Frances Hodgson Burnett

FRANCES HODG5 ON BORGES
MAŽASIS LORDAS
FONTLEROJUS
Iš anglų kalbos vertė

S t. Kalvaitis
Iliustravo
R eginald B. B irch
alma
littera
UDK 820(73)-93 Versta iš:
LITTLE LORD
FAUNTLEROY by
Frances Hodgson Burnett
Frederick Warne and Co,
London, 1908.
ISBN 9955-08-334-4 © Leidykla „Alma littera", 2003

I
DIDELĖ STAIGMENA
ats Sedrikas apie tai ničnieko nežinojo.

Niekados jam apie tai net nebuvo už
siminta. Jis žinojo, kad jo tėvelis buvo
anglas, nes taip jam sakė jo mama. Bet
< tėvelis mirė, kai jis buvo dar toks ma
žas, jog nedaug ką galėjo apie jį atsiminti. Nebent tai,
kad jis buvo aukštas, žydromis akimis, ilgais ūsais ir
kad būdavo smagu, kai jis ant peties nešiodavo jį po
kambarį. Tėveliui mirus, Sedrikas suprato, kad su ma
ma geriau apie jį nekalbėti. Tėčiui susirgus, Sedrikas
buvo išsiųstas kitur, o kai grįžo, viskas jau buvo baig
ta, o jo motina, kuri taip pat negalavo, vos pasėdėda
vo krėsle ties langu. Ji buvo išblyškusi ir sulysusi, visos
duobutės dingusios iš jos gražaus veido, tik plačiai ir
liūdnai žvelgė akys, o pati vilkėjo juodais drabužiais.
- Brangiausioji, - tarė Sedrikas (jo tėtis visada ją
taip vadindavo, tai ir jis taip išmoko), - Brangiausioji,
ar tėčiui geriau?
5
Didelė staigmena
Jis pajuto, kaip dreba jos rankos, ir todėl atsuko gar
banotą galvelę ir pažvelgė jai į veidą. Jame buvo kaž
kas, iš ko jis pajuto, kad ji tuoj pravirks.
Tada jo mylinti širdelė staiga pasakė, kad jis pada
rys geriau, jei abiemrankom apkabins jos kaklą, pabu
čiuos ir priglaus švelnų savo skruostelį prie jos veido.
Jis taip ir padarė, o ji priglaudė savo veidą prie jo pe
ties ir ilgai graudžiai verkė.
- Taip, jis sveikas, - kūkčiojo ji, - jis visiškai sveikas,
bet mudu... mudu nieko daugiau nebeturim, tik vie
nas kitą. Daugiau ničnieko.
Nors jis buvo mažas, tačiau suprato, kad jo aukštas
gražus jaunas tėvelis niekada nebegrįš. Suprato, kad
jis mirė, kaip mirdavo ir kiti žmonės, tai jis jau buvo
girdėjęs, nors pats gerai nesuprato tos keistos jėgos,
kuri atnešė šitą liūdesį. Kadangi jo motutė vis verkda
vo, kai jis primindavo tėvelį, tai slapta pasiryžo jai
apie tai daugiau nekalbėti. Obe to, jis suvokė, kad ge
riau neleisti jai sėdėti tyliai, be garso ir judesio žiūrint
į ugnį arba pro langą. Jis ir jo mama pažinojo labai ne
daug žmonių ir gyveno labai vieniši, nors Sedrikas ne
žinojo, kad jis yra vienišas, kol paaugo ir išgirdo, kodėl
jų niekas nelanko. Jis sužinojo, kad jo mama buvo naš
laitė, vienui viena pasaulyje, kai tėvelis ją vedė. Ji bu
vo labai graži ir gyveno pas vieną turtingą, seną ponią
kaip kompanionė. Vieną dieną kapitonas Sedrikas
Erolis, viešėdamas tuose namuose, pamatė ją bėgančią
laiptais su ašaromis akyse. Ir ji atrodė tokia meili, ne
kalta ir nelaiminga, kad kapitonas jos negalėjo užmirš-
6
Mažasis lordas Fontlerojus
ti. Įvyko daug keistų dalykų, juodu gerai susipažino,
švelniai įsimylėjo ir susituokė, nors jų vestuvės dauge
liui žmonių sukėlė apmaudą. Tačiau labiausiai dėl to
širdo kapitono tėvas, kuris gyveno Anglijoje. Tai buvo
labai turtingas ir garsus senas didikas, tačiau blogo bū
do ir labai nemėgo Amerikos ir amerikiečių. Jis turėjo
du sūnus, vyresnius už kapitoną Sedriką. Pagal įstaty
mą vyriausiasis iš jų turėjo paveldėti šeimos titulą ir
dvarus, kurie buvo labai dideli ir gražūs. Jei vyriausia
sis sūnus būtų miręs, tai paveldėtoju būtų tapęs antra
sis. O kadangi kapitonas Sedrikas buvo didelės šeimos
narys, jis nedaug teturėjo vilties pasidaryti turtingas.
Bet atsitiko taip, kad gamta davė jauniausiajam sū
nui tokių dovanų, kurių pašykštėjo vyresniesiems bro
liams. Sedrikas turėjo gražų veidą ir nuostabiai stiprią,
grakščią figūrą. Jis mokėjo linksmai šypsotis ir gražiai
kalbėti, buvo narsus ir kilnus, turėjo labai gerą širdį ir,
atrodė, kad kiekvienas jį gali pamilti. Visai kitokie bu
vo jo vyresnieji broliai, nė vienas iš jų nebuvo nei gra
žus, nei meilus, nei išmintingas. Kai jiedu mokėsi Ito-
ne, nebuvo mėgstami; lankydami koledžą visai nesirū
pino mokslais, tinginiavo, tuščiai leido laiką, švaistė
pinigus ir beveik neturėjo tikrų draugų. Senasis grafas,
jų tėvas, nuolatos jais nusivildavo ir sulaukdavo tik
nemalonumų. Įpėdinis nedarė garbės jo kilniam var
dui ir buvo matyti, kad iš jo neišeis nieko gera, o tik
savanaudis ir veltėdis, žmogus be charakterio, be jokių
vyriškų ir kilnių savybių. Labai liūdna, galvodavo se
nasis grafas, kad trečiasis sūnus, kuris gauna tik tokią
7
Didelė staigmena
nedidelę dalį, yra vienintelis iš visų trijų, kurį gausiai
apdovanojo gamta; tik jis ir meilus, ir stiprus, ir gra
žus. Kartais tėvas net nekęsdavo šio puikaus jaunuo
lio, nes jam atrodė, kad tik jis turi visas geriausias sa
vybes, kurios turėtų puošti žymaus titulo ir didelių
dvarų paveldėtoją. Ir vis dėlto savo išdidžios, atkak
lios, senos širdies gilumoje jis negalėjo nesirūpinti sū
numi. Kartą pykčio pagautas išsiuntė jį į Ameriką.
Grafas manė, kad jį išsiuntęs, kurį laiką galės nesibai
minti nuolat lygindamas su broliais, kurie tuo metu
savo nežabotu elgesiu teikė jam daug rūpesčių.
Bet maždaug po šešių mėnesių jis pradėjo jaustis
vienišas ir slapta ilgėjosi sūnaus. Todėl parašė kapito
nui Sedrikui ir įsakė jam grįžti namo. Jo laiškas kelyje
apsilenkė su kapitono laišku tėvui, kuriame jis rašė,
kad mylįs nuostabią amerikietę ir ketinąs ją vesti. Ga
vęs laišką, grafas pašėlusiai supyko. Nors ir labai pik
to būdo, tačiau niekada gyvenime jis nebuvo taip siu
tęs, kaip siautėjo perskaitęs kapitono laišką. Jo tarnas,
tuo metu buvęs kambaryje, manė, kad jo šviesybę iš
tiks apopleksijos smūgis, taip jis buvo perpykęs. Visą
valandą niršo kaip tigras, o paskui atsisėdo ir parašė
sūnui. Jis įsakė niekada nebesiartinti prie savo seno
sios giminės ir nerašyti nei tėvui, nei broliams. Jis pa
rašė, kad kapitonas gali gyventi, kaip nori, ir mirti, kur
nori, nes jis amžinai išvejamas iš šeimos, ir tegu nesi
tiki pagalbos iš savo tėvo, kol jis gyvas.
Kapitonas labai nuliūdo, perskaitęs laišką. Jis buvo
labai prisirišęs prie Anglijos ir švelniai mylėjo gražią pi-
8
lį, kur buvo gimęs. Jis mylėjo ir savo tulžingą, seną tėvą
ir visada užjausdavo jį nevilties valandą. Bet dabar jis
žinojo, kad iš tėvo niekuomet nebesulauks nieko gero.
Iš karto jis net nesuvokė ką daryti. Darbo jis nemokėjo,
o verslui neturėjo jokio patyrimo, tačiau jam nestigo
drąsos ir pasiryžimo. Jis pardavė savo Anglijos kariuo
menės karininko patentą, šiek tiek pavargęs, rado vietą
Niujorke ir vedė. Senasis gyvenimas Anglijoje labai sky
rėsi nuo dabartinio, bet jis buvo jaunas, laimingas ir ti
kėjosi, kad sunkiu darbu pasieks sėkmę ateityje. Ramio
je gatvėje jis turėjo nedidelius namelius, kur gimė jo
mažas sūnelis. Viskas čia buvo paprasta, tačiau taip
linksma ir malonu, kad jis nė akimirką nesigailėjo, jog
vedė gražią turtingos, senos ponios kompanionę. O ne
sigailėjo todėl, kad ji buvo švelni būtybė. Jis mylėjo ją,
o ji mylėjo jį. Iš tikrųjų tai buvo tokia moteris, kad nors
prie žaizdos dėk, o jų sūnelis panašus tiek į ją, tiek į tė
vą. Nors jis gimė tokiuose menkuose ir neturtinguose
nameliuose, vis dėlto atrodė, kad nėra už jį laiminges
nio vaiko. Jis visada buvo sveikas ir niekam nekėlė jo
kių rūpesčių. Antra, buvo tokio švelnaus ir meilaus bū
do, jog kiekvienas juo gėrėjosi. O trečia, jis buvo gra
žus, kaip iš paveikslėlio. Ne taip, kaip kiti vaikai, kurie
gimsta be plaukų, jis atėjo į šį pasaulį su kuodeliu švel
nių, minkštų, aukso spalvos plaukelių. Suėjus šešiems
mėnesiams, jų galai susigarbanojo ir išdriko palaidomis
garbanėlėmis. Jis turėjo dideles rudas akis su ilgomis
blakstienomis ir meilų veidelį. Jo nugara buvo tokia
stangri, o kojos tokios dailios ir tvirtos, kad devynių
9
Didelė staigmena
mėnesių jis jau išmoko vaikščioti. Jis buvo toks geras,
jog buvo vienas džiaugsmas bendrauti su juo. Atrodė,
tarsi jaustų, kad visi aplinkui yra jo bičiuliai. Jei gatvėje
kas nors pašnekindavo jį sėdintį vežimėlyje, savo rudo
mis akimis meiliai ir rimtai pažvelgdavo į praeivį, o nu
einantį palydėdavo švelnia draugiška šypsena. Ir dėl to
tarp tylios gatvės kaimynų, kur jie gyveno, nebuvo nė
vieno, kuris neapsidžiaugtų jį pamatęs ir su juo pasikal
bėjęs, - net krautuvininkas prie kampo, kurį visi laikė
šiurkščiausiu žmogumi pasaulyje. Sulig kiekvienu mė
nesiu Sedrikas darėsi gražesnis ir įdomesnis.
Kai paaugo tiek, kad galėjo išeiti su aukle, tempda
mas paskui save mažą vežimėlį, apsivilkęs trumpą,
baltą, škotišką sijonuką ir ant savo gelsvų garbanotų
plaukų užsidėjęs baltą skrybėlaitę, jis atrodydavo toks
gražus, stiprus ir skaistus, jog patraukdavo kiekvieno
dėmesį. Parėjusi namo, auklė pasakodavo jo motinai
apie turtingas ponias, kurios sustabdydavo savo karie
tas, kad galėtų jį pamatyti ir pašnekinti; ir kaip jos
džiaugdavosi, kad jis kalbasi su jomis taip, tarsi jas pa
žinodamas nuo pat gimimo. Jo didžiausias žavumas ir
buvo tas nuoširdus nepaprastas būdas be jokios bai
mės bičiuliautis su žmonėmis. Man rodos, tai sklido iš
jo kupinos pasitikėjimo prigimties. Jo gera širdelė
kiekvieną užjautė ir troško, kad kiekvienas būtų toks
laimingas, koks buvo jis pats. Sis troškimas labai grei
tai išmokė jį suprasti žmonių jausmus. Galbūt ši jo sa
vybė atsirado todėl, kad jis itin daug laiko praleisdavo
su savo tėčiu ir mama, kurie vienas kitą mylėjo, gerbė,
10
buvo švelnūs ir dori. Jis niekada negirdėjo namuose
nemalonaus ar nemandagaus žodžio. Jis visada buvo
mylimas, glamonėjamas, su juo elgėsi meiliai, todėl jo
vaikiška siela buvo kupina švelnumo ir nekaltų, švel
nių jausmų. Jis visada girdėdavo, kad jo mamą vadina
gražiais, maloniais vardais, tai ir jis ją taip vadino. Jis
visada matydavo, kaip tėtis ją globoja ir kaip rūpestin
gai su ja elgiasi, todėl ir jis buvo jai švelnus.
Kai jis suprato, kad tėtis nebegrįš, ir pamatė, kokia
liūdna jo mama, pamažu jo mažoje širdelėje kilo mintis,
jog jis turi daryti viską, kad ji būtų laiminga. Jis buvo
dar tik vaikas, tačiau ši mintis bematant ateidavo jam į
galvą, kai tik jis ropšdavosi jai ant kelių ir bučiuodavo
ją, priglaudęs savo garbanotą galvelę prie jos kaklo, ar
ba kai atnešdavo jai parodyti savo žaisliukus ir knygas
su paveikslėliais, arba kai jai gulint ant sofos tyliai susi
gūždavo prie šono. Jis dar nebuvo toks didelis, kad su
voktų ką daryti, tad darė, ką mokėjo, o tai buvo jai di
desnė paguoda, negu jis galėjo įsivaizduoti.
- Ak, Mere! - išgirdo jis, kai ji vieną kartą sakė savo
senai tarnaitei. - Aš žinau, kad jis bando padėti man
savo tyrumu - žinau, kad bando. Kartais jis žiūri į ma
ne švelniu, nuostabiu žvilgsniu, tarytum gailėtųsi ma
nęs, o paskui ateina pas mane, glamonėja arba ką nors
rodo*Jis yra tikras mažas žmogus. Aš iš tikrųjų manau,
kad jis žino, ką daro.
Paaugęs jis turėjo gan daug įvairių mažų keisteny
bių, kurios džiugino ir domino žmones. Motinai jis bu
vo toks geras draugas, jog kito jai beveik ir nereikėjo.
11
Didelė staigmena
Jiedu kartu vaikščiojo, kartu kalbėjosi ir kartu žaidė.
Paskui jis mėgdavo vakarais gulėti ant kilimo prie židi
nio ir garsiai skaityti pasakas, o kartais storas knygas,
kurias paprastai skaito suaugusieji, o kartais - net laik
raštį. Tokiais atvejais Merė, būdama virtuvėje, girdėda
vo, kaip ponia Erol patenkinta juokiasi iš tų keistų da
lykų, kurių jis prikalbėdavo.
- Ir iš tikrųjų, - pasakojo Merė krautuvininkui, -
niekas neištveria nesijuokęs iš jo keistų įpročių ir kal
bų, tarsi jis būtų koks senis! Atėjo į virtuvę tą vakarą,
kai buvo išrinktas naujasis prezidentas, ir atsistojo
prieš ugnį. Atrodė kaip iš paveiksliuko, rankutes susi
kišęs į kišenes, o nekaltas veidelis buvo rimtas kaip tei
sėjo. Jis ir sako man: „Mere, - sako jis, - man taip bai
siai rūpi rinkimai. Aš esu publikonas, kaip ir mano
Brangiausioji. O tu ar publikonė, Mere?" - „Truputį
gaila, - sakau, - bet aš esu dimikratų šalininkė!" Jis
žiūri į mane tokiu žvilgsniu, kad širdį veria, ir sako
man: „Mere, jie nustums kraštą į prapultį". Nuo tol
nepraleidžia nė dienos, nepasiginčijęs su manim, kad
pakeistų mano politinę nuomonę.
Merė buvo labai prisirišusi prie jo ir labai juo didžia
vosi. Pas motiną ji tarnavo nuo pat jo gimimo. Pojo tėvo
mirties ji buvo virėja, tarnaitė, auklė ir kas tik nori viena
me asmenyje. Ji didžiavosi jo grakščiu, stipriu kūneliu ir
jo geru elgesiu, oypač šviesiais, garbanotais plaukais, ku
rie bangavo virš kaktos ir žaviomis sruogomis krito ant
pečių. Ji mielai sutiko dirbti nuo aušros ligi išnaktų, pa
dėdama jo mamai siūti drabužėlius ir juos tvarkyti.
12
- Ar ne ristokratas? - sakydavo ji. - Dievaži, aš norė
čiau pamatyti nors vieną vaiką iš Penktosios aveniu, ku
ris atrodytų taip kaip jis ir vaikščiotų taip gražiai kaip
jis. Kiekvienas vyras, moteris ar vaikas atsigręžę žiūri į
jį, nors jis vilki tik juodo aksomo švarkelį, pasiūtą iš se
nos ponios suknelės. Galvutę laiko iškėlęs, o garbanos
draikosi ir blizga. Jis atrodo tarsi mažas lordas.
Sedrikas nežinojo, kad atrodo kaip mažas lordas. Jis
net nežinojo, kas yra lordas. Jo geriausias bičiulis buvo
krautuvininkas ant gatvės kampo - šiurkštusis krautu
vininkas, tačiau jis niekada nebūdavo šiurkštus jam. Jis
vadinosi ponas Hobsas. Sedrikas juo labai stebėjosi ir jį
gerbė. Jis galvojo, kad ponas Hobsas yra turtingas ir ga
lingas žmogus. Mat jo krautuvėje buvo tiek daug įvai
rių daiktų - džiovintų slyvų ir figų, apelsinų ir biskvitų,
o be to, jis turėjo arklį ir vežimą. Sedrikas mėgo pieni
ninką, kepėją ir obuolių pardavėją, bet labiausiai buvo
prisirišęs prie pono Hobso. Su juo taip susidraugavo,
kad lankydavo jį kas dieną, ir dažnai jiedu sėdėdavo
valandų valandas, kalbėdamiesi apie svarbius įvykius.
Tiesiog nuostabu, kiek daug klausimų jie rasdavo savo
kalboms - sakysime, apie Liepos Ketvirtąją. Prasidėjus
šnekoms apie Liepos Ketvirtąją, atrodė, kad iš tikrųjų
joms nebus galo. Ponas Hobsas buvo blogos nuomonės
apie viską, kas „britiška". Ir jis papasakojo visą revoliu
cijos istoriją, įpindamas nuostabių ir patriotinių vaizde
lių apie priešų niekšiškumą ir revoliucijos didvyrių nar
sumą. Jis tiesiog kartodavo ištisus skyrius iš Nepriklau
somybės deklaracijos. Sedrikas taip susijaudindavo, jog
13
Didelė staigmena
jo akutės blizgėdavo, skruosteliai parausdavo, garbanos
susitaršydavo ir susiveldavo į geltoną kuodelį. Namo
parėjęs, jis vos rasdavo laiko papietauti, taip jam rūpė
jo viską atpasakoti mamai. Gali būti, kad ponas Hobsas
buvo pirmasis, kuris jį sudomino politika. Ponas Hobsas
didžiavosi tuo, kad skaito laikraščius, todėl Sedrikas
daug žinojo apie tai, kas dedasi Vašingtone. Ponas Hob
sas pasakydavo, ar prezidentas atlieka savo pareigas, ar
ne. Vieną kartą per rinkimus jam atrodė, kad viskas ei
na gerai, tačiau valstybė greičiausiai būtų subyrėjusi į
šipulius, jei nebūtų įsikišę ponas Hobsas ir Sedrikas. Po
nas Hobsas pasiėmė jį pasižiūrėti didelių eitynių su
deglais. Ir dauguma iš deglų nešėjų paskui atsiminė
stambų vyrą, kuris stovėjo netoli žibinto stulpo ir laikė
ant pečių gražų, džiaugsmingai šūkaujantį berniuką,
kuris mosavo kepure.
Netrukus po tų rinkimų, Sedrikui einant aštuntuo
sius metus, atsitiko labai keistas dalykas, kuris visiškai
pakeitė jo gyvenimą. Taip pat įvyko tiesiog nepapras
tas sutapimas, nes to įvykio dieną jis su ponu Hobsu
kalbėjo apie Angliją ir jos karalienę. Ponas Hobsas pa
sakė nemaža labai griežtų žodžių apie didikus, ypač
piktindamasis grafais ir markizais.
Buvo karštas rytas. Pažaidęs kareiviais su keletu sa
vo bičiulių, Sedrikas atėjo į krautuvę pailsėti ir rado
poną Hobsą labai nervingai nusiteikusį, žiūrinėj antį
London Illustrated News numerį, kuriame buvo kažko
kių karaliaus dvaro iškilmių paveikslas.
14
- A, - tarė jis, - štai ką jie dabar sugalvojo, bet tai
vieną gražią dieną pasibaigs, kai prieš juos sukils tie,
kuriuos jie trempia kojomis, ir nušvilpins į padanges
tuos grafus, markizus ir visus kitus! Tatai įvyks, ir tegul
jie pasisaugo!
Sedrikas užsiropštė kaip paprastai ant aukštos kė
dės, nusmaukė atgal savo skrybėlę, o rankas susikišo į
kišenes. Dabar jis atrodė kaip maža pono Hobso kopi
ja, tik, žinoma, švelnesnė.
- Ar tamsta kada nors pažinojai daug markizų arba
grafų, pone Hobsai? - pasiteiravo Sedrikas.
- Ne, - atsakė ponas Hobsas pasibaisėjęs, - rodos,
kad ne. Aš norėčiau pričiupti bent vieną iš jų, štai ir
viskas! Gobšūs tironai nesėdinėtų ant mano biskvitų
dėžių!
Jis buvo toks patenkintas savo nusistatymu, kad iš
didžiai apsižvalgė aplinkui ir suraukė kaktą.
- Ko gero, jie nenorėtų būti grafai, jei mokėtų ką
nors geresnio, - tarė Sedrikas, jausdamas kažkokią ne
aiškią simpatiją nelaimingiems didikams.
- Kur jie tau nenorėtų! - tarė ponas Hobsas. - Jie
tuo didžiuojasi. Jie jau tokios padermės. Tiesiai sa
kant, - dideli niekšai.
Pašnekesiui įpusėjus, staiga pasirodė Merė. Sedri
kas manė, kad atėjo pirkti cukraus. Bet ji atėjo ne dėl
to. Ji buvo išblyškusi ir susijaudinusi.
- Einamnamo, širdele, - tarė ji, - ponia laukia tavęs.
Sedrikas nučiuožė nuo kėdės.
15
Didelė staigmena
- Ar ji nori eiti su manim
pavaikščioti, Mere? - paklau
sė jis. - Tuo tarpu sudiev, pone Hobsai. Dar pasimaty
sime.
Jis nustebo, pamatęs, kad Merė žiūri į jį lyg perkū
no trenkta, ir jam pasirodė keista, kad ji be perstojo
purto galvą.
- Kas yra, Mere? - paklausė jis. - Ar tau taip karšta?
- Ne, - atsakė Merė, - bet mūsų namuose dedasi
keisti dalykai.
- Gal Brangiausiajai nuo saulės pradėjo skaudėti
galvą? - pasiteiravo jis.
16
Tačiau viskas buvo ne taip. Priėjęs prie savo namų,
jis pamatė prie durų stovint dengtą vežimą ir išgirdo
kažką šnekantis su mama svečių kambaryje. Merė už
vedė jį į viršų, apvilko geriausiu gelsvos spalvos vilno
niu kostiumėliu su raudona juosta per liemenį ir sušu
kavo jo garbanas.
- Jis lordas! - Sedrikas išgirdo, kaip Merė kalbasi
pati su savimi. - Ir kilmingas didikas. Ak, blogi jų rei
kalai! Lordas - tai iš tikrųjų nelaimė.
Iš tiesų tai buvo labai migloti žodžiai, tačiau jis ži
nojo, kad mama pasakys, ką reiškia tas susijaudinimas,
tad netrukdė Merei aimanuoti ir nieko jos neklausinė
jo. Aprengtas jis nubėgo laiptais žemyn ir įėjo į svečių
kambarį. Krėsle sėdėjo aukštas, liesas, senas griežto
veido džentelmenas. Netoliese stovėjo Sedriko moti
na. Ji buvo išblyškusi, ir Sedrikas matė, kad jos akys
pasruvusios ašaromis.
- O Sėdi! - sušuko ji ir pribėgo prie savo sūnelio,
apkabino ir išbučiavo laiminga, kažkaip liūdnai karto
dama: - O, Sėdi, mano brangusis!
Aukštasis džentelmenas pakilo iš krėslo ir savo
griežtomis akimis pažiūrėjo į Sedriką, žiūrėdamas jis
trynė kaulėta ranka savo liesą smakrą.
Jis atrodė ne toks jau nepatenkintas.
- Vadinasi, - pagaliau lėtai prabilo jis, - vadinasi,
čia mažasis lordas Fontlerojus!
17;
Didelė staigmena
II
SEDRIKO BIČIULIAI
ėra buvę vaiko, kuris būtų jautęsis

toks apstulbęs, kaip Sedrikas kitą sa-
vaitę. Ir dar niekad nebuvo tokios
keistos, į tikrovę nepanašios savaitės.
Pirmiausia ta istorija, kurią jam paša
re kojo mama, buvo iš tiesų nepaprasta ir
įdomi. Jis turėjo išklausyti ją du ar
tris kartus, kol viską suprato,
-k Jis net neįsivaizdavo, ką apie
l J *! -' ' t A i b r 1 taį pagajvos ponas Hobsas. Vi
sa kalba sukosi apie grafus: jo
senelis, kurio jis niekada ne-
buvo matęs, buvo grafas, o jo
vyresnysis dėdė, jei nebūtų
užsimušęs krisdamas nuo ar
klio, vėliau taip pat būtų buvęs
grafas; o po jo mirties grafu bū
tų tapęs antrasis jo dėdė, jei jis
18
nebūtų staiga miręs Romoje. Pagaliau būtų tapęs gra
fu jo tėtis, jei dar tebegyventų. Bet kadangi jie visi
buvo mirę, o gyvas buvo tik vienas Sedrikas, tai pasi
rodo, kad jis turi būti grafas po senelio mirties, ir da
bar jis yra lordas Fontlerojus.
Tai supratęs, jis labai paraudo.
- O Brangiausoji, - tarė jis, - aš geriau nenorėčiau
būti grafas! Nėra nė vieno vaiko grafo. Ar galiu juo
nebūti?
Bet tai atrodė neišvengiama. Kai tą vakarą jie abu
su motina sėdėjo prie atviro lango, žiūrėdami į skur
džią gatvę, ilgai kalbėjosi apie tai. Sedrikas sėdėjo ant
savo suolelio, apsikabinęs rankom vieną kelį, o nuo
įtempto galvojimo jo mažas, sumišęs veidelis buvo ge
rokai įraudęs. Senelis atsiuntė jo ieškoti ir pargabenti į
Angliją. O mama manė, kad jis turįs vykti.
- Matai, - tarė ji, liūdnomis akimis žiūrėdama pro
langą, - aš žinau, jog tavo tėvelis būtų norėjęs, kad va
žiuotum, Sėdi. Jis labai mylėjo savo gimtinę, o be to,
reikia pagalvoti apie daug dalykų, kurių negali ligi ga
lo suprasti mažas vaikas. Aš būčiau savanaudė, jei ta
vęs neleisčiau. Kai suaugsi, suprasi kodėl.
Sedis liūdnai papurtė galvą.
- Man bus labai gaila palikti poną Hobsą, - tarė
jis. - Aš manau, kad jis pasiges manęs, o aš - jo. Ir aš
visų jų pasigesiu.
Kitą dieną atėjo ponas Havišemas, kuris buvo Do-
rinkorto šeimos advokatas ir kurį grafas atsiuntė par-
19
Sedriko bičiuliai
vežti lordo Fontlerojaus į Angliją. Iš jo Sedrikas suži
nojo daug keistų dalykų. Vis dėlto jam buvo menka
paguoda išgirsti, kad užaugęs jis būsiąs labai turtingas,
kad turės ir šen, ir ten pilių, didelių parkų, gilių kasyk
lų, milžiniškų dvarų ir daugybę nuomininkų. Jis neri
mavo dėl savo bičiulio pono Hobso ir tuojau po pusry
čių suspausta širdimi nuėjo į krautuvę jo aplankyti.
Jis rado poną Hobsą, skaitantį rytinį laikraštį, ir pri
siartino prie jo rimta veido išraiška. Jis iš tikrųjų jautė,
kad ponui Hobsui bus didelis smūgis išgirdus, kas jam
atsitiko. Jau eidamas į krautuvę, jis galvojo, kaip ge
riau pranešti naujieną.
- Sveiki gyvi! - šūktelėjo ponas Hobsas. - Labas!
- Labą rytą, - tarė Sedrikas.
Jis nebelipo kaip paprastai ant aukštosios kėdės, bet
atsisėdo ant biskvitų dėžės, apsikabino kelį ir taip ku
rį laiką tylėjo, kol ponas Hobsas pagaliau klausiamai
pasižiūrėjo.
- Sveiki gyvi! - tarė jis vėl.
Sedrikas sukaupė visas savo dvasios jėgas.
- Pone Hobsai, ar atsimeni, apie ką kalbėjomės va
kar rytą?
- Kaipgi, - atsakė ponas Hobsas, - man rodos, kad
apie Angliją.
- Taip, - tarė Sedrikas, - bet ar atsimeni, ką šnekėjo
mės, kai Merė atėjo manęs išsivesti?
Ponas Hobsas pasikrapštė pakaušį.
- Minėjome karalienę Viktoriją ir aristokratiją.
20
- Taip, - atsakė Sedrikas, tarsi abejodamas, - ir...
ir... apie grafus. Ar ne tiesa?
- Taigi, taigi, - atsakė ponas Hobsas, - mudu trupu
čiuką pačiupinėjome juos.
Sedrikas staiga paraudo iki pat garbanėlių, krintan
čių ant kaktos. Niekad gyvenime jis nebuvo toks susi
drovėjęs. Jis truputį bijojo, kad ir ponui Hobsui gal
bus kiek nepatogu.
- Sakei, - kalbėjo jis toliau, - jog nenorėtum matyti
grafų, sėdinčių ant tamstos biskvitų dėžių.
- Taip, sakiau tau, - išdidžiai patvirtino ponas Hob
sas. - Ir taip galvoju. Tegul pabando - tai pamatys!
Sedriko bičiuliai
- Pone Hobsai, - prabilo Sedrikas, - kaip tik dabar
vienas iš jų sėdi ant šitos dėžės!
Ponas Hobsas pašoko iš savo krėslo.
- Ką tu sakai! - sušuko jis.
- Taip, - kukliai tarė Sedrikas, - aš esu grafas arba
bent juo pasidarysiu. Neapgaudinėsiu tamstos.
Ponas Hobsas atrodė labai susijaudinęs. Jis staiga
atsistojo ir nuėjo pažiūrėti, kiek laipsnių rodo termo
metras.
- Matyt, tau galva perkalto! - sušuko jis, grįždamas
prie savo jaunojo bičiulio. - Šiandien tokia karšta die
na! Kaip jautiesi? Ar nieko neskauda? Kada tau pradė
jo maišytis galvoje?
Jis uždėjo savo didelę ranką ant berniuko plaukų.
Sedrikas dėl to dar labiau susidrovėjo.
- Ačiū, - tarė Sedrikas, - aš visai sveikas. Ir mano
galva sveika. Nors man ir nemalonu, pone Hobsai, bet
tai, ką pasakiau, yra tiesa. Dėl to Merė ir parsivedė va
kar mane namo. Visa tai papasakojo mano mamai po
nas Havišemas, o jis yra advokatas.
Ponas Hobsas krito į krėslą ir nusišluostė nosine
kaktą.
- Vienas iš mudviejų gavome saulės smūgį! - suai
manavo jis.
- Ne, - atsakė Sedrikas, - negavome. Pone Hobsai,
tik nereikia nusiminti, darysime ką įmanydami. Iš toli
toli, iš Anglijos, atvyko ponas Havišemas pranešti
mums tos naujienos. Jį atsiuntė mano senelis.
22
Ponas Hobsas akis išplėtęs žiūrėjo į jo nekaltą, rim
tą veidelį.
- O kas tavo senelis? - paklausė jis.
Sedrikas įkišo rankutę į kišenę ir atsargiai ištraukė
popieriaus skiautelę. Jame buvo kažkas pakeverzota jo
paties stambia neįgudusią rašysena.
- Man buvo nelengva atsiminti jo vardą, todėl užsi
rašiau, - tarė jis. Ir iš lėto garsiai perskaitė: - „Dorin-
korto grafas Džonas Artūras Molinė Erolis". Toks yra jo
vardas. Ir gyvena jis pilyje, man rodos, gal net dviejo
se ar trijose pilyse. O mano tėtis buvo jauniausiasis sū
nus. Aš nebūčiau lordas arba grafas, jei mano tėtis ne
būtų miręs. Ir tėtis nebūtų buvęs grafas, jei nebūtų mi
rę jo vyresnieji broliai. Bet jie visi išmirė, ir likau tik aš
vienas. Todėl dabar aš ir turiu būti grafas. Mano sene
lis atsiuntė parvežti manęs į Angliją.
Ponui Hobsui darėsi vis karščiau ir karščiau. Jis vis
šluostėsi kaktą bei plikę ir sunkiai alsavo. Jis pradėjo su
prasti, kad atsitiko kažkas nepaprasto. Bet, pažvelgęs į
berniuką, sėdintį ant biskvitų dėžės ir savo vaikiškomis
akimis baugščiai į jį žiūrintį, matė, kad jis visai nepasi
keitęs. Jis buvo toks pat paprastas kaip vakar, gražus,
smagus, gyvas berniukas, apsivilkęs juodos medžiagos
kostiumėliu su raudona apykakle. Visas tas pasakoji
mas, kad Sedrikas bus grafas, ponui Hobsui susuko gal
vą. Tiesiog sunku buvo patikėti dar ir todėl, kad Sedri
kas pasakojo apie tai kaip apie paprasčių paprasčiausią
dalyką, visai pats nejausdamas, koks šis nuostabus.
23
Sedriko bičiuliai
- Kaip, kaip tu sakei, koks tavo vardas? - paklausė
ponas Hobsas.
- Mano vardas Sedrikas Erolis, lordas Fontlerojus, -
atsakė Sedrikas. - Taip vadino mane ponas Havišemas.
Man įėjus į kambarį, jis pasakė: „Vadinasi, čia mažasis
lordas Fontlerojus".
- Kad tu kur pasikartum iš tikrųjų! - ištrūko ponui
Hobsui.
Šitas šūksnis išsprūsdavo ponui Hobsui iš lūpų tik
tada, kai jis labai nustebdavo arba susijaudindavo.
Kaip tik šią sumišimo akimirką jis nebesumojo ką pa
sakyti.
Sedrikui tas šūksnis atrodė lyg kažkokia trumpa,
karšta maldelė, visai tinkama šiam įvykiui. Jis buvo
taip prisirišęs prie pono Hobso ir taip jį gerbė, jog pri
tardavo visoms jo pastaboms. Jis nebuvo tiek patyręs
gyvenime, kad pastebėtų, jog ponas Hobsas ne visada
elgiasi kaip pridera. Jis, be abejo, žinojo, kad ponas
Hobsas elgiasi kitaip negu jo mama. Bet jo mama bu
vo moteris. O kad moterys skiriasi nuo vyrų, apie tai
jis šiek tiek numanė.
Sedrikas susimąstęs žiūrėjo į poną Hobsą.
- Anglija turbūt labai toli? - paklausė jis.
- Taip, ji yra anapus Atlanto vandenyno, - atsakė
ponas Hobsas.
- O tai bjaurus dalykas, - pasiskundė Sedrikas. -
Galbūt aš ilgai ilgai nebepamatysiu tavęs. Nenoriu
apie tai nė galvoti, pone Hobsai.
24
- Ir geriausi bičiuliai turi skirtis, - samprotavo po
nas Hobsas.
- Taigi juk mudu ir buvome geriausi bičiuliai daug
metų, ar ne?
- Nuo pat tavo gimimo, - patvirtino ponas Hob
sas. - Buvai maždaug šešių savaičių, kai tave pirmą
kartą išnešė į gatvę.
- Ak, tada! - tarė Sedrikas ir atsiduso. - Nė nema
niau, kad kada nors turėsiu būti grafas.
- O ar tu manai, - paklausė ponas Hobsas, - kad
nebegalima kaip nors išsisukti?
- Bijau, kad ne, - atsakė Sedrikas. - Mama sako, jog
tėvelis būtų norėjęs, kad aš taip pasielgčiau. Tačiau jei
aš ir turiu būti grafas, vienas dalykas priklauso nuo
manęs: galėsiu stengtis būti geras grafas. Nebūsiu
žiaurus ponas. O jei kada kiltų kitas karas tarp Angli
jos ir Amerikos, mėginsiu jį sustabdyti.
Sedrikas ilgai ir rimtai kalbėjosi su ponu Hobsu.
Atsipeikėjęs nuo pirmojo nustebimo, ponas Hobsas
nebežiūrėjo į didikus su tokia pagieža, kaip buvo
galima tikėtis. Jis stengėsi kaip nors apsiprasti su ta
padėtimi. Per pašnekesį jis daug ko klausinėjo, bet
Sedrikas mažai ką tegalėjo atsakyti. Todėl pats po
nas Hobsas mėgino atsakyti į savo klausimus. Gero
kai pasamprotavęs apie grafų, markizų ir lordų luo
mą, jis daug dalykų paaiškino taip, jog ponas Havi-
šemas būtų, be abejo, nustebęs, jei būtų išgirdęs jo
išvadas.
25
Sedriko bičiuliai
Tačiau ir be to buvo daug dalykų, kurie stebino
poną Havišemą. Jis visą amžių gyveno Anglijoje ir
nebuvo pripratęs prie amerikiečių ir jų papročių. Jo
tarnyba jau keturiasdešimt metų jį siejo su Dorinkor-
to grafo šeima. Jis žinojo viską apie jos milžiniškus
dvarus, didžiulius turtus ir įtaką. Saitai, kiek reikala
vo tarnyba, jis domėjosi berniuku, kuris ateityje turės
būti visų tų gėrybių šeimininkas ir savininkas, taps
Dorinkorto grafas. Advokatas Havišemas puikiai ma
tė senojo grafo nusivylimą savo vyresniaisiais sūnu
mis. Jis taip pat žinojo, kad tėvas smarkiai siautėjo,
kapitonui Sedrikui vedus amerikietę. Ir ligi pat šiol jis
nekentė romios našlės. Apie ją grafas kalbėdavo tik
šiurkščiai ir piktai. Mat jis užsispyręs visą laiką manė,
kad ji yra gudri amerikietė, kuri apsuko jo sūnui gal
vą, norėdama už jo ištekėti. Ji tai padarė dėl to, kad
kapitonas buvo grafo sūnus. Senasis advokatas irgi ti
kėjo, kad šiuose samprotavimuose yra mažų mažiau
siai pusė tiesos. Savo gyvenime jis buvo matęs daug
savimylų ir godžių žmonių, tai ir apie amerikiečius
nebuvo geros nuomonės. Kai jo karieta įsuko į men
ką gatvelę ir sustojo prieš skurdžius namelius, staiga
jį apėmė išgąstis. Jam buvo baugu ir pagalvoti, kad
busimasis Dorinkorto pilies, Vindhemo, Tauerio,
Čorlverto ir kitų puikių valdų savininkas gimęs ir už
augęs tokiuose kukliuose nameliuose. Pačios gatvės
vaizdas taip pat buvo ne ką geresnis: joje buvo vos
viena krautuvėlė. Grafo advokatas nekantraudamas
26
norėjo pamatyti, koks yra vaikas ir jo motina. Jį be
veik šiurpas krėtė dar jų nepamačius. Jis savotiškai
didžiavosi ta kilminga šeima, kurios reikalus tvarkė
šitiek metų. Jam būtų buvę labai nemalonu, jei būtų
tekę lydėti į Angliją prasčiokę, pinigų godžią moterį,
kuri nė kiek negerbia savo mirusio vyro tėvynės ir jo
dorovingo vardo. Tas vardas iš tikrųjų buvo senas ir
labai garsus. Ponas Havišemas jautė jam didžiulę pa
garbą, nors pats buvo šaltas, blaiviai mąstantis, ap
sukrus ir verslininkiškas senas advokatas.
Kai Merė įvedė jį į mažą svetainėlę, jis kritiškai ją
apžiūrėjo. Kambarys buvo paprastas, bet jaukus. Ne
buvo jame jokių blizgučių, neskoningų puošmenų, nė
pigių, menkaverčių paveikslų. Sienas puošė keli gra
žūs dalykėliai. Kambaryje buvo daug dailių rankdar
bių, kuriuos galėjo padaryti tik moters ranka.
- Ne taip jau blogai, - tarė jis pats sau, - bet galbūt
čia padėjo geras kapitono skonis.
Bet įėjus į kambarį poniai Erol, jis pradėjo galvoti,
kad ir jos dėka viskas čia taip atrodo. Jei jis nebūtų bu
vęs toks santūrus ir šaltas senas džentelmenas, pama
tęs ją, nebūtų įstengęs paslėpti savo nustebimo. Apsi
vilkusi paprastais, juodais kaip liete nulietais rūbais,
liekna ir grakšti, ji buvo labiau panaši į merginą negu
į septynerių metų vaiko motiną. Iš jos gražaus, jauno
veidelio žiūrėjo didžiulės rudos akys, kurių žvilgsnis
buvo švelnus, taurus ir liūdnas. Šitokia jos veido iš
raiška liko nuo vyro mirties. Sedrikas buvo pripratęs
27
Sedriko bičiuliai
prie tokio motinos žvilgsnio. Jis pragiedrėdavo tik ta
da, kai Sedrikas žaisdavo arba kalbėdavosi su ja, saky
davo kokias nors įdomias pastabas arba bandydavo iš
tarti kokį nors sunkų žodį iš laikraščių arba iš pokalbių
su ponu Hobsu. Jis mėgo ilgus žodžius ir visada
džiaugdavosi, kai jie prajuokindavo motiną, nors ir
nesuprato, kodėl jie atrodė juokingi, nes pats žiūrėjo į
juos labai rimtai.
Advokato patirtis išmokė senąjį Havišemą greitai
perprasti žmonių charakterius. Vos pamatęs Sedriko
motiną, jis tuojau suprato, kad senasis grafas didžiai
klydo, manydamas, kad ji niekšinga ir godi moteris.
Ponas Havišemas niekada nebuvo vedęs, net nė karto
įsimylėjęs. Bet jis tuojau suprato, kad šita žavi būtybė
maloniu balsu ir liūdnomis akimis ištekėjo už kapito
no Sedriko vien tik dėl to, kad jį mylėjo - karštai ir
nuoširdžiai. Jis buvo įsitikinęs, kad ji net nepagalvojo,
jog gali turėti kokios nors naudos iš to, kad jos vyras -
grafo sūnus. Ponas Havišemas matė, kad vargo su ja
neturės. Pagaliau jis pradėjo tikėtis, kad ir mažasis lor
das Fontlerojus galbūt nepadarys gėdos kilniajai šei
mai. Kapitonas buvo puikus vyras, jaunoji motina taip
pat buvo labai graži moteris. Tai, ko gero, ir sūnus bus
nebjaurus berniukas.
Kai tik jis pasakė savo atvykimo priežastį, ponia
Erol labai išblyško.
- Ak, Dieve brangus! - sušuko ji. - Argi jūs atimsi
te jį iš manęs? Mudu taip mylime vienas kitą. Jis yra
28
mano vienintelė laimė. Jis - tai visas mano gyvenimas.
Aš stengiausi būti jam gera motina.
Jos balsas suvirpėjo ir akys pasruvo ašaromis.
- Jūs net nežinote, kas jis man! - tarė ji.
Advokatas kostelėjo.
- Aš privalau jums pasakyti, - atsakė jis, - kad Do-
rinkorto grafas nėra labai palankus jums. Jis senas žmo
gus, ir jo prietarai labai gilūs. Jis visada ypač nemėgo
Amerikos ir amerikiečių ir buvo labai įniršęs dėl savo
sūnaus vedybų. Man labai skaudu būti tokio nemalo
naus pranešimo tarpininku, bet grafas nepakeis savo
sprendimo - nematyti jūsų. Jo planas toks, kad lordas
Fontlerojus būtų auklėjamas jo priežiūroje ir kad jis tu
ri gyventi su juo. Grafas labai prisirišęs prie Dorinkorto
pilies ir praleidžia joje daugiausia laiko. Jis serga podag
ra ir nemėgsta Londono. Dėl to lordui Fontlerojui teks
gyventi Dorinkorte. Grafas siūlo jums apsigyventi so
dyboje, kuri vadinasi Kortlodžu ir yra labai gražioje vie
toje, netoli nuo pilies. Kartu jis siūlo jums ir padorų už
mokestį. Lordui Fontlerojui bus leidžiama jus lankyti.
Vienintelė sąlyga, kurią kelia jums, kad jūs nelankytu
mėte sūnaus ir neperžengtumėte parko vartų. Taigi jūs
iš esmės nebūsite atskirta nuo sūnaus, ir aš manau, po
nia, kad sąlygos ne tokios žiaurios, kaip... kaip galėjo
būti. Tačiau lordo Fontlerojaus auklėjimo privalumai,
manau, kad jūs pati tai pamatysite, bus labai dideli.
Jis jautėsi kiek nepatogiai, būgštavo, kad ji gali pra
dėti verkti arba iškelti sceną, kaip jos vietoje būtų pa-
29
Sedriko bičiuliai
dariusi kita. Ojam visada būdavo nemalonu ir skaudu
žiūrėti į moterų ašaras.
Bet ji neapsiverkė ir neiškėlė scenos. Ji priėjo prie
lango ir kurį laiką stovėjo nusigręžusi, be to, buvo ma
tyti, kad mėgina save padrąsinti.
- Kapitonas Erolis labai mylėjo Dorinkortą, - paga
liau tarė ji. - Jis mylėjo Angliją ir viską, kas angliška.
Jis niekada nenustojo liūdėti dėl išsiskyrimo su tėvy
ne. Jis taip didžiavosi savo namais ir savo vardu. Jeigu
jis būtų gyvas, tai, aš esu įsitikinusi, jog jis tikrai norė
tų, kad jo sūnus pamatytų tas gražias vietas, kur pra
ėjo jo tėvo vaikystės ir paauglystės metai, ir kad jis bū
tų išauklėtas pagal savo kilmę.
Paskui ji priėjo prie stalo ir kukliai pažvelgė į seną
jį advokatą.
- Tokia būtų buvusi mano velionio vyro valia, - ta
rė ji. - Ir taip bus geriausia mano sūnui. Aš žinau ir ti
kiu, jog grafas nebus toks žiaurus, kad bandytų užge
sinti berniuko meilę man, ir aš žinau, jeigu jis ir ban
dytų tai padaryti, tai šiuo atžvilgiu palaužti mano
berniuką būtų taip pat sunku, kaip ir jo tėvą, su ku
riuo jie tokie panašūs. Jis turi jautrią, tyrą sielą ir ištiki
mą širdį. Jis mylėtų mane, net nematydamas manęs, o
jeigu mums bus leista matytis vienam su kitu, tai ir
mano kančios nebus tokios didelės.
„Ji beveik negalvoja apie save, - sau mintyse pasa
kė advokatas. - Nekelia dėl savęs jokių sąlygų".
- Ponia, - garsiai pasakė jis, - aš vertinu jūsų rūpes-
30
tį dėl sūnaus ateities. Kai jis suaugs, bus dėkingas
tamstai. Aš guldau galvą, kad lordas Fontlerojus bus
globojamas kuo rūpestingiausiai ir, kiek įmanoma, jam
bus stengiamasi suteikti kuo daugiau laimės. Dorin-
korto grafas rūpinsis jo patogumais ir gerove skrupu
lingai, kaip ir tamsta pati.
- Aš tikiuosi, - virpančiu balsu tarė jaunoji moti
na, - kad senelis mylės Sėdį. Berniukas yra labai švel
nios prigimties ir visada būdavo labai mylimas.
Ponas Havišemas vėl atsikosėjo. Jis beveik negalėjo
įsivaizduoti, kad podagra sergąs, piktas kaip širšė se
nasis grafas ką nors „labai mylėtų". Žinoma, grafas
stengsis pasirodyti meilus vaikui, kai}? savo busima
jam įpėdiniui. Bet advokatas žinojo grafo irzlumą. Jis
žinojo, kad grafas didžiuosis savo anūku, jei šis suteiks
garbę jo vardui. Bet kad jį mylėtų?!
- Aš garantuoju, kad lordo Fontlerojaus gyveni
mas bus patogus, - atsakė advokatas. - Juk dėl to,
kad vaikas jaustųsi laimingas, grafas ir pageidauja,
jog tamsta gyventum netoliese ir galėtum dažnai su
juo matytis.
Jis manė, jog nedera kartoti grafo iš tikrųjų pasaky
tų žodžių, kurie nebuvo nei mandagūs, nei meilūs. Po
nui Havišemui atrodė, kad bus geriau savo kilmingo
jo patrono siūlymą pasakyti padoresniais ir mandages
niais žodžiais.
Ponia Erol paprašė Merę surasti ir parvesti berniu
ką namo. Išgirdus, kur jis yra, advokatą antrą kartą
31
Sedriko bičiuliai
nukrėtė šiurpas, nors jau mažesnis. Merė žinojo, kur
vaiką rasti, ir pasakė:
- Žinoma, aš jį rasiu lengvai, ponia. Šiuo metu jis,
be abejo, yra pas poną Hobsą, sėdi ant savo kėdės ir
ginčijasi apie politiką. Jis ypač mėgsta būti tarp muilo,
žvakių, bulvių ir kitų Hobso prekių. Toks jau jo įprotis.
- Ponas Hobsas pažįsta jį nuo pat mažens, - paaiš
kino advokatui ponia Erol. - Jis labai malonus Sedžiui.
Todėl juodu yra labai susibičiuliavę.
Pravažiuodamas gatve, ponas Havišemas buvo pas
kubomis žvilgtelėjęs į krautuvę. Jis atsiminė, kad matė
joje bulvių, obuolių statines ir įvairių kitokių prekių.
Jam vėl kilo abejonių. Anglijoje džentelmenų vaikai
nesibičiuliauja su smulkiais krautuvininkais. Šitoks el
gesys jam atrodė itin savotiškas. Būtų labai nepatogu,
jei vaikas turėtų negražių manierų ir linktų bičiuliautis
su prastais žmonėmis. Skaudžiausias smūgis senojo
grafo gyvenime ir buvo tai, kad abu vyresnieji jo sūnūs
mėgo visokių padugnių draugiją. „Ar gali būti, kad vai
kas būtų paveldėjęs tam tikrą dalį savo dėdžių ydų vie
toj gerųjų tėvo būdo savybių?" - galvojo advokatas.
Advokatui Havišemui ta mintis nedavė ramybės,
kol jis kalbėjosi su ponia Erol, laukdamas pareinant
vaiko. Atsidarius durims ir Sedrikui įėjus į svetainę, jis
kelias akimirkas nesiryžo pažvelgti į berniuką. Dauge
lis pono Havišemo gerų pažįstamų, regis, būtų sunkiai
patikėję, bet taip jau buvo: ponas Havišemas jautėsi
kažkaip labai sujaudintas, pamatęs į motinos glėbį
32
puolantį berniuką. Ką jis matė savo akimis dabar ir ką
tikėjosi pamatyti, taip labai skyrėsi, jog jo jausmai stai
ga pasikeitė ir net sujaudino jį. Po vienos kitos akimir
kos jis suprato, kad mato vieną iš gražiausių ir šau
niausių berniukų, kokį tik kada nors buvo regėjęs. Jo
grožis buvo kažkoks nepaprastas. Jis turėjo stiprų,
lankstų, grakštų kūnelį, o veidelyje jau ryškėjo vyriški
bruožai. Savo vaikišką galvutę laikė iškėlęs, o kiekvie
nas judesys kalbėjo apie drąsą ir miklumą. Net nuosta
bu, kad jis buvo toks panašus į savo tėvą. Kaip linas
šviesūs jo plaukai buvo visai kaip tėvo, o rudos akys -
kaip motinos. Tik jose nebuvo nė pėdsako liūdesio ar
baimės. Tai buvo nekaltos, patiklios vaikiškos akelės,
kurios žiūrėjo į pasaulį taip skaidriai ir atvirai, tarsi vi
są gyvenimą nebūtų mačiusios baimės arba abejonės.
„Atrodo gerai išauklėtas ir pats gražiausias berniu
kas, kokį tik kada nors esu matęs", - galvojo ponas
Havišemas. Bet iš tų savo minčių garsiai tepasakė tik
šiuos paprastus žodžius:
- Vadinasi, čia mažasis lordas Fontlerojus.
Juo ilgiau jis žiūrėjo į berniuką po tokio netikėto
įspūdžio, juo daugiau nuostabių mažojo lordo savybių
matė. Jis nedaug ką išmanė apie vaikus, nors buvo jų
pakankamai prisižiūrėjęs Anglijoje: gražių, puikių,
raudonskruosčių berniukų ir mergaičių, kuriuos ati
džiai globodavo dvariškiai ir guvernantės. Bet jie daž
nai būdavo bailūs, nepatiklūs, kai kurie per daug
triukšmingi, bet nebuvo tokių, kad jais susidomėtų ce-
33
Sedriko bičiuliai
remoningas, griežtas, senas advokatas. Sedriku jis do
mėjosi daugiau kaip kitais vaikais galbūt todėl, kad
jam, kaip advokatui, reikėjo rūpintis didžiuliais mažo
jo lordo Fontlerojaus turtais. Ar ši, ar kita priežastis
būtų buvusi, tačiau ponas Havišemas ir pats stebėjosi,
kad jis taip labai domisi tuo vaiku. Sedrikas nežinojo,
kad jį stebi. Ir dabar jis elgėsi kaip visada. Supažindin
tas jis širdingai paspaudė ponui Havišemui ranką ir
atsakinėjo į visus jo klausimus taip pat greitai ir ne
delsdamas, kaip būtų atsakęs ir ponui Hobsui. Jis ne
buvo nei bailus, nei akiplėša. Kalbėdamas su jo moti
na, ponas Havišemas pastebėjo, kad jis įdėmiai tarsi
vyras klausosi jų pašnekesio.
- Jis atrodo labai subrendęs berniukas, - tarė ponas
Havišemas motinai.
- Kai kuriais atžvilgiais turbūt taip, - atsakė moti
na, - jis yra mokslus ir daug bendrauja su suaugusiais
žmonėmis. Jis turi juokingą paprotį vartoti ilgus žo
džius ir posakius, kuriuos perskaito knygose arba iš
girsta iš kitų. Bet taip pat labai mėgsta ir žaislus. Tikiu,
kad jis yra jau gana protingas, tačiau vis dėlto dar ge
rokai vaikiškas.
Ponas Havišemas, pamatęs lordą Fontlerojų kitą
kartą, pats savo akimis įsitikino, kad berniukas moka
ir pasiausti. Jo vežimui sukant pro kampą, advokatui
krito į akis būrelis nedidelių berniukų, kurie, matyt,
karščiavosi. Du iš jų buvo pasiruošę bėgti lenktynių, iš
jų vienas buvo jo šviesybė jaunasis lordas. Jis šūkavo ir
34
triukšmavo labiau už visus kitus. Tą akimirką jis stovė
jo visai greta kito berniuko, per žingsnį į priekį išmetęs
įdegusią kojelę.
- Vienas, pasiruoškit! - komandavo lenktynių
tvarkdarys. - Du, dėmesio! Trys - bėkit!
Ponas Havišemas net pats nepajuto, kaip iškišo gal
vą pro savo karietos langą. Kažkoks savotiškas jaus
mas skatino jį domėtis. Iš tikrųjų jis neatsiminė tokio
reginio, kokiame dalyvavo jo šviesybė mažasis lordas:
išgirdęs žodį „bėkit" pasileido bėgti, o jo įdegusios ko
jytės tik šmėkščiojo viena po kitos. Savo mažas ranke
les jis sugniaužė į kumštelius, veidą atstatė prieš vėją,
o jo tankūs plaukai plevėsavo pavėjui.
- Valio, Sėdi Eroli! - šaukė berniukai, įsikarščiavę
šokinėdami ir klegėdami. - Valio, Bili Viljamsai! Valio,
Sėdi! Valio, Bili! Valio! Valio! Va-lio-o!
„Aš tikrai tikiu, kad jis laimės", - tarė sau ponas Ha
višemas ir beveik karščiuodamasis sekė, kaip įdegusios
kojelės šmėžuoja beveik neliesdamos žemės. Berniu
kai kaukė, nes Bilio Viljamso kojos irgi buvo ne tokios
jau blogos ir skriejo įkandin įdegusiųjų, todėl ponas
Havišemas ir nerimavo.
„Iš tikrųjų juk būtų puiku, kad jis laimėtų", - burb
telėjo sau advokatas, bet staiga išsigando savo azarto ir
prigesino jį kosuliu.
Šokinėdami ir straksėdami berniukai tą akimirką
pradėjo kaukte kaukti. Busimasis Dorinkorto grafas
paskutiniu stipriu šuoliu pasiekė žibinto stulpą, kuris
35
Sedriko bičiuliai
žymėjo lenktynių kelio pabaigą, ir palietė jį dviem se
kundėm anksčiau, negu į jį šniokštuodamas atsimušė
Bilis Viljamsas.
- Tris kartus valio Sedžiui Eroliui! - klykė berniu
kai. - Valio-o, Sedis Erolis!
Ponas Havišemas įtraukė galvą į karietą. Šypsoda
masis atsilošė.
„Šaunu, lorde Fontlerojau!" - tarė ir jis.
Vežimui sustojus priešais ponios Erol namų duris,
nugalėtojas ir nugalėtasis grįžo atgal, lydimi klegančio
būrio. Sedrikas ėjo greta Bilio Viljamso ir kažką karštai
pasakojo. Pasididžiavimu šviečiąs jo veidas buvo iš
raudęs, garbanos lipo prie karštos, drėgnos kaktos,
rankos buvo sukištos į kišenes. Turbūt norėdamas ap
raminti savo mažajam bičiuliui širdį, kad tas pralaimė
jo lenktynes, Sedrikas aiškino:
- Matai, man rodos, aš laimėjau todėl, kad mano
kojos yra truputį ilgesnės už tavo. Manau, kad tik
todėl. Juk aš esu trim dienom vyresnis už tave, o tai
jau mano naudai. Šį tą reiškia būti trim dienom vy
resniam.
Šitaip paaiškinus padėtį, Biliui Viljamsui nuotaika
pasitaisė taip, kad jis vėl pradėjo šypsotis pasauliui ir
jautėsi beveik truputį pasipūtęs, tarsi jis būtų laimėjęs
lenktynes, o ne pralaimėjęs. Sedžiui Eroliui visada rū
pėdavo, kad žmonės gerai jaustųsi. Vos tik užplūdus
širdį pergalės džiaugsmui, jis tuojau atsiminė, kad jo
nugalėtam bičiuliui gali nebūti taip linksma, kaip jam.
36
Kodėl tad jam nepagalvojus, kad kitomis aplinkybė
mis būtų nugalėjęs jis?
Tą priešpietį ponas Havišemas turėjo progą ilgai
pasikalbėti su lenktynių nugalėtoju. Pašnekesys ver
tė jį ne kartą šypsotis ir trinti smakrą sayo kaulėta
ranka. Ponią Erol pašaukė iš svetainės. Advokatas ir
Sedrikas pasiliko vieni du. Iš pradžių advokatas ne
sumojo, ką jam kalbėti su savo mažuoju kompanio
nu. Jis turėjo galvoje tik neaiškią mintį, kad galbūt
geriausia būtų pasišnekėti apie įvairius dalykus, ku
rie paruoštų Sedriką pasimatymui su seneliu. Taip
pat, regis, praverstų supažindinti su ta didele per
maina, kuri jo laukia. Jis matė, kad Sedrikas nė sap
nuote nesapnavo, ką pamatys Anglijoje ir kokie na
mai ten jo laukia. Ligi šiol jis nežinojo, kad jo motina
negyvens kartu su juo. Ponia Erol nutarė, kad bus ge
riau, jei leis jam atsikvošėti nuo pirmųjų staigmenų,
ir tik paskui ji pasakys jam apie tai.
Ponas Havišemas sėdėjo krėsle prie atviro lango. Iš
kitos pusės stovėjo dar didesnis krėslas, kuriame sėdė
jo Sedrikas ir žiūrėjo į poną Havišemą. Jis buvo giliai
įsisėdęs, garbanotą galvelę atmetęs į pagalviais apdėtą
atkaltę, susikryžiavęs kojas ir susikišęs į kišenes ran
kas. Visa poza priminė poną Hobsą. Kol jo mama bu
vo kambaryje, jis klausėsi auseles ištempęs. O jai iš
ėjus, jis vis tebežiūrėjo į poną Havišemą mąsliu pagar
biu žvilgsniu. Poniai Erol išėjus, kurį laiką buvo
visiškai tylu. Atrodė, kad Sedrikas tiria poną Haviše-
37
Sedriko bičiuliai
mą, o ponas Havišemas tikrai tyrė Sedriką. Jis vis nie
kaip negalėjo suvokti, ką turi sakyti senyvas džentel
menas berniukui, kuris laimi lenktynes, dėvi trumpas
kelneles, mūvi raudonas kojinaites ir kurio kojelės sė
dint nesiekia žemės.
Bet iš tos nesmagios padėties jį išvadavo pats Sedri-
kas, staiga prašnekinęs advokatą.
- Ar tamsta žinai, - tarė jis, - kad aš nežinau, kas
yra grafas?
- Argi to nežinai? - paklausė ponas Havišemas.
- Ne, - atsakė Sedis, - ir, man rodos, kad jei berniu
kas turi būti grafas, tai jis privalo žinoti, kas tai yra. Ar
ne tiesa?
- Kaipgi, žinoma, - atsakė ponas Havišemas.
- Gal tamsta malonėtum, - kalbėjo Sedis pagar
biai, - gal tamsta malonėtum man paaiškinti šį dalyką?
Iš kur grafai atsirado?
- Karalius arba karalienė suteikia tokį titulą, - atsa
kė ponas Havišemas. - Paprastai į grafų luomą pakelia
tokius asmenis, kurie padaro ką nors gera savo valdo
vui arba atlieka šiaip kokį žygdarbį.
- Štai kaip, suprantu, - tarė Sedrikas. - Panašiai
kaip pas mus prezidentas.
- Ar taip yra jūsų krašte? - paklausė ponas Haviše
mas. - Ar prezidentus šitame krašte renka atlikus kokį
nors žygdarbį?
- Taip, - patvirtino Sedis džiaugsmingai. - Jei kuris
vyras yra itin geras ir labai labai mokytas, jis yra ren-
38
karnas prezidentu. Tada būna eitynės su deglais ir or
kestrais, ir kiekvienas sako kalbas. Maniau, kad, ko ge-
ro, kada nors ir aš būsiu prezidentas, bet niekada ne
maniau, kad būsiu grafas. Nieko nežinojau apie gra
fus, - kalbėjo jis gana greitai, bijodamas, kad ponas
Havišemas to jo noro nepalaikytų nemandagiu. - Mat
jei būčiau ką nors žinojęs apie grafus, tai gal būčiau
pagalvojęs, jog galiu būti grafas.
- Bet tarp grafo ir prezidento yra labai didelis skir
tumas, - aiškino ponas Havišemas.
- Argi? - paklausė Sedrikas. - Iš tikrųjų? Ar grafams
rengia eitynes su deglais?
Ponas Havišemas užsikėlė koją ant kojos ir atsargiai
sudėjo pirštų galus. Jis manė, kad atėjo laikas išdėsty
ti viską aiškiau.
- Grafas tai... tai labai reikšminga, įtakinga asmeny
bė, - tarė jis.
- Ir prezidentas taip pat! - pridūrė Sedrikas. - Deg
lų eitynės buvo net penkių mylių, kilo raketos, griežė
orkestrai! Ponas Hobsas buvo ir mane nusivedęs.
- Grafas, - vėl tarė ponas Havišemas ir pajuto, kad
aiškina ne visai taip, - dažniausiai iš senos giminės...
- Iš kur jis yra? - paklausė Sedrikas.
- Iš labai senos šeimos, nepaprastai senos.
- Ak, dabar suprantu, - tarė Sedrikas ir susikišo
rankas giliau į kišenes. - Manau, kad tokia yra obuolių
pardavėja netoli parko. Galima sakyti, kad ji yra iš se
nos giminės. Ji yra tokia sena, jog tamsta pamatęs ste-
39
Sedriko bičiuliai
bėtumeis, kaip ji dar gali stovėti. Man rodos, kad jai
maždaug šimtas metų, o vis dėlto ji eina pardavinėti
obuolių net nepaisydama lietaus. Man ir kitiems ber
niukams jos gaila. Bilis Viljamsas vieną kartą turėjo be
veik dolerį, tai aš paprašiau, kad jis kasdien pirktų iš
tos moteriškės už penkis centus obuolių, kol išleis vi
sus pinigus. Tai būtų trukę dvidešimt dienų. Bet jam
obuoliai įgriso po savaitės, o paskui, galima sakyti, jog
laimė atėjo pati; vienas ponas dovanojo man penkias
dešimt centų. Tai aš galėjau pirkti obuolius vietoje jo.
Man rodos, kad reikia pasirūpinti tuo, kas yra toks
40
vargšas ir iš tokios senos giminės. Ji sakosi, kad jai am
žius laužo kaulus, ir jie ypač skauda nuo lietaus.
Ponas Havišemas jautėsi truputį sumišęs, žiūrėda
mas į nekaltą, rimtą pašnekovo veidelį.
- Deja, bijau, kad kaip reikiant nesupratai manęs, -
paaiškino jis. - Sakydamas „senos giminės", neturėjau
galvoje seno amžiaus. Norėjau pasakyti, kad tokios
šeimos vardas seniai seniai žinomas pasaulyje. Galbūt
prieš šimtus metų žmonės jau turėjo šitą vardą ir buvo
žinomi bei minimi savo krašto istorijoje.
- Kaip Džordžas Vašingtonas, - tarė Sedrikas. -
Apie jį kalbant girdžiu nuo pat gimimo, o juk jis gar
sus daug seniau! Ponas Hobsas sako, kad jis niekados
nebus užmirštas dėl nepriklausomybės paskelbimo.
Tamsta, ko gero, esi girdėjęs apie jį ir Liepos Ketvirtą
ją. O, jis buvo narsus vyras.
- Pirmasis Dorinkorto grafas, - prabilo ponas Havi
šemas iškilmingai, - buvo pakeltas į grafų luomą prieš
keturis šimtus metų.
- Puiku! - tarė Sedis. - Kiek daug laiko nuo tol pra
ėjo! Ar sakei tamsta šį dalyką mano Brangiausiajai? Jai
bus labai įdomu išgirsti. Pasakykime jai, kai grįš. Ji
mėgsta įdomius dalykus. O ką grafai veikia?
- Daugelis jų padėdavo valdyti Angliją. Kai kurie
senovėje buvo narsūs karžygiai ir kovėsi dideliuose
mūšiuose.
- Ir aš norėčiau kautis, - tarė Sedrikas. - Mano tėtis
buvo karys ir labai narsus vyras - toks narsus, kaip
41
Sedriko bičiuliai
Džordžas Vašingtonas. Ko gero, todėl ir būtų turėjęs
būti grafas, jei nebūtų miręs. Man labai malonu girdė
ti, kad grafai yra narsūs. Labai naudinga būti narsiam
vyrui. Kadaise aš beveik visko bijojau, žinoma, tik kai
tamsu, bet kai sužinojau apie revoliucijos karius ir
Džordžą Vašingtoną, tai lioviausi bijojęs.
- Dar ir kitu atžvilgiu yra naudinga kai kada būti
grafu, - ponas Havišemas kalbėjo iš lėto ir, akis įbedęs,
žiūrėjo į berniuko veidą. - Kai kurie grafai turi daugy
bę pinigų.
Advokatui buvo įdomu patirti, ar jo jaunasis bičiu
lis žino, kokie galingi yra pinigai.
- Puikus dalykas turėti daug pinigų, - džiaugėsi Se-
dis. Ir negalvodamas pridūrė: - Aš norėčiau būti labai
turtingas.
- Sakai, kad norėtum, - tarė ponas Havišemas. - O
kodėl?
- Mat, - paaiškino Sedrikas, - yra daug dalykų, ku
riuos žmogus gali padaryti, turėdamas pinigų. Tik pa
manyk tamsta. Pavyzdžiui, imkim kad ir obuolių par
davėją. Jei aš būčiau turtingas, nupirkčiau jai būdelę
prekėms sukrauti ir pačiai stovėti, nupirkčiau dar ma
žą krosnelę, o lietingais rytais duočiau po dolerį, kad
nevargdama galėtų pasilikti namie. O paskui - ak! -
nupirkčiau jai skraistę. Juk ir tamsta sutiksi, kad, šil
čiau apsirengus, jai kaulai nebe taip skaudėtų. Mat jie
nebe tokie, kaip mūsų. Juos gelia nuo kiekvieno jude
sio. O kaulų gėla labai kankina. Jei būčiau pakankamai
42
turtingas, galėčiau jai įtaisyti visus tuos daiktus, ir ma
nau, kad kaulų gėla jai visai praeitų.
Ponas Havišemas kostelėjo:
- O ką dar darytum, turtingas būdamas?
- Ak, dar daug ką! Žinoma, Brangiausiajai pripirk-
čiau visokiausių daiktų ir gražumynų, ir vėduoklių, ir
auksinių antpirščių, ir žiedų, ir enciklopediją, ir karie
tą, kad jai nereikėtų laukti omnibusų. Jei ji norėtų
rausvų šilkinių suknelių, nupirkčiau keletą, bet ji la
biausiai mėgsta juodas. Bet vis tiek nusivesčiau ją į di
deles krautuves, paprašyčiau, kad apsidairytų ir išsi
rinktų, kas jai patinka. O paskui Dikui...
- O kas tas Dikas? - paklausė ponas Havišemas.
- Dikas yra batų valytojas, - paaiškino jo šviesybė
lordas Fontlerojus, gerokai įkaitęs ir įsikarščiavęs dėl
to, kad atsirado žmogus, susidomėjęs jo sumany
mais. - Tamsta tikriausiai nebūsi matęs kito tokio pui
kaus batų valytojo. Jis stovi prie vienos gatvės kampo
miesto pakraštyje. Pažįstu jį jau kelintus metus. Kadai
se, kai dar buvau mažas, ėjau kartą pasivaikščioti su
Brangiausiąja, ir ji nupirko man gražų, aukštai šokan
tį sviedinėlį, aš nešiausi jį, bet jis išsirito į gatvės vidu
rį, tiesiog arkliams po kojų ir po ratais, aš taip nusimi
niau, jog net pradėjau verkti. Prašom atsiminti, kad aš
tada buvau dar visai mažas ir vilkėjau trumpu škotiš
ku sijonėliu. O Dikas tuo metu kaip tik valė vienam
ponui batus. Jis staiga pašoko, nubėgo į gatvės vidurį
tarp arklių, pačiupo mano sviedinuką, nušluostė jį į
43
Sedriko bičiuliai
švarko skverną, atidavė man ir pasakė: „Na, ir po visos
bėdos, vaikeli". Mano Brangiausioji labai jam padėko
jo, ir aš padėkojau, dabar mudu visada su juo pasikal
bame, kai ten nueinu. Jis man šaukia: „Sveikas!", ir aš
atsakau jam: „Sveikas!", o paskui kiek pasišnekučiuo
jame, ir jis man pasipasakoja, kaip jam sekasi. Pasta
ruoju metu jo reikalai pablogėjo.
- O ką gera norėtum padaryti jam? - pasiteiravo ad
vokatas, keistai šypsodamasis ir glostydamas smakrą.
- Ogi sumokėčiau Džeikui, - tarė lordas Fontlero-
jus, rimtai atsisėdęs į savo krėslą, kaip ir dera svarstant
svarbius dalykus.
- O kas yra Džeikas? - paklausė ponas Havišemas.
- Jis yra Diko bendradarbis, pats blogiausias bendra
darbis, koks tik gali pasitaikyti. Iš jo nėra jokios naudos
ir jis nėra teisingas. Jis Diką apgaudinėja, o tai varo Di-
ką iš proto. Zinai, kiekvienas gali išeiti iš proto, jei pats
uoliai ir sąžiningai dirba, o jo bendradarbis tik dyka
duoniauja ir apgaudinėja. Žmonės myli Diką, bet ne
kenčia Džeiko ir, bent sykį patekę į jo rankas, daugiau
pas jį valytis batų nebeateina. Jei būčiau turtingas, už
mokėčiau Džeikui ir nupirkčiau Dikui meistro liudiji
mą - jisai sako, kad meistro liudijimui reikia daug laiko
ir pinigų. O dar nupirkčiau jam naujus drabužius ir
naujus šepečius, kad jis galėtų dirbti ties prekyviete. Jis
sako, kad didžiausias jo noras yra įsitaisyti ten.
Jo šviesybė mažasis lordas tuos dalykus papasakojo
taip geraširdiškai, kad net sunku įsivaizduoti. Karto-
44
damas Diko posakius, vykusiai mėgdžiojo juos, per-
pindamas tarmiškais žodžiais. Atrodė, jog jis nejautė
nė šešėlio abejonės, kad jo senyvas svečias domisi tais
dalykais tiek, kiek ir jis pats. Ir iš tikrųjų ponas Havi-
šemas ne juokais susidomėjo. Teisybė, jis domėjosi ne
tiek Diku ir obuolių pardavėja, kiek tuo geraširdžiu
lorduku, kurio galvelėje po geltonomis garbanomis
knibždėte knibždėjo gausybė gerų sumanymų ir kuris,
atrodė, visiškai užmiršo save.
- O sakyk, ką sau... - paklausė advokatas. - Ką no
rėtum įsigyti sau, jei būtum turtingas?
- Daug ką! - karštai atsakė lordas Fontlerojus. - Bet
visų pirma duočiau šiek tiek pinigų Merei, kad nuneš
tų juos Bridžetei. Bridžetė yra jos sesuo, kuri augina
dešimtį vaikų, o jos vyras neturi darbo. Ji ateina čia ir
verkia, o kai mano Brangiausioji jai ką nors duoda, ji
vėl ima verkti ir sako: „Tesaugo jus Dievas, gražioji po
nia". O dar manau, kad ponas Hobsas džiaugtųsi ga
vęs iš manęs pypkę. O paskui norėčiau turėti būrį.
- Sakai, būrį? - sušuko ponas Havišemas.
- Taip, tokį, kaip sukilėlių kariuomenėj, - aiškino
Sedrikas, dar labiau karščiuodamasis. - Aš norėčiau
turėti deglų ir uniformų, ir visko, ko reikia berniukams
ir man pačiam. O paskui žygiuotumėm ir lavintumės.
Štai ko norėčiau, jei būčiau turtingas!
- Bridžetė yra viena iš jo bičiulių, - paaiškino ponia
Erol. - Kaip tik su ja ir kalbėjausi virtuvėje. Jai dabar
labai sunku, nes jos vyras serga drugiu.
45
Sedriko bičiuliai
Sedrikas nusliuogė nuo savo krėslo.
- Manau, kad man reikia eiti pasimatyti su ja, - ta
rė Sedrikas, - ir paklausti, kaip gyvena jos vyras. Jis
yra puikus žmogus, kai sveikas; jis kartą išdrožė man
medinį kardą. Tai labai nagingas žmogus.
Po tų žodžių Sedrikas spruko iš kambario. Ponas
Havišemas pakilo iš krėslo. Atrodė, kad jam kažkas ka
bėjo ant liežuvio, ką jis labai norėjo pasakyti. Kiek pa
delsęs, pagaliau prašneko, žiūrėdamas į ponią Erol:
- Prieš išvykdamas iš Dorinkorto pilies, turėjau pro
gą pasikalbėti su grafu ir gavau keletą nurodymų. Jisai
nori, kad jo anūkas iš anksto džiaugtųsi, jog gali grįžti
į Angliją ir gyventi ten su savo seneliu. Jis įsakė pra
nešti jo šviesybei lordui, kad gyvenimo sąlygoms pasi
keitus jis turės pinigų ir visokių pramogų. Jei lordas
Fontlerojus ko nors norėtų, man liepė patenkinti visus
jo troškimus ir paaiškinti, kad visa, ko jis geidžia, jam
duoda senelis. Aš žinau, kad grafas tikėjosi, jog lordas
norės visai ko kito. Bet jei lordui Fontlerojui būtų ma
lonu sušelpti tą vargšę moterį, žinau, kad grafas būtų
nepatenkintas, jei nepaisyčiau lordo noro.
Jau antrą sykį jis tiksliai nepersakė grafo žodžių. Iš
tikrųjų jo šviesybė buvo davęs tokius nurodymus:
- Leisk vaikui suprasti, kad galiu duoti jam viską,
ko tik jis nori. Tegu žino, ką reiškia būti Dorinkorto
grafo anūku. Pirk jam viską, ko tik įsigeis. Tegu jo kiše
nėse niekada netrūksta pinigų, ir pasakyk, kad juos
ten įdėjo senelis.
46
Toks senojo grafo nurodymas neturėjo nieko bendra
su gerais norais. Ir jei į jo rankas būtų patekęs ne toks
jautrus ir meilus vaikas, kaip lordas Fontlerojus, jis bū
tų galėjęs padaryti daug sunkiai atitaisomos žalos. Sed-
riko motina buvo per tauri ir neįžiūrėjo čia nieko blogo.
Ji galvojo, kad, ko gero, tie žodžiai reiškia, jog vienišas,
nelaimingas senas žmogus, kuriam išmirė visi vaikai,
nori būti meilus jos berniukui ir įsigyti jo meilę bei pa
sitikėjimą. Be to, ji labai džiaugėsi galvodama, kad Sedis
galės sušelpti Bridžetę. Juk jos sūneliui teko nepapras
ta laimė. O dar maloniau jai buvo žinoti, kad berniukas
galės daryti gera tiems, kuriems taip reikia labdarybės.
Jos gražų, jauną veidą užliejo švelnus raudonis.
- O! Koks grafas malonus! - tarė ji. - Sedrikas bus
toks laimingas! Jis visada mylėjo Bridžetę ir Maiklą. Jie
dabar iš tikrųjų pateko į vargą. Visą laiką svajojau dau
giau jiems padėti. Sveikas būdamas Maiklas dirbo sun
kiai ir sąžiningai, bet jis ilgai sirgo, o dabar reikia bran
gių vaistų, šiltų drabužių ir gero maisto. Nei jis, nei
Bridžetė dovanotų pinigų veltui nešvaistys.
Ponas Havišemas įkišo liesą ranką į vidinę kišenę ir
ištraukė storą piniginę. Keista šypsena nuslinko jo lie
su veidu. O šypsojosi jis, galvodamas, ką pasakys Do-
rinkorto grafas sužinojęs, kokį pirmąjį jo anūko norą
jam teko patenkinti. Jis suko galvą, ką pasakys šiurkš
tus, savimyla, senas kilmingas didikas.
- Ar tamsta žinai, - tarė jis, - kad Dorinkorto grafas
yra be galo turtingas žmogus? Lordas gali reikalauti,
47
Sedriko bičiuliai
kad būtų patenkinta bet kokia jo užgaida. Manau, kad
jam tai bus malonu išgirsti. Jei tamsta pašauktumei jį,
aš duosiu jam penkis svarus sterlingų, kad sušelptų
tuos žmones.
- Juk tai dvidešimt penki doleriai! - sušuko ponia
Erol. - Tiems vargšams bus didelis lobis! Nė patikėti
negaliu, kad tai tiesa.
- Visiška tiesa, - atsakė ponas Havišemas, sausai
šypsodamasis. - Tamstos sūnaus gyvenimas labai pasi
keitė. Jis daug galės.
- Ak! - sušuko jo motina. - Ojis vis tebėra toks kū
dikis, toks mažas berniukas. Kaip aš išmokysiu jį, kad
jis deramai naudotųsi turtais ir galia? Mane tai gerokai
baugina. Mano brangusis Sedis!
Advokatas krenkštelėjo. Švelnus, baimingas ir ma
lonus jos rudų akių žvilgsnis graudino jo gyvenimo iš
minties pilną kietą seną širdį.
- Aš manau, ponia, - tarė jis, - kiek galiu spręsti iš
pasikalbėjimo su lordu Fontlerojumi, kad busimasis
Dorinkorto grafas rūpinsis kitais žmonėmis ne mažiau,
kaip savo reikalais. Dabar jis tėra vaikas, bet manau,
kad galit juo pasitikėti.
Paskui motina išėjo Sedriko ir atsivedė jį į svetainę.
Ponas Havišemas girdėjo, ką juodu kalbėjo prieš įeida
mi į kambarį.
- Jis serga uždegimine podagra, - čiauškėjo Sedri-
kas, - o tai yra baisi podagros rūšis. Jis graužiasi, kad
48
negali sumokėti nuomos, o Bridžetė sako, kad nuo to
uždegimas tik smarkėja. O Patrikas galėtų gauti vietą
krautuvėje, jei turėtų pakenčiamesnius drabužius.
Įeinant jo mažas veidelis atrodė itin nelaimingas.
Jam buvo labai gaila Bridžetės.
- Brangiausioji sakė, kad tamsta nori mane pamaty
ti, - tarė jis ponui Havišemui. - Aš kalbėjausi su Bri-
džete apie jos nelaimes.
Ponas Havišemas kurį laiką žiūrėjo į ponią Erol. Jis
jautėsi truputį nepatogiai ir neryžtingai, nes, kaip sa
kė Sedriko motina, lordas Fontlerojus vis dėlto buvo
dar tik mažas berniukas.
- Dorinkorto grafas... - prakalbo jis, o paskui tyčia,
tarsi prašydamas pagalbos, žvilgtelėjo į ponią Erol.
Mažojo lordo Fontlerojaus motina staiga atsiklaupė
šalia jo ir švelniai apkabino vaiką.
- Sėdi, - tarė ji, - grafas yra tavo senelis, tavo tėčio
tėvas. Jis yra labai labai malonus, myli tave ir norėtų,
kad ir tu jį mylėtum, nes jo sūnūs, kurie buvo jo vaikai,
mirė. Jis nori, kad tu pats būtum laimingas ir teiktum
laimę kitiems žmonėms. Jis yra labai turtingas ir nori,
kad tu turėtum viską, ko įsigeisi. Jis taip pasakė ponui
Havišemui ir įdavė daug pinigų, kad atvežtų juos tau.
Dabar tu gali šiek tiek jų duoti Bridžetei, kad jie užsi
mokėtų nuomą ir ką reikia nupirktų Maiklui. Ar ne gra
žu, Sėdi? Ar jis ne geras? - Ir ji pabučiavo berniuką į ap
skritą paraudusį nuo susijaudinimo skruostą.
49
Sedriko bičiuliai
Sedrikas pirmiausia pažvelgė į motiną, o paskui į
poną Havišemą.
- Ar galiu gauti pinigų tuoj pat? - sušuko Sedri
kas. - Ar galiu dabar juos jai atiduoti? Ji kaip tik ren
giasi išeiti.
Ponas Havišemas įteikė jam pinigus. Tai buvo ne
mažas pluoštas šviesių, švarių banknotų.
Sedis kūlversčiais išlėkė iš kambario.
- Bridžete! - išgirdo jie šaukiant, kai jis suko į virtu
vę. - Bridžete, palauk truputį! Štai šiek tiek pinigų. Jie
tau. Galėsi užsimokėti nuomą. Man juos davė mano
senelis. Jie tau ir Maiklui.
- O, pone Sedrikai! - Bridžetės balse skambėjo
džiaugsmas ir pagarba. - Juk čia dvidešimt penki dole
riai! Kur ponia Erol?
- Man rodos, kad reikia eiti ir jai paaiškinti, - tarė
ponia Erol.
Ir ji išėjo iš kambario, o ponas Havišemas valandėlę
pasiliko vienas. Jis priėjo prie lango ir stovėjo, susimąs
tęs žiūrėdamas į gatvę. Jis galvojo apie senąjį Dorinkor-
to grafą, sėdintį didelėje, puikioje, tamsioje savo pilies
bibliotekoje, turto ir ištaigos apsuptą, podagra sergantį
vienišą žmogų, kurio niekas nemyli, nes jis per savo il
gą gyvenimą irgi niekada nieko nemylėjo. Jis buvo savi
myla ir pakentė tik savo įnorius. Jis tiek daug rūpinosi
savimi ir savo malonumais, jog neturėjo laiko galvoti
apie kitus žmones. Visi jo turtai ir galia, visa nauda iš jo
kilmingo vardo ir tauraus luomo tarnavo tik vienam
50
tikslui, kad džiugintų Dorinkorto grafą ir teiktų jam
malonumo. O dabar jis buvo senas, ir visos ankstesnės
pramogos bei nevaržomai vykdomi įgeidžiai nepaliko
nieko kito, kaip nesveikatą, irzlumą. Jis nemėgo žmo
nių, o jie savo ruožtu nemėgo jo. Nors ir labai garbingas
buvo jo titulas, bet niekada nebuvo nemalonesnio didi
ko, kaip senasis Dorinkorto grafas. Todėl sunku buvo
rasti vienišesnį žmogų už jį. Jei būtų norėjęs, jis galėjo
prisikviesti į savo pilį svečių. Jis galėjo kelti puikias puo
tas ir rengti dideles medžiokles, bet žinojo, kad tie, ku
rie priims jo kvietimą ir ateis, vengs jo rūstaus, seno vei
do ir pašaipių kandžių žodžių. Jis turėjo aštrų liežuvį ir
piktą prigimtį, todėl jausdavo malonumą šaipytis iš
žmonių, jiems gelti ir daryti akibrokštus. Pastebėjęs,
kad kas nors yra jautrus, išdidus arba bailus, jis niekada
nepraleisdavo progos nepašiepęs.
Ponas Havišemas labai gerai žinojo, koks jis šiurkš
tus ir atšiaurus. Apie tai jis ir galvojo, žiūrėdamas pro
langą į ramią, siaurą gatvę. Kaip griežta šio vaizdo
priešingybė jo vaizduotėje iškilo linksmo, gražaus, gu
vaus berniuko paveikslas. Berniukas dideliame krėsle
geraširdiškai, karštai, bet kukliai pasakojo apie savo bi
čiulius - Diką ir senutę obuolių pardavėją. Advokatas
Havišemas galvojo apie milžiniškas pajamas, gražius
didžiulius dvarus, turtus ir apie visas tas gėrio arba
blogio priemones, kurios ilgainiui pateks į smulkias,
putlias rankeles, kurias mažasis lordas Fontlerojus da
bar mėgsta laikyti susikišęs į kišenes.
51
Sedriko bičiuliai
„Daug kas pasikeis, - tarė ponas Havišemas pats
sau. - Daug kas pasikeis..."
Sedrikas su motina netrukus grįžo. Berniuko nuo
taika buvo pakili. Jis atsisėdo į savo krėslą tarp moti
nos ir advokato. Savo papratimu užsikėlė koją ant ko
jos ir susinėrė rankas ant kelių. Net jo skruosteliai bu
vo įkaitę ir paraudę iš laimės, kad galėjo sušelpti
Bridžetę ir kad ji labai tuo džiaugėsi.
- Ji verkė, - pasakojo jis. - Ji sakė, kad verkianti iš
džiaugsmo. Niekada anksčiau nebuvau matęs, kad kas
verktų iš džiaugsmo. Mano senelis, matyt, labai geras
žmogus. Nežinojau, kad jis yra toks geras. Kaip ma
tau, būti grafu yra daug... daug maloniau, negu tikė
jausi. Aš beveik patenkintas, beveik visiškai patenkin
tas, kad būsiu grafas.
52
Ill
ATSISVEIKINIMAS SU GIMTINE
ad būti grafu naudinga, Sedrikas dar

labiau įsitikino kitą savaitę. Iš pradžių
jam buvo beveik neįmanoma išaiškinti,
kad jis gali turėti viską, ko tik nori. Bet
kelis kartus pasikalbėjęs su ponu Havi-
šemu, jis suprato tiek, kad visi jo širdies troškimai gali
būti patenkinti. Džiaugdamasis ta naujiena, jis ir ėmė
vykdyti savo sumanymus. O ponui Havišemui tenkin
ti mažojo lordo norus buvo didelė, smagi pramoga.
Prieš išvažiuodamas į Angliją, Sedrikas per savaitę pa
darė daug nepaprastų dalykų. Advokatas ilgam įsimi
nė tą rytą, kai jie aplankė Diką, ir tą pavakarę, kai jie
neapsakomai nustebino „senos giminės" obuolių par
davėją. Abu sustojo prie jos stalelio ir pasakė, kad ji
gaus būdelę, krosnelę, skraistę ir tam tikrą sumą pini
gų. Šis dalykas jai pasirodė tikras stebuklas.
- Mat turiu vykti į Angliją ir būti lordas, - draugiš
kai paaiškino Sedrikas. - Nenorėčiau per lietų galvoti
53
Atsisveikinimas su gimtine
apie tamstos skaudančius kaulus. Man tai kaulų nie
kad neskauda, aš, rodos, ir nežinau, koks tai skaus
mas. Bet visada jaučiau tamstai palankumą ir tikiuosi,
kad tamsta pasveiksi.
- Ji labai gera senutė, - nueidamas tarė jis ponui
Havišemui. Senoji pardavėja tebestovėjo negalėdama
atsitokėti ir patikėti savo būsima laime.
- Gera moteriškė! Kai aš kartą suklupau ir nusibroz
dinau kelį, ji man davė obuolių veltui. Užtat visada ją
54
atsimenu. Juk ir tamsta visada atsimeni malonius žmo
nes, ar ne?
Jo geroje galvelėje niekada nebuvo vietos minčiai,
kad gali pasitaikyti žmonių, kurie užmirštų jiems pa
darytą gerą.
Pašnekesys su Diku buvo ypač jaudinantis. Ką tik
Dikui daug apmaudo buvo sukėlęs Džeikas, ir kai jie
atėjo, rado jį labai prislėgtos nuotaikos. Sedrikas ra
miai išklostė, ką juodu ketina jam duoti. Vargšui batų
valytojui tie dalykai atrodė tokie pasakiški, jog jis ma
nė, kad tai iš karto padarys galą visoms jo bėdoms.
Sedriko žodžiai jam beveik atėmė žadą, tokie jie buvo
netikėti. Savo apsilankymo tikslą lordas Fontlerojus
pasakė visai paprastai, be jokių ceremonijų. Ponui Ha-
višemui tas atviras tiesumas padarė didelį įspūdį, jis
stovėjo kartu ir klausėsi. Dikas išgirdęs, kad mažasis
bičiulis bus lordas ir kad jam yra pavojus tapti grafu,
žinoma, jei pakankamai ilgai gyvens, apstulbo. Išplėtė
akis, išsižiojo iš nustebimo, o nuo galvos jam šleptelė
jo kepurė. Ją pakėlęs, jis kažką suvapėjo. Tačiau tie žo
džiai tik ponui Havišemui atrodė keisti, o Sedrikas
juos suprato.
- Na, ką jūs čia pliauškiat? - taip skambėjo batų va
lytojo žodžiai. Juos išgirdęs, jo šviesybė truputį sumi
šo, bet netrukus atitoko.
- Iš pradžių kiekvienam atrodo, kad tai netiesa, -
tarė Sedrikas. - Ponas Hobsas net pagalvojo, kad aš
perkaitau nuo saulės. Iš pradžių ir man pačiam visa tai
55
buvo nelabai malonu, bet dabar, apsipratus, pusė bė
dos. Dabartinis grafas yra mano senelis ir nori, kad aš
viską daryčiau, kas man patinka. Jis yra labai geras,
nes jis yra grafas. Ir jis man atsiuntė daug pinigų per
poną Havišemą, ir aš atnešiau jų tau, kad galėtum su
mokėti Džeikui ir imtis vien savo verslo.
Šito jų apsilankymo vaisius buvo tai, kad iš tikrų
jų Dikas sumokėjo Džeikui ir pats vienas tapo verslo
savininkas. Jis įsigijo naujų šepečių ir dailiai parašy
tą įmantrią iškabą. Patikėti savo nepaprasta laime jam
buvo ne lengviau, kaip ir „senos giminės" obuolių
pardavėjai. Sumišęs Dikas spoksojo į savo jaunąjį ge
radarį ir manė, kad kiekvieną akimirką galįs pabusti
iš gražaus sapno. Atrodė, kad jis nieko nejaučia, tik
kai Sedrikas nueidamas padavė jam ranką, jis tarsi
pabudo.
- Na, tai sudiev! - tarė Sedrikas. Nors jis mėgino
kalbėti tvirtai ir ramiai, bet negalėjo paslėpti drebančio
balso, o rudos, didelės akys įtartinai mirksėjo. - Aš ti
kiuosi, kad verslas tau seksis. Man gaila, kad turiu iš
vykti ir palikti tave, bet, ko gero, grįšiu, būdamas gra
fu. Ir norėčiau, kad parašytum man, nes visada buvo
me geri bičiuliai. O jei man rašysi, laiškus reikia siųsti
štai kur. - Ir įdavė skiautelę popieriaus. - Ir aš dabar
nebe Sedrikas Erolis. Dabar aš vadinuosi lordas Font-
lerojus ir... ir sudiev, Dikai!
Diko akys taip pat trūkčiojo, ir atrodė, kad jo blaks
tienos sudrėko. Dikas nebuvo labai išprusęs ir sunkiai
56
būtų įstengęs apibūdinti savo jausmus tą valandą, jei
būtų mėginęs tai padaryti. Galbūt todėl jis nė nebandė
to daryti, o tik mirksėjo ir tarsi stengėsi nuryti gerklėn
įstrigusį kąsnį.
- Nenorėčiau, kad išvažiuotum, - tarė jis kimiu bal
su. Paskui vėl pradėjo mirksėti. O paskui nusiėmė ke
purę ir kreipėsi į poną Havišemą: - Ačiū ir tamstai, se
re, kad jį atlydėjai čia, ir už visą labą. Jis yra... jis yra
puikus berniūkštis, - pridūrė Dikas. - Aš visada saky
davau, kad iš jo kas nors išeis. Jis toks guvus berniūkš
tis ir... ir toks juokingas.
Ponui Havišemui su Sedriku pasisukus eiti, Dikas
tebestovėjo ir apstulbęs žiūrėjo į nueinančius. Akys
matė kaip pro miglą, o gerklėje tebebuvo įstrigęs keis
tas kamuolys, kai jis liūdnu žvilgsniu lydėjo grakštų,
liekną berniuką, linksmai žingsniuojantį greta aukšto
nerangaus savo palydovo.
Ligi pat išvažiavimo dienos jo šviesybė mažasis
lordas kiek galėdamas ilgiau išbūdavo su ponu Havi-
šemu pono Hobso krautuvėlėje. Krautuvininko nuo
taika buvo gana prislėgta. Kai jo jaunasis bičiulis iš
kilmingai atnešė dovaną - auksinį laikrodį su grandi
nėle, ponui Hobsui buvo sunku ją kaip reikiant
įvertinti. Jis pasidėjo dėžutę ant storo kelio ir keletą
kartų stipriai nusišnypštė.
- Laikrodžio dangtelyje yra šis tas įrašyta, - primi
nė Sedrikas. - Pats pasakiau tam žmogui, ką reikia
įrėžti. „Ponui Hobsui nuo jo seno bičiulio lordo Fontle-
57
rojaus. Šią dovaną skiriu Tau ir atmint mane prašau".
Noriu, kad neužmirštum manęs, - paaiškino Sedrikas.
Ponas Hobsas vėl garsiai nusišnypštė.
- Niekada tavęs neužmiršiu, - jis kalbėjo kimiai,
kaip ir Dikas. - Tik tu neužmiršk manęs, atsidūręs tarp
anglų didikų.
- Aš neužmiršiu tamstos, kad ir kažin kur būčiau, -
atsakė jo šviesybė lordas, - su tamsta aš praleidau lai
mingiausias valandas arba bent daugumą laimingiau
sių valandų. Tikiuosi, jog kada nors mane aplankysi.
Esu įsitikinęs, kad mano senelis labai džiaugsis. Gal jis
pats parašys ir pakvies, kai aš papasakosiu apie tams
tą. Nors jis ir grafas, bet gal... gal tamsta apsiprasi su
juo, ar ne? Jei kviestų atvykti, manau, tamsta neatsisa
kysi apsilankyti vien dėl to, kad jis grafas.
- Atvažiuosiu į svečius pas tave, - atsakė ponas
Hobsas dėkingai.
Atrodė, kad jis pasiryžęs atsisakyti savo respubliko
niškų prietarų ir tuojau pat krautis lagaminą, jei tik
gautų iš grafo skubų kvietimą atvykti ir keletą mėne
sių pagyventi Dorinkorto pilyje.
Pagaliau ruoša buvo baigta. Išaušo diena, kai lagami
nai buvo nugabenti į garlaivį, ir atėjo valanda, kai prie
durų sustojo vežimas. Keistas vienatvės jausmas apėmė
berniuką. Jo motina kurį laiką buvo užsidariusi savo
kambaryje. Leidžiantis laiptais, plačiai atmerktos akys
buvo drėgnos, o švelnios lūpos virpėjo. Sedrikas pribė
go prie motinos. Ji pasilenkė prie sūnaus. Jie apsikabino
58
ir išsibučiavo. Jis jautė, kad abiem liūdna dėl to paties
dalyko, nors ir nežinojo, kas tai. Bet šiek tiek pagalvo
jus, jam iš lūpų išskrido šie švelnūs žodžiai:
- Mudu mėgome šiuos namelius, Brangiausioji, ar
ne? Ir branginsime juos visada, juk branginsime?
- Taip... taip, balandėli, - atsakė ji tyliu, švelniu bal
su. - Branginsime juos visada.
Paskui jie sulipo į vežimą. Sedrikas prisiglaudė prie
motinos. Jai žiūrint pro karietos langą, Sedrikas nenu
leido nuo jos akių, laikė suspaudęs jos ranką ir glostė ją.
O paskui atrodė, kad beregint jie atsidūrė laive, kur
buvo maišatis ir triukšmas. Važiavo vežimų vežimai ir
laipino keleivius. Kai kurie iš jų karščiavosi dėl neatga
bentų lagaminų, nes bijojo pavėluoti ir nepatekti į lai
vą. Dideles dėžes ir skrynias triukšmingai krovė į lai
vą, tampė jas ir vilko. Jūreiviai vyniojo lynus ir lakstė
tai šen, tai ten. Karininkai įsakinėjo. Ponai, ponios ir
vaikai su auklėmis lipo į laivą. Vieni juokėsi ir linksmai
dairėsi, kiti buvo tylūs ir liūdni. Čia vienur, čia kitur
po du ar tris stovėjo žmonės, verkdami ir šluostyda-
miesi akis nosinėmis. Sedrikas kiekviename pašalyje
rado ką nors įdomaus. Jis žiūrėjo į krūvas lynų, į pri
rištas bures, stebėjosi aukštais aukštais stiebais, kurie,
rodos, siekė patį mėlyną dangų. Jam parūpo, kaip čia
pradėjus šneką su jūreiviais ir sužinojus iš jų ką nors
apie piratus ir jūrų plėšikus.
Akimirką prieš pat išplaukiant, Sedrikas stovėjo vir
šutiniame denyje, užsikniaubęs ant turėklų, ir stebėjo
59
paskutinius pasiruošimus, gėrėdamasis jūreivių ir laga
minų nešėjų skuba ir šūkavimais. Staiga jo dėmesį pa
traukė maišatis netoliese. Kažkas greit brovėsi pro žmo
nes ir skubėjo prie jo. Tai buvo jaunas vaikinas, kažką
raudoną laikantis rankoje. Pasirodė, kad tai buvo Dikas.
Jis pripuolė prie Sedriko, beveik neatgaudamas kvapo.
- Lėkte lėkiau visą kelią. Norėjau suspėti pamatyti
tave dar kartą, - kalbėjo Dikas šniokštuodamas. - Ver
slas sekasi puikiausiai! Už vakar uždirbtus pinigus nu
pirkau tau štai šitą. Galėsi nešioti ją, kai gyvensi tarp
puošeivų. Popierių pamečiau, mėgindamas prasi
skverbti pro tuos vyrukus apačioje. Jie nenorėjo ma
nęs įleisti. Še tau šilkinę nosinę!
Visus tuos žodžius Dikas išdrožė be atvangos, kaip
žirnius pabėrė. Suskambėjo varpelis, ir jis, kažką šūk
telėjęs, dingo iš akių, Sedrikui nespėjus net padėkoti.
- Sudiev! - sušuko Dikas tebepūškuodamas. - Ne
šiok ją, kai būsi tarp puošeivų!
Po kelių sekundžių Sedrikas dar matė, kaip šis pra-
sibruko pro minią į žemutinį denį ir nušoko į krantą
prieš pat įtraukiant trapą. Dabar jis stovėjo krante ir
mojavo kepure.
Sedrikas laikė rankoje raudoną nosinę. Ji buvo šil
kinė, išpuošta purpurinėmis pasagomis ir arklių gal
vomis.
Staiga laivas sujudėjo lyg gavęs stiprų smūgį, vis
kas subraškėjo, o žmonės susvyravo. Likę krante pra
dėjo šaukti savo bičiuliams, o tie iš laivo atsakinėti:
60
61
- Sudiev! Sudiev! Lik sveikas! - Atrodė, kad kiek
vienas sako: „Keliauk sveikas, brangusis bičiuli, ir ne
užmiršk mūsų. Parašyk, nuplaukęs į Liverpulį. Sudiev!
Sudiev!"
Mažasis lordas Fontlerojus pasilenkė į priekį ir mo
savo raudonąja nosine.
- Sudiev, Dikai! - gyvai šaukė jis. - Širdingai ačiū!
Sudiev, Dikai!
Didysis garlaivis pajudėjo. Žmonės vėl ėmė šūkau
ti. Sedriko motina nuleido ant akių šydą. Minia ant
kranto smarkiai subruzdo. Dikas nematė nieko kito,
tik giedrą vaikišką veidelį ir žvilgančius plaukus, nuo
kurių atsispindėjo saulė, žaisdama vėjelio taršomose
garbanose. Jis negirdėjo nieko kito, kaip tik širdingą
vaikišką balselį, šaukiantį: „Sudiev, Dikai!" Taip maža
sis lordas Fontlerojus palengva išplaukė iš savo gimti
nės į nepažįstamą senolių kraštą.
62
IV
ANGLIJOJE
iktai laive motina pasakė Sedrikui, kad

jie negyvens vienuose namuose. Kai
tik jis tai suprato, jo širdgėla buvo to
kia didelė, jog ponas Havišemas pa
galvojo: grafas išmintingai pasielgė
padaręs taip, kad jo motina būtų visai netoliese ir ga
lėtų dažnai pasimatyti su sūnumi. Mat buvo visiškai
aišku, kad Sedrikas atsiskyrimo nebūtų pakėlęs. Moti
na guodė berniuką taip švelniai, taip meiliai kalbėjo ir
įtikinėjo, kad bus visai netoliese, jog pagaliau pamažu
Sedriko prislėgta nuotaika praskaidrėjo, baimė, kad
reikės gyventi atskirai, atslūgo.
- Mano namas netoli nuo pilies, Sėdi, - kartojo ji
kiekvieną sykį, pradėjus apie tai kalbėti. - Visai prie ta
vo namų. Galėsi kasdien atbėgti pas mane, ir kokie mes
tada būsime laimingi! Ten, kur mes važiuojame, - labai
graži vieta! Tavo tėtis dažnai pasakodavo man apie ją.
Jis labai mylėjo savo gimtinę. Ir tu ją taip pat pamilsi.
63
Anglijoje
- Man ji labiau patiktų, jei ir tu ten būtum, - atsakė
jo šviesybė mažasis lordas ir giliai atsiduso.
Jis negalėjo visko suvokti. Daug kas jam atrodė
keista ir nesuprantama. Kodėl Brangiausioji turi gy
venti vienuose namuose, o jis - kituose?
Ponia Erol vis dėlto pasiryžo nesakyti sūnui, kodėl
juodu turės gyventi atskirai.
- Man rodos, geriau bus, jei nieko jam nesakysiu, -
kalbėjo ji ponui Havišemui. - Jis gerai nesupras, o tik
išsigąs ir įsižeis. Tikiu, kad jo jausmai grafui bus pa
prastesni ir širdingesni, jei jis nežinos, kad jo senelis
manęs taip nekenčia. Jis pats yra toks meilus, o aš esu
jam brangi! Bus geriau, jei nesakysiu jam, kol jis taps
vyresnis, o taip bus geriau ir grafui. Jei jis viską suži
notų dabar, tarp jų atsirastų neperžengiama siena,
nors Sedis ir tebėra vaikas.
Todėl Sedrikas žinojo tik, kad taip reikia, o kodėl rei
kia, paaiškės jam paaugus. O kol kas nėra reikalo dėl to
kvaršinti galvos. Po daugelio pokalbių su motina, kai ji
vis guodė sūnų ir piešė šviesiąsias ateities puses, tam
siosios pusės ėmė pamažu blankti. Vis dėlto ponas Ha-
višemas kai kada matydavo jį liūdnai sėdintį ir rimtai
susikaupusį žiūrintį į jūrą. Ir ne kartą advokatas girdė
jo, kaip iš jo krūtinės veržėsi nevaikiški atodūsiai.
- Man skaudu, - pasakė jis kartą advokatui, - tams
ta nežinai, kaip man skaudu. Bet pasaulyje yra daug
nemalonumų ir žmonėms reikia juos iškęsti. Taip sakė
Merė, o ir ponas Hobsas ne kartą taip kalbėjo. Bran
giausioji nori, kad aš gyvenčiau kartu su seneliu, nes
64
mirė visi jo vaikai. Žinoma, tai labai liūdna. Juk reikia
pasigailėti žmogaus, kurio visi vaikai mirė, o paskuti
nis netikėtai užsimušė.
Visiems, kas susipažino su jo šviesybe jaunuoju
lordu, labai patiko jo išmintingas žavus elgesys, pro
tinga šneka.
Lyg senio pastabomis išmarginta jo kalba ir vaikiš
kas apvalaus veido rimtumas darydavo nepaprastą
įspūdį. Jis buvo toks gražus, giedras, garbanotas ber
niukas, jog klausytojams būdavo didelė pramoga, kai
jis imdavo oriai šnekėtis, atsisėdęs ir putliomis ranku
tėmis apsikabinęs kelius. Pamažu ir ponui Havišemui
ėmė patikti su juo bendrauti.
- Vadinasi, mėginsi pamilti grafą, - kartą tarė ponas
Havišemas, pradėdamas kalbą.
- Taip, mėginsiu, - atsakė jo šviesybė mažasis lor
das. - Jis yra mano giminaitis, o gimines, žinoma, rei
kia mylėti. Be to, jis buvo man labai malonus. Jei kas
padaro šitiek gero ir nori, kad tu turėtum visko, ko pa
geidauji, tai tokį žmogų dera mylėti, net jeigu jis ir nė
ra tavo giminaitis. Bet jeigu jis dar ir giminaitis, tai jį
turi ne tik pamilti, bet ir žavėtis juo.
- Ar manai, kad jis tavimi džiaugsis? - kamantinėjo
ponas Havišemas.
- Kaipgi, - atsakė Sedrikas, - neabejoju, kad apsi
džiaugs. Juk aš ne šiaip jo giminaitis, bet jo vaiko sū
nelis, tai kaip jis gali nesidžiaugti. Jei būtų kitaip, jis
nebūtų padaręs man tiek gero ir nebūtų atsiuntęs
tamstos manęs parvežti.
65
Anglijoje
- Mat kaip! - ištarė advokatas. - Tai tu manai, kad
jis apsidžiaugs.
- Žinoma, - atsakė Sedrikas, - tikrai apsidžiaugs!
Juk ir tamsta žinai, kad taip bus. Žmonės negali nesi
džiaugti savo anūkais!
Visi laivo keleiviai - net ir tie, kurie sveiko po jūros li
gos, žinojo romantišką lordo Fontlerojaus istoriją. Kiek
vienas domėjosi mažu berniuku, kuris bėgiojo po laivą
arba vaikštinėjo su motina arba su aukštu, lieknu, senu
advokatu, arba kalbėjosi su jūreiviais. Visiems jis patiko,
su visais rado bendrą kalbą. Visada sugebėdavo greit su
sirasti bičiulių. Džentelmenai, vaikštinėdami po denį, pa
sikviesdavo ir jį. Jis žingsniuodavo vyrišku, tvirtu žings
neliu ir linksmai atsakinėdavo į visus jų juokus. Kai jis
kalbėdavosi su moterimis, iš būrelio, kuriame būdavo
berniukas, skambėdavo juokas. Jamžaidžiant su vaikais,
motinos negalėdavo saviškių prisišaukti. Taip smagu
jiems būdavo su Sedriku. Tarp jūreivių jis turėjo nuošir
džiausių bičiulių. Jisai klausydavo šiurpių pasakojimų
apie jūrų plėšikus, laivų sudužimus ir negyvenamas sa
las. Iš jų išmoko suringuoti lynus, daryti mažus laivelius
jr sužinojo daug įdomaus apie įvairių burių paskirtį. Jo
pasakymai kai kada įgydavo jūreivių kalbos prieskonį.
Kartą denyje sėdėjo būrelis ledi ir džentelmenų, apsigau
busių šiltais apsiaustais. Jie vos nenuleipo juokais, kai jis
maloniai ir labai taikliai pasakė:
- Šiandien taip šalta, kad nors sieną suskaldyk į ša
kalius židiniui pakurti!
66
Sedrikas stebėjosi, ko gi jie juokiasi. Šitą jūreivišką
posakį jis buvo išgirdęs iš „jūros vilko", vardu Džeris,
kuris jam pasakodavo įvairias istorijas, kur tokių posa
kių pasitaikydavo ne vienas. Sprendžiant iš pasakojimų
apie jo paties nuotykius, Džeris buvo sukoręs maždaug
du ar tris tūkstančius kelionių, kiekvieną sykį patyręs
laivo sudužimą, o paskui būtiniausiai patekdavęs į ko
kią nors salą, kur gyveno kraujo ištroškę žmogėdros. Be
to, sprendžiant iš tų nepaprastų nuotykių, išeidavo,
kad jis ne sykį buvo iškeptas ir suėstas, o nuskalpuotas
buvo ne mažiau kaip penkiolika ar dvidešimt kartų.
- Todėl jis ir yra toks plikas, - paaiškino lordas Font-
lerojus motinai. - Kas buvo keletą kartų nuskalpuotas,
tamnebeauga plaukai. Džerio plaukai nebeauga nuo to
laiko, kai Peromečevykinso karalius nuskalpavo jį pei
liu, padarytu iš Vulpmemkiso vado kaukolės. Džeris sa
ko, kad tada buvo baisiausia jo gyvenimo akimirka. Jis
buvo taip nusigandęs, kad jam plaukai iš tikrųjų pasi
šiaušė, kai karalius išsitraukė peilį. Nuostabiausia yra
tai, kad jie jau niekada nebesuguls, o karalius tą skalpą
dėvi lig šiol, nors jis atrodo visai kaip šepetys. Niekada
negirdėjau nieko panašaus į Džerio pergyventas nelai
mes! Mielai papasakočiau tas istorijas ponui Hobsui.
Kartais, užėjus blogam orui ir žmonėms nuo denio
susimetus salonuose, kuris nors keleivis paprašydavo
Sedriko papasakoti ką nors iš baisiųjų Džerio nuoty
kių. Sedrikui atsisėdus ir su dideliu malonumu bei
įkarščiu ėmus pasakoti tas istorijas, atrodė, kad nė
67
Anglijoje
viename per Atlantą plaukiančiame laive niekada ne
buvo tokio populiaraus keleivio, kaip mažasis lordas
Fontlerojus. Jis visada būdavo geraširdiškai ir atvirai
pasiruošęs pridėti savo dvylekį prie bendros pramo
gos. Žaviausia buvo tai, kad jis nesuprato savo vaikiš
ko patiklumo.
- Džerio nuotykiai visus
labai domina, - kalbėjo jis
motinai. - Aš pats - at
leisk man, Brangiau
sioji, - kartais pamanau,
kad jie negalėtų būti
tikri, jei nebūtų atsitikę
pačiam Džeriui. Ma
nau, juose kiek per
daug keistenybių.
Bet žinai, kai
pagalvoju, kiek
kartų jį skalpa-
vo, nebesistebiu.
Aš manau, kad
nuo skalpavimo
žmogui gali
kiek sutrikti at
mintis.
Jie pasiekė
Liverpulį, pra
ėjus vienuoli
kai dienų nuo
68
tos minutės, kai Sedrikas atsisveikino su savo bičiuliu
Diku. Naktį iš vienuoliktosios dienos į dvyliktąją prieš
Kortlodžo vartus sustojo karieta, atvežusi iš stoties jį,
motiną ir poną Havišemą. Tamsoje nedaug kas buvo
matyti. Sedrikas tiktai pastebėjo, kad karieta rieda po
šakotais medžiais. Kiek pavažiavusi, ji sustojo priešais
atviras duris, pro kurias veržėsi skaidri šviesa.
Merė irgi atplaukė su jais, norėdama ir čia tarnauti
savo poniai. Į namus ji buvo atvažiavusi jau kiek anks
čiau. Iš vežimo iššokęs Sedrikas pamatė porą tarnų,
stovinčių erdvioje, šviesioje menėje. O Merė laukė
tarpduryje.
Lordas Fontlerojus prišoko prie jos ir linksmai šūk
telėjo.
- Ar tu čia, Mere? - paklausė jis. - Brangiausioji, pa
žiūrėk, štai Merė. - Ir jis pabučiavo merginą į ryškiai
raudoną skruostą.
- Malonu, kad tu jau čia, Mere, - tyliai tarė ponia
Erol. - Man taip gera tave matyti. Nesijaučiu čia tokia
svetima. - Ir ji ištiesė savo mažą rankelę, kurią Merė
padrąsindama paspaudė. Merė gerai žinojo, koks sve
timumas turėjo slėgti dorąją motiną, kuri paliko savo
tėvynę ir atvažiavo čia atiduoti vaiko.
Tarnai susidomėję žiūrėjo tiek į motiną, tiek į ber
niuką. Jie buvo prisiklausę visokių gandų apie juos. Jie
žinojo, kad dėl senojo grafo pykčio motina turės viena
gyventi čia, o berniukas pilyje. Jie žinojo viską apie
turtus, kuriuos paveldės berniukas, apie rūstų senelį,
jo podagrą ir bjaurų būdą.
69
Anglijoje
- Nematys čia šviesios dienos tas vargšas berniu
kas, - kalbėjosi tarnai.
Bet jie nežinojo, kokio būdo berniukas pas juos atvy
ko. Jie visiškai nepažinojo busimojo Dorinkorto grafo.
Jis pats nusivilko apsiaustėlį, nes buvo įpratęs tam
tikrus darbus daryti pats. Nusivilkęs ėmė dairytis aplin
kui ir stebėti. Jis apžiūrėjo didelę menę, paveikslus, el
nių ragus ir daug neregėtų smulkmenų, kurios puošė
kambarį. Jamviskas pasirodė labai įdomu, nes anksčiau
privačiuose namuose nieko panašaus nebuvo matęs.
- Brangiausioji, - kalbėjo Sedrikas, - šis namas labai
puikus, ar ne? Man malonu, kad tu čia taip gražiai gy
vensi. Namas toks didelis!
Tai buvo tikrai erdvūs namai, palyginti su namuku
mažoje Niujorko gatvelėje. Juose buvo gražu ir jauku.
Merė užvedė juos laiptais į šviesų, kartūnu išmuštą
miegamąjį, kur židinyje degė ugnis, o ant baltos meš
kenos ištaigingai miegojo didelė, balta kaip sniegas
persiška katė.
- Pilies šeimininkė atsiuntė tamstai šią dovaną, -
paaiškino Merė. - Ji yra geros širdies moteris ir daug
ką stengėsi padaryti, kad jums čia būtų patogu. Mu
dvi keletą minučių pasikalbėjome. Ji tuojau pradėjo
man pasakoti apie kapitoną, kurio ji vis dar tebeliūdi.
Ji sakė, kad katė suteiks namams jaukumo, o kapitoną
ji pažinojo, kai jis dar buvo vaikas. Buvęs dailus ir iš
vaizdus berniukas, - pasakojo ji. - Paskui išaugęs gra
žus vyras, kuris visada rasdavęs malonų žodelį kiek
vienam - ir dideliam, ir mažam. O aš sakau jai, sakau:
70
„Jis paliko sūnelį, labai panašų į save, ponia. Aš ma
nau, kad gražesnio berniuko pasaulyje nėra".
Kai jie susiruošė eiti valgyti, nulipo laiptais į kitą di
delį, šviesų kambarį su žemomis lubomis ir sunkiais,
gražiai drožinėtais baldais. Krėslai buvo platūs, su
aukštomis, masyviomis atkaltėmis. Pasieniais stovėjo
daug keistų lentynų ir spintų su įmantriais, puikiais
ornamentais. Priešais židinį buvo patiestas didelio tig
ro kailis, o abipus stovėjo po krėslą su ranktūriais. Di
džiajai katei patiko, kad lordas Fontlerojus ją paglostė,
ji nusekė paskui jį laiptais. Jam išsitiesus ant tigrenos,
ir ji oriai prigulė greta jo, lyg norėdama susibičiuliau
ti. Sedrikas buvo taip sužavėtas, jog padėjo galvą šalia
jos ir gulėjo, ją glostydamas, visai negirdėdamas, ką su
ponu Havišemu kalba motina.
Juodu kalbėjosi tylomis. Ponia Erol atrodė truputį
pablyškusi ir susijaudinusi.
- Ar jam nereikia važiuoti šį vakarą? Ar jis liks šią
nakt dar pas mane? - tylomis teiravosi ji.
- Žinoma, - taip pat tyliai atsakė ponas Haviše-
mas. - Jam šįvakar vykti nereikia. Kai tik pavakarie
niausime, aš pats nuvažiuosiu į pilį ir pranešiu grafui,
kad atvykome.
Ponia Erol žvilgtelėjo į Sedriką. Jis gulėjo, natūraliai
ir grakščiai išsitiesęs ant rainos tigrenos. Ugnies at
spindžiai žaidė jo gražiame, įkaitusiame veidelyje, o jo
palaidos garbanos buvo išdrikusios ant kailio. Didžio
ji katė murkė, mieguista ir patenkinta. Jai patiko, kad
jos kailį glosto švelni, vaikiška rankelė.
71
Anglijoje
Ponia Erol vos pastebimai nusišypsojo.
- Jo šviesybė lordas nenujaučia, ką jis iš manęs at
ima, - tarė ji liūdnai. Paskui pažiūrėjo į advokatą. -
Malonėkite pasakyti jam, - kalbėjo ji, - kad aš neimsiu
iš jo pinigų.
- Neimsit pinigų! - šūktelėjo ponas Havišemas. -
Ar sakydama tamsta turi omenyje pensiją, kurią jis pa
sisiūlė mokėti?
- Taip, - atsakė ji visai paprastai. - Man rodosi, kad
verčiau neimti tų pinigų. Esu priversta gyventi jo pa
stogėje ir ačiū jam už tai, nes tuo būdu jis leidžia man
būti netoli vaiko. Bet aš turiu šiek tiek savo pinigų, -
kukliai gyvenant jų pakaks, - o kitų verčiau neimsiu.
Kadangi jis manęs nemėgsta, jausčiausi truputį ne
smagiai, tarsi parduodama jam Sedriką. Jį atiduodu
tiktai todėl, kad mano meilė jam tokia didelė, jog galiu
pasiaukoti jo labui, ir todėl, kad jo tėvas būtų norėjęs
taip padaryti.
Ponas Havišemas pasitrynė smakrą.
- Visa tai labai keista, - tarė jis. - Grafas užsirūstins.
Jis nesupras tokio elgesio.
- Manau, kad viską apgalvojęs, supras, - tarė ji. -
Tiesą sakant, man tų pinigų nė nereikia. Kodėl turė
čiau priimti prabangą iš žmogaus, kuris taip manęs ne
kenčia, jog atima mano vaikelį, savo sūnaus vaiką.
Ponas Havišemas susimąstęs kiek patylėjo.
- Pranešiu jam tą žinią, - tarė jis pagaliau.
Paskui atnešė valgius, ir jie visi kartu susėdo prie
72
stalo. Didžioji katė atsitūpė krėsle netoli Sedriko ir di
dingai murkė, kol jie valgė.
Vakare ponas Havišemas atvyko į pilį ir beregint
buvo pakviestas pas grafą. Advokatas rado jį prie židi
nio, sėdintį prabangiame krėsle su atkalte, ištiesus
skaudamą koją ant tam tikros kėdutės. Iš po savo tan
kių antakių jis įdėmiai žiūrėjo į advokatą. Nors senasis
grafas stengėsi dėtis ramus, bet ponas Havišemas ma
tė, jog jis vis dėlto nervinasi ir jaudinasi.
- Nagi, - tarė jis, - nagi, Havišemai, jau sugrįžai?
Kokios naujienos?
- Lordas Fontlerojus ir jo motina jau yra Kortlo-
dže, - atsakė ponas Havišemas. - Kelionė pavyko labai
gerai. Abu sveiki.
73
Anglijoje
Grafas kažką nepatenkintas burbtelėjo ir neramiai
pajudino ranką.
- Malonu girdėti, - atsakė jis šiurkštokai. - Ligi šiol,
vadinasi, viskas gerai. Prašom jaustis kaip namie. Iš
gerk stiklą vyno ir sėskis. O kas dar?
- Mažasis lordas šiąnakt pasilieka su motina. Rytoj
atgabensiu jį į pilį.
Grafo alkūnės gulėjo ant krėslo atramų. Dabar jis
pakėlė ranką ir užsidengė akis.
- Nagi, - tarė jis, - pasakok toliau. Žinai, kad sakiau
nieko apie tai nerašyti. Tai ligi šiol nieko apie jį ir neži
nau. Koks tas vaikiščias? Motina man visai nerūpi. O
koks jis?
Ponas Havišemas gurkštelėjo portveino, kurio buvo
pats įsipylęs, ir laikė stiklą rankoje.
- Sunku spręsti apie septynerių metų vaiko būdą, -
pasakė jis atsargiai.
Grafo prietarai buvo labai tvirtai įsišakniję. Staiga
jis kilstelėjo galvą ir šiurkščiai suniurnėjo:
- Jis kvailas? Nelemtas benkarčiukas? Ar amerikie
tiškas kraujas ima viršų? Juk taip?
- Nemanau, milorde, kad amerikietiškas kraujas
būtų jam pakenkęs, - atsakė advokatas ramiai ir apgal
votai, kaip buvo įpratęs. - Nedaug išmanau apie vai
kus, bet, man rodos, kad jis puikus berniukas.
Jis visada kalbėdavo apgalvotai, santūriai, o šį kartą
savo įprotį pabrėžė dar labiau negu paprastai. Jis iš
mintingai numatė, kad bus geriau, jei grafas pats susi-
74
darys nuomonę ir bus visai neparuoštas pirmajam su
sitikimui su savo anūku.
- Ar sveikas, ar aukštas? - paklausė milordas.
- Rodos, labai sveikas ir gana nemažas pagal savo
amžių, - atsakė advokatas.
- Ar dailiai nuaugęs, ar pakenčiamos išvaizdos? -
kamantinėjo grafas.
Lengvas šypsnys šmėstelėjo plonose pono Haviše-
mo lūpose. Jo akyse iškilo vaizdas, kurį neseniai matė
ir paliko Kortlodže: gražus, grakščiai nuaugęs berniu
kas nerūpestingai ir patogiai guli išsitiesęs ant tigre-
nos, tankūs šviesūs plaukai išdrikę ant kilimo, o veide
lis - giedras ir rausvas, kaip kraujas su pienu.
- Kaip vaikas, rodos, gana gražus, milorde, nors aš
pats vargiai galiu spręsti. Bet tamsta pamatysi, kad jis
kitoks negu daugumas anglų vaikų. Tiek tikrai galiu
pasakyti.
- Ir neabejoju tuo, - niurzgėdamas kalbėjo grafas.
Staiga užėjusi podagros gėla dar labiau sugadino jam
nuotaiką. - Pajodžargos, begėdžiai, išmaldos kaulyto
jai yra tie amerikietukai! Daug kartų esu girdėjęs tokią
nuomonę.
- Lordo Fontlerojaus nepavadintum begėdžiu, - at
sakė ponas Havišemas. - Nerandu žodžių, kad apibū
dinčiau skirtumą. Mat jis gyveno daugiau tarp suau
gusiųjų negu tarp vaikų. O skirtumas, man rodos, ir
yra subrendimo ir vaikiškumo derinys.
- Amerikietiškas begėdiškumas! - atkakliai laikėsi
75
Anglijoje
savo nuomonės grafas. - Jau anksčiau esu apie tai gir
dėjęs. Tai jie vadina ankstyvu subrendimu ir laisve. O
tikrasis jos vardas - gyvuliškas begėdiškumas, neman
dagus elgesys. Štai kas tai yra!
Ponas Havišemas vėl gurkštelėjo šiek tiek portvei
no. Jis retai ginčydavosi su savo patronu lordu. O kai
jo kilmingąją koją imdavo gelti podagra, niekada ne
prieštaraudavo. Tokiais atvejais visada geriau būdavo
palikti jį vieną. Todėl ir dabar valandžiukę viešpatavo
tyla, kurią nutraukė ponas Havišemas.
- Turiu šį tą perduoti iš ponios Erol, - tarė jis.
- Nenoriu nieko apie ją girdėti! - įtūžo jo šviesybė
grafas. - Juo mažiau aš žinosiu apie ją, juo man bus
maloniau.
- Bet tai svarbu, - paaiškino advokatas. - Ji atsisako
priimti pensiją, kurią tamsta teikeis jai paskirti.
Grafas aiškiai nustebo.
- Ką tai reiškia? - kone rėkte suriko jis. - Ką tai
reiškia?
Ponas Havišemas pakartojo savo žodžius.
- Ji sakosi, kad jai nereikia pašalpos, o kadangi jos
santykiai su tamsta nebičiuliški...
- Nebičiuliški! - pertraukė jį niršdamas grafas. -
Nebičiuliški - gražiai pasakyta! Nekenčiu jos, vien
apie ją pagalvojęs! Godi, karksint! amerikietė bobpa-
laikė! Nenoriu jos nė matyti!
- Milorde, - ramiai kalbėjo ponas Havišemas, - ka
žin ar yra pagrindo vadinti ją godžia. Ji nieko neprašo.
Ji net nepriima tamstos siūlomų pinigų.
76
- Tai daro tik dėl įspūdžio! - griaudėjo jo šviesybė
grafas. - Ji mano įkalbėsianti mane su ja pasimatyti. Ji
tikisi, kad aš stebėsiuos jos išmintimi! Nė kiek nesiste
bėsiu! Tai tik vadinamoji amerikietiška nepriklausomy
bė! Nenoriu, kad ji gyventų kaip elgeta už keliolikos
žingsnių nuo mano parko vartų. Kadangi ji yra to vai
ko motina, turi žiūrėti savo padėties ir turės su tuo
skaitytis! Taip pat jai bus duodama ir pinigų, ar ji to
norės, ar nenorės!
- Ji jų neišleis, - tarė ponas Havišemas.
- Man vis tiek, ar ji juos leis, ar neleis! - atšovė milor
das. - Bet pensija jai bus siunčiama. Negalės pasakyti
žmonėms, kad gyvena kaip paskutinė vargšė, nes aš jai
nepadedu! Ji nori, kad vaikas blogai apie mane galvotų.
Tariu, kad ji jau užnuodijo jo širdelę neapykanta man!
- Ne, - atsakė ponas Havišemas. - Turiu visai kito
kių žinių, kurios įrodys tamstai, kad ji to nepadarė.
- Nenoriu nieko girdėti! - sušniokštė grafas, nes ap
maudas, susierzinimas ir podagra kone užgniaužė jam
kvapą.
Bet ponas Havišemas vis dėlto jas pasakė.
- Ji prašė tamstą saugoti lordą Fontlerojų, kad neiš
girstų nieko, iš ko jis galėtų suprasti, jog atskyrei jį nuo
motinos, nes esi nepalankus jai. Jis ją myli nepapras
tai, ir ji yra įsitikinus, - jeigu jis sužinotų tikrąją prie
žastį, tarp jo ir tamstos atsirastų neperžengiama siena.
Ji mano, kad jis to nesuprastų, pradėtų tamstos bijoti
ir vengti, negalėtų prie tamstos prisirišti. Ji pasakė sū
nui, jog jis per mažas, kad suprastų atsiskyrimo prie-
77
Anglijoje
žastį, ir sužinos ją, kai paūgės. Ji trokšta, kad joks šešė
lis netemdytų jūsų pirmojo susitikimo.
Grafas atsilošė krėsle. Giliai įdubusios žaižaruojan
čios senio akys spindėjo iš po pasišiaušusių antakių.
- Eikjau! - prašvokštė pro dantis grafas, vos atgau
damas kvapą. - Eik jau, nešnekėjęs! Ar manai, kad
motina jam nepapasakojo?
- Nė žodelio, milorde, - šaltai atsakė advokatas. -
Galiu galvą guldyti. Berniukas yra įtikintas, kad tamsta
esi geriausias ir mieliausias iš visų senelių. Nieko, nič
nieko jam nepasakyta, kas galėtų sukelti nors menkiau
sią abejonę tamstos tobulumu. O kadangi, būdamas
Niujorke, ligi smulkmenų vykdžiau tamstos nurody
mus, tai jo akyse tamsta esi geraširdiškumo stebuklas.
- Ar iš tikrųjų taip, a? - stebėjosi grafas.
- Duodu garbės žodį, - patvirtino ponas Haviše-
mas, - kad viskas priklauso nuo tamstos, kokį įspūdį
apie jūsų šviesybę susidarys lordas Fontlerojus. Pra
šom nepykti dėl mano drąsos, kuria naudodamasis
norėčiau patarti, kad tamstai geriau seksis su vaiku,
jei, jam girdint, pasisaugosi nepalankiai ir nepagarbiai
kalbėti apie jo motiną.
- Na, na! - nusišiepė grafas. - Juk ponaitis vos sep-
tynerių metų!
- Bet tuos septynerius metus jis gyveno greta savo
motinos ir iš visos širdelės ją myli, - atsakė ponas Ha-
višemas.
78
y
PILYJE
pilį einančia ilga alėja vėlų pavakarį

važiavo karieta, kurioje sėdėjo mažasis
lordas Fontlerojus ir ponas Havišemas.
Grafas įsakė, kad jo anūkas atvyktų li
gi pietų, nes turės valgyti su juo. O tik
dėl jam vienam žinomų priežasčių taip
pat liepė, kad vaiką į kambarį, kuriame jį ketino priim
ti, įleistų vieną. Karietai riedant alėja, lordas Fontlero
jus sėdėjo, atsilošęs į prabangius sėdynės pagalvius ir
susidomėjęs stebėjo pro akis slenkančią apylinkę. Jo
dėmesį traukė viskas, ką tik matė. Jis domėjosi karieta,
dideliais, gražiais, vietoje nenustygstančiais žirgais ir
žibančiais pakinktais. Jam patiko aukštas vežėjas, tar
nas, jų blizgančios išsiuvinėtos livrėjos. Ypač jam knie
tėjo sužinoti, ką reiškia ant karietos durų esąs herbas
su karūna. Todėl jis susipažino su tarnu ir ėmė apie tai
jį klausinėti.
Karietai privažiavus didžiuosius parko vartus, jis
persisvėrė pro langą, kad galėtų geriau pamatyti dide-
79
Pilyje
80
liūs akmeninius liūtus, kurie puošė įvažiavimą. Vartus
atkėlė maloni, kaip rožė žydinti moteris, kuri iššoko iš
dailaus, gebenėmis apaugusio namelio. Jai įkandin pro
duris išbėgo du vaikai ir akis išplėtę žiūrėjo į mažą
berniuką karietoje, kuris savo ruožtu taip pat žvelgė į
juodu. Jų motina tūptelėjo ir nusišypsojo, o vaikai,
motinos paliepti, taip pat kelis kartus tūptelėjo.
- Ar ji pažįsta mane? - paklausė lordas Fontlero-
jus. - Man rodos, jog ji mano, kad mane pažįsta. - Ir
jis, nusimovęs savo juodą aksominę kepuraitę, nusi
šypsojo jai.
- Sveika gyva! - tarė jis nuoširdžiai. - Labą vakarą!
Jam atrodė, kad moteris nudžiugo, šypsena nušvie
tė jos rausvą veidą, o žydros akys žvelgė labai meiliai.
- Telaimina Dievas jūsų šviesybę! - atsakė ji. - Telai
mina Dievas jūsų gražų veidelį! Duok Dieve laimės jū
sų šviesybei! Sveiki, atvykę į Dorinkortą!
Lordas Fontlerojus pamojavo kepuraite ir dar kartą
linktelėjo jai, karietai pravažiuojant pro šalį.
- Man ta moteris patinka, - tarė jis. - Ji, atrodo,
myli vaikus. Norėčiau ateiti čia ir pažaisti su jos vai
kais. Įdomu, ar ji turi jų tiek, kad galėčiau sudaryti
kareivių būrį?
Ponas Havišemas nieko į tai neatsakė, vargu, ar jam
bus leista žaisti su vartininkės vaikais. Bet advokatas
pamanė, kad ir vėliau pakaks laiko jam supažindinti
su rūmų tvarka.
Karieta vis važiavo ir važiavo tarp didelių, gražių
81
Pilyje
medžių, kurie augo abipus alėjos ir, sunėrę savo la
puotas, svyruojančias šakas, tarsi sudarė virš jos
skliautą. Sedrikas niekada nebuvo matęs tokių didelių
ir puikių medžių, kurių šakos augo kone prie pat sto
rų kamienų. Taip pat jis nežinojo, kad Dorinkorto pilis
buvo gražiausia visoje Anglijoje, o jos parkas - vienas
iš didžiausių ir puikiausių, neturįs niekur sau lygių,
kad pralenktų jį medžių gražumu ir alėjų gausumu.
Jis tik suprato ir jautė, kad visa tai labai gražu. Jam pa
tiko seni, plačiašakiai medžiai, pro kuriuos vėlų pava
karį saulė svaidė aukso strėles. Jį žavėjo ši netrikdoma
tyla, kuri gaubė parką. Galingas, keistas džiaugsmas
tvino į širdį nuo to grožio, kurį jis matė pro siūbuojan
čias šakas. Tai buvo nuostabūs parko plotai, kur augo
daug kitų medžių, tarpais po vieną, o tarpais guotais,
čia vienur, čia kitur jie pravažiavo didelius paparty
nus, o tarp jų mėlynavo plotai varpelių, kurių taurelės
virpėjo nuo lengvo vakaro vėjelio. Kartkartėmis Sedri
kas prapliupdavo juoku: iš po krūmų iššokdavo triu
šelis ir taip sparčiai nustriksėdavo ar nudumdavo šuo
liais, kad tik uodegos galiukas šmėkščiojo. Vienoje vie
toje, purptelėjus ir nuskridus būreliui slankų, jis ėmė
garsiai džiūgauti ir ploti rankutėmis.
- Graži vieta, ar ne? - tarė jis ponui Havišemui. -
Niekados dar nemačiau tokių puikių apylinkių. Čia
gražiau negu Centriniame parke.
Pagaliau jis pradėjo stebėtis, kad taip ilgai važiuoja.
- Ar toli nuo parko vartų ligi pilies? - pasiteiravo
Sedrikas.
82
- Maždaug trys ar keturios mylios, - atsakė advo
katas.
- Tai ilgas kelias žmogui, gyvenančiam tokiu atstu
mu nuo savo vartų, - tarė jo šviesybė mažasis lordas.
Kas akimirką jis pamatydavo ką nors nauja, kas jį
stebino ir domino. Bet labiausiai susižavėjo, išvydęs ru
dų žvėrelių būrį. Keletas danielių gulėjo žolėje, kiti sto
vėjo iškėlę grakščias, raguotas galvutes ir suklusę
šniukštinėjo orą, žiūrėdami į alėją, kur pasirodė karieta.
- Ar čia buvo cirkas? - nesitverdamas nekantrumu,
paklausė jis. - O gal čia jie gyvena? Kieno jie?
- Jie gyvena čia visada, - atsakė ponas Haviše-
mas. - Jie yra grafo, tamstos senelio.
Netrukus pasirodė ir pilis. Prieš akis iškilo puikus,
didžiulis ir senas statinys su kuoreliais, dantkraščiais ir
bokštais. Sienos buvo apaugusios gebenėmis. Paskuti
niai saulės spinduliai, atsimušę daugybėje pilies lan
gų, svaidė akinančius atšvaitus. Visa plati, atvira aikš
tė aplink pilį buvo darniai suskirstyta terasomis, vejo
mis ir įvairiaspalvėmis gėlių lysvėmis.
- Gražiausia vieta, kokią esu matęs! - tarė Sedrikas.
Jo apskritas, vaikiškas veidelis švietė iš pasitenkini
mo. - Kiekvienam ji primintų karaliaus rūmus, ku
riuos esu matęs vienoje pasakų knygoje.
Štai atsivėrė didžiosios durys, ir dvi eilės tarnų sto
vėjo ir žiūrėjo į jį. Sedrikas stebėjosi, ko jie čia stovi, ir
labai įdėmiai žiūrėjo į jų livrėjas. Vargšelis nežinojo,
kad jie čia atėjo atiduoti pagarbos mažam berniukui,
kuriam vieną gražią dieną atiteks visi šie turtai - graži
83
Pilyje
pilis, panaši į pasakų karaliaus rūmus, nuostabus par
kas, dideli, galingi medžiai, paparčių ir varpelių pilni
kloniai, kur striksi triušiai, kiškiai, o raguoti, plačia-
akiai danieliai guli vešlioje žolėje. Dar prieš porą savai
čių jisai sėdėdavo su ponu Hobsu tarp bulvių ir mari
nuotų persikų, tabaluodamas kojomis, užsiropštęs ant
aukštos kėdės. Iš kur jis galėjo žinoti, kad taip iškil
mingai sutinka ne ką kitą, o jį, mažą berniuką.
Pirmoje tarnų eilėje stovėjo senyva moteris, apsivil
kusi sunkaus lygaus juodo šilko rūbu. Jos žilus plaukus
dengė kykas. Sedrikui su ponu Havišemu įėjus į salę, ji
stovėjo arčiau negu visi kiti. Pažvelgęs jai į akis, berniu
kas spėjo, kad ji nori jį užkalbinti. Ponas Havišemas, ku
ris laikė jį už rankos, kiek padelsė, o paskui pristatė:
- Štai lordas Fontlerojus, ponia Melon. Lorde Font-
lerojau, štai ponia Melon, pilies šeimininkė.
Sedrikas padavė jai ranką. Jo akys nušvito.
- Ar tai tamsta atsiuntei katę? - paklausė jis. - Esu
labai dėkingas tamstai, ponia.
Ponios Melon gražus, senas veidas atrodė toks pat
patenkintas, kaip ir vartininkės.
- Bet kur atpažinčiau jo šviesybę lordą, - tarė ji,
kreipdamasi į poną Havišemą. - Jo akys ir būdas visai
kaip kapitono. Šiandien didi diena, sere!
Sedrikas stebėjosi, kodėl šiandien didi diena. Jis
klausiamai pažiūrėjo į ponią Melon. Vieną akimirką
jam pasirodė, kad jos akyse suspindėjo ašaros, o juk
tikrai buvo matyti, kad ji džiaugiasi, nes šypsojosi jam.
84
- Katė paliko čia du gražučius kačiukus, - tarė ji, -
juodu nunešime į jo šviesybės lordo kambarį.
Ponas Havišemas pašnibždomis pasakė keletą žo
džių poniai Melon.
- Bibliotekoje, sere, - atsakė ji. - Jo šviesybė lordas
turi eiti ten vienas.
Po keletos minučių labai aukšto ūgio tarnas su liv
rėja palydėjo Sedriką ligi bibliotekos, atidarė duris ir
iškilmingai pranešė:
- Lordas Fontlerojus, jūsų šviesybe! - Nors jis buvo
tik paprastas tarnas, bet jautėsi atliekąs svarbų žygį,
galėdamas į savo tėviškę ir valdas sugrįžusį įpėdinį
įleisti pas senąjį grafą, kurio vietą ir titulą jis paveldės.
Sedrikas peržengė slenkstį ir atsidūrė labai erdvia
me ir gražiame kambaryje su didžiuliais, masyviais,
drožinėtais baldais. Pasieniais buvo lentynų lentynos
knygų. Baldai buvo tokie tamsūs, užuolaidos tokios
tankios, o švino rėmeliais apvedžiotos langų rūtos taip
giliai įleistos, jog, saulei nusileidus, jame tvyrojo gana
niūri nuotaika. Prieblandą tirštino dar ir tai, kad vie
nas kambario galas atrodė labai toli nuo kito. Valandė
lę Sedrikas manė, kad kambaryje nieko nėra. Bet grei
tai pamatė didžiulio židinio liepsnos šviesoje stovintį
didelį krėslą, o krėsle kažką sėdintį. Tas kažkas iš pra
džių net neatsisuko pažvelgti į jį.
Tačiau Sedrikas sužadino kito padaro dėmesį. Ant
grindų, prie krėslo, gulėjo šuo, gelsvai rusvas milži
niškas buldogas. Ūgio jis buvo kaip didelis liūtas. Šis
85
Pilyje
žvėris lėtai išdidžiai atsistojo ir oriai žengė artyn prie
berniuko.
Krėsle sėdintis žmogus prakalbo:
- Dagelai, - liepė jis, - grįžk čia!
Bet mažojo lordo Fontlerojaus širdyje baimės buvo
tiek pat mažai, kiek ir priešiškumo. Jis visą savo amželį
buvo drąsuolis. Tad paėmė didįjį šunį už antkaklio,
tarsi tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, ir nuė
jo prie židinio Dagelo apuostomas.
Pagaliau grafas pakėlė akis. Priėjęs Sedrikas pama
tė aukštą, seną vyriškį su tankiais, baltais plaukais ir
antakiais. Jo nosis buvo tarsi erelio snapas tarp giliai
įdubusių, žaižaruojančių akių. Pasukęs galvą, grafas
išvydo grakštų berniuką, apvilktą juodo aksomo kos
tiumėliu su mezginių apykakle. Ilgos garbanos vilni
mis gulė ant gražaus, dailių, vyriškų bruožų veidelio.
Malonus, draugiškas ir tyras žvilgsnis smigo tiesiai į
grafo akis. Jei pilis buvo panaši į pasakos rūmus, tai
reikia pasakyti, kad mažasis lordas Fontlerojus buvo
panašus į tos pasakos princą, nors jis pats to nė iš to
lo nejautė. O gal jis greičiau buvo panašus į stiprų,
grakštų fėjos vaikelį? Senojo grafo širdis staiga ėmė
taip plakti, kad vos neiššoko, taip jis apsidžiaugė, pa
matęs, koks stiprus ir gražus berniukas yra jo anūkas,
kaip jis drąsiai, nė kiek nesidrovėdamas, žiūri į jį, pa
dėjęs rankutę didžiajam šuniui ant sprando. Senam,
rūsčiam didikui patiko, kad berniukas nesibaimina ir
nebijo nei didelio šuns, nei jo paties.
86
Sedrikas žiūrėjo į grafą visai taip, kaip į vartininkę
prie parko arba į šeimininkę, ir priėjo arčiau.
- Ar tu esi grafas? - paklausė Sedrikas. - Aš esu ta
vo anūkas. Zinai, tas, kurį pargabeno ponas Haviše-
mas. Esu lordas Fontlerojus. - Jis ištiesė ranką, nes ma
nė, kad tai visai tinkamas ir mandagus būdas sveikin
tis su grafais.
- Tikiuosi, kad tamsta gyvuoji gerai? - bičiuliškai
kalbėjo Sedrikas. - Man labai malonu su tavimi susi
pažinti.
Grafas pakratė anūko ranką, o jo akys ėmė keistai
blizgėti. Iš karto jis taip nustebo, kad nesumojo, ką at
sakyti. Jis ryte rijo akimis dailią berniuko figūrėlę, ap
žiūrinėdamas ją nuo galvos ligi kojų.
Pilyje
- Ar tu iš tikrųjų džiaugiesi, mane matydamas? -
paklausė grafas.
- Taip, - atsakė lordas Fontlerojus, - labai.
Netoli grafo stovėjo krėslas. Sedrikas priėjo ir atsi
sėdo. Tai buvo didelis krėslas su aukšta atkalte. Sėdint
jame, Sedriko kojelės nesiekė žemės. Bet atrodė, kad
jis jaučiasi patogiai, šitaip sėdėdamas ir kukliai, bet
įdėmiai žiūrėdamas savo kilmingajam seneliui į veidą.
- Vis sukau galvą, į ką galėtum būti panašus, - kal
bėjo Sedrikas. - Laivu plaukdamas, lovoje gulėdamas,
vis galvojau, ar būsi nors kiek panašus į mano tėvelį.
- Ar panašus? - paklausė grafas.
- Matai, - atsakė Sedrikas, - aš buvau dar mažas,
kai jis mirė, todėl negaliu gerai atsiminti, koks jis iš tie
sų buvo, bet nemanau, kad būtum panašus į jį.
- Turbūt nusivylei? - pasiteiravo senelis.
- O ne! - mandagiai atsakė Sedrikas. - Žinoma, no
rėtųsi, kad kiekvienas būtų panašus į tėvelį. Bet juk
kiekvienas džiaugtųsi seneliu, nors jis ir visai nepana
šus į tėvelį. Juk pats žinai, kaip žmonės didžiuojasi sa
vo giminėmis.
Grafas atsilošė krėsle ir nė nemirksėdamas žiūrėjo į
berniuką. Jis nebuvo tvirtai įsitikinęs tuo, kad visi savo
giminėmis didžiuojasi. Didžiausią savo kilmingo gyve
nimo dalį jis buvo praleidęs, smarkiai kovodamas su
jais, vydamas juos iš namų ir plūsdamas nemandagiais
žodžiais. O šie savo ruožtu nuoširdžiai jo nekentė.
- Visi berniukai myli savo senelius, - kalbėjo toliau
lordas Fontlerojus, - ypač tokius gerus, koks man esi tu.
88
Senojo didiko akys vėl sužaibavo:
- Štai kaip! - tarė jis. - Vadinasi, buvau tau geras,
juk taip sakai?
- Taip, - linksmai atsakė lordas Fontlerojus. - Ačiū
tau Bridžetės, obuolių pardavėjos ir Diko vardu!
- O kuo čia dėti Bridžetė, Dikas ir obuolių pardavė
ja? - nesuprasdamas paklausė grafas.
- Matai, - paaiškino Sedrikas, - tai visi tie, kuriuos
aš sušelpiau tavo pinigais. Juk buvai ponui Havišemui
leidęs duoti man pinigų, jei ko nors norėčiau.
- Na, na! - nustebo jo šviesybė grafas. - Ką padarei
su tais pinigais, kuriuos galėjai leisti kaip norėdamas?
Ką nusipirkai už juos? Gal papasakotum smulkiau.
Jis suraukė savo tankius antakius ir akylai žiūrėjo į
berniuką. Jam buvo iš tikrųjų įdomu išgirsti, kaip ber
niukas tenkino savo įgeidžius.
- Ak, - tarė lordas Fontlerojus, - tu tikriausiai nieko
nežinai apie Diką, obuolių pardavėją ir Bridžetę! Už
miršau, kad gyveni taip toli nuo jų. Jie yra patys ge
riausi mano bičiuliai. O matai, Maiklas sirgo drugiu...
- Kas tas Maiklas? - paklausė grafas.
- Maiklas yra Bridžetės vyras, ir juos buvo ištikusi
didelė neganda. Pats žinai, kaip būna, kai vyras serga,
negali dirbti ir turi dešimtį vaikų. O Maiklas visada bu
vo darbštus žmogus. O kai jis susirgo, Bridžetė ateida
vo pas mus ir verkdavo. Ir tą vakarą, kai atvažiavo po
nas Havišemas, ji verkė virtuvėje, nes nebeturėjo ko
valgyti ir negalėjo užmokėti nuomos. Aš nuėjau pasi
kalbėti su ja, o ponas Havišemas liepė mane pašaukti ir
89
Pilyje
pasakė, jog tu davęs jam pinigų, kad jis atvežtų juos
man. O aš kuo greičiausiai grįžau į virtuvę ir atidaviau
juos Bridžetei. Geriau nė būti negalėjo. OBridžetė sun
kiai patikėjo savo laime! Štai kodėl aš toks dėkingas tau.
- Taip, taip, - tarė grafas žemu balsu, - tai toks bu
vo vienas tavo noras. O kur kiti?
Dagelas atsitūpė priešais didįjį krėslą. Tą vietą jis pa
sirinko, Sedrikui atsisėdus. Kartkartėmis jis žvilgtelėda
vo į berniuką, tarytum domėdamasis pašnekesiu. Dage
las buvo kilmingas, rimtas šuo, kuris manė esąs per di
delis, kad galėtų lengvabūdiškai žiūrėti į gyvenimą.
Senasis grafas, kuris gerai pažino šuns įpročius, sekė jį
slapčia susidomėjęs. Dagelas nebuvo iš tų šunų, kurie
greitai užmezga pažintis. Todėl grafas stebėjosi, kad Da
gelas dabar toks ramus, berniukui uždėjus rankelę jam
ant sprando. Ir kaip tik tuo metu didysis šuo oriai pasi
žiūrėjo į lordą Fontlerojų, o paskui padėjo savo didžiu
lę kaip liūto galvą ant juodo aksominio jo kelio.
Atsakydamas seneliui, Sedrikas savo maža rankele
glostė naujojo bičiulio galvą.
- O kiti? Ogi Dikas! Jis tau patiktų, toks deinus.
Šito tarmiško žodžio grafas nesuprato.
- Ką nori pasakyti tuo žodžiu? - paklausė grafas.
Lordas Fontlerojus valandžiukę padelsė, kad pagal
votų. Jam ir pačiam nebuvo visiškai aišku, ką reiškia
tas žodis. Jį jis pasakė, manydamas, kad jis reiškia ką
nors labai gera. Mat norėdamas ką pagirti, tą žodį var
todavo Dikas.
90
- Man rodosi, jog jis reiškia, kad toks žmogus nie
kada nieko neapgauna, - aiškino Sedrikas, - nemuša
už save silpnesnio, kad gerai valo praeiviams batus ir
nublizgina juos kiek tik įmanydamas. Mat jis verčiasi
batų valymu.
- Ir jis yra vienas iš tavo draugų? - paklausė grafas.
- Jis yra senas mano bičiulis, - atsakė anūkas. - Ne
toks senas, kaip ponas Hobsas, bet gana senas. Prieš
pat laivui išplaukiant, jis atnešė man dovaną.
Sedrikas kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė dailiai
suvyniotą raudoną daiktelį, kurį didžiuodamasis išskė
tė. Tai buvo raudona šilkinė nosinė su didelėmis pur
purinėmis pasagomis ir arklių galvomis.
- Ją man padovanojo Dikas, - tarė mažasis lordas. -
Visada ją saugosiu. Ją galima pasirišti po kaklu arba
nešiotis kišenėje. Dikas ją nupirko už pirmuosius už
dirbtus pinigus, kai aš sumokėjau Džeikui ir padova
nojau Dikui naujus šepečius. Tai dovana atminimui. Į
pono Hobso laikrodį paprašiau graverį įrėžti šiek tiek
poezijos: „Šią dovaną skiriu Tau ir atmint mane pra
šau". O žiūrėdamas į nosinę, visada atsiminsiu Diką!
Ką jautė jo šviesybė Dorinkorto grafas, išgirdęs tuos
Sedriko žodžius, sunku ir aprašyti. Jis nebuvo iš tų se
nų didikų, kurį galėtum kuo nors nustebinti, nes jis
buvo matęs daug pasaulio. Bet čia jis susidūrė su kaž
kuo, kas buvo visai nauja, tas kažkas jam užgniaužė
kvapą ir sukėlė keistus, nepažįstamus jausmus. Grafas
buvo toks žmogus, kad jam vaikai buvo nė motais. Jis
91
Pilyje
ligi kaklo prasimanydavo rūpesčių dėl savo pramogų
ir malonumų ir neturėjo kada domėtis vaikais. Ir savo
sūnumis, kol jie buvo maži, jis visai nesidomėjo. Kar
tais prisimindavo pagalvojęs, kad Sedriko tėvas buvo
gražus ir tvirtas berniukas. Bet jis pats buvo toks savi
myla, jog nejautė malonumo, matydamas kitų nesava
naudiškumą. Jis nežinojo, koks švelnus, prieraišus ir
patiklus gali būti geraširdis vaikelis, ir kokios doros ir
savaime suprantamos yra jo paprastos kilnios paska
tos. Jam visada atrodė, kad vaikas tėra tik priekaištų
vertas savimyla, godus ir triukšmingas padaras, ypač
jei jis griežtai neauklėjamas. Jo vyresnieji sūnūs savo
auklėtojams tolydžio darė tik nemalonumus ir kėlė
apmaudą. O kad jaunesniuoju retai kas skųsdavosi, tai
grafas manė, jog taip yra todėl, kad jis tiesiog nevykė
lis. Grafui niekada neatėjo į galvą mintis, kad jis galė
tų mylėti savo anūką. Jis nusiuntė parvežti Sedriko,
nes taip pasielgti jam liepė jo puikybė. Kadangi ber
niukas ateityje turėjo užimti jo vietą, tai grafas nenorė
jo išgirsti pašaipų, kurių būtų susilaukęs, jei jo vardas
būtų atitekęs kokiam neišprusėliui. Jis buvo įsitikinęs,
jog iš berniuko neišeis nieko gero, jei jis augs Ameri
koje. Savo anūko atvykstant jis laukė be jokio švelnu
mo. Jis tenorėjo, kad jo įpėdinis būtų pakenčiamos iš
vaizdos ir turėtų nors šiek tiek sveiko proto. Jis buvo
taip nusivylęs savo dviem sūnumis ir taip siuto, kam
kapitonas Erolis vedė amerikietę, jog nieko doro nesi
tikėjo ir iš anūko.
92
Tarnui pranešus, kad atvyko lordas Fontlerojus, jis
bijojo net pažvelgti į berniuką, nes paskutines valan
das jį beveik kamavo slogutis, kad gali pamatyti tai, ko
labiausiai bijojo. Dėl tos baimės jis ir įsakė berniuką
įleisti pas jį vieną. Jis negalėjo nė pagalvoti, kad kas
nors taps jo nusivylimo liudininku, jeigu teks nusivil
ti. Jo išdidi, užsispyrusi, sena širdis šoktelėjo krūtinė
je, pamačius berniuką, kuris žengė grakščia, lengva ei
sena ir be baimės padėjo ranką dideliam šuniui ant
sprando. Grafas nesitikėjo, kad jo anūkas gali taip ža
viai atrodyti. Visa tai buvo per puiku, kad galėtų būti
tikra. Argi toks turėjo būti berniukas, kurį jis bijojo pa
matyti? Argi tai sūnus moters, kurios jis taip nekentė?
Šitas gražus padarėlis, toks drąsus ir toks vaikiškai
grakštus? Malonus netikėtumas prablaškė ir rūškaną
grafo nuotaiką.
Paskui prasidėjo jų pašnekesys, kuris vis labiau
stebino grafą ir užminė jam nelengvų mįslių. Jis buvo
pripratęs, kad su juo susitikę žmonės išsigąsta ir su
trinka. Tai ir iš savo anūko tikėjosi, kad jis bus bailus
arba nedrąsus. Bet Sedrikas grafo bijojo ne daugiau
kaip Dagelo. Jis nebuvo įžūlus, tik nuoširdžiai drau
giškas. Būdamas tiesus ir atviras, jis nežinojo, jog gali
būti kokia nors priežastis, dėl kurios jis turėtų jaustis
nedrąsus arba bailus. Grafas negalėjo atsistebėti, kad
berniukas laiko jį draugu ir elgiasi kaip su bičiuliu,
visai tuo neabejodamas. Sedrikui atsisėdus dideliame
krėsle ir ėmus draugiškai čiauškėti, buvo aiškiai ma-
93
Pilyje
tyti, jog jam niekad nėra atėjusi į galvą mintis, kad šis
augalotas vyriškis žaibuojančiomis akimis galėtų jam
būti kitoks nei malonus. Taip pat buvo aišku, jog Sed-
rikas nė neabejoja, kad grafas džiaugiasi, matydamas
jį čia. Ir dar buvo aišku, kad jis nori savaip įtikti sene
liui ir sudominti jį savo vaikiškomis išmonėmis. Kad
ir koks šiurkštus, kietaširdis ir nejautrus buvo grafas,
jis negalėjo atsispirti jausmui, kuris slaptai ir nesulai
komai veržėsi jam į krūtinę, nešdamas naują džiaugs
mą, keliamą rodomo jam pasitikėjimo. Po ilgos patir
ties iš tikrųjų buvo smagu matyti, kad atsirado nors
vienas, kuris nebėga nuo jo, nepasitikėdamas arba bi
jodamas, kuris nori matyti ne vien bloguosius jo
bruožus. Grafas džiaugėsi sutikęs bent vieną žmogų,
kuris žiūrėjo į jį skaidriu, neįtarinėjančiu žvilgsniu,
nors tas žmogus buvo tik mažas berniukas, apvilktas
juodu aksominiu kostiumėliu.
Senasis didikas atsilošė krėsle ir ėmė klausytis savo
pašnekovo pasakojimo. Jis gaudė žodžius, įsmeigęs
keistai žėrinčias akis į mažąjį berniuką. Lordas Fontle-
rojus noriai atsakinėjo į visus jo klausimus, linksmin
damas grafą savo vaikišku rimtumu. Jis pasakojo apie
Diką ir Džeiką, apie obuolių pardavėją ir poną Hobsą.
Jis atvaizdavo, kaip gražiai respublikonų eitynėse atro
dė vėliavos, transparantai, deglai ir raketos. Kalbėda
mas jis priėjo iki Liepos Ketvirtosios, revoliucijos ir bu
vo jau visai beįsikarščiuojąs, tik staiga kažką atsiminė
ir nutraukė kalbą.
94
- Kas atsitiko? - paklausė jo senelis. - Kodėl nebe-
pasakoji?
Lordas Fontlerojus kiek sutrikęs pasiraivė krėsle.
Buvo aiškiai matyti, kad jo galvelę kvaršina kažkokia,
neseniai atėjusi mintis.
- Pamaniau, kad gal tau nesmagu klausytis tokių
dalykų, - atsakė jis. - Gal kas iš taviškių ten buvo. Už
miršau, kad tu anglas.
- Gali pasakoti toliau, - tarė milordas. - Nieko iš
maniškių ten nebuvo. Bet neužmiršk, kad ir tu pats esi
anglas.
- Oi, ne, - skubiai atsakė Sedrikas. - Aš esu ameri
kietis!
- Tu anglas, - rūsčiai paprieštaravo grafas. - Tavo
tėvas buvo anglas.
Grafui buvo įdomu prieštarauti, bet Sedrikas nema
tė iš to nieko gera. Berniukas nė nemanė, kad pašne
kesys pakryps tokia linkme. Jis paraudo ligi pat ausų.
- Aš gimiau Amerikoje, - protestavo jis. - O jei
gimsti Amerikoje, tai esi amerikietis. - Labai manda
giai ir švelniai dar pridūrė: - Aš atsiprašau, kad tau
prieštarauju. Bet ponas Hobsas man sakė, jei kiltų ki
tas Amerikos karas su anglais, žinai, turėčiau... turė
čiau būti amerikietis.
Grafą paėmė juokas. Nors tai buvo tik trumpas ir
šiurkštus prunkštelėjimas, bet vis dėlto tai buvo juokas.
- Tai tu būtum amerikietis? Sakai, būtum? - pakar
tojo jis.
95
Pilyje
Jis nekentė Amerikos ir amerikiečių, bet jam buvo
smagu matyti, koks rimtas ir pasiaukojęs šis mažasis
patriotas. Jis manė, kad iš tokio tėvynę mylinčio ame-
rikietuko galės užaugti tikras anglas, kuris gerbs savo
senolių tėvynę ir guldys už ją galvą.
Jie nebeturėjo laiko iš panagių išgvildenti Amerikos
nepriklausomybės karų istorijos. Pirma, lordui Fontle-
rojui buvo nedrąsu grįžti prie tos opios kalbos ir tęsti ją
toliau, o antra, tarnas pranešė, kad jau paduoti pietūs.
Sedrikas nulipo nuo krėslo, priėjo prie savo kilmin
gojo senelio ir žiūrėjo į jo podagros sukamą koją.
- Gal leisi man tau padėti? - paklausė jis manda
giai. - Gali į mane atsiremti. Ponas Hobsas atsiremda
vo į mane, kai buvo susižeidęs koją. Ant jos buvo už
siritusi visa statinė bulvių!
Aukštasis tarnas vos per plauką nepakenkė savo
tarnybai: jis vos nešyptelėjo. Tai buvo aristokratiškas
tarnas, tarnavęs pačių žymiausių didikų šeimose, ir
niekada nesišypsodavo. Iš tikrųjų jis būtų laikęs save
begėdžiu ir nemandagiu tarnu, jeigu kada būtų pada
ręs tokią nedovanotiną klaidą - nusišypsojęs tarnybos
metu, - kad ir kas būtų atsitikę. Bet jis šiaip taip išven
gė tos bėdos. Susilaikė tik įsmeigęs akis į labai niūrų
paveikslą, kuris kabėjo už grafo galvos.
Grafas nužvelgė savo paslaugųjį anūką nuo galvos
ligi kojų.
- Ar manai, kad įstengsi mane išlaikyti? - suniur
nėjo jis.
96
- Manau, galėsiu, - atsakė Sedrikas. - Aš stiprus.
Zinai, man jau septyneri metai. Iš vienos pusės gali at
siremti savo lazda, o iš antros - remkis į mane. Dikas
sakydavo, kad mano kaip septynerių metų berniuko
raumenys gana tvirti.
Jis sugniaužė kumštelį ir prilenkė ranką prie pe
ties, kad grafas galėtų pamatyti Diko išgirtuosius rau
menis. Tai darant, jo išvaizda buvo tokia rimta, kad
tarnas vėl turėjo įtempti valią ir nukreipti akis į rūš
kanąjį paveikslą.
- Štai, - tarė jis grafui, - gali pamėginti.
Sedrikas padavė jam lazdą ir padėjo atsistoti. Pa
prastai tai atlikdavo tarnas. O kai podagra ypač ka
muodavo grafą, pasipildavo ištisa keiksmų kruša. Mat
grafas buvo ne iš mandagiųjų, ir aplink jį šokinėjantys
aukšti tarnai nuolat drebėdavo ir kunkuliuodavo pyk
čiu, bet tik po savo įspūdingomis livrėjomis.
Tačiau šį vakarą jis nesikeikė, nors podagra gėlė ko
ją labiau nei bet kada. Jis nusprendė pamėginti: pa
lengva atsikėlė ir padėjo savo ranką ant nediduko pe
ties, taip narsiai jam atstatyto. Mažasis lordas Fontle-
rojus atsargiai žengė žingsnį į priekį, žiūrėdamas į
podagros sukamą koją.
- Remkis į mane tvirtai, - padrąsino jis. - Eisiu labai
pamažu.
Kai grafą prilaikydavo tarnas, jis remdavosi dau
giau į tarną negu lazda. Dabar numatomas bandymas
turėjo parodyti anūkui, kad jo svoris nėra jau tokia
97
Pilyje
lengva našta. Sedrikas iš tikrųjų jautė nemažą svorį
slegiant jo petelį, ir jau po keletos žingsnių jaunojo jo
šviesybės lordo veidelis paraudo. Jo širdis taip pat ėmė
greičiau plakti, bet jis įsiręžė, prisimindamas savo rau
menis, kuriuos ir Dikas ne be reikalo gyrė.
- Nebijok, remkis į mane, - tarė jau šniokštuoda
mas. - Išlaikysiu, tik... tik jei ne per ilgas kelias.
Iki valgomojo buvo ne per toliausiai, bet Sedrikui
kelias pasirodė gana ilgas, kol pasiekė krėslą stalo ga
le. Rodėsi, kad ranka ant jo peties sunkėja su kiekvie
nu žingsniu. Jo veidas vis labiau raudo, ir kvėpavimas
vis dažnėjo, bet sumanymo atsisakyti jis nė nemanė.
Jis įtempė savo raumenėlius, iškėlė galvą ir tik drąsino
greta šlubuojantį grafą.
- Ar labai skauda primynus koją? - paklausė jis. -
Ar mirkei kada ją karštame vandenyje su garstyčio
mis? Ponas Hobsas mirkydavo koją karštame vande
nyje. Sakė, kad ir arnika padedanti.
Didysis šuo iš lėto kiūtino greta jų, o aukštasis tar
nas - iš paskos. Keletą kartų jis keistai pažvelgė į ma
žąjį berniuką, kuris, įtempęs visas jėgas, su tokiu noru
vilko naštą. Ir grafas tiriamai žvilgtelėjo į paraudusį
veidelį.
Kai įžengė į valgomąjį, Sedrikas pamatė, kad jis taip
pat labai didelis, įspūdingai įrengtas ir kad už krėslo
prie stalo stovintis tarnas labai nustebo, jiems įėjus.
Bet pagaliau jie priėjo krėslą. Ranka pakilo nuo
Sedriko peties, o grafas laijningai atsisėdo į savo vietą.
Sedrikas išsitraukė Diko nosinę ir nusišluostė kaktą.
98
- Šįvakar šilta, ar ne? - prabilo jis. - Galima sakyti,
net karšta. Krosnį kūrenti, matyt, reikia dėl tavo kojos?
Bet, man atrodo, per šilta.
Sedrikas rodė tokį švelnų dėmesį savo kilmingojo
senelio jausmams, jog, regėjos, nenori net užsiminti,
kad šio namuose kas nors ne taip.
99
Pilyje
- Atlikai sunkoką darbą, - tarė grafas.
- O ne! - atsakė lordas Fontlerojus. - Nebuvo taip
jau sunku. Tik truputį sušilau. Bet juk dabar vasara, tai
nieko nuostabaus.
Ir jis persibraukė savo drėgnas garbanas Diko nosi
ne. Jam skirtas krėslas buvo kitame stalo gale, priešais
senelį. Tai buvo krėslas su ranktūriais ir darytas dides
niam žmogui negu jis. Apskritai viskas, ką jis ligi šiol
matė - dideli kambariai su aukštomis lubomis, sunkūs
baldai, išstypęs tarnas, didelis šuo, pats grafas, lieme
ningas ir augalotas, - viskas buvo tarsi tam, kad įtikin
tų, koks jis dar tebėra mažas. Bet jis nė kiek dėl to ne
nusiminė. Jis niekada nemanė, kad yra didelis arba
svarbus, ir mielai prisitaikydavo prie visokių sąlygų.
Bet tikriausiai jis niekada neatrodė toks nykštukas,
kaip atsisėdęs ant didžiojo krėslo, stalo gale. Nors
grafas ligi šiol gyveno vienas, bet jis mėgo skaniai ir
sočiai pavalgyti. Jis didžiavosi savo patiekalais ir val
gydavo, laikydamasis visų ceremonijų. Ant stalo bu
vo padėta žvilgančio krištolo ir blizgančių lėkščių. Į
savo senelį Sedrikas žiūrėjo pro visą tą blizgesį, nuo
kurio tiesiog raibo akys, nepratusios prie tokios pra
bangos. Žmogus iš šalies nebūtų išlaikęs nenusišyp
sojęs, regėdamas tokį vaizdą: didelis, gražus kamba
rys, augaloti tarnai su livrėjomis, degančios žvakės,
blizgantis sidabras ir krištolas, senas didikas žaiža
ruojančiom akim viename stalo gale, o mažas berniu
kas - kitame. Valgymas grafo gyvenime buvo labai
100
rimtas dalykas, toks pat rimtas ir lemiamas virėjo gy
venime, ypač jei valgiai jo šviesybei nepatikdavo ar
ba jei jam stigdavo apetito. Tačiau šiandien apetitas
atrodė kiek geresnis negu paprastai, galbūt todėl, jog
turėjo daugiau apie ką galvoti, o ne vien apie užkan
džių ir padažų skonį.
Jo anūkas vertė apie šį bei tą pagalvoti. Žiūrėdamas
į stalą, jis nenuleido nuo jo akių. Pats šnekėjo nedaug,
bet stengėsi įtraukti į kalbą berniuką. Jis niekada ne
manė, kad jam kada nors bus įdomu klausytis vaiko
čiauškėjimo. Bet lordo Fontlerojaus šnekos buvo ir
įdomios, ir teikė nemaža galvosūkių. Jis atsiminė, kaip
savo svoriu slėgė berniuko petį, norėdamas išmėginti,
kiek jam užteks drąsos ir.ištvermės. Ir tikrai džiaugėsi,
kad jo anūkas nenustojo drąsos ir nė akimirką nepa
galvojo atsisakyti savo pasiryžimo.
- Ar savo karūnos kasdien nenešioji? - pagarbiai
paklausė lordas Fontlerojus.
- Ne, nenešioju, - atsakė grafas, rūgščiai šypsoda
masis. - Ji man nepritinka.
- O ponas Hobsas sakė, kad nešioji. Bet pagalvojęs
pasakė manąs, kad tu ją kai kada ir nusiimi, kad galė
tum užsidėti skrybėlę, - pasakojo Sedrikas.
- Taip, - patvirtino grafas, - kai kada nusiimu.
Vienas iš tarnų nusigręžė į šalį ir kažkaip keistai su-
kosčiojo į saują.
Sedrikas baigė valgyti pirmas. Paskui jis atsilošė
krėsle ir ėmė apžiūrinėti kambarį.
101
Pilyje
- Turi labai didžiuotis savo namais, - pasakė Sedri-
kas, viską apžiūrėjęs. - Tokie puikūs namai! Niekada
dar tokių gražių nemačiau. Bet, žinoma, aš tik septy-
nerių metų, nedaug dar ką ir temačiau.
- Tai manai, kad turėčiau didžiuotis savo namais?
Rodos, taip sakei? - paklausė grafas.
- Manau, kad kiekvienas didžiuotųsi tokiais na
mais, - atsakė lordas Fontlerojus. - Tikrai didžiuočiau
si, jeigu jie būtų mano. Kiekvienas daiktelis juose yra
toks gražus! O parkas, o medžiai, kokie jie gražūs, o
kaip šlama lapai!
Paskui valandėlę jis patylėjo ir susimąstęs žiūrėjo
per stalą.
- Labai dideli namai tik dviem žmonėm. Ar ne di
deli? - paklausė jis.
- Dviemjie gana dideli, - atsakė grafas. - Ar tau at
rodo, kad per dideli?
Jo šviesybė mažasis lordas padelsė vieną kitą aki
mirką neatsakydamas.
- Aš tiktai pamaniau, - tarė jis, - jei juose gyventų
du žmonės, kurie nelabai sutaria, jie kartais jaustųsi la
bai vieniši.
- Ar tu manai, kad mudu sutarsime ir kad aš būsiu
geras kompanionas? - pasiteiravo grafas.
- Žinoma, - atsakė Sedrikas, - manau, kad sutarsi
me. Su ponu Hobsu mudu buvome geri bičiuliai. Jis
buvo geriausias mano draugas, žinoma, išskyrus Bran
giausiąją.
102
Grafas suraukė savo tankius antakius.
- Kas ta Brangiausioji?
- Ji yra mano mama, - atsakė lordas Fontlerojus ty
liu, švelniu ir ilgesingu balseliu.
Gal jis pavargo, nes jam jau buvo metas gulti, o gal
buvo visai natūralu, kad po pastarųjų dienų margų ir
nervingų įspūdžių jautėsi nuvargęs. Galbūt, kad kartu
su nuovargiu jį apėmė neaiškus vienatvės jausmas,
ypač atsiminus, jog šiąnakt miegos ne namie ir jo ne
saugos „geriausiojo bičiulio" mylinčios akys. Jiedu iš
tikrųjų visada buvo geriausi bičiuliai, berniukas ir jo
jaunoji motina. Jis negalėjo nemąstyti apie ją. O juo
daugiau apie ją galvojo, juo mažiau turėjo nuotaikos
kalbėti. Tuo tarpu ir grafas baigė pietauti, matydamas
apsiblausus anūko veidą. Bet Sedrikas valdėsi. Grįž
tant į biblioteką, vienoje šeimininko pusėje ėjo aukšta
sis tarnas, bet grafo ranka buvo atsirėmusi į anūko pe
tį, nors jau nebe taip sunkiai, kaip pirma.
Tarnui išėjus ir palikus juos vienus, Sedrikas atsisė
do ant kilimo šalia Dagelo. Valandėlę tylėdamas jis
glostė šuniui ausis ir žiūrėjo į ugnį židinyje.
Grafas stebėjo jį. Berniuko akys atrodė susimąsčiu
sios ir pilnos ilgesio, vieną ar porą kartų jis atsiduso.
Grafas sėdėjo tylėdamas ir nenuleisdamas akių nuo
savo anūko.
- Fontlerojau, - tarė jis pagaliau, - apie ką galvoji?
Sedrikas pakėlė galvelę, vyriškai stengdamasis nu
sišypsoti.
103
Pilyje
- Galvoju apie Brangiausiąją, - atsakė jis. - Bet
manau, kad verčiau atsistosiu ir pasivaikščiosiu po
kambarį.
Jis atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir ėmė vaikš
čioti po kambarį tai šen, tai ten. Plačiai atmerktos akys
žibėjo, lūpos buvo kietai sučiauptos, bet jis vaikščiojo
iškėlęs galvą ir tvirtai statydamas kojas. Dagelas tingiai
atsigręžė, pasižiūrėjo į jį ir atsikėlė. Tarsi nerimdamas
nuėjo prie berniuko ir ėmė tapsėti paskui jį. Fontlero-
jus ištraukė vieną ranką iš kišenės ir padėjo ją šuniui
ant galvos.
- Puikus šuo, - tarė Sedrikas. - Jis yra mano drau
gas. Jis žino, ką jaučiu.
- O ką tu jauti? - paklausė grafas.
Jam pasidarė nesmagu matant, kaip berniukas ko
voja su pirmuoju namų ilgesio antplūdžiu. Bet, kita
vertus, malonu buvo regėti, kaip atkakliai jis stengiasi
nugalėti tą jausmą. Jam patiko ta vaikiška drąsa.
- Eik šen, - tarė jis.
Fontlerojus priėjo prie jo.
- Aš niekada anksčiau nebuvau išvykęs iš namų, -
kalbėjo berniukas, liūdnai žiūrėdamas savo rudomis
akimis. - Juk gali apimti keistas jausmas, kai reikia
naktį likti kito žmogaus pilyje, užuot buvus namie. Bet
Brangiausioji yra netoli manęs. Ji prašė mane atsimin
ti, kad... kad man jau septyneri metai ir... ir kad galiu
pasižiūrėti į paveiksliuką, kurį ji man davė.
Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mažą, violetinę
aksomu aptrauktą dėžutę.
104
- Štai ji, - tarė jis. - Matai, paspaudus mygtuką, dė
žutė atsidaro, ir štai ji!
Jis priėjo prie pat grafo krėslo. Išsitraukęs dėžutę jis
atsirėmė į kėdės atramą ir į senojo didiko ranką taip
patikliai, kad grafas net krūptelėjo.
- Štai ji, - tarė jis ir šypsodamasis žiūrėjo į grafą.
Grafas suraukė antakius. Jis nenorėjo matyti pa
veikslo. Bet prieš savo valią pažvelgė į jį ir net išsižio
jo. Iš paveikslo į jį žvelgė toks gražus jaunas veidas,
nuostabus veidas, kuris buvo labai panašus į gretą jo
stovinčio berniuko veidą.
- Atrodo, jog tu esi įsitikinęs, kad ją labai myli, -
tarė jis.
- Taip, - atsakė lordas Fontlerojus švelniai ir visai
atvirai. - Iš tikrųjų taip manau. Ir tikiu, kad tai teisybė.
Matai, ponas Hobsas buvo mano bičiulis, taip pat Di-
kas, ir Bridžetė, ir Merė, ir Maiklas, - visi jie mano bi
čiuliai. Bet Brangiausioji - iš tikrųjų ji yra mano di
džiausia bičiulė. Mes vienas kitam visada viską pasisa
kome. Mano tėtis paliko ją man globoti, ir, kai
užaugsiu, eisiu tarnauti, kad uždirbčiau jai pinigų.
- O kaip tu manai uždirbti pinigų? - pasiteiravo
senelis.
Jo šviesybė mažasis lordas susigūžė ant kilimo ir sė
dėjo, laikydamas paveiksliuką rankoje. Atrodė, kad
prieš atsakydamas jis rimtai galvoja.
- Galvodavau, kad, ko gero, galėčiau eiti dalininku
į pono Hobso krautuvę, - tarė jis. - Bet verčiau norė
čiau būti prezidentas.
105
Pilyje
- O dar geriau - nusiųsim tave į Lordų rūmus, -
pasiūlė jo senelis.
- Taip, - tarė lordas Fontlerojus, - jei negalėčiau bū
ti prezidentas, ir jeigu tai geras verslas, nesipriešin
čiau. Kolonijinių prekių krautuvėms ne visada sekasi.
Galbūt jis mintyse svarstė tą dalyką, nes po pašne
kesio sėdėjo tylėdamas ir kurį laiką žiūrėjo į ugnį.
Tylėjo ir grafas. Jis atsilošė krėsle ir žiūrėjo į anūką.
Daugybė keistų ir naujų minčių sukosi senojo didiko
galvoje. Dagelas taip pat išsitiesė ir užmigo, pasidėjęs
galvą ant savo storų kojų. Stojo ilga tyla.
Maždaug po pusvalandžio pasirodė ponas Haviše-
mas. Jam įėjus, didžiajame kambaryje buvo labai tylu.
Grafas tebesėdėjo atsilošęs savo krėsle. Ponui Haviše-
mui artėjant, jis sujudėjo ir pakėlė ranką, duodamas
ženklą eiti atsargiai. Atrodė, kad jis davė ženklą nė ne
ketinęs to daryti, atrodė, kad šis judesys išėjo lyg sa
vaime. Dagelas kietai miegojo, o šalia didžiojo šuns,
pasidėjęs rankutę po galva, miegojo ir mažasis lordas
Fontlerojus.
106
VI
GRAFAS IR JO ANŪKAS
5 ai lordas Fontlerojus atsibudo kitą ry

tą, - naktį nešamas guldyti jis net ne
prasimerkė, - pirmiausia jo ausis pasie
kė degančių malkų spragsėjimas ir ty-
** lūs šnabždesys.
- Būk atsargi, Dauson, ir neprasitark apie tai nie
ko, - išgirdo Sedrikas. - Jis neturi žinoti, kodėl jos nė
ra kartu. Priežastį nuo jo reikia slėpti.
- Jei toks jo šviesybės grafo įsakymas, - atsakė ant
ras balsas, - tai jis bus tikrai vykdomas. Bet jei tamsta
nepyksi už mano drąsumą, norėčiau pasakyti savo
nuomonę, ypač kad tai liks tarp mūsų. Taigi norėčiau
pasakyti, kad yra baisiai žiauru šį vargšą, gražų, mažą
našlaitį atskirti nuo jo paties kūno ir kraujo. Kur maty
ta taip elgtis su mažu dailiu vaikeliu, ir dar tikru bajo
ru! Džeimsas ir Tomas vakar vakare tarnų kambaryje
kalbėjo apie jį, kad nė vienas iš jų gyvenime nematė
tokio nekalto, mandagaus ir išmintingo berniuko. O
107
Grafas ir jo anūkas
kaip pietaudamas jis sėdėjo su anuo kaip su savo ge
riausiu bičiuliu! Jie tuoj pat suprato, kad jis angeliško
būdo, o ne tokio kaip anas, prašom atleisti, ponia. Juk
kiekvienas žino apie aną tiek, kad žmogui kraujas gys
lose stingsta.
O paskui anas paskambino mudviem, man ir
Džeimsui, kad ateitume į biblioteką ir nuneštume jį į
viršų. Džeimsas paėmė jį ant rankų, o koks nekaltas
atrodė jo veidelis, raudonas kaip jurginas, galvutė
palinko ant Džeimso peties, o garbanoti ir žvilgantys
plaukai nusviro žemyn, - gražesnio ir žavesnio vaiz
do niekas nėra matęs. O aš manau, kad ir milordas
nebuvo toks abejingas, nes nenuleido nuo bernuko
akių ir pasakė Džeimsui: „Žiūrėk, kad nepabudin
tum!" Taip ir pasakė.
Sedrikas sujudėjo ant pagalvių, apsivertė ant kito
šono ir atsimerkė.
Kambaryje išvydo dvi moteris. Kambarys buvo
šviesus ir jaukus, išmuštas gėlėtu kartūnu. Židinyje
degė ugnis. Pro gebenėmis apaugusius langus liejosi
saulės šviesa. Abi moterys priėjo prie jo. Sedrikas pa
matė, kad viena iš jų buvo šeimininkė ponia Melon, o
antra - vikri, vidutinio amžiaus, malonaus besišypsan
čio veido moteris.
- Labą rytą, milorde, - tarė ponia Melon. - Ar gerai
miegojote?
Jo šviesybė lordas trynėsi akis ir šypsojosi.
- Labą rytą, - atsakė jis. - Nesuprantu, kur esu.
108
- Jus atnešė čia miegantį, - atsakė šeimininkė. -
Čia yra jūsų miegamasis, o štai Dauson, kuri rūpinsis
jumis.
Fontlerojus atsisėdo lovoje ir ištiesė ranką Dauson,
kaip buvo ištiesęs ją ir grafui.
- Kaip gyvuojat, ponia? - paklausė jis. - Labai dė
kingas jums, kad atėjote rūpintis manimi.
- Galite vadinti ją Dauson, milorde, - tarė šeiminin
kė šypsodamasi. - Ji yra pripratusi būti vadinama
Dauson.
- Tai reikia sakyti - ponia Dauson? - pasiteiravo jo
šviesybė lordas.
- Paprastai Dauson, be ponios, be nieko, balandėli
brangusis, - įsiterpė pati Dauson, šypsodamasi kaip
mėnulis. - Telaimina jus Dievas! Ar jau kelsitės ir leisi
te man jus aprengti, o paskui gal teiksitės pusryčiauti
vaikų kambaryje?
- Ačiū, jau prieš daug metų išmokau pats apsireng
ti, - atsakė Fontlerojus. - Brangiausioji išmokė mane.
Brangiausioji - tai mano mama. Mes turėjome tiktai
Merę, kuriai tekdavo dirbti visus darbus: skalbinius
skalbti ir visa kita. Aš nenorėjau jos per daug varginti.
Puikiai galiu pats ir išsimaudyti, jei tik tamsta būtum
maloni paskui pažiūrėti, ar visur nusiploviau.
Dauson ir šeimininkė žvilgtelėjo viena į kitą.
- Dauson padarys viską, ko tik paprašysite, - tarė
ponia Melon.
- Mieliausiai padarysiu. Telaimina jį Dievas! - atsi-
109
liepė Dauson savo maloniu linksmu balsu. - Jei norės,
galės pats rengtis, o jeigu reikės - padėsiu.
- Ačiū! - padėkojo lordas Fontlerojus. - Žinai tams
ta, kartais nelabai sekasi su sagomis ir tada tenka pra
šyti pagalbos.
Lordas Fontlerojus nutarė, kad Dauson yra miela
moteris. Kol jis išsimaudė ir apsirengė, jie jau buvo
geri bičiuliai, ir jis daug ką apie ją sužinojo. Išgirdo,
kad jos vyras buvo kareivis ir žuvo mūšyje. Sūnus
yra jūreivis, dabar išplaukęs į tolimą kelionę, buvo
susidūręs su piratais, žmogėdromis, kinai^ir turkais,
parvežęs namo keistų kriauklių, koralų gabalų, ku
riuos Dauson gali bet kada parodyti, nes kai kuriuos
turi savo skrynioje. Visa tai buvo labai įdomu. Taip
pat jis sužinojo, kad ji visą amžių prižiūrinti vaikus.
Čia atvykusi visai neseniai iš didelių namų kitame
Anglijos krašte, kur prižiūrėjusi gražutę mergaitę,
vardu ledi Gvinetė Vogan.
- Ji net tolima jūsų šviesybės giminaitė, - pasakojo
Dauson. - Galbūt ir pasimatysite su ja kada nors.
- Ar manai, kad pasimatysiu? - paklausė Fontlero
jus. - Man patiktų. Nepažįstu mergaičių, bet man visa
da patinka į jas žiūrėti.
Kai jis įėjo į gretimą kambarį pusryčiauti ir pama
tė, koks jis didelis, o šalia buvo dar kitas kambarys,
kuris taip pat buvo skirtas jam, jį vėl apėmė keistas
jausmas, kad jis dar labai mažas. Neiškentęs prisipa-
110
žino apie tai Dauson, pusryčiaudamas prie dailaus
indais apkrauto stalo.
- Aš esu per mažas, kad gyvenčiau tokioje didelėje
pilyje ir turėčiau tiek daug didelių kambarių, ar ne tie
sa? - kalbėjo jis susirūpinęs.
- Ką jūs šnekate? - tarė Dauson. - Gal iš pradžių ir
keistokai jaučiatės, bet veikiai apsiprasite ir patiks čia
gyventi. Žinote, kaip čia gražu!
- Labai gražu, žinoma, - tarė Fontlerojus atsidusda
mas. - Bet man čia patiktų labiau, jei taip nepasiges-
čiau Brangiausiosios. Rytais mudu drauge pusryčiau
davom, aš jai įdėdavau cukraus ir įpildavau grietinėlės
į arbatą, paduodavau jai skrebučius. Mudviem būdavo
labai smagu.
- Nagi, - pasakė Dauson, jį padrąsindama, - juk ži
note, kad galite ją kasdien lankyti. O kiek galėsite jai
visko papasakoti! Telaimina jus Dievas! Palaukit, kol
pavaikščiosit truputį aplinkui ir pamatysit visokių įdo
mybių: ir šunų, ir daug arklių tvartuose. Tikrai žinau,
kad vienas labai patiks jums...
- Ar jų daug? - sušuko Fontlerojus. - Man nepapras
tai patinka arkliai. Džimu negalėdavau atsigėrėti. Tai bu
vo pono Hobso arklys, kuriuo vežiodavo daržoves ir ki
tas prekes. Buvo geras arklys, tikbėda, kad baidydavosi.
- Taigi, - tarė Dauson, - tik palaukit, kol pamatysit
arklides. Beje, Dieve brangus, juk nenuėjot dar į greti
mą kambarį!
111
- O kas ten yra? - paklausė Fontlerojus.
- Pirma papusryčiaukit, paskui pamatysit, - atsakė
Dauson.
Jį apėmė smalsumas ir pusryčius ėmė valgyti spar
čiau. Jam atrodė, kad tame kambaryje turi būti kažkas
labai įdomaus. Dauson laikėsi labai paslaptingai.
- O dabar, - tarė jis, po kelių minučių lipdamas
nuo krėslo, - aš jau sotus. Ar galima eiti į kambarį ir
pažiūrėti?
Dauson linktelėjo ir nuėjo pirma. Tuo metu ji atro
dė dar paslaptingesnė ir mįslingesnė nęgu paprastai.
O Sedrikas iš tikrųjų ne juokais susidomėjo.
Jai atidarius kambario duris, jis sustojo ant slenks
čio ir nustebęs žvalgėsi. Neištarė nė žodžio, tik susiki
šo rankutes į kišenes, visas išraudo ir dairėsi aplinkui.
Paraudo dėl to, kad buvo itin nustebęs, o kurį laiką
ir susijaudinęs. Pamatęs tokį kambarį, būtų nustebęs
kiekvienas berniukas.
Kambarys buvo didelis, kaip ir visi kambariai pily
je. Sedrikui jis atrodė gražesnis už kitus, nes nuo jų
savotiškai skyrėsi. Baldai buvo ne tokie stambūs ir se
noviški, kokius jis matė kituose kambariuose. Užuo
laidos, kilimai ir sienos buvo šviesesnės. Lentynos
buvo pilnos knygų, o stalai apkrauti žaislais - pui
kiais ir įdomiais žaislais, kokius jis, kupinas nuosta
bos ir džiaugsmo, apžiūrinėdavo Niujorko krautuvių
vitrinose.
112
- Tikras vaikų kambarys, - tarė jis, truputį sulaikęs
kvėpavimą. - Kieno visi tie daiktai?
- Prieikite ir pasižiūrėkite kaip reikiant, - tarė Dau-
son. - Visi jie jūsų!
- Mano! - sušuko jis. - Mano! Kodėl jie mano? Kas
juos man padovanojo? - Ir jis džiūgaudamas šoko prie
jų. Tai buvo taip nuostabu, kad jis negalėjo tuo patikė
ti. - Žinau, tai senelis! - sušuko jis, o akys žibėjo kaip
žvaigždės. - Žinau, kad juos padovanojo senelis!
- Taip, tai jo šviesybės grafo dovana, - tarė Dau-
son. - Jei būsit geras ir šaunus berniukas, nekvaršinsit
galvos dėl kai kurių dalykų, būsit visada smagus ir
linksmas, tai jis duos jums viską, ko tik panorėsite.
Tai buvo nepaprastai jaudinantis rytas. Kiek daug
žaislų reikėjo apžiūrėti, kiek išmėginti! Kiekvienas
naujas daiktas taip jį sudomindavo, jog negalėdavo
nuo jo atsitraukti ir imti kito. Jam buvo nelengva su
vokti, kad visa tai priklauso tik jam vienam. Jam dar
būnant Niujorke, atvyko į pilį iš Londono iškviesti
žmonės, kad įrengtų jam kambarius. Buvo parūpinta
tinkamų jo amžiui knygų ir žaislų.
- Ar pažįsti ką nors, kas turi tokį gerą senelį? - pa
klausė jis Dauson.
Dauson veidas valandėlę tarsi apniuko. Apie jo
šviesybę grafą ji buvo ne per geriausios nuomonės.
Nors ji dar nedaug laiko gyveno pilyje, bet spėjo pa
kankamai prisiklausyti visokiausių kalbų apie senojo
113
didiko keistybes, iš kurių savo kambaryje dažnai šai
pydavosi tarnai.
- O iš visų nuodėmingiausių, nežabočiausių, blo
giausio būdo ponų, kurių livrėją nešioti pasmerkė ma
ne likimas, šis yra pats pikčiausias ir keleriopai bjaures
nis, - neseniai savo nuomonę išklojo aukštaūgis tarnas.
Tas pats tarnas, vardu Tomas, tarnų kambaryje susi
rinkusiems savo draugams pakartojo grafo žodžius,
kuriuos jis pasakė ponui Havišemui, kai buvo pradėta
rūpintis anūko sutikimu.
- Duok jam valią, prikrauk kambarius žaislų, - kal
bėjo milordas. - Duok jam viską, kas jį džiugintų, ir jis
kaipmat užmirš savo motiną. Negailėk jam smagių
pramogų, prikimšk jo galvą visokių įdomybių, ir netu
rėsime jokio vargo. Tokia yra vaiko prigimtis.
Maždaug toks buvo jo šviesybės maloningas pla
nas, bet jis jį kiek apvylė, nes šio berniuko prigimtis
nebuvo tokia, kaip jis tikėjosi. Grafas prastai miegojo
naktį, o rytą sėdėjo užsidaręs savo kambaryje. Bet po
priešpiečių jis pasiuntė pakviesti anūko.
Fontlerojus beregint atsiliepė į kvietimą. Jis pasišo
kinėdamas lipo plačiais laiptais. Grafas girdėjo, kaip jis
tekinas bėga. Paskui atsivėrė durys, ir įžengė Sedrikas
su paraudusiais skruosteliais ir iš džiaugsmo žibančio
mis akimis.
- Jau senokai laukiau, kad pašauksi mane, - tarė
jis. - Aš jau seniai susitvarkiau. Labai tau dėkoju už vi
sus gražius daiktus! Labai labai ačiū! Visą rytą žaidžiau!
114
- O! - tarė grafas. - Mėgsti žaisti? Ar tikrai?
- Oi, kaip mėgstu, negaliu net apsakyti, kaip man
tai patinka! - atsakė Fontlerojus, kurio veidelis kaito
iš džiaugsmo. - Vienas žaislas yra panašus į beisbolą,
tik jis žaidžiamas ant lentos su juodais ir baltais kaiš
teliais, o laimėti taškai suskaičiuojami tam tikrais, ant
vielos suvertais pinigėliais. Mėginau pamokyti Dau-
son, bet kol kas ji dar nieko nesuprato. Kaip žinai,
moterys beisbolo nežaidžia. Be to, gal ir nemokėjau
kaip reikiant jai paaiškinti. Bet tu tikriausiai gerai
moki jį, ar ne?
- Deja, ne, - atsakė grafas. - Juk tai amerikietiškas
žaidimas, ar ne? O gal jis panašus į kriketą?
- Niekada nemačiau, kaip žaidžia kriketą, - tarė
Fontlerojus. - Bet ponas Ffobsas buvo pasiėmęs mane
keletą kartų pasižiūrėti beisbolo. Puikus žaidimas. Ne
gali nesikarščiuoti! Gal leisi, kad atsineščiau žaidimą ir
parodyčiau jį tau? Gal patiks, ir tu užmirši kojos skaus
mą? Ar šiandien labai skauda?
- Labiau negu norėčiau, - atsakė grafas.
- Tai gal ir neužmirši, - tarė susirūpinęs berniu
kas. - Galbūt tu nenori klausytis apie žaidimą? Kaip
manai, ar jis tau suteiks malonumo, ar tik sunervins
tave?
- Eik ir atnešk jį, - tarė grafas.
Iš tikrųjų tai buvo nauja pramoga - bendrauti su
berniuku, kuris siūlėsi, kad pamokys jį žaisti. Ši naujie
na džiugino grafą. Jo veide pasirodė šypsenos atšvai-
115
tas, pamačius Sedriką grįžtant su dėže rankose. Jo vei
delis švietė didžiausiu susidomėjimu.
- Ar galima šitą stalą pritraukti prie tavo krėslo? -
paklausė jis.
- Paskambink Tomui, - tarė grafas. - Jis pastums,
kur nori.
- Aš galiu ir pats pritraukti, - atsakė Fontlerojus. -
Jis nesunkus.
- Na, gerai, - atsakė senelis. Vos pastebima šypsena
sklido jo sename veide stebint berniuko ruošą. O ber
niukas darbavosi iš visos širdies. Mažąjį staliuką atvil
ko ir pastatė šalia senelio krėslo, o žaidimą išėmė iš dė
žės ir padėjo ant stalo.
- Įsižaidus bus labai įdomu, - tarė Fontlerojus. -
Matai, juodieji kaišteliai gali būti tavo, o baltieji - ma
no. Jie vaizduoja žmones. Žinok, kad vienas apibėgi-
mas apie lauką yra vadinamas „bėgimu namo" ir ver
tinamas vienu tašku. O štai - užribiai, jei pataikai čia.
O štai - pirmasis takas, čia - antrasis, o šitas trečiasis, o
ten - vartai.
Žaidimo taisykles jis aiškino be galo gyvai. Rodė,
kokioje padėtyje žaidžiant turi stovėti muštukas, me
džiotojas ir gaudytojas. Ta proga jis dramatiškai papa
sakojo apie nuostabų „aukštąjį smūgį", kurį jis buvo
matęs mušant, kai turėjo laimės žiūrėti rungtynes su
ponu Hobsu. Jo vikrus, grakštus kūnelis, miklūs jude
siai ir tai, su kokiu džiaugsmu jis aiškino žaidimą, ga
lėjo sužavėti kiekvieną.
116
Kai Sedrikas baigė aiškinti ir rodyti, jie pradėjo rim
tai žaisti. Grafas taip įsitraukė į žaidimą, jog pajuto su
radęs įdomią ir smagią pramogą. Jo mažasis kompa
nionas, rodos, nieko kito ir nematė, žaidė iš visos vai
kiškos širdies. Tiksliai pataikęs, jis linksmai juokėsi,
džiūgavo „parbėgęs namo", nuoširdžiai gėrėdavosi sa
vo arba varžovo laimėjimu. Be abejo, kad su tokia
nuotaika būtų buvę smagu žaisti ir bet kokį žaidimą.
Dar prieš savaitę būtų buvęs išplūstas kiekvienas,
pasakęs Dorinkorto grafui, kad vieną rytą jis užmirš
savo podagrą ir niūrią nuotaiką dėl vaikiško žaidimo,
mėtydamas juodus ir baltus kaištelius ant margai da
žytos lentos, o jo varžovas bus mažas, garbanotas ber
niukas. O vis dėlto jis iš tikrųjų buvo užmiršęs ir ligą,
ir blogą nuotaiką, kai atsivėrė durys ir Tomas pranešė,
kad atėjo lankytojas.
Sis lankytojas buvo senyvas, juodai apsivilkęs
džentelmenas, kuris buvo ne kas kitas, kaip parapijos
dvasininkas. Savo akimis išvydęs tą nuostabų vaizdą,
jis kone apstulbo, pradėjo trauktis atgal ir vos nesusi
dūrė su Tomu.
Iš tikrųjų garbiajam ponui Mordauntui nė viena jo
pareigų nebuvo tokia nemaloni, kaip ta, kuri vertė dėl
tam tikrų reikalų lankytis pilyje pas savo kilmingąjį
globėją. Senasis didikas paprastai pasistengdavo tuos
vizitus padaryti tokius nemalonius, kiek tik leisdavo
jo, kaip grafo, galia. Jis bjaurėjosi bažnyčiomis bei lab
darybe ir imdavo baisiausiai siusti, jei kuris iš jo nuo-
117
mininkų atsidurdavo varge, susirgdavo ar prašydavo
pagalbos. Jei podagra tuo metu jį ypač smarkiai ka
muodavo, jis iškart pasakydavo, jog nenori, kad truk
dytų ir erzintų pasakojimais apie vargus ir negandas.
Jei podagros skausmai būdavo pakenčiamesni, o pats
grafas šiek tiek žmoniškiau nusiteikęs, jis kartais duo
davo dvasininkui pinigų. Bet prieš duodamas prišne
kėdavo jam bjauriausių žodžių ir išplūsdavo visą para
piją už kvailumą ir ištižimą. Tačiau geriau ar rūsčiau
nusiteikęs, jis niekados nepraleisdavo progos pasaky
ti kuo daugiau piktų ir gaižių pastabų. Todėl garbiajam
ponui Mordauntui kai kada būdavo sunku, ypač kai jo
pareiga versdavo į krikščioniškos artimo meilės darbą
įtraukti ir savo kilmingąjį globėją. Per visus tuos me
tus, kai garbusis ponas Mordauntas dirbo Dorinkorto
parapijoje, jis neatsiminė nė karto, kad jo šviesybė bū
tų padaręs ką nors gero savo valia arba apskritai bent
pirštą pajudinęs, iš ko būtų galima spręsti, kad jis rū
pinasi ne tik savimi, bet ir kitais.
Šiandien dvasininkas atvyko pas grafą ypač svarbiu
reikalu. Bet jau eidamas alėja, jis dėl dviejų priežasčių
ėmė bijoti vizito labiau negu paprastai. Pirmiausia jis
žinojo, kad jau kelinta diena grafą kankina podagra ir
todėl jis tokios atšiaurios nuotaikos, jog gandas apie
tai pasiekė net bažnytkaimį. Paprastai gandai iš pilies
į bažnytkaimį patekdavo per vieną jauną tarnaitę, pir
miausia pasiekę jos seserį, kuri laikė mažą krautuvėlę
ir pelnėsi duoną pardavinėdama adatas, siūlus ir mė-
118
tinius saldainiukus. Tai ji rinko visokias paskalas. Jei
ponia Dibl ko nežinojo apie pilį ir jos gyventojus, apie
ūkininkų sodybas ir pačius ūkininkus, ko nežinojo
apie bažnytkaimį ir savo kaimynus, vadinasi, tai buvo
tokie mažmožiai, jog nevertėjo apie juos nė kalbėti. Iš
tikrųjų ji žinodavo viską, kas dedasi pilyje, nes jos se
suo Džeinė Sorts buvo viena iš vyresniųjų tarnaičių ir
labai sutardavo su Tomu.
- O kokias audras dabar vėl kelia jo šviesybė! - pa
sakojo ponia Dibl, stovėdama už prekystalio. - O ko
kiais žodžiais kalba! Ponas Tomas pats pasakojo Džei-
nei, kad to negali iškęsti nė vienas žmogus, kuris turi
kūną ir kraują, nors jis tėra tik tarnas ir vilki livrėją.
Juk jis net į Tomą sviedė lėkštę su skrudinta duona! Tai
įvyko prieš dvi dienas. Pats Tomas sakė, kad jei nebū
tų kitų privalumų ir geros draugijos tarnų kambaryje,
tai nė minutės nebetarnautų šiuose namuose!
Tos žinios ėjo iš lūpų į lūpas. Jos pasiekė ir dvasi
ninko ausis. Ūkininkų sodybose ir darbininkų name
liuose į grafą žiūrėjo kaip į nuparkusią avį, o jo neža
botas elgesys duodavo dingstį daugelio moterėlių šne
koms, kai jos kur susirinkdavo arbatos gerti.
Antroji priežastis, kurios taip bijojo dvasininkas,
buvo dar blogesnė. Ji buvo visai nauja ir apie ją su di
džiausiu susidomėjimu buvo kalbama visuose paša
liuose.
Kas gi nežinojo, kaip siautėjo senasis didikas, kai
jaunesnysis jo sūnus vedė amerikietę? Kas negirdėjo,
119
kaip žiauriai jis pasielgė su kapitonu ir kad dailus,
linksmas, meiliai besišypsantis jaunuolis, kuris iš šios
didelės šeimos vienintelis buvo visų mylimas, mirė
svetimame krašte nuskurdęs ir tėvo atstumtas? Kas
nežinojo, kaip didžiai jis nekentė vargšės jaunos mo
ters, savo sūnaus žmonos, ir kaip šlykštėjosi net min
ties apie jos vaikelį, pasiryžęs jo niekados nematyti?
Pagaliau mirė jo abu sūnūs, ir jis liko be įpėdinio. Be
to, kas gi nežinojo, kad atvykstant savo anūko jis lau
kė be meilės ir džiaugsmo, atkakliai manydamas, kad
berniukas bus šiurkštus, kvailas, landus, akiplėša ame-
rikietukas, kuris tik žemins jo kilmingą šeimos vardą,
o ne teiks jam garbę.
Išdidus, rūstus, senas grafas galvojo, kad jo mintys
yra slaptos ir niekam kitam nežinomos. Jam ir į galvą
neatėjo, kad kas drįsta spėlioti, juoba kalbėti apie tai,
ką jis jaučia ir ko baiminasi. Bet tarnai stebėjo jį ir vis
ką skaityte skaitė iš jo veido, blogos nuotaikos, pykčio
priepuolių ir savo pastebėjimus bei spėliojimus svars
tė tarnų kambaryje. Grafui galvojant, kad kas jau kas,
o žemesnysis luomas apie jį ničnieko nežino, Tomas
pasakojo Džeinei, virėjui, rūmininkui, kambarinėms ir
kitiems tarnams, jog, jo nuomone, senis daug mąsto
apie kapitono vaiką, savo anūką, ir pragariškai bijo,
kad berniūkštis nedaug suteiks garbės jo šeimai. „Taip
jam ir reikia, - pridūrė Tomas, - nes tik jis pats kaltas.
Ko jis gali tikėtis iš vaiko, kuris augo skurde ir dar to
kioje nekultūringoje šalyje, kaip Amerika".
120
Eidamas dideliais medžiais apaugusia alėja, garbu
sis ponas Mordauntas atsiminė, kad tas berniukas at
vyko į pilį tiktai vakar vakare ir kad galima eiti lažybų,
jog jo šviesybės blogiausi spėliojimai pasirodė teisingi.
Tokiu atveju nėra ko nė abejoti, kad jei vargšas berniu
kas nepatiko, grafas ir dabar dar tebesiunta, nerdama
sis iš kailio. Ojei taip, tai visą savo siutą išgieš pirmam
pasitaikiusiam asmeniui. Jis beveik ir neabejojo, kad
pats ir bus tas pirmas nelaimingas lankytojas. Todėl
galima įsivaizduoti dvasininko nustebimą, kai, Tomui
atidarius bibliotekos duris, jo ausyse suskambo links
mas, skardus vaiko juokas.
- Štai du užribiai, - beveik šaukė įsikarščiavęs, skar
dus balselis. - Matai, štai du jau iškrito iš žaidimo.
Grafas sėdėjo savo krėsle, skaudančią koją pasidė
jęs ant papėdės. Prie jo stovėjo staliukas, ant kurio
buvo padėtas žaidimas. O prie pat grafo, užsikvem
pęs ant jo rankos ir sveikosios kojos, stovėjo mažas
berniukas įraudusiu veideliu ir nuo įkarščio žiban
čiom akim.
- Du iškrito! - krykštavo mažasis svečias. - Matyt,
nežiūrėjai kaip reikiant čia. Ar žiūrėjai? - Ir tik dabar
abu staiga pastebėjo, kad kažkas įėjo.
Grafas greitai pakėlė akis ir kaip paprastai suraukė
savo tankius antakius. Pamatęs, kas atėjo, jis neatrodė
nei per daug rūstus, nei juo labiau piktas. Ponas Mor
dauntas dar labiau nustebo, kad jo baimė pasirodė
esanti be pagrindo. Atrodė, kad tą akimirką jis užmir-
121
šo, koks grafas nedraugiškas ir koks nemalonus jis ga
li būti, kai nori.
- Labą rytą, Mordauntai, - tarė jis savo šaižiu balsu,
bet vis dėlto ištiesė ranką. - Matai, radau naują darbą.
Grafas uždėjo ranką Sedrikui ant peties. Širdies gi
lumoje, ko gero, kunkuliavo patenkinto išdidumo
jausmas, kad gali pristatyti tokį įpėdinį. Tarsi džiaugs
mas ar kažkas panašaus žibėjo akyse, švelniai pastū
mėjus berniuką į priekį.
- Štai naujasis lordas Fontlerojus, - tarė jis. - Font-
lerojau, čia ponas Mordauntas, parapijos rektorius.
Fontlerojus pažiūrėjo į džentelmeną dvasininko rū
bais ir padavė jam rankutę.
- Labai malonu susipažinti su tamsta, sere, - tarė
jis, kartodamas pono Hobso žodžius, vieną ar kelis
kartus girdėtus, kai jis ceremoningai sveikindavo nau
ją pirkėją. Sedrikas aiškiai jautė, kad su dvasininku
reikia elgtis mandagiau negu su kitais.
Ponas Mordauntas valandėlę palaikė jo rankutę ir
nejučia nusišypsojo, žiūrėdamas į vaiko veidelį. Nuo
tos akimirkos jis pamilo mažąjį lordą, kaip ir visi jį
mylėjo. Bet ne vaiko grožis ir grakštumas padarė jam
didžiausią įspūdį. Jį pavergė paprastas, natūralus
berniuko meilumas. Jaunojo lordo paprasčiausiai iš
tartas žodis, nors kartais ir netikėtas, skambėjo nuo
širdžiai, tiesiai, atvirai. Žiūrėdamas į Sedriką, rekto
rius visiškai užmiršo baimę. Nieko pasaulyje nėra
stipresnio už gerą širdį. Nors šiuo atveju ta gera šir-
122
dis buvo tik mažo berniuko, vis dėlto atrodė, kad ji
skaidrina didžiulio, niūraus kambario atmosferą ir
kelia nuotaiką.
- Džiaugiuosi galėdamas su tamsta susipažinti, lor
de Fontlerojau, - atsakė rektorius. - Teko įveikti ilgą
kelią, kol pas mus atvykote. Daug žmonių džiaugsis,
sužinoję, kad kelionė tamstai buvo laiminga.
- Taip, kelionė buvo ilga, - atsakė lordas Fontlero-
jus. - Bet su manimi buvo Brangiausioji, mano mama,
ir aš nesijaučiau vienišas. Argi kada jautiesi vienišas,
jei kartu yra motina? O laivas irgi buvo puikus.
- Sėskis, Mordauntai, - tarė grafas.
Ponas Mordauntas atsisėdo. Jis žvilgčiojo čia į grafą,
čia į Fontlerojų.
- Jūsų šviesybei galima tik palinkėti laimės ir širdin
giausiai pasveikinti, - maloniai tarė jis. Bet grafas visiš
kai nemanė parodyti savo jausmų.
- Jis panašus į tėvą, - trumpai nutraukė kalbą jis. -
Tikėkime, kad jis elgsis doriau. - O paskui pridūrė: -
Nagi, kas atsitiko šį kartą, Mordauntai? Ką ištiko bėda
dabar?
Tai nebuvo taip blogai, kaip ponas Mordauntas ti
kėjosi. Bet prieš prabildamas jis truputį padelsė.
- Atėjau dėl Higinso, - tarė jis, - dėl Higinso iš Edžo
fermos. Jį ištiko didelė nelaimė. Praėjusį rudenį sirgo
pats, paskui skarlatina paguldė vaikus. Nepasakyčiau,
kad jis būtų labai geras ūkininkas, bet ir nelaimės jį ap
stojo. Žinoma, todėl jis visiškai nusigyveno. Dabar jam
123
sunku užsimokėti už nuomą. Niuikas pranešė, kad, jei
neužsimokės, turės kraustytis iš fermos. Be abejonės,
jam tai būtų labai skaudus smūgis. Jo žmona dabar ser
ga. Atėjęs vakar, prašė mane pasikalbėti su tamsta ir
maldauti, kad atidėtum mokėjimo terminą. Jis mano,
kad galės atsistoti ant kojų ir vėl viską kaip reikiant su
tvarkyti, jei tik tamsta duotum jam laiko.
- Visi jie taip mano, negalėdami užsimokėti už nuo
mą, - atšovė grafas ir rūsčiai susiraukė.
Fontlerojus žengtelėjo į priekį. Jis stovėjo tarp savo
senelio ir svečio, įdėmiai klausydamasis. Jis tuojau pra
dėjo domėtis Higinsu. Pasiteiravo, ar daug turi vaikų,
ar labai juos kankina skarlatina. Plačiai atmerktas akis
jis įsmeigė į poną Mordauntą ir labai susidomėjęs
klausėsi to džentelmeno, o šis kalbėjo toliau:
- Higinsas yra doras žmogus, - tikino grafą rektorius
ir kaip įmanydamas stengėsi sustiprinti savo užtarimą.
- Jis prastas nuomininkas, - atsakė jo šviesybė. -
Niuikas man sakė, kad jis visada skursta.
- Dabar jį ištiko didelė neganda, - gynė savo nuo
monę rektorius. - Jis labai myli savo žmoną ir vaikus.
Atėmus fermą, jiems tikrai teks badauti. Ir dabar jis ne
gali išmaitinti šeimos. Du jo vaikai po skarlatinos labai
nusilpo, jiems gydytojas liepia gerti vyną, o Higinsui
tokia prabanga neprieinama.
Po šių žodžių Fontlerojus žengtelėjo dar žingsnį į
priekį.
- Visai taip pat, kaip Maiklui, - tarė jis.
124
Grafas truputį nustebo.
- Užmiršau tave! - tarė jis. - Užmiršau, kad čia tu
rime filantropą. Kas tas Maiklas? - Giliai įdubusiose
akyse ir vėl sužaižaravo keistas pasitenkinimas.
- Jis yra Bridžetės vyras ir sirgo drugiu, - atsakė
Fontlerojus. - Jis taip pat negalėjo užsimokėti nuomos,
nusipirkti vyno ir kitų daiktų. Ir tu davei man pinigų,
kad padėčiau.
Grafas nepiktai suraukė antakius. Jis žvilgtelėjo į
poną Mordauntą.
- Nežinau, koks šeimininkas iš jo išeis, - tarė jis. -
Buvau sakęs Havišemui, kad berniukas gautų viską,
ko norės. O kaip matyti, jo vienintelis noras buvo da
lyti pinigus elgetoms.
- Ne, - atsiliepė Fontlerojus. - Jie nebuvo elgetos.
Pavyzdžiui, Maiklas buvo nagingas mūrininkas! Visi
jie dirbo, kiek galėjo!
- Mat kaip! - tarė grafas. - Vadinasi, jie nebuvo el
getos. Jie buvo šaunūs mūrininkai, batų valytojai ir
obuolių pardavėjos.
Valandėlę jis akylai žiūrėjo į berniuką tylėdamas. Jo
galvoje kilo nauja mintis. Gal ir ne geriausi jausmai ją
sukėlė, bet mintis buvo nebloga.
- Eik šen! - tarė jis pagaliau.
Fontlerojus atėjo ir atsistojo visai šalia jo, stengda
masis neužgauti nesveikosios kojos.
- Ką tu darytum šiuo atveju? - paklausė jo šviesybė
grafas.
125
Reikia pasakyti, kad ponui Mordauntui tą akimirką
darėsi ir šilta, ir šalta. Būdamas sąžiningas žmogus ir
daug metų išgyvenęs Dorinkorto parapijoje, jis pažino
jo ir pasiturinčiuosius, ir varginguosius nuomininkus,
dorus ir darbščius, tinginius ir nesąžiningus bažnytkai
mio gyventojus. Jis labai gerai suprato, kokia galia ilgai
niui teks šiammažamberniukui rudom, didelėm akim,
kuris dabar stovėjo čia, susikišęs rankutes į kišenes. Pa
galvojus, kad senas savimyla didikas dėl kokių nors ne
žinomų užgaidų, ko gero, gali perleisti dalį tos valdžios
berniukui dabar, jį nukrėtė šiurpas. Jukjei šis vaikas ne
bus žmoniškas ir kilnus, tai gavęs valdžią, dievai žino,
kokių piktų darbų pridarys ne tik kitiems, bet ir sau.
- O ką tu darytum šiuo atveju? - pakartojo klausi
mą grafas.
Fontlerojus prisislinko dar arčiau ir pasirėmė viena
ranka į jo kelį, tarsi tai būtų savaime suprantamas
draugiškumo ženklas.
- Jei būčiau labai turtingas, - pasakė jis, - ne toks
mažas berniukas, palikčiau Higinsą fermoje ir duočiau
ko reikia jo vaikams. Bet aš esu tik mažas berniukas. -
Paskui, po vienos kitos akimirkos, jo veidas nušvito. -
Bet juk tu gali padaryti viską? Juk tu gali, ar ne? - pa
klausė jis.
- Hm! - tarė milordas, atidžiai žiūrėdamas į anū
ką. - Vadinasi, tavo nuomonė tokia, ar ne? - Ir jis ne
buvo nepatenkintas tokia nuomone.
126
- Manau, kad tu gali padėti visiems, - tarė Fontle-
rojus. - Kas yra Niuikas?
- Jis yra mano dvaro valdytojas, - paaiškino gra
fas. - Kai kurie nuomininkai ne per daug juo paten
kinti.
- Ar neparašytum dabar jam laiško? - pasiteiravo
Fontlerojus. - Jei reikia, atnešiu plunksną ir rašalo. Ga
liu nuimti žaidimą nuo stalo.
Fontlerojus nė akimirkos neabejojo, kad senelis
Niuikui neleis iškraustyti Higinso.
Grafas valandėlę pagalvojo, žiūrėdamas į Sedriką.
- Ar moki rašyti? - paklausė jį.
- Taip, tik nelabai gerai, - atsakė Sedrikas.
- Nuimk tuos daiktus nuo stalo, - įsakė milordas, -
ir atnešk plunksną, rašalo ir popieriaus iš mano rašo
mojo stalo.
Vis labiau domėdamasis, ponas Mordauntas žiūrė
jo, kas čia dedasi. Fontlerojus labai mikliai padarė tai,
kas buvo įsakyta. Netrukus buvo padėtas lapas popie
riaus, didelė rašalinė ir plunksna.
- Štai ir viskas! - tarė jis linksmai. - Dabar gali ra
šyti.
- Rašyti teks tau, - pasakė grafas.
- Man rašyti! - sušuko lordas Fontlerojus, ir kraujo
banga užliejo jam kaktą. - Ar Niuikas klausys mano
rašto? Be to, ne visada parašau be klaidų, kai neturiu
po ranka žodyno ir niekas nepadeda.
127
- Klausys, - atsakė grafas. - O dėl rašybos klaidų
Higinsas nesiskųs. Aš nesu nuomininkų bičiulis, tai tu
esi tas labdarys. Pasimirkyk plunksną.
Fontlerojus paėmė plunksną, pamirkė ją ir atsisėdo
užsikvempęs ant stalo.
- Na, o ką rašyti? - pasiteiravo jis.
- Gali parašyti: „Higinso tuo tarpu neliesti", ir pasi
rašyk „Fontlerojus", - pasakė grafas.
Sedrikas vėl pamirkė plunksną, pasirėmė ranka ir
pradėjo rašyti. Tai buvo lėtas ir rimtas darbas, bet jis
rašė visa širdimi ir labai atsidėjęs. Po valandėlės jis bai
gė rašyti laišką šypsodamasis ir padavė jį seneliui. Bet
jo šypsena buvo sumišusi su baime.
- Ar manai, kad tiks? - paklausė jis.
Grafas pažiūrėjo į laišką. Jo lūpų kraštai kiek trūk
čiojo.
- Taip, tinka, - atsakė jis. - Higinsas bus visiškai pa
tenkintas tokiu įsakymu. - Ir atidavė lapą ponui Mor-
dauntui.
Ponas Mordauntas perskaitė:
„Gerbiamasai pone niuikai būk tamsta toks malonus ir

tuo tarpu nedaryk nieko ponui higinzsui labai dėkingas
tamstai pasilieku
su pagarba
F ontlerojus ".
- Ponas Hobsas visada taip rašydavo laiškus, - ta-
128
rė Fontlerojus. - Ir, man rodos, geriau rašyti „būk
tamsta toks malonus". O ar be klaidų parašiau „neda
ryk nieko"?
- Parašei ne visai taip, kaip moko gramatika, - atsa
kė grafas.
- To ir bijojau, - nepatenkintas savim atsakė Fontle-
rojus. - Verčiau reikėjo pasiklausti. Mat sunku taisyk
lingai rašyti ilgus žodžius. Reikia pasižiūrėti į gramati
ką ir žodyną. Tada gali būti tikresnis, kad parašysi tei
singai. Imsiu ir perrašysiu.
Jis perrašė raštą antrą kartą ir pasidarė sau nuorašą.
Kad neįveltų klaidų, vis pasiklausdavo grafo.
- Rašyba yra keistas ir nelengvas dalykas, - kalbėjo
jis. - Dažnai nesupaisai, kokius garsus kaip žymėti,
kokiomis raidėmis rašyti. Pirma manydavau, kad rei
kia rašyti „duovana", bet, kaip žinai, pasirodo, kad ne.
Kol nežinai ar nepasiklausi, žodį „šuo" paprastai rašai
„šo". Kartais ir visai puoli į neviltį.
Išeidamas ponas Mordauntas išsinešė laišką. Bet jis
išsinešė ir šį tą daugiau, būtent: džiaugsmą ir viltį, ko
jis niekada neturėdavo grįždamas alėja namo po anks
tesnių vizitų Dorinkorto pilyje.
Fontlerojus, išlydėjęs dvasininką pro duris, sugrįžo
pas senelį.
- Ar galiu dabar eiti pas Brangiausiąją? - paklausė
jis. - Manau, kad ji manęs jau laukia.
Grafas valandėlę tylėjo.
- Arklidėse tau yra šis tas, ką turėtum pamatyti pir
miau, - tarė jis. - Patrauk skambutį.
- Atsiprašau, - tarė Fontlerojus staiga parausda
mas. - Labai dėkoju tau, bet manau, kad gal geriau
rytoj apžiūrėsiu arklides. Ji tikriausiai manęs seniai
laukia.
130
- Na, tebūnie taip, - atsakė grafas. - Užsakysime
karietą. - Paskui jis sausai pridūrė: - Būtum pamatęs
ponį.
Fontlerojus giliai atsikvėpė.
- Ponį! - sušuko jis. - Kieno yra tas ponis?
- Tavo, - atsakė grafas.
- Ar mano? - nenustygo iš džiaugsmo berniukas. -
Ar tikrai mano, kaip ir žaislai viršuje?
- Taip, - atsakė senelis. - Ar norėtum jį pamatyti?
Ar neliepti, kad jį prieš mus pavedžiotų?
Fontlerojaus skruostai raudo labiau ir labiau.
- Niekada nemaniau, kad turėsiu ponį, - kalbėjo
jis. - Niekada to nesitikėjau. Kaip džiaugsis Brangiau
sioji! Tu man tiek daug visko dovanoji!
- Ar nenori jo pamatyti? - viliojo grafas.
Fontlerojus vėl giliai atsikvėpė.
- Norėčiau jį pamatyti, - atsakė Sedrikas. - fkip
trokštu pamatyti, jog beveik nebeturiu kantrybės lauk
ti. Bet bijau, kad nebėra laiko.
- Ar būtinai turi šiandien vykti pasimatyti su moti
na? - paklausė grafas. - Ar nemanai, kad gali atidėti?
- Ne, nieku gyvu negaliu, - atsakė Fontlerojus. -
Visą dieną ji mąstė apie mane, o aš - apie ją!
- Argi? - paklausė grafas. - Ar iš tikrųjų mąstei? Tai
patrauk skambutį!
Jiems važiuojant alėja, kurią gaubė medžių skliau
tas, grafas tylėjo, nepratardamas nė pusės žodžio. Už
tat priešingai elgėsi Fontlerojus. Jis kalbėjo apie ponį.
131
Kokios jis spalvos? Ar didelis? Kuo vardu? Ką jis la
biausiai mėgsta ėsti? Kokio amžiaus? Ar atsikėlęs rytą
galės iš karto jį apžiūrėti?
- Mano Brangiausioji bus tokia laiminga! - kalbėjo
nesiliaudamas. - Ji bus labai dėkinga tau, kad tu man
toks geras! Ji žino, kad visada labai mėgau ponius. Tik
mudu nemanydavome, kad kada nors turėsiu jį pats.
Buvo toks berniukas iš Penktosios aveniu, kuris turėjo
ponį. Jis rytais jodinėdavo, o mudu eidavome pasi
vaikščioti pro jo namus, kad galėtume jį pamatyti.
Tai pasakęs Sedrikas atsilošė į sėdynės pagalvius.
Valandėlę tylėdamas jis žiūrėjo į grafą, kupinas pasigė
rėjimo ir susidomėjimo.
- Manau, kad esi geriausias žmogus visame pasau
lyje, - pagaliau ištarė jis. - Nuolatos darai tik gera.
Darai gera ir galvoji apie kitus žmones. Brangiausio
ji sako, kad pats didžiausias gerumas galvoti ne apie
save, bet apie kitus žmones! O tu toks esi ir taip da
rai, ar ne teisybė?
Jo šviesybė pasijuto tiesiog priblokštas, matydamas,
kad yra vaizduojamas tokiomis gražiomis spalvomis,
nebežinojo ką ir sakyti. Jautė, jog jam reikia laiko, kad
galėtų susivokti. Jam atrodė labai keista, kad vaiko at
vira širdis visus jo negerus ir savimyliškus siekius lai
ko gerais ir kilniadvasiškais.
Fontlerojus žiūrėjo į jį nuostabos pilnomis akimis,
didelėmis, giedromis, nekaltomis akimis!
- Tu suteiki laimę daugybei žmonių, - tarė jis. - Štai
132
Maiklas ir Bridžetė su savo dešimtimi vaikų, ir obuolių
pardavėja, ir Dikas, ir ponas Hobsas, ir ponas Higinsas
su ponia Higins ir savo vaikais, ir ponas Mordaun-
tas, - nes ir jis, matyt, jautėsi laimingas, - ir Brangiau
sioji su manim dėl ponio ir kitų daiktų. Ar žinai, at
mintinai ir ant pirštų suskaičiavau, kad padėjai jau
dvidešimt penkiems žmonėms. Tai nemažai - dvide
šimt penki!
- Tu manai, kad jiems padėjau aš? Ar taip sakei? -
paklausė grafas.
- Kaipgi, žinoma, - atsakė Fontlerojus. - Jie visi da
bar laimingi. Matai, - kalbėjo jis toliau, - žmonės kar
tais klaidingai galvoja apie grafus, jų nepažindami.
Klydo ir ponas Hobsas. Parašysiu jam laišką ir paaiš
kinsiu.
- O ką galvoja apie grafus ponas Hobsas? - paklau
sė jo šviesybė.
- Visa bėda buvo ta, - atsakė jo jaunasis pašneko
vas, - kad jis nepažinojo nė vieno grafo, o buvo apie
juos skaitęs tiktai knygose. Jis galvojo - prašau to ne
laikyti už bloga, - kad jie yra kraugeriai ir prispaudė
jai. Jis sakydavo, jog nenorėtų, kad grafai sukinėtųsi jo
krautuvėje. Bet jei jis būtų pažinojęs tave, esu tikras,
kad būtų galvojęs visai kitaip. Aš jam apie tave papa
sakosiu.
- O ką jam papasakosi?
- Papasakosiu, - tarė Fontlerojus nesitverdamas
džiaugsmu, - kad esi geriausias žmogus, kokį man te-
133
ko matyti. Kad visada galvoji apie kitus žmones ir da
rai jiems gera ir... ir kad tikiuosi, jog užaugęs aš būsiu
toks pat, kaip tu.
- Visai toks, kaip aš! - pakartojo jo šviesybė, žiūrė
damas į švelnutį veidelį. Silpnas raudonis nudažė jo
pavytusią odą. Senelis greit nugręžė akis ir ėmė žiūrėti
pro karietos langą į didelius skroblus ir saulės šviesu
lius, žvilgančius ant gelsvai žalio lapų kilimo.
- Visai kaip tu! - pakartojo Fontlerojus ir kukliai
pridūrė: - Jeigu įstengsiu. Gal ir nesu, kiek reikia, ge
ras, bet nors pamėginsiu.
Karieta riedėjo toliau puikia alėja, po gražiais ir
plačiašakiais medžiais, čia per žalias paunksnes, čia
per saulės nuauksintas juostas. Fontlerojus vėl matė
gražų klonį, kur augo aukšti paparčiai ir vėjelio pu
čiami siūbavo varpeliai. Jis matė danielius, kurie sto
vėjo ar gulėjo aukštoje žolėje ir nustebę, išplėstomis
akimis žiūrėjo į pravažiuojančią karietą. Sedrikas ne
galėjo atsigėrėti ir strikinėjančiais rudais triušiais.
Girdėjo purptelint ir nulekiant slankas ir čiulbant ul
bant paukščius. Visa tai atrodė jam dar gražiau negu
pirma. Iš kiekvieno pašalio trykštantis grožis pripildė
jam širdį džiaugsmo ir laimės. Bet senasis grafas ma
tė ir girdėjo visai ką kita, nors pro jo akis slinko tie
patys vaizdai.
Jis matė ilgą gyvenimą, kuriame nebuvo nei kilnia
dvasiškų darbų, nei švelnių minčių. Jis regėjo metų
metus, kai vyras, buvęs jaunas ir stiprus, turtingas ir
134
galingas, visą savo jaunystę ir jėgas, turtus ir galią su
naudojo tam, kad linksmai gyventų, ir veltui leido lai
ką. O dienos ir metai bėgte bėgo. Laiką praleisti pasi
sekė, bet atsivijo senatvė. Jis dabar buvo vienišas ir be
artimų bičiulių, nors ir pertekęs neregėtų lobių. Jis-ma
tė žmones, kurie jo nekentė arba bijojo, kurie jam šun-
uodegiavo ir nusižeminę šliaužiojo prieš jį. Bet nere
gėjo nė vieno žmogaus, kuriam būtų rūpėję, ar jis gy
vas ar miręs, nebent jei kas nors iš to būtų turėjęs
naudos ar nuostolių.
Jis žiūrėjo į plačius laukus, kurie buvo jo nuosavy
bė, ir žinojo, ko nežinojo Fontlerojus, - kaip toli jie tę
siasi, koks karališkas turtas tai yra ir kiek daug žmonių
turi būstus jo žemėse. Taip pat gerai žinojo, - ko irgi
nežinojo Fontlerojus, - kad visuose tuose būstuose,
skurdžiuose ar pakenčiamuose, ko gero, nebuvo nė
vieno žmogaus, kuris net per apsirikimą būtų kilmin
gąjį savininką pavadinęs „geru" arba norėjęs būti į jį
panašus, kaip tas atviraširdis berniukas. Jam pavydėjo
kilnaus vardo bei turtų, ir jei būtų įmanę, iš jo būtų vi
sa tai išplėšę ir pasiėmę sau. Grafas tai gerai žinojo.
Vis dėlto ne per maloniausia buvo galvoti apie to
kius dalykus net cinikui, senam vyrui, kuris septynias
dešimt metų gyveno tik sau ir nepaisė, ką apie jį kalba
žmonės. Dėl jų kalbų jam nebūdavo nei šilta, nei šalta,
kol tai netrukdydavo jo prabangai arba užmojams. Ir iš
tikrųjų taip buvo, nors anksčiau jam atrodė, kad net ne
verta tokiais dalykais kvaršinti galvos. Bet dabar jo min-
135
tys prieš jo paties valią pasuko ta kryptim todėl, kad
vaikas galvojo, jog jis yra geresnis, negu iš tiesų buvo,
kad girdėjo, jogjis pasiryžęs sekti jo kilmingomis pėdo
mis ir pavyzdžiu. Tos mintys skatino jį panagrinėti, ar
jis iš tiesų yra toks, kad galėtų būti pavyzdžiu.
Fontlerojus manė, kad grafui smarkiai skauda koją,
nes į parką jis žiūrėjo rūsčiai suraukęs antakius. Tad
atsargus berniukas nutarė jo netrukdyti ir tyliai gėrė
josi medžiais, paparčiais ir danieliais. Bet pagaliau ka
rieta įriedėjo pro vartus ir, dar kiek pavažiavusi žaliu
keleliu, sustojo. Juodu atvyko į Kortlodžą. Fontlerojus
iššoko iš karietos, dar nespėjus aukštajam tarnui atida
ryti durelių.
Grafas krūptelėjo ir pabudo iš savo minčių.
- Kaip? Ar mes jau čia? - paklausė jis.
- Taip, - atsakė Fontlerojus. - Še tau lazdą ir lipda
mas atsiremk į mane.
- Neketinu išlipti, - sausai atsakė grafas.
- Neišlipsi? Ar nenori aplankyti Brangiausiosios? -
nustebęs paklausė Fontlerojus.
- Tavo Brangiausioji atleis man. Eik pas ją ir pasa
kyk, kad net naujasis ponis negalėjo tavęs sulaikyti.
- Ji bus nusivylusi, - tarė Fontlerojus. - Tikrai ji la
bai norės pasimatyti su tavimi.
- Bijau, kad nenorės, - atsakė grafas. - Tavęs lauks
karieta. Tomai, pasakyk, kad Džefris važiuotų.
Tomas uždarė karietos dureles. Fontlerojus sumišęs
dar kiek pastovėjo ir pasileido taku. Kaip kadaise po-
136
nas Havišemas, taip dabar ir grafas turėjo progą pa
matyti mažąjį lordą, dumiantį taip greitai, jog beveik
nebuvo galima sužiūrėti, kaip šmėkščioja gražios, stip
rios, eiklios kojelės. Jų savininkas, matyt, nenorėjo tuš
čiai gaišti laiko. Karieta iš lėto nuvažiavo, bet grafas ne
tuojau atsilošė atgal, o vis tebežiūrėjo pro langą. Pro
šakų tarpelį jis matė namo duris. Jos buvo atdaros.
Mažas berniukas kaip kamuolys lėkė laiptais į viršų.
Kita taip pat nedidukė, jauna, juodai apsirengusi bū
tybė bėgo jo pasitikti. Atrodė, kad juodu susiliejo,
Fontlerojui puolus į motinos glėbį. Apkabinęs jos kak
lą, apipylė bučiniais jos švelnų, jauną veidą.
VII
BAŽNYČIOJE
itą sekmadienį ponas Mordauntas pa

matė, kad bažnyčioje susirinko daug pa
rapijiečių. Iš tikrųjų jis bemaž ir neatsi
minė tokio sekmadienio, kad bažnyčia
būtų buvusi sausakimša. Pasirodė net
kurie retai kada suteikdavo jam garbę,
ateidami pasiklausyti pamokslo. Buvo atėjusių net iš
Heiselteno, kaimyninės parapijos. Tarp susirinkusių bu
vo matyti malonių, saulėj įdegusių ūkininkų ir kūnin-
gų, sveikų, kaip obuoliai apskritaveidžių moterų, pasi
puošusių išeiginėmis kepuraitėmis ir apsisiautusių
puošniomis skraistėmis. Kiekviena šeima buvo atsive
dusi po pustuzinį vaikų. Daktaro žmona buvo su ketu
riomis dukterimis. Ponas ir ponia Kimsėjai, kurie laikė
vaistinę ir darė piliules bei miltelius visiems per dešim
tį mylių aplinkui, sėdėjo savo klaupte. Taip pat ponia
Dibl, panelė Smit, bažnytkaimio siuvėja, ir jos bičiulė
panelė Perkins, skrybėlininke, sėdėjo savo klauptuose.
Daktaro asistentas bei vaistininko praktikantas irgi bu-
138
vo atėję. Apskritai čia buvo susirinkę beveik visų apy
linkės šeimų atstovai.
Praėjusią savaitę apie mažąjį lordą Fontlerojų buvo
pasakojama daug keisčiausių dalykų. Į ponios Dibl
krautuvę pirkėjai plūste plūdo. Pirko už pensą adatų
arba už pusę penso kaspinėlių ir stengėsi gauti žinių iš
pirmojo šaltinio. Pirkinių dingstimi žmonės siute siu
vo į krautuvę, durų skambutis tilindžiavo be atvangos.
Ponia Dibl tikrai žinojo, kaip įrengti kambariai maža
jam lordui, kokių brangių žaislų jam pripirkta, koks
gražus bėras ponis su mažu arklininku jam paskirtas ir
koks mažas dviratis vežimėlis, sidabru nusagstyti pa
kinktai jam padovanoti. Dar ji galėjo papasakoti, ką
kalbėjo tarnai, pažvelgę į jį tuoj atvykus, pirmąjį vaka
rą, kaip piktinosi tarnaitės, sakydamos, kad gėda at
skirti nuo motinos vargšą mažylį. Ir visi prisipažino,
kad jiems širdys vos neiššokusios, kai jis vienas įėjo į
biblioteką pasimatyti su seneliu. Juk „negalėjai žinoti,
kaip jis elgsis, o jo šviesybės būdas ir nuotaika gana
lengvai sumaišo galvas net jiems, suaugusiems, tai ką
kalbėti apie fnepatyrusį vaiką".
- Bet ar tikėsi, ar ne, ponia Dženifer, - kalbėjo ponia
Dibl, - tas vaikas nežino, kas yra baimė! Taip sakė pats
ponas Tomas. O dar jis pasakojo, kad berniūkštis šypso
josi ir kalbėjo su jo šviesybe, nė kiek nesivaržydamas,
tarsi jau pirmąją valandą būtų pasidaręs jo geriausiu
draugu. O grafas buvo toks sumizgęs, pasakojo ponas
Tomas, jog negalėjęs daryti nieko kito, kaip klausytis ir
žiūrėti iš padilbų. Ponas Tomas yra įsitikinęs, ponia
139
Bažnyčioje
Beits, kad, nors grafas ir blogas žmogus, vis dėlto širdies
gilumoje jis džiaugiasi ir didžiuojasi įpėdiniu. Gražes
nio ir mandagesnio berniuko negali ir norėti, sako po
nas Tomas. Nors tarpais jo elgesys rimtas kaip kokio se
nio, bet dėl to jis atrodo dar žavesnis ir patrauklesnis.
O paskui pasklido kalba apie Higinso reikalus. Gar
busis ponas Mordauntas apie tai pasakojo pietauda
mas. O tarnaitė išgirdusi perpasakojo virtuvėje. O iš
ten žinia pasklido jau žaibo greitumu.
Turgaus dieną bažnytkaimyje pasirodęs Higinsas
buvo apspistas iš visų pusių ir apibertas klausimais.
Daug kas klausinėjo ir Niuiką. Bet jis, užuot atsakinė
jęs, dviem ar trims žmonėms parodė popieriaus lape
lį, kur buvo pasirašęs „Fontlerojus".
Taigi ūkininkės vėl sulaukė netikėtos dingsties kal
boms ir turėjo apie ką plakti liežuviais, susirinkusios
gerti arbatos ar susitikusios krautuvėse. Savo gvildena
mai temai jos atidavė prideramą pagarbą - apšnekėjo iš
visų pusių. O sekmadienį visos traukė į bažnyčią ar
pėsčios, ar važiuotos kartu su savo vyrais. Tiesą pasa
kius, vyrai, regis, kiek daugiau domėjosi naujuoju lor
du, kuris ilgainiui taps jų žemės savininkas.
Grafas neturėjo papročio lankyti bažnyčią, bet irgi
nusprendė atvykti.
Mat dideliame grafų šeimos klaupte norėjo pasiro
dyti greta su Fontlerojumi.
Tą rytą šventoriuje ir gatvelėse stoviniavo daugybė
žmonių. Būreliai, susispietę prie vartų ir netoli bažny-
140
čios prieangio, gyvai svarstė, ar milordas atvažiuos, ar
ne. Pačiame įkarštyje viena moterėlė staiga sušuko:
- Aure, žiūrėkite, ar tai nebus jo motina? Kokia jau
na ir graži moteris!
Visi išgirdę atsigręžė ir žiūrėjo į liekną, juodai apsi
rengusią moterį, ateinančią taku. Šydas buvo atmestas
nuo veido, ir visi matė, koks jis švelnus ir malonus.
Šviesūs jos plaukai buvo garbanoti, ir švelnios garba
nėlės driekėsi iš po našlės gobtuvo.
Ji negalvojo apie žmones, kurie buvo aplinkui. Ji
mąstė tik apie Sedriką, apie jo apsilankymą pas ją, apie
jo džiaugsmą naujuoju poniu, kuriuo jis vakar atjojo
prie jos durų, sėdėdamas tiesiai kaip tikras raitelis. Tuo
jis labai didžiavosi ir atrodė laimingas. Bet paskui ji vis
dėlto pamatė, kad visų akys atkreiptos į ją ir kad jos pa
sirodymas sukėlė susidomėjimą. Šitai ji pastebėjo tik ta
da, kai viena sena moterėlė raudonu apsiaustu nemik
liai tūptelėjo jai, o paskui ir kita sakydama: „Telaimina
jus Dievas, miledi!" Vyrai, jai praeinant pro šalį, vienas
po kito kėlė skrybėles. Iš pradžių ji ir nesuvokė, tik pas
kui suprato, jog visi reiškia pagarbą todėl, kad ji yra ma
žojo lordo Fontlerojaus motina. Tada ji droviai paraudo,
bet nusišypsojo, palinksėjo galva į visas puses ir švelniu
balsu pasakė „ačiū!" senajai moteriai, kuri jai palinkėjo
Dievo palaimos. Judriame ir daugybę gyventojų turin
čiame Amerikos didmiestyje gyvenusiam žmogui ši aiš
kiai rodoma ūkininkų pagarba buvo visai naujas, iš pra
džių net nejaukus dalykas. Bet vis dėlto ją sujaudino
141
Bažnyčioje
bičiuliškas nuoširdumas, kuris plaukė iš jų elgesio. Vos
tik ponia Erol įžengė pro akmeninį portalą į bažnyčią,
tuoj atsitiko svarbiausias tos dienos įvykis. Pro kampą į
pašventorių įsuko karieta iš pilies su puikiais arkliais ir
aukštaūgiais tarnais su livrėjomis.
- Štai atvažiuoja! - nuėjo šnibždesys per susirinku
sią minią.
Ir šit karieta sustojo, Tomas nulipęs atidarė duris,
pro kurias iššoko mažas berniukas gražiais, tankiais,
šviesiais, žvilgančiais, plevenančiais plaukais, apvilk
tas juodu aksominiu kostiumėliu.
Visi susirinkusieji, vyrai, moterys ir vaikai, smalsiai
sužiuro į jį.
- Jis visiškai atsigimęs į kapitoną! - kalbėjo tie žiū
rovai, kurie atsiminė jo tėvą. - Jis tikras kapitonas,
kaip gyvas!
Mažasis lordas Fontlerojus stovėjo saulėkaitoje,
žiūrėjo į grafą ir su didžiausia užuojauta, kokią tik
galima įsivaizduoti, sekė, kaip Tomas padeda sena
jam didikui išlipti iš karietos. Kai tik jis galėjo prieiti,
ištiesė ranką ir atkišo petį, tarsi būtų septynių pėdų
ūgio. Kiekvienam buvo aišku, kad nors Dorinkorto
grafas ir yra visų apylinkės žmonių baubas, bet jis
nekelia baimės savo anūkui.
- Tik tvirtai remkis į mane, - išgirdo jį sakant. -
Kaip džiaugiasi žmonės, tave matydami, ir kaip atro
do, jie gerai tave pažįsta!
142
- Nusiimk kepurę, Fontlerojau, - tarė grafas. - Jie
tave sveikina.
- Sveikina mane? - sušuko Fontlerojus ir beregint
nusivožė kepurėlę, stovėjo vienplaukis prieš minią,
linksmai nustebusiom, žaižaruojančiom akim dairėsi
aplinkui, bandydamas linktelėjimu atsakyti į kiekvie
ną sveikinimą.
- Telaimina Dievas jūsų šviesybę! - pritūpdama pa
sakė sena moteris raudonu apsiaustu, kuri pirmoji pa
sveikino ir jo motiną. - Tesuteikia jums Dievas laimin
gą gyvenimą ir ilgą amžių!
- Ačiū tamstai, ponia, - atsakė Fontlerojus. Ir nuėjo
su seneliu į bažnyčią. Jiems žingsniuojant pro kolonas
į senovišką, raudona medžiaga išmuštą ir užuolaido
mis uždangstytą klauptą, visi žiūrėjo akis išplėtę. Pato
giai atsisėdęs, Fontlerojus pastebėjo du dalykus, kurie
jam patiko. Pirmiausia pamatė kitoje bažnyčios pusė
je sėdinčią motiną, kuri jam šypsojosi. Antra, vieno
klaupto gale jis pastebėjo prie sienos dvi iš akmens iš
kaltas klūpančias senoviškas figūras. Jos klūpojo abi
pus kolonos, kurios viršuje buvo du akmeniniai mišio
lai. Jų putlios rankos buvo sudėtos maldai, o rūbai -
senoviški ir neregėti. Žemiau prikaltoje lentoje buvo
šie keisti žodžiai:
Č ionai. Ilsisi. D ievuje.
Du kūnai. G regorio. A rtūro.
P irmojo. D orinkorto. G rafo.
143
Bažnyčioje
Ir. Elisenės. H ildegardos.
Jo. Ž monos.
- Ar galima šnabždėti? - pasiklausė jo šviesybė,

nebesitverdamas smalsumu.
- Kas yra? - tarė jo senelis.
- Kas jie tokie?
- Tai tavo senoliai, gyvenę prieš daug šimtų metų, -
atsakė grafas.
- Ko gero, - tarė lordas Fontlerojus, su pagarba žiū
rėdamas į juos. - Ko gero, iš jų aš paveldėjau rašybą.
Kiek pasidairęs, susikaupė pamaldoms. Pasigirdus
muzikai, jis atsistojo ir šypsodamasis pažiūrėjo į moti
ną. Jis mėgo muziką ir daug dainuodavo su ja. Tai, nie
ko nelaukdamas, prisijungė prie kitų maldininkų savo
grynu, švelniu, plonu balseliu, kuris skambėjo kaip
paukštelio giesmė. Taip susižavėjo giedojimu, jog už
miršo net save. Grafas taip pat truputį užsimiršo, sė-
144
dėdamas klaupto kampe, kurį dengė užuolaida, ir žiū
rėdamas į berniuką. Sedrikas stovėjo, laikydamas ran
kose didelį giesmyną, ir giedojo iš visos krūtinės. Vei
delį laikė truputį pakėlęs. Jame žaidė laiminga šypse
na. Jam giedant, ilgas saulės spindulys įsiskverbė pro
auksu mirgantį spalvoto stiklo langą ir, įstrižai krisda
mas į bažnyčios prieblandą, nušvietė galvelę su lino
garbanomis. Iš kitos bažnyčios pusės žiūrėjo motina ir
jautė, kad ją krečia šiurpas. Ji ėmė karštai melstis. Mel
dė, kad Viešpats vaikeliui išsaugotų gryną, paprastą
vaikiškos sielos laimę, kad jam tekęs didelis, keistas li
kimas neatneštų kokios skriaudos ar ko nors pikta.
Naujo gyvenimo dienomis jos švelni širdis buvo pilna
baimingų minčių.
- Oi, Sėdi! - pasakė ji vakar, prieš išeinant apsika
binusi jo kaklą, tardama labanakt. - Sėdi, širdele ma
no, dėl tavęs norėčiau būti labai protinga, kad galė
čiau tau duoti daug išmintingų patarimų! Bet tegaliu
pasakyti, - tik būk geras, brangusis, tik būk drąsus,
tik būk meilus ir visada teisingas. Toks būdamas, visą
savo amžių nieko nenuskriausi ir galėsi daug kam
padėti. O platus pasaulis pasidarys geresnis, nes ja
me gimė ir gyvena mano vaikelis. Ir tai yra užvis gra
žiausia, Sėdi, užvis vertingiausia, jei, žmogui gyve
nant, gerėja pasaulis, nors tik menką truputėlį, mano
mylimiausias.
Sugrįžęs į pilį, Fontlerojus jos žodžius pakartojo se
neliui.
- Aš galvojau apie tave, kai Brangiausioji taip kal-
145
Bažnyčioje
bėjo. Pasakiau jai, kad iš tikrųjų gerėja pasaulis, nes tu
jame gyveni, o aš pasistengsiu, jeigu galėsiu, būti pa
našus į tave.
- O ką ji į tai atsakė? - paklausė jo šviesybė, jausda
masis ne visai patogiai.
- Ji pasakė, kad tai teisybė, ir mes visada turime ieš
koti žmonėse gėrio ir stengtis juo sekti.
Galbūt senis atsiminė tuos žodžius, kai žvelgė pro
raudonas savo klaupto užuolaidas. Jis vis žvilgčiojo
per maldininkų galvas į tą pusę, kur vieniša sėdėjo jo
sūnaus žmona, ir matė gražų veidą, kurį taip mylėjo jo
atstumtas sūnus, ir tas akis, kurios buvo tokios pana
šios į sėdinčio su juo berniuko akis. Tačiau sunku buvo
atspėti, apie ką jis galvoja ir ar jo mintys gaižios ir sun
kios, ar jų kartėlis jau kiek sušvelnėjęs.
Kai jie ėjo iš bažnyčios, tai daugelis dalyvavusių pa
maldose žmonių stovėjo, laukdami, kol jie išeis. Kai jie
priėjo prie vartų, žmogus, kuris stovėjo su skrybėle ran
koje, norėjo žengti žingsnį į priekį, bet paskui neryžtin
gai sustojo. Tai buvo vidutinio amžiaus ūkininkas, kurio
veide matėsi gilūs rūpesčių ir vargo pėdsakai.
- Tai Higinsas, - tarė grafas.
Fontlerojus greitai atsisuko į jo pusę.
- O, - šūktelėjo jis, - tai Higinsas!
- Taip, - sausai atsakė grafas, - jis turbūt atėjo pasi
žiūrėti į savo naująjį lendlordą.
- Taip, milorde, - pasakė Higinsas, ir jo įdegęs vei
das paraudo. - Ponas Niuikas pasakė man, kad jo švie-
146
sybė, jaunasis lordas, buvo toks geras, jog užtarė ma
ne, ir aš norėčiau, jeigu bus leista, jam padėkoti.
Tikriausiai jis truputį nustebo, kai pasirodė, kad žmo
gus, kuris tiek dėl jo padarė, yra tik mažas berniukas ir
žiūri taip pat, kaip būtų žiūrėjęs vienas iš jo paties sūnų,
matyt, nė kiek nesuvokdamas savo reikšmingumo.
- Aš už daug ką turiu padėkoti jūsų šviesybei, - pa
sakė jis, - už daug ką. Aš...
- O! - nutraukė jį Fontlerojus. - Aš tik parašiau laiš
ką. Viską padarė mano senelis. Juk jūs žinote, koks jis
visada jums visiems geras. Ar ponia Higins jau sveika?
147
Bažnyčioje
Higinsas sumišo. Jam buvo keistoka girdėti atsilie
pimą apie savo kilmingąjį lordą kaip apie gerą žmogų,
kupiną geriausių savybių.
- Aš... kaipgi taip, jūsų šviesybe, - mikčiodamas
prašneko jis, - žmonai geriau nuo to laiko, kai jai nuo
širdies nukrito rūpestis. Ji juk susirgo iš sielvarto.
- Aš labai džiaugiuosi, - tarė Fontlerojus. - Senelis
labai gailėjosi, kad jūsų vaikai serga skarlatina, ir man
jie rūpėjo. Mano senelis pats turėjo vaikų. Aš juk esu
jo sūnaus sūnelis, gal jau žinot.
Higinsą apėmė kone mirtina baimė. Jis jautė, kad da
bar geriau nežiūrėti grafui į akis, nes kas gi nežinojo,
kad jo tėviški jausmai savo sūnums buvo tokie švelnūs,
jog jis matydavo juos ne daugiau kaip du kartus per
metus. O jei kuris iš jų susirgdavo, tai pats išvažiuoda
vo į Londoną, kad jam galvos nekvaršintų gydytojai ir
slaugės. Grafo nervams tai irgi buvo nelengvas išmėgi
nimas, kai Higinso akivaizdoje reikėjo klausytis, kaip jis
rūpinosi skarlatina sergančiais svetimais vaikais.
- Matai, Higinsai, - įsiterpė į kalbą grafas su švelnia
pašaipa, - jūs, žmonės, klaidingai galvojate apie mane.
Jei norite patikimų žinių apie mano būdą, kreipkitės į
jį. Lipk į vežimą, Fontlerojau!
Fontlerojus įšoko į karietą, ir ji nuvažiavo žaliu ke
liuku. Vežimui jau įsukus į plačią pilies alėją, grafas vis
dar sarkastiškai šypsojosi.
148
VIII
JOJIMO PAMOKOS
* orinkorto grafas ir ateinančiomis die

nomis turėjo daug progų sarkastiškai
šypsotis. Vis labiau susipažindamas ir
susigyvendamas su savo anūku, jis iš
< tikrųjų šypsodavosi taip dažnai, jog
pasitaikydavo akimirkų, kai jo piktumas visai dingda
vo. Nepaneigsi, jog prieš pasirodant lordui Fontlerojui
žmogus jautėsi labai nuvargintas savo vienatvės, po
dagros ir septynių dešimčių metų amžiaus. Po tokio il
gai trukusio nuotykingo, linksmybių ir pramogų perte
kusio gyvenimo nebuvo smagu vienam kiūtoti ištai
ginguose rūmuose su skaudama koja ant paminos,
neturint kitų malonumų, kaip užpykti ir aprėkti jam į
akis pasirodžiusį drebantį tarną. Grafas buvo išmintin
gas žmogus ir puikiausiai suprato, kad tarnai jo neken
čia. Jei kas ir aplankydavo jį, tai žinojo, kad ne iš mei
lės jam. Jo lankytojai daugiausia buvo tokie žmonės,
kurie mėgo klausytis jo aštraus liežuvio ir sarkastiškų
kalbų, kuriose jis nesigailėdavo nieko.
149
Jojimo pamokos
Kol buvo stiprus ir sveikas, jis važinėjo iš vienos
vietos į kitą, sakydamas sau, kad tai malonu, nors iš
tikrųjų tai jo nedžiugino. O pradėjus šlubuoti sveika
tai, pajuto, kad viskas vargina, ir užsidarė Dorinkor-
to pilyje su savo podagra, laikraščiais ir knygomis.
Bet jis negalėjo gyventi, kiauras dienas ir naktis skai
tydamas. Vis labiau ir labiau pradėjo neapkęsti savęs.
Jis nekentė ilgų naktų ir dienų ir darėsi vis staigesnis,
nuožmesnis ir irzlesnis.
Paskui atsirado Fontlerojus. Reikia pasakyti, kad
berniukas turėjo laimę. Kai grafas pamatė jį, slaptas
senelio išdidumas buvo patenkintas. Jei Sedrikas ne
būtų buvęs toks puikus berniukas, senasis grafas, ko
gero, būtų ėmęs dar labiau visko nekęsti ir būtų užsi-
kirtęs kelią pažinti gerosioms anūko savybėms. Bet jis
buvo įsitikinęs, kad Sedriko grožis ir drąsa Dorinkortų
giminės kraujo vaisius ir kad jis savo ruožtu darys gar
bę tolesnėms Dorinkortų kartoms. O paskui, išgirdęs
berniuką kalbant ir pamatęs, kad jis gerai išauklėtas ir
puikus kompanionas, nors savo vaikiška galvele ir ne
supranta naujosios padėties reikšmės, senasis grafas
ėmė vis labiau ir labiau mėgti savo anūką. Pagaliau di
dikas pradėjo jausti, jog, jam būnant su tuo vaiku, pra
giedrėja nuotaika ir darosi smagu.
Grafui buvo malonu duoti galią į vaiko rankeles,
kurios suteikė Higinsui tokią geradarystę. Milordui
Higinsas buvęs nebuvęs, bet jam patiko, kad apie jo
anūką kalbės kaimiečiai ir kad jis jau vaikystėje ims
150
garsėti tarp savo nuomininkų. Buvo malonu su Sedri-
ku nuvažiuoti į bažnyčią ir pažiūrėti, kokį susijaudini
mą ir nuostabą sukels jų atvykimas. Jis žinojo, kad
žmonės kalbės apie berniuko gražumą, apie jo puikų,
stiprų ir vikrų kūnelį, apie jo tiesų stotą, jo gražų vei
dą, šviesius plaukus, ir kaip jie sakys, kad berniukas
yra „lordas iš Dievo malonės". Grafas girdėjo, kaip
tuos žodžius viena moteris sakė kitai. Dorinkorto gra
fas buvo išdidus žmogus, jis didžiavosi savo vardu, sa
vo gimine ir todėl dar labiau džiaugėsi, kad žmonės
pagaliau pamatys, jog Dorinkortas turi įpėdinį, vertą
tos padėties, kuri jam skirta.
Tą rytą, kai jie apžiūrinėjo naująjį ponį, grafas buvo
toks patenkintas, jog beveik užmiršo savo podagrą.
Arklininkui išvedus dailųjį arkliuką, kuris laikė išrietęs
savo bėrą, blizgantį kaklą ir kratė saulėje žvalią galvu
tę, grafas atsisėdo bibliotekoje prie lango ir žiūrėjo,
kaip Fontlerojui seksis pirmoji jojimo pamoka. Jis
smalsiai domėjosi, ar berniukas neišsigąs. Ponis buvo
ne toks jau mažas, ir grafas ne kartą buvo matęs, kaip
vaikai netenka drąsos po pirmųjų bandymų.
Fontlerojus užsėdo didžiai džiaugdamasis. Pirma, jis
niekada nebuvo sėdėjęs ant ponio, todėl dabar jo nuo
taika buvo ypač gera. Vilkinsas, arklininkas, paėmęs pa
vadžius, vedžiojo gyvulį prieš bibliotekos langą.
- Drąsuolis tas mažiukas, - Vilkinsas gestikuliuoda
mas aiškino paskui arklidėje. - Visai nebuvo sunku pa
sodinti jį į balną. Ir suaugęs nebūtų sėdėjęs tiesiau už
151
Jojimo pamokos
jį. Jis klausia mane: „Vilkinsai, - sako, - ar tiesiai sė
džiu? Cirke mačiau, kad jojikai sėdi tiesiai". O aš sa
kau: „Jūsų šviesybė sėdit kaip lazdą prarijęs!" Nusijuo
kė be galo patenkintas ir sako: „Tai gerai, bet įspėk ma
ne, Vilkinsai, jei sėdėsiu netiesiai".
Bet lordas Fontlerojus nebuvo visai patenkintas
vien tiesiu sėdėjimu ir vedžiojimu žingine. Po keletos
minučių jis šūktelėjo savo seneliui, žiūrinčiam į jį pro
langą.
- Ar galiu joti vienas? Ir ar galiu leisti greičiau? -
klausė jis. - Berniukas iš Penktosios aveniu jodinėda
vo risčia ir šuoliukais.
- Ar manai, kad galėsi joti risčia ir šuoliukais? - pa
klausė grafas.
- Norėčiau pamėginti, - atsakė Fontlerojus.
Jo šviesybė parodė Vilkinsui, kad sutinka, o šis išsi
vedė savo arklį, sėdo į balną ir paėmė Fontlerojaus po
nį už pavadžio.
- Leisk dabar jam joti risčia, - tarė grafas.
Kelios pirmosios minutės jaunajam raiteliui buvo
labai jaudinančios. Prisipažino, kad risčia joti nebuvo
taip malonu kaip žingine. O juo greičiau ponis risno
jo, juo nepatogiau darėsi sėdėti.
- Kad sti-stipriai k-kra-to, ar ne t-tie-sa? - paklausė
jis Vilkinsą. - Ar ir t-tams-tą k-kra-to?
- Ne, milorde, - atsakė Vikinsas. - Ilgainiui pripra-
site. Pasistiepkite kilpiniuose.
- St-tiepiuos vi-są lai-ką, - atsakė Fontlerojus.
152
Jis nepatogiai jautėsi, stovėdamas kilpiniuose ir tai
kydamasis prie ponio risčios. Kiekvienas sėstelėjimas į
balną kratė jį. Alsuodamas jis vos atgavo kvapą,
skruosteliai paraudo, bet laikėsi, kiek įstengdamas, ir
sėdėjo tiesiai, kiek galėdamas. Grafas tai matė pro lan
gą. Jis žiūrėjo į raitelius, kol abu keletą minučių dingo
už medžių. Kai pasirodė vėl ir prijojo ligi sutarto atstu
mo, Fontlerojus buvo pametęs skrybėlę, jo skruostai
žydėjo kaip aguonos, lūpos buvo sučiauptos, bet jis
vyriškai tebejojo risčia.
- Sustok akimirką! Kur tavo skrybėlė, Fontlero-
jau? - paklausė senelis.
Vilkinsas pakėlė ranką prie savosios.
- Ji nukrito, jūsų šviesybe, - linksmai atsakė jis. -
Neleido man sustoti jos paimti, milorde.
- Ar jis labai bijojo? - sausai paklausė grafas.
- Kur ten, jūsų šviesybe! - sušuko Vilkinsas. - Ne
pasakyčiau, kad jis žinotų, ką reiškia bijoti. Mokiau ne
vieną jauną džentelmeną joti, bet nemačiau nė vieno
taip tvirtai sėdint balne.
- Ar pavargai? - paklausė grafas Fontlerojų. - Gal
jau nulipsi?
- Žinai, kad krato daugiau, negu tikėjausi, - atvirai
prisipažino jo šviesybė jaunasis lordas. - Žinoma, ir var
gina truputį. Bet nulipti dar nenoriu. Pats noriu išmok
ti nusėsti. Kai tik atsipusiu, reikės dar joti skrybėlės.
Išmintingiausias pasaulio žmogus, norėdamas pa
mokyti Fontlerojų, kaip įtikti jį stebinčiam senajam di-
153
Jojimo pamokos
dikui, nebūtų įmanęs patarti nieko, kas būtų davę ge
resnių vaisių. Poniui risnojant atgal į alėjos pusę, leng
vas raudonis užliejo seną, drąsų veidą, o akys po tan
kiais antakiais žibėjo tokiu džiaugsmu, kokį senasis
grafas kažin ar kada buvo patyręs. Jis atsisėdo ir ne
kantriai laukė, kol vėl pasigirdo arklių kanopų kaukšė
jimas. Jamartėjant, grafui po valandėlės pasirodė, kad
girdi šuolių aidą. Fontlerojus tebebuvo vienplaukis, o
skrybėlę laikė Vilkinsas. Berniuko skruosteliai buvo
paraudę labiau negu pirma, plaukai sklaistėsi, o jis vis
dėlto jojo šuoliais.
- Štai, žiūrėk! - šniokštavo jis prijojęs. - Jojau š-šuo-
liais. Nemoku taip gerai, kaip berniukas iš Penktosios
aveniu, bet jojau šuoliais, vis dėlto neiškritau iš balno!
Po to jis, Vilkinsas ir ponis pasidarė dideli bičiuliai.
Beveik nebūdavo dienos, kad kaimiečiai nematytų jų
drauge lengvais šuoliais smagiai lekiant vieškeliu arba
per žalius klonius. Vaikai iš trobų bėgdavo prie durų,
kad pamatytų išdidų bėrą ponį su mažu, šauniu raite
liu, tiesiai sėdinčiu balne. Ojaunasis lordas nusiimdavo
kepurę, pamojuodavo jiems ir sušukdavo visai nelor-
diškai, bet užtat nuoširdžiai: „Sveiki gyvi! Labą dieną!"
Kai kada jis sustodavo ir šnekučiuodavosi su vaikais.
Vieną kartą Vilkinsas grįžęs papasakojo, kaip Fontlero
jus užsispyrė nusėsti netoli kaimo mokyklos, kad savo
poniu parjodintų namo luošą ir pavargusį berniuką.
- Tetrenkia mane perkūnas, - tarė Vilkinsas, arkli
dėje pasakodamas tą atsitikimą, - tetrenkia mane per-
154
Jojimo pamokos
kūnas, jei kas būtų įmanęs atkalbėti jį nuo to sumany
mo! Man neleido nusėsti. Sako, mažam berniukui bus
nepatogu ant didelio arklio. Ir dar sako: „Vilkinsai, tas
berniukas yra luošas, o aš - ne, be to, norėčiau dar pa
sikalbėti su juo". Ir gavau užsodinti tą klišį, o milordas
lapnojo greta jo, rankas susikišęs į kišenes, kepurę nu
sismaukęs ant pakaušio, švilpaudamas ir plepėdamas
su tuo kaimietuku. Mums atvykus prie trobos, motina
išėjo pažiūrėti, kas čia yra, o jis nusiėmė skrybėlę ir sa
ko: „Parjodinau namo tamstos sūnų, ponia, nes jam
skauda koją, ir nemanau, kad jam užtektų lazdos. Pa
prašysiu savo senelį, kad padarydintų jam porą ra
mentų". Tetrenkia mane perkūnas, jei moterėlė nesu
stingo kaip stulpas, nors ir ne kokia vištelė atrodė! O
pats maniau, kad plyšiu iš juoko!
Išgirdęs tą istoriją, grafas nesupyko, kaip šiek tiek
bijojo Vilkimas. Priešingai, jis tik smagiai nusikvato
jo. Pasikvietęs Fontlerojų pas save, liepė visą atsitiki
mą papasakoti nuo pradžios iki galo, o paskui vėl nu
sikvatojo. Po keletos dienų Dorinkorto pilies karieta
iš tikrųjų sustojo gatvėje prie namo, kur gyveno luo
šasis berniukas. Iš jos iššoko Fontlerojus ir nuėjo prie
durų, nešinas stiprių, lengvų, naujų ramentų pora,
užsidėjęs juos kaip šautuvą ant peties, ir įdavė juos
poniai Hart (tokia buvo luošojo vaiko motinos pavar
dė), sakydamas: „Mano senelis siunčia tamstai linkė
jimų, o ramentus gal paimsi savo berniukui. Tikime,
kad jam bus geriau".
156
- Aš pasveikinau tavo vardu, - paaiškino jis, karie
tai sugrįžus į pilį. - Nors nebuvai man nieko sakęs, bet
pamaniau, kad, ko gero, užmiršai. Ar gerai padariau?
Grafas vėl kvatojo ir nesakė, kad negerai. Iš tikrųjų
juodu kasdien darėsi nuoširdesni ir nuoširdesni bičiu
liai. Fontlerojaus tikėjimas grafo geraširdiškumu augo
be perstojo. Jis nė akimirkos neabejojo, kad jo senelis
pats meiliausias ir kilniadvasiškiausias iš visų senyvų
džentelmenų. Tiesą sakant, jo paties norus ir pageida
vimus jis patenkindavo, jų dar nepasakius. Dovano
mis buvo verste apverstas, pramogų pertekęs, kartais
net nebesusigaudydavo visoje toje daugybėje. Rodos,
kad jis galėjo gauti kiekvieną daiktą, kurio norėjo, ir
daryti viską, ką sumanydavo. Šį auklėjimo būdą taiky
ti visiems vaikams, žinoma, nėra per daug išmintinga,
bet jaunasis jo šviesybė atlaikė jį nuostabiai gerai. Nors
jo prigimtis buvo švelni ir meili, bet, ko gero, būtų pa
gedęs dėl tokio nevykusio auklėjimo, jei tos neigiamos
įtakos nebūtų atsvėrusios valandos, kurias jis praleis
davo su savo motina Kortlodže. Jo geriausioji bičiulė
labai budriai ir švelniai saugojo jį. Susitikę jie ilgai kal
bėdavosi, ir niekada jis neišeidavo atgal į pilį neišbu
čiuotais skruosteliais, neišsinešdamas savo širdelėje
keletos paprastų, taurių, atmintinų žodžių.
Tiesa, vienas dalykas berniuką labai stebino. Dėl
tos paslapties jis laužė galvutę dažniau, nei kas būtų
tikėjęs. Net motina nežinojo, kiek daug jis apie tai
galvoja. Grafas ilgai net neįtarė, kad jo anūkas kvar-
157
Jojimo pamokos
šina sau galvą tokiomis mintimis. Bet būdamas aky
las, berniukas negalėjo atsistebėti, kodėl senelis ir
motina niekada nesusitinka. Jis pastebėjo, kad juodu
niekada nesimato. Dorinkorto karietai sustojus prie
Kortlodžo, grafas niekada neišlipdavo. O tais retais
atsitikimais, kai grafas apsilankydavo bažnyčioje,
Fontlerojų palikdavo vieną su motina kalbėtis prie
bažnyčios durų arba po pamaldų ją lydėti namo. Ir
vis dėlto kasdien iš pilies šiltnamių siuntinėdavo jai
gėlių ir vaisių. Bet Sedriko akyse grafas užkopė į to
bulybės viršūnę tokiu didžiai doru veiksmu, kurį jis
padarė po to pirmojo sekmadienio, kai poniai Erol te
ko eiti iš bažnyčios nelydimai. Maždaug po savaitės,
Sedrikui vykstant lankyti motinos, vietoj didelės ka
rietos ir nenustygstančių žirgų jis rado prie durų dai
lų, nedidelį dvisėdį vežimą ir gražų arklį.
- Tai tavo dovana motinai, - šiurkščiai tarė grafas. -
Jai nedera pėsčiai vaikščioti po laukus. Ji privalo turė
ti kuo važiuoti. Prižiūrės kinkinį vežėjas, kuris dabar
važiuos kartu. Tai yra tavo dovana.
Fontlerojaus džiaugsmo negalėjai apsakyti. Jis nie
kaip nenustygo, kol atvažiavo į Kortlodžą. Jo motina
skynė sode rožes. Sedrikas kūlversčiais išlėkė iš veži
mo ir šoko jai ant kaklo.
- Brangiausioji! - šaukė jis. - Ar tu patikėsi? Sis ve
žimas, arklys ir viskas yra tavo! Jis pasakė, kad tai ma
no dovana tau. Tai tavo vežimas, kuriuo galėsi važiuoti
kur tik norėsi.
158
Sedrikas buvo toks laimingas, kad ji nežinojo nė ką
sakyti. Motina nesiryžo sugadinti jam džiaugsmo, atsi
sakydama dovanos, kurią davė žmogus, laikąs save jos
priešu. Sedrikas prievarta įsodino ją į karietėlę su rožė
mis rankose ir viskuo, pavėžino šiek tiek, o pats tuo
tarpu pasakojo jai apie savo senelio geraširdiškumą ir
mielumą. Jis pasakojo tokius mielus dalykus, jog ji tar
pais negalėdavo susilaikyti nenusijuokusi. Paskui ji
priglaudė berniuką prie savęs, bučiavo jį ir buvo lai
minga, kad jis mato tik gera tame sename žmoguje,
kuris beveik neturėjo bičiulių.
O rytojaus dieną Fontlerojus parašė laišką ponui
Hobsui. Laiškas išėjo gana ilgas. Juodraštį nunešė per
žiūrėti seneliui.
- Mat, - tarė jis, - man keblus dalykas yra rašyba.
Jei parodysi klaidas, perrašysiu iš naujo.
Laiške buvo parašyta:
„Mano mielas pone hobsai noriu papasakoti tamstai apie

savo senelį jis yra geriausias žmogus kokį gali rasti pasau
lyje klaida sakyti kad grafai tironai jis visai nėra tironas no
rėčiau kad judu susipažintumėte pasidarytumėt geri bičiu
liai esu tikras jis serga podagra ir daug kenčia bet yra toks
malonus aš myliu jį kasdien vis labiau nes niekas negali ne
mylėti tokio grafo kuris yra malonus kiekvienam gyvam
daiktui norėčiau kad galėtum pasikalbėti su juo jis žino vi
sokiausius pasaulio dalykus gali klausti ko nori bet jis nie
kada nėra žaidęs beisbolojis padovanojo man ponį ir vežimė-
159
Jojimo pamokos
lį ir mamai puikią karietą aš turiu tris kambarius ir visokių
žaislų tu nustebtum tamstai patiktų pilis ir parkas pilis yra
tokia didelė jog paklystum vilkinsas sako mat vilkinsas yra
mano arklininkas jis sako kad yra po pilim kalėjimas parke
viskas nepaprastai gražu tikrai stebėtumeis jame auga dideli
medžiai ir yra jame danielių ir triušių ir slankų kurios pa
kyla lėkti voromis mano senelis yra labai turtingas bet jis
nėra išdidus ir pasipūtęs kaip sakydavai kadgrafai yra tokie
labai mėgstu būti su juo žmonės čia labai mandagūs susiti
kę jie nusiima kepures o moterys tūpteli kartais dar pridu
ria telaimina tave Dievas dabarjau mokujoti bet pirma ma
ne smarkiai kratė risčia jojant mano senelis leido neturtin
gam fermeriui pasilikti ūkyje nors jis negalėjo užmokėti
nuomos o ponia melon įdavė vyno ir kitų daiktų sergan
tiems vaikams pageidaučiau kad galėčiau pasimatyti su
tamsta ir norėčiau kad brangiausioji gyventų pilyje bet esu
laimingas jei tik nepasigesčiau jos ir myliu savo senelį kurį
myli kiekvienas atsakyk man netrukus
su pagarba
tamstos nuoširdus senas bičiulis
Sedrikas Erolis
ps kalėjime nieko nėra mano senelis nieko nekalina jame
ps jis yra toks geras grafas jis primena man tamstą jis
yra visų mylimas".
- Ar labai pasiilgsti motinos? - paklausė grafas, per

skaitęs laišką.
- Taip, - atsakė Fontlerojus. - Visą laiką jos ilgiuosi.
160
Jis priėjo prie grafo ir padėjo ranką ant kelio, žiūrė
damas tiesiai į jį.
- O tu ar visai nepasiilgsti jos? - paklausė.
- Aš jos nepažįstu, - gaižokai atsakė grafas.
- Žinau, - tarė Fontlerojus, - ir stebiuosi. Ji sakė,
kad aš tavęs nieko neklausinėčiau ir... ir nenoriu tei
rautis, bet kartais nesusilaikau nepagalvojęs ir, žinai,
niekaip negaliu išnarplioti to neaiškumo. Bet neketinu
tavęs nieko klausti. Pradėjęs nepaprastai jos ilgėtis,
prieinu ir pasižiūriu pro langą ten, kur matau pro me
džių šakas jos žiburėlį. Tai toli nuo čia, bet kai tik su
temsta, ji tuojau pastato jį lange, ir aš matau jį ten
spingsint, ir žinau, ką jis sako.
- O ką jis sako? - paklausė milordas.
- Jis sako: „Labanakt, tesaugo tave Dievas per nak
tį!" - tuos žodžius ji sakydavo, man einant gulti, kol
gyvenome kartu. Kas vakarą ji taip sakydavo. O kas
rytą sakydavo: „Tesaugo tave Dievas per dieną!" Ma
tai, aš esu saugomas visą laiką ir man negali atsitikti
nieko pikta.
- Žinoma, neabejoju tuo, - sausai atsakė jo šviesy
bė. Suraukęs savo tankius antakius, jis ilgai žiūrėjo į
berniuką, ir taip įdėmiai, jog Fontlerojus stebėjosi,
apie ką jis galėtų mąstyti.
161
Jojimo pamokos
IX
VARGINGOS LŪŠNOS
o kilnybė Dorinkorto grafas tomis die

nomis iš tikrųjų apmąstė daug dalykų,
apie kuriuos anksčiau niekada negalvo
davo. Ir visos jo mintys vienaip ar ki
taip siejosi su anūku. Puikybė buvo
svarbiausias jo būdo bruožas, o berniu
kas ją patenkino visais atžvilgiais. Išdi
dumas jam padėjo atrasti gyvenime
daug įdomaus. Jis jautė džiaugsmą, rodydamas pasau
liui savo įpėdinį. Žmonės žinojo apie jo nusivylimą sū
numis. Dabar jis tiesiog triumfavo, galėdamas pristaty
ti naująjį lordą Fontlerojų, kuris nė vieno neapvylė. Jis
norėjo, kad vaikas patirtų savo galią ir suprastų savo
padėties svorį. Jam rūpėjo, kad ir kiti suprastų tą jo
norą. Jis kūrė berniuko ateities planus. Kartais nejučio
mis pats susizgribdavo, jog netyčia į jo širdį įsismelkia
noras, kad jo paties gyvenimas būtų buvęs teisingesnis
ir kad mažiau būtų buvę tokių dalykų, kurie gali išgąs-
162
dinti vaiko širdelę, jei jis sužinotų teisybę. Nemalonu
buvo galvoti apie tai, kaip atrodytų žavus, nekaltas
vaiko veidelis, jei jis atsitiktinai sužinotų, kad jo sene
lis daugelį metų buvo vadinamas tik „nedorėlis Dorin-
korto grafas". Vien jau tokia mintis jį suerzindavo. Jis
nieku gyvu nenorėjo, kad berniukas tai sužinotų. Kar
tais dėl tų visų naujų rūpesčių ir galvosūkių užmiršda
vo net podagrą. Po kurio laiko jo gydytojas nustebo
pamatęs, kad kilmingojo ligonio sveikata tiek pasitai
sė, kad jis beveik negalėjo patikėti. Galbūt grafas svei
ko todėl, kad laikas nebeslinko jam taip lėtai ir kad jis
turėjo daugiau apie ką galvoti, ne vien tik apie skaus
mus ir negalavimus.
Vieną gražų rytą žmonės labai nustebo, kai pa
matė mažąjį lordą Fontlerojų, jojant nebe su Vilkin-
su, o kitoje draugėje. Naujasis kompanionas jojo ga
lingu, stambiu širmiu ir buvo ne kas kitas, kaip pats
jo šviesybė grafas. Tą perversmo planą sumanė
Fontlerojus. Ketindamas sėsti ant savo ponio, jis
liūdnokai tarė seneliui:
- Norėčiau, kad tu jotum su manimi. Išjojęs iš namų,
jaučiuosi vienišas, ypač kai žinau, kad tu visai vienas li
kai tokioje didelėje pilyje. Norėčiau, kad jotum kartu!
Didžiausias susijaudinimas kilo arklidėse, po valan
dėlės gavus įsakymą pabalnoti grafui Šėlimą. Nuo tol
Šėlimas būdavo balnojamas beveik kasdien. Priprato ir
žmonės matyti stambiu širmiu jojantį aukštą, žilą, seną
vyrą gražiu, išdidžiu, erelišku veidu, o greta - bėrą po-
163
Vargingos lūšnos
r t*
164
nį, kuris nešė mažąjį lordą Fontlerojų. Kartu jodinėda
mi žaliomis alėjomis ir gražiais vieškeliais, abu raiteliai
susibičiuliavo taip karštai, kaip niekada. Pamažu senasis
džentelmenas prisiklausė daug dalykų apie Brangiau
siąją ir jos gyvenimą. Risnodamas greta didžiojo žirgo,
Fontlerojus čiulbėjo kaip paukštelis. Linksmesnį bičiulį
vargu ar būtų pavykę rasti. Jis buvo savaime laimingos
prigimties. Daugiausia tik jis ir kalbėdavo. Grafas daž
niausiai tylėdavo, klausydamasis ir žiūrėdamas į
džiaugsmu šviečiantį veidelį. Kai kada jis liepdavo savo
jaunajam bičiuliui paleisti ponį šuoliais. Jam dumiant į
priekį, sėdint balne tiesiai ir be baimės, senasis džentel
menas lydėdavo jį tokiais žvilgsniais, kuriuose šviesda
vo išdidumas, džiaugsmas ir pasitenkinimas. Kai po to
kio šuoliavimo Fontlerojus grįždavo atgal, mojuodamas
kepure ir skardžiai juokdamasis, ir jis jausdavo, kad
juodu su seneliu yra iš tikrųjų geri bičiuliai.
Tuo metu grafas sužinojo, kad jo marti neleido lai
ko veltui. Jis patyrė, kad ją labai gerai pažįsta vargšai.
Jei kuriuos namus aplankydavo liga, sielvartas ar var
gas, tai dažnai prieš jų duris sustodavo mažasis vien-
kinkis vežimėlis.
- Ar žinai, - vieną kartą sučiauškėjo Fontlerojus, -
kad, pamatę ją, visi sako: „Telaimina tamstą Dievas!" O
vaikai džiaugiasi jai atėjus. Kai kas vaikščioja pas ją ir
mokosi siūti. Dabar ji sakosi, jog jaučiasi tokia turtinga,
kad nori padėti vargšams.
Tiesą sakant, grafui patiko, kai pamatė, kad jo įpė-
165
Vargingos lūšnos
dinio motina gražaus veido ir atrodo taip panaši į ledi,
tarsi ji būtų buvusi princesė. Taip pat jo nė kiek neer
zino tai, kai sužinojo, kad ji yra vargšų pažįstama ir
mylima. O vis dėlto jis dažnai jautė skaudžią širdgėlą,
matydamas, kiek daug vietos ji užima vaiko širdy ir
kaip karštai berniukas prie jos prisirišęs. Senasis didi
kas pats norėjo užimti pirmą vietą ir neturėti varžovo.
Tą rytą jis pasuko žirgą į vieną kalvą tyrlaukyje, kur
juodu jodinėjo. Vytiniu užsimojęs, jis apvedė didelį
ratą aplink plačių plačiausius, neužmatomus, puikius
laukus.
- Ar žinai, kad visa tai yra mano nuosavybė? - tarė
jis Fontlerojui.
- Iš tikrųjų? - paklausė Fontlerojus. - Kiek daug že
mės yra vieno žmogaus nuosavybė, o kokia puiki ta
žemė!
- Ar žinai, kad vieną dieną tai, ką matai, ir dar dau
giau bus tavo nuosavybė?
- Mano? - sušuko Fontlerojus beveik nusigandęs. -
Kada?
- Man mirus, - atsakė senelis.
- Tai aš nenoriu turtų, - tarė Fontlerojus. - Noriu,
kad tu gyventum visada.
- Tu labai malonus, - sausai pasakė grafas. - O vis
dėlto vieną dieną tai bus tavo nuosavybė ir tu tapsi
Dorinkorto grafu.
Lordas Fontlerojus valandėlę sėdėjo balne tylėda
mas. Jis žvalgėsi po plačius laukus, žiūrinėjo žalias so-
166
dybas, gražias giraites, trobeles pakelėje, puikų baž
nytkaimį, kur pro medžių šakas iškilmingai kyšojo dai
lūs, pilki didžiosios pilies bokšteliai. Paskui jis liūdno
kai atsiduso.
- Ką galvoji? - paklausė grafas.
- Galvoju, koks aš esu mažas berniukas ir ką man
sakė Brangiausioji, - atsakė Fontlerojus.
- Ką ji sakė? - pasiteiravo grafas.
- Ji sakė, kad turbūt nelengva būti turtingu žmogu
mi. Tas, kas turi daug visokio turto, gali kartais užmirš
ti, kad ne kiekvienas toks pat laimingas ir kad turtuo
lis turi stengtis visada tai atsiminti ir būti geros širdies.
Aš jai papasakojau, koks esi geras žmogus, o ji pasakė
man, kad tai labai gera, nes grafas turi daug galios. O
jei koks nors grafas, turėdamas galią, naudoja ją tik sa
vo užgaidoms ir pomėgiams tenkinti ir neatsimena
žmonių, kurie gyvena jo žemėse, tai jie, varguoliai,
kenčia ir kremtasi. Jei galėdamas jiems padėti, didikas
nieko nedarytų, būtų juo blogiau, kad tiek daug žmo
nių kenčia. Aš kaip tik žiūrėjau į visus tuos namelius ir
galvojau, kaip susitvarkysiu su tokia daugybe, būda
mas grafas. Kaip tu juos prižiūri?
Jo šviesybei šis klausimas buvo gana keblus. Mat jo
žinios apie nuomininkus buvo labai paprastos - kas lai
ku moka nuomą ar jos nemoka. Pagal tas žinias ir elg
davosi: tuos, kurie nemoka, beregint išmesdavo iš ūkio.
- Niuikas prižiūri ir tvarko už mane, - atsakė grafas
pešiodamas savo didelius, žilus ūsus ir, nesmagiai
167
Vargingos lūšnos
jausdamasis, žiūrėjo į mažąjį pašnekovą. - Jokime da
bar namo, - pridūrė jis. - O kai būsi grafas, pasistenk
būti geresnis, negu buvau aš!
Jodamas namo, grafas tylėjo kaip žemė. Jampačiam
atrodė neįtikėtina, kad jis, niekada nieko savo gyveni
me nemylėjęs, jaučia vis augančią meilę tam berniu
kui. Buvo aišku kaip dieną, kad jis myli jį. Iš pradžių
jis tik didžiavosi Sedriko gražumu ir drąsumu, nes jam
patiko tos savybės. Bet dabar jo jausmuose atsirado
dar kažkas, ne vien tik pasididžiavimas. Kartais pats
juokdavosi iš savęs sausu, šiurkščiu juoku, prisiminęs,
kaip jis mėgsta būti su berniuku, trokšta, kad anūkėlis
jį mylėtų ir gerai apie jį galvotų.
„Matyt, į senatvę pradėjau vaikėti ir nebeturiu dau
giau apie ką galvoti, tik apie tą beždžionišką meilę", -
sakydavo pats sau. Tačiau žinojo, kad yra visai ne taip.
Jei būtų drįsęs pažvelgti tiesai į akis, būtų, ko gero, tu
rėjęs prisipažinti, kad širdį prie Sedriko prieš jo valią
traukė tos savybės, kurių niekada neturėjo jis pats.
Tiesą sakant, juk jį ir žavėjo tas nuoširdus, atviras, ma
lonus būdas, paprastas patiklumas, kuris neleido nie
ko pikta galvoti apie žmones.
Praslinkus savaitei po to pasijodinėjimo, Fontlero-
jus grįžo aplankęs motiną ir įėjo į biblioteką nusiminęs
ir susimąstęs. Jis atsisėdo į krėslą su aukšta atkalte, ku
riame sėdėjo tą vakarą, kai buvo tik atvykęs. Valandė
lę žiūrėjo į pelenus židinyje. Grafas tylėdamas jį stebė-
168
jo ir nesuprato, kas atsitiko. Matyt, kažkas slėgė Sedri-
kui širdį. Pagaliau jis pakėlė akis ir paklausė:
- Ar Niuikas viską žino apie žmones?
- Jo darbas viską žinoti, - atsakė grafas. - Ar suži
nojai, kad jis ko nors nepadarė?
Nors ir keistai galėjo atrodyti, bet niekas taip ne
džiugino ir neveikė grafo, kaip berniuko domėjimasis
jo nuomininkais. Pats jis niekada jais nesidomėjo. Bet
jam labai patiko, kad garbanotą Sedriko galvutę kvar
šina ir tokios rimtos mintys, nors jo galvosena dar vi
sai vaikiška, o pats gyvena pertekęs vaikiškų žaidimų
ir galėdamas išvis apie nieką negalvoti.
- Yra tokia vieta, - prabilo Fontlerojus, žiūrėda
mas į grafą išplėstom akim, - kurią matė mano Bran
giausioji. Ta vieta yra aname kaimo gale. Nameliai
stovi vieni prie kitų ir jau beveik griūva. Ten tiesiog
nėra kuo kvėpuoti. O žmonės tokie vargingi, kad net
baisu pažiūrėti! Jie dažnai serga drugiu, vaikai mirš
ta. Jie miršta nuo skurdo ir vargo! Jiems blogiau negu
Maiklui ir Bridžetei! Lietus varva pro stogus! Bran
giausioji buvo nuvažiavusi lankyti vienos moters, ku
ri ten gyvena. Grįžusi neleido man nė prisiartinti, kol
nepersirengė. Ašaros tekėjo jos skruostais, kai ji man
apie tai pasakojo.
Jo paties akelės pasruvo ašaromis, bet jis šypsojosi.
- Pasakiau jai, kad tu tikriausiai nieko nežinai apie
tai ir kad papasakosiu tau, - kalbėjo Fontlerojus. Jis
169
Vargingos lūšnos
nušoko nuo krėslo, priėjo ir atsirėmė į grafo krėslo at
kaltę.
- Tu gi gali viską sutvarkyti, - tarė jis, - kaip sutvar
kei Higinso reikalą. Tu visada darai taip, kad kiekvie
nam būtų gera. Pasakiau savo Brangiausiajai, kad tik
rai viską padarysi ir kad Niuikas bus, matyt, užmiršęs
tau pranešti.
Grafas pažiūrėjo į rankutę ant jo kelio. Niuikas
nieko nebuvo užmiršęs. Iš tikrųjų Niuikas ne kartą
kalbėjo jam apie nežmonišką galinių kaimo gyvento
jų padėtį. Jis žinojo viską apie susmukusias, skur
džias lūšnas, apie prastą drenažą, drėgnas sienas, iš-
dužusius langus, varvančius stogus, žinojo apie ne
turtą, skurdą ir ligas. Ir ponas Mordauntas tą padėtį
pavaizdavo šiurpiausiais žodžiais, o jo šviesybė tik
šaižiai atsikirto. Vieną kartą, kai podagra ypač smar
kiai kankino, grafas pasakė, kad juo greičiau kaimo
skurdžiai išmirs ir sulįs į kapus, juo bus geriau. Šitaip
viskas ir buvo išspręsta. O dabar, žiūrėdamas į ranku
tę ant savo kelio ir perkėlęs nuo jos žvilgsnį į dorą,
rimtą veidelį, grafas iš tikrųjų truputį susigėdo tiek
dėl Erlskorto kaimo lūšnų, tiek ir dėl savęs.
- Ką? - tarė jis. - Ar tik tu nenori, kad aš pastaty
čiau jiems vilas? - O tuo metu jis uždėjo savo ranką
ant vaiko rankutės ir glostė ją.
- Lūšnas reikia nugriauti, - nekantriai kalbėjo Font-
lerojus. - Brangiausioji irgi taip mano. Imkim... imkim
ir nugriaukim jas rytoj. Žmonės džiaugsis, tave pama-
170
tę: žinos, kad tu atėjai jiems pagelbėti! - Jo akutės įkai
tusiame veide spindėjo kaip žvaigždės.
Grafas atsistojo iš savo krėslo ir padėjo ranką ber
niukui ant peties.
- Eime laukan, pasivaikščiosime po terasą, - tarė jis
nusijuokdamas. - Ten galėsime dar pasvarstyti visą tą
reikalą.
Juodu vaikščiojo po didelę akmeninę terasą, kaip ir
kasdien vakarais. Nors grafas nusijuokė dar porą kar
tų, bet buvo matyti, kad galvoja apie kažką, kas jam
patiko. O ranką vis dar tebelaikė ant savo mažojo bi
čiulio peties.
X
GRAFAS BIJO
i >ą sakant, pradėjusi rūpintis nu-

skurdusio kaimelio varguomene, po
nia Erol atrado daugybę blogybių.
Žiūrint nuo šilo pusės, kaimelis atro
dė labai vaizdingas. Arčiau priėjus,
visas vaizdingumas dingdavo. Ponia Erol aptiko tin
ginystę, skurdą ir tamsumą ten, kur turėjo klestėti ge
rovė ir darbštumas. Netrukus ji patyrė, kad Erlskorto
kaimelis pats skurdžiausias visoje apylinkėje. Ponas
Mordauntas papasakojo jai apie tokius sunkumus, su
kuriais kovoti jis neįstengė. Nemaža matė ir ji pati.
Nuosavybę prižiūrintys valdytojai būdavo parinkti
grafo žmonės, kurie vykdė jo valią. Jie nė kiek nesi
rūpino pagerinti vargšų nuomininkų nežmonišką ir
skurdžią padėtį. Todėl apleido daug dalykų, į kuriuos
privalėjo atkreipti dėmesį. Palikti likimo valiai kaime
lio žmonės, žinoma, smuko iš blogos padėties į dar
blogesnę.
172
Erlskortas su savo susmukusiomis lūšnomis ir skur
džiais, be pagalbos paliktais ligotais žmonėmis buvo
akibrokštas visai grafystei. Pirmą kartą ten nuėjusią
ponią Erol nukrėtė šiurpas. Toks apsileidimas ir neva
lyvumas kaime atrodė daug bjauresnis negu mieste.
Atrodė, jog vargu ar įmanoma net padėti. Pamačiusi
apskretusius, neprižiūrimus vaikus, augančius nedo
rovingoje, smurto ir abejingumo aplinkoje, ji prisimi
nė savo berniuką, leidžiantį dienas didelėje, gražioje
pilyje, globojamą ir prižiūrimą kaip princą, kurio visi
norai patenkinami ir kuris pažįsta tik prabangų, leng
vą ir gražų gyvenimą. Ir štai jos išmintingoje galvoje
kilo drąsi mintis. Pamažu ji, kaip ir kiti, pastebėjo, kad
jos berniukas turi laimę ir labai patinka grafui. Žinojo,
kad, berniukui įgijus tokį palankumą, vargu ar grafas
ryžtųsi atsisakyti ką nors padaryti jo prašomas.
- Grafas duoda jam viską, - sakė ji ponui Mordaun-
tui. - Jis tenkina kiekvieną jo užgaidą. Kodėl to nuolai
džiavimo nepanaudojus kitų labui? Reikės man pasi
rūpinti, kaip šį sumanymą įvykdyti.
Ji žinojo, kad gali pasitikėti gera, vaikiška sūnaus
širdele. Todėl ir papasakojo berniukui viską apie ne
žmoniškai vargingą erlskortiečių gyvenimą, tikrai tikė
dama, kad jis pasikalbės apie tai su savo seneliu ir ta
kalba duos gerų vaisių.
Kad ir kaip būtų keista, bet gerų vaisių tikrai buvo
sulaukta. Padėjo ta aplinkybė, kad Sedrikas darė di
džiausią įtaką grafui, visiškai juo pasitikėdamas. Mat
173
Grafas bijo
jis buvo įsitikinęs ir visada kartodavo, kad grafas vei
kia ir veiks teisingai ir kilniaširdiškai. Todėl senasis
džentelmenas nesiryžo parodyti vaikui, kad visai nėra
linkęs būti kilniaširdis, kad ligi šiol jis ėjo savo keliu,
nekvaršindamas sau galvos, ar tai gerai, ar blogai. Gra
fui buvo naujiena, kad į jį žiūrima su pagarba, kaip į
visos žmonijos geradarį ir taurumo įsikūnijimą. Jam
net nemalonu buvo pagalvoti, kad žiūrint į meilias,
rudas akutes reikėtų prisipažinti: „Esu žiaurus, savi
myla, senas niekšas, niekada savo gyvenime nepada
riau nieko gera, o Erlskortas ir jo gyventojai man nė
motais". Taigi grafui buvo tikrai nesmagu net įsivaiz
duoti, kad jis turėtų tokiais arba panašiais žodžiais pa
sakyti anūkui apie save teisybę. Jis buvo taip pamilęs
garbanotą berniuką, kad mieliau ryžosi dabar ir vėliau
daryti gerus darbus negu parodyti savo nedorą būdą.
Nors ir juokėsi iš savęs, bet, kiek pagalvojęs, vis dėlto
pasikvietė Niuiką ir ilgai su juo kalbėjosi apie Erlskor-
tą. Pagaliau nusprendė susmukusias lūšnas nugriauti,
o jų vietoje pastatyti naujus namus.
- Lordas Fontlerojus verčia atlikti šį darbą, - sausai
tarė grafas. - Jis mano, kad nuo to padidės dvaro ver
tė. Gali pasakyti nuomininkams, kad tai yra jo suma
nymas. - Ir jis žvilgtelėjo į jo šviesybę lordą gulintį ant
kilimo prie židinio ir žaidžiantį su Dagelu. Didysis šuo
buvo geriausias berniuko kompanionas ir visur jį lydė
davo, iškilmingai žingsniuodamas įkandin arba majes
totiškai tapnodamas Sedrikui jojant ar važiuojant.
174
Be abejo, kaimų ir miestelio gyventojų ausis pasie
kė žinia apie numatomą statybą. Iš pradžių dauguma
nenorėjo tikėti. Bet abejonės išsisklaidė, kai pamatė
atėjus būrį darbininkų, kurie ėmė griauti susmegu
sias ir purvinas lūšnas. Tada žmonės tikrai suprato,
kad lordas Fontlerojus dar vieną reikalą pakreipė į
gerąją pusę ir kad dėl jo vaikiško nekaltumo bei gera
širdiško tarpininkavimo pagaliau buvo pašalinta Erls-
korto gėdos dėmė. Jei būtų žinojęs bent dalį to, ką
žmonės apie jį kalbėjo, kaip jį visur gyrė ir kokius di
delius darbus pranašavo, kai jis užaugs, Fontlerojus
būtų neatsistebėjęs. Bet tokie dalykai jam nė į galvą
neatėjo. Jis gyveno paprastą, laimingą vaiko gyveni
mą. Žaisdavo parke, vaikydavo triušius, gulėdavo ant
žolės po medžiais arba bibliotekoje ant kilimo, skaity
damas puikias knygas ir kalbėdamasis apie jas su
grafu, o paskui atpasakodavo jų turinį motinai. Arba
rašydavo ilgus laiškus Dikui ir ponui Hobsui, į ku
riuos juodu savotiškai atsakydavo. Be to, jodinėdavo
su seneliu arba Vilkinso lydimas. Jodami per preky
vietę, paprastai matydavo, kaip žmonės atsigręžia ir
žiūri į juos. Dažnai pastebėdavo, kaip džiugiai nu
švinta jų veidai, kaip jie nusivožia skrybėles, sveikin
dami Fontlerojų. Bet Sedrikas manė, kad viskas ski
riama jo seneliui.
- Kaip jie džiaugiasi, kaip gerbia tave! - tarė jis kar
tą, žiūrėdamas jo šviesybei į akis ir maloniai šypsoda
masis. - Ar pastebi, kokie jie laimingi ir linksmi, tave
175
Grafas bijo
pamatę? Tikiuosi, kad kada nors jie bus tokie paten
kinti ir manimi. Bet juk kiekvienam ir turi būti smagu,
kai sutinka tokį žmogų kaip tu! - Ir jis buvo kupinas
išdidumo, kad yra tokio nuostabaus ir visų mylimo
žmogaus anūkas.
Kai pradėjo statyti namus, berniukas ir jo senelis
mėgdavo joti per Erlskortą, kad pamatytų, kaip eina
darbas. Sedrikas tuo ypač domėjosi. Nusėdęs nuo po
nio, eidavo susipažinti su darbininkais, klausinėjo juos
apie statybą ir mūro darbus, o pats pasakojo jiems
įvairių dalykų apie Ameriką. Po poros ar trejeto tokių
pokalbių jodamas namo, galėjo grafui paskaityti pa
skaitą apie plytų degimą.
- Mėgstu išmanyti apie tokius dalykus, - tarė jis, -
nes nežinai žmogus, ko gyvenime gali prireikti.
Kai Fontlerojus palikdavo statybą ir nujodavo, dar
bininkai mėgdavo tarpusavyje pasikalbėti apie jį ir pa
sijuokti iš jo nuoširdžių, keistų, ilgų kalbų. Bet visi jį
mylėjo ir džiaugėsi, matydami jį stovintį tarp jų ir šne
kučiuojantį, susikišusį į kišenes rankutes, skrybėlę nu
sismaukusį ant pakaušio.
- Jis tikrai nepaprastas berniūkštis, - sakydavo dar
bininkai, - išmintingas ir taurus. Iš piktos veislės ma
žai ką tepaveldėjo.
Parėję namo, pasakodavo apie jį savo žmonoms, o
moterys - viena kitai. Todėl beveik kiekvienas žinojo
bent vieną kitą istoriją apie mažąjį lordą Fontlerojų.
Pamažėle kone visi sužinojo, kad „pikčiurna grafas"
176
pagaliau surado tokį žmogutį, kurį pamilo, kuris jaut
riai palietė ir net sušildė jo kietą, šaltą, seną širdį.
Bet niekas nežinojo, kokia meile buvo sušildyta šita
širdis ir kaip diena po dienos senasis didikas vis labiau
ir labiau rūpinosi vaiku. Mat šis buvo vienintelis, kuris
pasitikėjo jo šviesybe. Grafas nejučiomis imdavo svajo
ti apie ateitį ir įsivaizduodavo, kaip atrodys Sedrikas
jaunuolis. Tokiomis valandomis jam prieš akis iškildavo
tvirtas, gražus jaunikaitis, kuris žengė į platų gyvenimą
ir turėjo tokią gerą širdį ir galią, kad kiekvienas žmogus
tapdavo jo bičiuliu. Grafas mąstydavo, ką veiks tas ge-
177
Grafas bijo
raširdis berniukas paaugęs ir kaip naudosis savo gabu
mais. Berniukui gulint ant kilimo prie židinio ir sklai
dant kokią nors didelę knygą, kai ugnies atšvaitai žaidė
jo garbanose, grafas negalėdavo atitraukti akių nuo to
vaizdo. Tokiomis valandėlėmis jo akys imdavo žaiža
ruoti, o skruostai džiaugsmingai parausdavo.
- Berniūkštis gali daryti su manimi viską, viską! -
sakydavo jis tada.
Niekada niekam jis nepasakojo apie savo jausmus
Sedrikui. Kalbėdamas apie jį su kitais, jis visada rūsčiai
šypsojosi. Bet Fontlerojus greitai suvokė, kad senelis jį
myli, kad jam patinka, kai jis yra arti jo: netoli jo krės
lo - bibliotekoje, priešais - prie stalo, greta - jodinėjant
arba vakarais vaikščiojant plačioje terasoje.
- Ar atmeni, - paklausė kartą ant kilimo išsitiesęs
Sedrikas, pakeldamas galvą nuo knygos, - ar atmeni,
kad sakiau tau, atvykęs pirmąjį vakarą, jog būsime ge
ri bičiuliai? Negaliu įsivaizduoti, kad kokie kiti du
žmonės galėtų būti geresni bičiuliai, negu esame mu
du. Ar tu gali įsivaizduoti?
- Ir aš turėčiau pasakyti, kad esame ypač geri drau
gai, - atsakė jo šviesybė. - Eikš čia!
Fontlerojus stryktelėjo, atsistojo ir priėjo prie jo.
- Ar tu dar ko nors norėtum, - paklausė grafas, - ko
nors, ko dar neturi?
Rudos berniuko akelės ilgesio pilnu žvilgsniu įsmi
go į akis seneliui.
- Tik vieno dalyko, - atsakė jis.
178
- Kas tai galėtų būti? - pasiteiravo grafas.
Fontlerojus valandėlę tylėjo. Paprastai niekada tiek
nedelsdavo atsakydamas.
- Kas tai yra? - pakartojo klausimą milordas.
Pagaliau Fontlerojus pasiryžo atsakyti.
- Tai mano Brangiausioji, - ištarė jis.
Grafas krūptelėjo.
- Bet juk mataisi su ja kone kasdien, - kalbėjo gra
fas. - Ar dar neužtenka?
- Anksčiau matydavau ją nuolatos, - atsakė Font
lerojus. - Vakare einant gulti, ji pabučiuodavo mane,
o rytais vėl visada būdavo su manim, galėdavome
viską pasakotis vienas kitam ir nereikėdavo laukti pa
simatymų.
Abu valandėlę tylėjo. Jaunos ir senos akys stebėjo
vienos kitas. Paskui grafas suraukė antakius.
- Ar niekada neužmiršti savo motinos? - paklau
sė jis.
- Ne, niekada, - atsakė Fontlerojus, - o ji niekuo
met neužmiršta manęs. Aš juk niekada neužmirščiau
tavęs, jei negyventume kartu. Tik dar daugiau galvo
čiau apie tave.
- Garbės žodis, - atsakė grafas, kiek ilgėliau pažiū
rėjęs į jį. - Tikiu tavimi, kad taip elgtumeis!
Pavydo skausmas, kuris jį geidavo, berniukui ėmus
kalbėti apie savo motiną, atrodė dar aštresnis negu
pirmiau. Šio seno žmogaus širdyje pavydas augo kar
tu su meile berniukui.
179
Grafas bijo
Bet neilgai trukus grafas turėjo patirti kitų daug
stipresnių skausmų. Juos kenčiant ir stengiantis jais
nusikratyti, reikėjo tiek kantrybės, kad jis beveik už
miršo, jog nekentė savo marčios. O viskas atsitiko labai
keistai ir netikėtai. Vieną vakarą, prieš pat baigiantis
statyboms Erlskorte, buvo didelės vaišės Dorinkorto
pilyje. Seniai seniai nebuvo pilyje tokių vaišių. Keletą
dienų prieš vaišes grafą aplankė seras Haris Lorideilas
ir ledi Lorideil, vienintelė Dorinkorto grafo sesuo. Tas
vizitas didžiai sujaudino bažnytkaimio gyventojus.
Ponios Dibl krautuvės skambutis vėl vos galo negavo
tilindžiuodamas. Mat visi gerai žinojo, kad ledi Lori
deil po savo vestuvių paskutinį kartą lankėsi Dorin
korto pilyje prieš trisdešimt penkerius metus. Ji buvo
graži, šauni, senyva ponia, baltomis garbanomis, su
duobutėmis persiko spalvos skruostuose ir turėjo auk
sinę širdį. Bet ji negalėjo girti savo brolio gyvenimo, o
smerkė jį, kaip ir visi kiti žmonės. Būdama tvirtos va
lios ir nebijodama rėžti teisybės į akis, po keleto karš
tų barnių su jo šviesybe labai retai tesimatydavo.
Nuo to laiko, kai juodu išsiskyrė, ledi Lorideil pri
siklausė apie savo brolį daug nemalonių dalykų. Ji gir
dėjo, kad jis niekino savo žmoną, todėl ši, vargšė, ne
trukus ir mirė. Ji žinojo, kad jis buvo abejingas vai
kams, kad abu vyresnieji sūnūs buvo silpni,
nedorėliai, įžūlūs, jie nedarė garbės nei tėvui, nei kam
kitam. Tų dviejų sūnų, Bevio ir Moriso, ji niekada nė
akyse nematė. Bet vieną kartą į Lorideilo pilį atvyko
180
aukštas, tvirtas, žvalus ir gražus maždaug aštuonioli
kos metų vaikinas ir pasisakė, kad yra jos sūnėnas
Sedrikas Erolis. Pro šalį vykdamas, užsuko aplankyti
savo tetos Konstancijos, apie kurią buvo girdėjęs kal
bant motiną. Ledi Lorideil gera širdis, pamačius jį, pa
linko į malonų vaikiną. Išlaikė jį pas save visą savaitę,
lepino, stebėjosi juo ir tikėjosi iš jo didelių darbų atei
tyje. Sūnėnas buvo visada linksmai ir gerai nusiteikęs,
turėjo švelnią širdį ir tiek nevaržomo jaunatviško
džiaugsmo, jog ji, jam išvykus, norėjo, kad jis vėl kada
nors atvažiuotų pasisvečiuoti. Bet jos noras neišsipil
dė. Sedrikui parvykus į Dorinkortą, grafas įpyko ir lie
pė nė kojos daugiau nebekelti į Lorideilo pilį. Bet ledi
Lorideil visada švelniai jį atsimindavo. Nors ir ji bijo
jo, kad vesdamas amerikietę jis žengė neapgalvotą
žingsnį, bet labai pasipiktino išgirdusi, jog tėvas jo at
sisakė ir uždraudė rodytis gimtinėje. O čia niekas ne
žinojo, kaip ir kur jis gyvena ir vargsta. Pagaliau atėjo
žinia, kad jis mirė. Paskui Bevis užsimušė, nukritęs
nuo arklio, o Morisas mirė Romoje drugiu. Netrukus
pasklido gandas apie amerikietuką, kurį surado ir par
vežė į Angliją kaip lordą Fontlerojų.
- Turbūt pražudys ir jį, kaip savuosius, - pasakė sa
vo vyrui ledi Lorideil. - Nebent jo motina yra ko nors
verta ir turi pakankamai valios jį globoti.
Bet sužinojusi, kad Sedriko motina gyvena atskir
ta nuo sūnaus, ji tiesiog nerado žodžių savo pasipik
tinimui.
181
Grafas bijo
- Tai žiauru ir nežmoniška, Hari! - kalbėjo ji karš
tai. - Įsivaizduok - tokio amžiaus berniuką atimti iš
motinos ir apgyvendinti pas tokį vyriškį kaip mano
brolis! Senasis grafas bus berniukui arba žiaurus, arba
tiek paikins, kol iš jo išeis visų dorų žmonių baubas.
Jei tikėčiau, kad ką nors padėtų laiškas...
- Nieko nepadės, Konstancija, - atsakė seras Haris.
- Sutinku, kad nepadės, - tarė ji. - Per daug gerai
pažįstu jo šviesybę Dorinkorto grafą. Bet vis dėlto tai -
bjaurus smurtas.
Ne tik skurdžiai ir ūkininkai girdėjo apie lordą Font-
lerojų. Ir kituose sluoksniuose buvo daug kalbama apie
jį. Įvairių įvairiausios kalbos sklido kuo plačiausiai. Bu
vo šnekama apie jo grožį, taurų būdą, populiarumą, jo
augančią įtaką grafui, savo seneliui. Tie gandai pasiekė
ir dvarų diduomenę ir pasklido ne vienoje grafystėje.
Apie mažąjį lordą kalbėdavo per kviestinius pietus, po
nios gailėjosi atskirtos motinos, ir kiekvienas smalsiai
teiraudavosi, ar jis iš tikrųjų yra toks gražus, kaip apie jį
kalbama. Tie, kurie pažinojo grafą ir jo įpročius, gar
džiai juokdavosi, girdėdami, kad Fontlerojus tvirtai tiki
jo šviesybės meile ir gerumu.
Seras Tomas Ešas iš Ešaunholo, būdamas vieną kar
tą Erlsbere, sutiko grafą ir anūką kartu jodinėjančius.
Jis sustojo paspausti rankos milordui ir pasveikinti,
kad pagerėjo jo išvaizda ir praėjo podagra.
- Ir žinot ką, - pasakojo jis, kalbėdamas paskui apie
tą susitikimą, - senis atrodė išdidus kaip kalakutas, ir,
182
patikėkit manim, kad tuo nesistebiu, nes gražesnio,
žavesnio anūko, kaip tas berniukas, niekada nema
čiau. Tiesus kaip ietis, o ant savo ponio sėdėjo kaip
mažas kavalerijos karininkas!
Ilgainiui ir ledi Lorideil išgirdo kalbant apie ber
niuką. Ji girdėjo apie Higinsą, luošąjį berniuką, apie
Erlskorto lūšnas bei daugybę kitų dalykų ir panoro
pamatyti tą nuostabų vaiką. Begalvodama, kaip tai
padaryti, labai nustebo, gavusi iš savo brolio laišką,
kuriame jis abu su vyru kvietė apsilankyti Dorinkor-
to pilyje.
- Ar galima tikėti? - sušuko ji. - Girdėjau pasako
jant, kad tas vaikas daro stebuklus, bet ir pati prade
du jais tikėti! Žmonės šneka, kad brolis dievina ber
niuką ir vos ištveria, jo nematydamas. O kaip di
džiuojasi juo! Iš tikrųjų manau, kad jis nori parodyti
jį mudviem.
Ir vien jau dėl to ji priėmė kvietimą.
Ledi Lorideil su seru Hariu atvyko į Dorinkorto pi
lį pavakare ir tuojau nuėjo į savo kambarį, nepasima-
čiusi su grafu. Persirengusi pietums, ji įžengė į valgo
mąjį. Grafas jau stovėjo jame netoli židinio ir atrodė
labai aukštas ir impozantiškas. Greta jo buvo nedidelis
berniukas, apvilktas juodo aksomo kostiumėliu su pla
čia vandeikiška apykakle iš brangių mezginių. Apva
lus, linksmas vaiko veidelis buvo toks gražus, ir į ledi
Lorideil jis atkreipė tokias švelnias, atviras akis, jog,
žiūrėdama į jį, ji vos nesušuko iš nustebimo.
183
Grafas bijo
. Sveikindamasi ir spausdama grafui ranką, pavadi
no jį vardu, ko nebuvo dariusi nuo jaunystės laikų.
- Na, Molinė, ar čia ir yra tas vaikas? - paklausė ji.
- Taip, Konstancija, - atsakė grafas, - štai tas ber
niukas. Fontlerojau, čia tavo senelė, ledi Lorideil.
- Sveika gyva, senele! - pasisveikino Fontlerojus.
Ledi Lorideil padėjo ranką jam ant peties ir, kelias
akimirkas pažiūrėjusi į pakeltą veidelį, karštai jį pabu
čiavo.
- Aš tavo senelė Konstancija, - tarė ji, - aš mylėjau
vargšą tavo tėvelį. O tu esi labai į jį panašus.
- Man visada malonu girdėti, kai man kas sako, kad
esu panašus į jį, - atsakė lordas Fontlerojus. - Mat,
man rodos, jog visi jį mylėjo, taip, kaip ir mano Bran
giausiąją, tikrai, senele Konstancija. - Du paskutinius
žodžius jis ištarė akimirką padelsęs.
Ledi Lorideil susižavėjo. Ji pasilenkė ir vėl jį pabu
čiavo. Nuo tos akimirkos juodu pasidarė geri bičiuliai.
- Žinai, Molinė, - tarė ji, sėsdama greta grafo prie
stalo, - kažin ar galėjo būti geriau, negu yra!
- Ir aš taip manau, - sausai atsakė jo šviesybė. - Jis
gražus berniukas. Mudu esame dideli bičiuliai. Jis tiki,
kad aš esu žaviausias, jautriausias ir dosniausios šir
dies filantropas. Prisipažinsiu tau, Konstancija, - nes ir
pati pastebėtum, jeigu nepasisakyčiau, - jog yra pavo
jus, kad dėl šitos meilės jam galiu virsti senu kvailiu.
- Ką galvoja apie tave jo motina? - paklausė ledi
Lorideil be jokių vingių, su jai įprastu tiesumu.
184
- Neklausiau jos, - susiraukęs atsakė grafas.
- Žinai, - tarė ledi Lorideil, - iš sykio kalbėsiu su
tavim atvirai, Molinė, ir pasakysiu, jog nepritariu ta
vo elgesiui ir ketinu kuo greičiausiai aplankyti ponią
Erol. Tad jei nori su manim susibarti, turi puikiausią
progą. Be to, tiek prisiklausiau apie jaunąją motiną,
jog esu įsitikinusi, kad vaikas viską gavo iš jos. Net
Lorideile kalbama, kad tavo vargšai nuomininkai ko
ne dievina ją.
- Jie dievina jį, - paprieštaravo grafas ir linktelėjo
galva Fontlerojaus link. - Apie ponią Erol galiu pasa
kyti tik tiek, kad ji gana daili moteriškaitė. Be abejo,
berniukas gavo iš jos savo grožio dalį. O lankyti ją ga
li, jei tik turi noro. Aš tik reikalauju, kad ji pasiliktų
Kortlodže ir kad neverstumėt manęs su ja susitikti. - Ir
jis truputį apsiblausė.
- Man dabar aišku, kad jis nebe tiek nekenčia jos,
kaip nekentė anksčiau, - tarė po pietų ledi Lorideil sa
vo vyrui serui Hariui. - Be to, jis yra kažkuriuo atžvil
giu pasikeitęs. Tikėsi ar ne, Hari, tačiau aš manau, kad
jį padarė žmogum ne kas kita, kaip meilė šiam nekal
tam, švelniam berniukui. Žiūrėk, vaikas iš tikrųjų jį
myli! Jis prieina prie jo krėslo. Jis iš tikrųjų atsiremia į
senelio kelius! Milordo tikrieji vaikai verčiau būtų atsi
rėmę į tigrą!
Rytojaus dieną ji nuvyko aplankyti ponios Erol. Su
grįžusi ji pasakė broliui:
- Molinė, ji yra meiliausia, žaviausia moteris, kokią
185
Grafas bijo
esu mačiusi! Jos balsas kaip sidabro varpelis. Ir gali dė
koti jai, kad berniukas yra toks, koks jis yra. Ji davė
jam daugiau negu savo grožį. Labai klysti ir pats daug
prarandi, kad neįkalbi jos persikelti čia ir tvarkyti na
mų. O aš pasikviesiu ją į Lorideilą.
- Ji nenorės palikti berniuko, - atsakė grafas.
- Man ir jo ten reikės, - juokdamasi tarė ledi Lori-
deil.
Bet ji žinojo, kad Fontlerojaus senelis pas ją neišleis.
Kasdien aiškiau ji matė, kokie glaudūs ir švelnūs anū
ko ir senelio santykiai, kad rūstusis senas žmogus į tą
vaiką sudėjo visą savo garbės troškimą, ambiciją, viltį
bei meilę ir kad švelni, nekalta vaiko prigimtis į prie
lankumą atsakė visišku atsidavimu ir tvirtu tikėjimu.
Ledi Lorideil taip pat aiškiai suprato, kad svarbiau
sia ruošiamo pokylio priežastis buvo slaptas grafo no
ras parodyti pasauliui savo anūką ir įpėdinį. Jis norė
jo leisti žmonėms savo akimis pamatyti, kad tas ber
niukas, apie kurį nesibaigia kalbos ir kurio žavesiui
nusakyti trūksta palyginimų, yra dar puikesnis, negu
byloja gandai apie jį.
- Bevis ir Morisas buvo jam toks skaudus pažemini
mas, - tarė ji savo vyrui. - Kiekvienas tai žinojo. Tiesą
sakant, jis nekentė jų. Jo išdidumas dabar galės atsi
tiesti visu ūgiu.
Gal buvo ir dar ne vienas žmogus, kuris priėmė
kvietimą į pokylį, smalsiai domėdamasis mažuoju lor
du Fontlerojum, ir tik abejojo, ar teks jį pamatyti.
186
Mažasis lordas Forttlerojus
Pokyliui prasidėjus, pasirodė ir Fontlerojus.
- Berniūkštis moka mandagiai elgtis, - tarė grafas. -
Jis niekam netrukdys. Vaikai paprastai esti idiotai arba
akiplėšos - maniškiai turėjo abi tas savybes. Bet šis gali
atsakinėti kalbinamas ir moka tylėti neklausiamas. Jis
niekada nebūna įkyrus.
Bet tą vakarą Fontlerojus beveik neturėjo progos
tylėjimo dorybei parodyti. Visi svečiai jį tik kalbino ir
kalbino. Ponios lepino jį ir teiravosi visokiausių daly
kų, vyrai taip pat nuolatos klausinėjo ir juokavo su
juo, kaip ir vyrai garlaivyje, plaukiant per Atlantą.
Fontlerojus gerai nesuprato, kodėl jie kartais juokda
vosi iš jo atsakymų. Bet jis buvo pripratęs matyti
žmones gerai nusiteikusius, kai jis pats būna rimtas,
todėl nieko ir nepaisė. Visas vakaras atrodė jam nuo
stabiai malonus. Puikios menės buvo sklidinos švie
sos, visur buvo pristatyta gausybė gėlių, džentelme
nai atrodė tokie linksmi, o damos buvo tokios gra
žios, puošnios, į jas žiūrint, net akys raibo nuo
papuošalų spindesio. Buvo viena jauna ledi, apie ku
rią Sedrikas girdėjo, kad ji, grįžusi iš Londono, kur
praleido „sezoną". Ji buvo tokia puiki ir žavi, jog Sed
rikas negalėjo nuo jos atitraukti akių. Tai buvo apy-
lieknė jauna panelė: jos galvutė buvo išdidi ir daili,
plaukai švelnūs ir juodi, o akys didžiulės ir tamsios
kaip našlaičių žiedai. Jos lūpos ir skruostai buvo raus
vi kaip rožė. Ji vilkėjo balta, puikia suknele, o jai ant
kaklo kabėjo perlų vėrinėlis. Aplink tą jauną ledi vi-
187
Grafas bijo
są laiką būriavosi ir sukinėjosi daug džentelmenų ir
buvo matyti, kaip jie stengiasi jai patikti. Todėl Font-
lerojus pamanė, ar ji tik nebus kokia nors princesė.
Jis taip susidomėjo ta panele, jog nejausdamas slinko
vis arčiau ir arčiau prie jos. Pagaliau ji atsisuko ir pa
šnekino jį.
- Eikš čia, lorde Fontlerojau, - tarė ji šypsodamasi, -
ir pasakyk man, kodėl taip žiūri į mane.
- Visą laiką tik ir galvoju, kokia tamsta nuostabiai
graži, - atsakė mažasis jo šviesybė lordas.
Išgirdę tokį atsakymą, džentelmenai prapliupo
juoktis. Jaunoji ledi taip pat nusijuokė, o rausva jos
skruostų spalva dar pasodrėjo.
- Ak, kaip puiku, Fontlerojau! - tarė vienas džentel
menas, tas, kuris juokėsi daugiau už visus. - Išnaudok,
išnaudok savo laiką! Kai būsi vyresnis, nebedrįsi to pa
sakyti.
- Bet kas galėtų pasakyti kitaip? - santūriai priešta
ravo Fontlerojus. - Ar tamsta ne tą patį pasakytum?
Argi tamsta pats nematai, kad ji yra žavi?
- Mums ne visada galima sakyti tai, ką manome, -
paaiškino džentelmenas, o kiti juokėsi dar labiau ne
gu pirma.
Bet jaunoji gražioji ledi - ji vadinosi panelė Vivjena
Herbert - ištiesė ranką ir priglaudė Sedriką prie savęs.
Tą valandėlę ji atrodė dar gražesnė, jei iš viso tai buvo
įmanoma.
- Lordas Fontlerojus turi sakyti, ką galvoja, - tarė
188
ji, - o aš jam labai dėkoju už tai. Tikiu, kad jis tikrai
taip mano. - Ji ėmė ir pabučiavo jį į skruostelį.
- Manau, kad tamsta esi gražiausia iš visų moterų,
kiek man teko matyti, - tarė lordas Fontlerojus, žiūrė
damas į ją tyromis akimis ir gėrėdamasis. - Gražiausia,
be abejo, po mano Brangiausiosios. Aš neįsivaizduoju,
189
Grafas bijo
kad kas nors galėtų prilygti mano Brangiausiosios gro
žiui. Manau, kad ji yra gražiausia moteris pasaulyje.
- Neabejoju, kad ji gražiausia, - patvirtino Vivjena
Herbert. Ji nusijuokė ir vėl pabučiavo jį į skruostelį.
Didesniąją vakaro dalį ji laikė Sedriką šalia savęs.
Kuriame tik būrelyje juodu pasisukdavo, tuojau atsi
durdavo visų dėmesio centre, o linksmybės ten tikrai
netrūkdavo. Fontlerojus pats nežinojo, kaip atsitiko,
bet netrukus jis plačiai pasakojo apie Ameriką, apie
respublikonų eitynes, apie poną Hobsą ir Diką. Paga
liau jis su pasididžiavimu išsitraukė iš kišenės Diko at
sisveikinimo dovaną - raudono šilko nosinę.
- Įsidėjau šį vakarą į kišenę pokylio proga, - paaiš
kino jis. - Mat manau, Dikui patiktų, kad jo nosinę at
sinešiau į pokylį.
Nors ir keistas buvo tas didelis, išmargintas daikte
lis, savininkas žiūrėjo į jį taip rimtai ir meiliai, jog jis
sulaikė klausytojus nuo per didelio juoko.
- Suprantate, - pridūrė jis, - tą nosinę branginu to
dėl, kad Dikas yra mano bičiulis.
Nors daug kas šnekino Fontlerojų, nors jis su daug
kuo kalbėjosi, bet jis niekam netrukdė, kaip ir sakė
grafas. Jis mokėjo patylėti ir klausytis, kitiems kal
bant, todėl niekam nepasirodė įkyrus. Ne vienas vos
pastebimai nusišypsojo, matydamas, kaip Fontlerojus
vis prieidavo prie senelio, atsistodavo arba atsisėsda
vo krėsle netoli jo, nenuleisdamas akių žiūrėdavo į jį
ir, didžiai susidomėjęs, dėjosi į galvą kiekvieną jo žo-
190
dį. Vieną kartą jis atsistojo taip arti prie ranktūrio, jog
jo skruostelis palietė grafo petį. Prisidėdamas prie vi
sų šypsenos, šypsojosi ir jo šviesybė. Jis žinojo, ką
galvoja tie, kurie tai matė. Širdies gilumoje jis jautė
pasitenkinimą, kad jie mato, kokie jiedu yra bičiuliai
su anūku, kuris galvoja apie jį ne taip, kaip kiti žmo
nės. O iš pradžių visi tikėjosi, kad jis ne kitaip galvos
apie savo senelį.
Pono Havišemo laukė atvykstant apie pavakarį, bet
tikrai buvo keista, kad jis vėlavo. To jam niekad nepa
sitaikė nuo to laiko, kai jis pradėjo lankytis Dorinkor-
to pilyje. Jis pavėlavo tiek, jog, jam pasirodžius, svečiai
buvo jau pakilę eiti į valgomąjį. Kai jis priėjo prie šei
mininko, grafas nustebęs pažiūrėjo į jį. Atrodė, tarsi
advokatą kas būtų išgąsdinęs ir sujaudinęs. Jo liesas,
kampuotas, visada žvalus, nors ir senas veidas buvo
labai išblyškęs.
- Mane sutrukdė nepaprastas įvykis, - tyliai pasakė
jis grafui.
Oriam, senam advokatui nepriderėjo nei dėl ko
nors jaudintis, nei vėluotis. Tačiau buvo matyti, kad
jis yra netekęs įprasto šaltakraujiškumo. Atsisėdęs
valgyti, jis beveik nieko nepalietė. Porą kartų pakal
bintas, nieko neatsakė. Žiūrėjo į erdvę, tarsi lydėda
mas savo plevenančias mintis. Valgant desertą Font-
lerojus vėl įėjo į salę. Ponas Havišemas kelis kartus
pažvelgė į jį neramiai ir nejaukiai. Fontlerojus matė
jo žvilgsnius ir stebėjosi jais. Pono Havišemo ir jo
191
Grafas bijo
santykiai buvo bičiuliški, paprastai jie vienas į kitą
žvilgčiodavo su šypsena.
Atrodė, kad šį vakarą advokatas užmiršo šypsotis. Iš
tikrųjų jis buvo užmiršęs viską. Jo mintys sukosi vien
apie keistą ir skaudžią žinią, kurią reikėjo pasakyti gra
fui prieš naktį. Jis žinojo, jog ta naujiena bus grafui bai
sus smūgis ir pakeis viską iš pagrindų. Žiūrėdamas į iš
taigingus kambarius ir kilmingus svečius, advokatas ne
abejojo, kad jie susirinko daugiausia smalsumo vedami,
norėdami pamatyti šviesiaplaukį berniuką, kuris glau
dėsi prie grafo krėslo. Atsisukęs į išdidų seną didiką ir
greta jo besišypsantį lordą Fontlerojų, jis jautėsi sukrės
tas, nors buvo užgrūdintas senas advokatas. Kokį smū
gį jis viskam turėjo suduoti!
Jis tikrai nežinojo, kiek truko ilga, prabangi puota.
Visą laiką sėdėjo lyg sapne, tik keletą kartų pastebėjo,
kad grafas nustebęs žiūri į jį.
Bet pagaliau puota pasibaigė, damos ir džentelme
nai susibūrė salone. Jie rado Fontlerojų sėdintį ant so
fos su panele Vivjena Herbert, įžymiąja Londono se
zono gražuole. Juodu žiūrinėjo paveikslus, ir Sedrikas
kaip tik dėkojo savo draugei, kai atsidarė durys.
- Labai nuoširdžiai dėkoju tamstai, kad buvai man
tokia maloni! - kalbėjo jis. - Nebuvau niekada buvęs
svečių priėmime. Turiu pasakyti, jog man buvo nepa
prastai smagu!
Jis buvo tiek prisilinksminęs, jog, džentelmenams
vėl susirinkus aplink panelę Herbert ir ėmus su ja
192
kalbėti, jo blakstienos pradėjo merktis, nors klausėsi
ir stengėsi suprasti žaismingus svečių pokalbius.
Blakstienos, porą kartų visai uždengė akis, bet jis vis
pakirsdavo nuo sidabrinio panelės Herbert juoko. Po
rai sekundžių praverdavo akis. Jis buvo tikras, kad
neužsnūs, bet už jo nugaros buvo atlasinis pagalvėlis,
tai ant jo ir nusviro šviesiaplaukė galvelė. Po valan
dėlės jo blakstienos užsimerkė paskutinį kartą. Jos
nebeprasivėrė net tada, kai, gerokai laiko praslinkus,
kažkas švelniai pabučiavo jį į skruostelį. Tai Vivjena
Herbert prieš išvykdama pabučiavo jį ir švelniai pa
sakė:
- Labanaktis, mažasis lorde Fontlerojau! Saldžių tau
sapnų!
Iš ryto jis nebeatsiminė, kad tada mėgino praplėšti
akis ir mieguistu balseliu atsakė:
- Labanaktis... džiaugiuosi, kad... tamstą pama
čiau... tamsta... tokia... graži...
Jis miglotai atsiminė, kad girdėjo džentelmenų juo
ką, bet nesuprato jo priežasties.
Paskutiniam svečiui atsisveikinus ir išėjus, ponas

Havišemas atsikėlė iš savo vietos prie židinio ir priėjo
arčiau sofos. Sustojęs jis žiūrėjo į miegantį berniuką.
Lordas Fontlerojus ilsėjosi ištaigingai. Vieną koją buvo
užmetęs ant kitos ir užkėlęs ant sofos krašto. Viena
ranka buvo dailiai padėta po galva. Sveiko, laimingo,
vaikiško miego šiltas raudonis nudažė jo ramų veide-
193
Grafas bijo
lį. Jo išdrikusios gelsvos garbanos buvo išsisklaidžiu
sios ant geltono atlasinio pagalvio. Tai buvo tikrai gra
žus vaizdas.
Žiūrėdamas į jį, ponas Havišemas pakėlė ranką ir
pasitrynė smakrą. Jo veide buvo matyti nerimas.
- Nagi, Havišemai, - pasigirdo šaižus grafo balsas. -
Kas atsitiko? Matau, kad kažkas atsitiko. Ar galiu pa
klausti, kas?
Ponas Havišemas atsigręžė nuo sofos, vis tebetrin-
damas smakrą.
- Blogos žinios, - atsakė jis, - skaudi naujiena, bjau
riausia naujiena,- milorde. Man labai nemalonu, kad
kaip tik aš turiu ją pranešti.
Jau ir per pokylį, pasižiūrėjęs į Havišemą, grafas
kurį laiką jautėsi nesmagiai. O kai jausdavosi nesma
giai, grafas visada būdavo piktas.
- Ko taip spoksai į berniūkštį? - įširdęs riktelėjo jis
advokatui. - Visą vakarą nenuleidai nuo jo akių, o štai
ir vėl stebeilijies į berniuką, Havišemai, ir suki aplink jį
kaip nelaimę karksintis varnas. Ką tavo žinia turi ben
dra su lordu Fontlerojum?
- Milorde, apsieisiu be tuščių žodžių, - atsakė po
nas Havišemas. - Mano žinia kaip tik ir susijusi su lor
du Fontlerojumi. Ir jei tikėsime ja, tai prieš mus miega
ne lordas Fontlerojus, o tiktai kapitono Erolio sūnus.
O tikrasis lordas Fontlerojus yra tamstos sūnaus Bevio
vaikas, šiuo metu gyvenąs viename Londono bute.
Grafas taip mėšlungiškai suspaudė krėslo ranktū-
194
rius, jog ant rankų net gyslos išpampo. Patamsėjo gys
los net ant kaklo. Jo senas veidas beveik pamėlynavo.
- Ką nori tuo pasakyti? - sušuko jis. - Iš proto išėjai!
Kas sumanė tą melagystę?
- Jeigu tai ir būtų melas, - atsakė ponas Haviše-
mas, - vis dėlto jis skaudžiai panašus į tiesą. Šiandien
į mano kabinetą atėjo viena moteris. Pasisakė, kad
tamstos sūnus Bevis ją vedė prieš šešerius metus Lon
done. Ji parodė man savo sutuoktuvių liudijimą. Pra
slinkus metams po vestuvių, nesugyvendami juodu iš
siskyrė. Tamstos sūnus užmokėjo jai, kad ji pasitrauk
tų. Ji turi penkerių metų sūnų. Tai paties žemiausio
sluoksnio amerikietė, visai neišprususi moteriškė. Sa
kosi ligi šiol nesuprantanti, ko gali reikalauti jos sūnus.
Pasiteiravusi advokato patarimo, ji sužinojo, kad ber
niukas yra tikrasis lordas Fontlerojus ir Dorinkorto
grafystės paveldėtojas. Žinoma, ji reikalauja, kad būtų
pripažintos jo teisės.
Garbanota galvutė ant atlasinio pagalvio sujudėjo.
Lengvas, ilgas, mieguistas atodūsis išsiveržė pro pra
čiauptas lūpeles. Neatsibusdamas berniukas apsivertė
ant kito šono. Tačiau tai nerodė, kad jis miega neramiai
arba nepatogiai. Regėjos, kad jo miego visiškai ne
drumsčia tas faktas, kad jis pasirodė esąs mažas uzur
patorius, kad jis visai ne lordas Fontlerojus ir kad jis
niekada nebus Dorinkorto grafas. Jis tik labiau pasuko į
šoną savo rausvą veidelį, tarsi norėdamas, kad geriau jį
galėtų matyti senelis, kuris nesiliovė į jį žiūrėjęs.
195
Grafas bijo
Dailus, drąsus grafo veidas išblyško kaip drobė.
Karti šypsena iškreipė jo bruožus.
- Nenorėčiau tikėti nė vienu žodžiu, - tarė jis, - jei
tai nebūtų šlykšti, bjauri niekšybė, kuri vis dėlto gali
būti ir įtikėtina, prisiminus tą palaidūną, mano sūnų
Bevį. Tokiems darbams jis buvo pats tas. Jis tik teršė
mūsų gerą vardą. Visada nukvėšęs, amžinas melagis,
nedorėlis su žemais polinkiais - štai koks buvo mano
sūnus ir įpėdinis Bevis, lordas Fontlerojus. Sakai, kad
moteris yra neišprususi ševeldra?
- Turiu pagrindą įtarti, kad kažin ar moka teisingai
parašyti net savo pavardę, - atsakė advokatas. - Ji yra
visiška bemokslė ir, matyt, godi. Jai rūpi tik pinigai.
Neišrankiam ji gali pasirodyti net gana graži, bet...
Mandagus advokatas nustojo kalbėti ir šlykštėda-
masis nusipurtė.
Gyslos grafo kaktoje išsipūtė ir atrodė kaip violeti
nės virvelės. Kakta buvo išpilta šalto prakaito lašų. Jis
išsitraukė nosinę ir juos nusišluostė. Jo šypsena pasi
darė dar kartesnė.
- O aš, - tarė jis, - prikaišiojau ir priešinausi kitai
moteriai, šio vaiko motinai. - Jis pirštu parodė į sofoje
miegantį. - Atsisakiau ją pripažinti. O ji savo pavardę
tikrai moka parašyti teisingai. Matyti, tai atpildas man.
Staiga jis pašoko nuo krėslo, ėmė vaikščioti po kam
barį ir keiktis tokiais žodžiais, kad net sienos suvirpė
jo iš baimės. Įšėlimas kaip audra krečia medį. Net bau-
196
gu buvo žiūrėti į jo įniršį. Vis dėlto ponas Havišemas
pastebėjo, kad net pikčiausio siuto akimirkomis grafas
neužmiršo ant geltono atlaso pagalvėlių miegančio
vaiko. Valdėsi ir nė karto nesuriko taip garsiai, kad pa
bustų Sedrikas.
- Galėjau nujausti, - tarė jis advokatui. - Tik nema
lonumus ir negarbę jie abu man teikė nuo pat pirmo
sios gyvenimo valandos! Nekenčiau jų, o už tą neapy
kantą juodu puikiai man atlygino. Bevis buvo paties
velnio neštas ir pamestas. Nenoriu tikėti, kad tai teisy
bė! Kovosiu su ja iki paskutiniosios, ir su Bevio įpėdi
niu. To iš jo ir buvo galima tikėtis.
O paskui jis dar siautėjo ir klausinėjo apie moterį,
apie jos įrodymus. Žingsniuodamas po kambarį, čia
balo, čia mėlynavo iš pykčio.
Kai jis išgirdo viską, kas buvo įmanoma, ir sužino
jo pačias kokčiausias smulkmenas, ponas Havišemas
su baime pažvelgė į jį. Grafas atrodė toks palūžęs, su
gniuždytas ir pasikeitęs. Pykčio priepuoliai jam visada
kenkdavo, bet pastarasis buvo iš visų blogiausias, nes
tai buvo ne tik pyktis, o šis tas daugiau.
Pagaliau tyliai priėjo prie sofos ir sustojo prie jos.
- Jei būtų kas sakęs, kad šitaip pamilsiu vaiką, - kal
bėjo jis šį kartą apytyliai ir netvirtai, - būčiau netikė
jęs. Vaikais visada bjaurėdavausi, savaisiais dar labiau
negu svetimais. Tik šį vieną myliu. Jis myli mane. -
Karčiai šypsodamasis, grafas kalbėjo toliau: - Manęs
197
Grafas bijo
niekas niekada nemylėjo. O jis mane myli. Niekada
manęs nebijo, visada tiki manimi. Jei jis būtų buvęs
mano vietoj, jis būtų daręs kitaip negu aš. Žinau tai.
Būtų atnešęs garbę mūsų vardui.
Grafas pasilenkė ir kone minutę stovėjo, žiūrėda
mas į laimingą miegančiojo veidelį. Jo tankūs antakiai
buvo rūsčiai suraukti, o vis dėlto kažkodėl neatrodė
piktas. Ištiesęs ranką, atsargiai nubraukė jam nuo kak
tos šviesius plaukus, paskui nusisuko ir paskambino.
Įėjus aukštajam tarnui, jis parodė į sofą:
- Nunešk, - tarė jis, o, kiek padelsęs, pasikeitusiu
balsu įsakė, - nunešk lordą Fontlerojų į jo kambarį.
198
XI
SUSIRŪPINIMAS AMERIKOJE
ai pono Hobso jaunasis bičiulis paliko jį

ir išvyko į Dorinkorto pilį, kad taptų lor
du Fontlerojum, kolonijinių prekių
krautuvininkas turėjo laiko pagalvoti,
kad jį nuo mažojo draugo dabar skiria
Atlanto vandenynas. Jis iš tikrųjų pradėjo jausti vienat
vę, nebematydamas ištikimojo bičiulio, kurio draugėje
praleido tiek daug smagių valandų. Tiesą sakant, ponas
Hobsas nebuvo nei išmintingas, nei linksmas žmogus.
Iš tikrųjų jis buvo greičiau lėtas ir nerangus žmogėnas ir
niekada neturėjo daug pažįstamų. Jo protas veikė ne
per judriausiai, tad nesugebėjo prasimanyti pramogų.
Visas jo malonumas buvo skaityti laikraščius ir sudėlioti
sąskaitų sumas. Ne taip lengvai sekėsi jam ir skaičiuoti.
Kartais gana ilgai sugaišdavo, kol sutvarkydavo sąskai
tų knygas. Anais geraisiais laikais jam prišokęs padėda
vo mažasis lordas Fontlerojus. Jis buvo išmokęs mikliai
skaičiuoti pirštais, pieštuku ir grafito rašikliu. Be to, jis
199
Susirūpinimas Amerikoje
buvo geras klausytojas ir labai domėjosi, ką rašo laikraš
čiai. O kiek jis su Hobsu prikalbėdavo apie Amerikos
laisvės kovas ir anglus, apie rinkimus ir respublikonų
partiją. Nieko nuostabaus, kad, jam išvykus, krautuvė
je atsirado tuštuma. Iš pradžių ponui Hobsui atrodė,
kad Sedrikas kiek pabus ir sugrįš. Jis manė, kad kurią
nors dieną pakels akis nuo laikraščio ir pamatys tarpdu
ryje stovintį berniuką su baltu kostiumėliu ir raudono
mis kojinėmis, su šiaudine skrybėle nusmaukta ant pa
kaušio ir išgirs linksmą balselį: „Sveikas, pone Hobsai!
Šiandien šilta diena. Ar sakysi, kad ne?" Bet kadangi
dienos slinko viena po kitos, o jo svajonės nesipildė,
ponas Hobsas jautėsi labai nerangus ir apsiblausęs.
Nebesidžiaugė nė laikraščiu. Perskaitęs pasidėdavo jį
ant kelių, sėdėdavo vietoje ir nemirksėdamas žiūrėdavo
į aukštąjį krėslą. Krėslas buvo išlaikęs žymes, kurias pa
stebėjęs krautuvininkas visai nusiminė ir apsiblausė.
Tas žymes buvo palikę busimojo Dorinkorto grafo kul
niukai, kai jis kalbėdamas tabaluodavo kojomis. Matyt,
net ir grafiukai apspardo krėslus, ant kurių jie sėdi.
Nuo to nesulaiko nei taurus kraujas, nei giminės kilnu
mas. Pasižiūrėjęs į tas žymes, ponas Hobsas išsitraukė
auksinį laikrodį, atsidarė dangtelį ir įsistebeilijo į užrašą:
„Ponui Hobsui nuo jo seno bičiulio lordo Fontlerojaus.
Šią dovaną skiriu Tau ir atmint mane prašau". Valandė
lę pasižiūrėjęs į jį, užtrenkė dangtelį, atsiduso, atsikėlė,
nuėjo ir atsistojo tarpduryje - tarp bulvių dėžių ir
obuolių statinių - ir spoksojo į gatvę. Vakare uždaręs
krautuvę, užsidegė pypkę ir palengva nukiūtino šali-
200
gatvių, kol priėjo namus, kur gyveno Sedrikas. Prie jų
kabėjo lentelė su užrašu: „Namas išnuomojamas". Jis
sustojo prie tos lentelės, žiūrėjo į ją, linguodamas galvą,
ir ėmė leisti iš pypkės didelius dūmų tumulus, o po va
landėlės liūdnas vėl patraukė atgal.
Tai truko dvi ar tris savaites, kol jam į galvą dingte
lėjo mintis. Dėl jo lėtumo ir nerangumo visada reikė
davo daug laiko, kol subręsdavo nauja mintis. Tiesą
sakant, jis ir nemėgo naujų minčių, jam labiau patiko
senosios. Šiaip ar taip, jo galvoje pamažėle ėmė bręsti
naujas sumanymas. Jis sugalvojo aplankyti Diką. Daug
pypkių išrūkė krautuvininkas, kol priėjo tokią išvadą,
bet pagaliau ją priėjo. Reikia pasimatyti su Diku! Apie
jį žinojo viską. Jo gyvenimą plačiai buvo papasakojęs
Sedrikas. Pono Hobso naujoji mintis buvo ta, kad gal
jam bus naudinga aptarti visus reikalus su Diku.
Vieną dieną, kai Dikas sunkiai dirbo, blizgindamas
vieno kliento batus, jis pamatė stovint ant šaligatvio
nediduką storulį liūdnu veidu ir plika galva. Kelias
minutes storulis įsigilinęs žiūrėjo į valytojo iškabą, ku
rioje buvo parašyta:
„P rofesorius D ikas T iptenas
N epralenkiamas"
Prašalaitis tiek ilgai spoksojo į iškabą, kad Dikas

pradėjo juo domėtis. Paskutinį kartą brūkštelėjęs per
batus savo klientui, jis tarė:
- Ar nublizginti, sere?
201
Susirupin imas A merikoje
Storulis atsargiai priėjo ir padėjo koją ant dėžės.
- Taip, - atsakė jis.
Dikui įnikus į darbą, storulis žvilgčiojo čia nuo Diko
į iškabą, čia nuo iškabos į Diką.
- Iš kur gavai? - paklausė jis.
- Iš vieno savo bičiulio, nedidelio berniuko, - atsa
kė Dikas. - Man padovanojo visą įrangą. Jis buvo ge
riausias berniukas iš visų, kuriuos man teko matyti.
Dabar jis Anglijoje. Išvyko, kad būtų kažkoks lordas.
- Lordas... Lordas?.. - paklausė ponas Hobsas, sun
kiai ir lėtai tardamas žodžius. - Ar ne lordas Fontlero-
jus, busimasis Dorinkorto grafas?
202
Dikui vos šepetys iš rankų neiškrito.
- Po šimts pypkių! - sušuko jis. - Ar ir tamsta jį pa
žinojai?
- Pažinojau ir aš, - atsakė ponas Hobsas, šluostyda
masis suprakaitavusią kaktą, - nuo pat jo gimimo. Mu
du buvome amžini bičiuliai. Štai kas mudu buvome.
Kalbėti apie jį nesijaudindamas Hobsas tikrai nega
lėjo. Iš kišenės jis išsitraukė puikų auksinį laikrodį, at
vožė jį ir parodė Dikui vidinę dangtelio pusę.
- „Šią dovaną skiriu Tau ir atmint mane prašau“, - per
skaitė jis. - Šį daiktelį jis, prieš išvykdamas, padovano
jo man atminimui. „Noriu, kad neužmirštum manęs“, -
tai jo žodžiai. Neužmirščiau, nors ir nieko nebūtų pa
dovanojęs, nors nė dulkelės iš jo nebūčiau gavęs. Jis
buvo toks bičiulis, kokio niekas negali užmiršti.
- Tikrai jis buvo aukso berniukas, - patvirtino Di-
kas. - Kito tokio neteks matyti, kol medžiai nepradės
augti šaknimis į viršų. Aš visada maniau, kad iš jo išeis
kas nors nepaprasta. Mudu taip pat buvome bičiuliai.
Galima sakyti, jis nuo mažų dienų prie manęs prisirišo.
Kartą ištraukiau jo sviedinį iš po vežimo, ir jis niekada
to neužmiršo. Kai tik eidavo pro šalį su motina ar auk
le, visada man šaukdavo: „Sveikas, Dikai!" Jo kreipinys
skambėdavo taip bičiuliškai, lygjis būtų buvęs šešių pė
dų ūgio, nors ne kažin kiek tebuvo praaugęs žiogą ir te-
bevilkėjo sijonėliu. Jis buvo linksmas berniūkštis. Nuo
taikai sugedus, būdavo gera su juo pasikalbėti.
- Taip, taip, tikra teisybė, - pritarė ponas Hobsas. -
203
Didžiai gaila daryti iš jo grafą. Iš jo būtų išėjęs žymus
kolonijinių prekių arba grūdų pirklys. Tikrai žymus! -
Ponas Hobsas palingavo galvą, apgailestaudamas dau
giau negu pirma.
Pasirodė, kad juodu turi vienas kitam pasakyti
daug daugiau, negu tai įmanoma padaryti per vieną
kartą. Todėl nusprendė, kad kitą vakarą Dikas aplan
kys poną Hobsą krautuvėje ir paviešės pas jį. Sis su
manymas itin patiko Dikui. Bemaž visą savo amžių jis
buvo gatvės vaikas, bet visada širdyje troško prasi
mušti į labiau gerbiamą padėtį. Kai pradėjo dirbti vie
nas, susikrapštė tiek pinigo, jog įstengė išsinuomoti
kambarėlį: nebereikėjo kaip anksčiau valkiotis gatvė
mis, kad kur susirastų kampą nakčiai praleisti. Pradė
jo ryškėti viltis, kad ilgainiui gali sulaukti šviesesnių
dienų. Jam atrodė gana reikšmingas atsitikimas, kad jį
pakvietė ateiti storas, garbus ponas, krautuvės savi
ninkas, kuris turėjo dar net arklį ir vežimą.
- Ar žinai ką nors apie grafus ir pilis? - teiravosi po
nas Hobsas. - Norėčiau turėti tikslesnės informacijos
apie šitą šaką.
- Apie tamstai rūpimus dalykus vieną istoriją ma
čiau Penny Story Gazette, - atsakė Dikas. - Ji vadinasi,
rodos, „Vainikuotos galvos nusikaltimas, arba grafie
nės Mei kerštas". Labai jaudinanti istorija. Kai kurie iš
mano pažįstamų skolinasi ir skaito.
- Ateidamas atsinešk, - tarė ponas Hobsas, - aš už
mokėsiu. Paimk viską, ką sugraibysi, kur rašo apie gra-
204
fus. Jei nebus apie grafus, tiks ir apie markizus arba ku
nigaikščius, nors jis nesakė, kad ketintų būti markizas
ar kunigaikštis. Pirmiausia truputį susipažinsime su vai
nikuotom galvom, nors nė vienos savo amžiuje nesu
matęs. Manau, kad mūsų šaly jų ne per daugiausia.
- Pas Tifanį turbūt viena kita užeina, jei iš viso jų
yra, - tarė Dikas. - Bet nesu tikras, kad kokią pažin
čiau, jei susitikčiau.
Ponas Hobsas nesakė - pažintų ar ne. Jis tik reikš
mingai papurtė galvą ir tarė:
- Tvirtai tikiu, kad jų paklausa čia labai menka. -
Tuo ir baigėsi pokalbis.
Šitaip prasidėjo reikšminga ir svarbi bičiulystė. At
ėjusį į krautuvę Diką ponas Hobsas priėmė labai vai
šingai. Pasiūlė jam kėdę netoli durų, greta obuolių sta
tinės. Jaunajam svečiui atsisėdus, ponas Hobsas bičiu
liškai mostelėjo ranka, kurioje laikė pypkę, ir tarė:
- Prašom jaustis kaip namie.
Pats tuo tarpu vartė laikraščius, skaitė, o paskui da
lijosi nuomone apie Anglijos aristokratiją. Dūmus lei
do dideliais tumulais ir vis purtė galvą. O paskui paro
dė Dikui aukštą kėdę su kulnų žymėmis kojose.
- Tai jo kulnelių pėdsakai, - tarė ponas Hobsas su
jaudintas, - tai jis čia pribrūžino. Sėdžiu kartais valandų
valandas ir žiūriu į juos. Viskas pasaulyje keičiasi: čia
kyla, čia krinta. Ar seniai jis čia sėdėjo ir valgė biskvitus
iš šios dėžutės arba obuolius iš šios statinės, o graužtu
kus mėtė į gatvę. O dabar jis lordas ir gyvena pilyje.
205
S u s ir ū p i n i m as A m e r i k o j e
Ant kėdės kojų - lordo nuspardytos žymės. Kurią nors
dieną tai bus grafo žymės. Kartais sakau sau, iš tikrųjų
sakau: „Kad tu kur pasikartum iš tiesų!"
Atrodė, kad ponas Hobsas gavo daug paguodos iš
savo apmąstymų ir Diko vizito. Prieš išeinant Dikui,
juodu pavakarieniavo nedideliame kambarėlyje už
krautuvės. Buvo ir biskvitų, ir sūrio, ir sardinių, ir ki
tų konservuotų skanėstų. Ponas Hobsas iškilmingai at
kimšo du butelius imbierinio alaus, pripylė du stiklus
ir pasiūlė tostą.
- Į jo sveikatą! - tarė jis, pakeldamas savo stiklą. -
Jis gali būti pavyzdžiu grafams ir markizams, ir kuni
gaikščiams, ir visiems kartu!
Nuo to vakaro juodu ėmė dažnai susitikinėti. Pono
Hobso liūdesys sumažėjo, jis pradėjo daug geriau
jaustis. Juodu skaitydavo Penny Story Gazette ir daug
kitų įdomių dalykų ir tokiu būdu susipažino su diduo
menės ir bajorų gyvenimo papročiais. Tos žinios būtų
nustebinusios nekenčiamus sluoksnius, jei šie būtų tu
rėję progą sužinoti jas iš tų dviejų prastuolių. Vieną
dieną ponas Hobsas kaip piligrimas išsiruošė į knygy
ną mieste, turėdamas vienintelį tikslą - praturtinti sa
vo biblioteką. Jis priėjo prie pardavėjo, užsikvempė
ant prekystalio ir paprašė:
- Norėčiau knygos apie grafus.
- Kokios? Kokios knygos? - nustebęs paklausė par
davėjas.
- Knygos apie grafus, - pakartojo kolonijinių pre
kių krautuvininkas.
206
- Labai apgailestauju, bet tokios neturime, - vos ne
prunkštelėjęs atsakė pardavėjas.
- Neturite? - susirūpinęs pakartojo ponas Hobsas. -
Na, tiek to, o gal, sakysim, turite apie markizus arba
kunigaikščius?
- Deja, ir tokių knygų nėra, - atsakė pardavėjas.
Ponas Hobsas gerokai nusiminė. Jis nuleido galvą ir
žiūrėjo į grindis. Paskui vėl pakėlė akis.
- Ar nieko neturite ir apie grafienes? - dar pasitei
ravo.
- Deja, ne, - atsakė šypsodamasis pardavėjas.
- Na, iš tikrųjų, kad mane kur giltinė rautų! - su
murmėjo nusivylęs ponas Hobsas ir pasisuko eiti.
Bekeliant koją iš krautuvės, pardavėjas jį pašaukė ir
paklausė, ar tiktų jam apysaka, kur svarbiausieji veikė
jai yra didikai. Ponas Hobsas atsakė, kad bus gera ir ta,
jei negalima gauti knygos vien apie grafus. Taigi par
davėjas įsiūlė jam apysaką „Londono Taueris", kurią
parašė ponas Harisonas Einsertas. Ponas Hobsas ją ir
parsinešė namo.
Atėjus Dikui, juodu ėmė ją skaityti. Tai buvo nuosta
bi ir nepaprastai jaudinanti knyga. Aprašomieji įvykiai
dėjosi tais laikais, kai Angliją valdė garsi karalienė, pra
vardžiuojama Kruvinąja Mere. Skaitydamas apie kara
lienės Merės darbus ir papročius kapoti žmonėms gal
vas, žiauriai kankinti ir deginti juos gyvus, ponas Hob
sas dar labiau susijaudino. Jis išsiėmė pypkę iš burnos ir
žiūrėjo į Diką išsigandusiomis akimis. Pagaliau raudona
nosine nusišluostė prakaitą, kuris išpylė jam kaktą.
207
- Vadinasi, jam ten pavojinga gyventi! - tarė jis. -
Jam ten pavojinga! Jei tokios pasiutbobės gali sėdėti
sostuose, gali įsakinėti daryti tokias žmogžudystes, kas
žino, kas jam gali atsitikti net šią valandą? Jis nėra sau
gesnis nei kiti. Tik duok moteriai valią ir nežinosi, kiek
liko gyventi.
Dikas pritardamas linkčiojo ir atrodė gana išsigan
dęs. Paskui tarė:
- Bet dabar ten jau nebe ta ragana, kuri išdarinėjo
tokias baisybes. Žinau, kad ten dabar Viktorija, o kny
goje rašoma apie Merę.
- Gali būti, - tarė ponas Hobsas, šluostydamasis
kaktą. - Gali būti. Ir laikraščiai nerašo, kad žmones
kankintų, traiškytų pirštus ar degintų gyvus. Bet vis
dėlto atrodo, kad jis ten nėra saugus tarp tų keistų at
žagareivių. Nagi, ar patikėsi, kad jie nešvenčia Liepos
Ketvirtosios!
Keletą dienų jis buvo kaip ne savo kailyje. Ta nuo
taika truko, kol gavo laišką iš Fontlerojaus. Laišką jis
skaitė kelis kartus ir vienas, ir su Diku. Taip pat ne sy
kį skaitė ir maždaug tuo pačiu laiku atsiųstą laišką Di-
kui, kol atsiminė beveik pažodžiui.
Jie abu labai džiaugėsi laiškais. Skaitė ir skaitė juos,
džiaugdamiesi kiekvienu žodžiu. Gaišo dienų dienas
rašydami atsakymus ir skaitė juos beveik tiek pat kar
tų, kiek ir Fontlerojaus laiškus.
Parašyti atsakymą Dikui buvo sunkus darbas. Skai
tyti ir rašyti jis buvo išmokęs per keletą mėnesių, kai
lankė vakarinę mokyklą, gyvendamas pas savo vyres-
208
Mažasis lordas Fontlcrojus
nįjį brolį. Būdamas galvotas berniukas, Dikas ir iš to
kio menko mokslo įsigijo palyginti nemaža žinių. Pas
kui šį tą paskaitinėdavo iš laikraščių, o rašyti lavinda-
vosi, kreidos gabaliukais rašinėdamas ant gatvių grin
dinio, ant sienų arba tvorų. Ponui Hobsui išpasakojo
visą savo ir brolio gyvenimą. Daugiausia jis kalbėjo
apie savo vyresnįjį brolį, kuris jam padarė daug gero
motinai mirus, kai Dikas buvo dar visai mažas pipiriu-
kas. Tėvas buvo miręs dar anksčiau. Brolis Benas kaip
įmanydamas globojo broliuką, kol šis paaugo tiek, kad
galėjo pardavinėti gatvėse laikraščius ir būti pasiunti
niu. Abu broliai gyveno kartu. Paskui Benas tiek pa
žengė į priekį, kad gavo neblogą tarnybą vienoje krau
tuvėje.
- O paskui, - kalbėjo Dikas su panieka, - apsisuko
vaikiui galva ir susiuostė su merga! Mat įsimylėjo ir ne
teko galvos! Namuose už krautuvės išsinuomojo dviejų
kambarių butelį ir vedė ją. O paskui pasirodė, kad jo
žmonelė - tikra pasiutbobė, tikra tigrė! Įsiutusi ji daužy
davo į šipulius viską, kas tik pasipainiodavo po ranka, o
siųsdavo nuolatos. Vaikas atsigimė į motiną - bliovė ir
zurnijo kiauras dienas ir naktis. O aš turėjau būti jo
aukle! Jei nepavykdavo jo nutildyti, motina svaidydavo
daiktus man tiesiai į galvą. Kartą paleido į mane lėkštę,
bet pataikė vaikui ir praskėlė smakrą. Gydytojas pasa
kė, kad randas liks iki karsto lentos. Nieko sau, puiki
motina! Kad ją perkūnas - nemačiau šviesios dienos nei
aš, nei Benas, nei vaikas. Ant Beno ji šėldavo, kad jis už
dirba per mažai pinigų. Pagaliau jis ištraukė su draugu
209
į Vakarus įsigyti rančos. Vos savaitei praslinkus, vakare
pareinu namo, pardavęs laikraščius, ir randu mantą iš
dangintą, butą užrakintą. Viena moteris iš tų namų
man pasakė, kad Mina kažkur išsidanginusi. Dar kitas
gyventojas pasakė, kad išplaukusi per vandenyną pas
vieną ponią už auklę. Nė žodžio apie ją nebegirdėjau
nei aš, nei Benas. Broliu dėtas, būčiau džiaugęsis, ja nu
sikratęs, manau, kad jis taip ir padarė. Bet iš pradžių jis
labai brangino ją. Ką ir kalbėti, juk buvo įsimylėjęs. Tie
są sakant, ji vis dėlto buvo nieko sau moteris, bent jau
kai žmoniškai apsirengdavo ir kai nebūdavo perpykusi.
Turėjo dideles juodas akis ir juodus lig kelių plaukus.
Juos susipindavo į mano rankos storumo kasą ir apvy
niodavo kelis kartus aplink galvą. Sakau tamstai, kad
jos akys žybčiojo kaip žiburiai. Žmonės kalbėjo, kad ji
kilusi iš Italijos, iš to krašto atvykęs jos tėvas ar motina,
todėl gal ir buvo tokia padūkusi. Sakau tamstai, tai bu
vo moteris, kad vargu kitą tokią rasi!
Dikas dažnai pasakojo ponui Hobsui apie savo brolį
ir jo vedybas. Vakaruose Benas laimės nerado ir kraus
tėsi iš vienos vietos į kitą. Pagaliau maždaug tuo laiku,
kai Dikas susipažino su ponu Hobsu, Benas gavo dar
bą vienoje rančoje Kalifornijoje.
- Ta boba iščiulpė jam iš makaulės visą aliejų, - ta
rė vieną dieną Dikas. - Kartais negaliu susilaikyti ir
man jo gaila.
Juodu sėdėjo tarpduryje, ponas Hobsas kimšosi
pypkę.
- Nesuprantu, kam reikia vesti, - tarė jis pabrėžda-
210
mas ir atsikėlė degtuko. - Moterys! Niekada negalėjau
suprasti, kokia iš jų nauda.
Imdamas iš dėžutės degtuką, staiga sustojo ir ėmė
žiūrėti į kažkokį daiktą ant prekystalio.
- Nagi, žiūrėk, - tarė jis, - ar čia ne laiškas! Pirma
visai jo nepastebėjau. Laiškanešys padėjo jį, kai nebu
vau, arba jis buvo įsimaišęs į laikraščius.
Ponas Hobsas pačiupo laišką ir meiliai jį apžiūrėjo.
- Tai iš jo! - sušuko jis. - Šis laiškas iš jo!
Ponas Hobsas užmiršo savo pypkę, atsisėdo į kėdę,
išsiėmė kišeninį peiliuką ir atsargiai prapjovė voką.
- Smalsu sužinoti, ką gi jis rašo, - tarė jis. Paskui at
skleidė laišką ir perskaitė tokius žodžius:
„Dorinkorto pilis
Mano brangusis pone Hobsai,
Šias eilutes rašau labai skubėdamas nes turiu Tamstai

pranešti nepaprastą dalyką žinau kad labai nustebsi suži
nojęs jį mano brangusis bičiuli. Viskas yra apsirikimas oaš
nesu lordas ir man nereikės būti grafu atsirado ledi kuri
buvo ištekėjusi už mano dėdės bevio kuris jau yra miręs o
ji turi mažą berniuką ir jis yra lordas fontlerojus mat an-
glijoje yra tokia tvarka kad vyriausiojo grafo sūnaus vaikas
pasidaro grafas jei visi miršta noriu pasakyti kadjei mirš
ta senelis ir tėvas mano senelis nemirė bet mirė mano dė
dė bevis tai jo sūnus yrafontlerojus oaš ne nes mano tėve
lis buvo jauniausias sūnus dabar mano vardas yra Sedri-
kas Erolis kaip ir niujorke visi mano turėti daiktai atiteks
211
tam kitam berniukui turėsiu atiduoti jam ir ponį ir vežimą
bet mano senelis sako kad nereikės mano senelis yra labai
susirūpinęs ir man rodosi kadjis nemėgsta tos ledi bet gal
jis mano kad mudu liūdėsime su brangiausiąja kad aš ne
galėsiu būti grafas norėčiau būti grafas dabar man patinka
labiau kaip pirma o norėčiau todėl kad yra graži pilis ir
viskas man patinka būdamas turtingas gali daug ką pada
ryti dabar nesu turtingas nes mano tėvelis buvo tik jau
niausias sūnus ir nebuvo turtingas ketinu išmokti kokio
nors darbo kad galėčiau globoti brangiausiąją teiravausi
vilkinso kaip yra tarnauti arklininku aš mat norėčiau būti
arklininkas arba vežėjas. Ledi buvo atvežusi vaiką į pilį ir
mano senelis ir ponas havišemas kalbėjo su ja man rodosi
kadji pikta ji kalbėjo labai garsiai ir mano senelis taip pat
buvo piktas aš niekada nebuvau matęs senelio supykusio
nenorėčiau kad jie visi išeitų iš proto dėl to tamstai ir Di-
kui nusprendžiau tuojau papasakoti tą visą dalyką kad ne-
liūdėtumėte ir neabejotumėte kad jus myli
senas judviejų bičiulis
Sedrikas Erolis (ne lordas Fontlerojus)"
Ponas Hobsas sudribo krėsle. Laiškas nuslinko ant
jo kelių. Peiliukas nukrito ant grindų, o vokas - įkan
din jo.
- Iš tikrųjų, - sušvokštė jis, - mane raus giltirlė!
Jis buvo tiek susijaudinęs, jog pakeitė net įprastą
nustebimo šūkį. Visada sakydavo - „kad mane kur
giltinė parautų", o dabar pasakė - „raus mane giltinė".
Gal jį iš tikrųjų truktelėjo giltinė. Nežinia.
212
- Taigi, - tarė Dikas, - viskas sprogo kaip muilo bur
bulas. Ar ne taip?
- Šnipšt, ir viskas! - tarė ponas Hobsas. - Mano gal
va, čia yra piktas Anglijos diduomenės darbas. Iš jo
nori atimti teises, nes jis - amerikietis. Jie nekenčia
mūsų nuo pat Amerikos atsiskyrimo, o dabar savo
pyktį giežia ant jo. Juk sakiau, kad jam ten pavojinga,
dabar matai, kas atsitiko! Aiškiai matyti, jog susibūrė
visa vyriausybė, kad atimtų iš jo teises.
Ponas Hobsas iš tikrųjų smarkiai susijaudino. Iš pra
džių jis buvo nepatenkintas ir nepritarė, kad jo jaunasis
bičiulis keičia savo gyvenimą. Bet pamažu jis ėmė atlai
džiau žiūrėti į tai. Gavęs pirmąjį Sedriko laišką, jis be
veik didžiavosi didingu savo bičiulio gyvenimu. Galėjo
ponas Hobsas ir blogai galvoti apie grafus, betgi jis ži
nojo, kad ir laisvojoje Amerikoje turtas laikomas geru
dalyku. Ojei visa galia ir lobiai turi dingti kartu su titu
lu, jis suprato, kaip yra skaudu netekti to titulo.
- Viską mėgina iš jo išplėšti! - tarė ponas Hobsas. -
Jie tikriausiai yra sumanę taip padaryti. Kas nors iš pi
niguočių turėtų jam padėti.
Ligi pat vidurnakčio jis išlaikė Diką pas save, viską
smulkiai apkalbėdamas. Einant namo, jis palydėjo vai
kiną ligi gatvės kampo. Atgal grįždamas, ponas Hob
sas sustojo priešais tuščius namus, pasižiūrėjo į iškabą
su užrašu „Išnuomojamas" ir smarkiai užsitraukė pyp
kę. Jo galvoje sukosi neramios mintys.
213
XII
DU KONKURENTAI
raslinkus kelioms dienoms po pokylio

pilyje, kiekvienas, kas Anglijoje skaito
laikraščius, sužinojo romantišką istori
ją apie lordą Fontlerojų. Istorija atrodė
ypač įdomi, nes ji buvo aprašyta su vi
somis smulkmenomis. Rašė ir kalbėjo apie mažą ame-
rikietuką, atvežtą į Angliją, kad būtų lordas Fontlero-
jus, pasakojo, kad jis yra toks nepaprastai gražus, jog
visi jį pamilsta. Daug rašė ir apie senąjį grafą, jo sene
lį, kuris labai didžiavosi savo anūku. Rašė ir kalbėjo
apie gražią, jauną motiną, kuriai grafas ligi šiol neatlei
do, kam ji ištekėjo už kapitono Erolio. Čia vėl narplio
jo Bevio, mirusiojo lordo Fontlerojaus, keistas vedybas
su keista moterimi, apie kurią niekas nieko nežinojo, iš
kur ji atsirado, ir ėmė įrodinėti, jog jos sūnus yra lor
das Fontlerojus ir turi gauti savo teises. Apie visus tuos
dalykus daug rašė laikraščiai, daug plakė liežuviai, nes
tai sukėlė nepaprastą sensaciją. Paskui pasklido gan
das, kad Dorinkorto grafas labai nepatenkintas susida
riusia painiava ir pasiryžęs naująjį pretendentą ap-
214
skųsti teismui. Taigi iš to įvykio buvo galima tikėtis la
bai įdomios bylos.
Niekada nebuvo regėta didesnio subruzdimo ir
susijaudinimo toje grafystėje, kuriai priklausė Erlsbe-
ris. Turgaus dieną žmonės būriavosi, nustebę kalbėjo
si ir spėliojo, kas bus. Ūkininkės ėjo viena pas kitą
gerti arbatos, kad galėtų pakalbėti, ką pačios girdėjo,
ką galvojo, ką sužinojo ir ką apie tai mano kiti žmo
nės. Jos pasakojo tiesiog nuostabius anekdotus apie
grafo pyktį ir jo nusistatymą nepripažinti naujojo lor
do Fontlerojaus. Pasak jų, grafas baisiausiai nekenčiąs
naujojo pretendento motinos. Be abejo, daugiausia
apie tuos dalykus galėjo papasakoti ponia Dibl. Tad
dabar iš jos buvo reikalaujama daug daugiau naujie
nų negu kitais atvejais.
- Atrodo kad bus nekas, - pasakojo ji. - Jei norėtum
tamsta išgirsti mano nuomonę, tai sakyčiau, jog Dievas
baudžia jį už tai, kad jis taip nežmoniškai elgėsi su ta
miela, jauna moterimi, iš kurios atėmė vaiką. O tą vai
ką įsimylėjo ligi ausų, didžiavosi juo, o dabar dėl šito
atsitikimo senis beveik iš proto kraustosi. O blogiausia
tai, kad ta naujai atvykusi perėjūne nėra ledi, kaip
mūsų mažojo šviesybės motina. Ji įžūlaus veido, juo
daplaukė ir tikra velnio bobutė. Ponas Tomas sako, jog
nė vienas livrėją dėvintis, taurus ir šio to vertas žmo
gus niekad nesutiks, kad ji įsakinėtų. Jei ji įkels koją į
rūmus, jis iš jų išeis tą pačią valandą. Ano bamblio ne
galima nė lyginti su mūsų mažuoju lordu. Ir dievai ži
no, kuo visa tai pasibaigs. Kai Džeinė atnešė tas grės-
215
Du konkurentai
mingas žinias, suglebau kaip vėdaras, plunksna brūkš
telėta būčiau išvirtusi iš kojų.
Susijaudinimas iš tiesų visur buvo didelis, bet visų
didžiausias pačioje pilyje. Bibliotekoje, kur tarėsi gra
fas ir ponas Havišemas, tarnų kambaryje, kur Tomas
su rūmininku, kitais tarnais ir tarnaitėmis, radę laiko,
per dienas svarstė, kas čia bus, ir arklidėje, kur triūsė
prislėgtas Vilkinsas, šveisdamas bėrąjį ponį dar ati
džiau negu ligi šiol. Jis liūdnas įtikinėjo vežėją, kad
niekada nemokęs joti nė vieno džentelmeno, kuriam
jojimas būtų buvęs natūralesnis dalykas ir kuris būtų
tvirčiau ir geriau sėdėjęs balne, kaip mažasis lordas. Jis
buvo toks puikus mokinys, jog Vilkinsas laikė garbe
būti jo arklininku.
Tik vienas žmogus tame visame sąmyšyje nė kiek
nesikarščiavo ir nesijaudino. Tai buvo mažasis lordas
Fontlerojus, apie kurį dabar žmonės kalbėjo, kad jis vi
sai ne lordas. Pirmą kartą sužinojęs, kas atsitiko, jis la
bai nustebo ir kiek išsigando, bet visai ne dėl apviltų
ambicijų. Grafui pasakojant, kas įvyko, Sedrikas sėdė
jo kėdėje, apsikabinęs kelį, kaip dažnai darydavo ko
nors įdėmiai klausydamasis. Kai grafas baigė pasakoti,
jis atrodė itin rimtas.
- Aš keistai jaučiuosi, - tarė jis. - Tikrai keistai!
Grafas tylėdamas žiūrėjo į berniuką. Ir jo širdyje
augo keistas jausmas - toks keistas, kokio jis nebuvo
jautęs visą gyvenimą. Tas jausmas dar paaštrėjo, kai
pamatė nuliūdusį mažojo berniuko veidelį, kuris pa
prastai būdavo toks linksmas ir laimingas.
216
- Ar jie dabar atims namą ir vežimą iš mano Bran
giausiosios? - paklausė Sedrikas netvirtu, išsigandusiu
balseliu.
- Ne! - griežtai atsakė grafas. - Jie nieko negalės iš
jos atimti.
- Ak, - su palengvėjimu atsiduso Sedrikas. - Vadi
nasi, jie negalės.
Paskui jis ėmė žiūrėti į savo senelį. Sedriko plačiai
atvertose akyse šmėkščiojo susimąstymo šešėlis.
- Tas kitas berniukas... - kalbėjo jis virpančiu bal
su, - jis turbūt... dabar bus tavo berniukas... kaip bu
vau aš?.. Ar taip?
- Ne! - atkirto grafas, ir pasakė tai taip griežtai ir
garsiai, jog Sedrikas pašoko nuo krėslo.
- Ne? - sušuko nustebęs. - Nebus? Aš tik maniau...
Dabar jis priėjo visai arti prie senelio.
- Ar aš liksiu tavo berniukas, nors ir nebūsiu gra
fas? - teiravosi jis. - Ar būsiu tavo berniukas, kaip li
gi šiolei? - Jo paraudęs veidelis spinduliavo karštu
smalsumu.
Kaip peržvelgė jį nuo galvos ligi kojų grafas, kad
įsitikintų, jog tikrai suprato jo žodžius! Kaip susitrau
kė jo tankūs antakiai ir kaip keistai iš gilių akiduobių
sužibo jo akys - labai keistai!
- Mano vaikeli, - tarė jis. Ir tikėsite ar ne, bet jo bal
sas irgi skambėjo keistai, beveik drebėjo, girgžtelėjo
tarsi prikimęs, buvo visai kitoks negu paprastai. Paskui
tas balsas vėl sutvirtėjo ir sugriežtėjo. - Taip, tu būsi
mano berniukas, kol aš esu gyvas. Dievaži, kartais,
217
Du konkurentai
man atrodo, tarsi tu būtum vienintelis mano vaikas,
kurį kada nors turėjau!
Sedriko veidelis paraudo ligi pat plaukų pašaknų.
Jis nušvito iš džiaugsmo, jam nuo širdies tarsi akmuo
218
nusirito. Jis susikišo abi rankas į kišenes ir patenkintas
žiūrėjo savo kilmingajam seneliui į akis.
- Vadinasi, liksiu tavo berniukas! - sušuko jis links
mai. - Na, tai ir gerai! O grafu būti man ne taip ir svar
bu. Man nei šilta, nei šalta, ar aš būsiu, ar nebūsiu gra
fas. Aš, matai, maniau, kad busimasis grafas turės bū
ti ir tavo berniukas, o aš nebegalėsiu juo būti. Tai todėl
aš taip keistai ir jaučiaus.
Grafas padėjo ranką jam ant peties ir prisitraukė
arčiau.
- Nieko jie iš tavęs neatims, ką tik galėsiu, išsaugo
siu tau, - tarė jis, sunkiai kvėpuodamas. - Nenoriu ti
kėti, kad jie galėtų iš tavęs atimti nors aguonos grūdą.
Tau buvo skirta ta vieta, tai ji ir turės tekti tau. Bet kad
ir kas atsitiktų, tu turėsi viską, ką tik galėsiu tau duo
ti. Viską!
Jo balse ir veide buvo tiek pasiryžimo, jog atrodė,
kad jis kalba ne su vaiku. Greičiau galėjai manyti, jog
jis pats sau duoda priesaiką. O gal taip ir buvo?
Ligi šiol jis niekada nebuvo pajutęs, kaip giliai šir
din įleidusi šaknis meilė vaikui ir pasididžiavimas juo.
Niekada jam taip nekrito į akis berniuko grožis, jo tvir
tumas ir gerosios savybės, kaip dabar. Jo atkakli pri
gimtis negalėjo taip lengvai atsisakyti nuo to, prie ko
buvo pripratusi jo širdis. Tad jis nusprendė nepasiduo
ti ir kovoti iki galo.
Praslinkus kelioms dienoms po vizito pas poną Ha-
višemą, ta moteris, kuri dėjosi esanti ledi Fontleroj,
219
Du konkurentai
prisistatė į pilį su sūnumi. Tačiau ji nebuvo priimta.
Tarnas prie durų pranešė, kad grafas nenori jos maty
ti. Visą bylą jis pavedęs savo advokatui. Tarnas, kuris
pranešė tą žinią, buvo Tomas. Paskui tarnų kambaryje
jis nesivaržydamas pasakė savo nuomonę.
- Manau, kad pakankamai ilgai nešioju kilmingiau
sių giminių livrėjas, - kalbėjo jis, - kad, tik pažiūrėjęs,
pažinčiau ledi. Bet jei šitoji yra ledi, tai aš nieko neiš
manau apie moteris. Ana Kortlodže - tai tikra ledi, vis
tiek, ar ji amerikietė, ar ne, - pridūrė Tomas, mušda
masis į krūtinę. - Tai patvirtins kiekvienas, vos puse
akies žvilgtelėjęs, džentelmenas. Ją pamatęs, aš iš kar
to pasakiau Henriui savo nuomonę apie ją.
Moteris ne ledi išvažiavo. Jos apygražiame prasta
me veide kovojo pyktis ir baimė. Kalbėdamas su ja,
ponas Havišemas pastebėjo, kad, nors ji atrodo nesu
valdomo karšto būdo ir elgiasi akiplėšiškai ir stačiokiš
kai, vis dėlto nėra nei tokia išmintinga, nei tokia drąsi,
kokia dedasi. Kai kada atrodydavo, kad ją slegia ta pia-
dėtis, į kurią ji įsivėlė. Buvo matyti, kad ji nesitikėjo
sutikti tokį pasipriešinimą.
- Matyt, ji yra iš pačių žemiausių visuomenės
sluoksnių, - pasakojo ponas Havišemas poniai Erol. -
Nematyti jokio išsiauklėjimo ar išsilavinimo pėdsako.
Jai nesmagu bendrauti su apsišvietusiais žmonėmis, nes
nemoka su jais elgtis kaip su sau lygiais. Ji stačiai neži
no ką veikti. Vizitas į pilį jai įvarė baimės. Ji siuto, bet ir
bijojo. Grafas nenorėjo jos priimti, bet man pavyko jį
įkalbėti, kad jis nuvažiuotų į bažnytkaimio viešbutuką,
220
kur ji apsistojusi. Pamačiusi jį įeinant, moteris išbalo
kaip drobė, nors beregint pradėjo niršti, ėmė plūstis ir
reikalauti, kad viską gautų tą pačią akimirką.
Tas susitikimas atrodė maždaug taip: grafas išdidžiai
įžengė į kambarį ir sustojo išsitiesęs visu ūgiu, tarsi įspū
dinga aristokrato statula. Iš po tankių antakių šaltu
žvilgsniu permetė moterį nuo galvos ligi kojų ir nu
sprendė, kad jai neverta pasakyti nė žodžio, todėl tylėjo
kaip vandens į burną prisisėmęs. Tiktai žiūrėjo ir žiūrėjo
į ją, kaip į kokį šlykštų šliužą. Netrukdė jai triukšmauti ir
reikalauti, kol ji visai pavargo ir užkimo. Paskui tarė:
- Tamsta sakai, kad buvai mano vyresniojo sūnaus
žmona ir kad tamstos vaikas gimė iš tos santuokos. Jei
221
Du konkurentai
tai teisybė ir jei tamstos įrodymai atlaikys kritiką, įsta
tymas bus tamstos pusėje. Tokiu atveju tamstos sūnus
taps lordu Fontlerojum. Bet tamsta turi iš anksto žino
ti, kad reikalas bus tiriamas iš panagių. Jeigu pasiro
dys, kad tamstos pretenzijos turi pagrindą, būsi aprū
pinta. Bet kol aš gyvas, nenoriu nei tamstos, nei vaiko
matyti, nei ničnieko apie judu girdėti. Mano padėtis ir
vardas dar gana kentės nuo judviejų nešlovės ir po
mano mirties. Tamsta esi visai tokia moteris, kokią,
kaip ir tikėjausi, galėjo išsirinkti mano sūnus Bevis.
Tai pasakęs, jis atsuko jai nugarą ir išdidžiai išėjo iš
kambario, kaip ir buvo įėjęs.
Praslinkus kelioms dienoms po to atsitikimo, ponia
Erol sėdėjo ir kažką rašė savo darbo kambaryje, kai at
bėgo išsigandusi tarnaitė ir pranešė, kad atvyko sve
čias. Tarnaitė buvo jauna ir mažai ką gyvenime paty
rusi, todėl, pamačius tokį nepaprastą lankytoją, jai iš
baimės net akys išsprogo. Nuoširdžiai užjausdama šei
mininkę, tarė iš pagarbios baimės prislopintu balsu:
- Gerbiamoji ponia, atvyko pats grafas!
Įėjusi į svečių kambarį, ponia Erol pamatė ant tigre-
nos stovintį labai aukštą, didingai atrodantį seną džen
telmeną. Jo senas veidas buvo dailus ir rūstus, su ere
lio nosimi, ilgais baltais ūsais ir įdėmiu žvilgsniu.
- Ponia Erol, jei neklystu? - paklausė jis.
- Taip, Erol, - patvirtino ji.
- Aš esu Dorinkorto grafas, - tarė jis.
Paskui jis kiek padelsė, beveik nejučiomis pažvelgė
į jos plačiai atvertas akis. Jos buvo tokios panašios į di-
222
deles, meilias vaiko akis, kurios per pastaruosius mė
nesius taip dažnai į jį žiūrėdavo, taigi grafo širdyje ki
lo tikrai keistas jausmas.
- Berniukas labai panašus į tamstą, - staiga tarė jis.
- Man dažnai taip sako, milorde, - patvirtino ji. -
Bet džiaugiuosi manydama, kad jis yra panašus ir į sa
vo tėvą.
Kaip sakė ledi Lorideil, taip ir buvo: jos balsas skam
bėjo maloniai, o elgesys buvo ir natūralus, ir orus. Atro
dė, kad netikėtas jo atvykimas jos nė kiek nesutrikdė.
- Taip, - linktelėjo grafas, - jis taip pat... panašus
į... mano sūnų.
Pakėlęs ranką prie savo didelių baltų ūsų, grafas
juos nervingai pešiojo.
- Ar žinot, - vėl prakalbo jis, - ko čia atvykau?
- Kalbėjau su ponu Havišemu, - atsakė ponia Erol, -
ir jis papasakojo man apie keliamus reikalavimus...
- Atvykau tamstai pranešti, - tarė grafas, - kad rei
kalavimai bus išnagrinėti ir atmesti, jei tik bus įmano
ma juos atmesti. Atėjau pasakyti tamstai, kad berniuką
ginsiu visa įstatymo galia. Jo teisės...
Mielasis balsas jį nutraukė.
- Jam nereikia nieko, ko neduoda jo natūrali teisė,
nors įstatymas tai ir leistų, - pasakė ji savo nuomonę.
- Mūsų nelaimei, įstatymas negali padėti, - kalbėjo
toliau grafas. - Jei galėtų, turėtų tarnauti. Ta begėdė
moteris su savo vaiku...
- Gal ji myli savo vaiką, kaip aš myliu Sedriką ir
juo rūpinuosi, milorde, - vėl nutraukė kalbą grakš-
223
Du konkurentai
čioji ponia Erol. - O jei ji buvo tamstos vyresniojo sū
naus žmona, tai jos berniukas yra lordas Fontlerojus,
o ne manasis.
Ji bijojo jo ne daugiau kaip kadaise Sedrikas ir žiūrė
jo į jį visai tokiu pat žvilgsniu kaip ir jis. O grafas, kuris
visą amžių buvo tironas, maloniai jautėsi glostomas to
žvilgsnio. Taip maža žmonių drįsdavo jam prieštarauti,
jog, tiesą sakant, jam tai buvo džiugi naujiena.
- Manau, - tarė jis, truputį susiraukęs, - kad tamstai
gal labiau patiktų, jei jis ir nebūtų Dorinkorto grafas?
Jos skaistų, jauną veidą užliejo raudonis.
- Be abejo, puikus dalykas yra būti Dorinkorto gra
fu, milorde, - kalbėjo ji. - Žinau tai, bet man labiau rū
pi, kad jis būtų toks, kaip jo tėvas - drąsus, taurus ir
visada teisingas.
- Vienu žodžiu, visiška priešybė jo seneliui! Juk
taip? - paklausė grafas su pikta patyčia.
- Ligi šiol neturėjau garbės pažinti jo senelio, - atsa
kė ponia Erol. - Bet žinau, kad mano berniukas tiki ir ti
kina... - Ji truputį padelsė, ramiai pažiūrėjo į jo veidą, o
paskui pridūrė: - Žinau, kad Sedrikas myli tamstą.
- Ar jis būtų mylėjęs mane, - kalbėjo grafas sausai, -
jei būtumėt pasakiusi, kodėl neįsileidau jūsų į pilį?
- Ne, - atsakė ponia Erol, - manau, kad ne. Todėl ir
nutylėjau, kad nežinotų.
- Taigi! - šiurkščiai tarė milordas. - Mažai atsiras
moterų, kurios būtų tylėjusios tokiu atveju.
Staiga jis ėmė vaikščioti po kambarį, įnirtingai pe
šiodamas savo baltus ūsus.
224
- Taip, jis myli mane, - kalbėjo grafas su trumpomis
pauzėmis, - o aš myliu jį. Negaliu pasakyti, kad bū
čiau ką nors mylėjęs anksčiau. Jis patiko man iš pirmo
žvilgsnio. Aš esu senas žmogus, gyvenimas man jau
buvo tapęs našta. Jis grąžino gyvenimo džiaugsmą, dėl
kurio verta gyventi. Aš juo didžiuojuosi. Buvo malonu
galvoti, kad jis taps šeimos galva vietoj manęs.
Jis grįžo atgal ir sustojo prieš ponią Erol.
- Aš nelaimingas, - tarė jis. - Nelaimingas!
Iš tikrųjų atrodė, kad jis nelaimingas. Net jo išdidu
mas negalėjo paslėpti virpančio balso ir drebančių ran
kų. Kažkuriuo tarpu atrodė, kad jo įdubusiose, žaiža
ruojančiose akyse sužibo ašarų perlai.
- Galbūt atvykau pas tamstą todėl, kad esu nelai
mingas, - tarė jis, įsmeigęs žvilgsnį į jos veidą. - Ne
kenčiau tamstos, pavyduliavau tamstai. Tačiau tas
šlykštus, nemalonus įvykis pakeitė viską. Pamatęs aki
plėšą, kuri vadinasi mano sūnaus Bevio žmona, iš tik
rųjų pajutau, kad palengvėtų širdis, pasimačius su
tamsta. Buvau užsispyręs senas kvailys ir žinau, jog
negerai elgiausi su tamsta. Tamsta panaši į berniuką, o
berniukas yra mano gyvenime viskas. Esu nelaimingas
ir atėjau pas tamstą greičiau todėl, kad esi panaši į ber
niuką ir kad jis myli tamstą, o aš myliu jį. Neatstumk
tamsta manęs, nors dėl berniuko.
Visą šią išpažintį jis pasakojo lėtai, kapotu, beveik
šiurkščiu balsu. Bet kartu jis atrodė tarsi iškritęs iš me
džio. Poniai Erol labai jo pagailo. Atsistojusi ji pritrau
kė patogų krėslą.
225
Du konkurentai
- Prašom sėstis, - tarė ji švelniu, maloniu ir rūpes
tingu balsu. - Tamsta tiek daug iškentėjai, kad labai
nuvargai, o reikės dar visų jūsų jėgų.
Kaip pirma jos prieštaravimas, taip ir dabar jam bu
vo naujiena, kad su juo taip nuoširdžiai ir paprastai
kalbėjo ir taip juo rūpinosi. Tai ir vėl jam priminė ber
niuką. Paklausęs kvietimo, jis atsisėdo. Gal šis nusivy
limas ir sielvartas buvo jam gera pamoka. Juk jei ne ta
nelaimė, ką žinai, gal ir toliau būtų jos nekentęs. O da
bar ji buvo jam paguoda. Palyginti su ledi Fontleroj,
gal kiekviena kita moteris būtų atrodžiusi pakenčia
mai. O ši turėjo tikrai malonų veidą, meilų balsą ir ža
viai bei oriai kalbėjo ir vaikščiojo. Nuo tos ramios ma
giškos įtakos netrukus jo rūškana ir prislėgta nuotaika
pradėjo giedrėti ir taisytis. Ir jis galėjo kalbėti ramiau.
- Kad ir kažin kas atsitiktų, - kalbėjo jis, - berniuku
bus pasirūpinta ir dabar, ir ateityje.
Prieš išeidamas, jis apžvelgė kambarį.
- Ar jums patinka šis namas? - paklausė.
- Labai, - atsakė ji.
- Čia jaukus kambarys, - tarė jis. - Ar bus galima
man vėl užsukti ir pasikalbėti tuo reikalu?
- Kada tik tamstai patinka, milorde, - atsakė ji.
Paskui išėjo, sėdo į karietą ir nuvažiavo namo. To
mas ir Henris styrojo sėdynėje kaip perkūno trenkti,
stebėdamiesi, kaip keistai viskas susiklostė.
226
XIII
D1KAS - IŠGELBĖTOJAS
os tik ėmus anglų laikraščiams gvildenti

lordo Fontlerojaus istoriją ir Dorinkorto
grafo padėtį, žinoma, beregint ir Ameri
kos laikraščiai pagavo apie tai rašyti. Įvy
kis buvo per daug įdomus, kad lengva
širdimi būlų atsisakę jį nušviesti. Kalboms nebuvo galo.
Bet laikraščiai šį dalyką aprašinėjo kiekvienas savaip.
Būtų buvę smagu surinkus ir palyginus prieštaravimų
kupinus straipsnius. Ponas Hobsas skaitė tiek daug laik
raščių, kad pagaliau iš jų nieko nebegalėjo susivokti.
Vienas laikraštis rašė, kad Sedrikas yra žinduklis, kitas -
kad Oksfordo studentas, kuris laimi visas premijas ir
ypač pasižymi graikiškų eilėraščių rašymu. Kitas teigė,
kad jis susižadėjęs su reto grožio ledi, vieno didiko duk
terimi. Dar kiti laikraščiai muilino akis, rašydami, kad
jis jau vedęs. Bet nė vienas nė pusės žodžio neįspraudė,
kad triukšmą sukėlęs didvyris buvo aštuonerių metų
berniukas, dailiomis kojelėmis ir garbanotais plaukais.
227
Dikas - išgelbėtojas
Kai kurie laikraščiai sapaliojo, kad jis visai ne Dorinkor-
to grafo giminaitis, o mažas apgavikėlis, kuris pardavi
nėjo laikraščius, slankiojo ir miegojo Niujorko gatvėse,
kol motinai pasisekė apgauti grafo advokatą, atvykusį į
Ameriką ieškoti grafo įpėdinio. Paskui pradėjo rašyti
apie naująjį lordą Fontlerojų ir jo motiną. Kartais ji bu
vo laikoma čigone, kartais artiste, kai kada gražia ispa
ne. Bet visi laikraščiai rašė, kad Dorinkorto grafas yra
didžiausias jos priešas ir, jei tik galėtų, jos sūnaus įpėdi
niu nepripažintų. Bet kadangi atrodė, kad yra spragelių
įteiktuose dokumentuose reikalavimui paremti, buvo ti
kimasi, jog byla bus ilga ir daug įdomesnė negu visos
kitos Anglijos didikų skandalingos bylos. Ponas Hobsas
skaitydavo laikraščius, kol nuo tos visos painiavos jam
imdavo suktis galva. O vakarais viską aptardavo su Di-
ku. Juodu sužinojo, kad Dorinkorto grafas yra žymus
asmuo, kad jo pajamos vos suskaičiuojamos, kad jis val
do didžiulius plotus žemės ir kad jo gyvenamoji pilis
yra neapsakomai didinga ir graži. Ir juo aiškiau juodu
tai suprato, juo labiau jaudinosi:
- Man rodos, kad turime ką nors daryti, - tarė po
nas Hobsas. - Tokie dalykai neturi taip lengvai pra
sprūsti. Nesvarbu, kam - grafams ar ne grafams!
Bet iš tikrųjų juodu nežinojo ką daryti. Tiktai abu
parašė po laišką Sedrikui, kur tikino, kad jų bičiulišku-
mas ir palankumas nesumažėjo. Sužinoję tą naujieną,
juodu parašė Sedrikui, vos tik pasitaikė laisvas pusva
landis. Parašę davė vienas kitam paskaityti.
228
Diko laiške ponas Hobsas perskaitė štai ką:
„BRANGUS BIČIULI: gavau tavo laišką ir ponas Hob

sas gavo irgi mudu labai gailimės ir nusiminėme dėl tavo
nepasisekimo bet sakom tau kad laikykis kiek gali ir nesi
duok spjauti į veidą. Visi jie įmanytų tave vandens šaukš
te prigirdyti ir darys ką nori jei jiems neparodysi dantų.
Bet jei nepavyks tai aš daug nekalbėdamas pasakysiu kad
neužmiršau ką esi padaręs man gera ir atvažiuok tada atgal
būsime kompanionai. Verslas sekasi puikiai ir antram už
teks vietos. Tai žiūrėk atplauk atgal ir galėsi verstis kartu
su profesoriumi Diku Tiptenu. Šiuo tarpu daugiau nieko.
Dikas"
Pono Hobso laiške Dikas perskaitė štai ką:
„Didžiai gerbiamas Sere: Tamstos laišką gavau ir turė

čiau pasakyti kad reikalai blogi. Tikrai tikiu kadjie yra su
simokę ir reikėtų labai akylai žiūrėti. Savo laiške noriu pa
žymėti du dalykus. Visų pirma stengiuos kad reikalas ne
sibaigtų nelemtai. Dėl to gali būti ramus. Paimsiu
advokatą ir padarysiu viską kas įmanoma. Ojei nieko ne
išeis ir baigsis nelemtai sustojus visiems grafams prieš
mus tai galėsi būti kompanionu kolonijinėje prekyboje. Pa
augęs tikrai rasi tą vietą pas mane ir būstą.
Su pagarba
Sausas Hobsas"
229
- Gerai, - tarė ponas Hobsas, - jei nieko neišeis su
tuo grafu, galės pasirinkti vieną iš mudviejų.
- Tai jau taip, - linktelėjo Dikas. - Galės eiti, kur
jam labiau patiks. Terauna mane kipšas, jei neatiduo
čiau dalies tam berniokui!
Rytojaus rytą vienam Diko klientui teko gerokai
nustebti. Tai buvo jaunas, praktikuoti pradedąs advo
katas, toks neturtingas, koks apskritai gali būti visiškai
jaunas advokatas. Vis dėlto jis buvo linksmas, žvalus,
energingas vyrukas, galvotas ir gerai nusiteikęs. Jo
menkutis kabinetas buvo netoli Diko valyklos. Kas ry
tą Dikas šveisdavo jam batus, kurie beveik visada bū
davo peršlapę. Vis dėlto šis klientas visada pasakyda
vo Dikui linksmą žodelį arba kokį juoką.
Tą ypatingą rytą advokatas, atsisėdęs ir padėjęs ko
ją ant dėžės, atsiskleidė iliustruotą laikraštį, plačių už
mojų laikraštį, kuris dėdavo įžymių asmenų atvaizdus
ir įdomių įvykių paveikslus. Jis ką tik baigė jį skaityti.
Nušveitus antrą batą, laikraštį jis atidavė berniukui.
- Štai tau laikraštis Dikai, - tarė jis, - galėsi pavarty
ti pusryčiaudamas. Rasi vienos Anglijos pilies paveiks
lą ir vieno anglų grafo marčios atvaizdą. Gana graži
moteriškė, žiūrėk, kokie plaukai. Nors, tiesą sakant,
neatrodo, kad būtų gimusi prie sosto laiptų, bet, sako,
ten sukėlė didelį triukšmą. Gali susipažinti su bajorija
ir kilmingąja aukštuomene, Dikai. Pradėk nuo jo švie
sybės Dorinkorto grafo ir ledi Fontleroj. Klausyk! Kas
tau? Kas atsitiko?
230
Paveikslai, apie kuriuos kalbėjo advokatas, buvo
pirmajame puslapyje. Dikas į juos žiūrėjo akis išver
tęs ir išsižiojęs. Jo išmintingas veidas išblyško nuo su
sijaudinimo.
- Kiek mokėti, Dikai? - paklausė advokatas. - Kas
tau? Ar stabas ištiko, kad nė burnos nepraveri?
Dikas iš tikrųjų atrodė taip, tarsi jam būtų atsitikę
kažkas baisaus. Pirštu jis parodė atvaizdą, po kuriuo
buvo parašyta:
„Antrojo pretendento motina (Ledi Fontleroj)".
Atvaizde buvo gana graži moteris didelėmis akimis,
į kasas susipynusi tankius, juodus plaukus ir apsuku
si juos aplink galvą.
- Ji! - sušuko Dikas. - Ji! Dievaži, pažįstu ją geriau
negu tamstą!
Advokatas ėmė juoktis.
- Kurgi buvai ją sutikęs, Dikai? - paklausė jis. -
Niuporte? Ar andai, važiuodamas į Paryžių?
Dikas iš tikrųjų užmiršo net šyptelti. Jis pradėjo
rankioti šepečius ir tepalus, lyg nusprendęs kažką
veikti ir pasiryžęs tuo tarpu baigti darbą.
- Nieko, - pagaliau ištarė jis. - Aš pažįstu ją! Šian
dien nebedirbsiu.
Nepraėjus nė penkioms minutėms, jis skuto gatvė
mis į pono Hobso krautuvę. O ponas Hobsas negalė
jo patikėti savo akimis, pamatęs Diką lėkte įlekiantį
su laikraščiu rankoje. Vaikinas buvo kone be žado
nuo tokio bėgimo. Iš tikrųjų buvo taip uždusęs, jog
231
Dikns - išgelbėtojas
beveik neįstengė žodžio ištarti, tik metė laikraštį ant
prekystalio.
- Sveikas! - sušuko ponas Hobsas. - Sveikas! Ką čia
atlakinai!
- Pažiūrėk į jį! - kaip dumplėmis pūtė Dikas. - Pa
žiūrėk į tos moters atvaizdą! Pažvelk į ją, štai! Aristok
ratė! - Jis tebevirė pykčiu. - Lordo žmona! Aš kažin
kur ją pažinčiau, manau, kad Benas irgi. Paklausk jo.
Ponas Hobsas sudribo į krėslą kaip maišas.
- Juk aš sakiau, kad čia yra niekšingas sąmokslas, -
tarė jis. - Aš tai žinojau. O tos suktybės jie griebėsi
prieš jį todėl, kad jis yra amerikietukas!
- Ne, taip nereikia manyti! - bjaurėdamasis šaukė
Dikas. - Ji pati viską sugalvojo ir padarė. Ji visada bu
vo linkusi į suktybes. Ir, žinai, pasakysiu tamstai, kas
man atėjo į galvą, pamačius jos atvaizdą laikraštyje.
Juk viename buvo rašyta apie jos sūnų ir tame straips
nyje pasakyta, kad jis turi randą ant smakro. Pažiūrėk
į juos - ją ir berniuką su randu! Tas berniukas yra toks
pat lordas, kaip ir aš! Tai Beno sūnus, kuriam motina
praskėlė smakrą lėkšte, o sviedė ją į mane!
„Profesorius" Dikas Tiptenas visada buvo galvotas
vaikinas. Dirbdamas didmiesčio gatvėse, jis tapo gud
rus ir sumanus. Jis išmoko viską pastebėti, viską girdė
ti ir naudotis savo smegenimis. Reikia dar paminėti,
kad jį labai džiugino tos akimirkos įtampa ir nekantru
mas. Jei mažasis lordas Fontlerojus būtų galėjęs tą ry
tą pažiūrėti į krautuvę Niujorko priemiestyje, tikrai
232
būtų susidomėjęs visomis tomis kalbomis ir svarsto
mais planais, net jeigu jie būtų turėję lemti ne jo, o ki
to berniuko likimą.
Ponui Hobsui pečius kaip kalnas užgulė atsakomy
bės jausmas, o Dikas buvo kupinas judrumo ir energi
jos. Jis ėmė rašyti laišką Benui, paskui iškirpo iš laik
raščio atvaizdą ir įdėjo į voką. Ponas Hobsas parašė
vieną laišką Sedrikui, antrą - grafui. Abiem įpusėjus
rašyti laiškus, Dikui kilo nauja mintis.
- Klausyk, - tarė jis, - tas jaunas vyriškis, iš kurio
gavau laikraštį, yra advokatas. Paklauskime jį, ką ge
riausia daryti. Advokatai išmano tokius dalykus.
Ponui Hobsui šis Diko sumanymas padarė didelį
įspūdį ir apskritai padėjo jam susivokti.
- Tikrai išmintingai kalbi! - sutiko ponas Hobsas. -
Šis reikalas prašyte prašosi advokato.
Palikęs krautuvę padėjėjui, jis apsivilko apsiaustą ir
išbėgo su Diku. Netrukus abu su romantiška istorija
įplazdėjo į pono Harisono kabinetą, labai nustebinda
mi jaunąjį advokatą.
Jei jis nebūtų buvęs labai jaunas advokatas, kuris
turėjo plačių užmojų ir nemažai laisvo laiko, gal ne
būtų taip greitai susidomėjęs tų dviejų interesantų
reikalu, kuris atrodė gana keistas ir vargiai tikėtinas.
Bet atsitiko taip, kad advokatas gerai pažinojo Diką, o
Dikas mokėjo aiškiai, vaizdžiai ir nuodugniai išdėsty
ti reikalą, be to, ponui Harisonui mirtinai reikėjo ko
kio nors darbo.
233
- Ir, - tarė ponas Hobsas, - sakyk tamsta ramiai,
kiek kainuos sugaišta valanda, ir imkis šios bylos iš pa
nagių. Sumokėsiu aš, Sailsas Hobsas, daržovių ir kolo
nijinių prekių krautuvės Blenko gatvėje savininkas.
- Gerai, - atsakė ponas Harisonas. - Jei viskas klo
sis kaip reikiant ir mes laimėsim, naudos gali būti
tiek man, tiek ir lordui Fontlerojui. Bet patyrinėti vis
dėlto ne pro šalį. Rodos, kad kyla abejonių dėl vaiko.
Moteriškė pati painiojasi, nurodydama jo amžių, tai
ir sukėlė įtarimą. Dabar padarysime štai ką: visų pir
ma parašysime laišką Diko broliui ir Dorinkorto gra
fo šeimos advokatui.
Ir dar saulei nenusileidus, abu laiškai buvo parašy
ti ir išsiųsti į dvi priešingas puses. Vienas iš Niujorko
uosto plaukė garlaiviu į Angliją, o antrasis riedėjo
traukiniu su kitais laiškais ir keleiviais Kalifornijos
link. Pirmasis buvo adresuotas eskvairui T. Havišemui,
o antrasis - ponui Bendžamenui Tiptenui.
Uždaręs krautuvę, ponas Hobsas tą vakarą sėdėjo
su Diku už krautuvėlės ir abu šnekučiavosi ligi vidur
nakčio.
234
XIV
BE KAUKĖS
tačiai nuostabu, kiek nedaug laiko rei

kia reikšmingiems dalykams. Rodos,
kad per kelias minutes pasikeitė liki
mas berniuko, kuris, atsisėdęs į aukštą
krėslą Hobso krautuvėje, tabalavo koje
lėmis, apmautomis raudonomis kojinėmis. Per tokį
trumpą laiką iš nedidelio berniuko, paprasčiausiai gy
venusio ramioje gatvėje, pasidarė anglų didikas, gra
fystės ir didžiulių turtų paveldėtojas. Taip pat, rodos,
per kelias minutes iš anglų didiko pavirto apgavikėliu,
be cento, be teisės naudotis ta didybe ir ištaiga, kurios
begalė buvo aplinkui. Ir vėl atsitiko kažkas nuosta
baus: neilgai trukus, greičiau, negu kas nors tikėjosi,
ėmė ir viskas atvirto po senovei. Kaip staiga kilo, taip
beregint ir praėjo pavojus liežuvių plakamam berniu
kui netekti įpėdinystės.
Viskas taip greitai apsivertė pirmiausia dėl to, kad
moteris, kuri vadino save ledi Fontleroj, toli gražu
235
Be kaukės
nebuvo tokia protinga, kokia buvo sukta ir akiplėšiš
ka. Ponui Havišemui ėmus ją primygtinai klausinėti
apie vedybas bei vaiką ir visai surietus į ragą, ji susi
painiojo ir pasakė porą prieštaringų dalykų, kurie dar
labiau sustiprino kilusį įtarimą. Pamačiusi, ką padarė,
ji visai neteko galvos. Pykčio ir baimės pagauta, klim
po dar giliau ir vis labiau painiojosi. Visi prieštaravi
mai lietė vaiką. Atrodė, jog nėra jokios abejonės, kad
ji buvo ištekėjusi už Bevio, lordo Fontlerojaus, kad
nesugyveno su juo ir išsiskyrė, jam gerai užmokėjus.
Ponas Havišemas tik susekė, kad ji akiplėšiškai sume
lavo, sakydama, kad jos vaikas gimė kažkurioje Lon
dono dalyje. Per patį subruzdimą po to susekimo at
ėjo laiškas iš jaunojo Niujorko advokato ir taip pat iš
pono Hobso.
O, koks tai buvo vakaras, kai atėjo tie du laiškai, ir
grafas su ponu Havišemu sėdėjo bibliotekoje, svarsty
dami tolesnius planus!
- Po trijų pirmųjų pasimatymų su ja, - kalbėjo po
nas Havišemas, - pradėjau vis labiau ją įtarti. Man at
rodė, kad vaikas yra vyresnis, negu ji teigė. Vieną kar
tą kalbant, jai netyčia išsprūdo jo gimimo data, o pas
kui susizgribusi norėjo savo klaidą pridengti visokiais
plepalais. Laiškuose aprašyta istorija sutampa su mano
įtarimais. Išmintingiau pasielgtume, davę telegramą
tiem dviem Tiptenam ir pakvietę juodu atvykti. Jai ne
reikėtų nieko sakyti apie tą sumanymą ir, kai ji nesiti
kės, staiga suvesti juos akis į akį. Ji yra tik akiplėša ir
236
paika apgavikė. Mano nuomone, ji neteks galvos, pa
mačiusi liudininkus, ir tuoj pat išsiduos.
Viskas taip ir atsitiko, kaip tikėjosi ponas Haviše-
mas. Moteriškei nesakė nieko. Kad jai nekiltų įtarimų,
ponas Havišemas kartais pasišnekėdavo su ja ir pasa
kydavo, kad tebetiriamas jos įrodymų tikrumas. Ir iš
tiesų ji pasijuto tokia saugi, kad jos nuotaika pakilo
neapsakomai, o pati pasidarė neregėtai akiplėšiška.
Bet vieną gražų rytą, kai ji sėdėjo savo kambaryje
bažnytkaimio viešbutėlyje, kurdama puikius ateities
planus, jai pranešė, kad atvyko pasimatyti ponas Ha
višemas. Jam įžengus į vidų, įkandin įėjo dar trys
žmonės - vienas buvo griežtų veido bruožų vaikinas,
antrasis - aukštas, petingas, jaunas vyras, o trečiasis -
pats Dorinkorto grafas.
Ji pašoko kaip zuikis ir neįstengė susilaikyti nesuri
kusi iš siaubo. Riksmas jai iš krūtinės išsiveržė anks
čiau, negu ji suspėjo susizgribusi jį nuslopinti. Ji manė,
kad tie du atvykėliai yra už tūkstančių mylių, kažin ar
išvis juos prisiminė, nes jau keletą metų nebegalvojo
nei apie savo vyrą, nei apie jo brolį. Ji nesitikėjo kada
nors juodu vėl pamatyti. Reikia pasakyti, kad Dikas
šyptelėjo ją pamatęs.
- Sveika gyva, Mina! - tarė jis.
Aukštasis jaunasis vyras, kuris buvo Benas, stovėjo
ir kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į ją.
- Ar pažįstate ją? - paklausė ponas Havišemas,
žvilgčiodamas nuo vieno į kitą.
237
Be kaukės
- Taip, - atsakė Benas. - Pažįstu ją, oji pažįsta mane.
Po tų žodžių Benas atsuko jai nugarą, priėjo prie
lango ir žiūrėjo pro jį, lyg nenorėdamas jos matyti. Iš
tikrųjų taip ir buvo. Paskui moteris, matydama, kad
yra visai suriesta į ragą ir kad kaukė nuplėšta, neteko
savitvardos ir taip įsiuto, kaip Benas ir Dikas buvo ne
kartą matę anksčiau. Dikas keletą sykių šyptelėjo, žiū
rėdamas į ją ir klausydamas, kaip ji plūsta juos ne
švankiais žodžiais ir grasina visiems, kurie buvo kam
baryje. O Benas net neatsisuko pažiūrėti į ją.
- Galiu prisiekti kiekviename teisme, - pasakė jis
ponui Havišemui, - kad tai ji. Galiu atgabenti tuziną
kitų žmonių, kurie taip pat galės prisiekti. Jos tėvas
yra doras žmogus, nors ir nedaug pasiekė gyvenime.
Motina buvo panaši į ją. Ji mirusi, bet tėvas tebėra gy
vas ir yra toks doras, jog gėdisi jos. Jis taip pat patvir
tins tamstoms, kas ji tokia, ar ištekėjo už manęs, ar ne.
Paskui jis staiga sugniaužė kumštį ir atsisuko į ją.
- Kur vaikas? - paklausė jis. - Jis važiuos su manim.
Jam jau irgi gana gyvenimo su tavimi!
Vos tik pasakius tuos žodžius, prasivėrė miegamojo
durys ir pro jas iškišo galvą berniukas, matyt, sudo
mintas garsių balsų. Tai nebuvo gražus berniukas, bet
malonaus veidelio. Panašumas į tėvą krito į akis kiek
vienam. Berniuko smakre aiškiai buvo matyti trikam
pis randas.
Benas žengė prie vaiko, griebė jį už rankutės savo
didele, iš susijaudinimo drebančia ranka.
238
- Taip, - tarė jis, - galiu prisiekti, kad čia mano sū
nus. Tomai, - tarė jis berniukui, - aš esu tavo tėvas. At
vykau tavęs pasiimti. Kur tavo skrybėlė?
Berniukas parodė į krėslą, kur gulėjo skrybėlė. Jam,
matyt, patiko, kad jį išsiveda. Jis buvo jau taip pripratęs
prie keistų įvykių, jog nė nesistebėjo, kad nepažįstamas
žmogus pasisakė esąs jo tėvas. Prieš keletą mėnesių ir ši
moteris, atėjusi ten, kur jis augo nuo kūdikystės, staiga
pasakė esanti jo motina. Berniukui ji labai nepatiko. Jis
jos nemylėjo, todėl permaina buvo visai patenkintas.
Benas paėmė skrybėlę ir nuėjo prie durų.
- Jei dar manęs reikėtų, - tarė jis ponui Haviše-
mui, - žinote, kur mane rasti.
Jis išėjo iš kambario vaiku vedinas ir net nepažvel
gė į žmoną. Dabar ji šėlo net apsiputojusi. Grafas šal
tai žiūrėjo į ją pro savo akinius, kuriuos buvo ramiai
užsidėjęs ant savo aristokratiškos ereliškos nosies.
- Liaukis, liaukis, moterie, - tarė ponas Haviše-
mas. - Tuo nieko nelaimėsi. Jei nenori patekti į šaltąją,
prašom valdytis.
Jo balsas skambėjo taip šaltai ir griežtai, kad ji, ma
tyt, suprato, jog bus saugiau, jei nebesimaišys po akių.
Metusi į advokatą įsiutusio žvėries žvilgsnį, ji įlėkė į
gretimą kambarį ir užtrenkė duris.
- Su ja nebeturėsime vargo, - tarė ponas Havišemas.
Jis buvo teisus. Mat dar tą patį vakarą ji paliko Do-
rinkorto viešbutį, sėdo į Londonan važiuojantį trauki
nį ir daugiau nebesirodė.
239
Be kaukės
Po pokalbio, išėjęs iš kambario, grafas tuojau pasu
ko prie karietos.
- Į Kortlodžą, - pasakė Tomui.
- Į Kortlodžą, - pakartojo Tomas vežėjui, sėsdama
sis ant sėdynės. - Patikėk mano žodžiu, pamatysi, kad
reikalai krypsta netikėta linkme.
Karietai sustojus Kortlodže, Sedrikas su motina bu
vo svečių kambaryje.
Grafas įėjo, nepranešęs apie savo atvykimą. Jis atro
dė dar kokiu coliu aukštesnis ir daug jaunesnis. Giliai
įdubusios jo akys švytėjo.
- Kur, - tarė jis, - yra lordas Fontlerojus?
Ponia Erol žengė jo pasitikti. Jos skruostai paraudo.
240
- Ar jis tikrai lordas Fontlerojus? - paklausė ji. - Ar
iš tikrųjų?
Grafas skubiai paėmė jos ranką ir laikė tvirtai su
spaudęs.
- Taip, - atsakė jis, - jis tikrai yra lordas.
Antrąją ranką uždėjo ant peties Sedrikui.
- Fontlerojau, - tarė jis be vingių valdyti įpratusiu
balsu, - paklausk savo motiną, kada ji atvyks pas mu
du į pilį.
Fontlerojus šoko motinai ant kaklo.
- Gyventi su mumis? - šaukė jis. - Visada gyventi
kartu su mudviem?
Grafas žiūrėjo į ponią Erol, ponia Erol - į grafą. Jo
šviesybė buvo labai rimtas. Jis nusprendė tą dalyką
sutvarkyti nedelsdamas. Jau buvo apsipratęs su min
timi, kad bus geriausia susibičiuliauti su savo įpėdi
nio motina.
- Ar tamsta tikrai įsitikinęs, kad aš ten reikalinga? -
paklausė ponia Erol, švelniai, žaviai šypsodamasi.
- Visiškai įsitikinęs, - atsakė jis trumpai. - Mums vi
sada trūko tamstos, bet mes to nesupratome. Tikimės,
kad netrukus atvyksite.
241
Be kaukės
XV
AŠTUNTOJI GIMIMO DIENA
enas pasiėmė savo sūnų ir išvyko į

rančą Kalifornijoje. Grįžtant jo nuotai
ka buvo daug geresnė negu keliaujant
į Angliją.
Prieš pat išvažiuojant, ponas Havi-
šemas pasikvietė jį ir pasakė, kad Dorinkorto grafas
norįs ką nors gero padaryti berniukui, kuris vos neta
po lordas Fontlerojus. Jo šviesybė nusprendė įsigyti
ten galvijų rančą ir leisti joje šeimininkauti Benui su ta
sąlyga, kad nuomą mokėtų savo sūnui. Ilgainiui iš tų
pinigų būtų susidaręs fondas jo sūnaus ateičiai. Iš
vykstantį Beną buvo galima laikyti rančos šeimininku,
kuri dabar buvo tarsi ir jo, o laikui bėgant nesunkiai
galėjo tapti jo nuosavybe. Po keleto metų iš tikrųjų
taip ir atsitiko. Sūnus Tomas užaugo gražus vaikinas ir
nuoširdžiai mylėjo savo tėvą. Jiems viskas taip sekėsi
ir jie buvo tokie laimingi, jog Benas sakydavo, kad To
mas atlygina jam už visus jo patirtus vargus.
242
Su abiem Tiptenais buvo atvykęs ir ponas Hobsas
žiūrėti ir rūpintis, kad viskas būtų daroma kaip rei
kiant. Jis ir Dikas kurį laiką dar čia pasiliko. Tuojau bu
vo nuspręsta, kad grafas pasirūpins Diku ir padės jam
įsigyti gerą išsilavinimą. O ponas Hobsas nusprendė
pabūti Anglijoje ilgiau ir pasižiūrėti lordo Fontlerojaus
aštuntosios gimimo dienos iškilmių, nes krautuvę
tvarkyti buvo atidavęs į patikimas rankas ir nebuvo ko
skubėti atgal į Ameriką. Į Sedriko sukaktį pakvietė vi
sus nuomininkus, iš anksto ruošė puotą, šokius ir žai
dimus pilies parke, o vakare turėjo uždegti laužus ir
leisti fejerverkus.
- Visiškai kaip Liepos Ketvirtąją! - kalbėjo lordas
Fontlerojus. - Labai gaila, kad mano gimimo sukaktis
nesutampa su ta diena. Mat tada galėtume abi švęsti
kartu.
Reikia pasakyti, kad iš pradžių grafo ir Hobso san
tykiai nebuvo tokie draugiški, kokių buvo galima ti
kėtis ir kokie būtų buvę pageidautini Anglijos aristok
ratijos naudai. Juos skyrė tas faktas, kad grafas beveik
nesusidurdavo su kolonijinių prekių krautuvininkais,
o ponas Hobsas nebuvo turėjęs pažinčių su grafais.
Todėl retų susitikimų progomis jų pašnekesys nebuvo
sklandus. Poną Hobsą, be to, slėgė pilies prabanga ir
didybė, kurias jam parodyti Fontlerojus laikė savo
pareiga.
Pačioje pradžioje jam įspūdį padarė parko vartai,
liūtai ir alėja. Negalėjo atsistebėti išvydęs pilį, gėlynus,
243
Aštuntoji gimimo diena
šiltnamius, terasas, povus, pilies požemius, ginklus,
plačius laiptus, didelius tvartus ir aibę tarnų su livrėjo
mis. Bet visų stebuklų viršūnė jam pasirodė senolių
galerija.
- Ar tai savotiškas muziejus? - paklausė jis lordą
Fontlerojų, įvestas į nedidelį, gražų kambarį.
- Ne! - abejodamas atsakė Fontlerojus. - Nemanau,
kad tai būtų muziejus. Mano senelis sako, kad jie yra
mano senoliai, giminaičiai.
- O Viešpatie, koks šeimos didumas! - sušuko nu
stebęs ponas Hobsas. - Ir jie visi yra tavo giminaičiai?
Iš kurios pusės? Kas įstengė tiek jų ir užauginti! Na, tai
tavo senelis turėjo didelę šeimą!
Nustebęs jis susmuko į krėslą ir apstulbęs žvalgėsi
aplinkui, kol Sedrikas šiaip taip išaiškino, kad ant sie
nų kabo ne vienos kartos giminių portretai.
Pagaliau Fontlerojus nusprendė, kad reikia į pagalbą
pasikviesti ponią Melon, kuri žinojo apie paveikslus vis
ką ir galėjo pasakyti, kas ir kada juos nupiešė, ką kuris
portretas vaizduoja, o be to, žinojo daug romantiškų is
torijų apie portretuose atvaizduotus lordus ir ledi.
Kai ponas Hobsas pagaliau suprato ir išgirdo keletą
žavių pasakojimų, paveikslų galerija padarė jam neiš
dildomą įspūdį, ir jis ją labiausiai pamėgo. Jis dažnai
ateidavo iš bažnytkaimio, kur buvo apsistojęs viešbu
tyje, ir kokį pusvalandį išbūdavo galerijoje, vaikštinė
damas, žiūrėdamas į nupieštas ledi ir džentelmenus ir
beveik visą laiką kraipydamas galvą.
244
- Ir visi jie buvo grafai! - sakydavo sau. - Arba be
veik grafai! Ir jis pasidarys grafas, ir visos giminės
galva!
Širdyje ponas Hobsas nebe tiek bjaurėjosi grafais ir
jų gyvenimu, kaip buvo galima nuogąstauti. Reikia su
abejoti, ar jo griežti respublikoniški principai nepašli-
jo, geriau susipažinus su pilimis, senoliais ir kitais da
lykais. Šiaip ar taip, vieną dieną jis sumurmėjo labai
įsidėmėtinus ir netikėtus žodžius.
245
- Ir aš pats neatsisakyčiau būti grafas! - O šis prisi
pažinimas rodė jo didelį nuolaidumą.
Lordo Fontlerojaus gimimo sukaktis buvo didi die
na. Jaunasis jo šviesybė ja nepaprastai džiaugėsi! Kaip
puikiai atrodė parkas, pilnas žmonių, apsivilkusių sa
vo spalvingais išeiginiais rūbais! Kaip linksmai plevė
savo vėliavėlės ant palapinių ir didelė vėliava virš pi
lies bokšto! Kas tik galėjo ateiti, niekas nepasiliko na
mie, nes visi iš tikrųjų džiaugėsi, kad jų mažasis lordas
Fontlerojus ir bus lordas Fontlerojus, o kurią nors die
ną pasidarys visos grafystės šeimininkas. Kiekvienas
norėjo pamatyti jį ir jo gražią, malonią motiną, kuri
buvo įsigijusi daug bičiulių. Tiesą sakant, ir į patį gra
fą dabar krypo širdingesni žvilgsniai todėl, kad ber
niukas jį mylėjo ir juo pasitikėjo, ir dar dėl to, kad su
sitaikė su savo įpėdinio motina ir ją gerbė. Ėjo kalbos,
kad grafas net ir pamilo ją. Žmonės spėliojo, kad, gy
vendamas su jaunuoju lordu ir jo motina, grafas ilgai
niui pasikeis ir pasidarys visai padorus senas didikas.
Kokios minios žmonių vaikštinėjo po medžiais, sė
dėjo palapinėse ir vejose! Ūkininkai ir ūkininkės, apsi
vilkę savo šventadieniais rūbais, užsidėjusios skrybė
laites ir ryšinčios skepetomis, merginos su savo myli
maisiais; krykštaujantys ir šmirinėjantys vaikai ir
senos moterys raudonais apsiaustais. Visi sumišai tik
šnekėjo, plepėjo, klegėjo. Pilyje buvo daug ledi ir
džentelmenų, atvykusių pamatyti iškilmių, susipažin
ti su ponia Erol ir pasveikinti grafo. Buvo atvažiavę le-
246
di Lorideil ir seras Haris, taip pat atsilankė seras Tomas
Ešas su dukterimis ir, žinoma, ponas Havišemas, buvo
gražuolė panelė Vivjena Herbert, vilkinti nuostabia,
balta suknele, nešina mezginių skėtuku, apsupta būrio
asistuojančių džentelmenų. Vis dėlto buvo matyti, kad
jai labiau už visus kitus patinka lordas Fontlerojus. Ją
pamatęs, Sedrikas pribėgo ir apkabino rankutėmis jos
kaklą, gražuolė ledi apglėbė jį ir švelniai pabučiavo lyg
savo mylimiausią broliuką, sakydama:
- Mielas mažasis lorde Fontlerojau! Mielas berniuk!
Man taip gera! Aš taip džiaugiuos!
Paskui ji vaikštinėjo su juo iškilmių aikštėje ir prašė,
kad jis viską aprodytų. O nuvedęs ją ten, kur stovėjo
ponas Hobsas ir Dikas, pasakė:
- Štai mano senas senas bičiulis ponas Hobsas, o
štai mano kitas senas bičiulis Dikas. Jiems papasako
jau, kokia tamsta esi nuostabiai graži, panele Herbert,
ir prižadėjau, kad jie galės pamatyti tamstą, jei atvyk
si į mano gimimo dieną.
Vivjena Herbert abiem paspaudė rankas, gražiai su
jais pasikalbėjo, paklausė apie Ameriką, kaip pasisekė
kelionė ir kaip patinka gyventi Anglijoje. Mažasis lor
das Fontlerojus stovėjo greta, žiūrėdamas į ją džiaugs
mu ir pagarba žibančiomis akimis, raustančiais skruos
teliais, nes matė, kad ir ponas Hobsas su Diku gėrisi ja.
- Iš tikrųjų, - paskui iškilmingai pasakojo Dikas, - ji
yra gražiausia mergina, kokią kada esu matęs! Ji graži
kaip paveikslas, nėra jokios abejonės!
247
Visi atsigręždavo, kai praeidavo Vivjena Herbert ar
ba lordas Fontlerojus. Ir švietė saulė, plevėsavo vėlia
vos, pakiliai nusiteikę žmonės žaidė ir šoko. Linksmy
bei vis didėjant, mažasis jo šviesybė visą popietę tie
siog spinduliavo iš laimės. Visas pasaulis jam atrodė
gražus ir žavus.
Ir dar vienas žmogus buvo labai labai laimingas.
Senas žmogus, kuris, nors ir buvo visą amžių turtin
gas bei kilmingas, bet retai kada jausdavosi laimin
gas. Gal jis jautėsi laimingesnis todėl, kad pasidarė
žmoniškesnis? Nors jis ir ne iš karto pasidarė geras,
kokiu jį laikė Fontlerojus, bet pagaliau jo širdį su
minkštino meilė, tarsi gėlė išdygusi ant akmens. Jam
buvo savotiška pramoga daryti gerus darbus, ku
riems jį paskatino nekalta, švelni vaiko širdelė. Tai
buvo pradžia. Kasdien vis labiau patiko jam ir marti.
Pradėjo pildytis žmonių kalbos. Grafas ją pamilo. Jam
būdavo malonu klausytis meilaus balso ir matyti jos
švelnų veidą. Sėdėdamas krėsle, jis mėgo stebėti ją ir
klausytis, kaip ji kalbasi su sūneliu. Jis girdėdavo
daug švelnių, meilių, išmintingų žodžių, kurie buvo
jam naujiena. Pagaliau jis pradėjo suprasti, kodėl,
Niujorko pakraščio gatvėje gyvenęs ir su krautuvi
ninkais bei batų valytojais bičiuliavęsis, berniukas vis
dėlto buvo gerai išauklėtas, kilnus, taurus vaikas, ku
rio niekam neteko gėdintis, net ir netikėtai likimui at-
plukdžius jį į Anglijos pilį ir padarius grafystės pavel
dėtoju.
248
Jis buvo tikrai mielas berniukas labiausiai dėl to,
kad gyveno šalia švelnios, meilios širdies, kad buvo
mokomas gerų minčių ir artimo meilės. Atrodo, tai yra
menkas, kasdieniškas dalykas, bet gražiausias iš visų
dalykų žemėje. Jis nieko nežinojo apie grafus ir pilis,
nieko nenuvokė apie neregėtą grožį, prabangą ir galią,
bet jis visada buvo mylimas už teisingumą ir švelnu
mą. Būti tokiam yra tas pats, kaip gimti karaliumi.
Kai Dorinkorto grafas tą dieną žiūrėjo į jį, vaikščio
jantį parke tarp žmonių, kalbantį su pažįstamais, dai
liai nusilenkiantį ką nors pasveikinus, šnekučiuojantį
su savo bičiuliais Diku ir ponu Hobsu, stovintį šalia sa
vo motinos arba panelės Herbert ir klausantį jų pašne
kesio, senasis didikas buvo labai patenkintas juo ir li
kimu. Grafo nuotaika dar labiau nuskaidrėjo, kai lor
das Fontlerojus paėmęs jį už rankos nuėjo prie
didžiosios palapinės, kur vaišinosi patys stambiausi
Dorinkorto dvaro nuomininkai.
Čia jau buvo sakomi tostai. Pirmiausia visi išgėrė į
grafo sveikatą, ir jis girdėjo, kad jo vardą mini su daug
didesniu entuziazmu negu ligi šiol. Paskui pasiūlė iš
gerti į „mažojo lordo Fontlerojaus" sveikatą. Jei kas
anksčiau abejojo, ar mažasis jo šviesybė mylimas, ar ne,
nebūtų radęs geresnės progos įsitikinti. Kilo toks klege
sys, stiklų skambesys ir valiavimas, jog negalėjai atsi
klausyti! Taip jį mylėjo tie atviraširdžiai kaimiečiai, jog,
savo prisirišimą reikšdami, nesivaržė ir nepaisė kartu su
juo iš pilies atėjusių ledi ir džentelmenų. Triukšmas bu-
249
vo tikrai didelis. Pora moterų švelniai žiūrėjo į berniu
ką, stovintį tarp grafo ir motinos, net ašaros žibėjo varg
šių akyse. Paskui viena ir pasakė kitai:
- Telaimina jį Dievas, tą gražųjį, meilųjį mažylį!
Mažasis lordas Fontlerojus buvo sužavėtas. Jis sto
vėjo ir šypsojosi, linkčiojo, atsakydamas į sveikinimus.
Iš džiaugsmo buvo išraudęs kaip jurginas.
- Ar jie tai daro dėl to, kad aš jiems patinku, Bran
giausioji? - paklausė jis savo motiną. - Neapsakomai
džiaugiuosi!
Grafas padėjo ranką berniukui ant peties ir tarė
jam:
250
- Fontlerojau, turi padėkoti jiems už atsilankymą ir
linkėjimus.
Fontlerojus, truputį nustebęs, pažiūrėjo į jį, o pas
kui į motiną.
- Ar iš tikrųjų reikia kalbėti? - paklausė jis, truputį
baimindamasis. Motina ir Vivjena Flerbert šypsojosi, ir
abi linktelėjo.
Tada jis žengė žingsnį į priekį. Visi žiūrėjo į jį, tokį
gražų, geraširdį berniuką tyru, drąsiu, patikliu veidu.
Ir jis prabilo kiek galėdamas garsiau, jo vaikiškas bal
selis gana aiškiai ir drąsiai skambėjo aplinkui.
- Esu taip dėkingas jums visiems, - kalbėjo jis, - ir
tikiu, kad džiaugiatės mano gimimo diena! Aš ja labai
džiaugiuosi ir man labai malonu, kad būsiu grafas. Pir
ma man nepatiko, bet dabar jau patinka ir aš myliu ši
tą vietą. Čia taip gera ir... ir... ir kai aš būsiu grafas,
pasistengsiu būti toks geras, kaip mano senelis.
Ėmus gausti džiūgavimo šauksmams, aidėti valiavi
mui ir plojimams, jis žengė žingsnį atgal, palengvėju
sia širdim atsiduso, įspraudė savo rankutę į ranką gra
fui, šypsojosi ir glaudėsi prie jo.
Tai ir būtų mano pasakojimo pabaiga. Bet turiu pa
minėti keistą naujieną, susijusią su ponu Hobsu. Jis
taip susižavėjo aukštuomenės gyvenimu ir taip neno
rėjo skirtis su savo mažuoju bičiuliu, jog pardavė krau
tuvę Niujorke ir pasiliko Anglijoje. Erlsberio kaime ati
darė krautuvę, kurią rėmė pilis, ir todėl gerai vertėsi.
Nors jis ir grafas niekada nesusibičiuliavo, bet, tikėki-
251
te manimi, kad ponas Hobsas ilgainiui pasidarė aris-
tokratiškesnis už patį grafą. Kas rytą skaitydavo aukš
tuomenės naujienas ir sekė visus Lordų rūmų darbus!
Maždaug po dešimties metų, kai Dikas, pabaigęs
mokslus ir ruošdamasis vykti į Kaliforniją lankyti bro
lio, paklausė gerąjį kolonijinių prekių krautuvininką,
ar nenorėtų grįžti į Ameriką, jis atsisakydamas rimtai
papurtė galvą.
- Koks ten gyvenimas! - tarė jis. - Kaip ten gali gy
venti! Be to, noriu būti netoli jo, kad neatsitiktų kas
negera. Anas kraštas yra pakenčiamas jauniems ir ko
nors siekiantiems žmonėms, bet šiaip gana ydingas.
Ten nerasi nė vieno senolio! Nė vieno grafo! Ten nėra
nei stiliaus, nei tradicijų!
252
MAT TURIU BŪTI LORDAS...
Tikriausiai pajutote, jog ši knyga parašyta seniai? Taip - bemaž

prieš 120 metų! Seniai nebėra ir jos autorės Frensės Hodžson Ber-
net: ji gimė 1849 m. lapkričio 24-ąją Anglijoje, o mirė 1924 m. spa
lio 29-ąją Amerikoje.
Rašytojos gyvenimas sudėtingas. Jai buvo tik treji, kai mirė tė
velis. Mamai Elizai Hodžson buvo sunku išgyventi, tad ji su pen
kiais vaikais išvyko Amerikon pas brolį. Bet ir ten ne pyragai laukė.
Sakysim, Frensė, norėdama žurnalui išsiųsti pirmą savo apsakymą,
turėjo eiti miškan rinkti uogų, kad už jas nusipirktų pašto ženklą...
Taigi jaunoji, tuomet dar tik aštuoniolikmetė, Frensė tapo rašy
toja. Žurnalai noriai spausdino jos apsakymus, ėmė už tai mokėti.
Po kurio laiko vienas po kito pradėti leisti jos romanai, darbščioji
autorė tapo gana turtinga. Ji parašė apie 60 knygų suaugusiems.
Tik kažin ar ją šiandien taip minėtų pasaulis, jeigu ne sūnus Vivia-
nas, paskatinęs rašyti... vaikams. Ištekėjusi už jaunystės draugo ir
tapusi Bernet (Burnett), ji sulaukė dviejų sūnų. Vyresnysis, Lajone-
lis, - drovus, jautrus berniukas - išgyveno tik 16 metų, mirė nuo
tuomet nepagydomos tuberkuliozės. Jaunesnysis Vivianas, žavus,
meilus, lengvai bendraujantis - visą gyvenimą liko didžiausias ma
mos draugas. Baigęs Harvardo universitetą, tapo rašytoju, leidėju,
žuvo laivo katastrofos metu išgelbėjęs keturių žmonių gyvybes.
Vivianas labai susijęs su knyga apie Fontlerojų. Bernetų šeima
gyveno Vašingtone, nuomojo didelį butą per keturis aukštus. Pir
mame aukšte tėtis, akių gydytojas, priiminėjo ligonius, o viršuje,
nuolat užsisklendusi nuo žmonių, mama rašydavo knygas. Aš
tuonmetis Vivianas sykį jai papriekaištavo: „Brangiausioji, tiek
daug rašai suaugusiems, kad vis nėr kada mums pabūti su tavimi.
O kodėl neparašai knygų, kurias patiktų skaityti ir mažiems ber
niukams?" Mama nusitvėrė tos minties ir netrukus vakarais jau
skaitydavo sūnums ką parašiusi... Sedriko paveikslą ji kūrė turėda
ma galvoje Vivianą. Garsaus amerikiečių vaikų žurnalo „St. Nico-
253
M a t t u r i u b ū t i l o rd a s .. .
las" („Kalėdų Senelis") leidėja ir rašytoja Merė Meips Dodž (beje,
jos „Sidabrines pačiūžas" galima perskaityti ir lietuviškai) pradėjo
spausdinti kūrinį dalimis, skaitytojai išsižioję laukdavo tęsinių. Me
rė Dodž surado ir iliustruotoją - Redžinaldą Berčą, kuris Sedriką
nupiešė, pasiskolinęs Viviano nuotrauką. Labai šaunu, kad dabar
jūsų rankose laikoma knyga - su tomis pačiomis iliustracijomis.
1886-aisiais kūrinys išėjo atskira knyga ir tapo beprotiškai po
puliarus. Su lordo Fontlerojaus atvaizdu ar vardu pradėti gaminti
suvenyrai: kortos, žaislai, kvepalai, net šokoladas. Ypač dėl knygos
pamišo jaunos mamos - norėjo, kad jų sūnūs atrodytų taip kaip
Sedrikas: su aksominiu švarkeliu, kelnėmis iki kelių, ant pečių krin
tančiomis garbanomis. Tačiau toji mada ne per daug patiko to laiko
berniukams - vėliau dažnas iš jų prisipažino, kad buvo ėmę nekęs
ti mažojo Fontlerojaus...
Vivianas įkvėpė ir svarbiausią šios knygos mintį. Jam, jaunos
Amerikos šalies gerbėjui, buvo nesuprantamas senosios Anglijos
gyvenimas, nesuvokiama, kaip žmogus gali paveldėti turtus ir gar
bingus vardus. „Jeigu žmogus yra hercogas, tai kaip jis toks tampa?
Ką jis turi būti padaręs?" - klausė jis mamos.
Šioje knygoje, sužinoję apie būsimą likimą, nei Sedrikas, nei jo
mama nedžiūgauja, kad taps turtingi. „Mat turiu vykti į Angliją ir
būti lordas", - ramiai, vaikiškai aiškina jis obuolių pardavėjai. Būti
lordu, būti kilniam ir turtingam - Sedrikui reiškia galvoti apie ki
tus. Šį įsitikinimą, kaip ir daugumą kitų žavių bruožų, Sedrikas pe
rėmęs iš mamos. („Brangiausioji sako, kad pats didžiausias geru
mas galvoti ne apie save, bet apie kitus žmones!") Sedriko santykiai
su mama - vienas iš gražiausių dalykų šioje knygoje. Bet ne ma
žiau nuostabu - kaip atviraširdis, kilniadvasis mažas berniukas iš
esmės pakeičia seno, pikto senelio grafo jausmų pasaulį. Sakysite,
neįtikėtina? Ne, tai labai paprasta: nuolat kartokite kam nors, jog
jis geras, kilnus, - ir pamatysite, kaip tas žmogus išties taps geres
nis, kilnesnis... Ši taisyklė visiškai tinka ir mūsų laikams. Taigi, nors
„Mažasis lordas Fontlerojus" yra sena knyga, tai visiškai nepasenu
si knyga. Ji tauri, iki šiol jaudinanti, įkvepianti. Beje, tokios yra ir ki
tos jums skirtos F. H. Bernet knygos - „Mažoji princesė" ir „Paslap
tingas sodas". Turbūt ir jas perskaitysite...
Kęstutis Urba
254
TURINYS
I DIDELĖ STAIGMENA
5
U SEDRIKO BIČIULIAI
18
III ATSISVEIKINIMAS SU GIMTINE
53
IV ANGLIJOJE
63
V PILYJE
79
VI GRAFAS IR JO ANŪKAS
107
VII BAŽNYČIOJE
138
VIII JOJIMO PAMOKOS
149
IX VARGINGOS LŪŠNOS
162
X GRAFAS BIJO
172
XI SUSIRŪPINIMAS AMERIKOJE
199
XII DU KONKURENTAI
214
XIII DIKAS - IŠGELBĖTOJAS
227
XIV BE KAUKĖS
235
XV AŠTUNTOJI GIMIMO DIENA
242
Kęstutis Urba MAT TURIU BŪTI LORDAS.
253
Burnett, Frances Hodgson
Bu329 Mažasis lordas Fontlerojus / Frances Hodgson Bur
nett; iš anglų kalbos vertė St. Kalvaitis; iliustravo
Reginald B. Birch. - Vilnius: Alma littera, 2003. -
256p. - (10+)
Kn. Taip pat: Mat turiu būti lordas... / Kęstutis Urba,
p. 253-254
ISBN 9955-08-334-4
„Mažosios princesės" ir „Paslaptingo sodo" autorė šioje knygoje
pasakoja apie septynmetį berniuką Sedriką, su savo mama kukliai gyvenantį
Amerikoje. Sedrikas stebina aplinkinius atviraširdiškumu ir kilnumu. Vieną
dieną berniuko gyvenimas staiga pasikeičia: rūstus senelis grafas nori
išsivežti Sedriką į Angliją ir padaryti jį lordu...
UDK 820(73)-93
Serija „10+"
Frances Hodgson Burnett

MAŽASIS LORDAS FONTLEROJUS
Iš anglų kalbos vertė

St. Kalvaitis
Redaktorė Bronė Balčienė
Korektorė Ona Malinauskienė
Meninis redaktorius Agnius Tarabilda
Kompiuteriu maketavo Zita Pikturnienė
SL 412. Užsakymas
Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, 2005 Vilnius
Interneto svetainė: www.almali.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spauda", Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius
Interneto svetainė: www.spauda.lt

Frances Hodgson Burnett - Mazasis Lordas Fontlerojus 2003 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Frances Hodgson Burnett - Mazasis Lordas Fontlerojus 2003 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

FRANCES HODG5 ON BORGES

Iš anglų kalbos vertė

ISBN 9955-08-334-4 © Leidykla „Alma littera", 2003

ats Sedrikas apie tai ničnieko nežinojo.

ėra buvę vaiko, kuris būtų jautęsis

ad būti grafu naudinga, Sedrikas dar

iktai laive motina pasakė Sedrikui, kad

pilį einančia ilga alėja vėlų pavakarį

5 ai lordas Fontlerojus atsibudo kitą ry­

„Gerbiamasai pone niuikai būk tamsta toks malonus ir

itą sekmadienį ponas Mordauntas pa­

- Ar galima šnabždėti? - pasiklausė jo šviesybė,

* orinkorto grafas ir ateinančiomis die­

„Mano mielas pone hobsai noriu papasakoti tamstai apie

- Ar labai pasiilgsti motinos? - paklausė grafas, per­

o kilnybė Dorinkorto grafas tomis die­

i >ą sakant, pradėjusi rūpintis nu-

Paskutiniam svečiui atsisveikinus ir išėjus, ponas

ai pono Hobso jaunasis bičiulis paliko jį

Prašalaitis tiek ilgai spoksojo į iškabą, kad Dikas

Šias eilutes rašau labai skubėdamas nes turiu Tamstai

raslinkus kelioms dienoms po pokylio

os tik ėmus anglų laikraščiams gvildenti

„BRANGUS BIČIULI: gavau tavo laišką ir ponas Hob­

Pono Hobso laiške Dikas perskaitė štai ką:

„Didžiai gerbiamas Sere: Tamstos laišką gavau ir turė­

tačiai nuostabu, kiek nedaug laiko rei­

enas pasiėmė savo sūnų ir išvyko į

Tikriausiai pajutote, jog ši knyga parašyta seniai? Taip - bemaž

Iš anglų kalbos vertė

You might also like

5 ai lordas Fontlerojus atsibudo kitą ry

itą sekmadienį ponas Mordauntas pa

* orinkorto grafas ir ateinančiomis die

- Ar labai pasiilgsti motinos? - paklausė grafas, per

o kilnybė Dorinkorto grafas tomis die

„BRANGUS BIČIULI: gavau tavo laišką ir ponas Hob

„Didžiai gerbiamas Sere: Tamstos laišką gavau ir turė

tačiai nuostabu, kiek nedaug laiko rei