja rūpinosi tik Kristus ir dvylika apaštalų, bet ji išaugo į milžinišką medį,
gaubiantį visą pasaulį.
– O paukščiai, susisukę šakose lizdus? – paklausė Eskulapijus.
Ji greitai sumetė.
– Tai tikintieji, randantys išganymą Bažnyčioje nelyginant paukščiai medžio
šakose.
Eskulapijaus veidas buvo nenuspėjamas. Jis vangiai peštelėjo barzdą dar
kartą.
– Taip pat, – lėtai samprotavo Joana, – garstyčios grūdas gali būti
suprantamas kaip Kristus. Kristus buvo nelyginant sėkla, kai jį palaidojo, ir kaip
medis, kai prisikėlęs įžengė į dangų.
Eskulapijus pasisuko į kanauninką.
– Girdėjai?
Kanauninko veidas trūkčiojo.
– Ji tik mergaitė. Esu tikras, ji nenutuokia...
– Grūdą suvokia kaip Tikėjimą, kaip Bažnyčią, kaip Kristų, – kalbėjo
Eskulapijus. – Allegoria, moralis, anagoge. Klasikinis, trejopas Šventojo Rašto
aiškinimas. Žinoma, gana paprastas, bet vis dėlto išsamus, kaip ir paties didžiojo
Grigaliaus5. Ir be jokio specialaus išsimokslinimo. Nuostabu! To vaiko ypatingas
protas. Aš imuosi ją mokyti.
Joana apstulbo. Ar tik ji nesapnuoja? Bijojo net patikėti girdinti tai iš tikrųjų.
– Žinoma, ne mokykloje, – kalbėjo Eskulapijus, – nes tai neleistina. Aš
atvyksiu čia kartą per savaitę. Atvešiu jai knygų, kad galėtų mokytis, kai manęs
nebus.
Kanauninkas buvo nepatenkintas. Jis tikėjosi visai ne to.
– Ką gi, labai gražu, – irzliai sušneko. – O kaip dėl berniuko?
– Dėl berniuko, sakai? Gaila, bet iš jo mokslininko nebus. Dar šiek tiek
pamokius, iš jo galėtų išeiti kaimo kunigas. Jie turi mokėti skaityti, rašyti, na, ir
teisingai aiškinti sakramentus. Daugiau iš berniuko nėra ko tikėtis, bent aš taip
manau. Mokykla – ne jam.
– Negaliu savo ausimis patikėti. Imsiesi mokyti mergaitę, ne berniuką?
Eskulapijus gūžtelėjo.
 – Vienas turi talentą, o kitas neturi. Tik į tai reikia atsižvelgti.
– Moteris mokslininkė? – piktinosi kanauninkas. – Ji studijuos šventuosius
tekstus, o jos brolis varnas gaudys? Šito aš neleisiu! Arba mokai abu, arba nė
vieno!
Joanai užėmė kvapą. Nejau, tiek priartėjusi prie savo svajonės, bus
nublokšta? Ji ėmė tyliai melstis, bet tuoj liovėsi. O gal Dievui tai nepatinka?
Įkišusi ranką į užantį, sugniaužė šventosios Kotrynos medalioną. Kas kas, o ji tai
supras. „Maldauju, padėk man, – meldė Joana, – padaryk, kad man leistų
mokytis. Aš tau paaukosiu didelę auką. Tik tegu leidžia man mokytis.“
Eskulapijus dėbtelėjo nekantriai.
– Jau sakiau, kad berniukas neturi gabumų mokslui. Tik veltui gaiščiau laiką
su juo dirbdamas.
– Bus taip, kaip sakiau! – piktai atrėžė kanauninkas. Joana žiūrėjo
netikėdama savo akims, kai jis pakilo nuo krėslo.
– Palauk, – tarė Eskulapijus. – Matau, kad esi tvirtai apsisprendęs.
– Esu!
– Ką gi. Iš visa ko matyti, kad mergaitė yra labai gabi. Ji gali daug pasiekti,
jei gaus tinkamą išsimokslinimą. Negaliu leisti tokiems gabumams žūti. Jei taip
primygtinai reikalauji, mokysiu abu.
Joanai išsiveržė atodūsis.
– Ačiū, – padėkojo ir šventajai Kotrynai, ir Eskulapijui. Iš visų jėgų stengėsi,
kad balsas nedrebėtų. – Aš dirbsiu, kad būčiau to verta.
Eskulapijus pažvelgė į ją protingomis skvarbiomis akimis. „Kaip ugnimi
plykstelėjo“, – pamanė Joana. Ir toji ugnis nušvies būsimas savaites ir mėnesius.
– Neabejoju, kad dirbsi, – atsakė jis. Tankioje šviesioje barzdoje tarsi
šmėkštelėjo šypsena. – Nė kiek tuo neabejoju.
 4
Roma
Prisimenant svilinantį Romos gatvių karštį, Laterano rūmų marmurinių skliautų
salė atrodė maloniai vėsi. Kai milžiniškos medinės popiežiaus rezidencijos durys
užsivėrė užpakaly, Anastazijus stabtelėjo mirkčiodamas, nes akimirką
patriarchijos tamsa jį apakino. Instinktyviai siekė tėvo rankos, bet, prisiminęs
pamokymus, nuleido savąją.
– Stovėk tiesiai ir nesišliek prie tėvo, – šį rytą mokė motina, apžiūrinėdama jo
drapanas. – Esi dvylikos metų, ir tau jau laikas pratintis, kaip vyrui dera laikytis.
– Ji smagiai trūktelėjo į vietą brangakmeniais papuoštą diržą. – Ir žiūrėk tiesiai į
tuos, kurie kalbasi su tavim. Šeimos vardas – neprilygstama vertybė, todėl neturi
būti itin nuolankus.
Prisiminęs jos žodžius, Anastazijus atlošė pečius ir aukštai pakėlė galvą.
Pagal savo metus buvo mažas, nuolat dėl to sielvartavo ir visad stengėsi laikytis
taip, kad atrodytų kiek įmanoma aukštesnis. Akys ėmė apsiprasti prietemoje, ir
jis smalsiai apsidairė. Pirmasis apsilankymas Laterane, didingoje popiežių
rezidencijoje bei visos Romos valdžios būstinėje, padarė Anastazijui didelį
įspūdį. Milžiniškame pastatate buvo Bažnyčios archyvai ir iždinė, dešimtys
koplytėlių, triklinijų – valgomųjų menių, koplyčių, tarp jų ir pati Sanctum
Sanctorum – garsioji asmeninė popiežiaus koplyčia. Priešais Anastazijų, ant
didžiosios salės sienos, kabojo tabula mundi – didžiulis žemėlapis su
paaiškinimais, vaizduojantis pasaulį kaip plokščią skritulį, apsuptą vandenynų.
Tris žemynus – Aziją, Afriką ir Europą – skyrė didžiosios upės Tana bei Nilas ir
Viduržemio jūra. Pačiame pasaulio centre – Jeruzalė, šventasis miestas, rytuose
besiribojantis su žemės rojumi. Anastazijus apžiūrinėjo žemėlapį. Jo dėmesį ypač
traukė paslaptingi ir bauginantys didžiuliai dyki plotai, nykstantys pasaulio
pakraščių tamsybėse.
Pasirodė žmogus, apsitaisęs balta šilkine dalmatika; tokias vilkėjo visi
popiežiaus rūmų gyventojai.
– Mūsų Švenčiausiasis Tėvas, popiežius Paskalis, siunčia tau sveikinimus ir
palaiminimą, – pasakė jis.
– Duok, Dieve, jam ilgiausių metų, kad galėtume vis džiaugtis maloninga jo
valdžia, – atsakė Anastazijaus tėvas.
Po būtinųjų formalumų abu vyrai atsikvėpė.
– Kaip laikaisi, Arsenijau? – paklausė žmogus. – Tikriausiai atėjai pasimatyti
su Teodoru?
Anastazijaus tėvas linktelėjo.
– Taip. Ir pasikalbėti dėl savo sūnėno Kozmo paskyrimo iždo skrynininku, –
pridūrė prislopinęs balsą. – Sumokėta jau seniai. Nesuprantu, kodėl taip ilgai
delsiama paskelbti.
– Pastaruoju metu Teodoras labai užsiėmęs. Žinai, vyko tas bjaurus ginčas
dėl Farfos vienuolyno nuosavybės. Šventasis Tėvas labai nepatenkintas
imperatoriaus teismo sprendimu. – Prigludęs arčiau, sąmokslininkiškai
sušnabždėjo: – Ir dar labiau nepatenkintas, kad Teo palaikė imperatoriaus pusę.
Taigi žinok: dabar Teo labai maža gali nuveikti tavo labui.
– Man taip pat dingtelėjo tokia mintis, – gūžtelėjo Anastazijaus tėvas. – Šiaip
ar taip, Teo vis dar primicerijus6, be to, ir pinigai sumokėti.
– Pagyvensim – pamatysim.
Pokalbis staiga nutrūko, kai prie jų priėjo kitas žmogus, taip pat apsirengęs
balta dalmatika. Anastazijus, stovėdamas šalia tėvo, pajuto, kad šis kiek
įsitempė.
– Tegu Šventojo Tėvo palaima lydi tave, Sarpatai, – pasakė tėvas.
– Ir tave, ir tave, brangusis Arsenijau, – atsakė žmogus, keistai vyptelėjęs. –
A, Lucianas, – tarė atsigręždamas į pirmąjį žmogų. – Buvai taip įsitraukęs į
pokalbį su Arsenijum. Gal yra kokių įdomių žinių? Norėčiau ir aš pasiklausyti. –
Jis labai pabrėžtinai nusižiovavo. – Kai imperatorius išvyko, gyvenimas čia
pasidarė toks nuobodus.
– Tikrai nėra jokių naujienų, Sarpatai. Jei ką žinočiau, tikrai tau pasakyčiau, –
nervingai atsakė Lucianas. O Anastazijaus tėvui tarė: – Na, Arsenijau, man jau
laikas. Turiu atlikti savo pareigas. – Nusilenkęs pasisuko ant kulno ir
paskubomis nuėjo.
Sarpatas palingavo galvą.
– Pastaruoju metu Lucianas pasidarė toks dirglus. Vis galvoju kodėl? – Jis
iškalbingai žvilgtelėjo į Anastazijaus tėvą. – Na, nesvarbu. Matau, šiandien
atėjai su palydovu.
– Taip. Ar galiu tave supažindinti su savo sūnumi Anastazijumi? Jis jau greitai
laikys lektoriaus7 egzaminą. – Anastazijaus tėvas pridūrė pabrėždamas: – Jo
dėdė Teo labai jį myli, todėl ir atsivedžiau sūnų, kad su juo susitiktų.
Anastazijus nusilenkė.
– Tepadeda tau Dievas, – pasisveikino formaliai, kaip buvo mokytas.
Žmogus šyptelėjo. Jam pralinksmėjus lūpų kampučiai dar labiau išsitempė.
– Oho! Berniukas puikiai kalba lotyniškai. Sveikinu tave, Arsenijau. Tai jis
bus tikras lobis, žinoma, jei tik nepaveldės iš dėdės nuovokos stokos. – Jis
šnekėjo toliau, neleisdamas atsakyti: – Puikus berniukas! Kiek jam metų? –
paklausė Anastazijaus tėvą.
– Nuo advento pradėjau dvyliktus, – atsakė Anastazijus.
– Tikrai? Atrodai jaunesnis. – Jis patapšnojo Anastazijui per galvą.
Anastazijus pajuto priešiškumą svetimajam. Tiesdamasis kiek galėdamas
aukštyn pasakė:
– O man atrodo, dėdės nuovoka negali būti prasta, nes kaip tada jis būtų
galėjęs tapti primicerijumi?
Įspėdamas tėvas spūstelėjo Anastazijui ranką, nors jo akys žvelgė maloniai, o
lūpos beveik šypsojosi. Svetimasis įbedė į Anastazijų nuostabos kupinas akis. O
gal pykčio? Anastazijus ramiai atlaikė jo žvilgsnį. Ilgai žvelgęs, svetimasis
nusuko nuo berniuko akis ir kreipėsi į tėvą:
– Koks šeimos solidarumas! Tiesiog jaudinantis! Na, tikėkimės, berniuko
galva bus tokia pat gera kaip ir jo lotynų kalba.
Atsidarius masyvioms durims, kilęs triukšmingas klegesys tolimoje salės
pusėje patraukė jų dėmesį.
– A! Štai ir pats primicerijus atvyksta! Daugiau aš jūsų jau nebetrukdysiu. –
Sarpatas, iškilmingai nusilenkęs, nuėjo.
Susirinkusieji nuščiuvo įėjus Teodorui, lydimam žento Leo, neseniai pakelto į
aukštą šalpos ir rūpybos pareigūno postą. Primicerijus, įžengęs į salę, stabtelėjo
persimesti žodžiu kitu su dvasininkais ir būreliu stovinčiais didikais. Apsirengęs
raudono šilko dalmatika, perjuosta auksine juosta, Teodoras atrodė daug
elegantiškiau nei visi aplinkiniai: jis mėgo prašmatnius audinius, linko
pasipuikuoti apdarais, ir tas jo polinkis labai žavėjo Anastazijų.
Baigęs formalius pasisveikinimus, Teodoras apžvelgė salę. Išvydęs
Anastazijų su tėvu, nusišypsojo ir žengė skersai salės jų pusėn. Kiek arčiau
priėjęs, mirktelėjo Anastazijui ir įkišo dešinę ranką į dalmatikos klostes.
Anastazijus išsišiepė, nes žinojo, ką tai reiškia. Vaikus mylintis Teodoras visad
turėdavo saldumynų jiems pasmaguriauti. „Ką šiandien ištrauks? – spėliojo
Anastazijus pilna burna seilių. – Didžiulę, minkštą figą, saldų, raudoną, apvalų
ledinuką, o gal net marcipaną, gelsvą ir kvapnų, su daugybe migdolų ir riešutų?“
Anastazijus buvo taip įsistebeilijęs į Teodoro dalmatikos klostes, kad ne iš
karto pastebėjo kitus vyrus. Trejetas jų greitai priėjo prie dėdės iš užpakalio, ir
vienas, ranka užėmęs Teodorui burną, ėmė tempti jį atgal. Anastazijus pamanė,
kad jie krečia juokus. Šypsodamasis žvilgtelėjo į tėvą paaiškinimo, ir jam širdis
nukrito į kulnis, kai pamatė tėvo akyse baimę. Tada atsigręžęs išvydo Teodorą,
stambų vyrą, iš visų jėgų besistengiantį ištrūkti. Bet kova buvo beviltiškai nelygi.
Apsupę vyrai užlaužė jam rankas ir ėmė versti žemėn. Raudonos Teodoro
dalmatikos priekis suplyšo rėžiais, ir pro karančius puikaus šilko draiskalus buvo
matyti baltas kūnas. Vienas užpuolikų čiupo Teodorą už tankių juodų plaukų ir
atlaužė galvą atgal. Anastazijus pamatė blykstelint plieną. Pasigirdo riksmas, ir
iš Teodoro veido čiurkštelėjo raudonas fontanas. Anastazijus krūptelėjo – kažkas
jam apšlakstė veidą. Pakėlęs ranką, nusišluostė ir, pažvelgęs į delną, apstulbo.
Šis buvo kruvinas. Kažkas suklykė kitoje salės pusėje. Anastazijus matė, kaip
Leo, Teodoro žentas, pradingo užpuolikų būryje.
Kai vyrai paleido Teodorą, jis parpuolė ant kelių. Teodorui pakėlus galvą,
Anastazijus sušuko iš siaubo. Veidas buvo baisus. Kraujas tekėjo – iš juodų,
tuščių Teodoro akiduobių ant smakro, pečių ir krūtinės.
Anastazijus įsikniaubė tėvui į šoną. Ant pečių pajuto didelę tėvo ranką ir
išgirdo jo balsą, tvirtą, nė kiek nevirpantį.
– Ne, – tarė tėvas. – Nevalia slėptis, sūnau. – Atstūmęs jį nuo savęs, pasuko į
šiurpų vaizdą. – Žiūrėk, – paliepė, – ir mokykis. Tokią kainą reikia sumokėti už
gudrumo ir klastos stoką. Taip Teodorui atlyginta už per didelę ištikimybę
imperatoriui.
Anastazijus stovėjo it stulpas, užpuolikams velkant Teodorą ir Leo į salės
vidurį. Keletą kartų jie suklupo ir vos nepargriuvo ant plytomis išklotų grindų,
slidžių nuo kraujo. Teodoras kažką rėkė, tik žodžių nebuvo galima suprasti. Jam
klupinėjant išsižiojusia burna, veidas atrodė dar baisesnis.
Vyrai, parklupdę Teodorą su Leo, ištempė jų galvas į priekį. Vienas iš
užpuolikų pakėlė virš Leo kaklo ilgą kalaviją ir staigiu smūgiu nukirto jam galvą.
Tačiau Teodoro sprandas buvo stambus, o ir jis pats vis stengėsi ištrūkti, todėl
prireikė trijų ar keturių kalavijo kirčių, kol galva nusirito žemėn.
Tik dabar Anastazijus pamatė, kad užpuolikų apsiaustai – su raudonais
popiežiaus karių kryžiais.
– Tėve! – pratrūko jis. – Juk tai gvardiečiai! Popiežiaus kariuomenės
gvardiečiai!
– Taip. – Jis arčiau prisitraukė Anastazijų.
Anastazijus tvardėsi iš paskutiniųjų.
– Bet kodėl? Kodėl, tėve, jie taip padarė?
– Jiems buvo įsakyta.
– Įsakyta? – pakartojo Anastazijus. Jis bandė susigaudyti. – O kas davė tokį
įsakymą?
– Kas? Ak, sūnau, nagi, galvok! – Tėvo veidas buvo pelenų spalvos, bet balsas
skambėjo tvirtai. – Jei išmoksi galvoti, tavęs niekad neištiks toks likimas.
Pamąstyk gerai. Kas turi valdžią? Kas gali duoti tokį įsakymą?
Anastazijus stovėjo netekęs žado, slegiamas pradėjusio aiškėti siaubingo
suvokimo.
– Taip. – Tėvo ranka švelniai apkabino Anastazijų per pečius. – Kas gi
daugiau, jei ne popiežius, – patvirtino jis.
 5
– Ne, ne, ne! – Eskulapijaus balsas rodė jį visai netekus kantrybės. – Turi rašyti
daug mažesnėm raidėm. Pažiūrėk, kaip sesuo rašo. – Jis bakstelėjo į Joanos
rašmenis. – Reikia labiau gerbti tau duotą pergamentą, vaikine, – juk už visą avį
tenupirksi vieną folianto lapą. Jei Andernacho vienuoliai taip keverzotų skersai
lapo, per mėnesį visos Australijos8 bandos būtų nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Jonas pagiežingai dėbtelėjo į Joaną.
– Man per sunku. Aš nepajėgiu.
Eskulapijus atsiduso.
– Na, tai imk savo lentelę ir mokykis rašyti. Kai pavyks geriau, tada rašysi
ant pergamento. – O Joanos paklausė: – Ar baigei De inventione?
– Taip, pone, – atsakė Joana.
– Išvardyk šešis įrodomuosius klausimus, vartojamus aiškinantis žmogaus
veiksmų aplinkybes.
Joana išpoškino:
– Quis, quid, quomodo, ubi, quando, cur, – kuris, kas, kaip, kur, kada, kodėl.
– Gerai. Dabar nurodyk retorikos constitutiones.
– Ciceronas nurodo keturis skirtingus constitutiones: disputas dėl fakto,
disputas dėl apibrėžimo, disputas dėl veiksmo pobūdžio ir...
Trinktelėjo durys – Gudrūna, spyriu jas atidariusi, įėjo linkdama nuo abiejose
rankose nešamų medinių kibirų svorio. Joana pakilo padėti, bet Eskulapijus,
uždėjęs ranką ant peties, vėl ją pasodino.
– Ir?
Joana dvejojo vis dar žiūrėdama į motiną.
– Vaike, tęsk! – Eskulapijaus tonas rodė, kad jis nepakęs nepaklusnumo.
Joana pasiskubino atsakyti:
– Disputas dėl jurisdikcijos ar procedūros.
Eskulapijus patenkintas linktelėjo.
– Pavyzdžiu paaiškink trečią punktą. Rašyk ant pergamento ir žiūrėk, kad
darbas būtų jo vertas.
Gudrūna mikliai ruošėsi – įpūtė ugnį, užkaitė katilą, taisė pietums stalą.
Kartą kitą šnairai žvilgtelėjo per petį.
Joana, nors ir jausdama sąžinės priekaištus, sutelkė visą dėmesį į pamokas.
Reikėjo branginti laiką – Eskulapijus atvykdavo tik kartą per savaitę, o mokslas
jai buvo svarbiau už viską.
Bet kaip sunku mokytis, kai nuolat slegia motinos nepasitenkinimas!
Eskulapijus, matyt, tai irgi pastebėjo, nors manė jį kylant dėl to, kad pamokos
atitraukia Joaną nuo namų ruošos. Viena tik Joana žinojo tikrąją priežastį. Jos
mokslai buvo tik jųdviejų su motina pasaulio išdavystė, saksų pasaulio, saksų
dievų ir saksų slėpinių atsisakymas. Mokydamasi lotynų kalbos, studijuodama
krikščionių tekstus, Joana priėmė tuos dalykus, kurių motina labiausiai
neapkentė – krikščionių Dievą, sunaikinusį Gudrūnos gimtinę, trumpiau kalbant,
kanauninką, jos vyrą.
 Iš tikrųjų Joana daugiausia skaitė klasikinius tekstus, parašytus prieš Kristų.
Eskulapijus garbino „pagoniškus“ Cicerono, Senekos, Lukano ir Ovidijaus raštus,
kuriuos dauguma to meto mokslininkų smerkė. Jis mokė Joaną graikiškai skaityti
senovinius Menandro ir Homero kūrinius, kurių poeziją kanauninkas laikė tik
pagonišku burnojimu. Eskulapijaus išmokyta vertinti aiškumą ir stilių, Joana
niekad nesvarstė, ar krikščioniškai doktrinai priimtina Homero poezija. Ji puiki,
vadinasi, joje yra Dievas.
Ji norėjo visa tai išaiškinti motinai, bet žinojo, kad vis tiek niekas nepasikeis.
Homeras ar Beda, Ciceronas ar šventasis Augustinas – Gudrūnai tas pat – jie ne
saksai, o kita jai nerūpi.
Kai Joanos dėmesys šiek tiek išblėso, ji užsižiopsojo ir užtėškė bjaurią dėmę
ant pergamento. Dirstelėjo į Eskulapijų, stebintį ją skvarbiomis tamsiomis
akimis.
– Nieko, vaikeli. – Jis prakalbo nelauktai švelniu balsu, nors paprastai
griežtai žiūrėdavo į nerūpestingumo padarinius. – Tai nesvarbu. Rašyk toliau.
Ingelheimo miestelėnai, susirinkę prie miestelio kūdros, gyvai šnekučiavosi.
Šiandien bus teisiama ragana, o toks įvykis, žinia, kelia ne tik siaubą, gailestį,
bet ir malonumą – vis šioks toks atotrūkis nuo kasdienio gyvenimo vargų.
– Benedictus, – kanauninkas pradėjo šventinti vandenį.
Hrotrūdai šokus bėgti, du vyrai ją sučiupo ir atvilko atgal į tą vietą, kur,
suraukęs tamsius antakius, stovėjo nepatenkintas kanauninkas. Hrotrūda
keikėsi ir stengėsi ištrūkti, bet gaudytojai užlaužė jai rankas ilgais nagais ir
suveržė drobinio audeklo rėžiais taip tvirtai, kad ji suriko iš skausmo.
– Maleficia9, – sumurmėjo kažkas arti Joanos ir Eskulapijaus, stovinčių
liudytojų minioje. – Šventasis Barnabai, sergėk mus nuo blogos akies!
Eskulapijus, nieko nesakęs, liūdnai palingavo galvą.
Tą rytą jis atvyko į Ingelheimą, į savaitinę pamoką, bet kanauninkas neleido
vaikams mokytis ir liepė eiti į Hrotrūdos, buvusios kaimo pribuvėjos, teismą.
– Dievo kelius geriau suprasite stebėdami šį šventą teismą negu skaitydami
tuos pagoniškus raštus, – pasakė kanauninkas, iškalbingai žvelgdamas į
Eskulapijų.
Nors Joanai ir nepatiko tai, kad pamoka buvo atidėta, bet teismas kėlė
smalsumą. Kažin kaip ten viskas vyks – ji niekad nebuvo mačiusi teisiant
raganos. Bet ji gailėjosi Hrotrūdos. Joana mėgo pribuvėją – tiesią moteriškę, ne
veidmainę. Ji visad nuoširdžiai ir maloniai pasikalbėdavo su Joana ir
nesišaipydavo iš jos kaip daugelis kaimiečių. Gudrūna buvo pasakojusi Joanai,
kaip jai gimdant Hrotrūda padėjo ištverti šiurpią kankynę. Pasak motinos, tik
Hrotrūdos dėka liko gyva ir ji, ir Joana. Žiūrint į kaimiečių minią, Joanai
toptelėjo galvon, kad beveik kiekvienam jų Hrotrūda padėjo ateiti į šį pasaulį, –
na, bent šeštos žiemos ir vyresniems. Bet šito niekad nepasakytum pamatęs,
kaip jie dabar dėbso į ją. Hrotrūda tapo jiems it krislas aky, vis bakindama jų
krikščioniškąjį gailestingumą, nes, ligai susukus rankas, ji nebegalėjo dirbti
pribuvėja ir gyveno iš kaimynų išmaldos ir iš to, ką sugebėdavo užsidirbti
pardavinėdama gydomąsias žoleles, meilės bei kitokius stebuklingus savos
gamybos gėrimus.
Ši išmonė ją ir pražudė. Gebėjimas pagydyti nemigą, dantų, pilvo ar galvos
skausmus paprastiems kaimiečiams atrodė ne kas kita, kaip raganavimas.
Pašventinęs vandenį, kanauninkas atsigręžė į Hrotrūdą.
– Moterie! Tu žinai, kuomi esi apkaltinta. Ar dabar laisva valia pripažįsti
savo nuodėmes, idant būtų išganyta tavo nemirtinga siela?
Hrotrūda svarstydama šnairomis žiūrėjo į kanauninką.
– Jei prisipažinsiu, ar paleisi mane?
Kanauninkas papurtė galvą.
– Tai aiškiai uždrausta Šventajame Rašte: „Žyniams neleisi gyviems likti.“ –
Kad būtų įtikinamiau, pridūrė: – Išėjimo knyga, dvidešimt antras perskyrimas,
aštuoniolikta eilutė. Bet mirsi pašventinta, greita mirtimi ir todėl pelnysi didžių
dangaus malonių.
– Ne! – atžariai sušuko Hrotrūda. – Aš esu krikščionė, o ne jokia ragana, ir
kas sako kitaip, yra bjaurus melagis.
– Ragana! Kentėsi amžiną pragaro ugnį! Negi nuneigsi savo akimis regimą
įrodymą? – Kanauninkas iš užnugario ištraukė purviną drobinę juostą, sumegztą
bjauriais mazgais. Kaltindamas kyštelėjo ją Hrotrūdai, o ta krūptelėjusi žengė
atgal.
– Matei, kaip ji šastelėjo? – kažkas pasakė netoli Joanos. – Kalta, ką čia
bekalbėti – sudeginti tokią!
„Kiekvienas krūptelėtų nuo tokio staigaus mosto, – pamanė Joana. – Tai joks
kaltės įrodymas.“
Kanauninkas laikė iškėlęs juostą, kad minia apžiūrėtų.
– Ji yra malūnininko Arno. Juosta prapuolė prieš dvi savaites. Netrukus po to
jis sunegalavo užėjus baisiam pilvo skausmui.
Minia žvelgė rūškanais veidais. Nepasakytum, kad kaimiečiai būtų labai
mėgę Arną, visų įtariamą sukant svorį. Šaipydamiesi kaimiečiai užmindavo mįslę:
„Kas drąsiausias pasauly? Ogi Arno marškiniai, nes kasryt suima už gerklės
vagį.“ Tačiau malūnininko liga kėlė didelį rūpestį visai bendruomenei. Be jo
neturėsi nė saujos miltų, nes įstatymas draudė patiems malti savo derlių.
– Prieš dvi dienas, – kaltinantis kanauninko balsas skambėjo niūriai, – ta
juosta buvo rasta miške, netoli Hrotrūdos namų.
Minia baimingai suošė, pasigirdo balsų:
– Ragana! Burtininkė! Sudegint ją!
– Tu pavogei juostą, – kaltino kanauninkas Hrotrūdą, – ir primezgei mazgų,
kad geriau pildytųsi tavo pikti užkeikimai, vos nenumarinę Arno.
– Netiesa! – sušuko pasipiktinusi Hrotrūda, stengdamasi išsilaisvinti iš
veržiančių raiščių. – Aš to nedariau! Niekad gyvenime nesu tos juostos mačiusi!
Aš niekad...
Kanauninkas nekantriai mostelėjo vyrams, ir tie, pakėlę Hrotrūdą kaip avižų
maišą, pasiūbavo keletą kartų ir sviedė iš aukšto į vandenį. Lėkdama oru,
Hrotrūda rėkė iš siaubo bei pykčio ir pliūkštelėjo tiesiai į kūdros vidurį.
Žmonės, norėdami viską geriau matyti, grūdosi pirmyn, stumdami Joaną ir
Eskulapijų. Jei Hrotrūda iškils į paviršių ir išplauks, vadinasi, kunigo
pašventintas vanduo nepriima jos, o tai byloja, kad ji burtininkė, ragana ir turi
būti sudeginta ant laužo. Jei nugrims, įrodys savo nekaltumą ir bus išgelbėta.
Stojo įtempta tyla, visų akys buvo įsmeigtos į kūdros paviršių. Ratilai lėtai
raibuliavo toje vietoje, kur paniro Hrotrūda. Atokiau paviršius buvo ramus.
Kanauninkas suniurnėjęs mostelėjo vyrams, o tie tuoj pat šoko į vandenį ir
panėrė ieškoti Hrotrūdos.
– Ji buvo neteisingai apkaltinta, – paskelbė kanauninkas. – Tebūnie
pagarbintas Viešpaties Dievo vardas.
Ar Joanai tik atrodė, ar jis tikrai buvo nusivylęs?
Vyrai tai panirdavo, tai iškildavo, ir vis veltui. Galų gale vienas pasirodė
vandens paviršiuje su Hrotrūda. Ji buvo suglebusi, išpampusi, veidas įgavęs kitą
spalvą. Žmogus, išnešęs ją į krantą, paguldė ant žolės. Ji nejudėjo. Jis pasilenkė
ir prikišo ausį prie krūtinės. Po akimirkos atsitiesęs pasakė:
– Ji mirusi.
Per minią nuvilnijo murmėjimas.
– Labai gaila, – tarė kanauninkas. – Ji mirė neteisingai apkaltinta, tačiau tik
mirtis įrodė jos nekaltumą. Dievas žino, ką daro. Jis atlygins jai ir suteiks jos
sielai ramybę.
Kaimiečiai ėmė skirstytis. Vieni ėjo prie Hrotrūdos lavono ir smalsiai jį
apžiūrinėjo, kiti, susimetę į mažus būrelius, šnekučiavosi.
Joana ir Eskulapijus grįžo į namus tylėdami. Hrotrūdos mirtis labai prislėgė
Joaną. Dabar ji gėdijosi to smalsumo, apėmusio prieš teismą. Bet tada ji ir
manyti nemanė, kad Hrotrūda mirs. Aišku, kad Hrotrūda jokia ragana, todėl ji
tikėjo Dievą įrodysiant jos nekaltumą.
Jis ir įrodė.
Bet kodėl tada Jis leido jai numirti?
Apie tai ji prašneko tik troboje, pamokai prasidėjus. Viduryje sakinio nuleidusi
stilių, staiga paklausė:
– Kodėl Dievas taip padarė?
– O gal ne jis? – atsakė Eskulapijus, iš karto supratęs, apie ką ji kalba.
Joana įsmeigė į jį akis.
– Ar toks dalykas gali įvykti be jo valios?
– Tikriausiai ne. Bet gal čia kaltas teismas, o ne Dievo valia.
Joana susimąstė.
– Tėvas sakytų, kad raganos visą laiką buvo taip teisiamos.
– Ir sakytų tiesą.
– Bet ar dėl to toks teismas teisingas? – Joana žiūrėjo į Eskulapijų. – O koks
būtų teisingesnis?
– Tai tu man pasakyk, – atsakė mokytojas.
Joana atsiduso. Eskulapijus visai nepanašus į tėvą, net ir į Matą. Jis
nepateikia atsakymų, bet liepia jai pačiai juos sugalvoti. Joana lengvai truktelėjo
sau už nosies galiuko – taip darydavo, kai ką nors spręsdavo.
Betgi visai aišku. Kuoktelėjo ji ar ką, kad nesumetė iš karto. Cicerono De
inventione iki šiol jai buvo gryna abstrakcija, retorinė puošmena, proto
pratimai.
– Įrodomieji klausimai, – pasakė Joana. – Juk juos galima pritaikyti šiam
atvejui.
– Paaiškink, – liepė Eskulapijus.
– Quid: sumegzta juosta – nenuginčijamas faktas. Bet reikia pasvarstyti, ką
jis reiškia. Quis: kas ją sumezgė ir paliko miške? Quomodo: kaip ji buvo paimta
iš Arno? Quando, ubi: kada ir kur ji buvo paimta? Ar kas matė Hrotrūdą ją
turint? Cur: kodėl Hrotrūda norėjo pakenkti Arnui? – Visa tai Joana bėrė kaip
žirnius, įsiaudrinusi dėl tos teorijos teikiamų galimybių. – Buvo galima pakviesti
liudytojus ir apklausti. Žinoma, neišskiriant Hrotrūdos ir Arno. Jų atsakymai
būtų padėję nustatyti, kad Hrotrūda nekalta. – Ir Joana liūdnai užbaigė: – Jai
nebūtų reikėję mirti, kad tai įrodytų.
Žinodami, kad palietė pavojingą sritį, jie sėdėjo nuščiuvę. Joaną apstulbino
staiga suvoktos minties didybė: juk logiką galima pritaikyti Dievo apraiškoms
suvokti. Ji gali padėti įgyvendinti žemiškąjį teisingumą, besiremiantį ne tik
tikėjimo nuostatomis, bet ir racionaliu tyrimu, o tikėjimą stiprintų dar ir proto
galia.
– Būtų išmintingiau neprasitarti tėvui apie šį mūsų pokalbį, – pasakė
Eskulapijus.
Po šventojo Bertino dienos trumpėjo, kartu su jomis ir vaikų pamokos. Saulė
buvo jau žemai, kai Eskulapijus atsistojo.
– Na, vaikai, šiandien gana.
– Galiu eiti? – paklausė Jonas.
Eskulapijus jam mostelėjo, ir berniukas, pašokęs nuo suolo, išrūko lauk.
Joana liūdnai šyptelėjo Eskulapijui. Dėl tokio atviro Jono bodėjimosi
pamokomis jai buvo nesmagu. Mokytojas dažnai būdavo su Jonu nekantrus, net
irzlus. Bet ką padarysi, kad brolis toks nenuovokus ir tingi mokytis. „Man
nesiseka“, – nuolat inkšdavo susidūręs su nauju sunkumu. Joanai kartais kildavo
noras, papurčius jį, sušukti: „Tai pasistenk! Stenkis! Kaip gali žinoti, kad
nepavyks, jei visai nesistengi!“
Paskui Joana sau priekaištaudavo, jog taip galvoja. Jonas nekaltas, kad yra
toks neimlus. Juk jei ne jis, visai jokių pamokų per tuos paskutinius dvejus metus
nebūtų buvę, o be pamokų dabar ji neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Kai tik Jonas išbėgo, Eskulapijus rimtai prašneko:
– Turiu tau kai ką pasakyti. Sužinojau, kad mokyklai mano paslaugų daugiau
nebereikia. Kitas mokslininkas, frankas, pareiškė norįs dirbti mokytoju, ir
vyskupas nusprendė jį būsiant tam darbui tinkamesnį už mane.
Joana nustėro.
– Negali būti! Kas jis toks? Jis jokiu būdu negali būti daugiau išsimokslinęs už
tave.
Eskulapijus šyptelėjo.
– Tokie žodžiai rodo jei ne išmintį, tai bent ištikimybę. Aš susipažinau su tuo
žmogumi, jis – puikus mokslininkas, jo interesų sritis labiau tinka mokyklai negu
manoji. – Matydamas, kad Joana nesuvokia jo žodžių prasmės, pridūrė: – Tokie
mokslai, kokius studijavom mudu, turi savo vietą, tačiau – ne tarp bažnyčios
sienų. Neužmiršk, ką tau pasakysiu, ir visad būk atsargi: kai kurios idėjos yra
pavojingos.
– Suprantu, – atsakė Joana, nors iki galo ir nesuvokė. – Bet ką tu dabar
darysi? Kaip gyvensi?
– Turiu Atėnuose draugą, jis mano tėvynainis ir prasigyvenęs pirklys. Jis nori,
kad mokyčiau ir auklėčiau jo vaikus.
– Tai tu išvažiuoji? – Joana negalėjo patikėti savo ausimis.
– Jis – turtingas žmogus, jo pasiūlymas kilnus ir dosniai atlyginamas. Be to,
neturiu iš ko rinktis.
– Tai važiuoji į Atėnus? Ar labai toli tas miestas? Kada išvyksti?
– Po mėnesio, mat mane sulaiko tas malonumas, kurį patiriu dirbdamas su
tavimi.
– Bet... – Joana karštligiškai mąstė, stengdamasi ką nors sugalvoti, kad tik
neįvyktų tas baisus dalykas. – Galėtum gyventi čia, su mumis. Būtum mūsų
mokytojas ir auklėtojas. Jono ir mano. Tada pamokos vyktų kasdien.
– Tai neįmanoma, vaikeli. Jūsų tėvas ir taip vos išmaitina šeimą per žiemą.
Prašalaičiui nėra laisvo kampo prie židinio ar vietos prie stalo. Be to, turiu vykti
ten, kur galėsiu tęsti savo darbus. Man daugiau nebus leista naudotis katedros
biblioteka.
– Nevažiuok! – Sielvartas lyg kažkas apčiuopiama augo joje, kol pavirto kietu
kamuoliu gerklėje. – Maldauju, nevažiuok!
– Privalau, mažute mano. Nors tikrai nenoriu. – Jis meiliai glostė šviesius
Joanos plaukus. – Aš pats daug ko išmokau tave mokydamas. Nesitikiu kada nors
dar turėsiąs tokią gabią mokinę. Turi retą protą: tau jis Dievo duotas ir privalai
jį lavinti, – jis reikšmingai pažvelgė į ją, – kad ir kiek tau tai kainuotų.
Joana, nenorėdama parodyti jausmų, bijojo prabilti.
Eskulapijus suėmė jai ranką.
– Nesielvartauk. Tu galėsi tęsti mokslą. Aš tuo pasirūpinsiu. Dabar tiksliai
nežinau, kur ir kaip, bet pasirūpinsiu. Tavo protas ir gabumai tiek daug žada,
kad būtų nuodėmė jų nepuoselėti. Mes rasim artojų tai dirvai purenti, pažadu. –
Jis tvirtai suspaudė jai ranką. – Pasitikėk manim.
Jam išėjus, Joana liko sėdėti prie savo stalelio. Taip ji tūnojo sutemoms vis
tirštėjant, kol sugrįžo pliauskų glėbiu nešina motina.
– Pamokos jau pasibaigė? – sušneko Gudrūna. – Gerai! Eikš, padėsi užkurti
ugnį židiny.
Prieš išvykdamas Eskulapijus atėjo jos aplankyti apsisiautęs ilgu mėlynu
kelioniniu apsiaustu. Rankose turėjo į drobulę suvyniotą ryšulėlį.
 – Tau. – Ir įdavė ryšulėlį jai į rankas.
Kai Joana atvyniojo audeklą, jai užėmė kvapą. Ten buvo knyga, pagal
rytietišką įprotį aptaisyta mediniais viršeliais, aptrauktais oda.
– Mano darbo, – pasakė Eskulapijus. – Pats perrašiau ir įrišau prieš kelerius
metus. Homero variantas – iš pradžių graikiškasis originalas, paskui lotyniškasis
vertimas. Knyga tau padės neužmiršti kalbos iki tol, kol vėl imsi mokytis.
Joana neteko žado. Turės savo knygą! Tokiomis vertybėmis džiaugdavosi tik
vienuoliai ir didžiausi mokslininkai. Atvertusi knygą, žiūrėjo į Eskulapijaus ranka
dailiai, didžiosiomis suapvalintomis raidėmis prirašytas eilutes, pripildžiusias
puslapius nuostabaus grožio žodžių. Stebint Joaną, Eskulapijaus akyse pasirodė
švelnus liūdesys.
– Nepamiršk, Joana. Niekad nepamiršk.
Kai jis ištiesė jai rankas, ji krito jam į glėbį. Jie pirmą kartą apsikabino. Taip
prigludę vienas prie kito išbuvo gana ilgai. Aukštas, stambaus stoto Eskulapijus
sūpavo mažytę Joanos figūrėlę. Kai galop jie atsiskyrė, mėlyna jo skraistė buvo
šlapia nuo Joanos ašarų.
Eskulapijui išjojant, Joana nežiūrėjo. Buvo viduje, kur jis ją paliko, ir taip
tvirtai suspaudusi laikė knygą, kad net delnai įskaudo.
Joana žinojo, kad tėvas neleis laikyti knygos. Jis visad kreivai žiūrėjo į jos
mokslus, tad dabar, kai nebėra Eskulapijaus, niekas nekliudys jam primesti savo
valios. Rūpestingai suvyniojusi knygą į audeklą, ji giliai įkišo ją į tankius šiaudus
savo guolio pakraštyje.
Ji degė noru ją skaityti, gerti žodžius, vėl pajusti džiaugsmingą poezijos grožį.
Bet tai buvo pavojinga: paprastai kas nors vis esti troboj ar netoliese, ir ji bijojo,
kad užklups ją skaitančią. Nebent naktį išdrįstų ją paimti. Kai visi miegos, galės
džiaugtis knyga nebijodama, kad kas nors ją ras. Bet reikia kokios šviesos –
žvakės arba truputėlio alyvos. Šeima gaudavo tik du tuzinus žvakių per metus –
kanauninkas neėmė jų iš šventovės – ir rūpestingai jas tausojo, tad ji negalėjo
net vienos nepastebėta sudeginti. Tačiau bažnyčios sandėlyje buvo didelės vaško
atsargos – Ingelheimo bendruomenė kasmet turėjo pristatyti šventovei šimtą
svarų vaško. Jei pasisektų jo kiek nutverti, galėtų pasidaryti žvakę.
Nors ir sunkiai, jai pasisekė nugvelbti šiek tiek vaško mažai žvakutei, o dagtį
pasidarė iš lininės virvelės. Ta savadarbė žvakelė buvo menkutė – liepsnelė vos
mirkčiojo, bet kuriam laikui jos turėjo pakakti.
Pirmą naktį ji buvo labai apdairi. Kai tėvai nuėjo gulti į savo pusę už
pertvaros, ji dar ilgai lūkuriavo, – nors jau kada girdėjo tėvą knarkiant, – kol
išdrįso pajudėti. Nenorėdama pabudinti šalia gulinčio Jono, Joana išslinko iš
guolio atsargiai, tyliai ir budriai it stirnelė. Jonas, galvą pakišęs po apklotu,
kietai miegojo. Tyliai išsitraukusi iš šiaudų slėptuvės knygą, nusinešė prie mažo
pušinio stalelio tolimajame trobos kampe. Paskui pasiėmė savo žvakutę ir,
priėjusi prie židinio, uždegė ją nuo žėruojančių anglių.
Sugrįžusi prie stalelio, prikišo žvakutę prie pat knygos. Švieselė vargana,
mirkčiojanti, bet, įtempus akis, galima įžiūrėti juodu rašalu išvedžiotas eilutes.
Tvarkingai išsirikiavusios raidės šokinėja mirgančioje šviesoje, vilioja. Joana
kiek stabtelėjo mėgaudamasi akimirka. Paskui, atsivertusi lapą, pradėjo skaityti.
Vindumemanoto, vynuogių derliaus nuėmimo mėnesio, šiltos dienos ir vėsios
naktys greitai prabėgo. Anksčiau negu paprastai iš šiaurės žvarbiais gūsiais ėmė
pūsti nordostroni vėjai, smelkiantys iki kaulų smegenų. Nors trobos langas buvo
užkaltas lentomis, šaltis skverbėsi pro visus plyšius. Norint, kad būtų šilta,
reikėjo visą dieną kūrenti ugnį, o nuo jos troboje atsirasdavo suodžių ir dūmų.
Kiekvieną naktį, šeimai sumigus, Joana keldavosi ir kelias valandas
skaitydavo beveik patamsy. Sudegus žvakelei, nekantriai tykojo progos
nukniaukti vaško iš bažnyčios sandėlio. Kai pagaliau vėl galėjo skaityti, varė
nesigailėdama savęs. Baigusi skaityti knygą, vėl grįžo į pradžią, šį kartą
mokydamasi netaisyklingų veiksmažodžių formų, rūpestingai nurašinėdama į
savo lentelę, kol visas išmoko atmintinai. Nuo įtempto nakties darbo blausioje
šviesoje paraudo akys, skaudėjo galvą, bet niekad nekilo mintis liautis mokytis. Ji
buvo laiminga.
Atėjo ir praėjo šventojo Kolumbano diena, bet nebuvo jokios žinios, jokio
žodelio apie kokius nors sutarimus dėl būsimo mokslo. Tačiau Joana tikėjo
Eskulapijaus pažadu. Kol dar turi jo knygą, nėra jokio pagrindo pulti į neviltį. Vis
dėlto ji mokosi, daro pažangą. Kas nors tikrai greitai paaiškės. Gal atvyks į
kaimą koks mokytojas ir ims jos teirautis, o gal pasikvies vyskupas ir pasakys,
kad priima į mokyklą.
Joana pradėjo kas naktį vis anksčiau keltis ir mokytis. Kartais nė nelaukdavo,
kol užknarks tėvas. Ir visai nepastebėjo, kad retsykiais ant stalo užtykšta
ištirpusio vaško taškelių.
Vieną naktį ji nagrinėjo ypač sunkią ir įdomią sintaksės temą.
Nekantraudama kuo greičiau kibti į darbą, nieko nelaukusi, sėdo prie stalo, vos
atsigulė tėvai. Padirbėjusi kelias minutes, išgirdo už pertvaros prislopintą garsą.
Ji užgesino žvakę ir, suakmenėjusi bei ištempusi ausis, sėdėjo tamsoje, o
širdis iš baimės lipo pro burną.
Praslinko kelios akimirkos. Jokių garsų. Turbūt jai tik pasivaideno. Lyg
sunkus akmuo nusirito nuo krūtinės. Dar šiek tiek palaukusi, ji pakilo nuo stalo,
nuėjo prie židinio užsidegti žvakelės ir sugrįžo su žiburėliu atgal. Dagtis, gerai
degdamas, metė šviesos apskritimą. Jo pakraštyje, kur šviesa tirpo tamsoje, ji
išvydo kojas. Tėvo kojas.
Kanauninkas žengė į šviesą. Joana instinktyviai puolė slėpti knygos, bet buvo
per vėlu.
Tėvo veidas, iš apačios apšviestas mirgančios švieselės, atrodė šiurpiai ir
kėlė siaubą.
– Kokia čia bjaurastis?
Joana vos įstengė sušnibždėti:
– Knyga.
– Knyga? – Jis įsistebeilijo į ją, tarsi negalėdamas patikėti savo akimis. – Iš
kur ją gavai? Ką tu darai su ja?
 – Skaitau. Ji... ji mano, ją man padovanojo Eskulapijus. Ji mano.
Stiprus tėvo smūgis, nubloškęs ją nuo kėdės, buvo netikėtas. Dabar ji tysojo
ant žemės, skruostu prisiglaudusi prie šaltos plūktos aslos.
– Tavo! Akiplėša tu! Aš esu šių namų šeimininkas!
Joana, pasirėmusi ant alkūnių, pakėlė galvą ir bejėgiškai stebėjo tėvą,
palinkusį prie knygos. Prisimerkęs jis stengėsi įskaityti žodžius mirgančioje
šviesoje. Po kelių akimirkų šastelėjo atgal ir peržegnojo orą virš stalelio.
– Jėzau Kristau, apsaugok mus! – Vis dar įsmeigęs akis į knygą, jis mostelėjo
Joanai. – Ateik čia!
Joana atsikėlė nuo aslos. Svaigo galva, skausmingai zvimbė ausy. Lėtai priėjo
prie tėvo.
– Tai ne Šventosios Motinos Bažnyčios kalba. – Jis bakstelėjo pirštu į
atskleistą puslapį. – Ką reiškia visi tie ženklai? Sakyk tiesą, vaike, jei brangini
savo nemirtingą sielą!
– Čia poezija, tėve. – Nors ir buvo labai išsigandusi, tačiau širdį jai užliejo
pasididžiavimas savo žiniomis. Ji neišdrįso pridurti, kad toji poezija Homero, kurį
tėvas laikė bedieviu pagonimi. Kanauninkas nemokėjo graikų kalbos. Jei
nepažiūrės į lotyniškąjį vertimą gale, gal ir nesuvoks, ką ji darė.
Tėvas, sugriebęs Joanos galvą, storais kaimiečio pirštais apėmė jai kaktą virš
antakių.
– Exorcizo te, immundissime spiritus, omnis incursio adversarii, omne
phantasma... – Rankos taip tvirtai spaudė, kad Joana suriko iš baimės ir
skausmo.
Iš už pertvaros pasirodė Gudrūna.
– Vardan visų šventųjų, vyre, kas čia dabar? Būk atsargesnis su vaiku!
– Tylėt! – sugriaudėjo kanauninkas. – Vaikas apsėstas piktosios dvasios.
Reikia iš jos išvaryti šėtoną. – Kai rankos smarkiau suspaudė galvą, Joanai
rodėsi, kad akys išlėks lauk.
Gudrūna stvėrė jam už rankos.
– Liaukis! Juk ji dar vaikas, žmogau, liaukis! Nori ją, proto netekęs, užmušti?
Staiga dingo baisus skausmas – kanauninkas paleido galvą. Atsigręžęs jis
vienu smūgiu nutrenkė Gudrūną į kitą trobos pusę.
– Dink! – suriaumojo jis. – Dabar ne laikas moteriškai praskysti. Užtikau ją
naktį užsiiminėjant burtais. Su raganavimo knyga! Ją apsėdo šėtonas!
– Ne, tėve, ne! – suklykė Joana. – Čia ne burtų knyga, čia – poezija!
Graikiškai parašyta poezija, ir tiek! Prisiekiu!
Jis taikėsi ją nutverti, bet Joana, šmurkštelėjusi jam pro ranką, atsidūrė tėvo
užpakalyje. Apsigręžęs kanauninkas žengė prie jos iš pykčio degančiomis akimis.
Norėjo ją užmušti.
– Tėve! Atsiversk knygos pabaigą. Antrą knygos pusę. Ten viskas parašyta
lotyniškai. Pats pamatysi. Ten lotyniškai!
Kanauninkas sudvejojo. Gudrūna paskubomis atnešė jam knygą. Bet jis
nežiūrėjo į ją. Svarstydamas įbedė akis į Joaną.
 – Meldžiu tave, tėve! Tik pažvelk į knygos pabaigą. Pats perskaitysi, kas
parašyta. Čia jokie burtai.
Kanauninkas paėmė knygą iš Gudrūnos. Ji nubėgo žvakės ir iškėlė ją prie pat
atverstos knygos, kad jam būtų geriau matyti. Jis taip įniko į raštą, kad tankūs
juodi antakiai visai susišiaušė.
Joana negalėjo ištverti nekalbėjusi.
– Aš mokiausi. Skaičiau naktimis, kad niekas nematytų, nes žinojau, jog tu
nepritarsi. – Ji būtų bet ką sakiusi ir bet ką prisipažinusi, kad tik jis patikėtų. –
Čia Homeras. Iliada, Homero poema. Čia ne burtai, tėve. – Ji ėmė raudoti. – Ne
burtai!
Kanauninkas nekreipė dėmesio. Arti prisikišęs jis įdėmiai skaitė knygą, tykiai
krutindamas lūpas. Po kiek laiko pakėlė galvą.
– Garbė Dievui. Tai ne burtai. Bet čia bedievio pagonio raštai, nešlovinantys
mūsų Viešpaties Dievo. – Jis pasisuko į Gudrūną. – Užkurk ugnį. Tą bjaurastį
reikia sunaikinti.
Joanai užgniaužė kvapą. Sudeginti knygą! Puikią Eskulapijaus knygą, jai
patikėtą!
– Tėve, knyga labai brangi. Ji verta daugybės pinigų. Mes galėtume daug
gauti už ją, – jos galva karštligiškai dirbo, – arba būtų galima padovanoti
vyskupui, į mokyklos biblioteką.
– Nedoras vaike, tu taip giliai nugrimzdai į nuodėmę, kad tik stebėtis reikia,
jog dar visai joje nepaskendai. Tokia dovana netinka nei vyskupui, nei jokiai
dievobaimingai sielai.
Gudrūna nuėjo į kampą, kur buvo sukrautos malkos, ir parinko kelias
plonesnes pliauskas. Joana nustėrusi žiūrėjo. Ji turėjo kaip nors išgelbėti knygą.
Jei liautųsi sopėjusi galva, gal tada ji ką nors sumanytų.
Gudrūna sužarstė žarijas – ruošėsi prikrauti į židinį malkų.
– Luktelk! – staiga paliepė kanauninkas Gudrūnai. – Nekurk to židinio. – Jis
vertindamas čiupinėjo knygos lapus. – Pergamentas tikrai puikus ir jį galima
panaudoti geriems tikslams. – Padėjęs knygą ant stalo, jis pradingo už pertvaros.
Ką tai reiškia? Joana pažvelgė į motiną, o ta, visai sutrikusi, tik gūžtelėjo
pečiais. Tiesiai dešinėje guolyje sėdėjo Jonas. Pažadintas triukšmo, jis spoksojo į
Joaną savo didelėmis, apvaliomis akimis.
Kanauninkas sugrįžo nešinas kažkuo žvilgančiu. Jo medžioklinis peilis
kauliniu kotu. Kaip ir visada pamačius tą peilį, Joaną pagavo gluminantis išgąstis.
Kaip per miglą kažkas pamiršta šmėkštelėjo, suvirpino atmintį. Bet staiga viskas
nuplaukė nespėjus nieko prisiminti.
Tėvas atsisėdo prie staliuko. Įžambiai pakreipęs peilį ir prispaudęs geležtės
smailę prie lapo, ėmė skusti pergamentą. Kai iš puslapio pranyko viena raidė, jis
patenkintas sučepsėjo.
– Išeina! Kartą mačiau taip skutant Korbio vienuolius. Lieka švarus lapas, ir
jį galima vėl naudoti. O dabar, – jis įsakmiai mostelėjo Joanai, – skusk tu.
Vadinasi, tokia bausmė. Ji pati turi suniokoti knygą, sunaikinti uždraustą
žinių šaltinį ir kartu visas savo viltis.
Laukiančios tėvo akys piktdžiugiškai blizgėjo.
Kaip apmirusi paėmė peilį ir atsisėdo prie stalo. Ilgai žiūrėjo į puslapį.
Paskui, laikydama kaip tėvas peilį, ėmė geležte lėtai zulinti lapo paviršių.
Nepavyko.
– Nesiduoda. – Viltingai pakėlė galvą.
– Reikia taip. – Kanauninkas uždėjo ranką ant jos rankos ir, spūstelėjęs
geležtę, ėmė brūžinti. Dingo kita raidė. – Skusk!
Ji galvojo apie Eskulapijų, apie ilgas darbo valandas, paaukotas perrašinėjant
poemą, ir pasitikėjimą, jai parodytą įteikiant knygą. Ji jau nebematė lapo, nes
ašaros užtvindė akis.
– Tėve, meldžiu tavęs, neversk manęs to daryti.
– Dukterie, savo nepaklusnumu įžeidi Dievą. Už bausmę dirbsi dieną naktį,
kol nė vienam puslapy neliks tos bedieviškos rašliavos. Maitinsies tik duona ir
vandeniu, kol baigsi šį darbą. O aš melsiu Dievą, kad pasigailėtų ir atleistų tau tą
sunkią nuodėmę. – Jis parodė į knygą. – Pradėk!
Joana prispaudė geležtę prie pergamento ir ėmė skusti, kaip tėvas pamokė.
Dar viena raidė pamažėl nyko, nubalo ir paskui dingo. Ji gremžė toliau – vėl
pranyko raidė. Vėliau kita. Ir dar kita. Greitai pražuvo visas žodis, palikęs tik
pasišiaušusį, šiurkštų pergamento paviršių.
Ji pakėlė peilį skusti gretimo žodžio, άλήθεια. Aletheia. Tiesa. Ranka,
pakilusi ties tuo žodžiu, sustojo.
– Skusk! – Įsakmus tėvo balsas buvo griežtas.
Tiesa. Apvalios raidės išdidžiai rikiavosi ant blyškaus pergamento.
Staiga ją pagavo nuožmi prieštara. Visą nakties baimę ir kančią nuslopino
tvirtas įsitikinimas: šito negalima daryti!
Ji padėjo peilį. Lėtai pakėlusi galvą, pažvelgė tėvui į akis. Nuo jo žvilgsnio jai
staiga užgniaužė kvapą.
– Imk peilį. – Balse skambėjo aiški grėsmė.
Joana bandė kalbėti, bet jai taip suveržė gerklę, kad negalėjo net žodžio
ištarti. Tik papurtė galvą.
– Ievos dukterie, aš tave pamokysiu, kad reikia bijoti pragaro kančių. Atnešk
vytinį.
Nuėjusi į kampą, Joana atnešė tėvui ilgą juodą vytinį, jo naudojamą tokiais
atvejais.
– Ruoškis, – paliepė tėvas.
Ji atsiklaupė ant aslos priešais židinį. Lėtai, drebančiomis rankomis atsegė
pilkos vilnonės skraistės sagtį ir, nusitraukusi drobinę tuniką, atstatė pliką
nugarą.
– Kalbėk „Tėve mūsų“, – už jos tyliai suurzgė tėvas.
– Tėve mūsų, kurs esi danguje...
Pirmas kirtis nutvilkė tarpumentę, perkirto raumenis, ir aštrus skausmas,
nužaibavęs sprandu, atsitrenkė pakaušy.
 – Teesie šventas tavo vardas...
Antras smūgis buvo smarkesnis. Joana įsikando ranką, kad nerėktų. Ją mušė
ir anksčiau, bet niekad taip, kaip dabar. Niekad su tokia negailestinga,
nepermaldaujama jėga.
– Teateinie tavo karalystė...
Trečias smūgis giliai įsmigo į prakirstus raumenis; prasimušęs kraujas šilta
srovele sruvo šonais.
– Teesie tavo valia... – Ketvirto kirčio jėga atmetė Joanai galvą, ir ji pamatė
brolį, įdėmiai stebintį iš guolio. Jo veide slypėjo keista išraiška. Baimės?
Smalsumo? Gailesčio?
– Kaip danguje... – Vėl kirtis. Per trumpą mirksnį, kol skausmas neužspaudė
akių, Joana staiga suvokė brolio žvilgsnį. Tai buvo džiugesys.
– Taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos... – Kaip skaudžiai kirto. Kelintą
kartą? Joanos sąmonė ėmė blėsti. Iki šiol daugiau nei penkių kirčių jai neteko
kęsti.
Kirtis. Netoliese kažkas suriko.
– Duok mums šiandien. Ir atleisk mums... atleisk... – Lūpos krutėjo, bet
žodžiai strigo gerklėje.
Kirtis.
Gęstanti Joanos sąmonė suvokė, kad šį kartą čaižymas nesiliaus. Šį kartą
tėvas nesustos. Šį kartą jis užplieks ją mirtinai.
Kirtis.
Ausyse stiprėjantis gausmas pagaliau ją apkurtino. Stojo tyla ir gailestinga
tamsa.
 6
Apie Joanos sučaižymą kalbos kaime netilo kelias dienas. Žmonės šnekėjo, kad
kanauninkas tiek pliekęs dukterį, jog toji buvus per plauką nuo mirties. Būtų ir
visai užplakęs, jei ne žmonos klyksmas, prišaukęs kaimynus. Tik trys stiprūs
vyrai pajėgė jį atplėšti nuo vaiko.
Bet žmonių kalbas kaitino ne žvėriškas mušimas. Tokie dalykai būdavo gana
dažni. Ar kalvis, parbloškęs žmoną, nespardė jai veido tol, kol sulaužė visus
kaulus vien todėl, kad jam nusibodo jos grizinimas? Vargšę moterėlę sužalojo
visam gyvenimui, bet nieko nepadarysi. Vyras savo namuose yra šeimininkas, čia
jau niekas nenuginčys. Vienintelis įstatymas, reguliavęs jo absoliučią teisę bausti
paties pasirinktu būdu, ribojo tik lazdos, kuria vykdoma bausmė, dydį. O
kanauninkas, šiaip ar taip, nenaudojo lazdos.
Kaimiečių smalsumą kirbino tik tai, kad kanauninkas visai paleido vadžias.
Kur girdėta, kur matyta, – kalbėjo visi, savaime suprantama, mėgaudamiesi, –
kad Dievo tarnas pasiduotų tokiam laukiniam įniršiui? Nuo to laiko, kai jis
parsivedė į savo guolį tą saksę, žmonėms nebuvo tekę taip sočiai paliežuvauti.
Susirinkęs būrelis tuoj imdavo kuždėtis ir staiga nutildavo, kanauninkui einant
pro šalį.
Joana apie tai nieko nežinojo. Po pylos kanauninkas visą parą niekam neleido
prie jos prisiartinti. Naktį ir kitą dieną Joana gulėjo be sąmonės troboje ant
žemės. Plūktos aslos purvu apskreto sučaižyta nugara. Kai Gudrūnai buvo leista
ja pasirūpinti, žaizdos jau buvo pradėjusios pūliuoti ir įsimetusi pavojinga
karštligė.
Gudrūna ją rūpestingai slaugė. Nuplovusi žaizdas tyru vandeniu, suvilgė
stipriu vynu. Paskui labai atsargiai, kad nesudirgintų atvirų žaizdų, patepė
atvėsusia šilkmedžio lapų tyrele.
„Tai vis to graiko kaltė, – su kartėliu galvojo Gudrūna, pakėlusi Joanos galvą
ir lašindama į burną karšto pieno ir vyno mišinio po kelis lašus kas kartą. – Duoti
vaikui knygą, prikimšti galvą visokių sapaliojimų. Ji gi mergaitė, ne jai knygų
mokslai. Jos vieta su motina, kad abi slapčia galėtų pasikalbėti mano tėvynainių
kalba apie draudžiamus dalykus, kad būtų mano paguoda ir parama senatvėje.
Prakeikta ta valanda, kai graikas įžengė į namus. Tegu visų dievų rūstybė krinta
ant jo galvos!“
Nepaisant visa ko, Gudrūnos savimeilę glostė vaiko drąsa. Joana pasipriešino
tėvui atkaklia, didvyriška jos protėvių saksų jėga. Kadaise Gudrūna taip pat buvo
stipri ir drąsi. Bet ilgi pažeminimų metai svetimame krašte pamažėle palaužė jos
valią priešintis. „Bent joje, – galvojo Gudrūna, – tikrai teka mano kraujas. Mano
duktė paveldėjo visą saksų narsą.“
Ji palinko paglostyti Joanai gerklės, kad būtų lengviau nuryti gydomąjį
gėrimą. „Sveik greičiau, mano putpelyte, – galvojo ji. – Sveik ir grįžk pas mane.“
Karštis nukrito tik devintą dieną. Joana, pabudusi ankstų rytą, išvydo prie savęs
palinkusią Gudrūną.
– Mama? – Ji pati nepažino savo kimaus balso.
 – Pagaliau sugrįžai pas mane, mano putpelyte. Kartą jau buvau pamaniusi,
kad praradau tave. – Jos motina šypsojosi.
Joana bandė pasikelti, bet tuoj bejėgiškai parkrito ant šiaudų. Nudiegęs
skausmas atgaivino atmintį.
– Kur knyga?
Gudrūnos veidas sustingo.
– Tėvas švariai išskuto visus puslapius ir liepė broliui perrašinėti kitus
niekus.
Vadinasi, pražuvo.
Joaną suėmė didžiulis nuovargis. Jai buvo bloga, norėjosi miego.
Gudrūna atkišo medinį dubenėlį su garuojančiu viralu.
– Turi valgyti, kad atgautum jėgas. Štai išviriau tau sriubos.
– Nieko nenoriu. – Joana silpnai papurtė galvą.
Ji nenorėjo pasveikti. Ji troško mirti. Neliko nieko, dėl ko būtų verta gyventi.
Ji niekad neištrūks iš ankštų Ingelheimo gyvenimo varžtų. Jie užspaudė ją, ir
nėra jokios vilties išsiplėšti iš čia.
– Na, bent kiek pasrėbk, – įkalbinėjo Gudrūna. – O kol valgysi, padainuosiu
tau vieną senovinę dainą.
Joana nusuko galvą.
– Tegu tokiais dalykais kunigai užsiima. Mes gi turim savų paslapčių,
putpelyte, ar ne? Kalbėsime apie tuos dalykus kaip ir anksčiau. – Gudrūna
švelniai glostė Joanai kaktą. – Bet pirmiau turi pasveikti. Pasrėbk viralo. Tokį
verda Saksonijoje. Turi gydomųjų galių.
Ji pakėlė medinį šaukštą Joanai prie lūpų. Joana buvo per silpna priešintis,
tad motina įpylė šiek tiek viralo jai į burną. Skanaus, šilto, maistingo ir teikiančio
jėgų. Nors Joana ir nenorėjo sveikti, pasijuto geriau.
– Mano putpelyte, širdele mano, – kerinčiai švelniai glamonėjo Gudrūnos
balsas. Mediniu kaušu pasėmusi garuojančio viralo, padavė Joanai, ir ta vėl
nurijo kelis šaukštus.
Liūliuojantis Gudrūnos balsas pamažu ėmė niūniuoti pažįstamą saksišką
melodiją. Jos ir motinos glamonių myluojama Joana pamažėl užsnūdo.
Karščiui nukritus, stiprus, jaunas Joanos organizmas greitai taisėsi. Po dviejų
savaičių ji jau buvo sveika. Žaizdos užgijo švariai, bet buvo aišku, kad randai liks
iki gyvenimo pabaigos. Gudrūna aimanavo dėl ilgų tamsių rėžių, bjauriai
išmarginusių Joanos nugarą, bet mergaitė dėl to nesijaudino. Ji dabar apskritai
dėl nieko per daug nesijaudino. Vilties nebeliko. Pati šiaip taip kruta, ir gerai.
Ji visą laiką buvo šalia motinos. Auštant kėlėsi padėti jai šerti kiaulių ir lesinti
viščiukų, surinkti kiaušinių, kartu ėjo į mišką malkų židiniui, kartu tampė sunkius
kibirus vandens iš upelio, drauge triūsė gamindamos valgį.
Vieną dieną minkydama duoną ir darant kepalėlius iš kietos tešlos (mieles ar
kitokį raugą šiose grankų vietose retai kas naudojo), Joana staiga paklausė:
– Kodėl tu už jo tekėjai?
Klausimas apstulbino Gudrūną. Kiek patylėjusi ji pasakė:
 – Tu net įsivaizduoti negali, ką mes patyrėm, kai užėjo Karolio kariuomenė.
– Žinau, mama, ką jie padarė saksams. Tik negaliu suprasti, kodėl po visų tų
baisybių tu likai su priešu – su juo.
Gudrūna tylėjo.
„Aš ją įžeidžiau, – toptelėjo Joanai. – Dabar ji man nieko nepasakys.“
– Atėjus žiemai, – lėtai pradėjo Gudrūna, – mes badavom, nes krikščionys
kareiviai sudegino mūsų derlių su visais trobesiais. – Ji žvelgė pro Joaną, tarsi
tolumoje kažką matytų. – Mes valgėm viską, ką tik pasisekdavo rasti – žoles,
usnis, net grūdus iš galvijų mėšlo išrinkdavom. Jau beveik mirėme badu, kai
atvyko tavo tėvas su kitais misionieriais. Jie skyrėsi nuo anų, neturėjo nei kardų,
nei kitokių ginklų ir elgėsi su mumis kaip žmonės, o ne kaip patrakę žvėrys. Kai
mes pasižadėjome klausytis jų skelbiamo krikščionių Dievo žodžio, jie davė
mums maisto.
– Mainė maistą į tikėjimą? – paklausė Joana. – Gailus būdas sieloms gelbėti.
– Buvau jauna ir lengvai paveikiama, buvo mirtinai pabodęs badas, kančios,
baimė. Maniau, kad jų, krikščionių, Dievas yra galingesnis už mūsiškius, kitaip
jiems nebūtų pavykę mūsų nugalėti. Tavo tėvas ypač susidomėjo manimi. Nors
aš ir buvau pagonė, jis daug tikėjosi iš manęs, sakė neabejojąs mane galint
suprasti tikrąjį tikėjimą. Iš jo žvilgsnių suvokiau, kad jis manęs geidžia. Kai
pasiūlė vykti kartu, aš sutikau. Tai buvo galimybė išsigelbėti, nes aplink
viešpatavo mirtis. – Paskui pašnabždom pridūrė: – Aš greitai supratau, kokią
didelę klaidą padariau.
Paraudusiose Gudrūnos akyse tvenkėsi ašaros. Joana ją apkabino.
– Neverk, mama.
– Privalai pasimokyti iš mano klaidos ir jos nekartoti, – karštai pasakė
Gudrūna. – Kai išteki, turi atsisakyti visko – ne tik kūno, bet ir išdidumo,
nepriklausomybės, net gyvenimo. Supranti? – Sugriebusi Joanai ranką, ji įbedė
griežtą žvilgsnį. – Nepamiršk mano žodžių, dukra, jei nori būti laiminga. Niekad
neatsiduok vyro valiai.
Šiurpas nukrėtė randuotą Joanos nugarą, prisiminus tėvo vytinį.
– Niekad, mama, – iškilmingai pažadėjo. – Prisiekiu.
Atėjus ostarmanotui, Velykų mėnesiui, kai šilti pavasario vėjai ėmė glamonėti
žemę, kai gyvulius išginė į laukus, įprastą dienų tėkmę sudrumstė atvykęs
prašalaitis. Buvo trečiadienis, Toro diena – taip Gudrūna ją tebevadino
kanauninkui negirdint, ir to dievo griaustinis grumeno tolumoje. Jos abi drauge
dirbo darže – Joana rovė dilgėles ir lygino kurmiarausius, o Gudrūna iš paskos
taisė vagas ir smulkino grumstus stora ąžuoline lenta. Dirbdama Gudrūna
dainavo ir pasakojo protėvių sakmes. Kai Joana atsiliepdavo saksiškai, Gudrūna
patenkinta juokdavosi. Baigusi vagą, Joana pakėlė galvą ir pamatė Joną, bėgantį
per lauką į jų pusę. Perspėdama palietė motinai ranką, ir Gudrūna, išvydusi
sūnų, iš baimės užsičiaupė.
– Greičiau! – Jonas buvo uždusęs nuo bėgimo. – Tėvas liepė tuoj pat eiti
namo. Paskubėkit! – Jis trūktelėjo Gudrūną už rankos.
 – Nusiramink, Jonai, – sudraudė jį Gudrūna. – Man skauda. Kas nutiko? Ar
kokia bėda?
– Nežinau. – Jonas vis tempė motiną už rankos. – Minėjo kažkokį svečią.
Nežinau, kas jis toks. Bet paskubėk. Sakė, apskaldys man ausis, jei greitai tavęs
neparvesiu.
Kanauninkas jų laukė tarpduryje.
– Velkiesi koja už kojos, – burbtelėjo jis.
Gudrūna šaltai dėbtelėjo į jį. Kanauninko akyse sužibo pykčio kibirkštėlės. Jis
išsitiesė papūtęs gurklį.
– Atvyksta pasiuntinys. Dorštato vyskupo siųstas. – Pabrėždamas įvykio
svarbą, stabtelėjo. – Paruošk tinkamų vaišių. Aš jį pasitiksiu prie katedros ir
atlydėsiu čia. – Jis mostelėjo jai eiti. – Paskubėk, moterie! Jis netruks atvykti. – Ir
nueidamas trenkė durimis.
Gudrūnos veidas buvo sustingęs ir neišraiškingas.
– Pirmiausia kaisk viralą, – pasakė Joanai. – Aš einu paieškot kiaušinių.
Iš ąžuolinio kibiro įpylusi vandens į didelį geležinį katilą, kuriame virdavo
valgį, Joana jį pastatė ant židinio ugnies. Iš pašukinio maišo, po ilgos žiemos
beveik tuščio, pasėmė kelias saujas miežių ir įbėrė į katilą. Nustebo pamačiusi,
kad iš susijaudinimo virpa rankos. O juk taip ilgai jai viskas buvo nė kiek
neįdomu.
Pasiuntinys iš Dorštato! Ar jis gali turėti kokią žinią jai? Gal po tiek laiko
Eskulapijui pagaliau pasisekė rasti galimybę jai mokytis?
Nurėžusi gabalą sūdytos kiaulienos, įmetė į katilą. Ne, tai neįmanoma.
Praėjo beveik metai, kai Eskulapijus išvyko. Jei jam būtų pavykę ką nors
nuveikti, būtų seniai žinojusi. Turėti viltį pavojinga. Viltis kadaise vos nepražudė
jos – daugiau jau nebus tokia kvaila.
Tačiau Joana nepajėgė suvaldyti savo susijaudinimo, kai po valandos atsivėrė
durys. Įėjo tėvas, o jam pridurmui tamsiaplaukis vyras. Tik visai ne toks, kokį
įsivaizdavo. Buko, apykvailio it kolono veido, o iš elgsenos labiau panašus į
kareivį negu į mokslavyrį. Po kelionės jo tunika su vyskupo insignijomis buvo
susiglamžiusi ir dulkina.
– Ar suteiksi mums tokią garbę ir pavakarieniausi drauge? – Joanos tėvas
mostelėjo į verdantį ant ugnies katilą.
– Dėkoju, bet negaliu. – Jis kalbėjo ne lotyniškai, o vietos tarme, ir tai taip
pat stebino. – Aš palikau kitus apsaugos vyrus prie koplyčios už Mainco, nes
miško takas per siauras ir duobėtas dešimčiai raitelių joti, todėl atvykau vienas.
Turiu šįvakar pas juos grįžti, nes kitą rytą leisimės atgal į Dorštatą. – Ištraukęs
iš kelionmaišio į ritinį susuktą pergamentą, padavė jį tėvui. – Nuo Jo Eminencijos
Dorštato vyskupo.
Kanauninkas atsargiai sulaužė antspaudą. Standus pergamentas tiesiamas
braškėjo. Joana atidžiai stebėjo tėvą, prisimerkusį ir skaitantį raštą. Perskaitęs
viską iki galo, pradėjo vėl iš naujo, lyg tikrindamas, ar ko nepraleido. Kai pakėlė
akis, lūpos buvo suspaustos iš pykčio.
 – Ką tai reiškia? Ar buvo sakyta, kad raštas adresuotas man?
– Taip. – Žmogus šyptelėjo. – Jei esi vaiko tėvas.
– Nejau vyskupas neturi ko pasakyti apie mano darbą?
Vyras gūžtelėjo.
– Aš tik tiek težinau, tėve, kad turiu nugabenti vaiką į Dorštato mokyklą, kaip
laiške parašyta.
Staiga labai susijaudinusi Joana šūktelėjo. Gudrūna, atskubėjusi prie jos,
apglėbė ją tarsi gindama.
Kanauninkas, įbedęs akis į pasiuntinį, dvejojo. Staiga apsisprendė.
– Labai gerai. Vaikui iš tiesų pasitaikė puiki proga pasimokyti, nors man bus
sunku apsieiti be jo pagalbos. – Jis atsigręžė į Joną. – Negaišdamas susirink savo
drapanas. Rytoj josi į Dorštatą ir mokysies katedros mokykloje, nes tokia
vyskupo valia.
Joana nustebo. Jonas kviečiamas mokytis katedros mokykloje? Kaip čia gali
būti?
Pasiuntinys papurtė galvą.
– Su didžiausia pagarba, dvasiškasis tėve, sakau tau, kad man liepta
atgabenti mergaitę. Mergaitę vardu Joana.
Joana išspruko iš motinos rankų ir žengė į priekį.
– Aš esu Joana.
Vyskupo pasiuntinys atsigręžė į ją. Kanauninkas skubiai atsistojo tarp jų.
– Kokia nesąmonė! Vyskupas pageidauja mano sūnaus Johano. Johana.
Lapsus calami. Apsirikimas rašant. Paprasčiausia vyskupo raštininko klaidelė, ir
tiek. Tai gana dažnai pasitaiko net geriausiems raštininkams.
Pasiuntinys, matyt, suabejojo.
– Kad aš nežinau...
– Pagalvok, žmogau! Ką vyskupas veiks su mergaite?
– Ir man pasirodė keista, – sutiko pasiuntinys.
Joana šoko prieštarauti, bet Gudrūna ją prisitraukė ir perspėdama pridėjo
pirštą prie lūpų.
Kanauninkas varė toliau:
– Mano sūnus, reikia pasakyti, mokėsi Šventojo Rašto nuo pat ankstyvos
vaikystės. Johanai, nagi, pasakyk atmintinai Apreiškimo knygos pradžią mūsų
svečio garbei.
Jonas išblyško ir pradėjo mikčioti.
– Acopa... Apocalypsis Jesu Christi quo... quam dedit illi Deus palam fa...
facere servis...
Svečias, nekantriai mostelėjęs, nutraukė tą varganą miknojimą.
– Nėra laiko. Reikia tuoj pat joti, jei norim pasiekti koplyčią iki tamsos... –
Sutrikęs jis žvilgtelėjo nuo Jono į Joaną. Paskui pasisuko į Gudrūną. – Kas ta
moteris?
Kanauninkas, valydamas gerklę, kostelėjo.
– Pagonė iš Saksonijos. Stengiuosi atvesti jos sielą prie Kristaus tikėjimo.
 Vyskupo pasiuntinys nužiūrinėjo melsvas Gudrūnos akis, grakštų stotą ir
balzganai auksinius plaukus, kyšančius iš po balto drobinio gobtuvo. Plačiai
išsišiepęs retadante žinovo šypsena, prakalbino ją:
– Ar tu esi vaikų motina?
Gudrūna linktelėjo be žodžių. Kanauninkas paraudo.
– O ką tu pasakysi? Berniuko ar mergaitės nori vyskupas?
– Įžūlus storžievi! – Kanauninkas įsiuto. – Kaip drįsti abejoti Dievui įšventinto
tarno žodžiu!
– Nesikarščiuok taip, dvasiškasis tėve. – Pasiuntinys pasakė žodį
„dvasiškasis“ itin paniekinamai. – Tebūnie man leista priminti apie tau privalomą
pagarbą mano atstovaujamai vyresnybei.
Raudonas kaip burokas kanauninkas nutilo ir nuožmiai dėbsojo į pasiuntinį.
O šis vėl kreipėsi į Gudrūną:
– Tai katro – berniuko ar mergaitės?
Joana pajuto, kaip Gudrūnos rankos tvirtai apglėbė ją ir prisitraukė arčiau.
Stojo ilga tyla. Paskui Joana išgirdo melodingą ir švelnų motinos balsą su
ryškiomis saksiškomis intonacijomis, aiškiai bylojančiomis ją esant svetimšalę.
– Berniuko tau reikia, – pasakė Gudrūna. – Pasiimk jį.
– Mama! – apstulbusi nuo tokios netikėtos išdavystės Joana pajėgė tik
šūktelėti.
Vyskupo pasiuntinys patenkintas linktelėjo.
– Tada reikalas baigtas. – Jis pasisuko durų link. – Einu pažiūrėti arklio.
Tegul berniukas susiruošia kiek galėdamas greičiau.
– Palauk! – Joana norėjo jį sulaikyti, bet Gudrūna stipriai prispaudė ją prie
savęs.
– Pasikliauk manim, putpelyte. Taip bus geriau, pamatysi! – sušnabždėjo ji
saksiškai.
– Ne! – Joana bandė išsprūsti iš motinos rankų. Koks melas! Eskulapijus
įvykdė savo pažadą. Joana dėl to visai neabejojo. Jis jos neužmiršo. Pagaliau
rado būdą, kaip jai tęsti mokslus, jųdviejų kartu pradėtus. Ne Jonas kviečiamas
mokytis. Viskas ne taip! – Ne! – Stipriai pasimuisčiusi, ji ištrūko iš motinos rankų
ir šmurkštelėjo pro duris. Kanauninkas ją stvėrė, bet jai pavyko išsprukti lauk.
Dabar skuodė kiek kojos nešė paskui nueinantį pasiuntinį. Užpakalyje, troboje,
buvo girdėti tėvo šūkčiojimas ir jam atsakantis neramus, verksmingas motinos
balsas.
Joana pasivijo pasiuntinį kaip tik tada, kai tas priėjo prie arklio. Kai
trūktelėjo jam už tunikos, jis į ją pažvelgė. Akies kampučiu ji matė artėjantį tėvą.
Laiko nebuvo. Jos žodžiai turi būti įtikinami ir aiškūs.
– Magna est veritas et praevalebit, – ištarė ji. Pasakymas iš Esdro knygos,
šiaip gana retai girdimas ir žinomas tik gerai susipažinusiems su Šventųjų tėvų
raštais. „Didi yra tiesa ir ji nugalės.“ Jam, vyskupo aplinkos ir Bažnyčios žmogui,
bus žinomi šie žodžiai. O tai, kad ji susipažinusi su ta knyga, kad kalba lotyniškai,
ir įrodys, jog ji yra būsimoji mokslininkė, ieškoma vyskupo. – Lapsus calami non
est, – dar pridūrė lotyniškai. – Jokios klaidos rašte nėra. Aš esu Johana. Aš esu
ta, kurios ieškai.
Žmogus žiūrėjo į ją maloniomis akimis.
– E? Ką čia tauški, šviesiaake? Pabėrei kaip žirnius iš rankovės. – Jis
paglostė jai pasmakrę. – Žinok, vaike, kad aš nemoku tos jūsų saksiškos kalbos.
Nors, kai pamačiau tavo motiną, užsinorėjau pramokti. – Įkišęs ranką į kapšą,
pririštą prie balno, ištraukė cukruotą datulę. – Še, pasmaližiauk.
Joana įsmeigė akis į datulę. Pasiuntinys nesuprato nė žodžio. Bažnyčios
žmogus, vyskupo pasiuntinys – ir nemoka lotynų kalbos. Kaip čia gali būti?
Už nugaros pasigirdo tėvo žingsniai. Skaudžiai sugriebęs ją per liemenį,
pakėlė nuo žemės ir nusinešė namo.
– Ne! – klykė ji. Didžiulė tėvo ranka užėmė jai burną ir nosį taip stipriai, kad
ji negalėjo kvėpuoti. Joana spardėsi ir muistėsi. Kai tėvas vidury trobos ją
paleido, ji griuvo ant aslos gaudydama orą. Kanauninkas iškėlė kumštį smogti.
– Ne! – Gudrūna staiga atsirado tarp jų. – Tu nepaliesi jos! – Tokio motinos
balso ji niekad nebuvo girdėjusi. – Arba aš pasakysiu tiesą.
Kanauninkas iš nuostabos išvertė akis. Tarpduryje pasirodė Jonas, nešinas
drobiniu maišu, prikimštu mantos.
Gudrūna mostelėjo galva jo pusėn.
– Palaimink mūsų sūnų prieš kelionę.
Kanauninkas dar ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į ją. Paskui lėtai pasigręžė į sūnų.
– Klaupkis, Johanai.
Jonas atsiklaupė. Kanauninkas uždėjo ranką jam ant nulenktos galvos.
– Dieve, kursai pašaukei Abraomą palikti namus ir ginti jį visose klajonėse,
tau pavedu šį vaiką!
Menkas pavakario saulės spindulių pluoštas veržėsi pro langą ir krito ant
tamsių Jono plaukų.
– Sergėk jį ir suteik visa, ko reikia jo sielai ir kūnui... – meldėsi kanauninkas
monotonišku progiesmiu.
Nuleidęs galvą, Jonas įsmeigė plačiai atmerktas, išsigandusias ir
maldaujančias akis į seserį. „Jis nenori vykti, – staiga suvokė Joana. – Visiškai
nenori. Ir kaip aš anksčiau to nepastebėjau? Nė nepagalvojau apie Jono
savijautą. – Jis bijo. Mokyklos reikalavimai jam bus per sunkūs, ir jis tai žino.
Kad taip galėčiau vykti drauge su juo.“
Galvoje ėmė rutuliotis planas.
– ...ir kai gyvenimo kelionė baigsis, – dudeno kanauninkas, – tavo sergėjamas
tenueinie į dangaus karalystę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen!
Palaimintas Jonas atsikėlė. Vangiai, nesipriešindamas lyg aukojama avelė,
leidosi motinos apkabinamas ir išklausė paskutinius tėvo perspėjimus. Kai priėjo
Joana ir apglėbė, jis įsikibo į ją ir ėmė kūkčioti.
– Nebijok, – kuždėjo ji ramindama.
– Gana! – pasakė kanauninkas. Uždėjęs ranką sūnui ant peties, nuvedė prie
durų. – Laikyk mergaitę namuose, – paliepė Gudrūnai. Jiems išėjus, durys
užsivėrė dusliai trinktelėdamos.
Joana, nubėgusi prie lango, žiūrėjo pro jį. Jonas sėdosi ant arklio už vyskupo
pasiuntinio. Jo paprasta vilnonė tunika labai skyrėsi nuo sodriai raudonų
prašalaičio apdarų. Kanauninkas stovėjo šalia. Jo niūrus kresnas stotas juodavo
tarp besiskleidžiančios žalumos. Šūktelėję paskutinius atsisveikinimo žodžius, jie
nujojo.
Joana pasitraukė nuo lango. Gudrūna stovėjo vidury trobos ir ją stebėjo.
– Mano putpelyte... – kreipėsi dvejodama Gudrūna.
Joana praėjo pro ją, tarsi jos čia nė nebūtų. Pasiėmusi taisomų drapanų šūsnį,
atsisėdo prie židinio. Ji turi pagalvoti ir pasiruošti. Laiko nedaug, reikia viską
labai rūpestingai apsvarstyti.
Bus sunku, gal net pavojinga. Tai ją baugino, bet dėl to niekas neturi keistis.
Kai Joana jau tikrai žinojo, ką turi daryti, ją apėmė didis džiaugsmas ir ne
mažesnė baimė.
„Tai neteisinga, – galvojo Jonas. Jis niršdamas jojo vyskupo pasiuntinio užpakaly
ir piktai žiūrėjo į jo raudonos tunikos insignijas. – Aš visai nenoriu mokytis.“ Jis
nekentė tėvo, kad vertė ten vykti. Įkišo ranką užantin, ieškodamas daikto,
paslapčia pasiimto prieš išeinant. Pirštai užčiuopė glotnų kotą – kaulinį tėvo
peilio, vieno jo lobių, kotą.
Kerštinga šypsenėlė iškreipė Jono lūpas. Tėvas pasius pasigedęs peilio. Ir
tegu! Tuo metu Jonas jau bus už kažin kiek mylių nuo Ingelheimo, ir tėvas nieko
negalės jam padaryti. Nors ir ne kažin kokia pergalė, bet vis šis tas, kai esi
įstumtas į tokią bjaurią padėtį.
„Kodėl jie negalėjo pasiųsti Joanos? – Jonas piktai klausė savęs. Nuožmus
apmaudas kunkuliavo jo krūtinėje. – Tai vis jos kaltė“, – mąstė jis. Joana kalta,
kad jam reikėjo kankintis tuos dvejus metus, kai Eskulapijus juos mokė, kęsti to
grasaus pikčiurnos senio nuobodybes. Dabar jį siunčia į Dorštato mokyklą vietoj
jos. Jonas nė kiek neabejoja, kad vyskupas siuntė parvežti Joanos. Žinoma,
Joanos! Juk ji gudragalvė, juk ji moka lotyniškai ir graikiškai, ji gali skaityti
Augustiną, kai jis nepajėgia susidoroti net su psalmėmis.
Bet jis būtų galėjęs jai tai ir dar daug ką atleisti. Juk ji jo sesuo. Tik vieno
dalyko jis niekaip negali Joanai dovanoti. Joana – mamos numylėtinė. Dažnai
nugirsdavo jas juokiantis ir šnabždantis saksiškai, o jam pasirodžius, kalbos
staiga nutildavo. Jos manė, kad jis negirdi jųdviejų, bet jis viską girdėdavo.
Mama niekad nešnekėdavo su juo senąja kalba. „Kodėl? – Jonas klausinėjo savęs
to gal tūkstantį kartų. – Gal mano, kad pasakysiu tėvui? Juk aš neprasitarčiau nė
už ką pasauly, nesakyčiau, kad ir ką jis man darytų, tegu ir muštų.“
„Tai neteisinga, – vėl pamanė. – Kodėl Joana jai mielesnė už mane? Juk aš jos
sūnus, o kiekvienas žino, kad sūnus geriau už bevertę dukterį.“ Joana, kaip
mergaitė, tokia nevykusi. Ji nemoka siūti, verpti ar austi nė pusės tiek, kiek kitos
jos amžiaus mergaitės. Arba jos polinkis į knygas – kiekvienas pasakys, kad tai
nei šis, nei tas. Net mama mano, jog čia kažkas ne taip. Kaimo vaikai visad
šaiposi iš Joanos. Jam net gėda turėti tokią seserį. Jei galėtų, mielai jos
atsižadėtų.
Tai pripažinus, jam sukirbėjo sąžinė. Joana visad buvo jam gera – užstodavo
tėvui supykus, net atlikdavo jo užduotį, kai jis nesusigaudydavo. Jis buvo
dėkingas už pagalbą – ji ne kartą išgelbėjo jį nuo rykštės, – bet dėl to kartu ir
pyko. Tai jį žemino. Vis dėlto jis vyresnis brolis. Juk jis turėtų ją globoti, o ne
atvirkščiai.
Ji kalta, kad dabar jis joja to svetimo žmogaus užnugary į svetimą vietą, į
visai nepageidaujamą gyvenimą. Jis įsivaizdavo mokyklą kaip nykų kambarį,
jame turės kiaurą dieną sėdėti lyg spąstuose tarp siaubingai nuobodžių knygų
rietuvių.
Kodėl tėvas negali suprasti, kad jis nenori tų mokslų? „Aš ne Matas, aš
niekad gerai nesimokysiu.“ Jis nenori būti nei mokslininkas, nei kunigas. Jis žino,
ko nori. Jis bus kareivis, imperatoriaus kariuomenės karys, jis kariaus ir pavergs
pagonių gentis. Tą mintį jam įdiegė balnius Ulfertas, dalyvavęs grafo Hugo
vadovaujamame imperatoriaus žygyje saksų žemėn. Kokias nuostabias istorijas
senis pasakodavo savo dirbtuvėje, kartais užmiršdamas ir šalia gulinčius
įrankius, – jam net akys imdavo žibėti, prisiminus tą didžiulę pergalę. „Puolėm
kaip rudenį strazdai į vynuogynus lesti.“ Jonas tiksliai prisimena kiekvieną
Ulferto žodį: „Skriste skridom per visą kraštą su šventa giesme lūpose, vaikėm
pagonis, pasislėpusius miškuose, pelkėse, krapštėm iš urvų besislapstančius
vyrus, moteris ir vaikus, visus vienodai. Tą dieną mūsų visų skydai ir kalavijai
buvo aptekę kraujais. Iki saulėlydžio neliko nė vieno gyvo pagonio,
neatsižadėjusio bedievystės ir ant kelių neprisiekusio amžinos ištikimybės mūsų
tikrajam tikėjimui.“ Tada senasis Ulfertas atnešė kalaviją, kurį dar šiltą buvo
išplėšęs iš nudėto pagonio rankos. Kotas švytėjo vaiskiais brangakmeniais, o
geležtė žibėjo gelsvai. Ji buvo nukalta ne iš geležies kaip frankų kalavijai, o iš
aukso – menkesnio metalo, aiškino Ulfertas, todėl tas kalavijas neturi frankų
ginklo tvirtumo ir aštrumo, užtat gražus pažiūrėti. Senasis Ulfertas padavė tą
kalaviją jam, ir Jonas suėmęs pajuto metalo tvirtumą ir svorį. Jo plaštakai taip
tiko brangakmeniais nusagstyta rankena, lyg būtų jam daryta. Kai švystelėjo
kalaviju virš galvos, švilpdami ašmenys perskrodė orą, ir nuo to garso jam
kraujas užvirė. Tada ir pasidarė aišku, kad jis gimė būti kariu.
Ir dabar sklido kalbos apie naują žygį pavasarį. Galbūt į imperatoriaus
kvietimą vėl atsilieps grafas Hugas. Jei taip, Jonas ketina prisidėti prie jo,
nesvarbu, ką tėvas sakytų. Jam greit sueis keturiolika – taps vyru. Daugelis,
sulaukę tokių metų ar net jaunesni, traukia karan. Jei reiks, net pabėgs, bet į
karą eis.
Žinoma, dabar, įkalintam Dorštato mokykloje, tai bus sunkiau padaryti.
Kažin, ar naujokų šaukimas sieks Dorštatą? Jei taip, ar pasisektų ištrūkti iš
mokyklos?
Ta mintis jį trikdė, tad, išmetęs ją iš galvos, pasinėrė į savo mėgstamiausias
svajones. Vyksta mūšis, jis pirmose karių gretose, grafo sidabro vėliavos
plevėsuoja prieš akis, o jis skrieja pirmyn. Vejasi nugalėtus ir išsisklaidžiusius
pagonis, netekusius vilties ir paklaikusius iš baimės. Ilgi šviesiai geltoni moterų
plaukai plaikstosi pavėjui. Jis pasiveja juos ir, puikiai valdydamas kalaviją, kerta,
žudo be jokio pasigailėjimo, kol galop jie pasiduoda jam, gailisi savo aklumo ir
sutinka priimti tikėjimo šviesą.
Mieguista šypsena iškreipė Jono lūpas, o ramiai klapsinčios arklio kanopos
priminė kelionę jau vakarėjančiu mišku.
Kažkas suzvimbė, o paskui stipriai dunkstelėjo.
– Aaa... – Vyskupo pasiuntinys virto aukštielninkas ant Jono ir pažadino jį iš
snaudulio.
– Ei! – šūktelėjo protestuodamas Jonas, bet žmogus jau slydo žemėn, podraug
stumdamas ir jį.
Jie nuvirto nuo arklio drauge. Jonas užgriuvo ant pasiuntinio, tysančio ir
nejudančio. Kai Jonas pasirėmė ranka į jį, norėdamas atsikelti, pirštais užčiuopė
kažką ilgą, apvalų ir glodų.
Strėlės kotas su geltonomis plunksnomis gale! O smaigalys giliai smygso
pasiuntinio krūtinės vidury.
Įtempęs akis ir ausis, Jonas atsistojo ir ėmė dairytis. Iš tankaus medžių guoto
kitoje tako pusėje išlindo skarmalais apsidaręs žmogus. Rankoje laikė lanką, o
ant nugaros karojo pilnas dėklas geltonplunksnių strėlių.
„Ar ketina užmušti ir mane?“
Žmogus ėjo į jį. Jonas apsidairė, kur sprukti. Miškas buvo tankus. Jei dės į
kojas, gal ir pabėgs nuo užpuoliko.
Žmogus priartėjo tiek, kad buvo galima įžiūrėti grėsmę jo akyse.
Jonas pasileido bėgti, bet buvo jau per vėlu. Vyras čiupo jį už rankos. Jonas iš
visų jėgų ėmė spurdėti, bet stambaus sudėjimo vyras, visa galva aukštesnis, laikė
jį tvirtai, net kiek pakėlęs, – Jonas tik pirštų galais vos siekė žemę.
Berniukas prisiminė peilį. Laisvąją ranką įkišo į užantį. Pirštai karštligiškai
siekė koto, o radę sugniaužė jį. Žaibiškai ištraukęs peilį, smogė juo iš visų jėgų.
Su džiaugsmu pajuto, kad giliai įsmigęs peilis atsitrenkė į kaulą. Tada Jonas,
tulžingai jį suktelėjęs, ištraukė. Vyras susikeikė, griebėsi už peties ir paleido
Joną.
Vaikinas pasileido į miškus. Nors aštrios šakos draskė drabužius, braižė odą,
jis vis bėgo. Švietė mėnulis, bet po medžių priedanga buvo tamsu. Kai atsigręžė
pažiūrėti, ar kas nors nesiveja, atsitrenkė į bukmedį žemai nukarusiomis
šakomis. Jonas šoktelėjo siekdamas pačios apatinės, sučiupo ją ir ėmė lanksčiu
kūnu kabarotis aukštyn, įgudusiai ropštėsi pro šakas, stabtelėdavo tik tada, kai
pasitaikydavo per plonos ir per liaunos jo svoriui ataugos. Paskui ėmė laukti.
Miške nebuvo girdėti jokių garsų, tik tyliai šiureno lapai. Du kartus suūkus
naktinei pelėdai, jos balsas gūdžiai nuaidėjo tyloje. Tada Jonas išgirdo žingsnius
– kažkas ėjo per tankmę. Suspaudęs tvirčiau peilį, padėkojo Dievui, kad jo rudas
apsiaustas nematomas nakties tamsoje.
Žingsniai vis artėjo. Jonas jau girdėjo šiurkštų, nelygų vyro kvėpavimą.
Palikusi tylią trobos tamsą, Joana išsėlino į mėnesėtą naktį. Šešėlių kupina
aplinka atrodė nykiai. Ji suvirpėjo prisiminusi pasakojimus apie girinius,
piktuosius elfus ir trolius, besivaidenančius naktimis. Susisupusi į pilką
šiurkštaus kanapinio audeklo skraistę, Joana nėrė į šešėlius, dairydamasi tako į
mišką. Buvo gana šviesu – dvi dienos iki pilnaties. Ji išvydo seną, žaibo
suskaldytą ąžuolą. Nuo ten ir prasidėjo takas. Ji mikliai nukūrė per lauką ton
pusėn.
Girios pakraštyje Joana sustojo. Čia buvo tamsu, medžių lajos košė mėnulio
šviesą, tankmėje ji driekėsi blausiomis gijomis. Atsigręžusi Joana pažvelgė į
namus. Mėnesienos nušviesta, laukų ir tvartų apsupta, troba atrodė tvirta, šilta,
sava. Ji prisiminė patogų guolį, gal dar neatvėsusius nuo jos kūno šilumos
apklotus. Pagalvojo apie mamą, su kuria net neatsisveikino. Žengtelėjusi žingsnį
namų link, tuoj sustojo. Juk visa, kas jai svarbu, ko ji siekia, yra kitoje pusėje.
Joana grįžo į mišką. Medžių viršūnės susiliejo virš galvos. Takas buvo
nusėtas akmenų, prižėlęs atvašų, bet ji ėjo sparčiai. Iki koplyčios – penkiolikos
mylių kelias, ir ji turėjo ten būti prieš aušrą.
Ėjo stengdamasi nelėtinti žingsnio. O eiti buvo sunku: tamsoje lengva
nukrypti į kelio pakraštį, kur šakos plėšo drapanas, peša plaukus. Kelias darėsi
vis blogesnis. Keletą kartų suklupusi ant akmenų ar kyšančių šaknų, ji pargriuvo
ir nusibrozdino rankas bei kelius.
Po kelių valandų dangus virš medžių stogo ėmė balzganuoti. Artinosi aušra.
Joana, nors ir nuvargusi, paspartino žingsnį – pusiau ėjo, pusiau risnojo. Ji turi
nueiti iki jiems išvykstant. Tiesiog privalo.
Kairioji koja už kažko užkliuvo. Joana bandė išlaikyti pusiausvyrą, bet buvo
per daug įsibėgėjusi, tad griuvo negrabiai atkišusi rankas, kad ne taip susimuštų.
Tysojo ramiai, nes buvo netekusi kvapo. Skaudėjo dešinę ranką, aštrios
šakos perrėžtą, bet daugiau, regis, niekur nesusižeidė. Prisivertė atsistoti.
Ant žemės šalia jos gulėjo vyras, atsukęs nugarą. Negi miega? Ne. Būtų
pabudęs, jai suklupus. Palietė jam petį – žmogus atvirto aukštielninkas. Į ją
žvelgė negyvos vyskupo pasiuntinio akys, pro sustingusias, išsiviepusias lūpas
matėsi reti dantys. Jo prašmatni tunika buvo sudraskyta ir kruvina. Kairės
rankos didysis pirštas nuplėštas.
Joana pašoko.
– Jonai! – pašaukusi ėmė atidžiai dairytis, bijodama išvysti baisių dalykų.
– Aš čia! – Tamsoje subolavo balzgana dėmė.
– Jonai! – Ji nubėgo prie jo, ir juodu tvirtai apsikabino.
– Kodėl tu čia? – paklausė Jonas. – Ar tėvas su tavim?
– Ne. Paskui paaiškinsiu. Ar tu sužeistas? Kas atsitiko?
– Mus užpuolė. Matyt, plėšikas, nes jam rūpėjo pasiuntinio žiedas. Jojau
užpakaly, kai strėlė jį pervėrė.
Joana tylėdama dar stipriau jį apkabino.
Jis išsilaisvino iš jos glėbio.
– O aš gyniausi. Tikrai! – Jo akyse spindėjo keistas jaudulys. – Kai jis priėjo
prie manęs, aš smogiau jam štai kuo! – Jis laikė medžioklinį kanauninko peilį
kauliniu kotu. – Regis, pataikiau į petį. Dėl to jis stabtelėjo, o aš pabėgau.
Joana žiūrėjo į kruviną geležtę.
– Tėvo peilis.
Jonas piktai susiraukė.
– Na ir kas. Aš jį pasiėmiau. Kas čia tokio? Jis išgujo mane iš namų... juk aš
nenorėjau.
– Gerai, – guviai pasakė Joana. – Paslėpk jį. Turime skubėti, jei norime
pasiekti koplyčią prieš aušrą.
– Koplyčią? Bet dabar man nereikia vykti į Dorštatą. Po to, kas nutiko, – jis
mostelėjo galva nužudyto pasiuntinio pusėn, – aš galiu grįžti namo.
– Ne, Jonai. Tik pagalvok! Dabar, kai tėvas žino vyskupo ketinimus, jie neleis
tau likti namuose. Jis ras būdų, kaip tave nugabenti į mokyklą, jei reikės, net
pats tai padarys. Be to, – Joana parodė į peilį, – jis jau bus jo pasigedęs ir žinos,
kad tu jį paėmei.
Jonas, atrodo, išsigando. Matyt, apie tai nebuvo pagalvojęs.
– Viskas bus gerai. Aš būsiu su tavim ir tau padėsiu. – Ji paėmė jį už rankos. –
Eime!
Aušrai brėkštant, jie, susiėmę už rankų, nudrožė į koplyčią, kur laukė kiti
vyskupo vyrai.
 7
Saulė dar buvo žemai, kai jie atėjo į koplyčią, bet vyskupo žmonės jau buvo
sukilę ir nekantriai lūkuriavo savo bendro sugrįžtant. Kai Joana ir Jonas
papasakojo, kas nutiko, vyrams kilo įtarimas. Paėmę Jono peilį kauliniu kotu,
atidžiai jį apžiūrėjo. Joana tyliai dėkojo Dievui, kad jai šovė mintis rūpestingai
numazgoti upelyje visas kraujo dėmes. Vyrai su vaikais nujojo ieškoti draugo
kūno. Strėlė su geltonomis plunksnomis patvirtino vaikų pasakojimą. Bet ką
daryti su lavonu? Negalėjo būti nė kalbos gabenti jį tokią tolybę į Dorštatą – juk
teks joti dvi savaites, o pavasario saulė taip šildė dienomis. Palaidoję savo
bendrą miške, jie pažymėjo vietą grubiu mediniu kryžiumi. Joanos lotyniškai
sukalbėta malda prie kryžiaus padarė vyrams didelį įspūdį, nes jie patys, kaip ir
jų draugas, lotynų kalbos nemokėjo. Žinodami, kad reikės gabenti mergaitę, jie
iš pradžių nenorėjo imti Jono.
– Nėra jam nei kuo joti, nei maisto, – pasakė jų vyresnysis.
– Mes galim joti drauge vienu arkliu, – pasiūlė Joana, – ir dalytis vienu
daviniu.
Vyras purtė galvą.
– Vyskupas siuntė tavęs. Nėra jokio reikalo gabenti brolį.
– Mūsų tėvas susitarė su jūsų draugu, – melavo Joana. – Ir leido man joti tik
su sąlyga, kad Jonas lydės mane. Kitaip tėvas pareikalaus mane grąžinti. Jums
teks vėl vargti ir parlydėti mane namo.
Žmogus susiraukė: tik iškentus ilgos kelionės vargus, visiškai neviliojo
galimybė vėl juos patirti.
Joana kalė geležį, kol karšta.
– Jei taip bus, aš pasakysiu vyskupui, kad iš visų jėgų stengiausi paaiškinti
padėtį, bet tu nė klausyti neklausei. Ar jis bus patenkintas, kai sužinos, kad dėl
tokios kebeknės kaltas tik tu?
Žmogus suglumo. Kaip gyvas nebuvo girdėjęs taip drąsiai kalbančios
mergaitės. Dabar jis suprato, kodėl vyskupui jos prireikė, – aišku kaip dieną, tai
retas paukštis.
– Na, gerai, – iškošė vyras. – Tegu jau joja tas vaikis.
Kelionė į Dorštatą buvo varginanti, nes palydos vyrai skubėjo namo ir kiekvieną
dieną jojo ilgai ir sunkiai. Kelionės vargai ir nepritekliai Joanos nejaudino. Ją
labai domino vis naujos vietovės, sulig kiekviena diena vis labiau atsiveriantis
naujas pasaulis. Pagaliau ji laisva, ištrūkusi iš Ingelheimo, išsivadavusi iš
tenykščio gyvenimo varžtų. Ji vienodai maloniai, kupina smalsumo ir nuostabos,
domėjosi ir skurdžiais kaimiūkščiais, ir judriais miestais. Tačiau Jonas greitai
ėmė zyzti dėl maisto ir poilsio stokos. Joana bandė guosti brolį, bet
geraširdiškas sesers rūpestingumas dar labiau jį erzino.
Jie pasiekė vyskupo rūmus dešimtą kelionės dieną, vidurdienį. Rūmų
ekonomas, su nepasitenkinimu nužvelgęs du vaikus, apsidariusius dėmėtomis,
susiglamžiusiomis kaimiškomis drapanomis, paliepė juos išmaudyti ir švariai
aprengti – kitaip negalįs jų leisti pas vyskupą.
 Joanai, pratusiai tik greitomis apsiplauti už trobos tekančiame upelyje, vonia
pasirodė neregėtas stebuklas. Vyskupo rūmuose buvo įrengtos pirtys su karštu
vandeniu – apie tokią prabangą ji niekad nebuvo girdėjusi. Kai Joana beveik
valandą pamirko šiltame vandeny, tarnaitės pradėjo ją šveisti trinti vos ne iki
kraujo – oda pasidarė rožinė. Mazgodamos nugarą labai švelniai, jos aikčiojo dėl
tokių dantytų randų. Ištrinkusios galvą, supynė ilgus tankius šviesiai auksinius
plaukus į žvilgančias kasas, dar labiau išryškinančias jos veidą. Paskui atnešė
naują žalsvą lininę tuniką. Audeklas buvo toks švelnus, tokio plono pluošto, kad
Joana net patikėti negalėjo, jog jis žmonių rankų darbo. Kai ji apsirengė, moterys
atnešė veidrodį auksiniais rėmeliais. Pažvelgusi į jį, Joana išvydo svetimą veidą.
Ji niekad nebuvo mačiusi savo atvaizdo, gal tik gerokai iškreiptą dumbliname
kaimo kūdros vandeny. Joaną stebino tai, kad veidrodis taip aiškiai rodo.
Pakėlusi jį aukščiau, ėmė kritiškai save apžiūrinėti.
Ne, ji ne iš dailiųjų, bet tai jau seniai žinojo. Ji neturėjo nei aukštos baltos
kaktos, nei švelnaus smakro, nei gležnų, nuolaidžių pečių, taip garbinamų
menestrelių ir įsimylėjusių riterių. Buvo panaši į sveikata trykštantį berniuką.
Kakta žema, smakras tvirtas, pečiai statūs. Ne, gražuole jos tikrai nepavadinsi.
Bet plaukai, mamos plaukai, puikūs, ir akys nieko sau – gilios, žalsvai pilkos,
apvestos tankiomis blakstienomis. Gūžtelėjusi padėjo veidrodį. Vyskupas siuntė
jos ne tam, kad pasižiūrėtų, ar ji daili.
Atvedė Joną, aprengtą linine tunika ir mėlyna skraiste. Abu vaikai buvo
nuvesti pas rūmų ekonomą.
– Jau geriau, – pasakė ekonomas, nužvelgęs vaikus. – Daug geriau. Dabar
galit eiti paskui mane.
Jie ėjo ilgu koridoriumi, ant kurio sienų kabojo didžiuliai puikaus darbo,
auksu ir sidabru atausti kilimai. Iš susijaudinimo Joanai širdis lipo pro gerklę. Juk
eina pas patį vyskupą!
„Ar pajėgsiu atsakyti į jo klausimus? Ar priims jis mane į mokyklą?“ Staiga
pasijuto tokia menka, širdį užgulė dvejonės. Bandė prisiminti bent vieną dalyką,
kurio buvo mokiusis, bet viskas išgaravo iš galvos. O kai pagalvojo apie
Eskulapijų, apie tai, kad jis ja pasitikėjo, kad išrūpino šį susitikimą, jai užgniaužė
kvapą.
Jie sustojo prieš didžiules dvipuses ąžuolines duris. Iš vidaus buvo girdėti
balsų klegesys, lėkščių tarkšėjimas. Kai rūmų ekonomas linktelėjo tarnui,
stovinčiam prie įėjimo, tas atvėrė sunkias duris.
Joana su Jonu įėjo į salę ir sustojo išsižioję. Apie du šimtus žmonių sėdėjo prie
ilgų stalų, gausiai nukrautų valgiais. Padėklai su įvairiausia kepta mėsa –
nupenėtais gaidžiais, tetervinais, žąsimis, keletu elnienos kumpių. Maistas buvo
padėtas taip, kad puotautojai, rankomis plėšantys mėsos gabalus ir kemšantys
burnon, o pirštus paskui šluostantys į rankoves, visa tai lengvai pasiektų.
Didžiausio stalo viduryje stovėjo milžiniška kepta šerno galva, apipilta padažu,
gerokai nuvalgyta, bet dar atpažįstama. Buvo čia ir viralo, ir miltinių kepinių,
gvaldytų riešutų, figų, datulių, baltų ir raudonų cukrinukų ir daugybė kitokių
patiekalų, Joanai nežinomų. Ji kaip gyva nebuvo regėjusi tokios galybės valgių
vienoj vietoj.
– Dainą! Dainą! – ritmiškai ir atkakliai taukšėjo alavinės taurės į stalus. – Ei,
Vidukindai, užtrauk dainą!
Taip raginamas atsistojo juokdamasis aukštas, šviesbruvis vyras.
– Ik gihorta dat seggen dat sih urhettun aenon muo tin, hiltibraht enti
hadubrant...
Joana nustebo. Jaunuolis uždainavo vietos, paprastų žmonių tarme,
kanauninko vadinta pagonių kalba.
– Girdėjau sakant kitados, kad du kariai, Hildebrantas ir Hadubrantas,
vienas prieš kitą stojo, tarp dviejų pulkų kovojo...
Puotautojai atsistojo ir pritarė jam pakėlę taures.
– ...zvimbė ietys uosio medžio smaigalių liūtim; daužės kuokom, skaldė liepos
medžio skydus lyg žaibų ugnim...
Keistai dainuojama prie vyskupo stalo. Joana akies kampučiu žvilgtelėjo į
Joną – tas klausėsi apsalęs, iš susijaudinimo degančiomis akimis.
Šviesbruvis baigė dainą džiaugsmingu šūksniu. Puotautojai triukšmingai
traukė ilgus, sunkius suolus vėl prie stalų.
Linksmai išsišiepęs atsistojo kitas vyras.
– Girdžiu kertėj kažką kirbant... – pasakė ir stabtelėjo lūkuriuodamas.
– Mįslė! – kažkas šūktelėjo, ir minia subliovė pritardama. – Haidai, mink
mįslę! Taip, mįslę! Greičiau!
Vyras, vadinamas Haidu, palaukė, kol klegesys nuščiuvo.
– Girdžiu kertėj kažką kirbant, – pakartojo, – brinkstant, augant, keliant savo
dangą. Išdidi jaunamartė stvėrė rankom tą bekaulį stebuklą...
Svečiai ėmė supratingai kikenti.
– ...ir susuko iškilusį daiktą į staltiesėlę. – Haidas besijuokiančiomis akimis
provokuojamai apžvelgė salę. – Kas tai?
– Pasižiūrėk į tarpukojį! – kažkas šūktelėjo. – Tai ir bus pats tikriausias
atsakymas. – Sulig tais žodžiais visi prapliupo dar garsiau juoktis ir ėmė rodyti
nešvankius gestus.
Joana stovėjo apstulbusi. Nejau čia vyskupo namai?
– Klystat! – linksmai atšovė Haidas. – Visi aliai vieno klystat!
– Tai kas tada? Sakyk greičiau! – šūkalojo vyrai ir taurėmis bilsnojo į stalus.
Haidas luktelėjo, siekdamas didesnio įspūdžio.
– Tešla! – triumfuodamas paskelbė ir atsisėdo, o nuvilnijęs garsus juokas
sudrebino salę.
Kai triukšmas aprimo, ekonomas pasakė:
– Eikit su manim.
Jis nusivedė abu vaikus į tolimąjį salės galą, kur ant pakylos stovėjo
svarbiausias stalas. Vyskupas, sėdintis viduryje ir apsitaisęs puikia geltono šilko
tunika, išmarginta riebalų bei vyno dėmėmis, vis dar kikeno. Jam ant suolo buvo
padėta minkšta, pūkinė pagalvė. Jis atrodė visiškai ne taip, kaip Joana
vaizdavosi. Tai buvo stambus vyras drūtu kaklu – plona šilkinė tunika negalėjo
paslėpti galingų krūtinės ir pečių raumenų. Didžiulis pilvas ir putlus veidas bylojo
jį mėgstant gerai pavalgyti ir išgerti. Jiems einant artyn, vyskupas pasilenkė ir
prikišo šalimais sėdinčiai didžiakrūtei moteriai prie lūpų raudoną saldainį.
Atsikandusi ji kažką sukuždėjo jam į ausį, ir abu nusikvatojo.
Rūmų ekonomas kostelėjo.
– Eminencija, vyrai sugrįžo iš Ingelheimo su vaiku.
Vyskupas sukluso.
– Vaiku? Kokiu vaiku?
– Eminencija siuntė jos atgabenti. Regis, kandidatė į mokyklą. Rekomendavo
tas gr...
– A, žinau, žinau... – nekantriai mostelėjo vyskupas. – Prisiminiau. –
Nerūpestingai apglėbęs moteriai pečius, jis sužiuro į Joaną ir Joną. – Klausyk,
Vidukindai, ar man akyse dvejinasi?
– Ne, Eminencija. Kanauninkas pasiuntė ir sūnų. Juodu drauge atėjo į
koplyčią ir nieku gyvu nenorėjo skirtis.
– O tai tau! – Vyskupo veidas spindėjo linksmumu. – Jūs tik pamanykit!
Prašiau vieno, gavau du. Ar imperatorius kada būtų toks dosnus malonių kaip tas
kaimo klebonas?
Prie stalo sėdėję vėl prapliupo juoktis. Pasigirdo balsų:
– Šventa teisybė! Tikrai!
Palinkęs prie stalo, vyskupas atsiplėšė keptos vištos šlaunį ir tarė Joanai:
– Tai iš tavęs reikia padaryti mokslininkę?
Joana dvejojo – nežinojo, ką atsakyti.
– Aš uoliai mokiausi, Jūsų Eminencija.
– Mokiausi! Fu! – Šnarpštelėjęs vyskupas atsikando vištienos. – Mokykla
perpildyta bukagalvių, kurie mokosi, bet nieko neišmoksta. Ką tu moki, vaike?
– Moku skaityti ir rašyti, Jūsų Eminencija.
– Vietos tarme ar lotyniškai?
– Vietos tarme, lotyniškai ir graikiškai.
– Graikiškai? Tai jau šis tas! Net Odas nemoka graikiškai. Teisybė, Odai? –
Vyskupas šyptelėjo lieso veido vyrui, sėdinčiam už kelių žmonių.
Odas nelinksmai vyptelėjo.
– Tai pagonių kalba, Eminencija, stabmeldžių ir eretikų kalba.
– Teisybė, šventa teisybė, – vyskupas atsakė pašiepiamai. – Odas visuomet
teisus, juk taip, Odai?
– Jūsų Eminencija labai gerai žino, kad nepritariu šiam jo įgeidžiui. Pavojinga,
net nuodėmė įsileisti moterį į mokyklą, – sušnarpštė jis.
Iš salės kažkas šūktelėjo:
– Kad ji dar ne moteris, bent iš pažiūros!
Ir vėl nuvilnijo juoko banga, palydima nešvankių užuominų.
Joanai net ausys užkaito. Kaip gali tie žmonės taip elgtis vyskupo
akivaizdoje?
 – Tai betikslis dalykas, – nutilus triukšmui, kalbėjo žmogus, vadinamas Odu. –
Moterys iš prigimties negali protauti. – Niekinamai dėbtelėjęs į Joaną, jis
žvilgtelėjo į vyskupą. – Moterų vidinė sandara ydinga ir ištežusi, nepritaikyta
smegenų veiklai. Jos nepajėgia suvokti aukštesnių dvasinių ir moralinių dalykų.
Joana įsistebeilijo į tą žmogų.
– Girdėjau tokią nuomonę, – pasakė vyskupas. Kai šyptelėjo Odui, jo išraiška
bylojo, kad mėgaujasi susidariusia padėtimi. – Bet kaip tada paaiškinsi mergaitės
mokslinius laimėjimus, pavyzdžiui, jos graikų kalbą, kurios tu, Odai, – jis
stabtelėjo po tų žodžių, – taip ir neįstengei išmokti?
– Ji tik pasigyrė savo laimėjimais, juk mes jų dar nepatikrinom, – myktelėjo
Odas. – Jūsų Eminencija labai patiklus. Graikas galėjo kažin ko apie ją
pripasakoti.
To tai jau per daug! Pirmiausia, tas bjaurus žmogus įžeidė ją, o dabar dar
drįsta pulti Eskulapijų. Joana buvo beprasižiojanti piktai atsikirsti, bet tą
akimirką jos akys susidūrė su raudonplaukio riterio, sėdinčio šalia vyskupo,
užjaučiančiu žvilgsniu.
Ne! Jis be žodžių davė jai ženklą. Veikiama įsakmaus mėlynų akių žvilgsnio, ji
sutriko. Riteris, pasisukęs į vyskupą, kažką sušnabždėjo. Tada vyskupas
linktelėjo ir kreipėsi į liesaveidį dvasininką:
– Labai gerai, Odai, patikrink jos žinias.
– Jūsų Eminencija?
– Paklausinėk. Pažiūrėk, ar ji tinka mokytis mokykloje.
– Čia? Kažin ar čia tam vieta...
– Čia, Odai. Kodėl gi ne? Mums visiems bus naudinga pasiklausyti.
Susiraukęs Odas atsigręžė į Joaną. Jo siauras veidas nusitaikė į ją it kirvio
ašmenys.
– Quicunque vult. Ką tai reiškia?
Joana nustebo. Toks lengvas klausimas? Gal čia kokia gudrybė? Gal jis nori,
kad ji prarastų budrumą? Atsargiai atsakė:
– Tai doktrina, tvirtinanti, kad visi trys Trejybės asmenys yra vienodai
svarbūs, kad Kristus turi ir dieviškąją, ir žmogiškąją prigimtį.
– Kur ta doktrina buvo paskelbta?
– Pirmajame Nikėjos susirinkime.
– Confessio Fidei. Kas tai?
– Tai neteisinga, netgi žalinga doktrina. – Joana žinojo, ką atsakyti, nes
Eskulapijus buvo perspėjęs dėl to atvejo. – Ji sako, kad Kristus pirma yra
žmogus, o tik paskui Dievas. Dievu tapo tik todėl, kad Dievas Tėvas jį įsūnijo. – Ji
stebėjo Odo veidą, bet negalėjo suprasti, ką jis galvoja. – Filius non proprius,
sed adoptivus, – pridūrė, kad būtų tikriau.
– Paaiškink tos erezijos žalingumą.
– Jei Kristus yra Dievo sūnus per malonę, bet ne iš prigimties, vadinasi, jis
mažiau svarbus už Tėvą. Čia ir yra tos erezijos klaida ir bjaurumas, – Joana
stropiai bėrė iš atminties, – nes Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš
Sūnaus, kuris yra vienatinis ir tikras, o ne įsūnytas. In utraque natura proprium
eum et non adoptivum filium dei confitemur.
Užstalės svečiai, spragsėdami pirštais, išreiškė savo pasigėrėjimą.
– Litteratissima! – kažkas šūktelėjo iš salės.
– Tai pralinksmino mažytė keistuolė, – gal kiek per garsiai Joanai už nugaros
pasakė moteris.
– Na, Odai, – paklausė vyskupas, – ką pasakysi? Ar graikas klydo dėl
mergaitės?
Odas atrodė lyg acto paragavęs.
– Ką gi, ji turi šiokį tokį supratimą apie ortodoksinę teologiją. Tačiau tai dar
nieko neįrodo. – Jis kalbėjo nuolaidžiai, tarsi aiškintų nesupratingam vaikui. –
Kai kurios moterys puikiai sugeba pakartoti, ką girdėjusios, ir tie gebėjimai
padeda joms įsiminti ir persakyti išgirstus iš vyrų dalykus ir taip sudaryti įspūdį,
kad jos geba protauti. Bet to gebėjimo įsiminti nereikia painioti su tikruoju
protu, kokį turi tik vyrai. Kaip žinoma, – Odo balsas įgavo autoritetingą
skambesį, nes, palietęs tą temą, pasijuto kaip namie, – moterys, palyginti su
vyrais, yra nevisavertės.
– Kodėl? – Žodis pirmiau išsprūdo Joanai iš burnos, negu ji susigriebė.
Odas šyptelėjo, nemaloniai timptelėjęs siauras lūpas. Atrodė kaip lapinas,
užspeitęs į kampą triušį.
– Toks klausimas, vaike, atskleidžia tavo nemokšiškumą. Šventasis Paulius
patvirtino šią tiesą pasakęs, kad moteris žemesnė už vyrą dėl savo prasidėjimo,
padėties ir valios.
– Savo prasidėjimu, padėtimi ir valia? – pakartojo Joana.
– Na taip, – Odas kalbėjo lėtai ir raiškiai, tarsi kreiptųsi į pusprotį. –
Prasidėjimu todėl, kad Adomas buvo sutvertas pirmiau negu Ieva; padėtimi dėl
to, kad Ieva buvo sukurta tarnauti Adomui ir būti jam pora bei draugė; valia, nes
Ieva nepajėgė atsispirti velnio pagundai ir atsikando obuolio.
Prie stalo visi ėmė pritariamai linkčioti. Vyskupo veidas buvo rūškanas.
Šalimais sėdintis rusvaplaukis riteris visiškai nereiškė savo nuomonės.
Odas išsišiepė. Joana jam pajuto didelę neapykantą. Akimirką stovėjo
tylėdama ir trūkčiojo nosį.
– Kažin, – pagaliau prašneko ji, – ar moteris yra žemesnė dėl savo
prasidėjimo. Nors gavo gyvastį vėliau negu Adomas, bet buvo sukurta iš jo
šonkaulio, o jis pats – iš molio.
Iš salės pasigirdo keliolika pritariamai kikenančių balsų.
– O kalbant apie moters padėtį, – mąstydama rikiavo savo mintis Joana, –
moteris stovi aukščiau už vyrą, nes Ieva buvo sukurta rojuje, o Adomas – ne
rojuje.
Svečiai salėje vėl suūžė. Šypsenėlė Odo veide ėmė blankti.
Joana kalbėjo ieškodama argumentų minčiai pagrįsti, tad negalvojo, ką daro.
– O dėl savo valios moteris turi būti laikoma pranašesne už vyrą, – mintis
drąsi, bet kelio atgal jau nebuvo, – nes Ieva atsikando obuolio geisdama žinoti ir
suvokti, o Adomas valgė jį tik todėl, kad Ieva pasiūlė.
Salė apstulbo, ir stojo tyla. Odas piktai suspaudė blyškias lūpas. Vyskupas
įsispitrijo į Joaną, tarsi negalėdamas patikėti ką tik išgirstais žodžiais.
Ji nuėjo per toli.
Kai kurios mintys yra pavojingos.
Eskulapijus buvo ją perspėjęs, bet ji taip įsitraukė į disputą, kad užmiršo tą
įspėjimą. Tas žmogus, tas Odas, taip savimi pasitikėjo, taip siekė pažeminti ją
prieš vyskupą. Dabar ji žinojo pati sužlugdžiusi galimybę įstoti į mokyklą, bet
nesuteiks tam nekenčiamam žmogui malonumo išvysti, kaip ji dėl to kenčia. Ji
stovėjo prieš aukštą stalą pakeltu smakru ir žėrinčiom akim.
Tyla tęsėsi amžinybę. Visi sužiuro į vyskupą, jo dvejojantis žvilgsnis buvo
įsmeigtas į Joaną. Paskui pasigirdo lėtas, labai lėtas krizenimas.
Vyskupas juokėsi.
Šalia jo sėdinti didžiakrūtė dama taip pat ėmė nervingai kikenti. Tada
nuvilnijo klegesys ir visoje salėje. Žmonės linksmai šūkčiojo, daužė kumščiais
stalus ir pradėjo taip kvatoti, kad skruostais riedėjo ašaros, ir jie braukė jas
rankovėmis. Joana žiūrėjo į rusvaplaukį riterį. Jis taip pat buvo išsišiepęs nuo
ausies iki ausies. Kai jų akys susidūrė, jis jai mirktelėjo.
– Na, Odai, – pasakė vyskupas, kai galop atgavo kvapą, – turi pripažinti, kad
mergaitė tave suvystė!
Odas dėbtelėjo į vyskupą neapykantos kupinu žvilgsniu.
– O ką daryti su berniuku? Ar Jūsų Eminencija pageidauja, kad ir jį
paklausinėčiau?
– Ne, ne! Bet mes ir jį priimsime, jei mergaitė negali be jo. Abu priimsime!
Be abejo, mergelės edukacija... – jis ieškojo tinkamesnio žodžio, – mažumėlę
nukrypusi nuo ortodoksinės linijos. Bet tai teikia šiek tiek gaivumo! Mokyklai to
ir reikia. Odai, gavai naujų mokinių. Deramai jais rūpinkis!
Joana pašiurpusi žiūrėjo į vyskupą. Ką jis turi galvoje? Nejau Odas mokyklos
mokytojas? Nejau ją mokys?
Ką ji padarė?
Odas padilbom pažvelgė į vyskupą.
– Jūsų Eminencija tikriausiai jau nurodė, kur apgyvendinti mergaitę. Juk ji
negali gyventi su berniukais.
– A... kur apgyvendinti... – Vyskupas dvejojo. – Reikia pagalvoti.
– Eminencija, – prašneko rusvaplaukis riteris, – mergaitė gali gyventi mano
namuose. Mudu su žmona auginame dvi dukteris, jos mielai ją priims. Manajai
Gizlai ji bus gera draugė.
Joana pažvelgė į jį. Vyras gal kokių dvidešimt penkerių, pačiame puikume,
stiprus, gražus, išsišovusiais skruostikauliais ir dailia vešlia barzda. Tankūs
plaukai, tikrai nepaprastos rusvos spalvos, buvo per vidurį perskirti ir kupliomis
garbanomis krito ant pečių. Nuostabiai mėlynos akys atrodė protingos ir
malonios.
– Puiku, Geraldai. – Vyskupas draugiškai patapšnojo jam per nugarą. –
Sutarta. Mergaitė gyvens pas tave.
Tarnas atnešė padėklą su saldumynais. Pamačius tuos cukruotus
gardumynus, iš kurių sunkėsi sviestas, Joanai akys suapvalėjo.
Vyskupas nusišypsojo.
– Vaikai, tikriausiai esat alkani po tokios ilgos kelionės. Ateikit čia, sėskit
prie manęs. – Jam pasislinkus arčiau moters, sėdinčios šalimais, atsirado vietos
tarp jo ir rusvaplaukio didiko.
Joana ir Jonas, apėję stalą, atsisėdo. Vyskupas pats padavė jiems saldumynų.
Jonas godžiai puolė prie jų, kando didžiuliais kąsniais lipnius gardėsius, nuo kurių
jam tuoj atsirado balti ūsai.
Vyskupas visą savo dėmesį vėl skyrė kaimynei. Juodu juokėsi, gėrė iš tos
pačios taurės, jis glostė jai galvą, ardydamas šukuoseną. Joana įsmeigė akis į
lėkštę su saldumynais. Pradėjo vieną jų knibinėti, bet nepajėgė užbaigti: nuo
cukraus saldybės jai darėsi bloga. Troško dingti iš čia, nuo to triukšmo,
nepažįstamų žmonių ir keisto vyskupo elgesio.
Rusvaplaukis riteris vardu Geraldas pasakė:
– Šiandien tau buvo sunki diena. Gal jau norėtum eiti?
Joana linktelėjo. Matydamas juos kylant, Jonas įsigrūdo paskutinį saldumyno
kąsnį į burną ir taip pat atsistojo.
– Ne, sūnau. – Geraldas uždėjo ranką jam ant peties. – Tu liksi čia.
– Aš noriu eiti su ja, – graudžiai pasakė jis.
– Tu gyvensi čia, su kitais berniukais. Kai baigsit vakarieniauti, ekonomas
nuves tave į mokyklos miegamuosius.
Jonas išbalo, bet susitvardė ir nieko daugiau nesakė.
– Įdomus daikčiukas. – Geraldas parodė į peilį, prisegtą Jonui prie juostos. –
Galiu pažiūrėti?
Ištraukęs peilį, Jonas padavė jį Geraldui. Tas pavartė peilį rankose,
grožėdamasis koto gražumu. Geležtė blizgėjo, atspindėdama salės deglus. Joana
prisiminė, kaip žvilgėjo geležtė žvakės šviesoje namie, jai priglaudus ašmenis
prie Eskulapijaus knygos pergamento prieš skutant ir naikinant raides.
– Puikus kotas. Rodžeris irgi turi kalaviją su panašaus darbo rankena.
Rodžeri! – Geraldas pašaukė jaunuolį, sėdintį prie stalo netoliese. – Ateik ir
parodyk tam vaikinui savo kalaviją.
Rodžeris atkišoilgą, iš geležies nukaltą kalaviją prašmatnia rankena.
Jonas pagarbiai įsistebeilijo į jį.
– Galiu paliesti?
– Jei nori, gali ir palaikyti.
– Tu irgi gausi kalaviją, – pasakė Geraldas. – Ir lanką. Taip pat ietį, jei tau
pakaks jėgų. Paaiškink jam, Rodžeri.
– Taip, gausi ginklų. Mokykloje kasdien moko kautis ir supažindina su įvairia
ginkluote.
Jono akys sužibo iš nuostabos ir pasitenkinimo.
– Matai tą švarplę ant ašmenų? Atsirado, kai kirtau į paties fechtmeisterio
sunkųjį kalaviją.
– Tikrai? – Jonas buvo sužavėtas.
Geraldas pasisuko į Joaną.
– Galim eiti. Manau, dabar tavo brolis mūsų nepasiges.
Tarpduryje Joana atsigręžusi pažvelgė į Joną. Pasidėjęs ant kelių kalaviją, jis
kažką gyvai pasakojo Rodžeriui. Joana pajuto keistą nenorą skirtis su broliu.
Nors jie dažniau būdavo varžovai negu draugai, dabar Jonas tapo jai vienintelė
sąsaja su namais, su pažįstamu ir suprantamu pasauliu. Be brolio – viena kaip
pirštas.
Geraldas žingsniavo koridoriumi priešais ją. Jis buvo labai aukštas ir sparčiai
žengė ilgomis kojomis. Norėdama spėti su juo, Joana turėjo risnoti.
Keletą minučių jie nekalbėjo. Staiga Geraldas prašneko:
– Gerai susitvarkei su tuo Odu, – pasakė jis.
– Jis nemėgsta manęs.
– Teisybė. Ir nemėgs. Odas labai brangina savo orumą, lyg žmogus pinigus,
kai belieka tik kelios monetos.
Joana šyptelėjo Geraldui. Jis jai patiko. Impulso pagauta pamanė, kad pasitiki
juo.
– Ar ten buvo vyskupo... žmona? – ji sumišo tardama paskutinį žodį. Visą
gyvenimą jautė tėvų santuoką esant gėdingą, neleistiną. Tokia buvo tik vaiko
nuojauta, ji niekad apie tai nekalbėjo ir iki galo visko nesuvokė, bet justi juto.
Kartą pastebėjęs, kad Joana dėl to kremtasi, Eskulapijus paaiškino, kad tokios
santuokos gana dažnas dalykas tarp žemesnio rango dvasininkų. Bet juk čia
vyskupas...
– Žmona? A, kalbi apie Tedą? – Geraldas nusijuokė. – Ne, ponas vyskupas
negali vesti. Teda viena jo meilužių.
Meilužė! Vyskupas turi meilužių!
– Pasipiktinai? Be reikalo. Mano ponas, vyskupas Fulgencijus, ne iš tų
pamaldžiųjų. Paveldėjo vyskupystę iš savo dėdės, buvusio vyskupo. Niekad nėra
gavęs kunigystės šventimų ir, kaip pastebėjai, neapsimeta šventuoliu. Apskritai
paėmus, jis gana geras žmogus. Žavisi mokslu, nors pats nėra išsilavinęs. Tai jis
įkūrė tą mokyklą.
Geraldas kalbėjosi su ja paprastai, ne kaip su vaiku, o kaip su žmogumi,
galinčiu suprasti. Joanai tai patiko. Bet jo žodžiai kėlė jai nerimą. Argi galima
vyskupui, Bažnyčios kunigaikščiui, taip gyventi? Turėti... meilužių? Viskas čia
taip skyrėsi nuo to, ką tikėjosi išvysti.
Jie priėjo prie išorinių rūmų durų. Raudonu šilku apsidarę pažai atvėrė
didžiules ąžuolines duris. Ryški koridoriaus deglų šviesa plūstelėjo į tamsą.
– Eime, – paragino Geraldas. – Išmiegojusi pasijusi geriau. – Jis sparčiu
žingsniu patraukė arklidžių link.
Suglumusi Joana nusekė paskui jį į vėsią naktį.
– Štai ten! – Geraldas rodė į kairę. Joana nukreipė žvilgsnį į rodomą pusę.
Tolumoje dunksojo tamsių statinių apybrėžos, įsirėžusios į mėnulio nušviestą
dangų. – Ten Vilarisas, mano namai, ir nuo šiol tavo, Joana.
Net tamsoje Vilarisas dvelkė didingumu. Drąsiai išsidėstęs kalvos šlaituose,
Joanai jis atrodė milžiniškas. Vilarisą sudarė keturi aukšti stambių sienojų
pastatai, sujungti kiemų kiemais ir puikiais portikais. Geraldas su Joana prajojo
pro tvirtą ąžuolinių statinių tvorą, saugančią pagrindinius vartus ir keletą ūkinių
trobesių: virtuvę, kepyklą, arklides, svirną bei du klojimus. Mažajame kieme jie
nusėdo nuo arklio, ir Geraldas perdavė jį laukiančiam arklininkui. Dervos deglai,
pritvirtinti lygiais tarpais, švietė jiems kelią einant ilgu belangiu koridoriumi,
kurio storos ąžuolinės sienos buvo nukabinėtos spindinčiais ginklais: ilgais
kalavijais, ietimis, ietgaliais, arbaletais, trumpais, sunkiais vienašmeniais
kirviais, nuožmiųjų frankų pėstininkų itin mėgstamais. Perėję kitą didelį kiemą,
apjuostą dengtais portikais, jie pateko į erdvią menę, milžinišką aidinčią erdvę,
išpuoštą ryškiais kilimais. Menės viduryje stovėjo pati gražiausia iš visų Joanos
kada nors matytų moterų, žinoma, nekalbant apie motiną. Tik Gudrūna buvo
aukšta ir šviesiaplaukė, o toji – mažytė, laibutė, juodmedžio spalvos plaukais,
didžiulėmis tamsiomis ir išdidžiomis akimis. Tos akys, šaltai pervėrusios Joaną,
apžiūrinėjo ją su išraiška, bylojančia, kad viešnia daro ne patį geriausią įspūdį.
– Kas ji tokia? – paklausė moteris, kai jie priėjo arčiau.
Nepaisydamas jos šiurkštumo, Geraldas atsakė:
– Joana, čia šių namų ponia ir mano žmona Richilda. Grafiene, leisk man
pristatyti Joaną iš Ingelheimo, atvykusią mokytis mūsų mokykloje.
Joana nerangiai tūptelėjo – neva padarė reveransą. Richilda, paniekinamai ją
nužvelgusi, pasigręžė į Geraldą.
– Mokysis mūsų mokykloje? Ar čia koks pokštas?
– Fulgencijus ją priėmė, ir kol mokysis, ji gyvens Vilarise.
– Čia?
– Galės miegoti kartu su Gizla, jai bus naudinga nors kartą turėti išmintingą
draugę.
Grakštūs juodi Richildos antakiai išdidžiai išlinko.
– Ji atrodo kaip kolonė.
Nuo užgaulės Joana paraudo.
– Richilda, neužsimiršk, – griežtai priminė Geraldas. – Joana yra šių namų
viešnia.
Sumiksėjusi Richilda nutilo.
– Na, atrodo, ji švari, – pasakė pačiupinėjusi naują žalsvą lininę Joanos tuniką
ir valdingai mostelėjo tarnaitei. – Nuvesk ją į miegamąjį. – Netarusi daugiau nė
žodžio, ji išdidžiai išėjo iš salės.
Vėliau, gulėdama ant minkšto šiaudų čiužinio antro aukšto miegamajame šalia
knarkiančios Gizlos (ši neatsibudo net Joanai gulantis šalia), ji galvojo apie brolį.
Šalia ko Jonas dabar miega... jei apskritai gali užmigti? Ji tai tikrai negali, nes
galva kupina neramių minčių ir jausmų. Joana ilgėjosi pažįstamos namų aplinkos,
ypač motinos. Jai taip stigo jos rankų, glamonių, taip norėjosi išgirsti „mano
putpelyte“. Nereikėjo jai taip išbėgti – patyliukais, supykus, netarus nė vieno
atsisveikinimo žodžio. Gudrūna ją išdavė pameluodama vyskupo žygūnui, tai
tiesa, bet Joana žinojo ją taip padarius iš meilės, nes ji nebūtų galėjusi ištverti
matydama išvykstant savo dukterį. Joana gali niekad nebepamatyti motinos. Ji
pasinaudojo proga pasprukti visai nepagalvojusi apie padarinius. Juk ji tikriausiai
jau niekad negalės grįžti namo, tėvas už nepaklusnumą užmuštų. Dabar jos vieta
čia, tame svetimame, be jokių artimųjų, krašte, ir ji, kad ir kaip būtų, turi čia
likti.
Žvelgdama į grėsmingą svetimų namų tamsą, Joana mintyse šaukėsi motinos,
ir jai skruostu tykiai nuriedėjo ašara.
 8
Klasėje, nedidelėje patalpoje akmeninėmis sienomis greta bibliotekos, buvo vėsu
ir drėgna net tą šiltą rudens dieną. Joanai patiko ta vėsa ir tiršto pergamento
kvapo prisodrintas oras, ir ją apėmęs didžiulis noras ištyrinėti tą galybę knygų,
esančių už sienos.
Per visą priekinę klasės sieną buvo nutapyta didžiulė moteris, apsisiautusi
ilgais, laisvai krintančiais graikų apdarais. Kairėj rankoj ji laikė dideles žirkles,
dešinėj – rimbą. Moteris simbolizavo Mokslą. Žirklės turėjo iškirpti klaidas ir
neteisingas dogmas, rimbas – raginti aptingusius mokinius. Moters antakiai buvo
griežtai suraukti, lūpų kampučiai nusvirę – veidas dvelkė rūsčiu. Iš sieninės
tapybos žvelgė tamsios akys, atidžiu ir valdingu žvilgsniu veriančios žiūrovą.
Odas užsakė tą freską, kai tik užėmė mokyklos mokytojo vietą.
– Bos mugit, equus hinnit, asinus rudit, elephans barrit...
Kairėje klasės pusėje mažiau pažengę mokiniai garsiai ir monotoniškai
skandavo paprastas veiksmažodžių formas: karvės mykia, arkliai žvengia, asilai
bliauna, drambliai trimituoja...
Odas ritmiškai mosavo dešine ranka rodydamas, kokiu tempu skanduoti, o jo
įgudusios akys žvitriai lakstė po klasę žiūrėdamos, kaip dirba kiti mokiniai.
Liudovikas ir Ebas sėdėjo palinkę prie vienos iš psalmių. Turėjo išmokti ją
atmintinai, bet, kai jų galvos nukrypo viena į kitą, buvo aišku, kad ne psalmė
jiems rūpi. Dešiniąja teberodydamas skandavimo ritmą, Odas kita ranka perliejo
berniukų pakaušius ilga rykšte. Tie aiktelėję vėl sukniubo prie savo lentelių –
tikras stropumo pavyzdys.
Čia pat Jonas vargo su Donatu. Buvo akivaizdu, kad jam labai sunkiai sekasi.
Jis skaitė lėtai, kiekvieną balsį ir priebalsį tarė didelėmis pastangomis
krutindamas lūpas, o gana dažnai sutikęs neaiškią žodžio formą, stabtelėdavo ir
iš nuostabos imdavo kasytis galvą.
Joana sėdėjo atokiau nuo kitų, nes niekas nenorėjo su ja bendrauti. Ji buvo
įsigilinusi į Odo užduotą darbą – rašė šventojo Antano gyvenimo glosą. Dirbo
sparčiai, jos stilius lakstė pergamentu tiksliai ir pasitikimai. Sėdėjo nepakeldama
galvos, nė akimirką neatsitraukdama nuo užduoties. Buvo visiškai pasinėrusi į
darbą.
Odas trumpai pasakė:
– Šiandien užteks. Ta grupė, – mostelėjo į naujokus, – gali eiti. Kiti lieka tol,
kol patikrinsiu darbus.
Naujokai, mikliai pakilę iš suolų, išskubėjo iš klasės taip greitai, kiek
padorumas leido. Kiti mokiniai pasidėjo stilius ir, lūkestingai įsmeigę akis į Odą,
nekantriai laukė greičiau paleidžiami laukan džiaugtis šiltos dienos malonumais.
Tik Joana, palenkusi galvą, uoliai tebedirbo.
Odas susiraukė. Nepaprastas mergaitės stropumas, reikia pripažinti, jį
stebino. Jam seniai niežėjo ranka perlieti ją vytiniu, bet kol kas vis nerado tam
dingsties. Ji, matyt, iš tikrųjų norėjo mokytis.
Priėjęs prie jos suolo, Odas reikšmingai sustojo. Kai ji liovėsi dirbusi, veide
tvyrojo nuostaba, net – argi tai įmanoma? – nusivylimas.
– Ar šaukei mane, pone? Labai prašau atleisti. Buvau pasinėrusi į darbą ir
negirdėjau, – mandagiai pasakė Joana.
„Ji labai gerai vaidina savo vaidmenį, – galvojo Odas, – bet ne jai mane
apgauti. Kalbėdama su manim apsimeta tokia pagarbi ir nuolanki, bet aš matau
jos akyse ką kita. Širdyje ji šaiposi ir meta man iššūkį.“ Jau šito tai jis nepakęs!
Pasilenkęs tikrinti darbo, jis tyliai sklaidė pergamentus.
– Rašysena nėra gana aiški. Žiūrėk čia... ir čia... – bakstelėjo pirštu, – tu
nepakankamai suapvalinai raides. Vaike, kuo gali pateisinti tokį nerūpestingą
darbą?
Nerūpestingas darbas! Joana pasipiktino. Ji ką tik parašė paaiškinimus
dešimčiai teksto lapų – daug daugiau, negu koks kitas mokinys būtų padaręs per
dvigubai ilgesnį laiką. Jos aiškinimai tikslūs ir išsamūs – net Odas nebando to
nuneigti. Pati matė, kaip jam sužibo akys skaitant jos išmoningą tariamosios
nuosakos traktuotę.
– Na? – Odas kaitino ją. Norėjo, kad imtų prieštarauti, atsikirsti jam. Įžūlus,
išsigimęs padaras. Jam aišku, kad ji siekia pažeisti Dievo nustatytą visatos
tvarką, nori pasisavinti prigimtinę vyro teisę jai vadovauti. „Na, kalbėk, sakyk,
ką manai!“ – stengėsi įteigti jai savo valią. Tegu tik prasižioja, tada jis jau
pasirūpins, kad atsidurtų ten, kur jai vieta.
Joana iš visų jėgų stengėsi susivaldyti. Ji nujautė, ko siekia Odas. Tegul iš
kailio išsineria užgauliodamas ją, bet to malonumo jam nesuteiks. Nė už ką
neduos dingsties pašalinti ją iš mokyklos. Nutaisiusi bejausmį veidą, sausai
atsakė:
– Niekuo negaliu pasiteisinti, pone.
– Ką gi, – atsiliepė Odas. – Tada už bausmę dėl savo aplaidumo tvarkingai ir
dailiai nurašysi iš pirmojo laiško Timotiejui antro perskyrimo vienuoliktą ir
dvyliktą eilutes dvidešimt penkis kartus ir tik tada galėsi išeiti.
Joanos širdyje užvirė baisus pyktis. Bjaurus, siauraprotis žmogus! Jei tik
galėtų išdėti jam, ką mano apie jį!
– Gerai, pone.
Stovėjo nudelbusi akis, kad tik jis nesuprastų, ką ji galvoja.
Odas liko nusivylęs. Bet vis tiek kada nors ji neištvers. Anksčiau ar vėliau –
jis net šyptelėjo apie tai pagalvojęs – pratrūks. Jis sulauks tos akimirkos.
Palikęs ją, Odas nuėjo tikrinti kitų mokinių.
Atsidususi Joana pasiėmė rašiklį. Pirmojo laiško Timotiejui antras
perskyrimas, vienuolikta ir dvylikta eilutės. Ji gerai jas prisimena, nes jau ne
pirmą kartą Odas jai skiria tą bausmę. Tai citata iš šventojo Pauliaus raštų: „Aš
neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai.“
Joana buvo įpusėjusi savo užduotį, kai pirmą kartą pajuto kažką negera. Pakėlusi
akis apsidairė. Odas jau išėjęs. Berniukai, susispietę prie durų, kalbasi. Keista.
Paprastai jie lėkdavo iš klasės, vos pasibaigus pamokoms. Ji stebėjo juos kiek
nerimaudama. Jonas stovėjo būrelio pakrašty ir klausėsi. Kai jų žvilgsniai
susidūrė, jis nusišypsojęs mostelėjo jai.
Šyptelėjusi ji vėl ėmė rašyti. Bet kažkoks baugulys nuėjo per kūną. Ar tik
berniukai vėl ko nesumanė? Jie dažnai ją erzindavo ir kamuodavo – Odas nė
nebandė sudrausminti išdykėlių, – ir nors buvo pripratusi prie vaikų šunybių, vis
tiek jų bijojo.
Paskubomis baigusi rašyti paskutines eilutes, Joana pakilo eiti. Berniukai
stovėjo prie durų. Ji žinojo, kad jos laukia. Ryžtingai iškėlė smakrą. Kad ir kokios
būtų jų užmačios, ji greitai prasmuks pro juos, ir viskas bus gerai.
Jos skraistė kabojo ant medinio vagio prie durų. Apsimesdama nekreipianti
dėmesio į berniukus, ji nusikabino apsiaustą, rūpestingai susirišo pasmakrėje ir
užsismaukė gobtuvą.
Tik staiga kažkas tiršta ir drėgna šlumštelėjo ant galvos. Ji trūktelėjo
gobtuvą, bet tas neatsismaukė. Lipni masė prasisunkė kiaurai. Pakėlusi ranką,
čiupo už gobtuvo – pirštai apsivėlė tiršta gleive. Gumiarabikas. Įprastas daiktas
klasėje ir skriptoriumuose, naudojamas su actu ir anglimis rašalui gaminti. Ji
brūkštelėjo ranką į skverną, bet kibių klijų nenušluostė. Paklaikusi vėl
smauktelėjo gobtuvą ir suriko, nes klijai jau buvo persisunkę iki plaukų šaknų.
Jos šūksnis sukėlė berniukams juoko. Ji nuskubėjo durų link. Jai priartėjus,
būrelis prasiskyrė ir padarė taką.
– Lusus naturae! – šaukė tyčiodamiesi. – Išsigimėlė!
To tako pusiaukelėj Joana išvydo Joną. Jis juokėsi ir užgauliojo drauge su
kitais. Kai jų akys susidūrė, jis paraudęs nusigręžė.
Ji žengė pirmyn. Per vėlai pamatė prie pat grindų mėlyną juostą. Koja
užkliuvo, ir Joana negrabiai pargriuvo ant šono.
„Jonas, – pagalvojo. – Jis man paspendė spąstus.“
Ji atsikėlė, krūptelėjusi nuo aštraus skausmo, nusmelkusio šoną. Šlykštus
glitas iš po gobtuvo bliaukė veidu. Joana nubraukė kaktą, kad klijai nepatektų į
akis, bet veltui. Lipni masė žliaugė per antakius ant vokų, lipdė blakstienas, ir ji
jau vos matė.
Kvatodami berniukai apstoję ratu stumdė ją tai į vieną, tai į kitą pusę,
stengdamiesi vėl pargriauti. Tarp kitų girdėjo ir Joną, taip pat besityčiojantį iš
jos. Pro tirštą klijų miglą, dengiančią akis, rodėsi, kad klasė ėmė svaiginamai
suktis, keitėsi apšvietimas ir spalvos.
Pajuto, kad tvenkiasi ašaros.
„Tik jau ne!“ – pamanė. Kaip tik šito jie ir trokšta – kad ji pravirktų ir
maldautų pasigailėti, parodytų savo silpnumą. Tada tyčiotųsi iš jos kaip iš
skystablauzdės.
„Šito tai jau nesulauks! Išgrauš!“
Ji atsitiesė iš visų jėgų laikydamasi, kad nepravirktų. Tokia savitvarda
berniūkščius siutino, ir jie ėmė tvoti smarkiau. Visų didžiausias stipriai trenkė jai
per sprandą. Ji susverdėjo, bet nenugriuvo.
Tolėliau kažkas šūktelėjo. Gal Odas ateina daryti tvarkos?
– Kas čia vyksta?
 Dabar ji atpažino balsą. Tai Geraldas. Tokio jo balso ji dar niekad nebuvo
girdėjusi. Berniukai taip mikliai šastelėjo šalin, kad ji vos nepargriuvo.
Geraldas ramindamas apkabino ją per pečius. Joana dėkinga palinko į jo
pusę.
– Na, Bernarai, – Geraldas kreipėsi į dičkį berniuką, tvojusį jai per sprandą. –
Ar ne praėjusią savaitę stebėjau tave per fechtavimo pratybas ir mačiau, kaip tu
iš paskutiniųjų stengeisi laikytis per atstumą nuo Eriko kalavijo, nes neįstengei
smogti nė vieno kirčio? Bet kai tavo priešininkas – beginklė mergaitė, matau,
kauniesi noriai.
Bernaras aiškindamasis ėmė kažką vapėti, bet Geraldas jį nutraukė:
– Galėsi visa tai pasakyti Jo Ekscelencijai vyskupui. Jis pasikvies tave, kai
sužinos apie tavo žygius, ir tai bus jau šiandien.
Stojo mirtina tyla. Geraldas paėmė Joaną ant rankų. Ji nustebo pajutusi iš jo
kūno pulsuojančią jėgą. Jis toks aukštas ir laibas, kad sunku nuspėti tokią jo
galią. Joana nusuko galvą į šalį, kad šlykštus ją aplipęs glitas nesuterštų jam
tunikos.
Nueidamas Geraldas atsigręžė.
– Ir dar vieną dalyką pasakysiu. Kiek man teko matyti, ji drąsesnė už jus
visus. Ir protingesnė, nors mergaitė.
Joana pajuto ašaras kaupiantis akyse. Niekas, išskyrus Eskulapijų, taip apie
ją nebuvo kalbėjęs.
Bet Geraldas – kitas dalykas.
Tamsoje brinko rožės pumpuras. Nors nepažinęs saulės, jis tiesėsi aukštyn,
kol prasiveržė pro kliūtis į šviesą ir atsivėrė išskleisdamas saulei žiedlapius.
„Aš myliu jį.“
Mintis stulbinanti ir netikėta. Ką gi tai reiškia? Ji negali mylėti Geraldo. Jis
kilmingasis, didikas, o ji – tik kaimo dvasininko duktė. Jis subrendęs, dvidešimt
penkių žiemų vyras, ir ji jam, Joana žino, tik vaikas, nors iš tiesų jai jau beveik
trylika ir ji greitai bus subrendusi moteris.
Be to, jis turi žmoną.
Joanai sukosi galva nuo tų visų užplūdusių minčių.
Geraldas, užkėlęs ją ant arklio, pats atsisėdo už jos. Berniukai stovėjo
susispietę prie durų nedrįsdami nė prasižioti. Joana, atsilošusi į Geraldą, jautė jo
jėgą ir gerte ją gėrė.
– Dabar, – pasakė Geraldas, spūstelėjęs arklį risčia, – aš nugabensiu tave
namo.
 9
Grafas Geraldas, imperijos šiaurės rytų paribio grafio vir illuster, paleido
šuoliais savo naująjį bėrį, artėdamas prie medžių guoto, kur dunksojo jo namai.
Žirgas bemat pakluso, nujausdamas šiltą arklidę ir glėbį šviežio šieno. Greta
jojančio Geraldo medžioklio Osdago arklio šuolis taip pat pailgėjo, nors
nugalabytas elnias, pririštas ant sturplio, ir lėtino žingsnį.
Šiandien medžioklė jiems pavyko. Paprastai Geraldas medžiodavo su kokiais
šešiais vyrais ar dar didesniu būreliu, o šįkart išjojo tik su Osdagu ir dviem
pėdsekiais. Ir kaip jiems pasisekė! Beveik tuoj pat aptiko elnio pėdsakus, juos
Osdagas susėmė į medžioklės ragą ir įgudusia akimi ištyrinėjo.
– Penkergis elnias, – paskelbė jis, – ir didžiulis.
Jo pėdomis jie ėjo beveik valandą, kol išvydo žvėrį nedidelėje laukymėje.
Geraldui pakėlus prie lūpų dramblio kaulo ragą, pasklido keli nestiprūs, vienodi
garsai. Juos išgirdę, skalikai karštai puolė pirmyn. Dviem vyrams ir dviem
šunims nebuvo lengva užspeisti žvėrį, bet galop pavyko, ir Geraldas, mikliai
sviedęs ietį, jį pribaigė. Kaip Osdagas ir spėjo, tai buvo puikus didelis elnias,
gražiai papildysiantis Vilariso maisto atsargas žiemai.
Geraldas pastebėjo Joaną, kiek atokiau sėdinčią ant žolės sukryžiuotomis
kojomis. Pasiuntęs Osdagą į arklidę, jis nujojo pas ją. Per paskutinius metus jis
taip priprato prie mergaitės, kad net pats stebėjosi. Ji tikrai keista – šito
nenuneigsi: per daug linkusi į vienatvę, ne pagal metus rimta, bet geros širdies ir
aštraus proto, itin žavinčio Geraldą.
Artėdamas prie Joanos, kuri tūnojo sustingusi it koks bareljefas ant katedros
durų, Geraldas nusėdo nuo bėrio ir paleido jį pirmyn. Joana buvo tokia
susimąsčiusi, kad pastebėjo Geraldą tik tada, kai juos skyrė vos dešimt žingsnių.
Tada atsistojo iškaitusi. Tai linksmino Geraldą. Ji nesugebėjo slėpti jausmų, ir ši
jos savybė kerėjo Geraldą, nes visiškai nepriminė įprasto apsimetinėjimo. Aišku
kaip ant delno, kad mergaitė jį iki ausų įsimylėjusi vaikiška meile.
– Buvai užsisvajojusi, – prašneko jis.
– Taip. – Ji žengė prie bėrio pasidžiaugti juo. – Ar jis buvo geras?
– Labai geras. Bėris puikus žirgas.
– Tikra tiesa. – Ji glostė žvilgančius karčius. Mergaitė labai mėgo arklius gal
dėl to, kad augo be jų. Kiek Geraldui pavyko sužinoti, jos šeima gyveno taip pat
vargingai kaip ir visi kolonai, nors tėvas ir buvo kanauninkas.
Arklys kaišiojo snukį mergaitei prie ausies, ir toji patenkinta juokėsi. Ji
patraukli, nors gražuolė niekad nebus. Didelės, protingos, giliai įsodintos akys,
tvirtas smakras ir platūs statūs pečiai darė ją panašią į berniuką, ypač dabar,
kai trumpų balzganai auksinių plaukų garbanos tesiekė ausis. Po to įvykio
mokykloje turėjo plikai ją nukirpti, nes nebuvo galima išplauti gumiarabiko,
kiaurai persunkusio visus plaukus.
– Apie ką galvoji?
– A... apie vieną dalyką, šiandien įvykusį mokykloje.
– Papasakok ir man.
 Ji žvilgtelėjo į jį.
– Ar tiesa, kad baltoji vilkė atsives negyvus jauniklius?
– Ką? – Geraldas buvo įpratęs prie keistų jos klausimų, bet šis pasirodė
keistesnis negu paprastai.
– Taip sako Jonas ir kiti berniukai. Bus surengta baltosios vilkės medžioklė
Anapeso miškuose.
Geraldas linktelėjo.
– Girdėjau apie ją. Labai nirtulinga patelė, medžioja viena, nesideda prie
jokios rujos ir nieko nebijo. Praėjusią žiemą puolė keleivių vilkstinę ir nusinešė
mažą vaiką, niekam nespėjus net piršto pajudinti. Žmonės sako, kad dabar jos
pilvas pilnas vilkiukų – matyt, jie ruošiasi ją nugalabyti, kol dar neatsivedė.
– Taip. Jonas ir kiti vaikai kaip ant adatų, nes Ebas sakė, kad jo tėvas žadąs jį
pasiimti į tą medžioklę.
– Tai kas?
– Odas piestu stoja prieš tą medžioklę. Sakė, pats pasirūpinsiąs, kad
medžioklė būtų atšaukta, nes baltoji vilkė – šventas padaras, gyva Kristaus
prisikėlimo apraiška.
Geraldas skeptiškai kilstelėjo antakius.
Joana varė toliau:
– Odas sakė, kad ji atsivesianti negyvus vilkiukus, o paskui juos pradėjęs
patinas per tris dienas įlaižysiąs jiems gyvastį. Tas stebuklas toks retas ir
šventas, kad jokia akis nėra jo regėjusi.
– O tu ką pasakei? – paklausė Geraldas. Jau gana gerai ją pažinojo, todėl
buvo tikras ją turėjus ką nors pridurti.
– Aš paklausiau, iš kur tai gali būti žinoma, jei niekas niekada to neregėjo.
Geraldas garsiai nusijuokė.
– Lažinuos, mūsų mokytojas ne itin apsidžiaugė klausimu.
– Ne, ir pasakė, kad jis nepagarbus. Ir nelogiškas, nes Prisikėlimo taip pat
niekas nematė, tačiau niekas juo neabejoja.
Geraldas padėjo ranką jai ant peties.
– Nekreipk dėmesio, vaike.
Stojo tyla. Atrodė, kad Joana svarsto, ar verta daugiau kalbėti. Staiga ji
pakėlė į jį akis – jaunas veidas buvo labai rimtas ir susikaupęs.
– O kaip galime tikėti Prisikėlimu, jei niekas jo neregėjo?
Geraldą klausimas taip apstulbino, kad jis trūktelėjo pavadžius – ir bėris
pašoko. Ramindamas arklį, Geraldas švelniai uždėjo ranką jam ant šono.
Kaip ir daugelis šios šiaurinės imperijos dalies žemvaldžių didikų,
subrendusių valdant senajam imperatoriui Karoliui Didžiajam ir gyvenančių
pagal anų laikų papročius, Geraldas buvo labai paviršutiniškas krikščionis. Jis
klausydavo mišių, duodavo išmaldos, švęsdavo šventes ir laikėsi visų išorinių
apeigų bei ritualų. Pripažino tuos Bažnyčios mokymus, kurie netrukdė jam, kaip
žemvaldžiui, naudotis savo teisėmis bei privilegijomis, o į visa kita modavo
ranka.
 Bet Geraldas turėjo patirties ir iš tolo užuosdavo pavojų.
– Tu šito nepaklausei Odo?
– Ar reikėjo neklausti?
– Velniai rautų! – Ar tik neprisišauks ji bėdos? Geraldas nemėgo Odo,
siaurapročio, supelijusių pažiūrų žmogėno. Bet tai kaip tik tas ginklas, kurio
reikia Odui, kad galėtų pakenkti Fulgencijui ir išgrūsti Joaną iš mokyklos. Arba...
apie tai baisu net pagalvoti... ir dar didesnių bėdų pridaryti. – O ką jis atsakė?
– Nieko neatsakė. Labai supyko ir... išbarė mane. – Joana paraudo.
Geraldas atsidusdamas švilptelėjo.
– O ko tikėjaisi? Esi jau didelė, ir tau laikas žinoti, kad yra neklausinėtinų
dalykų.
– Kodėl jie neklausinėtini? – Į jį buvo įbestos didžiulės pilkai žalsvos akys,
daug rimtesnės ir išmintingesnės negu kitų vaikų.
„Pagoniškos akys, – pamanė Geraldas, – akys, kurios niekad nebus nudelbtos
nei prieš žmogų, nei prieš Dievą.“ Bet dėl ko jos tokios, jam buvo sunku suvokti.
– Kodėl? – ji vėl paklausė įdėmiai žiūrėdama.
– Tiesiog neklausinėtini, ir tiek! – Jis suirzo dėl tokio atkaklumo. Kartais
mergaitės protas, pralenkiantis jos fizinę raidą, išmušdavo iš vėžių.
Nuoskauda ar pyktis žybtelėjo Joanos akyse, bet ji greitai jas nusuko.
– Man laikas grįžti į namus. Jau baigiamas siuvinėti kilimas menei, ir Vilariso
poniai gali prireikti mano talkos jam greičiau pabaigti, – pasakė Joana ir, galvą
iškėlusi, pasisuko eiti.
Geraldas šyptelėjo. Dar tokia jauna, o jau kokia įžeidi! Mintis, kad jo žmonai
Richildai būtų reikėję Joanos pagalbos kilimui pabaigti, buvo juokinga. Ji dažnai
jam aimanavo dėl Joanos negabumo rankdarbiams; be to, jis ir pats matė
bevaises mergaitės pastangas priversti negrabius pirštus paklusti bei
apgailėtinus tokios veiklos vaisius.
Praėjus irzlumui, jis tarė:
– Nėra čia ko įsižeisti. Jei nori, kad tau sektųsi gyvenime, turi būti kantresnė
su vyresniaisiais.
Joana, pusiau atsigręžusi, nužvelgė jį įdėmiai, o paskui, atmetusi galvą,
nusikvatojo. Juokėsi maloniai, nuoširdžiai, muzikaliai ir taip užkrečiamai, kad
Geraldas buvo sužavėtas. Mergaitė gali ir užsispirti, ir greitai supykti, tačiau
yra geraširdė ir nepraranda nuovokos.
Jis suėmė jai už smakro.
– Aš nenorėjau tavęs užgauti, – pasakė. – Tik tu mane kartais labai nustebini.
Esi išmintinga, puikiai suvoki daug dalykų, bet staiga imi ir pasirodai visiška
žioplelė.
Ji buvo beišsižiojanti atsakyti, bet jis pridėjo jai prie lūpų pirštą.
– Aš nežinau atsakymo į tavo klausimą. Bet žinau, kad toks klausimas kelia
pavojų. Daug kas pasakytų, kad jis kvepia erezija. Ar supranti, ką tai reiškia,
Joana?
Ji lėtai linktelėjo.
 – Tai Dievo įžeidimas.
– Taip. Įžeidimas ir dar kai kas daugiau. Tai gali sužlugdyti visas tavo viltis,
Joana, tavo ateitį. Net gyvenimą.
Na, štai! Jau ir pasakė. Į jį tvirtai įsmeigtos pilkai žalsvos akys. Kelio atgal
nebėra. Reikės viską jai papasakoti.
– Prieš keturias žiemas netoliese, laukuose, besiribojančiuose su katedra,
buvo akmenimis užmėtyta saujelė keliauninkų. Du vyrai, moteris ir berniukas, ne
ką vyresnis už tave.
Jis – užsigrūdinęs karys, imperatoriaus karų su barbarais obodritais dalyvis,
tačiau, tai prisiminus, jam kūnas pagaugais nueina. Mirtis, net baisi mirtis jam
ne naujiena. Tačiau jam bjaurus toks susidorojimas. Vyrai buvo beginkliai, ką jau
kalbėti apie kitus. Jie ilgai merdėjo, o moteris su vaiku kankinosi ilgiausiai, nes
vyrai stengėsi ją ir berniuką pridengti savo kūnais.
– Akmenimis? – Joanos akys suapvalėjo. – Bet kodėl?
– Jie buvo armėnai, vadinamosios pauliečių sektos išpažinėjai. Žmonės
keliavo į Acheną, savo nelaimei, kaip tik po ledų krušos, sunaikinusios
vynuogynus. Greičiau negu per valandą žuvo visas derlius. Tokiais atvejais
žmonės ieško nelaimės priežasčių. Apsidairius jų žvilgsniai nukrypo į tuos
žmones: ir svetimi, ir dar kažkokio įtartino tikėjimo. Tuos, kurie burtais sukelia
baisias audras, vadina tempestarijais. Fulgencijus bandė juos ginti, bet per
apklausą paaiškėjo, kad jų ir mintys eretiškos. O jos, – jis ramiu žvilgsniu tvirtai
žiūrėjo į ją, – ne taip labai skyrėsi nuo tavo šiandien užduoto Odui klausimo.
Joana nuščiuvo žvelgdama į tolumą. Geraldas tylėjo – davė jai laiko visa tai
suvirškinti.
– Eskulapijus buvo kartą užsiminęs apie panašius dalykus, – pagaliau ji ištarė.
– Sakė, kai kurios mintys yra pavojingos!
– Išmintingas žmogus!
– Taip. – Jį prisiminus, mergaitei sušvelnėjo akys. – Būsiu atsargesnė.
– Pasistenk.
– O dabar, – tarė ji, – vis dėlto pasakyk, iš kur mes žinom, kad Prisikėlimo
istorija – tikras dalykas?
Geraldas bejėgiškai nusijuokė.
– Tu, – jis pašiaušė trumpai kirptus, balzganai auksinius mergaitės plaukus, –
esi nepataisoma! – Matydamas, kad ji laukia atsakymo, pridūrė: – Ką gi. Aš tau
pasakysiu, ką manau.
Joanos akyse sužibo tikras susidomėjimas. Jis vėl nusijuokė.
– Bet ne dabar. Reikia pasirūpinti Timsru. Susirask mane prieš mišparus, ir
mes pasikalbėsim.
Joanos akyse švietė nė kiek neslepiamas susižavėjimas. Geraldas paglostė jai
skruostą. Mergaitė, nors dar beveik vaikas, bet, nenuneigsi, jaudino Geraldą. Jo
santuokinis guolis buvo šaltas, tad jis mėgavosi tokio nekalto įsimylėjimo šiluma
be kokių nors sąžinės priekaištų.
Bėris šniukštinėjo Joaną. Ji pasakė:
 – Turiu obuolį. Ar galiu duoti bėriui?
Geraldas linktelėjo.
– Timsras nusipelnė atlygio. Gerai padirbėjo šiandien. Vieną gražią dieną bus
pirmos rūšies medžiotojas, arba aš aklas.
Ji kyštelėjo ranką į savo maišelį ir, ištraukusi mažą žalsvai rausvą obuolį,
atkišo bėriui; šis švelniai suėmė jį lūpomis, o paskui visą prarijo. Jai nuleidžiant
ranką, Geraldas pastebėjo delne raudoną rėžį. Pajutusi žvilgsnį, mergaitė bandė
paslėpti ranką, bet Geraldas paėmė ją ir pakėlė į šviesą. Giliai prakirstų švelnių
raumenų, dabar apsitraukusių sukrešėjusiu krauju, žaizda raudonavo skersai
delno.
– Odas? – ramiai paklausė.
– Taip.
Ji krūptelėjo, kai jis pirštu švelniai apvedė rėžio kraštus. Matyt, Odas kirto
vytine ne sykį ir gana stipriai. Žaizda gili, reikia tuoj pat ją aptvarstyti, kad
neįsimestų užkrato.
– Turim nedelsdami sutvarkyti žaizdą. Grįžk į namus. Aš tave ten susirasiu.
Jam reikėjo gerokai susiimti, kad kalbant nevirpėtų balsas. Net pats nustebo
dėl tokio stipraus jausmų antplūdžio. Šiaip ar taip, Odas turi nenuginčijamą teisę
ją drausminti. O gal ir geriau, kad išliejo pyktį tokiu būdu, – gal ji daugiau nekels
to klausimo. Vis dėlto Geraldas, išvydęs žaizdą, įsiuto. Jam tiesiog norėjosi
pasmaugti Odą.
– Ne tokia ji baisi, kaip atrodo. – Joana žvelgė į jį išmintingomis akimis.
Geraldas dar kartą apžiūrėjo žaizdą. Gili, eina per pačią jautriausią delno
vietą. Kitas vaikas verktų, zyztų iš skausmo. O ji nė žodžio nesako net
klausinėjama.
Tačiau vos prieš keletą savaičių, kai jis kirpo jai plaukus dėl to gumiarabiko,
ji klykė ir draskėsi kaip kokia saracėnė. Geraldo paklausta, kodėl taip priešinosi,
ji nepaaiškino išsamiau, tik pasakė, kad ją gąsdinusios apie galvą čerkšinčios
žirklės.
Keista mergaitė, ką ir kalbėti. Gal dėl to ji taip ir traukia jo dėmesį?
– Tėveli! – šūktelėjo iš giraitės pakalnėn pas juos riedanti jaunesnioji Geraldo
duktė Duoda. Jie palaukė, kol ji, išraudusi ir uždususi, prie jų priartės. – Tėveli! –
Duoda prašomai ištiesė rankas. Geraldas, čiupęs ją, iškėlė virš galvos ir ėmė
sukti cypiančią iš džiaugsmo. Kai nutarė, kad jau gana, pastatė mergytę ant
žemės.
Iškaitusi ir susijaudinusi Duoda timptelėjo tėvą už rankos.
– Tėveli, ateik pažiūrėti! Lupa atsivedė penkis šuniukus. Ar galėsiu vieną
pasilikti? Ar bus galima su juo miegoti?
Geraldas juokėsi.
– Pažiūrėsim. Bet iš pradžių, – jis tvirtai sulaikė mergaitę, jau pasiruošusią
bėgti pirma jo, – iš pradžių parsivesk į namus Joaną. Jai sužeista ranka, ir reikia
ją aptvarstyti.
– Ranka? Parodyk! – liepė Joanai, ir ši, gailiai šyptelėjusi, ištiesė ranką. –
Oooo! – Duodos akys suapvalėjo iš siaubo ir susižavėjimo. – Kaip čia atsitiko?
– Ji tau pakeliui papasakos, – nekantriai nutraukė Geraldas. Žaizda jam kėlė
nerimą: kuo greičiau bus apžiūrėta, tuo bus ramiau. – Dabar paskubėkit ir
darykit, ką sakiau.
– Taip, tėveli. – Užjausdama Duoda pasisuko į Joaną. – Ar labai skauda?
– Ne tiek, kad negalėčiau pirmiau tavęs nubėgti prie vartų! – šūktelėjusi
pasileido bėgti.
Duoda sucypė iš smagumo ir dėjo įkandin Joanos. Juokdamosi mergaitės
nuskuodė į medžiais apaugusios kalvos viršūnę.
Geraldas šypsodamasis palydėjo jas žvilgsniu, tačiau jo akys buvo
susirūpinusios.
Atėjusi žiema neišdildomai įsirėžė į Joanos atmintį – ji pradėjo moteriškėti. Jai
buvo jau trylika, ir ji turėjo to tikėtis, bet vis tiek nustebo, staiga pamačiusi
tamsią rudą dėmę ant apatinės tunikos ir pajutusi tvankulius pilve. Ji iš karto
suvokė, kas čia yra, – buvo prisiklausiusi motinos ir Geraldo šeimynykščių
moterų kalbų apie tai, mačiusi jas kas mėnesį skalbiant savo skarulius. Joana
pasakė savo bėdą tarnaitei, ta nubėgusi atnešė krūvelę švarių drobelių ir
supratingai mirktelėjo.
Joana negalėjo pakęsti visų tų dalykų. Ne tiek skausmo ar nepatogumo, kiek
paties reiškinio. Jautėsi išduota savo pačios kūno, kuris, regis, kasdien keitėsi,
darėsi kitoks ir visai svetimas. Kai berniukai mokykloje ėmė šaipytis iš jos vis
labiau pastebimų krūtų, ji, pasiėmusi drobės atraižą, taip smarkiai suveržė
krūtinę, kad net skaudėjo, bet ne veltui. Kiek atmena, jos lytis visad teikė jai tik
skausmo ir žlugdė viltis, tad ji pasiryžo kiek tik galės grumtis su vis ryškėjančiu
savo moteriškumu.
Vintarmanotas, žiemos mėnuo, atnešė šalčius, regis, geležimi sukausčiusius
žemę. Užėjo tokie speigai, kad danties ant danties negalėjai nulaikyti. Vilkai ir
kiti miško plėšrūnai slankiojo arčiau miestelio negu paprastai. Retas miestelėnas
išdrįsdavo be svarbaus reikalo kelti koją iš namų.
Geraldas įkalbinėjo Joaną neiti į mokyklą, bet ji neklausė. Kiekvieną rytą,
išskyrus sekmadienius, ji vilkdavosi storos vilnos apsiaustą, diržu tvirtai
susijuosdavo liemenį, kad vėjas neplaikstytų drabužio, ir, gūždamasi nuo šalčio,
eidavo dvi mylias iki katedros. Kai ėmė pūsti stiprūs, žvarbūs hornungo vėjai,
nešdami keliais speigo gūsius, Geraldas liepdavo kasdien balnoti arklį ir pats
jodindavo Joaną į mokyklą ir po pamokų namo.
Nors Joana matė brolį mokykloje kiekvieną dieną, dabar Jonas niekad su ja
nekalbėdavo. Jam vis dar sunkiai sekėsi mokslai, bet savo gebėjimu valdyti
kalaviją ir ietį jis išsikovojo bendramokslių pagarbą ir klestėte klestėjo jų
draugėje. Tad neturėjo jokio noro rizikuoti ką tik įgyta draugyste dėl sesers,
dariančios jam tik sarmatą. Kai tik ji eidavo prie jo, jis nusisukdavo.
Miestelėnų dukros taip pat jos šalinosi, žiūrėjo į ją įtariai, niekad
nekviesdavo pažaisti ar paplepėti. Ji – išsigimėlė, vyro protas, moters kūnas, tad
niekur ir netiko, nes buvo tarsi bevardės ir belytės giminės.
 Todėl Joana buvo vieniša. Bet šalia yra Geraldas. Ir Joanai jo visiškai
pakako. Kai tik jie būdavo drauge, kai ji šnekėdavo ir juokdavosi su juo arba
svarstydavo dalykus, apie kuriuos su niekuo kitu pasaulyje nebūtų galėjusi
kalbėtis, Joana jausdavosi laiminga.
Vieną tokią šaltą žiemos dieną, jiems sugrįžus iš mokyklos, Geraldas jai
mostelėjo.
– Eikš, – pasakė jis. – Turiu tau kai ką parodyti.
Geraldas nusivedė ją vingiuotu namų koridoriumi į aukštai esantį savo
kambarį prie nedidelės spintelės, kurioje laikė dokumentus. Išėmęs iš jos ilgą,
keturkampį daiktą, padavė Joanai.
Knyga! Kažkokia sena, nusitrynusiais kampais, bet šiaip nesuirusi. Ant
medinio viršelio auksinėmis raidėmis buvo užrašytas pavadinimas De rerum
natura.
De rerum natura. Didysis Lukrecijaus kūrinys! Eskulapijus dažnai kalbėdavo
apie to kūrinio svarbą. Tada buvo manoma, kad yra išlikęs tik vienas
egzempliorius, užrakintas ir rūpestingai saugomas didžiojoje Loršo bibliotekoje.
Ir še tau: Geraldas lyg niekur nieko duoda jai tą knygą kaip kokį geresnį mėsos
gabalą.
– Bet iš kur?.. – Ji pakėlė nustebusias akis.
– Kas parašyta, gali būti nurašyta, – pasakė jis su sąmokslininko šypsenėle. –
Aišku, už atlygį, šiuo atveju už gerą atlygį. Abatas labai derėjosi, aimanavo
stokojąs raštininkų... Teisybė, prireikė dešimties mėnesių darbui atlikti. Bet
knyga jau yra. Sumokėjau tiek, kiek ji verta, ir nė denaro daugiau.
Joanos akys sužvilgo bečiupinėjant viršelį. Per visus tuos mėnesius mokykloje
jai neleido dirbti su tokiais kūriniais kaip šis. Odas griežtai uždraudė jai skaityti
katedros bibliotekos klasikų knygas, leido studijuoti tik šventuosius tekstus,
pasak jo, vienintelius tinkamus jos silpnam ir įspūdžiams neatspariam
moteriškam protui. Ji labai sielvartavo, bet, būdama išdidi, to neparodė. „Eik,
užrakink savo biblioteką! Bet tu negali surakinti mano proto.“ Tačiau viduje
virte virė, nes nujautė, kokie minties lobiai nuo jos slepiami. Visa tai Geraldas
žinojo. Atrodė, jis visad numanė, ką ji galvoja ir jaučia. Tai kaip ji gali jo
nemylėti?
– Neškis, – pasakė Geraldas. – O kai perskaitysi, ateisi pas mane. Tuomet
mes pasišnekėsim apie tai, ką supratai. Tau bus labai įdomios autoriaus mintys.
Joanos akys iš nuostabos suapvalėjo.
– Tai tu...
– Taip. Aš skaičiau tą knygą. Negi nustebai?
– Aha. Aš tik maniau... kad... – Joanos skruostai paraudo mikčiojant.
Ji nežinojo, kad Geraldas moka skaityti lotyniškai. Retas didikas ar
žemvaldys gebėjo skaityti ir rašyti. Tuo užsiimdavo raštingi valdų ekonomai. Jų
darbas buvo tvarkyti sąskaitas ir susirašinėti. Visiškai suprantama, kad Joana
manė...
Geraldas juokėsi, atvirai mėgaudamasis jos sumišimu.
 – Nieko, nieko... Iš kur galėjai žinoti, kad kelerius metus mokiausi
imperatoriaus mokykloje, kai dar buvo gyvas pats valdovas Karolis.
Imperatoriaus mokykla! Vien pavadinimas jau buvo legenda. Imperatoriaus
įsteigtoje mokykloje mokėsi ne vienas šviesiausias tų laikų protas. Jai vadovavo
pats didysis Alkuinas.
– Taip. Tėvas mane ten pasiuntė, ketino padaryti iš manęs mokslininką.
Mokytis buvo įdomu, man ten patiko, bet buvau jaunas ir ne tokio būdo, kad
pajėgčiau visą laiką uoliai dirbti. Kai imperatorius šaukė vyrus į žygį su
obodritais, aš nuėjau, nors man buvo tik trylika. Prabuvau ten kelerius metus,
gal ir dabar ten būčiau, bet mirė mano vyresnysis brolis, tad turėjau grįžti į
namus perimti palikimo ir dvaro.
Joana žiūrėjo į jį nustebusi. Jis mokytas, išsilavinęs žmogus! Kaip ji galėjo šito
nesuprasti? Turėjo tai atspėti jau iš jo kalbų apie jos mokslus.
– Na, drožk! – meiliai paginė ją Geraldas. – Žinau, kad iš nekantrumo kailyje
netveri. Turi dar valandą prieš vakarienę. Tik nepraleisk varpo pro ausis.
Joana bėgte užbėgo laiptais į miegamąjį, jame ji miegodavo su Duoda ir
Gizla. Nuėjusi prie lovos, atsivertė knygą. Skaitė lėtai, mėgavosi žodžiais,
kartais stabtelėdavo, kad įsidėmėtų lakią frazę ar teiginį. Kai kambary sutemos
ėmė gožti šviesą, ji, užsidegusi žvakę, skaitė toliau.
Joana taip pasinėrė į knygą, kad užmiršo laiką ir būtų tikrai praleidusi
vakarienę, jei ne Geraldas, galop pasiuntęs tarną jos atvesti.
Savaitės, kupinos džiaugsmo, kurį teikė jų bendras darbas, bėgo greitai. Kas
rytą pabudusi Joana negalėdavo suprasti, kaip sugebės ištverti iki mišparų,
iškęsti vakarienę ir būtinas vakarines maldas, kol pagaliau vėl galės su Geraldu
atsidėti Lukrecijaus studijoms.
De rerum natura buvo atradimas, stebuklinga knyga, pilna žinių ir išminties.
Pasak Lukrecijaus, norint pažinti tiesą, tereikia stebėti mūsų žemiškąjį pasaulį.
Lukrecijaus laikais toji mintis buvo visai priimtina, bet aštuoni šimtai dvidešimt
septintais mūsų Viešpaties metais ji jau atrodė labai keista, net revoliucinga.
Tačiau toji filosofija labai žavėjo Joanos ir Geraldo praktinio pobūdžio protą.
Iš tikrųjų tik Lukrecijaus veikiamas Geraldas paspendė spąstus baltajai
vilkei.
Vieną dieną Joana, grįžusi iš mokyklos, rado visą Vilarisą sujudusį. Dvaro
šunys lojo iki pasiutimo, arkliai lakstė po aptvarą kaip apduoti, per visą dvaro
kiemą protrūkiais aidėjo kurtinantis, siaubingas riaumojimas.
To sambrūzdžio priežastį Joana išvydo priekiniame kieme. Didžiulė balta
vilkė, įnirtingai blaškydamasi, raitėsi daužėsi pailgame narve, pastatytame
kiemo vidury. Tvirto ąžuolo trijų colių storio narvo mietai traškėjo braškėjo nuo
įsiutusio žvėries smūgių. Geraldas su savo vyrais stovėjo apsupę narvą atokiau,
dėl viso pikta paruošę lankus ir ietis, jei kartais vilkė ištrūktų. Žiūrėdama į
keistas, rausvas, neapykanta žaižaruojančias vilkės akis, Joana pajuto norinti,
kad narvo virbai atlaikytų.
Po kiek laiko vilkė pavargo. Tvirtai kojomis įsikirtusi stovėjo lekuodama,
nukorusi galvą, bet įnirtingai žiūrėdama. Nuleidęs ietį, Geraldas priėjo prie
Joanos.
– Dabar patikrinsim Odo teoriją.
Juodu dvi savaites budėjo sutarę, jei tik nutaikys, stebėti besivaikuojančią
vilkę. Bet vis veltui. Paniurusi vilkė slampinėjo po narvą ir nerodė jokių žymių,
kad ketina atsivesti jauniklių. Jie jau ėmė abejoti, ar ji apskritai laukiasi, kai
staiga, budint Joanai, prasidėjo sąrėmiai. Vilkė tai sliūkinėjo, tai nerami gulinėjo,
tarsi nerasdama patogios padėties. Galop suinkštusi ėmė ręžtis. Joana, nudūmusi
atsivesti Geraldo, rado jį aukštutiniame kambaryje su Richilda. It viesulas
įvirtusi į kambarį, Joana pamiršo įprastas mandagaus elgesio taisykles.
– Eik greičiau! Prasidėjo!
Geraldas tuoj pakilo. Richilda susiraukė ir atrodė norinti kažką pasakyti, bet
jie negaišo nė minutės. Apsigręžusi Joana pasileido bėgti dengtu portiku,
vedančiu į pagrindinį kiemą. Geraldas, stabtelėjęs pasiimti žibinto, nusekė
įkandin jos. Nei vienas, nei kitas nepastebėjo įdėmaus Richildos žvilgsnio.
Kai pasiekė vidinį kiemą, vilkė jau stengėsi iš visų jėgų. Joana su Geraldu
matė pasirodant mažytę kojelę, paskui kitą, o galiausiai ir smulkutę, puikią
galvytę. Vilkei dar kartą spūstelėjus, ant pakreiktų narve šiaudų išslydęs
sustingo mažas, šlapias, tamsus kūnelis.
Joana ir Geraldas, įtempę akis, stebėjo tamsų narvą. Tik atvestas, nuovala
aptrauktas vilkiukas gulėjo nejudėdamas, ir jie nelabai galėjo susigaudyti, kas
ten vyksta. Patelė nuliežė nuo jo nuovalą ir prarijo.
Geraldas aukštai pakėlė žibintą prie narvo virbų, kad būtų šviesiau. Atrodė,
jauniklis nekvėpuoja.
Vilkė vėl ėmė ręžtis stengdamasi išstumti antrą vaiką. Laikas slinko, bet
atvestasis vilkiukas nerodė jokių gyvybės žymių.
Joana nusiminusi žvilgtelėjo į Geraldą. Nejau tai tiesa? Argi jis taip be
gyvasties tysos laukdamas savo tėvo, kad tas jam įkvėptų gyvybę? Nejau Odas
vis dėlto teisus?
Jei taip, tai jie jį užmušė, nes atskyrė nuo tėvo, turinčio duoti savo vaikui
gyvybę.
Patelė suinkštė, ir antras mažas kūnelis šleptelėjo beveik ant pirmojo. Tai
išjudino pirmagimį – jis krustelėjo ir prieštaraudamas silpnai cyptelėjo.
– Žiūrėk! – Džiaugsmo apimti jie bakstelėjo vienas kitam, rodydami į narvą.
Ir juokėsi laimingi dėl savo eksperimento rezultato.
Du vilkiukai prilindo prie motinos žįsti, nors ta dar vargo su trečiuoju
jaunikliu.
Geraldas ir Joana stebėjo naujos šeimos pradžią. Tamsoje ištiesė vienas
kitam ranką ir spūstelėję išreiškė savitarpio supratimą.
Su niekuo kitu gyvenime Joana nesijautė tokia artima.
– Mes pasigedome jūsų per vakarines pamaldas. – Richilda piktai ir
priekaištingai žiūrėjo į juos iš portiko. – Ar užmiršai, kad šiandien šventojo
Norberto išvakarės? Blogas pavyzdys šeimynykščiams, kai namų ponas
nedalyvauja religinėse apeigose.
– Turėjau kitų reikalų, – šaltai atsakė Geraldas.
Richilda buvo kažką besakanti, bet susijaudinusi Joana ją nutraukė.
– Mes stebėjom, kaip baltoji vilkė vaikavosi. Kad ir ką žmonės kalbėjo,
vilkiukai gyvi! – džiaugsmingai išpoškino ji. – Lukrecijus teisus!
Richilda žiūrėjo į ją kaip į nevisprotę.
– Visi gamtos reiškiniai paaiškinami, – varė toliau Joana. – Matai? Vilkiukai
gyvi, ir nieko antgamtiška čia nėra, taip ir Lukrecijus sako.
– Kokios čia bedieviškos kalbos? Vaike, gal kliedi?
Geraldas, guviai žengęs į priekį, stojo tarp jų.
– Eik gulti, Joana, – pasakė jai per petį. – Jau vėlu. – Tvirtai paėmęs Richildą
už rankos, nusivedė į namus.
Joana liko, kur stovėjo, klausydama Richildos balso, skardžiai aidinčio ramų
vakarą.
– Štai kas būna, kai mergaitė mokoma to, ko nepajėgia suprasti. Geraldai,
turi liautis akinęs ją užsiiminėti tokiais ne jos prigimčiai skirtais dalykais.
Joana lėtai nuėjo į savo miegamąjį.
Jie nudobė baltąją vilkę, kai tik buvo nujunkyti jaunikliai. Ji kėlė žmonėms
grėsmę, tad jos nebuvo galima paleisti į laisvę – kartą jau puolė keliauninkus ir
nusinešė vaikelį. Paskutinis vilkukas nusibaigė – buvo liguistas ir pragyveno tik
keliolika dienų. Bet kiti du augo tvirti ir žvitrūs, o jų žaismingos išdaigos smagino
Joaną ir Geraldą. Vieno kailis buvo rusvas su pilkomis dėmėmis – kaip ir daugelio
frankų miškuose gyvenančių vilkų. Geraldas padovanojo jį Fulgencijui, ir šis
jautė piktdžiugišką malonumą nuolat jį kaišioti Odui panosėn. Kitas vilkiukas,
pirmagimis, turėjo savo motinos sniego baltumo kailį ir ypatingas opalo
balkšvumo akis. Šį pasiliko sau. Joana ir Geraldas pavadino jį Lukrecijaus garbei
Luku ir jų meilė tam judriam, guviam padarėliui dar labiau stiprino tarpusavio
ryšį.
 10
Sen Deni bus mugė! Naujiena stulbinanti, nes jau daugybę metų – daugelis
žmonių negalėtų jų net suskaičiuoti – visoje karalystėje nebuvo nei mugės, nei
turgaus. Tik patys seniausi, kaip antai malūnininkas Burchardas, dar mena
laikus, kai frankų valstybėje per metus būdavo dvi ar trys mugės. Taip bent jie
porina, nors ir sunku patikėti tokiais žodžiais. Žinoma, jos būdavo tada, kai
imperatorius Karolis Didysis, tebūnie pašlovintas jo atminimas, dar buvo žvalus
ir energingas, kai frankų karalystės keliai ir tiltai buvo gerai prižiūrimi, kai
pakelėse dar nesiautėjo nei vagys, nei sukčiai ar, sergėk, Dieve, laukinių vikingų
gaujos, savo žaibiškais, netikėtais puldinėjimais taip šiurpiai siaubiančios kraštą.
Dabar kelionės per daug pavojingos, tad dėl pelno neapsimokėjo rizikuoti.
Pirkliai bijojo nesaugiais keliais gabenti brangias prekes, o žmonės neturėjo
jokio noro keliaudami prarasti galvas.
Nepaisant visų tų pavojų, mugė bus. Jei bent pusė to, ką apie ją skelbė
šauklys, tiesa, įvyks didelis stebuklas. Bizantijos pirkliai atveš egzotiškų
prieskonių, šilkų ir brokatų; Venecijos prekijai atvyks su povų plunksnų
mantijomis ir puikiausiais odos dirbiniais; fryzų vergų pirkliai atgabens gyvųjų
prekių – pavergtų slavų ir saksų; lombardiečiai atplukdys maišus druskos, jos
bus prigrūsti pilni triumai laivų, plaukiančių su skaisčiai oranžinėmis burėmis,
papuoštomis zodiako ženklais. O kokių bus linksmybių! Savo gebėjimus rodys
lyno šokėjai ir akrobatai, žonglieriai, vaidins šunys ir meškos, pasakas seks
pasakininkai.
Sen Deni nearti, tiksliau sakant, nuo Dorštato už kokių šimto
penkiasdešimties mylių, kurias galima sukarti tik per dviejų savaičių kelionę
bjauriais keliais ir srauniomis upėmis. Bet tai nieko nebaugino. Visi, kas tik
galėjo nutverti kokį arklį, mulą ar net ponį, buvo nusprendę vykti.
Geraldo palyda, kaip ir dera grafui, buvo didelė. Penkiolika gerai ginkluotų
Geraldo fideles10 jos drauge, kaip ir keletas tarnų šeimai aptarnauti. Joana taip
pat vyks. Ypatinga malonė parodyta Jonui – Joana neabejojo, kad tai sugalvojo
Geraldas, – jis taip pat pakviestas vykti. Richilda ruošėsi kelionei labai
kruopščiai, dėjo daug pastangų, kad keliauti būtų ir patogu, ir saugu. Jau kelios
dienos į vidiniame dvaro kieme sutemptus vežimus buvo kraunami visokiausi
daiktai.
Išvykimo rytą visas Vilarisas virte virė. Pirmyn atgal siuvo arklininkai: šėrė
nešulinius arklius, krovė ant jų ryšulius. Virėjas su parankiniais prakaitavo prie
didžiulės krosnies, iš aukšto jos kamino vertėsi tiršti dūmų tumulai. Kalvis kaip
patrakęs plūkėsi prie žaizdro, baigdamas kalti visokias atsargas: pasagų, vinių ir
geležinių vežimų dalių. Įvairūs garsai maišėsi ir sklido triukšmingu šurmuliu:
spigūs tarnaičių tarpusavio šūkalojimai stelbė duslesnius arklininkų rėkavimus
bei švilpsėjimus, maurojo ir trypė paskubomis melžiamos karvės, vienas per
daug apkrautas asilas, protestuodamas dėl krovinio, garsiai bliovė. Toks
nežmoniškas sujudimas net nuo kietai suplūktos kiemo žemės kėlė dulkių
debesėlius, ir šie tvyrojo ore it mirguliuojanti, skaidrios pavasario saulės
peršviečiama migla.
Joana stoviniavo kieme, stebėdama paskutiniuosius pasiruošimus, ir
mėgavosi visuotiniu sujudimu. Lukas šokinėjo apie ją, pastatęs ausis ir žėrinčias,
pilnas lūkesčio akis. Jis taip pat keliaus, nes, pasak Geraldo, šešių mėnesių
vilkiukas taip prie Joanos prisirišęs, kad jų negalima išskirti. Joana juokdamasi
glostė jam baltą švelnų kailį. Jis lyžtelėjo jai skruostą ir atsitūpė plačiai
išsiviepęs – sakytum, irgi juokėsi.
– Jei neturi ko geresnio veikti, kaip čia stovėti ir žiopsoti, verčiau eik į virtuvę
ir padėk! – Richilda stumtelėjo Joaną į virtuvę, kur virėjas pašėlusiai skėtriojo
aplipusias tešla rankas. Visą naktį buvo nemigęs – kepė bandeles ir pyragus.
Rytui įpusėjus, visi šeimynykščiai buvo jau susodinti. Kapelionas sukalbėjo
maldą už sėkmingą kelionę, ir vežimų bei arklių vilkstinė lėtai pajudėjo kelio
link. Joana važiavo pirmame vežime su Richilda, Gizla, Duoda ir trimis kaimo
mergaitėmis, patarnaujančiomis damoms, o priešais jojo tik Geraldas su savo
vyrais. Ratams dardant nelygiu, duobėtu keliu, moterys, sėdinčios ant kieto
medinio suolo, kratėsi ir šokčiojo. Lukas risnojo šalia vežimo, nenuleisdamas nuo
Joanos budrių akių. Žvilgtelėjusi į priekį, Joana išvydo Joną, patogiai jojantį ant
gražios keršos kumelės drauge su vyrais.
„Aš joju ne blogiau už jį“, – šmėkštelėjo Joanai. Geraldas praleido daugelį
valandų, mokydamas ją jodinėti, ir dabar ji buvo gera jojikė.
Tarsi pajutęs sesers žvilgsnį, Jonas atsigręžė ir išraiškingai vyptelėjo – jo
šypsenėlė buvo tokia artima, bet kartu ir pagiežinga. Paskui, spūstelėjęs arklį,
jis nurisnojo prie Geraldo. Juodu šiek tiek šnektelėjo. Užvertęs galvą, Geraldas
nusikvatojo.
Ją pervėrė aštrus pavydas. Ką gi Jonas galėjo pasakyti Geraldui, kad taip jį
pralinksmino? Jie neturi nieko bendra. Geraldas išsilavinęs, mokytas, o Jonas
toks neišmanėlis. Tačiau jis joja šalia Geraldo, kalbasi su juo, o ji kratosi tame
apgailėtiname vežimpalaikyje.
Mat ji – mergaitė. Jau ne pirmą kartą ji keikė už tai likimą.
– Nemandagu taip spoksoti. – Tamsios Richildos akys paniekinamai nužvelgė
Joaną.
Joana atitraukė akis nuo Geraldo.
– Prašom atleisti, grafiene.
– Laikyk rankas sukryžiavusi ant kelių, – mokė Richilda, – sėdėk nuleidusi
akis, kaip dera moterims.
Joana klusniai vykdė visus nurodymus.
– Geros manieros, – aiškino Richilda, – damai daug didesnė vertybė negu
gebėjimas skaityti. Tai žinotum, jei būtum buvus kaip reikiant auklėjama. – Šaltu
žvilgsniu pervėrusi Joaną, ji vėl sutelkė dėmesį į rankdarbį.
Joana ją stebėjo akies kampučiu. Ji tikrai labai graži vertinant pagal to meto
madą: blyškaus, bejausmio veido, nuolaidžių pečių. Švelni baltai rausva oda,
labai aukšta kakta, papuošta juodais kupliais žvilgančiais garbiniais. Akys,
apsuptos ilgų tankių blakstienų, tokios tamsiai rudos, kad atrodė beveik juodos.
Joaną nudiegė aštrus pavydas. Richilda turėjo visa, ko ji pati stokojo.
– Tu turi man padėti apsispręsti. – Joanai šypsojosi vyresnioji duktė Gizla. –
Kokią suknelę man apsivilkti per vestuvių puotą? – Ji kikeno susijaudinusi.
Gizlai penkiolika, ji beveik metais vyresnė už Joaną, bet jau sužadėta su
grafu Hugu, Neustrijos11 didiku. Geraldas ir Richilda palankiai žiūrėjo į būsimą
giminystę, nes santuoka turėjo būti naudinga. Vestuves buvo numatyta kelti po
šešių mėnesių.
– Ai, Gizla, turi tiek gražių apdarų! – Tai buvo tiesa. Joana labai nustebo
pamačiusi Gizlos drabužių gausybę – galėtų, jei užsimanytų, dvi savaites kasdien
vis kitą tuniką vilktis. Ingelheime mergaitės turėdavo vieną tuniką iš tvirto
vilnonio audeklo, jei šeima buvo gana pasiturinti, ir vilkėdavo ją labai
rūpestingai, nes tunikos turėjo užtekti daugeliui metų. – Tu būsi grafui Hugui
graži, nesvarbu, ką vilkėsi.
Gizla vėl sukikeno. Geraširdė, gal kiek paika mergaitė visad imdavo
nervingai krizenti, kai tik kas paminėdavo jos sužieduotinio vardą.
– Oi, ne, – kalbėjo ji vos atgaudama kvapą. – Taip lengvai neišsisuksi.
Paklausyk! Mama mano, kad turėčiau vilkėti žydrą, o aš sakau – geltoną. O ką tu
patarsi?
Joana atsiduso. Ji mėgo Gizlą, nors ta ir buvo lengvapėdė pliuškė. Jos miegojo
vienoje lovoje nuo pat pirmos nakties, kai Geraldas pavargusią ir išsigandusią
Joaną atgabeno iš vyskupo rūmų. Gizla ją priėmė draugiškai, buvo maloni, ir
Joana visad bus jai dėkinga. Tačiau nenuneigsi, šnekalai su Gizla ją vargindavo,
nes Geraldo dukterį domino tik apdarai, valgis ir vyrai. Pastarosiomis savaitėmis
ji be perstojo kalba tik apie vestuves, ir tai visus pradėjo vesti iš kantrybės.
Šyptelėjusi Joana prisivertė maloniai kalbėti:
– Man rodos, turėtum vilkėti žydrą. Tiks tau prie akių.
– Mėlyną? Tikrai? – Gizla susiraukė. – Bet geltonosios priekyje tokios gražios
megztos puošmenos.
– Na, tai vilkis geltoną.
– Bet mėlynoji tinka prie akių. Gal vis dėlto ji būtų geriau! Na, kaip tu manai?
– O aš manau, kad jei dar ką nors išgirsiu apie tą kvailą vestuvių puotą,
pradėsiu klykti! – įsikišo Duoda. Ji buvo devynerių metų ir purkštavo dėl šiomis
savaitėmis visų rodomo dėmesio vyresniajai seseriai. – Niekam čia nerūpi,
kokios spalvos tuniką tu galų gale vilkėsi!
– Duoda, damai nedera taip kalbėti! – Bardama jaunesniąją dukterį, Richilda
pakėlė akis nuo siuvinio.
– Atsiprašau, – nuolankiai ištarė Duoda. Bet vos motinai nusisukus, kyštelėjo
liežuvį Gizlai, ir toji geraširdiškai šyptelėjo.
– O tu, Joana, turėtum žinoti, kad ne tau davinėti patarimus, – pasakė
Richilda. – Gizla vilkės tai, ką aš pasakysiu.
Išgirdusi priekaištą, Joana paraudo, bet nieko neatsakė.
– Grafas Hugas toks gražus vyras, – prašneko Berta, viena iš patarnaujančių
merginų. Raudonskruostė mergelė, ne vyresnė kaip šešiolikos žiemų, buvo
neseniai paimta į tarnaitės, prieš mėnesį mirusios šiltine, vietą. – Kaip jis puikiai
atrodo ant savo karo žirgo su šermuonėlių apsiaustu ir pirštinėmis!
Patenkinta Gizla ėmė krizenti. To paakinta Berta varė toliau:
– Ai, panele, jis tokiom akim žiūri į tave, kad visai nesvarbu, kokią tuniką tu
apsivilksi. Atėjus vestuvių nakčiai, vis tiek akimoju ją nutrauks!
Mergaitė garsiai nusikvatojo, patenkinta savo šmaikščiu liežuviu. Gizla
kikeno. Kitos vežime sėdėjo tyliai, stebėdamos Richildą.
Richilda padėjo į šalį siuvinį, o akys net patamsėjo iš pykčio.
– Ką tu pasakei? – ji paklausė grėsmingai ramiu balsu.
– Ogi... nieko, ponia grafiene, – atsakė Berta.
– O, mama! Ji tikrai nieko bloga negalvojo... – bandė įsikišti Gizla.
– Koks šiurkštumas ir nešvankumas! Aš to nepakęsiu savo akivaizdoje!
– Aš labai atsiprašau, ponia grafiene, – pasakė išbarta Berta. Bet vis dar
truputį šypsojosi netikėdama, kad Richilda galėtų tikrai pykti.
Richilda mostelėjo Bertai, kad ši atidarytų vežimo gale esančias dureles.
– Lauk!
– Bet, gerbiamoji ponia grafiene... – suaimanavo Berta, pagaliau supratusi,
kokią baisią klaidą padarė. – Aš nemaniau...
– Lauk! – Richilda buvo kieta kaip titnagas. – Už bausmę dėl savo įžūlumo
likusį kelią eisi pėsčia.
Taip keliauti į Sen Deni bus labai sunku. Berta liūdnai pažvelgė į savo kojas,
apautas menku, virveliniais padais apavu. Joanai jos buvo gaila. Leptelėjo nei į
tvorą, nei į mietą, bet mergaitė dar jauna, ką tik pradėjusi dvare tarnauti ir,
aišku, nė manyti nemanė ką nors įžeisti.
– Eidama garsiai kalbėsi Pater noster.
– Klausau, ponia grafiene, – atsakė susigraužusi Berta.
Išlipusi iš vežimo, ji prisigretino prie jo ir po minutės lėtai pradėjo maldą:
Pater noster, qui es in caelis... Berta keistai tarė, tarsi dainavo pabrėždama
visai ne tuos, kuriuos reikėtų, žodžius. Joana buvo tikra, kad ji neturi žalio
supratimo apie tai, ką sako.
Richilda vėl pasiėmė rankdarbį. Kai ji pasilenkė prie siuvinio, sužvilgėjo jos
juodi, saulės nutvieksti plaukai. Smeigiant adatą į storą medžiagą, lūpos buvo
tvirtai ir piktai sučiauptos, akys rūsčios.
„Ji nelaiminga“, – pamanė Joana. Sunku tai suprasti, juk ji ištekėjusi už
Geraldo. Tiesa, jų santuoka buvo iš anksto sutarta, ir nors daugelis tokių porų
paskui gyvendavo laimingai, šiai, matyt, nepasisekė. Jie miega atskirose lovose.
Jei tarnai sako tiesą, jie jau daugelį metų negyvena kaip vyras su žmona.
– Gal norėtum pajoti? – Geraldas šyptelėjo jai nuo savo bėrio. Dešine ranka
laikė eiklios sartos kumelės Bodos, Joanos ypač mylimos, pavadžius.
Joana nuraudo susigėdusi ką tik galvoje šmėžavusių minčių. Ji buvo taip į jas
pasinėrusi, kad nepastebėjo Geraldo nujojant prie neapkrautų arklių paimti
Bodos, dabar jo ir atvestos prie vežimo.
– Joti su vyrais? – Richilda susiraukė. – Aš neleisiu! Tai nepadoru.
 – Gyvi niekai! – atsakė Geraldas. – Nieko jai neatsitiks. Mergaitei norisi
pajodinėti, juk taip, Joana?
– Aš... aš... – Ji pasijuto nei pakarta, nei paleista, nes bijojo dar labiau
supykdyti Richildą.
Geraldas kilstelėjo antakius.
– Žinoma, jei tau geriau važiuoti vežimu...
– Ne! – Joana tarė paskubomis. – Man būtų labai smagu, jei galėčiau pajoti
ant Bodos.
Atsistojusi Joana ištiesė rankas. Nusijuokęs Geraldas stvėrė jai už liemens ir
švystelėjo į balną priešais save. Paskui, priartėjęs prie Bodos, pasodino Joaną
šonu ant jos.
Joana patogiai įsitaisė balne. Vežime Gizla su Duoda iš nuostabos išvertė
akis, o Richilda dėbtelėjo rūsčiu žvilgsniu – Geraldas, regis, nieko nepastebėjo.
Spūstelėjusi Bodą, Joana greita ristele nujojo į priešakines gretas. Kokį
malonumą teikia smagus ritmiškas arklio risnojimas, palyginti su bjauriu vežimo
kratymu. Lukas bėgo šalia, aukštai pakėlęs uodegą, o išsišiepęs snukis bylojo,
kad jis jaučia tokį patį malonumą kaip ir Joana.
Ji stabtelėjo prie Jono, nesugebėjusio paslėpti nepasitenkinimo. Joana
nusijuokė – nuotaika buvo labai pakili. Kad ir kas, kelionė į Sen Deni neprailgs.
Per Reino intaką jie persikėlė be vargo. Tiltas buvo tvirtas, platus, vienas tų
statytų dar Karolio Didžiojo laikais ir prižiūrimas grafystės valdovo. Bet Masas,
kurio krantus jie pasiekė aštuntą kelionės dieną, pridarė rūpesčių, nes čia tiltas
buvo visai suiręs. Lentos supuvusios, o vietomis, kur viena ar dvi buvo
iškritusios, žiojėjo skylės, – tad juo nepervažiuosi. Kažkas sumanė tiltą iš
laivelių, surištų į virtinę, – žmogus galėtų pereiti lipdamas iš laivelio į laivelį. Bet
valčių tiltas neatlaikytų tokios daugybės žmonių, arklių ir vežimų, į kuriuos buvo
sudėtos maisto atsargos. Geraldas su dviem savo vyrais pasidavė pakrante pietų
link, ieškodamas brastos. Grįžę po valandos jie pasakė radę panašią vietą už
dviejų mylių – ten upė šiek tiek platesnė ir visai sekli.
Vilkstinė vėl pajudėjo. Vežimai, braudamiesi pro tankius pakrantės
atvašynus, klaikiai krypavo ir kratėsi. Moterys abiem rankom laikėsi įsitvėrusios
gardžių, kad neiškristų. Berta vis dar pėdino šalia vežimo ir, krutindama lūpas,
kalbėjo nepabaigiamą maldą. Ji jau šlubavo, nes virvelinius savo autuvo padus
buvo nudrengusi kiaurai, žaizdotos pėdos kraujavo, kojų pirštai ištino. Joana
pastebėjo, kad ji retsykiais vogčiomis dėbteli į Richildą ir jos dukteris, tarsi
mėgautųsi žiūrėdama, kaip baisiai jos kratosi tame vežime.
Pagaliau jie pasiekė brastą. Geraldas ir keletas raitų vyrų pirmieji įjojo į upę,
kad patikrintų gylį ir dugno duobes. Vanduo bemat suverpetavo apie raitelius ir
upės viduryje sėmė jų skraisčių apačias. Ėmė seklėti tik tada, kai dugnas pradėjo
kilti priešingo kranto pusėn.
Geraldas sugrįžo modamas vilkstinei judėti pirmyn. Nė kiek nedvejodama
Joana įjojo į upę, o jai iš paskos Lukas – jis šoko į vandenį ir plaukė labai drąsiai
ir greitai. Kiek padvejojęs Jonas, kaip ir visi kiti, pasekė ja.
 Joana niro į šaltus Maso vandenis. Jai užgniaužė kvapą, kai ledinis žvarbis,
persismelkęs per drabužius, pasiekė kūną. Užpakaly kratydamiesi įkrypavo į upę
ir mulų traukiami vežimai. Berta, stengdamasi neatsilikti, taip pat brido per
šaltą vandenį, siekiantį jai beveik iki kaklo.
Atsigręžusi ir pamačiusi, kad Bertai striuka, Joana pasuko prie jos. Kumelė
lengvai perneš jas abi per upę. Joana buvo tik per kokias penkias pėdas nuo
mergaitės, kai ta dingo iš akių – paniro taip mikliai po vandeniu, lyg kas būtų
trūktelėjęs už kojos. Joana stabtelėjo nežinodama, ką daryti. Paskui spūstelėjo
arklį platėjančių vandens ratilų link į tą vietą, kur prapuolė Berta.
– Stok! – Geraldas čiupo už jos kumelės kamanų. Nusilaužęs ilgą šaką nuo
palinkusio beržo, jis nusėdo nuo arklio ir lėtai brido į krantą tikrindamas dugną.
Per rankos ilgį nuo tos vietos, kur paniro Berta, jis kluptelėjo ir vos nepargriuvo,
nes šaka giliai susmigo į vandenį. – Duobė! – Nusisiautęs apsiaustą, jis nėrė
gilyn.
Staiga žmonės pakriko. Vyrai pagavo jodinėti pirmyn atgal upe ir šūkčioti
visokius nurodymus, lazdomis plakdami vandenį.
O Geraldas buvo paniręs. Jie gali jį sutrypti, sužeisti. Kodėl jie to
nesupranta?
– Sustokit! – sušuko Joana, bet niekas į ją nekreipė dėmesio. Ji puolė prie
Egberto, vyriausiojo Geraldo dvariškio, ir įnirtingai stvėrė jam už rankos. –
Stok! – šūktelėjo ji.
Krūptelėjęs Egbertas buvo jau beatsikratąs jos, bet Joanos žvilgsnis jį
suglumino.
– Liepk jiems sustoti. Jie gali dar didesnių bėdų pridaryti.
Sustabdęs arklį, jis mostelėjo kitiems nurimti. Žmonės pasidavė jo pusėn ir,
apsupę vandens duobę, apmirė laukdami.
Praėjo minutė. Užpakaly pirmas vežimas jau pasiekė kitą krantą ir
kratydamasis saugiai užvažiavo ant žemės. Bet Joana nieko nematė. Jos akys
buvo įsmeigtos į tą vietą, kur panėrė Geraldas.
Iš baimės jai ėmė prakaituoti delnai, drėgnose rankose slysčiojo pavadžiai.
Sartoji, jausdama bėdą, tyliai žvingčiojo ir trypė vietoje. Užvertęs galvą,
sustaugė Lukas.
„Deus Misereatur, – meldėsi ji. – Dieve gailestingasai, pasigailėk. Reikalauk
kokios tik nori aukos, tik leisk jam iškilti.“
Dvi minutės.
Jau per ilgai. Juk jis turi iškilti ir įkvėpti oro.
Joana puolė nuo balno į šaltą vandenį. Ji nemokėjo plaukti, bet apie tai
negalvojo. Stipriai taškydamasi, ji slinko prie duobės. Priešakyje jos pirmyn atgal
šokčiojo Lukas, stengdamasis sulaikyti, bet ji nustūmė vilkiuką. Vienut viena
mintis buvo apėmusi jos protą – pasiekti Geraldą, ištraukti jį, išgelbėti.
Iki duobės liko pusė žingsnio, kai suteliūškavo vanduo ir pakilo purslai. Iš
vandens šoktelėjo Geraldas ir raudonais plaukais aplipusiu veidu gaudė orą.
– Geraldai! – susijaudinęs Joanos balsas aiškiai suskambo tarp džiugių vyrų
šūksnių.
Atsigręžęs į ją, Geraldas linktelėjo. Paskui giliai įkvėpė – taisėsi vėl nerti.
– Pažiūrėkit! – Pirmojo vežimo mulų varovas rodė į upę.
Prie kito kranto bangelės švelniai supo apvalainą mėlyną daiktą. Bertos
vilkėta mėlynu apdaru.
Užsėdę ant arklių, jie pasuko į upę žemupio link. Įkliuvusi tarp pakrantės
šakų ir nuoplaišų, vandenyje aukštielninka plūduriavo Berta, plačiai atmetusi
tarsi nereikalingas kojas ir rankas. Veide sustingusi siaubinga visiško
bejėgiškumo ir baimės išraiška.
– Paimkit ją, – šiurkščiu balsu paliepė vyrams Geraldas. – Mes ją
nugabensime į Priumo bažnyčią ir padoriai palaidosim.
Joana, negalėdama atplėšti akių nuo Bertos, ėmė drebėti. Mirusi ji atrodė
taip, kaip ir Matas mirties patale: blyški pilka oda, pusiau užmerktos akys,
atvipusi burna.
Staiga Geraldo rankos apglėbė ją, pasuko jos galvą į šalį ir priglaudė prie
savęs. Užsimerkusi Joana prisispaudė prie jo. Vyrai nušoko nuo arklių į vandenį.
Ji girdėjo, kaip tykiai šnarėjo pakrantės nendrės, vyrams traukiant iš vandens
Bertos kūną.
– Tai tu bridai manęs gelbėti? – sušnabždėjo Geraldas, priglaudęs lūpas jai
prie ausies. Jis klausė stebėdamasis, tik dabar šovus tokiai minčiai.
– Taip. – Ji linktelėjo, neatitraukdama galvos nuo jo peties.
– Ar moki plaukti?
– Ne, – prisipažino ir pajuto Geraldo rankas tvirčiau ją apglėbiant, jiems
tebestovint pakrantėje.
Užpakalyje vyrai lėtai nešė Bertos kūną prie vežimų. Kapelionas ėjo šalimais
ir nuleidęs galvą meldėsi už mirusiąją. Richilda nesimeldė su juo. Buvo pakėlusi
galvą ir įsmeigusi akis į Joaną ir Geraldą.
Joana išspruko iš Geraldo glėbio.
– Kas yra? – Jo šiltas žvilgsnis spinduliavo meilę ir rūpestį.
Richilda vis dar stebėjo juos.
– Nie... nieko.
Jis žvilgtelėjo į tą pusę, kur ji žiūrėjo.
– A... – Jis švelniai nubraukė balzganai auksinių plaukų sruogą jai nuo veido.
– Tai grįžtam pas juos?
Greta eidami jie prisiartino prie vežimų. Geraldas nužingsniavo pasitarti su
kapelionu dėl skenduolės kūno.
Richilda tarė:
– Joana, likusį kelią važiuosi vežimu. Tau čia su mumis bus daug saugiau.
Atsikalbinėti būtų beprasmiška. Joana įlipo į vežimą.
Vyrai atsargiai paguldė Bertą į ratus vilkstinės užpakalyje. Viena
šeimynykščių, jau pagyvenusi moteris, sukliko ir sukniubo prie Bertos kūno. Ji
pradėjo, kaip įprasta, apraudoti mirusiąją. Visi nuščiuvo, įsivyravo pagarbi,
nesmagi tyla. Išlaikęs deramą laiką, kapelionas priėjo prie moteriškės ir
prašneko tyliu balsu. Ji pakėlė galvą. Jos akys, paklaikusios iš sielvarto, įsmigo į
Richildą.
– Tai tu! – suriko ji. – Tai tu, ponia, pražudei ją! Ji buvo gera mergaitė, mano
Berta, ji būtų tau nuoširdžiai tarnavusi! Tekrinta jos mirtis ant tavo galvos,
ponia! Ant tavo galvos!
Du Richildos dvariškiai, šiurkščiai pačiupę, nuvilko moterėlę šalin, jai vis
tebešaukiant prakeiksmus.
Kapelionas, nervingai trindamasis rankas, prisiartino prie Richildos.
– Ji – Bertos motina, – pasakė lyg ir atsiprašinėdamas. – Sielvartas visai
atėmė vargšei protą. Žinoma, vaikas – nelaimingo įvykio auka. Tragiško įvykio.
– Čia joks nelaimingas įvykis, Vala, – griežtai atkirto Richilda. – Tai Dievo
valia.
Kapelionas pabalo.
– Žinoma, žinoma. – Valos, kaip Richildos kapeliono ir namų koplyčios kunigo,
padėtis buvo ne ką geresnė už paprasto kolono. Jei neįtiktų poniai, ji galėtų liepti
jį išperti ar, dar blogiau, pasmerkti bado mirčiai. – Valia Dievo, valia Dievo, be
jokios abejonės, šviesiausioji ponia.
– Eik ir perspėk tą moteriškę, kad toks besaikis sielvartas gali užtraukti jos
sielai mirtiną nuodėmę.
– Ak, šviesiausioji ponia! – Jis plastelėjo ilgomis, baltomis rankomis dangopi. –
Koks dangiškas atlaidumas! Koks mielaširdingumas!
Ponia nekantriai mostelėjo, ir kunigas paskubomis nėrė šalin, lyg būtų
paskutinę minutę ištrūkęs iš kartuvių kilpos.
Geraldas paliepė vėl leistis į kelionę, ir vilkstinė trinksėdama pajudėjo
pakrante į Sen Deni kelią. Užpakalyje, pačiame paskutiniame vežime, motinos
klyksmai pamažu perėjo į netilstančią, širdį veriančią raudą. Duodos akys buvo
paplūdusios ašaromis, net neblėstanti puiki Gizlos nuotaika prigeso. Tik
Richildos įvykis, regis, visiškai nejaudino. Joana stebėjo ją vertindama. Nejau
žmogus gali taip nuostabiai slėpti savo jausmus? O gal iš tikrųjų ji tokia šalta,
kokia atrodo? Nejau mergaitės mirtis visai neslegia jos sąžinės?
Richilda žvilgtelėjo į ją. Joana nusigręžė, kad toji negalėtų suprasti jos
minčių.
Dievo valia?
Ne, ponia grafiene!
Tai tavo įsakymo padarinys!
Pirmoji mugės diena buvo pačiame įkarštyje. Žmonės plaukė pro didžiulius
geležinius vartus į atvirą lauką priešais Šventojo Deniso vienuolyną – kaimiečiai
nunešiotais bandelettes12 ir šiurkščios drobės marškiniais, didikai su savo
fideles – šilko tunikomis, perkryžiuotomis aukso perpetėmis, jų žmonos
elegantiškais, kailiais apvedžiotais apsiaustais ir brangenybėmis išpuoštais
galvos dangalais; lombardiečiai ir akvitaniečiai, apsivilkę savo nežmoniškomis
pūstomis kelnėmis ir apsiavę pušnimis. Niekad gyvenime Joana nebuvo regėjusi
tokios didelės ir keistos žmonių maišalienės.
 Aikštėje pirklių būdos spaudėsi viena prie kitos, o jose išdėliotų įvairiausių
prekių spalvingumas ir įmantrumas rėžė akį. Čia puikavosi purpurinio šilko
skraistės ir nepaprasto grožio raudonos odos apsiaustai, povo plunksnos, odiniai
berankoviai švarkai, reti gardėsiai – migdolai ir razinos, visokiausi kvapieji
prieskoniai, perlai bei kiti brangakmeniai, auksas ir sidabras. Ir vis daugiau
prekių plaukė pro vartus – aukštai prikrautuose vežimuose arba vargingesnių
prekijų šūsnimis nešamų ant nugaros; nuo tokio svorio jie visai prie žemės linko.
Ne vienas jų šią naktį nemiegos kankinamas nugaros skausmo, bet bus išvengęs
didelių turgaus rotaticum ir saumaticum mokesčių, kuriais apdedamos prekės,
įvežamos vežimais ar įgabenamos nešulinių gyvulių.
Praėjus pro vartus, Geraldas tarė Joanai ir Jonui:
– Ištieskit rankas. – Į kiekvieno atkištą delną jis įdėjo po sidabrinį denarą. –
Išleiskit, bet protingai.
Joana įsistebeilijo į žvilgančią monetą. Ji matė denarą vieną ar du kartus per
savo gyvenimą, ir tai tik iš tolo, nes Ingelheime prekiaudavo mainais. Net tėvo
pajamos, bažnyčios dešimtinė, jo uždėta parapijiečiams, buvo sunešama daiktais
ar produktais.
Visas denaras! Jai tai atrodė tikras lobis.
Jie patraukė tarp būdų siauru, žmonių pilnu perėjimu. Aplink visi prekijai
šaukdami siūlė savo prekes, pirkėjai karštai derėjosi, o visokie linksmintojai –
šokėjai, fokusininkai, akrobatai, lokių ir beždžionių dresuotojai – uoliai rodė savo
meną. Šimtais kalbų bei tarmių skardenantys nesuskaičiuojami sandėriai,
pokštai ir ginčai supo juos iš visų pusių.
Buvo lengva pasimesti tokioje besistumdančioje minioje. Joana paėmė Joną
už rankos – jos nuostabai, jis neprieštaravo – ir stengėsi neatsilikti nuo Geraldo.
Lukas kaip visad nesiskyrė su Joana ir bindzino iš paskos. Juos netrukus atskyrė
nuo Richildos ir kitų, einančių lėčiau. Įpusėję pirmą taką tarp balaganų, jie
stabtelėjo palaukti saviškių. Jų kairėje moteriškė ėmė plūsti du prekijus, kam tie,
prikišę prie matuoklės, tempė drobę matuodami.
– Ak jūs pusgalviai! Be sąžinės tempiat audeklą!
Ir tikrai atrodė, kad abu žmogeliai, taip imdami matą, tuoj perplėš drobę.
Staiga netoliese sugriaudėjo juokas, pasigirdo šūkalojimai iš kupetos žmonių,
kažką apstojusių ratu.
– Eime ten. – Jonas trūktelėjo jai už rankos.
Joana dvejojo, nes nenorėjo atsiskirti nuo Geraldo, bet jis, sumetęs Jono
norus, geraširdiškai nusivedė juos į tą pusę.
Jiems priėjus arčiau, vėl pliūptelėjo šūksnių gūsis. Apstoto rato viduryje
Joana išvydo žmogų, parklupusį ir taip susiėmusį už peties, tarsi būtų jį
užsigavęs. Tačiau jis greitai pasikėlė, ir tada Joana pamatė jį kitoj rankoj laikant
storą, tvirtą beržo šaką. Rate buvo ir antras panašiai apsiginklavęs žmogus.
Dabar abu ėjo vienas apie kitą ir, viską pamiršę pasaulyje, įnirtingai mosikavo
savo sunkiais vėzdais. Staiga kažkas keistai ir šaižiai žvygtelėjo – tarp dviejų
vyrų it paklaikusi šmurkštelėjo krauju aptaškyta kiaulė, plakdama trumpom
storom kojom lyg pora sviesto muštuvių. Abu vyrai dėjo vėzdais į kiaulę, bet
pramovė pro šalį, o tas, kuris buvo parpuolęs, suriko nesavu balsu, nes gerai
gavo per pakinklius. Minia pasiuto kvatoti.
Jonas juokėsi su visais, jo akyse žybtelėjo susidomėjimas. Jis trūktelėjo už
rankovės šalia stovintį kresną kaimietį rauplėtu veidu.
– Kas čia vyksta? – užsidegęs paklausė.
Žmogelis vyptelėjo, ir duobutės dar labiau išryškėjo veidui susiraukus.
– Argi nematai, vaikine? Taikosi nugalabyti kiaulę. Kam pasiseks, tas ir
pasiims kiaulieną namo.
„Keista“, – galvojo Joana, stebėdama tuodu vyrus, kovojančius dėl grobio. Jie
mosikavo vėzdais iš visų jėgų, bet smogė kur papuolė ir vis nepataikydami –
daugiau kliūdavo orui ar varžovui negu vargšei kiaulei. Ji pastebėjo, kad vienas
jų kažkaip keistai žvelgė į ją. Atidžiai įsižiūrėjusi pamatė, kad jo vyzdžiai tarsi
pieno plėvele apvilkti. O čia ir kitas atsigręžė. To akys kaip akys, bet žvilgsnis
tuščias, nesusitelkęs ir nukreiptas kažkur į tolį.
Tie vyrai akli!
Vėl užsimota vėzdais ir šį kartą pataikyta – žmogus su pieno vyzdžiais
griebėsi už galvos ir susverdėjo. Jonas pašoko ir, plodamas rankomis, šaukė,
juokėsi su visa minia. Jo akys žibėjo keistu jauduliu.
Joana nusisuko.
– Ei, ei! Jaunoji panele! – kažkas ją šaukė. Jai mojo prekijas iš kitos tako
pusės. Palikusi Joną, sveikinantį šūksniais nei šiokį, nei tokį kovotoją, ji nuėjo
prie būdos, kurios priekyje ant ilgo prekystalio buvo išdėlioti visokiausi šventi
daiktai ir relikvijos. Mediniai kryžiai kryželiai, skirtingų rūšių bei išvaizdos
medalionai, vietinių mylimų šventųjų relikvijos: šventojo Vilibrordo plaukų
sruoga, šventojo Romariko nagas, du šventojo Valdetrudės dantys, šventosios
mergelės kankinės Genovaitės apdaro skiautė.
Prekijas ištraukė buteliuką iš odinio krepšio.
– Žinai, kas čia? – jis kalbėjo taip tyliai, kad buvo vos girdėti per visą tą
mugės šurmulį.
Joana papurtė galvą.
– Keli lašai, – balsas pasidarė dar tylesnis, – Švenčiausiosios Mergelės
Motinos pieno.
Joana apstulbo. Kokia didžiulė brangenybė! Čia! Aišku, tokia relikvija turėtų
būti saugoma kokiame garsiame vienuolyne ar katedroje.
– Vienas denaras, – pasakė žmogus.
Vienas denaras! Ji čiupinėjo sidabrinę monetą kišenėje. Žmogus atkišo jai
indelį. Paėmusi ji pajuto rankoje šaltą jo paviršių. Mintyse šmėkštelėjo Odo veido
išraiška, jei ji atneštų tokią dovaną katedrai.
Žmogus šypsojosi ir, ištiesęs ranką, pirštais prašė monetos.
Joana dvejojo. Kodėl žmogus tokią didelę brangenybę parduoda tik už tiek?
Koks nors didelis vienuolynas ar katedra, kur nėra jokios šventosios relikvijos
maldininkams pasimelsti, atiduotų už ją visą lobį.
 Atidengusi indelį, ji žvilgtelėjo vidun. Balzganas pienas saulės šviesoje atrodė
melsvai baltas. Kyštelėjusi mažąjį pirštelį, Joana palietė skysčio paviršių. Tada,
pakėlusi akis, įdėmiai apžvelgė būdą. Nusijuokė ir, pridėjusi indelį prie lūpų,
išgėrė pieną.
Prekijas neteko žado.
– Ar patrakai? – Jo veidą iškreipė pyktis.
– Skanus, – atsakė Joana ir, uždengusi indelį, atkišo jam. – Tavo ožka verta
pagyrimo.
– Ak tu... tu... – Prekijas taip įniršo, kad nepajėgė rasti žodžių savo
pasipiktinimui ir nusivylimui išreikšti. Kad kiek, atrodė, palikęs prekystalį, bėgs
ir stvers Joaną. Bet pasigirdo tylus urzgimas. Lukas, iki šiol ramiai tupėjęs,
atsistojo prieky Joanos ir taip išsišiepė, kad jam apie snukį susimetė gilios
raukšlės, atidengdamos grėsmingus baltus dantis.
– Kas čia? – Prekijo žvilgsnis įsmigo į blizgančias Luko akis.
– Čia vilkas, – atsiliepė balsas už Joanos nugaros.
Geraldo balsas. Jis tyliai priėjo, Joanai kalbantis su prekeiviu. Dabar stovėjo
atsipalaidavęs, laisvai nuleidęs rankas, bet akys žvelgė griežtai ir įspėjamai.
Prekijas nusisuko, kažką bumbėdamas panosėj. Geraldas apkabino Joaną per
pečius ir nusivedė, pašaukęs Luką, ir šis, dar kartą suurzgęs prekijui, nurisnojo
iš paskos.
Geraldas nekalbėjo. Jie ėjo tylėdami, ir Joana turėjo skubėti, kad suspėtų su
Geraldu.
„Jis pyksta“, – pamanė ji, ir pakili nuotaika kaipmat užgeso, kaip užgęsta vos
rusenanti židinio ugnis.
Ir blogiausia, ji žinojo, kad jis teisus. Ji elgėsi neišmintingai su tuo prekiju.
Argi ji nepažadėjo būti apdairesnė? Kodėl ji amžinai turi viską kelti aikštėn ir
aiškintis? Kodėl niekaip negali suprasti, kad kai kurios mintys yra pavojingos?
„Turbūt aš tikrai patrakusi.“
Ji išgirdo tyliai prunkščiant – Geraldas juokėsi.
– Matytum, kaip atrodė to žmogelio veidas, kai, pakėlusi indelį, išgėrei! Kaip
gyvas neužmiršiu! – Jis meiliai priglaudė ją arčiau savęs. – Ak, Joana, tu – mano
lobis. Bet pasakyk, kaip sumetei, kad ten ne Švenčiausiosios Mergelės pienas?
Joana šyptelėjo – kaip akmuo jai nusirito nuo krūtinės.
– Jau iš pat pradžių man kilo įtarimas. Jei čia tikrai tokia šventenybė, tai
kodėl taip pigiai parduodama? Ir kodėl prekijas laiko ožką pririšęs už būdos, kad
nebūtų matyti? Jei buvo gavęs ją už prekes, ko tada slėpti?
– Tavo tiesa. Bet taip imti ir išgerti... – Geraldas vėl prunkštelėjo, – turėjai
vis dėlto ką nors žinoti.
– Taip. Kai atidariau indelį, pamačiau, jog pienas ne tik kad nė kiek
nesugižęs, bet šviežut šviežutėlis, kaip šį rytą pamelžtas, o Mergelės pienui
turėtų būti daugiau nei aštuoni šimtai metų.
– Taip tai taip. – Geraldui šyptelėjus, kilstelėjo antakiai. – Bet gal jis dėl savo
nepaprasto šventumo liko laiko nepaliestas, – pasakė mėgindamas ją.
 – Galėjo ir taip būti, – sutiko Joana. – Bet kai paliečiau tą pieną, jis tebebuvo
šiltas. Toks šventas daiktas gal ir galėjo išlikti neprarūgęs, bet kodėl buvo
šiltas?
– Akylai stebi, – pagyrė Geraldas. – Pats Lukrecijus nebūtų geriau
išprotavęs!
Joana nušvito. Kokia laimė jam įtikti!
Jie beveik nuėjo iki būdų tako galo, kur stovėjo didžiulis medinis šventojo
Deniso kryžius, žymintis mugės ribą, serginčią šventą vienuolyno brolių ramybę.
Čia savo prekystalius buvo įsitaisę pergamento pirkliai.
– Žiūrėk! – Geraldas pirmiau juos pastebėjo ir jiedu nuskubėjo apžiūrėti
aukštos kokybės prekių. Ypač puikus buvo plonasis pergamentas: vidinė odos
pusė lygut lygutėlaitė ir tokio baltumo, kokio Joana gyvenime neregėjo. Kita
pusė, kaip paprastai būna, geltonesnė, bet veršio plauko šaknų duobutės tokios
nežymios, kad jų beveik nematyti.
– Koks turėtų būti malonumas rašyti ant tokio pergamento! – šūktelėjo Joana,
švelniai jį liesdama.
Geraldas tuoj pat pasišaukė pirklį.
– Keturis lakštus, – pasakė jis, o Joanai net kvapą užėmė toks išlaidumas.
Keturi lakštai! Užtektų visam rankraščiui.
Kol Geraldas mokėjo už pirkinį, Joanos akys nuklydo į prekystalio galą; čia
buvo netvarkingai išdraikyta keliolika senų, apdraskytų pergamento lakštų. Jų
kampai buvo nuplyšę, raštas jau beveik išblukęs, vietomis ir visai neįžiūrimas dėl
bjaurių rudų dėmių. Ji pasilenkė, kad galėtų geriau įskaityti, o paskui iš
susijaudinimo išraudo.
Pamatęs jos susidomėjimą, atskubėjo ir pirklys.
– Tokia jauna, o jau gali atskirti grūdus nuo pelų, – pasakė pataikaujamai. –
Tie lakštai, kaip matai, seni, bet juos dar galima puikiausiai panaudoti. Žiūrėk!
Nespėjus jai išsižioti, jis čiupo ilgą, plokščią įrankį ir akimoju išskuto keletą
raidžių.
– Liaukis! – griežtai pasakė Joana, prisimindama kitokį pergamentą ir kitą
peilį. – Liaukis!
Pirklys smalsiai pažvelgė į ją.
– Nesijaudink, mergele, čia tik pagoniški raštai. – Išdidžiai pirštu bakstelėjo į
lapą. – Matai? Švaru, gražu ir vėl galima rašyti. – Jis iškėlė įrankį, ketindamas
vėl rodyti savo meną, bet Joana sugriebė jam už rankos.
– Duosiu denarą už tą pergamentą, – pasakė trumpai drūtai.
Pirklys apsimetė įsižeidęs.
– Jis vertas mažiausiai trijų!
Joana, išsiėmusi monetą iš savo maišelio, atkišo jam.
– Tik vienas, – ištarė. – Tai visi mano pinigai.
Pirklys dvejojo, tyrinėdamas jos veidą.
– Na, ką gi, – burbtelėjo ūmai, – imk.
Joana kyštelėjo jam monetą ir, susiglobusi brangius lakštus, kol jis dar
neapsigalvojo, nubėgo pas Geraldą.
– Žiūrėk, – susijaudinusi ji tarė.
Geraldas įsistebeilijo į lakštus.
– Nepažįstu tų raidžių.
– Čia graikiškai parašyta, – aiškino Joana. – Labai senas tekstas. Atrodo, apie
statybą. Matai brėžinius? – Kai ji parodė vieną lapą, Geraldas įsmeigė į jį akis.
– Kažkoks hidraulinis įtaisas. – Jo susidomėjimas išaugo. – Nuostabu! Ar
galėtum išversti tekstą?
– Galėčiau.
– Tada gal sugebėčiau jį įsirengti.
Jie šyptelėjo vienas kitam kaip naujo, įdomaus užmojo susimokėliai.
– Tėveli! – Gizlos balsas perskrodė minios šurmulį.
Geraldas atsigręžė dairydamasis dukters. Jis buvo visa galva aukštesnis už
šalia esančius žmones. Saulės šviesoje jo tankūs, šviesiai rudi plaukai žvilgėjo
kaip rausvas auksas. Žiūrint į Geraldą, Joanos širdis ėmė smarkiai plakti. „Tu
mano lobis“, jis pasakė. Stebėdama jį, Joana stipriai prispaudė prie krūtinės
lakštus, mėgaudamasi akimirka.
– Tėveli, Joana! – Pagaliau pasirodė Gizla. Ji brovėsi pro minią, o jai iš paskos
ėjo šeimos tarnas pirkinių pilnomis rankomis. – Visur jūsų ieškojau! –
geraširdiškai priekaištavo. – Ką čia turi? – Joanai ėmus aiškinti, Gizla mostelėjo
nutilti. – Och, dar viena iš tų kvailų senų knygų. Geriau pažiūrėk, ką aš radau! –
Gizla netvėrė kailyje. Ji išskleidė spalvotą audinį. – Vestuvių suknelei. Ar ne
pasakiškas?
Gizla rodė visomis vaivorykštės spalvomis mirgančią medžiagą. Iš arčiau
apžiūrėjusi audinį, Joana pamatė, kad jame įausti plonyčiai puikiausi auksiniai ir
sidabriniai siūlai.
– Nuostabus audinys, – nuoširdžiai pagyrė ji.
Gizla sukrizeno.
– Žinau! – Nelaukdama atsako, ji griebė Joanai už rankos ir ėmė vestis į
atokiau stovinčią pašiūrę. – Matai! Vergų turgus! Eime pažiūrėti.
– Ne! – Joana ryžtingai sustojo. Ji matė per Ingelheimą traukiančius pirklius
su savo gyvosiomis prekėmis, surištomis storomis virvėmis. Daugelis jų, kaip ir
jos motina, buvo saksai.
– Ne! – dar kartą pakartojo, ir nė krust.
– Tai kvaišelė! – Gizla žaismingai gnybtelėjo Joanai. – Juk jie pagonys, jie
bejausmiai, bent jau ne tokie kaip mes.
– Kažin kas ten? – pasakė Joana, norėdama nukreipti jos dėmesį, ir nusivedė
ją prie mažos būdelės eilės gale. Tamsi, viskas uždangstyta, uždaryta. Lukas
apsuko ją, smalsiai uostinėdamas sienas.
– Kokia keista būdelė, – stebėjosi Gizla.
Šviečiant ryškiai vidudienio saulei, aplink verdant gyvai prekybai, tamsi, tyli
būdelė atrodė labai keistai. Netverdama smalsumu, Joana tykiai pabarbeno į
uždarytą langinę.
 – Užeik, – iš vidaus atsiliepė gergždžiantis balsas.
Išgirdusi balsą, Gizla krūptelėjo, bet nepasitraukė. Abi mergaitės, dar kiek
pasisukinėjusios apie būdelę, atsargiai pravėrė lentines duris, ir jos, gailiai
sugirgždėjusios, atsivėrė vidun ir įleido įžambių šviesos spindulių pluoštą į nykią
tamsą.
Jos įėjo į būdą. Čia tvyrojo keistas kvapas – saldus, tirštas kaip prarūgusio
medaus. Vidury aslos sukryžiavusi kojas sėdėjo maža žmogysta – senė,
apsidariusi palaidu, tamsiu drabužiu. Atrodė neįtikėtinai sukriošusi, gal
septyniasdešimties, o gal net daugiau žiemų. Beveik nuplikusi – tik kelios menkos
žilos sruogos karojo nuo viršugalvio, o galva visą laiką kretėjo – lyg drugiu
sirgtų. Bet budrios akys švietė tamsoje ir įdėmiai sužiuro į Joaną ir Gizlą.
– Tai dailios balandėlės, – sukriokė ji. – Tokios dailios ir tokios jaunos. Ko
geidžiat iš senosios Baltildos?
– Mes tik norėjom... tik... – Joana mikčiojo galvodama, kaip čia pasiaiškinus.
Senės žvilgsnis kėlė nerimą.
– Sužinoti, ką čia parduoda, – drąsiai užbaigė Gizla.
– Ką parduoda? Parduoda? – sukudakavo senė. – Ogi tai, ko norėtum, bet
niekad neturėsi.
– Ką, ką? – paklausė Gizla.
– Kas jau tavo, nors dar neturi. – Senė išsišiepė bedante burna. – Kas
neįkainojama, bet gali nusipirkti.
– Kas tai? – aštriai rėžė Gizla, praradusi kantrybę dėl tų senės mįslių.
– Ateitis. – Senės akys žėrėjo prietemoje. – Tavo ateitis, balandėle. Viską,
kas bus, bet ko dar nėra.
– A, tai tu – aiškiaregė! – Gizla patenkinta suplojo rankomis, kad įminė mįslę.
– Kiek?
– Vienas solidas.
Vienas solidas? Tiek kainavo gera melžiama karvė ar pora gražių avinų!
– Per brangu. – Gizla pasijuto kaip žuvis vandeny – pasitikinti ir tvirta, tapo
tikra pirkėja, siekiančia naudingo sandorio. – Vienas obolas, – pasiūlė ji.
– Penki denarai, – derėjosi senė.
– Du. Po vieną už kiekvieną. – Gizla, ištraukusi monetas iš maišelio, parodė
jas ant delno, kad senė matytų.
Aiškiaregė padvejojo, bet paskui paėmė pinigus ir mostelėjo mergaitėms
sėstis šalia ant grindų. Tada suėmusi stiprias, jaunas Joanos rankas į savo
virpančią saują, senė įbedė keistą, nerimą keliantį žvilgsnį į ją. Patylėjusi keletą
minučių, ji prabilo:
– Laumvaiki, būsi tai, kas nesi. Tapsi kitokia, negu esi.
Žodžiuose prasmės maža, nebent senė turi galvoj, kad jau greitai ji taps
moterimi. Bet kodėl pavadino ją laumvaikiu?
Baltilda varė toliau:
– Sieki to, kas uždrausta. – Kai Joana iš nuostabos krūptelėjo, senė tvirčiau
suėmė jai rankas. – Taip, laumvaiki, matau tavo širdies slėpinius. Tu nenusivilsi.
Pasieksi tokią didybę, apie kokią net sapne nesapnavai, bet ir tiek gėlos patirsi,
kad nė manyte nenumanai.
Paleidusi Joanos rankas, Baltilda pasisuko į Gizlą, ir ši mirktelėjo Joanai lyg ir
sakydama: „O ką, ar ne smagu?“
Senė paėmė Gizlos rankas ir susisukusiais, gumbuotais pirštais apglėbė
švelnutes rožines letenėles.
– Netrukus nutekėsi į turtingus namus, – pasakė ji.
– Taip, – sukrizeno Gizla. – Bet, senole, aš tau sumokėjau ne už tai, kad
išgirsčiau, ką žinau. Ar santuoka bus laiminga?
– Nei labiau, nei mažiau negu daugumos kitų, – atsakė Baltilda.
Gizla pakėlė linksmas akis į lubas apsimesdama, kad sielvartauja.
– Žmona būsi, bet motina – niekados, – progiesmiu posmavo senė.
Nebeliko šypsenos Gizlos veide.
– Tai aš būsiu bevaikė?
– Tavo ateitį supa tamsa ir tuštuma. – Baltildos balsas jau perėjo į nykią
raudą. – Tavęs laukia skausmas, sumaištis ir baimė.
Gizla kiūtojo suakmenėjusi nelyginant gyvatės žvilgsnio sukaustytas
šermuonėlis.
– Gana! – šūktelėjo Joana, trūktelėjusi Gizlos rankas iš senės saujos. – Eime!
– pasakė ji. Gizla pakluso it kūdikis.
Išėjus laukan, Gizla pravirko.
– Nebūk kvailutė, – guodė Joana. – Ta senė nukvaišusi, nekreipk į ją dėmesio.
Tos pranašystės melagingos.
Bet Gizla buvo nepaguodžiama. Ji verkė be perstojo. Galop Joana nusivedė ją
prie saldumynų prekystalių, jos nusipirko cukruotų figų ir tiek jų kirto, kol Gizla
bent kiek atsitokėjo.
Kai jos vakare papasakojo Geraldui, kas nutiko, jis įtūžo.
– Kas čia dabar, raganavimas? Joana ir Gizla, rytoj nuvesit mane į tą būdelę.
Aš tai senei, gąsdinančiai jaunas mergaites, tarsiu žodį kitą. O tu, Gizla, turi
išmesti iš galvos tokias nesąmones. Ir kodėl jūs ieškote tokių mulkinančių
patarėjų? – O Joaną jis pabarė: – Kas kas, bent jau tu, maniau, būsi protingesnė!
Barama Joana nesipriešino. Bet kažkokia jos dalis norėjo patikėti Baltildos
pranašystėmis. Juk senė sakė, kad išsipildys jos slapčiausias troškimas. Jei ji
išpranašavo tiesą, Joana, nors yra mergaitė, bus didi asmenybė, net jei niekas
nenori tuo patikėti.
Bet jei Baltilda neklydo dėl Joanos ateities, vadinasi, neklydo ir dėl Gizlos.
Kai rytojaus dieną Geraldas su mergaitėmis nuėjo į aiškiaregės būdą, ji buvo
tuščia. Ir niekas negalėjo pasakyti, kur senė dingo.
Vinemanoto – gegužės – mėnesį Gizla ištekėjo už grafo Hugo. Buvo nemažai
vargta, kol pavyko rasti vestuvėms tinkamą dieną. Bažnyčia draudė visokius
santuokinius ryšius sekmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, taip pat per
gavėnią, aštuonias dienas po Sekminių, penkias dienas prieš priimant komuniją,
kiekvienos didelės šventės išvakarėse ir per Kryžiaus dienas prieš Šeštines. Iš
viso per metus daugiau negu du šimtus dvidešimt dienų lytinė sueitis buvo
draudžiama. Visa tai turint galvoje, taip pat ir Gizlos mėnesinių dienas, buvo itin
keblu parinkti vestuvių dieną. Galų gale buvo išrinkta šio mėnesio dvidešimt
ketvirta diena, tenkinanti visus, išskyrus Gizlą, labai nekantravusią kuo greičiau
sulaukti vestuvių iškilmių.
Pagaliau atėjo didžioji diena. Visi šeimynykščiai sukilo dar prieš rytmetines
pamaldas ir pradėjo tupinėti apie Gizlą. Pirmiausia ją apvilko gelsvo lino
marškiniais ilgomis rankovėmis. Paskui aptaisė prašmatnia naująja tunika,
pasiūta iš sidabru ir auksu žvilgančio audinio, pirkto Sen Deni mugėje. Medžiaga
nuo pečių iki grindų krito grakščiomis klostėmis, panašiai ir rankovės, perkirptos
nuo alkūnių. Strėnas apsegė švariu sijonu, nusagstytu sėkmę nešančiais
akmenimis – agatais, saugančiais nuo karštligės, blogą akį nukreipiančiais
kalkakmeniais, vaisingumą skatinančiais saulakmeniais, lengvą gimdymą
laiduojančiais jaspiais. Galop ant galvos buvo uždėtas dailus plonytis šilkinis
šydas. Jis it migla leidosi iki žemės, dengdamas pečius ir visiškai paslėpdamas
auksinius Gizlos plaukus. Aprengta vestuvių apdarais, ji bijojo žingsnį žengti, net
atsisėsti, kad nesuglamžytų visų grožybių. Joanai šmėkštelėjo, jog ji atrodo lyg
koks svečiuose kraštuose sumedžiotas paukštis, prikimštas, apdorotas ir gatavas
ragauti.
„Man tai jau taip nebus“, – prisiekė Joana. Ji nė nemanė tekėti, nors už
septynių mėnesių sukaks penkiolika – pats laikas eiti už vyro. Po trejų metų ji
bus jau senmergė. Ji niekaip negalėjo suvokti, ko jos amžiaus mergaitės taip
veržiasi tekėti, nes santuoka iš karto įstumia į vergystę primenančią padėtį.
Visiškon vyro valdžion patenka moters turtas bei nuosavybė, jos vaikai, net jos
pačios gyvenimas. Tiek kentusi tėvo tironiją, Joana neketino jokiam vyrui suteikti
galią ją vėl valdyti.
Paikutė Gizla veržėsi pas sužadėtinį nekantraudama, su didžiausiu noru,
raudonuodama ir nervingai krizendama. Grafas Hugas, puikus pažiūrėti, su
tunika ir apsiaustu, apkraštuotu šermuonėlių kailiais, laukė jos prie katedros
portalo. Paėmusi ištiestą grafo ranką, ji stovėjo išdidi, kol Vilariso ekonomas
Vidas išskaičiavo visas žemes, tarnus, gyvulius bei kitokį turtą, skiriamą Gizlai
kaip kraitį. Paskui vestuvininkai suėjo į katedrą, kur prie altoriaus jų laukė
Fulgencijus, pasiruošęs aukoti iškilmingas sutuoktuvių mišias.
– Quod Deus conjunxit, homo non separet, – tariant lotyniškus žodžius,
Fulgencijui vis kliuvo liežuvis. Visą gyvenimą buvęs kareivis ir jau senyvo
amžiaus paveldėjęs vyskupystę, į mokslus kibo vangiai ir liko kaip reikiant
neįkirtęs taisyklingos lotynų kalbos. – In nomine Patria et Filia...
Joana krūptelėjo išgirdusi, kaip Fulgencijus laimindamas supainiojo linksnius
ir, užuot pasakęs: „Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, ištarė: „Vardan
tėvynės ir dukters.“
Baigęs tą mišių dalį, Fulgencijus su aiškiu palengvėjimu perėjo į vietos kalbą
– teodiskų tarmę.
– Tebūnie ši moteris meili kaip Rachelė, ištikima kaip Sara, vaisinga kaip
Lėja. – Jis meiliai uždėjo ranką Gizlai ant galvos. – Tegimdo ji savo vyrui daug
sūnų ir tuo išaukština jo giminę.
Joana matė, kaip tirta Gizlos pečiai, ir žinojo, kad ji vos tramdosi
nesukikenusi.
– Teima ji pavyzdį iš šuns, kurio širdis ir akys nuolat atkreiptos į savo poną.
Net jo nuplaktas, apmėtytas akmenimis, šuo, vizgindamas uodegą, seka paskui jį.
– Tai Joanai jau buvo sunku suprasti, bet Fulgencijus kreipėsi į Gizlą švelniai, net
maloniu veidu ir, matyt, nė nemanė jos įžeisti. – Todėl dėl aukštesnio ir
svarbesnio tikslo, – kalbėjo vyskupas, – moteris turi puoselėti didžią ir
nesugriaunamą meilę savo vyrui. – Dabar jis pasisuko į grafą Hugą. – Tebūnie
šis vyras drąsus kaip Dovydas, išmintingas kaip Saliamonas, stiprus it Samsonas.
Tedidėja jo žemės kartu su kitais turtais. Tebūnie jis teisingas vyras savo žmonai
ir niekad nebaudžia jos labiau negu reikia. Tegyvena jis ilgai, idant išvystų savo
sūnus aukštinant garbingą jo vardą.
Prasidėjo jaunųjų priesaikos. Pirmasis pasižadėjo grafas Hugas ir užmovė
Gizlai žiedą su bizantišku turkiu ant bevardžio piršto, turinčio gyslelę, kuri eina į
širdį.
Paskiau prisiekė Gizla. Joana klausėsi jos sutuoktuvinės priesaikos. Balsas
skambėjo pakiliai ir linksmai, jos netrikdė abejonės, ateitis atrodė graži ir saugi.
„O kokia bus mano ateitis?“ – galvojo Joana.
Ji negalės amžinai mokytis mokykloje, na, daugiausia gal dar kokius trejus
metus. Joana pradėjo svajoti: štai dirba mokytoja vienoje didžiausių katedros
mokyklų, gal Reimso, o gal net ir Imperatoriaus mokykloje, visas dienas leidžia
studijuodama šimtmečių išmintį drauge su tokiais pat protais, trokštančiais
mokytis ir smalsiais kaip ir jos pačios. Svajonės visada teikė jai didžiulį
pasitenkinimą.
Staiga lyg griaustinis iš giedro dangaus trenkė mintis: bet tada ji turės palikti
Vilarisą. Palikti Geraldą.
Ji žinojo, kad vieną dieną jai teks išeiti iš Vilariso. Per paskutinius kelis
mėnesius vis vijo tą mintį, džiaugėsi kasdien matydama Geraldą.
Joanos žvilgsnis nukrypo į jį. Koks tvirtas, puikiai nulietas jo profilis, koks jis
aukštas ir tiesus, kaip gražiai krenta rusvos vešlios garbanos jam ant pečių!
„Pats gražiausias vyras, kokį mačiau gyvenime“, – galvojo ji jau nebe pirmą
kartą.
Tarsi pajutęs jos mintis, Geraldas atsigręžė. Jų akys susitiko. Kažkas jo
išraiškoje – gal žvilgsnio švelnumas ar meilumas – sujaudino ją iki širdies
gilumos. Po akimirkos tas žvilgsnis dingo, nespėjus jai net patikėti juo, bet šiluma
liko.
„Nėra ko man jaudintis, – mąstė ji. – Dabar dar nieko nereikia spręsti.“
Treji metai – ilgas laiko tarpas.
Per trejus metus daug kas gali pasikeisti.
Kitą savaitę Joana, sugrįžusi iš mokyklos, rado prie portiko jos laukiantį Geraldą.
– Eime. – Jo balsas bylojo, kad kažkuo ją nustebins.
 Mostelėjęs sekti, žengė prie išorinių statinių tvoros vartų. Išėjęs pro juos,
žingsniavo keletą mylių keliu, paskui pasuko į mišką ir netrukus priėjo
susmegusią trobą mažytėje proskynoje. Negyvenama ir neprižiūrima, ji buvo
pradėjusi gurti. Bet kadaise tai turėjo būti jaukus laisvo žmogaus namas, nes jos
drėbtinės sienos atrodė dar geros, o ąžuolinės durys tvirtos. Troba jai priminė
gimtuosius namus Ingelheime, nors ir buvo daug mažesnė, o apipuvęs šiaudinis
stogas skylėtas.
Jie sustojo.
– Palūkėk čia, – paliepė Geraldas.
Joana smalsiai išpūtė akis, o jis, apėjęs trobą, atsistojo šalia jos prieš duris.
– Žiūrėk! – pasakė Geraldas su apsimestiniu iškilmingumu. Pakėlęs virš
galvos rankas, garsiai suplojo tris kartus.
Ir nieko. Joana klausiamai žvilgtelėjo į Geraldą, įsmeigusį laukiančias akis į
trobą. Matyt, kas nors turėjo įvykti. Kas?
Garsiai dejuodamos ėmė vertis sunkios ąžuolinės durys – iš pradžių lėtai,
paskui greičiau, atskleisdamos juodą trobos ertmę. Joana žvilgtelėjo į jos vidų.
Nė gyvos dvasios. Durys vėrėsi pačios.
Apstulbusi Joana įsistebeilijo į duris. Kažin kiek klausimų plūstelėjo galvon,
bet išsprūdo tik vienas.
– Kaip?
Geraldas, nutaisęs pamaldų veidą, pakėlė į dangų akis.
– Šventasis stebuklas.
Joana šnarpštelėjo.
Jis nusijuokė.
– Tada kerai, – mėgaudamasis žaidimu, žiūrėjo į ją kurstomai.
Joana užkibo. Nuėjusi prie durų, apžiūrėjo jas.
– Ar gali jas uždaryti? – paklausė ji.
Geraldas, pakėlęs rankas, vėl suplojo tris kartus. Po akimirkos durys
sudejavo ir ėmė ant vyrių suktis vidun. Joana atidžiai stebėjo. Sunkios ąžuolinės
durų lentos buvo gerai suleistos – nieko ypatinga jose nebuvo matyti. Nieko
nepaprasta nebuvo ir apie durų rankeną. Ji apžiūrinėjo vyrius. Paprasčiausi
geležiniai vyriai. Ją pradėjo imti siutas. Niekaip negalėjo suvokti, kas darinėja
duris.
Netrukus durys vėl užsidarė. Tikra mįslė!
– Na, tai kas čia? – Mėlynos Geraldo akys linksmai švytėjo. Joana svyravo,
nenorėdama atsisakyti žaidimo.
Ir kai buvo jau beprisipažįstanti nugalėta, išgirdo kažkokį silpną garsą,
sklindantį iš viršaus. Iš pradžių negalėjo suvokti – garsas lyg ir pažįstamas, bet
ne visai savo vietoj.
Staiga atpažino jį. Vanduo. Sruvenantis vanduo.
– Hidraulinis įtaisas! Tas iš manuskripto, pirkto Sen Deni mugėje. Tu įtaisei
jį! – susijaudinusi bėrė ji.
Geraldas juokėsi.
 – Pritaikiau – taip bus tiksliau. Juk jis buvo numatytas vandeniui pumpuoti, o
ne durims darinėti.
– Kaip jis veikia?
Geraldas parodė jai mechanizmą, įtaisytą po pūvančiu šiaudiniu stogu per
dešimt pėdų nuo durų – todėl jo ir nepamatė. Jis aprodė sudėtingą svertų,
skridinių ir atsvarų sistemą, sujungtą dviem plonais geležiniais vos matomais
strypais, įtaisytais vidinėje durų pusėje. Eidamas apie trobą, užmynė lyną ir taip
paleido veikti visą įrenginį.
– Nuostabu, – pasakė ji, Geraldui baigus aiškinti. – Paleisk vėl! – Dabar, kai
paaiškėjo įtaiso pritaikymo principai, norėjo dar kartą pasižiūrėti, kaip jis veikia.
– Negaliu. Reikia daugiau vandens atnešti.
– Na, tai nešam! – pasakė ji. – Kur kibirai?
Geraldas nusijuokė.
– Tu nepataisoma! – Trūktelėjęs ją prie savęs, meiliai apkabino. Jo krūtinė
kieta ir tvirta kaip ir rankos, apglėbusios ją. Joana pasijuto tarsi tirpstanti.
Staiga jis gana šiurkščiai ją paleido. – Na, tada einam, – pasakė kimiu balsu. –
Kibirai ten.
Paėmę tuščius kibirus, jie nuėjo prie upelio už ketvirčio mylios, prisėmė ir
parnešę išpylė į vandens talpyklą. Suvaikščiojo tris kartus ir, eidami paskutinį
sykį, pajuto lyg ir svaigulį. Šilta saulė, vilčių kupinas pavasario oras ir puiki
nuotaika, keliama bendro darbo džiaugsmo ir jaudulio, kad jie drauge.
– Geraldai, žiūrėk! – šūktelėjo Joana, įbridusi iki kelių į upokšnį. Kai jis
atsigręžė, Joana išdykaudama šliūkštelėjo kibirą į jį ir sušlapino jo tunikos priekį.
– Ak tu velniūkšti! – nusikvatojo Geraldas ir, prisisėmęs kibirą, pilstelėjo ant
jos.
Taip jie taškėsi spindinčiais purslais, kol ant pasilenkusios prie vandens
Joanos Geraldas klioktelėjo kibirą. Netekusi pusiausvyros, Joana paslydo ir kaip
ilga dėjosi į upelį. Vėsus vanduo užliejo jai galvą, ir akimirką ją pagavo siaubas –
kojomis nebesiekė žvyruoto upelio dugno.
Bet Geraldo rankos greitai apvijo ją, ištraukė iš duobės ir pastatė ant kojų.
– Turiu tave, Joana, turiu, – šnabždėjo prie ausies Geraldas šiltu ir
raminančiu balsu.
Išgirdusi tokį jaudinantį jo balsą, Joana suvirpėjo visu kūnu. Prigludo prie jo
dar arčiau. Jų šlapi prilipę drabužiai išryškino nedviprasmišką abiejų kūnų
artumą.
– Aš myliu tave, – pasakė ji paprastai. – Myliu tave.
– O, mano brangiausioji, mano nuostabioji mergaite, – dusliu balsu šnabždėjo
Geraldas ir lūpomis surado jos burną. Ji taip pat bučiavo Geraldą – jų aistrą
kurstė staigiai parsiveržę, taip ilgai slopinami jausmai.
Joanai atrodė, kad net oras dainuoja. „Geraldas, Geraldas“, – skambėjo jai
ausyse.
Nei vienas, nei kitas nė manyti nemanė, kad yra stebimi iš nedidelės giraitės
kalvos viršūnėje.
Odas keliavo į Heristalį aplankyti dėdės, vieno tenykščio vienuolyno šventųjų
brolių, kai jo mulas išsuko iš tako, susiviliojęs ypač sultingai atrodančiu
dobilienos lopu. Jis keikė mulą, trūkčiojo pavadžius, čaižė gluosnio vytine, bet
gyvulio būta užsispyrusio ir nesukalbamo. Odas neturėjo kitos išeities – jam
reikėjo palikti kelią ir pasiduoti to kvailo gyvulio valiai. Paskui, žvilgtelėjęs į
upelį, šį bei tą išvydo.
„Mokyta moteris niekad nebūna tyra.“ Šventojo Pauliaus ar Jeronimo
žodžiai? Nesvarbu. Odas visad tikėjo jų teisingumu, ir štai akivaizdus įrodymas!
Odas patapšnojo mului šoną. „Šįvakar gausi dvigubai pašaro“, – žadėjo
mintyse. Paskui apsigalvojo. Pašaras brangus, o gyvulys pabuvo tik Dievo
įrankiu.
Odas nuskubėjo į kelią. Kelionė į vienuolyną palauks. Pirmiau reikia nuvykti į
Vilarisą.
Netrukus priekyje pasirodė Vilariso bokštai. Iš susijaudinimo Odas kulniavo
daug greičiau negu paprastai. Praėjusį statinių tvoros vartus jį pasveikino
sargybinis.
Odas mostelėjęs nutildė sveikinimus.
– Tuoj pat nuvesk mane pas šviesiausiąją ponią Richildą, – paliepė. –
Nedelsdamas turiu su ja pasikalbėti.
Geraldas, nuėmęs nuo kaklo Joanos rankas, atsitraukė.
– Na, – pratarė kimiu, susijaudinusiu balsu, – jau turime grįžti.
Apsvaigusi nuo meilės, Joana siekė vėl jį apkabinti.
– Ne, – tvirtai pasakė Geraldas. – Turiu pargabenti tave namo dabar, kol dar
valioju tai padaryti.
Joana žiūrėjo į jį suglumusi.
– Tu... nenori manęs? – Ji nulenkė galvą, nelaukdama atsako.
Geraldas švelniai suėmė jai smakrą ir kilstelėjo, kad žiūrėtų jam į akis.
– Aš trokštu tavęs labiau, negu geidžiau bet kurios kitos moters gyvenime.
– Tai kodėl?..
– Dėl Dievo meilės, Joana! Esu vyras su visais vyro geismais. Negundyk
manęs, kol dar valdausi! – Geraldas pratrūko beveik piktai. Pamatęs ašaromis
tvinkstančias jos akis, sušvelnino balsą. – Ką nori, kad daryčiau, meile mano?
Paversčiau tave savo meiluže? Ak Joana! Paimčiau tave tuoj pat ant šitos
velėnos, jei žinočiau, kad padarysiu tave laimingą. Bet tai tik nuves tave į
pražūtį, nejau nesupranti?
Mėlynos Geraldo akys žvelgė į ją tvirtai ir įtaigiai. Jis buvo toks dailus, kad
jai net kvapą gniaužė. Ji troško tik vieno – kad vėl ją apglėbtų.
Geraldas paglostė balzganai auksinius Joanos plaukus. Ji pradėjo kalbėti, bet
balsas užlūžo. Smaugiama gėdos ir nusivylimo, ji ėmė giliai kvėpuoti,
stengdamasi susitvardyti.
– Eime. – Geraldas švelniai paėmė Joaną už rankos. Ji nesipriešino vedama
atgal į kelią. Tylėdami, susiėmę rankomis, leidosi žingsniuoti ilgas, nesmagias
mylias į Vilarisą.
 11
– Šviesiausioji ponia Richilda, Vilariso grafienė, – paskelbė šauklys, ir Richilda
didingai įplaukė į vyskupo audiencijų salę.
– Eminencija. – Ponia padarė grakštų reveransą.
– Malonu matyti šviesiausiąją ponią, – pasakė Fulgencijus. – Kaip sekasi
grafui? Ar neištiko jo, sergėk, Dieve, kokia nelaimė kelionėje?
– Ne, ne. – Jai patiko, kad jis toks tiesmukas. Aišku, jis negali nujausti jos
apsilankymo priežasties. Matyt, pamanė... jau penkios dienos, kai Geraldas
išvykęs, ir jam galėjo kokia bėda atsitikti keliaujant tokiais pavojingais keliais. –
Nesame gavę žinios apie kokias nors nesėkmes, Eminencija, ir nesitikime jų
sulaukti. Geraldas išjojo su dvidešimčia gerai ginkluotų ir viskuo apsirūpinusių
vyrų. Jis negali rizikuoti kelyje, nes vyksta imperatoriaus reikalu.
– Mes girdėjome apie tai. Jis išvyko kaip mistus13 į Vestfaliją, teisybė?
– Taip. Išspręsti ginčo dėl wergeld14. Taip pat turės ir menkesnius,
nuosavybės reikalus sutvarkyti. Užtruks porą savaičių, jei ne daugiau. – Pati sau
pamanė, kad laiko pakaks, kaip tik kiek reikia.
Jie trumpai šnektelėjo apie vietinius reikalus – javų stoką malūne, katedros
stogo taisymą, sėkmingą pavasarinį veršiavimąsi. Richilda stengėsi laikytis
būtino mandagumo, bet tik tiek. „Aš iš daug kilmingesnės šeimos negu jis.“
Neprošal jam tai priminti prieš pereinant prie vizito tikslo. Matyt, kad nieko
nenumano. Tuo geriau: netikėtumas tik padės jai susidoroti su šios dienos
užduotimi.
Pagaliau nutarė, kad atėjo laikas veikti.
– Atėjau prašyti pagalbos vienam šeimyniniam reikalui sutvarkyti.
Vyskupas atrodė pamalonintas.
– Brangioji ponia, man tai bus didžiausia laimė. Kokia bėda ponią vargina?
– Tai toji mergelė Joana. Ji jau nebe vaikas. Ji, – Richilda subtiliai rinko
žodžius, – jau tapo moterimi. Jai nederėtų ilgiau likti po mūsų stogu.
– Aišku, – pasakė Fulgencijus, nors buvo matyti, kad jam nė kiek neaišku. –
Na, manau, kad galėtume jai rasti kitą pastogę...
– Aš suradau jai labai tinkamą jaunikį, – nutraukė jį Richilda. – Kalvio Bodo
sūnų. Jis malonus jaunikaitis, visų mylimas, ir, tėvui mirus, perims jo amatą –
daugiau sūnų nėra šeimoje.
– Labai netikėtas dalykas. Ar mergelė nori tekėti?
– Ne jai tokius dalykus spręsti. Jis daug geresnis jaunikis, negu ji gali tikėtis.
Jos šeima tokia neturtinga, gyvena kaip kolonai, o dėl tų keistų jos polinkių jau
sklinda... girdas.
– Galbūt, – maloniai atsakė vyskupas, – bet ji, atrodo, labai atsidavusi
mokslams. Jei ištekėtų už to arklių kaustytojo sūnaus, tada, žinoma, nebegalėtų
lankyti mokyklos.
– Dėl to aš ir atėjau. Kadangi Eminencija paliepė atgabenti ją į mokyklą,
Eminencija turi ir sutvarkyti, kad ji ją paliktų.
– Aišku, – vėl pasakė, nors iki galo jam dar nebuvo aišku. – O kaip grafas žiūri
į tą santuoką?
– Jis nieko apie ją nežino. Kaip tik dabar pasitaikė ta proga.
– Na, tada, – Fulgencijui, atrodo, palengvėjo, – mes palauksime, kol jis sugrįš.
Nėra jokios būtinybės taip skubėti.
Richilda nenusileido.
– Gera proga ilgai nelaukia. Vaikinas ne itin jos nori, atrodo, yra nusižiūrėjęs
miesto mergaitę. Bet aš, žinoma, pasistengsiu, kad ši santuoka jam būtų daug
naudingesnė. Sutariau su jo tėvu dėl kraičio. Tada vaikinas pasakė, kad paklus
tėvo valiai, bet jis jaunas ir nepastovus. Būtų geriau, kad vestuvės įvyktų tuoj
pat.
– Bet...
– Priminsiu, Eminencija, kad aš esu Vilariso ponia ir mergaitė buvo atiduota
man globoti. Tokį klausimą galiu ir be vyro spręsti. Ko gera, man ir tinka
panašius dalykus tvarkyti. Atvirai kalbant, Geraldas šališkas tai mergaitei ir
kartais praranda sveiką protą, spręsdamas jos reikalus.
– Suprantu, – pasakė Fulgencijus, ir šį kartą jam viskas buvo aišku kaip ant
delno.
Richilda skubiai pridūrė:
– Aš turiu galvoje tik piniginius reikalus, Eminencija. Geraldas išleido
daugybę pinigų, pirkinėdamas knygas mergaitei – tai baisus pinigų švaistymas
žinant, kad iš jos nebus jokios mokslininkės. Kas nors juk turi pasirūpinti jos
ateitimi – aš ir ėmiausi tą misiją atlikti. Eminencija turi sutikti, kad iš jų išeis
gera pora.
– Taip, taip, – pritarė Fulgencijus.
– Malonu girdėti. Tai Eminencija sutinka ją atleisti iš mokyklos?
– Labai atsiprašau, brangioji ponia, bet savo sprendimą aš pateiksiu, kai
sugrįš grafas. Prisiekiu poniai, aš išsamiai su juo aptarsiu tą reikalą. Ir su
mergaite. Nors tas jaunikis ir... labai tinkamas, kaip ponia teikėsi pareikšti, bet
man grasu tekinti merginą prieš jos valią. Jei pasirodys, kad tos santuokos visi
pageidauja, mes tą reikalą bemat sutvarkysime. – Kai ji buvo bepradedanti
kalbėti, jis nutraukė: – Žinau, ponia įsitikinusi, kad vestuvės gali iširti, jei bus
delsiama. Bet, atleisk man, šviesiausioji ponia, aš negaliu taip paskubomis
sutikti. Nieko ypatinga neatsitiks, jei palauksime porą savaičių ar net mėnesį. –
Ji vėl bandė prieštarauti, bet jis dar kartą ją nutildė. – Aš tvirtai nusprendžiau.
Daugiau šia tema kalbėti nėra reikalo.
Jos skruostai paraudo iš pasipiktinimo. „Savavalis kvailys! Kas jis vaizduojasi
esąs, kad man diktuotų? Mano šeima jau gyveno karališkuose rūmuose, kai jo
tuo metu tik laukus arė!“
Ji žvelgė tiesiai jam į akis.
– Ką gi, jei jau toks Eminencijos sprendimas, aš jį priimu. – Ji ėmė mautis
jojimo pirštines, sakytum ruoštųsi išeiti. – Beje, – ji sušneko tarsi tarp kitko, – ką
tik gavau laišką iš savo pusbrolio, Trua vyskupo Sigizmundo.
Vyskupo veide blykstelėjo meilikaujamos pagarbos išraiška.
 – Didis žmogus, labai garbingas žmogus.
– Turbūt Eminencija žino, kad jis vadovaus sinodui, šaukiamam šią vasarą
Achene?
– Aš tai girdėjau.
Kai lankytoja nustojo vyskupą spausti, jis vėl tapo malonus ir linksmas.
– Gal Eminencija taip pat girdėjo, kokia bus to susirinkimo diskusijų
pagrindinė tema?
– Įdomu būtų sužinoti, – mandagiai atsakė vyskupas. Matyt, nenutuokė,
kurlink ji suka.
– Bus svarstomi tam tikri... – ji rūpestingai dėjo jauką į spąstus, – vyskupų
nukrypimai.
– Nukrypimai?
Jis jos nesuprato. Reikia aiškiau pasakyti.
– Mano pusbrolis ketina iškelti klausimą dėl vyskupo įžadų laikymosi, – ji
žiūrėjo tiesiai jam į akis, – ypač dėl skaistybės įžado pažeidimų.
Vyskupas išbalo.
– Šit kaip?
– Atrodo, jis labai rimtai tam ruošiasi ir ketina iš esmės aptarti tuos dalykus
sinode. Turi sukaupęs iš frankų vyskupijų daug faktų, keliančių jam didelį
susirūpinimą. Tačiau jis nėra taip gerai susipažinęs su padėtimi šios imperijos
dalies vyskupystėse, todėl turi pasikliauti vietos pranešimais. Savo laiške jis
primygtinai prašo manęs suteikti žinių apie Eminencijos vyskupystę. – Ji ištarė
titulą su atvira panieka ir apsidžiaugė pamačiusi, kad jo veidas virptelėjo. – Aš
ruošiausi jam parašyti, – ramiai dėstė ponia, – bet dėl rūpesčių, susijusių su
mergaitės sužadėtuvėmis, vis neturėjau laiko. Tiesą sakant, per tuos visus
pasiruošimus vestuvėms visai nebūčiau radusi galimybės parašyti. Žinoma,
dabar, kai vestuvės atidedamos... – Ore taip ir pakibo subtiliai nebaigtas
sakinys.
Vyskupas sėdėjo lyg suakmenėjęs – tylus ir bejausmis. Ji truputį net nustebo:
jis laikėsi geriau, negu ji tikėjosi.
Jį išdavė tik vienas dalykas. Po sunkiais vokais, akių gilumoje, blykstelėjo
mažytė, bet neabejotinos baimės kibirkštėlė.
Richilda šyptelėjo.
Joana, susirūpinusi ir liūdna, sėdėjo ant akmens. Priešais gulėjo Lukas ir, padėjęs
galvą jai į sterblę, žvelgė į ją savo balzganomis akimis.
– Tu taip pat jo ilgiesi, drauguži? – pasakė Joana, švelniai taršydama jaunam
vilkiukui baltą kailį.
Dabar ji buvo visiškai viena – tik su Luku. Jau daugiau kaip savaitę Geraldas
išvykęs. Joana skausmingai jo ilgėjosi, ir ta tiesiog fizinė širdperša ją stebino.
Galėjo tiksliai uždėti ranką ant tos krūtinės vietos, kur labiausiai gėlė. Atrodė,
lyg kas išėmė jai širdį, sudaužė ir vėl įdėjo.
Ji žinojo, kodėl jis išvyko. Po to, kas įvyko prie upelio, jis turėjo išvykti. Jiems
reikia pabūti atskirai, leisti laikui prablaivyti galvas ir atvėsinti aistras. Visa tai ji
suprato, bet širdis maištavo.
„Kodėl? – klausinėjo savęs tūkstančius kartų. – Kodėl taip turi būti?“ Richilda
ir Geraldas nemyli vienas kito.
Ji įtikinėjo save, įrodinėjo, kodėl taip turi būti, ramino, kad tokia padėtis gali
išeiti net į gera, galų gale visad grįždavo prie vieno nenuneigiamo fakto: ji myli
Geraldą.
Joana purtė galvą pykdama ant savęs. Jei Geraldui užteko stiprybės tai
padaryti jos labui, negi ji bus silpnesnė? Ko negali pakeisti, reikia kaip nors
iškęsti. Ji subrandino naują mintį: kai grįš Geraldas, viskas bus kitaip. Jai pakaks
tik būti šalia jo, jie kalbėsis ir juoksis, kaip tai darė... prieš tai. Jie bus kaip
mokytojas ir mokinė, kunigas ir vienuolė, brolis ir sesuo. Ji ištrins iš atminties jo
rankų šilumą, jo bučinius...
Staiga prieš ją išdygo ekonomas Vidas.
– Šviesiausioji ponia nori su tavim pasikalbėti.
Joana sekė įkandin jo pro statinių tvoros vartus į priekinį kiemą, o Lukas
bindzino iš paskos. Kai jie atėjo į pagrindinį kiemą, Vidas parodė į Luką.
– Be vilko!
Richilda nemėgo šunų ir draudė jiems būti rūmų menėse – kitaip negu kituose
dvaruose.
Joana paliepė Lukui gultis ir laukti kieme.
Sargybinis nuvedė ją dengtu portiku į didžiąją salę, pilną ruošiančių pietus
tarnų. Praėję pro juos, jie pakilo į viršutinio aukšto menę; ten laukė Richilda.
– Ponia siuntė manęs?
– Sėskis. – Joana pasuko prie artimiausio krėslo, bet Richilda nekantriai
parodė jai medinę taburetę prie mažo rašomojo stalelio. Joana atsisėdo. – Rašysi
laišką.
Kaip ir visos šio imperijos krašto didikės, Richilda nemokėjo nei skaityti, nei
rašyti. Paprastai jos laiškus rašydavo Vilariso kapelionas Vala. Vidas mokėjo
šiek tiek rašyti, todėl kartais taip pat pabūdavo Richildos raštininku.
„Ko ji iš manęs nori?“ – galvojo Joana.
Richilda nekantriai treptelėjo. Protingu žvilgsniu Joana nužvelgė plunksnas
ant stalo ir išsirinko aštriausią. Pasiėmusi pergamento lakštą, pamirkė plunksną
į rašalinę ir linktelėjo Richildai.
– Nuo grafienės Richildos, Vilariso dvaro ponios, – diktavo Richilda.
Joana rašė greitai. Aštri plunksna garsiai krebždėjo menės tyloje.
– ...su sveikinimais Ingelheimo kanauninkui.
– Mano tėvui?
– Rašyk toliau, – paliepė Richilda. Iš jos balso buvo aišku, kad nepakęs jokių
klausimų. – Tavo dukteriai Joanai, kuri yra beveik penkiolikos metų, vadinasi, ir
santuokinio amžiaus, daugiau nebus leista mokytis mokykloje.
Joana nustojo rašyti.
– Būdama mergaitės globėja ir visad rūpindamasi jos gerove, – drožė
Richilda apsimesdama diktuojanti, – aš suradau jai tinkamą jaunikį, šio miestelio
pasiturinčio kalvio sūnų Izą. Vestuvės įvyks po dviejų dienų. Santuokos sutarties
sąlygos tokios...
Joana taip pašoko, kad net taburetė apvirto.
– Kodėl taip darai?
– Todėl, kad taip noriu! – Piktdžiugiška šypsenėlė kilstelėjo Richildos lūpų
kampučius. – Ir todėl, kad galiu.
„Ji žino, – sumetė Joana. – Žino apie Geraldą ir mane.“ Kraujas taip staigiai
plūstelėjo į kaklą ir veidą, kad atrodė, jog užsidegė oda.
– Taip. Geraldas man viską papasakojo apie tą apgailėtiną išdaigėlę prie
upokšnio. – Richilda gaižiai nusijuokė. Ji smaginosi. – Nejaugi manai, kad tavo
veršiški bučiniai jam patinka? Kaip mudu juokėmės iš jų dar tą patį vakarą!
Joana, išgirdusi tai, prarado žadą.
– Stebiesi? Be reikalo. Gal manai, kad tu jo vienintelė? Brangute, tu tik
paskutinis karoliukas ilguose Geraldo pergalių karoliuose. Nereikia taip rimtai į
jį žiūrėti.
„Iš kur ji žino, kas tarp mūsų įvyko? Nejau Geraldas jai papasakojo?“ Staiga
Joaną nukrėtė šaltis, tarsi būtų pūstelėjęs ledinis vėjas.
– Tu jo nepažįsti, – pasakė ji tvirtai.
– Aš jo žmona, akiplėša tu!
– Tu jo nemyli.
– Nemyliu, – prisipažino ji. – Bet aš neketinu dėl kažkokios niekingos kolono
dukters... jaustis kiek nepatogiai.
Joana bandė susikaupti.
– Tu negali taip elgtis be vyskupo Fulgencijaus sutikimo. Jis mane atgabeno į
mokyklą. Be jo leidimo negali paimti manęs iš mokyklos.
Richilda padavė pergamentą su Fulgencijaus antspaudu.
Joana, iš pradžių greitai permetusi jį akimis, lėtai perskaitė, kad įsitikintų,
jog neapsiriko. Ne, raštas nekėlė jokių abejonių. Fulgencijus padarė galą jos
mokslams. Dokumentas buvo ir Odo pasirašytas. Joana įsivaizdavo, su kokiu
džiaugsmu jis tai padarė.
Richildos širdis džiūgavo stebint skaitančią Joaną. Pagaliau įžūli menkysta
suvoks savo niekingumą.
– Nėra ko daugiau spyriotis. Sėsk ir baik laišką tėvui.
Joana atkirto:
– Geraldas neleistų tau to daryti!
– Paikas vaike, juk jis pats tai sumanė.
Joana mikliai sumetė.
– Jei tą santuoką sumanė Geraldas, tai kodėl susitarei dėl jos tik jam išvykus?
– Geraldas minkštaširdis... net per daug. Jam neužteko drąsos tau tai
pasakyti, taip būdavo ir anksčiau, su kitomis. Jis paprašė manęs pasirūpinti tuo
reikalu. Tai aš ir padariau.
– Netikiu! – Joana nusisuko springdama ašaromis. – Netikiu tavo žodžiais!
Richilda atsiduso.
 – Viskas jau nuspręsta. Tai baigsi laišką ar man pasišaukti Valą?
Joana apsigręžusi nėrė iš kambario. Dar nepasiekusi didžiosios salės, išgirdo
Richildos varpelį – ji kvietė kapelioną.
Lukas tupėjo kur paliktas. Joana, puolusi ant kelių, apkabino vilką. Jis visas
meiliai prigludo prie jos ir nusvarino didžiulę galvą jai ant peties. Jo šiltas,
guodžiantis artumas padėjo Joanai apmalšinti verdančius jausmus.
„Negaliu pamesti galvos. Kaip tik šito ji ir nori.“
Ji turi apgalvoti, ką daryti. Tačiau mintys bergždžiai sukosi viena linkme.
„Geraldas.“
„Kur jis?“
„Jei jis būtų namie, Richilda nebūtų drįsusi to daryti. Nebent ji sako tiesą, ir
tą santuoką sumanė Geraldas.“
Joana vijo šalin tokią išdavikišką mintį. Geraldas ją myli. Jis jos nebūtų leidęs
prievarta tekinti už žmogaus, kurio ji net nepažįsta.
Jis dar gali laiku sugrįžti ir nutraukti visą tą siaubingą užmačią. Jis gali...
Ne! Ji negali kliautis jokiais atsitiktinumais ir palikti savo likimą kyboti ant
plauko. Nors ir priblokštai, ir išsigandusiai, jai vis dėlto pakako proto tai
suprasti.
„Geraldas grįš tik po dviejų savaičių. Vestuvės įvyks po dviejų dienų.“
Ji privalo gelbėtis pati. Negalima prasidėti su tomis vestuvėmis.
„Vyskupas Fulgencijus. Reikia eiti pas jį, kalbėtis, įtikinti, kad tos vestuvės
neįmanomos.“
Joana buvo tikra, kad Fulgencijus pasirašė tą pergamentą nelengva širdimi.
Jis šimtus kartų savo mažomis malonėmis davė suprasti, kad Joana jam patinka,
kad džiaugiasi jos laimėjimais mokykloje, juoba tai erzino Odą it krislas akyje.
„Richilda, matyt, bus jį kaip nors prirėmusi prie sienos ir išgavusi sutikimą.“
Jei Joanai pavyktų pasikalbėti su juo, gal įtikintų atšaukti vestuves arba bent
atidėti iki Geraldo sugrįžimo.
„Bet tikriausiai jis nenorės manęs matyti.“ Kad ir kaip palenktas pritarti
toms vestuvėms, dabar jis nenorės, gal jam net bus nesmagu su ja susitikti. Jei
paprašytų audiencijos, greičiausiai negautų.
Ji stengėsi nuslopinti baimę ir logiškai protauti: „Sekmadienį Fulgencijus
aukos sumą. Jis anksčiau su procesija jos į katedrą. Aš prieisiu prie jo, jei reikės
– pulsiu į kojas. Man vis tiek. Jis sustos ir išklausys manęs. Aš jį priversiu
išklausyti!“
Ji pažvelgė į Luką.
– Ar pavyks, Lukai? Ar tai man padės išsigelbėti?
Jis klausiamai kilstelėjo galvą – tarsi stengdamasis suprasti. Ta jo savybė
visad pralinksmindavo Geraldą. Apsikabinusi baltąjį vilką, Joana panėrė veidą į
tankius jo sprando gaurus.
Iškilmingoje procesijoje, einančioje į katedrą, pirmieji žingsniavo raštvedžiai ir
kiti kanceliaristai. Įkandin jų jojo Bažnyčios tarnai – diakonai ir subdiakonai, visi
apsitaisę žėrinčiais apdarais. Tarp jų šmėkščiojo ir paprastu rudu abitu
apsivilkęs Odas; pailgas išdidus jo veidas buvo apniukęs. Kai jo žvilgsnis užkliuvo
už Joanos, stovinčios su elgetomis ir kitais vyskupo laukiančiais prašytojais,
siauros lūpos piktdžiugiškai vyptelėjo.
Pagaliau pasirodė ir vyskupas, pasipuošęs baltais šilkais, raitas ant puikaus
žirgo, apdengto tamsiai raudona gūnia. Jam iš paskos risnojo svarbiausieji
vyskupo rūmų dignitoriai: iždininkas, drabužininkas ir išmaldų dalytojas.
Procesija stabtelėjo, kai iš visų pusių plūstelėjo skarmaluoti elgetos, šventojo
Stepono, neturtėlių globėjo, vardu kaulydami išmaldos. Išmaldų dalytojas vangiai
dalijo jiems pinigėlius.
Joana puolė prie lūkuriuojančio vyskupo, kurio žirgas jau nekantriai kasė
kanopa žemę.
– Eminencija, išklausyk mano mald...
– Man žinomas tas reikalas, – nutraukė vyskupas, nežiūrėdamas į ją. – Dėl jo
esu jau priėmęs sprendimą. Daugiau neklausysiu prašytojos.
Kai jis spūstelėjo žirgą, Joana pašokusi stvėrė už apynasrio, ir arklys sustojo.
– Ta santuoka mane pražudys! – ji kalbėjo greitai, bet tyliai, kad niekas
negirdėtų. – Jei Eminencija negali pasipriešinti toms vestuvėms, tai gal būtų
įmanoma jas bent mėnesiui atidėti?
Vyskupas lyg ir pabandė vėl joti, bet Joana tvirtai laikė kamanas. Pripuolę du
sargybiniai buvo jau beplėšią ją nuo arklio, bet vyskupas mostelėjo jiems sustoti.
– Dviem savaitėms? – meldė Joana. – Maldauju Eminencijos bent dviejų
savaičių! – Pažeminta, nors buvo nutarusi laikytis tvirtai, ji prapliupo raudoti.
Fulgencijus buvo silpnas žmogus, turintis daugybę ydų, tik ne kietaširdis. Jo
akyse pasirodė užuojauta, ir jis, ištiesęs ranką, paglostė Joanai balzganai
auksinius plaukus.
– Vaikeli, aš negaliu tau padėti. Turi susitaikyti su savo likimu, beje, visai
įprastu moteriai. – Pasilenkęs jis sušnabždėjo: – Aš pasidomėjau, kas tas
jaunikaitis, tavo būsimasis vyras. Visai dailus vaikinas. Pamatysi, tavo dalia
nebus tokia sunki.
Jis davė ženklą sargybiniams: šie, atplėšę Joanos rankas nuo kamanų,
nustūmė ją į minią. Žmonės prasiskyrė padarydami jai kelią. Kai Joana, rydama
ašaras, ėjo juo, girdėjo kaimiečius šnabždant ir kikenant.
Minioje ji pamatė Joną. Joana pasuko prie jo, bet jis pasitraukė.
– Nesiartink! – Žiūrėjo į ją susiraukęs. – Nekenčiu tavęs!
– Už ką? Ką aš tau padariau?
– Pati žinai, ką padarei!
– Jonai, kas yra? Ar kas nutiko?
– Turiu palikti Dorštatą! – šaukė jis. – Ir vis per tave!
– Nesuprantu.
– Odas pasakė: „Daugiau tau čia nėra ką veikti. – Jonas pamėgdžiojo jo kalbą
per nosį. – Mes tave priėmėm tik dėl sesers.“
Joana apstulbo. Ji buvo taip susirūpinusi savo bėdomis, kad nė nepagalvojo,
kaip visa tai atsilieps Jonui. Jis buvo silpnas mokinys ir laikomas mokykloje tik
dėl jos.
– Ne aš užsigeidžiau tų vestuvių, Jonai.
– Tu visad man koją pakišdavai, ir dabar – vėl.
– Ar negirdėjai, ką sakiau vyskupui?
– Man nusispjaut, ką tu sakei! Tai vis tiek tavo kaltė. Tu visad ir viską
sugadindavai.
Joana apstulbo.
– Juk niekad nemėgai mokytis. Tai ko dabar širsti, kad pašalino iš mokyklos?
– Tu nieko nesupranti! – Jis nežiūrėjo į ją. – Ir niekad nesupratai.
Joana atsigręžė ir pamatė mokyklos berniūkščius, susispietusius į krūvą. Kai
vienas jų parodė į ją ir kažką sušnabždėjo kitiems, visi ėmė prislopintai juoktis.
„Vadinasi, jie jau žino, – suprato Joana. – Aišku, negi Odas pasigailės Jono.“ Ji
pažvelgė į brolį su užuojauta. Matyt, jam labai sunku, tiesiog nepakeliama dėl
jos būti atskirtam nuo draugų. Jis dažnai susidėdavo su jais, kai jie puldavo ją,
bet Joana jį suprato. Jonas nieko taip netroško, kaip turėti draugų ir jaustis
savas tarp jų.
– Viskas bus gerai, Jonai, – guodė Joana. – Dabar esi laisvas ir gali grįžti
namo.
– Laisvas?! – Jonas karčiai nusijuokė. – Laisvas vienuolis!
– Ką čia dabar kalbi?
– Turėsiu vykti į Fuldos vienuolyną. Kai mes atvykom į mokyklą, tėvas parašė
laišką vyskupui. Jis liepė, jei nieko neišeis su mokslais, pasiųsti mane pas Fuldos
brolius.
Tai štai kodėl Jonas taip širsta. Kartą patekęs į vienuolyną, jis niekad negalės
jo palikti. Jis jau niekad nebus kareivis, niekad nejos imperatoriaus
kariuomenėje, kaip nuolat svajojo.
– Dar yra viena išeitis, – pasakė Joana. – Mes galim vėl kreiptis į vyskupą.
Gal, jei abu paprašytume, jis...
Brolis įsmeigė į ją pykčiu degančias akis, o burna virpėjo, tarsi ieškotų ir
negalėtų rasti gana kieto žodžio savo jausmams išreikšti.
– Kad tu... kad tu niekad nebūtum gimusi! – išrėkė jis ir apsigręžęs nubėgo.
Prislėgta Joana pasuko Vilariso link.
Joana sėdėjo prie upelio, čia tik prieš keletą savaičių ją glamonėjo Geraldas.
Nuo to laiko praėjo amžinybė. Ji pažvelgė į saulę – iki šešių dar valanda, gal dvi.
Rytoj tuo metu ji bus jau apvesdinta su kalvio sūnumi.
Jeigu...
Ji įsmeigė akis į pamiškės juostą. Giria, supanti Dorštatą, buvo didelė ir tanki
– žmogus galėjo slėptis joje ne tik dienomis, bet ir savaitėmis, ir niekas jo
nesurastų. Po dviejų savaičių, o gal ir vėliau grįš Geraldas. Ar ji pajėgtų tiek
išsilaikyti?
Girioje tyko daug pavojų. Ten ir šernai, ir stumbrai, ir... vilkai. Ji prisiminė
laukinį Luko motinos įniršį, kaip vilkė daužėsi į narvo virbus, kaip šiurpiai
mėnesienoj blizgėjo jos aštrūs dantys.
 „Aš pasiimsiu su savim Luką, – galvojo ji. – Jis apgins mane ir padės susirasti
maisto.“ Jaunas vilkas jau puikiai medžioja zuikius ir kitus smulkesnius žvėrelius,
o jų miške knibždėte knibžda.
„Jonas, – toptelėjo jai. – O kas bus Jonui?“ Ji negali be niekur nieko pabėgti
jam nepasakiusi, kur ji pasidėjo.
„Jis gali bėgti su manim!“ Žinoma! Taip išsispręstų jų abiejų bėdos. Jie abu
pasislėptų miškuose ir lauktų Geraldo sugrįžtant. O Geraldas viską sutvarkytų –
ne tik jos, bet ir brolio reikalus.
Reikia susisiekti su Jonu. Pasakyti, kad ateitų naktį į mišką, atsineštų ietį,
lanką ir strėlių.
Planas beviltiškas. Bet ir jos padėtis beviltiška.
Ji rado Duodą miegamajame. Nors tik dešimties metų, mergaitė buvo augalota,
kone mergina. Iš išvaizdos panaši į seserį Gizlą – dėl jų giminystės niekas
neabejotų. Ji karštai sutiko Joaną.
– Ką tik sužinojau! Rytoj tavo vestuvės!
– Jei nepajėgsiu išsisukti, – šiurkščiai atšovė Joana.
Duoda nustebo. Juk Gizla taip norėjo ištekėti.
– Ar jis senas? – Jos veide pasirodė vaikiškas siaubas. – Bedantis? Žaizdotas?
– Ne. – Joana šyptelėjo. – Jis jaunas ir dailus. Bent man taip sakė.
– Tai kodėl...
– Nėr kada aiškinti, Duoda, – paskubomis pasakė Joana. – Atėjau tavęs
paslaugos prašyti. Ar moki laikyti paslaptį?
– Žinoma, moku! – Duoda smalsiai palinko į priekį.
Joana ištraukė iš maišelio pergamento ritinėlį.
– Čia laiškas mano broliui Jonui. Nunešk jam į mokyklą. Pati eičiau, bet
manęs jau laukia aukštutinėje menėje – turiu pasimatuoti naują tuniką
vestuvėms. Ar padarysi, ko prašau?
Duoda įsispitrijo į pergamentą. Kaip motina ir sesuo, ji nemokėjo nei skaityti,
nei rašyti.
– O kas ten parašyta?
– Negaliu pasakyti, Duoda. Bet tai svarbu, labai svarbu.
– Slaptas laiškas? – nuraudusi iš susijaudinimo paklausė Duoda.
– Iki mokyklos tik dvi mylios. Gali sukarti tą kelią per valandą, jei negaiši.
Duoda čiupo pergamentą.
– Sulakstysiu dar greičiau!
Duoda nuskubėjo per pagrindinį kiemą vis žiūrėdama, kad nesusidurtų su tarnais
ar amatininkais, nes jų tuo laiku visad čia būdavo pilna. Ją apėmė nuotykių
įkarštis. Ji jautė vėsų, glotnų pergamentą rankoje ir labai norėjo žinoti, kas ten
parašyta. Joanos mokėjimas skaityti ir rašyti jai kėlė baimingą pagarbą.
Paslaptinga užduotis buvo maloni permaina nuobodžiame kasdieniame
Vilariso gyvenime. Be to, jai smagu padėti Joanai, visad tokiai gerai. Joana
negaili laiko aiškindama jai visokiausius įdomius dalykus – ne taip, kaip mama,
kuri dažnai tokia nekantri ir pikta.
 Ji jau beveik buvo prie statinių tvoros, kai išgirdo šaukiant:
– Duoda!
Mamos balsas. Duoda ėjo toliau, tarsi būtų negirdėjusi, bet sprukančią pro
vartus ją stvėrė vartininkas ir liepė palaukti.
Ji atsisuko į motiną.
– Duoda! Kur eini?
– Niekur. – Duoda kyštelėjo pergamentą už nugaros. Richilda pastebėjo
staigų judesį, ir jis iškart sukėlė įtarimą.
– Ką ten turi?
– N... nieko, – sumikčiojo Duoda.
– Duok man. – Richilda įsakmiai ištiesė ranką.
Duoda dvejojo. Jei atiduos pergamentą motinai, išduos Joanos patikėtą
paslaptį. Jei pasipriešins...
Motina nuožmiai žvelgė į ją ir jos juodose akyse kaupėsi pyktis.
Žiūrėdama į tas akis, Duoda suprato, kad pralaimėjo.
Richilda užsispyrė, kad paskutinę naktį prieš vestuves Joana miegotų mažame
šildomame kambarėlyje šalia jos miegamojo – paprastai tokią malonę gaudavo
tik susirgę vaikai arba ponios palankumą pelniusios tarnaitės. Richilda pabrėžė,
kad tai ypatinga garbė būsimajai nuotakai, bet Joana buvo tikra, kad jai tik
norėjosi neišleisti jos iš akių. Nieko baisaus. Kai tik Richilda užmigs, Joana
išsliūkins iš to kambario taip pat lengvai kaip ir iš savo miegamojo.
Ermentrūda, viena iš tarnaičių, atėjo į kambarį nešina medine taure
raudonojo vyno, pagardinto prieskoniais.
– Nuo šviesiausiosios ponios Richildos, – paprastai pasakė. – Tavo garbei
vestuvių išvakarėse.
– Nenoriu. – Joana mostelėjo ranka. Jai nereikia jokių priešininkės malonių.
– Šviesiausioji ponia sakė, kad būčiau, kol išgersi, ir paskui pasiimčiau taurę.
– Ermentrūda stengėsi viską daryti gerai – buvo tik dvylikos metų ir ką tik
pradėjusi tarnauti.
– Tada pati išgerk, – pasakė suirzusi Joana. – Arba išpilk lauk. Richilda
nesužinos.
Ermentrūda nušvito. Tokia mintis jai nebuvo atėjusi į galvą.
– Gerai, panele. Ačiū, panele. – Ji pasisuko eiti.
– Palauk, – apsigalvojusi Joana pašaukė ją. Taurė buvo pilna kaip akis, vynas
kvapnus ir tirštas, žibantis prietemoj. Jei ji nori porą savaičių išgyventi girioje,
neturi atsisakyti to, kas sustiprintų jai jėgas. Negali sau leisti paiko išdidumo
poelgių. Paėmusi taurę, ji dideliais gurkšniais godžiai išgėrė šiltą vyną. Jis paliko
tamsias dėmes virš lūpos ir keistą rūgštų skonį burnoje. Nusibraukusi burną
rankove, ji grąžino taurę Ermentrūdai, ir ši tuoj išskubėjo.
Joana užpūtė žvakę ir, tamsoje atsigulusi ant lovos, pradėjo laukti. Kaip
minkšta neįprastuose plunksnų pataluose, visad miegojus tik ant plono šiaudinio
čiužinio! Geriau Richilda būtų leidusi jai miegoti savo miegamajame, šalia
Duodos. Nuo to laiko, kai įdavė jai laišką, jos nematė, nes visą popietę prabuvo
Richildos kambariuose, ten tarnaitės rūpinosi jos vestuvių apdaru, krovė
drabužius ir kitokius jai skirtus daiktus.
Kažin ar Duoda atidavė Jonui laišką? Nėra kaip sužinoti. Ji lauks Jono girios
laukymėje. Jei neateis, bėgs su Luku viena.
Iš gretimo kambario buvo girdėti, kaip giliai ir lėtai alsuoja Richilda. Joana
palaukė dar ketvirtį valandos, kad įsitikintų, jog Richilda tikrai užmigusi. Tada
patyliukais atsikėlė iš lovos.
Pro duris Joana žengė į Richildos kambarį. Toji gulėjo ramiai, kvėpavo lygiai
ir giliai. Joana pasieniais pasiekė duris.
Vos tik ji išėjo, Richilda atsimerkė.
Joana tylutėliai prasliūkino pro visas menes, kol pagaliau išėjo į kiemą ir atsidūrė
lauke. Ji giliai įkvėpė, nes truputį sukosi galva.
Visur tylu. Vienut vienintelis sargybinis sėdėjo netoli vartų, nugara atsirėmęs
į tvorą, ir, nuleidęs galvą, knarkė. Jos juokingai didelis šešėlis išdryko per visą
mėnulio apšviestą kiemą. Jai pajudinus ranką, milžinas taip pat mostelėjo.
Joana tyliai švilptelėjo Lukui. Sargybinis sukrutėjo ir miegodamas pasimuistė.
Lukas nepasirodė. Laikydamasi šešėlių, ji ėmė slinkti į kampą, kur jis paprastai
miegodavo. Negalima daugiau švilpauti – dar prižadins sargybinį.
Staiga sakytum žemė pajudėjo jai po kojomis. Pajuto, kad pykina, ir
svaigdama įsitvėrė stulpo, kad nepargriūtų. Dievulėliau! Negaliu gi dabar
susirgti!
Kovodama su svaiguliu, patraukė skersai kiemo. Luką išvydo tolimajame
kampe. Jaunas vilkas gulėjo ant šono, įsmeigęs balzganas, nereges akis į naktį,
iškišęs iš nasrų glebną liežuvį. Pasilenkusi palietė vilką ir pajuto po minkštu
baltu kailiu šaltą kūną. Jos žvilgsnis užkliuvo už apėsto mėsos gabalo ant žemės.
Apstulbusi įsispitrijo į jį. Musė nutūpė į kruviną šlapiuojančios mėsos lataką.
Patupėjusi atsigėrė, pakilo ir ėmė blaškydamasi suktis ratais, kol staiga nukrito
ant žemės. Ir daugiau nejudėjo.
Joanai pradėjo garsiai ūžti ausyse. Oras pagavo apie ją banguoti. Apsigręžusi
ji pasileido bėgti, bet žemė vėl ėmė svirduliuoti, suktis, kol staiga pakilo tiesiog
prieš ją.
Nejuto rankų, šiurkščiai keliančių ją nuo žemės ir nešančių vidun.
Trinksėdami keliu, vežimo ratai liūdnai girgždėjo, o jiems pritarė arklių kanopų
klapsėjimas, Joanai važiuojant į savo sutuoktuvių mišias katedroje.
Šį rytą, prikelta iš miegų, buvo per daug apdujusi, kad suvoktų, kas nutiko.
Stovėjo visa sustingusi, o tarnaitės tūpčiojo apie ją – rengė vestuviniais
drabužiais, šukavo plaukus.
Kvaišalų poveikis silpo, ir Joanai ėmė grįžti nuovoka. „Tai vis tas vynas, –
nutarė ji. – Richilda bus ko nors primaišiusi.“ Joana prisiminė Luką, vieną ir jau
atšalusį, tysantį naktyje. Gerklėje stojos kamuolys. Jis nusibaigė vienui vienas,
niekieno nepamyluotas. Joana vylėsi, kad bent ilgai nesikankino. Tikriausiai
Richildai buvo didelis malonumas užnuodyti jam mėsą. Ji visad jo nekentė, jautė
vilkiuką siejant Joaną su Geraldu.
 Richilda važiavo vežimu priešais Joaną. Buvo apsitaisiusi puikia mėlyno
žėrinčio šilko tunika, elegantiškai susuktus apie galvą juodus plaukus prilaikė
sidabro tiara, nusagstyta smaragdais. Atrodė nuostabiai.
„Kodėl, – niūriai savęs klausė Joana, – ji ir manęs nenužudė?“
Vežimas vis artėjo prie katedros, o Joana, kentėdama kūnu ir dvasia, be
Geraldo ir vilties pasprukti, tetroško, kad Richilda būtų ir ją pribaigusi.
Kai ratai triukšmingai įdardėjo į nelygiais akmenimis grįstą katedros aikštę,
arkliai sustojo. Tuoj pat prie vežimo pripuolė du Richildos patikėtiniai. Perdėtai
pagarbiai jie padėjo Joanai išlipti iš vežimo.
Prie katedros susirinko milžiniška minia. Buvo Pirmųjų Kankinių atlaidai,
iškilminga bažnytinė šventė, taip pat Joanos sutuoktuvių mišios, tad tokia proga
čion suplaukė visas miestas.
Minios priekyje Joana pastebėjo aukštą, rudaplaukį, stambių kaulų vaikiną,
nerangiai stovintį šalia tėvų. Kalvio sūnus. Jai į akis krito jo surūgęs veidas,
niūriai panarinta galva. „Jis lygiai taip pat nenori manęs vesti, kaip ir aš už jo
tekėti. Ir kodėl turėtų norėti?“
Vaikino tėvas jam kumštelėjo. Priėjęs prie Joanos, jis ištiesė jai ranką. Ji
padavė savąją, ir taip juodu stovėjo greta, kol Richildos ekonomas, Vidas,
perskaitė visą turtą, skiriamą Joanai kaip kraitį.
Joana įsmeigė akis į girią. Ji dabar negali ten bėgti ir pasislėpti. Juos supa
minia, be to, Richildos žmonės stovi čia pat, šalia, ir budriai ją seka.
Minioje Joana įžiūrėjo Odą. Aplink jį stovėjo mokyklos berniukai ir
šnabždėjosi. Jono tarp jų nebuvo. Įdėmiai nužvelgusi minią, ji išvydo jį vienui
vieną, be draugų, kiūtantį šone. Dabar jie abu nieko neturi, išskyrus vienas kitą.
Ji žvilgsniu ieškojo jo akių, norėdama paguosti. Keista – jis nenusisuko, net pats
pažvelgė į ją, o jo veide buvo matyti neslepiamas skausmas.
Ilgą laiką jie buvo visai susvetimėję, bet šią akimirką vėl pasijuto broliu ir
seserimi, siejamais tarpusavio supratimo. Joana nenorėjo atitraukti nuo jo akių,
bijodama prarasti tokį netvarų ryšį.
Ekonomas baigė skaityti. Minia laukė išsižiojusi. Kalvio sūnus nuvedė Joaną į
katedrą. Richilda su savo šeimynykščiais nuėjo iš paskos, o už jų ir miestelėnai.
Prie altoriaus jau laukė Fulgencijus. Kai Joana su jaunikiu prisiartino, jis
mostelėjo jiems sėstis. Iš pradžių bus aukojamos mišios už Pirmuosius Kankinius,
o paskui jau vyks sutuoktuvių apeigos.
– Omnipotens sempiterne Deus qui me peccatoris. – Kaip visuomet,
Fulgencijus darkė lotynišką mišių tekstą, bet Joana šįkart vargu ar ką pastebėjo.
Jis davė ženklą patarnautojui pasiruošti duonos ir vyno aukojimui ir pradėjo
dovanų paruošimo maldas. – Suscipe sanctum Trinitas...
Šalia kalvio sūnus pamaldžiai nulenkė galvą. Joana taip pat bandė melstis –
nusilenkusi kartojo žodžius, bet malda buvo be turinio, tuščia kaip ir ji pati.
Fulgencijus pradėjo maišyti vandenį su vynu.
– Deus qui humanae substantiae...
Staiga su didžiausiu triukšmu atsilapojo katedros durys. Fulgencijus liovėsi
galynėtis su lotynų kalba ir nustebęs sužiuro į tą pusę. Joana pasuko kaklą, taip
pat norėdama sužinoti tokio griausmo priežastį. Bet jai trukdė už jos stovintys
žmonės.
Pagaliau ji išvydo. Milžiniškas padaras, panašus į vyrą, bet aukštesnis visa
galva, stovėjo akinančioje tarpdurio šviesoje, o jo šešėlis krito į vidaus prietėmį.
Koks keistas veidas – be jokios išraiškos ir žiba kaip metalinis, akys taip giliai
įdubusios, kad Joana negalėjo jų įžiūrėti. Ant viršugalvio jam buvo du auksiniai
ragai.
Minioje sukliko moteris.
„Vodanas“, – pamanė Joana. Ji jau seniai nustojo tikėti motinos dievais, bet
čia buvo tikras Vodanas, visai kaip motinos nupasakotas, drąsiai žingsniuojantis
per bažnyčią tiesiog į ją.
„Gal atėjo manęs išgelbėti?“ – šmėkštelėjo beprotiška mintis.
Kai jis priėjo arčiau, Joana pamatė, kad metalu žvilgantis jo veidas ir ragai –
kaukė, sudėtingo kovinio šalmo dalis. Tas padaras – tik vyras ir joks dievas.
Užpakalyje, iš po šalmo, jam ant pečių driekėsi auksiniai garbanoti plaukai.
– Vikingai! – kažkas sušuko.
Įsiveržėlis ėjo bažnyčios viduriu nesustodamas. Pasiekęs altorių, pakėlė
sunkų, dviašmenį, platų kalaviją ir žvėriška jėga skėlė vienam iš patarnaujančių
dvasininkų į pakaušį su išskusta tonzūra. Žmogus susmuko, ir iš giliai
žiojėjančios kiaurymės galvoje šliūkštelėjo kraujas.
Kilo baisi sumaištis. Aplink Joaną žmonės klykdami blaškėsi, stengdamiesi
greičiau ištrūkti iš bažnyčios. Minia su savim nešė ir Joaną, taip tvirtai įstrigusią
tarp laukan besiveržiančių žmonių, kad kojomis nesiekė žemės. Siaubo apimtų
miestelėnų banga, plūstelėjusi į duris, staiga sustojo.
Duris buvo užtvėręs kitas įsibrovėlis, apsitaisęs kaip ir pirmasis, tik vietoj
kalavijo laikantis kirvį.
Minia sutriko ir susiūbavo. Joana išgirdo šūksnius iš lauko, ir pro duris
įsiveržė daugiau vikingų, gal koks tuzinas. Atbėgo tekini, šūkalodami kimiais
balsais ir mosikuodami virš galvų iškeltais didžiuliais kirviais.
Miestelėnai stumdėsi, lipo vieni kitiems ant galvų, norėdami išvengti mirtį
nešančių ašmenų. Kažkas iš užpakalio stipriai pastūmė Joaną, ir ji pargriuvo ant
grindų. Žmonėms ėmus trypti jai nugarą ir šonus, ji ištiesė rankas, norėdama
užsidengti galvą. Kažkas skaudžiai užmynė ant dešinės rankos, ir ji iš skausmo
suriko:
– Mama! Gelbėk mane! Mama!
Stengdamasi išvengti mindančių kojų, ji ėmė šliaužti šonu, kol pasiekė vietą,
kur nebuvo žmonių. Žvilgtelėjusi į altorių, išvydo vikingų apsuptą Fulgencijų. Jis
daužė juos didžiuliu mediniu kryžiumi, kabojusiu už altoriaus. Matyt, bus
nuplėšęs jį nuo sienos ir dabar suko aplink save su tokia jėga, kad užpuolikai tik
šokinėjo pirmyn atgal, siekdami nukirsti jį kalavijais, bet niekaip nepajėgė
prasiskverbti pro ginties ratą. Jai bežiūrint, Fulgencijus taip trenkė vienam
vikingui, kad tas kaži kur nusirito.
 Ji, apsupta triukšmo ir dūmų, – nejau gaisras? – šliaužė dairydamasi Jono.
Aplink aidėjo riksmai, kovingi šūksniai, skausmingos dejonės ir siaubo klyksmai.
O ant grindų – apversti suolai ir išsikėtoję kūnai kraujo klanuose.
– Jonai! – pašaukė ji. Čia dūmai buvo tirštesni, graužė akis, todėl negalėjo
gerai matyti. – Jonai! – per triukšmą ji pati vos girdėjo savo balsą.
Švikštelėjęs virš sprando oras perspėjo ją, ir ji susirietusi žaibiškai nuriedėjo
į šoną. Vikingo kirvis, taikęs į galvą, grybštelėjo tik skruostą. Smūgio nublokšta,
susiėmusi galvą Joana raičiojosi iš skausmo.
Vikingas stovėjo virš jos. Pro grėsmingą kaukę buvo matyti mėlynos akys,
degančios aistra žudyti. Ji šliaužė atbulomis, stengdamasi pasprukti, bet
nepajėgė greitai slinkti.
Vikingas pakėlė kalaviją mirtinam smūgiui. Joana, rankomis užsidengusi
galvą, nusuko veidą.
Kirčio nebuvo. Atmerkusi akis tik pamatė krentant kalaviją iš užpuoliko
rankų. Pro burnos kampelį jam ištryško kraujas, ir jis lėtai nugriuvo ant žemės.
Už vikingo stovėjo Jonas, sugniaužęs kruviną tėvo peilį kauliniu kotu.
Jono akys blizgėjo, jį tarsi buvo apėmęs keistas džiugesys.
– Pataikiau tiesiai į širdį! Matei? Būtų tave užmušęs.
Ją apėmė siaubas.
– Jie mus visus nudės. – Ji įsikibo į Joną. – Turime bėgti iš čia, turime slėptis.
Jis atstūmė Joaną.
– Aš nudobiau dar vieną. Puolė mane kirviu, bet aš prišokau ir perrėžiau jam
gerklę.
Joana paklaikusiom akim dairėsi slėptuvės. Priekyje žvilgsnis stabtelėjo ties
altoriaus, esančio už kelių pėdų, užpakaline sienele. Medinė, paauksuota,
vaizduojanti šventojo Germano gyvenimą. Viduje tuščia. Gal kaip tik užtektų
vietos...
– Greitai, – šūktelėjo ji Jonui. – Sek paskui mane! – Pačiupusi jam už tunikos
rankovės, timptelėjo žemėn, prie savęs. Mostelėjusi jam neatsilikti, nušliaužė
prie altoriaus užpakalinės dalies. Ačiū Dievui! Spraga pakankamai didelė, kad
būtų galima įlįsti į vidų.
Altoriaus viduje buvo tamsu. Šviesa buvo matyti tik pro siaurą nesandariai
suleistų plokščių plyšį.
Atsitūpusi atokiausiame kampe, Joana parietė po savim kojas, kad užtektų
vietos Jonui. O jo vis nebuvo. Prigludusi prie plyšio, ji pažvelgė į bažnyčią.
Už kelių pėdų pamatė Joną, pasilenkusį prie nudurto vikingo. Jis plėšė nuo jo
drabužius, stengdamasis kažką paimti.
– Jonai! – šūktelėjo. – Eikš čia! Paskubėk!
Jis dėbtelėjo į ją blizgančiomis beprotiškomis akimis, bet rankos ir toliau
naršė vikingo kūną. Ji daugiau nedrįso šaukti bijodama, kad išduos savo
slėptuvę. Po akimirkos Jonas džiaugsmingai šūktelėjo ir atsistojo laikydamas
vikingo kalaviją. Joana pakvietė ateiti pas ją. Jis pakėlė kalaviją, mėgdžiodamas
pasveikinimą, ir nubėgo.
 „Ar man bėgti paskui?“ Ji prislinko prie plyšio.
Kažkas – ar tik ne vaikas? – suklykė visai čia pat. Šiurpus riksmas pakibo ore
ir staiga nutilo. Ją suėmė baimė, ir ji atsitraukė. Drebėdama prikišo akį prie
nesandariai suleistų plokščių spragos ir pažvelgė į bažnyčią, ieškodama Jono.
Prieš pat plyšį, pro kurį žiūrėjo, kažkas kovėsi. Buvo girdėti žvangant geležį,
šmėkštelėjo geltonas drabužis, žybtelėjo iškeltas kalavijas. Dunkstelėjo sunkiai
virstąs kūnas. Kovotojai siūbtelėjo į šoną, ir dabar buvo matyti visa nava iki pat
įėjimo į katedrą. Keistai sukritusių žmonių krūva laikė praviras sunkias katedros
duris.
Vikingai varėsi savo aukas dešiniu katedros šonu durų link.
Kelias laisvas.
„Dabar, – tarė sau. – Reikia bėgti prie durų.“ Bet nepajėgė pajudėti, tarsi
būtų surakintos kojos.
Jos siauro regėjimo lauko pakraštyje pasirodė žmogus. Atrodė taip baisiai,
buvo toks sumaitotas, kad ji iš pradžių neatpažino Odo. Vilkdamas kairę koją, jis
svirduliavo prie išėjimo. Rankose laikė didžiulę Bibliją, paimtą nuo altoriaus.
Jis jau buvo beveik prie durų, kai du vikingai pastojo kelią. Odas sustojo prieš
užpuolikus, aukštai iškėlęs Bibliją, tarsi kovodamas su piktosiomis dvasiomis.
Sunkus kalavijas, perkirtęs knygą, įsmigo jam į krūtinę. Akimirką jis stovėjo
nustėręs, laikydamas dvi knygos puses. Paskui griuvo aukštielninkas ir daugiau
nebejudėjo.
Joana smuko į tamsą. Aplink skambėjo mirštančiųjų klyksmai. Susirietusi į
kamuoliuką, ji apglėbė rankomis galvą. Ausyse aidėjo greiti širdies dūžiai.
Klyksmai liovėsi.
Ji girdėjo tik vikingų šūkalojimus gomurine kalba. Pasigirdo garsus medžio
skeldėjimas. Iš pradžių ji net nesusigaudė, kas čia dedasi, tik paskui sumetė, kad
jie plėšia katedros turtą. Vyrai juokėsi, rėkavo, buvo kuo smagiausiai nusiteikę.
Jie greitai nusiaubė katedrą. Joana išgirdo stenant vikingus, apsikrovusius
sunkia grobio našta, kol pagaliau balsai nuščiuvo tolumoje.
Ji kiūtojo patamsyje ausis pastačiusi, sustingusi į ragą. Viskas nutilo. Ji
pasislinko prie siauro šviesos plyšio.
Katedra buvo visiškai nuniokota. Suolai apversti, nuo sienų viskas nuplėšta,
ant grindų statulų skeveldros. Vikingų nebebuvo. Bažnyčia pilna lavonų, visaip
sukritusių į krūvas. Už kelių pėdų, altoriaus laiptų apačioje, šalia didelio medinio
kryžiaus tysojo Fulgencijus, išskėtęs rankas ir kojas. Kryžius buvo suskilęs,
paauksuota kryžma nulaužta ir kruvina. Čia pat gulėjo dviejų vikingų lavonai
šalmuose sutraiškytomis galvomis.
Joana, atsargiai prišliaužusi prie spragos, iškišo galvą ir pečius iš savo
slėptuvės.
Kampe kažkas sukrutėjo. Joana šastelėjo atgal į tamsą.
Sujudėjo drabužių šūsnis, o paskui atsiskyrė nuo lavonų stirtos.
Ten kažkas gyva!
Nugara į Joaną pakilo jauna moteris. Šiaip taip atsistojusi, ji pradėjo
svirduliuoti durų link.
Auksinė suknelė sudraskyta, kruvina, plaukai, išlindę iš po gobtuvo, rusvomis
garbanomis karojo ant pečių.
Gizla!
Joana pašaukė ją vardu, ir ji apsigręžusi ėmė svirduliuoti prie altoriaus.
Staiga katedroje pasigirdo juokas. Išgirdusi Gizla pasisuko bėgti, bet buvo
per vėlu. Saujelė vikingų įėjo pro duris. Džiugiai šūkaudami, jie čiupo Gizlą ir
iškėlė virš galvų.
Jie nusinešė ją į erdvesnę vietą šalia altoriaus, paguldė išskėtę rankas, kojas
ir primygo už riešų bei kulkšnių. Stengdamasi ištrūkti, Gizla raitėsi plėšėsi iš
visų jėgų. Aukščiausias iš vyrų užvertė jai ant veido tuniką ir išsitiesė kaip ilgas
ant jos. Gizla suklykė. Vyras griebė jai už krūtų. Kiti juokėsi ir akino bendrą, kol
tas ją žagino.
Joana užsidengė ranka burną, kad neišsprūstų koks garsas.
Kai vikingas pakilo, jo vietą užėmė kitas. Gizla tysojo paslika ir nejudėjo.
Vienas vyras pastvėrė jai už plaukų ir patempė, kad šoktelėtų.
Paskui žagino trečias, ketvirtas. Palikę ją, nuėjo pasiimti maišų, suverstų prie
durų. Juos keliant, sužvangėjo metalas – maišuose buvo priplėštas katedros
turtas. Dėl jo ir sugrįžo.
Dar jiems neišėjus, vienas vikingas nužingsniavo prie Gizlos, pakėlė, visą
suglebusią ir nesipriešinančią, ir lyg grūdų maišą užsivertė ant pečių.
Jie išėjo pro tolimesnes duris.
Altoriaus viduryje kiūtojusi Joana dabar girdėjo tik vaiduokliškai spengiančią
katedros tylą.
Besiveržianti pro priekinių altoriaus plokščių sandūrą šviesa metė ilgus šešėlius.
Jau keletas valandų negirdėti jokio garso. Joana pajudėjo ir atsargiai išlindo pro
siaurą spragą.
Didysis altorius tebestovėjo, bet visas jo auksas buvo nuplėštas. Joana
atsirėmė į jį, žvalgydamasi po katedrą. Vestuvinė tunika apšlakstyta kažin kieno
krauju. Kieno – ji nežinojo. Skaudžiai tvinkčiojo sužeistas skruostas.
Nutirpusiomis kojomis Joana slinko pro lavonų krūvas ir dairėsi.
Netoli durų vienoje lavonų šūsnyje pamatė kalvį ir jo sūnų. Abu gulėjo
ištiestomis rankomis, tarsi būtų mėginę vienas kitą užstoti. Negyvas vaikinas
atrodė susitraukęs ir senas. Tik prieš kelias valandas jis stovėjo šalia jos,
aukštas, žydinčios sveikatos, kupinas jaunatviškų jėgų. „Taigi vestuvių nebus“, –
pamanė Joana. Vakar tokia žinia jai būtų suteikusi didžiulį palengvėjimą ir
džiaugsmą. Dabar nieko nejuto, tik smaugiančią tuštumą.
Kampe surado Joną, rankoje tebelaikantį vikingo kalaviją. Pakaušis baisaus
smūgio sutraiškytas, bet veide žiauri mirtis nepaliko jokio pėdsako. Mėlynos
akys atviros ir giedros, kiek pravira burna sakytum šypsojosi.
Mirė kario mirtimi.
Klupinėdama Joana ėmė bėgti prie durų ir šiaip taip jas atidarė. Nuo stūmio jos
kreivai pasviro, nes vikingai buvo iškapoję vyrius. Išbėgusi laukan, sustojo
žiopčiodama: dideliais gurkšniais gerte gėrė šviežią, kvapnų orą, kad atsikratytų
slogaus mirties dvoko.
Aplink viskas nuniokota. Iš degėsių ratais vangiai kilo dūmai – dar šį rytą čia
stovėjo gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai, jaukiai supantys katedrą.
Dorštatas buvo paverstas griuvėsiais.
Niekas nejudėjo. Nieko nebeliko. Visi miestelėnai buvo susirinkę į katedrą
mišių.
Ji pažvelgė į rytus. Virš medžių, užstojančių vaizdą, kilo juodi grybo pavidalo
dūmai ir temdė dangų.
Vilarisas.
Jie sudegino ir jį.
Joana, atsisėdusi ant žemės, susiėmė veidą, glostydama sužeistą skruostą.
„Geraldas.“
Kaip jai reikėjo jo rankų, paguodos, jo galios vėl sugrąžinti pasaulį į savo
vietą. Prisimerkusi žvalgėsi į tolius, nors nelabai tikėjosi išvysti jojantį pas ją ant
bėrio Geraldą užpakaly besiplaikstančiais rusvais plaukais.
„Turiu jo sulaukti. Jei jis sugrįžęs manęs neras, pamanys, kad ir mane, kaip
vargšę Gizlą, pagrobė vikingai.“
„Bet čia negaliu likti.“ Išsigandusi žiūrėjo į nusiaubtą aplinką. Vikingų nebuvo
matyti. Ar jau pasitraukė? Ar vėl sugrįš, ieškodami daugiau grobio?
„Jei jie užtiks mane?“ Ji jau žinojo, ko gali tikėtis beginklė moteris.
Kur jai pasislėpti? Ji pasuko prie medžių – ten prasidėjo giria, supanti
miestelį. Iš pradžių ėjo lėtai, paskui pasileido bėgti. Alsavo kūkčiodama, kas
žingsnis laukė griebiančių iš užpakalio vikingo rankų, baiminosi, kad atsigręžusi
pamatys baisias metalines jų kaukes. Laimingai pasiekusi medžius, krito ant
žemės.
Praėjus geram laiko tarpui, prisivertė atsisėsti. Artinosi naktis. Aplink
tamsus ir bauginantis miškas. Sušlamant medžiams, Joana vis krūpčiojo iš
baimės.
Netoliese gali būti vikingų, įsirengusių stovyklą miške.
Reikia bėgti iš Dorštato ir duoti Geraldui žinią apie save.
Mama. Motinos ilgėjosi, bet grįžti namo negalima. Tėvas jai niekad neatleis.
Jei dabar sugrįžusi praneštų apie jo vienintelio sūnaus mirtį, jis jai atkeršytų, ji
tuo neabejoja.
„Jei nebūčiau mergaitė. Ak, kad būčiau...“
Visą likusį gyvenimą ji prisimins šią akimirką ir galvos, kokios – geros ar
piktos – jėgos tada rikiavo jos mintis. Bet dabar nebuvo laiko daug svarstyti. Yra
proga, galinti daugiau niekada nepasikartoti.
Horizonte žėrėjo raudona saulė. Reikia skubiai veikti.
Ji susirado Joną ten, kur buvo palikusi tysant katedros tamsoje. Brolio kūnas
buvo suglebęs ir lengvai pasidavė verčiamas ant šono. Mirtis dar nebuvo jo
sustingdžiusi.
– Atleisk man, – sušnabždėjo ji, nusegdama Jono apsiaustą.
 Juo apsisiautė, o brolį apdengė savo skraiste. Švelniai užspaudė jam akis ir
paguldė kiek galėdama padoriau. Atsistojusi pakilnojo rankas, taikydamasi prie
naujų drabužių. Jie nedaug kuo skyrėsi nuo jos apdaro, gal tik rankogaliai
glaudžiau apėmė riešus. Pačiupinėjo peilį kaulo kotu, nusegtą nuo Jono diržo.
Tėvo peilis. Keista, balto kaulo kotas patamsėjęs, nudaužytas, bet ašmenys
aštrūs.
Ji nuėjo prie altoriaus. Atrišusi gobtuvą, paleido plaukus ant altoriaus.
Tankios garbanos, pasklidusios prietemoje ant lygaus akmeninio paviršiaus,
atrodė beveik baltos.
Pakėlė peilį.
Pamažėle, atsargiai ėmė rėžti.
Temstant pro nusiaubtos katedros duris išėjo jaunuolis ir žalsvai pilkomis akimis
ėmė tyrinėti aplinką. Danguje tekėjo mėnulis, žadindamas žvaigždes.
Už trobesių griuvėsių tirštėjančiose sutemose žuvies sidabru švytėjo kelias į
rytus.
Žmogysta dairydamasi išsėlino iš katedros šešėlio. Neliko jokio gyvo daikto,
galinčio palydėti akimis Joaną, skubančią į kelią, kuris vedė į garsųjį Fuldos
vienuolyną.
 12
Salė šurmuliavo – buvo sausakimšai prisigrūdusi žmonių, atkeliavusių kažin kiek
mylių iš mažo Vestfalijos miestelio apylinkių pažiūrėti, kaip vyks mallus15. Jie
stovėjo pečius surėmę, juokavo spardydami šviežius meldus, išdraikytus ant
plūktos aslos, per daugybę metų prisodrintos alaus, riebalų, spjaudalų ir mėšlo.
Karštame sudususiame ore tvyrojo bjauri smarvė. Bet niekas dėl to labai
nesijaudino, nes toks įprastas frankų būsto oras. O ir minios dėmesys buvo
sutelktas kitur – į raudonplaukį fryzų grafą, atvykusį kaip missus – imperatoriaus
teisėjas – vykdyti teisingumo ir spręsti bylų.
Geraldas pasisuko į Frambertą, vieną iš septynių sabini16, skirtų jam padėti.
– Ar šiandien bus daugiau?
Teismas prasidėjo su aušra. Dabar jau gerokai po pusiaudienio, jie plušo
ilgiau negu aštuonias valandas. Užpakaly aukšto stalo, prie kurio sėdėjo
Geraldas, tūnojo apsiginklavę jo žmonės. Dėl visa ko jis buvo pasiėmęs dvidešimt
vyrų, nes po imperatoriaus Karolio mirties imperijoje ėmė siausti netvarka.
Imperatoriaus missi padėtis darėsi vis pavojingesnė. Kartais jie susidurdavo su
įžūliu nepaklusnumu turtuolių ir galingų žemvaldžių, nepratusių, kad kas jų
viršenybe abejotų. Jėga neparemtas įstatymas nieko nereiškė, todėl Geraldas ir
pasiėmė tiek daug vyrų, palikęs Vilarise tik saujelę gynėjų. Tvirtos nusmailintų
baslių dvaro tvoros buvo gana patikima apsauga nuo pavienių vagių ar plėšikų
antpuolių, nes tuose kraštuose jau daugelį metų tik jie kėlė grėsmę žmonių
ramybei ir saugumui.
Frambertas patikrino, kiek ieškovų surašyta aštuonių colių pločio
pergamente, sudurstytame iš gabalų į beveik penkiolikos pėdų ilgio ritinį.
– Šiandien dar trys bylos, šviesiausiasis pone, – atsakė Frambertas.
Geraldas sunkiai atsiduso. Buvo pavargęs ir alkanas. Nesibaigiantis srautas
smulkmeniškų kaltinimų, priešpriešinių atkirčių, įvairiausių skundų baigė jį
išvesti iš kantrybės. Jam dabar norėjosi būti Vilarise su Joana.
Joana. Kaip jam trūksta jos duslaus balso, sodraus juoko, patrauklių žalsvai
pilkų akių, žiūrinčių į jį supratingai ir su meile. Bet nereikia dabar apie ją
galvoti. Galų gale juk dėl to ir sutiko padirbėti imperatoriaus teisingumo
vykdytoju – jam reikėjo pabūti toliau nuo jos, reikėjo ir laiko, kad pajėgtų suimti į
rankas gaivališkai apėmusį jausmą.
– Šauk kitą, Frambertai, – paliepė Geraldas, nutraukdamas savo nuklydusių
minčių giją.
Frambertas paėmė pergamento ritinį ir, stengdamasis perrėkti ūžiančią
minią, garsiai perskaitė:
– Abas skundžiasi, kad kaimynas Hunaldas neteisėtai ir be jokio atlygio
užgrobė jo galvijus.
Geraldas supratingai linktelėjo. Dažnas dalykas. Tais neraštingumo laikais
retas nuosavybės savininkas turėjo dokumentą, kuriame būtų surašytas jo
turtas, ir tai sudarė palankias sąlygas visokioms vagystėms ir neteisėtiems
veiksmams.
 Hunaldas, stambus, sveiko veido vyras, apsitaisęs ryškiai raudonais
marškiniais, išėjo priekin paneigti kaltinimo.
– Tie galvijai yra mano. Duokit šen relikvijas. – Jis mostelėjo į relikvijų
skrynelę ant aukšto stalo. – Aš prisieksiu prieš Dievą, – nutaisęs reikiamą
išraišką, jis jausmingai iškėlė į dangų rankas, – tais šventais kaulais, kad esu
nekaltas.
– Tos karvės mano, šviesiausiasis pone, ne Hunaldo, ir jis puikiai tai žino, –
atsakė Abas, mažas žmogelis, dėl kuklaus elgesio ir paprasto apdaro tikra
Hunaldo priešingybė. – Hunaldas gali prisiekti, jei nori, bet tai tiesos nepakeis.
– Tai tu, Abai, abejoji Dievo teismu? – rūsčiai sušuko Hunaldas. Jo balse
skambėjo dievobaimingas pasipiktinimas, bet Geraldas išgirdo ir pergalės
gaidelę. – Atkreipk į tai dėmesį, šviesiausiasis grafe, juk tai piktžodžiavimas.
– Ar gali įrodyti, kad gyvuliai tavo? – paklausė Geraldas Abą.
Klausimas buvo visiškai neįprastas. Frankų karalystės teisme nereikėjo
liudytojų ar kokių įrodymų. Hunaldas piktai dėbtelėjo į Geraldą: ką tas keistuolis
fryzų grafas čia išdarinėja?
– Įrodyti? – Koks negirdėtas daiktas. Abui reikia kiek pagalvoti. – Na, Berta,
mano žmona, gali pasakyti, kaip šaukiama kiekviena karvė, mano keturi vaikai
taip pat pasakys, nes lakstė paskui tas karves nuo mažumės. Jie visi jums
nusakys, kaip jos laikosi melžiamos, kuri meilija dobilus, o kuri šieną. – Jam šovė
dar viena mintis. – Nuveskit mane pas jas ir leiskit pašaukti – visos tuoj pat ateis,
nes pažįsta mano balsą ir ranką. – Maža vilties kibirkštėlė įsižiebė Abo akyse.
– Kokie niekai! – pratrūko Hunaldas. – Nejau teismas labiau patikės
nesąmoningais bukų gyvulių veiksmais nei šventais dangaus įstatymais? Aš
reikalauju teismo, paremto priesaika. Duokit šen relikvijų skrynelę, ir aš
prisieksiu.
Geraldas galvodamas glostėsi barzdą. Hunaldas – kaltinamasis. Jis turi teisę
reikalauti priesaikos. Dievas neleis jam, uždėjusiam ranką ant šventųjų relikvijų,
kreivai prisiekti, bent jau taip skelbė įstatymas.
Imperatorius skyrė ypatingą reikšmę tokiems teismams, bet Geraldas jais
abejojo. Niekas nepaneigs, kad yra žmonių, kuriems apčiuopiamos šio pasaulio
gėrybės labiau rūpi negu neaiškios ir miglotos ano pasaulio bausmės, ir tie nė
nemirktelėję melagingai prisieks. „Jei mane įvarytų į kampą, aš pats taip
padaryčiau, – galvojo Geraldas, – žinoma, dėl tikrai svarbių dalykų.“ Jei reiktų
apginti mylimą žmogų, jis galėtų kreivai prisiekti padėjęs ranką ant viso vežimo
šventųjų relikvijų.
Joana. Vėl mintyse iškilo jos paveikslas, bet jis, sukaupęs valią, jį atstūmė.
Bus laiko apie tai galvoti, kai baigs darbą.
– Šviesiausiasis pone, – sušnabždėjo į ausį Frambertas, – aš palaikau
Hunaldą. Jis geras žmogus, kilnus ir dosnus, ir jam iškeltas kaltinimas yra
neteisingas.
Pastalėje, kad minia nematytų, Frambertas jam parodė puikų ametistą,
įtaisytą į sidabro žiedą, kuriame buvo iškaltas erelis. Jis pasukinėjo jį, užmautą
ant didžiojo piršto, kad Geraldas pamatytų, kaip žvilga akmuo.
– Kad jau dosnus, tai dosnus žmogus. – Frambertas nusimovė žiedą. –
Hunaldas liepė pasakyti, kad jis – tavo. Na, kaip padėka už paramą. – Jis
atsargiai, lūpų kampučiais, šyptelėjo.
Geraldas paėmė žiedą. Nuostabaus darbo, tokio puikaus nebuvo regėjęs.
Paėmęs į delną, pajuto jo svorį, grožėjosi tobula auksakalio meistryste.
– Ačiū, Frambertai, – ryžtingai tarė jis. – Žiedas man palengvins priimti
sprendimą.
Framberto šypsenėlė perėjo į sąmokslininko šypsnį.
Geraldas pasisuko į Hunaldą.
– Tai nori atsiduoti Dievo teismui?
– Taip, šviesiausiasis pone! – Hunaldas visai pasipūtė, kai pastebėjo Geraldą
kalbantis su Frambertu. Kai patarnautojas su relikvijų skrynele žengė priekin,
Geraldas mostelėjo jam grįžti.
– Mes kreipsimės į Dievo teisingumą per judicium aquae ferventis.
Hunaldas ir Abas stovėjo nesusigaudydami. Kaip ir kiti salėje, jie nesuprato
lotyniškai.
– Kesselfang, – išvertė Geraldas.
– Kesselfang! – Hunaldas išbalo – ne apie tokį Dievo teismą jis galvojo.
Ordalija verdančiu vandeniu teismuose buvo gerai žinomas dalykas, bet šiame
imperijos krašte nebuvo taikoma jau keleri metai.
– Atneškit katilą, – paliepė Geraldas.
Akimirką stojo mirtina tyla. Paskui salė pasileido garsiai klegėti ir
šurmuliuoti. Keli suolininkai išbėgo ieškoti kaimyniniuose namuose katilo su
verdančiu vandeniu. Po kiek laiko sugrįžo nešini juodu geležiniu katilu, žmogaus
rankos – nuo pažasties iki pirštų galų – gilumo, pilnu garuojančio vandens.
Uždėtas ant salės vidury esančio ugniakuro, vanduo netrukus ėmė kunkuliuoti ir
kaip reikiant mušti garą.
Geraldas patenkintas linktelėjo. Žinant Hunaldo gabumą kyšininkauti, katilas
galėjo būti ir mažesnis.
Hunaldas susiraukė.
– Šviesiausiasis grafe, aš nesutinku! – Iš baimės jis pamiršo padorumą. – O
kaip bus su žiedu?
– Kaip tik apie tai galvoju, Hunaldai. – Geraldas iškėlė žiedą, kad visi matytų,
ir įmetė jį į katilą. – Kaltinamajam prašant, šis žiedas turės paskelbti Dievo
nuosprendį.
Hunaldas sunkiai nurijo seilę. Žiedas nedidelis, slidus, bus velniškai sunku jį
išgriebti. Bet jei atsisakys šito teismo, tai pripažins savo kaltę ir turės grąžinti
Abui karves, o jos vertos daugiau kaip septyniasdešimt solidų. Jis keikė
svetimšalį grafą, taip nesuprantamai nelinkusį į abiem pusėm naudingą
pasikeitimą malonėmis, visad praktikuojamą su kitais teisėjais. Paskui, giliai
atsidusęs, panėrė ranką į katilą.
Veidas susiraukė iš skausmo, verdančiam vandeniui nuplikinus odą. Kaip
padūkęs Hunaldas maišė katilo dugną, ieškodamas žiedo. Žvėriškas riksmas
prasiveržė pro lūpas, kai tas išsprūdo iš rankos. Skausmingai nušutę pirštai vėl
panėrė ir – garbė Dievui! – pagaliau sučiupo. Ištraukęs iš katilo ranką, jis iškėlė
žiedą.
– Aaaaa... – Sužavėtos minios atodūsis nuvilnijo per salę, kai visi išvydo
raudoną Hunaldo ranką. Ant jos jau buvo matyti pūslės ir nuslinkusi oda.
– Po dešimties dienų, – paskelbė Geraldas, – išvysime Dievo sprendimą.
Minia suošė, bet niekas neprotestavo. Visi žinojo nuostatą: jei Hunaldo ranka
užgis per dešimt dienų, bus įrodytas jo nekaltumas ir gyvuliai liks jam. Jei
neužgis, vadinasi, jis pavogė gyvulius ir turės grąžinti teisėtam savininkui Abui.
Geraldas abejojo, ar taip greitai užgis ranka. To jis ir norėjo, nes buvo
beveik tikras Hunaldą įvykdžius nusikaltimą. O jei kažkokiu būdu ji per tą laiką
sugytų, patirta ordalija privers jį gerai pagalvoti, kai vėl apims noras grobti
kaimyno gyvulius. Šis teismas žiaurus, bet tokie buvo įstatymai ir vis dėlto
geriau tokie negu jokių. Lex dura, sed lex.17 Tik imperatoriaus įstatymai palaikė
teisėtumą tais pakrikusiais laikais. Jų atsisakius, kas žino, kokie šalyje kiltų
skersvėjai, griaunantys ir stipriuosius, ir silpnuosius.
– Šauk kitą bylą, Frambertai.
– Elfrikas kaltina Fulradą atsisakius mokėti įstatymo numatytą kraujo kainą.
Byla atrodė gana paprasta. Fulrado sūnus Tenbertas, šešiolikos metų
vaikinas, užmušė jauną merginą, vieną iš Elfriko kolonių. Apie patį nusikaltimą
nebuvo kalbos. Ieškovui rūpėjo tik kraujo kainos dydis. Teisyne aiškiai ir
smulkiai nusakyta kiekvieno imperijos žmogaus pralieto kraujo kaina – wergeld
– pagal nužudytojo visuomeninę padėtį, turėtą nuosavybę bei nekilnojamąjį turtą,
amžių ir lytį.
– Pati buvo kalta, – pasakė Tenbertas, aukštas, nerangus vaikinas šlakuotu ir
paniurusiu veidu. – Ji tik kolonė, tai ko taip, iš visų jėgų, man spyriojosi?
– Jis ją išžagino, – aiškino Elfrikas. – Užtiko mergaitę mano vynuogyne
raškant vynuoges, ir toji krito jam į akį. Buvo daili, bet visai dar vaikas, vos
dvylikos žiemų, tad jo nesuprato. Pamanė, kad taisosi ją šiaip nuskriausti. O kad
geruoju nepasidavė, tai tas ėmė ir prilupo ją negyvai. – Minioje kilęs gausmas
truko gana ilgai. Patenkintas Elfrikas stabtelėjo, kad žmonės įsidėmėtų. –
Pasimirė kitą dieną, buvo ištinusi ir nusėta mėlynių, vis motinos šaukėsi.
– Neturi jokios priežasties skųstis, – karštai įsikišo Fulradas, Tenberto tėvas.
– Ar aš tau nesumokėjau wergeld kitą savaitę? Penkiasdešimt solidų, juk tai
gražus pinigas! O mergaitė buvo tik paprasta kolonė.
– Mergaitė numirė. Daugiau nebeprižiūrės man vynuogyno. O jos motina,
geriausia mano audėja, visai iš sielvarto paklaiko, ir daugiau iš jos nebus jokios
naudos. Aš reikalauju teisėto mokesčio – šimto aukso solidų!
– Kur tai girdėta! – Fulradas maldaujamai ištiesė rankas. – Eminencija, už
tiek, kiek daviau Elfrikui, galima nusipirkti dvidešimt gražių melžiamų karvių,
kurios, kiekvienas pasakys, daug vertesnės už tą nelemtą mergą ir jos močią su
visomis staklėmis kartu.
 Geraldas susiraukė. Derybos dėl kraujo kainos kėlė pasidygėjimą. Mergaitė
buvo maždaug jo dukters Duodos amžiaus. Mintis, kad tas paniuręs, grasus
stuobrys galėtų ją žaginti, buvo absurdiška. Tiesa, tokie dalykai vyksta nuolat –
neužtiksi dar nekaltos keturiolikos sulaukusios kolonės, o jei tokia pasitaiko, tai
jai arba ypač sekėsi, arba ji bjauri, arba ir viena, ir kita. Geraldas nebuvo
naivus, žinojo, kas dedasi pasaulyje, bet jam tokie dalykai nepatiko.
Didžiulis oda aptaisytas teisynas su viršelyje įspaustu auksiniu imperijos
antspaudu gulėjo priešais ant stalo. Jame buvo surašyti senieji imperijos
įstatymai, Lex Salica, taip pat ir Lex Karolina, imperatoriaus Karolio išleisto
įstatymų rinkinio pataisos ir papildymai. Geraldas buvo gerai susipažinęs su
įstatymais ir jam nereikėjo žiūrėti į knygą. Tačiau, nutaisęs iškilmingą miną, ją
atsivertė. Tas simbolinis gestas buvo skirtas bylininkams, nes sprendimas, jo
ketinamas priimti, turėjo remtis dideliu autoritetu.
– Salijų teisynas labai aiškiai nusako tokį atvejį, – pagaliau jis prabilo. –
Šimtas solidų yra teisėta kraujo kaina už kolonę.
Fulradas garsiai nusikeikė. Elfrikas išsišiepė.
– Mergaitė buvo dvylikos metų, – dudeno Geraldas, – vadinasi, jau galėjo
gimdyti. Todėl, remiantis įstatymu, jos kraujo kaina turi būti patrigubinta – trys
šimtai aukso solidų.
– Ką! Ar čia nevispročių teismas? – suriko Fulradas.
– Suma, – Geraldas ramiai kalbėjo toliau, – turi būti taip išmokėta: du šimtai
solidų Elfrikui, teisėtam mergaitės savininkui, ir vienas šimtas jos šeimai.
Dabar jau pasipiktino Elfrikas.
– Šimtas solidų jos šeimai? – Jis negalėjo patikėti. – Kolonams? Aš esu visų tų
kolonų šeimininkas ir pagal įstatymus mergaitės kraujo mokestis priklauso man!
– Ar tu nori mane sužlugdyti? – įsikišo Fulradas, taip skaudžiai išgyvenęs
savo bėdą, kad nepajėgė džiaugtis priešininko nesėkme. – Trys šimtai solidų! Tai
beveik kario kraujo kaina. Dvasininko! – Jis grėsmingai šoko prie Geraldo stalo.
– Net, ko gera, grafo! – Balse skambėjo aiškus grasinimas.
Išgąstingas riksmas pasigirdo minioje, kai koks tuzinas Fulrado šeimynykščių
prasiveržė į priekį. Visi ginkluoti kalavijais ir iš pažiūros moką jais naudotis.
Geraldo vyrai stojo jų sutikti, iš makštų pusiau išsitraukę kalavijus. Geraldas
sulaikė juos rankos mostu.
– Imperatoriaus vardu sakau, – prabilo Geraldas kietu plieniniu balsu, – kad
sprendimas priimtas ir paskelbtas. – Jo mėlynos ledinės akys privertė paklusti
Fulradą. – Šauk kitus bylininkus, Frambertai!
Frambertas neatsiliepė. Buvo nuslydęs nuo savo kėdės ir atsidūręs po stalu.
Keletą akimirkų tvyrojo slopi tyla, nuščiuvus neramiai, murmančiai miniai.
Kai Geraldas vėl atsisėdo į savo krėslą, atrodė kupinas pasitikėjimo savimi ir
nė kiek nesutrikęs, nors dešinė jo ranka nerūpestingai žaidė kalaviju, o pirštai
kone lietė plieną.
Staiga Fulradas apsisuko ant kulno, keikdamasis panosėj. Šiurkščiai nutvėręs
Tenbertą už rankos nusitempė durų link. Paskui Fulradą išbėgo jo žmonės, ir
minia jiems davė kelią. Einant pro duris, Fulradas trenkė Tenbertui per galvą.
Vaikinui surikus iš skausmo, balsas nuaidėjo per visą salę, o minia prapliupo
griausmingu, įtampą sklaidančiu juoku.
Geraldas niūriai šyptelėjo. Jei jis bent kiek numano žmogaus būdą, tai dabar
Tenbertas atsiims savo su kaupu. Gal pamoka išeis jam į naudą, o gal ir ne. Šiaip
ar taip, tai nebeprikels nužudytos mergaitės. Bent jos šeima gaus dalį sumos už
pralietą kraują. Turėdami tiek aukso, galės išsipirkti laisvę ir geriau gyvens ne
tik patys, bet ir jų vaikai bei vaikų vaikai.
Geraldui davus ženklą savo vyrams, jie sukišo kalavijus į makštis ir grįžo į
savo vietas už teisėjo stalo.
Frambertas išlindo iš pastalės ir vėl atsisėdo ant savo kėdės, visa esybe
liudydamas įžeistą orumą. Paskutinę bylą skelbė išblyškęs, drebančiu balsu.
– Ermoinas, malūnininkas, ir jo žmona apskundė savo dukterį, kad ji,
atkakliai priešgyniaudama jų valiai, vyru pasirinko vergą.
Vėl minia prasiskyrė praleisdama pagyvenusią, kilmingai atrodančią
žilagalvių porą, apsitaisiusią gražiais drabužiais, bylojančiais apie sėkmingą
Ermoino verslą. Įkandin jų ėjo jaunuolis, užsimetęs palaikę ir nuplyšusią vergo
tuniką, ir galop jauna mergina kukliai nuleista galva.
– Šviesiausiasis pone, – prašneko Ermoinas nelaukdamas, kol į jį kreipsis. –
Jūsų akivaizdoje mūsų duktė Hildegardė, mūsų senstančių širdžių džiaugsmas,
vienut vienutėlė išlikusi iš aštuonių mums gimusių vaikų. Auginom puoselėjom ją
su didžia meile, šviesiausiasis pone, per didele meile, kaip vėliau su didžiu
sielvartu supratom, nes už mūsų meilę ir gerumą ji atsimokėjo baisiu
nepaklusnumu ir nedėkingumu.
– Ko ieškai šiame teisme? – paklausė Geraldas.
– Taigi jos apsisprendimo, šviesiausiasis pone, – atsakė nustebęs Ermoinas. –
Tegu ji, kaip liepia įstatymas, pasirenka – ratelį arba kalaviją.
Geraldas apsiniaukė. Eidamas teisėjo pareigas, jis kartą jau sprendė panašią
bylą ir daugiau su tokiomis susidurti anaiptol nenorėjo.
– Yra įstatymas, kaip sakei, tokiems atvejams. Bet jis bus gana žiaurus
merginai, augintai... su tokia meile. Ar kitos išeities nenumatai?
Ermoinas suprato teisėjo žodžių prasmę. Buvo galima sumokėti ir išpirkti iš
vergijos vaikiną, ir jis taptų laisvu žmogumi.
– Ne, pone! – Jis nuožmiai papurtė galvą.
– Ne, tai ne, – vangiai pakluso jo valiai Geraldas. Kito kelio nebuvo –
merginos tėvams įstatymas žinomas, ir jie reikalaus atlikti tą bjaurų reikalą iki
galo.
– Atneškite ratelį, – liepė Geraldas. – O tu, Hunrikai, – mostelėjo vienam iš
savo vyrų, – paskolinsi kalaviją. – Savuoju jis nesinaudos: juo niekad nekirto į
beginklį kūną ir nekirs, kol jį nešios.
Minioje kilo šurmulys, kai iš artimiausio namo buvo atgabentas ratelis.
Mergina pakėlė akis, nešant jį vidun. Tėvas kažką griežtai pasakė, ir ji tuoj
pat nuleido galvą. Per tą akimirką Geraldas žvilgtelėjo į jos veidą. Mergaitė
buvo nuostabi – didžiulės, tamsios it vyšnios akys žėrėjo baltame, lyg iš pieno
plaukusiame veide. Graži švelni kakta, puikiai išlenktos lūpos. Geraldas galėjo
suprasti tėvų įniršį. Tokia gražuolė būtų nesunkiai pavergusi ir didelio pono, net
aristokrato, širdį ir pagausinusi šeimos turtus.
Geraldas uždėjo vieną ranką ant ratelio, kita pakėlė kalaviją.
– Jei Hildegardė pasirinks kalaviją, – garsiai, kad visi girdėtų, prabilo
Geraldas, – jos vyras, vergas Romualdas, čia pat mirs nuo jo. Jei ji pasirinks
ratelį – pati taps vergė.
Negailestingas pasirinkimas. Kartą Geraldas jau sprendė, tiesa, ne tokios
gražios, bet tokios pat jaunos mergaitės, kurios daliai teko panašus išbandymas,
bylą. Toji pasirinko kalaviją ir stovėjo, kol jos akyse buvo nužudytas mylimasis.
Tačiau ką kita ji galėjo daryti? Kas savo noru pasirinks nežmonišką likimą ne tik
sau, bet ir savo vaikams bei visiems palikuonims?
Mergina stovėjo tylėdama ir nejudėdama. Ji net nekrustelėjo, išgirdusi
Geraldo paaiškinimą.
– Ar supranti pasirinkimo svarbą? – švelniai paklausė Geraldas.
– Ji supranta, šviesiausiasis pone, – pasakė Ermoinas, dar tvirčiau suėmęs
dukters alkūnę. – Ji gerai žino, ką daryti.
Geraldas puikiai numanė, koks tas jos žinojimas. Be abejo, tai, ką mergina
turės sakyti, buvo jai įkalta grasinimais bei keiksmais, o gal ir smūgiais.
Sargybiniai, stovintys abipus jaunuolio, nutvėrė jį už rankų, kad jis nebandytų
sprukti. Jis paniekinamai juos nužvelgė. Jaunuolis buvo įdomaus veido – žemą,
niekuo neypatingą kaktą dengė kupeta šiurkščių plaukų, bet protingos akys,
tvirtas dailus smakras, ryški graži nosis bylojo jį turint senųjų romėnų kraujo.
Nors ir vergas, bet, matyt, drąsus. Geraldas mostelėjo sargams atstoti.
– Na, mergele, – Geraldas kreipėsi į ją, – laikas prabilti.
Tėvas kažką šnabžtelėjo jai į ausį. Kai ji linktelėjo, tėvas paleido ranką ir
pastūmėjo ją į priekį.
Pakėlusi galvą, ji pažvelgė į jaunuolį. Geraldą apstulbino jos akyse šviečianti
neslepiama meilė.
– Ne! – Merginos tėvas bandė ją sulaikyti, bet buvo per vėlu. Įsmeigusi akis į
savo vyrą, ji nesvyruodama priėjo prie ratelio, atsisėdo ir ėmė verpti.
Kitą dieną, jodamas namo į Vilarisą, Geraldas galvojo apie tą įvykį. Mergaitė
paaukojo viską – savo šeimą, pasiturimą gyvenimą, net laisvę. Meilė, kurią
išvydo jos veide, taip sujaudino ir uždegė jo vaizduotę, kad dabar jis nebegalėjo
susigaudyti, kas vyksta jo širdyje. Žinojo tik tai, ką sakė jį užvaldęs, visa kita
šalin nustūmęs įsitikinimas, kad trokšta tokio tyro ir galingo jausmo, prieš kurį
visa nublanksta ir netenka prasmės. Jam dar nevėlu tai patirti, tikrai nevėlu. Jam
tik dvidešimt devyneri. Gal jau nebe pirmos jaunystės, bet ir ne senas – pats jėgų
žydėjimas.
Niekad nemylėjo savo žmonos Richildos, o ji taip pat niekad neapsimetinėjo jį
mylinti. Dėl jo ji net brangakmeniais nusagstytų savo šukų nepaaukotų – tai jis
žinojo. Jų santuoka – rūpestingai suderėta turtų ir šeimų jungtis. Iki šiol jam
atrodė, kad taip ir turi būti, ir nieko daugiau nesitikėjo. Gimus Duodai, kai
Richilda pareiškė nenorinti daugiau vaikų, jis pakluso jos norams nejausdamas
jokios nuoskaudos. Jam buvo nesunku susirasti moterų, mielai teikiančių
vedybinio gyvenimo malonumų ir nesantuokiniame guolyje.
Bet dabar Joana viską pakeitė. Jis vaizdavosi puikius balzganai auksinius jos
plaukus, gaubiančius jai veidą, ne pagal amžių išmintingas pilkai žalsvas akis.
Širdy jam nedavė ramybės ilgesys, stipresnis net už geismą. Tokios kaip ji
niekad nebuvo sutikęs. Jos skvarbus protas, polinkis abejoti ir ginčytis dėl tiesų,
viso pasaulio pripažintų neabejotinomis, jam keldavo pagarbią baimę. Su niekuo
kitu jis negalėdavo taip atvirai kalbėti. Jis galėjo jai patikėti viską, net savo
gyvastį.
Būtų gana lengva padaryti ją meiluže – paskutinis susitikimas prie upokšnio
dėl to nekėlė abejonių. Bet jis, nors tai jam visai nebūdinga, susilaikė, norėjo
kažko daugiau, o ko, tuo metu nežinojo.
Dabar jau žino.
„Aš noriu jos kaip žmonos.“
Bus sunku ir, be abejo, daug kainuos išsilaisvinti iš Richildos, bet tai
nesvarbu.
„Joana bus mano žmona, jei sutiks tekėti už manęs.“
Taip apsisprendęs, Geraldas nurimo. Jis giliai įkvėpė, mėgaudamasis tirštais,
jaudinančiais pavasarinio miško kvapais, ir jautėsi daug laimingesnis bei
gyvybingesnis negu visais paskutiniaisiais metais.
Namai jau čia pat. Žemai plaukiantys sunkūs debesys neleido Geraldui įžiūrėti
Vilariso. Ten jo laukia Joana. Nekantraudamas spūstelėjo Timsrą ir pasileido
risčia.
Jis pajuto ore nemalonų kvapą.
Dūmai.
Debesys virš Vilariso – dūmai.
Tada jau visi it galvų netekę pasileido lėkti mišku, nekreipdami dėmesio į
šakas, draskančias plaukus ir drabužius. Išnėrę iš miško ir staigiai sustabdę
arklius, apmirė.
Vilariso nebebuvo.
Po debesies tumulais, į kuriuos vis dar kilo vinguriuodami dūmai, riogsojo
degėsių ir pelenų krūva – tai buvo likučiai namų, iš kurių išvykta tik prieš dvi
savaites.
– Joana! – sušuko Geraldas. – Duoda! Richilda! – Ar jos pabėgo, ar guli
palaidotos po smilkstančių nuodėgulių sąvartynu?
Vyrai ropojo keliais po gaisravietę, ieškodami pažįstamų liekanų – drabužių
skiautės, žiedo, gobtuvo likučių. Kai kurie, vartydami degėsius, atvirai raudojo,
bijodami atrasti tai, ko ieško.
Atokiau, vienoje pajuodusių sienojų krūvoje, Geraldas pamatė kažką kyšant,
ir jam širdis nusirito į kulnus.
Pėda. Žmogaus pėda.
 Nubėgo prie jos ir pradėjo versti rąstus plikomis rankomis, kol jos ėmė
kraujuoti, bet jis nieko nejuto. Pagaliau ištraukė kūną. Vyro lavonas, bet taip
baisiai apdegęs, kad, jei ne amuletas ant kaklo, nebūtų atpažinę. Andulfas,
vienas iš sargybinių. Dešinėje rankoje tebelaikė kalaviją. Geraldas pasilenkė
paimti ginklo, bet su juo pakilo ir lavono ranka, nepaleisdama rankenos. Ją
ugnies kaitra sulydė su plaštaka.
Andulfas mirė kovodamas. Bet su kuo? Geraldas apžvelgė vietovę patyrusia
kario akimi. Nebuvo jokių stovyklos žymių, pamestų ginklų ar daiktų, kad padėtų
atspėti, kas čia vyko. Aplinkinis miškas pavasario vidudienį buvo visiškai ramus.
– Viešpatie Dieve! – Vyrai surado dar dviejų sargybinių lavonus. Kaip ir
Andulfas, jie mirė su ginklais rankose. Tie radiniai paskatino vėl ieškoti, bet
veltui. Daugiau neužtiko jokių žmonių pėdsakų.
Kur jie visi? Juk Vilarise liko apie penkiasdešimt žmonių – negalėjo gi jie visi
žūti, nepalikdami nė kaulelio ar kraujo žymių.
Geraldo širdyje įsižiebė beprotiška viltis. Joana gyva, ji turi būti gyva! Galbūt
ji čia pat, pasislėpusi su kitais girioje, o gal pabėgo į miestelį?
Vienu šuoliu užšokęs ant Timsro, pašaukė vyrus. Jie lėkė į miestelį risčia ir
pristabdė arklius, tik pasiekę tuščias, apleistas gatves.
Geraldo vyrai išsisklaidė pasižvalgyti po ištuštėjusius namus, išsirikiavusius į
ilgą eilę. Geraldas, pasiėmęs Voradą ir Amalviną, nušuoliavo į katedrą. Sunkios
ąžuolinės durys praviros – kreivai kabo ant sulaužytų vyrių. Nusėdę nuo arklių,
su kalavijais rankose, ėmė lipti katedros laiptais. Geraldas suklupo pastatęs koją
į slidžią vietą. Prie įėjimo, ant senų, išduobtų medinių grindų telkšojo
patamsėjusio kraujo liūgas, vis papildomas lėtai iš po durų besisunkiančio latako.
Geraldas įėjo į bažnyčią.
Vidaus tamsa akimirką jo pasigailėjo ir aptemdė akis. Bet greit jis atgavo
regėjimą.
Užpakaly Amalvinas ėmė vemti. Geraldą taip pat pradėjo pykinti, bet, nurijęs
šleikštulį, jis susitvardė. Užsidengęs burną ir nosį rankove, žengė bažnyčios
nava pirmyn. Reikėjo gerai žiūrėti, kad neužliptum ant tankiai tysančių, visaip
išsikėtojusių lavonų. Jis girdėjo Voradą ir Amalviną keikiantis, savo paties greitą,
paviršutinišką kvėpavimą. Ėjo lyg sapne, atsargiai žengdamas per tą siaubingą
lavonų sąvartyną, ir akylai dairėsi.
Netoli didžiojo altoriaus rado savo šeimynykščių. Čia buvo ir kapelionas
Vala, ir ekonomas Vidas. Kambarinė Irminona tysojo netoliese, tebelaikydama
glėbyje savo negyvą kūdikį. Ją išvydęs, jos vyras Voradas ėmė baubte baubti.
Puolė ant kelių, apglėbė juos, spaudė rankas prie jų žaizdų ir pats visas
išsikruvino.
Geraldas nusisuko. Jo žvilgsnį patraukė pažįstamų smaragdų ir sidabro
blykčiojimas. Richildos tiara. O čia pat aukštielninka gulėjo ir ji pati, pridengta
juodų palaidų it įkapės plaukų. Pakėlęs tiarą, uždėjo jai ant galvos. Jam
prisilietus, Richildos galva keistai vikstelėjo ir lėtai nusirito nuo kūno.
Siaubo apimtas Geraldas žengė atgal. Koja užkliuvo už kito lavono. Vos
nepargriuvęs žvilgtelėjo žemyn. Prie jo kojų gulėjo Duoda, persikreipusi, matyt,
mėginusi išvengti užpuoliko smūgio. Sudejavęs Geraldas parpuolė ant kelių prie
dukters lavono. Jis švelniai glostė ją, jos gražius švelnius vaikiškus plaukus,
patvarkė rankas ir kojas, kad jai būtų patogiau ilsėtis. Pabučiavęs skruostus,
perbraukė ir užspaudė tuščias akis. Kaip visa susimaišė! Tai ji turėjo jam atlikti
tą paskutinį patarnavimą.
Sunkios nuojautos slegiamas pakilo ir vėl ėmėsi šiurpios paieškos tarp
sumaitotų lavonų. Joana turi būti irgi čia, tarp kitų. Privalo ją surasti.
Jis ieškojo skersai išilgai bažnyčios, apžiūrinėjo kiekvieno numirėlio
sustingusį veidą, atpažindamas kaimynų, miestelėnų ir draugų bruožus. Bet
Joanos nerado.
Gal ji sugebėjo kaip nors per stebuklą pasprukti? Ar tai įmanoma?
Nedrįsdamas tuo tikėti, jis vėl ėmė naršyti bažnyčią.
– Pone! Šviesiausiasis pone! – pasigirdo susijaudinę balsai šventoriuje.
Geraldas buvo jau tarpduryje, kai atšuoliavo prie bažnyčios kita jo vyrų dalis.
– Vikingai, pone! Prie upės! Laivus krauna...
Geraldas jau bėgo per šventorių pasiimti Timsro.
Vyrai kaip patrakę lėkė prie upės. Kietai suplūktas kelias dundėjo nuo arklių
kanopų, bet jų tai nestebino. Sielvarto apakinti galvojo tik apie kerštą.
Apsukę vingį, išvydo ilgą plokščiadugnį laivą; gerokai išsišovusiame jo
pirmagalyje buvo iš medžio išdrožta grėsmingai išsišiepusi drakono galva ilgais,
kreivais dantimis. Didžiuma vikingų jau buvo laive, bet kokia pora dešimčių dar
sukinėjosi krante – saugojo kraunamą grobį.
Su smarkiu kovos šūksniu ir pakelta ietimi pasileido į juos Geraldas. Jo vyrai
šuoliavo jam iš paskos. Pėstieji vikingai puolė rėkdami į šalis, keli pateko po
kanopomis. Geraldas nutaikė spygliuotą ietį į arčiausią geltonbarzdį vikingą
aukso šalmu. Milžinas atsigręžė, pakėlė skydą, ir jį pervėrusi ietis liko jame
virpėti.
Staiga pasipylė strėlės – vikingai ėmė šaudyti. Timsras it patrakęs šoko
piestu, paskui parklupo – plunksnuota strėlė smygsojo jo akyje. Geraldas
stryktelėjo iš balno, bet nušoko nevykusiai – ant kairės kojos. Išsitraukė kalaviją
ir šlubčiodamas nubėgo prie milžino, iš visų jėgų besistengiančio atplėšti skydą
nuo ieties. Geraldas užmynė ant ieties galo, kuris vilkosi žeme, ir trūktelėjo
skydą į šalį. Milžinas nustebęs sužiuro ir užsimojo kirviu, bet jau buvo per vėlu:
vienu dūriu į širdį Geraldas jį pervėrė. Nelaukdamas, kol tas nuvirs, Geraldas
mikliai apsisuko ir kirto kitam vikingui per galvą. Kai kruvini brizgai aptėškė
Geraldui veidą, jis nusišluostė akis, kad matytų. Dabar jis atsidūrė pačiame
kovos sūkuryje. Iškėlęs kalaviją, pagautas beprotiško įniršio, kirto aplink save į
kairę ir į dešinę – taip per paskutiniąsias valandas smaugę jį šiurpūs jausmai
veržėsi paklaikusiu troškimu lieti kraują ir žudyti.
– Jie jau plaukia! Plaukia tolyn! – Jo vyrų balsai suskambo Geraldo ausyse.
Pažvelgęs į upę, jis išvydo drakono galva papuoštą laivę judant – vėjas jau
plazdino raudonas bures. Vikingai bėgo.
 Už poros žingsnių be raitelio neramiai trypčiojo juodbėris tamsiais karčiais.
Geraldas užšoko ant jo. Išsigandęs arklys stojo piestu, bet Geraldas tvirtai
suėmė apynasrį ir liko balne. Tada juodbėris, guviai apsisukęs, nušuoliavo į upę.
Šūktelėjęs vyrams sekti iš paskos, Geraldas pasileido tiesiai į vandenį. Prie balno
buvo pritvirtinta ietis. Išsitraukęs ją, Geraldas sviedė ją taip smarkiai, kad vos
pats per arklio sprandą nenusmuko į vandenį. Ietis, skriedama oru, žybtelėjo
geležiniu smaigaliu saulėje ir nukrito į vandenį prieš pat išsišiepusio drakono
nasrus.
Iš laivo pliūptelėjo pašaipos ir juokas. Tyčiodamiesi vikingai kažką šūkalojo
savo šiurkščia kalba. Du vyrai iškėlė parodyti aukso ryšulį. Ne, tai ne ryšulys, o
jauna mergina, visai suglebusi, dryksojo jiems ant rankų, mergaitė rusvai
auksiniais plaukais.
– Gizla! – atpažinęs su siaubu sušuko Geraldas. Ką ji ten daro? Ji gi turi
ramiai sėdėti namuose su savo vyru.
Apsvaigusi Gizla pakėlė galvą.
– Tėve! – suklykė ji. – Tėveeee! – Dukters balsas pervėrė visą jo esybę.
Geraldas spūstelėjo juodbėrį, bet tas tik prunkštė ir spyriojosi, nė už ką
nebrido gilyn į tamsius vandenis. Jis bakstelėjo kalaviju jam į sturplį, kad
klausytų, bet išsigandęs arklys ėmė stotis piestu ir plakti kanopomis vandenį.
Mažiau įgudusį raitelį būtų nubloškęs, bet Geraldas atkakliai laikėsi ir ryžtingai
galynėjosi su juodbėriu.
– Pone! Pone! – Geraldo vyrai apsupo jį ir, pagriebę arklį už kamanų, ėmė
traukti į krantą.
– Nėra jokios vilties, pone, – į ausį aiškiai pasakė Geraldo kariūnas Grifas. –
Daugiau nieko negalim padaryti.
Raudonos vikingų burės liovėsi plazdėjusios – jos sklandžiai apsisuko
skriejant laivui nuo kranto. Nebuvo kaip jų vytis. Jie neturėjo laivų, kad ir būtų
mokėjęs Geraldas ar jo vyrai juos valdyti. Frankų valstybėje laivų statyba buvo
seniai pamiršta.
Priblokštas Geraldas leido Grifui vesti juodbėrį į krantą. Gizlos klyksmas
tebeskambėjo jam ausyse. „Tėveee!“ Žmonės kalbėjo, kad, vis dažniau
puldinėdami imperijos krantus, vikingai grobia jaunas merginas, bet ar jis kada
pagalvojo, ar kada įsivaizdavo...
Joana! Mintis apie ją it strėlės smaigalys pervėrė jį, atėmė kvapą. Jie ją
pagrobė! Besiblaškančios Geraldo mintys ėmė suktis, ieškodamos išeities, bet
jos nebuvo. Barbarai pagrobė Joaną ir Gizlą, jų laukia siaubingas likimas, o jis
nieko, ničnieko negali padaryti, kad jas išvaduotų.
Geraldo žvilgsnis užkliuvo už negyvo vikingo. Nušokęs nuo juodbėrio, griebė
ilgakotį kirvį iš lavono rankos ir puolė kapoti negyvėlį. Sulig kiekvienu smūgiu
suglebęs kūnas šoktelėdavo. Kai nukrito auksinis šalmas, pasirodė bebarzdis
jauno vaikino veidas, bet Geraldas vis kapojo, kapojo... Aplink trykštantis
kraujas permerkė jam drabužius.
Du Geraldo vyrai norėjo jį atitraukti, bet Grifas juos sulaikė.
 – Nereikia, – ramiai pasakė. – Tegu sau kapoja.
Po kelių akimirkų Geraldas numetė kirvį, parpuolė ant kelių ir užsidengė
veidą rankomis. Šiltu krauju aptekę pirštai lipo vienas prie kito. Staiga jam
prasiveržė rauda. Geraldas daugiau nebandė jos slopinti. Raudojo
pasikūkčiodamas ir nesigėdydamas.
 13
Kolmaras,
aštuoni šimtai trisdešimt trečiųjų
birželio dvidešimt ketvirtoji.
Apgaulių laukas
Praskleidęs sunkią popiežiaus palapinės užuolaidą, dengiančią įėjimą,
Anastazijus įsmuko vidun.
Grigalius, ketvirtasis tuo vardu pasivadinęs šventojo Petro įpėdinis žemėje,
dar meldėsi klūpodamas ant šilko pagalvėlių, išdėliotų prieš puikiai išskaptuotą iš
dramblio kaulo Kristaus figūrą, užimančią garbingiausią vietą palapinėje.
Skulptūra nė kiek nenukentėjo per pavojingą kelionę blogais keliais ir tiltais,
aukštomis ir grėsmingomis Alpių perėjomis. Be jokio įbrėžimo ji taip pat puikiai
žibėjo čia, paprastoje lauko palapinėje, svetimoje frankų žemėje, kaip ir
ištaigingoje popiežių koplyčioje Laterano rūmuose.
– Deus illuminatio mea, Deus optimus et maximus, – meldėsi Grigalius iš
pamaldumo švytinčiu veidu.
Nuo įėjimo tyliai jį stebėdamas, Anastazijus mąstė: „Ar aš kada nors taip
nuoširdžiai tikėjau? Gal dar visai vaikas būdamas?“ Bet tas tyras pamaldumas
dingo, kai Laterano rūmuose jo akyse buvo nužudytas dėdė Teodoras. „Žiūrėk, –
tada pasakė jam tėvas, – ir mokykis.“
Anastazijus žiūrėjo ir mokėsi, mokėsi, kaip paslėpti savo tikruosius jausmus
po mandagumo kauke, kaip regzti pinkles ir apgaudinėti, o jei reikia, ir išduoti.
Tas mokslas davė puikių vaisių. Devyniolikos metų Anastazijus jau buvo
drabužininkas – jauniausias iš visų, kada nors užėmusių tokį aukštą postą.
Arsenijus, jo tėvas, labai didžiavosi sūnumi. Anastazijus ketino pasistengti, kad
tėvas galėtų dar labiau puikuotis savo atžala.
– Jėzau Kristau, suteik išminties, jos man taip reikės šiandien, – meldėsi
Grigalius. – Apšviesk mane, kaip galėtume išvengti brolžudiško karo ir sutaikyti
tuos maištingus sūnus su imperatorium, jų tėvu.
„Nejaugi jis nesuvokia, kad šiandien imasi beviltiško reikalo?“ Anastazijus
tiesiog negalėjo tuo patikėti. Koks popiežiaus naivumas! Anastazijui tik
devyniolika, perpus jaunesnis už Grigalių, bet jis jau daug geriau išmano šio
pasaulio vingrybes.
„Jis visai netinka būti popiežium“, – jau ne pirmą kartą pagalvojo Anastazijus.
Taip, Grigalius pamaldus, šito nenuneigsi, bet pamaldumas – pervertinta dorybė.
Pagal prigimtį tam žmogui labiau tiktų vienuolynas negu popiežiaus rūmai, nes jų
politikos subtilybių jis niekad nesuvoks. Ką sau galvojo imperatorius Liudvikas,
kai pakvietė Grigalių sukarti tokį ilgą kelią iš Romos į frankų karalystę ir pabūti
jo ir sūnų tarpininku?
Anastazijus diskretiškai kostelėjo, kad atkreiptų Grigaliaus dėmesį, bet šis,
įsmeigęs egzaltuotą žvilgsnį į Kristaus skulptūrą, buvo visiškai pasinėręs į
maldą.
– Jūsų Šventenybe, laikas. – Anastazijus nedvejodamas nutraukė popiežiaus
maldą. Grigalius meldėsi jau ilgiau negu valandą, o imperatorius laukė.
Krūptelėjęs Grigalius atsigręžė ir, pamatęs Anastazijų, persižegnojo,
linktelėjo jam ir atsistojo, lygindamas varpo pavidalo purpurinę penulą, kurią
vilkėjo virš popiežiškos dalmatikos.
– Matau, kad Jūsų Šventenybė sėmėsi jėgų iš Nukryžiuotojo, – kalbėjo
Anastazijus, padėdamas Grigaliui užsisiausti skraistę. – Aš taip pat jaučiu tos
skulptūros galią.
– Tikrai? Ji puiki, tiesa?
– Šventa teisybė. Ypač nuostabi galva, pagal proporciją stambesnė už kūną.
Ji visad primena man Pirmąjį laišką korintiečiams: „Kristaus galva yra Dievas.“
Puikus paaiškinimas minties, kad Kristus savyje vienija dvi prigimtis – Dievo ir
žmogaus.
Grigalius nušvito pritardamas.
– Turbūt niekad negirdėjau taip gerai aiškinant tą mintį. Tu puikus
drabužininkas, Anastazijau, o tavo tikėjimas suteikia įkvėpimo iškalbai.
Anastazijus liko patenkintas. Toks popiežiaus pagyrimas gali kvepėti ir
paaukštinimu – gal Anastazijus taps šalpos vadovu, o gal net ir primicerijumi?
Teisybė, jis dar jaunas, bet jau mąsto ir apie tokias aukštas pareigas. Nors,
atvirai kalbant, jos tik laiptai į vienintelį, visą Anastazijaus gyvenimą
vainikuosiantį tikslą: vieną gražią dieną tapti popiežiumi.
– Jūsų Šventenybė pervertina mane, – pasakė Anastazijus, vildamasis, kad
nutaisė pakankamai kuklų balsą. – Skulptūros tobulumas, o ne mano toli gražu
jam neprilygstantys žodžiai nusipelno jūsų pagyrimo.
Grigalius šyptelėjo.
– Štai kur tikras humilitas18. – Meiliai padėjęs Anastazijui ranką ant peties,
rimtai tarė: – Šiandien, Anastazijau, vykdysime Dievo valią.
Anastazijus įdėmiai pažvelgė popiežiui į veidą. „Nieko neįtaria. Gerai.“
Matyt, Grigalius tebetiki, kad gali būti taikos balandis tarp imperatoriaus ir jo
sūnų, dar nieko nežino apie slaptus susitarimus, kuriuos taip rūpestingai ir
tylutėliai rezgė Anastazijus, sekdamas tiksliais tėvo nurodymais.
– Rytojaus aušra išvys naują taiką šiame neramiame krašte, – pasakė
Grigalius.
„Vos ne tiesą pasakei, – pamanė Anastazijus. – Tik taika bus truputį kitokia,
negu tu numatei.“
Jei viskas eis pagal planą, auštant pabudęs imperatorius išvys, kad visi jo
pulkai naktį pasitraukė ir paliko jį beginklį prieš sūnų kariuomenes. Viskas jau
sutarta ir sumokėta. Nuo to, ką šiandien sakys ar darys Grigalius, niekas nė
truputėlio nepasikeis.
Tačiau svarbu, kad popiežius, kaip numatyta, atliktų taikdario vaidmenį.
Derybos su Grigaliumi išsklaidys imperatoriaus įtarimus ir sumažins jo budrumą
šią lemiamą akimirką.
Neprošal tarti Grigaliui ir kelis paspirties žodžius.
– Jo Šventenybė šiandien atlieka didį žygį, – pasakė Anastazijus. – Viešpats
Dievas laimins šiuos jo žingsnius ir jį patį.
Grigalius linktelėjo.
– Žinau, Anastazijau. Šią akimirką dėl to esu tikresnis negu bet kada
anksčiau.
– Palikuonys jus vadins Grigalium Taikdariu arba Grigalium Didžiuoju.
– Ne, Anastazijau, – nesutiko Grigalius. – Jei šiandien man pasiseks, tai bus
Dievo nuopelnas, o ne mano. Imperijos ateitis, nuo kurios priklauso Romos
saugumas, šiuo metu kybo ant plauko. Jei mes laimėsime, tai bus tik Jo malonė.
Nesavanaudiškas Grigaliaus tikėjimas žavėjo Anastazijų, bet jis laikė tai
nukrypimu nuo normos, kaip ir šešis rankos pirštus. Grigalius nuoširdžiai kuklus
žmogus, nutarė Anastazijus, kita vertus, turint galvoje jo gebėjimus, jam ir dera
būti kukliam.
– Palydėk mane į imperatoriaus palapinę, – paprašė Grigalius. – Norėčiau,
kad būtum ten, kai kalbėsiuos su juo.
„Viskas eina kaip sviestu patepta“, – pamanė Anastazijus. Kai visa baigsis,
jam reikės tik grįžti į Romą ir laukti. Lotaras, vainikuotas imperatoriumi vietoj
tėvo, jau žinos, kaip atsilyginti Anastazijui už atliktą darbą.
Grigalius priėjo prie palapinės angos.
– Na, eime. Padarykime, kas turi būti padaryta.
Jie pasuko į atvirą lauką, margą nuo palapinių ir imperatoriaus kariuomenės
vėliavų. Sunku patikėti, kad rytoj prieš aušrą visas tas spalvotas šurmulynas
dings. Anastazijus bandė įsivaizduoti Liudviko veidą, kai, iškėlęs koją iš
palapinės, pamatys prieš save tįsant tik nuščiuvusį ir tuščią lauką.
Praėję pro karališkąjį sargybinį, jie jau buvo prie imperatoriaus palapinės.
Prieš žengdamas į vidų, Grigalius stabtelėjo paskutinį kartą pasimelsti.
– Verba mea auribus percipe, Domine...
Anastazijus nekantriai stebėjo putlias, beveik moteriškas Grigaliaus lūpas be
garso tariant penktos psalmės žodžius: ...intende voci clamoris mei, rex meus et
Deus meus...
„Dievobaimingas kvailys.“ Tą akimirką Anastazijus pajuto tokią didelę
panieką popiežiui, jog turėjo gerokai susiimti, kad balsas skambėtų pagarbiai.
– Gal jau eikime vidun, Jūsų Šventenybe?
– Taip, Anastazijau, esu pasiruošęs.
 14
Fulda
Per miglotą priešaušrio mėnesieną nusileidę naktiniais laiptais, Fuldos broliai
tykiai vorele ėjo į bažnyčią per vidinį kiemą, savo pilkais abitais visiškai
susiliedami su tamsa. Tik duslus paprastų odinių sandalų trepsėjimas drumstė
gilią tylą. Net vyturiai miegos dar keletą valandų. Suėję į presbiteriją seniai
įprastu žingsniu, broliai išsiskirstė į savo vietas melstis naktinėse pamaldose.
Brolis Jonas Anglas atsiklaupė su visais, nejučia įprastu kelių judesiu
paieškojęs lygesnės vietos plūktoje molio asloje.
– Domine labia mea aperies...
Jie pradėjo antifona, paskui perėjo prie trečiosios psalmės, laikydamiesi
šlovingos šventojo Benedikto nustatytos tvarkos.
Jonas Anglas mėgo tas pirmąsias paros maldas. Jų visad vienoda eiga
leisdavo mintims laisvai skrajoti, lūpoms tariant įprastus žodžius. Keli broliai jau
pradėjo knapsėti, bet Jonas Anglas buvo nuostabiai budrus, visi pojūčiai jautrūs
ir imlūs šiam mirksinčių žvakių apšviestam pasauliui, kurį supa teikiančios
ramybę storos sienos.
Šiuo nakties metu ypač stipriai buvo juntamas ryšys su bendrija. Dieną
aiškiai matomus kampus, taip greitai atskleidžiančius žmogaus esmę, jo
pomėgius ir dygėjimąsi, prieraišumą ir pagiežą, dabar, nakties tyloje, dengė
nebylūs šešėliai ir aidintis tykių bei melodingų brolių balsų unisonas.
– Te Deum laudamus...
Jonas Anglas giedojo aleliuja su kitais vienuoliais, visi nulenktomis, gobtuvais
pridengtomis galvomis, tokiomis vienodomis kaip sėklos vagoje.
Bet Jonas Anglas nebuvo toks kaip kiti. Jis nepritapo prie šlovingos ir garsios
brolijos. Ir ne dėl menko proto ar prasto būdo. Tik per atsitiktinumą ar žiauraus
Dievo abejingumą Jonui Anglui nebuvo čia vietos. Jonas Anglas negalėjo būti
Fuldos brolis tik todėl, kad buvo moteris, Ingelheime gimusi Joana.
Praėjo ketveri metai nuo to laiko, kai ji, atėjusi prie vienuolyno vartų, prisistatė
Jonu, savo broliu. Jie dar pridėjo pravardę „Anglas“, nes jos tėvas buvo anglas, ir
ji greit pasižymėjo net tarp šviesiausių brolijos mokslininkų, poetų ir mąstytojų.
Tas pats protas, jai, kaip moteriai, suteikdavęs tik patyčias ir panieką, čia
buvo visuotinai giriamas. Jos gabumai, nuodugnus Šventojo Rašto pažinimas ir
greita nuovoka moksliniuose debatuose tapo bendrijos pasididžiavimu. Jai
leidžiama, ką ten leidžiama, ji tiesiog skatinama dirbti iš visų jėgų. Iš novicijų
greitai buvo pakelta į vyresniuosius: tai jai teikė daugiau galimybių naudotis
garsiąja Fuldos biblioteka, milžinišku, maždaug trijų šimtų penkiasdešimties
senųjų rankraščių rinkiniu, tarp kurių buvo žymiausių klasikų – Svetonijaus,
Tacito, Vergilijaus, Plinijaus, Marcelino – raštų komplektai. Ji, netverdama
laime, vaikščiojo tarp tvarkingai sudėtų ritinių. Viso pasaulio išmintis, regis,
buvo čia, ir vos paprašius – jos.
Vienuolyno prioras Juozapas, vieną dieną užtikęs ją skaitant šventojo
Chrizostomo traktatą, nustebo, kad ji moka graikų kalbą, kurios nebuvo įkandęs
joks vienuolyno brolis. Jis pasakė apie tai abatui Rabanui, ir šis tuoj pat pasodino
ją versti iš graikų kalbos puikių vienuolyno turimų traktatų apie mediciną. Tarp
jų buvo penkios iš septynių Hipokrato aforizmų knygų, visos keturios Aetijaus
„Etiologijos“ knygos, taip pat kai kurios Oribasijaus ir Aleksandro Traliečio
raštų dalys. Broliui Benjaminui, vienuolyno gydytojui, Joanos vertimai padarė
tokį įspūdį, kad jis pasiėmė ją į mokinius. Jis mokė Joaną auginti ir nuimti
gydomųjų augalų derlių darže, taikyti skirtingas gydomąsias jų savybes:
pankolius nuo vidurių užkietėjimo, garstyčias nuo kosulio, builius nuo
kraujoplūdžio, pelynus ir gluosnio žievę nuo karštligės. Benjamino darže augo
žolių, gydančių nuo visų žmogų varginančių ligų. Joana padėdavo jam paruošti
įvairius šuteklius, vidurių paleidžiamuosius miltelius, užpilus ir šiaip visokiausias
vaistažoles, pagrindines gydomąsias priemones vienuolyne. Ji lydėdavo brolį
Benjaminą ir į ligoninę, padėdavo jam slaugyti ligonius. Tai buvo patrauklus, kaip
tik jos smalsų, analitinį protą atitinkantis darbas. Studijos, darbas su broliu
Benjaminu ir nustatytos maldos, į kurias reguliariai, septynis kartus per dieną
varpas šaukė broliją, įprasmino jos dienas. Toks vyro gyvenimas teikė laisvės ir
galios pojūtį, niekad anksčiau jos nepatirtą, ir ji pajuto, kad jai tai patinka, net
labai patinka.
– Gal man ir nereikėtų tau šito persakyti, nes imsi taip pūstis, kad abitas taps
per ankštas, – anądien, linksmai šypsodamasis, pasakė senasis Hatas,
vartininkas ir mėgėjas paliežuvauti. – Bet vakar girdėjau tėvą abatą sakant
priorui Juozapui, kad esi iš visų brolių protingiausias ir vieną dieną atneši
vienuolynui didelę šlovę.
Joanos ausyse ataidėjo senės iš šventojo Deniso mugės pranašystė: „Nė
įsivaizduoti negali, kokia didybė tavęs laukia.“ Ar ji tai turėjo galvoj? Senė
pavadino ją laumvaikiu ir pridūrė: „Esi, kas nebūsi. Kai tuom tapsi, jau nebūsi,
kas esi.“
„Tiek jau tikrai išsipildė“, – liūdnai pagalvojo Joana, čiupinėdama apskritimėlį
viršugalvyje, beveik nematomą tarp garbanotų, balzganai auksinių plaukų.
Plaukai, motinos plaukai, vienintelis tuščias Joanos pasididžiavimas. Tačiau ji
mielai leido juos išskusti. Vienuolio tonzūra ir plonytis randas skersai skruosto,
likęs nuo vikingo kalavijo, teikė daugiau vyriškumo neseniai pakeistai išvaizdai,
nuo kurios dabar priklausė visas jos gyvenimas.
Atėjusi į Fuldą, kasdien būgštavo, kad koks nežinomas, nenumatytas
vienuoliškas gyvensenos atvejis kartą ims ir atskleis jos lytį. Ji daug praktikavosi,
mėgdžiodama vyrišką eiseną ir laikyseną, bet vis bijojo, kad ją gali išduoti kokios
nenujaučiamos, nežinomos smulkmenos, nors niekas, atrodė, nekreipė į ją jokio
dėmesio.
Laimė, benediktinų gyvenimo būdas rūpestingai sutvarkytas taip, kad būtų
apsaugotas kiekvieno bendrijos nario – pradedant vienuolyno viršininku ir
baigiant jauniausiu broliuku – kuklumas. Žmogaus kūnas, nuodėmių indas, turi
būti kiek įmanoma slepiamas. Ilgas, platus benediktinų abitas puikiausiai dengė
jos ryškėjančias mergiškas formas. Tačiau, siekdama didesnio atsargumo, ji vis
dar kietai suverždavo krūtis stipriomis lininėmis juostomis. Šventojo Benedikto
vienuolyno taisyklės aiškiai liepia broliams miegoti su abitais – net
karščiausiomis heuvimanoto naktimis gali būti neuždengtos tik plaštakos ir
pėdos. Vonios leidžiamos tik ligoniams. Net necessaria, bendruomenės išvietės,
saugojo brolių drovumą tvirtomis pertvaromis tarp šaltų akmeninių sėdynių.
Kai persirengusi ėjo iš Dorštato į Fuldą, išmoko susitvarkyti su mėnesinėmis
naudodamasi drėgmę sugeriančių lapų gniužulais; juos paskui užkasdavo.
Vienuolyne toks atsargumas buvo nereikalingas. Ji tiesiog išmesdavo nešvarius
lapus į gilias ir tamsias išviečių kiaurymes, ir ten jie neatskiriamai susimaišydavo
su išmatomis.
Fuldoje niekam neatėjo į galvą dvejoti dėl jos vyrystės. Kai lytis aiški, ji
niekam nerūpi. Ir tai buvo tikra laimė, – jei jos lytis iškiltų aikštėn, jai grėstų
neišvengiama mirtis.
Tokia grėsmė iš pradžių sulaikydavo ją nuo bet kokių pastangų susisiekti su
Geraldu. Nebuvo žmogaus, kuriam būtų galėjusi patikėti laišką, nebuvo
galimybių ir pačiai vykti. Novicijai buvo dieną naktį atidžiai stebimi.
Ji valandų valandas gulėdavo atmerktomis akimis siaurame savo celės gulte,
kankinama dvejonių. Jei ir sugebėtų apie save pranešti Geraldui, ar jis jos
norėtų? Kai paskutinį kartą buvo drauge ant upės kranto, ji geidė jam atsiduoti –
tai prisiminusi paraudo, – bet jis nepanoro. Paskui, pakeliui į namus, buvo toks
nutolęs ir šaltas, netgi piktas. O vėliau, pasinaudojęs pirma proga, išvyko.
„Tau nereikėtų taip rimtai į jį žiūrėti, – pasakė Richilda. – Tu tik paskutinis
karolėlis ilgame Geraldo pergalių vėrinyje.“ Ar ji sakė tiesą? Tada atrodė, kad
tuo neįmanoma patikėti, o jei Richilda vis dėlto nemelavo?
Negalima viskuo, visu savo gyvenimu rizikuoti, kad susisiektum su žmogumi,
nenorinčiu tavęs, gal niekad ir nenorėjusiu. Ir vis dėlto...
Joana buvo pragyvenusi Fuldoje tris mėnesius, kai vienas dalykas galop padėjo
jai apsispręsti. Ji su grupe novicijų ėjo ūkiniu kiemu į vienuolyną, kai netoli
vartininko saugomo įėjimo kilęs šurmulys patraukė jų dėmesį. Ji išvydo raitų vyrų
būrelį, paskui kurį jojo prabangiai aukso šilkais pasipuošusi dama, sėdinti
elegantiškai ir taip tiesiai balne lyg marmurinė kolona. Ji buvo labai graži:
baltutėlės odos, subtilių ir švelnių bruožų veidą supo žvilgantys, šviesiai rusvi it
krioklys krentantys plaukai, o tamsiose protingose akyse buvo matyti
paslaptingas liūdesys.
– Kas ji? – paklausė itin susidomėjusi Joana.
– Judita, vikonto Vaifaro žmona, – atsakė brolis Rudolfas, novicijų globotojas.
– Išsimokslinusi moteris. Sako, mokanti skaityti ir rašyti lotyniškai – kaip koks
vyras.
– Deo, juva nos. – Brolis Gailas baimingai persižegnojo. – Ar ji ragana?
– Ji garsėja pamaldumu. Yra net parašiusi Esteros gyvenimo komentarą.
– Kaip šlykštu, – burbtelėjo brolis Tomas, vienas iš novicijų. Neišvaizdus,
meliono veidu, skelto smakro ir užpurtusiomis akimis, jaunasis Tomas buvo
įsitikinęs savo ypatingomis dorybėmis ir, norėdamas jas pabrėžti, naudodavosi
kiekviena proga. – Didis prigimties iškrypimas. Ką gali moteris, žemų aistrų
padaras, išmanyti apie tokius dalykus? Dievas tikrai nubaus ją už tokį įžūlumą.
– Jau nubaudė, – paaiškino brolis Rudolfas. – Nors vikontui verkiant reikia
įpėdinio, jo ponia bevaikė. Tik praėjusį mėnesį pagimdė dar vieną negyvą kūdikį.
Didinga eisena sustojo prie vienuolyno bažnyčios. Joana stebėjo Juditą lipant
nuo arklio ir oriai einant prie bažnyčios durų su vienintele žvakele rankoje.
– Nedera taip spoksoti, broli Jonai, – dievobaimingai subarė Tomas. Jis
dažnai stengdavosi įsiteikti broliui Rudolfui, kedendamas savo broliams
novicijams vilnas. – „Geras vienuolis, susidūręs su moterimi, turi kukliai nuleisti
akis“, – šventeiviškai pacitavo iš nuostatų.
– Teisybę sakai, broli, – atsakė Joana. – Bet aš niekad nesu matęs tokios
damos kaip ji – viena akis mėlyna, kita ruda.
– Nedangstyk savo nuodėmės melu, broli Jonai. Abi damos akys yra rudos.
– Bet iš kur tu, broli, tai žinai, – gudriai paklausė Joana, – jei į ją nežiūrėjai?
Visi novicijai prapliupo juoktis. Net brolis Rudolfas nepajėgė užgniaužti
šypsenos.
Tomas dėbtelėjo į Joaną. Apkvailino jį, bet jis ne iš tų, kurie pamiršta tokį
įžeidimą.
Jų dėmesys dabar nukrypo į brolį Hildviną, zakristijoną, skubantį užkirsti
Juditai kelią į bažnyčią.
– Ramybė tau, šviesioji ponia, – pasakė vietos frankų tarme.
– Et cum spiritu tuo, – ramiai atsakė ji puikia lotynų kalba.
Brolis Hildvinas vėl pabrėžtinai sušneko vietos tarme:
– Jei ponia geidauja maisto ir pastogės, mes pasirūpinsim ir tavim, ir tavo
palyda. Eime, nuvesiu tave į aukštų svečių būstą ir pranešiu mūsų abatui apie
tavo atvykimą. Jis, be abejo, panorės pats tave pasveikinti.
– Esi labai maloningas, tėve, bet man nereikia hospitalitas, – vėl lotyniškai
atsakė ji. – Noriu tik uždegti bažnyčioje žvakelę už savo mirusį kūdikį. Ir tada
keliausiu toliau.
– Aaa! Tada mano, kaip šios bažnyčios zakristijono, pareiga liepia pranešti
tau, dukra, kad negali peržengti šios šventovės slenksčio, kol esi... – jis ieškojo
tinkamo žodžio, – sutepta.
Judita plykstelėjo raudoniu, bet neprarado savitvardos.
– Aš žinau tą taisyklę, tėve, – pasakė ramiai, – ir palaukiau nustatytąsias
trisdešimt tris dienas po kūdikio gimimo.
– Kūdikis, kurį pagimdei, buvo mergaitė, tiesa? – malonėjo pasiteirauti brolis
Hildvinas.
– Taip.
– Tada... sutepties laikas... trunka ilgiau. Negali įžengti į bažnyčios šventorių
po gimdymo šešiasdešimt šešias dienas.
– Kur tai parašyta? Neskaičiau tokios nuostatos.
– Tau, kaip moteriškei, ir nederėtų skaityti.
Joana krūptelėjo pasipiktinusi dėl tokio įžūlaus akibrokšto. Prisiminusi savo
pačios patirtį, pajuto gėdą dėl Juditos pažeminimo. Visas tos damos
išsimokslinimas, protas, išsiauklėjimas paverstas niekais. Niekingiausias elgeta,
tamsiausias, purviniausias padaras gali eiti į bažnyčią melstis, bet Judita negali,
nes yra „sutepta“.
– Grįžk namo, dukra, – porino brolis Hildvinas, – ir melskis savo koplyčioje už
nekrikštyto kūdikio sielą. Dievas baisisi prigimties iškrypimais. Mesk plunksną ir
imkis moteriai deramos adatos, atgailauk už puikybę, gal tada jis nukreips nuo
tavęs savo rykštę.
Raudonis tvykstelėjo visu Juditos veidu.
– Toks įžeidimas veltui nepraeis. Apie jį bus nedelsiant pranešta mano vyrui,
ir vargu ar jam tai patiks. – Tas protrūkis buvo tik orumą gelbstintys tušti
žodžiai, nes laikina vikonto Vaifaro valdžia čia neturėjo jokios galios, ji tai žinojo.
Aukštai iškėlusi galvą, Judita pasisuko eiti prie arklio.
Iš grupelės novicijų žengė pirmyn Joana.
– Duok man žvakelę, šviesioji ponia, – tarė ji, tiesdama ranką. – Aš ją
uždegsiu.
Nuostaba ir nepasitikėjimas pasirodė gražiose tamsiose Juditos akyse. Ar
dar kas ketina ją pažeminti?
Dvi moterys kurį laiką žiūrėjo viena į kitą: Judita, aukso tunika, ilgais, puikiu
debesiu gaubiančiais veidą plaukais, moteriško grožio įsikūnijimas, ir Joana,
aukštesnė, panaši į vaikiną, vilkinti paprastu vienuolio apdaru.
Kažkas įsakmiose pilkai žalsvose akyse, žvelgiančiose taip įtaigiai, įtikino
Juditą. Be žodžių ji įdavė Joanai į ištiestą ranką ploną žvakelę. Paskui, užsėdusi
ant žirgo, išjojo pro vartus.
Kaip žadėjo, Joana uždegė žvakelę prieš altorių. Zakristijonas įsiuto.
– Nepakenčiamas įžūlumas! – pareiškė jis.
Tą vakarą, didžiam brolio Tomo pasitenkinimui, Joanai buvo įsakyta
pasninkauti ir atgailauti už prasižengimą.
Po to įvykio Joana tvirtai nusprendė išmesti Geraldą iš galvos. Niekad nebūtų
laiminga, gyvendama ribotą moters gyvenimą. Be to, jos santykiai su Geraldu,
mąstė ji, buvo visai ne tokie, kokius manė esant. Ji – nepatyręs ir naivus vaikas,
jos meilė – romantiška saviapgaulė, pagimdyta vienatvės ir šilumos troškimo.
Geraldas tikrai jos nemylėjo, kitaip nebūtų išvykęs.
„Aegra amans“, – galvojo ji. Vergilijus tikrai teisus: „Meilė yra liga.“ Ji keičia
žmones, verčia juos keistai ir neišmintingai elgtis. Gerai, kad ja jau persirgta.
„Niekad neatsiduok vyro malonei“, prisiminė motinos perspėjimą. Buvo jį
pamiršusi, kai užsidegė ta akla vaikiška meile. Dabar suvokė, kaip jai pasisekė,
kad išvengė motinos likimo.
Joana tai kartojo sau daugybę kartų, kol galop patikėjo.
 15
Broliai, suėję į kapitulos salę, susėdo pagal amžių ant akmeninių suolų, eilėmis
kylančių pasieniais. Išskyrus pamaldas, ši brolių sueiga buvo svarbiausias dienos
susirinkimas, nes čia buvo svarstomi visi žemiškieji vienuolyno reikalai,
aptariami vadovavimo, piniginiai, pareigybių klausimai ir iškilę ginčai. Taip pat
čia buvo laukiama, kad regulai nusižengę broliai išpažintų savo kaltes, gailėtųsi
ar išklausytų kitų brolių kaltinimus.
Joana visad eidavo į kapitulą neramia širdimi. Gal kuo nors, kokiu neatsargiu
žodžiu ar veiksmu netyčia išsidavė? Jei kada nors bus atskleista jos paslaptis, tai
kaip tik čia apie tai ji ir sužinos.
Susirinkimo pradžioje visad buvo skaitomas skirsnelis iš šventojo Benedikto
regulos. Šia vienuolyno nuostatų knyga buvo vadovaujamasi tvarkant kasdienį
dvasinį ir buitinį vienuolių gyvenimą. Skirsnelį skaitydavo nuo pradžios iki galo,
kasdien vis kitas nuostatas, tad per metus broliai išklausydavo visą knygą.
Baigus skaityti ir palaiminus, vienuolyno abatas Rabanas paklausė:
– Broliai, ar turit ką išpažinti?
Jam dar nebaigus kalbėti, pašoko brolis Tedas.
– Tėve, prisipažįstu nusidėjęs.
– Kuo nusidėjai, broli? – nekantriai paklausė abatas. Brolis Tedas visad
pirmas prisipažindavo savo nusižengimus.
– Nusižengiau per opus manuum. Perrašinėdamas šventojo Amando
gyvenimą, užmigau skriptoriume.
– Tai vėl? – Vienuolyno viršininkas Rabanas pakėlė antakį.
Tedas nuolankiai nulenkė galvą.
– Tėve, esu nuodėmingas ir nieko vertas. Prašau paskirti man griežčiausią
bausmę.
Abatas Rabanas atsiduso.
– Ką gi. Dvi dienas stovėsi prieš bažnyčią atgailaudamas.
Broliai kreivai šyptelėjo. Brolis Tedas taip dažnai atgailaudavo prieš
bažnyčią, kad tapo vos ne šventoriaus dalimi, gyva, kvėpuojančia atgailos
statula.
Tedas nusivylė.
– Esi per daug gailestingas, tėve. Už tokį sunkų nusižengimą prašau leisti
man atgailauti savaitę.
– Dievui nepatinka puikybė, Tedai, net ir atgailaujant. Turėk tai galvoj, kai
prašysi Jo atleidimo už kitas savo nuodėmes.
Abatas pataikė kaip pirštu į akį. Tedas paraudęs atsisėdo.
– Ar dar kas geidžia išpažinti savo kaltes? – paklausė Rabanas.
Atsistojo brolis Hunrikas.
– Du kartus pavėlavau į naktines pamaldas.
Abatas Rabanas linktelėjo. Hunriko vėlavimas buvo pastebėtas, bet jis pats
tai prisipažino ir nebandė nuslėpti, todėl atgaila buvo lengva.
– Nuo dabar iki šventojo Deniso dienos budėsi naktimis.
 Brolis Hunrikas nuleido galvą. Šventojo Deniso atlaidai bus po dviejų dienų.
Jis turės tas dvi naktis nemiegoti ir stebėti mėnulio bei kitų dangaus kūnų
judėjimą, kad kuo tiksliau nustatytų aštuntą vakaro arba antrą ryto valandą ir
pažadintų miegančius brolius naktinių pamaldų. Tokie stebėjimai labai svarbūs
griežtai laikantis tikslaus vigilijų laiko, nes šiaip laiko tėkmę žymėjo tik saulės
laikrodis, o juo tamsoje, žinia, nepasinaudosi.
– Budėdamas, – kalbėjo Rabanas, – visą laiką melsies klūpodamas ant krūvos
dilgėlių – jos be gailesčio primins tavo ištižimą ir neleis dar labiau nusidėti
nuodėmingai snūduriuojant.
– Klausau, tėve abate. – Brolis Hunrikas priėmė bausmę be pagiežos. Už tokį
sunkų nusižengimą galėjo būti skiriama daug didesnė atgaila.
Paskui stojosi dar keli broliai. Vienas prisipažino sudaužęs indą
refektoriume, kitas padaręs klaidą perrašinėdamas, trečias suklydęs retorikos
pratybose, ir visi nusižeminę priėmė atitinkamas bausmes. Su tais pabaigęs,
abatas kiek luktelėjo – norėjo įsitikinti, ar daugiau niekas nenori išpažinti kalčių.
O paskui tarė:
– O ar nebūta kitokių regulos pažeidimų? Tegu prabyla tie, kuriems rūpi
brolių sielų išganymas.
Kaip tik tos susirinkimo dalies Joana ir bijojo. Peržvelgdama brolius, ji
stabtelėjo ties Tomu. Jo užpurtusios akys žvelgė į ją su neslepiamu priešiškumu.
Joana neramiai pasimuistė: „Ar jis ketina mane kuo nors apkaltinti?“
Bet Tomas nesiruošė stotis. Jam iš užnugario pakilo brolis Odilas.
– Mačiau, kaip penktadienį, pasninko dieną, brolis Hugas sode pakėlė obuolį
ir suvalgė.
Brolis Hugas nervingai pašoko.
– Tėve, tai tiesa, aš pasiėmiau obuolį, nes sunkiai dirbau – roviau piktžoles ir
pajutau rankose bei kojose didelį silpnumą. Bet, tėve, aš jo nesuvalgiau, aš tik
atsikandau mažą kąsnelį, kad galėčiau tęsti opus manuum.
– Nusižengimų regulai nevalia pateisinti kūno silpnumu, – griežtai pasakė
abatas Rabanas. – Dievas bandė tavo dvasios tvirtybę. Bet kaip ir Ieva,
nuodėmės motina, tu neišlaikei bandymo. Broli, tai rimtas nusižengimas, juoba
kad pats jį nutylėjai. Už atgailą savaitę pasninkausi ir iki Trijų Karalių susilaikysi
nuo suaukoto maisto.
Savaitę badauti ir paskui jokio pridurko, žmonių paaukoto maisto,
paįvairinančio spartietišką vienuolyno žalėsių, žirnių, pupelių ir kartais žuvies
dietą, – ir taip iki pat tarpušvenčio pabaigos! Tai bus ypač sunku iškentėti, nes
kaip tik per šventes ir tarpušventį visos apylinkės krikščionys, būgštaudami dėl
savo nemirtingų sielų, sunešdavo gausių dovanų vienuolynui. Meduoliai, pyragai,
keptos vištos ir kiti reti bei nuostabūs gardėsiai bent trumpam pamalonindavo
vienuolių stalą. Brolis Hugas iš padilbų dėbtelėjo į brolį Odilą.
– Be to, – toliau kalbėjo abatas Rabanas, – atsidėkodamas broliui Odilui už
rūpinimąsi tavo dvasine gerove, nusižeminęs atsiklaupsi šį vakarą prieš jį ir
dėkingumo bei nuolankumo kupina širdimi numazgosi jam kojas.
 Brolis Hugas panarino galvą. Norom nenorom jis privalės atlikti tai, ką liepė
abatas Rabanas, bet Joana abejojo, ar jausis dėkingas. Veiksmais lengviau
atgailauti negu širdimi.
– Ar yra daugiau nusižengimų, apie kuriuos reikėtų pasakyti? – paklausė
abatas Rabanas. Niekam neatsiliepus, jis niūriai kalbėjo toliau: – Sunkia širdimi
sakau jums, kad tarp mūsų yra nusidėjęs bjauriausia nuodėme, sunkiu
nusikaltimu įžeidęs Dievą ir dangų...
Joanos širdis iš baimės nukrito į kulnus.
– ...nes laužo šventą Dievui duotą įžadą...
Pašoko brolis Gotšalkas.
– Mano tėvas davė įžadą, o ne aš! – springdamas sušuko.
Gotšalkas buvo jaunas vaikinas, trejais ar ketveriais metais vyresnis už
Joaną, tamsiais garbanotais plaukais ir giliai įdubusiais paakiais tarsi dviem
tamsiomis mėlynėmis. Kaip ir Joana, jis dar vaikystėje buvo pašvęstas
vienuoliškam gyvenimui savo tėvo, saksų didiko. Dabar, suaugęs, jis panoro
palikti vienuolyną.
– Įstatymai leidžia krikščioniui tėvui paaukoti Dievui savo sūnų, – griežtai
pasakė abatas Rabanas. – Didelė nuodėmė atšaukti tokią auką.
– Ar ne tokia pati nuodėmė prievartauti žmogaus prigimtį ir valią?
– Jei žmogus nepaklūsta, jis aštrina savo kalaviją, – abato Rabano balsas
skambėjo grėsmingai. – Jis turi pasiruošęs lanką ir kitų mirtį nešančių įrankių.
– Tai tironija, o ne tiesa! – karštai sušuko Gotšalkas.
– Gėda! Nusidėjėlis! Gėdykis, broli! – Pasigirdę pavieniai šūksniai paįvairino
murmančių brolių šurmulį.
– Sūnau! Dėl tokio nepaklusnumo tavo nemirtinga siela pateko į didį pavojų, –
iškilmingai aiškino abatas Rabanas. – Tokiai ligai išgydyti tėra vienas kelias,
nusakytas žiauriais, bet teisingais apaštalo žodžiais: Tradere hujusmodi
hominem in interitum carnis, ut spiritus salvus sit in diem Domini – „Tokiam
žmogui reikia nualinti kūną, kad būtų išgelbėta jo siela paskutinę Viešpaties
Dievo teismo dieną.“
Rabanui davus ženklą, du decani juniores, broliai, atsakingi už vienuolyno
discipliną, čiupo Gotšalką ir nutempė į salės vidurį. Jis nesipriešino, kai broliai
šiurkščiai jį parklupdė ir užvertė abitą aukštyn, apnuogindami sėdmenis ir
nugarą. Vyresnysis diakonas, brolis Germaras, atsinešė tokiems tikslams kampe
laikomą tvirtą gluosnio lazdą su gale pritaisytu kietai suvytų, mazguotų virvių
pluoštu. Patogiai atsistojęs, jis aukštai iškėlė lazdą ir iš visų jėgų tvojo Gotšalkui
per nugarą. Kirtis nuaidėjo per visą nuščiuvusią salę.
Randuota Joanos nugara suvirpėjo. Kūno atmintis geresnė negu proto.
Brolis Germaras, vėl pakėlęs lazdą, smogė dar smarkiau. Visas Gotšalko
kūnas sudrebėjo, bet jis sukando lūpas, kad jo riksmais nesimėgautų abatas
Rabanas. Nors lazda kilo ir leidos, Gotšalkas vis dar nedejavo.
Po įprastų septynių kirčių brolis Germaras nuleido pliektuvą. Abatas
Rabanas piktai mostelėjo tęsti. Nustebusiu žvilgsniu brolis Germaras pakluso.
 Dar trys kirčiai, ketvirtas, penktas, ir tada pasigirdo šiurpus trakštelėjimas –
pliektuvas kirto į kaulą. Atmetęs galvą, Gotšalkas suklykė nesavu balsu – garsiai,
klaikiai, tarsi riksmas veržtųsi iš pačios jo esybės gelmių. Baisingas riksmas
pakibo ore, paskui pavirto ilga, šiurpulinga rauda.
Abatas Rabanas patenkintas linktelėjo ir mostelėjo broliui Germarui liautis.
Kai pakėlę vilko Gotšalką iš salės, Joana pastebėjo kažką boluojant kruvinoje
nugaroje. Iš raumenų kyšojo Gotšalko šonkaulis.
Ligonių būstas kaip niekad ištuštėjęs, nes diena pasitaikė šilta, be vėjo, tad
nukaršėliai ir įsisenėjusių negalių ligoniai buvo išnešti į orą pasidžiaugti
gydomaisiais saulės spinduliais.
Brolis Gotšalkas beveik be sąmonės kniūbsčias gulėjo ant ligoninės gulto, o iš
atvirų žaizdų ant paklodžių sruvo kraujas. Žolininkas brolis Benjaminas, prie jo
pasilenkęs, stengėsi sustabdyti kraujavimą lininiais vyturais, jau visiškai
permirkusiais krauju. Jis pakėlė galvą, įėjus Joanai.
– Gerai, kad atėjai. Paduok daugiau vyturų nuo lentynos.
Joana šoko vykdyti prašymo. Brolis Benjaminas nuvyniojo senus tvarsčius ir
numetė žemėn, tada aptvarstė naujais. Po kelių akimirkų tie permirko.
– Padėk jį pasukti, – pasakė Benjaminas. – Taip gulint tas kaulas viską
gadina. Reikia šonkaulį nustumti į vietą, arba niekad nesustabdysime
kraujavimo.
Joana, nuėjusi į kitą gulto pusę, ištiesė įgudusias rankas, kad, mikliai
stumtelėjus, kaulas atsidurtų savo vietoje.
– Dabar atsargiai, – pasakė Benjaminas. – Nors ir be sąmonės, bet vis tiek
skausmą pajus. Na, broli, laikykis! Viens, du, trys!
Joana trūktelėjo, o brolis Benjaminas stumtelėjo. Ištryško kraujas, bet kaulas
nuslydo į atsivėrusią žaizdą.
– Deo, juva me! – Iškankintas Gotšalkas maldaudamas kilstelėjo galvą, tada
neteko sąmonės.
Nušluostę kraują, jie apiplovė žaizdas.
– Na, broli Jonai, ką toliau reikia daryti? – paklausė Benjaminas Joaną, kai tai
atliko.
Ji tuoj atsakė:
– Patepti paprastųjų kiečių tepalu, gal kiek sumaišytu su mėtomis; pamirkyti
vyturus acte ir uždėti kaip gydomąjį pavilgą.
– Labai gerai. – Benjaminas buvo patenkintas. – Bet dar pridėsim kiek
vaistinių gelsvių, kad neįsimestų užkratas.
Ruošdami mikstūrą, jie dirbo šalia, ranka rankon, gaubiami aštraus ką tik
sutraiškytų vaistažolių kvapo. Kai tvarsčiai buvo suvilgyti ir paruošti dėti, Joana
padavė juos broliui Benjaminui.
– Tu dėk, – pasakė jis atsitraukdamas ir patenkintas stebėjo, kaip jaunasis
mokinys, tvirtai prispausdamas atsivėpusius odos skutus, supratingai tvarstė
žaizdas.
Jis priėjo apžiūrėti ligonio iš arčiau. Žaizdos puikiai sutvarstytos – geriau,
tiesą sakant, negu pats būtų padaręs. Ir vis dėlto iš pažiūros brolis Gotšalkas
jam nepatiko. Pabalusi oda šalta ir lipni, it ką tik nukirpta vilna. Kvėpavo
paviršutiniškai, vos apčiuopiamas pulsas plakė grėsmingai greitai.
„Jis mirs, – liūdnai pamanė brolis Benjaminas. Bet tuoj pat šmėkštelėjo kita
mintis: – Tėvas abatas įtūš.“ Rabanas persūdė kapituloj ir, aišku, tai suvokia. Dėl
Gotšalko mirties jis sulauktų priekaištų ir nemalonumų. O jei žinia apie mirtį
pasiektų karalių Liudviką... Ką gi, net abatai neapsaugoti nuo patikrinimų ir
nušalinimo.
Brolis Benjaminas suko galvą, ką dar būtų galima padaryti. Jo vaistai
nepadės, nes ligonis nieko negali nuryti, net vandens, kad atgautų prarastus
skysčius, kol guli be sąmonės.
Jono Anglo balsas pažadino jį iš susimąstymo.
– Ar užkurti gorę akmenims pašildyti?
Benjaminas nustebęs išplėtė akis. Apdėti ligonį karštais, į drobulę suvyniotais
akmenimis buvo įprastas dalykas žiemą, kai skvarbus šaltis, kaip žinia, alina
ligonio jėgas, bet dabar, paskutinėmis šiltomis rudens dienomis?..
– Hipokrato traktatas apie žaizdas, – priminė jam Joana. Ji buvo davusi
Benjaminui savo išverstą nuostabų graikų gydytojo veikalą kaip tik praėjusį
mėnesį.
Brolis Benjaminas susiraukė. Jam patiko gydyti žmones ir sulig to meto
ribota medicina jis tai darė gerai. Bet jis nebuvo novatorius: meilijo pasikliauti
išbandytais, žinomais vaistais, o ne naujomis idėjomis ir teorijomis.
– Pasak Hipokrato, organizmą, patyrusį didelį sukrėtimą dėl sužalojimų, – su
vos juntamu nekantrumu aiškino Joana, – gali pribaigti kūną smelkiantis šaltis,
kylantis iš vidaus.
– Teisybė, pats mačiau, kad sužeisti žmonės staiga miršta, nors žaizdos ir
nėra mirtinos, – lėtai pasakė brolis Benjaminas. – Manydavau, kad tai – Deus
vult, Dievo valia...
Protingas jaunojo Jono Anglo veidas degė nekantrumu greičiau veikti.
– Gerai, – sutiko brolis Benjaminas, – užkurk gorę. Broliui Gotšalkui tai
nepakenks, o gal išeis ir į naudą, kaip sako tas pagonis gydytojas. – Jis atsisėdo
ant suolo, patenkintas proga pailsinti artrito varginamas kojas, kol guvus jaunas
padėjėjas sukosi po vidų: užkūrė gorę ir ant jos pridėjo akmenų.
Kai įkaito akmenys, Joana, storai apvyniojusi juos drobule, rūpestingai
išdėliojo apie Gotšalką. Didžiausius du akmenis padėjo po kulkšnimis –
Hipokratas sako, kad reikia truputį pakelti pėdas. Pabaigusi dėlioti akmenis,
užklojo ligonį plona vilnone antklode, kad laikytųsi šiluma.
Po kiek laiko Gotšalkas sumirksėjo, ėmė dejuoti ir krutėti. Brolis Benjaminas
priėjo prie gulto. Gotšalko oda atgavo sveiką rausvą atspalvį, o jis pats ėmė
geriau kvėpuoti. Pulsas rodė, kad širdis plaka tvirtai ir ritmiškai.
– Garbė Dievui! – palengvėjusia širdimi atsiduso brolis Benjaminas. Jis
šyptelėjo Jonui Anglui iš kitos guolio pusės. „Turi Dievo dovaną“, – pamanė brolis
Benjaminas beveik su tėvišku išdidumu, gal šiek tiek atmieštu pavydo. Jau nuo
pat pradžių vaikinas daug žadėjo, todėl Benjaminas ir pasiėmė jį į padėjėjus, bet
niekad nemanė jaunuolį taip greit padarysiant tokią pažangą. Vos per keletą
metų Jonas Anglas tiek pasiekė, kiek brolis Benjaminas per visą savo gyvenimą.
– Turi gerą ranką, broli Jonai, – pasakė jis prielankiai. – Šiandien pranokai
savo seną mokytoją. Greitai nebeturėsiu ko tave mokyti.
– Nekalbėk taip, – kuklindamasi atsakė Joana, nes mėgo Benjaminą. – Aš
žinau, kad turiu dar daug ko išmokti.
Kai Gotšalkas vėl sudejavo, iškankinta burna prasižiojo, apnuogindama
dantis.
– Pradeda justi skausmą, – pasakė brolis Benjaminas ir ėmė paskubomis
taisyti raudonojo vyno su šalavijais, į jį dar įlašino keletą lašų aguonų pieno. Tuos
vaistus reikėjo labai rūpestingai gaminti, nes mažais kiekiais tas gėralas
palaimingai malšina nepakeliamą skausmą, o didesnė porcija gali ir numarinti –
viskas priklausė tik nuo žolininko įgūdžių.
Pagaminęs mikstūrą, brolis Benjaminas padavė pilną taurę Joanai, o ji nunešė
prie guolio ir pasiūlė Gotšalkui. Tas išdidžiai atstūmė jos ranką, nors nuo
staigaus judesio suriko iš skausmo.
– Išgerk, broli, – švelniai akino Joana, pakėlusi taurę Gotšalkui prie lūpų. –
Turi pasveikti, jei nori kada nors atgauti laisvę, – pridūrė pašnabždomis,
nelyginant sąmokslininkė.
Nustebusios Gotšalko akys žybtelėjo. Iš pradžių jis nurijo kelis gurkšnius, o
paskui gėrė greitai ir godžiai, kaip žmogus, po kelionės karštą dieną užtikęs
šaltinį.
Netikėtai užpakaly pasigirdo valdingas balsas:
– Nepasikliauk vien savo žolėmis ir mikstūromis.
Apsigręžusi Joana išvydo abatą Rabaną su būreliu brolių. Padėjusi taurę ji
atsistojo.
– Viešpats Dievas suteikia žmogui gyvybę ir sveikatą. Tik malda gali padėti
nusidėjėliui atkusti.
Jis mostelėjo, ir broliai tykiai apsupo gultą. Abatas pradėjo maldą už ligonius.
Gotšalkas neprisidėjo prie brolių. Gulėjo nejudėdamas, užsimerkęs kaip
miegodamas, nors Joana matė iš kvėpavimo, kad nemiega.
„Kūno žaizdos jam užgis, – mąstė ji, – bet ne sielos.“ Joana visa širdimi
užjautė jauną vienuolį. Ji suprato jo atkaklų priešinimąsi Rabano tironijai, nes
puikiai prisiminė savo pačios nuožmią kovą su tėvu.
– Šlovinam Viešpatį Dievą ir jam dėkojame, – abato Rabano balsas skambėjo
skardžiau už visų brolių balsus.
Joana irgi prisidėjo prie Viešpaties Dievo pašlovinimo, bet mintyse taip pat
dėkojo pagoniui Hipokratui, stabų garbintojui, kurio kaulai pavirto dulkėmis
kadai kadės prieš Kristaus gimimą, bet kurio išmintis pasiekė per šimtmečius
vieną Jo sūnų ir išgydė.
– Žaizdos gražiai gyja, – Joana patikino Gotšalką, atvyniojusi vyturus ir
apnuoginusi nugarą.
 Praėjo dvi savaitės po nuplakimo. Lūžęs šonkaulis buvo jau suaugęs ir dantyti
žaizdų kraštai dailiai užsitraukę, nors jam, kaip ir jai, bausmės žymės liks visam
gyvenimui.
– Ačiū, kad taip manim rūpinaisi, broli, – padėkojo Gotšalkas, – tik visa tai bus
pakartota, nes po tam tikro laiko jis vėl ims mane doroti.
– Jį pykina tavo atviras nepaklusnumas. Apdairiau elgdamasis, daugiau
laimėtum.
– Aš jam priešinsiuos iki paskutinio atodūsio. Jis – blogio įsikūnijimas! –
karštai sušuko brolis.
– Ar tau kada atėjo į galvą mintis pasiūlyti savo teises į žemę už sugrąžintą
laisvę? – paklausė Joana. Paaukotasis vienuolynui visad atsinešdavo su savim
dovaną – nemaža žemės. Jei vėliau išeidavo iš vienuolyno, žemę reikėdavo
grąžinti.
– Negi manai, kad jam to nesiūliau? – atsakė Gotšalkas. – Bet jis nori ne
žemės, o manęs; tiksliau – mano paklusnumo, mano kūno ir sielos nuolankumo. O
šito jis niekad nesulauks, nors mane ir užmuštų.
Vadinasi, čia asmenybių kova, ir jos Gotšalkas, aišku, niekad nelaimės.
Geriausia jam būtų sprukti iš čia, kol dar neįvyko nieko baisaus.
– Aš galvojau apie tavo keblią padėtį, – kalbėjo Joana. – Kitą mėnesį Maince
renkasi sinodas. Suvažiuos visi vyskupai. Jei paduotum prašymą atleisti tave nuo
įžadų, jie turėtų jį svarstyti. O jų sprendimas viršesnis už abato Rabano.
– Sinodas niekad neprieštaraus didžiojo Rabano Mauro valiai, – niūriai
atsakė Gotšalkas. – Per didelę galią jis turi.
– Sinodas yra panaikinęs abatų, net arkivyskupų sprendimus, – nenusileido
Joana. – O tu turi svarų argumentą – buvai paskirtas vienuolynui vaikystėje, kai
dar negalėjai pats protauti. Pasirausęs bibliotekoje, radau Jeronimo raštuose
kelias pastraipas, kuriomis gali remtis tavo prašymas. – Ji ištraukė pergamento
ritinėlį iš abito klosčių. – Štai, pats pažiūrėk – viską nurašiau.
Beskaitant tamsios Gotšalko akys nušvito. Susijaudinęs pažvelgė į ją.
– Nuostabu! Tuzinas rabanų negalėtų paneigti tokių teiginių logikos! – Jo
veidas vėl apsiniaukė. – Bet kaip... kaip aš tai pateiksiu sinodui? Jis niekad
neduos man leidimo išvykti net vienai dienai, o apie kelionę į Maincą nėra ko ir
kalbėti.
– Burchardas, audinių pirklys, tau jį nugabens. Jis nuolat su reikalais užsuka į
vienuolyną. Gerai jį pažįstu, nes vis užeina pas mus vaistažolių žmonai nuo
galvos skausmo. Jis geras žmogus, juo galima pasitikėti, jis tikrai saugiai nuveš
tavo raštą į Maincą.
Tada Gotšalkas nustebęs paklausė:
– Kodėl visu tuo rūpiniesi?
Joana gūžtelėjo.
– Žmogus turi būti laisvas ir gyventi taip, kaip nori. – O pati sau pridūrė:
„Moteris taip pat.“
Viskas vyko pagal planą. Kai Burchardas atėjo pas žolininkus vaistų žmonai,
Joana įdavė jam prašymą, ir tas, saugiai įkišęs į balnamaišį, jį išgabeno.
Po kelių savaičių vienuolynas sulaukė netikėto svečio – atvyko Tryro
vyskupas Otgaras. Po įprasto pasveikinimo priekiniame kieme vyskupas paprašė
abato audiencijos ir buvo tuoj pat priimtas.
Vyskupo atnešta žinia visus apstulbino: Gotšalkas atleidžiamas nuo įžadų.
Gali išeiti iš Fuldos kada tik panorės.
Jis panoro išeiti tuoj pat, nepanūdo nė akimirkos ilgiau būti varstomas
grėsmingų Rabano akių. Neužgaišo nė mantą rinkdamas, nes nieko neturėjo,
nors vienuolyne praleido visą gyvenimą – vienuoliams nevalia turėti asmeninės
nuosavybės. Tik brolis Anzelmas, virėjas, pridėjo jam maišą maisto, kad turėtų
ką valgyti bent pirmosiomis dienomis kelyje, ir tai buvo viskas.
– Kur trauksi? – paklausė jo Joana.
– Į Špejerį, – atsakė tas. – Ten gyvena mano ištekėjusi sesuo. Kiek pabūsiu
pas juos... o paskui... nežinau.
Jis taip ilgai kovojo dėl savo laisvės nieko nesitikėdamas, kad net
nesusimąstė, ką veiks, jei laimės. Neturėjo jokio supratimo apie kitą, ne
vienuolyno, gyvenimą; šio monotoniškas ir aiškus ritmas buvo tarsi jo dalis, kaip
kvėpavimas. Išdidumas neleido to prisipažinti, bet Joana tą netikrumą ir baimę
matė jo akyse.
Broliai nesusirinko atsisveikinti ir išlydėti, nes Rabanas uždraudė. Tik Joana
ir keli broliai, tuo metu dėl savo opus manuum buvę už priekinio kiemo tvoros,
matė Gotšalką, pagaliau laisvą žmogų, išeinantį pro vartus. Joana lydėjo akimis
jį, žengiantį keliu, jo aukštą, liesą stotą, vis mažėjantį, galop dingstantį už
horizonto.
Ar bus jis laimingas? Joana to tikėjosi. Bet kažkodėl jis atrodė esąs toks
žmogus, kokiam lemta visad siekti nepasiekiama, išsirinkti patį sunkiausią, patį
akmenuočiausią kelią. Ji melsis už Gotšalką, kaip ir už visas kitas liūdnas ir
nerimastingas sielas, kurioms lemta vienoms keliauti gyvenimo keliu.
 16
Visų Šventųjų dieną Fuldos brolija susirinko priekiniame kieme į separatio
leprosorum – iškilmingas apeigas, per kurias raupsuotieji atskiriami nuo
visuomenės. Šiais metais Fuldos apylinkėje buvo pastebėti septyni tokie
nelaimėliai – keturi vyrai ir trys moterys. Vieno jų, jaunuolio ne daugiau kaip
keturiolikos metų, ligos žymės kol kas buvo dar labai neryškios. Senos moters,
gal šešiasdešimties ar dar senesnės, bevokės akys, belūpis veidas, bepirštės
plaštakos bylojo apie jau įsisenėjusią ligą. Ant visų septynių buvo užmestos
juodos marškos, ir dabar, suvaryti į priekinį kiemą, jie gūžėsi arčiau vienas prie
kito į apgailėtiną krūvelę.
Broliai artinosi iškilminga procesija. Priekyje žengė oriai išsitiesęs
vienuolyno viršininkas abatas Rabanas. Jam iš dešinės ėjo prioras Juozapas, iš
kairės – vyskupas Otgaras. Paskui juos žingsniavo visi kiti broliai, išsirikiavę
pagal vyresnumą. Eisenos pabaigoje du pasauliečiai broliai stūmė vienratį
vežimaitį su kapinių žeme.
– Šiuomi aš draudžiu jums įžengti į bažnyčią, malūną, kepyklą, turgų ar kokią
kitą vietą, kur buriasi žmonės, – kreipėsi abatas Rabanas į raupsuotuosius su
niūriu iškilmingumu. – Aš draudžiu jums vaikščioti viešaisiais keliais ir takais. Aš
draudžiu jums prisiartinti prie bet kokio žmogaus nesutilindžiavus varpeliu, idant
jį perspėtumėte. Aš draudžiu jums liesti vaikus ar ką jiems duoti.
Viena iš moterų pradėjo raudoti. Dvi tamsios drėgnos dėmės juodavo jos
nudėvėtos vilnonės tunikos priekyje. „Žindama motina, – suprato Joana. – Kur jos
kūdikis? Kas juo pasirūpins?“
– Aš draudžiu jums valgyti ar gerti kitų, ne raupsuotųjų, kaip jūs patys,
žmonių draugėje, – dudeno abatas Rabanas. – Aš draudžiu jums mazgoti rankas,
veidą ar jūsų turimus daiktus upėse, upeliuose ar šaltiniuose. Aš draudžiu
kūniškus santykius su jūsų sutuoktiniais ar kitais asmenimis. Aš draudžiu pradėti
vaiką ar jį žindyti.
Moteris dar gailiau pradėjo raudoti, ir ašaros riedėjo išopėjusiu jos veidu.
– Kuo tu vardu? – vos slėpdamas susierzinimą abatas Rabanas kreipėsi vietos
tarme į moterį. Nederamu jausmų proveržiu ji trukdė gerai suorganizuotoms
apeigoms, kuriomis tikėtasi padaryti vyskupui gerą įspūdį. Mat dabar jau
paaiškėjo, kad Otgaras atvyko į Fuldą ne tik pranešti apie Gotšalko atleidimą
nuo įžadų, bet taip pat stebėti ir raštiškai įvertinti, kaip Rabanas vadovauja
vienuolynui.
– Madalgisė, – sukūkčiojo moteris. – Maldauju, pone abate, paleisk mane
namo, nes keturi našlaičiai laukia pavalgydinami.
– Dangus pasirūpins nekaltaisiais. Tu, Madalgise, nusidėjai, ir Dievas tave
baudžia, – Rabanas aiškino jai kaip vaikui su pabrėžtina kantrybe. – Užuot
verkusi, turi dėkoti Dievui, nes tau teks mažiau kentėti pomirtiniame gyvenime.
Madalgisė stovėjo apstulbusi, tarsi dvejodama, ar gerai išgirdo. Paskui jos
veidas persikreipė, ir ji vėl prapliupo raudoti dar garsiau, o kaklas ir veidas
ryškiai paraudo iki plaukų šaknų.
 „Keista“, – pamanė Joana.
Rabanas nusigręžė nuo moters.
– De profundis clamavi ad te, Domine... – Jis pradėjo maldą už mirusiuosius.
Broliams pritarus, visų balsai sumišo ir skambėjo tyliu unisonu.
Joanos lūpos savaime kartojo žodžius, o akys buvo įdėmiai įsmeigtos į moterį.
Pabaigęs maldą, Rabanas pradėjo paskutinę apeigos dalį, per kurią
kiekvienas raupsuotasis paeiliui ir asmeniškai turėjo būti atskirtas nuo pasaulio.
Jis stojo prieš keturiolikos metų berniuką, neturėjusį aiškių ligos požymių.
– Sis mortuus mundo, vivens iterum Deo, – ištarė abatas Rabanas. – Būsi
miręs pasauliui, bet gyvas Dievo akyse. – Kai jis mostelėjo broliui Megenardui,
tas, smeigęs kastuvą į vežimaitį, pakėlė kiek kapinių žemės ir švystelėjo į
berniuką, apiberdamas smiltimis plaukus ir drapanas.
Ši ceremonija buvo pakartota penkis sykius, kiekvieną kartą užberiant žemių
ant žmogaus. Kai atėjo Madalgisės eilė, ji bandė bėgti, bet du broliai
pasauliečiai užtvėrė kelią. Rabanas susiraukęs žvelgė į ją.
– Sis mortuus mundo, vivens iter...
– Palauk! – sušuko Joana.
Abatas Rabanas staiga nutilo. Visi apsigręžė pažiūrėti, kas taip netikėtai
išdrįso nutraukti apeigas.
Žmonių akys buvo įsmeigtos į Joaną, kai ji, priėjusi prie Madalgisės,
supratingai ją apžiūrėjo. Paskui ji pasigręžė į abatą Rabaną.
– Tėve, ta moteris neserga raupsais.
– Ką? – Rabanas iš paskutiniųjų stengėsi sutramdyti pyktį, kad jo nepastebėtų
vyskupas.
– Šitos opos – ne raupsų pasekmė. Žiūrėk, kaip rausta po jomis oda,
maitinama kraujo. Tai odos liga, ji neužkrečiama ir išgydoma.
– Jei ji neraupsuota, tai kaip atsirado tos opos? – griežtai paklausė abatas.
– Jų galėjo atsirasti dėl daugelio priežasčių. Sunku pasakyti, nuodugniau
neapžiūrėjus. Tačiau, kad ir kokios kilmės jos būtų, viena aišku – tai ne raupsai.
– Dievas pažymėjo tą moterį ryškiu nuodėmės ženklu. Privalome nesipriešinti
Jo valiai!
– Ji paženklinta, bet ne raupsų žyme, – tvirtai atsakė Joana. – Dievas davė
mums žinių, kad atskirtume Jo pašauktuosius nešti to kryžiaus nuo tų, kuriuos jis
aplenkė. Ar Jam patiktų mūsų sprendimas pasmerkti gyvai mirčiai žmogų, kurio
Jis neišsirinko?
Argumentas rimtas. Rabanas nepatenkintas matė, kad jis paveikė kitus.
– Iš kur mums žinoti, kad tu teisingai supranti Dievo valios ženklus? – Jis vis
dar priešinosi. – Ar tavo puikybė tokia didelė, kad dėl jos aukosi savo brolius? Ją
gelbėdamas, statai visus į pavojų.
Tie žodžiai sukėlė nerimastingą ūžesį. Išskyrus neįsivaizduojamas pragaro
kančias, daugiau niekas nekėlė didesnio siaubo, pasišlykštėjimo ir baimės kaip
raupsai.
Rėkdama Madalgisė puolė Joanai po kojų. Ji klausėsi pokalbio nesuprantama
kalba – Joana su Rabanu kalbėjosi lotyniškai, – bet kažkaip suvokė, kad Joana ją
gina ir ginčijasi dėl jos.
Joana patapšnojo jai per petį, kad nutiltų ir aprimtų.
– Be manęs, niekam iš brolių nereikės rizikuoti. Tau leidus, tėve, aš,
pasiėmęs reikiamų vaistų, vyksiu su ja į jos namus.
– Vienas? Su moterim? – Siaubingai išsigandęs Rabanas kilstelėjo antakius. –
Jonai Anglai, tavo ketinimai galbūt tyri, bet esi jaunas vyras, tave gali apimti
žemos, kūniškos aistros, o nuo jų aš, kaip tavo dvasios tėvas, privalau tave
apsaugoti.
Joana jau buvo beatsakanti, bet susigriebusi tuoj užsičiaupė. Niekas negali
būti saugesnis už ją dėl moters pagundų, bet juk to Rabanui nepaaiškinsi.
Užpakaly pasigirdo gergždžiantis brolio Benjamino balsas:
– Aš lydėsiu brolį Joną. Esu senas, man jau nebegresia tokie pavojai. Tėve,
gali pasikliauti broliu Jonu: jei jis taip įsitikinęs sako, kad moteris neserga
raupsais, vadinasi, yra tuo tikras. Jis labai gerai išmano tokius dalykus.
Dėkinga Joana žvilgtelėjo į jį. Madalgisė glaudėsi prie jos; kiek apraminta,
liovėsi raudojusi ir tik tykiai verkšleno.
Abatas Rabanas dvejojo. Jis tikrai geidė tik viena – gerai iškaršti Jonui Anglui
kailį už tokį įžūlų nepaklusnumą. Bet viską atidžiai stebi vyskupas Otgaras.
Rabanas negali pasirodyti esąs užsispyręs ar kietaširdis.
– Gerai, – šiaip taip iškošė jis. – Broli Jonai, po mišparų su broliu Benjaminu
gali vesti tą nusidėjėlę namo ir su Dievo padėjimu gydyti jos ligą.
– Ačiū, tėve, – padėkojo Joana.
Rabanas peržegnojo juos.
– Tesaugo jus gailestingasis Dievas nuo viso pikto.
Mulas, apkrautas maišeliais su gydymo reikmenimis, ramiai žingsniavo,
nepaisydamas vakarop linkstančios saulės. Madalgisės namai buvo už kokių
penkių mylių. Tokiu žingsniu slinkdami jie vargu ar suskubs nueiti iki tamsos.
Joana nekantriai ragino mulą. Gyvulėlis įsiteikdamas penkis ar šešis žingsnius
paspartindavo, o paskui vėl, kaip ir anksčiau, vėžlino pamažėle.
Einant Madalgisė be paliovos ir nervingai plepėjo – taip esti atslūgus didelei
baimei. Joana ir Benjaminas sužinojo visą liūdną jos istoriją. Nors ir skurdžiai
atrodanti, ji buvo ne kolonė, o laisvoji moteris. Vyras turėjęs dokumentą,
tvirtinantį, kad jam priklauso maždaug dvylika hektarų. Po jo mirties ji stengėsi
išlaikyti šeimą dirbdama žemę pati, bet jos didvyriškas pastangas greitai
sužlugdė kaimynas, šviesiausiasis ponas Ratholdas, kuriam parūpo jos klestintis
ūkis. Šviesiausiasis ponas atkreipė abato Rabano dėmesį į jos triūsą, ir tas
uždraudė jai dirbti žemę, pagrasinęs atskirti nuo Bažnyčios, jei ji dar imsianti
kauptuką į rankas. „Nuodėmė moteriai dirbti vyro darbą“, pasakęs jai.
Badui žvelgiant į akis, Madalgisė buvo priversta parduoti ponui Ratholdui ūkį
pusvelčiui – gavo tik keletą solidų ir trobelę netolimoje nausėdijoje su mažyte
ganykla savo karvėms.
Ėmusi gaminti sūrius, šiaip taip sudūrė galą su galu, mainydama savo darbo
vaisius į kitokį maistą bei būtinus daiktus.
Tik pamačiusi savo namus, Madalgisė džiaugsmingai sušuko ir, pasileidusi
bėgti pirmyn, greitai dingo juose. Po kelių minučių įėję į trobelę, Joana su broliu
Benjaminu pamatė ją apgultą besijuokiančių, klegančių ir sykiu kalbančių vaikų.
Išvydę žengiant vidun vienuolius, vaikai išsigandę suriko ir gindami apsupo
Madalgisę, – bijojo, kad anie ir vėl išsives motiną. Kai Madalgisė keliais žodžiais
nuramino, vaikai vėl ėmė šypsotis, nors įdėmiai stebėjo svetimuosius.
Įėjo moteriškė, ant abiejų rankų laikydama po kūdikį. Pagarbiai nusilenkusi
vienuoliams, skubomis atidavė vieną mažylį Madalgisei, ši džiaugsmingai jį čiupo,
tuoj pakišo jam krūtį, ir jis ėmė godžiai žįsti. Kaimynei galėjai duoti kokius
penkiasdešimt ar dar daugiau metų, bet, geriau įsižiūrėjusi, Joana sumetė, kad ji
ne tokia sena, kaip atrodo, nors veidas vargo ir raukšlių išvagotas. Tikriausiai jai
apie trisdešimt, ne daugiau.
„Ji žindė Madalgisės kūdikį kartu su savo“, – suvokė Joana. Gailėdama
pastebėjo drėkstančias moters krūtis, nudribusį pilvą, liguistai išblyškusią odą.
Joanai tokios suvargusios moterys ne naujiena: jos dažniausiai sulaukdavo
pirmagimio trylikos keturiolikos metų, o paskui nuolat būdavo nėščios ir
gimdydavo vaiką po vaiko. Buvo įprasta, kad moteris per savo gyvenimą
pastodavo dvidešimt ar daugiau kartų, nors retsykiais persileidimai
neišvengiamai nutraukdavo nėštumą. Kai moteris sulaukdavo tokio amžiaus, kad
nebegalėdavo gimdyti (jei išgyvendavo taip ilgai, nes gimdymas visad keldavo
pavojų gyvybei), jos kūnas būdavo visiškai išsekęs, dvasia nuovargio palaužta.
Joana nutarė padaryti jai stiprinamųjų miltelių iš ąžuolo žievės ir šalavijų, kad
moteris kiek atsigautų prieš ateinančią žiemą.
Madalgisė šnektelėjo su vyriausiuoju vaiku, ištįsusiu dvylikos ar trylikos metų
berniuku. Išėjęs pro duris, jis po minutės sugrįžo nešinas duonos kepalu, dideliu
gabalu sūrio, išmarginto melsvomis gyslelėmis, ir pasiūlė Joanai ir broliui
Benjaminui užvalgyti. Benjaminas paėmė duonos, bet sūrio atsisakė, nes šis buvo
akivaizdžiai apipelijęs. Joanai toks sūris iš pažiūros irgi buvo grasus, bet,
norėdama pamaloninti berniuką, atsilaužė mažytį gabalėlį ir įsidėjo į burną.
Didžiausiai jos nuostabai, sūris buvo puikus – riebus, aštraus, gero skonio – daug
gardesnis už visus Fuldoje valgomus sūrius.
– Oi, koks skanus!
Berniukas išsišiepė.
– Kuo tu vardu? – paklausė Joana.
– Arnas, – droviai atsakė vaikas.
Valgydama Joana apžiūrinėjo būstą. Madalgisės namai – maža, belangė
trobelė, pastatyta iš negrabiai sukryžiuotų karčių, apdrėbtų sumaišytu su
šiaudais ar lapais moliu. Sienose žiojėjo dideli plyšiai, pro juos dabar pūkštė
vėsus vakaro vėjas, sūkuriuodamas židinio dūmus aitriu debesėliu į trobos vidų.
Viename kampe – gyvulių aptvaras. Kitą mėnesį Madalgisė ten atsives savo
karves žiemoti, vargšų namuose tai įprasta. Taip ne tik karvėms saugiau, bet ir
troboj šilčiau. Deja, gyvuliai žmonėms teikdavo ne tik šilumos. Su savim jie
atsinešdavo įvairiausių gyvių: erkių, skaudžiai kandančių muselių, blusų ir galybę
kitokių vabalų, lendančių į meldus, pakreiktus ant aslos, ir į guolio šiaudus.
Didžiuma vargšų žmonelių būdavo skaudžiai sukandžioti ir išberti. Apie tai
byloja ir piešiniai ant vietinių bažnyčių sienų, vaizduojantys žaizdotą Jobą, peiliu
krapštantį savo opas.
Kai kurie žmonės – Joana įtarė Madalgisę būsiant viena jų – ilgainiui ima
labai jautriai reaguoti į vabzdžių įkandimus. Ant kūno atsiveria didelių opų;
erzinamos šiurkščių, nešvarių vilnonių apdarų, jos galop pavirsta pūliuojančiomis
žaizdomis.
Tačiau Joanos diagnozė paaiškės kiek vėliau, nes dabar jau visai sutemo.
„Rytoj, – Joana tarė sau, ruošdamasi miegoti, – rytoj mes pradėsim.“
Kitą dieną jie ėmė kuopti trobelę nuo viršaus iki apačios. Išmetė pakreiktus
meldus, labai švariai iššlavė ir sulygino molinę aslą. Sudeginę senus čiužinius,
prikimšo į maišus šviežių šiaudų. Net uždengė naują šiaudinį stogą – senasis
buvo pradėjęs pūti ir dubti.
Sunkiausia buvo įkalbėti Madalgisę išsimaudyti. Kaip ir visi, ji mazgojosi
veidą ir rankas bei kojas, bet visai įlįsti į vandenį jai buvo keistas ir net
pavojingas dalykas.
– Paleis vidurius ir aš mirsiu! – rėkė ji.
– Mirsi, jei neišsimaudysi, – tvirtai atsakė Joana. – Juk raupsuotasis – gyvas
lavonas.
Dėl vėsių herbistmanoto vėjų mažame upelyje už sodybos buvo per šalta
maudytis. Reikėjo atnešti vandens ir šildyti ant židinio ugnies, o paskui supilti į
skalbimo kubilą. Abu vienuoliai stovėjo nusigręžę, kai Madalgisė, baisiai
drebėdama, įlindo į kubilą ir prausėsi su muilu.
Po maudynių Madalgisė apsivilko naują, švarią tuniką – numanydama, kad
prireiks, Joana ją buvo išprašiusi iš sandėlininko, brolio Konrado. Pasiūta iš
geros, storos drobės, bus gana šilta Madalgisei žiemą vilkėti ir ne tokia šiurkšti
– neerzins odos, kaip vilna.
Išsimaudžiusi ir švari, iškuoptoje nuo stogo iki aslos ir be gyvių troboje,
Madalgisė ėmė akyse taisytis. Opos išdžiūvo, ir buvo matyti, kad gyja.
Brolis Benjaminas iš susižavėjimo netvėrė savo kailyje.
– Buvai teisus! – kartojo Joanai. – Čia ne raupsai! Turim grįžti ir kitiems
parodyti.
– Dar porą dienų palūkėkim, – atsargiai atsakė Joana. – Kad sugrįžus nebūtų
nė krislelio abejonės.
– Dar parodyk, – meldė Arnas.
Joana nusišypsojo. Paskutinėmis dienomis ji mokė berniuką daugybos pirštais
pagal klasikinį Bedos metodą, o vaikas pasirodė esąs gabus ir veržlus mokytis.
– Pirma parodyk, ar prisimeni, ko jau mokėmės. Ką tai reiškia? – Ji iškėlė tris
paskutiniuosius kairės rankos pirštus.
– Čia vienetai, – tvirtai atsakė berniukas. – O čia, – parodė kairės rankos
nykštį ir smilių, – dešimtys.
 – Gerai. O dešinės pirštai?
– Šitie – šimtinės, o tie – tūkstančiai. – Berniukas pakėlė atitinkamus pirštus.
– Labai gerai. Kokius skaičius imam?
– Dvylika, nes jau tiek sulaukiau žiemų. Ir... – akimirką pagalvojo, – tris
šimtus šešiasdešimt penkis, nes tiek yra dienų metuose, – pasakė
didžiuodamasis, kad gali pasirodyti dar šio to išmokęs.
– Dvylika dauginam iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių. Na, kiek čia bus... –
Skaičiuodama Joana mikliai judino pirštus. – Keturi tūkstančiai trys šimtai
aštuoniasdešimt.
Arnas džiaugsmingai suplojo rankomis.
– Pamėgink pats, – paragino Joana ir vėl rodė, tik lėtai, kad jis galėtų
pakartoti kiekvieną pirštų judesį. Paskui liepė pačiam skaičiuoti.
– Puiku! – pagyrė, berniukui baigus skaičiuoti.
Arnas išsišiepė, patenkintas žaidimu ir pagyrimu. Paskui mažas apskritas
veidukas surimtėjo.
– Ar visokio dydžio skaičius galima dauginti? – paklausė jis. – Ar galima
dauginti šimtą iš tūkstančio? Arba... tūkstantį iš tūkstančio?
Joana linktelėjo.
– Tik tada reikia paliesti krūtinę taip... matai? Tai bus dešimt tūkstančių. O
jei paliesi šlaunį, štai taip, bus šimtas tūkstančių. Žiūrėk, – jos pirštai vėl ėmė
bėgioti, – vieną tūkstantį šimtą padauginus iš dviejų tūkstančių trijų šimtų, bus...
du milijonai penki šimtai trisdešimt tūkstančių.
Arno akys išvirto iš nuostabos. Tokie didžiuliai skaičiai, kad ir suvokti
neįmanoma.
– Dar parodyk! – paprašė jis.
Jai buvo smagu mokyti berniuką, kuris to troško pats. Arnas priminė ją, kai ji
buvo dar vaikas. „Kokia gėda, – pamanė ji, – kad tokiai šviesiai proto kibirkščiai
lemta užgesti tamsybės liūne.“
– Ar norėtum mokytis vienuolyno mokykloje, – ji paklausė, – jei man pavyktų
tave ten įtaisyti? Išmoktum ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti, rašyti.
– Skaityti ir rašyti? – pakartojo nustebęs Arnas. Mokyti gali būti tik kunigai ir
labai dideli ponai, bet ne toks kaip jis. – Ar tada turėsiu būti vienuolis?
Joana šyptelėjo. Arnas jau tokio amžiaus, kai berniukai pradeda itin domėtis
priešinga lytimi. Tad mintis apie visiškai skaistų gyvenimą, aišku, jam buvo grasi.
– Ne, – atsakė ji. – Tu mokytumeisi viešoje pasauliečių mokykloje. Tik
turėtum palikti namus ir gyventi vienuolyne. Ir gautum mokytis labai uoliai, nes
ten ypač griežtas mokytojas.
Arnas nė akimirkos nedvejojo.
– Oi, kaip norėčiau! Labai norėčiau!
– Tai ir gerai. Rytoj grįžtame į Fuldą. Tada ir pakalbėsiu su mokytoju.
– Pagaliau, – su palengvėjimu atsiduso brolis Benjaminas.
Priešais, ten, kur akmenuotas kelias siekė horizontą, iškilo pilki Fuldos mūrai
su vienuolyno bažnyčios dvyniais bokštais, remiančiais dangų.
 Saujelė keliauninkų gerokai privargo, kol atkako iš Madalgisės trobelės, nes
nuo šaltos drėgmės Benjaminui taip paūmėjo reumatas, kad kiekvienas žingsnis
buvo kančia.
– Greit atvyksim, – ramino Joana. – Po valandos galėsi šiltam kambary
atstatyti kojas į gorę.
Jau per atstumą lentų tauškėjimu buvo pranešta, kad jie atvyksta, nes niekas
neprisiartins prie Fuldos nedavęs garso. Išgirdusi poškėjimą, Madalgisė
nerimastingai prispaudė prie savęs kūdikį. Joana ir brolis Benjaminas daug
vargo, kol įkalbėjo ją vėl eiti į vienuolyną. Galiausiai ji sutiko su sąlyga, kad
drauge eis ir vaikai.
Broliai, susirinkę priekiniame kieme jų pasveikinti, išsirikiavo, kaip įprasta,
pagal amžių su pačiu abatu, sidabraplaukiu, didingo tiesaus stoto Rabanu
priešakyje.
Iš baimės susigūžusi Madalgisė pasislėpė už Joanos.
– Išeik į priekį, – paliepė Rabanas.
– Nebijok, Madalgise, – ramino ją Joana. – Daryk, ką tėvas abatas sako.
Madalgisė žengė pirmyn ir drebėdama sustojo tarp svetimų žmonių. Iš
nuostabos apstulbę broliai aiktelėjo. Atviri, žaizdoti gumbeliai ir opos dingo, liko
tik keli sausi, gyjantys šašai. Nuo saulės parudusi veido ir rankų oda buvo švari,
standi ir sveikatinga. Jokių abejonių: net visiškai nepatyręs pasakys, kad priešais
stovinti moteris neserga raupsais.
– O stebuklingas malonės apsireiškimas! – pagarbios baimės apimtas sušuko
vyskupas Otgaras. – Ją kaip Lozorių prikėlė iš mirusiųjų!
Broliai apsupo keliauninkus ir džiūgaudami nusivedė į bažnyčią.
Madalgisės išgydymas buvo laikomas gryniausiu stebuklu. Visame vienuolyne
skambėjo liaupsės Jonui Anglui. Kai vyresnysis brolis Aldvinas, vienas iš dviejų
bendruomenės kunigų, mirė naktį miegodamas, broliai tarpusavy nė nedvejojo,
kas turėtų užimti jo vietą.
Tačiau abatas Rabanas manė kitaip. Jonas Anglas buvo per daug drąsus ir
atžarus. Rabanas labiau mėgo brolį Tomą, reikia pripažinti, nors ir ne tokį gabų,
bet labiau perprantamą, o tą savybę Rabanas itin vertino.
Bet reikia nepamiršti, kad vyskupas Otgaras vis dar čia. Jis žino apie beveik
mirtiną Gotšalko nuplakimą, o tai meta šešėlį ant Rabano, kaip vienuolyno
viršininko. Jei Rabanas, ignoruodamas Joną Anglą, paaukštins mažiau
išsimokslinusį brolį, gali kilti dar daugiau dvejonių dėl jo tinkamumo vadovauti
vienuolynui. O jei karalius gaus prastą atsiliepimą apie jį, tai, žiūrėk, dar
pašalins iš tų pareigų – tai jau visai neįsivaizduojamas dalykas. Geriau būti
apdairiam renkantis kunigą, nutarė Rabanas – bent šią akimirką.
Per kapitulą jis paskelbė:
– Kaip dvasiniam vienuolių tėvui, man priklauso teisė išrinkti kunigą iš jūsų
tarpo. Ilgai meldęsis ir mąstęs, priėjau išvadą, kad geriausiai šioms pareigoms
tinka didžiai išsimokslinęs brolis Jonas Anglas.
Broliai pritariamai suošė. Joana paraudo iš susijaudinimo. „Aš kunigas!“ Ji
galės prisiliesti prie sakralinių slėpinių, ji teiks šventuosius sakramentus! Tai jų
tėvo didžiausias siekis, jam įgyvendinti jis paskyrė Matą, o šiam mirus – Joną.
Kokia skaudi gyvenimo ironija – jo didžiausią svajonę pagaliau įkūnijo duktė!
Kitoje salės pusėje sėdintis brolis Tomas dėbtelėjo į Joną. „Toji kunigystė –
mano, – su kartėliu pagalvojo jis. – Mane buvo pasirinkęs Rabanas. Argi jis to
nesakė vos prieš kelias savaites?“
Viską sujaukė Jonas Anglas, išgydęs tą raupsuotąją. Tiesiog siutas ima. Juk ta
Madalgisė – niekas, ne ką geresnė už vergę. Koks čia skirtumas, jei būtų nuėjusi
į leprozoriumą, gyvenusi ar mirusi?
Jono Anglo išaukštinimas – Tomui peilis po kaklu. Pirmiausia dėl to, kad
Tomas jo nekenčia, negali pakęsti jo guvaus proto, kandumo, kurį dažnai
pajusdavo savo kailiu, nekenčia už tai, kad jis taip lengvai viską išmoksta. Tomui
mokslai sunkiai ėjosi. Daug vargo, kol išmoko lotynų gramatikos taisykles, kol
įsiminė regulos nuostatus. Stokodamas gabumų, siekė tikslo atkakliu darbu ir
pabrėžtinai rodydamas savo pamaldumą. Baigęs valgyti, jis sudėdavo peilį ir
šakutę kryžmai – šventojo kryžiaus garbei. Niekad negerdavo vyno paprastai,
kaip kiti, bet išsyk gurkštelėdavo tris kartus – taip dievotai prisimindavo
Trejybės stebuklą. Jonas Anglas nesivargino dėl tokių pamaldumo išraiškų.
Tomas su neapykanta žvelgė į savo varžovą, angeliškai atrodantį su tų savo
šviesiai auksinių plaukų aureole. Teprasmenga jis pragaro liepsnose, jis ir jį
pagimdžiusios prakeiktos įsčios!
Refektoriumas, arba vienuolių valgykla, buvo iš plytų išmūryta keturiasdešimt
pėdų pločio ir šimto pėdų ilgio didelė salė, kad iš karto sutilptų visi trys šimtai
penkiasdešimt Fuldos brolių. Pro septynis aukštus saulėtus langus pietinėje
sienoje ir šešis šiaurinėje vidun visus metus tiesiogiai sklido šviesa. Tai buvo
viena maloniausių vienuolyno patalpų. Ant plačių sijų ir gegnes laikančių
grebėstų buvo nutapyti šventojo Bonifaco, Fuldos patrono, gyvenimo vaizdai. Dėl
tos tapybos sienos atrodė dar šviesesnės ir jaukesnės. Tad ir dabar, šaltomis
trumpomis heilagmanoto dienomis, salė buvo jauki ir maloni kaip vasarą.
Buvo vidudienis, ir broliai susirinko į refektoriumą pietų. Vienuoliai
valgydavo du kartus per dieną ir šiandien prisėdo prie stalo pirmą sykį. Prie ilgo,
U raidės pavidalo stalo vidurio, ties rytine siena buvo abato Rabano vieta, jam iš
kairės ir dešinės sėdėjo po dvylika brolių, simbolizuojančių Kristaus apaštalus.
Ant ilgų lentinių stalų buvo padėtos paprastos lėkštės su duona, pupomis ir sūriu.
Po plūktą aslą šmižinėjo pelės, mikliai ieškodamos trupinių.
Pagal šventojo Benedikto nustatytą regulą broliai visad valgydavo tylomis.
Griežtą tylą trikdydavo tik metalinių peilių bei puodukų skimbčiojimai ir
skaitančiojo psalmes ar ištraukas iš Šventųjų Tėvų gyvenimo balsas. „Kol
mirtingas kūnas stiprinasi žemiškuoju maistu, tegu siela gauna dvasinio peno“,
mėgdavo sakyti abatas Rabanas.
Regula taciturnitis – tylėjimo nuostatas – buvo visų giriamas, bet nedaugelio
paisomas dalykas. Broliai turėjo susikūrę sudėtingą gestų ir mimikos sistemą,
padedančią bendrauti prie stalo. Ja buvo galima tiesiog kalbėtis, ypač jei
skaitovas, kaip dabar, prastai skaitė. Šaižus brolio Tomo balsas, smarkiai
kirčiuojami žodžiai visiškai suniokojo dainingą psalmių poeziją. Nejusdamas savo
trūkumų, Tomas skaitė garsiai, rėždamas broliams ausis. Abatas Rabanas
dažnai kviesdavo skaityti brolį Tomą, o ne kokį geresnį vienuolyno skaitovą
sakydamas, kad „per švelnus balsas šaukia širdin demonus“.
– Pssst! – prislopintas švilptelėjimas atkreipė Joanos dėmesį. Pakėlusi nuo
lėkštės akis, išvydo anapus stalo brolį Adalgarą, duodantį jai ženklą.
Jis pakėlė keturis pirštus. Tai turėjo reikšti ketvirtą skirsnį iš šventojo
Benedikto regulos, jos tekstas dažnai buvo naudojamas kaip pagalbinė priemonė
megzti broliškam pokalbiui, prisodrintam mįslingų užuominų ir parafrazių.
Joana prisiminė ketvirto skirsnio pradinę eilutę: Omnes supervenientes
hospites tamquam Christus suscipiantur. „Tegu visi atėjusieji būna priimti kaip
Kristus.“
Joana iš karto suprato brolio Adalgaro mintį: į Fuldą atvyko svečias, matyt,
vertas dėmesio, nes šiaip brolis Adalgaras nesivargintų apie jį pranešti. Kasdien
Fulda priimdavo daugybę svečių, turtingų ir vargšų, kailiais apsitaisiusių
piligrimų ir skarmaluotų elgetų, pavargusių keliauninkų, jie čia užsukdavo
žinodami, kad nebus išvaryti, gaus pastogę, pavalgyti ir galės keletą dienų
pailsėti prieš keliaudami toliau.
Joaną apėmė smalsumas. „Kas?“ Ji klausiamai pakėlė antakius.
Kaip tik dabar abatas Rabanas davė ženklą – broliai, vienu metu pakilę,
išsirikiavo pagal vyresnumą. Visiems einant iš refektoriumo, brolis Adalgaras
atsigręžė į ją.
– Parens, – paaiškino gestu ir pabrėždamas parodė į ją. – Tavo tėvai.
Neskubėdama, lėtais žingsniais ir romiu veidu, kaip dera Fuldos vienuoliui,
Joana sekė paskui brolius, einančius iš refektoriumo. Išorė niekuo neišdavė
didžiulio jos susijaudinimo.
Ar brolis Adalgaras neapsiriko? Nejau kas nors iš jos gimdytojų atvyko į
Fuldą? Tėvas ar motina? Nes parens, kaip pranešė Adalgaras, reiškė ir tą, ir tą.
O jeigu tėvas? Jis tikisi išvysti savo sūnų Joną, o ne dukterį. Ją apėmė siaubas. Jei
tėvas supras apgavystę, jis, be abejo, ją išduos.
Bet gal atėjo motina... Gudrūna laikys jos paslaptį. Ji supras, kad šiai
paaiškėjus Joana mirs.
Mama. Joana nematė jos dešimt metų, o ir išsiskyrė jos nemaloniai. Staiga ji
labai panoro pamatyti gerą, mylimą Gudrūnos veidą, apkabinti ją, būti jos glėby,
išgirsti ją kalbant savo senąja, liūliuojančia kalba.
Ją, einančią iš refektoriumo, nutvėrė brolis Samuelis, hospitalarijus – svečių
globotojas.
– Šią popietę esi atleistas nuo visų darbų. Kai kas atėjo tavęs aplankyti.
Baimės ir vilties draskoma Joana tylėjo.
– Ko taip sunerimai, broli? Ne šėtonas gi atlėkė tavo nemirtingos sielos! –
Brolis Samuelis širdingai nusijuokė. Jis buvo geraširdis, linksmas žmogus,
mėgėjas papokštauti ir pasijuokti. Daug metų abatas Rabanas stengėsi jam
išmušti tas nedoras savybes, bet galop pavargęs liovėsi ir paskyrė
hospitalarijum. Tos pasaulietiškos pareigos – sutikti svečius ir jais pasirūpinti –
puikiausiai tiko broliui Samueliui.
– Tavo tėvas atvyko, – džiugiai pranešė Samuelis, patenkintas galįs perduoti
tokią gerą naujieną, – ir laukia tavęs sode.
Baimė buvo stipresnė už Joanos savitvardą. Ji šastelėjo atgal purtydama
galvą.
– Aš neisiu pas jį. Aš... aš negaliu.
Brolis Samuelis surimtėjo.
– Na, ką čia dabar kalbi, broli. Tėvas atkeliavo tokį kelią iš Ingelheimo su
tavim pasikalbėti.
Ji turi kaip nors pasiaiškinti.
– Jis mane be peilio pjovė... Mes susibarėm... ir aš išėjau iš namų.
Brolis Samuelis apkabino ją per pečius.
– Suprantu, – užjausdamas pasakė. – Bet jis yra tavo tėvas ir sukorė tokį ilgą
kelią. Parodytum tik savo geraširdiškumą, truputį su juo pakalbėjęs.
Neturėdama ką sakyti, Joana tylėjo.
Brolis Samuelis suprato, jog ji tyli todėl, kad sutiko.
– Tai eime. Palydėsiu tave pas jį.
– Ne! – Pasimuisčiusi išsilaisvino iš ją apglėbusios brolio rankos.
Brolis Samuelis apstulbo. Taip nesielgiama su hospitalarijum, vienu iš
septynių vyresniųjų vienuolyno brolių.
– Broli, tavo siela pavojuje, – griežtai tarė jis. – Tau reikia dvasinės
paspirties. Rytoj tai aptarsim per kapitulą.
„Ką man daryti?“ – galvojo išsigandusi Joana. Sunku tikėtis, beveik
neįmanoma, kad tėvas jos nepažintų. Bet aptarimas per kapitulą taip pat gali
baigtis pražūtingai. Tokio jos elgesio niekaip nepateisinsi. Ir jei bus nutarta, kad
ji nepaklusni kaip Gotšalkas...
– Atleisk man, Nonnus, – kreipėsi į jį pagarbiu kreipiniu, vartojamu šnekantis
su vyresniaisiais broliais, – už santūrumo ir nuolankumo stoką. Mane užklupai su
ta žinia taip netikėtai, kad aš sutrikau ir pamiršau deramą elgesį su
vyresniaisiais. Nuolankiausiai meldžiu atleidimo.
Atsiprašyta gražiai. Brolio Samuelio griežtą žvilgsnį ištirpdė šypsena. Jis ne
iš tų, kurie laiko akmenį užanty.
– Iš visos širdies atleidžiu tau, broli. O dabar eime drauge į sodą.
Kol jie, palikę dengtą arkadą, ėjo pro ūkinius trobesius, malūną, džiovyklas,
Joana karštligiškai svarstė savo galimybes. Paskutinį kartą tėvas matė ją
dvylikametę. Ji labai pasikeitė per tą dešimtmetį. Gal jis jos neatpažins. Gal...
Priėjo daržą su trylika tvarkingų lysvių. Tas neatsitiktinai parinktas skaičius
simbolizavo dvylika apaštalų ir Kristų, susirinkusius Paskutinės vakarienės.
Kiekviena lysvė tiksliai septynių pėdų pločio, nes septyni yra Šventosios Dvasios
dovanų, teikiančių visiems kūriniams pilnatvę, skaičius.
Gale sodo, tarp pipirnių ir kervelių lysvių, nugara į juos stovėjo tėvas. Ji tuoj
pažino jo žemą, kresną stotą, storą sprandą, ryžtingą laikyseną. Joana
užsitraukė ant galvos didelį storos medžiagos gobtuvą, dengiantį ne tik plaukus,
bet ir veidą.
Išgirdęs juos ateinant, kanauninkas atsigręžė. Kadaise juodi plaukai ir
pasišiaušę antakiai, vaikystėje jai keldavę tokį siaubą, buvo visiškai žili.
– Deus tecum. – Brolis Samuelis drąsindamas patapšnojo ją. – Dievas su
tavim. – Ir nuėjo.
Tėvas ėjo per sodą svyruodamas. Atrodė mažesnis negu anksčiau. Nustebo
pamačiusi jį ramsčiuojantis lazda. Jam arčiau priėjus, Joana apsigręžė ir,
netardama nė žodžio, mostelėjo sekti iš paskos. Iš akinančios vidudienio šviesos
nusivedė jį į šalimais esančią belangę koplytėlę, kad prietema geriau slėptų.
Viduje palaukė, kol jis atsisėdo ant suolo. Tada pati prisėdo kitame jo gale ir
žemai nuleido galvą, kad gobtuvas visiškai uždengtų jai profilį.
– Pater noster, qui es in caelis, sanctificetur nomen tuum... – Tėvas pradėjo
Viešpaties maldą. Jo sudėtos rankos bejėgiškai virpėjo, žodžius jis tarė
gergždžiančiu, drebančiu senio balsu. Joana prisidėjo prie maldos, ir jų sumišę
balsai aidėjo mažytėje akmeninių sienų koplytėlėje.
Baigę maldą, jie kurį laiką sėdėjo tylėdami.
– Sūnau, – pagaliau prašneko kanauninkas, – tu daug pasiekei. Brolis
hospitalarijus sakė, kad greitai būsi įšventintas į kunigus. Dabar tu – mūsų
šeimos pasididžiavimas, kaip kadaise maniau tavo brolį būsiant.
Matas. Joana suėmė ant kaklo kabantį šventosios Kotrynos medalioną,
kadaise Mato dovanotą.
Tėvas pastebėjo tą judesį.
– Mano regėjimas blogėja. Ar čia ne tavo sesers Joanos medalionas?
Joana paleido jį, keikdama savo kvailumą – kodėl jo nepaslėpė.
– Pasiėmiau jį atminčiai... po viskam. – Ji negalėjo prisiversti kalbėti apie
siaubingą vikingų antpuolį.
– Ar tavo sesuo mirė... nepraradusi garbės?
Staiga Joanai prieš akis iškilo Gizla, klykianti iš skausmo ir baimės, paeiliui
prievartaujama vikingų.
– Ji mirė nepaliesta.
– Deo gratias. – Kanauninkas persižegnojo. – Matyt, tokia jau Dievo valia.
Dar maža buvo užsispyrusi ir kaip ne žmonių vaikas, tai ir užaugusi nebūtų
radusi šiame pasaulyje ramybės. Gal ir geriau, kad viskas taip susiklostė.
– Kažin ar ji būtų taip sakiusi.
Gal kanauninkas ir pajuto ironiją jos balse, tačiau to neparodė.
– Jos mirtis suteikė labai daug skausmo jūsų motinai.
– Kaip ji gyvena?
Kanauninkas ilgai tylėjo. Kai pagaliau prabilo, balsas virpėjo dar labiau.
– Jos nebėra.
– Nebėra? Tai kur ji?
– Pragare, – atsakė kanauninkas. – Dega amžinoje ugnyje.
 – Ne! – Suvokus jo žodžius, Joanai lyg peiliu širdį pervėrė. – Ne!
Tik ne mama, tik ne jos gražus veidas, malonios akys, švelnios rankos,
teikiančios šilumą ir paguodą, tik ne mama, ją taip mylėjusi.
– Ji mirė prieš mėnesį, – kalbėjo kanauninkas, – neišpažinusi nuodėmių ir
nesusitaikiusi su Kristumi, šaukdamasi savo pagoniškų dievų. Kai pribuvėja
pasakė, kad ji mirs, dariau visa, ką galėjau, bet ji nepriėmė švenčiausiojo
sakramento. Kai įdėjau šventąją komuniją jai į burną, išspjovė ją ir mirė.
– Pribuvėja? Nejau ji... – Motinai buvo daugiau kaip penkiasdešimt, seniai
praėjęs metas gimdyti. Gimus Joanai, daugiau nebuvo pastojusi.
– Man neleido jos palaidoti pašventintose kapinėse su nekrikštytu kūdikiu
įsčiose. – Jis ėmė raudoti taip gailiai pasikūkčiodamas, kad net visas kūnas
drebėjo.
Tai gal jis mylėjo ją? Tik keistai tą meilę rodė – baisaus pykčio priepuoliais,
žiaurumu, geidulingumu, ir tie jo geiduliai galop ją nužudė.
Kanauninkas pamažu nustojo kūkčiojęs ir ėmė melstis už mirusiąją. Šį kartą
Joana neprisidėjo prie jo maldos. Ramiai, pašnabždomis ji meldėsi, tardama
šventą Toro Griausmavaldžio vardą taip, kaip buvo mokiusi mama.
Tėvas nesmagiai kostelėjo.
– Turiu vieną reikalą, Jonai. Dėl misijų Saksonijoje... kaip manai... kaži, ar
broliams reikėtų mano pagalbos skelbiant tikėjimą pagonims?
Joana apstulbo.
– O kaip tavo darbas Ingelheime?
– Matai, mano padėtis Ingelheime pasidarė sunki. Neseniai įvykusi nelaimė...
tavo motinai...
Joana iš karto viską suprato. Viešpataujant imperatoriui Karoliui, į
susituokusius dvasininkus buvo žiūrima pro pirštus, bet, paėmus valdžią jo sūnui,
požiūris į tai pasidarė daug griežtesnis – ne veltui jis dėl savo religinio uolumo
buvo vadinamas Liudviku Pamaldžiuoju. Neseniai įvykęs Paryžiaus sinodas
patvirtino teorinę ir praktinę dvasininkų celibato svarbą. Gudrūnos nėštumas,
akivaizdus įrodymas, kad kanauninkas nepaiso skaistaus gyvenimo priesakų,
pasitaikė pačiu nepalankiausiu laiku.
– Tu netekai parapijos?
Tėvas nenoromis linktelėjo.
– Bet, Deo volente, aš dar turiu jėgų ir gebėjimo skelbti Dievo žodį. Gal
galėtum šnektelėti su abatu Rabanu ir užtarti mane geru žodžiu?..
Joana tylėjo. Jos širdį buvo užplūdęs sielvartas, pyktis ir skausmas – vietos
užuojautai neliko.
– Tyli, nieko nesakai. Išpuikai, sūnau... – Kai jis atsistojo, balse pasigirdo
sena valdinga gaida. – Atmink, kad mano dėka patekai čia ir pasiekei tai, ką
dabar turi. Contritionem praecedit superbia, et ante ruinam exaltatio spiritus,
– griežtai prikišo. – „Puikybė eina žuvimo priešakyje, ir žlugimo priešakyje yra
puikybės dvasia.“ Patarlių knyga, šešioliktas skyrius.
– Bonum est homini mulierem non tangere, – atkirto Joana. – „Gerai daro
vyras, neliesdamas moters.“ Pirmasis laiškas korintiečiams, septintas skyrius.
Tėvas užsimojo smogti lazda, bet dėl staigaus judesio prarado pusiausvyrą ir
suklupo. Ji ištiesė ranką, kad padėtų jam atsistoti. Tėvas stipriai ją trūktelėjo
prie savęs ir tvirtai įsikibo.
– Sūnau, – verksmingu balsu maldavo jai į ausį. – Nepalik manęs. Tu
vienintelis man likai.
Pasibjaurėjusi Joana stūmė jį taip smarkiai, kad jai nuo galvos nuslinko
gobtuvas. Paskubomis vėl jį užsismaukė, bet per vėlai.
Tėvo veidą perkreipė siaubinga išraiška. Jis ją pažino.
– Ne, – pasibaisėjęs išstenėjo. – Ne, negali būti.
– Tėve...
– Ievos dukterie, ką tu padarei? Kur tavo brolis Jonas?
– Miręs.
– Miręs?
– Jį užmušė vikingai. Dorštato bažnyčioje. Bandžiau jį gelbėti, bet...
– Ragana! Apsigimėlė! Pragaro išpera! – Jis bandė padaryti prieš save
kryžiaus ženklą.
– Tėve, leisk man viską paaiškinti... – maldavo ji, sukaupusi visą ryžtą. Turi
nuraminti jį, kol dar nepradėjo šaukti kitų.
Jis pagriebė lazdą ir, visas virpėdamas, negrabiai bandė stotis. Joana priėjo
pagelbėti, bet jis ją atstūmė.
– Tu nužudei savo vyresnį brolį. Nejau negalėjai pasigailėti jaunesnio? –
švokštė kaltindamas.
– Aš mylėjau Joną, tėve. Niekad nebūčiau jo skriaudusi. Jį nužudė vikingai,
netikėtai pasirodę su kalavijais ir kirviais. – Jai gerklėje įstrigo kamuolys, bet ji
nurijo ašaras. Ji privalo kalbėti, įtikinti jį. – Jonas bandė gintis, bet jie žudė visus
iš eilės. Jie...
Tėvas pasisuko į duris.
– Turiu viską pasakyti, kol nepridarei daugiau žalos.
Ji stvėrė jam už rankos.
– Tėve, nedaryk to, jie užmuš mane...
Įsiutęs jis atsisuko į ją.
– Prakeiktas laumvaiki! Turėjai gauti galą savo pagonės motinos įsčiose dar
negimusi! – Tėvas stengėsi ištrūkti iš jos rankų, o jo veidas grėsmingai paraudo.
– Leisk man eiti!
Iš nevilties Joana laikė jį įsikibusi. Jei jis išeis pro duris, ji žuvusi.
– Broli Jonai! – Iš tarpdurio pasigirdo balsas. Malonus brolio Samuelio veidas
buvo susirūpinęs. – Ar kas negera nutiko?
Išsigandusi Joana paleido tėvo ranką. Ištrūkęs iš jos gniaužtų, tėvas
prisiartino prie brolio Samuelio.
– Palydėk mane pas abatą Rabaną. Aš turiu... aš priv... – Staiga jo balsas
užlūžo ir veide pasirodė didžiulė nuostaba.
Jis keistai pasikeitė. Dar tamsiau paraudęs veidas klaikiai persisuko, dešinioji
akis nusileido žemiau už kairiąją, burna perkrypo.
– Tėve? – Ištiesusi ranką, dvejodama Joana ėjo prie jo.
Jis metėsi į ją, o dešinė jo ranka šiurpiai tabalavo tarsi nevaldoma.
Išsigandusi Joana šastelėjo atgal.
Jis šaukė kažką nesuprantama, o paskui it pakirstas medis griuvo priekin.
Brolis Samuelis ėmė šauktis pagalbos. Tarpduryje pasirodė penki broliai.
Joana, suklupusi prie tėvo, kilstelėjo jį. Sunki galva nesipriešindama įsirėmė
jai į petį, o žili išretėję plaukai apsivijo jai apie pirštus. Pažvelgusi jam į akis,
Joana pašiurpo, išvydusi jose degant baisią neapykantą.
Nežmoniškas ryžtas krutino jam lūpas.
– M... m... m...
– Nekalbėk daug, – pasakė Joana. – Tu sergi.
Jis dėbtelėjo į ją su laukiniu įniršiu. Iš paskutiniųjų išspaudė vienut vieną žodį.
– M... m... m... Mulier! Moteris!
Galva, nevalingai pakrypusi į šoną, sustingo, o akyse sužibo baisi
neapykanta.
Joana pasilenkė pažiūrėti, ar iškreiptos lūpos tebegaudo orą, ar tebetvinksi
pulsas suvytusiame kakle. Po akimirkos užspaudė išsprogusias akis.
– Jis mirė.
Brolis Samuelis ir kiti broliai persižegnojo.
– Regis, mirdamas jis norėjo kažką pasakyti? – paklausė brolis Samuelis. – Ką
jis pasakė?
– Jis... šaukėsi Marijos, Dievo Motinos.
Brolis Samuelis supratingai palingavo galvą.
– Šventas žmogus. – Atsigręžęs paliepė: – Neškit į bažnyčią. Pašarvosime ir
palaidosime jį su visomis deramomis apeigomis.
– Terra es, terram ibis, – progiesmiu ištarė abatas Rabanas. Kaip ir kiti broliai,
Joana pasilenkė žemės žiupsnio ir, žiūrėdama į kapo duobę, išbarstė ją ant
drėgnų grumstų, tarpais apdrėbusių glotnų tėvo karsto paviršių.
Jis visad nekentė jos. Net kai buvo visai maža ir jie tarpusavy dar nekariavo,
net tada ji nejuto jo šilumos, tik gaižią pakantą. Jam ji visad buvo paika, nieko
verta mergaitė. Ir vis dėlto jai pasidarė labai skaudu pamačius, kaip lengvai, nė
kiek nesvyruodamas jis būtų pasmerkęs ją mirčiai.
Bet kai iš molėtos žemės buvo supiltas tėvo kapas, Joana pajuto keistą,
netikėtą liūdesį. Juk ji visad bijojo tėvo, visad juto jam pagiežą ir neapykantą. O
dabar širdį jai gniaužia nenusakomas netekties jausmas. Matas, Jonas, mama –
visi jau mirę. Tėvas buvo paskutinė jungtis su namais, su mergaite, kokia ji
kadaise buvo. Daugiau nebėra Joanos iš Ingelheimo; yra tik Jonas Anglas, Fuldos
benediktinų vienuolyno brolis ir kunigas.
 17
Fontenojus,
aštuoni šimtai keturiasdešimt pirmieji
Ankstyvos aušros pilkšvoje prieblandoje blausiai šviteno pieva, jos viduriu
švelniai vinguriavo sidabrinis upelis. „Visai nepanašu į kovos lauką“, – niūriai
pagalvojo Geraldas.
Dar nėra nė metų, kai mirė imperatorius Liudvikas, o tarp trijų brolių
rusenusi nesantaika jau įsiplieskė į kruviną brolžudišką karą. Imperatoriaus
titulą paveldėjo vyriausiasis Lotaras, o imperijos žemės buvo padalytos Lotarui
ir dviem jaunesniems broliams – Karoliui ir Liudvikui. Tokiu neišmintingu bei
pavojingu sprendimu liko nepatenkinti visi trys sūnūs. Net esant tokiai padėčiai,
buvo galima išvengti karo, jei Lotaras būtų elgęsis diplomatiškiau. Bet
nepakenčiąs prieštaravimų ir iš prigimties despotiškas Lotaras elgėsi išdidžiai,
net įžūliai su jaunesniaisiais broliais. Tai juos pastūmėjo susivienyti ir atvirai jam
priešintis. Ir pagaliau trys karaliaus sūnūs turėjo vykti čia, į Fontenojų, ir krauju
spręsti savo nesutarimus.
Po ilgų ir rimtų svarstymų Geraldas susiejo savo likimą su Lotaru. Jis puikiai
žinojo Lotaro trūkumus, bet šis, kaip pateptasis imperatorius, buvo vienintelė
suvienytos frankų karalystės viltis. Valstybės padalijimas, taip nusmukdęs šalį
per pastaruosius metus, jau davė nemalonių vaisių: naudodamiesi politinio
perversmo sukelta suirute, vilkingai puldinėjo frankų žemių krantus ir labai juos
nusiaubė. Jei Lotaras laimėtų lemiamą pergalę, broliams nieko kita neliktų, kaip
jį paremti. Geriau jau tirono valdoma šalis negu visiška jos pražūtis.
Pradėjo bildinti lentomis – šaukti vyrus. Lotaras pasistengė, kad prieš mūšį
būtų aukojamos ankstyvos mišios karių kovinei dvasiai pakelti. Geraldas, baigęs
vienatvėje savo apmąstymus, sugrįžo į stovyklą.
Aukso drabužiais apsitaisęs Oksero vyskupas stovėjo aukštai, ant tiekėjų
vežimo, kad būtų gerai matomas.
– Libera me, Domine, de morte aeterna, – užgiedojo skambiu balsu.
Keliolika akolitų vaikščiojo tarp vyrų ir dalijo šventąją komuniją. Daugelis
kareivių buvo kolonai ar šiaip kaimiečiai, niekad nelaikę ginklo rankoje.
Anksčiau tokių neapmokytų žmonių imperatorius nešaukdavo į savo pulkus. Bet
dabar ne tie laikai. Daugelis buvo staiga išplėšti iš namų, gavę tik kokią valandą
reikalams sutvarkyti ir su artimaisiais atsisveikinti. Jie priėmė komuniją
suglumę, nepajėgdami ruoštis mirčiai. Jų mintys buvo dar stipriai susijusios su
gyvenimu, iš kurio juos taip šiurkščiai išplėšė. Jie galvojo apie savo pasėlius,
pragyvenimo šaltinį, skolas, skausmingai paliktas žmonas ir vaikus. Išmušti iš
vėžių, išsigandę, jie nepajėgė suvokti savo nelemtos dalies baisumo, negalėjo
patikėti, kad jiems reikės kautis ir mirti šioje svetimoje žemėje už imperatorių,
kurio vardas dar prieš keletą dienų jiems buvo tik tolimas aidas. „Kiek tų
nelaimingųjų, – galvojo Geraldas, – išvys šios dienos saulėlydį?“
– Dangiškųjų pulkų valdove, – meldėsi vyskupas mišių pabaigoje, – priešų
nugalėtojau, pergalių laimėtojau, suteik mums savo pagalbos skydą, savo šlovės
kalaviją, idant nugalėtume priešininkus! Amen.
– Amen. – orą suvirpino tūkstančiai balsų.
Po akimirkos virš horizonto tvykstelėjo siauras saulės kraštelis, ir šviesa,
pasiekusi pievą, nublizgino iečių bei strėlių antgalius lyg brangakmenius. Iš vyrų
krūtinių išsiveržė džiaugsmingas šūksnis.
Nusiėmęs skraistę, vyskupas padavė ją patarnaujančiam akolitui. O kai
arnotas nuslydo žemėn, vyskupas liko su kario šarvuote: brunia – storais odiniais
marškiniais, mirkytais karštame vaške ir apsiūtais geležiniais žvynais, ir bauga –
metaliniais blauzdašarviais.
„Ruošiasi taip pat kovoti“, – sumetė Geraldas.
Tiesą sakant, šventos vyskupo pareigos draudė lieti žmogaus kraują, bet
praktiškai šio dievobaimingo priesako dažnai būdavo nepaisoma. Vyskupai ir
kunigai kovojo podraug su savo karaliais, kaip ir kiti vasalai.
Akolitas įteikė vyskupui kalaviją su išrėžtu kryžiaus ženklu. Kai vyskupas
švystelėjo jį aukštyn, aukso kryžius sutviskėjo saulėje.
– Garbė Jėzui Kristui! – sušuko jis. – Pirmyn į mūšį, gerieji krikščionys!
Geraldas vadovavo dešiniajam sparnui, išsidėsčiusiam pietiniame lauko
pakraštyje, ant kalvos šlaito. Priešais esančios kalvos pašlaitėje stovėjo kairysis
sparnas – gerai ginkluoti Akvitanijos vyrai, vedami Lotaro sūnėno Pipino.
Avangardas, vadovaujamas paties Lotaro, buvo ką tik pastatytas už medžių
priešais rytinę galulaukę ir žvelgė tiesiai į priešą.
Geraldo bėris pasimuistė ir nekantraudamas nusižvengė. Raitelis
ramindamas glostė jam rusvą sprandą. Geriau patausoti visą susikaupusią jėgą
puolimui, kai ateis laikas.
– Greitai, drauguži, – tykiai maldė žirgą, – greitai viskas prasidės.
Jis pažvelgė į dangų. Artėjo šešta, pirmoji ryto valanda. Dar aukštai
nepakilusi saulė švietė tiesiai priešui į akis. „Gerai, – galvojo Geraldas, – galima
pasinaudoti tokia palankia padėtimi.“ Jis stebėjo Lotarą ir laukė ženklo pulti.
Praėjo ketvirtis valandos – jokio ženklo. Varžovų kariuomenės stovėjo
priešinguose lauko pakraščiuose ir per žalią pievą budriai stebėjo viena kitą.
Praslinko dar ketvirtis valandos. Ir dar vienas. Ir dar.
Palikęs rikiuotę, Geraldas nujojo kalva žemyn prie avangardo, čia tarp
plevėsuojančių vėliavų raitas sukinėjosi Lotaras.
– Jūsų Didenybe, kodėl delsiame? Vyrai nekantrauja pradėti.
Iš aukšto Lotaras irzliai pakreipė savo ilgą nosį į Geraldą.
– Aš imperatorius. Man nedera eiti prie savo priešų. – Jis nemėgo Geraldo –
per daug jau savo galva gyvena. Aišku, dėl to, kad daug laiko praleido tarp
pagonių ir barbarų šiauriniuose imperijos paribiuose.
– Bet, Didenybe, pažvelk į saulę! Dabar ji mums palanki, o po valandos
neteksime to pranašumo.
– Pasikliauk Dievu, grafe Geraldai, – atsakė pasipūtęs Lotaras. – Aš esmi
Dievo pateptasis karalius. Jis tikrai suteiks mums pergalę.
Iš Lotaro balso Geraldas pajuto, jog tai paskutinis jo žodis, ir nėra prasmės
daugiau ką nors įrodinėti. Todėl, šaltai linktelėjęs, apgręžė arklį ir grįžo į savo
vietą.
Gal Lotaras ir teisus, gal Dievas ir suteiks jiems pergalę. Bet ar Jis negali
tikėtis ir šiokios tokios žmonių paramos?
Buvo beveik dešimta, saulė artėjo į vidudienį. „Po šimts, – tylomis nusikeikė
Geraldas, – ką Lotaras sau mano?“ Jie laukia jau beveik keturias valandas. Saulė
tiek įkaitino geležinius šarvus, kad suplukę vyrai pradėjo muistytis. Kam prireikė
atlikti gamtinius reikalus, darė tai, kur stovėjo, nes buvo nevalia ardyti rikiuotės.
Virš gretų pakibęs dvokas nesisklaidė, nes nepūtė nė mažiausias vėjelis.
Taip vargstant Geraldui palengvėjo, išvydus tiekėjų tarnautinius, nešančius
vyno statinaites. Vyrams buvo karšta, juos troškino. Geras kaušas vyno kaip tik
padės jiems sulaikyti senkančią kovinę dvasią. Aptarnautojams pradėjus
sukinėtis tarp vyrų ir pilstyti į kaušus raudonąjį frankišką vyną, kilo smagus
šurmulys. Geraldas, taip pat išgėręs kaušą, pasijuto geriau. Bet daugiau nei pats
gėrė, nei leido savo vyrams gerti. Taurė vyno padrąsina, bet, padauginęs jo,
žmogus ima beprotiškai rizikuoti, pameta galvą, pasidaro pavojingas ir sau, ir
kitiems.
Lotaras dėl to nesirūpino ir maloningai siūlė gerti. Jo kareiviai ėmė šūkaloti
rodydami dantis, girtis savo koviniais gebėjimais, juokaudami grumtis dėl vietų
gretose – lipo vienas per kitą, stumdėsi dėl garbės stovėti priekyje. Žodžiu, šėlo
kaip išdykę paaugliai – tokie iš tikrųjų ir buvo. Išskyrus saujelę veteranų, didžioji
kareivių dalis neturėjo daugiau kaip aštuoniolika metų.
– Ateina! Ateina!
Tie šūksniai nuvilnijo per gretas. Priešininkų kariuomenė kol kas artėjo lėtai,
kad pėstininkai ir lankininkai galėtų laikytis arti raitininkų, jojančių priešakyje.
Didingas ir iškilmingas reginys, panašesnis į religinę procesiją negu į mūšio
pradžią.
Lotaro avangarde kilo sąmyšis: vyrai puolė ieškoti išmėtytų šalmų, iečių ir
skydų. Jie buvo vos spėję apsigerbti, kai priešininkų raiteliai paspaudė arklius ir
puolė pirmyn tokiu siaubingu greičiu, kad net žemė ėmė dundėti, tarsi šimtui
griaustinių sugriaudus.
Imperatoriaus avangardo vėliavos nusileido ir vėl pakilo – davė ženklą pulti.
Raitininkai šoko pirmyn, žirgai lėkė ištiesę kaklus, kanopomis taškydami žalią
velėną.
Geraldo bėris taip pat stryktelėjo, bet raitelis jį sulaikė. „Dar ne metas,
drauguži.“ Geraldas su savo žmonėmis turi laukti: kairysis sparnas į mūšį eis
paskutinis, po Lotaro ir Pipino.
Abi kariaunos, lyg dvi didžiulės bangos, plūstelėjo viena į kitą, keturiasdešimt
tūkstančių žmonių, frankų diduomenės pasididžiavimas, jojo priešpriešais
glaudžiomis pusmylėmis gretomis, ir šių buvo tiek, kad sudarė kvadratą.
Saujelė imperatoriaus avangardo raitininkų, garsiai šaukdami, netvarkinga
kirbine išsiveržė į priekį ir ėmė lenktyniauti vienas su kitu dėl garbės pirmam
susiimti su priešu imperatoriaus akivaizdoje.
 Geraldas stebėjo juos sunkia širdimi. Jei liks taip, kaip dabar, pasieks upelį
per greitai, ir su jais, dar besimurkdančiais vandeny, susikaus stovintis ant
tvirtos kranto žemės priešas.
Pametę galvas nuo vyno ir jaunatviško įkarščio, raitininkai puolė tiesiai į
upelį, ir čia juos užgriuvo priešininkas. Pasigirdo galingas traškėjimas, lyg būtų
lūžę du milžiniški kaulai. Lotaro vyrai kovojo įnirtingai ir drąsiai, bet labai
nepalankiomis sąlygomis, nes buvo žemiau ir turėjo mušti priešą, esantį ant
kranto; žirgui suklupus ant slidžių akmenų, jie dažnai pamesdavo taikinį. Pakirsti
krito vandenin, į klampų dumblą, iš kurio pakilti trukdė sunkūs šarvai, taip
besikapanojančius trypė jų pačių išsigandę ir besiblaškantys arkliai.
Iš paskos gretose jojantys kariai matė, kas dedasi priešaky, bet buvo taip
įsibėgėję, kad negalėjo sustoti, nes būtų žiauriai sutrypti užpakalyje
šuoliuojančių raitelių. Jie taip pat buvo priversti leistis dumblota pakriūte į
vandenį, dabar jau kunkuliuojantį balta ir raudona kraujo puta, ir nori nenori
varyti išlikusius pirmuosius puolėjus į priešo ietis.
Tik paskutinės raitininkų gretos, tarp kurių šuoliavo ir Lotaras, sugebėjo
laiku sustoti. Apsukę arklius, jie skubia, netvarkinga risčia pasidavė per lauką
atgal ir įsmigo į pėstininkus, žygiuojančius iš paskos. Tai sukėlė didžiulę suirutę:
kariai metė ginklus ir spruko į šalį, kad išvengtų kanopų.
Didžiausia nesėkmė. Dabar vienintelė viltis buvo Pipino ir Geraldo
vadovaujami sparnai. Iš savo vietų jie galėjo nurūkti žemyn į lauką už upelio ir
tiesiogiai pulti karalių Liudviką jo paties stovykloje. Žvilgtelėjęs į priešais
esančios kalvos šlaitą, Geraldas išvydo, kad Pipinas su savo akvitaniečiais,
atgręžę nugaras į lauką, jau kovoja. Matyt, karalius Karolis bus padaręs ratą ir
užpuolęs juos iš užpakalio.
Taigi iš čia nebus jokios paspirties.
Geraldas vėl įsmeigė akis į lauką. Didesnioji Liudviko vyrų dalis, perbridusi
upelį, vijosi besitraukiantį Lotarą. Vadinasi, nelauktai išretėjus jų gretoms,
karalius liko be deramos apsaugos. Viena iš tūkstančio galimybių, beviltiška, bet
geriau tokia negu jokios.
Įsiręžęs balnakilpėse Geraldas iškėlė ietį.
– Pirmyn! – sušuko jis. – Už imperatorių!
– Imperatorių! – tarsi galybės šunų skalijimas nuaidėjo oru ir liko virpėti
užpakaly, kai jie galvotrūkčiais pasileido šlaitu žemyn – didžiulis skrendantis
smaigalys, nusitaikęs į plevėsuojančią raudoną ir mėlyną vėliavą saulės šviesoje.
Su karaliumi likusių vyrų būrys tuoj susiglaudė ir stojo mūru valdovo
priekyje. Geraldas su savo kariais puolė, skindamiesi kelią per jų gretas.
Geraldas nugalabijo pirmą kareivį, ietimi kiaurai perverdamas jam krūtinę.
Smūgis buvo toks stiprus, kad suskilo ieties kotas. Žmogus, krisdamas iš balno,
persivertė ore kartu su visa suskilusia ietimi. Turėdamas tik kalaviją, Geraldas
ryžtingai šoko pirmyn, švaistydamasis galingais mostais į visas puses, ir atkakliai
brovėsi per pačią tirštumą plevėsuojančios vėliavos link. Vyrai greta ir
užpakalyje platino jo praskintą taką.
 Įnirtingai puolama Liudviko sargyba žingsnis po žingsnio, colis po colio
traukėsi. Staiga kelias priekyje tapo laisvas. Prieš Geraldą iškilo karališkoji
vėliava – raudonas grifas mėlyname dugne. O priešais ją pats karalius Liudvikas,
raitas ant šyvo kovinio žirgo.
– Pasiduok! – sušuko Geraldas iš visų jėgų, norėdamas perrėkti kovos
triukšmą. – Pasiduok, ir liksi gyvas!
Atsakydamas Liudvikas kirto kalaviju Geraldui. Abu vienodai galingi ir
miklūs, jie su įniršiu kovojo akis į akį, kol šalia kažkieno arklys, kliudytas strėlės,
trenkėsi į Geraldo bėrį, o šis, stodamas piestu, metėsi į šoną. Liudvikas,
naudodamasis akimirkos pranašumu, užsimojo kirsti Geraldui į kaklą. Geraldas,
vikriai pasilenkęs, suvarė į ginklą pakėlusią ranką kalaviją, ir jo ašmenys kliudė
šonkaulius.
Liudvikas sukosėjo, ir iš burnos pasirodė kraujo puta. Lėtai pasisukęs ir
nuslydęs nuo balno, jis šlumštelėjo ant sutryptos žemės.
– Karalius mirė! – džiaugsmingai suriko Geraldo vyrai. – Nukautas Liudvikas!
– Šūksniai nuvilnijo per vyrų būrį.
Liudvikas liko įstrigęs viena koja balnakilpėje. Jo žirgas, kapodamas
kanopomis orą, stojo piestu, o paskui ėmė vilkti karaliaus kūną per suniokotą
velėną. Kai kūgio formos šalmo nosiadangtis atvirto, pasirodė nepažįstamas
plačianosis veidas.
Geraldas nusikeikė. Karaliui nederanti bailio gudrybė. Tai ne Liudvikas, tik
jo antrininkas, pakištas vietoj karaliaus jiems apgauti.
Bet nebuvo kada aimanuoti, nes juos jau siautė Liudviko kareiviai. Dengdami
vienas kitą, Geraldas ir jo vyrai siekė ištrūkti iš priešo apsupties ir įnirtingai
kovojo, stengdamiesi prasimušti pro veržiantį žiedą.
Tvykstelėjusi žaluma, saldus jos dvelksmas pakėlė Geraldui ūpą. Dar keletas
žingsnių, ir jiems atsivers laukas, bus laisvi, ištrūkę iš kilpos.
Ant Geraldo tako it medis išdygo stambus vyras. Geraldas metė akį –
didžiulis, įmitęs, pilvotas, galingų rankų, mosikuojantis geležim kaustyta kuoka.
Tokiu ginklu kaunantis reikia tik jėgos, o ne gebėjimų. Geraldas apsimetė taikąs
kalaviju kairėn. Kai milžinas pasisuko atmušti kirčio, Geraldas, vikriai šastelėjęs
atgal, smogė į kitą ranką. Susikeikęs karys mikliai perėmė kuoką į kairę.
Iš užpakalio kažkas suzvimbė, lyg sparnai suplasnojo. Geraldas pajuto staigų,
tvilkinantį skausmą nugaroje – strėlė pervėrė dešinįjį petį. Pirštai apmirė, ir iš
bejėgiškos rankos išslydo kalavijas.
Milžinas, pakėlęs savo sunkią kuoką, užsimojo. Nors Geraldas, vengdamas
smūgio, kryptelėjo, tačiau suvokė pavėlavęs.
Kažkas, regis, sprogo galvoje, trenkus kuokai, ir jis paniro į visa apimančią
tamsą.
Žvaigždės tykiu grožiu švietė virš sutemusio lauko, nukloto žuvusiųjų lavonų.
Dvidešimt tūkstančių vyrų, pabudusių šį rytą, tysojo mirę ar mirštantys toje
tamsioje naktyje – didikai, vasalai, žemdirbiai, tėvai, sūnūs, broliai – praėjusi
imperijos didybė ir žlugusi ateities viltis.
 Geraldas krustelėjo ir atsimerkė. Žiūrėdamas į žvaigždes, akimirką
neprisiminė, kur jis ir kas nutiko. Tik pajuto stiprų, nemalonų ir iki šleikštulio
pažįstamą kvapą.
Kraujo kvapas.
Geraldas atsisėdo. Staigiai pajudėjus, stiprus galvos skausmas grąžino
atmintį. Palietė dešinį petį: jį pervėrusi strėlė tebekyšo, po pažastimi per nugarą
kiaurai išlindusi į krūtinę. Reikia ištraukti, nes žaizda pradės pūliuoti.
Prispaudęs ranką prie šono, nulaužė geležinį strėlės antgalį, paskui, kaire ranka
pasiekęs nugarą, greitu mostu ištraukė plunksnuotą strėlės kotą.
Iš žvėriško skausmo aiktelėjo ir susikeikė, stengdamasis neprarasti sąmonės.
Kai skausmas šiek tiek aprimo, jis apsižvalgė. Kiek akys matė, žemė buvo
nuklota kalavijais, vėliavų draiskalais, nukirstomis rankomis bei kojomis,
stingstančiais lavonais – šiurpiomis mūšio liekanomis.
Nuo kalvos, kur buvo Karolio ir Liudviko stovykla, skardeno pergalės garsai:
girtaujančių patyčios, kimus juokas nykiai aidėjo per gilią pakalnės tylą.
Mirgėdama apačion sklido nugalėtojų deglų šviesa ir vaiduokliškai pilkšvai
nušvietė lauką. Iš imperatoriaus stovyklos kitoje kalvoje nebuvo girdėti jokio
garso, nebuvo matyti jokio žiburėlio – ją gaubė tyli, sustingusi tamsa.
Lotaras pralaimėjo. Jo žmonės – jei jų dar liko – pasklido po artimiausius
miškus, ieškodami prieglobsčio nuo persekiojančio priešo.
Geraldas pakilo, stengdamasis atsikratyti šleikštulio. Už keliolikos žingsnių
rado savo bėrį, smarkiai sužeistą, trūkčiojantį užpakalinėmis kojomis. Jam buvo
pradurtas pilvas apačioje ir iš žiojėjančios žaizdos išvirtusios žarnos. Geraldui
einant prie arklio, šmurkštelėjo mažas padaras – perkaręs, išbadėjęs šuo,
atsėlinęs pasivaišinti gausioje nakties puotoje. Kai Geraldas jį nuvijo pagrasinęs
rankomis, šuo nudūlino. Geraldas, priklaupęs prie bėrio, glostė jam sprandą,
pašnabždomis kalbino. Arkliui pajutus pažįstamas rankas, skausmingi traukuliai
sumažėjo, bet akyse buvo matyti didžiulis skausmas. Geraldas iš už diržo
išsitraukė peilį. Suradęs veną, perrėžė arkliui kaklą. Paskui apglėbė,
šnabždėdamas į ausį paguodos žodžius, kol galop arkliui nustojo trūkčioti kojos,
o sprando raumenys atsipalaidavo.
Užpakalyje Geraldas išgirdo balsus.
– Žiūrėk! Ko gera, už tą šalmą gautum visą solidą!
– Mesk jį, – atsiliepė kitas balsas, tylesnis ir pranašesnis. – Jis bevertis,
perskeltas užpakaly, negi nematai! Ei, čionai, vaikinai, čia yra geresnių likučių!
Vagišiai. Mūšio laukas traukia tokius ilgapirščius iš kelių ir vieškelių, kur
paprastai jie darbuojasi, nes negyvėlius lengviau apiplėšti negu gyvuosius. Jie
atsargiai sėlino tamsoje, nurenginėjo aukų drabužius, nuiminėjo šarvus, rinko
ginklus ir žiedus – visa, kas vertinga.
Visai netoli pasigirdo balsas.
– Tas dar gyvas.
Smūgis – ir riktelėjimas greitai nutilo.
– Jei ir daugiau tokių užtiksi, – tarė kitas balsas, – taip pat pribaik. Labai čia
mums reikia liudytojų, kad paskui užnertų kilpą ant kaklo.
Dar akimirka, ir jie priartės prie jo. Geraldas svyruodamas atsistojo ir,
laikydamasis šešėlių, nusverdėjo į miško tamsą.
 18
Frankų karaliaus sūnų nesantaikos Fuldos broliai beveik nejuto. Lyg akmuo,
sviestas į kūdrą, Fontenojaus mūšis sukėlė didelius purslus valdžios
sluoksniuose, bet čia, prie rytinių imperijos sienų, buvo justi tik menkas
raibuliavimas. Tiesa, stambesnieji vietos žemvaldžiai nuėjo tarnauti į karaliaus
Liudviko kariuomenę. Įstatyme buvo nurodyta, kad kiekvienas laisvas žmogus,
turįs daugiau negu keturias žemių valdas, privalo šaukiamas eiti karan. Liudvikui
pasiekus greitą ir lemiamą pergalę, visi, išskyrus du čionykščius vyrus, gyvi
sveiki sugrįžo namo.
Dienos slinko kaip ir anksčiau nepastebimai, lyg siūlas po siūlo gulė į
audžiamą vienuolyno gyvenimo drobulę. Kasmetiniai geri derliai atnešė
neregėtą perteklių. Vienuolyno aruodai buvo lygmalai pripilti. Net liesos,
susisukusios Austrazijos kiaulės, gerai šeriamos, nusipenėjo.
Ir staiga užėjo nelaimė. Savaitėmis pylęs negailestingas lietus sunaikino
pavasario sėją. Žemė buvo per šlapia sodinių vagoms sukasti, o sėklos joje
supuvo. O baisiausia buvo tai, kad visur prasiskverbianti drėgmė smelkėsi į
aruodus ir pūdė juose supiltus grūdus.
Tokio didžiulio bado, koks kilo žiemą, niekas neprisiminė. Bažnyčios siaubui,
atsirado net žmogėdrų. Keliauti tapo dar pavojingiau, nes keliauninkus žudė ne
tik dėl daiktų, kuriuos gabendavosi su savimi, bet ir dėl jų kūnų kaip mitalo.
Viešai pakorus nusikaltėlį Lorše, išbadėjusi minia siūbtelėjo prie kartuvių ir jas
nuvertė, kovodama dėl neatšalusio pakaruoklio.
Bado iškankinti žmonės buvo lengvai ligų įveikiami. Tūkstančiai mirė nuo
maro. Jo požymiai visad būdavo vienodi: pradėdavo skaudėti galvą, krėsti šaltis,
ligonis netekdavo nuovokos, o paskui jam kildavo didelis karštis ir stiprus
kosulys. Ir nebuvo kas daugiau daryti, kaip tik nurengti ir suvynioti nelaimėlį į
vėsias drobules, kad karštis nekiltų. Jei ligonis nenusibaigdavo karščiuodamas,
tada būdavo vilties išgyti. Bet tokių pasitaikydavo labai mažai.
Nuo maro neapsaugojo nė šventos vienuolyno sienos. Pirmas susirgo
hospitalarijus, brolis Samuelis, nes pareigos liepė jam bendrauti su išoriniu
pasauliu. Numirė per dvi dienas. Abatas Rabanas aiškino tą nelaimę įvykus dėl
brolio Samuelio pasaulietiškumo ir dėl per didelio polinkio juokauti. Kūno
negalavimai, pridūrė, yra tik išorinė moralinio ir dvasinio nuosmukio išraiška.
Paskui mirė brolis Aldoardas, visų laikytas vienuoliško pamaldumo ir dorybių
pavyzdžiu. Po jo – brolis Hildvinas, zakristijonas, paskui dar keletas.
Abatas Rabanas didžiai nustebino brolius, kai paskelbė vykstąs kaip
piligrimas į Šventojo Martyno šventovę melsti palaimintojo kankinio užtarimo
nuo maro.
– Kol būsiu išvykęs, mane visur pavaduos prioras Juozapas, – pasakė
Rabanas. – Būkite jam deramai paklusnūs, nes jo žodis atstos manąjį.
Netikėtas Rabano pareiškimas ir itin skubotas išvykimas sukėlė daug kalbų.
Vieni broliai gyrė abatą, kad prisiėmė tokią vargingą kelionę kitų labui. Kiti
niūriai murmėjo, kad abatas pasitraukė iš vienuolyno, norėdamas pasprukti nuo
tykančio pavojaus.
Joana neturėjo laiko tiems dalykams svarstyti. Buvo užsiėmusi nuo ryto iki
vakaro, aukodama mišias, klausydama išpažinčių ir vis dažniau teikdama unctio
extrema19.
Vieną rytą ji pastebėjo, kad per ankstyvąsias pamaldas įprastoje
presbiterijos vietoje nėra brolio Benjamino. Būdamas labai dievobaimingas, jis
niekad nepraleisdavo kasdienių pamaldų. Kai tik jos baigėsi, Joana nuskubėjo į
ligoninę. Įėjusi į ilgą keturkampę patalpą, pajuto aitriai trenkiant žąsies taukais
ir garstyčiomis – pripažintais vaistais nuo plaučių ligų. Patalpa buvo grūste
prigrūsta gultų ir šiaudinių čiužinių, ir ant visų gulėjo ligoniai. Broliai, kurių opus
manuum buvo patarnauti sergantiesiems, plušo tarp gultų, klostė
nelaiminguosius, siūlė atsigerti ir tyliai meldėsi prie per daug nutolusiųjų nuo
ašarų pakalnės ir jau nebereikalingų kitokių paslaugų.
Brolis Benjaminas, atsilošęs į pagalvę, aiškino broliui Deodatui, vienam iš
jaunesniųjų brolių, kaip geriausia pridėti garstyčių trauką. Klausydama Joana
prisiminė senus laikus, kai jis pirmą kartą mokė ją to paties meno, ir maloniai
šyptelėjo. „Na, jei brolis Benjaminas pajėgia vadovauti ligoninei, tai dar nėra
beviltiškas ligonis“, – pamanė ji.
Brolio Benjamino greitakalbę nutraukė kosulio priepuolis. Joana nuskubėjo
prie jo gulto. Pamirkiusi skarelę į rožių vandens dubenį, švelniai uždėjo ją
Benjaminui ant kaktos. Jo oda buvo neįtikėtinai karšta. „Dievulėliau! Kaip jis taip
karščiuodamas dar neprarado nuovokos?“
Pagaliau jis nustojo kosėjęs ir gulėjo užsimerkęs, sunkiai kvėpuodamas.
Žilstantys plaukai supo jam galvą kaip blyški aureolė. Rankos, tos plačios,
kampuotos artojo rankos, nepaprastai švelnios ir viską gebančios, gulėjo ant
apkloto tokios pasitikinčios ir bejėgės kaip kūdikio. Joanai širdis suvirpėjo iš
gailesčio.
Kai brolis Benjaminas atmerkė akis ir pamatė Joaną, šyptelėjo.
– Tai atėjai, – prakalbo gergždžiančiu balsu. – Gerai. Kaip matai, man reikia
tavo patarnavimų.
– Žiupsnelis kraujažolių ir kiek gluosnio žievės miltelių tuoj pastatys tave ant
kojų, – Joana sušneko smagiau negu jautėsi.
Benjaminas papurtė galvą.
– Dabar man reikia tavęs kaip kunigo, o ne kaip gydytojo. Turi paruošti mane
į aną pasaulį, nes šiame savo jau atbuvau.
Joana papurtė galvą.
– Aš tavęs taip lengvai nepaleisiu.
– Jau išmokai visa, ko galėjau tave išmokyti. O dabar turi išmokti susitaikyti.
– Aš nenoriu taikytis su tokia netektimi, – įnirtingai atkirto ji.
Dvi dienas Joana iš paskutiniųjų kovojo dėl Benjamino gyvybės. Darė visa, ko jis
buvo išmokęs, išbandė visus vaistus, kokius tik sugalvojo. Tačiau nekrintantis
karštis alino ligonį. Stambus, įmitęs Benjamino kūnas sukrito it kokono
apvalkalas drugiui išskridus. Po karštligišku raudoniu pasirodė grėsmingos
pilkšvos dėmės.
– Noriu atlikti išpažintį, – vis prašė jis, – ir priimti sakramentus, kol turiu visą
sąmonę.
Ji nebegalėjo daugiau atsisakinėti.
– Quid me advocasti? – pradėjo įprasta įžanga. – Ko prašai manęs?
– Ut mihi unctionem trados, – atsakė jis. – Trokštu patepimo.
Pamirkiusi nykštį į pelenų ir vandens mišinį, Joana padarė kryžiaus ženklą
ant brolio Benjamino krūtinės ir uždengė ją ašutine, atgailos simboliu.
Benjaminą vėl ištiko kosulio priepuolis. Kai nustojo, Joana pamatė jį
atsikosėjus krauju. Išsigandusi pradėjo paskubomis kalbėti septynias atgailos
psalmes ir suteikė paskutinį patepimą, paliesdama akis, ausis, nosį, lūpas, rankas
ir kojas. Į pabaigą Benjaminas gulėjo visiškai nejudėdamas ir užsimerkęs. Joanai
buvo neaišku, ar tebeturi sąmonę.
Reikėjo duoti ligoniui komuniją. Joana iškėlė šventąją ostiją, bet Benjaminas
nė nekrustelėjo. „Per vėlu, – pamanė Joana, – aš jį apvyliau.“
Kai ji palietė ostija Benjamino lūpas, jis atsimerkė ir paėmė ją į burną. Joana
peržegnojo jį. Jos balsas virpėjo, pradedant sakramento maldą: Corpus et
Sanguis Domini nostri Jesu Christi in vitam aeternam te perducat...
Jis mirė auštant tyliai, iš bažnyčios per ryto prieblandą aidint šventoms
giesmėms. Joaną apėmė sunkus liūdesys. Praėjo dvylika metų nuo tos dienos, kai
Benjaminas pradėjo ją globoti, buvo draugas, mokytojas ir patarėjas. Net kai ji
dėl kunigo pareigų paliko ligoninę, jis nenustojo jai padėjęs, drąsinęs ir rėmęs.
Jis buvo jai tikras tėvas.
Nerasdama paguodos maldoje, Joana pasinėrė į darbą. Daug daugiau negu
anksčiau žmonių lankė kasdienes mišias, nes mirties šmėkla varė bažnyčion
nesuskaičiuojamas tikinčiųjų kaimenes.
Vieną dieną Joana, dalydama komuniją – duodama gurkštelėti vyno iš bendros
taurės senyvam žmogui, – pastebėjo ašarojančias jo akis ir karštligiškai
raudonus skruostus. Kita iš eilės prie Dievo stalo buvo jauna, grakšti motina su
mažyte, gražute mergyte ant rankų. Moteris pakėlė vaiką, kad priimtų
sakramentą. Mažytės rožinės lūpelės išsižiojo gerti iš tos pačios vietos, kurią ką
tik lytėjo senio burna.
Joana atitraukė taurę. Paėmusi gabalėlį duonos, pamirkė ją į vyną ir davė
vaikui. Išsigandusi mergaitė pasižiūrėjo į motiną, ir ši pritardama linktelėjo: taip
nebuvo įprasta priimti komunijos, bet vienuolyno kunigas, be abejo, žino, ką
daro. Joana ir toliau dalijo komuniją, mirkydama duoną į vyną, kol visa parapija
priėmė sakramentą.
Tuoj po mišių prioras Juozapas pasikvietė ją. Joana džiaugėsi, kad turės
aiškintis Juozapui, o ne Rabanui. Juozapas ne iš tų, kurie nagais ir dantimis
laikosi įsikibę tradicijų, nepaisydami jokių, net rimtai pagrįstų argumentų.
– Šiandien per mišias kai ką pakeitei, – prašneko Juozapas.
– Taip, tėve.
– Kodėl? – paklausė ne smerkdamas, o greičiau smalsaudamas.
 Joana paaiškino.
– Sergantis senis ir sveikas vaikas, – mąsliai pakartojo Juozapas. – Sutinku,
toks sugretinimas grasus.
– Ne vien grasus, – atsakė Joana. – Manau, tai padeda ir ligą platinti.
Juozapas apstulbo.
– Kokiu būdu? Juk piktųjų dvasių yra visur.
– Gal ne piktosios dvasios sukelia ligą, bent jau ne tik jos. Gal ligos plinta per
fizinį sąlytį su aukomis arba jų liečiamais daiktais.
Mintis nauja, bet nepasakysi, kad visiškai negirdėta. Kad kai kurios ligos
užkrečiamos – gerai žinomas dalykas. Dėl to ir raupsuotuosius griežtai
atskirdavo nuo bendruomenės. Taip pat niekas neginčijo, kad liga dažnai
užpuola visą šeimyną ir nuvaro visus į kapus per keletą dienų, net valandų. Tik
neaiški tokio reiškinio priežastis.
– Liga plinta dėl fizinio sąlyčio? Bet kokiu būdu?
– Nežinau, – prisipažino Joana. – Bet šiandien, kai pamačiau tą ligotą senį su
atvirom opom apie burną, pajutau... – Joana sutrikusi nutilo. – Tėve, aš negaliu
to paaiškinti, bent dabar. Ir kol man kas nors daugiau nepaaiškės, norėčiau
dalyti komuniją ne duodamas gerti visiems iš vienos taurės, o mirkydamas duoną
į vyną.
– Ir tai darytum pasikliaudamas vien nuojauta? – paklausė Juozapas.
– Jei klystu, niekam blogiau nebus dėl mano klaidos, nes tikintieji vis tiek
priims Dievo kūną ir kraują, – įrodinėjo Joana. – Bet jei mano nuojauta...
pasitvirtins, žmonės bus išgelbėti nuo mirties.
Juozapas valandėlę svarstė. Mišių apeigos taip lengvai nekeičiamos. Kita
vertus, Jonas Anglas – mokytas brolis, pagarsėjęs savo gebėjimu gydyti.
Juozapas nepamiršo jį išgydžius raupsuotąją. Dabar nėra iš ko rinktis, todėl
reikia pasikliauti Jono Anglo nuojauta. O į tokias nuojautas iš aukšto žiūrėti
nevalia, nes jos – Dievo duotos.
– Gali ir toliau taip daryti, – pasakė jis. – Kai sugrįš abatas Rabanas, jis,
žinoma, tars savo žodį tuo reikalu.
– Ačiū, tėve. – Linktelėjusi Joana greitai išėjo, kol prioras Juozapas
neapsigalvojo.
Išskyrus kelis vyresnius brolius, nepalenkiamai besilaikančius senos tvarkos,
daugeliui vienuolių patiko naujas komunijos dalijimo būdas, vadinamas intinctio –
pamirkant ostiją į vyną, – ir kaip estetiškesnis, ir kaip labiau atitinkąs švaros bei
higienos reikalavimus. Vienam vienuoliui iš Korbio, sustojusiam Fuldoje pakeliui į
namus, taip patiko intinctio, kad sugrįžęs įvedė tą būdą ir savo vienuolyne.
Parapijoje maru pradėjo sirgti daug mažiau žmonių, nors jų vis dar
pasitaikydavo. Joana ėmėsi rūpestingai sekti ligos atvejus, juos tyrinėti,
norėdama nustatyti užkrato priežastį.
Sugrįžęs abatas Rabanas jos pastangas tuoj pat nutraukė. Tik parvykęs
pasišaukė Joaną ir išreiškė didį nepasitenkinimą.
– Mišių kanonas šventas. Kaip drįsai jį keisti?
 – Tėve abate, pakeista tik forma, o ne turinys. Tikiu, kad tokiu būdu gelbsčiu
žmonių gyvybes.
Joana ėmė aiškinti apie savo stebėjimus, tačiau Rabanas ją nutraukė.
– Tokie stebėjimai beverčiai, nes remiasi ne tikėjimu, o fiziniais pojūčiais, o
jais negalima pasikliauti. Tai šėtono įrankiai, jais jis vilioja žmones nuo Dievo į
proto puikybę.
– Jei Dievas nenori, kad stebėtume materialųjį pasaulį, – atsakė Joana, – tai
kodėl davė mums akis žiūrėti, ausis girdėti, nosį užuosti? Tikrai ne nuodėmė
naudotis Dievo duotomis dovanomis.
– Neužmiršk šventojo Augustino žodžių: „Tikėjimas yra tikėti tuo, ko
nematai.“
Joana atšovė nė nemirktelėjusi:
– Augustinas taip pat sako, kad mes negalėtume tikėti, jei neturėtume
racionalaus proto. Jis vis dėlto pataria paisyti to, ką mums teigia pojūčiai ir
protas.
Rabanas susiraukė. Būdamas griežto tradicinio mąstymo ir ribotos
vaizduotės, abatas nemėgo gyvos diskusijos ir bemeilijo saugiai kliautis
autoritetais.
– Klusniai ir nuolankiai priimk savo dvasios tėvo patarimus, – abatas
pamokomai pacitavo iš benediktinų regulos. – Sunkiu paklusnumo keliu grįžk
prie Dievo, nes, paklusdamas savo įgeidžiams, atsižadėjai Jo.
– Bet, tėve...
– Pasakyta, ir jokių kalbų! – Rabanas vos nesprogo iš pykčio. Veidas net
melsvai paraudo. – Jonai Anglai, nuo šiol esi nušalinamas nuo kunigo pareigų.
Grįši į ligoninę ir ten mokysies nuolankumo, padėdamas broliui Odilui ir
paklusniai jam tarnaudamas.
Joana išsižiojo protestuoti, bet staiga apsigalvojo. Rabanas jau pykčiu
nebesitvėrė, todėl bet kokie įrodinėjimai jai galėjo skaudžiai atsirūgti.
Sukaupusi visą valią, ji nusilenkė.
– Tavo valia, tėve abate.
Vėliau, svarstydama tą įvykį, Joana pripažino, kad Rabanas buvo teisus
sakydamas, kad ją apsėdo puikybė ir nepaklusnumas. Bet kokia nauda iš to
paklusnumo, jei dėl jo kiti turi kentėti? Intinctio saugojo žmogaus sveikatą, tuo ji
neabejojo. Bet kaip įtikinti abatą? Jis nepakęs jokių įrodinėjimų. Bet gal jį būtų
galima paveikti autoriteto jėga? Todėl, be tarnystės Dievui ir pareigų ligoninėje,
Joana pasiryžo kasdien po kelias valandas studijuoti bibliotekoje Hipokrato,
Oribasijaus ir Aleksandro Traliečio raštus – gal ką ras, kas galėtų patvirtinti jos
nuomonę. Dirbo nuolat, naktį miegojo dvi ar tris valandas, visiškai alindama
save.
Vieną dieną, įknibusi į Oribasijaus veikalą, rado tai, ko ieškojo. Ji ėmė
versdama nurašinėti lemtingą skirsnį ir pajuto, kad sunku rašyti, skauda galvą,
net nulaikyti plunksną. Tarusi, kad tai bemiegių naktų išdava, tęsė darbą. Po
kiek laiko nežinia kaip plunksna išslydo jai iš rankų ir nuriedėjo lapu, taškydama
rašalą ant švaraus pergamento ir užtepdama parašytus žodžius. „Kaip
nepasisekė, – pamanė ji. – Reikės švariai išskusti ir vėl viską pradėti iš naujo.“
Bet, kai ištiesė ranką pakelti plunksnos, pirštai taip smarkiai virpėjo, kad
negalėjo jos suimti.
Laikydamasi stalo kampo, atsistojo, bet jai tuoj pat apsvaigo galva.
Nusvyravusi prie durų, žengė pro jas, bet staiga ją suėmė toks blogumas, kad
net susirietė, parpuolė ant visų keturių ir išvėmė visa, ką buvo suvalgiusi.
Dar pajėgė nusvirduliuoti į ligoninę. Brolis Odilas privertė ją atsigulti į tuščią
gultą ir uždėjo ranką jai ant kaktos. Ranka buvo šalta kaip ledas.
Joana labai nustebo.
– Ar skalbei?
Brolis Odilas papurtė galvą.
– Mano rankos nešaltos, broli Jonai. Tai tu visas degi kaip ugny. Bijau, kad
tave pričiupo maras.
„Maras! – galvojo Joana visa apkvaitusi. – Ne, netiesa! Aš pavargusi, ir tiek.
Man reikia truputėlį pailsėti...“
Brolis Odilas uždėjo jai ant kaktos vėsinamąją drobulę, pamirkytą rožių
vandeny.
– Pagulėk ramiai, kol pamirkysiu vandeny švarių marškų. Ilgai neužtruksiu.
Jo balsas, atrodė, aidėjo iš kažkokių tolių. Joana užsimerkė. Jautė drobulės
vėsą ant kaktos. Kaip gera tykiai gulėti, kai maloniai kvepia rožėmis, ir ramiai
grimzti į jaukią tamsą.
Staiga ji plačiai atsimerkė. Juk jie ruošiasi vynioti ją į drėgną maršką, kad
sumažintų karščiavimą. Ir turės nuogai nurengti.
Reikia to neleisti. Tačiau tuoj suvokė, kad nors ir priešinsis iš visų jėgų – o
dabar ir tų jėgų ne per daugiausia, – į tai niekas nekreips dėmesio, manys, jog
siautėja klejodama.
Atsisėdusi nuleido nuo gulto kojas. Skausmas mušė į galvą, ėmė tolydžio
stuksenti pakaušyje. Nuėjo prie durų. Kambarys bjauriai sukosi, bet ji vis tiek
prisivertė eiti, ir štai jau lauke. Pasuko į vartus. Artėdama prie jų, giliai įkvėpė,
kad bent kiek jėgų įgautų ir galėtų nesvirduliuodama prasmukti pro vartininką
Hatą. Jis smalsiai ją nužvelgė, bet nebandė sulaikyti. Atsidūrusi už vienuolyno,
nuėjo tiesiai prie upės.
Ačiū Dievui! Vienuolyno luotas čia, pririštas virve prie nulinkusios medžio
šakos. Atsirišusi ir įlipusi į laivelį, atsistūmė nuo žolėto kranto. Kai laivelis
slystelėjo upėn, ji neteko sąmonės.
Luotas ilgai nejudėdamas plūduriavo vandenyje. Galop srovė, jį pagavusi,
apsuko, ir greita tėkmė nusinešė su savimi.
Dangus lėtai sukosi plaikstydamas aukštai kybančius baltus debesis į
nuostabiausius vaizdinius. Tamsiai raudona saulė buvo prie horizonto, jos
spinduliai degino skaudžiau už ugnį, svilinte svilino Joanai veidą, kepino akis. Ji
nustebusi žiūrėjo, kaip saulės kraštai virpėdami tirpsta, įgyja žmogaus pavidalą.
Prieš akis iškyla tėvo veidas, grėsmingai išsišiepusi plika kaukolė su tamsių
antakių brūkšniu. Belūpė burna išsižioja. Mulier! – sušunka balsas, bet ne tėvo,
o motinos. Burna dar labiau žiojasi, ir Joana mato, kad čia visai ne burna, o
grėsmingi vartai, atveriantys didžią tamsą. Tamsos gale dega ugnis, iš jos kyla
aukšti melsvai raudoni liepsnos stulpai. Liepsnose matyti žmonės, šiurpiai
besiraitantys iš skausmo. Viena žmogysta žiūri tiesiai į Joaną. Su siaubu Joana
atpažįsta skaisčiai mėlynas motinos akis ir balzganai auksinius saksiškus
plaukus. Motina, ištiesusi rankas, šaukiasi jos. Joana pasisuka eiti pas ją. Staiga
prasiveria po kojomis žemė ir ji krinta, krinta į tuos grėsmingus burnos vartus.
„Mamaaa!“ – surinka krisdama į liepsnas...
Ji sniego nuklotuose laukuose. Tolumoje švyti Vilarisas, nes saulės tirpdomas
stogų sniegas virsta vandens lašeliais, spindinčiais it tūkstančiai mažų
brangakmenių. Išgirdusi dunksint kanopas, Joana atsigręžia ir mato Geraldą,
šuoliuojantį ant bėrio. Ji bėga per lauką jo link. Jis prijoja, pasilenkia ir pakėlęs
pasisodina ją ant arklio priešais save. Ji atsilošia, džiaugdamasi švelniu ją
apkabinusių rankų tvirtumu. Ji saugi. Niekas jos dabar nenuskriaus, nes
Geraldas neleis. Drauge joja į švytinčių bokštų Vilarisą. Bėrio šuoliai vis didėja ir
švelniai juos supa, supa, supa...
Jau niekas nebesupo. Joana atsimerkė. Per laivelio kraštą buvo matyti medžių
lajos, juodos ir nejudančios temstančiame danguje. Luotas stovėjo.
Kažkur virš jos buvo girdėti kalbant, bet Joana nesupranta žodžių. Kažkas,
ištiesęs rankas, paėmė ją ir iškėlė iš laivelio. Kaip per miglą prisiminė: negali
leistis paimama, jokiu būdu, kol serga, neturi leistis nešama į Fuldą. Ji pradėjo
įnirtingai gintis kojomis ir rankomis. Tolumoje kažkas nusikeikė. Tada ji staigiai
pajuto aštrų skausmą pasmakrėje, o paskui paskendo nebūty.
Joana lėtai kilo iš tamsos liūno. Galva plyšo, gerklė buvo taip išdžiūvusi, jog
rodės, kad ten pilna žvyro. Sausu liežuviu apsilaižiusi, nubraukė mažyčius kraujo
lašelius nuo sukepusių ir suskeldėjusių lūpų. Maudė žandikaulį. Net krūptelėjo
užčiuopusi skaudų putmenį pasmakrėje. „Iš kur jis? – stebėjosi. O paskui nutvilkė
klausimas: – Kurgi aš esu?“
Gulėjo ant plunksnų patalų nepažįstamame kambaryje. Sprendžiant iš
apstatymo kokybės ir kiekybės, būsto savininkas turėjo būti pasiturintis: be
didelės lovos, ant kurios Joana gulėjo, buvo minkštu audeklu apkaltų suolų,
krėslas aukštu atlošu, apdėliotas pagalvėlėmis, ilgas stalas ir stalelis rašyti,
keletas kubilų ir labai gražiai drožinėtų skrynių. Netoliese ruseno židinys; ant
žarijų buvo, matyt, neseniai pakepti du kepalai duonos, nes jau sklido šiltas jų
kvapas.
Už kelių pėdų, nugara į Joaną, stovėjo jauna, putli moteriškaitė ir minkė
tešlą. Pabaigusi minkyti, nusibraukė miltus nuo tunikos ir žvilgtelėjo į Joaną.
Tada greitai pribėgo prie durų ir šūktelėjo:
– Vyre! Ateik greičiau! Mūsų ligonis atsitokėjo.
Rusvo veido vaikinas, ilgas kaip kartis, atskubėjo vidun.
– Kaip ji? – paklausė.
„Ji?“ – Joana krūptelėjo išgirdusi tą žodį. Pažvelgusi į save, pamatė, kad guli
ne su vienuolišku abitu, o apvilkta moteriškais minkštos melsvos drobės
marškiniais.
„Jie žino.“
Joana pabandė atsikelti iš lovos, bet rankos ir kojos buvo sunkios, silpnos, it
nesavos.
– Tau negalima vargintis. – Vaikinas švelniai palietė jai petį, guldydamas ant
pagalvės. Jis buvo malonaus, doro veido, apvalių ir mėlynų kaip rugiagėlės akių.
„Kas jis? – sunerimo Joana. – Praneš abatui Rabanui ir kitiems apie mane... O
gal jau pranešė? Gal aš čia ne tik slaugoma, bet ir kalinama?“
– G... gerti, – sukriokė ji.
Jaunuolis panėrė kaušą į medinį kibirą šalia lovos ir, pasėmęs pilną kaip akį,
pakėlė jai prie lūpų. Atsargiai pakreipęs, ėmė lėtai lašeliais varvinti vandenį jai į
burną.
Joana sugriebė kaušą ir palenkė taip, kad galėtų daugiau ir greičiau
atsigerti. Šaltas vanduo dabar jai buvo gardesnis už viską pasaulyje.
Vaikinas perspėjo:
– Geriau negerk tiek daug, vos atsikvošėjusi. Visą savaitę negalėjome nieko
tau įsiūlyti, be kelių šaukštų viralo.
Visą savaitę! Nejau ji čia taip ilgai? Nieko neprisimena, kas jai buvo po to,
kai įlipo į laivelį.
– K... kur aš esu? – šiaip taip paklausė kimiu balsu.
– Šviesiausiojo pono Rikulfo valdose, penkiasdešimt mylių pasroviui nuo
Fuldos. Radom tavo laivelį įstrigusį tarp šakų prie kranto. Taip karščiavai, kad
buvai beveik protą praradusi. Nors ir labai sirgai, niekaip nesidavei paimama.
Joana pačiupinėjo ištinusią pasmakrę.
Vaikinas išsišiepė.
– Labai prašau atleisti. Kitaip nebuvo galima su tavim susitarti. Bet gali
guostis, kad nelikai skolinga. – Atsiraitojęs rankovę, jis parodė didelę, bjauriai
atrodančią mėlynę ant dešinio peties.
– Išgelbėjai man gyvybę, – tarė Joana. – Ačiū tau.
– Nėr už ką. Bent taip atsilyginau už tai, ką padarei man ir maniškiams.
– Ar aš... pažįstu tave? – nustebusi paklausė.
Vaikinas šyptelėjo.
– Matyt, būsiu gerokai pasikeitęs nuo tada, kai matėmės paskutinį kartą.
Buvau dvylikos metų, ėjo trylikti. Nagi, kiek čia laiko praėjo... – Jis pradėjo
skaičiuoti klasikiniu Bedos metodu. – Maždaug šešeri metai. Šešerius metus
padauginsim iš trijų šimtų šešiasdešimt penkių dienų... Na, tai buvo prieš... du
tūkstančius šimtą devyniasdešimt dienų!
Joanos akys nušvito – atpažino.
– Arnai! – sušuko ji ir tuoj atsidūrė jo džiaugsmingame glėbyje.
Tą dieną jie daugiau nekalbėjo, nes Joana buvo labai silpna, ir Arnas neleido jai
vargintis. Nurijusi keletą šaukštų viralo, ji tuoj užmigo.
Kitą dieną pabudo daug stipresnė ir jautėsi žvėriškai alkana. Tai teikė vilties.
Pasninką baigė prie duonos ir sūrio lėkštės, įdėmiai klausydama Arno
pasakojimo, kaip jam klojosi po paskutinio jų susitikimo.
– Kaip tu numatei, tėvui abatui taip patiko mūsų sūris, kad jis padarė mus
vienuolyno prebendarijais20, pažadėjęs gerą pragyvenimą už kasmet tiekiamus
šimtą svarų sūrio. Bet tai ir pati žinai.
Joana linktelėjo. Neregėtas, mėlynomis gyslelėmis išmargintas, grasus
pažiūrėti, bet puikaus skonio sūris tapo mėgstamiausiu refektoriumo stalo
valgiu. Jis labai patiko ir vienuolyno svečiams, tiek vienuoliams, tiek
pasauliečiams, tad jo paklausa išaugo visoje apylinkėje.
– Kaip laikosi tavo motina? – paklausė Joana.
– Labai gerai. Ištekėjo už gero žmogaus, žemdirbio, turinčio gyvulių bandą,
ir jo karvių pienas padėjo padidinti sūrių gamybą. Jų verslas klesti, jie laimingi ir
gyvena pasiturimai.
– Ne prasčiau ir tu. – Joana mostelėjo ranka į didelį, gražiai prižiūrimą namą.
– Už savo gerovę esu dėkingas tau, – pasakė Arnas. – Vienuolyno mokykloje
išmokau skaityti ir skaičiuoti, ir mokslas labai pravertė, kai, augant verslui,
prireikė tvarkingai vesti sąskaitų knygas. Išgirdęs apie mano gebėjimus, ponas
Rikulfas paėmė mane į ekonomus. Aš valdau jo čionykštes žemes, saugau miškus
ir vandenis nuo prašalaičių – mėgėjų juose pamedžioti ar pažvejoti, todėl ir
aptikau tavo laivelį.
Joana stebėdamasi linkčiojo, nes puikiai prisiminė, kaip prieš šešerius metus
Arnas su motina gyveno varganoje trobelėje – it kokie skursnos kolonai, visą
gyvenimą pasmerkti vargti ir pusbadžiu gyvalioti. O dabar Madalgisė vėl
ištekėjusi, pelningai verčiasi, sūnus – galingo pono ekonomas! „Vitam regit
fortuna, – pamanė Joana. – Iš tikrųjų laimė valdo žmogaus gyvenimą – mano taip
pat kaip ir visų.“
– Čia, – didžiuodamasis mostelėjo Arnas, – mano žmona Bona ir mūsų
mergaitė Arnalda.
Dailutė, greita šypsotis, linksmų akių Bona buvo dar jaunesnė už vyrą –
daugiausia septyniolikos žiemų. Bet jau motina, ir atsikišęs pilvas byloja, kad vėl
besilaukianti. Arnalda – gražus angeliukas mėlynomis apskritomis akytėmis,
garbanotais šviesiais plaukais, rožiniais skruosteliais. Ji šypsojosi Joanai
rodydama kerinčias duobutes skruostuose.
– Graži šeima, – pasigėrėjo Joana.
Nušvitęs Arnas pamojo žmonai ir dukrai.
– Ateik ir pasveikink... – Jis nutilo dvejodamas. – Kaip tave vadinti? Broliu
Jonu būtų keista, žinant... ką mes žinom.
– Joana. – Tas žodis ir svetimas, ir artimas jos ausims. – Vadink mane Joana,
nes toks mano tikrasis vardas.
– Joana, – pakartojo Arnas, pamalonintas pasitikėjimo. – Papasakok, jei gali,
kaip nutiko, kad pradėjai gyventi su Fuldos benediktinais – juk toks dalykas
atrodo beveik neįmanomas. Kaip tau tai pavyko? Ir kodėl taip pasielgei? Ar kas
nors žino tavo paslaptį? Ar niekas neįtarė?
 Joana nusijuokė.
– Per tą laiką, kaip matau, nepraradai smalsumo. – Nebuvo jokio reikalo
pūsti miglos jiems į akis. Joana viską papasakojo Arnui apie savo neįprastus
mokslus Dorštato mokykloje, praleistus Fuldoje metus ir kelią į kunigystę.
– Tai broliai neįtaria tavęs, – pasakė susimąstęs Arnas, baigus jai pasakoti. –
O mes pamanėm, kad tave susekė ir todėl buvai priversta bėgti... Gal ketini
grįžti? Jei nori, gali. Greičiau mirčiau ant kankinamojo suolo, negu išduočiau
tavo paslaptį.
Joana nusišypsojo. Nors Arnas iš pažiūros tikras vyras, bet dar turi krislelį
jos kadaise pažinoto berniukėlio.
– Visa laimė, kad tokia auka nereikalinga. Pabėgau laiku. Broliai neturi jokio
pagrindo mane įtarti. Bet aš... nežinau, ar noriu grįžti.
– Tai ką darysi?
– Geras klausimas, – atsakė Joana. – Tikrai labai geras klausimas. Tik kol kas
negaliu į jį atsakyti.
Arnas su Bona tupinėjo apie ją kaip rūpestingos perekšlės vištos ir neleido keltis
dar keletą dienų.
– Tu dar nesustiprėjai, – įtikinėjo jie.
Joana, neturėdama kitos išeities, atsidavė jų rūpesčiui. Ji leido ilgas valandas,
mokydama mažąją Arnaldą raidžių ir skaitmenų. Nors mergaitė buvo dar maža,
bet, turėdama tėvo gabumų mokslui, viską greit įsimindavo. Be to, labai
džiaugėsi tokiu smagios draugės dėmesiu.
Kai vakarop Arnaldą nuvarydavo miegoti, gulėdama Joana nerimastingai
galvodavo apie ateitį. Ar reikėtų grįžti į Fuldą? Prabuvo vienuolyne beveik
dvylika metų, suaugo jame. Sunku net įsivaizduoti gyvenimą už jo sienų. Bet
reikia susitaikyti su realybe: jai jau dvidešimt septyneri, jaunystė praėjo. Fuldos
broliai, alinami atšiauraus klimato, spartietiškos mitybos ir šaltų vienuolyno
celių, retai išgyvendavo ilgiau kaip iki keturiasdešimt metų. Broliui Deodatui,
vienuolių vyresniajam, buvo penkiasdešimt ketveri. Kiek galės ji išsilaikyti,
senatvei artėjant? Kiek dar liko gyventi, kol pradės varginti ligos ir privalės vėl
bėgti, kad apsaugotų savo paslaptį ir gyvybę?
Reikia turėti galvoje ir abatą Rabaną. Jis tvirtai nusistatęs prieš ją ir ne iš tų,
kurie keičia savo nuostatą. Jei ji sugrįš, kokių sunkumų ir bausmių jai gali tekti
iškęsti?
Joana visa savo esybe troško permainos. Visos Fuldos knygos seniai
perskaitytos, visi jos celės lubų plyšiai atmintinai žinomi. Metų metais
pabusdavo rytais su lūkesčiu širdyje – gal kas nauja ir įdomaus šiandien įvyks?
Jai taip maga pažinti platesnį pasaulį.
Kur galėtų vykti? Grįžti į Ingelheimą? Mamai mirus, niekas jai ten nerūpi. Į
Dorštatą? Ką gali tikėtis ten rasti – Geraldą, tiek metų vis dar laukiantį, vis dar
puoselėjantį meilę jai? Kokia kvailystė! Tikriausiai jis vėl vedė ir nelabai
apsidžiaugtų Joanai staiga pasirodžius. Be to, ji pasirinko tokį gyvenimą,
kokiame vyro meilei nėra vietos.
 Ne, Geraldas ir Fulda – jau praeitis. Ji privalo ryžtingai žiūrėti tik į ateitį,
nesvarbu, kokia ji būtų.
– Mudu su Bona nusprendėm, – prašneko Arnas, – kad tu turi pasilikti pas mus.
Mums labai praverstų dar viena moteris namuose. Ir Bonai būtų smagiau,
padėtum jai gaminti valgį, pasiūti kokią drapaną, ypač dabar, kai tuoj gims
kūdikis.
Teikiama malonė erzino, bet jis ją siūlė norėdamas gera, todėl Joana atsakė
švelniai:
– Bijau, tas sumanymas neišdegs. Visad buvau atgrubnagė siuvėja ir niekam
tikusi virtuvėje.
– Bona su malonumu tave pamokys...
– Tiesą sakant, – nutraukė ji, – aš taip ilgai gyvenau kaip vyras, kad iš manęs
tikra moteris jau niekad neišeis, jei apskritai kada tokia buvau! Ne, Arnai, – ji
mostelėjo į jo protestus, – man tinka vyro gyvenimas. Per daug vertinu jo
pranašumus, kad galėčiau be jų apsieiti.
Arnas kiek pagalvojo.
– Tada lik vyras. Bene čia svarbu. Galėtum padėti sode... arba mokyti
mažąją Arnaldą. Tu jau sužavėjai ją savo pamokomis ir žaidimais, kaip kitados
mane.
Jis daug ką jai kilniai siūlė. Niekur taip patogiai ir saugiai nebūtų galėjusi
įsitaisyti, kaip prie tos laimingos ir pasiturinčios šeimos židinio. Vis dėlto jų
pasaulis, tegu jaukus ir nuo audrų apsaugotas, jai per ankštas ir netenkina
atgimstančio naujų įvykių geismo.
– Telaimina tave Dievas, Arnai, už gerą širdį. Bet aš turiu kitokių sumanymų.
– Kokių?
– Pasirinkau piligrimo kelią.
– Į Tūrą, prie šventojo Martyno kapo?
– Ne, – atsakė Joana. – Į Romą.
– Į Romą? – Arnas apstulbo. – Gal išprotėjai?
– Dabar, kai baigėsi karas, daug kas ten keliauja pasimelsti.
Arnas papurtė galvą.
– Mano ponas Rikulfas sako, kad Notaras, nors ir pralaimėjo Fontenojuje,
bet karūnos neatidavė. Pabėgo į imperatoriaus rūmus Achene ir ieško vyrų
išretėjusioms savo kariuomenės gretoms papildyti. Ponas sako, kad Lotaras net
ėmęs kalbinti saksus kovoti jo pusėje ir už tai pažadėjęs leisti vėl garbinti
senuosius pagoniškus dievus.
„Kaip juoktųsi mama, – pamanė Joana, – iš tokio netikėto įvykių posūkio:
krikščionių karalius siūlo grąžinti senuosius dievus.“ Ji įsivaizdavo, ką motina
būtų sakiusi: švelnus kankinys krikščionių Dievas tinka tik kasdieniam
gyvenimui; kai reikia laimėti mūšius, turi šauktis Toro ir Vodano ar kitų nuožmių
jos tautos dievų.
– Negali keliauti, kol dar taip neramu, – pasakė Arnas. – Per daug pavojinga.
Jo žodžiuose buvo tiesos. Per karaliaus sūnų nesantaiką tvarka krašte
visiškai pakriko. Nesaugomi keliai tapo lengvu pasipelnymo šaltiniu
siautėjančioms žmogžudžių gaujoms bei kitiems, nepaisantiems įstatymų.
– Kas ten į mane kėsinsis, – pasakė Joana. – Kam rūpės piligrimas kunigas, be
drapanų ant kupros, nieko daugiau neturintis.
– Tie šėtonai užmuštų ir dėl drobės rėžio, tai ką jau kalbėti apie drabužius.
Aš draudžiu tau vienai keliauti! – Jis pasakė oriai ir valdingai – niekad nebūtų
išdrįsęs taip su ja šnekėti, jei dar būtų manęs ją esant vyrą.
– Aš neturiu pono ant savo galvos, Arnai. Kur panorėsiu, ten ir keliausiu, –
griežtai pasakė Joana.
Supratęs savo klaidą, Arnas tuoj pat pasitaisė.
– Bent palauk tris mėnesius, – pasiūlė jis. – Tada atvyks prekiauti prieskonių
pirkliai. Jie keliauja su gera apsauga, nes bijo dėl savo brangių prekių. Su jais
galėtum saugiai visą kelią iki Langreso nukeliauti.
– Langreso? Bet tai ne pats tiesiausias kelias į Romą?
– Ne, – sutiko Arnas. – Bet pats patikimiausias. Langrese yra užeigos namai
piligrimams, keliaujantiems į pietus. Ten tikrai rasi pakeleivių, su jais bus
saugiau tęsti kelionę.
Joana susimąstė.
– Ko gero, tu teisus.
– Prieš kelerius metus mano ponas Rikulfas kaip piligrimas pats keliavo tuo
keliu. Ir nubraižė savo nukeliautą kelią ant pergamento. Aš jį tebeturiu. –
Atsirakinęs skrynią, išėmė pergamento ritinėlį ir atsargiai išvyniojo. Nors
pergamentas buvo patamsėjęs ir apsitrynęs nuo senumo, bet rašalas nebuvo
išblukęs: ryžtingai nubrėžtos linijos aiškiai žymėjo kelią į Romą.
– Ačiū, Arnai, – padėkojo Joana. – Padarysiu taip, kaip siūlai. Trys mėnesiai –
ne toks jau ilgas laiko tarpas. Padirbėsiu su Arnalda: ji labai nuovoki ir jai sekasi
mokytis.
– Na, tai sutarta. – Arnas ėmė vynioti pergamentą.
– Jei galima, norėčiau kiek pastudijuoti tą žemėlapį.
– Studijuok, kiek tik nori. O aš bėgu į tvartus prižiūrėti, kaip kerpamos avys.
– Arnas išėjo šypsodamasis – buvo patenkintas, kad pavyko nors tiek perkalbėti.
Joana giliai įkvėpė į plaučius kvapaus ankstyvo pavasario oro. Jos siela kilo
aukštyn į vėjų ir erdvių laisvę nelyginant paleistas iš narvo sakalas. Šią valandą
Fuldos broliai renkasi į tamsių skliautų kapitulos salę, sėdasi ant akmeninių
suolų, eilėmis iškaltų viena virš kitos, ir klausosi monotoniškos brolio ūkvedžio
vienuolyno reikalų ataskaitos. O ji čia, laisva ir nevaržoma, ir jai prieš akis visos
gyvenimo galimybės.
Pakilaus jaudulio apimta, Joana apžiūrinėjo žemėlapį. Geras platus kelias iki
Langreso. Paskui sukasi pro Bezansoną ir Orbę į pietus ir eina palei Šventojo
Moriso ežerą į Levalua. Alpių papėdėje vienuolyno užeigos namai, kur piligrimai
ilsisi ir apsirūpina maistu prieš sunkią kelionę didžiąja Šventojo Bernardo perėja
– geriausiu ir dažniausiai keliaujamu Alpių keliu. O nugalėjus Alpes – tiesus
platus Francigenos kelias veda pro Aostą, Paviją ir Boloniją į Toskaną, o iš jos – į
Romą.
Roma. Tame sename mieste renkasi didžiausi pasaulio protai. Jo šventovėse
sukaupti didžiuliai lobiai, bibliotekose – ištisų amžių išmintis. Tik ten, tarp šventų
apaštalų kapų, Joana suras tai, ko ieško. Romoje ji suvoks ir savo likimą.
Ji tvirtino ant mulo balnamaišį – Arnas įkalbėjo pasiimti jį kelionėn, – kai iš
trobos išbėgo mažoji Arnalda po nakties miego susivėlusiais plaukais.
– Kur josi? – nerimastingai paklausė angeliškas veidukas.
Joana atsiklaupė, ir jų veidai rados vienas prieš kitą.
– Į Romą, – atsakė ji, – į stebuklų miestą, kuriame gyvena popiežius.
– Tai tau popiežius patinka labiau už mane?
Joana nusijuokė.
– Niekad nemačiau jo. Ir niekas man labiau nepatinka už tave, putpelyte. – Ji
paglostė vaikui plaukus.
– Tada nejok. – Arnalda apkabino Joaną. – Nenoriu, kad tu išeitum.
Joana apglėbė ją. Kai mažas vaiko kūnelis meiliai prigludo, šiluma užliejo jai
rankas ir širdį. „Ir aš būčiau galėjusi turėti tokią mergytę, jei būčiau pasirinkusi
kitokį gyvenimą. Mažytę mergytę, būčiau ją nešiojusi, glamonėjusi... ir mokiusi.“
Prisiminė ją apėmusią vienatvę Eskulapijui išvykus. Tačiau jis paliko knygą, ir ji
galėjo toliau mokytis. O ji pabėgo iš vienuolyno kaip stovi ir neturi ko duoti
vaikui.
Išskyrus...
Joana, įkišusi ranką užantin, ištraukė medalioną, nešiojamą nuo tos dienos,
kai Matas užkabino jai ant kaklo.
– Čia šventoji Kotryna. Ji buvo labai protinga ir labai tvirta, visai kaip tu. – Ir
papasakojo šventosios Kotrynos istoriją.
Arnaldai iš nuostabos akys suapvalėjo.
– Buvo mergaitė ir tiek nuveikė?
– Taip. Tiek pat gali nuveikti ir tu, jei visą laiką uoliai mokysies. – Nusiėmusi
medalioną, Joana užkabino jį Arnaldai ant kaklo. – Dabar jis tavo. Nešiok man
atminti.
Arnalda suspaudė medalioną, o mažytis veidukas persikreipė nuo pastangų
sulaikyti ašaras.
Joana atsisveikino su Arnu ir Bona, išėjusiais jos išlydėti. Bona padavė jai
maisto ryšulį ir aliejuje mirkytos ožkos odos maišelį su alumi.
– Čia yra duonos, sūrio ir kiek džiovintos mėsos – turėtų užtekti porai
savaičių, o tada jau būsi pasiekusi užeigos namus.
– Ačiū, – padėkojo Joana. – Niekad nepamiršiu jūsų gerumo.
– Atsimink, Joana, – tarė Arnas, – kad esi visad laukiama. Čia – tavo namai.
Joana apkabino jį.
– Mokyk mergaitę, – pasakė. – Ji protinga ir nori mokytis taip, kaip tu
kadaise.
Ji užsėdo ant mulo. Nedidelė nuliūdusi šeima apsupo ją. Atrodo, jai lemta
visad palikti mylimus žmones. Tokia jos pasirinkto, keisto gyvenimo kaina, bet ji
žinojo, ką daro, tad nėra ko gailestauti.
Joana spirtelėjo mului, ir tas pasileido ristele. Paskutinį kartą pamojavusi per
petį, pasuko keliu pietų link, į Romą.
 19
Roma,
aštuoni šimtai keturiasdešimt ketvirtieji
Anastazijus, padėjęs plunksną, ilsindamas ištiesė sustingusius pirštus. Kupinas
pasididžiavimo nužvelgė ką tik prirašytą lapą, paskutinį įrašą savo šedevre Liber
pontificalis, arba „Popiežių knygoje“, kurioje buvo smulkiai aprašęs to meto
popiežių veiklą.
Jis švelniai ranka perbraukė priešais gulintį švarų, baltą, minkštą
pergamentą. Vieną gražią dieną tuose tuščiuose lakštuose bus surašyti jo paties
popiežiavimo laimėjimai, pergalės ir šlovė.
Kaip tada didžiuosis jo tėvas Arsenijus! Nors Anastazijaus šeima per daugybę
metų gavo nemažai titulų ir garbingų apdovanojimų, bet svarbiausiojo tikslo –
popiežiaus sosto – vis nesisekė pasiekti. Kartą jau atrodė, kad Arsenijus užims jį,
bet laikas ir aplinkybės buvo tam nepalankios, ir proga praėjo.
Dabar Anastazijui reikia veikti. Jis turi, privalo pateisinti tėvo pasitikėjimą
juo, jis taps popiežiumi ir Romos vyskupu.
Žinoma, ne tuoj pat. Ambicingi siekiai Anastazijaus neapakino – jo valanda
dar neišmušė. Jam tik trisdešimt treji, jo užimamas primicerijaus postas, nors ir
labai svarbus, bet per daug pasaulietiškas, kad nuvestų iki šventojo Petro sosto.
Bet jo padėtis greit pasikeis. Popiežius Grigalius mirties patale. Pasibaigus
nustatytam gedulo laikui, bus nauji popiežiaus rinkimai, o jų rezultatais Arsenijus
jau pasirūpino, meistriškai suplakęs diplomatiją, papirkimus ir grasinimus. Kitas
popiežius bus Sergijus, Šventojo Martyno bažnyčios kardinolas, silpna ir
paperkama Romos aristokratų atžala. Sergijus, ne taip kaip Grigalius, buvo
puikiai susipažinęs su aukštuomenės gyvenimo dėsniais. Jis jau žinos, kaip
padėkoti tiems, kurie padėjo jam tapti popiežium. Išrinkus Sergijų, Anastazijus
bus tuoj paskirtas Pilies vyskupu – puikus postas, teikiantis galimybę po
Sergijaus mirties užimti popiežiaus sostą.
Ateitis graži, tik, deja, viena smulkmena – Grigalius vis dar tebegyvena.
Nelyginant sumedėjęs vynuogienojas, kuris, ieškodamas drėgmės, vis gilyn
leidžia šaknį į sausą žemę, taip ir nusenęs popiežius atkakliai laikėsi gyvenimo.
Atsargus, linkęs amžinai svarstyti ir asmeniniame gyvenime, ir popiežiaudamas,
Grigalius dabar siutinamai lėtai tempė paskutines dienas.
Jis valdė septyniolika metų, ilgiau už visus popiežius nuo Leono III, tebūnie
palaimintas jo šventas atminimas. Romos gyventojai labai mylėjo kuklų, visiems
gero linkintį, pamaldų Grigalių. Jis rūpestingai globojo į miestą plūstančius
nuskurdusius piligrimus, steigdavo jiems prieglaudas bei užeigos namus,
žiūrėdavo, kad per visus atlaidus ir procesijas vargšams būtų dosniai dalijama
išmalda.
Grigalius Anastazijui kėlė dvejopą jausmą – ir nuostabą, ir panieką. Stebino
nuoširdus žmogaus pamaldumas ir tikėjimas, bet popiežiaus naivumą ir
nenuovokumą, leidžiantį nuolat jį apgaudinėti ir vedžioti už nosies, Anastazijus
niekino. Jis dažnai pasinaudodavo popiežiaus patiklumu, ypač sėkmingai tai
pavyko Apgaulių lauke, kai Grigaliaus panosėje jis surengė taikos derybų su
frankų imperatoriumi Liudviku išdavystę. Toji mažytė gudrybė puikiai atsipirko:
geradarys Liudviko sūnus Lotaras žinojo, kad galima atsidėkoti pinigais, ir dabar
Anastazijus yra turtingas žmogus. Dar svarbiau, Anastazijui pavyko įgyti Lotaro
pasitikėjimą ir paramą. Tiesa, kurį laiką Anastazijus bijojo, kad taip rūpestingai
puoselėjama jo sąjunga su frankų sosto įpėdiniu gali baigtis šnipštu, nes Lotaro
pralaimėjimas Fontenojuje, reikia pripažinti, buvo pražūtingas. Bet Lotaras
sugebėjo rasti bendrą kalbą su savo maištingaisiais broliais ir pasirašė Verdeno
sutartį, nuostabų politinio žongliravimo aktą, leidžiantį jam pasilikti ir karūną, ir
savo žemes. Lotaras vėl buvo neginčijamas imperatorius, ir tas faktas suvaidino
labai svarbų vaidmenį Anastazijaus ateityje.
Varpų dūžiai pažadino Anastazijų iš susimąstymo. Vienas, du, trys.
Anastazijus džiaugsmingai pliaukštelėjo per šlaunis. Pagaliau!
Jis jau buvo apsitaisęs gedulo drabužiais, kai pasigirdo laukiamas beldimas į
duris. Tyliai įėjo popiežiaus raštvedys.
– Dievas pasišaukė savo vietininką žemėje, – tarė jis. – Primicerijau, esi
kviečiamas į popiežiaus miegamąjį.
Vienas šalia kito be žodžių jie pasileido Laterano rūmų koridorių labirintais į
popiežiaus kambarius.
– Buvo labai dievobaimingas žmogus, – nutraukė tylą raštvedys. – Taikos
puoselėtojas, šventasis.
– Šventasis, tikra tiesa, – patvirtino Anastazijus. O pats pamanė: „Tokiam tik
danguje ir būti!“
– Kada bus išrinktas kitas? – raštvedžio balsas užlūžo.
Anastazijus žvilgtelėjo į jį – žmogus verkė. Jis pats buvo per daug gudrus, per
daug gerai suvokė savo žodžių ir veiksmų įspūdį kitiems, kad griebtųsi lacrimae
rerum. Tačiau išsiveržę raštvedžio jausmai priminė, kad ir jam vis dėlto derėtų
parodyti sielvartą. Netoli popiežiaus miegamojo jis giliai įkvėpė ir laikė orą, kol
veidas ėmė rauktis, o akys peršėti. Šituo triuku jis visad pasinaudodavo, kai
reikėdavo išspausti ašaras. Tiesa, jo griebdavosi retai, bet visad pasiekdavo
gerą rezultatą.
Miegamasis buvo atdaras – rinkosi gedėtojai. Grigalius gulėjo plunksnų
pataluose didelėje lovoje užmerktomis akimis, pagal ritualą sukryžiuotomis
rankomis, su auksiniu kryžiumi jose. Kiti optimatai, arba aukšti popiežiaus rūmų
pareigūnai, supo mirties patalą: majordomas Arigisas, šalpos ir rūpybos
pareigūnas Kompulusas ir drabužininkas Steponas.
– Primicerijus Anastazijus, – pranešė sekretorius, įėjus Anastazijui.
Susirinkusieji pakėlė akis ir išvydo sielvarto priblokštą primicerijų skausmo
iškreiptu veidu ir skruostais riedančiomis ašaromis.
Joana atsuko veidą šiltiems Romos saulės spinduliams. Ji vis dar negali priprasti
prie tokio malonaus ir švelnaus vintarmanoto, arba januarijaus, kaip tą mėnesį
vadina imperijos pietuose, kur vyrauja ne frankų, o Romos papročiai.
Roma pasirodė visai ne tokia, kokią ji vaizdavosi. Savo vizijose regėjo
švytintį, auksu ir marmuru išklotą miestą su šimtais bazilikų, kylančių į dangų ir
savo spindesiu liudijančių jį esant tikrą Civitas Dei – Dievo miestą žemėje.
Tikrovė buvo visai kitokia. Išdrikusios, nušiurusios, purvinos, knibždančios
žmonių Romos gatvės atrodė greičiau susijusios su pragaru negu su dangaus
karalyste. Iš senovės statinių, nepaverstų krikščionių bažnyčiomis, liko tik
griuvėsiai. Romėnų šventyklų, amfiteatrų, rūmų ir termų auksas ir sidabras buvo
seniai išgrobstyti, o patys pastatai stūksojo atviri naikinamosioms gamtos
jėgoms. Vynuogienojai vijosi apie nuvirtusias kolonas, jazminai ir vaškeniai
spraudėsi pro sienų plyšius, kiaulės, ožkos ir plačiaragiai jaučiai ganėsi portikų
griuvėsiuose. Imperatorių statulos tysojo ant žemės. Tušti didvyrių sarkofagai
buvo naudojami kaip žlugtuvai, cisternos ar kiaulių loviai.
Tai buvo senų ir, regis, nesutaikomų prieštaravimų miestas: pasaulio
stebuklas ir purvais apneštos, yrančios liekanos; krikščionių piligrimų lankoma
vieta, nors jos žymiausieji meno kūriniai šlovina pagonių dievus; knygų ir mokslo
centras, nors jo žmonės skęsta tamsybėje ir prietaruose.
Joana matė tuos prieštaravimus, bet gal kaip tik dėl jų Roma jai ir patiko.
Kunkuliuojantis jos gatvių gyvenimas tverdavo jai už paširdžių. Tuose
koridoriuose šurmuliavo žmonės iš tolimiausių pasaulio kampelių: romiečiai,
lombardiečiai, germanai, bizantiečiai ir musulmonai stumdėsi smagioje skirtingų
papročių ir kalbų maišalienėje. Į tą sodrių ir linksmų spalvų gobeleną buvo
įausta praeitis ir dabartis, pagonybė ir krikščionybė. Visa, kas pasaulyje
geriausia ir blogiausia, buvo tarp tų senovinių sienų. Joana čia pamatė plačių
galimybių ir paskatų pasaulį, ieškotą visą gyvenimą.
Ji daugiausia laiko praleisdavo Borge, kur spietėsi įvairios scholae, arba
svetimšalių bendruomenės. Kai prieš metus atvyko, savaime suprantama, iš
pradžių nuėjo į Schola Francorum, bet ten nieko nepešė, nes jų patalpos buvo
perpildytos frankų piligrimų ir nausėdžių. Tada kreipėsi į Schola Anglorum, kur
ją dėl tėvo anglų kilmės ir Anglo pravardės labai šiltai priėmė.
Puikus visapusiškas išsilavinimas greitai jai pelnė didžio mokslininko šlovę. Iš
visos Romos pas Joaną ėjo teologai diskutuoti moksliniais klausimais ir išeidavo
apstulbinti nepaprasto jos mokslingumo bei proto miklumo mokslinėse
diskusijose. „Kaip ištįstų jų veidai, – pagalvodavo šypsodamasi Joana, – jei
sužinotų, kad juos suraitė moteris.“
Šalia paskirtųjų pareigų ji turėjo kasdien aukoti mišias mažoje bažnytėlėje
netoli jų bendruomenės. Vidudienį pavalgiusi ir trumpai nusnūdusi (nes toks
pietuose paprotys – gultis pokaičio per kaitrą), eidavo į ligoninę, kur dirbdavo iki
vakaro, slaugydama ligonius. Čia labai pravertė jos mokėjimas gydyti, nes
Romos medicinai dar buvo toli iki frankų gydymo lygio. Romiečiai menkai
tesuprato apie augalų bei vaistažolių gydomąsias savybes ir nieko neišmanė apie
būtinybę tirti šlapimą ligai diagnozuoti ir gydyti. Tad plačiai pasklido Joanos,
kaip gabaus gydytojo, šlovė, ir daugelis į ją kreipėsi pagalbos.
Visos Joanos dienos buvo užimtos darbu, ir tai jai labai tiko. Toks gyvenimas
teikė visus vienuolyno gyvensenos pranašumus ir jokių nemalonumų. Galėjo visa
galva pasinerti į protinę veiklą – niekas jos nesekė ir netikrino. Turėjo teisę
naudotis bendruomenės biblioteka, nors ir nedidele, bet turinčia gerą daugiau
nei penkiasdešimties pergamento ritinių rinkinį, ir niekas nestovėjo jai už
nugaros ir neklausinėjo, kodėl pasirinko Ciceroną, Svetonijų, o ne Augustiną.
Galėjo laisvai, kada panorėjo, išeiti ir ateiti, galvoti kaip patinka ir reikšti savo
nuomonę be baimės gauti lazdų ar būti demaskuotai. Laikas bėgo greitai, ir ji,
atlikdama kasdienius savo darbus, jautėsi laiminga.
Gal Joana taip ir būtų nugyvenusi visą gyvenimą, jei nebūtų susirgęs neseniai
išrinktasis popiežius Sergijus.
Nuo trečiojo sekmadienio prieš gavėnią popiežius pradėjo justi neaiškius, bet
varginančius simptomus: blogai virškino skrandis, kankino nemiga, apsunko ir
ištino galūnės, o prieš pat Velykas užėjo tiesiog nepakeliami skausmai. Dėl jo
riksmo kas naktį niekas negalėjo rūmuose miegoti.
Gydytojų bendrija pasiuntė tuziną geriausių savo žmonių susirgusio
popiežiaus gydyti. Jie išbandė gausybę priemonių jam padėti: atnešė paliesti
šventojo Polikarpo kaukolės dalelę, trynė ištinusias galūnes su lempos, visą naktį
degusios prie šventojo Petro kapo, alyva, – kaip žinia, tai išgydo net pačias
sunkiausias ligas. Kelis kartus nuleido kraują ir valė vidurius tokiais stipriais
vimdomaisiais, kad visą kūną tampė baisūs traukuliai. Kai tas labai veiksmingas
gydymas nepadėjo, bandė išsklaidyti skausmą, sukeldami jį kitoje vietoje – dėjo
degančias linų sruogas ant kojų venų.
Niekas negelbėjo. Blogėjanti popiežiaus sveikata ėmė gąsdinti Romos
gyventojus: jei Sergijus taip veikiai po savo pirmtako mirtų ir šventojo Petro
sostą vėl paliktų laisvą, frankų imperatorius Lotaras galėtų pasinaudoti proga,
pulti miestą ir įtvirtinti čia savo valdžią.
Sergijaus brolį Benediktą taip pat slėgė rūpestis – ne dėl kokių giminiškų
sentimentų, bet todėl, kad brolio mirtis keltų grėsmę jo paties interesams.
Įkalbėjęs Sergijų paskirti jį popiežiaus teisėju, Benediktas labai išmoningai
naudojosi tuo postu, stiprindamas savo padėtį valdžioje. Ir štai rezultatas: per
penkis popiežiavimo mėnesius Sergijus valdė tik formaliai; tikroji Romos valdžia
atsidūrė Benedikto rankose ir, ja naudodamasis, jis padidino savo turtus.
Benediktas būtų norėjęs gauti parapinę Romos bažnyčią su visomis
pajamomis ir kardinolo titulu, bet žinojo, kad tai ne jo nosiai. Neturėjo nei
išsimokslinimo, nei išsiauklėjimo tokioms aukštoms pareigoms eiti. Šeimoje buvo
antrasis vaikas, o pagal Romos papročius turtas ir teisė į turtą nedalomi tarp
įpėdinių, kaip frankų valstybėje. Pirmagimis Sergijus gavo visa, ką tik šeima
galėjo jam suteikti: brangius drabužius, privačius mokytojus. Labai neteisinga,
bet nieko čia nepadarysi, tad po kiek laiko Benediktas nustojo širdęs ir,
ieškodamas paguodos, pasinėrė į pasaulietiškesnius malonumus, kurių, kaip jis
greit įsitikino, Romoje nestigo. Motina paniurnėdavo dėl jo palaidų įpročių, bet
rimčiau nesistengė nuo jų atpratinti – visas savo viltis ir dėmesį skyrė tik
Sergijui.
Bet pagaliau tie ilgi jo nepaisymo metai baigėsi. Sergijų buvo nesunku
įkalbėti paskirti jį popiežiaus teisėju. Sergijus visad jautėsi kaltas dėl jam
teikiamos pirmenybės apeinant jaunesnį brolį. Benediktas žinojo brolį esant
silpną, bet niekad nesitikėjo, kad tas taip lengvai pasiduos nedorai jo įtakai. Po
visų studijų ir vienuoliško susilaikymo metų Sergijus troško pasidžiaugti
gyvenimu. Benediktas nė nebandė gundyti brolio moterimis, nes Sergijus
griežtai aukoti kunigiškos skaistybės nuostatos. Tos skaistybės jis buvo kaip
apsėstas, tad net Benediktas turėjo slėpti savo ištvirkavimus.
Bet Sergijus turėjo kitą silpnybę – nenumaldomą potraukį stalo teikiamiems
džiaugsmams. Kai tik kaip reikiant sutvirtino savo padėtį, Benediktas ėmė nuolat
smaginti brolį nepabaigiamais pilvo malonumais. Sergijus galėjo neįtikėtinai
daug suvalgyti ir išgerti vyno. Sklido gandas, kad vienu prisėdimu pajėgia
sudoroti penkis upėtakius, dvi keptas vištas, tuziną mėsos pyragėlių ir visą
elnienos kumpį. Kartą po vieno tokio lėbavimo atėjo laikyti rytinių mišių tiek
prisikimšęs ir apsirijęs, kad, visų maldininkų siaubui, išvėmė ant altoriaus
šventąją ostiją.
Po to gėdingo įvykio Sergijus ryžosi atsisakyti savo pomėgių ir ėmė laikytis
paprastos duonos ir žalėsių dietos. Nuo spartietiškos dietos atkuto ir ėmė vėl
domėtis valstybės reikalais. Tai trukdė Benedikto užmačioms lobti, ir jis laukė
savo valandos. O kai tarė, kad Sergijus ganėtinai prisipasninkavo, ėmė jį gundyti
įmantriomis dovanomis: egzotiškais saldumynais, paštetais ir viralais, keptais
paršeliais ir tiršto Toskanos vyno statinaitėmis. Greitai Sergijus buvo vėl
įtrauktas į puotų sūkurį.
Tačiau šįkart gausios vaišės skaudžiai atsirūgo. Sergijus susirgo, labai
sunkiai susirgo. Benediktui nė kiek nebuvo gaila vyresniojo brolio, bet jo mirties
jis nenorėjo. Sergijui mirus, baigtųsi ir paties Benedikto galia.
Reikėjo ką nors daryti. Sergijaus gydytojai, visiški neišmanėliai, siejo
popiežiaus ligą su galingais demonais, kurių pyktį galinti įveikti tik malda. Jie
apsupo Sergijų daugybe kunigų ir vienuolių, dieną naktį prie jo lovos liejančių
ašaras, besimeldžiančių ir primygtinai prašančių dangaus pagalbos, bet jų
pastangos nedavė vaisių: Sergijus kasdien blogėjo.
Benediktas negalėjo rizikuoti savo ateitimi, pakibusia ant menko maldų
plaukelio. „Reikia ką nors daryti. Bet ką?“
– Gerbiamasis pone...
Benedikto mintis nutraukė plonas, baikštus popiežiaus cubicularii –
miegamojo kambarinio Celestino balselis. Kaip ir kiti popiežiaus patarnautojai,
vaikinukas buvo iš turtingos ir aristokratiškos Romos šeimos, gerokai
sumokėjusios už jaunam sūnui suteiktą garbę patarnauti popiežiui. Benediktas
dėbtelėjo į jį nepatenkintas. Ką tas išlepęs privilegijuotos kastos vaikigalis žino
apie gyvenimo sunkumus, kai pačiam reikia ropštis iš nežinomybės duobės?
– Ko reikia?
– Šviesiausiasis ponas Anastazijus prašo audiencijos.
– Anastazijus? – Benediktas negalėjo prisiminti žmogaus tokiu vardu.
– Pilies vyskupas, – paslaugiai priminė Celestinas.
 – Kaip drįsti man pasakinėti! – įsiutęs Benediktas smagiai žiebė Celestinui
antausį. – Dabar žinosi, kaip gerbti vyresniuosius. Mikliai nešdinkis ir atvesk
man vyskupą!
Celestinas iškūrė susiėmęs žandą ir su ašaromis akyse. Benediktui degė
ranka, kuria trenkė vaikinukui. Pagniaužęs plaštaką, pasijuto daug geriau negu
anksčiau.
Neilgai trukus pro duris didingai įplaukė Anastazijus. Aukštas ir elegantiškas,
aristokratiško įmantrumo įsikūnijimas, jis puikiai nutuokė, kokį įspūdį daro
Benediktui.
– Pax vobiscus, – darkydamas lotynų kalbą, pasveikino vyskupą Benediktas.
Anastazijus pastebėjo klaidą, bet pasistengė užgniaužti panieką.
– Et cum spiritu tuo, – ramiai atsakė. – Kaip laikosi jo šventenybė popiežius?
– Prastai. Labai prastai.
– Skaudu tai girdėti, – pasakė ne tik iš mandagumo. Anastazijus buvo gerokai
sunerimęs. Sergijui dar ne laikas mirti. Tik už gerų metų Anastazijui sueis
trisdešimt penkeri, minimalus kandidato į popiežius amžius. Jei Sergijus dabar
numirtų, būtų išrinktas jaunesnis už jį žmogus, ir tada lauk dvidešimt ar daugiau
metų, kol šventojo Petro sostas vėl bus laisvas. Anastazijus neketino taip ilgai
lūkuriuoti savo gyvenimo tikslo. – Tikiuosi, popiežius išmoningai gydomas?
– Jis dieną naktį apsuptas šventųjų tėvų, jie meldžiasi už jo išgijimą.
– A!.. – Stojo tyla. Abu skeptiškai žiūrėjo į tokių priemonių veiksmingumą, bet
nė vienas negalėjo sau leisti garsiai jomis abejoti.
– Yra toks žmogus anglų kolonijoje, – surizikavo Anastazijus, – kunigas,
plačiai išgarsėjęs išmoningu gydymu.
– Taip?
– Jonas Anglas, regis, taip jį vadina. Svetimšalis. Matyt, labai mokytas
žmogus. Sako, gydydamas daro tikrus stebuklus.
– Tai gal reikėtų jį pakviesti, – tarė Benediktas.
– Gal ir neblogai būtų, – pritarė Anastazijus, bet daugiau apie tai neužsiminė.
Jautė, kad Benediktas iš tų, kurie nemėgsta būti patariami. Anastazijus apsukriai
pakeitė temą. Kai tarė jau pabuvęs kiek reikia, atsistojo. – Dominus tecum,
Benedictus.
– Deus vobiscus, – Benediktas vėl ištarė ne tą žodį.
„Nemokša stuobrys“, – pamanė Anastazijus. Gėda, kad toks žmogus taip
aukštai iškilo. Tai dėmė visai Bažnyčiai. Linktelėjęs ir elegantiškai švystelėjęs
apdarais, Anastazijus pasigręžė į duris.
Benediktas nulydėjo jį akimis. „Kaip aristokratas, ne toks jau blogas. Reikia
pasiųsti to gydytojo, to kunigo Jono Anglo. Na, gali kilti triukšmas, kad šaukiu
gydytoją ne iš tos brolijos, bet man nusispjaut.“ Benediktas ras išeitį. Kai
žmogus žino, ko nori, visada susigaudys, ką daryti.
Didelės lovos, kurioje gulėjo Sergijus, kojūgalyje liepsnojo trys tuzinai žvakių. Už
jų klūpojo kupeta vienuolių juodais abitais ir tykiai, monotoniškai, vienu balsu
kalbėjo litaniją.
 Enodijus, vyriausiasis Romos gydytojas, pakėlė geležinį lancetą, mikliai rėžė
Sergijui per kairę ranką ir giliai perpjovė stambiąją veną. Iš pjūvio trykštelėjęs
kraujas ėmė lašėti į sidabrinį dubenėlį, laikomą Enodijaus parankinio.
Žiūrinėdamas kraują inde, Enodijus purtė galvą. Kraujas tirštas ir tamsus.
Popiežiui ligą keliantis fluidas glūdi kūne ir nesiduoda pašalinamas. Enodijus
paliko pjūvį atvirą, kad nutekėtų daugiau negu paprastai kraujo, nes keletą dienų
nebus galima Sergijui jo nuleisti, mat mėnulis ėjo į tam nepalankų Dvynių ženklą.
– Kaip atrodo? – paklausė Floras, kitas gydytojas.
– Blogai. Labai blogai.
– Išeik į prieangį, – sušnabždėjo Floras. – Reikia pasikalbėti.
Enodijus sustabdė kraujavimą suėmęs ir suspaudęs pirštais odą. Aprišti
žaizdą drobule su riebaluotais rūtos lapeliais paliko parankiniui. Šluostydamasis
kraują nuo rankų, išsekė paskui Florą į prieangį.
– Jie kažką dar pasikvietė, – paskubomis pasakė Floras, jiems likus vieniems.
– Kažkokį gydytoją iš anglų kolonijos.
– Negali būti! – pasipiktino Enodijus. Pagal nustatytą tvarką medicinos
praktika mieste galėjo užsiimti tik gydytojų brolijos nariai, nors faktiškai savo
abejotinas paslaugas gyventojams teikė armija šundaktarių ir žiniuonių. Į tai
buvo žiūrima pro pirštus, kol jie darbavosi tarp vargšų. Bet vieno iš tokios
armijos viešas pripažinimas, kvietimas į pačius popiežiaus rūmus – tai jau
nenuneigiama grėsmė.
– Tas žmogus vardu Jonas Anglas, – kalbėjo Floras. – Sklinda gandas jį turint
ypatingų galių. Sako, galįs nustatyti ligą vien iš ligonio šlapimo.
– Šarlatanas! – susiraukė Enodijus.
– Matyt. Bet kai kurie tų apsišaukėlių yra gana gabūs. Jei tas Jonas Anglas
sugebės bent apsimesti, kad ką nors išmano, mums gali labai pakenkti.
Floras teisus. Užsiimant tokiu kaip jų amatu, kai darbo vaisiai dažnai sukelia
nusivylimą ir niekad nenusakomi, reputacija yra viskas. Jei tam prašalaičiui
pasisektų, kai jie visų akivaizdoje patyrė vien nesėkmes...
– Sakai, tyrinėja šlapimą? Gerai, tada mes jam jo parūpinsim, – susimąstė
Enodijus.
– Tik jau nesiruošiam padėti tam svetimšaliui?
Enodijus vyptelėjo.
– Sakiau, parūpinsim jam šlapimo, Florai. Bet kieno – nesakiau.
Popiežiaus sargybinių apsupta Joana skubiai ėjo į patriarchiją, didžiulius rūmus,
be popiežiaus apartamentų, dar glaudžiančius ir daugybę Romos valdžios
įstaigų. Praėję didžiąją Konstantino baziliką su puikiais, apvaliai skliautuotais
langais, įžengė į popiežiaus rūmus. Viduje palypėjo keliolikos pakopų laiptais,
vedančiais į triclinium major, arba didžiąją menę, pastatytą popiežiaus Leono,
tebūnie palaimintas jo atminimas.
Menė buvo išklota marmuru ir išpuošta daugybe mozaikų, taip meniškai
sukurtų, kad Joana apstulbo. Niekas frankų valstybėje – nei vyskupas, nei
abatas, nei grafas, net pats imperatorius – neturėjo tokių grožybių.
 Pačiame menės viduryje stovėjo keli vyrai. Vienas jų žengė kelis žingsnius jos
pasveikinti. Tamsaus gymio, siauromis, užpurtusiomis akimis ir sukto veido.
– Ar tu Jonas Anglas?
– Taip, aš.
– O aš Benediktas, popiežiaus teisėjas ir popiežiaus Sergijaus brolis.
Pasikviečiau tave, kad išgydytum Jo Šventenybę.
– Padarysiu visa, ką galiu, – atsakė Joana.
Benediktas sušneko tyliai, it sąmokslininkas.
– Čia yra ir nelinkinčių tau sėkmės.
Joana tuo nė kiek neabejojo. Daugelis susirinkusiųjų priklausė rinktinei ir
uždarai gydytojų brolijai. Aišku, jie šnairuos į svetimšalį.
Prie jų priėjo kitas vyras – aukštas, liesas, skvarbiomis akimis ir kumpa
nosimi. Benediktas pristatė jį kaip Enodijų, vyriausiąjį brolijos gydytoją.
Enodijus teikėsi vos linktelėti Joanai.
– Jei ką nors nutuoki, pats įsitikinsi, kad Jo Šventenybę kamuoja demonai, iš
kurių pražūtingų gniaužtų nei vaistai, nei valymai nepadės išvaduoti.
Joana nieko neatsakė. Ji nelabai tikėjo tokiomis teorijomis. Kodėl ieškoti
antgamtinių ligos priežasčių, kai daugybė jų yra pažinios ir nustatomos?
Enodijus atkišo jai gelsvo skysčio buteliuką.
– Čia Jo Šventenybės šlapimas, paimtas prieš keliasdešimt minučių. Mums
būtų įdomu sužinoti, ką jis tau gali atskleisti.
„Vadinasi, mane bando, – pamanė Joana. – Ką gi, galima ir taip pradėti.“
Paėmusi buteliuką, ji iškėlė prieš šviesą. Stebėtojai apsupo ją pusračiu.
Kumpa stebinčio ją Enodijaus nosis virpėjo nuo lapiško lūkesčio.
Joana pasukiojo buteliuką vienaip, kitaip, kol visas jo vidus buvo aiškiai
matyti. Keista. Ji pauostė kartą, paskui kitą. Suvilgė pirštą ir, prikišusi prie
liežuvio, rūpestingai tyrė skonį. Įtampa aplink pasidarė kone apčiuopiama.
Pauosčiusi ji vėl palaižė. Nėra jokios abejonės.
Gudri klasta – nėščios moters šlapimą pakišti kaip popiežiaus. Bet dabar ji
susidūrė su tikra problema. Svetimšalis, eilinis kunigas negali apkaltinti tokių
prakilnių žmonių tyčine apgaule. Bet jei neatskleis atpažinusi pakeisto šlapimo,
bus paskelbta apsišaukėle.
Pinklės gudriai paspęstos, kaip iš jų išsisukti?
Ji stovėjo galvodama.
Paskui atsigręžė ir tiesiai pasakė:
– Reikia tikėtis Dievo stebuklo. Po trisdešimt dienų Jo Šventenybės laukia
gimdymas.
Benediktas, vesdamasis ją iš menės, net tirtėjo nuo tramdomo juoko.
– Kaip atrodė tų senių snukiai! Vos vos išsilaikiau garsiai nesusijuokęs! – Jis
labai mėgavosi tuo nepaprastu įvykiu. – Tu įrodei savo išmanymą ir atskleidei jų
apgavystę netaręs nė vieno priekaištingo žodžio. Puiku!
Jiems artėjant prie popiežiaus miegamojo, iš jo pasigirdo kimus riksmas.
– Niekšai! Vampyrai! Aš dar nenumiriau! – Kažkas krito ir garsiai sudužo.
 Benediktas atidarė duris. Sergijus sėdėjo lovoje visas raudonas iš įniršio. Ant
grindų, prie saujelės susigūžusių kunigų kojų, dar suposi fajansinio dubens šukės.
Sergijus jau buvo nusitvėręs nuo lovos stalelio auksinį puodelį ir taisėsi sviesti į
nelaimingus dvasininkus. Benediktas, nuskubėjęs prie jo, išplėšė puoduką iš
rankų.
– Nusiramink, brolau. Juk žinai, ką gydytojai sako. Sergi ir turi nesivarginti.
Sergijus tarė kaltindamas:
– Prabudau, o jie mane tepa aliejais. Norėjo suteikti unctio extrema.
Dvasininkai, kurių orumas buvo įžeistas, lyginosi apdarus. Visi, regis, buvo
aukšto rango, o tas su arkivyskupo skraiste tarė:
– Mes manėme taip būsiant geriau, turint omenyje blogėjančią Jo
Šventenybės sveikatą...
– Tuoj pat išeikit! – nutraukė jį Benediktas.
Joana nustebo. Matyt, labai galingas, jei drįsta taip nemandagiai kalbėti su
arkivyskupu.
– Pagalvok, Benediktai, – perspėjo arkivyskupas. – Ar nori statyti į pavojų
nemirtingą savo brolio sielą?
– Lauk! – Benediktas sumojavo rankomis, tarsi varydamas pulką juodvarnių.
– Visi nešdinkitės!
Dvasininkai, vieningai reikšdami pasipiktinimą, skubiai išėjo.
Pajutęs silpnumą, Sergijus vėl atsilošė į pagalves.
– Kaip skauda, Benediktai, – aimanavo jis. – Nebegaliu pakelti tokio skausmo.
Benediktas, iš ąsočio prie lovos įpylęs vyno į auksinį puodelį, prikišo Sergijui
prie lūpų.
– Atsigerk, – pasakė, – ne taip skaudės.
Sergijus godžiai išgėrė.
– Dar, – pareikalavo, vos ištuštinęs puodelį.
Benediktas įpylė jam antrą kartą, paskui trečią. Sergijus vynu apsitaškė
smakrą. Popiežius buvo smulkių kaulų, bet labai nutukęs. Visą veidą supo
riebalinės ringės, karančios ir apie pasmakrę, ir apie apvalias, riebaluose
skęstančias akis.
– O dabar, – pasakė Benediktas, kai Sergijus numalšino troškulį, – pažiūrėk,
ką nuveikiau tavo labui, brolau. Aš atvedžiau žmogų, galintį tau padėti. Tai Jonas
Anglas, didelės šlovės gydytojas.
– Dar vienas? – nepasitikėdamas burbtelėjo Sergijus.
Bet neprieštaravo, kai Joana, nuklojusi antklodę, ėmė jį apžiūrinėti.
Popiežiaus būklė ją pritrenkė. Labai ištinusios kojos, ištempta oda pleišėjanti ir
trūkinėjanti. Jis sirgo smarkiu sąnarių uždegimu. Joana spėjo ligą, bet dar norėjo
įsitikinti. Apžiūrėjo ausis. Aišku, ten daug kalkinių kristalų nuosėdų, primenančių
krabų akis, bylojančių tik vieną dalyką: Sergijų kamuoja sunkus podagros
paūmėjimas. Kaip gydytojai galėjo to nepastebėti?
Joana švelniai čiupinėjo raudoną blizgančią odą, ieškodama uždegimo židinio.
– Šito bent rankos ne artojo, – tarė Sergijus.
 Keista, kad jis dar turėjo sąmonę, nes visas degte degė karščiu. Tikrindama
pulsą, Joana pastebėjo daugybę žaizdų ant rankos – dažno kraujo nuleidimo
žymės. Širdis plaka silpnai, o veido spalva, praėjus pykčio priepuoliui, liguistai
melsvai balta.
„Dievulėliau! Nieko nuostabaus, kad jį troškina, – galvojo sau. – Tiek kraujo
nuleista, kad jo gyvybė kabo ant plauko.“
Ji pasigręžė į kambarinį.
– Atnešk vandens. Mikliai!
Reikia, kad atleistų tinimą, kol tas jo nepribaigė. Ačiū Dievui, kad ji pasiėmė
vėlyvio gumbo. Įkišusi ranką į savo maišelį, Joana ištraukė mažą, keturkampį
vaškuoto pergamento pakelį ir atsargiai atvyniojo, kad nė kiek neišbertų brangių
miltelių. Kambarinis grįžo nešinas vandens ąsočiu. Joana, kiek įsipylusi į taurę,
ištirpdė vandenyje rekomenduojamą dozę – dvi drachmas į miltus sutrintos
šaknies. Pridėjo kiek švaraus medaus kartumui užmušti ir šiek tiek drignių, kad
miegotų, nes miegas – geriausias vaistas nuo skausmo, o poilsis – daugiausia
vilčių teikiąs gydytojas.
Ji padavė taurę Sergijui, ir tas godžiai gurktelėjo.
– Fu! – išspjovė. – Juk čia vanduo!
– Išgerkite jį! – griežtai paliepė Joana.
Ji labai nustebo, kad Sergijus pakluso.
– O dabar kas? – paklausė išgėręs. – Valysi vidurius?
– Atrodo, gana tų valymų prisikentėjote.
– Tai daugiau nieko neketini daryti? – pasipiktino Benediktas. – Vienas
gurkšnis, ir viskas?
Joana atsiduso. Tokių klausimų ne kartą girdėjo. Žmonės nevertina gydytojo
sveiko proto ir nuosaikumo. Jie nori įspūdingesnių priemonių. Kuo rimčiau serga,
tuo sudėtingesnio gydymo tikisi.
– Jo Šventenybė serga podagra. Aš daviau jam vėlyvio, žinomo vaisto nuo tos
ligos. Po kelių akimirkų jis miegos ir, Deo volente, jį kamavęs skausmas bei
tinimas per porą dienų liausis.
Tarsi patvirtindamas jos žodžius, Sergijus ėmė lengviau ir lygiau kvėpuoti. Jis
nurimo, atsilošęs į pagalves, ir ramiai užmerkė akis.
Staiga triukšmingai atsidarė durys. Vidun įvirto pasipūtęs, nedidukas,
standžiai susigarbiniavęs vyras, iš pažiūros tikras gaidys kirstukas. Jis ėmė
mosikuoti Benedikto panosėje pergamento ritinėliu.
– Štai dokumentas. Reikia tik parašo. – Iš aprangos ir kalbos galėjai manyti jį
esant pirklį.
– Ne dabar, Ajo, – atsakė Benediktas.
Ajo nuožmiai papurtė galvą.
– Ne, Benediktai. Daugiau nevedžiosi manęs už nosies! Visa Roma žino, kad
popiežius pavojingai serga. O ką, jei šiąnakt mirs?
Sunerimusi Joana žvilgtelėjo į Sergijų, bet jis negirdėjo. Jį buvo jau apėmęs
snaudulys.
 Vyras pažvangino monetų kapšu prieš Benedikto veidą.
– Tūkstantis solidų, kaip sutarta. Tegu jis dabar pasirašo, ir šitas, – pakėlė
kitą, mažesnį kapšelį, – taip pat tavo.
Paėmęs pergamentą, Benediktas nusinešė prie lovos ir atvyniojo ant apkloto.
– Sergijau!
– Jis užmigo, – pasakė Joana. – Nežadink jo.
Benediktas nekreipė dėmesio į jos žodžius.
– Sergijau! – Paėmė broliui už peties ir stipriai papurtė.
Sergijus mirkčiodamas atsimerkė. Benediktas paėmė plunksną nuo lovos
stalelio, pamirkė į rašalą ir, įdėjęs Sergijui į ranką, sugniaužė.
– Pasirašyk, – paliepė.
Apdujęs Sergijus prikišo plunksną prie pergamento. Drebančia ranka,
lašindamas rašalą, ėmė keverzoti. Benediktas, suėmęs brolio ranką į savo,
pagelbėjo jam pasirašyti.
Iš ten, kur stovėjo, Joana aiškiai galėjo matyti pergamentą. Tai buvo
formata, skirianti Ajo Alatrijos vyskupu. Sandėris, sudarytas Joanos akivaizdoje,
buvo kyšis už vyskupystę!
– Dabar ilsėkis, brolau, – pasakė Benediktas patenkintas, kad gavo ko
norėjęs. – Pasilik su juo, – paliepė Joanai.
Joana linktelėjo. Benediktas su Ajo išėjo iš miegamojo.
Joana švelniai apklostė Sergijų. Jos lūpos buvo ryžtingai sučiauptos.
Popiežiaus rūmuose tikrai vyksta labai negeri dalykai. Ir padėtis nė kiek
nepagerės, kol Sergijus sirgs ir jį pavaduos savanaudis brolis. Jos uždavinys
aiškus: kuo greičiau sugrąžinti popiežiui sveikatą.
Keletą dienų Sergijui tebegrėsė pavojus. Be perstojo kalbamos maldos neleido
jam gerai miegoti, todėl Joana pasistengė, kad budėjimas prie lovos būtų
nutrauktas. Ji pati nė per žingsnį neatstojo nuo Sergijaus patalo, išskyrus vieną
kartą, kai buvo nuėjusi į anglų koloniją atsinešti daugiau vaistų. Dienomis
atidžiai stebėjo popiežiaus būklę, naktimis miegojo šalia jo lovos ant pagalvėlių
krūvos.
Trečią dieną ėmė slūgti tinimas ir nuo ištinusių vietų luptis oda. Pabudusi
naktį iš neramaus miego, Joana pastebėjo, kad Sergijų išmušė prakaitas. „Ačiū
Dievui, – atsiduso ji. – Karštis nukrito.“
Kitą rytą Sergijus pabudo.
– Kaip jaučiasi Jo Šventenybė? – paklausė Joana.
– Aš... aš nežinau, – atsakė silpnu balsu. – Rodos, geriau.
– Atrodote daug geriau. – Dingo iškankintas žvilgsnis, nesveikas melsvai
pilkas odos atspalvis.
– Man niežti kojos... – Ir ėmė jas nuožmiai kasyti.
– Tai geras ženklas, bylojantis, kad jos ima atitokti, – paaiškino Joana. – Bet
nevalia taip gremžti odos – gali patekti užkrato.
Jis atitraukė ranką. Bet kojas taip knietėjo, kad po akimirkos vėl jas draskė.
Kad nusiramintų, Joana davė jam drignių, ir jis vėl užmigo.
 Kai atbudo kitą rytą, galva buvo šviesi, jis viską suvokė, kas dedasi aplink.
– Jau... niekur neskauda! – Jis žvilgtelėjo į kojas. – Ir kojos nebeištinusios. –
Tai pakėlė jam nuotaiką. Pamatęs prie durų kambarinį, pasakė: – Aš alkanas.
Atnešk gerą gabalą kiaulienos ir vyno.
– Lėkštę žalėsių ir ąsotį vandens, – pertarė Joana. Kambarinis išskubėjo, kol
Sergijus nepradėjo protestuoti.
Sergijus iš nuostabos susiraukė.
– Kas tu?
– Mane vadina Jonu Anglu.
– Tu ne romietis?
– Gimiau frankų karalystėje.
– Šiaurinis kraštas! – Sergijaus žvilgsnis tapo įdėmesnis. – Ar tikrai toks
barbariškas, kaip sako?
Joana šyptelėjo.
– Na, bažnyčių ten mažiau, jei tai turite galvoj.
– Kodėl tave vadina Anglu, – paklausė Sergijus, – jei gimei frankų valstybėje?
– Buvo stebėtinai nuovokus po viso to, ką jam teko iškentėti.
– Mano tėvas buvo anglas, – paaiškino. – Jis atvyko skelbti saksams tikėjimo.
– Saksams? – suraukė kaktą Sergijus. – Pagonių gentis.
Mama. Joana pajuto seniai pažįstamą gėdos ir meilės antplūdį.
– Daugelis jų dabar krikščionys – kokie gali būti krikščionys, atvesti į tikėjimą
ugnimi ir kalaviju.
Sergijus pažvelgė į ją akylai.
– Nepalaikai Bažnyčios misijos krikštyti pagonis?
– Kas iš tokio jėga išgauto atsivertimo? Kankinamas žmogus gali ką nori
prisižadėti, kad tik baigtųsi kančia.
– Tačiau mūsų Viešpats įsakė skleisti Dievo žodį: „Tad eikite ir mokykite
visas tautas, krikštydami jas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“
– Teisybė, – sutiko Joana. – Bet... – Ji nutilo. Ji ir vėl daro savo: leidžiasi į
neišmintingą, gal net pavojingą ginčą – šį kartą net su pačiu popiežium.
– Na, sakyk, ką norėjai, – paragino Sergijus.
– Atleisk man. Jūsų Šventenybė dar nėra sveikas.
– Bet ir ne toks ligonis, kad nesugebėčiau protauti! – nekantriai atkirto
Sergijus. – Tęsk savo mintį!
– Reikia nepamiršti, – ji rūpestingai rinko žodžius, – to Kristaus priesako
išdėstymo tvarkos: pirma mokyk tautas, o tik paskui jas krikštyk. Nederėtų
krikšto sakramento suteikti pirmiau, negu protas suvokia ir perpranta tikėjimo
tiesas. Kristus sakė: pirma mokyk, paskui krikštyk.
Sergijus susidomėjęs stebėjo ją.
– Samprotauji logiškai. Kur mokeisi?
– Mane dar vaiką mokė graikas vardu Eskulapijus, didžiai mokytas vyras.
Vėliau lankiau mokyklą prie Dorštato katedros, paskui dar studijavau Fuldoje.
– Fulda! Kaip tik neseniai gavau pergamento ritinį iš Rabano Mauro – puikiai
iliustruotą, jo paties parašytą poemą apie šventąjį Kristaus kryžių. Kai rašysiu
padėkos laišką, užsiminsiu jam apie tavo paslaugas mūsų asmeniui.
O ji jau manė išsiskyrusi su abatu Rabanu amžinai. Nejau jo tironiška
neapykanta pasieks ją net čia ir apnuodys naujai susikurtą gyvenimą?
– Bijau, kad Jūsų Šventenybė iš tos pusės neišgirs palankaus atsiliepimo apie
mane.
– Kodėl?
– Abatas laiko paklusnumą visų svarbiausiu vienuoliškuoju įžadu. Tačiau man
jis sunkiausiai vykdomas.
– O kaip kiti įžadai? – griežtai paklausė Sergijus. – Kaip juos sekasi vykdyti?
– Aš gimiau neturte ir esu prie jo pripratęs. O dėl skaistybės, – ji stengėsi,
kad balsas neturėtų ironiško atspalvio, – tai visad atsispirdavau moters
pagundoms.
Sergijaus veido išraiška sušvelnėjo.
– Man malonu tai girdėti. Dėl to klausimo mes su abatu Rabanu esame
skirtingos nuomonės. Iš visų religinių įžadų skaistybė, be abejo, Dievui yra
svarbiausia ir mieliausia.
Joana nustebo dėl tokios jo nuostatos. Kunigiškos skaistybės idealas toli
gražu nebuvo Romoje visuotinai puoselėjamas. Gana dažnai Romoje kunigai
turėdavo žmonas, nes niekas nedraudė vedusiam vyrui priimti kunigystės
sakramento, jei šis atsižadėdavo santuokinių ryšių. Tačiau šio įžado būdavo
nepaisoma negu laikomasi daug dažniau. Žmona retai prieštaraudavo, jei vyras
užsinorėdavo tapti kunigu, nes tada ir jai tekdavo to luomo garbės. Kunigo
žmona būdavo pagarbiai vadinama „kunigiene“ arba „diakoniene“, jei vyras
buvo diakonas. Popiežius Leonas III buvo vedęs, kai įžengė į popiežiaus sostą, ir
niekas Romoje dėl to jo nepeikė.
Kambarinis, grįžęs su duona ir žalėsiais ant sidabrinio padėklo, padėjo jį
prieš Sergijų, o šis tuoj atsilaužė duonos gabalą ir godžiai suleido dantis.
– O dabar, – pasakė jis, – papasakok man viską apie save ir Rabaną Maurą.
 20
Joana pamažu suvokė, kad Sergijus tarsi iš dviejų skirtingų žmonių sudarytas:
vienas jų nedoras, vulgarus, žemas, kitas išprusęs, protingas, atidus. Apie tokius
atvejus ji skaitė Celso21 raštuose, tai vadinama animae divisae – dvilypė
asmenybė.
Toks buvo ir Sergijus. Bet jo metamorfozei įtakos turėjo ir alkoholis. Blaivus
būdavo švelnus ir malonus, o vyno veikiamas tapdavo nuožmus. Rūmų tarnai,
visad linkę paliežuvauti, pasakojo Joanai, kad kartą Sergijus pasmerkė vieną jų
myriop vien dėl to, kad tas laiku nepadavė vakarienės. Nors išsipagiriojęs spėjo
sustabdyti egzekuciją, bet tą nelaimėlį jau buvo suskubta išperti ir pastatyti prie
gėdos stulpo.
„Vadinasi, gydytojai ne per labiausiai klydo“, – nutarė Joana. Sergijus buvo
apsėstas, bet jį kankino ne šėtono siųsti, o jo paties demonai.
Pastebėjusi gerąsias Sergijaus savybes, Joana užsibrėžė pastatyti jį ant kojų.
Ji nustatė griežtą žalumynų ir misos dietą. Sergijus murmėjo, bet pakluso
bijodamas, kad neatsinaujintų skausmai. Kai Joana nutarė, kad atėjo laikas, liepė
jam kasdien pasivaikščioti Laterano sode. Pradžioje reikėdavo jį krėsle nešioti –
trys patarnautojai vaitojo dėl popiežiaus svorio. Pirmą dieną įstengęs žengti tik
kelis žingsnius, jis susmuko į krėslą. Joanai atkakliai skatinant, Sergijus kasdien
paėjėdavo vis toliau. Mėnesiui baigiantis, jis jau galėjo apeiti visą sodą. Apie
sąnarius likę patinimai nuslūgo, oda pasidarė sveika ir rausva. Akys jau
nebebuvo užputusios, veido bruožai išryškėjo, ir Joana pamatė, kad jis daug
jaunesnis, negu manė esant – na, ne daugiau kaip keturiasdešimt penkerių ar
penkiasdešimties.
– Jaučiuosi kitas žmogus, – pasakė Sergijus Joanai, vieną dieną jiems
vaikštinėjant. Buvo pavasaris, ir jau žydėjo alyvos, skleisdamos stiprų kvapą.
– Ar nesvaigsta galva, nesilpna, niekur neskauda? – klausinėjo Joana.
– Ne. Dievas tikrai padarė stebuklą.
– Galima ir taip sakyti, Jūsų Šventenybe, – tarstelėjo Joana šyptelėjusi į šoną.
– Bet prisiminkit savo būklę, kai Dievas vienas pats jus gydė.
Sergijus gnybtelėjo Joanai ausį, žaismingai sudrausdamas.
– Dievas pasiuntė man tave, kad įvykdytum Jo stebuklą.
Abu draugiškai nusišypsojo.
„Atėjo laikas“, – pamanė Joana.
– Jei iš tikrųjų tokia gera savijauta... – Ji nutilo erzinamai nebaigusi sakinio.
– Na, tai kas?
– Tai pamaniau... šiandien popiežiaus teismo posėdis. Kaip paprastai, vietoj
Jūsų Šventenybės jam vadovauja Benediktas. Jei jaučiatės gana stiprus...
– Benediktas pratęs teismui vadovauti. Nėra jokio reikalo... – vangiai atsakė
Sergijus.
– Žmonės rinko savo valdovu ne Benediktą. Jiems reikia Jūsų Šventenybės.
Sergijus susiraukė. Stojo ilga tyla.
„Per anksti ir per drąsiai prašnekau“, – pamanė Joana.
 – Sakai tiesą, Jonai Anglai. Per ilgai pro pirštus žiūrėjau į tuos reikalus, –
pasakė Sergijus. Liūdesys suteikė veidui orios išminties išraišką.
– Dirbant galima atsigriebti, – švelniai atsakė Joana.
Sergijus susimąstė. Paskui, staigiai apsisukęs, patraukė sodo vartų link.
– Tai eime! – šūktelėjo jai. – Ko gi tu lauki?
Joana nuskubėjo paskui jį.
Du sargybiniai, tingiai plepėdami, ramstė posėdžių salės sieną. Išvydę Sergijų,
pašoko ir, atidavę pagarbą, atvėrė duris.
– Jo Šventenybė popiežius Sergijus, Romos vyskupas ir metropolitas! – vienas
jų paskelbė skardžiu balsu.
Sergijus ir Joana oriai įėjo į salę. Akimirką iš nuostabos visi nutilo, paskui
prasidėjo garsus suolų stumdymas, nes visi pagarbiai atsistojo. Visi, tik ne
Benediktas – šis išsižiojęs liko sėdėti popiežiaus krėsle.
– Užčiaupk burną, brolau, jei neketini musių gaudyti, – pasakė Sergijus.
– Jūsų Šventenybe! Argi tai išmintinga? – šūktelėjo Benediktas. – Tikrai
negalima taip rizikuoti sveikata ir vargintis stebint teismo darbą.
– Ačiū, brolau, bet jaučiuosi visai sveikas, – pasakė Sergijus. – Ir atėjau ne
stebėti, o teisėjauti.
Benediktas atsistojo.
– Džiaugiuosi su visa Roma tai girdėdamas. – Tačiau balse džiaugsmo nebuvo
girdėti.
Sergijus patogiai įsitaisė minkštame krėsle.
– Kokia byla svarstoma?
Sekretorius greitai paaiškino bylos esmę. Mamertas, turtingas pirklys,
teisėsi dėl leidimo atnaujinti našlaičių namus – prieglaudą ir mokyklą, – esančius
griūvančiame pastate netoli Laterano. Mamertas siūlėsi juos visiškai perstatyti
ir paversti piligrimų užeiga.
– Našlaičių namai, – mąstė garsiai Sergijus. – Gerai juos žinau. Net pats ten
šiek tiek gyvenau, mirus motinai.
– Jūsų Šventenybe, pastatas beveik visai sugriuvęs. Baisu į jį žiūrėti, gėda
visam mūsų didžiam miestui tokį laikyti. Aš siūlau tuos griuvėsius paversti
rūmais.
– O koks bus našlaičių likimas? – paklausė Sergijus.
Mamertas gūžtelėjo.
– Galės kur nors kitur ieškoti prieglaudos. Yra elgetynų, jie juos paims.
Sergijus dvejojo.
– Sunku, kai iš priprastų namų tave išveja.
– Jūsų Šventenybe, ta užeiga bus visos Romos pasididžiavimas. Kunigaikščiai
neatsisakys juose pernakvoti, net karaliai.
– Dievui našlaičiai tokie pat brangūs kaip ir karaliai. Argi Kristus nėra
pasakęs: „Palaiminti vargdieniai, nes jų yra Dievo karalystė.“
– Jūsų Šventenybe, meldžiu pasvarstyti. Pagalvokite, kaip Romai praverstų
tokie namai.
 Sergijus papurtė galvą.
– Neleisiu tų vaikų namų sužlugdyti. Prašymas atmetamas.
– Protestuoju! – įsikarščiavęs sušuko Mamertas. – Su Šventenybės broliu
buvom jau dėl visko sutarę – sandėris sudarytas, pinigai sumokėti.
– Pinigai sumokėti? – Nustebęs Sergijus pakėlė antakį.
Benediktas skubiai papurtė galvą, duodamas Mamertui ženklą.
– Aš... aš... – Mamertas užvertė galvą į lubas, ieškodamas žodžių, – aš
nunešiau, aš paaukojau didelę auką šventojo Servacijaus altoriui, kad greitai ir
sėkmingai būtų įgyvendintas tas sumanymas.
– Tai esi jau palaimintas, – tarė Sergijus. – Tokia labdara pati savaime teikia
atpildą – mažiau kentėsi amžinajame gyvenime.
– Bet...
– Mes tau dėkingi, Mamertai, kad atkreipei mūsų dėmesį į varganą našlaičių
namų būklę. Pirmiausia mes pasirūpinsime, kad jie būtų suremontuoti.
Mamertas, keletą kartų išsižiojęs, vėl susičiaupė it ant kranto išmesta žuvis.
Paskui, dėbtelėjęs į Benediktą, išpėdino iš salės.
Kai Sergijus mirktelėjo Joanai, ji šyptelėjo.
Benediktas pastebėjo juos susižvalgius. „Mat kaip susigiedojo“, – pamanė ir
keikė save anksčiau to nepastebėjus. Buvo pats darbymetis popiežiaus teisme,
pats pelningiausias metas Benediktui. Iki kaklo pasinėręs į tuos reikalus, jis
nepasidomėjo, kokią įtaką tas svetimšalis kunigėlis daro jo broliui.
„Tiek to, – tarė sau, – prarytos musės neišspjausi. Kiekvienam pasitaiko
suklupti. Svarbu, jog tai išplaukė į paviršių, štai kas...“
Joana skubėjo koridoriumi į didžiąją menę. Kaip asmeninis Sergijaus gydytojas,
buvo kviečiama pietauti prie jo stalo – toji privilegija leido akylai stebėti, ką
popiežius geria ir valgo. Jo sveikata toli gražu dar nebuvo stipri.
Piktnaudžiavimas netinkamu maistu galėjo vėl sukelti podagros priepuolį.
– Jonai Anglai!
Atsigręžusi išvydo majordomą Arigisą, einantį jos link.
– Labai serga dama Trasteverėje. Tave kviečia apžiūrėti.
Joana atsiduso. Šią savaitę jau tris kartus ją šaukė pas ligonį. Žinia, kad ji
pagydė popiežių Sergijų, apskriejo visą Romą. Didžiam gydytojų brolijos
nepasitenkinimui, staiga visi ėmė prašyti Joanos, kaip gydytojo, paslaugų.
– O kodėl nepasiuntus brolijos gydytojo? – pasiūlė Joana.
Arigisas susiraukė. Nebuvo pratęs prie nurodinėjimų: rūmų majordomo teisė
ir pareiga tikrinti ir tvarkyti visų popiežiaus rūmų gyventojų ir šeimynykščių
reikalus, o akiplėša svetimšalis to, regis, nesupranta.
– Aš jau pasakiau, kad nueisi.
Joana pasišiaušė dėl tokio įsakinėjimo. Iš tikrųjų ji, kaip asmeninis popiežiaus
gydytojas, nebuvo pavaldi Arigisui. Bet dėl tokio menkniekio neverta rautis. Be
to, jei gydytojas kviečiamas skubiai, jis visad privalo eiti, kad ir kokiu nepatogiu
laiku.
– Gerai, – pasakė Joana, – tik pasiimsiu vaistų maišelį.
Atėjusi pagal adresą, Joana išvydo didžiulę senovės Romos domus stiliaus
rezidenciją. Tarnas vedė per daugybę sujungtų kiemų, paskui per sodus, kol
pateko į spalvota mozaika ir jūros kiaukutais nesaikingai išpuoštą buveinę, dar
išdekoruotą iliuzine tolimų šalių tapyba. Tame fantastiškame kambaryje tvyrojo
salsvas kvapas, primenantis prinokusius obuolius. Tolimiausiame menės kampe,
tarp plunksnų patalų didelėje lovoje, apstatytoje lyg altorius žvakėmis, tysojo
glebi moteris.
Ji buvo gražiausia iš visų Joanos regėtų moterų, daug puikesnė už Richildą,
gražesnė net už jos motiną Gudrūną, iki šiol Joanos laikytą pačia nuostabiausia
gražuole.
– Aš Marioza. – Moters balsas buvo it skaidrus medus.
– Ponia, – sumikčiojo Joana; jai pynėsi liežuvis, žiūrint į tokią grožybę. – Aš –
Jonas Anglas, atėjau tavo kviestas.
Marioza nusišypsojo, patenkinta padarytu įspūdžiu.
– Eikš arčiau, Jonai Anglai, – kvietė saldus balsas. – O gal ketini apžiūrėti
mane iš tolo?
Prie lovos salsvas obuolių kvapas buvo dar labiau justi. Joanai toptelėjo:
„Pažįstamas kvapas!“ Tik negalėjo prisiminti, iš kur.
Marioza atkišo taurę vyno.
– Išgerk į mano sveikatą.
Iš mandagumo Joana išgėrė pagal paprotį iki dugno. Iš arčiau Marioza
atrodė dar puikesnė: nuostabi dramblio kaulo spalvos oda, juodomis
blakstienomis apvestos ryškiai mėlynos didžiulės akys, tamsinamos labai
išsiplėtusių vyzdžių.
„Per daug išsiplėtę“, – pamanė Joana. Tai tikrai nenormalu. Medicininis
stebėjimas išsklaidė Mariozos žavesio kerus.
– Prašom pasakyti, – Joana padėjo taurę, – kas vargina ponią.
– Toks dailus, – atsiduso ji, – ir toks dalykiškas.
– Aš noriu poniai padėti. Kokia bėda privertė taip skubiai šauktis manęs?
– Jei taip užsipuoli, – Marioza žavingai patempė lūpą, – tai pasakysiu: širdis.
Joanai atrodė keista, kad tokio amžiaus moteris skundžiasi širdimi. Mariozai
ne daugiau kaip dvidešimt dveji. Na, pasitaiko vaikų, gimstančių po nelaiminga
žvaigžde, su kirmėle širdy – tiems kiekvienas įkvėpimas per trumpą jų
gyvenimėlį – didžiausias vargas ir kančia. Bet Marioza neatrodo taip pasiligojusi
– visas jos kūnas, išskyrus slėpiningai išsiplėtusius vyzdžius, spinduliuoja
sveikata.
Paėmusi Mariozą už riešo, Joana patikrino pulsą – širdis plakė tvirtai ir
ritmiškai. Apžiūrėjo rankas. Spalva sveika, pirštų galai po nagais rožiniai.
Paspaudus odoje nelieka įdubimo, spalva nesikeičia. Joana rūpestingai apžiūrėjo
kojas ir pėdas – jokių nekrozės žymių. Mariozos kraujo apytaka gera.
Ligonė gulėjo atsilošusi į pagalves ir stebėjo ją pusiau primerktomis akimis.
– Ieškai mano širdies? – erzino ji. – Ten jos nerasi, Jonai Anglai! – Kai ji
praskleidė savo šilko apdarą, pasirodė dvi nuostabios dramblio kaulo spalvos
krūtys.
„O dievulėliau!“ – šmėkštelėjo Joanai. Matyt, ji bus toji legendinė Marioza,
visoje Romoje garsiausia hetera. Žmonės kalba, kad jos klientai – patys
įtakingiausi miesto vyrai. „Ji nori mane suvilioti“, – suvokė Joana ir nusišypsojo
dėl tokio absurdo.
Mariozą padrąsino klaidingai suprastas Joanos šypsnys. Kunigėlį nebus taip
sunku suvilioti, kaip sakė Benediktas, mokėdamas jai už tą paslaugą. Tegu ir
kunigas, bet, šiaip ar taip, vyras, o dar negimė vyras, kuris pajėgtų atsispirti jos
kerams.
Pabrėžtinai santūriai Joana ėmė apžiūrinėti Mariozą. Patikrino šonus, ar
nėra mėlynių ant šonkaulių, nes kartais užsigavus ir skaudant šoną klaidingai
manoma, kad negaluoja širdis. Marioza nei krūpčiojo tikrinama, nei kitaip rodė,
kad čia kur sopėtų.
– Kokios švelnios tavo rankos, – murkė ji, pasisukusi taip, kad žaviausios
kūno vietos kuo patraukliau atrodytų. – Švelnios, bet ir stiprios rankos!
Joana staiga atsitiesė.
– Šėtono obuolys!
„Kaip kunigiška, – galvojo Marioza, – taip iš aukšto kalbėti apie nuodėmę
tokią akimirką.“ Na, kunigai jai ne naujiena. Ji moka susidoroti su paskutinę
minutę atbundančia jų sąžine.
– Jonai, nereikia tramdyti jausmų – juk jie natūralūs ir Dievo duoti. Argi
Biblijoje neparašyta: „Ir du taps vienu kūnu“? – Tiesą sakant, Marioza nebuvo
tikra, kad tie žodžiai iš Šventojo Rašto, tik manė galint taip būti, nes labai
panašiomis aplinkybėmis juos jai pasakė vienas arkivyskupas. – Be to, – pridūrė,
– niekas, išskyrus mus pačius, niekada nežinos, kas tarp mūsų įvyko.
Joana karštai papurtė galvą.
– Ne taip mane supratai. Tas kvapas kambaryje – tai mandragora, kartais
vadinama šėtono obuoliu. – Geltonas mandragoros vaisius yra narkotikas. Štai
kodėl Mariozos vyzdžiai išsiplėtę. – Bet iš kur eina tas kvapas? – Joana pauostė
žvakę netoli lovos. – Kodėl maišai vaisiaus sultis su vašku?
Marioza atsiduso. Su tokiu jaunų, skaisčių dvasininkų elgesiu ji jau buvo
susidūrusi. Sumišę ir nežinodami, ką daryti, jie bandydavo kreipti kalbą
saugesne linkme.
– Gana, – pasakė ji, – palik visas tas šnekas apie vaisius ir kvapus. Yra
geresnių būdų laikui smagiai praleisti. – Ji brūkštelėjo ranka per Jono Anglo
abito priekį, siekdama tarpukojo.
Tai nuspėjusi, Joana atšoko. Užgesinusi žvakę, ji tvirtai suėmė Mariozą už
rankų.
– Paklausyk manęs, Marioza. Žinau, kad vartoji mandragorą dėl jos keliamo
lytinio potraukio. Bet liaukis tai dariusi, nes smilkdama ji darosi nuodinga.
Marioza susiraukė. Viskas vyksta ne taip, kaip ji sumanė. Reikia ką nors
sugalvoti, kad visi tie gydymai išlakstytų jam iš galvos.
Jau girdėti apačioje, prieangyje, žingsniai. Nėra laiko ilgiems apmąstymams.
Ji abiem rankom sugriebė savo drabužį ant krūtinės ir stipriai drykstelėjo į
šonus.
– Oi! – ėmė slopti. – Vėl užeina skausmas. Paklausyk širdies! – Griebusi
Joanos galvą, tvirtai prispaudė sau prie krūtinės.
Joana stengėsi ištrūkti, bet Marioza laikė ją iš visų jėgų.
– O, Jonai, – jos balsas it medus varvėjo, – aš negaliu atsispirti tavo aistros
galiai!
Triukšmingai atsivėrė durys. Vidun suvirto koks tuzinas popiežiaus
sargybinių, stvėrė Joaną ir šiurkščiai atplėšė nuo lovos.
– Na, tėve, gana keistai bendrauji! – tyčiodamasis tėškė sargybinių
vyresnysis.
Joana ėmė protestuoti.
– Ta moteris serga. Aš buvau pašauktas jos gydyti.
Vyras išsišiepė.
– Šventa teisybė, daugelis bergždžių moterėlių buvo išgydytos kaip tik tokiu
būdu.
Vyrai kimiais balsais nusikvatojo.
Joana kreipėsi į Mariozą:
– Pasakyk jiems tiesą.
Marioza gūžtelėjo. Perplėštas drabužis nuslinko nuo pečių.
– Jie mus užtiko. Tai ko čia dar gintis?
– Sveikas papildęs gretas, kunige! – nusišaipė vienas sargybinių. – Mariozos
meilužių pulkai netilptų Koliziejuje.
Vėl visi pasileido juoktis. Marioza taip pat juokėsi su jais.
– Eime, tėve. – Sargybinių vyresnysis paėmė Joaną už rankos ir nusivedė ją
durų link.
– Kur mane vesi? – paklausė Joana, nors ir žinojo atsaką.
– Į Lateraną. Atsiskaitysi už savo žygius popiežiui.
Joana išsilaisvino iš sargybinio gniaužto. Atsisukusi į Mariozą, tarė:
– Nežinau, savo noru ar kieno liepiama taip pasielgei, bet perspėju tave,
Marioza: neatneš tau laimės vyrų malonės – jos tokios trumpalaikės kaip ir tavo
grožis.
Mariozos juokas apmirė ant lūpų.
– Barbaras! – tėškė paniekinamai.
Su vėl pakilusia juoko banga Joana buvo išvilkta iš menės.
Apsupta sargybinių, Joana tylėdama ėjo temstančiomis gatvėmis. Jai nepavyko
sužadinti savyje neapykantos Mariozai. Pati galėjo tokia tapti, jei likimas nebūtų
nuvedęs kitu keliu. Romos gatvės knibždėjo moterų, besisiūlančių vien už
maistą. Daugelis jų atvyko į šventąjį miestą kaip dievobaimingos maldininkės ar
vienuolės. Likusios be pastogės ir lėšų sumokėti už kelią atgal, turėjo griebtis
tos vienintelės išeities. Viskuo aprūpinti dvasininkai griaudėjo iš sakyklų apie tas
„šėtono tarnaites“. Geriau mirti nesuteptai, sakydavo, negu gyventi nuodėmėje.
„Bet jie patys, – galvojo Joana, – niekada nebuvo patyrę bado.“
 Ne, Mariozos nėra ko kaltinti, ji tik įrankis. Bet kieno rankose? „Kas laimės
nuplėšęs man garbę?“ Enodijus ir jo bendrai, aišku, galėtų jai paspęsti tokius
spąstus. Tik jie, be abejo, būtų dėję visas pastangas sumenkinti jos, kaip
gydytojo, šlovę.
„Jei ne jie, tai kas? – Atsakymas iš karto šovė galvon: – Benediktas.“ Nuo
našlaičių namų bylos jis nekentė Joanos, nes pavydėjo jos įtakos broliui. Tai
suvokus, jai pasidarė drąsiau: bent žino, kas jos priešas. Ir ji neleis, kad po
tokios niekšybės Benediktas išliktų sausas. Teisybė, jis Sergijaus brolis, bet ji –
jo draugas ir privers praregėti.
Atvykus į Lateraną, Joaną suėmė nerimas, kai sargybiniai, praėję triklinijų,
didžiąją menę, kurioje Sergijus pietavo su aukštais pareigūnais ir kitais
popiežiaus didikais, nusivedė ją tiesiai į Benedikto būstinę.
– Nagi nagi, kas čia pas mus atėjo? – nusišaipė Benediktas, išvydęs įeinančią
Joaną su sargybiniais. – Jonas Anglas, apsuptas sargybos, kaip koks eilinis
vagišius? Kalbėk, Tarazijau, ir paaiškink, kuo tas kunigas nusikalto.
– Gerbiamasis pone, mes jį sulaikėme kekšės Mariozos namuose.
– Mariozos! – Benediktas nutaisė švento pasipiktinimo išraišką.
– Mes užtikome jį tos pasileidėlės lovoje, jos glėby, – pridūrė Tarazijus.
– Tai apgaulė, – pasakė Joana. – Mane ten pakvietė sumelavę, kad Mariozai
reikia gydytojo. Ji žinojo, kad ateis sargybiniai, ir prispaudė mane prie krūtinės
prieš pat jiems įeinant.
– Nori, jog patikėčiau, kad tave nuveikė moteris? Gėdykis, dviveidi kunige!
– Gėdytis reikia tau, Benediktai, o ne man, – karštai atšovė Joana. – Tu visa
tai sugalvojai, kad nuplėštum man garbę. Tu liepei Mariozai apsimesti sergančia
ir iškviesti mane, o tada pasiuntei sargybą, nes žinojai, kad jie ras mus drauge.
– Šventa teisybė.
Toks Benedikto atvirumas apstulbino Joaną.
– Tai pripažįsti savo apgaulę?
Benediktas, paėmęs nuo stalo taurę vyno, mėgaudamasis gurkštelėjo.
– Aš žinau, kad tu nedoras. Man nepatinka, kad piktnaudžiauji brolio
pasitikėjimu, todėl pasistengiau įrodyti tavo klastingumą, ir viskas.
– Aš nesu nedoras, ir tu neturi jokio pagrindo tarti mane tokį esant.
– Esi skaistuolis? – nusišaipė Benediktas. – Tarazijau, nagi, pakartok, kaip
užtikai kunigėlį?
– Gerbiamasis pone, jis gulėjo su ta ištvirkėle lovoje, ir ji buvo nuoga jo
glėbyje.
– Ai, ai... Tik pagalvok, kaip toks pasišlykštėjimą keliantis liudijimas sukrės
mano brolį, juoba kad taip tavim pasitikėjo.
Tik dabar Joana suvokė, į kokią rimtą bėdą įkliuvo.
– Nedaryk šito, – pasakė ji. – Tavo broliui manęs reikia, nes jam dar gresia
pavojus. Negavus tinkamos medicinos pagalbos, jį vėl ištiks priepuolis, ir šį kartą
jis gali neatlaikyti.
– Dabar brolį gydys Enodijus, – atrėžė Benediktas. – Tavo nuodėmingos
rankos jau užtektinai pridirbo žalos.
– Aš pridirbau žalos? – Įžeidimas pagaliau palaužė savitvardą. – Ir tu drįsti
man tai sakyti, tu, aukojantis brolio sveikatą iš pavydo ir godulio?
Jai į veidą šliūkštelėjo vynas. Benediktas siūbtelėjo į ją visą taurę. Stiprus
gėrimas degino akis, pabiro ašaros, patekęs į gerklę vynas ėmė dusinti, ir ji
pradėjo žiaukčioti.
– Įmeskit jį į požemio kalėjimą! – įsakė Benediktas.
– Ne! – šaižiai surikusi Joana išsprūdo iš sargybinių. Ji turi patekti pas
Sergijų, kol Benediktas dar nespėjo jos apjuodinti. Ji pasileido kiek tik kojos nešė
koridoriumi į triklinijų, kur pietavo popiežius.
– Pasivykit jį! – sušuko Benediktas.
Užpakalyje išgirdo sargybinių žingsnius. Joana, apsukusi kampą, puolė it
proto netekusi į šviesomis spindinčią menę.
Buvo visai netoli, kai ją nutvėrė ir pargriovė. Ji stengėsi atsistoti, bet
sargybiniai jau rišo rankas ir kojas. Paskui bejėgę pakėlė ir nusinešė.
Ją vilko nematytais koridoriais, paskui laiptais, tokiais stačiais ir ilgais, kad
Joanai dingojosi juos niekad nesibaigsiant. Pagaliau sargybiniai priėjo prie
masyvių ąžuolinių durų su geležiniu buomu. Pakėlus buomą, durys girgždėdamos
atsivėrė. Pastatę Joaną ant kojų, šiurkščiai įstūmė vidun. Ji suklupo niūrioje
tamsoje ir atsidūrė vandenyje. Užpakalyje smarkiai užsitrenkė durys ir
įsiviešpatavo visiška tamsybė.
Sargybinių žingsniai nuaidėjo ir nuščiuvo koridoriuje. Joana, ištiestomis
rankomis graibydama tamsą, pasislinko į priekį. Užčiuopė savo maišelį; jo jie
nesusivokė atimti, o tai jau vis šis tas. Ji įkišo ranką į vidų ir, grabaliodama
įvairius ryšulėlius bei buteliukus, atpažino kiekvieną pagal formą ir dydį.
Pagaliau rado, ko ieškojo – dėžutę su titnagu, pintimi ir nediduku žvakigaliu, jį
uždegdavo šildydama vaistus. Paėmusi titnagą, skėlė į geležinį durų apkaustą, ir
kibirkštys pažiro į sausą pintį. Pamažu įsižiebė ugnelė. Prikišo prie jos žvakigalį,
ir dagtis šiaip taip užsidegė, mesdamas vos regimą gelsvą šviesos ratą.
Žvakigalis menkai švietė tamsoje – buvo matyti tik mirguliuojantys šešėliai ir
bendras požemio vaizdas. Tai buvo didelis pogrindis, gal kokių trisdešimties
pėdų ilgio, dvidešimties pločio. Sienos sumūrytos iš masyvių, nuo senumo
pajuodusių ir gličių akmenų. Joana spėjo, kad slidi grinda taip pat iš akmens,
nors negalėjai būti tikras, nes telkšantis gleivėtas vanduo buvo pakilęs keletą
colių nuo aslos.
Pakėlė žvakigalį aukščiau, kad šviesos ratas prasiplėstų. Tolimame kampe
subolavo žmogystos, visiškai išsekusios it bekūnė šmėkla, pavidalas.
„Aš ne viena.“ Pajuto palengvėjimą, bet kartu ir nerimą. Vis dėlto čia
bausmės vieta. Gal ta pamėklė – beprotis ar žudikas, o gal ir viena, ir kita?
– Dominus tecum, – tarė norėdama išsiaiškinti. Žmogus neatsakė. Ji
pakartojo sveikinimą vietos kalba ir pridūrė: – Aš Jonas Anglas, kunigas ir
gydytojas. Gal galiu tau, broli, kuo padėti?
Žmogus sėdėjo susmukęs prie sienos, rankas atmetęs į šalis, kojas plačiai
pražergęs. Joana priėjo arčiau. Žvakės šviesa krito jam ant veido – ne, veido
nebuvo, tik kaukolė, baisi mirties kaukė, ant jos vietomis dar laikėsi yrantys
raumenys ir plaukų liekanos.
Suklikusi Joana apsisuko ir taškydamasi puolė prie durų. Ėmė daužyti sunkias
ąžuolines lentas.
– Išleiskit mane! – Ji beldė ir daužė duris, kol krumpliai pradėjo kraujuoti.
Niekas neatsiliepė. Niekas neatėjo. Jie paliko ją vieną mirti šaltoje tamsoje.
Ji tvirtai apkabino save rankomis, kad nustotų virpėjusi. Pamažėle užplūdusi
siaubo ir nevilties banga pradėjo slūgti. Ėmė rastis kitas jausmas – atkaklus
pasiryžimas išlikti, grumtis su neteisingumu, per kurį čia pateko. Baimės
užgožtas protas palengva atitoko. „Nevalia prarasti vilties, – tarė ryžtingai. –
Sergijus nepaliks manęs amžiams šiame požemyje. Iš pradžių labai pyks,
išgirdęs Benedikto versiją apie Mariozą, bet po kelių dienų aprims ir išvaduos
mane. Man reikia tik iki tol išsilaikyti.“
Eidama aplink ėmė atidžiai apžiūrinėti požemį. Užtiko dar trijų nelaimėlių
palaikus, bet šį kartą buvo viskam pasiruošusi – ir tie lavonai neatrodė tokie
siaubingi kaip pirmasis, nes kaulai, seniai netekę raumenų, bolavo pliki.
Žvalgydamasi pastebėjo svarbų dalyką: viena požemio grindos pusė buvo iškelta
aukščiau už kitą. Iškilesnėje pusėje gleivėtas vanduo per keletą pėdų nesiekė
sienos, ir ilga juosta pasienyje buvo sausa. Prie sienos aptiko suglamžytą vilnonį
apsiaustą, visą suplyšusį, skylėtą, bet juo dar buvo galima gintis nuo skvarbios
požemio drėgmės. Kitame kampe rado vėl naudingą daiktą – šiaudų čiužinį,
plūduriuojantį ant vandens. Čiužinys buvo kietai prikimštas, gerai užtaisytas, o
pats maišas taip tankiai išaustas, kad viršus liko nesušlapęs. Joana nusitempė jį
prie sauso pasienio ir atsisėdo ant jo, o šalia pasistatė žvakigalį. Atsidariusi
maišelį, susirado čemerio ir plačiai apie save pabarstė nuodingų juodų miltelių,
kad nepultų žiurkės ir kitokie gyviai. Paskui išsiėmė ryšelį su trinta ąžuolo žieve
ir kitą su džiovintais šalavijais. Paėmusi iš abiejų po žiupsnelį, subėrė į mažą
butelaitį vyno, sumaišyto su medumi. Atsargiai užsivertusi, išgėrė gerą gurkšnį
to brangaus gėrimo – jis suteiks jai tvirtybės atlaikyti dvokiantį ir kenksmingą
požemio tvaiką. Paskui atsigulė ant čiužinio, užspaudė žvakigalį ir užsiklojo
sudriskusiu apsiaustu.
 21
Buvo Kristaus Dangun Žengimo šventė, ir tą dieną mišios su procesija turėjo būti
aukojamos Šventosios Praksedos titulinėje bažnyčioje22. Nors saulė buvo ką tik
patekėjusi, žiūrovai jau rinkosi prie popiežiaus rūmų, ir gatvė atgijo nuo žmonių
šurmuliavimo, spalvų margumyno ir klegesio.
Netrukus atsivėrė didžiulės bronzinės patriarchijos durys. Pirmieji pasirodė
akolitai ir kiti žemesniojo rango dvasininkai, kukliai einantys pėsčiomis. Paskui
juos jojo sargybiniai, budriai dairydamiesi po minią galimų triukšmadarių.
Įkandin jų sekė raiti septynių Romos bažnytinių rajonų diakonai su savo
raštvedžiais, pirmasis žengė dvasininkas, nešinas vėliava su to rajono signa. Už
jų išniro presbiteris ir defenzorių primicerijus, lydimi savo pavaldinių. Ir
pagaliau minia išvydo patį popiežių Sergijų puikiu aukso ir sidabro apdaru, raitą
ant didelės širmos kumelės, apdengtos baltu šilku. Jam įkandint jojo aukštieji
pareigūnai, svarbiausi popiežiaus valdžios dignitoriai, išsirikiavę pagal rangą:
majordomas Arigisas, paskui drabužininkas, iždininkai – kapšininkas,
skrynininkas ir varguomenės rūpintojas.
Ilga procesija kirto didžiulį atvirą Laterano kiemą ir su oriu didingumu
praslinko pro didžiulę bronzinę vilkę, mater romanorum – romėnų motiną; seni
žmonės tikėjo ją žindžius Romulą ir Remą. Toji skulptūra keldavo priešiškų
diskusijų: vieni sakė, kad laikyti pagonišką stabą priešais popiežiaus rūmus yra
šventvagystė, kiti lygiai taip pat karštai gynė vilkę, girdami skulptūros grožį ir
puikų menininko darbą.
Nuo vilkės procesija pasuko šiaurės pusėn ir, praslinkusi pro didžiąją, puikiai
išmūrytą, simetrišką Klaudijaus akveduko plytinę arką, pasiekė senąjį Šventąjį
kelią, kuriuo popiežiai vaikščiojo nuo neatmenamų laikų.
Sergijus mirkčiojo nuo ryškios saulės šviesos. Jam skaudėjo galvą, o nuo
ritmiškos arklio žinginės pradėjo dar ir svaigti. „Tai kaina, – galvojo
atgailaudamas, – už apsirijimą.“ Jis vėl nusidėjo godžiai puolęs valgyti riebius
valgius ir gerti vyną. Niekindamas savo silpnavališkumą, Sergijus gal dvidešimtą
kartą nutarė šią savaitę pasitaisyti.
Skaudžiai apgailestaudamas, popiežius galvojo apie Joną Anglą. Jis taip gerai
jautėsi, kai tas svetimšalis kunigas jį gydė. Aišku, dabar negali būti nė kalbos
apie jo pagalbą, kai jis taip nusidėjo, šlykščiai sulaužė švenčiausią dvasininko
įžadą.
– Dieve, laimink popiežių! – Minios sveikinimai pažadino Sergijų iš
susimąstymo ir grąžino į šventę. Stengdamasis užgniaužti pykinimą, jis kryžiaus
ženklu laimino žmones, procesijai oriai žengiant siaura Šventojo kelio gatvele.
Ką tik aplenkusi Šventojo Honorijaus vienuolyną, minia staiga sutriko ir ėmė
sklaidytis į šalis, nes tiesiog į juos jojo raitelis. Ir jis, ir jo arklys buvo visai
nusivarę – iš bėrio prusnų dribo putos, šonai sunkiai kilsavo. Raitelio drabužiai
buvo suplyšę, veidas nuo kelio purvo pajuodęs it saracėno. Įtempęs pavadžius, jis
sustabdė arklį prieš pat procesiją.
– Kaip drįsti trikdyti šventąją eiseną? – pasipiktino presbiteris Eustachijus. –
Sargyba, griebkit jį ir nuplakit! Penkiasdešimt lazdų pamokys jį gerbti šventus
dalykus.
– Jis... jis ateina... – Žmogus gaudė kvapą, tad vos pajėgė žodį ištarti.
– Palaukit! – riktelėjo Sergijus sargybai. – Kas ateina?
– Lotaras... – žioptelėjo žmogus.
– Imperatorius? – nustebo Sergijus.
Žygūnas linktelėjo.
– Veda didžiulę frankų armiją. Prisiekė krauju atkeršyti Jo Šventenybei ir
miestui už savo nuoskaudą.
Minia nerimastingai suošė.
– Nuoskaudą? – Akimirką Sergijus nesuvokė žodžio reikšmės. Bet tuoj
sumetė: „Šventinimas!“
Išrinkę Sergijų, miestiečiai suruošė šventinimo iškilmes, nelaukdami
imperatoriaus pritarimo. O tai pažeidė aštuoni šimtai dvidešimt ketvirtų metų
chartijos nuostatą, suteikiančią Lotarui imperatoriaus jussio – teisę patvirtinti
išrinktąjį popiežių prieš šventinimą. Tokiam žingsniui žmonės labai pritarė, nes
laikė tuo išdidžiai įrodę Romos nepriklausomybę nuo tolimos frankų karūnos.
Taip jie sąmoningai ir aiškiai pareiškė nepagarbą Lotarui, bet, kita vertus, jussio
buvo daugiau simbolinis negu esminis dalykas – joks imperatorius niekad nebuvo
atsisakęs patvirtinti išrinktojo popiežiaus, – tad niekas nemanė, kad Lotaras gali
taip išpūsti tą reikalą.
– Kur yra imperatorius? – džiūstančia burna tyliai paklausė Sergijus.
– Viterbe, Jūsų Šventenybe.
Žinią žmonės sutiko išgąstingais šūksniais. Viterbas – Romos lygumos dalis,
ir iš jo į Romą galima atžygiuoti per dešimt dienų.
– Jūsų Šventenybe, jis baisesnis už marą, – žmogus jau buvo atgavęs dvasią ir
galėjo kalbėti, – jo kareiviai plėšia visa, kas tik papuola po ranka, siaubia
sodybas, išveda gyvulius, rauna su šaknimis vynuogienojus. Ima, ką nori, o ko
nenori, tą degina. Kas tik pasitaiko jiems ant kelio, žudo be jokio gailesčio,
nepalieka nei moterų su kūdikiais ant rankų, nei senių. Tokio siaubo, – jam
balsas užlūžo, – neįmanoma įsivaizduoti.
Pasibaisėję ir suglumę žmonės žiūrėjo į popiežių. Bet čia paguodos nerado.
Pašiurpusių romiečių akyse Sergijaus veidas ištįso, akys suėjo kakton, ir jis krito
be sąmonės ant arklio sprando.
– Oi, jis mirė! – nuaidėjo per minią aimana skirtingomis kalbomis. Popiežiaus
sargyba greitai apsupo Sergijų, nukėlė nuo arklio ir nunešė į patriarchiją.
Procesija nusekė iš paskos.
Išsigandusi minia veržėsi į rūmų kiemą, grėsė panikos pavojus. Sargybiniai
ėmė jodinėti su rimbais ir plikais kalavijais tarp žmonių ir varyti juos siauromis
tamsiomis gatvelėmis namo – tegu užsidarę tarp keturių sienų vieni kenčia
nežinios siaubą.
Baimė ir sąmyšis augo, nes pabėgėliai iš aplinkinių vietovių – Farfos, Narni,
Laurentumo ir Čivitavekijos – plūste plūdo pro miesto vartus. Plaukė būriais,
nešini varganais ryšuliais ant kuprų, vežini savo mirusiaisiais rateliuose. Visi
panašiai bylojo apie frankų plėšikavimus ir žiaurumus. Šiurpūs pasakojimai
skatino miestelėnus stiprinti apsaugą: dieną naktį romiečiai plušo iš paskutiniųjų,
nešiodami nuo miesto sienos nuolaužas ir griuvenas, galinčias palengvinti priešui
įkopti vidun.
Miesto kunigai nuo ryto iki vakaro laikė pamaldas, aukojo mišias ir klausė
išpažinčių. Bažnyčios buvo sausakimšos, tikinčiųjų gretas papildė daugybė
nepažįstamų veidų, nes baimė privertė ne vieną skystablauzdį krikščionį vėl
ieškoti tikėjimo. Jie pamaldžiai degė žvakeles ir garsiai meldėsi už namų bei
šeimos saugumą, už sveikatą sergančio Sergijaus, į kurį dėjo visas savo viltis.
„Te Dievas suteikia mūsų popiežiui stiprybės“, – meldė žmonės Aukščiausiąjį,
nes popiežiui tikrai prireiks daug jėgų gelbstint Romą nuo to šėtono Lotaro.
Sergijaus balsas gražiai vinguriuoja, giedant melodingą romietišką giesmę,
geriau ir puikiau negu kitų vaikų, schola cantorum mokinių. Giedojimo
mokytojas patenkintas linksi ir jam šypsosi. Taip akinamas Sergijus traukia dar
garsiau, jo vaikiškas sopranas, apimtas džiaugsmingos ekstazės, kyla vis
aukščiau ir aukščiau, regis, ir jį patį tuoj nuneš į dangų.
Sapnas išsisklaidė, ir Sergijus nubudo. Neaiški, miglota baimė pasąmonėje
gniaužia širdį, verčia smarkiau plakti, ir tik po keleto akimirkų jis suvokia, kodėl.
Prisiminė su šleikštuliu.
Lotaras.
Atsisėdo. Galvoje tvinksi, burnoje bjaurus skonis.
– Celestinai! – balsas sugirgždėjo kaip surūdiję vyriai.
– Jūsų Šventenybe! – Nuo grindų pašoko užsimiegojęs Celestinas. Rožiniais
putliais žandukais, apvaliomis vaikiškomis akimis ir suveltais šviesiais plaukais,
jis priminė angeliuką. Tik dešimties metų, jauniausias iš visų miegamojo
kambarinių. Celestino tėvas buvo įtakingas miesto didikas, todėl vaikas pateko į
Lateraną anksčiau negu daugelis kitų jaunuolių. „Bet jis ne jaunesnis, – galvojo
Sergijus, – negu buvau aš, palikdamas tėvų namus.“
– Atvesk Benediktą, – paliepė. – Noriu su juo pakalbėti.
Celestinas linktelėjo ir iškūrė, rydamas žiovulį.
Įėjo virtuvės tarnas, nešinas lėkšte duonos su kiauliena. Sergijus turėjo
nevalgyti iki mišių, nes eucharistijos dovanas liečiančios rankos turi būti
nesuteptos jokiais žemiškais dalykais. Tačiau gyvenime tokių išorinių subtilybių
dažnai būdavo nepaisoma, juoba kad popiežiaus toks didžiulis apetitas.
Bet šį rytą kiaulienos kvapas sukėlė Sergijui pasišlykštėjimą. Jis mostelėjo į
padėklą.
– Nešk šalin!
Įėjęs raštvedys pasakė:
– Jo malonybė presbiteris laukia triklinijuje.
– Tegu palaukia, – šiurkščiai atkirto Sergijus. – Pirmiau pakalbėsiu su broliu.
Benedikto nuovoka per šią krizę pasirodė esanti neįkainojama. Tai jam kilo
mintis paimti pinigų iš popiežiaus iždo ir atsipirkti nuo Lotaro. Penkiasdešimt
tūkstančių aukso solidų turėtų užtekti net ir įžeistam imperatoriaus išdidumui
užglostyti.
Celestinas sugrįžo ne su Benediktu, o su majordomu Arigisu.
– Kur brolis? – paklausė Sergijus.
– Išvyko, Jūsų Šventenybe, – atsakė Arigisas.
– Išvyko?
– Vartininkas Ivas matė jį jojant prieš aušrą su keliolika palydovų. Manėme,
Jūsų Šventenybė tai žino.
Sergijui apmirė širdis.
– O pinigai?
– Benediktas paėmė juos praėjusį vakarą. Iš viso vienuolika skrynių. Jie išjojo
su jomis.
– Negali būti! – Bet tai sakydamas jau žinojo tiesą. Benediktas išdavė jį.
Sergijus pasijuto bejėgis. Ateis Lotaras, o jis niekuo ir niekaip negalės jo
sutramdyti.
Jį pradėjo pykinti. Pasilenkęs per lovos kraštą, išvėmė viską ant grindų.
Bandė atsikelti. Bet negalėjo. Skausmas pakirto kojas ir visą sukaustė.
Celestinas su Arigisu pribėgo jam padėti, pakėlė ir paguldė. Nusukęs veidą į
pagalvę, Sergijus pravirko it vaikas.
Arigisas pasisuko į Celestiną.
– Pabūk su juo. Aš einu į požemio kalėjimą.
Joana įsistebeilijo į maisto dubenėlį. Maža sužiedėjusios duonos plutelė ir
kažkokios pilkos, neaiškios, knibždančios kirminukais mėsos gabalas, trenkiantis
maitos dvoku. Buvo nevalgiusi keletą dienų, nes sargai ar per nerūpestingumą,
ar tyčia ne kasdien nešė jai maisto. Ji spoksojo į mėsą – badas rungėsi su sveiku
protu. Pagaliau nustūmė dubenėlį į šalį. Paėmusi duonos plutą, atsikando mažą
kąsnelį ir ėmė lėtai kramtyti, kad ilgiau užtęstų valgymą.
Kiek čia išbuvo? Dvi savaites? Tris? Jau pradėjo nebesusigaudyti. Klaidino
nuolatinė tamsa. Žvakę labai tausojo – užsidegdavo, kai valgydavo ar kai
ieškodavo ko gyduolių maišelyje. Ir vis dėlto žvakigalis jau visai sumažėjo,
užteks gal tik valandai ar dviem pasišviesti.
Dar baisesnė už tamsą buvo vienatvė. Visiška nuolatinė tyla varė iš proto.
Kad visai neapduitų, Joana griebėsi proto pratybų – iš atminties pakartojo visą
šventojo Benedikto regulą, visas šimtą penkiasdešimt psalmių ir „Apaštalų
darbus“. Bet ir į tuos atminties pratimus taip įprato, kad jie jau nepadėjo sutelkti
viso dėmesio.
Prisiminė, kad didysis teologas Boecijus, panašiai įkalintas, rado stiprybės ir
paguodos melsdamasis. Ji taip pat valandų valandas praklūpojo ant šaltų
akmeninių grindų, stengdamasi melstis. Bet širdies gilumoje jautė tik tuštumą.
Nuo pat mažens motinos daiginta jos sieloje abejonės sėkla suleido gilias šaknis.
Ji bandė jas rauti ir pasiekti palaimingą maldos šviesą, bet nepavyko. Ar Dievas
ją girdi? Ar Jis apskritai čia yra? Dienos slinko, Sergijus jos neieškojo, ir viltis
pamažėle išblėso.
 Ji krūptelėjo, kai sužvangėjo metalas – nuo durų nuleido buomą. Po akimirkos
jos plačiai atsivėrė, ir akinanti šviesa pliūptelėjo į tamsą. Dengdama akis nuo
šviesos, Joana sužiuro į tarpdurį. Šviesiame fone juodavo vyro siluetas.
– Jonas Anglas? – dvejojančiu balsu šūktelėjo žmogus į tamsą.
Iš karto ji atpažino balsą.
– Arigisas! – Suglumusi Joana svyruodama pakilo ir nušlepsėjo per vandenį
prie popiežiaus majordomo. – Ar atėjai Sergijaus siųstas?
Arigisas papurtė galvą.
– Jo Šventenybė nenori tavęs matyti.
– Tai kodėl?..
– Jis sunkiai susirgo. Anksčiau buvai davęs jam vaistų, nuo kurių jis pasveiko.
Ar turi jų su savim?
– Turiu. – Joana išėmė iš maišelio ryšulėlį vėlyvių. Kai Arigisas ištiesė ranką,
ji greitai atitraukė ryšelį.
– Ką? – šūktelėjo Arigisas. – Nejau taip jo nekenti? Atsikvošėk, Jonai Anglai,
nes jei linki Kristaus išrinktajam vietininkui bloga, pražudysi savo nemirtingą
sielą!
– Aš nelinkiu jam bloga, – atsakė Joana, ir tai buvo tiesa. Ji žinojo, kad
Sergijus nėra nedoras žmogus, tik silpnas ir per daug tikintis nelabu savanaudžiu
broliu. – Bet negaliu duoti tų vaistų į žmogaus, nemokančio su jais elgtis, rankas.
Kadangi jie yra labai stiprūs, netiksli dozė gali būti mirtina. – Ji mažumėlę
perdėjo, nes šaknies milteliai neturėjo tokio stipraus poveikio. Reikėtų labai
didelio kiekio norint žmogui rimtai pakenkti. Bet tik taip ji galėjo atgauti laisvę ir
neleis, kad durys vėl užsitrenktų prieš ją. – Be to, – pridūrė, – iš kur galiu žinoti,
kad popiežius serga ta pačia liga kaip anksčiau? Jei nori išgydyti Jo Šventenybę,
pirmiau leisk man jį apžiūrėti.
Arigisas dvejojo. Kalinio išlaisvinimas būtų nepaklusnumo aktas, savavališkas
popiežiaus įsakymo atšaukimas. Bet jei Sergijus mirtų, kai frankų imperatorius
stovi prie miesto vartų, su pontifikatu gali žlugti ir Roma.
– Eime, – pasakė staigiai apsisprendęs. – Aš nuvesiu tave pas Jo Šventenybę.
Sergijus gulėjo ant minkštų šilko pagalvių popiežių lovoje. Patys didieji skausmai
praėjo, bet jis liko toks išbalęs ir silpnas kaip ką tik gimęs kūdikis.
Kai kambario durys atsivėrė, įėjo Arigisas, lydimas Jono Anglo.
Sergijus krūptelėjo.
– Ką čia veikia tas nusidėjėlis?
– Jis turi veiksmingų vaistų, grąžinsiančių Jūsų Šventenybei sveikatą, –
pasakė Arigisas.
Sergijus papurtė galvą.
– Visi tikrieji gydytojai yra Dievo siųsti. Jo gydomoji malonė negali ateiti per
tokį suteptą indą.
– Aš nesu susitepęs, – pasipriešino Joana. – Benediktas primelavo Jūsų
Šventenybei.
– Buvai tos pasileidėlės lovoje, – Sergijus atsakė kaltindamas. – Sargybiniai
ten matė tave.
– Jie matė, ką turėjo matyti, kas jiems buvo liepta pamatyti, – atsakė Joana. Ji
paskubomis paaiškino, kaip Benediktas sugalvojo įstumti ją į spąstus. – Aš
nenorėjau ten eiti, bet Arigisas liepė.
– Tai tiesa, Jūsų Šventenybe, – patvirtino Arigisas. – Jonas Anglas tikrai
paklausė, ar negalėčiau pasiųsti kito gydytojo. Bet Benediktas buvo įsakęs, kad
eitų tik Jonas Anglas, ir niekas kitas.
Sergijus ilgai tylėjo. Pagaliau prabilo gergždžiančiu balsu:
– Jei tai tiesa, tau buvo padaryta didelė žala. – Ir, kupinas nevilties, pratrūko:
– Lotaro antpuolis yra Dievo bausmė už visas mano nuodėmes.
– Jei Dievas norėtų nubausti Jūsų Šventenybę, pasirinktų paprastesnį būdą, –
pasakė Joana. – Kodėl reikėtų aukoti tūkstančius gyvybių, kai galėtų jus
paguldyti vienu kirčiu?
Tokie žodžiai nustebino Sergijų. Tokia mintis jam, įsigilinusiam, kaip įprasta
visiems didiesiems, tik į save, nebuvo atėjusi į galvą.
– Lotaro antpuolis nėra bausmė, – Joana varė savo, – tai išbandymas. Jūsų
Šventenybė turi vesti žmones ir rodyti jiems tvirtumo pavyzdį.
– Aš sergu kūnu ir dvasia. Leisk man numirti.
– Jei Jūsų Šventenybė mirs, žmonių ryžtas taip pat žlugs. Jūsų Šventenybė
privalo būti tvirtas dėl jų.
– Dėl to niekas nepasikeis, – atsakė praradęs viltį Sergijus. – Mes vis tiek
negalėsime atremti Lotaro kariuomenės, nebent įvyktų stebuklas.
– Jei taip, – tvirtai tarė Joana, – mes turim jį padaryti!
Buvo apskaičiuota, kad Lotaras pasirodys Romoje tuoj po Sekminių. Numatytą
dieną į Šventojo Petro bazilikos aikštę ėmė plūsti visų miesto bendruomenių
nariai, apsidarę geriausiais savo drabužiais. Lotaras atvirai nepareiškė
priešiškumo, tad buvo sumanyta sutikti jį su derama tokios aukštos padėties
asmeniui pagarba. Gal netikėtai draugiškas sutikimas nuginkluos jį ilgesniam
laikui, kad būtų galima įvykdyti ir antrąją Joanos plano dalį.
Gerai įdienojus, viskas buvo paruošta. Sergijus davė ženklą, ir pirmieji išjojo
judices, teisėjų grupė, laikydami plevėsuojančias virš galvų vėliavas su savo
ženklais. Įkandin jų pajudėjo raiti defenzoriai ir diakonai. Paskui pėsti žingsniavo
įvairių svetimšalių – fryzų, frankų, saksų, lombardiečių ir graikų – bendruomenių
atstovai. Jie šūksmais drąsino vieni kitus, eidami senuoju Triumfatorių keliu pro
gūrančių pagonių šventyklų griaučius, stūksančius prie kelio.
„Duok, Dieve, kad eisena nesibaigtų mirtimi“, – meldė Joana. Paskui sutelkė
dėmesį į Sergijų. Per tas kelias dienas jis atsigaivaliojo, bet toli gražu
nepasveiko. Ar jam pakaks jėgų ištverti tos dienos kankynę? Joana liepė
kambariniui atnešti krėslą, ir dėkingas Sergijus į jį susmuko. Kad būtų stipriau,
Joana davė jam atsigerti citrinų vandens su medumi.
Penkiasdešimt pačių įtakingiausių Romos piliečių jau buvo susirinkę
erdviame portike prieš bazilikos duris: visi aukščiausi Laterano pareigūnai,
žymiausių dvasininkų būrelis, miesto kunigaikščiai ir princai su savo palydomis.
Presbiterio Eustachijaus vadovaujami, visi sukalbėjo trumpą maldą ir dabar
stovėjo tylėdami. Daugiau nebuvo ką daryti, tik laukti.
Veiduose buvo matyti įtampa, visi laikė įsmeigę akis į kelio posūkį, dingstantį
už žalių gyvatvorių ir Nerono lygumos pievų.
Laikas slinko nepakeliamai lėtai. Per colį pakilo saulė vaiskiame danguje.
Ryto vėjelis aprimo, paskui visai dingo, tad vėliavos nukaro ir prilipo prie kotų.
Musių spiečiai tingiai sukosi apie galvas ir erzino garsiai zyzdami pritvinkusioje
laukimo tyloje.
Praėjo daugiau nei dvi valandos, kai pajudėjo sutiktuvių procesija. Jau tikrai
turėjo grįžti!
Iš toli atskriejo vos girdimi garsai. Visi pastatę ausis sukluso. Lalesys vėl
plūstelėjo, dabar nenutrūkstamas ir nebekeliąs abejonių – tolumoje giedojo
žmonės.
– Deo gratias, – atsiduso Eustachijus, kai suplevėsavo teisėjų vėliavos,
iškilusios virš žalio horizonto nelyginant geltonos burės jūroje. Po kiek laiko
pasirodė pirmieji raiteliai, paskui pėstieji – įvairių Romos bendruomenių nariai.
O už jų juoduliavo tamsi masė, ištįsusi kiek galėjai akimis užmesti – Lotaro
kariuomenė. Joanai kvapą užgniaužė – niekad gyvenime nebuvo mačiusi tokios
didžiulės kariaunos.
Pakilo Sergijus, remdamasis savo ganytojiška lazda. Priėjusi prie bazilikos,
procesija persiskyrė į šalis – padarė kelią imperatoriui.
Štai ir raitas Lotaras. Pažvelgusi į jį, Joana patikėjo kalbomis apie
barbarišką jo žiaurumą. Kresno stoto, trumpo, storo kaklo, ant kurio pūpsojo
didžiulė galva plačiu, priplotu veidu su išsprogusiomis akimis, bylojančiomis apie
piktą gudrumą.
Dvi priešingos pusės žvelgė viena į kitą: pajuodęs, vargingo kelio purvais
aptekęs imperatorius ir be dėmelės, spindintis baltais bažnytiniais apdarais
popiežius. Už Sergijaus kilo dangopi spinduliuojantis Šventojo Petro kupolas, jo
sidabro plokštėse tviskėjo ryto šviesa, – Bažnyčios širdis, pasaulio švyturys, visų
krikščionių švenčiausia maldykla. Tokiai šventai didybei lenkėsi net
imperatoriai.
Bet Lotaras, nulipęs nuo arklio, neatsiklaupė pabučiuoti pirmojo bazilikos
laipto, kaip buvo įprasta parodyti pagarbą šventovei. Jis su ginkluotų vyrų palyda
įžūliai užkopė laiptais. Susirinkę prieš atviras bazilikos duris, aukštieji
dvasininkai išsigandę atsitraukė. Pasiruošę gynybai, popiežiaus sargybiniai
apsupo Sergijų, laikydami rankas ant kalavijų rankenų.
Staiga atviros Šventojo Petro bazilikos durys trūktelėjo ir sujudėjo. Lotaras
šastelėjo atgal. Jo vyrai išsitraukė kalavijus ir stovėjo apstulbę, kone išsižioję,
žiūrėdami tai į vieną, tai į kitą durų pusę. Bet arti nieko nebuvo. Durys ant vyrių
savaime lėtai vėrėsi, tarsi jas būtų stūmusi antgamtinė jėga. Pagaliau garsiai
trinktelėjusios visiškai užsidarė.
„Na, dabar!“ Joana, įtempusi visą savo valią, sužiuro į Sergijų. O šis, tarsi
išgirdęs jos nebylų įsakymą, visas išsitiesė ir dramatiškai iškėlė rankas. Neliko
silpno, pasiligojusio žmogaus, koks buvo prieš keletą dienų. Su savo baltu
camelaucum ir auksiniais apdarais jis atrodė oriai ir didingai.
Popiežius prabilo frankų kalba, kad suprastų Lotaro kareiviai.
– Atpažinkit Dievo ranką, – balsas skambėjo iškilmingai, – užtvėrusią jums
visų švenčiausią altorių!
Lotaro vyrai baimingai šūktelėjo. Bet tai neišmušė imperatoriaus iš vėžių. Jis
tik nepatikliai ir įtariai skvarbė akimis.
Sergijus prakalbo lotyniškai.
– Si pura mente et pro salute Reipublicae huc advenisti... Jei atėjote tyra
širdimi ir gera valia į respubliką, eikite ir būsite maloniai sutikti; jei ne, jokia
žemiška galybė neatvers jums šitų durų.
Lotaras dvejojo – jis netikėjo. Negi Sergijus padarė stebuklą? Jis tuo abejojo,
bet ką gali žinoti: Dievo keliai nenuspėjami. Be to, jo paties padėtis dabar
gerokai pablogėjo – išsigandę vyrai puolė ant kelių ir paleido iš rankų kalavijus.
Išspaudęs šypseną, Lotaras išskėtė rankas Sergijui. Abu vyrai apsikabino ir
pasibučiavo, tuo bylodami taiką.
– Benedictus qui venit in nomine Domini, – džiaugsmingai pragydo
giesmininkai. – Palaimintas tas, kuris ateina su Viešpaties vardu.
Durys pajudėjo. Stebint visiems, apimtiems pagarbios baimės, sidabro
plokštėmis apkaltos durys pajudėjo ir galop vėl plačiai atsivėrė. Džiaugsmingai
skambant hosanai, Sergijus ir Lotaras, susiėmę už parankių, žengė į baziliką
pasimelsti prie palaimintojo apaštalo relikvijų.
Lotaro sukelti sunkumai tuo nesibaigė – dar prireikė visokių paaiškinimų,
apgailestavimų, derybų ir nuolaidų. Bet didžioji grėsmė nuslinko.
Joana galvojo apie Geraldą. Tai linksma jam būtų pamačius, kaip ji pritaikė jo
hidraulinį triuką durims. Vaizdavosi jį, mėlynas humoru kibirkščiuojančias jo
akis, ypač gerai prisiminė, kaip jis, užvertęs galvą, nuoširdžiai juokdavosi.
Keistas daiktas ta mūsų širdis. Gali praeiti kažin kiek metų, tu susigyveni su
netektimis, susitaikai su jomis, bet staiga praskrieja neatsargi mintis, ir
skausmas atsinaujina, gelia taip aštriai it ką tik atsivėrusi kraujuojanti žaizda.
 22
Geraldas lengviau atsiduso, su vyrais nusileidęs paskutiniuoju Mon Senio kalno
šlaitu. Alpėms atsidūrus užpakalyje, blogiausioji kelionės dalis pasibaigė.
Priekyje tęsėsi lygus ir gerai prižiūrimas Francigenos kelias, nes dar buvo išlikęs
senas akmeninis grindinys, romėnų klotas neatmenamais laikais.
Geraldas spūstelėjo arklį risčia. Gal dabar kiek atsigriebs už sugaištą laiką.
Negirdėtai vėlai iškritus sniegui, siaura Alpių perėja pasidarė labai klastinga:
žuvo du žmonės, arkliams paslydus ant apledėjusios žemės ir nugarmėjus su
raiteliais į bedugnę. Geraldas buvo priverstas nutraukti kelionę, kol pasitaisys
oras. Dėl tos sugaišties jis dar labiau atsiliko nuo imperatoriaus kariuomenės
avangardo, tikriausiai jau esančio netoli Romos.
Nors nieko čia baisaus: vargu ar Lotaras jų pasiges. Geraldo ariergarde gal
du šimtai vyrų – smulkieji bajorai ir žemvaldžiai, šį pavasarį Marchfelde pašaukti
į karo tarnybą. Geraldo padėties vyrui buvo užgaulu vadovauti tokiam būriui.
Per tuos trejus metus nuo Fontenojaus mūšio jo santykiai su imperatoriumi
Lotaru tolydžio blogėjo. Lotaras pamažėle darėsi vis tironiškesnis, apsisiautė
pataikūnais, giriančiais kiekvieną jo žingsnį. Jis visiškai nepakentė tokių valdinių
kaip Geraldas, nuoširdžiai reiškiančių savo nuomonę, taip pat ir apie šį žygį į
Romą, kuriam Geraldas nepritarė.
– Mums reikia laikyti karines pajėgas fryzų krašte, – ginčijosi Geraldas, – kad
apsigintume nuo vikingų. Jų išpuoliai darosi vis dažnesni ir... pridaro daug žalos.
Tai buvo tiesa. Praėjusiais metais vikingai užpuolė Sen Vandrilę ir Utrechtą;
šį pavasarį jie įžūliai atplaukė Sena iki Paryžiaus ir jį sudegino. Tai sukėlė siaubą
visam kraštui. Jei didelis Paryžiaus miestas pačioje imperijos širdyje
neapsaugotas nuo barbarų, vadinasi, niekur nėra saugu.
Bet Lotaro dėmesys buvo sutelktas į Romą, išdrįsusią pradėti popiežiaus
Sergijaus šventinimą be jo karališkojo pritarimo. Į tokį nesiskaitymą jis žiūrėjo
kaip į asmeninį įžeidimą.
– Nusiųsk žygūnus pas Sergijų, tegu žino apie tavo karališkąjį
nepasitenkinimą, – patarė Geraldas. – Nubausk romiečius, nemokėk Romai
feodų. Bet laikykime savo karius čia, kur jie reikalingi.
Lotaras įsiuto dėl tokio abejojimo jo karališkąja išmintimi. Už tai
atsikeršydamas paskyrė Geraldą vadovauti užnugario pulkui.
Iki sutemų jie nužygiavo gerą kelio galą, sukorė beveik keturiasdešimt mylių,
bet nepraėjo jokio miestelio ar kaimo. Geraldas jau susitaikė su mintimi vėl
nakvoti pakelėje, kai pastebėjo virš medžių viršūnių pamažu vinguriuojantį
dūmelį.
Deo gratias! Priekyje kaimas ar bent kokia sodyba. Dabar Geraldas su
vyrais buvo tikri turėsią patogią nakvynę. Jie dar nebuvo kirtę popiežiaus žemių
sienos. Lombardijos karalystė, per kurią dabar jojo, buvo imperijos dalis, kur
pagal vaišingumo papročius keleiviai turėjo būti mandagiai sutinkami ir
apnakvindinami jei ne troboje, tai bent ant minkšto šieno šiltoje, sausoje
arklidėje.
 Apsukę alkūnę, išvydo, kad dūmai rūksta ne iš vaišingo židinio, bet iš
tebesmilkstančių, supleškėjusių iki pamatų namų degėsių. Matyt, būta
pasiturinčios gyvenvietės: Geraldas iš suanglėjusių liekanų suskaičiavo apie
penkiolika trobesių. Gal gaisras kilo nuo nerūpestingai palikto žiburio
kibirkštėlės ar židinio ugnies? Tokios nelaimės dažnos mediniuose namuose
šiaudiniais stogais.
Jodamas pro pajuodusias sijas, jis prisiminė Vilarisą. Gyvenvietė atrodė
panašiai kaip tą seniai praėjusią dieną, kai jis sugrįžęs rado vikingų sudegintus
namus. Prisiminė, kaip žarstė degėsius, ieškodamas Joanos. Raustis rausėsi, bet
kaip bijojo rasti! Net nuostabu – praėjo penkiolika metų, kai ją matė paskutinį
kartą, bet jos paveikslas toks ryškus atminty, tarsi būtų matęs vakar: trumpi
balzganai auksiniai plaukai, žavingai susiraitę apie kaktą, žemas, prikimęs
balsas, gilios pilkšvai žalios, ne pagal metus išmintingos akys.
Susiėmęs išstūmė iš galvos jos paveikslą. Kai kuriuos dalykus per daug
skausminga laikyti atminty.
Už mylios nuo sudegusios gyvenvietės, prie aukšto kryžiaus, žyminčio dviejų
kelių sankirtą, moteris su penkiais skarmaluotais vaikais prašė išmaldos. Kai
Geraldas su vyrais prijojo kryžkelę, šeima baimingai pasitraukė.
– Nebijok, geroji moteriške, – nuramino ją Geraldas. – Mes tau nieko bloga
nepadarysim.
– Šviesiausiasis pone, gal gali paaukoti kąsnį kitą? – paprašė moteriškė. –
Mano vargšams vaikeliams...
Keturi vaikai pribėgo prie Geraldo ir, ištiesę rankeles, nebyliai meldė bado ir
baimės iškankintais veideliais. Penkta, daili tamsiaplaukė gal trylikos metų
mergaitė liko prigludusi prie motinos.
Geraldas ištraukė iš balnamaišio alyvoje išmirkytos avies odos ryšulėlį su
savo kelių dienų maisto daviniu. Čia buvo geras duonos kepalas, sūrio gabalas ir
kiek džiovintos sūdytos elnienos. Buvo belaužiąs kepalą pusiau, bet išvydo vaikų
akis. „A, tiek to, – pamanė atiduodamas visą ryšulį. – Iki Romos liko tik kelios
dienos, apsieisiu ir su džiūvėsiais iš tiekėjų vežimo.“
Džiaugsmingai sušukę vaikai, nelyginant išbadėję paukščiai, puolė prie
maisto.
– Ar tu iš to kaimo? – paklausė Geraldas, rodydamas į pajuodusias liekanas
užpakalyje.
Moteriškė linktelėjo.
– Mano žmogus – malūnininkas.
Geraldas nuslėpė nuostabą. Skarmalais prisidengusi moteriškė – pasiturinčio
malūnininko žmona?
– Tai kas čia nutiko?
– Prieš tris dienas, po pavasarinės sėjos, atėjo kareiviai. Imperatoriaus
žmonės. Sakė, turim prisiekti Lotarui ištikimybę arba tuoj mus nukirsdins. Mes,
aišku, visi prisiekėme.
Geraldas linktelėjo. Lotaro abejonės dėl tos Lombardijos dalies turėjo šiokį
tokį pagrindą, nes ją palyginti neseniai prie imperijos buvo prijungęs jo senelis,
imperatorius Karolis Didysis.
– Jei prisiekėte ištikimybę, – jis paklausė, – tai kodėl kaimas sudegintas?
– Jie mumis nepatikėjo. Išvadino melagiais ir pradėjo mėtyti deglus ant stogų.
Kai norėjom gesinti ugnį, užtvėrė mus kalavijais. Sudegino ir javų atsargas, nors
maldavom palikti – pasigailėti bent vaikų. O kareiviai juokėsi, sakė, kad jie –
išdavikų išperos ir tegu pabadauja.
– Niekšai! – piktai sušuko Geraldas. Jis daugel kartų bandė įtikinti Lotarą,
kad pavaldinių lojalumas įgyjamas ne jėga, o teisingumu ir įstatymų gerbimu. Bet
jo žodžiai atšokdavo kaip žirniai nuo sienos.
– Jie išvarė visus mūsų vyrus, – skundėsi moteriškė, – paliko tik visai mažus
vaikus ir nukaršusius senius. Sakė, imperatorius žygiuoja į Romą ir jam reikia
papildyti pėstininkų gretas. – Ji pravirko. – Jie paėmė mano vyrą ir du sūnus,
jaunesniajam tik vienuolika.
Geraldas susiraukė. Nekaip susiklostė reikalai, jei Lotaras ima į kariuomenę
vaikus.
– Šviesiausiasis pone, tai kas dabar bus? – nerimo moteriškė. – Ar
imperatorius kariaus su Šventuoju miestu?
– Nežinau. – Iki šiol Geraldas manė, kad Lotaras ketina su savo kariuomene
tik įbauginti popiežių Sergijų ir romiečius. Tačiau sudegintas kaimas buvo
grėsmingas ženklas. Keršto apimtas Lotaras gali viską.
– Nurimk, motin, – guodė Geraldas. – Mes nugabensim tave su vaikais į
gretimą kaimą. Čia nesaugu tau su jais būti.
Ji tvirtai papurtė galvą.
– Nė žingsnio nesitrauksiu iš čia. Kaip tada mus suras vyras su sūnumis, kai
sugrįš?
„Jei sugrįš“, – niūriai pamanė Geraldas. Pasisukęs į tamsiaplaukę mergaitę,
tarė:
– Prašyk motinos eiti su mumis bent savo brolių labui.
Mergaitė tylėdama spoksojo į Geraldą.
– Ji tyli ne todėl, kad negerbtų pono, – atsiprašydama tarė motina. – Ji
neatsako ponui, nes negali kalbėti.
– Negali kalbėti? – nustebo Geraldas. Mergaitė atrodė sveika, nebuvo matyti
jokių išsigimimo požymių.
– Jai nupjovė liežuvį.
– Viešpatie Dieve! – Paprastai liežuvius pjaudavo vagims ir kitokiems
piktadariams, jei jie nespėdavo pasprukti nuo kietos teisingumo rankos. Bet ta
jaunutė, nekalta mergaitė tikrai nėra kokia nusikaltėlė. – Kas tai padarė? Tik jau
ne...
Moteris rūsčiai linktelėjo.
– Lotaro vyrai, pamynę įstatymą, ja pasinaudojo, o paskui nupjovė liežuvį, kad
negalėtų jų apkaltinti gėdingu nusikaltimu.
Geraldas apstulbo. Tokio žiaurumo galima tikėtis iš pagonių vikingų ar
saracėnų, bet ne iš imperatoriaus karių, krikščioniškųjų įstatymų ir teisingumo
gynėjų.
Geraldas davė trumpą įsakymą kareiviams. Vyrai nuėjo prie vežimų ir, iškėlę
maišą džiūvėsių, statinaitę vyno, pastatė ant žemės prieš mažąją šeimą.
– Telaimina tave Dievas, – pasakė susigraudinusi malūnininko žmona.
– Ir tave, geroji moteriške, – atsakė Geraldas.
Pakeliui jie prajojo daugiau nusiaubtų ir apleistų kaimų. Lotaras paskui save
visur paliko griuvėsius.
Fidelis adjutor. Ištikimybę prisiekęs imperatoriškajai karūnai, Geraldas
privalėjo garbingai tarnauti imperatoriui. Bet kaip galima garbingai tarnauti
tokiam kruvinam tironui kaip Lotaras? Jei imperatorius nepaiso nei įstatymų, nei
kitų padoraus žmoniško elgesio nuostatų, tai, matyt, negalioja ir visi garbės
diktuojami įsipareigojimai.
Geraldas nuves šitą imperatoriaus kariuomenės pulką į Romą, kaip buvo
žadėjęs. Bet tvirtai nusprendė po to tironui Lotarui daugiau niekad
nebetarnauti.
Už Nepio kelias pabjuro. Gerą, tvirtos dangos vieškelį pakeitė siauras, prastas,
klastingai duobėtas ir išraustas kelias. Romėnų grindinys baigėsi. Seni akmenys
išlupti ir išvežti kitiems statiniams – tokia tvirta statybinė medžiaga tais sunkiais
laikais buvo reta. Geraldas matė daugybės Lotaro kariaunos vežimų ir arklių
pėdsakus juodoje, pilnoje gilių provėžų žemėje. Reikėjo labai žiūrėti arklius, kad,
neatsargiai įsmukę į kokią duobę, neapšlubtų.
Naktį smarkus lietus pavertė kelią nepereinamo purvo liūnu. Nenorėdamas
dar kartą sustoti, Geraldas nutarė patraukti per pievas ir, padaręs lankstą, išeiti
į Palestrinos kelią, nuvesiantį juos į Romą per rytinius Šventojo Jono vartus.
Jie greitai jojo pro saldžiai kvepiančių apsipumpuravusių gencijonų lankas,
pro miškus, kur medžių šakos dangstėsi pavasarišku auksaspalviu žalsvu šydu.
Pasukę iš tako į tankų atvašyną, netikėtai užklupo būrelį raitelių, jie jojo apsupę
sunkų vežimą, traukiamą keturių stiprių arklių.
– Būk pasveikintas! – Geraldas kreipėsi į žmogų, panašų į vadovą – juodbruvą
vyrą siauromis, užputusiomis akimis. – Gal pasakytumėt, ar pateksim į
Palestrinos kelią?
– Pateksit, – atžariai burbtelėjęs nusigręžė joti.
– Jei norite patekti į Flaminijaus kelią, – pasakė Geraldas, – tai pirma gerai
pasvarstykit. Kelias visai išplautas. Jūsų vežimas panirs į dumblą iki ašių, nė
dešimties jardų nenuvažiavęs.
– Mes vykstam ne ton pusėn, – atsakė vyras.
Geraldui pasidarė įdomu. Toje pusėje, kur jie traukė, be apsemto kelio,
daugiau nieko nebuvo, tik negyvenama dykvietė.
– Tai kurgi jūs vykstate? – paklausė Geraldas.
– Pasakiau visa, ką tau reikia žinoti, – atkirto vyras. – Tad jok sau sveikas ir
nekišk nosies į garbingo pirklio reikalus.
Joks pirklys nebūtų drįsęs taip išdidžiai kalbėti su kilminguoju. Geraldui kilo
įtarimas.
– O ką tu parduodi? – Geraldas prijojo prie vežimo. – Gal turi to, ko ir aš
norėčiau nusipirkti?
– Palik mane ramybėj! – sušuko vyras.
Atitraukęs apdangalus, Geraldas išvydo krovinį: tuziną bronzinių skrynių,
užrakintų sunkiomis geležinėmis spynomis, kiekviena aiškiai pažymėta
popiežiaus insignijomis.
„Popiežiaus žmonės, – pamanė Geraldas. – Matyt, jiems pavesta išgabenti
popiežiaus turtą, kad nepatektų į Lotaro rankas.“
Jam toptelėjo mintis rekvizuoti turtą ir perduoti Lotarui. Bet vis dėlto nutarė
kitaip: „Tegu romiečiai gelbsti, ką dar gali.“ Popiežius Sergijus, be abejo, geriau
panaudos pinigus negu Lotaras, išleisiantis juos žiauriems ir kruviniems karo
žygiams rengti.
Jau buvo bejojąs šalin, kai vienas romiečių blinkt nuo arklio ir išsitiesė kaip
ilgas ant žemės.
– Pasigailėk, pone! – sušuko jis. – Nežudyk mūsų! Negalime mirti, negavę
išrišimo, kai toks didelis nusikaltimas slegia mūsų sielas.
– Nusikaltimas? – atitarė Geraldas.
– Užsičiaupk, kvaily! – Jų vadas paspaudė pentinus ir būtų sutrypęs purve
tysantį žmogų, bet Geraldas sulaikė raitelį ištrauktu kalaviju. Bemat ir Geraldo
vyrai apnuogino kalavijus ir apsupo romiečius; šiems, matantiems priešininkų
daug daugiau, pakako proto nesigriebti ginklų.
– Čia tik Benediktas kaltas! – iš pykčio springo gulintysis ant žemės. – Tai jis
sumanė pavogti pinigus, ne mes!
Pavogti pinigus?
Žmogus, pavadintas Benediktu, sušneko gerindamasis:
– Nėra reikalo nei man su tavim, pone, ginčytis, nei tau kištis į mūsų
kasdienius barnius. Leisk mums ramiai keliauti toliau, ir kaip mūsų dėkingumo
ženklą pasiimk vieną tų skrynių. – Jis šyptelėjo kaip sąmokslininkas Geraldui. –
Čia aukso tiek, kad būsi turtuolis.
Pasiūlymas ir sąmokslininko tonas padėjo apsispręsti.
– Suriškit jį, – liepė Geraldas. – Taip pat ir kitus. Gabensim į Romą ir juos, ir
skrynias.
Triklinijus švieste švietė nuo šimto deglų. Pulkai tarnų stovėjo šalia prabangaus
stalo, prie kurio sėdėjo popiežius Sergijus, apsuptas miesto aukštuomenės: visų
septynių bažnytinių Romos rajonų dvasininkai buvo jam iš kairės, jų bendražygiai
pasauliečiai, septyni defenzoriai, – iš dešinės. Į jį statmenai per vidurį šliejosi
kitas stalas, toks pat prašmatnus, prie kurio garbės vietose buvo susodinti
Lotaras su palyda. Kiti svečiai, viso labo apie du šimtus vyrų, sėdėjo ant kietų
medinių suolų, pastatytų prie ilgų stalų menės vidury. Lėkštėmis, ąsočiais,
taurėmis, pusdubeniais nukrautų stalų drobulės jau buvo gerokai dėmėtos ir
sulaistytos.
Kadangi vaišės vyko nei trečiadienį, nei penktadienį, nei kokią kitą pasninko
dieną, neapsiribota tik žuvim ir duona. Ant stalų puikavosi daugybė mėsos ir
kitokių rinktinių patiekalų. Valgiai buvo įmantrūs net popiežiaus stalui:
pusdubeniai išdarytų gaidžių, skęstančių baltame padaže ir papuoštų granatais
bei tamsiai raudonais įcukrintais vaisiais; dubenys sriubos su minkščiausiais
triušienos kąsneliais; tirštoje grietinėje plūduriavo slankos, nuo kurių kilo
nuostabus kvapas; vėžių ir šlyžių drebučiai; kepti paršiukai, prismaigstyti
lašinukų; didžiuliai padėklai keptos stirnienos, ožiukų, balandžių ir žąsų. Lotaro
stalo vidury kaip gyva spindėjo balta gulbė paauksuotu snapu, visa pasidabruota,
sakytum plaukė jūros bangomis, puikiai padarytomis iš žalėsių.
Sėdėdama prie vieno iš vidurinių stalų, Joana nerimastingomis akimis žvelgė į
prašmatnias vaišes. Tokie puikūs skanumynai gali sugundyti Sergijų pavojingai
persivalgyti.
– Siūlau tostą! – Šalia Lotaro sėdėjęs grafas Makonas atsistojo su pakelta
taure. – Už abiejų mūsų krikščioniškų kraštų taiką ir draugystę!
– Už taiką ir draugystę! – visi pakartojo choru ir ištuštino taures. Tarnai
paskubėjo apeiti stalus ir vėl pripilti vyno.
Nuskambėjo daugybė tostų. Kai pagaliau pristigo pagerbtinų vynu pasiūlymų,
prasidėjo puota.
Netikėtai atsivėrus triklinijaus durims, įžengė sargybinių būrys. Eidami
šonais, kad nekliudytų daugybės mikliai šmižinėjančių vaikinukų, nešiojančių ir
valančių indus, sargybiniai žvitriai yrėsi į menės vidurį. Staiga visi nuščiuvo –
svečiai nustojo kalbėję ir ėmė gręžiotis, norėdami sužinoti, kodėl taip netikėtai
įvirto sargyba. Po trumpos tylos pasigirdo nuostabos šūksniai: svečių akys išvydo
žmogų, einantį tarp sargybinių surištomis rankomis ir nudelbtomis akimis.
Benediktas!
Linksmas Sergijaus veidas supliuško kaip pradurta pūslė.
– Tai tu! – sušuko jis.
Sargybinių vadas Tarazijus pranešė:
– Frankų pulkas užtiko jį Romos lygumoje. Jis vežėsi lobį.
Benediktas, gabenamas į Romą, turėjo užtektinai laiko savo nesėkmei
apgalvoti. Jis negali neigti pagrobęs lobį – buvo sučiuptas su juo. Ir niekaip
negalėjo sumanyti kokios įmanomos dingsties, kodėl taip padarė, nors suko galvą
visą kelią. Galop nusprendė, kad bus geriausia pulti broliui į kojas ir melsti
pasigailėjimo. Sergijaus širdis minkšta kaip vaškas – Benediktas niekino tą jo
silpnybę, o dabar tikėjosi ja pasinaudoti.
Parpuolęs ant kelių, ištiesė surištas rankas į brolį.
– Atleisk man, Sergijau. Aš nusidėjau ir dabar nusižeminęs iš visos širdies
gailiuosi.
Bet Benediktas pamiršo apie vyno poveikį broliui. Staiga įtūžio pagauto
Sergijaus veidas užsiplieskė tamsiu raudoniu.
– Išdavikas! – sušuko popiežius. – Niekšas! Vagis! – Kiekvieną žodį lydėjo
įnirtingas kumščio smūgis į stalą – visos lėkštės tirtėjo.
Benediktas pabalo.
 – Brolau, meldžiu tavęs...
– Lauk! Išveskit jį! – sušuko Sergijus.
– Kur jį dėti, Jūsų Šventenybe? – paklausė Tarazijus.
Sergijui sukosi galva, buvo sunku galvoti. Žinojo tik viena – kad jį išdavė ir
kad jis nori smogti atgal, įskaudinti taip, kaip ir pats buvo įskaudintas.
– Jis vagis, – rėžė piktai. – Tai tegul ir būna baudžiamas kaip vagis!
– Ne! – suriko Benediktas, kai sargybiniai čiupo jį. – Sergijau! Broli! –
Paskutinis žodis dar aidėjo, išvilkus jį iš salės.
Išbalęs Sergijus susmuko krėsle. Galva jam atkrito, akys stojo stulpu,
nevaldomos rankos ir kojos ėmė drebėti.
– Bloga akis nužiūrėjo! – kažkas sušuko. – Tai Benediktas užkerėjo jį! –
Pašiurpę svečiai šūkčiojo ir žegnojosi nuo tokių velnio išmonių.
Joana skubomis brovėsi pro sustumtus stalus. Sergijaus veidas pradėjo mėlti.
Suėmusi jam galvą, stengėsi pražiodyti sukąstus dantis. Liežuvis buvo taip
susisukęs, kad neleido orui praeiti. Pačiupusi peilį nuo stalo, Joana įkišo kotą
Sergijui į burną, į liežuvio kilpą, ir patraukė. Sergijus garsiai siurbtelėjo –
išsitiesė liežuvis. Paskui žioptelėjęs vėl ėmė kvėpuoti. Joana spaudė peiliakočiu
liežuvį, kad nepakiltų. Po akimirkos priepuolis praėjo. Sumykęs Sergijus
sukniubo.
– Nuneškite į lovą, – paliepė ji. Keli patarnautojai pakėlė Sergijų nuo krėslo ir
pasuko į duris pro smalsaujančią, ant kulnų lipančią minią. – Duokit kelią!
Praleiskit! – šūkčiojo Joana, nešant iš menės apalpusį popiežių.
Kol jie pasiekė miegamąjį, Sergijus atgavo sąmonę. Joana jam davė juodųjų
bastučių, sumaišytų su gencijonais, kad išsivemtų. Po to jis pasijuto daug
lengviau. Dėl viso pikta dar sugirdė didelę vėlyvių dozę su aguonų pienu – jam
reikėjo gerai išsimiegoti.
– Miegos iki pat ryto, – pasakė Arigisui.
Majordomas linktelėjo.
– Atrodai labai išsekęs, – pasakė jis.
– Esu gana pavargęs, – prisipažino Joana. Jai, iki galo dar neatkutusiai po
kelių savaičių kalėjimo požemyje, diena buvo ilga ir sunki.
– Enodijus ir kiti brolijos gydytojai laukia už durų. Nori iškvosti tave apie Jo
Šventenybės priepuolį.
Joana atsiduso. Jai visai nesinorėjo patekti į priešininkų klausimų krušą, bet,
matyt, niekur nesidėsi. Pavargusiu žingsniu pasuko durų link.
– Palauk valandėlę. – Arigisas mostelėjo sekti paskui save. Nuėjęs į
atokiausią kambario pusę, patraukė į šalį vieną iš gobelenų ir spūstelėjo sieną.
Siena pasidavė į šalį, ir atsivėrė kokių dviejų su puse pėdos platumo anga.
– Kas čia, po galais? – nustebo Joana.
– Slaptas išėjimas, – paaiškino Arigisas. – Padarytas pagonių imperatorių
laikais – jei prireiktų skubiai sprukti nuo priešų. Dabar jis jungia popiežiaus
miegamąjį su asmenine koplyčia – į ją Kristaus vietininkas gali bet kada nueiti ir
netrukdomas dieną ar naktį pasimelsti. Eime! – Pasiėmęs žvakę, jis žengė į angą.
– Taip bent šį vakarą išvengsi tų šakalų.
Joaną sujaudino toks Arigiso, nepabijojusio atskleisti slapto koridoriaus
paslapties, poelgis. Tai buvo stiprėjančio tarpusavio pasitikėjimo ir pagarbos
ženklas. Jie nusileido stačiais sraigtiniais laiptais prie sienos, joje buvo įtaisytas
medinis svertas. Kai Arigisas jį trūktelėjo, sienoje atsivėrė įeiga. Joana žengė
jon, o majordomas vėl patraukė svertą. Anga dingo, tarsi jos nė nebūtų buvę.
Ji atsidūrė asmeninės popiežiaus koplyčios, švenčiausios šventenybės,
gilumoje, už vieno iš marmurinių stulpų. Nuo altoriaus sklido balsai. Keista –
tokiu vėlyvu metu čia neturėjo nieko būti.
– Tai buvo jau seniai, Anastazijau, – kažkas kalbėjo šiurkščiu balsu su ryškiu
akcentu, ir ji atpažino Lotarą. Jis savo pašnekovą vadino Anastazijumi. Matyt,
čia bus Pilies vyskupas. Aišku – tie du atėjo į koplyčią slaptai pasikalbėti.
„Ką man daryti?“ – suko galvą Joana. Jei mėgins tykiai išsėlinti pro koplyčios
duris, jie gali ją pamatyti. Negali ir sugrįžti į popiežiaus miegamąjį – slaptą angą
atveriantis svertas buvo kitoje sienos pusėje. Tad turi tūnoti čia pasislėpusi, kol
vyrai baigs kalbėtis ir išeis. Tada ir išslinks iš koplyčios nepastebėta.
– Kaip gaila, kad Jo Šventenybę šį vakarą ištiko priepuolis, – pasakė Lotaras.
– Šventasis Tėvas labai serga. Gali nė šių metų neišgyventi, – atsakė
Anastazijus.
– Didelė netektis Bažnyčiai.
– Labai didelė, – lapės balsu pritarė Anastazijus.
– Jo įpėdinis turi būti tvirtas ir įžvalgus, – kalbėjo Lotaras, – žmogus, sugebąs
geriau įvertinti istorinį abiejų mūsų tautų sutarimą.
– Turi panaudoti visą savo įtaką, valdove, kad kitas pontifikas būtų toks
žmogus.
– Toks žmogus kaip tu?
– Ar turi dėl ko manim abejoti, Didenybe? Ta paslauga, kurią tau padariau
Kolmare, su kaupu įrodo mano lojalumą.
– Gal ir įrodo, – numykė išsisukinėdamas Lotaras. – Bet laikai keičiasi,
keičiasi ir žmonės. Dabar, vyskupe, tau vėl yra proga patvirtinti savo lojalumą.
Ar paremsi priesaiką man?
– Žmonės nenori prisiekti tau ištikimybės, valdove, kai tavo kariuomenė
šitaip nusiaubė kraštą.
– Tavo šeima turi galios pakeisti tokį nusistatymą, – atsakė Lotaras. – Jei tu ir
tavo tėvas Arsenijus prisieks, tai ir kiti paseks jūsų pavyzdžiu.
– Prašai labai daug. Už tai reikėtų labai didelio atlygio.
– Žinau.
– Priesaika yra tik žodžiai. Žmonėms reikia popiežiaus, kad nuvestų juos į
buvusių laikų didybę – į frankų imperiją ir pas tave, valdove.
– Manau, niekas kitas geriau už tave, Anastazijau, to nesugebėtų. Stengsiuos
iš visų jėgų, kad būsimasis popiežius būtum tu!
Stojo tyla. Paskui prabilo Anastazijus:
– Žmonės prisieks tau, Didenybe. Aš tuo pasirūpinsiu.
 Joaną pagavo pyktis. Lotaras ir Anastazijus derėjosi dėl pontifikato kaip du
pirkėjai mugėje. Už popiežiaus sostą Anastazijus sutiko atiduoti romiečius
frankų imperatoriaus valdžion.
Pasigirdo beldimas į duris – įėjo Lotaro tarnas.
– Valdove, atvyko grafas.
– Atvesk jį. Mudu su vyskupu baigėme aptarti reikalus.
Įėjo grafas, apsidaręs kario šarvuote. Aukštas, įspūdingo stoto, ilgais rusvais
plaukais ir mėlynomis akimis.
Geraldas.
 23
Iš nuostabos ir susijaudinimo Joana riktelėjo.
– Kas čia? – griežtai paklausė Lotaras.
Joana lėtai pasitraukė nuo stulpo. Lotaras ir Anastazijus nustebę išvertė
akis.
– Kas tu? – reikliai pasiteiravo Lotaras.
– Jonas Anglas, valdove. Kunigas ir Jo Šventenybės popiežiaus Sergijaus
gydytojas.
Lotaras įtariai paklausė:
– Ar seniai tu čia?
Joana mikliai sumetė.
– Keletą valandų, Didenybe. Atėjau pasimelsti už Jo Šventenybės sveikatą.
Matyt, buvau labiau pavargęs, negu maniau, nes užmigau ir tik dabar pabudau.
Lotaras niekinamai suraukė savo ilgą nosį. Greičiausiai tam kunigėliui
nebuvo kur dėtis, jiedviem su Anastazijumi atėjus. Nei kur bėgti, nei pasislėpti.
Bet argi tai turi reikšmės? Svarbu, ką jis nugirdo, ir dar svarbiau, kiek suprato.
Tikriausiai nedaug. Žmogelis negali būti pavojingas, matyt, tikra smulkmė.
Geriausia numoti į jį ranka.
Tačiau Anastazijus buvo kitos nuomonės. Matyt, Jonas Anglas pasislėpęs
klausėsi, bet kodėl? Gal šnipas? Tik ne Sergijaus, nes popiežiui stigtų išmonės
naudotis šnipais. Tai kam jis dirba? Ir kodėl? Anastazijus nusprendė, kad dabar
reikės nenuleisti akių nuo to svetimšalio kunigėlio.
Geraldas taip pat smalsiai įsistebeilijo į Joaną.
– Man tu, tėve, lyg ir matytas, – pasakė jis. – Ar nebuvom susitikę anksčiau? –
Suraukęs antakius, jis stengėsi geriau įsižiūrėti blausioje šviesoje. Staiga jo
išraiška pasikeitė: spoksojo į ją kaip į kokį vaiduoklį. – Viešpatie Dieve, –
dusdamas pratarė, – negali būti, kad tu...
– Jūs pažįstami? – paklausė Anastazijus.
– Mes buvome susitikę Dorštate, – paskubomis atsakė Joana. – Aš mokiausi
ten kelerius metus katedros mokykloje. Mano sesuo... – ji nežymiai pabrėžė tą
žodį, – tuo metu gyveno su grafo šeima.
Jos akys blykstelėjo Geraldui, skubiai perspėdamos: „Nieko nesakyk!“
Geraldas atgavo amą.
– Taip, taip... – pratarė jis, – gerai prisimenu tavo seserį.
Lotaras pratrūko nekantraudamas:
– Gana tų kalbų! Ką turi man pasakyti, grafe?
– Žinia tik tavo ausims, valdove.
Lotaras linktelėjo.
– Gerai. Kiti gali išeiti. Mes dar pasikalbėsime, Anastazijau.
Kai Joana pasisuko eiti, Geraldas palietė jai ranką.
– Palauk manęs. Norėčiau ką nors daugiau sužinoti... apie tavo seserį.
Išėjęs iš koplyčios, Anastazijus nuėjo savo keliu. Joana jaudindamasi laukė,
stebima nuožmių Lotaro žmogaus akių. Padėtis nepaprastai pavojinga; vienas
neapgalvotas žodis – ir jos tapatybė gali būti atskleista. „Reikėtų eiti, kol
Geraldas dar neišėjo“, – tarė sau. Bet taip troško į jį dar pažiūrėti. Ir stovėjo čia,
sukaustyta baimės ir lūkesčio.
Atsivėrus koplyčios durims, išėjo Geraldas.
– Tai vis dėlto tu? – pratarė stebėdamasis. – Bet kaip?..
Lotaro tarnas smalsiai juos stebėjo.
– Ne čia, – pasakė Joana. Ji nusivedė Geraldą į mažą kambarėlį, jame laikė
savo gyduoles ir vaistus. Įėjusi uždegė aguonų aliejaus žibintėlius. Įsidegę jie
metė ant jų jaukų šviesos ratą.
Abu žiūrėjo vienas į kitą apimti atradimo nuostabos. Geraldas per tuos
penkiolika metų pasikeitė: tankius rusvus plaukus margino sidabras, rados
daugiau raukšlių apie mėlynas akis ir plačią, jausmingą burną, tačiau jis
tebebuvo pats dailiausias iš visų vyrų. Žiūrint į jį, Joanai ėmė smarkiai plakti
širdis.
Geraldas žengė prie jos. Jie iš karto atsidūrė vienas kito glėby. Jis taip
stipriai spaudė ją prie savęs, kad Joana per storą kunigo sutaną juto metalinius
Geraldo šarvų žiedus.
– Joana, – šnabždėjo Geraldas. – Mano brangiausioji, mano aukse. Niekad
nemaniau, kad dar kada pamatysiu tave.
– Geraldai. – Tas vardas išsklaidė visus išmintingus jos apsisprendimus.
Jo pirštai švelniai perbraukė per nežymų randą ant kairiojo jos skruosto.
– Vikingai?
– Taip.
Pasilenkęs jis švelniai išbučiavo jį šiltomis lūpomis.
– Jie tave pačiupo, tave ir Gizlą?
Gizla. Geraldas niekad neturi sužinoti, ji niekad jam nepasakys, koks
siaubingas likimas ištiko jo vyresnę dukterį.
– Jie pačiupo Gizlą. Aš... man pasisekė pasprukti.
Jis nustebo.
– Kaip? Ir kur? Aš su vyrais iššukavau visą apylinkę, tavęs ieškodamas, bet
neužtikau jokio pėdsako.
Ji glaustai papasakojo, kas įvyko – kiek galėjo būdama taip susijaudinusi ir
paskubomis: apie kelionę į Fuldą, kur buvo priimta kaip Jonas Anglas, kaip vos
nebuvo atskleista jos tapatybė ir kaip bėgo iš vienuolyno, o paskui kaip
maldininkas vyko į Romą ir čia iškilo iki popiežiaus gydytojo.
– Ir per visą tą laiką, – lėtai prakalbo Geraldas, jai baigus pasakoti, – niekad
neketinai pasiųsti man žinios?
Joana girdėjo nuoskaudą ir suglumimą jo balse.
– Nebuvau tikra, kad manęs norėsi. Richilda sakė, kad sumanei ištekinti
mane už kalvio sūnaus ir paprašei iškelti vestuves.
– Ir tu ja patikėjai? – Staiga jis ją paleido. – Dieve švenčiausias, nejaugi mes,
Joana, ne iki galo pasikliovėme vienas kitu?
– Aš... aš nežinojau, ką manyti. Tu išvykai, aš tikrai nesupratau, kodėl. Be to,
Richilda žinojo... apie mus, kas atsitiko ant upės kranto. Iš kur ji galėjo žinoti, jei
tu jai nepapasakojai?
– Nežinau. Aš tik žinau, kad tave mylėjau kaip nieką kitą savo gyvenime. – Jo
balsas sugriežtėjo. – Aš vos nenuvariau arklio skubėdamas namo, kad tik
greičiau pamatyčiau Vilarisą, nes tu ten buvai, iš kailio nėriausi,
nekantraudamas išvysti tave... ir prašyti tekėti už manęs.
– Tekėti už tavęs? – Joana apstulbo. – O... Richilda?..
– Kai išjojau, man kažkas pasidarė, kažkas padėjo man suvokti, kokia
beprasmiška mano santuoka, kokia tu svarbi mano gyvenime. Sugrįžęs ruošiausi
tau pasakyti, kad ketinu skirtis su Richilda ir vesti tave, jeigu eitum už manęs.
Joana palingavo galvą.
– Kiek nesusipratimų, – pratarė liūdnai. – Kaip viskas nelemtai susiklostė.
– Ir kiek daug reikia atsigriebti, – pasakė Geraldas ir, prisitraukęs ją arti,
ėmė bučiuoti. Joana pasijuto it vaško lentelė, prikišta prie žvakės, kurios liepsna
ištirpdė visa, kas metų metais buvo prirašyta. Jie vėl stovėjo vienas šalia kito ant
upės kranto už Vilariso, šviečiant pavasario saulei, jauni ir apsvaigę nuo ką tik
atsiskleidusios meilės.
Jis ilgai laikė ją glėbyje.
– Paklausyk, mano meile, – galop ištarė kimiu balsu. – Aš palieku tarnystę pas
Lotarą. Ką tik pasakiau jam koplyčioje.
– Ir jis sutiko tave atleisti? – Lotaras nebuvo panašus į žmogų, be niekur
nieko atleidžiantį nuo jam duotų įsipareigojimų.
– Iš pradžių ir klausyti nenorėjo, bet galop suminkštėjo. Atgausiu laisvę už
tam tikrą kainą. Turėsiu atiduoti Vilarisą su visomis jo žemėmis. Aš jau nesu
turtingas, Joana. Bet dar turiu tvirtas rankas ir draugų, jie mane parems. Vienas
jų – Sinokulfas, Benevento princas, su juo susidraugavome, kartu tarnaudami
imperatoriui, kai tas kariavo su obodritais. Dabar princui reikia gerų vyrų, nes jį
smarkiai spaudžia varžovas Radelchisas. Ar vyksi su manim, Joana? Ar būsi
mano žmona?
Išgirdę guvius žingsnius už durų, jie atšoko vienas nuo kito. Po akimirkos
atsivėrus durims, kyštelėjo Florentino, vieno iš rūmų raštvedžių, galva.
– A, štai kur tu, Jonai Anglai! – tarė jis. – Tavęs ieškodamas, apėjau visus
rūmus. – Jis įdėmiai apžvelgė Joaną ir Geraldą. – Gal... aš sutrukdžiau?
– Nieko nesutrukdei, – greitai atsakė Joana. – Kuo galėčiau tau padėti,
Florentinai?
– Labai skauda galvą, – pasiskundė. – Sakau, gal galėtum paruošti tų savo
skausmą malšinančių vaistų?
– Mielai, – mandagiai atsakė Joana.
Florentinas lūkuriavo prie durų ir su Geraldu pilstė iš tuščio į kiaurą, kol
Joana paskubomis ruošė žibučių lapų ir gluosnio žievės mišinį ir, subėrusi į
rozmarinų užpilo puodelį, užvirino. Nuovirą padavė Florentinui, ir jis tuoj pat
išėjo.
– Čia negalime kalbėtis, – pasakė ji, kai tik jie liko vieni. – Per daug
pavojinga.
– Kur vėl pamatysiu tave? – nekantriai paklausė Geraldas.
Joana susimąstė.
– Iškart už miesto, einant Apijaus keliu, yra Vestos šventykla. Aš ten būsiu
rytoj po terce23, – pasakė Joana.
Apglėbęs ją vėl bučiavo, iš pradžių švelniai, o paskui taip aistringai, kad ją
apėmė skausmingas geismas.
– Iki rytojaus, – sukuždėjo jis ir išėjo pro duris, palikęs apsvaigusią nuo
įvairiausių jausmų Joaną.
Arigisas, įtempęs akis, pro priešaušrio prieblandą žiūrėjo į Laterano kiemą.
Viskas paruošta. Žarijų indas liepsnoja šalia milžiniškos bronzinės vilkės. Pora
stambių žarsteklių kyšo liepsnose, o įkaitę galai jau pradeda raudonai švytėti.
Čia pat stovi žmogus su išgaląstu kalaviju.
Horizonte švystelėjo pirmieji saulės spinduliai. Laikas viešai bausmei
neįprastas – tokie dalykai paprastai vykdavo po mišių. Tačiau net tokia
ankstuma neatbaidė žiūrovų – minia buvo jau seniai susirinkusi, o smalsesnieji
atėjo dar anksčiau, kad užsiimtų geresnes vietas, iš kur viskas būtų matyti.
Daugelis atsivedė vaikų, ir jie nekantraudami sukinėjosi aplink, laukdami kruvino
reginio.
Arigisas apgalvotai paskyrė tokį ankstų laiką Benedikto bausmei – kol
Sergijus dar neatsibudo ir nepakeitė nuosprendžio. Gal kiti ir kaltins jį dėl tokio
nežmoniško skubėjimo, bet Arigisui tai nė motais. Jis puikiai žino, ką ir kodėl
daro.
Aukštas rūmų majordomo pareigas Arigisas ėjo daugiau kaip dvidešimt metų.
Visą savo gyvenimą atidavęs patriarchato tarnybai, akylai sekė, kad didžiulis ir
sudėtingas pontifikato avilys, kuriame buvo ir Romos valdžios buveinė, dirbtų
sklandžiai ir veiksmingai. Per tuos metus Arigisas įprato žiūrėti į popiežiaus
valdą kaip į gyvą kūrinį; jo nuolatine gerove tik jis vienas rūpinasi ir už ją atsako.
Ir štai virš jo puoselėjamo organizmo pakibo grėsmė. Benediktui neprireikė
nė metų paversti patriarchiją korumpuotos valdžios, piniginių spekuliacijų ir
bažnytinių tarnybų pardavinėjimo centru. Vien Benedikto – užkietėjusio
godišiaus ir klastūno – buvimas tarp šių sienų veikė pontifikatą it gangrena.
Vienintelis būdas išgelbėti ligonį – amputuoti nesveiką kūno dalį. Benediktas turi
mirti.
Sergijus per silpnas tokiam žingsniui, todėl ši našta teko Arigiso pečiams. Jis
tam pasiryžo nė kiek nedvejodamas, nes žinojo tai darąs didesnei motinos
Bažnyčios garbei.
Viskas paruošta.
– Atveskite kalinį, – įsakė Arigisas sargybai.
Benediktas jau čia. Suglamžyti drabužiai, nuo bemiegės požemyje praleistos
nakties sukritęs pelenų spalvos veidas, nerimastingai lakstančios po kiemą akys.
– Kur Sergijus? – griežtai paklausė. – Kur mano brolis?
– Jo Šventenybės negalima trikdyti, – atsakė Arigisas.
 – Ką sau galvoji, viską čia rikiuodamas, Arigisai? Pats matei brolį vakar
vakare. Buvo girtas, nežinojo, ką sako. Leisk man su juo pakalbėti, ir pamatysi,
kad jis atšauks nuosprendį, – bandė suktis Benediktas.
– Veikite, – Arigisas davė komandą sargybai.
Sargybiniai nutempė Benediktą į kiemo vidurį ir jėga parklupdė. Griebė
rankas ir pakėlę uždėjo plaštakas ant bronzinės vilkės pjedestalo paviršiaus.
Siaubas iškreipė Benedikto veidą.
– Ne! Liaukitės! – rėkė jis. – Sergijau! Sergijau! Serg...
Žybtelėjo žemyn kalavijas. Benediktas subliovė ne savo balsu, kai nukirstos
plaštakos, čiurkšdamos krauju, nukrito žemėn.
Minia džiaugsmingai šūkčiojo. Budelis prikalė nukirstas Benedikto plaštakas
prie vilkės šono. Pagal senovinį paprotį jos čia kabos mėnesį kaip įspėjimas
kitiems, turintiems pagundą vogti.
Į priekį žengė gydytojas Enodijus. Ištraukęs įkaitusius žarsteklius iš žarijų,
tvirtai prispaudė prie kraujuojančių Benedikto bigių. Pasklido koktus degančios
mėsos dvokas. Benediktas dar kartą suklykė ir krito apalpęs. Enodijus pasilenkė
jam pagelbėti.
Arigisas taip pat dėmesingai palinko prie jo. Daugelis taip sužalotų žmonių
mirdavo jei ne tuoj pat nuo šoko ir skausmo, tai vėliau, nukraujavę ar įsimetus
užkratui. Bet stipriausi iš stipriausiųjų sugebėdavo išgyventi. Romos gatvėse
buvo matyti tokių keistai sužalotų vargetų, jų luošumas bylojo apie jų nusidėjimą:
nupjautalūpiai buvo kreivai prisiekę, nelaimingieji nukirstomis pėdomis – pabėgę
nuo savo šeimininkų vergai, išdurtomis akimis – geidę savo artimo žmonos ar
dukters.
Idant būtų išvengta tokių keblių padarinių, pasmerktajam suteikti pagalbos
Arigisas apdairiai pakvietė Enodijų, o ne Joną Anglą; šio išmoningumas dar, ko
gero, būtų galėjęs išgelbėti Benediktą.
Enodijus išsitiesė.
– Dievas pareiškė savo valią, – prabilo iškilmingai. – Benediktas mirė.
„Garbė Viešpačiui, – atsiduso Arigisas, – pontifikatas išgelbėtas.“
Joana stovėjo prausykloje laukdama ritualinio rankų apiplovimo prieš mišias
eilės. Akys buvo pabrinkusios ir mieguistos, nes ji beveik nemiegojo – visą naktį
neramiai blaškėsi, negalėdama atsikratyti minčių apie Geraldą. Praėjusį vakarą
jausmai, kuriuos tarė seniai palaidojusi, išplaukė į paviršių taip stipriai, kad ji
apstulbo ir išsigando.
Geraldas prikėlė nerimastingus jos jaunystės troškimus. „Kaip jausčiausi vėl
tapusi moterimi?“ – galvojo ji. Jau įprato būti visiškai savarankiška ir pati
tvarkyti savo likimą. Pagal įstatymą žmonos gyvenimą tvarko vyras. Ar dabar ji
galėtų pasikliauti kokiu nors vyru, na, kad ir Geraldu?
„Niekad neatsiduok vyro malonei“, – motinos žodžiai suskambo it įspėjantis
varpas.
Reikia laiko, kad susigaudytum tuose širdy audringai kunkuliuojančiuose
jausmuose. Bet laiko jai ir stinga.
 Šalia jos išdygo Arigisas.
– Eime, – skubiai paragino ir ištraukė ją iš eilės. – Jo Šventenybei tavęs
reikia.
– Ar susirgo? – Susirūpinusi ji sekė paskui Arigisą koridoriais į popiežiaus
miegamąjį. Praėjusį vakarą buvo pašalinusi riebų maistą ir vyną iš Sergijaus
skrandžio ir davusi didelę dozę vėlyvių, kad neatsinaujintų podagra.
– Susirgs, jei elgsis taip, kaip dabar.
– Kas nutiko?
– Mirė Benediktas.
– Mirė?
– Šį rytą buvo įvykdytas nuosprendis. Mirė staiga.
O dievulėliau! Joana paspartino žingsnį. Įsivaizdavo, kaip tokia žinia paveikė
Sergijų.
Ją, net ir viskam pasiruošusią, sukrėtė popiežiaus išvaizda. Vos buvo galima
jį atpažinti. Plaukai susivėlę, akys raudonos ir užtinusios nuo ašarų, skruostai
savo paties nagų suraižyti. Klūpėdamas prie lovos, jis lingavo pirmyn atgal ir
verkšleno it pasiklydęs vaikas.
– Jūsų Šventenybe! – griežtai tarė Joana jam į ausį. – Sergijau!
O jis vis lingavo, aklas ir kurčias nuo begalinio sielvarto. Kai žmogus tokios
būklės, žinoma, su juo nesusikalbėsi. Išsiėmusi iš maišelio drignių užpilo, Joana
atmatavo dozę ir prikišo jam prie lūpų. Jis nesąmoningai išgėrė.
Po kelių minučių Sergijus ėmė lėčiau linguoti, paskui visai liovėsi. Pažiūrėjo į
Joaną taip, tarsi pirmą kartą matytų.
– Apraudok mane, Jonai. Mano siela amžinai prakeikta!
– Niekus kalbate, – tvirtai pasakė Joana. – Pasielgėte pagal įstatymus.
Sergijus papurtė galvą.
– „Taip, kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“, – pacitavo iš
Pirmojo Jono laiško.
Joana paprieštaravo, pacituodama paskesnę eilutę:
– „Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs.“ Jis išdavė jus,
Šventenybe, ir Romą.
– Jį nužudė mano paties žodis! O Dieve! – Trenkęs sau į krūtinę, Sergijus
skausmingai suvaitojo.
Reikia nukreipti jo mintis kita linkme ir išblaškyti sielvartą, antraip jis
įsivarys kitą priepuolį. Tvirtai suėmusi popiežių už pečių, ji pasakė:
– Turite atlikti aurikuliarinę išpažintį.
Tokia atgailos sakramento forma, kai atgailautojas nuolat eina išpažinties ir
išpažįsta nuodėmes kunigui ad auriculum – į ausį, – buvo plačiai pasklidusi
frankų žemėje. Tačiau Roma atkakliai tebesilaikė senojo įpročio – išpažintis ir
atgaila buvo atliekama viešai ir tik kartą gyvenime.
Sergijus pasičiupo tą mintį.
– Taip taip, aš atliksiu išpažintį.
– Pasirūpinsiu, kad ateitų kas nors iš kardinolų, – tarė ji. – Ar yra toks, kokio
pageidautumėt?
– Aš išpažinsiu savo nuodėmes tau.
– Man? – Paprastas kunigas, ir dar svetimtautis, netiko būti popiežiaus
nuodėmklausiu. – Ar tikrai to pageidauja Jūsų Šventenybė?
– Kito nuodėmklausio nenoriu.
– Tada gerai. – Ji atsigręžė į Arigisą. – Palik mus.
Išeidamas Arigisas dėkingai žvilgtelėjo į Joną.
– Peccavi, impie egi, iniquitatem feci, miserere mei Domine... – pradėjo
Sergijus įprastais atgailos žodžiais.
Su ramia užuojauta Joana ilgai klausėsi liejamo sielvarto, graužaties ir
atgailos. Nenuostabu, kad tokios naštos slegiamas ir kankinamas Sergijus
ieškojo nusiraminimo ir užmaršties vyne.
Išpažintis jį veikė taip, kaip Joana ir tikėjosi: pamažėle juodžiausia neviltis
atlyžo, Sergijus pasijuto išsekęs ir pavargęs, bet jau nei jam, nei kitiems
nebegrėsė pavojus.
Dabar atėjo tos išpažinties keblioji dalis – prieš suteikiant nuodėmių
atleidimą reikėjo skirti atgailą. Sergijus tikėjosi sunkios bausmės – ko gera,
viešo atgailavimo ant Šventojo Petro bazilikos laiptų. Bet toks aktas sumenkintų
Sergijų ir pontifikatą Lotaro akyse, o tai visiškai neleistina. Vis dėlto atgaila
neturi būti per lengva – tokią Sergijus atmestų.
Jai kilo mintis.
– Už atgailą, – prabilo ji, – nuo šiandien atsisakysite visokio vyno ir keturkojų
gyvulių mėsos, ir taip iki pat mirties.
Pasninkas – dažnas atgailos būdas, ir paprastai taip būdavo atgailaujama
kelis mėnesius, kartais metus. Bet pasninkauti visą gyvenimą – tai jau griežta
bausmė, ypač Sergijui. Vis dėlto tokia atgaila išeis popiežiui į naudą ir saugos jį
nuo pražūtingų potraukių.
Priimdamas atgailą, Sergijus nulenkė galvą.
– Melskis su manim, Jonai.
Ji atsiklaupė šalia jo. Daugeliu atžvilgių jis tikras vaikas – silpnas, impulsyvus,
įnoringas, būtinas globos. Tačiau ji žinojo Sergijų gebant daryti ir gera. O dabar
jis vienintelis gina šventojo Petro sostą nuo Anastazijaus.
Pasimeldusi ji atsistojo. Sergijus įsitvėrė jos.
– Nepalik manęs, – prašė jis. – Aš negaliu būti vienas.
Joana suėmė jam ranką.
– Aš jūsų nepaliksiu, – iškilmingai pasižadėjo.
Eidamas pro gūrantį portalą į Vestos šventyklos griuvėsius, Geraldas nusivylė,
neišvydęs Joanos. „Nesvarbu, – tarė sau, – dar anksti.“ Jis atsisėdo laukti,
atsirėmęs nugara į grakščią granito koloną.
Kaip ir nuo daugelio Romos pagoniškų paminklų, taip ir nuo šios šventyklos
buvo nuplėšti brangieji metalai: dingo ne tik aukso roželės, kadaise puošusios
skliautų viršūnes, bet ir auksiniai bareljefai nuo pronaos24 frontono. Sienų nišos
žiojėjo tuščios – čia stovėjusios marmuro statulos buvo nugabentos į kalkių
degyklas ir virto statybine medžiaga krikščionių bažnyčioms. Tačiau
nuostabiausia, kad išliko pačios deivės statula savo nišoje po kupolu. Viena
ranka nuskilusi, tunikos klostės apdaužytos, akivaizdūs laiko ir gamtos jėgų
pėdsakai, bet skulptūros formos tebeturėjo nuostabios jėgos ir grakštumo,
bylojančių apie pagonių meistrų talentą.
Vesta – senovės namų židinio deivė. Globojo meilę, atgimstančią viltį,
gyvenimą – visa tai, kas jam siejosi su Joana. Giliai įkvėpęs vėsios ryto gaivumos,
Geraldas pasijuto geriau negu bet kada pastaraisiais metais. Jį nuolat slėgė
bloga nuotaika, nuovargis, įgrisęs, jokių permainų nežadantis gyvenimo būdas.
Tačiau jis buvo su tuo jau susitaikęs, nes tarė, kad tai neišvengiami jo amžiaus
reiškiniai – juk greitai įžengs į keturiasdešimt trečiuosius, senio, metus.
Dabar jis žino, kad labai klydo. Ne tik neliko gyvenimo nuovargio, jis tiesiog
trokšte troško gyventi, jautėsi vėl jaunas, gyvybingas, pilnas jėgų, tarsi būtų
atsigėręs iš stebuklingos Kristaus taurės. Kokia šviesi, kiek daug žadanti ateitis!
Ves Joaną, drauge nuvyks į Beneventą, ten ramiai ir laimingai gyvens. Jie gali net
vaikų susilaukti – dar nevėlu. Šią akimirką viskas jam atrodė įmanoma.
Geraldas pašoko išvydęs ją, portalu skubančią plevėsuojančiais kunigo
drabužiais. Nuo greito ėjimo Joanai paraudo skruostai, trumpų balzganai
auksinių plaukų garbanos apie veidą pabrėžė giliai glūdinčias pilkai žalias akis, o
tos akys traukė jį kaip du šviesos šaltiniai tamsioje šventovėje. Ir kaip ji geba
visus apmulkinti tais vyriškais drabužiais? Jo patyrusiom akim ji atrodė labai
moteriška ir labai patraukli.
– Joana! – Vardas suskambėjo tarsi malda.
Ji stabtelėjo, apdairiai palikdama iki jo tarpą. Žinojo – jei pateks į Geraldo
glėbį, jos pasiryžimas nueis niekais.
– Atvedžiau tau arklį, – pasakė Geraldas. – Jei dabar išjosim, per tris dienas
būsim Benevente.
Ji giliai įkvėpė oro.
– Aš nejosiu su tavim.
– Nejosi? – pakartojo Geraldas.
– Negaliu Sergijaus palikti.
Jis taip apstulbo, kad akimirką neteko žado. Paskui šiaip taip pralemeno:
– Kodėl negali?
– Aš reikalinga Sergijui. Jis... toks silpnas.
– Jis – Romos popiežius, Joana, o ne vaikas, kurį reikia popinti.
– Aš jo nepopinu, aš jį gydau. Romos gydytojai neturi supratimo apie ligą,
kuria jis serga.
– Jis kažkaip sugebėjo gyvuoti ir kol tavęs nebuvo Romoje.
Pasišaipė švelniai, bet buvo skaudu.
– Jei dabar jį paliksiu, jis mirtinai nusigers per šešis mėnesius.
– Tegu nusigeria, – atkirto Geraldas. – Ką tai turi bendra su tavim ir manim?
Ji pasipiktino.
– Kaip gali taip kalbėti?
 – Viešpatie aukščiausias, ar mes dar mažai aukų sudėjom? Mūsų gyvenimų
pavasariai jau praėjo. Neeikvokime likusio mums skirto laiko!
Ji nusigręžė, kad jis nepamatytų, kaip tie žodžiai ją paveikė.
Geraldas nutvėrė ją už riešo.
– Aš myliu tave, Joana. Vykstam drauge, kol dar nevėlu.
Paliesta ranka uždegė ją, įžiebė geismą. Ją pagavo išdavikiškas noras
apkabinti jį, pajusti jo lūpas, bučiuoti jas. Sumišusi dėl tokio silpnumo ir
apėmusių gėdingų jausmų, ji staiga visai nepagrįstai supyko ant Geraldo, kad tas
juos sužadino.
– O ko tikėjaisi? – sušuko ji. – Kad bėgsiu paskui tave, vos pamosi ranka? – Ji
leido pykčio bangai iškilti ir užlieti ją, kad paskandintų ir kitus, daug
pavojingesnius jausmus. – Aš čia susikūriau gyvenimą – gerą gyvenimą. Esu
nepriklausoma, gerbiama ir turiu tokių galimybių reikštis, apie kokias, kaip
moteris, galėčiau tik svajoti. Kodėl visa tai turėčiau palikti? Dėl ko? Kad likusį
gyvenimą leisčiau namuose uždaryta, virdama ir siuvinėdama?
– Jei tik to norėčiau iš žmonos, seniai būčiau vedęs, – tyliu balsu pasakė
Geraldas.
– Na ir vesk! – įsikarščiavusi atšovė Joana. – Aš tau nekliudysiu!
Apstulbęs Geraldas suraukė antakius.
– Joana, kas pasidarė? Ar kas nutiko? – švelniai paklausė jis.
– Nieko nenutiko. Tik aš pasikeičiau, ir viskas. Aš jau nebe ta naivi, meilės
kankinama mergelė, kurią pažinojai Dorštate. Dabar aš laisvas, savarankiškas
žmogus. Ir savo laisvės niekad neatsižadėsiu – nei dėl tavęs, nei dėl jokio kito
vyro.
– Ar aš tavęs to prašau? – išmintingai paklausė Geraldas.
Bet Joana nenorėjo girdėti išminties balso. Geraldo artumas ją taip jaudrino,
kad kylanti aistra pavirto kančia, lyg kokia gyvatė smaugė, versdama atsisakyti
savo valios. Ji stengėsi iš visų jėgų ištrūkti iš tos gniuždančios kilpos.
– Ką, negali su tuo susitaikyti? Kad nenoriu tau aukoti savo gyvenimo? Kad
atsirado viena moteris, galinti atsispirti tavo vyriškiems apžavams?
Ji stengėsi jį sužeisti, ir jai pavyko.
Geraldas įdėmiai pažvelgė į ją, tarsi ką nauja išvydęs jos veide.
– Maniau, kad myli mane, – ištarė akmeniniu balsu. – Matau, kad klydau.
Atleisk man, daugiau nedrumsiu tau ramybės. – Nuėjęs prie portalo, kiek
padvejojo ir atsigręžė. – Tai tu nori, kad mes niekad daugiau nebesusitiktume?
Tikrai to nori?
„Ne! – Joana troško surikti. – Aš to nenoriu! Aš visiškai to nenoriu!“ Bet kita
jos dalis liepė laikytis.
– Taip, aš to noriu, – atsakė Joana. Balsas keistai suskambėjo ausyse, tarsi
per atstumą.
Dar vienas meilės žodis, patikinimas, kad be jos jam ne gyvenimas, ir ji
pasidavusi pultų į jo glėbį. Tačiau jis, staigiai apsigręžęs, nuėjo portalu. Išgirdo jį
bėgant šventyklos laiptais žemyn.
 Po akimirkos jis pranyks visiems laikams.
Joanos širdis buvo nelyginant sklidinas indas. Staiga tas indas pasviro, ir
pasipylė ten susikaupę jausmai.
Ji nubėgo prie durų.
– Geraldai! – sušuko ji. – Palauk!
Jos balsą nuslopino akmeniniu grindiniu garsiai kaukšinčios kanopos.
Geraldas greitai jojo keliu. Po akimirkos jis dingo už kelio vingio.
 24
Romą užklupo nuožmi vasara. Saulė įnirtingai kepino. Iki vidudienio grindinio
akmenys taip įkaisdavo, kad galėjai iki pūslių nusideginti padus. Nuo karščio
pūvančių atmatų ir mėšlo smarvė buvo dar stipresnė, kilo aukštyn ir kabojo virš
miesto lyg dusinanti marška. Užkrečiamosios karštinės siautėjo tarp varguolių,
gyvenančių drėgnose ir griūvančiose lūšnose, išsirikiavusiose ant žemų Tibro
krantų.
Bijodamas užkrato, Lotaras su savo kariuomene paliko miestą. Romiečiai
džiaugėsi jiems išėjus, nes tokios didelės kariaunos išlaikymas beveik visiškai
iššlavė miesto atsargas.
Visi garbino Sergijų kaip didvyrį. Miestelėnų šlovinamas jis pamažėle slopino
sielvartą dėl Benedikto mirties. Džiaugdamasis žvalumu ir sveikata, kurią
atgauti labiausiai padėjo spartietiška dieta, Joanos skirta kaip atgaila, Sergijus
tapo kitas žmogus. Tesėdamas pažadą, ėmėsi atstatyti našlaičių namus. Buvo
sutvirtintos gūrančios sienos, uždengtas naujas stogas, gražiomis, nuo pagonių
Minervos šventyklos nuluptomis travertino marmuro plytomis išklota didžioji
salė. Pastatyta nauja, šventajam Steponui paskirta koplyčia.
Anksčiau Sergijus dažnai būdavo taip pavargęs ir ligotas, kad negalėdavo net
mišių aukoti, o dabar kiekvieną rytą jas aukojo. Dažnai eidavo melstis į
asmeninę popiežių koplyčią. Jis pasinėrė į tikėjimą su tokiu pat įkarščiu, kaip
anksčiau mėgavosi stalo teikiamais malonumais, nes buvo iš tų žmonių, kurie
nieko nedaro pusiausmauku.
Po dviejų švelnių žiemų ir gero derliaus atėjo visuotinės gerovės metas. Net
pasklidę po miesto gatves vargetos atrodė ne taip nuskurę, nes jų labiau pasiturį
broliai dažniau ir gausiau dalydavo išmaldą. Romiečiai meldėsi prie bažnyčių
altorių, dėkodami Dievui už tą visą labą, patenkinti savo miestu ir jo valdytoju
popiežiumi.
Joana buvo šalia Sergijaus per vieną įprastą pasitarimą su miesto didikais, kai į
menę įpuolė žygūnas.
– Kas čia dabar? – griežtai paklausė Sergijus.
– Šventenybe... – Žygūnas priklaupė, reikšdamas pagarbą. – Atnešiau labai
svarbią žinią iš Sienos. Didžiulis saracėnų laivynas pakėlė bures ir nuo Afrikos
tiesiu kursu plaukia į Romą.
– Į Romą? – silpnu balsu atitarė vienas didikų. – Žinia tikriausiai klaidinga.
– Ne, neklaidinga, – atsakė žygūnas. – Per dvi savaites čia atplauks
saracėnai.
Stojo tyla – visi gromuliavo tą stulbinančią naujieną.
Prabilo kitas didikas.
– Gal tikslinga išgabenti šventąsias relikvijas į saugesnę vietą? – Jis turėjo
galvoje apaštalo Petro kaulus, visų krikščionių švenčiausią relikviją, laikomą jo
vardu pavadintoje bazilikoje už miesto sienų.
Romualdas, įtakingiausias iš susirinkusių didikų, užvertęs galvą, nusijuokė.
– Tai gal manote, kad nekrikštai puls Šventojo Petro baziliką?
 – O kas jiems sukliudys? – paklausė Joana.
– Nors jie ir barbarai, bet ne kvailiai, – atsakė Romualdas. – Juk žino, kad
įkėlusius koją į šventą kapavietę Dievo ranka kaipmat paties.
– Jie garbina savo šventenybes, – atsakė Joana. – Jiems nebaisi krikščionių
Dievo ranka.
Romualdas nustojo šypsotis.
– Koks čia pagoniškas piktžodžiavimas?
Joana nenusileido.
– Jie, matyt, ir gviešiasi bazilikos lobių. Atsargumo dėlei turėtume išnešti
visas šventenybes ir šventojo sarkofagą į sienomis apsuptą miesto dalį.
Sergijus dvejojo.
– Ir anksčiau gaudavome tokių perspėjimų, bet nieko bloga neatsitikdavo.
– Iš tikrųjų, – sušneko šaipydamasis Romualdas, – jei, pamatę saracėnų laivą,
visad išsigąstume, tai šventojo kaulai švytruotų ten ir atgal lyg kokia šaudyklė
staklėse!
Pasigirdęs pritariamas juokas kaipmat nuščiuvo, popiežiui rūsčiai suraukus
antakius.
Jis tarė:
– Dievas apgins savo namus. Šventasis apaštalas tegul lieka ten, kur yra.
– Tai bent kreipkimės į apylinkės kaimus ir paprašykime vyrų padėti miestą
ginti, – pasiūlė Joana.
– Dabar vynuogių genėjimo metas, – pasakė Sergijus. – Kiekvienas pajėgus
vyras dirba vynuogyne. Nematau reikalo rizikuoti mums visiems svarbiu
derliumi, kai negresia tiesioginis pavojus.
– Bet, Jūsų Šventenybe...
Sergijus ją nutraukė.
– Pasitikėk Dievu, Jonai Anglai. Nėra galingesnio ginklo už krikščionių
tikėjimą ir maldą.
Paklusdama Joana nulenkė galvą. Bet viduje kirbėjo maištinga mintis: „Kai
saracėnai bus prie vartų, viso pasaulio maldos nė pusės tiek nepadės, kiek
pulkas gerai kovojančių vyrų.“
Geraldas su savo vyrais įkūrė stovyklą čia pat, už Benevento miesto. Vyrai kietai
miegojo, pasibaigus ilgam nešvankių linksmybių vakarui, – tą malonumą
Geraldas buvo pažadėjęs kaip atlygį už plačiai nuskambėjusią vakarykštę jų
pergalę.
Pastaruosius dvejus metus Geraldas vadovavo princo Sikonulfo pulkams,
ginantiems Sikonulfo sostą nuo jo siekiančio garbėtroškos Radelchiso. Patyręs
vadas Geraldas kietai spausdavo savo karius, mokydamas disciplinos ir karo
meno, bet karo lauke pasitikėdavo jų narsa ir laimėdavo mūšį po mūšio,
kovodamas su Radelchiso kariauna. Vakar iškovota pergalė buvo tokia svarbi,
kad galbūt visiems laikams atims Radelchisui norą siekti Benevento sosto.
Nors ginkluoti sargybiniai buvo išrikiuoti aplink visą stovyklą, Geraldas ir
vyrai miegojo, pasidėję šalia kalavijus ir skydus, kad būtų po ranka. Geraldas
neleisdavo sau visai atsipalaiduoti, nes ir sumuštas priešas galėjo būti
pavojingas. Jis žinojo daug atvejų, kai būdavo netikėtai užpuolamos stovyklos ir
išskerdžiami kariai, nespėję nė atsibusti.
Tačiau dabar Geraldas ne apie tai galvojo. Jis gulėjo aukštielninkas, rankas
pasikišęs po galva, nerūpestingai pražergtom kojom. Šalia po jo apsiaustu
tysanti mergina slopiai kvėpavo ir tą ritmišką garsą kartais paįvairindavo
gerokai užknarkdama.
Brėkštant Geraldas jau gailėjosi pasidavęs akimirkos geismui, atvedusiam
merginą į jo guolį. Per visus tuos metus būta ir daugiau tokių atsitiktinių sueičių,
bet jos tolydžio mažiau ir mažiau teikė pasitenkinimo ir vis greičiau išblankdavo,
nes širdyje jis tebepuoselėjo atminimą savo didžiosios meilės, kurios niekad
negalės pamiršti.
Jis nekantriai papurtė galvą. Beprasmiška galvoti apie praeitį. Joana jo
nemylėjo, kitaip nebūtų leidusi išjoti.
Mergina pasisuko ant šono. Kai Geraldas palietė jai petį, ji nubudo ir
atmerkė gražias rudas akis, spoksančias į jį tuščiu žvilgsniu.
– Jau rytas, – pasakė Geraldas ir, išėmęs iš kapšelio kelias monetas, padavė
jai.
Mergina pažvangino jomis ir laiminga nusišypsojo.
– Ar ateiti kitą naktį, šviesiausiasis pone?
– Ne, nereikia.
Jos veidas ištįso.
– Ar aš tau neįtikau?
– Kodėl, įtikai. Bet kitą vakarą mes išvykstame.
Po valandėlės jis stebėjo ją, einančią skersai lauko ir vangiai čiuženančią
sandalais per sausą žolę. Virš galvos debesuotas dangus pašviesėjo ir pasidarė
pilkšvai balsvas.
Greit vėl išauš diena.
Sikonulfas ir patys patikimiausi jo žmonės jau buvo susirinkę didžiojoje menėje,
kai įžengė Geraldas. Atidavęs duoklę įprastoms mandagybėms, Sikonulfas staiga
pasakė:
– Ką tik gavau žinią iš Korsikos. Septyniasdešimt trys saracėnų laivai paliko
Afrikos krantą. Juose apie penkis tūkstančius vyrų ir du šimtus arklių.
Iš nuostabos visi nuščiuvo. Sunku net įsivaizduoti tokį didelį laivyną.
Sikonulfo patikėtinis Eburisas tyliai švilptelėjo.
– Nežinia, ką jie ketina, bet tikrai bus sumanę daugiau negu įprastą piratišką
antpuolį į mūsų krantą.
– Jie laikosi kurso į Romą, – pasakė Sikonulfas.
– Į Romą! Negali būti! – nustebo kitas patikėtinis.
– Nesąmonė! – nusišaipė trečias. – Jie niekad neišdrįs!
Geraldas beveik negirdėjo tų samprotavimų. Jo galvoje sparčiai sukosi
mintys.
– Popiežiui Sergijui prireiks mūsų pagalbos, – pasakė jis tvirtai.
 Bet ne apie Sergijų jis galvojo. Žinia apie saracėnų antplūdį kaip ranka
nubraukė visą pastarųjų dvejų metų kartėlį ir gėlą. Dabar jam rūpėjo tik vienas
dalykas – būti su Joana ir iš visų jėgų stengtis ją apginti.
– Ką siūlai, Geraldai? – paklausė Sikonulfas.
– Prince, leisk man vesti mūsų pulkus Romos ginti.
Sikonulfas susiraukė.
– Šventasis miestas tikriausiai pats turi gynėjų.
– Tik familia Sancti Petri – mažą ir nedisciplinuotą popiežiaus karių būrį. Jie
kris kaip vasariai kviečiai nuo saracėnų kardų.
– O Aureliano siena? Jos tai jau tikrai saracėnai negalės pramušti.
– Siena atrodo gana tvirta, – sutiko Geraldas. – Bet keleri vartai menkai
sutvirtinti, neatlaikys ilgesnio puolimo. Be to, šventojo Petro kapavietė visiškai
neapsaugota, nes yra už sienos.
Sikonulfas susimąstė. Jam nesinorėjo siųsti savo pulkų kovoti už kitų gerovę.
Bet jis – krikščionis valdovas ir, kaip tokiam dera, gerbė šventąjį miestą ir jo
šventenybes. Jam kėlė šiurpą mintis, kad nekrikštai gali išniekinti apaštalo
kapavietę. Be to, tik dabar jam šovė į galvą, kad jis ir pats galėtų sau kai ko
išpešti, jei pasiųstų vyrų Romos ginti. Vėliau dėkingas Sergijus galbūt atsilygintų
turtingomis popiežiaus valdomis, besiribojančiomis su jo žemėmis.
Todėl tarė Geraldui:
– Gali vesti tris pulkus. Kiek tau reikės laiko žygiui pasiruošti?
– Mano pulkai kovų užgrūdinti ir visad pasiruošę. Galime išžygiuoti nors tuoj
pat. Jei oras nesubjurs, Romoje būsime po dešimties dienų.
– Melskimės, kad per tiek laiko suskubtumėte. Tepadeda tau Dievas,
Geraldai!
Romoje tvyrojo neįtikėtina ramybė. Po perspėjimo prieš dvi savaites iš Sienos
daugiau niekas nė žodžiu neužsiminė apie saracėnų laivyną. Pamažėle romiečių
budrumas ėmė lyžti – jie įtikinėjo save, kad pranešimas apie priešų laivyną buvo
vis dėlto klaidingas.
Išaušo giedras rugpjūčio dvidešimt trečiosios rytas, žadėdamas gražią dieną.
Mišios su procesija buvo aukojamos Švenčiausiosios Marijos ir Kankinių
bazilikoje, vienoje įstabiausių Romos bažnyčių – pagoniškais laikais čia buvo
panteonas. Pamaldos buvo ypač gražios – saulė švietė pro apskritą didžiojo
bazilikos kupolo angą, žerdama auksinius spindulius ant visų maldininkų.
Grįžtantis į patriarchiją choras džiaugsmingai giedojo Gloria in excelsis Deo.
Giesmė apmirė žmonių lūpose, kai jie pasiekė saulės nutviekstą Laterano
aikštę ir išvydo miestelėnų minią, nerimastingai apsupusią nusiplūkusį ir kelio
purvais aptekusį žygūną.
– Nekrikštai išsilaipino, – niūriai bylojo pasiuntinys. – Užėmė Porto miestą,
gyventojus išžudė, bažnyčias išniekino.
– Dieve, sergėk! – kažkas sušuko.
– Kas mums bus? – klykė kitas.
– Visus mus išskers! – aimanavo trečias.
 Atrodė, minia tuoj puls į paniką.
– Tylos! – Sergijaus balsas perrėkė triukšmą. – Liaukitės taip nederamai
elgęsi! – Valdingas balsas, įsakmiai nuskambėjęs per šurmulį, vertė paklusti. –
Kas mes, – kalbėjo popiežius, – avys, kad taip sutrikome? Ar vaikai žindukliai,
kad pasijutome tokie bejėgiai? – Jis dramatiškai stabtelėjo. – Ne! Mes esam
romiečiai! Ir čia Roma, šventojo Petro, dangaus karalystės raktininko,
globojama vieta. „Tu esi Petras, uola, – pasakė Kristus, – ir ant tos uolos aš
pastatysiu savo Bažnyčią!“ Tai kodėl mes turime bijoti? Ar Dievas leis, kad
šventas jo altorius būtų išniekintas?
Minia subangavo. Pasigirdo pritariančių balsų.
– Neleis! Klausykim popiežiaus! Sergijus sako tiesą!
– Ar mes neturime sargybos ir savo karių? – Sergijus mostelėjo į popiežiaus
sargybinius, paslaugiai iškėlusius ir nuožmiai kratančius ietis. – Mūsų protėvių
kraujas teka jų gyslomis! Jie apginkluoti visagalio Dievo galybe! Kas įstengs juos
nugalėti?
Iš minios pasigirdo nedarnūs pritarimo šūksmai. Dar buvo didžiuojamasi
didvyriška Romos praeitimi, kiekvienas pilietis daugiau ar mažiau buvo girdėjęs
apie didingus Cezario, Pompėjaus ir Augusto karo žygius.
Joana nustebusi stebėjo Sergijų. Nejaugi šis narsuolis – tas pats pasiligojęs,
suirzęs ir sukiužęs senis, su kuriuo ji susidūrė prieš dvejus metus?
– Tegul tie netikėliai ateina! – šaukė Sergijus, – tegul tik nutaiko savo ginklus
į mūsų šventąją tvirtovę! Jiems širdys apmirs, priartėjus prie Dievo saugomų
mūsų sienų!
Joana juto vis augantį jaudulį, kylantį it banga ir putotais jausmų purslais
pliūptelintį ant minios. Pati Joana buvo per daug tvirtai suaugusi su realybe, tad
bendras pakilimas jos neišjudino. „Pasaulis ne toks, kokio mes norime, – galvojo
ji, – kad ir kaip išmoningai gebėtume jį vaizduotis.“
Miniai išsitiesus, galvos pakilo, veidai užsiplieskė. Aplink Joaną įsikarščiavę
balsai skardėjo unisonu:
– Sergijus! Sergijus! Sergijus!
Sergijaus paliepimu kitas dvi dienas žmonės pasninkavo ir meldėsi. Visų
bažnyčių altoriai, apšviesti galybės įžadinių žvakių, skaisčiai spindėjo. Iš visur
sklido žinios apie įvykusius stebuklus. Pasakojo, kad Šventojo Kozmo koplytėlės
auksinė Madonos statula pajudino akis ir giedojo litaniją. Virš šventojo Adrijono
altoriaus Nukryžiuotasis pravirko kruvinomis ašaromis. Tie stebuklai buvo
aiškinami kaip dieviškos palaimos ir malonės ženklai. Dieną naktį bažnyčiose ir
vienuolynuose skambėjo hosana: miesto dvasininkai, paklusę Šventojo Tėvo
balsui, ruošėsi sutikti priešą, apsiginklavę nenugalimu krikščioniško tikėjimo
tvirtumu.
Tik išaušus rugpjūčio dvidešimt šeštajai, nuo sienų pasigirdo riksmas:
– Ateina! Jie ateina!
Siaubo apimtų žmonių šūksniai prasiskverbė net pro storas patriarchijos
sienas.
 – Turiu būti ant sienos, – pasakė Sergijus. – Pamatę mane, žmonės žinos, kad
jiems nėra ko bijoti.
Arigisas ir kiti aukšti pareigūnai nesutiko, esą tai per daug pavojinga, bet
Sergijus buvo neperkalbamas. Pagaliau jie nenoromis nuvedė jį prie sienos,
rūpestingai parinkę aukštesnę vietą, kur saugiau.
Sergijui užlipus laiptais ant sienos, minia džiaugsmingai jį pasveikino. Paskui
visų akys nukrypo į vakarus. Didžiulis dulkių debesis virpėdamas kilo į orą. Iš jo
išniro šuoliuojantys saracėnai. Jie tarsi skrido, plevėsuodami ilgais drapanų
skvernais nelyginant milžiniški paukščiai plėšrūnai. Pasigirdo siaubą keliantis
karo šūkis, ilgas spigus stūgsmas šovė į orą ir šiurpiu aidesiu pakibo virš
nustėrusio miesto.
– Deo, juva nos! – vienas kunigų drebančiu balsu meldė Dievo pagalbos.
Sergijus iškėlė nedidelį brangakmeniais aptaisytą kryžių ir garsiai sušuko:
– Kristus mūsų gelbėtojas ir gynėjas!
Atsivėrė miesto vartai, ir popiežiaus kariai narsiai išžygiavo pasitikti priešo.
– Mirtis nekrikštams! – šaukė jie, mosikuodami kalavijais ir ietimis.
Kariuomenėms susirėmus, pasigirdo baisus metalo žvangesys, garsesnis už
tūkstančio kalvių keliamą triukšmą. Po kelių minučių pasidarė aišku, kad kova
beviltiškai nelygi: saracėnų raiteliai jojo tiesiai ant romiečių pėstininkų,
kapodami juos lenktais kardais.
Užpakalinės gynėjų gretos negalėjo matyti skerdynių priekyje. Vis dar
tikėdami pergale, jie veržėsi pirmyn, lipdami ant kulnų priešakiniams. Vyrai, eilė
po eilės, be gailesčio stumiami po saracėnų kardais, krito ir savo kūnais statė
klastingus slenksčius einantiems iš paskos.
Vyko tikros žudynės. Siaubo apimti ir palaužti, popiežiaus kareiviai puolė į
paniką ir ėmė netvarkingai trauktis.
– Bėkit! – šaukė jie, pabirę po lauką kaip vėjo papūsti grūdai. – Bėkit ir
gelbėkit savo galvas!
Saracėnai nesivargino juos vaikyti, nes šia pergale laimėjo daug didesnį grobį
– neginamą Šventojo Petro baziliką. Jie apspito bažnyčią it juodas spiečius, raiti
pasileido laiptais ir it didžiulis pleištas smigo į duris.
Už sienos sulaikę kvapą laukė romiečiai. Praėjo minutė. Kita. Perkūnas
netrenkė iš dangaus, nepasipylė liepsnos jūra iš debesų. Tik iš bazilikos buvo
aiškiai girdėti kertamo medžio, plėšiamo metalo garsai. Saracėnai siaubė šventą
altorių.
– Negali būti, – sušnabždėjo Sergijus. – Dieve brangiausias, negali būti!
Iš bazilikos pasirodė būrys saracėnų, mosikuojančių auksiniu Konstantino
kryžiumi. Sakyta, kad žmonės mirdavę, vos tik išdrįsdavę jį paliesti. O dabar
saracėnai tyčiodamiesi visaip jį vartaliojo ir prapliupo juoku, ėmę kaišioti
tarpukojin, kad pamėgdžiotų nešvankius ir gyvuliškus judesius.
Dusliai sudejavęs, Sergijus paleido iš rankų kryžių ir susmuko ant kelių.
– Jūsų Šventenybe! – Joana puolė prie jo.
Kai skausmas iškreipė jam veidą, jis prispaudė ranką prie krūtinės.
 „Širdies smūgis“, – išgąstingai spėjo Joana.
– Pakelkite jį, – paliepė Joana.
Arigisas ir keletas sargybinių pakėlė ant rankų priepuolio ištiktą popiežių ir
nunešė į artimiausią namą, ten paguldė ant storo šiaudų čiužinio.
Sergijus dusdamas sunkiai kvėpavo. Joana paruošė gudobelių ir valerijonų
šaknų antpilo ir sugirdė popiežiui. Atrodė, jam palengvėjo – atgavo veido spalvą
ir ėmė lengviau kvėpuoti.
– Jie prie vartų! – klykė žmonės. – Kristau, gelbėk! Jie prie vartų!
Sergijus bandė atsikelti iš guolio, bet Joana vėl paguldė.
– Turite nejudėti.
Tos pastangos jam veltui nepraėjo. Jis tvirtai sučiaupė lūpas.
– Pakalbėk vietoj manęs, – prašė jis. – Sutelk jų mintis į Dievą... padėk
jiems... paruošk juos... – Nors lūpomis dar kažką karštai sakė, bet žodžių jau
nebuvo girdėti.
– Gerai, Jūsų Šventenybe, pakalbėsiu, – sutiko Joana. Buvo aišku, kad niekas
daugiau jo nenuramintų. – Padarysiu, ką sakote, bet dabar turite ilsėtis.
Linktelėjęs jis vėl atsigulė. Vokai sumirksėjo ir užsimerkė – pradėjo veikti
vaistai. Dabar reikia tik leisti jam išsimiegoti ir tikėtis, kad vaistai padės.
Palikusi jį rūpestingai Arigiso globai, Joana išėjo į gatvę. Netoliese pasigirdo
baisus bildesys, sakytum čia pat būtų trankęs griaustinis. Joana iš baimės
krūptelėjo.
– Kas čia darosi? – paklausė praeinančių sargybinių.
– Prakeikti stabmeldžiai laužia vartus! – šūktelėjo vienas iš nueinančių vyrų.
Ji sugrįžo į aikštę. Iš siaubo minia visai paklaiko. Įniršę vyrai rovėsi barzdas,
moterys spiegė ir nagais braižėsi skruostus iki kraujo. Šventojo Jono abatijos
vienuoliai, nusmukusiais nuo galvų gobtuvais, suklupo į vieną didžiulę krūvą ir,
pakėlę rankas, meldėsi. Keletas brolių nusiplėšė drabužius ir ėmė plaktis
vytiniais – šitaip įnirtingai bandė permaldauti aiškiai regimą Dievo rūstybę.
Tokių šiurpių vaizdų išsigandę vaikai pradėjo rėkti, ir jų spigūs balsai įsiliejo į
klaikiai besipjaunančių garsų chorą.
„Padėk jiems, – prašė Sergijus. – Paruošk juos.“
Bet kaip?
Joana palypėjo laiptais ant sienos. Paėmė kryžių, Sergijui iškritusį iš rankų, ir
aukštai iškėlė – kad visi matytų. Saulėje jo brangakmeniai sužaižaravo, suspindo
auksinės šviesos vaivorykšte.
– Hosanna in excelsis, – garsiai užgiedojo. Aukšta, skaidri šventos giesmės
gaida, giedama švelniu ir tvirtu balsu, nuplaukė virš minios. Arčiausiai sienos
buvę žmonės, išgirdę pažįstamą giesmę, pakėlė apsiverkusius veidus ir sukluso.
Kunigai ir vienuoliai, parklupę ant grindinio šalia mūrininkų ir siuvėjų, taip pat
ėmė giedoti: – Christus qui venit nomine Domini...
Vėl stipriai sudundėjo, sutraškėjo medis. Vartai kiek pasidavė, ir pro
atsivėrusį siaurą plyšį veržėsi šviesa.
„Dieve brangiausias, – galvojo Joana, – kas bus, jei jie įsilauš?“ Iki šios
akimirkos tai atrodė neįmanoma.
Plūstelėjo prisiminimai. Prieš akis stojo vikingai, besiveržiantys su kirviais
rankose pro Dorštato katedros duris. Išgirdo klaikius mirštančiųjų riksmus...
išvydo mirštantį Joną suknežinta galva... ir Gizlą... Gizlą...
Jai balsas suvirpėjo ir nutilo. Sunerimę žmonės sužiuro į ją. „Giedok, – liepė
sau, – giedok“, – bet pasijuto taip, tarsi protas būtų aptemęs, negalėjo net žodžių
prisiminti.
– Hosanna in excelsis... – Šalia suskambo sodrus baritonas. Tai Leono,
Keturių Šventų Vainikų bažnyčios kardinolo presbiterio, balsas. Užlipęs ant
sienos, presbiteris atsistojo šalia. Jo balsas išblaškė šiurpius prisiminimus, ir ji
ėmė vėl giedoti drauge.
– Dieve ir šventasis Petrai! – kažkas garsiai sušuko iš rytų pusės.
Sargybiniai ant sienų ėmė džiaugsmingai šokinėti ir šaukti:
– Garbė Dievui! Mes išgelbėti!
Ji pažvelgė nuo sienos. Į miestą šuoliavo didžiulė kariuomenė su
plevėsuojančiomis vėliavomis, ant kurių buvo matyti šventojo Petro emblemos ir
kryžius.
Metę savo taranus, saracėnai puolė prie arklių.
Joana prisimerkė nuo saulės. Kai pulkai priartėjo arčiau, ji staiga garsiai ir
šaižiai suriko.
Pulko priekyje iškėlęs ietį jojo Geraldas – aukštas, rūstus ir didingas lyg
senasis motinos dievas.
Užvirė įnirtinga ir žiauri kova. Beneventiečiai užklupo saracėnus,
nepasiruošusius antpuoliui. Nuviję juos nuo miesto sienų, privertė trauktis
lyguma iki pat jūros. Netikėliai sutempė prisiplėštą turtą nuo kranto į laivus ir
pakėlė bures. Skubėdami greičiau išplaukti, paliko gausybę savo brolių. Paskui
kažin kiek savaičių Geraldas su savo vyrais jodinėjo pakrantėmis, medžiodami
išsibarsčiusias plėšikų gaujas.
Roma buvo išgelbėta. Bet romiečiai patyrė dvilypį jausmą – džiaugsmą ir gilų
liūdesį: džiaugėsi, kad išsigelbėjo nuo priešo, ir liūdėjo dėl baisaus Šventojo
Petro bazilikos nuniokojimo. Šventovė buvo neatpažįstamai nusiaubta. Nuo
apaštalo kapo dingo senovinis aukso kryžius, prašapo ir didžiulė imperatoriaus
Karolio Didžiojo dovanota sidabro plokštė su Bizantijos reljefu. Netikėliai
nuplėšė sidabrinius durų apkaustus, išlupo auksines grindų plokštes. Jie –
Viešpatie, atimk jiems akių šviesą! – net patį didįjį altorių išnešė. Nepajėgdami
pajudinti bronzinio apaštalo karsto, atidarė jį ir išmetė šventuosius palaikus.
Visus krikščionis apėmė gilus sielvartas. Ką tik išniekintoje seniausioje ir
švenčiausioje krikščionių šventykloje šimtmečiai buvo palikę pėdsakus.
Nesuskaičiuojamų kartų piligrimai, didžiausi pasaulio valdovai nusižeminę gulėjo
kryžiumi ant jos šventų grindų. Tarp jos sienų ilsėjosi daugybė popiežių. Pasaulio
tikintiesiems nebuvo šventesnės vietos. Ir tokią tikrojo tikėjimo šventovę, kurios
niekad nedrįso išniekinti nei gotai, nei vandalai, nei graikai ar lombardiečiai,
nuniokojo Afrikos plėšikų gaujos!
 Dėl tos katastrofos Sergijus kaltino tik save. Jis užsidarė savo kambariuose,
nieko, išskyrus Joaną bei artimiausius patarėjus, neprisileido. Ir vėl ėmė gerti:
lenkė Toskanos vyno taurę po taurės, kol galop panirdavo į pagailingą užmarštį.
Vynas darė savo: grįžo kerštingosios podagros skausmai. Norėdamas juos
apmalšinti, jis gėrė dar daugiau. Ėmė blogai miegoti. Naktimis nubusdavo
rėkdamas – kankino košmariški sapnai, vis sapnuodavosi pagiežinga Benedikto
šmėkla. Joana būgštavo dėl tokios įtampos, pražūtingai veikiančios ir taip jau
silpną popiežiaus širdį.
– Atsiminkite atgailą, kurią sutikote atlikti, – priminė jam Jona.
– Dabar tai nebesvarbu, – niūriai atsakė Sergijus. – Nieko nebesitikiu iš
dangaus. Dievas mane apleido.
– Neturite kaltinti savęs dėl to, kas įvyko. Kai kurie dalykai nepavaldūs
mirtingųjų valiai, jie nei pataisomi, nei sulaikomi.
Sergijus papurtė galvą.
– Nužudyto brolio siela kaltina mane! Aš nusidėjau ir sulaukiau bausmės.
– Jei negalvojate apie save, – nerimo Joana, – pagalvokite apie žmones!
Dabar jiems ypač reikalinga jūsų paguoda ir pamokymai.
Ji tai pasakė tik stiprindama jo dvasią, bet iš tiesų taip nebuvo. Žmonės
nusisuko nuo Sergijaus. Pasak jų, buvo užtektinai įspėjimų apie saracėnų
antpuolį ir daugybė laiko popiežiui pasirūpinti, kad šventasis sarkofagas būtų
pergabentas į sienų apsaugotą vietą. Sergijaus pasitikėjimas Dievo apvaizda,
anksčiau visų itin palaikomas, dabar buvo smerkiamas kaip nuodėminga ir
pragaištinga puikybė.
– Mea culpa, – verkdamas atsakė Sergijus. – Mea maxima culpa.25
Joana ir protino jį, ir barė, ir meilikavo, bet viskas buvo veltui. Sergijus silpo
akyse. Joana darė visa, ką galėjo, tačiau niekas nepadėjo. Sergijus galvojo tik
apie mirtį.
O mirtis neskubėjo. Jau netekęs nuovokos, paskui ir sąmonės, Sergijus dar
ilgai merdėjo – paskutinė gyvybės kibirkštėlė niekaip nenorėjo palikti kūno.
Pagaliau jis pasimirė vieną apniukusį rytą. Siela atsiskyrė nuo kūno taip tykiai,
kad iš pradžių niekas nė nepastebėjo.
Joana nuoširdžiai jo gedėjo. Nebuvo jis toks geras žmogus ar popiežius, koks
galėjo būti. Bet ji geriau už visus žinojo, kokie demonai jį kankino, žinojo, kaip
sunkiai jis kovojo, siekdamas išsilaisvinti iš jų. O kai galiausiai pralaimėjo, tie jo
siekiai neprarado pagarbos.
Sergijų palaidojo nusiaubtoje bazilikoje šalia pirmtakų. Laidotuvės buvo kone
skandalingai kuklios. Nepaisyta ir būtinųjų gedulo dienų, nes romiečiai
nekantriai žvelgė į ateitį ir į naujo popiežiaus rinkimus.
Palikęs už nugaros stūgaujančius sausio vėjus, Anastazijus įžengė į jaukią savo
protėvių rūmų šilumą. Tai buvo visoje Romoje didingiausias pastatas, žinoma,
išskyrus patriarchiją, ir Anastazijus pagrįstai juo didžiavosi. Didžiosios menės
skliautai, iškalti iš balčiausio Ravenos marmuro, kilo per du aukštus. Sienos
buvo ištapytos ryškių spalvų freskomis, vaizduojančiomis protėvių gyvenimo
epizodus. Viena įamžino konsulą, sakantį kalbą senate, kita – karvedį, raitą ant
juodo žirgo ir telkiantį pulkus; dar kita – kardinolą, priimantį iš popiežiaus
Adrijono skraistę. Priekinė siena palikta tuščia: joje buvo numatyta pavaizduoti
ilgai lauktą įvykį, kai šeima pagaliau pasieks didžiausios garbės ir vienas jos
sūnų bus vainikuojamas popiežium.
Paprastai priekinėje menėje virte virdavo gyvenimas, bet šiandien Anastazijų
pasitiko tik šeimos ekonomas. Paniekinamai numojęs ranka į gausius jo
sveikinimus, Anastazijus, niekad negaištantis laiko pavaldiniams, nuėjo tiesiai į
tėvo kambarį. Šiaip šiuo laiku šis būtų buvęs didžiojoje menėje ir su miesto
didikais pasinėręs į širdžiai mielą užsiėmimą: kedenęs valdžios politikos
vingrybes. Bet visą šį mėnesį galavosi alinančia karštlige, išsekinusia jo didžiulę
energiją ir prirakinusia prie patalo.
– Sūnau. – Anastazijui įėjus, Arsenijus pakilo iš guolio.
Atrodė išsekęs ir silpnas. Anastazijus, išvydęs sumenkusį tėvą, staiga pajuto
keistą džiugesį – o aš jaunas, sveikas ir stiprus!
– Tėve! – Kai Anastazijus priėjo prie jo išskėstomis rankomis, jie nuoširdžiai
apsikabino.
– Kas naujo? – paklausė Arsenijus.
– Rinkimai įvyks rytoj.
– Garbė Dievui! – šūktelėjo Arsenijus įprastus žodžius, šiaip jam nieko
nereiškiančius. Nors turėjo Orto vyskupo titulą, bet nebuvo gavęs dvasininko
šventimų ir nepasižymėjo religingumu. Ta vyskupystė jam buvo paskirta
politiniais sumetimais, atiduodant duoklę jo didžiulei įtakai mieste. – Netruks
išaušti diena, kai mano sūnus sės į šventojo Petro sostą.
– Beje, dėl rezultatų negalime būti tokie tikri, kaip manėme anksčiau, tėve.
– Ką čia dabar kalbi? – griežtai paklausė Arsenijus.
– Mano kandidatūrai gali neužtekti Lotaro paramos. Lotaras nesugebėjo
apginti Romos nuo saracėnų ir daugelis ėmė priešiškai žiūrėti į jį. Žmonės
klausia, kodėl turėtų prisiekti imperatoriui, negalinčiam jų apsaugoti. Vis
daugiau randasi manančių, kad Romai reikėtų siekti nepriklausomybės nuo
frankų sosto.
Arsenijus rimtai susimąstė ir pasakė:
– Turi nutraukti ryšius su Lotaru.
Anastazijus apstulbo. Matyt, tėvo protas, visad toks aštrus ir įžvalgus, bus
pradėjęs silpti.
– Jei taip padaryčiau, – atsakė jis, – prarasčiau imperatoriaus šalininkų
paramą, o į ją sudėtos visos mūsų viltys.
– Ne. Tu nueisi pas juos ir pasakysi, kad taip pasielgei spiriamas politinės
būtinybės. Įtikink juos, kad ir ką aplinkybių verčiamas sakytum, vis tiek esi
imperatoriaus šalininkas ir tai įrodysi po rinkimų, atsilygindamas rėmėjams
žemės valdomis bei tarnybiniais paaukštinimais.
– Lotaras padūks.
– Vėliau tai bus nesvarbu. Tuoj po rinkimų mes pradėsime šventinimo
ceremonijas, nelaukdami imperatoriaus pritarimo. Tokiomis aplinkybėmis niekas
nesišiauš, nes aišku, kad Roma daugiau negali būti nė dienos be vadovo, nuolat
gresiant saracėnų pavojui. O kai Lotaras sužinos, kas įvyko, tu jau būsi Jo
Šventenybė popiežius, Romos vyskupas, ir imperatorius ničnieko negalės
pakeisti.
Anastazijus žavėdamasis kraipė galvą. Tėvas iš karto aprėpė aplinkybių
visumą. Nors ir linksta prie žemės senas lapinas, bet jo nesuvystysi.
Arsenijus atkišo ilgą geležinį raktą.
– Eik į požemį ir pasiimk tiek aukso, kiek tau reikia, kad pelnytum rėmėjų
palankumą. Po šimts! – nusikeikė. – Jei ne ta prakeikta karštligė, pats viską
padaryčiau!
Kietas ir vėsus raktas Anastazijaus rankose suteikė malonų galios jausmą.
– Nesivargink, tėve. Aš viską sutvarkysiu.
Arsenijus sulaikė jį už rankovės.
– Būk atsargus, sūnau. Žaidimas pavojingas. Turbūt neužmiršai, kas nutiko
tavo dėdei Teodorui?
Kaip galėtų užmiršti! Dėdės nužudymas Laterano rūmuose buvo lemiamas
Anastazijaus vaikystės įvykis. Teodoro veido išraiška, popiežiaus sargybiniams
išdūrus jam akis, persekios Anastazijų iki pat mirties.
– Aš būsiu atsargus, tėve, – pažadėjo jis. – Ir pats viską padarysiu.
– Kaip tik to ir noriu, – atsakė Arsenijus.
– Ad te, Domine, levavi animam meam... – Joana meldėsi, klūpėdama ant šaltų
akmeninių grindų patriarchijos koplyčioje. Nors malda buvo karšta, ji negalėjo
pakilti ir pajusti Dievo malonės – per daug tvirtai mirtingos šaknys laikė ją
žemėje.
Ji myli Geraldą. Nėra jokios prasmės daugiau išsisukinėti ar neigti tą aiškią
tiesą. Kai išvydo jį, jojantį į miestą Benevento pulkų priešakyje, visa širdimi
puolė prie jo, visiškai tikra dėl savo meilės.
Dabar jai trisdešimt treji. Tačiau nė su vienu žmogumi jos nesieja artimi
ryšiai. Dėl prisiimto vaidmens ji su niekuo negalėjo suartėti. Gyveno apgaulingą
gyvenimą, slėpdama tiesą apie save.
Ar dėl to Dievas neleidžia pajusti savo malonės? Ar jis nori, kad ji mestų
prisiimtą vaidmenį ir gyventų moters gyvenimą, kuriam gimė?
Su Sergijaus mirtimi baigėsi jos įsipareigojimai gyventi Romoje. Kitas
popiežius bus Anastazijus, ir jam nereikės jos paslaugų.
Ji taip ilgai slopino savo jausmus Geraldui. Kokia būtų palaima leisti sau jį
mylėti, paklusti širdies, o ne proto balsui!
Kas bus, kai ji vėl susitiks su Geraldu? Šyptelėjo, vaizduodamasi tos
akimirkos džiaugsmą.
Dabar jau viskas įmanoma. Ir tai gali atsitikti.
Nustatytos rinkimų dienos vidudienį milžiniška minia susirinko didžiuliame lauke
į pietvakarius nuo Laterano. Pagal seną paprotį, aštuoni šimtai dvidešimt
ketvirtais metais patvirtintą konstitucijos, popiežių rinko visi romiečiai,
pasauliečiai ir dvasininkai.
Joana stovėjo pasistiepusi – stengėsi viską matyti per banguojančią galvų
jūrą. Kurgi Geraldas? Sklido kalbos jį sugrįžus iš mėnesį trukusio žygio prieš
saracėnus. Jei taip, turėtų čia būti. Staiga ją nusmelkė baimė – o jei išjojo į
Beneventą, nepasimatęs su ja?
Minia pagarbiai prasiskyrė į turgaus aikštę einančiam pareigūnų
triumviratui: presbiteriui Eustachijui, arkidiakonui Deziderijui ir primicerijui
Paskaliui, sulig tradicija valdančiam miestą sede vacante – per tarpuvaldį, kai
vienas popiežius miręs, o kitas dar neišrinktas.
Eustachijus pakvietė žmones trumpai pasimelsti.
– Dangiškasis Tėve, apšviesk mūsų protus, kad galėtume šiandien veikti
išmintingai ir garbingai. Te neapykanta nesusuka mums galvų, te meilė
neiškreipia tiesos. Vardan šventos ir nedalomos Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir
Šventosios Dvasios trejybės. Amen.
Paskui prabilo Paskalis:
– Popiežius Sergijus atidavė Viešpačiui Dievui sielą, ir mums tenka išsirinkti
jo įpėdinį. Visi čia susirinkę romiečiai gali kalbėti ir išreikšti Dievo jiems
įkvėptas mintis, idant paskui galėtume nustatyti visuotinę susirinkusiųjų valią.
– Šviesiausiasis pone primicerijau, – tuoj pat prabilo imperatoriaus šalininkų
vadas, vienas iš Lotaro parankinių Tasilas. – Iš visų kitų vardų išsiskiria vienas,
verčiausias didžių pagyrimų. Aš kalbu apie Anastazijų, Pilies vyskupą,
šviesiausiojo Arsenijaus sūnų. Visos to žmogaus savybės puikiausiai tinka sostui
– aukšta kilmė, puikus išsimokslinimas, abejonių nekeliantis pamaldumas.
Anastazijus bus ne tik krikščionybės, bet ir mūsų reikalų gynėjas.
– Geriau sakyk – tavo reikalų! – nusišaipė balsas iš minios.
– Nieko panašaus! – atkirto Tasilas. – Kilniadvasis ir dosnus Anastazijus bus
jums tikras tėvas.
– Jis imperatoriaus žmogus! – vėl sušuko rėksnys iš minios. – Mums nereikia
popiežiaus, Frankų sosto statytinio!
– Teisybę sako! Teisybė! – karštai pritarė keletas balsų.
Ant paaukštinimo pakilo Anastazijus ir teatrališkai pakėlė rankas,
ramindamas minią.
– Mano bendrapiliečiai, Romos gyventojai, esate susidarę apie mane
klaidingą nuomonę. Iš savo kilmingų romėnų protėvių esu paveldėjęs tokį pat
išdidų kaip ir jūsų būdą. Aš niekad nesiklaupsiu nė prieš vieną frankų valdovą!
– Žinoma! Teisingai! Tavo tiesa! – iš kailio nerdamiesi šaukė jo šalininkai.
– Kur buvo Lotaras, kai netikėliai laužėsi į mūsų vartus? – dėstė Anastazijus.
– Jis nepajėgė mūsų užstoti, todėl prarado teisę vadintis šventojo Petro žemių
gynėju! Lotaras yra aukščiausios padėties asmuo, todėl privalau jį, kaip
krikščionį, gerbti, būti mandagus. Bet atsidavęs ir ištikimas buvau ir būsiu tik
motinai Romai!
Jis kalbėjo gerai. Jo šalininkai vėl pagavo šaukti, kad jį palaikytų. Dabar prie
jų prisidėjo ir minia. Rinkėjų palankumas krypo Anastazijaus pusėn.
 – Tai melas! – pratrūko Joana. Nustebusiais veidais žmonės atsigręžė į ją.
– Kas kalba? – Paskalis sužiuro į minią. – Tegul kaltintojas išeina į priekį.
Joana susvyravo. Ji pasakė tai visai nepagalvojusi, tik įpykusi dėl Anastazijaus
veidmainystės. Bet dabar nebuvo kur trauktis. Ji drąsiai užlipo ant
paaukštinimo.
– A, juk tai Jonas Anglas! – šūktelėjo balsas. Minia, atpažinusi ją, sušnarėjo:
kiekvienas žinojo ar buvo girdėjęs apie Joanos parodytą drąsą ant sienos per
saracėnų antpuolį.
Anastazijus užtvėrė jai kelią.
– Neturi teisės kreiptis į susirinkimą, – rėžė jis. – Tu ne Romos pilietis.
– Tegul jis kalba! – šūktelėjo balsas. Kiti, palaikydami ją, taip pat ėmė
šūkaloti, kol galop Anastazijus buvo priverstas nusileisti.
– Atvirai išsakyk savo kaltinimus, Jonai Anglai, – paragino Paskalis.
Sukaupusi drąsą, Joana prašneko:
– Vyskupas Anastazijus susimokė su imperatoriumi. Aš nugirdau vyskupą
pažadėjus atiduoti Romą frankų sostui.
– Apgavikas! Melagis kunigas! – pasiuto šaukti imperatoriaus šalininkai,
stengdamiesi nustelbti jos balsą.
Juos perrėkdama Joana papasakojo, kaip nugirdo Lotarą prašant
Anastazijaus pagalbos, kad įkalbėtų romiečius prisiekti jam ištikimybę, ir kaip
Anastazijus sutiko tai padaryti už Lotaro paramą renkant popiežių.
– Tai sunkus kaltinimas, – pasakė Paskalis. – Ką į tai atsakysi, Anastazijau?
– Kaip prieš Dievą sakau, kad kunigas meluoja, – atsakė Anastazijus. – Juk
mano tautiečiai tikrai labiau patikės savo bendrapiliečio romiečio, o ne
svetimšalio žodžiu.
– Tu pirmas palaikei ištikimybės priesaiką imperatoriui! – sušuko kažkas.
– Na tai kas? – atšovė kitas. – Tai nieko neįrodo!
Kilo rietenos. Kivirčai vis labiau kaito, o minios nuotaikos sulig kiekvienu
kalbėtoju keitėsi, nes vieni palaikė, kiti smerkė Anastazijų.
– Šviesiausiasis pone primicerijau! – išėjo į priekį iki šiol tylėjęs Arigisas.
– Majordomas! – pagarbiai, bet kiek nustebęs sutiko jį Paskalis. Atsidavęs ir
ištikimas popiežiaus sosto tarnas Arigisas niekad nesikišo į politiką. – Ar turi ką
pridurti prie šių svarstymų?
– Turiu. – Arigisas atsigręžė į minią. – Romos piliečiai, mes nesame apsaugoti
nuo pavojaus. Atėjus pavasariui, saracėnai gali bandyti vėl pulti miestą. Dėl
tokios grėsmės mes turime susivienyti. Mes negalime skaidytis. Mes turime
išsirinkti popiežium tokį žmogų, dėl kurio mūsų visų nuomonės sutaptų.
Per minią nuvilnijo pritarimas.
– Ar yra toks žmogus? – paklausė Paskalis.
– Yra, – atsakė Arigisas. – Tas žmogus įžvalgus ir tvirtas, išsimokslinęs ir
dievobaimingas. Tai Keturių Šventų Vainikų bažnyčios kardinolas presbiteris
Leonas.
Pasiūlymas buvo sutiktas mirtina tyla. Visi taip įsikarščiavę ginčijosi dėl
Anastazijaus pranašumų, kad niekas nė nepagalvojo apie kitą kandidatą.
– Leonas toks pat kilmingas kaip ir Anastazijus, – kalbėjo Arigisas. – Jo tėvas
– gerbiamas senatorius. Jis pats puikiai atlieka kardinolo presbiterio pareigas. –
Iškalbingiausią faktą Arigisas paliko pabaigai: – Ar kas nors iš jūsų galės
pamiršti, kaip narsiai jis stojo ant sienos per saracėnų puolimą stiprinti mūsų
dvasios? Jis kaip Dievo liūtas, antras šventasis Laurynas, galintis mus apginti nuo
kitatikių!
Akimirkos svarba suteikė Arigisui nebūto iškalbingumo. Jo stipraus jausmo
paveikta minios dauguma pratrūko džiaugsmingai pritarti. Pajutusi tinkamą
progą, popiežiaus grupuotė ėmė šaukti:
– Leonas! Leonas! – choru kartojo. – Leonas bus mūsų popiežius!
Anastazijaus šalininkai šaukė, palaikydami savo kandidatą. Bet minios
nuotaika buvo jau visai pasikeitusi. Imperatoriaus rėmėjams paaiškėjus, kad
prakišo, jie puolė remti Leoną. Taip Leonas buvo vieningai išrinktas popiežium.
Saviškių iškilmingai ant pečių atneštas Leonas atsistojo ant pakylos.
Neaukštas, bet gerai sudėtas vyras buvo dar pačiame gražume. Ryškių
romėniškų bruožų veidas, apsuptas tankių, rudų, garbanotų plaukų, liudijo protą
ir polinkį į humorą. Jusdamas akimirkos iškilmingumą, Paskalis parpuolė
kniūbsčias ir pabučiavo naujai išrinktam popiežiui kojas. Tuoj pat jo pavyzdžiu
pasekė Eustachijus ir Deziderijus.
Visų lūkuriuojančios akys nukrypo į Anastazijų. Šis akimirksnį svyravo, bet
tuoj prisivertė atsiklaupti. Paskui kaip ilgas išsitiesė ant žemės ir pabučiavo ką
tik išrinktam popiežiui kojas.
– Stokis, kilnusis Anastazijau. – Leonas ištiesė jam ranką, padėdamas
atsikelti. – Nuo šiol būsi Šventojo Marcelijaus bažnyčios kardinolas presbiteris.
– Taurus gestas: Šventojo Marcelijaus bažnyčia buvo viena didžiausių Romoje.
Leonas ką tik apdovanojo Anastazijų bene viena garbingiausių ir pelningiausių
tarnybų Romoje.
Minia džiaugsmingai pritarė.
Anastazijus šiaip taip prisivertė šyptelėti, nors ir smaugė baisus pralaimėjimo
kartėlis, sakytum pelynų gniutulas užkišo gerklę.
Magnus Dominus et laudibilis nimis... Mišių įvado giesmė skverbėsi pro langą į
mažą kamarą, joje Joana laikė savo gyduoles ir vaistus. Kadangi Šventojo Petro
bazilika buvo taip nusiaubta, šventinimo ceremonialas vyko Laterano bazilikoje.
Joana turėjo būti bažnyčioje su visais dvasininkais ir dalyvauti
džiaugsmingose naujojo popiežiaus vainikavimo apeigose. Bet čia buvo tiek daug
darbo: reikėjo padžiauti neseniai surinktas vaistažoles, papildyti indus ir butelius
atitinkamais užpilais ir šiaip apsitvarkyti. Kai baigė darbuotis, permetė akimis
lentynas su tvarkingai eilėmis sustatytais ekstraktais, antpilais ir vaistažolėmis –
akivaizdus jos išmokto gydymo meno įrodymas. Jai nusmelkė širdį – pajuto
pasigesianti savo mažytės gydyklos.
– Taip ir maniau, kad rasiu tave čia, – pasigirdo Geraldo balsas už nugaros.
Joanos širdis pašoko iš džiaugsmo. Kai ji atsigręžė, jų akys susitiko.
 – Tu, – sukuždėjo Geraldas.
– Tu!
Jie šypsojosi, pajutę vėl atgijusio artumo šilumą.
– Keista, – šnabždėjo jis, – kad aš beveik užmiršau.
– Užmiršai?
– Kas kartą, kai pamatau tave... vis iš naujo tave atrandu.
Jai priėjus, jiedu švelniai ir meiliai apsikabino.
– Tada, kai matėmės paskutinį sykį, aš nusikalbėjau... – sukuždėjo ji.
Geraldas pridėjo pirštą jai prie lūpų.
– Leisk pirmiau man pasakyti. Kas buvo – mano kaltė. Man nereikėjo tavęs
prašyti vykti. Dabar tai matau. Aš nesuvokiau, kiek tu čia pasiekei... kuo tapai.
Buvai teisi, Joana, nes niekas, ką būčiau galėjęs pasiūlyti, tau nebūtų to atstojęs.
„Išskyrus meilę“, – pamanė, bet neištarė Joana. Tik paprastai pasakė:
– Aš daugiau nenoriu tavęs prarasti.
– Ir neprarasi, – atsakė Geraldas. – Aš nebegrįšiu į Beneventą, Leonas
paprašė manęs likti Romoje ir užimti superistos postą.
Superista! Aukščiausias ir itin garbingas karinis laipsnis Romoje: vyriausiasis
popiežiaus kariuomenės vadas.
– Bus daug darbo, įtempto darbo. Saracėnų prisiplėštas lobis iš Šventojo
Petro bazilikos skatins juos vėl rengtis į žygį.
– Manai, jie grįš?
– Grįš. – Bet kokiai kitai moteriai Geraldas būtų sumelavęs, kad nesinervintų.
– Leonui reikės mūsų pagalbos, Joana, tavo ir mano.
– Mano? Kuo gi aš galėčiau jam padėti?
Geraldas lėtai paklausė:
– Tai tau niekas nesakė?
– Ko nesakė?
– Kad esi paskirta vargdienių rūpintoju?
– Ką? – Ji, matyt, blogai nugirdo. Vargdienių rūpintojas, vienas iš septynių
aukščiausiųjų Romos pareigūnų, tvarkė šalpą, globojo ligonines ir prieglaudas,
rūpinosi našlėmis ir našlaičiais.
– Bet... juk aš svetimšalė!
– Tai Leonui neturi reikšmės. Jis ne toks žmogus, kad leistųsi varžomas
beprasmių papročių.
Toks pasiūlymas pasitaiko tik kartą gyvenime. Jei jį priimtų, reikėtų
atsisakyti vilties gyventi drauge su Geraldu. Prieštaringų troškimų plėšoma, ji
nežinojo, ką sakyti.
– Nebijok, Joana, – klaidingai supratęs jos tylėjimą, pasakė Geraldas. – Aš
tavęs daugiau nevarginsiu prašydamas tekėti už manęs. Dabar man aišku, kad
negalime susijungti santuokiniais ryšiais. Bet abiem bus gera vėl drauge dirbti.
Juk mums visad sekdavosi išvien darbuotis, ar ne?
Joanai sukosi galva. Išėjo visai ne taip, kaip ji vaizdavosi.
– Taip, sekdavosi, – sukuždėjo.
 Sanctus, Sanctus, Sanctus. Pro atvirą langą sklindantys šventos giesmės
žodžiai pasiekė jų ausis. Šventinimo ceremonija baigėsi. Tuoj prasidės mišios.
– Eime. – Geraldas ištiesė jai ranką. – Eime drauge pasveikinti savo naujojo
popiežiaus.
 25
Naujasis popiežius ėmėsi pareigų su jaunatvišku, visus stebinančiu įkarščiu.
Sakytum per naktį patriarchija iš apsnūdusio vienuolyno tapo dūzgiančiu aviliu.
Koridoriais siuvo raštvedžiai ir sekretoriai, nešini pergamentų ritiniais su
planais, įstatais, vienuolyno valdų aprašais ir bažnytinių tarnybų paskyrimais.
Pirmiausia Leonas griebėsi stiprinti miesto apsaugą. Popiežiaus įsakytas,
Geraldas nuodugniai apžiūrėjo sienas, pasižymėdamas kiekvieną taisytiną vietą.
Sulig jo nurodymais buvo nubraižyti planai ir prasidėjo sienų bei vartų
tvirtinimas. Treji vartai ir penkiolika sienos bokštų buvo visiškai perstatyti. Du
nauji gynybiniai bokštai išaugo priešinguose Tibro krantuose ties Porto vartais,
kur upė pradeda tekėti per miestą. Tarp tų abiejų bokštų skersai upės buvo
nutiestos tvirtos geležinės grandinės, užkertančios kelią laivams. Bent pro čia
saracėnai tikrai negalės prasmukti.
Dar liko sunkus klausimas – kaip apsaugoti Šventojo Petro baziliką. Šiam
klausimui apsvarstyti Leonas sukvietė į pasitarimą aukštuosius pareigūnus ir
garbingus dvasininkus, tarp jų ir Geraldą su Joana.
Buvo pasiūlyta pastatyti nuolatinį garnizoną apie baziliką ir portalą, įtaisyti
geležines grotas šventovės duryse ir languose.
Leonas klausėsi abejingai.
– Tos priemonės pristabdys antpuolį, bet nesulaikys.
– Jūsų Šventenybe, – tarė Anastazijus, – nepaisant visos mano pagarbos jums,
leiskite priminti, kad pristabdymas kaip tik ir yra geriausia mūsų gynyba. Jei
mes pajėgsime pristabdyti barbarus, kol atvyks imperatoriaus pulkai...
– Jei jie apskritai atvyks, – niūriai burbtelėjo Geraldas.
– Reikia pasitikėti Dievu, superista, – pamokė Anastazijus.
– Turi galvoj Lotarą, – atkirto Geraldas. – O aš juo nepasitikiu!
– Atleisk man, superista, – perdėtai mandagiai atsakė Anastazijus, – kad
pasakysiu ir taip visiems žinomą dalyką – šiuo metu tikrai nieko kita negalime
padaryti, nes bazilika yra už miesto sienų.
– Galime padaryti, kad ji būtų tarp sienų, – pasakė Joana.
Tamsūs Anastazijaus antakiai pašaipiai pakilo.
– Tai ką siūlai, Jonai... perkelti visą pastatą po plytą?
– Ne, – atsakė Joana. – Siūlau pratęsti miesto sieną ir apsupti ja baziliką.
– Pratęsti sieną? – susidomėjo Leonas.
– Visiškai neapsimoka! – suniekino Anastazijus. – Tokių didelių statybų niekas
nevykdė nuo senovės laikų.
– Vadinasi, atėjo metas pradėti, – pasakė Leonas.
– Mes neturime lėšų! – pasipriešino skrynininkas Gracijus, popiežiaus
iždininkas. – Iššluosime visą iždą, darbams vos įpusėjus.
Leonas susimąstė.
– Uždėsime dar mokesčių. Ir visai pagrįstai, nes naujoji siena, šiaip ar taip,
gins mus visus, tad ir statyti turėtų padėti visi.
Geraldui jau veikė smegenys.
 – Statybą galime pradėti čia, – parodė miesto žemėlapyje, – prie Šventojo
Angelo tvirtovės. Tęsti sieną iki Vatikano kalvos, – brėžė pirštu įsivaizduojamą
liniją, – apsupti Šventojo Petro baziliką ir nuvesti tiesiai prie Tibro.
Pasagos pavidalo linija, Geraldo nubrėžta, supo ne tik Šventojo Petro
baziliką, vienuolyną bei Bažnyčios valdas, bet ir visą Borgą, kuriame buvo
įsikūrusios gausios saksų, fryzų, frankų ir lombardiečių bendruomenės.
– Panašu į atskirą miestą! – sušuko Leonas.
– Civitas Leonina, – pasakė Joana. – Leono miestas.
Anastazijus ir kiti didžiūnai apniuko pamatę, kaip Leoną, Geraldą ir Joaną
suvienijo bendrininkų šypsena.
Po kažin kiek savaičių diskusijų su miesto mūrininkais sienos planas buvo
baigtas. Išėjo didingas projektas. Sluoksniuota tufo ir plytų siena turėjo būti
gerų keturiasdešimties pėdų aukščio ir dvylikos pėdų pločio, saugoma ne mažiau
kaip keturiasdešimt keturių gynybinių bokštų – tokia citadelė galėtų atlaikyti net
aršiausią apgultį.
Leonui pakvietus, iš Popiežiaus lygumos miestų ir kaimų į Romą pasipylė
galybė darbininkų. Jie spietėsi perpildytose Borgo lūšnose ir visai išsekino
miesto atsargas. Nors labai atsidavę ir uolūs, nebuvo uostę tokių statybų ir
nežinojo, kaip prie jų dirbti, tad pasirodė, kad jų pastangas itin sunku nukreipti
tinkama linkme. Kiekvieną dieną atėję į darbą, jie nežinojo, ką daryti, nes trūko
patyrusių mūrininkų, galinčių organizuoti darbą. Per gegužės idas netikėtai
nugriuvusi sienos dalis užmušė kelis darbininkus.
Dvasininkai, vadovaujami miesto kardinolų presbiterių, maldavo Leoną
atsisakyti to sumanymo. Nugriuvusi siena – aiškus Dievo pirštas, įrodinėjo jie. Ir
pats projektas – kvailystė, nes tokia aukšta siena niekad nestovės, o jei ir
nesugriūtų, vis tiek nebus baigta laiku, kai reikės gintis nuo saracėnų. Būtų daug
išmintingiau sutelkti žmonių įkarštį į maldą ir pasninką, idant permaldautų Dievo
rūstybę.
– Mes melsimės, visiškai pasikliaudami Dievu, ir dirbsime, visiškai
pasikliaudami savimi, – tvirtai atsakė Leonas. Jis kiekvieną dieną atjodavo
pasižiūrėti, kiek pasistūmėjo statyba, ir paspartinti darbininkų. Niekas negalėjo
palaužti jo pasiryžimo pastatyti sieną.
Joana gėrėjosi Leono atkaklumu nepaisyti skeptikų. Kaip skyrėsi jo
charakteris ir temperamentas nuo Sergijaus! Leonas buvo tikras dvasios
vadovas – veržlus, energingas ir nepaprastai stiprios valios žmogus. Tačiau ne
visi, kaip Joana, juo žavėjosi. Miestas tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: į sienos
statybos šalininkus ir priešininkus. Netrukus paaiškėjo, kad Leono būsimo
valdymo sėkmė labai priklausys nuo to, kaip pasiseks baigti sienos statybą.
Anastazijus puikiai suvokė padėtį ir jos teikiamas galimybes. Dėl Leoną
apsėdusios sienos idėjos šis tapo labai pažeidžiamas. Jei sumanymas nepasisektų
ir baigtųsi visuotiniu nepasitenkinimu, Anastazijui galėtų rastis labai patogi
dingstis. Tada jo rėmėjai, imperatoriaus šalininkai, galėtų žygiuoti į Lateraną,
pašalinti susikompromitavusį popiežių ir į jo vietą iškelti naują kandidatą.
 O tapęs popiežiumi Anastazijus apgintų palaimintą Šventojo Petro baziliką,
atnaujindamas ir stiprindamas Romos ryšius su Frankų sostu. Lotaro pulkai
įrodytų esantys daug geresnė apsauga nuo netikėlių negu niekam tikusi Leono
siena.
Bet Anastazijus niekad nepamiršo turintis būti atsargus. Geriausia atvirai
neprieštarauti Leonui, bent kol žmonės dar laukia galutinio drąsaus popiežiaus
sumanymo rezultato.
Bus išmintingiausia viešai remti Leoną, o iš tiesų daryti visa, kas statybai
pakenktų. Laikydamasis šios nuostatos, Anastazijus šį bei tą jau nuveikė – tai jis
pasirūpino, kad dalis sienos nugriūtų. Buvo visai nesunku: keli ištikimiausi jo
vyrai naktį prisėlino prie sienos ir, pasikasę po pamatais, mažumėlę ją išjudino.
Tik ta griūtis per menkai sutrikdė statybą. Aišku, reikia daugiau, didelės
nelaimės, kad ja iš karto visiems laikams užsibaigtų tas juokingas sumanymas.
Anastazijus suko galvą, ieškodamas būdo sužlugdyti statybą. Bet ničnieko
negalėjo sugalvoti. Ir teko kovoti su savo neviltimi. Ak, kad milžiniška ranka
galėtų vienu mostu nušluoti nuo žemės paviršiaus visą tą statinį į pragaro
liepsnas!
Pragaro liepsnos...
Staiga Anastazijus išsitiesė it strėlė – į galvą šovė mintis.
Dienai auštant, Joana budo lėtai. Akimirką gulėjo suglumusi, stebeilydama į
nepažįstamą medinių sijų raštą lubose. Paskui atsitokėjo: čia ne vienuolyno celė,
o jos asmeniniai apartamentai – viena iš privilegijų, teikiamų tokiems aukštiems
pareigūnams kaip rūpybos viršininkas, arba vargdienių rūpintojas. Geraldui taip
pat buvo paskirti kambariai patriarchijoje, bet jis ten nemiega jau kelias
savaites – visą laiką būna frankų bendrijoje Borge, nes nori pats stebėti statybos
darbus.
Joana matydavo jį tik iš tolo, jodinėjantį apie statomą sieną ir drąsinantį
darbininkus arba pasilenkusį prie stalo ir aptarinėjantį su mūrininkais planus. Jie
galėdavo tik probėgšmais žvilgtelėti vienas į kitą, ir nieko daugiau. Išvydus
Geraldą, jos širdis visad apsaldavo ir imdavo karštai tvaksėti. „Dievaži, –
galvodavo ji, – tas mano moteriškas kūnas – tikras išdavikas.“
Prisivertusi ėmė galvoti apie savo pareigas ir būsimus dienos darbus.
Aušra jau spindi pro langą. Staiga Joana išsigandusi krūptelėjo – matyt, bus
pramiegojusi. Jei nepaskubės, pavėluos į susitikimą su Šventojo Mykolo
prieglaudos galva.
Šokant iš lovos dingtelėjo, kad pro langą švinta ne aušra, o kitokia šviesa. Juk
langas vakarų pusėje, tad čia ne aušra!
Ji pribėgo prie lango. Miesto pakrašty, už tamsaus Palatino kalvos silueto, į
juodą dangų kilo raudoni ir geltoni liepsnos liežuviai.
Ugnis. Dega Borge.
Net neįsispyrusi į apavą Joana pasileido bėgti basa koridoriais.
– Gaisras! – šaukė ji. – Gaisras! Gaisras!
Vėrėsi durys – susijaudinę žmonės pasipylė į koridorius. Prie jos priėjo
Arigisas, trindamasis užmiegotas akis.
– Koks čia triukšmas? – griežtai paklausė.
– Borgas dega.
– Deo, juva nos! – persižegnojo Arigisas. – Reikia pažadinti Jo Šventenybę. –
Ir nuskubėjo į popiežiaus miegamąjį.
Joana, nubėgusi laiptais žemyn, šmurkštelėjo pro duris. Iš čia buvo prasčiau
matyti, nes daugybė koplyčių, vienuolynų ir dvasininkų namų, supančių
patriarchiją, užstojo vaizdą, bet ji suvokė, kad ugnis plinta, nes visas nakties
dangus jau švytėjo grėsminga pašvaiste.
Kiti taip pat išbėgo įkandin Joanos į portiką. Jie puolė ant kelių ir su ašaromis
akyse šaukėsi Dievo ir šventojo Petro. Tada pasirodė plika galva ir
vienmarškinis Leonas.
– Atvesk sargybą, – paliepė kambariniui. – Pažadink arklininkus. Tegul
pažaboja arklius, pakinko vežimą. – Vaikinas nurūko vykdyti įsakymų.
Arkliai, vidurnaktį išvesti iš jaukių arklidžių, buvo neramūs ir irzlūs. Leonas
užsėdo pirmą pasitaikiusį bėrį.
Arigisas pašiurpo.
– Nejau ketinate joti?
– Ketinu, – atsakė Leonas, suėmęs pavadžius.
– Jūsų Šventenybe, man tenka prieštarauti! Per daug pavojinga! Jūsų
Šventenybei būtų daug geriau likti čia ir melsti Dievą laimingos baigties!
– Aš galiu lygiai taip pat melstis ir bažnyčioje, ir už jos sienų, – atsakė
Leonas. – Pasitrauk, Arigisai!
Arigisas nenoromis pakluso. Spūstelėjęs bėrį, Leonas nujojo gatve. Joana ir
keliasdešimt sargybinių pasileido įkandin jo.
Arigisas nepritardamas žvelgė iš paskos. Jis jojo prastai, bet jo vieta šalia
popiežiaus. Nors Leonas ir pasirinko tokį neišmintingą žingsnį, Arigiso pareiga
liepia jį lydėti. Nerangiai užsiritęs ant arklio, jis nurisnojo paskui juos.
O jie lėkė risčia, iškėlę deglus, jų šviesa klaikiai blykčiojo namų sienomis,
palikdama šešėlius, gainiojančius vienas kitą tamsiomis gatvėmis nelyginant
išprotėję vaiduokliai. Priartėjus prie Borgo, į nosį trenkė aitrus dūmų kvapas,
buvo girdėti baisiai riaumojant, tarsi staugtų tūkstantis laukinių žvėrių. Už
kampo prieš akis atsivėrė siautėjanti ugnis.
Tikras pragaro vaizdas. Degė ištisas kvartalas, apimtas didžiulių liepsnų. Pro
mirguliuojančią raudoną miglą buvo matyti, kaip raitėsi ugnies apsupti ir ryjami
mediniai statiniai. Ugnies fone ryškiai juoduojančios žmonių figūros blaškėsi it
kankinamos pasmerktųjų vėlės.
Arkliai žvengė, stojo piestu, muistydami galvas. Per nusėdusius dūmus prie jų
pribėgo kunigas prakaituotu ir suodinu veidu.
– Jūsų Šventenybe! Garbė Dievui, atvykote! – Iš tarties ir aprangos Joana
suprato jį esant franką.
– Ar tikrai taip baisu, kaip atrodo? – trumpai paklausė Leonas.
– Dar baisiau, negu atrodo, – atsakė kunigas. – Sudegė Adrijono pastatas ir
Šventojo Peregrino prieglauda. Supleškėjo ir svetimšalių gyvenvietės – saksų
bendruomenės namai sudegė iki pamatų, taip pat ir bažnyčia, o frankų
bendruomenės namai tebeliepsnoja. Aš pats vos išvengiau pražūties.
– Ar matei Geraldą? – nekantraudama paklausė Joana.
– Superistą? – Kunigas papurtė galvą. – Jis miegojo viršutiniuose aukštuose
su mūrininkais. Kažin ar kas iš jų ištrūko. Dūmai ir ugnis pasklido taip greitai.
– O kur pasidėjo išsigelbėjusieji? – paklausė Leonas.
– Daugelis prisiglaudė Šventojo Petro bazilikoje. Bet ugnis plinta. Jei jos
nesustabdys, ir pačiai bazilikai gresia pavojus.
Leonas ištiesė ranką.
– Eikš su mumis. Mes kaip tik ten dabar jojam.
Kunigas užsėdo bėrį popiežiui už nugaros, ir visi pasuko bazilikos link.
Tik Joana pasiliko. Jai nedavė ramybės mintis: reikia surasti Geraldą.
Prieš ją riaumojo ištisa, be jokių plyšių ugnies užtvara. Pro ją niekaip
neprasigausi. Ji sukinėjosi palei ugnį, kol užtiko tarpą į jau išdegusias,
pajuodusias gatveles ir pasuko į vieną jų, vedančią į frankų bendruomenę.
Abiejose gatvelės pusėse vietomis liepsnojo ugnis, dūmai vis tirštėjo. Baimė
suspaudė gerklę, bet Joana vis tiek prisivertė joti. Jos keršis mėčiojosi į šalis ir
muistėsi – nenorėjo žengti į priekį. Ji niuksėjo, spardė, ir pagaliau jis šoktelėjo
pirmyn. Jodama matė siaubingą vaizdą: susisukusius medžių kamienus, tuščius,
vaiduokliškus namus juodomis langų kiaurymėmis, suanglėjusius lavonus tų,
kuriuos pasivijo ugnis. Joanai apmirė širdis: aišku, niekas negalėjo išlikti gyvas
tokiame pragare.
Staiga, neįmanoma net patikėti, prieš ją iškilo pastato siena. Frankų
bendruomenės namai! Bažnyčia ir aplinkiniai pastatai buvo pavirtę pelenais, bet
pagrindinis pastatas per didžiausią, neįmanomiausią stebuklą išliko.
Širdis ėmė smarkiau plakti – atgimė viltis: gal Geraldas pabėgo? O gal dar
viduje, sužeistas, reikalingas pagalbos?
Keršis sustojo kaip įkastas, ir nė iš vietos! Ji vėl jam spyrė. Šįkart jis kovingai
stojo piestu ir numetė ją žemėn. O paskui it padūkęs pasileido risčia.
Krisdama ji susitrenkė ir dabar tysojo be kvapo. Šalia juodavo lavonas
agonijos suriesta nugara, blizgantis nelyginant išsilydęs vulkano stiklas. Kylant
šleikštuliui Joana pašoko ir nubėgo į pastatą. Ji turi rasti Geraldą, o daugiau
niekas nesvarbu.
Visur pilna rusenančių plėnių – ant žemės, jai ant drabužių, ant galvos ir visur
aplink jos sklandė tirštu, slopiu debesiu. Karštos anglys svilino basas kojas. Per
vėlai susigriebė gailėtis, kad neapsiavė.
Išvydo pastato duris. Dar pora žingsnių, ir ji viduje.
– Geraldai! – sušuko. – Kur tu?
Smarki, nesuvaldoma ugnis, kaip ir ją gainiojantis vėjas, pakeitė kryptį ir
pažėrė liepsnojančių žarijų ant skiedrų stogo, išdžiūvusio it kempinė nuo pirmiau
praūžusio gaisro. Žarijos netruko įsidegti, ir po kelių akimirkų liepsnos apėmė
visą pastatą.
 – Geraldai! – vėl sušuko ji, traukdamasi nuo artėjančios ugnies.
Geraldas iki vėlyvos nakties studijavo sienos brėžinius. Kai galop užgesino
žvakę, buvo taip išvargęs, kad bematant užmigo kietu, be jokių sapnų miegu.
Jį pažadino dūmų kvapas. „Matyt, smilksta spingsulė, – pamanė ir atsikėlė jos
užgesinti. Bet įkvėpęs pajuto tokį deginantį skausmą plaučiuose, kad parpuolė
ant kelių gaudydamas kvapą. – Gaisras. Bet iš kur?“ Pro tirštus dūmus jau per
kelis sprindžius negalėjai nieko įžiūrėti nei vienoj, nei kitoj pusėj.
Kažkur čia pat klykė siaubo apimti vaikai. Geraldas ėmė šliaužti ton pusėn.
Tamsoje subolavo dviejų išsigandusių vaikų veidai – berniuko ir mergytės, ne
daugiau kaip ketverių penkerių metų. Jie puolė prie jo ir įsikibo gailiai
raudodami.
– Viskas bus gerai, nurimkit, – apsimetė ramus, nors anaiptol toks nesijautė.
– Tuoj iš čia išeisim. Ar kada žaidėt raitelius?
Vaikai, išplėtę akis, linktelėjo.
– Gerai. – Jis užsikėlė ant sprando mergytę, paskui berniuką. – Laikykitės
tvirtai. Josim iš čia.
Ėjo sunkiai, svyruodamas nuo vaikų svorio ant nugaros. Dūmai virš jų
tirštėjo, vaikai ėmė žiopčioti ir dusti. Geraldas stengėsi sutramdyti kylančią
baimę. Daugelis gaisro aukų žūsta tiesiog užtroškusios nuo dūmų, be jokių
apdegimo žymių.
Staiga ėmė nebesigaudyti, kur esąs. Akimis skvarbė tamsą, bet per vis
tirštėjančius dūmus niekur neįžiūrėjo durų.
– Geraldai! – ataidėjo balsas pro dusinančią tamsybę.
Gaudydamas orą, žemai pasilenkė ir aklai nusvirduliavo balso link.
Žmonės stojo į lemiamą kovą su ugnimi, artėjančia prie Šventojo Petro bazilikos
sienų. Ginti bažnyčios nuo gresiančio pavojaus subėgo vienuoliai juodais abitais
iš gretimos Šventojo Jono abatijos ir gobtuvais apsigaubę jų broliai iš graikų
Šventojo Kirilo vienuolyno; diakonai, kunigai ir mišioms patarnaujantys
berniukai; prostitutės ir elgetos; visų Borgo svetimšalių bendruomenių – saksų,
lombardiečių, anglų, fryzų ir frankų – vyrai, moterys, vaikai. Kadangi nebuvo
bendro vadovavimo, skirtingų grupių pastangos davė maža naudos. Jie iš
paskutiniųjų stengėsi susirasti kokių indų ar ąsočių ir nešiojo vandenį iš
artimiausių šulinių bei vandens talpyklų. Prie vieno šulinio spietėsi didžiulė
minia, o prie kito niekas nėjo. Visokiausiomis kalbomis šūkaudami, žmonės
stumdėsi, spraudėsi stengdamiesi pasisemti vandens; susitrenkę ąsočiai dužo,
brangus vanduo liejosi žemėn. Besigrumiant sulūžo kartis vandeniui semti.
Dabar, kad pasiektum vandenį, reikėjo lipti į šulinį ir, prisėmus kibirą, perduoti
viršun. Bet toks samstymas truko taip ilgai, kad jį teko mesti.
– Prie upės! Prie upės! – kažkas sušuko, ir visi pasileido nuo kalvos Tibro
link. Kai kurie, iš baimės suglumę, nulėkė prie upės tuščiomis rankomis ir tai
suvokė tik atbėgę prie vandens ir neturėdami kuo jį nešti. Kiti atvilko tokius
didelius indus, kad, pripildę vandens, nepajėgė panešti ir apsiverkę, kad žlugo jų
geri norai, turėjo pusiaukelėje juos pamesti.
 Visos tos suirutės įkarštyje prie Šventojo Petro bažnyčios durų stovėjo
Leonas, toks tvirtas ir nepajudinamas kaip ir pačios didžiosios bazilikos
akmenys. Jį išvydusiems žmonėms iš karto palengvėjo. Jei jų popiežius čia, tai
dar ne viskas žuvo, dar yra vilties išgelbėti bažnyčią. Ir jie toliau grūmėsi su
liepsnomis, nelyginant potvynis be gailesčio, nenumaldomai artėjančiomis,
stumiančiomis atgal suprakaitavusius, iš kailio besineriančius gaisro gesintojus.
Bazilikos dešinėje jau liepsnojo Šventojo Martyno vienuolyno biblioteka. Pro
jos langus skraidžiojo degančio pergamento skutai ir, nešami vėjo, leidosi ant Šv.
Petro bazilikos stogo.
Arigisas timptelėjo Leonui už rankovės.
– Jūsų Šventenybe, turite pasitraukti, kol dar nevėlu.
Leonas meldėsi, nekreipdamas į jį dėmesio.
„Pašauksiu sargybą, – visai sutrikęs galvojo Arigisas, – liepsiu jį iš čia išvesti
jėga.“ Kaip majordomas, turėjo teisę taip pasielgti. Jis kankinosi, nepajėgdamas
apsispręsti. Ar galės nepaklusti Šventajam Tėvui, kad ir siekdamas išgelbėti?
Jis pamatė artėjantį pavojų anksčiau už kitus. Didžiulis šilkinis altoriaus
užtiesalas, susisukęs į liepsnojančią spiralę, skriejo iš degančio vienuolyno. Vėjas
ją pagavęs išlygino į ugnies strėlę, ir ši lėkė tiesiog į Leoną.
Arigisas šoko prie Leono ir pastūmė jį į šalį. Akimirksniu užtiesalas,
plykstelėjęs Arigisui į veidą ir nusvilinęs akis, apvijo jį nuo galvos iki kojų
pragariška glamone. Kaipmat užsidegė plaukai ir drabužiai.
Liepsnos apakintas ir apkurtintas, Arigisas strypčiodamas pasileido laiptais
žemyn, kol susipynus kojoms pargriuvo. Paskutinėmis siaubingomis akimirkomis,
kūnui liepsnojant, bet protui dar neaptemus, Arigisas staiga suprato: tai jo
likimas, į tą paskutinį pasiaukojimo aktą jis ėjo visą savo gyvenimą.
– Jėzau Kristau! – suriko, neapsakomam skausmui pervėrus širdį.
Dūmų debesis kiek pakilo, ir Geraldas priešais išvydo duris. Už jų įkaitusiame
ore sumirguliavo Joanos stotas – balzganai auksiniai plaukai it aureolė spindėjo
ugnies šviesoje. Sukaupęs paskutines jėgas, Geraldas išsitiesė su abiem vaikais
ir nusvirduliavo į duris.
Pamačiusi neriantį iš dūmų Geraldą, Joana puolė prie jo. Nukėlė verkiančius
vaikus žemėn ir priglaudė prie savęs, o akys liko įsmeigtos į svyruojantį Geraldą,
nepajėgiantį nei kalbėti, nei žingsnio žengti.
– Ačiū Dievui, – tepasakė paprastai.
Bet jos akys buvo kur kas iškalbingesnės.
Palikę vaikus seserų vienuolių globai, jie nuskubėjo prie bazilikos, ir Geraldas iš
karto sumetė, kad gaisro gesintojai stovi ne ten, kur reikia – žmonės kovojo su
liepsna būdami per arti jos.
Geraldas ėmėsi vadovauti. Įsakė žmonėms atsitraukti ir laikytis saugaus
atstumo, padaryti priešgaisrinę juostą – išrauti krūmus, nepalikti šakų bei kitų
degių daiktų, sukasti velėną ir laistyti žemę.
Pamačiusi žiežirbų spiečių virš bazilikos, Joana pagriebė vandens kibirą iš
praeinančio vienuolio rankų ir užlipo ant stogo. Žmonės pasekė jos pavyzdžiu: iš
pradžių du, paskui keturi, dar vėliau – jau ir dešimt gesintojų. Jie pasiskirstė
lygiais tarpais ir ėmė perdavinėti vienas kitam pilnus kibirus į viršų, tuščius
žemyn, kad vėl pripildytų. Čiupt kibirą, šliūkšt vandens, čiupt, šliūkšt, čiupt,
šliūkšt – taip dirbo petys į petį suodinais drabužiais ir veidais, geliančiomis
rankomis, pražiotomis burnomis, gaudančiomis troškiuose dūmuose orą.
O apačioje, ant žemės, ugnis slinko vis arčiau, liepsnos laižė žolę, ir ši bemat
pajuosdavo. Geraldas su vyrais triūsė iš peties, iš paskutiniųjų stengėsi praplėsti
priešgaisrinę juostą.
Stovėdamas ant bazilikos laiptų, Leonas persižegnojo ir pakėlė maldaujantį
veidą dangopi.
– Viešpatie Dieve, – meldėsi jis, – išklausyk mus, besišaukiančius tavęs!
Ugnis pasiekė sukastą velėną. Liepsnų liežuviai ištįso, sakytum taisėsi
dryktelėti per apnuogintą žemę. Geraldas su vyrais puolė pilti daugiau vandens.
Liepsnos susvyravo ir, piktai šnypšdamos, ėmė trauktis, o paskui pagavo ryti
pačios save.
Bazilika išgelbėta.
Joana pajuto riedant džiaugsmo ašaras.
Pirmosiomis dienomis po gaisro buvo laidojami aptiktų mirusiųjų lavonai.
Didžiulių liepsnų kaitra daugelį aukų pavertė suanglėjusiais kaulais ir pelenais.
Arigisą, kaip ir derėjo tokias aukštas pareigas ėjusį asmenį, palydėjo į amžino
poilsio vietą labai iškilmingai. Po gedulinių pamaldų Leterane jo palaikai buvo
palaidoti mažos koplyčios kriptoje netoli popiežių Grigaliaus ir Sergijaus.
Joana gedėjo dėl jo žūties. Ji su Arigisu ne visada gerai sutarė, ypač iš
pradžių, bet, laikui bėgant, ėmė gerbti vienas kitą. Ji pasiges jo gebėjimo oriai
tvarkytis, nesuprantamo vidinio patriarchijos gyvenimo vingrybių suvokimo, net
atsajaus išdidumo, kuriuo vadovaudamasis jis vykdė savo pareigas. Jam tikrai
derėjo amžinai ilsėtis šalia Dievo vietininkų, jis taip atsidavęs jiems tarnavo.
Pasibaigus būtinojo gedulo laikui, imta skaičiuoti didžiulius gaisro nuostolius.
Leono siena, kur, matyt, prasidėjo gaisras, nukentėjo ne per daugiausia, bet trys
ketvirtadaliai Borgo buvo visiškai sunaikinta. Svetimšalių bendruomenių
pastatai, jų bažnyčios virto degėsių krūvomis.
Kad Šventojo Petro bazilika išsigelbėjo nuo pražūties, buvo tikrų tikriausias
stebuklas, visi taip manė. Žmonės kalbėjo, kad popiežius Leonas sustabdė ugnį,
peržegnojęs artėjančias liepsnas. Tokiu aiškinimu romiečiai noriai įtikėjo, nes
jiems labai reikėjo ženklo, kad Dievas nuo jų nenusisuko.
Tokiu ženklu tapo Leono stebuklas, visi ten buvę karštai liudijo jį matę savo
akimis. Liudytojų skaičius augo sulig kiekviena diena, kol galop atrodė, kad tą
lemtingą rytą visa Roma buvo prie Šventojo Petro bazilikos.
Anksčiau reikštas nepasitenkinimas Leono veikla buvo užmirštas. Jis tapo
didvyriu, pranašu, šventuoju, gyvu šventojo Petro dvasios įkūnijimu. Žmonės
džiaugėsi juo, nes toks stebukladarys popiežius, be abejo, apgins ir nuo
saracėnų.
Tačiau džiūgavo anaiptol ne visi. Kai garsas apie Leono stebuklą pasiekė
Šventojo Marcelijaus bažnyčią, jos durys tuoj pat buvo uždarytos ir užsklęstos.
Buvo atidėti visi krikštai, atšaukti ir kiti bažnytiniai patarnavimai, o
parapijiečiams pranešta, kad kardinolas presbiteris Anastazijus nieko negalįs
priimti, nes staiga susirgęs.
Joana dirbo dieną naktį, skirstydama drabužius, vaistus bei kitokią labdarą
slaugos namams ir prieglaudoms, perpildytoms gaisro aukų. Labai stigo ir
gydytojų, todėl ji kur galėdama padėjo gydyti. Iki juodumo apdegusių nelaimėlių
nebepagydysi, tad ji bent palengvindavo jų mirties agoniją, duodama aguonų,
kaukelių ar drignių. Tiems, kuriems grėsė užkratas, dėjo medaus ir alavijų
šuteklius – žinomą priemonę nuo nudegimo. Tarp ligonių buvo ir nepaliestų
ugnies, bet per daug prisikvėpavusių dūmų. Jie skausmingai merdėjo, kiekvienu
menku kvėptelėjimu kovodami už gyvybę.
Tokia daugybė siaubingų kančių ir mirčių taip sukrėtė Joaną, kad ją vėl ištiko
tikėjimo krizė. Kaip gali geras ir gailestingas Dievas leisti tokius dalykus? Kaip
gali taip baisiai kankinti net vaikus ir kūdikius, tikrai niekuo nenusidėjusius?
Buvo sunku viduje, nes ją vėl užgulė senų dvejonių šešėlis.
Vieną rytą jai besitariant su Leonu dėl gaisro aukų šalpos iš popiežiaus atsargų
sandėlių, netikėtai įėjo naujasis majordomas Valdipertas. Tai buvo aukštas,
kaulėtas žmogus, blyškios odos ir šviesių plaukų, bylojančių apie jo
lombardietišką kilmę. Joanai buvo keista matyti kitą žmogų, vilkintį Arigiso
pareiginiu apdaru.
– Jūsų Šventenybe, – pagarbiai kreipėsi Valdipertas, – du piliečiai už durų
prašosi tuoj pat priimami.
– Tegul palaukia, – atsakė Leonas. – Vėliau išklausysiu jų prašymą.
– Prašom atleisti, Jūsų Šventenybe, – nenusileido Valdipertas. – Man atrodo,
kad reikėtų juos dabar išklausyti.
Leonas suraukė antakius. Jei tai būtų sakęs Arigisas, Leonas būtų iškart
paklausęs, nes Arigiso sprendimais niekad nedvejojo, bet Valdipertas – žmogus
naujas ir neišbandytas. Iki galo dar neperpratęs savo pareigų ribų, gali
šiurkščiai jas peržengti.
Kiek pasvyravęs Leonas vis dėlto nutarė pasikliauti Valdiperto nuomone.
– Gerai. Atvesk juos.
Nusilenkęs Valdipertas išėjo ir netrukus sugrįžo, vedinas kunigu ir jaunu
vaikinu. Kunigas buvo kresnas, tamsaus gymio, tvirtas tikėjimo ramstis, kaip
pasirodė Joanai, vienas iš daugelio nežinomų, neturtingų, bet dorai plušančių
mažesnėse Romos bažnyčiose dvasininkų. Vaikinas, sprendžiant iš apdaro, buvo
žemesniuosius šventimus gavęs klierikas – lektorius, o gal ir akolitas, gražiai
nuaugęs, penkiolikos ar šešiolikos metų, didelėmis, atviromis akimis, šiaip
tikriausiai šviečiančiomis linksmu geraširdiškumu, o dabar temdomomis gilaus
sielvarto.
Atvykėliai puolė kniūbsti ant žemės prieš Leoną.
– Kelkitės, – pasakė Leonas, – ir pasakykite, kokiu reikalu atėjote.
Pirmas prabilo kunigas:
 – Jūsų Šventenybe, esu Paulius, per Dievo ir jūsų malonę Šventojo Lauryno
bažnyčios Damaske kunigas. Šis jaunikaitis, Dominykas, atėjo šiandien į koplyčią
ir pasakė norįs atlikti išpažintį. Aš mielai sutikau patenkinti jo prašymą. Ką
išgirdau, mane taip sukrėtė, kad atsivedžiau jį čionai jums išpažinti.
Leonas susiraukė.
– Išpažinties paslaptis negali būti atskleista.
– Jūsų Šventenybe, jaunikaitis noriai čia atėjo, nes ta nuodėmė labai slegia jo
protą ir sielą.
Leonas pasisuko į Dominyką.
– Ar teisybė? Sakyk atvirai, nes jokia gėda atsisakyti antrąkart išpažinti savo
nuodėmę.
– Aš noriu savo nuodėmę išpažinti jums, Šventasis Tėve, – atsakė virpėdamas
jaunuolis. – Aš privalau tai dėl savo sielos išganymo.
– Tada kalbėk, sūnau.
Dominyko akys pasruvo ašaromis.
– Aš nenumaniau, Šventasis Tėve! – pratrūko jis. – Prisiekiu visų šventųjų
relikvijomis, aš nenumaniau, kas iš to išeis, kitaip niekad nebūčiau to daręs!
– Ko daręs, sūnau? – švelniai paklausė Leonas.
– Sukėlęs gaisro. – Vaikinas prapliupo baisiai raudoti.
Stojo mirtina tyla, ją trikdė tik Dominyko rauda.
– Tu sukėlei gaisrą? – ramiai paklausė Leonas.
– Aš, Šventasis Tėve, tegu Dievas man atleidžia!
– Kodėl taip padarei?
Vaikinas rijo ašaras, stengdamasis susivaldyti.
– Jis sakė, kad sienos statyba yra didžiulis blogis, kad jai skiriami pinigai ir
laikas veltui eikvojami, geriau būtų juos išleisti bažnyčioms atnaujinti ir
vargšams šelpti.
– Jis? – paklausė Leonas. – Tai tau kažkas įsakė padegti?
Vaikinas linktelėjo.
– Kas?
– Kardinolas Anastazijus, Šventasis Tėve, jis tikrų tikriausiai turi šėtono
liežuvį, nes viską aiškino taip įtikimai, kad jo žodžiai atrodė šventa teisybė.
Vėl stojo ilga tyla. Paskui prabilo Leonas rimtu balsu:
– Sūnau, dabar gerai pasverk savo žodžius. Ar tu tikras, kad kardinolas
Anastazijus įsakė tau padegti?
– Taip, Šventasis Tėve. Tai turėjo būti tik maža ugnelė, – kalbėjo dusdamas
Dominykas, – kad sudegtų tik sienos pastoliai. Dievas mato, tai nesunku padaryti
– suvilgiau kelis skudurus lempos alyva, įspraudžiau į pastolių kampą ir
padegiau. Iš pradžių degė tik pastoliai, kaip ponas kardinolas ir sakė būsiant.
Bet pūstelėjęs vėjas pagavo liepsną... ir... ir... – Jis bejėgiškai sukniubo ant
kelių. – O Dieve! – sušuko apimtas baisios nevilties. – Tas nekaltas kraujas!
Daugiau niekad to nedarysiu, nors tūkstantis kardinolų man įsakytų!
Vaikinas puolė Leonui į kojas.
 – Padėkit man, Šventasis Tėve! Padėkit man! – Jis pakėlė iškankintą veidą. –
Negaliu gyventi su tokia nuodėme! Skirkit man bausmę už ją. Geriau mirčiau
baisiausia mirtimi, kad tik apvalyčiau savo sielą!
Joana stovėjo apstulbusi, apimta siaubo ir gailesčio. Į visų Anastazijaus
nusikaltimų sąrašą būtina įtraukti ir baisią to vaikino dvasinę žaizdą. Ne šiai
paprastai, dorai prigimčiai vykdyti tokį kraupų nusikaltimą, ne šiai jautriai
sąžinei pakelti tokią sunkią jo naštą.
Leonas uždėjo ranką ant vaikino galvos.
– Mirčių jau pakanka, sūnau. Kam bus geriau, jei prie tokios daugybės
pridėsime dar ir tavo gyvybę? Ne, Dominykai, mano skiriama tau atgaila yra ne
mirtis, o gyvenimas. Gyvensi, kad atgailautum ir išpirktum savo kaltę. Nuo šios
dienos esi ištremiamas iš Romos. Kaip maldininkas keliausi į Jeruzalę, ten prie
švento Viešpaties kapo melsi Dievo atleidimo.
Vaikinas pakėlė suglumusias akis.
– Ir tai viskas?
– Atgailos kelias niekad nėra lengvas, sūnau. Pamatysi, ta kelionė nebus
lengva.
„Šventa teisybė“, – pamanė Joana, prisiminusi savo piligrimiškąją kelionę iš
frankų valstybės į Romą, nors dabar jaunam Dominykui tai ir sunku suvokti. Jis
turės nugyventi visą savo gyvenimą toli nuo gimtojo krašto, atskirtas nuo šeimos
ir artimųjų, nuo visko, įprasto iš mažens.
– Gyvensi nesavanaudiškai tarnaudamas savo artimui, – kalbėjo Leonas. –
Visad elkis taip, kad tavo gerieji darbai galėtų nusverti šį didį blogį.
Parpuolęs ant žemės, Dominykas pabučiavo Leono drabužių kraštą. Pakilo
pasikeitusiu veidu – išblyškusiu, bet ryžtingu, tarsi dangiško lietaus nupraustu.
– Aš tvirtai pasižadu, Jūsų Šventenybe. Elgsiuos tik taip, kaip prisakėte.
Prisiekiu mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus šventu kūnu ir krauju.
Leonas palaimino jį kryžiaus ženklu.
– Eik ramybėje, sūnau.
Dominykas su kunigu išėjo iš kambario.
Leonas prašneko prislėgtu balsu:
– Kardinolo Anastazijaus šeima labai galinga. Turėsime veikti griežtai
laikydamiesi įstatymų. Reikės labai tiksliai suformuluoti jam keliamus kaltinimus.
Jonai, eisi su manim, gali prireikti tavo pagalbos. O tu, Valdipertai...
– Klausau, Jūsų Šventenybe.
Leonas pritariamai linktelėjo.
– Gerai pasielgei.
– Gerai pasielgei, majordome, pranešęs man apie tai, – pasakė Arsenijus. Jis
buvo šeimos rūmuose, savo kambaryje su Valdipertu, ką tik baigusiu pasakoti
popiežiaus Leono susitikimo su jaunikaičiu Dominyku smulkmenas. – Leisk man
išreikšti dėkingumą už pagalbą.
Atrakinęs stovinčią ant stalo nedidelę bronzinę skrynelę, Arsenijus išėmė
dvidešimt aukso solidų ir padavė Valdipertui, o šis greitai įsidėjo pinigus į kišenę.
 – Man malonu, kad galėjau pasitarnauti gerbiamam vyskupui. – Skubiai
linktelėjęs Valdipertas apsisuko ir išėjo.
Arsenijus neįsižeidė dėl tokio Valdiperto skubotumo. Valdipertas turėjo
sugrįžti į patriarchiją, kol niekas nepastebėjo jį išėjus.
Arsenijus pasveikino save už įžvalgumą – prieš daugelį metų jis nužiūrėjo
Valdipertą kaip daug žadantį jaunuolį, tada dar popiežiaus kambarinį, ir
prisijaukino. Tiesa, visus tuos metus akinti vaikino ištikimybę kainavo nemažai.
Bet dabar, Valdipertui tapus majordomu, įdėtos lėšos atsipirks su kaupu.
Arsenijus paskambino tarnui.
– Eik į Šventojo Marcelijaus bažnyčią ir pasakyk sūnui, kad tuoj pat ateitų.
Anastazijus klausėsi naujienos, susmukęs krėsle prieš tėvą. Jis tyliai keikė save
degdamas iš gėdos, kad tėvas sužinojo jį taip nemokšiškai sujaukus reikalą.
– Kas galėjo pamanyti, kad vaikinas prasitars? – gindamasis kalbėjo. – Juk
išduodamas mane, amžinai pasmerktų ir save.
– Tavo klaida, kad palikai jį gyvą, – dalykiškai dėstė Arsenijus. – Reikėjo
perrėžti jam gerklę, kai tik atliko savo darbą. Na, bet tai jau praeitis. Dabar
reikia žiūrėti į ateitį.
– Ateitį? – blankiai pakartojo Anastazijus. – Kokią ateitį?
– Tik silpnieji praranda viltį, sūnau, bet ne tokie kaip tu ar aš.
– Bet ką aš galiu daryti? Juk padėtis tiesiog be išeities!
– Palikti Romą. Tuoj pat. Šiąnakt.
– O Dieve! – Anastazijus užsidengė veidą rankomis. Sugriuvo visas jo
pasaulis.
– Gana! Neužmiršk, kas esi! – rūsčiai subarė Arsenijus.
Anastazijus išsitiesė, stengdamasis susivaldyti.
– Vyksi į Acheną, – pasakė Arsenijus, – į imperatoriaus dvarą.
Anastazijus apstulbo. Dėl širdį spaudžiančios liguistos baimės jis nepajėgė
blaiviai mąstyti.
– Bet... Lotaras žino, kad per popiežiaus rinkimus jį išdaviau.
– Taip, bet jis taip pat žino, kodėl buvai priverstas taip pasielgti. Tas žmogus
suvokia politinę būtinybę – kaip kitaip, tavo galva, būtų sugebėjęs išplėšti sostą
iš tėvo ir brolių? Tam žmogui taip pat reikia pinigų. – Išėmęs odinį kapšą iš
stalčiaus, padavė Anastazijui. – Jei vis tiek statys imperatoriškus šerius, tas
kapšas juos užglostys.
Anastazijus buku žvilgsniu įsistebeilijo į pinigų maišelį. „Ar tikrai turiu palikti
Romą? – Pagalvojus, kad visą likusį gyvenimą turės smilkti tarp barbariškų
frankų genčių, jam pasidarė negera. – Geriau jau dabar mirti ir baigti viską iš
karto.“
– Galvok apie tai kaip apie galimybę, – dėstė tėvas, – kaip apie progą įsigyti
draugų imperatoriaus dvare. Tau jų prireiks, kai būsi popiežius.
„Kai būsi popiežius.“ Tie žodžiai prasiskverbė pro tirštą Anastazijaus
nevilties miglą. Tai jis ne visiems laikams palieka Romą.
– O aš čia žiūrėsiu tavo reikalų, nebijok, – kalbėjo Arsenijus. – Negali laimė
amžinai jam šypsotis. Kada nors turės nusigręžti, o galbūt ir visai jį apleisti. Kai
matysiu, kad mūsų valanda artėja, duosiu tau žinią.
Baisus blogumas, slėgęs Anastazijaus širdį, kiek atlėgo. Tėvas neprarado
vilties, vadinasi, ir jam nevalia jos pamesti.
– Pasirūpinau palyda, – guviai kalbėjo Arsenijus. – Tavo žinioje dvylika
geriausių mano vyrų. Eime. Palydėsiu iki arklidžių.
Jau pasiruošę raiti dvylika sargybinių buvo apsiginklavę kalavijais, ietimis ir
buožėmis. Anastazijui bus saugu keliauti pavojingais keliais. Čia pat stovėjo jam
pabalnotas besimuistantis žirgas – tvirtas ir karštakraujis gyvulys. Anastazijus
atpažino mėgstamą tėvo eržilą.
– Laimėsi dvi ar tris valandas iki sutemos. Per tiek laiko pasivarysi į priekį, –
pasakė Arsenijus. – Šiandien jie tavęs neieškos, nes jiems nė į galvą, kad gali ką
nors įtarti. Be to, Leonas, be abejo, ypač rūpestingai rašys arešto raštą. Tavęs
ims ieškoti kitą rytą ir pradės nuo Šventojo Marcelijaus bažnyčios. Kol sumos
čia ateiti, būsi jau gana toli.
Staiga Anastazijų apėmė susirūpinimas.
– O kaip tu, tėve?
– Jie neturi jokio pagrindo mane įtarti. O jei ims klausinėti, kur esi, tuoj atkąs
dantis.
Jiedu apsikabino.
„Nejaugi visa tai vyksta iš tiesų?“ – galvojo Anastazijus. Net glumina, kad
įvykiai taip žaibiškai klostosi.
– Tesergsti tave Dievas, sūnau, – tarė Arsenijus.
– Ir tave, tėve.
Užšokęs ant arklio, Anastazijus greitai apsisuko, kad tėvas nepamatytų
besitvenkiančių ašarų. Tik už vartų atsigręžė žvilgtelėti paskutinį kartą. Saulė
linko į vakarus, mesdama ilgus šešėlius nuo širdžiai mielų Romos kalvų,
dažydama raudonai auksiniais atspalviais didingus Forumo ir Koliziejaus
griaučius.
Roma. Visa, ko jis siekė, kas jam rūpėjo, buvo tarp šių šventų sienų.
Paskui pažvelgė į tėvo veidą – kupiną skausmo, bet ryžtingą, tvirtą ir
patikimą kaip šventojo Petro uola.
– Membrum putridum et insanibile, ferro excommunicationis a corpore
Ecclesiae abscidamus...
Vėsioje Laterano bazilikos prietemoje Joana klausėsi iškilmingų ir kraupių
Leono žodžių, amžinai atskiriančių Anastazijų nuo motinos Bažnyčios. Ji
pastebėjo, kad Leonas pasirinko excommunicatio minor, švelnesnę
ekskomunikacijos formą, kuria pasmerktajam draudžiama teikti ar gauti
sakramentus (išskyrus paskutiniuosius, jų nevalia atsakyti jokiam žmogui), bet
visiškai neužginama bendrauti su savo tikėjimo broliais. „Išties, – pamanė Joana,
– Leono gailestinga širdis.“
Dalyvauti iškilmingose apeigose susirinko visa Romos ir aplinkinių Bažnyčios
valdų dvasininkija. Atvyko net Arsenijus – negi bergždžiai protestuodamas
rizikuos savąja Ortos vyskupo padėtimi. Leonas, žinoma, numanė Arsenijų
padėjus sūnui pabėgti nuo teisingumo rankos. Bet nei įrodymų, kuriais remiantis
būtų galima tuo jį apkaltinti, nei kokių skundų nebuvo, o būti bėglio tėvu – dar ne
nusikaltimas.
Kai žvakė, simbolizuojanti nemirtingą Anastazijaus sielą, buvo apversta ir
užgesinta į žemę, Joaną nusmelkė netikėtas liūdesys. „Kokia tragiška netektis“, –
pamanė ji. Toks didis kaip Anastazijaus protas būtų galėjęs tiek daug gera
nuveikti, jei ne tie nenumaldomi puikybės siekiai jo širdyje.
 26
Leono sienos, kaip dabar ją visi vadino, statyba vyko sparčiai. Ugnis, turėjusi ją
sunaikinti, padarė nedaug žalos. Visiškai sudegė mediniai darbininkų pastoliai ir
bjauriai pajuodo vienas iš vakarinių bastionų, bet tai ir viskas. Iš pradžių
kankinę projekto nesklandumai buvo sėkmingai pašalinti. Darbai vyko be
paliovos visą žiemą ir pavasarį, nes buvo palankus oras – nešaltas, dienos ilgos,
vėsios, saulėtos, ir nė lašelio lietaus. Be pertrūkio iš skaldyklų buvo gabenami
geros kokybės akmenys, o darbininkai iš Popiežiaus lygumos valdų dirbo
sutartinai ir našiai.
Per Sekmines aukščiausia akmeninės sienos vieta jau buvo sulig vyru. Niekas
dabar nebevadino to sumanymo kvailyste, niekas neaimanavo dėl laiko ir lėšų
švaistymo. Romiečiai pradėjo didžiuotis ta statyba, jos didybė priminė senosios
imperijos laikus, kai tokio užmojo statiniai buvo įprastas dalykas, o ne retenybė.
Baigus darbus, tai bus puiki, didinga, aukšta siena, ir net saracėnai niekad
negalės jos perkopti ar pralaužti.
Bet laikas nelaukė. Per liepos kalendas – pirmą mėnesio dieną – į miestą
atšuoliavę žygūnai atnešė nemalonių naujienų: saracėnai telkia laivus prie
Totariumo, mažos salelės rytinėje Sardinijos pusėje, ir ruošiasi vėl pulti Romą.
Leonas nesitikėjo kaip Sergijus apginti miestą maldų galia ir nesėdėjo rankų
sudėjęs. Jis tuoj pat kreipėsi į Neapolį, didelį jūrų miestą, prašydamas ginkluoto
laivyno, kad galėtų susiremti su priešu jūroje.
Sumanymas buvo drąsus ir rizikingas. Formaliai Neapolis dar priklausė
Konstantinopoliui, nors iš tiesų jau keliolika metų buvo laisvasis miestas. Ar
padės Neapolio kunigaikštis Romai nelaimės valandą? O gal, pasinaudojęs proga,
susidės su saracėnais? Smogs Romos vyskupystei, pasitarnaudamas Rytų
patriarchatui? Planas kupinas pavojų. Bet kitos išeities nėra.
Dešimt dienų miestas nerimastingai laukė. Kai galop į Portą prie Tibro žiočių
atplaukė Neapolio laivynas, Leonas išvyko jo pasitikti, bet neužmiršo atsargumo
– jį lydėjo Geraldo vadovaujamas didžiulis iki dantų apsiginklavęs kariuomenės
būrys.
Romiečių nuogąstavimai išsisklaidė tik tada, kai laivyno vadas Cezaris puolė
kniūbsčias priešais Leoną ir nusižeminęs pabučiavo jam kojas. Su palengvėjimu,
nors jo neparodęs, Leonas palaimino Cezarį ir iškilmingai pavedė jam ginti
šventuosius apaštalų Petro ir Pauliaus palaikus.
Pirmas kaulelio metimas sėkmingas. Tačiau tik antrasis nulems visų jų ateitį.
Saracėnų laivai pasirodė kitą rytą. Plačiai ištemptos trikampės burės, it išskėsti
paukščio plėšrūno nagai, išdryko horizonte. Joana niūriai jas skaičiavo:
penkiasdešimt, penkiasdešimt trys, penkiasdešimt septynios – jų vis daugėjo, –
aštuoniasdešimt penkios, devyniasdešimt, – negi tokia galybė laivų yra pasauly?
– šimtas, šimtas dešimt, šimtas dvidešimt! Deo, juva nos! Neapoliečių laivyne tik
šešiasdešimt vienas laivas. Su šešiomis dar plaukiojančiomis Romos biremomis
bus viso labo šešiasdešimt septyni. Anų beveik perpus daugiau.
Palypėjęs ant čia pat esančios Šventosios Aurėjos bažnyčios laiptų, Leonas
vadovavo išsigandusių Porto miestelėnų maldai.
– Viešpatie, kuris neleidai nuskęsti per bangas einančiam Petrui, kuris
išgelbėjai Paulių iš jūros gelmių, išklausyk mus. Suteik Tave išpažįstančiųjų ir
Tau tarnaujančiųjų ginklams galios, idant sėkmingai kovotų su Tavo Bažnyčios
priešais, o nugalėję šlovintų Tavo šventą vardą tarp visų tautų.
Žmonių balsai, visiems ištarus „Amen“, nuaidėjo toli.
Cezaris šūkčiojo įsakymus nuo priekinio laivo denio. Neapoliečiai užgulė
irklus, jų raumenys įsitempė. Akimirką sunkios biremos vandeny dar buvo
sustingusios. O paskui, stipriai sudejavus girgždančioms korpuso sijoms, laivai
pajudėjo. Dvigubos irklų eilės kilo leidos, kilo leidos, švysčiodamos lyg
brangakmeniai. Vėjas pagavo bures, ir didžiulės biremos šovė pirmyn, geležimi
apkaustytomis nosimis skrosdamos žalsvą vandenį į dvi purslais tykštančias
puses.
Saracėnų laivai pasisuko į biremas. Bet laivams dar nespėjus susikibti,
kurtinamai nugriaudėjo griaustinis, pranašaujantis audrą. Dangus sutemo, nuo
jūros pusės ėmė greitai ristis juodi debesys. Sunkūs neapoliečių laivai pajėgė
sugrįžti į saugų uostą. O saracėnų burlaiviai, statyti su nedidele grimzle, kad
būtų eiklesni ir lengviau valdomi kovojant, buvo per lengvi plaukti audringa jūra.
Šėlstančios bangos juos blaškė mėtė it skiedras, o jų geležiniai taranai trankė ir
skaldė pusiau saviškių laivus.
Keletas jų pasuko į uostą, bet vos įplaukę buvo tuoj užpulti. Pagauti
nuožmaus, baimės pagimdyto pykčio, romiečiai skerdė laivų įgulas be jokio
gailesčio arba vilko į kartuves, greitosiomis pastatytas išilgai pakrantės. Išvydę
saviškių likimą, kiti saracėnų laivai pasuko į atvirą jūrą, ir milžiniškos šėlstančios
bangos pavertė juos šipuliais.
Matydama tokią nelauktą pergalę, Joana pažvelgė į Leoną. Jis stovėjo ant
bažnyčios laiptų į dangų pakeltomis akimis ir rankomis ir dėkojo Dievui. Atrodė
kaip palaimintas šventasis, apšviestas Dievo malonės.
„Gal jis ir gali daryti stebuklus“, – pamanė Joana. Jai keliai patys sulinko,
klaupiantis prieš popiežių.
– Pergalė! Pergalė Ostijoje! – Žinia buvo džiaugsmingai skelbiama gatvėse.
Romiečiai pasipylė iš namų, buvo atverti popiežiaus sandėliai, liejosi vynas: tris
dienas įkaušęs miestas audringai šventė pergalę.
Į miestą buvo atvaryti penki šimtai saracėnų, ir priešiška minia visaip
tyčiojosi iš jų. Daugelis belaisvių per tą kelionę buvo mirtinai užmėtyti
akmenimis ar užplumpinti lazdomis. Likusius gyvus, iš viso apie tris šimtus,
sukaustytus uždarė Nerono lygumos stovykloje, ten jie buvo kalinami ir varomi
dirbti prie Leono sienos.
Atsiradus daugiau darbo jėgos, siena dar greičiau augo. Per trejus metus
buvo baigtas viduramžių statybos šedevras, kokio miestas nematė keturis šimtus
metų. Visą Vatikano teritoriją supo dvylikos pėdų pločio ir keturiasdešimt pėdų
aukščio siena su keturiasdešimt keturiais masyviais gynybiniais bokštais. Prie
sienos šliejosi dvi atskiros galerijos, viena virš kitos: apatiniąją iš vidaus rėmė
grakščios arkados. Siena turėjo trejus vartus: Šventųjų Angelų, Saksų (taip
pavadinti todėl, kad pro juos iš karto patekdavai į saksų gyvenamą kvartalą) ir
Peregrinų (svetimšalių); šie buvo pagrindiniai vartai, pro juos ateityje daugelio
kartų karaliai ir kunigaikščiai žengs pašlovinti šventojo Petro relikvijų.
Siena buvo nuostabi, bet tik didingų Leono miesto tvarkymo užmojų pradžia.
Pasiryžęs „atstatyti visas šventąsias vietas“, Leonas griebėsi didžiojo
atkuriamojo plano. Visame mieste dieną naktį buvo girdėti kalant kaukšint, nes
darbai paeiliui vyko kiekvienoje miesto bažnyčioje. Jau buvo atstatyta sudegusi
saksų bazilika, kaip ir fryzų Šventojo Mykolo bažnyčia bei Keturių Šventųjų
Vainikų šventovė, kurios kardinolas kadaise buvo Leonas.
Visų švenčiausias Leono darbas buvo Šventojo Petro bazilikos
restauravimas. Buvo visiškai atstatytas sudegęs, pajuodęs portikas; durys, nuo
kurių saracėnai buvo nuplėšę visą brangųjį metalą, iš naujo tviskėjo sidabro
plokštėmis su gausybe stulbinančiai meistriškai išraižytų šventųjų gyvenimo
istorijų. Saracėnų pagrobti bazilikos lobiai iš naujo atsirado savo vietose: didysis
altorius buvo vėl apkaltas sidabro ir aukso plokštėmis, jį vėl papuošė masyvus
auksinis Nukryžiuotasis, nusagstytas perlais, smaragdais ir deimantais; keturios
didžiulės, gryniausio travertino marmuro kolonos laikė virš jo sidabro
baldakimą, išdabintą paauksuotomis lelijomis, sveriantį daugiau kaip tūkstantį
svarų. Visą tą altoriaus grožį, brangakmeniais išpuoštų taurių, iš sidabro kaltų
stovų, nuostabiausių kilimų ir šilko drapiruočių puikybę apšvietė sietynas,
kabantis ant sidabrinių grandinių, pagražintų aukso rituliais, ir jo šviesa žybčiojo
tuose lobiuose. Didžioji bazilika švytėjo tokia prabanga, kad pranoko net
buvusią savo didybę.
Joana jautėsi nesmagiai, kad tokia galybė pinigų plaukia iš popiežiaus iždo.
Nenuneigsi, Leonas sukūrė kvapą gniaužiantį šventovės grožį. Bet daugelį
žmonių, kasdien reginčių tą spindinčią puikybę, kamavo baisus, nežmoniškas
skurdas. Viena Šventojo Petro bazilikos sidabro plokštė, išlydyta į monetas,
maitintų ir rengtų Marso lauko gyventojus visus metus. Ar Dievui šlovinti tikrai
reikia tokių išlaidų?
Pasaulyje buvo tik vienas žmogus, kuriam Joana drįso pateikti tokį klausimą.
Jį išgirdęs, Geraldas valandėlę ramiai pagalvojo.
– Girdėjau tvirtinant, – pagaliau prakalbo, – kad šventovės grožis teikia tam
tikro peno, peno sielai, ne kūnui.
– Sunku išgirsti Dievo balsą, kai tuščias pilvas gurgia.
Geraldas su meile palingavo galvą.
– Tu nepasikeitei. Pameni, kaip paklausei Odą, ar jis galįs būti tikras, kad
Kristus prisikėlė, jei to niekas nematė?
– Pamenu. – Joana liūdnai mostelėjo. – Ir gerai atsimenu, ką jis man atsakė.
– Kai pamačiau, kaip jis tave sumušė, – pasakė Geraldas, – norėjau kirsti jam
atgal, ir būčiau kirtęs, jei nebūčiau žinojęs, kad dėl to tau bus dar blogiau.
Joana šyptelėjo.
– Visada buvai mano gynėjas.
 – O tu, – atkirto jis, – visad eretikė.
Jie tarpusavyje visuomet taip laisvai kalbėdavo, nieko nepaisydami. Tai
bylojo apie ypatingą dvasinį artumą, siejantį juos nuo pat pažinties pradžios.
Geraldas žvelgė į ją su pažįstama šiluma. Joana visa savo esybe jautė jį, jo
artumą, tarsi jis liestų ją nuogą. Bet dabar jau buvo įgudusi slėpti savo jausmus.
Ji parodė šūsnį prašymų ant stalo, stovinčio tarp jų.
– Reikia eiti išklausyti tų prašytojų.
– Ar ne Leonui priderėtų tai daryti? – paklausė Geraldas.
– Jis prašė mane tai atlikti.
Laikui bėgant, Leonas vis daugiau savo kasdienių pareigų krovė jai, kad pats
galėtų visa galva pasinerti į atstatomuosius darbus. Joana žmonėms tapo
popiežiaus atstovu. Ją buvo taip įprasta matyti įvairiuose miesto rajonuose
darančią labdaringus darbus, kad visi, labindami ją, vadindavo „mažuoju
popiežium“, sveikindavo beveik su tokia pat meile kaip ir patį Leoną.
Kai ji siekė dokumentų, Geraldas palietė jos rankas. Ji trūktelėjo jas lyg iš
ugnies.
– Aš... aš geriau eisiu, – pasakė sutrikusi.
Pajuto didžiulį palengvėjimą ir nemažą nusivylimą, kad jis neseka iš paskos.
Dėl Leono sienos sėkmės ir Šventojo Petro bazilikos atstatymo popiežiaus
populiarumas nematytai išaugo. Leoną vadino Restaurator Urbis – miesto
atstatytoju, kitu Hadrianu, naujuoju Aurelianu. Kur tik jis žingsnį žengė, minia
visur jį džiaugsmingai sveikino. Roma skambėjo liaupsėmis jam.
Visur, tik ne Palatino kalvos rūmuose, kur Arsenijus su vis didėjančiu
nekantrumu laukė dienos, kai galės pašaukti Anastazijų namo.
Dalykai klostėsi ne taip, kaip buvo tikėtasi. Nesirado jokios dingsties Leonui
nuo sosto nuversti, kaip anksčiau vylėsi Arsenijus, ir dar mažiau tikėtina, kad jis
paliks jį dėl kokio laimingo atsitiktinumo, tarkim, numirs, nes popiežius buvo
sveikas, gyvybingas ir, atrodė, gyvens su saule.
Ką tik šeima patyrė ir kitą likimo smūgį. Prieš savaitę mirė jaunesnysis
Arsenijaus sūnus Eleuterijus. Jam jojant Tiesiuoju keliu, kiaulė šmurkštelėjo į
arklio tarpukojį. Arklys suklupo, ir Eleuterijus, krisdamas iš balno, susižeidė
šlaunį. Iš pradžių niekas į tai nekreipė dėmesio, nes žaizda buvo menka. Bet
nelaimė niekad viena nevaikšto. Į žaizdą įsimetė užkrato. Arsenijus iškvietė
Enodijų, šis nuleido Eleuterijui daug kraujo, bet tai nepadėjo. Po poros dienų
sūnus buvo jau negyvas. Arsenijus liepė tuoj pat surasti kiaulės savininką. Kai jį
atvedė, Arsenijus įsakė perpjauti jam gerklę – nuo ausies iki ausies. Bet tas
kerštas buvo menka paguoda – sūnaus vis tiek neprikelsi.
Ir nepasakytum, kad tėvą su tuo sūnumi būtų siejusi didi meilė. Eleuterijus
buvo tikra brolio priešingybė – išlepęs, tingus, neklaužada iš pat mažens: net
vaikas būdamas nepakluso Arsenijaus valiai ruoštis bažnytinei karjerai ir
pasirinko be vargo pasiekiamus pasaulietinio gyvenimo malonumus – moteris,
vyną, azartinius žaidimus bei kitokias nedorystes.
Ne, Arsenijus gedėjo Eleuterijaus ne kaip žmogaus – koks buvo ar, laikui
bėgant, būtų galėjęs tapti, bet kaip šeimos nario, kitos medžio šakos, gal kada
nors galėjusios duoti ir geresnių vaisių.
Jų šeima amžių amžiais pirmavo Romoje. Arsenijus galėjo atsekti savo
protėvius, kilusius iš paties cezario Augusto. Tačiau šlovingos giminės spindesį
slopino nesėkmė: dar nė vienas jos taurių sūnų nepasiekė geidžiamiausio
laimėjimo Romoje – šventojo Petro sosto. Kokia galybė daug menkesnių žmonių
jame sėdėjo, karčiai mąstė Arsenijus, ir ką gera padarė? Į ką pavirto Roma,
kadaise pasaulio stebuklas? Į gailų, griūvantį, žlungantį miestą! Bizantiečiai
atvirai šaiposi, didžiuodamiesi savojo Konstantinopolio puošnumu. Kas, jei ne
Arsenijaus giminė, Cezario palikuonys, galėtų prikelti buvusią miesto didybę?
Eleuterijui mirus, šeimoje liko tik Anastazijus, paskutinė ir vienintelė viltis
susigrąžinti giminės ir kartu Romos šlovę.
Bet jis ištremtas į frankų valstybę.
Arsenijus pajuto, kad jį apima juoda neviltis. Stipriai pasipurtęs nusikratė jos
tarsi nereikalingo apsiausto. Titanai nelaukia progos, jie ją griebia. Pašauktieji
valdyti privalo būti pasiruošę mokėti už valdžią ir didžiausią kainą.
Per šventojo Jono Krikštytojo atlaidų mišias Joana pirmą kartą pastebėjo, kad
Leonas nesveikuoja. Priimant ostiją, jam virpėjo rankos, o kalbėdamas Nobis
quoque peccatoribus visai ne vietoj suklupo. Kai paskui ji ėmė jį klausinėti apie
sveikatą, Leonas numojo ranka į tuos simptomus ir pasakė, kad čia kaltas karštis
ir blogas virškinimas.
Tačiau nei kitą, nei trečią dieną jam nepasidarė geriau. Nuolat skaudėjo
galvą, ėmė kamuoti deginantis skausmas rankose ir kojose. Kasdien popiežius
ėjo silpnyn, kasdien jam reikėjo vis daugiau pastangų atsikelti iš lovos. Joana
išsigando. Bandė visus vaistus, kokius tik žinojo, nuo sekinančių negalių. Niekas
negelbėjo. Leonas pamažėle, bet tolydžio keliavo į amžinybę.
Choras garsiai užgiedojo Te Deum, paskutinę mišių giesmę. Anastazijaus veidas
buvo bejausmis – stengėsi neparodyti susierzinimo dėl tokio triukšmo. Jis taip ir
nepriprato prie frankų giedojimo – tie neįprasti garsai rėžė ausį nelyginant
juodvarnių karkimas. Prisiminus švelnų, malonų ir darnų romiečių giedojimą, jam
visad skaudžiai sugildydavo širdį namų ilgesys.
Achene jis veltui laiko neleido. Klausydamas tėvo pamokymų, Anastazijus tuoj
griebėsi žygių imperatoriaus paramai laimėti. Pradėjo nuo Lotaro draugų ir
artimųjų, siekdamas užsitarnauti jų palankumą, visaip stengėsi įtikti Lotaro
žmonai Ermengardai. Nėrėsi iš kailio, žavėdamas frankų diduomenę ir
meilikaudamas jai, darė visiems didelį įspūdį itin geru Šventojo Rašto pažinimu ir
graikų kalbos mokėjimu – koks išsimokslinimas! Ermengardai ir draugams
užtariant, Anastazijui vėl buvo leista rodytis imperatoriaus akivaizdoje. Jei kada
Lotaras ir griežė dantį ant jo, dabar viskas buvo užmiršta, ir Anastazijus vėl
džiaugėsi imperatoriaus pasitikėjimu bei parama.
„Padariau visa, ką tėvas sakė, ir dar daugiau. Bet kada sulauksiu atlygio?“
Kartais, kaip štai dabar, Anastazijų suimdavo baimė, kad gali tekti amžinai
smilkti toje nykioje barbarų pelkėje.
 Sugrįžęs po mišių į savo būstą, rado laišką, atėjusį jam nesant. Pažinęs tėvo
rašyseną, paėmė peilį ir paskubomis sutrupino antspaudą. Perskaitęs pirmąsias
eilutes, sušuko iš džiaugsmo.
„Tavo valanda išmušė, – rašė tėvas. – Grįžk ir kovok dėl savo ateities.“
Leonas gulėjo lovoje ant šono, pritraukęs kelius – kankino baisūs skausmai.
Jiems apmalšinti Joana paruošė raminančią plaktų kiaušinių baltymų su
pasaldintu pienu dozę, į ją dar pridėjo truputį pankolių žarnyno dujoms išvaryti.
Ji žiūrėjo, kaip jis gėrė.
– Gerai nuėjo, – pasakė Leonas.
Ji palaukė, ar ligonis neišvems. Neišvėmė ir miegojo daug ramiau negu per
visas pastarąsias savaites. O po kelių valandų pabudęs jautėsi geriau.
Joana nutarė paskirti jam to mišinio dietą ir neleido nieko kito valgyti ir
gerti.
Valdipertas užprotestavo.
– Jis toks silpnas. Jam reikia ko nors stipresnio užvalgyti, kad jėgos visai
neišsektų.
Joana tvirtai atsakė:
– Gydymas padeda. Jis neturi nieko valgyti, tik misti mano paruoštu mišiniu.
Matydamas jos ryžtingą žvilgsnį, Valdipertas nusileido.
– Tavo valia, rūpybos viršininke.
Per tą savaitę Leonas pradėjo taisytis. Skausmai praėjo, skruostai
parausvėjo, atrodė, net energija grįžta. Kai Joana atnešė vakarinę mišinio dozę,
Leonas liūdnai ją nužvelgė.
– O jei vietoj mišinio truputėlį mėsos pašteto?
– Atgaunate apetitą – geras ženklas. Tačiau skubėti nereikia. Pažiūrėsim,
kaip bus iš ryto: jei norėsite valgyti, galėsite nuryti šaukštą kitą viralo.
– Tironas, – burbtelėjo Leonas.
Ji nusišypsojo. Gerai, kad vėl juokauja.
Kitą rytą anksti atėjusi Joana rado Leoną vėl kenčiantį pilvo skausmus. Jis gulėjo
lovoje dejuodamas ir net klausiamas negalėjo atsakyti.
Joana ėmė greitai ruošti skausmą malšinantį mišinį. Darbuojantis jos
žvilgsnis užkliuvo už tuščios lėkštės su trupiniais ant stalelio prie lovos.
– Kas čia? – paklausė Renato, asmeninio Leono kambarinio.
– Tavo siųstas mėsos paštetas, – atsakė vaikinas.
– Aš nieko nesiunčiau, – pasakė Joana.
Renatas sutriko.
– Bet... Jo šviesybė majordomas sakė, kad tu specialiai užsakei paštetą.
Joana žvilgtelėjo į Leoną, susirietusį iš skausmo. Jai toptelėjo baisus įtarimas.
– Bėk greičiau! – liepė Renatui. – Pašauk superistą ir sargybą. Tegul
neleidžia Valdipertui išeiti iš rūmų.
Vaikinas dvejojo, bet tik akimirką, o paskui išrūko iš miegamojo.
Drebančiomis rankomis Joana sutaisė stiprių vimdomųjų iš garstyčių ir
šeivamedžio šaknies ir ėmė šaukštu girdyti pro stingstančias lūpas. Po kelių
akimojų jį pagavo tąsyti – visą kūną suėmė traukuliai, bet išvėmė tik šiek tiek
žalios tulžies.
„Per vėlu. Nuodai jau pasišalino iš skrandžio.“ Susikrimtusi Joana matė
prasidedant mirtiną jų veikmę – stingstantys Leono smakro bei gerklės
raumenys ėmė jį smaugti.
Ji iš paskutiniųjų stengėsi sugalvoti, ką dar galėtų padaryti.
Geraldas įsakė iškrėsti visus rūmų kambarius. Valdiperto niekas niekur
neaptiko. Tuoj pat buvo paskelbta, kad jis – pabėgęs nusikaltėlis, ir pradėta
uoliai ieškoti visame mieste ir apylinkėse. Bet paieškos nedavė vaisių:
Valdipertas kaip skradžiai žemės prasmego.
Ir kai jau buvo bemetą jo ieškoti, aptiko. Plaukė Tibru nuo ausies iki ausies
perpjauta gerkle su nuostabos išraiška, sustingusia veide.
Į popiežiaus miegamąjį susirinko aukšti Romos dvasininkai ir pareigūnai. Jie
stovėjo lovos kojūgaly, susimetę į krūvą, tarsi glausdamiesi vienas prie kito
ieškotų paguodos. Sidabriniai šviestuvai su aguonų aliejumi degė blankiai. Vos
ėmė aušti, atėjo vyresnysis kambarinis jų gesinti. Joana stebėjo senį, rūpestingai
nuleidžiantį grandines su lempomis, kad neišsipiltų nė lašelis brangaus aliejaus.
Paprastas kasdienės ruošos veiksmas keistai rėžė akį tame slogios atmosferos
pritvinkusiame kambaryje.
Joana nesitikėjo, kad Leonas pratemps naktį. Jau seniai nebereagavo
kalbinamas ar liečiamas. Per kelias valandas nusistovėjo kvėpavimo būdas – tai
ėjo vis garsyn, sunkyn ir imdavo šiurpinančiu garsu stipriai gargaliuoti, tai staiga
visai nuščiūdavo. Stodavo mirtina tyla – tada niekas kambaryje nedrįsdavo
kvėptelėti, o paskui siaubingasis ciklas vėl prasidėdavo.
Joanos dėmesį patraukė šmėkštelėjusi pala. Kitoje kambario pusėje verkė
presbiteris Eustachijus ir, norėdamas nuslopinti kūkčiojimą, spaudė rankovę prie
lūpų.
Pratisai ir garsiai gargaliuodamas, Leonas atsikvėpė ir nutilo. Tyla tęsėsi.
Joana priėjo prie lovos. Leono veide gyvybės jau nebuvo. Užspaudusi jam akis,
suklupo šalia lovos.
Eustachijus sielvartingai riktelėjo. Vyskupai ir aukščiausieji pareigūnai
atsiklaupė pasimelsti. Primicerijus Paskalis persižegnojo ir išėjo iš miegamojo
duoti žinios laukiantiesiems aikštėje.
Leonas, Pontifex Maximus, Servus Servorum Dei, Pirmasis Romos Bažnyčios
vyskupas ir popiežius, Apaštališkojo sosto įpėdinis, mirė.
Prie patriarchijos prasidėjo verksmai.
Leonas buvo palaidotas Šventojo Petro bazilikoje, prieš jam skirtos naujos
koplytėlės altorių. Tuo metų laiku laidotuvių iškilmės būdavo trumpos, nepaisant
velionio šventumo, nes Romoje per liepos karščius lavonas imdavo greitai gesti.
Netrukus po laidotuvių valdantysis triumviratas paskelbė, kad po trijų dienų
įvyks popiežiaus rinkimai. Dėl Lotaro šiaurėje, saracėnų pietuose, lombardiečių
ir bizantiečių tarp jų Romos padėtis buvo per daug nesaugi, kad būtų galima
ilgėliau laikyti šventojo Petro sostą neužimtą.
„Per greitai, – susirūpino Arsenijus, išgirdęs žinią. – Per greitai bus tie rinkimai.
Nespės atvykti Anastazijus.“ Tas neišmanėlis ir kvailys Valdipertas viską
sujaukė. Jam buvo aiškiai sakyta, kad nuodų reikia duoti tolygiai mažomis
dozėmis: tada Leonas būtų pratęsęs kokį mėnesį, gal ir dar ilgiau, o ir pati mirtis
nebūtų kėlusi jokių įtarimų.
Bet Valdipertas praskydo, įbėrė per didelį kiekį ir iš karto nugalabijo Leoną.
O po to dar turėjo tiek įžūlumo, kad atšliaužė pas Arsenijų apsaugos prašyti. „Na
ką gi, dabar nuo įstatymo jis apsaugotas, nors ne taip, kaip tikėjosi“, – mąstė
Arsenijus.
Jis ir anksčiau įsakinėdavo žudyti žmones – tai dalis kainos už valdžią, ir tik
menkystos atsisako mokėti. Bet jam niekad neteko šalinti taip artimai pažįstamo
žmogaus kaip Valdipertas. Nors itin nesmagu, tai buvo neišvengiama. Jei
Valdipertą būtų sučiupę ir tardę, jis kankinamas būtų išdėjęs visa, ką žinojo.
Arsenijus pasielgė tik taip, kaip reikėjo, kad apsaugotų save ir savo šeimą. Jis
sunaikintų bet ką, kas keltų pavojų jo šeimos saugumui, kaip žmogus nagu
sutraiško įkandusią blusą.
Vis dėlto Valdiperto mirtis paliko slogų įspūdį – tokie nuožmūs veiksmai, nors
ir būtini, nepraeina be pėdsakų.
Suėmęs save į rankas, Arsenijus ėmė galvoti apie svarbesnius dalykus.
Kadangi sūnaus nėra, reikalai komplikuojasi: bus daug sunkiau išrinkti jį
popiežium, bet nepasakysi, kad neįmanoma. Pirmiausia reikia griebti į nagą
Eustachijų, presbiterį, kad panaikintų nuosprendį dėl Anastazijaus atskyrimo nuo
Bažnyčios. Teks imtis politinių vingrybių.
Pakėlęs nuo stalo brangakmeniais papuoštą varpelį, sutilindžiavo šaukdamas
sekretorių. Dar tiek daug reikia nuveikti, o laiko taip maža.
Joana dirbo savo vaistyne popiežiaus rūmuose: grūdo piestoje džiovintus
juozažolių žiedus į miltelius. Pasuki patrini, pasuki patrini: įprasti rankos ir riešo
judesiai veikė raminamai it balzamas geliančiai širdžiai.
Mirė Leonas. Atrodė, tai neįmanoma – buvo toks gyvybingas, toks stiprus
nelyginant Galijotas. Gyvendamas būtų tiek daug nuveikęs Romos labui, pakėlęs
ją iš tamsybės ir skurdo liūno, kuriame ji tiek šimtmečių smilko. Buvo užsimojęs
ir būtų pajėgęs tai padaryti. Tik laiko pristigo.
Atsivėrė durys, ir įėjo Geraldas. Kai jų akys susitiko, Joana pajuto jo artumą
taip stipriai, tarsi būtų jo glėby.
– Ką tik gavau žinią, – pasakė iš karto. – Anastazijus paliko Acheną.
– Nejau manai, kad grįš į Romą?
– Manau. Nes ko taip staigiai išvyko iš imperatoriaus dvaro? Jis grįžta į
Romą kovoti dėl popiežiaus sosto, negauto prieš šešerius metus.
– Bet jis negali būti renkamas, juk ekskomunikuotas.
– Arsenijus jau įkalbinėja presbiterį atšaukti ekskomunikos bausmę.
– O dievulėli!
Žinia tikrai buvo bloga. Po tiek tremties metų, praleistų imperatoriaus dvare,
Anastazijus, be abejo, tapo dar didesniu Lotaro šalininku negu anksčiau. Jei jis
bus išrinktas, Lotaro rankos sieks Romą ir visas jai priklausančias žemes.
– Jis nebus užmiršęs, ką tu kalbėjai apie jį, renkant Leoną popiežium. Jis ne
toks žmogus, kad pamirštų nuoskaudas, – pasakė Geraldas.
Niūrios ateities perspektyvos dar labiau suaitrino Joanai ir taip geliančią dėl
Leono mirties širdį. Akys pritvinko ašarų.
– Neverk, mano meile. – Tvirtos, patikimos ir guodžiančios Geraldo rankos
apkabino ją. Švelniai lūpomis glamonėjo smilkinius, skruostus, žadindamas jos
aistrą. – Jau pakankamai pasidarbavai, pakankamai daug paaukojai. Vyk su
manim, gyvensim, kaip mums visad buvo skirta – drauge, kaip vyras ir žmona.
Apsvaigusi žvilgtelėjo jam į veidą, esantį taip arti jos, ir pajuto jo bučinius.
– Sakyk, kad sutinki, – šnabždėjo karštai, – sakyk „taip“.
Joana jautė, kad pradeda prarasti nuovoką, kad ją užlieja stipri geismo
banga.
– Taip, – sukuždėjo pirmiau, negu suvokė, ką sakys. – Taip, taip.
Ji kalbėjo nevalingai, kurstoma jo aistros. Bet vos tik tie žodžiai išsprūdo iš
burnos, ją apėmė didi ramybė. Sprendimas, atrodantis ir teisingas, ir
neišvengiamas, priimtas.
Jis vėl pasilenkė jos pabučiuoti. Kaip tik tada suskambo varpas, kviečiantis
valgyti. Po akimirkos už durų pasigirdo balsai ir skubūs žingsniai. Kuždėdami
meilės žodžius, jie greitai išsiskyrė, sutarę vėl susitikti po popiežiaus rinkimų.
Rinkimų dieną Joana nuėjo pasimelsti į mažą anglų bažnytėlę, ją pasirinko tik
atvykusi į Romą.
Per gaisrą sudegusi iki pamatų, ji buvo atstatyta statybinėmis medžiagomis,
priplėštomis iš senųjų Romos šventyklų ir paminklų. Kai Joana atsiklaupė prieš
didįjį altorių, išvydo ant jo marmurinio pjedestalo simbolį Didžiosios pramotės,
senovės žemės deivės, neatmenamais laikais garbintos pagonių genčių. Po
nedailiu piešiniu buvo lotyniškai išrėžta: „Ant šio marmuro deivei buvo aukojami
smilkalai.“ Matyt, niekas nesuprato, ką reiškia tas simbolis ar užrašas ant
atgabento didžiulio marmuro luito. Nėra čia ko stebėtis, daugelis to meto Romos
kunigų buvo vos raštingi, nepajėgė įskaityti senoviškos rašybos, juoba suprasti.
Švento altoriaus ir jo pagoniškos papėdės prieštara Joanai atrodė tikras jos
pačios įvaizdis: krikščionių dvasininkas, o vis dar mena pagoniškus motinos
dievus; pasaulio akyse vyras, kurį kankina nuslėpta moters širdis; Dievo
ieškotoja, plėšoma prieštaravimų – geismo pažinti Dievą ir baimės, kad Jo gali ir
nebūti. Protas ir širdis, tikėjimas ir abejonė, valia ir geismas. Ar kada tie
skausmingi jos prigimties prieštaravimai aprims ir sutars?
Kad myli Geraldą, nėra jokios abejonės. Bet ar galėtų būti jo žmona? Niekad
negyvenusi kaip moteris, ar pajėgtų dabar, sulaukusi tiek metų?
– Padėk man, Viešpatie, – meldė Joana, pakėlusi akis į sidabrinį Nukryžiuotąjį
virš altoriaus. – Parodyk man kelią. Pamokyk, ką turiu daryti. Dieve
brangiausias! Apšviesk mane savo išminties šviesa!
Žodžiai kilo aukštyn, bet širdis, dvejonių slegiama, liko apačioje.
Užpakalyje sugirgždėjo durys. Atsigręžusi nuo altoriaus, ji pamatė pro
praviras duris kyštelint galvą ir tuoj pradingstant.
– Jis čia! – šūktelėjo balsas. – Aš jį suradau!
Širdis, baimės pagauta, ėmė smarkiai daužytis. Nejau Anastazijus jos jau
ieško? Joana atsistojo.
Durys plačiai atsidarė ir vidun žengė septyni proceres – viršininkai, lydimi
akolitų, nešančių jų pareigybių vėliavas. Jiems iš paskos ėjo aukščiausio rango
dvasininkai ir septyni miestą valdantys pareigūnai. Kol neišvydo tarp jų Geraldo,
Joana buvo tikra juos atėjus jos suimti.
Delegacija žingsniavo lėtai bažnyčios viduriu ir sustojo prieš Joaną.
– Jonai Anglai, – prabilo primicerijus Paskalis oficialiu balsu. – Dievo ir
romiečių valia esi išrinktas Romos popiežium ir Romos vyskupijos arkivyskupu.
Paskui puolė kniūbsčias ir pabučiavo jai kojas.
Negalėdama susigaudyti, Joana įsmeigė į jį akis. Nejau sugalvojo taip
piktavališkai pasišaipyti iš jos? O gal siekia išmušti iš vėžių ir išgauti nepritarimą
naujajam popiežiui?
Ji žvilgtelėjo į Geraldą. Griežtu ir rūsčiu veidu jis parpuolė prieš ją ant kelių.
Rinkimai nustebino visus. Imperatoriaus klika, vadovaujama Arsenijaus, mūru
stojo už Anastazijų. Bažnyčios dignitoriai iškėlė Adrijoną, Šventojo Morkaus
bažnyčios dvasininką. Jis buvo ne iš tų, kurie įkvepia pasitikėjimą. Trumpas
drūtas, raupų išakėtu veidu, stovėjo susigūžęs, tarsi atsakomybės našta jau būtų
slėgusi jam pečius. Geras, pamaldus kunigas, bet vargu ar daug kas rinktųsi jį
dvasiniu pasaulio vadovu.
Matyt, Adrijonas sutiko su vyravusia nuomone, nes nelauktai atsiėmė savo
kandidatūrą ir pranešė susirinkusiems, kad po ilgų maldų ir gilių apmąstymų
nusprendęs atsisakyti pasiūlytos didžios garbės.
Tas pranešimas gerokai sutrikdė bažnytinės valdžios atstovus, iš anksto
nežinojusius apie tokį Adrijono sprendimą. Imperatoriaus šalininkų sparne
pasigirdo džiaugsmingi šūksniai. Atrodė, Anastazijaus pergalė garantuota.
Tačiau kilo triukšmas užpakalinėse rinkėjų gretose, kur spietėsi žemesnieji
romiečių sluoksniai.
– Jonas Anglas! – pagavo šaukti jie. – Jonas Anglas!
Primicerijus Paskalis pasiuntė sargybą nutildyti prasčiokų, bet tie nesileido
tramdomi. Jie žinojo savo teises. Aštuoni šimtai dvidešimt ketvirtų metų
konstitucija suteikė visiems romiečiams, pasauliečiams ir dvasininkams,
aukštuomenei ir prastuomenei, teisę balsuoti per popiežiaus rinkimus.
Arsenijus mėgino tą nemalonų netikėtumą užglaistyti, atvirai papirkinėdamas
rinkėjus: jo žmonės mikliai šmirinėjo minioje, siūlydami vyno, moterų ir pinigų.
Tačiau net tokios vilionės nedavė vaisių: žmonės buvo nusistatę prieš Anastazijų,
kurį jų mylimas popiežius Leonas manė reikiant ekskomunikuoti. Ir vienu balsu
garsiai šaukė už „mažąjį popiežių“, Leono draugą ir padėjėją Joną Anglą, ir
niekas nepajėgė jiems burnų užkišti.
Jie tikriausiai vis vien nieko nebūtų pešę, nes valdančioji aristokratija niekad
nebūtų leidusi prasčiokų gaujai pažaboti savo valios, nebūtų paisiusi jokių
konstitucijų. Bet Bažnyčios atstovai pamatė, kad šis liaudies maištas siūlo
netikėtą galimybę užtverti Anastazijui kelią į sostą, ir savo balsais parėmė
plebėjus. Tada viskas ėjo kaip per sviestą, ir Joana buvo išrinkta.
Antastazijus su savo palyda buvo apsistojęs už Perudžos, devyniasdešimt mylių
nuo Romos, kai atjojo žygūnas su žinia. Perskaitęs laišką, Anastazijus suriko iš
skausmo. Netaręs nė žodžio suglumusiems palydovams, pasuko į savo palapinę
ir užrišo įėjimą, kad niekas nesektų iš paskos.
Palydos vyrams iš palapinės buvo girdėti baisus, nemaldomas raudojimas. Po
kiek laiko rauda pasidarė panaši į žvėries stūgavimus, ir jie tęsėsi beveik visą
naktį.
Apsitaisiusi skaisčiai raudonu, auksu ataustu šilku, raita ant šyvo žirgo, taip pat
apdangstyto ir kamanoto auksu, Joana jojo į savo vainikavimo iškilmes. Per visą
Šventąjį kelią prie kiekvienų durų, iš visų langų plevėsavo ryškių spalvų vėliavos
ir ilgi kaspinai; žemė buvo nuklota saldžiai kvepiančiomis mirtomis.
Džiaugsmingai sveikinančių žmonių minios grūdosi išilgai gatvės, veržėsi priekin
pažiūrėti būsimojo popiežiaus.
Paskendusi savo mintyse, Joana beveik ir negirdėjo minios gaudesio. Galvojo
apie Matą, senąjį mokytoją Eskulapijų, brolį Benjaminą. Visi jie tikėjo ja,
drąsino, bet niekas jų nė sapnuote nesapnavo apie tokią dieną kaip ši. Ji pati vos
gali tuo patikėti.
Kai pirmą kartą persirengė vyru ir buvo priimta į Fuldos broliją, nejuto, kad
Dievas būtų atitraukęs nuo jos savo ranką. Bet ar jis leis moteriai įžengti į
šventojo Petro sostą? Tas klausimas vis nedavė jai ramybės.
Geraldo vadovaujama popiežiaus sargyba jojo apsupusi Joaną. Geraldas
nenuleido budrių akių nuo minios, išsirikiavusios išilgai kelio. Kam nors
prasibrovus pro sargybinių gretas, Geraldo ranka vis nuslysdavo prie kalavijo
pašonėje – buvo pasiruošęs apginti Joaną nuo užpuolikų. Tačiau nereikėjo traukti
iš makšties kalavijo, nes toks prasibrovėlis visad norėdavo tik pabučiuoti Joanos
drabužių kraštą ir gauti palaiminimą.
Su tokiais pertrūkiais ilga procesija lėtai slinko miesto gatvėmis į Lateraną.
Saulė buvo pačiame vidudieny, kai procesija priartėjo prie popiežiaus katedros.
Joanai nusėdus nuo arklio, paskui ją išsirikiavo kardinolai, vyskupai ir diakonai.
Lėtai lipdama šventovės laiptais, ji įžengė į tviskančią didžiąją baziliką.
Senas ir smulkmeniškai sudėtingas Ordo coronationis – vainikavimo iškilmės –
truko keletą valandų. Du vyskupai nuvedė Joaną į zakristiją, ten iškilmingai
aprengė alba, dalmatika ir penula, o tada ji žengė prie didžiojo altoriaus – čia,
giedant litaniją, jos laukė ilgiausias konsekracijos, arba patepimo, ritualas.
Skambant Vere dignum 26, arkidiakonas Deziderijus ir du rajonų diakonai iškėlė
virš jos galvos atverstą Šventąjį Raštą. Paskui prasidėjusios mišios tęsėsi daug
ilgiau negu paprastai, nes tokio svarbaus įvykio proga prisidėjo daugybė maldų
ir apeigų.
Per visas tas apeigas Joana stovėjo tiesi ir iškilmingai nusiteikusi, slegiama
liturginių drabužių, dėl aukso tokių kietų ir nelanksčių kaip Bizantijos didžiūnų.
Nors ir vilkinti labai prašmatniu apdaru, jautėsi labai menka ir nepajėgi pakelti
tos didžios jai kraunamos atsakomybės. Kartojo sau, kad čia prieš ją stovėjusieji,
matyt, taip pat virpėjo apnikti abejonių. Ir vis dėlto jie atliko savo pareigą.
Bet jie visi buvo vyrai.
Presbiteris Eustachijus pradėjo paskutinį palaiminimą.
– Visagali Dieve, ištiesk teisingą ranką ir palaimink savo tarną Joną Anglą,
suteik jam savo malonės dovaną...
„Ar dabar Viešpats palaimins mane? – mąstė Joana. – O gal jis savo
pamatuotą rūstybę parodys kaip tik tą akimirką, kai man ant galvos bus
dedamas popiežiaus vainikas?“
Išėjo priekin Ostijos vyskupas, nešinas vainiku ant balto šilko pagalvėlės.
Joanai užgniaužė kvapą, kai pakėlė jį virš jos, ir aukso lankas apjuosė jai galvą.
Nieko neatsitiko.
– Ilgiausių metų garbingajam Jonui Anglui, Dievo skirtam vyriausiajam
vyskupui ir pasaulio popiežiui! – sušuko Eustachijus.
Choras užgiedojo Laudes, kai Joana atsigręžė į žmones.
Išėjusią ant bazilikos laiptų Joaną pasitiko griausmingi sveikinimai. Tūkstančiai
žmonių valandų valandas stovėjo plieskiančioje saulėje, kad galėtų pasveikinti ką
tik konsekruotą popiežių. Tai jų valia jis nešios vainiką. Dabar jie reiškė tą savo
valią audringai ir džiaugsmingai šaukdami:
– Popiežius Jonas! Popiežius Jonas!
Joana ištiesė į juos rankas ir pajuto kylant savo dvasią, sąlytį su Dievu. Tik
vakar veltui stengėsi tai patirti, o dabar ta malonė atėjo savaime ir netikėtai.
Dievas tai leido, vadinasi, ji neina prieš Jo valią. Visos dvejonės ir nerimas
išsisklaidė, ją apėmė didingas ir džiaugsmingas tikrumas: „Tai mano likimas, o
jie – mano žmonės.“
Ją išaukštino meilė jiems. Ji tarnaus tiems žmonėms Viešpaties vardu visą
savo gyvenimą.
Ir galbūt Dievas kada nors jai atleis.
Netoliese stovėdamas, Geraldas su nuostaba stebėjo Joaną. Ji visa spindėjo,
kažkoks nenusakomas džiaugsmas ją pakeitė – veidas švieste švietė. Tik jis
vienas, nes gerai ją pažinojo, numanė, kad jai dvasinė palaima daug svarbesnė
už ką tik patirtą oficialiąją ceremoniją. Žiūrint į ją, priimančią minios
sveikinimus, širdį pervėrė nepakeliama tiesa: jis visiems laikams prarado mylimą
moterį, nors ir myli ją taip, kaip niekad anksčiau nemylėjo.
 27
Joana, kaip popiežius, pirmiausia užsibrėžė apeiti miestą. Lydima aukščiausiųjų
pareigūnų ir sargybos, ji paeiliui aplankė visus septynis bažnytinius rajonus,
sveikindama žmones, įsiklausydama į jų skundus ir bėdas.
Baigiant kelionę, arkidiakonas Deziderijus nukreipė ją nuo upės į Platųjį
kelią.
– O kaip Marso laukas? – paklausė ji.
Popiežiaus palyda nustėrusi susižvalgė. Marso laukas, prigludęs prie Tibro
pelkėtas žemaslėnis, neprieinamas gaiviems vėjeliams, buvo pats vargingiausias
Romos rajonas. Didingais Romos respublikos laikais buvo skirtas pagonių dievui
Marsui garbinti. Anuomet garbingomis gatvėmis dabar slankiojo benamiai alkani
šunys, nuskurę elgetos ir vagys.
– Negalim taip rizikuoti, Jūsų Šventenybe, – pasipriešino Deziderijus. – Ten
siautėja šiltinė ir cholera.
Bet Joana, apsupta Geraldo sargybinių, jau žingsniavo upės link. Deziderijui
ir kitiems didikams nebuvo ką daryti, tik sekti iš paskos.
Išilgai purvinų, į upę einančių gatvių gūžėsi insulae – ankštos varguolių
nuomojamos lūšnos. Jų pūvančių stogų sijos buvo įlinkusios nelyginant nuvarytų
kuinų įlūžę nugarkauliai. Kai kurios lūšnos buvo visai sugriuvusios ir savo
supuvusiais sienojais užtvėrusios siauras gatveles. Virš galvų gurėjo Marso
akveduko, kadaise vieno iš pasaulio statybų stebuklo, arkos. Dabar nuo jo
suirusių skliautų lašėjo purvinas vanduo, ir apačioje telkšojo juodi dvokiantys
liūgai – puiki terpė užkratui.
Elgetos krūvomis spietėsi apie bjauriai dvokiančius katiliukus ant
smilkstančių ugnelių, kūrenamų šipuliais ir sudžiūvusiu mėšlu. Gatvės skendo
dumble dėl nuolatinių Tibro potvynių. Grioviai buvo pilni šiukšlių ir išmatų.
Vasaros karštyje nuo jų kilo nepakenčiama smarvė, traukianti musių spiečius,
žiurkių ir kitų kenkėjų pulkus.
– Šimtas griebtų! – šalia jos niūriai sumurmėjo Geraldas. – Čia tikra užkratų
duobė!
Skurdas Joanai – ne naujiena, bet tokios klaikios, pasibaisėtinos bjaurasties ji
dar nebuvo regėjusi.
Du maži vaikeliai šliaužiojo prie ugnies. Jų marškiniai buvo taip iškedėję, kad
pro juos švietė kūneliai, kojas buvo apsimuturiavę purvinais skudurais. Vienas jų,
mažas berniukas, matyt, karščiavo: nors kepino vasaros karštis, jis visas
drebėjo. Joana, nusisiautusi savo lininę skraistę, švelniai apgaubė jį. Vaikas
patrynė skruostą į švelnų audinį – gyvenime tokio minkšto nečiupinėjo.
Kažkas timptelėjo Joaną už skverno. Mažesnysis vaikas, mergytė it
angeliukas apvaliomis akimis, klausiamai į ją žvelgė.
– Ar tu angelas? – tyliai paklausė ji.
Joana suėmė mergaitei veiduką.
– Tai tu angelas, mažute.
Katiliuke šuntantis mažas, gyslotas, neaiškios kilmės mėsgalis ėmė rusvėti.
Jauna moteris glotniais geltonais plaukais, tempdama kibirą vandens, sunkiai
atsvyravo nuo upės. Vaikų motina? „Kažin, – abejojo Joana. – Pati vos ne vaikas –
daugiau kaip šešiolikos tikrai neturi.“
Jaunos moters akys viltingai nušvito pamačius Joaną ir kitus dvasininkus.
– Sušelpkit, gerieji tėvai, – ištiesė purviną ranką. – Duokit pinigėlį mano
mažyliams. – Joana linktelėjo kapšininkui Viktorui, išmaldų dalytojui, ir tas
įspraudė sidabro denarą į ištiestą moters delną. Ši laiminga išsišiepė ir pastatė
kibirą, kad įsidėtų monetą į kišenę.
Kibire plūduriavo grynos srutos.
„O dievulėliau!“ – aiktelėjo mintyse Joana. Nuo tokio užteršto vandens
berniukas, be abejo, ir susirgo. Tačiau akvedukui sugriuvus, kito pasirinkimo jo
motina neturėjo. Arba srutinas Tibro vanduo, arba mirtis nuo troškulio.
Dabar ir kiti skarmaliai atkreipė žvilgsnius į Joaną ir jos palydą. Trokšdami
pasveikinti naująjį popiežių, žmonės juos apsupo. Joana spaudė rankas ir
stengėsi kuo daugiau jų palaiminti. Minia augo, ir žmonių siena radosi taip arti,
kad Joana vos galėjo pajudėti. Geraldui davus komandą, sargyba, atstūmusi
žmones atgal, padarė taką, ir popiežiaus palyda sugrįžo į Platųjį kelią, į saulės
šviesą ir gaivų, sveiką Kapitolijaus orą.
– Turime atstatyti Marso akveduką, – kitą rytą pasakė Joana, pareigūnams
susirinkus.
Primicerijus Paskalis iš nuostabos išvertė akis.
– Tinkamiau būtų pradėti Jo Šventenybės veiklą nuo kokio krikščioniško
pastato atstatymo.
– Kam vargšams daugiau bažnyčių? – atsakė ji. – Romoje jų ir taip apstu. O
veikiantis akvedukas išgelbėtų daugybę gyvybių.
– Toks sumanymas rizikingas, – tarė kapšininkas Viktoras. – Paskui gali
paaiškėti, kad jo visai negalima atstatyti.
Šito užginčyti ji negalėjo. Atstatyti akveduką būtų didingas, gal net
neįmanomas užmojis, turint galvoje varganą to meto gebėjimą statyti. Knygos,
kuriose buvo sukaupta senovės išmintis apie tokias sudėtingas statybas, kažin
kada pamestos ar sunaikintos. Pergamentų lakštai su vertingiausiais brėžiniais
ir planais buvo švariai nuskusti ir panaudoti pamokslams pagal Šventojo Rašto
tekstus ar šventųjų bei kankinių gyvenimams surašyti.
– Tačiau pabandyti turim, – tvirtai atsakė Joana. – Negalima leisti žmonėms
gyventi tokiomis baisiomis sąlygomis.
Pareigūnai tylėjo; ne todėl, kad pritarė, bet kad nedera toliau prieštarauti,
kai Dievo vietininkas taip tvirtai laikosi savo sumanymo.
Po akimirkos Paskalis paklausė:
– Ką numatėte vadovauti statyboms?
– Geraldą, – atsakė Joana.
– Superistą? – nustebo Paskalis.
– O ką kitą skirti? Jis vadovavo Leono sienos statybai. Daugelis taip pat sakė,
kad jos bus neįmanoma pastatyti.
 Po intronizacijos ji jautė, kad Geraldui darosi vis sunkiau. Jiems abiem darėsi
sunku visą laiką būnant netoliese. Ji bent turėjo darbą, aiškias užduotis ir tikslą.
O Geraldas nuobodžiavo ir negalėjo rasti sau vietos. Joanai tai buvo aišku be
jokių sakymų: juodviem niekad nereikėjo daug kalbėti, kad pajustų vienas kito
savijautą.
Kai Geraldas atėjo pas ją, Joana išklojo savo sumanymą dėl Marso akveduko.
Jis suraukė kaktą mąstydamas.
– Netoli Tivolio akvedukas eina po žeme per keliolika kalvų. Jei ta atkarpa
suirusi, atstatyti bus sunku.
Joana šyptelėjo matydama jį jau svarstant sumanymą, jau įžvelgiant
sunkumus.
– Jei bus galima atstatyti, tu atstatysi.
– Ar tu tikrai nori tos statybos? – Geraldo akys, kupinos ilgesio, susidūrė su
jos žvilgsniu.
Ji taip pat jo ilgėjosi. Bet nedrįso rodyti savo jausmų. Jei pasiduotų jiems,
tegul ir čia, esant vieniems, vis tiek tai geruoju nesibaigtų. Tad dalykiškai
atsakė:
– Man regis, akvedukas suteiktų žmonėms daugiausia naudos.
Jis nusigręžė.
– Tada sutinku. Bet turėk galvoje, kad nieko nežadu. Pirmiau viską
apžiūrėsiu, kad žinočiau, kas įmanoma padaryti. Dirbsiu iš visų jėgų, kad
akvedukas vėl imtų veikti.
– To ir prašau, – atsakė ji.
Laikui bėgant, popiežystė jai atsivėrė visai naujai. Nors nominaliai popiežius
turėjo didžiulę valdžią, bet faktiškai – dar daugiau prievolių. Visą laiką surydavo
daugybė varginančių liturginių pareigų. Verbų sekmadienį ji laimino ir dalijo
palmių šakas prie Šventojo Petro bazilikos. Didįjį ketvirtadienį mazgojo
elgetoms kojas ir savo rankomis skirstė maistą. Per šventojo Antano atlaidus
stovėjo prie didžiosios Šventosios Marijos katedros ir šlakstė švęstu vandeniu
žmonių atvestus palaiminti asilus, arklius ir mulus. Trečią sekmadienį po advento
pati teikė šventimus kunigams, diakonams ar vyskupams.
Taip pat kasdien reikėjo aukoti mišias. Tam tikromis dienomis jos būdavo
laikomos kurioje nors titulinėje bažnyčioje, į ją eidavo per miestą su procesija,
dažnai stabdoma prašytojų, ir turėdavo jų išklausyti; taip procesija su mišiomis
užtrukdavo beveik visą dieną. Tokių mišių su procesija per metus būdavo apie
devyniasdešimt; o kur dar Marijos atlaidai, pasninko dienos, trečias ir antras
sekmadieniai prieš didįjį pasninką ir didžiuma gavėnios sekmadienių bei
šiokiadienių.
O kur dar šventųjų Petro, Pauliaus, Lauryno, Agnietės, Jono, Tomo, Luko,
Andriejaus ir Antano atlaidai, Mergelės Marijos Gimimo, Apreiškimo ir Dangun
Ėmimo šventės. Taip pat kasmet tą pačią dieną švenčiamos nekilnojamosios
Kalėdų, Trijų Karalių, Eucharistijos, Šventojo Petro sosto, Kristaus
apipjaustymo, Jono Krikštytojo gimimo šventės; Mykolinės, Visų Šventųjų ir
Šventojo Kryžiaus diena. O Velykos, švenčiausia krikščionių metų šventė, yra
kilnojamoji, jos data nustatoma pagal mėnulio pilnatį kaip ir Velykas supančių
švenčių – Užgavėnių, Pelenų dienos, Šeštinių ir Sekminių.
Visos tos krikščioniškos šventės buvo švenčiamos mažiausiai keturias dienas:
vigilija, arba šventės išvakarės, pati šventė, jos antroji diena ir oktava, arba dar
aštuonios dienos po jos. Viso labo daugiau negu šimtas septyniasdešimt penkios
krikščioniškos šventės per metus su iškilmingomis, ilgai trunkančiomis, laiką
ryjančiomis apeigomis.
Dėl tų švenčių Joanai likdavo maža laiko miestui valdyti ir labiausiai rūpimai
veiklai: vargšų daliai gerinti ir dvasininkų išsilavinimui didinti.
Rugpjūtį liturginių apeigų įkarštį nutraukė sinodas. Į susirinkimą atvyko
šešiasdešimt šeši aukšti dvasininkai, tarp jų suburbicarii – provincijų vyskupai,
taip pat keturi imperatoriaus Lotaro siųsti frankų vyskupai.
Du sinodo nagrinėjami klausimai ypač domino Joaną. Pirmasis – dėl
komunijos dalijimo būdo: ar duoti eucharistinę duoną, pamirkytą vyne, ar dalyti
duoną ir vyną atskirai. Per dvidešimt metų nuo tada, kai Joana pradėjo
praktikuoti pirmąjį būdą Fuldoje, kad neplatintų ligos užkrato, jis taip išplito
frankų valstybėje, jog ten beveik tik taip ir buvo dalijama komunija. Romos
dvasininkai, aišku, nieko nežinojo apie Joanos indėlį į tą praktiką ir žiūrėjo į ją
įtariai.
– Tai nukrypimas nuo dieviškosios normos, – piktinosi Kastro vyskupas. –
Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad Kristus atskirai dalijo savo kūną ir
kraują apaštalams.
Visi pritardami sulinksėjo.
– Kastro vyskupas sako tiesą, – prabilo Trevio vyskupas Patosas. – Toks
komunijos dalijimas niekur neminimas Šventųjų Tėvų raštuose, vadinasi, turim jį
pasmerkti.
– Ar reikia pasmerkti idėją tik todėl, kad ji nauja? – paklausė Joana.
– Visur ir visada turime vadovautis protėvių išmintimi, – oriai atsakė Patosas.
– Vienintelė neabejotina tiesa – laiko patikrinta tiesa.
– Visa sena kadaise buvo nauja, – priminė Joana. – Nauja žengia visad pirma
seno. Ar ne paika pirma einantį niekinti, o iš paskos sekantį liaupsinti?
Patosas suraukė kaktą, protui galynėjantis su tokia sudėtinga dialektika.
Kaip ir daugelis brolių Kristuje, jis nestudijavo klasikinio meno argumentuotai
diskutuoti ir gerai jautėsi tik cituodamas autoritetus.
Užsimezgė ilgi debatai. Joana, žinoma, galėjo įtvirtinti savo valią dekretu,
bet jai buvo artimesnis įtikinėjimo kelias negu diktatas. Galop, pagrįsdama savo
teiginius, įveikė vyskupus. Frankų valstybėje naudojamas komunijos dalijimo
būdas bus tęsiamas, bent šiuo metu.
Kitas svarstomas klausimas labai domino Joaną asmeniškai, nes buvo susijęs
su jos senu draugu Gotšalku, jis kadaise prieš savo paties norą buvo paskirtas
vienuolio gyvenimui, ir kadaise Joana padėjo atgauti jam laisvę. Sprendžiant iš
frankų vyskupų rašto, jis vėl pateko į rimtą bėdą. Joaną nuliūdino, bet pernelyg
nenustebino ta naujiena. Gotšalkas buvo jau toks žmogus, nelaimės taip
nenumaldomai jį masino kaip medus musę.
Dabar jis buvo kaltinamas sunkiu nusikaltimu – erezija. Rabanas Mauras,
buvęs Fuldos abatas, o dabar Mainco arkivyskupas, nugirdo Gotšalką skelbiant
radikalias teorijas apie išankstinį žmogaus pasmerktumą. Naudodamasis proga
išlieti ant senos aukos apmaudą, arkivyskupas įsakė Gotšalką įkalinti ir žiauriai
nuplakti.
Joana susiraukė. Ją visad stebino pamaldžių žmonių, tokių kaip Rabanas,
žiaurumas savo artimui krikščioniui. Jiems pagonys vikingai nekelia tokios
tūžmasties kaip bent truputį nukrypęs nuo griežtos Bažnyčios doktrinos tikintis
krikščionis. „Kodėl, – mąstė ji, – mes patiriam nuožmiausią savųjų neapykantą?“
– Kuo pasireiškia ta jo erezija? – paklausė ji frankų vyskupų vadovo
Vulframo.
– Vienuolis Gotšalkas teigia, – dėstė Vulframas, – pirmiausia, kad Dievas iš
anksto nulėmęs žmonėms išganymą arba pražūtį. Antra, kad Kristus miręs ant
kryžiaus ne už visus žmones, o tik už išrinktuosius. Ir galop, kad puolęs ir neturįs
Dievo malonės žmogus laisva valia negali kurti gėrio, tik blogį.
„Panašu į Gotšalką“, – pamanė Joana. Užkietėjusį pesimistą savaime traukia
mintis apie išankstinį žmogaus pasmerktumą. Bet čia jokia erezija, tos jo mintys
net nėra labai naujos. Pats šventasis Augustinas beveik tiksliai tą patį sako savo
dviejose didžiosiose knygose: De civitate Dei ir Enchiridion.
Tačiau salėje niekas to nepastebėjo. Nors visi šlovino Augustino vardą,
niekas, matyt, nesivargino skaityti jo knygų.
Nirgotijus, Ananio vyskupas, pakilo tarti žodžio.
– Tai bjauri ir nuodėminga apostazė, – pasakė jis. – Gerai žinoma, kad Dievo
valia nulemia išrinktuosius, bet ne pasmerktuosius.
Koks nelogiškas mąstymas, nes, lemiant visumos dalies likimą, neišvengiamai
nulemiamas ir likusios dalies likimas. Bet Joana to nenurodė, nes jai pačiai
sukėlė nerimą Gotšalko mokymas. Pavojinga aiškinti žmonėms, kad jie, nors
vengs nusidėti ir stengsis elgtis padoriai, vis tiek nebus išganyti. Tai kam žmogui
daryti gerus darbus, jei danguje viskas seniai jau nuspręsta?
Ji pasakė:
– Aš sutinku su Nirgotijum. Dievo malonė skirta ne tik išrinktiesiems. Tai yra
Jo meilės galingas srautas, apimantis visa, kas egzistuoja pasaulyje.
Vyskupai palankiai sutiko tokią nuomonę, nes ir patys taip manė. Jie vieningai
nubalsavo atmesti Gotšalko teorijas. Vis dėlto, Joanai pasiūlius, buvo pasmerktas
ir arkivyskupo Rabano „žiaurus ir nekrikščioniškas“ elgesys su klystančiu
vienuoliu.
Sinodas priėmė keturiasdešimt du kanonus, daugiausia susijusius su
bažnytinės disciplinos ir mokymo reformomis. Savaitės pabaigoje susirinkimas
baigė darbą. Visi buvo tos nuomonės, kad jis sėkmingai vyko popiežiui Jonui
puikiai vadovaujant. Romiečiai labai didžiavosi tokiu didžio proto ir mokytumo
dvasios vadovu.
Tačiau per sinodą Joanos pelnytas visuotinis pripažinimas tvėrė neilgai. Kitą
mėnesį visa dvasininkija buvo sukrėsta iki pamatų, kai Joana paskelbė ketinanti
įsteigti mokyklą mergaitėms. Net parėmę Joanos kandidatūrą popiežiaus
šalininkai suglumo: kokį popiežių jie išsirinko?
Sekundarijus27 Džordanas per savaitinę aukštųjų pareigūnų sueigą tiesiai
rėžė Joanai:
– Jūsų Šventenybe, – pasakė jis, – tuo mergaičių mokymu padarysite daug
žalos.
– Kaip? – paklausė Joana.
– Jūsų Šventenybė, aišku, žino, kad moters smegenų ir gimdos dydžiai yra
atvirkščiai proporcingi. Juo daugiau mergaitė mokysis, juo mažiau gimdys vaikų.
„Geriau bergždžias kūnas negu protas“, – šaltai pamanė Joana, bet to
nepasakė.
– Kur tai parašyta?
– Tai visiems žinomas dalykas.
– Toks žinomas, kad niekas nepasistengė jo užrašyti, jog ir kitiems būtų
aišku.
– Nėra ko rašyti, kai viskas aišku kaip ant delno. Niekas nėra užrašęs, kad
vilną gaunam iš avies, bet visi tai žino.
Visi aplink šypsojosi. Džordanas jautėsi kaip devintame danguj – juk taip
šauniai pavyko pagrįsti savo mintį.
Joana akimirką susimąstė.
– Jei tai, ką sakai, tiesa, kaip paaiškintum vaisingumą tokios mokytos moters
kaip Laeta, susirašinėjusios su šventuoju Jeronimu ir, pasak jo, laimingai
pagimdžiusios penkiolika sveikų vaikų?
– Išimtis! Reta taisyklės išimtis.
– Jei neklysta atmintis, tavo paties, Džordanai, sesuo Julijana moka skaityti ir
rašyti.
Džordanas sutriko.
– Tik truputį, Jūsų Šventenybe. Tik tiek, kad galėtų tvarkyti namų ūkį.
– Tačiau, pasak tavęs, net ir menki moters mokslai atsiliepia vaisingumui.
Kiek vaikų pagimdė Julijana?
Džordanas paraudo.
– Dvylika.
– Ir vėl taisyklės išimtis?
Stojo ilga, nejauki tyla.
– Matyt, Jūsų Šventenybė, – šaltai iškošė Džordanas, – tvirtai apsisprendė dėl
to dalyko, ir nėra ko man daugiau kalbėti.
Ir nekalbėjo bent jau šiame susirinkime.
– Nereikėjo viešai įžeisti Džordano, – vėliau pasakė Geraldas. – Gali jį nuvaryti į
Arsenijaus ir imperatoriaus šalininkų pusę.
– Bet jis neteisus, Geraldai, – atsakė Joana. – Moterys tokios pat gabios
mokytis kaip ir vyrai. Ar aš to neįrodau?
 – Žinoma, taip. Bet žmonėms reikia duoti laiko. Per dieną pasaulio nepakeisi.
– Pasaulis niekad nepasikeis, jei niekas nieko nedarys. Nuo ko nors reikia
pradėti permainas.
– Teisybė, – sutiko Geraldas. – Bet ne dabar, ne čia... ne tu.
– Kodėl ne aš?
„Todėl, kad myliu tave, – norėjo jis atsakyti. – Ir bijau dėl tavęs.“
O pasakė:
– Tu negali leisti sau įgyti priešų. Ar užmiršai, kas esi? Aš galiu apsaugoti
tave nuo daugelio pavojų, Joana... bet ne nuo pačios savęs.
– Na, ką tu... velnias tikrai ne toks baisus, kaip jį paišo. Negi bus pasaulio
galas, jei keliolika mergaičių išmoks skaityti ir rašyti?
– Tavo senasis mokytojas... rodos, Eskulapijus? Ką kadaise tau sakė, kaip
man esi pasakojusi?
– Kai kurios idėjos pavojingos.
– Na matai!
Jiedu ilgai tylėjo.
– Gerai, – nusileido ji. – Pakalbėsiu su Džordanu ir pasistengsiu paglostyti jį
paplaukiui. Ir pažadu ateity būti mandagesnė. Bet mergaičių mokykla per daug
svarbus dalykas. Čia aš nenusileisiu.
– Kur jau tu nusileisi, – šypsodamasis atsakė Geraldas.
Rugsėjo mėnesį mergaičių mokykla buvo atidaryta. Joana pavadino ją šventosios
Kotrynos vardu mylimam broliui Matui, pirmam papasakojusiam jai apie tą
mokytą šventąją, atminti. Kas kartą, kai praeidavo pro mažą pastatą Merulanos
gatvėje ir išgirsdavo mergaites skaitant, atrodydavo, iš džiaugsmo jai plyš širdis.
Savo pažadą, duotą Geraldui, ji tesėjo. Stengėsi būti su Džordanu ir kitais
pareigūnais apdairi ir mandagi. Net pajėgė prikąsti liežuvį, išgirdusi kardinolą
presbiterį Citronatą skelbiant žmonėms, kad po prisikėlimo moterys būsiančios
„patobulintos“ – visi mirusieji prisikels kaip vyrai. Paskui pasišaukusi pas save
Citronatą pateikė jam galbūt praversiantį pasiūlymą to nesakyti pamoksluose –
tada, ko gera, jie geriau pasieksią jo parapijiečių moterų širdis. Taip aptakiai
perduotas patarimas buvo labai mielai priimtas: Citronatas jautėsi popiežiaus
dėmesio pamalonintas ir daugiau to nebeskelbė.
Kantriai ir nesiskųsdama Joana nešė savo naštą: kasdien aukojo mišias,
priiminėjo lankytojus, krikštijo, teikė šventinimus. Ilgos vėsios rudens dienos
slinko be jokių nutikimų.
Atėjus lapkričio idoms, dangus aptemo ir pradėjo lyti. Dešimt dienų lietus pylė
kaip iš kibiro, barškindamas namų stogus taip, kad žmonės turėjo užsikimšti
ausis nuo varančio iš proto triukšmo. Greitai patvino senieji miesto nutekamieji
vamzdžiai, ir į gatves pasipylė vis didėjantys liūgai, iš jų srūvanti tėkmė pavertė
bazalto akmenis grėsmingai slidžiu grindiniu.
O lietus vis nesiliovė. Pavojingai pakilę Tibro vandenys plūdo iš miesto per
pakrantės pylimus į jūrą, užtvindė lygumos laukus, naikindami pasėlius, nešdami
su savimi galvijus.
 Sienos apsuptame mieste pirmiausia po vandeniu atsidūrė Marso lauko
žemuma su savo varguoliais gyventojais. Kai kurie spruko į aukštesnes vietas,
vandeniui tik pradėjus kilti, bet daugelis nenorėjo palikti namų bei varganos
mantos ir neskubėjo bėgti, nenujausdami savo gaišaties pasekmių.
O paskui buvo per vėlu. Vanduo pakilo sulig vyro ūgiu ir jau niekur
nebegalėjai trauktis. Šimtai žmonių pasijuto savo palaikiuose būstuose kaip
spąstuose. Jei vanduo dar kils, jie prigers.
Tokiais atvejais popiežius paprastai eidavo į Laterano katedrą ir kalbėdavo
su žmonėmis litaniją, melsdavo miestui pagalbos, pats gulėdamas kryžiumi prieš
altorių. Dideliam dvasininkijos nustebimui ir pasipiktinimui, Joana nieko
panašaus nedarė. Išsikvietusi Geraldą, ėmė svarstyti, kaip padėti žmonėms.
– Ką galime padaryti? – paklausė ji. – Turi būti koks nors būdas jiems
išgelbėti.
– Gatvės link Marso lauko visiškai užtvindytos. Ten niekaip nenusigausi,
nebent laiveliais, – pasakė jis.
– O kokie laivai stovi Ripa Grande?
– Tik žvejų luotai, bet jie neatlaikys tokių sraunių vandenų.
– Vis tiek reikia pabandyti, – karštai kalbėjo ji. – Negalime sėdėti rankas
sudėję, kai skęsta žmonės.
Geraldo širdį užliejo švelnumas Joanai. Nei Sergijus, nei Leonas nebūtų taip
rūpinęsi patekusiais į bėdą Marso lauko vargetomis. Joana kitokia – nemato ir
nedaro jokio skirtumo tarp turčių ir vargšų. Jai visi žmonės lygiai verti dėmesio
ir rūpesčio.
– Tuoj pat išsikviesiu kareivius, – pridūrė jis.
Jie nužingsniavo iki Ripa Grande dokų, kur Joana, naudodamasi savo valdžia,
rekvizavo visas patvaresnes valtis. Geraldas ir kareiviai sulipo į jas, o Joana,
pakėlusi balsą, kad būtų girdėti per tokį lietaus šniokštimą, trumpai ir greitai
juos palaimino. Paskui visus apstulbino – įlipo į Geraldo valtį.
– Ką dabar darai? – išsigandęs paklausė jis.
– O kaip tau atrodo?
– Tik jau nesiruoši plaukti su mumis?
– O kodėl ne?
Jis žiūrėjo į ją, tarsi ji būtų proto netekusi.
– Tai labai pavojinga!
– Aš vykstu ten, kur manęs reikia! – ryžtingai atsakė.
Presbiteris Eustachijus, stovėdamas krante, susiraukė.
– Jūsų Šventenybe, pagalvokite apie savo padėties priedermę! Juk jūs –
popiežius, Romos vyskupas. Nejau rizikuosite gyvybe dėl driskių saujelės?
– Jie tokie pat Dievo vaikai kaip tu ir aš, Eustachijau.
– Bet kas kalbės litaniją? – gailiai paklausė jis.
– Tu, Eustachijau. Kalbėk iš visos širdies, nes mums reikia tavo maldų. – Ji
nekantriai atsigręžė į Geraldą. – Na, superista, tu irsiesi ar man teks?
Pamatęs pažįstamą atkaklų apsisprendimą tose pilkšvai žaliose akyse,
Geraldas ėmėsi irklų. Daugiau nebuvo laiko ginčams, nes vanduo kilo akyse.
Užgulęs irklus, jis ėmė tvirtai irkluoti – valtis atsiplėšė nuo dokų.
Eustachijus kažką šaukė iš paskos, bet jo žodžius nuslopino vėjas ir
žliaugiantis lietus.
Greitosiomis sukurpta flotilė pasuko į šiaurės vakarus, Marso lauko link.
Potvynis kilo. Tibras šniokštė žemesniąja miesto dalimi tarsi savo vaga. Nuo
Porta Septimania iki Kapitolijaus kalvos papėdės visos bažnyčios ir namai buvo
apsemti. Iš vandens kyšojo tik pusė Marko Aurelijaus statulos; bangos teliūškavo
ant viršutinių Panteono durų slenksčių.
Artėdami prie Marso lauko, jie išvydo baisius potvynio padarinius. Mediniai
lūžgaliai, sugriuvusių namų liekanos greitai lėkė pro šalį. Vandens paviršiumi
plaukė srovės vartomi skenduoliai. Pašiurpę likusių sveikų namų gyventojai
spietėsi palėpėse. Persisvėrę pro langus ir ištiesę rankas jie gailiai šaukėsi
pagalbos.
Valtys išsisklaidė ir pasuko po vieną ar dvi prie namo. Bangos neleido valtims
išsilaikyti vietoje. Kai kurie, pametę iš baimės galvą, šokdavo per greitai ir
nepataikydavo į besisupančius besisukinėjančius laivelius. Kiti, susigrūdę į
laivelio priekį ar į kokią vieną pusę, apversdavo jį. Vandenyje kilo didžiausia
sumaištis: nemokantieji plaukti iš visų jėgų kabinosi į tuos, kurie mokėjo, o
irklininkai, piktai keikdamiesi, iš paskutiniųjų stengėsi, kad menki laiveliai
neapsiverstų.
Galiausiai visos valtys šiaip taip susitvarkė, pasuko Kapitolijaus kalvos pusėn
ir ten išsodino žmones. Į saugią, kietą žemę jiems buvo lengva išlipti. O flotilė
grįžo kitų nelaimėlių gelbėti.
Permirkę iki siūlo galo, prilipusiais prie kūno drabužiais, mirtinai nusikamavę
irklininkai vis plukdė į sausumą žmones. Pagaliau, regis, visus surinko. Jau buvo
pasidavę į Kapitolijaus kalvos pusę, kai Joana išgirdo vaiką šaukiant pagalbos.
Atsigręžusi pamatė mažą berniuką baltuojant viename iš palėpės langų. Gal
buvo užmigęs ir tik dabar pabudo, gal anksčiau tiesiog bijojo prieiti prie lango.
Joana ir Geraldas susižvalgė. Jis be žodžių apgręžė valtį, nuirklavo atgal,
sustojo ties langu, iš kurio buvo persisvėręs berniukas, ir stengėsi irklais
išsilaikyti vietoj.
Atsistojusi Joana ištiesė rankas.
– Šok! – paliepė ji. – Šok, aš tave sugausiu.
Berniukas stovėjo lange ir siaubo išplėstomis akimis žiūrėjo į apačioje
besisupantį laivelį.
Ji įsmeigė į vaiką valdingą ir įtaigų žvilgsnį.
– Tuoj pat šok! – liepė.
Vaikas nedrąsiai perkėlė koją per palangę.
Ji ištiesė rankas į berniuką.
Tą akimirką pasigirdo kurtinantis trenksmas. Senieji Šventosios Agotos
vartai, šiauriausi Aureliano sienoje, neišlaikė kylančio vandens spaudimo. Su
šiurpia jėga Tibras įsiveržė į miestą.
 Joana matė lange vaiko veidą: iš siaubo jo burna apvaliai išsižiojo, visam
namui yrant į šalis. Tuo metu ji pajuto kylant ir krintant valtį – ją pagavo
kliokiantis vandens verpetas.
Surikusi iš visų jėgų įsikibo į palaikį laivelį, nešamą kunkuliuojančio srauto ir
galinčio kiekvieną akimirką jį apversti. Vanduo šliūkščiojo per bortus. Ji pakėlė
galvą įtraukti oro ir išvydo Geraldą, susirietusį valties pirmagalyje.
Staiga baisus smūgis sudrebino valtį, ji stabtelėjo, o paskui traškėdama
metėsi į šoną.
Valandėlę Joana gulėjo apsvaigusi ir nieko nesuvokė. Kai galop apsidairė,
pamatė sienas, stalą, kėdes.
Ji atsidūrė kažkokioje patalpoje. Galinga srovė bloškė mažą laivelį pro namo
viršutinio aukšto langą į kambario vidų.
Geraldas gulėjo laivelio pirmagalyje kniūbsčias, veidas mirko vandeny. Ji
nušliaužė prie jo.
Jos verčiamas ant nugaros jis buvo suglebęs, bejausmis ir nekvėpavo. Joana
išvilko jį iš valties. Paritusi ant pilvo, užgulė jam nugarą, kad iš plaučių išbėgtų
vanduo. Spūstelėjo, atleido, spūstelėjo, atleido. „Jis negali mirti, – galvojo ji. –
Neturi mirti! Dievas negali būti toks žiaurus. – Staiga prisiminė pasmerktą
pražūčiai vaiką lange ir pamanė: – Dievas visaip gali pasielgti.“
Spūstelėjo, atleido. Spūstelėjo, atleido.
Geraldo gerklė sujudėjo, ir pliūptelėjo vanduo.
„Ačiū Dievui! Jis jau kvėpuoja.“ Joana jį visą rūpestingai apžiūrėjo. Jokių
lūžusių kaulų, atvirų žaizdų. Bet štai – didžiulis mėlynai juodas guzas prie pat
plaukų. Matyt, bus gavęs stiprų smūgį, nuo jo ir bus netekęs sąmonės.
„Jis turi atsigosti“, – galvojo ji. Bet Geraldas vis buvo be sąmonės, tysojo
išblyškęs, šlapias, kvėpavo paviršutiniškai, pulsas tvinksėjo silpnas ir grėsmingai
dažnas. „Kas jam yra? – galvojo susirūpinusi. – Ką reikia daryti?“
„Sunkiai sužeistas žmogus žus, jei jam bus šalta.“ Ji prisiminė Hipokrato
žodžius, kartą padėjusius išgelbėti Gotšalko gyvybę.
Reikia kuo greičiausiai sušildyti Geraldą.
Pro valties pramuštą skylę gūsiais pūtė vėjas su lietumi. Ji pakilo apžiūrėti
būsto. Už šio kambario buvo kitas, mažesnis, belangis, dėl to šiltesnis ir
sausesnis. Ir – Deo gratias! – tos kamaros vidury stovėjo mažytė geležinė gorė
su keliomis pliauskomis. Čia pat ant lentynos Joana rado titnagą ir kiek prakurų.
Kampe, skrynioje, aptiko storą vilnonį apklotą, suplyšusį, bet, laimė, visai sausą.
Sugrįžusi į priekinį kambarį, ji suėmė Geraldą už pažastų, pusiau nešdama,
pusiau vilkdama, nutempė jį į kamarą ir paguldė prie gorės. Paėmusi prakurų
dėžę, skėlė titnagu į geležį. Jai rankos taip virpėjo, kad turėjo skelti keletą
kartų, kol įžiebė kibirkštį. Pagaliau šiaudų gniūžtė šiaip taip įsidegė;
įsiliepsnojusią įdėjo į gorę, ir liepsna ėmė laižyti viršuje sukrautas pliauskas.
Drėgnos malkos šnypštė, spjaudėsi, nenorėjo degti. Galop vienos pliauskos
lopinėlis ėmė žėruoti. Ji ėmė pūsti ir kurstyti menką ugnelę, bet ją užgesino
tvokstelėjęs iš priekinio kambario vėjo gūsis.
 Ji beviltiškai žiūrėjo į užgesusias pliauskas. Daugiau prakurų nėra, ugnies
neįžiebsi. Geraldas be sąmonės, oda grėsmingai pamėlusi, akys giliai įkritusios.
Liko vienintelė išeities. Ji paskubomis nuvilko šlapius drabužius ir apnuogino
jo liekną, tvirtą, raumeningą kūną, šen ten pamargintą dylančių kovos randų, ir
apklojo antklode.
Paskui atsistojo ir, drebėdama iš šalčio, ėmė pati vilktis: pirma nusisiautė
penulą, nusivilko dalmatiką, paskiau apatinius drabužius – albą, nusirišo
humerolą, nusijuosė juostą. Kai visiškai apsinuogino, palindo po antklode ir visa
kaip ilga prigludo prie Geraldo.
Ji tvirtai jį apkabino, šildė savo kūnu, trokšdama jam perduoti savo jėgą ir
gyvastingumą.
„Kovok, Geraldai, brangiausias, nepasiduok!“
Joana užsimerkė ir visomis valios galiomis stengėsi susilieti su juo. Visa kita
dingo. Kamara, užgesusi ugnis, valtis, audra lauke – nieko nebebuvo. Tik jiedu.
Susilieję jie gyvens, kitaip žus.
Suvirpėjo Geraldo vokai. Jis nevalingai mostelėjo ranka, tarsi norėjo nuplėšti
nematomą šydą. Tą akimirką Joana išvydo tamsoje blykstelėjusią šviesą ir
nuskubėjo su juo ta kryptimi. Ir ten, tolumoje, jie iškilo drauge.
Jis atsitokėjo. Žiūrėjo į ją mėlynomis akimis be jokios nuostabos; žinojo, kad
ji su juo.
– Mano meile, – sukuždėjo jis.
Ilgai jiedu gulėjo tylėdami, susilieję be žodžių. Paskui, ištiesęs ranką, kad
priglaustų ją arčiau, jis pirštais pajuto iškilius randus jai ant nugaros.
– Vytinio žymės? – ramiai paklausė.
Ji paraudo.
– Taip.
– Kas tave taip nuplakė?
Lėtai, užsikirsdama, ji papasakojo, kaip čaižė tėvas, jai atsisakius sunaikinti
Eskulapijaus knygą.
Geraldas tylėjo, tik tvirčiau sukando dantis. Paskui, pasilenkęs per ją, ėmė
bučiuoti kiekvieną rupų randą.
Metų metus Joana mokėsi tvardyti savo jausmus, ištvermingai kęsti skausmą,
neverkti. Dabar ašaros netramdomos ritosi skruostais.
Jis apkabino ją ir meiliai šnabždėdamas ramino, kol ašaros pamažu liovėsi
riedėjusios. Tada priglaudė lūpas prie jos lūpų ir ėmė jautriai, švelniai bučiuoti –
ją visą užplūdo šiluma. Ji apkabino jį, užsimerkė; saldus tamsus pojūčių vynas
užliejo ją ir pagaliau protas pasidavė kūno troškimui.
„Dieve brangus! – šmėkštelėjo jai. – Aš nežinojau, aš nežinojau!“ Ar apie tai
ją įspėjo motina, ar nuo to ji bėgo visus tuos metus? Juk tai visai ne pasidavimas;
tai nuostabus, stebuklingas pakilimas, malda ne žodžiais, o akimis, rankomis,
lūpomis, oda...
– Aš myliu tave! – sušuko apimta ekstazės, ir tai buvo ne banalūs, o šventi
žodžiai.
Didžiojoje popiežiaus rūmų salėje Arsenijus su pareigūnais ir aukštais Romos
dvasininkais laukė žinių. Išgirdęs, kaip pasielgė popiežius Jonas, negalėjo savo
ausimis patikėti. Kita vertus, visa ko galima laukti iš svetimšalio... ir dar
prastuolio.
Radoinas, antrasis popiežiaus karių vadas, įėjo į salę.
– Kas girdėti? – nekantriai paklausė primicerijus Paskalis.
– Pavyko išgelbėti keliasdešimt gyventojų, – atsakė Radoinas. – Deja, dingo Jo
Šventenybė.
– Dingo? – blausiu balsu pakartojo Paskalis. – Nesuprantu.
– Jis buvo valtyje su superista. Mes pamanėm, kad jie plaukia iš paskos, bet
jų grįžta gelbėti dar likusio žmogaus. Tai atsitiko kaip tik tada, kai Šventosios
Agotos vartai neatlaikė, ir pliūptelėjęs vanduo, kaip visa traiškanti siena,
pasidavė ton pusėn.
Po tokios žinios pasigirdo pavienių išgąstingų ir liūdnų aikčiojimų. Keletas
dvasininkų persižegnojo.
– Ar yra kokia galimybė jiems išsigelbėti? – paklausė Arsenijus.
– Jokios, – atsakė Radoinas. – Vandens tėkmė buvo tokia stipri, kad viską
pakeliui nušlavė.
– Pasigailėk jų, Viešpatie! – liūdnai tarė Arsenijus, iš visų jėgų stengdamasis
slėpti džiaugsmą.
– Ar duoti įsakymą skambinti varpais už mirusiuosius? – pasiteiravo
presbiteris Eustachijus.
– Ne, – atsakė Paskalis. – Nedera pernelyg skubotai elgtis. Popiežius Jonas –
Dievo išrinktasis. Gal Viešpats padarė stebuklą ir išgelbėjo jį.
– Gal reikėtų grįžti ir dar paieškoti jų? – pasiūlė Arsenijus. Jam visai nerūpėjo
gelbėti prapuolusiųjų, bet jis norėjo greičiau įsitikinti, kad šventojo Petro sostas
vėl laisvas.
Radoinas atsakė:
– Sugriuvus šiauriniams vartams, į tą miesto dalį neįmanoma patekti. Dabar
nieko negalima padaryti, reikia laukti, kol nuslūgs vanduo.
– Tada pasimelskime, – pasakė Paskalis. – Deus misereatur nostri et
benedicat nobis...
Visi, nuleidę galvas, ėmė melstis.
Arsenijus kartojo žodžius automatiškai – protas buvo užsiėmęs kitais
dalykais. Jei pasitvirtins žinia, kad popiežius Jonas žuvo per potvynį, Anastazijus
turės dar vieną galimybę patekti į sostą. „Šį kartą, – ryžtingai nutarė Arsenijus, –
niekas jam neturi sutrukdyti.“ Dabar jis panaudos visą savo galią, kad sūnus
būtų išrinktas.
– ...et metuant eum omnes fines terrae. Amen.
– Amen, – atitarė Arsenijus. Vos tvėrė, belaukdamas rytdienos naujienų.
Paryčiui pabudusi Joana šypsojosi žiūrėdama į šalia miegantį Geraldą. Grožėjosi
pailgu, liesu, išdidžiu veidu, lygiai taip pat stulbinamai gražiu kaip ir tada, kai
pirmą kartą jį išvydo prie puotos stalo prieš dvidešimt aštuonerius metus.
 „Ar jau tada žinojau, – klausė savęs, – tą pačią pirmąją akimirką? Ar jau tada
žinojau, kad myliu jį? Ko gera, žinojau.“
Pagaliau turi pripažinti, ką taip ilgai iš visų jėgų stengėsi neigti – Geraldas
yra jos dalis, tiesiog yra j o s kažkokiu nesuvokiamu būdu, ir to ji negali nei
paaiškinti, nei nuneigti. Jų sielos tarsi dvyniai, jos susijusios neatidalomai ir
amžinai, vienõs tobulõs visumos dvi pusės, niekad nejausiančios pilnatvės viena
be kitos.
Ji neleido sau susimąstyti, ką iš esmės reiškia tas nuostabus atradimas.
Pakako, kad gyvena šią akimirką, jaučiasi labai laiminga, kad yra kartu su juo.
Ateitis buvo nebesvarbi.
Jis gulėjo ant šono, galva šalia josios, lūpos kiek pračiauptos, ilgi rusvi
plaukai susitaršę apie veidą. Miegodamas atrodė toks pažeidžiamas ir jaunas,
kone berniukas. Pagauta neapsakomo švelnumo, Joana ištiesė ranką ir atsargiai
nubraukė šapelį jam nuo skruosto.
Atsimerkęs jis įsmeigė į ją akis su tokiu iškalbiu meilės ir geismo žvilgsniu,
kad jai net kvapą užėmė. Be žodžių jis ištiesė ranką, ir ji prigludo prie jo.
Paskui jie vėl snūduriavo vienas kito glėbyje. Staiga Joana krūptelėjo, išgirdusi
keistą garsą. Ji gulėjo klausydama įtempusi ausis. Visur tylu. Netrukus suvokė,
kad ją pažadino ne triukšmas, o tyla – jau niekas garsiai ir be perstojo
nebebarbeno į stogą.
Lietus liovėsi.
Pakilusi ji nuėjo prie lango. Dangus apsiniaukęs, pilkas, bet pirmą kartą po
dešimties dienų horizonte buvo matyti žydrų lopų, iš jų pro debesis sklido saulės
spinduliai.
„Garbė Dievui, – atsiduso ji. – Dabar potvynis ims slūgti.“
Geraldas priėjo iš užpakalio ir ją apkabino. Joana atsilošė, mėgaudamasi jo
artumu.
– Kaip manai, ar jie greitai ateis mūsų ieškoti? – paklausė ji.
– Labai greitai, nes lietus liovėsi.
– O, Geraldai! – Ji įsikniaubė jam į petį. – Niekad gyvenime nebuvau tokia
laiminga ir tokia nelaiminga.
– Žinau, mano meile.
– Niekad negalėsime būti vėl drauge taip, kaip dabar.
Jis glostė jai šviesius plaukus.
– Mums nebūtina grįžti.
Ji pažvelgė į jį nustebusi.
– Kaip tai?
– Niekas nežino, kad mes čia. Jei neduosim pro šalį plaukiantiems
gelbėtojams ženklo, jie trauks toliau. Po dienos kitos, kai vanduo nuslūgs, naktį
paliksime miestą. Niekas mūsų neieškos, manys, kad abu paskendom. Būsime
laisvi, saugūs ir... drauge.
Nieko nesakydama, ji atsigręžė į langą.
Geraldas laukė jos sprendimo. Jo gyvenimas, jo laimė kabojo ant plauko.
 Po kiek laiko ji atsisuko. Žvelgdamas į pilkšvai žalių akių gelmę, sklidiną
sielvarto, Geraldas suprato, kad viskas prarasta.
Ji kalbėjo lėtai:
– Aš negaliu pabėgti nuo didžios man patikėtos atsakomybės. Žmonės tiki
manimi, aš negaliu jų pamesti. Jei taip pasielgčiau, aš būčiau ne aš, ne tas
žmogus, kurį tu myli.
Jis jautė, kad niekad neturės jai daugiau galios kaip dabar, šią akimirką. Jei
pasinaudos ta galia, jei apglėbs ją ir ims bučiuoti, gal ji sutiks bėgti su juo. Bet
taip elgtis būtų negarbinga. Net jei ji nusileistų, ta jo pergalė neilgai tetruktų.
Ne, jis nebandys jos įkalbinėti daryti tai, dėl ko paskui galbūt tektų gailėtis. Ji
turi eiti su juo laisva, pati apsisprendusi, o ne jo įkalbėta.
– Aš suprantu, – pasakė jis. – Ir daugiau tavęs nespausiu. Bet noriu, kad
žinotum vieną dalyką. Pasakysiu tai tik vieną kartą ir niekad paskui nekartosiu.
Šioje žemėje tu esi mano tikroji žmona, o aš – tavo vyras. Nesvarbu, kas
atsitiktų, nesvarbu, ką laikas ar likimas mums iškrėstų, šito niekas nepakeis.
Jie apsirengė, kad, gelbėtojams atvykus, būtų pasiruošę. Tada, susėdę greta,
apsikabino, ir Joana padėjo galvą Geraldui ant peties. Taip jie glūdėjo vienas
prie kito paskendę meilėje, kol atplaukė gelbėtojų valtis.
Grįždama į popiežiaus rūmus, Joana sėdėjo valtyje nuleidusi galvą, sakytum
meldėsi. Jusdama akylus sargybinių žvilgsnius, nedrįso pakelti akių į Geraldą,
nes nepajėgė iki galo suvaldyti jausmų.
Priplaukusius prie dokų juos tuoj pat apsupo džiūgaujanti, linksmai
sveikinanti minia. Jie spėjo tik kartą atsigręžę žvilgtelėti vienas į kitą, nes buvo
džiaugsmingai ir pakiliai nulydėti į skirtingas būstines.
 28
Romiečiai ją vadino Papa populi, žmonių popiežiumi. Netilo sakmė apie tai, kaip
popiežius vieną dieną per potvynį paliko rūmus ir, rizikuodamas gyvybe, išplaukė
gelbėti savo žmonių. Kur tik Joana žingsnį žengė, ją triukšmingai sveikino
miestelėnai. Bėrė jai po kojomis gardžiai kvepiančius akantų žiedlapius, iš visų
langų balsu laimino ją. Iš tos žmonių meilės ji sėmėsi jėgų ir paspirties, noro dar
labiau jiems aukotis.
Tačiau pareigūnai ir aukštieji dvasininkai buvo pasipiktinę Joanos elgesiu per
potvynį: ar tai šventojo Petro vietininkui bėgti į dokus, plaukti gelbėjamuoju
luotu – juk tai absurdas, Bažnyčios ir pontifikato orumo žeminimas! Jie žiūrėjo į
ją su tolydžio didėjančiu nepasitenkinimu, dar didinamu ir jų skirtingumų: ji –
svetimšalė, jie – grynakraujai romiečiai. Ji pasikliauja proto jėga ir patyrimu, jie
– šventų relikvijų ir stebuklų galia, ji žvelgia į ateitį ir rūpinasi pažanga, jie
priešinasi naujovėms, laikosi papročių ir tradicijų.
Daugelis jų pradėdavo tarnystę Bažnyčios valdymo sistemoje dar vaikystėje.
Ir kai pasiekdavo brandą, būdavo tiesiog persiėmę Laterano tradicijomis ir
priešiški bet kokioms naujovėms. Jų supratimu, yra geras ir blogas būdas veikti.
Gerai bus tik tada, kai darysi taip, kaip visad buvo daroma.
Todėl, savaime suprantama, jiems kėlė rūpestį Joanos valdymo stilius. Kai ji
susidurdavo su problema – kam nors prireikdavo prieglaudos, iškildavo aikštėn
nesąžiningo pareigūno padaryta žala ar pristigdavo maisto atsargų, – ji
stengdavosi viską greitai išspręsti. Tačiau dažnai ją įvarydavo į kampą
pontifikato valdymo aparatas, didžiulė ir gremėzdiška sistema, per šimtmečius
tapusi paini ir sudėtinga it labirintas. Klestėjo šimtai departamentų tikrąja
žodžio prasme, kiekvienas jų turėjo pavaldumo bei priklausomybės tvarką ir
pavydžiai sergėjo savo veiklos sferą.
Nekantraudama greičiau atlikti, kas reikia, Joana ieškojo būdų apeiti tą labai
nepaslankią sistemą. Kai Geraldas pristigdavo lėšų akveduko statybai, ji
paprasčiausiai imdavo pinigų iš iždo, numodama ranka į nusistovėjusią tvarką –
pateikti raštą iždo skrynininkui.
Užuodęs, kaip visad, progą, Arsenijus nėrėsi iš kailio ja pasinaudoti. Susitikęs
skrynininką Viktorą, išdėstė reikalą, pasitelkęs visą savo gudrumą.
– Bijau, kad Jo Šventenybė nelabai vertina mūsų romietišką tvarką.
– Na, kai iš mažens neįpratęs... – miglotai atsakė Viktoras. Jis buvo atsargus
žmogus ir neketino pirmasis atskleisti kortų Arsenijui.
– Tiesiog apstulbau, kai išgirdau jį semiant pinigus iš iždo be iždininkų žinios.
– Pasielgta gana... netinkamai, – sutiko Viktoras.
– Netinkamai! – sušuko Arsenijus. – Mano mielas Viktorai, tavim dėtas,
nebūčiau toks atlaidus.
– Argi?
– Tavo vietoj, – varė Arsenijus, – aš gerai apsižvalgyčiau.
Čia Viktoras pamiršo apsimestinį abejingumą.
– Ką nors girdėjai? – neramiai paklausė. – Gal Jo Šventenybė ketina kitą
mano vieton pasodinti?
– Ką gali žinoti? – atsakė Arsenijus. – Ko gera, jis mano galįs apsieiti ir be
skrynininko. Tada galės imti iš iždo kiek norės ir niekam nereikės atsiskaityti.
– Niekad neišdrįs!
– Manai?
Viktoras neatsakė. Kaip įgudęs fechtuotojas, Arsenijus apskaičiavo tinkamą
momentą ir smogė taikliai.
– Pradedu bijoti, – vėl sušneko, – kad, išsirinkę Joną, padarėme klaidą. Didelę
klaidą.
– Ir man tokia mintis buvo atėjusi, – prisipažino Viktoras. – Jo Šventenybės
kai kurie sumanymai – pavyzdžiui, mergaičių mokykla... – Viktoras papurtė
galvą. – Tikrai nežinomi Viešpaties Dievo keliai.
– Ne Dievas, o mes pasodinome Joną į sostą, Viktorai. Ir mes galime jį
nušalinti.
Per aukštai šokta.
– Jonas yra Kristaus vietininkas žemėje, – giliai pasipiktinęs rėžė Viktoras. –
Sutinku, jis... keistas. Bet panaudoti prieš jį jėgą? Ne... ne... tokios būtinybės
nėra.
– Žinoma, žinoma, tikriausiai tavo teisybė. – Arsenijus gudriai nutraukė
pokalbį, nes jo ir nebereikėjo tęsti. Sėklą pasėjo ir neabejojo išdygsiant.
Nuo tos dienos, kai išsiskyrė po potvynio, Geraldas nematė Joanos. Akvedukas
buvo baigiamas statyti ne mieste, bet prie Tivolio, dvidešimt mylių nuo Romos.
Geraldas buvo artimai susijęs su visa statyba – pradedant brėžinių studijomis ir
baigiant darbininkų priežiūra. Dažnai jis pats lenkė nugarą prie darbo, padėdavo
pakelti sunkius akmenis ir užlyginti statybiniu skiediniu. Vyrai stebėjosi,
matydami poną superistą taip vergiškai triūsiant, nes Geraldas mielai dirbdavo
sunkius fizinius darbus – kartais jie nuslopindavo jo liūdnos širdies gėlą.
„Geriau būtų buvę, – galvojo jis, – daug geriau, jei nebūtume gulėję kaip
vyras su žmona.“ Gal tada būtų galėjęs gyventi kaip anksčiau. O dabar...
Dabar jam rodės, kad visą savo gyvenimą pragyveno tarsi aklomis. Nes visa
– nukeliauti keliai, patirti pavojai, visi darbai ir laimėjimai – vedė tik į vieną
asmenį – Joaną.
Kai akvedukas bus baigtas, ji tikėsis jį vėl eisiant popiežiaus apsaugos vado
pareigas. Bet kiekvieną dieną būti arti jos, matyti ją ir žinoti, kad nėra jokios
vilties ją pasiekti... ne, tai nepakeliama.
„Paliksiu Romą, – galvojo jis, – kai tik bus baigtas statyti akvedukas. Grįšiu į
Beneventą ir vėl vadovausiu Sikonulfo kariuomenei.“ Kareivio gyvenimo
paprastumas jį traukė, ten viskas aišku – ir priešai, ir tikslai.
Jis pats dirbo kaip juodas jautis ir be gailesčio vertė plušėti darbininkus. Per
tris mėnesius darbas buvo baigtas.
Atstatytas akvedukas buvo šventinamas per Švenčiausiosios Mergelės
Apreiškimo šventę. Joanos vedami, visi Bažnyčios tarnai – akolitai, bažnyčių
sargai, lektoriai, egzorcistai, kunigai, diakonai ir vyskupai – iškilminga procesija
žengė po masyviomis, iš smiltainio luitų sumūrytomis arkomis ir, giedodami
litanijas, psalmes bei giesmes, šlakstė akmenis. Procesijai sustojus, Joana keliais
žodžiais iškilmingai palaimino baigtą statinį. Ji žvilgtelėjo viršun, kur ant
priekinės arkos laukdamas stovėjo Geraldas, lieknas, ilgakojis, visa galva
aukštesnis už kitus.
Jai linktelėjus, jis patraukė svertą – atsivėrė šliuzo vartai. Nuskardėjo
džiaugsmingi balsai, kai pirmą kartą po trijų šimtmečių žmonės pamatė
šliūkštelint šaltą, skaidrų, sveikatingą vandenį, atitekantį į Marso lauką iš
Subiako šaltinių, esančių per keturiasdešimt penkias mylias nuo miesto sienų.
Imperatoriškojo stiliaus puikiai raižyto ąžuolo popiežiaus sostas, masyvus,
aukštu atlošu, nusėtas rubinais, perlais, safyrais ir kitokiais brangakmeniais,
buvo labai įspūdingas, bet ir nepatogus jos nugarai. Šią dieną soste jai teko
išsėdėti penkias valandas, kol gausus prašytojų būrys buvo išklausytas. Dabar
sėdėdama ji lėtai lingavo, bandydama numalšinti vis didėjantį nugaros skausmą.
Vyriausiasis ceremonijų tvarkytojas Juvijanas paskelbė naują lankytoją:
– Karvedys Danielius.
Joana suraukė kaktą. Danielius – sunkus žmogus, dygus ir irzlus, be to,
artimas vyskupo Arsenijaus bendras. Jo atvykimas gali reikšti tik nemalonumus.
Danielius guviai įėjo, linktelėjęs pasveikino kelis raštvedžius ir kitus
popiežiaus pareigūnus.
– Jūsų Šventenybe! – Sveikindamas Joaną, jis vos tenusilenkė ir su stačiokišku
staigumu prabilo: – Ar tiesa, kad per kovo šventinimus paskyrėte Nikiforą Trevio
vyskupu?
– Tiesa.
– Bet jis graikas! – pasipiktinęs sušuko Danielius.
– Na tai kas?
– Tokį svarbų postą turėtų užimti romietis.
Joana mintyse atsiduso. Teisybė, jos pirmtakai naudodavosi vyskupystėmis
kaip politiniu įrankiu ir dalydavo jas Romos aristokratų šeimoms it gardžius
kąsnelius. Tokia praktika nepatiko Joanai, nes davė daugybę episcopi agraphici
– neraštingų vyskupų, vėliau paskleidusių visokių nesąmonių ir prietarų. Kaip
gali vyskupas tinkamai aiškinti Dievo žodį savo kaimenei, jei pats jo perskaityti
nesugeba?
– Tokį svarbų postą, – ji atsakė nešališkai, – turi užimti geriausiai tam
pasiruošęs asmuo. Nikiforas yra mokytas ir pamaldus žmogus. Jis bus geras
vyskupas.
– Taip manote, nes pats esate svetimšalis. – Danielius tyčia pavartojo įžeidų
žodį barbarus, o ne nešališkesnį peregrinus.
Buvusieji salėje aiktelėjo.
Joana pažvelgė Danieliui tiesiai į akis.
– Tai neturi nieko bendra su Nikiforu, – pasakė ji. – Danieliau, tu atėjai
savanaudiškų paskatų vedamas, nes nori tos vyskupystės savo sūnui Petrui.
– O kodėl jis negalėtų jos gauti? – atžariai metė Danielius. – Jis labai tiktų
tam postui dėl kilmės ir šeimos nuopelnų.
– Bet ne dėl gebėjimų, – tiesiai atrėžė Joana.
Danielius net išsižiojo iš nuostabos.
– Kaip drįstate... kaip drįstate... mano sūnų...
– Tavo sūnus, – nutraukė jį Joana, – vienodai gerai skaito tiesiai laikomą ar
apverstą aukštyn kojom raštą, nes nemoka lotyniškai. Yra tik atmintinai iškalęs
kelias Šventojo Rašto pastraipas. Žmonės nusipelnė geresnio ganytojo. Ir
Nikiforas toks bus!
Labai įsižeidęs Danielius išsitiesė visu ūgiu.
– Paminėsit mano žodį, Šventenybe! Dar nežinia, kaip tai jums atsilieps!
Sulig tais žodžiais apsigręžęs išėjo.
„Drožia tiesiai pas Arsenijų, – pamanė Joana. – Jau tas tikrai mokės košės
privirti.“ Dėl vieno dalyko Danielius, be abejo, teisus: nežinia, kaip jai tai
atsilieps.
Staiga apėmė didžiulis nuovargis. Belangės salės oras atrodė tvankus, Joana
juto silpnumą ir šleikštulį. Ji trūktelėjo toliau nuo kaklo skraistę.
– Ponas superista! – paskelbė Juvijanas.
Geraldas! Joanai pasitaisė nuotaika. Nebuvo kalbėję nuo tos dienos, kai juos
išgelbėjo. Tikėjosi jį šiandien ateisiant, nors ir bijojo susitikti. Jusdama budrias
aplinkinių akis, nutaisė abejingą veidą.
Kai pamatė įėjusį Geraldą, išdavikė širdis šokte pašoko. Mirganti žibintų
šviesa apšvietė jo bruožus, gražiai išskaptuotus kaktos ir skruostų kaulus. Jis
taip pat įsmeigė į ją akis. Žvilgsniams susiliejus, jie bendravo be žodžių ir jautėsi
vienui vieni tame dideliame žmonių būryje.
Žengęs pirmyn, jis priklaupė prie sosto.
– Kelkis, superista, – prabilo ji. Ar jai tik pasirodė, kad balsas kiek virpa? –
Šiandien tavo galvą puošia šlovės vainikas. Visa Roma tau skolinga.
– Ačiū, Jūsų Šventenybe.
– Šio vakaro puotoje švęsime tavo didžių darbų pabaigtuves. Tu sėdėsi prie
mano stalo garbės vietoje.
– Labai apgailestauju, kad negalėsiu joje dalyvauti. Šiandien palieku Romą.
– Palieki Romą? – Ji nustėro. – Ką tai reiškia?
– Kadangi baigiau darbą, Jūsų Šventenybės man skirtą atlikti, aš
atsistatydinu iš superistos pareigų. Princas Sikonulfas pakvietė mane grįžti į
Beneventą ir vėl vadovauti jo kariuomenei. Aš sutikau.
Joana išsilaikė tiesi soste, nors rankos griebėsi ranktūrių.
– Tu taip nepadarysi, – pasakė šiurkščiai. – Aš neleisiu!
Susirinkę dvasininkai pastatė ausis. Tiesa, negirdėtas dalykas, kad kas
atsistatydintų iš tokio garbingo posto, bet Geraldas – laisvasis frankas ir turi
teisę kada panorėjęs atsisakyti tarnybos.
– Padėdamas Sikonulfui, – nuosaikiai dėstė Geraldas, – aš taip pat
pasitarnausiu ir Romos interesams, nes Sikonulfo žemės yra stipri krikščioniška
apsauga nuo lombardiečių ir saracėnų.
 Joana tvirtai suspaudė lūpas. Pasigręžusi į kitus, paliepė:
– Palikite salę.
Juvijanas ir kiti nustebę susižvalgė, bet tuoj su pagarbiu paklusnumu išėjo.
– Ar tai išmintinga? – paklausė Geraldas, jiems išėjus. – Dabar jiems gali kilti
įtarimų.
– Man reikia su tavim vienu pasikalbėti, – nekantriai atsakė ji. – Palieki
Romą? Ką, po galais, čia susigalvojai? Nesvarbu, aš vis tiek neleisiu! Tegu
Sikonulfas susiranda ką nors kitą savo kariuomenei vadovauti. Man tu
reikalingas čia, šalia manęs!
– Meile mano! – Balsas buvo kaip glamonė. – Pažvelk į mus – mes negalime
net žiūrėti vienas į kitą, neišduodami savo jausmų. Vienas neatsargus žvilgsnis,
neapgalvotas žodis – ir tavo gyvybė pavojuje! Aš privalau išvykti, nejau
nesupranti?
Joana jį suprato, suvokė ir tai, kad jis net iš dalies teisus. Bet argi tai svarbu?
Dėl jo ketinimo išvykti ji puolė į neviltį. Juk Geraldas – vienintelis žmogus, tikrai
ją pažįstantis, vienintelis, kuriuo ji gali visiškai pasikliauti.
– Be tavęs aš būsiu visai viena. Aš to nepakelsiu!
– Tu esi tvirtesnė, negu manai.
– Ne, – atsakė. Ji pakilo nuo sosto, norėdama prieiti prie jo, bet susverdėjo –
visiškai apsvaigo galva.
Akimoju Geraldas buvo šalia jos. Prilaikydamas paėmė Joaną už rankos.
– Tu sergi?
– Ne, nesergu. Tiesiog... per daug pavargau.
– Per daug dirbi. Tau reikia pailsėti. Eime, palydėsiu į tavo kambarius.
Ji stipriai suėmė jį už rankos.
– Pažadėk, kad neišvyksi, kol vėl negausim progos pasikalbėti.
– Žinoma, neišvyksiu, – jo akyse pasirodė susirūpinimas, – kol nepasijusi vėl
geriau.
Joana gulėjo lovoje, apsupta miegamojo ramybės. „Ar tikrai sergu? – susimąstė
ji. – Jei taip, reikia nustatyti negalavimo priežastį ir nedelsiant gydytis, kol apie
tai neužuodė Enodijus su savo bendrais.“ Ji ėmė svarstyti negalią, užduodama
sau, kaip ligonei, klausimus.
Kada prasidėjo negalavimai?
Pagalvojusi prisiminė, kad prastai jaučiasi jau keletą savaičių.
Kokie simptomai?
Nuovargis. Apetito stoka. Lyg pučia vidurius. Sukasi galva, ypač keliantis iš
ryto.
Staiga ją apėmė siaubas.
Ėmė karštligiškai galvoti, kada paskutinį kartą buvo mėnesinės. Prieš du, gal
tris mėnesius? Buvo taip užsiėmusi, kad neatkreipė dėmesio.
Tai rodo visi simptomai, bet galutinai įsitikinti buvo tik vienas būdas.
Pasilenkusi pakėlė naktinį puodą, stovintį ant grindų prie lovos.
Po trumpos valandėlės drebančiomis rankomis vėl jį pastatė.
 Jokių abejonių. Ji nėščia.
Anastazijus, nusitraukęs zomšines pušnis, patogiai išsitiesė ant minkštasuolio.
„Gera diena, – galvojo patenkintas savimi. – Taip, diena buvo puiki!“ Šį rytą
sušvytėjo imperatoriaus dvare – savo išmintimi bei išsimokslinimu padarė didelį
įspūdį Lotarui ir visai jo aplinkai.
Imperatorius paklausė jo nuomonės apie traktatą, sukėlusį daug triukšmo
tarp šalies teologų. De corpore et sanguine Domini autorius Paskasijus
Radbertusas, Korbio abatas, teigė drąsią teoriją: eucharistijoje esąs tikras
Išganytojo kūnas ir kraujas, ne simbolinis, o realus, istorinis kūnas, „gimęs iš
Marijos, kentėjęs ant kryžiaus ir prisikėlęs iš mirusiųjų“.
– Kokia tavo nuomonė, kardinole Anastazijau? – paklausė Lotaras. – Ar
šventojoje ostijoje yra mistinis Kristaus kūnas, ar tikrasis?
Anastazijus nė nemirktelėjęs atsakė:
– Mistinis, valdove. Nes galima įrodyti, kad Kristus turi du skirtingus kūnus:
gimusį iš Marijos ir simboliškai atstovaujamą eucharistijoje. Hoc est corpus
meum, – pasakė Jėzus apie duoną ir vyną per Paskutinę vakarienę. „Tai mano
kūnas.“ Bet Jis pats dar buvo su apaštalais, tai sakydamas. Taigi aišku, kad
ištarė tuos žodžius perkeltine prasme.
Jis išklojo savo argumentus taip protingai, kad, jam baigus kalbėti, visi
pagavo ploti. Imperatorius pašlovino pavadindamas jį „antruoju Alkuinu“. Paskui,
išrovęs iš barzdos keletą plaukų, padovanojo juos Anastazijui – tie keisti
barbarai tai laiko aukščiausiu pagerbimu.
Anastazijus šypsojosi, susigrąžindamas tos akimirkos malonumą. Pakėlęs nuo
šalia stovinčio stalo ąsotį, įsipylė į sidabro taurę vyno, paskui pasiėmė
pergamento ritinėlį – buvo ką tik atėjęs tėvo laiškas. Sulaužęs antspaudą,
atvyniojo puikaus balto pergamento lakštą. Jo akys su didžiausiu susidomėjimu
bėgiojo rašto eilutėmis. Stabtelėjo ties žinia apie šventųjų Marcelino ir Petro
palaikų pagrobimą iš kapaviečių.
Nepasakysi, kad šventųjų kapų atidengimas būtų buvęs retas dalykas. Viso
pasaulio krikščionių šventovės visais varpais skalambindavo apie šventųjų
relikvijų daromus stebuklus, kad pritrauktų kuo daugiau tikinčiųjų. Per ištisus
šimtmečius praktiškieji romiečiai kalė pinigą iš svetimšalius apsėdusios aistros
turėti relikvijų ir varė jomis tikrą prekybą. Plūstantys į šventąjį miestą
nesuskaičiuojami piligrimų pulkai mielai aukodavo nemenkas sumas už šventojo
Damijono pirštą, šventojo Antano raktikaulį ar šventosios Sabinos blakstieną.
Bet šventųjų Marcelino ir Petro palaikai buvo ne parduoti, o pavogti, naktį
begėdiškai išplėšti iš kapaviečių ir slaptai išgabenti iš miesto. Tokie nusikaltimai
buvo vadinami furta sacra – šventų daiktų vagyste. Joms būtina užkirsti kelią,
kitaip iš miesto bus išgrobstyti didžiuliai jo turtai.
Po tokios niekšingos vagystės, rašė tėvas, mes paprašėme popiežių Joną
padvigubinti šventorius ir kapines sergstinčių sargybinių skaičių. Bet jis
atsisakė. Pasak jo, geriau tegu vyrai tarnauja gyviesiems, o ne mirusiesiems.
Anastazijus žinojo, kad Jonas pasiuntė didelę popiežiaus apsaugos dalį statyti
mokyklų, prieglaudų ir užeigos namų prie vienuolynų. Jis skyrė daug savo laiko,
dėmesio ir didžiumą popiežiaus pajamų tiems pasaulietiškiems dalykams, o
miesto bažnyčias paliko Dievo valiai. Jo paties tėvo bažnyčia negavo net kokio
auksinio šviestuvo ar sidabrinio kandeliabro nuo to laiko, kai Jonas tapo
popiežiumi. Vis dėlto Romą šlovina nesuskaičiuojamos katedros, bažnyčios,
koplyčios, krikštyklos ir koplytėlės. Jei jos nuolat nebus puošiamos ir
atnaujinamos, Roma nepajėgs lenktyniauti prašmatnumu su savo Rytų varžovu
Konstantinopoliu, jau dabar įžūliai vadinančiu save naująja Roma.
Jei – ne, Anastazijus pasitaisė, kai jis bus popiežius, viskas pasikeis. Jis atkurs
buvusią Romos didybę. Jam rūpestingai globojant, Romos bažnyčios vėl sušvytės
pasakiškais turtais, bus puošnesnės už pačius puikiausius Bizantijos rūmus. Jis
jaučia, kad Dievas pavedė jam tai žemėje atlikti.
Anastazijus vėl ėmėsi skaityti tėvo laišką, bet jo susidomėjimas blėso, nes
pabaigoje tėvas rašė apie nelabai svarbius dalykus. Pateikė sąrašą asmenų,
įšventinsimų per ateinančias Velykas. Rašė, kad pusbrolis Kozmas vėl vedė,
šįkart diakono našlę, kad popiežius labai įžeidęs tokį karvedį Danielių – skyrė
vyskupystę ne jo sūnui, o kažkokiam graikui.
Anastazijus atsisėdo. Graikas – ir vyskupas! Tėvas, atrodo, žiūri į tą dalyką
kaip į dar vieną popiežiaus Jono apgailėtiną romanitâ stoką. Nejaugi visai
nepastebėjo šitokios padėties teikiamų galimybių?
„Juk tai, – galvojo vis labiau džiūgaudamas, – galimybė, kurios laukiu. Galų
gale likimas suteikė man progą.“
Greitai pakilęs, jis priėjo prie stalo. Paėmęs plunksną, ėmė rašyti: „Brangusis
tėve, gavęs šį laišką, negaišdamas atsiųsk karvedį Danielių pas mane.“
Joana žingsniavo po popiežiaus miegamąjį. „Kaip galėjau, – klausinėjo savęs, –
būti tokia akla?“ Jai tiesiog neatėjo į galvą mintis, kad gali pastoti. Juk jai per
keturiasdešimt, laikas gimdyti seniai praėjęs.
„Bet mama buvo vyresnė, kai gimdė paskutinį kartą.“
Ir gimdydama mirė.
„Niekad neatsiduok vyro malonei.“
Ledinė, protą temdanti baimė suspaudė širdį. Joana iš visų jėgų stengėsi
nusiraminti. Pagaliau, kas nutiko mamai, nebūtinai turi nutikti ir jai. Ji stipri ir
sveika, galėtų pagimdyti vaiką. Galėti galėtų, o kas paskui? Tokiame avilyje kaip
popiežiaus rūmai, kur visų akys plačios, ausys stačios, nei gimdymo, nei
pagimdyto kūdikio nenuslėpsi. Ir jos lytis iškiltų aikštėn.
Kokia mirtis būtų laikoma derama bausme už tokį nusikaltimą? Turėtų būti
pati baisiausia. Gal išbadytų akis iki raudonumo įkaitintais geležies strypais ir
gyvai nuplėštų raumenis iki kaulų. Arba pamažu nukapotų galūnes, o jei dar būtų
gyva, sudegintų. Koks nors siaubingas galas neišvengiamas, kai tas vaikas ateis į
pasaulį.
Jei ateis...
Ji uždėjo abi rankas ant pilvo – kol kas nejusti jokių augančio vaisiaus ženklų.
Jo gyvybės siūlas dar labai plonas, nesunkiai galima nutraukti.
 Ji priėjo prie užrakintos spintos, kur laikė vaistus. Juos parsigabeno iš savo
kamaros greitai po konsekracijos. Čia jie buvo po ranka ir saugesni nuo
vagysčių. Pirštai lakstė po buteliukų ir kitokių indelių eiles, kol rado tai, ko
ieškojo. Įgudusia ranka nupylė skalsių ekstrakto į stipraus vyno taurę. Mažomis
dozėmis tai naudingas vaistas, didesnis kiekis gali sukelti persileidimą, nors ne
visada, o jį vartojanti moteris rimtai rizikuoja.
Bet ką daugiau jai rinktis? Jei nenutrauks to nėštumo, gresia daug baisesnė
mirtis.
Pakėlė taurę prie lūpų.
Hipokrato žodžiai savaime toptelėjo galvon: „Gydymo menas yra šventa
atsakomybė. Gydytojas turi naudotis savo mokslu, siekdamas padėti ligoniui
pagal sugebėjimus ir išmanymą, bet niekad negali jam kenkti.“
Joana ryžtingai juos nuvijo. Ji visą gyvenimą kentėjo, buvo žeminama dėl savo
– moters – kūno, jis visad jai kliudė daryti tai, ką nori, ir būti tuo, kuo nori. Bet
neleis, kad dėl jo netektų gyvybės.
Pakėlusi taurę, išgėrė.
Niekad negali kenkti. Niekad negali kenkti. Niekad negali kenkti.
Įsmigę širdin žodžiai deginte degino. Pravirkusi trenkė tuščią taurę žemėn.
Jai riedant į šalį, iš paskutinių lašų ant grindų nusidriekė keistas raudonas
piešinys.
Atsigulusi į lovą, ėmė laukti skalių veikimo padarinių. Laikas bėgo, o ji nieko
nejuto. „Nesuveikė“, – pamanė. Joaną suėmė baimė, bet podraug ir labai
palengvėjo. Atsisėdus ją pradėjo labai krėsti. Purtė visą kūną, tąsė nevaldomi
traukuliai. Smarkiai daužėsi širdis. Ji suėmė riešą, pulsas plakė nežmoniškai.
Staiga surietė skausmas. Stulbino jo aštrumas – lyg įkaitusiu peiliu kas
smeigtų į vidurius. Sukiojo galvą į šalis, kandžiojo lūpas, kad tik nesuriktų. Nė už
ką nevalia patraukti popiežiaus patarnautojų dėmesio.
Kelios valandos praėjo kaip kokiam rūke, nes Joana tai prarasdavo, tai
atgaudavo sąmonę. Vienu metu jai, matyt, užėjo haliucinacijos: atrodė, šalia sėdi
motina, vadina ją savo putpelyte, dainuoja, kaip paprastai, senąja kalba ir
vėsiomis rankomis glosto jai kaktą.
Nubudo prieš aušrą nusilpusi ir virpanti. Kurį laiką labai ramiai tysojo.
Paskui pamažėle apsižiūrėjo. Pulsas plakė normaliai, dūžiai stiprūs, odos spalva
sveika. Jokio kraujoplūdžio, jokių negalavimo žymių.
Ji išgyveno tą kankynę.
Bet ir vaisius joje.
Buvo tik vienas žmogus, į kurį ji dabar galėjo kreiptis. Kai papasakojo Geraldui
apie savo padėtį, jis apstulbo ir iš pradžių negalėjo patikėti.
– Viešpatie Dieve... ar tai įmanoma?
– Kaip matai, – sausai atsakė Joana.
Jis kokią akimirką stovėjo susimąstęs.
– Tai dėl to blogai jauteisi?
– Taip. – Ji neužsiminė apie pastangas sukelti persileidimą; negalėjo tikėtis
net Geraldą tai suprasiant.
Apkabinęs jis priglaudė ją prie savęs, o ji įsikniaubė jam į petį. Ilgai jie taip
tyliai stovėjo liedami, kas susitvenkė širdyse.
– Ar atmeni, ką tau sakiau potvynio dieną? – ramiai paklausė jis.
– Mes apie daug ką kalbėjome tą dieną, – atsakė, bet pajuto pulsą ėmus
dažniau plakti, nes numanė, ką jis turi galvoje.
– Tada pasakiau, kad esi man tikra žmona, o aš tau – tikras vyras. – Jis
paėmė jai už smakro ir pakėlė, kad matytų akis. – Aš suprantu tave, Joana,
geriau, negu manai. Aš žinojau, kad jau tada plyšo širdis. Bet dabar pats likimas
nusprendė, ką mums daryti. Mes išvyksime iš čia ir gyvensime drauge, kaip
mudviem lemta.
Ji žinojo jį esant teisų. Kitos išeities nebuvo. Visi buvę prieš ją keliai dabar
susiliejo į vienut vieną taką. Apėmė liūdesys, nerimas, bet kartu ji pajuto ir
keistą džiaugsmą.
– Galime išjoti rytoj, – pasakė Geraldas. – Atleisk savo kambarinius nakčiai.
Kai visi sumigs, bus nesunku išsmukti pro duris. Aš tavęs lauksiu su moteriškais
drabužiais, jais persirengsi, kai būsime už miesto sienų.
– Rytoj? – Jai buvo priimtina mintis išvykti, bet nemanė, kad taip veikiai. –
Bet... mūsų ieškos.
– Kai pradės, mes jau būsime toli. Ir jie dairysis dviejų vyrų, bet ne paprasto
piligrimo su žmona.
Planas drąsus, galėjo pasisekti. Vis dėlto ji pasipriešino.
– Aš dabar negaliu išvykti. Dar tiek darbų, kuriuos norėčiau užbaigti, dar tiek
daug ką reikia padaryti.
– Žinau, mano meile, – švelniai pasakė jis. – Bet kito kelio nėra: tai tikrai turi
suprasti.
– Palauk iki Velykų, – pasiūlė ji. – Po jų vyksiu su tavim.
– Velykų? Juk iki jų beveik mėnuo! O jei kas susiprotės apie tavo padėtį?
– Tik ketvirtas mėnuo. Po tokiais apdarais kaip mano galima dar ir kitą
mėnesį slėpti nėštumą.
Geraldas griežtai papurtė galvą.
– Negaliu leisti taip rizikuoti. Turi išeiti iš čia dabar, kol nevėlu.
– Ne, – atsakė lygiai taip pat tvirtai. – Nepaliksiu savo žmonių be popiežiaus
tą švenčiausią metų dieną!
„Ji išsigandusi ir sutrikusi, – galvojo Geraldas, – todėl negali blaiviai mąstyti.“
Kol kas jis stengsis būti arti jos, nes kito pasirinkimo neturi, bet podraug reikia
ramiai ruoštis staigiai išvykti. Jei pakibtų grėsmė, jis skubiai ją išsigabentų į
saugią vietą, o jei prireiktų, panaudotų ir jėgą.
Didžiojo šeštadienio vakarą tūkstančiai žmonių susirinko į Laterano katedrą ir
aplink ją Velykų vigilijos – atnaujinti krikšto įžadų ir išklausyti pirmųjų mišių.
Ilgos apeigos prasidėjo temstant ir baigsis ankstų Velykų rytą.
Prieš žengdama į šventąją katedrą, Joana uždegė velykinę žvakę, padavė
arkidiakonui Deziderijui, ir šis iškilmingai ją nunešė į tamsią bažnyčią. Joana su
kitais dvasininkais nusekė iš paskos, giedodama Lumen Christi, Kristaus šviesos
giesmę. Eidama bažnyčios viduriu, procesija stabtelėjo tris kartus – Deziderijus
velykine žvake degiojo tikinčiųjų žvakeles. Joanai pasiekus altorių, didžiojoje
navoje spindėjo tūkstančiai liepsnelių, jų mirganti šviesa atsispindėjo
nugludintame sienų bei piliorių marmure ir įspūdingai bylojo apie šviesą,
Kristaus atneštą į pasaulį.
– Exultet jam angelica turba caelorum. Exultent divina mysteria! –
Deziderijus džiaugsmingai pradėjo giedoti Exultet. Amžiais šlovinama giesmė,
puiki ir jausminga melodija dabar ypač skaudžiai skambėjo Joanai ausyse.
„Niekad daugiau nebestovėsiu prie to altoriaus ir čia nebegirdėsiu tos
nuostabios giesmės“, – galvojo ji. Ją apėmė stiprus netekties jausmas. Toje
bažnyčioje per pakiliąją prisikėlimo ir vilties šventę ji labiausiai pajusdavo tikrąjį
tikėjimą Dievu. – O vere beata nox, quae expoliavit Aegyptios, ditavit Hebraeos!
Nox, in qua terrenis caelestia junguntur...
Išėjusi po mišių iš katedros, Joana ant laiptų pamatė žmogų suplyšusiais ir
purvais apdrabstytais drabužiais. Palaikiusi jį elgeta, mostelėjo kapšininkui
Viktorui, kad duotų išmaldos.
Žmogus atstūmė atkištas monetas.
– Aš ne išmaldos čia atėjau, Jūsų Šventenybe. Aš žygūnas su skubia žinia.
– Tai sakyk.
– Imperatorius Lotaras su savo kariuomene žygiuoja pro Paterną.
Sprendžiant iš žygiavimo, bus Romoje po poros dienų.
Aplink buvę dvasininkai išgąstingai suūžė.
– Su juo joja kardinolas presbiteris Anastazijus, – pridūrė žygūnas.
Anastazijus! Bloga lemiantis ženklas, kad jis tarp imperatoriaus palydos.
– Kodėl vadini jį kardinolu presbiteriu? – priekaištingai paklausė Joana
žygūno. – Anastazijus neturi teisės į tą titulą, nes yra ekskomunikuotas.
– Meldžiu atleisti Jūsų Šventenybę, bet girdėjau imperatorių taip kreipiantis į
jį.
Blogesnės žinios negalėjo būti. Kad imperatorius nepaiso Leono paskelbtos
ekskomunikos, rodo jo atvirą aiškų iššūkį popiežiaus autoritetui. Iš taip
nusiteikusio Lotaro visko galima laukti.
Tą vakarą, aptariant įvykius, Geraldas vėl ją akino tuoj pat išvykti ir nelaukti,
kol ateis Lotaras.
Joana papurtė galvą.
– Jei Lotarui atvykus, sostas bus be popiežiaus, jis, pasinaudojęs savo galia,
pasistengs, kad Anastazijus jį užimtų.
Geraldui ne ką labiau patiko galimybė matyti Anastazijų popiežiaus soste,
bet pirmiausia jam rūpėjo Joanos saugumas.
– Visad atsiras vienokia ar kitokia priežastis, neleidžianti tau pasitraukti,
Joana. Mes negalime vis atidėlioti savo išvykimo, – pasakė jis.
– Negaliu apvilti žmonių pasitikėjimo ir palikti jų jo rankose, – atsakė ji
atkakliai.
 Geraldui kilo beveik nenumaldomas noras griebti ją ir išnešti iš to pavojingo
voratinklio, vis tvirčiau besiraizgančio apie ją. Tarsi nujausdama jo mintis, Joana
greitai vėl sušneko:
– Tai tik kelių dienų reikalas, – kalbėjo įteikliu balsu. – Kad ir kokiu tikslu
ateina Lotaras, kažin ar užtruks ilgiau, negu jį atliks. Kai tik jis išeis, vyksiu su
tavim.
Jis pasvarstė valandėlę.
– O daugiau jokių priežasčių nesugalvosi pasilikti?
– Daugiau nieko nesugalvosiu, – pažadėjo Joana.
Kitą dieną Joana išėjo ant Šventojo Petro bazilikos laiptų laukti Lotaro, o
Geraldas nujojo jo pasitikti.
Netrukus nuo sienos pasigirdo balsas:
– Imperatorius atvyksta!
Joana paliepė atverti Peregrinų vartus.
Pirma jojo Lotaras. Šalia jo – Anastazijus, įžūliai užsisiautęs kardinolo
skraistę. Išpuikęs aukštakaktis patricijus žvelgė išdidžiai.
Joana tarsi jo nematė. Laukė ant laiptų, kol imperatorius nusės nuo arklio ir
ateis pas ją.
– Jūsų Didenybe, būk pasveikintas šventajame Romos mieste. – Ji ištiesė
dešinę ranką su popiežiaus žiedu.
Lotaras nepriklaupė, tik nerangiai, visu liemeniu pasilenkė pabučiuoti jos
dvasinės valdžios simbolio.
„Kol kas viskas gerai“, – pamanė ji.
Pirmoji Lotaro vyrų greta prasiskyrė, ir ji išvydo Geraldą. Veidas įniršio
iškreiptas, rankos tvirtai surištos virve.
– Ką tai reiškia? – griežtai paklausė Joana. – Kodėl superista supančiotas?
– Jis suimtas, nes kaltinamas išdavyste, – atsakė Lotaras.
– Išdavyste? Superista – man atsidavęs padėjėjas. Aš juo labiausiai pasitikiu.
Tada pirmą kartą prašneko Anastazijus:
– Jis ketino išduoti ne Jūsų šventenybės sostą, o valstybę. Geraldas
kaltinamas sąmokslu grąžinti Romą graikų priklausomybėn.
– Nesąmonė! Kas iškėlė tokį nepagrįstą kaltinimą?
Užpakalyje Anastazijaus buvęs Danielius išjojo priekin ir įsmeigęs
piktdžiugišką žvilgsnį į Joaną tarė:
– Aš.
Vėliau Joana užsidarė savo kambaryje ir ėmė svarstyti tą bėdą, ieškodama būdų
su ja susidoroti. Ji matė, kad tai velniškai gudrus planas. Jos pačios, kaip
pontifiko, teisti jie negali. Bet Geraldą – gali. Ir jei jis bus pripažintas kaltas, ji
taip pat bus įpainiota. Planas su visomis detalėmis turėjo Anastazijaus braižą.
„Na, jam tai neišdegs! – Ji karingai pakėlė smakrą. – Tegu Anastazijus
išsineria iš kailio, vis tiek negaus viršaus.“ Ji – dar popiežius, turintis valdžią ir
galią.
 29
Didysis triklinijus buvo palyginti naujas patriarchijos priestatas, bet jau
garsėjantis savo istorine reikšme. Vos nudžiūvus sienų dažams, čia susitiko
Lotaro senelis Karolis Didysis ir popiežius Leonas III su šalininkais, kad sudarytų
labai svarbią sutartį, pagal kurią frankų karalius Karolis tapo visos Šventosios
Romos imperijos imperatoriumi, turėjusiu amžinai pakeisti pasaulio veidą.
Nuo to laiko prabėgę penkiasdešimt penkeri metai nė kiek nenublukino salės
puikumo. Tris apsides, išklotas balčiausiomis nepriekaištingo marmuro
plokštėmis, puošė dailiai iškaltos porfyro kolonos, išraižytos įmantriausiais
ornamentais. Virš marmuro dangos sienas dailino spalvotos freskos, labai
meniškai nutapytos. Bet net tuos stebuklus lenkė didžiulė mozaika virš centrinės
apsidės. Joje buvo pavaizduotas didingame soste sėdintis šventasis Petras su
aureole aplink galvą. Jam iš dešinės klūpojo popiežius Leonas, iš kairės –
imperatorius Karolis, virš abiejų galvų keturkampės – gyvųjų – aureolės, nes
tada, kai buvo statomas triklinijus, jie dar buvo gyvi.
Salės gale stovėjo du didžiuliai, brangakmeniais išgražinti sostai, juose
sėdėjo Joana ir Lotaras. Jie buvo sedentes pariter, vienodai garbingose vietose,
rūpestingai sustatyti taip, kad nesusidarytų įspūdis, jog kuris nors viršesnis.
Arkivyskupai, kardinolai presbiteriai, Romos vienuolynų abatai sėdėjo priešais
ant minkštų, žaliu aksomu apmuštų kėdžių su aukštais atlošais pagal Bizantijos
madą. Kiti sacerdotes28, aukšti pareigūnai, frankų ir Romos didikai stovėjo už jų,
pripildydami visą didžiulę salę.
Kai visi užėmė savo vietas, Lotaro vyrai įvedė Geraldą, vis taip pat priekyje
surištomis rankomis. Joana tvirtai sučiaupė lūpas, išvydusi mėlynes ant veido ir
kaklo; matyt, buvo gavęs mušti.
Lotaras kreipėsi į Danielių:
– Eik į priekį, karvedy, ir išsakyk savo kaltinimą, kad visi girdėtų.
– Aš nugirdau superistą sakant popiežiui Jonui, kad Roma turėtų sudaryti
sąjungą su graikais, idant išplėštų miestą iš frankų priklausomybės, – pasakė
Danielius.
– Melagis! – suurzgė Geraldas ir smarkiai gavo į sprandą nuo sargybinio.
– Atsitrauk! – griežtai pasakiusi sargybiniui, Joana kreipėsi į Geraldą: – Ar
atmeti šiuos kaltinimus, superista?
– Atmetu. Bjaurus, niekšingas melas!
Joana giliai įkvėpė. Turi tai padaryti dabar arba niekada. Prakalbo garsiai,
kad visi girdėtų:
– Aš tvirtinu superistos liudijimą.
Iš Bažnyčios dignitorių pusės pasigirdo prislopintų pasipiktinusių balsų. Taip
pasielgęs popiežius Jonas iš teisėjo virto kaltinamuoju, pats pasirinkęs vietą šalia
teisiamojo Geraldo.
Primicerijus Paskalis blaiviai įsiterpė:
– Jūsų Šventenybei neprivalu palaikyti ar atmesti kaltinimą. Prisiminkime
didžiojo Karolio žodžius: Judicare non audemos. Nei esate teisiamas, nei
žemiškasis teismas gali jus teisti.
– Žinau, Paskali. Bet aš pasiruošęs laisva valia atsakyti į tuos kaltinimus, kad
žmonėms neliktų nepagrįstų įtarimų. – Ji linktelėjo drabužininkui Florentinui.
Paklusdamas sutartam ženklui, šis tuoj pat išėjo priekin, laikydamas didžiulę,
puikiai įrištą evangelijų knygą su apaštalų Jono, Luko, Morkaus ir Mato šventais
žodžiais. Joana, pagarbiai uždėjusi ranką ant knygos, skardžiu balsu pasakė: –
Prisiekiu šventosiomis evangelijomis, atskleidžiančiomis Dievo žodį, prisiekiu
Dievu ir šventuoju Petru, kad niekad tokio pokalbio nebuvo. Jei sakau netiesą,
tegu Dievas vietoj atima man gyvybę.
Dramatiškas poelgis, atrodo, padarė įspūdį. Stojo tyla, ir niekas nedrįso jos
nutraukti.
Tada Anastazijus žengė priekin ir atsistojo šalia Danieliaus.
– Aš esu to žmogaus sacramentale, – įžūliai pareiškė.
Joanai apmirė širdis. Anastazijus atsakė puikiu smūgiu. Griebėsi conjuratio –
tarpusavio priesaikos papročio, pagal kurį besibylinėjančiųjų teisumą įrodo ta
pusė, kuri patraukia savo pusėn daugiau sacramentales, arba priesaikos
laiduotojų.
Greitas įvertinti padėtį, Arsenijus pakilo iš savo krėslo ir priėjo prie sūnaus.
Ir daugiau žmonių lėtai, vienas po kito ėjo priekin ir stojo prie jų. Sekundarijus
Džordanas, prieštaravęs Joanai dėl mergaičių mokyklos, buvo tarp jų. Taip pat ir
kapšininkas Viktoras.
Joana liūdnai prisiminė Geraldo perspėjimą elgtis ramiau ir diplomatiškiau su
oponentais. Skubėdama greičiau nudirbti darbus, ji menkai teatsižvelgė į jo
patarimus.
O dabar moka už savo nekantrumą.
– Aš būsiu superistos sacramentale, – suskambo balsas iš paskutiniųjų eilių.
Joana su kitais pasisuko ir išvydo Radoiną, popiežiaus apsaugos vado
pavaduotoją, besibraunantį pro žmones. Jis tvirtai stojo šalia Geraldo. Jo
pavyzdys padrąsino kitus. Netrukus prie jų prisidėjo ceremonijų tvarkytojas
Juvianas, kardinolai presbiteriai Juozapas ir Teodoras, šeši užmiesčio vyskupai ir
kelios dešimtys žemesnio rango dvasininkų; būdami arčiau žmonių, jie geriau
matė Joanos nuveiktus darbus jų labui. Kiti susilaikė, nenorėdami niekur kišti
nagų.
Kai visi, geidžiantys išreikšti savo valią, išėjo į priekį, suskaičiavus pasirodė:
penkiasdešimt trys žmonės Geraldo pusėje, septyniasdešimt keturi – Danieliaus.
Lotaras kostelėjęs pravalė gerklę.
– Dievo valia aiškiai išreikšta. Ženk priekin, superista, ir išklausyk
nuosprendį.
Sargybiniai buvo bevedą Geraldą, bet šis pasipurtęs juos atstūmė.
– Kaltinimas melagingas, nesvarbu, kiek čia pasišovusiųjų kreivai liudyti, kad
jį palaikytų. Reikalauju Dievo teismo – ordalijos!
Joana staigiai trūktelėjo oro. Čia, imperijos pietuose, buvo ne vandens, o
ugnies ordalijos. Kaltinamasis turėjo basas pereiti dvidešimt pėdų iki baltumo
įkaitintais noragais. Jei pajėgdavo, būdavo pripažįstamas nekaltas. Bet labai
nedaug kas išlikdavo gyvas po tokio Dievo teismo.
Geraldo akys blykstelėjo per salę Joanai skubią žinią: „Nebandyk manęs
stabdyti!“
Jis ketina pasiaukoti dėl jos. Jei pereitų per žarijas, jo nekaltumas, taip pat ir
jos, būtų įrodytas. Bet tai įrodinėdamas greičiausiai mirtų.
„Kaip Hrotrūda“, – toptelėjo Joanai. Prisiminus šiurpią kaimo pribuvėjos
mirtį, ją staiga pagavo įkvėpimas. Ji tarė:
– Prieš tolesnį bylos nagrinėjimą norėčiau užduoti kelis klausimus karvedžiui.
– Klausimus? – susiraukė Lotaras.
Anastazijus užprotestavo.
– Tai visiškai neteisėta. Jei superista nori įrodyti savo nekaltumą ordalija, tai
yra jo teisė. O gal Jo Šventenybė abejoja Dievo teismo veiksmingumu?
– Jokiu būdu, – atsakė ramiai Joana. – Bet taip pat neniekinu Dievo duoto
proto veiksmingumo. Kokią žalą gali padaryti keli klausimai?
Nesugalvojęs tinkamo atsakymo, Anastazijus gūžtelėjo ir nutilo. Bet veidas
liko suirzęs.
Joana suraukė kaktą stengdamasi prisiminti šešis įrodomuosius Cicerono
klausimus.
Quis.
– Kas, – paklausė ji Danieliaus, – girdėjo tą tariamąjį pokalbį, be tavęs?
– Niekas, – atsakė jis. – Bet tie sacramentales liudijimai laiduoja mano žodžių
tiesą.
Joana perėjo prie kito klausimo.
Quomodo.
– Kaip išgirdai tokį slaptą pokalbį?
Danielius susvyravo tik akimirką prieš atsakydamas.
– Ėjau pro šią salę į savo miegamąjį. Pamatęs praviras duris, norėjau
uždaryti. Taip ir išgirdau superistos kalbą.
Ubi.
– Kur tuo metu stovėjo superista?
– Prieš sostą.
– Maždaug ten, kur ir dabar?
– Taip.
Quando.
– Kada tai įvyko?
Danielius nervingai trūktelėjo tuniką prie kaklo. Klausimai plaukė vienas po
kito, nebuvo kada pagalvoti.
– Ė... Šventosios Agotos atlaidų dieną.
Quid.
– Tai ką girdėjai?
– Jau sakiau teismui.
– Ar superistos žodžiai buvo tikrai tokie, ar tavo apytikriai perpasakoti?
 Danielius paniekinamai vyptelėjo. Nejau popiežius Jonas mano jį esant tokį
kvailą, kad patektų į aiškiai paspęstus spąstus? Jis tvirtai atsakė:
– Aš tiksliai pakartojau tai, ką sakė superista.
Joana sėdėjo popiežiaus soste priešais.
– Pažiūrėkim, ar aš teisingai tave supratau, Danieliau. Remiantis tavo
liudijimu, šventosios Agotos atlaidų dieną tu stovėjai už triklinijaus durų ir
girdėjai kiekvieną superistos žodį. Jis man sakė, kad Roma turi sudaryti su
graikais sąjungą.
– Teisingai, – patvirtino Danielius.
Joana pasisuko į Geraldą.
– Kur, superista, buvai per šventosios Agotos atlaidus? – paklausė ji.
– Aš buvau Tivolyje – baigėme Marso lauko akveduko statybos darbus.
– Ar tai gali kas paliudyti?
– Keliasdešimt vyrų dirbo su manim visą dieną. Jie gali patvirtinti, kur tą
dieną buvau.
– Kaip tai paaiškinsi, karvedy? – Joana paklausė Danielių. – Juk žmogus negali
būti vienu metu dviejose vietose?
Danielius aiškiai pabalo.
– A... a... – mikčiojo, stengdamasis sugalvoti kokį atsakymą.
– Karvedy, gal apsirikai dėl datos? – atskubėjo į pagalbą Anastazijus. – Po
tiek mėnesių juk sunku atsiminti tokią nereikšmingą smulkmeną.
Danielius griebėsi ištiestos rankos.
– O taip, dabar pagalvojęs prisimenu, kad tai atsitiko anksčiau... na taip, per
šventojo Ambraziejaus, o ne per šventosios Agotos atlaidus. Ir kaip aš taip
apsirikau!
– Jei kartą apsirikai, tai gali ir vėl pasitaikyti, – pasakė Joana. – Grįžkime prie
tavo liudijimo. Sakai, girdėjai kiekvieną žodį, stovėdamas už durų?
– Taip, – lėtai atsakė dabar jau įtarus Danielius.
– Turi labai geras ausis, karvedy. Pademonstruok ir mums tą stulbinantį savo
ausylumą.
– Ką? – Danielius visai sutriko.
– Eik ir atsistok už durų kaip ir tada. Superista pasakys keletą žodžių. Atėjęs
pasakysi mums, ką jis šnekėjo.
– Kokie čia žaidimai? – užsiplieskė Anastazijus.
Lotaras priekaištingai pažvelgė į Joaną.
– Iš tiesų, Jūsų Šventenybe, tokie triukai žeidžia teismo rimtį.
– Jūsų Didenybe, – atsakė Joana, – man svarbu ne triukai, o patikrinimas. Jei
Danielius sako teisybę, jis turėtų ir dabar girdėti superistą kalbant, kaip ir aną
kartą.
– Valdove, aš protestuoju! – šūktelėjo Anastazijus. – Toks dalykas
prieštarauja įprastiems ir įstatymo numatytiems įrodymams.
Lotaras susimąstė. Anastazijus teisus. Remtis įrodymu, siekiant patvirtinti ar
paneigti kaltinimą, buvo keistas ir negirdėtas daiktas. Kita vertus, Lotaras
neturėjo pagrindo manyti Danielių meluojant. Be abejo, šis išlaikys popiežiaus
Jono neįprastą patikrinimą ir jo liudijimas po to bus tik įtikinamesnis. Per daug
svarbus būsimasis teismo sprendimas, tad negalima leisti, kad paskui kiltų kokių
abejonių dėl jo teisingumo.
Lotaras įsakmiai mostelėjo ranka.
– Tegul vyksta tas patikrinimas.
Danielius nenoriai nupėdino per visą didžiulę salę ir atsistojo už durų.
Joana pridėjo pirštą prie lūpų – davė ženklą Geraldui tylėti.
– Ratio in lege summo justitia est, – pasakė garsiai ir aiškiai. – Protingas
įstatymas lemia tikrą teisingumą. – Ji linktelėjo sargybiniui prie durų. – Atvesk
Danielių.
– Na, – tarė, kai jis vėl stovėjo prieš ją. – Ką girdėjai?
Danielius spėjo galimą atsakymą.
– Superista pakartojo esąs nekaltas.
Danieliaus laiduotojai, buvę priekyje, šūktelėjo pasipiktinę. Anastazijus
nusigręžė nusivylęs. Raukšlė tarp tamsių ir amžinai surauktų Lotaro antakių dar
labiau pagilėjo.
Joana tarė:
– Buvo pasakyti ne tie žodžiai. Ir juos tariau aš, o ne superista.
Įspeistas į kampą, Danielius piktai pratrūko:
– Koks skirtumas, ar aš girdėjau pokalbį, ar ne. Jūsų veiksmai byloja apie
jūsų tikrąsias simpatijas! Ar ne jūs įšventinote graiką Nikiforą į vyskupus?
– A! – tarstelėjo Joana. – Tai veda mus prie paskutinio klausimo. Cur. Kodėl?
Kodėl tu pateikei imperatoriui melagingą pranešimą apie tariamą pokalbį? Tu
taip pasielgei ne teisingumo siekdamas, o pavydo kurstomas, nes, skiriant
vyskupystę Nikiforui, buvo pasirinktas ne tavo sūnus.
– Gėda! – šūktelėjo balsas iš minios. Jam tuoj pritarė kiti: – Išdavikas!
Melagis! Niekšas! – Net Danieliaus rėmėjai įsiliejo į užgaulių srautą, nes dabar
troško nuo jo atsiriboti.
Joana pakėlė ranką, tildydama salę. Visi sukluso, laukdami nuosprendžio
Danieliui. Už tokį sunkų nusikaltimą derėjo didelė bausmė: pirmiausia
nusikaltėliui turėtų nupjauti liežuvį, ištarusį tokį išdavikišką melą, o paskui gal
netgi ištempti ir ketvirčiuoti.
Joana neketino taip žiauriai atsimokėti. Ji pasiekė, ko norėjo – įrodė Geraldo
nekaltumą. O atimti Danieliui gyvybę nematė reikalo: jis – nedoras, klastingas ir
pavydus žmogus, bet ne blogesnis ar labiau sugedęs už kitus, kuriuos ji pažinojo.
Be to, Joana nė kiek neabejojo, kad šiuo atveju jis buvo tik įrankis Anastazijaus
rankose.
– Karvedy Danieliau, – rūsčiai prabilo ji. – Nuo šiol tau atimamas titulas su
visomis žemėmis ir privilegijomis. Dar šiandien paliksi Romą ir iki gyvenimo
pabaigos tau nevalia sugrįžti į šį šventąjį miestą prie jo šventovių.
Minia nuščiuvo iš nuostabos dėl tokio gailestingumo. Pasinaudojęs proga,
presbiteris prabilo:
 – Garbė Dievui ir šventajam Petrui, pirmajam iš apaštalų, kurio lūpomis buvo
apreikšta tiesa! Tegyvuoja Dievo vietininkas žemėje, mūsų popiežius Jonas!
– Tegyvuoja! Ilgiausių metų! – šaukė žmonės. Tarp sienų aidintys balsai
virpino sidabrinių žibintų liepsneles.
– O ko tu tikėjaisi? – Arsenijus įsikarščiavęs žingsniavo po kambarį prieš
išsidrėbusį ant minkštasuolio sūnų. – Popiežius Jonas gal tiesmukas, bet ne
kvailys. Tu per menkai jį vertini.
– Tavo tiesa, – sutiko Anastazijus. – Bet dabar tai nesvarbu. Juk aš vėl
Romoje, ir imperatorius su savo pulkais visiškai remia mane.
Arsenijus liovėsi žingsniavęs.
– Ką turi galvoje? – griežtai paklausė.
– Dabar galiu paimti tai, ko nepasisekė laimėti per rinkimus.
Arsenijus pastatė akis.
– Nori jėga užimti sostą? Dabar?
– O kodėl ne?
– Per ilgai buvai svetur, sūnau. Nenutuoki, kokia čia padėtis. Teisybė,
popiežius Jonas prisigyveno priešų, bet daug kas jį ir palaiko.
– Ką siūlai?
– Neprarasti kantrybės. Grįžk į frankų žemę, žiūrėk, iš kur vėjas pučia, ir
lauk.
– Ko?
– Geresnių vėjų.
– Kada tai bus? Aš ir taip ilgai laukiau, nereikalaudamas to, kas man teisėtai
priklauso.
– Skubiai veikti pavojinga. Nepamiršk, kas nutiko diakonui Jonui.
Diakonas Jonas kartu su Sergijumi dalyvavo rinkimuose į popiežiaus sostą.
Nusivylęs po rinkimų Jonas su didele grupe ginkluotų šalininkų nužygiavo į
patriarchatą ir jėga užėmė sostą. Bet miesto didikai susivienijo prieš jį. Po kelių
valandų patriarchija buvo atkovota ir Jonas pašalintas. Kitą dieną Sergijų
iškilmingai konsekravo popiežium, o Jonui nukirto galvą ir pamautą ant ieties
iškėlė Laterano kieme.
– Man taip neatsitiks, tėve, – buvo įsitikinęs Anastazijus. – Aš viską labai
rūpestingai apgalvojau. Dievas mato, per visus tuos metus tame laukiniame
užkampyje turėjau sočiai laiko galvoti.
Netiesioginis sūnaus priekaištas sugildė Arsenijui širdį.
– Tai ką tiksliai siūlai?
– Trečiadienis – Didžiųjų Maldavimų diena. Šventojo Petro bazilikoje bus
aukojamos mišios. Popiežius Jonas eis su procesija į baziliką. Mes palauksime,
kol jie gerokai atsitolins, ir tada jėga įsiveršime į patriarchiją. Viskas bus baigta,
Jonui nespėjus nė apsidairyti.
– Lotaras neduos kareiviams įsakymo pulti patriarchiją. Jis žino, kad toks
veiksmas sukeltų visą Romą prieš jį, net jo šalininkus.
– Mums nereikės Lotaro kareivių patriarchijai paimti. Su tuo susidoros mūsų
pačių sargyba. O kai tvirtai sėdėsiu soste, Lotaras parems mane – dėl to
neabejoju.
– Galbūt, – pasakė Arsenijus. – Bet paimti popiežiaus rūmus bus nelengva.
Superista – grėsmingas kovotojas, ir popiežiaus sargyba jam ištikima.
– Pagrindinis superistos rūpestis – asmeninis popiežiaus saugumas. Kai
Lotaras su kariuomene mieste, Geraldas ir jo geriausi vyrai jos procesijos
saugoti.
– O paskui? Manau, suvoki, jog Geraldas puls tave su visomis jo žinioje
esančiomis pajėgomis.
Anastazijus šyptelėjo.
– Nesijaudink dėl Geraldo, tėve. Aš turiu planą, kaip su juo susidoroti.
Arsenijus papurtė galvą.
– Per daug rizikinga. Jei ta užmačia nepavyks, sužlugdysi visą mūsų šeimą,
žus visa, dėl ko mes tiek metų stengėmės.
„Jis bijo, – pamanė Anastazijus. Tai suvokęs, pajuto ramų pasitenkinimą. Visą
gyvenimą jis rėmėsi tėvo pagalba ir patarimais, bet tai jį žeidė. Bent kartą
pasijuto stipresnis. – Gal, – galvojo Anastazijus, žvelgdamas į tėvą su meile ir
gailesčiu, – gal kaip tik ta baimė, negalia ją įveikti paskutinę akimirką ir užtvėrė
jam kelią į didybę.“
Tėvas keistai žiūrėjo į jį. Pažįstamų ir mylimų, metų nublukintų akių gilumoje
Anastazijus įžvelgė ne tik rūpestį ir nerimą, bet ir anksčiau niekad nematytą
pagarbą.
Jis uždėjo ranką tėvui ant peties.
– Pasitikėk manim, tėve. Manimi didžiuosies, pažadu tau!
Didžiųjų Maldavimų diena yra nekilnojamoji šventė, visad švenčiama balandžio
25 dieną. Kaip ir daugelio nekilnojamųjų švenčių – Eucharistijos, Šventojo Petro
Sosto, pasninkų, Kalėdų – šaknys siekė pagonybės laikus. Senovės Romoje
balandžio 25 dieną buvo robigalijų šventė, per ją romėnai garbino šalnos dievą
Robigą, galintį tuo laikotarpiu pridaryti daug žalos besimezgantiems vaisiams,
jei ne dovanos ir aukos. Robigalijos būdavo džiaugsminga šventė: linksmos
procesijos eidavo per miestą į pasėlių laukus, ten žmonės pagarbiai aukodavo
gyvulius, o paskui linksmindavosi – vykdavo lenktynės, įvairūs žaidimai.
Išmintingi pirmieji popiežiai nesistengė užgniaužti nuo seno mėgstamų tradicijų,
nes tai būtų tik atstūmę siekiamus atvesti į tikrąjį tikėjimą žmones, o suteikė
joms krikščionišką dvasią. Dabar Didžiųjų Maldavimų dienos procesija, eidama į
pasėlių laukus, pirmiau sustodavo Šventojo Petro bazilikoje, joje buvo aukojamos
iškilmingos mišios ir meldžiama per šventųjų užtarimą Dievo palaimos
pasėliams.
Šįmet oras buvo palankus tokiai šventei, dangus skaistus kaip ką tik
nudažytas audeklas, jokio debesėlio. Ant medžių ir namų saulė žėrė auksinius
spindulius, o jų kaitrą malšino maloniai vėsus šiaurės vėjelis.
Joana jojo procesijos viduryje paskui akolitus ir defenzorius, einančius
pėsčiomis, ir raitus septynių bažnytinių rajonų diakonus. Įkandin jos jojo
aukštieji pareigūnai ir kiti apaštališkų rūmų dignitoriai. Kai ilgoji eisena, nešina
spalvotomis vėliavomis ir vėliavėlėmis, slinko Laterano prieigomis pro romėnų
motinos – vilkės bronzinę statulą, Joana nepatogiai pasimuistė ant savo šyvio –
matyt, blogai pabalnotas, nes jai vis skaudžiai nusmelkdavo nugarą.
Geraldas su savo vyrais risnojo pirmyn atgal šalia procesijos. Prijojo prie
Joanos, aukštas ir nuostabiai gražus su sargybos apdaru.
– Ar gerai jautiesi? – susirūpinęs paklausė jis. – Esi tokia išblyškusi.
– Gerai. – Joana šyptelėjo Geraldui – jo artumas jai teikė jėgų.
Ilga procesija pasuko į Šventąjį kelią, ir Joaną tuoj pasitiko triukšmingi
sveikinimai. Žinant, kokią grėsmę kelia Lotaras su savo kariuomene, prisirinko
nematyta daugybė žmonių parodyti meilės ir paramos savo popiežiui. Jie
užtvindė kelią ir šalikeles iš abiejų pusių, šaukė, sveikino, laimino ją. Sargybiniai
buvo priversti stumti žmones į šalį, kad procesija galėtų eiti toliau. Jei Lotarui
būtų reikėję įrodymų, ar Joana mėgstama žmonių, čia jam tai būtų buvę
paliudyta.
Giedodami ir mojuodami smilkytuvais, akolitai pasuko į seną gatvę, ja
popiežiai vaikščiojo nuo neatmenamų laikų. Procesija sulėtino žingsnį, nes
pakely vis rasdavosi daug prašytojų. Kaip įprasta, procesija stabtelėdavo, kad
Joana galėtų jų išklausyti. Kartą taip sustojus, senė žilais plaukais ir randų
sužalotu veidu puolė kniūbsčia prieš Joaną.
– Atleisk man, Šventasis Tėve, – maldavo senė, – atleisk už visa pikta, ką tau
padariau!
– Kelkis, geroji moteriške, ir nusiramink, – atsakė Joana. – Tu man nieko
bloga nepadarei.
– Ar taip pasikeičiau, kad manęs nebepažįsti?
Kažkas pažįstamo šmėkštelėjo subjaurotame, maldaujančiame veide,
pakeltame į ją.
– Marioza! – šūktelėjo Joana. Praėjo daugybė metų, kai ji matė garsiąją
kurtizanę. – Dieve brangiausias, kas tau nutiko?
Marioza liūdnai pakėlė ranką prie savo randuoto veido.
– Peilio pėdsakai. Pavydaus meilužio atsisveikinimo dovana.
– Deus misereatur!
– Nepasikliauk vyrų malonėmis, kartą sakei man, – karčiai prisiminė ji. –
Šventi buvo žodžiai. Vyrų meilė atnešė man pražūtį. Tai bausmė, Dievo bausmė
už bjaurią tau iškrėstą šunybę. Atleisk man, Šventasis Tėve, arba liksiu amžinai
prakeikta!
Joana laimindama peržegnojo ją.
– Iš visos širdies atleidžiu tau.
Marioza sugriebė Joanai ranką ir pabučiavo. Aplink stovintys žmonės garsiai
jai pritarė.
Procesija pajudėjo toliau. Lenkiant Šventojo Klemento bažnyčią, Joana
kairėje staiga išgirdo triukšmą. Saujelė valkatų užpakaly minios ėmė tyčiotis iš
procesijos ir paleido kelis akmenis. Vienas pataikė jos arkliui į kaklą, arklys
stojosi piestu, o Joana stuktelėjo į balną. Ją pervėrė aštrus skausmas. Priblokšta
ir netekusi kvapo, įsitvėrė auksinės gūnios, kol į pagalbą atskubėjo diakonai.
Geraldas pirmasis pamatė tuos triukšmadarius. Pasukęs arklį, jojo ton pusėn, kol
jie dar nebuvo sviedę net pirmųjų akmenų.
Išvydę jį atjojant, niekšeliai pasileido bėgti. Geraldas ėmė vytis. Prie
bažnyčios laiptų valkatos staiga atsigręžė, išsitraukė iš drapanų klosčių ginklus
ir puolė Geraldą.
Geraldas griebėsi kalavijo ir skubiai davė ženklą iš paskos sekančiai
sargybai. Bet užpakalyje neišgirdo nei atsako, nei kanopų kaukšėjimo. Apsuptas
nutaikytų smaigalių spiečiaus, jis buvo vienas. Geraldas kovėsi kalaviju įgudusia
ranka, taupiais smūgiais, ir nė vienas jų nenuėjo veltui. Sužeidė keturis
užpuolikus ir buvo gavęs tik vieną peilio dūrį į šlaunį, kai jie puolė traukti jį nuo
arklio. Jis apsimetė susmukęs, praradęs sąmonę, bet tvirtai laikė kalavijo
rankeną.
Vos pasiekęs žemę, tuoj pašoko, iškėlęs kalaviją. Sušukęs iš nuostabos,
arčiausias užpuolikas metėsi prie Geraldo su ištrauktu kalaviju. Geraldas šoko į
šoną. Nenuspėjęs žingsnio, užpuolikas susverdėjo, o Geraldas kirto jam per
ranką. Žmogus sukniubo, o iš pusiau nukirstos rankos pliūptelėjo kraujas.
Atskubėjo kiti bendrai, bet tą akimirką Geraldas jau išgirdo savo vyrų šūksnius
užpakalyje. Tuoj atskubės pagalba. Laikydamas prieš save kalaviją, Geraldas
traukėsi, budriai stebėdamas pasalūnus.
Įsmeigtas iš užpakalio durklas nuslydo tarp šonkaulių be garso, nelyginant
vagis įsmuko į šventovę. Keliai sulinko dar nesuvokus, kas nutiko, ir jis tyliai
išsitiesė ant žemės net stebėdamasis, kad nejunta skausmo, tik šiltą nugara
srūvantį kraują.
Virš savęs išgirdo balsus, sužvango kalavijai. Atjoję sargybiniai susirėmė su
užpuolikais. „Turiu prie jų prisidėti“, – galvojo Geraldas ir ėmė siekti savo
kalavijo, gulinčio čia pat ant žemės, bet ranka nepajudėjo.
Sulaikiusi kvapą, Joana stebėjo, kaip Geraldas pasuko į šoną vytis akmenis
svaidžiusių valkatų. Matė, kad ir kiti sargybiniai pasidavė įkandin jo, tik juos
sulaikė saujelė vyrų iš minios toje kelio pusėje: jie užtvėrė kelią, tarsi
vadovaujami nematomos rankos.
„Spąstai!“ – suvokė Joana. It paklaikusi sušuko, perspėdama vyrus, bet jos
balsą užgožė triukšmingos minios šurmulys. Ji spūstelėjo arklį, norėdama joti
prie Geraldo, bet diakonai tvirtai laikė šyvį už kamanų.
– Leiskit joti! Leiskit! – šaukė ji, bet tie nepaleido apynasrio, nepasikliaudami
arkliu. Joana bejėgiškai žiūrėjo, kaip užpuolikai apsupo Geraldą, kaip jų rankos
čiupo jį, griebė už diržo, tunikos, rankų, traukė nuo arklio. Švystelėjo paskutinį
kartą rusvi plaukai, ir jis dingo minios sūkuryje.
Nuslinkusi nuo arklio, ji pasileido bėgti, braudamasi pro besimalančius,
išsigandusius akolitus. Kai pasiekė šalikelę, minia jau skyrėsi, duodama kelią
sargybiniams, nešantiems susmukusį Geraldo kūną.
Kai jie paguldė jį ant žemės, Joana atsiklaupė prie jo. Pro lūpų kampelį jam
veržėsi kraujo puta. Nusiėmusi nuo pečių ilgą, keturkampę skraistę, susuko ir
prispaudė prie žaizdos nugaroje, stengdamasi sustabdyti kraują. Tai nepadėjo –
po kelių minučių storas audinys permirko kiaurai.
Jų akys susitiko. Tai buvo didžiausios artybės, giliausios meilės ir skausmingo
supratimo žvilgsnis. Baimė, kokios niekad anksčiau nebuvo patyrusi, suspaudė
jai širdį.
– Ne! – suriko Joana ir suėmė jį į glėbį, tarsi savo fiziniu artumu būtų galėjusi
apsaugoti nuo neišvengiamos lemties. – Nemirk, Geraldai, nepalik čia manęs
vienos!
Jo ranka pakibo ore. Kai ji paėmė ją, Geraldo lūpos šyptelėjo.
– Mano meile, – sukuždėjo jis silpnu balsu, lyg kalbėtų iš toli.
– Laikykis, Geraldai, laikykis! – maldavo ji tvirtu balsu. – Mes nugabensime
tave į patriarchiją, mes...
Jį išeinant pajuto pirmiau, negu išgirdo priešmirtinį gargaliavimą, negu
apsunko rankose kūnas. Palinkusi prie jo, glostė plaukus, veidą. O jis gulėjo
tykiai, nurimęs, praviromis lūpomis, nereges akis įsmeigęs į dangų.
Negali būti, kad jo nebėra. Gal dabar jo dvasia traukiasi nuo jos efemeriškais
atspindžiais. Gal dar pamatys jį, jei labai stengsis. Pakėlusi galvą, ji apsidairė.
Jei jis dar čia, duos ženklą, gal leis jį pajusti.
Tačiau nieko neišvydo, nieko nepajuto. O rankose tik lavonas jo veidu.
– Jis nuėjo pas Dievą, – pratarė arkidiakonas Deziderijus.
Ji nejudėjo. Kol laiko jį glėby, jis dar nevisiškai išėjęs, jo dalis dar su ja.
Deziderijus paėmė Joanai už rankos.
– Neškime jį į bažnyčią.
Nors ji buvo kaip apmirusi, viską girdėjo ir suvokė. Jis neturi gulėti gatvėje,
kad visi spoksotų. Ji turi pasirūpinti, kad būtų iškilmingai, su visomis deramomis
apeigomis palaidotas. Tik tiek ir begali jam dabar padaryti. Švelniai, kad
neužgautų, paguldė jį, užspaudė akis ir sukryžiavo ant krūtinės rankas – dabar
sargyba galės oriai jį išnešti.
Kai pabandė pati atsistoti, ją pervėrė toks baisus skausmas, kad surietė
dvilinką, ir ji parpuolė ant žemės, gaudydama orą. Kūną ėmė tampyti stiprūs,
neįveikiami traukuliai. Pajuto didžiulį spaudimą, tarsi koks sunkulys užvirto ant
jos ir slinko žemyn. Atrodė, perplėš pusiau.
„Kūdikis. Jis gimsta.“
– Geraldai! – Vardas pavirto nepakeliama skausmo dejone.
Geraldas jai jau negali padėti. Ji liko viena.
– Deus misereatur! – sušuko Deziderijus. – Velnias apsėdo popiežių!
Siaubo apimti žmonės pagavo klykti ir verkti.
Atskubėjo vyriausiasis egzorcistas Aurianas. Pašlakstęs Joaną švęstu
vandeniu, jis iškilmingai pradėjo:
– Exorcizo te, immundissime spiritus, omnis incursio adversarii, omne
phantasma...
Visų akys buvo įsmeigtos į Joaną – stebėjo, kada piktoji dvasia išlėks pro
burną ar ausį.
Ji vėl suriko – sunkulys, labai skausmingai staiga spūstelėjęs, gausiu
kraujingu pliūpsniu išsiveržė iš jos.
Auriano balsas nutilo. Stojo šiurpi tyla.
Iš po gausių baltų Joanos apdarų krašto, dabar nudažyto krauju, pasirodė
pamėlęs, menkutis neišnešioto kūdikio kūnelis.
Deziderijus pirmas atsitokėjo.
– Stebuklas! – sušuko ir parklupo ant kelių.
– Kerai! – suriko kitas. Visi persižegnojo.
Stumdydamiesi, grūsdamiesi, kardamiesi kitiems ant nugarų, žmonės
spaudėsi arčiau, kad geriau pamatytų, kas nutiko.
– Atgal! – šaukė diakonai, mosikuodami kryžiais it lazdomis, kad sustabdytų
įsiaudrinusią minią. Susirėmimas išsklaidė ilgą procesiją. Atbėgę sargybiniai
ėmė šiurkščiai daryti tvarką.
Joana visa tai girdėjo kaip per sapną. Ir staiga ją, gulinčią gatvėje, savo
kraujo klane, apėmė nežemiška ramybė. Gatvė, žmonės, spalvotos procesijos
vėliavos sušvito jai keistu ryškumu, nelyginant siūlai milžiniškame kilime, kurio
raštus ji tik dabar įžiūrėjo.
Jos dvasia augo joje, pripildydama visą vidinę tuštumą. Išvydo didžiulę,
nepaprastą šviesą. Galų gale jai pasidarė aišku, kad tikėjimas ir abejonė, valia ir
geismai, meilė ir protas yra viena, ir tas viena yra Dievas.
Šviesa vis stiprėjo. Šypsodamasi ji ėjo į ją. Žemiški garsai ir spalvos pamažu
blėso nelyginant mėnuo prieš aušrą.
 Epilogas
Po keturiasdešimt dvejų metų
Anastazijus sėdėjo prie stalo Laterano skriptoriume ir rašė laišką. Nuo
kiekvieno plunksnos brūkšnio jam skaudėjo senatviškai sukembusius ir artrito
išsukinėtus pirštus. Tačiau jis vis rašė, nekreipdamas dėmesio į skausmą.
Laiškas labai skubus, jį reikėjo tuoj pat išsiųsti.
„Jo Imperatoriškajai Didenybei, šlovingiausiam valdovui Arnulfui“, –
kraigaliojo jis.
Lotaras buvo jau seniai miręs, jis atsisveikino su šiuo pasauliu po kelių
mėnesių, kai paliko Romą. Iš pradžių sostas atiteko jo sūnui Liudvikui II, o šiam
pasimirus – sūnėnui Karoliui Storajam. Abu buvo silpni ir niekuo nepasižymėję
valdovai. Po Karolio Storojo mirties aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntais
metais baigėsi Karolio Didžiojo, arba, kaip tada jį plačiai vadino, Charlemagne,
Karolingų dinastija, gavusi pavadinimą nuo jo vardo. Iš daugybės pretendentų
imperijos sostą pavyko išplėšti Karintinos29 hercogui Arnulfui. Apskritai
Anatazijus manė tokią permainą esant gerą. Arnulfas gudresnis ir stipresnis už
Lotarą, todėl Anastazijus į jį dėjo daug vilčių. Reikėjo ką nors daryti su
popiežium Steponu.
Kaip tik praėjusį mėnesį, visos Romos siaubui ir pasipiktinimui, Steponas
įsakė ištraukti iš kapavietės savo pirmtako popiežiaus Formozo lavoną ir
atgabenti į patriarchiją. Pasodinęs numirėlį į krėslą, Steponas pirmininkavo
teismo parodijai, pateikė jam galybę šmeižikiškų kaltinimų ir baigė „procesą“
nukirsdindamas tris dešinės rankos pirštus, kuriais anas teikdavo popiežiaus
palaiminimą – tokia buvo bausmė už Formozo „prisipažintus“ nusikaltimus.
„Kreipiuosi į Jūsų Didenybę“, – rašė Anastazijus, prašydamas atvykti į Romą
ir padaryti galą tokiems popiežiaus akibrokštams, užtraukiantiems gėdą visam
krikščioniškajam pasauliui.
Staigus rankos mėšlungis sukrėtė Anastazijaus laikomą plunksną ir nuo jos
nukapsėjo šiek tiek rašalo ant švaraus pergamento. Keikdamasis Anastazijus
nusausino dėmes, padėjo plunksną ir, ištiesęs pirštus, ėmė trinti, malšindamas
skausmą.
„Keista, – mąstė jis niūriai ironizuodamas, – kad toks žmogus kaip Steponas
gavo popiežiaus sostą, o man, taip puikiai tinkamam toms pareigoms – ir kilme,
ir išsimokslinimu, – jis buvo atsakytas.“
Juk jis buvo taip arti, ak, kaip arti išsvajotojo tikslo! Po iškilusio aikštėn
pribloškiančio fakto apie popiežiaus lytį ir po jo mirties Anastazijus buvo užėmęs
patriarchiją ir, laiminant imperatoriui Lotarui, pareiškęs pretenzijas į sostą.
Kiek daug būtų nuveikęs, jei būtų likęs soste! Bet taip nebuvo lemta. Maža,
bet įtakinga dvasininkų grupė piestu stojo prieš jį. Dėl popiežystės buvo karštai
ginčytasi kelis mėnesius – iš pradžių, regis, viršų ėmė viena, paskui kita pusė.
Galų gale Lotaras, įtikintas, kad daugelis romiečių niekad nepripažins
Anastazijaus popiežium, pasirinko patogiausią kelią ir atšaukė savo paramą.
Anastazijus buvo pašalintas iš patriarchijos ir gėdingai išsiųstas į Trasteverės
vienuolyną.
„Visi manė susidoroję su manimi, – mąstė Anastazijus. – Bet jie manęs gerai
nepažinojo.“
Sukaupęs visą kantrybę, gudrumą ir įgūdžius, jis prasiskynė kelią atgal,
galiausiai net įgijo popiežiaus Mikalojaus pasitikėjimą. Mikalojus paaukštino jį
iki popiežiaus bibliotekininko rango, ir tą įtakingą bei privilegijuotą postą
Anastazijus turi jau per trisdešimt metų.
Nugyvenęs ypač ilgą amžių – aštuoniasdešimt septynerius metus, – jis dabar
visų gerbiamas ir šlovinamas, visuotinai giriamas didis jo mokytumas. Viso
pasaulio mokslininkai ir dvasininkai vyksta į Romą, idant susitiktų su juo ir
išreikštų susižavėjimą jo šedevru Liber pontificalis, oficialiuoju popiežių
metraščiu. Kaip tik praėjusį mėnesį frankų arkivyskupas Arnaldas paprašė
leidimo padaryti rankraščio kopiją savo katedrai, ir Anastazijus maloningai
sutiko.
Tuo metraščiu Anastazijus susikūrė nemarumą, tai jo palikimas pasauliui. Juo
galutinai atsikeršijo ir savo pasibjaurėtinam aštuoni šimtai penkiasdešimt trečių
metų nelemtųjų popiežiaus rinkimų varžovui, atėmusiam jam skirtą šlovę.
Anastazijaus parašytame oficialiajame popiežių sąraše nėra popiežiaus Jono.
Liber pontificalis nemini nė jo vardo.
Nepasakysi, kad jis kaip tik to labiausiai troško, vis dėlto tai irgi šis tas.
Bibliotekininko Anastazijaus ir jo didžiojo kūrinio šlovė per amžius neišblės,
o popiežiaus Jono vardas pasimes, pasimirš ir visiems laikams nugrims į
užmarštį.
Mėšlungis nustojo traukęs jam ranką. Paėmęs plunksną, Anastazijus vėl ėmė
rašyti.
Paryžiuje, vyskupijos rūmų skriptoriume, arkivyskupas Arnaldas plušo prie Liber
pontificalis nuorašo paskutinio puslapio. Pro siaurą langą skverbėsi saulės
spinduliai, peršviesdami ore sklandančių dulkių ruožą. Baigęs lapą įmantriu
pavinguriavimu, Arnaldas dar kartą viską permetė akimis ir pavargęs padėjo
plunksną.
Jis triūsė ilgai ir sunkiai perrašinėdamas „Popiežių knygos“ rankraštį. Rūmų
perrašinėtojai labai stebėjosi, kai arkivyskupas pats ėmėsi to darbo, o ne pavedė
kuriam iš jų, bet Arnaldas taip pasielgė turėdamas savų priežasčių. Jis ne tik
perrašė, bet ir papildė garsųjį manuskriptą. Tarp popiežių Leono ir Benedikto
veiklos aprašymų radosi intarpas ir apie popiežių Joną – taip buvo atkurta jo
popiežystė ir istorinė tiesa.
Jis tai padarė dėl asmeninių sentimentų ir trokšdamas teisybės. Kaip ir
Joana, arkivyskupas Arnaldas buvo ne tas žmogus, kokiu rodėsi. Gimė kaip
Arnalda ir iš tiesų buvo duktė frankų ekonomo Arno ir jo žmonos Bonos, pas
kuriuos glaudėsi pabėgusi iš Fuldos Joana. Tada Arnalda buvo tik maža mergytė,
bet ji niekad neužmiršo Joanos – gerų ir protingų jos akių, taip įdėmiai į ją
žvelgusių, jų kasdienių pamokų jaudulio, bendro pergalės džiaugsmo Arnaldai
pradėjus skaityti ir rašyti.
 Ji buvo labai daug skolinga Joanai, kadaise išgelbėjusiai Arnaldos šeimą iš
skurdo ir nevilties, parodžiusiai kelią iš tamsumo bedugnės į mokslo šviesą, per
kurią Arnalda pasiekė tokį aukštą rangą. Joanos pavyzdžio įkvėpta, artėdama
prie brandos amžiaus, ji taip pat apsimetė vaikinu, kad galėtų siekti savų tikslų.
„Kiek dar yra tokių kaip mes?“ – ne kartą mąstė Arnalda. Kiek dar
padariusių tokį šuolį, atsižadėjusių savo moteriškumo, moteriai skirto šeiminio
gyvenimo, vaikų, idant galėtų įgyvendinti tai, kas šiaip jai būtų niekad
nepasiekiama? Kas žino? Gali būti, kad Arnalda katedroje ar vienuolyne nė
nenujausdama ne kartą praėjo pro tokią persikeitėlę, priklausančią slaptai
persirengėlių seserijai ir atkakliai siekiančią savo.
Arnalda šyptelėjo apie tai pagalvojusi. Įkišusi ranką į arkivyskupo apdarų
užantį, suėmė medinį šventosios Kotrynos medalioną, kabantį ant kaklo. Nešiojo
visą laiką nuo tos dienos, kai daugiau nei prieš penkiasdešimt metų jai jį
padovanojo Joana.
Rytoj ji atiduos rankraštį aptaisyti puikia oda, papuošta auksu, o paskui
padės į katedros bibliotekos archyvą. Bent vienoj vietoj liks aprašymas apie
popiežių Joną, nors moterį, bet gerą ir ištikimą Kristaus vietininką žemėj. Kada
nors jos gyvenimo istorija bus surasta ir vėl visiems perpasakota.
„Skola grąžinta, – pamanė Arnalda. – Requiesce in pace, popieže Joana.“
 Autorės pastabos
Ar buvo popiežė Joana?
Partout où vous voyez une légende, vous pouvez être sûr,
en allant au fond des choses, que vous trouverez une histoire.
Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras
rasiąs istorinį įvykį.
Vallet de Viriville
Vakarų istorijoje popiežė Joana yra viena patraukliausių ir įdomiausių, bet ir
mažiausiai žinomų asmenybių. Daugelis nė girdėti negirdėjo apie popiežę Joaną,
o šį tą nugirdę mano tai esant legenda.
Tačiau per ištisus šimtmečius, iki pat septynioliktojo amžiaus vidurio, Joanos
popiežystė buvo plačiai žinomas ir visų pripažįstamas faktas. Septynioliktajame
amžiuje Katalikų bažnyčia, pradėjusi kovą su protestantizmu, ėmė vieningai
naikinti visus jai nepriimtinus dokumentus apie Joaną. Vatikanas užgrobė šimtus
manuskriptų ir knygų. Joana visiškai dingo iš naujųjų amžių žmonių akiračio, ir
tai byloja, kad buvo padirbėta iš peties.
Šiandien Katalikų bažnyčia turi du pagrindinius argumentus, neigiančius
Joanos popiežystę: nesą jokių rašytinių ją mininčių dokumentų ir nepakanka laiko
jos pontifikatui, prisimenant Joanos pirmtako Leono IV mirties datą ir jo įpėdinio
Benedikto III valdymo pradžią.
Tačiau tie argumentai neįtikinantys. Nieko nuostabaus, kad šiuolaikiniuose
archyvuose neliko užuominų apie Joaną – Bažnyčia, pasak jos pačios, paaukojo
nemaža laiko ir pastangų, idant iš visur ištrintų jos vardą. Joana gyveno
devintajame šimtmetyje, tamsių tamsiausiame iš visų amžių, kai buvo labai
lengva panaikinti visus jos popiežystės pėdsakus. Devintasis šimtmetis –
visuotinio neraštingumo amžius, kai beveik niekam nerūpėjo rašyti metraščių.
Šiandien, tyrinėjant šį laikotarpį, galima remtis tik atsitiktiniais, neišsamiais,
prieštaringais ir nepatikimais dokumentais. Nebuvo teismų archyvų, žemės
valdų dokumentų, ūkininkavimo ataskaitų ar kasdienio gyvenimo aprašymų.
Išskyrus vieną abejotiną istorinę knygą Liber pontificalis (ją mokslininkai vadina
„propagandiniu dokumentu“), nėra jokio nuoseklaus devintojo šimtmečio
popiežių aprašymo – kas jie buvo, kaip valdė, ką nuveikė. Išskyrus Liber
pontificalis, beveik niekur neminimas Joanos įpėdinis popiežius Benediktas III,
nors jo vardo visuotinai nesistengta ištrinti iš žmonių atminties.
Vienas senas Liber pontificalis nuorašas, kuriame minima Joanos popiežystė,
vis dėlto išliko. Įrašas apie Joaną, be abejo, padarytas vėliau ir gana nevykusiai
įterptas į pagrindinį tekstą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad intarpo turinys
netikras. Koks nors paskesnis metraštininkas, įtikintas palyginti nešališkų
šaltinių, galėjo pajusti moralinę priedermę pataisyti oficialų dokumentą.
Protestantų istorikas Blondelis, tyręs tekstą 1647 metais, padarė išvadą, kad
intarpas apie Joaną įrašytas keturioliktajame amžiuje. Jis priėjo prie tokios
nuomonės, remdamasis stiliaus ir rašysenos skirtybėmis, bet tai, žinoma, tik
subjektyvu. Svarbiausi dėl to dokumento kylantys klausimai taip ir lieka
neatsakyti. Kada tas intarpas įrašytas? Kas jį įrašė? Šios pastraipos parašymo
datos tyrimas moderniais metodais, dar niekad neatliktas, galėtų pateikti įdomių
duomenų.
Savaime suprantama, kad šių dienų bažnytiniuose archyvuose nėra ko tikėtis
rasti ano meto dokumentų apie Joaną. Pasibaisėjusi didžia apgaule, Romos
dvasininkija nieko nepaisydama šlavė visa, kas buvo parašyta apie tą gėdingą
laikotarpį. Joanos amžininkas Hinkmaras dažnai nutylėdavo savo laiškuose ir
kronikose įvykius, kenkiančius Bažnyčiai. Net didysis teologas Alkuinas
neištvėrė šio to nepagražinęs: viename savo laiškų prisipažino sunaikinęs
pranešimą apie popiežiaus Leono III sanguliavimą ir bažnytinių tarnybų
pardavinėjimą.
O Joanos amžininkų liudijimai kelia didelių įtarimų. Tai ypač sakytina apie
Romos dvasininkus, turėjusius svarbių asmeninių priežasčių teisybei nuslėpti.
Retais atvejais, kai popiežystė būdavo paskelbiama neteisėta, pavyzdžiui, kaip
dėl Joanos tapatybės, visi nušalintojo popiežiaus paskyrimai būdavo tuoj pat
anuliuojami. Kardinolai, vyskupai, diakonai ir kunigai, to popiežiaus įšventinti ar
paskirti, netekdavo savo titulų ir vietų. Nenuostabu, kad kronikose, rašomose ar
perrašomose tų pačių dvasininkų, Joana neminima.
Prisimindami nesenus Nikaragvos ir Salvadoro pavyzdžius, suprasime, kaip
ryžtingomis ir gerai koordinuotomis valstybės pastangomis gali „pranykti“
kompromituojantys įrodymai. Vis dėlto tiesa, kurios numarinti neleidžia žmonėse
sklandančios kalbos, laikui bėgant pamažu iškyla aikštėn. Reikia pasakyti,
vėlesniais šimtmečiais nestinga ir dokumentų apie Joanos popiežystę. Rimtas
vokiečių istorikas Frederikas Španheimas, išsamiai studijavęs minimąjį atvejį,
cituoja ne mažiau kaip penkis šimtus senovinių manuskriptų, bylojančių apie
Joanos popiežystę. Tarp jų autorių minimi tokie garsūs rašytojai, kaip Petrarka
ir Bokačas.
Šiandien Bažnyčia teigia, kad Joana – išmonė protestantų, siekusių atskleisti
popiežių nedorybes. Tačiau Joanos istorija žinota keliais šimtmečiais anksčiau,
negu gimė Martynas Liuteris. Daugelis kronikininkų dažnai būdavo aukšto rango
pagal Bažnyčios hierarchiją dvasininkai. Joana buvo minima net oficialiuosiuose,
istoriniuose popiežių gyvenimų aprašymuose. Dėl jos skulptūros, stovėjusios
Sienos katedroje iki 1601 metų, niekas nekėlė pretenzijų. Tik popiežiaus
Klemento VIII įsakymu ji staiga „pavirto“ popiežiaus Zacharijo biustu. 1276
metais, nuodugniai patikrinus popiežių dokumentus, popiežius Jonas XX ėmė
vadintis Jonu XXI – taip jis oficialiai pripažino Joanos, kaip Jono VIII, popiežystę.
Joanos istorija buvo įtraukta ir į Bažnyčios aprobuotą vadovą po Romą, juo ilgiau
kaip tris šimtus metų naudojosi piligrimai.
Kitą puikų įrodymą randame gerai dokumentuotoje Jano Huso, nuteisto už
ereziją 1413 metais, byloje. Husas buvo nuteistas už eretiškos doktrinos,
neigiančios popiežiaus neklystamumą, skelbimą. Gindamasis teisme, Husas
nurodė daug nuodėmingų popiežių ir pateikė nemaža jų nusikaltimų Bažnyčiai. Į
kiekvieną jo kaltinimą teisėjai, visi dvasininkai, pateikdavo išsamius atsakymus ir
atmesdavo kaltinimus, vadindami juos Huso piktžodžiavimu. Tik vienut
vienintelis Huso teiginys nebuvo užginčytas: „Popiežiai dažnai nusidėdavo ir
klysdavo, pavyzdžiui, kai popiežiumi buvo išrinkta moteris Joana.“ Nė vienas iš
dvidešimt aštuonių kardinolų, keturių patriarchų, trisdešimties metropolitų,
dviejų šimtų šešių vyskupų ir keturių šimtų keturiasdešimties teologų,
dalyvavusių teismo procese, dėl šio tvirtinimo neapkaltino Huso melu ar
piktžodžiavimu.
Antras Bažnyčios argumentas, neigiantis Joanos popiežystę, esą tarp dviejų
popiežių – Leono IV ir Benedikto III – nebuvę intervalo jai valdyti, yra taip pat
labai abejotinas. Liber pontificalis garsėja netiksliomis popiežių intronizacijų ir
mirčių datomis, daugelis jų tiesiog išgalvotos. Ar ką labai nustebintų, jei to meto
kronikininkas, gavęs įsakmų paliepimą nuslėpti Joanos popiežystę, būtų
pastūmėjęs Leono mirties datą iš 853 metų į 855-uosius – tuos dvejus metus
Joana valdė Romą, – kad atrodytų, jog po popiežiaus Leono šv. Petro sostą tuoj
pat užėmė popiežius Benediktas III. 30
Istorijoje randame daugybę tokių suklastotų dokumentų pavyzdžių. Burbonai
datuoja Liudviko XVIII viešpatavimo pradžią nuo tos dienos, kai mirė jo brolis, ir
visiškai praleidžia Napoleono valdymą. Tačiau jie negali išbraukti Napoleono iš
istorinių analų, nes jo valdymas tvirtai įamžintas daugybės kronikų, dienoraščių,
laiškų ir kitokių dokumentų. O devintame amžiuje buvo kur kas lengviau ištrinti
Joanos vardą iš istorinių dokumentų.
Ir dar. Yra vienas šalutinis įrodymas, vargiai bepaaiškinamas, jei niekad
nebūtų buvę popiežės. Tai vadinamasis patikros krėslas, viduramžiais naudotas
beveik šešis šimtus metų per popiežių intronizacijos apeigas. Kiekvienas po
Joanos išrinktas popiežius sėsdavosi ant sella stercoraria (pažodžiui „išvietės
sėdynė“) su skyle viduryje nelyginant tualete ir būdavo apžiūrimos genitalijos,
įrodančios jo vyrystę. Po patikros (paprastai tai atlikdavo diakonas) iškilmingai
būdavo paskelbiama susirinkusiems žmonėms: Mas nobis nominus est – „Mūsų
išrinktasis – vyras.“ Tik po to popiežiui įteikdavo šv. Petro raktus. Šios
ceremonijos buvo laikomasi iki šešioliktojo šimtmečio. Net Aleksandras Bordžas
buvo priverstas pereiti tą išbandymą, nors rinkimų metu žmona jam buvo
pagimdžiusi keturis sūnus ir jis jais labai didžiavosi.
Katalikų bažnyčia neneigia buvus tą krėslą su skyle, nes jis išliko iki šių dienų
Romoje. Taip pat niekas neneigia to, kad keletą amžių jis buvo naudojamas per
popiežiaus intronizacijos ceremoniją. Bet daugelis įrodinėja, kad krėslu
naudotasi dėl to, kad buvęs gražus ir prašmatnus; o kad jame skylė, tai, pasak jų,
nieko nereiškia. Teigiama, kad pavadinimas sella stercoraria susijęs su žodžiais,
kuriais kreipiamasi į popiežių, jam atsisėdus į krėslą: Suscitans de pulvere
egenem, et de stercore erigens pauperem ut sedeat cum principibus... –
„(Dievas) pakelia vargdienius iš dulkių, skurdžius iš mėšlo ir sodina tarp
kunigaikščių...“
Toks aiškinimas kelia dvejonių. Krėslas, matyt, kadaise buvo naudojamas
tualeto reikalams, o gal ir kaip akušerinė kėdė. Argi panašu, kad buities
rakandas būtų tapęs popiežiaus sostu nesant labai svarbaus motyvo? Ir jei
patikros krėslas tik pramanytas dalykas, kaip būtų galima paaiškinti daugybę
juokelių bei dainelių su užuominomis apie krėslą, taip paplitusių tarp Romos
liaudies ne vieną šimtmetį? Aišku, laikai buvo tamsūs, pilni prietarų, bet
viduramžių romiečiai gyveno glaudžiai kaip kišenėj: žmonių būstai beveik
ribojosi su popiežiaus rūmais, daugelio tėvai, broliai, sūnūs, pusbroliai buvo
dvasininkai, dalyvaujantys šventinant popiežių ir turintys žinoti tiesą apie sella
stercoraria. Išliko net liudytojų pasakojimų apie patikros krėslą. 1404 metais
valas Adomas Askietis atkeliavo į Romą ir gyveno joje dvejus metus, atidžiai
stebėdamas čionykštį gyvenimą. Jis smulkiai aprašė popiežiaus Inocento VII
vainikavimo ceremoniją, joje buvo ir patikros krėslo epizodas.
Kita netiesioginio įrodymo detalė – „vengtina gatvė“. Patriarchija –
popiežiaus rezidencija ir katedra (dabar Laterano Šventojo Jono bazilika) yra
prieš Šv. Petro baziliką; todėl popiežiaus procesija dažnai traukdavo iš vienos
šventovės į kitą. Pažvelgus į Romos žemėlapį, matyti, kad Via Sacra (dabar Via
S. Giovani) yra artimiausias ir tiesiausias kelias tarp tų dviejų bažnyčių, ir juo
būdavo einama ištisus amžius (iš čia ir kilęs pavadinimas Via Sacra – Šventasis
kelias). Tai ta pati gatvė, kurioje, kaip sakoma, Joana pagimdė negyvą kūdikį.
Greit po to popiežiaus procesijos sąmoningai aplenkdavo Via Sacra iš
„pasibjaurėjimo tuo įvykiu“.
Bažnyčia teigia, kad maršrutas buvęs pakeistas tik todėl, kad gatvė per
siaura procesijoms, kol šešioliktajame amžiuje ją paplatino popiežius Sikstas V.
Bet toks aiškinimas visai neatitinka tiesos. 1486 metais Ortos vyskupas Jonas
Burkardas ir penkių popiežių ceremonimeistras – tos pareigos suteikė jam
galimybę artimai pažinti rūmus – aprašė savo dienyne, kas atsitiko, kai
popiežiaus vedama procesija, pamynusi paprotį, perėjo Via Sacra:
„Grįždama Koliziejaus keliu, procesija ir popiežius nuėjo tiesiog ta gatve,
kur... Jonas Anglas pagimdė vaiką... Dėl tos priežasties... popiežiai su
procesijomis niekad neidavo ta gatve... Už tai popiežių apkaltino Florencijos
arkivyskupas, Masano vyskupas ir apaštališkasis subdiakonas Hugas de
Bencis...“
Prieš šimtus metų, kol dar nebuvo paplatinta Via Sacra, popiežiaus vedamos
procesijos eidavo ta gatve be jokio vargo. Burkardo aprašymas taip pat aiškiai
sako, kad tuo metu Joanos popiežystę pripažino aukščiausi popiežiaus aplinkos
hierarchai.
Dėl tų laikų miglotumo ir netvarkos neįmanoma kategoriškai teigti, buvo
Joana ar ne. Kas iš tiesų nutiko 855 Viešpaties Dievo metais, niekas negali
tiksliai žinoti. Todėl aš ir nutariau rašyti romaną, o ne istorinę studiją. Nors
rėmiausi Joanos gyvenimo faktais, kiek jų buvo užfiksuota, vis dėlto ši knyga –
beletristika. Labai maža žinių apie Joanos vaikystę, žinoma tik tiek, kad ji gimė
Ingelheime, anglo šeimoje ir buvo vienuolis Fuldos vienuolyne. Todėl man
reikėjo užpildyti nežinomus jos gyvenimo tarpsnius.
Tačiau pagrindiniai suaugusios Joanos gyvenimo įvykiai, aprašyti knygoje,
visai tikslūs. Fontenojaus mūšis, kaip ir rašyta, įvyko 841 metų birželio 25 dieną.
Saracėnai nusiaubė Šv. Petro baziliką 847 metais ir vėliau, 849 metais, buvo
sumušti jūroje; 848 metais kilo gaisras Borge, o 854 metais – Tibro potvynis.
Naujas komunijos dalijimo būdas paplito ir įsitvirtino frankų valstybėje
devintame šimtmetyje. Anastazijus iš tikrųjų buvo ekskomunikuotas popiežiaus
Leono IV; vėliau, vėl priimtas į tikinčiųjų tarpą, ėjo popiežiaus Mikalojaus
bibliotekininko pareigas ir įgijo didelę šlovę kaip Liber pontificalis, to meto
popiežių biografijų knygos, autorius. Teodoras ir Leonas tikrai buvo nužudyti
popiežiaus rūmuose, taip pat įvyko karvedžio Danieliaus, įskundusio popiežiaus
apsaugos vadą, teismas. Popiežiaus Sergijaus rajumas ir podagra – istorinė,
dokumentuota tiesa, kaip ir jo atstatytas našlaitynas. Anastazijus, Arsenijus,
Gotšalkas, Rabanas Mauras, Lotaras, Benediktas, popiežiai Grigalius, Sergijus ir
Leonas – tikros istorinės asmenybės. Devintojo šimtmečio gyvenimo būdas buvo
nuodugniai išstudijuotas, tiksliai aprašyta to meto apranga, valgiai ir gydymo
metodai.
Siekdama įdomiau papasakoti įvykius, aš šį bei tą prikūriau. Man reikėjo, kad
vikingai pultų Dorštatą 828 metais, nors iš tiesų tai įvyko 834 metais. Taip pat
knygoje imperatorius Lotaras du kartus eina į Romą sudrausminti popiežiaus, o
iš tikrųjų pirmąjį kartą šios užduoties atlikti jis buvo pasiuntęs savo sūnų
Liudviką, Italijos karalių. Šv. Marcelino ir šv. Petro palaikai buvo pagrobti iš
kapaviečių 827, o ne 855 metais; antipopiežius Jonas, Sergijaus pirmtakas, po
nuvertimo nebuvo nužudytas, bet įkalintas ir ištremtas. Anastazijus mirė 878, o
ne 897 metais. Šitos sąmoningos paklaidos yra išimtys, nes apskritai stengiausi
laikytis istorinės tiesos.
Kai kurie knygoje aprašyti dalykai gali šokiruoti mūsų dienų skaitytoją.
Romos imperijos žlugimas ir po jo ėjusi įstatymų bei tvarkos suirutė atvedė į
beveik beprecedenčio barbarizmo ir smurto erą. Vienas ano meto
metraštininkas aimanavo, kad stojo „žudynių, smurto ir žvėriško žiaurumo
amžius“. Viena po kitos kilusios nelaimės – badas, maras, tarpusavio karai ir
barbarų antpuoliai – nusinešė beveik pusę Europos gyventojų. Labai trumpas
buvo vidutinis žmogaus amžius: mažiau negu ketvirtis gyventojų sulaukdavo
penkiasdešimties. Neliko tikrų miestų. Didžiausieji turėjo po du tris tūkstančius
gyventojų. Romėnų keliai sunyko, juos palaikę tiltai sugriuvo.
Socialinė ir ekonominė santvarka, kurią dabar vadiname feodalizmu, dar
nebuvo prasidėjusi. Europa kol kas buvo viena šalis; Vokietija nebuvo atskira
šalis, lygiai kaip ir Prancūzija, Ispanija ar Italija. Romanų kalbos – prancūzų,
ispanų, italų – dar nebuvo išsirutuliojusios iš savo motinos lotynų kalbos; žmonės
kalbėjo tik įvairiomis degeneruojančios lotynų kalbos atmainomis ir gausiomis
vietos tarmėmis. Devintasis amžius, trumpai kalbant, rodė visuomenės, ėjusios iš
vienos, seniai žlugusios santvarkos į kitą, dar negimusią, būklę su visais tokiam
pereinamajam laikotarpiui būdingais bruzdėjimais ir neramumais.
Tais vargingais laikais ypač sunkus buvo moterų gyvenimas. Tai buvo
visuotinio moterų nekentimo amžius, veikiamas tokių Bažnyčios tėvų kaip šv.
Pauliaus ir Tertuliano antimoteriškų tulžingų raštų:
„Ar nežinai, kad esi Ieva?.. Tu – šėtono vartai, tu išdavei medį ir pirmoji
pamynei Dievo įsakymą; tu sugundei tą, prie kurio nedrįso prisiartinti šėtonas...
o dėl mirties, tai tu nusipelnei net tokios, kokia turėjo mirti Dievo Sūnus.“
Buvo tikima, kad menstruacijų kraujas sugadina vyną, užtraukia nederlių,
bukina plieno ašmenis, rūdimis aptraukia geležį ir apkrečia šuns įkandimą
nepagydomais nuodais. Su moterimis (išskyrus kelias išimtis) buvo elgiamasi
kaip su žemesniais padarais, jos neturėjo jokių juridinių ar nuosavybės teisių.
Įstatymas leido vyrams mušti žmonas. Išžaginimas buvo prilygintas smulkiai
vagystei. Į moterų mokslą taip pat žiūrėta neigiamai, nes mokyta moteris buvo
laikoma ne tik nemoteriška, bet ir pavojinga.
Tad nieko stebėtina, kad moterys, norėdamos išvengti tokios dalios,
apsimesdavo vyrais. Be Joanos, buvo ir daugiau moterų, sėkmingai gebėjusių
apsimesti vyrais. Trečiajame amžiuje Eugenija, Aleksandrijos prefekto duktė,
persirengusi vyru įstojo į vienuolyną ir ilgainiui tapo vienuolyno abatu. Niekas
neįtarė ją esant moterį, kol galop jai pačiai teko prisipažinti, nes tai buvo
paskutinė galimybė apsiginti nuo kaltinimo atėmus mergelei nekaltybę.
Dvyliktajame amžiuje šv. Hildegunda, prisiėmusi Juozapo vardą, tapo Šenau
vienuolyno broliu ir su vienuoliais gyveno ilgus metus iki pat mirties. 31
Tokių moterų puoselėjamas vilties žiburėlis vos ruseno didžiausios tamsybės
amžiais, bet niekad nebuvo visiškai užgesęs. Gana stiprios ir gebančios svajoti
moterys rasdavo galimybių pasireikšti. Knyga „Popiežė Joana“ yra kaip tik apie
vieną tokių svajotojų.
 Svarbesnių romano įvykių chronologinė lentelė
814 metai: sausio 28 dieną miršta Karolis Didysis. Tą pačią dieną gimsta Joana.
Liudvikas Pamaldusis vainikuojamas imperatoriumi.
823 metai: Romoje, popiežiaus rūmuose, nužudomi vyriausiasis Romos
pareigūnas Teodoras ir vargdienių šalpos pareigūnas Leonas. Popiežius
Paskalis gina žudikus ir atskiria nuo Bažnyčios aukas paskelbdamas,
kad jų mirtis yra teisingumo aktas.
824 metai: Romos konstitucija suteikia frankų imperatoriui teisę tvirtinti
išrinktąjį popiežių.
828 metai: vikingai užpuola Dorštatą.
829 metai: Mainco sinodas atleidžia brolį Gotšalką nuo vienuolio įžadų.
833 metai: Liudviko Pamaldžiojo sūnus Lotaras sukursto savo brolius prieš
tėvą. Išduotas ir nugalėtas Apgaulių lauke, Liudvikas netenka sosto.
834 metai: prieš maištininkus surengtas žygis grąžina Liudviką į sostą.
Liudvikas atleidžia sūnums ir grąžina jų žemes bei titulus.
840 metai: miršta Liudvikas Pamaldusis. Sostą paveldi Lotaras.
841 metai: prieš Lotarą sukyla broliai Karolis ir Liudvikas. Karalių
kariuomenės susitinka Fontenojaus lauke birželio 25 dieną ir
kruviname mūšyje visos kariuomenės sunaikinamos; imperija lieka be
apsaugos nuo vikingų.
844 metai: miršta popiežius Grigalius. Popiežiumi išrenkamas Sergijus.
Frankų karinės pajėgos įžengia į Romą, kad užtikrintų Romos
konstituciją. Vikingai nusiaubia Paryžių.
846 metai: saracėnai puola Romą ir apiplėšia Šv. Petro baziliką.
847 metai: miršta popiežius Sergijus. Naujuoju popiežiumi išrenkamas Leonas.
Pradedama Leono sienos statyba.
848 metai: gaisras Borge. Gotšalkas skelbia eretišką teoriją apie dvejopą
prigimtį.
849 metai: Ostijos jūros mūšyje sumušami saracėnai.
852 metai: birželio 27 dieną šventinama baigta statyti Leono siena.
853 metai: miršta Leonas. Popiežiumi išrenkama Joana.
854 metai: Romos sinodas. Tibro potvynis.
855 metai: miršta Joana. Anastazijus užgrobia popiežiaus sostą, bet po dviejų
mėnesių nuverčiamas. Popiežiumi tampa Benediktas.
1Kanauninkas (lot. canonicus) – ankstyvosios krikščionybės laikais
žemiausio rango dvasininkas, pagal sąrašą (kanoną) išlaikomas vyskupo.

2 Kaimo lūšna, troba (lot.).

3Donatas Elijus – IV a. romėnų gramatikas. Parašė lotynų kalbos

gramatiką.

4Alkuinas Flakas (735–804) – anglosaksų mokslininkas. Karolio Didžiojo

pakviestas, vadovavo rūmų ir vienuolynų mokykloms. Parašė retorikos,
gramatikos, filosofijos vadovėlių.

5Šventasis Grigalius (540–604) išplėtė Bažnyčios įtakos sferą,

reformavo švietimą, bažnytinį giedojimą.

6Primicerijus (lot. primicerius) – pirmasis tarp aukštų Romos

pareigūnų.

7Lektorius (lot. lector) – gavęs vienus iš ketverių žemųjų Katalikų

bažnyčios šventimų.

8 Frankų valstybės šiaurinė dalis.

9 Burtai, kerai (lot.).

10 Fidelis (lot.) – ištikimas žmogus.

11 Frankų valstybės vakarinė dalis.

12 Bandelette – ant kaktos ryšimas raištis (pranc.).

13 Grafas, einąs imperatoriaus teisėjo pareigas.

14* Bauda, priteisiama iš žudiko už nužudymą (senovės germanų Salijų
teisynas).

15 Teismas (sen. germ.).

16 * Scabinus – suolininkas, teismo tarėjas (lot.).

17 Žiaurus įstatymas, bet įstatymas (lot.).

18 Nuolankumas, nusižeminimas (lot.).

19 Paskutinis patepimas (lot.).

20 Prebendarijus (lot. praebendarius) – nuosavybės turėtojas.

21 Celsas Aulas Kornelijus (I a.) – Romos gydytojas ir mokslininkas.

22 Romos katalikų bažnyčia, kurios nominalus vadovas yra kardinolas.

23 Trečioji (9 val.) iš septynių liturginių valandų, skirtų melstis (lot.).

24 Atviras šventyklos prieangis (gr.).

25 Mano kaltė, mano didžiausia kaltė (lot.).

26 Tikrai vertas (lot.).

27 Antrasis po primicerijaus (lot.).

28 Dvasininkai (lot.).

29 Karintija – istorinė sritis vidurio Europoje, priklausė Romos imperijai.

30 Du tvirčiausi konkretūs įrodymai, neigiantys Joanos popiežystę,

remiasi prielaida, kad Leonas IV mirė 855 metais (1.) Yra moneta su
popiežiaus Benedikto vardu vienoje pusėje ir imperatoriaus Lotaro –
kitoje. Kadangi Lotaras mirė 855 m. rugsėjo 28 d., o moneta rodo
Benediktą ir Lotarą abu esant gyvus, tai Benediktas tikriausiai nebūtų
galėjęs užimti sosto po 855 metų (2.) Popiežiaus Benedikto dekretas,
pasirašytas 855 m. spalio 7 d. ir tvirtinantis Korbio vienuolyno
privilegijas, vėl rodo, kad popiežius Benediktas tuo metu buvo soste.
Bet tie „įrodymai“ netenka reikšmės, jei Leonas mirė 853 ar net 854
m., nes tada pakanka laiko Joanos popiežystei iki Benedikto valdymo
pradžios 855 metais.

31 Ir daug vėlesniais laikais buvo moterų, sėkmingai vaidinusių vyrus,

pavyzdžiui, Meri Rid, piratavusi aštuonioliktajame šimtmetyje, Hana
Snel, tarnavusi Britų laivyne kariu ir jūrininku; devynioliktajame amžiuje
gyvenusi moteris, kurios tikras vardas mums nežinomas, pasižymėjo
kaip Džeimsas Baris ir gavo Britų ligoninių inspektoriaus – generolo
laipsnį. Loreta Džaneta Velakes, pasivadinusi Hariu Bufordu, kovojo Bul
Runo upelio mūšyje konfederatų pusėje. Mūsų laikais Terezina Gomes iš
Lisabonos aštuoniolika metų apsimetinėjo vyru, buvo kaip karys
apdovanota svarbiais ordinais, tarnaudama portugalų kariuomenėje
gavo net generolo laipsnį; jos tapatybė buvo atskleista tik 1994 metais,
kai ji buvo areštuota už finansinius pažeidimus ir policija turėjo ją
apieškoti.