Amerikiečiai, sovietai ir ...

naciai

Televizija, kaip ir radijas, neturi vieno išradėjo. Šią technologiją sukūrė ir tobulino daugelis
mokslininkų iš įvairių šalių. Įdomiausia, jog sėkmingi bandymai perduoti per atstumą vaizdus buvo
atlikti dar XIX amžiuje. O pirmoji televizijos stotis pradėjo savo darbą 1928 metais Čikagoje (JAV).
Prie vaizdo ir garso transliacijos technologijų nemažai prisidėjo ir sovietų mokslininkai bei inžinieriai
– tais laikais ši šalis dar nebuvo atsilikusi radijo mokslų srityje.

Televizijos, kaip efektyvios žiniasklaidos priemonės, svarbą pasaulio galingieji suvokė gana greitai.
Po JAV savo TV transliacijos stotis labai greitai paleido į eterį Didžioji Britanija (1929
metais), Prancūzija (1931 metais), Sovietų Sąjunga (1931 metais). Naująsias technologijas savo
propagandai naudojo ir naciai. Hitlerio valdomoje Vokietijoje pirmosios reguliarios nespalvinės
televizijos transliacijos su garsu prasidėjo 1934-1935 metais.

Mechaniniai televizoriai

Iš pradžių televizija buvo pusiau mechaninė, pusiau elektrinė, bet gana greitai judančios dalys
dingo iš televizorių - jas pakeitė mums gerai pažįstamų kineskopų protėviai. 1936 metais, tepraėjus
aštuoniems metams po pirmosios TV stoties starto, Berlyno olimpinėse žaidynėse jau buvo
naudojamos televizijos kameros, kuriose vaizdas buvo skenuojamas elektroniniu, o ne mechaniniu
būdu.

Iki antrojo pasaulinio karo televizija buvo prieinama saujelei žmonių. Televizoriai buvo brangūs ir
juos galėjo nusipirkti tik pasiturintys gyventojai. Vienas pigiausių Amerikoje pardavinėtų įrenginių –
„39 Andrea“ su 13 cm įstrižainės ekranu kainavo apie 189 JAV dolerių. Atrodo nedaug, bet verta
atsiminti, kad tarpukaryje dolerio vertė buvo kur kas didesnė nei dabar. Pavyzdžiui, 1941 metais
automobilį buvo galima nusipirkti už 925 dolerius, o namą – už 6 900 dolerių. Iki karo JAV buvo
parduota tik keli arba keliolika tūkstančių televizorių.

Televizijos bumas prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Televizoriai atpigo ir gyventojai pradėjo
pirkti „kalbančias dėžes“ milijonais per metus.
Komercinių kanalų gimimas

Kurį laiką televizijoje nebuvo reklamos, o TV programa nebūdavo ilga ir trukdavo su pertraukomis
kelias valandas. „Kalbančias dėžes“ žmonės jungdavo dažniausiai pavakaryje arba vakare.
Prieškarinės technikos galimybės geriausiai tiko transliuoti tiesiogines laidas, tad programose
dominavo sporto varžybos, TV spektakliai, filmai. Iki 1953 metų televizoriai rodė tik juodai-baltus
vaizdus, o po to išaušo spalvinės televizijos era.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, nacistinėje Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje,
TV stočių darbą rėmė vyriausybė. Šiemet 90-metį švęsianti garsioji BBC, kuri laikoma viena
didžiausių pasaulio transliuotojų, iki šiol išliko nekomercinė. JAV televizija nuo pat pradžių
priklausė privačioms kompanijoms, tad nenuostabu, kad ši šalis laikoma komercinės televizijos
lopšiu.

Pirmoji reklama per TV buvo parodyta 1941 metais, Amerikos kompanijos NBC. Joje 10 sekundžių
buvo rodomas laikrodis. Transliuotojas uždirbo iš šios reklamos „net“ 7 JAV dolerius. Pirmasis
blynas nebuvo prisvilęs ir tapo sektinu pavyzdžiu kitoms JAV telekompanijoms bei potencialiems
reklamos davėjams. Televizija, iki tol buvusi „eksperimentine“, tapo pelningu verslu.

Kada televizija tapo masine

Televizijai tapus komercine atsirado programų ir laidų įrašymo poreikis. Pirmosios TV stotys
transliavo programas ultratrumpųjų radijo bangų diapazone. Šios bangos turi ribotą veikimo nuotolį,
tad televiziją galėjo žiūrėti tik nedidelė dalis gyventojų. Išplėsti auditoriją buvo galima dviem būdais:
perduoti fiziškai įrašytą programą kitoms TV stotims arba retransliuoti televizijos signalą.

TV retransliacijos galimybė atsirado praėjusio amžiaus 50-ųjų metų viduryje, kuomet buvo sukurtos
televizijai skirtos taip vadinamos radiorelinės stotys. Iki tol kompanijoms teko naudoti primityvų
programų įrašymo į kino juostą būdą. „Retransliacijos“ procesas vyko maždaug taip: specialia kino
kamera buvo filmuojamas televizoriaus rodomas vaizdas, po to juosta išryškinama, pervežama į
kitą TV stotį ir ten „išleidžiama“ į eterį. Kopijos kokybė būdavo labai prasta. Vėliau ši technologija
buvo patobulinta ir išplito. Paplitimo mastą rodo vienas faktas: 1954 metais JAV telekompanijos
sunaudojo daugiau kinojuostų nei visos Holivudo kinostudijos kartu paėmus. Tačiau geri laikai
kinojuostų gamintojams gana greitai baigėsi, kuomet 1956 metais pasirodė pirmasis komercinis
vaizdo magnetofonas. Šis prietaisas išsprendė technines teleprogramų įrašymo problemas.
Vaizdo magnetofonai ir radiorelinės linijos atvėrė transliuotojams iki tol nematytas naujas
auditorijos ir programų sudarymo galimybes. Taip televizija tapo iš tiesų masinė.