Jonas Basanavičius (1851 – 1927)

Išgirdę Jono Basanavičiaus vardą pagalvojame apie signatarą su ilga barzda arba apie seną vyrą ant
penkiasdešimties litų banknoto. Dauguma nelabai žino jo darbų be laikraščio „Aušros“ inicijavimo. Taigi, šia proga
prisiminkime jo gyvenimo kelią ir darbus Lietuvos labui.

Jaunasis Jonas augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje Ožkabaliuose. Tėvai tikėjosi, kad sūnus įgavęs
išsilavinimą seks paskui Dievą ir tarnaus žmonėms kaip dauguma tų laikų jaunuolių. Pradžioje Jonas mokėsi pas
daraktorių, o vėliau mokėsi Lukšių pradžios mokykloje. Pabaigęs pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės gimnaziją,
kurioje mokėsi kiti žymūs Lietuvos veikėjai: Jonas Jablonskis, Petras Klimas, Antanas Kriščiukaitis - Aišbė, Vincas
Mykolaitis – Putinas, Pranas Mašiotas. Basanavičius buvo gabus mokinys, kartais pavaduodavo kitus mokytojus.
Kadangi gimnazijoje buvo mokoma lenkiškai, lietuvių kalbai buvo skirta žymiai mažiau laiko ir dėmesio. Pats
daktaras minėjo, kad meilę lietuvių kalbai ir kultūrai padėjo įkvėpti jo tėvas, kuris sekdavo lietuviškas pasakas,
užmindavo mįsles. Taip pat, tautiniam sąmoningumui padėjo formuotis liaudies dainos, lietuviškos maldaknygės.
Baigęs Marijampolės gimnaziją, jaunasis Jonas neturėjo noro stoti į Seinų seminariją- Basanavičius troško pamatyti
tolimą, nepažįstamą pasaulį, todėl, po ilgų tėvų perkalbinėjimų, išvažiavo mokytis į Maskvos universitetą. 1873-iais
metais įstojo į istorijos-filologijos fakultetą, bet po dviejų kursų perėjo į medicinos fakultetą. Tuo metu, kad turėtų
už ką pragyventi, vertėsi privačiomis pamokomis. Laisvu laiku skaitė šaltinius apie Lietuvą. Jis rinko įvairiausią
medžiagą, kad būtų galima atskleisti Lietuvos istoriją. 1879-iais pabaigė studijas ir tapo daktaru.

Baigęs studijas, Basanavičius išvyko į nepriklausomybę atkūrusią Bulgariją. Jis palaikė bulgarų nacionalinį
judėjimą ir galėjo būti persekiojamas, todėl 1882-iais metais pasitraukė į Prahą ir ten gyveno iki 1884-ųjų. Šis
dvejus metus trukęs klajonių laikotarpis – romantiškiausias ir laimingiausias Basanavičiaus gyvenimo etapas.
Basanavičius lankosi istorijos ir archeologijos muziejuose, užmezga daugybę pažinčių su serbų, kroatų, čekų ir kitų
tautų atgimimo dalyviais, nuolat susirašinėja su visais žymesniais lietuvių visuomeniniais veikėjais. Dveji kelionių
metai buvo Basanavičiui svarbūs ir asmenine prasme. Prahoje jis 1883 m. susipažino su savo būsimąja žmona
Gabriele Eleonora Mol. Po kelių mėnesių draugystės jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje. Tačiau
Basanavičiams likimo nebuvo lemta gyventi laimingai – neilgai trukus po vedybų Elei pasirodė pirmieji džiovos
požymiai. Nepragyvenusi santuokoje nė penkerių metų ji karščiuodama mirė Basanavičiaus glėbyje 1889 m. Praha
Lietuvos kultūros istorijoje svarbi tuo, kad būtent joje Basanavičius su keliais bendradarbiais parengė spaudai
pirmąjį Aušros numerį. Žymiąją prakalbą šiam numeriui, tapusią lietuvių tautinio atgimimo manifestu, Basanavičius
parašė 1883 m. sausio 28 d. Ją ir kitus turimus tekstus jis paštu iš Prahos išsiuntė į Ragainę, kurioje žurnalas Jurgio
Mikšo pastangomis balandžio mėnesį buvo išspausdintas. Tų metų vasarą „Aušra“ pradėta slapta platinti Lietuvoje.

Gyvendamas Bulgarijoje, Basanavičius neprarado vilties, kad Lietuva bus laisva, todėl stengėsi surinkti kuo
daugiau medžiagos, liudijančios apie Lietuvos materialinį ir dvasinį turtą, ir taip tiesti laisvei kelią. Į Bulgariją buvo
siunčiamos lietuvių liaudies pasakos, dainos. 1898 – 1905 metais pasirodė „Ožkabalių dainos“, „Lietuviškos
pasakos“, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Bandydamas stiprinti lietuvių savigarbą, daktaras buvo pasiryžęs įrodyti,
kad lietuviai kilę iš Balkanų senųjų trakų ir frygų tautų, bet vėliau ši teorija buvo atmesta.

Dvidešimt penkerius metus praleidęs svetur, 1905 metais Basanavičius paliko Bulgariją ir pasuko atgal į
tėvynę. Grįžęs į lietuvišką spaudą atgavusią gimtąją šalį, jis pateko į patį kultūrinės ir politinės veiklos šurmulį ir
ėmėsi neatidėliotinų darbų. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam
komitetui. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m.,
redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos
visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J.
Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J.
Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą. Po devynerių metų, 1927 m. vasario 16 d. Jono
Basanavičiaus gyvybė užgęso.

Kaip matome, Jonas Basanavičius nebuvo tik senolis su žila barzda. Tai buvo patriotas, kuris parašė apie 40
studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140
įvairių straipsnių, sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. Jis atskleidė pasaulio įvairovę, o pasauliui savo veikalais
išdidino Lietuvos istoriją, jos turtingą rašytinį ir sakytinį palikimą, kurį niokojo carinės Rusijos politika. Basanavičius
gaivino vakarietiškos kultūros tradicijas ir grindė Lietuvos pažinimo kelius ateinančioms kartoms.