Greta Musteikienė

ŠEŠĖLIŲ SAULĖ
Mistinis istorinis romanas

Romano „Alsuojanti tamsa“ tęsinys

Šią knygą nusipirko Reikalingas Nebe luko.aleknaviciaus@gmail.com

Viršelis – Laurynas Dvareckas

Autorės redakcija

ISBN 978-609-95973-9-3

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso
šiuos darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2018
Ar jums teko...
...patirti jausmą, kai, patekęs į knygos pasaulį, nebenori iš jo išeiti? Kai
personažai tampa tokie artimi, kad diena be jų atrodo tuščia ir nyki? Būtent
taip prieš kelerius metus nutiko ir man. Pradėjusi rašyti knygą „Alsuojanti
tamsa“ neplanavau tęsinio, bet, vos padėjusi paskutinį tašką, suvokiau, kaip
liūdna bus skirtis su tuo pasauliu ir jame gyvenančiais personažais. Todėl
ilgai nedvejojusi nusprendžiau jų gyvavimą pratęsti.

Nuo pat vaikystės žavėjausi pagoniškos Lietuvos istorija bei mitologija –

pasauliu su daugybe dievų ir dievukų, kurie, rodos, slepiasi už kiekvieno
medžio. Vėliau įnikau į rimtas istorikų knygas, tačiau greitai pastebėjau,
kad be sakmių, padavimų ir rašytojų fantazijų Lietuvos istorija man
nebeatrodo tokia patraukli. Labiau norėjosi ją matyti liudininkų akimis:
žmonių, tikėjusių, ar gal net ir žinojusių, kad šalia židinio snaudžia namų
dvasia, kad trumpiausią metų naktį derėtų būti budriam, kad nepakliūtum į
piktųjų pinkles, o kraštą ištikus nelaimei galima tikėtis dievų pagalbos. Be
to, greta didžiųjų istorinių įvykių, mus pasiekiančių per istorikų metraščius,
vyksta įprastas, bet kartu ir stebuklingas gyvenimas: žmonės gimsta, auga,
myli, kovoja, miršta. Tie įvykiai galėjo būti neįdomūs metraštininkams,
tačiau man pasirodė verti perkelti į knygą. Taigi rašydama „šešėlių saulę“,
nesiekiau istorinio tikslumo. Knygos pasaulis sukonstruotas ne tik iš
istorinių detalių, bet ir lietuvių mitologijos, senovinių dainų, legendų,
muziejuose matytų daiktų ir... autorės fantazijų – įsivaizdavimo, kaip būtų
galėję būti, net jei taip būti ir negalėjo. Galite vadinti tai fantastika. Nes,
tiesą pasakius, nuo fantastinių apsakymų šis kūrinys ir prasidėjo.

Jei skaitėte „Alsuojanti tamsa“ – pirmąją mano knygą, pastebėsite, kad šį

kartą istorija dėstoma kitaip. „Šešėlių saulėje“ liko tik vienas pasakotojas,
bet, patikėkite, pats įdomiausias. Vis dėlto, jei „Alsuojančios tamsos“
neskaitėte, su priešistore susipažinti nebūtina – nors tai ir tęsinys, viską
suprasti pavyks ir taip.

Pagrindinė veikėja Iglė, nuo gimimo pažymėta šešėlių saulės ženklu, geba
regėti paprastiems žmonėms nematomas dvasias ir būtybes. Šis gebėjimas
kartą jai jau padėjo išgelbėti savo žemiečius, tačiau tai turėjo savo kainą.
Negana to, kad prarado sau artimus žmones, ji neteko ir šešerių gyvenimo
metų. Dabar Iglė pasirengusi iš naujo kurti savo gyvenimą, tačiau
gyvenvietę pasiekia žinia apie jų link žygiuojantį priešą ir žmonės vėl prašo
jos pagalbos. Tik ar tai nebus per sunki užduotis merginai, kuri tetrokšta
tapti žolininke, mylėti ir būti mylima? Ką ji pasirinks – pareigą savo krašto
žmonėms ar asmeninę gerovę? Pagaliau, ar šešėliuose slypintį blogį galima
panaudoti gėrio vardan?!

Greta Musteikienė
I. Blogos naujienos
„Tik neleiskit mums nuskęsti“, vis kartojau mintyse, nors ir nebežinojau,
kuriems dievams ši malda skirta. Baimė kaustė lyg žiemos šaltis, o
smilkiniuose girdėjau savo širdies dūžius. Pelkės dumblas traukė gilyn. Iš
visų jėgų spaudžiau Barto pirštus, bet jie toliau slydo.

– Bartai, atsargiai! – pabandžiau dar kartą surikti, bet balsas susigėrė į tyliai
linguojančius meldus. Aukšta pakrantės žolė, buvusi ta vienintelė vieta kur
galėjau prisilaikyti, trūkinėjo tarp pirštų, o Bartas vis dar nekreipė į mane
dėmesio, toliau tiesdamas ranką į skęstantį nepažįstamą barzdočių. Negi
nesupranta, kad ir mudu tuojau įvirsime paskui? Liko tiek nedaug, kol Barto
rankos pasieks vyriškio apykaklę, bet nemaniau, kad net tiek sugebėsiu
išstovėti. Atsilošiau, dar tikėdamasi išsilaikyti pati ir išlaikyti jį.

Šviesiaplaukė, apžėlusi galva murktelėjo po tamsiu vandeniu, o Bartas vėl

trūktelėjo mano ranką. Suinkščiau iš baimės. Vėsus vanduo greitai siekė vis
aukščiau, sunkus drobinis sijonas vis labiau dažėsi žaliu dumblu, o nuo
kiekvieno Barto judesio ant netvarios žemės vis tolyn slydo kojos. Tuojau ir
mes panirsime, gilyn į juodą gelmę, jau dabar čiupinėjančią mūsų kūnus
slidžiais pirštais, trokštančią mus tuojau praryti. Akimirką net šmėstelėjo
mintis jį paleisti. Tik trumputei akimirkai. Ne – jei jis, tai ir aš kartu.

Tirštas šaltas dumblas ir vandens žolių pinklės staigiai gurktelėjo ir apsupo

kelius. Ausyse ėmė spengti. Sucypiau:

– Slystu, mes...

Ranką dar smarkiau patraukė į priekį. Užsimerkiau. Praradau pusiausvyrą ir

deginantis šaltis perbėgo per kūną. Giliai įkvėpiau ruošdamasi panirti.
Tačiau staiga Barto alkūnė atsimušė į mano krūtinę. Delnas nebetempė
gilyn, o truktelėjo į viršų. Pravėriau akis. Tvirtai stovėdamas ant žemės, jis
jau tempė į krantą ir mane, ir tą šlapią išsigandusią žmogystą. Mudviejų
akys trumpam susitiko – skaidrioje smaragdinėje jų žalumoje nemačiau
baimės. Cypimas ausyse ėmė slopti. Pajudinau kojas. Dumblas pasidavė ir
paleido. Drebančiais pirštais ir aš įsikabinau į plačią nepažįstamojo rankovę
padėdama traukti jį paskui.

Vos pajutę tvirtą sausumą po kojomis visi trys sugriuvome ant minkštos
miško žolės. Viršum savęs išvydau šviesų dangų ir ramiai linguojančias
miško medžių šakas. Niekados nebuvo taip gera atsigulti ant žemės. Nors
naginės – pilnos vandens, o visas kūnas drebėjo iš baimės, beveik norėjosi
sušukti iš džiaugsmo. Virpančiais pirštais tik suspaudžiau gintarinį
skritulėlį, kabantį ant kaklo ir tyliai padėkojau visam, dėl ko pagalbos šį
kartą viskas galėjo baigtis gerai.

Tai buvo vienas iš dalykų, kurių bijojau labiausiai – gelmė, supančiojusi

kojas, nusitempia į savo šaltą tamsą ir niekas niekada manęs nebesuranda.
Rankos dar drebėjo, bet širdis jau ėmė rimti. Girdėjau, kaip abu vyrai giliai
kvėpuoja. Pasikėliau ant alkūnių ir pažvelgiau į Bartą. Jis sėdėjo šalia –
šlapias, purvinas, bet laimingas. Drėgnais pirštais nusibraukė nuo kaktos
bangomis užkritusius plaukus ir akys pasislėpė po ilgomis tankiomis
blakstienomis. Jo krūtinė kilnojosi vis lėčiau. Ne, dabar netikėjau, kad jis
irgi gali to paties bijoti.

Toliau nuo mūsų, pasirėmęs ant alkūnių, ir nepažįstamasis šviesiaplaukis

bandė atgauti kvapą. Vyriškis, vos netapęs skenduoliu, buvo ne mūsiškis.
Nebežinojau kiekvieno aplinkinio gyventojo vardo, bet galbūt visus būčiau
pažinusi iš veido, o jo – liesas ir kaulėtas, didelėmis atvėpusiomis ausimis –
nebuvo matytas. Atkreipiau dėmesį į ornamentais puoštą odinį diržą ir prie
jo kabantį kapšą. Kažkodėl ta aprangos detalė pasirodė svetimšališka.
Trumputę akimirką žmogaus nustebęs, klajojantis žvilgsnis blykstelėjo
mano akyse ir tarsi grąžino į tikrovę. Krūtinėje suūžė pyktis.

– Negalėjai pasirinkti normalaus kelio?!

Šitas įvykis lengvai galėjo pasibaigti mūsų mirtimi. Ir dėl ko? Dėl to, kad
šitas žmogėnas sumąstė pelkę ne apeiti, o pereiti? Šviesiaplaukis, neišleidęs
nei garso, nerangiai atsistojo. Jo kūnas susvirduliavo, o antakiai susiraukė.
Dabar į mus nebežiūrėjo, bet atidžiai dairėsi aplink ir, virpindamas šnerves,
lyg bandė užuosti, išgirsti. Tarsi žvėris. Bartas atsimerkė ir taip pat pažvelgė
į jį. Tik be jokio pykčio ar susierzinimo. Nepažįstamojo kūnas įsitempė ir
sustingo. Išgirdau ir aš. Kažkas atjoja? Vyriškis krūptelėjo, ir, greitai
pasisukęs, liuoktelėjo į krūmynus taip vikriai, lyg bėgtų nuo pačios mirties.

Mudu sekėme jį nustebusiais žvilgsniais, kol jis dingo tankiai suaugusių

eglių tankmėje. Tai bent dėkingumas: nei „ačiū“, nei „viso gero“!
Susiraukiau, bet Bartas tik šyptelėjo:

– Greitai atsigavo.

– Greitai! Kai patys vos nepaskendom jį gelbėdami!

Jo šypsena dar labiau praplito:

– Ai, mieloji, nebuvo tai taip jau pavojinga.

Pravėriau lūpas norėdama prieštarauti, bet atrodo ir vėl pamiršau, kaip

dėlioti žodžius. Ta šypsena ir „mieloji“ – kreipinys, kurį jis naudodavo
beveik visoms moterims ir merginoms, visuomet taip suveikdavo. Įdomu, ar
jis tai pastebėjo? Tikėjausi, kad ne. Visą mudviejų kelionę iš visų jėgų
stengiausi neišsiduoti, kad vis dar galvoju apie jį taip pat, kaip tada prieš
šešerius metus. Ne, tada jo visai nepažinojau, tada tiesiog iš pirmo žvilgsnio
man jis pasirodė gražesnis net už prūsų krašte banguojančią jūrą, jau tada
sugebėjo prikaustyti visą mano dėmesį, visas mintis prie savo istorijų, prie
savęs. O dabar... Dabar mes buvome draugai, vakar jis tai net garsiai
pasakė. Taip, džiaugiausi tuo, bet niekada, jokio savo draugo dar nebuvau
taip beviltiškai įsimylėjusi.

Barto šypsena pamažu išbluko ir dabar jau aiškiai išgirdau atkaukšinčias

kanopas. Atsistojom. Pro krūmus, iš priešingos nubėgusiajam pusės,
pasirodė ruda žirgo galva ir palinkęs raitelio siluetas. Ant jo nugaros,
medžio šakų užkabintas barkštelėjo didelis skydas. Pamatęs mus, vyras
balne truktelėjo pavadį.

– Igle? Ką čia veiki? – suskambo nustebęs pažįstamas balsas. Butautas –

kunigaikščio pasiuntinys.

– Grįžtu namo. Dar nelaukei? – šyptelėjau, bet į mano šypseną Butautas

neatsakė. Jis ir taip šypsodavosi retai, bet dabar, nužvelgęs Bartą, dar labiau
nepatenkintas truktelėjo lūpą žemyn.

– Nematėt pro šalį prajojančio vyro?

– Prajojančio – ne, – ištarė Bartas.

– Kokio? Kam tu jo ieškai?

– Neturiu laiko pasakotis. – Pridengtos nuo šalmo krentančio šešėlio

Butauto akys tyrinėjo aplinką. – Matėt, ar ne? Man būtinai reikia pagauti tą
žvalgą.

Mudu krūptelėjom:

– Žvalgą?

☼☼☼☼☼

– Ir vis tik galėjai nutylėti, kad jį išgelbėjai, – ištariau norėdama nutraukti

užsitęsusią tylą. Po išsiskyrimo su pasiuntiniu Bartas atrodė susikrimtęs.

– Tai nieko nebūtų pakeitę.

– Kaip ir tai, kad pasakei. Tik davei priežastį jam tavęs nemėgti.

Jo akys pervėrė kiaurai. Iki galo nesupratau, ką norėjo pasakyti šitas

žvilgsnis, o jo įsikąstas smilgos kotas dar vikriau susuko ratą ore.
Pagalvojau, kad neturėjau jam to sakyti. Jau seniau pastebėjau, kad net
tokia smulkmena, kaip jo nemėgstantis, kad ir nepažįstamas žmogus, galėjo
sugadinti Barto nuotaiką. Nors tiesą pasakius, per paskutines dienas jo
nuotaika ir taip, rodos, jau buvo sugadinta. Kai kalbėdavomės, jis dažnai
šypsodavosi, dažnai juokaudavo, tačiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau jį
jam to neįtariant, atrodė, kad tose nuostabiai gražiose akyse tvyro tik
neišsemiamo liūdesio ežerai. Ne vieną kartą bandžiau pasidomėti kas
nutiko, bet kaskart jis tik draugiškai iš manęs pasijuokdavo ir pasakydavo,
kad prisigalvoju nebūtų dalykų. Nebuvau įtikinta, bet galbūt atsakymas
buvo pats paprasčiausias – jam tiesiog buvo nesmagu būti išsiųstam į tolimą
mišką tik su manimi, kai ta, šalia kurios labiausiai norėjo būti, liko čia.

Jau beveik pasiekėme namus. Miškas pasibaigė ir vos išjojus į pievą Bartas,
kaip visada, burbtelėjo „pasilik“. Išties turėjo daugybę keistų įpročių. Šitą
sakė paveldėjęs iš mamos, kuri tikėjusi, kad taip iš miško neparsivesi namo
piktos dvaselės. Nors buvau pasiruošusi atleisti ir pateisinti visas netobulas
jo savybes, dabar man tai pasirodė kvailoka – juk tam šiuo metu buvau aš,
puikiausiai galėjau patvirtinti, kad paskui mus nesivilko jokia dvasia. Bent
jau čia visiškai pasitikėjau savo sugebėjimais. Miške dabar mačiau tik vieną
– jau pažįstamą, gelsvą, panašią į mešką dvaselę. Bet ši nė neketino mūsų
sekti. Tik pažiūrėjo į mudu savo didelėmis apvaliomis akimis lyg
atpažinusi. Ir aš jai nusišypsojau išsiduodama, kad matau. Dvasios beveik
nebegąsdindavo – tikrai daug dažniau jos būdavo geros negu piktos.

Išvydusi savo namus ir vėl nebesulaikiau šypsenos. Rodos, ne taip ilgai jų

nemačiau, bet spėjau pasiilgti. Nuo šios kalvos viskas atsivėrė kaip ant
delno – saulės atšvaitais tviskantis ežeras ir miškų apsuptos kalvos, ant
aukščiausios iš jų – medinės pilies bokštai. Aplink susispietę nameliai,
toliau žaliuojantys laukai, o ant kalvos atokiau – medžiais nuo svetimų akių
uždengta Perkūno šventykla. Mano namai, apsupti miškų ir pažįstamų
dvasių sargybos, nepaisant visų kelionių, buvo pati brangiausia vieta
pasaulyje.

Mums tik įjojus į gyvenvietę išgirdau džiugius vaikų balsus. Šaukdamos

mane vardu artyn bėgo dvi mergaitės. Trumpam išsigandau, kad
pavėlavome, tačiau jų abiejų, saulėje įdegę veideliai šypsojosi.

– Ar radai? Ar pasisekė? – viena per kitą klausinėjo, basomis skubėdamos

neatsilikti nuo mūsų nestabtelėjusių žirgų.

– Taip, pasisekė, radau.

Viena net suplojo rankomis, o kita, nieko nebelaukdama, pasileido toliau.

Jau supratau, kad skubėjo pranešti naujieną, kad Iglė štai ir vėl kažką
išgelbėjo. Bet, tiesą pasakius, mane jau ėmė erzinti tas gelbėtojos vardas.
Tada, prieš šešerius metus, kai svetimšalė regėtoja Aija užsiundė ant mūsų
visų tas piktas dvasias juk ne aš priverčiau jas pasitraukti. Aš tik trumpam
jas išvijau. Jei ne tėtis, Aija juk būtų ir vėl šešėlius iškvietusi. Iš pradžių
prabudusi bandžiau tai visiems paaiškinti, bet niekas nenorėjo manim tikėti.
Juk aš buvau mergaitė matanti dvasias, kas gi daugiau galėjo būti jų
gelbėtoju? Tėtis – krivis, kuris taip ir nebesugrįžo? Brolis, iki tol taip
niekada ir nepasižymėjęs kovose? Juna, apie kurią miestiečiai apskritai
nežinojo nieko, tuo labiau to, kad tuo metu ji dar buvo laumė? Juk gal ir
labiau įtikinama, kad ta didvyrė – krivio dukra, matanti dvasias ir ko gero
dar gebanti jas iškviesti. Ta pati, kuri po viso šito ilgo žygio latgalių link,
regėtojos užkeikta, liko tik kažkokiu pusiau miegančiu, nekalbančiu
sutvėrimu visiems šešeriems metams, kol visas miestas augo ir toliau
gyveno. Ne, iš tiesų mano nepelnytos šlovės priežastis buvo dar paprastesnė
– jau žinojau, kad tų legendų apie mane kūrimu ir pasakojimu visus tuos
metus užsiėmė Lilūna. Taip, tai buvo mano pusseserės kaltė. Netgi
galvojau, kad Lilūna ko panašaus ir tikėjosi, pasakodama ir perpasakodama
vis gražesnes istorijas apie mano, Symanto, Junos ir tėčio keliones ieškant
pagalbos dėl nežinia iš kur atsiradusių šešėlių naikinančių miesto žmones.
Lilūna tikėjosi ir turbūt kikeno sau į saują įsivaizduodama, kaip viskas bus
kai... Jei aš kada nors prabusiu. Iš tiesų ant jos už tai pykau. Visai nenorėjau
šito nepelnyto dėmesio. Tačiau, nors nepelnytos pagyros man nepatiko,
meilios šypsenos ir pasveikinimai, šūkčiojami iš kiemų mums prajojant, vėl
privertė šypsotis. Su savo žmonėmis aš visuomet sutariau puikiai. Bent jau
tai nepasikeitė. Per petį grįžtelėjau į Bartą.

– Man net nejauku joti šalia tavęs, – tyliai pasišaipė.

Prasilenkėme su mergaite, kuri jau traukėsi mums iš kelio, matyt, pranešusi

naujieną namiškiams, ir už dar vieno keliuko posūkio išvydau savo senelės
žolininkės namus. Savo namus, kuriuose dabar gyvenome keturiese. Net iki
čia vėjelis jau atnešė prie neaukštos tvorelės susodintų vaistažolių kvapus ir
viščiukų cypsėjimą garde. Nuo čia jau mačiau žalsvą samanotą namo stogą,
šalia linguojantį šermukšnį ir prie vartelių jau belaukiančias.

Vis dar negalėjau įprasti prie šios Junos – tą, kurią pirmą kartą išvydau kaip
laumę per audrą, vien savo pirštais skiriančią debesis, dabar buvo taip keista
stebėti kaip paprastą moterį, miestelio gyventoją, žolininkę, kalvio žmoną ir
mažos mergaitės motiną. Dabar, net jei sugalvočiau atskleisti jos paslaptį,
turbūt mažai kas būtų patikėjęs. Turbūt net Luknė, šiuo metu įsikibusi į
Junos sijoną ir iki ausų išsišiepusi, nenujautė, kas kitados buvo jos mama.

Mums priartėjus Junos lūpos sugulė į šiltą šypseną. Nepaisant to, kad dabar
laikas jau galėjo palikti žymes ant jos veido, ji vis tiek atrodė tokia pat
nuostabiai graži. Gal net gražesnė. Dabar savo ilgus, varno juodumo
plaukus buvo surišusi, paslėpusi nuo saulės; dabar jos ilgą vėjyje lengvai
plazdančią suknią buvo pakeitę įprasti apdarai ir siuvinėta prijuostė, bet
didelės tamsios akys jau visuomet spindėjo laimės žiburėliais. Šyptelėjau jai
atgal, bet tuojau pat vogčiomis žvilgtelėjau į Bartą. Iš karto pamaniau, kad
jo veide išvydau daugiau džiaugsmo negu kadanors per visą mudviejų
kelionę. Jis pirmas nušoko nuo žirgo ir stipriai ją apkabino.

Skaudžiai smilktelėjo krūtinėje ir iš visų jėgų pabandžiau nesusiraukti.

Junos viską suprantantis žvilgsnis tarsi sakė – „tai nieko tokio, Igle“, bet...
Taip, Bartas su visais savo draugais, kaip ir su manim, taip sveikinosi, bet
Juna... Juna vis tiek visada buvo kitas reikalas: nuostabioji, nepamirštamoji
Juna, ta, kurią jis taip mylėjo, ta, kurios turbūt ir iki šiol jam nepavyko
išmesti iš savo širdies. Žinoma, kad nepavyko. Jei šalia būtų buvęs mano
brolis, dabar turbūt nebūtų susilaikęs nuo bent mažytės pavydo scenos. Ir aš
turbūt būčiau pasielgusi taip pat, jei būčiau turėjusi tam nors kokią teisę.

– Kaip sekėsi? – paklausė ji, žvelgdama į mane tamsiomis kaip naktis, vis
dar taip giliai matančiomis akimis.

– Gerai, – ištariau nulipdama nuo žirgo ir ištiesdama jai odinį maišelį su

vaistažolėmis. Supratau, kad labiau norėjo paklausti, kaip sekėsi kas kitas,
bet negalėjau, net nenorėjau atsakyti.

Tol, kol širdies ir akių netemdydavo pavydas, iš tiesų tikėjau, kad Juna man
nori tik gero. Ir tuomet, prieš keliolika dienų, prieš mudviems išvykstant, ji
viską suplanavo: kelionė, be kurios galėjome ir apseiti; Barto palyda, kuri
taip pat nebuvo būtina. Tačiau vis dar buvo sunku suprasti, kaip ji galėjo iš
tikėtis, kad jį pažinusi geriau suprasiu, kad Bartas – nevertas dėmesio? Kaip
tokia protinga moteris gali taip galvoti? Tuo labiau, kai pati gerai jį pažįsta
jau ilgus metus. Kas, jos manymu, galėjo mane priversti taip manyti? Per
mūsų kelionės dienas dar labiau įsitikinau tuo, kad jis buvo puikiausias
kada mano sutiktas žmogus. Taip, jis, kaip ir visi turėjo blogų įpročių ir
erziančių savybių, tačiau aš niekuomet negirdėjau iš jo jokio pikto žodžio,
jis taip nuoširdžiai rūpinosi manim ir kiekvienu sutiktu žmogum dažnai net
pamiršdamas save, buvo toks puikus pašnekovas, o net kalbant apie
skaudžius dalykus jo veide, lyg atsiprašydama, šmėkštelėdavo ta žavinga
šypsena. Ne, net nebūčiau galėjusi išvardinti, paaiškinti viso to, dėl ko jis
buvo toks nepakartojamas. Kartais man iš tiesų atrodė, kad Juna tėra
vienintelė moteris visame mieste, kuri to nepastebi. O jis mylėjo būtent ją.
Kaip tai beprotiškai neteisinga!

Šiaip ar taip, jau nieko negalėjau pakeisti, todėl broliui sugrįžus iš kalvės,
sėdėdama prie mūsų senojo stalo priešais Juną ir Symantą, tarp Barto ir
Luknės, stengiausi apie tai net nebegalvoti. Tik pasimėgaudama, dideliu
šaukštu kabinau Junos paruoštą košę. Per kelionės dienas mudu daugiausiai
maitinomės uogomis, riešutais, džiovinta žuvimi ir grūdų paplotėliais.
Nesakau, kad man nepatiko keliauti – anksčiau visai rimtai sakydavau, kad
ateityje būsiu keliaujanti žolininkė – bet sugrįžti į namus visuomet buvo
gera. Lyg nebuvusi daugybę laiko dairiausi bandydama įžiūrėti
pasikeitimus, bet jų nepastebėjau: po stogu kabėjo vis dar tiek pat Junos
sudžiovintų žolelių, lentynose palei sienas net ta pačia eile tebestovėjo
puodynės su maisto atsargomis, ten pat prie židinio gulėjo mūsų namų
dvasia, ir net ugnis pleveno visai taip, kaip visada. Per tas dienas, kol mūsų
nebuvo, žinoma, nepasikeitė ir dar vienas dalykas – Barto ir mano brolio
santykis. Nepaisant to, kad Symantas dabar buvo Junos vyras, kad kartu
jiedu turėjo penkiametę dukrą, mano šiaip jau geraširdis brolis akylai ir net
kiek piktai sekė kiekvieną Barto judesį, lyg tik ir laukdamas, kol jis
pamėgins pasiveržti jo mylimąją, o šis ir vėl vis neatsispirdavo pagundai
Symantą paerzinti. Juk buvo taip lengva.

– Mieloji, tu turbūt nori, kad tau priminčiau, – šelmiškai šyptelėjo Bartas,

Junai pasakojant apie tai, kad tik su Symantu ji yra taip linksmai
pasiklydusi pažįstamame miške, kaip kad buvo vakar.

Tačiau šį kartą piktesnės, nei brolio pasirodė Junos akys. Net Luknė nustojo
čiauškėti.

– Tai... Kas naujo įvyko, kol mūsų nebuvo? – galop paklausiau norėdama
nutraukti tą sprangią tylą.
Dabar Symantas padėjo šaukštą ant stalo ir trumpam pažvelgė į žmoną.
Šviesūs jo antakiai susiraukė.

– Dar kol kas beveik nieko, bet...

Dar puikiai prisiminiau brolį prieš tuos šešerius metus. Nuo tada praplatėjo
jo pečiai, sustiprėjo rankos, o pilies kalvės suodžiai įsigėrė į negilias
raukšleles kaktoje, taip sendindamos ir suteikiančios rūstumo jo lygiam,
taisyklingų ir švelnių bruožų veidui, tačiau jis vis tiek man dar priminė tą
mielą, tylų berniuką iš mano vaikystės. Berniuką, kuris vis dar taip sunkiai
pasiryždavo pranešti blogas naujienas.

– Bet? – paklausiau jau nerimaudama dėl to, ką išgirsiu.

– Kalavijuočiai. Jie... Artėja. Manėm, kad dar ne greitai prieis iki mūsų, – jo
veidas dar labiau surimtėjo, – bet dabar... Kunigaikščio žmonės pastebėjo
žvalgą pilyje. Nesuprasi, kaip ten prasmuko, bet dabar, kai jo ir pėdos
ataušo... – Brolis nutilo, ir vėl mus apžvelgė, lyg spręsdamas, ar tikrai gali
pasakyti viską, ką galvoja. Visgi pabaigė:

– Jei ne koks stebuklas, manau... Manau, karas jau greitai.

Mus apgaubė šalta sunki tyla. Pajutau smaragdinių akių žvilgsnį,

besigręžiantį man į smilkinį.

– Jis turbūt tas pats, ar ne? – negarsiai paklausė Bartas. „Ne, tik nesakyk ir
Symantui“ – tespėjau pagalvoti, kol jis, man nesuprantamo tikslo vedinas,
ėmė pasakoti apie mūsų nuotykį pelkėje ir mano broliui.
II. Ugnis
Atsargiai glosčiau Luknės plaukus. Ir vėl ji mane įkalbėjo papasakoti
pasakų prieš miegą. Taip jas vadino, tačiau kiekviena mano pradėta pasaka
baigdavosi tuo, kas buvo iš tikrųjų. Nesupratau, kaip penkiametei mergaitei
tai galėjo būti įdomiau. O gal aš, ne taip kaip Bartas, tiesiog visai
nemokėjau kurti išgalvotų istorijų? Šį kartą Luknė reikalavo, kad
papasakočiau apie senelį. Bandžiau išsisukti: siūliau geriau apie močiutę,
apie prosenelę, sakiau, kad tegul to geriau paprašo savo tėvo, bet Luknė
nepasidavė – norinti, kad papasakočiau aš. Dabar.

Nusileidau, bet kalbėti apie tėtį vis dar buvo skaudu. Jei neskaičiuočiau tų
šešerių metų, kuriuos, galima sakyti, pramiegojau, jo netekau tik prieš
keliolika dienų. Tik tada sužinojau, kad jo nebėra. Kartais, vien pagalvojusi
apie jį, vis dar pasijusdavau lyg ta mergaitė, kurios tėtį iš beviltiško keršto,
be jo kaltės, nužudė išprotėjusi regėtoja užsiundžiusi ant mūsų šešėlius.
Žmogų, kuris jai nepadarė nieko blogo, kuris galbūt tebūtų galėjęs jai
padėti. Žmogų, kuris turėjo mirti vien dėl to, kad ji galėtų įrodyti savo tiesą.

Vis dar buvo taip skaudu, tačiau, nepaisydamos mano jausmų, Luknės
skirtingų spalvų akys vis tik ragino ir ragino tol, kol bent jau bendrais
bruožais papasakojau jai apie jos senelį Preigilą.

Sakiau, kad jis buvo puikus krivis.

– Geresnis negu Rūnas? – nutraukė.

– Taip, geresnis. Juk Rūnas buvo tik jo mokinys.

Sakiau, kad buvo puikus tėtis.

– Geresnis nei mano?

– Ne, tavo tėtis irgi toks pat geras, – melavau. Niekas negalėjo prilygti
maniškiui, Perkūno šventyklos kriviui, žmogui, kuris čia buvo beveik toks
pat svarbus kaip kunigaikštis, kuris galėjo paaukoti viską tam, kad jo
žmonės būtų apsaugoti. Tas, kuris taip ir pasielgė.
– Tai tavo senelis mus visus išgelbėjo nuo piktų šešėlių, – pabaigiau. Bet
Luknė išsišiepė:

– Nea, Igle. Tu.

Melas. Melas, kuriuo, deja, čia visi tiki. Aš nieko neišgelbėjau. Galėjau, bet
neišgelbėjau. Supratau savo galias per vėlai. „Jei būtum žinojusi, kad būtent
to tereikia... Gal būtum galėjusi išmokti? Gal būtum galėjusi sustabdyti?
Juk apmaudu, tiesa?“. Tai buvo Aijos žodžiai, ištarti dar prieš tai, kai jos
šešėliai nužudė mano tėtį, prieš tai, kai ji užkeikė mane tam beprasmiam
miegui. Jos žodžių, jos balso, rodos, niekuomet nepamiršiu. Juna sakė, kad
buvau per stipri, kad Aija norėjo mane nužudyti, o pavyko tik užkeikti, bet
aš nebuvau tuo tikra. Buvau per silpna išgelbėti savo šeimą, savo draugus.
Kodėl tada turėjau būti per stripri jos užkeikimams?

Kambaryje temo. Tamsa kiekvieną vakarą vis dar taip puikiai primindavo
jas – šaižiai alsuojančias juodas dvasias, tuomet nužudžiusias bent pusę
mano miesto gyventojų. Likusieji sakytum jau buvo jas pamiršę – tie šešeri
metai padarė savo. Tik aš, nusileidus saulei, vis dar jausdavau dilgčiojantį
virpėjimą giliai viduje, vis dar krūptelėdavau sujudėjus tamsiems medžių
lapams, vis dar nebuvau tikra tuo, kad mirtį nešančios dvasios nebegrįš.

Išgirdau, kaip už sienos brazda brolis ir Juna. Turbūt ir man jau reikėjo eiti į
savo kampą miegoti, bet čia, šalia Luknės, buvo geriau. Jos tyli mieganti
ramybė nors po truputėlį persiduodavo ir man. Žvelgiau į jos trumpučiais
plastelėjimais virpančias blakstienas ir bandžiau suvokti, kiek dabar man iš
tiesų. Žiūrint į Luknę aiškiausiai matėsi prabėgę metai – prieš tą ilgą mano
miegą jos net nebuvo, o dabar mergaitei jau penkeri. Ar tie metai, kurių
beveik negyvenau, skaitosi? Ar aš iš tiesų taip staiga suaugau, pabudusi iš
tokios ilgos nebūties, ar tebesu ta pati išsigandusi mergaitė, leidusi žūti
beveik visiems mylimiems žmonėm dėl keršto moters, kuri pasirodo, buvo
net į mane panaši? Iki šiol nesupratau, kodėl būtent mudvi buvom
pažymėtos tuo piktu saulės ženklu? Kas tarp mūsų bendro? Ji juk nebuvo
panaši į mane niekuo kitu. Juk nebuvo? Juk... Negi ir aš galėčiau taip elgtis?
Jei kas nors išžudytų visus, kurie man buvo svarbūs, ar galėčiau ir aš, kaip
Aija, turėdama tokią pačią tamsią žymę ant savo rankos, pažadinti
miegančias protėvių dvasias ir pakelti jas į keršto žygį prieš tuos, kurių
kariauna nutraukė mano artimųjų gyvenimus?
Ne. Aš – niekuo daugiau į ją nepanaši.

Ir vis tik. Čia, savo namuose dabar aš tebuvau svečias iš kito laiko, iš kito
pasaulio, pasaulio kuriame palikau mamą, tėtį, močiutę ir tuos gerus laikus
senuose namuose. Čia viskas buvo kitaip, atrodė, kad čia nebepritampu, kad
nebesuprantu, kaip veikia šitas pasaulis. Kartais pasirodydavo, kad galbūt
tik Bartas atėjo su manimi. Jis niekuomet nematė mano močiutės ar mamos,
jis beveik nepažinojo mano tėčio, bet atrodė, kad jam vieninteliam iš tiesų
rūpi kaip aš jaučiuosi. Symantas turbūt nemanė, kad man kas nors blogai.
Tikiu, kad galbūt tai suprato Juna – juk visuomet viską suprasdavo, bet ji
tarsi neturėjo laiko apie tai kalbėti. Ne taip, kaip Bartas. Jau vieną iš pirmų
vakarų kai pabudau, tada kai žmonės nusprendė surengti šventę ir aš pirmą
kartą padauginau midaus, mudu ilgai sėdėjom lauke ant rasotos žolės ir
kalbėjom. Apie tėtį, apie Aiją, apie šešėlius ir baimę, ir... ir dar kažką. Man
buvo taip nejauku, kad neprisiminiau viso to pokalbio, bet tikėjausi, kad
neprikalbėjau to, ko kalbėti nereikėjo.

Symantas už sienos kostelėjo ir aš krūptelėjau, išsigandusi to vienišo garso

vakaro tyloje. Išgirdau brolio balsą. Įsiklausiau bandydama suprasti tyliai
dudenančius skiemenis.

– Dar ilgai? – nugirdau paskutinius klausimo žodžius.

– Turbūt, kol perskaitysiu jo istoriją, – atsakė Juna.

– Negalėtum greičiau jos skaityti?

– Juk turiu ir kitos veiklos.

– Žinai, kad nenoriu, jog jis čia ilgai būtų.

– Matau. Kas dabar tave neramina?

– Neužtenka to, kaip visuomet? Be to, tavo svečias pats beveik priešų
žvalgas.

Per sieną atsklido duslus Junos juokas.

– Tu juokingas. Pats nebūtumei gelbėjęs to žmogaus? Žinant tave, būtum ir
pasiskandinęs begelbėdamas.

Kitoje sienos pusėje dar kelis įkvėpimus suposi tyla.

– Gerai, dėl to... – vėl ištarė brolis. –Bet Iglei visa tai ne į naudą.

Sulaikiau kvėpavimą.

– Kodėl? Manau jiedu būtų visai nebloga pora.

– Jie? – brolio balsas pagarsėjo. – Juk jis turbūt kokiais penkiolika metų už
ją vyresnis.

– Ir? Nuo kada tai kenkia? Bet jei tik to tereikia, kad tave paguostų, tai
tikrai bus mažiau. Tuo tarpu aš net nebežinau, keliomis dešimtimis metų
esu vyresnė už tave.

– Tai ne tas pats.

– Kodėl? Todėl, kad neatrodau vyresnė? Bartas irgi neatrodo.

Symantas atsiduso, bet net jo kvėpavime girdėjau nepasitenkinimą. Jiedu

bent trumpam nutilo. Pakilau ir tyliai nutipenau atgal iki savo guolio. „Visai
nebloga pora“? Kažkur giliai giliai skaudžiai sudiegė. Kad ir kaip norėčiau,
to niekada nebus. Negi šį kartą Juna gali būti tokia akla?

☼☼☼☼☼

Juna susuko beržo tošies ritinėlį, visą išmargintą man nesuprantamais

simboliais, ir tvarkingai padėjo prie kitų, atremtų kampe prie suolo. Barto
parašyta istorija. Tai man vis dar atrodė kaip kažkas stebuklingo. Sugebėti
papasakoti nepraveriant lūpų, nebūnant šalia, užrakinti žodžius į juodus,
neišnarpliojamus narvus. Visuomet žinojau, kad pilies raštininkas irgi moka
rašyti, bet juk jis rašė ne tai. Per tas dienas miške vis bandžiau išklausti
Barto, apie ką ta istorija. Juk anuomet, kai pirmą kartą susitikom, jis taip
noriai kalbėjo apie tas, savo užrašytas. Šį kartą, visgi tai matyt buvo
uždrausta tema. Dabar jis tik mįslingai nusišypsodavo ir pakeisdavo
pokalbio temą.

– Įdomu? – paklausiau Junos.

Juodos akys, trumpam stabtelėjusios ties pro duris sklindančia

besileidžiančios saulės šviesa, atsisuko į mane.

– Gal. Nesakysiu.

Ir ji. Dabar tikrai jaučiausi taip, tarsi tai būtų jų abiejų paslaptis. Žinoma, ko
gi daugiau galima tikėtis? Tačiau ir aš kartais sugebėdavau perprasti Juną.
Susidomėjusi ir pasimiršusi ji visad timpčiodavo pirštais apatinę lūpą. Ir
dabar viena jos šypsenos puselė buvo ryškesnė. Džiaugiausi dėl Barto – juk
taip siekė įtikti Junai, „sukurti pasaulį, kuris patiktų ir jai“.

– Kada ir mane išmokysi skaityti?

Aš iš tiesų to norėjau. Ne tik dėl to, kad perskaityčiau tai, ką skaito ji. Vis
dar taip ryškiai prisiminiau tą vakarą, prieš šešerius metus, kai Juna taisė
Barto istorijas ant jo namo sienų, o jis pasakojo apie tai, kaip nesupranta,
jog žmonės gali nenorėti rašyti. Tik to vakaro man ir užteko.

– Tave mokyk ir mokyk. Mokyk skaityti, mokyk apie žoles, mokyk apie
vyrus. Kodėl manęs prašai? Kodėl ne Barto? Manai, per daug užsiėmęs?

Ji linksmai žvelgė į mane, o aš jau ėmiau pykti. Ir vėl apie tą patį! Jis turbūt
būtų nusiuntęs atgal pas ją – „geriau eik pas Juną, juk ji ir mane išmokė“.
Lyg kas nors apskritai galėtų kreipti dėmesį į mane, kai šalia yra ji! Na ir
kas, kad ištekėjusi, kas, kad turi vaiką? Jei būčiau vyras, turbūt taip pat ją
įsimylėčiau. Dabar, kai Juna nebebuvo laumė, jos veide jau buvo galima
įžiūrėti laiko pėdas įspaustas apie akis, bet tai nė kiek nemenkino jos
grožio. Kas mano drumzlinai žalios akys prieš jos juodas, paslaptingas, tarsi
žvelgiančias iki pat sielos gelmių; kas mano nušiurę vario spalvos plaukai
prieš jos storas, ilgas, tamsias kasas? Ar bent verta lyginti Junos tobulai
nulipdytą kūną prieš šitą išstypusį šakalį, vardu Iglė? Dar prisiminiau, kaip
Bartas pats sakė, kad su Juna neverta lygintis vien todėl, kad ji viskam
mokytis turėjo daug daugiau laiko nei mes, bet net jei būčiau gyvenusi tiek
pat, vis tiek nebūčiau į ją panaši.

– Taip ir nepapasakojai, kaip sekėsi jūsų kelionėje, – ištarė pasislinkdama

arčiau manęs. Pagal tą „tiesą“, kurią Juna papasakojo Bartui ir visiems
kitiems susidomėjusiems mudu buvome iškeliavę į tolimą mišką tik dėl to,
kad parneštume vieną retą žolelę augančią tik ten, mergaitei, kuri tuo metu
kai iš užkeikimo pabudau aš, ir mūsų žemėse ir namuose pasirodė jis,
susirgo kažkokia paslaptinga liga. Mergaitės tėvas, sužinojęs ko reikia,
žinoma tuojau pat pasiryžo ten nuvykti, bet Juna turėjo geresnę mintį. „Juk
Iglė išmano apie žoles, juk ją mokė buvusi miesto žolininkė, tegul ji
parneša“. O kad Iglės nereiktų išleisti vienos, tegul Bartas ją palydi. Vis tiek
ne kažin ką čia svečiuose veikia, kol Juna skaito jo istoriją. „Juk taip ir
Symantui ramiau“ – galiu garantuoti, kad taip pabandė įtikinti Bartą. Galbūt
jis ir patikėjo. Labai tikėjausi, kad patikėjo. Brolį tikrai erzino jo buvimas,
bet mergaitė būtų pasveikusi ir be tos žolės, ir... Ir iš visos širdies tikėjausi,
kad tiesą, be Junos žinau tik aš.

– Kas galėjo sektis? Parnešiau tau tų žolelių.

– Žinai, kad ne to klausiu.

Nuleidau akis. Vis dar visai nenorėjau apie tai kalbėti. Vis tik jaučiausi taip,
it ir vėl būčiau apsikvailinusi ir vėl tesugebėjusi leisti jam suprasti, kad
tebesu ta beviltiškai iš pirmo žvilgsnio jį įsimylėjusi naivi mergaitė, kokia
sugebėjau pasirodyti mums pirmą kartą susitikus prieš šešerius metus.

– Pati nematai?

– Matau, kad jis į tave žiūri kitaip nei ankščiau. Užtat nesuprantu, kas
atsitiko, kad tu tokia nelaiminga.

Nustebusi pažvelgiau į buvusios laumės akis.

– Kaip „kitaip“?

Juna tik šyptelėjo. Susiraukiau.

– Tu kalbi visiškas nesąmones.

Ji vėl pravėrė lūpas, bet tuomet išgirdome balsus kieme. Pasirodė, kad juos
pažinau. Pakilau ir išėjau laukan pasitikti. Iš tiesų tik todėl, kad nenorėjau,
jog užsibūtų ilgai, kaip aną kartą, kai užėjo vidun.

Išvydus mane jų veiduose iškart atsirado šypsenos. Pakvaišėliai. Iš Luknės

amžiaus vaikų gal ir buvo galima ko panašaus tikėtis, bet iš Vaigos ir
Jumilės, kurios buvo beveik Symanto metų, ir Ugio, kuris buvo mano
bendraamžis, šitokio garbinimo nelaukiau. Taip, iš daugelio jau girdėjau,
kad jie džiaugiasi, jog aš ir vėl su jais, bet šitie trys buvo kažkas daugiau.
Atrodė, kad svarbiausia jų dienos veikla buvo pasimatyti su manimi. Tai
nebuvo malonu. Tai erzino.

– Smagu tave matyti, – garsiai ir džiaugsmingai ištarė Jumilė.

Keista, kad jai smagu – niekuomet nebuvome draugės. Anksčiau su manimi

net nesikalbėdavo. Peržvelgiau juos tris palei svirną sustojusius petys į petį:
dvi jau ištekėjusios moterys, beveik vaikiškai žaižaruojančiomis akimis, ir
vaikinukas, kuris vos mūsų žvilgsniams susitikus, nurausdavo ir nuleisdavo
galvą žemyn. Pabandžiau jiems nusišypsoti, bet šypsena, ko gero, gavosi
kreivoka.

– Sveika, – ištarė Vaiga santūresniu balsu. Su šia moterim, dabar pilyje

dirbančia tarnaite, vaikystėje aš bent jau kalbėdavausi. – Kaip sekėsi jūsų
kelionė?

– Gerai, – sumurmėjau. Kiek galima apie tą kelionę? Dabar išties labiausiai

troškau, jos iš viso nebūtų buvę. Dabar ir aš, kaip Symantas, beveik norėjau,
kad Juna kuo greičiau perskaitytų tą Barto istoriją ir jis galėtų grįžti namo.
Jis gi sakėsi ir atvykęs dėl to, kad išsiaiškintų, ar galų gale pavyko parašyti
tai, kas, visų pirma, patiktų jai. Kita vertus – gal tai tik neblogas
pasiteisinimas vėl pamatyti tą, kurios pamiršti nepavyksta.

– Girdėjau mažylė, gavusi vaistų, jau jaučiasi geriau. Ką gi mes be tavęs

darytume? – vėl savo perdėm saldžiu balsu ištarė Jumilė, linksėdama ir
žvangėdama variniu apgalviu padabinta galva.

– Išsiverstumėt.

– Gal norėtum eiti pasivaikščioti? – vėl paklausė Vaiga. – Aprodytume

viską, kas pasikeitė.

Iš tiesų nuo prabudimo čia praleidau mažiau laiko negu išvykusi, tačiau
svarbiausius dalykus, kurie pasikeitė, jau žinojau. Žinojau nuo pirmos
dienos, ir tie dalykai nebuvo kieno nors pasistatytas naujas tvartas.

– Kad gal ne. Turiu darbo dabar.

– A, gerai. Paskui. Norėjom šiaip užsukt patikrint, kaip laikaisi.

Linktelėjau. Ugis ir Vaiga jau sukosi išeiti, bet Jumilė dar stoviniavo.

– O žinai, ką mes dabar dar kalbėjomės? – sužaižaravo jos blizgios laputės

akys, – kad dabar, kai tu pabudai, mes jau galime ramiau jaustis. Prieš
kalavijuočius mums net nebereikia kariauti. Juk tu dabar irgi gali iškviesti
šešėlius.

Ausyse staiga ėmė spengti, o akyse akimirkai aptemo. Kažką sumurmėjau

atsisveikindama. Prieš akis lyg vėl iškilo juodos, kraupios tamsumos. Nei
už ką nebenorėjau jų išvysti. Jas kviestis savo noru? Niekada.

Kai jie nutolo ir pradingo iš matomumo ribų, jau nebesinorėjo grįžti į vidų.
Taip ir įsivaizdavau, kad Juna taip pat užveda kalbą apie šešėlius. Ne.
Šešėliai buvo pikta praeitis, kuri nebesugrįš. Aš nemoku jų iškviesti, o jei ir
mokėčiau nė už ką nesugalvočiau, kad jų reikia ir vėl. Po to kai taip ilgai ir
skausmingai siekėme jų atsikratyti.

Pravėriau pašiūrės duris ir jas uždariusi atsisėdau prie staklių. Jaučiau kūne
išplitusį virpulį. Dabar ir vėl gąsdino tamsa. Prisiminiau juos išlendančius iš
neapšviestų namo kampų, artėjančius iš tamsumos, kur baigiasi laužo
šviesa, atsirandančius šalia rūke, kur ką tik nieko nebuvo. Ne. Ne, čia
tamsos nėra. Nėra. Bandžiau negalvoti apie tai, tik stebėjau kaip per mažus
langelius, per tarpus tarp lentų į vidų sklido saulės šviesa. Kaip ji krito ant
didelių, senų močiutės staklių, ant mano pradėto margo audinio, kaip oro
sūkurėliuose sukosi mano judesių sukeltos dulkės. Čia buvo tik šviesa. Tik
šviesa. Tyliai sėdėjau, ir kol širdis nurimo stebėjau orą. Užuodžiau ne tik
dulkes, bet ir žiedadulkes, netoliese augančių mėtų kvapą ir tą mažiau
malonų, sklindantį nuo vištų gardo. Pamažu beveik nurimau ir ištiesiau
rankas link staklių. Mano pirštai, lėtai ir nerangiai, ėmė narstyti tarp įtemptų
siūlų, po truputėlį, klupinėjančiais mažo vaiko žingsneliais taukšėjo staklės.
Jų ritmas, rodės vėlavo nuo to, dar išsilaikiusio prisiminimuose. Anksčiau
ausdavau greitai ir gerai, dabar... Dabar audinys priminė tuos, kuriuos tik
išmetimui išausdavo pradedančios mergytės. Mano bendraamžės šiuos
darbus dirbdavo be jokių sunkumų, net apie juos nesusimąstydamos. Mano
bendraamžės jau turėjo savo šeimas, savo vaikus, mano bendraamžės
nesijausdavo kaip... Nežinau, kaip aš jaučiausi. Supratau, kad turėjau
džiaugtis tuo, kad apskritai pabudau iš Aijos prakeikimo, bet per tuos
šešerius metus... Per tuos šešerius metus būtų galėję tiek visko nutikti. Per
tuos šešerius gyventus metus, aš galbūt būčiau galėjusi net pamiršti Bartą.
Kaip jis pamiršo Juną? Net ir pati jam vis ją primindavau. Pati paprašiau
papasakoti kaip jie susipažino, kur kartu keliavo, ką nuveikė, ką patyrė. O
jam patiko apie tai kalbėti. Apie tai pasakodamas jis dažniau šypsodavosi,
todėl tai buvo... visai gerai. Bent taip galėdavau jį pradžiuginti.

Užsigalvojusi apie jį ir vėl suklydau. Staklės nutilo. Supykusi nutraukiau

siūlą ir stipriai sugniaužiau rankoje verpstuką. Pašiūrėje vėl tapo tylu. Giliai
įkvėpusi bandžiau nusiteikti pradėti ir vėl, kai už durų išgirdau balsus.

Juna. Jos žodžių nesupratau, bet balsas skambėjo piktai. Tuomet... Bartas?
Pakilau ir pravėriau pašiūrės duris. Kieme tikrai stovėjo juodu. Išgirdę
mane, atsitraukė vienas nuo kito, bet ir per tą trumpą akimirką sugebėjau
ryškiai, iki menkiausių detalių įsižiūrėti į vaizdą, pasitikusį kieme. Juna,
piktai žvelgianti į jo veidą, dešine ranka stipriai suspaudusi marškinius ant
jo krūtinės; Bartas – liūdnomis, netgi išsigandusiomis akimis žiūrintis į
Juną, stovintis tiesiai, rankas nuleidęs prie šonų taip, lyg būtų beginklis
prieš jos žodžius ar judesius.

– Sveika, – ištarė.

Juna, lyg nusivylusi sutrukdymu, tyliai atsiduso.

– Taigi? - lyg tęstų nutrauktą pokalbį, paklausė jo.

Bartas šyptelėjo, tarytum atsiprašydamas. Mano širdis vėl ėmė trankytis.

Kas tai buvo? Ar Juna ir jis...

– Tai nežinai, kada galėčiau tikėtis...

– Aš kol kas nežinau priežasties skubėti, – griežtai prabilo ji.

– Nepaisant to, gal galėtum?

Juna susiraukė:

– Ne.

Bartas nuleido galvą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Nesupratau nieko,

kas čia vyko ir tai mane neramino. Kodėl ji pyksta? Žengiau jų link, bet
tuomet akies krašteliu pamačiau, kad kažkas sušmėžavo palei tvorą.

– Juna... – tą pat akimirką sugergždė prikimęs balsas anapus. – Ar galiu

pagalbos?

Atsisukome visi. Prie vartelių stovėjo senstelėjęs vyras. Pagalbos tikrai

atrodė reikalingas. Veidas surauktas, lyg bandytų iškęsti stiprų skausmą,
oda išbalusi, tarytum jį kankintų baltoji mirtis, o nugara sulinkusi ir
persisukusi. Juna, lyg akimoju pamiršusi apie mus, greitu žingsniu priėjo
artyn, atkėlė vartelius ir pakvietė atėjusįjį užeiti. Šis, įsikibęs į jos parankę,
kita ranka įsirėmęs į nugarą skausmingai lėtai nuklibinkčiavo paskui ją į
vidų.

Kieme netrukus likome tik mudu. Vis dar įsmeigęs akis į duris už kurių jie
pradingo, Bartas ištarė:

– Taip, žolininkės darbas niekad nesibaigia. Tikrai vis dar nori ir pati tuo
užsiimti?

Tebespaudžiau tarp pirštų akmeninį verpstuką. Linktelėjau. Nemačiau jo tik

antrą dieną, bet... „Pasiilgau“ – šmėstelėjo galvoje, nepaisant mano noro to
nepripažinti.
– Kas atsitiko?

– Atsitiko? – pasitikslino atsisukdamas į mane.

– Taip. Tarp tavęs ir Junos.

Tą gražų veidą ir vėl nušvietė įprasta šypsena.

– Nieko naujo. Jei nepastebėjai, mudu kas kartą susitikę dėl ko nors
susipykstam.

Galbūt tai ir buvo tiesa. Juna laikė jį savo draugu, tačiau tai jai netrukdė
rasti dėl ko su juo nesutarti.

– Dėl ko dabar?

– Spėk, – paragino žengdamas artyn.

– Tavo istorija?

– Štai kokia tu greita.

Dabar jis buvo arti. Taip arti, kad beveik galėjau girdėti jo įkvepiamą orą,
kad jau beveik galėjau užuosti jo odos kvapą. Jaučiau kaip virpulys ima
suktis apie kojas. Ar jis tyčia taip elgiasi? Ne. Visai ne. Jis ne taip ir arti, tik
aš... Susikaupk, Igle, nebūk kvaiša! Nusišypsojau.

– Manau, Junai tavo istorija patinka.

Barto antakiai kilstelėjo.

– Ji taip sakė?

– Ne, bet aš kartais irgi suprantu žmones.

Jo veidą dabar tikrai nušvietė džiaugsmas. Tapo taip gera, vien dėl to, kad
prie to prisidėjau.

– Neabejoju, mieloji.
Bandžiau nebekreipti į tą žodį dėmesio.

– Jai tiesiog reikia daugiau laiko. Pats sakei, „žolininkės darbas niekada
nesibaigia”. – Mirktelėjau. Štai taip, Igle, teisingai. – Be to, ir šiaip visi
moteriški darbai, vaikai…

Bartas nusijuokė:

– O ne, čia užuojautos ji gali nesitikėti. Tiek zirzdavo apie „normalų”

gyvenimą. Be to, „vaikas”, ne „vaikai”. Juk vienas vaikas, turėtų būti
mažmožis.

– Lyg tu žinotum, – nusišaipiau.

– Lyg žinotum tu! – taip pat linksmai atkirto jis.

– Aš dar labai gerai atsimenu ką reiškia būti vaiku.

Pasakiau tai ir staiga viskas vėl tarytumei aptemo. Bet juk aš tokia ir esu.
Prieš jį, kurį pirmą kartą pamačiau tikrai dar būdama vaikas. O dabar? O
dabar... Kas aš iš tiesų? Kiek man iš tikrųjų? Aš ta pati jauna kvailutė
vyresnio žmogaus kūne?

Jis įdėmiai pažvelgė man į akis, lyg suvokęs kas dabar prasisuko mano
galvoje.

– Ar neprisimeni? – paklausė. – Juk jau kalbėjom apie tai. Aną vakarą.

Pajutau kaip skruostuose sirpsta šiluma. „Aną vakarą”. Ne, būtent ano
vakaro pokalbių beveik ir nebeprisiminiau. Nežinau kas buvo dėl to
kaltesnis: ar mano drąsa atsiradusi po to gėrimo, ar Barto sugebėjimas
klausytis ir tiesiog ištraukti iš pašnekovo visas jo mintis ir paslaptis. Dievai,
kaip tikiuosi, kad ne visas! Prisiminiau dalį to pokalbio ir tai, kaip
pasakojau apie tuos neryškius vaizdus iš savo šeimos ir miesto gyvenimo,
kuriuos vis tik atsiminiau iš šešerių metų „miego“. Prisiminiau ir dar kai ką,
bet dalis mūsų kalbos mano prisiminimuose, rodos, ištirpo.

– Prisimenu, – mirktelėjau darsyk. – Sakei kažkokią nesąmonę apie tai, kad

jei žmonės man leidžia tiek gerti, tai laiko suaugusia.
Jis vėl išsišiepė ir lyg susimąstydamas pirštu patrynė savo smilkinį.

– Jei tiek teprisimeni, ko rausti?

Susiraukiau ir paleidau į jį tuščią verpstuką. Jis vikriai išsisuko ir nusijuokė.

– Tu bjaurus padaras, – sušnibždėjau.

Jis neįsižeidė.

– Nepergyvenk, Igle, net ir girta tu sugebi būti įtartinai protinga.

Nesusilaikiusi šyptelėjau.

– Ach, man patinka, kai Iglė šypsosi.

Pasirodė lyg širdis trūktelėtų krūtinėje. Jam „patinka, kai Iglė šypsosi”? Jis
vis dar atidžiai stebėjo mano veidą, bandžiau niekaip neišsiduoti, kad mane
taip trikdo jo žodžiai. Juk neturėtų. Bet ką jis turėjo omenyje? Ar tai dar
vienas būdas mane pralinksminti?

– Tai kas toliau? – paklausė lyg keisdamas temą. – Pirmas tavo planas –
išgelbėti tą vaiką, įvykdytas. Ką veiksi dabar?

Šią akimirką staiga prisiminiau viską, ką taip norėjau pamiršti.

Kalavijuočius, karą, šešėlius. Pasirodė, kad ryto saulę dar kartą uždengė
užplaukęs debesis. Pamačiau kaip mano nerimas tarsi švysteli ir Barto
veide.

– Kas nutiko?

Jis priėjo dar arčiau. Dabar jau tikrai per arti. Žengiau atgal ir nugara
atsirėmiau į pašiūrės sieną. Nenorėjau apie tai galvoti. Kodėl nors kartą
viskas negalėtų būti gerai? Kodėl negalėjau pabusti tuomet, kai mums
niekas negrėsė? Nuleidau galvą vengdama jo žvilgsnio.

– Kas, Igle?

– Juk žinai, kad turbūt bus karas ir aš...

Pakėliau akis ir prasmegau toje žalioje skaidrioje bedugnėje. Ką aš dar
norėjau pasakyti? Jis buvo taip arti, kad dabar net taip aiškiai mačiau
beiškrentančią blakstieną virš jo dešinės akies. Akimirką buvau bekelianti
ranką ją nubraukti.

Ir tada mane tarsi pažadino riksmas. Bartas atsitraukė ir pasisuko į tą pusę.

Iš pradžių nesupratau kas ir ką rėkia, bet galop iki mano sąmonės lyg
prisibeldė vienintelis žodis. „Gaisras!“. Bartas trumpam, lyg klausdamas
pasisuko į mane, o tada pasileido bėgti. Aš irgi nebedelsiau.

Pakėlusi galvą, jau iš kiemo galėjau matyti juodų dūmų stulpą. Kartu su
mumis gaisro link bėgo ir kiti. Dar nepamačiusi ugnies supratau kas degė.
Tai buvo vienas didžiausių gyvenvietės namų.

Sustojome namo kiemo gale, ten kur būriavosi kiti, ten, kur jau galėjai
jausti ugnies šilumą. Namo galas jau liepsnojo atvira liepsna. Kieme
žmonės nešė vandenį, pylė į liepsnos nasrus, kiti su grėbliais ir šakėmis
stengėsi neleisti ugniai plisti tolyn, bet visa tai atrodė kaip beviltiška
skruzdėliukų kova prieš didžiulę koją trypiančią iš šapelių nuneštą
skruzdėlyną. Tuomet išgirdau verksmą. Visai šalia mūsų, dviejų moterų
prilaikoma, blaškėsi gal kokių dešimties metų pirklio dukra.

– Mama ten! Brolis ten!, – rėkė ji. – Padėkit! Prašau padėkit jiems!

It koks gumulas įstrigo gerklėje. Prieš akis iškilo pirklio žmonos atvaizdas –
aukšta, graži, išdidi moteris su savo mažuoju sūneliu lėtai vaikštinėjanti
kieme. Po prabudimo jau keletą kartų buvau ją sutikusi. Atrodė, kad ji laikė
save geresne nei kiti, bet vis tiek man patiko. Dabar taip puikiai
įsivaizdavau kaip jos ilgi banguoti plaukai svyla nuo karščio, lygi balta oda
virsta anglimi. Ji nebegalėjo būti gyva. Šioje ugnies puotoje tiesiog
nebegalėjo. Išgirdę mergaitės riksmą, keli vyrai liūdnai atsisuko ją. Nei
vienas nesiryžo šokti į liepsnas. Ir jiems tai atrodė beviltiška. Kam aukoti
savo gyvybę dėl tų, kurie jau tikrai nebegyvi?

Visa tai supratome turbūt visi. Beveik. Nes tą pačią akimirką, kai mergaitės
šauksmas nutilo išvydau kaip Bartas stipriai prispaudžia savo plačią
apykaklę prie burnos ir bėgte pasileidžia pro tirštais dūmais užtemdytas
duris.

Ne! Ne, po galais, ką tu darai?! Puoliau paskui, tačiau nespėjau. Jis

nestabtelėdamas įbėgo vidun, išnyko tirštoje tamsoje. O aš sustojau prie
įėjimo. Dūmai užgniaužė kvapą, privertė ašaroti akis, karštis pasirodė per
stiprus. Ne! Ką jis sau galvoja? Juk aišku, kaip tai beviltiška. Juk joks
protingas žmogus nerizikuos savo gyvybe dėl tokio beviltiško dalyko. Jei
jie būtų gyvi, dar patys būtų išėję. Kvailys! Prakeiktas kvailys! Liepsna
artėjo durų link nuo kitos namo pusės, ir rodos kas akimirką buvo žingsniu
arčiau. Stovėjau ten, kur dūmai, vėjo nešami, kilo nuo žemės į viršų ir
laikas tempėsi, tvino, baimė ir siaubas kaustė kiekvieną kūno dalį. Sugrįžk,
sugrįžk prašau. Dabar pat. Bartai, prašau. Liepsna šliaužė, šuoliavo per
stogą, net per juodus dūmus mačiau ją slenkančią pirmyn ir viduje. Ten
nemačiau jokio kito judėjimo tik ugnies.

– Bartai! – surikau, bet atrodė, kad liepsnos ūžimas mano riksmą nuslopino.

– Igle, pasitrauk iš ten! – suriko kažkuris iš gesintojų, bet man nerūpėjo jų

perspėjimai. Man terūpėjo jis. Tas, kurio nebemačiau gaisro dūmuose jau
taip ilgai, taip beprotiškai ilgai. Dievai, ne, tai taip neteisinga, jam nieko
negali nutikti! Ne dabar, ne taip. Taip staiga, iš niekur nieko, taip niekas
nežūsta, tai...

– Bartai! – surikau dar kartą tiesdama rankas į dūmus, jausdama kaip jie
graužia, smaugia gerklę. Dar ką tik jis buvo čia, dar ką tik buvo priešais
mane taip arti, kad galėjau jį paliesti, dar ką tik galėjau jį sustabdyti,
subriebti jo ranką, jo nepaleisti, o dabar kažkur ten, juoduose dūmuose,
neišpasakytai toli. Jei... Jei... Tuomet tik aš būsiu kalta. Turėjau jį
sustabdyti. Akys ašarojo nuo graužiančių dūmų. Žengiau dar žingsnį
pirmyn, ir dar. Prie karščio, prie graužimo priprasti buvo įmanoma,
negalėjau priprasti tik prie to, kad ir jis gali sudegti šitame gaisre.
Tuojau pat visa aplink tebuvo troški tamsuma. Bandžiau įkvėpti, bet oro čia
nebuvo. Tik gniaužiantis, graužiantis skausmas gerklėje ir krūtinėje. Jau
buvau viduje. Ugnis ūžė, rodės, visai šalia, oro nebebuvo, tik suodžiai, tik
aštrūs, gerklę draskantys dūmai. Dar kartą ištiesiau rankas pirmyn
bandydama bent apčiuopomis rasti kelią iki jo kažkur šiame košmare, ir
tada per ūžimą išgirdau, kaip kažkas garsiai sutraška virš manęs. Kilstelėjau
galvą stengdamasi į tai pažvelgti, ir tą pačią akimirką pajutau kaip kažkas
stipriai stumteli mane atgal.
III. Pasiūlymas

Pasaulis susvyravo, galva apsvaigo ir tuomet nugara ir pakaušiu trenkiausi į

kažką kieto. Dar labiau aptemo. Atrodė, kad tik akimirkai, tačiau kai
atsimerkiau supratau jau gulinti kieme ant žolės. Karštis dabar liko tik
tolimas laužas, dūmų tvankumą pakeitė vasaros dienos oras. Pažvelgiau į
priekį: namas buvo per pus sužemėjęs ir net ne iš karto supratau, kad jis taip
atrodo todėl, kad įgriuvo stogas. Tada išvydau ir tą šešėlį palinkusį virš
manęs. Tačiau šį kartą šešėlis negąsdino. Jo kakta buvo nusėta suodžių,
akys paraudusios, ašarojančios nuo dūmų, bet tai buvo jis. Bartas buvo
gyvas.

– Kaip tu?

– Aš? – pralemenau nesuprasdama, kodėl jis manęs to klausia.

– Viskas gerai? Atsiprašau, bet nebebuvo laiko tave gražiai iš ten išvesti.

Vis dar nesusivokdama žvelgiau į jį. Pajudinau galvą lyg sakydama ne,
tačiau pakaušyje sutvinksėjo. Tuomet šalia savęs išgirdau kažką tyliai
sukosint. Berniukas. Pirklio berniukas iš degančio namo. Bartas ištiesė
ranką į padėjo man atsistoti.

Aplink mus tuojau pat susirinko kiti žmonės. Kažkas pakėlė išsigandusį
vaiką ir kažkur jį nusinešė, kažkas kažką kalbėjo, kažkas suplojo Bartui per
nugarą pavadindamas didvyriu, į ką jis tik keistai įtariai pažvelgė lyg
supratęs bandant jį apgauti, kažkas kažką pasakė man, tada dar išgirdau
Junos balsą ir visa taip susimaišė toje naktimi pavirtusioje dienoje, kad iš to
keisto košmaro pabudau tik tada, kai supratau stovinti jį apkabinusi. Barto
ranka švelniai perbraukė per mano plaukus.

– Viskas baigta, Igle.

Prakeikimas. Skubiai atsitraukiau jausdama, kaip jau nuo vidinio karščio

kaista mano veidas. Ką aš darau? Kažkur toliau girdėjau Junos balsą,
raginantį visus, esant reikalui, ateiti pas ją. Ne, mes juk draugai. Juk draugai
gali vienas kitą apkabinti, draugai netgi turi vienas kitu rūpintis, tai
neprivalo reikšti ko nors daugiau. Vis tik, nedrįsdama į jį pakelti akių vėl
nusisukau į gaisrą. Žmonės vis dar gesino didžiuliu kraupiu laužu virtusį
pastatą, tačiau jų darbas atrodė nebe toks skubus. Vis tik nieko gelbėti
nebereikėjo. Net ir Bartas dabar turėjo suprasti kad šiuose griuvėsiuose
negalėjo išgyventi niekas. Jau norėjau nusisukti, kai netoliese pamačiau
namų dvaselę. Ji žvelgė, rodos, tiesiai į mane. Suabejojau. Kartais vis dar
norėjosi apsimesti, kad jų nematau, tačiau... Žengiau porą žingsnių artyn ir
pritūpiau, susilygindama su jos ūgiu. Jos rausvas kūnas drebėjo. Tada ji
trumpam pasikeitė ir išvydau aukšto žmogaus siluetą su deglu, palinkstantį,
greitai išplintančią ugnį. Dvaselė vėl virto savimi ir susigūžė šalia
tebeliepsnojančių namų.

– Igle.

Atsisukau. Šalia Barto jau stovėjo Juna.

– Eime namo. Ten būsim naudingesnės. Symantas jiems padės gesinti, o

mums reiktų pažiūrėti kaip galėtume padėti vaikams ir kitiems
nukentėjusiems.

Tada ji pažvelgė ir į Bartą:

– Tu irgi. Šiandien padarei jau pakankamai.

Kol Juna vaikų tetai tyliai pasakojo, kaip dažnai ir po kiek jiems girdyti
raminantį užpilą, sėdėjau priešais juos ir klausiau berniuko kvėpavimo.
Sesutė nepaleido jo rankutės nuo tada, kai jis buvo ištrauktas iš gaisro. Abu
žvelgė į mane stiklinėmis, negyvomis akimis ir tylėjo. Abu kvėpavo tyliai,
ramiai, giliai. Ir mergaitė, ir berniukas. Bent dėl to apsidžiaugiau. Vis dar
neįsivaizdavau, kaip mažasis taip laimingai išgyveno. Net dabar
prisimenant, atrodė, kad dar prieš Bartui šokant jo gelbėti jis turėjo būti
uždusęs nuo dūmų.
Žinojau, kad vaikams bus geriausia, jei visokie nepažįstamieji šiuo metu
paliks juos ramybėje, tačiau man dar kai ką reikėjo išsiaiškinti. Vėl
pažvelgiau į mergaitę:

– Ar matei, kaip kilo gaisras?

Ji tylėjo. Pasirodė, kad net nesuprato, jog kažkas į ją kreipiasi,

– Ar mama neprižiūrėjo ugnies? O gal kas buvo atėjęs į jūsų kiemą, į namus
šiandien?

Jos akys tebežvelgė kažkur į tolį. Buvau vėl beprasižiojanti, kai ji tyliai
tyliai sušnabždėjo:

– Mano mama prižiūri ugnį. Aš renku uogas avietyne.

Tuo metu mūsų namų durys vėl atsivėrė ir vidun sugužėjo dar vienas būrelis
žmonių. Vaikų teta skubiai padėkojo Junai, pasiėmė vaikus ir išėjo.
Dvaselės rodytus vaizdus dabar reikėjo pamiršti. Mudvi su Juna vėl kibome
į darbą. Šį kartą su gesintojų nudegimais.

Visas vakaras praėjo lyg didelėje ūžiančioje smuklėje. Vyrai dūsavo dėl
nelaimės, bandė paaiškinti, kaip tokia liepsna įsiplieskė viduryje dienos ir
dažniausiai kaltino nepatenkintą ugnies deivę, kalbėjo, kad turbūt gražioji
pirklio žmona bus netvarkingai užlaikiusi ugnelę ir toji supykusi išėjusi
pasivaikščioti. Kalbėjo, kaip sunku bus jos vyrui, kai grįžęs iš kelionės
neras nei žmonos, nei namo. Nesikišau į jų pokalbius, nebandžiau klausti, ar
jie ko nors kito neįtaria. Supratau, kad jei įtartų tikrai netylėtų ir tuo pačiu
stebėjausi jų užmaršumu. Juk galėjo būti, kad pirklys, sugrįžęs iš savo
tolimos kelionės, neras ne tik savo, bet ir aplinkinių namų, ne tik žmonos,
bet ir vaikų, kurie galbūt kažkuo užklius baltųjų karių armijai.

Kai pabaigiau su paskutinio gesintojo žaizda, jis padėkojo ir pakilo išeiti.

Stambus vyras jau žilstelėjusiais plaukais stabtelėjo tik jau netoli slenksčio,
kur vis dar pasirėmęs į sieną stovėjo Bartas. Ne, aš nei akimirkai jo
nepamiršau, aš tik taip nebenorėjau dar kaip nors išsiduoti ir būti ta kvailė
mergaičiukė, kurią jis, kaip tada, prieš šešerius metus bandytų paguosti tuo,
kad ji dar ras ką įsimylėti. Supratau, kad kvaila kaltinti jį dėl to kaip
jaučiuosi, bet jį kaltindama jaučiausi bent truputėlį geriau. Vyras sustojo
priešais Bartą, lyg norėdamas kažką pasakyti, tačiau nieko taip ir nepasakė.
Tik šyptelėjo po tankiais ūsais ir lyg beveik tėviškai didžiuodamasis
spustelėjo Barto ranką. Tada išėjo. Supratau, kad mudu ir vėl likome dviese.
Nepastebėjau kur ir kada dingo Juna, tačiau pro mano akis nepraslydo
slopinama, bet aiški skausmo išraiška Barto veide, kai vyro ranka
pasitraukė nuo jo rankos.

– Na?

– Kas „na“? – turbūt tikrai nesuprasdamas ko klausiu pasidomėjo jis.

– Kur tu nusideginai?

Jis ir vėl šyptelėjo ta atsiprašinėjančia šypsena.

– Man viskas gerai.

Atsistojau nuo suolo ir žengiau artyn.

– Tik nereikia.

Tebežiūrėdama į jo akis atsargiai paliečiau jo riešą. Bartas susiraukė. Aš

taip pat.

– Sėsk. Tuojau pat.

Jis pabandė nusijuokti, bet aš neketinau nusileisti.

– Jokių atsikalbinėjimų! – pasakiau ir parodžiau į tą pačią vietą prie stalo,

prie kurios tvarsčiau kitų gesintojų žaizdas. Matyt jau supratęs, kad kitaip
nebus, jis pakluso ir ištiesė ranką ant stalo. Ant jo riešo raudonavo tiesus,
gana platus nudegimas. Nevalingai prikandau lūpą. Tie visi kiti, kurių
žaizdas Junai padėjau tvarkyti... Jie aikčiojo, urzgė, jie turėjo rimtesnių
nudegimų, tačiau jų skausmas prie manęs nelipo. O Bartas... Dabar jis
paklusniai sėdėjo ir laukė, jo veidas vėl šviesus, spindintis ta kiek liūdna
šypsena, tačiau net ir mano visai nenusvilusi oda perštėjo. Pasitraukiau
dubenėlį su tepalu artyn ir ėmiau kaip galėdama švelniau tepti tai ant
žaizdos. Jis lėtai atsiduso ir šiltas jo iškvepiamas oras pajudino mano
plaukus, atsimušė į mano kaktą.

– Kas tai? – paklausė.

– Tepalas iš taukų, ąžuolo žievės, gysločio ir dar šio bei to.

– Ar turėčiau rūpintis, kas tas „šis bei tas“?

Piktai dėbtelėjau į jį. Jo juokai dabar kažkodėl erzino.

– Ar tu visuomet tokia rimta, kai iš Iglės tampi žolininke?

– Manai, kad šitas darbas toks juokingas?

Jis, rodos, surimtėjo.

– Ne, visai ne. Atsiprašau, jei taip pasirodė.

Kad ir kaip švelniai stengiausi tepti tepalą ant žaizdos, jo ranka vis tiek
trūktelėjo. Lyg turėdama reikalą su nepaklusniu vaiku, laisvu delnu
prispaudžiau jo pirštus prie stalo. Vėl pajutau viduje besirpstant šilumą. Štai
ir vėl jį liečiu. Tarsi vis ieškočiau progų. Bet juk ne taip. Juk jis taip
negalvoja, ar ne? Vis tik, jausdama jo pirštus po savo delnu, jo karštą odą
po savo pirštų pagalvėlėmis negalėjau nepagalvoti apie tai ar tos rankos
kada lietė Juną. Ne tik tais draugiškais apsikabinimais, ne tik tais kartais,
kai sau žinomu keliu, jis vesdavo už rankos, kad nepasiklystum. Kitaip.
Apie tai jis nepasakojo. Iš Junos, tuo tarpu, ne kartą girdėjau „tarp mūsų
nieko nebuvo“, bet kiekvieną kartą tai buvo sakoma Symantui. Būčiau
supratusi ir pateisinusi, kad apie tai jam ji meluotų. Jei tarp jos ir Barto kas
būtų buvę, jos vietoje ir aš meluočiau Symantui net nekaltinama sąžinės
priekaištų. Kam be reikalo kankinti tą, kurį myli?

Paleidau Barto ranką ir paėmiau švarią drobinio audeklo atraižą.

– Tik užrišiu ir viskas.

Vėl pagalvojau, kad kalbu su juo kaip su vaiku. Bet argi šiandien jis nebuvo
į tokį panašus? Ar ne tik vaikai sugeba būti tokie kvailai drąsūs? Buvau
tikra, kad nei vienas iš aplink namą stovinčių vyrų, nei vienas iš tų, kurie su
kalavijais puldavo visų priekyje, nemąstė apie tai, kad galėtų lėkti į tą
liepsnojantį pastatą.

– Tu dėl kažko ant manęs pyksti, – ištarė jis. Tai nebuvo klausimas, tik
pastebėjimas ir aš nebesiruošiau to neigti.

– Šiandien pasielgei, kaip išprotėjęs savižudis.

Kiek per stipriai trūktelėjau drobės skiautelę, jis tyliai aiktelėjo, bet vis dar
žiūrėjau į jo ranką, ne į veidą.

– Aš nesiruošiau žudytis, Igle.

– Ir vis tik tau beveik pavyko.

Tiesiog pajutau, kaip jis nusišypso.

– Ne, mieloji, tai tau beveik pavyko. Tai tau mažai tetrūko, kad būtum
prispausta degančio stogo.

Jei ne tu, aš nebūčiau prie to namo prisiartinusi! Supykusi pakėliau akis,

tačiau tai buvo klaida. Sugebėjau ant jo pykti, tik iki tol, kol susitiko mūsų
žvilgsniai. Dabar vėl kažkas sudrebėjo krūtinėje. Tiek nedaug trūko, kad
būčiau jau niekuomet neišvydusi jo veido, kad nebūčiau išgirdusi jo
švelnaus, tamsaus ir šilto balso. Negalėjau pykti – jis vis dar buvo čia, jis
išgelbėjo ne tik mano, bet ir to vaiko, kurį numirti visi kiti, be sąžinės
graužaties būtume palikę, gyvybę.

– Atsiprašau. Tu buvai teisus. Ir drąsesnis už visus mus.

Laisva ranka jis nubraukė plaukus nuo savo vis dar suodinos kaktos.

– Drąsesnis? – jo veide akimirksnį pamačiau pašaipą. – Visai ne. Aš esu

didesnis bailys už daugumą. Tiesiog kartais padarau kažką nepagalvojęs. Jei
stabtelėčiau pagalvoti, būtų per daug baisu.

Iš tiesų? Vadinasi buvau teisi bent jau mintyse jį išvadindama kvailiu?

Tačiau dabar tai buvo nebesvarbu. Šiuo metu net ir tas beatodairiškumas
man atrodė žavi jo savybė.

– Tu drąsesnė, – vėl pasakė jis. – Tu susimąstai apie pasekmes prieš kažko

imdamasi. Ir jei reikia, vis tiek tai darai, kad ir kaip būtų baisu.

Šyptelėjau. Aš? Ne. Aš slepiuosi nuo visų nelaimių tikėdamasi, kad jos
praeis pro šalį manęs neradusios.

– Na jau, – sumurmėjau, ir nuleidau galvą žemyn. Išvydau savo ranką ant jo

plaštakos. Žaizda sutvarkyta, tvarstis užrištas, o mano pirštai vis dar
glaudžiasi prie jo odos. Patraukiau delną bandydama tuo pačiu įsakyti savo
skruostams nerausti. Negaliu taip elgtis. Mes draugai, aš – nebe ta kvaišelė,
kuri būtų nesugebėjusi jam ištarti normalaus sakinio.

– Tikrai. Jei nenori, gali tuo netikėti, bet mano nuomonė nepasikeis. Ir žinai
ką dar pastebėjau?

Kilstelėjau antakius, norėdama pasakyti, kad neįsivaizduoju, koks tas jo

pastebėjimas.

– Tau tinka būti žolininke, – tai ištaręs jis nusišypsojo tokia miela šypsena.
Tokia, kuri išplinta ne tik jo lūpose, bet ir akyse, kuri susimeta smulkiose
raukšlelėse apie akis ir neryškiose duobutėse skruostuose.

– Kodėl?

– Na, visų pirma, net nekyla minčių tau prieštarauti, kai imi įsakinėti. Antra,
matau, kad tau tai patinka. Ar klystu?

– Ne, neklysti. Kad jau nesiimsi man prieštarauti – dar vienas nurodymas:
tavo ranką reikėtų rytoj perrišti. Nepamirši?

Jis nebespėjo atsakyti. Tuo metu durys prasivėrė ir sugrįžo Juna su

Symantu. Brolis buvo toks pat pajuodęs nuo suodžių kaip ir visi kiti
gesintojai. Net jo šviesūs plaukai tapo tamsesni. Vis tik ir dabar jis įtariai
nužvelgė Bartą ir mane, sėdinčią, kaip dabar pasijutau, arčiau negu derėjo.
– Parsivedei dar man darbo? – šyptelėjau broliui, neleisdama jam gadinti ką
tik pagerėjusios nuotaikos ir kilstelėdama dubenėlyje tepalo likučius. Jo
veide irzulys kiek sumažėjo, tačiau atsakydamas į klausimą tik papurtė
galvą. Tuomet nusikabinęs rankšluostį apsisuko ir nieko neištaręs vėl išėjo
laukan.

– Panašu, kad bus lietaus, – pasakė Juna, nusitraukdama nuo pečių plačią
skarą ir prieidama arčiau mūsų. – Jei nori, Bartai, gali pasilikti čia.

Jo lūpų kamputis lyg šaipydamasis kilstelėjo viršun, ir jis tik papurtė galvą.

– Juk žinai, kad negaliu.

– Nekreipk dėmesio, – numojo ranka Juna suraukdama antakius. – Aš moku

susitvarkyti ne tik su vaikais, bet ir su vaikiškai besielgiančiais vyrais.

Bartas atsistojo.

– Nereikia. Ačiū. Juk turiu pastogę.

Su kiekvienu jų žodžiu vis labiau pykau ant brolio. Iš tiesų, kaip galima
sakyti, kad Bartas mūsų svečias, jei jis gyvena stovyklavietėje miške? Pats
jis žinoma teigė, kad tai jo paties pasirinkimas, ir taip netgi smagiau, bet
kokį kitą pasirinkimą jis galėjo turėti, kai Symantas kiekvieną kartą į jį
žiūrėjo kaip į didžiausią priešą.

Linktelėdami atsisveikinome ir jis išėjo. Pasirodė, kad name iš karto

pasidarė tamsiau.

Paėmiau tepaluotą dubenį ir jau planavau taip pat išeiti pro duris kai Junos
ranka mane sustabdė.

– Palauk truputį.

Ir ji ir ką tik sugrįžęs brolis dabar į mane žiūrėjo rimtai. Per rimtai. Lyg
ruošdamiesi pranešti kažkokią blogą naujieną. Staiga išsigandau
nesuvokdama kas dar galėjo nutikti. Klestelėjau atgal ant suolo. Juodu
įsitaisė priešais ir Symantas sunkiai atsikvėpė. Ilgi jo pirštai, lyg ieškodami
veiklos, lėtai trynė suodinus krumplius.
– Tai ne apie gaisrą. Dar prieš tai. Tu turbūt jau girdėjai kai kurių žmonių
mintis, – pradėjo, žvilgtelėjęs į mane, bet tuojau nutilo, lyg laukdamas
pritarimo. Įdėmiai stebėjau jo veidą. Dar nenutuokiau, apie ką bus pokalbis,
bet matyt apie tai, kas bent jau jam labai svarbu, nes tuomet jis visuomet
pradėdavo iš labai toli.

– Jau seniau kai kurie kartais pagalvodavo, kad tu turbūt galėtum... Na... O
dabar... Dabar, kai viskas taip klostosi, – jis vėl nutilo, lyg nesugalvodamas,
ką dar pasakyti, nepasakant nieko.

Po dar kelių akimirkų Symanto tylos ant jo riešo nusileido Junos delnas –
jai jau pabodo laukti. Jos veidas palinko dar arčiau manęs.

– Mes suprantam, kad tau baisu vėl su tuo susidurti, – ištarė, – bet tiesiog
ramiai pagalvok apie tokią galimybę: o jei tu iškviestum šešėlius?

Širdis tarsi stabtelėjo ir aš pasislinkau tolyn. Ir jie?! Dabar! Po visos šitos

dienos?!

– Pagalvok. Galbūt visame pasauly daugiau nėra tokių kaip tu. Tu tikrai
gali, – švelnus jos delnas prisilietė prie mano plaštakos. – Gal nebūtų
paprasta, bet net Aija tada sakė, kad gali. Juk vieną kartą juos jau sustabdei.
Žinau, kad baisu, bet kitos išeities nematau. Supranti, kad ir kaip mes
tikėtumėmės geriausio, mūsų kariuomenė nei pasirengimu, nei dydžiu
niekaip nepasieks tos, kuri jau ateina iki mūsų iš šiaurės.

Turėjau įkvėpti dar bent keletą kartų, kad suvokčiau, jog priešais mane
sėdintys žmonės tikrai pasiūlė tai, ką išgirdau juos pasiūlius. Negi ir jie jau
galėjo pamiršti? Ar ne su jais kartu mes bijodavom sutemų ir
džiaugdavomės sulaukę ryto? Ar ne su jais mes taip skubėjom, kad kuo
greičiau atsikratytumėme šito šešėlių prakeikimo? Ar ne mes taip tikėjomės
niekad nebeišvysti tų juodų, bežadžių veidų? O dabar jie nori, kad ir vėl
juos prišaukčiau?!

– Judu turbūt juokaujate.

Brolio blakstienos nusileido, bet Juna papurtė galvą.

– Ne. Tu tik pagalvok. Juk Aijai jie nieko pikto nedarė, tik vykdė jos
nurodymus. Įsivaizduok vėl tą milžinišką protėvių dvasių kariauną,
klausančią tavo nurodymų; kariauną, kurios negali sužeisti joks ginklas.
Kuriai galbūt užtektų tik pasirodyti, ir priešai apsisuktų ir niekada
nebegrįžtų? Ką daugiau siūlai daryti, jei kitaip nesugebėtume jų nugalėti?

– Bėgti, – ištariau vis dar paklaikusiu žvilgsniu stebėdama į Juną.

– Bėgti? – Symantas susiraukė.

– Taip, bėgti. Jei žinai, kad ko nenugalėsi, tai bandai išvengti. Tikrai nepuoli
kviesti dar vieno priešo, nuo kurio pabėgti dar sunkiau. Negi galėjot visa tai
pamiršti? Aš nesu Aija! O kas, jei iškvietusi, aš jų nesuvaldysiu? Ar norite
ir vėl tą siaubą pradėti nuo pradžių? Tai kvaila, bloga ir... Ne! Tikrai ne! Ką
jūs darytumėt, jei apskritai nebūčiau pabudusi?

Symantas nuleido akis, o Juna tik švelniai nusišypsojo:

– Turbūt tada teliktų tik vienintelė išeitis. Mirtume.

IV. Susitarimai
Drebančiais pirštais suspaudžiau brolio delną, kai abu ėmėme lipti
mediniais laiptais į kunigaikščio menę. Galutinai supratusi su kuo sutikau,
vėl nebegalėjau patikėti, kad jie mane įkalbėjo. „Tu susimąstai apie
pasekmes prieš kažko imdamasi. Ir jei reikia, vis tiek tai darai, kad ir kaip
būtų baisu“. Tarsi Bartas būtų žinojęs. Visa, ką kalbėjo Symantas ir Juna,
turėjo prasmės, suvokiau tai, bet... Bet dabar taip trūko bent jau tėčio
šypsenos. Ko nors, kas be jokios abejonės patvirtintų, kad tai geras
pasirinkimas. Symantas nemokėjo taip šypsotis.

Vis dar abejojau, labai abejojau šituo sprendimu, bet galop nusileidau. Iš
tiesų, nebūtų reikėję ir Junos įtikinėjimų, nebūtų reikėję vyrų pasakojimų
apie kalavijuočių būrius – tamsos kariauną, be jokio tikslo, nebent dėl savo
pačių pramogos, deginančią kaimus ir žudančią nekaltuosius. Galų gale
būčiau pasidavusi, vien dėl brolio žvilgsnio. Supratau, kaip sunku jam buvo
manęs to prašyti. Jis tikrai nieko nepamiršo, jis puikiai atsiminė kiekvieną
praradimą, kiekvieną žmogų nusineštą šešėlių. Žinau, kad ir vėl buvo
pasiryžęs ginti mus visus negailėdamas savo gyvybės, kad labai nenorėjo ir
vėl manęs velti į karo reikalus, bet... Bet Juna turbūt buvo teisi – kitokiu
būdu atsilaikyti prieš link mūsų atžygiuojantį priešą mes neturėjome vilties.
Skiriotas jau buvo išsiuntęs mūsiškių būrį padėti Dangerio žemėse, bet ar su
jais, ar be jų, mūsų buvo per mažai. Per mažai, brolio nuomone, turbūt būtų
net ir tada, jei kartu, petys į petį, sustotų kovoti visų keturių aplinkinių
žemių kunigaikščių vyrai. Žinoma, galėjome slėptis miškuose, galėjome
užsidaryti pilyje, bet tuomet viską paliktume piktoms priešų liepsnoms.
Viską, net ir Perkūno šventyklą. Ne, tai buvo bloga išeitis. Mes privalėjome
juos sustabdyti.

Durys prasivėrė ir, lyg ruošdamasi nerti gilyn, paskutinį sykį atsikvėpiau.

Kunigaikščio menė buvo nušviesta popiečio šviesos, sklindančios per

nedidelius stiklo langelius – vienintelius tokius visame mieste. Seniai čia
nebuvau, bet akimirką atrodė, kad niekas šioje patalpoje nepasikeitė nuo
tada, kai, dar maža būdama, ateidavau čia su tėčiu ar mama pas Skirioto
brolį, kunigaikštį Vilkgailą: aukštos lubos, rąstinės sienos, nukabinėtos
medžioklės trofėjais, dideli drožinėti baldai, platus kilimas po kunigaikščio
kėde. Tačiau dabar kai mudu peržengėme slenkstį į mane susmigo keturių
žmonių žvilgsniai. Skiriotą pažinau iš karto. Pasenti kunigaikštis tikrai
nespėjo (šiaip ar taip buvo tik keleriais metais vyresnis už Symantą), net
apranga buvo beveik tokia pat kaip anksčiau – matyt vis dar mėgo puoštis
brangiais audiniais ir kailiukais. Ir vis tik, dabar jis gerokai skyrėsi nuo to
Skirioto, kurį prisiminiau iš anksčiau. Iš karto pasirodė, kad jis nebebuvo
anas visuomet šiek tiek pasimetęs ir išsigandęs vaikinas, vis nepataikantis
įtikti įnoringiems savo valdiniams. Dabar Skiriotas sėdėjo savo vietoje
ramiai ir išdidžiai. Dabar net nebūtų kilusi mintis, jog jis čia jaučiasi blogai.

Jo dešinėje, susmukęs kėdėje, gromuliuodamas kąsnį, drybsojo kiek

aptukęs, pagyvenęs vyras. Pirmą kartą jį mačiau, bet supratau, kad čia
Milotas – gretimų žemių kunigaikštis, mūsų buvusio kunigaikščio priešas,
kuris, Skirioto dėka, dabar jau mūsų sąjungininkas. Anksčiau daug kas nei
girdėti nenorėjo apie draugystes su Milotu – „dievų išdavikas“, „Polocko
pakalikas“ – vadindavo jį visaip – tačiau dabar niekas nebesiskundė.
Kiekvienas papildomas karys, kovojantis už mūsų žemes, buvo aukso
vertės. Visgi, jau iš pirmo žvilgsnio Milotas man nepatiko. Už jo - dar
vienas nematytas žmogus – aukštas kaip kalnas, pusamžis vyras, vešlia
rausva barzda. Nežinojau, kas jis toks, bet sutikti jo žvilgsnį nebuvo jauku.
Paskutinis, kiek pasitraukęs į šešėlį, kairiau kunigaikščio stovėjo Rūnas –
žmogus, paveldėjęs mano tėčio vietą, buvęs jo mokinys, o dabar – krivis.
Pažvelgusi į jį net nustebau – Rūnas atrodė visiškai taip pat kaip ir prieš
šešerius metus. Susikūprinęs, ilgų šviesių plaukų ir tankios barzdos beveik
uždengtu veidu, suglamžytu, papilkėjusiu Perkūno tarno drabužiu. Iš gilių
akiduobių ir spindėjo tokios pat rūsčios ir kartu baikščios akys. Taip keista
buvo įsivaizduoti, kad šitas žmogus, toks nepanašus į mano tėtį, gali atlikti
jo darbą. Mano žvilgsnis taip ir sustingo ties juo.

– Sveika, – išgirdau.

Pasisukau į balso pusę. Į mane draugiškai žvelgė Skiriotas.

– Sveiki, – ištariau ir pabandžiau nusišypsoti.

– Tu turbūt dar ne visus čia pažįsti, – jo dešinė ranka grakščiai nukrypo į

tuos du, kuriuos iš tiesų mačiau pirmą kartą, – čia kunigaikštis Milotas –
mano geras draugas ir mūsų vertinamas sąjungininkas.

Senioko lūpos kryptelėjo, bet tai buvo panašiau į nepasitenkinimo grimasą,

negu į šypseną,

– O čia Šviesmilas. Jis taip pat iš Miloto žemių.

Šviesmilas pažvelgė į mane ir iš tiesų nusišypsojo. Tačiau net Miloto

grimasa man patiko labiau negu šita rausvabarzdžio šypsena. Kažkas
nemalonaus ir pikto spindėjo tame veide. Kažkas, ką aš galbūt ir buvau
mačiusi anksčiau, bet nenorėjau prisiminti.

– Rūną, tu tikriausiai atsimeni, – pasakė Skiriotas. Krivis krūptelėjo, lyg

būtų tikėjęsis taip ir likti nematomas ir skubiai linktelėjo.

– Mes jau aptarėme mūsų galimybes, – toliau tęsė kunigaikštis,

nelaukdamas mano atsakymo, – ir dabar didžiausia mūsų galimybė esi tu.
Žinoma, ruošiamės karui ir patys, bet... Bet juk supranti – jų daug daugiau.
Džiaugiuosi, kad tu su mumis, ir vėl esi pasiruošusi mus išgelbėti.

– Patikėkite, – beveik nutraukiau jį, – aną kartą mano indėlis buvo daug
mažesnis nei mano tėčio ar Symanto ir Junos, o ir šį kartą...

Kunigaikštis mostelėjo ranka.

– Taip taip, žinau, tu dar nemoki tų kerų, bet, manau, išmoksi. Juk net ir
nežinodama, aną kartą sugebėjai priversti juos sustoti.

Skubiai žvilgtelėjau į Symantą – „aną kartą“? Kas galėjo jam šitai

papasakoti? Visa tai, su kiekvienu Skirioto žodžiu atrodė kaip vis didesnė
klaida. Ne, aš neturėjau sutikti, aš nesugebėsiu, kaip...

– O dabar tu jau supranti savo gebėjimus ir turėtų būti tik laiko klausimas,
kol galėsi juos prisišaukti. – tęsė jis, tokiu užtikrintu balsu, tarytum kalbėtų
apie kokios sienos statybą. – Suprantu, kad tai didelė atsakomybė, ir
nenoriu tavęs spausti, bet laikas - ne mūsų sąjungininkas.

Milotas prunkštelėjo į savo tankų ūsą lyg nesutikdamas su man išreikštu

pasitikėjimu, bet kiti stengėsi to nepastebėti.
– Bet aš net nežinau, nuo ko pradėti, – sumurmėjau nebedrįsdama pažvelgti
tiesiai jiems į akis. Ir į kokią kilpą aš įkišau galvą?

– Štai todėl ir prašiau Rūno, kad tau padėtų. Jei kartu judu nesugalvosite,
tai... Tai kas daugiau belieka, – jis vėl šyptelėjo ir truktelėjo pečiais į viršų,
– Beliks tik melstis dievams ir tikėtis stebuklo. Bet mes tikim tavim, Igle.
Tavim ir tavo bendražygiu Rūnu, – ištarė Skiriotas atsisukdamas į tą aukštą
apžėlusią figūrą. Tamsios akys pridengtos plaukais, rodos, baimingai
suvirpėjo.

Tais draugišku balsu ištartais gražiais žodžiais kunigaikštis uždėjo ant

mudviejų krūtinių po sunkų akmenį. Ne, greičiau kalną: jei ne mes – visi
mirs.

☼☼☼☼☼

Visą kelią iki šventyklos mudu kėblinome tylėdami, stebėdami tik išmintą
žolę sau po kojomis. Neįsivaizdavau ar Rūnas bent jau turi kokią idėją, kaip
man padėti prišaukti tas dvasias – net mano tėtis, tuomet jas pamatęs,
nežinojo ką galvoti. Ar gali būti, kad jo mokinys čia jį pralenktų? Bet galbūt
jam tiesiog pasiseks? Dabar, su kiekvienu žingsniu link šventyklos, ta dar
vakarykštė mano mintis „niekada nebenoriu šešėlių matyti“, pamažu vis
labiau virto į mintį „noriu kuo greičiau juos pakviesti“. Juk su kiekvienu
žingsniu vis aiškiau supratau – dabar aš atsakinga už visus savo žmones.
Savo žmones – tuos pačius, kuriuos tariausi paveldėjusi iš tėčio. Jei jis dėl
jų paaukojo savo gyvybę, juk ir aš turiu pasistengti. Ne, ne pasistengti, aš
privalau juos išgelbėti. Jei esu vienintelė jų viltis, kaip nors, kažkaip aš
privalau iškviesti šešėlių kariauną ir juos apginti.

Skiriotas buvo teisus – nuo dabar laikas jau irgi buvo priešas. Priešų su lig
kiekviena diena vis daugėjo, o šalia šventyklos pamačiau ir dar vieną
nedraugišką veidą.
Turėjau susikaupti bandydama atsiminti, iš kur ją pažįstu. Į mane
didžiulėmis paraudusiomis akimis žvelgė neaukšta, plonytė mergina baltu
vaidilutės apdaru. Vainė? Taip, išties ji. Ją prisiminiau kaip visuomet
išgąsdintą mielą mergaičiukę, bet dabar.... Ji atrodė tokia pikta. Ar aš ką jai
padariau?

– Tau turėtų būti gėda, – iššvokštė ji mums priartėjus, – tu krivio dukra, pati
turėjai tapti vaidilute, o dabar bastaisi po apylinkes su nedorais vyrais.

Net krūptelėjau iš nustebimo. Tai buvo pirmi žodžiai, kuriuos ji, buvusi
mano draugė, ištarė man po šešerių nesimatymo metų. Čia tikrai Vainė? Čia
Vainė taip šneka apie mane, apie Bartą, kurio visiškai nepažįsta?

– Šš, ne dabar, – mostelėjo ranka Rūnas ir ji nutilo. Nieko neatsakiau. Štai,

bent vienas žmogus per tuos metus iš tiesų visiškai pasikeitė. Ji pasiliko už
mūsų nugarų ir mudu įžengėme į šventyklą.

Turėjau sustoti. Negalima buvo taip staiga čia įeiti. Čia viskas per stipriai
veikė kiekvieną pojūtį. Užsimerkiau. Tai tebebuvo čia – pati geriausia vieta,
kur galima būti. Jei leistų pasirinkti tik vieną vienintelę vietą, kurią galima
būtų išgelbėti nuo kalavijuočių gaisrų, net neabejodama būčiau pasirinkusi
šitą. Čia, kur kiaurai odą skverbėsi šildantis dievų buvimas, kur po kojomis
galėjai jausti pulsuojantį jų kraują. Įkvėpiau: smilkstančių žolelių dūmai,
ąžuolo kvapas, raminantis amžinosios ugnies traškėjimas ir didžiulių šakų
šlamėjimas virš galvos. Delsiau prieš praverdama akis. Anksčiau visuomet
žinodavau, ką pamatysiu atsimerkusi: palei sienas pieną žalčiams pilstys
vaidilutės, o prie ugnies, su kanklėmis ant kelių sėdės ir man šypsosis tėtis.

Tačiau šį kartą kanklės neskambėjo. Tėčio irgi niekada nebebus. Todėl

atsimerkti vis nesiryžau.

– Igle, – išgirdau šnabždesį ties dešine ausimi. Pravėriau akis. Visai

priešais, šventyklos prieblandoje, stovėjo Lilūna. Jos plati šypsena atidengė
baltus dantis.

– Pasiilgau, – ištarė. Jos rankos stipriai apkabino mane per pečius, tuojau
pat ir paleisdamos. Lilūnos pasisveikinimai visuomet būdavo tokie – greiti,
džiaugsmingi, bet įtartinai trumpi. Lyg būtų paslaptis, lyg būtų bandomi
atlikti vogčiomis, stengiantis, kad niekas jokiu būdu nepamatytų. Lilūną
mačiau jau prieš iškeliaudama su Bartu, bet turiu prisipažinti, kad ir aš jos
pasiilgau. Kol nepažinojau Junos, Lilūna buvo ne tik mano pusseserė, bet ir
pati geriausia draugė bei bendražygė.

– Kaip kelionė?

Gūžtelėjau pečiais. Ji nežinojo apie tikruosius kelionės tikslus, bet aš ir

neplanavau pasakoti. Apsidairiau po šventyklą. Dabar čia buvom tik dviese:

– O kur Rūnas?

– Išėjo. Gi ir tau sakė, kad tuoj grįš. Negirdėjai?

– Ne.

– Nieko keisto. Daugybę kartų jam sakiau, kad jis tik murma žodžius, bet
jis vis tiek neklauso.

Šyptelėjau. Nepaisant to, kad Lilūna dabar buvo vyriausia vaidilutė, mano
tėtis niekad nebūtų leidęs, kad jo vaidilutės jam nurodinėtų.

– O kaip tu čia?

– Matai gi su kokia šeimynėle turiu taikstytis, – tyliai nusijuokė.

– Iš tikrųjų. Kas Vainei? Ji tik ant manęs siunta ar kaip?

– Net nežinau, žinok. Jau net galvoju gal įsimylėjo ar ką, – prunkštelėjo ji. –
Nei vienas, gi, neapsaugotas. O ir šiaip su ja ne pyragai.

– O kitos? Negi likot tik dvi vaidilutės?

Lilūna nepatenkinta perkreipė lūpas.

– Kad visos dar tokios mažvaikės. Aš dabar kaip tik jas paleidžiu po pievas
pasiganyt, kai noriu pailsėt, – ištarė vėl įdėdama maisto ugnelei.

Atsidusau. Pusseserė pažvelgė į mane šiltomis draugiškomis akimis.

– Nebijok. Pamatysi – viskas baigsis gerai.

Tada vėl nusišypsojo jos žodžius taip puikiai iliustruojančia šypsena, kad tą
akimirką aš tikrai pamiršau, kokia ji iš tiesų turėtų būti nelaiminga.

Tuo metu į šventyklą vėl sugrįžo Rūnas.

☼☼☼☼☼

Jau ilgai sėdėjau po beržu ant kalvos prie šaltinio ir buku žvilgsniu stebėjau
tamsią saulutę spinduliais, tarsi žalčiais, išsirangiusią po mano kairės rankos
dilbį. Kaip galų gale priversti ją veikti? Pati Aija minėjo, kad jos tereikia
norint „kalbėtis“ su protėvių dvasiomis, tačiau kaip iš tikro ja naudotis dar
neužsiminė niekas. Iš Rūno, žinoma, nebuvo jokios naudos. Prabuvome
šventykloje iki vėlumos, jis išbandė visus savo žinomus ritualus ir
burtažodžius, net ne po vieną kartą, bandė melstis Perkūnui, o kai nepadėjo
tai – dar daugybei kitų dievų, tačiau viskas buvo veltui. Atrodė, netgi labiau
susikrimtęs ir nuliūdęs nei aš. „Aš dar ką nors sugalvosiu. Tikrai“ – keletą
kartų pakartojo mums išsiskiriant. Bet praėjo dar viena diena, o jam vis dar
niekas nepavyko. Kaip, beje, ir man.

Išgirdau, kaip priešais tyliai sukosėjo plonyčiu balseliu. Pakėliau akis. Šalia
žolėje sėdėjo mažutis kaukas. Sniegė. Šį kartą net nudžiugau ją išvydusi.

– Ė, sesyt, seniai tu čia?

– Senokai, – cyptelėjo kraipydama snapą ir įdėmiai žvelgdama į mane

drumzlinai žaliomis akimis.

– Ir kaip tau aš su savo nevykusiais bandymais? Gal tu, kartais, įsivaizduoji,

kaip reikia šešėlius, na, tas protėvių dvasias prisišaukti? Juk atsimeni juos?

Ji vėl pakraipė galvelę.

– Ne, nežinau.
Žinoma. Būtų per paprasta, jei būtų atsakiusi kitaip. Per šias dienas
bandžiau kalbinti beveik kiekvieną man matomą padarą ir dvaselę tuo pačiu
klausimu, bet nei vienas niekuo negalėjo padėti. Tiesa, didžioji dalis
apskritai net nekreipė į mane jokio dėmesio. Nežinia kodėl iš pradžių
įsivaizdavau, kad iškviesti šešėlius nebus taip sudėtinga. Na, gal ne kad iš
pirmo karto pavyks, bet... Juk tuomet, pas Aiją, aš sugebėjau priversti juos
pradingti. Tik šiandien, galvoje šmėkštelėjo tas prisiminimas – ar tada ji
nesakė, kad išvyti juos lengviau negu iškviesti?

– O ar neturėjai tokio? –paklausiau atkišdama Sniegei savo ranką su tamsia

saule.

Ji ištiesė priešais save savo mažutes rankutes ir jas apžiūrėjo – jos buvo
baltutėlės, be jokios dėmelės.

– Ne.

Vadinasi aš tikrai prakeikta, jei net mano sesuo negavo šitos „dovanos“.
Kita vertus, mano mirusioji dvynė dabar buvo kaukas.

– Tai turbūt ir nežinai, į ką man kreiptis?

Sniegė vėl papurtė galvą.

– Ech. Nėra šiandien iš tavęs naudos. Nėra ir nuotaikos su tavim toliau

pliurpti. Iki pasimatymo. – Ištariau ir pakilau. Sniegė susidomėjusi vis dar
apžiūrinėjo savo rankas. Pasukau gilyn į mišką. Dabar, kai iš tiesų norėjau
dar ką nors sutikti nepamačiau nieko, išskyrus pakrūmėje tykančią lapę bei
tarp aukštų kamienų skraidančius paukščius. Rodės, dvaselės susislėpė po
žieve ir samanomis. Saulei, savo vežimu jau įveikus pusę dangaus, galop
nusprendžiau grįžti namo. Jau suvokiau kad šiandien turbūt nieko nepešiu.

Ir dar viena diena veltui.

Juna mane išvydo dar ties močiutės įkurtu vaistažolių darželiu.

– Igle, ateik, – pašaukė pro atviras duris.

Įžengiau į vėsią prieblandą. Stovėdama prie stalo ji dėliojo į atskiras
krūveles sudžiuvusias žoleles, o aplinkui sklaidėsi sausros kvapas. Tai taip
priminė močiutę, ir tuos pačius jos darbus prie to pačio stalo, kad pajutau
kaip gerklėje ima kauptis sūrus gumulas.

– Ar neišalkai?

Papurčiau galvą.

– Pavyko kas?

Vėl atsakiau tuo pačiu. Juna mostelėjo ranka, ragindama prieiti.

– Nepergyvenk taip, dar pavyks.

– Tikėkimės.

Ji nusišypsojo ta savo žavia padrąsinančia šypsena. Vien to, kartais

užtekdavo mano nuotaikai pataisyti. Šiandien visgi ne.

– Dabar trumpam pamiršk tai, ir ateik man padėti. Kartais išeitis šauna
galvon tada, kai galvoji apie visai kitus dalykus. O be to, jei dar planuoji po
visko būti keliaujančia žolininke, tau reikia toliau mokytis.

Šį kartą net jos padrąsinimai neveikė. Nebuvo nuotaikos darbui su

žolelėmis, bet nebeturėjau noro ir ginčytis. Atsistojau šalimais, susikišau
nepaklusnias plaukų sruogas po kepuraite ir ištiesiau rankas prie
sudžiovintų čiobrelių ir dilgėlių ryšelių. Tačiau vos spėjus paliesti sausus
stiebelius, mano šviesą kažkas užstojo.

Juna pažvelgė į siluetą saulėje ir šyptelėjo.

– O, čia tu.

Pakėliau akis ir pajutau kaip mano širdies plakimas išplinta iki pirštų galų.
Nebenulaikiau net tų lengvučių vaistažolių. Kaip, visgi, aš ant savęs pykau
– jau geriau buvo nervintis dėl šešėlių – tada bent mažiau galvodavau apie
jį.
– Kai kvieti juk visuomet ateinu.

Bartas žengė į vidų ir pirmiausia apkabino Juną, tada mane. Vis dar
virpančiais pirštais, atsakydama į apkabinimą paliečiau jo sprandą. Tiksliau
apie kaklą apvyniotą platų tamsų audinį. Jam visuomet būdavo šalta, net ir
tokią šiltą dieną kaip ši. Džiaugiausi dėl daugelio jo drabužių sluoksnių –
gal bent dėl to nepajus kaip stipriai daužosi mano išdavikė širdis.

– Senokai matyta, – sušnibždėjo man palei ausį.

– Ne taip ir seniai, ar ne užvakar, – ištariau atsitraukdama, ir tikėjausi, kad

mano balsas nuskambėjo bent kiek įtikinamai, kai iš mano galvos ir širdies
reakcijos buvo galima tikėti, kad mudu nesimatėme bent pusšimtį metų.

– Kaip tavo ranka? – paklausiau pasitraukusi.

Jis kilstelėjo rankovę ir lyg nustebęs trūktelėjo pečiais. Buvau beveik tikra,
kad tai vis dar mano pačios užrištas tvarstis.

– Gerai. Net beveik pamiršau.

Jo žalios akys vėl man nusišypsojo.

– Neturėjai. Juk sakiau...

– Igle, gal gali truputį palaukti kieme? – paklausė Juna, nutraukdama mano
žodžius.

Jos balsas nuskambėjo neįprastai rimtai. Nustebau. Kas čia dabar?

Nebeprisiminiau kada jie būtų vengę kalbėti šalia manęs. Kad ir apie ką
būtų pokalbis, niekuomet dar nebuvau sulaukusi pasiūlymo išeiti. Net ir
mane jie be skrupulų galėdavo aptarinėti man esant šalia. Nebent tada prieš
gaisrą kieme... Juna, atidžiai žvelgė į mane jau laukdama, kol jai paklusiu.
Per kaulus persismelkė nemalonus drebulys, ir negero nuojauta. Tačiau
neturėjau išsiduoti. Abejingu veidu, kaip man atrodė, linktelėjau ir išėjau į
lauką.

Mano ramybės kaukė sudužo iš karto po to, kai uždariau paskui save duris.
Galvoje nebebuvo nei vienos minties apie šešėlius, dabar svarbiausias vėl
buvo jis. Virpančiomis kojomis nuslinkau į šermukšnio pavėsį ir atsisėdau
ant žemės. Kas tarp jų nutiko? Ką tokio reikėjo apkalbėti ko negalėjau
girdėti ir aš? O jei tarp judviejų kažkas iš tiesų yra? Jei brolis pavydi ne be
reikalo? Neprašyti ir nekviesti į galvą lindo ryškūs vaizdai apie tai, kas
vyksta už tų uždarytų durų. „Pabėkime iš čia, Bartai, tu vienas man svarbus,
tave vieną aš myliu, man nerūpi nei Iglė, nei Symantas, nei mano dukra“.
„Taip, bėkime dabar, Juna, aš niekados nebuvau nustojęs tavęs mylėti“.
Susmeigiau nagus į savo galvos odą ir stipriai užsimerkiau. Bemaž tikrai
baigiu išprotėti? Tai visiška nesąmonė – Juna juk taip nesielgtų, net jei iš
tiesų jį mylėtų. Nė už ką taip nepasielgtų su Lukne. Juk nepasielgtų? Jau
jaučiau kylančias ašaras. Kaip viskas beviltiška. Kokia beviltiška aš. Kodėl
aš negaliu imti apie jį galvoti tik kaip apie draugą? Ar tik dėl to Junos
sakinio Symantui, kad mes būtume gera pora? Juk tai galėjo būti pasakyta
vien stengiantis nukreipti dėmesį nuo judviejų.

Staiga kažkas palietė mano kelį. Atsimerkiau ir priešais pamačiau savo

brolio skirtingų spalvų akis mažos mergaitės veidelyje.

– Tau liūdna? – susirūpinusi paklausė Luknė.

Dabar ir šitas mažas vaikas matė mano sielvartą. Susigėdusi jai

nusišypsojau. Nebuvo galima taip elgtis. Juk niekuomet nemėgau žmonių,
kurie visiems aplinkui rodo kokie jie nelaimingi. Kaip ir tėtis, kaip ir
Lilūna, buvau nusprendusi geriau jau persistengti rodant visiems šypsenas,
kad tik ne liūdesį, o dabar...

Papurčiau galvą.

– Ne, neliūdna. Man beveik niekada neliūdna.

Luknė išsišiepė.

– Kokia tu puiki, Igle, – ištarė ir stipriai apglėbė mano kaklą savo lipniomis
rankutėmis.

Jei ir kitus būtų taip lengva įtikinti. Net po to, kai mergaitė mane paleido
bandžiau išlaikyti šypseną nesugriuvusią. Luknė ėmė man pasakoti apie tai,
kaip šiandien jau viena pamelžusi tą baltą ožkytę, kaip su mama buvusi
uogauti ir bandžiusi prisijaukinti voverę, kaip šį kartą jau teisingai
atpažinusi raudonviršius. Klausiau jos, bandžiau šypsotis, bet tegalėjau
galvoti apie Bartą. Į galvą lindo vaizdai iš mūsų kelionės: kaip jis, pamatęs
kaip man baisu žengti per nematomą brastą, pakėlė mane ant rankų ir
nepaisydamas mano protestavimo, kad pamažu pereisiu pati, pernešė mane
per tamsią sraunią upę; kaip saulėtoje pievelėje sustojome pasirinkti aviečių
ir vieninteliai Barto žodžiai tuo metu buvo net ne žodžiai, o tokia graži tyli
jo niūniuojama melodija ir to visai užteko; kaip vakaro laužo šviesoje žėrėjo
jo akys jam pasakojant apie kraštus, kuriuose nėra žiemos. Ir kaip aš
sugebėsiu jį pamiršti? Kaip sugebėsiu mylėti ką nors kitą?

Po kurio laiko galop pamačiau kaip vėl prasiveria durys. Junos balsas
pakvietė sugrįžti.

Įėjusi apsidairiau: Bartas ir ji stovėjo beveik tose pačiose vietose, kur buvau
juos palikusi. Juna netgi vis dar maigė tą pačią medetkos šakelę kurią laikė
jam įėjus, o juos vis dar skyrė stalo kampas ir šalia jos kojų pastatytas
kubilas. Iš tiesų neatrodė, kad jiedu žiūrėtų vienas į kitą su didesne meile
negu prieš tai, bet vis tiek negalėjau atsikratyti abejonių.

– Turiu vieną planą dėl šešėlių, – pradėjo Juna. – Ar žinai tokią Irdangę?

Tas vardas iš karto pasirodė girdėtas. Susiraukiau bandydama atsiminti.

– Tokia sena atsiskyrėlė, ten toliau į miškus nuo miesto, – bandė priminti.

– A. Prisimenu. Vaikystėje gąsdindavo, kad jei neklausysim, ateis Irdangė ir

pasiims.

Bartas prunkštelėjo, o Juna susiraukė:

– Nežinau kuo ten jus gąsdino, bet gąsdino turbūt tie patys žmonės, kurie
sakė, kad laumės yra bjaurios senės, grobiančios vaikus pakrantėse. Šiaip ar
taip, manau, iš jos gali būti daugiau naudos, negu iš Rūno. Tau reiktų pas ją
nueiti.

Plačiau prasimerkiau.
– Pas Irdangę? – dar netikėdama žiūrėjau į ją, bet Juna, rodės, kalbėjo visai
rimtai. – Na, jei reikia... Bet nežinau ar bus kas iš to.

– Nepabandysi – nesužinosi, – nukirto ji mano apmąstymus. – Bartas tave

palydės.

– Bartas?

– Taip, – atsakė jis, besijuokdamas, – nes Bartas – irgi senas atsiskyrėlis.

V. Irdangė
Miško aikštelė buvo pilna sparnų plazdėjimo ir rūgščios paukščių išmatų
smarvės. Aplink suklypusią, basliais apramstytą trobelę – išstatytas tarsi
labirintas iš didelių narvų, pagamintų iš šakų ir vytelių. Iš už grotų į mus
įtariai dairėsi įvairiausi paukščiai – nuo didžiulio išdidaus erelio iki
daugybės raibų, pasipiktinusių vištų, o virš mūsų galvų laisvi suko ratus dar
daugiau padangių sparnuočių. Bartas susigūžė. Man čia irgi labai nepatiko.
Supratau, kad po šito vakaro turbūt nebegalėsiu taip pat žiūrėti į paukščius.
Mieli čiulbuonėliai, ir žavūs padangių plėšrūnai – visi sukišti į šitą purviną
kiemą nebeatrodė nei mieli, nei žavūs. Kurtinantis jų balsų triukšmas
ištrynė visas savitas ir melodingas jų giesmes.

Aplink – tik paukščiai, o jų šeimininkės nematyti.

– Gal reikėtų ją pašaukti? – sumurmėjau. Nesinorėjo eiti toliau per tą

triukšmingą gardų labirintą. Iš tiesų labiausiai norėjosi apsisukti ir grįžti
namo.

– Nori, kad aš pašaukčiau? – besiraukydamas nuo kvapo ar triukšmo

paklausė Bartas. Linktelėjau. Atrodė, kad mano balsas gali juos visus
suerzinti. Ta daugybė sparnuočių, net ir už grotų, gąsdino.

– Irdange! Irdange, mieloji, pas jus svečių atėjo! Norim pasikalbėti, –

suriko jis, bandydamas perrėkti, dar labiau pagarsėjusią erzelynę.

Nebuvau tikra, kad ir į ją reikėjo kreiptis „mieloji“ bet, kita vertus, iš kur aš
galiu žinoti, kas gali patikti keistoms senolėms. Tebestovėdami aikštelės
kampe spoksojome į trobelę, tikėdamiesi, kad ji išeis pro duris ir ateis pas
mus, tačiau per mažytį langelį išlindo tik plona raukšlėta ranka, o pirštai
susilenkė lyg kviesdami prieiti.

Pažvelgėme vienas į kitą ir beveik sutartinai atsidusome. Ką gi. Bent jau jis
pradėtų. Lyg perpratęs mano norą, Bartas paėmė mane už rankos ir žengė
pirmą žingsnį. Atsargiai, stengdamiesi nesiliesti prie narvų, lėtai
priartėjome prie sienos su sulūžusiomis durimis ir sustojome. Jau ištiesiau
ranką belstis, bet durys pamažu atsivėrė pačios ir priešais pamatėme
nenusakomo amžiaus būtybę.

Ji pati buvo panaši į keistą, bjauroką paukštį. Plaukai, susivėlę ir sulipę nuo
kažkokios balkšvos masės, kiek priminė netvarkingai susuktą lizdą, o veide
prieblandoje tesimatė ilga, aštri kaip snapas nosis ir plati šypsena ant
nusklembto smakro. Gerokai per didelis jos drabužis buvo visas apsiūtas
kažin kokiomis šiukšlėmis. Tik geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai, ko gero,
kiaušinių lukštai. Būtybė ištiesė rankas į šalis ir akimirką išsigandau, kad ji
bandys mus apkabinti, bet turbūt ši tik norėjo pasirodyti visu gražumu.

– O, svečiai! Svečiai, svečiai, svečiai, čik čirik, seniai, oi kaip seniai

neturėjau svečių!

Arba tai nevykęs pokštas arba Juna pati nesuprato, kur mus siunčia! Matyt,
pasibaisėjusi per stipriai susiraukiau, nes tuojau pajutau, kaip aštri Barto
alkūnė skaudžiai stukteli man į šoną. Išsišiepiau, bet per daug nesistengiau
atrodyti nuoširdi – nemaniau, kad šitas padaras priešais daug supranta.

– Labas vakaras, mano vardas Bartas, o čia – mano draugė Iglė.

– Čik čirik, – vis dar nerimdama ir baisiai smagi ji vėl ištiesė mums abi
savo rankas. – Kaip gerai, kaip smagu, užeikit, užeikit, – ištarė ir pasitraukė
nuo durų leisdama mums praeiti.

Atsargiai ir nenoromis įžengėme į vidų. Atrodė, kad namelis gali sugriūti

nuo didesnio vėjo gūsio, be to, čia visur buvo sunešta tiek įvairaus šlamšto,
kad baisu buvo praeinant užkliudyti aukštas siūbuojančias kauges,
nuverčiant visa tai ant savęs. Tik kiek toliau nuo durų buvo truputį erdviau.
Apvaliame, pravalytame plote gulėjo rudas kailinis kilimėlis padengtas
plunksnomis. Netoliese, ant stovo, padaryto iš į skylę grindyse įkištos
šakos, tupėjo sakalas ir dairėsi į mus. Čia, ant šito kilimėlio, ji ir pritūpė.
Mostu pakvietė įsitaisyti šalia. Žvilgtelėjau į savo bendrakeleivį. Jis tik
gūžtelėjo pečiais.

– Čik čirik, gal vakarienės? Turiu kiaušinių ir kiaušinienės.

Mes papurtėme galvas. Tikrai nebūtume drįsę čia nieko valgyti.

– To gero pas mane daug, – tęsė ji, – kiaušinių. Kiaušinių. Kiaušinių. Ar
žinot, kad kiaušinis – gyvybės ir jaunystės burtas? Ne? Ne? Ne? Nežinot. O,
tai dabar žinosit. Aš jau labai labai sena sena. Senai esu gimusi. Čik čirik.
Bet kiaušiniai... Kiaušiniai – mano jaunystės burtas. Kad ir kiek gyvensiu –
būsiu jauna jauna jauna jauna.

Ji vėl ištiesė rankas lyg rodydama save. Net nebūčiau bandžiusi atspėti jos
metų, bet jauna ji tikrai neatrodė. Norėjosi tuoj pat pakilti ir kuo greičiau
išeiti iš šitos smirdinčios, tvankios ir ankštos patalpos, bet, kad ir kaip
netikėjau sulaukti rišlaus atsakymo, privalėjau paklausti:

– Man reikia prisikviesti protėvių dvasias. Ar žinote kaip tai padaryti?

Keistas padaras staiga sustabarėjo. Šypsena išnyko, o žvilgsnis sustingo

mano akyse.

– Ar turi šešėlių saulę?

– Šešėlių saulę? – perklausiau. Susiraukiau. Ar gali būti, kad ji klausia apie

tai? Patraukiau rankovę.

Smulki galva ėmė linguoti žemyn aukštyn, o ploni pirštai išsitiesė liesdami
mano rankos odą.

– Tu gali, – ištarė.

Namelis paskendo tyloje. Aš net nebedrįsau kvėpuoti laukdama, ką dar ji

pasakys. Dabar, kai nustojo čirkšti, Irdangė buvo pats įdomiausias
įmanomas pašnekovas.

– Ar esi kada įsakinėjusi pakviestoms dvasioms?

– Ne. Nors... Gal.

Jos paukštiška nosis nekantriai truktelėjo.

– Tai kaip?

– Esu tik liepus jiems sustoti daryti tai, ką jie tuo metu darė.
– Ir jie sustojo?

– Taip.

– Ir ką jie darė?

– Bandė nužudyti mano brolį.

– Tu myli savo brolį?

– Taip, bet kuo tai susiję?

– Kalbėk tik to, ko klausiu! Ar bendrauji su gerosiomis dvasiomis?

– Priklauso ką laikom gerosiomis dvasiomis. Kaukas skaitosi?

Moteris–paukštis nusišypsojo:

– Gerai, neturėtų būti labai sudėtinga. Dabar klausyk...

Tuo metu sakalas už jos nugaros neramiai sumojavo sparnais. Ji nutilo ir

apsidairė. Antakiai susiraukė. Ir aš pajutau kaip kažkas staiga pasikeitė.
Atidus ir nerimastingas Irdangės žvilgsnis lėtai ir atsargiai keliavo per mūsų
veidus.

– Ką dar atsivedėt? –balsas tapo tylus, beveik grėsmingas. Mudu

susižvalgėme.

– Nieko neatsivedėm.

Moters kūnas įsitempė, šnervės ėmė virpėti. Dabar puikiai mačiau kaip ją
pamažu užvaldo baimė, kaip pašiurpsta jos oda ir ima drebėti lūpos. Dabar
senė priminė plėšrų, bet mažą žvėrelį besistengianti nustatyti į kurią pusę
bėgti, o iš kurios atsėlina pavojus.

– Jei jūs nesivedėte, jus atsekė. Kas?

– Nežinau kas. – Jos baimė persidavė ir man, jaučiau kaip vis greičiau
daužosi širdis. – Kas? Dvasia?
– Šš!

Toliau dairėsi. Aš taip pat apsisukusi apžvelgiau šitą šiukšlyną. Čia turbūt
gyveno šimtai visokiausių nešvarių gyvių, bet nemačiau daugiau nieko
tokio. Ir, visgi, galbūt čia dar buvo...

Staiga sakalas piktai pražiojęs snapą išskėtė sparnus. Tokioje pozoje ir

sustingo, įsmeigęs žvilgsnį, lyg kiaurai ją į tamsą. Aš ir ten nieko
nepamačiau, bet Irdangė sudrebėjo dar stipriau. Pažvelgė į tamsą, vėl į
paukštį, vėl į tamsą. Išsigandusios šeimininkės ir jos augintinio akys vėl
susitiko. Šį kartą ilgesniam laikui. Pasirodė, kad paukštis vien žvilgsniu jai
papasakojo, ko reikėjo bijoti. Moteris pašoko nuo grindų ir, paklaikusiu
žvilgsniu spoksodama į mus, sušuko:

– Lauk iš čia! Niekada nebegrįžkit! Lauk!

Baimė paėmė viršų. Suspaudžiau Barto ranką ir, nebesidairydami atgal, mes
išbėgome iš to prakeikto, vos bestovinčio namo, pro nerimstančius
gąsdinančius sparnuočius.

Tik pasiekusi mišką ir pabėgusi tiek, kad nebegalėčiau per šakas matyti tos
sodybos sustojau.

– Kas tai buvo? – paklausiau vos atgavusi kvapą.

– Nežinau. Tikrai nežinau, – sutrikęs papurtė galvą jis. – O tu pati nieko

nematei?

– Ne.

Mano rankos vis dar tirtėjo, o širdis daužėsi taip, kad girdėjau kiekvieną
dūžį savo ausyse. Atrodė, kad nebūtų buvę taip baisu pamatyti – nematoma
grėsmė gąsdino daug labiau. Kas tai buvo? Ką tokio mes galėjome atsivesti,
ko negalėjau pastebėti net aš?

Barto pirštai apglėbė mano riešus ir pasodino mane ant miško samanų. Pats
priklaupė priešais.
– Nusiramink, – ištarė žvelgdamas tiesiai man į akis.

Lengva buvo pasakyti.

– Bet tu tikrai nieko nematei?

– Ne, – beveik surikau.

Dabar smaragdinės jo akys švelniai šyptelėjo. Jo balsas nuskambėjo daug

ramiau:

– Bet, mieloji, juk tu esi regėtoja, tu matai dvasias. Ar nemanai, kad jei kas
ten būtų tu būtum pamačiusi?

Nusipurčiau.

– Nežinau. Gal aš nežinojau kur žiūrėti, gal ji mato daugiau.

Jis pakreipė galvą, žvelgdamas į mane taip tarsi nesugebėčiau suprasti

kažkokio paprasto dalyko.

– Tikrai?

– Ką tuo nori pasakyti?

Bartas palinko į priekį:

– O gal ji tik norėjo mus pagąsdinti? Gal ta senolė tenorėjo taip

pasilinksminti?

Vis dar mačiau tas pilnas panikos Irdangės akis. Tai vertė odą šiurpti, bet
galbūt ta jos baimė ir galėjo būti tik apsimestinė. Ar taip sunku buvo
patikėti, kad dabar ji raitosi iš juoko ant to savo purvino kilimėlio,
daužydama kumščiais grindis ir priversdama šiukšlių kauges drebėti? Kodėl
ne? Tai tiktų prie tos išprotėjusios natūros. Juk tokioms kaip ji nereikėjo
jokios priežasties daryti nesąmones.

– Ji žinojo apie šešėlių saulę, – ištariau.

– Žinojo.

– Galbūt ji žino dar daugiau?

Bartas nusišypsojo:

– Nori sugrįžti?

Įkvėpiau. Rankos dar šiek tiek drebėjo, vis dar jaučiau baimės likučius savo
kraujyje, bet galbūt jis teisus. Ir turbūt ji žino daugiau. Tikriausiai žino!

Nusiteikę nebepasiduoti nužygiavome atgal. Net nebesibeldžiau. Stipriai

truktelėjau išlūžusių durų rankeną.

Nustebau – užrakintos. Ėmiau daužyti jas kumščiais.

– Irdange, nebegąsdink, tavo išdaigų nebebijom! Pradėjus pabaik pasakoti!

– Eikit šalin, – atsklido iš vidaus.

– Irdange!

– Eikit šalin, eikit šalin! – sucypė ji.

– Irdange! – prie manęs prisidėjo ir Bartas.

– Eikit šalin! – jos balsas virto šaižiu cypimu. Tokiu bjauriu, kad norėjosi
užsidengti ausis. Garsas buvo bemaž nepakeliamas, todėl pasitraukiau nuo
durų. Ji liovėsi, bet, vėl žengus artyn, garsiai suklykė:

– Kaaarr!

Viskas aplink staiga nuščiuvo – paukščiai narvuose visi kaip vienas nutilo.
Dabar ta tyla buvo baugesnė nei triukšmas. Aš vis dar nemačiau nei vienos
dvasios, bet ir vėl užliejo baimė. Tada ir išgirdau sparčiai artėjantį sunkių
sparnų plasnojimą virš galvos.
– Bartai, bėgam!

☼☼☼☼☼

Miškas apsigobė vėsia tamsuma. Jei mudu būtume bent šiek tiek geriau
susigaudę ne visai pažįstamose vietose, dabar turbūt jau būtume namuose,
tačiau, kadangi sugebėjome pasiklysti jau du kartus – vieną kartą einant iki
Irdangės namelio, kitą kartą – grįžtant, supratome, kad naktį teks praleisti
čia. Buvo pikta, kad nei vienas apie tai nepagalvojom – išėjom kaip stovim,
net nesusimąstę, kad „jei kartais ką, naktys būna šaltos“.

Pasislinkau dar arčiau laužo ugnies. Bartas ištiesė ugniai kadagio šakelę.
Liepsnos liežuvėliai lyžtelėjo spygliukus ir tučtuojau naktį nušvietė dar
vienas šviesos pliūpsnis. Supratau, kad nebuvo vakaro kartu, kuomet
nebūčiau mačiusi jo taip darant.

– Kadagys ir ugnis – irgi vienas iš tavo ritualų?

Jis kilstelėjo antakius į viršų.

– Matyt.

– Irgi iš mamos?

– M–hm.

– Kokia jo prasmė?

– Turbūt kas apie tai, kad nuvaikytų blogas dvasias ar panašiai. Jau
nebepamenu, bet nebegaliu taip nesielgti. Turbūt net nebepastebiu, kiek
daug tų bereikšmių dalykų darau.

– Mano močiutė smilkydavo jais namus, kad žaibas netrenktų.

– A, matai, tai gal ir ne visai bereikšmis, – nusišypsojo numesdamas
apdegusį kotelį toliau į laužo liepsną.

– Kokių ritualų dar turi?

– Nežinau. Gal neturiu. O tu?

Trumpam susimąsčiau.

– Kad turbūt neturiu visai.

– Meluoji. – Vėl šyptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į ugnį.

Ištiesiau šąlančius pirštus link šilumos. Jo balsas ramino, o dabar, kai viską
aplinkui vėl užpildė tik ugnies traškėjimas ir naktiniai miško garsai, prieš
akis dar kartą iškilo Irdangė. Vėl pajutau baimės skonį burnoje. Kaip galima
būtų atskirti tikrą nuojautą nuo įkalbėtos? Ar iš tiesų ten dar buvo kažkas,
ko aš nesugebėjau pamatyti, ar tik ji pati mane taip išgąsdino? Ir tas sparnų
plasnojimas... Bartas taip pat buvo tikras, kad juos girdėjo, tačiau nematė
nieko. O aš taip ir nedrįsau pažvelgti. Ta baimė persekiojo dar ilgai po to,
kai nutolome nuo paukštininkės namų.

Jau geriau net nebūčiau su ja pradėjusi kalbos apie šešėlius. Vis tiek nieko
nesužinojau. Dabar liko tik tas kartus graužiantis jausmas, kad pasielgiau ne
taip ir tai, ką ji galbūt žinojo, taip ir liks jos paslaptimi. Na, gal kada vėliau
dar pabandysim.

Parėmiau galvą ant sulenktų rankų ir palinkau dar arčiau laužo, arčiau Barto
kitoje jo pusėje. Pagalvojau, kad juo tikėti turbūt ėmiau net labiau nei Juna.

– Pasakyk, prašau, kad ji buvo tik išprotėjusi senutė, mokėjusi nurodinėti

paukščiams. Pasakyk, net jei netiki.

Smaragdinės akys nusisuko nuo ugnies ir pažvelgė į mane. Siauri šešėliai

nuo jo banguotų, tamsių plaukų sruogų taip žaviai žaidė jo veide.

– Ji buvo tik išprotėjusi senutė, mieloji. Juna gal dar ką sugalvos. O dabar
gal pabandykim šiek tiek numigti iki aušros.
Pabudau nuo kaulus stingdančios vėsumos. Girdėjau dar tingiai traškančią
ugnį, bet jos šilumos nebepakako. Pravėriau akis. Aušo. Miškas pamažu
dažėsi savo spalvomis. Mūsų laužas nestipriai ruseno, ir Bartas atsargiai
įdėjo dar vieną šaką. Tyliai, turbūt stengdamasis nepažadinti manęs.
Prisimerkiau, nenorėdama išsiduoti, kad nebemiegu, bet pro tankias
blakstienų grotas dar žvelgiau į jį. Tamsus siluetas susigūžęs nuo tos pačios
vėsumos, ramiai sėdėjo prie ugnies. Ar jis bent kiek miegojo? Jo akys
atrodė pavargusios ir liūdnos. Mačiau tai, nors buvo dar per tamsu įžiūrėti
katro iš dviejų jausmų jose daugiau. Giliai iškvėpęs nuleido galvą ant rankų.
Pečiai sudrebėjo. Šalta, ar...? Taip norėjosi, kad jam viskas būtų gerai.
Dabar mielai būčiau atidavusi jam visą įmanomą šilumą, o pati pavirtusi
ledu. Kaip gaila, kad to negalėjau. Užsimerkiau.

– Nebemiegi?

Barto balsas privertė krūptelėti. Negi matė, kad jį stebiu? Ar tik tikrina?
Besirąžydama atsimerkiau.

– Ne.

– Šalta?

Jaučiausi sustirusi, bet skruostuose sirpo šiluma. Atsisėdau ir paliečiau juos

šaltais pirštais. Igle, nagi, tvardykis.

– Šalta.

– Ateik čia, – ištarė, ranka rodydamas šalia savęs.

Akimirką sustingau netikėdama tuo, ką išgirdau, bet jo žvilgsnis

nepasidavė. Pakilau ir priėjau arčiau.

– Na, ar staiga ėmei manęs bijoti? Prisėsk.

Paklusau ir atsisėdau šalia. Dabar mūsų pečiai beveik lietėsi. Tai buvo
keista. Nebe pirmą kartą mudu sėdime šalia prie laužo, bet dabar... Bartas
nusivyniojo nuo kaklo juodą audeklą ir apsuko jį apie mano pečius.
– Taigi. Geriau?

– Geriau. Bet dabar tu sušalsi.

Jis nieko neatsakė tik nusišypsojo, bet šį kartą šypsena nepavyko – jo akys
vis dar atrodė tokios liūdnos. Anksčiau juk šitą žvilgsnį matydavau tik tada,
kai jis manėsi niekieno nestebimas.

– Ar kas nutiko? – neišlaikiusi paklausiau.

– Ne, viskas taip pat kaip visada, – ištarė ir vėl nusisuko į liepsną.
Sunerimusi stebėjau jo veidą, bandydama suprasti tai, ko jis nesako.
Nepavyko.

– Pažadinau?

Papurčiau galvą.

– Gerai, bet ilgai nebūčiau išvėręs nepažadindamas, – šyptelėjo

tebestebėdamas ugnį. Ir šį kartą šypsena tebuvo lūpų judesys. – Su tavim
šilčiau. Visomis prasmėmis.

Karštas virpulys išplito krūtinėje. Buvo malonu tai girdėti, bet kažkas jo
veide mane gąsdino.

– Pasakyk kas atsitiko. Prašau. Juk niekam neišduosiu.

Jis pasisuko į mane. Jo petys prisilietė labiau ir trumpam iš arti išvydau tą

svaiginančiai skaudų žvilgsnį. Lyg nenorėdamos man išsiduoti, jo akys
užsimerkė. Dabar mačiau tik virpančia liepsnos šviesa nušviestą jo veidą,
šešėlius krintančius nuo kaip visada susitaršiusių jo plaukų sruogų, tankių
blakstienų. Reikėjo sukaupti visas jėgas, kad sulaikyčiau savo savo rankas,
kad jos neišsitiesų jo apkabinti. Rodės, kad jaučiu tą skaudų beviltiškumą
spinduliuojantį iš jo. Dabar visiškai nežinojau kokia to priežastis, bet
tenorėjau padaryti ką nors, kad jam būtų geriau, kad jam būtų gerai. Tik
beprotiškai bijojau suklysti ir pasielgti ne taip. Vis dar neatsimerkdamas jis
ištarė:

– Pasiilgsiu tavęs.
– Jau išvyksi?

– Ne dabar, bet juk negaliu visada gyventi miške be namų.

Mano pirštai apsivijo jo delną.

– Aš irgi tavęs pasiilgsiu.

Buvo paprasčiau tai pasakyti, kai jo akys užmerktos. Tuomet jos atsivėrė.
Lūpos šyptelėjo. Šį kartą nebe taip liūdnai. Vėsūs jo pirštai taip pat
suspaudė mano plaštaką.

– Ačiū tau.

– Už ką? – pabandžiau nusišypsoti. – Nieko gero tau nepadariau.

Jis papurtė galvą.

– Netiesa.

– Tai nepasakysi, kad nutiko?

Jo veide dabar įskaičiau gailestį dėl to, kad išdavė man per daug.

– Nieko, mieloji, tikrai. Tiesiog kartais užtenka šaltos tamsios nakties.

Nesirūpink. Viskas gerai.

Norėjau juo patikėti.

– Pamiršk tai, pakalbėkim apie ką nors kito. Gerai?

Linktelėjau, bet nesugalvojau nė vieno žodžio, kurį dabar galėčiau pasakyti.

Bartas vėl nusisuko į ugnį ir paleido mano ranką. Vis dar negalėjau
patraukti nuo jo akių. Ugnis apšvietė jo kaklą. Pagalvojau, kad dar nebuvau
jo mačiusi. Turbūt kiekviena Barto kūno dalis buvo tobula. Tik ties kairiu
raktikauliu į viršų ėjo neryškus ilgas randas.

– Bet tu, juk, ne dėl to slepi savo kaklą?

– Ko? – atsisuko.

Pakėliau ranką ir pirštu paliečiau tai, kas seniau buvo pjūvis. Jis
nusišypsojo. Šį kartą įprastai, ir man pasidarė ramiau.

– Na jau. Jei norėčiau slėpti randus, tai dar truputį pagyvenęs turbūt
vaikščiočiau užsidengęs viską, išskyrus akis. O gal ir tas būčiau kur
išsikabinęs. Ne, mieloji, man tiesiog tikrai beveik visuomet šalta.

– O kaip tokį gavai?

– Randą?

– Taip.

– Šitas neįdomus. Dar vaikystėje vos nepasismeigiau ant šakos. – Jis

trumpam nutilo lyg ką spręsdamas, tada patraukė savo plaukus nuo
smilkinio. – Galiu parodyti dar porą iš neįdomiųjų. Šitas dabar vos
įžiūrimas, bet tuo metu buvo arčiausiai mano mirties. Taip pat vaikystėje
nusiverčiau nuo skardžio. Bent man taip sakė. Nes pats neprisimenu, nei
kaip buvo tada, nei to kas buvo po to. Šitas jau iš vėlesnių laikų, – pamačiau
pusapvalį gilų pjūvį ant dešinės blauzdos, – buvau neatsargus ir pataikiau į
spąstus.

Susigūžiau bandydama įsivaizduoti skausmą.

– Ne, dėl šitų taip neskauda, – pasakė, pamatęs mano išraišką. – Šitas
skausmas praeina, palyginus, greitai.

Jo lūpos nutilo, tik akyse dar gaudė istorijos, kurių nesugebėjau išgirsti.
Norėjau, kad jis vėl ištartų žodžius. Tas tamsus liūdesys, rodės, trumpam
pasitraukė, bet bijojau, kad tyla vėl jį prikvies.

– Tik tiek?

– Kas „tik tiek“?

– Randų.
– Tų, kurie matosi odoje? – Jis papurtė galvą. – Ne, ir tų yra daugiau. Čia
tik tie, kurie beveik neturi istorijos. Visi kiti... Na, jie svarbesni. Apie juos
gal kitą kartą, gerai?

Sutikau. Priliečiau pirštais savo skruostus. Mano rankos vis dar buvo tokios
pat šaltos, bet viduje jau ėmė darytis šilčiau. Nenorėjau iš čia pajudėti.
Norėjau sėdėti prie šio laužo, šalia jo bent jau iki tol, kol visa sudegs, kol
prieš mus teliks tik šalti, pilki pelenai. Norėjau jausti jo kūno šilumą prie
savo šono, jo kvapą, girdėti jo tamsų balsą, jo kvėpavimą, norėjau visomis
jėgomis neleisti liūdesiui sugrįžti.

– Tada papasakok dar ką nors, – paprašiau.

– Apie ką? – paklausė įremdamas smakrą į ant kelių sukryžiuotas rankas.

Smaragdinės akys tyrinėjo mano veidą.

– Apie ką tavo istorija?

– Katra? Ta, kuri pas Juną?

Linktelėjau.

– Ne, to nepasakosiu.

Jau turbūt kokį trečią kartą jis į šitą klausimą atsakė neigiamai, bet šį kartą
aš turėjau sužinoti daugiau.

– Kodėl?

Jo lūpose virptelėjo šilta šypsena.

– Nes tada tu neskaitysi.

– Aš? – nustebau. – Bet aš nemoku skaityti.

– Juk žadėjai išmokti. Nebenori?

– Noriu, bet...
– Kas?

Nežinojau ką jam atsakyti. Galbūt nemaniau, kad šiuo metu, kai ant nugaros
nešiojuosi tą kalną gyvybių, už kurias esu atsakinga, turiu laiko mokytis? O
galbūt tiesiog mokymasis skaityti per daug susijęs su juo, o aš ir taip jau per
daug galvoju apie tai, apie ką galvoti neturėčiau?

– Tai nėra taip sunku. Žiūrėk.

Jis paėmė iš laužo nebeliepsnojantį pagaliuką ir nubrėžė ant žemės tiesų

brūkšnį.

– Čia „I“. Juk supranti, kad ta raide prasideda tavo vardas?

Linktelėjau galvą.

– O čia, – jis vėl nubrėžė liniją, kuri nebebuvo tiesi, o raitėsi lyg piktos
saulės spindulys ant mano rankos. – Čia „S“. Ji ir skamba, ir atrodo panašiai
į gyvatę.

Nusišypsojau.

– Matai, nieko tokio labai sudėtingo. Jų nėra tiek daug. Tereikia išmokti jas
atpažinti ir sulipinti į žodžius. Pavyzdžiui, – jis išsišiepė, lyg sugalvojęs
piktą pokštą, ir vėl išbraižė ant žemės, – Ar dabar pažįsti nors vieną raidę?

Įsižiūrėjau į tas linijų tankmes. Brūkšniai kirtosi, griuvo, svyravo. Tik per
patį vidurį tiesi stovėjo „I“. Parodžiau į ją pirštu.

– Na va, šaunuolė.

– Tai ką parašei?

– Nesakysiu. Tegu tai liks paskatinimui. Jei ir toliau bent po truputį

mokysies galėsiu parašyti dar kartą.

– Erziniesi, – apsimestinai susiraukiau.

– Žinoma, mieloji, – nusišypsojo jis.

Tas žodis vėl nuvinguriavo kraujagyslėmis virpindamas odą. Dabar
šypsojosi ne tik Barto lūpos.

– Tai ką dar nuveikei per tuos šešerius metus? Na, be to, kad rašei tą
istoriją?

Nepataikiau. Šypsena apsiblausė.

– Na, dar bandžiau toliau dirbti.

– Prekiauti?

Man vis dar buvo sunku patikėti, kad jis gali būti pirklys. Iš tiesų: nei laukų,
nei gyvulių jis neturėjo, bet Bartas niekuo, visiškai niekuo, nebuvo panašus
į tuos pirklius, kuriuos pažinojau ar buvau mačiusi, į tuos įkyrius,
išsidabinusius vyrus, kuriuos kartkartėmis sutikdavau pilies kieme.

– Taip.

– Nesupyk, bet man atrodo, kad tau tai netinka.

Jis vėl nusišypsojo.

– Nėra ko pykti. Mano buvęs bendražygis irgi taip manė. Tai iš tiesų man
neteikia daug džiaugsmo, bet matai, aš moku tai daryti. Mano tėvas buvo
pirklys. Be to, šitas darbas geras, jei nori pamatyti pasaulį. Turbūt
vienintelis kitas toks yra eiti kariauti, bet pirklys spėja pamatyti daugiau iki
kol pasmeigiamas ant ieties. Be to, nežinau kaip sugebėčiau nužudyti
žmogų, jei net mažos mano darbo apgavystės man būdavo kančia. – Jis vėl
šyptelėjo, išvydęs kaip vis dar nustebusi jo klausau. – Tiek, kad beveik
tokių ir nedarydavome – tėvas ir taip jau buvo pakankamai uždirbęs. Man
daug ir nereikia. Tikrai. Kam? Žinai, kartais iš tiesų pavydžiu tiems, kurie
mano, kad turtas reiškia laimę. O dar labiau – tiems, kuriems tas iš tiesų
veikia. Būtų taip paprasta.

– O ko dar reikia?

Jis atidžiai žvelgė į mane. Virpančioje laužo šviesoje pasirodė, kad kraujas
jo kaklo kraujagyslėse ėmė tvinksėti greičiau.
– Tu juk pati supranti.

Tos akys dabar apkerėjo – negalėjau nukreipti žvilgsnio, užsimerkti.

– Junos? – leptelėjau, jau negalvodama ką.

Dabar kūnas net nutirpo. Igle, tu kvaiša! Bet Bartas nei supyko, nei nuliūdo.
Išsišiepė taip, lyg būčiau pasakiusi kažką labai juokingo.

– Junos? Na, kodėl, Junos irgi reikia. Kas daugiau perskaitys ką parašiau,
jei net tu nemoki. Be to, Juna, manau, būtų pati nuoširdžiausia, net jei
skaitytojų būtų šimtai. Jai svarbiau ne kieno jausmai, o tiesa. Kad ir kaip
pačiam buvo gerai visa tai rašyti, vis tiek norisi... Nuoširdaus atsiliepimo.
Kai pats, tiek kartų po to viską skaičiau, jau galima sakyti, nebemačiau
miško per medžius. – Jis nuleido galvą. – Klausyk, ar dar prisimeni tuos
mūsų svaičiojimus apie gyvenimo prasmę?

Linktelėjau. Žinoma.

– Aš iš tiesų dar taip galvoju. Užmarštis man atrodo toks baisus dalykas.
Taip noriu po savęs palikti kažką svarbaus. Gero. Nebūtinai visiems
pasaulio žmonėms. Gal tik keletui. Tik... Tik kuo toliau, tuo labiau bijau,
kad nebespėsiu.

Nutilom. Laužas ir vėl geso. Neturėjau ką jam atsakyti. Kaip jis gali bijoti
būti užmirštas? Kad ir kokia būtų ta jo istorija, ji negali būti nuostabesnė
nei jis pats. Kaip gali užmiršti jį kas nors, bent vieną kartą sutikęs?

Jo veidas pasisuko į ugnį. Ir aš pažvelgiau į mirštančias liepsnas. Tas

vaizdas nešildė. Drebulys supurtė kūną.

Tada pajutau kaip Barto ranka apkabina mane per pečius. Nuo jo
prisilietimo per odą į vidų ėmė tekėti vidudienio saulės karštis. Norėjau
pasisukti ir pažvelgti į jį, suprasti šito poelgio prasmę, bet neišdrįsau.
Bijojau vėl padaryti klaidą. Buvo daug geriau tiesiog jausti jį šalia savęs
nieko neklausinėjant.
– Taigi tai ir dariau per tuos metus, kol nesimatėm. Rašiau, dirbau, vėl iš
naujo susidraskiau savo širdį, nors jau maniau, kad nebeliko ką draskyti,
susipykau su žmogum, kurį laikiau geriausiu draugu, tada supykdžiau ir
visus kitus, kuriuos galėjau. Ir galų gale atsibeldžiau čia.

– Tai vis dar siaubingai nesiseka? – sušnibždėjau supratusi, kad turbūt

turėčiau kažką pasakyti.

– Taip, bet turbūt tik dėl to, kad vis dar nepasiduodavau tikėdamasis, kad...
Nežinau net ko. Tiesiog, visuomet maniau, kad geriau nesisagstyti šarvų,
geriau nešiotis širdį ne krūtinėje, o ant delno, geriau daugiau skausmo, bet ir
daugiau artumo.

Bartas nutilo, jo ranka pakilo nuo mano peties ir pajutau švelnų pirštų
prisilietimą ant savo skruosto. Dūžiai krūtinėje staiga stabtelėjo, lyg
nenorėdami užgožti akimirkos, ir per kūną žaibo greitumu pralėkė aštrus
deginantis virpulys. Labiau nei laužas, šildė jo šiluma. Savo ranka jaučiau
kaip įkvepiant pakyla jo krūtinė, ant savo skruosto beveik jaučiau jo
iškvepiamą orą. Aiškiau nei ugnies spragsėjimą girdėjau širdies dūžius. Tik
jau nežinojau katram iš mudviejų jie priklauso. Niekaip nedrįsau atsisukti.
Trumpam užsimerkiau bandydama greitai surikiuoti galvoje tai, kas vyksta.
Nepavyko. Išgirdau kaip jis dar kartą atsikvėpė. Tuomet jo ranka pasitraukė
ir balsas pasikeitė:

– Jau pakankamai šviesu. Bus šilčiau einant negu sėdint prie beveik
nedegančio laužo.

☼☼☼☼☼

Saulei jau ėmus ne tik šviesti, bet ir šildyti mes pasiekėme miško pakraštį.
Bartas pakeliui ir vėl ėmė linksmai pasakoti visokias tikras ir išgalvotas
istorijas, tik aš buvau kaip niekad tyli. Beveik nebesupratau kur tikrovė, o
kur tik mano vaizduotės padariniai. Visada maniau, kad geriausiai šypsenas
klijuotis moka Lilūna, bet... Jau ėmiau galvoti, kad galbūt aš tik
įsivaizdavau tas liūdnas akis, gal aš, kaip visada, per daug prasmės teikiau
dalykams, kuriems jis neteikė jokios? Kaip ir kadagio deginimui, kaip tam
deginančiam prisilietimui. Kodėl viskas turi vykti turi vienu metu? Man ir
taip jau per akis tų šešėlių, o dabar ir jis.

Pro medžius sušvito saulės nublukinti laukai. Bartas staiga sustojo ir

sučiupo mane už riešo. Atsisukau. Šypsenos nebebuvo. Dabar į mane vėl
žvelgė aižėjančių smaragdų akys.

– Igle, – pradėjo jis, suraukdamas kaktą, – aš... – Jis giliai įkvėpė ir baugi
nuojauta įsismelkė į mano kūną – Aš žinau, bet... Atsiprašau, bet to negali
būti. Tu... Tu vėliau suprasi. Dabar dar ne, bet vėliau. Mylėk ką nors kitą,
Igle, ne mane.

Jo pirštai ir akys laikė mane lyg aštriais durklais prismeigtą vienoje vietoje,
ir aš iš visų jėgų bandžiau nesudužti į smulkiausias šukes jam matant.
Norėjau tuojau pat bėgti, bet negalėjau pajudėti. Kodėl jis turėjo tai
pasakyti? Ir vėl kaip pirmą kartą, tik šį kartą dar skaudžiau. Aną kartą
buvau kvailutė trylikametė, šį kartą... Šį kartą aš dar kvailesnė.

Nurijau besikaupiančias ašaras. Šį kartą jis jų nepamatys. Įsivaizdavau, kaip

keletą kartų trenkiu sau per skruostus ir rėkiu sau į veidą „Igle, laikykis, net
nedrįsk vėl apsiverkti“.

Mano lūpų krašteliai pakilo į viršų.

– Gerai. Dabar geriau sakyk ar eisi su manim iki Junos, ar grįši pas save?

☼☼☼☼☼

Susmukau ant minkšto samanų pakloto po tankiomis eglių šakomis. Per

ašaras nebegalėjau kvėpuoti, jos smaugė ir plėšė iš vidaus. Ir taip jau ilgai
jas nešiojausi savyje. Nusinešiau jas pas Juną, kur neužstrigdama
papasakojau apie Irdangę, jos paukščius ir net nematomų sparnų garsą. Juna
susirūpino ir dėl to kaip viskas baigėsi, ir dėl to, kaip aš atrodžiau, bet
galbūt patikėjo, kad viskas tik dėl to, kad Irdangė mane išgąsdino. Tikėjausi
to, nenorėjau jai pasakoti nieko daugiau. Bet kam, tik ne jai. Štai tau „būtų
nebloga pora“! Net jei ir būčiau troškusi pasipasakoti apie savo kvailų
vilčių sudužimą – neturėjau kam. Symantui? Kad turėtų dar vieną priežastį
nemėgti Barto ir dar vieną priežastį sakyti, jog buvo teisus? Lilūnai? Mudvi
niekada nekalbėdavom liūdnomis temomis. Vaiga man nebe draugė, Vainė
tikrai nebe draugė, Sniegės niekada nerasdavau, kai man jos reikėdavo.
Kaip dabar trūko tėčio. Arba mamos. Arba močiutės. Jai net nebūtų reikėję
nieko pasakoti. Būčiau galėjusi tiesiog apsikabinti ir išverkti visą širdgėlą ir
pyktį.

Bet močiutę atėmė šešėliai. Tie patys šešėliai, kuriuos turėjau išmokti
iškviesti. Nebeturėjau į ką įsikabinti, todėl apkabinau sakuotą eglės kamieną
ir pagaliau paleidau ašaras į laisvę.

Nebežinau kiek laiko taip praleidau, bet kai pagaliau galėjau nustoti
kūkčioti ir pabandžiau atsistoti, supratau kokios nutirpusios mano kojos.
Dar turėjau likti pasėdėti. Ta proga toliau kartojau savo naują užkalbėjimą
„nekenčiu jo ir buvau kvaila, kai galvojau, kad myliu; nekenčiu“. Iš visos
sveikatos stengiausi save tuo įtikinti ir net beveik neabejojau, kad pavyks.
Tikrai. Negi nėra ką daugiau mylėti? Ir kuo jis toks ypatingas? Kad rašo,
kad kažko siekia? Kad įdomus pašnekovas, ar kad geras ir gražus? Pff... Tų
gerų ir gražių pilnos pakampės. Tikrai. Nors... Nors man apskritai nieko
nereikia! Aš turiu rimtą ir svarbų darbą, o gaištu laiką su... Ne, to nebebus!
Pati sau įsikalbėjau šitą apsėdimą, nieko daugiau. Pati įsikalbėjau, pati ir
išsikalbėsiu!

Galop atsistojau ant abiejų kojų. Dabar tikrai jaučiausi geriau. Buvau pikta,
buvau pasiryžusi užsiimti tik svarbiais dalykais, ir jokiu būdu nebesileisti į
šitas kvailas istorijas su juo ir apie jį. „Tu vėliau suprasi“. Taip, Bartai, aš
jau supratau! Ačiū, aš jau supratau, kad man visai visai tavęs nebereikia.
„Aš suprantu“ – žinoma, kad supranti. Jau maniau, kad man visai gerai
sekasi slėpti ką tau jaučiau, o šįryt... Šįryt tu pats pradėjai pasakoti, kaip
manęs pasiilgsi, tu pats mane apkabinai, tu pats... Po galais! Ne, aš
nebeverksiu. Tai tokius kaip tu ta undinė Almė turėjo skandinti – tai tokie
kaip tu, o tikrai ne tokie kaip Symantas, savo malonumui užsiima širdžių
daužymu. Gerai tik tai, kad šitai baigėsi pakankamai greitai, kad pats
pasirūpinai šito pabaiga. Bent dėl to... Ne, už nieką nesu tau dėkinga. Štai.
Viskas.

Dabar teliko grįžti namo. Paskutinį kartą šniurkštelėjau nosimi, ir

perbraukiau per akis.

Pažvelgiau į savo delnus. Per dulkėtą odą vingiavo šviesūs ašarų nuplauti
takeliai. Jei taip atrodo mano rankos, įdomu kaip žavingai turėtų atrodyti
veidas. Įtariau, kad tokia, kokia turbūt buvau dabar, grįžti neturėčiau.
Patraukiau gilyn į mišką.

Planavau eiti tuo pačiu pažįstamu takeliu iki upelio, bet toliau eglyne
išgirdau vandens čiurlenimą. Stabtelėjau. Tikriausiai ten tas pats. Takeliu
gal paprasčiau, bet čia atrodo daug arčiau. Pasukau į eglių tamsumas.
Močiutė sakydavo, kad eglė – blogas medis, kad egles mėgsta piktos
dvasios, bet aš nemaniau, kad medis kaltas dėl to, kad jį mėgsta. Praskyriau
spygliuotas šakas. Jos badėsi visai nepiktai. Žengiau dar toliau ir jau
girdėjau, net užuodžiau, kad artėju prie vandens. Dar gal tik keli žingsniai.
Vėl patraukiau iš kelio šakas, bet žengdama užkliuvau ir, nesugebėjusi
išsilaikyti, visu ūgiu plojausi į šaknų išraizgytą miško paklotę.

Galva stipriai trenkėsi į kietą žemę, kažkas trakštelėjo kojoje ir pervėrė

stiprus skausmas. Susivokiau, kad jau guliu, bet dar nesupratau kur
skaudėjo labiausiai. Suinkščiau ir lėtai pravėriau akis. Palei veidą ir toliau
tamsavo sodriai žalios samanos, eglių šakos, siekiančios žemę, ir jų
kamienai. Norėjau ir vėl užsimerkti ir palaukti kol skausmas bent šiek tiek
nurims, bet išvydau kaip priešais lyg ir sujudėjo.

Išplėčiau akis. Kažkas tamsus, besislepiantis eglyne staiga sustingo. Tai

nebuvo gyvūnas, nebuvo žmogus ir tai dabar irgi matė mane. Pažinau ir
siaubas užliejo visą kūną. Tai tas, kas pražudė mano geriausią vaikystės
draugą, tas, kurį aš pati tada mačiau tik trumpą akimirką. Akimirką, kurios
užteko, kad visuomet dideliu ratu apeičiau paskutinį javų pėdą. Tai dabar
žiūrėjo tiesiai į mane ir jo tamsios akys jau pranašavo kažin ką baisaus.
Panika sukaustė kiekvieną raumenėlį. Staiga nebesuvokiau ką turėčiau
daryti. Juoda, į kaladę panaši figūra palinko į priekį ir ėmė judėti manęs
link. Lyg trumpam atgavusi savimonę sukrutėjau. Koja buvo įstrigusi tarp
šaknų ir aš stipriai truktelėjau bandydama ją išlaisvinti. Skausmas pervėrė
dar stipriau, bet šaknys nepasidavė. Išgirdau kaip per žemę, vis artyn ima
dunksėti jo padai. Nedrįsau pažvelgti į atbėgantį siaubą. Jau girdėjau kaip
urzgia jo stambioje krūtinėje. Šaknys vis dar nepaleido. Jis artėjo,
laužydamas eglių šakas ir sausą medį po sunkiomis kojomis, o aš gulėjau
ant žemės įkalinta, supančiota. Jis jau čia pat. Žingsniai jau čia. Trūktelėjau
koją dar stipriau, bet šaknys laikė tvirtai. Surikau, susiriečiau, ir,
užsidengusi rankomis galvą, užsimerkiau. Žingsniai nutilo, išgirdau jo
alsavimą šalia savęs ir kitą akimirką aštrus skausmas nutvilkė dešinį šoną.
Suklykiau. Skausmas į ranką, petį, galvą, vėl ranką. Nežinojau ką jis daro,
kuo mane muša, tik klykiau taip garsiai kaip tik pajėgiau, vis dar tikėdamasi
stebuklingos pagalbos, vis dar tikėdamasi nenumirti.

Skausmingi dūriai staiga liovėsi. Padaro urzgimas pamažu ėmė trauktis.

Nors skausmas vis dar pulsavo visame kūne, bet bent nebedidėjo. Nutilau.
Kitoje pusėje sutraškėjo šakos. Vis dar bijojau atsimerkti.

Tapo tylu. Tuomet kažkas švelniai suspaudė mano petį. Pasiruošusi

maldauti pasigailėjimo pravėriau akis. Maumo nebebuvo, tačiau šalia
manęs dabar klūpėjo aukštas vyras baltais, saulės atspindžiuose blizgančiais
plaukais ir, beveik tokiomis pat baltomis akimis žvelgė į mane. Kvepėjo
gaiviu vakaro rūku. Jis draugiškai nusišypsojo. Nurimau ir užsimerkiau.
VI. Rasų naktis
Pakėliau akis. Ant šakos vėl išvydau nedidelę voverę apipešiota uodega.
Žiūrėjau į ją, o ji žibino savo akutėmis į mane. Buvau tikra, kad tą pačią
mačiau tik įžengusi į mišką. Šitas gyvūnas mane seka?

– Ei, voveryt, – užkalbinau, – draugausim? Tik aš neturiu ką tau pasiūlyti.

Jokių riešutų, jokių skanumynų.

Vis dar užvertusi galvą skėstelėjau rankomis. Žvėrelis liuoktelėjo ant kitos
šakos ir pranyko tarp lapų. Štai taip, pasirodo – net voverė norėtų su manim
bendrauti, tik tada, jei turėčiau kuo jos draugystę nupirkti. Miesto žmonės
taip pat nebebuvo tokie draugiški. Visi žinojo, su kuo prieš kelias dienas
sutikau, ir jau tikėjosi kažkokio mano pasiekimo. Taip, aš irgi tikėjausi, bet
kol kas man visai nesisekė. Būtent todėl mielai sutikau užsukti pas Rūną.

Prie žabais išpintų šventyklos sienų išvydau Lilūną ir Vainę. Abi stovėjo
šalia ir šnekėjosi. Pamačiau kaip po Vainės žodžių Lilūna ėmė juoktis. Tuo
nuoširdžiu, uždegančiu Lilūnos juoku. Priėjau arčiau. Vainė vėl susiraukė:

– Tikiuosi susimąstei po paskutinio mūsų pokalbio?

Vaidilutė tiesiog taip stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvelgė į

mane savo didžiulėmis, kvailomis akimis. Užvertusi galvą, bet visgi iš
aukšto. Giliai įkvėpiau bandydama susitvardyti. Taip pasiutiškai norėjosi
mažų mažiausiai tėkšti smėlio saują jai į veidą. Kas ji manosi esanti? Kokio
„pokalbio“?

Lilūna įsikabino į mano parankę:

– Eime. Krivis laukia.

– Kas jai yra, iš tikrųjų? Kuo aš dabar staiga užkliuvau? – ėmiau bambėti
mums tespėjus nuo Vainės nutolti vos per porą žingsnių.

– Turbūt tiesiog labai rūpinasi tavo dorove, – prunkštelėjo Lilūna.

– Ačiū, šitą aš ir pati sugebu. Geriau savim tegu pasirūpina.

– Krivi, – pagarbiai linktelėjo galvą Lilūna, ties šventyklos įėjimu sutikusi

Rūną.

Liekna figūra sustingusi stovėjo ten, kur šventyklos prieblanda susitinka su

dienos saule. Pusė kūno tamsoje, pusė – šviesoje, nuo kurios markstėsi jo
tamsios akys. Rūnas atrodė kitaip. Nuo veido patraukti plaukai atidengė
tamsius ratilus po akimis ir paryškėjusius skruostikaulius. Visa jo povyza
dabar buvo nerimastinga. Krivis pamojo man viena ranka, kita parodė
Lilūnai pasilikti ir patraukė tolyn nuo šventyklos į jos sargų namelį.
Gūžtelėjusi pečiais nusekiau paskui. Baltas jo drabužis buvo dar
purvinesnis, nei įprastai. Maniau, kad pasikvietė mane ateiti čia dėl to, kad
sugalvojo, ką dar galėtume pamėginti, bet dabar kažkodėl jau ėmiau galvoti,
kad suklydau.

Kai paskui save Rūnas uždarė duris, mus apgaubė dulkėta jo kambario
prieblanda. Dar niekada čia nebuvau. Įsivaizdavau, kad krivio buveinė
turėtų būti didingesnė nei vaidilučių gyvenamas plotas, bet ši maža patalpa
nedvelkė jokia prabanga. Siauras į lauką atsiveriantis langelis – kreivai
užkaltas, o vienintelis šviesos šaltinis – bebaigianti sudegti, į samanotą plyšį
tarp sienos rąstų, įkišta balana. Ji neryškiai nušvietė vienintelius baldus –
platų suolą, matyt atstojantį ir gultą, ir nedidelį aukštą stalą. Ant durų, taip
pat ant lentinių lubų, išvydau anglimi išpaišytus simbolius. Pažinau laumių
kryžių, užkeikimą nuo slogučių, tada... Tai – apsaugos ženklai. Ir jų tiek
daug. Ko jis saugosi? Visko? Rūnas atidžiai apsidairė, laikydamas iškeltą
pirštą, lyg taip įsakydamas net nejudėti.

– Čia saugu. Čia galime kalbėtis.

– Saugu kam? – tyliai paklausiau. Rūno žvilgsnis vis dar lakstė

pakampėmis ir man iš ties ėmė darytis neramu.

– Kalbėtis apie tai, kas iš tiesų kelia pavojų.

– Kas?

– Ar nepastebėjai ko keisto? – paklausė, palinkdamas arčiau manęs.

Iš jo burnos taip dvokė, kad žengtelėjau atgal.

– Ką tiksliau „keisto“ aš turėjau pastebėti? Aš juk nuolat pastebiu ką nors

„keisto“.

– Manau jie mus seka. Šnipinėja. Jų daugiau negu vienas, – krivio balsas
vis labiau tilo.

– Mes apie ką? Kalavijuočių žvalgus?

– Šš! – garsiai sušnypštė.

Namo koridoriumi priartėjo ir nutolo nepažįstami žingsniai. „Turbūt kuri

nors vaidilutė“ – pamaniau, bet Rūno nugara dar labiau sulinko.

– Nebandyk vardinti tų, apie kuriuos kalbame. Pavojinga. Gali išgirsti. Jie
turi daug ausų, daug akių, mes turime būti atsargūs, labai atsargūs.

– Tai vadinasi mes šnekame apie juos? – susiraukiau. Galvojau, kad

kalbamės apie kalavijuočių žvalgus, bet vis tik... kaip galėjau būti tikra? –
Ar pavyko ką nors sužinoti apie šešėlius?

– T–ss, – šalti pirštai pakilo paliesdami, uždengdami mano lūpas. – Tu

turėsi manęs klausyti, gerai? Net jei atrodys keista, nes aš žinau tai, ko tu
dar nežinai. Ir geriau net nesužinotum.

Stebėjau jį visai sutrikusi, nebežinodama ką turėčiau atsakyti. Rūno akys

lakstė po kambario kerteles lyg iš tiesų tikėdamos, kad kas nors gali išlįsti iš
tamsos, kad kas nors gali stebėti ir klausytis. Pravėriau lūpas, bet tuo metu
jis kilstelėjo ranką mane stabdydamas.

– Dabar vėl pavojinga kalbėtis. Turėk galvoje, ką minėjau. Saugokis.

Pakalbėsim vėliau, o dabar eik iš čia.

Skubiai ištaręs žodžius pravėrė man duris. Sutrikusi prasmukau lauk.

Nebežinojau ką galvoti. Ar Rūnas tikrai žino daugiau nei aš, ar bent jau šiek
tiek išprotėjo. Norėjau pasitarti su Lilūna, bet dabar ji ir vėl linksmai
plepėjo su Vaine.
Aplenkusi jas didesniu puslankiu patraukiau kaukų pievelės link. Kapšelyje
turėjau duonos kriaukšlę ir net ir po tokio trumpo, bet keisto pokalbio su
kriviu tebemaniau, kad šiandien reikėtų pabendrauti su šios pievelės
gyventoja.

Šį kartą jos ilgai laukti nereikėjo.

Išsitiesiau ant žolės ir parėmiau galvą rankomis. Tokiu būdu galėjau su

Sniege kalbėtis beveik akis į akį.

– Ar žinai, kad dabar likai vienintelė, su kuria galiu pasikalbėti?

– Mm? – sumurkė, toliau mažais kąsniukais čiaumodama duonos riekutę.

– Tikrai. Juna vis suka pokalbį temomis, kuriomis kalbėtis nenoriu, net ir
dabar – įsivaizduoji? Symantas... Na juk žinai Symantas koks. Vainė
išprotėjo vienaip, Vaiga kitaip, Lilūna... Žinai, ką supratau apie Lilūną? –
stabtelėjau stebėdama, kaip Sniegė atidžiai apžiūrinėja riekę, lyg
spręsdama, iš kurio galo dabar norėtų atsikąsti. Bandyti atspėti, ką supratau
apie Lilūną, matyt nesirengė, todėl pratęsiau. – Mūsų pusseserė puikiai
moka apsimetinėti. Labai puikiai. Vieną akimirką siunta ant Vainės ir Rūno,
kitą – kartu su jais juokauja, lyg geriausi draugai. Net man tai nebūtų atrodę
kaip apsimetinėjimas, jei nebūčiau girdėjusi, ką ji apie juos kalba. Gal tada
ir su manimi ji taip? Apie mane pasakoja, ko nenorėčiau girdėti? Kaip
manai?

Kaukas gūžtelėjo pečiais.

– Taigi tu – vienintelė mano patikėtinė.

Sniegė pakėlė galvelę, meiliai nusišypsojo ir vėl įniko į duoną. Atsidusau –

kažin ar tai jai buvo svarbu, ar aš lygiai taip pat galėčiau kalbėtis su
akmeniu.

– Kaip manai, kas galėjo nutikti mūsų kriviui? Jis atrodo labai išgąsdintas.
Net nesuprantu ko. Kalavijuočių žvalgų gal, bet kaip manai dėl ko? Gal jis
pamatė kokią pranašystę ar... Nežinau.

– Aš irgi.

Atsidusau. Dievai, kas galėjo tikėtis, kad turėti seserį – kauką gali būti taip
nenaudinga?

– Sniege, aš suprantu, kad tu gali kažko nežinoti, bet man kartais taip norisi,
bent jau tavo nuomonės. Gal gali bent tai man pasakyti? Ar tau visai
nesvarbu, kas man nutiks? Ar tau svarbiausia tik tai, kad laiku tau atneščiau
duonos?

Jos mažos akutės pakilo nuo apgraužtos riekės ir pagaliau ilgesniam laikui
pažvelgė į mane.

– Tai ko tu nori?

– Patark bent jau ką dar galėčiau pabandyti, kas galėtų man padėti iškviesti
tuos šešėlius.

– Kraujo ritualas.

– Kraujo ritualas?

– Tėtis juk jį išbandė vieną pirmesnių.

Žvelgiau į ją nustebusi. Kaip aš apie tai nesusimąsčiau? Juk ji buvo teisi.

Pažvelgiau į savo riešus, kuriuose vis dar neryškiai matėsi tėčio aukojimo
peilio palikti randai. Jis manė, kad būtent kraujo ritualas tada, prieš šešerius
metus, privertė dievą sugrįžti į ąžuolą, bet būtent ritualo dėka aš vos
nenumiriau. Šiurpas nukeliavo per nugarą. Ar tikrai man reikia jį dar kartą
kartoti? Pažvelgiau į Sniegę ir jos snapelis tarsi prasivėrė šypsniui. Ji turbūt
negalėjo manęs suprasti, mirties baimės jos pasaulyje juk nebebuvo.

Pamačiau, kaip už krūmų kažkas sujuda. Prisimerkiau. Ten stovėjo

gyvūnas. Barsukas. Tiesiog stovėjo ten, žolėje, atsisukęs į mus.
Neatitraukdama akių kilstelėjau ranką ir pamojavau. Sniegė pažvelgė į jį.
Barsukas lėtai apsisuko ir nuėjo.
– Šiandien aš labai įdomi visokiems gyvūnėliams. Gal žinai kodėl?

Sniegė atkando dar duonos ir kilstelėjo pečius į viršų.

– Ė, klausyk, dar nepasakojau vieno dalyko. – prisiminiau. – Užvakar kai

kas nutiko. Nors jau nebežinau ar tikrai. Gal man tik prisisapnavo.

Sniegė kryptelėjo galvelę.

– Žodžiu, bandžiau sutrumpinti kelią per eglyną ir užkliuvau už šakos.

Gerokai susimušiau ir pamačiau maumą. Tas pribėgo ir ėmė mane mušti.
Baisiausiai persigandau, maniau tikrai užmuš, bet tada pasirodė keistas
vyras baltomis akimis ir jį nuvijo. Užsimerkiau, o kai prasimerkiau
pamačiau, kad vis dar guliu ant žemės. Tik nei galvos, nei kojos, nieko
nebeskauda. Aišku, nei maumo, nei to vyro nėra. Sakau, kad ko gero būsiu
susimušus galvą ir dėl to prisivaideno visko, bet kad net tos galvos
neskauda. Nesąmonė visai. Kaip sapnas labai jau ryškus, bet kaip ne sapnas
per daug keistas.

Sesutė į mane žiūrėjo nustėrusiomis, išplėstomis akimis. Dabar visiškai

pamiršta duona gulėjo numesta ant žolės.

Tuomet taip ir nesupratau ką Sniegė galvojo apie mano istoriją. Jos

žvilgsnis pasakė daugiau nei žodžiai. Žodžiai skambėjo maždaug taip:
„niekaip aš keistai nežiūrėjau, tiesiog už tavęs pamačiau kažką ir
pagalvojau, kad vilkas, o tai tikrai tebus tik sapnas, kas gi daugiau“.
Netikėjau ja. Visai netikėjau. O būtų reikėję tiek nedaug. Būtų reikėję tik
numoti ranka ir pasakyti: „kodėl tu, Igle, vis prisigalvoji daugiau negu yra“?
Ir būčiau nusiraminusi. O dabar dar ir ta istorija niekaip neišėjo iš galvos.
Galbūt reikėtų dar pasikalbėti su Juna?

☼☼☼☼☼
Visgi ši diena nebuvo tinkama ilgiems pokalbiams su Juna. Būtent šiandien
buvo rasos šventė. Net ir dabar, nenumaldomai artėjant karui, žmonės
susirinko švęsti. Taip, tėtis sakydavo, jog nepaisant nieko – ar karas, ar
netektis, ar badas, ar liga – ritualų laikytis reikia, dievų užmiršti nevalia.
Bent tą Rūnas buvo iš jo išmokęs. Jis čia taip pat nesiruošė ko nors keisti.
Iki vakaro krivis lyg tapo panašesnis į save. Nors bandžiau, vis dar
nepavyko su juo naudingai pasikalbėti, tačiau tas keistas žvilgsnis ir baimė
jo balse atrodė išnykę. Kai visi susirinko aplink, apeiginiu skiltuvu jis įžiebė
ugnį, ir jau netrukus ant aukų kalno suliepsnojo aukštas, visą miestą ir
mišką nušviečiantis laužas. Jis ir besileidžiančios saulės šviesa išryškino
margus, šventiškus susirinkusiųjų rūbus, ne kasdien užsidedamus
papuošalus, ir rankose spaudžiamas gėles. Visi žinojo, kad po po rasų
augalai praranda savo gydomąsias savybes, todėl ne tik jie, bet ir Juna, visą
dieną buvo išėję jų rinkti. Juk paskutinė proga papildyti atsargas. Žinoma ir
aš galėjau eiti su ja. Dabar jau supratau, kad tai būtų buvęs geresnis
pasirinkimas. Bet vietoje to nuėjau pas senąjį odininką. Juk žmonės visad
sakydavo, kad jis išmintingas senolis, galbūt net sugebantis perprasti dievų
mintis. Galvojau, kad gal jis galėtų man padėti su šešėliais.

Tačiau ir vėl suklydau.

– Tai, vaikeli, turi sulaukti pilnaties meto, ir tada, įbridusi iki pusės į
rytuosna tekančią upę, paaukoti baltą paršiuką, – patarė jis.

Neprieštaravau, tik linksėjau žvelgdama į suvargusias, po susmukusiais

raukšlėtais vokais pasislėpusias akis, drebančias rankas, lūpas, smakrą.
Odininkas buvo jau per senas. Baltas paršelis – tradicinė auka Upiniui. Šis
ritualas buvo skirtas skaidriam vandeniui palaikyti. Nė truputėlio netikėjau,
kad to paties užtektų norint pasikalbėti su šešėliais. Be to, pilnatis ką tik
buvo praėjusi ir nebuvau tikra, kad iki ateinant priešams sulauksime kitos.

Liūdnai atsidusau stebėdama link dangaus kopiančią liepsną. Pastarosios

dienos tebuvo virtinė prarastų progų. Ir visos jos prasidėjo nuo kelionės pas
Irdangę. Kaip gailėjausi, kad tuomet sutikau su Junos pasiūlymu. Tiesą
sakant, gailėjausi, kad sutikau su visais Junos pasiūlymais. Visais,
pradedant nuo tos kelionės per miškus su Bartu. Mūsų brangiausioji Juna,
tiesa, bent jau bandė ištaisyti mūsų klaidas su senąja beprote Irdange. Buvo
pati pas ją nuėjusi, bet taip pat nieko nebepešė.
Ir šiandieną galima buvo pažymėti tik kaip dar vieną laiptelį vedantį
pražūties link. Dar viena diena veltui. Stipriai suspaudžiau lūpas. Taip
aiškiai jaučiau, kad viskas eina tik blogyn. Norėjau rasti priežastį dėl ko
nors pasidžiaugti, bet kad ir kaip stengiausi ją sugalvoti, nepavyko.
Symantas tikėjosi, kad mano nuotaiką pataisys ši šventė, bet... Ne, tai
nepadėjo. Visuomet mėgau būti tarp žmonių, bet šiandien... Šiandien
jaučiausi kalta prieš visus tuos, kurie manim tikėjo, šiandien bijojau
sulaukti klausimų apie tai kaip man sekasi, bijojau į tuos klausimus atsakyti
ir išgąsdinti. Dėkojau dievams, bent jau dėl to, kad niekas dar tuo
nepasidomėjo.

Žmonės, ne taip kaip aš, šį vakarą, rodės, pamiršo apie artėjantį pavojų. Šį
vakarą miestas ošė, skambėjo, juokėsi, šoko ir dainavo. Ne taip kaip aš,
miestas tarsi sakė: trumpiausią naktį nedera miegoti, nedera rūpintis dėl to,
kas dar tik bus. Trumpiausią naktį reikia nušviesti laužų, bei žibintų
šviesomis, gąsdinti piktas dvasias dainomis ir šokiais, šokinėti per laužą,
gerti, valgyti, džiaugtis.

Rūnas, tardamas taip man pažįstamus žodžius, įmetė į laužo liepsną

kiaušinį, baltą gaidį bei kiaulės ir ožio galvas. Kalva ir slėniu nuvilnijo
žmonių daina.

Pasitraukiau tolyn nuo laužo, praleisdama į priekį besijuokiančius vaikus ir

pajutau, kaip į šoną kažkas stuktelėjo. Nuleidusi galvą išvydau Luknę. Jos
su Juna, dar neseniai buvo kažkur nuėję, bet dabar mergaitė vėl stovėjo šalia
ir linksma kilstelėjo viršun suskliaustus delniukus.

– Žiūrėk ką turiu, – pasakė vos vos praskleisdama pirštus. Jos rankų

tamsoje sužybčiojo maža švieselė. Nusišypsojau.

– Mama uždavė darbo?

Luknė linktelėjo. Prisiminiau, kaip ir man močiutė rasų vakarą duodavo šią
užduotį– „prirink, kibirkštėle, vabalėlių šviečiančių, bus nuo danties
sopulio“. Prisiminiau, kaip smagu būdavo šioje šviesioje, triukšmingoje,
gėlėmis kvepiančioje ir dainomis skambančioje naktyje vaikštinėti palei
krūmus ir jaustis tapus medžiotoja. Tykoti ar kur neatsargiai sužybsės maža
švieselė. Tai būdavo geros naktys. Tuo metu naktys dar negąsdino. Tada
žybčiojančios švieselės teprimindavo džiugias gaudynes, o ne žaltvyksles;
tamsa – poilsį ir tėčio pasakojimus, o ne gąsdinančius šešėlius; laužas –
šventes, o ne laidotuves.

– O kur mama? – paklausiau.

Luknė mostelėjo galva į priekį. Toliau, kitoje rato pusėje išvydau juos abu –
ir Juną, ir Symantą. Abu, tarsi pamiršę viską, stovėjo priešais vienas kitą ir
kalbėjosi, rodos, tik šiltais žvilgsniais ir šypsenomis. Kažkuo priminė mano
pačios tėvus. Užaugus šeimoje žmonių, kurie susituokė dėl to, kad vienas
kitą mylėjo, buvo beveik natūralu tikėtis, kad ir tau taip bus. Kaip kvaila.
Tėtis ir mama, Juna ir Symantas – tai buvo ne taisyklė, o išimtis. Net ir
patys atskirai jie buvo išimtys – mano tėtis, kurį mylėjo net jo vedami
aukoti gyvūnai, Juna... Na Juna buvo tokia tobula, kad kartais vien jos
buvimas šalia varė iš proto. Kaip galėtum nesijausti maža nereikšminga
musele, jei šalia tavęs gyvena moteris, turinti daugybės metų laumės
išmintį, jaunos nuostabiai gražios merginos išvaizdą, sugebėjimą puikiai
atlikti, rodos, bet kokį darbą, kurio imasi, ir dar tavo minčių supratimą tau
dar neištarus nei pusės sakinio? Kaip kas nors galėtų įsimylėti ką nors kitą
nei Juną, jai esant šalia?

Nusipurčiau. Ne, ne! Apie jį dabar nepradėsiu galvoti!

Luknė jau nušuoliavo toliau, tačiau vietoj jos, šalia manęs išdygo Jumilė.
Moteris, kaip visuomet, plačiai nusišypsojo atidengdama beveik
pavydėtinai lygius ir baltus dantukus.

– Štai kur mūsų puikioji Iglė, – cyptelėjo vos priliesdama mano petį ranka.

– Sveika, – sumurmėjau. Nenudžiugau ją sutikusi. Neturėjau jėgų apsimesti,

kad buvo kitaip. Įkvėpiau pasirengdama kalbėti apie šešėlius, ramindama
savo kartu vaikščiojantį nerimą. Tačiau Jumilė taip keistai šyptelėjo, kad
vien to užteko, kad suprasčiau, kad šįvakar jai rūpi visai ne tai. Dabar ji
žvelgė visai ne taip, kaip tada, kai susižavėjusi mano pasiekimais atėjo
„patikrinti, kaip laikausi“, o greičiau kaip draugužė, sugalvojusi kažkokį
piktą pokštą. Pažinojau tokį žvilgsnį iš tų laikų, kai mudvi su Lilūna
vesdavome savo šeimas iš kantrybės. Tik dabar išvydau, kad šalia Jumilės
aukšto liekno silueto stovėjo taip į ją nepanaši jos jaunesnioji sesuo.
Gaudilė buvo gerokai stambesnė ir žemesnė, be to Jumilė, nors anksčiau ir
nebuvome draugės, man visuomet atrodė kažkuo įdomi. Gaudilė – nors
mano bendraamžė, ir man, ir Lilūnai, visuomet priiminė kvailoką nuobodą.

– Ko tokia nusiminusi? – vis dar su ta pačia plačia šypsena paklausė Jumilė.

– Juk šventė.

Nusišypsojau, kaip galėdama natūraliau.

– Aš nenusiminusi.

– Bet nešoki su kitomis merginomis, – mostelėjo ji galva į didelį ratelį jau

besisukantį laužo ir degančių karčių šviesoje.

– Gaudilė taip pat, – mestelėjau nesugalvojusi kaip pasiteisinti. Dabar jau

jos abi išsišiepė.

– Gerai pastebėjai. Mums iš tikro norėjosi pirma pasikalbėti su tavimi, –

ištarė vyresnioji, priėjusi dar arčiau, lyg stengtųsi būti nenugirsta. –
Klausyk, aš negaištu tuomet laiko. Mergaitiškai pasitarti noriu. Ar galiu?

Vis dar nesupratau apie ką gali būti ši kalba todėl tik mostelėjau galva
ragindama pasakoti. Arčiau pasislinko ir jos sesuo. Nuo jos padvelkė
kažkokiu beveik kokčiai saldžiu kvapu.

– Šitas vyrukas, su kuriuo jojote ieškoti vaistų mažylei Nirutei... – Jumilė

mostelėjo galvą į kairę. – Jis tavo brolio bičiulis, ar ne?

Mano žvilgsnis nusekė jos galvos judesį. Po galais! Ir Bartas čia! Tik dabar
jį išvydau žmonių minioje. Lyg aštrus kirtis, tvinktelėjo skausmas. Aš dar
nebuvau pasiruošusi jį pamatyti. Dar ne dabar. Iš visų jėgų stengiausi jį
pamiršti, apie jį nebegalvoti, kiekvieną kartą vis tik prisiminus kartoti, kaip
jo nekenčiu, tačiau... Tačiau dabar, žiūrėdama į jį, nebesugebėjau net
prisiminti žodžio „nekenčiu“. Dabar tik skaudžiai pulsavo ta beveik
nepradėjusi gyti žaizda giliai krūtinėje. Jis buvo čia, visai netoli. Taip netoli,
kad man tereikėjo šūktelti, kad jis atsisuktų.
Ne, nesiruošiau to daryti. Tik stebėjau, kaip jo lūpose švyti šypsena,
kalbantis su gražiosiomis dvynėmis juvelyro dukterimis, nors per šurmulį
negirdėjau nei vieno žodžio beveik tariausi jo lūpose perskaitanti žodį
„mieloji“. Taip erzino tai, ką jo buvimas šalia daro su visom kitom išskyrus
Juną. Raustantys merginų skruostai, nesuvaldomos šypsenos, besigūžiantys
pečiai. Ar ir aš šalia jo atrodau taip apgailėtinai? Tikėjausi, kad greta jo esu
panašesnė į Juną – tą, kurios neveikė jo šypsenos, jo prisilietimai, tą, kuri
sau ramiai galėjo jam iškloti, kad jis tėra naivus žioplys. Ne, iš tiesų turbūt
buvau tokia, kaip tos juvelyro dukterys, tos kurios nesugebėjo žiūrėti į jo
akis tuojau pat nenusisukdamos, tos kurios turėjo įtempti visas jėgas
siekdamos suvaldyti savo veido mimiką, kad neišsiduotų, o vis tiek
išsiduodavo ne tik jam, bet ir visiems aplinkiniams. Juk dar tą patį vakarą
kai grįžome iš Symanto girdėjau „Iglei tai ne į naudą“. Jei net mano broliui
buvo aišku...

– Igle?

Vėl prisiminusi Jumilę atsisukau į ją. Tai negi ir ji? Atsakydama į anksčiau
užduotą klausimą tik linktelėjau galvą. Tikrai nesiruošiau jai detaliai
pasakoti apie judviejų santykius. Neplanavau apskritai su ja ar kuo nors kitu
dabar kalbėti apie jį. Tik ką tuomet daryti? Tiesiog apsisukti ir nueiti? Kad
ji galvotų... Ką?

– Papasakok truputį, kas jis toks, – tokia šelmiška išraiška paprašė ji.
Atsitraukiau.

– Kodėl tau parūpo?

Pasirodė, kad akimirką ji pyktelėjo dėl grubaus atsakymo, ant galvos

dzingtelėjo susegti papuošalai jai įsitempiant, tačiau tuojau pat
susitvardžiusi, ji ir vėl meiliai palinko manęs link.

– Nagi, nebūk kaip šuo ant šiaudų, Igle. Nebent tu ir jis... Jis ne pas tave
atvyko?
– Ne! – beveik sušukau. Pajutau kaip tą pačią akimirką ėmė kaisti skruostai.
Elgiuosi kaip paskutinė kvaiša – pagalvojau. Tačiau Jumilės ir jos sesers
veiduose išvydau tik palengvėjimą.

– Tuomet puiku, – išsišiepė vyresnioji. – Žinai, net ir savo sesutei neleisčiau

stoti Iglei skersai kelio. Bet jei tik nenori apkalbinėti, tebus tavo
pasirinkimas. Galim ir pačios išsiaiškinti apie kitas galimas konkurentes, ar
ne, Gaudile? Taip gal net įdomiau. Svarbiausia, kad tu nieko prieš –
mirktelėjo ji ir, lyg jau sužinojusi, viską kas rūpėjo žengė šalin. „Nieko
prieš“? Ne, aš buvau „prieš“ stebėti kaip jos „stoja Iglei skersai kelio“, bet
tuomet buvau kas? „Šuo ant šiaudų“? Kodėl jis negalėtų tiesiog išvykti?
Kodėl Juna negalėtų greičiau pabaigti tos istorijos ir su juo atsisveikinti?

Nors Jumilė dingo minioje Gaudilė vis dar nesijudino. Putnūs jos piršteliai
maigė į storą šviesių plaukų kasą įpintus žiedelius. Didelės telyčios akys
trumpam vėl žvilgtelėjo į Bartą, o tada atsisuko į mane. Girdėjau kaip ant
stambios krūtinės suskambėjo stiklo karoliukai.

– Jis labai gražus, – pareiškė. – Ar esi girdėjusi, apie tą burtą, kai

šikšnosparnį padedi ant skruzdėlyno ir ryte vietoj jo gauni grėbliuką ir
lopetėlę?

Stipriai suspaudžiau delnuose savo sijono klostes žengiau dar žingsnį

atbula. Ėmė pykinti. Papurčiau galvą. Visos buvo apie tokius meilės burtus
girdėję, bet dabar nenorėjau net apie tai pagalvoti. Ji ir Bartas... Ne.

– Gal žinai tada geresnį burtą?

Vėl papurčiau galvą ir nė neatsisveikinusi apsisukau ir greitu žingsniu

nuėjau miško ir tamsos link. Norėjau bėgti, norėjau rėkti ar ką nors
sulaužyti. Norėjau kažkur išlieti per kraštus besiveržiantį pyktį, liūdesį ir
skausmą. O aš jau maniau, kad man visai neblogai sekasi, maniau, kad
sugebėsiu jį pamirši, apie jį nebegalvoti, jo...

Ir tegul! – surikau mintyse. Tegul jos daro su juo ką nori. Tegul jis toliau
myli savo nepasiekiamąją Juną, tegul susideda su kuria nors juvelyro dukra
ar kvaiša Gaudile! Juk man turi būti visiškai tas pats. Turi būti! Yra! Kaip
man gali taip rūpėti žmogus pareiškęs „mylėk ką nors kitą, ne mane“? Kai
grįšime namo aš imsiuosi visų Junos darbų, o ją priversiu skaityti tą
prakeiktą jo istoriją. Nebenorėjau, vėl jo išvysti. Nebereikėjo. Jis turi kuo
greičiau iš čia nešdintis. Jei jis užsibus čia bent vieną papildomą dieną aš
tikrai paprašysiu Symanto, aš paraginsiu Symantą, kad jį išvytų. Dabar
netgi buvau tikra, kad jis mielai tai padarytų. Nusibraukiau nuo skruostų
tekančias ašaras. Giliai įkvėpiau ir pabandžiau nurimti. Nebuvo taip lengva.
Po galais, aš niekada niekada nebeverksiu dėl jo! Taip, šitą sau aš pažadu!

Kai galop sustojau supratau, kaip toli iš tiesų nuėjau.

Čia laužo ir degančių karčių šviesa jau beveik išblėso. Čia nebebuvo nei
vieno žmogaus, tik miško tyla ir nakties vėsuma. Vis tik dar girdėjau, kaip
ten toli aplink laužą suskambo mano anksčiau taip mėgta daina. Atsirėmiau
į storo medžio kamieną. Užsimerkiau. Taip norėjau, taip tikėjausi, kad čia
sugebėsiu nurimti.

Stovėjau prie medžio ir klausiau kaip po mišką sklinda tyli daugelio žmonių
daina. Širdies dūžiai lėtėjo, tačiau vien dainuojančių prisiminimas vis dar
trukdė. Atsimerkiau ir ėmiau eiti dar toliau į tamsą, ten, kur žmonių balsai
manęs nebepasieks. Pamažu jie slopo, pamažu slopo ir pyktis, ir skausmas.
Miškas visada turėjo kažką gydančio. Bet ne tik. Jis turėjo ir kažką
kraupaus. Ypač šią naktį. Nenoromis prisiminiau mamos vaikystėje per
rasas kartotus žodžius: „dukrele, tik neik vieną į mišką – šiąnakt raganos
vaikus kviečiasi „eikš kasnyką duosiu, galvelę sušukuosiu“. Jei prieisi,
pagriebs tave ir mes daugiau niekada nesusitiksim“. Pabandžiau pasijuokti
iš savęs. Ar ir Juna taip gąsdindavo Luknę? Juk buvau nebe vaikas. Taip,
tikrai buvau suaugusi – nesvarbu, kad paskutiniai šešeri metai praėjo man jų
beveik nejaučiant.

Visgi, nepaisant visko, tebebuvo nejauku. Žinojau, kad raganos iš tiesų taip
nesielgia, bet dar per daug gerai prisiminiau Maumo smūgius eglyne. Miške
buvo ir daugiau ko bijoti. O šiandien... Šiandien visi tie, kurie galėjo patarti,
o taip pat ir tie, kurie galėjo pakenkti buvo kaip niekad arti. Ir šiemet
nedrįsau su savo bendraamžėm eiti naktiniam prausimuisi ežere, šįvakar
pamačiau dar iki šiol neregėtus siluetus, tyliai vaikščiojančius po rugių
laukus ir rankšluosčiais braukiančius nuo jų rasą. Dabar iš tiesų buvau
įsitikinusi, kad turbūt teisūs tie, kurie sakydavo, kad rasų naktis – naktis
kada daugiausiai dvaselių ir pabaisų išlenda į žemės paviršių, tie, kurie
šiandien savo namų ir tvartų duris apkaišo šermukšnio šakomis, o
gyvuliams į pašarą įmaišo ajero.

Bet jei taip, tuomet gal ir šešėliai šią naktį manęs klausysis.

Čia laužo šviesos nebebuvo nė pėdsako. Mano taką švietė jau tik mėnulio
pusė. Pamažu iš tikrųjų nuslopo ir pyktis dėl Barto, dėl Gaudilės, dėl Junos,
dėl visų, bet vietoj to didėjo baimė. Staiga praradusi ryžtą sustojau ant
nedidelės kalvelės. Ir ką tiksliai aš čia veikiu? Bėgu nuo Barto ir visko, kas
jį primena ar ieškau būdo iškviesti šešėlį?

Šešėliai. Šešėliai. Man rūpi tik šešėliai.

Atsiraitojau rankovę, ir pažvelgiau į gyvatėmis išsirašiusią šešėlių saulę.

Net ir šioje tamsoje jos juodi spinduliai ryškiai raitėsi ant baltos rankos
odos.

– Prašau, – ištariau. – Prašau, leisk man išmokti. Prašau.

Užsimerkiau. Tamsoje, pro vokus, kažkas žybtelėjo. Atsimerkiau, bet

priešais tebuvo tamsus tuščias miškas. Tuščias? Ne, miškas niekuomet
nebūna tuščias. Atsitraukiau įsiremdama nugara į aukštą pušies kamieną.
Tik dabar supratau kur esu. Miško žemė čia nusėta nedidelėmis, taisyklingai
apvaliomis kalvelėmis. Pilkapiai. Seniai seniai buvau čia atėjusi su mama.
Visad galvojau, kad mama čia kažką matė, su kažkuo kalbėjosi. O gal tas
kažkas kalbėtų ir su manimi? Ar aš turėčiau...

Apsižvalgiau. Dabar visos virpančios medžių šakos, tamsuma, samanos ir

kalvos atrodė prisipildė kažkieno buvimo. Nebeatrodė, kad esu čia viena.
Giliai įkvėpiau stengdamasi nuraminti lekiančią širdį. Aš neturiu ko bijoti.
Prisiminiau mamos žodžius tą dieną, kai ji sužinojo, kad ir aš matau dvasias
„Turi įprasti jų nebijoti. Nepamiršk, kad nepaisant to, kad kiti žmonės jų
nemato, jie vis tiek yra. Vertink tai kaip savo pranašumą, o ne prakeikimą“.

Taip, taip ir yra. Juk patys baisiausi tebuvo šešėliai. Tie šešėliai, kuriuos aš
ir norėjau prisikviesti.
Lėtai atsisėdau ant žemės, ant vieno pilkapio šlaito. Nugara tebesirėmė į
pušies kamieną.

– Kas čia? – tyliai paklausiau nedrąsiai žvalgydamasi. Niekas neatsakė. Vis

tik tariausi jaučianti kažką čia esant. Nemačiau, negirdėjau, neužuodžiau.
Tik jaučiau.

– Man reikia pagalbos.

Miškas tebetylėjo. Sėdėjau ir laukiau. Odą pradėjo laižyti drėgna miško

vėsuma, akys visai priprato prie tamsos, bet daugiau niekas nesikeitė.
Atsikvėpiau ir nuleidusi galvą užsimerkiau. Kaip tik tada vėl kažkas
sublyksėjo. Nebeatsimerkiau. Žėravimas pasikartojo. Nemačiau daugiau
nieko, tik karts nuo karto suvirpančią šviesą. Išgirdau tarsi garsų trupinius,
tarsi užslopintą šnabždesį, kurio nebuvo įmanoma suprasti. Atsimerkiau ir
išsitiesiau. Atvėrus akis miškas tylėjo. Pagalvojau apie tėtį ir senąją
žolininkę prūsų krašte ir vėl suspaudžiau jos dovanotą skritulėlį ant kaklo.
„Miegoti ant protėvių kapų?“. Gal ir dabar to tereikia? Juk žinojau, kad
dvasioms kartais daug lengviau kalbėtis per sapnus.

Vėl baugščiai apsidairiau. Bet čia buvo vėsu, aš nenorėjau miego. Aš

nenorėjau dabar ir čia miegoti.

Ne, turėjau imtis to, ko atėjau. Nebuvo kada atidėlioti – juk šiandien rasų
naktis.

Susirangiau į kamuoliuką apkabindama savo pritrauktus prie krūtinės

kelius, šonu priguliau ant minkštų pilkapio samanų ir užsimerkiau. Palei
veidą pajutau stiprų miško ir drėgmės kvapą. Šviesa ir vėl suvirpėjo. Bus
sunku užmigti. Vėsuma gaubė iš visų pusių, prieš akis vis blykstelėdavo
šviesa, o kaskart vėjui pasiklydus medžių lapuose, norėdavosi pašokti ir
patikrinti ar tikrai niekas neateina.

Tačiau pamažu vėsuma ir miško garsai vis tik išblanko. Prieš akis išvydau
jau ne blykčiojančią švieselę, o blankiai nušviestą patalpą. Turėjo ji keturis
kampus kaip kambarys, tačiau sienos kvepėjo ir atrodė taip, lyg būtų
padarytos iš žemės. Viduryje kambario stovėjo moteris ir laikė deglą.
Nepažinojau jos, nors tas jaunas veidas atrodė kažkur matytas. Ji, kaip ir
žmonės šventėje, buvo pasipuošusi. Spalvotais siūlais išsiuvinėta prijuostė,
ilgas margas sijonas, ant kaklo deglo šviesoje švystelėję pakabučiai. Jie ir
patraukė akį – gintarinis verpstukas, mažytės šukutės, lėkštelė... Visai kaip
tie, kuriuos dėdavo į kapus.

– Aš Iglė, – pradėjau, nežinodama ką ir kaip turėčiau pasakyti dvasiai.

Ji tylėjo, tik tuščios nykios akys žvelgė į mane nemirksėdamos.

– Ar gali man padėti? Aš...

Moteris sujudėjo. Deglas jos rankoje pasviro į mano pusę. Norėjau

atsitraukti, bet pajutau, kad ta ugnis visai nekaitri. Ji tik švietė. O jos
šviesoje, liepsnoje, kažkas sušmėžavo. Deglas sustojo man prieš akis.
Įsižiūrėjau. Vaizdai lėkė taip greitai, kaip turbūt lėktų po skrendančios
kregždės sparnais namų stogai. Tėčio šypsena, močiutės žalvarinis vėrinys,
Maumo šešėlis, išgąsdintos vaikystės draugo akys, slogutis medyje, šešėliai,
miręs miškas, kraujo balos, saulėje blizgantys metaliniai kūnai, šešėlių
kariauna, gelmė, tamsa, Irdangės iš siaubo prasižiojusi burna, Barto šypsena
ir tuomet... Ties ja vaizdas sulėtėjo ir sustojo. Rodės tiesiai į mane žvelgė
juodos kaip nuodėguliai pelėdos akys.

Surikau ir atsimerkiau. Krūtinę suveržė baimė. Deglo neliko, moters su

gintariniais pakabučiais taip pat.

Dabar likau tik aš ant pilkapio miške, kurį jau spalvino aušra. Visas kūnas
drebėjo. Nebežinojau ar iš baimės ar iš šalčio, bet nebegalėjau čia būti.

Rasų šventės laužas iš čia nieko nebeapšvietė, bet aš vis tiek patraukiau ten,
kur žinojau jį buvus, bandydama atsikratyti tos juodos baimės, pajustos
sapne. Ką aš mačiau? Ar ta vėlė man norėjo kažką pasakyti? Padėti? Ką
tuomet tai turėjo reikšti? Rodos neišvydau nieko, ko dar nebuvau mačiusi?
Kodėl ji man rodė praeitį? Praeitį? Ar tikrai? Suabejojau. Ne, tų metalinių
žmonių dar nebuvau mačiusi. Tiesa, pasakojo ir brolis, ir aš beveik taip juos
ir įsivaizdavau. O gal tai ne dvasia, gal tai tik paprasčiausias sapnas, kuris
nieko nereiškia? Gal sapnavau žinodama ką noriu susapnuoti? Ryškiausias
vaizdas dar persekiojo ir pabudus. Tos kraupios pelėdos akys. Taip, mačiau
jį jau anksčiau – prie mirštančio Perkaus, prieš senosios prūsų žolininkės
mirtį, tada kai šešėliai grobė mano žmones, bet – tuo galėjome būti tikri –
visi dar bent kartą ją susitiksime. Tik tie, kurie nemato dvasių jos neišvys.
Mirties pranašę išvysiu tik aš. Kai ji ateis pas... mane?

Nusipurčiau. Ne, ši kelionė nieko nepadėjo, nieko neišsprendė. Nenorėjau

galvoti apie Giltinę, nenorėjau prieiti prie išvados, kad viskas pasibaigs
tragiškai. Tai teturėjo būti visiškai bereikšmis sapnas. Atsisakiau apie jį
galvoti kaip nors kitaip.

Galop sugrįžau prie laužo. Žmonių čia jau buvo gerokai mažiau. Senieji ir
mažieji jau seniai buvo namuose, taip pat ir šeimininkės – šiandien užgesinę
savo namų ugnį, dabar jos parsinešė į židinius naująją, iš rasų laužo; vyrai
nuodėgulius nunešė į laukus, kad būtų geras derlius. Čia liko tik tie, kurie
neturėjo nei vaikų, nei žmonų ir vyrų. Nuo midaus dar įraudusiais
skruostais vaikinai kažką šnibždėjo savo mielosioms, sūpynės ant liepos
šakos linksmai supo dar vieną porelę, o keli drąsiausieji, rodos, kaupėsi
prieš ruošdamiesi šokti per vis dar rusenantį, tik jau gerokai sunykusį laužą.
Dabar aš ir čia buvau tik stebėtojas, į kurį niekas nekreipia jokio dėmesio,
bet šį kartą tuo džiaugiausi. Džiaugiausi ir dėl to, kad čia nebebuvo nei
Jumilės, nei brolio, nei Junos, nei jo. Pakankamai atsižiūrėjusi į rūpesčių
nekamuojamus veidus, pamažu išgujusi iš galvos baimę, patraukiau namo.

Nežinau, kodėl kelią pasirinkau taip, kad lankstą daryčiau šalia ežero – gal
tikėjausi bent jau dabar, kai saulė tuojau patekės, panirti į vėsų tamsų
vandenį, gal norėjau pažvelgti į ežere klajojančius vainikus. Bet to
nepadariau. Tik dar kartą šiandien pasirinkau netinkamai.

Tik įžengusi į slėnį sustojau. Priešais mane, šalia didžiulės storos pušies
kažkas sujudėjo. Išgirdau garsų atodūsį. Du siluetai. Greta medžio, bet daug
arčiau vienas kito stovėjo du žmonės. Vienas iš jų buvo Gaudilė. Putnioji,
žioploji Jumilės sesuo, kurios nugara dabar atsišliejo į pušies kamieną. Jos
didelė krūtinė, išlaisvinta iš ją dengusių drabužių greitai kilnojosi, akys
buvo užmerktos, o storos lūpos pravertos, laukiančios. Antro žmogaus
rankos buvo ant jos. Ant jos peties, tada klubų, krūtinės. Jis buvo arti.
Gerokai per arti. Maniau, kad būčiau atpažinusi jį ir nakties tamsoje, bet šį
auštantį rytą viskas buvo beprotiškai aišku.
Tarsi milžino gniaužtai suspaudė krūtinę. Keliai suvirpėjo ir turėjau įsikibti
į pirmą pasitaikiusią šaką. Ne! – skaudžiai sucypė vos pažįstamas baisas
giliai mano krūtinėje. To negali būti. Bartas ir ji? Ta bjauri kvaiša?
Negalėjau įkvėpti, net nebenorėjau. Supratau, kad net ir verkti
nebesugebėčiau. Tik sukaupusi visas jėgas, kaip galėdama greičiau ir tyliau,
drebančiomis kojomis, pabandžiau iš čia pasitraukti.

Gaudilė. Ar ji bent spėjo užsiimti savo burtais? Juną... Meilę Junai aš bent
jau galėjau puikiai suprasti, bet ką tokio turėjo Gaudilė, ko neturėjau aš?
Pragyventus, o ne pramiegotus šešerius metus? Net lyg pro rūką žvelgdama
sau po kojomis vis dar mačiau jo rankas ant jos kūno, jo plaukus, jam
palinkus liečiančius jos skruostus, jos koją apsivijusią jo klubus, traukiančią
jį dar arčiau ir atrodė, kad mano krūtinėje kažkas skeldi, kažkas trupa,
kažkas rėkia taip garsiai, jog baigia mane apkurtinti. Tačiau mano lūpos
tylėjo.

Iš beveik giedro dangaus staiga ėmė lyti dideliais sunkiais lašais. Jie tekėjo
per mano kaktą, akis, skruostus. Nešluosčiau jų, niekur nebebėgau, tik
leidau jų sūrumui kapsėti pro pravertas lūpas, sunktis ne tik į plaukus, odą,
drabužius, bet ir į mano vidų. Jau nuo vaikystės žinojau – jei rasų šventės
rytą lyja – bus blogi metai.
VII. Susitikimas miške
Iš karto po rasų miestas pasikeitė. Lyg atidavus paskutinę duoklę dievams ir
gyvenimui, dainos ir šokiai liovėsi. Vietoj to kiemai prisipildė galandamų
kirvių ir kalamų skydų garsų. Šypsenos sunyko. Jos vis dar įsižiebdavo kai
kuriuose veiduose pamačius mane, tačiau vis dažniau, jei ne lūpos, tai bent
akys klausdavo: „kur tavo šešėliai, Igle?“ Negirdėjome daugiau jokių
naujienų apie kalavijuočių pulkus, bet kiekvienas tarsi jautėme, kaip jie
artėja.

Grįždama namo, viena ranka spausdama pintinę su šviežia žuvimi, kita –

Luknės delniuką vis kartojau sau, kad dabar geriau turėčiau vengti rodytis
tarp žmonių. Taip tik erzinu juos ir keliu siaubą sau – o jei iš tiesų nespėsiu?
Ėjau nunarinusi galvą, ir jau prie močiutės kiemo vartelių vos nesusidūriau
su išeinančiu žmogum. Pakėliau akis pasiruošusi leptelėti, kad žiūrėtų kur
eina, tačiau mano žvilgsnis susidūrė su ryškiomis smaragdinėmis akimis.
Kūnas aptirpo. Kaip ne laiku. Jau visuomet bus ne laiku, ar ne? Tačiau
susivokusi atsistojau dar tiesiau, dar aukščiau kilstelėjau galvą. Jokiu būdu
neturėjau leisti jam galvoti, kad man vis dar skauda.

– Sveika, – ištarė. Šį kartą turbūt nebesiruošė manęs apkabinti

besisveikindamas. Šį kartą nebesišypsojo, tačiau ir be šypsenos vis dar
atrodė toks beprotiškai gražus. Su tuo tamsiu aplink kaklą apvyniotu
audeklu, kuriuo tada dalinosi su manimi, taip pat išsitaršiusiais plaukais,
kurie dar taip neseniai lietė Gaudilės veidą. Dar kartą lyg įkaitinta geležis
smigo į krūtinę. Pamačiau, kad rankoje nešėsi krepšį su beržo tošies
ritinėliais.

– Jau perskaitė?

Ir vis tiek... Atrodė, kad iš tiesų norėjau, kad tai baigtųsi kuo greičiau, kad
Juna įvykdytų savo užduotį ir jis galėtų išvykti, dingti iš mano gyvenimo,
tačiau vis tiek dabar taip nenorėjau išgirsti žodžio „taip“. Kad ir kaip
skaudu buvo jį matyti, šią akimirką atrodė, jog bus dar skaudžiau jei jo
matyti nebegalėsiu.
Jis linktelėjo. Žalių akių žvilgsnis nedrąsiai bėginėjo po mano veidą, rankas,
žolę, Luknę, niekur nestabtelėdamas.

– Ir kaip? Jai patiko?

Vėl linktelėjimas.

– Tada puiku, – nusišypsojau. Bent jau maniau, kad nusišypsojau.

– Turbūt.

Viskas. Tai – viskas. Ar tai jau paskutinis kartas kada jį matau?

– Tai turbūt jau grįši namo?

Jo žvilgsnis galop nurimo. Žvelgė tiesiai man į akis.

– Turbūt.

– Tai tuomet sėkmės.

Skaidrus ledas ant žalių akivarų aižėjo, o gal taip juose tik atsispindėjo
mano akys.

– Ir tau sėkmės, Igle, – ištarė tyliai.

Sau už nugaros išgirdau žingsnius. Bartas pakėlė galvą ir pasisveikino.

Atsisukau. Pamačiau brolį ir jo veidas atrodė susirūpinęs. Matyt nutiko kas
labai negero, nes jis beveik nekreipė dėmesio net į Bartą savo namuose.

– Tavęs laukia kunigaikštis, – sumurmėjo.

☼☼☼☼☼
Įžengus pro pilies menės duris mane vėl pasitiko Skirioto, Miloto ir Rūno
žvilgsniai. Tačiau šį kartą nebesišypsojo net ir Skiriotas.

– Kas nutiko? – paklausiau pirma, nė nebegalvodama apie tai kaip derėtų

elgtis kunigaikščių akivaizdoje.

– Dangeris jau pralaimėjo vieną mūšį, – ištarė Skiriotas, nukreipdamas

žvilgsnį tarsi į mane, tarsi kažkur toliau.

Po jo žodžių įsivyravo tyla. Sunki tyla, suvokti tam, kad kariauna,

neplanuojanti mūsų pasigailėti, yra jau taip arti. Dangeris – vienas
artimiausių mūsų kaimynų. Pats stipriausias. Dabar jam padeda ir kariai iš
mūsiškių, ir iš Miloto ir Žilvaro. Bet jei jie vis tiek pralaimėjo. Jei... Ne –
„kai“ jie susitvarkys su Dangeriu ateis ir mūsų eilė. Tik jis tebeskiria mus
nuo jų. Tų, kuriuos brolis iki šiol vadino tamsos kariauna.

Ėmė svaigti galva. Nebeturėjau daug laiko. Bet kokiu būdu turėčiau staiga
išmokti iškviesti tas dvasias?

– Prieik arčiau, – pasakė Skiriotas. – sėskis. – mostelėjo į kėdę pastatytą

žemiau nei abiejų kunigaikščių krėslai. Paklusau ir atsisėdau. Rūnas, kaip
koks drožinys, Skirioto dešinėje vis dar stovėjo nejudėdamas.

– Dabar sakyk, kaip einasi tau.

Visi trys vyrai susmeigė savo žvilgsnius į mano veidą. Norėjosi toje kėdėje
susigūžti ir pranykti. Ką aš jiems galėjau pasakyti. „Blogai“?

– Ne kaip, – sumurmėjau.

– Vadinasi nieko? Nei trumpam? Nei būrelio?

– Nei akimirkai. Nei vieno. – papurčiau galvą.

– Ką aš jums ir sakiau, – suburbuliavo Milotas.

Skirioto veidas trūktelėjo nepasitenkinimu, tačiau Milotui jis neatsakė

nieko.
– Ar bandei... na žinai... Pasiklausti patarimų iš... ne žmonių?

– Žinoma. Bet niekas nieko naudingo nepasiūlė. Be to, kalbėjau ir su

odininku, ir su Irdange, ir su Ju... – stabtelėjau neištarusi jos vardo. Ne,
Junos į tai negaliu velti. Juna tik žolininkė. Ji ne kokia senutė, ne ragana, iš
kur ji būtų galėjusi ką nors žinoti. Niekam nevalia pasakoti apie jos praeitį.
– Kalbėjau su visais, kurie, maniau, galėtų ką nors žinoti, bandžiau viską,
ką jie siūlė ir ką sugalvojau pati ir nieko.

Šiek tiek melavau. Vis dar neišbandžiau kraujo aukos. Bet kol kas... Iš tiesų
to bijojau. Dar ne dabar.

Skiriotas išsitiesė ir pakėlė galvą į krivį.

– Rūnai?

– Taip.

– Papasakok tai, ką pasakojai man.

Ilgi krivio ūsai kilstelėjo. Pasirodė, kad pirmą kartą gyvenime matau Rūną
nusišypsant. Juk tai – šypsena?

– Aš turiu dar vieną planą, kaip Iglei padėti. Gali būti, kad su šešėliais
susikalbėti jai neišeina vien dėl to, kad aplink per daug kenkiančių jėgų.
Mes paleidome vieną žvalgą, bet labai galimas dalykas, su kuo
kunigaikščiai sutiks, kad jis veikė ne vienas. Gal mums sunku tuo patikėti,
bet negalime būti tikri net dėl savo žmonių. Aš siūlau pirmiausia surasti
visus žvalgus ir jais atsikratyti. Tada bus galima užsiimti kitais dalykais.
Reikės aplink gyvenamas vietas pastatyti aukurus, reikės visuotinės teisiųjų
žmonių maldos, reikės tam tikrų ritualų, ir net jei po to Iglei nepavyks (nors
esu beveik tikras, kad tai iš tiesų padės) aš galėsiu pabandyti apsaugoti bent
jau moteris ir vaikus.

Žiūrėjau į krivį ir bandžiau suvokti ar nesapnuoju. Tai atrodė netikra. Rūnas

nebuvo panašus į Rūną. Bent jau ne į tą Rūną, kurį, tariausi pažįstantį. Ne į
tą, kuris prieš daugiau nei vieną klausytoją sunkiai suregzdavo daugiau nei
vieną sakinį, ne į tą, kuris kalbėdavo tyliai, neužtikrintai, tą, kuris... Ne,
šitas žmogus tiesiog nebebuvo Rūnas. Kas jam nutiko? Vis tik abu
kunigaikščiai stebėjo į mane, ne į jį, jiems nuostabos jis nesukėlė. O gal aš
neteisi? Gal tie šešeri metai jį pakeitė daug labiau nei aš įsivaizdavau?

– Bet... Bet aš vis tiek nežinosiu kokiu būdu juos kviesti.

– Tai krivis ir sako – kai nebeliks tau kenkiančių sutvėrimų, galbūt bet kuris
būdas tiks. Juk ta, kuri mums tada iškvietė tas dvasias buvo vienui viena
savo išmirusiame kaime. Ar ne, Rūnai?

Krivis linktelėjo. Man nepatiko nei planas, nei Rūnas. Guodė bent ta mintis,
kad jie patys bando imtis veiklos ir man padėti.

– O kaip jūs planuojate ieškoti tų žvalgų?

Skiriotas atsiduso.

– Aš vis tik siūliau pirmiausia patikrinti atvykėlius. Neįskaitant Miloto

vyrų, žinoma, – šyptelėjo jis senio pusėn. Dabar išsišiepė abu kunigaikščiai,
tačiau mano rankos suvirpėjo. Bet įskaitant Bartą, ar ne?

– Tačiau Rūnas siūlo kitą būdą.

– Neišskirtume nieko, nebent gal tik esančius šioje menėje, – tarė krivis. –
Patikrinimas būtų atliekamas dievų, ne žmonių ir jų išankstinių nuomonių
veikiamų protų. Tam pradžiai tereikėtų, kad kiekvienas vieną dieną
panešiotų aplink kaktą apsuktą juostą, kurią duotume šventykloje. Po to, iš
tų juostų, su dievų pagalba, galėčiau jau šį tą aiškesnio nustatyti.

Ne, tai neskambėjo panašiai į jokį ritualą, kuriuo būtų užsiėmęs tėtis, ir man
atrodė, kad galiausiai svarbiausia bus ne dievų, o Rūno nuomonė, tačiau net
ir Milotas kinkavo galva pritardamas.

– Ir tai viskas? – paklausiau.

Tamsios krivio akys pažvelgė tiesiai į mane.

– Sakiau, kad ne, bet pirmiausia pažiūrėkime kaip klosis šis etapas.
Skiriotas pliaukštelėjo rankomis.

– Štai tiek. Igle, tu dabar priklausai prie mūsų, prie tų, kurie sprendžia visų
likimą. Tačiau, kaip supranti, tai ne tik garbė, bet ir papildoma atsakomybė.
Viską papasakojome tau, bet tu to pasakoti negali niekam. Nei Junai, nei
Symantui, nei dar kam nors. Mes nesakysime žmonėms kam iš tiesų skirtos
tos juostelės. Juk suprantama, kad tie, kurie yra žvalgai nenorės jų ryšėti,
kad neišsiduotų. Supranti?

Linktelėjau, vis dar galvodama kaip blogai tai iš tiesų galėtų baigtis.

☼☼☼☼☼

Kad ir kas būtų nutikę, bėgimas visuomet bent šiek tiek nuramindavo.
Bėgdavau tol, kol nebeturėdavau oro krūtinėje, kol pyktis, skausmas,
nerimas uždusdavo. Kai taip atsitikdavo dažniausiai jau būdavau miške –
kad ir kur beeitum, vis tiek visi keliai ir takeliai vedė į mišką.

Galop sustojau ir pabandžiau atgauti kvapą. Tarytum atsitiktinai pasirinkusi

kryptį patekau čia, kur iš po žemės tryško šaltinis, o aukščiau ant kalvelės
saulėje mirgėjo beržų šakos. Kartu su miško oru į krūtinę po truputį ėmė
grįžti ramybė. Būtent to dabar ir reikėjo labiausiai.

Išsitiesiau ir iškėliau į viršų rankas dar kartą įkvėpdama medžių ramumos.

Kaip sunku buvo laikytis netgi pažadų sau. Juk pasižadėjau net nebegalvoti
apie Bartą, bet ir vėl turėjau jį sutikti; pasižadėjau taip nebesinervinti dėl to,
kad dar neišmokau prisišaukti šešėlių, bet kaip galima buvo nurimti kai nuo
to priklausė mano mylimų žmonių gyvybės. O dabar dar ir Dangerio kovos,
dar ir tas keistas Rūno planas...

Užsimerkiau ir giliai giliai įkvėpiau. Gaivus oras sruvo į mano plaučius.

Iškvėpiau. Dar kartą apžvelgiau mane supančius kamienus.
Dabar sugebėjau net šyptelėti atsiminusi kiek visko yra įvykę šitoje vietoje.
Dabar ir čia vėl prieš akis iškilo tėčio atvaizdas. Buvo gaila, kad neišmokau
iš jo tos jo ramybės, dar labiau gaila, kad jo nebebuvo šalia. Turbūt niekas
kitas dabar negalėtų patarti ir paguosti. Nusišypsojau prisiminusi jo
šypseną, bet giliai krūtinėje pajutau ir ašarų skonį. Rodos dar taip neseniai
turėjau mamą, tėtį, močiutę, o dabar... Ką aš turiu dabar? Esu tik vieniša
tetulė gyvenanti su brolio šeima. Dabar labiausiai trūko tėčio. Žinojau, kad
jis būtų pasakęs ką nors, kas būtų pralinksminę ir privertė į viską žiūrėti
bent truputį paprasčiau. O dabar... Dabar žiūrėjau į visą aplink ir mačiau tik
tai kas buvo ir ko jau niekad nebus. Štai ten tas medis, kur tuomet
gelbėdamas voverę, tėtis nusmeigė kiaunę, o toliau žinojau esant vėlių
akmenį, į kurį mudu kartais atnešdavom joms maisto. Dar toliau, gilyn į
mišką – ir jo bitės.

Buvo. Įdomu ar dabar kas nors dar jas prižiūri?

Kojos pačios patraukė tolyn. Vėlių akmuo aplinkui buvo tankiai apžėlęs
žole. Supratau, kad niekas čia nebeprieidavo. Niekam nebebuvo svarbu. Vėl
mintyse iškeikiau Rūną – tai bent krivis, negi jis pamiršo paprasčiausius
dalykus, kuriuos jį mokė? Reikės rytoj joms ką nors atnešti. Ėjau toliau.
Nebuvau net tikra, kad atsiminsiu, kaip prieiti bičių dreves. Medžiai
užaugo, krūmai užaugo, kelias pasikeitė. Visgi ėjau ir bandžiau pasiruošti
tam ką išvysiu – tuščius liūdnus medžius, kurie turėjo jo pasiilgti.

Tačiau beeinant darėsi vis labiau keista – nors vaizdas aplink takelį ir
pasikeitė, pats takelis užžėlęs nebuvo. Net suabejojau ar tas pats. Galop
nustebusi sustojau. Ar taip gali būti? Priešais išgirdau ramų, tykų bičių
dūzgimą. Dabar jau išvydau tris storus kamienus, pažymėtus krivio ženklu.

Kamienus apie kuriuos skraidė bitės.

Jomis iš tiesų pasirūpino. Stovėjau tyliai ir ramiai, teklausydama jų

sparnelių šnibždėjimo. Tikėjausi, kad naujoms jų kartoms medžių dvasios
vakarais dar papasakoja apie tėtį – žmogų, kurį mylėjo ne tik žmonės, bet ir
bitės, mylėjo taip, kad nei karto, nei viena nebuvo jam įgėlusi. Čia pagaliau
tikrai sugrįžo ramybė.
Bet sugrįžo ji labai trumpam – staiga priešais mane ant takelio sušmėžavo
žmogaus figūra. Iš netikėtumo net atšokau šalin. Figūra sustingo. Vis tik
netrukus nerimas pasitraukė. Juk čia Ugis – tas tylus, drovus vaikinukas su
Vaiga ir Jumile kelis kart buvęs, atseit, pakelti man nuotaikos.

– Ugi!

– Sveika, – tyliai suniurnėjo ir nudelbė akis.

– Ką čia veiki?

– Aš?

Nusišypsojau:

– Žinoma tu. Gal tu prižiūri bites?

Jis pakėlė galvą ir, beveik išsigandusiomis akimis žvelgdamas į mane,

pasakė:

– Taip, bet aš tariausi su Symantu, ir... Ir su Rūnu, ir jie sakė, kad galiu, aš...
Aš ne savavališkai. Jei tu nori...

– Ei, – ištiesusi ranką, paliečiau jo petį, – viskas gerai. Aš tiesiog

džiaugiuosi, kad jomis kas nors rūpinasi.

Ugis, atrodo, nusiramino.

– Ačiū. Kai tik išimsiu medaus aš tikrai tau atnešiu.

Vaje, koks jis dabar atrodė mielai juokingas.

– Ačiū tau. Tikrai nebūtina, bet visai nepykčiau. Labai mėgstu medų.

Vaikinukas nusišypsojo. Aš dar kartą žvilgtelėjau į kamienus. Bitės keistai

pakėlė nuotaiką. Vien tai, kad kažkas prižiūrėjo tėčio bites, man atrodė lyg
geras ženklas. Tarsi reiškiantis tai, kad ir mumis pasirūpins kokia nors
aukštesnė jėga. O gal iš tiesų šį kartą taip ir bus?
– Jau grįžtu atgal. Pamačiau ką norėjau pamatyti. O tu?

Jis linktelėjo galvą.

Ėjome šalia vienas kito, bet Ugis tylėjo. Tylėjau ir aš. Galėjau kalbėtis su
juo, bet dabar man buvo tiesiog įdomu ar jis išdrįs man dar ką nors
pasakyti. Net ir šis vaikinas pakėlė nuotaiką. Tai štai koks jausmas turėti
gerbėją.

Tik maždaug ties vėlių akmeniu Ugis visgi prisiruošė. Sustojo ir giliai
įkvėpęs išbėrė turbūt jau keletą kartų mintyse surepetuotus žodžius:

– Nepriklausomai kaip viskas baigsis, tu jau esi mūsų išgelbėtoja.

Neprivalai padaryti neįmanomo, kad dar kartą mus išgelbėtum. Ir taip
padarei labai daug.

Sustojau. Žiūrėjau į jį, jo vos vos virpančias lūpas, atvirą, geranorišką veidą
ir pajutau kaip akyse ima kauptis ašaros. Pasirodė, kad dabar būtent to ir
reikėjo – gražaus melo, kuris leistų pragyventi dar vieną dieną. Kodėl tik
šitas žmogus gali tai suprasti?

– Ačiū, – pasakiau ir stipriai jį apkabinau. Pajutau kaip jo pečiai suvirpėjo.

Pasitraukusi dar kartą pažvelgiau į jo veidą.

– Bet vis tiek pabandysiu atlikti tą neįmanomą. Čia turbūt ir skirkimės. Aš

dar čia pabūsiu. Iki pasimatymo.

Jis linktelėjo ir nuėjo. Jo žvilgsnis prieš nusisukant visgi privertė širdį

dilgtelėti. Supratau, kad dar ilgai galvos apie tą apkabinimą. Kaip ir aš
tuomet apie Barto pirštus ant savo skruosto.

Atsidusau ir sugrįžau prie šaltinio. Sumerkiau rankas į šaltą vandenį.

Paskandinau šešėlių saulę. Tikroji saulė turbūt dabar irgi skendo ežere
kitapus miesto. Pamažu temo. Norėjau galėti taip pat paskandinti ir
jausmus, kurių dabar nereikėjo. Juk kad ir kaip bandžiau juos neigti, jie vis
tiek buvo. Tik buvo taip ne vietoje ir ne laiku. Turėjau pamiršti Bartą, tuo
labiau dėl to, kad jau rytoj jo turbūt čia nebebus, tuo labiau dėl to, kad jis
jau du kartus liepė man mylėti ką kitą, per rasas dar ir taip akivaizdžiai tai
parodė. Turėjau sugalvoti, suprasti kaip turėčiau padėti savo žmonėms ir
nuvyti tą mūsų link traukiančią kariauną. Ištraukiau iš vandens geliančias
rankas ir perbraukiau jomis per smilkinius. Reikėjo susikaupti.

Atsisukau į pievelę, norėdama ir vėl imtis bandymų su savo šešėlių saule,

bet...

Nustėrau. Pievelės viduryje stovėjo grakštus baltas elnias. Aplink jį, tolyn
nuo jo, jau sklaidėsi rūkas. Rūkas, kurio debesį, jis, rodės, nešėsi iškėlęs ant
ragų. Gyvūnas stovėjo beveik nejudėdamas ir ramiomis šviesiomis akimis
žvelgė tiesiai į mane. Akimirką nežinojau ką daryti. Nesupratau į ką žiūriu.
Ar tai bent jau tikra?

Pakilau nuo žemės ir žengiau žingsnį į priekį. Elnias tebestovėjo. Ar

turėčiau prieiti?

Kad ir kas tai būtų – dvasia ar ne, nejaučiau jokio pavojaus. Ėmiau artėti.
Mano pėdas apgaubė migla. Tokia tiršta ir kvapni. Ji sklido vis aukščiau ir,
kai priėjau prie gyvūno su baltu lengvu debesiu ant ragų, jau iki pusiaujo
skendėjau joje. Šviesiai pilkos elnio akys vis dar žvelgė ramiai. Ištiesiau
ranką ir paliečiau jo kaktą. Jis trumpam užsimerkė, o paskui ėmė eiti. Lėtai,
lyg norėdamas, kad sekčiau paskui.

Aš paklusau, nemačiau priežasties nepaklusti.

Nuėjome betiesdami paskui save rūką. Lėtai, tyliai, ramiai ir lengvai.

Mintyse dabar buvo taip pat tylu ir lengva. Kvėpavau ta baltuma. Ėjome
tolyn į mišką už kurio pamažu leidosi saulė, bet man nebuvo baisu.

Medžiai ėmė tankėti. Nebegalėjome eiti greta.

Ir tada elnias staiga liuoktelėjo keletą šuolių, pradingdamas už šalia

suaugusių eglių. Ėmiau bėgti iš paskos. Negalėjau dabar nuo jo pasimesti.

Greitai atsiradau už tų medžių, už kurių dingo mano vedlys, tačiau elnio

nebebuvo.
Vietoje gyvūno dabar stovėjo jis – jaunas vyras, ilgais baltais plaukais ir
beveik tokiomis pat baltomis akimis. Ant jo galvos – elnio ragų karūna.
Aiktelėjau ir atsitraukiau. Jo lygiame veide šmėkštelėjo tyli šypsenėlė.

– Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. Gal reikėjo prisistatyti šiek tiek kitaip.

Neįprastai aukštas, tiesus, plačiapetis, visas baltas kaip jį gaubiantis rūkas.

Puikiai žinojau kur buvau jį mačiusi – tai jis mane išgelbėjo nuo Maumo
pykčio. Tai nebuvo sapnas.

– Džiaugiuosi, kad nepuoli bėgti. Nors ir nemaniau, kad tu iš tokių. Bet, jei
sugalvotum, nebijok, tavęs nesivysiu.

Jo balsas skambėjo taip pat švelniai, kaip ta besisklaidanti migla.

– Kodėl turėčiau bėgti? – paklausiau, bandydama suprasti, kas yra tas, kuris
stovi priešais mane.

– Aš – Dairis. Atleisk, kad jau žinau, kuo tu vardu, Igle, – šyptelėjo. –

Nesiruošiu apsimetinėti. Pirmą kartą tave pamačiau tame eglyne, kur ir tu
pamatei mane, bet po to, turiu pripažinti, dar šiek tiek naudojausi savo
padėtimi.

Žvelgiau į jį nesuprasdama.

– Pameni tuos gyvūnus, kurie tave stebėjo? Tai buvau aš. Na, ne visai aš.
Visai aš – tik tas, paskui kurį atėjai čia, o jų akimis ir ausimis aš tik
pasinaudojau.

Stovėjau priešais jį ir bandžiau suprasti ar ir dabar tikrai nesapnuoju.

Maniau, kad esu pripratusi prie visokių keistų padarų ir dvasių, bet jis...

– Kodėl?

– Žinojau, kad to paklausi, bet iš anksto nepasiruošiau atsakymo. Turbūt

nuoširdžiausias atsakymas būtų toks – tu man pasirodei labai įdomi.

Ne, tai ne sapnas. Visa buvo per daug tikra. Besileidžiančios saulės
atspindžiai nuo ilgų baltų plaukų, gaivus malonus rūko kvapas, jo apsiausto
klostė švelniai užkabinusi mano plaštaką ir sodrus, skambantis balsas.
Nebūčiau sugebėjusi jo susapnuoti.

– Tau kažko iš manęs reikia?

– Ne ne. – Jis vėl draugiškai nusišypsojo papurtydamas galvą. Šviesių

plaukų sruogos lėtai lėtai judėjo ore. – Nebijok, tikrai nereikia nieko.
Tiesiog norėjau prisistatyti, ir pasikalbėti su tavimi akis į akį. Tik tiek. Juk
tu nepyksti vien dėl to, kad norėjau su tavimi susipažinti?

Tylėjau stebėdama jo veidą. Dar negalėjau nuspręsti ar turėčiau jo bijoti.

Dar net nežinojau kas jis.

– Bet kas tu?

Ilgi jo pirštai palietė smakrą.

– A, tu nori žinoti kam turėtum mane priskirti? Tiksliausias apibūdinimas

turbūt tas, kad esu vienas iš miško dievų.

– Vienas iš?

– Taip. Deja, negaliu tavęs su visais supažindinti. Matai, ne visi taip mėgsta
bendrauti kaip aš, – tyliai nusijuokė jis. Net jo juokas skambėjo ne
žmogiškai. Tuomet jis išsisegė iš apsiausto baltą, į pakalnutę kiek panašią,
bet man visai nematytą gėlę ir padavė man. – Gerai. Gal šiandien daugiau
tavęs nebegąsdinsiu. Matau, kad dabar tai darau. Bet jei kartais vėl miške
užpultų koks padaras, šaukis į pagalbą.

– Ačiū už...

– Į sveikatą. Ar galėčiau, dar kada tave užkalbinti? Jei nori, gali atsisakyti,
neužpyksiu.

– Kodėl gi. Gerai.

Jis linktelėjo.

– Tuomet iki pasimatymo.

– Iki.

Dairis dar kartą nusilenkė ir, vėl tapęs baltu elniu, nušuoliavo tolyn.
VIII. Tada – tamsa
Pirmas žmogus, kurį dabar norėjau pamatyti buvo Juna. Nepaisant to, kaip
paskutiniu metu sugebėdavo mane suerzinti, ji vis tiek buvo naudingiausia
savo žiniomis. Sniegė aną kartą jau mane apgavo. Netikiu, kad nesuprato,
apie ką kalbu. Puikiausiai suprato, bet nežinia kodėl nesakė. Kaip visuomet
viskas baigiasi taip – vengdama kalbėtis su Juna, pirmiausia prisidarau
bėdos. Juk galėjau ir jai papasakoti apie Maumą ir tą baltą vyrą miške.
Kodėl ir vėl nuo jos slapstausi kaip prieš šešerius metus? Tuomet bent
vengiau jos iš baimės ir kvailo tikėjimo, kad Juna, ne gero norinti laumė, o
piktas paslaptingas su šešėliais susijęs sutvėrimas. Tuomet bent jau turėjau
rimtą priežastį, o dabar...

Pravėriau namų duris. Sutikau Symanto ir Luknės žvilgsnius nuo suolelio

prie židinio.

– Kur Juna?

– Išėjo į pilį, – atsakė brolis.

– Kada grįš?

– Nežinau. Ten kažkas susirgo.

Stypčiojau ant slenksčio neapsispręsdama ką turėčiau daryti: laukti jos čia

ar eiti į pilį. Ach, bet ar tai taip svarbu, kad tempčiau ją dabar, šią akimirką,
nuo ligonio lovos? Juk nepuolu jai pasakoti iš karto apie viską ką pamatau?

– Neužeisi? – paklausė Symantas. Peržengiau slenkstį ir uždariau duris.

– Ar valgysi?

Papurčiau galvą.

– Tuomet gal jau einam miegoti.

– Jūs eikit, aš dar palauksiu Junos.

– Tikrai? Net jei ji negrįš iki vėlumos? Ar negali rytoj?

– Aš dar pasėdėsiu, o jūs eikit miegoti.

– Kaip nori.

Prieš palikdamas mane kambaryje su jau užmigusia Lukne brolis palietė

mano petį. Tik Juna sugebėdavo priversti jį atrakinti savo širdį, aš turėjau
tenkintis tokiomis tyliomis jo rūpesčio apraiškomis, bet jau buvau
pripratusi, suprasdavau.

Užpučiau vis vien blankiai liepsnojančią balaną ir kambarys paskendo

tamsoje. Atsisėdau, atremdama nugarą į saulės šilumos prisigėrusią medinę
sieną. Buvo ilga diena – Bartas, Rūnas, Dairis... Planavau viską apgalvoti,
susidėlioti, susirūšiuoti į atminties dėžutes, bet tamsoje jau ėmiau jausti
kaip ima merktis akys. Gerai, trumpam prigulsiu.

Rodės, tik akimirkai užmerkiau akis, bet kai atsimerkiau jau buvo prašvitę.
Pašokau iš patalo taip, tarsi būčiau pramiegojusi ką svarbaus. Tada
atsiminiau – laukiau Junos. Tyliai pakilau ir nutipenau iki durų. Symantas
dar miegojo, bet jos nebuvo. Dar laukti ar eiti ieškoti? Eisiu.

Pravėriau lauko duris ir išėjau į ryto vėsumą.

Ties pilies vartais manęs vis dar niekada nestabdydavo. Nuo pat vaikystės
vaikščiojau pro beveik visas pilies duris kaip pilnateisė jos gyventoja.
Seniau taip ir buvo. Kai tėtis ir mama dar buvo gyvi mes visi gyvenome
tame name pilies kiemo viduryje. Tai buvo krivio namas. Tik Rūnas dabar
gyvena ten kur ir dirba – šventajame miške.

Kita vertus, Rūnas ir neturėtų pas ką čia sugrįžti. Jis neturi šeimos. Jis
turėjo tik seserį – vaidilutę, bet ją irgi pasiėmė šešėliai. Turbūt nepažinojau
nei vieno, kuris nebūtų ko nors dėl jų praradęs: Vainės tėtis, Vaigos brolis,
Lilūnos mama, Skirioto brolio šeima, Ugio sesuo, Jumilės broliai... Būčiau
galėjusi tęsti, ir tęsti. O dabar visi tie, kurie, kaip ir aš, svajojo niekuomet
nebepamatyti tų pavojingų dvasių, nori jas susigrąžinti. Tai kartais vis dar
atrodė kaip didelė klaida. O gal taip ir buvo?

Pilies kiemas dar buvo tuščias ir tylus. Tik dabar supratau, kad net nežinau,
kur turėčiau Junos ieškoti. Nežinojau pas ką ji ėjo. Juk negalėjau belstis pas
visus iš eilės tokį ankstyvą rytą ir klausinėti ar ją matė. Nebesugalvodama
ko dabar turėčiau imtis, ėmiau lėtai vaikštinėti po kiemą. Telieka jos
palaukti. O kol kas ryto šviesoje dairiausi ir bandžiau suprasti kas čia
pasikeitė nuo tada, kai čia gyvenome. Apėjusi kelis ratus, suvokiau, kad iš
esmės viskas liko beveik taip pat, tik mūsų buvęs namas atrodė liūdnas ir
apleistas. Taip ir nepasidomėjau ar dabar kas nors jame gyvena. Priėjau
artyn ir prisiliečiau prie rytinės sienos. Tiek gražių atsiminimų liko šiame
pastate.

Ir staiga išgirdau kaip už sienos skaudžiai suaimanavo. Įsitempiau. Vėl tapo

tylu. Pagalvojau, kad pasigirdo, bet tuo metu ten kažkas sunkaus
bumbtelėjo į grindis. Dar labiau įtempiau klausą. Vėl moteriškas balsas, vėl
gailus skausmingas riksmas. Kas ten? Baimė ūžtelėjo krūtinėje. Išsigandusi
apibėgau namą ir net nesibeldusi šoviau vidun.

Lyg įbesta sustojau ten, kur anksčiau stovėjo mūsų stalas. Žvelgiau į savo
tėvų namą, o į mane iš ten žvelgė ašarotos, išsigandusios Jumilės akys – tos,
kuri, anot brolio, turėjo tapti jo draugo Galmio žmona. Galmio, kurį vieną iš
pirmųjų nusinešė šešėliai. O dabar ant Jumilės, trūkčiodamas judėjo nuogas
ir pilvotas kunigaikščio Miloto kūnas.

Mano krūtinėje kažkas skausmingai sudužo, ir aštrios šukės susmigo giliai

viduje. Pajutau kaip ėmė kaisti kairė ranka. Akimirką viskas aplinkui
aptemo, o tada ryto šviesa vėl nušvito kartu su Jumilės klyksmu. Kambaryje
šalia jos ir Miloto stovėjo Galmis – tas pats plačiapetis barzdotas vaikinas
su aštriu kirviu tvirtose rankose. Jis atrodė visai taip pat kaip tada kai dar
buvo gyvas, tik šitas Galmis buvo juodas tamsus šešėlis.

Milotas pašoko ir susmuko kitoje patalo pusėje. Jumilė griebė antklodę, ir

palikusi persigandusį kunigaikštį vieną kambaryje su šešėliu, puolė prie
manęs, čiupo už rankos ir išsitempė iš namo. Kiek neša kojos perbėgusios
kiemą, ir turbūt niekieno nepastebėtos, įsmukome į kalvę.
Čia dabar buvo tamsu ir tuščia. Nuoga susisukusi į antklodę, visa
drebėdama iš baimės Jumilė užlindo už dabar dar šaltos krosnies ir
timptelėjo mane iš paskos. Pritūpiau greta. Vis dar nesupratau kaip visa tai
atsitiko ir kas tiksliai atsitiko. Aš iškviečiau šešėlį?

– Kaip tikiuosi, kad jis tavęs nematė, – virpančiu balsu ištarė ji. – Jei matė,
tai abi užmuš.

Tylėjau. Ji bandė nustoti kvėpuoti taip dažnai ir triukšmingai, bet vis

nesisekė.

– Ką tavo šešėlis jam padarys? Kodėl Galmis?

Nusipurčiau.

– Nežinau. Nežinau nei ką padarys, nei kodėl Galmis, nei kaip aš tai
padariau. Bet kaip atsitiko, kad tu..? Juk tu ištekėjusi.

Jumilė pažvelgė man į akis. Lūpos beveik skausmingai truktelėjo.

– Oi, Igle, ar panašu, kad aš savo noru? – Jos veidu dar vis tekėjo ašaros. –
Tas kuilys renkasi nežiūrėdamas ar tu ištekėjusi ar ne, tuo labiau ne pagal
tai ar nori?

Papurčiau galvą nesuprasdama.

– Jis daro ką nori. Niekas jo nestabdo. Tie kas žino nedaro nieko, o tie, kas
gal ir darytų – nežino. Juk jis kunigaikštis. Vieną vakarą ateina pas tave jo
Šviesmilas ir pasako – „ruoškis, šiandien tavo eilė. O jei neateisi, ar kam
pasakysi tai ir tau, ir tiem kas sužinos – galas nuo mano rankų“. Manai jis
tik gąsdina? Aš nemanau. Kaip manai, kas padegė pirklio namą?

Spoksojau į ją nustebusi ir pasibaisėjusi. Ar tokie dalykai iš tiesų gali čia

vykti?

– Ir seniai jis taip?

– Bent jau nuo žiemos. – Jumilė dar labiau susigūžė. – Juk supranti, kad
apie tai mes nesikalbam?
– O kas dar be tavęs?

Ji sušniurkčiojo nosim ir atgalia ranka nubraukė nuo veido ašaras. Keletą

kartų įkvėpė lyg stengdamasi nusiraminti.

– Nežinau. Bet manau, kad Vaiga tai tikrai. Ji čia dirba, prie jos labai lengva
prieiti.

– O Skiriotas nežino?

– Turbūt ne. Bet jei ir žinotų... Ką jis padarytų? Milotas turbūt pasakytų –
„nepatinka, ir žiūrėkis, o aš susirenku savo karius ir išeinu“.

Atsistojau. Suspaudžiau kumščius. Taip tikrai nebus. Tas padaras su mano

žmonėmis taip nebesielgs. Jumilė, lyg supratusi ką planuoju, dar kartą
sucypė „nė nebandyk kam nors to pasakoti“, bet aš nebeketinau klausytis.
Drąsiai išėjau į pilies kiemą ir patraukiau tiesiai pas Skiriotą.

☼☼☼☼☼

Rytą sutikusi pilies kieme, atsipūsti galėjau tik vakarop. Dabar net ir vėlių
akmenyje jau buvo sudėtos vaišės ir aš prisėdau pievelėje prie šaltinio. Iš
pradžių kiek abejojau ar man reikėtų čia ateiti – juk būtent čia vakar sutikau
Dairį. Nenorėjau vėl jo pamatyti. Jis vis dar gąsdino. Su Juna apie jį taip ir
nepasikalbėjau. Visą dieną niekaip nepavyko susitikti.

Su Skiriotu ryte kalbėjome ilgai. Tikėjau, kad apie Miloto elgesį jis nieko
nežinojo. Atrodė pasibaisėjęs ir pažadėjo tuojau pat imtis reikalo. Apie tai,
kad netyčia pavyko iškviesti vieną šešėlį jam neužsiminiau. Nesinorėjo, kad
per anksti imtų džiaugtis.

Vėliau Rūnas ir jo vaidilutės apėjo visą miestą raišiodami visiems ant

galvos raudonas juosteles, ir aiškindami, kad tai reikalinga apsauga nuo
piktų dvasių, kurios gali pasirodyti krivio planuojamo ritualo metu. Nežinau
ar Vainei Rūnas pamiršo paminėti mane, kaip išimtį, ar visgi pats nusprendė
tokios man netaikyti, bet ir apie mano kaktą buvo užrišta ta kvaila raudona
juostelė. Vainė prigrasino nusirišti tik rytoj. Tebūnie, nesiruošiau su ja
ginčytis, tik neįsivaizdavau kaip Rūnas sugebės sužinoti kas šito nurodymo
klausė, o kas ne.

Kai po viso šito grįžau namo Juna jau buvo parėjusi ir vėl išėjusi, kur –
nesuprasi, gal vėl pas ligonį, gal šiaip žolelių rinkti. Vėl neturėjau kantrybės
laukti. Dar vieną kartą buvau parėjusi, bet ir vėl neradau ir štai taip visa
diena. Visa diena, kai bandžiau pakartoti ir tą vienintelį sėkmingą šešėlio
iškvietimą. Nebepavyko. Bandžiau galvoti apie žmones, kuriuos norėčiau
pamatyti, žmones, kuriuos norėčiau apsaugoti, bandžiau atkartoti tai, kas
vyko šį rytą, bandžiau viską kas tik šaudavo į galvą, bet visa tai vėl buvo
veltui.

Išsitiesiau ant žolės ir užsimerkiau. Buvau pavargusi ir liūdna. Dabar

norėjosi bent truputėlio ramybės, bet jau po kelių akimirkų pajutau, kažką
stovint šalia. Atsimerkusi išvydau Dairį. Tylus drebulys praslinko nugara.

– Gražus šiandien vakaras, – ištarė jo besišypsančios lūpos.

Linktelėjau ir atsistojau. Vis tik jau gailėjausi, kad atėjau į mišką.

– Kas tai? – paklausė Dairis rodydamas į mano kaktą.

Čiuptelėjau ties smilkiniu. Vėl trumpam buvau pamiršusi tą Rūno

nesąmonę.

– A, tai... – trumpam suabejojau ar turėčiau jam meluoti, ar kaip tik

pasakyti tiesą. – Tai nieko. – Sumurmėjau. Nors klausinėjau apie šešėlius
visų iš eilės dvaselių ir kitiems nematomų būtybių, tačiau Dairio klausti kol
kas nedrįsau. Vis dar nebuvau tikra nei tuo, kas jis yra, nei tuo, ko iš tiesų
nori. Visgi pasirodė, kad jis, ir be mano žodžių, suprato, kad tai ne šiaip
„nieko“. Visgi lyg ir sutiko toliau apie tai neklausinėti.

– Sunki diena?

– Galima sakyti.
Dairis buvo visa galva aukštesnis už mane. O dar ta ragų karūna. Platūs
pečiai, uždengti baltu sunkiu apsiaustu, visa jo poza dabar mane kiek
gąsdino. Iš tiesų jaučiausi kaip mažas nereikšmingas žmogutis prieš didingą
miško dievą. Bet juk mano jausmai ir buvo teisingi?

– Tuomet eime. Pažadu tau parodyti ką nors gražaus, – pasakė miško dievas
ir ištiesė man ranką.

Mano širdies dūžiai pagreitėjo. Dvejojau ar priimti kvietimą. Buvo neramu

su juo dar kažkur eiti. Tačiau ar tikrai vertėjo priešintis? Juk, jei norėtų ko
blogo, tai ar čia, ar kur kitur, niekas manęs nuo jo neapgintų. Tas, kuris vien
savo pasirodymu nuvaiko maumą, tikriausiai be jokio vargo galėtų kaip
sausas šakeles sulaužyti ir mane, ir mano galimus gelbėtojus. Giliau
įkvėpiau ir paliečiau jo delną. Balkšvose Dairio lūpose šypsena paryškėjo,
šilti pirštai susispaudė apie mano plaštaką ir jis nusivedė mane gilyn į
mišką.

Vis tik toli eiti nereikėjo. Nors šita miško dalis mano buvo išvaikščiota
skersai–išilgai, neprisiminiau, kad čia būtų tokia ola. Visgi ji buvo – miško
dievas praskyrė ranka aviečių krūmų šakas ir mes įžengėme į jos vidų.

Ola buvo tokia pat stebuklingai keista kaip ir jis. Priešais save išvydau ilgą
taką, po truputį besileidžiantį žemyn. Šviesaus akmens sienos, šviesaus
akmens skliautas, ir mažyčiai upeliukai, kurie kartu su taku tekėjo tolyn.

Net ir toliau nuo įėjimo čia nebuvo tamsu – per akmenų trūkius virš galvos,
lašėjo skaidrus vanduo arba skverbėsi saulės šviesa. Įtrūkimų nedaug,
įprastai, tebūčiau mačiusi tik plonyčius saulės siūlus tamsoje, bet čia buvo
kitaip. Nors šviesa lyg neturėjo iš kur sklisti, jos čia buvo daug. Puikiai
mačiau kelią, mačiau smulkių požeminių augalėlių spalvas ir po šviesia
Dairio oda vingiuojančias melsvas kraujagysles. Šviesa čia tiesiog buvo.
Gyveno. Po mūsų kojomis žingsnių garsą į save gėrė žalios samanos, tyliai
šnabždėjo žemyn tekantis vanduo, kvepėjo drėgna žeme, akmenimis,
rudeniu, o mudu tylėjome ir vis ėjome. Net nesinorėjo kalbėti. Kartais
imdavo atrodyti, kad tai tik sapnas, lyg vaizdas sukeltas pokalbio su dvasia,
tačiau kita vertus, tai buvo taip tikra. Takas leidosi vis žemyn, trūkiai
skliautuose išnyko, bet nuo mirgančio vandens vis tiek atsispindėjo šviesus
dangus. Laikiausi įsikibusi į jo ranką ir dairiausi aplink. Dabar jau pamiršau
nuovargį. Beveik pamiršau net ir patį Dairį. Čia jaučiausi tokia rami, čia
gyvenanti šviesa, rodos, įlindo ir į mano krūtinę. Ėmiau šypsotis ir tos
balkšvos akys taip pat atspindėjo mano šypseną.

Galop takas nustojo leistis ir skliautai pakilo į viršų. Mes atsidūrėme

erdvėje, į kurią sutekėjo visi mažyčiai upeliukai. Šviesos, akmenų, saulės ir
vandens varvekliai iš aukštai tiesėsi iki požeminio ežero, kuris dabar plytėjo
po mūsų kojomis. Tylus, pilnas jaukios ramybės vanduo, kurio skaidri
gelmė nebuvo pikta.

– Gražu? – tyliai paklausė Dairis.

Linktelėjau nedrįsdama nutraukti tylos.

– Bet tai dar ne viskas. – Pajutau šiltą oro srovę palei savo ausį. – Atleisk,
bet aš tylą atsargiai nutrauksiu.

Tebelaikydamas mano delną, kitą ranką jis ištiesė virš ežero. Šviesos
atspindžiai vandenyje sužaižaravo ir nuo akmeninio skliauto lėtai ėmė
varvėti vanduo. Po didelį lašą vienu kartu. Tylus, tingus lietus pasileido į
ramų ežero paviršių. Iš pradžių taip švelniai ir atsargiai, paskui po truputį
garsiau. Lašai ėmė kristi ne tik į vandenį. Jie dužo į akmenis, į samanas, į
smėlį, net į Dairio odą, bet kiekvienas iš jų dabar įgavo atskirą balsą, atskirą
melodiją ir ritmą. Pamažu šitas lietus virto muzika. Ji buvo tokia graži,
tokia, kokios niekuomet nebuvau girdėjusi. Gražesnė net už tėčio kankles,
už vaidilučių giesmes ir paukščių čiulbėjimą. Viskas nušvito ir dar stipriau
suspaudžiau Dairio pirštus. Miško dievo šypsena taip pat švietė.

Kai galop išėjome iš olos jau buvo beveik sutemę. Keista, kaip kartais būna:
gali su kuo kalbėtis dienų dienas ir vis tiek nesijausi toks artimas, kaip su
kitu su kuriuo tik pratylėjai. Kažkas panašaus dabar vyko su juo. Dabar
Dairis visai nebeatrodė baisus ir pavojingas. Kas blogo gali būti sutvėrime,
kuris gali kurti tokią muziką?

– Ar bent kiek praskaidrinau tau dieną? – paklausė.

Nieko nesakiau, bet vis dar negalėjau nustoti šypsotis.

– Džiaugiuosi. Eime, palydėsiu namo. Jau tamsu.

Vėl tylėdami žengėme į šaltinio pusę. Priėjome pievą. Jis sustojo.

– Žinau, Igle, kad vis tiek turbūt dar keliu tau baimę, bet juk visada bijote,
to ko nesuprantate, ar ne? Noriu, kad mane suprastum. Aš retai bendrauju
su žmonėmis, dažniau su gyvūnais ar kitais padarais, bet tu... Tu taip tinki
prie miško ir viso to, kas čia. Tu kitokia, nei visi žmonės. – Jis trumpam
nutilo. – Mes čia niekuomet netrukdome vienas kitam siekti savo tikslų, ir
aš neturėjau teisės neleisti Maumui pasiimti jo grobio, tačiau... Nepasakoju
tau to, kad jaustumeis man skolinga, tik noriu, kad suprastum – neturiu
jokių blogų kėslų tavo ar kitų atžvilgiu. Tiesiog, labai norėjau su tavim
susipažinti.

Dairio balsas buvo toks švelnus, tykus, raminantis, it miško upelis almantis
per akmenis. Jo kūnas kvepėjo rūku ir dabar jis tikrai nebekėlė man baimės.
Jo šypsenos neatrodė piktos. Galų gale, baisiausi tėra šešėliai, kuriuos turiu
iškviesti. Jau norėjau paklausti jo ir šito, tačiau jis prabilo pirmas.

– Visgi...

Pažvelgiau į jį ir jo balsas nutrūko. Balkšvos akys žvelgė tiesiai, bet man

atrodė, kad jis dar vis nesiryžta, abejoja ar turėtų tai pasakyti.

– Igle, aš žinau kam tos juostelės, bet tai kvaila ir nei kiek nenaudinga. Tai
tau nepadės iškviesti šešėlių.

– Iš kur žinai apie...

Jis nusišypsojo.

– Tu manai, kad miško dievas žino mažiau nei paprastas žmogus?

– Turbūt ne. – pasakiau vėl nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų. – Tai, gal
žinai kas padės?

– Taip. Galiu padėti aš, bet tai nebus paprasta. Tai turi savo kainą. Kaip
miško dievas, aš galiu paversti tave laume. Tai nebūtų labai sudėtinga, ir su
šešėliais tuomet būtų visai paprasta. Sudėtingiausia – nuspręsti ar tu nori.
Nes tai nebūtų laikina, tai būtų visam laikui. Visa, ką iki šiol įsivaizdavai
kaip savo gyvenimą pasikeistų. Nebegalėtum gyventi čia, su savo
žmonėmis, užsiimti tuo, kuo dabar užsiimi, bet gautum naują gyvenimą,
naują šeimą, amžiną jaunystę. Tik tokį būdą žinau. Tu dar turi laiko, bet jei
visa kita pasirodys nieko verta...

Dairis nutilo. Aš taip ir likau sustingusi. Šypsenos dingo, ramuma pabėgo.

Tik jo baltos, rūko vėsumos akys dar žvelgė laikydamos mano žvilgsnį,
skaitydamos mintis.

– Igle, – išgirdau už nugaros.

Atsisukau. Už mūsų stovėjo Juna. Juodos akys įdėmiai ir nerimastingai

žvelgė į mano palydovą.

– Sveika, – ištarė jis.

Ji linktelėjo pasisveikinama, bet į jį beveik nežiūrėjo.

– Igle, ar galime eiti namo?

Jutau Junos nerimą. Tai dėl jo? Atsisukau į miško dievą. Plonos lūpos vėl
susirietė į šypseną:

– Viskas tebūnie tik taip, kaip nori tu, Igle. Iki pasimatymo.

– Iki, – linktelėjau ir žengiau prie Junos.

Ji vis dar laikė mane už rankos kai greitu žingsniu abi ėjome iš miško.
Nieko nesakė, ir tik už mūsų kiemo vartelių sustojusi atsisuko. Junos akyse
mačiau baimę.

– Kas nutiko? – paklausiau.

– Kas jis?

– Dairis?
– Dairis? – susiraukė ji.

– Norėjau pasikalbėti su tavim apie jį, bet tavęs neradau. Jis mane išgelbėjo
nuo maumo, kuris buvo užpuolęs miške. Sakėsi esąs miško dievas.

Juna susiraukė dar labiau.

– Miško dievas? Maumas? Igle...

– Taip, žinau, turėjau tau iš karto viską papasakoti, bet taip jau nutiko. O
dabar Dairis man siūlosi padėti su šešėliais.

Ji žvelgė į mane vis labiau nustebusi.

– Su šešėliais? Kaip?

Akimirką delsiau.

– Paversti mane laume.

Junos kūnas sudrebėjo, o pirštai pakilo prie pravertos burnos.

– Ką?!

– Tai ką sakiau. Jis sakė, kad jei būčiau laumė, iškviesti juos būtų visai
nesudėtinga.

Ji ėmė purtyti galvą į šalis.

– Ne, ne tai. Tu nesupranti ką tai reiškia. Ne. Turi būti kita išeitis. Tu negali
juo pasitikėti.

– Kodėl?

Juna atsargiai apsidairė po mus gaubiančią tamsą ir tyliau ištarė:

– Man atrodo, kad esu jį anksčiau mačiusi. Esu tuo beveik tikra.
Neatsimenu nei kur, nei kaip, bet suprantu, kad juo pasitikėti negalima.
Dabar susiraukiau aš.

– Ar jis tave pavertė laume?

– Ne. – Junos pirštai suspaudė mano rankas ir tamsios kaip naktis akys
priartėjo. Tas žvilgsnis vertė odą šiurpti. – Turi manim patikėti. Jis
pavojingas. Tiesiog žinau. Ir ta išeitis, kurią jis siūlo... Ne. Neatsisakyk savo
gyvenimo dėl jo.

– Ne dėl jo, dėl jūsų!

Junos pirštai staiga išsitiesė prie mano veido ir uždengė lūpas. Sustingusi
įsiklausė į nakties garsus.

– Neturėjome čia kalbėtis apie jį, – tyliai tyliai ištarė, ir sučiupusi mano
ranką greitai nusivedė į namus.

☼☼☼☼☼

Sėdėjau pilies kieme, saulės atokaitoje ir laukdama kol Skiriotas galės mane
priimti, vis galvojau apie vakar. Juna liepė niekam daugiau apie Dairį
nepasakoti. Pati nieko nesakė net ir Symantui. Bet aš tikrai nesupratau
kodėl ji taip bijo. Jos priežastis buvo lyg netikra „jį esu mačiusi,
neprisimenu kur, bet jis pavojingas“. Juna aš pasitikėjau, bet pasitikėjau ja
pačia, ne jos nuojautomis. Dairis iš tiesų nepadarė nieko blogo. Jis juk pats
tikino, kad jei noriu jis paliks mane ramybėje, ir aš tikėjau, kad jei
paprašyčiau taip ir padarytų. Tikrai tikėjau. Jis pavojingas? Na taip, visos
tos būtybės turi pražūtingų sugebėjimų. Dar labai gerai atsiminiau, kaip pati
Juna žole pasmaugė žmogų, norėjusį nužudyti Symantą, bet visi mes galim
atlikti baisių dalykų. Ar tai būtų laumė, ar miško dievas, ar paprastas
žmogus. Tai nereiškia, kad turim vienas kito taip bijoti. Visgi tas pokalbis
vėl privertė nerimauti. Kaip turėčiau elgtis? Galų gale man pasiūlo tikrą
pagalbą, tikrą būdą pasiekti tikslą. Tapti laume. Bet...
Galvoje vis dar skambėjo Dairio žodžiai „tai būtų visam laikui“, „visa
pasikeistų neatpažįstamai“, „tu nebegalėtum gyventi su savo žmonėmis“.
Juna sugebėjo iš laumės vėl tapti žmogumi, bet turbūt tai nebuvo taip
paprasta. Gal ji ir galėjo to atsisakyti tik dėl to, kad Dairis nebuvo tas, kuris
ją tokia pavertė.

Amžina jaunystė – kaip tai atrodė puiku, tuomet, kai prieš šešerius metus
sužinojau, kad Juna tai turi. Turėjo. Ir Bartas sakė, kad tai puiku... Vėl
nudiegė širdį. Kaip labai reikėjo nustoti apie tai galvoti – ar sutikčiau su
Dairio pasiūlymu ar ne, vis tiek jo turbūt niekuomet nebepamatysiu.

Sugirgždėjusios durys, galop nutraukė mano apmąstymus. Reikia veikti.

Butautas išėjo, vadinasi Skiriotas dabar laisvas. Pakilau nuo suoliuko ir
pravėriau duris. Kunigaikščiui ir vėl reikėjo pasikalbėti su manimi. Na,
priežasčių galėjo būti daug, tik kiek keista, kad šį kartą tą žinią perdavė
Vaiga.

Vis dar susimąsčiusi, stebėdama tik saulėtose sauso oro erdvėse

besisklaidančias dulkes, lipau mediniais laiptais į viršų. Pirmoji aikštelė.

Tada suvokiau, kad nesu čia viena. Kažkas šalia įkvėpė. Pakėliau akis ir
pirmas dalykas, kurį išvydau buvo tanki rausva barzda. Šviesmilas kreivai
išsišiepė ir sunki ranka nusileido ant mano peties. Surakino kaip replės.

– Reikia pasikalbėti, – sušvokštė jis.

Kūnas nutirpo iš baimės ir pravėriau lūpas norėdama surikti, tačiau jo

delnas užspaudė beišsiveržiantį klyksmą. Tvirti gniaužtai pakėlė į viršų, ir
kojomis nebesiekiau žemės. Ėmiau spardytis ir muistytis iš visų jėgų taip,
lyg kovočiau dėl savo gyvybės. Supratau, kad turbūt taip ir yra. Turėjau
sukelti kuo daugiau triukšmo. Dar turėjo būti kas nors, kas galėtų mane
išgirsti!

Šviesmilas suurzgė ir viena jo ranka atsileido. Milžiniška jėga smogė man į

smilkinį ir viskas aptemo.  
☼☼☼☼☼

Pirmiausia pajutau burnoje kraujo skonį. Pykino. Baisiai skaudėjo galvą,

šiek tiek mažiau šoną ir riešus. Praplėšiau akis. Vis tiek beveik nieko
nemačiau. Ant veido išsitaršę plaukai užstojo vaizdą priešais, norėjosi juos
patraukti šalin. Kilstelėjau ranką, bet ji tik vos vos pajudėjo ir per riešą
perėjo skausmo banga. Sugirgždėjo medinės grindys. Staiga viską
atsiminiau. Baimė plykstelėjo ir užsiliepsnojo krūtinėje.

Sunkūs žingsniai jau dunksėjo manęs link. Papurčiau galvą, bent taip
bandydama patraukti plaukus ir įsirėmusi kulnais į grindis pakilti nuo
žemės. Per atsivėrusį plotą ties dešine akimi išvydau kaip stambus siluetas
artėja. Niekur nebespėsiu. Skubiai apsidairiau – mažytis kambarėlis be
langų, be baldų tik iš viršaus pro keturkampę skylę, skverbiasi dienos
šviesa. Surikau. Šiurkšti didelė ranka trenkė man per veidą:

– Neklyk! Niekas tavęs negirdi.

Suinkščiau ir pabandžiau dar toliau nuo jo patraukti savo skaudantį,

drebantį kūną. Jo delnas, užstodamas šviesą, grubiai perbraukė man per
kaktą nutraukdamas nuo veido susivėlusius plaukus. Tada dideliais pirštais
apglėbė kaklą ir spustelėjo. Nebegalėjau įkvėpti.

– Dabar susitarkim – neklykauk ir manęs neerzink. Gerai?

Linksėjau galva tiek, kiek leido jo dusinantys gniaužtai.

– Tu esi labai kvailas padaras, jei manei, galinti eiti prieš Milotą. Dabar
supranti?

Aplinkui vis labiau temo, bet aš toliau linksėjau.

Galiausiai jis atitraukė ranką, ir į mano krūtinę vėl galėjo pritekėti oro.
Žiopčiojau kuo greičiau, bijodama, kad jis tuojau pat vėl gali pradėti
smaugti, bet tie gniaužtai šį kartą surakino žastus ir kilstelėję, atrėmė mano
nugarą į sieną. Sėdėjau priešais tą vyrą, o jis pritūpė šalia. Didelė galva
pasilenkė artyn. Saulės šviesos trupiniai nušvietė rausvą barzdą ir tamsias
rudas akis. Susigūžiau dar labiau. Jo rankos vėl išsitiesė. Nurijau gerklėje
bekylantį riksmą. Šiurkštūs piršai apglėbė mano supančiotus riešus ir,
patraukę virves, sustingo ten, kur sustoja skaičiuojant širdies tvinksnius.

– Nereikėjo taip elgtis. Dabar teks tavimi atsikratyti.

Jo veidas dar labiau priartėjo ir dabar supratau ką man priminė tos akys.
Mantį – vaikiną, kuris žudė visą gyvą, ką pajėgdavo, vien dėl malonumo
žiūrėti kaip prieš mirdami gyvieji kenčia.

Šviesmilas vėl išsišiepė kreiva šypsena – viena jo veido pusė kalbant beveik
nejudėjo.

– Tai kaip norėtum mirti? – paklausė tebelaikydamas mano rankas. – A?

Nesakysi? Bet aš toks geras, leidžiu tau pasirinkti. Tikrai nesakysi? – Jo
balsas darėsi vis linksmesnis. – O jeigu... Jeigu atsineščiau peilį ir imčiau
lėtai ir giliai pjaustinėti tavo odą, kol pamažu nukraujuosi?

Bandžiau dar labiau pasitraukti, bet nebebuvo kur. Supratau ką jis daro.
Nori ne tik mane nužudyti, bet ir pakankinti, pagąsdinti. „Ne, neišsiduoti,
kad bijau“, skambėjo galvoje tikslas. Bet tikslo įvykdyti nebuvo įmanoma.
Šviesmilas ir toliau kalbėjo, vis labiau džiaugdamasis mano baime, nei
akimirkai neatitraukdamas baisaus žvilgsnio nuo mano veido.

– Ne? O jei pririščiau tave prie stulpo ir po tavim pakurčiau laužą, ką? Būtų
smagu. Šviesu ir šilta. Irgi ne? Nieko, turiu daug būdų. Ką nors išsirinksim.
O jeigu be jokių įrankių, tik taip, kaip dievai surėdė? Tik mano kumščiai, o
tu dar galėtum bandyti bėgti, slėptis. Neįdomu? Pasmaugiant? O ne, tai
tikrai darosi nuobodoka. Cha, o jeigu, pavyzdžiui, klausyk, o jei aš dar
pririščiau tau po kaklu akmenį ir tave su tuo akmeniu – pliūkšt į ežerą?

Šaltis nutvilkė visą kūną. Bandžiau nepajudinti nė vieno veido raumenėlio,

bet mane išdavė širdis. Šviesmilas džiaugsmingai nusijuokė.

☼☼☼☼☼
Mėnulis švietė taip ryškiai, kad nuo jo šviesos krito šešėliai, bet kol
Šviesmilas tempė mane per mišką nepamačiau nė gyvos dvasios.

Jų juk visuomet knibždėdavo po kiekvienu krūmu, ant kiekvienos šakos.

Kur dabar dingo visos medžių dvasios, visi žvėrys? Kur dabar Dairis, kuris
vis pasirodo, tada, kai nenoriu jo matyti? Juk jau kartą mane išgelbėjo. Juk
Šviesmilą įveikti lengviau nei maumą. Jei nors vienai akimirkai tas pabaisa
būtų atrišęs man burną, vienintelis žodis į kurį būčiau išrėkusi visas savo
viltis būtų „Dairi!“

Bet Šviesmilas nesiruošė to daryti, o miškas apsimetė, kad manęs nemato ir

negirdi. Tik dar keliolika žingsnių ir prieisime skardį. Tik dar keliolika
žingsnių gyvenimo. Kranto pabaiga taip greitai artėjo. Vis dar bandžiau jam
priešintis, bet tam vyrui buvo net per lengva mane sulaikyti.

Vėl stipriai timptelėjęs už surištų rankų sustabdė mane ties skardžio kraštu.
Žinojau, kad vanduo ten gilus. Niekada ten neplaukiodavome.

Ežeras šiaušėši nuo vėjo ir daužė mėnulio atspindį bangų paviršiuje.

Šviesmilas užkabino man ant kaklo virvės kilpą. Kitas jos galas – tvirtai
apraizgytas aplink pailgą didelį akmenį. Patikrino ar gerai užsirišo. Laikas
išsitęsė. Negi jau tikrai viskas? Nenustodama vilties vis tiek dairiausi aplink
– kur jis? Kur dabar tas visa matantis miško dievas? Kur kas nors kas man
padėtų? Negi nieko nėra? Šešėliai? Tėti, mama, močiut, kas nors padėkit!
Prašau padėkit! Aš nenoriu mirti!

Nieko nebuvo. Nei dvasių, nei šešėlių, nei dievų, nei gyvųjų. Nieko. Visi
paliko mane su šituo pabaisa. Ašaros užtvindė akis, kilstelėjau rankas vėl
bandydama jo prašyti pasigailėti, bet jis negalėjo būti permaldautas. Dar
pamačiau kaip viena ranka jis iškėlė tą didelį akmenį, o kitą įrėmė man į
nugarą. Pastūmė.

Žemės po kojomis nebebuvo. Liko tik vėjo švilpimas, šaltis, vanduo,

skausmas, kilpa tempianti gilyn, veržianti kaklą, juodos povandeninės
rankos ir sprogstanti baimė. Tada – tamsa.
IX. Medus
Pabudau nuo deginančio aštraus skausmo gerklėje, oro trūkumo ir šalčio.
Burnoje jaučiau dumblą. Pramerkiau akis ir staiga atsisėdusi giliai įkvėpiau.
Užsikosėjau. Dar daugiau dumblo, skausmo ir... Ir... Pajutau kaip Junos
rankos mane stipriai apkabina.

Negalėjau nustoti kosėti, bet taip pat tvirtai į ją įsikabinau. Norėjosi verkti
iš baimės, kurios dar buvo pilnas visas kūnas, ir džiaugsmo, kad tebesu
gyva. Taip gera būti gyvai, taip gera jausti šaltį virpinantį mano šlapią
nugarą, šilumą sklindančią nuo Junos kūno, taip gera vėl kvėpuoti. Pirmą
kartą gyvenime iš tiesų supratau kaip nuostabu yra įkvėpti. Nesvarbu, kad
skaudėjo kiekvieną kartą orui tekant į krūtinę – skausmas reiškė, kad esu
gyva. Bet kaip? Juk nieko šalia nebuvo. Stipriai stipriai spaudžiau jos
nugarą. Buvo taip šalta, bet taip gera.

– Jau galvojau, kad viskas, – sušnibždėjo ji.

– Aš ir, – sukūkčiojau.

Vis dar jos nepaleidau. Nieko, iš ko susidėjo gyvenimas nebenorėjau

paleisti. Kiekviena akimirka buvo brangesnė už viską. Tebespausdama Juną
galop apsidairiau, bandydama suvokti kur esu. Ten tolėliau, dešiniame
krante bolavo tas skardis, priešais – ežeras, už mūsų – miškas, po mumis –
pieva. Pasukau galvą į kairę.

Čia pat, ant žolės netoli mudviejų sėdėjo Bartas. Toks pat šlapias ir
drebantis kaip aš. Mėnulis atsispindėjo jo besišypsančiose akyse, kurios
žiūrėjo tiesiai į mane. Užsimerkiau – man turbūt vaidenasi. Juk jo
nebeturėjo čia būti. Bet atsimerkusi ir vėl išvydau tą patį.

– Bartai?

Juna paleido mane ir atsitraukė.

– Sakei, kad iškeliauji.

– Sakiau „turbūt“, – tyliai ištarė jis.

– Ar tu mane... – Tada pažvelgiau į Juną. – Ar jis...?

Ji linktelėjo. Karšta banga nuslinko kūnu. Mane išgelbėjo Bartas? Bartas,

kuris pats keletą kartų man sakė puikiai suprantąs mano gelmės baimę.
Dabar, šią akimirką, stengiausi net neatsisukti į jį. Nebūčiau galėjusi
nepasakyti per daug.

– Bet kaip? Kaip jūs mane suradot? – paklausiau jos.

– Daug žmonių tavęs ieško. Mes tik kaip tik pasitaikėm čia, kai jis tave
įstūmė. Ar ten Šviesmilas?

Galvos judesiu pasakiau „taip“, ir vėl pažvelgiau į savo išgelbėtoją. Jis

atsistojo ir išsigręžė ant žolės marškinių rankoves. Ir kodėl jis neleidžia man
jo nekęsti, pamiršti, taip, kaip planavau? Juk jau antrą kartą...

Ir aš pamažu pakilau nuo žemės. Mačiau kaip virpa Barto pečiai, jo rankos,
kaip nuo šlapių plaukų per kaktą varva ežero vanduo, bet dabar, lyg
pamiršęs šaltį, jis įdėmiai, su neslepiamu rūpesčiu stebėjo mane, tarsi
vertindamas ar gerai man seksis stovėti. Kaip tik tada susvyravau. Jis vikriai
sugavo mano ranką. Tas prisilietimas sudaužė dar vieną taip sunkiai mano
statytą atitvarą ir žengusi dar žingsnį artyn jį apkabinau.

– Neturi teisės sakyti, kad negaliu tavęs mylėti, – tyliai tyliai pasakiau
priglaudusi kaktą prie jo šlapio peties.

– Kas? – paklausė neišgirdęs. Nesiruošiau to kartoti. Kad ir kaip šią

akimirką mylėjau ir gyvenimą, ir jį, vis tiek nebesiruošiau kartoti.

– Ačiū, – ištariau garsiau.

Jis nieko neatsakė, tik jo rankos dar stipriau mane apsivijo. Daug stipriau
negu bet kada anksčiau.

Dar niekada nebuvo taip gera gyventi.

☼☼☼☼☼

Sėdėjau atsirėmusi į močiutės kiemo šermukšnį, ir pro užmerktus vokus

stebėjau kaip saulė ir vėjas žaidžia su jo lapais. Aplinkui buvo neįprastai
tylu, tik iš kauladirbio sodybos priešais sklido neįkyrus stuksenimas, tik
Luknė šalimais žaidė su sausais pagaliukais vadindama juos žmonių vardais
ir juokėsi. Sėdėjau visai nejudėdama ir jaučiau kaip odą šildo saulė, o po
ištiestomis kojomis dygsta nauja žolė. Jei po kelių dienų ar savaičių ir vėl
ateis mirtis, dabar dar norėjau pakvėpuoti gyvenimu.

Symantas nuo pat ankstyvo ryto buvo pas Skiriotą. Net ir Juna ten. Jie ten
dėl manęs, o aš – čia. Ankstesnė Iglė būtų su jais. Ankstesnė Iglė dabar būtų
ten ir nebesivaldydama išrėktų Skiriotui, kad jis pasirodė labai prastai; kad
vietoj to, kad padėtų, jis tik viską sugadino; kad jam dar reikėtų pasimokyti
kaip reikia būti kunigaikščiu. Bet galbūt ir gerai, kad aš nebebuvau ta
ankstesnė Iglė, nes, galimas dalykas, po tokio pokalbio būčiau uždaryta į
bokštą, dėl nepagarbaus elgesio, nes ir Skiriotas nebe toks, koks buvo
anksčiau. Nors juk nereikėjo būti išminčiumi, kad suprastum, jog iš
kunigaikščio naudos nebuvo. Jis turbūt tik pabandė pasikalbėti su Milotu,
tas, žinoma, visko išsigynė ir užsiundė ant manęs Šviesmilą. Bet dabar,
tikiuosi, viskas bus kitaip. Jau ryte visos pakampės skambėjo, kad Miloto
sarginis šuo norėjo nužudyti Iglę, ir žmonės ne juokais supyko. Vien dėl to
nemaniau, kad man dabar reikia būti ten, vietoj to, kad būčiau čia ir
jausčiau kaip šviečia saulė. Keistas, bet malonus jausmas. Įdomu, kiek laiko
tęsiasi tas gyvenimo džiaugsmas, išsigelbėjus nuo beveik neabejotinos
mirties? Abejojau, kad ilgai. Dar viena priežastis, kodėl reikėjo jį išnaudoti.

Kitas keistas, bet malonus jausmas buvo žinojimas, kad vos už keleto
žingsnių, už namo sienos dar turbūt miega Bartas. Niekas, netgi Symantas,
nesutiko išleisti jo sustirusio ir šlapio džiovintis prie laužo savo miško
stovyklavietėje. Todėl visą vakarą visi penki sėdėjome aplink židinį ir
šildėmės. Ugnimi, šviesa, vienas kito buvimu. Tą vakarą buvo taip gera.
Neprisiminiau kada dar taip jaučiausi. Turbūt kai dar buvo mama, močiutė,
kai dar nieko nežinojau apie pasaulį, kurį teks pamatyti. Gyvenimas tęsėsi,
ir tie kurie labiausiai rūpėjo buvo dabar buvo šalia, tada net nekilo mintis
galvoti apie tai, kas dar bus, buvau tik čia ir dabar. Visai nenorėjau miego.
Miegas tik trukdė gyventi. Prie židinio likau paskutinė. Turbūt nebebuvo
daug iki aušros kai galop įsitaisiau savo pataluose. Iki tol, kol ugniakure
visai išblėso žarijos, iki tol, kol dar kažką mačiau temstančioje naktyje
stebėjau jau miegantį Bartą.

Ir kaip kitos sugeba jo neįsimylėti? O gal nesugeba? Nusijuokiau pati iš

savęs. Bent tiek, kad ant savęs nebepykau. Gyvenimas dabar buvo per
trumpas tam, ir per gražus.

Išgirdau prie vartelių sukrenkščiant. Ar nori atkreipti dėmesį ar taip sau?

Sukrenkštė vėl. Na gerai, atsimerkiau. Ten stovėjo Ugis. Kaip visad
nunarinęs galvą, nedrąsiai spoksojo į mane. Pakilau ir priėjau arčiau.

– Sveikas, užeik, – ištariau šyptelėdama ir atkeldama vartelius.

Jis lėtai, lyg nedrįsdamas, prisiartino. Rankose nešėsi uždengtą molinę

puodynę.

– Kaip jautiesi?

– Ačiū, jau gerai. Smagu, kad rūpiniesi.

– Atnešiau tau medaus, – ištiesė savo nešulį.

– O, pačiu laiku! Mano gerklei bus pats tas. Ačiū tau labai, – ištariau
paimdama puodynę. Ir neatsispyriau – pasilenkusi pakštelėjau jam į
skruostą.

Jis krūptelėjo, linktelėjo, ir vos pradėjęs rausti atsisveikino ir nuėjo. Ir vėl

supratau, kad pasielgiau negerai, bet vis tiek negalėjau liautis šypsojusi.
Užkėlusi vartukus, su puodyne po pažastimi pasisukau į namą.

Mane sutiko smaragdinės akys. Atsirėmęs tarpduryje stovėjo Bartas. Galbūt

jis matė visą pokalbį su Ugiu? O tai būtų labai gerai. Gal padarytų išvadą,
kad ir aš turiu ką mylėti.

Jis nusišypsojo, o gal net nusijuokė ir nusisuko.

– Kas? – paklausiau eidama artyn.

Jis papurtė galvą.

– Kas? Ko juokiesi?

Jis vėl papurtė galvą lyg sakydamas, kad tikrai neišduos, ir šiaip ne taip
nustatė rimtą miną.

– Labas rytas, – pasakiau.

– Labas rytas, – pasisveikino jis užkimusiu balsu, – iš anksto atsiprašau už

visas ateinančios dienos nesąmones – kai peršąlu, pasidarau dar keistesnis.

– O, vargšiukas. Bet vadinasi, gerai, kad aš turiu gerų draugų.

– „Vargšiukas“, – pakartojo lyg šaipydamasis. – Kodėl dabar gerai, kad turi

gerų draugų?

– Nes geri draugai atneša medaus.

Bartas pasibjaurėjęs susiraukė.

– Fe, medus.

Praėjusi pro jį ir įžengusi į namus pastačiau puodynę ant stalo ir atsilaužiau

gabalėlį korio.

– Ką turi omenyje sakydamas „fe, medus“? – paklausiau prieš atkąsdama.

Korys pasirodė pilnesnis nei tikėjausi ir skysta lipni srovelė vikriai nutekėjo
per delną ir smakrą. Kitos rankos pirštais skubėjau lašus susirinkti. Kol
vargau su pirmuoju korio kąsniu Bartas įdėmiai mane stebėjo.

– Dvilypi jausmai apima. Šiaip nekenčiu medaus ir bičių.

Pakėliau akis. Dvilypi jausmai?

Tuo metu pro duris įlėkė Luknė.

– Turi medaus? – jos akutės sužaižaravo.

Šyptelėjau ir atlaužiau jai gabaliuką. Vėl pažvelgiau į Bartą. Jis tebežiūrėjo
į mane. Atrodė kažko pralinksmintas. Šaiposi iš manęs?

– Nekenti bičių? Už ką?

Jis kiek surimtėjo.

– Nes nekenčiame ir to, ko bijome gal? Paskutinį kartą kai viena man įgėlė
vos neišleidau paskutinio kvapo.

– Na jau. Dėl vienos bitelės?

– Gali netikėti, bet tikrai neįrodinėsiu vaikštinėdamas vasarą išsitepliojęs

medumi kaip tu.

Kaip tik baigiau laižyti medaus likučius nuo savo delno.

– Viskas. Aš neišsitepus. Visai paprasta.

Priėjęs arčiau ir ištiesęs ranką, perbraukė smiliumi man per smakrą.

Sustingau. Kas dabar?

Ant jo piršto liko lašas medaus. Dar kelias akimirkas jis žvelgė į jį, o tada
pakėlė sau prie lūpų ir nulaižė. Mudviejų akys vėl susitiko. Šį kartą iš
arčiau.

Kaip turėčiau suprasti tą žvilgsnį? Tai, jog...? O gal ir vėl nėra ką suprasti?

Jis vėl nusišypsojo ir pabaigė tą pokalbį tuo pačiu „fe, medus“.

Kol mudvi su Lukne pasmaližiavom Bartas įsitaisė kampe ant suolo. Luknė
čiauškėjo, o aš apsimetinėjau, kad jos klausau, bet vis bandžiau bent akies
krašteliu žvilgtelėti į jį. Jis pasirėmė į kelius ir nunarino galvą. Užsimerkė.

– Bartai, gerai jautiesi? – nebeištvėriau nepaklaususi.

– Taip, – sušnabždėjo nė neatsimerkdamas. Nepatikėjau. Priėjau ir uždėjau

savo delną ant jo kaktos. Jis, kiek nustebęs, pažvelgė į mane.
– Tu tikrai sergi.

Liūdnai šyptelėjo.

– Šitą aš jau pirmiau sakiau.

– Hm, aš ką nors sugalvosiu.

Dabar pasijutau taip, tarsi jau būčiau žolininkė. Peržvelgiau Junos

vaistažolių atsargas ir pabandžiau prisiminti ką nors iš to, ką mokė močiutė.
Pasirodė, kad kažkas atmintyje dar išliko, ir neilgai trukus priešais jį ant
stalo garavo arbata.

– Na?

Jis atsiduso ir pakėlė puodelį.

– Be medaus? – dar paklausė jau beveik liesdamas jį lūpomis.

Papurčiau galvą. Gurkštelėjo. Susiraukė.

– Vis tiek „fe“.

– Vaistai ir neturi būti skanūs. Bet išgerk. Bus geriau.

Jis įkvėpė, gurkštelėjo dar kartą ir vėl padėjo ant stalo. Nusisukau
apsimesdama, kad turiu darbų.

– Igle?

– M–hm.

– Ar dar mokeisi skaityti?

Papurčiau galvą.

– Tai ateik. Trumpam.

Priėjusi prisėdau greta. Taip, kad tarp mūsų dar tilptų Luknė. Bartas
apsidairė. Pakėlė nuo žemės du dvigubus pušies spyglius, nugnybo dar po
gabaliuką, pasislinko arčiau ir sudėjo juos šalia ant stalo.

– Žiūrėk, čia „M“. „M“ kaip... – jis trumpam nutilo, ir atsisuko. Man
pasirodė, kad kažkas jo žvilgsnyje pasikeitė. Nežinojau kas, bet dabar
matyti tas akis tapo tik dar sunkiau, – kaip, pavyzdžiui...

– Milotas?

Jis prikando lūpą. Kuo toliau, tuo mažiau jį supratau. Kas nutiko dabar?
Nejau jam iš tiesų gaila, kad galvoju apie tą, dėl kurio likimo šiuo metu
turbūt derasi mano šeima? Patylėjęs kelias akimirkas, visgi, ištarė:

– Taip.

Jo rankos nusileido ant kelių, akys užsimerkė, o nugara atsirėmė į sieną.

Sėdėjau šalia ir žvelgiau į jo veidą. Į tą gražų vėl liūdną veidą. Kas tau,
Bartai? Kas tave kankina? Turėtum čia būti laimingiausias žmogus. Čis ne
tavo žemės, niekas tavęs čia nelaiko, tau niekuo negrasina kalavijuočiai.
Juna perskaitė tavo istoriją, Junai patiko, tu pasiekei savo. Dabar telieka
išvykti. Kodėl tu dar čia? Gaudilė? Aš tikiu, kad ji paliktų savo šeimą ir
išvyktų su tavim kur tik pasiūlytum. Tikiu, kad visos taip padarytų. Visos
išskyrus... Juną. Tu čia dėl jos? Pravėriau lūpas, bet jokie žodžiai pro jas
neišsprūdo. Jis turbūt atsakytų, jei paklausčiau, bet ne, tai aš nesugebėjau.
Bijojau sužinoti.

Tankios blakstienos vėl pakilo ir mūsų žvilgsniai susitiko. Nenusisukau.

– Bijai? – paklausė.

– Miloto?

Linktelėjo.

– Keista, bet manau, kad ne. Yra ko bijoti ir be jo.

– Taip, bet niekas kitas dar tavęs nesugavo ir neįmetė į ežerą.

– Bet tai baigėsi gerai, – šyptelėjau.

Jo veidą dabar taip pat nušvietė šypsena.

– Tu tikrai nepalaužiama, mieloji.

Vis dar šypsojausi. Jam iš tiesų taip atrodo?

Karšti Barto pirštai suspaudė mano delną.

– Aš negaliu to žinoti, bet kažkodėl man atrodo, kad tau tikrai viskas turi
baigtis gerai.

Jo šiluma keliavo mano ranka į viršų, skleidėsi krūtinėje ir dabar nieko kito
netroškau kaip dar sykį jį apkabinti. Sušilti, sušildyti, tyliai tyliai į jo
marškinius iššnabždėti visą tiesą apie tai koks jis man svarbus ir koks
mylimas. Žinojau, kad tikrai neprieštarautų, tikrai neatstumtų. Tik prieš
išeidamas galbūt dar kartą primintų, kad neturėčiau kvailų vilčių ir geriau
mylėčiau ką kitą.

Šiluma virto sūriu gumulu ir tuo metu už durų pasigirdo žingsniai. Jo pirštai
atsileido ir aš pašokau nuo suolo, lyg daryčiau tai, ką darant nenorėčiau būti
pagauta. Pro duris įžengė Juna ir Symantas. Abu atrodė sunerimę.

– Na, kaip? – paklausiau.

Juna jau norėjo atsakyti, bet brolis sučiupo ją už rankos taip prašydamas
palūkėti. Pažvelgė į Bartą ir atsikvėpė. Iš karto supratau, ką tai reiškia.

– Bartai, aš tikrai būsiu tau visad dėkingas, kad išgelbėjai mano seserį, bet...

Mano išgelbėtojas atsistojo.

– Viskas gerai, aš išeinu.

Juna liūdnai atsiduso, bet savo vyrui neprieštaravo.

– Bet mums dar reikia pasikalbėti, Symantai, – pasakė žengdamas durų

link. Brolis nustebo bet ištarė „gerai“ ir paskui jį išėjo pro duris. Pažvelgiau
į ant stalo likusius daiktus – neišgerti Barto vaistai ir „M“, kaip...
„Milotas“?

Visos trys laukėme tylėdamos. Luknė, Juna ir aš. Galop Symantas grįžo.
Bartas, aišku, nebe.

– Kas dabar? – paklausiau, suvokusi tai kaip ženklą pradėti kalbą.

– Skiriotas nieko aiškaus nepasakė, – ištarė Juna, – bet supratom, kad

Milotas atsipirko griežtu pokalbiu ir pagrasinimu. Jis, aišku, teigia, kad už
Šviesmilą neatsako.

Symantas nužvelgė į ją su priekaištu.

– O ką, buvo kitaip? Jai kitaip papasakoti? – piktai paklausė jo, ir vėl tęsė
atsisukdama į mane. – O Šviesmilo, žinoma, dabar niekas neranda.

Per odą prašliaužė drebulys. Nepaisant to, ką ką tik tvirtinau Bartui, mintis,
kad tas pabaisa dabar vėl manęs tyko, gąsdino. Ir vėl ėmė mausti virvių
nubrozdintas vietas.

– Atras. Niekur jis nepasidės. Iškasim iš po žemių, – ištarė brolis. Dabar

žvelgė į mane lyg laukdamas kol imsiu prieštarauti ar abejoti, bet aš tikrai
mačiau, kad dėl to žmogaus–pabaisos jis kalba rimtai – dabar pats buvo
pasiryžęs eiti jo ieškoti. Prisiminiau Jumilės atpasakotą grasinimą „tau, ir
tiem, kas sužinos – galas nuo mano rankų“. Norėjosi, kad kas nors kuo
greičiau jį sugautų. Bet geriau kas nors kitas, ne Symantas.

Juna atsiduso ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjo laukan. Atrodė sunerimusi
net labiau nei aš. Luknė išbidzeno iš paskos. Likom tik aš, Symantas ir
nejauki tyla. Nuo pat vaikystės mudu bendraudavom taip: tyla, pavieniais
žodžiais, žvilgsniais. Brolis atsisėdo šalia.

– Kibirkštėle, man labai gaila, kad nesugebu tavęs apsaugoti, – sušnabždėjo

žiūrėdamas į sudžiuvusia žole ir dulkėmis nuklotas grindis.
Tiek daug žodžių iš jo. Ir visi nuoširdūs. Žinojau. Supratau, kad tai turbūt
niekada nepasikeis – jis visada jausis atsakingas už visa, kas blogo įvyksta
jo artimiems žmonėms.

– Symantai... – nebežinojau ką atsakyti. Dabar man buvo gaila brolio.

Pasislinkau arčiau ir prisiglaudžiau prie jo šono.

– Šitas, šešėliai... Tu neturėtum būti į tai įvelta. Vis atrodo, kad pabundi tik
košmarams. Nenusipelnei tokio likimo. Aš... norėčiau, ką nors padaryti,
kad...

– Tu dėl to nekaltas, – nutraukiau. – Be to, viskas dar gali pasibaigti gerai,

ar ne? – Vėl išsitiesiau ir pažvelgiau į jo rudens spalvos akis. – Juk gali.
Pasakyk ir tu, kad gali.

Taip beviltiškai norėjosi, kad brolis dabar galėtų pakeisti tėtį. Kad galėtų
taip kaip jis, net ir netikėdamas šviesiu rytojumi, su šypsena, su pakilia
nuotaika ir tvirtu balsu ištarti, kad jis tikrai išauš.

– Nagi pasakyk, – raginau. Dabar man taip būtinai reikėjo, kad Symantas
pasakytų. Jei net Symantas, tas kuris visuomet tikisi blogiausio, pasakytų,
tai reikštų, kad tikrai yra vilties, – Pasakyk. Pasakyk prašau.

Jis tylėjo. Įsikabinau į jo rankovę.

– Būk geras, pasakyk, kad viskas gali pasibaigti gerai.

Tas sūrus debesis krūtinėje likęs Bartui išėjus, grasino lietumi. Negi
Symantas nesupranta, kaip tai svarbu?

Galop brolis šyptelėjo:

– Viskas iš tiesų gali pasibaigti gerai, kibirkštėle.

☼☼☼☼☼
Saulė jau krypo vakarop ir su artėjančia naktim diena ėjo vis blogyn.
Šiandien nebuvo net progos užsiimti eiliniais bandymais iškviesti šešėlius.
Vis stipriau tukseno mintis, kad Šviesmilas kažkur vis dar bastosi ir galbūt,
nepaisant visko, vis dar bandys įvykdyti iš savo kunigaikščio gautą užduotį
manim atsikratyti; buvo vis labiau pikta, kad niekaip negalėjom nubausti
Miloto, kad Skiriotas – ir tas niekuo padėti negali. Ryte aplink tvyrojęs
džiaugsmas baigė išsisklaidyti ir ištirpti tamsiose kertėse namų, iš kurių nuo
pat ryto nekišau nosies. Tarsi visko būtų maža, neseniai, visu skubumu atgal
į pilį buvo iškviesta Juna. Niekas nežinojo kodėl, bet man atrodė, kad tai
tikrai ne kieno nors liga.

Kartu su Symantu ir Lukne sėdėjome už stalo ir tylėdami kabinome mano

prisvilintą miežinę košę. Šiaip ne taip įveikusi pusę dubenėlio, pastūmiau ją
tolyn. Žvilgsnis užkliuvo už kampe stovinčio verpimo ratelio. Juna
išskubėjo viską metusi ir kuo ilgiau negrįžo, tuo neramiau darėsi. O jei
kažkas sužinojo, kad ji buvo laumė? Jei kažkas ne tik sužinojo, bet ir
nusprendė, kad tokiai su mumis ne vieta, kad tokios – mums pavojingos?
Juna dabar galėjo gintis tik žodžiais, o kai kurių pilyje žodžiai neveikė
visai.

Galop išgirdau lauke artėjančius tylius žingsnius. Lyg sunkus akmuo

nusirito nuo krūtinės. Tai ji. Viena, be Miloto sargybinių, be žvangančių
grandinių.

Jau norėjau žengti prie durų, bet Juna pirma jas atidarė. Jos veidas atrodė
susirūpinęs.

– Ne liga, – sumurmėjo, lyg atsakydama į neištartą klausimą ir eidama

mūsų link.

– Jie? – negarsiai paklausė brolis.

Priešų vis dažniau nebeįvardindavome. Taip, kaip ir garsiai netardavom

Perkūno vardo, bijodami prišaukti žaibą. Juna linktelėjo.

– Tai kodėl kvietė tave?

Ji atsistojo šalia dukters ir švelniai perbraukė ranka per jos į kaseles
supintus plaukus.

– Dukryt, nueik palesinti viščiukų, gerai?

Mergaitė stryktelėjo, tarsi labai patenkinta gautu darbu, ir tuojau išskubėjo

laukan. Juna, palaukusi kol vėl užsidarys Luknės paleistos durys, apėjo
aplink stalą ir prisėdo šalia manęs, priešais Symantą. Ant jos kaklo
suskimbčiojo lengvas žalvario vėrinys.

– Jie, savaime suprantama, liepė man niekam apie tai nepasakoti, – pradėjo.

Nerimas vis stipriau veržėsi aplink kūną, bet kartu su broliu tyliai
patvirtinom, jog suprantam.

– Šiandien vienas vyras nušovė paukštį, prie kurio kojos buvo prikabintas
raštelis. Skirioto raštininkas sunkiai serga, todėl ir kvietė mane. Skiriotas
galvoja, kad čia yra dar vienas žvalgas. – Juna įsmeigė akis į savo vyrą. – Ir
jis teisus. Raštelis parašytas priešų kalba. Perskaičiau jam žodžius. Jis,
aišku, nesuprato, bet neišverčiau. Juk negaliu išsiduoti. Jau gana to, kad
žino, jog moku skaityti. Be to, nebuvo didelio reikalo. Raštelyje nėra nieko
ypatingo. Tik neteisingai surašytas mūsų gyventojų skaičius ir tai, kad
miestas neturi jokios apsauginės tvoros. Tą gali pamatyti bet kas, kas pro
čia keliauja.

Ilgi Symanto pirštai įsirėmė į kaktą. Pasirodė, kad mačiau juos suvirpant.

– Kaip ir sakei – žinios prieinamos bet kam, – ištariau.

Kol kas nemaniau, kad dėl šitos naujienos tikrai buvo verta baimintis.

– Kad ir kokios nereikšmingos tos žinios, tiesa ta, kad kažkas iš čia
priešams tikrai pranešinėja, – neatsisukdama į mane pasakė Juna.

– Ką Skiriotas darys? – vėl paklausė Symantas.

– Man nesakė, bet, žinoma, bandys tą žmogų sugauti.

Brolis palinko per stalą artyn.

– Kaip? Miesto juk nėra kaip uždaryti.

– Dabar jie surinks visus įtartinus asmenis. O tai yra tie, kurie moka rašyti.
Iš mūsiškių – Onisimas. Jo raštas kitoks, sakiau, bet turbūt mano nuomonė
– nieko verta. – Juna iškvėpė. – Dar?

– Kas moka rašyti? Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Symantas. – Kažin ar kas

daugiau. Tik Onisimas, raštininkas ir tu.

Ji išsitiesė ir jos rankos nusileido ant pilkos prijuostės. Lyg sau sumurmėjo:

– Vadinasi, klius atvykėliams pirkliams.

Dabar per nugarą peršliaužė šiurpas. Juna atsigręžė į mane – jau žinojo apie
ką galvoju.

– Taip, – patvirtino. – Bet aš nesakiau jiems, kuo Bartas užsiima ir kad

moka rašyti. Suprantama, kad jei jie sužinotų...

Brolio akys išsiplėtė.

– Juna! – Symantas pakilo nuo suolo ir rankomis stipriai įsirėmė į stalą.

Atrodė toks nustebęs, kad trumpam nė nesugebėjo surasti žodžių. – Ar
supranti kaip tai rimta? Kad ir ką apie jį begalvotum... Visi mūsų žmonės!
Visas miestas, mes! Luknė!

Jo žmona tebesėdėjo toje pačioje vietoje ir žvelgė į jį tokia pat ramia veido
išraiška.

– Nusiramink. Tai tikrai ne Bartas.

– Iš kur tu žinai?

Brolio plaštakose išryškėjo gyslų takai, bet balsas buvo daugiau pilnas
nuostabos negu pykčio.

– Tiesiog žinau. Ar apskritai kada daviau tau dingstį manim netikėti?

– Jei žinai, tai kodėl negalėjai jiems pasakyti tiesos?

– Nes jais, ne taip kaip jumis, aš nepasitikiu.

Symantas pasitraukė nuo stalo ir žengė į kambario vidų. Pavakario

prieblanda pridengė jo veidą, bet vis dar pakankamai gerai mačiau jo
virpančius pirštus pamažu vėl besileidžiančius, įsikimbančius į diržo sagtį,
lyg reikėtų prisilaikyti, jo susiraukusią kaktą ir lėtą, bet vis aiškesnį galvos
judesį „ne“.

Kai jis vėl pažvelgė į mus, jo akys buvo dar niūresnės.

– Symantai... – švelniai ištarė Juna, nutraukdama dar neištartus jo žodžius.

– Aš tavim tikiu, aš visuomet pripažįstu tavo tiesą, bet... Jis padėjo anam
žvalgui, jis čia atsibastė tuo pat metu, jis vis dar čia ir tada, kai tu pabaigei
tą jo pasaką. Ar neabejoji, kad neklysti?

– Tikrai neabejoju. Jis niekada neleistų sau tyčia kam nors pakenkti. Ypač
mums. Jei mąstai apie visus „netyčia“ tu tikrai per daug jį nuvertini. Kartais
jis gali būti kvailas per visą pilvą, bet tikrai ne toks, kad nesuprastų tokios
klastos.

– Ne. Su savo plepalais jis gal ir sugeba apsukti jus apie pirštą, bet aš
nesiruošiu leisti, kad slapstytumėm žmogų, kuris tikrai gali būti už tai
atsakingas!

Jaučiau, lyg krūtinėje kas būtų įkūrę laužą iš spragsinčių, kibirkščiuojančių

sausų pušų šakų. Kaip kas nors gali įtarinėti Bartą? Ar ne šiandien
Symantas žadėjo jam liksiantis visad dėkingas už tai, kad išgelbėjo mane?
O dabar jis pasirengęs įduoti jį tam pačiam padarui, kuris dar ką tik
apsimetinėjo, kad nebandė suorganizuoti mano mirties?

– Tu juk negali rimtai tuo tikėti! – surikau.

Brolio kakta susiraukė, bet balsas tapo tylesnis.

– Igle, tik neimk įsivaizduoti, kad ir tu jį pažįsti. Ar suvoki ką gali reikšti...

Dabar aš pašokau nuo suolo:

– Nieko! Nieko tai nereiškia! Pats sakei, kad jei ne aš – kalavijuočiai
sutriuškins mus. Ir tas pats ar žvalgų bus, ar ne! Tai tu tiesiog nori jam
pakenkti.

Jo akys išsiplėtė.

– Ką? Ne!

Jis ištiesė ranką manęs link, bet aš atšokau atgal. Ne, nesiruošiau čia būti,
nesiruošiau klausytis įtikinėjimų, kad juo pasitikėti negalime.
Nebeatsisukdama atgal greitai šmurkštelėjau pro duris.

– Igle! Šviesmilas! – išgirdau iš paskos, bet tai buvo nesvarbu. Tai juk
niekam nebesvarbu. Jie jau leido jam pasprukti, o Milotas gal ras dar vieną
būdą manim nusikratyti. Jei net ir Symantas ieško naujų įtariamųjų vietoj
to, kad padėtų ieškoti priešo, jau niekur nebėra saugu.

Tas naujai atrastas gyvenimo džiaugsmas išsikvėpė greitai. Buvo

neišpasakytai pikta, kad tai dabar galutinai sugadino mano pačios brolis.
Žinoma, jis sugalvos kokį pasiteisinimą, bet kad ir kaip bandytų tai išversti,
visa tai – kvailas pavydas, bandymas sau ir Junai įrodyti, kad jis kažkuo
geresnis už Bartą, kad Bartu negalima pasitikėti, kad... Net jei Symantas
pats ir manė kitaip, buvo būtent šitaip. O juk mano brolis buvo žmogus,
kuris verčiau prisiimtų skausmą sau, negu ką įskaudintų. Visuomet. Su
visais. Tik ne su Bartu.

Greitu žingsniu eidama keliu, vingiuojančiu tarp nedidelių namų ir

pastatėlių, bandžiau save nuraminti. Ne, Symantas Barto neišduos. Kad ir
kaip jis jo nemėgtų, galop susivoks, kad Juna teisi. Kad ir kiek reikėtų, Juna
jį perkalbės, ir neleis, kad jis kažkam išsakytų savo įtarimus.

Už takelio posūkio priešais save pamačiau Vaigą. Ji krūptelėjo, ir jos

žvilgsnis greitai perskriejo aplinką. Iš vienos pusės tvora, iš kitos – didelis
svirnas. Supratau, kaip norėjo manęs išvengti, bet jau nebuvo kur pasislėpti.
Todėl sustojo, ir nudelbusi akis laukė, kol prieisiu.

– Atleisk. Negalvojau, kad taip baigsis. Juk supranti, kaip jis moka
gąsdinti?
Ką galima buvo atsakyti žmogui, kuris, suvokdamas ką daro, atvilioja tave
ten, kur tavęs laukia padaras pasiruošęs tave nužudyti? „Ai, nieko tokio,
Vaiga, visiem pasitaiko“? Praėjau pro ją nesustodama ir neištardama nei
žodžio. Buvau labai maloni. Visi mane išduoda, bet tikisi, kad viską
pamiršiu ir juos išgelbėsiu. Tarytum užtektų tik mano noro ir šešėliai
prisistatytų pasiruošę man tarnauti. Dabar nekenčiau jų visų ir pyktis tik
kaupėsi. Mano žingsniai dar pagreitėjo ir, rodos, jau netrukus gyvenvietė
baigėsi.

Prasidėjo miškas. Tik pakėlusi akis į medžių lajas išvydau kiaunę. Jos
mažutės akutės įdėmiai spitrijo į mane iš pušies.

Ir dar Dairis! Tas, kuris aną kartą žadėjo, kad jei kada pakliūsiu į bėdą,
mane iš jos ištrauks. Galbūt mačiau tik kiaunę, bet vis tiek sušukau:

– Dairi!

Net jei kiaunė tebuvo kiaunė, Dairis irgi buvo šalia.

– Labas.

Atsisukau. Tos baltos akys ir ragų karūna manęs šiandien nė truputėlio

negąsdino. Dabar erzinantis pyktis buvo pats ryškiausias jausmas.

– O, puiku! Vadinasi, kai nori persekioti – visuomet esi šalia, o kai tavęs
reikia iš tiesų...

– Apie ką tu? – susiraukė.

– Ogi apie tai, kad, kai mane vakar tempė per mišką norėdamas pribaigti,
nei tavęs, nei jokio tavo gyvūnėlio nė su žiburiu...

– Tu rimtai?

– Ar tai – pakankamai rimta? – atmečiau plaukus atgal ir pakėlusi smakrą į

viršų parodžiau jam virvės nubrozdintą kaklą.

Jis žvelgė į manę nustebęs ir beveik išsigandęs. Tylėjo. Man netgi

pasivaideno kaltės šešėlis jo baltose akyse.
– O, Igle! – atsiduso ir man net nespėjus paprieštarauti prispaudė mane prie
krūtinės.

Likau nustebinta ir aš. Tikėjausi „taigi sakiau, kad mane reikia šaukti“ ar
panašių žodžių. Toks atsakymas būtų labai tikęs į mano didėjančią pykčio
laviną, o dabar staiga nebeturėjau dėl ko ant jo pykti. Paleidęs, jis nužvelgė
mane nuo galvos iki kojų.

– Bet dabar tau viskas gerai?

– Daugmaž, – vis dar sutrikusi prabilau. – Tik dar gerokai galvą skauda.

Jis pakėlė ranką ir uždėjo vėsų delną ant mano smilkinio. Akimirka ir
skausmo neliko.

– Geriau?

Nustebusi žvelgiau į jį ir tylėdama linktelėjau. Pyktis, kaip ir skausmas,

pasitraukė.

– Bet nesuprantu. Už ką? Kas?

– Toks aukštas raudonbarzdis, – ištariau jau gerokai tyliau, – Šviesmilas. Už

tai, kad jo kunigaikštį įskundžiau saviškiui.

– Įskundei?

– Taip, – sumurmėjau. – Jis darė blogus dalykus su mano žmonėmis.

Nenorėjau pasakoti visko, bet Dairio akys gręžėsi kiaurai.

– Supratau. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. O kaip baigėsi jiems?

Nuleidau galvą ir krimstelėjau lūpą.

– Niekaip. Tas jo kunigaikštis sako su visu tuo nesusijęs, o Šviesmilo niekas

neranda.

– Kaip?! – jo kakta piktai susiraukė.

– Na... Kaip ir turėčiau sėdėti namie ir saugotis, kad jis neateitų pabaigti
savo darbo.

Dairis garsiai įkvėpė, tada palenkė galvą ir jo veide užsižiebė pikta šypsena.

– Nebijok, mieste apsuptame miško tokiam žmogui nėra kur pasislėpti.

Akimirką suabejojau ar teisingai supratau.

– Tu jį surasi?

– O, patikėk manim, tikrai surasiu! – pikta šypsena tik ryškėjo.

Mažomis smulkiomis adatėlėmis delnus ėmė badyti nerimas. Dabar

kažkodėl pasirodė, kad galbūt Dairiui nereikėjo to papasakoti.

– O suradęs praneši?

– Taip, žinoma, pranešiu. Nebijok, tai ilgai neužtruks, – ištarė.

Tuomet perbraukė delnu per mano ranką ir linktelėjęs atsisveikino.

☼☼☼☼☼

Šventykloje nesutikau nei Vainės, nei Rūno, bet taip pat ten nebuvo ir
Lilūnos. Visgi, viena iš dar nepažįstamų vaidilučių, pasakė, kad savo
pusseserę turėčiau rasti jų name.

Įžengiau į tą medinį pastatą ir tik tada supratau, kad nežinau, kur tiksliai jos
ieškoti. Na, ką gi, durų čia ne tiek ir daug. Jau tiesiau ranką, prie pirmų
pasitaikiusių, kai iš toliau išgirdau kanklių melodiją. Stabtelėjau. Juk tai...
Tai ta daina, kurią tėtis buvo pradėjęs mane mokyti. Žengiau muzikos link.

Tyliai tyliai pravėriau duris, bet skambesys vis tiek nutrūko. Į mane iš
blausiai nušviesto kambarėlio žvelgė pusseserė, pasidėjusi ant kelių tėčio
kankles. Liūdnai blykstelėjo jos kaštoninės akys.

– Aš vis galvojau ar tu jų pasigesi ar ne, – ištarė. – Niekas išskyrus mane

dabar jomis negroja. Rūnas nemato reikalo, be to, turbūt ir nemoka
pakankamai.

Prisėdau šalia ir ji padėjo kankles man ant kelių. Žvilgsnis ragino.

– Bet aš turbūt nieko nebeatsimenu.

– O tu pabandyk.

Atsargiai paliečiau stygas. Instrumentas buvo tas pats, bet pirštai – kitokie.
Vėl ištiesiau kankles Lilūnai. Ji neprieštaravo, paėmė jas ir padėjo toliau ant
stalo.

– Kaip tu jautiesi?

Žvelgiau į ją ir galvojau kaip turėčiau atsakyti – ar taip kaip yra iš tiesų, ar

taip, kaip atsakyčiau Lilūnai. Visgi tik gūžtelėjau pečiais, taip ir
nežinodama į kokius žodžius turėčiau sudėti savo mintis.

– Girdėjau, kad keli vyrukai jau išėjo į mišką ieškoti Šviesmilo.

– Tikrai?

– Manau, kad tikrai. Stebėčiausi, kad tik keli. Vien tavo gerbėjų komandą
sudaro daugiau, negu keletas, – nusijuokė Lilūna.

Šyptelėjau jai atgal, bet nuotaikos tai nepataisė. Tik vėl pasijaučiau kalta.
Kai kurie žmonės iš tiesų stengiasi dėl manęs, o aš tik vaikštau nuo vieno
patarėjo iki kito, taip nieko ir nenuveikdama.

– O tu? Kodėl tu čia pati sau viena? Ne visai būdinga mano pusseserei.

Ji tik šypsojosi ir tylėjo. Šypsena nebebuvo tokia tvirta ir supratau, kad ne

aš viena dabar bandau perlipti tą mudviejų pasistatytą tvorą – kalbėtis tik
apie tai kas gera.
Lilūna pasirodė stipresnė už mane. Galop atsiduso ir ištarė:

– Norėčiau šventykloje būti kaip įmanoma mažiau, – jos balsas pritilo. –

Ten darosi kažkas keisto.

– Kaip suprasti?

– Pati nežinau, kaip suprasti. Rūnas ir Vainė. Nežinau, kaip tau pasakyti. –
Ji atsargiai apsidairė, lyg galvodama, kad kas gali atsėlinti mudviejų
pasiklausyti. – Rūno nebesuprantu visai. Jis toks nebepanašus į save. Toks
keistas, neramus, lyg vis kažko ieškotų, bijotų... O paskui, atrodo, kad vėl
viskas gerai. Taip gerai, kaip niekada anksčiau nebuvo. Matai, net nemoku
paaiškinti. Bet pati pastebėjai?

– Gal.

– Jis beveik nemiega, per naktis brazdinasi pas save, vis išeina, bet ne į
šventyklą. Ir dabar, pavyzdžiui, jo nėra nei čia, nei turbūt ten, ar ne?

Linktelėjau.

– Kartais jis mane gąsdina. Lyg būtų ne Rūnas, o kas kitas... Supranti? Tai
taip keista. Ir jis vis pyksta, sako, kad kas užkeikė jį, gi kad jam būtų sunku
kalbėtis su dievais, galvoja, kad piktos dvasios naktį gali nusinešti
atplasnoję dideliais sparnais ar kaip ten. Bamba, kad jam trukdom, kad
aplink – priešai, žvalgai. Tikriausiai jis dabar pyksta ant visų. Na išskyrus
Vainę. Nes ta jį garbina. Pasiruošus bet kada ir bet kaip padėti, pritaria
visiems naujiems jo išsigalvojimams ir valkiojasi paskui jį visur, kur tik jis
leidžia jai valkiotis. Gal gi pagaliau jaučiasi įvertinta. Matai, jis turbūt dar
supranta, kad, iš esmės, tai ji labiausiai juo tiki. Nors ji tikėtų viskuo ką jis
jai pasakytų. Klausyk, – jos balsas vėl pagarsėjo, lyg staiga prisiminus. – Tu
turėtum pakalbėti su Symantu.

Nuleidau galvą. Dabar jau buvo nesmagu, kad šiandien su juo taip šnekėjau.
Žinoma, jis buvo neteisus, bet vis tik...

– Dėl ko?
– Turėtum jį perspėti. – Lilūna pakilo nuo suolo ir pritūpė priešais mane,
ieškodama mano žvilgsnio. Rankos įsirėmė į mano kelius. – Rūnas įtarinėja
kai kuriuos žmones. Na, kad jie gi yra kalavijuočių žvalgai. Ir dabar jau
konkrečiai. Girdėjau, kad kažkas iš susirinkimų dalyvių. Nežinau apie ką
tiksliai jis galvoja, bet ne Skiriotas, turbūt, deja, ir ne Milotas. Tuomet lieka
Butautas, Gailigedas arba... Symantas.

Susigūžiau. Lilūna lėtai iškvėpė pro apvaliai sudėtas lūpas lyg nudžiugusi,
kad jau viską pasakė.

– Iš kur žinai? Rūnas kažką darė su tomis juostelėmis, kurias mums

išdalinote?

– Dėl juostelių tikrai nežinau. Nemačiau. O šitai nugirdau, kai kalbėjosi su

Skiriotu.

– Su Skiriotu?! – staiga tapo baisu. – Manai jis juo patikės?

Pusseserė atsistojo ir pasitaisiusi plaukus atsakė:

– Manau. Jei nepastebėjai, pastaruoju metu jie tikrai gerai sutaria.

Nejaukus šaltis sudrebino pačius. Staiga pasijutau taip, tarsi būčiau viena
šaltoje tamsoje, tarsi jausčiau visur aplink tykantį pavojų, bet būčiau per
silpna ką nors padaryti. Papurčiau galvą, norėdama išvyti tą mintį kuo
toliau.

– Tai bjauru. Kai turėtumėm vieningai ruoštis karui, mes įtarinėjame vienas
kitą nebūtais dalykais.

Lilūna prikando apatinę lūpą:

– Taip, bet... Klausyk, dėl Rūno iš tiesų jau reikia kažką daryti. Tik aš
nežinau ką. Man atrodo, kad viskas prasidėjo dėl to, kad jis nesugebėjo
padėti tau su šešėliais. Jis gi nėra blogas žmogus. Jis tikrai išgyvena dėl to.
Gal baigtųsi jo keistas elgesys, jei... Gal gali pabandyti pasikalbėti su juo?
Gal paguostum kaip nors, na kad, pavyzdžiui, koks jo atliktas užkeikimas
turėjo poveikį ir dabar jau galėsi pati sugalvoti išeitį ar panašiai?
– Poveikį? Kokį poveikį? Aš nieko dar nepasiekiau.

Lilūna liūdnai atsikvėpė. Norėjosi, bent jau ją paguosti.

– Gerai, pabandysiu. O tu... Klausyk, tu stebėk jį, jei pamatysi, kad kažkam
negero ruošiasi perspėk, gerai.

– Gerai.

Ji susimąstė.

– Tai tuo pačiu. Nežinau ką pasakys Skiriotas, bet Rūnas planuoja jam
pasiūlyti dar vieną dalyką. Girdėjau, kad ketina uždrausti žmonėms išeiti į
lauką vakaro ritualo metu.

Net išsižiojau:

– Kaip? Kodėl?

– Jis sako, kad tuo metu bandys kviestis dvasias, ir jos gali užkerėti žmogų
ne savo namų aplinkoje.
X. Kraujas
Kita diena išaušo kaip visada. Nei apie Šviesmilą, nei apie artėjančią
kariauną niekas nekalbėjo. O jei ir būtų kalbėję, greičiausiai nebūčiau
išgirdusi. Vis nesiryžau išeiti toliau savo kiemo. Kai papasakojau Lilūnos
perspėjimą Symantas manim nepatikėjo. Atrodė įsitikinęs, kad mūsų
pusseserė tiesiog kažką blogai suprato. Juk Symantas nedarė nieko, dėl ko
Skiriotas ar Rūnas būtų galėjęs jį įtarti. Be to, polockietį Onisimą Butautas
šį rytą jau pristatė į pilį, būtų logiška, kad jei kažkuo būtų įtariamas ir
Symantas, kas nors ateitų ir iki jo. Jo paaiškinimai mane iš tiesų kiek
nuramino. Gal Rūno įtarimai dėl pilies kalvio Skiriotui tikrai pasirodė laužti
iš piršto? Tikėjausi, kad jis teisus.

Po pietų jau planavau patraukti miško link ir vėl bandyti ką nors naujo, kas
galbūt padėtų man suprasti kaip iškviesti šešėlius, tačiau kaip tik tada, net
nepasibeldusi pro duris įgriuvo Jumilė. Jos veidas net švietė iš laimės.

– Igle! Igle, tu nepatikėsi – Šviesmilas nebegyvas!

Jos riksmą mudu su broliu pasitikome tyla. Iš paskos iš lauko atėjo Juna.

– Kaip nebegyvas?

– Kaip kaip! Visai nebegyvas, – šypsojosi Jumilė, – man mano vyras ką tik
papasakojo. Įsivaizduoji, – ji kreipėsi tiesiai į mane, – jie buvo su Milotu
medžioti. Maniškis liko su su juo ir dar vienu vyruku. Ir jie, sako, stovi
miške šalia, ir staiga girdi – ima šlamėti krūmai. Ten - vilkai. Aplink juos
ratu. Daug vilkų. Sako, tikrai daugiau negu jie galėtų trise nudobti, tai jie
tiesiog stovi ir išsigandę laukia kas bus. Tada, sako, prieina vienas vilkas ir
numeta apgraužtą mėsos gabalą po Miloto kojom. Tas sugrįžta, ateina kitas,
numeta dar vieną gabalą, o maniškis, sako, žiūri, kad ten žmogaus ranka. Ir
tada dar keli ateina vilkai, dar po gabalą numeta, o paskutinis atsineša
galvą. Įsikandęs už barzdos! Žinai jau kieno? Taip, Šviesmilo! Įsivaizduoji!
Surinko iš gabalų po Miloto kojom jo sarginį šunį. Milotas, sako, vos galų
neatidavė iš baimės, – nusijuokė ji. – Žiūrėsim kuo dabar užsiims laisvu
laiku.
Mudu su Symantu tebespoksojom į ją nustebę, o Junos veidas išbalo.

Juna manęs taip ir nepaklausė ar pasakojau Dairiui tą nutikimą su Šviesmilu

ir Milotu, nepasikvietė pasikalbėti, priminti, kad jo vengčiau, bet turbūt iš
karto suprato kas kaltas dėl šios mirties, ir pakartojo savo perspėjimus vien
žvilgsniu. Bet aš negalėjau, bent nusisukusi, nešyptelėti. Nesiruošiau
džiūgauti, kaip džiūgavo Jumilė, bet iš ties tapo ramiau žinant, kad bent tas
žmogus-pabaisa niekur nebetyko. Bent viena bėda mažiau. Be to, Jumilė
turėjo būti teisi – po viso to Milotas nebedrįs toliau užsiiminėti tuo, kuo
užsiiminėjo iki šiol.

Vis dar delsiau. Nedrįsau eiti į mišką, nors žinojau, kad su Dairiu
išsiaiškinti tikrai reikės. Vietoj to, pasukau prie ežero. Turėjau dar kai ką
pabandyti. Pakrante ėjau iki tol, kol buvau tikra, kad joks žmogus man
nesutrukdys. Sustojau jau netoli miško, ajerais ir gluosniais apaugusiame
krante. Žinojau, kad kažkur netoliese buvo senieji pilkapiai. Iki jų, gal dar
reikėtų šiek tiek pažingsniuoti, bet tuomet atsidurčiau Dairio viešpatystėje –
miške, o jį pamatyti dar buvo per anksti.

Niekuomet negirdėjau apie tokį ritualą, kokio planavau imtis, tačiau juk
niekas iš žinomų nesuveikė. Juk tuomet ir lieka kliautis nežinomais, ar ne?
Tuomet, kai kraujo ritualą atlikome su tėčiu, savo krauju laisčiau ąžuolą iš
kurio išėjo dievas, o dabar, kai man reikėjo protėvių dvasių... Ar mano
kraujas žemei tiks? Nesugalvojau kitokio būdo, nesugalvojau su kuo
daugiau galėčiau pasitarti, kuo daugiau galėčiau pasitikėti. Dairis... Dairis
man jau pasiūlė vienintelę jam žinomą išeitį, visus kitus jau išklausinėjau.
Taigi liko tik tas Sniegės pasiūlymas, kuris mane taip gąsdino. Ir dabar, jau
apsisprendus, baimė nesumažėjo. Ėmiau gailėtis, kad dėl visa ko, kartu
nepasiėmiau Junos ar bent Lilūnos. Kita vertus, tokiems ritualams trukdo
nereikalingi žmonės, tėtis dažnai taip sakydavo. Jei nepavyktų, nebebūčiau
tikra dėl ko nepavyko: ar dėl to, kad tai – ne tas ko reikia, ar dėl to, kad
kažkas kam nepridera buvo kartu. Ne, turėjau tai padaryti viena. Trumpam
užsimerkiau ir lėtai iškvėpiau bandydama numaldyti jau net smilkiniuose
tvaksinčius širdies dūžius. Nagi, Igle, tu gali.
Išsitraukiau peiliuką ir priartinau jį prie kairės rankos riešo. Abi plaštakos
drebėjo. Kad ir kaip stengiausi, negalėjau negalvoti apie tai, kad aną kartą
viskas vos nesibaigė mano mirtimi. Galėjau bent paklausti Junos nuomonės.
Betgi ne, ji nebūtų sutikusi manęs išleisti vienos - jau per gerai ją pažinojau.
Bandžiau save paguosti: šį sykį, tik viena ranka, šį sykį būsiu atsargesnė.
Prie riešo jau buvau prisirišusi drobės skiautę, net ir drebančiais pirštais
sugebėsiu ją greitai užveržti. Viskas bus gerai. Tai pakankamai saugu. Aš
juk nebe maža mergaitė.

Atsisukau į miško pusę ir dar kartą apsidairiau. Už manęs – tik tylus, saulės
nušviestas ežeras, žaluma kvepiantys krūmai, priešais – maloniai ošiantis
miškas. Viskas gerai. Vėl įkvėpiau, užmerkiau akis, ir aštriu peiliu
perbraukiau sau per riešą. Atsimerkiau. Iš lygios, ilgos žaizdos jau sunkėsi
tamsus tirštas kraujas. Na gi, šešėliai, ar dabar mane girdėsite? Įsižiūrėjau į
priešais dunksintį mišką, tuomet į savo virpančią ranką. Kraujas jau lašėjo,
riedėjo žolių stiebeliais, gėrėsi į juodą žemę.

– Atsiliepkite, prašau, ateikite, prašau. Man juk tiek nedaug tereikia, –

sušnibždėjau lėtai žengdama miško link. Tikėjausi, kad mano kraujas gali
juos šaukti garsiau nei balsas.

Juk man iš tiesų nereikia, kad jie ką nors žudytų, ką nors pradangintų, ką
nors pagrobtų. Galbūt užtektų tik jų pasirodymo, galbūt svetimšalių
kariaunai užtektų tik išvysti mus sergstinčias dvasias ir jie padarytų teisingą
išvadą apsisukti ir grįžti iš kur atėję.

Žemė kiek susvyravo. Sustojau norėdama atgauti pusiausvyrą. Kraujas iš

žaizdos lašėjo dar greičiau, bet iš miško vis dar niekas nesirodė. Žengiau
dar kelis žingsnius. Galvoje ėmė spengti. Nužvelgiau tamsiais lašais
nulaistytą savo taką. Juk visai nedaug. Man nieko blogo negalėjo nutikti
nuo tiek kraujo. Turbūt tik išsigandau. Trumpam užsimerkiau, vis dar
jausdama šiltą srovelę tekančią delnu žemyn, bandžiau kvėpuoti ramiai ir
nusiraminti. Nieko blogo nevyksta. Turiu dar pakentėti ir pakviesti šešėlius.
Tačiau kai atsimerkiau aplink atrodė sutemę. Mišką mačiau lyg per kokį
rūką, žemė vis labiau siūbavo. Pajutau kaip ima tirpti liežuvis.

– Prašau, – sušnibždėjau.
Akimirką pasirodė, kad iš miško išvydau išeinantį tamsų siluetą, bet tai
truko tik akimirką. Staiga tamsa išplito ir viskas baigėsi.

Kai pramerkiau akis, priešais save išvydau linguojančias pušies šakas. Kas
nutiko? Mirktelėjau saulės spinduliams sušvitus tiesiai į akis.

– Džiugu, kad pabudai, – išgirdau balsą šalia savęs. Ar tai... Pasukau galvą į
tą pusę. Šalia manęs, gulinčios ant minkštų miško samanų, sėdėjo Dairis. Jo
veidas nebuvo džiugus. Jis žvelgė į mane rūškanas ir piktas.

– Ko jau ko, o kad reikės tave gelbėti nuo tavęs pačios nesitikėjau. Ką tu
sau manei?

Pakilau ant alkūnių ir apsidairiau. Mudu buvome miške. Galbūt netoli

ežero, nes priekyje lyg ir mačiau kažką šviesaus, bet vis tiek miške. Kairės
rankos riešas aprištas ta pačia drobės skiaute, kurią buvau tam reikalui
pasiruošusi, o ant delno – tik kraujo pėdsakai. Jaučiausi visai neblogai.
Atsisėdau. Galva nebesvaigo.

– Kiek laiko aš čia?

– Tai aš tavęs klausiu, Igle. Nemanai, kad turėtum pasiaiškinti? Kodėl

persipjovei ranką? – jo balsas vis dar skambėjo griežtai, bet pats dabar
atrodė labiau ne piktas, o susirūpinęs. Dar kartą nukreipiau žvilgsnį į
sutvarstytą riešą.

– Ritualas.

– Ritualas?

– Taip, kraujo ritualas.

– Ir ką tu juo ketinai pasiekti?

– Iškviesti šešėlius, žinoma.

– Ir? – paklausė sunerdamas rankas ant krūtinės.

– Man pasirodė, kad pačioje pabaigoje kažką išvydau.

Jo kakta susiraukė.

– Kažką išvydai? Greičiausiai mane. Ar supranti, kad jei nebūčiau tavęs

pamatęs, greičiausiai jau būtum negyva?

– Aš nemaniau, kad...

– Vien tai, kad tu taip nemanai, negarantuoja, kad taip bus! – garsiau ištarė
jis, nutraukdamas mano teisinimąsi. Susigūžiau nuo jo balso. Nekenčiau,
kai ant manęs kas nors šaukia. Kad ir kas tai bebūtų.

Dairis atsiduso ir jo veidas tapo švelnesnis.

– Atsiprašau. Tu tiesiog mane išgąsdinai. Nesuprantu, kaip galėjai pasielgti

taip neapgalvotai. Juk dabar suvoki tai?

Nudelbiau akis į samanas.

– Turbūt.

Iš ties ėmiau jausti gėdą. Ir vėl aš tik ta, kurią reikia gelbėti. Nuo
paskendimo, nuo Šviesmilo, nuo manęs pačios... O, tiesa, Šviesmilas!
Pakėliau akis.

– Dairi. Juk tu nužudei Šviesmilą.

Jis pasirodė nustebęs, dėl taip greitai pasikeitusios pokalbio temos, tačiau
galop nusišypsojo.

– Kodėl taip manai?

Pritraukiau kojas prie krūtinės ir įsitaisiau patogiau.

– Aš nemanau – aš žinau. Bet ar tu nesakei, kad Šviesmilą tik surasi ir

praneši kur jis?

Jis nusijuokė.
– Taip. Būtent taip ir padariau. Apie tai, kokios būsenos bus, kai pranešiu,
kad radau, mes nesitarėme. Dėl to pyksti?

Norėjau pasakyti „taip“, bet net ir paprastas žmogus būtų supratęs, kad
meluoju. Dairis juo labiau. Dėl Šviesmilo iš tiesų buvau ne supykusi, buvau
labai patenkinta tuo, kad mano pusėje yra jis – Dairis, miško dievas, galintis
įbauginti net Juną; Dairis, kuris reikalui esant, gali išspręsti mano
problemas taip greitai ir paprastai.

Papurčiau galvą.

– Bet tai buvo labai jau dramatiška. Netgi vieną tavo pažįstamą išgąsdino.
Juk tu pažįsti Juną?

Jis numojo ranka:

– Turėjo būti dramatiška, kad tas kitas suprastų, jog jei taip ir toliau, tas pats
laukia jo. Išgąsdinti Juną nebuvo mano tikslas.

Žvelgiau į baltą jo veidą ir bandžiau suprasti užuominas. Ne, užuominų

nebuvo. Jo veidas, jo akys man atrodė neperskaitomos.

– O kas buvo tarp judviejų? Tavęs ir Junos?

– Ji nepasakojo?

– Sakė, kad nepamena kur yra tave mačiusi.

Dairis šyptelėjo.

– Še tai tau. Bet ir nesvarbu. Iš ties nesam taip gerai pažįstami. – Jis palinko
arčiau. Neatsitraukiau. – Užtat man tikrai keista, kad, net to
neprisimindama, ji bando tave nuteikti prieš mane. – Ištarė, jau be šypsenos.
– Ji teisi, kai sako, kad aš pavojingas, bet ir ji pavojinga. Ir tu – tuo labiau
tu. Ar ji pasakoja kam nors, kad nebendrautų su tavimi? Tu juk gali
prisišaukti šešėlius. Dar nemoki, bet tikrai gali. O ką aš? – Jis trumpam
nutilo, lyg laukdamas mano atsakymo. Jo nebuvo, todėl Dairis pratęsė –
Mane netgi ganėtinai sunku supykdyti. Manau, tave, ją lengviau.
Šyptelėjau, bandydama parodyti, kad jį suprantu, bet dabar dar geriau
supratau ir Junos nerimą. Ji buvo teisi – mums nereikėjo lauke apie jį
kalbėtis.

– Pagal tai, kokiais ritualais užsiimi, manau apie mano pasiūlymą

negalvojai? – paklausė jis taip ramiai ir įprastai, lyg klaustų ar sutinku
padėti jam rugiapjūtės darbuose.

– Šiek tiek galvojau.

– Ir?

Atsikvėpiau. Turbūt jau laikas viską išsiaiškinti.

– Kalbant apie Juną... O jei ir aš, tapusi laume, nuspręsiu, kad nebenoriu ja
būti?

Dairis nusišypsojo:

– Nemanau. Visos mano laumės niekuo nesiskundžia ir tik džiaugiasi savo

gyvenimu. Nei viena to nesigaili. Nepažįstu daugiau nei vienos tokios kaip
Juna. Ji mat nusprendė, kad jai svarbiau gyventi ir senti su tavo broliu.

– O ji galėjo gyventi su mano broliu ir nesenti?

– Ne.

– Kodėl?

Dairio antakis piktai truktelėjo, bet lyg taisydamas padėtį jis vėl pabandė
šyptelėti.

– Tu pagalvok, kaip tai atrodytų. Visų pirma, vertinant žmonėms iš šalies.

Negali gi visiems iš eilės skelbtis kas esi. Kaip atrodytų tokia pora – tu
visuomet lieki jauna, taviškis susiraukšlėja ir sukriošta? O ką ir pati su tokiu
veiktum? Sėdėtum ir lauktum, kol numirs? Kitas dalykas... – jis nutilo.

– Kitas dalykas?
Dairis stipriai suspaudė lūpas.

– Dar yra tai, kad kai esi mano laumė negali mylėti nieko kito.

– Nieko kito?

– Taip, – atsakė ir atsidusdamas užsimerkė.

Kai atsimerkė ta šilta išraiška sugrįžo į jo veidą.

– Klausyk, aš suprantu, kad ne taip lengva nuspręsti, kaip man gali atrodyti.
Suprantu, kad esi pratusi gyventi, taip kaip iki šiol, ir aš su savo
pasiūlymais... Tikrai suprantu. Nenoriu, kad jaustumeisi verčiama priimti
tokį sprendimą. Nenoriu, kad ką nors darytum dėl to, kad noriu aš. Jei galų
gale sutiktum – noriu, kad tai būtų tavo pačios apsisprendimas ir noras,
supranti? Tik Igle... Aš juk nieko prieš, kad tu bandytum kažką kitą, bet būk
gera, daugiau nesiimk tokių pavojingų ritualų, bent jau nepasitarusi su
manimi, gerai?

Linktelėjau.

– Nenoriu, kad dabar taip betiksliškai numirtum. Jei ir sugalvosi ką nors be

mano pagalbos, jei nuspręsi su manim nesusidėti, noriu, kad gyventum bent
jau tiek ilgai, kiek žmonėms lemta. Geriau, aš tau padėsiu taip, kaip galiu
dabar. Tik jei ir tai nepavyks, kito pasiūlymo nebeturėsiu. Suprask, tik tu tai
gali, aš tau galiu tik padėti, ir geriausiai padėčiau, jei tu būtum laumė. Bet
galim pabandyti ir kitaip. Juk tu jau buvai iškvietusi šešėlį?

Linktelėjau vėl. Tai tebuvo tą vienintelį kartą, kai Galmį matė tik Milotas ir
Jumilė. Iš kur Dairis žino? Gal Milotas papasakojo Šviesmilui, o tas jam? O
gal jis nežino? Gal tik klausia? Ne, iš jo lūpų tai skambėjo labiau kaip
žinojimas negu kaip klausimas.

– Aš tau šį tą parodysiu, bet toliau tu turėsi galvoti pati.

Jis apėjo mane iš nugaros, priklaupė ir švelniai paėmė mano rankas. Jo

krūtinė prisiglaudė prie mano pečių. Viena ranka pakėlė į viršų mano
drabužio rankovę, kita – paėmė dešinį delną. Pajutau jo kvėpavimą prie
ausies. Dairis tebekvepėjo rūku. Įkvėpiau jo ir užsimerkiau.

– O dabar pagalvok apie kokį nors žmogų, kurio jau nebėra, – sušnibždėjo.
Pajutau, kaip jo ranka nuveda mano dešinės rankos pirštus ant kairio dilbio,
kaip jie švelniai perbraukia oda iki alkūnės ir atgal iki riešo. Kaip ima kaisti
šešėlių saulė.

– Atsimerk.

Pravėriau akis. Priešais stovėjo tėčio figūra iš juodų dūmų.

☼☼☼☼☼

Šiaip ne taip pavyko susitikti su Skiriotu vienu. Visai nenorėjau susidurti su

Milotu, maniau, kad ir jis turėtų nenorėti matyti manęs, todėl pas
kunigaikštį pasiprašiau tik tuo metu, kai išvydau, kaip apvali Miloto figūra
nulinguoja per kiemą į jam paskirtą būstą. Atrodė, kad Skiriotas netgi būtų
manęs laukęs. Jis kažkaip niūriai šyptelėjo ir rankos mostu pakvietė užeiti ir
prisėsti. Šį kartą susitikome jo kambaryje.

– Taip, Igle. Klausau.

Gal jis iš tiesų jautėsi kaltas dėl Miloto. Bet nebeketinau aštrinti šito reikalo
ir vėl kalbėti apie tai. Dabar tik turėjau viltį pakeisti jo nuomonę dėl Rūno.

– Labas rytas. Aš dėl... dėl jūsų noro man padėti, iš tiesų.

Skirioto veidas apniuko.

– Dėl tų juostelių ir ritualo, norint sužinoti dievų nuomonę apie žmones.

Norėjau pakalbėti su Rūnu, bet jo neradau. Tos juostelės, o dabar dar ta
nauja tvarka, kad negalime išeiti iš namų, kol šventykloje vyksta vakariniai
aukojimai... Tiesiog, kaip žinote, bendrauju su dvasiomis ir kitais... –
žodžiai ėmė strigti matant kaip raukiasi kunigaikščio kakta. – Ir jie... Jie
sakė, kad tai tikrai nepadės, kad tai tik laiko gaišimas, todėl nemanau, kad
Rūnui verta su tom juostelėm...

Skiriotas iškėlė ranką, ragindamas mane nutilti.

– Ar tau jau pavyko iškviesti šešėlių kariauną?

– Ne.

– Ar kas nors tau jau pasakė, kaip galėtum tai padaryti?

– Ne.

Tik akimirką delsiau prieš atsakydama. Ne, Dairio pasiūlymas – paskutinis

pasirinkimas. Vis dar ruošiausi ieškoti kito kelio.

– Tuomet patarčiau klausyti tų, kurie siūlo kažką daryti ir bandyti, o ne tų,
kurie sako, kad niekas nepavyks! Tu nežinai ką Rūnas turi paruošęs, tu
nežinai kaip tai viską įtakos, tu nieko nežinai. Jei vien dėl to, kad kažkokia
dvaselė tau pašnibždėjo, kad tai negalimas dalykas tu viską meti ir tau
pasidaro nebesvarbūs mūsų žmonės...

Skirioto veidas net paraudo iš pykčio, o pakelta ranka susigniaužė į kumštį.

– Aš nesakau, kad nereikia nieko daryti, aš tik...

– Tu tik nori, kad paliktume tave ramybėje? Tu pamiršti, kad ne tu esi

svarbiausia, tu pamiršti, kad nuo tavo veiksmų priklausomi mūsų žmonės,
mūsų žemės. Tu dabar esi tik ginklas, ir jei nesiruoši stengtis savo noru,
patikėk, mes galime tave priversti.

Žengiau žingsnį atgal. Niekad nemačiau kunigaikščio tokio pikto. Niekad

negirdėjau jo grasinimų, ir niekada iki šiol nebūčiau pagalvojus, kad
Vilkgailos jaunesnysis brolis galėtų išgąsdinti.

– Ar tu taip susitvarkei su Šviesmilu? – paklausė jis šaltu it metalas balsu.

– Aš? Ne. Kokiu būdu galėjau...

– Milotas įsitikinęs, kad tu. Gal ne pati, savom rankom, bet su savo
dvasiom. Ir negaliu pasakyti, kad juo netikiu. Jei jis tikrai padegė pirklio
namą, tai nesakau, kad to nenusipelnė, bet tokiu būdu tu tik nusileidai iki jo
lygio. Turėjome surengti teisingą teismą.

Sukryžiavau rankas ir atsistojau tiesiai. Jei jau galvoja, kad aš galiu surasti
ir tokiu būdu nužudyti žmogų, tai ne aš Skirioto, o jis manęs turėtų bijoti.

– Na, tai Miloto problemos kuo jis tiki, kuo ne.

Skiriotas tylėjo. Jo veide pyktį ėmė keisti liūdesys ir nuovargis. Jau tylesniu
balsu jis ištarė:

– Ne, Igle. Tai mūsų problemos – Milotas pareiškė, kad nebegali rizikuoti
savo ir savo žmonių gyvybe dėl tokios raganos kaip tu, kad nenori būti
sudraskytas vilkų, kad mieliau žus besikaudamas už savo miestą, ne už
mūsų nedėkingas žemes.

Atrodė, kad kambaryje net sutemo. Suspaudžiau lūpas. Ką galėjau į tai

atsakyti? Skirioto pirštai suspaudė kėdės ranktūrius, o žvilgsnis iš pradžių
įsmigo į lentines grindis, o po to lėtai lėtai pakilo iki mano akių. Jo lūpas
iškreipė keista šypsena.

– Bet tai juk nesvarbu, ar ne? Jei tu iškviesi šešėlių kariauną, mums
nesvarbu kiek karių mes turėsime. Tik ar tave reikia paraginti piktai, ar mes
susitarsime geruoju, Igle?

☼☼☼☼☼

Kai su kepalėliu duonos vėl sugrįžau į pilies kiemą, vis dar jaučiausi labai
nemaloniai dėl paskutinio pokalbio su Skiriotu. Bet bandžiau save įtikinti,
kad iš tiesų jis nebandė man grasinti. Jis tiesiog išsigando Miloto
sprendimo, negalvojo ką šneka, buvo piktas. Tik tiek. Niekaip netilpo
galvoje, kad Skiriotas galėtų ką nors iš tiesų pikto.
Šiandien nenutiko nieko gero. Jokios geros naujienos. Miloto vyrai nedelsė.
Jau netrukus žinia apie dar sumažėjusią mūsų kariauną apskriejo visus
gyventojus. Nepaisant visko, nepaisant Junos žodžių ir Jumilės džiaugsmo
dėl susidorojimo su Šviesmilu, vis tiek jaučiausi kalta. Visos kitos viltys
senka, vienintelė viltis iš tiesų lieku aš, o aš...

Ne, vis dar nesugalvojau nieko naujo ką galėčiau padaryti su šešėliais, net ir
su tais trumpalaikiais lukštais, kuriuos priversti pasirodyti mane išmokė
Dairis, tačiau nusprendžiau, kad bent jau dėl žvalgų galėčiau padėti, kol
nenukentėjo kas nors nekaltas. Juk net jei tikėčiau Skirioto geranoriškumu,
Rūnu galėjau tikėti vis mažiau. Apsidairiusi, įsitikinusi, kad manęs niekas
nestebi, pravėriau pilies sandėlio duris ir šmurkštelėjau vidun.

Mane pasitiko maloni vėsuma. Paskui save tyliai uždariusi duris

apgraibomis lėtai žingsniavau į patalpos gilumą. Ilgo, palei pilies sieną
pastatyto pastato sienose buvo tik siauri mažyčiai langeliai ir šviesos beveik
nepateko. Atėjusi iš saule nutvieksto pilies kiemo, dabar daugiau regėjau
pirštais, ne akimis. Žinojau, kad pastaruoju metu čia turėjo net padaugėti
atsargų, ir išties buvo sunku žengti žingsnį neužkliudant koja kokio maišo,
kubilo ar pintinės. Užčiuopiau kviečių grūdus didelėje puodynėje, kietus,
sudžiuvusius žirnius kitoje, alkūne užkabinau susvyravusį audinio ritinį.
Tada išgirdau žingsnius.

Šiurpas nusliuogė per nugarą ir sustingau. Nejau mane pastebėjo?

Ne. Netrukus supratau ir nerimas atlėgo. Sandėlio stogas buvo pilies sienos
dalis ir per jį, dabar ėjo patruliuojantysis. Jo žingsniai greitai nutolo ir čia
vėl tapo tylu. Pamažu akys priprato prie tamsos. Apėjusi didelį, grūdų pilną
kubilą pritūpiau ant plūkto molio aslos. Turbūt čia bus gerai. Priešais save
padėjau nešulį. Lėtai atskleidžiau skaros kampus, ir aplink pasklido
malonus dar šiltos, šviežios duonos kvapas. Atsitraukiau nuo jos per žingsnį
ir atsisėdau ant žemės. Dabar beliko laukti.

Iš tiesų atrodė, jog visos mano dienos susidėjo iš laukimo. Laukiau ir

tikėjausi, kad galop įvyks kažkas, kas leis iškviesti šešėlius, laukiau gerų
žinių iš mūsų kaimynų Dangerio žemėse, laukiau... Laukiau nežinau ko. Ir
iš laukimo naudos nebuvo – šešėlių prisikviesti vis dar nepavyko, naujienos
iš Dangerio pusės niekuomet nebuvo geros, o Bartas... Ne, apie tai galvoti
nebevertėjo. Kaip ten bebūtų, vis tiek jis greitai turės išvykti, o aš liksiu čia.
Juk tai nieko baisaus. Juk tiek laiko pragyvenau, net neįtardama apie jo
buvimą, toliau gyvensiu taip pat. Juk taip, ar ne?

Galop priekyje, tamsoje, išvydau sujudant. Prisimerkiau, kad geriau

matyčiau. Taip, tai jie. Manęs link, lėtai, bet užtikrintai žingsniavo du,
maždaug plaštakos didumo žmogučiai. Abu sudėjimo lyg kresni tvirti vyrai,
didelėmis, pilvą siekiančiomis barzdomis ir vešliais ūsais. Priėję prie
duonos kepalo sustojo.

– Klausom, – ištarė vienas tyliu, gergždžiančiu it girnų akmenys balsu.

– Aš tik norėjau paklausti. Jūs juk vaikštote visur po pilį, ar ne? Jūs daug ką
matote ir girdite.

Barzdukai tylėjo, bet neprieštaravo.

– Kunigaikštis įtaria, kad pilyje gali būti žvalgas, kuris pranešinėtų

priešams. Gal matėte ką, tokio... Įtartino?

Jiedu susižvalgė lyg nesuprasdami ko klausiu. Pati nebuvau tikra. Aš tiesiog

norėjau padėti. Ne tiek Skiriotui, ar tiems, kurie to žvalgo vis dar ieškojo,
greičiau tiems, kurie buvo įtariamieji. Savo broliui, nes taip sakė Lilūna, ir
man vis dar buvo neramu ir... ir Bartui. Taip. Nes kol jis čia buvo, jam grėsė
pavojus ir aš vis tiek negalėjau leisti, kad jam nutiktų kas blogo. Juk, jis
rizikavo savo gyvybe gelbėdamas mane, aš privalėjau jam padėti vien dėl
to.

– Įtartino? – perklausė žmogutis.

– M–hm. Pavyzdžiui, gal matėt ką besislapstantį pilyje, besistengiantį

nuklausyti, pamatyti ir likti nepastebėtu.

Abu jie sužiuro į mane.

– Na taip, kaip dabar aš, bet dar ką nors kitą?

Barzdukai dar kartą vienas su kitu pasikalbėjo žvilgsniais. Tada atsisuko į

mane ir papurtė galvas.
Nesulaikiau nusivylimo atodūsio. Linktelėjau jiems į duonos kepaliuką. Jie
nusišypsojo po savo tankiais ūsais ir abu kartu paėmę, nusinešė jį toliau į
tamsą.

Pasirėmiau delnais į aslą ketindama atsistoti, bet tuomet ir vėl išgirdau

žingsnius. Šį kartą jie sklido ne iš viršaus ir aš sustingau savo slaptavietėje.
Trumpam atsivėrė sandėlio durys ir su šviesa kažkas tikrai įžengė vidun. O
ne! Negi kas pamatė mane čia einant? Ne, turėjau nusiraminti. Net jei ir
matė, jie nieko man nedarys. Blogiausiu atveju supyks, kad čia atėjau ir
išvys. Tik tiek. Juk vis dar esu visų viltis.

– Nekalbėk apie tokius dalykus, ten kur tave gali išgirsti, – sušnibždėjo prie
durų.

– Ir kas, jei išgirs? – garsiai nuskambėjo rūstus, sodrus balsas.

Rūnas – pažinau. Tas kitas, lyg suerzintas jo nesupratimo, piktai atsikvėpė.

– Kodėl manai, kad gerai žmones gąsdinti? Mes patys tuos žvalgus surasim.
To betrūko, kad dar ir dėl to baimę įvarytum. Jie jau pakankamai bijo.

Dabar pažinau ir Skirioto balsą.

– Nebijo jie pakankamai, – suurzgė Rūnas. – Pats girdėjau – galvoja, kad

Iglė iškvies šešėlius „kai ateis laikas“.

Net sulaikiau kvėpavimą. Juna irgi tą patį sakė: „nenusimink, gal, kai ateis
laikas, tau pavyks netyčia“.

– Ir ką tu nori, kad aš dar padaryčiau? Dar žmonių išsiųsčiau garantuotai

mirčiai pas Dangerį? Dar ką nors tau leisčiau? Nori dar paraišioti juostelių
ant žmonių galvų? Nori dar kada jiems uždrausti išeiti į lauką?

Išgirdau, kaip kažkuris iš jų įkišo ranką į sausų žirnių indą ir lėtai pamaišė
juos kubile.

– Jei klausytum manęs, jei surastum ir suimtum bent vieną žvalgą, jie bent
neturėtų to pranašumo. Ir ritualams būtų geriau.
Kunigaikštis dar kartą garsiai atsikvėpė, lyg prarasdamas kantrybę:

– Juk mes ir ieškom tų tavo žvalgų.

– Ne taip. Sakiau, kur ieškoti.

– Sakei, bet nepateikei nei vieno įrodymo.

– Mano žodis turėtų būti pakankamas.

– Rūnai! Jau sakiau, kad patikrinsiu kiekvieną tavo įvardintą. Ką dar nori,
kad padaryčiau?

– Ir tą žolininkės svečią? Nežinau kur jis, juostelės taip ir nenešiojo.

Širdis mano krūtinėje stabtelėjo ir pirštai susispaudė į kumščius prie burnos.

Ne. Ne, palikite Bartą ramybėje.

Skiriotas atsakė ne iš karto.

– Bent jau šitą galim pamiršti. Šią užduotį daviau Butautui šiandien, bet jo
jau nebėra. Matyt, išvyko.

Stipriai suspaudžiau drebančias lūpas. Tą trupinėlį laiko, kai nudžiugau, kad

jie jam nebepakenks, tuojau pat nustelbė skausmas. Bartas išvyko? Nė
neatsisveikinęs? Galvoje ėmė ūžti, ir vyrų balsai nuslopo ir ištirpo.

Grįžau namo vis dar negalėdama pakelti žvilgsnio nuo žemės. Krūtinėje
buvo taip sunku, lyg... Lyg kažkas ant jos būtų užkrovę pilkapio akmenis.
Sau kartojau, kad neverta liūdėti, kad man turi būti vis vien, kad juk ir šiaip
jau galvojau, kad jo nebepamatysiu, kad ir jam saugiau kitur, bet... Dabar
tegalėjau galvoti apie tą šypseną, kurios nebepamatysiu, apie balsą, kurio
nebeišgirsiu ir visa tai ko čia nebeliko jam išvykus. Juk turėjau liūdėti ne
dėl Barto. Visa aplink ir taip jau griuvo beprotišku greičiu. Rūno veiksmais,
net ir po Skirioto kalbos netikėjau. Esu tik aš. Aš viena. O aš nieko
nesugebu. Moku iškviesti vieną šešėlį ir viskas. Viskas. Šiandien ir vėl
daugybę kartų bandžiau, bet ir vėl nesėkmingai – šešėliai neklausė mano
nurodymų, jie nepasilikdavo ilgiau nei kelias akimirkas. Ir vėl jaučiau kaip
žmonės žvelgia į mane su tuo skaudžiu tikėjimu. Tikėjimu, kurį išduosiu.

Grįžau jau nudžiuvusiais skruostais, nuo ašarų, kurių sau žadėjau neišlieti,
bet žinojau, kad Juna jau iš pirmo žvilgsnio viską suprato. Vis tik nieko
nepasakė. O ką galėjo pasakyti? Visiškai nebuvo apie ką kalbėtis, todėl
įėjusi į namus tiesiu taikymu nuėjau prie ratelio ir ėmiau verpti.
XI. Vakaro malda
Nors, Dairio dėka, pagaliau turėjau ką parodyti, bet naudos iš to buvo
mažai. Mano šešėliai buvo tik sielos lukštai – vėlės, paplevenančios ore
keletą akimirkų ir pranykstančios. Su jais vis dar negalėjo būti jokio
prasmingo ryšio, ką jau kalbėti apie tai, kad jie įvykdytų kokį nors mano
prašymą. Būtent dėl to, nerodžiau jų niekam išskyrus Symantą ir Juną.
Junai net pasakiau kas mane to išmokė. Ji tik įtariai pakraipė galvą, bet šį
kartą nebesakė, kad turėčiau su juo nebebendrauti, tik atsargiai užsiminė,
kad būčiau atsargi, ir kad turi būti kita išeitis nei tapti laume. Vis dažniau
atrodė, kad be Dairio pasiūlymo kitas pasirinkimas tėra pabėgimas. Žinojau,
kad aš Symanto neperkalbėsiu, bet maniau, kad gal Juna... Tačiau Juna į
mano pasiūlymus irgi atsakė panašiais žodžiais. „Ir kiek laiko mes bėgsime,
Igle?“ Tiek, kiek reikės, kad ir visą gyvenimą. Namai buvo svarbu, bet
mylimi žmonės svarbiau. Suvokiau, kad sutikusi su Dairio pasiūlymu turbūt
nebegalėčiau matyti ir jų. Užvis labiausiai to nenorėjau. Nenorėjo ir Juna,
bet ne taip kaip aš, ji, rodos, buvo įsitikinusi, kad galop kažkokiu būdu man
vis tiek pavyks. Na, arba nutiks dar koks nors netikėtas stebuklas. O aš
stebuklais tikėjau vis mažiau.

Dabar viena tyloje sėdėjau prie stalo. Po dienos darbų maudė kojas.
Perbraukiau pirštais per savo saulę. Priešais išvydau mamą. Jau kelintą
kartą šiandien. Anksčiau vis bandydavau prisiminti jos veido bruožus, bet
galop viskas susiplakė į rūką. Sunku buvo patikėti, kad užmiršau kaip
atrodė mano mama. Todėl ir vėl tyrinėjau juodą sielos lukštą. Gaila, jis
nesišypsojo. Man patikdavo mamos šypsena. Kaip ir Symantas, ji
šypsodavosi per retai.

Šešėlis vėl išnyko.

Pastaruoju metu jau visi šypsojosi per retai. Paskutinėmis žiniomis, kovos
Dangerio žemėse dar tęsėsi ir vis dar nebuvo sėkmingos. Mažai kas ir
tikėjosi, kad bus kitaip.

Nors mano plevenantys šešėliai ir buvo vienas mažas žingsnelis į priekį,

visas miestas kasdien žengė po kelis atgal. Žmonės buvo vis labiau
išsigandę ir vis piktesni. Pilies sienos buvo tvirtinamos jau ne tik dienos, bet
ir nakties metu, kai kurie tėvai ginklus parūpino ne tik savo sūnums, bet ir
dukterims, o išėjusi iš savo kiemo vis labiau tikėjausi sulaukti klausimų kur
mano šešėlių kariauna. Skirioto ir Rūno baimės dėl žvalgų persidavė ir
kitiems. Kunigaikštis „dėl visa ko saugiai uždarė“ visus tuo metu mieste
buvusius pirklius, kuriuos tik sugebėjo rasti, taip pat vis dar nebuvo žinių ką
jie padarė su vargšu Onisimu. Dar bandžiau ieškoti to paslaptingo tikrojo
žvalgo pati, tačiau išklausinėjusi visų galimai naudingų dvaselių mieste ir
pilyje nepešiau visiškai nieko.

Vis dar iš visų jėgų stengiausi nebegalvoti apie tai, kad jau niekuomet
nepamatysiu Barto. Nesmerkiau jo už tai kad tyliai pasišalino. Juk tai buvo
pats protingiausias sprendimas. Per šias porą dienų net su Juna apie jį
nekalbėjome. Savotiškai dėl to džiaugiausi. Kalbant apie jį būtų sunkiau
pamiršti. Jei tai apskritai įmanoma.

Išgirdusi beldimą į duris pakilau nuo suolo. Iškart nusiteikiau kam nors
nemalonaus. Džiugios naujienos atkeliaudavo vis rečiau. Jei kas būtų
paklausęs, spėčiau, kad tai vienas iš dviejų: arba dar viena moteriškė pas
Juną – žolelių miegui ar kitokios pagalbos, arba dar koks žmogus pas mane
„sužinoti kaip sekasi“ arba pasisiūlyti man „padėti kaip tik galima“. Iš tiesų
šie pagalbininkai jau vedė iš proto. Kaip, jie įsivaizdavo, galėtų man padėti?

Įkvėpiau ruošdamasi greitai bet maloniai išvyti atėjusį, tačiau atvėrusi duris
nustėrau.

Į mane taip pat nustebę žvelgė tos neįmanomai gražios smaragdinės akys.

– Am... Junos nėra?

Atrodė, kad jis nustebo anaiptol ne maloniai. Jis čia? Kaip? Skiriotas juk...
Kodėl?

– Ką tu... – žodžiai užstrigo gerklėje.

Jau antrą kartą bandžiau susigyventi su mintimi, kad daugiau jo

nepamatysiu ir pačią netikėčiausią akimirką... Stebėjau jį nejudėdama, dar
beveik netikėdama savo akimis, bet jau ir džiaugdamasi, ir nerimaudama
vienu metu. Pagalvojau, kad dabar jis man atrodė kiek prasčiau nei
paskutinį kartą. Ir jo oda ir lūpos, tamsių drabužių fone, buvo dar labiau
išbalę nei paprastai, o akys žėrėjo taip, tarsi būtų turėjęs karščio.

Nors mano pasaulis susitraukė beveik iki Barto dydžio, kažkaip dar
sugebėjau išgirsti netoliese pažįstamą balsą. Jis iš pradžių atsklido pro
kauladirbio namo praviras duris, o paskui išvydau Butauto plačiapetę figūrą
žengiant į kiemą. Šiurpas nuslinko nugara. Jei tik Butautas atsisuks...
Greitai ištiesiau ranką, sugriebiau Barto riešą ir įtempusi jį vidun užtrenkiau
duris.

Jis dar plačiau atsimerkė ir, matyt tikrai nesuprasdamas ką tai reiškia,
įsižiūrėjo į mane.

– Kas vyksta?

Priglaudžiau ausį prie durų, taip bijodama būti nesuspėjusi, bijodama

išgirsti artėjančius Butauto žingsnius. Juk jis pasakė Skiriotui, kad Bartas
išvyko. Jei dabar pamatytų, kad suklydo...

Bet žingsnių nesigirdėjo. Mano širdies dūžiai pamažu tilo ir lėtėjo.

– Ką tu čia veiki?

Net pati nustebau kaip piktai nuskambėjo mano balsas. Jis sunėrė rankas ant
krūtinės lyg net įsižeidęs dėl tokio klausimo.

– Norėjau pasikalbėti su Juna.

– Jie galvoja, kad tu jau išvykai!

Barto kakta susiraukė.

– Kas „jie“?

– Kunigaikštis, krivis, Butautas.

Jis kilstelėjo antakius taip, kaip, atrodė, moka tik jis.

– Kodėl?

Nesuskubau atsakyti, todėl ir vėl paklausė:

– Ir koks kunigaikščiui skirtumas?

– Toks, kad jie įtarinėja tave esant žvalgu kalavijuočiams, – riktelėjau.

Jis net išsižiojo iš nuostabos.

– Ką? Kodėl?

Pasitraukiau nuo durų ir atsistojau priešais jį.

– Nežinau, – leptelėjau, net suprasdama, kad meluoju. – Gal tik todėl, kad
tu ne iš čia. Ir... Jie ieško to, kas moka rašyti, nes žvalgas turi mokėti, ir... –
Nuleidau galvą supratusi, kad mintys dėliosis aiškiau jei jo nematysiu. –
Juna jiems nesakė, kad tu moki, nes... Mes manėm, kad tada jie tikrai
pagalvotų, kad...

– Tai ir jūs galvojate, kad aš galiu būti žvalgas?

Pakėliau akis. Bartas žvelgė į mane apstulbęs.

– Ne! – vėl pasakiau daug garsiau nei derėjo, bet dabar tapo taip baisu, kad
jis gali manyti, kad taip apie jį galvoju. Tačiau jis šyptelėjo ir švelni šiluma
išplito po visą mano kūną. Kaip visgi buvo gera, kad jis čia.

– Bet vis tik manei, kad tiesiog susirinkau daiktus ir neatsisveikinęs išjojau
namo? Dėl to mane įsitempei vidun?

Mano skruostai ėmė kaisti ir jis dar plačiau nusišypsojo.

– Ne, ten buvo Butautas. Nenorėjau, kad tave pamatytų. Ir... – vėl nuleidau
galvą. Žiūrėti į jį iš taip arti iš tiesų buvo sunku. – Taip, galvojau. Juk tu ne
mūsiškis, tau nereikia čia pasilikti ir rizikuoti susidurti su jais. Tau nėra
tikslo.
Jis tylėjo, o aš nedrįsau pakelti akių. Galop atsiduso. Mūsų žvilgsniai vėl
susitiko. Akimirką išvydau jo veide lyg nerimą, liūdesį, kančią, o tuomet jis
užsimerkė. Lyg nenorėtų man kažkaip išsiduoti. Bet juk... Kad ir kas tai
būtų, juk aš tenorėjau jam padėti. Po visko, nesvarbu nei Gaudilė, nei tie jo
žodžiai miške... Kad ir ką jis galvotų apie mane, aš tikrai jį mylėjau ir šiuo
metu už viską labiau tenorėjau, kad jis vėl nusišypsotų, kad tas liūdesys
išnyktų.

– Aš nenoriu bėgti. Bent jau dar tikrai ne dabar.

– Bet tau iš tiesų čia pavojinga.

Jis žengė dar arčiau. Tamsios plaukų sruogos, jam palenkus galvą pridengė
akis, bet vis tiek jaučiau tą atidų, tiriantį žvilgsnį. Oras aplink tvinksėjo jo
buvimu ir kvėpuoti tapo sunku.

– Jei tu pasakysi, kad turiu išvykti, taip ir padarysiu.

Kaip? Atrodė, kad visas mano kūnas ėmė virpėti. Jis buvo taip arti. Jaučiau
jo kvapą, beveik jaučiau jo kvėpavimo šilumą pro nuo saulės įskilusias
lūpas, mačiau visas mažytes raukšleles aplink jo akis, net tą mažą randelį
ant smilkinio. Kodėl jis man tai sako? Juk tai priklauso ne nuo manęs.
Negali priklausyti nuo manęs. Kas aš jam tokia, kad mano žodis būtų
lemiamas? Ar turėčiau pasakyti „taip, išvyk“? Ar tada jis tik nusijuoktų ir
pasakytų „kadanors“? Ar tai iš tiesų kažką lemtų? Pravėriau burną, bet
žodžiai sustingo gerklėje. Jei jis vis tik paklausytų... Ar aš galėjau tai
ištarti? Dabar iš tiesų buvo taip baisu – ką Skiriotas jam padarytų, jei
galvotų, kad Bartas – jo ieškomas žvalgas? Juk jam tikrai buvo daug
saugiau išvykti, tačiau niekaip nebūčiau prisivertusi pasakyti „taip“, kai visa
mano dvasia šaukte šaukė – „pasilik“.

– Aš... Suprantu, tu... Jei čia likai dėl Gaudilės...

Maliau liežuviu ir jau nebesupratau ką, po galais, šneku. Jis susiraukė ir

atsitraukė:

– Gaudilės?!
– Aš mačiau jus. Netyčia. Per rasas, – sušnibždėjau.

Jo akyse per akimirką praskriejo ir nuostaba, ir siaubas.

– Tu... Ką?!

– Aš nesiruošiau to pamatyti. Neprivalau teisintis.

– Aš... Aš nesakiau, kad tu turi teisintis, – pasakė jis, pabrėždamas žodį

„tu“. Vis dar atrodė labai nemaloniai nustebintas, bet aš tenorėjau kuo
greičiau pabaigti šitą temą. Vien tarti jos vardą buvo nemalonu, vien jos
vardas primindavo tą vaizdą, kurį tiesiog norėjau pamiršti.

– Igle... – sujudėjo jo lūpos taip tyliai, kad neišgirdau nei garso.

Barto pirštai sugriebė mano delną. Taip stipriai, bet taip trumpai. Tuomet
paleido, lyg būčiau nudeginusi.

– Po galais...

Atrodė, kad norėjo pasakyti dar kažką, tačiau, lyg save tramdymas, stipriai
prikando lūpą. Vis tik kalbėjo jo akys. Gailėjausi, kad nesugebėjau iš jų
suprasti taip, kaip sugebėdavo Juna. Temačiau jose pyktį, skausmą ir dar
kažką, ko negalėjau įvardinti. Jo lūpos ir vėl prasivėrė, tačiau pirmiau, nei
žodžiai, nuo durų atsklido beldimas.

Krūptelėjau. Kaip aš neišgirdau žingsnių? Vieną ranką staiga įrėmiau į

duris, kita kilstelėjau iki burnos, lyg mano kūnas būtų įtaręs, kad galiu ką
nors išduoti.

– Nekalbėk, – tyliai tyliai sušnabždėjau jam. Bartas tarsi suprato mano

baimę ir jo veidas akimirksniu nurimo, – Nueik į aną kambarį ir neišsiduok.

Jis delsė.

– Prašau.

Beldimas pasikartojo. Buvo piktas, nekantrus ir aš vėl krūptelėjau. Dabar

Bartas pakluso. Aš lėtai lėtai iškvėpiau bandydama nuraminti lekiančią širdį
ir neskubėdama atvėriau duris.

Priešais stovėjo Vainė. Jos didelės žvilgančios akys nužvelgė mane, lyg
kaip visad pasipiktinusios pačiu mano buvimu ir net perkreipusi lūpas
mergina paklausė:

– Dar kas nors iš šeimos yra?

– Ne.

– O kur?

– Tiksliai nežinau. O kam reikia?

– Krivis kviečia visus į vakarinę maldą. Dalyvavimas būtinas.

– Bet vakarinės maldos metu jis neleidžia mums išeiti iš namų.

– Šį kartą – išimtis.

– Supratau, – ištariau ir jau bandžiau uždaryti duris. Tačiau plona Vainės

rankutė jas sustabdė.

– Tavo dalyvavimas taip pat būtinas. Ar galiu patikėti, kad perduosi savo
šeimai?

– Perduosiu.

– Ir būsite, – tai buvo ne klausimas, o reikalavimas.

– Gerai, būsime.

Tenorėjau, kad ji greičiau išeitų. Ranka lėtai pasitraukė, nors Vainė

tebežvelgė į mane piktai ir įtariai. Nebekreipiau dėmesio. Uždariusi
atsirėmiau į duris ir įsiklausiau. Išgirdau žingsnius nutolstančius. Bartas
pasirodė tarpduryje.

– Tai man dabar reikia slėptis nuo visų?

Tebestovėjau atsirėmusi nugara į duris ir nebežinojau ką jam atsakyti. Aš tik
norėjau, kad jam nieko blogo nenutiktų, kad bent jis nenukentėtų šitame
visame... O dabar visai nebežinojau kuo galima pasitikėti, kuo jau nebe.

– Nežinau, – sumurmėjau. – Krivis aną dieną liepė nekišti nosies iš namų

vakaro ritualų metu, sakė, kad tuo metu gali vaikščioti piktos dvasios, ir kad
jei kas nors bus pamatytas neklausantis šitos taisyklės... Aš juk matau, kad
jokios dvasios tada vaikščioti nepradeda. Ir jie sugavo vieną čia gyvenantį
polockietį. Vien dėl to, kad jis moka rašyti. Čia pavojinga net iki ateinant
kalavijuočiams. Negi nesupranti?

– Suprantu.

Jis atsistojo šalia manęs.

– Vis tik nemanau, kad esu toks trokštamas grobis, kaip tau pasirodė.

– Aš nežinau, aš tiesiog... Nesuprantu kam tau rizikuoti.

– Aišku.

Tyla užsitęsė. Tapo nejauku. Dabar pasirodė, kad mudu tiesiog du žmonės,
per prievartą uždaryti į vieną patalpą, visai nenorintys būti šalia vienas kito.
Bent jau, kad jis nenori. Taip, žinoma. Jis juk ieškojo Junos, o čia tik aš.
Pasitraukiau nuo durų.

– Jei jau nori eiti... tik... būk atsargus.

– Ir saugotis ko? Kiekvieno žmogaus? – šyptelėjo jis.

Tačiau šį kartą ta pašaipi šypsena sukėlė tik nežinia iš kur sukilusį pyktį.
Jam tai juokinga? Jis netiki tuo, ką sakau? Kodėl man jo gyvybė ir sveikata
rūpi daug daugiau nei jam pačiam?

– Na ir eik tada! Ir pranešk visiems, o ypač Vainei ir Butautui, kad esi ir vis
dar lauki, kol jie ir tave suims. Vis tiek neturi ką daugiau veikti su savo
gyvenimu! – mano balsas ėmė lūžinėti ir supratau, kad jau tuoj tuoj iš to
prakeikto beviltiškumo mano skruostais ims ristis ašaros.
Staiga pasirodė, kad Bartas išsigando. Jo rankos sučiupo mane ir apkabino
prispausdamos prie krūtinės.

– Tsss. Igle. Tik neverk, prašau.

Panašu, kad tam buvo per vėlu.

– Jie tiesiog bijo. Jie juk nėra blogi žmonės, tu pati žinai. Jiems juk baisu, o
kai žmonėms baisu, jie ima elgtis kvailai. Bet nieko ant laužo jie vis dar
nesudegino, ir nesudegins. Pamatysi. Na uždarys dar kelis galimus žvalgus į
bokštą, palaikys kelias dienas ir tiek. Viskas turi baigtis gerai. Tikrai. Jei ta
moteris sugebėjo šešėlius iškviesti, tai tau tikrai turi pavykti. Ar ne, mieloji?

Nenorėjau kalbėti, norėjau tik likti taip apkabinta jo rankų, prigludusi prie
jo krūtinės, tenorėjau klausytis jo raminančio balso, klausytis kaip plaka jo
širdis, kaip oras teka į jo plaučius, jausti jo šilumą, jo kvapą. Kada paskutinį
kartą jaučiausi tokia saugi? Kai jis mane apkabino po to, kai vos
nepaskendau? Norėjau, kad pasaulis pasitrauktų atokiau, kad paliktų mane
ramybėje, kad galėčiau likti čia ir dabar, su juo dar ilgai. Taip neįmanomai
ilgai. Bet jau tas noras buvo klaida. Kodėl aš vis kartoju tas pačias klaidas?
Kaip nesuprantu, kad visa tai tik veda dar didesnio skausmo link? Juk jis
myli Juną. Arba Gaudilę. Arba dar ką nors, bet tai tikrai ne aš, ir aš vėl
bandau mėgautis tuo, kas man nepriklauso. Tai klaida, tai didžiulė klaida.
Mano akys vis dar buvo sausos. Pasitraukiau nuo jo ir tos rankos mane
paleido. Jau dabar skausmingai jų trūko.

– Atsiprašau, – ištariau kaip galėdama ramiau. – Tiesiog pavargau.

– Žinau, – pasakė jis ir dar kurį laiką stovėjo tiesiog prieš mane. Nežinau ką
norėjo tuo žvilgsniu pasakyti ir ar norėjo. – Jei galėsi, pasakyk Junai, kad
jos ieškojau, gerai?

Linktelėjau ir sunkia širdimi išleidau jį laukan.

☼☼☼☼☼
Į vakaro maldą vėlavome. Prie šventyklos buvo neįprastai tuščia – laukė tik
viena vaidilutė, matyt palikta vien prižiūrėti ugnį ir nurodyti vėluojantiems
kur eiti. Pasirodo šį kartą ritualas turėjo vykti ne šventyklos kalne ir net ne
jo papėdėje. Vaidilutė mus nusiuntė tolyn į mišką, į gerokai toliau
beprasidedantį tankų eglyną.

Tą patį, kuriame tuomet sutikau Maumą.

Negera nuojauta užgulė krūtinę. Kodėl čia? Atrodė, kad vien dėl to prie šito
ritualo prisideda kažkas blogo. Nenorėjau ten eiti, bet žinojau, kad mūsų
pasiges jei apsisuksime ir grįšime namo. Todėl tik stipriau suspaudžiau
Luknės rankutę ir žengiau į tankmę paskui brolį ir Juną.

Nors dabar ši miško vieta buvo pilna žmonių, jaukumo tai nesuteikė. Vis
negalėjau liautis žvalgytis aplink, vis manydama, kad už eglių skarų galiu
sutikti kieno nors piktas nežmogiškas akis. Bet taip ir nepamačiau nei
vienos dvasios. Gal tas, nebūdingas šiai vietai, gyvųjų keliamas triukšmas
jas išvaikė.

Pamažu priėjome nedidelę miško aikštelę su senu, apgriuvusiu aukuru.

Žmonių apie jį buvo pilna, turbūt susirinko beveik visi gyventojai.
Atsistojome ant atokiau esančios kalvelės, kur dar buvo šiek tiek vietos. Iš
čia netgi gerai mačiau Rūną ir vaidilutes susispietusias apie ugnį,
besikūrenančią ant aukuro. Girdėjau juos kažką kalbančius, šnabždančius,
bet žodžių nesupratau. Kiti dabar pagarbiai tylėjo. Net vaikai. Jų visų
veiduose mačiau nerimą, ir tik kai kuriuose tariausi įžvelgianti viltį.

Galop krivis pakėlė rankas ir suriko:

– Maitiname žvėrį, kuris užuodžia priešą, kuris saugo namus. Prieik, žvėrie,
parodyk priešą, įveik priešą, pasimaitink priešu. Saugok namus, žvėrie,
saugok savo žemę. Maitiname tave, žvėrie, ugnim sušilk, oda apsitrauk,
matomas tapk, balsą įgyk, ženklą duok, sparnais mok, priešą naikink.

Vaidilutės ėmė kartoti Rūno žodžius. Žmonės tylėjo. Mano nerimas augo.
Neprisiminiau kada nors girdėjusi tokį užkeikimą. Žinoma, juk galėjau
nežinoti, bet... Nuo staiga pakilusio vėjo gūsio suvaitojo sena, nudžiuvusi
liepa netoli aukuro. Tuščia ir be gyvybės. Visa kita tebuvo miško tylus
šlamėjimas ir keleto balsų šnabždesys. Išvydau, kaip krivis atsiriša kapšą
prie diržo ir ištraukia kažką judančio. Gyvo?

– Misk, žvėrie, gyvu maistu, auk žvėrie, tvirtėk žvėrie, būk kaip tie, kuriuos
tau aukojame. Vikrus, nepastebimas, šaltas.

Rūno sugniaužtas delnas pakilo aukštyn, ir išvydau kaip ugnies link lekia...
driežiukas? Padarėlis nuskrido tiesiai į ugnį, į šalis akimirkai pažiro
kibirkštys, tačiau liepsna greitai nurimo. Iš ugnies jis nebeišropojo.

Rūnas dar kartą įkišo ranką į kapšą.

– Apsidenk oda, žvėrie, būk miško aprūpintas, nuo sužeidimo apsaugotas,

nuolat atsinaujinantis, būk mums pamatomas, pajaučiamas, žvėrie, teikis
mus pažinti.

Į ugnį pateko gyvatės odos išnara. Liepsna plykstelėjo viršun. Rūnas vėl
nuleido galvą, tačiau aš... Aš kažką išvydau. Trumputę akimirką. Taip
trumpai, kad nebuvau tuo tikra. Lyg dar vieną šešėlį už Rūno, kuris sujudėjo
nepriklausomai nuo jo. Šešėlį ne žvėries, bet... žmogaus? Ne tamsią dvasią,
tiesiog ilgą ir didelį šešėlį, kurio lyg ir nebuvo kam mesti. Atrodė, kad tas
kažkas – aukštesnis, grėsmingesnis – tūno šalia krivio. Laukia. Auga? Ne,
gal tai tebuvo šviesos žaismas? Liepsnai nuslopus jo nebemačiau. Krivis
atsitraukė.

– Atėjo laikas tiesai, – dar garsiau sugriaudėjo jo balsas. – Tiesos žvėris

mums atskleis priešus tarpe mūsų. Prieikite po vieną ir palieskite žvėries
galvą, būkite pažymėti.

Tai nebebuvo ritualiniai žodžiai. Krivis kreipėsi į žmones. Jie, lyg

nesuprasdami, kas vyksta ėmė žvalgytis ir šnibždėtis.

– Tylos! – nuskambėjo kitas balsas ir tik tada ant kalvelės kitoje aukuro
pusėje išvydau Skiriotą. – Nei vienas iš čia neišeisite, kol krivis neduos
leidimo. Visi turite būti patikrinti.
Pamačiau, kad aplink jau stovi Skirioto sargybiniai. Rūnas atstatė priešais
savo naują lazdą užapvalintu stambiu gumbuotu galu. Vaidilutės išsirikiavo
už jo. Tik Vainė liko stovėti šalia, laikydama delnuose dubenį su kažkokiu
tamsiu skysčiu.

– Prieik, – ištarė krivis priešais jį stovinčiai moteriai. Ši nedrąsiai žengė

artyn.

– Paliesk žvėries galvą.

Moteris lyg suvokusi nurodymą iš krivio žvilgsnio, atsargiai prisilietė prie

lazdos viršutinės dalies. Rūnas trumpam užsimerkė. Linktelėjo. Vainė
pasivadino ją arčiau savęs, tuomet pirštu pakabinusi tos juodos masės
užtepė ant moters kaktos. Vadinasi moteriai Rūnas priekaištų neturėjo.
Leido išeiti.

Tai kuo greičiau padarė ir ji, ir didžioji dalis patikrintųjų.

Pamažu temo, oras vėso, žmonių mažėjo, tačiau mes dar keliais ratais
stovėjome aplink aukurą laukdami savo eilės. Grupelė jau Vainės pažymėtų
taip pat stoviniavo šalimais ir, patys jau saugūs, stebėjo kuo visa tai baigsis
kitiems. Kaip ir Skiriotas bei jo sargybiniai. Jiems Rūnas priekaištų taip pat
neturėjo. Apskritai, atrodė, kad tas jo minimas „žvėris“, žvalgų ieškojo
prastai. Rūnui kol kas neužkliuvo nei vienas. Likusieji, rodos, šiek tiek
atsipalaidavo, tačiau nerimas mano krūtinėje vis dar augo. Ne, priežastį aš
žinojau. Rūnas nepatikrino dar nei vieno man iš tiesų brangaus žmogaus,
nei vieno, kuriuos garsiai įtarinėjo. Barto, žinoma, čia nebuvo, bet buvo
Symantas, buvo Juna, kad ir kaip buvo sunku patikėti, kad atsisuktų prieš
jas, buvo ir Luknė su Lilūna.

Užsižiūrėjusi į vis kartojamą ritualą net nepastebėjau kada ant nudžiuvusios

liepos ėmė rinktis paukščiai. Kai juos išvydau jie jau tupėjo beveik ant
kiekvienos šakos. Šarkos, strazdai, zylės, kukučiai, kėkštai, sniegenos. Visi
tie paukščiai, ant vieno medžio, rodos, atidžiai stebėjo apačioje vykstantį
veiksmą. Bandžiau tarp jų rasti ką nors negyvo, ką nors, kas juos visus čia
viliotų, laikytų, valdytų, bet nudžiuvusi liepa, rodos net nebeturėjo savo
dvasios. Papildomo šešėlio šalia Rūno irgi nebeišvydau.
Lazdą prilietė Ugis. Širdis akimirkai stabtelėjo, tačiau Rūnas linktelėjo ir
Vainė uždėjo ženklą ant jo kaktos.

Atskrido dar vienas paukštis.

Jumilė. Nieko. Dar vienas paukštis nutūpė.

Jos sesuo. Laisva. Ir dar vienas sparnuotis medžio šakose.

Žmonių mažėjo. Mes slinkome artyn. Kaip ir Skirioto sargybiniai.

Vaiga. Nekalta. Bent jau žvalgyba priešams.

Smalsuolių pažymėtųjų būrelis taip pat slinko artyn.

Galop priešais Rūną belikome tik mes, o už jo tuščias negyvas medis jau
buvo pilnas gyvybės. Atrodė, kad nebėra vietos ant jo nutūpti daugiau nei
vienam paukščiui.

Tamsios krivio akys įsmigo į mane. Nutirpusiomis kojomis žengiau jo link.

Kaip mačiau visus darant, ištiesiau ranką ir paliečiau jau šiltą, nugludintą
lazdą. Rūnas užsimerkė. Nepajutau nieko, tik vis dar viduje ūžiančią baimę.
Tuomet jo akys atsivėrė. Lūpos vos vos šyptelėjo. Galva linktelėjo. Išvydau,
kaip prie manęs artinasi juoda mase išteptas Vainės pirštas. Tarsi brėždamas
jis paliko vėsią, šaltą ir sunkią žymę ant kaktos. Pajutau anglies kvapą.
Vienas sargybinis nuvedė mane į šalį. Stovėjau šalia pažymėtųjų ir laukiau
kas bus. Dabar jau žinojau, kad tikrai bus blogai.

Juna švelniai stumtelėjo Luknę. Ji palietė lazdą, lyg žaisdama, neįtardama

nieko pikto. Ilgos akimirkos Rūno tylos. Linktelėjimas. Juodas, šį kartą
apsaugantis rėžis. Mergaitė priėjo prie manęs. Sargybiniai apsupo dar
glaudžiau.

Juna. Laikas tęsėsi. Jutau nerimą ir judančiuose paukščių kūnuose.

Linktelėjimas. Rėžis. Saugi. Šalia manęs.

Symantas. Stipriai suspaudžiau kumščius. Jo ranka prisilietė prie lazdos.

Rūnas užsimerkė.
Ir staiga tyla sutrūko. Visi iki vieno liepoje tupėję paukščiai sukruto ir
pakilo. Dangus dar labiau aptemo nuo jų išskleistų sparnų. Rūnas atsimerkė
ir net jo akyse žybtelėjo šypsena. Oras mano gerklėje įstrigo.

– Žvėris prabilo.

Prie krivio stovėję sargybiniai staiga sučiupo brolio rankas. Šalia išgirdau
riksmą.

– Ne, ką tu darai! – sušukau, šokdama krivio link.

Kažkieno gniaužtai sučiupo mano rankas.

– Paleisk jį!

Rūnas atsisuko į mane. Tebežvelgė tuo gąsdinančiu žvilgsniu, bet nesakė

nieko. Išgirdau Symanto balsą.

– Rūnai, tu manai, kad žvalgas aš? Kodėl?

– Dievai nemeluoja, – ištarė krivis greičiau ne man, ne Symantui, o visam

jo klausančiam miškui. – Net jei negirdėjote jų balso, tikrai ir patys matėte
ženklus.

– Ne! Kunigaikšti, – sušuko Juna vis dar tebestebinčiam Skiriotui, – Negali

juo tikėti! Juk tu puikiai pažįsti Symantą. Negali tikėti, kad jis galėtų ką
nors blogo padaryti mums.

– Dievai nemeluoja, – vietoj tylinčio kunigaikščio atsakė krivis. Lyg jam

davus ženklą, visos vaidilutės už jo nugaros ėmė skanduoti tą patį. Visos
išskyrus Lilūną, kuri žiūrėjo į mane žvilgsniu, kuriam nebepavyko nuslėpti
siaubo.

Svetimos rankos vis dar stipriai mane laikė. Tai, kad vis dar nepavyko iš jų
išsivaduoti, leido pykčiui augti.

– Čia nieko nebuvo, Rūnai! Tu pamiršti, kad aš matau dvasiais. Čia tebuvo
paukščiai, kuriuos kažkas išgąsdino. Čia nebuvo jokio dievo, jokios
dvasios!
Krivis žengė manęs link. Ir vėl atrodė, kad matau ne Rūną. Ne tą sulinkusį,
išsigandusį žmogų, o kažką daugiau. Kažką pikto, žiauraus, kerštingo,
kažką kieno akys žvelgė kitaip. Drąsiai, užtikrintai, grėsmingai. Tačiau
balsas suskambėjo tyliai, taip, kad girdėčiau tik aš.

– Patylėk, jaunoji kerėtoja, nes ir tau gali baigtis blogai. Manai tavo galios
tave apsaugo? Tu per daug pasitiki savo sugebėjimais.

– Paleisk, mano brolį! – surikau jam į veidą.

Rūnas atšlijo ir apžvelgė visus likusius čia žmones.

– Iglė sakosi, kad nori mus apsaugoti, bet aš klausiu jūsų, kur jos šešėlių
pulkai? Kur mūsų apsauga? Ar tikrai ji to siekia, ar kartu su išdavikais
tenori mūsų mirties?

Pyktis užvaldė visą kūną ir nebegalėjau nieko atsakyti.

– Symantą išdavė jau juostelės. Bet aš, taip kaip ir ji dabar, nepatikėjau,
leidau sau tą klaidą. Dabar jūs visi išvydote žvėries ženklą. Negi vis dar
netikite?

Išgirdau, kaip žmonės ėmė šnibždėtis, tačiau niekas nedrįso garsiai atsakyti
į krivio klausimą.

– Jaunoji kerėtoja supranta nedaug. Bet jos žvėris dar neįtaria, – Rūno
tamsios akys, lyg perspėdamos atsisuko į mane. – Ar jūs tikite žvėries
sprendimu?

Šnabždesys už manęs dar pagarsėjo. Žodžiai iki mano ausų beveik nepriėjo,
kol kažkas tyliai ištarė „Iglė – išdavikė“.

– Mes tave stebėsime, – pasakė krivis. – Iki tol, kol žvėris pasakys ką
turime daryti. Ar turi dar ką pasakyti?

Mano lūpos prasivėrė, bet tuo pat metu pajutau Junos pirštus ant savo
delno. Nebeištariau nieko.
XII. Vailentas
Ryte ir vėl lipau į šventyklos kalną. Ši naktis buvo tarsi vienas baisus
bjaurus sapnas. Nesugebėjau užmigti. Nei aš, nei Juna daugiau
nebesiginčijome su Rūnu, tačiau jam pasitraukus pabandėme rasti bendrą
kalbą su Skiriotu. Tačiau ir jis buvo neperkalbamas. Ne, jis apskritai su
mumis nesikalbėjo. Jis pabandė kuo greičiau nuo mūsų pabėgti, atsitverti
sargybiniais, užsidaryti tarp savo sienų, ir vieninteliai jo žodžiai buvo lyg
Rūno padiktuotos taisyklės: „Dievai neklysta“, „jūs pačios matėte“, „jau
raišteliai taip sakė“, vis tik sakomos be to, dabar Rūnui jau būdingo
užtikrintumo. Kai pabandžiau jo paklausti, ką ketina daryti su mano broliu,
kunigaikštis tik sumurmėjo „nepanikuokite“, nieko nepaaiškindamas. Tai
galėjo reikšti bet ką: nuo „nieko blogo jam nedarysiu“ iki „sudeginsiu jį ant
laužo ir jūs nieko negalite padaryti“. Tai viskas ką mes gavome iš savo
valdovo. O po to teliko stebėti kaip Symantas, lyg didžiausias nusikaltėlis,
išvedamas ir uždaromas pilies bokšte. Likusią nakties dalį praleidom
ramindamos Luknę ir viena kitą. Pirmą kartą mačiau tokią Junos baimę. Po
prabudimo ji visuomet būdavo mano ramstis ir paguoda, o dabar... Mane
gąsdino jos nerimas, juk puikiai atsiminiau kaip gerai Juna nuspėdavo
žmonių mintis ir jausmus. Jei ji taip bijojo Rūno ir Skirioto priežastis tikrai
buvo. Tačiau dabar aš turėjau būti stipresnė. Negalėjome visos pasiduoti
baimei ir nieko nebedarydamos laukti to, kas bus.

Todėl nusprendžiau, kad turiu dar kartą pasikalbėti su Rūnu. Turėjo būti
kažkokia išeitis.

Ties keliuko posūkiu į šventyklą pamačiau tą, kurios pamatyti netroškau

visai. Įrėmusi rankas į šonus, pakėlusi galvą, man skersai kelio stovėjo
Vainė:

– O, ką vėjas atpūtė, – su išdidžia panieka išdrožė vaidilutė.

– Ir tave gera matyti, – išsišiepiau parodydama dantis. Vienintelis dalykas,

ko man iš jos reikėjo – jai pasitraukti į šoną.

– Ko tau čia?
– Nori pasakyti, kad aš negaliu ateiti į šventyklą?

– Į šventyklą dabar negalima niekam, o tokiai kaip tu aš net artintis prie jos
neleisiu! – jos balsas vis garsėjo.

Įkvėpiau bandydama sustabdyti vis tik pamažu kylantį susierzinimą.

– Tokiai kaip aš? Ką aš tau kada padariau?

Jos veidas dar labiau susiraukė. Tapo panaši į piktą senę.

– Jei tik Preigilas žinotų kokie tapo jo vaikai. Išdavikas ir... ir pasileidusi
merga, pati parsivedusi dar vieną priešams prisiekusį!

Pasileidusi merga? Negana to, kad vakar jos krivis uždarė mano brolį, ji dar
leidžia sau taip kalbėti? Dar ką tik galvojusi su ja nesiginčyti ir nesipykti,
ėmiau jausti kaip mano kraujas tiesiog kunkuliuoja iš įniršio. To jau buvo
per daug! Vainė tebežiūrėjo į mane tuo smerkiančiu žvilgsniu, ir kilstelėjusi
ranką, pamojo, kad apsisukčiau ir eičiau atgal. Vainė, smulkutė bailutė
Vainė, kurią aš vaikystėje globodavau, nes niekam iš bendraamžių ji
neatrodė pakankamai įdomi būti jų drauge, dabar elgiasi su manim, krivio
Preigilo dukra, kaip su šiukšle! Ji pati neturi teisės įžengti į šitą šventą
vietą! Šlykšti bjaurybė!

– Nedrįsk taip kalbėti apie mano šeimą, tu gyvate! – surikau ir stūmiau ją

taip, kad atbulomis žengusi kelis žingsnius ir praradusi pusiausvyrą ji
klestelėjo su visu savo baltu apdaru į tako dulkes. Jaučiau kaip ant rankos
dega šešėlių saulė. Staiga trumpai akimirkai viskas aptemo, o tada išvydau
priešais ją stovinčius du jos mirusių draugių – vaidilučių šešėlius. Vainė
neapsidžiaugė jas pamačiusi, Vainė ėmė klykti.

Apėjau ją susirietusią ant žemės ir žengiau link šventyklos. Mano lūpose

vėl atsirado šypsena, bet šypsojausi ne iš laimės. Šypsojausi, nes jai buvo
blogai.

Prie pat šventyklos įėjimo man kelią, vėl pastojo dar dvi man nepažįstamos
vaidilutės. Atrodė sunerimusios – matyt išgirdo klykiančią Vainę – bet iš
savo vietų nejudėjo. Išvydusi mane viena jų ištiesė ranką perspėdama
nesiartinti:

– Krivis liepė nieko neįleisti į šventyklą.

– Kodėl? – paklausiau, bandydama suvaldyti balsą, kad vėl neimčiau šaukti

kaip ant Vainės. Šitos mergaitės to nenusipelnė.

– Krivis liepė nieko neįleisti į šventyklą, – tiesiog pakartojo kita.

Jos erzino. Rūnas, jo ritualai ir nauja tvarka pykdė.

– O kur krivis? Man reikia su juo pasikalbėti.

Jos nieko neatsakė, bet pasuko galvas į dešinę. Pažvelgiau ten ir aš. Tolėliau
miške pamačiau Rūną. Nejudėdamas jis stovėjo užvertęs galvą į viršų.
Pasisukau ir žengiau jo link. Bandžiau giliai lėtai kvėpuoti. Reikėjo vėl
nusiraminti. Su Rūnu nereikia pyktis, iš to tikrai nebus nieko gero. Dabar jo
rankose mano brolis ir aš turiu būti kaip niekad atsargi. Mums tiesiog reikia
susitarti. Aš turiu suvokti ko jam reikia. Sustojau šalia laukdama, kol jis
pats mane užkalbins, bet jis tylėjo ir į mane nekreipė dėmesio. Atrodė, kad
žiūri į aukštos pušies viršūnę.

Ir aš ten žvilgtelėjau, bet nieko patraukiančio dėmesį taip ir nepamačiau.

Tik maža voverytė šokavo šakomis.

– Labas rytas, – galop ištariau.

– Labas rytas, – atsakė, bet į mane vis dar nepažvelgė.

– Kas vyksta šventykloje, kad prie įėjimo pastatei sargybą?

– Tau nebūtina žinoti.

Kiekvieną kartą pamačius Rūną, jis atrodydavo vis kitaip. Šitas vis dar
jautėsi viršesnis už mane, tačiau tas gąsdinantis žvilgsnis iš po vakar buvo
išnykęs. Dabar į mane žvelgė tik savim pasitikintis, griežtas krivis.

– Ko norėjai?
Iš tiesų vis dar norėjau jam trenkti, norėjau surišti, už tos ilgos barzdos
nutempti į bokštą, kur dabar buvo mano brolis, išlaisvinti Symantą, o jį
įmesti ten, toliau nuo tų, kuriems gali pakenkti, tačiau juk negalėjau to
sakyti.

– Aš norėjau pasakyti, kad vakar pasikarščiavau. Suprantu, kad tu turi

klausyti dievų, kad Symantą uždarei ne dėl savo sumanymo.

Rūno žvilgsnis nesakė nieko. Supratau tai, kaip raginimą kalbėti toliau.

– Vis tik... Ką galvoji su juo daryti?

Jis vėl užvertė galvą į medžių šakas.

– Aš ir toliau klausysiu dievų balsų. Kol kas jie tavo broliui nieko blogo
nenumatė. Kol kas iš jo tik atimta galimybė pakenkti.

„Kol kas“ skambėjo gąsdinančiai, bet kartu ir suteikė viltį. Galbūt Rūnas
nieko blogo ir nesugalvos. Galbūt. Kol kas.

– Ir dar... Norėjau pasakyti, kad turbūt kuris nors tavo užkeikimas suveikė.
Dabar man jau pavyksta iškviesti bent jau po vieną šešėlį, – stabtelėjau, nes
supratau, kad šalia Vainės iškviečiau du. Kaip tai atsitiko?

Rūnas ramiai paklausė:

– Tikrai?

– Taip, tikrai. Žiūrėk, – pabandžiau susikaupti, bet tas žvilgsnis blaškė. Tik
iš antro karto pavyko, bet tuojau prie mūsų atsirado Mėta – juodas sielos
lukštas vienos šešėlių nuneštos mergaitės. Eidama čia galvojau Rūną
pagąsdinti jo sesers ar savo tėčio šešėliu, bet dabar staiga nebedrįsau.

Jis peržvelgė ją nei kiek nenustebęs ir neišsigandęs. Linktelėjo.

– Mažoka. Tik vienas, ir jis nieko pikto nedaro. –Ištiesė ranką ir lyg per
paprasčiausius laužo dūmus perbraukė per Mėtos kaklą. Ranka praėjo
kiaurai, o ji po truputį išsisklaidė. – Tau reikia labiau pasistengti.
Kūnas net nutirpo. Taip, aš juk supratau, kad iki tikros grėsmės trūksta dar
daug, bet tai vis vien šis tas. Iki šiol visi, kurie matė būdavo nustebinti,
išgąsdinti, po to net imdavo tikėti, kad galbūt man ir pavyks, o Rūnui tai
atrodė menkniekis.

– Man reikia pasistengti? Manai aš per mažai stengiuosi? Kokiu būdu tu

norėtum, kad pasistengčiau? Ką padaryčiau? Sakyk, nes.. – mano balsas
pagarsėjo ir ėmė drebėti. „Iglė nesistengia“? Ar tai yra visų žmonių
nuomonė? Ar jie mano, kad man lengva? Kad iškviesti pulką šešėlių tėra
vaikų žaidimas? Kad visa pavyktų jei aš tik „pasistengčiau“?!

– Taip. Žinau, kad ir dabar galėtum sukurti visą kariauną. Tu tik nenori. Po
viso, kiek tau padėjau.

Ką? Jis tai pasakė tokiu ramiu balsu. Taip, it tai būtų savaime suprantama.
Kiekvienas krivio ištartas sakinys vis labiau stebino. Žiūrėjau į jį pravėrusi
lūpas, išplėtusi akis ir nesupratau, apie ką jis kalba. Galėčiau ir dabar, tik
nenoriu? Ar tai dar vienas jo beprotiškas išsigalvojimas? O gal... Gal jis
žino ką man siūlė Dairis? Bet iš kur? Aš nesakiau, Juna tikrai nesakė,
Dairis... Dairis – Rūnui? Kodėl būtų turėjęs? Ir – Rūnas man padėjo?

– Tu man padėjai? Kaip? Kuo? Uždarydamas mano brolį?

Tamsiose akyse vėl įsižiebė tie gąsdinantys žaibai.

– Nebandyk savo laimės, Igle. Ne tik tavo brolį, galiu uždaryti.

Nebeatsakiau. Išvydau, kaip jis apsisuko ir lėtai nuėjo šventyklos link.

Suspaudžiau sijono klostes ir prikandau lūpą. Jaučiausi vienui viena tarp
priešų, tarp spąstų, tarp nepastebimų, bet visai šalia esančių pavojų. Be to,
pirmą kartą gyvenime mane taip gąsdino Rūnas.

Už nugaros išgirdau žingsnius. Vis dar tikėdamasi kažko pikto lėtai

atsisukau. Lilūna. Jos rudų akių žvilgsnis nusekė už įėjimo pradingstantį
Rūną, ir pusseserė stabtelėjo šalia manęs. Jos veide taip pat mačiau baimę.

– Kas čia vyksta? – paklausiau.

– Nežinau, – tyliai tyliai pasakė ji, vis dar stebėdama šventyklos įėjimą ir
jos prieigas.

– Jis gąsdina, kad uždarys ne tik Symantą. Jis tikisi, kad tai privers mane
„pasistengti“? Galvoja, kad kitaip manęs neprivers? Kad aš nesistengiu?

– Nežinau, – jos balsas nepagarsėjo.

Ir aš pažvelgiau į šventyklą. Dabar ji atrodė kažkaip kitaip. Be vaidilučių

sargybos, priešingoje pusėje mačiau ir dar vieną neįprastą dalyką. Ten
stovėjo iš vytelių supintas narvas. Jame straksėjo dvi juodos varnos. Kam
tai?

– Aš pabandysiu ką nors išsiaiškinti, gerai?

Pažvelgiau į Lilūną ir linktelėjau. Staiga jos veide pražydo šypsena. Tokia

įprasta mano pusseserei, tokia keista šiuo metu.

– Nebegalime čia kalbėtis, – džiugiai pasakė ir pati žengė šventyklos pusėn.

Atsisukusi išvydau ant kalnelio jau užlipusią ir į mus piktai spoksančią
Vainę.

☼☼☼☼☼

Į pilį pamažu buvo gabenamos įvairios atsargos. Jau patyrę ir dar nė karto
kovoje nedalyvavę Skirioto pavaldiniai žvangino ginklais. Niekas net
nemąstė apie bėgimą. Aš taip pat. Gal Rūnas, įkalindamas Symantą ir siekė
užkirsti tam kelią? Jei tik tiek, jam pavyko. Jei ir būčiau įtikinusi save
palikti žmones, kuriuos turėjau ginti, palikti savo šeimos nebūtų privertęs
niekas.

Po eilinių nesėkmingų bandymų iškviesti savo kariauną ėjau namo.

Stengiausi žiūrėti tik sau po kojomis, niekur nesustoti, su niekuo
nesikalbėti. Širdyje vis labiau augo pyktis, nors nebuvau tikra ant ko pykau.
Ant Rūno? Ant Skirioto? Ant savęs? Ant kiekvieno sutikto, man vis
primenančio, kad ir dar vieną dieną aš niekaip nepateisinu jų vilčių?
Stengiausi į žmones net nepažvelgti, kad nereikėtų su jais sveikintis,
kalbėtis ir būti maloniai. Ėjau nudelbusi akis į kelią, ir mačiau tik vaizdą po
savo kojomis.

Turbūt todėl prie kaimynų namo ir trenkiausi į staiga ant tako išnirusį tipą.
Ant žemės tarkštelėjo jo nešta dėžė ir iš garso pasirodė, kad kažkas sudužo.
Pakėliau akis. Priešais mane stovėjo stambokas, neaukštas vyras, medetkų
žiedų spalvos plaukais ir ūsais. Jo pilkos akys išsiplėtė, o veido oda staiga
nusidažė raudonai.

– Ar negali žiūrėti kur eini, kerėpla tu?! – suriko jis.

Net žengtelėjau atgal dėl tokio netikėtumo, bet atsigavusi iš nustebimo,

akimoju nutariau, kad ant manęs niekas taip nestaugs:

– Pats žiūrėk kur eini! Ko maišaisi po kojom?

– Aš maišausi po kojom? Įžūli mergiščia, jei sudaužei ką nors, tai patikėk

turėsi nežinia iš kur...

– Vailentai! – išgirdau Junos balsą.

Tas spalvotas veikėjas žioptelėjo ir apstulbęs atsisuko į ją, stovinčią už

mūsų ant kelio. Staiga jo veidas pasikeitė – burokinė spalva ėmė nykti, o
išpūstuose skruostuose išplito šypsena.

– Juna! Kaip netikėta ir malonu susitikti!

– Ko čia rėki ant Iglės?

Jis pasisuko ir pažvelgė į mane, tada vėl į Juną.

– Jos? – parodė pirštu į mane. – Tai kad nežiūri kur eina.

Juna priėjo arčiau ir atsistojo tarp mūsų.

– Baisiai čia. Kam nepasitaiko?

– Bet man rodosi lyg sudužo kas.

– Ką padarysi.

– Bet... – jis pažvelgė į dėžę, tada į ją. Žvilgsnis nebejudėjo bet jis dar
plačiau nusišypsojo. –Ir teisingai – kas padaryta, jau neatitaisysi. Sutinku tai
pamiršti, jei ir tu sutiksi su manim pasėdėti, užkąsti, išgerti ir prisiminti
senus laikus.

Pažvelgiau į ją. Juna nebeatrodė palūžusi. Iš tiesų jau rytą po Symanto

uždarymo ji tapo ta pačia tvirta ir drąsia moterimi. Jos ranka pakilo ir
įsirėmė į kaktą. Mačiau, kad jos šis tipas visai nežavėjo.

– Na gerai, trumpam galim paplepėti, – kažkodėl nusileido.

„Trumpam“ užtruko. Juna neleido man niekur eiti ir pasodino ant suolo per
vidurį, tarp Vailento ir savęs. Šis pas mus pavalgė pietus, o tada iš savo
kelioninio krepšio ištraukė gertuvę stipraus gėrimo ir tapo aišku, kad
palauks ir vakarienės. Į subtilias užuominas, kad mes turime įvairiausių
reikalų ir be jo, jis, žinoma, nekreipė jokio dėmesio. Tas vyras man vis dar
nepatiko. Buvo įkyriai plepus. Be to, kuo daugiau mūsų svečias gėrė, tuo
nuobodesnės darėsi jo kalbos. Nors į mane jis kreipė mažai dėmesio, per tas
trumpas pertraukėles, kai būdavau su juo palikta viena, jis spėjo mane
supažindinti su jų su Juna susitikimo istorija prieš maždaug dešimt metų
kitame mieste ir tuo, kad per paskutinius metus Junos jis labai pasiilgęs.
Vienu metu ji bandė jį pagąsdinti:

– Vailentai, tu čia atklydai pačiu netinkamiausiu laiku. Pirklius kunigaikštis,

dėl visa ko, linkęs sugauti ir uždaryti.

Vyriškis numojo ranka.

– Skiriotukas? Eik jau, Juna. Mudu puikiai sutariame. Kaip tu manai, kas
jam parūpina gražiausių audinės kailiukų, a? Mūsų bendradarbiavimas
siekia senus senus laikus ir pūstažandžio Skiriotuko aš visai nebijau.
Taip pasakęs jis vėl užsivertė gertuvę. Stebėjau, kaip gurkšnojant kreta jo
apvalūs skruostai ir riebalų raukšlės kakle. Na, Skiriotas, palyginti su juo
buvo liesas kaip pagalys.

Dabar, jau pabaigęs pasakoti apie tai, kaip jam sekasi pirklio amatas,
Vailentas ėmė kalbėti, ką galvoja apie bendrus judviejų pažįstamus, kurių aš
net nebuvau akyse mačiusi. Juna vėl ėmė triūsti su savo žolelėmis, o aš jau
maniau, kad numirsiu iš nuobodulio, kai nurijęs dar vieną gurkšnį, ir
nusivalęs varvančią nosį į rankovę, jis leptelėjo:

– Niekad neįvertindavau, kaip gerai yra turėti su kuo išgerti. Dabar va vis
geriu ir geriu vienas, ir niekas nenori dalintis. Va Barto tai net nereikėdavo
raginti ar prašyti prisidėti. Pasiilgau tų laikų, kai pagalvoji. Ir kur dabar tas
niekšelis pasidėjęs?

Bartas? Tas pats Bartas? Žvilgtelėjau į Juną. Ji jokiu ženklu nei patvirtino,
nei paneigė mano įtarimų.

– Nežinai? – paklausė Vailento.

– Ne–a. Kad pameni, ne per labiausiai draugiškai išsiskyrėm. Žinojau, kad

gyveno Koros troboj, bet pakeliui buvau sustojęs – nėr jau jo ten. Galvojau,
gal sulopysim dar savo santykius, mat. Sakau, kad visai jo trūksta. – Jo
veide iš tiesų šmėkštelėjo liūdesys. Nurijo dar vieną gurkšnį. – O žinai,
Juna, kad jis buvo tave įsimylėjęs?

Dabar supratau, kad kalbam tikrai apie tą patį Bartą.

– Sakai?

– Jo jo. Tu čia rimtas dalykas buvai. Ten, pagal laiką, tarpe tų ne itin rimtų.
Matai, kaip aš viską žinau. Ohohėjei, – sumurmėjo ir išsišiepė, lyg labai
didžiuodamasis tuo savo žinojimu. – Tik vardų jau neatsimenu. Ką ten gali
jas visas atsiminti. Užtat tu buvai... – jis kilstelėjo rankas, lyg norėdamas
jomis apibūdinti Junos didybę, bet neradęs tinkamų žodžių, galinčių eiti
kartu su šiuo gestu, jas nuleido. – Tu buvai, užtat, kaip aš sakau, jam dievų
siųstas kerštas. Ir gerai. Jau reikėjo. Uf, kaip jam gerai su moterim
sekdavos, eina sau. Kad man taip būtų... Ech. Ir gražios tokios, ir protingos
ir... E–ech... – jis nepiktai trinktelėjo kumščiu į stalą. – Vargšės. Negerai jis
su jomis elgėsi. Jam vis, matai, netiko ir netiko nei viena. Pažaidžia ir
pameta.

– Nesakyčiau, kad netiko, – atsainiai mestelėjo Juna, skabydama savo

žoleles,

– Taip, taip – tiko, užtat vienas ir liko, a ne?

– Tu save ar mane bandai apgauti? – nusišypsojo ji. – Gerimanta,

pavyzdžiui, netiko? Tiko.

– O! Gerimanta, – pilkos akys ir įraudę skruostai, savimi patenkinti,

nusišypsojo, – Gerimanta geresnį susirado.

Juna nusijuokė:

– Ne, Gerimanta tiesiog kvaila buvo.

– Juna!

– Kas?

Nekalbėk, prašau, taip apie mano žmoną.

– Puiku, kad dar tavo, tuomet. – Ji pakilo nuo stalo. – Atsiprašau, bet aš
turiu nueiti pas Luknę.

Paskutinį sakinį ji ištarė ne savo svečiui, o man, ir pasišalino.

–„Gerimanta, kvaila buvo“, – pakartojo Vailentas patyliukais, vėl

užsiversdamas gėrimą. Gerokai truktelėjęs jis atsisuko į mane. – Juna,
matai, pyksta, kad aš atseit išdaviau jį. Teisuolė atsirado. Pati labai jau
gera... Nu... – jis palinko arčiau ir ėmė šnibždėti, lyg jau būčiau tapusi jo
suokalbininke, - Nes atseit Gerimanta buvo Barto sužadėtinė ir taip toliau, o
aš, kaip geriausias draugas, turėjau rūpintis jo laime ar ten panašiai. Nu
gerai, aš ten jai biškį pamelavau, prisipažįstu, bet... Bet, supranti, tai tik
gero norėdamas. Ir jam ji – ne daugiau nei trumpalaikis susižavėjimas, o jai
tai... – Vailentas atsirūgo ir nuo jo pasklido tas bjaurus girtuoklio kvapas. –
Nu kas jai iš jo? Nu tu pagalvok... Nors gal tau sunku, kai nepažįsti, tų apie
kuriuos mes kalbam. Nu, bet, pavyzdžiui, šitas Bartas... Nu gerai, jis gal ir
visai neblogas žmogus šiaip būtų, bet toks... Nestabilus, nu... Prisigalvoja,
būdavo, nesąmonių visokių: tai “dirbam, Vailentai”, tai “nebegaliu, man
reikia pailsėti nuo visko”, tai viską meta ir negali atrasti savaitę kur
pasidėjo. Paskui parsivelka su kokia nauja merga ant kaklo ar dar ką geriau.
Kiek jis man nervų prigadino tai ne tas žodis. Keistas baisiai būdavo. Žinai,
kartais, jis kaip pašnekėdavo, tai aš imdavau bijot dėl savo gyvybės. Nu,
arba kad pats pasikars. Nu šiaip, beveik iš neturėjimo ką veikt. Keistuolis,
žodžiu. O dar, supranti, jau kokia Juna sako, kad aš... Aš čia per daug to
stipraus vandenėlio geriu, bet jis tai išvis. Kol tik šitas buvo, – vėl kilstelėjo
į viršų gertuvę, – tai dar dar, bet ir tai mane pralenkdavo, o kai Kora parodė
tas savo žolutes tai... Išvis. Ne žmogus, o... O dūmas, va! Tai tu man
pasakyk, kam aš čia ką bloga padariau, kad tą vieną vienintelę iš daugybės
nuo jo nuviliojau, a? Manai Gerimanta su juo laimingesnė būtų? Aišku, kad
ne. Nu tai mėnuo daugiausiai ir... Viskas. Kitos!

Stebėjau jo apgirtusį, savimi patenkintą veidą ir jaučiau, kad mane pykina

nuo visko aplink. Nuo jo vaizdo, jo kvapo ir žodžių. Pakilau ir nieko
nesakiusi išėjau į lauką.

Vailentas galų gale išsinešdino tik po vakarienės. Aš taip ir nesugrįžau į

vidų. Kai jo apvalaina figūra nutolo ir išnyko tarp namų, prie manęs priėjo
Juna. Atsisėdo šalia po šermukšniu.

– Ką galvoji?

– Šį kartą nežinai?

– Noriu iš tavęs išgirsti.

Nenorėjau su ja kalbėtis. Su niekuo nenorėjau kalbėtis. O ypač – kalbėti

apie jį, nes supratau, kad kalba bus būtent apie jį. Juna, net ir nenorėdama,
visus užburdavo: Symantas, Bartas, šitas...

– Aš Vailentui pasakiau, kad jis čia, – ištarė.

– Kodėl?

–Norėjau pamatyti kaip pabandys išsisukti nuo „santykių lopymo“.

– Bandė?

– M–hm.

Vakaro tyloje lėtai nukrito pirmas pageltęs šermukšnio lapas. Jam palietus
žemę Juna vėl prabilo.

– Kodėl tu čia?

– O kur aš turėčiau būti?

– Pas jį.

– Pas ką?

– Juk tu supranti, kad jis pasiliko dėl tavęs?

Prunkštelėjau. Ji tebežiūrėjo į mane tom savo švelniom juodom akim, bet

jos jau pykdė. Kiek galima?

– Tik nereikia vėl! „Tu buvai...“ – mėgdžiojau Vailento judesius. Visi

mylėjo ją, ir tik ją. Juo labiau Bartas. – Jis pasiliko dėl tavęs ir tu pati tai
žinai. Be to, tas taip pat tave įsimylėjęs padaras – tas jo buvęs geriausias
draugas? Po to, ką jis pasakojo, dar mažiau norėčiau su juo turėti ką bendro.

Juna nusijuokė:

– Ir ką gi jis tau pripasakojo? Leisk atspėti, turbūt tą patį ką ir visada ir

visom: Bartas – nepatikimas bjaurybė, mintantis moterų ašaromis ir raganos
Koros žolytėmis? Galėtų ir ką įdomesnio sugalvoti nors kartą. Keista, kad
tai apskritai turėtų veikti. Dėl žolyčių jis gal ir teisus – niekas to ir neslėpė,
bet dėl visų sudaužytų širdžių... Leisk papasakosiu aš. Didžioji dauguma tų,
kurias mini Vailentas pačios daužė, o ne buvo daužomos. Paskutinė jų –
Vailento žmona, kuri, prieš jam pasirodant, buvo su Bartu. Sutinku, kad
būna, jog žmonės patys persigalvoja su kuo jiems pakeliui, nieko čia
nepadarysi. Bet Vailentas pakeitė jos nuomonę melu ir apgaudinėjimais.
Gerimanta galop ėmė galvoti, jog vienintelė jos išeitis apsisaugoti nuo to
pabaisos Barto, yra ištekėti už Vailento. Vailentas – protingas, bet suktas
šunsnukis. O Gerimanta tikrai buvo kvailoka, tačiau Bartas vis tiek ją labai
mylėjo.

– Vadinasi jis gavo tai, ko norėjo – liūdesio, įkvepiančio ką nors sukurti, –

atšoviau aš.

– Liaukis, negi manai, kad kas nors, net ir jis, to nori?

– Turbūt, jei vis pasirodo pažiūrėti kaip tu myli Symantą, o ne jį.

Ji giliai įkvėpė ir, lyg užjausdama, pakreipė galvą. Jos ranka švelniai
nusileido ant mano kelių:

– Igle, pabaik prašau. Aš jo niekada nemylėjau taip, kaip jis būtų norėjęs,
bet aš iš tiesų myliu jį kaip draugą, ir man labai liūdna matyti kaip dabar ir
tu jį skaudini. Ir dar kenti pati. Iš tiesų nežinau kodėl jis elgiasi taip, kaip
elgiasi, bet ką jis jaučia tau jau senų seniausiai turėtų būti aišku.

Papurčiau galvą.

– Nekalbėk ko nežinai! Gaudilė...

Juna nusijuokė.

– Igle, kokia tu naivi. Aš viską žinau apie Gaudilę. Žolininkės dažnai gauna
išklausyti merginų dūsavimų dėl nelaimingų meilės istorijų. Tu manai, kad
jis bent jau vardą jos atsimena? Manai, kad jie dar nors kartą susitikę buvo?
Aš matau, kad Bartas kažkodėl nenori garsiai to pripažinti, bet puikiai
žinau, kad jis pasiliko dėl tavęs. Aš tai matau taip aiškiai, kad man iš tikrųjų
pasiutiškai keista, kad to nematai tu. Kodėl tu nekovoji? Nes dabar ne
laikas? Nes tau reikia iškviesti šešėlius? Ar manai, kad būnant su juo, tau
seksis blogiau negu dabar? Ir kada bus tas tinkamas laikas? Kai jis galop
privers save išvykti?
Pajutau, kad gerklėje vėl kaupiasi ašaros. Kodėl ji taip? Kodėl ji nori mane
įtikinti tuo, ko nėra?

– Patylėk! Tu nieko nesupranti! Tu nesupranti, kaip skauda, kai tu bandai

įbrukti netikrą viltį, o tada... – Iš visų jėgų bandžiau susitvardyti, pabaigti
sakyti tai, ką turėjau pasakyti. – Jis pats man liepė mylėti ką nors kitą.

Junos žvilgsnis pasikeitė. Ne, jis neatrodė nustebęs, atrodė liūdnas:

– Ir tu sutikai?
XIII. Aukos
Štai jau ir antrą naktį nesugebėjau sudėti bluosto. Varčiausi savo pataluose
ir bandžiau suvokti Junos elgesį. Kodėl jai reikėjo taip kalbėti? Tai juk
tikrai negali būti tiesa. Negali. Nesu tokia, kuri jam patiktų. Be to, juk
Bartas ne tas, kuris kaip koks Ugis tyliai dūsautų ir nieko nedarytų, jei iš
tiesų nors kiek rūpėčiau. Tikrai ne tas. Prisiminiau Gaudilę, prisiminiau jo
šypsenas juvelyro dukterims per rasų šventę, Juną, tuomet prieš šešerius
metus, kai jį pirmą kartą pamačiau. Jis niekuomet nevengė parodyti savo
jausmų arba apie juos kalbėti ir liudininkai jam nebuvo svarbūs. Kaip
tuomet prieš šešerius metus, tiesiog išrėkė Junai „myliu tave, ir tu čia nieko
nepakeisi“. Ir kas, turėdamas nors kiek sveiko proto, galvotų, kad Juna gali
būti teisi? Liko tik vienas klausimas: kodėl ta, kuri geriau nei aš supranta
žmones taip nori mane suklaidinti? Tai kerštas už ką nors? Už tai, kad
nesugebu įvykdyti to, ko iš manęs tikisi? Už tai, kad per mane Symantas
pavojuje? Ji visada buvo man gera ir buvo sunku taip blogai apie ją galvoti,
bet... Bet kodėl tada? Ir ką kito galėjau padaryti, nei nemigos praplėštomis
akimis dairytis į tamsą ir apie tai mąstyti? Visai tuo įsitikinti, dar kartą
nueiti pas jį, išsiduoti ir būti paguosta, kad dar rasiu ką mylėti? Ne, jis jau
tada buvo neteisus: nebeieškosiu, neberasiu. Nebeturiu tam laiko ir galbūt
niekada nebeturėsiu. Vienintelis mano tikslas – iškviesti šešėlius ir
apsaugoti savo žmones.

Kai ėmė švisti galų gale užmigau.

Pabudau jau įsidienojus. Namuose buvo tylu, tik iš lauko sklido tokie įprasti
vasaros dienai garsai: cypsėjo viščiukai, kažkur toliau baubė karvė, beveik
raminančiai vienodai caksėjo kauladirbio plaktukas. Pakilau ir įkvėpiau
džiūstančių vaistažolių ir dar šilto troškinio kvapo. Buvau viena. Matyt Juna
nusprendė manęs nežadinti ir kartu su Lukne kažkur išėjo. Nebuvau alkana,
bet vis tiek pakabinau keletą šaukštų iš puodo. Turbūt turėjau ir vėl eiti
miško ar ežero link. Buvau nutarusi geriau nebandyti kviesti pulko šešėlių
namuose. Gal ne tiek dėl to, kad nesinorėjo, kad jie čia užsibūtų, bet ir dėl
to, kad ten lauke, juos pasišaukti man atrodė labiau tikėtina. Jei iš vis tai
buvo įmanoma. Vėl patryniau veidą rankomis. Turbūt nuo to beviltiškumo
jau kasdien skaudėdavo galvą. Vėl pagalvojau apie Symantą. Kažin kaip jis
ten, bokšte? Skiriotas ir jo sargybiniai net neleido jo aplankyti. Dar vienas
dalykas, apie ką galvoti skaudėjo. Dar viena problema, kurios negalėjau
išspręsti. Ilgai tiesiog stovėjau įbedusi akis į duris. Čia viduje karaliavo tyla
ir prieblanda, iš ten pro durų plyšį sklido šviesa. Balsai. Ne, dar bent šiek
tiek ne. Nenorėjau ten eiti. Kuo greičiau išeisiu, tuo greičiau sulauksiu
priekaištų, kad užtrunku per ilgai, tuo greičiau suvoksiu, kad ir vėl niekas
nesigauna. Apsisukau ir grįžusi į kambario vidurį prisėdau prie verpimo
ratelio.

Jo vienodas dūzgimas, nuolat pasikartojantys mano pačios judesiai ir

šiurkšti vilna zulinanti pirštus ramino. Netoli židinio patenkinta snaudė
namų dvasia. Dvasioms mūsų nerimas nerūpėjo. Pamažu nurimau ir aš.

Tačiau ramybė užtruko labai trumpai. Staiga garsas iš lauko privertė

įsitempti. Nesupratau žodžių, bet iš ten atsklido neramus Junos balsas. Dar
akimirka ir durys vėl plačiai atsidarė.

– Ar Luknė čia? – paklausė uždususi ir išsigandusi

– Ne, – atsakiau pakildama. – Ar ne abi išėjote?

Lyg netikėdama mano žodžiais, greitai kvėpuodama ji ėmė vaikščioti po

namus jos ieškodama. Patikrinusi ir visas tamsias kerteles ji sugrįžo, bet nė
nestabtelėjusi vėl žengė durų link. Sugavau jos ranką:

– Kas nutiko?

Ji pakėlė nuo ašarų drėkstančias akis.

– Aš nežinau kur ji.

– Kaip nežinai?

Ji papurtė galvą. Rankos virpėjo, akys buvo pilnos baimės, bet lūpos
nejudėjo.

– O kas nutiko? Gal ji tiesiog nuėjo pas ką nors?

– Ne. Mes buvom avietyne. Miške. Tik trumpam nusisukau, o kai atsisukau
jos nebebuvo. Visur ieškojau, bet... – jos rankos ėmė dar labiau drebėti.

Stipriau suspaudžiau jos pirštus.

– Esu tikra, kad jai tikrai nieko nenutiko, blogiausiu atveju pasiklydo miške.
Mes tuojau ją surasim arba ji pati pareis.

Ji pažvelgė į mane taip, kad dabar pasirodė, jog supratau ko ji bijojo.

Dairio? Jei ji dingo miške...

– Einam tada vėl jos paieškoti ten. Gal buvo kur nuklydusi, paskui sugrįžo,
– tariau žengdama kartu link durų. Ji stabtelėjo.

– Ne, tu turi pasilikti čia. Jei kartais grįžtų pati.

– Aš irgi noriu padėti.

– Pasilik, sakau, – Junos balsas nuskambėjo griežtai. Jos delnas išslydo iš

mano rankų ir akyse suspindo pyktis. Nebedrįsau prieštarauti.

Ji išėjo, aš likau. Ir dėl to jaučiausi kalta. Jei ji kaltina Dairį... Jei tai iš tiesų
jis, tai kalta iš tiesų ir aš. Juna juk perspėjo su juo nebendrauti, sakė, kad jis
blogas. Ir... Ne, man reikėjo iš čia išeiti.

Bet Juna buvo teisi ir dėl to, kad negalėjau palikti namų vienų. Jei Luknė
tikrai sugrįžtų. Kas akimirką vis labiau nerimavau. Maža mergaitė ir
miškas. Tiek daug visai nebaisių dalykų galėjo nutikti, tačiau vis tiek vis
blogesnė ir blogesnė nuojauta smelkėsi į kaulus. Kodėl vis ryškiau ir
ryškiau prieš akis pasirodydavo Dairio paveikslas? Bet aš tikėjau Dairiu.
Aš... Bet ar tikrai?

Nežinojimas buvo baisus. Turėjau jį susirasti. Dabar.

Skubiai išėjau į kiemą ir apsidairiau. Nei vieno kaimyno, kai jų reikia.

Vaikščiojau dulkėtu taku pirmyn–atgal ir bandžiau sugalvoti kaip būti čia,
nebūnant čia. Ir kaip tik tada pamačiau Ugį. Savo nuolatinį gelbėtoją Ugį!

– Ugi!
Vaikinas krūptelėjo išgirdęs mano balsą ir priėjo arčiau.

– Ar nematei Luknės?

– Šiandien ne.

– Ar turi dabar būti kur?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Tuomet gal gali man padaryti paslaugą?

Jis linktelėjo, net neklausdamas kokią.

– Koks tu geras, Ugi. Pabūk čia ką, kol aš ar Juna grįšim. Luknė pradingo ir
ji išėjo jos ieškoti, bet aš irgi noriu padėti. Gerai?

– Žinoma, dėl tavęs ir...

Dar kartą pažvelgiau į jį. Ugis nutilo ir jo skruostai vėl ėmė rausti. Dėl
manęs ir? Daugiau padarytų? Vargšas Ugis.

Palikusi jį mūsų kieme, bėgte pasileidau iki miško. O jeigu Juna tikrai buvo
teisi dėl Dairio? Juk sau buvau pasižadėjusi visuomet ja pasitikėti, tiesa juk
beveik visada būdavo jos pusėje, o dabar ir vėl šito pažado nevykdžiau.

Sustojau tik miške prie šaltinio.

– Dairi! – pašaukiau. Jis nesirodė. Pašaukiau dar kartą. Nerimas augo. Ach,
bet jis neatrodė nepatikimas! O jeigu tai, kad dingo Luknė – mano kaltė...
Bet kaip tai gali būti mano kaltė? Jei Dairis ją ir pradangino, ar to nebūtų
daręs jei ne aš?

Galop jį išvydau.

– Kas?

– Ar tu kaltas dėl Luknės? – išrėkiau be jokių įžangų.

Miško dievas susiraukė, lyg nesuprasdamas ko klausiu.

– Dėl Luknės? Kaltas? Kuo? O kas nutiko Luknei?

– Ji dingo.

Dairio rankos įsirėmė į šonus.

– Ir aš dėl to kaltas? Kaip?

Gal nereikėjo taip pradėti pokalbio. Juk aš neturiu jokių įrodymų išskyrus tą
keistą įtarimą. Nuojauta to jau nebegalėjau pavadinti. Jis atrodė
nepatenkintas ir... Nusivylęs?

– Dabar lauki, kol paaiškės, kad Juna teisi ir su manim nereikėjo prasidėti?

Staiga tapo nesmagu dėl to, kad taip pasakiau. Jei jis niekuo neprisidėjo,
kaip galiu pateisinti tai, kad štai šitaip jį užsipuoliau? Jau atsargiau ir
malonesniu balsu paklausiau:

– Tai tu niekaip neprisidėjai prie jos dingimo?

Miško dievas žvelgė į mane lyg vis dar netikėdamas, kad dėl to jį kaltinu:

– Tikrai galvoji, kad staiga, nei iš šio nei iš to galiu užsiiminėti tokiais
dalykais?

Tose baltose akyse dabar nemačiau jokio pikto jausmo. Tik liūdesį ir
nusivylimą. Nusivylimą manimi. Susigūžiau. Norėjosi apsisukti ir greitai
nusliūkinti tolyn. Buvo gėda, kad per savo kvailumą apkaltinau nekaltą. Ir
kas man šovė į galvą?!

– Atsiprašau. Nereikėjo tavęs užsipulti.

Dairis atsiduso ir raukšlelės jo kaktoje pamažu išsilygino. Vis dar jaučiausi

labai nesmagiai, bet supratau, kad būtinai turiu jo paprašyti:

– Bet... – nedrąsiai pradėjau, – gal tu galėtum padėti ją surasti?

Jis, dabar lyg iš tiesų kiek supykęs, skėstelėjo rankomis.

– Iš ties, Igle, kaip tu be manęs išvis apsieidavai?

Miško dievas nutilo ir dar kurį laiką atidžiai vertindamas stebėjo mano
veidą. Tuomet pamažu jo lūpos sulinko į šypseną.

– Gerai, sėdėk čia ir lauk. Jei ji tikrai kur nors miške, aš ją atvesiu.

Pamažu temo. Sėdėdama ant žolės vis kviečiau po šešėlį. Jau visus
pažįstamus mirusius mačiau bent po antrą ar trečią kartą, bet mano
sugebėjimai priversti juos mane išgirsti, ar pasilikti ilgiau tebebuvo nieko
verti. Tokių sugebėjimų tiesiog nebuvo. Šį kartą nekeikiau savęs už tai, šį
kartą šešėliai tebuvo kažkokia veikla lyg nukreipianti mano dėmesį nuo to,
kad vis dar nežinau kur Luknė. Galų gale už nugaros išgirdau žingsnius.
Viltingai atsisukau, bet Dairio nepamačiau. Išvydau Juną. Jos akys atrodė
dar tamsesnės negu visada, pridengtos rausvais nuo ašarų vokais, veidas –
prisisunkęs nuovargio, liūdesio, nevilties.

– Ar radai ją?

Ji papurtė galvą.

– Ką tu čia veiki?

– Laukiu Dairio. Jis sakė, kad pabandys ją surasti.

Juna priėjo dar arčiau ir pritūpusi šalia sušnibždėjo:

– Juk sakiau su juo nebendrauti. Jis...

– Tu jo nepažįsti.

– Turbūt tik todėl, kad jis to nenori, kad jį prisiminčiau, – dar tyliau ištarė.

Susiraukiau. Ką ji turėjo omenyje? Akimirką patylėjusi taip pat tyliai

pratęsė.
– Tu taip pat jo nepažįsti, ir nesileisk įtikinama kitaip.

Jos liūdnas tamsus žvilgsnis gąsdino. Lyg Juna žinotų ką baisaus, lyg bent
nujaustų, bet negalėtų pasakyti. O gal aš ir vėl visa tai tik įsivaizdavau?

– Pamatysi – jis suras Luknę, – pasakiau.

Ji atsisėdo šalia manęs ant žolės ir apsikabino kelius.

– Labai labai tikiuosi, kad tu teisi.

Mudvi nutilom ir įsmeigėm žvilgsnius į temstantį mišką. Suspaudžiau jos

delną. Dabar Dairio laukiau dar labiau.

Saulės ratas pamažu pasislėpė už medžių viršūnių. Darėsi vėsu. Jau buvau
beprarandanti viltį, bet kaip tik tuomet ir miške priešais išgirdau balsus.

Juna pašoko nuo žemės. Tas čiauškėjimas priminė Luknę. Atsistojau ir aš.
Tos kelios akimirkos prailgo dar labiau nei visas ilgas laukimas iki tol, bet
galop mes išvydome mergaitę linksmą ir sveiką, įsikibusią į Dairio ranką.

Juna aiktelėjo. Dabar tarytum jau pamiršusi savo baimę, pribėgo prie
judviejų ir pakėlusi Luknę prispaudė ją prie krūtinės:

– Kur tu buvai? Kur tu prapuolei?

– Aš atsiprašau, aš gaudžiau varlytę ir pasiklydau.

Priėjau artyn. Juna vis dar stovėjo šalia Dairio spausdama dukrą glėbyje.
Lėtai pasuko galvą į jį. Jo lūpų kampučiai pakilo neryškiai šypsenai.

– Ačiū, – ištarė ji.

– Nepatikėsi, bet smagu būti naudingam.

Tada jis vėl žvilgtelėjo į Luknę:

– Nepasimesk taip kitą kartą, gerai?

Mergaitė linktelėjo:

– Gerai. Ačiū.

Mudu – aš ir Dairis – nusišypsojom.

Juna su Lukne pamažu ėmė eiti tolyn. Aš tebestovėjau šalia jo.

– Tas vaikas visai neturi krypties pojūčio. Ir šneka baisiai daug, – išsakė
savo įspūdžius jis, toliau stebėdamas tolstančias.

– Tikrai taip, bet Luknė vis tiek labai miela mergaitė.

– O aš ir nesiginčiju.

– Labai tau ačiū, kad suradai ją.

– Prašom.

Dabar, nuslopus nerimui, pajutau nuovargį. Nusižiovavau.

– Tuomet ir aš eisiu. Labanakt.

– Labanakt, bet iš tavęs tikėjausi daugiau nei „ačiū“.

Baimė perbėgo per padus. Tikėjosi ko?

– Nekrūpčiok. Daug neprašau. Prieik arčiau.

Ir taip jau buvau arti, bet žengiau dar tą pusę žingsnio. Jis nusijuokė.

– Kokia tu baili kartais. O aš būčiau paprašęs tik paprasčiausio bučinuko į

skruostą. Bet bėk jau, bėk. Labanakt.

Baimės siūleliai atsileido. Pačiai pasidarė juokinga iš savęs. Negi gaila?

Pasistiebiau ir pabučiavau jo skruostą.
☼☼☼☼☼

Prie senosios liepos Lilūna manęs jau laukė. Taip kaip buvome susitarusios.
Pusseserė atrodė sunerimusi ir trypčiojo vietoje gniaužydama rankas.
Nusišypsojo tik išvydusi mane, tačiau ir ta šypsena nepaslėpė to, kad
atsitiko kažkas negero. Pagreitinau žingsnį.

– Nutiko kas? – paklausiau sustojusi šalia jos, medum kvepiančių šakų

pavėsyje.

Ji timptelėjo jau ir taip išsipešiojusią savo kasą ir nusuko žvilgsnį šalin.

– Rūnas šįryt paaukojo Onisimą.

– Ką? – net riktelėjau, – Onisimą? Mūsų Onisimą? Kaip suprasti?

– Taip ir suprask. Gi žvalgas jis. Gi siuntė priešams žinias. Tai šį rytą

Skirioto sargybiniai jį atitempė iki aukuro eglyne ir...

Nesugebėjau nieko ištarti. Stovėjau priešais Lilūną vis dar nedrįstančią

pakelti į mane akių ir bandžiau suvokti ar taip apskritai gali būti. Tėtis
aukodavo aukas dievams, bet tai būdavo jaučiai, ožiai, niekada žmonės.
Skirioto brolis, mūsų buvęs kunigaikštis yra sudeginęs priešus karo
žygiuose, bet... Priešus! Onisimas nebuvo priešas! Bent jau kokius
pastaruosius penkiolika metų, kai mūsiškiai jį kaip vergą parsivežė iš karo
žygio į Polocką. Dabar jis buvo toks pat savas kaip ir visi kiti. Buvo.
Pranešinėti kalavijuočiams? Kodėl būtų turėjęs? Ne, aš tuo netikėjau. Taip
negalėjo būti.

– Dėl ko jį... ?

– Kad būtų bausmė. Ir... – Lilūnos balsas tapo dar tylesnis. – Ir kad tau
dievai padėtų.
Jutau kaip ima virpėti mano rankos. Kad man...? Rūnas tokiu būdu nori
man padėti?!

– Nesąmonė!

Rudos kaip kaštonai akys pagaliau pažvelgė į mane. Ar ir ji mane kaltina?

Aš juk neprašiau šito! Aš nuo pat pradžių sakiau, kad šešėliai – klaida, kad
man nepavyks. Ir man niekaip nepadės tai, kad jie dėl manęs paaukos
žmogų, kad uždarys mano brolį.

Širdis stabtelėjo. Pirma Onisimas, o tada...

– Turiu pasikalbėti su Skiriotu. Jis negali jam leisti taip elgtis.

Lilūna linktelėjo. Nieko nebepasakiusi pasileidau pilies link.

Pusiaukelėje vos nesusidūriau su Juna. Lilūnos nerimas atsispindėjo ir jos

veide.

– Girdėjai? – paklausė ji.

– Apie Onisimą?

Linktelėjo.

– Taip. Einu pas Skiriotą.

– Aš su tavimi.

☼☼☼☼☼

Atrodė, kad jis būtų mūsų laukęs. Sargybinis tik linktelėjo

pasisveikindamas ir neklausęs ničnieko apie mūsų apsilankymo tikslą
palydėjo abi iki salės. Įžengėme drąsiai ir tvirtai, bet tuomet... Dabar
nenorėjau jo pamatyti. Šalia Skirioto, kaip tamsi pikta dvasia stovėjo Rūnas.
Patenkintas, tiesus ir tikintis savo galiomis. Jo ilgi ūsai kilstelėjo jam turbūt
nusišypsant, lyg dabar būtų apsidžiaugęs tuo, kad sugebėjo mus taip
nemaloniai nustebinti. Vis tik nebesiruošiau leisti jam mane gąsdinti.
Skiriotas nesakė nieko, lyg laukdamas, todėl be jokių mandagybių pradėjau
nuo to, dėl ko ir atėjau.

– Kodėl nužudėte Onisimą?

Kunigaikščio kakta susiraukė.

– Nužudėme? Rinkis žodžius, mergaite. Onisimas buvo paaukotas. Kad tau

pasisektų. Jis buvo žvalgas. Jo nėra ko jo gailėti.

– Žodžius aš pasirinkau teisingai. Jis nebuvo žvalgas, jį nužudę jūs niekaip

man nepadėjote.

Skirioto pirštai suspaudė drožinėtos kėdės ranktūrius.

– Jūs manote, kad jis rašė tuos raštelius? – prabilo Juna. – Juk polockiečių ir
tų iš šiaurės net raštas skiriasi, juk...

Kunigaikštis ir krivis abu sužiuro į Juną taip, kad ji iš karto nutilo.

– Kalbėk, kalbėk, išmintingoji žolininke, – ištarė Skiriotas. – Pasakok apie

tai, kaip skiriasi kalbos, raštai, ieškok mūsų klaidų, paaiškink ką dar
turėjome pastebėti. Ar ne per daug žinai, būdama tik paprasta žolininkė?

Ji tylėjo, tik žvilgtelėjo į mane, lyg ko prašydama, lyg perspėdama.

Nesupratau jos žvilgsnio, bet tas, kuriuo žiūrėjo Skiriotas mane jau
neramino.

– Kad čia atlėks Iglė buvau beveik tikras, bet kad ir tu... Na tai tiesiog
puiku. Niekam nereiks eiti tavęs atvesti. – Tai ištaręs jis mostelėjo galva
dviem sargybiniams stovėjusiems salės gale ir jie, nedelsdami žengė Junos
link.

Ne! Ką tai reiškia?

– Skiriotai, – sušukau.
Sargybinių rankos susispaudė ant Junos pečių, o kunigaikštis netikėtai
vikriai pašoko ir priėjo prie manęs. Anksčiau toks ramus jo melsvų akių
žvilgsnis dabar lyg degė mėlyna liepsna.

– Aš tau kunigaikštis, mergaite, – iškošė jis per beveik sukąstus dantis.

Akies krašteliu mačiau, kaip niekam nesipriešinančią Juną sargybiniai jau
veda iš salės. – Tu nebandysi įsakinėti nei man, nei kriviui, tu atliksi tai kas
būtina ir niekas daugiau nenukentės.

Ir nors Skiriotas kalbėjo tyliai, atokiau tebestovintis krivis pratęsė:

– Arba dievams reikės dar vienos aukos. O gal ir dviejų.

XIV. Savi
Tai taip neteisinga! Nekenčiau jų visų. Visų tų, kurie reikalavo iš manęs
neįmanomo ir manė, kad aš jau vėluoju tai atlikti, o labiausiai Rūno ir
Skirioto. Buvau tikra, kad visa tai ne dėl to, kad kas nors (bent jau
Skiriotas) galvotų jog Juna ir Symantas gali būti išdavikai. Tai tik dėl to,
kad jie priverstų mane paskubėti, nepaliktų kitos išeities, neleistų tiesiog
pabėgti iš čia ir juos palikti likimo valiai. Pamažu dingo ta visada nešiota
meilė „savo žmonėms“, tas tikslas tęsti tėčio paliktą jų priežiūrą. Pastaruoju
metu „mano žmonės“ nepadarė man nieko gero. Vieninteliai iš tiesų „mano
žmonės“ buvo Symantas, Juna ir Luknė. Iš kurių du jau buvo išprotėjusio
krivio ir jo klausančio kunigaikščio naguose.

Reikėjo pačios didžiausios savitvardos papasakoti Luknei, kad dabar ji kurį

laiką nebepamatys ir savo mamos, tačiau mergaitė buvo drąsesnė už mane.
Ji išklausė visko susiraukusi, susirūpinusi, o tada nusišypsojo – „vadinasi
jie dabar kartu“? Nustebau. Jie kartu? O gal iš tiesų? Gal bent tiek Skiriotas
buvo gailestingas. Ir tą akimirką aš net ėmiau jiems pavydėti. Jei jie kartu,
jie turi daug daugiau negu aš. Ypač dabar. Kai vienintelės šalia tebuvo
penkiametė mergaitė ir kartais iš Rūno šventyklos pasprunkanti Lilūna.

Ne. Turiu liautis savęs gailėjusis ir pasistengti. Po galais, turiu pasistengti,

kaip man nuolat sako visi, kuriems atrodo, kad aš stengiuosi per mažai.
Nors ir taip jau šiandien vėl išbandžiau viską ką jau buvau bandžiusi su
viltimi, kad galbūt bus geriau: kreipiausi pagalbos į Sniegę, į medžių
dvasias, vėl nesėkmingai bandžiau pasikalbėti su Irdange, šį kartą bent jau
nepasiklysdama pakeliui, vėl buvau ant pilkapių, o dienos pabaigai dar
paskerdžiau mažą baltą paršiuką upelyje. Nebuvo pilnatis, bet, jei atvirai, aš
jau nelabai ir tikėjausi, kad pavyks. Galop išsekusi ir nusikamavusi vis tik
patraukiau namo. Kodėl man niekas nesigauna? Kodėl pavyko tai
košmariškajai Aijai, o ne man? Kodėl tada, kodėl ne dabar? O jei ir Dairis
neteisus? Iš kur jis gali būti toks tikras, jei niekuomet neturėjo tokios
laumės kaip aš?

Vis tik jis buvo paskutinė viltis. Paskutinė. Gal dėl to taip ir nenorėjau jos
griebtis.
Grįžusi išleidau Lilūną namo atgal į šventyklą. Šypsenos jos veide laikėsi
vis prasčiau. Luknė jau miegojo, tik nebe savo kamputyje o kambaryje kur
iki šiol miegodavo Juna ir Symantas. Gal bent taip ir ji galėjo būti bent
truputį su jais. O aš likau viena. Visai visai viena.

☼☼☼☼☼

Rodos tik sumerkus akis mane pažadino grubus beldimas. Pašokau ir

akimirką nesupratau kur esu ir kas vyksta. Beldimas pasikartojo. Staiga
suvokiau, kad Juna nebeprieis ir durų nebeatidarys. Vis dar svyruodama nuo
taip grubiai išvaikyto miego sugriebiau rankeną.

Beveik sutemusio dangaus fone išvydau išsigandusį Ugio veidą ir... Bartą.
Ugis laikė jo ranką persimetęs per pečius, o Barto veidu, per užmerktas
akis, kapsėjo kraujas.

– Kas... – pralemenau pasitraukusi nuo įėjimo.

Ugis beveik nutempęs jį į vidų paguldė ant suolo. Vis dar lyg sapnuodama
priklaupiau šalia ir virpančiais pirštais patraukiau krauju sulipusius Barto
plaukus. Blakstienos taip ir nesujudėjo, akys liko užmerktos, tik giliai
kilnojosi jo krūtinė.

– Bartai, – suspaudžiau jo pečius.

Lūpos vos vos prasivėrė, tačiau jokie žodžiai pro jas neišsprūdo. Vėl
atsisukau į Ugį.

– Kas jam nutiko?

Šis gūžtelėjo pečiais.

– Visko nemačiau. Tik, kad jie pamiškėje susiginčijo dėl kažko, kaip
supratau. Jis, Nirgundas ir tas jo draugas. Neprisimenu vardo. Tas dičkis.
Tai tas jam ir užvožė. Iš pradžių lyg viskas buvo neblogai, o kažkaip kuo
toliau, tuo blogiau. Tai pagalvojau, kad tu jį juk pažįsti, ir kai Junos nėra...
Tu arčiausiai ką mes turim iki žolininkės.

Stipriai suspaudžiau lūpas. Kodėl dabar - kai esu tik aš – arčiausiai ką jie
turi iki žolininkės? Jau nebesupratau kodėl darosi tamsu: ar iš tiesų taip
greitai temsta, ar mano akyse ir vėl kaupiasi ašaros. Dėl visa ko perbraukiau
per skruostus delnu.

– Ar gali užkurti ugnį?

Ugis linktelėjo ir pritūpė prie židinio. Tuo metu beveik bėgte atsinešiau
vandens ir rankšluostį. Prisėdau šalia to, kuris vis dar niekaip į mane
nereagavo. Sušlapinusi medžiagą švelniai perbraukiau per jo kaktą. Vanduo
dažėsi raudonai, tačiau iš prakirsto antakio kraujas nebetekėjo. Daugiau
nemačiau nieko, jokios žaizdos.

Išgirdau kaip prasiveria kambario durys ir basomis kojytėmis atšlepsena

Luknė. Mergaitė atsistojo šalia manęs ir taip pat pažvelgė į Bartą.

– Kas atsitiko?

– Nieko tokio, Lukne, – sumurmėjau.

– Bartui viskas bus gerai?

– Taip, mažyte, bus, – pasakiau taip stipriai tikėdamasi, kad nemeluoju. –

Eik vėl miegoti, gerai?

Luknė pakluso, bet šalia manęs tuojau pat išdygo Ugis.

– Ar galėčiau tau dar kuo padėti?

Nenorėjau su juo kalbėtis, norėjau, kad su manim kalbėti pradėtų Bartas.

Gal Ugis dar ir galėjo būti naudingas, bet čia ir dabar visi kiti man trukdė
galvoti, susikaupti, suvokti ką turėčiau daryti.

– Ačiū, Ugi. Aš susitvarkysiu. Aš viena susitvarkysiu. Labanakt.

Jis vėl linktelėjo ir nukiūtino lauk.

– Bartai, – dar kartą ištariau. – Prašau tavęs, atsimerk.

Turbūt dar niekada taip netroškau pamatyti tas akis. Dievai, jam turi būti
viskas gerai! Turi. Aš... Mačiau kaip dreba mano rankos. Pajutau ašarų
skonį ant savo lūpų. Prašau, ne tu. Tik ne tu. Juk tau jau seniai buvo laikas
išvykti, jau seniai turėjai. Aš juk sakiau, kad tau čia pavojinga, o tu... Ne, aš
turiu nusiraminti ir susikaupti. Pažvelgiau į jo krūtinę – kvėpuojant dabar ji
kilnojosi ramiai ir tyliai. Paliečiau kaklą. Širdis taip pat plakė stipriai, nors
gal kiek per greitai. Bet kas jam nutiko? Kodėl? Juk neturėtų būti taip vien
dėl prakirsto antakio. Vėl paliečiau jo kaktą, smilkinį, galvą, ieškodama
daugiau žaizdų ir sumušimų, bet nieko neradau.

Ugis sakė nematęs visko kas nutiko, gal buvo ne tas vienas smūgis. Ištiesiau
rankas prie jo marškinių, bet stabtelėjau. Ar turiu teisę?

Žinoma turiu. Juk Junos nėra, juk tik aš galiu jam padėti, ir jei tas
karštakošis Nirgundas jam dar ką padarė... Atsargiai ir lėtai pakėliau jo
marškinius. Širdis ėmė plakti dar stipriau. Ne, nieko. Jokios žaizdos, jokio
kraujo. Atsargiai ir turbūt net per švelniai, kad ką nors pajusčiau, paliečiau
jo krūtinę, šonkaulius, pilvą. Nieko. Bent jau man pasirodė, kad nieko.
Niekaip negalėjau priversti savęs galvoti, kad apžiūriu eilinį žmogų. Juk tai
buvo jis. Tas kurį, nepaisant visko, taip myliu, kuris dabar guli priešais
mane, tarsi taip neprižadinamai miegantis. Vėl pataisiau jo marškinius ir
pabaigiau valyti kraują nuo veido. Jis tebekvėpavo taip pat ramiai. Tarsi
išties tiesiog miegotų.

O gal taip ir yra? Gal jis tiesiog išsimiegos ir prabus?

O jeigu ne? Mano kvėpavimas turbūt dabar buvo bent dvigubai greitesnis
nei jo. Kad ir kaip stengiausi nusiraminti, tegalėjau galvoti, kad kažko
nežinau, nedarau kažko, kas leistų jį išgelbėti, ir tai, kad delsiu tik didina
tikimybę, kad... Ne, nedrįsau apie tai net galvoti. Jei tik Juna būtų čia.
Beveik buvau bepakylanti, ir beišbėganti maldauti Skirioto, kad nors
vienam vakarui išleistų ją padėti jam, tačiau per greitai supratau, kad to
nebus. Nė už ką nebus. Vienintelis dalykas, kas būtų galėjęs nutikti po
tokios kelionės – Skirioto kariai ateitų Bartą uždaryti į bokštą. Nesvarbu
kokios būklės. Ne, dabar aš buvau jo vienintelė viltis. Kaip ir visų kitų. O
vilčių aš nepateisinau.
Nebesugebėjau susitvardyti ir akis užtvindė karšta ašarų upė.

„Prašau, tegul jam viskas būna gerai. Tegul būna gerai.“ – ėmiau kartoti
tarsi maldą kažkam, kas mane galėtų išgirsti ir išklausyti. Bet tik baisus
gąsdinantis skausmas išplito mano pilve. Pritūpiau šalia Barto, suspaudžiau
jo delną ir susiriečiau bandydama taip išnykti ir pasislėpti nuo pačios
baimės jį prarasti. Jį visai prarasti.

– Aš taip tave myliu, kad... – sušnibždėjau tyliai tyliai, nebedrįsdama

pabaigti.

Nežinau kiek laiko taip prarymojau. Galop net nutirpo kojos. Po savo
pirštais vis dar jaučiau kaip tvinksi jo širdis, vis dar mačiau kaip taip pat
ramiai kyla ir leidžiasi jo krūtinė. Nusišluosčiau ašaras. Jos niekuo nepadės.
Jei nežinojau ką daryti teliko tik laukti ir tikėtis. Atsinešiau antklodę ir
užklojau jį. Šaltinio vandeniu suvilgiau jo lūpas. Galop, uždėjusi dar malkų
į židinį, įsitaisiau greta, prie sienos. Nebeturėjau ką daryti. Tik sėdėjau šalia
ir stebėjau kaip jis kvėpuoja, kaip šviesa ir šešėliai žaidžia jo veide. Vėl
suspaudžiau jo riešą. Po savo pirštų pagalvėlėmis jausdama Barto širdies
dūžius galėjau būti tikra, kad jis čia, gyvas, galėjau pamažu imti save
įtikinėti, kad viskas bus gerai, kad ryte jis tikrai atsimerks.

Prabudau tamsoje. Atrodė, kad skaudėjo viską. Persuktą nugarą, petį, kuris
rėmėsi į lentynėlę, kaklą, ranką, kuri dabar tvinkčiojo nutirpusi. Trumpam
nesupratau kodėl aš čia, bet tuojau viską prisiminiau. Šiurpas nukrėtė kūną,
supratus, kad po savo pirštais nebejaučiu Barto širdies tvinksnių. Kaire
ranka beveik apgraibomis vėl suradau jo riešą. Ranka buvo vėsesnė ir
akimirką mane užliejo tokia panika, kad... Tačiau tuojau vėl pajutau
pulsuojantį jo kraują. Tai buvo svarbiausia. Tamsa nebuvo tokia juoda, kad
negalėčiau įžiūrėti kaip vis dar ramiai kilnojasi jo krūtinė, galva lyg dabar
pasukta į mano pusę, tačiau akys, kiek mačiau, užmerktos.

Paleidau jo ranką ir pamažu pakilau. Jaučiausi lyg sumušta, tarsi būčiau

iškritusi iš medžio. Pažarsčiusi pelenus, iš žarijų įpučiau naują liepsną. Čia
vėl tapo šviesu. Sugrįžau arčiau jo. Toks ramus, lyg tiesiog miegotų. Ties
vakarykšte žaizda net beveik nebuvo patinimo. Pravėriau lūpas vėl
galvodama jį pašaukti, bet paskutinę akimirką susilaikiau... Jei vėl jo
nepažadinsiu, ką darysiu tada? Vis dar nieko? Ne, geriau galvosiu, kad jis
tik miega. Geriau turėsiu vilties.

Iš savo tėvų kambario, vis dar apsimiegojusi išlindo Luknė trindama akis
kumštukais:

– Kaip Bartas jaučiasi? – tyliai pasidomėjo.

– Nežinau, reiks paklausti vėliau, – atsakiau taip pat tyliai. – Galėjai dar
miegoti, dar anksti.

– Nebenoriu, – suniurzgė ji, apsikabindama mano liemenį.

– Tai nori valgyti?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, tada pašildysiu vakarykščius likučius.

Buvau savotiškai dėkinga už tai, kad man duoda veiklos ir nereikia vien
sėdėti ir galvoti, kuo viskas baigsis. Uždėjusi puodą ant ugnies, luktelėjau
kol sušils ir ėmiau lėtai maišyti. Nebenukreipiau akių niekur kitur, tik į
sriubą ir ugnį. Tada vėl išgirdau jau pagarsėjusį Luknės balselį:

– O, labas.

– Sveika.

Jai atsakė tylus, kiek prikimęs balsas. Barto balsas. Visas nerimas staiga
sutrupėjo ir krūtinėje tapo taip maloniai šilta. Jam viskas bus gerai. Dabar
norėjosi pribėgti prie jo, apsikabinti ir imti garsiai dėkoti visoms
dievybėms, kurios galėjo prie to prisidėti, bet juk būtent to daryti negalėjau.
Aš nebesu ta jį paikai įsimylėjusi mergaičiukė, man jau gana pažadų, kad
rasiu ką mylėti ir užuojautos. Mes tiesiog draugai. Ir jis man rūpi tik kaip
draugas, ne kaip kas nors daugiau. Visgi palikusi puodą priėjau artyn.
Bartas pakilo ant alkūnių ir nejaukiai šyptelėjo.

– Sveika ir tu.
– Labas rytas.

– Ar suprasi mane, jei pasakysiu, kad neprisimenu kaip čia atsiradau? –

pirmą kartą gyvenime pasirodė, kad išvydau jo skruostuose švelnų raudonį.

– Turėčiau nesuprasti?

Jo ranka pakilo iki kaktos ir palietė prakirstą antakį.

– Priklausomai nuo to, kiek...

Balsas nutilo, o jo pirštai nusileido link akių, kurios lyg klausdamos stebėjo
mane.

– Ugis tave čia vakar atitempė. Sakė, kad gavai nuo Nirgundo ar jo draugo.

Jis suraukė kaktą.

– Ugis?

Tapo kiek pikta, kad jis neprisimena Ugio.

– Taip, Ugis. Tas vaikinas, kuris tada atnešė medaus. Ugis.

– Hm, neprisimenu. Net, kad jis ten būtų buvęs.

– Tai kas nutiko su Nirgundu? Kaip supykdei?

Bartas kurį laiką tylėjo lyg bandydamas kažką įžiūrėti mano veide.

– Tavo Ugis tau nesakė?

„Mano Ugis“? Bandžiau suvokti ką jis norėjo pasakyti, bet jis žvelgė į mane
be pašaipos, tik lyg su nuovargiu ir susierzinimu. Kodėl taip? Juk paskutinį
kartą išsiskyrėme draugiškai.

– Ne.

– Tada nesvarbu.
Sukandau dantis. Visą naktį nerimavau dėl jo, verkiau dėl jo, o dabar...
Dabar atrodė, kad labiausiai jį erzino buvimas čia, buvimas ten, kur esu aš,
kad jį nervinu kiekvienu savo žodžiu. Nesupratau kodėl ir kuo jis mane
kaltina, bet aiškintis nenorėjau, norėjau pykti.

– Dažnai mušiesi dėl nesvarbių dalykų?

Jo veidas dar labiau apniuko.

– Jis sakė, kad su jais mušiausi? Aš net nepakėliau rankos. Net jei būčiau
norėjęs, turbūt būčiau greičiau nusivertęs, negu į kurį nors pataikęs.

Pirmą akimirką nesupratau ką jis norėjo pasakyti.

– Koros žolytės, ar ne taip jūs jas vadinate? – jo šypsena dabar tapo pikta.

Staiga ir man tapo dar pikčiau. Ką? Aš beveik pražilau per šią naktį tik dėl
to, kad jis padaugino savo kvailų žolyčių?

Ne, jau nevertėjo jam atsakinėti. Stipriai suspaudžiau kumščius, nusisukau

ir patraukiau atgal prie puodo. Suspaudžiau šaukštą delne ir ėmiau
energingai maišyti kunkuliuojančią sriubą. Ir čia turėjau valdytis, nes
norėjosi bent jau ištraukti tą prakeiktą šaukštą ir tėkšti jį į kitą kambario
sieną. Kvaiša. Kodėl aš dėl jo taip nervinuosi? Kodėl, po galais?
Nedėkingas bjaurybė! Ugis galėjo jį palikti kur rado. Bent jau sušalęs būtų.

Nors stengiausi į jį nežiūrėti, vis tik akies krašteliu mačiau kaip pamažu
atsisėda. Kaip stipriai užsimerkia, lyg iš skausmo, lyg iš kažkokio negero
jausmo. Trumpam nustojau maišyti ir pakėliau galvą. Galop jis atsimerkė ir
tos smaragdinės akys sužiuro tiesiai į mane.

– Atsiprašau. Iš tiesų turėjau padėkoti. Ir tau, ir Ugiui.

Dabar jis atrodė toks pat kaip visada. Supratau, kad tikrai apgailestauja, ir
vien tos akimirkos užteko, kad norėčiau pasakyti, kad viskas gerai, kad
norėčiau nustoti pykti ir pradėti apie jį šokinėti, bet... Taip negalima.
Nerasdama tinkamų žodžių tik gūžtelėjau pečiais ir dar kelis ratus apsukau
šaukštu puode.
– Gal užkąsi?

– Ačiū, ne. Tiesiog eisiu. Tuoj.

Jis nuleido kojas, įsirėmė rankomis į suolą, lyg ketindamas atsistoti, tačiau
delsė. Vėl žengiau artyn.

– Kaip jautiesi?

– Nesirūpink.

– Aš nesirūpinu, aš klausiu, – pasakiau griežtai.

– Viskas gerai.

– Tada ateik pavalgyti.

Jis pakėlė į mane akis. Ištiesiau jam ranką. Tačiau nekreipdamas dėmesio jis
atsistojo be mano pagalbos. Visgi tuojau pat susvyravo, ir neturėdamas kur
daugiau įsikibti vis tiek gavo atsiremti į mano petį. Sučiupau kitą jo delną.
Kodėl tu dabar ant manęs pyksti, Bartai? Tačiau jo pyktis išnyko. Tik žalios
ramiai liūdnos akys iš taip arti žvelgiančios į mano akis. Jo delnas nuo
mano peties pasitraukė.

– Kada paskutinį kartą valgei, a?

Jis kaltai šyptelėjo.

– Neprisimenu.

Priėjusi prie stalo padalinau sriubą į tris dubenėlius ir pakviečiau Luknę. Jis
taip pat prisėdo. Sėdėjau priešais juodu ir stebėjau kaip Bartas vis žvaliau, o
Luknė vis labiau mieguista kabina sriubą. Beveik pabaigusi mergaitė
užsimerkė, ir šaukštas jos rankose nusviro. Bartas žvilgtelėjo į ją ir
nusišypsojo. Ta pačia gražiausia savo šypsena. Krimstelėjau sau į lūpą, kad
pati neimčiau dėl to šypsotis. Luknės akys vėl prasimerkė.

– Igle, – nusižiovavo, – o gal aš dar eisiu pamiegoti?

– Eik, gi sakiau, kad per anksti keliesi.

Mergaitė dar šyptelėjo Bartui, tada apkabino mane ir vėl nužingsniavo atgal
į tėvų kambarį. Jis nulydėjo ją žvilgsniu. Vis dar dėbsojau į savo porciją taip
ir neprisiruošusi pavalgyti.

– Tu neklausi kur Juna.

– Aš žinau.

Nei vienas nepakėlėm akių vienas į kitą. Vis dar šaukštu sukau ratus
sriuboje, o jis lyg žvelgė pro mane kažkur į tolį.

– Pameni, kaip sakei, kad jie nieko nesudegins ant laužo? – paklausiau.

– Ir tai žinau.

Jis atsiduso ir galop pažvelgė į mane.

– Ačiū už viską. Atsiprašau, kad... Kad Ugis mane čia atitempė.

– Kodėl?

– Tu ir taip turi užtektinai rūpesčių, negu šokinėti aplink įkyrius beviltiškus

rašytojus.

Akimirką suspaudė širdį, bet aš šiandien buvau stipri, šiandien aš

neišsiduosiu.

– Juk pati norėjau būti žolininke.

– Ir būsi, – šyptelėjo, bet taip liūdnai, kad norėjau tos šypsenos nematyti.

– Kažin.

Jis atsisuko į lauko duris.

– Aš jau turbūt einu, kol dar neišaušo.

Linktelėjau.

Kai pakilo jis, pakilau ir aš. Palydėjau jį tuos kelis žingsnius iki durų.

– Ar tikrai geriau jautiesi?

– Nesirūpink, – pasakė taip ir neatsakydamas į mano klausimą. Kelias

akimirkas tik stovėjome vienas priešais kitą ir tylėjome.

– Jau išvyksi? – net nepagalvojus išsprūdo tas klausimas.

Jau nebežinau, kokio atsakymo į tai norėjau.

– Ne šiandien.

Jo rankos šiek tiek kilstelėjo, tačiau jis greitai persigalvojo. Bartas visiems
savo draugams negailėjo apkabinimų. Tačiau jau nebe man. Daugiau nieko
neištaręs, jis pravėrė duris ir išėjo.
XV. Iš ežero
Šiandien buvo geresnė diena. Įžengus į mišką, nebematant tų liūdnai piktų
žmonių veidų pasidarė lengviau. Dabar jie bijojo ne tik artėjančios grėsmės.
Atrodė, jog savo įtarinėjimų ir pykčio tinklais krivis apraizgė visą miestą.
Girdėjau tylių pokalbių nuotrupas, mačiau įtarius žvilgsnius, kai žmonės
bandė suprasti ar jų kaimynas tikrai nėra tas žmogus, kurį reikėtų įduoti
Skiriotui, apie kurį galbūt reikėtų pranešti kriviui. Nereikia nė sakyti, kad tų
žvilgsnių ir aš sutikdavau daugiau. Galų gale, beveik visa mano šeima kaip
įtariamieji uždaryti pilies bokšte. Aš nesidomėjau, kiek dar tokių – žvalgų
įtariamųjų - yra, tik tikėjausi, kad Skiriotui užteko drąsos ir proto neleisti
Rūnui paaukoti dar nors vieno niekuo dėto žmogaus. Jei jie nužudys mano
brolį, ar Juną, aš... Ne, net nereikia apie tai galvoti, to nebus. Nei už ką
nebus. Jie tik nori apsidrausti, tik nori įsitikinti, kad niekur nepabėgsiu, kad
padarysiu viską, kas mano galioje, kad iškviesčiau tuos prakeiktuosius
šešėlius. Gal tik dėl to Bartas buvo dar laisvas? Nes nebebuvo tikslo gaudyti
ir jo, kai Skiriotas buvo tikras, kad svarbiausieji man jau jo rankose. Juk
taip ir buvo iš tiesų. Bartas... Ne, Bartą aš galop užmiršiu. Kaip jis pats sakė
– rasiu dar ką mylėti. Be to, man nereikėjo nieko kito, tik savo šeimos. Ir
dėl jų aš padarysiu viską. Net pasiduosiu Dairiui jei to reikės. Jei niekas
kitas iš tiesų nesuveiks. Bet aš dar turėjau laiko. Šiek tiek dar turėjau.
Žinojau, kad Skirioto žvalgai mums praneš likus bent porai dienų iki priešų
pasirodymo. O kol jų nebuvo, laiko dar turėjau. Dar kartą ėjau pas Sniegę,
galų gale mano nuolatinis virkavimas kokia ji nenaudinga matyt davė vaisių
ir ji pasižadėjo pabandyti dar ką nors sužinoti. O gal suveikė ir jos mirusios
sąžinės priekaištai – juk ji melavo man apie Dairį.

Pasukau iš keliuko, iki kaukų pievelės, kur nuolat ratu išdygdavo grybai.
Pakeliui nuskyniau kelias mėlynes – juk vis tiek negaliu eiti pas ją
tuščiomis. Tačiau pro šakas išlindusi į tą nedidelę miško aikštelę vos
neaiktelėjau iš nustebimo. Jos viduryje sėdėjo Dairis.

Ant miško dievo kelių padėjęs galvą gulėjo šernas. Dairis meiliai žvelgė į
gyvūną ir lėtai glostė jo tamsų kailį. Šernas atrodė ramus ir patenkintas, ir
tik pamatęs mane piktokai šniurkštelėjo. Miško dievas pakėlė galvą.
Pasirodė, kad ir jis šiek tiek nustebo:

– Sveika. Ką tu čia veiki?

Apsidairiau. Čia daugiau nieko nebuvo. Kaukų pievelėje – tik jis ir jo

šernas. Patraukusi rankas sau už nugaros išbėriau mėlynes į aukštą žolę.

– Nieko. Taip sau klajoju.

Neramiai ėmė tuksenti širdis. Kodėl jis čia?

– Senokai nesimatėme.

Nuleidau akis:

– Kad visai ne.

– O gal ir ne, gal tiesiog aš tavęs greitai pasiilgstu.

Su tais žodžiais per kūną perėjo drebulys.

– Tai taip ir kalbėsimės per pievos atstumą? – Nusijuokė jis. – Gal gali ateiti
arčiau?

Žengiau kelis žingsnius į jo pusę. Šernas atidžiai mane stebėjo. Dabar

pamačiau ant jo kojos šviežią, dar šiek tiek kraujuojančią žaizdą.

– Vargšas pataikė į spąstus, – pasakė Dairis, toliau glostydamas gyvūną. –

Taviškiai visą mišką jų pridėliojo.

Mačiau kaip žaizda traukiasi ir gija. Jo ranka toliau lėtai judėjo kailiu ir
pamažu ant šerno kojos nebeliko net žymės.

– Gerai, dabar gali jau bėgti, – ištarė Dairis gyvūnui. Šernas atsistojo,
nusipurtė ir pažvelgęs, kaip man pasirodė, beveik dėkingomis akimis į savo
gelbėtoją, apsisuko ir nubidzeno atgal į mišką.
Dairis perbraukė ranka savo apsiaustą valydamas nuo jo prilipusius šerius ir
atsistojo. Jo delnas nusileido ant mano peties lyg pasisveikindamas, ir staiga
pajutau jo lūpas ant savo skruosto. Krūptelėjau. Jis tuojau pat draugiškai
nusišypsojo ir ištarė:

– Atleisk, nesusilaikiau. Taigi kaip tau sekasi?

Gūžtelėjau pečiais, ir vėl nudelbiau galvą žemyn.

– Kaip reikalai su šešėliais?

– Gal ir pusėtinai. Kartą pavyko pakviesti du iš karto.

Dairis atsiduso:

– Bet jie dar tavęs neklauso?

– Ne.

– Tai dar per anksti džiaugtis.

Tuojau pat prisiminiau Rūną. Vėl pakėliau akis į miško dievą.

– O su kuo tu dar bendrauji iš mano žmonių? Ar pasakojai kam nors ką man

siūlei?

Jo antakiai truktelėjo žemyn:

– Ne. Kodėl klausi?

– Tiesiog vienas žmogus kai ką pasakė taip, lyg būtų žinojęs.

Dairis meiliai šyptelėjo.

– Gal pati pasakei kam nors, kas jam išplepėjo? Ne, Igle, žmonės manęs
dažniausiai visai nedomina. Tu esi vienintelė maloni išimtis. Dažniausiai
geresni pašnekovai yra visi tie padarai, kurie gyvena miške su manim.
Atsidusau. Turbūt tikrai visa tai ką kalbėjo Rūnas tebuvo dar viena jo
fantazija. Juna tikrai niekam nepasakojo, o Dairiu irgi neturėjau priežasties
netikėti. Juk neturėjau. Iki šiol jis darė man tik gera.

– Gal eime truputį pasivaikščioti? – pasiūlė jis.

– Gerai.

Beveik nesikalbėdami mudu patraukėme per mišką ežero link.

– O kaip reikalai jūsų gyvenvietėje?

– Negirdėjai? – pažvelgiau į jį bandydama suprasti.

– Dėl Junos? Taip, žinau. Tau neramu?

– Truputį. Bet netikiu, kad jie padarys ką nors blogo mano šeimai. Jei jiems
tik atrodo, kad su manim pyktis nieko tokio, tai gyvenimas parodys kaip jie
klysta.

Dairis išsišiepė.

– Štai ta Iglė, kuri man patinka.

– „Štai“?

– Tu ne kokia vargšė našlaitė nuolankiai priimanti gyvenimo smūgius. Tu

moki smūgiuoti atgal.

Jis net prajuokino.

– Kažin.

– O taip. Aš tave pažįstu geriau, nei tau atrodo. Gal geriau, nei tu pati save
pažįsti.

Jo žvilgsnis vertė skruostus kaisti.

– Kita tavo vietoje jau būtų man pasidavusi.

Šypsena mano veide ištirpo.

– Aš turiu išbandyti visą kitą, juk...

Jo ranka vėl suspaudė mano petį.

– Suprantu, Igle. Aš – paskutinė viltis. Viskas gerai. Sutinku ja būti. Mudu

abu – kažkieno paskutinės viltys.

Buvimas su miško dievu nepadėjo man iškviesti šešėlių, tačiau iš tiesų kiek
nuramino. Dairis buvo bent vienas draugas ar pagalbininkas, kurio prarasti
nebijojau. Buvau tikra, kad jis niekur nedings, kad, jei niekas nepavyks,
visada galėsiu kreiptis pagalbos į jį. Ir jis man padės. Kaip jau padėjo su
Milotu, su Lukne, galų gale, su tais neklausančiais manęs dvasių lukštais.
Dabar mudu stovėjome ant ežero kranto. Jau aukštai pakilusi saulė tviskėjo
ant vandens paviršiaus ir buvo sunku žiūrėti į ežerą neprisimerkiant. Toliau
dunksojo tas aukštas skardis, nuo kurio mane nustūmė Šviesmilas. Į mūsų
pusę jis pamažu žemėjo ir visai arti baigėsi maždaug dviejų žmonių ūgio
aukščio iškyšuliu virš vandens, sutvirtintu ant jo augančių medžių šaknų.
Prisiminiau kaip vaikystėje nuo jo šokinėdavom į ežerą.

Ir dabar išgirdau vaikų balsus. Ant skardžio atbėgo du nedaug už Luknę

vyresni berniukai. Nusimetę drabužius du draugai džiaugsmingai rėkaudami
sustojo ant pat jo krašto. Jie turėjo būti draugai, nes į brolius buvo labai
nepanašūs – vienas šviesiaplaukis garbanius, kitas ilgokais juodais plaukais
ir tamsesne oda. Šyptelėjau. Įdomu ar išdrįs. Nuo skardžio krašto visuomet
atrodydavo daug aukščiau. Nuo skardžio krašto...

Staiga supratau, kodėl ta vieta dabar man atrodo taip pasikeitusi. Ant pačio
krašto, nežinia kaip išsilaikydamas, visuomet augo didelis kaštonas. Jis ir
dabar čia buvo, bet jo forma buvo nebe tokia – jo šone lyg skaudi žaizda –
visai neseniai išdegęs žaibo kirtis. Didžiulė šaka, kabėjusi virš vandens
buvo dingusi. Žvilgtelėjau į ežerą po skardžiu ir pasirodė, kad bangos už
kažko kliuvo. Berniukai užsimojo rankomis.

– Nešokit! – surikau.
Jie stabtelėjo ir išsigandę apsidairė. Tik dabar pamatė mus stovinčius
apačioje.

– Nešokit! – dar kartą riktelėjau. Tamsiaplaukis žengė žingsnį atgal nuo

krašto, bet garbanius pažvelgė į mane savo drąsiomis įžūliomis akutėmis ir
stipriai atsispyręs pašoko.

Vaiko kūnas žemyn galva nėrė į tamsų vandenį ir jame išnyko. Mano širdis
iš baimės nusirito į kulnus. „Dabar išnirk“ – ėmiau kartoti mintyse, –
„išnirk, išnirk, išnirk“. Bet akimirksniai slinko, o jis nesirodė.
Tamsiaplaukis taip pat išsigandęs priėjo prie krašto ir ėmė spoksoti į jau
nurimusį vandens paviršių.

„Negaliu jam leisti nuskęsti!”–sudrebino kūną neišrėktas riksmas. Lyg

atitokusi puoliau link ežero, bet tuojau, pajutau kaip riešą surakina tvirti
gniaužtai.

– Paleisk, negaliu leisti jam nuskęsti.

– Igle, – rūsčiai ištarė Dairis.

– Paleisk! – surikau iš visų jėgų traukdama savo ranką. Jis laikė tvirtai.
Tada stipriai sukando dantis:

– Paleidžiu, bet lauksi čia, kol aš jį ištrauksiu.

Neištariau nieko, bet jis matyt pajuto kaip nuslopo ta jėga, kurią naudodama
bandžiau išplėšti ranką. Gniaužtai atsileido ir Dairis, palikęs krante savo
baltą apsiaustą, niurktelėjo į tamsų vandenį.

Drebėjau visu kūnu. Dabar laikas keliavo taip lėtai, kai laukiau jo vėl
pasirodančio, spėliodama ar dar įmanoma tiek laiko būti nekvėpavus.

Bet galop jie išniro. Išniro abu: Dairis ir berniukas.

Jis paguldė vaiką ant kranto. Berniukas nekvėpavo, o per jo šviesius

garbanotus plaukus tekėjo tamsiai raudonas kraujas. Pripuolusi artyn
papurčiau jį:
– Ei, atsimerk.

Jis nesureagavo. Paliečiau kaklą – kraujagyslės dar pulsavo, bet vis lėčiau ir
lėčiau. Pamažu gyvybė jau ruošėsi palikti tą dar tokį jauną kūnelį, o aš
nieko negalėjau padaryti. Vėl negalėjau. Šalia jau buvo jo draugas, kuris
dabar šniurkščiodamas ir išsigandęs blaškėsi aplink, o aš neturėjau kaip jo
paguosti. Nepaisant viso to, ką mokiausi apie žoleles ir užkalbėjimus, aš
nieko negalėjau padaryti.

Tada prisiminiau Dairį: Dairį ir mano sumuštą galvą, Dairį ir spąstų sužeistą
šerną:

– Padėk jam.

Jis pažvelgė į mane irzliu žvilgsniu:

– Negaliu jam padėti.

– Gali. Juk moki. Tu juk padėjai ir man, ir šernui, tu moki. Prašau.

Jis tylėjo.

– Prašau, Dairi, labai prašau.

Žvelgiau į jį, įsikabinusi abiejų rankų pirštais į jo žastą. Jo žvilgsnis pamažu

tapo švelnesnis. Galop miško dievas atsiduso ir uždėjo savo delną ant
šlapios šviesiaplaukės galvos.

Kai abu berniukai, prigąsdinti niekam apie tai nepasakoti, pradingo toliau
miške, vėl atsisukau į jį.

– Ačiū tau, ačiū tau labai.

Jis liūdnai nusišypsojo:

– Tai tik išimtiniams atvejams. Negaliu gydyti žmonių.

– Gerai, daugiau neprašysiu, bet ačiū, labai labai.

– Nežadėk, kad neprašysi, tau juk visuomet jų pasidaro gaila.

– Gerai, tuomet dar kokį vieną kartą, – šyptelėjau. – Ačiū.

Jo veide lyg užsižiebė linksma mintis:

– Ar nepagalvojai, kad ir šį kartą teks man padėkoti kitaip?

Prisiminiau Luknę ir supratau ką jis turi omenyje. Šypsena nuo mano veido
dingo. Dairis atsiduso:

– Gerai, matau šį kartą teks apseiti be to. Labai ne laiku, Igle, tu sugalvojai
įsimylėti.

☼☼☼☼☼

Išsiskyrusi su Dairiu toliau žingsniavau ežero pakrantėmis. Dabar taip

nesinorėjo grįžti į mišką, į jo karalystę. To vieno sakinio užteko, ir visos jo
šypsenos, visi geri darbai nublanko prieš Junos perspėjimus. Ne, aš
nebijojau, kad miško dievas ką nors blogo gali padaryti man. Dabar daug
labiau gąsdino tai, kad kas baisaus gali nutikti Bartui. Kažin kiek Dairis
žinojo apie jį? Ar tiek, kiek matė mano akyse ar daugiau? Ar tai jam
trukdo? Juk aš dar nesu jo laumė. Juk dar neaišku ar būsiu, juk tarp mūsų
apskritai nieko nėra, mes tik draugai. Ar iš tiesų miško dievas pažinojo
mane geriau nei aš pati? Papurčiau galvą. Kodėl aš apie tai galvoju? Juk
tikrai, ar Dairis padarė ką nors blogo? Taip, jis nužudė Šviesmilą, bet šito
žmogaus mirties, kad ir kaip besistengdama nebūčiau galėjusi priskirti prie
blogų darbų. O šiandien Dairis išgelbėjo nepažįstamą berniuką, sužeistą
šerną, jau yra išgelbėjęs ir mane, ir Luknę. Juk iš ties, blogo jis nepadarė
nieko. Tai kodėl aš vis įtarinėju jį turint piktų kėslų?

Vėl pasikviečiau Mėtos šešėlį. Ta juoda mergaitės, kuri buvo mano draugė,
figūra dabar net kiek ramino. Jaučiausi čia ne viena.
– Mėta, prieik, prašau, – ištariau, bet šešėlis toliau pleveno ore ir nejudėjo.

– Mėta, ateik! – surikau piktai, bet ir tai nesuveikė. Po kelių akimirkų ji

išnyko. Nuleidau rankas.

– Neklauso?

Iš netikėtumo krūptelėjau. Maniau čia esanti viena, o dabar už savęs

išgirdau tai. Per kojas perėjo baimė. To vieno žodžio užteko, kad
prisiminčiau jos balsą. Už manęs juk dabar buvo tik ežeras. Suspaudžiau
gintarinį talismaną ant kaklo ir atsisukau.

Ji stovėjo visai arti. Ji, kuri buvo gyvas įrodymas, kad mano gelmės baimė
turi pagrindo. Pusiau pridengta tylaus vandens, pusiau – išsidraikiusių
žalsvai gelsvų plaukų ežere stovėjo vandenų mergelė, undinė Almė.

Ji buvo visiškai tokia pati, kokią atsiminiau – tas pats šaltas gąsdinantis
žvilgsnis jauname, beveik mergaitiškame jos veide, tos pačios su vandens
paviršiumi žaidžiančios plonos rankos. Atsargiai pasitraukiau bent vienu
žingsniu toliau.

– Tave vos išeina pažinti, – ištarė būtybė, švelniai liesdama ties liemeniu
banguojantį vandenį, – užaugai, pagražėjai, net juos pradėjai kartu
vedžiotis.

– Tu mane prisimeni?

– Juk tu irgi mane prisimeni, – šyptelėjo savo lyg nuolat pikto linkinčia
šypsenėle, po mažutį žingsnelį, vos pastebimai eidama į krantą.

– Tave sunku pamiršti, – sumurmėjau, pasitraukdama dar toliau nuo ežero ir

arčiau miško. Jei prieis per arti aš tikrai pašauksiu Dairį.

– Tave irgi lengva prisiminti, Igle, – mirktelėjo. – Bet nebijok, – ištarė,

sustodama, – aš juk nieko tau nedarysiu. Negi nepameni, kad skandinu tik
vyrus? Prieš tave neturiu nieko blogo. Net Junos neskandinčiau, nors ji man
nuostolinga draugė.

Pakrantėje nuskambėjo jos ledinis juokas.

– Tai ko tau iš manęs reikia?

Almė timptelėjo apatinę lūpą:

– Ar gražu? Aš gal tik pasisveikinti, pasikalbėti norėjau, o tu iš karto mane

užsipuoli?

Ji nutilo, bet aš irgi nieko nesakiau.

– Gerai, teisi tu, iš tiesų ne tik, – vėl tankiai sumirksėjo jos akis. – Aš matau
ką tu čia darai, girdėjau kokia tavo užduotis, bet stebiu, kad tau nelabai
sekasi. Kodėl nesikreipi į mane pagalbos? Bijai?

Nustebau. Kreiptis pagalbos į šitą būtybę? Dėl šešėlių?

– O tu ką nors apie juos supranti?

Ji vėl nusijuokė:

– Ar suprantu? O kas dar gali suprasti, kaip manai? Aš juk taip pat beveik
požemių gyventoja. Jei nori, galiu parodyti kaip reikia su jais kalbėtis ir
priversti pasilikti ilgiau. O gal nenori?

Dabar nugalėjusi baimę, bemaž sušukau:

– Žinoma noriu.

Almė išsišiepė parodydama savo vos gelsvus dantis.

– Taip ir maniau. Bet mano paslaugos turi savo kainą. Jei nori, kad
įvykdyčiau savo pusę susitarimo turi man atvesti kokį jauną vyruką. Bet ne
čia. Prie mano ežero. Ir apie visą šitą negali nieko sakyti niekam, tuo labiau
Junai, nes ta ir vėl viską sugadins. Jei pasakysi – susitarimas atšaukiamas.
Aišku?

Net nelaukdama mano atsakymo ji apsisuko ir vikriai niurktelėjo po

vandeniu. Vėl likau viena stovėti tarp ežero ir miško.
☼☼☼☼☼

Almės pasiūlymas visą dieną taip ir neišėjo iš galvos, net ir tuomet kai
Luknė užmigo, kai pati susiraičiau po antklode, užsimerkusi vis dar mačiau
tą kraupią šaltą būtybę vandenyje. Ar tikrai ji galėjo man padėti? O jei taip,
ar galėjau jai ką nors paaukoti? Viena gyvybė prieš daugybę, kurios būtų
nusineštos atėjusių kariūnų, juk ne tokia ir didelė kaina. Tik kieno?
Vienintelių, kuriuos be sąžinės graužimo būčiau atidavusi Almei – Miloto ir
Šviesmilo jau nebebuvo, Rūno nesitikėjau nuvilioti prie to ežero, o
daugiau... Juk pati Almė sakė – jei kas sužinos – susitarimas atšaukiamas,
negalėjau visiems paskelbti ir ieškoti savanorio. Nežinojau kokiu būdu, bet
tie padarai visad suvokia, kai bandai juos apgaudinėti. Ne, aš nebūčiau
sugebėjusi pati paspęsti kam nors tokių spąstų. Nebūčiau norėjusi. Dairiui
nereikėjo jokios aukos. Tik manęs pačios. Tik to, kad išsižadėčiau visko,
kas man brangu ir ateičiau pas jį.

Taip ir nesugebėjusi užmigti, pakilau ir tyliai išėjau į lauką. Jau buvo tamsu
ir vakaro vėsa privertė susigūžti. Visa aplink buvo tylu, tačiau šį kartą
ramybės tai nesuteikė. Ta tyla atrodė kažkokia įtartina. Tarsi viskas aplink
su nerimu lauktų kažin ko ateinančio. Kažin ko blogo. Ir su tuo jausmu
išvydau manęs link, nuo kiemo vartelių artėjantį siluetą. Sulaikiau
kvėpavimą. Nebuvo panašu į Dairį, atrodė lyg kažkas smulkesnis, lyg... Ji
stabtelėjo priešais mane. Dabar neryškioje mėnulio ir lyg tolimo deglo
šviesoje išvydau nepažįstamą gražų veidą. Matyt už mane kiek vyresnė, bet
dar jauna moteris. Iš po jos tamsaus apsiausto matėsi tik puošnaus sijono
detalės ir blyškus, smulkių grakščių bruožų veidas. Didelėse akyse žvilgėjo
ašaros.

– Ar tu – Iglė? – ištarė ji šniurkščiodama nosim.

Tik linktelėjau galva. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi kažkaip
norėdama įsitinkinti ar nemeluoju.

– Aš su Vailentu, – viešnia įkvėpė, lyg trokšdama suvaldyti savo virpantį

balsą, – atvažiavau. Aš... Jo žmona. Gerimanta.
Žvelgiau į ją tylėdama. Iš tiesų buvo kažkuo panaši į Juną. Smulkutė,
grakšti net ir po tuo beformiu apsiaustu ir tokia... Tokia ypatinga. Jau net iš
jos stovėsenos atrodė, kad nėra paprasta moterėlė triūsianti nuo ryto iki
vakaro aplink savo vyrą ir vaikus. Ar visos Barto mylimosios buvo tokios
išskirtinės? Tokios visai nepanašios į kvailutę Gaudilę. Ne, pati save
sudraudžiau, Gaudilė ne tai. Bent jau dėl jos Juna buvo teisi. Bet ką
Gerimanta veikia čia? Visgi to paklausti nesuspėjau.

– Jis sakė... – prabilo moteris, – Sakė, kad Bartas čia. Tu juk žinai, kur jis,
ar ne?

Balti ploni pirštai sučiupo mano ranką, lyg būčiau galėjusi nuo jos pabėgti.
Pravėriau lūpas, bet ji vėl nutraukė dar neištartus žodžius.

– Prašau, turi man padėti, aš padariau klaidą, padariau didelę klaidą.

– Ko tu iš manęs nori? – jaučiau, kaip nuo jos prisilietimo mano krauju

plūdo šaltis. Staiga, net nepažinodama šios moters ėmiau jos nekęsti. Ji juk
galėjo turėti Bartą, o pasirinko tą bjaurų girtuoklį? Ji įskaudino jį, o dabar
nori ko? Mano pagalbos?

– Nuvesk mane pas jį, prašau. Aš vis dar myliu jį, o jis, žinau, vis dar myli
mane. Aš taip ilgai norėjau jį susigrąžinti. Aš padariau klaidą su Vailentu,
bet greitai tai supratau. Aš viską ištaisysiu. Supranti?

Stebėjau lyg negalėdama patikėti. Ką turėčiau padaryti? Tie vėsūs pirštai,

tos didelės blizgančios nuo ašarų akys nesiruošė manęs paleisti. Dabar lyg
vėl išgirdau Junos žodžius „Bartas vis tiek ją labai mylėjo“. Netrukus jau
galėjau įsivaizduoti juos kartu – besišypsančius, laimingus. Jie tiko kartu. Iš
tiesų.

Negalėjau nieko ištarti. Tik linktelėjau ir pasukau vartų link. Jos pirštai
galop mane paleido.

Ėjau greitu žingsniu. Beveik negalvodama, nemąstydama apie tai ką darau,

norėdama tik kuo greičiau atsikratyti tos... Pareigos? Vos tik išėjom iš
gyvenvietės, jos ašaros, rodės, nudžiuvo. Tą akimirką, ji turbūt nusprendė,
kad tapau jos drauge ir kol tamsiais takais ir pievomis ėjome į mišką,
neužsičiaupdama kalbėjo, apie tai, kokie anksčiau jie buvo laimingi ir kaip
taip vėl galės būti. Ji pasakojo apie savo ateities planus, apie savo namus,
kuriuose jie galės kartu gyventi, kaip jai sunku buvo su Vailentu, apie tai,
kaip daug kentėjo supratusi savo klaidą. Su kiekvienu sakiniu vis labiau jos
nekenčiau, su kiekvienu jos šypsniu man darėsi vis liūdniau ir pakeliui
turėjau vis braukti ašaras nuo savo skruostų. Ji neklausė kas man yra, o aš ir
nesiruošiau jai pasakoti.

Galop tarp medžių išvydau dar tolimą laužo liepsną. Ten. Sustojau ir ji
beveik atsitrenkė į mane.

– Tau reikia štai ten, – mostelėjau šviesos link. – Jau gal pati surasi.

Negalėjau to gerai matyti, tačiau tiesiog įsivaizdavau, kaip iš laimės

nušvinta jos veidas. Gerimanta puolė prie manęs ir stipriai apkabino.

– Žinoma, žinoma, ačiū tau, mieloji.

Tada paleido ir nebeatsisukdama patraukė jo link. „Mieloji“. Kuris iš kurio

išmoko?

Nebelaukiau nieko daugiau. Patraukiau atgal. Mėnulis pamažu pasislėpė už

debesų ir per ašaras aš beveik nebemačiau kelio namo. Ant kabliuko masalo
nebebuvo, tik aštri geležis draskė vis giliau. Dabar viskas buvo visiškai
galutinai baigta. Mūsų pokalbiai prie laužo, jo skaitymo pamokos, ilgos
išgalvotos jo istorijos, keisti ritualai, nepamirštamos šypsenos, šildantys
apkabinimai, jo rūpestis... viskas. Padariau tai ne dėl jos. Dėl jo. Negalėjau
iš jo atimti galimybės būti laimingu. Kartu taip norėjau tikėti, kad taip
visiem bus geriau, kad Bartas galės būti laimingas, kad Vailentas gaus ko
nusipelnęs ir aš gausiu ramybę, nes kai Barto čia nebebus galėsiu iš tiesų
imti rūpintis kitais, ne tik juo ir savimi, bet... Bet dabar man visai
neberūpėjo visas likęs pasaulis, man reikėjo tik jo.
XVI. Mėnesiena
Šią naktį įsikniaubusi į patalus tyliai kūkčiodama liejau ašaras, tikėdamasi
taip nepažadinti Luknės. Ir vėl išgirdau beldimą. Kas dabar? Kiek gi
galima? Jau gerokai per vėlu lankytis svetimuose namuose. Nebenorėjau su
niekuo šnekėtis, tuo labiau dar su tuo, kas atsibeldžia taip vėlai nakčia – kad
ir kas tai būtų man dabar buvo nesvarbu. Tačiau beldimas pasikartojo.
Norėjau tik užsikloti galvą ir palaukti kol tas kažkas nueis, bet tada
supratau, kad jei neatidarysiu, tai turbūt prižadins mergaitę. Piktai
nusibraukiau ašaras ir pakilau. Staigiai atvėriau duris pasiruošdama pykčio
protrūkiui, bet...

Danguje vėl švietė mėnuo ir man pasirodė, kad pamačiau...

Bartas ištiesė rankas ir suspaudęs mano riešus stipriai truktelėjo artyn.

Kojos užkliuvo už slenksčio ir beveik griūdama atsitrenkiau į jo krūtinę. Jo
rankos greitai ir tvirtai suspaudė mane glėbyje. Taip, kad dabar nebebūčiau
sugebėjusi pasitraukti. Ką tai reiškia? Kaip... Juk Gerimanta. Jie dabar
turėjo būti kartu, jie turėjo džiaugtis vienas kitu. Kur ji, jei jis čia?
Neturėjau kaip žvalgytis, negalėjau net pakelti galvos ir pažvelgti į jo veidą,
pabandyti suvokti, kas nutiko.

– Igle. Po galais... – jo pirštai paniro į mano plaukus, o ranka ant nugaros

spaudė taip stipriai, kad net ir norėdama turbūt nebūčiau pasitraukusi. –
Kam atvedei man ją? Manei, kad jos man reikia? Igle?

Mano ašaros dabar gėrėsi į jo marškinius ir aš nebesugebėjau net galvoti,

tuo labiau ką nors jam atsakyti. Pajutau, kaip mano pečiai ėmė virpėti ir
Barto rankos surakino dar stipriau, jo skruostas įsirėmė į mano smilkinį ir
dabar atrodė, kad beveik nebeliko mano kūno plotelio, kuris nesiliestų su
juo. Savo pirštais ant jo krūtinės jaučiau jo greitai plakančią širdį, visur
aplink save - jo šilumą, jo kvapą. Nuo jo iškvepiamo oro malonus virpulys
slinko kaklu žemyn ir staiga net nebenorėjau bandyti suprasti ką visa tai
reiškia. Dabar tenorėjau, kad tai tęstųsi kuo ilgiau. Tačiau kaip tik tada jo
apkabinimas atsileido ir delnai atsidūrė ant mano pečių. Vėl, taip arti savęs
išvydau tas aižėjančių smaragdų akis. Dabar jis žiūrėjo į tebetekančias
ašaras. Jau per daug kartų tai matė, būčiau norėjusi nusisukti, bet dabar jis
žvelgė taip, tarsi... Jam iš tiesų skaudėtų? Dėl ko? Dėl to, kad aš verkiu? Jis
trumpam užsimerkė ir lėtai įkvėpė.

– Tu nenusipelnei, kad kas nors su tavim elgtųsi taip, kaip elgiuosi aš. Igle,
aš niekšas, kvailys, aš... Sakiau sau, kad noriu tave apsaugoti, nenoriu tavęs
skaudinti, bet jei taip, jau pirmą dieną turėjau apsisukti ir sugrįžti namo,
turėjau visai čia neatvykti... Bet... – Jis nutilo ir jo pirštai atsargiai
perbraukė sūrių upelių vagas ant mano skruostų. Nuo to prisilietimo per
kūną pasklido virpanti šiluma. Jis buvo taip arti. Taip arti, kad jutau jo
kvėpavimo šilumą, per vos pravertas lūpas, kad kelios jo plaukų sruogos,
pakibusios tarp mūsų, man atsidūstant sujudėjo. – Atsiprašau, tikrai.
Nenorėjau, kad tau skaudėtų. Užvis... Tik viskas, ką darau pasisuka taip,
kad... Prašau, nebeverk. Negi nesupranti? Man nerūpi jokia Gerimanta,
jokia Gaudilė, netgi Juna. Nebe. Man rūpi tu. Tik tu... – Jo delnas prisilietė
prie mano skruosto. - Atsiprašau. Už viską, kas buvo, kas bus, už dabar, už
tai, kad nesugebėjau išvykti, bet aš taip tave myliu, kad...

Ką?! Barto pirštai prasmego mano plaukuose, jo lūpos... Akimirka suskilo į

daugybę nesuskaičiuojamų skaidrių skeveldrų. Mano širdis, rodos, trumpam
sustojo, o tada pasileido greičiau nei kada anksčiau. Taip, kaip netikėjau ją
sugebant. Jaučiau jo lūpas ant savo lūpų, jo kūno karštį ir tvirtai mane
laikančias rankas. Apsivijau jo kaklą ir prisispaudžiau prie jo kaip galėdama
stipriau. Laikas tarsi ištirpo. Mėnulio šviesa išnyko. Išnyko viskas – naktis,
ašaros, skausmas, šešėliai ir visi įmanomi pavojai. Liko tik jis ir daugiau
nebereikėjo nieko, visiškai nieko.

Kai bučinys baigėsi, pabandžiau atsimerkti. Pasaulis vis dar taip smarkiai
sukosi, kad turėjau stipriai įsikabinti į jo pečius, kad išsilaikyčiau. Jeigu tik
niekada nereikėtų jo paleisti... Pakėliau akis ir išvydau jo šypseną. Rodos,
pirmą kartą tokią, kurioje nebemačiau nei kruopelės liūdesio. Mačiau tik jį,
žmogų, kurį mylėjau nuo pat pirmos akimirkos kai išvydau, kuris jau tada
man pasirodė gražesnis net už jūrą, kuris buvo nuostabesnis už bet ką
pasaulyje, kuris ką tik man pasakė, kad myli mane. Į jokius žodžius
nebetilpo tai ką dabar jaučiau. Žodžiai tapo beverčiai, užtat tyla buvo
nuostabi. Šioje tyloje jaučiau jo kūno šilumą šalia, jo plaukus kutenančius
nosį, glostančius odą pirštus, ir net tai, kad ir jam taip pat sunku mane
paleisti.

Jo kakta įsirėmė į mano kaktą.

– Tai pasakysi ką nors?

– Ką? – tesugebėjau ištarti besipinančiu liežuviu.

– Nežinau. Kažkoks atsakymas visgi priderėtų. „Atstok, Bartai, man visai

nesvarbu“, „aš pykstu ant tavęs, grįžk namo“... Supranti, kažkas.

Šypsojausi ir aš, bet lyg nesugebėjau praverti burnos ir pasakyti to, apie ką
šaukė visa mano siela. Tiek kartų kartojau sau, kad daugiau niekada neleisiu
jam suprasti, koks jis man svarbus, kad...

Jo pirštai švelniai perbraukė per mano skruostą.

– Prašau, Igle.

Vakaro vėsos nebuvo, tik jo šiluma visai visai šalia manęs, tik jo lūpos taip
arti, kad tereikėjo tik vos vos palinkti į priekį ir... Visas kūnas suvirpėjo.
Dabar, pajutus jų skonį, buvo dar sunkiau atsispirti, būti taip arti ir vis dar
jų nejausti.

– Prašau. Man taip reikia tavo žodžių, nes kitaip... Kitaip manysiu, kad man
tik sapnuojasi, kad tu negali iš tikro būti čia, kad tu kitur, kad tu vis dar
siaubingai ant manęs pyksti, kaip ir esu nusipelnęs. Kad tau jau nebesvarbu,
kad tau rūpi kažkas kitas. Kad visam tam ką tau jaučiu jau per vėlu, kad...
Mieloji, ar mane girdi?

Aš ir pati jaučiausi taip, lyg sapnuočiau. Jis, šalia manęs, jo žodžiai, jo akys,
jo lūpos sakančios tai, tos pačios, kurios ką tik mane bučiavo. Dar ką tik...
Jo rankos tvirtai bet švelniai suspaudė mano smilkinius. Ir vėl pamiršau
kaip kvėpuoti, kaip stovėti. Stipriai sugniaužiau jo marškinius po savo
pirštais.

– Aš myliu tave labiau nei tai įmanoma, – sušnibždėjau ir tada, galų gale, jis
ir vėl mane pabučiavo.
Nebežinau, kiek tai užtruko, nebežinau kiek po to užtruko tyla. Laikas
prarado prasmę, kaip ir naktis, kaip ir visa kita. Stovėjau padėjusi galvą prie
jo krūtinės ir klausiau kaip daužosi jo širdis.

– Bet, Igle, – sušnabždėjo galop palei mano ausį, – tu juk supranti, kad su
manim tik susidraskysi širdį? Nepaisant to, kaip labai aš to nenorėčiau.

Liūdesys sugrįžo į jo balsą, bet aš neketinau leisti liūdesiui pasilikti.

Prisiglaudžiau dar stipriau. Ne, dabar negalėjau tikėti niekuo bloga. Bet dėl
jo būčiau sutikusi su bet kuo.

– Nesvarbu. Dėl tavęs verta. Jau dėl dabar verta. – Tuomet nusišypsojau
prisiminusi, – Be to, vienas žmogus man sakė, kad tik iš liūdesio galima
sukurti ką nors gražaus.

Karštos lūpos prisilietė prie mano smilkinio.

– Mylimoji, tada jis nutylėjo, jog tai tik niekinga paguoda už jausmą, kai
norėtum išsiplėšti širdį, kad taip neskaudėtų.

☼☼☼☼☼

Vis dar negalėjau iki galo tuo patikėti, bet negalėjau ir nesišypsoti. Mano
šypsena taip nederėjo prie visų mane supančių liūdnų veidų, bet
nesugebėjau nieko sau padaryti. Bartas mane myli! Tas pats Bartas, kuris
yra visapusiškai tobulas žmogus, tobulas net ir savo netobulumais, tas pats
Bartas, kuris žadėjo, kad jį pamiršiu ir rasiu kitą, kurį galėčiau mylėti.
Buvau beprotiškai laiminga dėl to, kad jis buvo neteisus.

Šiandien iš įpročio vėl patraukiau link miško, bet net nebesijaučiau dėl
nieko kalta. Ši diena žadėjo buvo puiki – danguje nė vieno debesėlio, pūtė
tik lengvas vėjelis, o miškas knibždėte knibždėjo gyvybės kartu su manimi
besidžiaugiančios gyvenimu. Niekur nė užuominos apie ką negero laukiantį
ateityje. Žinojau, kad viskas galų gale bus gerai. Turi būti. Jei pasaulyje gali
būti tokių stebuklų koks nutiko vakar tai...

– Igle? – išgirdau už nugaros moters balsą.

Atsisukau. Šalia takelio šventyklos link stovėjo pusamžė moteriškė, ir

patamsėjusiomis nuo darbo rankomis gniaužė nešamo krepšio rankeną. Jos
veide suvirpėjo tokia graudi išraiška:

– Taip ir galvojau, kad čia tu. Ar mane dar prisimeni? Aš Gailės mama.

Žvelgiau į raukšlėmis įrėmintą veidą. Kaip ji paseno, ta moteris, iš kurios

tėčio vyriausioji vaidilutė buvo paveldėjusi savo geranorišką šypseną ir tokį
ramų, tylų būdą. Moteris priėjo arčiau:

– Vis nesusitinkame, širdužėle, – jos ranka atsargiai palietė mano petį. – Aš

taip džiaugiuosi, kad tu vėl su mumis. Tavo šeima visuomet mus gelbėdavo
nuo visokių negandų. Ir tavo mamytė, ir tėvelis, ir senelė. Net tavo
broliukas. – Ji giliai atsiduso. – Tiesiog baisu, kad jie kalba, kad juo
negalima pasitikėti. Nė truputėlio tuo netikiu. Gailė visuomet taip gražiai
kalbėdavo apie Symantą, kad... – ji staiga susigraudino. Lyg susigėdusi savo
ašarų mostelėjo ranka. – Atsiprašau. Tikiuosi tau niekada neteks prarasti
savo vaiko. Sako, kad liūdesys turėtų mažėti, bet...

Ji dar priartėjo ir atsargiai suėmė mano delną.

– Gailė buvo puikus žmogus, – sumurmėjau, žiūrėdama į jos ašaras

besigeriančias į ryškias raukšles veide. Moters artumas buvo kažkuo
kraupus. Sunkus, užgulantis krūtinę liūdesys lyg sekiojo paskui ją, ir tas
veidas tarytum sugėrė visą saulės šviesą. Ji palinko dar arčiau.

– Ar tu mus išgelbėsi? – paklausė vis stipriau spausdama mano delną.

Moters žvilgsnis gręžėsi į mano akis, lyg norėdamas jose pamatyti
atsakymą, kurio vis dar nedavė mano lūpos. Atrodė, kad temsta net dangus.

– Aš stengiuosi.

Jos žvilgsnis, jos ranka vis dar stipriai spaudė.

– Aš dar turiu tris sūnus ir jie visi išeis kovoti, kai priešai prieis. Aš žinau...
Jei taip nutiks – jie visi mirs. Nebent tu... Širdužėle, pasakyk, kad šita
motina ne be reikalo tikisi, kad nebepamatys daugiau mirštančių savo
vaikų.

Pilkas žvilgsnis iš pilko veido smelkėsi iki kaulų. Norėjau nusisukti,

norėjau pasitraukti ir nueiti, bet ji stovėjo čia, šalia, laikė mane ašarotomis,
viltingomis akimis. Kaip jai meluoti? Kaip pasakyti tiesą?

Tada už jos nugaros sušmėžavo kažkas balto. Tik akies krašteliu išvydusi ją
greitai nusisukau. Už Gailės mamos stovėjo ji – ta, kurią mudu su Perkum
vaikystėje vadinom mirties pranaše, ta, kurią Juna ir Sniegė vadino tiesiog
Giltine, nepermaldaujamas, gąsdinantis padaras baltu apsiaustu, pelėdos
galva ir nuodingu gyvatės liežuviu. Dabar buvau tikra – nepaisant to, ar
man pavyks, šita moteris daugiau nebeišvys, kaip miršta jos vaikai.

Ištarti nebegalėjau nieko. Tik stipriai truktelėjau ranką išsilaisvindama ir vėl

ėmiau bėgti.

Sustojau tik didžiojo ežero pakrantėje. Žvelgiant į bangas vis dar reikėjo
prisimerkti, bet gera mano nuotaika išsisklaidė. Man nelemta džiaugtis.
Džiaugsmui nebėra laiko. Kaip aš galiu nors trumpam pamiršti, kad tik nuo
manęs priklauso kaip viskas baigsis. Jei nepavyks sustabdyti baltosios
armijos, tai neliks su kuo ir dėl ko džiaugtis. Jei jie ateis, mūsų neliks. Jei
jie ateis, aš prarasiu ir Bartą. Spoksodama tik sau po kojomis žingsniavau
retai suaugusia pageltusia žole palei krantą. Tik eidama palei gluosnį
išgirdau jo šakas sušlamant. Pirmiausia medžio šešėlyje išvydau purvinus
batus. Pakėliau galvą. Dabar jau visai šalia manęs, vis dar tebesislėpdamas,
bet jau suvokęs esantis atrastas, stovėjo aukštas liesas vyras. Nepažįstamas,
niekuomet nematytas vyras. Jis žvelgė į mane nuostabos pilnomis akimis, jo
netvarkinga juoda barzda ir, ūsai, rodos dengė pusę veido. Žvilgsnis staiga
pakito taip, kad supratau pavojų. Norėjau bėgti, šauktis pagalbos, bet jis
buvo greitesnis. Kaip puolanti gyvatė, jis prišoko prie manęs ir prie kaklo
prisilietė nežinia iš kur atsiradę peilio ar durklo ašmenys. Jis kažką
sušnibždėjo man į ausį ir šalta ranka užspaudė burną. Nesupratau tų žodžių.
Negalėjau būti tikra ar iš baimės nenugirdau ar tai iš tiesų buvo svetima
kalba ištartas sakinys. Jo dumblu atsiduodantys pirštai įsispaudė į mano
skruostą ir pritraukė dar arčiau savęs taip dar labiau apribodami mano
galimybes judėti. Jau jaučiau kaip ginklas rėžiasi į mano odą. Abiem
rankomis įsikabinau į jo dilbį. Ne, aš nenoriu mirti, aš negaliu mirti. Tik ne
dabar, ne dabar. Girdėjau kaip garsiai jis šnopuoja palei ausį, kaip lyg iš
įtampos virpa ginklą laikanti ranka. Jis vėl kažką sušnabždėjo, ir šį kartą iš
tiesų supratau, kad tos kalbos nesu girdėjusi. Dar stipriau kabinausi į jo
ranką ir žvalgiausi, kur reikėtų bėgti jei pavyktų ištrūkti – čia, už šito
smėlėto kranto tik miškas, ežeras, ir toliau, taip gerokai per toli – pirmieji
namai ir pilies kontūrai. Miškas! Dairis! Tačiau staiga mano užpuolikas
sujudėjo ir kažkokiu būdu sugebėjo mane apsukti. Peilis tebebuvo prie
mano kaklo, tačiau ranka nuo burnos pasitraukė ir dabar laikė mane ties
juosmeniu. Iš arti išvydau tas baisias piktas akis.

– Ššš, – sušnypštė iš po ilgų ūsų.

Nedrįsau šauktis miško dievo pagalbos. Peilis buvo arčiau, nei galėjo būti
Dairis. Po galais, kaip aš patekau į tokią padėtį? Vyras žengė žingsnį
medžio link stumdamas ir mane tolyn, kol mano nugara atsirėmė į gluosnio
kamieną. Jo akys dabar gąsdino dar labiau. Pasirodė, kad po tais juodais
ūsais jis nusišypsojo. Tuomet ištarė dar kažką. Vien iš tono supratau, kad tai
turėjo būti grasinimas. Jo ranka pasitraukė nuo mano nugaros ir nusileido
ant krūtinės. Pabandžiau pasitraukti, bet ašmenys skaudžiai įsirėžė. Vyras
suurzgė ir pajutau, kaip per odą ėmė tekėti kraujas. „Dairi!” – klykiau vien
mintyse, bet miškas iš tiesų buvo per toli. Tas bauginantis kūnas prigludo
prie manęs, ranka sugniaužė mano sijono klostes. Išvydau kaip pasišiaušusi
barzda, ruplėtas veidas ir tos baisios akys vis artėja. Stipriai stipriai
užsimerkiau ir pabandžiau bent pasukti galvą.

Tada ir išgirdau dunkstelėjimą. Peilis nuo kaklo pasitraukė. Ir atsimerkdama

pamačiau, kaip tas liesas kūnas sudrimba prie mano kojų. Už jo stovėjo
Rūnas. Jo rankoje storuoju galu žemyn tabalavo ta pati lazda kurią jis
naudojo per savo žvėries kvietimą. Žmogus ant žemės sudejavo ir pabandė
atmerkti akis. Lazda vėl užsimojo. Dar vienas smūgis, trakštelėjimas
kaukolėje. Aiktelėjau ir užsidengiau burną. Tas ant žemės nebejudėjo.
Rūnas pakėlė galvą. Krivio veidas buvo ramus.

– Tu jį... užmušei.
– Prašom.

Nusivalęs lazdos galą į žolės kuokštą jis kilstelėjo ją ir apžiūrėjęs suėmė už

tam pritaikytos vietos. Vis dar be jokio jausmo ištarė:

– Tu jį pažįsti?

Papurčiau galvą.

- Jis... Man atrodo, jis kalbėjo... Ne mūsiškai.

Vis dar jaučiau kaip dreba visas kūnas, kaip sunku tarti žodžius ir žiūrėjau į
Rūną beprotiškai trokšdama, kad jis mane nuramintų ir viską paaiškintų.
Bet jis tiesiog ištarė:

– Tada eik kur ėjai, aš paaiškinsiu Skiriotui.

Pažvelgiau į tą dar ką tik man į veidą alsavusį vyrą, dabar jau be gyvybės
ženklų. Supratau, kad jei ne krivis, galbūt jau netrukus čia būčiau gulėjusi
aš.

– Ačiū, - sušnibždėjau.

– Tu mums reikalinga, – lyg pasiteisindamas pasakė. – Kol kas. Bet tavo

laikas senka. Jei žinai, nors vieną būdą iškviesti šešėlius, patarčiau tuo
pasinaudoti. Šiandien pat.

☼☼☼☼☼

Net nesupratau, kurioje savo pasakojimo dalyje atsiradau jam ant kelių, jo
glėbyje, taip jaukiai apsupta jo šilumos. Nutilau ir užsimerkiau. Atrodė, kad
pasaulis vėl pasitraukė. Niekur nebereikėjo skubėti, niekas nebegrėsė,
viskas buvo gerai. Tol, kol jis buvo čia, šalia manęs, kol jaučiau jo
kvėpavimą į savo plaukus, kol jaučiau jo rankas ant savo pečių ir nugaros
viskas buvo gerai. Viskas buvo nuostabu.
– Aš taip norėčiau tave nuo viso to apsaugoti.

Barto balsas nuskambėjo taip, kad kažkur giliai suskaudo. Prisiglaudžiau

prie jo krūtinės. Nenorėjau išgąsdinti, priversti pasijusti blogai, tiesiog...
Tiesiog norėjau su kuo nors pasikalbėti, nes nors su Lilūna dabar
bendravome daugiau, vis tik... Taip, žmogui, kurį pažinojau ne taip ir ilgai,
pasakotis norėjau labiau nei merginai, su kuria užaugau. Galbūt vieninteliai
dalykai, kurių šiandien nepapasakojau Bartui buvo Almės ir Dairio
pasiūlymai. Tai turbūt ir buvo svarbiausia, bet nenorėjau, kad jis manytų,
jog apie nors vieną iš jų galvoju. Kaip galėjau? Paaukoti nekaltą vandenų
mergelei; palikti Bartą ir pasiduoti Dairiui. Ne. Pastaroji mintis dabar buvo
pati baisiausia. Vėl pramerkiau akis ir pažvelgiau į jo stovyklavietę supantį
mišką. Ar Dairis kažkur šalia? Ar stebi? Jei taip – ką galvoja? Ar dėl to, kad
aš čia, Bartas nepakliūna į pavojų? Iš tiesų suvokiau, kad bet kokiu atveju
pavojus jam yra. Čia – jis miško dievo valdose, arčiau manęs – Rūnas ir
kunigaikštis, vis dar ieškantys žvalgų, kuriuos galėtų uždaryti ir nubausti.
Net nežinau ko labiau bijojau. Dairis... Dairis buvo galingesnis, tas tiesa,
bet piktesni, kerštingesni dabar atrodė mano žmonės. Vien tai, kad Rūnas
išgelbėjo mane nuo to nepažįstamojo nepadarė jo mano draugu. Aš tebuvau
jam reikalingas įrankis, kurį jis tikėjosi valdyti laikydamas Juną ir Symantą
uždarytus. Nebeturėjau pasirinkimo bėgti. Buvo tik du keliai – iškviesti
šešėlius arba leisti visiems žūti. O Bartas?

Truputį atsitraukiau ir pažvelgiau į jo veidą.

– Tau čia pavojinga.

Jis šyptelėjo.

– Nesirūpink.

Stebėjau savo pirštus vienodai, lėtai judančius pirmyn–atgal ant jo peties.

– Išvyk iš čia.

Jis prunkštelėjo.

– Viskas? Atsibodau?
– Nejuokauk taip. Man baisu dėl tavęs. Prašau.

– Dar anksti.

– O kai bus per vėlai?

Bartas atsiduso, lyg rengdamasis pasakyti kažką svarbaus.

– Igle... – jo akys staiga tapo tokios liūdnos. Jo pirštai pakilo nuo mano
peties ir švelniai švelniai perbraukė per smilkinį. Net sulaikiau kvapą. Kas,
Bartai? Lūpos vis dar neprasivėrė, tik akys žvelgė į mane, lyg iki pat vis
greičiau plakančios širdies. Jaučiau jo liūdesį, nors nesupratau jo
priežasties. Jo ilgesį... Ilgesį ko? Visa aplink skilinėjo skausmingais trūkiais
ir dabar aš tenorėjau, kad jis nusišypsotų, vėl mane apkabintų, pasakytų,
kad galop viskas bus gerai. O šiuo metu jo žvilgsnis tik gąsdino. Ne,
nesakyk man nieko baisaus! Apsivijau jo kaklą ir pabučiavau jo lūpas.
Akimirką jis tarsi nustebo, tačiau kalba apie kažką baisaus baigėsi, lūpos
prasivėrė tik bučiniui, niekam daugiau. Jo rankos prirakino mane arčiau
savęs, bet čia aš ir tenorėjau būti.
XVII. Ugis
Vėl išsliūkinau į kiemą. Niekas nepadėjo: nei Rūnas, nei Irdangė, nei
dvasios, nei Sniegė... Ji iš tiesų stengėsi – vakar surado dar vieną miško
dvasią, kuri pasižadėjo man padėti, tačiau... Tačiau štai atėjo šiandien ir ta
būsima pagalbininkė dingo kaip į vandenį. Su seseria laukėme pusę dienos,
bet ji taip ir nepasirodė. Ir nebepasirodys. Sniegė buvo tikra. Matyt kažkas
ją išgąsdino ar privertė pakeisti planus. Kartais dvasios būdavo dar mažiau
patikimos nei žmonės.

Likusią dienos dalį ir vėl bandžiau viską iš eilės: kalbėtis su medžių

dvasiomis, aukoti aukas dievams, pasikliauti žolelių poveikiu, bet ir vėl
niekas, visiškai niekas nepadėjo. Per visą tą laiką.

Išskyrus Dairį – tą, kuris iš tiesų parodė, kaip prisišaukti ramų šešėlį; kuris
žadėjo, kad jam paklususi galėsiu tikrai iškviesti visą jų kariauną.

Ir išskyrus Almę, kuri...

Bet jie abu reikalavo tokių brangių aukų, kad vien apie tai pagalvojusi
bandydavau iš karto pamiršti tokią galimybę.

Susigūžiau prie sienos šermukšnio šešėlyje ir jau beveik norėjau jame

ištirpti, susigerti, likti nepastebima ir visų užmiršta. Apie mano užpuoliką šį
kartą niekas nieko nekalbėjo. Gal ir gerai. Dabar jau buvau tikra, kad jis
vienas iš tų, kurie su visa kariauna eina mūsų link. Turbūt į priekį nujojęs
žvalgas. Tikras žvalgas. Bet Skiriotas matyt nebenorėjo žmonių gąsdinti dar
labiau.

Vis galvojau apie tėtį. Prisiminiau, kai tą kartą, jau po Gailės mirties,
kviesdamas į šventyklą sugrįžti Perkūną jis perrėžė mano riešus. Mano tėtis
buvo nuostabus, jis labai mane mylėjo, ir būtų turbūt mieliau pasiaukojęs
pats, negu aukojęs mane, bet to nebuvo galima išvengti. Kaip sunku jam
turėjo būti prisipažinti man, kad viskas ką iki tol darė nepavyko, kad dabar
jam reikia pralieti ir mano kraują.
Mano tėtis buvo krivis Preigilas, jis buvo stiprus, žinojo, kad nepaisant
nieko, yra atsakingiausias savo dievams ir savo žmonėms. Kad už tai negali
būti nieko svarbiau. Jausmai, net jei būtų įtikinėję jį elgtis kitaip, nebuvo
svarbiausi, svarbiausia buvo pareiga, kurią reikėjo vykdyti. Neklausinėjant.
Neatsiprašinėjant. Nesvyruojant. Nesvarstant galimybės jos išvengti.

O dabar aš – krivio dukra, buvau atsakinga už jo žmones. Už tuos pačius, už

kuriuos jis vos nepaaukojo mano gyvybės.

„Vos“ – tuomet mane išgelbėjo laumė.

Ta mažytė viltis, kad ir dabar galima išvengti didžiausios aukos vis dar
mane ir stabdė. Juk jau žinojau būdą sustabdyti tamsos armiją. Tereikėjo
pasiaukoti pačiai: palikti savo gyvenimą, tapti tuo, kuo buvo Juna, palikti
Bartą, jo niekuomet nebematyti ir atiduoti save Dairiui. Miško dievu aš jau
tikrai tikėjau. Jis įvykdytų savo pažadą, mano auka nebūtų per niek. Almė
neatrodė tokia patikima, bet... Bet man dabar bet kokia kita kaina atrodė
geriau, negu niekuomet nebematyti Barto.

Nebuvau verta savo tėčio dukters vardo. Negalėjau pasielgti taip, kaip
pasielgė jis. Negalėjau pasiduoti Dairiui, bent jau tol, kol dar ne viskas
išbandyta. Dar ne dabar. Dar buvo šiek tiek laiko. Gal išmoksiu pati.

Ne, net savęs nebesugebėjau tuo įtikinti. „Išmoksiu pati“ net ir mintyse
skambėjo vis tyliau ir tyliau. Vis daugiau ėmiau galvoti apie Almės
pasiūlymą. Nusipurčiau lyg pasibaisėjusi savimi, bet mintys ir toliau sukosi
aplink ją – gąsdinančią, įsikūnijusią mano baimę. Tik ar išvis galiu ja
pasitikėti? Ir ar galėčiau jai ką nors paaukoti, vien dėl to, kad ji man
padėtų?

Kaip atsakymas į tą klausimą visuomet prieš akis iškildavo Miloto ar

Šviesmilo atvaizdas. Tikrai nekenčiau jų, tikrai nebūčiau jų pasigailėjusi,
bet juk jų nebebuvo. Būtų taip paprasta, jei ateitų koks savanoris – „Igle, aš
noriu mirti dėl visų, dėl tavęs“. Net šyptelėjau iš tokio beviltiško noro –
niekas gyvenime nebūna taip paprasta. Ar iš viso atsirastų tokių, jei tiesiai
pasakyčiau kas man siūloma? Manau ginklus jie imtų lengviau, nei eitų pas
Almę.
Išgirdau žingsnius. Jie artėjo prie manęs nuo vartelių pusės.

– Sveika. Ką čia veiki?

Atsisukau. Ugis spoksojo į mane jau sustojęs prie šermukšnio kamieno. Vos
prisiverčiau pakelti akis iki jo veido. Taip nenorėjau nieko matyti. Ypač
Ugio. Kodėl jie negali manęs nors trumpam palikti ramybėje?

– Slepiuosi, – sumurmėjau.

– Nuo ko?

– Nuo žmonių, – atsakiau beveik piktai ir nuleidau galvą. Bet jis žengė dar
arčiau. Pritūpė šalia prie sienos.

– Ir nuo manęs?

Nuostaba užliejo krūtinę. Ką jis dabar sugalvojo? Net nematyta drąsa iš jo

pusės.

Gūžtelėjau pečiais.

– Suprantu, kad tau dabar labai sunku, – vėl prabilo jis, – bet tu visuomet
gali manimi pasitikėti. Jei tik aš galėčiau kuo nors padėti...

– Tu negali.

– Ar... – vėl nutilo, lyg bandydamas kitaip ištarti beišsprūstantį klausimą, –

ar išvis įmanoma tai padaryti?

Krūtinėje kaupėsi šaltis. Tylėjau. Vėl pajutau kaip spaudžia visų tų į mane
sudėtų vilčių našta. Vilčių, kurių aš nepateisinu.

– Atleisk, kad klausiu. Aš tik... Aš suprantu, kad tu darai viską, ką sugebi,

bet gal to net neįmanoma padaryti. Aš tik noriu... tik... Ne, atleisk.
Neklausiu.

Įkvėpiau. Pagalvojau, kad jam esu skolinga bent tiek. Bent tiesą.
– Ne, klausk. Aš tau pasakysiu tiek, kiek žinau. Moku jau šiek tiek daugiau,
bet... Ugi, iki tos kariaunos, kurios mes tikimės dar toli, ir aš nežinau ar...
Nežinau ar spėsiu, ar sugebėsiu.

Jis linktelėjo. Tačiau šį kartą jo didelės akys žvelgė tiesiai į mano veidą.

– Aš norėjau tau pasakyti: jei nors vienas mūsų žmogus išgyvens po to kai
jie ateis, kad ir kaip pasibaigtų, tu niekada nebūsi pamiršta. Tu jau dabar esi
verta dainų, kurias apie tave kurtų, ir jei aš bet kokiu būdu tau galėčiau
pasitarnauti, tu tik tark žodį.

Spoksojau į jį ir tylėjau. Jaučiau kaip liūdesys skaudžiai graužiasi po mano

vidų. Pamaniau, kad vėl elgiuosi blogai, kad nieko nesakau, bet ką jam
pasakyti? Kad „niekada“ yra labai ilgas laikas ir kad juo netikiu? Ar tai, kad
aš visai nenoriu, kad kas apie mane kurtų dainas po mano mirties? Aš
tenoriu gyventi dabar.

Jis ištiesė ranką, ir savo drebančiais, drėgnais pirštais, palietė mano riešą.
Pasirodė, kad jo kūnas sustingo. Ir tada jo akys pasakė tą patį, ką
virpėdamos ištarė lūpos.

– Aš myliu tave.

Krūptelėjau ir pasitraukiau tolyn. Nuo jo akių, nuo jo rankos. Ką? Kodėl jis
tai pasakė? Kodėl dabar? Negi tikėjosi, kad atsakysiu tuo pačiu? Negi
nesuprato, kad... Ne, iš kur jam ką nors suprasti? Juk turėjau susivokti aš.
Tai aš leidau jam tikėtis.

Ką man dabar su juo daryti? Ir kodėl visi šiandien nori, kad man būtų dar
sunkiau?

Ugio kūnas sudrebėjo. Jis suprato. Prieš žvilgsniui nusileidžiant žemyn,

pamačiau, kaip jo akyse dūžta pasaulis.

Jis atsistojo, ir nieko neištaręs apsisuko eiti.

Šalti gniaužtai suspaudė mano krūtinę.

Pravėriau lūpas, bet delsiau vis nesiryždama.

– Palauk.

☼☼☼☼☼

Kojos smigo gilyn į samanas, oras tekėjo gilyn į plaučius, bet jo vis
pritrūkdavo. Kaip galėjau taip pasielgti? Kokia pabaisa taip gali daryti?
Žmogus pasako, kad tave myli, o tu tai supranti tai kaip leidimą atimti jo
gyvybę?

Tai buvo akimirkos sprendimas, bet juk būčiau galėjusi jį atšaukti, turėjau
tam laiko. Visgi to nepadariau – nusiunčiau vargšą niekuo dėtą vaikiną į tos
undinės nagus. Širdis daužėsi lyg norėtų išsiveržti iš krūtinės, gerklę spaudė
milžiniška kaltė, bet ir vėl galvoje šmėkštelėjo ta mintis: „Ugio mirtis nebus
veltui. Jei Almė iš tiesų man padės, jo mirtis išgelbės visus likusius, o apie
Ugį žmonės galės dainuoti dainas“.

Ne, negalės, Igle, nes tu juk niekam nesakysi, kad jį paaukojai; nes Ugis ir
pats nesuprato kam iš tiesų nusiuntei jį prie ežero, pasiūliusi susitikti ten,
toliau nuo visų.

Giliai įkvėpiau sustojusi ir bandydama nusiraminti. Ugis turbūt tikėjosi...

Ne, nežinau ko tikėjosi.

Bet dabar gailėtis jau buvo vėlu. Jis turbūt jau buvo ten. Galbūt Almė jau ir
bus atlikusi savo darbą.

Dabar dar viena baimė kaip gaisro šviesa nušvito priešais akis – man
būtinai reikėjo ten būti kuomet ji nusivilios jį į ežerą, juk Almė po to gali
sakyti, kad tai ne aš jį atsiunčiau, kad jis buvo jos pačios pastebėtas
praeivis. Būtinai turėjau pati pamatyti, bent tokią sumokėti kainą, išvysti
savo akimis mirtį, kuriai pati jį pasmerkiau. Gerklę dar stipriau suspaudė,
bet nebodama nieko ėmiau bėgti.
Ežeras jau turėjo būti šalia, kai išgirdau tą garsą priekyje. Lyg riksmą, lyg
pagalbos šūksnį.

Širdis bėgo greičiau nei kojos. Dar keli giliai įkvėpto oro gurkšniai, dar šiek
tiek pro šalį lekiančio miško ir vėl išgirdau – skubūs žingsniai laužė sausas
šakeles po kojomis, kažkas lėkė tiesiai į mane. Sustojau.

Išvydau jį artėjantį. Tikrai jį!

Uždusęs ir išsigandęs, nuolat besigręžiodamas atgal, Ugis vos neatsitrenkė į

mane. Pažinęs beveik suklupo. Sučiupau jį už pečių. Dabar palengvėjimas,
džiaugsmas, nerimas ir nusivylimas ėmė ūžti galvoje vienu metu, tačiau
vaikinas tik akimirkai stabtelėjo ir tuojau nusipurtęs mano rankas ištrūko.

– Bėgam! Ten nužudė... – jo balsas nutrūko. Liko tik pilnos baimės akys.

– Kas? Ką nužudė?

– Bėgam!

Jis sučiupo mano ranką ir ėmė tempti atgal. Apie ką jis? Nuo ko jis bėga?
Ar Almė jį išgąsdino?

– Nusiramink. Apie ką kalbi?

Jis tebetraukė mane paskui save, nors ir bandžiau priešintis.

– Ugi! Sustok! Paleisk! – surikau.

Apstulbęs atsisuko. Paleido. Aš vėl žengiau ežero link.

– Igle... – beveik verkšlenančiu balsu ištarė.

– Aš... – pažvelgiau į tą išsigandusį veidą. Supratau, kad jis nei už ką negrįš

prie ežero. Dabar nebegalėjau savęs apgauti – liūdnas, piktas apmaudas
garsiai sudunksėjo smilkiniuose. Matyt Almė pasielgė kažkaip ne taip,
išgąsdino. Greitu žingsniu patraukiau į priekį. Girdėjau, kaip Ugis trepsi
vietoje bandydamas rasti drąsos sekti paskui, bet šitą kovą su savimi
pralaimėjo ir nubėgo namų link.
Išėjusi iš miško apsidairiau.

– Alme!

Įsiklausiau. Mano balsas nuaidėjo vandens paviršiumi, bet atsako

nesulaukiau. Aplink buvo ramu, tik tolėliau sukurkė kelios varlės. Ką gi
tokio baisaus Ugis galėjo pamatyti? Kur Almė? Negi susigėdo dėl savo
klaidos ir nebesirodo? Ėmiau eiti palei krantą. Bandžiau sugalvoti kaip
reikės su ja susitarti. O gal viskas baigsis dar geriau. Savo dalį aš, šiaip ar
taip, kaip ir įvykdžiau. Jei ji nesugebėjo pasiimti savo aukos iš taip arti – tai
jos bėdos. Ji turi man papasakoti apie šešėlius. Privalo, kitaip...

Staiga sustojau. Pasirodė, kad akies krašteliu išvydau... Ne, galbūt tik
pasivaideno. Lėtai pasukau galvą atgal, į miško pusę.

Ten ir pamačiau ją: ilgus žalsvus plaukus, dar apsunkusius nuo vandens;
baltą, nuo saulės ilgai slėptą odą; tarsi iš šalčio pamėlusias lūpas ir gilias
kaip gelmė akis, plačiai atvertas, pilnas baimės ir mirties. Almės galva
kabojo pasmeigta ant į žemę įkišto baslio, o iš kaklo sunkiais lašais dar
kapsėjo kraujas.

Mano rankos nebespėjo užgniaužti siaubo klyksmo gerklėje. Puoliau tuo

pačiu keliu, kuriuo nubėgo Ugis. Baimė viduje išsprogo juodais tamsiais
žiedais ir paskleidė po kraują savo stingdantį kvapą.

Bėgau it genama plėšrių žvėrių. Dabar ir man atrodė, kad tas, taip pasielgęs
su Alme, tyko krūmuose mane stebėdamas, pasiruošęs persekioti ir pulti.
„Bėgti – kuo toliau, kuo greičiau“ – ta vienintelė mintis užvaldė visą kūną,
ir aš bėgau. Bėgau, kol tos įsivaizduojamos besislepiančios akys nutolo ir
pasiliko už nugaros. Bėgau tol, kol pro medžius jau mačiau pilies bokštus.

Galop nuovargis, skausmas kojose ir krūtinėje baimę nugalėjo ir turėjau

sustoti. Giliai traukdama orą atsirėmiau į uosio kamieną bandydama atgauti
kvapą. Nors siaubas nuslūgo, bet badantis, dilgčiojantis nerimas jau buvo
giliai įsirausęs po oda ir vėl apsidairiau aplink, tikrindama ar tikrai niekas
manęs neseka.

Neišvydau nei dvaselės.

Būtinai reikėjo nusiraminti prieš grįžtant namo. Ten su Lukne dabar buvo
Lilūna. Negalėjau leisti jai suprasti, kad kas baisaus nutiko, nes tuomet juk
turėsiu papasakoti viską ir apie tai ką buvau susitarusi su Alme. Ne, niekas
neturi to žinoti. Tik, kad nepapasakotų Ugis. Juk jis matė ją, juk ji jį taip
išgąsdino. Ach, bet jis parbėgo pirmas, ar nebus jau spėjęs?

O jei... O jei jau per vėlu jį sustabdyti, tuomet... Na tegul, tegul pasakoja,
nesvarbu. Sakysiu, kad aš nemačiau nieko, prie ežero buvo ramu, galbūt
Ugiui pasivaideno.

Stipriai suspaudžiau tvinksinčius smilkinius. Ir kuo aš pati tapau! Kada

tokia tapau? Dėl savo laimės, beveik be sąžinės graužimo atiduodanti kitas,
sau nepriklausančias gyvybes. Juk pagal Dairio pasiūlymą, man net
nereikėjo aukoti jokio svetimo gyvenimo, tik savo laimę, o aš taip lengvai
pasirinkau...

Ką pasakytų mano tėtis? Iš viso širdies dabar nekenčiau šitos Iglės.

Susiriečiau prie medžio ir apsikabinau kelius. Mane pačią reikėtų paaukoti.

Šitą beklykiančią besipriešinančią būtybę, kuri nieko gero neatnešė savo
žmonėms, kuri vien tik dalina skausmą dėl neišsipildančių vilčių, dėl
išdavysčių, dėl... Kaip dabar norėjau būti kas nors kitas. Net Sniegei
pavydėjau jos tylaus mažyčio egzistavimo niekam nekenkiant, nesant
niekam atsakingai, niekam neprisižadant, turbūt mažai ką ir jaučiant.
Suinkščiau it mažas, paspirtas šunytis.

Tada šalia sutraškėjo sausos šakelės.

Įsitempiau. Šią akimirką supratau, kad baimė – pats stipriausias jausmas: ji

tuojau pat nugalėjo savigraužą. Sustingau lyg vėl pajutusi tas nematomas
žudiko akis – stebinčias ir sekančias. Vos išdrįsau pakelti galvą.

Siaubas nuslūgo. Čia tik Dairis.

Tik?

– Kas atsitiko? – paklausė švelniu balsu, ir priartėjęs pritūpė šalia. Iš

pradžių veržiantys baimės gniaužtai buvo beatsipalaiduojantys – Dairis, tas
kuris mane apsaugo ir išgelbsti... Tačiau tuojau pat juoda baisi mintis
prasismelkė į vidų: Dairis – galingas miško dievas, norintis, kad tapčiau jo
laume, girdintis žvėrelių ausimis, tas, kuris, beveik neabejojau, galėtų
nužudyti net Almę. Almę, kuri trukdė jo planams. Pajutau kaip dar stipriau
ėmė drebėti rankos.

Ėmiau atidžiai tyrinėti jo veidą, bandžiau pamatyti tai, kas būtų mane
įtikinę kad jis taip galėjo pasielgti, arba kas įtikintų priešingai, bet jo veidas,
kaip visuomet pasirodė neperskaitomas. Tariausi matanti nebent tylų
rūpestį. Negi jis iš tiesų būtų galėjęs padaryti ką tokio baisaus?

– Kas tave taip išgąsdino? – vėl paklausė.

Giliai įkvėpiau ir įsmeigiau žvilgsnį į tas paslaptingas akis, tikėdamasi kad

galbūt jis kaip nors visgi išsiduos jei paklausiu tiesiai:

– Ar tu pažįsti Almę?

Jis atsakė nedelsdamas:

– Žinoma pažįstu Almę. Iglė, matau, irgi ją pažįsta. Ar Iglė pati su ja

susipažino, ar mūsų bendra pažįstama jas supažindino?

Papurčiau galvą. Atrodė, kad jis bando nusukti kalbą.

– Ar tu žinai kur Almė dabar?

Jo akys nenusisuko, balsas nepasikeitė, taip pat ramiai jis ištarė ir šiuos
žodžius:

– Taip. Ar būtent tai tave ir išgąsdino?

Siaubas plūstelėjo į krūtinę ir, staigiai įkvėpusi gurkšnį oro, pašokau nuo
žemės. Dairis tebežiūrėjo į mane tomis pačiomis ramiomis, balkšvomis
akimis. Klydau manydama, kad sugebėčiau jose ką nors įskaityti.

Užtat jis viską matė puikiai. Jo lūpų kampučiai pakilo į viršų. Dabar net ir
jo šypsena gąsdino.
– Galvoji, kad aš ją nužudžiau? Ji iš tiesų nebuvo mano mylimiausias
sutvėrimas, bet ją žudyti... Už ką?

Stovėjau atsirėmusi į uosio kamieną ir įsitempusi sekiau jo judesius, bet

kurią akimirką pasiruošusi sprukti. Tuo pačiu labai abejojau ar sugebėčiau
nuo jo pabėgti. Jis pakilo nuo žemės ir priartėjo.

– Kas dabar nutiko, kad įtarinėji mane? Maniau, kad Junos niekuo
nepatvirtintos baimės tau nepersidavė. Ką aš tau blogo padariau, kad manai,
jog sugebėčiau šiaip sau nužudyti tą vargšą padarą? Kodėl išvis turėjau ją
žudyti, tavo nuomone? Dėl savo malonumo?

Vis dar glausdamasi prie medžio, vis dar nenuleisdama nuo jo akių,
pabandžiau atsakyti.

– Nes ji man pažadėjo papasakoti apie šešėlius.

Dairis dar kartą nusišypsojo. Dabar taip tarsi atlaidžiai šypsotųsi vaikui
leptelėjusiam nesąmonę:

– Ji – apie šešėlius? Iš kur ji galėjo ką nors apie juos žinoti? – Jo veidas

palinko dar arčiau. – Ir pažįstant Almę, jos pagalba nebuvo vien dėl jos
geros širdies. Ji tikrai turėjo savo kainą. Ar ne?

– Tavo pagalba irgi turi savo kainą.

Šypsena jo veide išnyko ir jis beveik liūdnai atsiduso.

– Igle, aš tau jau pasakojau, kodėl ji tokia brangi. Jei galima būtų kitaip,
dabar tikrai padėčiau ir neversdamas tavęs laume, bet kitaip aš nemoku. Jei
žinai į ką kitą kreiptis, prašau, bet aš tikrai nežinau ką tau pasiūlyti. Tik jau
ne Almę. Ji tebuvo apgavikė besigviešianti savo savanaudiškų siekių. Tu
būtum be reikalo paaukojusi vargšą berniuką ir nieko nesužinojusi.

Dar stipriau prisiglaudžiau prie medžio. Kojos suakmenėjo. Dabar jau tikrai
nebebūčiau pabėgusi.

– Taip, aš žinau apie jūsų sutartį, – ramiai patvirtino Dairis. – Man net
nereikia matyti žvėrių akimis, kad tą žinočiau. Almės sutartys visuomet
tokios pačios. Bet aš jos nežudžiau. Jei dabar tiki tuo, kad esu viską
planuojantis žiaurus padaras, tai turėtum suprasti, kad ją žudyti man netgi
būtų visai nenaudinga – tiek paaukojusi, nieko nelaimėjusi, dar daugiau
vilties praradusi, tu dar greičiau ateitum pas mane. Juk taip, Igle? Pagalvok
kaip jaustumeisi jei dėl savo naudos, kurios net nebūtum gavusi, būtum
pražudžiusi žmogų.

Papurčiau galvą.

– Tu žinai, kad ji negyva, žinai apie mūsų susitarimą, bet sakai, kad ją
nužudei ne tu ir net nežinai kas?

– Nesakiau, kad nežinau kas. Žinoma žinau. Aš juk miško dievas, negi
tikiesi, kad čia gali vykti kas nors apie ką aš nežinočiau, ko negirdėčiau ir
nematyčiau?

Per kūną perbėgo ledinis drebulys. Jo baltos akys žvelgė taip, tarsi nuo jo
tikrai nebūtų paslapčių. Ar ir apie mus su Bartu jis iš tiesų žino viską?

– Kas tuomet ją nužudė?

– Almė turėjo priešų. Negi manai, kad niekas nebūtų norėjęs jos mirties?

– Taip, jei sugebėtų.

– O, patikėk, tai nėra taip ir sudėtinga. Almė paskutiniu metu tikrai savimi
per daug pasitikėjo. Tai ir buvo jos klaida.

– Tai kas tada?

– Nesiruošiu tau sakyti. Tu dar daug ko nežinai apie savo žmones, ir

patikėk, jei žinotum, galbūt net praeitų noras juos gelbėti.

Nuleidau akis.

– Ir būtų gerai.

Dairis dar labiau priartėjo. Jo delnas nusileido ant mano peties. Nebeturėjau
kur trauktis:
– Nesakyk taip. Tu ne tokia. Tu negalėtum ramiai gyventi jausdama jų
kraują ant savo rankų. Tu išvis negalėtum taip gyventi. Tu esi per gera ir tai
turbūt tavo didžiausia klaida. Turbūt net nebūtum galėjusi toliau gyventi
atidavusi tą berniuką Almei. Jos mirtis iš tiesų išgelbėjo ne tik jį, bet ir tave,
bet aš jos tikrai nežudžiau. Tu gali manim tikėti. Ar kada tau melavau?
Pasakyk, ar melavau.

Jis nutilo laukdamas mano atsakymo. Pakėliau akis. Dabar tarp mūsų
beveik nebeliko erdvės. Lygus baltas jo veidas priešais mane dabar
spinduliavo ramybe ir švelnumu. Mano širdies dūžiai ėmė retėti. Lėtai
papurčiau galvą. Jo akys nusišypsojo.

– Aš negalėčiau padaryti nei tau, nei taviškiams nieko blogo. Negalėčiau

padaryti nieko tokio, dėl to tau būtų liūdna. Ir man tikrai skaudu, kad tu
galvoji priešingai.

Jis žengė dar pusę žingsnio. Nebebuvo kaip prieiti arčiau. Tuomet jo ranka
pakilo ir paglostė mano plaukus:

– Ir dėl savo Barto gali būti rami. Man jis netgi visai patinka.

Mano kūnas vėl sudrebėjo. Balta ranka greitai įsirėmė į medį ties mano
kaklu taip užtverdama numatytą pabėgimo kelią. Jis iš ties suprato mane
greičiau negu aš pati supratau save.

– Ach, nusiramink gi, pagaliau, – sušnibždėjo Dairis švelniai suimdamas

mano pečius savo tvirtais delnais. – Man per daug rūpi tavo laimė, kad
galėčiau pats ją iš tavęs atimti. Nagi, pažiūrėk į mane.

Jis luktelėjo kol įvykdysiu jo prašymą.

– Aš tikrai nenoriu tavęs priversti daryti, ko tu nenori. Jei nori likti tuo kas
esi, jei nori būti su juo, tai ir būk; jei nori, kad tave palikčiau ramybėje taip
ir pasakyk, ir aš niekada tau nebesirodysiu, bet aš... Igle, ar galiu tau dar šį
tą parodyti?

Tylėjau. Jaučiau tik jo rankas tebelaikančias mane, jo žvilgsnį: kantrų,

laukiantį, raminantį. Ir dabar, iš tiesų, dabar, štai taip šalia jo, taip, kad
beveik jutau jo lėtą kvėpavimą ant savo veido, dabar per jo pirštus į mane
sruvo ramybė. Jo rankos tarytum suteikė tokį neįprastą saugumo jausmą.
Šviesios akys dabar ramino, jose nebemačiau jokios piktos tamsos. Pamažu
drebulys pasitraukė ir baimės žiedai susiskleidė.

– Ar galiu? – paklausė jis dar kartą.

Linktelėjau. Jis nusišypsojo ir suspaudė mano delną.

☼☼☼☼☼

Dairis praskyrė plačias eglių šakas ir mudu patekome į miško aikštelę

padengtą tirštu rūku. Iš nustebimo net aiktelėjau. Niekada nebuvau mačiusi
nieko panašaus. Per tą gaivų, tviskantį beveik nežemiška šviesa rūką
nesimatė žemės. Jis lyg lengvas vanduo tyvuliavo aikštelėje. Žengiau
žingsnį ir po kojomis pajaučiau ne žolę, o tirštą pūkuotą debesį. Aikštelę
ribojančių, sodriai žalių eglių siluetai tyliai siūbavo pagal iš nežinia kur
sklindančią tobulą muziką, taip panašią į tą, kurią girdėjau tuomet su Dairiu
oloje, o vakarėjantis dangus buvo beveik uždengtas jaukiomis vabalėlių
švieselėmis. Prie mūsų priartėjo trys gražios, ilgaplaukės moterys. Jų
veiduose, žvelgiančiuose į Dairį, nušvito šypsenos.

– Igle, susipažink, – ištarė jis, – čia mano laumės: Leitalė, – gražuolė varno
juodumo plaukais linktelėjo man pasisveikindama, – Bilminė, – mergina
tokiomis ryškiai raudonomis lūpomis, kokių dar nebuvau mačiusi spustelėjo
ranką, – ir Eivytė.

Širdis net stabtelėjo iš nuostabos. Aš pažinojau šitą šviesiaodę,

šviesiaplaukę merginą, ilgais voriškais pirštais!

– Bet judvi jau pažįstamos. Juk tu atsimeni Eivytę? Eivytė prisimena tave, –
pasakė miško dievas, atsisukdamas. Linktelėjau. Taip, aš ją puikiai
prisiminiau. Tai ta pati mergina, kurią tuomet, keliaudami į Prūsiją,
sutikome miške – keistuolė, kaip ir aš matanti dvasias; ta gąsdinanti būtybė,
nesuprantanti kaip reikia bendrauti su žmonėmis; ta, kurios tėvas norėjo
pribaigti mus visus, kad jiedu su dukra turėtų ką valgyti per žiemą. Bent jau
vardas ir tie pirštai buvo jos. Prieš mane stovinti laumė lyg neatrodė, galinti
būti ta pati Eivytė. Ji maloniai šypsojosi, veidas buvo gerokai apvalesnis nei
tas kaulėtas ir šiurpus, kurį prisiminiau, o akyse tikrai švietė laimė.

– Mes paliksime judvi vienas, turbūt turėsite apie ką pasišnekėti.

Dabar jau nenoriai paleidau jo ranką ir miško dievas bei dvi jo laumės
nutolo.

– Tau turbūt keista mane čia matyti, – ištarė Eivytė prieidama arčiau. –
Man, tavo vietoje, irgi būtų keista. Aš juk jau seniai turėčiau būti mirusi. Ar
ne? Jei ne Dairis, tai... – ji meiliai žvilgtelėjo į jį. – Mano kauleliai turbūt
dūlėtų šalia mamos. Žinai, mudu susitikome, neilgai trukus po to, kai tavo
tėvas pribaigė maniškį. – Susigūžiau, bet ji, tai pastebėjusi, dar plačiau
nusišypsojo. Rausvose akyse žaismingai sužibo smulkių švieselių
atspindžiai. – Negaliu sakyti, kad ant jo pykstu. Jis kaip ir neturėjo kitos
išeities, jei norėjo išgyventi ir apsaugoti jus visus, tik... Supranti, likusi
viena tikrai būčiau numirusi. Juk pameni mane tada. Baikštus
nesisuvokiantis sutvėrimas. Bet toks gyvenimas, kokį tada gyvenau, iš
daugelio būtų padarę tą patį, ką padarė iš manęs.

Eivytė nutilo, bet toliau stovėjo žvelgdama į mane, lyg laukdama, kad
pasakyčiau ką apie visa tai galvoju.

– Tai tu... Tu Dairio laumė?

– Taip, aš Dairio laumė, – išsišiepė ji. – Vis dar neatsidžiaugiu, kad man
taip pasisekė. Juk jis nuostabus, tiesa? – paklausė, vėl vogčiomis atsisukusį
į jį, besikalbantį su Bilmine.

Tylėjau. O ji šnekėjo toliau:

– Dairis... Kartais man pasidaro baisu, kad visa tai tik sapnuoju. Kad iš tiesų
jo nėra. Juk jis tikrai per geras, kad būtų tikras, ar ne? – nusijuokė, lyg šiek
tiek nervingai. Nieko neatsakiau. – Čia taip gera. Ir Bilminė su Leitale
tiesiog nuostabios. Tai lyg tobula šeima, tokia, apie kurią galima tik svajoti.
Ir ji mano. Niekada net neįsivaizdavau tokio gyvenimo. Dabar jaučiuosi
tokia... Tokia gyva. Tai geriausias dalykas, kuris galėjo man nutikti. –
Eivytės šypsena buvo net per saldi. – Ateik, parodysiu ką šiandien
nuveikiau, – tai pasakiusi sugriebė mano pirštus savo voriškais gniaužtais.

Jos rankos nepasikeitė. Per minkštą debesį ji tempė mane tolyn. Ir vėl
prisiminiau kaip paskutinį kartą taip ėjau su ja – tuomet ji mane nusivedė
iki kraupaus savo motinos kapo. Tada pamačiau jos liūdną vėlę, tada mano
tėtis tik per plauką paspruko nuo jos išprotėjusio tėvo. Buvo nejauku.
Akimis susiradau Dairį – jis šyptelėjo,tarsi patvirtindamas, kad šį kartą
viskas bus gerai. Iš tiesų tapo ramiau.

Aikštelės krašte tekėjo upelis. Skaidrus, švarus upelis smėlėtu dugnu. Ant
smėlio po vandeniu pamačiau spalvotą gėlių pievą. Gėlės lyg srovės
judinamos liūliavo vandenyje.

– Tai mano piešinys. Žiūrėk, – ištarė ji ir įkišusi ranką į vandenį, palietė

dugną.

Po jos pirštais atsirado dar viena gėlė. Ji atrodė beveik tikra. Ne beveik. Net
negalėjau neįsitikinti. Šaltas vanduo sugėlė delną ir paliečiau dugną. Tik
smėlis, tačiau gėlė nuo mano prisilietimo nuvyto.

– Ach, atleisk.

– Nieko, – ištarė nei kiek nesupykusi, ir jos pirštai vėl pataisė paveikslą.

– Gražu.

– Ačiū. Ar ir tu būsi su mumis?

Žvelgiau į laimingą Eivytės veidą:

– Galbūt. Dar nežinau.

– Dairis liepė nebandyti tavęs įkalbinėti, bet aš taip norėčiau, kad būtum.
Tikrai nesigailėtum. Dabar turiu tiek jėgų, tiek... Tiek džiaugsmo. Gal tau
neatrodo, kad galėtum būti laiminga čia, su mumis? Manau, kad tu klysti,
bet jei nenorėtum čia užsibūti, niekas tavęs nelaiko. Kol nepažinojau jų,
buvau nukeliavusi iki jūros. Dar niekada nebuvau mačiusi jūros. O tu?

Nulenkiau galvą.

– Tu juk Junos draugė, ar ne? – tęsė ji. – Leitalė ir Dairis ją pažinojo. Sakė,
kad Juna, kol buvo laumė, išvis beveik negyveno su savais. Galėtum ir tu
taip, iš bėdos. Juna klajodavo po pasaulį, pažindinosi su žmonėmis ir...

– Bet Dairis sakė, kad laumės negali su žmonėmis...

Eivytė vėl sugavo mano pirštus. Tada pasilenkusi arčiau ausies sušnibždėjo:

– Dairis visuomet taip sako, bet iš tiesų jis nekreipia dėmesio, jei su jais
bendraujame, net jei kuriam nors kaip paslaptį pasakome kas esame, net
jei... Na, jei susirandame kokį vyruką. – Ji nusišiepė šelmiška šypsena. –
Trumpam. Mums tikrai užtenka bendravimo su žmonėmis. Jeigu
neperlenkiam lazdos. Juk tai ką padarė Juna jau buvo per daug. Aš,
pavyzdžiui, net nesuvokiu kaip...

– Na, ar pasidalinote įspūdžiais?

Krūptelėjau visai šalia išgirdusi Dairo balsą. Negirdėjau ir nemačiau kaip jis
priėjo. Eivytė susigūžė ir nusišypsojo lyg apgailestaudama. Dairis paėmė
mane už parankės ir nusivedė prie laumės juodais plaukais. Dabar ši glostė
ant sulenktos rankos tupinčią pelėdą.

– Čia Leitalės paukštis. Kiekviena gauna po gyvūną, kurio akimis taip pat,
norėdamos, gali matyti. Juk Juna turėjo vanagą, ar ne?

– Taip.

– Lutė leis tau žvilgtelėti į jos atmintį, ar ne? – paklausė Dairis pelėdos.

Ji, it puikiai suprasdama jo žodžius, linktelėjo galvelę.

– O tu norėtum? – paklausė manęs.

– Turbūt, – atsakiau, nežinodama ko galėčiau tikėtis.

Jis paėmė mano ranką, ir tebelaikydamas savo delną virš maniškio, uždėjo
ją ant pelėdos sparno.

– Užsimerk.

Paklusau. Tuojau pat prieš akis išvydau mišką, ežerą, miestą iš viršaus.
Pajutau net aukštumų vėją ant savo veido. Jausmas buvo nuostabus.
Jausmas skristi. Matyti viską iš aukštai. Pajutau, kaip ant mano lūpų
atsirado šypsena, bet kaip tik tada vaizdas aptemo. Atsimerkiau. Į mane
patenkinti žvelgė Dairis ir Leitalė.

– Matau, tau irgi reikės paukščio, – maloniu balsu ištarė laumė. – Bilminė
turi žuvį, bet tai nėra taip puiku, kaip paukštis.

– Ne, žuvys ne man, – šyptelėjau jai atgal. – Povandeninis pasaulis manęs

nežavi.

– O, taip nesakyk. Man jis irgi nepatiko, kol nepažinau. Niekad nemaniau,
kad po tamsiu vandeniu slepiasi tiek daug nuostabių dalykų. Kai... –
pažvelgusi į Dairį, lyg atsiprašydama, pasitaisė, – jei tapsi viena iš mūsų
galėsi pati klaidžioti ežerų dugnais kiek panorėsi, tuomet tau net nereikės
iškilti įkvėpti oro. Visuomet baisiausia tai, ko nepažįsti – tai dalykas, kurį
supratau pirmiausia. Dabar pasaulyje liko labai mažai dalykų, kurie mane
gąsdina.

Leitalė man patiko. Priminė Juną. Dairio ranka nusileido ant mano peties:

– Jau temsta, aš turbūt turėčiau parvesti Iglę namo.

Tamsios Leitalės akys man draugiškai nusišypsojo:

– Sėkmės, Igle.

Bilminė ir Eivytė pamojavo iš toliau.

Mudu vėl išėjome į mišką. Temo. Dabar čia viskas atrodė taip paprasta ir
pilka. Pajutau jo žvilgsnį.
– Tikiuosi, nelaikai to spaudimu iš mano pusės. Tik norėjau, kad suprastum
viską.

– Ar seniai jos tavo laumės?

– Leitalė ir Bilminė taip. Eivytė, kaip supratai, ne.

– Bet kodėl Eivytė?

– Kodėl ne? Žmogumi būti jai netiko. Kaip laumė ji visai kitokia.

– Taip, tikrai. Turbūt tai tavo įtaka.

Pažvelgiau į jį ir šyptelėjau. Dabar jis tikrai nebeatrodė toks grėsmingas.

Dabar jau buvau beveik tikra, kad jis nežudė Almės. Dairis mano akyse vėl
tapo ramiu, draugišku miško dievu. O jo laumės... Eivytė gal ir per daug jį
dievino, bet kitos abi atrodė visai laimingos.

„Dairio laumės“ – vėl nejučia pakartojau tuos žodžius mintyse, lyg

vertinčiau kaip tai skamba.

Tuomet Dairis staiga sustojo. Man irgi pasirodė, kad kažką išgirdau.
Pamačiau kaip iš džiūvančio klevo priešais mus išėjo medžio dvasia. Jos
žalsvas veidas atsisuko į Dairį, o jos šakos–rankos ištiesė jo link. Miško
dievas susiraukė ir priėjo artyn. Abu žiūrėjo vienas į kitą lyg kalbėdamiesi,
tačiau jų lūpos nejudėjo. Dvasia ir Dairis akimirkai pažvelgė į mane, bet aš
nieko nesupratau. Dvasia sugrįžo į medį, o dievas atrodė susikrimtęs.

– Kas nutiko?

– Medis. Jis miršta.

Pažvelgiau į didelį klevą. Dar bežiūrint nuo jo lėtai nukrito keli gelsvi lapai.
Bet juk ne ruduo. Atsidusau. Gaila, bet tokia ta gamta.

Dairio veidas dabar buvo toks liūdnas.

– Ar turi ką nors... Ką nors metalinio ir aštraus?

Peržvelgiau savo drabužius. Prisiminiau kapšelyje esančią adatą. Ištraukiau
ir parodžiau ją. Dairis linktelėjo.

– Įdurk man.

Susiraukiau. Ką? Lyg atsakydamas į mano klausimą jis dar kartą linktelėjo
galvą. Ištiesiau adatą jam. Jis pasitraukė ir papurtė galvą:

– Ne, aš jos neliesiu. Ir aš, ir laumės negalime liesti metalo. Tai tikrai
skausminga. Beveik taip pat kaip tau būtų paliesti įkaitintą geležį. Kita
vertus, tik tai mus ir tesužeidžia. Joks medinis ietigalis mano odos
neperdurs, o dabar reikia mano kraujo.

– Kam?

– Pamatysi, – Dairis ištiesė ranką delnu į viršų. – Tiesiog įdurk. Nebijok.

Negi turėsiu tai daryti pats? – jo antakiai truktelėjo lyg prisimindami patirtą
skausmą.

Nenorėjau jo skaudinti. Dabar nebenorėjau. Dar taip neseniai maniau, kad

jis pavojingas žudikas, tačiau dabar man buvo gaila to mielo miško dievo.

– Igle.

Jo balsas ragino. Giliai įkvėpiau ir staigiai dūriau. Jo kūnas truktelėjo iš

skausmo. Ant jo delno pamačiau tamsiai raudono kraujo lašą. Net nustebau,
kad jo kraujas atrodo taip žmogiškai.

Dairis ištiesė kraujuojančią ranką ir palietė ja klevą. Iš nustebimo net

išsižiojau. Nuo tos vietos kur lietėsi jo delnas, pamačiau lyg besirangančias
kamienu į viršų kraujagysles, pulsuojančias su širdies dūžiais, greitai
plintančias į šakas, į gelstančius lapus. Jie greitai tapo vis žalesni, šakos
ėmė žvaliau šlamėti ir per kelias akimirkas iš beveik sudžiuvusio medžio
sulapojo skaisčiai žalia miško pažiba. Vėl pamačiau medžio dvasią – dabar
ji atrodė laiminga. Dairis atitraukė ranką ir suklupo. Palinkau prie jo:

– Kas tau?
– Viskas gerai, tereikia atsikvėpti. Medžius gydyti sunkiau nei gyvūnus.
Medžiai neturi savo kraujo.

Jis atrodė dar baltesnis negu visada. Paslaptingos šviesios akys po

šviesiomis blakstienomis, galva palinkusi žemyn, plati krūtinė lėtai
besikilnojanti nuo gilaus kvėpavimo – miško dievas, dabar man buvo toks
panašus į žmogų. Su savo rūpesčiais, nuovargiu, silpnybėmis ir širdgėla. Į
žmogų, kurį dabar net norėjosi apsikabinti ir paguosti. Bet susilaikiau.
Paguosti dėl ko? Tą akimirką Dairis vėl pakėlė akis į mane. Veide įsirėžė jo
šypsena, ta pati, savimi pasitikinti, savimi patenkinta šypsena. Jis atsiduso ir
atsistojo.

– Eime.

Jis vėl ištiesė man ranką. Nedrįsau atsisakyti to kvietimo ir mano pirštai
įsikabino į jo delną. Miško dievas šyptelėjo.

– Tu vis tiek manęs bijai. Juk gali man prieštarauti, nesutikti. Ką pagalvotų
taviškis pamatęs mudu einančius taip susikabinusius? Negi manai, kad aš
tau padarysiu ką blogo, jei atsisakysi paimti mano ranką?

Nusišypsojau, bet neatsakiau nieko. Nepasitraukiau. Dairis vis tiek buvo

miško dievas. Jei nors kelias dienas mano nuomonė apie jį nesikeistų, o
dabar... Dabar, kai kas nors blogo nutinka, rodos, vis tiek pirmiausia
pagalvoju ar tai ne jo darbas.

– Kodėl aš? – paklausiau galop.

Dairis truktelėjo pečiais:

– Juk sakiau jau patį pirmą kartą, kai susitikom. Tu man pasirodei įdomi. Tu
man patinki. Galvoji, kad turėtų būti dar kokia priežastis?

– Gal.

– Tu galvoji, kad viskas yra daug sudėtingiau negu yra.

– Bet dažniausiai ir nėra taip paprasta.

Jo akys kiek prisimerkė žiūrėdamos į mane, šypsodamos. Mudu toliau
ėjome tylėdami.

Tik staiga jo ranka laikantį mano delną, truktelėjo sustabdydama.

– Žiūrėk, – tyliai sušnibždėjo linktelėdamas galvą į priekį. Priešais mus tarp

medžių ganėsi stirna su mažais stirniukais. Nebuvau mačiusi šitų gyvūnų iš
taip arti nuo tada kai močiutė buvo prisijaukinusi Gilę. Dairio veide
pamačiau beveik tėvišką švelnumą.

– Dar nemačiau šitų mažylių.

Jis ištiesė ranką kviesdamas juos prieiti. Jie jį matė ir pakluso. Stirniukai
žengė artyn, o jų mama pasiliko lydėdama juos žvilgsniu. Nusišypsojau. Tai
buvo gražu ir miela – tylus šiltas vakaras, švelnusis miško dievas taip
meiliai stebintis savo miško gyventojus ir juo tikinčios atviros gyvūnų akys.
Tokią akimirką būtų sunku patikėti jo pykčiu. Ištiesusi ranką patraukiau
jauno medelio šaką užstojančią man vaizdą tolyn. Nenorėjau jų išgąsdinti,
bet stirniukų mama krūptelėjusi atsisuko atgal.

Išgąsdinau ne aš. Tik paskutinę akimirką pamačiau pažįstamą medžiotoją

pasislėpusį tankmėje. Jis nematė manęs, nematė miško dievo, matė tik
stirną, kuri ilgą laiką išmaitins jo šeimyną. Ledinis šiurpas perėjo kūnu. Tik
nešauk. Norėjau sušukti, bet net nespėjau praverti lūpų.

Paleista strėlė sužibo vakaro saulėje. Ne!

Susmigo. Giliai į stirnos šoną. Jau žinojau, kad pataikė tiksliai. Pažvelgiau į
Dairį.

Šią akimirką stirna jau turėjo susmukti, stirniukai išgąsdinti atsisukti,

pamatyti mirštančią mamą, suprasti, kad reikia bėgti. Visa tai buvo aišku,
todėl mačiau tik jį.

Tai buvo akimirka, visiškai pakeitusi jo ramų, švelniai besišypsantį veidą.

Net ir miško dievas negalėjo išgydyti mirties. Dairio baltose akyse susprogo
naktis ir juodi vyzdžiai praplito, nustumdami į jo pasaulio pakraščius
šviesą, lūpos prasivėrė skausmo šūksniui, kuris taip ir neištrūko iš jo vidaus,
bet šiurpstančia oda atkeliavo iki jo kaktos, skruostų, smakro. Tai buvo
akimirka suskaldyta į dar smulkesnes daleles, nes tuojau pat jo veide
skausmą pakeitė įniršis. Kiaurai jo baltą išorinį apvalkalą, nušvito pykčio
liepsna, kurios žybsniai geriausiai matėsi vyzdžių tamsoje. Lūpos, antakiai,
nosis – viskas susidėjo į beprotiško pykčio kaukę. Dairis pakėlė ranką.
Atsisukau į medžiotoją. Ranka staigiai kirto per tuščią orą.

Medžiotojo kūnas tarytum plyšo per pus. Žalius krūmų lapus nutėškė
kraujas ir miško dievo įniršyje suliepsnojo šypsena. Saldaus, šia akimirka
patenkinto keršto.

Tai buvo tikrasis, nuo nieko nebesislepiantis Dairis, miško dievas, kurio
saugotis mane perspėjo Juna.

Sustojau tik po namų stogu į savo glėbį sučiupusi Lilūną. Širdis vis dar
lėkė. Kaip jis manęs nesivijo? Kaip aš dar gyva? Kodėl jis ir manęs dar
nesuplėšė į gabalus?

Per ašaras, drebančiu balsu, šnibždėjau jai visą istoriją, nebeslėpdama

nieko.

☼☼☼☼☼

Ji sėdėjo priešais ir tylėjo. Ašaros mano skruostais nebetekėjo, bet vis dar
nedrįsau pažvelgti į jos akis. Viską supratau iš tylos. Lilūnai nereikėjo
kalbėti. Ką ji būtų galėjusi pasakyti? Mano poelgis buvo nedovanotinas,
daugybę kartų nedovanotinas. Aš turėjau pasitikėti Juna, turėjau tikėti kai ji
sakė netikėti Dairiu. Ir Ugis. Beveik jaučiau kylant šleikštulį, kai
pagalvodavau ką bandžiau padaryti. Norėjosi pamiršti, norėjosi maldauti
atleidimo, bet kaip? Kieno? Pasakyti Ugiui ką norėjau su juo padaryti, o
tada paprašyti, kad už tai atleistų? Nors aš pati dar nesugebėjau atleisti
Vaigai, kad ji padėjo Šviesmilui mane prisivilioti? Bet ji juk bijojo mirties,
o aš...

Lilūna suspaudė mano riešą. Pakėliau galvą.

– Ką man dabar daryti? – paklausiau ir pajutau, kad sūrus gumulas ir vėl

užspaudžia gerklę.

Ji pasislinko artyn ir apglėbė mano pečius. Šį kartą jos prisilietimas truko

ilgiau negu visuomet.

– Nieko. Undinės planas nepavyko, tu gi niekam nepakenkei.

– Nepakenkiau? O ji pati? O medžiotojas?

Užsidengiau veidą. Nebesupratau nieko, nebeturėjau kuo tikėti. Jei Dairis

taip beširdiškai nužudė medžiotoją... Ne, nebetikėjau, kad ne jis pasmeigė
Almės galvą ant baslio prie ežero. Baimė ir pyktis susipynė į viena:

– Almė, Sniegė, Eivytė, Leitalė – jos visos kažką žino. Jos visos pažinojo
Dairį, pažinojo Juną, galbūt ir žino apie šešėlius. O Juna man sakė nieko
neprisimenanti. Kaip taip gali būti? Gal Rūnas teisus – gal tai Juna iš tikro
negalima pasitikėti?

Greičiau ne pamačiau o pajutau Lilūnos galvos judesį.

– Ne. Juna niekada tau nepakenktų. Negali ja netikėti. Tai Rūnas kažką
rezga ir aš tikrai išsiaiškinsiu ką.

Svetimi balsai nuskambėjo kieme. Lilūnos ranka pasitraukė nuo mano

pečių, o kūnas įsitempė.

– Pasiruošk. Būk rami. Tu nematei Almės. Ir tu puikiai moki meluoti.

Tuomet pasigirdo beldimas į duris, ir net nelaukdami kol bus atidaryta jiedu
įžengė vidun.
XVIII. Randai
Ugio akyse, rodos, sužibo džiaugsmo ašaros. Jo kūnas truktelėjo, lyg būtų
kilusi, ir tuojau nuslopinta mintis pribėgus mane apkabinti. Šalia jo sustojo
Skirioto draugas Butautas. Ugis dar kartą pravėrė lūpas, bet nieko taip ir
neištarė.

– Igle, ar sutikai Ugį pakeliui prie ežero? – rūsčiai, be jokių įžangų paklausė
Butautas.

Abi su Lilūna pakilome ir priėjome arčiau. Vyras neatitraukė savo tiriančio

žvilgsnio. Linktelėjau.

– Ar buvai nuėjusi iki pat pakrantės?

– Taip.

– Matei ten ką nors?

Širdis ėmė tankiau plakti, bet kuo ramiau paklausiau:

– „Ką nors“? Ką, pavyzdžiui?

Jis atsisuko į Ugį. Šio veide dabar mačiau sutrikimą ir baimę.

– Negi nematei tos mergaitės galvos pasmeigtos ant baslio? – paklausė

vaikinas.

Prieš akis vėl ryškiai iškilo vaizdas: pravertos melsvos lūpos ir varvantis
kraujas. Kūnu perėjo šaltas drebulys. Tikėjausi, kad jis neišplis ir į mano
balsą.

– Ko?!

–Bet ji buvo ten, visai šalia.

Ugis žengė žingsnį artyn, lyg bandydamas dar aiškiau manęs paklausti, lyg
tikėdamas, kad aš nesupratau klausimo.

– Negi galėjai nematyti?

– Ne, nemačiau nieko tokio, – papurčiau galvą.

Butautas atsiduso ir vėl prabilo. Šį kartą kreipėsi į Ugį:

– Gal tau tikrai pasirodė? Jokia mūsiškė mergaitė nepradingo, o ir dabar, tu

pats matei, ten nieko nėra.

Ugis dairėsi po mūsų veidus sutrikęs ir išsigandęs. Mačiau, kad būtų norėjęs
juo patikėti, bet...

– Galbūt tai, ką matei yra kokios raganos kerai? – paklausė Lilūna. – Krivis
sako, kad bent viena kita kartais slankioja ten aplink.

Vaikinas nieko neatsakė. Sustingo žvelgdamas sau po kojomis. Tuomet lėtai

lėtai palingavo galvą. Man pasirodė, kad tuo judesiu norėjo pats save
įtikinti.

– Tai gerai tuomet, – atsikrenkštė Butautas. – Jei daugiau niekas nieko

nematė, tai atsiprašom už sutrukdymą.

Jis jau sukosi eiti, tačiau tada dar kartą pažvelgė į mane:

– Dar vienas dalykas. Ugis sakė, kad tu pasiūlei susitikti prie to ežero.
Kodėl taip toli ir dar tokioje vietoje, apie kurią sklando įvairūs gandai?

Ausyse ėmė ūžti. Pravėriau lūpas, bet neradau žodžių atsakyti, o rūsčios
akys vis dar stebėjo mane ir laukė. Stebėjo taip, lyg suprastų, kad slepiu
paslaptį, lyg suprastų, kad įžūliai meluoju, lyg ruoštų man spąstus. Baimė
sirpo kraujyje. Šią akimirką beveik norėjosi surikti ir viską pripažinti, bet
pajutau pusseserės ranką ant nugaros. Įkvėpiau ir širdies trinksniai nurimo.

– Ten gražu, – ištariau. Mano balsas nuskambėjo ramiau nei tikėjausi. – Be

to, netikiu tais gandais.
Butautas išėjo. Ugis taip pat pasuko durų link.

– Ugi, – beveik sušnibždėjau. – Palauk.

Jaučiausi taip jam skolinga, bet kaip skolą galėjau atiduoti tik tiesą. Deja
nei viena tiesa jo nepaguos.

Mudu sustojome kieme po šermukšniu. Jis tylėjo, ir nudelbęs akis laukė ką

pasakysiu. Delsiau. Žvalgiausi aplink, kad tik nereikėtų žiūrėti į jį. Priešais,
kauladirbio sodyboje, mačiau kaip du dar nedideli jo sūnūs žaidžia
kovodami vienas su kitu mediniais kardais. Dabar tai nebeatrodė kaip
paprastas žaidimas.

– Bet tai buvo taip tikra, – prabilo Ugis tyliai tebespoksodamas į žemę.
Stipriai užmerkė akis. – Dabar turbūt galvoji, kad aš – visiškas bailys. Kad
pabėgsiu iš mūšio lauko atėjus kalavijuočiams.

Priėjau arčiau, ir priliečiau jo ranką. Ugis galop pažvelgė man į akis.

– Ir gerai, bėk. Aš ir manau, kad tai turėtume daryti. Nenoriu, kad visi
mirtume. Kokia prasmė žūti, jei žinome, kad jų nenugalėsime?

Ugio akys apsiblausė. Kakta susiraukė.

– Kaip tu gali taip sakyti? Tu. Nesakyk, kad vilties nėra. Tai melas.
Negalima bėgti. Kaip galima palikti namus, dievų buveines? Dievai mums
padės ir mes laimėsime. Pamatysi. Net jei tau nepavyks.

– Ugi! – nutraukiau. – Kam tau namai, jei būsi nebegyvas? Dievai mus
apgins? Taip kaip tuomet apgynė nuo šešėlių? Galbūt jiems mes net
nerūpim. Kodėl mums tuomet taip rūpi jų buveinės? Jei svarbu, patys jas
apsaugos.

Vaikinas pažvelgė į mane išsigandęs. Šalti pirštai sugriebė mano ranką, lyg
taip bandytų nutildyti sakomus žodžius.

– Ką tu kalbi?!
Įsmeigiau akis į jį. Taip, aš tikrai dabar taip galvojau. Ugio veidas pasikeitė.
Lyg suvokę, kad dabar liečiasi prie manęs, pirštai suvirpėjo. Akyse pyktis ir
prieštaravimas išnyko, blakstienos ėmė leistis žemyn.

Krūtinėje skaudžiai sudūrė, bet norėjosi vienu greitu smūgiu ištarti tiesą,
taip, kad nebeliktų tos kankinančios vilties.

– Aš myliu kitą.

Ranka, lyg nuplikyta, atsitraukė. Taip pat nuleidau akis. Nenorėjau matyti
to, ką padariau. Oras prisipildė tankaus virpančio šalčio. Norėjau nueiti
šalin – būti šalia dabar atrodė negerai, bet pajudėti nedrįsau.

– Ačiū, – sušnibždėjo. – Dabar būsiu drąsesnis. Tikrai. Mūšis nebe taip...

Turbūt nebebūna baisu kai nebeturi nieko, dėl ko verta gyventi.

Jis dar kartą pažvelgė į mane ir taip liūdnai nusišypsojo. Sunkus jausmas
užspaudė gerklę ir per kylantį ašarų rūką žvilgsniu nulydėjau jį nueinantį.

☼☼☼☼☼

Prisimerkiau nuo staiga iš pušies šakų glėbio išsprūdusios saulės šviesos.

Dangus buvo skaisčiai mėlynas. Juo lėtai slinko vos keli, lengvi kaip
plunksnos debesėliai. Į nugarą ramiai alsavo žemė: visa savo didybe, dievų
žingsnių aidu, savo paslaptimis ir sergstinčiu buvimu. Dabar butų buvę taip
sunku patikėti, kad pasaulyje po tokiu džiaugsmingu dangum, virš
snaudžiančios motinos žemės gali būti kas nors blogo.

– Apie ką susimąstei, kad nutilai?

– Ai, taip apie viską, – pralemenau pasukdama galvą į jo veidą. Vis dar
nepasakojau Bartui nei Dairio siūlymo, nei įvykio su Alme. Nebesiruošiau
to jam užkrauti. Be to – jis buvo mano užuovėja, tas su kuriuo bent
trumpam sugebėjau visa tai pamiršti. Dabar po savo kaire ausimi girdėjau
tylų jo širdies plakimą. Tai buvo toks malonus garsas. Nieko negalėjo būti
geriau, nei būti su juo, bet vis tiek jau daug kartų prašiau, kad jis išvyktų.
Čia jam buvo pavojinga. Kunigaikštis, iš kurio nežinojai ko tikėtis, Dairis,
galų gale – kalavijuočiai... Ir vis tik Bartas neklausė jokių mano aiškinimų.

Ore lėtai ratus suko jo įsikąstos smilgos viršūnė.

– Mes sutikome vieną šeimyną bėgančią nuo karo. Iš tos pusės iš kurios
laukiam jų ateinant. Klausėm, kodėl nepraleidžia puolimo miškuose. Sakė,
kad girdėję, kad po to vis tiek nelieka kur grįžti. Tik griuvėsiai ir pelenai.

Jo pirštai suspaudė mano delną.

Atsisėdau ir pažvelgiau į jį iš viršaus. Vis dar neįpratau, kad dabar nebeturiu

nusisukti jas išvydusi, kad dabar nebeturiu slėpti savo jausmų.

Bartas užsimerkė.

– Igle, tu visą dieną praleidi bandydama susitarti su šešėliais ir bijodama dėl

rytojaus. Ar gali bent labai trumpam tai pamiršti?

Jo blakstienos vėl pakilo. Jis pasirėmė ant alkūnių, ištraukė iš burnos smilgą
ir atsisėdo. Dabar jo veidas buvo visai šalia.

– Prašau, Bartai...

Jis palinko dar arčiau ir ant savo lūpų pajutau jo iškvepiamo oro šilumą.
Malonus virpulys nusklido per visą kūną.

– Ne, tai aš tavęs prašau.

Žvelgiau į jo žalias akis, į ilgas blakstienas, tamsius antakius ir neryškią

piktą raukšlelę tarp jų, pasirodančią kai jis bandydavo kalbėti griežtai, taip
kaip ir dabar. Dabar jaučiausi tokia silpna ir pasigailėtina, nes vienintelis
dalykas ko troškau buvo vėl būti kuo arčiau jo, vėl pajusti jo lūpas.

– Ar galime pakalbėti apie ką nors kitą? – paklausė jis.

Apsikabinau kelius įsitaisiau per pusę žingsnio nuo jo.

– Gerai. Papasakok man ką nors.

Galop ta griežta raukšlelė jo kaktoje išnyko.

– Ką norėtum, kad papasakočiau?

– Nežinau, kokią nors iš savo kelionių istorijų.

– Tau jos dar neatsibodo?

Papurčiau galvą. Jo gyvenimas, turbūt bet kam būtų pasirodęs įdomus. Jis
tikrai jau spėjo daug ką pamatyti, daug patirti. Ar visi pirkliai gyveno taip
įdomiai? Prisiminiau Vailentą. Ne, jis niekuo nebuvo panašus į Bartą. Kaip
jie apskritai galėjo būti draugai? Man buvo beveik neįmanoma įsivaizduoti
jų kartu, prie vieno prekystalio, tos ramios Barto šypsenos pirklio veide,
neįsivaizdavau jo tyliai niūniuojančio tas girdėtas ir sugalvotas melodijas
tarp išdėliotų prekių, neįsivaizdavau jo meluojančio – juk pirklys privalo
mokėti meluoti.

– Ne, nenoriu,– ištarė. – Geriau ką nors kitą.

– Gerai, tuomet ką nors kitą.

Jis tylėjo, aš tylėjau. Tik tos skaidrios, žalios akys, kurios priversdavo mane
pamiršti žodžius, pamiršti visą kitą pasaulyje. Šyptelėjau akimirką
įsivaizdavusi, kad taip galėtų būti visados, bet iš karto pabandžiau save
sudrausti – „per anksti apie tai galvoti, Igle. Nustok“.

– Pameni, žadėjai kada vėliau papasakoti apie savo randus, – ištariau tai,
kas vis sukdavosi galvoje.

Jo akyse iš karto suvirpėjo liūdesys ir aš išsigandau. Ne. Ne, nenorėjau jo

skaudinti.

– Nors gal dar ne laikas, – skubotai pabandžiau pataisyti ištartus žodžius.

– O tu pameni kaip žadėjai mokytis skaityti?

Linktelėjau. Jo veide vėl atsirado šypsena.

– Gerai, papasakosiu, bet su viena sąlyga – viena raidė už vieną istoriją.
Tinka?

– Tinka.

Jis susirado sausą šakelę ir nubraukęs spyglius ant pliko žemės lopinėlio
nubrėžė tris linijas.

– „A“. Kaip, pavyzdžiui?

– „Aš“?

– Taip. Tu, – šyptelėjo jis, ir jo pirštai, išsitiesė iki mano veido. Jo

prisilietimai buvo nuostabūs. Pirštų galiukai švelniai švelniai paglostė mano
skruostą, palikdami po savęs šiltus, maloniai deginančius takelius. – Gerai.
O! Galiu parodyti kaip rašosi „tu“!

– Ne, palauk, sakei – „viena raidė, viena istorija“.

– Kokia tu griežta.

Jis delnu nutrynė raidę nuo žemės ir ištiesė man pagaliuką.

– Bet ar tu jau tikrai atsimeni kaip ją rašyti?

Parašiau.

– „A“ kaip „aš“.

Bartas patenkintas linktelėjo, tada patraukė į viršų savo dešinę rankovę. Ant
jo dilbio pamačiau negilų, bet platoką randą, kuris vijosi aplink jo ranką
kaip gyvatė.

– Botago kirtis, – paaiškino, – palikimas vienos mylimosios tėvo. Jis labai

nenorėjo jos matyti su manimi, bet šitas... Šitas buvo skirtas jai, ne man.

Šypsena mano veide suklypo, lyg kas būtų nukirtęs ją laikantį ramstį.
Pajutau kaip krūtinėje sudrebėjo širdis. Jo mylimos, jo skausmas.
– O... – jaučiau, kad būtinai turėčiau ką nors ištarti, – Tai kaip baigėsi šita
istorija?

Pajutau, kaip ima šilti skruostai. Vis lepteliu kokią nesąmonę. Pakėliau
rankas, apsimesdama, kad noriu pasitaisyti plaukus.

– Liūdnai, žinoma, – nusišypsojo jo lūpos, nesėkmingai bandydamos

paslėpti tebesinešiojamą skausmą. – Bet iki to dar prieisime. Kita raidė, –
jis vėl paėmė pagaliuką. – „T“, kaip „tu“. Pamatysi, šiandien jau išmoksi
bent vieną žodį.

Stebėjau tą nesudėtingą ženklą, bandydama vėsiais delnais atšaldyti

tebedegančius skruostus.

Tyla užtruko. Nebeiškentusi jos, pati ištryniau raidę. Parašiau iš naujo.

Barto lūpos truktelėjo, lyg bandydamos sulaikyti juoką. Tuomet jis vėl
ištiesė ranką iki mano veido. Šį kartą nebepalietė manęs, tik timptelėjo
mano įsikąstą plaukų sruogą. Ach! Ir vėl. Kada dabar aš taip padariau?
Pakėliau akis į jį, lyg jau nusprendusi, kad užtenka slėpti tuos išdavikiškus
skruostus, vis tiek – dar kelios akimirkos ir vėl ką nors leptelėsiu.

Sutikęs mano žvilgsnį, jis pakėlė savo marškinius aukštyn. Per jo krūtinę
ėjo siauras, aštraus įrankio nubrėžtas randas. Kaip aš jo nepamačiau tada
vakare po muštynių su Nirgundu?

– Tai istorijos tęsinys. Buvome nutarę pabėgti nuo jos tėvo kartu, bet taip
išėjo, kad paskutinę akimirką ji pasakė persigalvojusi. Pasakiau, kad ja
netikiu, ir ji paėmė peilį, kad įrodytų. To užteko. Tik vėliau sužinojau, kad
po kelių dienų ji nusižudė. Neturėjau būti taip lengvai įtikinamas.

Jo lūpose vis dar mačiau šypsenos likučius, tarsi net ir dabar jis stengtųsi
parodyti, kad iš tiesų ne taip jau ir skauda, tarsi galvotų neturintis teisės
liūdėti. Jo žvilgsnis greitai nuklydo nuo mano veido į miško tolumas.

– Lengvai? Juk ji paėmė peilį.

Jis vis dar žiūrėjo pro šalį.

– Na ir kas? Žodžiai meluoja, veiksmai meluoja. Tik akyse dažniausiai
slepiasi tiesa. Tada aš ją beveik pamačiau, bet... nepatikėjau. O tereikėjo tik
labiau pasistengti. Tikėjausi, kad viskas paprasčiau, bet dažniausiai taip
nebūna. Turėjau nekreipti dėmesio į žodžius, į peilius, turėjau pamatyti, kad
ji tenorėjo, kad aš iš tiesų norėčiau ją išgelbėti. Norėjau, tik... – jis nutilo ir
giliai įkvėpė. – Štai. Jau tiek metų praėjo, o aš vis dar negaliu atsikratyti
šitos kaltės.

– Vis dar?

Jis atsigręžė. Akys pervėrė lyg strėlės. Bartas palinko arčiau ir švelniai
paklausė:

– Ko tu manęs klausi, mieloji? Ar mieliau dabar būčiau su ja nei su tavim?

Papurčiau galvą ir nuleidau akis. Taip, aš iš tiesų to klausiau, bet bijojau

sužinoti atsakymą.

– Atleisk, – išgirdau. – Nenoriu tavęs liūdinti. Tikrai. Gal nebetęskim šitų

istorijų?

– Ne, tęskim. Prašau. Jei galima.

Jo ranka ant žemės tyliai išvedžiojo dar vieną raidę.

– "U". „T“ ir „U“ – „Tu“. Supranti? Parašyk.

Bartas nutrynė. Aš parašiau.

– O tu greitai mokaisi.

Vėl pažvelgiau į jį. Jis delsė lyg vertindamas, lyg spręsdamas ar mano
žodžiai, prašantys tęsti, atitinka mano žvilgsnį. Nebenusisukau. Tuomet jis
nusivilko marškinius.

Pajutau kaip per stuburą perbėgo drebulys. Pirmą kartą taip jį mačiau, ir
dabar dar kartą supratau koks tobulai gražus jo kūnas. Jo smilius pakilo iki
rando ant dešinio peties. Dvi beveik vienodos, viduryje susikertančios
linijos.
– Čia jau kita istorija. Ji pamatė tą randą ir nutarė, kad ir pati nori palikti
man prisiminimą.

Net išsižiojau, pasibaisėjusi šita nepažįstama moterimi – savo noru

skaudinti jį, ir turbūt vis tiek tikinti, kad myli!

– Nežiūrėk taip. Pats jai leidau. Nors tai ir nebuvo reikalinga. To visai
nereikėjo, kad nepamirščiau.

Jis nutilo.

– Kas? Tau nesmagu tai girdėti?

Papurčiau galvą, bet nerimas graužėsi į kaulus. Jis man buvo vienintelis,
pats svarbiausias, o aš turėjau dalintis jo širdies dalelėmis su daugybe
nematytų mylimųjų. Niekada nežinoti, ar kurios nors iš jų nėra svarbesnės,
ar kuriai kitai pasirodžius nebūsiu palikta dėl jos.

– Mieloji, neturėtum joms pavydėti. Patikėk, tu esi pati paskutinė meilė

mano gyvenime, – pasakė jis vėl paliesdamas mano skruostą. – O tos
užsitraukusios žaizdos sukeltos tų, kurių nebėra.

– O Gerimanta?

Bartas šyptelėjo:

– Gerimanta – vienetinis pavyzdys, kaip sugebėjau išmokyti save nekęsti

tos, kurią mylėjau. Bent šiek tiek. Bet užteks apie jas visas. Atleisk, turėjau
suprasti, kad tau tebus liūdna.

Linktelėjau. Buvo nesmagu, kad taip lengvai jam išsiduodu, bet iš tiesų
džiaugiausi, kad randų istorijos baigėsi. Nebenorėjau galvoti apie jį su
kitomis, nebenorėjau matyti jo liūdesio.

Mano žvilgsnis, visgi, vėl nuklydo ant jo krūtinės ir sustojo ties tuo
taisyklingu, beveik gražiu randu ant peties. Pasiduodama akimirkos
įgeidžiui ištiesiau ranką ir paliečiau jį. Ne, aš tikėjausi nepalikti randų,
tikėjausi niekada jo nesužeisti. Jau geriau jis mane pamirš. Pirštai nuslydo
žemyn per jo šiltą švelnią odą. Pajutau kaip jis įsitempia. Pakėliau akis į
Barto veidą. Jis užsimerkė ir giliai įkvėpė. Jo ranka, mano paliekamais
pėdsakais, susekė mano pirštus, jais pasiekė delną, dilbį, alkūnę, žastą,
pečius. Prisitraukė mane arčiau. Taip arti, kad vėl jutau jo šilumą per savo
drabužius. Apkabinau jį, o jis prispaudė mane dar stipriau. Taip, kad jo
krūtinė, jo rankos trukdė giliau įkvėpti, kad šalia savo širdies jutau greitus
jo širdies dūžius. Užsimerkiau.

Jo lūpos palietė mano lūpas. Iš pradžių tik švelniai, o tada žemė po manimi
ėmė tarsi drebėti, ir dangus nusileidęs žemyn užgulė kvapą. Bet visa tai
nebebuvo svarbu, oras nebebuvo svarbus. Svarbus buvo tik jis. Mylėjau jį
taip stipriai, kad nebebuvo vilties nuo ko nors tai nuslėpti. Nebenorėjau.
Mano rankos apsivijo jį iš visų turimų jėgų. Taip, kad niekas niekada jo iš
manęs nebeatimtų, kad pasaulis paliktų mus ramybėje. Nebenorėjau jo
paleisti, norėjau pajusti kiekvieną jo prisilietimą, kiekvieną jo bučinį iki
galo. Su visu pasiliekančiu virpėjimu, su jo odos kvapu, su galvoje
ūžiančiais žodžiais ir po mano pirštais pulsuojančiomis jo kraujagyslėmis.

Tačiau tuomet išgirdau mažų kojyčių šuolius per sausus lapus. Baimė
siūbtelėjo pilve ir aš greitai pasitraukiau nuo Barto. Į pušį liuoktelėjo
pūstauodegė voverė.

Tik jau pasiekusi miško pakraštį, nustojau jausti tą virpulį išplitusį giliai po
oda. Iš tiesų tenorėjau pasilikti su juo. Aš taip norėjau pasilikti! Bet net tada
baimė jį prarasti buvo didesnė. O jei ta voverė – Dairio žvalgas, o jei miško
dievas... Aš negalėjau sukelti Bartui pavojaus. Tai buvo svarbiausia.

☼☼☼☼☼

Šiandien buvo karšta diena. Saulė kepino nenuilsdama. Jaučiau kaip

prakaitas geriasi į žalvario vijomis prispaustą kepuraitę, lašais teka žemyn
krūtine. Pūškuodama po savo sunkia našta, kluptelėjau ant tako ir šaltas
vanduo, per kibiro kraštą, šliūkštelėjo ant sijono. Piktai sumurmėjau po
nosim ir pastačiau abu kibirus prie savęs ant žemės. Šiandien erzino beveik
viskas. Labiausiai – aš pati.

Šį rytą sugrįžo dalis vyrų kunigaikščio išsiųstų į pagalbą Dangeriui. Žmonės

kalbėjo, kad jie pabėgo iš mūšio lauko, nors jie patys sakė, kad grįžo
kunigaikščio Dangerio įsakymu, pranešti, kad mūsų kaimynai neatsilaikė
prieš kalavijuočių būrius. Nebebuvo tų, kuriems dar reikėjo padėti. Dabar
jau niekas nebeskiria mūsų nuo priešų, tik tankus miškas, pelkės ir
upeliukai.

Rytą visas miestas skambėjo nuo aimanų, verksmų dėl tų, kurie nebegrįš ir
geležies dūžių į geležį, miklinant ranką su kardais, ietimis, kirviais, peiliais
ir kitais padargais. Jie visi spoksojo į mane: vogčiomis ar atvirai, su viltim
ar su pykčiu, bet visi vis dar tikėjosi. Jumilė priėjusi nusišypsojo: „aš žinau,
kad gali juos iškviesti, bet suprantu, kad dar ne laikas“. Laikas. Jau seniai
buvo laikas, tik aš vis dar nesugebėjau nieko naujo – viena dvasia iš gaisro
dūmų, paplevenati ir tuojau išnykstanti. Bet galbūt, kai tikrai reikės... Ne,
tai buvo rizikinga, tai buvo kvaila. Kodėl turėčiau tikėtis, kad tuomet, kai
nebeliks laiko, staiga viskas pavyks? O jei ne?

O jei ne – lieka Dairis... Nepaisant dienos karščio, nupurtė šaltis. Vėl

pakėlusi kibirus vandens pajudėjau.

Išliejusi vandenį ant jau geibstančių vaistažolių lysvės atsitiesiau. Po

šermukšniu, jo šešėlyje Luknė glostė lūšiuką. Ji vadino jį savo nauju draugu
Murka. Tai man nepatiko. Dabar visi gyvūnai kėlė įtarimą. Ypač kai toks
laukinis gyvūnėlis taip lengvai buvo prijaukintas mažos mergaitės. Priėjau
artyn. Lūšiukas ramiai miegojo ant jos kelių o Luknė džiugiai šypsojosi.

– O tu nebebendrauji su Dairiu? – paklausė.

Šiurpas perėjo kūnu. Iš kur tokie klausimai? Ji matė jį vieną kartą savo
gyvenime, kodėl jai tai svarbu? Pažvelgiau į gyvūną ant jos kelių ir pajutau
apgaubiančią baimę. Ar ten jis?

Ne, juk buvau sau pasižadėjusi nustoti jo bijoti. Jis nelaimės šitaip. Tegul
nužudo mane, jei toks jo tikslas, bet aš nesėdėsiu susigūžusi, drebėdama,
laukdama kol tai įvyks.
– Iš kur žinai?

– Murka sakė.

Lūšis ant jos kelių net nepajudėjo. Sakė? Tai dabar Dairis per gyvūnus
moka ir kalbėtis?

– Jis sakė, kad išsigandai Dairio, nors jis tik norėjo apginti saviškius, taip
kaip tu nori apginti savus. Sakė, kad Dairis nori susitaikyti, tik bijo, kad tu
nenorėsi.

Luknė nutilo. Liko tik jos žvilgsnis, rimtas lyg suaugusio žmogaus. Kai
nieko neatsakiau ji atsiduso, taip panašiai kaip atsidusdavo Juna, ir pratęsė:

– Jūs turėtumėt susitaikyti. Man jis patiko. Su tais, kurie patinka reikia
taikytis.

Lūšis vis dar snaudė ant jos kelių. Norėjosi, kad jo nebūtų, kad bent jau
Luknė nekalbėtų apie Dairį.

– O man jis nebepatinka, – garsiai ištariau, lyg norėdama pažadinti Murką.

– Neturėtum tikėti juo. Murka ir yra Dairis. Murka sako tai, ką sakytų
Dairis. Jis turbūt neminėjo, kad moka žiūrėti per gyvūnų akis?

Mergaitė papurtė galvą:

– Ne, Murka yra Murka, Dairis yra va ten, – bedė pirštu į beržo šakas.

Pakėliau akis. Lyg išgąsdinta mano žvilgsnio nuo viršūnės pakilo varna.
Susiraukiau – bet čia ne žvėris, čia paukštis. Vėl pažvelgiau į Luknę ir ji
man nusišypsojo. Ji mato kur yra Dairis? Nusipurčiau. Ne, nesąmonė. Iš
kur? Juk aš pati geriau suprantu kas vyksta, negi dabar dar imsiu tikėti
mažo vaiko išsigalvojimais?
XIX. Trys dienos kelio
Jau iš toliau išvydau atskubančią Lilūną. Ji žvilgtelėjo į Luknę vis dar
glostančią lūšiuką ir nieko neištarusi, tik sugriebusi mane už rankos,
nusivedė į namą. Neprisiminiau kada mačiau ją tokią susirūpinusią.

– Kas nutiko?

Iš karto pagalvojau apie tai, kad Rūnas galbūt ką nors paaukojo. Juna?
Symantas? Bet Lilūna neskubėjo atsakyti, tebežvelgė į mane tokiu sunkiu
grėsmingu žvilgsniu.

– Ar girdėjai apie Skirioto žvalgus?

Papurčiau galvą.

– Kalavijuočių kariauna – maždaug trys dienos kelio nuo mūsų.

Pajutau kaip linksta keliai. Atsisėdau. Aš nebeturiu laiko. Visai nebeturiu

laiko. Vėl pakėliau akis į Lilūną ir supratau, kad tai dar net nebuvo viskas
ką ji norėjo pasakyti. Ir buvau teisi.

– Dėl Rūno... – kalbėjo toliau. – Aš neturėčiau čia būti. Aš pabandysiu

grįžti kuo greičiau, nes jam kils įtarimų. Jis tikrai visai pamišo ir mes visos,
gal išskyrus Vainę, tai matome.

– Kodėl? Ką jis padarė?

– Ką jis planuoja padaryti greičiau. Jis reikalauja iš Skirioto aukų. Kad jis
atiduotų visus svetimšalius, kad atiduotų Juną. Jis sako, kad juos metas
paaukoti, kitaip nieko nebus. Kitaip tau nieko neišeis.

Širdis lyg trumpam stabtelėjo. Ką? Juną? Lilūna tęsė.

– Jis mano, kad tu tyčia nekvieti šešėlių, kad tu apsimetinėji, ir tave reikia
paraginti.
– Tai netiesa!

– Aš tai žinau, bet jie...

– Skiriotas ruošiasi su tuo sutikti?

Ji atsikvėpė ir papurtė galvą.

– Nežinau. Tikiuosi, kad ne. Rūnas... Rūnas dabar atrodo ir elgiasi tikrai
keistai, kunigaikštis į jį žiūri įtariai, bet...

– Aš turiu pas jį nueiti.

Lilūnos rankos staiga įsirėmė į mano pečius neleisdamos man pakilti.

– Nedrįsk! Jei tau rūpi jų gyvybės, neerzink kunigaikščio. Prašau. Geriau

tegul jis mano, kad leidi laiką ieškodama išeities, o ne ginčydama jo
sprendimus. Vien tik dėl to jis gali sugalvoti juos atiduoti Rūnui. Vien tam,
kad įrodytų savo galią. Tu jo nebepažįsti, Igle. Tuo labiau nebepažįsti Rūno.

Žvelgiau į ją jausdama kaip mane užpildo neviltis.

– Tai ką man daryti?

– Pradžiai truputį nusiramink. Esu tikra, kad šiandien kunigaikštis tikrai

nieko nedarys, jei jo neprovokuosi. Jis ir Rūnui sakė, kad duotų jam dar
vieną dieną apmąstyti.

Jaučiau kaip virpa visas mano kūnas. „Paraginti“ mane? Nužudant žmogų,
kurį myliu? Kokiu būdu tai mane paragins? Kaip aš galiu ko nors imtis
gelbstint tuos, kurie man taip grasina? Kodėl turėčiau juos gelbėti?

– Aš dar turiu šį tą išsiaiškinti, – kalbėjo Lilūna. – Apie Rūną. Viena jaunoji

vaidilutė norėjo apie kai ką pasikalbėti. Gali būti, kad vakare arba ryt iš ryto
dar ateisiu iki tavęs ir vėl aptarsime ką daryti. Gerai?

Tylėjau. Vis dar bandžiau suvokti kas nutiko. Kad tuoj, jau visai netrukus
nutiks tai, ko tikėjausi išvengti. Nepaisant visų nesėkmių, stebuklingai
tikėjausi išvengti. O, jei tai tebūtų blogas sapnas iš kurio galėčiau pabusti!
– Igle?

– Ką?

– Pažadėk, kad nepadarysi nieko neprotingo.

– Ko?

– Neisi pas Skiriotą, neisi pas Rūną, nebandysi eiti gelbėti Junos ir
Symanto... Dievai, aš negaliu visko išvardinti. Tik tikiuosi, kad nepasiduosi
savo jausmams kaip visada.

– Kaip visada?

Lilūna atlaidžiai šyptelėjo.

– Pamatysi, galų gale viskas kažkaip išsispręs. Aš tikiu. Suprantu, kad

baisu, bet aną kartą viskas baigėsi gerai, ir šį kartą....

– Gerai? Lilūna! – surikau tarsi staiga prabudusi iš košmaro. – Ar gerai

buvo tai, kad žuvo mano tėvai, tavo mama, mūsų močiutė? Kad šešėliai
pasiėmė pusę mūsų žmonių? Kaip tai – „gerai“?

Atrodė, kad jos veide vis tik nesuvirpėjo joks raumenėlis.

– Bet likusi pusė išgyveno. O neturėjo. Pagal Aijos planą neturėjo. O tu jai
sutrukdei. Net nežinodama, kad galėtum. Dabar mūsų padėtis daug geresnė.
Rūnas paaukojo tik vieną žmogų, ir esu beveik tikra, kad daugiau
nepaaukos. O tu žinai, kad sugebėsi. Aš žinau, kad sugebėsi. Gal tereikia
rasti pagalbininką. Ir galbūt tai pavyks jau šiandien. Aš dar sugrįšiu.

Tuomet ji pasilenkė prie manęs, apkabino per pečius ir pabučiavo į

skruostą. Galvoje dabar atrodė tuščia. Jaučiausi lyg tebūčiau sielos lukštas
sklendžiantis ten, kur pučia vėlias.

☼☼☼☼☼
Lilūna taip ir nesugrįžo. Nei tą vakarą, nei kitą rytą. Dar prieš tai kai mane
pakvietė pas Skiriotą supratau kodėl.

Pravėriau sunkias medines pilies salės duris. Čia kaip visada karaliavo
prieblanda, tačiau šį kartą kunigaikštis sėdėjo savo menėje vienas. Be
draugų, be krivio, be sargybinių. Mane sutiko tik jo skaisčiai melsvos akys,
pridengtos surauktų antakių šešėliais ir tyla. Nesulaukusi jokio ženklo vis
tik žengiau vidun. Vėl pajutau, kaip krūtinėje ima tvinksėti pyktis, bet dabar
iš tiesų nutariau klausyti pusseserės perspėjimų. Ji buvo teisi – negalima jo
erzinti. Dabar jo rankose galia, jis turi tuos, kuriuos myliu.

Ir tik tada kai priėjau prie jo per keletą žingsnių jis mostelėjo ranka į kėdę
priešais.

– Prisėsk.

Įsitaisiau kaip liepta. Kurį laiką laukiau, ką jis pasakys, bet Skiriotas tylėjo.
Tarsi ne jis mane būtų kvietęs, bet aš būčiau pas jį kažko atėjusi.

– Kuo įtariate Lilūną? – paklausiau galop ramiu balsu.

Tie šešėliai ant jo akių lyg prasisklaidė ir kunigaikštis giliai atsiduso.

– Krivis ir viena vaidilutė liudijo, kad ji teikė žinias priešams.

Jo žvilgsnis nebeatrodė piktas. Jis žvelgė įdėmiai, lyg bandydamas įskaityti

mano veide kažkokius atsakymus, lyg pats norėdamas juos man pateikti be
žodžių. Bet taip aš nesupratau. Vėl kurį laiką padelsiau nesuvokdama ko jis
iš manęs tikisi. Kad jam prieštarausiu? Kad su tuo neabejotinai sutiksiu?
Kaip bebūtų, neatrodė nusiteikęs kalbėti pats. Gal tik todėl ir ištariau:

– Vaine, kaip atskiru žmogumi, tikėti negalima. Ji kartoja tik tai, ką pasako
Rūnas. Manau kitos vaidilutės šito kaltinimo nepatvirtintų.

– Žinau.
Nustebusi išsitiesiau kėdėje. Žino ką? Iš kur? Dar ką tik taip tikėjęs Rūnu,
dabar... Skiriotas atrodė paskendęs savo mintyse. Vėl pravėriau lūpas, bet
jis tik kilstelėjo ranką ragindamas patylėti.

– Rūnas... Pastaruoju metu jis buvo mano artimiausias draugas ir patarėjas,

bet... Kada paskutinį kartą kalbėjai su Lilūna?

– Vakar dieną.

– Vadinasi nežinai to, ką ji pasakė man šį rytą, ar ne?

Nežinojau kaip atsakyti į jo klausimą. Net neįsivaizdavau ką Lilūna galėjo

jam šiandien pasakyti.

– Manau, kad tau pirmiausia pačiai reikia su ja pasikalbėti. Eik dabar,

pasakysiu, kad tave įleistų.

☼☼☼☼☼

Šiaurinis bokštas. Tik patekusi tarp keturių senų jo sienų stabtelėjau

nedrįsdama toliau žengti. Čia paskutinį kartą buvau, kai ten viršuje, ten pat,
kur dabar žinojau esant Lilūną, buvo uždaryta mano mama. Mama, kurios
regėjimais tuomet nebuvo patikėta, kuri pasirinko nebelaukti artėjančio
šešėlių atnešamo siaubo ir čia pasikorė savo ugniniuose plaukuose.
Įkvėpiau dabar ruošdamasi čia sugrįžti. Ar šitie seni rąstai turi atmintį?
Žengiau girgždančiomis pakopomis. Net jei jų atmintis jau sudūlėjo, mano
tebebuvo gyva – lentos taip pat dejavo ir tada.

Staiga prisiminiau tą juodą figūrą matytą šalia mamos šitų sienų patamsyje.
Kažkodėl užplūdo baimė, kad istorija kartojasi. Kad ta juoda dvasia ir dabar
gali būti ten. O juk Lilūna jos nematys, Lilūna nesugebės apsiginti. Ėmus
greičiau lėkti širdžiai ir pati paskubinau žingsnius. Negalėjau leisti, kad dar
ką nors nenusineštų ta tamsa.
Jau gaudydama kvapą sustojau šalia durų. Jos dabar buvo kitokios, net ir tai
prisiminiau – šviesesnio medžio. Šį kartą, kad galėčiau pažvelgti pro grotas,
pasistiebti nebereikėjo.

Priėjau prie langelio. Nors dėl vieno dalyko tapo ramiau – juodos figūros
čia nebuvo, tik Lilūna, balta vaidilutės apranga.

– Igle, čia tu? – jos balse išgirdau ir viltį, ir baimę.

– Taip, aš.

– Kaip tu čia patekai?

– Skiriotas leido ateiti.

Ji vėl atsitraukė toliau nuo grotų į tamsą.

– Skiriotas? Kodėl? Ar nepasiuntė ko tave sekti?

Pažvelgiau laiptais žemyn, į viršų, stogo link. Niekam nebūtų kur pasislėpti
ir mūsų klausyti. Papurčiau galvą. Iš tamsos į mane žvelgė nepatiklios akys.

– Juk supranti, kad jis gi... Net kai viską papasakojau jis manim nepatikėjo.
Jis uždarė mane čia.

– Žinau. Bet man pasirodė, kad... – Stabtelėjau bandydama sudėti tą įspūdį į

žodžius. – Galbūt jis nori tikėti tavimi.

– Tikrai?

Jos pirštai įsikabino į grotas ir veidas prisikišo arčiau jų.

– Ar pasakė tau, ką sakiau?

Papurčiau galvą. Ji apsidairė aplink, lyg vis dar tikėdama, kad kažkas gali
stebėti ir dar tylesniu balsu ištarė:

– Rūnas iškvietė Zalų.

– Zalų?

– Taip.

Iš to kaip susiraukė mano kakta Lilūna matyt suprato, kad tas vardas man
nieko nereiškia.

– Nesi apie jį girdėjusi? Aš vieną kartą, na kai buvo šešėlių laikas, nugirdau
kaip močiutė ir tavo tėtis kalbėjosi apie jį šventykloje. Tada močiutė sakė,
kad mačiusi kaip vienas žmogus bandė kviesti Zalų miške. Nežinojau tokio
dievo, bet nenorėjau išsiduoti Preigilui, kad nuklausiau jų pokalbį, tai vėliau
paklausiau jos. Močiutė pasakė, kad tai nesantaikos ar beprotybės dievas,
kurio vardą, kaip ir uždrausta minėti. Gi daugiausia dėl to, kad žmonės
nesugalvotų jo šauktis. Jį prisikviesti visai lengva, jis gali suteikti tau
visokių žinių apie dvasias ir dievus, gali padėti su jais susitarti, tačiau labai
dažnai, jei nesi pakankamai stiprus jam atsispirti, jis apsėda tą, kuris jį
iškvietė ir užvaldo jo protą. Kad jei taip atsitinka, žmogus kuris iškvietė, net
nepastebi. Galvoja, kad gal ritualas nepavyko, o iš tiesų Zalus gi jau būna
susirangęs jo sieloje. Ir jei jau taip nutinka, dažniausiai, kaip tada močiutė
sakė, tie apsėdimai baigiasi labai blogai – apsėstasis gali imti žudyti arba
deginti namus, arba kitais blogais dalykais užsiimti. Pavyzdžiui, galimų
žvalgų aukojimais, ar ne?

Stebėjau ją bandydama suvokti ar tai skamba tik kaip baisi pasaka vaikams
ar kaip kažkas tikro. O ji tęsė:

– Aš supratau, kad jis padarė kažką, ko neturėtų jau tą naktį, po to kai judu
išsiskyrėte po pirmo bandymo kviesti šešėlius, bet tada dar neįtariau ką. Bet
vakar... Pameni, sakiau, kad galbūt kažką sužinosiu. Viena iš vaidilučių
norėjo slapta pasikalbėti apie Rūną. Ji ir pasakė girdėjusi tą naktį jį
kviečiant būtent tą vardą. Iš pradžių nemaniusi, kad tai svarbu, bet galop
supratusi, kad nuo tada kriviui kažkas nutiko. Ji, aišku, neįsivaizdavo ką tas
vardas gali reikšti, todėl paklausė manęs. O tada jau viskas man tapo aišku.

– Bet jei Zalus – paslaptis, iš kur Rūnas žino?

– Tai paslaptis tik nuo paprastų žmonių. Kriviai turi tai žinoti.
Visa tai man vis dar atrodė kažkaip nesuvokiama.

– Tai... Bet kodėl Rūnas jį kvietė jei buvo tikimybė, kad...

– Turbūt dėl to, kad buvo kvailas. – Lilūnos balsas pagarsėjo. – Tavo tėvas
gi niekuomet nebūtų to daręs, o Rūnas, matyt, galvojo, kad yra pakankamai
stiprus jam atsispirti. Manau, kad taip ir įvyko – jis jį pakvietė ir dabar
turbūt yra apsėstas. Tai viską paaiškintų.

Nudelbiau akis į dulkėtas grindų lentas ir susimąsčiau.

– Tai visos jo istorijos apie žvalgus... Išeitų – dėl to apsėdimo?

Lilūna pritariamai sumurmėjo. Vėl pažvelgiau į ją.

– O tu? Kaip tu čia atsidūrei? Bandei aiškintis su Rūnu ar Skiriotu?

Ji šyptelėjo.

– Ką tu – aš nesu tu. Būčiau pirmiausia papasakojusi tau. Bet matyt Vainė

mus išgirdo. Taip gi ir buvau įduota Skiriotui. Bet žinai... Čia nelabai
patogu gyventi, bet manau, kad man visai pasisekė. Čia gi tikrai saugiau nei
ten šventykloje su juo.

– Nori pasakyti sutinki čia likti, net jei Skiriotas tavim patikės?

Ji gūžtelėjo pečiais ir jos veidas vėl surimtėjo.

– Bet klausyk, Rūnas... Nors nežinau ar derėtų jį dar vadinti Rūnu – jis per
daug į save nebepanašus... Man rodos, kad net jei Skiriotas neišduos jam
Junos ir pirklių... Jis vis tiek sugalvos ką nors baisaus.

– Ką turi omeny?

– Nežinau. Tiesiog... Būk atsargi. Ir visi jūs laisvėje. Būkite atsargūs. Man
atrodo, kad priešas yra arčiau, negu praneša žvalgai ir jis – Perkūno
šventykloje.
Su jos žodžiais per mano kūną perėjo šaltis. Lilūnos žodžiai ir vėl priminė
mamą, kai paskutinį kartą gyvenime kalbėjau su ja šičia. Priminė jos
išsipildžiusius perspėjimus ir pranašystes. Atsitraukiau nuo durų. Matyt
buvo metas eiti.

– Ach! – aiktelėjo pusseserė. – Palauk dar.

Ji pasitraukė nuo grotų ir kelioms akimirkoms pranyko tamsoje. Tada balta

ranka išsitiesė pro virbus laikydama kažkokį nedidelį daiktą. Paėmiau. Tai
buvo beržo tošies ar kažko panašaus skiautelė susukta į ritinėlį, perrišta
odine virvele.

– Kas tai?

– Radau Rūno kambaryje. Pagalvojau, kad tai svarbu, tik nedrįsau parodyti
Skiriotui.

Atpainiojau virvelę ir išvyniojau. Baltame fone mirgėjo juodos raidės.

Tokios panašios į tas, kurias rašydavo Bartas. Atpažinau „T“, „I“, toliau
„S“.

Širdis ėmė trankytis. Kaip suprasti? Ką tai veikia pas Rūną? Ar Rūnas gali
mokėti rašyti? Jis gimė ne čia, užaugo ne čia, aš nežinojau kas buvo jo
tėvai, bet negi jis būtų galėjęs mokėti rašyti?

Staiga prisiminiau dar kai ką.

– Lilūna, kam jums reikėjo tų varnų prie šventyklos?

Ji susiraukė.

– Varnų? Jie sakė, kad ritualui.

– Kokiam ritualui?

– Nežinau. Bet dabar jų jau nebėra.

☼☼☼☼☼

Nusisukau nuo Skirioto ir ištiesiau rankas iki durų. Jis nieko nebesakė.
Palikau jį parėmusį galvą abiem delnais, susirūpinusį ir turbūt
nebesuprantantį kuo pasitikėti. Tos skaisčiai mėlynos akys man kalbant
niaukėsi vis labiau ir labiau. Galbūt jis dar tikėjosi, kad paneigsiu tai, ką jis
pats jau buvo girdėjęs iš vyriausios vaidilutės, bet aš tik dar kartą tai
patvirtinau. Man kalbant jis vis liūdniau ir tyliau šnabždėjo „bet taip negali
būti“, o galop ir visai nutilo. Tik man jau pabaigus pasakoti apie Lilūnos
įtarimus, kad Rūnas gali dar ko nors imtis ir persakius savo mintį, kad pats
Rūnas galėjo siųsti žinias priešams, jis vėl pakėlė akis ir žvelgdamas į sieną
priešais ištarė:

– Tai ką man su juo daryti?

Nesupratau ar tai buvo klausimas man ar tik su savimi jis kalbėjosi. Visgi
pabandžiau atsakyti:

– Gal gali jį uždaryti į bokštą vietoje Lilūnos ir kitų?

Jis atsisuko ir pažvelgė į mane taip lyg būčiau liepusi nukirsti galvą jo
artimajam.

– Bet jis pavojingas, – pabandžiau pasiteisinti.

Kunigaikštis nuleido galvą.

– Juk... Kunigaikšti, juk nesiruoši jam atiduoti savo žmonių. Dabar, po viso
to...

– Ne, – prabilo, tačiau jo balsas skambėjo kaip niekada liūdnai. – Aš ką

nors sugalvosiu, – ištarė jis ir ranka davė ženklą išeiti.

Už vartų beveik atsimušiau į žmogų. Pravėriau lūpas norėdama išbarti, kad

šis nesidairo kur eina, bet...
– Ugi.

– Igle.

Pravėriau burną, bet tas žvilgsnis sustabdė beišsprūstančius žodžius.

– Aš...

Jis papurtė galvą.

– Užtenka. Žinau juk, kad manęs nemyli ir niekada nemylėsi. Nebereikia

apie tai, niekas nepasikeis.

Tie žodžiai iš jo lūpų nuskambėjo taip skaudžiai, kad nepaisant to, kad jis
buvo teisus man taip norėjosi imti jam prieštarauti. Bet jis sakė teisybę.
Pasakė tai, bet vis tiek liko stovėti prieš mane lyg ko laukdamas. Ką dar
turėčiau pasakyti?

– Tu... Tu tikrai dar rasi ką mylėti.

Pajutau, kaip vienu metu kas aštraus stipriai susmigo ir į mano, ir į jo širdį.
Tai tikrai nebuvo tie žodžiai, kurių reikėjo. Tai buvo Barto žodžiai prieš
šešerius metus, tie kurių niekuomet nepamiršiu, tie, kurie buvo patys
skaudžiausi žodžiai, kuriuos teko išgirsti. Visiškas melas.
XX. Istorijos nesikartoja

Nepaisant visko, nebegalėjau ilgiau ištverti su juo nesusitikusi.

Tačiau šį kartą, jau brisdama per upelį išgirdau balsus ten, kur turėjo būti
Barto stovyklavietė. Širdis ėmė mušti greičiau. Kas ten bebūtų tai negalėjo
reikšti nieko gero. Kad tik ne Rūnas. Nežinau, kodėl pirmiausia pagalvojau
apie jį. Pagreitinau žingsnį, ir suspaudžiau pajūrio žolininkės padovanotą
gintarinį pakabuką – kartais dar tikėdavau jo galia apsaugoti. Pati
nebesistengiau nesukelti triukšmo, nesiruošiau slapstytis ir tykoti – jei
Bartui gresia koks pavojus aš turiu ten būti kuo greičiau.

Prasibrovusi pro dygių krūmų šakas išvydau juos. Nesitikėjau to. Pamačiau
Bartą kalbantį su...

Su Dairiu.

Pirmas mane taip pat pamatė Bartas. Trumpam nusisukęs nuo miško dievo
jis žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjęs pamojavo. Tada pervėrė ir tas baltų akių
žvilgsnis. Dairis meiliai nusišypsojo.

– Neprieisi? – sušuko Bartas.

Pajudėjau į priekį, atsargiai statydama drebančias kojas, artėdama prie tos

šviesiaplaukės pabaisos. Ką jis čia veikia? Juk žadėjo nieko blogo Bartui
nedaryti.

Taip pat, kaip sakė nesantis piktas ir pavojingas, o tada per akimirką nužudė
žmogų.

– Kaip tik bandėme sugalvoti, kodėl Iglė mūsų iki šiol nesupažindino, –
ištarė Bartas besišypsodamas.

– Taip, tuo labiau, kad aš tiek žinau apie Bartą, o jis nėra net girdėjęs mano
vardo.
Dairio veidas, atrodo, net švytėjo iš džiaugsmo matant kaip mane paveikė
šitas susitikimas. Įkvėpiau bandydama suvaldyti lekiančią širdį:

– Dairi, ar nemanai, kad mums reikėtų pasikalbėti?

– Manau, Igle, tik, kad, man rodos, tu manęs vengi.

– Eime.

– Kur? O Bartas negali mūsų klausytis?

Papurčiau galvą. Bartas dabar atrodė kiek sutrikęs ir sunerimęs. Dairis visgi
žengė žingsnį iki manęs, įsikibo į parankę ir nusivedė toliau į mišką. Tada
sustojo ir atsisuko į mane laukdamas.

– Tu žadėjai nieko blogo jam nedaryti, - drebėjo net mano balsas.

– O ar darau? Mudu tik kalbėjomės. Ar ir to negaliu? Nesakei, kad

negalima, nesakei ir kad turėčiau palikti tave ramybėje. Po mūsų paskutinio
susitikimo iš viso nieko nebesakei, pabėgai net neatsisveikinusi.

– Tu nužudei žmogų!

– Taip, ir nebe pirmą kartą. O gal jau pamiršai, kad nužudžiau ir tą, kuris
norėjo nužudyti tave? Kodėl tada mano žmogžudyste tu džiaugeisi? Kodėl
ta apgalvota, suplanuota žmogžudystė tau visai neatrodė baisi, bet tu
niekaip negali pateisinti šitos, kuri buvo išprovokuota teisėto mano pykčio?
Tikrai nesuprantu. Tau nerūpi, kai tavo tėvas suskaldo Eivytės tėvo galvą,
kai Juna supykusi pasmaugia tavo brolio užpuoliką, kai Symantas nuduria
ant žemės gulintį žmogų? Tau tai neatrodo baisu. Baisu tik kai tai padaro
Dairis. Kodėl? Gal tik dėl to, kad šį kartą tai buvo padaryta, ne ginant tave?

Manęs jau net nebestebino, iš kur jis žino visas mūsų nuodėmes. Dabar liko
tik baimė susidūrus su tuo, kurio matyti nebenorėjau.

– Bet tai buvo tik stirna...

Jo akyse sužaižaravo pyktis. Pasigailėjau taip pasakiusi.

– Tik? Tu tai sakai miško dievui, padarui, kuris gyvūnus ir medžius vertina
labiau už žmones, tam pačiam kurį pirmą kartą taip pat pamatei kaip elnią?

Žvelgiau į jo piktas akis ir...

– Atsiprašau, – ištariau.

Jis lėtai atsikvėpė. Pyktis iš jo veido pamažu pasitraukė:

– Net jeigu tu nesupranti – tie gyvūnai yra mano šeima. Ypač tie, kuriuos
tada matėme, ir... – Jis trumpam nutilo. – Ką tu padarytum, tam, kuris
priešais tavo akis nužudytų tavo brolį, Juną, ar Bartą?

Šviesios akys žvelgė gilyn į mano sąmonę ir staiga nebeturėjau ką jam

atsakyti. Staiga pasirodė, kad jį suprantu, kad... Nusipurčiau. Ar ir vėl šitas
miško dievas bando užliūliuoti savo apsimestiniu gerumu?

– O Almė?

– Jau tada tau sakiau, kad jos nežudžiau. Ir dabar kitaip nepasakysiu.
Nežudžiau jos. Aš nenoriu nei tau, nei taviškiams nieko blogo. Tol, kol jūs
neliečiate, tų, kurie svarbūs man.

Stovėjau priešais jį ir jaučiau, kad jo balsas, jo žodžiai ramina mano širdį.

Ar gali būti, kad Dairis teisus? Ar gali būti, kad mes tokie pat pavojingi,
tokie pat blogi kaip jis? Dar kartą atsisukau į toliau pasilikusį Bartą.

– Ir nustok taip bijoti dėl jo. Jau kelintą kartą turiu tikinti tave, kad nenoriu
jam nieko blogo. Užvis labiausiai nenorėčiau, kad tu būtum nelaiminga.
Kaip tuomet galėčiau taip pasielgti? – Jis ištiesė savo rankas ir suėmė mano
pečius, – Igle, atleisk, kad tave tada išgąsdinau, bet juk tu dabar supratai,
kodėl taip pasielgiau.

Pažvelgiau į tas balkšvas akis. Nebežinau ar tai jos, ar jo žodžiai taip mane
paveikė, bet tikrai pasijutau įtikinta. Linktelėjau galvą.

– Gerai, tiek ir norėjau. Atleisk ir dėl šito.

Nesupratau apie ką jis.

– Dėl to, kad laukdamas tavęs kalbėjausi su juo. Žinau, kad jei būtum
sutikusi mane vieną būtum vėl pabėgusi, – nusišypsojo jis. – Gerai, iki
pasimatymo. Netgi pažadu bent jau šiandien tavęs nebešnipinėti, – ištarė jis
ir apsisuko eiti.

Tuomet į galvą man šovė viena mintis.

– O ar tu žinai ką apie tokį Zalų?

Jis sustojo. Galva lėtai atsisuko į mane ir jo akyse tikrai mačiau nuostabą.

– Ką tokį?

– Zalų. Mūsiškiai jį vadina nesantaikos ir beprotybės dievu.

Nuostaba išnyko. Jis kilstelėjo antakius ir šyptelėjo.

– Beprotybės? Na, dėl beprotybės tai nežinau, bet Zalus tikrai ne dievas.
Geriausiu atveju deivė, bet ir tai, sakyčiau, taip ją vadinti yra per gerai. O
kodėl klausi?

– „Deivė“ bet ne? Tai kas?

– Ji, galima sakyti, beveik dvasia. Bet tu man vis dar neatsakei: kodėl
klausi?

– Nes tas padaras apsėdo mūsų krivį.

Dairis atrodė susidomėjęs:

– Iš ties? O kaip tai nutiko?

– Jis pats jį... Ją išsikvietė.

Miško dievas nusijuokė:

– Tikrai? Na žinai – taviškiai tikrai beviltiški sutvėrimai. Atsiprašau, kad

juokiuosi, bet jau seniai teko susidurti, kad kas iš tiesų būtų tą padarą
savanoriškai užsikoręs sau ant galvos. Tai sakyk, kas gi dabar vyksta?
Dairis grįžo ir vėl atsistojo šalia. Jo artumas vis dar neramino, bet galbūt
pagaliau kas vėl suteiks atsakymų. Dėl to vertėjo.

– Krivis norėjo ją panaudoti, kad padėtų iškviesti šešėlius, bet baigėsi taip,
kad dabar jis pats žmones įtikinėja, kad aplink vien kalavijuočių žvalgai.

Mano pašnekovas vėl išsišiepė.

– Sakyčiau dar gerai baigėsi. Bent jau kraujas nesilieja. Taigi, gera naujiena
yra ta, kad Zalus labai ilgai neužsibūna. Kai jai atsibos, o manau, kad tai
bus greitai, ji tiesiog pribaigs jūsų krivį ir išeis pati.

– Kur?

Jis gūžtelėjo pečiais:

– Nežinau. Gal taip kokiam tamsiam kamputyje lauks, kol vėl koks kvailys
ją iškvies.

– Tai ką siūlai?

Jo veidas surimtėjo:

– Siūlau nežaisti su tuo, ko nesuprantate. Šį kartą, dar ne taip baisiai

prisidirbote, bet viskas galėjo baigtis ir kur kas blogiau. Patikėk, Zalus –
viena iš mažiausių blogybių, kurias galėjote išsišaukti.

– O gal galima ją išvaryti?

– Galima. Bet ar verta? Manau nieko daugiau blogo ji nepadarys, be to,

nenoriu pyktis su saviškiais.

Žvelgiau į jį ir vis dar jaučiau nerimą, baimę. Ar tikrai galima juo tikėti?

– Tai Rūnas tiesiog mirs?

Dairis, lyg kiek sutrikęs, kilstelėjo savo šviesius antakius.

– Tau jo gaila?
Akimirką delsiau. Rūnas... Nepaisant visko jis buvo vienas iš mano žmonių.

– Taip.

Miško dievo kakta susiraukė.

– Igle... Aš negaliu nuolat dėl tavęs pažeidinėti saviškių įstatymų. Be to,

didelė tikimybė, kad krivis mirs, šiaip ar taip. Bet susitariam žinai kaip? Jei
tu nuspręsi prisijungti prie mano laumių, kaip dovaną tau, aš pabandysiu ją
išvaryti ir dėl tavęs susipyksiu su saviškiais.

Tuomet, nebelaukęs mano atsakymo, vėl nusišypsojo ir nuėjo tolyn.

Kai jis pranyko tarp medžių pasidarė lengviau. Sugrįžau atgal pas Bartą. Jis
laukė ten, kur jį palikome ir dabar žvelgė į mane susirūpinęs. Priėjau prie jo
ir stipriai apsikabinau. Staiga atsileido įtampos siūlai ir pajutau kaip per
mano skruostus, nebekreipdamos dėmesio į mano norus, ėmė tekėti ašaros.

– Kas nutiko?

Pakėliau akis, bet tuomet ašaros pasruvo dar stipriau. Nežinojau ką jam
atsakyti. Netikėjau, kad jis dar gali nežinoti apie kalavijuočius, bet to... Ar
dabar kiekvieną kartą jį pamačiusi galvosiu tik apie tai kaip nenoriu jo
prarasti, apie tai, kad gali kas nors nutikti ir... Dar stipriau jį suspaudžiau.

– Igle?

– Aš tik nenoriu tavęs prarasti.

Jis atsiduso ir jo rankos švelniai nuslydo per mano nugarą.

– Bet prarasi. Juk sakiau tau. Ir tu sutikai.

Pasitraukiau ir pažvelgiau į jo akis. Jos gąsdino. Atrodė, kad jis kalba visai
rimtai, tarsi tai būtų savaime suprantama, o aš tenorėjau, kad jis paneigtų,
pabandytų mane įtikinti, kad to nebus. Bartas dabar žiūrėjo į mane su tokiu
nepaguodžiamu liūdesiu. Pirštais uždengiau jo lūpas.

– Prašau nebesakyk taip.

Bartas tylėjo. Tik švelniai suėmė rankomis mano šlapią nuo ašarų veidą.
Skylantys, aižėjantys jo akių smaragdai draskė mano širdį.

– Igle, pažadėk, kad nepaisant to, kas man nutiks, tu vis tiek toliau gyvensi
laimingai.

Bandžiau papurtyti galvą, bet jo delnai neleido pajudėti.

– Tu turbūt nesupranti kaip stipriai tave myliu, kad to prašai.

– Bent pameluok, kad patikėčiau. Labai prašau.

Per ašaras jau beveik nebemačiau jo veido. Kodėl jis taip kalba? Kodėl
negali pasakyti, kad viskas bus gerai?

– Prašau, – sušnibždėjo jis. Pasirodė, kad dar niekuomet nebuvau girdėjusi

nuoširdesnio maldavimo. Dabar atrodė, kad nuo šio melo priklauso jo
gyvenimas. Kodėl? Jo lūpos nebejudėjo, bet akys vis kartojo ir kartojo tą
baisų prašymą. Nusileidau. Įkvėpiau bandydama sudėlioti sakinį, kuris šiuo
metu buvo pats didžiausias įmanomas melas.

– Nepaisant to, kas nutiks tau, aš ir toliau gyvensiu.

Žodžio „laimingai“ ištarti nebesugebėjau. Jis liūdnai šyptelėjo:

– Ačiū ir už tai. Dabar jau užteks verkti.

Tada jis palinko ir pabučiavo mano skruostus, lūpomis surinkdamas ašaras.

Jo veide nušvito tyli, neryški šypsena.

– Pasirodo istorijos apie tai, kad Bartas minta savo mylimųjų ašaromis turi
pagrindo.

Nusišypsojau ir aš. Dabar tik norėjosi visa tai pamiršti.

– Einam, – jis paėmė mano ranką ir nusivedė iki savo stovyklavietės. –

Pabūk truputį čia.
Likau stovėti, o jis palikęs mane nuėjo prie vieno tolėliau numesto maišelio
ir kažką ištraukė. Įdėjo man į saują. Pažvelgiau. Mano delne gulėjo plati
odinė juostelė, su ant jos išdegintomis raidėmis. Ištiesiau ją ir įsižiūrėjau.
Keli žodžiai, kelios pažįstamos raidės, bet kiekviename dar yra nežinomųjų.
Vienas, pats pirmas žodis atrodė jau matytas – tas pats, kurį jis pirmą kartą
užrašė ant žemės – paskatinimui.

– Kas tai?

– Paskatinimui, – jau tikrai nusišypsojo jis.

– Tai nesakysi?

Bartas papurtė galvą. Mano ašaros jau beveik baigė nudžiūti.

– Bet išmokysi dar porą raidžių?

Vietoje atsakymo jis atsisėdo šalia manęs ant žemės ir pasiėmė nulūžusią
šakelę.

– Ar galim šį kartą mano raides, keisti į tavo atsakymus? – paklausė jis.

Įsitaisiau greta.

– Mano atsakymus? Gerai.

– Kas tas Dairis?

Sulaikiau kvėpavimą. Kokio dar klausimo galėjau tikėtis? Dabar buvo tas
laikas, kai aš arba pasakau jam tiesą arba vis dar bandau nuslėpti kuo
daugiau.

– Dairis – miško dievas.

Bartas kilstelėjo antakius ir beveik vaikiškai papūtė lūpą.

– Matai kaip. O tavo draugai... Įdomesni nei mano.

Jo žvilgsnis užsibuvo mano veide, lyg laukdamas pratęsimo, o tada pamažu
nuslinko iki žemės. Sukryžiavęs kojas įsirėmė į savo kelius delnais. Dar
kelias akimirkas susimąstęs tylėjo. Tada ištarė:

– Nemaniau, kad kada sutiksiu kokį dievuką. Galvojau, kad jie slepiasi
aukštai danguje ar po žeme ir apie mus galvoja ne daugiau, kaip vaikas apie
skruzdėlyną miške. Nebent jei pasidaro įdomu, kokį chaosą galėtų sukelti
paėmęs šakalį ir juo pervėręs tą pasaulėlį. Visad maniau, kad dievams mes
nebent žaisliukai, kurių likimas iš tiesų net negali rūpėti, o va štai... Dairis...

Tuomet jis greitai išbraižė ant žemės raidę:

– „D“ – kaip „Dairis – miško dievas“.

Nutrynė. Aš perrašiau.

– Tai kas sieja tave ir miško dievą?

Ne, nemačiau jo veide nieko panašaus į pavydą, greičiau smalsumą ar

rūpestį.

– Jis mane išgelbėjo nuo maumo. Taip pat...

Nutilau.

– Taip pat? Tai reikės pasilikti kitam kartui?

Apsidairiau. Nebuvau tikra, kad Dairis tikrai nestebi, nebuvau tikra ar

Bartui būtų gerai viską žinoti, bet nebežinojau kaip toliau elgtis, kaip toliau
gyventi tas likusias dienas su visomis smaugiančiomis paslaptimis.

– Jis siūlo man tapti jo laume už tai, kad jis padėtų iškviesti šešėlius.

Barto akys išsiplėtė:

– Tu – laumė? Oho. Ir ką tu jam į šitą pasiūlymą?

– Pasiūlymas atviras, bet aš to nenoriu.

– Kodėl? Junai tai pabodo, bet iš esmės... Kas gali būti geriau nei turėti
daugiau laiko gyvenime? – jo veidą nušvietė liūdnai džiugi šypsena. Vėl
jaučiau kaip ašaros kyla į paviršių. Jo atvaizdas pamažu apsiblausė:

– Būti su tavim.

Pamačiau kaip jis stipriai užmerkia akis. Pasirodė, kad tie žodžiai sužeidė ir
jį. Barto ranka apkabino mano pečius, pajutau jo lūpas ant savo smilkinio:

– Ach... Bet... – jis atsiklaupė priešais, ir savo vėsiais pirštais vėl nubraukė
mano ašaras. – Paklausyk, aš dar turiu tau šį tą papasakoti.

– Igle! – Junos riksmas nuskambėjo per mišką. Abu krūptelėjom ir pakilom.

Krūmai sušlamėjo ir priešais sustojo ji. Giliai, tankiai kvėpavo, lyg būtų
bėgusi visą kelią.

– Juna?!

Tai iš tikrųjų buvo ji? Ji, kuri dar ką tik buvo užrakinta Skirioto pilyje? Ta,
kurios bijojau nebepamatyti. Norėjau pulti prie jos ir apsikabinti, tačiau to
džiaugsmo Junos akyse nebuvo.

– Tuoj pat grįžtam namo. Irdangė turi su tavim kuo greičiau pakalbėti. Kol
nevėlu.

– Irdangė?

Bandžiau suprasti kodėl ta išprotėjusi paukštininkė staiga nori su manim

pasikalbėti. Juk kai išsiskyrėme ji liepė niekuomet negrįžti. Gal man
pasigirdo? Juna nebeaiškindama sučiupo mano ranką.

– Bartai, tu geriau pasilik čia. Taip bus saugiau, – sumurmėjo ji. Jis taip pat
nustębęs, bet sutikdamas linktelėjo.

– Bet ko ji nori? – bandžiau klausti Junos, greitai tempiančios mane namo.

– Dar nežinau, bet tai tikrai svarbu.

☼☼☼☼☼

Apsiniaukusioje dienos šviesoje išvydau kieme nerimstantį bjaurų didelį

paukštį. Vis dar pasidabinusį žila, susivėlusia plaukų kupeta, vis dar
nukabinėtą suskilusiais lukštais. Tik dabar jos eisena, jos mažų akučių
žvilgsnis, jos pražiota, suskilinėjusiais lūpų kampučiais apribota burna –
visa tai buvo persisunkę baimės. Šalia ant žolės sėdėjo Luknė su savo
lūšiuku ant kelių ir smalsiai stebėjo tos būtybės nenutrūkstamai sukamus
ratus trumpoje žolėje.

Mums priartėjus Irdangė pribėgo artyn ir ilgi aštrūs nagai sugriebė mano
riešus.

– Ten kur jis nematytų, ten kur be dangaus, galim pakalbėt kur nėra
dangaus?

Sutrikusi pažvelgiau į Juną. Ji pravėrė namo duris. Mes visos keturios ir

lūšiukas paskui Luknę įžengėme į vidų. Tik durims užsivėrus Irdangė ėmė
uosti orą.

– Nėra. Turbūt. Tikiuosi, – pasakė skubiai, lyg sau, lyg namo sienoms, bet
ne mums. Tada vėl įsmeigė akis į mane. – Čik. Čik. Negalėjau tada pasakyt.
Bijojau. Ir bijau. Bet ne taip. Turiu laiko mažai. Čik. Mažai. Ilgai neleis
man gyventi. Gali. Tai buvo manyje. Tai mane pažįsta. Mane gali girdėti.
Gali. Čik. Todėl turiu skubėti. Zalaus simbolis – šikšnosparnis. Supranti?
Šikšnosp... – jos liežuvis susipainiojo, žioptelėjo dar vieną gurkšnį oro, –
nes mato nematydamas, nes nakties padaras pripildantis siaubo, nes
iščiulpia gyvybę iš tų kas šalia, iš tų ką užvaldo. Reikia. Reikia čik išvyti.
Reikia, nes bus blogai, bus...

– Labas, – išgirdau negarsų Luknės balsą.

Apsidairiau – su kuo ji sveikinosi? Durys tebebuvo uždarytos, niekas

neįėjo. Dvasią būčiau pamačiusi. Luknė šypsojosi. Keistas vaikas. Irdangė
vėl sudrebėjo, ir jos kalba dar pagreitėjo.
– Čik. Bet laiko mažai, laiko beveik nėra. – Ji vėl nutilo ir dar kartą
apsidairė.

– Bet, Dairis sakė, kad Zalus nėra tokia pavojinga, kad turbūt nieko daugiau
neatsitiks, kad tiesiog turbūt taip išeis, – pasakiau.

Ji išplėtė akis ir prikišo savo nosį prie mano veido:

– Nežinau kas tas Dairis, bet jis nieko nesupranta. Aš suprantu – tai buvo
manyje, tai buvo manyje ir aš sugebėjau atsikratyti. Kaip sunkiai. Išsiplėšė
pusę manęs kartu. Čik. Čik čirik. Pusę. Gal ir beveik visą. Bet dabar nėra.
Bet artėja. Bet artėja. Artėja! – suriko. – Greičiau! – žodžiai pavirto
greitakalbe. – Jei neišsiplėšia, tai nužudyti apsėstą, ir tą kuris nužudė
nužudyti. Ir dar. Tik tada gal pasitrauks, tik tada.

Akyse žvelgusiose į mane užsidegė baimė. Tokia, kokios iš taip arti dar
nebuvau mačiusi. Tai mirties baimė dabar žvelgė į mane. Mirties, kurios
neišvengiamumu nebebuvo abejojama. Pasirodė, kad už lango išgirdau
plasnojančius sparnus.

– Zaaaa...! – suriko Irdangė, ir jos klyksmas perėjo į gargimą. Akys dar

kartą žybtelėjo ir užgeso. Kaulėtas kūnas kaip tuščias trapus indas trenkėsi į
žemę.

☼☼☼☼☼

Mudu su Symantu sėdėjome Skirioto menėje ir laukėme, kol jis ateis. Kad
ir kaip gera vėl būti su broliu, šiuo metu niekaip negalėjau atsikratyti
prisiminimo apie Irdangę. Vis dar mačiau tas didžiules mirties akis, tą senės
žinojimą, kad Zalus ją pribaigs. Ar tai kaip nors susiję su šešėliais? Ar ta
dvasia mano krivyje dar gali sukelti kam nors pavojų? Iš Dairio kalbos
neatrodė panašu, kad reikėtų labai jaudintis, bet Irdangė... Kuo turėčiau
tikėti? Išprotėjusia paukštininke, mirusia iš išgąsčio ant mano rankų, ar
miško dievu, kuris šitą padarą priskiria „saviškiams“?
– Tai nežinai kodėl mes abu čia? – paklausiau Symanto.

Jis tik papurtė galvą nenusukdamas susimąsčiusio žvilgsnio nuo priešingos

kambario sienos, bet turbūt klausimų kilti neturėjo. Baimė mieste dar labiau
išplito. Tai, kad Skiriotas išleido visus įtariamus žvalgus tik mažai kam
sukėlė malonius jausmus. Didžioji dalis žmonių tai suprato, kaip
beviltiškumo sąlygotą ėjimą - žvalgai, jei tarp tų tokių buvo, dabar jau vis
tiek nebegalėjo pakenkti. Labiausiai išlaisvinimu apsidžiaugiau gal būtent
aš. Bet ir tai tik trumpam. Su visais, kuriuos myliu galėsiu pabūti tik porą
dienų. Tol, kol mus sunaikins artėjanti armija, arba tol, kol tą armiją
sunaikins mano šešėliai kai... Kai pasiduosiu Dairiui? Suspaudė širdį.
Iškeisti Juną, Symantą, Luknę, Bartą, savo žmones, į Dairį ir tas tris
nepažįstamas laumes... O gal dar per stebuklą... Gal Juna teisi? Gal kai
tikrai reikės...

Išgirdau žingsnius anapus durų. Jau iš jų garsų pažinau Skiriotą. Kitas

žmogus tipeno paskui. Tuomet durys plačiai atsivėrė ir mes pakilome
išvydę savo kunigaikštį. Nerimastingas jo veidas netiko prie puošnios
aprangos. Jam iš paskos, nuleidusi galvą žemyn ir susikūprinusi įėjo Vainė.
Susiraukiau.

Durys užsivėrė ir, tebestovėdamas priešais, Skiriotas atidžiai nužvelgė

mudu:

– Vainė turi ką papasakoti.

Baikščios stirniuko akys pakilo iki mūsų kojų. Aukščiau pažvelgti ji tarsi
nesiryžo:

– Rūnas nori... – pradėjo ji tyliai. - Nori nužudyti Iglę, Symantą,

kunigaikštį, Juną, Gailigedą, Bartą. Jis sako, kad jie kalti dėl to, kad
kalavijuočiai žygiuoja link mūsų. Jis nori paaukoti visas vaidilutes kaip
paskutinę auką dievams permaldauti.

Menėje įsivyravo tyla. Net kvėpuoti sustojome. Pyktis suliepsnojo mano

krūtinėje:
– Ir dabar tu galop nutarei išduoti savo valdovą! Tu šlykštyne! Tau pasidarė
neramu tik tada, kai sužinojai, kad tave pačią rengiasi paaukoti!

Norėjau pulti ant jos, norėjau daužyti ją tol, kol nebesimatys tų nuolankių
veidmainiškų akučių, bet jaučiau, kad brolio rankos neleidžia man pajudėti
iš vietos.

Skiriotas mostelėjo ranka liepdamas jai išeiti. Ji nedelsė. Dalis mano pykčio
išėjo paskui ją, dalis pasiliko. Juk jau vakar Skiriotui sakiau, o jis žadėjo
pagalvoti. Iš pagalvojimo, matyt, nebuvo jokios naudos – Rūnui ir toliau
viskas leidžiama. Dabar kunigaikštis ištarė:

– Krivį reikia surasti ir užrakinti. Iki tol kol bus nutarta ką su juo daryti.

Symantas linktelėjo.

– Surasti? – paklausiau neslėpdama nustebimo. Jie nežino kur jis? Jie

nežino kur išprotėjęs krivis grasinantis mums mirtimi?

– Tai neturėtų būti sudėtinga, – mačiau, kad Skiriotas nori kuo greičiau
baigti šitą pokalbį. – Igle, ar tu turi naujienų?

Stipriai sugniaužiau suknelės klostes. Pyktis vis dar tvinksėjo smilkiniuose,

tačiau aplink kulkšnis jau vijosi baimė.

– Aš tau sakiau! Sakiau! Ir Lilūna sakė!

Skiriotas suraukė antakius ir piktai dėbtelėjo į mane.

– Patylėk. Rūnas bus surastas. Man svarbiau kas kita.

Taip. Šešėliai. Kalavijuočiai. Mirtis ne tik Rūno išrinktiesiems, bet ir

visiems kitiems. Juos prisiminus vėl tapo sunku kvėpuoti. Atrodė, kad tas
sunkus atsakomybės akmuo jau laužėsi vis gilyn pro mano šonkaulius. Visi
už kuriuos aš turiu kovoti tebeturi dvi dienas gyventi. Dievai, Skiriotas
teisus, net jei jie tuojau pat pagaus Rūną, niekas iš esmės nepasikeis.
Užsimerkiau bandydama suvaldyti savo jausmus.
Papurčiau galvą, nebedrįsdama kalbėti. Kunigaikštis irgi nieko neatsakė, tik
giliai atsiduso. Pyktis iš jo veido pasitraukė.

– Tuomet gali eiti. Symantai, pasilik, turim suplanuoti savo veiksmus.

Pažvelgiau į brolio akis. Mažytė džiugi kibirkštėlė akimirką suspindo jose –

jis vėl buvo patikimas ir naudingas, svarbus karys. Tiek tereikėjo, kad
viskas buvo atleista. Jis juk vėl buvo savas. Net jei jam turbūt tebus lemta
žūti pralaimimame mūšyje.

Išėjau. Užvėriau paskui save sunkias duris. Kur dabar? Pas ką? Kaip?...

Tebestovėdama išgirdau link manęs artėjančius skubius žingsnius.

Nepakėliau akių, nesijaučiau verta. Tuomet pajutau trumpą stiprų
apkabinimą. Trumputis šilumos pliūpsnis. Lilūna. Matyt Skiriotas ją išleisti
prisiminė tik dabar.

– Sveika. Kaip tu gi?

Ji šypsojosi, tarsi būtų tikėjusi, kad galiu pasakyti, kad jaučiuosi gerai ir
turiu kažkokį daug vilčių teikiantį planą. Pravėriau lūpas.

– Igle! – išgirdau dar vieną balsą. Šį kartą jis nebeskambėjo maloniai.

Atsisukau ir išvydau Jumilę. Ji jau buvo beveik šalia.

– Ar žinai, kad mūsų vyrai jau segasi šarvus? – jos balsas buvo aštrus kaip
metalas. Jokio meilaus ulbėjimo, kokį buvau įpratusi girdėti.

– Jūsų vyrai jau seniai galėjo pradėti. Juk ne naujiena, kad kalavijuočiai
artėja, – taip pat garsiai jai išrėkė Lilūna žengdama žingsnį pirmyn, lyg
norėdama mane užstoti. Jumilė, staiga nustebusi ir gal kiek išsigandusi
ginčo atsitraukė.

– Taip, bet Iglė turėjo pasirūpinti, kad to nereikėtų. Iglė turėjo pasirūpinti,
kad mus apgintų šešėlių kariauna.

– Iglė „turėjo“?! – Lilūna, it pasiruošęs muštis berniūkštis artėjo prie jos. Ši

žengė dar atgal, bet nenukreipė savo žvilgsnio nuo manęs. Mačiau akyse
besirenkančias ašaras:
– Tai būtų buvę lengviau jei nebūtum net suteikusi mums vilties.

Kažkas sūraus, duriančio, deginančio kaupėsi mano krūtinėje.

– Aš niekada nežadėjau! – surikau. Nuo to nepasidarė geriau. Ji

neprieštaravo, nieko nebesakė, tik toliau žiūrėjo tiesiai, veriančiu,
skaudančiu žvilgsniu. Tose akyse dabar jau taip pat žiebėsi tas mirties
nenugalimumas, tose akyse dabar jau taip pat skeldėjo pasauliai. Ar tikrai
neįvykdžiau taip ir neištarto pažado? Ar tikrai aš dabar viena kalta dėl tų
daugybės būsimų mirčių?

Prasmukau pro Jumilę, pro Lilūną ir ėmiau bėgti. Koridoriais, laiptais

žemyn, per pilies kiemą, pro mane šaukiančius balsus, pro smerkiančias
akis, nuo savo skausmo, pykčio, ir nusivylimo, nuo kaltės, nuo visko
aplinkui.

Kaip nuo to pabėgti? Kur, pas ką? Pas Juną, pas Bartą? Kas iš jų
apkabinimų, kas iš jų paguodos, jei vis tiek mano žmonės turės mirti nuo
priešų? Jei ir tie, kuriuos taip myliu mirs kartu su jais? Ne, laiko nebebuvo.
Išeities nebebuvo. Kito kelio, kelio, kurį, kaip Juna žadėjo, turėjome atrasti,
nebebuvo.

Nors dangus ir temo, galvoje nušvito. Supratau kas liko, ką turėjau padaryti.
Dairis. Iš tiesų liko tik Dairis. Tik jis dabar buvo vienintelė galimybė
neleisti mirti tiems, kurie buvo svarbūs.

Kai pasiekiau savo namus dangus vis labiau niaukėsi. Atrodė, kad artėja
audra. Ant kelio prasilenkiau su Vailentu. Jis dar čia? Tuomet pamačiau,
kad mūsų kieme stovi Juna ir žvelgia į jį nueinantį. Jos veide susimetė
nerimo raukšlelės. Stabtelėjau. Ėmė lyti. Priėjau arčiau.

– Kas nutiko? – paklausė ji.

– Nieko ypatingo, – sumurmėjau. Dabar turėjau jos vengti, jei ji supras ką

ketinu daryti, buvau beveik tikra, net ir dabar bandys pasiūlyti dar palaukti.
Ir galbūt mane įtikins. Negalėjau leistis įtikinama. Tačiau tas jos nerimas
žvilgsniu lydint Vailentą... – Ką tas čia veikė? Maniau jo jau seniai čia
nėra?

Ji numojo ranka.

– Nieko. Sugalvojo dar perduoti Bartui žinutę.

Krūptelėjau išgirdusi vardą, kurio mielai dabar būčiau negirdėjusi.

– Žinutę? Kokią?

Juna žvilgtelėjo į mane, tarytum kiek susierzinusi.

– Gal jau nebestovėkime lietuje?

Ji apsisuko ir žengė namų link. Aš delsiau. Nebebuvo laiko lietui, pastogei,

pokalbiams – man reikėjo pas Dairį, bet... Vailento žinutė Bartui? Kažkodėl
tai pasirodė be galo svarbu. Greitu žingsniu nusekiau paskui ją į vidų.

– Juna?

– Ką?

– Kas per žinutė?

Ji atsiduso lyg suerzinta mano klausinėjimo.

– Aš jam ir perduosiu, tau per daug reikės aiškinti.

Bet tas vengimas pasakoti mane tik dar labiau neramino. Atrodė, kad tai
dabar pamatė ir ji. Junos lūpos kilstelėjo neryškiai šypsenai.

– Tau būtinai norisi žinoti? Na gerai. Tai dėl šitos Koros. Pameni?

Linktelėjau.

– Tada prisėsk. Vienu sakiniu nepaaiškinsiu.

Paklusau ir klestelėjau priešais ją ant suolo.

– Vailentas prašė Bartui perduoti, kad Kora jam melavo dėl savo
pranašysčių.

– Kokių pranašysčių?

Juna pasislinko arčiau.

– Ta istorija yra tokia, tuomet. Aš, Kora, Vailentas, Bartas anksčiau buvom
draugai. Mudvi net keliavom kartu su jais kurį laiką. Jie visi žinojo kas aš
tokia, ir mes visi žinojom kas tokia Kora. Mes ne šiaip sau ją vadinam
ragana. Ji iš tiesų tokia yra. Kora mėgsta girtis savo sugebėjimais, o ypač
tuo, kad moka nuspėti kada kas mirs. Gana tiksliai netgi. Bent jau pati taip
sako. Aš nesu tuo taip įsitikinusi, bet šitie du ja, rodos, tiki. Ir... Na,
pasirodo ji prieš keletą mėnesių Bartui yra pasakiusi, kad jis mirs iki šio
rudens.

– Ką?!

Juna šyptelėjo, tačiau toje šypsenoje pasirodė ir kažkas pikto.

– Ji pavydi ir kerštinga moteris. O pavydėti ji visada turėjo dėl ko. Savaime

suprantama, kad ji melavo. Būčiau iš karto tai supratusi, jei jie būtų man
pasakę, bet... – Juna atsiduso. – Tie kvaili kai kurių žmonių įsitikinimai.
Kora paskui pati prisipažino Vailentui, bet Bartas iki šiol apie tai nežino.

Suraukiau kaktą. Jis iš tiesų tuo tikėjo? Tikėjo. Juk taip. Staiga tiek daug
dalykų tapo aiškūs: kodėl esu jo paskutinė mylimoji; kodėl jis liepė man
pažadėti, kad ir toliau laimingai gyvensiu be jo; kodėl sakė, kad vis tiek jį
prarasiu; kodėl teigė, kad tiesiog nenorėjo manęs skaudinti. Po galais!

Turėjau jį pamatyti dar kartą, turėjau jam pasakyti. Pakilau ir žengiau durų
link.

– Igle, lija. Pasakysi paskui.

– Jis tiki tuo.

– Suprantu. Dievai, nemaniau, kad galėtų būti toks naivus. Bet tegul tiki dar
pusdienį. Juk nieko nenutiks, jei pasakysi po to, kai nustos lyti.
Papurčiau galvą ir įžengiau į lietų. Vėl ėmiau bėgti. Ne dėl lietaus, dėl jo.

Miškas. Temstantį, gąsdinantį dangų nušvietė žaibas. Dabar tai taip priminė
tą siaubą nuo kurio tuomet viskas prasidėjo – prisiminiau save, dar vaiką,
bėgančią bekylančios audros link, tam, kad iš jos išgelbėčiau, parsivesčiau
savo tėtį. Prisiminiau kaip greitai jos išsigandau pati, kaip apsisukusi
bandžiau išgelbėti tik save. Kaip jos siautime pirmą kartą pamačiau Juną,
mirties pranašę, šešėlius. Šiurpas nusliuogė oda. Ne, istorijos nesikartoja. O
jei taip ir būtų - šį kartą svarbiausia esu ne aš. Šį kartą baimei nepasiduosiu.

Bėgau vis pirmyn. Jaučiau kaip medžiai ruošiasi, kaip lyg dar stipriau
įsikimba šaknimis į žemę, kaip storuose jų kamienuose susigūžia dvasios.
Vėtra, rodos, išvaikė visus miško dievui pavaldžius padarus po slėptuves,
bet supratau, kad Dairis jos nebijo. Nelabai tikėjau, kad jį apskritai kas nors
gąsdina. Žinojau – užtektų ištarti jo vardą ir jis tuojau būtų šalia. Bet dar ne
dabar. Dar pakentėk, dar truputėlį pakentėk, Dairi. Jau greitai.

Galop praskyriau dygias tankias krūmų šakas. Įsilijo. Lašai krito dideli kaip
ašaros. Tamsų dangų vis nušviesdavo žaibai ir griaustinis vis mažiau ir
mažiau atsiliko nuo šviesos. Jo stovyklavietėje laužas nedegė, bet šviesos
užteko. Pamačiau Bartą stovintį pakėlusį veidą į piktą dangų. Priėjau arčiau.
Vanduo srovelėmis tekėjo per jo užmerktas akis, per veidą, plaukus, kaklą,
skverbėsi į tamsius drabužius. Jaučiau, kaip šalti lašai kandžioja ir mano
odą. Paliečiau jo ranką. Jo akys pamažu atsimerkė. Pažvelgė nenustebusios,
tačiau taip liūdnai, kad suabejojau ar tikrai tik lietaus lašus matau ant jo
skruostų. Ir aš ėmiau jausti besikaupiančias ašaras. Aš nenoriu jo skaudinti.
Taip nenoriu. Jo ranka pakilo ir pirštai paliko degančius takelius ant mano
smilkinio, skruosto.

– Galvojau, kad galiu tavęs nebepamatyti, – ištarė.

Jis viską suprato, tik aš staiga nebegalėjau jam to patvirtinti.

– Juk ateičiau bent atsisveikinti, – tyliai sumurmėjau.

– Nežinau, ar atsisveikinimai toks geras dalykas. Vis tiek niekada
nesugebam išsirinkti tinkamiausių paskutinių žodžių. Vis tiek širdys tik tam
ir sukurtos, kad būtų sudaužomos meilės, – nusišypsojo jis bet šypsena,
nebebuvo tokia, kaip anksčiau. – Aš taip ir nespėjau tavęs išmokyti skaityti,
bet gal Juna pabaigs. O kai išmoksi ar perskaitysi mano istoriją?

Linktelėjau. Iš visų jėgų kovojau su savimi bandydama vėl nepradėti verkti.

Ar paskutinį kartą galiu žiūrėti į šitas akis būdama kas esu, ar paskutinį sykį
galiu būti šalia jo, ar paskutinį kartą galiu prie jo prisiliesti, jį... Apkabinau
jo kaklą ir pabučiavau lūpas. Jo rankos tvirtai suspaudė. Nebesulaikiau
ašarų, tačiau dabar... Dabar visas pasaulis atsitraukė. Liko tik jis ir aš. Jei tik
mano gyvenimas galėtų sustoti šioje akimirkoje visam laikui. Būtent šią
akimirką suvokiau, kad tik taip viskas ir galėjo viskas baigtis: tik tamsa
akyse, tik jo širdies dūžiais aidinčiais mano krūtinėje, jo šiluma
besiskverbiančia per mano odą, priverčiančia pamiršti lietų, pamiršti viską.
Kaip galima buvo jį čia palikti, nutraukti viską ir išeiti pas Dairį, pas juodus
šešėlius, kurie niekuomet neatnešė nieko gero, kurie galop bus blogesni už
žmogišką kariauną, kurie neša ne viltį, o baimę ir mirtį? Jei negalime jų
nugalėti patys – negalime nugalėti iš viso. Aš negalėjau būti atsakinga už
tiek daug gyvybių, aš turėjau vieną vienintelę kurią turėjau išsaugoti, už
kurią būčiau paaukojusi savo.

Tačiau staiga ta maloni tamsa skausmingai perplyšo. Viską aplink nušvietė

akinanti šviesa. Griaustinis beveik apkurtino ir supratau, kad žaibas trenkė
visai čia pat. Barto rankos atsitraukė. Išsigandusi atsimerkiau. Išvydusi jo
veidą suvokiau, kad atsitiko dar kažkas baisaus. Jis stipriai pastūmė mane į
šoną, ir aš, praradusi pusiausvyrą, suklupau šlapioje žolėjo. Pušis miško
aikštelės kampe užsiliepsnojo žaibo ugnim, bet ne tai jį išgąsdino. Mes čia
nebebuvome dviese.

Liepsnos suspindo tamsiose, įniršio pilnose akyse. Jau visai šalia, su

didžiuliu peiliu rankoje stovėjo Rūnas. Tai turėjo būti Rūnas, bet... Jis
nebebuvo panašus į save. Tas pats pilkas krivio drabužis, ta pati ilga barzda
ir ilgi susivėlę plaukai, bet veidas... Veidas nepriminė nieko, ką pažinojau.
Veide temačiau įkūnytą įniršį, siaubą, beprotybę. Su juo nebuvo prasmės
kalbėtis ir tartis. Jis tebuvo audra siaubianti mišką. Ir dabar šitos
gąsdinančios akys atsisuko į mane. Rūnas žengė artyn. Iš baimės
nebeturėjau jėgų net atsistoti, traukiausi nuo jo slinkdamasi tolyn ant šlapios
žemės, nors ir dabar atrodė, kad mano kojos, mano rankos tarsi ne mano,
tarsi sukurtos iš nejudrios tešlos. Jis nori mane nužudyti. Jis nužudys mane.

Peilis blykstelėjo liepsnos šviesoje. Bartas sučiupo jo ranką, bet Rūnui

dabar reikėjo būtent manęs. Manęs, ir jis nekreipė dėmesio į jokius
trikdžius. Staigiu judesiu jis išsilaisvino ir stipriai stumtelėjo Bartą atgal. Iš
kur jis turėjo tiek jėgos? Niekada iki šiol krivis neatrodė toks aukštas, toks
tvirtas ir nenugalimas. Priešais Bartą dabar jis stovėjo lyg milžinas iš
pasakos. Baisios, kraupios pasakos.

Nepaisant nieko įniršio veidas artėjo.

Kažkur toliau staiga išgirdau brolio balsą ir Bartas vėl sugriebė Rūno ranką.

Dabar Rūno akys trumpam nusisuko. Liepsnos šviesoje, liepsnos ūžime

krivis atsisuko į jį, jo peilis blykstelėjo ta pačia įniršio pašvaiste. Siaubas
sukaustė net kvėpavimą. Akimirka užtruko ilgiau nei naktis. Ne, tik neliesk
jo! Atsisuk į mane, ne į jį! Tačiau Rūno ranka vėl išsilaisvino ir peilis
greitai švystelėjo Barto link. Trumpam užsimerkiau. Bartas suklupo.

Staiga prieš akis pamačiau Symanto veidą ir brolio smūgis patiesė Rūną ant
žemės. Jis nukrito, jis nebekėlė pavojaus, tačiau siaubas tik didėjo. Tik
akimirka per vėlai, Symantai. Tegul tik nieko nebūna nutikę! Liepsna iš
pušies jau persimetė toliau.

Kliūdama už šlapių drabužių, beveik keturiomis pasiekiau žolėje gulintį

Bartą. Prašau, prašau, prašau, tegul tau viskas būna gerai, tegul jis būna
nepataikęs, prašau, tegul jis būna nepataikęs. Bartas pabandė pasikelti ant
alkūnės, bet tuomet jo veidą perkreipė skausmas.

– Bartai!

Mano drebantys pirštai palietė jo veidą, jo rankas, krūtinę. Bandžiau

įžiūrėti, kur pataikė Rūnas. Per lietų, per juodą audeklą, ir virpančius ugnies
metamus šešėlius, net nemačiau kraujo, bet dabar jau pajutau jo šilumą ant
savo rankų. Ne, ne, ne! Prašau, taip negalėjo nutikti! Tik ne taip. Dabar
visai nebesuvokiau ką turėčiau daryti tik virpančiomis lūpomis kartojau jo
vardą. Jo pirštai spustelėjo mano delną.

– Viskas gerai, mieloji, vis tiek...

Jo bąlančios lūpos dar kartą šyptelėjo. Tik dabar supratau, kad taip ir
nepasakiau, kad jis neturi mirti. Ne, Bartas neturi mirti!

Žaibo ugnis plito po stovyklavietę.

– Ne, ne vis tiek, tu turi gyventi! Bartai, prašau.

Jo lūpos dar kartą stipriai susispaudė it iš skausmo. Smaragdinės akys

užsimerkė. Dar šaltesnė baimės banga užliejo mano kūną. Tik ne jis, prašau,
maldauju, ne jis! Jis neturi mirti – ragana melavo! Juk ragana melavo,
Rūnui reikėjo manęs, Dairis sakė, kad nieko blogo nedarys…

Staiga prisiminiau. Dairis – juk Dairis gali jį išgydyti.

Ugnis jau laižė krūmus. Buvo vis šviesiau.

– Dairi! – surikau iš visų jėgų. Barto akys vėl prasimerkė.

– Dar kelias akimirkas, tik kelias akimirkas, prašau. Dairi! – kiekviena

akimirka ėjo šimtmečius, kiekviena akimirka, kai vis labiau temsta tos
žalios akys, kai vis žemiau leidžiasi juodos tankios blakstienos. Bartas,
mano mylimiausias, brangiausias žmogus pasaulyje, nuostabiausias žmogus
pasaulyje, neturi mirti. Tai negalėjo baigtis. Jo šypsena, jo balsas, jo šiluma
ir deginantis prisilietimas, jo žvilgsnis, jo „mieloji“, jo rašymo pamokos ir
istorijos. – Dairi! – Niekada taip garsiai nebuvau šaukusi. Dairi, po galais,
kur tu? Padaryčiau viską, jei tik Dairis išgelbėtų Bartą. Tuojau pat tapčiau
laume, sutikčiau atsisakyti Barto, jei tik žinočiau, kad jis toliau gyvena, –
Dairi! – Barto pirštai paleido mano delną. Atrodė, kad nepaisant vis aršiau
audroje ūžiančio gaisro, jo rankos vis labiau šąla, jo oda, jo lūpos atrodė
tokios neįtikimai baltos. Smaragdai vėl pasislėpė po užmerktais vokais, –
Ne, neužsimerk, prašau. Prašau. Dairi! – Apsidairiau ieškodama jo akimis,
bet vietoj Dairio, visai šalia išvydau kitą baltai apsigobusį sutvėrimą.
Pranašės pelėdiškos akys žvelgė tiesiai į mane. Širdis į kraujagysles paleido
šalto, aštraus ledo kristalus – Ne! Ne! Pasitrauk! – klykiau į jos siaubingą
veidą. – Dairi!

– Aš čia, – išgirdau sau už nugaros.

Įsismarkavusi liepsna, ragaujanti prirašytus beržo tošies ritinius, nušvietė

aukštą baltą figūrą su elnio ragų karūna. Sugriebiau Dairio ranką.

– Prašau išgelbėk jį, ir aš padarysiu bet ką.

Jis nužvelgė mane, atsiduso ir priklaupė šalia Barto. Miško dievo judesiai
dabar atrodė tokie lėti. Lėti, tarsi sustingdyti žiemos šalčio. Galop balta
ranka nusileido ant juodos krūtinės. Dairis užsimerkė. Laikas tesėsi, virto
šaltais, dusinančiais, žemyn traukiančiais gelmės pančiais. Mirties pranašė,
jau atlikusi savo darbą, išnyko.

Prašau, prašau, prašau – kartojau, nebesuprasdama ar šnabždu, ar šaukiu,

bandydama prarėkti ugnies ūžimą. Bartas neturi mirti. Negali mirti. Bet kas,
tik ne jis. Geriau aš, daugybę kartų geriau aš, bet ne jis. Aš negalėjau į tai
žiūrėti, negalėjau apie tai galvoti. Tai būtų per žiauru, per...

Pagaliau blakstienos pakilo.

Liūdnos balkšvos akys pažvelgė į mano akis. Barto krūtinė nebejudėjo.

– Per vėlu, Igle. Aš negaliu išgydyti mirties.

Ne.

Aplink siautė liepsnos, o mano viduje artėjanti žiema viską sukaustė į ledą.

Taip negalėjo nutikti. Negalėjo. Ne. Dairis meluoja. Vėl pasilenkiau artyn.
Arčiau. Padėjau galvą ant Barto krūtinės. Dairis meluoja. Taip nutikti
negalėjo. Po viso to, kas... Jo kraujas vis dar buvo šiltas, tačiau kūnas
nebejudėjo. Bandžiau išgirsti širdies dūžius, kvėpavimą, tikėjausi...
Tikėjausi... Bet krūtinėje buvo tylu. Jo širdis tylėjo.

Ir tada supratau.
Pajutau. Galingi sparnai iškėlė mano pasaulį į audros debesį, o tada žaibu
trenkė žemyn į akmenis. Ledas dabar skeldėjo ir dužo. Širdis skilo į šukes,
akys skilo į šukes, kaulai trupėjo skeveldromis. Griaustinis kilo tuščioje
krūtinėje, ir klyksmu veržėsi lauk.

Jis neturėjo mirti!

Norėjau susmeigti tą patį peilį į baltą Dairio kūną – jis turėjo paskubėti.
Symantas turėjo paskubėti, Skiriotas turėjo paskubėti, Rūnas turėjo
paskubėti ir pirmiau nužudyti mane. O dabar nebebuvo jo – vienintelės
gyvybės už kurią buvau atsakinga.
XXI. Šešėliai
Niekada nesugebam išsirinkti tinkamiausių žodžių atsisveikinimui.
Paskutinis žodis, kurį girdėjo Bartas, turbūt ir buvo „Dairi“. Vėl pakėliau
ranką, tačiau pirštai vėl sustingo virš šešėlių saulės. Ne, Bartas negalėjo būti
šešėlis, smaragdai negalėjo būti juodi.

Ašaros baigėsi. Būčiau dar norėjusi verkti, bet ašarų nebebuvo, akių
nebebuvo, širdies nebebuvo – verkti iš kur? Skaudėjo per stipriai, kad dar
būčiau sugebėjusi tai jausti. Kad apskritai ką nors būčiau galėjusi jausti.
Todėl tik sėdėjau šešėlių tamsoje ir žiūrėjau į kambaryje besikaupiančias
sutemas. Netikėjau, kad kada nors matysiu daugiau. Pasaulyje nebebuvo
nieko verto matyti.

Lėtai prasivėrė durys. Supratau, kad tai ne Juna ir ne Luknė. Symantas būti
negalėjo. Pažinau jo žingsnius – Skiriotas priėjo artyn ir atsisėdo priešais.
Per jo veidą nebemačiau tamsos. Nusukau žvilgsnį į kitą kampą.

– Man labai gaila, kad taip baigėsi su... Mes... Aš buvau... Aš turėjau
anksčiau imtis Rūno. Jei tik būčiau žinojęs...

– Aš tau sakiau.

– Taip, sakei, bet... Bet juk ne Rūnas iš tiesų kaltas dėl visko, juk...

– Jis turėjo suprasti ką daro. Suprato.

– Igle, – Skiriotas ištiesė ranką ir palietė mano riešą. Pakėliau į jį akis. – Tu

turi mane suprasti. Juk jei, pavyzdžiui, Bartas... – aštrus dūris susmigo
krūtinėn, ir užsimerkiau. – Rūnas miršta ir aš manau, kad tu visai to
nesigaili, bet... Suprask ir mane, aš... Aš atsiduodu tavo malonei. Nepaisant
visko, aš... Pasigailėk. Juk tu... Jis buvo vienintelis mano draugas. Ar... gal
dar gali jį išgelbėti?

Atsimerkiau. Priešais save mačiau sugniuždytą, sulaužytą savo didingą

kunigaikštį, žiūrintį į mane skausmingu žvilgsniu. Savo akyse vėl pajutau
besikaupiantį lietų.
– Suprasti? Pasigailėti? – sušnibždėjau, – Negi tu nesupranti, Skiriotai?
Viskas baigta. Mirtis jau atkeliauja miškais. Ji pasiims ir tave, ir mane, ir
visus kitus, ir Rūną. Koks skirtumas, ar šiandien ar rytoj?

Garsiai nusijuokiau. Supratau, kad jei tai būtų Bartas, visuomet būtų rytoj,
bet... Bet dabar jie... Jie – visi kiti, buvo nebesvarbūs. Dabar jie tebuvo
pilkas pašaras giltinei. Nuleidau galvą į savo rankas ir nutilau. Girdėjau
kaip Skiriotas išėjo.

Durys taip ir neatsitrenkė į staktą. Tik jau arti savęs išgirdau tylius
žingsnius basomis kojomis, tylų kvėpavimą. Negarsiai sušnarėjo drabužis
jai priklaupiant šalia. Minkštos švelnios rankutės apkabino mano kaklą.
Pažvelgiau į ją. Luknė tylėjo, tik žiūrėjo į mane brolio akimis ir šypsojosi.
Tylėjo ir šypsojosi. Ar ji supranta, kad ir jai rytoj reikės mirti? Ar mirti jai
neatrodo baisu? Jos skruostas prisiglaudė prie mano veido. Apsikabinau
smulkutį kūnelį. Vėl išgirdau kaip prasivėrė durys. Dabar Juna. Ji lėtai
priėjo prie mūsų. Girdėjau kaip sustojo mano dešinėje ir įkvėpė.

– Meilė yra vienintelis karas, kuriame verta mirti?

Pakėliau galvą ir pažvelgiau į ją. Ji žvelgė į odinę Barto dovanotą juostelę,

su juodomis išdegintomis raidėmis.

☼☼☼☼☼

Gelsvos vilko akys iš už krūmų sekė mano judesius. Mačiau jį jose: stebintį,
laukiantį, bandantį neišsiduoti, kad jau žino, kad laimėjo, kad savo
laimėjimu dar nesidžiaugia.

Ar aš turėjau kitą pasirinkimą?

Ugis buvo teisus – nebebuvo baisu. Juk ką dar turėjau ką prarasti?

Gyvenimą? Mylimąjį? Svajonę tapti žolininke? Viso to neliko tada, kai
paskutinį kartą užsimerkė Barto akys.
Dabar liko tik mano žmonės. Anksčiau tokie svarbūs, anksčiau tie, dėl kurių
buvo galima keliauti į pasaulio kraštą. Tie, kurie dabar bereiškė taip mažai,
kurie dabar tepriminė tai, ko netekau. Ir visgi dar supratau: jie jaus beveik tą
patį jau rytoj ar poryt. Tada, kai ir prieš jų akis, po svetimtaučių ginklų
ašmenimis suduš pasauliai.

„Meilė yra vienintelis karas, kuriame verta mirti“. Dabar atrodė, kad Bartas
nuo pat pradžių puikiai žinojo, kad viskas taip ir baigsis. Ar tai reiškia, kad
mirti jam buvo verta? Ir jam, ir jo istorijai prarytai liepsnos – tai, kurios taip
ir nebeperskaitysiu. Dar vienas pažadas, kurio neįvykdysiu.

Pelėda ant nudžiuvusios liepos šakos suūkė, lyg pranešdama savo valdovui,
kad aš jau čia. Neverta. Jis tikrai jau žino. Nebešaukiau jo, ėjau pas jį pati.

Galbūt meilės žmonėms, meilės pasauliui likučiai dar ir slėpėsi tarp mano
širdies duženų, galbūt kada nors dar šypsosiuosi, kad išgelbėjau tiek
gyvybių, bet kol kas vien tas žodis, žodis, kurio tiek kartų jo parašyto
priešais mano akis nesugebėjau perskaityti, kiekvieną kart ištartas plėšė iš
kūno lauk po kraujagyslę, po šonkaulį.

Tarp aviečių krūmų atsivėrė olos anga. Patraukusi šakas įžengiau vidun. Vėl
tas pats niekad neaptemstantis kelias, vedantis vis gilyn, samanomis
sugeriantis mano žingsnių garsą. Vis tik jis girdėjo mane ateinančią. Žinau,
kad girdėjo. Šviesa, kuri čia gyveno nebeatrodė tokia jauki. Šviesa
nebeatrodė gėris. Juodi šešėliai, tamsus mylimasis, tamsi užmarštis – to
tenorėjau. Ne balkšvų akių žvilgsnio, mane sutinkančio prie požeminio
ežero.

Sustojau. Platus, skaidrus vanduo, ir miško dievas Dairis, kurio elnio ragų
karūna beveik rėmė akmeninį skliautą. Žvilgsnis duriantis kiaurai, ir lūpos,
visgi susiriečiančios į šypseną.

– Igle, – žodis nuskambėjo lyg užjaustų dėl to ką atėjau daryti, tačiau akyse,
tose akyse, kurių maniau nesugebanti perskaityti, mačiau tik savimi
patenkintą dievą. Pajutau, kaip pyktis keliauja mano skruostais. Prisiminiau
Barto žodžius, kad dievams mes tik žaisliukai. Dairis laimėjo savo žaidimą.

Jis žengė artyn. Didelis jo kūnas uždengė nuo vandens atsispindinčią šviesą.
– Jau apsisprendei?

– Juk tu žinai. Ką daugiau galėčiau čia veikti? Manai, kad turiu kitą
pasirinkimą?

Miško dievo lūpos trūktelėjo į viršų. Atrodė, kad būčiau jį beveik

prajuokinusi:

– Pasirinkimas visada yra. Tu tikrai gali leisti, kad tavo mylimojo žudikas
mirtų bjauria mirtim, kad priešo armija sudegintų tavo miestą, išžudytų tavo
artimuosius. Arba tu gali likti su manimi, gali amžinai būti jauna ir graži,
gali sustabdyti priešus dar nepasiekusius miesto, gali bent jau pabandyti
nebegalvoti apie Rūną kaip apie tą, kuris atėmė iš tavęs Bartą, leisti man
išvaikyti iš jo tą nesantaikos deivę ir išnaudoti jį savo reikmėms.
Pasirinkimas visada yra.

Jis klydo. Nebegalvojau apie Rūną, kaip apie tą, kuris atėmė iš manęs
Bartą. Aš gerai supratau, kas iš tiesų jį atėmė. Dabar, jau po laiko, supratau į
ką iš tiesų žiūrėjo Irdangė prieš išvydama mus iš savo trobelės, žinojau, iš
pačios Luknės girdėjau, su kuo iš tiesų ji sveikinosi kambaryje prieš
mirštant tai nelaimingai moteriai.

Šyptelėjau.

– Mums dabar reikia ir Rūno?

– Taip būtų paprasčiau juos prišaukti. Pamatysi.

– Gerai. Tebūnie. Tai kas toliau?

Dairio delnai nusileido ant klubų, o akys nužvelgė mane nuo galvos iki
kojų. Nusišypsojo. Jo šypsena nieko nebeslėpė.

– Tu tikrai pasiruošusi?

– Taip.

Jo ranka perbraukė per mano plaukus.

– Nebijok. Tu tikrai to nesigailėsi. Pamatysi, skausmas pamažu praeis ir tu
vėl gyvensi. Juk pati jam pažadėjai.

Užsimerkiau ir linktelėjau. Jis turbūt pamiršo, kad bent tą vakarą žadėjo

mūsų nestebėti.

– Tuomet imamės reikalo, – ištariau.

Jo šypsena dar labiau praplito, o šviesiose akyse sukirbėjo liepsnelės.

Rankos išsitiesė iki mano krūtinės ir truktelėjo marškinių raištukus.

– Ką darai? – atsitraukiau.

Dairis nusijuokė:

– O kaip tu manai tampama laumėmis?

– Tai... tu..?

– Nebijok. Tai juk daug maloniau, nei kokia kraujo auka.

Jis vėl grįžo prie raištelių. Aš nebesitraukiau, bet žiūrėjau į jo miklius

pirštus ir negalėjau nustoti juo stebėtis. Per kūną perbėgo nemalonus
drebulys. Jau geriau būtų kraujas, būtų skausmas, ne tai. Negalėjau, net
nenorėjau apsimesti, kad galvoju ne taip. Jis laimėjo ne tai. Tačiau, kad ir
koks atgrasus būtų šitas tapimo ritualas, reikėjo iškęsti.

Jis nutraukė drabužį. Pervėrė drėgnas šaltis. Ne jis turėjo tokią teisę.
Apkabinau rankomis savo jau nuogą krūtinę ir stipriai užsimerkiau. Per
užmerktus vokus jis nematys kaip mano viduje, iš mano pasaulio griuvėsių
auga tankūs spygliuoti neapykantos vijokliai jam. Sukandau dantis
laukdama prisilietimo.

Krūptelėjau, kai jo pirštai palietė mano skruostą. Oras krūtinėje įstrigo.

Pirštų pagalvėlės atsargiai, lyg labai bijodamos sužeisti, perbėgo mano
veidu iki smakro.

Gerklėje sutrūkčiojo rauda. Tai juk buvo lygiai taip! Lygiai taip pat.
Atmintyje užrakinti Barto prisilietimai buvo visai tokie patys: ta pati vėsi
švelni oda, tas pats lengvumas ir palytėtoje odoje pasiliekantis karštis. Jo
nebebuvo, bet aš tikrai jaučiau jį.

– Nebijok manęs taip, nieko blogo tau nedarysiu, juk...

– Nekalbėk! – nutraukiau. Dairio balsas vaikė prisiminimus.

Jis pakluso ir nutilo. Pirštai vėl perbėgo per odą. Prisilietimas, kaip dūžtanti
pertvara, vėl atidengė užmerktų akių tamsoje besišypsantį Bartą, suskilusius
jo akių smaragdus. Jaučiau netgi jo kvapą. Šiltas virpulys pervėrė kūną.
Bandžiau pamiršti, kad jo nebėra, ir tas įspūdis, kad tai ne Dairis o jis glosto
mane, buvo toks stiprus, kad vos vos susilaikiau neatsimerkusi.

Pirštai nusileido ant kaklo. Krūtinėje kažkas sutrūko ir, lyg iš dūžtančio
ąsočio, iš akių pasipylė ašaros. Nebesupratau ko verkiu: dėl baimės to, ką
miško dievas rengiasi su manim daryti; skausmo, kad Barto nebėra;
liūdesio, kad taip jį išduodu; ar džiaugsmo, kad vis dar galiu jį pajusti.

Šiluma lėtai ir atsargiai keliavo nuo kaklo žemyn. Stabtelėjo ant krūtinės
lyg tikrintų ar stipriai daužosi širdis, ir pakibo ant mano tvirtai sukryžiuotu
rankų. Pajutau pirštus ant savo alkūnių. Paklusau, ir, jų vedama, išsitiesiau
ant žemės. Po nugara pajutau drėgną samanų ir plokščių akmenų vėsumą.
Nupurtė šaltis. Tik akimirkai, tik tol kol vėl pajutau prisilietimą. Vis dar, net
suraukusi kaktą, laikiau akis užmerktas. Stipriai, kad niekas negalėtų jų
atplėšti. Nė už ką nenorėjau leisti tai nuostabiai iliuzijai sutrupėti. Jaučiau
kiekvieną šilumos judesį savo rankose nuo delnų į viršų; virpantį
prisilietimą, slenkantį per pečius, per kaklą, per raktikaulius, dabar vis
žemyn. Šiluma pasiekė krūtinę ir mano širdies (taip, aš vėl turėjau širdį)
plakimas užpildė ne tik ertmę po šonkauliais, bet ir visą kūną. Pajutau, kad
esu išneriama iš paskutinių mane dengiančių drabužių.

Staiga jo pirštai sustojo, ir ant odos pajutau stipresnį svorį. Šalia ausies
išgirdau įkvėpimą. Oro srovė beveik nuplikė kaklą ir palei raktikaulį
pajutau degančias lūpas.

Būtent tą akimirką Barto paveikslas sudužo į šipulius. Lūpos – jos viską

sugriovė. To net ir Dairis negalėjo pakartoti.
Pajutau sunkų kūną ant savęs. Tik mes dabar likome šitoje šaltoje oloje: aš,
miško dievas ir jo žadėtas nemirtingumas. Nesvyruodama tai būčiau
iškeitusi į dar vieną akimirką su Bartu.

☼☼☼☼☼

Tą naktį aš juos sapnavau. Jei tai buvo sapnas. Stebėjau juos atjojančius per
mišką, per sutemas. Stebėjau besileidžiančios saulės atšvaitus nuo jų
blizgančių šarvų, aštrių ginklų, dažytų skydų. Girdėjau riksmus sava kalba
tų, kurių kaimą prijojo baltoji armija, mačiau kaip lengvai sminga
svetimšalių ašmenys į užpultųjų kūnus, kaip į tokią savą žemę geriasi
kraujas. Galop girdėjau kaip visa nutyla, kaip tarp tuščių pastatų stogų
užgimsta liepsnos, kaip jos ima šnabždėti, ūžti, kaukti. Stebėjau kaip
nebelieka nieko, tik pelenai. Kaip žudikai traukia toliau. Mūsų link.

Rūnas stovėjo prie aukuro ir, pildamas iš dėželės Dairio duotas dulkes,
stebeilijo į mane. Nusisukau.

– Jei tik galėčiau tai pakeisti... – ištarė jis. Pakėliau galvą norėdama jį
nutildyti. Šalia jau stovėjo miško dievas.

– Susikaupk.

Jų abiejų artumas pykino. Tas, kurio rankoje laikomas peilis sustabdė jo

širdį. Tai, kad ne jis davė tokį įsakymą, kaltės nelengvino. Rūnas suprato
viską, kuo rizikuoja kviesdamas tai, su kuo gali nesusitvarkyti. Privalėjo
suprasti. Jo kaltė buvo pati didžiausia. Dabar jis žiūrėjo į Dairį jo
nepažindamas, tarsi niekuomet nebūtų jo matęs. Turbūt matęs ir nebuvo.

Dairis rodėsi per daug nesusirūpinęs tuo, kad beveik neprisiverčiau į jį

pažvelgti. Galbūt visos jo laumės taip elgdavosi pirmą dieną, ir tik paskui
imdavo jį dievinti. Tik aš niekuomet tokia nebūsiu, aš jau per daug apie jį
supratau.

Trumpam atsisukau į jo veidą. Vėl pamačiau, kaip jame įsirėžia

pasididžiavimas – jo laumė. Juk tas aš dabar buvau? Priklausiau jam, buvau
jo? Kažin ar labai įdomu buvo žaisti su manimi stebint ko reikėtų, kad
galop jam pasiduočiau?

– Dabar ramiai, – tyliai ištarė jis.

Aplink aukurą ėmė sklisti dūmai. Tai iš karto atrodė labai neįprastai.
Juoduma vis tirštėjo, augo, kilo. Ugnies šviesa užgobta aptemo. Šešėlio
juoduma jau virto žmonių figūromis. Dar, rodos, neseniai aš taip tikėjausi jų
niekada nebepamatyti, o dabar... Dabar šypsojausi. Viskas juk dėl jų.

Žengtelėjau atgal, bet atsitrenkiau į Dairio krūtinę.

– Nebijok. Tik tu viena dabar gali juos valdyti. Tik tavęs vienos jie klausys.
Tu – pats gražiausias mano kūrinys, tu gali įsakinėti protėvių dvasioms.
Užsimerk ir pabandyk.

Paklusau. Po užmerktais vokais užplūdo tamsa. Tirštoje juodumoje girdėjau

tylius nesuprantamus balsus, mačiau tamsoje mirgančius lengvus juodus jų
kūnus. Jie visi, daugybė jų savo anglies juodumo akimis, žvelgė į mane.
Visi laukdami, tikėdamiesi užduoties, klausė. Dabar supratau, kad su jais
net nereikėjo žodžių. Jie suprato iš karto.

Nerimas nuslopo ir tamsa prieš akis išsisklaidė. Pamačiau žalius mūsų

miško medžius, ir per šakas besiskverbiančią saulę. Išgirdau kanopų
bildėjimą drėgna po audros žeme. Tai jie – raiteliai artėjo mūsų link.
Laukiau. Per lapus juos išvydau – tą brolio apibūdintą tamsos armiją. Tą
pačią kaip sapne. Tačiau dabar jie nebebuvo tamsa: šviesūs jų apsiaustai su
raudonais kalavijais, lyg jau pranašaujančiais išlietą jų kraują, blizgus
metalas ant jų kūnų tam, kad būtų galima lengviau juos sugaudyti miško
gūdumoje... Šita armija nebebuvo tamsa. Tamsa buvau aš. Aš ir mano juodi
šešėliai.
Mūsų buvo daugiau. Mūsų akys, laukdamos, stebėjo artėjančius. Mes
nekantravome.

Galop ir raiteliai mus išvydo.

Džiaugsmas užliejo sielą. Visi kaip vienas, kalavijuočiai staiga sustojo.

Nustebę, išsigandę, lyg netikėdami tuo ką mato. Jaučiau, kaip jie kovoja su
baime, su noru tuojau pat apsisukti ir bėgti, bet... Bet taip juk nebus. Tarp jų
taip pat turi būti išdidžių kvailių, kurie kaip ir Rūnas, mano, kad yra
pakankamai stiprūs atsilaikyti prieš bet ką.

Buvau teisi. Kažkuris tarp jų garsiai suriko ir jie, lyg būtų atradę drąsos,
nors iš tiesų akimis pilnomis siaubo, pasileido į priekį. Nusišypsojau.
Nusišypsojo ir šimtai juodų lūpų. Įkvėpiau saldžios baimės. Pirmas
virpantis kardas kirto į šešėlį.

Mums net nereikėjo priešintis, net nereikėjo pulti. Užteko ginklui tik
prisiliesti, ir jį laikančiojo gyvybė, lyg iščiulpta tamsos, paliko sunkų
geležimi kaustytą kūną. Bet jie nepasimokė. Toliau krito dar vienas, toliau
dar ir dar. Jie žuvo dešimtimis iš karto.

Niekada dar taip nesijaučiau. Net negalėjau nesijuokti. Taip gera buvo
matyti jų skausmą. Kiekviena mirtis sukeldavo malonų virpulį, kiekvienas
paskutinis jų iškvėpimas leido lengviau įkvėpti man. Jie – tie, kurie buvo
kalčiausi, tie, dėl kurių viskas ir prasidėjo. Jie privalėjo kentėti, privalėjo
mirti, nors net ir visa ta armija negalėjo atpirkti tos vienintelės gyvybės,
kurią teturėjau išsaugoti.

Tada išgirdau Dairio balsą.

– Šaunuolė, Igle. Jie jau bėga.

– Vysimės.

– Ne, nereikia, jie niekada nebegrįš.

Šypsena nuo mano veido išnyko, tik grynas tyras pyktis užpildė sąnarius.
Dar išvydau kaip atėjūnai sukasi, kaip ragina žirgus į kitą pusę. Kaip
palieka savo bendražygių kūnus voliotis svetimame miške. Tai tiek iš tos
kovos, kuriai tiek laiko ruošėmės? Tiek iš siaubo, tiek iš nevilties? Mano
šešėliai sustingo.

Atsimerkiau. Rūnas spoksojo į mane su baime ir nuostaba, o Dairis

šypsojosi. Balkšvos akys pykino sielą. Jo veide spindėjo dar didesnis
pasididžiavimas savimi. Dievas, kuris sukūrė mane? Tikrai taip. Ankstesnė
Iglė nebuvo tamsa. Ankstesnė Iglė mirė kartu su Bartu.

Įkvėpiau ir šešėliai dabar atsirado čia, šventykloje. Krivis šoktelėjo atgal.

Dabar buvo taip paprasta. Dabar mačiau tamsos akimis, jaučiau tamsos
kūnus. Dabar tamsos buvo pilna viskas aplink. Atsisukau į Rūną:

– Tu nebesi reikalingas.

Linktelėjau į jo pusę ir šešėliai pajudėjo. Krivis ėmė trauktis atgal.

– Aš... Aš juk nebuvau aš, nežinojau ką darau. Niekada savo noru nebūčiau
nuskriaudęs tavęs ar to kas tau brangu. Juk tu tai žinai. Aš suklydau.

– Už klaidas reikia mokėti.

Rūno nugara atsirėmė į šventyklos sieną. Trauktis nebebuvo kur – aš buvau

šalia, šešėliai buvo šalia. Jis atsiduso ir barzdotame veide tą akimirką
sušmėžavo susitaikymas. Juoduma prisilietė prie jo kaklo. Krivio kūnas
sukniubo ant šventyklos grindinio. Suskambėjo ant akmenų iškritęs
aukojimo peilis.

Uždengta šešėlių pasilenkiau. Dairis buvo teisus – dabar paliesti geležį - lyg
paliesti įkaitintą metalą. Visgi skausmą turėjo užmaskuoti šypsena ir keršto
džiaugsmas.

Tamsos dvasioms leidau pasitraukti. Šventykloje likau tik aš ir mano

beprotybės dievas. Tebeslėpdama deginantį peilį už nugaros, tebesinešdama
šypseną lūpose ir akyse, žengiau jo link.

Jis atrodė laimingas. Ištiesė ranką mane pasitikdamas. Šiltas delnas paglostė
plaukus. Priėjau artyn. Arčiau negu bet kada ir paliečiau jo lūpas
savosiomis. Tu negali laimėti visko, Dairi. Ar dabar jau nebesupranti manęs
iš pirmo žvilgsnio? Tuomet vos vos pasitraukiau, kad galėčiau matyti jo
akis ir greitu judesiu smeigiau aukojimo peilį į jo šoną.

Baltos akys atsimerkė pilnos nuostabos, skausmo ir baimės. Kruvinas peilis

vėl atsitrenkė į akmenis. Nusišypsojau.

– Ar buvo smagu, Dairi? Ar tau patiko žaidimas? Ar taip, kaip man dabar
patinka? O gal mažiau? Turėtum atidžiau rinktis ir nežaisti su tuo, prieš ką
negali laimėti.

Dairis suklupo, vis dar žvelgdamas į mane. Žinau, kad negalėjau nužudyti
dievo, bet nebesiruošiau jo bijoti. Nebeturėjau dėl ko bijoti. Dar akimirka ir
jo sulinkusi figūra išnyko. Likau tik aš ir tai, ko reikėjo, kad gyvenčiau.
Epilogas
Liepsna ant aukuro nušvietė besitęsiančius brūzgynus. Jau seniai čia niekas
neaukojo, bet vyras žinojo, kad šitas aukuras yra būtent čia. Nakties garsai,
sauso medžio traškėjimas ugnyje ir vieno žmogaus kvėpavimas. Vyras
žinojo kodėl buvo uždrausta tai daryti, bet manė esąs geresnis, labiau
pasiruošęs nei tie kiti. Vis tiek rankos drebėjo. Jei pamatys jį – viskas gerai,
bet jei ne, galbūt jis jau tyliai įsirangė į sielą. Įkvėpė dar kartą, vis
nepasiryždamas. Teliko ištarti du žodžius ir kelio atgal nebebus. Dabar.

– Zalau, pasirodyk.

Viską apgaubė tyla. Jis net nustojo kvėpuoti. Įsiklausė. Laikas tęsėsi į
šimtmečius baimės ir laukimo, kol jis galop išgirdo. Už nugaros po
kažkieno kojomis sulūžo šakelės. Atsisuko. Už jo stovėjo aukšta tvirto vyro
figūra. Baltos akys ir elnio ragų karūna.

Zalus nusišypsojo.
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt