LUCI JUS ANĖJUS SENEKA

APIE SIELOS
RAMYBĘ

Iš lotynų kalbos vertė

Dalia Dilytė

V I L N I U S 2010
UDK 1(37) Versta iš:
Se 76 L. Annaei Senecae
Dialogorum libros XII
Ed. Emil Hermes. Lipsiae, 1905

2-oji pataisyta laida

ISBN 9986-16-529-6 © Dalia Dilytė, vertimas į lietuvių kalbą. 2007

© Ilona Kukenytė. dizainas, 2007
© „Tyto alba“, 2007
 APIE AUTO RIU IR JO MOKYMĄ
V

Žmonijos istorijoje nebuvo ir nėra ramių laikų. Net tada,

kai nežvanga, nedunda, negriaudėja karai, žmones kamuo­
ja piliečių kivirčai ir ginčai, valdovų despotizmas ir krau­
geriškumas, draugų bei artimųjų išdavystės, nederliai, saus­
ros, potvyniai, žemės drebėjimai, drasko godumas, pyktis,
baimė, pavydas ir devynios galybės kitų aistrų, kurių įsi-
siautėjusios bangos sudrumsčia ne tik kaltininkų, bet ir ap­
linkinių širdis. Tačiau šėlstant negandoms ir neramumams,
kamuojant skausmams ir rūpesčiams žmonių sielose visuo­
met tvyro amžinas giedros ramybės ilgesys, j mūsų, lietu­
vių, sielas ramumas tvinsta, kaip mendrėms siūruojant aukš­
toms ir lieknoms šilelio pušims, spindint ežerų stiklui, pa­
slaptingai žvelgiant ūksmingų dvarų parkų tvenkinių gel­
mėms, šilumą skleidžiant jaukiai parugių atokaitai ar gau­
džiant bažnyčios vargonams.
Antikoje manyta kitaip. Sielos ramybės ieškota ne gam­
tos, daiktų ar religijos prieglobstyje, bet pačiame žmogu­
je. Tikėta, kad jos galima išmokti, ir mokyta kitus. Labiau­
siai tuo rūpinosi dvi filosofijos kryptys: stoicizmas ir epi­
kūrizmas. Epikūrininkai patarinėjo atsiriboti nuo visuome­
nės, vengti visko, kas gali sukelti sielos sumaištį. Jie teigė,
kad gyvenimo tikslas yra malonumas, o sielos ramybė —
būtina sąlyga jam pasiekti. Epikūras mokė taip: „Taigi, kai
sakome, kad malonumas yra tikslas, mes turime galvoje ne
nusivylusių žmonių malonumus ir ne malonumus, glūdin­
čius jutiminiuose pomėgiuose, kaip mano kai kurie neiš­
manėliai ir nesutinkantys su mumis arba blogai suprantan­
tys, bet tokią būseną, kai ir kūno neskauda, ir siela rami.
Mat nei nuolatinės išgertuvės, nei triukšmingos vaikšty­
nės, nei pasismaginimai su berniukais ar moterimis, nei gar­
džiavimasis žuvimi ar dar kuo nors, ką siūlo valgiais ap­
krautas stalas, neteikia malonumų gyvenime. Malonų jį pa­
daro blaivus protas, kuris tyrinėja bet kokio pasirinkimo ar
atsisakymo priežastis ir išvaiko tokias mintis, kurioms už­
plūdus sielose kyla didžiausias sąmyšis."
Stoikai manė, kad žmogus turi dalyvauti visuomenės gy­
venime ir ne vengti nelaimių bei nemalonumų, bet žvelgti
į juos abejingai. Jų nuomone, išmintingo žmogaus siela tu­
ri būti tvirta, tarytum žalsva Čiurlionio uola po audros nu­
rimusių marių platybėse. Ji nekrūpčioja kaukiant gyveni­
mo negandoms ir neištyžta joms atlėgus. Dorybės kupina
siela yra tokia nepajudinama uola. Pinigai, daiktai, giminės
ir artimieji iš žmogaus gali būti atimti, o sieloje glūdinčios
dorybės niekas neįstengia išplėšti. Ji yra vienintelis tikrasis
turtas ir aukščiausias gėris. Kiekvienas gali atsikratyti ydų,
___ V

gali pasidaryti doras. Tereikia noro. Žmogus, panoręs tap­

ti doras, nuolatos tobulins sielą. Tai daryti ypač ragino va­
dinamosios Vėlyvosios stojos filosofai. Mat stoicizmo is­
torija turi tris etapus.
Pagrindus padėjo IV a. pr. Kr. Ankstyvosios stojos filoso­
fai Zenonas, Chrisipas, Kleantas. Jų idėjas tęsė ir modifika­
vo Viduriniosios stojos skelbėjai Panaitijas (180-100 m.
pr. Kr.) ir Poseidonijas (135—51 m. pr. Kr.), gyvu žodžiu
perdavę stoikų teiginius romėnams. Ir Ankstyvosios, ir Vi­
duriniosios stojos filosofų veikalų beveik neliko. Likimas
buvo palankesnis Vėlyvajai stojai. Mus pasiekė Lucijaus
Anėjaus Senekos (4 m. pr. Kr.-65 m. po Kr.), Epikteto
(50-130 m. po Kr.) ir Marko Aurelijaus (121—180 m. po
Kr.) kūriniai.
Romėnų filosofas Lucijus Anėjus Seneka gyveno anks­
tyvosios Romos imperijos laikais. Nors I a. po Kr. romėnai
apskritai buvo susitaikę su vieno pirmojo valstybės žmo­
gaus (princepso) valdymu, dar nebuvo pamiršę respubli­
kos ir demokratijos idėjų. Šimtus metų senatoriai eidavo j
posėdžius, amžiais buvo renkami konsulai ir kiti valstybę
tvarkę pareigūnai. Ir imperatorių laikais viskas vyko taip
pat, nes valdovai nedrįso iš karto panaikinti senato, svar­
biausios respublikos laikų institucijos. Žinoma, dabar se­
natas tegalėjo tik pritarti princepsui ir dėkoti jam už iš­
mintingą vadovavimą. Tačiau net ir neprieštaraujantys, net
ir šlovinantys valdovą senatoriai vien savo buvimu priminė
senąją tvarką. O juk būta ir netylinčių, ir dar nepamiršusių
valstybės tvarkytojų vaidmens. Todėl visi pirmieji impera­
toriai stengėsi pamažu naikinti senatą. Tam buvo pasitel­
kiami skundikai. Koks nors niekada neturėjęs sąžinės ar ją
praradęs niekšas apskusdavo senatorių netinkamu pasaky­
mu įžeidus imperatoriaus didybę ir apskųstąjį nužudžius
arba ištrėmus gaudavo konfiskuoto jo turto dalį. Kita dalis
atitekdavo imperatoriui. Priešintis ir ištverti padėjo stoi­
cizmo filosofija.
 Seneką irgi persekiojo daugumai grėsusios negandos. Be
to, jaunystėje jis labai sunkiai sirgo. Paskui mirtimi grėsė
imperatoriaus Kaligulos pavydas dėl iškalbos ir imperato­
riaus Klaudijaus žmonos Mesalinos intrigos, bet buvo nu­
tarta pasitenkinti tremtimi. Filosofas iškeliavo j Korsiką.
Toje skurdžioje saloje, pirmapradės gamtos prieglobstyje
turėjo praleisti visą gyvenimą, tačiau Fortūnos ratas staiga
švystelėjo jį aukštyn: po aštuonerių tremties metų antroji
imperatoriaus Klaudijaus žmona Agripina Seneką sugrąži­
no į Romą ir padarė savo sūnaus, busimojo imperatoriaus
Nerono, mokytoju. Mirus imperatoriui Klaudijui įpėdinis
buvo nepilnametis ir Seneka su asmeninės imperatoriaus
gvardijos vadu Buru daug ką tvarkė jo vardu. Imperijoje
tapo šviesiau. Liovėsi nekaltų žmonių žudynės ir tremtys,
išaugo senato reikšmė, buvo imtasi priemonių atskirti im­
peratoriaus iždui nuo valstybės turto. Kai Neronas pradė­
jo valdyti pats, Būras mirė neaiškiomis aplinkybėmis, o nie­
kur nebesikišantį Seneką keletą kartų buvo bandyta nu­
nuodyti. Galų gale jis buvo apkaltintas dalyvavęs sąmoksle
prieš imperatorių ir įsakyta numirti. Į tą sąmokslą buvo įsi­
vėlę Senekos sūnėnas, daugelis draugų ir pažįstamų, bet ar
pats filosofas jam priklausė, nėra aišku. Istorikas Tacitas
smulkiai aprašo Senekos mirtį ir parodo, kad jis mirė taip,
kaip mokė tą daryti: oriai ir narsiai. Jis nenusiminė, nemal­
davo imperatoriaus, drąsino žmoną, draugus ir pasikvietęs
raštininkus dar suspėjo padiktuoti daugelį minčių.
Nežinome, ką diktavo filosofas, lėtai lašant iš venų krau­
jui. Gal kurį nors neišlikusį veikalą, o gal tas eilutes, kurias
skaitome šiandien. Pagaliau ta konkreti vieta ir nėra labai

8
svarbi. Galime neabejodami tvirtinti, kad Seneka remdama­
sis sudėtingo savo gyvenimo patirtimi ir kitų išminčių teigi­
niais kaip visada karštai įrodinėjo, įtikinėjo, mokė amžinin­
kus ir ainius gyventi ir mirti. „Lyg naudingų vaistų rinkinius
pateikiu raštu sveikatingus pamokymus, patyręs, kadjie sėk­
mingai gydo manąsias votis. Gal jos ir neišnyko, bet bent
jau nustojo tvinkti", —aiškino jis viename laiške Lucilijui.
Seneka teigė, kad nereikia bijoti mirties, nes kūnas - tik lai­
kinas būstas, ir po mirties siela pateks į amžiną ramią ir gied­
rą dievišką erdvę. Jis ragino nepataikauti kūno geismams bei
norams, bet tobulinti sielą. Ištremtas jis buvo patyręs skur­
do bei įvairių nepriteklių ir žinojo, jog galima juos iškęsti
nesikankinant. Grįžęs iš tremties buvo apipiltas turtais, juto
slegiamą materialių gėrybių naštą ir mokė gyventi taip, tarsi
jų nebūtų, nedrebėti, bijant prarasti.
Seneka be galo kategoriškas ir griežtas mokytojas. Visi
tie užsiėmimai, kurie nedaro žmogaus geresnio, jo nuo­
mone, yra beprasmiai. Filosofas perspėja turistus ir keliau­
tojus, kad nėra jokios naudos iš kelionių, jei jos netramdo
malonumų siekimo, nepažaboja norų, nenumalšina pykčio,
nepašalina suklydimų. Kelionėse galima įgyti informacijos
apie kitas tautas ir jų gyvenamųjų vietų ypatumus, pamaty­
ti gamtos ir žmogaus kūrinių, bet visa tai neturi prasmės,
jei nedaro žmogaus geresnio. Seneka nevertina mokslin­
gų, įvairių žinių prikimštų knygų, o apie plačią erudiciją
kalba niekinamai: „Nemažai laiko kainuoja ir kitų ausims
didžiai įgrysta pagyrimas: „Tai - apsiskaitęs žmogus." To­
dėl pasitenkinkime paprastesnių apibūdinimu: „Tai - do­
ras žmogus", —sako jis, truputėlį ironiškai šypsodamasis.
Smegenyse sukauptu informacijos kiekiu besididžiuojan­
tiems filosofas rėžia: „Noras žinoti daugiau, negu reikia,
yra viena nesaikingumo atmainų."
Seneka skeptiškai žiūri į luomų nelygybę. Kas doras, tas
ir aukštakilmis, - tvirtina jis, o visais kitais požiūriais žmo­
nės yra lygūs. Filosofas pirmasis romėnų literatūroje pra­
byla apie tai, kad su vergais reikia elgtis taip pat kaip su
laisvaisiais.
Kartais gali pasirodyti, kad Seneka be reikalo po keletą
ar keliolika kartų kartoja tuos pačius teiginius. Tačiau ly­
giai prieš du tūkstančius metų gimęs filosofas žinojo, kad
žmogus yra be galo silpnas, kad jam be paliovos reikia pri­
minti, kas dora, o kas ne, kas teisinga, kas ne. Įsakmiais
teiginiais belsdamasis ir belsdamasis j skaitytojų sielas, jis
tikėjosi padedąs nuo jų valyti vis atsigaunančių ydų purvą.
Gal jo pamokymai nors truputėlį gali padėti pasiekti sielos
ramybę ir mūsų nemėgstančiam pamokymų amžiui.

D a lia D ily tė
 APIE
SIELOS RAMYBĘ
“ -------------- ----------------------------
*
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

1.1. (Šerėnas)1Betyrinėjant išryškėjo, kad kai kurios mano

ydos, Seneka, yra atviros, aiškios, tarytum ant delno padė­
tos, kai kurios - neryškios ir slaptingos, kai kurios - ne-
V

nuolatinės, periodiškai sugrįžtančios. Šias pavadinčiau sun­

kiausiomis, puolančiomis kaip besibastantys aplink ir lau­
kiantys progos priešai. Jos neleidžia nei palaikyti karo būklės
padėtį, nei nerūpestingai mėgautis taika.
Tačiau labiausiai pastebima mano būsena (kodėl negalė­
čiau tau lyg gydytojui prisipažinti tiesos?) yra štai kokia:
nesu nei sąžiningai išsilaisvinęs iš to, ko bijojau arba ne­
kenčiau, nei, antra vertus, šioms ydoms pasidavęs. Mano
padėtis nėra blogiausia, bet labai verksminga ir dirginanti:
nei pakartas, nei paleistas. Nekalbėk, kad visų ydų daigai
gležni, o laikas jiems suteikia diržingumo ir kietumo. Pui­
kiai žinau, jog verčiantys vargti dėl netikrų vertybių daly­
kai (turiu galvoje aukštą rangą, iškalbos šlovę bei visa kita,
kas priklauso nuo svetimos nuomonės) pamažėle išauga, o
tai, kas ugdo ir patraukliais atspalviais padažo tikrąsias jė­
gas, laukia metų metus, kol ilgas laikas pamažu uždeda spal­
vą. Bet aš bijau, kad visa kam tvirtybės teikiantis įpratimas
man šios ydos neįsmeigtų dar giliau. Ilgai bendraujant, pa-

1 Šerėnas - Senekos draugas. Nerono laikų ugniagesių ir policijos tarny­

bos vadas. Seneka jam paskyrė traktatus Apie poilsį, Apie sielos ramybę,
Apie išminčiaus tvirtybę.

13
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

milstama ir blogis, ir gėris. Savo tarp tų dviejų būsenų svy­

ruojančios ir nei prie teisingumo, nei prie klaidingumo ne­
pasukančios sielos silpnumą galiu parodyti tau ne iš karto,
bet išskirstęs dalimis. Pasakysiu, kas man esti, o tu surasi,
kaip toji liga vadinama.
Prisipažįstu: nepaprastai mėgstu saikingai gyventi. Netrau­
kia nei dėl tuščio pasipūtimo įmantriai užtiesiamas guolis,
nei iš skrynios ištrauktas drabužis, nei suslėgtas į klostes ir
kamuotas tūkstančiu kitų būdų, kad spindėtų, bet naminis,
pigus rūbas, nei rūpestingai laikytas, nei baimingai dėvimas.
Maistas patinka ne tas, kurį šimtai vergų gamino ir spokso
valgant, ne prieš daugelį dienų užsakytas, ne daugybės tar­
nų patiektas, bet lengvai įgyjamas ir paprastas, neretas ir ne­
brangus, visur jo pilna, nekenkia nei piniginei, nei skran­
džiui, toks, kurio suvalgius nereikės vemti. Tarnu renkuosi
neišlavintą ir netašytą namuose užaugusį vergą, bevardžio
meistro gamintą sidabrą vartoju paveldėtą iš savo kaimiečio
tėvo, o stalą —ne žavintį žvilgsnį dryžių įvairove, ne garsė­
jantį mieste ir pritraukiantį išrankiausių žinovų būrius, bet
pastatytą naudotis, tokį, prie kurio užklydusios nė vieno sve­
čio akys negaiš mėgaudamosi ir neužsiliepsnos pavydu.
Nors gyvenu tuo visiškai patenkintas, bet perskrodžia
širdį puikiai išmankštinti jauni vergai, puošniau nei iškil­
mingoms eisenoms aprengta ir auksu išpuošta nelaisvoji
šeimyna, spindintis tarnų būrys, pertekę brangenybių na­
mai ir nuo per visus plyšius išbirusių turtų žėrintys stogai,
nuolatos prie gėrybių švaistytojų prikibusi palydovų mi­
nia. Ar dar priminti skaidrutėlio vandens sroves, tekančias
aplink pokylių menes, ir tas visas puošmenas atitinkančius

14
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

valgius? Mane, ateinantį iš ilgalaikės saikingos gyvensenos

erdvės, iš visų pusių užplūsta žibėte žibanti, aplinkui skam­
banti prabanga. Mano rikiuotė truputėlį pradėjo svyruoti.
Man lengviau prieš prabangą nukreipti sielą, o ne akis. Tai­
gi grįžtu namo ne blogesnis, bet liūdnesnis, pradedu gūž­
tis menkavertėje savo aplinkoje, įsėlina tyli graužatis ir abe­
jonė: gal anas gyvenimas geresnis. Tos mintys nepakeičia
manęs, bet truputėlį sukrečia.
Man patinka vykdyti mokytojų įsakymus ir būti valsty­
bės reikalų sūkuriuose2, patinka aukštos pareigos ir fasciai3.
Jų siekiu ne tam, kad gvieščiausi purpuro apvadais apve­
džioto rūbo4ar virbų ryšulio, o tam, kad būčiau pravartes-
nis ir naudingesnis draugams, artimiesiems ir visiems pilie­
čiams, o galų gale ir visai žmonijai. Pasiryžęs ir pasiruošęs
seku Zenonu, Kleantu, Chrisipu5. Tačiau juk nė vienas iš jų
neužsiėmė valstybine veikla, tik visi į ją siuntė.
Kai kas nors pradeda smarkiai daužyti neįpratusią sielą,
kai susitinku ką ar gėdinga, kaip kiekvieno žmogaus gyve­
nime dažnai pasitaiko, ar ką labai nelengva, ar daug laiko
atimantį menkavertį reikalą, metu veiklą ir kaip nuvargusi
banda skubinuosi namo. Nutariu apriboti gyvenimą ketu­
riomis sienomis: „Niekas tegul neatims nė dienos, nes nie­

2 Stoikai manė, kad žmogus turi būti visuomeniškai aktyvus ir dalyvauti

valstybės gyvenime.
3 Fasciai - virbų ryšuliai, aukštųjų Romos pareigūnų valdžios ženklas.
Konsulą lydėdavo dvylika fascius nešančių palydovų (liktorių), preto­
rių - šeši. Pareigūnui keliaujant už Romos miesto sienų j virbų ryšulį
dar buvo įkišamas kirvis.
4 Turima galvoje pareigūnų dėvima toga pretekstą.
5 Zenonas, Kleantas, Chrisipas - svarbiausi graikų stoicizmo šulai.

5
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

kados deramai neatsilygins už šitokias išlaidas. Siela gilin­

sis į save, rūpinsis savimi, neužsiims tuo, kas jai svetima,
kas gali būti smerkiama. Pasinersiu nei visuomeninių, nei
asmeninių rūpesčių nežinančion ramybėn." Bet kai narsūs
veikalai atitiesia dvasią, kai kilnūs pavyzdžiai ragindami ba­
do širdį, maga paknopstomis dumti į forumą, vienam
tarnauti žodžiu, kitam darbu. Gal ir nepagelbėsiu, bet bent
jau bandysiu padėti. Maga forume pažaboti kokio nors ne­
labos sėkmės aukštai iškelto asmens puikybę.
Užsiėmęs kūryba būnu įsitikinęs, jog, dievaži, geriau yra
žvelgti į pačią dalyko esmę ir jos verčiamam prabilti, o
žodžius pavesti veikalo turiniui; kur esmė ves, ten tegu
seka neišdailinta kalba. „Kam reikia kurti amžinus veika­
lus? Nori padaryti, kad ainiai tave prisimintų? Tačiau juk
esi gimęs mirčiai; tylios laidotuvės turi mažiau sunkumų.
Norėdamas užimti laiką, paprastu stiliumi rašyk sau, o ne
šlovei. Tai dienai triūsiant, reikės mažiau vargo." Antra ver­
tus, kai didingos mintys palengvina sielą, ji tampa išran­
kesnė žodžiams ir aukštesnė, trokšta išsakyti tai, kuo kvė­
puoja, ir kalba pakyla iki aptariamojo dalyko iškilnumo. Ta­
da, pamiršęs įstatymą ir slegiantį teismą, iškylu aukštai,
žodžius tardamas jau nebe savo burna.
Nebevardydamas atskirybių pasakysiu, jog visur mane
persekioja kupino gerų ketinimų vidinio pasaulio silpnu­
mas. Būgštauju, kad pamažu neišskysčiau arba (dėl to dar
neramiau) kad amžinai nekybočiau kaip ant plauko. O gal­
būt yra daugiau pavojų, negu aš pats numatau. Mat drau­
giškai žvelgiame į tai, su kuo esame susigyvenę, palanku­
mas priešinasi norui teisti.

16
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

Manau, jog daugelis būtų pasiekę išmintį, jei nebūtų ma­

nę, kad jau yra pasiekę, jei nebūtų truputį savęs apgaudi-
nėję, jei kai kur nebūtų užsimerkę. Juk netiesa, kad kitų
pataikavimas mus labiau žudo negu mūsų pačių. Kas iš­
drįsta sau pasakyti tiesą? Kas garbintojų ir meilikautojų gau­
jos apsuptas vis dėlto labiausiai nepadlaižiauja pats sau?
Taigi, jei turi kokį vaistą, galintį sustabdyti mano siūbavi­
mą, prašyčiau laikyti mane vertu būti tavo skolininku už
ramybę. Žinau, kad šie mano sielos judesiai nėra pavojin­
gi, negresia sąmyšiu. Norėdamas tiksliau išreikšti savo nu­
siskundimą, pasakysiu, kad mane ne audra kamuoja, o jū­
ros liga. Taigi pašalink visa, kas čia bloga, ir padėk vargs­
tančiam netoli kranto.

(Seneka). Jau seniai, Šerėnai, tylomis klausiu savęs, į ką

panaši ši sielos aistra. Labiausiai tinkančiu pavyzdžiu lai­
kyčiau tuos paliegėlius, kuriuos išsikapsčiusius iš ilgos bei
sunkios ligos retkarčiais dar nupurto drebulys ir kankina
silpni negalavimai; o ir visiškai pabaigę sirgti jie dar neduo­
da ramybės gydytojams dėl savo įtarinėjimų ir jau sveiki
tiesia ranką patikrinti, skųsdamiesi viso kūno karščiavimu.
Jų kūnas, Šerėnai, ne nesveikas, bet nepripratęs prie svei­
katos. Panašiai iš tyko virpa nurimusi po audros jūra. Taigi
reikia ne griežtesnių, mūsų jau praeitų priemonių, idant
vienur galėtumei sau pasipriešinti, kitur supykti, trečiur sva­

17
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

riau veržtis, bet paskiausios, idant pasikliautum savimi ir

tikėtum einąs teisingu keliu, neatbaidomas pasklidai išsi­
barsčiusių daugybės besitraukiančiųjų atgal, o kai kurių -
klaidžiojančių šalikelėje.
Tavo trokštamas gyvenimas be sukrėtimų yra didi, aukš­
ta, artima Dievui būklė. Tokią pastovią sielos būseną grai­
kai vadina euthymia. Apie ją yra puikus Demokrito6ritinė­
lis. Aš vadinu ją ramybe. Nebūtina mėgdžioti ir versti žo­
džius pagal jų formą. Kalbamas dalykas pavadintinas to­
kiu vardu, kuris privalo turėti graikiško pavadinimo reikš­
mę, o ne išorinį pavidalą. Taigi ieškome, kaip siela gali eiti
visados lygiu ir sėkmingu žingsniu, būti sau maloninga,
linksmai žvelgti į savo reikalus ir to džiaugsmo nepertrauk­
ti, išsaugoti ramią padėtį, nei keldamasi aukštyn, nei savęs
neslėgdama. Tai bus ramybė. Panagrinėkime apskritai, kaip
siela galėtų į ją ateiti, o tu iš bendrųjų vaistų pasiimsi, kiek
norėsi.
Pirmiausia visą ydą reikia ištraukti aikštėn, tada kiekvie­
nas atpažins savo dalį. Kartu suprasi turėsiąs daug mažiau
vargo dėl nepasitenkinimo savimi už tuos, kuriuos pririš­
tus prie išore akinančio užsiėmimo ir vargstančius po reikš­
mingos dingsties priedanga labiau verčia apsimetinėti gė­
da negu noras. Visų liga tokia pati: ir tų, kuriuos kankina
lengvabūdiškumas, kurie pasmerkti nuoboduliui ar nuola­
tiniams pasikeitimams, kuriems visuomet labiau patinka tai,
ką neseniai paliko, ir tų, kurie suglebę žiovauja. Pridėk dar

6 Demokritas (460-371 m. pr. Kr.) - antikinės atomistikos teorijos ir

filosofinės Abderos miesto mokyklos kūrėjas. Buvo parašęs daug vei­
kalų. iš kurių liko tik fragmentai.

8
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

besielgiančius taip, tarsi juos kankintų nemiga: šie vartosi

nuo vieno šono ant kito, kol nuovargis atneša atilsį. Nuo­
latos pertvarkydami savo gyvenimo būklę, galų gale pasi­
lieka ten, kur juos atranda ne neapykanta pasikeitimams,
bet tinginti imtis naujovių senatvė. Pridėk ir tuos, kurie
per daug sustabarėję ne dėl užsispyrimo, bet dėl neveiklu­
mo ir gyvena ne taip, kaip nori, bet taip, kaip yra pradėję.
V

Šios ydos ypatybės nesuskaičiuojamos, bet pasekmė vie­

na: nepasitenkinimas savimi, atsirandąs iš sielos nepasto­
vumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. -Arba neišdrįstama
tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasi­
duodama visumos vilčiai. Toks nuolatinis nepastovumas ir
kaita būdingi visiems kabikams. Bet kuriuo keliu traukia
prie savo troškimų, pratinasi ir prisiverčia imtis negarbin­
gų ir sunkių priemonių, o kai vargas neatlyginamas, juos
kankina nepagrįsta nešlovė. Jie sielvartauja ne dėl klaidin­
gų siekių, bet dėl neatlygintų. Tuomet jiems ir užmojo gai­
la, ir pradėti bijo, siela blaškosi, nerasdama išeities, nes jie
V

negali nei įsakinėti geismams, nei paklusti. Čia ir niekaip

neišsipainiojančio gyvenimo laukimas, ir būsena tarp neiš­
sipildžiusių stingstančios sielos troškimų.
Visa tai pasunkėja tada, kai nebepakenčiant veiklaus gyve­
nimo nelaimės bėgama į neveiklumo prieglobstį, prie atsisky­
rėlio užsiėmimų, kurių negali ištverti į visuomenės reikalus
palinkusi siela, trokštanti krutėti ir iš prigimties nerami. Taigi
ji pati mažai teranda paguodos savyje. Todėl dingus smagu­
mui, kurį veiklūnams teikia pats užimtumas, siela nepakelia
namų, vienatvės, sienų ir nenoromis žvelgia į save, paliktą sau.
Iš to atsiranda pasibjaurėjimas ir nepasitenkinimas savimi, siela

19
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

nesustodama siūbuoja, laisvas laikas liūdina ir erzina ir, ka­

dangi gėda prisipažinti priežastis, varžymasis kančias sugrū­
da į vidų. Neturėdami išeities ankštumoje uždaryti geismai
vieni kitus smaugia. Iš čia kyla širdgėla, išglebimas ir tūkstan­
čiai netvirtos sąmonės bangavimų. Pradėtos vykdyti viltys ją
verčia svyruoti, o apverktos —liūdėti. Iš čia —keikiančių savo
laisvalaikį ir besiskundžiančių, kad jie nebeturi ką veikti, jaus­
mas ir nepaprastai priešiškas kito augimui pavydas. Mat tą
akių gėlimą dėl svetimo maitina nelabas ištižimas. Kadangi
patys negalėjo iškilti, geidžia, kad sugriūtų visi. Todėl nusi­
gręžusi nuo kitų sėkmės ir nusivylusi savąja siela niršta ant
likimo, skundžiasi laikais, pasitraukia j kamputį, baudžia pati
save, bjaurisi savimi ir piktinasi. Mat iš prigimties žmogaus
siela yra mitri ir linkusi judėti. Jai miela bet kokia ją išbakšti-
nanti ir pagrobianti medžiaga. Dar mielesnė ji toms nelaboms
prigimtims, kurios noriai leidžiasi nualinamos užsiėmimų. Kai
kurios žaizdos geidžia jas atversiančių rankų ir džiaugiasi pa­
liestos, bjaurūs spuogai mėgsta kasymą. Mano nuomone, taip
ir tas vidaus pasaulis, į kurį lyg piktžaizdės įsiveržė geismai,
vargą ir tąsymąsi laiko malonumu. Mat esama kažko, kas mū­
sų kūnui su skausmu teikia džiugesio. Pavyzdžiui, apsiverčia-
me ant kito, dar nenuvargusio šono, vis keisdami ir keisdami
padėtį, kaip tas Homero Achilas, čia susirietęs, čia ant nuga­
ros gulėdamas, įvairiai vartydamasis kaip ir visi sielvartautojai,
nieko negalėjo ilgiau ištverti, o padėties kaitaliojimas visai ne­
gydė7. Todėl griebiamasi kelionių ir išklaidžiojamos visos pa­

7 Homeras vaizduoja Achilą, sielvartaujantį dėl draugo Patroklo mirties:

Vertės nuo šono ant šono. aukštielninkas gulės ir kniūpsčias.
Bet neįstengė užmigt... (Iliada. XXIV. 10 - 11. Vertė J. Ralys ir kiti)

20
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

krantės, tai jūroje, tai sausumoje išbandant vis nepasitenki­

nantį tuo, kas yra, lengvabūdiškumą. „Dabar vykime j Kam­
paniją8." Lepus kraštas greitai sulaukia paniekos: „Norisi pa­
matyti necivilizuotą šalį, keliaukime Brutijaus9 ir Lukanijos101
slėniais." Tačiau negyvenamame krašte pasigendama tam tik­
ro dailumo, prie kurio sustojusios prabangos išpaikintos akys
galėtų pailsėti nuo ilgai regėtų nejaukių atšiaurių reginių.
„Trauksime į Tarentą", į išgirtąjį uostą, į švelnios žiemos sritį,
į jau senovėje buvusį turtingą kraštą." Pernelyg ilgai ausys ne­
girdėjo plojimų ir bildesio, malonu pasimėgauti ir žmogaus
krauju: „Pasukime į Romą!" Vieną kelią ištakavus/griebiamasi
kito, reginiai keičia reginius. Kaip sako Lukrecijus:
T a ip n u o savęs b ė g in ė ja k ie k v ie n a s 12.

Bet kokia iš to nauda, jei nepabėga? Jis pats, labiausiai

slegiantis palydovas, seka paskui save. Taigi, privalome ži­
noti, kad vargstame ne dėl vietovės ydos, o dėl savo: ne­
įstengiame nieko pakelti, nepajėgiame ilgiau iškęsti nei var­
go, nei malonumo, nei savo, nei svetimo reikalo. Kai ku­
riuos priverčia mirti tai, kad be paliovos keisdami sumany­
mus grįžta prie to paties, ir nebelieka vietos naujovei. Jiems
pradeda atsibosti gyvenimas ir pasaulis, ir iškyla tas tirps­
tančių smagumų klausimas: „Iki kolei vis tas pats?"

8 Kampanija - derlinga ir turtinga sritis Italijos vidurio vakaruose.

9 Brutijus - Italijos pietvakarių kraštas.
10 Lukanija - pietų Italijos sritis prie Tarento sąsiaurio.
11 Tarentas - pietų Italijos miestas, garsėjęs audiniais, dažų pramone ir
keramika.
12 Ištrauka iš romėnų poeto Tito Lukrecijaus Karo (96-55 m. pr. Kr.) filoso­
finės poemos Apie daiktų prigimtį (lll.l 066. Vertė M. Račkauskas).

21
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Klausi, kaip, mano manymu, kovoti su šiuo pasibjaurėji­

mu. Geriausia, kaip sako Atenodoras13, prisirišti prie veik­
los, valstybės reikalų ir pilietinių pareigų. Mat kaip kai ku­
rie ištisas dienas praleidžia saulėje, mankštindamiesi ir rū­
pindamiesi kūnu, kaip atletams naudingiausia didžiąją lai­
ko dalį sušerti rankų ir apskritai pasirinktojo tvirtumo ug­
dymui, taip jums, rengiantiems sielą piliečių reikalų mū­
šiams, gražiausia ilgiau pasilikti prie vieno darbo. Mat tu­
rintis tikslą pasidaryti naudingas piliečiams ir visiems mir­
tingiesiems vyras kartu ir lavinasi, ir tobulėja, sukdamasis
pareigų verpete, pagal galimybę tvarkydamas ir bendruo­
sius, ir asmeninius dalykus.
„Bet kadangi, - sako jis, - sunku išlikti nesugadintam,
klestint šiai nesveikai puikybei ir šmeižikams iškraipant tei­
sybę, o ateityje visuomet laukia dar daugiau kliūčių, negu
pasisekimo, reikia pasitraukti iš forumo ir visuomenės. Di­
di siela turi kur pasireikšti ir asmeninėje plotmėje. Narvas
sulaiko liūtų ir kitų gyvūnų veržlumą, o žmonių —ne. Pasi­
traukę jie nuveikia didžiausius darbus.
Tačiau kad ir kur pasislėptų, kad ir j ką bepasinertų savo
laisvalaikiu, tegu visuomet trokš savo talentu, žodžiu, pa­

13 Atenodoras - Rode ir Epire dėstęs I a. pr. Kr. filosofas stoikas, Posei-

donijo mokinys, Cicerono draugas. Oktaviano mokytojas. Pastarasis
buvo jį pasikvietęs į Romą. Iš veikalų liko tik maži fragmentai.

22
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

tarimu pagelbėti ir atskiriems asmenims, ir visiems žmo­

nėms. Juk valstybei teikia naudos ne vien tas, kuris pare­
mia kandidatus, gina kaltinamuosius, sprendžia karo ir tai­
kos reikalus, bet ir tas, kuris ragina jaunuomenę, kuris taip
trūkstant gerų pamokymų lašina j sielas dorybės lašus, ku­
ris stabdo ir traukia atgal besiveržiančius prie pinigų ir pra­
bangos ir, jei nieko kita nepasiekia, bent jau truputį juos
sulaiko. Kaip privatus asmuo jis dirba valstybės darbą. Ar
daugiau nuveikia anas svetimšalių, piliečių, Romos preto­
rius, skelbdamas abiem pusėms padėjėjo parengtą nuo­
sprendį, negu tas, kuris kalba apie tai, kas yra teisingumas,
kas yra pareiga, kas yra kantrybė, kas yra drąsa, kas yra
mirties niekinimas, kas yra dievų suvokimas, koks saugus
ir veltui įgyjamas gėris yra gryna sąžinė? Taigi, neapleisi ir
neatsisakysi pareigos, paskirdamas kūrybai nuo valstybės
priedermių atimtą laiką. Juk kariauja ne vien stovintis ri­
kiuotėje bei ginantis dešinįjį ar kairįjį sparną, bet ir sau­
gantis vartus ar sustojus nepavojingoje, bet nevisiškai ra­
mioje vietoje einantis sargybą, vadovaujantis ginklų san­
dėliui karys. Nors šios tarnybos ir nėra kruvinos, bet jos
laikomos karo tarnyba.
Pašaukęs save prie kūrybos išvengsi pasišlykštėjimo gy­
venimu, nusibodus dienai netrokši nakties, nei sau būsi ne­
pakeliamas, nei kitiems nereikalingas. Daugelis norės su
tavimi draugauti, prie tavęs šliesis kiekvienas geras žmo­
gus. Dorybė niekuomet neglūdi nežinoma, bet skleidžia
savo signalus. Kas bus vertas, suras ją pagal pėdsakus. Mat
kai visiškai nenorime bendrauti, atsisakome žmonių ir gy­
vename tik atsigręžę į save, vienatvę be kūrybos lydi netu­

23
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

rėjimas ką veikti. Pradedame vienus pastatus statyti, kitus

griauti, mažinti jūrą14, vesti vandenį sunkiai pereinamomis
vietovėmis ir blogai paskirstyti gamtos mums duotą su­
naudoti laiką. Vieni jį taupome, kiti švaistome, treti taip
leidžiame, kad galėtume suskaičiuoti, ketvirti —kad nieko
neliktų. Tai bjauriausia. Dažnai nukriošęs senis neturi kito
ilgo gyvenimo įrodymo, tiktai amžių."

Man, brangusis Šerėnai, atrodo, kad Atenodoras per daug

pasidavė aplinkybėms, per greitai pabėgo. Nesakau, kad
kartais nereikia pasitraukti, bet pamažu žengiant atgal,
nepraradus vėliavų, nepraradus kario garbės. Daugiau
priešų pagarbos ir saugumo pelno atėjusieji atsiduoti jų
malonei ginkluoti. Manau, jog taip pat reikia elgtis dory­
bei ir dorybės siekėjui. Jei likimas bus stipresnis ir užkirs
galimybę veikti, tegul jis neskuba galvotrūkčiais bėgti,
metęs ginklus, ir ieškoti slėptuvės, tarytum būtų tokia
vieta, kur likimas negalėtų nusekti, bet tegu mažiau imasi
pareigų ir rinkdamasis randa, kuo galėtų būti naudingas
piliečiams. Negali būti karys? Tegu siekia aukštų parei­
gų. Reikia gyventi privataus žmogaus gyvenimą? Tegu bū­
na teismo oratorius. Priverstas tylėti? Tepadeda pilie­
čiams, tyliai dalyvaudamas teismo procese kaip advoka­

14 Romos turtuoliai užpildavo jūros įlankas ir ant tų sankasų statydavosi

namus.

24
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

tas15. Pavojinga net įžengti į forumą? Namuose, teatre,

svečiuose tegu atlieka gero bendražygio, ištikimo drau­
go, saikingo svečio vaidmenį. Neteko piliečio pareigų?
Tegu atlieka žmogaus pareigą. Siekdami turėti platesnį
lauką dorybei, mes išdidžiai neužsidarome tarp vieno V

miesto sienų, bet leidžiamės bendrauti su visu Žemės ru­

tuliu, skelbdami mūsų tėvynę esant visą pasaulį. Tau ne­
leista užkopti ant teisėjo pakylos, draudžiama lipti ant
rostrų16 ar kalbėti tautos susirinkime. Apsižvalgyk, kiek
plačiausių kraštų driekiasi už tavo nugaros, kiek tautų ten
gyvena - niekuomet kliūčių užimtas didelis plotas nebus
didesnis už likusį.
Bet žiūrėk, kad tai nebūtų vien tavo yda. Gal nori tvarkyti
valstybę tik kaip konsulas, pritanas, kerikas ar sufetas17? Ka­
riuomenėje nenori kitų, o tik imperatoriaus ar tribūno18pa­
reigų? Net jei kiti užims pirmąsias vietas, o tau teks stovėti
trečioje eilėje, ten kovok balsu, paraginimu, pavyzdžiu, sa­
vo sielos paveikslu. Net nukirstomis rankomis karys randa
kuo prisidėti prie šalininkų: vis tiek stovi ir padeda šūks­
niais. Tu daryk panašiai: jei likimas tave pašalino iš pirmųjų
valstybės gretų, vis tiek stovėk ir padėk šūksniais, o jei kas

15 Advokatu buvo vadinamas ieškovo ir atsakovo pasikviestas padėjėjas,

nekalbantis teisme, bet palaikantis autoritetu ir juridiniais patarimais.
16 Rostrai - tribūna Romos forume, iš kurios kalbėtojai kreipdavosi į tau­
tą. sakydavo laidotuvių kalbas, kai procesija sustodavo forume. Tribū­
na buvo taip imta vadinti dėl to, kad prie jos 338 m. pr. Kr. buvo
pritvirtintos kare paimtų laivų nosys (lot. rostrum - laivo nosis).
17 Konsulas - aukštas romėnų, pritanas - graikų, sufetas - kartaginiečių
valdininkas. Kerikas - graikų pasiuntinys, žinianešys.
18 Imperatorius - vyriausiasis romėnų kariuomenės vadas. Tribūnas - ka­
rininkas.

25
 L U C I J U S A N ĖJ U S S E N E K A

nors užkimš gerklę, vis tiek stovėk ir padėk tylėjimu. Gero

piliečio darbas niekuomet nėra nenaudingas: toks žmogus
teikia naudos išgirstas ar pamatytas, jis veikia veido išraiška,
linktelėjimu, tyliu atkaklumu, net eigastimi. Kaip kai kurie
vaistai stiprina sveikatą neparagauti, nepalytėti, o vien įkvėpti,
taip dorybė skleidžia naudą iš tolo ir pasislėpusi. Ar vaikš­
čioja visateisė, ar turi leidimą išeiti tik retkarčiais ir priversta
sutraukti bures, ar yra neveikli nebylė ir ankštumoje apsupta
iš visų pusių, ar atvira —tarnauja, būdama bet kokio pavida­
lo. Kodėl laikai nelabai naudingu pavyzdį žmogaus, radusio
puikų atilsį? Kai atsitiktinės kliūtys ar valstybės padėtis truk­
dys veikliam gyvenimui, geriausia į reikalus primaišyti lais­
valaikio darbų. Niekuomet juk visi keliai neuždaromi taip,
kad nebeliktų vietos jokiam garbingam veiksmui.

Ar gali rasti labiau pasigailėjimo vertą miestą už trisdešim­

ties tironų19draskomus Atėnus? Nužudę tūkstantį tris šim­
tus puikiausių piliečių, jie nesiliovė, nes žiaurumas kurstė
save patį. Toje valstybėje, kuri turėjo sąžiningiausią teismą
Areopagą20, kurioje buvo senatas ir į senatą panaši tauta, kas­

19 404 m. pr. Kr. Atėnuose valdžią užgrobė 30 oligarchų. Jie nužudė

1 500 priešininkų ir konfiskavo jų turtą. Bet 403 m. pr. Kr. vėl laimėjo
demokratai.
20 Areopagu buvo vadinama kalva Atėnuose. Kadangi ant jos nuo se­
niausių laikų posėdžiaudavo baudžiamąsias bylas sprendžiantis teis­
mas, jis gavo kalvos vardą.

26
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

dien susirinkdavo prakeikta trisdešimties kailialupių kolegi­

ja, ir nelaimingojoje kurijoje21darydavosi ankšta nuo tironų.
Ar galėjo būti rami toji valstybė, kurioje buvo tiek tironų,
kiek jų palydovų? Sielose negalėjo kilti net viltis atgauti lais­
vę, nebuvo vietos jokiam vaistui prieš šitokią jėgą. Iš kurgi
vargšei valstybei gauti tiek harmodijų22? Tačiau Sokratas nie­
kur nesislėpė, guodė gedinčius senatorius, drąsino nusivy­
lusius respublikos atgimimu, bijantiems nukentėti dėl savo
gėrybių turtuoliams priekaištavo dėl pavėluotos pavojingo
godumo atgailos ir norintiems juo sekti rodė didžiulį pavyz­
dį, laisvas žengdamas tarp trisdešimties ponų. Tačiau atėnie­
čiai patys jį nužudė kalėjime. Laisvė nepakentė laisvumo
žmogaus, nebaudžiamai užsipuolusio tironų būrį. Žinok, kad
ir parblokštoje respublikoje išmintingam vyrui yra progos
pasireikšti, o klestinčioje ir laimingoje karaliauja savivalė, pa­
vydas ir tūkstančiai kitų ištižusių ydų. Kaip leidžia respubli­
kos padėtis, kaip nedraudžia likimas, taip išsiskleiskime ar
susigūžkime, tačiau, kad ir kaip ten būtų, judėkime, nekaus­
tomi baimės, nestingdami iš siaubo. Tik tas bus vyras, kuris
iš visur gresiant pavojams, žvangant ginklams ir grandinėms,
nei leis dorybei sudužti, nei ją slėps. Mat pasilaidojimas ne­
užtikrina išsisaugojimo.
Jei neklystu, Kurijus Dentatas23 teisingai kalbėjo, šaky-

21 Atėnų Penkių šimtų tarybos posėdžių patalpą buleuterijų Seneka vadi­

na kurija, kaip ir Romos senato patalpą.
22 Harmodijas - Atėnų nacionalinis didvyris. VI a. pr. Kr. kartu su draugu
Aristogeitonu nužudęs tironą Hiparchą.
23 Manlijus Kurijus Dentatas (III a. pr. Kr.) - žymus romėnų valstybės
veikėjas (tris kartus buvo konsulas), gabus karvedys, labai kuklus, pa­
prastas. nepaperkamas vyras.

27
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

damas, kad labiau norėtų būti miręs, negu gyventi miręs.

Juk baisiausia nelaimė yra apleisti gyvuosius dar nenumi­
rus. Bet jei pateksi į mažiau galimybių visuomenės veiklai
teikiantį respublikos laikotarpį, reikia stengtis labiau atsi­
dėti laisvalaikio darbams ir literatūrai, panašiai kaip kilus
pavojui plaukiant jūra, staiga suktum į krantą, nelauktum,
kol reikalai paleis, bet pats nuo jų atsiskirtum.

Pirmiausia turėsime pažvelgti į save pačius, paskui - į keti­

namus nuveikti darbus, paskui —į tuos žmones, dėl kurių
ar su kuriais jų imsimės.
Prieš pradedant būtina įvertinti save patį, nes paprastai
įsivaizduojame galį daugiau, negu galime. Vienas paslysta
dėl pasitikėjimo iškalba, kitas iš turto siekia išgauti dau­
giau, negu išgali, trečias netvirtą kūną prispaudžia sunkia
užduotimi. Kai kurie netinka tvarkyti piliečių reikalams dėl
drovumo, nes ten reikia kiaulės akių, kai kurių užsispyri­
mas nedera rūmams, kai kurie nevaldo pykčio ir menkiau­
sią apmaudą išlieja karštakošiškais žodžiais, kai kurie ne­
įstengia suvaldyti sąmojo ir pažaboti pavojingo aštrialie-
žuvavimo. Visiems jiems atilsis naudingesnis už darbus. At­
kakli ir nepakanti prigimtis turi vengti jai pakenksiančio
laisvumo stimulų.
Paskui reikia įvertinti tai, ką ketiname nuveikti, ir paly­
ginti savo jėgas su žadamais imtis reikalais. Juk visuomet

28
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

darytojas turi turėti daugiau jėgų negu darbas: didesnė už

nešėją našta būtinai jį prislėgs. Be to, kai kurie rūpesčiai
nėra dideli, bet gausūs. Jie smarkiai kvaršina galvą. Reikia
vengti ir tokių, kurie pagimdo daugybę naujų užsiėmimų,-
nereikia eiti ten, iš kur laisvai neišeisi. Reikia kišti nagus tik
prie to, kam gali padaryti galą ar tikrai jo tikėtis, o palikti
tai, kas bedirbant plečiasi ir nesiliauja tau pasiūlius sustoti.

Žinoma, reikia pasirinkti ir žmones: ar jie nusipelnė, kad

atiduotume dalį savo gyvenimo, ar įvertins prarastą mūsų
laiką. Juk kai kurie galvoja, jog privalome jiems darbuotis.
Atenodoras sako neisiąs net pietų pas tokį, kuris jam už tai
niekuo neatsimokės. Manau, suvoki, kad dar labiau neis
pas tuos, kurie pietus ruošia vien iš draugo pareigos, kurie
patiekalus laiko labdara, tarytum darytų garbę valgių ne­
saikingumu. Pašalink liudininkus ir žiūrovus - nedžiugins
jų vienišos šunvaišės. Reikia apgalvoti, ar tavo prigimtis
labiau tinka veiklai, ar laisvalaikio užsiėmimams bei apmąs­
tymams, ir pasukti ten, kur traukia prigimties jėga. ISokra­
tas jėga Eforą24išsivedė iš forumo, nusprendęs, kad tas bū­
tų naudingesnis rašydamas istorinius veikalus. Juk privers­

24 Isokratas (436-338 m. pr. Kr.) - Atėnų retorikos teoretikas ir retorikos

mokyklos įkūrėjas. Išliko 21 kalba ir 9 laiškai.
Eforas (405-303 m. pr. Kr.) - Isokrato mokinys, visuotinės pasaulio
istorijos veikalo autorius. Liko fragmentų.

29
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

tas talentas nepateisina pasitikėjimo, priešinantis prigim­

čiai, tuščia vargti.
Niekas taip nepradžiugina sielos kaip ištikima ir švelni
draugystė. Tai didžiulis gėris, kai širdys iš anksto atvertos,
kiekviena paslaptis j jas nugrimzta saugiai, jų žinojimo nebi­
jai kaip ir savojo, jų pokalbiai sušvelnina nerimą, nuomonė
padeda apsispręsti, linksmumas išblaško liūdesį. Džiugu vien
įjuos pažvelgus! Kiek įmanoma, rinksimės laisvus nuo geis­
mų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia
esantį ir kenkia prisilietus. Kaip per antkrytį reikia stengtis
nebūti šalia jau apimtų ir ligos uždegtų kūnų, nes užsitrauk­
sime pavojų ir susirgsime vien nuo įkvėpto oro, taip pasi­
rinkdami draugus stenkimės imti mažiausiai susitepusius. Li­
gos pradžia yra ligonių ir sveikųjų susimaišymas. Nepatar­
čiau tau sekti tik paskui išminčių ar tik jį prie savęs prisi­
traukti. Kur rasi tą, kurio ieškome šitiek amžių?! Geriausiu
laikykime mažiausiai blogybių turintį. Vargu ar tau pavyktų
sėkmingiau pasirinkti, kaip ieškant gerųjų tarp platonų, kse-
nofontų25 ir Sokrato palikuonių arba imant Katono26laikus,

25 Ksenofontas (430-355 m. pr. Kr.) - graikų istorikas. Sokrato mokinys.

Liko 13 istorinių, didaktinių, filosofinių veikalų.
26 Markas Porcijus Katonas Jaunesnysis Utikietis (95-46 m. pr. Kr.) - stoi­
cizmo filosofijos šalininkas. Jam nepavyko tapti aukštesniu magistratu,
bet jis visą laiką buvo aktyvus valstybės veikėjas. Senate balsavo už Ka-
tilinos sąmokslo dalyvių pasmerkimą myriop. Gajų Julijų Cezarį laikė
vienvaldystės siekiančiu respublikos ir demokratijos priešininku. Po Far-
salo mūšio vadovavo Pompėjaus armijos likučiams ir su jais bandė prie­
šintis Cezariui. Po pralaimėjimo prie Tapso pasitraukė į Utikos miestą ir
prie jo artinantis Cezariui nusižudė. Todėl buvo pramintas Utikiečiu.
Vėlesnių kartų sąmonėje išliko kaip nenorėjęs gyventi nelaisvoje valsty­
bėje vienvaldystės priešas, aistringas respublikos santvarkos gynėjas.

30
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

pagimdžiusius daugelį vertų būti Katono bendraamžiais vy­

rų (kaip, beje, ir šimtus blogesnių už kada nors buvusius,
didžiausių nusikaltimų vykdytojų. Reikėjo ir vienų, ir kitų,
kad Katonas galėtų būti suprastas. Jis privalėjo turėti ir ge­
rųjų, idant jais remdamasis taptų tvirtesnis, ir blogųjų, idant
ant jų išbandytų savo jėgą). Dabar, taip stingant gerųjų, teks
rinktis ne taip iš aukšto žiūrint. Tačiau ypač venkime liūdnų,
viską apverkiančių, kiekviena proga besiskundžiančių. Nors
patikimas ir geranoris, bet kupinas sumaišties ir dėl visko
vaitojantis bendrakelionis yra ramybės priešininkas.

Pereikime prie turto, svarbiausios žmonių kentėjimų me­

džiagos. Mat jei palyginsi visa, kas mus smaugia - mirtį,
ligą, baimę, troškimus, sunkius skausmus ir vargus —su pi­
nigų teikiamomis nelaimėmis, pastaroji pusė gerokai nu­
svers. Taigi reikia pagalvoti, jog neturėti yra ne taip skaus­
minga kaip prarasti, ir suprasime, jog skurdžius todėl ma­
žiau kankinasi, kad mažiau turi nuostolių. Klysti, manyda­
mas turtuolius narsiau pakeliant žalą: žaizdos skausmas vie­
nodas ir mažutėliausiems, ir dideliausiems kūnams. Bio-
nas27 puikiai yra pasakęs, kad ir plikiams, ir apžėlusiems

27 Bionas - keliaujantis III a. pr. Kr. filosofas, mokęsis Atėnuose pas aka­
demikus ir peripatetikus ir patyręs didelę kinizmo įtaką. Sukūrė diatri­
be vadinamo visiems suprantamo aistringo filosofinio pokalbio žanrą,
kurį perėmė ir Seneka.

31
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

sopa pešant plaukus. Žinok, vienodai kankinasi ir skurdžiai,

ir pasiturintieji, pinigai prie abejų prilimpa ir neįmanoma
atplėšti nepajutus. Geriau ir lengviau, kaip sakiau, jų ne­
įgyti, negu prarasti. Todėl linksmesnius išvysi niekuomet
fortūnos neaplankytuosius už jos paliktuosius.
Didžios dvasios vyras Diogenas28 tai matė ir padarė, kad
iš jo nieko nebūtų galima atimti. Vadink tai skurdu, nepri­
tekliumi, elgetyste, sugalvok rūpesčių neturėjimui kokį nori
įžeidžiamą vardą - tik tuomet manysiu Diogeną esant nelai­
mingą, jei nurodysi kitą tokį, kuriam niekas nepražūva. Arba
aš klystu, arba karališka yra tarp šykštuolių, sukčių, galvažu­
džių, grobikų būti vieninteliam, kuriam neįmanoma pakenkti.
Abejojantys Diogeno laime gali abejoti ir nemirtingųjų die­
vų būkle: gal jie nelabai palaimingai gyvena, nes neturi nei
žemės valdų, nei sodų, nei dėl svetimų kraštų valstiečių dar­
bo vertingų dvarų, nei gauna forume didelių palūkanų? Ar
tau ne gėda stulbti dėl turtų? Pažvelk į pasaulį: išvysi nuo­
gus dievus, visa duodančius, nieko neturinčius. Ar laikai skur­
džiumi žmogų, panašų į nemirtinguosius, nusimetusį visus
atsitiktinumus? Ar vadini laimingesnių Pompėjaus atleistinį
Demetriją, kuris nesigėdijo buvęs labiau pasiturintis už Pom-
pėjų29? Kasdien kaip karvedžiui apie kariuomenę buvo pra­

28 Diogenas (412-323 m. pr. Kr.) - filosofas kinikas. Kilęs iš turtingos

šeimos Diogenas skelbė panieką materialioms vertybėms, propagavo
elgetišką. ..šunišką" (gr. kinos - šuns) gyvenimo būdą. niekino bet ko­
kias konvencijas.
29 Cnėjus Pompėjus Didysis (106-48 m. pr. Kr. ) - romėnų karvedys ir
valstybės veikėjas, pirmojo triumvirato (Cezaris. Pompėjus. Krasas) na­
rys. 48 m. pr. Kr. pralaimėjo Cezariui ir pasitraukė į Egiptą, ten buvo
egiptiečių užmuštas. Jo atleistinis Demetrijas garsėjo godumu.

32
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

nešama apie vergų skaičių tam, kuris jau seniai turėjo jaustis
turtingas, turėdamas du pavaduotojus ir didesnį kambarėlį.
O Diogenui vienintelis vergas pabėgo ir, nors buvo paro­
dyta kur, jis nemanė, jog verta susigrąžinti. „Būtų gėda, —
pasakė, - Manas gali be Diogeno gyventi, o Diogenas be
Mano - ne." Man atrodo, jis kalbėjo taip: „Darbuokis sau,
likime, Diogenas nebeturi nieko, kas tau priklausytų. Pabė- V

go mano vergas? Ne! Tai aš tapau laisvas." Šeimynai reikia

drabužių ir maisto, turime rūpintis šimtais nepaprastai go­
džių gyvių pilvų, pirkti drapanas, sekti linkusias nukniaukti
rankas, būti aptarnaujami ašarojančių ir prakeikiančių dalią
tarnų. Daug laimingesnis nieko niekam neprivalantis, nebent
tam, kam lengviausia atsakyti, - sau.
Bet kadangi mes neturime tiek kietybės, reikia bent ap­
riboti turtą, kad būtume mažiau parankūs likimo skriau­
doms. Karui tinkamesni galintys susigūžti už skydo kariai
negu išsikišę ilgšiai; dėl aukšto ūgio pastarieji dažniau su­
žeidžiami. Geriausia laikytis pinigų saiko, neleidžiančio nei
nuslysti į skurdą, nei nutolti nuo skurdo.

Toks matas mums patiks, jei patiks taupumas. Jo nesant

jokios gausybės neužtenka, nei jokios <...>30nepakanka­
mai driekiasi, ypač kai vaistai šalia, ir pats skurdas pasitel-

30 Čia ir toliau toks ženklas žymi neišlikusią teksto vietą.

33
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

kus saiką gali virsti turtu. Jpraskime blokšti šalin iškilmingą

pakylėtumą ir vertinti daiktų naudingumą, o ne puošme­
nas. Maistas tegu malšins alkį, gėrimas - troškulį, geismas
tegu išsilies tiek, kiek būtina. Mokykimės vaikščioti kojo­
mis, būtį ir buitį sutvarkyti pagal naują pavyzdį, bet taip,
kad atitiktų protėvių dorovę. Mokykimės didinti susilai­
kymą, pažaboti prabangą, suvaldyti tuščiagarbiškumą,
minkštinti pyktį, ramiai žvelgti į skurdą, gerbti saikingu­
mą, net jei dažnas gėdinsis jo <...> labiau, natūraliems
troškimams taikyti mažai tekainuojančius vaistus, nepaža­
botas viltis ir į ateitį besitiesiančią sielą sukaustyti grandi­
nėmis, taip susitvarkyti, kad turtų prašytume pačių savęs,
o ne likimo.
Niekada neįmanoma įvairias atšiaurias nelaimes pašalin­
ti, idant nedaug audrų užgriūtų didelio laivo lynų tempė-
jus. Reikia susigūžti, kad ietys prašvilptų pro šalį. Todėl
kartais apsaugo net ištrėmimai ir negandos,- mažesnės ne­
sėkmės gelbsti nuo didžiausių. Kai siela nelabai klauso pa­
mokymų ir negali būti švelniai gydoma, kodėl gi nepatarti
jai pasitelkti skurdą, nešlovę, visko apvertimą aukštyn ko­
jomis? Nelaimę atremia nelaimė. Taigi jpraskime pietauti
be gausaus svečių būrio, teturėti keletą vergų, drabužius
įsigyti tam, kam jie skirti, gyventi kukliau. Ne tik skriejant
ratu varžybose ir cirke, bet ir gyvenimo kelyje reikia suge­
bėti pasukti į vidurį.
Protiniam darbui išlaidų labiausiai negaila, bet jos pagrįs­
tos tol, kol paisoma saiko. Kam tūkstančiai knygų ir jų rinki­
nių, jei šeimininkas per gyvenimą vos įstengia perskaityti
pavadinimus? Autorių minia slegia besigilinantį, o ne ugdo,-

34
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

daugverčiau atsidėti keletui, užuot klaidžiojus po visus. Alek­

sandrijoje sudegė keturiasdešimt tūkstančių knygų31. Kitas
pagirs labai gražų karališko turtingumo paminklą, kaip Titas
Livijus32, pasakęs, jog tai buvo nepaprasta karalių skonio ir
rūpesčio išdava. Čia nebuvo nei skonio, nei rūpesčio, bet
mokytas prabangos siekimas, net ne mokytas, nes jie kny­
gas pirko ne dėl mokslo, o dėl pasirodymo. Panašiai dauge­
lis neišmanėlių net vaikų literatūros knygas juk susideda, be
abejo, ne dėl gilinimosi j jas, bet kad papuoštų valgomąjį.
Taigi įsigykime knygų tiek, kiek gana, ir nė vienos —dėl gra­
žumo. „Garbingiau, —sakai, - šitokios išlaidos, negu Korin­
to vazoms ar paveikslams išmetami pinigai." Ydinga visa,
kas per daug. Kodėl atleidi žmogui, graibstančiam citrinme­
džio ir dramblio kaulo spintas, besivaikančiam arba nežino­
mų, arba nevertinamų autorių raštų rinkinių ir žiovaujančiam
tarp tūkstančių knygų,- žmogui, kuriam labiausiai patinka ri­
tinėlių kaktos ir pavadinimai? Pas didžiausius dykūnus pa­
matysi visus iškalbos ir istorijos veikalus, iki lubų sukrautas
dėželes, net maudyklėse ir pirtyse biblioteka puikuojasi kaip
būtina namų puošmena. Aišku, atleisčiau, jei būtų klystama
iš per didelio mokslingų užsiėmimų troškimo,- dabar šie su­
ieškoti, vienas nuo kito kūrėjų atvaizdais atidalyti švenčiau­
sių talentų veikalai įgyjami pasirodyti ir sienų apdailai.

31 47 m. pr. Kr. Gajus Julijus Cezaris Egipte įsivėlė į dinastinius kivirčus.

Per kovas užsidegė Egipto karalių įkurta ir globojama garsioji Aleksan­
drijos miesto biblioteka, turėjusi apie 700 000 ritinėlių. Dalis bibliote­
kos sudegė.
32 Titas Livijus (59 m. pr. Kr.—17 m. po Kr.) - romėnų istorikas, veikalo
Nuo Romos įkūrimo autorius. Iš 142 šio veikalo, apimančio Romos isto­
riją nuo seniausių laikų iki 9 m. pr. Kr., knygų liko 35.

35
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Tačiau tau teko sunkus gyvenimas: ar visuomenės, ar as­

meninis likimas nejučiomis užveržė tokią kilpą, kurios ne­
gali nei atrišti, nei nutraukti. Galvok, kad sukaustytieji gran­
dinėmis iš pradžių sunkiai pakelia ant kojų uždėtą svorį bei
kliuvinius. Paskui nutarus nesipiktinti ir kentėti būtinybė
išmoko viską pakelti narsiai, o įpratimas - lengvai. Bet ko­
kiame gyvenime rasi ir smagumo, ir atsipalaidavimo, ir ma­
lonumų, jei nelaimes laikysi lengvu daiktu, o ne darysi jas
nepakenčiamas. Žinodama, kad gimstame kentėti, gamta
geriausiai nusipelnė mums, išrasdama pripratimo prie ne­
gandų vaistą ir sunkumus greitai paversdama mūsų bičiu­
liais. Niekas neištvertų, jei nedalios jėga visada būtų tokia
pat stipri kaip pirmasis smūgis.
Visi esame surišti su likimu. Vienų grandinė auksinė ir
ilga, kitų trumpa ir purvina, bet ar svarbus šis skirtumas?
Visi apstoti tų pačių sargybinių,- surišti ir tie, kurie surišo
kitus. O gal tu manai, jog kairės rankos grandinė leng­
vesnė? Vieną supančiojo aukštos pareigos, kitą - gėry­
bių gausa. Kai kuriuos slegia aukšta, kai kuriuos žema
kilmė, kai kam gresia svetima, kai kam - jo paties saviva­
lė, kai kuriuos vienoje vietoje laiko tremtis, kai kuriuos -
žynio pareigos. Visas gyvenimas yra vergija. Taigi reikia
priprasti prie savo padėties, ja skųstis kuo mažiau, ieško­
ti, kas joje mums būtų naudingiau —nėra tokios atšiau­

36
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

rios būklės, kurioje nurimusi siela nerastų paguodos. Daž­

nai mažos aikštės padalytos daugeliui reikmių paerdvėja,
tinkamas suskirstymas ir ankštą vietą daro gyvenamą. Pro­
tingai apgalvok sunkumus: galima ir kietumas suminkš­
tinti, ir ankštumas paplatinti, ir išmaningai nešama našta
mažiau spaudžia.
Nereikia siųsti norų už jūrų marių, bet leiskime jiems
išeiti netoliese, nes jie apskritai nepakenčia būti uždary­
ti. Atmetę tai, kas arba negali būti įvykdyta, arba labai
sunku, siekime čia pat esančių, mūsų viltį praskaidrinan­
čių dalykų, bet žinokime, jog visi skirtingų pavidalų iš­
orės smagumai viduje vienodai yra tušti. Nepavydėkime
pakilusiems virš kitų: mums atrodančios aukštybės iš tie­
sų yra bedugnės kraštas. Antra vertus, tie, kuriuos nelaba
dalia pastatė į tokią pavojingą vietą, bus saugesni, nuplė­
šę išdidumą nuo savaime išdidžių dalykų ir kiek galėdami
nukėlę žemyn savo likimą. Tiesa, esama daugybės pririštų
prie viršūnės. Nuo jos negalima nulipti, o tik nukristi. Ta­
čiau tegul jie parodo, kad visa tai jiems yra didžiausia našta,
nes patys būdami ne pakelti, bet prikalti, jie priversti bū­
ti nepakeliami kitiems. Teisingumu, maloningumu, žmo­
niškumu, pilna ir dosnia ranka tegu pasiruoš daug apsau­
ginių priemonių, padėsiančių sėkmingiau nukristi. Jos leis
turėti vilčių ir dėl saugesnio kybojimo. Tačiau mūsų sie­
los bangavimas liausis tik tuomet, kai užsibrėšime tam
tikrą augimo ribą, neduosime likimui teisės baigti, kada
jis panorės, bet patys sustosime gerokai anksčiau. Kai ku­
rie geismai dar badys sielą, tačiau apriboti neves į begaly­
bę ar nežinomybę.

37
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

v
Si mano šneka skirta netobuliems, vidutiniams, negaluo­
jantiems, o ne išminčiui. Pastarasis nevaikščios bailiai ar
apgraibomis. Jis taip pasitiki savimi, kad nesvyruodamas
eis pasitikti likimo, niekuomet neužleis jam kelio. Jis netu­
ri dėl ko jo bijoti, nes prie labdaros priskiria ne tik vergus,
valdas, rangus, bet ir savo kūną, akis, rankas bei visa kita,
kas vyrui daro gyvenimą brangų. Taip pat ir save patį. Jis
gyvena kaip paskolintas pats sau ir pasiruošęs neliūdėda­
mas sugrąžinti norintiems atsiimti. Žinodamas, jog nepri­
klauso sau, savęs nenuvertins, bet visa darys taip stropiai,
taip apgalvotai, kaip pareigingas ir tyras žmogus paprastai
saugo jam patikėtus reikalus. Kai bus liepta grąžinti, nesi­
skųs likimu, bet pasakys: „Dėkoju už tai, ką valdžiau ir tu­
rėjau. Už didelį atlyginimą rūpinausi tavo reikalais, bet ka­
dangi taip įsakai, maloniai ir noriai atiduodu ir užleidžiu.
Jei ir dabar norėsi, kad aš ką tavo turėčiau, saugosiu. Jei
kitaip nuspręsi, grąžinu, atiduodu atgal sidabrinius indus ir
pinigus, namus ir šeimyną." Kai pakvies grąžinti pirmoji
mums suteikusi paskolą gamta, ir jai pasakysime: „Pasiimk
sielą geresnę, negu davei, neatgręžiu nugaros, nebėgu. Ne­
sipriešindamas visa paruošė tas, kam kadaise davei nesu­
vokiančiam. Neškis."
Ar sunku grįžti ten, iš kur esi atėjęs? Blogai gyvens tas,
kuris nemokės gerai numirti. Pirmiausiajis turi nuplėšti nuo

38
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

šio dalyko vertingumo šydą ir gyvybės kvėpsnj laikyti men­

kniekiu. Kaip sako Ciceronas33, nekenčiame bet kokiais bū­
dais siekiančių
v
išmaldauti gyvybės gladiatorių, plojame, jei
ją niekina. Žinok, tas pats išeina ir mums. Dažnai mirties
V

baimė yra mirties priežastis. Žaisdamas likimas kalba: „Kam

man saugoti tave, nevykusį ir drebantį gyvūną? Nemokė­
damas atgręžti gerklės, būsi daug labiau žaizdotas ir išvar­
pytas. O tu, kuris nesuki sprando nuo kardo, nekeli ran­
kos, bet narsiai sutinki, gyvensi ilgiau ir mirsi lengviau."
Bijantis mirties niekada niekur nesielgs kaip gyvas žmo­
gus. Žinantis, jog nuo pradėjimo buvo jai pasmerktas, gy­
vens pagal tą taisyklę ir taip tvirtai nuteiks sielą, kad joks
įvykis jam nebus netikėtas. Kad ir kas atsitiktų ateityje,
numatymu suminkštins visų nelaimių puolimus, nieko nauja
neatnešančius pasiruošusiems ir laukiantiems. Jie sunkūs
ateina tik pas lengvapėdžius ir laimės besitikinčius žmo­
nes. Liga, nelaisvė, pastatų griūtis, gaisras, - nė vienas da-
V

lykas nėra staigus. Žinojau, į kokį sumaištingą bendrabūvį

gamta mane uždarė. Šimtus kartų kaimynystėje aidėjo rau­
dos, šimtus kartų pro slenkstį praėjo ankstyvų laidotuvių
deglai ir vaškinės žvakės, dažnai šalimais aidėjo griūvančio
namo braškesys. Daugelį tų, su kuriais vakar kalbėjausi fo­
rume ar kurijoje, nusinešė praėjusi naktis, perskyrusi su­
jungtas bičiulių rankas. Ar turiu stebėtis, kad vienąsyk pri­
siartino ir prie manęs nuolatos aplinkui klaidžiojusieji pa­

33 Markas Tulijus Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) - valstybės veikėjas,

garsiausias romėnų oratorius, retorikos ir filosofijos veikalų autorius.
Liko 58 kalbos. 7 retorikos veikalai, apie 900 laiškų. 14 filosofijos
traktatų.

39
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

vojai? Daugelis besiruošiančių plaukti žmonių negalvoja

apie audrą.
Niekuomet nesigėdinsiu gero posakio autoriaus. Už ta­
lentingus tragikus ir komikus įtaigesnis mimų paikystes kū­
ręs Publilijus34paliko ir garsiausiai scenai tinkamų žodžių.
Jie pralenkia jėga ne tik gatvės, bet ir rūsčius vaidinimus,
kalbėdami taip:
B e t k a m j u k a t s i t i k t i g a l i t a i , k a s g a l i k ie k v ie n a m .

Jei žmogus giliai į širdį įsidės šį pasakymą ir į kitus kas­

dien ištinkančių nelaimių aibę žvelgs įsitikinęs, kad joms
niekas netrukdo ir pas jį ateiti, apsiginkluos anksčiau, ne­
gu taps tykojamas. Patyrusi pavojus siela per vėlai prati­
nasi iškęsti pavojus. „Nemaniau, kad šitaip bus." Arba:
„Ar galėjai patikėti, kad kada nors šitaip atsitiks?" O ko­
dėl gi ne? Ar esama turtų, paskui kuriuos nesektų nepri­
teklius, alkis, elgetystė? Ar esama rango, paskui kurio pre­
tekstą, auguro lazdą, patricijaus batus35neitų purvai, pa­
stabos ir prakeiksmai, tūkstančiai dėmių ir galutinė pa­
nieka? Ar esama karaliaus valdžios, kuriai negrėstų žlugi­
mas, sutrypimas, valdovas ir kailialupys? Laike šie daly­
kai nedaug tenutolę, tik valanda skiria sėdėjimą soste nuo
šliaužiojimo prie kito kelių.
Taigi, žinok, kad kiekviena padėtis nėra nekintama, ir
visa, kas gali ką nors užgriūti, gali ir tave. Tu lobingas. Ar

34 Publilijus Siras - I a. pr. Kr. gyvenęs trumpų mimais vadinamų vaidini­

mėlių autorius. Liko tik trumpi fragmentai.
35 Pretekstą - aukštųjų pareigūnų toga; auguras - iš paukščių ateitį spėjąs
žynys. Lazda auguras apsibrėždavo įsivaizduojamą erdvę, kurioje ke­
tindavo laukti paukščių pasirodant. Aukščiausio Romoje patricijų luo­
mo vyrai avėdavo raudonus pusbačius.

40
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

turtingesnis už Pompėjų? Kai senas jo giminaitis Gajus36,

netikėtai pakvietęs pasisvečiuoti, atvėrė Cezario37namus,
užtrenkdamas jo paties, jam trūko ir duonos, ir vandens.
Nors šimtų upių ištakos ir žiotys buvo jo valdžioje, kaip
išmaldos meldė jis lašelio lietaus vandens. Iš bado ir troš­
kulio žuvo giminaičio rūmuose, o įpėdinis mirusiam nuo
troškulio suruošė laidotuves valstybės sąskaita. Ėjai aukš­
čiausias pareigas? Ar tokias pat didžias, tokias netikėtas
ir taip visas vienu kartu, kaip Sejanas38? Senatorių vedamą
myriop žmonės jį suplėšė į gabalėlius. Budeliui nieko ne­
beliko iš to, kam dievai ir žmonės buvo suteikę visa, kas
galėjo būti suteikta. Esi karalius. Nesiųsiu tavęs pas Kre­
zą39, kuris gyvas išvydo ir uždegamą, ir užgesinamą savo
laidotuvių laužą, kuris pergyveno ne tik savo karalystę,

36 Gajus Kaligula (12-41 m. po Kr.) - labai žiaurus romėnų imperatorius,

valdęs 37-41 metais. Jis švaistė valstybės lėšas, didino mokesčius, rei­
kalavo dieviško garbinimo. Užmuštas asmeninės gvardijos karininkų.
Seneka jį dažniausiai vadina Gajumi Cezariu. Apie kokį Kaligulos
nužudytą Pompėjų čia Seneka pasakoja, nėra aišku.
37 Gajus Julijus Cezaris įsūnijo Oktavianą, tuo suteikdamas jam ir savo
vardą. Vėliau vardą Cezaris prie savojo prisidėdavo visi romėnų valdo­
vai. ir jis virto bendriniu. Į rusų kalbą jis atėjo kaip žodis ..caras", į
vokiečių - kaip žodis .,Kaiser".
38 Lucijus Elijus Sejanas (20 m. pr. Kr. -31 m. po Kr.) - labai didelę įtaką
imperatoriui Tiberijui turėjęs ir pats siekęs pasidaryti imperatoriumi jo
asmeninės gvardijos vadas. Tiberijus sužinojo apie jo ketinimus ir pa­
smerkė myriop.
39 Krezas (560-547 m. pr. Kr.) - Mažosios Azijos pusiasalį užkariavęs
Lidijos karalius, nugalėtas persų karaliaus Kiro. Nugalėtojas liepė su­
krauti didžiulį laužą ir ant jo sudeginti grandinėmis sukaustytą Krezą,
tačiau išklausęs Krezo pasakojimą apie jį aplankiusį graikų išminčių
Soloną ir jo pasakytus žodžius apie žmogaus laimę liepė laužą užge­
sinti.

41
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

bet ir savo mirtį, nei pas Jugurtą40, į kurį po metų jau

vėpsojo taip jo bijojusi romėnų tauta. Matėme Gajaus su­
pančiotus ir Afrikos karalių Ptolemają, ir Armėnijos kara­
lių Mitridatą. Vienas buvo ištremtas, kitas troško, kad būtų
garbingiau ištremtas. Jei šitaip aukštyn ir žemyn besikai-
taliojant aplinkybėms neįžvelgi nieko, kas galėtų tave iš­
tikti, leidiesi negandoms užpulti. Jas palaužia tik pirmas
jas pastebėjęs.

Kitas panašus žingsnis būtų nevargti su nereikalingais arba

dėl nereikalingų dalykų, tai yra kad arba negeistume, ko
negalime pasiekti, arba patyrę daug gėdos nebūtume pri­
versti suvokti savo geismų tuštybę, tai yra kad arba vargas
nebūtų beprasmis, be padarinių, arba padariniai neverti var­
go. Liūdesys paprastai apima tuomet, kai arba nesiseka,
arba gėda dėl pasisekimo.
Reikia apriboti bėgiojimą, būdingą didelei daliai žmo­
nių, lakstančių po namus, teatrus, forumus. Jie užsiima
kitų darbais ir visuomet yra panašūs į ką nors veikiančius.
Jei kurį nors jų iš namų išeinantį paklausi: „Kur trauki?
Ką esi sumanęs?", tau atsakys: „Dievaži, nežinau. Bet kai
ką pamatysiu, kai ką nuveiksiu." Jie klaidžioja be tikslo

40 Jugurta (160-104 m. pr. Kr.) - Numidijos (Šiaurės Afrika) karalius, iš

pradžių sėkmingai priešinęsis romėnams. Vėliau pralaimėjo, bandė slėp­
tis. bet buvo išduotas, vedamas Romoje triumfo eisenoje ir nužudytas.

41
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

ieškodami užsiėmimo ir daro ne tai, ką yra užsibrėžę, bet

kas pasitaiko. Jų lakstymas nesąmoningas ir bergždžias
kaip krūmais ropojančių skruzdėlių, kurios tuščiai repeč­
kojasi j pačią viršūnę ir iš ten vėl žemyn. Daugelio gyve­
nimas panašus į jų. Visai pagrįstai kas nors jį pavadins
neramia tinginyste. Kai kurių gaila kaip į gaisrą puolan­
čių: atsitrenkia į praeivius, stumdosi bėgdami pasveikinti
su jais nesisveikinančio žmogaus ar eidami paskui nepa­
žįstamo velionio palaikus, ar skubindamiesi į mėgėjo by­
linėtis teismą, ar į dažnai besituokiančio sužadėtuves, o
pasiviję lektiką41 kartais ją net paneša. Paskui be reikalo
nuilsę grįžta namo ir prisiekinėja patys nežiną, kodėl iš­
ėjo, kur buvo. Tačiau kitą dieną vėl klajos tomis pačiomis
pėdomis. Taigi kiekvienas darbas tegul kam nors priklau­
so, tegul būna kam nors paskirtas. Tai ne stropumas nera­
miuosius, bet apgaulingi daiktų vaizdiniai kuoktelėjusius
vaiko. Mat ir pastarieji plūdinėja, turėdami kokią nors viltį.
Juos gena kokio nors dalyko regimybė. Apsėsta sąmonė
nesupranta viso to tuštybės. Kiekvieną išėjusį iš namų pa­
didinti minios vedžioja po miestą tokios pat tuščios ir
nereikšmingos priežastys. Neturintį dėl ko vargti žmogų
apyaušris išgena laukan ir, nors veltui numindžiojęs de­
šimtis slenksčių, pasveikina tik nomenklatorius42, nors

41 Lektika - romėnų susisiekimo priemonė: dengti neštuvai.

42 Pagal labai seną paprotį romėnai anksti rytą eidavo sveikinti gerbiamų
arba bičiulystės ryšiais susijusių bendrapiliečių. Dažniausiai silpni ir
nekilmingi piliečiai (klientai) sveikindavo savo globėjus (patronus). Im­
perijos pradžioje turtingi ir įtakingi romėnai turėjo minias klientų, o
klientai - po keletą globėjų. Nomenklatorius - kvietimus į puotas ir
rytinius sveikinimus tvarkantis vergas.

43
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

daugelis išmeta pro duris, niekam, atrodo, nėra sunkiau

namuose, kaip jam. Iš šios blogybės išplaukia ir tokia ne­
paprastai šlykšti yda: valstybės paslapčių klausymas bei
klausinėjimas ir daugelio dalykų žinojimas. Nesaugiai pa­
sakojama, nesaugiai klausomasi.

Manau, kad tai turėdamas omenyje Demokritas pradėjo

šitaip: „Norintis ramiai gyventi žmogus tegu nesiima nei
didelės privačios, nei valstybinės veiklos." Be abejo, De­
mokritas turi galvoje beprasmius reikalus. Jei jie reikalin­
gi, turime ne tik daug, bet ir be galo daug darbuotis tiek
privačioje, tiek valstybinėje srityje. Kai jokia įprastinė pa­
reiga neragina, veiksmus apribokime. Mat veiklus žmo­
gus dažnai suteikia likimui galią jį pulti. Saugiausia tą ga­
lią bandyti retai, bet visuomet apie ją galvoti ir nieko tik­
ra sau nežadėti. „Plauksiu, jei nieko neatsitiks." Arba: „Bū­
siu pretorius, jei niekas nesukliudys." Arba: „Prekyba man
apsimokės, jei kas nors neįsipainios." Štai dėl ko galime
sakyti, kad išminčiui nieko neatsitinka nenumatyta. Mes
jį ištraukiame ne iš žmones aplankančių negandų, o iš
paklydimų. Jam viskas vyksta ne taip, kaip nori, bet taip,
kaip galvoja. O pirmiausia jis galvoja apie tai, kad kas
nors gali jo tikslams pasipriešinti. Paniekinto troškimo
skausmas mažiau gildys širdį, jei nebūsi jam žadėjęs pasi­
sekimo.

44
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

Turime pasidaryti ne tokie griežti, kad pernelyg neprisiriš-

tume prie numatytų dalykų ir pereitume ten, kur nuves
aplinkybės, kad nebijotume pakeisti ar sprendimą, ar pa­
dėtį. Tačiau svarbu, kad mūsų nepasiglemžtų lengvabūdiš­
kumas, priešiškiausia atilsio yda. Mat žmogų pradeda
smaugti, įstumia į vargą ir atkaklus laikymasis užsibrėžto
tikslo, nes likimas dažnai visa kitaip pakreipia, ir daug sun­
kesnis už tą laikymąsi niekuomet nesusivaldantis lengva­
būdiškumas. Abu jie —ramybės nedraugai: ir negalėjimas
nieko pakeisti, ir nieko iškęsti.
Nuo visų išorinių dalykų reikia atšaukti sielą į save. Tegu
savimi pasitiki, savimi džiaugiasi, save garbina, kiek galėda­
ma tegu pasitraukia nuo visko, kas svetima, tesišlieja prie sa­
vęs, nuostolių nejaučia ir net priešiškumą palankiai aiškina.
Mūsų Zenonas, išgirdęs, kad sudužus laivui nuskendo visas
jo turtas, tarė: „Likimas liepia man atsikračius naštos filoso­
fuoti." Tironas grasino filosofą Teodorą43nužudyti ir išmesti
nepalaidotą. Tas atsakė: „Tugali pasidaryti šį malonumą. Krau­
jo kaušas tavo galioje. O dėl palaidojimo... Tu, kvaišeli, ma­
nai, kad man svarbu, kur pūti: ant žemės ar po žeme?" Ypač
didis vyras Kanas Julijus (juo žavėtis netrukdo tai, kad gimęs

43 Teodoras - IV a. pr. Kr. filosofas ateistas. Tironas - Trakijos valdovas

Lisimachas.

45
 L U C I J U S A N ĖJ U 5 S E N E K A

mūsų laikais) ilgai kivirčijosi su Gajumi. Kai jam išeinant anas

Falaridas44 pasakė: „Nesiguosk paika viltimi, aš liepiau vesti
tave nužudyti", Kanas tarė: „Dėkui, maloningasis princep-
se." Tikrai nežinau, kąjis tuo norėjo pasakyti. Daug spėlionių
ateina į galvą: gal geidė įžeisti ir parodyti, koks baisus krau­
geriškumas, kai mirtis yra geradarystė? Ar priekaištavo jam
dėl išplitusios žmonių beprotybės? (Juk dėkojo ir užmuštų
vaikų tėvai, ir atimtų turtų savininkai.) Ar mirtį sutiko kaip
V

išsilaisvinimą? Šiaip ar taip, atsakė narsiai. Kas nors pasakys:

„Po tokių žodžių Gajus galėjo liepti jam gyventi." Kanas šito
nebijojo. Gerai buvo žinomas tokių Gajaus įsakymų patiki­
mumas. Ar tu galvoji, kad dešimtį iki aukščiausios bausmės
likusių dienų jis praleido nerimaudamas? Nepanašu į tiesą,
žinant, ką tas vyras kalbėjo, ką darė, kokia buvo jo ramybė.
V

Žaidė plėšikėlius45, kai pasmerktųjų būrį varantis centurio-

nas46 liepė jį paraginti. Pašauktas suskaičiavo taškus ir tarė
V

bičiuliui: „Žiūrėk, man mirus nesigirk laimėjęs." Ir linktelėjęs

centurionui pridūrė: „Paliudysi, kad aš vienu pirmauju." Ar
manai, kad Kanas žaidė prie tos lentos? Jis tyčiojosi iš bude­
lio. Draugai liūdėjo, netekdami šitokio vyro. „Kodėl, —kal­
bėjo jis, —panarinote galvas? Jūs tik klausinėjate, ar siela yra
nemirtinga, o aš tuoj sužinosiu." Pačioje gyvenimo pabaigoje
nenustojo naršyti ieškodamas tiesos ir turėti klausimų net

44 Falaridas - VI a. pr. Kr. Sicilijos miestą Agrigentą valdęs žiaurus tiro­

nas. Pasak legendos, turėjo metalinį jautį, kuriame pasmerktuosius
sudegindavo gyvus.
45 Plėšikėliai - nelabai gerai žinomas dviejų spalvų figūrų žaidimas, pa­
našus į šaškes ar šachmatus.
46 Centurionas - šimto karių būrio vadas, šimtininkas.

46
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

savo mirčiai. Jį lydėjo jo filosofas. Einant pro netoliese esantį

kapą, ant kurio mūsų dievui Cezariui kasdien buvo atlieka­
mos apeigos, tas paklausė: „Ką, Kanai, dabar galvoji? Ką mąs­
tai?" Kanas atsakė: „Nutariau stebėti tą trumputėlę akimirką,
ar siela jaučia, kad išeina." Ir pažadėjo, jei pavyks ką ištirti,
V

aplankyti draugus ir pranešti apie sielų būseną. Štai ramybė,

siaučiant audrai, štai amžinybės verta siela! Savo mirtį jis pa­
sitelkia tiesos įrodymui, stovėdamas ant paskutinio laipto ty­
rinėja išeinančią sielą, siekia žinių ne tik iki pat mirties, bet ir
iš pačios mirties. Niekas nėra filosofavęs ilgiau. Nepaliksime
didžio vyro paskubomis paminėję. Su meile tarsime: stengsi­
mės, kad tave, o šviesiausioji galva, prisimintų ainiai. Tavo
vieno nužudymas sudaro didžiąją Gajaus skerdynių dalį.

Bet neužtenka atmesti asmeninio liūdesio priežastis. Kar­

tais apima neapykanta žmonių giminei. Kai pagalvoji, koks
retas paprastumas, kaip niekam nežinomas sąžiningumas,
kai pamanai, kad nebepasitaiko ištikimybės žodžiui, ne­
bent tuomet, kai apsimoka, kai susiduri su daugybe laimin­
gų nusidėjėlių, vienodai nepakenčiančių geismo naudos ir
žalos, su visiškai savo rėmuose nebetelpančiu pasipūtimu,
net šlykštynes pasitelkusiu tam, kad išgarsėtų, apima jaus­
mas, jog visa tai gena sielą į nakties juodumą, ir tarytum
aukštyn kojomis apvirtus dorybėms, kurių nei galima tikė­
tis, nei naudinga turėti, užslenka tamsa.

47
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Turime taip nusistatyti, kad visos minios ydos mums atro­

dytų ne nekęstinos, bet juokingos. Verčiau mėgdžiokime
Demokritą negu Heraklitą47. Pastarasis iš namų išėjęs verkė,
o anas juokėsi. Pastarajam visa, ką veikiame, atrodė pasigai­
lėtina, o anam - paika. Taigi visa reikia sumenkinti ir lengvai
V

pakelti. Žmogiškiau gyvenimą išjuokti, negu apverkti. Pri­

dėk ir tai, kad žmonių giminei daugiau nusipelno besijuo­
kiantis, o ne sielvartaujantis: pirmasis palieka šiokios tokios
vilties, antrasis kvailai apverkia tai, ko nebesitiki pataisyti. Ir
visatos tvarką stebinčiajam atrodo, kad didesnės sielos yra
V

plyštantis juokais, o ne ašarojantis žmogus. Sis išjudina ne­

rangiausią sielos aistrą ir galvoja, kad tokioje didingoje
sandaroje nieko nėra aukšta, nieko griežta, o viskas tik ap­
gailėtina. Kiekvienas tegu pasideda priešais mūsų linksmu­
mo ir liūdesio priežastis ir supras, kad Bionas kalbėjo tiesą:
visi žmonių darbai labai panašūs j pradžią, jų gyvenimas nė­
ra svarbesnis ar griežtesnis už pradėjimą. Iš nieko gimę grįž­
ta į nieką. Bet verčiau visuomenės dorovę ir žmonių ydas
sutikti maloniai, nepasiduodant nei juokui, nei ašaroms. Kan-
kinimasis dėl svetimų blogybių yra amžinas vargas,
džiaugsmas dėl svetimų blogybių - nežmoniškas malonu­
mas. Panašus nenaudingas žmogiškumas būtų verkti ir pa­
narinti galvą, kad kažkas laidoja sūnų. Savo nelaimėse reikia
taip elgtis-, sielvartui atiduoti tiek, kiek prigimtis reikalauja,
o ne kiek įprasta. Mat daugelis lieja ašaras, kad pasirodytų.
Kai niekas nemato, jų akys sausos, šlykščiai pasiryžusios ne­

47 Heraklitas (554-483 m. pr. Kr.) - graikų filosofas, pirminiu pasaulio

elementu laikęs ugnį. Dėl minčių neaiškumo antikoje buvo pramintas
Tamsiuoju. Liko tik kūrybos fragmentų.

48
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

verkti, nes visi taip daro. Taip giliai įstrigusi verčianti nuo
svetimos nuomonės priklausyti blogybė, kad net nuoširdžiau­
sias dalykas —sielvartas patenka apsimetinėjimo valdžion.

Toliau kalbėsime apie tai, dėl ko nepagrįstai liūdima ir neri-

mastaujama. Kai blogieji yra gerųjų pražūtis, kai Sokratas48
priverčiamas numirti kalėjime, Rutilijus49 gyventi tremtyje,
Pompėjus ir Ciceronas atkiša sprandą savo klientams, o gy­
vas dorybių paveikslas Katonas50persiverdamas kardu vienu
sykiu padaro, kad jam baigta, o dėl respublikos viskas aišku,

48 Sokratas (470-399 m. pr. Kr.) - Atėnuose gyvenęs graikų filosofas,

nepalikęs rašytinių darbų. Apie jį težinoma iš Platono. Ksenofonto ir
kitų rašytojų veikalų. Sokratas buvo įsitikinęs, kad filosofija turi tobu­
linti žmogų, kad teisingus veiksmus lemia tikrasis žinojimas, o tikrojo
žinojimo prielaida yra savęs pažinimas. Sokratas nieko sistemingai ne­
dėstė. bet turėjo daug mokinių ir klausytojų, su kuriais kalbėdamasis
ieškodavo atsakymų į rūpimus klausimus.
49 Publijus Rutilijus Rufas (ll-l a. pr. Kr.) - Romos valstybės veikėjas,
karvedys, stoicizmo filosofijos šalininkas. 99 m. pr. Kr. kaip provinci­
jos vietininkas sąžiningai valdė Aziją. Tokiam valdymui nepritariančių
kai kurių finansininkų buvo apkaltintas nesąžiningumu ir iki gyvenimo
pabaigos gyveno tremtyje.
50 Nužudyti Gnėjų Pompėjų nusprendė egiptiečiai, bet jie įtraukė buvusį
jo karininką Septimijų. kuris pirmas smogė durklu Pompėjui į nugarą.
Nužudyme dalyvavo ir buvęs jo centurionas Salvijus. Matyt, juos Se­
neka ir vadina klientais. Ciceroną užmušė kariškiai, bet oratoriaus mo­
kinys. jo brolio Kvinto atleistinis. taigi ir Ciceronų šeimos klientas Filo­
logas išdavė parodydamas kelią, kuriuo bėgo Ciceronas. Apie Katoną
Utikietį Seneka visada kalba su didele pagarba.

49
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

paprastai kankinamas), kad likimas taip neteisingai atlygina.

Ir ko tikėtis kiekvienam matant, kad ir geriausieji patiria vi­
sa, kas blogiausia? Tai kaip čia išeina? Žiūrėk, kaip kiekvie­
nas jų elgėsi. Jei buvo narsūs, sieloje ilgėkis jų ryžto, jei žuvo
moteriškai ištižę, —nieko nepražuvo. Jie arba verti, kad jų
tobulumas tau patiktų, arba neverti, kad ilgėtumeisi jų ištiži­
mo. Ar yra didesnė gėda už padėtį, kai narsi didžiausių vyrų
mirtis kitiems kelia baimę?! Vertus pagyrimų girkime, saky­
dami: „Koks narsuolis! Koks laimingas! Pabėgai nuo visų ne­
gandų, pavydo, ligos. Išėjai iš kalėjimo. Dievams pasirodė,
kad tu ne blogo likimo vertas, bet nevertas, kad likimas tu­
rėtų tau galios." O apgaudinėjančius save ir mirties valandą
vis besidairančius į gyvenimą reikia pastūmėti. Nė vieno ne­
apraudosiu linksmo, nė vieno raudančio. Anas pats man nu­
šluostė ašaras, šis savo ašaromis padarė, kad nebūtų verta jas
lieti. Ar man apraudoti gyvą degantį Herkulį, ar šimtų vinių
badomą Regulą, ar žaizdojantį savo žaizdas Katoną51? Jie
visi, išeikvoję nedaug laiko, atrado, kaip pasidaryti amžiniems,
ir mirdami grįžo į nemirtingumą.

51 Anot mito. žmonos Herkuliui atsiųstas pragaištingame skystyje sumir­

kytas drabužis baisiai degino visą kūną. Nebeištverdamas Herkulis lie­
pė sukrauti laužą ir susidegino.
Markas Atilijus Regulas - III a. pr. Kr. romėnų karvedys, valstybės vei­
kėjas. 256 m. pr. Kr. pateko į kartaginiečių nelaisvę. Po penkerių ne­
laisvės metų kartaginiečių pasiųstas į Romą tartis dėl taikos sąlygų pa­
tarė romėnams nesiderėti su jais. Jis galėjo negrįžti į Kartaginą, bet
grįžo, nes buvo davęs žodį grįžti. Kartaginiečiai jį nukankino, įkišę į
vinių prikaltą dėžę ir nuritinę nuo kalno.
Dėl rankos traumos Katono Utikiečio į širdį smeigto durklo smūgis bu­
vo nestiprus, ir jis išsyk nenumirė. Gydytojas norėjo perrišti žaizdą, bet
Katonas abiem rankom ją perplėšė ir mirė.

50
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

Svarbus nerimasties šaltinis yra toks gyvenimas, kai susi­

jaudinęs stengiesi, kad kam nors nepasirodytumei toks,
koks esi. Juk daugelio žmonių gyvenimas yra melagingas,
skirtas apsimetinėti. Mat ilgas savęs stebėjimas kankina:
bijoma pasirodyti kitokiam nei įprasta. Niekada neišsilais­
viname iš rūpesčių, galvodami, jog kiekvieną sykį esame
vertinami, kai tik į mus pažvelgiama. Juk atsitinka daug ir
nenoromis žmogų apnuoginančių įvykių ir, nors toks
kruopštumas gerai klojasi, nuolatinis gyvenimas su kauke
nėra nei malonus, nei ramus. O juk kiek malonumo turi
nuoširdus, pats save puošiąs paprastumas, niekaip savo bū­
do nedangstąs! Tačiau, jei viskas visiems atvira, tai šitaip
gyvenant iškyla paniekos pavojus. Esama žmonių, iš aukš­
to žiūrinčių į viską, prie ko prieina arčiau. Bet dorybei nėra
pavojaus, kad nupigs visų pamatyta, ir verčiau būti nieki­
namam dėl nuoširdumo, negu kankinamam nuolatinio ap­
simetinėjimo. Tačiau turėkime saiką: didelis skirtumas, ar
atvirai gyveni, ar nerūpestingai. Reikia smarkiai susigūžti
savyje. Mat bendravimas su nepanašiais sutrikdo darną, at­
naujina aistras ir sieloje vėl supūliuoja nevisiškai išgydytos
silpnybės. Tačiau vienatvę reikia kaitalioti ir mainyti su ben­
dravimu: vienumoje ilgėsimės žmonių, draugijoje - savęs
pačių. Priešybės gydys viena kitą. Vienatvė pagelbės nuo
minios neapykantos, minia - nuo bodėjimosi vienatve.

51
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Vidinis pasaulis ne visą laiką turi būti vienodai įsitempęs,

jį reikia pakviesti ir pajuokauti. Sokratas neraudo, žaisdamas
su berniūkščiais, Katonas vynu atpalaiduodavo valstybės rū­
pesčių nuvargintą sielą, Scipionas52 ritmingai judindavo
triumfatoriaus ir kario kūną, ne švelniai jį raitydamas, kaip
dabar įprasta žengti, plaukiant švelniau nei moterys, bet kaip
senovės vyrai paprastai šokdavo vyrišką ginklų šokį per links­
mybes ir šventes, neprarasdami pagarbos, net jei žiūrovai
būdavo priešai. Reikia sieloms leisti atsipalaiduoti, pailsėju­
sios pakils geresnės ir smarkesnės. Kaip derlingiems laukams
nedera primesti savo valdžios (mat juos greitai nualins ne­
pabaigiamas vaisingumo poreikis), taip nuolatinis darbas pa­
lauš sielų polėkius. Truputį atsipalaidavusios ir atlyžusios,
atgaus jėgas. Nuo vienas kitą vejančių darbų sielos atbun-
V

ka ir suglemba. Žmonės taip karštai netrokštų žaismo ir

juoko, jei tie dalykai neturėtų kažkokio prigimtinio malo­
numo. Tačiau dažnai pasitelkiami jie išplėš iš sielų visą svo­
rį ir jėgą. Juk ir miegoti būtinai turime, kad atsigautume,
tačiau jei snausime per dienas ir naktis, užsitęsęs miegas
virs mirtimi. Toli gražu nėra tas pats, ar ką atpalaiduoji, ar
visai atriši. įstatymų kūrėjai nustatė pramogų dienas, kad
žmonės susirinktų pasilinksminti. Jie manė, jog darbus bū­
tinai turi pertraukti pasižmonėjimas. Ir didieji vyrai, kaip
minėjau, kas mėnesį tam tikromis dienomis pasiskirdavo
atostogų. Kai kurie kiekvieną dieną padalydavo poilsiui ir
rūpesčiams. Tokį buvus prisimename didelį oratorių Polio-

52 Publijus Kornelijus Scipionas Vyresnysis (235-183 m. pr. Kr.) - žymus

romėnų karvedys. Hanibalo nugalėtojas.

52
 A P I E S I E L O S R A M Y B Ę

ną Azinijų53. Joks reikalas jo nesulaikydavo ilgiau kaip iki

dešimtos valandos54, net laiškų nebeskaitydavo, kad neat­
sirastų naujų rūpesčių. Per dvi valandas atsikratydavo visos
dienos nuovargio. Kai kurie vidurdienį įterpdavo poilsio
popiečio valandas palikdami kokiam nors lengvesniam už­
siėmimui. Mūsų protėviai irgi draudė senate naujus pra­
nešimus po dešimtos valandos. Kariai pasiskirsto budėji­
mus, grįžę iš žygio neina naktinės sargybos. Sielai reikia
maloningai duoti poilsio, atstojančio jai maistą ir jėgas. Pa­
klajokime atvirose vietovėse, kad nuo dangaus erdvių ir
beribio dvelksmo ji išaugtų ir pasikeltų. Kai kada atgaivins
pasijodinėjimas, kelias ir vaizdų kaita, kai kada vaišės ir tru­
putį dosnesnės išgertuvės. Kartais galima net įkaušti, ne
akis užsipilant, bet tik svaigtelėjant. Vynas nuplauna rū­
pesčius, iki gelmių sujaudina sielą, gydo ne tik ligas, bet ir
liūdesį. Vyno išradėjas Liberiu vadinamas ne dėl palaido
liežuvio55, o todėl, kad išvaduoja sielą nuo rūpesčių vergi­
jos, išlaisvina, pagyvina ir suteikia drąsos visiems užmo­
jams. Tačiau sveika turėti vyno, kaip ir laisvės, saiką. Ma­
noma, jog Solonas ir Arcezilas56mėgo vyną, Katonui buvo

53 Azinijus Polionas (76 m. pr. Kr.-4 m. po Kr.) - romėnų valstybės vei­

kėjas. karvedys, oratorius, rašytojas. Liko tik kūrybos fragmentų.
54 Romėnai valandas skaičiuodavo nuo saulės tekėjimo. Taigi. Polionas
ilsėdavosi po dešimties valandų darbo.
55 Lot. liber - laisvas.
56 Solonas (640-560 m. pr. Kr.) - vienas iš Septynių išminčių. Atėnų
valstybės veikėjas, rašytojas. Liko kūrybos fragmentų.
Arcezilas - IV a. pr. Kr. filosofas, Viduriniosios Akademijos atstovas.
Polemizavo su stoikais. Turbūt nieko nerašė kaip ir Sokratas savo min­
tis pasakydamas pokalbiuose su bendraminčiais ar priešininkais.

53
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

prikišta girtuokliavimas. Tačiau priekaištautojai lengviau įro­

dys, kad ši yda yra garbinga, negu kad Katonas nedorovin­
gas. Dažnai taip nedarykime, kad siela neįgytų blogo įpro­
čio, bet retkarčiais reikia ją išvesti į džiugesį ir laisvę, pa­
mažu išstumiant niūrų blaivumą. Nes tikime graikų poetu:
„Apkvaisti kartais malonu yra."57Arba Platonu: „Sugeban­
tis save suvaldyti žmogus veltui beldžiasi į poezijos var­
tus."58Arba Aristoteliu: „į didelį talentą visuomet įmaišyta
beprotybės."59Tik sujaudinta sąmonė gali pasakyti didin­
gus, kitus pralenkiančius žodžius. Paniekinusi tai, kas vi­
siems būdinga ir įprasta, pagauta įkvėpimo ji pakyla aukš­
tyn ir tik tuomet mirtingos lūpos užgieda didingesnę gies­
mę. Net ir ant stačios pakriūtės stovėdama ji to neįstengs,
kol nepristigs kokio šulo. Reikia, kad nutoltų nuo įprasty-
bės, pakiltų, perkąstų žąslus, pasigrobtų net vežėją ir nu­
neštų ten, kur pats jis bijotų užkopti.
Brangusis Šerėnai, dabar turi viską: kas gali sergėti ra­
mybę, kas įstengia ją atkurti, kas geba pasipriešinti atšliau-
žiančioms ydoms. Tačiau žinok, kad nė vienas iš šių dalykų
kaip reikiant nepadės saugant silpną daiktą, jei linkusi pa­
slysti siela nebus apgaubta įtempto ir nuolatinio rūpesčio.

57 Manoma, jog tai VI a. pr. Kr. graikų poeto Anakreonto eilutė.

58 Platonas. Faidras. 245 a.
59 Citata iš Aristoteliui priskiriamo gamtos mokslų veikalo Gamtos klausi­
mai (30.1).
 APIE
POILSI
—
*
—
 A P I E P O I L S Į

I.[28.] 1. ...didžiai pritardami, perša mums ydas1. Net jei

nesiektume kitų sveikų tikslų, naudinga bus pasitraukti dėl
pačių savęs. Po vieną būsime geresni. Kaip galima pasi­
traukti pas geriausius vyrus ir išsirinkti tam tikrą pavyzdį,
pagal kurį tvarkytume gyvenimą? Tai įmanoma tik atsisa­
kius veiklos. Tik tada įgyjama tai, kas vienąsyk patiko, kai
neįsiterpia joks asmuo, galintis miniai padedant iškreipti
dar netvirtą sprendimą. Tik tada vienodai ir lygiai žengs
mūsų gyvenimas, dabar plėšomas įvairiausių ketinimų. Tarp
kitų blogybių blogiausia yra ta, kad keičiame pačias ydas.
Mums net netenka pabūti susigyvenus su blogiu. Patinka
tai viena, tai kita, tąsomės dėl to, kad mūsų sprendimai ne
tik iškreipti, bet ir lengvabūdiški, plūduriuojame tai į čia,
tai į ten, metę viena čiumpame kita, paliekame, ko troško­
me, siekiame, ką palikome. Vyksta begalinė troškimų ir
graužaties kaita, visiškai priklausome nuo svetimų spren­
dimų ir geriausia atrodo tai, ko daugelis siekia ir giria, o ne
tai, ką reikia girti ir siekti. Nežiūrime, koks kelias iš tiesų,
geras ar blogas, bet vertiname jį pagal daugybę pėdsakų,
tarp kurių, beje, nėra grįžtančiųjų pėdų.
Pasakysi man: „Ką čia išdarinėji, Seneka? Išduodi šali­
ninkus? Juk jūsų stoikai kalba: „Iki paskutinės gyvenimo

' Traktato ir sakinio pradžia neišlikusi.

57
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ribos būsime veiklūs, nesiliausime stengtis dėl bendro la­

bo ir padėti pavieniams asmenims, o senatvėje - pagelbėti
net nedraugams. Juk mes neleidžiame metams atsikvėpti
ir, kaip sako anas nepaprastai iškalbingas vyras,
m o k a m e ž i l į p a s lė p t p o š a lm u 2.

Tai mes, kurie prieš mirtį nė truputėlio nepasiilsime, idant

(jei aplinkybės leis) net pati mirtis nebūtų neveikli." Kam
tarp pagrindinių Zenono teiginių mums dėstai Epikūro pa­
mokymus? Jei gėdiniesi šalininkų, kodėl taip uoliai perbė­
gi į priešo pusę, užuot atvirai paskelbęs?" Kolei kas atsa­
kysiu taip: „Ar nieko daugiau nenori, tik kad būčiau pana­
šus į savo vadovus? Puiku! Eisiu ne ten, kur jie mane siun­
tė, bet ten, kur vedė."

Dabar įrodysiu, kad aš neatskylu nuo stoikų pamokymų,

nes jie patys neatskilo nuo saviškių, tačiau man būtų gali­
ma puikiausiai atleisti, net jei sekčiau ne jų pamokymais, o
V

pavyzdžiais. Sį teiginį padalysiu į dvi dalis. Pirmiausia iš­

dėstysiu, kaip koks nors atsiskyrėlis nuo ankstyvo amžiaus
gali visiškai atsidėti tiesos stebėjimui, ieškoti gyvenimo pra­
smės ir ja naudotis. Paskui —kaip tai tikrai teisėtai gali da­
ryti jau nusipelnęs atlyginimo, bebaigiąs amžių žmogus.

2 Vergilijaus Eneida. IX. 612.

58
 A P I E P O I L S Į

Kaip ir mergelės vestalės jis gali imtis kitokio triūso. Be

metų, skirtų pareigoms, jos iš pradžių mokosi atlikti apei­
gas, o išmokusios moko kitas3.

Parodysiu, kad stoikai tam irgi pritaria. Taip elgsiuosi ne no­

rėdamas pareikšti, jog nedaryti nieko, kas neatitiktų Zeno­
no ar Chrisipo4 pasakymų - man įstatymas, bet kad pats
dalykas leidžia priimti jų nuomonę. Mat tik vieno nuomonei
visuomet pritariantis žmogus yra ne kurijoje, o partijoje. O
kad viskas būtų pastovu, tiesa atvirai pripažįstama, kad ne-
keistume nė vieno nutarimo! O dabar su pačiais mokytojais
ieškome tiesos. Dėl šio dalyko abi mokyklos, epikūrininkų
ir stoikų, labai nesutaria, bet vis dėlto abi siunčia į poilsį, tik
skirtingu keliu. Epikūras sako: „Išminčius nesiims valstybės
reikalų, nebent kas tam sutrukdytų." Zenonas sako: „Išmin­
čius imsis valstybės reikalų, nebent kas tam sukliudytų."Vie­
nas siekia poilsio dėl nusistatymo, kitas - dėl priežasties.

3 Ugnies deivės Vestos saugotojomis vestalėmis buvo parenkamos mer­

gaitės nuo šešerįų iki dešimties metų. Dešimtį metų jos mokydavosi
atlikti apeigas, dešimtį metų atlikdavo, dešimtį metų mokydavo kitas.
Po to pasitraukdavo į privatų gyvenimą ir galėdavo užsiimti kuo norė­
jo. Tarnybos metais jos turėdavo saugoti skaistybę, bet ją baigusios
galėjo ištekėti.
4 Chrisipas (280-204 m. pr. Kr.) - graikų filosofas stoikas. Zenono ir
Kleanto idėjų tobulintojas. Svarbiausia sritimi laikė etiką, sukūrė lais­
vo nuo aistrų, gyvenančio pagal prigimtį išminčiaus modelį.

59
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Toji priežastis apima daug: jei valstybė smarkiai pagedusi ir

nebeįmanoma jai pagelbėti, jei ji užimta blogųjų, tai išmin­
čius nesistengs veltui, nešvaistys savęs, nieko negalėdamas
padėti. Jei autoritetas mažas, jei stinga jėgų, tai jam neverta
imtis valstybės reikalų. Be to, jei kliudo sveikata. Kaip su­
kiužusio laivo nevestų į jūrą, kaip luošys tapęs neužsirašytų į
kariuomenę, taip jis nesileis j kelią, kurį žino esant neparan­
kų. Dar nieko nebandęs naujokas prieš patirdamas audras
irgi gali saugiai patūnoti, be perstojo atsidėjęs geriesiems
menams, išsireikalauti neragauto poilsio ir garbinti dorybes.
Tuo leista užsiimti ir visiškai nemėgstantiems krutėti. Juk iš
žmogaus reikalaujama, kad būtų naudingas daugeliui žmo­
nių, jei įmanoma. Jei ne, - kai kuriems. Jei ne, - artimiau-
siems. Jei ne, - sau. Mat save darydamas naudingą kitiems
jis dirba visų labui. Kaip save gadindamas žmogus kenkia ne
tik sau, bet ir visiems tiems, kuriems galėtų padėti tapęs ge­
resnis, taip kiekvienas savęs tobulintojas kitiems naudingas
tuo, kad ruošiasi jiems pagelbėti.

Apglėbkime siela dvi valstybes: vieną - didžiulę, išties vi­

suotinę. Ji apima ir dievus, ir žmones, joje nesižvalgome į
šį ar aną kampelį, bet šalies sienas matuojame su saule. Ant­
roji yra ta, kurioje mums teko gimti. Tai atėniečių, kartagi­
niečių ar kito miesto bendruomenė. Ji susijusi ne su visais
žmonėmis, o tik su tam tikrais. Kai kas vienu metu darbuo­

60
 A P I E P O I L S Į

jasi abiejų valstybių, didesnės ir mažesnės, labui, kai kas

V

pluša tik mažesniajai, kai kas —tik didesniajai. Šiai dides­

niajai valstybei galime nusipelnyti ir pasitraukę į poilsį. Iš
tiesų net nežinau, ar ne geriau poilsio metu tyrinėti, kas
yra dorybė, ar ji viena, ar jų daug, ar geraisiais vyrais gims­
tama, ar pasidaroma, ar vienas yra šis, apimąs jūras ir že­
mes bei visa, kas yra jūrose ir žemėse, junginys, ar Dievas
pabėrė daug tokios rūšies kūnų, ar medžiaga, iš kurios vis­
kas atsiranda, yra vientisa ir užpildyta, ar akyta ir tarp kie­
tų dalelių esama tuštumos, kas yra Dievas, ar jis nesikišda-
mas stebi savo kūriniją, ar ją valdo, ar apglėbęs ją iš išorės,
ar persismelkęs per visa, ar pasaulis nemirtingas, ar pri­
skirtinas prie nepatvarių ir laikinų dalykų. Ką duoda Die­
vui toks mąstytojas? Paliudija milžinišką jo darbą.

Paprastai tvirtiname, jog aukščiausias gėris yra gyvenimas

pagal prigimtį. Prigimtis mus sukūrė ir vienam, ir kitam: ir
daiktų apmąstymui, ir veiklai. Dabar įrodykime pirmosios
paskirties buvimą. Kaip? Ar nebus įrodyta, jei kiekvienas
pasižiūrės, koks didelis jo pažinimo geismas, kaip jį suža­
dina kiekviena pasaka? Kai kas leidžiasi į jūrą ir tolimiau­
sios kelionės vargus kenčia dėl vienintelio atlygio —suži­
noti kokį nors pasaulio krašto slėpinį. Ta pati priežastis su­
traukia žmones į reginius, ta pati verčia brautis ten, kur
uždaryta, teirautis paslapčių, išvynioti senus ritinėlius, klau­

61
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

syti pasakojimų apie barbarų papročius. Gamta mums da­

vė smalsią prigimtį ir suvokdama savąjį meną ir grožį pa­
gimdė mus, tokių didingų pasaulio reginių žiūrovus. Ji bū­
tų netekusi savo darbų vaisiaus, jei tokia didi, tokia skaisti,
taip subtiliai padaryta, tokia spindinti, visokeriopai daili,
rodytųsi vien dykynei. Kad suvoktum, jog ji norėjo būti
stebima, o ne tik pamatyta, pažvelk, kokią vietą ji mums
davė: padėjo vidurinėje savo dalyje ir leido dairytis aplink.
V

Žmogų ne tik pastatė stačią, bet ir suteikė galimybę stebė­

ti. Kad jis gebėtų sekti slenkančius žvaigždynus nuo pate­
kėjimo iki laidos ir savo veidą gręžioti paskui visetą, galvą
įtaisė aukštai ir uždėjo ant besisukiojančio kaklo. Paskui
išvedusi po šešis žvaigždynus per dieną ir po šešis per nak­
tį, atskleidė visas savo puses, idant per akims duotus regi­
nius sukeltų geismą siekti ir kitų dalykų.
Juk mes nematome tokio didingumo, koks yra iš tiesų,
bet mūsų žvilgsnis susiranda tyrinėjimo kelią ir padeda pa­
matus tiesai. Pradėjus nuo to, kas akivaizdu, reikia eiti prie
neaiškumų ir rasti kažką senesnį už pasaulį: iš kur išriedėjo
tie šviesuliai, kokia buvo visatos būklė prieš išsisklaidant
atskirybėms į dalis, koks tikslas išskyrė nugrimzdusius vie­
nas į kitą ir susiliejusius elementus, kas viskam paskirstė
vietas, ar sunkūs daiktai nusėdo, o lengvi pakilo dėl savo
prigimties, ar be kūnų įtampos ir svorio kokia nors aukš­
tesnė jėga nustatė atskiriems dalykams savą dėsnį. Ar tiesa
(tuo labiausiai įrodoma žmones esant dieviškos dvasios),
kad dalis tarytum kokiomis žvaigždžių žiežirbomis nukri­
to į žemę ir įstrigo šioje svetimoje vietoje? Mūsų mintys
nesitenkina sužinojusios tai, kas rodoma iš išorės, jos per­

62
 A P I E P O I L S Į

skrodžia dangaus statinius. Jos sako: „Naršome, kas yra už

pasaulio: ar bedugnė tuštuma, ar savo sienomis apsiriboju­
si sritis. Koks būvis tų anapusinių reiškinių: ar beformiai ir
susilieję, į visas puses užimantys tiek pat vietos, ar suskirs­
tyti j tam tikras sutvarkytas sritis, ar prisišlieję prie šio pa­
saulio, ar toli nuo jo pasitraukę ir skrieja tuštymėje. Ar ne­
daloma yra tai, iš ko sudėta visa, kas yra ir bus, ar tai vien­
tisa medžiaga ir keičiasi tik visa iš karto,- ar elementai yra
priešingi vieni kitiems, ar jie nesikauna, o per priešybes
tampa vieningi. "Tu, tai tyrinėti gimusi būtybe, paskaičiuok,
kiek nedaug laiko (net jei visą atsikovos sau) gaus tas, iš
kurio nieko neleista išplėšti nuolaidumui, kuriam nieko ne­
dingsta per nerūpestingumą, kuris šykščiai taupo savo va­
landas ir tolygiai žengia prie paskutinės žmogaus amžiaus
ribos, kuriam likimas neišpurto nė vieno prigimties nusta-
V

tyto reikalavimo. Žmogus pernelyg mirtingas nemirtingu­

mo pažinimui. Taigi, aš gyvenu pagal prigimtį tuomet, kai
jai visiškai atsiduodu, kai ja žaviuosi ir garbinu. Prigimtis
norėjo, kad daryčiau ir viena, ir kita: ir būčiau veiklus, ir
skirčiau laiko mąstymui. Vykdau abu priesakus, nes mąsty­
mo nebūna be veiklos.

„Bet svarbu, —sakai, —kad prie to nežengtum dėl malonu­

mo, kad siektumei daugiau, negu begalinio mąstymo, nes
tai labai saldus ir gundantis užsiėmimas." Prieštaraudamas

63
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

tau atsakau: tiek pat svarbu, kaip nusiteikęs leidi piliečio

gyvenimą. Gal be paliovos esi užsiėmęs ir nepasiimi nė tru­
putėlio laiko apžvelgti žmogiškiesiems ir dieviškiesiems rei­
kalams? Kaip negalima pritarti siekimui imtis veiklos, at­
metus meilę dorybei, ir be prigimties tobulinimo pateikti
tarytum nuogus darbus (mat tai turi būti susimaišę ir susi­
pynę), taip netobulas ir nerangus gėris yra į poilsį be veik­
los numesta dorybė. Ten ji niekada neparodys to, ką išmo­
ko. Kas neigs, kad ji privalo savo patobulėjimą išbandyti
darbe, ne tik galvoti, ką daryti, bet pagaliau ir ranką pridė­
ti, ir apmąstymus paversti tikrove?! Tačiau jei pats išmin­
čius nekaltas dėl gaišaties, jei trūksta ne veikėjo, bet veik­
los, ar neleisi jam pabūti vienam su savimi? Kaip nusiteikęs
išminčius pasitrauks į poilsį? —Žinodamas, kad jis užsiims
taip pat ir tuo, kas galėtų būti naudinga ainiams. Juk mes
esame tie, kurie sakome, kad ir Zenonas, ir Chrisipas da­
bar nuveikė daugiau, negu kad būtų vadovavę kariuome­
nėms, ėję aukštas pareigas, siūlę savo įstatymus. Jie ne vie­
nai bendruomenei, bet visai žmonių giminei juos pasiūlė.
Tai kaip čia išeina, kodėl toks poilsis netiktų gerajam vy­
rui? Juk pasitraukęs iš veiklos jis tvarkys būsimus amžius,
sakys prakalbą ne keletui, bet visiems visų tautų žmonėms,
tiems, kurie yra ir kurie bus. Galų gale klausiu, ar Klean-
tas5, Chrisipas ir Zenonas gyveno pagal savo pamokymus?
Be abejo, atsakysi, jog jie gyveno taip, kaip reikalavo gy­
venti. Tačiau juk nė vienas iš jų netvarkė valstybės reikalų.

5 Kleantas (330-230 m. pr. Kr.) - graikų filosofas, Zenono mokinys ir

sekėjas, po Zenono mirties vadovavęs stoikų mokyklai. Liko jo sukur­
tas himnas Dzeusui.

64
 A P I E P O I L S I

„Jų likimas, —sakai, - buvo ne toks, be to, jie neturėjo

rango, paprastai įgalinančio užsiimti valstybės reikalais."
Bet jie jokiu būdu negyveno kaip tinginiai. Mat atrado, kaip
jų atilsis gali duoti žmonėms daugiau naudos, negu kitų
lakstymas ir prakaitas. Taigi, atrodo, jog jie nuveikė ne ma­
žiau už veikiančius viešai.

Be to, esama trijų gyvenimo rūšių,- paprastai diskutuojama,

kuri geriausia. Pirmosios šalininkai skiria laiką malonumams,
antrosios - mąstymui, trečiosios - veiklai. Pirmiausia at­
metę ginčus, atmetę neištrinamą, kaip sakėme, neapykan­
tą tarp skirtingų krypčių atstovų, pažiūrėkime, kaip visa
tai, tik įvairiai pavadinta, veda prie to paties: nei malonu­
mų gyrėjas apsieina be mąstymo, nei mąstymui tarnaujan­
tis apsieina be malonumų, nei gyvenimą paskyręs darbams
veiklūnas apsieina be mąstymo. „Didelis skirtumas, —sa­
kai, —ar koks nors dalykas yra tikslas, ar tikslo priedas."
Skirtumas iš tiesų didelis, tačiau vieno be kito nebūna: nei
anas mąsto neveikdamas, nei šis veikia nemąstydamas, nei
tas tretysis, apie kurį visi nekaip galvojame, giria ištižusį
malonumą, o tik tokį, kurį sąmoningai pasidaro tvirtą. Tai­
gi, ir malonumų siekėjų grupuotė yra gana veikli. Kaipgi
neveikli? Kai pats Epikūras sako, jog kada nors jis pasi­
trauks nuo malonumo ir sieks skausmo, gal arba malonu­
mui grės graužatis, arba mažesnis skausmas bus pasirink-

65
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

tas vietoj sunkesnio. Kur suku taip kalbėdamas? Noriu pa­

rodyti, kad mąstymas patinka visiems. Kiti jo siekia,- mums
jis - galutinė stotis, o ne pakeleivingas uostas.

Pridėk dar, kad pagal Chrisipo nuostatą galima gyventi at­

sisakius veiklos. Nesakau, kad jis tik pakenčia poilsį, sa­
kau, kad pasirenka. Mūsiškiai neleidžia išminčiui užsiimti
jokiais valstybės reikalais. Ar svarbu, kokiu keliu išminčius
ateis į poilsį: ar todėl, kad jam trūksta valstybės, ar todėl,
kad valstybei jo trūksta, jei valstybė bus ne bet kur? Pasi-
pūtus ieškantiems visada jos trūks. Klausiu: kokios valsty­
bės reikalų imsis išminčius? Ar atėniečių, kurioje pasmer­
kiamas myriop Sokratas6, o Aristotelis pabėga7, idant ne­
būtų pasmerktas? Kurioje pavydas prislegia dorybes? Ne­
leisi išminčiui imtis šios valstybės reikalų. Ar išminčius im­
sis kartaginiečių valstybės, kur nuolatiniai maištai, kur lais­
vė pavojinga kiekvienam geriausiajam, teisingumas ir gėris
laikomi per nieką, klesti nežmoniška kraugerystė priešų at­
žvilgiu, o savųjų - priešiškumas? Ir šios valstybės jis vengs.

6 399 m. pr. Kr. Atėnų teismas pasmerkė mirti Sokratą, neteisingai ir

nepagrįstai apkaltintą tradicinių dievų negerbimu ir jaunuomenės tvir­
kinimu. Tuoj po Sokrato mirties buvo patraukti į teismą ir nubausti jo
kaltintojai.
7 Po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. Atėnuose kilo antima-
kedoniškas judėjimas ir Aristoteliui, kaip buvusiam Aleksandro moky­
tojui. Atėnuose pasidarė nesaugu. Jis pasitraukė į Chalkidę.

66
 A P I E P O I L S Į

Užsimojęs pereilioti visas, nerasiu tokios, kuri galėtų pa­

kęsti išminčių ar išminčius ją. Jei nerandame savo vaizduo­
tėje susikurtos valstybės, būtina visiems atsisakyti veiklos,
nes niekur nėra to, ką galima būtų vertinti labiau už poilsį.
Kai kas nors sako, jog plaukiojimas yra puikiausias dalykas
žemėje, o paskui liepia neplaukioti ta jūra, kur paprastai
sudūžta laivai ir dažnai staiga pakyla audros, priverčian-
čios vairininką apsigręžti į kitą pusę, suprantu: šis patarė­
jas draudžia man atrišti laivą, kad ir kaip girtų plaukiojimą.
APIE LA IM IN G Ą
G Y V E N IM Ą
------------ '5* 73? ------------
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

Galionai1, broli, visi trokšta laimingai gyventi, bet daugu­

ma miglotai įsivaizduoja, kas sudaro laimingo gyvenimo
esmę. Pasiekti laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš ke­
lio žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją
veržiasi; žengiant priešinga kryptimi pats skubėjimas kal­
tas dėl didėjančio atstumo. Taigi pirmiausia reikia numaty­
ti sieksimą tikslą, paskui pasidairyti priemonių jam kuo grei­
čiausiai įgyvendinti. Jau kelyje (jei tik pasirinksime teisin­
gą) suprasime, kaip toli kasdien nudrožiame ir kiek priar­
tėjame prie būsenos, į kurią šaukia įgimtas troškimas. Kai
be vadovo šen bei ten klaidžiojame, atsiliepdami į balsus ir
šauksmus, kviečiančius traukti į skirtingas puses, gyveni­
mas sudyla klajonėse, o juk jis būtų per trumpas net tada,
jei dieną naktį rūpintumės vidinio pasaulio tobulinimu. Taigi
turint patyrusį, pažįstantį tą sritį, į kurią žengiame, vedlį
reikia nuspręsti, ko siekti ir kaip,- mat čia ne tokios sąlygos
kaip paprastose kelionėse, kur galima rasti kokį takelį ar
V

nenuklysti, pasiklausus gyventojų. Čia dažniausiai apgau­

na visų pamėgtas arba labiausiai išvažinėtas vieškelis. Turi­
me tvirtai užsibrėžti nesekti tarsi avių banda paskui kitus ir
žingsniuoti ten, kur reikia, o ne ten, kur jie eina.

1 Galionas - Senekos brolis. Istorijoje pagarsėjo tuo. kad būdamas Achajos

provincijos vietininku atsisakė teisti Korinte apaštalavusį žydų apkal­
tintą skelbiant netikrą tikėjimą Šv. Paulių.

71
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Didžiausios nesėkmės ištinka todėl, kad derinamės prie

kitų nuomonės, nusprendę, jog geriausias yra tas daiktas,
kuriam visi pritaria. Matydami daugybę pavyzdžių gyve-
V

name ne protingai, o panašiai į kitus. Štai iš kur toji vienas

kitam ant galvos lipančių žmonių kamšalynė. Kaip grūdan­
tis ir lamdantis baisiame sąmyšyje vienas griūdamas par-
verčia kitą, pirmasis pražudo paskesnįjį, taip ir gyvenime: V

žmogus ne tik pats klysta, bet ir klaidina kitus. Žalinga

lygiuotis į žengiančius priekyje. Kiekvienas labiau linkęs
patikėti, negu svarstyti, niekuomet nesamprotauja apie gy­
venimą pats, bet visada tiki kitais, todėl iš kitų pasiimtos
klaidos išmuša mus iš vėžių ir parbloškia. Žūvame vado­
vaudamiesi svetimais pavyzdžiais. Išsigelbėsime tik atsi­
skyrę nuo bandos. Dabar žmonės patys puoselėja savo ne­
laimes nepakęsdami protingų minčių. Panašiai esti rinki­
muose, kai išrinkę ką nors pretoriais2, kurių populiarumas
paskui krinta, visi patys stebisi galėję taip daryti. Tą patį
giriame, tą patį peikiame. Tokia kiekvieno balsų dauguma
priimto sprendimo dalia.

Kai kalbame apie laimingą gyvenimą, neturi man sakyti kaip

balsavimuose: „Atrodo, dauguma šioje pusėje." Vadinasi,
v

toji pusė blogesnė. Žmonija dar nesitvarko taip, kad dau­

2 Pretoria! - aukšti Romos pareigūnai, tvarkę teisėtvarkos reikalus.

72
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

guma būtų už gėrį. Liaudies pritarimas - blogio įrodymas.

Ieškokime to, kas geriausia, o ne to, kas įprasta, to, kas
suteiktų mums amžiną laimę, o ne to, ką giria prastuomenė,
nevykusi teisybės aiškintoja. Prastuomene vadinu ne tik
pilkasermėgius, bet ir karūnuotuosius. Mat nežiūriu kūną
dengiančių drabužių spalvos, spręsdamas apie žmogų ne­
pasitikiu akimis, tiesai nuo apgaulės atskirti turiu geresnę,
tikresnę žvalguonę: sielos gėrio tegu ieškos siela. Jei ji
kada nors atsigaus, sugrįš į save, tai pripažins kraipiusi tie­
są ir žmogus pasakys: „Geriau būčiau nedaręs to, ką dariau
lig šiolei. Prisiminęs savo kalbas pavydžiu nebyliams tylė­
jimo, buvusius troškimus vadinu priešų prakeiksmu, tai, ko
bijojau, (o gerieji dievai!) buvo daug vertingiau už tai, ko
siekiau. Su daug kuo buvau susipykęs ir neapykantą iškei-
čiau į santaiką (jei tik su niekšais galima gyventi santaiko­
je), o pats su savimi dar nesusidraugavau. Visomis jėgomis
stengiausi išsiskirti iš kitų ir pagarsėti kokioje nors srityje.
Taip elgdamasis aš tik atsidengiau ginklų smūgiams ir lei­
dausi kandžiojamas piktavalių. Pažvelk į tuos, kurie giria
iškalbą, kurie prisiriša prie turtų, kurie padlaižiauja siekda­
mi malonės, kurie aukština galią. Visi jie arba priešai, arba
gali jais pasidaryti (o tai visiškai tas pats). Kiek garbintojų,
tiek pavyduolių. Todėl aš verčiau ieškau tikrojo, vidinio, o
ne išorinio gėrio. Kas traukia akį, prie ko žmonės sustoja,
ką apstulbę rodo vieni kitiems, iš išorės žiba, o viduje -
apgailėtinas šlamštas."

73
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Ieškokime ne paviršutiniško, o tvirto ir pastovaus gėrio,

nematomosios pusės grožio,- ryžkimės kasti šį lobį. Jis ne­
toli. Rasime. Tik reikia žinoti, kur link tiesti rankas. Dabar
lyg patamsyje praeiname pro šalį prasilenkdami su trokšta­
ma laime. Nenorėdamas tampyti tavęs aplinkui neminėsiu
kitų vyrų nuomonių, nes jas išdėstydami ir atmesdami su­
gaištame daug laiko. Klausyk manosios. „Manosios" sakau
todėl, kad nepriskiriu savęs vieno kurio nors žymaus stoi­
ko mokyklai: pasilieku teisę turėti savo supratimą. Taigi
vienu seksiu, kito mintis perimsiu tik dalinai, o pateikęs
visų ankstesnių filosofų teiginius galbūt nė vieno nepeik­
damas tarsiu: „Norėčiau pridurti štai ką." Kolei kas skelbiu
gyvenimo pagal daiktų gimties dėsnius nuostatą (jai prita­
ria visi stoikai),- nenuklysti nuo jos, būti ugdomam jos dės­
nių ir pavyzdžių - išmintis.Taigi laimingas gyvenimas turi
atitikti prigimtį. Taip esti tada, kai žmogus pirmiausia yra
sveiko proto ir sugeba tą sveikatą išlaikyti; antra, kai jis
stiprus ir veržlus, trečia, stebėtinai ištvermingas, viskam
pasiruošęs, savo kūnu ir tuo, kas su juo susiję, rūpinasi be
nerimastingo blaškymosi, stropiai tvarko naudingas gėry­
bes visai jomis nesižavėdamas, moka naudotis likimo do­
vanomis netapdamas jų vergu. Ir be mano pastabos supranti,
kad tokio žmogaus sieloje viešpatauja nuolatinė ramybė,
laisvė, nėra nieko, kas ją erzintų ar baugintų. Mat malonu­

74
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

mams ir <...>3vietoje menkų, trumpų ir pačioms begė­

dystėms žalingų smagumų iškyla didžiulis, neužtemdomas
ir pastovus džiaugsmas, sielos ramybė ir santarvė bei kukli
didystė. Silpnybė visada gimdo žiaurumą.

Galima ir kitaip apibrėžti mūsų gėrio supratimą, tą pačią

mintį išsakant kitais žodžiais. Ta pati kariuomenė čia pla­
čiau išsiskleidžia, čia į krūvą susitelkia arba viduriui atsi­
traukus išsilenkia sparnais, arba išsirikiuoja tiesia linija, bet
jos jėga ir norai stovėti po tomis pačiomis vėliavomis, kad
ir kaip ji tvarkytųsi, lieka tie patys. Taip ir aukščiausiojo
gėrio apibrėžimą galime ištęsti, plačiai išdėstyti arba su­
traukti, sutrumpinti. Taigi bus tas pats, jei pasakysiu: „Di­
džiausias gėris —tai niekinanti likimo išdaigas ir besitenki-
nanti dorybėmis siela." Arba: „Nenugalima dvasios jėga,
turinti gyvenimo patirtį, ramiai atliekanti savo darbus, žmo­
giška, rūpestinga tiems, su kuriais bendrauja." Galima ir
taip apibrėžti: „Laimingu vadiname tokį žmogų, kuriam ne­
egzistuoja joks gėris ir blogis, išskyrus dvasios gėrį ir blo­
gį, kuris yra garbingas, tenkinasi dorybe, kurio likimo išdai­
gos nei išaukština, nei palaužia, kuris nežino didesnio už
paties sau duotą gėrį, kuriam tikrasis malonumas yra malo­
numų niekinimas."

3 Rankraščiuose neišlikusi vieta.

75
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Jei nori išsiplėsti, tą pačią mintį galime apvilkti vis ki­

tais ir kitais rūbais, palikdami sveiką ir nepaliestą esmę. Iš
tiesų, kas mums trukdo laimingu gyvenimu pavadinti lais­
vą, tiesią, neįbauginamą ir tvirtą sielą, nepažįstančią nei
baimės, nei aistros? Garbingumas yra vienintelis jos gė­
ris, gėdingumas - vienintelis blogis. Visi kiti dalykai -
menkaverčiai; jie nei prideda laimės, nei atima, pasirody-
dami ir išnykdami nei didina gėrio, nei naikina. Taigi ant
šio pamato stovintis žmogus noromis nenoromis visą lai­
ką jaus nuolatinį linksmumą ir gilų, iš širdies gelmių plau­
kiantį džiaugsmą, bus patenkintas savo vidumi ir nenorės
nieko didesnio už jo turinį. Ar gali šis dalykas prilygti
menkiems, niekingiems, trumpiems mūsų kūniūkščio po­
jūčiams?! Malonumų vergu tapęs žmogus tą pačią aki­
mirką patenka ir į kančios vergiją. Pamatysi, kokią nelabą
ir žalingą vergovę vilks tas, kurį pakaitomis valdys malo­
numai ir kančios, tie nepastoviausi, savivališkiausi vieš­
pačiai. Taigi reikia išeiti į laisvę. Ją teikia ne kas kita, kaip
abejingumas likimui. Tik tuomet atsiras tas neįkainoja­
mas gėris, saugiai besijaučiančios dvasios ramybė bei di­
dybė ir išvijus paklydimus iš tiesos pažinimo atsiradęs di­
dingas nekintantis džiaugsmas, gerumas, sielos sklaida.
Visa tai žmogų džiugins ne kaip gėrybės, bet kaip savojo
gėrio padariniai.
Kad jau paleidau liežuvį, tai pasakysiu, jog laimingu gali
būti pavadintas tas, kuris dėl teisingo protavimo nieko
netrokšta ir nieko nebijo. Ir uolos, ir gyvuliai nejaučia bai­
mės ir liūdesio, tačiau jų niekas nepavadins laimingais,
nes jie nesuvokia laimės. Dėk į tą pačią vietą ir tuos žmo­

76
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

nes, kuriuos buka prigimtis bei savęs paties nesupratimas

nubloškia tarp gyvulių ir negyvų daiktų. Nė per nago juo­
dymą nesiskirs jie vieni nuo kitų: gyvuliai neturi proto, o
tokių žmonių sąmonė —išklypusi, sau kenkianti, nepa­
stovi. Negali būti laimingas tiesos neįžvelgiantis žmogus.
Taigi laimingas gyvenimas remiasi teisingu, tikru spren­
dimu ir yra nekintamas. Juk tuomet neaptemusi, laisva
nuo visų blogybių sąmonė sugeba išvengti ne tik kanky­
nių, bet ir peštelėjimų. Visada ji stovės kur stovėjusi, net
nirštant ir šėlstant likimui nesitrauks iš vietos. Nors ma­
lonumai apsupa mus iš visų pusių, skverbiasi visokiausiais
keliais, lepina sielą, įvairiomis vilionėmis gundo visą mū­
sų asmenybę ar atskiras jos dalis, koks mirtingasis, turin­
tis bent lašelį žmogiškosios savigarbos, norės per dienas
ir naktis svaigti nuo geismų ir pamiršęs sielą atsiduos kū­
no {geidžiams?!

„Bet ir siela, - tvirtina jis, —turės savo malonumų." Tegu

turi, tegu tampa prabangos ir malonumų vertintoja, prisi­
pildo viso to, kas teikia smagių pojūčių. Paskui tegu pagal­
vos apie praeitį ir prisiminusi senus pasismaginimus tedžiū-
gaus laukdama naujų, tesurikiuos į vietas savo norus ir kū­
nui auginant dabarties lašinius tesiųs mintis į ateitį. Tai man
atrodo apgailėtina, nes kvaila rinktis blogį, užuot pasiėmus
gėrį. Be sveiko proto niekas nebūna laimingas,- žmogus,

77
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

siekiąs blogio vietoj gėrio, yra sutrikusio proto. Taigi lai­

mingas yra sugebąs teisingai spręsti žmogus. Laimingas dėl
dabarties, kad ir kokia būtų, jis patenkintas nesipriešina
savo padėčiai. Laimingas tas, kuriam protas paveda visus
reikalus.

Ir malonumus didžiausiu gėriu laikantys žmonės mato, į

kokią bjaurią vietą jie nustūmė gėrį. Jie tvirtina, kad malo­
numai negali būti atskirti nuo dorybės, ir sako, jog garbin­
gas gyvenimas yra malonus, o malonus gyvenimas - gar­
bingas. Nesuprantu, kaip jie sujaukia į krūvą tokias skirtin­
gybes. Kodėl, - klausiu jus, - kodėl malonumai negali būti
atskirti nuo dorybės? Gal todėl, kad bet koks gėris kyla iš
dorybės, iš jos šaknų išdygsta ir tai, ką jūs mėgstate, ko
siekiate? Jei jie būtų neatskiriami, tai nematytume, jog kai
kas yra malonu, bet negarbinga, o kai kas iš tiesų labai gar­
binga, bet atšiauru ir skausmingai pasiekiama.
Be to, nereikia pamiršti, kad malonumai veda į šlykš­
čiausią gyvenimą, o dorybė neįsileidžia blogio. Kai kurių
žmonių nelaimė - ne malonumų stoka, o patys malonu­
mai. To nebūtų, jei dorybė galėtų susimaišyti su malonu­
mais. Ji dažnai jų neturi, bet niekuomet nepasigenda. Ko­
dėl gi tu derini skirtingus, netgi priešingus dalykus? Dory­
bė —tai didystė, aukštuma, karalienė, pergalė, stiprybė, o
malonumas - purvas, vergovė, silpnybė, nepastovumas. Jo

78
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

vieta ir būstas - landynės ir smuklės. Dorybę rasi švento­

vėje, forume, kurijoje4, ji pirmutinė miesto sienų gynėja, ji
dulkėta, įdegusi, sudiržusiais delnais. Malonumas papras­
tai slapstosi, ieško patamsio, sukinėjasi apie pirtis ir mau­
dykles, apie vietas, bijančias edilo žvilgsnio. Jis išglebęs,
silpnas, dvokia vynu ir tepalais, išblyškęs ar pasirausvinęs
skruostus, išsitepliojęs dažais. Didžiausias gėris yra nemir­
tingas, negali išnykti, nepažįsta persisotinimo ir gailėjimo­
si. Tiesi mintis juk niekad neiškrypsta, nesipiktina savimi,
nieko tobulame gyvenime nekeičia. O malonumas prade­
da blėsti dar beliepsnodamas. Jis užima nedaug vietos, tai­
gi greitai ją užpildo, paskui kelia bjaurėjimąsi ir po pirmo
protrūkio atslūgsta. Judrios prigimties dalykuose nėra nie­
ko tikra. Taigi negali būti tvirto branduolio ten, kur viskas
akimirksniu ateina ir išeina, toks daiktas išnyksta benaudo­
jamas. Vis veržiasi į pabaigą ir dar nespėjęs gimti rieda į
pražūtį.

Kaip čia yra? Juk malonumų turi ir gerieji, ir blogieji. Pa­

leistuvius ištvirkavimas džiugina ne mažiau kaip garbin­
gus žmones —pavyzdingas gyvenimo būdas. Todėl seno­
liai nurodė, kad reikia siekti doro gyvenimo, o ne malo­
naus. Malonumą turime padaryti ne tiesos ir geros valios

4 Kurija - senato posėdžių patalpa.

79
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

vadu, o palydovu. Prigimtis turi būti vadas, o protas ją

stebi, klausia jos patarimo. Taigi tarp gyvenimo pagal pri­
gimties dėsnius ir laimingo gyvenimo reikia dėti lygybės
ženklą. Parodysiu, kas tai yra. Stropiai ir drąsiai rūpinsi­
mės atitinkančiais prigimtį kūno poreikiais kaip duotais
tik šiai dienai ir pradingsiančiais, nevergausime jų įnoriams,
neleisime, kad mus valdytų svetimi mūsų prigimčiai daly­
kai. Kūno smagybės ir mažareikšmiai reikalai užims tokią
vietą, kokią stovykloje pagalbiniai būriai ir lengvai gin­
kluoti kariai. Tegu jie paklūsta, o ne įsakinėja. Tik tada jie
naudingi protui. Tikrojo vyro tegu negadina išoriniai da­
lykai, neįveikiamas tesižavi jis tik savo dvasios turtais. Te­
gu pasitikėdamas savimi būna bet kam pasiruošęs, tebūna
savo gyvenimo kūrėjas. Jo pasitikėjimas tegu remsis žino­
jimu, žinojimas —tvirtybe, jo sprendimai tebūna pasto­
vūs, be jokių taisymų. Net jei nepridurčiau, savaime su­
prantama, kad toks vyras bus darnus, tvarkingas, visur elg­
sis kilniai ir atlaidžiai. Jo jausmuose tegu įsikurs tikrasis
protas, nurodantis jausmams gyvenimo principus, nes nė­
ra daugiau iš ko pradėti, semtis jėgų ir į ką sugrįžti. Juk
visata taip pat yra viską aprėpianti, ir pasaulio vairininkas
Dievas stengiasi išsilieti į išorę, tačiau iš visur grįžta į sa­
ve. Tą patį tedaro mūsų sąmonė. Nors ji lydi jausmus, per
juos siekia išorę, tegu lieka ir jų, ir savęs valdovė. Taigi
pasidarys viena darni jėga ir galia, ir gims tikrasis protas,
neskaidomas prieštaravimų, visada tvirtos nuomonės, sam-
V

pratos ir įsitikinimų. Šitaip išsidėstęs jis susiderina, saky­

čiau, susigieda su savo dalimis ir pasiekia aukščiausiąjį gė­
rį. Nėra jam kreivo, slidaus kelio, nėra kliūčių ar nuosmu­

80
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

kių. Jis viską darys pagal savo norą, neatsitiks nieko ne­
laukta. Visi darbai neš gėrį, bus lengvi, miklūs, darbinin­
kas nesitrauks atgal. Nerangumas ir svyravimas yra kovos
ir blaškymosi ženklas. Todėl drąsiai galima tvirtinti, jog
didžiausias gėris yra sielos darna. Dorybės bus ten, kur
sutarimas ir vienybė, o ydos neša prieštaravimus.

„Betgi tu pats, - sako jis, —dorybę gerbi todėl, kad lauki

iš jos kokio nors malonumo." Pirmiausia, jei dorybė ir tei­
kia malonumo, tai ne dėl jo siekiame dorybės, ne tik ma­
lonumus ji teikia. Ji stengiasi ne vien dėl to, bet jos pa­
stangos, siekiant kitų tikslų, atneša ir malonumų. Javams
išpurentoje dirvoje išdygsta ir viena kita gėlė, bet ne dėl
šių akį džiuginančių piktžolių įdėta tiek darbo, sėjėjas tu­
rėjo kitą tikslą, o tai - papildomas prieduras. Taip ir malo­
numas yra ne mokestis už dorybę, ne jos priežastis, bet
priedėlis. Džiaugsmas kyla ne iš malonumo, o priešingai -
malonumas iš džiaugsmo. Didžiausias gėris glūdi pačiame
vertinime ir proto tobulybėje. Kai baigęs kelią protas su­
daro uždarą ratą, jis pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir jam ne­
bėra ko daugiau trokšti. Juk nieko nėra šalia visumos, už
pabaigos. Taigi klysti klausdamas, ko dar, be dorybės, siek­
ti. Ieškai kažko aukščiau viršūnės. Teiraujiesi, ko aš siekiu
iš dorybės? Jos pačios. Juk ji nieko geresnio neturi, pati
savimi apsidovanoja. Ar šito maža? Aukščiausias gėris yra

81
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

nepalaužiama sielos tvirtybė, įžvalgumas, iškilnumas, svei­

kata, laisvė, darna, grožis. Ar ir po šių žodžių reikalauji
kažko didesnio už visa tai? Kam kiši malonumą? Juk aš
ieškau gėrio žmogui, o ne pilvui. Gyvulių ir žvėrių pilvas
talpesnis.

„Tu, - sako jis, - apsimeti nesuprantąs mano žodžių. Aš

juk tvirtinu, kad niekas negali gyventi maloniai negyven­
damas garbingai. Gyvuliai ir žmonės, matuojantys gėrį
ėdalo kiekiu, su tuo neturi nieko bendra. Aiškiai ir atvirai
pareiškiu, kad mano maloniu vadinamas gyvenimas pa­
siekiamas tik padedant dorybei." O kas nežino, kad jūsų
malonumuose skęsta didžiausi kvailiai, kad jais smagu­
riauja ištižėliai, kad net pati siela sau teikia daugybę že­
mos rūšies malonumų. Pirmiausia - tai išdidumas ir nepa­
prastas savęs vertinimas, iki dangaus pasikėlusi puikybė,
akla ir buka savimeilė, lengvapėdiškumas, vaikiškas
džiūgavimas dėl niekų, paskui —kandumas, įžeidinėjimo
smagybe besidžiaugiąs pasipūtimas, dykinėjimas, tingios,
savo reikalus pramiegančios sielos išglebimas. Dorybė kra­
tosi viso to, pirma įžvalgiai įvertina malonumus papur­
čiusi sau už peties, kad nesnaustų, paskui įsileidžia ir net
pačios giriamus laikydama per nieką, džiaugiasi ne juos
įsileidusi, bet pažabojusi. O juk, pasak jūsų, malonumų
pažabojimas yra skriauda aukščiausiajam gėriui. Tu malo­

82
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

numu žaviesi, aš tramdau, tu juo mėgaujiesi, aš naudo­

juosi, tu laikai didžiausiu gėriu, aš —visai ne gėriu. Tu
viską darai dėl malonumo, aš —nieko.

Sakydamas, kad nieko nedarau dėl malonumo, kalbu apie

išminčių, žmogų, kuriam, mano nuomone, vienam priei­
nami malonumai. Nevadinu išminčiumi to, kurį kažkas val­
do, net jei ir ne malonumai. Ar gali malonumų gerbėjas
priešintis vargui, pavojui, skurdui ir daugybei kitų žmogui
gresiančių negandų?! Kaip jis žvelgs mirčiai į akis, kaip
iškęs skausmą? Ar jo, nugalėto tokio švelnaus priešinin­
ko, nenugalės pasaulio griausmai ir pačių žiauriausių prie­
šų gauja? „Jis elgsis taip, kaip lieps malonumai." O ar ne­
matai, kiek daug jie patars? Sakai: „Nieko negražaus ne­
galės įsakyti, nes dorybė neleis." Ar ir vėl nematai, koks
tas aukščiausias gėris, kuriam išlaikyti reikia sargo? Kaipgi
dorybė valdys malonumus, sekdama paskui juos, jei seki­
mas yra paklūstančiojo savybė, o įsakinėjimas —valdan­
čiojo? Kodėl valdančiąją galią jūs nustumiate į galą? Do­
rybei siūlote išties neprastas pareigas: ragauti malonumus.
Bet žiūrėkime, ar išlieka dorybė žmonėse, kurie ją taip
įžeidžiamai supranta. Juk praradusi esmę dorybė negali
turėti to vardo. Taigi kalbėdamas apie tai parodysiu dau­
gelį malonumo vergų, kuriuos likimas dosniai apdovanojo
ir kurie tačiau vadintini blogais žmonėmis. Pažvelk į No-

83
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

mentaną ir Apicijų5, verdančius žemių ir jūrų turtus (taip jie

vadina), apžiūrinėjančius visokiausių rūšių gyvūnus, atgaben­
tus ant jų stalo. Pažvelk į tuos, kurie nuo rožėmis apibertų
guolių žvelgia j savo šunvaišes džiugindami ausis garsų skam-
V

besiu, akis reginiais, o gomurį gardėsiais. Švelnūs, minkšti

apklotai glosto jų kūną, o kad ir nosis turėtų ką veikti, kvepa­
lais apšlakstoma ūžavimų vieta. Sakysi juos skęstant malonu­
muose, tačiau jiems nebus gera, nes ne gėriu jie džiaugiasi.

„Jiems bus blogai, - sakojis, - daugybė įvykių drums sielą, o

prieštaringos nuomonės neduos ramybės protui." Sutinku,
kad taip yra, bet nors jie kvailiai ir lengvapėdžiai, nors juos
graužia atgaila, jie patirs daug malonumų, nes jų tol neslegia
joks sunkumas, kol jie neturi sveiko proto ir (tai daugeliui
pasitaiko) dūksta beprotiškai linksmindamiesi, šėlsta kvato­
dami. O išminčiaus malonumai santūrūs ir saikingi, netgi
menki, kuklūs ir vos pastebimi, bet kadangi jie ateina ne­
kviesti, patys save išsikvietę, tai nėra nei liaupsinami, nei ypa­
tingo džiugesio teikia. Malonumai įsiterpia į gyvenimą jį pa­
dažydami kaip išdaiga ar juokas rimtoje dramoje. Todėl anie

5 Nomentanas - garsus I a. pr. Kr. plevėsa ir gurmanas. Celijus Apicijus -

I a. po Kr. turtą praūžavęs gurmanas, kulinarijos žinovas. Jam priskiria­
mas iš 10 knygų susidedantis išlikęs kulinarijos receptų veikalas. Ro­
moje jo vardas buvo tapęs bendriniu daiktavardžiu, apibūdinančiu
mėgstantį skaniai pavalgyti žmogų.

84
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

tegu nejungia nesuderinamų dalykų, nededa dorybės prie

malonumų, nes ši klaida patinka tik niekšams. Sis paskendęs
malonumuose, nuolatos raugėjantis girtuoklis žino smagiai
gyvenąs, bet mano, kad ir dorai, nes girdi malonumus esant
neatskiriamus nuo dorybės,- be to, savo ydas jis vadina išmin­
timi ir skelbia, kad jas reikia slėpti. Taigi jie ūžauja ne Epikū­
ro6skatinami, bet apnikti ydų, savo palaidumą slepia filoso­
fijos glėbyje ir susirenka ten, kur nugirsta giriant malonu­
mus. Jie nežiūri, kad Epikūro malonumas blaivus ir rimtas
(dievaži, nuoširdžiai kalbu), bet sulekia, vien išgirdę tą žodį,
ieškodami savo geiduliams kokio nors prieglobsčio ir užuo­
vėjos. Taip jie praranda vienintelę teigiamą nenaudėlių savy­
bę - gėdą. Giria tai, dėl ko anksčiau rausdavo, ir didžiuojasi
ydomis. Neįmanomas jaunuomenės atgimimas ten, kur gerb­
tini dalykai užleido vietą bjauriam ištižimui. Malonumų šlo­
vinimas pražūtingas štai kuo: garbingi pamokymai lieka ne­
pastebėti, o tai, kas gadina, - visiems kaip ant delno.

Aš pats esu tos nuomonės (pasakysiu, neįtikdamas savo ben­

draminčiams), jog Epikūro mokslas - gerbtinas, teikiąs tei­
singų patarimų ir geriau pažiūrėjus net griežtas. Iš tikrųjų

6 Epikūras (341-270 m. pr. Kr.) - Atėnuose studijavęs ir vėliau savo

mokyklą įkūręs filosofas. Buvo parašęs apie 40 veikalų gamtos moks­
lų, pažinimo teorijos, etikos, retorikos temomis. Liko 3 laiškai ir gam­
tos mokslų veikalo fragmentų.

85
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

malonumus jis sutraukia j kruopelytę ar dulkelę, mat malo­

numui taiko tas pačias taisykles kaip ir mes dorybei. Jis lie­
pia malonumui paklusti prigimčiai. Bet palaidumas juk ne­
sitenkina tuo, ko užtenka prigimčiai. Tai kaip čia išeina?
Tas, kuris tinginystę, rajumą, ištvirkimą vadina laime, ieš­
kodamas gero vardo blogam dalykui pridengti ateina j Epi­
kūro mokyklą paviliotas dviprasmiškų jos šūkių ir atsiduo­
da ne tokiems malonumams, apie kuriuos ten kalbama, bet
tokiems, kokių pats trokšdamas atsidangina. Toks ima išve­
džioti, kad jo ydos neprieštarauja Epikūro mokymui, todėl
jis ir nuolaidžiauja joms ne bailiai, ne paslapčiom, o ištvir­
kauja, nepanarindamas galvos. Taigi aš neteigiu, kaip dau­
gelis mūsiškių, kad Epikūro teiginiai yra begėdysčių mo-
V

kykla, tik sakau: nepelnytai jis turi blogą vardą. Šitaip gali­
ma tvirtinti tik gerai apžiūrėjus vidų, išorė duoda pamatą
gandams ir skatina nekokią nuomonę. Atrodo taip, lyg nar­
sus vyras būtų apsivilkęs moters drabužiais. Jam galima pa­
sakyti: „Tavo dorovė tyra, garbė —nepažeista, tavo kūnas
neatsidavęs jokiam bjauriam pasismaginimui, bet tavo ran­
kose - timpanas." Reikia išsirinkti garbingą vėliavą bei ragi­
nantį sielą šūkį, o šis pataikauja kūnui ir kviečia ateiti bere­
gint ateisiančias ydas. Dorybę pasiekęs žmogus teikia to­
bulo garbingumo vaizdą. Malonumų sekėjas atrodo silpnas,
palaužtas, visai nevyriškas. Jis įkris į pamazgų duobę, jei kas
nors nenumalšins jame malonumų, nepasakys, kuriuos ri­
boja natūralus troškimas, kurie skrieja galvotrūkčiais ir nie­
kada nesibaigia: kuo daugiau žmogus jų semia, tuo labiau
jie neišsemiami. Tegu dorybė žengia priekyje, tada nepavo­
jingas kiekvienas žingsnis. Nesaikingi malonumai kenkia, o

86
 A P I E L A I M I N G A G Y V E N I M Ą

dorybei vedant nereikia bijoti, kad ko nebūtų per daug, nes

saikas - joje pačioje. Gėris niekada nevargsta dėl didumo.
Tu - protinga būtybė. Sakyk, kas gali būti geriau už protą?
Jei tau patinka dorybės ir malonumo derinys, jei nori eiti į
laimę lydint šiam dvejetui, tai dorybė tegu ves, o malonu­
mas teseks iš paskos tarsi šešėlis, sėlinantis paskui kūną. Tik
dvasios skurdžius gali paversti dorybę, tą didžiausią šven­
tenybę, malonumo tarnaite.

Dorybė tegu eis pirma, ji teneš vėliavas. Turėkime malo- V

numų, bet būkime jų šeimininkai ir tramdytojai. Sj tą jie V

išprašys iš mūsų, bet nieko teneprivers daryti. Žmonės,

atidavę pirmenybę malonumams, netenka ir viena, ir kita.
Mat praranda dorybę ir ne jie malonumus, o juos pačius
malonumai valdo: tokie arba kamuojasi dėl jų stokos, arba
dūsta nuo pertekliaus. Nelaimingi, kai malonumai juos pa­
lieka, dar nelaimingesni, kai užgriūva. Taip audra, užklupu­
si jūrininkus Sirčių7mariose, čia išmeta j seklumą, čia blaš­
ko šėlstančiose bangose. Visa tai įvyksta dėl per didelio V

nesusilaikymo ir aklos meilės kokiam nors dalykui. Žmo­

gui, siekiančiam blogio vietoj gėrio, pasisekimas pavojin­
gas. Kaip sunku ir pavojinga medžioti žvėris, net sugavus

7 Sirtėmis buvo vadinamos dvi prie Afrikos esančios Viduržemio jūros

įlankos.

87
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

laikyti rizikinga (mat jie dažnai sudrasko savininkus), taip

pramogautojai įpuola j baisią nelaimę pasidarydami savo
malonumų aukomis. Kuo daugiau malonumų, kuo jie di­
desni, tuo mažesnis ir nuolankesnis yra tas, kurį žmonės
vadina laimingu. Norėčiau sustoti prie šio vaizdo. Medžio­
tojas, tykojantis žvėrių guolių ir ketinantis
s p įs t ž a b a n g a s ž v ė r im s

bei labai mėgstantis

s u š u n im a p s u p t k a ln a g ū b r iu s 8,

sėlindamas jų pėdsakais palieka svarbesnius reikalus, at­

sisako daugelio pareigų. Taip ir malonumų sekėjai viską pa­
lieka antroje vietoje ir pirmiausia netenka laisvės, išmainy­
dami ją į pilvo užgaidas. Jie ne perka malonumus, o parsi­
duoda jiems.

„Kas gi trukdo, - sako jis, - dorybę su malonumais sulieti į

vieną vietą ir sukurti aukščiausiąjį gėrį taip, kad tas pats būtų
ir garbinga, ir malonu?" Bet garbingumo dalis tegali būti tik
garbingumas. Aukščiausias gėris nebus tyras matydamas sa­
vyje kai ką, kas nėra gėris. Netgi dorybės pagimdytas

8 Abi citatos paimtos iš Vergilijaus poemos Georgikos (I. 139-140). Se­

neka. matyt, cituoja Vergilijų iš atminties, nes citatos nėra visiškai tiks­
lios. Čia ir toliau cituojamas A. Dambrausko vertimas.

88
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

džiaugsmas, būdamas gėris, nėra absoliutaus gėrio dalis,- links­

mumas ir ramybė - irgi, nors jų atsiradimo priežastys ir labai
gražios. Tai geri dalykai, bet jie —aukščiausiojo gėrio padari­
niai, jie neįeina į jį. Kas sieja malonumus su dorybe, ir dar
nelygiomis dalimis, tas dėl vienos gėrybės trapumo pažabo­
ja visa, kas gyva kitoje, ir pavergia laisvę, kurios negalima
nugalėti tik tada, kai nieko už ją nėra vertingesnio. Tokiam
žmogui prisireikia likimo, o tai - didžiausia vergystė. Prasi­
deda neramus, kupinas įtarinėjimų, bailus, drebąs dėl atsi­
tiktinumų, priklausantis nuo aplinkybių gyvenimas. Tu ne-
beduodi dorybei tvirto, nejudamo pamato, liepi jai stovėti
liumpsinčioje pelkėje. Nėra didesnės liumpos už atsitikti­
numo laukimą ir kūno poreikių bei su kūnu susijusių veiks­
nių kaitą. Kaip gali toks žmogus paklusti Dievui, ramiai pa­
sitikti visa, kas jam atsitinka, nesiskųsti lemtimi, geraširdiškai
teisinti savo negandas, jei jį sukrečia mažiausias malonumų
ir skausmų dilgtelėjimas?! Nebus jis nei tėvynės gynėjas,
nei gelbėtojas, nei draugų užtarėjas, jeigu jam malonumai
terūpi. Taigi didžiausias gėris tegu užkopia ten, iš kur jo jo­
kia jėga nenustums, kur neprieis nei skausmas, nei viltis, nei
baimė —niekas, kas siekia sumažinti aukščiausiojo gėrio tei­
sę. Ten užkopti gali tik dorybė, tik ji sugeba įveikti statų
šlaitą, ji tvirtai ten stovės ir ne tiek kentėdama, kiek savo
noru pakels viską, kad ir kas atsitiktų. Ji žinos, jog bet kokie
laiko sunkumai yra gamtos dėsnis, ir kaip geras karys ištvers
žaizdas, skaičiuos randus, o perverta ieties mirs mylėdama
vadą, už kurį žūva su senu pamokymu širdyje: sek Dievu!
Daugelis skundžiasi, verkia ir vaitojajėga verčiami atlikti įsa­
kytus darbus ir nenoromis pildo paliepimus. Kokia kvailys­

89
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

tė! Nejaugi geriau būti tempiamam, negu pačiam sekti?! Die­

važi, tik bepročiai ir neišmanantys savo būties sąlygų žmo­
nės, ko nors trūkstant ar užgriuvus negandai, stebisi, silpna-
dvasiškai pakelia vargus, kurių pasitaiko tiek geriesiems, tiek
blogiesiems. Turiu galvoje ligas, mirtis, luošumą ir kitus aukš­
tyn kojomis apverčiančius žmogaus gyvenimą dalykus. Nar­
siai pasitikime pasaulio dėsnių duotas kančias prisiekdami
ištverti tai, kas tenka mirtingiesiems, ir neliūdėti dėl to, ko
patys negalime išvengti. Esame gimę priklausomi. Laisvė yra
klusnumas Dievui.

Taigi tikroji laimė glūdi dorybėje. Ką dorybė tau patars? Pir­

ma: nei gėriu, nei blogiu nevadinti to, kas neišplaukia nei iš
dorybės, nei iš blogybės. Antra: būti atspariam ir tam blo­
giui, kuris kyla iš gėrio, stengtis, kiek tai leista, būti pana­
šiam į Dievą. Kas tau žadama už tai? Dideli, beveik dieviški
dalykai. Niekas tavęs nieko nevers, nieko nestokosi, būsi
laisvas, saugus, nebaudžiamas, nieko veltui nebandysi, nie­
kas tau nieko nedraus. Viskas vyks taip, kaip pageidausi, nieko
neatsitiks prieš tavo valią, nuomonę ir norą. „Tai kaip čia
išeina? Ar laimingam gyvenimui užtenka dorybės?" O ko­
dėl gi jos turėtų neužtekti, tokios tobulos ir dieviškos? Net
per daug. Ko gali trūkti visus troškimus palikusiam vyrui?
Ko reikia lauke tam, kurio turtas viduje? Tačiau dar tebesie­
kiančiam dorybės žmogui, net jei ir spėriai žengia pirmyn,

90
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

kol dar grumiasi su žemiškais reikalais nenusimetęs šių pan­

čių ir kitokių mirtingiesiems skirtų grandinių, reikia kažko­
kio likimo atlaidumo. Kuo jie visi skiriasi? Vieni vos pririšti,
kiti prirakinti, net prikaustyti už rankų ir kojų. Didesnių da­
lykų siekiantis žmogus pakyla aukščiau, atpalaiduoja grandi­
nes, jis dar ne laisvas, bet jau panašus į laisvąjį.
Tačiau koks nors filosofijos plūdikas, kaip paprastai, gali
pasakyti: „Kodėl tu drąsiau šneki, negu gyveni? Kodėl ir nuo­
lankesniais žodžiais kalbi su galingesniu, ir pinigus laikai bū­
tinu daiktu, ir jaudiniesi dėl nuostolių, ir ašaroji išgirdęs apie
žmonos ar draugo mirtį, ir saugai gerą vardą, nerimsti dėl
šmeižtų? Kodėl tavo dvare daugiau ištaigos už būtiną natū­
raliems poreikiams? Kodėl pietaudamas nesilaikai savo tai­
syklių? Kodėl tavo indai labiau spindi, negu derėtų? Kodėl
tavo svečiai geria už tave patį senesnį vyną? Kamtoks namo
suplanavimas? Kam sodini medžius, teikiančius vien šešėlį?
Kodėl tavo žmonos auskarai verti prašmatniausių namų? Ko­
dėl vergai vilki brangiais drabužiais? Kam tau reikia įman­
traus patarnavimo? Kodėl indai išdėstomi ne bet kaip, o pa­
gal taisykles? Kam laikai mėsos pjaustymo meistrą?" Jei no­
ri, gali dar pridurti: „Kodėl turi valdų užjūryje, ir dar tiek
daug, kad net ir pats nesusigaudai? Kodėl taip begėdiškai esi
apsileidęs, kad nepažįsti keleto savo vergų, o gal esi toks
turtingas, kad turi jų daugiau, negu gali įsidėmėti?" Paskui aš
dar pridėsiu radęs daugiau priekaištų sau, negu tu tikiesi. Da­
bar tik šitaip atsakysiu. Aš nesu išminčius ir, pasotindamas
tavo piktą džiaugsmą, sakau, jog juo ir nebūsiu. Reikalauk iš
manęs, kad būčiau ne lygus su geriausiais, bet geresnis už
bloguosius. Man užtenka, kad kasdien atsisakau kokios nors

91
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ydos ir peikiu savo klaidas. Aš dar neišgijau ir neišsigydysiu,

aš ruošiu lengvinančias priemones nuo savo podagros, o ne
tikrus vaistus. Esu patenkintas, jei priepuoliai retesni ir mažiau
kamuoja. Nors aš ir raišas, bet, palyginti sujumis, esu greita­
kojis. Aš čia neginu savęs. Esu nugrimzdęs visokių ydų gel­
mėn. Ginu tą žmogų, kuris yra šį tą pasiekęs.

Sakai: „Vienaip kalbi, kitaip darai." Didžiausi niekšai, kiek­

vieno doro žmogaus priešai priekaištavo Platonui, Epikū­
rui, Zenonui9. O juk visi šie dėstė ne kaip jie patys gyvena,
bet kaip reikia gyventi. Aš kalbu apie dorybę, o ne apie
save, ir kai prikišu ydas, pirmiausia prikišu sau. Kai galėsiu,
gyvensiu taip, kaip reikia. Jūsų nuodingas, piktas džiū­
gavimas neatbaidys manęs nuo gėrio ir tas užkratas, ku­
riuo šlakstote kitus ir žudotės patys, man nekliudys be per­
stojo girti ne tokį gyvenimą, kokį gyvenu, o tokį, kokį rei­
kia gyventi, nesutrukdys garbinti dorybę ir iš tolo šliaužti
jai iš paskos. Nejau galiu laukti, kad nieko neįžeis piktada­

9 Platonas (428-347 m. pr. Kr.) - žymus graikų filosofas. Sokrato moki­

nys. vėliau Atėnuose įkūręs savo mokyklą, pavadintą Akademija. Pla­
tonas sukūrė savo valstybės teoriją, idėjų teoriją, sprendė etikos ir gno­
seologijos problemas. Liko visi jo sukurti ir jam priskiriami veikalai. Jų
esama apie 40.
Zenonas (333-264 m. pr. Kr.) - stoicizmo filosofijos pradininkas. Bu­
vo parašęs apie 20 veikalų valstybės teorijos, gamtos mokslų ir etikos
temomis. Liko tik nedidelių fragmentų.

92
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

rys, nepagailėjęs nei Rutilijaus, nei Katono1012? Visi jiems

atrodys per daug turtingi, jei kinikas Demetrijas" neatro­
do per didelis skurdžius. Beje, šis tvirtas vyras, kovojąs su
visais prigimties poreikiais, yra daug vargingesnis už kitus
kinikus, nes anie draudė turėti, o jis - ir trokšti. Na, o šie
sako, kad jis nėra visiškas elgeta. Tačiau tu juk matai: jis
paskelbė ne dorybės, o neturto pažinimą.

Jie tvirtina, jog epikūrininkas filosofas Diodoras, kuris prieš

keletą dienų nusižudė persipjaudamas gerklę, pasielgė ne
pagal Epikūro nuostatas. Vieni tame jo poelgyje įžvelgia
beprotybę, kiti - staigų būdą. O juk šis laimingas ir grynos
sąžinės vyras išeidamas iš gyvenimo išsiteisino, pagyrė uoste
atsidūrusio ir pritvirtinusio prie inkaro laivą keleivio ramy­
bę, tardamas (šių žodžių nenorite klausytis, tarytum jums
reikėtų tą patį daryti):
N u g y v e n a u i r l ik i m o s k i r t ą j į l a i k ą p r a l e id a u '2.

Apie vieno gyvenimą, o kito mirtį samprotaujate, ap­

lodami didžių, ypatingos šlovės nusipelniusių vyrų var­

10 Žr. traktato Apie sielos ramybę 26 ir 49 paaiškinimus.

11 Senekos laikų kinikų filosofijos atstovas. Žymiausias kinikas buvo IV a.
pr. Kr. gyvenęs Diogenas iš Sinopės.
12 Vergilijaus Eneidos citata (IV. 653). Čia ir toliau cituojamas A. Damb­
rausko vertimas.

93
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

dus lyg niekingi šuniūkščiai, sutikę nepažįstamus žmo­

nes. Jums apsimoka, kad niekas neatrodytų geras, tarsi
svetima dorybė priekaištautų dėl visų jūsų klaidų. Pavy­
džiai lyginate taurios dvasios spindesį su savo purvu ne­
suprasdami, kokią žalą sau darote. Jei dorybės sekėjai yra
gobšūs, gašlūs, garbėtroškos, tai kokie gi esate jūs, kurie
nekenčiate vien dorybės vardo? Sakote, jog niekas nesi­
elgia taip, kaip kalba, ir negyvena pagal savo pamokymų
pavyzdį. Kas čia nuostabaus, kad jie kalba apie stiprius,
milžiniškus, išvengiančius bet kokių gyvenimo audrų da­
lykus? Kad jie bando nulipti nuo kryžių, prie kurių kiek­
vienas iš jūsų pats prisikala? Pasmerktas nusikaltėlis kybo
ant tik dviejų sukryžiuotų mietų, o tie, kurie savanoriškai
prisikala, —ant tiek kryžių, kiek turi aistrų. Jie žavingai
plūsta ir dygiai įžeidinėja kitus. Manyčiau, kad nereikėtų
skirti jiems dėmesio, jeigu kai kurie nuo savo kryžiaus
neapspjaudytų praeivių.

„Filosofai nedaro taip, kaip kalba." Tačiau jie daug pada­

ro tuo, kad kalba, kad nužymi garbingo gyvenimo gaires.
Jei jie ir elgtųsi pagal savo žodžius, kas būtų už juos lai­
mingesnis?! O kolei kas nereikia niekinti gerų žodžių ir
gerų minčių sklidinų širdžių. Reikia girti žmones, užsii­
minėjančius sveikais dalykais, net jei tie užsiėmimai ne­
daro poveikio. Kas čia nuostabaus, kad jie, priėję prie

94
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

aukštikalnės, neužkopia į viršūnę? Bet jei esi vyras, ver­

tink bandančius užkopti, net jei jie ir paslysta. Gerbtinas
tas žmogus, kuris matuodamas ne savo, bet apskritai gim­
dės duotas jėgas dvasios pastangomis bando siekti aukš­
tų tikslų, mėgina ir svajoja apie didesnius už milžinų dar­
bus. Tas žmogus sau prisiekė: „Aš j mirtį žvelgsiu tokio­
mis pat akimis, kaip ir į komediją. Aš paklusiu vargams,
kad ir kokie sunkūs jie būtų, kūną sustiprinęs dvasios jė­
gomis. Aš vienodai niekinsiu ir esamą, ir nesamą turtą,
neliūdėsiu, jei jis atsidurs kitur, nesididžiuosiu, jei žėrės
šalia manęs. Aš abejingai žvelgsiu ir į besiartinantį, ir į
tolstantį likimą. Aš į visas žemes žiūrėsiu kaip į savo, o į
savo - kaip į visų. Aš gyvensiu galvodamas, jog esu gimęs
dėl kitų, ir už tai dėkosiu gimčiai. Ar galėjo ji ką dar ge­
riau nuveikti mano labui?! Mane vieną padovanojo vi­
siems, man vienam - visus. Ką turėsiu, nei saugosiu, nei
švaistysiu manydamas, jog didžiausias mano turtas —tai
deramai išdovanotos dovanos. Jas vertinsiu ne skaičiumi
ir svoriu, bet gaunančiojo kokybe. Nusipelniusiam žmo­
gui niekada nebūsiu davęs per daug. Kiekvienas darbas
man bus sąžinės, o ne garbės reikalas. Ką bedaryčiau, da­
rysiu taip, lyg žiūrėtų visa tauta.
Valgymo ir gėrimo tikslas bus prigimties poreikių pa­
tenkinimas, o ne pilvo prikimšimas ir ištuštinimas. Drau­
gams būsiu malonus, priešams atlaidus ir kuklus, paslaugą
atliksiu nemaldautas, garbingų prašymų visada palankiai iš­
klausysiu. Savo tėvyne laikysiu visą pasaulį. Jį valdo dievai,
jie yra virš manęs, aplink mane, jie —mano darbų ir žodžių
vertintojai. O jei kada gamta vėl panorės atsiimti gyvybę

95
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

arba protas prabils apie tai, išeisiu parodęs, kad mylėjau

gryną sąžinę, taurius užsiėmimus, neribojau niekieno, pir­
miausia savo laisvės." Kas numatys sau tokį tikslą, norės ir
sieks, tas prasiskins kelią pas dievus. O anas gal jo ir nepa­
sieks, bet bus
k r i t į s d ė l u ž m o jo d i d ž i o 13.

Jūs, kurie nekenčiate dorybės ir jos puoselėtojų, neda­

rote nieko nauja. Taip vengia saulės ligotos akys, taip ven­
gia žibančios dienos nakties gyviai: akinami pirmųjų spin­
dulių, jie skuodžia j savo landynes ar, bijodami šviesos, sle­
piasi plyšiuose. Maurokite, mankštinkite nelaimingą liežu­
vį, šmeiždami doruosius pulkite, kąskite,- greičiau dantis
išsilaužysite, negu jkąsite.

„Kodėl tas filosofijos mylėtojas gyvena taip turtingai? Ko­

dėl sako, jog turtus reikia niekinti, bet jų turi? Kodėl ma­
no, kad gyvybę reikia niekinti, bet gyvena? Kodėl niekina
sveikatą, bet kruopščiausiai ją saugo ir trokšta kuo geriau­
sios? Muilo burbulu laiko ištrėmimą, pareikšdamas: „Kas
čia bloga persikelti?" Tačiaujei gali, nusensta tėvynėje. Tvir­
tina nesant jokio skirtumo tarp ilgesnio ir trumpesnio lai­

13 Ovidijaus Metamorfozių citata (II. 328). Čia ir toliau cituojamas A. Damb­

rausko vertimas.

96
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

ko, tačiau, jei niekas netrukdo, stengiasi pailginti amžių ir

gerokai nukaršęs mėgautis nesukriošusia senatve." Betgi
išminčius sako, kad šituos dalykus reikia niekinti ne tam,
kad jų neturėtume, o kad nesijaudintume dėl jų. Jis nevi­
siškai jų atsisako, bet neliūdi jų netekęs. O likimui juk daug
saugiau padėti turtą ten, iš kur jis gali atsiimti be valdytojo
dejonių. Markas Katonas gyrė Kurijų, Korunkanijų14ir tuos
laikus, kai pilietis, turėdamas keletą sidabro gabaliūkščių,
gaudavo cenzoriaus15pastabą, o juk pats Markas Katonas
turėjo keturiasdešimt milijonų sestercijų. Be abejo, mažiau
už Krasą16, bet daugiau už cenzorių Katoną. Juos palygi­
nus išeis, kad Katono Jaunesniojo ir Katono Vyresniojo17

14 Manlijus Kurijus Dentatas (III a. pr. Kr.) - žymus romėnų valstybės

veikėjas, kukliai gyvenęs žmogus.
Tiberijus Korunkanijus - III a. pr. Kr. valstybės veikėjas, vyriausiasis
žynys, garsėjęs kukliu gyvenimo būdu.
15 Cenzorius - romėnų magistratas, iš buvusių konsulų renkamas kas pen-
keri metai aštuoniolikai mėnesių. Jis organizavo piliečių ir jų mokes­
čiais apkraunamo turto surašymą, perrašydavo raitelių ir senatorių są­
rašus. galėdavo savo nuožiūra pašalinti iš senato nedorovingai pasiel­
gusį senatorių. Cenzorius buvo ir piliečių moralės sargas: nedorovin­
gai pasielgusiems padarydavo pastabą.
16 Turtinguoju pramintas Markas Licinijus Krasas (115-53 m. pr. Kr.) gar­
sėjo kaip sukilusių Spartako vadovaujamų vergų nugalėtojas. 60 m.
pr. Kr. su Pompėjumi ir Cezariu sudarė triumviratu vadinamą sąjungą
ir pasiskirstė įtakos sferas. Žuvo kovodamas Rytuose su partais.
17 Markas Porcijus Katonas Vyresnysis (234-149 m. pr. Kr.) - romėnų karve­
dys. valstybės veikėjas, rašytojas. Ypač išgarsėjo 184 m. pr. Kr. eidamas
cenzoriaus pareigas. Jis pasalino iš senato ir raitelių luomo amoraliai gyve­
nusius vyrus, pasiūlė ir pasiekė, kad būtų priimtas įstatymas prieš praban­
gą. siekė išlaikyti tradicinę paprastą ir kuklią gyvenseną. Pats gyveno kuk­
liai: vykdamas valdyti Ispanijos gabenosi tik tris vergus. Buvo parašęs istori­
jos. teisės, retorikos veikalų. Išliko tik veikalas apie žemės ūkį.

97
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

turto skirtumas buvo didesnis negu Katono Jaunesniojo ir

Kraso. Ir jei jam būtų tekę didesni lobiai, nebūtų atstūmęs.
Mat išminčius nemano esąs nevertas likimo dovanų. Ne­
mėgsta turtų, bet vertina juos labiau už skurdą, ne į širdį, o
į savo namus įsileidžia, neišmeta atėjusių, o saugo, norėda­
mas didesnes lėšas skirti įgyti dorybei.

Nėra abejonių, kad turėdamas daugiau lėšų išmintingas vy­

ras turi daugiau galimybių tobulinti savo sielą negu skurs­
damas. Skurdžiui būdinga viena dorybės rūšis: nepasiduo­
ti klaidoms ir priespaudai, o turtuoliui plačiai atsiveria var­
tai į susivaldymą, dosnumą, uolumą, mokėjimą tvarkytis,
didžiadvasiškumą. Išminčius nepeiks savęs dėl žemo ūgio,
tačiau norėtų būti aukštas ir tiesus. Jis jausis sveikas ir su
negalios prispaustu kūnu, be vienos akies, tačiau labiau no­
rėtų kūno tvirtybės. Žinodamas, kad jo siela sveikesnė už
kūną, pakęs prastą sveikatą, bet trokš kuo geriausios. Nors
jis teigia, jog kai kurie dalykai iš esmės nėra svarbūs, tačiau
jie šį tą prideda prie nuolatinio iš dorybės kylančio pasi­
tenkinimo. Turtai išminčiui kelia nuotaiką ir džiugina taip,
kaip jūrininką —palankus ir stiprus vėjas, kaip visus —geras
oras ar atokaita žiemą. Nė vienas išminčius (turiu galvoje
mūsiškius, kuriems vienintelis gėris yra dorybė) neteigs,
jog net tie dalykai, kuriuos vadiname beskirčiais, turi šiek
tiek svarbos, o kai kurie yra už kitus svarbesni. Vieni jų

98
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

užsitarnauja šiek tiek pagarbos, kiti - daug. Turėk galvoje:

turtai yra tarp svarbesnių. Prikiši: „Kodėl iš manęs tyčio­
jiesi, jei jie tau tą patį reiškia kaip ir man?" Žinok, ne tą
patį. Jei mano turtai pradings, tai be jų pačių aš nieko ne­
prarasiu, o tu apstulbtum, atrodytum pats savęs netekęs,
jei jie tave paliktų. Man turtai tik šį tą reiškia, tau jie —
esmė. Pagaliau aš - turtų valdovas, tu - jų vergas.

Liaukis draudęs filosofams turėti pinigų, nes niekas dar ne­

nubaudė išminčiaus skurdu. Teturi filosofas lobių krūvas,
bet jie iš niekieno neatimti, neapšlakstyti svetimu krauju,
o įgyti be skriaudos, ne šlykščiais būdais. Jie garbingai at­
eina ir garbingai išeina, dėl jų niekas nedūsauja, nebent pa­
vyduolis. Didink juos kiek nori, liks garbingi. Kas nors no­
rėtų, kad tie turtai būtų jo, bet niekas negalės pasakyti,
kad jie jo yra. Išminčius neatstums likimo dosnumo ir gar­
bingai įgytu labu nei girsis, nei raus dėl jo. Tačiau turės kuo
pasigirti, jei atidaręs duris ir įleidęs piliečius galės ištarti:
„Kas atpažins savo daiktą, teišsineša." Didis ir nepaprastai
turtingas tas vyras, jei po šių žodžių jam liks tiek pat, kiek
turėjo! Dar kartą kartoju: jei jis ramiai, nenuogąstaudamas
leis žmonėms daryti kratą, jei niekas pas jį nieko savo ne­
ras, drąsiai ir viešai tesivadins turtuoliu.
Išminčius nė vienai nedorai įgytai dešimtinei neleis per­
žengti savo slenksčio, bet neniekins, nevarys lauk didelių

99
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

lobių, likimo dovanos ir dorybės vaisiaus. Kodėl jis turė­

tų neleisti jų į gerą vietą? Tegu ateina, apsigyvena. Nei
girsis jais, nei slėps. Pagyros yra buko pasipūtėlio savy­
bė, o slapstymas - baikštaus menkystos, kuris dedasi tu­
rįs užantyje kažin kokių gėrybių. Ne, kaip sakiau, neišmes
jų iš namų. Ką kalbės, taip darydamas? „Turtai nenaudin­
gi?" Ar: „Nemoku jais naudotis?" Kaip, galėdamas ir pės­
čias nukeliauti, jis geriau važiuos važiuotas, taip galėda­
mas būti skurdžius norės būti turtingas. Valdys lobius lyg
lengvus ir beregint nuskrisiančius daiktus taip, kad nei
kitiems, nei jam pačiam nebūtų sunkenybė. Jis dovanos...
Ko pastatėte ausis? Ko ištiesėte rieškučias? Dovanos ar­
ba doriesiems, arba tiems, kuriuos galės padaryti dorus.
Dovanos labai atidžiai išrinkdamas vertingiausius ir prisi­
mindamas, jog turi sau duoti išlaidų ir pajamų sąskaitą.
Dovanos tik dėl teisingų ir girtinų priežasčių, nes nesėk­
mingas dovanojimas yra gėdingas praradimas. Jo kišenė
bus pasiekiama, bet neskylėta, iš jos daug išeis, bet nieko
neiškris nejučiomis.

v
Jei kas mano, jog dovanoti lengva, klysta. Sis dalykas yra
nepaprastai sunkus, jei žmogus skirsto sąmoningai, o ne
V

staigaus postūmio pagautas švaisto šen bei ten. Siam duo­

du, idant pelnyčiau palankumą, anam grąžinu skolą, šitam
padedu, to pasigailiu. Kai kam pataisau piniginius reikalus,

100
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

idant skurdas nepaklaidintų ar nepasiglemžtų vertingo žmo­

gaus. Vieniems neduosiu, nors jiems trūksta, nes jei ir duo­
čiau, jiems vis tiek trūks, antriems pasiūlysiu, tretiems pri-
V

mygtinai jsprausiu. Čia negaliu būti aplaidus ir niekada taip

stropiai neužsirašau į skolos knygas, kaip dovanodamas.
„Nejaugi, - klausi tu, - dovanoji tam, kad atsiimtum?" Kad
nežūtų. Dovana tegu bus ten, iš kur ji neprivalo, bet gali
būti susigrąžinta. Geradarystė tegu bus panaši į giliai pa­
slėptą lobį, kurį išsikasi tik tuomet, kai būtinai prisireiks.
Turtingas vyras ir namuose turi dideles galimybes gerada­
rystei. Kas rodys dosnumą tik vilkintiems togomis? Gim-
tis man liepia būti naudingam žmonėms. Vergams ir lais­
viesiems, kilmingiems ir atleistiniams, turintiems tikrąją lais­
vę ar tik draugų akivaizdoje duotą. Nejaugi tai svarbu? Pro­
ga geradarystei atsiras visur, kur tik sutiksi žmogų. Taigi
išminčius gali leisti savo pinigus ir namuose rodydamas dos­
numą, nes dosnumą vadiname liberalitas ne todėl, kad ap­
dovanojami laisvieji, bet todėl, kad plaukia iš laisvos sie­
los18. Išminčius niekada neduoda piktadariams ir nedorė­
liams, bet radęs vertą žmogųjo dosnumas niekada neišsenka
ir liejasi upeliu.
Taigi neiškreipkite garbingai, drąsiai, įkvėptai išminties
mylėtojų sakomų žodžių prasmės. Įsidėmėkite: vienas da­
lykas yra išminties mylėtojas, kitas - išminčius. Pirmasis
tau pasakys: „Kalbu apie kilnius dalykus, bet kol kas skęstu
aibėje ydų. Netaikyk man mano taisyklių. Save tobulinda­
mas ir formuodamas išsikeliu aukštą idealą,- jei pasieksiu,

18 Žodį liberalitas (dosnumas) Seneka kildina iš žodžio liber (laisvas).

101
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ką užsibrėžęs, reikalauk, kad darbai atitiktų žodžius." Pa­

siekęs žmogui skirtą aukščiausiąjį gėrį su tavimi kalbės ki­
taip. Jis pasakys: „Pirmiausia neturi sau leisti vertinti ge­
resnius už save. Aš jau esu nepatikęs niekšams, o tai - tei­
sumo įrodymas. Bet tau pateiksiu ataskaitą, kad neatstu-
miu jokio mirtingojo. Klausyk, ką žadu, kaip ką vertinu.
Neigiu, kad turtai yra gėris. Jei jie būtų gėris, darytų žmo­
nes gerus. Kadangi daiktas, kurį turi ir nedorėliai, negali
būti pavadintas gėriu, aš jų taip ir nevadinu, tačiau pripa­
žįstu, jog jie turėtini ir teikia daug gyvenimo patogumų.
Taigi, klausykite, kaip čia išeina, kodėl turtų nepriskiriu
prie gėrio ir ką kita juose įžvelgiu negu jūs, nors abeji suta­
riame, kadjų reikia. Apgyvendink mane visko pertekusiuose
namuose, padėk sočiai aukso ir sidabro, aš nepradėsiu ža­
vėtis savimi, nes, būdami pas mane, jie nėra manyje. Per­
kelk mane ant Rąstinio tilto19, nušviesk tarp elgetų, nenie­
kinsiu savęs, sėdėdamas šalia ištiesusių ranką išmaldai pa­
vargėlių. Nesvarbu, kad trūks duonos riekės, jei netrūks
V

galimybės numirti. Tai kaip? Žinoma, aš labiau norėčiau

anų spindinčių namų, negu tilto. Padėk mane tarp puikių
baldų, skoningoje aplinkoje, nemanysiu esąs laimingesnis,
dėvėdamas minkštą apsiaustą ar guldydamas svečius ant
purpurinių užtiesalų. Pakeisk patalus, nebūsiu nelaiminges­
nis dėdamas pavargusią galvą ant šieno pagalvės, gulėda­
mas ant čiužinio iš cirko nendrių20, kyšančių pro suplyšu-

19 Rąstiniu tiltu buvo vadinamas pirmasis tiltas per Tiberio upę. Senekos
laikais jis jau seniai buvo mūrinis, bet pavadinimas išliko.
20 Nelabai aišku, ką rašytojas turi galvoje: ar prie cirko augančias nen­
dres. ar nendrių prikimštus cirko žirgų varžybų vadeliotojų čiužinius.

102
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

šią drobę. Tai kaip? Žinoma, labiau norėčiau pasirodyti

žmonėms apsivilkęs pretekstą21 ir <...> nurodinėjąs prie­
žastis, negu nuogais pečiais arba <...> Tegu visos dienos
eina įkūnydamos mano troškimus, tegu nauji džiūgavimai
susipina su senaisiais, ne dėl to sau patiksiu. Pakeisk malo­
nius laikus priešingais, tegu sielą iš ten į čia blaško nuosto­
liai, gedulas, antpuoliai, tegu kiekviena valanda bus sklidi­
na aimanų, nesakysiu esąs varguose atsidūręs vargšas, ne­
keiksiu kurios nors dienos,- juk esu numatęs, kad nė viena
___ V

man nebus juoda. Tai kaip? Žinoma, labiau norėčiau tram­

dyti džiaugsmus, negu malšinti skausmus."
Tasai Sokratas22tau kalbės taip: „Padaryk mane visų gen­
čių nugalėtoju, tegu malonus Liberio23vežimas veža trium­
fuojantį mane nuo kraštų, kur pateka saulė, iki Tėbų, tegul
karaliai manęs klausia penatų teisių24, tvirtai būsiu įsitiki­
nęs, jog esu žmogus, visų lyg Dievas klausiamas patarimo.
V

Salia šios tokios aukštos viršūnės padėk staigų kritimą į

21 Pretekstą - toga su raudonais apvadais. Ją dėvėjo konsulai, pretoriai ir

kiti magistratais vadinami pareigūnai.
22 Sokratas (470-399 m. pr. Kr.) - Atėnuose gyvenęs graikų filosofas,
nepalikęs rašytinių darbų. Apie jį težinoma iš Platono, Ksenofonto ir
kitų jo mokinių veikalų. Sokratas buvo įsitikinęs, kad filosofija turi to­
bulinti žmogų, kad teisingus veiksmus lemia tikrasis žinojimas, o tikro­
jo žinojimo prielaida yra savęs pažinimas. Sokratas nieko sistemingai
nedėstė, bet turėjo daug mokinių ir klausytojų, su kuriais kalbėdama­
sis ieškojo teisingo atsakymo į rūpimą klausimą.
23 Savo vyno ir vynuogininkystės dievą Liberį romėnai sutapatino su graikų
Dionisu. Anot mito, pastarasis buvo kilęs iš Tėbų. bet užaugo Rytuose
ir į gimtinę grįžo žvėrių traukiamu vežimu. Dievas visur buvo
džiaugsmingai sutinkamas.
24 Penatai - namų dievai, maisto atsargų globėjai. Penatų teisės - šeimos
galvos (pater familias) ir kitų šeimos narių teisės.

103
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

bedugnę: svetimame krašte tempdamas neštuvus su paver­

gėjų grobiu, didinsiu išdidaus ir žiauraus nugalėtojo šlovę.
Varomas paskui triumfo vežimą nesijausiu menkesnis kaip
pats jame važiuodamas. Tai kaip? Žinoma, labiau norėčiau
nugalėti, negu patekti į nelaisvę.
Niekinsiu visą likimo karalystę, bet jei bus galima pasi­
rinkti, imsiu iš jos tai, kas geriau. Kad ir kas man tektų,
taps gėriu, bet norėčiau, kad ateitų lengvesni, malonesni,
mažiau kamuojantys dalykai. Nesitikėk, kad dorybes gali­
ma kaip nors pasiekti be vargo, tačiau vienoms reikia bota­
go, kitoms - žąslų. Kaip kopiantis į statų kalną žmogus
išsilaiko tik palinkęs, taip kai kurios dorybės jau yra ant
šlaito, kai kurios tik pradeda lipti. Be abejo, ropščiasi, sten­
giasi, braunasi kantrybė, stiprybė, ištvermė ir kitos sunku­
mams besipriešinančios ir likimą pajungiančios dorybės.
Kaip čia išeina? Ar neaišku, jog nuokalne eina dosnumas,
saikingumas, švelnumas? Jie apsaugo sielą nuo nuosmukio,
o anos anksčiau minėtos dorybės ją smarkiai ragina ir ska­
tina. Taigi skurde pasitelksime mokančias kautis, stipres­
nes, o turtuose —atidesnes, galinčias žengti su našta ir ne­
lygioje vietoje. Taip padalijęs labiau norėčiau naudotis ra­
mesnėmis, o ne tomis, kurios sunkia kraują ir prakaitą. „Tai­
gi, - sako išminčius, - ne aš kitaip gyvenu negu kalbu, bet
jūs kitaip girdite, jūsų ausis pasiekia tik žodžių garsas, ne­
ieškote jų prasmės."

104
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

„Tai koks skirtumas tarp manęs kvailio ir tavęs išminčiaus,

jei abu norime turėti?" Didžiausias. Išmintingam vyrui
turtai tarnauja, kvailį —valdo,- išminčius turtams nieko ne­
leidžia, o jums turtai leidžia viską. Tarytum kas juos būtų
jums pažadėjęs amžiams, priprantate prie savo lobių ir
prisirišate, o išminčius tada daugiausia mąsto apie skur­
dą, kai skęsta turtuose. Karvedys niekuomet nepasitiki
taika taip smarkiai, kad nesiruoštų karui: jis paskelbtas,
net jei mūšiai nevyksta. O jus verčia ragu dangų rėžti gra­
žūs namai, tarytum jie negalėtų nei sudegti, nei sugriūti,
jūs stulbstate prieš visokias gėrybes, tarytum jų neištiks
joks pavojus, lyg jos bus stipresnės už visa kita, ką sunai­
kinti likimas turi jėgų. Dykinėdami žaidžiate su turtais,
nenumatydami jų keliamų pavojų. Panašiai apsupti sveti­
mų kraštų žmonės nepažindami karo prietaisų tingiai stebi
apgulėjų darbą ir nesupranta, kam reikia tų tolėliau ren­
čiamų statinių. Tas pats išeina ir jums: apkerpėjate tarp
savo reikalų ir negalvojate, kiek pasiruošusių pasičiupti
vertingą grobį negandų gresia iš visų pusių. Kad ir kas
nusineštų išminčiaus turtus, jam paliks visą lobį, nes jis
gyvena, džiaugdamasis dabartimi ir ramus dėl ateities.
„Nieko tvirčiau, - sako tasai Sokratas ar kas nors kitas,
turintis tokią pat teisę ir galią į žmonių reikalus, —sau
neįsikaliau kaip įsitikinimo nepakreipti savo gyvenimo pa­

los
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

gal jūsų nuomonę. Surinkite visus savo įprastus žodžius,

man atrodys, jog ne burnojate, o zirziate lyg apgailėtini
V

kūdikiai." Šitaip kalbės tas, kuriam teko išmintis, kuriam

nepažįstanti ydų širdis įsako barti kitus ne iš neapykan­
tos, bet norint pagydyti.
Jis dar pridurs: „Tai, kad manęs nevertinate, yra bloga
ne man, bet jums, nes žmogus, šaukiąs, jog nekenčia dory­
bės ir puoląs ją, neteikia jokios vilties. Neįžeisite manęs,
kaip dievų neįžeidžia aukurų griovėjai. Bet blogas tikslas ir
sumanymas atsiskleidžia ir ten, kur negali pakenkti. Jūsų
zaunijimai man rūpi tiek, kiek Maloningajam DidžiajamJu­
piteriui poetų paikystės. Vienas jam sparnus pritaisė, kitas
ragus, trečias nupiešė jį svetimoteriaujantį ir namie nenak-
vojantį, ketvirtas - žiaurų dievams, penktas —neteisingą
žmonėms, šeštas - kilmingųjų ir net giminaičių grobiką,
septintas - tėvažudį, iš tėvo paveržusį karaliaus valdžią.
Tokie jų veikalai padarė, kad žmonės, patikėjusieji dievus
esant tokius, prarado nuodėmės gėdą. Nors manęs ir ne­
paliečia šiejūsų užgauliojimai, tačiaujūsų labui raginu: gerb­
kite dorybę, patikėkite tais, kurie šaukia ilgai ėję paskui ją
kaip kažką didinga, kurie kviečia sekti kaip paskui kasdien
vis didingiau atrodantį dalyką, ir garbinkite ją kaip dievus,
o jos skelbėjus - kaip pranašus. Kam nors užsiminus apie
V

tuos šventuosius raštus, pagarbiai tylėkite. Sis žodis nėra

kilęs iš žodžio „pagarba", kaip daugelis mano,- jis įsako ty­
lėti, kad būtų galima deramai atlikti apeigas, kad niekas
nepašnibždėtų kokio netinkamo žodžio,- daug svarbiaujums
įsakyti, kad tuomet, kai skelbiama toji pranašystė, atidžiai
klausytumėte prikandę liežuvius. Kai koks nors purtantis

106
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

sistrą25žmogėnas meluoja įsakytas, kai kitas, susimanęs nu­

kirsti savo dilbius, kadaruojančia rankos dalimi susikruvina
žastus ir pečius, kai kokia nors keliais šliaužiojanti moteris
urzgia, kai drobiniais marškiniais apsivilkęs lauru vainikuo­
tas senis viduryje dienos nešdamasis deglą sušunka, kad
koks nors dievas yra supykęs, jūs visi subėgate, klausotės
jų ir tuo pačiu maitindami buką siauraprotystę tvirtinate,
jog jis yra Dievo siųstas.

Štai Sokratas iš kalėjimo, kurį įeidamas apvalė ir padarė

garbingesnį už visas kurijas, šaukia: „Kokia beprotybė, ko­
kia priešiška dievams ir žmonėms prigimtis yra polinkis
šmeižti dorybes ir piktais žodžiais įžeidinėti šventenybes!
Jei galite, girkite geruosius, jei ne, eikite toliau. Jei norite
lavinti savo šlykštų savivaliavimą, pulkite vieni kitus. Ne­
sakau, kad šventvagiškai elgiatės, užgauliodami dangų, bet
bergždžiai stengiatės. Kadaise Aristofanas26 iš manęs šai­
pėsi, visa komedijų rašytojų gauja laidė nuodų pertvinku-
sius sąmojus, bet mano dorybė žėrėte sužėrėjo dėl to, kad
buvo puolama. Jai apsimoka būti visiems rodomai ir ban-

25 Sistras - tarškynė (metalo gabaliukų pripiltas būgnelis), ypač naudoja­

ma Egipto deivės Izidės apeigose. Irstant tradicinei romėnų religijai. Se­
nekos laikais buvo daug įvairių tikėjimų ir religijų pranašų ir skelbėjų.
26 Aristofanas (445-386 m. pr. Kr.) - graikų komedijų rašytojas, kūri­
niuose išjuokęs Sokratą.

107
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

domai, nes žmonės geriau suvokia jos didystę, kai smogę

pajunta jos jėgas. Akmens tvirtybę žino tik jo skaldytojai.
Aš stūksau kaip iš jūros seklumos kyšanti uola, kurią be
perstojo plaka iš visur suplaukusios bangos, tačiau nei nu­
stumia, nei per amžius daužydamos sunaikina. Šokinėkite
j akis, puldinėkite, nugalėsiu kantrybe. Trenkdamas tvirtai
ir nenugalimai kliūčiai kiekvienas pats sau duobę kasasi.
Todėl pasiieškokite kokios nors minkštos ir paslankios me­
džiagos savo ietims įsmeigti. Jūs turite laiko iššniukštinėti
kitų trūkumus ir bet ką teisti: „Kodėl šio filosofo praban­
gūs namai? Kodėl prašmatnūs jo pietūs?" Ant kito paste­
bite šiaudą, o ant savęs ir vežimo nematote. Panašiai išei­
tų, jei koks nors bjaurus raupsuotasis juoktųsi iš puikaus
kūno apgamų ar intapų. Prikiškite Platonui, kad prašė pini­
gų, Aristoteliui, kad ėmė, Demokritui, kad jų nepaisė, Epi­
kūrui, kad išleido, man primeskite Alkibiadą ir Fedrą27, jūs,
kurie būtumėte labai laimingi, jei kada tektų pakartoti ma­
no ydas. Kodėl verčiau nepažvelgiate į iš visų pusių apsiau­
tusias savąsias blogybes, vienas - gadinančias odą, kitas —
V

spirginančias pačią širdį? Žmogui nėra duota tiek daug (net

27 Gal autorius turi galvoje, kad nuvykusj į Sirakūzus Platoną valdovas

Dionisijas pardavė į vergiją. Filosofas buvo išpirktas Anikerido.
Graikų filosofas Aristotelis buvo Aleksandro Didžiojo auklėtojas ir. ži­
noma. gaudavo atlyginimą ir dovanų.
Filosofas Demokritas pasiėmė mažiausią tėvo trims broliams palikto
turto dalį.
Epikūras gyveno kukliai, net skurdokai.
Alkibiadas ir Fedras - Sokrato mokiniai. Alkibiadas buvo nuteistas už
tėvynės išdavimą, o Fedras ištremtas už Eleusino misterijų paslapties
atskleidimą. Tuo abu užtraukė nešlovę mokytojui.

108
 A P I E L A I M I N G Ą G Y V E N I M Ą

jei nesuvokiate savo padėties), kad turėtumėte marias lais­

vo laiko plakti liežuviais geresniuosius.
Šito nesuprasdami savo likimui pritaikote svetimą vei­
dą, kaip tie, kuriems pramogaujant cirke ar teatre namuose
kas nors numiršta, bet jie dar to nežino. O aš, žvelgdamas
iš aukščiau, matau, kokios audros gresia jums veikiai pra­
truksiant debesiui arba jau visai arti prisėlino, pasiruošu­
sios pasigrobti jus ir visa, ką turite. Nejau tai dar tik bus?
Ar ne dabar, net jei dar nejaučiate, kažkoks viesulas sukio­
ja ir ritinėja vienu sykiu tų pačių dalykų ir vengiančias, ir
siekiančias jūsų sielas, tai aukštai pakeldamas, tai į bedug­
nę nublokšdamas?!"

109
APIE G Y V E N IM O
TRUM PU M Ą
---------------- ' 3 7 3 ? ----------------
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

Paulinai1, dauguma mirtingųjų skundžiasi gamtos šykštu­

mu, nes gimstame trumpaamžiai, nes mums duotas laikas
prabėga taip spėriai, taip veržliai, kad gyvybė apleidžia
vos spėjus susitvarkyti gyvenimą, tik keliems tepadaro­
ma išimtis. Dėl šios visuotine laikomos blogybės aima­
nuoja ne tik minia bei neišmintinga liaudis, apimti tokio
pat jausmo dejuoja ir žymūs vyrai. Todėl garsiausias gy­
dytojas sušunka: „Gyvenimas yra trumpas, o gydymo me­
nas —ilgalaikis!"2Todėl Aristotelis įsivelia į pagal daiktų
prigimtį gyvenančiam išminčiui nepriderantį ginčą: „Ji ne­
pagailėjo amžiaus tik gyvūnams, kurie gali prabūti po pen­
kias ar dešimtį kartų, o žmogui, gimusiam tokiai gausybei
didelių darbų, užbrėžta daug artesnė riba."3Mes ne ma­
žai laiko turime, bet daug prarandame. Gyvenimas yra
ganėtinai ilgas, sočiai užtenka jo didžiausiems žygiams,
jei jis visas gerai panaudojamas. Tačiau kai praplaukia pa­
laidai ir be rūpesčių, kai nepaskiriamas jokiam tauriam rei­
kalui, artėjant paskutiniajai valandai pajuntame, kad jis jau

1 Pompėjus Paulinas - I a. po Kr. Romos valstybės veikėjas (Cermanijos

provincijos vietininkas, konsulas), atsakingas už javų tiekimą Romos
miestui valdininkas, Senekos svainis (žmonos brolis).
2 V a. pr. Kr. graikų gydytojas Hipokratas (Hipp. Aph. 1.1).
3 Neaišku, iš kurio Aristotelio veikalo ši citata. Ciceronas šią mintį priski­
ria ne Aristoteliui, o Teofrastui.

13
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

praėjo, o kada ėjo —nepastebėjome. Štai kaip yra: ne gau­

name trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį; ne skur­
džiai, o švaistūnai esame. Kaip pas blogą šeimininką pa­
tekę gausūs karališki turtai beregint išsimėto, o nedideli,
bet gerai saugomi auga, taip žmogaus amžius daug duo­
da mokančiam tinkamai tvarkytis.

Ko skundžiamės gamta? Ji mums dosni: mokantiems pa­

sinaudoti gyvenimas yra ilgas. Bet vienas —nepasotina­
mas šykštuolis, kitas uoliai vargsta dirbdamas beprasmį
darbą, trečias mirksta vyne, ketvirtas suragėjo nieko ne­
veikdamas, penktą alina visuomet svetimų nuomonių val­
domas garbės troškimas, šeštą karštas noras prekiauti vi­
liodamas pelnu veda per visas šalis, per visas jūras. Kai
kas kankinasi, trokšdamas kariauti, ir nuolatos įsitempęs
rezga pavojus kitiems arba nerimauja dėl jam iškilusiųjų,
kai kas savanoriškai vergauja slegiančiam viršesnių už sa­
ve gyvenimo būdui. Daugelis leidžia laiką kišdamiesi į ki­
tų likimą arba skųsdamiesi savuoju, daugybę jokio tikslo
nesiekiančių žmonių blaško vis naujus sumanymus siūląs,
nepastovus, pats savęs nemėgstąs klajoklis lengvabūdiš­
kumas. Kai kurie neapsisprendžia, kur pasukti, ir pasku­
tinioji valanda pasičiumpa juos snaudžiančius bei žiovau­
jančius. Todėl neabejoju, jog teisingas yra didžiausio po­
eto tarytum pranašo pasakymas: „Gyvenimo tik trumpą

114
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

dalį mes gyvename."4O kita dalis yra laiko leidimas, ne

gyvenimas. Iš visų šonų apsupusios ydos slegia, neleidžia
prisikelti ar pakelti akis į tiesą, spaudžia skęstančiuosius
ir prirakintuosius prie geismų. Niekuomet nevalia nuo jų
sugrįžti prie savęs, o jei kada pasitaiko ramybė, tokie nie­
kada nepasiilsintys nuo geismų žmonės plakasi lyg po vėt­
rų dar tebevilnijanti gili jūra. Ar manai, kad kalbu apie
neabejotinus nedorėlius? Pažvelk į tuos, kurių laimę visi.
garbsto. Jie dūsta nuo savo gėrybių. Kaip daugeliui žmo­
nių turtai yra našta! Kaip daugeliui sekina kraują iškalba
ir kasdieninis siekimas parodyti gabumus! Kokia daugy­
bė vaikšto išblyškusi nuo pasismaginimų! Kaip daugeliui
nepalieka laisvos akimirkos apspitusi klientų minia! Pa­
galiau pereiliok visus nuo žemiausių iki aukščiausių: šitas
teisme šaukiasi patikėtinio, šitas ateina, anas vaikšto ant
bedugnės krašto, anas gina, anas teisia —niekas neapsi-
saugo, visi vienas kitą išnaudoja. Pasiteirauk apie įžymy­
bes, pamatysi, kad jas galima įsidėmėti pagal štai ką: šis
tarnauja anam, anas anam, niekas nepriklauso sau.
Kai kurie labai paikai piktinasi skųsdamiesi galingųjų
pasipūtimu, kad neturėjo laiko jų priimti. Kaip pats sau
niekuomet neturintis laiko žmogus gali išdrįsti skųstis kito
išdidumu?! Tačiau anas į tave, kad ir kas tu būtum, nors
nepatenkintu veidu, bet retkarčiais pažvelgia, ausį tavo žo­
džiams atsuka, prie šalies tave pasistato, o tu pats į save

4 Vieni mano. jog tai kažkokios neišlikusios graikų rašytojo Menandro

komedijos citata. Kiti tvirtindami, kad Seneka negalėjo Menandro va­
dinti didžiausiu poetu, teigia, jog citata yra iš neišlikusios žymaus grai­
kų dramaturgo Euripido tragedijos.

115
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

niekados nepasižiūri, nesiteiki savęs išklausyti. Taigi ne­

verta kitam versti bėdą dėl savo pareigų, nes jas atlikdamas
parodai, jog ne su kitu nori būti, bet negali būti su savimi.

Nors visų laikų spindulingiausieji gabūnai sutaria dėl šio

vienintelio dalyko, jie niekuomet iki soties neatsistebės
žmonių tamsumu: šie niekam neduoda grobti savo žemės
valdų ir kilus menkiausiam ginčui dėl ežių griebiasi akme­
nų ar ginklų, o j savo gyvenimą leidžia įsibrauti kitiems ir
net patys atsiveda būsimus jo tvarkytojus. Nerasi norin­
čio išdalyti savo pinigus, o gyvenimą kiekvienas išskirsto
V

daugybei kitų. Žmonės prisirišę prie tėvonijų turtų, o kai

reikia prarasti laiką, tampa švaistūnais, nors tik laiko šykš­
tauti yra garbinga. Maga pasičiupti bet kurį iš senių būrio
ir pasakyti: „Matome tave atėjus prie žmogaus gyvenimo
galo, slegia šimtas ar daugiau metų, nagi, suskaičiuok visą
savo amžių. Pateik, kiek iš to laiko atėmė kreditorius, kiek
meilužė, kiek valdovas, kiek klientas, kiek barniai su žmo­
na, kiek vergų priežiūra, kiek lakstymas po miestą atlie­
kant pareigas, dar pridėk dėl paties kaltės įgytas ligas, pri­
dėk niekam nepanaudotą laiką, pamatysi, jog turi mažiau
metų, negu priskaičiuoji. Prisimink, kada tiksliai įvykdei
savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs,
kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada
siela nedrebėjo, koks per tokį ilgą amžių padarytas darbas

116
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

tikrai priklauso tau, ir pagalvok, kokia daugybė žmonių

apiplėšinėjo tavo gyvenimą tau nejaučiant praradimo, kiek
nusinešė beprasmis sielvartas, paika linksmybė, godi aist­
ra, viliojantis bendravimo noras ir kaip mažai tau beliko -
suprasi, jog miršti nesubrendęs."
Kodėl taip išeina? Todėl, kad jūs gyvenate vis ruošdamie­
si gyventi ateityje, niekuomet netopteli mintis apie būties
trapumą, nesekate, kiek jau laiko praėjo, švaistote lyg turė­
tumėte dar nepraimtą gausybę, kai gal toji diena, kuri dova­
nojama ar kokiam žmogui, ar reikalui, yra paskutinė. Visko
bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. Dauge­
lį žmonių išgirsi sakant: „Nuo penkiasdešimties metų mesiu
V

veiklą." „Šešiasdešimtmetis mane išlaisvins nuo pareigų." O

kas tau užtikrina ilgą gyvenimą? Kas tau leis eiti taip, kaip
numatai? Ar tau ne gėda sau išsaugoti tik gyvenimo likučius
ir vertingiems apmąstymams paskirti tą vienintelį laiką, ku­
rio niekam kitam nebegali panaudoti? Ar ne per vėlu pradė­
ti gyventi tada, kai jau reikia baigti? Kaip kvaila užmiršus,
kad esame mirtingi, protingus užmojus nukelti į penkiasde­
šimtuosius ar šešiasdešimtuosius metus ir norėti pradėti gy­
venimą nuo ten, kur tik nedaugelis tenueina!

Gali pastebėti, jog galingiausieji, aukštai iškilę žmonės pra­

sitaria trokštą poilsio, šlovina jį, vertina labiau už visas sa­
vo gėrybes. Jie trokšta saugiai nusileisti nuo tos savo viršū­

117
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

nės, jei tai įmanoma, nes neturėdamas ką erzinti ar purtyti

likimas užgriūna pats save. Dieviškasis Augustas, kuriam
dievai davė daugiau negu kam kitam, niekuomet nenusto­
jo maldauti ramybės ir siekė atsisakyti valstybės reikalų.
Kiekviena jo kalba krypdavo prie to, kad jis trokštų poil­
sio,- šia tegul ir apgaulinga paguoda, kad jis kada nors atko­
vos save sau, pasilengvindavo vargus. Viename senatui at­
siųstame laiške, žadančiame, kad ramus jo atilsis bus orus
ir toks pat šlovingas, kaip ir veikla, radau tokius žodžius.-
„Tikrovė būtų įspūdingesnė už pažadus. Nepaprastai
geidžiamo laiko troškimas padarė, kad vėluojant tikrajam
džiaugsmui tam tikro malonumo gaunu iš kalbėjimo apie
jį." Pasirodė, jog poilsis yra toks didelis dalykas, kad nega­
lėdamas juo naudotis regėjo jį vaizduotėje. Tas, kuris matė
viską priklausant nuo jo vieno, kuris skirstė ir žmonių, ir
tautų likimus, džiaugsmingai mąstė apie tą dieną, kai nusi­
mes savo didybę. Jis buvo patyręs, kiek tos visuose kraš­
tuose žėrinčios gėrybės išsunkia prakaito, kiek slepia ne­
rodomo nerimo. Priverstas iš pradžių su piliečiais, paskui
su bendražygiais ir galų gale su giminaičiais ginklais spręsti
ginčus, liejo kraują sausumoje ir jūroje. Karų gainiotas po
Makedoniją, Siciliją, Egiptą, Siriją, Aziją ir visus kaimyni­
nius pakraščius romėnų žudynių nuvargintas kariuomenes
nukreipė į išorės karus. Kol malšino Alpes ir tramdė seniau
užkariautose žemėse atsiradusius priešus, kol nukėlė sie­
nas už Reino, Eufrato ir Dunojaus, pačioje Romoje prieš jį
galando kardus Murena, Cepionas, Lepidas, Egnacijus ir
kiti. Vos spėjo išvengti šių spąstų, kai duktė ir šitiek kil­
mingų jaunikaičių tarytum užkeikti pradėję paleistuvauti

8
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

gąsdino jį, jau senyvą, paskui - Paulas, ir su Antonijumi

kelianti baimę moteris5. Šias votis jis nuplėšė su gyva mė­
sa, kitos vėl iškildavo,- lyg nuo kraujo gausos apsunkęs kū­
nas nuolatos kur nors plyšinėjo. Taigi jis troško poilsio, var­
go, jo vildamasis, galvodamas apie jį. Tokia buvo svajonė
žmogaus, galinčio įvykdyti kitų svajones.

Markas Ciceronas, blaškomas tarp katilinų, klodijų, pom-

pėjų ir krasų6, atvirų priešų ir abejotinų draugų, audringų
bangų mėtomas kartu su respublika, sulaikydamas jos žlu­
gimą, galų gale nušalintas, nerasdamas ramybės nei sėk­
mėje, nei kęsdamas nelaimes, kiek kartų keikė savo konsu­
latą, išgirtą ne be priežasties, bet be galo! Kaip verkšlena

5 Augusto dukraitės Julijos Jaunesniosios vyras Lucijus Emilijus Paulas

ruošė sąmokslą prieš Augustą.
Jaunystėje Augustui buvo pavojinga Egipto karalienė Kleopatra, pa­
traukusi į savo pusę buvusį jo bendražygį Marką Antonijų. Jam pase­
nus Antonijaus sūnus buvo apkaltintas jo dukters Julijos suvedžiojimu.
6 Lucijus Sergijus Katilina (108-62 m. pr. Kr.) - romėnų aristokratas,
63 m. pr. Kr. ruošęs sąmokslą prieš konsulą Ciceroną ir kitus valstybės
vyrus. Sąmokslas buvo atskleistas, Katilina žuvo mūšyje su prieš są­
mokslininkus pasiųsta senato kariuomene.
Publijus Klodijus Pulchras (92-52 m. pr. Kr.) - dorovės nuostatų ne­
paisęs Cicerono priešininkas. Jis organizavo Cicerono ištrėmimą, su­
griovė jo namus.
Ir Cezaris, ir Pompėjus, ir Krasas bandė palenkti į savo pusę garsų
politiką Ciceroną.

119
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

jis viename laiške Atikui7, jau esant nugalėtam Pompėjui

tėvui, bet sūnui Ispanijoje vėl taisant sulaužytą kardą: „Klau­
si, ką čia veikiu. Pusiau laisvas lūkuriuoju savo Tuskulo dva­
re." Toliau priduria daugiau panašių žodžių, apverkdamas
praėjusius laikus, skųsdamasis dabartimi ir nebesitikėda­
mas ateities. Ciceronas pasivadino pusiau laisvu, o išmin­
čius, dievaži, niekuomet nenusileis taip žemai, niekuomet
nebus pusiau laisvas, jo laisvė visuomet bus nepažeista ir
tvirta, jis bus nepriklausomas, nepavaldus, aukštesnis už
kitus. Kas gali būti virš to, kuris iškilęs virš likimo?

Aštrus ir karštas vyras Livijus Druzas8 įvedinėjo naujus

įstatymus ir kėlė panašias į Grakchų9nelaimes, sutelkęs iš

7 Titas Pomponijus Atikas (110-32 m. pr. Kr.) - turtingas ir įtakingas

raitelių luomo vyras, Cicerono ir kitų žymių romėnų draugas, knygų
leidėjas, bankininkas. Liko jam adresuotų Cicerono laiškų, bet Sene­
kos cituojamo sakinio juose nėra.
8 Livijus Druzas - I a. pr. Kr. valstybės veikėjas, 91 m. pr. Kr. pasiūlęs atlikti
žemės reformą ir išplėsti italikų teises, dėl to tapęs labai populiarus.
9 Buvo du broliai Grakchai. Tiberijus Sempronijus Grakchas (162-133 m.
pr. Kr.) būdamas liaudies tribūnu pasiūlė žemės reformos įstatymą, pagal
kurį turėjo būti sumažinti stambūs žemvaldžių plotai ir atiduoti nuomoti
neturtingiesiems už nedidelę kainą. Priešininkai pasiekė, kad būtų paša­
lintas iš pareigų. Jis siekė liaudies tribūno posto antrą kartą, bet senatui
nutarus buvo nužudytas. Gajus Sempronijus Grakchas (153-121 m. pr.
Kr.) planavo tęsti brolio sumanymus ir iš pradžių norėjo reformuoti teis­
mus. siekė sukurti iš raitelių senatą kontroliuojantį organą, suteikti Romos
pilietybę italikams. Pamatęs, jog pralaimės, nusižudė.

120
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

visos Italijos suplūdusias minias neįžvelgdamas, kuo vis­

kas baigsis. Paskui nebeįstengė nei įvykių paveikti, nei už­
mojų laisvai palikti; keikdamas nuo pat pradžių neramų
gyvenimą, sakoma, kalbėjęs, esą jis tik vienas net vaikas
būdamas neturėjęs atostogų. Mat ir kūdikystėje, ir dėvė­
damas pretekstą10drįso teisėjams teikti kaltinamuosius ir
savo įtaką forume naudoti taip veiksmingai, kad žinoma,
jog kai kurie sprendimai jo yra plėšte išplėšti. Kur tik ne- V

prasiveržia toks nesubrendęs garbės troškimas?! Žinok,

kad toks žalias įžūlumas virsta milžiniška ir privačia, ir vals­
tybine blogybe. Taigi per vėlai jis skundėsi neturėjęs atos­
togų, nuo vaikystės būdamas maištingas ir nepakeliamas
forumui. Ginčijamasi, ar pats užsimojo prieš save,- mat stai­
ga parkrito nuo didelės žaizdos kirkšnyje. Kai kas abejoja,
ar jo mirtis savanoriška, bet visi įsitikinę, kad pribrendusi.
Neverta minėti daugelio, kurie kitiems atrodydami labai
laimingi patys tiesą kalbėjo sakydami nekenčią savo gyve­
nimo kelio, bet tomis aimanomis nepakeitė nei kitų, nei
savęs pačių, nes žodžiams ištrūkus jausmai grįžta prie se­
nųjų įpročių. Po paraliais, jūsų gyvenimas, nors tęstųsi dau­
giau kaip tūkstantį metų, susitrauks į dulkelę. Tokios ydos
praris bet kokį amžių,- būtinai akimirksniu prabėgs ši gam­
tos skubinama, bet protu įmanoma pailginti laiko atkarpa.
Juk jūs negaudote, nesulaikote, nestabdote šio paties grei­
čiausio daikto, bet leidžiate išeiti jam kaip nereikalingam
ir sugrąžinamam.

10 Pretekstą (togą su raudonais apvadais) dėvėjo ne tik Romos pareigū­

nai. bet ir visi berniukai iki pilnametystės kaip busimieji pareigūnai.

121
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Pirmiausia vardiju tuos, kurie neturi laiko niekam, išsky-

V

rus vyną ir geismus. Šių žmonių užsiėmimai šlykščiausi.

Kiti, net pasiduodantys tuščiai šlovės regimybei, klysta
bent jau dailiau. Ar išvardysi šykštuolius ar pikčiurnas, ar
neteisėtos neapykantos bei karų kurstytojus —šie visi nu­
sideda vyriškiau, o pilvui ir geismams atsidavusių žmonių
pagedimas yra negarbingiausias. Išpurtyk visas jų dienas,
pažiūrėk, kiek laiko jie skiria apskaičiavimams, kiek laiko
tykoja, kiek laiko bijo, kiek laiko pataikauja, kiek laiko
klauso pataikavimų, kiek laiko praleidžia savo ir kitų by­
loms, kiek puotoms, tapusioms pareigomis, - pamatysi,
kaip jiems neleidžia atsikvėpti nei nelaimės, nei pasiseki­
mai. Pagaliau visi sutaria, kad užsiėmęs žmogus dorai ne­
gali užsiimti jokiu daiktu: nei iškalba, nei laisvaisiais me­
nais, nes išblaškyta siela nepriima jokio aukštesnio sie­
kio, bet viską išspjauna kaip prievarta įbruktą maistą. Už­
siėmęs žmogus visai nesugeba gyventi, nes tai sunkiau­
siai išmokstamas daiktas. Kitų menų mokytojų visur pil­
na, kai ką, atrodo, net vaikai išmoksta taip, kad gali kitus
mokyti, o gyventi reikia mokytis visą gyvenimą ir (tuo tu
gal dar labiau stebėsiesi) visą gyvenimą reikia mokytis mir­
ti. Tiek didžių vyrų, atsikračiusių visų kliūčių, atsisveiki­
nusių su turtais, pareigomis malonumais, iki pat amžiaus
galo darė tą vieną: mokėsi gyventi, tačiau daugelis jų iš­

122
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

ėjo iš šio pasaulio, prisipažinę dar nemoką, o tuo labiau

to nemoka anksčiau minėti žmonės.
Patikėk, didžio, iškylančio virš žmonių paklydimų vy­
ro savybė yra neleisti nieko iš savo laiko nuliežti ir jo gy­
venimas nepaprastai ilgas todėl, kad visą, kiek tik truko,
jis skyrė sau. Ten nebuvo nenaudojamų, dykų, kitiems pa­
valdžių dalykų, tas nepaprastai taupus sargas nerado pre­
kės, vertos iškeisti j savo laiką. Taigi jam užteko. Mat iš
tiesų būtinai pritrūks tiems, iš kurių gyvenimo daug nusi­
nešė kiti. Nėra pagrindo manyti, kad jie niekuomet nesu­
vokia savo nuostolių, daugelį tų, kuriuos slegia aukšta pa­
dėtis, tikrai išgirsi klientų bandoje ar teisme, ar kitose
pasigailėjimo vertose garbingose vietose sušunkant: „Ne­
duoda man gyventi!" Kaipgi duos? Visi į tave besikrei­
piantieji apvagia tave. Kiek dienų nusinešė anas kaltina­
masis? Kiek anas kandidatas? Kiek toji senė, nuvarginta
taip pat, kaip ir ji, mirsiančių paveldėtojų? Kiek anas, ap­
simetęs ligoniu, idant pakurstytų laukiančiųjų jo galo go­
dumą? Kiek tas galingesnis draugas, laikantis jus ne drau­
gais, o palydovais? Kartoju: išskirstyk ir peržiūrėk savo
gyvenimo dienas, pamatysi, kad tau liko tik kelios ir tos
netikusiai praleistos.
Gavęs taip geistus fascius vyras trokšta padėti atgal ir
šneka: „Kada dar praeis šie metai!"" Anas ruošia pramogi­
nius reginius ir, nors labai vertina jam tekusią dalią, karto­
ja: „Kada jų atsikratysiu?" Anas gynėjas plėšosi forume ir1

11 Pareigūnai (konsulai, pretoriai, kvestoriai, edilai. liaudies tribūnai) Ro­

moje buvo renkami vieniems metams.

123
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

plyšoja didžiulei, nebeįstengiančiai išgirsti miniai: „Kada

gi baigsis reikalai?" Kiekvienas strimgalviais gena savo gy­
venimą ir vargsta trokšdamas ateities, bodėdamasis dabar­
timi. O tas, kuris sau sunaudoja visą laiką, kuris kiekvieną
dieną tvarko kaip paskutinę, nei trokšta rytdienos, nei bi­
jo. Kaip yra, ar kokia nors valanda gali atnešti nepatirto
malonumo? Viskas žinoma, viskuo persisotinta. Visa kita
tegu kaip nori tvarko atsitiktinumas ir likimas,- gyvenimas
yra saugus. Gali būti jo pridėta, bet negali būti atimta. O ir
pridedama kaip jau sočiam ir prisikimšusiam pilvą žmogui.
Tą kąsnelį jis ima nevarvindamas seilės. Negalvok, kad žilo
plauko ar raukšlėto veido žmogus ilgai gyveno. Jis ne ilgai
gyveno, bet ilgai prabuvo. Kaip, ar laikytumei daug plau­
kiojusiu tą, kurį išplėšusi iš uosto baisi audra blaško šen bei
ten ir vėjams pakaitomis nirštant iš priešingos pusės varo
ratu per tas pačias erdves? Jis ne daug plaukiojo, bet buvo
daug blaškomas.
Negaliu atsistebėti matydamas prašantį laiko ir tą, ku­
rio maldaujama, lengvai paskiriantį. Abu žiūri priežasties,
dėl kurios prašoma, bet nė vienas nepažvelgia į patį laiką,
tarsi nieko neprašoma, nieko neduodama. Tyčiojamasi iš
visų vertingiausio daikto. Jis suklaidina tuo, kad yra be­
kūnis, kad nematomas, ir todėl vertinamas labai pigiai, o
V

išties - jam neteikiama beveik jokios vertės. Žmonės la­

bai mielai ima metines išmokas, pašalpas,- kad jas gautų,
padeda vargo, darbo, uolumo, bet niekas neįvertina lai­
ko, eikvoja jį kaip nieko nekainuojantį daiktą. Tačiau pa­
žvelk į susirgusius: kai priartėja mirties pavojus, puola į
kojas gydytojams,- o kai bijo aukščiausios bausmės, pasi­

124
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

ruošę atiduoti viską, kad tik liktų gyvi. Tokia baisi yra jų
troškimų nedermė. Jeigu būtų galima kaip nors kiekvie­
nam parodyti praėjusių ir būsimų metų skaičių, kaip dre­
bėtų žmonės matydami, jog nebedaug beliko, kaip juos
taupytų! O juk mažą, bet tikrą daiktą lengva yra tvarkyti.
Stropiau reikia saugoti tai, ką nežinai kada pasibaigsiant.
Nemanyk, kad jie nežino, kaip tas dalykas yra brangus,
paprastai sako esą pasiryžę atiduoti mylimiausiems asme­
nims dalį savo gyvenimo. Jie ir atiduoda, tik nesuvokia
šito, atiduoda nuo savęs nutraukdami, bet nepadidinda­
mi anų žmonių metų skaičiaus. Tačiau jie nesupranta, nuo
ko nutraukia, todėl nesipriešina nematomiems nuosto­
liams. Niekas neatstatys metų į senąją vietą, niekas tau jų
negrąžins. Tavo amžius eis ten, iš kur prasidėjo, ir savo
bėgimo nei atšauks, nei sulėtins. Jis nekels sąmyšio, ne­
primins tau savo skriejimo, praslys tylomis. Nei karaliaus
valdžia, nei tautos garbstymas jo nepailgins. Kaip buvo
paleistas nuo pirmosios dienos, taip ir bėgs, niekados ne­
grįš, niekados negaiš. Kas bus? Tu užsiėmęs, gyvenimas
skuba, o tuo metu ateis mirtis, jai noromis nenoromis rei­
kės rasti laiko.

Ar gali būti kas <...> turiu galvoje įžvalgumu besiginan­

čių žmonių mąstyseną. Jie labai užsiėmę ir smarkiai dar­
buojasi. Idant galėtų tobuliau gyventi, gyvenimą pertvar­

125
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ko gyvenimo sąskaita! Veiklos metmenis nukelia į toly­

bes, o juk buvimui šiame pasaulyje didžiausią nuostolį daro
atidėliojimas: jis iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadė­
damas ateitį išplėšia dabartį. Didžiausia gyvenimo kliūtis
yra laukimas. Jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną.
Tu tvarkai tai, kas yra likimo rankose, atmesdamas tai,
kas tavo rankose. Ko lauki? Kur suki? Visa, kas ateis, yra
V

neaišku, gyvenk tuojau pat. Štai didžiausias poetas, įkvėp­

tas pranašas tarytum Dievo lūpomis giedodamas išganin­
gą giesmę šaukia:
Amžiaus geroji diena mirtingiems vargšams šioj žemėj
Pralekia greit'2.

„Ko delsi? - sako jis. - Ko svyruoji? Prabėga, jei nepa-

siimi." Net jei ir pasiimtum, vis tiek prabėgs. Taigi su lai­
ko sparta reikia grumtis žaibiškai juo naudojantis, turime
greitai gerti iš šio ne visuomet plauksiančio veržlaus srau­
to. Sakydamas ne „gerasis amžius", o „geroji diena" po­
etas puikiausiai išpeikia begalinį delsimą. Kodėl tu toks
nerūpestingas? Kodėl šitaip lekiant laikui klausydamas go­
dumo balso nerangiai ištempi mėnesius ir metus į ilgą vir­
tinę? Su tavimi kalbama tik apie dieną, ir tą pačią bėgan­
čią. Ar kyla abejonių, kad pirmoji ir geroji diena prabėga
vargšams mirtingiesiems, tai yra užsiėmusiems? Jų dar vai­
kiškas sielas prispaudžia senatvė, kurią jie pasiekia nepa­
siruošę ir beginkliai, nes niekas nenumatyta, jie netikėtai
staiga joje atsidūrė, nejuto kasdien ją artinantis. Kaip ar12

12 Vergilijaus Eneida. III. 66.

126
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

pašnekesys, ar skaitymas, ar koks įtemptesnis galvojimas

atitraukia keleivių dėmesį ir jie išvysta pasiekę tikslą, ne­
spėję pastebėti, kad artėja prie jo, taip nepertraukiamą ir
nepaprastai greitą gyvenimo kelią, kurį tuo pačiu žings­
niu einame ir būdraudami, ir miegodami, užsiėmusieji pa­
mato tik pabaigoje.

Norėdamas išdėstytuosius teiginius aptarti dalimis ir pa­

teikti argumentų rasčiau daugelį įrodymų, kad trumpiau­
sias yra užsiėmusių žmonių gyvenimas. Fabianas13, ne fi­
losofijos dėstytojas, bet tikras senovinis filosofas, mėg­
davo sakyti, jog su aistromis reikia kovoti ne švelniomis
priemonėmis, o smogiant, jų rikiuotę priversti bėgti ne
po truputį puldinėjant, o veržiantis. Išvedžiojimai čia ne­
tinka, mat priešą turime sutriuškinti, o ne peštelėti. Ta­
čiau kad žmonės gėdintųsi paklydimo, reikia ne tik ap­
verkti juos, bet ir mokyti.
Gyvenimas skirstomas į tris laiko sandus: kas buvo, kas
yra, kas bus. Tai, ką dabar veikiame, yra trumpa, ką veik­
sime, —netvirta, o ką nuveikėme, - užtikrinta. Į šią sritį
likimas prarado teises, ji nebegali priklausyti nuo kieno
nors sprendimo. Užsiėmusieji šito netenka, jie neturi lai­

13 Papirijus Fabianas - iškalbingas Senekos laikų oratorius ir filosofas stoi­

kas. Rašė valstybės teorijos ir gamtos mokslų veikalus, kurių liko tik
pavadinimai.

127
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ko atsigręžti j praeitį, o jei ir turi, prisiminimai esti nema­

lonūs ir graužiantys. Nenoromis mintyse sugrįžta prie blo­
gai praleistų laikų, nedrįsta jų vėl čiupinėti tie, kurių ydos,
kadaise dangstytos malonumo vardu, dabar akyse stojasi
visu gražumu. J praeitį mielai atsisuka tik griežtu, nieka­
dos neapsirinkančiu žvilgsniu sekęs savo poelgius vyras.
Būtinai bijos savo atminties daug ko garbėtroškiškai pa­
noręs, išdidžiai paniekinęs, nevaržomai nugalėjęs, pavo­
jingai apgavęs, godžiai čiupęs, išlaidžiai švaistęs žmogus.
O juk ši mūsų laiko dalis yra šventa ir nepažeidžiama,
aplenkianti visus žmogui skirtus atsitiktinius atvejus, iš­
kilusi virš karališkos likimo valdžios. Jos neišjudina nei
skurdas, nei baimė, nei ligų puolimai, joje negalima su­
kelti sąmyšio, jos neįmanoma išplėšti, jos turėjimas amži­
nas ir bebaimis. Tik kai kurios dienos, ir tos tik akimirks­
niais, yra dabartis, o iš praėjusių laikų tau paliepus ateis
visos, leisis tavo nuožiūra tyrinėjamos ir sulaikomos. Už-
siėmusieji neturi laiko tą daryti. Ramios ir nurimusios są­
monės žymė yra ėjimas per visas savo gyvenimo dalis, o
užsiėmusiųjų sielos tarsi iš po jungo negali atsigręžti ir
žvelgti atgal. Taigi jų gyvenimas grimzta į bedugnę, ir kaip
nieko nebus, kad ir kažin kiek piltum į neturintį dugno
prakiurusį indą, taip nesvarbu, kiek laiko duota. Neradęs
kur pasidėti, jis išsilieja per suaižėjusias ir skylėtas sielas.
Dabartinis laikas yra nepaprastai trumpas, toks trumpas,
kad kai kuriems atrodo, jog jo nėra,- mat jis nuolatos bė­
ga, plaukia, ritasi; baigiasi nespėjęs pasirodyti, nepaken­
čia gaišaties kaip pasaulis bei neramūs, amžinai skriejan­
tys, niekuomet vienoje vietoje nestovintys žvaigždynai.

128
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

Užsiėmusius domina tik dabartis, kuri yra tokia trumpa,

kad neįmanoma sugauti, o dar padalijus ją į daugelį reika­
lų nebelieka nieko.

Ar tu pagaliau nori sužinoti, kaip neilgai jie gyvena? Pasi­

žiūrėk, kaip jie trokšta ilgai gyventi, ir suprasi. Nukaršę
seniai meldžia pridėti keletą metų, apsimeta esą jaunesni,
patys sau melu nori įsiteikti ir mielai apgaudinėja save, tar­
si kartu galėtų apmulkinti ir likimą. O kai kokia nors nega­
lia primena mirtingųjų būklę, miršta persigandę, lyg ne ei­
tų iš gyvenimo, o būtų traukiami. Rėkia buvę kvaili, kad
negyveno, ir jei išsiveržtų iš nesveikatos, gyventų nusikra­
tę tarnybų. Tik tada pagalvoja, jog veltui įgijo tai, kuo ne­
pasinaudojo, jog visas vargas kaip į balą išmestas. Ar ne
erdvesnis yra neturinčių jokių pareigybių žmonių gyveni­
mas? Nieko iš jo neatiduodama, nieko neiššvaistoma, nie­
ko nedovanojama likimui, nieko nepražūva dėl nerūpes­
tingumo, nieko neatima dosnumas, nieko nelieka nepanau­
dota, jis visas, sakyčiau, yra pelningas. Ir trupinėlio laiko
sočiai užtenka, todėl atėjus paskutinei dienai išminčius ne­
gaišuodamas tvirtai žengia į mirtį.

129
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Gal paklausi, ką vadinu užsiėmusiais? Nemanyk, kad jais

laikau vien tuos, kuriuos iš bazilikos14įmanoma išvaryti tik
užsiundžius šunimis, kuriuos matai išdidžiai kyšant iš savo
klientų minios ar niekingai stirksant kito palydoje, kuriuos
tarnybos pašaukia iš namų tam, kad stypsotų prie svetimų
durų, kuriuos pretoriaus ietis15kviečia vaikytis negarbin­
gos, kada nors vis tiek supusiančios naudos. Kai kieno ir
laisvalaikis labai užimtas: dvare, guolyje, vienatvėje, net nuo
visų pasitraukę, jaučiasi patys sau esą našta —tai ne neveik­
lus gyvenimas, o veiklus dykinėjimas. Ar gali pavadinti ne­
veikliu tą, kuris susirūpinęs įmantriai rikiuoja keleto kvai­
lių paskelbtas labai vertingomis Korinto vazas ir didesnę
dienų dalį praleidžia tarp tų surūdijusių skardinių16? Kuris
prasėdi imtynių aikštelėje17 (po paraliais, čia mus vargina
net neromėniškos ydos!) žiopsodamas į besigrumiančius

14 Bazilika - teismų ir kitų įstaigų (finansų, prekybos) patalpa. Senekos

laikais Romos forume stovėjo dvi bazilikos.
13 Pretorius įsmeigdavo ietį varžytynių vietoje. Varžytynėse buvo par­
duodamas ne tik privačių asmenų, bet ir valstybės turtas, taip pat ir
konfiskuotas ir valstybinis tapęs į proskripcijos sąrašą įtrauktų ar kitaip
pasmerktų asmenų turtas. Tokio turto įsigijimą Seneka laiko negarbin­
gu dalyku.
16 Senekos laikais labai buvo vertinamos kalinėtos ir raižytos Korinto mies­
te pagamintos brangiųjų metalų vazos.
17 Imtynės Graikijoje nuo seniausių laikų buvo populiari sporto šaka. Ro­
moje jos nebuvo paplitusios.

130
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

berniūkščius? Kuris savo jaučių bandas išveda vieno am­

žiaus ir spalvos? Kuris šeria nugalėtojus atletus? Kaip? Tu
vadini neveikliais tuos, kurie daug valandų praleidžia pas
kirpėją, kol tas nučerškina tai, kas ataugo per praėjusią naktį,
tariasi dėl kiekvieno plauko, sudėlioja išsitaršiusias garba­
nas ar išsidraikiusias sustumia ant kaktos? Kaip jie pyksta,
kai kirpėjas pasirodo nelabai rūpestingas! Tarytum jis kirp­
tų vyrą. Kaip užsidega, jei nukerpa kokį karčių kuokštelį,
jei kas truputėlį kyšo, jei vyturai krinta nelygiais žiedais!
Kiek rasi tokių, kurie sutiktų, kad verčiau būtų išdraikytos
jų garbanos, o ne valstybė?! Kas savo galvos išsaugojimu
rūpinasi labiau negu grožiu? Kiek tokių, kurie nori būti ne
dailiai sušukuoti, o garbingi? Ar vadini neveikliais užsiė­
musius šukomis ir veidrodžiu žmones?
O ką pasakysi apie kuriančius dainas, jų klausančius ir
besimokančius, įvairiais melodijos posūkiais tąsančius bal­
są, kuriam gamta padarė tiesų, puikų ir labai paprastą ke­
lią? Apie tuos, kurių pirštai spragsi, kažką žymėdami dai­
nuojant, kurie perėję prie rimtų ar net liūdnų dalykų tyliai
murma? Jie mėgaujasi ne neveiklumu, o tinginių veikla.
Po šimts pypkių, puotų rengėjų nepriskirčiau prie turin­
čių laiko matydamas, kaip jie susirūpinę tvarko stalo si­
dabrą, kaip stropiai sujuosia patarnaujančių jaunikaičių tu­
nikas, kaip jaudinasi, su kokiomis apeigomis atkeliaus iš
virtuvės šernas, ar davus ženklą bebarzdžiai tarnai spėriai
išbėgioja vykdyti užduočių, ar meniškai mažais gabalėliais
kapojami paukščiai, ar rūpestingai vargšai berniukai valo
girtų spjaudalus. Taip siekiama prašmatnų skonį turinčio
žmogaus šlovės. Jų blogybės taip persmelkusios visas jų

31
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

gyvenimo smulkmenas, kad be garbės troškimo neįsten­

gia nei valgyti, nei gerti. Nepalaikysi poilsiaujančiais ir tų,
kurie iš vieno galo į kitą tampomi nešiojamomis kėdėmis
ar lektikomis ir atskuba nustatytą tų išvykų (lyg jų nebūtų
galima atsisakyti) valandą, kuriems kitas žmogus prime­
na, kada praustis, kada plaukioti, kada pietauti, - nuo per
didelio išglebimo išlepusios sielos taip ištyžta, kad pačios
net nebegali žinoti, ar yra ištroškusios. Girdėjau, jog vie­
nas prašmatnusis (jei tik prašmatnybe vadintinas nebemo-
kėjimas žmoniškai gyventi ir elgtis), iš pirties ant rankų
išneštas ir pasodintas į kėdę, paklausė: „Ar jau sėdžiu?"
Ar tu manai, kad klausiantis, ar jis sėdi, žino, ar jis gyvena,
ar mato, ar poilsiauja? Nelengva pasakyti, katras didesnis
vargšas: ar tas, kuris nežino, ar tas, kuris apsimeta neži­
nąs. Daugelį dalykų jie užmiršo, bet daug ir vaidina,- kai
kuriomis ydomis džiaugiasi kaip laimės įrodymais, perne­
lyg žemas ir paniekinto žmogaus vardo vertas jiems atro-
V

do žinojimas, ką darai. Štai dabar ir galvok, kad peikdami

prabangą mimai daug ką išlaužia iš piršto. Dievaži, jie dau­
giau nutyli nei prasimano. Vien tik ydas garbinti sugeban­
čiais laikais atsirado tokia neįtikimiausių kliaudų sankau­
pa, kad galėtume mimams prikišti per mažai kreipiant į jas
dėmesio. Juk esama tokių, kurie taip toli nuėjo ištaigauda-
mi, kad kitam patiki atsakymą į klausimą, ar jie sėdi. Taigi
šis žmogus nėra neveiklus, apibūdink jį kitaip: jis ligonis
ar net numirėlis. Neveiklus yra tas, kuris junta savo ne­
veiklumą. O kaipgi gali būti kokio nors laiko šeimininkas
šis pusgyvis, kuriam reikia nurodymo, kad suvoktų savo
kūno padėtį?!

132
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

Ilgai reikėtų kalbėti, norint aprėpti tuos, kurių gyvenimą su­

ėdė žaidimai plėšikėliais ar sviediniu, ar kūnui skirtas kepini-
masis saulėje. Leidžiantys malonumams smarkiai veikti žmo­
nės nepoilsiauja. Mat niekas neabejoja, kad netriūsia užsii-
mantieji nenaudingais mokslais, jų jau ir Romoje nemažai
esama. Graikų liga buvo tyrinėjimai, kiek irkluotojų turėjo
Uliksas, ar pirma buvo parašyta „Iliada", ar „Odisėja", be to,
ar jos abi sukurtos to paties autoriaus, ir panašių dalykų nag­
rinėjimas. Jei tai žinosi, sąžinė nebus ramesnė, o jei platinsi,
neatrodysi mokytesnis, tik nepakenčiamesnis. Jau ir į romė­
nų sielas įsiveržė beprasmis noras dėmėtis nereikalingus da-
V

lykus. Šiomis dienomis girdėjau vieną dėstant, ką koks ro­

mėnų vadas padarė pirmas: jūrų mūšyje pirmasis nugalėjo
Dujilijus18, Kurijus Dentatas pirmasis triumfo eisenoje vedė
dramblius. Nors tokios žinios ir neteikia tikrosios garbės,
tačiau primena piliečių darbų pavyzdžius,- toks žinojimas nėra
naudingas, bet mus sulaiko nuo parodomosios tuštybės. At­
leisime ir ieškantiems, kas pirmasis romėnams patarė įkopti

18 Gajus Dujilijus - III a. pr. Kr. romėnų karvedys, valstybės veikėjas.

Romėnai buvo ką tik pasistatę laivyną ir dar nemokėjo kautis jūrų mū­
šiuose. 260 m. pr. Kr. Dujilijus sugalvojo pritvirtinti laivuose permeta­
mus tiltus, kuriais kariai galėtų perbėgti į priešo laivą ir kautis kaip
sausumoje. Taip romėnai nugalėjo kartaginiečių laivyną. Dujilijaus gar­
bei Romoje buvo pastatyta iš priešų paimtų laivų snapais papuošta
Rostrų kolona.

33
 L U C I J U S A N E J U S S E N E K A

j laivą (tai buvęs Klaudijus, anuomet pramintas Kaudeksu

dėl to, kad daugelio lentelių rinkinį senovės žmonės vadino
caudex, todėl įstatymų rinkiniai turį kodeksų vardą. Esą lai­
vai, ir dabar Tiberiu atvežantys maisto, senovės papročiu
vadinami kodikarijais). Prie to paties priskirsime žinią, kad
Valerijus Korvinas pirmas užkariavo Mesaną ir pirmasis iš
Valerijų giminės pasivadino užgrobto miesto vardu Mesana,
o vėliau žmonėms sukeitus raides buvo šaukiamas Mesala.
Gal duosi kai kam rūpintis ir tuo, kad Lucijus Sula19pirmasis
cirke paleido liūtus, o iki tol jie buvo laikomi pririšti, idant V

nusmeigtų karaliaus Bokcho20atsiųsti ietininkai? Sis galvo­

sūkis iš tiesų atleistinas, bet ar prie dorų dalykų galima pri­
skirti tai, kad Pompėjus pirmasis į areną išleido aštuoniolika
dramblių kautis su nusikaltėliais? Pirmasis valstybės asmuo,
tarp senovės pirmųjų vyrų garsėjęs, kaip skelbia gandas, ypa­
tingu gerumu, sugalvojo, kad įsimintina reginio rūšis bus
žmonių žudymas nauju būdu. Jie kaunasi? Maža. Drasko­
mi? Maža. Tegul milžiniški gyvūnai juos sutrypia. Verčiau
tai būtų užmiršta, idant vėliau koks nors galiūnas nesimoky­
tų ir nepavydėtų nežmoniško daikto. Kiek daug tamsos mū­
sų sąmonei teikia didelė sėkmė! Tas žmogus patikėjo esąs

19 Lucijus Kornelijus Sula (138-78 m. pr. Kr.) - romėnų karvedys ir vals­

tybės veikėjas. 88 m. pr. Kr. buvo konsulas ir kovojo Rytuose su Mitri-
datu. Marijaus šalininkams užėmus Romą atšauktas iš karvedžio parei­
gų nepakluso ir pirmą sykį Romos istorijoje romėnas su kariuomene
atžygiavo prie miesto vartų. Pirmą kartą Romos istorijoje Sula taip pat
paskelbė proskripciją - sąrašą asmenų, paskelbtų už įstatymo ribos.
Proskribuotieji buvo nužudyti, o jų turtas konfiskuotas. 79 m. pr. Kr.
Sula atsisakė diktatūros ir mirė kaip privatus žmogus.
20 II a. pr. Kr. Mauritanijos (Afrika) karalius.

34
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

iškilęs virš daiktų prigimties, įmesdamas žvėrims būrius po

kitu dangumi gimusių vargšų žmonių, versdamas kautis to­
kius skirtingus gyvius, romėnų tautos akivaizdoje pralieda­
mas marias kraujo. Netrukus jis vertė lieti ir pačią tautą, o
vėliau, apgautas Aleksandrijos gyventojų išdavystės, liepė jį
persmeigti paskučiausiam vergui, tik tuomet suvokęs savo
prievardžio pagyrūniškumą21.
Bet grįždamas ten, nuo kur pradėjau, pasinaudojęs ta
pačia medžiaga parodysiu nereikalingą kai kurių uolumą.
Tas pats žmogus pasakojo, kad triumfuodamas po pergalės
Sicilijoje prieš pūnus Metelas22vienintelis iš visų romėnų
varė prieš triumfo vežimą šimtą dvidešimt paimtų į nelais­
vę dramblių, Sula paskutinis iš romėnų išplėtė sakralines
miesto ribas, nes pagal senolių paprotį jas nukelti buvo ga­
lima tik prijungus daugiau Italijos sričių, o ne užėmus kitus
kraštus. Iš tokio žinojimo daugiau naudos, negu iš to, kad
Aventino kalnas23yra už tos ribos, kaip jis tvirtino, dėl vie­
nos iš dviejų priežasčių: arba kad plebėjai buvo į jį pasi­
traukę, arba kad Rėmui buriant iš paukščių24 toje vietoje
ženklai nebuvo palankūs. Panašiai ir su žinojimu šimtų kitų
dalykų, kurie yra arba prikimšti prasimanymų, arba pana­
šūs į išgalvotus. Net jei tartume, kad jie kalba sąžiningai,

21 Pompėjus turėjo prievardį Didysis. Anot Plutarcho pateiktos versijos.

Pompėjų nužudė ne jo vergas, o egiptiečiai ir jų pakalikai romėnai.
22 Lucijus Cecilijus Metelas 252 m. pr. Kr. nugalėjo Sicilijoje kartaginietį
Hasdrubalą.
23 Aventino kalnas - vienas iš septynių kalnų, ant kurių stovėjo Roma.
24 Romulas su Rėmu būrė iš paukščių, katras turėtų duoti miestui vardą ir
jį valdyti. Rėmui pasirodė šeši. o Romului - dvylika peslių, ir miestas
buvo pavadintas Romulo vardu - Roma.

135
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

kaip tikina, kieno paklydimus tos žinios sumažins? Kieno

aistras sutramdys? Ką padarys narsesnį, teisingesnį, dos­
nesnį? Mūsų Fabianas sakydavo abejojąs, gal geriau jokiais
mokslais neužsiimti, užuot atsidėjus tokiems darbams.

Neužsiėmę yra tik tie, kurie turi laiko išminčiai, jie vienin­
teliai tegyvena,- mat jie ne tik puikiai saugo savo amžių, bet
ir prisijungia visus laikus. Kad ir kiek metų būtų prabėgę
prieš jiems ateinant į šį pasaulį, visi jiems priklauso. Jei ne­
same nepaprastai nedėkingi, tai turime pripažinti tuos
mums šventų mokymų kūrėjus esant gimus dėl mūsų, jie
parengė mums gyvenimo dėsnius. Esame vedami prie gra­
žiausių dalykų, kitų vargo iškeltų iš tamsybių į šviesą,- jokie
laikai mums neuždrausti, visi mus įsileidžia ir norėdami pa­
sirėmę sielos didybe išeiti iš žmogaus silpnumo ankštu­
mos turime daug laiko, per kurio erdves leista keliauti. Ga­
lime ginčytis su Sokratu, abejoti su Karneadu25, ramiai il­
sėtis su Epikūru, su stoikais nugalėti žmogaus prigimtį, su
kinikais —nuo jos nutolti. Daiktų gimtis leidžia mums ben­
drauti su bet kuriuo amžiumi. Tai kodėl gi iš šios menkos ir
slidžios laiko atkarpos visa širdimi netrokšti pasiekti bega­
lybės, amžinybės, geresnių už mus būtybių srities?

25 Karneadas (214-129 m. pr. Kr.) - graikų filosofas. Naujosios Akade­

mijos atstovas, skepticizmo propaguotojas.

136
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

Ką gali matyti milžiniškame, įvairių aistrų tampomame

mieste tie, kurie blaškosi atlikdami pareigas, kurie patys sau
ir kitiems neduoda ramybės, kai jie jau tampa gerokai kvaiš­
telėję, kai būna kasdien numindžioję visų slenksčius, nepra­
ėję nė pro vienas atviras duris skirtinguose miesto kampuo­
se skubėdami atlikti privalomą sveikinimo apeigą? Kaip daug
bus tokių, kuriems jų neleis pastebėti ar miegas, ar palaidu­
mas, ar nežmoniškumas! Kaip daug tokių, kurie, ilgai kanki­
nę, prabėgs pro šalį, apsimetę skubą! Kaip daugelis vengs
eiti per sausakimšą klientų atriju26ir išsmuks pro tamsųjį iš­
ėjimą, tarsi žmoniškiau būtų apgauti, negu visai nepriimti!
Kaip daugelis, apsnūdę nuo vakarykščio girtavimo ir nirštą
ant vargšų, anksti kėlusių tam, kad sulauktų, kol atsikels tie
puotautojai, į vos krutančiomis lūpomis bailiai tūkstantį kar­
tų šnabždėtą vardą atsako išdidžiai žiovaudami!
Mes pasakysime esą įsitikinę, jog tikrąsias pareigas at­
likdami gaišta tie, kurie Zenoną, Pitagorą27, Demokritą ir
kitus kilniųjų menų atstovus —Aristotelį ir Teofrastą28 -

26 Atrijus - svarbiausia ir švenčiausia romėnų namo menė. Joje stovėjo

aukuras, namų židinio dievų statulėlės, protėvių kaukės ir atvaizdai.
Atrijuje susirinkdavo rytą atėjusieji pasveikinti šeimininko žmonės.
27 Pitagoras - VI a. pr. Kr. graikų filosofas, matematikas, muzikos te­
oretikas. pitagorininkų mokyklos ir draugijos įkūrėjas Krotone (Pietų
Italija).
28 Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) iš Stageiros (todėl vadinamas Stagei-
riečiu) - graikų filosofas, mokslininkas, peripatetikų mokyklos įkūrė­
jas, Platono mokinys, Aleksandro Makedoniečio auklėtojas. Buvo pa­
rašęs apie 400 veikalų, išliko 47 ir daug fragmentų.
Teofrastas (372-288 m. pr. Kr.) - graikų filosofas. Aristotelio moki­
nys, perėmęs peripatetikų mokyklą. Liko vienas gamtos mokslų ir vie­
nas psichologijos veikalas.

137
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

kasdien nori matyti šalia kaip artimiausius šeimynykščius.

Kiekvienas jų turės laiko, kiekvienas neatsisakys priimti at­
ėjusio pas jį, laimingesnį ir labiau mylintį, kiekvienas nie­
kam neleis išeiti tuščiomis rankomis; žmonės gali su jais
susitikti ir naktį, ir dieną.

Nė vienas nevers tavęs mirti; visi mokys tai daryti. Nė vie­

nas nesudildys tavo metų, dar savuosius tau paskirs,- nė su
vienu nebus pavojinga šnekučiuotis, nė vieno draugystė
negrės gyvybei, nė vienam reiškiama pagarba nereikalaus
išlaidų. Iš jų išsineši, ką norėsi, ne jų kaltė, kad nepakelsi
tiek, kiek užsimojai. Kokia laimė, kokia graži senatvė lydi
jų klientu tapusį žmogų! Jis turės su kuo apsvarstyti smul­
kmenas ir stambmenas, turės su kuo kasdien pasitarti, kas
pasakys tiesą neįžeisdamas, kas pagirs nepataikaudamas,
turės kieno panašumo siekti. Paprastai sakome negalėję pa­
sirinkti tėvų, tenkančių žmonėms atsitiktinai, tačiau juk
V

mums patiems leista užgimti ten, kur norime. Štai kilmin­

giausių talentų šeimynos, rinkis, kuriai norėtumei priklau-
V

syti, įsūnytas gausi ne tik vardą, bet ir turtus. Šių lobių

nereikės niekingai pavydžiai saugoti: kuo daugiau išdalysi,
tuo jie didės. Tie vyrai parodys kelią į amžinybę ir tave
nukels ten, iš kur niekas neišmetamas. Yra tik ši viena prie­
monė pratęsti mirtingojo buvimą, net pakeisti jį nemirtin­
gumu. Aukštos pareigos, paminklai, visa, ką garbės troški­

38
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

mas išreiškia dekretais ar statiniais, greitai sugriūna, slen­

kant ilgiems metams dūlėja ir trūnija, bet dienų bėgimas
negali pakenkti išminties pašventintiems kūriniams. Lai­
kas jų neištrins, nesumažins, kitas ir vėlesni būsimi amžiai
vis pridės pagarbos, nes pavydas graužia šalimais esančius
daiktus, o toliau padėtais žavimės nuoširdžiau. Taigi išmin­
čiaus kelias tęsiasi labai toli, jo ribos kitokios negu visų
kitų, jis vienintelis nepavaldus žmonių giminės dėsniams,
jam tarsi Dievui tarnauja visi amžiai. Praėjo laiko atkarpa.
Jis ją apima prisiminimu. Ji čia. Jis ja naudojasi. Ji ateis. Jis
pasičiumpa ją iš anksto. J viena sudėti visi laikai daro jo
gyvenimą ilgą.

Trumpiausias ir neramiausias gyvenimas tų, kurie pamirš­

ta praeitį, nepaiso dabarties, bijo ateities,- atėję prie gy­
venimo krašto šie vargšai per vėlai supranta taip ilgai už­
siėmę nieko neveikimu. Nemanyk, kad čia įrodinėjama,
jog ilgai gyvena nuolatos besišaukiantys mirties,- nesuge­
bėjimas įžvelgti esmės juos dirgina neaiškiais jausmais,
atsitrenkiančiais į tai, dėl ko nuogąstauja - mirties jie taip
dažnai trokšta todėl, kad bijo. Nevertėtų manyti ilgai gy­
venant tuos, kuriems diena dažnai atrodo be galo ištįsusi:
jie skundžiasi lėtai slenkant valandas, kol ateina nustaty­
tas pietų metas. Jei kada neturi įprastinių užsiėmimų, tai
blaškosi nieko nedarydami, nemokėdami poilsio tvarkyti

139
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ir panaudoti. Jie siekia kažkuo užsiimti, atsiradęs laisvo

laiko plyšys juos slegia, panašiai, dievaži, kaip ir paskel­
bus gladiatorių varžybų bei kokio nors kito reginio ar ma­
lonumo tikslų laiką jie siekia peršokti likusias iki pramo­
gos dienas. Bet koks trokštamo daikto nukėlimas jiems
per ilgas, o jų mėgstamas laikas —trumpas, lekia galvot­
rūkčiais ir sutrumpėja dėl jų pačių ydos: juk perbėginėja
iš vienur j kitur, negalėdami sustoti prie vieno geismo.
Ne ilgos jų dienos, bet nekenčiamos,- o naktys, pralei­
džiamos paleistuvių glėbyje arba girtaujant, priešingai,
jiems atrodo striukiausios. Iš čia ir žmones prasimany­
mais maitinančių poetų proto aptemimas: jie įsivaizdavo
nuo sueities malonumo išglebusį Jupiterį dvigubai pailgi­
nus naktį. Kas kita gali labiau kurstyti mūsų ydas, kaip
teiginys, jog jų pradininkai yra dievai ir dėl dievybės duoto
pavyzdžio pagedimas atleistinas bei nedraudžiamas? Ar
gali atrodyti ne trumputėlaitės naktys, kai taip brangiai
už jas mokama? Juk dieną jie praleidžia, belaukdami nak­
ties, o naktį - bijodami, kad neišauštų.

-■ ...I..,
, “-if"/;' •
y , k .

Net jų malonumai kupini drebėjimo, neramūs dėl įvairių

gąsčiojimųsi. Mat ir labiausiai bedžiūgaujant staiga topteli
mintis: „Ar tai ilgam?" Dėl to karaliai apverkia savo galy­
bę, jų nelinksmina padėties didingumas, o baugina kada
nors ateisiantis galas. Nepaprastai išdidus persų karalius,

140
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

išskleidęs kariuomenę per begalines laukų platybes ir te­

įstengęs aprėpti ne jos skaičių, o metmenis, liejo ašaras,
kad iš tokios daugybės jaunų vyrų po šimto metų niekas
nebegyvens29, o juk jis pats, tas virkautojas, siuntė juos į
mirtį, pražudė vienus jūroje, kitus sausumoje, trečius mū­
šyje, ketvirtus besitraukiant, per akimirką pragaišino tuos,
dėl kurių šimto metų nerimavo. Kaip čia išeina, kad jų net
džiaugsmai neramūs? Mat jie neturi tvirto pamato: sąmyšį
kelia toji pati tuštybė, iš kurios jie kilę. Kaip manai, kokius
laikus jie pripažins esant vargingus, jei nėra giedri net tie,
kurie juos iškelia ir padaro antžmogiais?
Visoms didelėms gėrybėms būdinga nerimastis, nepa­
sitikima jokia padėtimi, o tuo labiau aukšta,- saugoti sėk­
mei reikia kitos sėkmės, išklausytos maldos reikalauja nau­
jų maldų. Netvirta yra visa, kas pasitaiko atsitiktinai; aukš­
čiau iškilus lengviau nukristi. Būsimo žlugimo nuojauta
niekam neleidžia džiaugtis, taigi ne tik trumpiausiu, bet
ir labiausiai apgailėtinu turime laikyti gyvenimą tų žmo­
nių, kurie baisiausiai vargdami įgyja tai, ką valdo dar la­
biau kamuodamiesi. Sunkiai pasiekia, ko nori, susirūpinę
turi, ką įgiję, visai neskaičiuoja niekuomet nebesugrįšian-
čio laiko: nauji rūpesčiai keičia senuosius, viltis kursto
viltį, garbės troškimas garbės troškimą. Ne vargų galo sie­
kiama, o tik keičiama jų medžiaga. Ar mus iškankino aukš­
tos mūsų pareigos? Daugiau laiko atima svetimos. Pabai­
gėme kandidato vargus? Pradėjome rinkimų veikėjo. Nu-

29 V a. pr. Kr. pradžioje ruošdamasis pulti Graikiją persų karalius Kserk-

sas surinko milžinišką kariuomenę. Jos apžiūrą ir turi galvoje Seneka.

141
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

simetėme kaltintojo naštą? Imamės teisėjauti. Jis jau ne­

be teisėjas? Betgi jis - tardytojas. Nuseno tvarkydamas
kito turtą? Dabar plėšosi dėl savo. Marijus nusiavė karei­
vio batus? Jį tampo konsulo pareigos30. Kvintijus skuba
pabaigti diktatoriaus darbus? Jis vėl bus pašauktas nuo
V

arklo31. Žygiuos prieš pūnus dar nesubrendęs tokiam žy­

giui Scipionas, Hanibalo nugalėtojas, Antiocho nugalė­
tojas, pats šlovingai ėjęs konsulo pareigas ir parūpinęs jas
broliui, galėjęs lygintis su Jupiteriu, jei pats tam nebūtų
V

trukdęs. Sj valstybės išgelbėtoją tampys piliečių maištai,

jaunystėje atmetęs dievams prilygstančios pagarbos žen­
klus senatvėje džiaugsis išdidaus ištrėmimo šlove32. Ir lai­
mėje, ir varge netruks nerimasties, gyvenimą sumals rū­
pesčių girnos, veiklos atsisakymas visados bus tik geidžia­
mas, o ne įvykdomas.

30 Gajus Marijus (156-86 m. pr. Kr.) buvo kilęs iš neturtingos ir nekil­

mingos giminės. Populiarus tapo dėl pergalių prieš kimbrus ir teuto­
nus ir dėl to 105 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu.
31 Lucijus Kvintijus Cincinatas 458 m. pr. Kr. iškilus pavojui valstybei bu­
vo išrinktas diktatoriumi. Tautos pasiuntiniai, atvykę pranešti apie se­
nato nutarimą, rado jį ariant lauką. Per keletą dienų nugalėjęs priešus
Cincinatas vėl grįžo prie arklo.
32 Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis Vyresnysis (235-183 m. pr. Kr.)
būdamas visiškai jaunutis išgelbėjo tėvo gyvybę mūšyje prie Ticino.
Narsiai kovėsi prie Kanų ir žuvus tėvui su dėde turėdamas tik dvide­
šimt ketverius metus buvo išrinktas vyriausiuoju kariuomenės vadu žy­
gyje į Ispaniją. Čia jis sėkmingai kariavo su pūnais. paskui persikėlęs į
Afriką savo kariniais veiksmais privertė kartaginiečius atšaukti iš Itali­
jos Hanibalą. 202 m. pr. Kr. jis sumušė Hanibalo kariuomenę prie
Žarnos. 190 m. pr. Kr. su broliu sėkmingai kovojo su Sirijos karaliumi
Antiochu. bet priešininkų buvo apkaltinti, kad paliko per daug nepri­
klausomybės užkariautiems kraštams. Įsižeidęs Scipionas apsigyveno
savo dvare ir į valstybės reikalus nebesikišo.

142
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

Brangiausias Paulinai, išsiskirk išminios ir ne pagal amžių šitiek

blaškytas pagaliau patrauk į ramesnį uostą. Pagalvok, kiek ban­
gų esi atrėmęs, kiek asmeninių audrų atlaikęs, kiek visuome­
ninių į save nukreipęs,- vargai ir neramumai pakankamai at­
skleidė tavo dorybę, pabandyk, kąji galėtų nuveikti atsisakiu­
si veiklos. Didesnė ir geresnė amžiaus dalis atiduota valsty­
bei, nors trupinėlį savojo laiko pasiimk ir sau. Kviečiu ne į
išglebusią ir nerangią ramybę, ne miege ir minios vertinamuo­
se malonumuose skandinti guvios prigimties duotybes. Tai ne
poilsis. Rasi didesnių už visus ligi šiol uoliai vykdytus darbus,-
juos galėsi atlikti atsisakęs pareigų ir rūpesčių. Viso pasaulio
sąskaitas tu tvarkai abejingai kaip svetimas, stropiai —kaip sa­
vas, sąžiningai - kaip valstybės. Meilę pelnai pareigomis, ku­
rias einant sunku išvengti neapykantos, tačiau tikėk manimi,
verčiau žinoti savo gyvenimo, o ne valstybės grūdų sąskaitą.
V

Sauk didžiausius žygius atlikti gebantį sielos gyvastingumą

atgal nuo garbingos, bet netinkamos laimingam gyvenimui
tarnybos ir galvok, kad ne tam nuo jaunystės atsisakei visų
laisvųjų mokslų, kad tau būtų patikėta daug tūkstančių svarų
javų,- esi žadėjęs šį tą didesnio ir aukštesnio. Netrūks itin sai­
kingų ir darbščių žmonių,- naštai nešti labiau tinka lėtaeigiai
jaučiai, negu taurūs žirgai; kas kuomet nebandė prislėgti jų
kilnaus agnumo nešulio svoriu?!
Be to, pagalvok, kaip baisiai neramu užsikrovus šitokią

143
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

milžinišką sunkenybę: tau tenka rūpintis žmogaus pilvu,-

išalkusieji nepakenčia įrodymų, nesušvelnėja nuo teisingu­
mo, nepalenkiami prašymais. Tik kelios dienos prieš žūtį
(jei esama kokios požemio pasaulio nuojautos) Gajus Ce­
zaris baisiai niršo žinodamas Romos gyventojams likus mais­
to septynioms ar aštuonioms dienoms. Kol jis iš laivų statė
tiltus ir žaidė su imperijos jėgomis, atėjo tik apgultuosius
ištinkanti paskutinė nelaimė - maisto stygius. Pragaištį, ba­
dą ir badą lydinčią suirutę atnešė noras mėgdžioti pamišu-
sį svetimšalį, taip prakeiktai išdidų karalių33. Kaip tuomet
jautėsi tie, kuriems buvo pavesta rūpintis duona, žinoda­
mi, kad ant jų užgrius akmenys, kardas, ugnis, Gajus? Ne­
paprastai apsimetinėdami jie slėpė nuo visuomenės dar ne­
iškilusią į paviršių nelaimę ir, žinoma, toks elgesys buvo
protingas: kai ką reikia gydyti ligoniui nežinant, kad jis ser­
ga,- juk daugybė žmonių mirė sužinoję apie savo nelaimę.

Pasitrauk prie ramesnių, saugesnių, didesnių dalykų. Nejau

manai, jog bus tas pats, ar rūpinsiesi, kad į klėtis supilti grū­

33 Kaligula buvo pastatęs pasivaikščioti skirtą 3 600 žingsnių pontoninj

tiltą tarp Bajų ir Puteolų. Tam jis paėmė visus laivus ir grūdų tiekimas
Romai nutrūko. Panašų tiltą per Helespontą V a. pr. Kr. pradžioje bu­
vo pastatęs persų karalius Kserksas. Pirmąjį Kserkso pastatytą tiltą audra
išardė. Už tai jis įsakė išplakti rykštėmis bangas ir įmesti į jūrą grandi­
nes. tuo parodydamas, kad ji yra jo vergė. Senovės žmonių nuomone,
toks poelgis liudijo besaikį karaliaus išdidumą.

144
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

dai būtų nenukentėję dėl vežėjų klastos ir nerūpestingumo,

kad nesudrėktų ar nesukaistų, kad atitiktų saikus ir svorį, ar
pereisi prie to, kas šventa ir iškilnu: kas yra Dievo medžiaga,
kas - malonumas, kas - sąlyga, kas —forma, kas laukia tavo
sielos, kur gamta padeda mus išėjusius iš kūno, kas sunkiau­
sius šio pasaulio sandus išlaiko viduryje, o lengvus pakabina
viršuje, nuneša prie aukštutinės ugnies, išjudina suktis žvaigž­
dynus, ir kitų nepaprastai stebinančių dalykų? Palikęs žemę
tu juk nori tai regėti. Dabar, kol kraujas dar neatvėsęs, gy-
V

viems reikia eiti į geresnį tikslą. Sis gyvenimo būdas žada tau
daug taurių užsiėmimų, tobulybės meilę ir naudojimąsi ja,
geismų užmiršimą, mokėjimą gyventi ir mirti, gilią ramybę.
Visų užsiėmusiųjų būklė apgailėtina, tačiau labiausiai pa­
sigailėjimo verta tų, kurie vargsta ne dėl savo rūpesčių. Jie
sapnuoja svetimus sapnus, vaikšto svetimais žingsniais,
jiems įsakomi labiausiai laisvę mėgstantys daiktai: ką mylė­
ti ir ko neapkęsti. Norėdami žinoti, koks trumpas jų gyve­
nimas, tegu pagalvoja kelinta jo dalis jiems tepriklauso.

■ ........... ....... .. ,w

Pamatęs dažnai užsivelkantį pretekstą vyrą, išgirdęs foru­

me kartojant jo vardą, nepavydėk: tai gyvenimo nuosto­
liai. Tam, kad vieni metai būtų pavadinti jų vardais34, tie

34 Romoje metai buvo žymimi konsulų vardais. Pvz., Marko Tulijaus Cice­
rono ir Gajaus Antonijaus metai.

145
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

žmonės sudildys visus savo metus. Kai kurių dienos baigė­

si vos pradėjus grumtis dėl siekiamų garbės troškimo aukš­
tumų, kai kuriems, per tūkstančius negarbių užropojusiems
j mėgavimosi garbe būseną, staiga išnyra apgailėtina min­
tis, kad jie vargo dėl užrašo ant kapo, kai kurie karšinčiai
seniai lyg jaunuoliai rikiuodami vis naujas viltis, užsimoję
didžiulius nelabus darbus pasijunta visiškai nusibaigę.
Šlykštus tas senyvas žmogus, kuris pristinga kvapo teisme
gindamas nepažjstamus ginčininkus ir siekdamas neišma­
nėlių klausytojų plojimų. Bjaurus tas, kuris gyvenimo nu­
vargintas greičiau negu darbo parkrito eidamas pareigas,
bjaurus tas, iš kurio mirštančio ant būsimo pelno sąskaitų
kvatojosi ilgai nepaskirtas paveldėtojas. Negaliu nepateik­
ti atėjusio į galvą pavyzdžio. Sekstas Turanijus buvo itin
stropus seniokas. Turėdamas per devyniasdešimt Gajaus
Cezario atleistas iš vietininko pareigų liepė jį paguldyti lyg
negyvą ir šeimynai raudoti apstojus guolį. Visi namai ap­
verkė seno šeimininko poilsį ir nesiliovė liūdėję tol, kol
jam buvo sugrąžintas buvęs vargas. Ar taip malonu mirti
užsiėmusiam?
Daugelio nuostata vienoda: noras vargti išlieka ilgiau už
pajėgumą. Jie kovoja su kūno silpnumu, senatvę sunkia lai­
ko todėl, kad atima galimybę eiti pareigas. Pagal įstatymus
nuo penkiasdešimties metų nebeimama į karo tarnybą, nuo
šešiasdešimties nebešaukiama į senatą - žmonėms leng­
viau išprašyti poilsį iš įstatymo negu iš savęs. Kol jie api­
plėšiami ir plėšia, kol drasko vienas kito ramybę, kol vieni
kitus daro nelaimingus, gyvenimas bėga be vaisiaus, be ma­
lonumo, be sielos pažangos. Visi neregi mirties, visi tem­

146
 A P I E G Y V E N I M O T R U M P U M Ą

pia tolyn vilčių siūlus, kai kas tvarko net anapusinio gyve­
nimo reikalus: milžiniškas kapavietes, visuomenei skirtus
statinius, gladiatorių varžybas prie laužo ir didžiules gedu­
lingas eisenas. Kadangi jie beveik negyveno, jų laidotuvėms,
dievaži, reikėtų tik deglų ir vaško žvakių35.

35 Vaikų laidotuvių atributai.

 APIE
APVAIZDĄ
------------------- ' 3 73 ? -------------------
 A P I E A P V A I Z D Ą

Lucilijau', tu manęs klausi: jei pasaulį valdo Apvaizda, ko­

dėl geriesiems vyrams12atsitinka daug nelaimių? Tai pato­
giau būtų išdėstyti platesniame darbe, įrodinėjant, kad Ap­
vaizda vadovauja visatai ir Dievas glūdi mumyse, bet ka­
dangi tu nori išplėšti visumos dalelę ir išspręsti vieną prieš­
taravimą, palikęs neliestą visą ginčą, atliksiu tą nesunkų dar­
bą, vesiu dievų bylą.
Neverta dabar įrodinėti, kad tokia didinga kūrinija negali
būti be sargo ar kad žvaigždynų suartėjimai ir išsiskyrimai
nėra atsitiktiniai protrūkiai, kad dažnai susimaišo ir beregint
susibado tai, ką gena atsitiktinumas, kad tas nekliudomas
skriejimas, nešąs šitiek sausumos ir jūros daiktų, šitiek skais­
čių, šitiek tvarkingai spindinčių šviesulių, gali vykti tik vado­
vaujant amžinajam dėsniui; kad ši tvarka nebūdinga klajok­
lei materijai, kad neatsitiktinai susijungė visa, kas priklauso
nuo tokio sutvarkymo: nepaprastai sunki žemės masė tūno
nejudėdama ir stebi aplink ją skubančio dangaus bėgimą,
duburiuose pasklidusios jūros drėkina žemynus ir nedidėja,
įtekėjus upėms, milžiniški dalykai gimsta iš mažutėlaičių sėk-

1 Lucilijus - I a. pr. Kr. Sicilijos vietininkas. Senekos draugas. Jam skirtas

ir didelis Senekos laiškų rinkinys. Iš kitų šaltinių nežinomas.
2 Gerasis vyras - (lot. vir bonus) visais atžvilgiais padorus, atliekąs priva­
lomas pareigas, pavyzdingas žmogus. Stoikų požiūriu, išminčius, nes.
jų nuomone, tik išminčius gali būti tobulas žmogus.

151
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

lėlių. Net tai, kas atrodo sumišą ir netvirta (turiu galvoje

liūtis, debesis, sviestų žaibų pliūpsnius ir sprogus kalnų vir­
šūnėms išsiveržusias ugnis, svyruojančio žemės paviršiaus
drebėjimus ir kitokius nerimastingosios pasaulio dalies su­
keliamus reiškinius), nevyksta gaivališkai, nors ir atrodo ne­
laukta,- turi priežastis, kaip ir svetimuose kraštuose matyti
stebuklai: karštas vanduo tarp bangų ar plačioje jūroje iššo­
kantys naujų salų plotai. Žmogus, stebintis, kaip atslūgdama
jūra nuplauna krantus ir netrukus vėl užneša, pamanys, kad
aklai besirisdamos bangos tai sutankėja ir susitraukia, tai
sprogsta ir sparčiai bėgdamos vėl siekia užimti savąją vietą,
o iš tiesų jos auga dalimis ir pagal valandas bei dienas tampa
platesnės ar mažesnės, destis, kaip jas kilsuoti ragina šviesu­
lys, pagal kurio valią tvinsta Okeanas. Tai paliksime kitam
kartui, tuo labiau kad tu dėl Apvaizdos ne abejoji, bet tik
klausi. Sutaikinsiu tave su dievais kaip taurų su tauriaisiais.
Daiktų prigimtis neleidžia, kad gėris kenktų geriems. Gerųjų
vyrų ir dievų draugystė klesti suartinant dorybei. Pasakiau
„draugystė"? Tai glaudumas ir panašumas, nes kartais gerasis
žmogus nuo Dievo tik laiku tesiskiria, jis jo mokinys, varžo­
vas ir tikrasis vaikas, kurį tas didingasis gimdytojas, veiklus
dorybių sargas, kaip ir visi griežti tėvai, auklėja griežčiau. Tai­
gi kai pamatysi puikius dievų mylimus vyrus vargstant, pra­
kaituojant, į statumas kopiant, o bloguosius tik išdykaujant ir
malonumuose skęstant, prisimink, kad mums džiaugsmo tei­
kia sūnų saikingumas, o vergiūkščių —palaidumas,- pirmie­
siems tenka kietoka drausmė, antrųjų laisvumą ugdome. Te­
gul tau tas pats būna aišku apie Dievą: gerojo vyro jis nele­
pina, bando, grūdina, sau jį ruošia.

152
 A P I E A P V A I Z D Ą

Kodėl geruosius vyrus ištinka daug negandų? Gerajam vy­

rui negali atsitikti nieko bloga: priešybės nesantykiauja. Kaip
šitiek upių, tiek iš aukštybių užgriūvančių liūčių, tokia gy­
domųjų šaltinių galia nepakeičia jūros skonio, net neatskie-
džia, taip negandų puolimas nepakeičia narsaus vyro sielos,
ji lieka tokia pat, kad ir kas atsitiktų, viską nudažo savo spal­
va, mat ji yra galingesnė už visus išorinius dalykus. Ne taip
pasakiau: siela ne bando juos pajusti, o nugali ir iš viso rami,
maloni pakyla prieš besiveržiančius. Visas negandas laiko pra­
tybomis. Koks gi garbingų nuostatų vyras netrokšta teisin­
go vargo ir nepasiryžęs vykdyti pavojingų pareigų?! Kokiam
veiklūnui poilsis nėra bausmė?! Besirūpinančius jėgomis at­
letus matome grumiantis su kiekvienu stipriausiuoju ir rei­
kalaujant, kad mankštintojai eitų prieš juos iš visų jėgų, jie
leidžiasi daužomi ir mėtomi, o jei neranda vieno sau lygaus,
iš karto puolami daugelio. Gerosios savybės be priešininko
vysta,- jų dydis ir jėga atsiskleidžia tada, kai kantrybė paro-
v

do, ką jos gali. Žinok, tą patį reikia daryti geriesiems vy­

rams, kad neišsigąstų grubių ir sunkumų, nesiskųstų likimu,
kad visa, kas atsitinka, priskirtų gėriui.
Svarbu, ne ką, o kaip pakeli. Ar nematai, kaip nevienoda
tėvų ir motinų globa? Pirmieji liepia, kad vaikai būtų skati­
nami laiku lavintis, nepakenčia jų dykinėjimo net per šven­
tes, verčia prakaituoti, o kartais ir ašaroti. O motinos nori

153
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

glausti glėbyje, laikyti paunksnėje, kad jie niekuomet neliū­

dėtų, niekuomet neverktų, niekuomet nevargtų. Dievas ge­
rųjų atžvilgiu yra tėviško nusistatymo, juos stipriai myli ir
sako: „Tegul darbai, skausmai ir nuostoliai juos kamuos, kad
įgytų tikrąją tvirtybę." Nejudėdami, netekę ne tik vargo, bet
ir galimybės krutėti ar net įprasto svorio, peniukšliai silpsta.
Nepažeidžiama laimė nepakelia jokio smūgio, o to, kuris be
perstojo kirtosi su nesėkmėmis, oda nuo skriaudų surambė­
jo, toks nenusileido jokiai nesėkmei, toks ir parkritęs kauna­
si keliaklupsčias. Tu stebiesi, kad nepaprastai mylįs geruo­
sius Dievas, norėdamas, kad jie būtų puikiausi ir žymiausi,
skiria jiems dalią, su kuria grumdamiesi jie galėtų mankštin­
tis? O aš išties nesistebiu, jei dievai kada nors panori pasi­
žiūrėti į didžius vyrus, kaktomuša einančius prieš kokią nors
nelabystę. Mums juk kartais smagu, kai tvirtabūdis jaunikai­
tis pataiko iš laidynės į beužgriūvantį žvėrį, kai neišsigąsta
liūto puolimo, ir tas reginys tuo malonesnis, kuo garbinges­
nio žmogaus tai darbas. Tokie dalykai negali atkreipti dievų
akių, tai vaikiškos žmonių lengvabūdiškumo pramogos.
Štai vertas užsiėmusio savo darbu Dievo žvilgsnio regi­
nys, štai kas verta Dievo: narsus vyras, susidūręs su nelabu
likimu, net jei pats jį prisišaukė. Sakau, nematau, ką žemėje
gražesnio galėtų turėti Jupiteris, jei norėtų į ten atkreipti dė­
mesį, už Katoną, jau ne kartą palūžus šalininkams, vis tiek
tiesiai stovintį tarp valstybės griuvėsių. Jis taria: „Lai viskas
pereis vieno valdžion, lai legionai saugos sausumą, laivynas -
jūras, Cezario kariai apguls vartus, Katonas turi kur išeiti. Vie-
V

na ranka jis atvers platų kelią laisvei. Si net pilietiniame kare

švari ir nekalta geležis atliks gerą ir kilnų darbą: laisvę, kurios

154
 A P I E A P V A I Z D Ą

negalėjo suteikti tėvynei, atiduos Katonui. Siela, stverkis se­

niai apmąstyto darbo, išsiveržk iš žmonių reikalų! Jau susiti­
ko Petrėjus suJuba3ir guli vienas kito rankos nužudyti. Narsi
ir nepaprasta yra mirties sutartis, bet ji netinka mano didy­
bei. Katonui taip pat šlykštu prašyti ką nors kitą mirties, kaip
ir gyvybės." Man aišku, kad dievai nepaprastai smagūs žiūrė­
jo, kaip tas vyras, ryžtingas keršytojas už save, gelbsti kitus,
tvarko išvykstančiųjų atsitraukimą, kaip net paskutinę naktį
skaito, kaip įsmeigia kardą į taurią krūtinę, kaip išplėšia širdį,
ranka išleisdamas tą labai šventą sielą, nevertą tepti geležimi.
Manau, jog toji žaizda buvo netaikli ir neveiksminga štai dėl
ko: nemirtingieji dievai negalėjo atsižiūrėti į Katoną, todėl
sulaikė ir dar kartą pašaukė narsą, idant ji atsiskleistų sunkes­
niu atveju. Jis vėl dar didžiadvasiškiau ėmėsi mirties, negu
buvo pradėjęs. Kodėl gi jie negalėjo mielai žiūrėti į savo au­
gintinį, išeinantį taip garbingai ir įsidėmėtinai?! Mirtis pa­
šventina tuos, kurių pasitraukimą šlovina net jų bijantys.

Toliau kalbėdamas parodysiu, kad nelaimės tik atrodo to­

kios esą, o dabar sakau, jog tai, ką tu vadini grubiais, ne­
gandomis ir bjaurastimi, pirma, yra naudinga tiems, kuriems

3 Markas Petrėjus - Gnėjaus Pompėjaus karininkas. Juba - prie pompė-

jininkų prisidėjęs Numidijos (Afrika) karalius. Cezariui 46 m. pr. Kr.
sumušus Pompėjaus armijos likučius, jie susitarė vienas kitą nužudyti
dvikovoje.

155
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

tenka, antra, naudinga visiems žmonėms, nes jais dievai

labiau rūpinasi negu pavieniais asmenimis, trečia, tai atsi­
tinka to norintiems, ir jie verti nelaimės, net jei ir nenorė­
tų. Pridursiu, kad taip yra lemta, ir gerųjų atžvilgiu veikia
tas pats dėsnis, pagal kurį jie yra gerieji. Patarsiu tau nieka­
da negailėti gerojo vyro, mat jis gali būti vadinamas apgai­
lėtinu, bet negali toks būti.
Sunkiausia iš visų išvardytųjų paaiškinti pirmąjį dalyką:
tai, dėl ko šiurpstame ir drebame, yra naudinga tiems, ku­
riems tenka. „Tu sakai naudinga esant būti išvarytam į trem­
tį, nuskurdintam, palaidoti vaikus, žmoną, būti apjuodin­
tam, sužalotam?" Jei stebiesi tai esant kam nors naudinga,
stebėsiesi išgirdęs, kad kai kuriais žmonėmis dievai rūpi­
nasi pasitelkę kardą ir ugnį, badą ir troškulį. Bet jei vienas
sau pagalvosi, kad kai kam gydant skutami kaulai, ištrau­
kiamos ir išplėšiamos gyslos, nupjaunamos pavojingai ga­
dinusios visą kūną rankos ar kojos, sutiksi su įrodymu, kad
nemalonumai naudingi tiems, kuriems tenka, taip pat, die­
važi, kaip kai kurie giriami ir siekiami dalykai yra žalingi
jais besidžiaugiantiems,- pavyzdžiui, apsirijimas, girtuoklia­
vimas ir panašūs dalykai žudo prisidengę malonumo šydu.
Tarp daugybės didingų mūsų Demetrijo pasajcymų yra
ir toks, mano neseniai išgirstas, jis dar tebeaidi ir tebe­
skamba ausyse: „Nėra nelaimingesnio žmogaus už tą, ku­
riam niekada neatsitinka jokių negandų." Mat jam neleista
savęs išbandyti. Ar pagal jo norą jam viskas plūsta, ar prieš
norą, tačiau dievai apie jį mano nekaip: jis pasirodė never­
tas nugalėti likimą, kuris vengia ištižėlių tarytum sakyda­
mas: „Kam man toks priešininkas? Jis tuojau sudės gin­

156
 A P I E A P V A I Z D Ą

klus, nereikės prieš jį visos mano galybės, menkas grasini-

mėlis jį nublokš, jis neįstengs atlaikyti mano žvilgsnio. Rei­
kia dairytis kito, su kuriuo galėčiau susidurti, gėda kirstis
su pralaimėti pasiruošusiu žmogumi." Gladiatorius laiko ne­
šlove poruotis su silpnesniu ir žino, jog pergalė be pavojų
yra pergalė be šlovės. Tą patį daro likimas: ieškodamas sau
prilygstančių stipruolių, pro kai ką niekinamai praeina. Puola
priešgynas ir nenuolaidas, prieš juos gali įtempti jėgas: ug­
nį panaudoja prieš Mucijų4, skurdą prieš Fabricijų5, tremtį
prieš Rutilijų, kankinimus prieš Regulą, nuodus prieš Sok­
ratą, mirtį prieš Katoną. Didžius pavyzdžius pateikia tik
blogas likimas.
Ar nelaimingas Mucijus, kad dešine prigesino priešų ug­
nį ir pats save nubaudė dėl apsirikimo? Kad nudeginta ranka
prispyrė atsitraukti karalių, kurio neįstengė priversti gin­
kluota? Kaip čia išeina? Ar jis būtų buvęs laimingesnis, ta
ranka glamonėdamas meilužės krūtinę?
Ar nelaimingas Fabricijus, kad turėdamas nuo valstybės
reikalų atliekamo laiko rausė savo sklypą? Kad kariavo ir
su Piru, ir su turtais? Kad tas buvęs triumfatorius pasenęs

4 Romėnų karys Gajus Mucijus prasiskverbė į V a. pr. Kr. Romą puolusio

etruskų karaliaus Porsenos stovyklą, pasiryžęs užmušti karalių. Jis ne­
pažino Porsenos ir nužudė jo raštininką. Tada atsistojo prie židinio ir
laikydamas dešinę ranką virš ugnies leido jai sudegti, tarytum bausda­
mas už apsirikimą. Karalius suprato, kad tokių ištvermingų vyrų mies­
to nepaims, paleido Mucijų ir pasitraukė nuo Romos. Po to įvykio
Mucijus gavo pravardę Scevola (lot. kairiarankis). Romėnai šlovino jį
kaip nacionalinį didvyrį.
5 Gajus Fabricijus - III a. pr. Kr. romėnų valstybės veikėjas ir karvedys.
Garsėjo teisingumu, nepaperkamu ir skurdžiu gyvenimo būdu.

157
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

prie židinio valgė lauke išsirautas šaknis ir žoles? Kaipgi

čia išeina? Ar jis būtų buvęs laimingesnis, kimšdamas į pil­
vą tolimų pakrančių žuvis ir svetimų kraštų paukščius, Vir-
V

šutinės ir Žemutinės jūrų6moliuskais bakštindamas neveik­

lų, viską išvemiantį skrandį, milžiniškomis vaisių krūvomis
apdėliodamas dailiausius laukinius žvėris, pagautus paau­
kojant daugelio medžiotojų gyvybes?
Ar nelaimingas Rutilijus, kad jį pasmerkusius amžinai teis
visų laikų teismas? Kad jis sutiko, jog geriau tegu tėvynė
bus be jo, negu kad jis nebus ištremtas?! Kad vienintelis
pasipriešino diktatoriui Sulai ir šaukiamas atgal negrįžo, o
dar toliau pasitraukė? „Tepažiūri, —tarė jis, —tie, kuriuos
Romoje sučiupo tavo laimė7. Teišvysta forume kraujo valkas
ir iš Servilijaus ežero8(jis buvo Sulos proskripcijų lavoninė)
kyšančias senatorių galvas, ir po miestą pasklidusias skerdi­
kų gaujas, ir tūkstančius Romos piliečių vienoje vietoje nu­
galabytų, pamiršus duotąjį žodį, o tiksliau - dėl duotojo žo­
džio. Teišvysta tai tie, kurie negali gyventi tremtyje."
Tai kaip čia išeina? Ar laimingas Lucijus Sula, kad jam
leidžiantis į forumą kardu skinamas kelias, kad rodomos
buvusių konsulų galvos, kad žudynių vertę jis skaičiuoja
pasitelkęs kvestorių ir valstybės finansų sąrašus? O juk vi­
sa tai išdarinėjo tas, kuris įvedė Kornelijaus įstatymą9.

6 Viršutinė jūra - Adrijos jūra; Žemutinė jūra - Tirėnų jūra.

7 Užuomina į Sulos sau pasiskirtą prievardį Laimingasis (lot. Felix).
8 Servilijaus ežeras - didelė vandens saugykla, Servilijaus įrengta prie
forumo.
9 81 m. pr. Kr. Lucijaus Kornelijaus Sulos iniciatyva įvestas ir jo vardu
pavadintas įstatymas numatė mirties bausmę už nužudymus ir bandy­
mus nužudyti Romos pilietį.

58
 A P I E A P V A I Z D Ą

Pereikime prie Regulo. Ar likimas jam pakenkė, padary­

damas jj priesaikos ir kantrybės pavyzdžiu? Vinys sminga į
jo odą, kad ir kaip kreiptų nukamuotą kūną, visur užgauna
žaizdą, akys negali užsimerkti... Kuo daugiau kankynių, tuo
daugiau šlovės. Nori žinoti, kodėl ne gėda šitaip vertinti jo
narsumą? Atgaivink jj ir nusiųsk j senatą, jis kalbės tą patį!
Ar tu manai laimingesnį esant Mecenatą10, kuris susi­
krimtęs dėl meilių ir apverkdamas kasdienines skyrybas su
irzlia žmona griebiasi iš tolo švelniai skambančių muzikos
palydimų dainų, kad užsnūstų? Nors migdosi vynu, rami­
nasi vandens čiurlenimu ir tūkstančiais malonumų bando
apgauti susikrimtusią sąmonę, tačiau jis labiau būdraus pū­
kų pataluose, negu anas ant kryžiaus. Bet anam paguoda,
kad negandą kenčia dėl garbingo dalyko, nuo kantrybės
aukštumų jis žvelgia į savo būklę. O šį, vystantį dėl malo­
numų ir dėl per didelės laimės, labiau už kankynes vargina
kankynių priežastis. Ydos dar taip neužkariavo žmonių gi­
minės, kad kiltų abejonių, ar visi norėtų, jei lemtis leistų
pasirinkti, gimti regulais, o ne mecenatais. O jei atsirastų
žmogus, išdrįsęs pasakyti labiau trokštąs gimti Mecenatu
negu Regulu, tai toks, nors ir neprasitaria, labiau norėtų
gimti Terencija11. Ar, tavo nuomone, Sokratas pasielgė blo­
gai, kad visuomenės sumaišytą gėralą nurijo kaip nemirtin­
gumo vaistą, iki pat mirties samprotaudamas apie mirtį?!

10 Gajus Cilnijus Mecenatas (I a. pr. Kr.) - jokių valstybės pareigų nėjęs

raitelių luomo žmogus, Augusto draugas ir patarėjas, menininkų glo­
bėjas. Rašė eilėraščius, iš kurių liko tik fragmentai. Seneka ne sykį pei­
kia Mecenato lepumą.
n Terencija - Mecenato žmona.

159
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Ar jam bloga, kad stingo kraujas, pamažu šliaužiant šalčiui

nustojo pulsuoti gyslos? Jam pavydėti reikia labiau, negu
tiems, kuriems padedamos brangakmenių taurės, kuriems
viską iškęsti įpratęs išpjauto ar abejotino
v
vyriškumo ber-
niokėlis aukso inde tirpdo sniegą. Šie susisukę vėmalais ma­
tuos išgertą kiekį ir ragaus savo tulžį, o anas smagus noriai
gurkštelės nuodų. Apie Katoną pasakyta pakankamai, vi­
suotinė nuomonė pripažins, kad jam teko didžiausia laimė,
jį daiktų prigimtis pasirinko sumušti baimei. „Galingųjų ne­
meilė yra sunki; tegu bus iš karto supriešintas su Pompėju-
mi, Cezariu, Krasu. Sunku yra būti aplenktam garbe blo-
gesniųjų? Tegul Vatinijus12bus labiau vertinamas už jį. Sun­
ku dalyvauti pilietiniuose karuose? Tegu visame pasaulyje
nesėkmingai ir atkakliai jis kovos už kilnų reikalą. Sunku
pakelti prieš save ranką? Tegu jis tai padaro. Ką tuo pa­
sieksiu? Visi žinos, kad ne blogybės yra tie dalykai, kurių
esant vertą aš laikau Katoną."

yvū. 1-JC'JUX.

Kaip iš pypkės viskas eina tik paprastiems, menkos pri­

gimties žmogeliams, didžiavyrio klotis —paniekinti mir­
tingųjų nelaimes ir baubus. Troškimas visada būti laimin­
gam, noras pereiti per gyvenimą su neapkandžiota siela

12 Publijus Vatinijus - I a. pr. Kr. karvedys, valstybės veikėjas. Cezario

šalininkas. Katono ir Cicerono priešininkas.

160
 A P I E A P V A I Z D Ą

yra antrosios daiktų prigimties pusės neišmanymas. Tu -

didžiavyris. Bet iš kur aš apie tai sužinosiu, jei likimas tau
neduoda galimybės parodyti narsą? Tu dalyvavai olimpia­
doje, bet nebuvo varžovų. Turi vainiką13, neturi pergalės.
Sveikinu tave ne kaip stiprų vyrą, bet kaip gavusį konsula­
tą ar pretūrą - bus daugiau garbės. Tą patį galiu pasakyti ir
gerajamvyrui, jei atsitiktinumas jam nedavė sunkesnės pro­
gos parodyti dvasios jėgą: „Mano nuomone, tu vargšas,
todėl kad niekuomet nebuvai vargšas. Tu ėjai per gyveni­
mą be priešininko, niekas nesužinos, ką gali, net tu pats."
Reikia išbandymų, norint pažinti save. Kiekvienas suvokia
savo galias tik išmėginęs. Todėl kai kurie savanoriškai stoja
prieš delsiančias nelaimes ir šešėlyje tūnančią narsą, kvies­
dami, kad ji suspindėtų šviesoje.
Sakau: didžiavyriai džiaugiasi sankirta taip pat, kaip drą­
sūs kariai karu. Tiberijaus Cezario laikais gladiatorių
Triumfą14girdėjau besiskundžiant, kad reta varžybų: „Kaip
eina niekais geriausias laikas!" Narsumas trokšta pavo­
jaus ir galvoja, kur pasukti, o ne ką kentės, kadangi kan­
čios bus šlovės dalelė. Kariai didžiuojasi žaizdomis, sma­
gūs dėl puikios progos rodo bėgantį kraują,- nors tą patį
nuveikė grįžtantys iš mūšio sveiki, visi labiau žiūri į par­
einantį sužeistąjį.
Sakau: pats Dievas, pateikdamas sąlygas ką nors nu­
veikti didžiadvasiškai ir narsiai, globoja tuos, kuriuos no-

13 Olimpiadų nugalėtojai būdavo apdovanojami alyvmedžio šakelių vai­

nikais.
14 Dauguma gladiatorių buvo belaisviai ir vergai. Kaip ir kiti vergai, jie
būdavo vadinami pravardėmis. Triumfas yra tokia pravardė.

161
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ri padaryti kuo garbingiausius. Tam reikia tam tikro ap­

linkybių sunkumo: vairininką pažinsi audroje, o karį —mū­
šio rikiuotėje. Iš kur galėčiau žinoti, kiek tavyje drąsos
priešintis skurdui, jei skęsti turtuose? Iš kur galėčiau ži­
noti, kiek turi atkaklumo priešintis šmeižtui, nešlovei ir
visuotinei neapykantai, jei sensti tarp liaupsių, jei tave
lydi nepalaužiamas ir dėl kažkokio visų mąstysenos po­
linkio palankus susižavėjimas? Iš kur sužinoti, ar ramiai
pakelsi vaikų netektį, jei tu dar regi savo palikuonis? Gir­
dėjau tave guodžiant kitus, norėčiau pažiūrėti, ar save pa­
guostumei, ar uždraustum sau sielvartauti. Maldauju ne­
išsigąsti to, ką nemirtingieji dievai siunčia sieloms kaip
akstinus. Nelaimė yra proga narsumui. Pamatuotai kas
nors pavadins vargšais tuos, kurie sustingę pernelyg di­
delėje laimėje, kuriuos tarytum tykioje jūroje laiko apsu­
pusi nejudri rimtis,- kad ir kas jiems nutiktų, bus nauja.
V

Žiaurumai labiau prislegia nepatyrėlius, jungas sunkesnis

jaunam kaklui. Naujokas bąla tik įtardamas esąs sužeis­
tas, veteranas drąsiai žvelgia į savo kraują, nes žino taip
nugalintis save. Taigi Dievas grūdina, tikrina, mankština
bandomus ir mylimus, o tuos, kuriuos atrodo globojąs ir
gailįs, lepius saugo būsimoms nelaimėms. Klystate ką nors
laikydami išimtimi, ir pas laimingąjį ateis sava skirtis. Vi­
siems iš pažiūros paleistiesiems tik atidėta. Kodėl Dievas
geriesiems įtaiso ligą, sielvartą, kitas negandas? Todėl kad
ir kare pavojingos užduotys tenka drąsiausiems: vadas
rinktinius siunčia naktį paspendus spąstus užpulti priešą,
išžvalgyti kelią, nušluoti apsauginį būrį. Nė vienas iš ten
einančių nesako: „Vadas man blogai padarė", bet „Jis pui­

162
 A P I E A P V A I Z D Ą

kiai nusprendė." Tą patį tesako bailiai ir ištižėliai, kai jiems

liepiama ištverti ašarų pakriūtę: „Dievui pasirodėme ver­
ti išmėginti, kiek gali ištverti žmogaus prigimtis."
Venkite pramogų, venkite bejausmės laimės, visiškai nu­
silpninančios sielas, nuolatos snaudžiančias tartum apgir­
tusias, jei neįsimaišo koks nors žmogaus dalios šauklys. Tą,
kurį langai vis užstojo nuo oro gūsio, kurio kojos rėpso
tučtuojau pakeičiamuose pašilduose, kurio valgomąjį kai­
tina iš po grindų ir sienomis plūstanti šiluma, parblokš net
lengvas nepavojingas vėjelis. Nors kenkia visa, kas nesai­
kinga, pavojingiausias yra laimės perviršis, jis jaudina sme­
genis, tuščioje sąmonėje kelia vaizdinius, daug miglos pa­
skleidžia tarp pramano ir tiesos. Ar ne verčiau, pasitelkus
narsumą, išturėti nuolatinę nesėkmę, negu plyšti nuo am­
žino besaikio gerumo?! Bado mirtis lengvesnė, o anie
sprogsta nuo nevirškinimo.
Taigi dievai žiūri į geruosius vyrus taip, kaip mokytojai į
mokinius: daugiau vargo reikalauja iš tų, kurie teikia dau­
giau vilčių. Tu juk nemanai, kad lakedemoniečiai nekenčia
savo vaikų, kai viešai plaka, bandydami jų prigimimą15. Tė­
vai patys ragina juos narsiai pakelti virbų smūgius, sučaižy­
tus ir leisgyvius prašo, kad toliau leistųsi žaizdas žaizdoti.
Kas čia nuostabaus, jei Dievas kietai bando kilnias sielas?
Narsumo įrodymas niekuomet nebūna švelnus. Likimas
mus plaka ir čaižo, —ištverkime! Tai ne žiaurumas, tai —
kautynės, kuo dažniau jose dalyvausime, tuo stipresni bū-

15 Spartiečiai plakdavo berniukus prie Artemidės šventyklos aukuro. Tai

buvo auka Artemidei kaip augimo, brendimo, vaisingumo deivei.

163
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Sime. Tvirčiausia kūno dalis yra ta, kurią judina dažna

mankšta. Reikia atsiduoti likimui, kad jis užgrūdintų kovai
su juo pačiu,- pamažu jis padarys mus sau lygius, nuolatiniai
pavojai išmokys niekinti pavojus. Kieti jūrininkų kūnai at­
remia jūros smūgius, valstiečių delnai pūslėti, kario rankos
turi jėgų paleisti ietį, bėgikų eiklios kojos, - kiekvieno tvir­
čiausia tai, kas išmankštinta. Kančios išmoko sielą niekinti
nelaimių teikiamas kančias. Ką jos gali su mumis padaryti,
sužinosi įsižiūrėjęs, kaip daug vargas duoda plikoms ir dėl
skurdo stipresnėms tautoms. Prisimink gentis, kurioms ne­
galioja romėnų taika (turiu omenyje germanus ir visas kla­
jokles gentis aplink Histrą16): juos spaudžia nesibaigianti
žiema, apniukęs dangus, menkos dirvos šykščiai maitina,
nuo lietaus jie ginasi šiaudų ar lapų pastogėmis, šuoliuoja
per užšalusius pelkynus, maistui gaudo žvėris. Ar jie tau
atrodo vargšai? Nevarginga tai, ką įpratimas pavertė ant­
ruoju prigimimu, būtinybės darbai pamažu tampa malonu­
mu. Jie neturi jokių namų, jokių būstų, išskyrus tuos, ku­
riuos pastato nuovargis, maistas kuklus, ranka pasiekiamas,
orai siaubingai bjaurūs, kūnai nuogi. Tai, ką vadini nelaime,
yra daugelio genčių gyvenimas. Ko stebiesi, kad gerieji vy­
rai talžomi, idant sustiprėtų? Tvirtas ir stiprus yra tik vėjų
pagairės medis: lankstomas diržta ir tinkamiau leidžia šak­
nis,- saulėtame slėnyje išauga tik trapūs. Taigi geriesiems
vyrams naudinga, kad gali būti neįbauginami, sukinėtis klai­
kynėse ir ramiai išturėti tai, ką blogybėmis laiko tik blogai
jas pakeliantieji.

16 Žemupyje Dunojus buvo vadinamas Histru.

164
 A P I E A P V A I Z D Ą

Pridurk dar tai, kad geriausieji eina tarytum karo tarnybą

ir atlieka darbus visų naudai. Dievo, kaip ir išmintingo
vyro, uždavinys yra rodyti, jog tai, ko žmonės siekia ar
ko bijosi, nėra nei gėris, nei blogis,- gėriu virs, jei jis pa­
skirs tik geriesiems vyrams, ir blogiu, jei pasiūlys tik blo­
giesiems. Aklumas baisus, jei visi turi akis, išskyrus tą,
kuriam jos išplėštos - tegu dienos šviesos neregi Apijus
ir Metelas. Turtai nėra gėris —teturi jų ir sąvadautojas
Elijus, kad žmonės, aukoję pinigus tik šventykloms, ma­
tytų juos ir landynėje. Dievas niekaip kitaip negali pa­
juokti geidžiamų dalykų, kaip tik paskirdamas juos bjau­
rybėms, nuginęs nuo geriausiųjų.
„Bet juk neteisinga, kai gerasis vyras žalojamas, bado­
mas, supančiojamas, o blogieji vaikšto sveiki, laisvi, išle­
pę." O kas toliau? Ar nėra neteisinga, kad narsūs vyrai
griebiasi ginklų, nakvoja stovyklose, stovi už pylimo su
aprištomis žaizdomis tuomet, kai mieste išromytieji ra­
miai skelbia ištvirkimą? Kas toliau? Ar nėra neteisinga,
kad kilmingiausios merginos žadinamos naktį atlikti au­
kojimų, o pasileidėlės giliai miega? Vargas gainioja ge­
riausius: senatas dažnai ištisą dieną tariasi, o tuo metu
koks pašlemėkas ar aikštyne poilsiauja, ar smuklėje lindi,
ar dildo laiką kokiame nors būrelyje. Tas pats visoje dide­
lėje valstybėje: gerieji vyrai vargsta, eikvoja jėgas ir ver­

165
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

čiami eikvoti. Beje, visa tai jie daro noriai, likimas jų ne­
tempia, jie seka paskui jį, žengia šalia. Jei būtų žinoję,
būtų atėję anksčiau už jį. Prisimenu, esu girdėjęs tokį di­
džiadvasišką nepaprastai narsaus vyro Demetrijo posakį:
„Nemirtingieji dievai, galiu tik vienu skųstis, kad anks­
čiau nepranešėte man savo valios, greičiau būčiau atėjęs
ten, kur dabar esu pašauktas. Norite pasiimti vaikus? Aš
jums juos auginau. Norite kurios nors kūno dalies? Imki­
te. Dabar siūlau nedidelę jo dalį, greitai paliksiu visą. No­
rite dvasios? Kodėl turėčiau gaišinti, kad atsiimtumėte
tai, ką esate davę? Iš norinčio teikti gausite visa, ko pra­
šote. Kodėl? Todėl, kad aš labiau trokštu dovanoti, negu
atiduoti. Kam reikėjo atimti? Galėjote gauti. Bet ir dabar
neatimsite, kadangi išplėšiama tik iš geidžiančio pasilai­
kyti sau." Nesu verčiamas, nesikaunu nenoromis, ne ver­
gauju Dievui, o pritariu, tuo labiau kad žinau, jog viskas
rieda pagal tvirtą, amžiams nustatytą dėsnį.
Lemtis mus veda, ir pirmoji gimimo akimirka patvarkė,
kiek kam lieka laiko. Priežastis priklauso nuo priežasties,
ilga nustatyta aplinkybių eilė tempia privačius ir visuo­
meninius dalykus,- narsiai reikia ištverti, nes tai ne atsitin­
ka, kaip kartais manome, o ateina. Jau kadaise nutarta,
dėl ko džiaugsiesi, dėl ko verksi, ir nors atrodo, kad pa­
vienių žmonių gyvenimas skiriasi, esmė viena: mes, pra-
dingsiantieji, gauname tai, kas pradings. Tai ko piktina­
mės? Ko skundžiamės? Tam esame pagimdyti. Tegul gam­
ta kaip nori naudojasi jai priklausančiais kūnais, mes vi­
suomet linksmi ir narsūs galvokime, kad mūsų niekas ne­
žūva. Kokia gerojo vyro ypatybė? Atsiduoti likimui. Di­

166
 A P I E A P V A I Z D Ą

dėlė paguoda yra būti pagrobtam su visata. Kad ir kas

būtų tai, kas liepė mums taip gyventi ir mirti, ta pačia
būtinybe susiejo ir dievus. Nesugrąžinama tėkmė traukia
dievų ir žmonių reikalus, o visa ko kūrėjas ir vadovas, nors
pats surašė lemties nuostatus, bet laikosi jų, visuomet pa­
klūsta tam, ką pats įsakė.
„Tačiau kodėl Dievas taip neteisingai padalijo lemtį, kad
geriems vyrams užrašė skurdą, žaizdas, žiaurią mirtį?" Me­
nininkas negali pakeisti medžiagos, ji tinkama. Kai ko nuo
kai ko negalima atskirti, nes sukibę ir nedaloma. Tingios, į
miegą ar miegą primenantį būdravimą linkusios prigimtys
sudarytos iš neveiklių elementų. Kad išeitų vadintinas tik­
ru vyru, reikia stipresnės lemties. Jo kelias nebus lygus,
reikės eiti aukštyn ir žemyn, plūduriuoti ir vesti laivą per
audrą. Teks traukti prieš likimą, pasitaikys daug akmenynų
ir grubių, bet jis pats juos suminkštins ir išlygins. Ugnis V

išbando auksą, nedalia —narsius vyrus. Žiūrėk, kaip aukš­

tai turi užkopti dorybė, žinosi, kad jai reikia žengti ne per
nerūpestingas vietas:
K e li o p r a d ž i a s ta t i, k u r i ų po n a k tie s p a ils ė ję

Vos į k a b i n a ž irg a i- , v i d u r y s — p a d a n g ių a u k š ty b ė j,

I r m a n p a č ia m ne s y k į b a is u į m a r ia s i r ž e m y n u s

Ž v e l g t i iš te n , i r d re b a š ir d is i š b a im ė s n ie k in g o s .

G a la s — p a k a ln ė n tie s io g i r v a ld y m o t v i r t o p r iv a lo .

N e t T e tija , m a n ę s la u k d a m a į m a r ia s n u s ile id ž ia n t,

B a im in ą s n u o la t p a ti, k a d a š s ta č ia g a l v a n e k r i s č ia u '7.1
7

17 Ovidijus. Metamorfozės. II. 63 - 69.

167
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

Tai išgirdęs, anas taurus jaunikaitis18tarė: „Toks kelias man

patinka. Kopsiu. Verta juo eiti, nors ir nukrisiu." Ryžtinga
siela be paliovos gąsdinama:
N o r s t u l a ik y t u m e is k e lio , i r n ie k a s t a v į s n e k la id in t ų ,

V is d ė lto g a u s i k e li a u t p r o J a u č io r a g u s a ts t a ty t u s ,
V

T a ip g i p r o L i ū t o n a s ru s i r S a u lio k i l p i n į s t a n g r ų 19.

Po šių žodžių anas pasakė: „Kinkyk žadėtąjį vežimą. Ma­

ne skatina tavo siekiančios atbaidyti kalbos. Malonu sto­
vėti ten, kur pats Saulius sudreba." Menkystos ir ištižėliai
ieško saugių takų, narsa žengia per aukštumas.

„Tačiau kodėl Dievas leidžia, kad geriesiems vyrams atsitik­

tų kas nors bloga?" Jis tikrai neleidžia. Jis atitolina nuo jų
visas blogybes: nusikaltimus, begėdystes, nedoras mintis, go­
džius sumanymus, aklą geismą, kitam gresiantį šykštumą. Jis
juos sergsti ir gina. Argi kas nors reikalauja, kad Dievas dar
saugotų ir gerųjų vyrų mantą? Jie palieka šį rūpestį Dievui,
nes niekina visa, kas išoriška. Demokritas išmetė turtus, lai­
kydamas juos teisingai protaujančio žmogaus našta. Ko tu
stebiesi, jog Dievas leidžia, kad gerajam vyrui atsitiktų tai,
ko gerasis vyras nori, kad kada nors atsitiktų? Geri vyrai

18 Faetontas.
19 Ovidijus. Metamorfozės. II. 79 - 81.

168
 A P I E A P V A I Z D Ą

praranda sūnus. Kodėl gi ne? Juk kartais jie juos ir nužudo20.

Jie ištremiami. Kodėl gi ne? Juk kartais patys visam laikui
palieka tėvynę. Jie žudomi. Kodėl gi ne? Juk kartais patys
pakelia ranką prieš save. Kodėl jie kenčia sunkumus? Kad
kitus pamokytų kęsti. Jie gimę būti pavyzdžiu. Manyk, jog
Dievas taip sako: „Ar turite kuo manimi skųstis jūs, kuriems
patinka teisingumas? Kitus apkroviau netikromis gėrybėmis,
suvedžiodamas jomis tuščias jų sielas tarytum ilgu ir apgau­
lingu sapnu: išpuošiau auksu, sidabru, dramblio kaulu, o vi­
duje nėra nieko gera. Tie, į kuriuos žvelgi kaip j laimingus
(žiūrėk ne į kevalą, o į branduolį), yra vargšai, nusmurgėliai,
bjaurybės, iš išorės pasidabinę kaip ir jų namų sienos,- ta lai­
mė nėra tvirta ar nuoširdi, tai tik plonas lukštas. Taigi kol
jiems leista stovėti ir pagal savo norą rodytis, blizga ir vado­
vauja,- pasitaikius visa sumaišančiam ir atidengiančiam įvy­
kiui paaiškėja, kokią gilią ir tikrą šlykštynę slėpė nenuosavas
blizgesys. Jums daviau tikrą, išliksiantį gėrį, kuo žmogus bus
veiklesnis, tuo išvys puikesnį ir didesnį. Leidau jums paže­
minti baugus, niekinti aistras, iš išorės jūs nežėrite, jūsų gė­
ris nukreiptas į vidų. Taip visata paniekino išorinius dalykus,
pasitenkindama savęs pačios reginiu,- viduje padėjau visą gė­
rį. Jūsų laimė yra nestokoti laimės."
„Tačiau kiek užgriūna sielvarto, siaubo, sunkumų!" —„Ka­
dangi negalėjau jūsų nuo jų atitolinti, apginklavau jūsų sielas
prieš visas negandas, narsiai jas pakelkite. Tuo jūs pralen­
kiate Dievą, jis nepatiria nelaimių, jūs —jas ištveriate. Nie­

20 Aliuzija j Brutą, nužudžiusį perversmą rengusius du sūnus, ir į Manlijų

Torkvatą. nužudžiusį sūnų už tai. kad tas nukovė priešą nepaisydamas
įsakymo nestoti į mūšį.

169
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

kinkite skurdą: niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gim­

damas. Niekinkite skausmą: jis arba išnyks, arba jus sunai­
kins. Niekinkite mirtį: ji arba jus užbaigia, arba perkelia ki­
tur. Niekinkite likimą: jam nedaviau ginklo parblokšti sielai.
Pirmiausia pasirūpinau, kad kas čia jūsų nelaikytų prievarta.
Kelias atviras, jei nenorite kovoti, galima atsitraukti. Iš visų
mano nutarimu jums būtinų dalykų mirtį padariau lengviau­
sią. Gyvybę padėjau nuolaidžioje vietoje, lengva ištraukti.
Tik atkreipkite dėmesį ir pamatysite, koks trumpas ir leng­
vas kelias veda į laisvę. Neverčiu taip ilgai gaišti išeinant,
kaip įeinant. Priešingu atveju, jei žmogus taip lėtai mirtų kaip
gimsta, likimas turėtų į jus didelę valdžią. Bet koks laikas,
bet kokia vieta jus moko, kaip lengva atsisakyti gimties, pri-
V

versti ją atlikti savo pareigą. Salia aukurų ir aukotojų atlieka­

mų iškilmingų apeigų, kur prašoma gyvybės, mokykitės mir­
ties. Stambūs bulių kūnai parkrinta nuo mažytės žaizdos,-
žmogaus rankos smūgis parverčia didžiajėgius gyvūnus,- plo­
nyte geležimi perrėžiamos sprando slanksteliųjungtys ir, nu­
kirtus tą galvą ir kaklą laikantį sąnarį, žlegteli šitoks svoris.
Gyvybės kvėpsnis tūno negiliai, jį galima atkasti ne tik
geležimi, nereikia vidine žaizda skrosti krūtinės, mirtis čia
pat. Nepaskyriau šiems smūgiams nustatytos vietos, jiems
visur pakeliui. Tai, kas kviečia mirti, dėl ko gyvybė išeina iš
kūno, yra trumpiau, nei galima tą staigumą pajusti: ar maz­
gas gerklę užgniaužia, ar vanduo uždaro kvėpavimo takus,
ar žemyn galva kritusius suknežina kieta žemė, ar ugnies
gurkšnis gyvybės tėkmę perkerta - kad ir kas tai būtų, vyks­
ta spėriai. Tai ko drovitės? Ilgai bijote to, kas taip trumpa."
APIE IŠM INČ IA U S
TVIRTYBĘ
------ ■sere?------
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

Šerėnai, visai pagrįstai būčiau linkęs tvirtinti, kad stoikai

nuo kitų išminties skelbėjų skiriasi taip, kaip vyrai nuo
moterų. Nors abeji tiek pat svarbūs gyvenimo bendrijai,
bet vieni gimę paklusti, antri —valdyti. Kiti išminčiai, ta­
rytum namų ar šeimos gydytojai, ligotus kūnus gydo švel­
niai ir maloniai; ne taip kaip geriausia ir greičiausia, o kaip
jiems leidžiama. Vyrų keliu žengią stoikai nesirūpina, kad
jis keleiviams atrodytų patrauklus, bet stengiasi kuo grei­
čiau mus pačiupti ir nuvesti į aukštą viršūnę. Jos, iškilu­
sios virš likimo, nepasiekia mestos ietys. „Tačiau esame
šaukiami į pakriūtes ir gaugarus." O kaip? Ar įmanoma
pasiekti aukštumas, einant lyguma? Bet ten ne vien kriau­
šiai, kaip kai kas mano. Tik iš pradžių uolos, akmenys, ir,
rodos, jokio kelio nėra. Taip ir daugelis kitų iš toli stebi­
mų dalykų atrodo statūs ir susipynę, nes atstumas apgau­
na akis, o arčiau priėjus lėtai prasiskiria visa, ką akių kliauda
buvo suliejusi į viena, ir iš toli atrodę skardžiai pamažu
virsta lėkštais šlaitais.
Kai neseniai užsiminėme apie Marką Katoną, tu pikti­
naisi (kadangi nepakenti neteisybės), kad Katono laikai
jo nesuprato, nes vyrą, pralenkusį pompėjus ir cezarius,
vertino prasčiau už vatinijus. Tau atrodė pikta, kad tuo­
met, kai jis nepritarė įstatymui, forume jam buvo nuplėš­
ta toga ir, maištaujančios gaujos stumdomas nuo rostrų

173
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

iki Fabijaus arkos1, turėjo iškęsti keiksmus, spjūvius ir ki­

tokius beprotės minios įžeidimus.

Tuomet atsakiau, kad tau verta jaudintis tik dėl respublikos,

kurią iš vienos pusės pardavinėjo Publijus Klodijus, iš kitos -
Vatinijus bei kiekvienas kitas niekšas. Pagauti aklo godumojie
nesuprato, kad bepardavinėdami parsiduoda patys. O dėl pa­
ties Katono liepiau tau būti ramiam. Išminčius negali būti nei
nuskriaustas, nei įžeistas. Mat Katoną nemirtingieji dievai
mums tikriausiai davė kaip dar tikresnį išmintingo vyro pa­
vyzdį negu Uliksą ar Herkulį ankstesniems amžiams. Neįveik­
tus vargų, paniekinusius malonumą, nugalėjusius visa, kas bau­
gina, juos stoikai paskelbė išminčiais. O Katonas grūmėsi ne
su žvėrimis (juos persekioti - medžiotojo ir kaimiečio dar­
bas), su ugnimi ir kardu nesivaikė pabaisų, gyveno ne tais lai­
kais, kai buvo tikima, jog vienas žmogus pečiais gali paremti
dangų. Išbakštinus senąjį patiklumą ir laikams pasiekus pasku­
tinę suktybių ribą, jis susikovė su daugiagalviu blogiu - tuš­
čiagarbiškumu, milžinišku galybės troškimu, kurio nepajėgė
pasotinti net visas į tris dalis padalytas pasaulis2. Vienas stojo

1 121 m. pr. Kr. Kvintas Fabijus Maksimas, nugalėjęs keltų gentį alobro-
gus, gavo teisę triumfuoti ir Šventojoje gatvėje pasistatė vieną pirmųjų
Romoje specialiai tam žygiui skirtų triumfo arkų.
2 Aliuzija į pirmąjį triumviratą. Cezaris. Pompėjus ir Krasas pasidalijo
pasaulį: Cezariui teko Galija, Pompėjui - Ispanija, Krasui - Rytai.

174
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

prieš išsigimstančios ir apsunkusios, žemyn smengančios vals­

tybės ydas ir laikė žlungančią respubliką, kiek buvo galima
suturėti viena ranka, kol atplėštas parvirto kartu su taip ilgai
ramstytais griuvėsiais ir drauge užgeso tai, kas neatskiriama:
nei Katonas gyveno mirus laisvei, nei laisvė mirus Katonui.
Manai, kad tamsuoliai galėjo jį nuskriausti atimdami pretūrą
ar togą, aptaškydami šventą jo galvą skrepliais? Išminčius yra
saugus, jo negalima nei nuskriausti, nei įžeisti.

įsivaizduoju tavo užsidegusią ir įkaitusią sielą. Tu pasi­

ruošęs sušukti: „Štai kas nubloškia šalin jūsų pamokymų
patrauklumą: žadate tokius aukštus dalykus, kokių neįma­
noma ne tik trokšti, bet ir tikėtis, o pasakę didingų min­
čių, tvirtinę išminčių nesant nuskurdėlį, teigiate, jog pa­
prastai jam trūksta ir vergo, ir būsto, ir maisto. Tvirtinę
išminčių nesikraustant iš proto, neneigiate, kad ir kuok­
teli, ir ne visai blaiviai šneka, ir išdrįsta visa, ką priverčia
liga. Tvirtinę išminčių nesant vergą, neprieštaraujate, kad
jis ir bus parduotas, ir darys, kas liepta, ir savo ponui pa­
tarnaus kaip vergas. Taigi nors ir užrietėte nosis, galop
nusileidote prie to paties, ką sako ir kiti, tik kitaip pava­
dinate. Todėl nors iš pažiūros tai gražu ir didinga, abejo­
ju, ar išminčiaus nepalies nei skriauda, nei įžeidimas. Juk
toli gražu ne tas pats, ar išminčių pastatai už pasipiktini­
mo, ar už skriaudos ribų. Mat jei sakai jį išturėsiant, tada

175
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

jis neturi jokios pirmenybės, tai įprastas atvejis, to išmoks­

tama dažnai pakenčiant skriaudas, o jei tvirtini, kad jo
skriauda nepalies, nes niekas nieko nebandys jam daryti,
pametęs visus darbus tampu stoiku."
Aš iš tiesų nusprendžiau ne papuošti išminčių išgalvotų
žodžių šlove, bet padėti jį ten, kur neįmanoma jokia skriau­
da. „Tai kaip čia išeina? Ar niekas jo neįžeis? Niekas net
nebandys?" Nėra pasaulyje tokios šventenybės, į kurią ne­
sikėsintų šventvagis, bet dievybių nepažemina tokie, kurie
siekia toli už pasiekiamos ribos esančios didybės neįsteng­
dami jos paliesti. Nesužeidžiama ne tai, į ką nesmogiama,
bet tai, kas neužgaunama. Išminčius priklauso pastarajai
grupei. Ar kyla abejonių, kad tikresnė yra ne neužsipuola-
ma, o nenugalima stiprybė? Juk pirmuoju atveju jėgos lie­
ka neišbandytos. Ar verta abejoti, jog pagrįstai pačiu tik­
riausiu laikomas į visus puolimus spjaunantis patvarumas?
Taigi žinok, kad išminčius yra geresnės prigimties būtybė,
ar jam kenkia kokia skriauda, ar nėra jokios. Aš drąsiu vyru
pavadinčiau veikiau tą, kurio nesugniuždo karai, nebaugi­
na priartėjusio priešo jėga, negu tingiai leidžiantį laiką tarp
ramių žmonių.
Taigi sakau, kad išminčius nepavaldus jokiai skriaudai.
Vadinasi, nesvarbu, kiek į jį metama iečių, nes nė viena
neįsminga. Kaip kai kurių kietų akmenų neįveikia geležis,
kaip deimanto neįmanoma nei suskaldyti, nei sudaužyti,
nei nudildyti, nes jis atbukina visus įrankius, kaip kai kurie
daiktai nedega, o apsupti liepsnos išlieka standūs ir to pa­
ties pavidalo, kaip į jūrą išsikišusios uolos plėšo marias, o
ant jų pačių, tiek per amžius trankytų, nematyti jokio įtū-

176
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

žūsiu vandenų pėdsako, taip išminčiaus siela yra patvari ir

sutelkusi tiek kietumo, kad skriauda jos neliečia kaip ir anų
minėtų daiktų.

„Tai kaip čia išeina? Ar niekas nebandys nuskriausti išmin­

čiaus?" Bandys, bet skriauda iki jo nenueis: mat nuo visko,
kas žemiau, jį skiria toks didelis atstumas, kad jokia kenks­
minga jėga savo galiomis jo nepasiekia. Net jei norės pa­
kenkti galingieji, iškelti valdžios ir stiprūs dėl vergaujančių
pritarimo, visi jų antpuoliai pristigs veržlumo žemiau iš­
minties. Taip paleisti aukštyn lanko ar pabūklų šaudmenys
dingsta iš akių, bet pradeda kristi žemyn nepasiekę dan­
gaus. Kaip? Nejaugi tu manai, kad iečių debesimi užtem­
dęs dangų anas kvailys karalius3nors vieną akstį įsmeigė į
saulę ar nuleidęs į gelmes grandines įstengė pasiekti Nep­
tūną? Kaip žmogaus rankos nepaliečia to, kas dangiška, ir
dievybei nepakenkia šventyklų griovikai ar statulų išlydy-
tojai, taip bet koks į išminčių nukreiptas begėdiškumas,
akiplėšiškumas, išdidumas yra bevaisis. „Bet verčiau nebū­
tų tokio, kuris norėtų taip elgtis." Tu trokšti nekaltybės,
sunkaus žmonių giminei dalyko. Kad skriaudos nebūtų,
svarbu besiruošiantiems ją įvykdyti, o ne tam, kuris jos net
nejaus. Tarp kitko, nežinau, ar išminties jėgų labiau neat-

3 Žr. Apie gyvenimo trumpumą, 33 paaiškinimą.

177
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

skleidžia ramybė tarp puldinėtoji}; juk aiškiausias ginklų ir

vyrų pertekusio karvedžio įrodymas yra saugi ramuma prie­
šų žemėje.

Jei tau, Šerėnai, taip atrodo, atskirkime skriaudą nuo įžei­

dimo. Pirmoji iš prigimties sunkesnė, antrasis —lengves­
nis ir sunkus tik išlepėliams. Jis žmonių nesužeidžia, tik
užgauna. Tačiau sielos taip ištižusios ir tuščios, kad atsi­
randa manančių, jog įžeidimas yra baisi atšiaurybė. Leng­
vai rasi vergą, kuris labiau norėtų būti mušamas botagais
negu kumščiais ir kuris tiki, kad mirtį ir rykštes lengviau
iškęsti negu užgauliojimus. Pasidarėme tokie paikšiai, kad
kankinamės ne dėl skausmo, o dėl nuomonės apie skaus­
mą. Panašiai vaikai bijo patamsio, kraupių kaukių ir persi­
kreipusių veidų, verkia dėl nemalonių žodžių, grasinimo
pirštu ir kitko, kas verčia trauktis nesuprantant savo ūmaus
suklydimo. Skriauda turi tikslą kam nors padaryti bloga.
Išmintis nepalieka vietos blogiui. Mat jai vienintelis blo­
gis yra begėdystė, negalinti įžengti ten, kur jau yra dory­
bė ir garbingumas. Nebūna skriaudos be blogio, o blogio
be begėdiškumo. Begėdiškumas negali pasiekti garbin­
gais dalykais užsiėmusio žmogaus. Vadinasi, skriauda ne­
pasiekia išminčiaus. Mat skriauda yra kokio nors blogio
patyrimas, o išminčius nepatiria jokio blogio. Taigi išmin­
čius nesusijęs su skriauda. Kiekviena skriauda yra užpul­

178
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

tojo pažeminimas, niekas negali būti nuskriaustas nepa­

darant žalos ar rangui, ar kūnui, ar išoriniams dalykams.
Tačiau išminčius nieko negali prarasti, viską jis laiko sa­
vyje, nieko nepatiki likimui. Jo turtai patvarūs, jis paten­
kintas dorybe, nepriklausančia nuo atsitiktinumų ir todėl
negalinčia nei didėti, nei mažėti. Mat ji jau pasiekė viršū­
nę ir nebeturi kur augti. Likimas atima tik tai, ką buvo
davęs. Dorybės jis neduoda, vadinasi, ir neišplėšia. Do­
rybė yra nepriklausoma, nesužeidžiama, nepajudinama,
nesudaužoma, taip užsigrūdinusi prieš visas nelaimes, kad
ne tik nugalėti jos neįmanoma, bet ir palenkti. Išminčius
tiesiai žvelgia j bauginimus, jo veidas nesikeičia nei sun­
kumų, nei sėkmės atveju. Taigi jis nepraranda nieko, ką
galėtų pajusti žūvant. Jam priklauso vien dorybė, o ji nie­
kuomet negali būti atimta. Visu kitu išminčius naudojasi
laikinai. O kas gi jaudinasi dėl svetimo daikto žūties? Tad
jei skriauda negali pažeisti to, kas yra išminčiaus nuosa­
vybė, nes dorybei esant sveikai visas jo turtas yra svei­
kas, išminčiaus nuskriausti neįmanoma.
Poliorketu4pramintas Demetrijas užkariavo Megarą. Fi­
losofas Stilbonas5, jo paklaustas, ar ką praradęs, atsakė:
„Nieko. Visa, kas mano, - su manimi." O juk jo tėvonija
buvo tapusi karo grobiu, priešai pagrobė dukteris, tėvynė
pateko svetimųjų valdžion ir jį patį iš aukšto klausinėjo ka­

4 Poliorketas (gr. „miesto apgulėjas“) Demetrijas - IV a. pr. Kr. kariauto­

jas. užėmęs Makedonijos sostą. Gavo tokią pravardę todėl, kad išto­
bulino įtaisus apsuptiems miestams paimti.
5 Stilbonas (ar Stilponas) - IV a. pr. Kr. filosofas. Zenono mokytojas,
turėjęs Megaroje savo mokyklą. Darė įtakos kinizmui. Raštų neliko.

179
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ralius, apstotas nugalėtojos armijos karių. Bet Stilbonas iš­

plėšė iš Demetrijo pergalę, paliudydamas, jog užėmus mies­
tą liko ne tik nenugalėtas, bet net nenukentėjęs. Mat tikrą­
sias, neįmanomas pasisavinti vertybes jis turėjo su savimi.
To, ką priešai išgrobstė ar išbarstė, nelaikė nuosavais, o
atėjusiais iš šalies, priklausomais nuo likimo valios daly­
kais. Juos mylėjo ne kaip savo nuosavybę. Visų iš išorės
atplaukiančių gėrybių valdymas pažymėtas slidumo ir ne­
pastovumo.

Dabar pamąstyk, ar gali vagis, šmeižikas, įžūlus kaimynas

ar koks nors valdingas vienišas sukriošęs turtuolis nu­
skriausti tą, iš kurio nieko negalėjo išplėšti karas, priešas
ir skelbiąs ypatingą miestų daužymo meną Demetrijas.
Visur blizgant kardams, kariams sumišai plėšiant, lieps­
nojant gaisrams, liejantis kraujui, vykstant kritusio mies­
to gyventojų skerdynėms, drioksėjant savo dievus užgriū­
vančioms šventykloms, vienas žmogus buvo ramus. Taigi
nėra pagrindo mano pažadą laikyti akiplėšišku. Jei jis ne­
labai įtikimas, atvesiu tau laiduotoją. Mat vargu ar tiki,
kad žmogui duota tiek patvarumo ar tokios sielos didy­
bės. Bet štai jis žengia į priekį sakydamas: „Neabejok,
kad žmogus gali iškilti virš visko, kas žmogiška, ramiai
žvelgti į skausmus, nuostolius, išopėjimus, žaizdas, di­
džiulės visa ko kaitos bruzdesį, romiai pakelti sunkumus,

180
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

o sėkmę - saikingai. Pirmiesiems jis nepasiduoda, antrąja

nesimėgauja, skirtingose padėtyse lieka lygiai toks pat,
yra įsitikinęs, jog visa yra ne jo, išskyrus geresniąją, vidi­
nę jo dalį. Aš esu čia pasiruošęs įrodyti jums štai ką: dau­
gybės miestų griovikui vadovaujant suzmenka tarano
daužomos sienos, prarausus urvus ar slaptas duobes be­
regint susmunka aukšti bokštai, su iškiliausiais kuorais su­
silygina išaugęs pylimas, tačiau nerasime įstengiančių iš­
judinti gerai įtvirtintą sielą įrenginių. Aš ką tik iššliaužiau
iš po namo griuvėsių, aplinkui šviečiant gaisrams bėgau
per liepsnas ir kraują, nežinau, ar mano dukteris ištiko
didesnė nelaimė už visuotinę. Aplink matydamas vien
priešus aš, vienišas senis, vis dėlto skelbiu, kad mano tur­
tas yra sveikas ir nepaliestas, tebelaikau ir tebeturiu tai,
ką turėjau. Tau nėra prasmės tikėtis, jog aš esu nugalėtas,
o tu —laimėtojas, tai tik tavo likimas nugalėjo mano liki­
mą. Nežinau, kur anie nepastovūs ir šeimininką keičian-
tieji dalykai. Visa, kas man priklauso, yra ir bus su mani­
mi. Anie turtuoliai prarado tėvonijas, gašlūnai —meiles
bei didelės padorumo kainos reikalavusias paleistuves, gar­
bėtroškos - kuriją, forumą ir kitas viešam ydų lavinimui
skirtas vietas, palūkininkai prarado sąskaitas, gobšuoliui
keliančias klaidingą džiaugsmą dėl įsivaizduojamų turtų,
o mano visa tebėra sveika ir neapkandžiota. Todėl klausk
verkiančių, vaitojančių, nuogais kūnais ginančių pinigus
nuo kardų, bėgančių nuo priešo pilnais užančiais." Taigi
įsidėmėk, Šerėnai, kad tobulas, žmogiškųjų ir dieviškųjų
dorybių kupinas vyras nieko nepraranda. Jo vertybės ap­
juostos nesutrupinamais ir nenugalimais įtvirtinimais. Su

181
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

jais negalima lyginti Babilono mūrų, pro kuriuos įsiveržė

Aleksandras6, vieno būrio paimtų Kartaginos ar Numan-
tijos7 sienų, net Kapitolijaus ar pilies8- ant jų visų liko
priešo pėdsakų. Išminčiaus gynybinės užtvaros nebijo nei
ugnies, nei puolimo, į jas nėra įėjimo, jos iškilnios, neuž­
kariaujamos, beveik dieviškos.

Nėra pagrindo tvirtinti, kaip esi įpratęs, kad tokio mano

išminčiaus niekur nerasi. Aš tuščiai nešlovinu žmogaus pri­
gimties ir nepradedu kurti netikro daikto didžiulio paveiks­
lo, bet rodau ją tokią, kokią suformuojame, padarome ir
padarysime. Gal ji pasitaiko retai, gal tik viena per daugelį
amžių, nes juk nedažnai gimsta tai, kas didu, kas peržengia
įprastumo ir kasdienybės rėmus. Antra vertus, bijau, kad
Markas Katonas, kurį prisiminę pradėjome šį pokalbį, ne­
būtų didesnis už mano pateiktą pavyzdį.
Pagaliau tai, kas pažeidžia, turėtų būti stipriau už tai,
kas pažeidžiama. Niekšiškumas nėra stipresnis už dory-

6 Seneka čia netikslus: Aleksandras Didysis 331 m. pr. Kr. paėmė Babi­
loną be mūšio.
7 Publijus Kornelijus Scipionas Emilianas paėmė Kartaginą 147 m. pr.
Kr., Numantiją- 133 m. pr. Kr.
8 Romos Kapitolijaus kalnas turėjo dvi viršūnes. Ant vienos stovėjo svar­
biausios šventyklos, ant kitos - tvirtovė. Kapitolijus per visą Romos istoriją
buvo paimtas vieną kartą: legendiniais laikais (VIII a. pr. Kr.) jį buvo už­
ėmę Sabinai. IV a. pr. Kr. jį puolė galai, bet romėnams pavyko apsiginti.

182
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

bę. Vadinasi, išminčius negali būti pažeidžiamas. Geruo­

sius skriausti bando tik blogieji; gerieji sutaria tarpusavy­
je, o blogieji pražūtingi ir geriesiems, ir vieni kitiems. Tai­
gi jei tik silpnesnis gali būti pažeistas, o blogasis ir yra
silpnesnis už gerąjį, jei geriesiems reikia bijoti tik kitokių
nei jie skriaudos, tai išmintingo vyro skriauda neužgriūva.
Tau jau nebereikia priminti, kad gerasis yra tik išminčius.
„Bet jei Sokratas, - sako jis, —buvo pasmerktas neteisin-
V

gai, skriauda jį palietė." Čia turime suvokti, jog gali atsi­

tikti taip: kažkas man daro skriaudą, bet ji manęs nepalie­
čia. Pavyzdžiui, jei kas iš mano dvaro nušvilptą daiktą pa­
dėtų mano namuose, jis būtų pavogęs, o aš nebūčiau nieko
praradęs. Kai kas gali tapti kaltas, nors nepakenkė. Jei vyras
su savo žmona guli taip, kaip su svetima, tai jis bus meilu­
žis, nors ji ir nėra meilužė. Kažkas įpylė man nuodų, bet
susimaišę su maistu jie neteko galios. Duodamas nuodų, jis
tapo nusikaltėliu, nors ir nepakenkė. Tas, kurio ginklui
įsmigti sukliudė rūbai, vis tiek galvažudys. Jei užtenka kal­
tybės, visi nepasiekę tikslo nusikaltimai laikytini įvykdy­
tais. Kai kurie reiškiniai yra tokie ir taip vieni su kitais
santykiauja, kad vienas be kito gali įvykti, o kitas be ant­
rojo - negali. Pabandysiu aiškiau pasakyti. Aš galiu judinti
kojas nebėgdamas, bet negaliu bėgti nejudindamas kojų.
Būdamas vandenyje galiu neplaukioti, bet plaukiodamas
negaliu nebūti vandenyje. Mūsų aptariami dalykai yra tos
pačios rūšies. Jei skriauda mane palietė, tai ji būtinai turėjo
būti padaryta. Jei ji padaryta, nebūtinai turėjo mane pa­
liesti. Mat gali atsirasti šimtai skriaudą pašalinsiančių veiks­
nių. Kaip pakeltą smogti ranką koks nors atsitiktinumas

183
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

gali nuleisti ir išmestą ietį nukreipti į šalį, taip koks nors

įvykis gali nustumti į šoną bet kokias skriaudas ar įpusėju­
sias nutraukti. Tuomet ir padarytos jos nepalies.

Be to, teisingumas negali pakęsti jokio neteisėtumo, nes prie­

šybės nedera. Skriauda gali būti padaryta tik neteisėtai. Va­
dinasi, išminčiui negalima padalyti skriaudos. Nesistebėk,
kad niekas negali jo nuskriausti. Padėti irgi niekas negali.
Išminčiui nieko netrūksta, ką galėtų gauti dovanų. Blogas
žmogus negali jam paskirti nieko, kas būtų verta išminčiaus.
Mat jis turi turėti, ką duoti, bet juk neturi nieko, ką gavęs
išminčius džiaugtųsi. Niekas negali išminčiui nei pakenkti,
nei padėti, nes dieviškieji dalykai netrokšta būti pagelbėja-
mi ir negali būti sužeidžiami, o išminčius juk yra dievų kai­
mynas ir giminaitis, panašus į Dievą viskuo, išskyrus mirtin­
gumą. Verždamasis ir siekdamas to, kas dangiška, tvarkinga,
narsu, kas teka lygiai ir darniai, kas ramu, palaiminga, skirta
visuotinei gerovei, jam ir kitiems sveika, jis nei trokš jokių
žemės gėrybių, nei dėl jų raudos. Kas pasiremdamas protu
per žmonių nedalias žengia su dieviška siela, tas neturi vie­
tos, kur jį galėtų paliesti skriauda. Manai, kad turiu galvoje
tik žmogaus skriaudą? Likimo irgi. Susigrūmęs su dorybe
šis visuomet pralaimi. Jei tą aukščiausią laipsnį, virš kurio
pikti įstatymai ir žiauriausi viešpačiai nebeturi kuo grasinti,
kur likimas esti išnaudojęs savo valdžią, pasitinkame ramiai

184
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

bei maloniai, jei žinome, jog mirtis nėra blogis, dėl to skriauda
irgi nėra blogis, tai daug lengviau pakęsime visa kita: žalą,
skausmus, nešlovę, vietos pakeitimą, vaikų netekimą, išsi­
skyrimus. Net ir visi iš karto išminčių apsupę nepaskandins,
ką kalbėti jau apie tai, kad jo neliūdins pavienės negandos.
O jei jis ramiai ištveria likimo skriaudas, tai tuo labiau ištvers
galingųjų smurtą. Mat žino, kad šie - likimo rankos.

Taigi jis viską pakenčia lyg žvarbią žiemą ar atšiaurų klima­

tą, karštines, ligas bei kitus atsitiktinius dalykus. Nė vieno
žmogaus išminčius labai nevertina ir negalvoja, jog kas nors
veikia vadovaudamasis savo sprendimu, nes taip tegali da­
ryti tik išminčius. Visų kitų yra ne sprendimai, o apsigavi­
mas, pinklės, nedarnūs sielųjudesiai, kuriuos išminčius pri­
skiria prie pasitaikančių. Mat kiekvienas atsitiktinumas siau­
tėja šalia mūsų puldamas visa, kas menka.
Galvok ir apie tai, kad skriaudos daugiausia peno randa
ten, kur mums užtraukiamas pavojus. Užsiundomas kaltin­
tojas, prikišami nebūti nusižengimai, kurstomas galingesniųjų
pyktis - tokios ir panašios togomis apsivilkusių vyrų galva-
žudystės. Dažnos ir tokios skriaudos, kai iš ko nors paveržia-
mas pelnas ar seniai lauktas atlygis, kai su dideliu vargu siek­
tas palikimas užrašomas kitam, kai išplėšiama pelningų na­
mų malonė. Išminčius viso to išvengia, nes negyvena nei vil­
timi, nei baime. Pridėk tai, kad niekas nenuskriaudžiamas

85
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

nesujudinus sąmonės, kad žmogus sukrečiamas iki širdies gel­

mių. Bet išsiveržusio iš paklydimų, save valdančio, labai ra­
maus ir romaus vyro sąmyšis neapima. Mat jį palietusi skriauda
ir jaudina, ir kursto, tačiau išminčius neniršta skatinamas
skriaudos regimybės, lygiai kaip jis nenirštų, jei skriaudos
apskritai nebūtų. Todėl jis toks tiesus ir linksmas, todėl nuo­
latos pakylėtas džiaugsmo. Jis nesusigūžia puolant ar aplin­
kybėms, ar žmonėms ir skriauda jam net naudinga: ja išban­
do save ir išmėgina dorybę. Meldžiu pritarti šiai minčiai ir
ramiai suvokti bei išklausyti, kad išminčius išimamas iš skriau­
dos veikimo srities. Juk tuo nieko neatimama iš jūsų įžūlu­
mo, grobuoniškiausių geismų, aklo karštagalviškumo ir išdi­
dumo. Šios laisvės išminčiui siekiama išsaugant visasjūsųydas.
Aš deruosi ne dėl to, kad jums nebebūtų leidžiama skriausti,
bet kad jis visas skriaudas nublokštų į pragarmes apsiginda­
mas kantrybe ir sielos didybe. Taip šventosiose varžybose
dažnas nugalėjo smogiančias priešininko rankas nuvarginda­
mas atkaklia kantrybe. Ir išminčių laikyk tokios rūšies žmo­
gumi, kuris ilgalaike ir nuolatine mankšta pasiekė ištvermės
kietybės ir gebėjimo nualsinti bet kokią jėgą.

Perbėgę pirmąją dalį pereikime prie antrosios. Dabar kai

kuriais ypatingais, bet daugiausia bendrais įrodymais su­
triuškinsime įžeidimą. Jis mažesnis už skriaudą. Dėl jo daž­
niau skundžiamasi nei keršijama. Ir įstatymai jį laiko never­

186
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

tu bausmės. įžeidinėjimo aistrą kursto dėl užtraukiančio

nešlovę žodžio ar poelgio susigūžiančios sielos menkybė.
„Šiandien jis kitus priėmė, o manęs —ne." „Arba išdidžiai
nusigręžia man kalbant, arba atvirai juokiasi." „Mane pa­
guldė ne viduriniame, o žemiausiame guolyje.9" Kaip va­
dinti tokias ir panašias dejones, jei ne niurgzlios sielos skun­
dais? Juos taria išlepėliai ir laimingieji. Tas, kuriam gresia
didesnis blogis, neturi laiko kreipti dėmesio į tokius nie­
kus. Iš prigimties netvirtos, moteriškos prigimtys dėl per
didelio neveiklumo bei tikrosios skriaudos trūkumo išdyksta
ir jaudinasi dėl to, kas daugiausia remiasi vertinančiojo yda.
Taigi įžeidimo užgautas žmogus parodo, kad neturi nei
įžvalgumo, nei pasitikėjimo savimi. Mat jis laiko save ne­
abejotinai paniekintu. Jam įkandama kažkaip pažeminant
susikūprinusią ir nusmukusią sielą. O išminčiaus niekas ne­
paniekina. Jis žino savo didybę ir niekam neleidžia turėti
teisių į jį. Jis ne nugali tuos sielos vargus, kuriuos aš pava­
dinčiau ne vargais, o nemalonumais, bet nejaučia jų. Kitos
nelabystės išminčiui trenkia, nors ir neparbloškia. Tai kū­
no skausmas ir luošumas, draugų ar vaikų netektis, karo
liepsnose degančios tėvynės nelaimė. Nesakau, kad jis jų
nejaučia. Juk netvirtinsime, kad jo neužgauna akmens kie-
tybė. Nėra dorybės, kuri nejaustų, jog ji ištveria. Kaip čia
išeina? Kai kurie smūgiai išminčių paliečia,- juos įveikia, gy­

9 Romėnai vyrai valgydavo gulėdami. Aplink puotos stalą iš trijų pusių sto­
vėdavo trys gultai. Juose gulėdavo po tris žmones. Iš ketvirtosios pusės
stalas nebuvo užstatomas, kad galėtų prieiti patarnautojai. Žiūrint nuo
neužstatytosios pusės geriausiu buvo laikomas priešais esantis, viduriniuoju
vadinamas gultas, blogiausiu - kairėje esantis žemutinis gultas.

87
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

do, užgniaužia, o mažesnių net visai nejaučia ir prieš įpras­

tus antpuolius net nepasitelkia narsos grublams iškęsti, bet
arba nepastebi, arba laiko juokų darbu.

Be to, kadangi dažniausiai įžeidinėja išdidūs, nesuvaldo­

mi, nemokantys pakelti laimės žmonės, išminčius šiai pa­
sipūtusiai aistrai atremti turi priemonę: gražiausią dory­
bę —sielos didžiadvasiškumą. Jis perbėga per visas tokias
negandas kaip per tuščius sapnų reginius bei nakties vaiz­
dinius, neturinčius nei tvirtumo, nei tiesos. Be to, jis įsi­
tikinęs visus esant gerokai žemiau už jį ir neišdrįstant
žvelgti iš aukšto į tokį iškilumą. Žodis „įžeidimas" yra
kilęs iš žodžio „panieka"10, nes čia nėra kitos skriaudos,
tik paniekinimas,- mat niekas neniekina didesnio ir geres­
nio už save net ir elgdamasis kaip niekintojas. Juk ir vai­
kai muša tėvams per veidą, ištaršo motinoms plaukus, kū­
dikiai apdrasko, apspjaudo ar prie saviškių nusmaukia dra­
bužį, ar pasako nešvankų žodį. Ir to nevadiname įžeidi­
mu. Kodėl? Todėl, kad darantysis negali paniekinti. Dėl
tos pačios priežasties mus linksmina šeimininkus įžeidi-
nėjantis vergų sąmojis. Pradėję nuo šeimininko jie įžūliai
užkabinėja svečius,- palaidžiausią liežuvį turi labiausiai pa­
niekintieji ir išjuoktieji. Kai kas perka akiplėšas berniu-
* H :*

10 „Įžeidimas" - lot. contumelia ; „panieka" - lot. contemptus.

188
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

kus, kursto ir lavina jų begėdiškumą, kad blevyzgotų pa­

sirengę. Tai vadiname ne įžeidimu, o aštriu liežuviu. Ko­
kia beprotybė dėl to paties tai džiaugtis, tai rūstauti ir
draugo pasakymą vadinti piktžodžiavimu, o niekingo ver­
go —juokingu burnojimu!
Kaip mes žiūrime į vaikus, taip išminčius visus —ir su­
brendusius, ir žilo plauko sulaukusius —laiko vaikais. Ar
nors kiek patobulėjo tebeturintieji tuos pačius arba jau
išaugusius į paklydimus vaiko sielos trūkumus, besiski-
riantieji nuo vaikų tik kūno išvaizda ir dydžiu, bet tokie
pat nepastovūs ir nepatvarūs, siekiantys malonumų be jo­
kios atrankos, bailūs ir nuraminami ne prigimties, o bau­
gų? Kiekvienas pasakys, kad jie nė per nago juodymą ne­
siskiria nuo vaikų: kaip vaikai godūs lošimo kauliukų, rie­
šutų, smulkių pinigų, taip šie - aukso, sidabro, miestų,-
kaip vaikai vaizduoja magistratus, liktorius, teisėjus, taip
šie rimtai žaidžia rinkimuose, forume, kurijoje,- kaip vai­
kai jūros pakrantėje iš smėlio stato namus, taip šie užsi­
moję kažką didaus, kraudami akmenis, sienas, stogus, kūno
apsaugai išrastą daiktą paverčia pavojumi". Vadinasi, jie
tebėra tokie patys paaugę vaikai, tik paklydimas krypsta
kitur ir prie didesnių užmojų. Taigi jų įžeidimus išmin­
čius pagrįstai nuleidžia juokais. Kartais jis jiems kaip vai­
kams grasina, jog bus blogai ar gaus į kailį, ir nubaudžia
ne todėl, kad jaučiasi nuskriaustas, bet kad jie skriaudė ir
kad liautųsi skriausti. Juk lygiai taip pat ir gyvuliai tram-1

11 Seneka dažnai mini namų griuvimą. Jie griūdavo dėl to. kad plečiantis
miestui būdavo sugrūdami. statomi paskubomis, be to. dėl seisminių
procesų įtakos.

189
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

domi lazda,- nepykstame ant jų, kad neprisileidžia raite­

lio, bet tvardome, idant skausmas įveiktų atkaklumą. Va­
dinasi, dabar žinosi, jog išsprendėme ir kitą mums už­
duodamą klausimą: kodėl išminčius baudžia skriaudžian­
čius ir įžeidinėjančius, jei tai jo nepaliečia? Jis ne už save
keršija, bet juos taiso.

Kaip čia išeina, kodėl netiki išminčių turint tokią sielos

ištvermę, nors gali pastebėti kitus ją turint dėl kitų prie­
žasčių? Koks gydytojas pyksta ant pamišėlio? Kas blogai
pakreipia piktus karščiuojančio žmogaus, kuriam užginta
duoti šalto vandens, žodžius? Išminčiaus jausmai visų at­
žvilgiu tokie kaip gydytojo ligonių atžvilgiu. Pastarasis
nemano, kad jo orumą žemina gėdingųjų dalių čiupinėji-
mas, jei reikia gydyti, išmatų ir šlapimo apžiūrinėjimas ar
įnirtusių pakvaišėlių plūdimai. Išminčius žino, jog visi šie
žmonės, kaip sveiki vaikštantys su paprastomis ar purpu­
ru apvedžiotomis togomis, tik apsimeta nesą sergantys,
ir žvelgia į juos kaip į nesusivaldančius ligonius. Jis nesu­
sierzins, jei jie sirgdami stačiokiškiau elgsis su gydytoju.
Kaip garbingas jų tarnybas laiko bato purvo nevertomis,
taip ir jų nepagarbų elgesį. Kaip nesipūs, jei jį garbins
elgeta, kaip nelaikys įžeidimu, jei paskutinis prastuomenės
žmogelis pasveikintas neatsakys, taip nieko bloga neįtars,
jei daugelis turtuolių į jį žvelgs iš aukšto. Juk jis žino, kad

190
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

jie niekuo nesiskiria nuo elgetos ir net yra už jį labiau

apgailėtini: elgetai mažai tetrūksta, o šiems - labai daug.
Antra vertus, jis neįsižeis, jei medų karalius ar Azijos Ata-
las12išdidžiu veidu tylomis praeis pro jį nekreipdami dė­
mesio į pasveikinimą. Išminčius žino, kad jo būklei nerei­
kia pavydėti, kaip ir tam, kuriam teko tramdyti didelės
šeimynos ligonius ir pakvaišėlius.
Ar man niršti, kad susitikęs manęs vardu nepavadino
kuris nors iš niekšų, prie Kastoro šventyklos13perkančių
ir parduodančių laisvės neturinčius, prigrūdusių preky­
vietę prasčiausių vergų? Manau, kad ne. Juk ką gera turi
žmogus, kurio valdžioje vien pašlemėkai? Taigi kaip iš­
minčius nepaisys šio nenaudėlio žmoniškumo ar nežmo­
niškumo, taip ir karaliaus. „Tavo valdžioje partai, medai
ir baktrai14, bet juos išlaikai baime, bet dėl jų nepaleidi iš
rankų lanko, bet jie —kokčiausi priešai, bet jie —parsida­
vėliai, bet jie vaikosi naujo valdovo." Vadinasi, niekieno
įžeidimas jo nesujaudins. Visi jie tarpusavyje skiriasi, bet
išminčius dėl vienodo kvailumo laiko lygiais. Sykį nusi­
leidęs iki jaudinimosi dėl skriaudos ar įžeidimo, niekada
nebegalės neturėti rūpesčių. O juk rūpesčių neturėjimas
yra ypatingasis išminčiaus gėris. Jis saugosis, kad vertin­
damas jam skirtą įžeidimą tuo nesuteiktų garbės įžeidė­
jui. Mat liūdintis dėl įžeidimo žmogus paprastai džiugina
įžeidėją.

12 Atalai valdė turtingą Mažosios Azijos pusiasalio valstybėlę Pergamą.

13 Prie Kastoro šventyklos prasidedančioje Etruskų gatvėje buvo prekiau­
jama vergais.
14 Mažosios Azijos pusiasalio tautos.

191
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

/ -

.. "-Amu-***

Esama bepročių, įsitikinusių, jog paniekinti gali ir moteris.

Ar svarbu, kurią jie turi galvoje, kiek lektikarijų15laikančią,
kokia našta sveria jos ausis, kokio platumo jos kėdė? Jei ne­
išsimokslinusi ir smarkiai neišsilavinusi, ji - neprotingas gy­
vis, žiaurus, nesuvaldąs geismų. Kai kurie liūdi įžeisti kirpė­
jo ir paniekinimu vadina nesukalbamą durininką, išdidų no-
menklatorių, užrietusį nosį kambarinį. Reikėtų sprogti išjuo­
ko, džiūgauti iš visos širdies iš svetimų paklydimų sąmyšio
stebint savąją ramybę. „Tai kaip čia išeina? Ar išminčius neis
prie atkaklaus durininko sergimų durų?" Jei būtinai reikės,
pabandys. Kad ir kas jis būtų, prisijaukins kaip piktam šuniui
numesdamas kaulą, nenusimins darydamas išlaidų slenksčiui
peržengti; galvos, jog ir ant kai kurių tiltų reikia mokėti už
perėjimą, [teiks dovanų ir pasveikinimus tvarkančiam ver­
gui, kad ir kas jis būtų,- mat žino, jog parsidavėliai nuperkami
variu. Menkasielis tas, kuris pučiasi laisvai atsikirtęs durinin­
kui, sulaužo jo rykštę, prieina prie šeimininko ir reikalauja
išplakti. Grumdamasis įsigyja priešininką ir siekdamas įveik­
ti susilygina su juo. „O ką darys apkultas išminčius?" Tą pa­
tį, kaip ir gavęs per veidą Katonas. Jis neužsidegė, nekeršijo
už skriaudą, net neatleido, o paneigė ją16. Didesnę sielą pa-
,5 Lėktikos (neštuvų) nešėjai vergai.
16 Traktate Apie pyktį (II. 32) Seneka pasakoja, jog Katonas Vyresnysis,
kuriarp kažkoks apsirikęs pilietis pirtyje skėlė antausį, atsiprašinėjan­
čiam atsakė neprisimenąs tokio daikto.

192
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

rodė, nepripažindamas, negu kad būtų dovanojęs. Daugiau

dėl to negaišime. Kas nežino, kad nė vienas iš blogiu ar gė­
riu laikomų dalykų išminčiui neatrodo toks pat kaip visiems?!
Jis neatsižvelgia, kad žmonės kai ką laiko bjaurastimi ar var­
gu, neina ten, kur minia, bet kaip žvaigždynai skrieja prie­
šinga pasauliui kryptimi, taip jis žengia, prieštaraudamas vi­
suotinei nuomonei.

Taigi liaukitės klausinėti: „Ar išminčiaus nepalies skriau­

da, jei bus žudomas, jei bus išdurta akis? Ar jo nepalies
įžeidinėjimai, jei bus genamas per forumą nešvankaus plū­
dimo? Jei karaliaus puotoje bus liepta gulėti prasčiausio-
je vietoje ir valgyti su gėdingiausią pareigą atliekančiais
vergais? Jei bus verčiamas pakelti dar kokius nors kito­
kius tauriam dorovingumui nepriimtinus sunkumus?" Vi­
si šie dalykai, nepaisant jų skaičiaus ar didumo, bus to­
kios pat prigimties. Jei jo nepalies maži, tai didesni tuo
labiau neužkliudys,- jei nepalies keletas, tai daugybė tuo
labiau neužgaus. Apie didžią sielą sprendžiate remdamiesi
savo silpnumu. Galvodami, kiek galite iškęsti, išminčiaus
kantrybei ribą užbrėžiate truputį aukščiau. Bet juk jį, ne­
turintį su jumis nieko bendra, tobulybė padėjo visiškai
kitokių matų pasaulyje. Klausk apie nuožmumus ir nepa­
keliamus atšiaurumus, apie siaubingas girdėti ir matyti bai­
sybes. Jo neužgrius jų pulkas,- kaip priešinsis vienai, taip

193
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

ir visoms. Kas sako, jog išminčiui tai pakeliama, o tai ne­

pakeliama, ir jo sielos didybę apibrėžia tam tikromis ri­
bomis, blogai daro. Likimas mus nugali, jei mes nenuga­
lime jo viso. Nemanyk, jog tai —stoikų ištvermė. Epikū­
ras, kurį pasiimate savo ištižimo globėju ir manote, kad
jis moko švelnumo, tinginystės ir malonumų kelio, sako:
„Retai likimas trukdo išminčiui." Jis prabilo beveik kaip
vyras! O tu kalbėk narsiau ir likimą apskritai pašalink iš
kelio! Išminčiaus namai ankšti, neišpuoselėti, be klege­
sio, be puošmenų, nesaugomi parsidavėlišku išdidumu pa­
skirstančių minią durininkų, bet per šj tuščią, be varti­
ninko slenkstį likimas neperžengia. Jis žino, kad jam nėra
vietos ten, kur niekas nuo jo nepriklauso.

Jei net kūnui labai atlaidavęs Epikūras pakyla prieš skriau­

das, kodėl tai gali atrodyti neįtikima ar viršijant žmogaus
prigimties matą mums? Jis sako, jog skriaudos išminčiui
pakeliamos, mes - kad skriaudų nėra. Nėra pagrindo tvir­
tinti tai prieštaraujant prigimčiai. Neneigiame, kad nėra jau­
ku būti plakamam, stumdomam, neturėti kokios nors kū­
no dalies, tačiau neigiame, kad tai yra skriaudos. Ne skaus­
mo pojūtį atimame, bet skriaudos vardą, kurio negalima
prisiimti esant sveikai dorybei. Pažiūrėsime, katras teisin­
giau kalba. Abu pritaria skriaudos paniekai. Klausi, kuo jie
skiriasi? Kaip du narsiausi gladiatoriai: vienas užspaudžia

194
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

žaizdą ir stovi, antras nepaisydamas šaukiančių žiūrovų ro­

do, kad nieko neatsitiko, ir neleidžia nutraukti kovos. Ski­
riamės tik trupučiu. Dėl esmės, dėl to, kas jums svarbiau­
sia, visi išminties skelbėjai sutaria ragindami niekinti skriau­
das ir įžeidimus. Pastaruosius aš pavadinčiau skriaudų še­
šėliais ir įtarinėjimais. Jiems atmesti ne išmintingo vyro rei­
kia, o tik sugebančio galvoti, idant galėtų pasakyti sau: „Ar
pelnytai man tai atsitinka, ar nepelnytai? Jei pelnytai, tai
nėra įžeidimas, tai teisinga, o jei nepelnytai, tegu rausta
tie, kurie elgiasi neteisėtai." O kas yra tai, kas vadinama
įžeidimu? Anas pasišaipė iš mano minkštagalviškumo, ak-
linėjimo, kreivų blauzdų, menko stoto. Koks čia įžeidimas?
Tai ir be žodžių aišku. Vieno žmogaus akivaizdoje juokia­
mės dėl kokio nors pasakymo, o daugelio akivaizdoje —
piktinamės, kitiems neleidžiame laisvai kalbėti to, ką įpra­
tome sakyti patys sau. Saikingais juokavimais džiaugiamės,
dėl nesaikingų pykstame.

Chrisipas pasakoja, jog vienas žmogus piktinosi, kažkieno

pravardžiuojamas jūrų avinu. Senate matėme verkšlenant
Ovidijaus Nazono žentą Fidą Kornelijų, kai Korbulonas jį
pavadino nupeštu stručiakupranugariu. Prieš kitus dorovę
ir gyvenimą juodinančius piktus žodžius jis tvirtai atsilai­
kė, o nuo šio, tokio absurdiško, pabiro ašaros, - kai protas
apleidžia, sielos tampa visiškai bejėgės. Ko nirštame kam

195
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

nors mėgdžiojant mūsų kalbėseną, eigastį, parodant mūsų

kūno ar kalbos ydą? Tarytum kitam mėgdžiojant viskas la­
biau išryškėja, negu mums darant! Kai kas nenoromis klau­
so esąs senas, žilas ar dar kitoks, ko paprastai linkima su­
laukti. Kai ką pribloškia pravardžiavimas skurdžiumi, nors
slapčia žmogus sau priekaištauja dėl to paties. Akiplėšoms
ir pašaipūnams nebeliks medžiagos, jei ja pasinaudosi pir­
mas. Niekas nesijuokia iš besijuokiančio iš savęs. Prisime­
nama, jog Vatinijus, pajuokai ir neapykantai gimęs žmo­
gus, buvo dantingas ir dailiais sąmojais besišvaistąs aštria­
liežuvis. Jis smarkiai tyčiojosi iš savo kojų ir perkirstos ger­
klės17. Taip išvengė nedraugų, kurių turėjo daugiau negu
ligų, pirmiausia Cicerono, sąmojo. Jei dėl nenulūžtančio
liežuvio šitai įstengė tas, kurį nuolatiniai kivirčai atpratino
gėdytis, kodėl negalėtų tas, kuris pasiekė tam tikrą tobuly­
bę užsiiminėdamas laisvaisiais mokslais ir išminties ugdy­
mu? Pridurk dar tai, jog įžeidimo malonumo atėmimas iš
įžeidėjo yra keršto rūšis. Tokiu atveju šie iššieptadančiai
sako: „Ak, vargeli! Manau, jis nesuvokė." įžeidimo vaisius
yra jį kenčiančio jausmas ir pasipiktinimas. Antra vertus,
kada nors atsiradęs lygiai toks kaip jis atkeršys ir už tave.

17 Vatinijui buvo daryta limfmazgių operacija.

196
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

Tarp kitų gausių Gajaus Cezario ydų buvo ir įžeidinėjimas.

Jį apimdavo stebėtinas noras visiems smogti kokia nors pa­
staba, nors pats teikė juokui parankiausios medžiagos: ne­
paprastai bjaurus blyškumas liudijo pakvaišimą, nepapras­
tai žiaurios, tarytum po senės kakta pasislėpusios akys, ne­
paprastai šlykšti, nupiepusiais plaukais styrinti išplikusi gal­
va. Dar pridėk šeriais apaugusį sprandą, plonutėles blauz­
das, milžiniškas pėdas. Jei norėčiau išpasakoti visus jo įžei­
dimus tėvams, seneliams, visų luomų žmonėms, būtų pa­
saka be galo. Paminėsiu tik tai, kas jį pražudė. Tarp jo arti­
miausių draugų buvo Aziatikas Valerijus, vargu ar įsteng­
siantis ramiai pakęsti įžeidimą rūstuolis. Puotoje, tai yra
susirinkime, Gajus jam garsiai svieste sviedė, kokia lovoje
jo žmona. Gerieji dievai! Vyras tai girdi, princepsas žino,
pasileidimas taip išsikerojęs, kad ne buvusiam konsului, ne
draugui, bet sutuoktiniui princepsas pasakoja savo sveti­
moteriavimą ir pažeminimą! Su karių tribūnu Cherėja18bu­
vo visiškai kitaip. Tvirtos rankos vyras kalbėjo silpnu balsu
ir nežinodamas galėjai į jį žvelgti iš aukšto. Jam klausiant
slaptažodžio Gajus skirdavo „Venera" arba „Priapas" vis
kitaip ir kitaip priekaištaudamas dėl kariūnui netinkamo
švelnumo. O pats juk vilkėjo peršviečiamą tuniką, avėjo

18 Cherėja buvo asmeninės Kaligulos gvardijos karininkas.

197
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

sandalais, dabinosi auksu19. Taip ir privertė jj panaudoti kar­

dą, kad nebereikėtų klausti slaptažodžio: Cherėja pirmas
iš sąmokslininkų pakėlė ranką, jis vienu smūgiu perkirto
kaklą. Paskui susmigo daugybės keršytojų už bendras ar
asmenines skriaudas kalavijai, bet pirmasis buvo mažiau­
siai tikėtinas vyras.
Antra vertus, tas pats Gajus viską laikė įžeidimais, kaip
ir kiti trokštantys užsipuldinėti, bet patys nepajėgiantys to
pakęsti užgauliotojai. Buvo supykęs ant Herenijaus Mak-
ro, kad tas pasveikino jį Gajumi, nepaliko nenubaudęs pir­
mojo triarijų būrio20 šimtininko, ištarusio Kaligulos21 var­
dą. Juk jis buvo gimęs karo stovykloje ir paprastai vadina­
mas legionų sūnumi. Šiuo vardu kariai išreiškė jam savo
prieraišumą, bet apsiavęs kotumais22Kaligulą jau laikė plū­
dimosi ir keiksmo žodžiu. Taigi net jei mes maloningai pa­
liksime neatkeršiję, šis pavyzdys bus paguoda, kad atsiras
kam nubausti akiplėšą, pasipūtėlį, skriaudiką. Mat šios ydos
niekada neapsiriboja vienu žmogumi ir vienu įžeidimu. Pa­
žvelkime į tuos, kurių kantrybę giriame, į Sokratą. Kome­
dijų rašytojų viešai į jį nukreiptą karčią pašaipą sutiko tai­

19 Romėnai sandalus avėdavo tik namuose. Jų avėjimas viešoje vietoje

buvo laikomas išlepimo ženklu. Toks pat ženklas buvo plona tunika ir
aukso papuošalai.
20 Triarijai - seni, labiausiai patyrę kareiviai. Jie stovėdavo trečioje kau­
tynių eilėje ir buvo siunčiami į mūšį iškilus lemiamoms aplinkybėms.
21 Romėnų armijų prie Reino karvedžio Germaniko sūnus Gajus augo ka­
ro stovykloje ir avėjo tokius pat batus (lot. caliga) kaip ir kareiviai. Jie
mylėjo Germaniko sūnų ir praminė mažybine forma Kaligula.
22 Koturnai (lot. cothurni) - storapadis, žmogų paaukštinantis graikų tra­
gedijas vaidinusių aktorių apavas. Apsiavęs kotumais - iš aukšto žvel­
giąs j kitus žmogus.

198
 A P I E I Š M I N Č I A U S T V I R T Y B Ę

kiai juokdamasis, kaip ir paplavomis apipiltas žmonos Ksan-

tipės. Antistenui23buvo prikišta, kad jo motina —barbare
trake. Jis atsakė, kad ir Dievų Motina frige.

Nereikia bartis ir kivirčytis. Turime tolyn nešti kudašių,

kad ir ką tie tuščiagalviai darytų (o tai daryti gali tik tuščia­
galviai), reikia nekreipti dėmesio. Ir minios pagarbą, ir
skriaudą laikykime vienu kaišteliu kaištomis. Pirmąja nesi­
džiaukime, dėl antrosios nesielvartaukime. Priešingu atve­
ju baisiai bijodami būti įžeisti ar šlykštėdamiesi tuo apleisi­
me būtinus ir visuomeninių, ir asmeninių pareigų reikalus,
kartais gal nepaprastai svarbius, nes moteriškas nerimas mus
smaugs, priešindamasis norui išgirsti. Supykę ant galinges­
niųjų, paleidę nesivaldymo vadžias kai kada atskleisime šią
aistrą. Klystame manydami, jog laisvė —jokio kančios pa­
tyrimo neturinti būsena. Laisvė yra sielos pakėlimas virš
skriaudų, padarymas jos savastimi, idant vien iš jos ateitų
džiaugsmai, pašalinimas iš savęs išorės dalykų, idant nerei­
kėtų gyventi nerimaujant, bijant visų juoko, visų liežuvių.
Kas gi yra tas, kuris negalėtų tavęs užgauti, jei kiekvie­
nas gali? Tačiau išminčius ir išminties siekėjas naudosis skir­
tingais vaistais. Netobuliems ir j visuotinę nuomonę dar

23 Antistenas (444-366 m. pr. Kr.) - graikų filosofas, sofistų ir Sokrato

mokinys, kinizmo pradininkas. Liko tik 70 veikalų pavadinimai.

199
 L U C I J U S A N Ė J U S S E N E K A

besidairantiems žmonėms reikia numatyti, kad teks būti

skriaudų ir įžeidimų sūkuryje. To laukiant viskas eis leng­
viau. Kuo žmogus garbingesnis kilme, šlove, tėvonijos tur­
tais, tuo narsiau turi elgtis nepamiršdamas, jog pirmojoje
kautynių eilėje stovi senieji luomai. įžeidimus, plūdimus,
gero vardo suteršimą ir kitokią negarbę tegu pakenčia kaip
priešų riksmą ir toliau krintančias ietis, kaip į šalmą pok-
šinčius, bet nesužeidžiančius akmenis. Skriaudas tegu iš­
tveria kaip žaizdas: vienos sugadino ginklus, kitos pervėrė
krūtinę, bet jis neparblokštas, net nesustodamas tegu žen­
gia toliau. Net jei priešiška jėga prispaus ar prislėgs, gėda
atsitraukti. Saugok gimties paskirtą vietą. Klausi, kokia tai
vieta? Vyro. Išminčiui skirta kitokia, šiai priešinga pagal­
ba. Mat jūs kaunatės, o jis jau yra nugalėjęs. Nesipriešinki­
te savo turtui ir, kol ateisite į tiesą, puoselėkite sielose šią
viltį, noriai sutikite gėrį, padėkite sau įsitikinimu ir tikėji-
V

mu. Žmonių giminės valstybei reikia, kad būtų kažkas ne­

nugalima, kad būtų koks nors vyras, į kurį likimas neturėtų
jokių teisių.
 TURINYS

Apie sielos ramybę

11

Apie poilsį
55

Apie laimingą gyvenimą

69

Apie gyvenimo trumpumą

111

Apie Apvaizdą
149

Apie išminčiaus tvirtybę

171
 Seneca, Lucius Annaeus
Se76 Apie sielos ramybę / Lucijus Anėjus Seneka ; iš lotynų kalbos vertė
Dalia Dilytė. - 2-oji patais, laida. - Vilnius: Tyto alba. 2007. - 199 [9] p.
Kn. taip pat: Apie autorių ir jo mokymą / Dalia Dilytė, p. 5-10.

ISBN 9986-16-529-6

Filosofas Lucijus Anėjus Seneka, gyvenęs I a. po Kr.. - vienas garsiausių

Romos filosofų ir visuomenės veikėjų. Buvęs Nerono auklėtoju, o jam
tapus imperatorium - ir jo patarėju. 65 m. po Kr. įtartas dalyvavus
sąmoksle ir Nerono priverstas nusižudyti. Seneka išliko stoikas tiek
gyvendamas, tiek ir mirdamas. Stoicizmo filosofija mokė žmones
neprisirišti prie žemiškų turtų, kantriai pakelti gyvenimo negandas,
susitelkti į vienintelės tikros vertybės - sielos - tobulinimą. Remdamasis
savo gyvenimo patirtimi ir kitų išminčių teiginiais. Seneka mokė
amžininkus ir ainius gyventi ir mirti. Įsakmiais teiginiais be paliovos
belsdamasis į skaitytojų sielas, jis iki šiol padeda nuo jų valyti vis
atsigaunančių ydų purvą.

UDK 1+17](37)

Lucijus Anėjus Seneka

APIE SIELOS RAMYBĘ

Iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė

Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

Tiražas 3 000 egz.

SL 1686. 2010 09 30. 6,78 apsk. I. I.
Išleido „Tyto alba". J. Jasinskio g. 10. LT-01112 Vilnius, tel. 2497453
info@tytoalba.lt
Spausdino UAB „Logotipas". Utenos g. 41 A. LT-08217 Vilnius
Filosofas Lucijus Anėjus Seneka, gyvenęs 1a.
po Kr., —vienas garsiausių Romos filosofų ir
visuomenės veikėjų. Buvęs Nerono auklėtoju, o
jam tapus imperatorium —ir jo patarėju, 65 m.
po Kr. įtartas dalyvavus sąmoksle ir Nerono
priverstas nusižudyti, Seneka išliko stoikas tiek
gyvendamas, tiek ir mirdamas. Pavojingais,
intrigų kupinais laikais, kai niekas nebuvo tikras
dėl savo gyvybės ar turto, stoicizmo filosofija
mokė žmones neprisirišti prie žemiškų turtų,
kantriai pakelti gyvenimo negandas, susitelkti į
vienintelės tikros vertybės - sielos - tobulinimą.
Remdamasis savo gyvenimo patirtimi ir kitų
išminčių teiginiais, Seneka mokė amžininkus ir
ainius gyventi ir mirti; savo tekstus jis pats
apibūdino kaip „naudingų vaistų rinkinius".
Seneka teigė, kad nereikia bijoti mirties, nes
kūnas —tik laikinas būstas ir po mirties siela
pateks į amžiną ramią ir giedrą dievišką erdvę.
Jis ragino ne pataikauti kūno geismams ir norams
bet tobulinti sielą. Filosofas žinojo, kad žmogus
yra be galo silpnas, kad jam be paliovos reikia
priminti, kas dora, o kas ne, kas teisinga, kas ne.
įsakmiais teiginiais be paliovos belsdamasis į
skaitytojų sielas, jis iki šiol padeda nuo jų valyti
vis atsigaunančių ydų purvą.

ISBN 17fl-T^flb-lb-S5c5-3

wuw-tytoalba ■lt