Tema nr. 1: kokia yra kančios prasmė?

Šia tema rašę filosofai, rašytojai:

1. Antikos filosofas Epikūras- didžiausias skausmas trunkąs neilgai, o malonumas neturįs ribų.
Protas nuramina baimę, numalšina netekties skausmą, daro gyvenimą tobulą.
2. Stoikas Liucijus Anėjus Seneka- neigiamas skausmo tikrumas. Stoikas niekuo nesipiktina ir
niekuo nesistebi, bet kokiomis aplinkybėmis jis elgiasi vyriškai ir nuosekliai. Kenčia tik
neišmanėliai.
3. Markas Aurelijus- stoiko siela, jos dorovinis branduolys yra uždaras ir nepažeidžiamas.
Tokios sielos žmogus gali būti laimingas net esant pačioms nepalankiausioms aplinkybėms.
4. Aurelijus Augustinas- kritikavo antikinėje etikoje susiklosčiusį išminčiaus, sugebančio
nugalėti kančią, idealą. Protas nėra visagalis.
5. Budizmo pradininkas Sidharta Gautama- gyvenimas yra kentėjimas. Kentėjimas turi priežastį.
Kentėjimas gali būti nutrauktas. Yra kelias, panaikinantis kentėjimą.
6. Artūras Šopenhaueris- gyvenimo esmė yra kančia. Kančia kyla iš valios gyventi.
7. Frydrichas Nyčė- užuojata laikoma išglebimu, silpnumu. Valia gyventi skatina išgyventi
kančią, leisti jai sulydyti visa, kas mūsų yra nedarnu.
8. Erichas Fromas- kančios kilmę aiškina psichoanalitiškai. Asmenybė yra tam tikras kelių
sandų- pasąmonės, ego, superego- įtampos laukas. Kenčiama, kai pasąmoninei energijai
neleidžiama laisvai reikštis.
9. Vengrų psichiatras Laslas Tringeris- dėsto ontologinę kančios šaltinio sampratą. Kenčiantis
žmogus išgyvena būties stoką.
10. Hermanas Hesė- kentėti reikia mokytis, nes kančios balsas yra gyvenimo balsas. Reikia
išmokti išgyventi kančią nesibjaurint.

Temos raktiniai žodžiai:

Skausmas; protas nuramina baimę; silpnybė; neišmanėliškumas; stoiškumas; gyvenimas-kančia;

valia gyventi; kentėjimas; įtampos laukas; būties stoka; gyvenimo balsas;

Pagrindinės idėjos:

a. Protas nuramina baimę, numalšina netekties skausmą, daro gyvenimą tobulą.

b. Stoikas niekuo nesipiktina ir niekuo nesistebi, bet kokiomis aplinkybėmis jis elgiasi vyriškai ir
nuosekliai. Kenčia tik neišmanėliai.
c. Stoiko siela, jos dorovinis branduolys yra uždaras ir nepažeidžiamas. Tokios sielos žmogus gali
būti laimingas net esant pačioms nepalankiausioms aplinkybėms.
d. Gyvenimas yra kentėjimas.
e. Kenčiantis žmogus išgyvena būties stoką.
f. Kentėti reikia mokytis.
 Tema nr. 1: kokia yra kančios prasmė?

Kaip ši tema kito nuo antikos iki šių dienų?

Antikos filosofai, Epikūras, L.A.Seneka, M.Aurelijus, manė, kad protas yra stipriausias ginklas
prieš kančią ir baimę. Aurelijus Augustinas pradėjo kritikuoti šį mąstymą, įsitikinimą. Parodė, kad
protas negali įveikti kiekvienos problemos. XIX amžiaus mąstytojas, vienas iš neklasikinės filosofijos
pradininkų, Artūras Šopenhaueris siūlė visą gyvenimą suvokti kaip kančią. Frydrichas Nyčė pritarė A.
Šopenhaueriui ir dar pridėjo, kad valia gyventi skatina išgyventi kančią, leisti jai sulydyti visa, kas
mūsų yra nedarnu. XX amžiaus filosofas, vienas iš nefroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių
kūrėjų, Erichas Fromas pasiūlė aiškinti kančią moksliškai, psichoanalitiškai. Kenčiama, kai
pasąmoninei energijai neleidžiama laisvai reikštis. Froidas manė šią energiją esant libido, o Fromas-
žmogaus poreikiu įgyvendinti savo spontaniškumą ir laisvę. Garsus pažangos laikų filosofas,
Hermanas Hesė, suvokė kančią kaip esminį gyvenimo aspektą. Reikia išmokti kentėti, nes iš kančios
mokomės, tobulėjame. Galime sakyti, kad Antikos visuomenė suvokė kančią kaip problemą,
įveikiamą proto galia, o modernesni, naujųjų laikų filosofai siūlo suvokti kančią kaip svarbią
gyvenimo dalį, kuri padeda kelti intelekto ir kasdienybės lygį.