„Dausose mūsų dar palauks.

Šiaurės pasatas“
(„Dausose mūsų dar palauks“ trilogijos – 2 knyga)
Aut. „Armanjako Šalis. Donatas“
Pora žodžių vietoj pratarmės Tokio žanro knygose įprasta šiek tiek
supažindinti su prieš tai buvusiais įvykiais.
Ši tradicija nebus palaikoma – tai, tarsi, monotoninis tęsinys.
Įvykiai, paprasčiausiai, rutuliojasi toliau.
Antrajame „Dausose mūsų dar palauks“ trilogijos tome,
kaip ir pirmajame, beveik kiekvienas
nevedantysis veikėjas – tai realiai gyvenęs asmuo.
Fantastikos čia nėra. Nei laikmetis, nei pagrindiniai
menamo laikmečio įvykiai - nepakeisti, nesukeisti ir neišgalvoti.

Kartu, iš anksto, noriu atsiprašyti dėl pasitaikančių gramatinių

ar ne specialiai (yra ir specialiai) padarytų stilistikos klaidų
(deja, bet redaktoriaus (žmogaus, o ne mechaninio) nebuvo).

Turinys

Įžanga ................................................................... 2 p.
I dalis. Soldneriai avantiūristai ............................. 9 p.
II dalis. Biskajos įlanka ....................................... 64 p.
III dalis. Raudonosios lelijos kalavijas ................ 90 p.
IV dalis. Šiaurės pasato nuneštieji ..................... 140 p.
Epilogas. Brangiau už auksą .............................. 189 p.
Peru užkariavimas – kaip lydintysis IV dalies ir Epilogo kūrinys/ataskaita,
surašyta 1534 m (vertimas):
https://oldalter.blogspot.com/2018/10/peru-uzkariavimas-la-conquista-del-
peru.html
Lydintieji kūriniai:
Dausų (ne)atstumtieji. Izabelė .......................... 194 p.
Dausų (ne)atstumtieji. Kanli Sakalas 219 p.
Dausų (ne)atstumtieji. Garbės mirtis palauks: kūrinys pavirto iš
lydinčiojo apsakymo į novelę ir jį galite rasti čia:
https://dausose.blogspot.com/2019/01/treciasis-ir-paskutinis-i-
mazajiromana.html
 Įžanga
I.

Mintyse riebiai nusikeikęs, Algis suvokė, jog varžytis nėra ko:

- Na, blyn... žiurke, tu parketine...
Prisiminęs senus pamokymus, kad užklimpusios mašinos akseleratorių
negalima staigiai spausti, perjungęs pirmąją pavarą ir įsikibęs į vairą, tarsi
tai būtų gelbėjimosi ratas, pabandė koja lėtai nuspausti pedalą. Tačiau ratai
tik prasisukdami vėl ištraiškė ir išdrabstė purvą, kuris dusliai ir gausiai
nusėjo kėbulo slenksčius ir galinį automobilio langą – „Nisanas“ net
nekrustelėjo.
Užkaukintos mašinos variklis nutilo. Lietaus barbenimas į stiklą ir lėtas
valytuvų brūžinimas nė kiek neramino, o per stiklus tekančios vandens
srovelės atrodė šaltos ir nejaukios.
Algis suprato, jog nieko nebus ir reikės lipti iš mašinos į vėjuotą ir
lietingą orą. Papurtė galvą ir pagalvojęs, kad galėjo atidėti kelionę porai
dienų, čia pat atsiduso: žiūrėjo orų prognozę, žinojo, kad lis, bet pernelyg
pasitikėjo savo „Kaškaju“. Nė velnio ne visureigis – tik per kokią miesto
balą ar pelkę sodų bendrijoje pervažiuoti...
Pasimuistęs ir jau iš anksto pašiurpęs, užsimetė neperšlampamos
striukės kapišoną ir pravėrė dureles. Veidą iškart nupliekė šalto vėjo gūsis ir
smulkūs lietaus lašai aptraukė akinių lęšius. Nusikeikęs ir perbraukęs per
stiklus pirštu, iššoko laukan. Kojos šleptelėjo į miško keliuko purvą. Pajuto,
kad apsėmė iki kauliukų.
Kojos jau buvo šlapios...
Gailiai atsiduso...
Tik atodūsis labiau panašėjo į aimaną.
„Kaškajus“ pilvu sėdėjo ant purvo - ratai beviltiškai įsikasę. Be
traktoriaus ar panašios technikos - beviltiška net svajoti apie pajudėjimą. Na
ir reikėjo gi taip nesėkmingai nuslysti?
Apsidairęs, tarsi tikėtųsi išvysti staigiai pasirodžiusią pagalbą, Algis
vėl atsidusęs ir pravėręs dureles, net nelipdamas vidun, pasiekė raktelį su
ilgu ir plačiu pakabuku ir pasukęs išjungė variklį. Išsitraukęs raktelį iš
spynos, trinktelėjo durelėmis, nuspaudė pultelyje centrinį užraktą ir
sumirksėjus purvais aptaškytoms ir lietaus mazgojamoms „Kaškajaus“
lemputėms, nušlepsėjo pelkėtu keliu atgalios.
 Nieko nepadarysi. Teks grįžti per šį fantasmagorinį orą porą kilometrų,
kur tolėliau nuo šios klampynės buvo pastebėjęs vienišą sodybą.
Pravažiuojant ji jam atsirodė, kad gyvenama. Na, bent jau norėjosi tikėti,
kad gyvenama.
Štai taip... Ir dėl ko? Dėl kažkokios mistika apgaubtos paslaptingos
mamutės? Kuri galbūt net neegzistuoja... Gal tai tik fantazijos vaisius.. Na,
kad ir dviem žmonėm... Gal... Bet užsispyrimas ėmė viršų. Jau rodėsi, kad
paieškose tuoj apčiuops kažkokį siūlo galą, bet vis kas nors sutrukdydavo...
Tai netikėta komandiruotė, tai kokie nors nepaaiškinami reikalai... Prieš tai
buvęs senas opeliūkštis tiesiog net neišvažiavęs iš kiemo subyrėjo...
Atsitiktinumai? Gal. O gal ir ne. Ką gali žinot? Štai, kad ir šitas, „lizinginis
kaškajus“... va, ėmė ir užstrigo. O keturi varomieji! Šūdas, tiesą sakant, o ne
varomieji
Pranciškonų vienuolis Antanas, pasaulietiniame gyvenime –
Rimgaudas, ne kartą bandė įteigti, kad Algis liautųsi ieškojęs, bet... argi
„asilėnui“ ką nors paaiškinsi? O dar gražiau tai, kad kam jam tų paieškų
reikėjo – jis ir pats nežinojo! Kiekvieną kartą, kai savęs to klausdavo,
rasdavo vienintelį atsakymą – kai suras, tada ir sužinos. Jokios logikos. Taip
reikia ir „basta“, kaip pasakytų Palankos itališkieji draugužiai...
Algis slidinėdamas kojomis per purvą ar per kokią jo kelyje
pasitaikiusią eglės šaknies kauburį, lėtai ir susigūžęs, stengdamasis, kad
lietaus šuorai netaškytų ant akinių, žingsniavo. Bet akinius vis aptaškydavo
ir tos pastangos beveik negelbėjo. Kelis kartus vos nešleptelėjęs ant
užpakalio ar ant kelių, vos išsilaikė ant kojų.
Laiko nuovoka jau buvo beveik ištirpusi...
Lietaus šuorai perėjo į smulkią dulksną.
Kažkur kranktelėjo...
Dar kartą kranktelėjo...
Kranksėjimas nuščiuvusiame ir dulksnos apimtame miške nuskambėjo
ne tiek grėsmingai, kiek veriančiai baugiai. Per nugarą net šiurpuliukas
nubėgo, o fantazija jau nupiešė kokį perkarusį, geltonomis blizgančiomis
akimis jį stebintį vilką už artimiausios eglutės...
Per kūną perbėgus šiurpuliukams, Algimantas sustingęs nejaukiai
apsidairė. Tačiau dulksnoje kryptį buvo sunku nustatyti.
Vėl kranktelėjo...
Sujudėjo ant apsamanojusios ir šlapia žole pasidengusios šalikelės
kauburio augančios vienišos eglės šaka, nuo kurios pabiro sunkios vandens
srovelės. Pagaliau Algis išvydo kranksulio savininką - milžinišką juodvarnį,
kuris, vikriai skėstelėjęs sparnus, stryktelėjo ant gretimos šakos ir
nusipurtęs nuo plunksnų drėgmę, pasukęs snapuotą galvą, savo juodomis
akutėmis įsistebeilijo į vienišą keleivį.
- Eime...
Ramus, jokių emocijų neatspindintis balsas nuskambėjo taip netikėtai,
kad Algis net susipurtė ir nuleidęs akis žemiau, sutrikęs net išsižiojo.
- Eik paskui mane... – nuo eglės kamieno atsiskyrė tamsus siluetas.
Keliauninkas perbraukė per drėgnus akinių stiklus. Bet ištraiškyti
vandens lašai tik dar labiau užgožė vaizdą, tad jis juos irzliai nusirovė nuo
nosies.
Šalikelėje, priešais jį, rankoje laikydama į žemę atremtą krivūlę -
kreivą ilgą gumbuotą lazdą - stovėjo nenusakomos formos, juodais, į
vienuolės abitą panašiais rūbais apsirėdžiusi baltaveidė moteris. Taip –
tiesiogine to žodžio prasme. Tarsi miltais nubalintas veidas buvo toks
nenatūraliai baltas, kad net buvo sunku sugauti ar nusakyti moters bruožus.
Net nupiešti, tikriausiai būtų neįmanoma, o nufotografavus – matyt nieko
nesimatytų. Tačiau, galbūt, juos buvo sunku apčiuopti tik akinius
nusiėmusiam trumparegiui Algimantui? Nors, teisybės dėlei, reikia
pasakyti, jog jo paklausus, jis galėjo prisiekti, kad jos raiškias ir bedugnes
amžinybe spindinčias akis ir kietai sučiauptas lūpas, mato itin puikiai.
Moteris, kuri Algio galvoje susiformavo kaip itin sena moters, nors
raukšlių ant veido ir rankų net nesimatė, tarsi prieštaraudama visiems
gamtos dėsniams, visiškai nesirėmė į savo krivūlę: veikiau ją paprasčiausiai
laikė kaip kasdienį įrankį. Ji stovėjo išsitiesusi kaip styga su išdidžiai
atloštais pečiais, ant kurių krito beformės skaros ar į ją panašaus galvos
apdangalo galai. Tokios laikysenos galėtų pavydėti ir bet kuri šokėja
mergina.
Ji...
Algis suprato, kad sutiko tą, kurios ieškojo...
Moteris lėtai pasisuko ir nesidomėdama ar Algis seka įkandin, pradėjo
žingsniuoti vos įžiūrimu, vedančiu tarp sulinkusių šlapių ir varvančių
aviečių krūmų, takeliu. Tai, kad ji neplaukia, o eina - išdavė tik į abitą
panašus besikilnojantis drabužis. Tačiau, keisčiausia buvo tai, kad atrodė,
jog nei dulksna, nei krūmai, nei nuo jų varvantis vanduo - prie moters
nesikabina... Skirtingai nuo Algimanto: avietyno šakelės, tarsi tyčia
kabinėjosi - kartais net skaudžiai įbrėždavo ar vis bandydavo įsikabinti į
rūbus ir niekur jo nepraleisti. Nelaimėlis net pradėjo jaustis tarsi kokia
nerangi meška. Gerai, kad tik krūmynas-avietynas neilgai tęsėsi.
keliauninkai gana greitai išėjo į samanomis ir mėlynojais dengtą, gana
šviesų retmiškį. Iš po brūzgyno - net medžių išvartos atrodė mielos.
Išėjus į retai mindžiojamą takelį ir pasiekus laukymę, Algis dirstelėjo į
laikrodį ir sutrikęs nustebo - jis buvo sustojęs. Palingavęs galvą suvokė, jog
neturi nė menkiausios nuovokos kiek laiko jie keliavo. Tuo tarpu takelis
vingiavo toliau link rąstinės, vietomis apaugusiomis vijokliais trobelės, o
laukymės pradžioje juos pasitiko apkerpėjęs koplytstulpis. Tai, jog tai buvo
koplytstulpis, išdavė senas, matomai kažkada buvęs žalvarinis, apjuostas
banguotu saulės žiedu kryžius.
Algis tarsi užkliuvęs už slenksčio - sustingo. Prasisegė striukę ir eilinį
kartą nusivalė akinius į jau drėgnus marškinius. Užsimaukšlino juos atgal
ant nosies ir apsidairė...
Taip...
Jis čia...
Tarsi iš amžių glūdumos išnirusioje laukymėje stovėjo visai
pakenčiamai atrodanti troba su užvertomis langinėmis ir prieangyje
numesta girnapuse. Kiek toliau kiurksojo susmegusi senoji trobelė, kurios
stogas priminė kauburį su išsižiojusia velėna, o šalia jos, kažkoks susviręs
rentinys... Šulinio rentinys... Ir suklypusi tvorelė su keliais ant žardinių
užmautais ąsočiais ir puodeliais... Keletas medžių. Bet ne vaismedžių: Algis
pažino tik seną išsikerojusį šermukšnį ir drebulę.
Algimantas vien jau iš koplytstulpio suprato, jog čia „ta pati“
laukymė, nors skirtumas nuo aprašytosios buvo gana ženklus. Čia jau
nebestovėjo nei aprašytosios Vukmiro suręstos pavėsinės, nei skirtos
džiovinti žolėms žardinės, nei svečius pasitinkančios jaučio, o gal net tauro
- kaukolės... Nei...
Nors jei pasisukti kitu kampu, tai panašu, kad senasis kiemas buvo kiek
pasislinkęs. Ta susmegusi troba ir keli velėnos kupstai, matyt ir buvo
anuometinės laukymės centras. Na ir ko norėti? Prabėgo penki šimtai metų
- gal kiek daugiau, o gal - kiek mažiau... Bet laukymė buvo ta pati... Galėtų
prisiekti, jog ta pati... O moteris? Neįmanoma, kad žmogus tiek gyventų!
Neįmanoma? Tai gal ji ne ji, o gal tai proanūkių proanūkė?..
Moteris priėjusi prie trobos atvėrė porą girgždančių langinių ir
laukdama sustingo.
 Algimantas žengė kelis žingsnius ir atsidūrė tarsi visiškai kitoje
vietoje, kur buvo juntamas lengvas šieno, pelyno ir kažkokių kitų žolių
kvapas, o vietoje dulksnos stovėjo tik lengvas rūkelis. Baigėsi lietus ar tik
čia nelyja? Pasukęs galvą atgalios, suprato, kad per tankius palaukės
medžius vis tiek nieko nesupras ir, tarsi įkvėptas šviežių jėgų - ryžtingai
nužingsniavo link prieangio...
- Be reikalo manęs ieškojai... – emocijų neskleidžiančiame balse, tarsi
pasigirdo liūdesio gaida. Moteris pastatė garuojantį karštą puodelį. – Gerk.
Nakvosi kamaroj...
- Iš kur jūs žinot?.. Kad ieškojau, ta prasme... Ačiū, bet mašina... – iš
karto ir klausdamas, ir neigdamas, tarsi norėdamas viską išsakyti vienu
sakiniu, sumurmėjo Algimantas ir sustirusiais delnais suėmęs puodelį
papūtė į kylantį iš jo garą.
Jie sėdėjo gana erdviame kambaryje, kurio viena dalis buvo atskirta
tamsia languota užuolaida. Pro neatmenamais laikais įstiklintą langą, kurio
stiklas jau buvo nuo laiko ne tik apsiblausęs, bet ir net kiek tai suvarvėjęs,
sklido blausi, bet jauki šviesa, kuri nušvietė viduryje kambario stovintį
masyvų stalą, už kurio ir sėdėjo Algimantas, komodą prie sienos, spintelę
su įstiklintomis durimis ir jaukiai tiksintį mechaninį, nuo amžiaus pajuodusį
laikrodį. Užtraukiamą laikrodį su gegute...
Įdomu – Algio elektroninis laikrodis stovėjo, o štai mechaninis -
jaukiai tiksėjo. Tik-tak-tik-tak... Įdomu ar penkias valandas ir penkiolika
minučių rodančios rodyklės iš tikro eina, ar jos taip ir sustingusios?.. Ne,
vis tik eina...
- Mašina nesirūpink. Nieko jai nenutiks, - moteris susidėjo rankas ant
stalo, viena ant kitos, ir, tarsi laukdama, sustingo.
Įsivyravo tyla, kurią sklaidė tik sieninio laikrodžio ritmiškas
caksėjimas ir Algio muistymasis: jis pajutęs karštį ant lūpų greit atitraukė
nuo jų puodelį ir susiraukęs vėl papūtė į arbatą.
- Karšta... – atstūmė puodelį. – Kažkodėl man atrodo, kad Jūs žinote,
kodėl aš jūsų ieškojau...
Moteris lengvai kinktelėjo galva, bet buvo neaišku ar ji pritaria, ar
laukia ką toliau pasakys Algimantas, kuris, kažkodėl, visai nesijaukė
nejaukiai.
- Po to kai radau Palankos veikalą... Prieš ketverius metus... Švento
Jurgio bažnyčioje... Vilniuje... bibliotekoje... Perrašiau, išverčiau... Radau
Antaną... tą patį. Butrimo Juozapo iš Nakačios dvaro... Ten ir apie Jus buvo
parašyta.
- Žinau. Apie veikalą žinau. Paskutinės dalies pabaigą rašė šioje
laukymėje. Ten, prie senosios trobelės. Stoginėje. Pavėsinėje... Ir ką? –
moteris pakreipė galvą ir Algimantas galėjo prisiekti, kad jos akys smalsiai
blykstelėjo.
- A... naa... – sutrikęs įsistebeilijo Algis. Norėjo žiotis, kažką sakyti,
bet tik lėtai, tarsi neigdamas pats save ar savo mintis, pasukiojo galva. -
Negali to būti... negali... Apsikeitimas... Šuolis... Penki šimtai metų... ne...
Ir Jūs...
- Jei negali, tai negali, - tarsi nusivylusi, moteris atsirėmė į raižytos
kėdės atkaltę. – Tai ko tada ieškai? Išgerk. Vėliau pavaišinsiu šiokiais
tokiais ragaišiais. Ir eik miegoti. Ryte iki mašinos palydėsiu...
- Ji užstrigusi... traktoriaus reikia...
Moteris, atsainiai mostelėjo ranka ir lengvai, tarsi jos neslėgtų metai,
pakilo.
- Galėsi važiuoti...
- Atsiprašau... aš ne tai norėjau pasakyti, ne tai... – Algimantas, tarsi
supratęs, kad prie šios kalbos jau niekada nebegrįš, skubotai,
karščiuodamasis, pabandė pataisyti padėtį: – Aš visą tai suprasti galiu, tikrai
galiu... Bet JŪS... Jūs... aš, matyt, norėjau įsitikinti... Bet Jūs, tikriausiai, tik
Jos pro-pro-pro...
- ...anūkė? Suprask, žmogau. Yra galių, kurios nepavaldžios laikui ir
likimui. Laikas - tai tokia pati upė, kaip ir visos kitos, kurios neša vandenį
ir, kuria, galima plaukti ir aukštyn, ir žemyn... tik tam, kad plaukti prieš
srovę, pastangų pridėti reikia. O Likimas, tai toks pat vaikinas, kaip ir bet
kuris, kuris vaikšto jūsų gatvėmis...
Pagaliau moters veidą nušvietė nors šiokia tokia apčiuopiama emocija:
lengvas ironiškas šypsnys. Ji šyptelėjo tarsi mama, kuri užtiko bandantį
krėsti šelmiškas eibes keturmetį vaikigalį.
- Žmogau? – Algimantas jau pats savęs nebesuprato... – Žmogau?..
Juk... eee...
Algis atsistojo: nepaaiškinamas jausmas - jis negalėjo sėdėti šios
moters akivaizdoje, kai šioji stovėjo...
- Ir tai viskas ką norėjai sužinoti?
- Na... Ne, - prisipažino svečias. - Tiesą sakau: nežinau kodėl ieškojau.
Nežinau... visada galvojau, kad sužinosiu Jus suradęs...
 - Aišku... – nutraukė jį moteris. – Vėliau, vakare. Gal rytoj. Gal rytoj
pasakysi. Tegu susiguli. Aš tavęs nevarau...

II.
Pirmoji ir aršiausioji šveicarų batalija (a.p.: kovine rikiuote „batalija“ buvo
vadinama šveicarų ietininkų kare - kvadrato tipo ietininkų rikiuotė. Taip dažniausiai vadindavo
šveicarų ietininkų dalinį. Batalija dažniausiai buvo šešių eilių – pirmose dvejose dažniausiai
stovėdavo brangiau apmokami patyrę šarvuoti ietininkai (pikinieriai), trečioji eilė su alebardomis ar
kitais ilgakočiais ginklais, su kuriais galėtų kirsti (kapoti) ar smeigti iš viršaus, kitos trys –
nešarvuoti ietininkai. Centre būdavo vadas, vėliava ir dažnai blogai apmokyti kariai (naujokai) ar
mokiniai iš viso galėjo būti nuo 30 iki 60 karių priešakyje ir tiek pat į gylį. Pirmųjų eilių ietys 3-3,5
metro, kitų 5-6 metrų ilgio. Nežiūrint viso to, šis šveicarų karinis dalinys galėjo greit persirikiuoti į
falangą arba sudaryti pleištą: viskas priklausė nuo kapitono) pradėjo virsti per
įtvirtinimus, fašinas, nustūmė barikadas ir per kritusius gynėjus ir savuosius
pėstininkus, kurie virto nuo paskutiniųjų iššautų arbaletų strėlių ir retų
arkebūzų šūvių, aptekėjusi dvi ilgąsias serpentinas (a.p.: tai jau lietos XVI a.
pradžios patrankos. Jų buvo keletas rūšių, tačiau lauko (ne apgulties) serpentinos iš esmės
dažniausiai buvo 3 rūšių (standartizacija atsirado tik XVI a. viduryje, nors XVI a. pradžioje Šv.
Romos imperatorius Maksimilijonas I-asis ir frankų (prancūzų) karalius Pranciškus jau bandė taikyti
standartus savo kariniuose daliniuose): didžiausios arba ilgusios dvigubos serpentino apie 3 metrus
ir galėjo šaudyti 16 kg. sviediniais, vidutinės apie 2,5 metrus ir šaudė apie 6 kg. ketaus sviediniais ir
mažosios arba falkonetai (sakalėliai) iki 3 kg. sviediniais. Vokiškai serpentinos dažnai buvo
vadinamos „šlangomis“ – „schlange“. Tai taip pat reiškė gyvatę), ėmė laužtis-brautis į
stovyklą. Išrėkiu paskutiniąją komandą ir mano, beveik padrikę šauliai,
beveik kaktomuša, iššauna į laukinius šveicarus. Aimanų per šauksmus ir
trinksėjimus net nesigirdi. Trumpam apgaubia retas sunkus ir tirštas parako
dūmas, bet rugsėjo vėjas jį greit išsklaido. Tuo tarpu manieji šauliai,
perduoda šautuvus mažamečiams pagalbininkams ir kaip vaiduokliai įsilieja
į vokiečių ietininkų gretas, kurios, tarsi bangolaužis, ima stabdyti lėtą, bet
įnirtingą šveicarų žingsniavimą...
Pasigirsta treškančių ir tarškančių iečių garsai, šauksmai ir pliūpsniais
išrėkiamos komandos. Tarpu tar susidūrusiųjų, kurio plotis buvo nepilnos
priešakinių linijų iečių ilgis, bandydami pralaužti rikiuotę, slysteli keli
drąsuoliai iš abiejų pusių, kurie, čia pat, gauna galą nuo ietininkų
parankinių.
Aš ne sąrašinis ietininkų falangos narys, tad nors ir esu antrasis
leitenantas, kuris vadovauja „Parako dūmų“ brolijos šauliams, čia galiu
tenkintis tik antraeiliu vaidmeniu: kaip ir bet kuris į falangą įsiliejęs eilinis.
Kairėje rankoje gniauždamas metalinį apvalų skydą – rodelą (a.p.:kaip ir
rondašai. isp.: rodela; ital.: rotella – apvalus plieninis skydas skirtas agresyviai kovai arba
iečių/pikų numušimui/nukreipimui į šoną. Paprastai būdavo nuo 50-60 cm diametro ir sverdavo iki 5
kg. Naudojami nuo XV iki XVII a. – ilgiausiai kolonijose. Dažniausiai Italijoje, Ispanijoje ir
Portugalijoje, bei jų protektoratuose ir kolonijose. Taip pat buvo ir paradiniai skydai su įmantriomis
graviūromis, raižiniais, papuošimais tauriaisiais metalais ir t.t.. ), o dešinėje rankoje
sunkiąją katę – kalzbargerį (a.p.: Katzbalger – arba Landsknechtsschwert, trumpas,
ankštoje rikiuotėje pritaikytas kautis sunkus landsknechtų kalavijas. Apie ~1,7 kg. ir iki 85 cm ilgio,
įskaitant rankeną. Kryžma gulinčios „S“ tipo formos – plokštuma statmena ašmenims), švokščiu
per dantis. Ausyse spengia. Girdžiu savo širdies dundėjimą, tarsi mūšio
lauko negaubtų joks dundesys ir žvangesys. Laikydamas skydą ir net jį savo
plokštuma įrėmęs į priešais esančio kario nugarą, padedu šiam išsilaikyti
ant kojų. Tačiau priešakinis karys sustaugia ir susmunka, slysteli man po
kojom, o į jo vietą jau stumteli mane...
Pajuntu, kad kažkas nesmarkiai trinkteli per skydą ir apčiuopom
smūgiuoju į priekį. Kažkiek atsivėręs, pamatau krentantį nuo ieties, beveik
nešarvuotą priešininką, kuris paklaikusiomis akimis vis dar bando
mosikuoti kažkokiu kirtikliu. Nudėjau jį ne aš, bet tai nesvarbu. Svarbu tik,
kad aš jau atsidūriau priešakinėje linijoje... Pati bjauriausia ir brangiausiai
apmokama vieta pėstininkų falangoje... Jei jos niekas nesutriuškina,
žinoma...
Rankas, pečius jau maudžia – ranka vos benulaiko ginklą, kojos
slidinėja – baisu, kad neapvisčiau – sumindytų iš karto. Bet man išsilaikyti
padeda kariai iš nugaros. Jie neleidžia ilsėtis. Jie tave palaiko ir, tarsi, nori
įbrukti mane priešams ar mane ant jų užstumti...
Baubiantys priešai ir kelią pastojusios jų ietys... siaubo ir įniršio
iškreiptos grimasos... Jie bando pasiekti mūsų ietininkus, o mes jų... O
mano, kaip skydnešio ar kalavijuočio užduotis - dengti savus ietininkus,
nuo klastingų priešų išpuolių...
Blyn, ir reikia gi taip įkliūti! Aš juk joks dopelsoldneris (a.p.: vok.:
doppelsoldner – dvigubą atlyginimą gaunantis landsknechtas esantis priešakinėse linijose, labiausiai
šarvuotas ir kai kada ginkluotas dvirankiu sunkiuoju kalaviju (šių kalavijuočių skaičius retai
viršydavo 10 procentų nuo bendro karių skaičiaus), nors ir ekipiruotas ne menkiau už
juos! Aš tik šaulių leitenantas!.. Nekenčiu dvirankių kalavijų ir net nemoku
jais naudotis. Man ir nereikia – aš šaulys, kuris ir taip tamposi vos ne savo
ūgio muškietą (a.p.: pirmosios muškietos buvo mažesnio kalibro nei arkebūzos (todėl ir
pavadinimą gavo muškieta – moskitas), ilgis iki 1,5 m. ir svėrė nuo 6 iki 10 kg.). O kai jos nėra,
mane tenkina ir ispaniškasis rodelas – ne mažiau efektingas, bet ganėtinai
retas daiktas tarp landsknechtų...
Štai ir atėjo pažadėtieji laikai, kai mūšio metu akių jau nebeaptraukia
migla, jau nebesvaigsta galva, o mintims dar atsiranda ir laiko, ir vietos...
 Karys, kuris dirba savo darbą? Jau profesionalas?
Nežinau... vykdau savo pareigą ir prievolę. Dirbu savo darbą, už kurį
gerai moka. Ir tiek. Visa kita – nesvarbu. O priešakinėje linijoje - vis tik -
galima išgyventi... Ir aš pats tam pavyzdys... Ir ne aš vienas... Mūsų, tokių –
daug...
Nemačiau, bet žinojau, kad antroji, pagalbinė šveicarų batalija tuoj
pirmajai ateis į pagalbą ir jau, tada, nežinia kaip pakryps mūšis... Bet kokiu
atveju, iš šios mėsmalės, iš šio lavinų susidūrimo – nebeištrūksi. Arba laimi,
arba žūsti... Arba atsitrauki su visa kariauna... Atsitrauki, o ne paniškai bėgi.
Neteko dar paniškai bėgti. Ir nenoriu. Negalima. Tai tas pats, kaip
pasilaidoti save gyvą... Bet šveicarai nenugalimi - jie niekada nesitraukia...
Beveik niekada... Tik ne šį kartą! Ir ne šiandieną. Šiandien jie traukėsi daug
kartų. Ir dabar, rupūžės ožkaganiai - atsitrauks!
Nežinojau kiek laiko ilgakotės ietys švytavo ir švyturiavo prieš mūsų
ir, atitinkamai, prieš mūsų priešų nosis. Jos trinksėjo viena į kitą, bandė
pasiekti priešus, o aš net nežinau kiek jau padariau smūgių nukreipdamas
tai ietigalio, tai kovos dalgio – gleivos ar ilgosios alebardos smūgius į šoną
tai skydu, tai katzbalgeriu. Jau nesuskaičiuoju kiek kartų kirtau ir smogiau
bandydamas nuvyti bandantį pro kojas praslysti priešų nartuolį... Nežinau.
Neklauskit. O vieną kartą toks pasalūnas „šunėkas“, su savo kažkokiu
iešmu - vos neperdūrė kojos: išgelbėjo tik tvirti antblauzdžiai ir sabatonai
(a.p.: šarviniai batai), bet, kadangi atšokti atgal negalėjau, tai išvengiant
smūgio, teko sukniubti ir kirsti nevykėliui sunkaus ir jau ranką spaudžiančio
skydo atbraila, metaliniu kantu... Pribaigiu nelaimėlį katzbalgerio smūgiu
per pasturgalį ir jau išsitiesiant, stojantis, tuo pačiu, jau nubraižytu ir
palamdytu skydu, nukreipiu paskui drąsuolį besiraunančio ietininko ieties
antgalį... Ir smūgiuoju pats... Pataikau? Kažin.
Ir vėl vargšas mano šalmas... Velniai nematė to šalmo – svarbu galva
sveika – ieties antgalis pračiuožė be žalos...
Nesiseka man su jais... su tais šalmais... Bet kaip nesisektų be jų?!
Sunku, ne, net labai lengva įsivaizduoti...
Ir staiga įtampa atslūgsta... Sutrata būgnai, šaižiai, perskrosdami
batalijos trinksmus, garsus ir kovotojų šūksnius – surėkia ir subliauna
trimitai, ir ragai... Jie nutyla, o paskui juos seka šauksmai, komandos ir
žemės drebėjimas...
Specifinis tas toks žemės drebėjimas, kurį pajutus – ne tik priešui, bet
ir saviems, per nugarą ima bėgioti pagaugai... Nors šįkart, tokiems kaip
mums - tai angelo sparno mostas...
...tai sunkioji kavalerija...
Tai mūsų(!) sunkioji kavalerija...
Tiesą sakant, pradžioje, nieko, išskyrus fanatiškoje ekstazėje iškreiptus
laukinių kalniečių snukius ir jų ietis - nieko nematau. Pradžioje, tarsi
apdujęs, iš karto nieko nesuprantu, bet spaudimas pradėjo mažėti. Tiesiog
tempte tempė eiti paskui juos, bet patyrusių vedų riksmai sulaikė.
Konfederatai traukėsi... Traukėsi! Ir per šiandien nebe pirmą kartą! Dar
ryte mums atrodė, jog jie mus nuvarys į Dausas!
Gal, gal kada nors... Bet ne šiandien!
Šveicarams pradėjus tvarkingai trauktis iš mūsų artilerijos pozicijų, jau
laisviau apsidairęs ir vis dar jausdamas sunkių dekstrierių kanopų
dundinamą žemę, matydamas priešakines vėliavas, supratau, kad mus ir vėl
išgelbėjo įnirtinga frankų karaliaus Pranciškaus I-mojo (a.p.: François Ier1494 –
1547 m.) ir Tuaro vikonto Liudviko II (a.p.: Louis II de la Trémoille (1460-1525) –
žinomas karvedys, kuris tarnavo net trims karaliams) sunkioji kavalerija, kuri vėl smogė
į batalijų flangus...
Eilinį kartą... Bet iki nakties dar Dieve duok! Kiek dar kartosis? Viltis
neišnyksta, bet pagalvojus, kad šios šveicarų atakos per mūsų įnirtingą ugnį
ir sunkiosios kavalerijos antpuolius vis nesibaigia... ir nesibaigia... vis
atsinaujina ir atsinaujina (kelintą kartą? Dešimtą? Dvidešimtą?..) - gali
išvaryti iš proto! Iš kur pas tuos laukinius šitiek nartumo? Kiba jie į mūšį
eina prisiėdę kokių grybų? Kaip legendiniai šiaurės berserkeriai? Nežinau...
Ir žinoti nenoriu! O gal noriu?
Kaip ten bebūtų – jie žygiuoja per atvirai apšaudomą lauką, vėliavos su
visokiais išpaišytais buliais ir kryžiais jau skylėtos kaip mazgotės, jie krenta
kaip pėdai, jų kraujas liejasi ežerais, o sumaitoti kūnai tarsi salos tuose
ežeruose... O jie eina ir eina... tiksliau – žygiuoja. Ir, net - sugeba prieiti...
Braunasi, gauna atkirtį, gauna šoninį smūgį nuo mūsų kavalerijos,
traukiasi... O po to grįžta... Per susidūrimus, pabūklai jau būna atvėsę, bet
pasiruošimui reikia raiko... Per tas trumpas pauzes, kiek įmanydami
persigrupuojame ir neužilgo vėl stojame prieš priešą ugnimi
besispjaudančia siena...
Ir vėl viskas iš naujo...
Beveik ant balso nuplyšimo ribos šaukiu savo šaulius...
Ietininkai per keletą žingsnių atsitraukia, mokiniai ir gurguolės tarnai
puola rinkti sužeistuosius ir plėšti priešų žuvusiuosius, o aš, bandydamas
nuslėpti rankų drebėjimą, bandau iš gertuvės išvarvinti paskutinius gaivos
lašus...
Vis dar gyvas... Dar...
Į Dausas dar anksti...

Nuplėšiu jau atsegtą šalmą, nusmaukiu nuo galvos iš žiedų pintą, kaklą
ir smakrą saugantį gobtuvą, ir pošalmį. Persižegnoju ir sušunku:
- Liek! - šaukiu Arbolui, tai yra Uosiukui, ir šis išpila man ant galvos
acto puodelį. Tai ką turėjo po ranka, tą ir pylė. Actas gerai – vėsina. Gal
tuoj kas atbėgs su vandeniu, bet nėra noro laukti... Jokio noro... degu...
Plaukte plaukiu prakaite, kūnas reikalauja vėsumos...
Acto palaiminga vėsuma keliais lašais prasiskverbia ir po pošarviais.
Karšta kaip pekloj... kūnas tiesiog verda po šiais šarvais, nors saulės ir
nėra... Kaipgi tie vėžliai, rupūžės, ir ištveria... Nors žmogus ištveria... Dar
ne tą ištveria. Ant savęs žinau.
- Tuoj vėl prasidės! – šaukiu užkimęs, bet balsas tik gergždžia ir
švokščia be jokio aiškumo.
Kažkoks šaulys iki neatpažįstamumo suodinu veidu ir kruvinais,
sudriskusiais šarvais, man ištiesia gertuvę... Tilis?.. Taip, tai Tilis.
Gurkšteliu ir jau lengviau išrėkiu:
– Visi į pradines pozicijas! Greit!!! Pasiruošt!
Komandą pradubliuoja seržantai ir jefreitoriai (a.p.: tuo metu, tai dar ne
laipsnis, o samdomų būrių, pačių karių išsirinkti vyresnieji). Panašūs įsakymai sklaido ir
kituose būriuose. Net susimaišyti galima. Bet niekas nesipainioja. Kaip?
Nežinau. Nesipainioja ir tiek...
Kiek mes tada atlaikėm?..
Nežinau... Bet iki nakties dar ne mažiau kokią dešimtį šveicarų atakų.
Tik jau jie mūsų pozicijų nebepajėgė pasiekti, o mes jau nebepajėgėme juos
taip įnirtingai „vagoti“ ir akėti... Tiek priešai, tiek mūsiškiai jau svirduliavo
iš nuovargio. Žmonės pavargo. Porelė serpentinų plyšo, kelių arkebūzų
vamzdžiai išsiskėtė. Vienai arkebūzai sprogus, šaulio veidas, kuris buvo tik
su paprastu veido nesaugančiu šapeliu (a.p.: plieninis skrybėlės tipo šalmas) pavirto į
kraujo košę. Išgyvens ko gero. Ne taip baisiai viskas yra, kaip iš ties atrodo.
Bet jo aimanos erzino. Įsakiau, kuo greičiau jį išvesdinti. Žodžiu, Dievas
duos – išgyvens. O su apdegusio veido randais šiais laikais nemažai žmonių
vaikšto – to, beveik, net mergos nepastebi. Kasdienybė.
 Žodžiu, išsikvėpėme ir mes, ir mūsų priešai. Nusileidus sutemoms,
pasklido žinia, kad nakčiai sutarta dėl paliaubų – tai reiškia, kad rytoj -
viskas prasidės iš naujo... Dieve... Jėrgutėliau... Duok man jėgų!
Bet ko aš čia inkščiu, kai pats frankų karalius tą naktį miegojo tik ant
patrankų lafetų? Taip-taip! Ne savo prabangiuose palociuose, o ant patrankų
lafetų!!! Ir tik porą valandų! Na gal tris... O prieš aušrą, prasidėjo
persigrupavimas.
Generolai su Frankų karaliumi, Tuaro vikontu, Burbono kunigaikščiu
(a.p.: Charles III de Bourbon. 1490-1527), Alansono kunigaikščiu Karoliu de Valua,
Armanjako ir Peršo grafu (a.p.: Charles IV de Valois, duc d’Alençon, 1489-1525),
Venecijos Respublikos vyriausiuoju kondotjeru Bartolomėjumi d’Alvianu
(a.p.: Bartolomeo d'Alviano, 1555-1515) padarė reikiamas išvadas: į centrą permetė
visus savo pėstininkus ir artileriją...
Ir nežiūrint to, nežiūrint siaubingų artilerijos ir šaulių daromų
nuostolių, šveicarams vėl beveik pavyko pasiekti mūsų priešakines
pozicijas. Jie beveik suniokojo mūsų dešinįjį flangą.
Tiesą sakant, nežinia kuo viskas būtų baigęsi, jei ne Bartolomėjau
vadovaujama lengvoji Venecijos kavalerija, kuri sugebėjo apeiti šveicarų
batalijas ir jiems pavyko smogti iš užnugario...
...ir nenugalimųjų švecarų batalijos pakriko! Įsivaizduojate?!
Pakriko!!! Šveicarų falangos-batalijos - pakriko ir kariai, apimti panikos,
pradėjo bėgti...
Prasidėjo šveicarų medžioklė! Šveicarų skerdynės...
Šį mūšį vėliau kažkas pavadino “Gigantų mūšiu”... (a.p.: Marignano mūšis
(Battle of Marignano) 1515 m. rugsėjo 13-14 dienomis tarp Prancūzijos su Venecija prieš Šveicarų
kantonus ir Milano kunigaikštystę dėl Milano kontrolės ir protektoracijos. Į istoriją įėjo kaip mūšis
sudrebinęs ir išsklaidęs legendą apie šveicarų samdinių nenugalimumą, o taip pat Prancūzijos
karaliaus, kaip puikaus taktiko ir karvedžio autoriteto išaugimą, kuris lauko sąlygomis, sugebėjo
operatyviai derinti artilerijos, šaulių, pėstininkų ir kavalerijos veiksmus. Pasauliui įrodė, kad
sunkioji kavalerija deramai dengiama šaulių ir pėstininkų dar yra nepakeičiama mūšio lauke).
Taiklus pavadinimas. Nors aš jį pavadinčiau „šveicarų medžiokle“... Visi
kas buvo mūsų pusėje ir netingėjo, pagaliau galėjo išlieti visas nuoskaudas
ant tų kietų vyrukų...
Tądien, tiesiai karo lauke - Frankų karalius Pranciškus I buvo
įšventintas į riterius...
...na, o mes, po nepilnų trijų savaičių - įžengėme į Milaną...
Ūžtelėjus eiliniam sviediniui ir krauju apliejus sudriskusią geltoną
vėliavą, ant kurios puikavosi išpiešta ar išsiuvinėta buliaus galva, kažkur,
giliai pasąmonėje, supratau, kad prisiminimai sapnuose ima kartotis...
 Pašokstu išpiltas šalto prakaito...
Ne, ne prakaitas - vanduo...
- Atsiprašau, senjore! Atleiskit senjore... Aš jus purčiau, bet jūs tik
rėkėte, riaumojote ir rėkėte... Rėkėte... Man stuktelėjote...– išgirdau
susijaudinusį vaikišką balsą.
Vis dar negalėdamas atsipeikėti, nieko nesuprasdamas, papurčiau
galvą. Pasipurtymas - tarsi padėjo. Pagaliau pradėjo grįžti aplinkos
suvokimas.
Priešais mane, kaip cypaujantis vaiduoklis, vilkinas ilgais naktiniais
marškiniais, stovėjo Fedis ir mosikuodamas tuščiu puodeliu, gailiai
atsiprašinėjo...
Pro žėručio langelį jau matėsi, kad aušta arba neužilgo išauš...
...vėl?..
Vėl košmarai? Nors ne, tai ne košmarai. Veikiau miego metu
išspjaunami prisiminimai. O tai reiškia, kad užsisėdėjau... Tikrai
užsisėdėjau. Visuomet pradeda lankytis šie kraują stingantys praeities
sapnai, kai pernelyg užsisėdžiu... Pernelyg ilgai pabūnu ramumoje.
Nors čia dar niekis. Uogelės... Po kiek laiko imsiu sapnuoti bažnyčią,
kur atsisveikinome su Augusta... ir... Žodžiu, vėl pradėsiu gert... Laikas
keliauti. Kur? Bele kur. Nebus gi man čia vietos. Ne žemę gi art... Kodėl...
Net nusipurčiau nuo tokios minties... Reikia eit ieškot savos karalystės. Štai
kaip. Ir ne mažiau.
Tik pradžiai reikės nueiti pas mamutę. Duos gal kokio nuoviro. Nors
neilgai mes čia lindėsim. Kastilijos idalgo Chose Ferdinandas Marija de la
Tores jau beveik pasveiko, o vakar iš Mėmelio atvykęs pasiuntinys pranešė,
kad reikiamas laivas bus...
I DALIS
SOLDNERIAI AVANTIŪRISTAI

I. Pradžios pradžia
Parimęs ant rankų sėdėjau prie laiko, vėjų, lietaus ir sūraus vandens
nugludinto nedidelio sueižėjusio staliuko, kuris buvo nejudamai pritvirtintas
prie falšborto (a.p.: borto antstatai virš denio pratęsiantys bortą. Kai kurie, reikalui esant, gali
būti ir nuardomi). Sėdėjau ir liūdėjau. Tiesiogine to žodžio prasme. Nuotaika tai
kaip ir normali, bet buvo liūdna. Per užkimšto fryziško (a.p.: fryzai – germanų
tauta, kuri gyvena Šiaurės jūros pajūryje tarp Emso ir Reino bei Helgolando saloje), beveik
bespalvio brendžio (a.p.: distiliuotas vynas - brendis. Nuo ol. žodžio „brandewijn“) ąsotėlio
kaklelį, bukai žiūrėjau į debesuotą tolį. Ir kodėl mano, „anais“ laikais,
kelionės laivu buvo laikomos romantiškomis? Ypač burlaiviu... Kažkoks
nesusipratimas, o ne kelionė...
Nuobodu ir neįdomu...
...tik į žuvėdrą ar praskrendantį kirą ir tegali pasižiūrėti...
O toliau - vanduo...
...banguojantis, neramus, šaltas, tamsiai žalias - beveik net juodas -
sūrus vanduo, kuris, net esant nestipriam vėjui, taškosi smulkiais
smulkučiais lašeliais – purškia, purškalioja. Ypač sausumos brizas (a.p.:
nestiprus vakarinis vėjas, kuris vakarais pučia nuo jūros į sausumą), kuris dabar, nakčiai,
mus neša link saugaus, tik patyrusios laivo įgulos žinomą užutekį. Vengia
laivavedžiai nakčia slankioti po jūrą... Vengia... Ir teisingai daro. Jei būčiau
šios jūrų geldos, kurią kapitonas išdidžiai vadina „kraveliu“ (a.p.: vok.: Kraweel
– nuo portugališko Caravela), „Heilige Nicolaas van Tolentijn“ arba paprasčiau
„Šv. Nikolajumi iš Tolentino“, vadas – taip pat bijočiau. Galiu dantį duot,
kad bijočiau.
Panašu, kad šitą tristiebį kravelį statė dar Nojaus laikais... Nors ne,
meluoju – jame jau pilnavertė vairolazdė – rumpelis, kurį šturmano
paliepimu tąso arba prie jo budi du žaliūkai, o borto lentos jau suleistos.
Tiesą pasakius, kogų arba prancūziškų nefų, jau beveik nebelikę. Bet,
matyt, tai ir visi skirtumai. Iš pažiūros: kogų kogas – su tokiais pačiais
antstatais laivagalyje ir ant nosies, su tokiomis pačiomis stačiakampėmis
burėmis... Nors ne, vėl meluoju. Ant laivagalio jau keliama trikampė...
Lotyniška? A, velnias ją ten žino. Tiesą pasakius, terminologijos dar nėra.
Jokios! Kas kaip išmano ar kas kaip įpratęs - tas taip ir vadina. Net laivo
įgulas pagal jų šnektą galima skirti. Ne, man tai būtų per aukštas pilotažas,
bet Memelio smuklėje, šinkorius puikiai suprasdavo kas iš kokio laivo.
Pavyzdžiui, netgi tą patį, mano anais laikais vadinamą grotstiebį, čia
paprasčiausiai vadina tai pagrindiniu, tai didžiuoju, tai antruoju... Ir tai ta
pati komanda! Ta pati įgula! O ant jo užkeltos pintinės stebėtojui ar šauliui -
dar niekas nevadina jokiu „marsu“... Taigi, labai ir labai priklauso iš kokio
uosto laivo įgula... ar jų vadai... Nors, kaip pastebėjau, tarp jūreivių yra ir
porelė ne tai norvegų, ne tai švedų – jie net išsiskiria kita šnekta, kurios aš
nesuprantu, bet jie - puikiai susišneka su kitais jūreiviais, ir puikiai supranta
laivūno įsakymus ir paliepimus.
 Taaaiiip... Va, kad ir šitas laivagalio antstatas – jie jį vadina kastelu...
Tai yra tvirtove... Laivagalio kastelu... nosies kastelu – tik jis dviem
trečdaliais mažesnis. Logikos kaip ir yra – per juos abu, ant į falšbortus
įtaisytų laikiklių net keturi per drūtgalį užtaisomi falkonetai. Nors, mano
galva, per daug garbės juos vadinti falkonetais. Nenaudoja dar jūroj
falkonetų – veikiau ispaniško tipo bresos (a.p.: brezos – labai maža, pusėtina, ganėtinai
lengva ir be didesnių problemų transportuojamas patranka). Esant reikalui pastatomi
skydai ir ši platforma greit pavirsta į tvirtovę. Ne kažin kas, bet jau rimta ne
tik rizika, bet ir grėsmė užpuolikams.
Be to, visa komanda, tai savotiška kariauna, kuriai priklausome ir mes
– keleiviai. O mūsų šį kartą daug... Ir puikių karių... Nuostabių šaulių ir
kovotojų šutvė... Bandau suskaičiuoti: aš – Antanas Butrimo Juozapo iš
Nakačios dvaro arba pagal vokišką manierą junkeris (vok.: jung-herr - jaunasis
ponas) Antonio Palanka von Nakatschahof (pažo – tada dar dešimtmečio
Fedžio - į galvą neimkim), mane lydintys racas Vukmiras, junkeris Tilis iš
Vangainerhofo, junkeris Stefanas... tėvas Mykolas (kchmmm... manau jį
galim laikyti už pilnavertį kovotoją)... Kastilijos idalgas Chose Ferdinandas
Marija de la Tores, kuris vis dar slepia savo tikrąjį vardą ir titulus, jo
eskudero (a.p.: ginklanešys – skydnešys, galimas kandidatas į riterius - kabaljero) Abolesas
(arba dar Arbolas) de la Nakatscha: lietuviukas - buvęs Uosis-Uosiukas
(pažo taip pat neskaičiuosim). Jie abu, iš Liubeko, Hamburgo arba Bremeno
ar Gento (čia jau kaip pavyks susitvarkyti reikalaus, apie kuriuos tuoj
papasakosiu), keliaus Kastilijos pusėn sausumos keliais. Toliau: Jakobas –
buvęs pirmojo pabūklų skyriaus seržantas, ceigmeisteris (a.p.: patrankų skyriaus
vyresnysis), kuris keliavo į Antverpeną, bet norėdamas kiek užsidirbti –
stabtels su mumis – juolab, kad ir kaip mes visi - niekur neskuba. Na ir
buvę eiliniai artileristai ir šauliai: Markas, Tomas ir Kaladė bei Žemaičių
seniūno tarnybininkas ir patikėtinis, ir šios kelionės etapo iždininkas su
savo tarnu ir raštininku Rapolu...
Taigi, iš viso, mūsų 13 žmonių, jei neskaičiuoti dviejų pažų – karo
vaikų, kurie uostę ir plieno ir parako dūmo, ir esant reikalui - bus gera
paspirtis. Šutvė keliauninkų, kurių tik vos-vos mažiau, nei laivo įgulos
narių. Dėl piratų kapitonas šį kartą gali būti ramus... Jam beliko jaudintis tik
dėl oro... Nors kokie ten piratai?! Pats, matyt - piratas, kuris ką nors
apiplėšė jūroje ir išsipardavęs visiems žinomoje jūrų piratų irštvoje –
Mėmelyje, kaip taikus Hansos frachto laivavedys - grįžta į Liubeką (a.p.: vok:
Lübeck – buvusi Hansos sąjungos sostinė).
 Iš kur čia mūsų tiek? Rašydamas šias eilutes net šyptelėjau... Taip jau
susiklostė, kad buvę samdiniai ir sėkmės ponuliai, liko ištikimi skambiai
monetai.
Reikalas tame, kad po „Parako dūmų“ brolijos baigties, mes dar
užsibuvome „mano tėvo“ Butrimo dvare. Chose dar menkai valdė koją,
gydėsi nuo sužeidimų, aš neturėjau kur skubėti, o ir kiti nariai - neturėjo kur
bėgti – norėjo apsiuostyti, pamąstyti, pamerginėti... O gal, paprasčiausiai,
buvo pasiilgę ramaus gyvenimo.
Su buvusiu pirmuoju leitenantu buvom sutarę, jog jam galutinai
pasveikus, keliausime kažkokią tai kelio atkarpą kartu – ir saugiau, ir
maloniau. Tik vėliau, idalgo leisis tiesiai į pietus, o aš, tęsiu kelionę
aplinkui kontinentą – neturėjau jokio noro vėl bastytis per tuos kalnus,
miškus, serpentinus, upelius ir upokšnius... Nusibodo. Ilgai trunka. Juolab,
kad mano šios kelionės tikslas - Kadis... Pagal užmančiais, ten turės baigtis
ši kelionė ir prasidės kita. Visiškai nauja.
Na, bet kaip ten bebūtų, žodžiu, gandai apie kariūnų gaują grįžusią iš
karo - sklido greitai. Tai šauklys pralekia, tai pirklys pravažiuoja, tai
pakeleivingas ponulis apsilanko... Tad nieko nuostabaus, kad vieną dieną
sulaukėme ir garbingų svečių.
Mano „tėvas“ buvo vedęs Žemaičių seniūno Stanislovo Kęsgailos
Jonavičiaus (a.p.: Žemaičių seniūnu išbuvo 40 metų nuo 1486 iki 1527 m. Mirė 1527 m.
pradžioje. Būdamas Žemaičių seniūnu, tuo pat metu užėmė kitas svarbias valstybines pareigas:
1499–1522 m. buvo Trakų kaštelionas, 1522–1527 Vilniaus kaštelionas, 1501–1503 m. Lietuvos
etmonas. Jo politinis autoritetas ir ilgametės seniūno pareigos nulėmė, kad Žemaitija jam tapo lyg
dalinė kunigaikštystė ar grafystė – praktiškai buvo markgrafu. Naudodamasis iš pirmtakų
paveldėtomis teisėmis, jis pats skyrė ir atleidinėjo tijūnus, dalijo žemes. Per jo rankas ėjo visos
giminaitę Vandą, kuri laukėsi... Ir, šiaip, seniūnas buvo
Žemaičių žemės pajamos)
palankus mūsų giminei nuo seniausių laikų: su mano „tėvu“ bendravo be
įmantrybių. Visai neblogas ramstis, ypač žinant, kad, iš esmės, pagal savo
įgaliojimus, lyginant su pietvakarių šalimis, jis buvo visiškai pilnavertis
nesuverenus grafas, markgrafas ar net markizas. Kunigaikščio ir karaliaus
patikėtinis. Žodžiu, tikrosios jo apsilankymo Butrimo dvare priežasties jau
nesužinosiu, bet įtariu, kad jo suktoje galvoje ta priežastis buvo ne tiek jo
giminaitė, kiek būtent mes. Taip-tai: mes... Ir nieko čia keisto. Trumpiau
tariant - be didesnių įžangų, išsiklausinėjęs apie vis dar kažkur toli rytuose
vangiai vykstantį karą, ėmė mus verbuoti į savo tarnybą...
Taip... Jei būčiau tikras šios epochos „sūnus“ – matyt susigundyčiau...
Bet... Bet aš turėjau savas užmančias apie kurias parašysiu kiek vėliau, ir,
kurias, tada bijojau iki galo pats sau suformuluoti. Jos dar buvo ganėtinai
„žalios“. Pagrįstos tik retais gandais, spėlionėmis ir „ano“ gyvenimo žinių
nuotrupomis... Prie pokerio stalo su tuo nesėsčiau... Tačiau Markas, Tomas
ir Kaladė susigundė: avansu gavo ceigmeisterių ir ceigvartų pareigas (a.p.:
artilerijos vyresnysis ir artilerijos eiliniai, nuo vok.: Zeugmeister ir Zeugwart), atlyginimą,
pažadus dėl žemių ir su jomis susijusiomis privilegijomis. Jiems net buvo
pažadėta pasirūpinti jų vedybomis!.. Va!!! Na, o kaip dar kitaip galim ant
žemės pasodinti laisvamanius vokiečius? Tik taip... ir ne kitaip... Taigi,
seniūnui beliko tik pakratyti šikšną - įsigyti pabūklų parką...
Na, ne tokį jau ir didelį parką: keletą vidutinių serpentinų ar dešimtį
mažųjų falkonetų – pagal aplinkybes. Tačiau, žemaičių karužams –
vėliavininkams – tai būtų nemenkas pastiprinimas. Juolab, kad seniūnas,
pagal kai kuriuos požymius įtarė, jog šalimais, Prūsijos pasienyje, brendo
eilinis konfliktas. Pas jį daugiau žinių suplaukia – jam geriau žinoti...
Žodžiu, pabūklų liejyklų aplinkui nebuvo – nebent Gdanskas, bet aišku, kad
artimiausiu keliu, ordinas tokio pirkinio nepraleis – jie ten su Gdansku
ragais buvo susirėmę. Be to, jiems dar vieno, velniai žino ką mąstančio
stipraus kaimyno pašonėje nereikėjo. Nebūtų praleidę pabūklų į Žemaitiją.
Kaip Dievą myliu. Seniūnas irgi ne kitaip galvojo.
Žodžiu, pasitarus, pakalbėjus, patarėme jam vykti į Liubeką, Hamburgą
ar Bremeną, su kuriais prekybiniai ryšiai jau buvo nusistovėję nuo seniausių
laikų. Per prūsus, su laisvaisiais imperijos miestais, flamandais ir
brabantais, jau seniai buvo užmegzti glaudūs prekybiniai ryšiai. Na, o
reikalus tvarkant per Hansos sąjungai nepriklausantį Mėmelį, buvo galima
sutaupyti gražaus pinigėlio. Ir besišiaušiantys Gdanso kaperiai bus ne
kliūtis.
Štai taip, žodis po žodžio ir mes su savo patarimais užsinėrėme sau
„arkaną“ – įsipareigojome būti patarėjais („ano“ gyvenimo kalba tariant –
ekspertais) derantis ir perkant patrankas. Kad neįkištų senų kliošenų –
virintų iš metalo juostų ar kokių nors tinkančių tik paradui su kreivomis
žiotimis...
Na ir puiku - seniūnas apmokėjo kelionę į vieną galą grynaisiais...
Ir mums parama – ir jam nauda. Juolab, kad pakeliui.
Na, o parakas... Ne toks jau sudėtingas tas reikalas... Kiek žinau,
anksčiau ar vėliau - Žemaitijos dvaruose bus statomi parako malūnai, tad
„Parako dūmų“ kompanijos parako paslapties, kuri jau ir nelabai paslaptis -
atskleidimas – nieko ir niekur neįtakos. Žodžiu, nesileidžiant į detales, kai
kuriuos parako gamybos subtilumus ir receptūras pažadėjau perduoti
mainais už mano brolio Juozapo, kuris metė gerti ir su savo protezu jau
šokinėjo kaip su gimtąja koja, tarnybą. Juolab, kad savo laiku buvo Jurgio
dvarionu: patirtį nors vandeniu skiesk. Žodžiu, gavo pažadus į žemę, patapo
kažkokiu ne tai seniūnijos tarnybininku, ne tai dvarionu, kurio pareiga buvo
rūpinti į karą išjojusių žmonių sodybomis ir namiškiais... Gerai suderėjau:
įleisk ožį į daržą... Po daugelio metų sužinojau, kad jis per tas pareigas į
žmonas gavo gerą našlę su geru kraičiu ir tapo nemenku žemvaldžiu...
Na, viskas kaip ir gerai... Tyla prieš audrą?.. Įtariu, kad taip – gėris
niekada per ilgai nesitęsia... Visi tie naktimis užplūstantys sapnai ir praeities
košmarai pranašauja tą patį...
Užliūliuotas melancholijos, lengvo laivo siūbavimo, šūkaliojančio
kapitono ir jo komandų dubliavimo triukšmo bei ritmiško laivo takelažo
braškėjimo ir silpno vėjo žaidimo vantomis triukšmo fone, tarsi grįžau porą
savaičių atgal...
Kaitrios saulės spinduliai žaidė mamutės kieme. Vėjo beveik nesijautė.
Oras pritvinkęs šviežiai pjautos medienos, sumišusios su silpnu beržiniu
dūmu, kvapo, kurio fone iš molinio puodelio garuojantis žolelių aromatas,
tik dar labiau maloniai kuteno nosį.
Gurkštelėjus kažkokio atraus ir tiršto žolelių viralo, šiluma, galgi net
karštis - maloniai nutekėjo iki pat skrandžio ir užkaitino kraują. Atrodė, kad
kraujagyslėmis nutekėjo įkaitintas gyvsidabris.
Ech, pripratau aš prie tų žolelių nuovirų šioje epochoje. Net labai
pripratau. Negana to, net pradėjau vieną kitą tankiau naudojamą žolelę
pažinti. Ir, tie žolelių viralai, visur skiriasi: kokie gitanai (a.p.: isp. gitano –
čigonas, klajoklis), tai yra - čigonai, lydintys kariaunas, jas verda savaip,
markitantės arba kampfrau – dar kitaip... Šiauriniuose kraštuose jis vienoks,
pietuose kitoks, kalnuose trečioks, o pajūryje ir visiškai į nieką nepanašus...
Nors ką čia tie užpilai, štai - Rūta (a.p.: žr. – Dausos mūsų dar palauks – 1), moka
virti kažkokią žolelių girą. Nepakartojamas skonis. Net sunkiai nusakomas
– jei tik kas nors su viduriais ar su skrandžiu – pirmučiausias vaistas...
O štai mamutės užpiltinės, tai yra arbatos - išskirtinės... Kcmmm...
Nepakartojamos. Jau kaži kelintą kartą pas ją svečiuojuosi, bet nesuprantu
iš ko jos verdamos... Kai viralas karštas, atrodo vienoks, o kai vėsta –
kitoks: pradžioje aitrus skonis, bevėstant, kartais, pavirsta į vos ne
abrikosinį, o retkarčiais ir į amaretinį ... Vienas puodelis, o kol išgeri -
mainosi tarsi vaivorykštė. Racas Vukmiras, beje, taip pat šią arbatą dievina.
O štai kiti raukosi – nepatinka.
- Aaaa!!! – pasigirdo šaižus vaikiškas šauksmas.
Metu puodelį ir kartu su Vukmiru, pašokdami, trankiai parverčiame
suolą. Instinktyviai čiumpam už durklų. Tilis šalia trinkų sustingsta su
pakeltu skalūnu.
Mintyse keiktelėjau ir peršokęs apverstą suolą, nudūmiu prie Fedžio,
kuris sustigęs ir išplėtęs akis bandė sugrabalioti savo peilį.
- Filjo du putana (a.p.: it.: Figlio du putana – kalės vaikas)! – keiktelėjau
pamatęs žolėje riešo storumo gyvatę, kuri smalsiai pakėlė galvą ir, tarsi
juokdamasi iš aplinkinių, tankiai kaišiojo dvišaką liežuvėlį. Nors pati
gyvatė ir buvo tamsaus sidabruojančio dumblo spalvos, geltonos „auselės“
matėsi puikiai. – El baboso (a.p.: isp.: baboso – kvailys, idiotas)... Čia gi žaltys!..
Įsikišau durklą ir pasilenkdamas išgirdau, kaip Fedis pabandė atkartoti:
- Šajyš...
Sunkiai jam sekėsi mūsiška kalba, bet labai nekreipiau dėmesio. Vis
tiek išvyksime. O gal jį palikti? Pavyzdžiui - pas Rūtą. tai tikrai nepražus.
Ne taip kaip su manim. Juolab, kad ji jį kaip savo vaiką priėmė.
Nusispjovusi ant visų luomų skirtumų ir panašių tuštybių, ėmėsi jį globoti.
O kai šis, buvęs smuklės vaikis, dar ir itališkų kažkokių virtuvės paslapčių
išdavė – jos širdies platybei nebeužteko ir viso pasaulio. Net Vaigirdas,
prievaizdas, Rūtos vyras, jai į smilkinį baksnojo...
Ir iš kur pas mane buvo tos kantrybės?! Versdami mane vertėjauti, abu
jie -Rūta su Fedžiu - nukankino iki visiško žagsulio. O dar įdomiau tai, kad
Rūtai buvo šmėstelėjusi mintis, jog Fedis mano benkartas. Bastardukas...
Ačiū Dievui, pagal amžių nesueina - o tai tikrai neišsisukčiau... Juokas
juokais, o Fedis dvare - ne tik, kad atsišėrė, pastebimai ūgtelėjo, bet ir jo,
pažo tarnyba, tapo tik nominalu. Taigis... Štai taip... Iš naujo jaukintis berną
reikės... Nors gal ir ne...
Bet nepasiliks jis... Kaulų smegenimis jaučiu. Gaila, geras vaikis... O
saugumo pažadėti negaliu...
Beje, su manim, tiksliau: su manim, Tiliu ir Stefanu nusprendė vykti ir
Vukmiras... ir... ir tėvas Mykolas!
„Tėvas“, sužinojęs raco ketinimus, su Vukmiru barėsi net dvi dienas.
Atrodė, kad stogai dreba. Kad gryčios ant savo pamatų nenustovės...
Bet susitaikė seni kovų draugai... O po to, tris dienas gėrė kaip kokie
smuklių pašlemėkai... O mes jiems padėjom...
 Suprantu Vukmirą. Ko gero, jį tik kažkada sutraiškyta koja ir amžiną
atilstį Aušra, kuri mirė dar žiemą nuo banalaus plaučių uždegimo (šiais
laikais nuvarydavo žmones į kapus ne prasčiau, kaip koks karas), ir telaikė.
Tačiau jau seniai kojos skausmų nebejautė – gal tik į oro pasikeitimus
reaguodavo. Kita vertus, gerų sakalininkų, arklininkų ir šunininkų pamainą
palieka – nėra ko „mano tėvui“ skųstis..
Na, o tėvas Mykolas? Nelabai suprantu to jo polėkio. Bet, matomai, čia
barnis su Žemaitijos vyskupijos klerkais rezultatas. Kaip? Trumpai tariant,
prieš pat mums atvykstant, susivaidijo su Žemaičių vyskupijos klebonais.
Šie, sprendžiant iš visko - akivaizdžiai jį išguiti norėjo. Parapijiečiams tėvas
Mykolas labai patiko, bet jo tikėjimo skiepijimo metodai nebuvo priimtini
vyskupijai. Na, o po to, kai su Vukmiru išgirdo manąją tikrąją istoriją –
tėvas Mykolas akyse pasikeitė: kažkokia prasme, tai jo stogas ganėtinai
pačiuožė. Bet, kaip ir į gerą pusę... Mano galva... Pirmiausia - beveik metė
gerti ir ėmė blogti. Nosis nebemėlynavo, veidas aplyso. Per pasninkus
paslapčiom neužkandžiavo ir negėrė. Pradėjo svaičioti apie naują
misionierišką žygį vos ne į Dausas. Tuo pačiu nebesilaikė ir jokių
benediktinietiškų kanonų. Kaip va, antai – sumąstė susipažinti su mamute.
Susipažino. Nežinau, ką jie ten taip kalbėjo, bet vienuolis išrėžęs prakalbą,
užbaigė šiais žodžiais:
- Žinai, gerbiamoji moterie, ir jūs, pasiklydę dievo avinai! Jei norite
užtikrinti savo patrono ramybę, štai ten... – vienuolis bedė pirštu į
pamiškėje besislepiantį takelį, - pastatykyt moteriškei koplyčią ar
koplytstulpį! Kaip Kristų myliu, vėliau ar anksčiau, tie niekšai iš vyskupijos
nežinia kokių paistalų prisiklausę, dar nekaltai sudegins tą šventąją Dievo
pateptąją moterėlę. Tegu po kryžium gyvena! Amen!..
Taigi, tiesą sakant, todėl dabar mes čia: baigėme statyti koplytstulpį,
kurį tėvas Mykolas liudininkų akyse pašventino ir kaip kamparas, kartu su
Vaigirdu ir Stefanu kažin ko iškeliavo pas bitininką. Tiesa, Chose, kad ir
buvo laisvamanis (pagal šiuos laikus kokioje Italijoje ar pietų Prancūzijoje
ir Ispanijoje – tikras eretikas), kaip ir daugumas mūsų amato žmonių, bet
tokių vietų nemėgo. Kaip ir likę vokiečiai, beje. Jų čia nebuvo ir net kelio
čionai nežinojo. Stengėsi nematyti ir negirdėti. N ir gerai. Teisingas
požiūris.
- Gražuolis, - ištariau imdamas sunkųjį šliužą ant rankų. Akivaizdžiai
senas padaras. Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad beveik mano ūgio, sunkus,
slidus ir visai nebaikštus.
 Žaltys pasirangė ir išslydęs šlumštelėjo į žolę. Sušnarėjęs pasislėpė.
- Ožius... – išgirdau už nugaros.
Na ir kada ji spėjo prieiti? Baigiu prarasti visus įgūdžius?
- Mažiau, eik, padėsi Tiliui, - ramiu balsu tęsė mamutė ir vaikis
akimirksniu dingo. Suprato? Nesistebėčiau. – Na, o mudu, grįžtam prie
stalo.
Vukmiras jau kaip niekur nieko sėdėjo ant pastatyto suolelio ir
ramiausiai toliau gurkšnojo nuovirą. Už nugaros vėl supoškėjo skalūnas ir
Fedžio į rietuvę kraunamų malkų barškėjimas.
- Žiemai užteks, - ramiai ištarė, plušančio Tilio link, linktelėjo racas.
Mamutė pritariamai taip pat linktelėjo, o aš ėmiausi pravėsusio gėralo.
- Duok ranką, - kreipdamasi į Vukmirą, ramiai ištarė moteris. – Ne, ne
šitą...
Racas paklusdamas ištiesė kitą ranką, o mamutė tik menkai dirstelėjusi,
perbraukusi per jo delną savo dešinės rankos smiliumi, suspaudė šią
sueižėjusią ir šiurkščią ranką tarp abiejų savųjų delnų. Racas,
netrukdydamas, kita ranka, pagal savo įprotį, ėmėsi glostyti į kasytes
supintą dvišaką barzdą.
Aš, tuo tarpu, stengdamasis nuduoti, kad man visai neįdomu,
apsidairiau. Tilis, nuogas iki pusės, nutviekstas saulės šviesos atrodė kaip
koks Toras su savo kirviu. Raumenys kunkuliavo ir vaikščiojo. Ne be
reikalo mergos prie jo linksta, nors jis jų ir kiek-tai šalinasi (tik apmokamos
mergšės – be jokių kaprizų ir tolimesnių pretenzijų). Na ir kaip nesišalinsi,
jei per jas, visam gyvenimui, jo nugara buvo pavirtusi į randų, tarsi gyvačių,
knibždėlyną (a.p.: žr. Dausų atstumtieji. Tilis).
- Jau pasirinkai, - ištarė mamutė. – Čia jau nebegrįši. O toliau tau žinoti
nereikia...
Vukmiras tyliai linktelėjo galva ir, tarsi, sutramdė atsidusimą.
- Duok savąją...
Mamutės ranka atrodė vėsi, lengva ir vos juntama. Tarsi aksomas.
Moteris atrodė kaip senučiukė, o oda švelni, kaip merginos...
Nenorom galvoje išplaukė vaizdiniai iš pasąmonės, kur prieš kiekvieną
nelaimę pasirodydavo jos siluetas... Ne, jos pasirodymas nebuvo pikta
lemiantis ženklas... Gal - veikiau - gelbstintis...
- Negalvok apie tai...
Linktelėjau galva:
- Ne visuomet galiu...
 - Nori kažko paklausti... Tik nedrįsti.
- Kchmmm... Taip... – linktelėjau ir mintyse numojau ranka: kaip bus,
taip bus, jei ir paklausiu, nieko neatsitiks. - Spėlioju, kas tu...
- Mirtis... Veliona... Tinka toks atsakymas? – dažniausiai emocijų
nerodančiame veide atsirado pašiepiama šypsena.
Negalėjau suprasti ar ji juokauja, ar šaiposi. Nesistebėčiau nei vienu,
nei kitu... Ji moka, pats stebėjau: kartais taip mesteli kokį žodelį, kad net
palaidūniškiausias vyrukas nukaista, kaip skaisti mergelė. Jau ką moka, tai
moka.
Papurčiau galvą ir įsistebeilijau į Vukmirą: jo akys buvo virtusios į dvi
dideles nuostabos kupinas sagas.
- O jūs galvojat, kad mirtis tai kraugerys? Skeletas su kalaviju? Kuris
tik šienauja galvas? Niekad nepagalvojot, jog tai gali būti gailestingumo
angelas?
Trumpam įsivyravo tyla. Tiesą sakant, nieko negalvojau. Galva buvo
kaip tuščia puodynė. Tik viduje, kažkurioje sielos kertelėje sukrebždėjo
baimė nežinomybei...
– Viskas, eikit namo. Visi, - paleido mano ranką mamutė.
Viskas. Audiencija, taip sakant - baigta. Štai taip. Reikia eiti.
- Fedi, Tili! Viskas, baigiat ir einam.
- Jawhol, herr hauptmann (a.p.: vok.: „Klausau, ponas kapitone), – linktelėjo
Tilis ir įdavė skalūną Fedžiui, kuris jį atrėmė į rietuvę. Nuo krūmų
pasičiupęs lininius marškinius, ėmė juos mautis per galvą. Susijuosė diržu,
prie kurio kabėjo ilgas durklas, ir ramiai priėjęs prie mamutės nusilenkė: -
Bitte segnen Sie mich, meine herrin (a.p.: palaiminkite mane, mano ponia).
Keista, bet ši moteris tarsi suprato visas kalbas. Pakėlusi ranką uždėjo
delną ant Tilio galvos, palaikė, o po to lengvai paplekšnojo per petį.
Šyptelėjus pasisuko ir kita ranka pakedeno Fedžio šviesius, palei katiliuką
kirptus plaukus. Geraširdiškai šyptelėjo ir į nieką nesikreipdama,
žemaitiškai suniurnėjo:
- Išvengei liepsnos. Dabar ilgai gyvensi... Tik ne čia, - tarsi pati sau, o
gal atsisveikindama linktelėjo ir pasuko galvą į mane: - Su tavim tai tikrai
dar pasimatysim. Tik negreit. O gal ir nepasimatysim. Nors manau, kad
pasimatysim. Susieti mes. Bet Likimas nelabai nori už tave austi tavo
gyvenimo juostos... Gyvenk kaip išmanai...
Iš prisiminimų pažadino riksmai. Sunerimęs laivo kapitonas smarkiai
gestikuliavo ir keitė kursą. Apsidairiau, bet nežinodamas jūrinių kelionių
ypatumų, tik smalsiai stebėjau sujudimą.
- Pone, pone, plėšikai – prišoko Fedis.
- Pone, gal malonėsite duoti įsakymą savo žmonėms, kad ruoštųsi? –
suraukęs antakius atsisuko laivo kapitonas Oto fon Bukvaldas.
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais. - Kur jie, tie plėšikai?
Vietoj atsakymo kapitonas mostelėjo ranka už dešinio borto.
Eilinį kartą pasigailėjau, kad neturiu jokio žiūrono! Deja... Teko
tenkintis savo akimis, kurios, nepratusios prie jūrinių nuotolių, tolumoje
regėjo tik kažkokį siluetą.
- Kur tie šėtono vaikai išsislapstė? Fedi, surask visus ir mano vardu
liepk ruoštis.
- Klausau, monsinjore! – išrėžė berniukas ir pasisuko skuosti.
- Po to į mano kajutę – padėsi!..
Fedis linktelėjo ir plačiu turėklu nučiuožė žemyn ant denio, o aš, oriai,
pasiramsčiuodamas kaip koks didikas raižyta lazda, kurioje buvo paslėpta
estoko (a.p.: kalavijo porūšis, kuris buvo naudojamas tik smeigmui, kaip pagalbinis ginklas.
Ašmenys negalandami – pagal formą panašūs į stileto, tik ilgis siekdavo net iki 1,5 -1,7 metrų)
geležtis, oriai nupėdinau link kambariuko-kajutės ar tiesiog atitvaro su
gultu, vieta mantai ir be jokio langelio. Labai teisingai ją vietiniai vadina –
„kamera“. Nors Italijoj, bet kokias nedideles patalpas ar kambariukus
kameromis ar kamaromis vadina.
Kodėl neskubėjau? O ko skubėti? Dabar jūreiviai dirba, o laivai, šiais
laikais, negreitaeigiai – mažų mažiausiai, turim dar valandą, jei ne daugiau.
Na ir bet koks supuvusios geldos „kapitoniūkštis“ čia manęs nepavaikys...
Ne ant to pataikė.
- Lepšiai, - ištarė Chose, kai ginkluoti iki dantų susitikome ant denio,
kur gyvenimas virte virė.
Jis žiūrėjo į laivo artileristus, kurie, mūsų supratimu, labai nevikriai
sukiojosi aplink lengvąsias bresas-falkonetus. Vienas iš tų nevykėlių
sugebėjo net ant denio išmesti paraku jau iš anksto pripildytą pristatomą
drūtgalį. Liurbiai. Atgrubnagiai. „Parako dūmų“ būrį būtų rykščių gavęs...
Buvo aišku, kad treniruotėse laiko neleido.
Sprendžiant iš to, kad artėjantis laivas taip vėliavos ir nepakėlė, o ant
vėjų nugairintų purvinų burių jokių herbų ar priklausomybės simbolių
nebuvo, gerų ketinimų priartėjantys neturėjo. Abi pusės ruošėsi
susidūrimui.
 Na taip... O ką? Mes iš pažiūros - puikus lėtaeigis kąsnelis. Bet koks
labiau patyręs jūrininkas, vos mestelėjęs akį, pamatys jog mūsų laivas
perkrautas ir vos bortais nesemia vandens. Perdedu, bet nelabai. Jeigu ir
buvo koks vaterlinijos matas, tai jis tikrai slėpėsi po vandeniu. Tokių metų
laiku jūra rami, tad laivų kapitonai neretai rizikuoja. Žodžiu, bet koks jūrų
plėšikas neatsisakys tokio lėtapėdžio grobio. Na, bet tai jau jų problema -
tegu pabando... jei turi kietus dantukus.
- Stefanai, visus šaulius ant laivagalio kastlo. Taip kaip tarėmės prieš
kelionę. Tegu akivaizdžiai ruošia muškietas. Tegu priešas jas aiškiai mato.
Parodykim savo dantis, - vyptelėjau. Na štai, nuobodulį, tarsi ranka nuėmė.
- Klausau kapitone!
„Kapitonas“ – neblogai skamba. Nors aš joks kapitonas, tai tik manoji
šutvė mane be jokios priesaikos taip ir vadino: kapitonu – hauptmanu. Net
Vukmiras, kuris pradžioj taip mane vadino tik norėdamas pašiepti, po to
apsiprato. Nors ką ten Vukmiras, net būsimieji ceigmeisteriai kitaip
nevadino, nors ir nebuvo mano komandos nariai. Tiesa, kelionėje jie
tylomis priėmė mano viršenybę – įprotis, kartais - galingesnis už prigimtį.
Nors „kapitonas“ - tai dar ne joks karinis laipsnis. Viršininkas, karvedys –
viso labo - ir tik tiek.
Chose suriko įsakymą ir mūsiškiai, kurie neturėjo šaudyklių, ėmėsi
rikiuotis palei dešinį bortą. Jie stojo kartu su nuo budėjimo laisvais ir
ginkluotais laivo įgulos vyrais. Šie sudarė, tarsi, atskirą abordažinę
komandą.
- Jie mus stebi! Ima dešiniau! – pasigirdo šauksmas iš viršutinės
grotstiebio – didžiojo stiebo pintinės – aikštelės.
Beveik iš karto išgirdome nuaidintį laivo kapitono „lojimą“...
Man čia nebėra ką veikti. Nužvelgiau būsimus abordažo atmušėjus,
kurių užnugaryje, į stiebą atrėmęs trumpąją ietį, rožančių kalbėjo tėvas
Mykolas.
Bandydamas surikiuoti mintis, nejučiomis, kaip buvau įpratęs,
apsičiupinėjau dagą – ilgąjį porinį kairės rankos durklą, varganą niekuo
neišsiskiriantį kalaviją, panašų į ispaniškąjį – espadą (būtinai reikės
susirasti man pritinkantį, o tai po to, kuris lūžo – taip savo rankai nieko
padoraus ir neradau), rankomis perbėgau per perpetinius diržus ir abu
pistoletus. Pasukau link laivagalio antstato.
Praeidamas linktelėjau Vukmirui, kuris stovėjo užsidėjęs senovišką
pilną, bet gerai prižiūrėtą žiedmarškinę, krūtinšarvį – kirasą, antdilbius,
antkelius, pečių apsaugas ir užsivožęs plačiabrylį šalmą. Kairėje rankoje
laikė mano dovanotą sunkųjį rodelą – apvalų metalinį itališką skydą. Patiko
ir pritiko jam ši dovana. Dešine ranka kaip tik tikrino kaip iš makštų
iščiuožia jo ištikimoji skjavoneska ir atsakydamas į linktelėjimą, taip pat
linktelėjo ir ranka perbraukė per savo garsiuosius ūsus. Galėčiau prisiekti,
kad jo akyse žaidė pasitenkinimo šypsena. (a.p.: it. spada schiavonesca. Pusantrinis
kalavijas. Manoma, kad jo kilmė turėtų būti Balkanuose (viena iš priežasčių, kodėl antraeilis herojus
ją parenka). Tai pusantrinis kalavijas, sveriantis nuo 1,5 iki 1,7 kg. ir apie 1,2 m. ilgio. Jį ypatingu
daro horizontaliai gulinti „S“ pavidalo kryžma, kuri, manoma, leido efektingai kovoti prieš lenktus
sunkiuosius Osmanų kardus ir kalavijus... Šis kalavijas davė pradžią tarp Venecijos dodžų
(kilmingųjų) apsaugos paplitusiai „skjavonai“. Nuo 1570 metų skjavoną pradėta kaldinti su
krepšelinio tipo rankena /„garda“ ir vėliau terminas „spada gli schiavoni“ pradėti taikyti visiems
venecijietiško tipo kalavijams, kurie turėjo krepšelinę rankeną- „gardą“).
Pasistengdamas netrukdyti vyrams, kurie į didžiojo stiebo viršų
suktuku kėlė didelį sunkių strėlių ryšulį, nuėjau link pakilimo į lavagalio
antstatą, kur mane pasitiko Fedis su jau užtaisyta muškieta.
Perėmiau muškietą ir atrėmiau ją į vieną iš jau ant falšborto pritvirtintų
skydų. Tikrindamas dagtį ir paraką ant lentynėlės, garsiai, į nieką
nesikreipdamas, paklausiau:
- Na ką, vyrai, pasismaginsim?
- Ja...
- Cha...
- Tuoj mūsų šlangai (a.p.: vok.: Schlangen buvo vadinamos vidutinio dydžio serpentinos
- patrankos. tiesioginė reikšmė - gyvatė), kraujo paragaus!.. – atsiliepė Kaladė.
- Viskas kaip visuomet, vyrai! Be įsakymo nešaunat! Fedi, tu, su savo
arkebūzėle, laikykis kairiau. Po ranka nelysk. Ir pridengsi turėklus, jei
priešas sugebės persiristi per bortą.
- Klausau, monsinjore!
- Pone kapitone Oto von Bukvaldai, mano vyrai pasiruošę! Gal vertėtų
prieš tų niekšų nosį iššauti įspėjamąjį iš šios mažylės? – mostelėjau link
pačiam laivagalyje ant sukiojamo rėmo pritvirtintos patrankėlės. – Net tavo
kanonieriai (tiesiog pabrėžiau panieką) dar spės pertaisyti.
- ... – taip į mano repliką nieko neatsakęs, linktelėjo laivo kapitonas. Jis
dėjosi žiūrys į priešų laivą. Bet intonaciją pajuto: pasipūtė ir išsipūtė, lyg
įžeistas pasaulio imperatorius. Dėl orumo kiek patylėjęs, išrėkė įsakymą,
kurį atkartojo laivūnas – ruoštis iššauti. Po to sukomandavo šturmanui,
kuris paliepė kažkaip ypatingai susukti vairą ir laivas akimirkai sustingo.
Tarsi to ir laukdamas, trinktelėjo mažasis falkonetas: senoviškas, bet
skaudžiai geliantis, dar iš metalo juostų suvirintas ir sustiprintas žiedais
niekutis.
Vėjas per akimirką išsklaidė pilką debesėlį ir jis nesutrukdė pamatyti,
kaip sviedinys pliūptelėjo į vandenį gerokai nepasiekęs neaiškių ketinimų
vedamo laivo, nuo pusės vėjas nešė rėkiamas komandų nuoplaišas.
Kravelis, vėl pagavęs vėją, pajudėjo...
II. Nesvetingas krantas

- Ponas kapitone, gal trinktelim soldą?! A?! Ponas Kapitone?! Po

šilingą? (a.p.: žemos sidabro prabos smulki moneta. Pavyzdžiui XVI pradžios prūsiškas (Ordino)
šilingas turėjo 0,24 gr. sidabro, kai moneta svėrė 1,32 gr., 1510 m. Vestfalijos šilingas svėrė apie 2,7
gr., o sidabro tebuvo vos 0,6 gr.)
Kritiškai žvilgtelėjau į nuotolį. Laivas labai panašus į mūsiškį – vos ne
du vandens lašai. Matyt toks pat kravelis, tik mažiau pakrautas: bortai
aukštai virš jūros stovi. Jis buvo nei per arti, nei per toli. Lakstantys deniais
ir antstatais-kastelais žmogeliukai jau gerai matėsi. Iki visiško suartėjimo,
bus galima bent triskart iššauti. Tad, jei prisitaikyti prie siūbavimo, gal ir
galima pabandyti.
- Aš už! Dedu tris! – riktelėjau. – Trys bandymai!..
- Dalyvauju! – pasigirdo patenkintas Stefano balsas.
- Priimu!
- Priimu!
- Dalyvauju!
- Fedi, kokį paraką supylei? – rinkdamasis taikinį pasiteiravau.
- Iš raudonojo, monsinjore... Kaip visuomet liepiat pirmam šūviui.
Pilnu užtaisu.
Linktelėjau galvą. Teisingai. Šaunuolis – pirmam šūviui – geresnį...
Mintyse per petį nusispjovęs, riktelėjau:
- Maniškis su triūba! Tas kur į mus spokso!
- Mano ant nosies...
- Mano didžiajame stiebe!..
Tarp denyje stovėjusių keleivių-karių, nuvilnijo šurmuliukas. Naujai
iškeptas Žemaitijos ceigmeisteris Markas pasisuko į Jakobą:
- Du prieš vieną, už kapitoną.
- Trys prieš vieną, už Stefaną, - suraukęs marmūzę papurtė galvą
Jakobas. – Senjore Chose?
 - Aš pasuoju, - vyptelėjęs numojo ranka Chose. – Kiek gi galima?.. Ir
taip aišku, kad arba tas, arba tas... Kad dar nors koks vienas svetimas būtų...
- Ką tai reiškia? – klausiamai linktelėjo antstato pusėn Vukmiras.
- A, Antonio sėbrų pramanai. Iš venecijiečių kondotjerų visokio
šlamštalo prisigraibė. Mažvaikiai, – truktelėjo pečiais buvęs pirmasis
leitenantas. - Dar iš Milano laikų. Lombardijoj iš dyko buvimo - dar ne tiek
prisigalvoti galima... Žodžiu, kas pataikys į taikinį, tas dalinsis soldą. Kiek
jie ten šūvių?.. Trys? Tai jei, iš trijų tris po šilingą, tai kiti sumestų po
devynis šilingus. Daugiausiai pataikiusiam. Kartais po gerą atlyginimą kas
nors susirinkdavo. Todėl „soldu“ praminė (a.p.: soldas, tai smulki moneta atėjusi dar iš
Vakarų Romos laikų nuo lot. solida. Nuo šios monetos pavadinimo ir kilęs žodis „soldaten“,
pradžioje kaip ironiška pravardė – parduodantis gyvybę už smulkią monetą. Venecijos soldas: 1/20
Venecijos arba Genujos lyros arba 1/140 auksinio cechino ~3,5 gr., ir dalinosi į 12 denarų)...
Na, ką gi, per tokį atstumą šaudant su dagtine muškieta – pataikymas –
tai, veikiau, sėkmės reikalas. Reikia imti gerokai aukščiau, o paėmus
gerokai aukščiau vamzdis užstoja žmogeliukus...
Daugiau ar mažiau nujausdamas per kiek laiko ant lentynėlės
suliepsnos parakas ir ugnis pateks į kamerą, prisitaikiau prie ritmingo
siūbavimo. Nuspaudžiau nuleistuką. Sušnypštė, sužaižaravo ir trinktelėjo.
Nosį sukuteno aitrus dūmas. Nieko nelaukdamas, beveik jau instinktyviai,
pradėjau pertaisinėti muškietą. Judesiai buvo jau senų seniausiai nudailinti
ir atidirbti... Porą brūžių grūstuvu – šiukšles išvalyt... pačiupt paruoštą „Šv.
Antonijaus ritinėlį“ (žr. „Dausos mūsų dar palauks“-1)... popierinio ritinėlio galo
nukandimas... truputėlis parako ant lentynos... nubraukdami perteklinius
parako grūdelius, uždarom sklendę... likęs parakas į vamzdį... popierius su
švininiu rutuliuku - į vamzdį... trinktelėjimas buože į denį, grūstuvas...
Įdomu, kaip ten kiti?..
Po greta stovinčių šaulių šūvių, antstatą aptraukė aitrus dūmas, kuris
net nebandė išsilaikyti – jį pasigavo vėjas ir tuoj pat ištirpdė begaliniuose
toliuose.
Barškėjo grūstuvai, o apačioje, denyje, kuriems nemaišė dūmas jau
džiaugsmingai rėkavo.
- Kieno krito?! – riktelėjau pamatęs, kad mano nusižiūrėtas ponulis taip
ir tebestovi, ir spokso tiesiai į mane. Gal tik taip atrodė? Nežinau.
- Ne mano...
- Niekieno...
- Cha... cha...
Per laivą nuaidėjo šiurkštus juokas ir sąmojų lavina.
 Šyptelėjau. Na taip... Atstumas ant pačios ribos: ir dar siūbuojant, ir
dar laive. Pataikėm ne ten kur taikėmės... Kitaip tariant, nelaimėlis pasigavo
atsitiktinę kulką. Lemtis, matyt jo tokia.
Na ir gerai. Priešas vis tiek nežino į ką mes ten taikėm... Tegu pasikaso
pakaušį...
- Kartojam! Pasiruošę?! Ugnis pagal pasiruošimą! Ir negaištam.
Negaištam!
Per tą laiką priešo kravelis gerokai priartėjo. Taikytis tapo lengviau...
Po eilinio šūvio, apačioje, denyje, kur žiūrovams netrukdė dūmai,
nuaidėjo susižavėjimo kupinas ošimas.
- Kas? – sušnypščiau darbuodamasis grūstuvu...
- Monsinjore, monsinjore... monsinjore! Jūsų krito!.. Ir ant nosies
senjoro Stefano krito!..
- O-cho! – nusistebėjau remdamas ginklą ant turėklo. Burnoje jau jutau
seną ir gerą pažįstamą: džiovinantį parako ir suodžių prieskonį...
- Tęsiam! Pasiruošę?!.. Mano ant tiltelio su plunksnom! Ugnis pagal
pasiruošimą!
- Mano priekyje prie falkoneto! – pasigirdo Stefano balsas.
Kitų taikiniai liko tie patys.
Laivai jau buvo netoli suartėjimo. Jau akivaizdžiai matėsi, kad mūsų
daugiau: nedaug daugiau, bet vis tiek daugiau. Be to, anie šaulių beveik
arba visai neturi. Ir tik du falkonetai, ir tiedu - gerai jei nesurūdiję. Nors
komanda ekipiruota pusėtinai. Maži skydai, vos ne rinktiniai – vieno
meistro ar cecho. Sunkūs falšionai ar palašai... Abordažinės alebardos...
Kabliai...
Bet mes ne menkesni - daug kraujo išgersim... O kol priartės, tai dar ir
praretinsim, o ir falkonetai dar neprabilo... O gal jie, pas mus- surūdiję?
Parakas spynose sudrėkęs? Su mūsų kapitonu – nenustebčiau – jau seniai
laikas pykštelti, o nesigirdi... Nelabai tuomet ką tenutuokiau apie jūrų
mūšius – nė viename dar nebuvau dalyvavęs...
- Gula ant kairio borto! Traukiasi! – pasigirdo šaižus balsas iš pintinės
didžiojo stiebo viršuje.
Iš ties, dabita su plunksnomis skėryčiojo rankomis, šūkavo, o
priešininkų laivas, regimai pradėjo vengti susidūrimo. Jo korpusas lengvai
pasivertė, bortas kilstelėjo...
Pasigirdo šūvis... Stefano trečias šūvis sutapo su siūbuojančio laivo
nosies antstato-kastlo kilstelėjimu ir jo kulka trenkėsi į skydą šalia priešų
falkoneto... Gerai matėsi, kaip skiedros nuo skydo krašto išlakstė į visas
puses. Stefanas net nepažiūrėjęs skubiai ėmėsi pertaisymo...
Kažkur į mūsų skydus ir bortus dusliai subarbeno strėlės... Porelė
sunkių ir ilgų arbaleto strėlių įsirėžė į gretimą skydą.
Atsakydamos iššovė muškietos...
Suklikęs grotstiebio arbeletininkas pakibo ant „statinės“ krašto...
Atsidusęs ir sulaikęs orą, nuspaudžiau nuleistuką...
- Pataaaikėėėt!
- Hurrraaaaaa!!!
- Du - vienas - vienas! Viva capitano! Soldas kapitono! – Fedis rėkė,
tarsi pats būtų pataikęs.
- Gerai, gerai... ko kauki?!.
Palydėdami atsitraukiantį laivą, trinktelėjo ir porelė mūsų kravelio
mažųjų patrankėlių. Sviediniai nušvilpė pro priešininko takelažą ir,
nepadarę priešui jokios bėdos, pliumptelėjo kažkur už jų kairiojo borto...
Nesusipratimas, o ne artileristai... Nors ir toks gestas, tokiam pasipūtusiam
šykštuoliui, kaip mūsų laivo kapitonas - buvo prabanga. Davė įsakymą šauti
tik tam, kad mes nepareikalautume mokesčio už paraką, o gal net
nepareikalautume grąžinti pinigų už kelionę... Na ne kitaip... O ką? Laivą
tai apgynė? Apgynėm. Nesvarbu, kad labiau kvailiojom. Bet nepaneigsi...
Kita vertus, mano spėjimas iš ties pasitvirtino.
Įėjus į Liubeko įlanką, keleivius, tai yra - mus, jau sunku buvo
nulaikyti kokiame nors susmirdusio kubriko kamputyje (a.p.: ol koebrug –
jūreiviams ar keliautojams skirta bendra gyvenamoji patalpa) ar ankštoje kajutėje-
kameroje. Na ir mūsų kapitonas jau nedrįso gimto uosto prieangyje įsakinėti
kilmingiems žmonėms. Čia jau pradėjo veikti kiek kitokios tradicijos ar
papročiai. O gal jo padėtis laivo savininkų tarpe nebuvo itin tvirta ir vengė
skundų, o gal... Žodžiu, tūkstančiai priežasčių – čia pirklių laivas, vis tik, o
ne karinis. Tad kelionės pabaigoje ant denio išlindo netgi trys nuvalkiotos
kekšės, kurios iki šiol „dirbo“ kubrike už širmos... Taip taip, pasitaiko. Ta
tradicija iš amžių glūdumų, gal dar iš vikingų ar kokių variagų laikų. Beveik
jau nunykęs, bet, šiek tiek, vis dar gajus paprotys. Pas pirklius dar
katorgininkai neplaukioja. Čia kiek vėliau... kai be bizūno prietaringų ir
tamsių jūreivių nebesuvaldysi.
Paleistuvės laukan jos išėjo vos ne pirmą kartą ir paskui save į denį
išnešė tokį "ambre" šleifą, kad džiaugiausi, jog esu pačiame laivagalyje ir
jūros vėjas pučia link nosies nuo manęs. Tiesa, grynam ore jos pabuvo
neilgam. Kūtvėlas greit sugrūdo atgal ir daugiau jų nebematėm. Štai taip –
nėra dar net prietarų apie jokius sijonus laive... Netgi atvirkščiai - rūpinosi
komandos laisvalaikiu... taip sakant... Mintyse net nusipurčiau.
Kodėl kapitonas tokiai žmonių miniai leido bastytis po denį ir trukdyti
gana pasunkėjusiai navigacijai? Turiu versiją... Jos, aišku, nepatikrinsi, bet
manau, kad jis puikiausiai suprato, jog jei mes mesteltume kokią kliauzą
pirklių prekybiniams namams ar jo šeimininko, laivo savininko, neatsimenu
jo pavardės – kontorai, tai jis liktų be ausų. Na, o jei dar paaiškėtų, kad
nežinia ko buvo užsukęs į Mėmėlį (įtariu, kad šeimininkas ar šeimininkai
apie tai nieko nežino), tai ir visai jam būtų riesta. Be to, įtariu, kad mes
buvome jo papildomas uždarbis – tik jo ir komandos (gal). Nedeklaruotas,
taip sakant. Jei šeimininkas ar pirklių taryba sužinotų, gerai jei gėdos stulpu
atsipirktų. Už tokius „pagudravimus“ šeimininko sąskaita, gali būti, kad
visa šeima, jei tokią jis turi, taps servais (a.p.: vergais, priklausomais tarnais,
baudžiauninkais), o jį patį ketvirčiuos ir turtą konfiskuos... Kodėl taip maniau?
Visų pirma, antroje kelionės pusėje, kapitonas vos tvardėsi ir jo akyse
spindėte spindėjo noras mus išmesti per bortą. Labai dažnai daugiareikšmiai
susižvalgydavo su šturmanu ir laivūnu. Na ir dar nepasiekęs Travės upės
žiočių, per kurią patenkama į Liubeką, stojo į reidą. Pradėjo sapalioti apie
sudėtingą perkrauto laivo navigaciją, apie locmano samdymą ir dar
sapaliojo kažkokius paistalus... Nežinau, ne laivavedys... O gal ir be reikalo
juodinu žmogų, va, anava - reide stovėjo dar porelė laiviūkščių – netgi
senovinis kogas. Dabar, kai jau žinojau, kas yra kravelis arba karavelė, jau
galėjau tvirtai pasakyti, kad senasis kogas nuo kravelės skyrėsi tiek pat,
kiek skiriasi asilas nuo arklio.
Po visokių tokių kalbų ir užuominų, ganėtinai išsikankinę nuo šio
visiems jau senų seniausiai nusibodusio ir įgrisusio pasiplaukiojimo,
apsitarėm ir pareikalavom, kad mus perkeltų su visa manta į krantą. Dabar
jau ir sausuma bus greičiau. Ant nervų, taip sakant, niekas nespaus. Jei
visas jūsų kelias žada būti toks bjauriai nuobodus, tiesą sakant, pradėjau
mąstyti ar nereikėtų keisti savo kelionės tikslą.. Ir ką čia tokio sugalvojus?
Gal grįžti žemės arti? Brrr.... neduok Die! Samdytis? Na, kad ir Veneciją?
Ten kondotjerų visada reikia... O gal leistis su Chose? Deja, deja... Čia buvo
tik šios kelionės pradžia ir jei būčiau žinojęs, ką likimas man rengia, tai
būčiau tik kalaviją galandęs ir mėgavęsis kiekviena pragyventa diena...
- Ponas kapitone Oto fon Bukvaldai, su visa derama pagarba, noriu
paklausti, ar jums neatrodo, kad mano komanda nusipelnė šiokios tokios
premijos? – tarsi žaisdami, kartu su Chose ir Vukmiru, apsupom kapitoną
prieš nusileisdami į barkasą, kuris atėjo nuo kranto. Taip, jis jis buvo
atplaukęs paimti tik mus. tarsi žaisdami, kartu su Chose ir Vukmiru,
apsupom kapitoną. (a.p.: ol. barkas – didelė jūrinė valtis, kartais net virš 20 irkluotojų ir iki 15
metrų ilgio, gali eiti su burėmis, kai kada dvistiebė su pastatomu bušpritu kliveriui (priekinei
trikampei burei)
- Atleiskit, ponai, - kapitonas uždėjo ranką ant falšiono (a.p.: angl. falchion.
Trumpas ir link smaigalio platėjantis vienašmenis kalavijas. Buvo mėgstamas jūreivių ir šaulių.
Galima buvo durti ir kirsti), su kuriuo nesiskyrė nuo pat įėjimo į Liubeko įlanką. –
Nelabai suprantu apie ką jūs kalbate.
Kaip grybai iš po lietaus išdygo šturmanas, o neužilgo, tarsi netyčia, ir
laivūnas...
- Apie premiją už laivo išgelbėjimą, pone, - išsišiepiau ir pabrėžtinai
pakartojau: - Iš-gel-bė-ji-mą...
- Argi? Juk ir buvo sutarta, kad pavojaus atveju...
- Taip taip-taip... Mes į apsaugą nesisamdėme... Todėl ir neprašome
atlyginimo...
- O tik klausiame pono nuomonės... – Chose atvirai šaipydamasis ėmė
glostyti savo pistoletų rankenas.
Tarsi netyčia pridengdamas laiptus į galinį kastlą, Vukmiras žengtelėjo
žingsnį į šoną. Apačioje ėmė būriuotis laivo įgulos vyresnieji, bet
nežinodami kas iš tiesų vyksta, nenorėdami užsitraukti nemalonės, sustingo
nedrįsdami brautis į viršų.
- Kaip manote, kiek kainuoja jūsų ir jūsų komandos gyvybė? –
caktelėjau liežuviu per gomurį.– Ir kiek stintų, ar kas ten jūroje plaukioja,
jau būtumėt pamaitinę?
- Mes taip pat šaudėme! Ponai. Gal malonėtumėte palikti laivą?
Barkasas jūsų jau laukia.
- Žinoma. Aišku šaudėt! Aš dabar irgi pašaudysiu. Ir melskitės, kad
šaudyčiau taip, kaip šaudėte jūs, - uždėjau ir aš rankas ant pistoletų (a.p.: apie
tuo metu dar pakankamais retus ir brangius pistoletus su prisukamom spynom, kaip juos gavo
Palanka ir jo draugas Chose, rasite „Dausose mūsų dar palauks – 1 ir jį lydinčiajam apsakyme -
„Fedis“).
Kapitonas susiraukė. Žiojosi kažką sakyti. Bet, čia pat, užsičiaupė.
Mano žmonės (na va, nejučiom jau – mano! Na, niekas nekaltas, patys
mane vadu pasirinko), tarsi netyčia, pasiruošę leistis į barkasą, kur jau buvo
nuleista visa manta ir sėdėjo abu pažai, tėvas Mykolas ir seniūno patikėtinis
su tarnu, supo komandą. Visi, skirtingai nuo įgulos, buvo neblogai ir
akivaizdžiai ginkluoti (jūreiviškų peilių ir rakandų galime net neminėti).
Laivo kapitonas vėl išsižiojo, kaip žuvis, giliai įkvėpė, užsičiaupė ir tik
po kelių akimirkų, lėtai, tarsi save ramindamas, iškvėpdamas atsiduso. Jis
puikiai žinojo kas mes tokie, ir kad jo komanda pasmerkta – išpjautume per
akimirksniu.
- Čia kažkoks nesusipratimas, ponai. Aš norėjau pasakyti tik tiek, kad
ketinu grąžinti pusę užmokesčio ir magaryčių statinaitę Porto brendžio, -
kapitonas susiraukęs, tarsi būtų atsikandęs rūgštaus obuolio.
- Na va, Antonio, o tu sakei, kad kapitonas šykštuolis! – vėl dantis
iššiepė Chose.
- Atleiskit, gerbiamasis kabaljero, klydau, - teatrališkai nusilenkiau
Chose pusėn.
- Pasitaiko, jaunasis pone, pasitaiko, - tai pat teatrališkame reveranse
atsakė Chose ir apsisukęs pridūrė: – Matot kapitone, mes mokam pripažinti
savo klydimus, ar taip?
- Mhmmm... pone... Hansai, - pasisukęs į laivūną, iškošė kapitonas, -
pasirūpink. Paimk statinę, tą su mano antspaudu ir perduok ponams.
- Nuostabu, kapitone, nuostabu... – tarsi aiktelėjo Chose ir
pasiramstydamas lazdele, kurioje buvo įtaisytas slapta estoko geležtis,
pasuko link laiptų. – Sėdam, ponai, negaišinkim užsiėmusių žmonių.
Lipam...
Gana greitai mūsų visa šutvė sugarmėjo į barkasą. Likus tik man
vienam su Stefanu, pagaliau pasirodė kapitonas, kuris su rūgščia mimika
įdavė kapšiuką. Pasvėriau jį ant rankos:
- Mestelk Tiliui, - perdaviau Stefanui ir linktelėjau, kad šis kabarotųsi
žemyn.
Stefanas, prieš žengdamas per bortą, be jokių žodžių, mestelėjo kapšą
žemyn, kur jį mikliai sugavo Tilis ir tik tada ėmėsi štormtrapo (a.p.: už borto,
kai kada nuo laikinos platformos, permestos per bortą ar falšbortą virvinės kopėčios, dažniausiai su
plokščiais skersiniais). Jėgos demonstravimas ir smarkuoliški pasimaivymai
veltui neprapuolė. Net barkase kažkas iš irkluotojų aiktelėjo, o kapitono
padėjėjas net išsižiojo nebyliame šūksnyje. Vis tik su kapšu pinigų ant
vandens nelabai kas drįs taip elgtis. Na ir dzin, ne piniguose esmė. Juolab,
kad jie niekur neprapuolė.
Taip, yra dalyku, kurie matyt nesikeičia per amžius... Bent jau vyrų
tarpe... Moterų irgi, bet kitaip...
 Bet reikia vaidinti griežtą pramuštgalvių lyderį, tad tik patenkintas
suraukiau iki blizgesio nuskustą marmūzę ir patenkintas subambėjau į
niekur:
– Nebūtina taip viską suprasti pažodžiui... – pasukau galvą į laivo
kapitoną: - Meluočiau, herr Otto, kad kelionė buvo nuostabi. Bet vis tiek
linkiu geros kloties...
Kapitonas tik sausai linktelėjo ir susukęs marmūzę nusisuko.
Atsistūmus nuo laivo ir kaimo žvejams sumosikavus irklais, pasipylė
sąmojai ir juokas, palinkėjimai laivui ir jo komandai. Nuotaika buvo pakili.
Jos nesugadino net per bortą kažkokio jūreivio iškištas nuogas užpakalis,
kuris, matomai, turėjo reikšti panieką, bet, sukėlė tik juoko audrą.
Pakylėtas šaunios nuotaikos, pasisukau į vyriausiąjį žveją, kuris sėdėjo
už rumpelio:
- Tai gal ir iki pat Liubeko nuirklinsit? A? – paklaust paklausiau, bet
nemaniau, kad sutiks.
- A kiek duosi, pone? - senio smakras, kartu su reta susivėlusia barzda
kilstelėjo, o akyse sužibo godumas.
Net kažkuria prasme nustebau. Viduje, kažkodėl maniau, kad ims
išsisukinėti. Bet ne – derėtis linkęs! Būtų šaunu, jei pavyktų sutarti:
- A kiek prašai? A? Tik be fanatizmo, gerai? – paklausiau paimdamas
per rankas iš barkaso priekio Fedžio perduotą apsiaustą. Pabandžiau į jį
įsisukti, o tai dargana jau kaulus norėjo siekti. Nors įlankoje vėjo nebuvo,
bet dulksna ir drėgmė įkyriai skverbėsi visur, kur tik pajėgė.
- Be ko? A?
- Pone... – suraukiau nosį, o tai visai neketinau su žvejais bičiuliautis.
Ne mano lygmuo. O kad nesuprato mano išsireiškimo, tai ne mano rūpestis.
Aš buvęs samdinys. O jie visi keistuoliai. Ir visi apie tai žino. Daug
paprasčiau gyventi, o tai etiketo ir kalbėsenos kanonai, kitokiu atveju, man
užtrauktų nemažai rūpesčių ir net nemalonumų. Netgi tuose pačiuose „tėvo“
valdose.
- Pone... Taip. Atsiprašau pone...
- Tai kiek prašysi?
- Naaaa... – suraukė vėjų nugairintą kaktą žvejys, - na, penkios markės
(a.p.: šiaurės Vokietijoje markė buvo ir moneta, ir atsiskaitymo vienetas. Viena markė – apie 16
pilnaverčių šilingų – karvės kaina apie 25-35 šilingus). A? Penkios... pone...
Na, viskas aišku: už varioką, tai yra, pfenigą - bokalą alaus gali kokioj
užmiesčio knaipėje gauti, o čia - penkios markės už kažkokius tai
penkiolika varstų. Trevės upe kilti aukštyn gal ir sunku, bet, akivaizdžiai ne
už tokius pinigus...
- Beeet.... Visi kaimo vyrai, čia, už irklų... Žvejybos atsisakėm... –
matyt mano tylėjimą savaip supratęs ėmė muistytis žvejys. Akivaizdu, kad
nenorėjo prarasti pelningo darbelio.
- Na ir už kokią čia sumą per dieną būtumėt pažvejoję? A?
- Na...
O barkasas tai ne menkas. Mes visi su savo manta sutilpom ir dar už
irklų dešimt žaliūkų... Nemažai galima prižvejoti.
- „Na“ ne pinigas, su juo į turgų nenueisi. Žodžiu, duodu auksinį...
Girti į savo Rosenhagą grįšit ir dar mergų kraičiams liks...
- Be-et... – tarsi nuskriaustas sušniurkštė senis, nors šelmiškas
spindesys akyse išdavė, jog senis patenkintas... Vėl, aš, rupūže mieloji –
akivaizdžiai permokėjau, kad mane kur...
- Dievo pabijok. Čia ne vieta derėtis, sūnau mano, - kilstelėjęs ranką,
tėvas Mykolas užgniaužė žvejo godumą dar šiam nespėjus peraugti
fantazijos nupieštos realybės. Tad, senis pamatęs prieš nosį ranką su
tabaluojančiu masyviu rožiniu, suglaudė pečius. Ir čia pat skystoje ir
apšepusioje barzdoje slėpdamas pasitenkinimo šypseną, užkimusiu, bet
tvirtu ir aiškiu balsu, sušuko:
- Į Hansos prieplauką, vyrai, užgulat, užgulat, tinginiai!!! Ponai moka!
Ir viens.... Iiiirrrr viens... Smagiau, kad jus kur!.. Irrrr...
Tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus, pagal senio užduotą taktą, vienas
iš žvejų užtraukė ritmingą skaičiuoklę-dainelę, kurią pagavo ir kiti.
Nesudėtingi žodžiai alia „tru-lia-lia, hip ir op... aš į turgų ėjau, nuogą mergą
mačiau...“ Galima greičiau, galima lėčiau. Įdomi tokia mantra (kitaip
nepavadinsi – melodijos - jokios), kažkiek juokingai vaikiška. Šaunūs
žvejai pasitaikė. Nežiūrint darganos nuotaika buvo pakili.
Barkasas, tarsi naujai atgimęs, slystelėjo per raibuliuojantį vandenį ir
dulksnos šydą. Štai taip. Dabar jau buvo galima jaustis, kad plauki, o
vangiai plūduriuoji. Įdomu, žvejai tokį tempą išlaikys iki pat Liubeko? Kita
vertus, labai nesistebėčiau: geram šiuolaikiniam žvejui irklais mosikuot,
kaip tinginiui šikną krapštyt...
- Kitą kartą geriau seniūno žmogui leisk derėtis ar Tiliui, turi ir jis tą
talentą, kiek pastebėjau, - ironiškai šypsodamasis sušnabždėjo Vukmiras. –
Su savo pyškalais tu gal ir kaip Galiotas, bet su pinigais... kaip... –
nukandęs paskutinį žodį, palingavo galvą senasis mokytojas. Bet nuotaika
dėl jo žodžių nė kiek nesmuko.
Gailiai atsidusau. Savaime taip susiklostė, kad mūsų šutvės bendrus
finansinius reiklaus tvarkė Tilis, bet kartais - va taip... prašaunu pro šalį.
Na taip... Deja... Kebli piniginė sistema. Pastovūs sprigtai per nosį...
Ne, reikia kuo greičiau surasti savo „karalystę“. Bent jau tam, kad
galėčiau tų sušvilptų pinigų neskaičiuoti...

III. Elbė
- Leonardas, neseniai mirė.
- Kas? – suraukė kaktą Chose. – Ai tas, lombardas? Skulptorius?
- Ne, menininkas, inžinierius. Na iš Milano kuris...
- A! Aaaaa... Na taip, - Chose palingavo galvą ir vėl pasinėrė į savas
mintis. O gal net išniręs nebuvo. Jo pirštai nejučiomis žaidė su arklioko
vadelėmis ir į aplinką žvelgė iš padilbų, taip, tarsi atitrūkęs nuo šios
realybės.
- Bičiuli, kas tave taip neramina? – susidomėjęs pasukau galvą į savo
bendražygį.
- A... - Chose išsitiesė ir apsidairė taip, tarsi tikrintų ar niekas mūsų
nesiklauso.
Tiesą pasakius, klausytis nebuvo kam. Judėjome plačiu ir nuo gausybės
keliauninkų suplūktu keliu link antrojo laisvojo Šventos Romos Imperijos
miestą Hamburgą. Viena kelio puse galėjo judėti tik pora raitelių ar
vežimas. Nebent esi ne mažiau, kaip koks nors kurfiurstas (kunigaikštis) ar
suverenus vyskupas - apie imperatorių, net nekalbu. Kita puse kelio taip pat
judėjo keliauninkų srautas. Judrūs či keliai. Gerai plūkti, bet judrūs kaip
niekur, matyt kitur. Ir visa tai – nesant kokiam gretimam mieste jokios
šventinės mugės! Čia tokia kasdienybė.
Taigi, trijulė miestų: Liubekas, Hamburgas ir Brėmenas. Jie sudarė tokį
intensyvų judėjimą, kad nepratusiam galėjo net susisukti galva. Ir
susisukdavo, tiesą pasakius. Čia vienoje kvadratinėje mylioje gyveno tiek
žmonių, kai kur nors kitur ir dviem kaimams užtektų. Ir tai dar ne
Nyderlandai, kur gyvenimas iš vis - virte virė.. Žodžiu, į vieną ir į kitą pusę
judėjo vežimai, gurguolės ir pavieniai keliauninkai, miesto sargybos ir
kitokie teisėtvarkos prižiūrėtojai; pasipuošę miestų livrėjomis pasiuntiniai ir
šaukliai ar priekabūs aukštakilmiai ponai, ar apsimestinai nuolankūs
išmaldos prašytojai, valkatos ir piligrimai. Šiame kelyje dažnos
poilsiavietės ar pakelės smuklės, ar pakelės pavėsinės, pašiūrės. Ir jos, beje,
dažnai būdavo užkištos... Iš pirmo žvilgsnio, tikras chaosas: tik įsižiūrėjęs
galėjai pradėti pastebėti kažkokį dėsningumą. Ir kur gi ta garsioji vokiškoji
tvarka? Jai, matyt, dar laikas neatėjo. Tai liudijo ne tik kelionės sąlygos, bet
ir kalnai šiukšlių, kažkokių draiskalų ir pastipusių gyvūnų, aplink kuriuos
jau debesimis sukosi musės, dvėselienos. Nenustebčiau, jei krūmuose kur
nors taip ir koks iškvėpęs paskutinę dvasną žmogėnas guli ir kirminus šeria.
Kita vertus, man jau toks vaizdas seniai nebuvo jokia naujiena. Buvau
jau pratęs. Bastydamasis su samdiniais ir ne tokių kelių, pakelių ir
šlykštynių regėjau. Čia, galima sakyti – civilizacija. Ir iš didžiosios raidės!
Negadina vaizdo jokie pakaruokliai su nulupta oda. Ant kuolų susodinti
nusikaltėliai ar „karo šunų“ nukankinti nelaimėliai, nesigirdi dejonių, nėra
gaisrų, nėra degintos mėsos kvapą nešančių dūmų... ir... Na ir už tai - didelis
„ačiū“!..
Nors ne – truputį meluoju. Paliekant Liubeko Holsteno vartus, šalia jų
kelias kartuves su senai pakabintais pakaruokliais matėme. Na ir pačiam
mieste, turgaus aikštėje, dar tik atkeliavę, pataikėme į viešąją egzekuciją.
Ką ten baudė - nesigilinau, bet jei ir būčiau panorėję gilintis – vis tiek
nepavyktų: reginių ištroškusi minia baubė, rėkavo ir šurmuliavo. Ypač, kai
kirsdavo kokią galūnę ar prikaustytam ant rato nelaimėliui metaliniu strypu
trupindavo kaulus.
To reginio metu, taip buvo užkištos gatvės, kad pajudėti buvo
neįmanoma – teko laukti pabaigos. Eilinį kartą, patenkintas pastebėjau, kad
manieji bendražygiai, kaip ir aš, taip pat nesižavėjo reginiu – netgi suraukę
kaktas bodėjosi (išskyrus Rapolą su tarnu, kurie toliau „agrarinio rojaus“
nieko nebuvo matę). Ir nieko keisto: buvę profesionalūs samdiniai tokių
vaizdelių prisižiūrėję, kad visiems šiems romiems biurgeriams net
nesisapnavo. Teko girdėti posakį „karas maitina“? Ko gero, tuo viskas ir
pasakyta. Nenužmogėjome – ir Ačiū Viešpačiui... Amen.
Taigi, link Hamburgo judėjome labai lėtai. Mums, su mūsų mantos
prikrautu vežimu ką nors aplenkti -nebuvo jokių vilčių. Na, o kam? Kur
skubėti? Čia visi net skuba lėta. Ir, kaip nekeista, dažniausiai visur suspėja...
Tėvas Mykolas ėjo šalia vadeliotojo, kuris atsainiai tabalavo ilgomis
dviejų arkliokų, kurie traukė ilgą furgoną, vadelėmis. Pažai-tarnai, ant
vežime sukrautos mantos, išsidrėbę, kaip kokie kilbukai -linksmai žvengė ir
iš kažko krizeno. Vukmiras kažką dėstė Uosiukui, o šis tik spėjo kinkuoti
galvą. Stefanas - kaip visada - kažkur avangarde, o kiti vyrai už vežimo.
Tad mudu su Chose galėjome ramiai šnekučiuotis apie tai kas skirta tik
mūsų ausims. Arba tylėti... Man tas pats. Galiu ir patylėti.
– ...Maksimilijonas irgi mirė, - tęsė Chose. - Dabar dėl Imperijos sosto,
kurfiurstai vienas kitam ausis tampo ir dantis šiepia. (a.p.: vok.: Kurfürst
kunigaikščiai renkantys Šv. Romos imperijos Imperatorių; pradžioje buvo 7, po to 9, kurie sudarė
kolegiją. Skirtingai nuo fiurstų – kunigaikščių, jie galėjo turėti ir ne kunigaikščio titulą: pvz.: Mainco
arkivyskupas; Kelno arkivyskupas; Tryro arkivyskupas; Reino pfalcgrafas; Saksonijos
hercogas/kunigaikštis; Brandenburgo markgrafas; Bohemijos karalius) Jei Habsburgai
tarpusavyje nesusipeš, o panašu, kad nesusipeš, tai ko gero, juo taps tikrasis
Kastilijos karalius Karlosas Habsburgietis (a.p.: Karolis I - asis), Joanos
Išprotėjusios, Kastilijos ir Leono karalienės (a.p. Juana I la Loca, Joanas I-oji
Išprotėjusi. Kastilijos ir Leono bei Aragono karalienė. Manoma, kad netekusi vyro – Pilypo I-ojo
Gražiojo (Felipe el Hermoso) 1506 m. Išprotėjo. Tačiau sostas nebuvo atimtas, o už ją valdė jos
tėvas Ferdinandas II-asis Aragonietis ir, vėliau, sūnus Karolis V-tasis) sūnus, kuris valdo po
jos tėvo Pilypo mirties...
- Tai kažkaip susiję su tavo palikimu?
Chose, tarsi stebėdamas ar niekas nesiklauso, vėl apsidairė ir linktelėjo
galva:
- Dar nežinau... Bus sunku prasibrauti per Karolio dvarionus ir
padlaižūnus... Bet gal dar yra likusių vietininkų, blaivaus proto kortesų ar
porelė grandų, galų gale... Matysim. Svarbu, kad to pabaisos Ferdinando ir
jo pakaliko kardinolo Pranciškaus (a.p.: Francisco Jiménez de Cisneros; 1436-1517;
didysis inkvizitorius (1507-1517), kardinolas, Toledo arkivyskupas, Kastilijos kancleris ir
Ferdinando II-ojo, dar vadinamo Kataliku, patarėjas. Viena iš įdomybių ta, kad jo iniciatyva,
karalienei Izabelai patvirtinus, nuo 1501 m. Ispanijoje pavardės tapo privalomos. Pavardėmis tapo
dažniausiai pravardės, kurias paveldėjo pagal tėvo liniją) nėra. Nebus kam protus nuodyti
– tikiuosi, kad Karolį dar Burgose rasiu (a.p.: iki 1560 m. Kastilijos ir Leono karalystės
sostinė)...
Chose vėl įsistebeilijo kažkur į tolį.
- Kas galėjo žinoti... Juolab, kad pats anuomet sakei, jog Kastilijoje dar
didysis inkvizitorius sėdi...
O juk tūkstantį kartų buvai teisus balsuodamas prieš grįžimą į Lietuvos
kunigaikštystę...
- Kas galėjo žinoti... – kaip aidas atsiliepė buvęs antrasis leitenantas. –
Hamburge sėdi mūsų, tai yra, brolijos (atodūsis) „primaitintas“ žmogus.
Užsuksiu. Pas jį ryšiai nuo Saksonijos iki fryzų ir net Londono... Gal ką
daugiau papasakos, nei Liubeko paskalų nešiotojai.
Nusisegiau nuo balno pilną rūgštoko Reino vyno gertuvę, ištraukiau
kamštį ir atkišau Chose. Šis, tarsi dėkodamas, linktelėjo ir priglaudė prie
lūpų, gurkštelėjo ir ištiesė atgalios. Pasiėmęs grąžintą gertuvę, tiesiog
nesąmoningai delnu brūkštelėjęs per kaklelį ir nubraukęs drėgmę, taip pat
užsiverčiau. Lengvas baltas vynas, kuriame jautėsi lengvas burbuliukas,
maloniai atvėsino. Saulė šiandien kaitino.
Na taip, Liubeke mes nieko nepešėme. Liubekas, šiuo metu, tai
paprasčiausiai didelis ir purvinas miestas. Kažkodėl sudarė kaimo spūdį.
Didelis turgus, o ne miestas. Jau nuo uosto, kurį puošė sukrypę prekybos
namų ir sandėlių stogai, prasideda turgus ir pinigų medžioklė. Jie čia visi
vertelgos iki kaulų smegenų! Net valkatos su specifiniu goduliu
žaižaruojančiomis akimis. Įtariu, kad jei tik būtų paklausa, tai čia būtų
parduodami ir motina, ir tėvas... o dar geriau – urmu.
Taigi, Liubekas - Hansos širdis. Suspardyk Liubeką – nebeliks ir
Hansos, kaip pajuokavo siurbtelėjęs Jakobas. Per tenykščių pirklių ir
bankininkų rankas ėjo visa šiaurės prekyba. Jie amžinai konkuravo su
flamandais, brabantais... fryzais... Šiuo metu ir su danais. Ne visiems patiko
Hansos žaidimo taisyklės. Pavyzdžiui, toks patogus ir šiems laikams visai
ne naujovė - banko paskolos lapelis ar vekselis, kuris egzistavo dar nuo
Tamplierių laikų, plačiai taikomas Flamandijoje, jau nekalbant apie
Lombardiją ar Veneciją, jiems buvo visiškai nepriimtinas – draudė
kažkokios tai ten jų snobiškos taisyklės. Pirk arba keisk - gryni arba barteris
ir jokių paskolos „lapelių“. Ir tai ne vienintelis nesusipratimas.
Mūsų buvusios kompanijos broliai jau seniai buvo perspėję, kad jame
nėra ko tikėtis: geriausiu atveju, už žvėriškus pinigus bandys įsiūlyti kokius
senus ar nelabai tinkamus pabūklus. Mes nuo pat pradžių neturėjome jokių
vilčių įvykdyti Seniūno pavedimo šiuose trijuose laisvuose ir
nepriklausomuose Imperijos miestuose. Tiesą sakant, buvome įsitikinę, kad
teks keliauti net iki Gento, kuris garsėjo savo meistrais. Bet pamėginti laimę
pakeliui esančiuose miestuose vertėjo. Aišku, buvo ir kitas kelias – plaukti
aplink Daniją... Bet tai didelis ir brangus vingis. Na niekaip neapsimokėjo.
O be to, danai buvo laikomi laukiniais savivaliautojais. Kontroliavo išėjimą
iš Baltijos ir "skuto" visus, ką tik galėjo. Paskaičiavus, tai išlipdami
Liubeke, perėję iki Hamburgo ir vėl susėdę į laivus už Danijos, mes
sutaupome ne tik savaitę, bet ir muitus...
Aišku, kad išlipę Liubeke, tą dieną jau niekur nekeliavom, o susiradę
blakių pilną viešbutį, laiko negaišom. Tačiau nieko nepešėm: Hansa stovėjo
ant karo su Danija slenksčio, tad Liubeke galėjo pasiūlyti tik tai, kas jau
niekam nebetiko. Ir, aišku, už pasakiškus pinigus. Na, bet miestas miestui
nelygus. Pavyzdžiui Hamburgas – kelis kartus jau vaidijosi su Hansa dėl jos
taisyklių - jau kelis kartus buvo išmestas iš Hansos sąjungos ir vėl
priimtas... Nežinau subtilumų, bet jau reikalai kiek kitaip tvarkomi. Na ir
Hamburge buvo savas žmogus: ne tai bankininkas, ne tai kažkoks vertelga,
kuris nemenkas pajamas gauna iš samdinių verbavimo, tarpininkavimo ir,
aišku – karo žaisliukų perpardavimo. Kaip paaiškėjo, po Pentinų mūšio,
"Parako dūmų" brolija Mėmelyje atsidūrė tik jo dėka. Niekas nekėlė
užduočių tuoj pat nupirkti pabūklus – nebuvo kur skubėti. Na ir tokių pinigų
niekas su savimi nesivežiojo. Mūsų misija - surasti pakankamai padorų
meistrą, jį įvertinti ir rekomenduoti. Ir viskas. Toliau jau Rapolo reikalai.
Iš susimąstymų pažadino kažkoks cyptelėjimas ir vos nepasibaidžiusio
arklio prunkštelėjimas. Cyptelėjimas perėjo į spiegiantį maurojimą...
Pasilenkęs per Chose korpusą, žvilgtelėjau į triukšmadarius. Vietinius
pašlemėkus. Pasirodo jog tai buvo valkatos, sručiai, kurie bandė uždirbti iš
savo vaidinimų. Prisigretinusi kumpanosių, juodo gymio arba,
paprasčiausiai, seniai nesipraususių žmogėnų, pasipuošusi popurviais
kaspinais porelė, bandė dainuoti linksmą dainiušką. Tik jų balsai labiau
priminė čirpimo ir kiaulių žviegimo kakafoniją. Viena žmogysta maurojo,
kita bandė pritarti, o dar kita - šokinėdama ar straksėdama - švilpauti
kažkokia birbyne.
Chose susiraukė lyg būtų atsikandęs itin rūgštaus obuolio, o man
cypaliavimas ir spiegimas perėjo per galvą, lyg su gelžgaliu per dantis būtų
kas brūkštelėjęs.
- Oooo... – sukandęs dantis atsilošiau ir iš balno dėklo ištraukiau
pistoletą, spragtelėjau gaiduku ir pasilenkiau: - Chose, atsilenk, blyn...
Nupilsiu, kaip Dievą myliu, nu-pil-siuuuu...
Lenkdamasis ištiesiau kairę ranką su užtaisytu pistoletu.
Reikėjo matyti pašlemėkus!.. Vieno akys pavirto į sidabrinius talerius,
kitas susigūžė, o trečias – vis tik spėju, kad tai buvo moteris - tiesiog
prasikasdamas kojomis šovė į priekį, susipainiojo savuosiuose skarmaluose
ir žmogysta dribo... Sėkmingai dribo: tiesiai į kažkokio arklio paliktą blyną.
Augesnis bendras užkliuvo ant jau dribusios žmogystos ir paslikas vertėsi.
Gulinčioji žmogysta ėmė spurdėti ir atsistojusi ant trijų galūnių, bliaudama,
laisvąja galūne-ranka rypaudama pradėjo braukti nuo veido mėšlą. Tuo
tarpu trečiasis pašlemėkas, išsižiojęs ir baugiai sustingęs tik nebyliai
skeryčiojosi...
Kažkas kažkur nusijuokė, kažkas sukrizeno...
 Kažkas iš priešais mus judančių ginkluotų raitelių, ant kurių apsiaustų
puikavosi Brėmeno herbai, numetė kažkokį sąmojį...
Pasigirdo juokas, kvatojimas ir krizenimas... Galų gale, kvatojimusi
užsikrėtė net tie, kurie nieko nematė.
Nuotaika šoktelėjo viršun. Jau krizendamas pastačiau gaiduką į vietą ir
įgrūdau pistoletą į dėklą.
- O tu šelmis... – šluostydamas juoko ašaras baigė juokti Chose. -
Seniai taip nesijuokiau...
Gūžtelėjau pečiais ir patenkintas savimi prisiglaudžiau lūpas prie
gertuvės. Pagerėjusi nuotaika jau manęs nebepaliko iki vakaro, kai
pagaliau, pasiekėme Elbę.
Elbė... Pasiekėme plačiai išsidrabsčiusius kaimelius, fraicherių
vienkiemius ir Hamburgo priemiesčius.
Nežinau kaip du dideli prekybiniai suverenūs miestai sutelpa ankštoje
erdvėje, bet kažkaip sutelpa. Liubekas-Hamburgas – jei be įvykių kelyje –
tai vienos dienos perėjimas. Kažkokia trintis, aišku, tarp šių miestų buvo,
bet tik tiek. Kaip ir tarp bet kokių kaimynų, bet tik tiek.
Hamburgas, kaip ir daugelis vokiškųjų miestų, taip sakant – žiedinis:
su keliomis žiedinėmis gynybinėmis linijomis. Miestui beaugant, senosios
gynybinės sienos likdavo viduje, o už kelių kvartalų iškildavo nauja siena ar
gynybinė linija. Taip susiformuodavo „žiedai“. Beje, o Hamburgas, kaip ir
Liubekas, ar net tas pats Mėmelis ratais ėjo nuo salos. Nežinau kiek buvo
dirbtinų kanalų, bet, centras, visgi - saloje.
Į patį miestą nelindome: brangu, purvina, norėjosi erdvės, o ir
būtinumo nebuvo. Raitomis iki miesto, kaip iki kluono nupėdint. O čia, ant
kalvos stovinčiuose viešnagės namuose, gaivus vėjelis, tvarkinga, švaru,
Elbė lėtai neša savo ramius vandenis, lėtai slenkantis laivelių karavanas, jau
beveik pasislėpusios saulės paskutiniuose spinduliuose besimaudantis
Hamburgas su tvarkingais sienų kuorais, bastionų bokšteliais ir kažkokios
bažnyčios špiliumi. Na, gal ir netvarkingi, gal neprižiūrėti, gal sueižėję, bet
tai visiškai nesvarbu – vakaro šešėliai viską paslėpė.
Rami ir vangi idilija... Tokios akimirkos visada labai brangios. Bet tai
tik akimirkos, kurias reikia rinkti ir branginti. Jos labai trumpos ir nežinia
kada vėl pasikartos...
Paskutinieji keliauninkai skubėjo link vartų, o tie kurie niekur
neskubėjo, taisėsi knaipės kieme prie laisvų suolų ir užsisakinėjo alaus ar
užkandžių.
 - Viską sunešiau. Kambarėlis nedidelis, bet geras. Čiužiniai švieži,
monsinjore, - prie manęs priėjo suplukęs Fedis. – Vyrai jau užsisakinėja,
senjore.
- Gerai, - išgirdęs kaip gurgia berniuko pilvas, linktelėjau. – O
praustis?
- Bus, bus, šeimininkas, pasirodo, turi net akmeninę vonią. Visai kaip
Milane, kaip Vienoje, senjore! Sakė, jog kol pavalgysim ir atsipūsim, bus
pakaitintas vanduo. Va, rūksta, - Fedis numojo ranka į akmeninį, čerpėmis
dengtą priestatą, kur jau rūko dūmelis.
Turtingi svečių namai. Turtingi. Ir su vonios priestatu. Nedažnai
pasitaiko, bet pasitaiko. Ne tokia jau ir retenybė. O reikalui esant, kubilas
atsiras bet kokiame svečių kieme: tiek šiaurėje, tiek pietuose. Man kaip
žmogui, mėgstančiam vandenį, bet nemėgstančiam pirčių – per akis.
- Gerai. Gerą vietą nusižiūrėję mūsų broliai buvo, - linktelėjau ir
uždėjęs ranką ant ganėtinai senovinio kalavijo rankenos, pasisukau link
kieme po plačiu ąžuolu stovinčio ir jau valgiais nukloto stalo, kur
šurmuliavo mano bendražygiai. Užteko jau tų grožybių – laikas ir alučio
paragauti.
Beje, alus, pagal imperinius įstatymus - čia yra - alus. Kaip nekeista,
bet jau įstatymiškai sureguliuotas reikalas. Nors ir rūgštokas, o kartais
myžaliukas, bet jau vis tiek tai alus. Na, o tokiame visai neblogame kieme
kaip šis, tai jis tikrai buvo ne iš prasčiausiųjų (a.p.: tik 1516 m. Bavarijos kunigaikštis
Vilhelmas IV išleido Reinheitsgebot įstatymą reglamentuojantį alaus švarumą. Jis reglamentavo
standartus, indigridientus, jo švarumą ir kai kuriuos gamybos niuansus. Nežiūrint to, kad jis nebuvo
privalomas visai imperijai, tai buvo paplitęs standartas. Juridiškai tik 1906 m. šis įstatymas pradėtas
taikyti visai Vokietiojos imperijai. Nors Erfurte buvo rastas dokumentas, kuris 96 metais vyresnis už
bavarų įstatymą. Bavarų įstatymą, bendrai paėmus, galima laikyti vienu iš pirmųjų įstatymų
reglamentuojančių valgių gaminimo standartus). Be to, alus tai buvo būtinybė ir
išsigelbėjimas, o tai šiuose šiauriniuose miestuose vandens negersi. Vanduo
šiose žemumose labai prastas – čia ne Žemaitija ir ne aukštutinė Lietuva. Jis
prastas – net virintas. Atsiduoda pelke. Na, o aplink miestus, tai dar gali
greit kokį vidurių užkratą pagaut net iš šulinio pasisėmęs. Deja, bet arti
miesto, kanaluose ir upėse, šūdo – tiesiogine to žodžio prasme – daugiau nei
žuvies. Visos paplavos metamos į upę. Ką ten paplavos?! Dvėselieną
plaukiojančią gali pamatyti – ne retas vaizdas. Pavyzdžiui, žiotyse į jūrą,
ramiu oru, visi šie nešvarumai, ilgu šleifu žymi jos srovę...
Nors Hamburgas buvo antrieji ar tretieji “Parako brolijos“ „namai“:
Niurnbergas, Gentas ir Hamburgas... bet aš su jais čia nebuvau. Lankiausi
pirmą kartą. Ryt kompanionai tegu sau leidžiasi po savo „nutryptas“ vietas,
o man pas ginklininkus – rapyros normalios reikia. O gal net ir ne vienos...
Kol dar su Chose neišsiskyrėm, reikia pasipraktikuoti ir pasimankštinti, o
tai su tuo senuku, kuris kabo man prie šono, Chose net šlubuodamas laikas
nuo laiko mane „sutvarko“ – per sunkus ginklas, prastokai išbalansuotas...
Gėda ir pasirodyti – tik šiek tiek geriau už varganą krygmeserį (a.p.: vok.:
Grosses Messer; Hiebmesser ar Kriegmesser – didysis kovos peilis iki 1,2-1,4 m. ilgio. Išore
priminė labai didelį peilį. Kartais šiek tiek išlenktas. Vienašmenis. Artimas falšionui ginklas.
Dažniausiai pigus prasčiokų šauktinių ginklas. Rytuose klaidingai jį kartais palaikydavo kardu ir
taip susikūrė legenda, kad vakaruose nukaldinti kardai buvo trapūs)... Vukmiras savo
kiličių siūlė, bet atsisakiau – nemėgau kardų (a.p.: тур. kılıç – antrame trečdalyje
lenktas turkiškas kardas. Trečiasis trečdalis – elmanas – praplatėdavo ir buvo galandamas iš abiejų
pusių. Šis ginklas buvo labai populiarus turkams veržiantis į Vakarų Europą. Padarė didelę įtaką
Vakarietiškų kardų formoms. Manoma, kad iš jo ir išsivystė ATR mėgiamos ir naudojamos
„karabelės“), o ir atrodyti kaip koks vengras iš pietryčių – neturėjau jokio
noro. Nors neatrodyčiau. Visa mano apranga, kaip, beje ir bendražygių,
neleistų net pamanyti jog aš iš kažkur ten. Bet vis tiek - asociacijų
nenorėjau... Na nelipo ir nelimpa man prie širdies kardai... O štai Vukmiro
skjavoną būčiau mielai paėmęs – tik niekas nesiūlė, o savąją praradau dar
gerokai prieš kelis metus.

IV. Bronzinės meilužės

- Pooooneeee!!!.. Jaaauuuu! – pasigirdo spigus jaunuoliškas šauksmas.
- Atleiskite, gerbiamieji ponai, prašau atleisti, bet turiu pats viską
prižiūrėti... Galit žiūrėti ką norite. Vėliau atsakysiu į visus klausimus. Tik
susimildami, ponai, prie liejimo neikite, prašau, ponai... Vardan mūsų ir
jūsų...
- Žinoma, žinoma. Eikite. Pakalbėsime vėliau, - nutraukdamas triadą
išdidžiai linktelėjo Chose ir matydamas, kaip vidutinio amžiaus, laibas,
kumpanosis, siauraveidis pliktelėjęs meistras skubėdamas užsimaukšlino
odinę kepuraitę, pasitaisė odinę prijuostę ir bandydamas neprarasti orumo,
pustekinas nulėkė link lydymo krosnies, pridūrė: – Kchmmm... o jis man
patinka. Patikėk manim – aš gerus meistrus užuodžiu iš tolo...
Maloniai jausdamas rytinės mankštos ištąsytus raumenis, atsainiai
gūžtelėjau ir pritariamai linktelėjau. Devynių žmonių delegacija užplūdo be
perspėjimo meistrą kaip griausmas iš giedro dangaus. Tiesą pasakius – tai
gana įžūliai įsibrovėme. Neturėjom jokio noro laukti kada jis grįš namo,
kuruose šeimininkavo žmona: visai jauna, bet jau trijų vaikų motina.
Įkalbėjome ją duoti palydovą ir atvykome į tolokai už miesto įsikūrusias
dirbtuves. Vis tik ne bet kokia vieta nūdienos varpų meistrams tinkama.
Daugelis didesnių ir didelių formų liejinių atliekami būtent žemėje.
Markas, Tomas ir Kaladė jau sukiojosi aplink paliktą ir nebaigtą
impregnuotomis virvėmis vynioti ilgą pamažėle siaurėjantį kūgio formos
strypą. Buvo panašu, kad tai būsimos vidutinės serpentinos ar, kaip
vokiečiai sako - šlangos - ruošinio gaminimo pradžių pradžia.
Taip, šiais laikais patrankų liejimu užsiiminėdavo varpų meistrai.
Aišku, jei liejykla nepriklausė kokio nors valdovo arsenalui. Iš patikimų
buvusios kompanijos šaltinių sužinojome, kad meistras Vilhelmas
Bergenmanas iš Solingeno į Hamburgą atsikraustė ne per seniausiai. Įvykdė
keletą užsakymų ir pasiliko. Nors jau buvo gerbiamas meistras, bet klientų
jam vis tik dar trūko: dar neįsibėgėjo ir sėdėjo šiokiose tokiose skolose.
Kaip tik tai, ko mums ir reikėjo. Toks meistras ir kainos pernelyg neužkels,
ir ragais į sieną neįsispirs. Tik reikėjo išsiaiškinti ką jis sugeba. Tad tai, kad
jis užsiėmęs, o mes neprižiūrimi galime slampinėti po jo plačiai
išsidriekusias dirbtuves – tiko daug labiau, nei galėjome pasvajoti. Netgi ir
laiko sutaupė – vis tiek derybomis už stalo nebūtume apsiriboję – pabūklai
ne toks jau pigus reikalas, kad pliauškalais apsieitume.
Visi pameistriai dabar buvo susitelkę aplink mosikuojantį ir rėkaujantį
meistrą, kuris, tarsi paklaikęs, vadovavo varpo liejimui. Per arti jų nėjome –
neverta meistrams po ranka sukiotis. O ir įdomaus ne tiek jau daug ir
tebuvo: bus lėtai, specialiu kanalu nutekinamas skystas lydinys į žemėje
įkastą formą, virš kurios pūpsojo piramidės formos tvirta, laikanti sunkią
šerdį, atrama. Atvėsus liejiniui, ištraukus šerdį varpas įgaus tikrąją savo
formą - liks tuščiaviduris.
Na taip, man rašant šias eilutes, tokių nepriklausomų meistrų jau
ganėtinai retai pasitaiko ir varpininkai atsiskyrė nuo pabūklų meistrų, bet
anuomet, kai tik leidausi į tą avantiūrizmu kvepiančią kelionę - dar tokių
buvo. Bent jau nedidelius falkonetus ar šlangus nulieti jie puikiausiai
sugebėdavo. Pavyzdžiui, Hansos laivai štai tokių meistrų gaminiais ir buvo
ginkluoti. Na, tai, kad dar pasitaikydavo iš juostų virintų, o ne lietų – tai dėl
brangumo. Daugiausiai tai jau senovinės patrankėlės arba labai mažo
kalibro. Na, o kartais, jei būdavo didelis užsakymas, tai visa gildija
susivienydavo... bet ne apie tai...
Tiesą pasakius, nors mūšio lauke su tokiais daikčiukais apsieidavau
gana mikliai, bet tuomet pirmą ir paskutinį kartą mačiau, kaip jie gaminami.
Na, nepasakyčiau, kad man padarė labai didelį įspūdį – gal daugiau, nors ir
turėjau galimybes, bet tokiose vietose nebesilankiau. Na, iš esmės, tai
didelė, tiesiog milžiniška pašiūrė – angaras, kad darbui netrukdytų krituliai
ar saulė. Šalia didelės krūvos šlako, molio, kauburiai smėlio, sandėliukai ir
gausybė visokių įrankių, stalažų, „ožių“, skersinių ir dar daug, ir daug
visokių gamybai reikalingų rakandų. A, na dar krosnys, kurios labai dažnai
būdavo tik laikinos - vienkartinės.
Kaip daugiau ar mažiau patikrinti jau pagamintą patranką – man
nebuvo didelių paslapčių, bet kaip įvertinti meistro gabumus žiūrint į visą šį
chaosą – neturėjau jokio supratimo. Galbūt Vukmiras su tėvu Mykolu
nujautė, kas jų čia laukia, todėl ir neatvyko? Nors gal ne, tėvas Mykolas
dabar tapęs itin pamaldžiu vienuoliu, matyt blaškosi po vienuolynus ir
bažnyčias, o Vukmiras... Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju ką jis veikia...
- Tau kada teko matyti liejyklą? – paklausiau Chose.
Rapolas – seniūno patikėtinis suklusęs net pasisuko. Jam tokie dalykai
ir visai buvo neįtikėtini stebuklai.
- Taip, mielas drauge. Taip. Niurnberge ir Gente. Su amžinatilsį
kapitonu Štajeriu nemažai po jas prisišlaistėm. Štai ten varstotai, kur
pradedami patrankų ar varpų ruošiniai, - Chose pasisukęs mostelėjo ranka
link pakeltų metalinių strypų, kur buvo pradėtos sukti virvės. – Bet Jakobas
geriau viską žino. Ar ne Jakobai? Ką pasakysi?
- A, senjore, kaip pasakysit, - gūžtelėjo pečiais Jakobas ir nusisegė
gertuvę. – Karšta... Norit? Ne?.. Visa paslaptis lydinyje, o čia, - ranka
puslankiu apvedė erdvę ir ištraukdamas kaištį sumurmėjo: - Niekis. Pas
kiekvieną meistrą viskas vienodai ir nevienodai. Ar kiek kitaip... Va... čia...
...ir prasidėjo pažintinis pamokslas. Buvo aišku, kad Jakobui, tai artima
tema. Paprastai jis taip per kraštus nesiliedavo. Kita vertus, jis svajoja
lombardų tipo manufaktūrą atidaryti. Nors tokių jau ir Nyderlanduose yra.
Žodžiu, per jo pažintinę ekskursiją mes spėjom ištrokšti ir jau net ištuštinti
visas savo gertuves. Galų gale, nusiuntėme Fedį su Uosiu, kad parūpintų
užkandžio ir dar kokio gėralo. Tad meistras Vilhelmas mus rado jau gerokai
apšilusius, truktelėjusius ir garsiai besiginčijančius prie matyt neseniai
nulieto ir dar nešlifuoto, ant lagių pastatyto, pusės metro aukščio varpo.
Jei trumpai atpasakoti Jakobo skėryčiojimą, tai patrankų gamybos
procesas buvo ganėtinai kantrybės reikalaujantis, lėtas ir ilgas, net šių
pakankamai lėtų laikų tradicijose. Man tikrai atrodė, kad kai kur šį procesą
galima gerokai patrumpinti, bet čia tradicijos dar šventas dalykas. Juolab,
kad eksperimentai brangiai galėjo kainuoti, o didesnė dalis žinių įgyjama
bandymų ir klaidų metodu. Na, bet kam-nors ką-nors įrodinėti – nemačiau
jokio reikalo, nors išmonių „meistro“ vardą turėjau. Mane pažinoję buvę
kompanionai į techninius patarimus įsiklausydavo.
Žodžiu, porelė pameistrių ar meistro pagalbininkų, pirmučiausiai ant
dažniausiai medinio, lengvo kūgio formos strypo tampriai, viją prie vijos,
apvyniodavo specialiuose riebaluose išmirkytą kanapinę virvę. Būsimas
pabūklas įgaudavo kažkokį tai būsimą siluetą. Po to, gautą ritinį keliais
sluoksniais rankomis aptepdavo moliu. Kiekvieną sluoksnį natūraliai
išdžiovindavo taip, kad nebūtų trūkių ar eižėjimų, kiek reikdavo
drėkindavo, nors ir pats molis buvo maišytas su riebalais – specialios
receptūros buvo kiekvieno meistro arsenale. Beje, ir pati molio sluoksnių
sudėtis skirdavosi. Jei pirmasis būdavo skystas ir riebus, tarkim su stambiu
smėliu ar net malta trupinta plyta, tai paskutinis sumaišytas tik su plaukais –
pavyzdžiui ašutais ir vilna, ir arklio mėšlu (arklio mėšlas šiame laikmetyje
iš vis buvo stebuklinga medžiaga nuo medicinos, statybos, skalbimų... iki
štai tokių gaminių – kur tik nepasisuksi...). Specialiu skustuku nudailindavo
korpusą. Po to jau tvirtindavo visokius būsimus išorinius priedus –
laikiklius, rankenas, būsimus ornamentus... Ornamentai, tiesa, buvo iš
specialios sudėties vaško. Ir jie buvo liejami atskirai. Kitaip tariant,
daromos specialios gipsinės formos, kuriose iš specialios sudėties vaško
išliejami visi būsimi ornamentai ir visokios būsimos grožybės (vėlgi –
tradicija). Toliau tos grožybės išdėliojamos pagal meistro užmanymus. Štai
taip sukurdavo būsimos patrankos maketą, kurį ištepdavo specialiu riebiu
mišiniu. Na, o toliau - vėl molis. Vėl užtepdavo moliu sluoksniais, bet jau
atvirkštine tvarka ir kol meistrui nepasirodys ar jis nenuspręs, kad tų
sluoksnių jau užtenka. Taip visas, jau ir taip nemenkas masyvas, galėjo
išaugti dar per didelį ir gerą sprindį - jei ne daugiau. Pabaigus, ištraukdavo
medinius būsimus patrankos laikiklius, skyles užtepdavo moliu ir visą
karkasą sutvirtindavo metaliniais žiedais ir juostomis ar viela, o karkasas
buvo iškaitinamas ant lėtos ugnies.
Bet visa tai buvo tik uogelės – rimčiausias darbas prasidėdavo, kai
modelį reikėdavo ištraukti iš formos. Pirmiausiai išimdavo šerdį, paskui
kurį išsitraukdavo riebaluotos virvės. Formą jau įleisdavo vertikaliai į
būtent tokio gylio iškastą duobę ir vėl apdegindavo ugnyje. Visos vaškinės
detalės ištirpdavo, modelis išsitraukdavo ir likdavo tik trapi liejimo forma.
Štai čia jau ateidavo laikas ir drūtgaliui, kurį gamindavo atskirai iš molio
pagamintoje formoje: jei reikdavo – tai pagal panašią technologiją, kaip ir
vamzdį, nes jis dažnai būdavo pakankamai įmantrus, kaip kad reikalavo to
meto tradicijos. Šį drūtgalį pritvirtindavo metalinių juostų ir kablių pagalba.
Štai jau tik dabar, jau galutinai ir įleisdavo į duobę, kuri būdavo gerai
suplūkta.
Na ir ateidavo laikas kalibrui. Taip, tik dabar! Ant specialaus stovo
būdavo įtvirtinama šerdis ir įleidžiama į kanalą. Net pas pačius geriausius
meistrus, ji kartais būdavo su nuokrypiu – idealiai – retai kada išeidavo.
Pati šerdis - tai metalinis atitinkamo diametro strypas su apvyniota kanapine
virve, kuris būdavo idealiai lygiai aptepliotas moliu...
Na, o toliau? Na, kaip ir viskas – specialiu lataku suvarvinamas
lydinys, o atvėsus viskas nudaužoma, nulukštenama, kai kur šlifuojama ir
taip toliau... Kitai patrankai – viskas iš naujo... Dieve, kiek gi tos
nereikalingos detalės laiko užimdavo?!.. Pusę kitos galėjai padaryti...
Na, nežinau. Kažin ar seniūnui reikia paradinių pabūklų? Nežinau. Dėl
to jau tegu Rapolas derasi... Jam piniginius reikalus tvarkyti. O man tai kas?
Jei meistras iš tiesų bent jau neblogas ir ne brangininkas, tai čia jau mūsų
keliai ir išsiskirs...
- Du bist dumkof! (a.p.: vok.: pažodžiui: „tu esi kvailys“) Štai, štai, pažiūrėk...
štai čia... - Jakobas pabarbeno sau į kaktą ir čia pat į varpo užgaubimą. -
Matai? Matai?..
- Matau, matau... - suniurnėjo Tomas, kuriam buvo skirti šie žodžiai.
Jie ginčijosi dėl varpo metalo trapumo ir sidabro kiekio bronziniame
varpe.
- Kchmmm... ponai, - meistras Vilhelmas už mūsų nugarų sukosėjo
atkreipdamas į save dėmesį. – Kchmm. Šis varpas nulietas Šv. Kotrynos
bažnyčiai seserų karmeličių vienuolynui už burgamistro pinigus. Jis turėtų
skambėti kaip krištolas ir palei Elbę sklisti labai toli. Todėl sidabro
priemaišų gerokai daugiau, nei įprasta...
- Bet... – Tomas žiojosi kažką sakyti, tačiau meistras jį nutraukė.
- Bet jūs, ponai, kaip supratau, ne varpų užsakinėti atvykote? Ar taip? –
ištarė jau pavargusio žmogaus balsu ir mostelėjo kažkur į lauką. – Štai ten,
manau, yra tai, kas jus domina. Galit pažiūrėti dabar, nes poryt ryte
iškeliaus į Braunšveigą...
- Tai ko mes čia stovim? Veskite... – linktelėjo Chose ir mostelėjo
Kaladei, kuris teisingai suprato gestą ir čia pat, iš jau naujai Uosio
atgabentos statinaitės, kliukstelėjo alaus į ne itin švarų molinį puodelį, kurį
ištiesė meistrui.
- Dėkingas, ponai... Už jus, - meistras puodelį ištuštino vienu ypu: po
atsakingo ir karšto darbo jį gerokai troškino. Gražino puodelį Kaladei, tarsi
su palengvėjimu atsiduso ir, tarsi išlygindamas nematomas klostes, ranka
perbraukė per prijuosę.– Sekite paskui mane.
Lauke, vežimuose tarp šiaudų, jau pakrauti ir paruošti išvežimui,
gulėjo du, panašiai šešių, gal aštuonių svarų (a.p.: sviedinys 3-6 kg) ir apie 3-4
uolekčių (a.p.: apie du metrus) falkonetai – „sakalėliai“. Žiotys panašiai apie tris
su puse-keturis colius (a.p.: apie 95 mm). Abu falkonetai be didesnės puošybos,
jei tokiais nelaikyti dviejų persisukusios virvės formos rankenų ir saikingos
pynutės ornamento apie drūtgalį su pačio meistro inicialais, pagaminimo
metais ir užrašais: ant vienos „Adamante durius“ – „Už plieną kietesnis“, o
ant kitos – „Averbis ad verbera“ – „Nuo žodžių prie smūgių“. Iš pastarojo
net šyptelėjau – o ką? Skamba neblogai. Kai turėsiu herbą, reikės tokį
užsirašyti... Na taip, o ko man iki pilnos laimės reikia? Titulo, pageidautina
- herbinio, pasakiškų turtų, nukauti dvikovoje man nieko blogo nepadariusį
vyruką ir vesti jo žmoną... Taaaaiiiip...
Gražus stilingas darbas. Nieko nereikalingo. Man patiko. Reikia dar
vamzdžio kanalą įvertinti... Sienelių storį... Bet čia jau tegu Jakobas su savo
sėbrais – būsimais ceigmeisteriais - triūsia... O mes su Chose, išdidžiai
pastovėjom šalia. Pavaidinom visažinius ir orius „tėvus karininkus“, kurie
prižiūri savo netašytus žąsinus"... gal įkišim, kokį savo „dvylekį“ ir
išsakysime savo verdiktą... Vadai yra vadai, žodžiu.
O panašu, kad šio meistro darbas mums priimtinas. Tad, galų gale, po
valdėlės profesinių „pasipešiojimų“, su meistru sutarėme tolimesnes
derybas pratęsti kitą dieną nakvynės namų, kuriuose buvome apsistoję,
knaipėje. Jis net pažadėjo atsivežti būsimus eskizus! Griebė jautį už ragų,
taip sakant. Užbėgant už akių, galiu pasakyti, kad suderėjom. Žemaitija
gavo jo darbo keletą patrankų. Gerokai vėliau, rudeniop ir pavasarį. Bet tuo
metu jau buvo mūsų ir pėdos ataušusios, ir apie tą sandorio įvykdymą, po
daugiau kaip dešimties metų, jau visi buvo gerokai primiršę.
Pačios kitos dienos derybos, tiesą pasakius, buvo trumpos. Meistras
žvaigždžių nuo dangaus neraškė, mes, mušdami kainą - į „butelį“ nelindom
ir taupydami laiką - atsisakėm kai kurių pabūklų papuošimų. Tad už poros
valandėlių jau ramiausiai drugiškai, pamiršę buvusius profesinius ginčus,
šnekučiavomės prie vaišėmis nukrauto stalo. Taip sakant „laistėm“ sandorį.
 - ...pone, manau kad jūsų klausimas gana lengvai išsprendžiamas, -
sėdėdamas po plačiu išsikerojusiu ąžuolu, kurio pavasarinės saulės šešėlyje
buvo pastatytas stalas, tęsė pradėtą mintį meistras Vilhelmas. – Žinoma,
jeigu jums tiktų kabotažas pirmiausiai į Londoną ir tik iš ten į Portą...
- Nagi, įdomu, - padėjau peilį, su kuriuo pjausčiau keptą anglyse
mėsgalį, ir susidomėję pakreipiau galvą.
- Tai užtruks, aišku. Uostuose reikės išsikrauti ir pasikrauti, bet, kol
sulauksite visai palankaus laivo, tai galite ir iki rudens pralaukti... Arba
keliauti į Amsterdamą: iš ten į pietus daugiau laivų keliauja. Gal rasit tiesiai
į Kadisą. O gal ir iš Londono atsiras kokia barža, - gūžtelėjo pečiais
meistras.
- Iš Porto į Madridą ir Seviliją geri keliai, tai gal su mumis? –
pasisukau į Chose. Maniau, kad bus lengva kelionė, bet klydau. Mano
laimei ar nelaimei, bet man pačiam vis tik teko pakeliauti šiais keliais.
- Ne, ačiū. Jo didenybė Karolis labai klajojantis valdovas. Gali būti,
kad jo dvarą sutiksiu kur pakeliui, o jūra – tektų po to dar dvigubai
prasibastyti, – papurtė galvą Chose ir baigęs kramtyti gurkštelėjo iš stiklinės
taurės. – Ne mano reikalas, brolau, bet kuo tau blogas ir pats Portas ar
Lisabona? Portugalai jau irgi toli už jūrų vaikšto. Gal net daugiau ir toliau.
Kartais blogai savyje laikyti sumanymus, ypač kai tave seka palydovai,
kurie, kad ir daug neklausinėja, bet norėtų sužinoti kas, kur ir kaip bei
kada... Vėliau ar anksčiau, teks paaiškinti. Bet visiems čia susirinkusiems
pliurpti kelionės sumanymo tikslų, visai neturėjau jokio noro.
Pajutęs į mane suremtas smalsias Vukmiro, Tilio ir Stefano akis, puse
lūpų susiraukiau:
- Ne visai tai ko reikia, bet apgalvoti galima. Pažiūrėsim, - neutraliai
atsakiau. – O kas per laivas? Kapitonas?
Meistras ramiai gurkštelėjo. Tarsi kažką mąstydamas, tarsi
mėgaudamasis, pavartaliojo burnoje vyno gurkšnį ir, galų gale nurijęs,
atsakė:
- Laivas kaip laivas. Tristiebis. Beveik naujas. Nė dešimtmečio nėra
nuo jo nuleidimo. „Šventas Sebastijonas“ (a.p.: „San Sebhastian“) - portugališkas
talpus nao redonda. Jei kapitonas Garsija jo nepavertė į latiną, žinoma. Jis
skundėsi, kad pakrantėmis sunku su redonda vaikščioti. Aš ne jūreivis.
Smulkiau neklausiau, nors užvakar, grįžęs iš liejyklos, kartu, mano
namuose, vakarieniavom (a.p.: šis laivas turėtų būti karavelė arba karaka, kurios dvi burės
stačiakampės. Redonda – stačiakampės burės, o latina – tai laivas su lotyniškomis burėmis. To meto
Ispanijoje ir Portugalijoje karavelės ir karakos dažniausiai vadinamos paprasčiausiai „nao“, o
prancūzijoje „nef“. Visi šie žodžiai reiškia paprasčiausiai laivą. Net pagal nusistovėjusią pagal šių
dienų sąvoką - tai paprasčiausias bet kokio tipo laivas. Na, o pagal šios dienos klasifikaciją, tai,
pavyzdžiui, Kolumbo „Santa Marija“ buvo daugiau karaka, nei karavelė. O pavyzdžiui jo „Nina“
- prieš pat žygį buvo perdaryta iš „caravela latinos“ į „caravela redonda“ karavelę su
stačiakampėm burėm, nes Kolumbas numanė, kad Atlante vyraus pastovūs vėjai)
- Kapitonas Garsija? Taip? Jūsų pažįstamas, ar klientas?
- Herr Antonio, - linkteldamas kilstelėjo taurę ir tarsi atsaliutavo
meistras, - dar daugiau, jis mano dabartinės žmonos brolio svainis.
Nuostabus žmogus, draugas ir kapitonas. Drąsiai galiu rekomenduoti... Gal
nusiųsti vaikigalį, kad perspėtų dėl keleivių?
Stverk kol karšta, kaip sakoma... Kai atvės – bus neskanu...
- Pala, pala... – mostelėjau ranka tarsi stabdydamas. – Nepamačius
laivo, nešnektelėjus su kapitonu...
- Su visa pagarba, pone, - papurtė galvą meistras Vilhelmas ir
perbraukė delnu savo plikę, kurią juosė kudlotų ir riebaluotų plaukų
vainikas, - laivo apžiūrėti nepavyks. „San-Sebastianas“ stovi pakrautas
reide, Elbėje šalia Kukshafeno (a.p.: vok. Cuxhaven). Čia per brangu jį laikyti.
Kapitonas čia tik sulauks kažkokio siuntinio ar depešos, kurią turi kažkam ir
kažkur nuvežti ir grįš į Kukshafeną.
- Tai kapitonas mieste? – pakraipiau galvą ir sulaukęs pritariamojo
linktelėjimo, pasisukau į savuosius bendražygius. - Tai kaip, Vukmirai?
Tili? Stefanai? Tėve Mykolai?
- Jūra ne mano mėgstamiausia vieta, bet man tai kas... - atsainiai
burbtelėjęs užsivertė bokalą Vukmiras.
- Aš kaip mūsų kapitonas, – gūžtelėjo pečiais Tilis.
- O ko čia dvejot, kapitone? Aš visada svajojau sumedžioti kokį ryklį, -
linktelėjo Stefanas.
- Tėve?
- Deliberando saepe perit occasio (a.p.: lot. kol svarstoma, dažnai prarandama
proga)... – numojo ranka tėvas Mykolas. – Tomai, sūnau mano, paduok tą
ąsotėlį, o tai mano tuščias... Taip... Ir to rauginto ožkos sūrio...
- Amen, - pritardamas linktelėjau galva. – Chose, o gal vis tik
persigalvojai? Vyksi su mumis?
Chose neatsakė, o tik kramtydamas papurtė galvą. Po to perbraukė
pirštais per savo smailą barzdelę ir, tarsi žaisdamas, pirštu paspragsėjo per
kairėje ausyje įkabintą stambų perlą.
- ¡Ser un crack, caballero! Kol jūs taškysitės po tas jūras ir visokius
„londonijus“, aš jau būsiu prie Leono. Be to, man reikia ir į Saragosą. Čia
tau su manimi būtų pakeliui...
Visai neturėjau noro keliauti per visokius ten kalnus ir miškus. Ačiū –
tuo metu jau buvau prisivaikštinėjęs ir sotus visų tų pelkynų, kalnų, miškų
ir purvinų miestų... O jūra? Šis perėjimas jūra man nepatiko, bet, kita vertus
– pagal mano sumanymus – jūra turėjo tapti mano antraisiais namais... Be
to, per porą savaičių, gal net mažiau, jau būčiau Porte arba Kadyje, o, tuo
tarpu, sausuma keliaučiau mėnesį ar net daugiau. Vis tik, po daugelio metų
ne be reikalo mano amžiną atilsį žmonos dėdė donas Ovieda, sakė jog mano
herbo antroje pusėje turėtų būti užrašas – „Užsispyrimas – mano antras
vardas“ arba tiesiog „el Mulo...“.
- Siųsk pasiuntinuką, - subarbenau pirštais per stalą. Susimąstęs
palaukiau, kol viena iš plačiaskruosčių patarnautojų viliūkiškomis akytėm
apšaudys sėdinčiuosius, mikliai pakeis tuščią ąsotį į pilną ir siūbuodama
plačiu užpakalių nueis šalin, pridūriau: – O gal galime jį pakvieti
vakarienės?.. Kaip galvoji, maestro? Nepasididžiuos?
Iki vakaro buvo toli, bet knaipėje ir jos kieme klientų netrūko. Porelė
mažesnių ilgų stalų, kurie glaudėsi šešėliuose, buvo pilnai apsėsti. Prie jų
sėdėjo miestelėnai ir pakeleivingi prekijai. Pora drūtų, suplukusių
raudonveidžių moterėlių lakstė bandydamos įtikti klientams: kentėjo jų
paplekšnojimus per pasturgalį, atsikirtinėjo į sąmojus ir užuominas, pačios
pajuokaudavo ar viliūkiškai pasimaivydavo. Laikas nuo laiko sukeltų
linksmybės bangų nesutrikdydavo net porelė ubagų ar valkatų ir keletas
benamių šunų. Ir vieni, ir kiti, kiekvienas savaip, bandė kaulyti išmaldos.
Tik jos niekas nedavė ir nesirengė duoti. Nebent laikas nuo laiko, kas nors,
juoko dėlei, šunims sviesdavo nugraužtą kaulą. Tuomet šunys urgzdami
imdavo dėl jo peštis, o reginių ištroškę ir jau pasiurbę žmogėnai
kvatodavosi.
Kai jau valkatų elgetų ar šunų įžūlumas imdavo lietis per kraštus,
nežinia iš kur išlysdavo porelė proto nesužalotų žaliūkų ir visų juokui,
lazdomis ar spyriais į pasturgalį, varydavo nepageidaujamus svečius lauk.
Tiesa – bergždžiai, vos apsaugai dingus iš akiračio, vėl, nežinia kokiu būdu,
visi tie elgetos ir šunys pasirodydavo... Iki kito karto... Bet tai tik priteikė
tam tikro šarmo šiai vietai. Gal tik gegužinės šokių ir betrūko. Gal ir būtų
buvę, jei mergų atsirastų ir muzikantėlis koks. Bet ne šventės, ne
savaitgalis, o ir progos nebuvo.
Tačiau visi knaipės lankytojai ir ujami nepageidaujami svečiai mus
apeidavo šonu. Niekas į akis nelindo. Prie mūsų ramiai laiką leidžiančios
kompanijos nedrįso nė prisiartinti. Net šunys. Pakankamai atsainiai
besielgiančių ginkluotų vyrukų, kuriuos supo kariška, o gal net plėšikiška
(dažnai čia tai vienas ir tas pats) atmosfera, atgrasydavo bet kokį, net girtą
mėgėją pabendrauti. Kita vertus, elgėmės ne agresyviai, tad ir į akis
pernelyg nekritome – čia buvo ne retas atvejis sutikti tokių, galimai laisvai
samdomų gaujų. Daugių daugiausiai, sulaukdavome smalsių žvilgsnių, bet
ir tie greit užgesdavo. Visi čia sėdintys, išskyrus Rapolą ir jo tarną, bei
Vukmirą ir vienuolį, kaip įpratę, buvo apsirėdę ganėtinai iššaukiančiais ir
kažkuria prasme margais rūbais. Tiesa, mano, Chose ir Uosio rūbai buvo
labiau kaip kilmingų karininkų - iš vis be jokių priekaištų, tik be herbinių,
kuriuos, šiuose kraštuose, žymūs žmonės vis rečiau demonstruodavo:
fraicheris, kaip fraicheris mintantis kario duona ir tiek. Na ir visi buvo
ginkluoti. Ne iki dantų, žinoma, vis tik civilizuotame ir ramiame krašte, bet
kaip ir dera buvusiems samdiniams. Nors dėl Vukmiro - kiek meluoju – jo
dvišaka kasytėmis supinta ir mėliu atsiduodanti barzda galėjo atbaidyti bet
kokį biurgerį... Ar net dar daugiau.
O štai mergos - mūsų kompanijos nevengė. Kaip nebūtų keista... Nors
ne, nekeista. Pinigėlius jos užuodžia. Ne driskiai gi mes. Ir ilgam apsistoję
buvę kareivėliai. Laisvi. Su kompanija, o ne laikini pakeleivingi
pašlemėkai, kaimiečiai ar biurgeriai. Tiesiog nenumaldoma trauka. Netgi
tame pačiame viešbutyje apsistojęs ir dabar atskirai nuo visų sėdintis
pirklys su savo nedidele apsauga, ne itin jas domino. Pirklių šykštumas ir
besočiai aikštingi norai – visiems gerai žinomi. Nors gal ir klydau, nes
pamažėle po kiemą ėmė šmėžuoti kur kas daugiau ir nematytų mergų. O
porelė net visai jaunučių... Net aš prieš jas jaučiausi šimtamečiu seniu. O
pirkliai, kaip taisyklė – tokias mėgsta. Nors viską jie mėgsta, išskyrus
tuštinti savo kišenes...
Žodžiu, tai viena, tai kita merga, ar reikia, ar nereikia, tai vis
paklausdavo ar ko netrūksta, tai ar šlaunimi, tarsi netyčia, brūkšteldavo, ar
tai pernelyg gundančiai susilenkdavo taip, kad grožybės priešais sėdintiems
atsiverdavo visame gražume... Manau, kai kurie vyrai jau kaito. Nemiegos
jie šiąnakt vieni...
Na, būtų buvusi idilija, jeigu ne... Jeigu ne šaukštas deguto medaus
statinėje... Na ir kas per gyvenimas? Kaip gera nebūtų, bet vis tas
„šaukštas“ iš kur nors išnyra... O šį kartą, ačiū Dievui - kirstynių
išvengėme... Gerai prisimenu, kaip nuotaiką visiems susigadino. Nors gal
kirstynės būtų buvusios geriau – bent būtume išsilieję, kaip tikri žmonės.
 Nepastebėjau kada vienuolis Mykolas pakilo ir, matyt, nuėjo
nusilengvinti už trobos, kur tam tikslui buvo iškastas ganėtinai ilgas
griovys. Kiek jis ten užtruko - nežinau, bet ilgokai. Tuo tarpu į kiemą
sugužėjo keli biurgeriai su skrybėlėmis, trumpais švarkeliais, riebaluotais ir
nekirptais ilgais plaukais, būgtai švariais marškiniais ir visai nešvariomis iki
kelių užtemptomis dryžuotomis kojinėmis ir purvinomis, ne tai kurpėmis,
ne tai naginėmis, o vienas net su medinėm klumpėm.
Atvykėliai su prie vieno stalo sėdinčiais lankytojais gana triukšmingai
pasisveikino ir taip pat triukšmingai, tiesiog stačiomis, nutvėrę po medinį
alaus bokalą, juos triukšmingai susivertė į gerklę.
Kažkodėl jų pasirodymas man pro akis nepraslydo. Nežinau kodėl, bet
kažkas juose buvo tokio, kas nuteikė nemaloniai. Gal net įtartinai... Gal
veidai? O gal įžūlokos laikysenos?.. Nežinau... Panašu, kad šie tipeliai, kaip
ir mes, karo mokslų palaižę...
Savaime jau taip išėjo, jog tiesiog instinktyviai alkūne bakstelėjau
Tiliui į šoną ir akimis parodžiau į atvykusiu. Šis, abiem rankom laikydamas
karkos gabalą ir ją kąsdamas, nežymiai linktelėjo ir, tarsi netyčia, pečiu
stuktelėjo Stefanui, kuris irgi atitinkamai sureagavo...
Gana greitai atvykę tipeliai susibendravo su savo pažįstamaisiais, bet
prie stalo taip ir neprisėdo. Įdomu tai, kad gana greitai tarp jų įsiliepsnojo
kažkoks ginčas. Pagal žodžių atplaišas ir nuotrupas – panašu, kad atvykėliai
knaipės svečius ragino kažką daryti. Šmėžavo ir kažkokių garsiais ištartų
religinių dogmų nuotrupos.
Įtempęs klausą, kelis kartus, net nugirdau - „Liuteris“... Na taip...
šiokie tokie gandai apie šį veikėją jau buvo pasiekę ir mus... Iš ano
gyvenimo neatsimenu nei kas, nei kaip, bet lygtai panašiu metu reformacija
ir prasidėjo... Bet Ordinas dar ne Prūsijos kunigaikštystė... Pirmoji
protestantiška valstybė... Tad gal čia tik pradžių pradžia? Iš tikro tai taip ir
buvo, po to sekė karai, riterių sukilimai, biurgerių ir valstiečių maištai, bet
tuo metu aš to dar nežinojau. Na, kita vertus, tos Imperinės negandos mane
aplenkė ir į savo įvykių sūkurį neįtraukė (a.p.: iš ties Martynas Liuteris jau buvo
parašęs savo 96 tezes (1517 m.), kurios turėjo tik mokslinę tyrinėjimo prasme, bet sparčiai paplito po
visą Šventosios Romos Imperiją kaip priešgyniavimas ar protestas prieš esantį katalikišką popiežių
valdymo sistemą. Kaip tik 1519 metais jis buvo kviečiamas į simpoziumą - tribunolą Leipcige
pasiaiškinti. Nuo bažnyčios jo dar nebuvo atskyrę. Vilnijo tik bambėjimai ir nedrąsūs brazdėjimai,
diskusijos ir gandų nešiojimai)...
Na, kaip ten bebūtų, pakaušusių biurgerių pasirėkavimai kartais
virsdavo į garsius ir triukšmingus sapaliojimus, kurie užgoždavo net mūsų
gana ramų bendravimą. Jau laikas nuo laiko, net ir Vukmiras, suraukęs
kaktą imdavo braukti per savo barzdos kasytes, o tai reiškė tik viena – kad
kantrybė ne begalinė... Chose irgi susiraukęs pasirėmė smakrą į ranką, o
kita ėmė sukioti dagerį – savo rapyros porinį durklą...
Buvo panašu, kad ramaus vakarėlio pabaiga...
Galvoje pradėjo suktis visokiausios būsimo konflikto schemos, kai iš
už kampo išlindusio besiramsčiuojantis savo ištikimąja lazda tėvas
Mykolas.
Vienuolis, užsisklendęs pats savyje, ramiai žingsniavo link mūsų ir jau
buvo beveik priėjęs, kai keli šūksniai jį sustabdė:
- Ei, tu, šventeiva!.. Stok! – kažkam prie šurmuliuojančio staliuko
pirštu parodžius į vienuolį, sušuko naujai atvykusiųjų vadeiva.
Toks įžūlumas vertė ne juokais sunerimti. Sunku pasakyti ar anas būtų
išdrįsęs taip elgtis, jei būtų žinojęs, kad šis vienuolis mūsų kompanijos
žmogus.
Atsilošęs ir atsitraukęs nuo stalo mintyse keiktelėjau, kad nepasiėmiau
pistoletų: na, kas gi galėjo žinoti? Net naujosios rapyros nepasiėmiau! Teks
apsieiti katsbalgeriu ir durklu... nors, manau, to būtų pilnai pakakę.
Atidėjau peilį į šoną ir patikrinau kaip iš makštų iščiuožia mano
pamėgtas „kačiukas“. Greta pasigirdo toks pats tylus žvangesys. Matyt, tą
akimirką, trūko tik mažutės žiežirbos, kad po akimirksnio kiemas nusiklotų
šviežiais mėsgaliais... nukirstomis galūnėmis ir šąlančiais negyvėliais.
- Jūs man, sūnau mano? – lėtai pasisuko tėvas Mykolas, o jo veidas
atrodė kaip ką tik iš skaistyklos nusileidusio mesijaus.
- Taip, tau... Klausimą mes čia turim, a! - provokatorius žengtelėjo
artyn ir čia pat pasisukęs į savo sėbrus pridūrė: - A taip, ponai, a?!
- Tadai klauskite, - linktelėjo vienuolis ir gręžiančiu žvilgsniu pervėrė
triukšmingąją kompaniją. Išgirdęs nuo mūsų stalo sklindantį murmesį ir
tyliai žvangančius ginklus, nepasisukęs į mumis, tarsi stabdydamas, ištiesė
mums delną. Teko paklusti ir apsiraminti. – Tik nepamirškite, kad mūsų
Viešpats vardas neturėtų būti linksniuojamas apkvaitusių lūpų...
- Kas mes?! Apkvaitę? Ne, mums iki to dar toli, a ne ponai?!
- Jo...
- Pats jis girtas...
- Taip... – pasigirdo pritarimo šauksmai.
Vienuolis sustingęs laukė ir net nebandė raginti įžūlaus pašnekovo, tad
tas, pamindžikavęs ėmė lementi kažkokias nesąmones:
 - Ginčas pas mus... – nutilo ir tik, kaip koks servas, sulaukęs vos
regimo vienuolio linktelėjimo, tęsė: - Martyną žinai? Liuterį? Žinai??? A,
žinai. Gerai, sakyk: ar jūs, - dūrė pirštu į vienuolį, - liausitės kada nors
lupikavę iš žmonių? A? Kraujasiurbiai...
Tik eilinis vienuolio raminantis gestas vos sustabdė mūsų kompaniją...
- O jūs nematote su kuo kalbate? A? – ramiai bet prieštaravimų
nepripažįstančiu balsu, ištarė vienuolis. – Aš benediktinų vienuolis, tėvas
Mykolas. Ora et labora – melskis ir dirbk, mūsų šūkis...
Provokatorius ir jų vadeiva žiojosi kažką sakyti, bet tėvas Mykolas
valdingu mostu, skambiai ir valdingai pastatytu balsu, kurį nelabai dažnai
naudodavo, užgniaužęs biurgerių murmėjimą, tęsė:
- Mes meldžiamės ir dirbame. Mes nedalijame induligencijų. Mūsų
statute dar Šventasis Benediktas įrašė: „atstumk save“, „gerbk žmones“ ir
visa kas gera yra - nuo Dievo! – tėvas Mykolas pakėlė pirštą į dangų ir
papurtė. – O ką??! Mes kalbame kitaip nei Liuteris? A?! Ką sako Liuetris?
A?! Kad Popiežius nenori ir negali atleisti nuo jokių bausmių, išskyrus tas,
kurias paskyrė savo nuožiūra ar pagal kanonus? O ką? Benediktinai teigia
kitaip? A?! Pas mus visada buvo vienintelė ir pagrindinė tiesa – niekada
nenustok tikėjęs Dievo (o ne Popiežiaus) mielaširdingumu... A čia ne tas
pats?.. Martynas, šis mokslo vyras – tą patį tik kitais žodžiais pasakė. Tą
patį, ką prieš kelis šimtus metų dėstė Šventasis Benediktas... Tad eikit ir
klauskit savo kvailų klausimų tų, kuriems jūs nešate išpirkas už savo
nuodėmes (!), vietoje to, kad atgailautumėte maldoje! O ne manęs(!), kuris
daugiau kaip penkiolika metų išgyveno misijoje, kur netikša buvo didesnis
krikščionis, nei koks nors piniguotas kunigas... Ir nė pfenigio (!), girdite –
nė pfenigio(!) niekada nebuvo paėmęs už jokius nuodėmės išpirkimus!..
Eikit, eikit, pasiklydusios avelės, ir klauskite patys savęs, ir tų (!), kuriems
nešate savo prakaitu uždirbtus pinigus, o ne manęs(!)... Eikit! Vardan Tėvo
Dievo, Sūnaus ir Šventosios dvasios, Amen...
Oppssss....
Kiemą apgaubė tyla. Net paukštelių nebesigirdėjo. Tarsi pūstelėjo
lengvas ir gaivus vakarinio vėjelio gūsis. Net vis buvę kieme persižegnojo,
o vienuolis, daugiau nieko nebesakęs, pasisuko ir ramiai ėmė tęsti savo
kelią iki suolo kampo, už kurio jis prieš tai ir sėdėjo. Pasigirdo į vietas
gražinamų ir nebeslepiamų ginklų žvangėjimas. Įtampa atslūgo. Biurgeriai
irgi, tarsi nulieti šaltu vandeniu, aprimo. Toliau savo debatus jie jau tęsė tik
pusgarsiu.
 Bet vakarėlis vis tiek išsikvėpė...
Pagal gandus, kuriuos vėliau girdėjau, nes šiose žemėse tuo metu
manęs nebuvo, biurgeriai per būsimus kelis metus tiek suįžūlėjo, kad,
tarkim, jei tai nutiktų po penkių metų – tėvas Mykolas jų taip lengvai
nebūtų apžavėjęs... Dabar dar tik pati pradžia. Žmonės virė, bet dar nebuvo
įsiaudrinę.
- Kchmmm.. O jūs padre (a.p.: isp.: tėve), pasirodo pažįstamas su padre
Martyno veikalais... – tarsi klausdamas, tarsi konstatuodamas ištarė Chose.
– Ir kada gi suspėjot?
Tėvas Mykolas linktelėjo galva, pasiekė savo nebaigtą gerti puodelį,
gurkštelėjo ir dirbtinai juokingai čepsėdamas nutaisė rimtą veidą:
- Kol jūs savo bronzines meilužes glamonėjot, kažkas gi turi atgailauti
už jūsų nuodėmes? Ar ne?
Na taip, viskas aišku - kol mes kaip varnai aplink gelžgalius ratus
sukiojom, jis visą tą laiką lankėsi Hamburgo šventoriuose... Iš ten ir visi
nauji teologiniai vėjai...
- Cha, ponai, „bronzinės meilužės“. Kchmmm... neblogai pasakyta,
ponai, - nusišypsojęs pasukiojo galvą meistras Vilhelmas.
- Na, Rapolai, tai už tavo būsimas meilužes, a?! – kilstelėjau sklidiną
alaus puodelį.
- Tai, kad ne mano, o va, jų... - mostelėjo bokalu Rapolas į Tomą,
Marką ir Kaladę. - Šitie mylistos galės su jomis ir kruštis...
- Tik vietoj vaikų skeveldros lakstys... – pasigirdo draugiškas juokas.
 V. Chose, kuris ne Juozapas
Algis nusiėmęs akinius pamasažavo pirštais nosies balnelį ir atsilošė
krėsle. Atsainiai šalia nešiojamo kompiuterio nusviedė į įmautę įkištą storą,
pageltusį, kažkada nemenkai lamdytą ir beveik sudūlėjusį ir apiplyšusį
popieriaus lapą.
Pamąstyti buvo ko. Iš esmės, tai pilnas senovinis lietuviškai-
žemaitiškas tekstas. Pilnavertis laiškas. Dalis teksto pablukusi ir išsitrynusi.
Viename kampe balzgana ir didelė rašalo dėmė. Per lamdymo vietas
popierius praplyšęs. Tačiau esmę suvokti buvo galima. Kaip ir skyriaus,
kuriame jis buvo įkištas.
Bendrai paėmus, šis laiškas galėtų pretenduoti į vieną pirmųjų
lietuviškų rašytinių pavyzdžių, bet... Bet jame, kai kur, buvo įrašytos
šiuolaikinės raidės: tokios kaip: „ų“, „č“ ir „ž“... Iš šalies bet kas, vos
mestelėjęs akį - būtų gardžiai nusijuokęs ir apšaukęs nevykusia klastote. Net
jei popieriaus ir rašalo ekspertizė rėktų priešingai...
Deja... bet yra, kaip yra.
- Ech, Palanka, Palanka... – sumurmėjo Algimantas. – Na ir kodėl gi tu
negalėjai rašyti normaliai?.. Na, bent jau pagal lotynišką abėcėlę arba tą
pačią ispanišką?! A?..
Atsidusęs pasilenkė virš atverstos ir prastai įrištos senovinės
rankraštinės odiniu nutrintu viršeliu. Kaip tik tokios buvo naudojamos XV-
XVI a. kaip laivo žurnalai (a.p.: laivo žurnalai XVI a. jau buvo plačiai taikomi. Pavyzdžiui,
žinoma, kad Kolumbas Izabelei grįžęs iš ekspedicijos, padovanojo prirašytą laivo kelionės/laivo
žurnalą)
Na taip, čia tekstas taip pat labai sunkiai įskaitomas. Vos galima
pagauti šiokią tokią esmę. Vėl reikės ne tiek versti ir perrašinėti, kiek iš
paskirų žodžių mozaikos atkūrinėti buvusius įvykius.

***
Prieblandos apimtame viešbučio kambaryje, Antanas sėdėjo vienas.
Prieš porą valandų gerai pramankštinti raumenys maloniai maudė. Beveik
net jautėsi laimingu. Na, gal ne visai laimingu, bet sieloje buvo ramu, o
kūnas atsigavęs ir pailsėjęs. Jis jautėsi tarsi pabudęs iš kažkokio sąstingio.
Palanka sėdėjo prie masyvaus stalo, ant kurio kampo puikavosi
numesta naujoji rapyra „de lazo“ (a.p. ispaniškos kilmės kalavijas, kurio rankena
apgaubta pinta, permatoma taure, o krumplių apsauga nuo kryžmos lanku jungiasi su rankenos galu
– bumbulu), kuria jis buvo visiškai ir pilnai patenkintas: be nereikalingų
puošmenų, tačiau elegantiška ir vienas kitas sidabrinis ornamentas pridavė
prabangos iliuziją. Nors kokia čia iliuzija? Ginklas, komplekte su to pačio
stiliaus daga – poriniu durklu ar net, veikiau – puskardžiu ir diržu, atsiėjo
nemenkus pinigus. Antros, atsarginės - nusprendė jau net nebepirkti. Na ir
ryto treniruotėje, kur mankštinosi kartu su Chose, šis ginklas pasirodė kuo
puikiausiai. Tam kartui - tiks ir išeigai, ir kovai. Aukščiau bambos
neiššoksi. Ne senovinis kryžininku išgaląstas kapoklis – ir gerai. Juolab,
kad jokių išeigų net ir nenusimato. Jokiuose dvaruose ir pas jokius didikus
nesirengia lankytis... Tačiau vos apie tai pagalvojus, atmintyje išplaukė
Milano Sforzos rūmai, didieji karvedžiai, matyti karaliai, Vilniaus rūmai,
arsenalas... ir... ir... ir - aišku kas - toji, kuri nepaleidžia...
...nepaleidžia... ir jokio noro išsivaduoti iš tų gniaužtų nėra... Net
pastangų tam išsivadavimui gaila...
Antanas bandydamas nuvyti beveik užplūstančias prisiminimų vizijas,
papurtė galvą ir pabandęs susikaupti, grįžo prie pradėto darbo: laiško
„tėvui“. Poryt paliks šiuos svetingus krantus. Keliauninkai išsiskirs į
keturias smulkias grupeles. Nežinia kada dar pasitaikys proga, tad laišką
norėjo įduoti seniūno patikėtiniui Rapolui, kuris sėkmingai įvykdęs užduotį
grįš į Žemaitiją.
Kita tokia proga gali ilgai nepasitaikyti. Tik bėda buvo tame, kad rašyti
nesisekė: minčių nebuvo, o nuo ko pradėti – nežinojo.
Taip, aną vakarą kapitonas Garsija, visai nenustebinęs kviečiančiųjų,
sugalvojęs kažkokią tai formalią priežastį, taip ir neatvyko: atsiliepti į tokį
spontanišką kvietimą, būtų ne oru save gerbiančiam kapitonui. Tačiau
užtikrino, kad vietos jo laive, kuzeno Vilhelmo (v.p.: pranc. cousin/cousine —
pažodinis vertimas tai būtų pusbrolis/pusseserė, tačiau pagal menamus laikus, šis žodis galėjo
turėti gerokai platesnę sąvoką: taip galėjo būti vadinami net ir labai tolimi giminaičiai, ir artimi
draugai arba netgi geruose santykiuose esantys pažįstami turintys gana tolimus ar abejotinus
giminystės ryšius) rekomenduotiems senjorams kavalieriams, visada atsiras.
Su visais daiktais ir manta paskyrė susitikimo vietą prie molo, o tarp
eilučių paprašė nesiimti per daug prabangos dalykėlių. Tačiau mūsų
kompanijai tai buvo nebuvo svarbu. Nebuvom labai pertekę daiktais.
Tik tiek, kad jau žinodami kaip maitinama laivuose, reikėjo pasirūpinti
geresniu maistu ir gėrimais. Kapitonas keleivių neprivalėjo maitinti.
Antanas pabandė plunksnos galu pakutenti nosį, ausį... Po to,
žiūrėdamas į pajuodusius lubų balkius, pakramtė plunksnos galiuką...
 Nuo nudrožtos plunksnos kotelio lėtai nuvarvėjo rašalo lašas ir
išsitėškė tiesiai ant popieriaus...
- ¡Ay… car-AmbAaa!.. – keiktelėjo atsilošdamas ir pamatęs, kad kita,
tik gerokai mažesnė dėmė nukrito ant ilgų marškinių rankovės, skambiai
pridūrė: - Caramba, caramba… tio coño...
Mestelėjo plunksną ant stalo ir net nepagalvojęs smėliuku apibarstyti
rašalo dėmės, atsistojęs ir tyliai šiužendamas naginėmis, pradėjo vaikštinėti
išilgai kambario. Šiuo metu nelaukė ir nesitikėjo jokių lankytojų, tad buvo
tik su ilgomis lininėmis kelnėmis, kurių raišteliai buvo parišti kiek žemiau
kelių, užsidėjęs lengvas nagines ant basų kojų ir užsimetęs tik ilgus palaidus
lininius marškinius.
Stabtelėjęs, žiūrėdamas į Elbės slėnio tolius, pamindžikavo prie atviro
lango ir vėl perėjo per kambarį. Sustojo prie komodos ir iš ant jos
stovinčios dėžutės išsitraukė ne itin didelį, bet ganėtinai prabangų pistoletą
su piritine prisukama spyna. Pavartė jį rankose ir grįžęs vėl atsisėdo į savo
buvusią vietą prie stalo. Patogiau įsitaisęs, vėl pavartė pistoletą, perbraukė
pirštu per paauksuotus ornamentus, porelę pusbrangių akmenėlių ir pats sau
linktelėjęs, tarsi atsakydamas į nebylias mintis, padėjo jį į šoną. Vėl
pasiėmė plunksną ir ją padažęs į mažytę rašalinę, suraukęs kaktą, pradėjo
lėtai keverzoti.
Pirmos raidės ir pirmi žodžiai atrodė kaip ornamentas, bet jau po kito
plunksnos padažymo rašmenys pasikeitė ir greit pavirto į vos įskaitomą
keverzonę. Tačiau Antanui, jau bepradedančiam įsijausti į rašymą, tąkart
nebuvo lemta pabaigti savo rašliavos: pasigirdo beldimas į duris, kurios
nelaukdamos kvietimo, girgždėdamos atsivėrė.
Tarpduryje pasirodė senjoras Chose. Jis taip pat buvo ganėtinai laisvai
apsirengęs. Gal tik kiek daugiau nei Palanka: kojos aptemtos šosais, pufais,
o koletas, kaip ir po juo esantys marškiniai, prasagstytas. Svečias po kairės
rankos pažastimi laikė mušta juoda oda trauktą pailgą dėžutę ir iš pažiūros
atrodė kaip tikras girtas samdinys ar piratas. Trūko tik lenkto kalavijo prie
diržo, pistoletų ir plačios skrybėlės su plunksna. Na, gal dar raiščio ant
akies ir, galbūt, kablio vietoj rankos.
- O!.. Tu mano išgelbėtojas, - atsainiai numetė plunksną Palanka. –
Užeik ir prisėsk.
Mostelėjęs įeiti, Antanas į šoną nustūmė visus rašymo reikmenis,
pasilenkęs iš po stalo išžvejojo pilvotą kreivą apipintą molinį butelį ir
pastatė jį ant stalo.
 - Sutrukdžiau? Kažkam rašinėji?.. –Chose viena ranka kilstelėjęs
masyvią kėdę link tuščio stalo kampo, ant jos klektelėjo pats, o ant stalo
priešais save paguldė pailgą dėžutę.
- Apačioj ruošiasi? – linktelėjęs galva durų pusėn paklausė Antanas ir
atsistojęs nuėjo link komodos iš kur išžvejojo dvi balzgano žalio stiklo
taureles.
- A-cha, - Chose subarbeno pirštais kažkokį maršą į stalą. – Bet prieš
vakaronę man reikia su tavimi pakalbėti. Vėliau gali nebepavykti.
- Visas dėmesyje... Blyn, užkandos neturiu... – grįžęs prie stalo pripylė
rusvo skysčio iš tamsaus butelio. Po kambarį pasklido lengvas ir
neapčiuopiamai salstelėjęs aromatas.
- Velniai nematė, - numojo ranka Chose ir suspaudė taurelę. – Vakare
paėsim... Už?
- Už...
Vyrai sutartinai mostelėjo. Beveik sutartinai sukrenkštė. Brendis
nebuvo labai stiprus, bet ganėtinai aitrus, panašu, kad saikingai palaikytas
su kažkokiomis žolelėmis: neblogas skonis, neblogai nubėgo ir nukaitino
visus vidurius.
- Čia tau, - Chose pastatė ant stalo taurelę ir link Palankos stumtelėjo
atsineštą dėžutę.
- Man?.. – kilstelėjęs antakius perklausė Palanka ir tik sulaukęs
pritariančio linktelėjimo, stumtelėjo kabliukus šonan. Atvėręs dangtelį,
nuėmė aksominę nosinę ir sustingo: – Uuuchhh... Jėzus Marija... Dėl Dievo
meilės! Čia gi brangiau už bet kokį veglerį!!! (a.p.: pranc. „veuglaire“ - nuo
lotyniško fulgor - „žaibo blyksnis“ arba nuo olandų "vogelaer" – paukštis. Praktiškai tai kulevrinos,
serpentinos ar falkoneto sininimas)
Chose, regimai patenkintas padarytu įspūdžiu, atsilošė krėsle ir
šypsodamasis ėmėsi tyliai barbenti pirštais į krėslo ranktūrius:
- Tai mažiausia, kaip galiu atsidėkoti, senjore Antonio... Mažiausiai...
Be tavęs, jau seniai žemės kirminus maitinčiau. Ar be kojos prie kokios
bažnyčios elgetaučiau...
- Nesąmonė, - neatitraukdamas akių nuo savo brangenybės sumurmėjo
Palanka. – Nesąmonė... Kartu gi visose kovose stovėjom...
- Na ne, mielas drauge... Ne kartu. Nebent labai retai. Tu stovėdavai su
savo šauliais, o aš su savo bronzinėm meilužėm, kaip jas pavadino maestro
Vilhelmas...
Antanas, beveik nesiklausydamas Chose žodžių, atsargiai ištraukė
vamzdinį žiūroną ir jį pasukiojęs rankoje, pašoko ir dideliais žingsniais greit
priėjo prie lango (a.p.: stikliniai lęšiai jau buvo žinomi Senovės Romoje, o pirmąjį žiūroną
sukonstravo pranciškonų ordino vienuolis Rodžeris Bekonas, kuris eksperimentavo su lęšiais ir
veidrodžiais. Leonadro da Vinči 1509 m. buvo sukūręs detalę vamzdinio žiūrono iš dviejų lęšių
schemą ir net lęšių šlifavimo stakles (visa tai populiarumo neturėjo). Italas Džmabatista dela Portas
1558 metais taip pat aprašė vamzdinį žiūroną ir išgaubtų lęšių savybes. Esmė ta, kad pagal
atsiliepimus, tuometiniai žiūronai labai mažai artindavo ir lęšiai buvo balzgani – neturėjo
skaidrumo, tad, pavyzdžiui, stebėti dangui - visai netiko. Tinkamas dangaus stebėjimui žiūronas –
teleskopas - buvo pasiūlytas akinių meistro Hanso Liperšėjaus 1608 m. (Hans Lippershey, 1570-
1619), kai Italijoje buvo atrastos naujos stiklo apdirbimo technologijos. Tačiau, kai jis kreipėsi dėl
patento, jam buvo atsakyta neigiamai, kadangi jau nemažai meistrų tuo metu jau gamino žiūronus ir
jie jau buvo pakankamai plačiai žinomi. Tačiau menamuoju laiku, tai daugiau galėjo būti turtingųjų
„žaislas“, nei prietaisas).
-Na visai neblogai... visai neblogai... – Antano, aišku, raiškumas ir
artinimas netenkino, bet tai jau buvo nesvarbu. Šis prietaisas, kaip šiems
laikams - panašėjo į stebuklą... į brangų stebuklą... – O čia kas?
Palanka pakreipė į šviesą vamzdį ir suraukęs kaktą pradėjo balsu
skaityti prikniedytą ir ornamentais padabintą plokštelę:
- Juan de Cueva y Santiago... Ch-kmmm....
„Se dedica a la amigo y hermano al señor hidalgo de la Antonio de
Naktcha y Butrims.
Dominus vobiscum. Et cum Spiritu tuo.
Juan de Cueva y Santiago“.
(a.p.: iš isp.: „Ji skirta draugui ir broliui kilniajam ponui Antanui Butrimo iš Nakačios“ iš lot.:
„Viešpats su jumis. Ir su tavo dvasia“ arba „Viešpats su jumis. Ir su tavim“. Chuanas de Kueva ir
Santjago arba Chuanas Santjago iš Kuevos. Dar, ko gero, būtų galima: Jonas iš Švento Jokūbo
Olos).

Palanka balsu lėtai perskaitė, pakėlė galvą ir klausimai sužiuro į Chose

ir į taureles.
Svečias tik išdidžiai vyptelėjo ir pritariamai linktelėjęs pripildė
stikliukus. Vieną pastūmė, kitą pakėlė ir ištarė:
- Būkim pažįstami, taip sakant... Cha...
Antanas vis dar giliai nustebęs, atsargiai padėjo žiūroną į dėklą,
kilstelėjo taurelę ir vienu ypu susivertė gerklėn. Aitrus skystis nubėgo vidun
ir smegenys tarsi atsistojo į savo vietą. Žiojosi kažką sakyti, bet Chose,
kuris, kaip pasirodė – visai ne joks Chose, o Chuanas de Kueva, liūdnai
šypsodamasis jį aplenkė:
- Visiems kitiems aš vis dar Chose. Taip?.. Gerai. Tik čia dar ne viskas,
- tardamas šiuos žodžius ištraukė iš vidinės kišenės nedidelę odinę,
papuoštą iš toliau neįžiūrimais herbais tūbą ir ja mojuodamas sau prieš nosį,
tyliai, bet aiškiai sumurmėjo: - žinai, aš tau dėkingas, kad niekada manęs
neklausinėjai kas aš iš tiesų esu toks... Vis tiek būčiau nesakęs, o tau
meluoti neturiu jokio noro, brolau... O čia rekomendacinis laiškas...
Senjoras Chuanas pasilenkęs padėjo tūbą ant stalo ir stumtelėjo link jau
atsisėdusio Palankos.
- Rekomendacinis???
- Taip. Gal pravers. Pabrėžiu – „GAL“. Bet tu, Antonio, sumanus
vaikinas, pats turėsi suprasti kada galima jį kišt kam nors panosėn...
- A-cha... Įdomu kaip? – jau susitvardęs smiliumi Antanas pasirideno
tūbą arčiau savęs ir pakėlęs ėmė vartyti apžiūrinėdamas ją iš visų pusių.
- Čia jau kita kalba... Bet tik ne su tuo flamandišku marmalu...
Palanka jau pakankamai senai ir gerai pažinojo savo draugą, tad tik
tylomis linktelėjo ir padėjęs tūbą šalia žiūrono dėklo, dingo už girgždančių
durų. Pasigirdo įsakmiai pakeltu balsu kažkam duodami nurodymai.
- Tai štai, mielas Antonio, - po nepilno pusvalandžio sukiodamas
rankoje sklidiną raudono vyno taurę, tęsė nutrūkusį pokalbį Chuanas, - aš
esu Alburkerkės kunigaikščio, kilniojo dono Beltrano de la Cueva (a.p.:
Beltrán de la Cueva), buvusio Santjago ordino didžiojo magistro bastardas nuo
donjos Beatričės de Sntjago (a.p.: doña Beatriz de Santiago), Kuelaro (a.p.: de Cuéllar)
alkaldo (a.p.: konkistos metu alkaldas buvo LDK vaivados atitikmuo. Vėliau – adiministracinė
pareigybė, valdytojas, inspektorius, auditorius, patikėtinis ir t.t.) Sančo de Palensijos (a.p.:
Sancho de Palencia) dukters (a.p.: iš tiesų pilnaverčiame vertime turėtų būti: pono Beltrano iš
Cuevos, Arlburkerko kunigaikščio, buvusio didžiojo Santjago ordino magistro ir ponios Beatričės iš
Sanjago, Kuelaro vaivados Sančo iš Palensijos pavainikis/nesantuokinis sūnus. Taip pat pažymėtina,
kad visi šie žmonės buvo realūs ir autorius savo reikmėm tik šiek tiek pakeitė Chuano likimą).
(a.p. kartu prie viso šio norėčiau pažymėti, kad iki pat 1520 metų, dabartinėje Ispanijoje
vyravo itin sudėtinga titulų ir luomų sistema. Vieningos kažkokios sistemos nebuvo. Tik išimtinais
atvejais, vienas kitas grandas, turėjo atitinkamus titulus pagal savo užsienio žemių valda kaip
markizas, baronas ar grafas. Anuomet situacija dėl titulų buvo labai panaši kaip ir tuometinėje
Žemaitijoje ar likusioje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Ispanijos karalius Karolis I (Šv.Romos
imperijos imperatorius Karolis V) neapsikentęs šio titulinio chaoso, tik 1520 m. atrinko Ispanijos
karūnai artimiausius 25 didikus, iš kurių buvo 13 kunigaikščių, 3 markizai ir 7 grafai (daugumoje
visi buvo kilę iš Kastilijos) ir titulinę hierarchiją pradėjo nuo “švaraus” lapo. Tai yra, jau
inkvizicijos gerokai suniokotas didikų luomas, išsaugojęs dar šiek tiek privilegijų, galutinai tapo
visiškai priklausomi nuo karaliaus: jie faktiškai tapo jo dvariškiais. Nurodyti Albukerko kunigaikščiai
- vieni pirmųjų pateko į šį sąrašą ir savo titulą išsaugojo iki pat XXI amžiaus)
Chuanas, žiūrėdamas kokia bus Antano reakcija, trumpam nutilo ir
pamatęs tik kilsteltus antakius, kurie turėjo reikšti susidomėjimą, tęsė:
- Po mano gimimo, tėvas donas Beltranas jau ilgai nebegyveno. Tačiau
spėjo perrašyti testamentą ir turėdamas suverenaus kunigaikščio teises,
mane pripažino. Tik, aišku, į palikimą aš jokių pirmumo teisių neturėjau, -
bukai spoksodamas į pustuštę taurę, Chuanas pats sau šyptelėjo. – Užtat jis
man paskyrė rentą. Kaip bastardui – neblogą: du šimtus maravedžių per
metus (a.p.: maravedis, isp.: Maravedí – visiškai ispaniška, Kastilijoje kaldinta aukso moneta apie
3,8-3,85 gramus. Labai panaši į arabiškus auksinius, net turėjo arabiškas pynutes, bet skyrėsi
nukaldintu kryžiumi. Apyvartoje išbuvo nuo XII iki XIX a. Tačiau XV a. Viduryje dėl karų ir konkistos
nuvertėjo ir nuo 1474 m iki 1854 m. tai buvo varinė moneta. Nuo 1487 m. pagrindiniu pinigu tapo
“ispaniškas doleris” dar vadinamas “8-realai” arba žargone “peso”). Bet kaip kunigaikščio
palikuoniui, tai tik šiaip sau... Kchmmm... donas Beltranas, mergišius buvo
dar tas... Nenustebčiau, jei po šiai dienai apie jo „žygius“ po kalnus dainas
dainuoja... Bet, kaip sakoma - ir už tiek reikia būt dėkingam... Galėjo ir to
nebūti. Ir nė pusės žodžio niekas nepasakytų.
Chuanas šyptelėjęs pribaigė taurę ir ištiesė ranką link sūrio.
- Daug broliukų ir sesučių, - nuo ausies iki ausie ironiškai nusišypsojo
Palanka ir taip pat priglaudė lūpas prie vyno taurės.
- Ką jau ten... Net kalbama, kad Portugalijos Impotento (a.p.: Enrique IV el
Impotente, 1425-1474) duktė infanta (a.p.: princesė paveldėtoja) Chuana taip pat nuo
jo... Sesutė, blyn... Todėl ji dabar ir vadinama Chuana Beltranietė (a.p.: Juana
la Beltraneja, 1462-1530 m.)... Cha... Bet ne apie tai. Net jei tai ir tiesa, o manau,
kad tiesa, Portugalijos dvare vis tiek man vietos nėra...
Palanka šypsodamasis linktelėjo ir klausiamai žvilgtelėjo laukdamas
tęsinio.
- Taigi taip, mielas drauge... Pranciškus Ferdinandas, mano pagal tėvo
kraują vyriausiais brolis, paveldėjo kunigaikštystę. Santykiai buvo...
kchmmmm.. jokie... O ir dar dono Beltrano našlė liko... Žodžiu, man nieko
gero nesišvietė. Ačiū Dievui, broliukui pakako kilnumo manęs neišmesti į
šiukšlyną ar atiduoti į kokį vienuolyną, ar pristatyti prie kokio kiauliagano,
kuo toliau nuo giminės lizdo. Vis tik, manau, donas Beltranas sugebėjo
įskiepyti, jog Alburkero kraujas ne vanduo ir taškyti juo, kur papuolė -
nevalia. Tad vyriausiasis brolužis manimi atsikratė įmantriau: įpiršo į iš
Burgundiškosios Flamandijos grįžusios infantos Joanos, kuri dabar
vadinama Beprote (a.p.: a.p.: Juana I la Loca), o, kartais - Pamišėle, ir
Burgundijos valdovo Pilypo Gražiojo sūnaus Karolio pažus... Taip-Taip...
To pačio... Dabartinio karaliaus ir būsimojo imperatoriaus... Ir nepūsk taip
smarkiai akių. Dar susprogs (Cuanas mėgavosi Antanui padarytu įspūdžiu).
Tik jam tuomet tebuvo dveji. Tad jo pažo vardas, tuomet buvo pažeminimas
nei iškilimas... Bet šiokia tokia perspektyva švietėsi. Tik laukt jos reikėjo
beprotiškai ilgai. Taip ir susent buvo galima net netapus damuazo (a.p.: jaunu
 – Chuanas atsainiai
dvariškiu, ginklanešiu (eskudero) su teise tapti riteriu (caballero)
mostelėjo ranka ir liūdnai šyptelėjo. - Juolab, kad kortesai (a.p.: tuometinis
Kastilijos ir Ispanijos parlamentas su gana plačiais įgaliojimais. Karalius privalėjo svarbiausiais
klausimais gauti jų pritarimą) Joanos nepatvirtino donjos mūsų visų senjoros
Izabelės paveldėtoja... Bijojo, kad sostą užims Burgundijos ir Nyderlandų
princas. Žodžiu dvaras kunkuliavo, intrigų gyvatynai audėsi ir krebždėjo,
kol, galų gale, Pilypui Gražuoliukui, pratusiam prie Nyderlandų prabangos
ir plevėsiško gyvenimo, viskas įgriso. Jam nusibodo ir iki kaulų smegenų
įgriso visokie pilkieji kardinolai, baisingos ir juodos kaip varnai matronos
(a.p.: turimi galvoje pagyvenusių ir religingų moterų nešiojami tamsių spalvų rūbai), plikos ir
siaubingai šaltos bei niūrios pilys (a.p.: tuo metu pačioje XV a. pradžioje, dar visai
neseniai pasibaigus rekonkistai, po 700 metų kovos, Ispanijos dvarai ir rūmai, kaip taisyklė dar
prabanga netviskėjo. Ko gero buvo asketiškiausi visoje Vakarų ir Centrinėje Europoje), amžini
uošvienės priekabiavimai ir nenumaldomi Joanos pamišimo priepuoliai. Tad
jis, pasičiupęs savo sūnų Karolį, su visa savo svita išsivarė atgal į
Burgundiją... Na, va taip. Vos ne sėdo ant žirgų ir pamojavo rankele. Na, ir
aš kartu. Gi aš jau kaip ir prie jo sūnaus – pažas gi...
Chuanas atsistojo ir vos-vos matomai šlubčiodamas, priėjęs prie
langelio ir puse lūpų šypsodamasis sužiuro kažkur į tolį.
Tuo tarpu Antanas pasirėmęs ranka pasikasė kaktą, tyliai kilstelėjo
taurę ir lengvai gurkšnodamas kantrai laukė tęsinio. Jau kas-kas, bet jis
puikiausiai žinojo, kokios sunkios tokios kalbos.
Galų gale, Chuanas pasisuko ir čia pat prisėdęs ant palangės, tęsė:
- Tu net neįsivaizduoji kokį aš tada turėjau auksinį amžių! Tarsi būčiau
papuolęs į pasakų šalį. Po nykių Kastilijos sienų, visur šlamančių vienuolių
ir pilkų murzinų piligrimų, pilkų ir juodų spalvų, religingų ir bukų moterų,
aš Nyderlanduose: Flamandijoje ir Brabante - staiga patekau į prabangą.
Kurtuaziją ir dvaro intrigų pasaulį. Europos elegancijos sostinę... Briuselį,
Gentą, Antverpeną... Į pasaulį, kur nebuvo juodaskvernių cerberių, kur
moterys drįso rengtis spalvingai ir prabangiai, o lengvas flirtas net buvo
laikomas geru tonu... Pradžioje net jaučiausi kaip prigautas šuniūkštis, bet,
kaip sakoma, grožis viską gydo... Palaipsniui atsikvošėjau ir pasinėriau...
Nebuvo jokių apribojimų, nei gėrime, nei meilėje... Gana greitai pritapau
prie Pilypo ir jo sūnaus pažu vadinausi tik nominaliai. O iš ties tapau jo
sugėrovu ir net, galiu drąsiai teigti – patikėtiniu ir draugu. Na, tarsi šešėlinis
favoritas, ar ką?.. Gimiau iš naujo, jei galima taip pasakyti...
- Tai štai iš kur tu visus šiuos kraštus taip pažįsti! – Palanka, tarsi
pagaliau įminęs sunkią mįslę, šyptelėjo ir saliutuodamas kilstelėjo taurę.
 - O kaip gi? Na taip... Tik tiek, kad dar prieš kelis metus reikėjo
gerokai pasistengti, jog ypač Gente ir Antverpene, išsaugočiau savo
inkognito...
- O kodėl Tores?
- Ką „Tores“?
- Kodėl pasivadinai Toresu?
- A... – mostelėjo ranka Chuanas, - pasivadinti Chose ir dar Toresu, tai
tas pats kaip neturėti jokio vardo... Na, kaip kokiam nors Niurnberge
“fricas”... Kiekvienas bedalius išaugęs šašlavyne šalia kokio miesteliūkščio
vartų, galėjo būti vadinamas „Toresu“...
- Na jo... – linktelėjo galva Antanas. - Ir kas toliau?
- Na ką toliau... Po metų mirė karalienė Izabelė ir Kastiliją paliko
anūkui Karoliui.
- Na, ir?..
- Na ką, ką... o regentu Joaną Beprotę. Velniai rautų... Bjauri boba...
Isterikė.. Teatleidžia man visi šventieji už tokią nepagarbą, už kurią aš jau
gerai sumokėjau... – Chuanas atsisėdo atgal ant kėdės, perkreipė lūpas ir
suraukė kaktą. – Ir tai dar labai švelnus epitetas. Tuoj suprasi, kodėl taip
sakau...
***

Algis lengviau atsiduso. Nustūmė popierius nu savęs toliau ir pasirąžęs

dirstelėjo pro langą į tolį, kur ramiai švietė pilnatis.
Už sienos, laikrodis skambiai išmušė pusę dvyliktos.
Viskas. Pagaliau... Pagaliau prasidėjo normalus tekstas ir nebereikės
bandyti nuosekliai interpretuoti įvykių...
Bent jau kažkurį laiką.
Bet prie veikalo sės tai jau tikrai ne ryt... Netgi, gal tik kitą savaitę.
Sunki ir sudėtinga buvo šita dalis...
***

Užmiršęs ir bokalą, ir užkandžius, iš ties susidomėjęs klausiausi Chose

- dabar jau Chuano (Juozapo, jei mūsiškai) - mano vieno geriausio šių laikų
bičiulio žodžių. Jo istorija buvo paprasčiausiai neįtikėtina. Tikrų tikriausia,
bet neįtikėtina. Neabejojau jo žodžiais – per daug mudu kartu patyrėme, kad
nors per nago juodymą suabejočiau.
 Įtariau, tikrai įtariau, kad šis kabaljero ne toks jau paprastas idalgo,
kaip bandė atrodyti. Jaučiau, kad savo spintoje slepia skeletus, bet, kad
tokius (!) – net nenumaniau. Dieve, o gal nebereikia man tų turtų, lobių ir
titulų? Kad jie atneštų štai tokias rietenas, intrigas ir kažkokias
nenusakomas kvailystes? Kam? Kare ir mūšio lauke viskas aišku – ten
priešas, o čia mes... ir Dievas ar Dievai su mumis... Tačiau vos apie tai
pagalvojus, tarsi iš kito pasaulio supleveno man taip brangios akys ir pati
nuostabiausia pasaulyje šypsena... Vos tokiom mintim pasirodžius, širdyje
kažkas suspausdavo ir aš suprasdavau, kad – ne, man viso to reikia...
Nebeišsuksiu jau aš iš kelio, kad mane kur skradžiai...
Tuo tarpu Chuanas dėstė savo istoriją... Ir negaliu jos čia nerašyti,
visiškai negaliu, nes, galų gale, ji greitoje ateityje, dar tais metais, man gana
savotiškai atsišaukė. Ką ten tais metais?! Per visą gyvenimą lydėjo ir jos
vaisius nuskyniau dar dabar, prieš gerą pusmetį iki prisėdimo rašyti šiuos
prisiminimu... Ir Uosiukui Lietuviukui, beje - ji gerai atsirūgo. Kaip
reikiant... Tik apie tai sužinojau jau po gero dešimtmečio. Kai mes jau
buvome gerokai susvetimėję... Na, bet ne apie viską iš karto...
Taigi, grįžtant prie Chuano istorijos, tai, pasirodė, kad karalienė
Izabelė, pažinodama savo dukrą ir įtardama, kad kortesai gali neprileisti jos
prie Kastilijos karalystės sosto, savo testamente nurodė, jog jeigu dėl savo
pamišimo Joana negalės būti Karolio regentu, juo taps jos, Izabelos, vyrelis
Fernandas Aragonietis (a.p: isp Fernando de Aragón "el Católico"). Pasak Chuano tai
pavydus ir bukas, užsispyręs tironas. Ar galima tikėti jo žodžiu? Nežinau.
Jis be abejo šališkas. Ir nieko keisto – Aragonietis didžiausia dalimi ir buvo
kaltas dėl mano draugo ištrėmimo. Ir vėlesnio slapstymosi... Nusiritimo iki
samdinių... O kurgi daugiau pasislėpsi senutėje Europoje? Galima aišku
ieškoti globos pas karūnos priešus, kaip, kad ne vienas yra daręs, bet tik ne
Alburkero kunigaikščio bastardui. Jis nebuvo žymi politinė ar, bent jau
turtinga figūra, o ir peržengti per savo garbės suvokimą negalėjo.
Žodžiu, Chuano patronas Pilypas Gražuoliukas, sužinojęs apie Izabelės
testamentą, ėmėsi iniciatyvos – jaunas kraujas ir geri patarėjai... O ir jo
dosnumas jam pagelbėjo... Chuano žvaigždžių valanda! Jis kaip
pasiuntinys, kurjeris ir neoficialus patikėtinis blaškėsi tarp Flamandijos,
Valjadolidos ir Madrido (a.p.: Valjadolida po Leono ir Kastilijos apjungimo 1492 m. tapo
Ispanijos karalystės sostine. Į Madridą sostinė perkelta tik 1561 m.). Kam laiškelį reikėjo
perduoti, kam kapšelį – pakišą... kam į ausį pašnabždėti, o kai ką ir
sugundyti... Ir taip apie metus. Tačiau intrigos, kaip intrigos, o jaunystė,
kuri dar tik prasidėjo, ėmė savo: jis tuos metus atsiminė gerais žodžiais.
Pasakojant net akys sublizgo ir lūpas apsilaižė, kelis kartus, kaip koks
katinas grietinėlės prilakęs...
Galų gale, Pilypo „žavesiui“ ir ne be Chuano pagalbos, neatsispyrė ir
pats Ferdinandas Aragonietis. Nusispjovė ant kortesų, kurie Pilypui visiškos
valdžios neatidavė ir pasitenkino pakiša – puse Grenados metinių pajamų
iki gyvos galvos! Pinigai, kurie tam šykštuoliui nė nesisapnavo. Na, o
Gražuoliukas, merginų bei damų numylėtinis Pilypas, tuoj pat su
jaunatvišku entuziazmu ėmėsi tvarkytis savo naujojoje tėvonijoje. Tiesa,
tvarkėsi savotiškai: sėdėdamas Burgundijos kunigaikštystėje pradėjo į kairę
ir į dešinę švaistytis ispaniškosiomis valdomis. Visus savo
burgundiškuosius draugužius apdovanojo. Kita vertus, kokios tuo metu tos
ispaniškosios žemės?!.. Lyginant su seniai išdalinta ir perdalinta Burgundija
ir visais Nyderlandais? Bet kuri Nyderlandų provincija davė daugiau pelno
nei kelias Granadas sudėjus į krūvą. Bet, kaip ten bebūtų, aišku, kad tokia
padėtis ilgai trukti negalėjo. Iškilo krūvos problemų, konfliktų ir, galų gale,
teko Pilypui pakelti užpakalį nuo „medaus statinės“ ir su visa savo
linksmąja šutve, tai yra svita, keliauti į Madridą.
Na, nebūsiu senjoro Chuano metraštininku, tad pasakysiu trumpai:
kelionė buvo bjauri. Keliavo laivu, tai daug greičiau ir patogiau, bet
pakeliui šis sudužo ir norėjo ar nenorėjo, bet pateko į Henriko VII –tojo
(a.p.: 1457-1509 m.) rankas. Ten, kad ištrūktų, turėjo gerokai pakratyti kišenes,
pasirašyti jam nenaudingas sutartis. Bet, galų gale, dar tą patį pavasarį
pasiekė La Korunjos uostą, o iš ten jau ir Madridą, o po to ir Granadą.
Tiesa, ne tik su savo svita, bet, kartu, ir su gausiais vokiečių samdiniais. Šie,
esant reikalui, turėjo paspardyti Ferdinando užpakalį, o vėliau tapo Chuano
išsigelbėjimo garantu. Bet niekam nieko spardyti neprireikė: Pilypas
Gražusis iki vidurvasario galutinai susiderėjo su savo uošviu ir Kastilija be
jokių sąlygų atiteko Pilypui, kaip Karolio regentui, o Pamišusi žmona buvo
visiškai nušalinta nuo valdžios.
O! Vien pagalvojus, koks intrigų raizginys ir gyvatynas ten sukosi, net
silpna...
Bet čia jau ir viskas, kas buvo gero tame Chuano gyvenimo etape ir
baigėsi... Šykštuolis Ferdinandas už Pilypo nugaros nesiliovė intrigavęs, kai
kuriems didikams nepatiko naujieji jų senjoro Pilypo flamandų patarėjai,
didikai ir naujieji rūmų papročiai. Negana, Pilypas dar susikirto ir su
ilgaskverniais inkvizitoriais. Tiesą pasakius, laisvamaniui moterų
numylėtiniui buvo neįmanoma su šventikais nesusikirsti. Ir tai tapo jo
pabaigos pradžia... Ypač priešprieša su Pranciškumi Kataliku – kardinolu,
didžiuoju inkvizitoriumi ir Kastilijos karalystės vyriausiuoju patarėju. Na,
kitaip ir būti negalėjo...
Debesys ėmė kauptis... Tiek prieš Pranciškų, tiek prieš jau jaunąjį
kabaljero Chuaną de la Kuevo y Sanjago. Taip-taip, jis tuo metu jau tapo
šviežiai iškeptu kavalieriumi – galėjo frankų ir flamandų papročiu nešioti
savo auksinius pentinus. Pilypas niekada nebuvo šykštus savo ištikimiems
bendražygiams, o Chuanas jau buvo pasiekęs ir reikiamus metus, ir ne kartą
įrodęs, kad eskudero (a.p.: escudero – pažodžiui skydnešys, pas mus priimta vadinti
ginklanešiu, tačiau kai kuriose dvaruose eskudero, jei kilmė leido, tai buvo kandidatas į riterius) jau
seniai ne jo lygis.
Gerokai vėliau šią istoriją man dar kelis kartus teko išgirsti. Tik jau
kitų pasakotojų ir kitokiose spalvose. Tačiau nė vienas pasakotojas nebuvo
šių įvykių liudytojas, o juolab dar ir dalyvis...
Žodžiu, po keleto mėnesių, rudenį, galutinai susiformavo didikų ir
bažnytininkų sąmokslas... Ir, kaip žinia Gražuolis Pilypas miršta. Jį
nunuodijo... Taip, taip – nunuodija. Kiek prie to sąmokslo prikišo nagus
Ferdinandas Aragonietis? Neaišku. Sklido įvairių kalbų. Bet, kad buvo
stovėjęs kažkur nuošalyje – mažai tikėtina (a.p.: Pilypo mirtis buvo labai staigi ir
netikėta: po žaidimo kamuoliu, prieš sėsdamas prie kortų stalelio, jis atsigeria norėdamas numalšinti
troškulį ir mirė. Oficialiai – dėl peršalimo – plaučių uždegimo, bet tai mažai tikėtina versija -
manoma, kad vis tik tai jį nunuodijo, kurį prie galimai inicijavo Ferdinandas Aragonietis)... Virš
Gražuoliuko svitos iškilo sąmokslininkų rūstybės kalavijas. Pilypo dvaras
pradėjo irti – žiurkės ėmė bėgti iš laivo, o Chuanas ne tik, kad liko be
globėjo ir patrono, bet net ir be jokios partijos, prie kurios galėtų prisišlieti.
Tarsi to būtų maža, išprotėjusi Pilypo žmona paskui save pradėjo
tampytis Pilypo karstą...
Ne, tai ne išgalvojimas. Paskui ją susikūrė visa procesija ir niekas, net
matydamas jos beprotybę, nedrįso priekaištauti ar tramdyti.
Joana Beprotė buvo tiek pamišusi dėl savo vyro, kad nė per žingsnį
neatsitraukė nuo jo karsto ir palaikų. Liepdavo atidaryti karstą arba jo net
neleisdavo uždaryti: grožėjosi ir net bučiavo. Visos kelionės iki Granados
metu (a.p.: po Granados užėmimo ir rekonkistos pabaigos, Ispanijos valdovai buvo laidojami
Granadoje) ji jo karsto nepaleido. Jau pačioje Granadoje jos elgesiu ėmė
piktintis ne tik didikai, bet net ir bažnyčia. Štai tada ištikimasis karštakošis
jaunasis kavalierius Chuanas, kuris vis pastoviai įlysdavo į kokią
nesąmoningą istoriją, ir „paslydo“. Vaikinui nervai neišlaikė. Visų
akivaizdoje, jau Granadoje, jis nustūmė šalin išprotėjusią nelaimingąją.
Sučiupo ją ir klykiančią, besimušančią bei raudančią laikė tol, kol vargšo jo
siuzereno Pilypo nepašarvojo... Taigi, padarė kaip ir gerą darbą, bet pakėlė
ranką arba, tiksliau, smurtavo prieš karališkąjį asmenį... Nesvarbu, kad
išprotėjusį... Na, jei dar kas buvo, ką savo pasakojime nutylėjo pats
Chuanas, tai nežinau, bet po viso šio skandalo, jam teko sprukti. Geri
žmonės, seni draugai perspėjo, kad Ferdinando Aragoniečio pakalikai nori
ir tikisi susidoroti. Jei nepavyks, bus įjungta bažnyčia... o tai... Žodžiu,
inkvizicijos cerberiai jau ėmė varvint savo nuodingas seiles...
Ačiū Dievui, ne visi vokiečių samdiniai, kurie atėjo su Pilypu, dar
buvo išvykę iš šalies. Keletas niurnburgiečių, kurie nežinia kokia likimo
apraiška buvo įsilieję į flamandų samdinių grupuotę, jį paslėpė ir saugiai
išgabeno iš šalies... Bet teko tapti brolijos nariu. Tokiais atvejais, pinigai,
kažin ar būtų gelbėję... O brolijos brolis – šventas dalykas.
- O kodėl negrįžai į Gentą, pas Karolį? – paklausiau.
- Tai jam tebuvo šešeri ir jį globojo jo tetulė Margarita Austrijietė (a.p:
Margarete von Österreich, 1480-1530 m.) visų Nyderlandų vyriausioji prižiūrėtoja –
štathalterė (a.p.: Statthalter – vietovės prižiūrėtoja, karaliaus atstovė su visomis karališkomis
teisėmis)
- Na ir?..
- Na ką ir?.. Kchmmm... – kaip čia pasakius?.. Aš šiek tiek pasiganiau
jos artimiausiųjų damų ir madmuzelių spiečiuje.... taip sakant... – Chuanas
išsišiepė nuo ausies iki ausie ir ragindamas prisijungti, kilstelėjo bokalą.
- Pylos bijojai gauti...
- Aš gi tik pripažintas bastardas. Politine prasme, beveik kaip ir niekas.
O ir tenykščiai valdovai smurto, kad ir kiek jis teisingas būtų, prieš
valdovus, nepalaimins. Tik pareikalavus būtų atidavusi Ferdinandui ar dar
blogiau – inkvizicijai. O gal ir ne... Bet tada man tai atrodė geriausia
išeitis... Šiandien, galbūt, būčiau elgęsis kitaip... – Cuanas užtilo,
gurkštelėjo ir pabandė nušokti nuo temos: - Neblogas vynas... Net labai
neblogas... Reikės smuklininkui užsakyti kelionei.
- A-cha, tikrai neblogas... O dabar? Dėl Ferdinando, tai suprantu. Bet
inkvizicija? Ji gi nieko nepamiršta...
- O ką inkvizicija?.. – gūžtelėję pečiais išsišiepė Chuanas. – Ji jau nebe
ta. Kardinolo Pranciškaus Kataliko nebėra, o aš ir nebuvau persekiojamas
kaip eretikas. Inkvizicija mano gaudynių taip ir nepaskelbė. Pasitenkino
mano dingimu. O va jei būčiau apsireiškęs... Bet jau nesvarbu. Vienintelis
prieš ką teks atgailauti, tai Karolis. Bet jis savo močiutės anūkas. Išminties
jam pakanka. O ir auklėtas vokiečių, o ne nuodėmklausių juodaskvernių. Na
ir jo svitoje turėtų būti dar mano senųjų bendražygių... Na ir... Žodžiu –
matysim, - pakilo Chuanas.
- Matysim, - linktelėjau ir atsistojau paskui Chuaną.
- Tai iki vakaro, amigo...
- Iki vakaro... Beje, o visi manė, kad slapstaisi dėl moters...
- Na taip, dėl išprotėjusios bobos...
- Ne, ne dėl tos, o dėl dvikovos...
- A... – tarsi atsibudęs šyptelėjo Chuanas. – Šitai... Si, buvo reikalas su
Niurnbergo burmistro (a.p.: vok.: Bürgermeister) dukrele. Teko pasibadyti su jos
kuzenu ir dar su sužadėtiniu.
Chuanas puse lūpų nusijuokė:
- Po to gana greitai su Štajeriu išvykome, o gandai paplito... Man to ir
reikėjo. Aš dar juos ir pakursčiau.
Išsišiepęs linktelėjau galva:
- Ech tos moterys...
- A-cha. Bet be jų juk būtų taip nuobodu, - tarsi netyčia, pirštu
mostelėjo link Augustinos dovanoto pistoleto ir ironiškai išsišiepė. –
Adiós... el capitán Antonio.
- Hasta la tarde... ustet don Juan... (a.p.: vert.: iki vakaro, gerbiamas donai
Chuanai/don Chuanai)
- A su servicio, hasta ahora solo los - señores... solo eso el pobre
caballero... senoro el capitane (a.p.: vert.: “Jūsų paslaugoms kol kas tik senjoras (turima
galvoje, kad kreipinys “don” tik į grandus) kol kas tik vargšas kavalierius/riteris, senjore kapitone) -
jau visai atgavęs nuotaiką ir net pralinksmėjęs, Chuanas teatrališkai
manieringai nusilenkė.
- Bien... – atsakiau tuo pačiu teatraliniu pasimaivymu.
Trinktelėjus durims prisėdau į vietą. Paėmiau plunksną, ant kurios jau
buvo uždžiūvęs rašalas ir numečiau į šoną. Taip, užmiršau nuvalyti. Tegu
Fedis drožia - dar truputį galima. Siektelėjau naujos, nelabai patogios,
labiau apšepusios, bet laiško rašymui dar tinkamos...
Taip, laiško rašymas, tuo metu buvo kaip tik tai, kas tuo metu padėjo
surikiuoti besiplaikstančias mintis...
VI. Kapitonas donas Garsija
 Už vairinio irklo sėdintis laivūnas Ortega, šioje valtyje kapitono
Garsijos arba kaipo į jį dar kreipdavosi - don Garsija, dešinioji ranka, ramiai
valdė laivelį. Irkluotojams, „San Sebastiano“ jūreiviams, ramiam ir
tolygiam irklavimui jokių komandų nereikėjo ir jie įprastu monotonišku
tempu, vos-ne vos palei vandenį ištraukdami irklus, darniai jais dirbo. Na,
gal tik kartą ar du, Ortega pamatęs ar nusprendęs, kad ritmas gali nusimušti,
kimiu, kaip pragertu, bet skambiu balsu rikteldavo:
- Y-un... y... un...
Jo riktelėjimai užgoždavo už dvylikairklės vienastiebės jūrinės valties
borto tyliai šniokčiančius ramius Elbės vandenis. Tokias valtis čia neretai
vadindavo botais (a.p.: nyderl.: boot – bet kokia jūrinė valtis, tiek žvejybinė, tiek karinės
paskirties ir t.t. Paprastai iki 60 tonų) ir naudojo tiek žvejybai, tiek krovinių ar
keleivių gabenimui. Iš esmės tai net ne valtis, o mažas laivas. Ramiu oru su
tokiu buvo galima drąsiai net perplaukti Baltiją. Nežinau ar perdedu, o jei ir
perdedu, tai nelabai jau stipriai, bet monotoniškas vandens šiuršenimas į
bortus, ritmiškas irklų pliauškėjimas, kartais, kai reikėdavo daugiau
pastangų - ritmiškas jūreivių sinchroniškas kvėpavimas, vis labiau kaitinanti
ankstyvo ryto saulė ir miego trūkumas, nuteikė melancholiškai ir traukė į
nenumaldomą snaudulį. Retkarčiais ataidėdavo kirų ar žuvėdrų klyksmai, ar
kažkokie neaiškūs garsai nuo kažkurio Elbės kranto. Žodžiu, nenuostabu,
kad nejučiomis, pats sau, kaip kad dažnai šiame gyvenime man atsitikdavo,
primerkęs akis ir šonu pasisukęs, patogiau atsirėmęs į bortą ir beveik
nesąmoningai pats sau ėmiau niūniuoti:

Ate adjos, ispanų mergaitės,

Ačiū ir mersi už jūsų akis,
Mes išeiname į jūrą,
Mūsų laukia tolimi toliai.
Grįžę išlipsime į krantą,
Smuklėj prigersime iki ausų,
Ir vėl jus karštai mylėsime,
Kad ilgai ir ilgai prisimintumėt mus...
Paprasta dainelė. Motyvą, pasiskolinau iš dar aname gyvenime girdėtos
angliškos „Ispanų ledi“. Melodiją prisiminiau, o štai žodžių beveik ne. Tad
teko improvizuoti...
Užsimiršau...
 Atsikvošėjau tik ausies krašteliu nugirdęs, jog man antrina: melodiją
pagavo arčiausiai sėdintys jauni, darniai mojuojantys irklais, jūreivėliai...
Mintyse nustebęs, net nutilau...
- Puiku, senjore Antonijau. Neteko dar girdėti... – linktelėjęs galvą ir
šypteldamas negarsiai ištarė donas Garsija. – Visai gali būti, kad prilips.
Panašu, kad patiko. Leiskite paklausti, kur ją išmokote?
- Ką tik sugalvojau, kapitone. Ką tik, - šyptelėjau.
Kapitonas tik linktelėjo:
- Taip. Tikras kabaljero turi ne vien tik kalaviju mokėti mojuoti, bet ir
žodžius dėlioti...
Donas Garsija. Meistro Vilhelmo kažkokios tai ten eilės kuzenas. Ne,
jis ne joks Aragono ar Kastilijos grandas, bet donas vien todėl, kad jis
didžiulės karakos kapitonas. Jūroje tai daugiau, nei koks imperatorius savo
sodelyje, o juolab kažkoks grandas savo kalnų pilyje ar priemiesčio viloje.
Na taip, nuo pat pirmo žvilgsnio pajutau jam simpatiją. Garsija aukštas,
petingas, pakankamai elegantiškas. Net jūrinis gyvenimas neužgožė
išpuoselėtų manierų – iškart pasakysi, kad kabaljero, kurio gyslomis teka
senos kilmės kraujas. „Erelio“ nosis, didelės, primerktos ir skvarbios akys
bei sausas veidas liudijo, jog tai valingas žmogus, o atlošta laikysena ir
riešai – jog prabanga nežvilgančią rapyrą ir porinę dagą segi ne dėl grožio.
Visiškas antipodas tam, anam - „Šv. Nikolajumi iš Tolentino“ Hansos
kravelio kapitonui. Kaip, beje, ir visa jo komanda. Bent jau toji jos dalis,
kuri dabar sėdėjo bote. Jeigu anoji, „Šv.Nikolajaus“ komanda buvo panaši į
kažkokios artelės „stumk-trauk“ narius, o jos kapitonas į tos pačios artelės
pirmininką, tai štai šie jūreivėliai – į man jau suvokiamo laivyno jūreivius,
o kapitonas į aukšto rango karininką. Netgi jų gera, marga ne spalvomis, o
kirpimu, nutrinta apranga, asocijavosi, veikiau, su jūros sėkmės
džentelmenais, nei su prekybinio laivo įgula. Dar ant molo, pakraunant
valtį, turėjau galimybės įsitikinti...
- Kapitone, viskas! – paskutinį mūsų mantos ryšulį saugiai pririšęs
Tilis kilstelėjo ranką.
Stovėdamas ant molo kartu su Vukmiru, pamačiau kaip netoliese
esantis kapitonas Garsija, tik sausai linktelėjo galva.
- Na ką, mokytojau, viskas? Nauja kelionė, - maloniai jausdamas
priešaušrio vėsą, linktelėjau į upės pusę.
- Tai jau taip, laikas leistis, - racas perbraukė ranka savo barzdos
kaseles ir žengė link trapo.
 - Senjore Antonio, - staiga išgirdau prabylant kapitoną. – Ten tai ką
manau?
Iš Garsijos žvilgsnio supratau, kad jis turi galvoje mūsų ryšulius.
Tiksliau, pagal mano pageidavimą kelionei pasiūtus specialius patogius
vaškuotus ir impregnuotus maišus-dėklus arkebūzoms ir muškietoms bei
visai likusiai amunicijai. Šių laikų metaliniai-geležiniai dirbiniai nemėgo
drėgmės, o sūrios jūros drėgmės, daugumai iš jų buvo kaip peilis po
smakru. Tiesą sakant, netgi grūstuvus man pagamino medinius. Bet jų,
kapitonas, aišku, kad nematė. O štai kelioniniai maišai – į akį krito, tačiau
nestebino - žmonės visokioms keistenybėms, šioje epochoje, sakyčiau, visai
buvo imlūs. Ypač šiame regione. Štai ir kibi Garsijos akis puikiausiai
suvokė šių maišų-krepšių paskirtį.
- Manau, kad neapsirinkat, kapitone, - linktelėjau.
- Su tokiu kiekiu jau galima ir kokio mažo forto įgulą apginkluoti,
kapitone? Jūs jau turite patroną (a.p.: globėją, samdytoją), pas kurį vykstate?
Žodis "kapitone" nuskambėjo kažkaip keistokai, bet mintyse numojau
ranka – tegu sau mano ką nori.
Gūžtelėjau pečiais ir pažvelgiau kapitonui į akis. Tačiau jis mano
žvilgsnį suprato savaip:
- Patikėkit, senjore... kapitone... man kaip laivo, už kurį aš esu
visapusiškai atsakingas, vadui - svarbu žinoti su kuo teks turėti reikalą iki
pat kelionės galo...
Žodžiai buvo ištarti taip, kad neliko jokių abejonių jog Garsijos pinigai
nevaldo. Buvo panašu, kad išgirdęs jam nepatinkantį atsakymą, jis
pasiruošęs mus palikti ant kranto. Dabar, po šitiekos metų, kai jau visi anieji
nuotykiai praeityje, manau buvo ir kita priežastis. Bet tąkart pagalvojau
būtent taip.
- Puikiausiai suprantu, jus, donai Garsija... – tarsi pripažindamas jo
viršenybę be jokio patoso pabrėžiau paskutiniuosius žodžius: o kaipgi
kitaip? – Ne, patrono neturiu. Ir šiame pasaulyje man jo nereikia.
- A... soldado aventurero?.. Norite sudalyvauti naujojoje konkistoje?
(a.p.: isp.: „soldado aventurero“ galima versti kaip sėkmės kariai – samdinių sinonimas, o pažodžiui
– kariai avantūristai)
Panašu, kad Garsijos balse išgirdau lengvą ironiją. Tik nesupratau: ar ji
turėjo kokį tai paniekos atspalvį, tad tik gūžtelėjau pečiais: du kapitonai
vienoje geldoje, tai trintis su žiežirbomis. Kitaip tariant, geriau dar prieš
kelionę sustatyti visus taškus į savo vietas. Maniškis „Kapitonas“ – tai
daugiau pravardė, kaip ir „Palanka“, bet juk jis to nežino.
 - Mano kompanijai labiau pritiktų „buscadores de felicidad“ (a.p.: isp.:
laimės ieškotojai), - linktelėjau galvą.
- Kchmmm... – linktelėjo kapitonas ir staiga pakeitė temą: - Jūsų
kalbate, lyg būtumėt iš Kastilijos. Bet, kaip manau, ji jums ne gimtoji...
Na, taip. Iš kurgi bus gimtoji? Tai pirmojo kabaljero Chuano
nuopelnas. Ir mano, aišku. Vis tik paveldėjau iš čionykščio „Antano“ idealią
klausą, kurios nė kiek nesugadino net pabūklų trinksmai. Na ir stengiausi
perlaužti liežuvį bandydamas taisyklingai tarti, kol Chuano manymu
pavykdavo ištarti taip, kaip reikia. Man pačiam buvo įdomu. Ne, kažin ar
pavyks ją kada vartoti kaip gimtąją, bet kažkur netoli to idealo jau esu.
- Ne, ne gimtoji, - atsakiau. - Turėjau gerą mokytoją ir, kol blaškėmės
po senutę Europą, turėjau pakankamai laiko jos įvaldymui.
- Galiu lažintis, kad geroje draugijoje, jūs turite ką papasakoti...
Nesupratau, ką jis norėjo tuo pasakyti, bet šmėstelėjo mintis jo žodžiais
pasinaudoti:
- Nereikia lažybų, donai Garsija, - pasisukęs ir, kiek pakreipęs galvą,
linktelėjau. – Kai turėsite daugiau laiko, norėčiau su jumis pasidalinti
taurele nuostabaus chereso, donai Garsija (a.p.: cheresas jau buvo žinomas 1000 metų
iki Kristaus gimimo. Šiuo metu tai vardinis specifinis spirituotas vynas gaminamas Andalūzijoje),
kur galėčiau ne tik papasakoti savo nuostabius nutikimus, bet ir išgirsti apie
šaunų jūsiškį gyvenimą jūrose...
- Mielai, senjore Antonio, mielai, - atidavė lengvą reveransą donas
Garsija, - bet tik kai būsime atviroje jūroje...
- Džiaugiuosi susipažinęs su garbiu vyru... – ištiesiau ranką
paspaudimui. Taip, rizikavau. Rankos paspaudimas šiais laikais, tai ne
formalus pasisveikinimas, kaip, kad buvusiame mano gyvenime. Tai labiau
pripažinimas ir retokai naudojamas gestas. Kitaip tariant, jam ją paspaudus,
reikštų pripažinimą - jei ne draugystę, tai, bent jau gerų lygiateisių santykių
pradžią. Na, o jei jis jos „tarsi nepastebėtų“ – tai... tai trintis garantuota...
Tokiu atveju gal geriau net neplaukti? Bet, velniai rautų – jau buvo avansas
sumokėtas. Rizikavau, žodžiu. Tarkim jokiam didikui Milane, Sforzos
rūmuose to neišdrįsčiau padaryti... O į miesto dožus ir pats iš aukšto
žiūrėjau... Žodžiu... Bet, kaip sakiau – prieš ilgą kelionę reikėjo sustatyti
visus taškus ten kur jiems ir dera būti. Ir nepralošiau: blankios aušros
spinduliai nušvietė lengvos nuostabos pažymėtą Garsijos vedą. Lengvai
kilsteltos dešinės akies antakis išdavė, kad ji gilesnė, nei jis norėjo ją
parodyti. Donas Garsija kažkurią akimirką padvejojo ir, tarsi apsisprendęs,
atsakė į mano gestą stipriu rankos paspaudimu. Ranka buvo šiurkšti ir tikrai
stipri - visiškai ne išlepusio dožo ar miestelėno „letenėlė“. Nuoširdus
paspaudimas...
Iki šiol visas derybas vedėm tarpininkaujant meistrui Vilhelmui, tad
glausčiau pabendrauti iki tol nebuvo progos. Dėka Chuano ir tų nepilnai
poros metų praleistų Italijoje, manęs tokia iškili kalbėjimo maniera jau
seniai nevargino. Galų gale, jei noriu, aišku, sėkmei neapleidus praturtėti,
apsitituluoti, dvikovoje nudėti nieko man nepadariusį vyruką ir pasigviežti
jo žmoną, manieringas kalbos valdymas, taip pat turi būti neatskiriama
manosios esybės dalis... Būtent esybės. Tuomet, ant molo, ši mintis
galutinai manyje susiformavo ir aš tiesiog visu vidumi, prisiekiau pasikeisti
ir apsitašyti. Galų gale man tai pavyko. Ir net greičiau, nei tikėjausi. Matyt,
viska kas kilminga – man nesvetima... Kitaip, tariant, jei namuose nesielgi
kaip aristokratas, tai svečiuose mužikas nepranyks ar, mano atveju - laisvai
samdomas sioldneris ( a.p.: vok.: söldner), nuskurdęs junkeris ar plikašiknis
idalgo...
Tačiau kaip ten tąkart bebūtų, kol kas laikėmės per oficialiai šaltą
atstumą. Dar nebuvo to lipalo, kuris suklijuoja ar suartina žmones. Na ir, vis
tik, mūsų specifinė manta, iš kurios du trečdaliai sudarė gero arsenalo
įspūdį, kapitoną vis dar kažkiek glumino. Aiškiai supratau, kad jis mus
stebi. Visus kartu ir kiekvieną atskirai. Na ir teisingai. Aš ne kitaip elgčiausi
ir elgiuosi.
Tiesa, ir aš vogčiomis jį stebėjau. Vis tik per didelis įspūdis, jog „San
Sebastianas“ ne visai prekybinis laivas. Gal tik tokiu dedasi? Juk, kiek
žinau, kapitonas laukė kažkokios depešos... Jūreiviai... disciplina...
Vėlesni įvykiai parodė, kad mano prielaidos nors ir nebuvo teisingos,
bet, kažkuria prasme nelabai daug ir apsirikau: kapitonas Garsija turėjo ne
vien tik prekybinį frachtą, bet ir šiokius tokius kitokius įsipareigojimus. Bet
apie tai kiek vėliau, o kol kas, iš susimąstymo ir prisiminimų mane išjudino
Stefano prisilietimas prie peties.
Pajutęs prisilietimą pasukau galvą, o Stefanas pirštu parodė į dangaus
tolius:
- Geras ženklas. Sėkmė kelionėje...
Įsižiūrėjęs, danguje, kiek dešiniau nuo boto nosies, pamačiau
sklendžiantį jūrinio erelio siluetą ir pritariamai linktelėjau. Nežinojau jokio
tokio prietaro, bet kam geriau žinoti, jei ne Stefanui? Nors, pamačiau, kad
jam pritariamai linktelėjo ir Vukmiras, o tėvas Mykolas persižegnojo:
 - Kad tavo žodžiai tiesiai Viešpačiui į ausį, vaike mano, - dar kartą
persižegnojo tėvas Mykolas ir pridūrė: - Amen.
- Taip, padre Migeli (a.p.: isp. Mykolas - Migueli. Tuo metu šventieji vardai buvo dažnai
verčiami arba naudojamas jų atitikmuo kitoje kalboje, todėl nenuostabu, kad Ispanijoje Mykolas tais
laikais tampa „Migeliu“, kaip ir Antanas – Antonio ir t.t.), mums labai prireiks sėkmės, -
kapitonas taip pat persižegnojo ir nutaisęs mįslingą miną, daugiau neištarė
nė žodžio.
Neužilgo laivūnas, dabar uoliai einantis vairininko pareigas Ortega,
ištiesė ranką ir ištarė:
- Rhinplate... paliekame dešinėje, capitan don Garcia?
- Si...
Priekyje pasirodė vis artėjanti žema, žalia, kai kur meldais, medžiais ir
krūmais apaugusi upės sala. Matomai buvo visiškai negyvenama – paukščių
rojus. Priartėjus buvo galima įžiūrėti jog prie jos krantų buvo priplakta
krūva visokių šiukšlių: kiek ir gamtinių, kiek ir, panašu, kad žmogaus
veiklos... Na, upinė sala kaip sala, kokių kiekvienos didesnės upės žiotyse
visur pilna. Na ir būtume mes ją ramių ramiausiai praplaukę jei ne be galo
nustebusio Fedžio šūktelėjimas.
Valčiai ramiai iriantis link upės žiočių, nosyje įsikūręs Fedis ir panašių
metų junga, kaip ispanai dažnai vadino – grumete (a.p.: pažodžiui tarnas,
patarnautojas, o laive galėjo būti junga), surado bendrą kalbą ir ėmė krėsti kažkokias
išdaigas. Panašu, kad jie rideno kauliukus ir sprigtavosi ne tai per nosį, ne
tai į kaktą. Na, aišku - vaikystė – kvailystė. Tik tiek, kad gana greitai jiems
tai nusibodo ir prasimanė dar kažkokių šunybių. Ką ten tiksliai jie krėtė,
taip ir neišsiaiškinau, tačiau Fedis ėmė šaukti, o jo draugelis junga rėkti:
- Aaaaa! Svetimas!
- Juda! Pavojus!
Didelė sunki valtis jūreiviams metus irklus susisuko, susiūbavo,
rankose sublizgo durklai ir peiliai. Manojoje rankoje iš po apsiausto greit
atsidūrė vienas iš užtaisytų pistoletų. Tačiau viso to neprireikė, nes priekyje
sėdėjęs tūlas jūreivis, beveik nemąstydamas, mostelėjo sunkaus irklo kotu.
Irklo kotas ties irkluotoju, kad būtų lengviau irkluoti, buvo pasunkintas, tad
tam, kuriam trinktelėjo – negalėjo mažai pasirodyti. Kažkas gailiai
suaimanavo, o jaunieji velniūkščiai dar tą judantį ir dejuojantį pungulį
spardyti kojomis.
- Džulijo, riškit ką ten pagavot! – pasigirdo kapitono balsas.
- Klausau, monsinjore! – atsišaukė jungos balsas.
 - Visiems už irklų. Ortega, vairuok į krantą, paieškok patogesnės
vietos.
- Klausau, kapitone... Girdėjot šikniai?! Už irklų... už irklų... mikliau! –
laivūnas dubliavo įsakymą ir pradėjo šūkalioti taktą: - Yyyy-un!.. yyyyy-
un!..
Susigrūdau pistoletą atgal į perpetinį dėklą... Blyn... Ir vėl gaišatis.
Tarsi kas už subinės laikytų. Kažkiek net suirzau.
Vyrai, šiurkščiai, be jokių ceremonijų, iš po maišų, kurie dar vakar
vakare buvo sukrauti laivo priekyje, ištraukė sąmonės netekusį vyruką,
kurio veidas buvo paplūdęs kraujais kaip šiukšlę numetė ant šlapios
pakrantės žolės. Kažkuris iš jūreivių čia pat prie pakrantės odiniu kibiru
prisėmė dumblino vandens ir šliūkštelėjo ant nelaimėlio. Kažkas spirtelėjo
koja jam į šoną. Bėdžius staiga susirietė, sukosėjo, sušnarpštė ir pabandė
keltis, bet čia pat, gavęs kitą spyrį, sukaukė kaip skerdžiamas ir su
neįtikėtinu vikrumu persivertė ant kelių:
- Nežudykit, dėl Dievo meilės, prašau, nežudykit! – klūpančio
nelaimėlio veidas buvo išmozotas purvu, krauju ir ašaromis. Jis kratė
sudėtas tarsi maldoje rankas: - Gerieji ponai! Susimildami! Kojas
bučiuosiu... Aš... aš jums parversiu, susimildami, vardan Dievo Tėvo
Sūnaus ir Šventisios Dvasios...
- Užčiaupkit niekšą, - per dantis iškošė kapitonas Garsija.
Tarsi to ir telaukdamas, basakojis, iki kelių paraitotom kelnėm vyrukas,
net neatsivedėjęs trinktelėjo odiniu mediniais lankais juostu kibirėliu per
maldaujančiojo snukį ir šis, užspringęs iš nosies prapliupusiu krauju,
aimanuodamas sukosėjo.
- Kas vakar budėjo?! – kapitonas, uždėjęs ranką ant savo rapyros,
grėsmingai pasisuko į laivūną Ortegą.
- Mortenas ir Espenas, don Garsija...
- Atleiskit, pone, senjore, kapitone, prisiekti galime, kad bluosto
nesudėjome, visą naktį sergėjome...
- Velnias, velnias, jį, ir piktos dvasios, jį, globojo... troliai...
Tarsi susitarę, du vyrukai nusiplėšę odines žvejo kepures ir jas
maitodami rankose staiga suklupo ir aimanavo su siaubingu norvegišku ar
tai kažkokiu kitokiu panašiu šiaurietišku akcentu.
- Tylos, šikniai! – grėsmingai ir dusliai ištarė Ortega.
Abu vyrukai, laukdami kapitono žodžio, susitaikę su likimu, nulenkę
galvas, sustingo. Iš be garso krutančių lūpų buvo panašu, kad jie arba
meldžiasi, arba mala kažkokius užkeikimus... Taip-taip... visai
nenustebčiau... Šiaurė yra šiaurė... Na ir šiaurės nereikia – ir tarp pietiečių
samdinių visokių tokių, visai ne krikščioniškų dalykėlių prisižiūrėjau –
seniai visi turėtume degti ant laužo...
Saloje įsivyravo tyla. Net išgąsdinti paukščiai nutilo. Gerai matėsi, kad
Garsija savyje tramdo siautulį. Ant rapyros buoželė padėtos rankos pirštai ją
spausdami net pabalo. Tačiau, kai po kokių gerų dešimčių akimirkų jo kakta
išsilygino, ranka kiek atsileido, o balsas jau buvo šaltas ir ramus:
- Ortega. Grįžus į laivą ir išėjus į atvirą jūrą, šituos du – nuplakti. Po
dešimt... ne, penkiolika...
- Mylista kapitone, - vos girdimai sušnabždėjo Ortega. – Geri vyrai.
Kaip pats už save atsakau. Tikrai, tam nelabajam tik demonai galėjo
padėti...
- Velnias, sakai... – Garsija suraukė antakius. – Demonai... Na, jei
laiduoji... Gerai. Po penkias, o pasikartojus – pakart. Bet jei pasirodys, kad
nebudėjo, o siurbčiojo ir mergas kirkino...
- Ačiū mylista...
- Ačiū mylista...
- Aš dar nebaigiau... Jūs, abu, imat šį šiknių, tempiat nuo akių ir, kad
man, su mūsų garbingaisiais svečiais nespėjus išgerti vyno taurės, jau būtų
aišku, kas jis toks, kaip ir taip toliau... Ortega, aišku?.. Isai!
- Taip, monsinjore! – prieš kapitono akis tuoj pat išdygo jaunasis junga.
- Girdėjai?
- Lekiu, tuoj, monsinjore...
- Fedi, padėk ištiesti demblį, - linktelėjau savajam pažui.
Porelė jaunesnių jūreivių, galbūt norėdami įsiteikti kapitonui, taip pat
padėjo jungai. Tad nuošaliau nuo besiilsiančių ir vangiai įvykį
aptarinėjančių jūreivių būrelio, prie kurių prisijungė ir Stefanas su Tiliu
(nežinau ar reikėjo stebėtis, kad su bent jau šia laivo komandos dalimi jie
greit surado bendrą kalbą), vos ne akimirksniu buvo patiestas nedidelis
pilkas demblis.
Tačiau vos spėjus paimti pripildytas taures, Ortega jau grįžo su savo
prasikaltėliais, kurie vargšelį „zuikį“ ginė niuksiais. Procesijai priartėjus,
spyriu į kojas nelaimėlį parklupdė. Greit aplink ratu susirinko ir
smalsaujantys jūreiviai.
Ortega nusimaukšlino kepurę ir lengvai nusilenkė:
- Kapitone don Garsija, Fema...
 - Ką, Fema?
- Bėgo nuo Femgerichto (a.p.: vok: „Fehme“, „Fäme“ „Vema“ arba Vemgericht –
Femos teismas. Slapta organizacija įkurta Karolio Didžiojo laikais. Vieno iš Kelno (Köln)
archivyskupų įkūrė „Laisvąjį teismą“ (Freigerichte), kurio sudėtyje buvo imperatoriaus atstovas, nuo
septynių iki šimto apylinkės laisvųjų žmonių ir raštvedys, kuris vedė protokolą ir į „kraujo knygą“
(Blutbuch) įrašydavo nuosprendžius. Šiam teismui buvo lygūs visų luomų atstovai, išskyrus
Imperatorių ir jo riterius. Neužilgo, šalia šio teismo įsikūrė Vemgericht arba Veme teismai. Šiame
teisme buvo teisiami tie, kurie neatvykdavo į „Laisvąjį teismą“. Teismas buvo uždaras ir slaptas, kaip
ir verdiktas, ir bausmė. Jame jau buvo tik du nuosprendžiai – ištrėmimas arba mirtis. Kaltinamaisiais
negalėjo būti moterys, vaikai, žydai (nekrikštyti), kitatikiai, aukščiausieji didikai ir aukščiausieji
dvasininkai. Po kažkurio laiko ši organizacija tampa labai uždara. Kunigaikščiai buvo suinteresuoti,
kad patys arba jų atstovai taptų teisėjais arba vykdytojais, todėl šio teismo mastas įgavo labai
didelius įgaliojimus. Manoma, kad iš esmės Femgerichtas yra slaptų įvairių ložių ar net kukuksklano
pamatas. Jo galios pikas buvo XV-XVI amžiai, panaikintas 1811 m, bet paskutinis Feme tribunolo
pirmininkas mirė tik 1848 m. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, nežiūrint to, organizacija galutinai nuėjo
į pogrindį ir tęsė jau ganėtinai pakitusią ar išsigimusią savo veiklą dar gana ilgą laiką, nes
žmogžudysčių, kurios galėjo būti siejamos su Feme, dar pasiteikė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais)...
Aplinkui pasigirdo nuostabos kupinas ir piktas murmesys. Net ir aš
nustebau. Labai giliai apie Femės teismą nežinojau, bet ir tiek kiek žinojau
– pakako suprasti, kad bėglys pasmerktas. Nuo Femos pabėgti neįmanoma.
Ne, na aišku, į kokią Moskoviją bėgti galima. Ten ne vienas niekšas
prieglobstį rado ir dar ras. Bet iš esmės, Šventojoje Romos Imperijoje –
neįmanoma. O ir šiaip, visur labai stiprus „savas“-„svetimas“ jausmas.
Labai sunku pritapti. Net niekuo nekaltą atėjūną gali visais „velniais“
apkaltinti, o ką jau čia niekšelį, kuris slepia savo praeitį?! Tiesa, kaip yla –
anksčiau ar vėliau iš maišo išlenda. Taigi, nuo Femos kliūdavo tik tiems,
kurie vengdavo liaudies teismo ar ignoruodavo teisingumą. O kas
vengdavo? Vengimas tai jau kaltės prisipažinimas – virvė garantuota. Beje,
atvykimui į liaudies arba laisvąjį teismą buvo duodamas didelis laiko tarpas
– apie du mėnesiai. Buvo galima atsivesti ir liudytojus. Tad požiūris, jog
vengdamas „laisvojo teismo“ pripažįsti savo kaltę, kaip ir teisingas. Su
Fema nepasiginčysi ir jos sprendimo niekam neapskųsi. Fanatiški Femos
žmonės - agentai - veikė visoje Šventosios Romos Imperijos teritorijoje ir
net gerokai už jos ribų. Bausmės neišvengdavo net ganėtinai dideli ir
arogantiški didikai. Taigi, Femės verdiktas –žmogaus paskelbimas už
įstatymo ribų.
Negaliu pasakyti ar tai labai teisinga, bet neturėjau nieko prieš: koks
nors baronas su savo pinigėliais gali išsipirkti iš pasaulietinio ir net
bažnytinio teismo, bet tik ne nuo Femos – niekada. Žmonės tai žinojo ir
gerbė Femos nuosprendžius. Femos teismus laikė savo užtarėjais. Kita
vertus, gyvenau laike, kur, lyginant su artėjančiais amžiais, buvo
pakankamai žiaurūs papročiai, tad niekadėjui už kokią šventvagystę geriau
jau buvo patekti į Femos rankas, nei į turgaus aikštę, kur jį ketvirčiuotų visų
miestelėnų pasitenkinimui ir pramogai...
Bet tai tik mintys, pasamprotavimai, o štai šitas asilas - visiškas
kvailys, kuris, norėdamas pasprukti, įlindo į svetimą valtį. Vien-žo:
prisidirbo. Dabar jo likimas atsidūrė ne mistinės Femos adeptų, o laivo
kapitono rankose...
Na, akivaizdu, jog puskvaišis... ir tiek...
- Meluoja šunsnukis... – pasigirdo nepažįstamas balsas iš jūreivių
tarpo.
- Taip, meluoja...
- Nuo Femos dar niekas nepabėgo...
- Iš kur jis sužinojo apie verdiktą?..
- Tylos! Sūnau mano, kapitone don Garsija, galiu pasakyti žodį? –
tėvas Mykolas padėjo ant kilimo beveik tuščią bokalą ir iš po skverno
išsižvejojo mažytę iliuminuotą Bibliją (a.p.: lot. illumino – ryškus, aiškus, blizgantis,
puošnus. „Illuminated manuscripts“, tai vadinamos itin prabangios ir puošnios, paauksuotos ir
pasidabruotos viduramžių knygos. Tam, kad išgauti miniatiūrų blizgesį buvo naudojami įvairių
metalų komponentai, tokie kaip cinkas, varis, alavas, lazuritas ir t.t. Prieš piešiant, pergamentas
buvo gruntuojamas specialiu gruntu, kurio pagrindą sudarė kiaušinio baltymas. Miniatiūrų ir
piešinių efektas būdavo toks, jog atrodo, kad jie patys skleidžia šviesą, tarsi būtų prilipinti kaip
lipdukai ir būtų iš tikro aukso, sidabro ir t.t. Dažnai pasitaikydavo, kad tokie manuskriptai būdavo
miniatiūriniai – kelioniniai, beveik delno dydžio (tačiau stori))
- Prašau, padre Migeli, - išdidžiai ir saikingai linktelėjo kapitonas.
Vienuolis krenkšėdamas atsistojo, žengė kelis žingsnius link bėdžiaus
ir atkišo savo kelioninę, prašmatnią, bet jau gerokai aptrintą Bibliją.
- Uždėk ranką ir prisiek sakyti vien tik tiesą!
- Prisiekiu... Visais šventais prisiekiu sakyti vien tik tiesą!
Nelaimelis prisiekęs skubotais mostais persižegnojo ir pabandė pulti
bučiuoti tėvo Mykolo plaštakos, bet šis skubiai atitraukė ranką:
- Dievas tavo teisėjas... – vienuolis peržegnojo belaisvį ir susiraukęs,
keliais mostais nuvalęs Biblijos viršelį į abitą, ją vėl paslėpė kažkur po
skvernais.
Vardo jau tikrai nepamenu, o Femos verdiktas, kaip ir spėjau - buvo
paprastas - pakarti. Pasidomėjus už ką buvo teisiamas, mykė- mykė, kol
išlemeno, jog už kaimynystėje gyvenusio duonkepio dukros bandymą
išprievartauti...
- Ne, ne... aš nieko nedariau, tik pabandžiau kluone pakišti ranką, po
padurkais... O ji, kad ėmė klykti... O čia jos tėvas. Brolis... nekaltas ašai... –
pasakodamas bėdžius liejo karštas krokodilo ašaras ir čia pat jomis mozojo
savo purviną „snukutį“.
Su pasidygėjimu išklausę sužinojom, kad buvo kviečiamas į „Laisvąjį
teismą“, bet kažkaip išsisuko ir duonkepis, netekęs kantrybės, pasiskundė
Femės tribunolui. Na, o apie verdiktą šis myželtaškis sužinojo visai
atsitiktinai. Femės agentai, tokie patys pameistriai, kaip ir jis, iš jo pačio
kvartalo, tikri kvaišos, prieš imdami kvailelį į nagą, nusprendė „ant drąsos“
knaipėje mestelti po burnelę. Po to „kad kelias nedulkėtų“... Žodžiu,
knaipės kvėša merga, nugirdo jų sąmokslą ir perspėjo šį nelaimėlį.
- ...štai taip aš nuo Magdeburgo nusikapsčiau iki Hamburgo. Ponų
kanale (a.p.: dirbtinai išraustas kanalas, kuris buvo vadinamas „Ponų kanalu“) pamačiau
jūsų laivelį ir sukrautus maišus... Ten ir pasislėpiau... Prasmukau vakare,
apsimetęs kroviku... Atnešiau maišą ir pats po juo palindau... Paskutinius
pinigėlius tam krovikui sumokėjau, kad leistų man maišą nunešti... –
visiškoje tyloje baigė pasakojimą nelaimėlis.
Ant kelmuko sėdintis kapitonas pasikasė smakrą, pakraipė galvą,
lengvai atsiduso ir lėtai ištarė:
- Mortenui ir Espenui bausmę atidėti neribotam laikui (dviejų
šviesiaplaukių susiraukšlėjusius veidus nušvietė palengvėjimo palaima)... O
už nepastabumą, Ortega, kitą katą tave rišim prie stiebo - tu ir atsiimsi už
visus tris!
- Taip, kapitone... – nulenkęs galvą atsiduso laivūnas. – Mano kaltė,
pone...
- Gerai. O šitą... Šitą pakart...
- Pone! Tamsta! Mylista!!! – bėdžius vėl krito ant kelių. –
Paaasiiigailėėėkiiit!!!
- Girdėjot įsakymą?!. – kapitono balse suskambo metalinės gaidos.
Milžinas Mortenas ir gerokai už jį mažesnis Espenas, nieko
nelaukdami, čiupo raudantįjį už pažastų ir kilstelėjo jį nuo žemės. Šiam
instinktyviai suspurdėjus, smogė į paširdžius. Rypavimus pakeitė tyli
aimana.
Ortegai mostelėjus ir tylomis davus ženklą, vienas iš supratlingesnių
jūreivių persimetė per petį virvę ir nusekė egzekutorius.
- Kapitone don Garsija, - staiga ištarė tėvas Mykolas. – Reiktų
patepti...
- Žinoma, padre Migeli, žinoma. Tik prašau, šventas tėve, neužgaiškit,
nes ir taip per ilgai užtrukom. Uoste dar ir apie Femos teisingumo
įvykdymą reikės pranešti, ir Kukshafeno burgamistrui...
Gal aš, kaip išeivis iš kito, būsimo amžiaus, bent mintyse turėjau
prieštarauti kapitono sprendimui? Manau, kad ne. Nė kiek. Tiesą sakant,
mano širdis net nesuspurdėjo. Tai jau praeitas etapas ir senai užmirštas.
Kapitonas – ponas Dievas. Ir taškas.
Prisipažinsiu, šio laikmečio bausmių sistemos tikrai nemėgau, bet,
deja, jų teko matyti labai daug. Ir man pačiam, kaip leitenantui yra tekę
atiduoti įsakymą ir pakarti ir nuplakti... Va, štai, širdis krauju liejosi, kai
Štajeriui teko paklusti frankų karaliaus įsakymui. Jam, tada, norint išsaugoti
broliją teko įsakyti pakarti vieną iš „Parako dūmų“ kompanijos gana drąsių
veteranų, už pasisavintą nupiepusį aviną, kai buvo įsakyta „nevogti“...
Dar ne kartą širdis „raudojo“, kai akys matė „karo skalikų“ paliktus
nuniokotus kaimus, kur ant vaismedžių, vietoje vaisių kabėdavo nekalti
žmonės su nudirtomis odomis ar nusvilintomis galūnėmis....
Štai tada iš ties raudojo. Buvo nesuprantama, šlykštu ir iš tikro gaila
nelaimėlių. O čia?.. Čia tik prievartautojas. O gal ir ne... Galų gale - ne
mano reikalas. Bet kokiu atveju - su Femgerichtu - geriau reikalų neturėti.
Jis ir keršyti moka...
Iš minčių pažadino su giliu vokišku akcentu Tilio žemaitiškai ištarta
frazės nuotrupa:
- ...o tu sakei geras ženklas, geras ženklas. Cha...
- Aišku, o štai jeigu į kelionę išeini su „zuikiu“, tai visiška nesėkmė –
ir nesvarbu ar „zuikis“ laive, ar vežime... – ramiai ištaręs truktelėjo pečiais
Stefanas (a.p.: zuikis arba kiškis iš ties viduramžiais buvo blogio ženklas ir simbolis. Nedorybių
įsikūnijimas. Pavyzdžiui, jam perbėgus kelią, buvo tikima, kad žūsi kelionėje).
A... tai eilinis judviejų apsižodžiavimas! Mėgėjai jie pasižodžiaut.
- Prietaringas pagonis...
- O tavo visos bobos, kaip brūkliai, vieni kaulai ir skūra... Cha! –
atsilojo Stefanas. Jo žodžiai buvo ištarti jau vokiškai ir, jei jis, tokiu būdu
norėjo pakeisti temą, tai jam iš ties pavyko, nes šalia stypsantis nenusakomų
metų jūreivėlio iškart įsikišo:
- Na jau ne, vaibės (a.p.: vok.: weibe - bobos atitikmuo) turi būti daug...
- A-cha, kad užsiklotum ir pasiklotum, ir dar pašikniukui užtektų... –
mestelėjo kitas jūreivis.
– O tavo, Hansai, bobos, tai visos didesnės už didžiausią klėtį...
„elefantui“ į poras...
 Ar jūreiviai ar kareiviai, o vis tiek apie tą patį. Juokeliai beveik
nesiskiria. Per amžius, matyt tas pats: išgert, pasikrušt ir pablevyzgot... Bet
pasikrušimas ir bobos – pirmoje vietoje. Nors, tiesą sakant, šių laikų
smuklių moterys mane dažnokai tiesiog šiurpindavo. Iki pasidygėjimo.
Dažniausiai kareiviškas grožio etalonas tai itin sultingos didelių gabaritų
„gražuolės“ su riebaluotais plaukais paslėptais po kepuraite ir, neretai, su
„ūseliais“ po nosimi... Na dar ir su krūmynais po pažastimis ir papilvėje...
Apie plaukuotas kojas net neužsiminsiu... Uchhhh.... blyn... Šiurpuliai... O
išimtys tik pietuose: pavyzdžiui: Venecijoje ar Milane... O kuo šiauriau, tuo
prasčiau. Toks kaip aš, arba turi dairytis jaunučių, arba iš vis likti be moters.
Gal geriau jau be... Nors pietinių respublikų išlepintos lombardų kurtizanės,
turtingųjų ponų dukterys, šelmės, nepamaldžios ir save puoselėjančios
didikės jau kitas lygmuo...
Bet ir aš ne jokia ne išimtis. Visai. Nė kiek niekas nenustemba, kai
koks senas krienas diedas, pagyvenęs ponas dairosi į vos brandą pasiekusias
mergeles. Šiaurinės Vokietijos ir Flamandų miestuose, tarp daugiavaikių
biurgerių, net savotiškas versliukas yra: už kokį dešimtį talerių išnuomoti
savo nepirmagimę mergaičiukę. Tokia mergaičiukė ne tik šeimą kelis
mėnesius pramaitindavo, bet ir kraitį susikraudavo. Visi tie mano laikų
paistalai apie skaistybes, šiame amžiuje byrėjo į šukes. Nieko panašaus.
Arba, tiksliau, ji suprantama kiek kitaip. O gal ir ne kitaip, tik vėliau visus
tokius dalykus kažkiek patinkavo, padailino ir užmaskavo... užstūmė už
širmos...
Linksmą pasižodžiavimą nutraukė kažkokio jūreivėlio, persilenkusio
per nosies bortą ir perimančio atneštus rakandus, dainingas balsas:
- Ir vėl jus karštai mylėsime, kad ilgai ir ilgai prisimintumėt
muuuussss...
- Ko čia staugi, tiesiai į ausį! – suriko Stefanas ir įkišęs pirštą ausin,
pamasažavo, tarsi norėdamas atkratyti būgnelius.
- Aš ne staugiu!
- Aišku, kad staugi. Va, mūsų kapitonas kai užtraukia, tai visos sirenos
iš pavydo suvysta, o tu baubi kaip veršis... – nusijuokė Tilis.
- Tai paprašyk, kad padainuotų...
- O į dantis - nenori?
Nežinia kuo būtų pasibaigęs šis tuščioje vietoje įsiplieskęs ginčas, bet
jį nutraukė šaižus laivūno Ortegos balsas (net nepastebėjau kada jis grįžo):
 - Tylos, šikniai! Dar žodis ir liežuvį apvyniosiu aplink kaklą! Greit prie
irklų!
- Jo-jo, ką tik vienam apvyniojo, tai matyt vyniot patiko... – tyliai
suburbėjo tas pats „dainorėlis“.
Greitai vyrukai apsisuko. Nespėjome nė panuobodžiauti, kai netikša
ėmė suptis ant artimiausio, gal per penkiasdešimt žingsnių išsikerojusio
medžio šakos.
Grįžęs vienuolis, pasikaišęs abitą, mikliai persirito per bortą, o
Mortenas ir Espenas, kartu su virvę nunešusiu jūreiviu, įsiręžę nuo
seklumos atstūmė valtį ir mikliai persiritę vidun, visai patenkinti gyvenimu
ir net išsišiepę, šlapiom kojom įsirėmė į falšdenyje pritvirtintas kojų
atramas ir ėmėsi irklų.
- Panašu, kad vėjas palankus, kapitone donai Garsija. Gal leisite burę
pakelti? – pasidairęs ir pasukiojęs ilgą vėjų nugairintą nosį paklausė
laivūnas.
- Leisiu. Kai atitolsim nuo seklumų, tegu kelia...
Suplasnojusi ir sausai plekštelėjusi burė greit pagavo vėją ir vyrai
įtvirtinę irklus, lengviau atsipūtė. Tiesa, jau ne ilgam. Tačiau nors ir
trumpam, bet vis tiek gerokai maloniau be rūpesčių mėgautis vis aukščiau
kylančios saulės spindulius, nei mosikuoti sunkiais irklais... Juolab, kad
tokios jūrinės valties burės iškeliamos akimirksniu.
- Na, senjorai, kaip manote, kuris laivas yra „San Sebastianas“? –
išdidžiai paklausė donas Garsija, kai tolumoje pasirodė Kukshafeno miesto
ir kelių reide stovinčių laivų siluetai.
- Atleiskit, aš ne jūrų, o kalnų žmogus, ponas kapitone, - papurtęs
galvą ėmėsi savo barzdos kasyčių Vukmiras. – Bet visa širdimi tikiu, kad jis
pats gražiausias ir geriausias...
Vienuolis, tėvas Mykolas, vaidindamas, kad skaito rožinį, net
nesureagavo, Tilis ir Stefanas buvo per du suoliukus, tad negalėjau
nereaguoti... Cha: ir kodėl manęs tai nestebino?
Aš dabar jau, po šitiek kelionių ir tiek pasaulio pametęs, kad galėčiau
greit susiorientuoti. Net jei prireiktų ir nedidelį laivą vesti. O tuomet, visa
kas susiję su jūra, man buvo „Terra incognita“. Ką aš buvau matęs? Jūrines
baržas, smulkesnius laivelius, keltus, plaustus, valtis, luotus ir viskas? Na,
trumpam apsilankęs Venecijoje, nuo molo didesnius laivus stovinčius
tolimame reide. Bet to buvo maža. Net įskaitant kelionę kogu ar kraveliu iš
Mėmelio.
 Bet smegenys sukosi kaip patrakusios. Būtų buvę nemalonu
„pasišiukšlinti“ ir net nenorom pasirodyti kaip kvaiša. O dar blogiau –
neapgalvota replika įžeisti patį kapitoną... Kaip kiekvienas bombardyrius
didžiuojasi savo „bronzine meilute“, taip net supuvusios geldos kapitonas į
aukštumas kelia savo „jūrų žirgelius“... Gal net daug kartų labiau... Ir
netikėkit, jei jis peikia savo laivą – dažniausiai taip jis verčia savo
pašnekovą girti, o ne antrinti... Nepagausi šitos plonybės – ir liksi be
galvos...
Ką gi, taip. Tuomet reide stovėjo trys tristiebiai. Kokias detales įžiūrėti
vien tik delnu prisidengus akis nuo saulės – buvo beveik neįmanoma...
Bent jau man.
Papurčiau galvą ir pasikuitęs ištraukiau per visą šią trumpą kelionę
šalia laikytą Chuano dovanotą žiūroną. Geresnės progos pasipuikuoti ir
nesugalvotum. Jau seniai niežėjo rankos jį išbandyti žiūrint ne pro langą,
tačiau šiaip sau spoksoti į kokius Elbės krantų brūzgynus – būtų nepadoru ir
ne pagal statusą. Net pats sau atrodyčiau kaip kvailelis.
Vaidindamas susimąsčiusį, su paslėpta mintimi išlošti šiek tiek laiko
nes mes nenumaldomai artėjome, išdidžiai ir lėtai iš futliaro ištraukiau
žiūroną. Pridėjęs jį prie akies, nukreipiau į laivus.
Akies krašteliu pastebėjau kilsteltus kapitono antakius ir staigų,
instinktyvų susižvalgymą su laivūnu Ortega. Na taip, šiais laikais net
prabangių laivų kapitonai tokiais prietaisais dar negali pasigirti. Bet nieko,
tuoj, po kokio pusšimčio metų, nebus įmanoma įsivaizduoti jūrų kapitono
be žiūrono. Kaip ir be pypkės? Ne, pypkė gerokai vėliau. Čia kai jau anglai
ir olandai ėmėsi įveikinėti jūrų platybes.
Taigi, laivas?.. Kuris? Sunki buvo užduotis. Detektyvinė mįslė, o ne
užduotis. Na, bet turėjau keletą kozerių: kapitonas labai didžiuojasi savo
laivu, o sprendžiant iš pasakojimų ir jūreiviškų kalbų nuotrupų, tai kol
Garsija svečiavosi Hamburge, jo „nao“ takelažą turėjo permontuoti iš
redondos į latiną. Tai yra, statmenos burių vergos turėjo būti perkonstruotos
į skersines (a.p.: isp.: vergas – rėj arba skersini).
Taip...
Nė velnio aš tuose laivuose nesuprantu...
Ir stiklas blausokas. Galėtų būti ir skaidresnis. Be visa ko, be apsaugos
nuo saulės spindulių, kurie labai trukdė. Blyn, reikės paprašyti Tilio - jis pas
mus tokių darbų meistras - kad uždėtų kietos odos žiedą...
Taip...
 Iš keblios užduoties vis tik išgelbėjo virš pagrindinio stiebo – „mastil
major“, virš „karajos“ – stebėtojo krepšio sunkiai suplevėsavusi grimpola
(a.p.: isp.: trikampė vėliava) arba flamandiškai – vimpelas.
Grimpola geltona su raudonu dryžiu... Taip, ir dvigubas laivagalio
antstatas... Cha! Vienintelis. Kaip pasakojimuose. Ir auksinės spalvos
turėklai! Vos juos pamatęs atsiminiau, kad jūreiviai didžiavosi, jog jų laivas
jau iš tolo spindi auksu...
- Donai Garsija, antras nuo kranto, manau, kad „San Sebastianas“,
kapitone, - atitraukiau žiūroną nuo akies.
- Nuostabu(!), senjore Antonio, - patenkintas manieringai linktelėjo
donas Garsija, bet jo žvilgsnis vis dar nusprūsdavo į Chuano tėvo
kunigaikščio Beltrano herbą: skydą su apvadu, kuriame puikavosi Švento
Andriejaus proporcingai išdėlioti kryžiukai, o viduje penkios juostos
nusileidžiančios į kalvą, ant kurios sėdėjo dvikojis sparnuotas slibinas su
trišakiu liežuviu. Per herbinį skydą skersai ėjo juosta, kuri simbolizavo
pripažintą bastardą. Tik tiek, kad visi šie ant odos įspausti herbai buvo
nespalvoti ir ne itin ryškūs. Norint įsižiūrėti, reikėjo jį arba gerai pažinoti,
arba turėti labai lakią fantaziją.
Tiesą sakant, net man buvo paslaptis, kodėl Chuanas man dovanojo
futliarą su savo herbais. Ko gero galėjo būti tik dvi priežastys: arba žiūroną
užsakinėjo sau, bet po to nusprendė jį padovanoti, arba jį užsakė norėdamas
pabrėžti savo draugystę... Nežinau, bet tikiu ir noriu tikėti, jog antrasis
variantas. Bet jau per vėlu buvo klausti. O dabar, rašant šias eilutes, tai
nebent jo kapo Briuselyje.
- Jei su šiuo gražuoliu leisitės į Naująjį Pasaulį, tai mielai iš jo net
kojos neiškelsiu... – šyptelėjęs ištariau.
- O ne, senjore Antonio, o ne... Mano laivas užfrachtuotas artimiausiai
porai metų, - pagaliau atitraukęs akis nuo futliaro, maloniai nusišypsojo
Garsija.
- Sūnau mano, kas čia per nelabojo vamzdis? – nutraukęs malonybinius
apsižodžiavimus garsiai paklausė tėvas Mykolas ir, beveik reikalaudamas,
ištiesė ranką.
- Nė jokio ne nelabojo, o Anglijos pranciškonų vienuolio Rodžerio
išmislas, kaip man aiškino meistrai... Va, tą galą pridėk prie akies, pagauk
kur žiūri ir...
- Jau tu tik tų eretikų meistrų paklausyk, tai nupliksi ir nepastebėsi...
Nors tau negresia... Tavo makaulė ir taip plika kaip agurotis... Taip...
Neryšku... Nieko nematau... kur žiūrėti?..
- Va, paimk už to praplatėjimo ir švelniai stumdydamas patrauk
pirmyn-atgal, kol paryškės... Ne-ne, ne taip stipriai... Tėve! Atsargiau!..
Kad tave kur...
- Nepiktžodžiauk, sūnau, o tai epitimiją uždėsiu...
- Sau užsidėk...
- Prisišnekėsi...
- ..., - išmintingai suraukęs lūpas nukandau besiveržiančius keiksmus.
O-ch tas tėvas Mykolas! Girdėdamas mūsų žodžiavimąsi donas
Garsija, skirtingai nuo Ortegos, išlaikydamas orumą, vos tramdėsi, kad
plačiai nenusišypsotų ar nenusikvatotų, Vukmiras ironiškai lingavo galvą, o
arčiausiai sėdintys jūreivukai tylomis krizeno... Bet ne ilgai jie čia vaipėsi,
nes Garsija liepė nuleisti burę ir imtis irklų... O žiūronas į mano rankas
sugrįžo tik jau beveik priartėjus prie gražuolio „San Sebastiano“...
...ir tai nenoromis, turėčiau pasakyti... Patiko jis, mat, ilgaskverniui...
VII. Jūrų avantiūristas
Jūra... Įtariu, kad šis žodis viską ir pasako. Jei dar pridėsiu, kad tai
Šiaurės jūra arba Vokiečių jūra – nebebus ko ir bepridurti...
Pradžioje, laikydamiesi atokiau salų, kurios skyrė Vokiečių jūrą nuo
Vatų jūros, pastebėję kažkokius karo laivus, sukom link taip vadinamos
Dogerio seklumos (a.p.: nyd.: Doggersbank – sen. Ol. Doggers – žvejybinė valtis)
papuolėme į nedidelę - kaip teigė jūreiviai, bet nenusakomai žiaurią - kaip
atrodė keleiviams – audrą. Nesupratau, kokie ten navigaciniai ypatumai, bet
galų gale atsidūrėme Den Helderyje (a.p.: ol.: den Helder). Jį dar pravardžiuoja
Velnio ar Pragaro prieangiu. Ir tik jau iš ten pasukom Temzės žiočių link.
Pamenu man kažkaip ne itin maloniai sukrebždėjo, kai iš Pragaro vartų
išplaukėme su Antverpeno vėliavomis... Įdomu ar ne? Bet nusprendžiau,
kad tai jau buvo ne mano reikalas. Pamaniau, jog tai kažkokių prekybinių ar
politinių manipuliacijų pasekmė ir nuraminau krebždesį. Gal be reikalo? Po
to kai jau palikome Anglijos krantus – spjaudžiausi, bet dabar, rašydamas
šias eilutes, galiu pasakyti, kad tai buvo mano likimas. Taip, likimas. Aš
judėjau jo pasitikti. Krebždesys matyt nujautė, kad esu tame taške, kai viską
galiu pakeisti, bet aš jį numalšinau ir atsitiko taip, kaip atsitiko ir nė dėl
nieko nesigraužiu.
Patikslinu – dabar nesigraužiu. Kai jau žinau kokie man lemties
sūkuriai buvo numatyti...
 Bet apie viską iš eilės.
Taigi. Jūra. Na, o ką veikti keleiviams, jūroje, kai jie jaučiasi puikiai
net ir esant nelygiam Vokiečių jūros bangavimui??? Pramogų jokių....
Nuobodybė, turėčiau pasakyti...
Taip niekada jūros iki galo ir nepamilau.
Dykaduoniavimas. Labai geras žodis keleiviui. Na, nors kokia jūrlige
būčiau susirgęs ar ką? Bet ne.
Tad, galų gale, kapitonui leidus, aš, Tilis, Stefanas ir Vukmiras
žvanginom ginklus treniruotėse. Kartas iki visiško nudusimo. Gludinom
įgūdžius, taip sakant. Pasirodė, kad siūbuojant deniui, viską reikėjo pajusti
iš naujo. O glaudi ertmė, visokios vantos, laivo rakandai, virvės ir net
jūreivėliai įnešė ganėtinai naujovių ir net įpročių. Patikėkit. Net sėdint balne
kautis, ir laive – tai du skirtingi dalykai. Visiškai. Kaip dvikovai reikia
ruoštis ir treniruotis atskirai, kaip ir glaudžiai rikiuotei, taip ir kovai jūroje.
Tad dykaduoniavimas virto į šį tą daugiau. Bet vis tiek tai
dykaduoniavimas. Vakare žinai ką veiksi rytoj, rytoj žinai ką veiksi
vakare.... Nuobodybė...
Tiesa, porą kartų laivūnas ir vyresnieji jūreiviai bandė pasilyginti
jėgomis, bet beviltiškai. Gal kokiam abordaže prieš tokius pačius – jie ir
smarkūs vyrai, bet ne prieš neseniai buvusius “karo skalikus”. Net ir
neturinčius įgūdžių kovoti jūroje, bet mokančius kautis įtvirtintose
pozicijose ar ankštose erdvėse...
Na, o donas Garsija, reikia pasakyti, miklus kovotojas. Jo
meistriškumas nebuvo taip gerai nušlifuotas kaip mano, kuris jau ketveri
metai diena iš dienos duoną iš to valgė ir jau be mankštos ir treniruočių net
savo gyvensenos neįsivaizdavo. Tačiau tam tikrose situacijose, kaip
pastebėjau, net labai rimtas priešininkas.
Na, dar vakarieniaudavome kapitono kajutėje, į kurią susigrūdus,
beveik nelikdavo vietos. Bet esant geram orui, vakarienė dažniausiai
vykdavo ant karakos laivagalio aukščiausiojo antstato – toldillos arba, kaip
olandai vadino - huto arba dar “castelo da popa” – „užpakalinė tvirtovė“.
Tik tokiu atveju buvo labai įdomi tradicija: serviruodavo stalą svečiams ir
karininkams, jūreiviams išdalindavo maistą, o jie su savo dubenėliais ir
šaukštais laukdavo. Mes, aišku, laukdavome pagarbiai stovėdavome prie
stalo. Reikia pasakyti, kad laivūnas ir porelė vyresniųjų jūreivių taip pat
valgė kiek atokiau nuo eilinių. Vis-tik, draugystė draugystėmis, o statusą
reikėjo palaikyti ir puoselėti. Juolab, kad esant kapitono kaprizui, laivūnas
galėjo būti kviečiamas ir prie karininkų stalo. Ypač jei ką nors svarbaus
reikėjo aptarti...
Bet grįžtam prie ceremonijos: paprastai prieš jūreivius atsistojęs
kapitonas ceremoniją pradėdavo nuo maldelės, bet kadangi laive buvo
šventikas – tėvas Mykolas arba kaip jį čia vadino padre Migelis, tai šią
garbę kapitonas perleido jam. Jis sukalbėdavo, tai yra beveik išrėkdavo itin
trumpą maldelę, o jam baigus, kapitonas, kad visi matytų, stovėdamas ant
toldilos (pirmasis antstatas) vaidindamas, kad smaguriauja jūreivišką putrą,
paragaudavo jų bizalo. Paprastai jo ir būdavo įpilama gal tik šaukštas ar du.
Tada oriai linkteldavo parodydamas, kad skanu, apversdavo dubenį
parodydamas, kad tuščiais ir taip pat oriai, lydimas pritariamo jūreivio
šurmulio, pakildavo ant toldilos. Ir tik jam atsisėdus, visi likusieji greit
imdavo darbuotis šaukštais. Jūreiviams, kartais dar duodavo ir rūgštaus kaip
actas vyno ar vos neprarūgusio alaus. Nedidelį puodelį. Per šventes – net
du. Tiesa, po tos audros – vakarienei, visi gavo po ganėtinai prasto, bet
stipraus brendžio kaušą.
Ko gero tai ir viskas. Visos pramogos... Štai toks neįmantrus keleivio,
kuriam pastoviai norėjosi praustis, gyvenimas... Vandens buvo, bet ne tiek,
kad galėtų sau leisti tokią prabangą.
Nors ne, tai ne visos pramogos. Dar bandėme pašaudyti paukščius.
Porelę nupylėm, o kapitonui maloniai leidus, jūreiviai juos surinko.
Reikalas tame, kad plaukiant netoli Dogerio seklumos, stebėjomės iš kur
tiek daug albatrosų, audronašų ir dar kažkokių paukščių. Laivūnui Ortegai
aiškinant ir pasakojant kas yra ta Dogerio sekluma ir, kad, matyt, paukščiai
aptiko kokių silkių būrį, kokas (a.p.: lot. coquo - virėjas) pasigyrė, kad iš bet
kokio jūrpaukščio gali padaryti skanų patiekalą... Aišku, kad nusitvėrėm
šios minties.
Na, padarė jis mums tą paukštieną... Na, paukštiena buvo šiaip sau,
tiesą sakant – kieta, atsiduodanti actu ir vis tiek smirdanti žuvimi.
Na ir šviežios žuvies, pusdykiai užsikrovėme pas seklumoje
besidarbuojančius žvejus (Dogerio sekluma buvo mėgstama žvejų vieta –
sako, kad tuščiomis niekada negrįždavo), kuri dar iki Temzės žiočių taip
įkyrėjo, kad net jėgų nebebuvo į ją žiūrėti. Bent jau aš, tai tikrai buvau
gatavas pasmaugti bet kurį, kas tik ištars žodį „žuvis“... arba „fisch“... arba
„pescado“...
Žodžiu, smaginomės, kaip mokėjom... Nors visai neblogai –
dykaduoniaudami keliavome greičiau, nei kokia sausuma. Privalumas,
vienok. Jei ne tas smulkus remontas po geros paros kelio išėjus iš
Kukshafeno, dėl kurios teko švartuotis nuo vėjų užslėptoje įlankoje, kur
susipažinome su ganėtinai keistu, bet turtingu kaip pats karalius Krezas,
flamandų baronu, tai į Temzę būtume įplaukę dar kokiom dviem dienom
anksčiau. Ir tos audros galbūt būtume išvengę... O gal ir ne. Kas ten dabar
žino?..
Beje, su visa pagarba dar reikia paminėti tėvą Mykolą. Anas, pareiškęs,
kad jūra kaip niekas kitas, labiausiai tinka priartėti prie Dievo, nusimetęs
abitą, užsimovė plačias maišo formos jūreiviškas nuplyšusias kelnes, odinę
striukę ir su savo Biblija nusivarė į didžiojo stiebo stebėtojo pintinę. Ne,
meluoju: kartu su Biblija pasičiupo ir mano žiūroną, kuris buvo tapęs
kažkokia jo ypatinga maniakizmo apraiška, jei galima taip pasakyti. Ir taip
po kelis kartus per dieną. Tad iš kažkur aukštai sklindantis šventas
barmaliavimas ir psalmių nuotrupos, tapo tiesiog neatskiriama kasdienybės
dalimi... Tikrai, reikia pasakyti, kad vienuolis, nors iš pirmo žvilgsnio
kartais atrodydavo ganėtinai atstumiančiai, pakerėjo visus jūreivius... Taip...
Kaip anuomet su lazdų kovomis pakerėjo „maniškius“ žemaitukus, taip
dabar su Biblija stebėtojo pintinėje – jūreivius... Jei būtų norėjęs, ko gero,
tai būtų tapęs laivo kapelionu. Donas Garsija tikrai nebūtų pašykštėjęs.
- Kapitone, į krantą galėsime išlipti? – Stefanas šalia manęs atsirėmė į
viršutinio laivo nosies arba kaip flamandai sako – bako, antstato – kastilo
turėklus.
- Nesidomėjau Stefanai, - nuleidau nuo akies žiūroną ir pamatęs jo
nebylų prašymą, ištiesiau jam. – Nykus vaizdelis... Tau mieste ko nors
reikia?
- Na... kojas pramankštinti, kapitone... Ir šita... khmmm...
- Mergų ar ką?
- Ne, mergų nereikia. Žinom kokios tos mergos dokuose... Žiūrėk,
valtelė.
- Kur?
- Anava, - mostelėjo Stefanas už dešinio borto.
- Locmanas, ko gero. Matyt, jos ir laukėm...
- Ortega sako, kad vėjas geras, keisdami halsus su patyrusiu locmanu,
greit Londiuniumą pasieksim... – prie kalbos prisijungė Vukmiras.
- Donas Garsija ne be reikalo Kukshafene takelažą lotyniškom
pritaikė... – ištariau. – Iš anksto maršrutą planavo. Taigi, Stefai, ko tau tame
miesteliūkštyje reikia?
 - Na... Tiesą sakant, norėčiau tokių pistolių kaip jūsų. Bent jau vieno...
Pagalvojau, kad gali prireikti...
- Norai geri, - truktelėjau pečiais. – Bet kažin ar tai bus tinkamas
miestas. Viskas bus šauniai brangiau. Jie neturi tokių gerų ginklininkų, kaip
Flandrijoj ar Lombardijoj. Patys viską įsiveža arba bando pamėgdžioti. Visi
ginklininkai atvykėliai. Net patrankas jiems flamandai ir brabantai liejo.
Pameni maestro Hansą Popenroiterį? (a.p.: 1512 metais jis Tauerio užsakymu nuliejo 48
įvairaus kalibro pabūklus už 2797 svarus 19 šilingų ir 4,5 pensų iš kurių 6 buvo perduoti Kastilijos ir
Aragono karalystei karo reikmėms su Gelderso kunigaikštyste – Gelderlandu, kuri vėliau, 1581 buvo
padalinta ir tapo Nyderlandu dalimi Gelderlando provinsija, o pietinė dalis Ispanijos Gelderlandu,
kuris 1713 buvo padalintas į keturias dalis, o jo pagrindinė dalis Prūsijai ir iki 1794 m. buvo
vadinamas Prūsijos Gendleriu, o po Prancūzijos okupacijos, kunigaikštystės statusas galutinai
išnyko. Negana to, Flandrijoje buvo perkami ir sunkieji kinkomi arkliai skirti pabūklų tempimui).
- Tą pasipūtėlį?
- Aha, tą patį. Jis iš Tomo Spinelio (a.p.“ Tomas Spinelis – XVI a. pradžioje buvo
Anglijos karališkojo ginklininko agentas Flandrijoje), savo laiku, buvo gavęs užsakymą
keturiasdešimt aštuoniom įvairiom patrankom. Susikrovė pinigėlių, tai
dabar ir vaikšto išskėtęs pirštus.
- Išskėtęs pirštus?
- Pasipūtęs...
- Kchmmm... – Stefanas gūžtelėjo pečiais, o Vukmiras tik paslaptingai
šyptelėjo ir, kaip įpratęs, perbraukė per savo barzdos kasytes.
- Senjore, senjore, mlysta... – pasigirdo lūžtantis vaikėzo balsas. –
Atleiskit, senjore...
- Ko nori? - pasisukau į išsitempusį kaip styga jungą.
- Kapitonas donas Garsija prašo. Jei galite, mylista, eikite ant tiltelio.
- Na, jei prašo. Perduok, kad tuoj ateisiu, - linktelėjau ir pasisukau
atgal į pašnekovus. – Na va, tuoj sužinosim ir naujienas. Jei išleis į krantą,
tai ir aš mielai pasižiūrėsiu ką jie čia įdomesnio turi... Bet abejoju, kad ši
skylė kažkuo nustebins.
Oriai nupėdinau iki tiltelio pro uoliai zujančius jūreivius. Kapitono
padėjėjas Rodrigas, su kuriuo beveik nebendravome, jau dirbo su
vairininkais ir susmukusios išvaizdos locmanu.
„San Sebastianas“ lėtai pajudėjo Temze viršun.
Kapitonas Garsija sėdėjo šalia nedidelio stalelio nukrauto popieriais,
kurie buvo prispausti dailios išvaizdos stiletu, kad jų nenupūstų vėjas. Jis
kaip tik baigė skaityti kažkokį locmano atneštą raštą ir skubiai jį suvyniojęs
sukišo atgal į tubą.
- Kvietėte, donai Garsija?
 Kapitonas pakėlė galvą, nusiėmė skaitymui skirtus akinius, juos
atsargiai sudėjo į futliarą ir linktelėjęs atsistojo (a.p.: akiniai skaitymui jau buvo
žinomi ir naudojami nuo XIV a.).
- Taip, senjore Antonio, – linktelėjo donas Garsija. – Kviečiau. Norėjau
pranešti, kad šalia Tauerio stovėsime dvi dienas. Gal tris. Bet antros dienos
vakare jau norėčiau, kad būtumėte čia, jei neatsisakysite tęsti kelionės “San
Sebastiane”, žinoma.
- Jokiu būdu, kapitone. Jokiu būdu. Man jūsų svetingumas visai
neįkyrėjo, - plačiai nusišypsojęs linktelėjau. – Mano vyrai kaip tik teiravosi
ar galės išlipti į krantą.
- Į mūsų visi iškart netilpsime. Antru reisu, senjore. Nebent
pamojuotumėte Temzės valtininkams, jei norite greičiau. Jie už varioką
nuplukdys į kurį norite krantą. O mūsų valtis nuolat budės prie dešinio
kranto... Prieš Londono tiltą, nes... Kchmmm...
- ..?
- Mes laukiam svečių.
- Kažkas iš kilmingųjų?
- Naaa... kaip ir taip... Taip, - linktelėjo galvą Garsija ir trumpam
nutraukė pokalbį. Pasisukęs davė kažkokius būtinuosius nurodymus
pavaldiniams. Sulaukė, kol laivas keisdamas kryptį kiek kryptelėjo ir, tarsi
pats sau pritariamai linktelėjęs, tęsė: - Atsiprašau... Taigi... tęsiant mūsų
kalbą, gerbiamas kapitone Antonio, turiu prašymą. Nenorėčiau, kad jį
netinkamai suprastumėte ir iš karto sakau, jog tai susiję tik su ribota laivo
erdve. Pamatęs mūsų keleivį, pats viską suprasite.
- Bus dar keleivių? Įdėmiai klausau, jūsų, kapitone...
Kokia patetika? A? Pamenu, kad mane tokia įžanga kiek-tai
suglumino. Galvoje užvirė prieštaringi jausmai, bet juos greit pavyko
apraminti. Jau ganėtinai pažinojau kapitoną, tad lengvai patikėjau, jog iš
ties jis neturi jokio noro mane žeminti. Gal net atvirkščiai – jaučia kažkokį
nepatogumą. Bet gal tik taip atrodė. Iš povyzos nelabai buvo galima
nuspėti.
O iš esmės, tai man buvo vis tiek. Pasibaigus kelionei, vis tiek kažin ar
dar susitiksim. Na, o griebtis kalavijo dėl orumo ir garbės įžeidimo, visada
suspėsiu. Mano iššūkio negalėtų atsisakyti net koks nors karaliukas: vykstu
turėdamas šiokią tokią kilmę su ją įrodančiais dokumentais. O tai daug
daugiau, nei koks prašalaičio idalgo garbės žodis. Kilmės arba
rekomendacinį raštą patvirtino pats Žemaitijos seniūnas. O šalia jo
antspaudo puikavosi ir Žemaičių vyskupijos antspaudas. Na taip,
pasirūpinau. Nesudėtinga buvo. O tai maža ką ar pas kokį didiką, magnatą
ar grandą reikės samdytis. Na ir dar slapta korta - Chuano rekomendacinis
laiškas, kurį perskaitęs netekau amo. Jis man tikrai vėliau pravertė. Netgi
dar daugiau: sudėliojo net likimo taškus ant visų likusių „i“. Bet apie tai
kiek vėliau. Galiu tik pasakyti, jog būtent tuo laiku, net nenumaniau kaip
man gali pasitarnauti Alburkero bastardo rašliava...
- Gavau pranešimą, - tuo tarpu kalbėjo kapitonas. - Keleivių gali būti
daugiau, nei tikėjausi, tad jūsų kompanijos prašysiu apleisti vieną kamerą.
Jums liks dvi didesnės (a.p.: it ir -isp. kamera tai kajutė arba kambarėlis, nedidelė gyvenama
patalpa)?
- Kchmmm... kaip ir suprantama, kapitone. Suprantama. Bet jei pas
Stefaną ir Tilį vienas iš mūsų įsikels be jokių problemų, tai pas mane nėra
dar vieno gulto. Mažasis gultas ir taip atiduotas pažui, o kito tokio mažo
vyruko, kad susiraitytų ant skrynios, mano kompanijoje nėra... –
nusišypsojau.
Iš ties, mano kajutė, o kaip čia vadino – kamera – ganėtinai didelė,
tilptumėme ir trise, bet trečias gultas nenumatytas.
- Tai ne bėda. Visai ne bėda. Kol jūs būtusite krante, vyrai sukals kuo
puikiausią gultą.
- Aš pakalbėsiu su savo vyrais.
- Na, tada puiku, senjore Antonio. Tiesiog puiku, - patenkintas
nusilenkė donas Garsija.
- Bet su viena sąlyga, don Garsija, - šelmiškai šyptelėjau ir nusilenkiau
atsakydamas į Garsijos nusilenkimą.
- Tikiuosi įvykdoma?
- Iš jūsų pora pintų ano brendžio, kuriuo vakar vaišinot. Ir, be abejo, su
jūsų kompanija prie taurės.
- Oho-ho... – Garsija net nusijuokė, o akys pagyvėjo. – Taip... Atleiskit,
bet jūs tikras soldado aventurero... Iki pat kaulų smegenų...
- Soldado aventurero, kuris ruošiasi su marinero aventurero (jūrų
avantiūristu) maktelti už žygio sėkmę...
- O taip, būtinai!
VIII. Londinium
Bildėdamas prasivėrė antro aukšto langas, iš jo išniro rankos su
kažkokiu puodu ir pamazgos išsiliejo tiesiai ant miesto sargybinio galvos.
Paplavos tėškėsi ant atviro barbuto (a.p.: vienas iš seniausių ir populiaresnių tuometinėje
Europoje naudojamų šalmų tipų) ir nuvarvėjo ilganosiu snukiu. Pamazgų srovelės
nuvarvėjo per pusėtiną krūtinšarvį ir per pošviesį (matyt kažkada buvusią
baltą) šimtasiūlį pošarvį. Pamazgų užteko ir tam, kad būtų aptaškytas ir
greta einantis porininkas, ir priekyje atsainiai žingsniuojantis apkūnaus
vado sprandas.
Iš netikėtumo, aplietas sargybinis sustingo. Jis, kaip nebyli žuvis,
išsproginęs akis tik žiopčiojo, kaip praradęs kalbos dovaną. Tuo tarpu
nukentėjusiojo porininkas ir patrulių vadas akimirksniu praplūdo keiktis.
Keiksmai ir prakeiksmai liejosi kaip iš gausybės rago.
Pasigirdus triukšmui, paskui rankas ir puodą pasirodė apkūnus
snukutis: tai buvo moterėlė, kuri vis dar laikydama puodą, persilenkusi per
langą, kyštelėjo savo smalsią galvą, aiktelėjo ir tuoj pat dingo.
Keiksmus nulydėjo užtrenkiamų langinių garsas.
Pirmas atsitokėjo sargybos vadas ir, kaip tokiam storuliui, neįtikėtinai
vikriai prišokęs spyrė į artimiausias masyvias duris. Paskui jį, aptaškytojo
porininkas, tiesiog iš vietos pašoko ir visu kūno svoriu, žvangėdamas
ginklais ir lengvais šarvais, pečiu trenkėsi į tas pačias duris...
Durų vyriai subraškėjo, bet nepasidavė...
Tuo tarpu atsitokėjo aplietasis ir kilstelėjęs anglišką juodąją alebardą-
bilį (a.p.: Anglijoje alebardos pradėtos naudoti ganėtinai vėlai. Gal tik per Rožių karą 1455-1487
m. Jos ganėtinai skyrėsi nuo kontinente naudojamų: platėjanti kertamoji dalis – ašmenys- buvo
pailgos, panašios į platų sodininkų peilį, viršuje baigėsi horizontaliu spygliu. Vietoje penties taip pat
būdavo spyglys ir baigėsi ilgu vertikaliu spygliu kaip ieties antgalis. Šios alebardos buvo
pakankamai brangios, bet turėjo pakaitalą – juodąjį arba miško bilį (bilis, nuo sen. angl. žodžio
„bill“, kuris reiškė ne tik bulių, bet ir galėjo reikšti viską kas masyvu ir galėjo durti ar kirsti,
priklausomai nuo konteksto). Manoma, kad tokius galėjo gaminti net paprasčiausias kaimo kalvis iš
parankinių metalo juostų – jos jau užsimaudavo ant ietigalio susuktos apačioje bilio juostos. Taip pat
galėjo būti naudojamos prie ūkio darbų) trenkė juo per pusiau praviras pirmo aukšto
langines.
Ką rėkavo „ugnimi“ besispjaudanti sargyba – nesupratau. Panašu, kad
tarp keiksmažodžių ir liejamos tulžies, aidėjo ir reikalavimas atidaryti duris
miesto ir karaliaus vardu. Deja... Nesupratau, nors aname gyvenime
ganėtinai neblogai angliškai mokėjau. Iš esmės kita kalba. Gal net labiau
panašesnė į vokišką kokį gromuliavimą? Ar ką? Šiuolaikinė anglų kalba
savo skambesiu kiek priminė saksų ir flamandų: jei čionykščiai gyventojai
lėtai šnekėdavo, tai nesudėtingą prasmę, buvo galima visai suprasti. Bet ne
greitakalbę. O juolab – keiksmažodžius. Bet, manau, kad jie buvo „riebūs“.
Bent jau tai, kad nuoširdūs – tai tikrai...
 Susižvalgę ir išsišiepę, šalin už savęs alkūnėmis atstūmėme bandančius
artyn brautis smalsius miestelėnus ir patys su malonumu, šalia dykinėjančių
veltėdžių stebėjome netikėtą pramogą. O juk nuo sargybos ėjome atsilikę
tik per kelis žingsnius: dar koks žingsnis ir tos pamazgos galėjo išsilieti ant
mūsų...
Galėjo, bet neišsiliejo... Užtat tokiems dykinėtojams kaip mes –
nebloga pramoga...
Nežinia ar masyvios durys nebuvo tinkamai užsklęstos, ar jas atvėrė iš
vidaus, bet jos atsivėrė taip staigiai, kad abu sargybiniai paknopstomis, vos
išlaikydami pusiausvyrą, lyg kokie bėgantys girtuokliai, įbildėjo į prieangio,
jei toks buvo, tamsą.
Sargybos vadas riebiai nusispjovė, eilinį kartą nusikeikė ir oriai įžengė
paskui vidun įgriuvusius savo pavaldinius. Per susirinkusių žioplinėtojų
komentarus ir keliamą triukšmą buvo sunku išgirsti kas vyko namo viduje,
bet rezultato ilgai laukti nereikėjo: pasigirdo šaižus moters klyksmas, o
antro lango rėmas su poškesiu išvirto į lauko pusę. Pro jį vos ne ant
žioplinėtojų galvų išskrido žvakidė ir tas pats nelemtas puodas... O gal
naktipuodis? Nesvarbu. Ačiū dievui, kad sudužo nieko neužgavęs.
Spiegiantis moters balsas staiga nutilo, o jį pakeitė vyriškas bliovimas
ir po kelių akimirkų į gatvę, snukiu žemyn, ant mėšlino ir smirdančio
grindinio, išskriejo kažkoks vyras. Jo veidas buvo apkultas kaip kamuolys:
kakta ir lūpa praskeltos, veidu sroveno kraujas, o viena akis jau suspėjusi
užplaukti. Tai, ko gero, buvo namo šeimininkas. Paskui jį, mosikuodama
padurkais, išlėkė ir moteriškė su perskelta lūpa ir pamušta akimi.
Moteriškaitė slystelėjusi dribo ant kelių ir rypuodama ėmė purtyti savo
vyrioką.
Paskui, keiksnodami ir mėtydami sąmojus, pasirodė sargybiniai,
kuriuos, kaip ne keista, ovacijomis pasitiko lauke stovėdami žioplinėtojai.
Abu sargybiniai, kaip susitarę, atrėmė savo bilius į sieną ir garsiai
vaipydamiesi ėmė taisytis savo ginkluotę: menkus antpečius, kažkiek-tai
aplamdytas ir nušiurusias vienpuses kirasas, diržus, prie kurių buvo
prikabinti trumpi kalavijai ir ilgi durklai bei, šiek tiek už baklerius (a.p.:
backler – kumštinis skydas iki 35 cm skersmens) didesnius ir platesnius, skutimosi
dubenius primenančius skydus...
Paskui juos, vienoje rankoje svarstydamas sunkų kapšelį, išriedėjo ir
storasis sargybos vadas. Jis vėl riebiai nusispjovė ir pakėlė ranką
reikalaudamas tylos.
 Įsismaginusiai miniai nuščiuvus, sargybos vadas sumarmaliavo kažką
auklėjančio. Kažką panašaus į: „ir taip bus visiems šikniams, kurie negerbs
miesto įstatymų“. Pabaigai spirtelėjęs į gulinčio vyro koją ir oriai
mostelėjęs savo parankiniams, į nieką nežiūrėdamas, lėtai nudrožė skersai
minios, kuri praleisdama šauniąją trijulę, pagarbiai prasiskyrė.
Štai taip ir buvo įvykdytas teisingumas. Reikalas tame, kad ir taip
purviname ir smirdančiame Londone, kaip ir kituose Europos miestuose,
buvo uždrausta pilti paplavas į gatvę – grėsė didelės baudos. Tačiau, kaip ir
visur, miestiečiai menkai klausė tokių nurodymų. Tad gatvės buvo ne
gatvės, o srutų latakai ar net, vietomis – purvo kanalai, po kuriuos lakstė
žiurkes. Tiesa, Londone su žiurkėmis paplavas ir išmatas dalijosi ir kiaulės.
Taip-taip – būtent kiaules. Na, Vilniuje, pavyzdžiui irgi priemiestyje ar
pamiškėje buvo galima pamatyti pasiklydusią kiaulę ar kiauliaganį varantį
kiaulių bandą, bet čia buvo kas kita. Jos vaikščiojo laisvos ir palaidos. Jokių
kiauliaganių. Tai buvo Londono vizitinė kortelė! Niekur kitur tokio absurdo
nebuvo. Na, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ne visuose kvartaluose,
bet buvo... Pradžioje mus toks paprotys gerokai nustebino, bet gan greit
mums paaiškino, jog Švento Antano ordino vienuoliai turėjo privilegiją
ganyti kiaules mieste. Kitaip tariant, kiaulėms buvo leidžiama laisvai
klaidžioti Londono gatvėmis. Štai tokia privilegija... Ir nieko tame keisto,
nes trečdalis, jei ne pusė, šio miesto gyventojų – tai šventikai! Kur ne
pažiūrėsi! O vos ne didesnė statinių dalis – tai bažnyčios, vienuolynai ir
šiaip, jų, šitų visų šventeivų turtas (a.p.: tuo metu, daugiau kaip trečdalį Londono
gyventojų sudarė šventikai, o vos ne pusė Londono statinių priklausė bažnyčiai. Po reformacijos,
Henrikui VIII paskelbus save bažnyčios vadovu, 1538-1541 m. didesnė dalis bažnyčių turtų buvo
konfiskuota, perduota karaliui ir jo ištikimiems vasalams). Beje, bėdžiai kiaulių
nevogdavo: ne toks didelis dar buvo Londonas – visi vienas kitą daugiau ar
mažiau pažinojo. Greit vagį būtų sučiupę. Bet ir pagarbos, kaip kokie indai
karvėms – kiaulėms nerodė. Tad paslapčiomis jas ir pavaikydavo, ir
paspardydavo, o vaikiščiai tai dar ir sugalvodavo vieną ar kitą visai žiaurų
pokštą. Bet ir tos kiaulės, kaip pastebėjom, buvo įžūlios ir visai toli-gražu -
ne bejėgės...
...na, bet galai jų nematė... tų kiaulių...
Tuo tarpu dar sargybai nedingus už posūkio, gulintis vyras po truputį
ėmė krutėti. Apspangęs atsisėdo, dar labiau išsimozodamas mėšlina ranka
perbraukė sau per kruviną veidą ir čia pat, visų žiūrovų džiaugsmui ir
pasitenkinimui, delnu žiebė moteriškei per skruostą. Ši nuo netikėto smūgio
klekstelėjo su visais sijonais į gatvės purvą ir kvailai išsižiojo. Pasimatė
bedantė burna, iš kurios išsprūdo dejonė. Per savo bobos žioplumą
nukentėjęs vyras, taškydamasis seilėmis ir kraujais, ėmė ant pačios staugti,
rėkti, o tuo pačiu nevikriai keltis iš purvo (beje, grindinio nebuvo).
Moteriškė, kad ir apspangusi, bet susivokė: nelaukdama, kol vyras galutinai
atsistos ir įvykdys bent trečdalį savo grasinimų, pašoko ir pasikaišiusi
sijonus spruko į namus. Josios sutuoktiniui tik beliko aimanuojant
nušlubčiojo namo ir paskui save smarkiai trinktelėti durimis.
- Cha, finita la commedia, kaip sakydavo mūsų draugai iš Veneto (a.p.:
dabartinės Italijos Venecijos regionas), - prunkštelėjęs išsišiepė Tilis.
- Būtų gerai, pagaliau, ir užkąsti, - ne į temą suburbėjau, nes pilvas jau
seniai grojo maršus. - Tik ko nors padoraus.
- Juolab, kad Stefanas mums stato, - išsišiepė Tilis.
Jau buvo popietė ir aš nieko taip nebenorėjau, kaip prisivalgyti ir grįžti
į laivą. Jau buvo įsipykęs man šis miestas. Na taip, tai buvo miestas, kur
pusė jo - tai vienuolynai, šventyklos, painios purvinos gatvelės ir nė vienos
padorios smuklės!
Nors gal "užkniso" ne tiek pats miestas, kiek maršus grojantis pilvas.
Praėjom net tris užeigas, bet jose galėjo pasiūlyti tik paplavas. Tad jau
pradėjau irzlėti ir jau būčiau visai piktas, jei ne tas juoko ašarą išspaudęs
spektaklis. Netgi Strando rajone, palei upę į kairę nuo Londono tilto ant
Temzės kilpos, pakeliui į Vestminsterį, kur buvo įsikūrę turtingi žmogėnai,
geros smuklės neradome...
- Aha. Mielai, velniai rautų, kad tik būtų kur, - kreivoje grimasoje
iššiepė dantis Stefanas.
Taip. Jis mums skolingas. Ta prasme, draugiškai įsipareigojo. Reikalas
tame, kad pistoletų, su prisukamas spyna ir už prieinamą kainą - Stefanas
nerado. Retenybė, dar vis-tik. Užtat Tilis rado labai įdomų švininiais
sviedinukais šaudantį arbaletą. Už pusę kainos kainos, lyginant net su
dagtiniu pistoletu. Labai įdomus, tiesą sakant, arbaletas: tik uolekties ilgio
(a.p.: nuo pirštų galiukų iki alkūnės sulenkimo), rėmas iš man nežinomos lengvos
medienos. Rankena, o tiksliau - mažytė tuščiavidurė buožė, buvo labai
patogi: su tokia galima iššauti ir viena ranka. Tiesa, tos rankenos – buožės
viduje, už į akį nekrentančios kaulinės plokštelės, slėpėsi atsarginė timpa ir
švininių rutuliukų liejimo forma. Beje, arbaletas beveik be jokių papuošimų.
Tai nelabai būdinga šiems laikams. Gal todėl ir buvo nebrangus? Patys
metaliniai arbaleto ragai-lankai - tamprūs, o ir jam įtempti naudojamas ožys
patogiai kabinosi iš apačios prie rėmo – jo nereikėjo nešioti atskirai. Na ir
kilpos diržui, kad jį būtų galima nešioti už pečių ar ant peties, ar kabinti prie
balno. Bet pats įdomumas tame, kad buvo įtaisytas specialus įdomios
konstrukcijos stabdis, kuris neleido išriedėti švininiam sviedinukui. Tad šį
arbaletą buvo galima nešiotis užtaisytą. O tai jau šis tas! Net man patiko.
Dar tais laikais, kai tik svajojau apie savo pistoletus ir laksčiau po Lietuvos
miškus – tokį arbaletą būčiau nusičiupęs užmerktomis akimis. Žodžiu, Tilis
ne be reikalo kažkada tarnavo-vergavo pirkliams: iždas ir rakandai – vos ne
jo stichija. Tokiuose reikaluose jis gerokai akylesnis nei aš ar Stefanas.
Žodžiu, pas ginklininką rastą ir parduodamą arbaletą, draugiškai perleido
Stefanui, kuriam nuo to „grožio“ net seilės taškėsi į visas puses... Štai taip
šis ir liko mums skolingas pietus: kepsniuką, elio ąsotėlį...
Net seilė nuvarvėjo pagalvojus...
Bet kur papietauti, tai reikėjo gerokai galvą pasukti. Brovėsi mintis
spjaut į viską ir drožti laivan. Ne toks jau ir blogas mūsų kokas... Jau net
įgrisusi žuvis, atrodė kaip išsvajotoji dangaus mana.
- Tai gal sukam link aikštės ir pas kokį diakoną paklausim? Gal rasim,
kuris mokės normalią kokią žmonių kalbą? A? Kapitone? – netikėtai
pasiūlė paprastą išeitį Stefanas.
- O ką? Mintis. Judam, - pritariau ir pasukau atgalios link Strando,
kurio pradžioje buvo nedidelė turgaus aikštė su prekyvietėmis ir neseniai
sukaltu ešafotu.
Pasukus beveik pajutom, kad per šias itin siauras gatveles mus tiesiog
pradėjo nešte nešti. Tačiau žinant miestelėnus, nevertėjo stebėtis – ko gero
kažkas turėjo prasidėti pačioje aikštėje tarp Tauerio ir Londono tilto. Beje,
vienintelio Londono tilto. Bet ko gero, tai buvo pati švariausia ir judriausia
vieta visame Londone. Ant jo, tiesiog stebuklingu būdu, buvo įsikūrusi
bažnyčia, bokštas, pirklių krautuvėlės ir, net, gyvenamieji namai. Niekur
dar nieko panašaus neteko matyti. Neįtikėtinas reginys! Jau iš tolo bandėme
suskaičiuoti tilto arkas – jų buvo net dvidešimt! Įspūdinga (a.p.: Senasis Londono
tiltas buvo pastatytas tarp 1176 ir 1209 m. ir iki 1739 m. tai buvo vienintelis Londono tiltas: 285 m.
ilgio 4,6 m. pločio, 18,5 m. aukščio. Ant jo stovėjo gyvenamieji namai ir prabangios krautuvėlės,
aukščiausioje vietoje Šv. Tomo Beketo bažnyčia. Turėjo 20 arkų. Londono gyvenime jis užėmė itin
svarbią vietą. Sugriautas 1823 m. Pasak amžininkų, dėl joje esančios pastovios grūsties, dažnai
apsimokėdavo samdyti valtelę, nei brautis per patį tiltą). Beje, ir arbaletą radome būtent
vienoje iš šio tilto užkaborių įsikūrusioje ginklininko krautuvėlėje. Iš esmės,
Londone, tokiems dykaduoniams kaip mes, už šio tilto ribų - net nebuvo ką
veikti.
 Tiesa, į krantą mes buvome išsikėlę visi. Tik jau taip atsitiko, kad dar
pačioje pradžioje Vukmirui, matyt nuo drėgmės, pradėjo mausti kažkada
sulaužytus kaulus, o tėvas Mykolas pasišlykštėjęs žmonių gausa, jį
parlydėjo į laivą. Kartu su jais, su šiokiais tokiais pirkiniais, išvyko ir Fedis.
Na, ir dar porelė nusamdytų nešikų su visų mūsų papildytomis atsargomis:
gėrimais, pakaitiniais rūbais, ginklų priežiūros reikmenimis, strėlėmis ir dar
šiokiomis tokiomis smulkmenomis, iš kurių jau buvome išsibaigę. Na, o
mes, trise, nupėdinom pasižvalgyti giliau į miestą, nors jokio tikslo jau
nebeturėjome. Kažkiek paslampinėjome, neužilgo supratome, kad čia, vis
tik, ne koks „milanas“, ir, net ne koks nepriklausomas Imperijos miestas, o
tiesiog provincialus didelis ir purvinas miesteliūkštis... Na, va,
įsivaizduokite peraugusį Mėmelį... Gerokai, aišku, peraugusį...
Bet po šitiekos metų, galiu pasakyti, jog tai buvo likimo pirštas...
Kažkam aukščiau, ten, kitapus, taip reikėjo... Bet kaip ten bebūtų, labai
greit „nuplaukėme“ į aikštę, kuri tyvuliavo nuo prisigrūdusių, šūkaujančių ir
rėkaujančių žmonių. Ir žinoma, kad per jų galvas ešafoto beveik nesimatė.
Kaip nesimatė ir kas ten vyko. Nepalypėjus, įžiūrėti, paprasčiausiai -
neįmanoma.
- Tfu, blyn... – nusispjoviau. – Kaip ne laiku...
- A-ha, kapitone, - ištiesęs kaklą ėmė dairytis Tilis. – O va... Ten.
Panašus į plunksnagraužį...
Mestelėjau akį rodomon pusėn ir iš ties, už kokių trisdešimt žingsnių
pamačiau juodai apsirengusį žmogėną su specifine sudribusia kepure ir
rašaline ant kaklo. Jis nuobodžiaujančiu žvilgsniu žiūrėjo kažkur link
ešafoto. Stypsojo prisiglaudęs prie sienos ir net iki pečių išlindęs virš
minios: matyt ant kažko pasilipęs. Na ir suprantama – jei čia jo darbo vieta,
tai visos šios aikštės naujienos jam ne svetimos: turėjo laiko pasiruošti (a.p.:
raštvedžio paslaugos viduramžių miestuose buvo ganėtinai populiarios, nors ir ne gausiai
apmokamos. Daugiausiai skirtos vargingesniam gyventojų sluoksniui. Tuo tarpu skirtingai nuo
senoviško stereotipo, kilmingieji, dažniausiai, buvo išsilavinę žmonės: mokėjo skaičiuoti, rašyti ir
skaityti, netgi kurti eiles ir t.t. Kitokiu atveju, jis nebūtų gavęs jokios tarnybos ir būtų laikomas
netašytu liurbiu ir net „kvanktelėjusiu“. Stereotipas apie neraštingumą matomai įsigaliojo dėl
nusistovėjusio etiketo. Pavyzdžiui, didžiūnui su rašaluotomis rankomis rodytis viešumoje buvo
nepriimtina ir t.t., ir pan....)
- Tili, pakalbėk su juo. Tau su tokiais graužikais geriausiai sekasi...
- A-ha, kapitone, aš tuoj... – Tilis stumdydamasis alkūnėmis nusiyrė
per miestelėnų minią, o mes su Stefanu likome stypsoti.
Kaip nebūtų keista, bet mūsų dviejų niekas nespaudė ir mums net
paliko šiek tiek erdvės. Na ir nieko keisto. Mes iš vietinių išsiskyrėme taip,
kaip skruzdėda iš skruzdėlyno. Abu vaikinai kiek kukliau, o aš net pernelyg.
Buvau užsimaukšlinęs lengvai snapuotą kepurę, kurios viduje buvo įsiūti
metaliniai lankeliai (nekokia, bet šiokia tokia apsauga), ir, kuri, buvo
papuošta ilgomis spalvotomis plunksnomis (kokio – nežinau, bet tikrai ne
povo ir jokio ne fazano), ant baltų marškinių su raukyta apykakle užvilktas
nenutrintas ir smulkiais kutais išpuoštas dubletas su gausybe medžiaga
trauktų sagų (iš viso - trisdešimt trys). Manau, jog savaime suprantamas,
kad po juo buvau pasivilkęs ir milanietiškus, dvikovoje man atitekusius
žiedmarškinius? Labai įdomaus pynimo liemenę (a.p.: žr. „Dausų atstumtieji.
Ferdinandas“). Per labai aukštus, odinius botfortų aulus, su daugybe sidabrinių
sagčių, vos matėsi kuklūs pufai. Ir viską užbaigė prie diržo prisegta rapyra
ir jo porininkė daga, pistoletas (nusprendžiau imti tik vieną) ir už nugaros
palei diržą horizontaliai prisegtas trumpas vokiškas kacbalgeris - kaip koks
samdinio simbolis (į svetimą miestą, na kad ir į ne svetimą, bet ankštą
miestą - lysti nešarvuotam ir neginkluotam - net į galvą nebūtų šovę).
Žodžiu, tokia aprangėlė, kuo puikiausiai atgrasindavo prasčiokus nuo
pernelyg didelio familiarumo. Tiesa, Stefanas ir Tilis, nors ir buvo
apsirengę labai panašiai, bet vietoje brangaus dubleto dėvėjo gerokai
kuklesnes ir kažkiek patrintas kareiviškas odines kotas (a,p.: odiniai švarkai-
striukės. Kartais pasivelkamos tiesiai po šarvais arba net ant jų – priklauso nuo pasiuvimo. Vėliau
jas dar pradėta vadinti žaketais) ir su šiek tiek kuklesne ginkluote. Žodžiu, lysti
prie ginkluotų ir iš minios išsiskiriančių užsieniečių – vengdavo.
Pamačiau, kaip raštininkas greit dingo nuo savo kažkokio pjedestalo,
ištirpo minioje ir po kelių akimirkų, atsilodamas į stumdomų miestelėnų
užgauliojimus, kartu su Tiliu išdygo priešais mus.
- Kapitone, šis plunksnagraužys sako, kad žino kilmingųjų pamėgtą
taverną ir už nedidelį atlygį mus palydės pats...
- Ja-ja, dabar visi žiūrėti seras Viliamo degradacieją, ponai (a.p. –
degradacija - iššventinimas iš riterių arba kilmingojo nužeminimas iki prasčioko – reta ir labai
gėdinga ceremonija, po kurios degraduotas asmuo galėjo būti perduodamas budeliui ir baudžiamas,
kaip prasčiokas nusikaltėlis ketvirčiuojant, guldant ant rato ir t.t.), - Žemaūgis žmogelis su
rašaline ant kaklo, su žvėrišku flamandų-fryzų akcentu vos sugebėjo
perrėkti minios šurmulį.. – Gehrbiamy ponai, jei nhoritę aš vesti. Lydėti.
Gatvė dabar tusč. Greitai eiti. Pakliūti. Į vęton.
Sutikdamas linktelėjau galva... tegu veda. Nėra ko čia stypsot. Jau kas-
kas, bet degradacija, nors ir iškilmingas renginys, bet nuobodus iki kaulų
smegenų. Bent jau man. Tiesą sakant, ir egzekucijų aš nemėgau... Ir iš vis,
visų šių viešų ceremonijų. Įskaitant ir bažnyčios ir karo lauko mišias. Vos
ištverdavau... Na, netikras aš šių laikų sūnus... Nors ką čia aš paistau?!.
Tilis, ir Stefanas – tokie pat „mėgėjai“... Tiesą pasakius, samdinių tarpe,
ilgos ceremonijos nebuvo labai populiarios. Samdinių "meilę" ilgoms
ceremonijoms pažinojo visi karo kapelionai, tad bent šie jau stengdavosi jas
sutrumpinti iki visiško formalumo. Išimtis, aišku, sudarydavo tik tos, kur
jau dalyvaudavo didžiūnai ar labai gerbiami, ar labai pamaldūs karo lauko
vadai. Na, o degradacija – viena iš ilgiausių ceremonijų: truks ne mažiau
kaip porą valandų, jei ne visą pusdienį (priklauso nuo organizatoriaus ir
vietinių papročių)... Na, o...
Žodžiu, be jokių skurpulų palikę miesto aikštę, neužilgo atsidūrėme
Strando gatvės pradžioje ir sparčia žingine greit judėjome pustuštėmis
gatvėmis. Praėjome pro jau aplankytą taverną, kuri mums nepatiko ir
išėjome ant kelio vedančio į Vestminsterį. Tai jau buvo miesto pakraštys.
Čia net oras buvo gaivesnis, neliko susigrūdusių statinių. Tikra užmiesčio
tyla, kurią šaižė iš kažkur sklindantis pokšinčių kapojamų malkų
dunksėjimas...
Iš po miesto triukšmo – tiesiog idilija.
Dar kažkiek tolėliau paėjėjus, pamatėme į nedidelę kalvelę įsirėmusį
ilgą akmeninį statinį, kurio stogas buvo klotas šiaudais. Galunamyje
smagiai rūko kaminas ir nešė tirštą dūmą kažkur į tolį. Prie skersinių
trypčiojo keli pririšti arkliai. Vieną iš jų braukiu valė kažkoks vaikinukas, o
kitas neramiai trypčiojo ir net pabandė įspirti valkataujančiam šuniui...
Gražus arkliokas. Mestelėjęs akį pagalvojau, jog senai nejodinėjau, o būtų
visai malonu.
- Eime, pavaišinsim. Pavertėjausi. Bet jei bus neskanu – gausi į kuprą...
– ištariau uždėjęs ranką ant rapyros buoželės ir nieko nelaukdamas žengiau
ant laiptelio. - Tikiuosi ko nors gaivaus bus išgert.
- Kupra? Kas būti kupra? Sere?..
- Jei ponas kapitonas trinktels, tai ir sužinosi, - išsišiepė Tilis.
- O kitu trinktelėjimu aš ją ištiesinsiu, cha... – jau stovėdamas tavernos
viduje išgirdau Stefano repliką.
Na, pirmas įspūdis neblogas. Ilgas, vienaukštis, be jokios perdangos,
akmeninis namas. Net yra porelė palubėse parištų šviestuvų, kurie buvo
pritvirtinti prie į balkius įsuktų žiedų. Nuo jų driekėsi virvės, kurių pagalba
šviestuvus buvo galima nuleisti, sudėlioti kiek nori žvakių ar ką jie ten
vietoje jų naudoja, ir vėl juos pakelti viršun.
 Įdomu tai, kad taverna buvo atidalinta į dvi dalis: arčiau milžiniško
židinio asla buvo dengta storomis ir tankiai suleistomis lentomis, prie
kiekvieno lango stovėjo skersai pastatytas stalas su šiurkščiai sukaltomis
kėdėmis, su stovais ginklams ar apsiaustams, o jau kita pusė – blogoji. Ten
jau riogsojo tik porelė bendrų ilgų ir šiurkščiai sukaltų išilginių stalų su
pristumtais suolais. Ši patalpos dalis beveik neturėjo langų, jei tokiais
nelaikyti vos dvi stačiakampes net neuždengtas, į šaudymo angas panašias
angele. Į sieną dar buvo keli mediniai į sieną įkalti kabliai. Žodžiu, patalpa
tinkanti tik tarnams ar mažakilmiams kilmingųjų palydovams...
Na ir gerai...
Nusprendęs, kad prie židinio bus per karšta, juolab, kad ten jau sėdėjo
tyliai šurmuliuojanti grupelė, pasukau link antro stalo nuo durų. Ten sėdint
buvo galima matyti ir lauką, ir neaiškią grupuotę arčiau židinio, ir šiaip,
beveik visą patalpą... Įprotis. „Atplaukėm“, taip sakant... jau visiškas
„saldofonas“... Na, o kita vertus - kas čia blogo? Nėr ko tokių įpročių
švaistyti... Dar ir praversti gali. Ramybė mums tik sapnuojasi, kaip sakoma.
- Tu žinai, kas yra didelis bokalas gero ir nerūgštaus alaus? – garsiai
ištariau taisydamasis ant kėdės šalia lango.
- Taip sere, - pagarbiai nusilenkė mūsų palydovas.
- Tai, tada, eik ir ieškok šeimininko. Ir tegu atbilda čion, ir kuo
greičiau, ir su geru gėralu, ir geromis žiniomis apie skanų valgį... –
mostelėjau ranka. – Taisykitės vyrai...
Tačiau mūsų palydovui niekur toli eiti nebereikėjo: tarsi iš po žemių
išdygo neįprastai sudžiūvęs žmogėnas su ganėtinai švaria prijuoste. Mus
nužvelgęs, aišku, žemai nusilenkė. Nusilenkė ir mūsų nuostabai, visai
pakenčiamai, vokiškai, išdrožė:
- Jau neša, ponai. Tamsus elis, ponai. Pirmas ąsotis mano tavernos
„Raudonasis Elis“ sąskaita, ponai. Tikrai geras, galiu prisiekti savo žmonos
vardu...
- Tik nesiūlyk nieko virto... Tik kepto... – nutraukiau šeimininką.
Stefanas nesulaikė ironiškos šypsenos – na taip... Jokiose tavernose,
smuklėse, knaipėse ar kaip jos ten kur besivadintų, niekad nevalgiau nieko
virto: jeigu kas žinotų kaip ten tie marmalai verdami... ir ko ten į juos
dedama!.. Kitaip tariant, visi tie į pamazgas panašūs ir dažniausiai iki galo
neišvirę arba atvirkščiai - pervirę viralai - skersai gerklės stovėjo...
– Ir pala... – pasisukau į Tilį. - Šeimininkas kalba žmoniškai, tad nėr ko
čia tam bėdžiui su mumis pietaut. Atsiskaityk su juo, Tili, ir tegu nešdinasi
ten iš kur atėjęs... Na, tai ką ten siūlai?
- Elniena, ponai. Reta proga, bet elniena. Nupirkau iš pačio sero Džono
Statforo medžioklų...
- O gal brakonierių? – vėl šyptelėjo Stefanas.
- Ką jūs, ponai?! - net sumosikavo rankomis šeimininkas. – Jokiu
būdu!..
Tuo tarpu Tilis triukšmingai išsiuntė plunksnagraužį lauk, o pribėgusi
porelė berniukų, skurliumi nubraukė nuo stalo nematomus nešvarumus ir
pastatė kokių trijų pintų molinį ąsotį. Šalia, pusračiu, sumetė plonasienius
molinius bokalus, kurių kiekvienas buvo vos ne po pusę uolekties aukščio,
ir dingo.
- Tįsk tiktai... – mostelėjau ranka. – Žalumynų daugiau...
- Duonos. Šviežios. Iš gerai sijotų miltų... - pridėjo Tilis. – O tai jau
nusibodo laužyti dantis į tuos apdegusius nemaltus grūdus.
- Ragaišių pasiilgai, - nusijuokiau pildamasis elį.
- Ir pakramsnot, kol čia viską suneši... – jau griebdamas bokalą
išbubeno Stefanas šeiminkui, kuris kaip kokia užsukta švytuoklė po
kiekvieno žodžio lenkdavosi. – Kumpio kokio, sūrio ar ką?..
- Ponai, prie elio turiu nuostabios džiovintos žuvie...
- Eik šikt su savo žuvim... – vos nenusispjoviau. – Na, ko stypsai? Tu
dar čia?..
IX. Psalmė 139:1.
I.
VIEŠPATIE, ištyrei mane ir
pažįsti.
2 Žinai, kada atsisėdu ir kada
atsistoju, -
iš tolo supranti mano mintis.
3 Stebi mano žingsnius ir
mano poilsį, -
pažįsti visus mano kelius.
4 Net nespėjus mano liežuviui
žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą
žinai.
5 Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
6 Tavo žinojimas man per
nuostabus, -
man per gilus, negaliu jo
pasiekti.
 Jeigu pasakyčiau, kad po „Parako dūmų“ žūties naujojo gyvenimo
lemtingas posūkis įvyko „Raudonojo elio“ tavernoje, būtų sunku patikėti.
Bet iš ties tai buvo taip, jei neimti į galvą kai kurių prieš tai buvusių
preliudijų. Tas lemties posūkis nebuvo nei aštrus, nei staigus. Labiau
panašus švelnų kelio lankstą, kurį įveikus, jau už penkiasdešimt žingsnių
pamatai, kad dengia migla ir joje šmėžuojantys vaiduokliški medžių
šešėliai, kurių ten neturėtų būti. Taip. Tuo metu dar tikėjausi tapti
„karaliumi“, kuris be jokių dvejonių nudėjęs mylimos moters vyrą kokioje
dvikovoje, Jurgio Radvilo, kaip lygus lygaus, paprašys Augustinos rankos.
Bet geromis ar blogomis užmančiomis skaistykla grįsta. Atsitiko taip kaip
atsitiko ir aš negaliu, ir net neturiu teisės skųstis. Bet tada, sėdėdamas
„Raudonajame elyje“, dar nė nenumaniau, ir dar gerus visus metus -
nenumaniau, jog toji diena, buvo lemties diena. Kas ten būtų jei nebūtume
atėję į „Raudonąjį elį“ – nežinau. Bet, manau, kad kažkaip kitaip. O gal?..
Bet kantrybės – pamažėle viską užrašysiu ir galėsite patys nuspręsti.
O Elis buvo gardus. Silpnas, skystas, nesaldus, bet ir ne per kartus.
Malonus. Šaltas. Ir nors silpnas, bet nuotaiką pakėlė. Užkandus ir išgėrus,
net ir Londonas jau nebeatrodė kaip šlykšti skylė.
- Gerai... – ištariau pilna burna ir patenkintas atsirėmiau į masyvios
kėdės atkaltę.
Už blausaus lango sušmėžavo šešėliai. Pasigirdo arklių prunkštimas.
Panašu, kad net sunkus vežimas sustojo. Matyt nauji svečiai atvyko. Na,
man ant jų, tiesą sakant, vienodai šviečia – juolab, kad pūslę jau spaudžia, o
raištelių ir mazgelių kelnėse – šosuose - daugiau nei žvaigždžių danguje.
Pabaigęs gromuliuoti, tęsiau:
- Einu aš, vyrai, pavėjui...
- Tik tvano nesukelk, o tai mūsų Nojus be mūsų išplauks... – godžiai
vis dar žiaumodamas ir gurkšnodamas, subambėjo-sugrumuliavo Stefanas.
- A-ha, stipriau laikykitės...
Pakilęs pasitaisiau rūbus ir ginklus. Na, pavėjui-ne pavėjui, o ginklai
visur kartu. Nebent čia būtų Fedis, tai jam, kaip pažui, gelėčiau kelis
gelžgalius palikti saugojimui... Nieko nepadarysi – įvaizdis yra viskas. Nori
būti karaliumi, tai elkis kaip karius ir išvietėje, taip sakant... Tiksliau taip
sakydavo racas Vukmiras, kai dar mane pradžių pradžioje „kankino“ ir
vertė visas tas sunkenybes tampyti nuo aušros iki sutemų... ir dar, kai kada,
net naktį... Na, dėkingas aš jam už visas tas „kankynes“... Nė kruopelytės
nemeluoju...
- O elnienos jie nemoka gaminti... Marinavo kaip kokį kiškį... –
išgirdau sakant Stefaną Tiliui. – Tu, kai derėsiesi su šinkoriumi, mušk
kainą, o tai...
- O čia daba kas? A ko aš derėsiuosi? Tu vaišini, tai pats ir derėkis, -
išgirdau atšaunant Tilį ir šypsodamasis išėjau laukan.
Pajutęs gaivų vėjelį, pasirąžiau, apsidairiau ir pasisukiojau. Iš ties,
kieme, išsukusi iš kelio stovėjo karieta. Nors ne, ne karieta. Iki karietos jai
dar labai ir labai toli – su karieta ji turi tiek pat panašumo, kiek
kupranugaris su arkliu. Tai, veikiau, dengtas masyvus vežimas su
durelėmis. Labai senovinis. Net šiems laikams pernelyg senovinis. Kas
vyko už jo, jau nesimatė, bet girdėjau neaiškius balsus, kurie man buvo
visai neįdomūs. Net jei ir labai būčiau norėjęs pasmalsauti – negalėjau.
Kai grįžau į kiemą, karietos jau nebebuvo, o tik prie pririštų arklių
stovėjo ketvertas į apsiaustus su gobtuvais įsisukusių vyrukų. Buvo galima
numanyti, kad po apsiaustais visi pasikabinę kalavijus. Tie iškilumai ir
neleido pagalvoti, jog tai galėtų būti paprasčiausi vienuoliai. Tarsi
patvirtindamas mano mintis, vienas iš šio ketverto, riebiai keiktelėjo.
Suklusau ir įdėmiau įsižiūrėjau į besiruošiančius išjoti keliauninkus...
- Garsija? Donas Garsija? – nejučia leptelėjau pažinęs iš po gobtuvo
kyšančią nosį.
Donas Garsija, krūptelėjęs uždėjo ranką ant kalavijo rankenos ir ant
kulnų staigiai atsisuko. O jo palydovai sustiro, tarsi būtų tik ir laukę
menkiausio ženklo su manimi susidoroti. Tačiau įtampa ir, tuo pačius,
netikėtumo atnešta nuostaba, tetruko vos akimirką: kapitonas čia pat mane
pažinęs atsipalaidavo ir jo pirštine apmauta ranka atsipalaidavo. Jis tylomis
raminančiai mostelėjo savo palydovams ir šie, tarsi jų daugiau niekas
nedomintų, aprimo. Bet, nors ir gavę kapitono ženklą nusisuko, porą iš jų
spėjau pažinti: Ortegą ir vieną iš jūreivių, kurio vardo jau nepamenu. Kiti
du buvo ne iš laivo komandos.
- Nesitikėjau jūsų čia pamatyti, senjore, - linktelėjo Garsija.
- Kaip ir aš jūsų, senjore kapitone, - atsakiau tuo pačiu ir laukdamas
tęsinio sustingau. Buvo panašu, kad nervingai kramtydamas lūpą, kapitonas
apie kažką mąstė, tarsi negalėjo dėl kažko apsispręsti.
Na, visi tie jo „kapitoniški“ reikalai – manęs nedomino, bet apsisukti ir
jau dingti – negalėjau. Reikėjo preteksto:
 - Jei nuspręstumėte prie mūsų prisijungti, mielai prašom... – tarsi
kviesdamas mostelėjau ranka link tavernos durų, bet išvydęs tik nebylų
Garsijos galvos palingavimą, kurį reikėjo suprasti kaip atsisakymą, tik
linktelėjau ir čia pat pridūriau. – Tada jums leidus atsisveikinsiu ir grįšiu
pas savo vyrus.
Vėl, kaip reikalavo etiketas - linktelėjau ir, apsisukęs ant kulniukų,
mintyse siųsdamas kapitoną su visomis jo paslaptimis į Dausas, žengiau
žingsnį link tavernos durų.
- Palaukit, kapitone, - išgirdau negarsų, bet aiškų Garsijos balsą, kuris
čia pat po nosim pats sau tyliai pridūrė: – Galbūt pats Dievas jus atsiuntė...
Garsija persižegnojo, o aš, kaip bezdžionėlė, atsigręžęs, atkartojau
kryžiaus ženklą. Tik taip ir ne kitaip. Pamaldus, ne pamaldus, o šiame
laikmetyje žegnojimasis dar niekam Senutėje Europoje nepamaišė. Nors, ne
iš už kalnų jau artėjo visai kiti laikai.
- Mums iškilo nenumatytos problemos... Trūksta žmonių.
- „Mums“? Įdomu. Klausau jūsų įdėmiai.
- Jei sutiktumėte prie mūsų prisidėti, skolingas nelikčiau.
- Skolingas? Reikės pasipešti?
- Ko gero tai neišvengiama.
- Pasakykit tiktai vieną dalyką: ar tai samda ar tai draugiška paslauga.
Tik turėkite galvoje, kad nors mes, kaip jūs sakėte - soldneriai avantiūristai,
bet ne samdomi žudikai ar plėšikai.
Na taip. Tokiose vingrybėse ir sėdi velnias pasislėpęs. Vienas dalykas
būti samdiniu ir lieti kraują už kažkokį didžiūną tai viena, leistis į
žudynėmis kvepiančią avantiūrą už pinigus – tai jau kas kita, o draugiška
paslauga – tai jau ir trečia. Man labiau norėjosi paskutiniojo varianto, nes
pirmieji du, būtų dviejų žingsnių grįžimas atgal. Kitaip tariant, tai tas pati
Vukmiro patarlė apie karalių ir iššvietę – tik jau kitoje saujoje...
Kapitono dono Garsijos veidu nubėgo neaiškius šešėlis. Jis vėl
sukando lūpą, pakreipė galvą ir atsidusęs išpoškino ir ištiesė ranką:
- Draugiškos paslaugos, don Antonio...
O... Iki tos akimirkos, manęs niekas ir niekada nevadino „donu“!
Nežinau kaip tą akimirką atrodė mano snukutis, bet susitvardymui, patikėkit
– reikėjo pakloti nemažai pastangų. Kodėl? Na, štai todėl. Net nežinau kaip
paaiškinti. Bet manau, kad žmogui, kuriam, tarkim, mano praeitame
gyvenime buvo vis vien, ar yra priedėlis „sere“ ar jo nėra, išaiškinti
neįmanoma. O tiems, kas jį suvokia – aiškinti, manau, nereikia...
 Tvirtai suspaudžiau jo pirštinėtą delną:
- Visada prašom, donai Garsija... - tvirtai suspaudžiau jo pirštinėtą
delną. - Tik nenusiminkit, mes dovanas mėgstam.
Paskutinis sakinys išsprūdo savaime. Ne, bet, o ką? Juokas juokais,
draugystės draugystėmis, o padėkoms, mes iš ties atviri.
- O taip... – saikingai šyptelėjo Garsija ir jau familiariai čiuptelėjęs
man už alkūnės, pavedėjo mane kiek toliau nuo tavernos durų ir savo sėbrų.
Po kelių šnabždesio akimirkų ir atsakymų į patikslinančius klausimus,
donas Garsija mane paliko. Kažkur manyje skrebeno katino nagai, bet likau
patenkintas. Pagaliau, po ilgo, taip mano vadinamo – dykaduoniavimo, nors
kažkas rimtesnio išpuolė. O tai jau kaulai buvo sustingę. Adrenalinas jau
seniai rekalavo jį papenėti... Juokauju, žinoma. Ir šiek tiek nutyliu. O
nutyliu apie tai, kad kartu užėjo ir kažkokia nerimastis. Na, tokia, kaip būna
išvakarėse prieš kautynes. Tokia, kurią norisi nugrūsi tolyn į tamsiausią
sąmonės kertelę.
Kol aš mąstydamas apie savo tolimesnius veiksmus mindžikavau,
jūreiviai ir Garsija, kaip žmonės, kurie balną mato rečiau, nei katorgininkas
ragaišį, visai mikliai sušoko ant arklių ir su savo palydovais nulėkė keliuku
tolyn.
Atsidusau ir nupėdinau link įėjimo į taverną.
Priėjau prie saviškių, kurie sotūs ir laimingi, kaip didžiausi pasaulio
tinginiai, sėdėjo išsidrėbę ir net atsipalaidavę diržus.
- Na, ką, vyrai? Norite, kad diena neprapultų veltui? – paklausiau.
- ???
- Reikalas yr. Pasipešti norite, klausiu?
Stefanas tyliai riaugtelėjo, rankove perbraukė lūpas ir šyptelėjo:
- Mieliau ant kokio gulto mergą pažnaibyčiau... A? Kapitone?..
- Iš kur tu šitoj skylėj kokią švarią mergą rasi? Čia tau ne Alpių
laukinukės, o smirdančios uosto šavalkos... – susimuistė Tilis ir atsistojęs
ėmė segtis diržą su trumpu kalaviju ir durklu, kurį buvo pasikabinęs ant
kėdės atlošo. – Jau atsiskaitėm, galim ir keliauti.
Na taip, Tilis teisus. Ir visai ne dėl to, kad jis po savo anų vargų
vargelių, dėl kurių jo nugara buvo skutais nuėjusi, tapo labai išrankus
mergoms. Kita vertus – ir gerai. Bent jau ne aš vienas dėl tų mergų toks
išrankus.
- Aha, irgi tiesa... Mergas kur kitur pačiupinėsim, o dabar arbaletą
išmėginsim... Ar išmėginsim, kapitone? – paskui jį pakilęs Stefanas taip pat
ėmė tvarkytis išėjimui.
- Išmėginsim, išmėginsim, - pritariau bendražygiui. – Tik gerokai prieš
tai paėjėt reikia.
- Tai gal į kelionę ąsotėlį kokį?..
- Ne-ne. Jokių. Nebent vandens... Bet vanduo čia dumblinas...
- Ir kaip tie arkliai ištveria vien vandenį maukdami? – nusijuokė
Stefanas eidamas pro duris.
Prakeliavome kokią gerą valandą ar gal net daugiau į vakarus, kur ant
nedidelio kelio pakylėjimo radome šalia kelio išsikerojusį vienišą seną
ąžuolą. Išilgai vieškelio pakelės bėgo krūmokšniai, kitapus vieškelio-
šunkelio stovėjo iš paprastų netašytų akmenų sudėta neaukšta tvora, kuri
atitvėrė tolyn besidriekiančias ganyklas. Du vežimai šioje vietoje vargiai
galėjo prasilenkti.
- Panašu, kad sutarta laukti čia, - apsidairiau aplinkui.
Kažkur tolumoje, besileidžianti saulė slėpėsi už kalvų su stūksančiu
vienišu bažnyčios smiliumi. Kitų statinių nesimatė – juos slėpė kalva.
Panašu, kad iki gyvenvietės ar vienuolyno, ar kas ten buvo, reiktų pėdinti
dar kokią valandą – nemažiau. Gal net dvi. Bet tiksliai pasakyti negaliu –
besileidžianti saulė ir jau ilgėjantys šešėliai gana stipriai iškreipė atstumo
suvokimą.
- Taigi. Užduotis paprasta, - ištariau besidairydamas. - Sėdim iki
sutemų. Karietą su palydovais praleidžiam, o visus kas juos seka – guldom.
Mitriai graibom jų arklius ir kapšus, ir nešdinamės laivan. Jei pasivejam
karietą – ją lydim.
- Kaip visada, trumpai ir aiškiai, kapitone. Miela klausytis. Pamenu
mūsų seržantas...
- Stefanai, tu su savo šaudykle ir peiliais už tvoros, aš su pistoletu už
ąžuolo. Tilis dengia mane, - nutraukiau Tilio prisiminimų srautą.
- Aha...
- Gerai... Bet gal aš geriau į ąžuolą? Viską išsvaidęs nušoksiu ant
galvų... – prasižiojo Stefanas.
- Velniop. Betrūksta tik sulaužytų kojų ar kepsnio ant iešmo... Sėsk už
tvoros ir viskas... Na ir kodėl aš antro pistoleto nepasiėmiau? Blyn...
Bet žmogus planuoja, o kipšas kvatoja, taip sakant. Kavalkada (a.p.:
pranc. Cavalcade, it. Cavalcata, o lot. caballus — arklys, tai terminas reiškiantis drauge jojančių
raitelių būrį arba vežimų virtinę) pasirodė tik po geros valandos, kai jau saulės
nebesimatė, bet dar buvo ganėtinai šviesu. Net spėjau snustelti. Nors,
teisingiau - padrybsoti jautriai panirus kažkur tarp miego ir budrumo.
- Kapitone, jau, - sušnabždėjo Tilis.
- Matau. Tik jie kažkaip keistai juda...
- Vienas arklys raišuoja... – iš už anapus kelio riktelėjo Stefanas. Iš
mūsų trijų jis buvo akyliausias.
- Matyt prasti popieriai... Sėdit vietoje, o aš juos pasitiksiu.
Neužilgo, keturių, o tiksliau - trijų su puse arklių tempiama karieta
atsidūrė šalia mūsų ir sustojo. Vienas iš trijų ją lydinčių raitelių nušoko
žemėn. Pažinau Garsiją.
- Viskas taip blogai? – paklausiau.
- Dviejų netekom... – Garsija nubraukė nuo galvos gobtuvą. – Ir vieną
arklį pašovė... O šitie...
Nusivylusiai mostelėjo ranka Garsija.
- Kiek anų?
- Tuzinas koks. Gal kiek daugiau.
- O keleivių?
- Trys, o ką? – Garsija jau susidomėjęs pakreipė galvą.
- Tai kokios problemos? – gūžtelėju pečiais. – Atsimušim...
- ...?
- Įsakyk vieną arklį iškinkyti. Susėsit ant kiekvieno po du... Ir padėkit
apsukti karietą, o tai čia pernelyg siaura... Stefanai! – nelaukdamas
atsakymo šūktelėjau savo kompanionui.
- Klausau, kapitone, - iš už tvoros išdygo Stefanas.
- Varyk čionai!.. Sugebėsi padaryti taip, kad įkinkyti arkliai pasiustų...
- Na... jo... O reik, kad labai pasiustų?
- Labai, labai...
- Ech, vargšai, nekalti gyvulėliai, - linktelėjo Stefanas.
Gana greitai sužeistas arklys buvo iškinkytas, nuvestas į pakelę ir
papjautas. Kitas iškinkytas ir paruoštas jojikui, kuris turės apsieiti be balno,
o masyvi karieta bendromis pastangomis apsukta.
Tiesa, iš karietos spėriai išlipo trys apsigaubusios jojikų apsiaustais su
gobtuvais žmogystos. Veidų įžiūrėti negalėjau, bet, tiesą sakant, ir
nesistengiau. Nors kažkodėl susidarė įspūdis jog bent du keleiviai – tai
moterys. Garsija nulaipino vieną iš raitų palydovų ir jas pasodino ant jo
arklio, o nulaipintąjį, kartu su trečiuoju keleiviu - laivūnu Ortega.
- Jie tuoj bus čia. Gal man pasilikti?..
 - Varykit. Susitvarkysim, - šyptelėjau. – Mes jus greit pasivysim. O jei
ką, tai tegu valtis kiek ilgiau pabūna...
- Iki paryčių. Ilgiau negalėsim, o tai Temzę užtvers... Sudegins kartu su
laivu.
- Kapitone, dulkės! – mus nutraukė Tilio balsas iš už ąžuolo lapijos. Jis
buvo palypėjęs ant poros apatinių šakų ir bandė stebėti sutemų gaubiamą
kelią. – Artėja!
- Nežinau į ką įsipainiojau, bet dabar ne laikas aiškintis. Vėliau.
Varykit, gi sakau...
- Aš tikrai būsiu jūsų skolininkas...
- Ciao don Garsia.
- Ciao don Antonio...
 II DALIS
BISKAJOS ĮLANKA
X. Pažintis

- Na kaip, Stefanai? – pasiteiravau, kai nujojančių arklių kanopų

bildesys nutilo.
- Gerai, - Stefanas atsistojo ir sumosikavo smilkalu, kad geriau
įsidegtų. Net papūtė... – Gerai... Vargšai gyvulėliai...
- Tuoj mes būsim vargšai, jei tų pagailėsi... Tegu priartėja kiek galint
arčiau... – riktelėjau
Atlekiančių arklių kanopų bildesys ir raitelių šauksmai jau košė per
ausis.
Kaip mes ir tikėjomės, tai nebuvo kažkokia tai profesionali kavalerija.
Nieko panašaus į profesionalius raitelius. Nė kiek ne kavaleristai. Veikiau
ant arklių paskubomis užsodinti pėstininkai. Anglų bilmenai. Sėdėt ant
arklio mokėjo, o valdyt – tik tiek, kiek moka bet kuris kaimietis – iš esmės
– niekaip (raitelio suvokimu, aišku). Buvo panašu, kad tai kokio
miesteliūkščio sargyba paskubomis sušoko ant pirmų po ranka pasitaikiusių
arklių. Na, gal kokio vietinio šerifo, ar kokio vietinio skvairo ginkluoti
žmonės su savo sėbrais... O gal ir tie, ir anie. Nežinojau kokie čia, toje
Anglijoje papročiai, ar įstatymai ir visai neketinau sužinoti. Žodžiu, į mus
lėkė trumpomis ietimis ir biliais ginkluoti vyrai. Daugelis su senoviniais
atvirais pėstininkų šalmais bascenetais ir visi - beveik be šarvų, bet su
pošarviais. Na, gal tik porelė su kirasomis, antpečiais ir padoriais
plunksnomis padabintais šalmais. Dar porelė raitelių mosikavo arbaletais
(a.p.: Henrikas VII buvo uždraudęs privačias didikų kariaunas. Jis į šį klausimą pažiūrėjo visu
griežtumu, net sulygino su žeme kelias magnatų pilis, keletą nepatenkintų ir maištaujančių didikų ir
t.t. Visiškai sunaikino kai kuriuos aristokratų klanus. Privačios apsaugos/kariaunos laikymas buvo
prilyginamas karūnos išdavystei. Tad Palankos matyti raiteliai galėjo būti grafystės šerifo žmonės
arba kokio nors miesto apsauga ar sargyba, dar keletas susitelkusių ar jomenų, skvairų).
Raiteliai, be abejo, tylomis nejojo. Tie kurie geriau ir vikriau laikėsi
balnuose, stūgavo ar tai kažką šūkčiojo. Net nesupratau ar tai arklių
raginimai, ar kažkokie grasinimai.
- Tefka palauk!.. Palauk... – mane jau ėmė kovos jaudulys, toks vidinis
kaitimas. Mintyse jau koviausi... – Dar palauk...
Dar akimirka...
– Jau!!! – riktelėjau. – Leisk!
 Raiteliai prieš pat mus, likus kokiai penkiolikai jardų, pradėjo ėmė
stabdyti savo arklius, o aš ir Stefanas, kiekvienas iš savo pusės, sumosikavę
įmetėme rūkstančias tošis į šalia stovinčių arklių ausis ir paleidom
pakinktus...
Žinote kas yra mažylių talžymas smėlio dėžėje?.. Na, kai į smėlio dėžę
įsibrauna piktas neklaužada?..
...kūdikių rijimas neužsikandant duona...
Neįtikėtinai sunku aprašyti tuometinių įvykių... Na, bet pabandysiu...
...nesitikėdami tokios žiaurios niekšybės iš žmonių, abu karietoje
įkinkyti arklai sustingo, o po akimirkos pašėlo. Audringiausios jūros šėlsmo
sukeltos bangos dūžis į kokios Normandijos uolas – visiškas niekalas...
Arkliai tarsi tūptelėjo, tarsi pabandė žengti atgal, bet sutrukdė pakinktai,
karietos ratai, kurie buvo užremti akmenimis, kad ji negalėtų judėti atgal,
jei pasiutę arkliai pradėtų blaškytis... ...ir iš skausmo, ir baimės antgamtiškai
sužviegę, paklaikę rovė ar šovė tiesiai kaip strėlės...
Sunkus ir masyvus vežimas-karieta jiems jau nebetrukdė. Jie rovė
tiesiai ant jau žemėn nušokstančių pirmųjų raitelių ir viso jų būrio nieko
nepaisydami ir nesirinkdami. Atsimušė ir nušlavė. Krūtinėmis trenkėsi į
raitelių arklius, karieta užgriuvo paskui...
Net nežinau su kuo tai palyginti... Gal su tvanu, kuris ritasi kiaurai
nežiūrint jokių užtvankų ar sniego lavina, ar akmenų griūtimi, ar milžinišku
volu...
Bet nesvarbu...
Žvengimas, priešmirtinis staugimas, bildėjimas ir žvangėjimas. Ir į visą
šią chaoso džigą įsiliejo mūsų trijulė...
Mirties džiga... mirties šokis...
Iššoviau į kavalkados pabaigoje sėkmingai arklį apsukusį raitelį, šis
skėstelėjęs rankomis dribo...
Tuo tarpu karieta suskersavo, kažkuris ratas užlipo ant besimuistančio
parkritusio arklio, pasviro ir virto... Pasigirdo prispaudžiamų raitelių
klyksmas...
Paskutinieji raiteliai, bandydami tramdyti žirgus ar išvengti jų
pakvaišimo, beveik net nesipriešino... Klasta ir netikėtumas iš jų atėmė
galimybę net bandyti gintis...
Tačiau vienas ištrūko, kūlversčiais nusirito ir sėkmingai pašoko.
Paklaikusiom akim apsidairė ir čia pat, gavęs svaidomą peilį veidan,
sukliko ir suklupo... Stefanas, pasirodo, savo gražuolių nebuvo palikęs
laive... Man beliko tik prišokus mostelti kacbalgeriu... Rapyros tokiam
reikalui, paprasčiausiai pagailėjau. Kacbalgeris poroje su daga – tokiems
reikalams - labiau tikęs instrumentas, nei ilga rapyra...
Staiga pajutau aštrų skausmą žemiau mentės, arčiau pažasties, iš
skausmo sustaugiau, loštelėjau priekin ir sukdamasis perskrodžiau orą daga
ir kalaviju. Ant vienos kojos, sunkiai spausdamas kitą, niekšas sugebėjo
atšokti ir išvengti smūgio. Nutvilkytas skausmo atakavau ir smogiau per
nelaimėlio šalmą kacbalgeriu, dūriau daga taikydamas į juosmenį. Tačiau
daga atsitrenkusi į diržą, tikslo nepasiekė, o vargšo šalmas dusliai
suskambėjęs - atlaikė, nors jis pats, matyt, apsvaigo... Nebuvo laiko
cackintis, tad pakartojau smūgį durklu ir pajutau, kad jis perskrodė vatinuką
ir pasiekė minkštus audinius... Kontrolinis smūgis kacbalgeriu...
- Panašu, kad viskas, velnias, kelį nusidaužiau, - prišokavo Tilis.
- Čia mes sukėlėm tokį triukšmą, kad net pats popiežius, matyt
išgirdo...
- Šventas Petras prie vartų, tai tikrai, - mestelėjo jau valydamas
kalaviją Stefanas. - Tuoj koks pastiprinimas atrūks... Oppa... O kas čia?! –
Stefanas familiariai suėmęs mane už pečių pasuko. Pajutau, kad kažką
ištraukė iš dubleto, kur jaučiau nepatogų spaudimą, bet dar nesugebėjau
suvokti, kas trukdo mano judesiams. – Štai, kapitone...
Kompanionas ištiesė ilgą, į stiletą ar ylą panašų baloką...
- Itališkas „mifrilas“... – papurčiau galvą ir įkišęs savąjį durklą į
makštis, paėmiau trofėjinį.
- Kas?
- Grandijai po dubletu... Va kas... Ne be reikalo šutinausi... Imkis
arklių, gal bent porelę pavyks pačiupt...
- Klausau, kapitone, - linktelėjo Stefanas, bet pirmiausiai pripuolęs prie
leisgyvių ir gailiai kriokiančių apvirtusioje karietoje įkinkytų arklių,
perkirto jiems kaklus.
- Tili, patikrink kapšus, bet neįsijausk... Ne tuščiomis gi grįžt... – jau
aprimusiu balsu įsakiau ramiai su kruvinu kalaviju stovinčiam, bet sunkiai
alsuojančiam Tiliui. – Sužeistų gali ir negalabyt... Mat juos kipšai, nebent
sunkius, kad nesikankintų... – pridūriau.
Velniai griebtų, kaip skauda šoną... Šarvai šarvais, o skausmas
neįtikėtinas – bus mėlynė per visą šoną ir kelias dienas sunkiai pakrutėsiu...
Na, nebent kokio tepalo kompanionai turės... Vukmiras tai tikrai gali turėti.
Jam su koja, iš namų be tokių balzamų ir nosies kišt nepatartina.
 Pačiupti pavyko tik į aštrius pakelės brūzgynus įsipainiojusius du
arkliokus. Aš sėdau ant žemesnio kresno ir kažkokio mažo vos ne asilėno, o
Tilis ir Stefanas įsitaisė ant gana visai neblogo keršio.
Mano, kaip aukštaūgio kojos, juokingai tabalavosi ir atrodė, kad tuoj
vilksis pažeme. Bet tai vis tiek geriau nei bėgioti savo dviem. Kažkodėl
visai nepergyvenau dėl persekiojimo. Nuojauta sakė, kad jo nebus. Juolab,
kad jau ir temti pradėjo. Šešėliai visai apgaubė, o kai kur kelyje, nuo
medžių jau buvo ir visai tamsu.
Likus gal kokiam ketvirčiui kelio iki „Raudonojo elio“, pamatėm tarp
retų medžio šakų žybsiančias šviesas, tarsi kas mosikuotų deglais ar
lempomis ir žvangesį bei riksmus, tarsi kas kautųsi.
Paraginom savo kuinus ir išnėrėm į sutemų apgaubtą laukymę, kurį
kirto gana stipraus šaltinio vanduo pavirtęs į pelkėtą upeliūkštį. Dar prieš
nepilną pusdienį, keliaudami link vienišo ąžuolo, prie šio šaltinio
malšinome troškulį.
- O, blyn, ir kurie čia savi?! – šūktelėjo Stefanas.
Sustingome. Laukymė buvo virtusi mūšio lauku, kur kapojosi kelias
grupeles.
Rėkaujantys, žvanginantys ginklais ir į nelygią kovą įsivėlę žmonės
mūsų net negirdėjo ir nematė. Kovotojų santykis buvo, panašiai - du prieš
vieną. Ne, meluoju: – vieną spaudė trys, kitą du. O kiti besiginantieji iš
paskutiniųjų stengėsi ginti šešėlyje sustingusias į apsiaustus susisupusias
žmogystas. Akivaizdžiai matėsi, kad viena žmogysta laikė kažką panašaus į
kalaviją, bet į kovą nesikišo.
Taip, ten moterys. Ne kitaip. Tos pačios, iš karietos...
- Čiumpam tuos, kurių daugiau! – išsitraukiau jau pertaisytą pistoletą ir
daug nesitaikydamas nukreipiau į didelį galiūną, kuris su sėbrais visai
užspaudė doną Garsiją: paskutinę akimirką pažinau jį deglo, kuriuo mojavo
užpuolikai, šviesoje.
Nuleidau nuleistuką, tarkštelėjo piritas, žiežirba... švystelėjimas... ir
trenksmas. Per dūmo uždangą pamačiau kaip milžinas skėstelėjo rankomis
ir tiesiog šuolyje krito, o pasibaidęs mano nykštukinis kuinas rovė šalin.
Reikia prisipažinti, kad nesitikėjau to arklėno ar asilėno nartumo, nelaikiau
pavadžių ir jam stryktelėjus, dribau žemėn...
Blyn... Buvo skauda... Vos kvapą atgavau... Vargšai mano šonai! Gerai,
kad nors ne ant to pačio, kur bedė su stiletu.
 Pašokau. Garsija pribaiginėjo paskutinį priešininką. Tilis, kartu su
Ortega užgulė likusį, o trečiasis...
Velnias!!!
Kad tik suspėt!..
Mintyse, per neįtikėtinai menką akimirką, sušmėžavo net „Tėve mūsų“
ir „Sveika Marija“... Tiesiog šuolyje traukdamas rapyros tarną – dagerį,
ilgąjį durklą - pabandžiau pasiekti niekšą, kuris jau leido į falšioną panašų
kalaviją ant paslydusio ir suklupusio Stefano...
Dageris kliudė priešo rūbų rankovę ir nukreipė ginklą, o aš, kaip ir
Stefanas, slystelėjęs ant upokšnio dumblo, visu svoriu virtau ant niekdario.
Pats nežinau, kaip tiesiog tik plonos odos pirštine apmautu kumščiu ėmiau
smūgiuoti priešininkui į galvą... kaktą, nosį... dantis... visur kur papuoliau...
Mintys sukosi, tik kaip jį „išjungti“... Jutau, kad priešintis ir smūgių
bandantis priešininkas tarsi kažką traukė ar bandė pasiekti... Ką? Aišku, kad
durklą... Ką gi daugiau?! Tai galėjo būti tik jis...
Pabandžiau nusiversti ir pašokti, tačiau stiprus priešininkas jau įsikibo į
mane. Blykstelėjo durklas ir... ir staiga aptaškydamas mus abu purslais,
nulėkė šalin su visu riešu. Kitą akimirką išgirdau staugesį ir supratau, kag
glitus skystis, tai kraujas... Kažkodėl pagalvojau, kad dubleto jau
nebegalėsiu nebegalėsiu dėtis einant į kokį priėmimą – reikės naujo.
Kitą akimirką beviltiškumo pilnas riksmas užtilo: Stefano kalavijas
grįžtamuoju smūgiu kirto priešui per galvą...
Blynnnn...
Sugriebiau paslaugiai ištiestą Stefano ranką ir į ją įsikibęs atsistojau.
Viskas baigta... Visi priešai nudėti...
- Ačiū, kapitone... – sušvokštė Stefanas. Jo akis buvo pamušta ir tiesiog
akyse skruostas tino ir mėlynavo.
- Nėr už ką. Akies neišmušė?
- Nea...
- Gerai...
- Judam, vyrai, judam... Meskit trofėjus, meskit... Reikia judėti... –
donas Garsija trumpais judesiais nubraukė nuo savo kalavijo kraujus ir
virpančiom rankom pabandė įkišti jį į makštis. – Iki valčių ne tiek jau
daug...
Taigi... O dabar tai jau bėgte... Dieve, kaip skaudėjo šoną ir sumuštus
kaulus! O užlipti laivo trapu, buvo dar sunkiau. Tiesiog kančia: ramiai
pasėdėjus valtelėje, raumenys sustingo, o sumuštas kairys šonas ir visai
nutirpo. Gerai, kad prieš pat pasiekiant laivą, nujausdamas, kad taip bus,
šiek tiek, kiek galėjau, sėdėdamas ant žemo valtelės suolelio,
pramankštinau kairę ranką ir petį. Bet lipant, vis tiek bjauriai skaudėjo.
Neištvėręs net kartą sudejavau ir keiktelėjau, bet manęs niekas negirdėjo:
laivo denyje kilo sumaištis. Jau su pirma valtele atplaukęs donas Garsija ir
Ortega su savo viešniom (o, kad tai buvo jos, net neabejojau) denyje jau
tvarkėsi. Laidė įsakymus ir komandas. Sugirgždėjo takelažas...
Kol sulaukėm, kada pakels į apsiaustus susisukusias moteris,
puikiausiai girdėjome, kaip locmanas bandė prieštarauti prieš naktinę
kelionę Temze žemyn. Bet panašu, kad argumentai buvo sustiprinti ne tik
pinigėliais, bet ir kumščiu, tad dabar jūreivėliai, ruošdamiesi kelionei,
lakstė, kaip pašėlę.
- Monsinjore, kas jums?! – vos atsidūriau ant denio ir mano
susikreipusią figūrą pamatęs Fedis iškart prišoko ir nė neklausdamas ėmė
mane vaduoti nuo sunkių ginklų. – Sakykit, kaip galiu padėti?
- O-ho-ho, vaikinai, pasilinksminot, kaip matau, - kaip visuomet šaltai
ramus racas perbraukė ranka per savo ūsus ir pamatęs į lempos šviesą
išlindusią Stefano marmūzę, pridūrė: - Na tiesiog gražuolėliai ir jomarko
nereikia. Savo stulpą turėsim.
Nebuvo nei noro, nei jėgų mestelti kokį sąmojį, tad tik sukandęs dantis
ir gniauždamas aimaną tik linktelėjau.
- Jomarke nebuvom, bet tuščiomis negrįžom. Tefka, paimk, - iškišo
kelis trofėjinius kalavijus Tilis, o Stefanui juos perėmus, pats įsirioglino su
nedideliu maišu. – Ten vienas, manau, kapitonui patiks...
A, na taip, aikštelėje netoli tavernos, kur vyko paskutinė kova, kol
išsiaiškinau su Garsija tolimesnius jo planus, mano šaunuoliai, kartu su
Ortega, žinoma, spėjo šį bei tą susigraibyti. Sugebėjo net kelis vertingesnius
ginklus prigriebti, o apie nupjaustytus kapšus, net nekalbu. Panašu, kad
vienas iš kalavijų tikrai buvo vertas dėmesio ir visai nepanašus į anglišką
gelžgalį. Bet čia jau rytoj... tik rytoj...
- Servo pecuniam (a.p.: lot.: pinigų vergas), - iš prieblandos išniro tėvas
Mykolas.
- Pecuniae oboediunt omnia (a.p.: lot.: viskas paklūsta pinigams), - atšovė Tilis
slėpdamas šypseną.
- Tik ne dangaus vartai...
- Amen... – nutraukdamas jų žodžiavimąsi, piktai ištariau. O tai jei jie
abu pakilioje nuotaikoje, tai tas jūsų „lotiniavimasis“ truks amžinybę. O
man norėjosi ant gulto... – Vukmirai, užeisi pas mane? Mestelsi akį ar koks
šonkaulis nesulaužytas. Gerai? Gal kokio tepalo nuo sumušimų turi?
- Žinoma. Einam, palydėsiu...
- Nedorėliai jūs, - palingavo galvą vienuolis.
- Pavydi, kad sėdėjai laive, kai mes linksminomės? – Stefanas uždėjo
tėvui Mykolui ant peties ranką ir nutaisė grimasą, kuri per jo ištinusį veidą,
matomai, turėjo reikšti šypseną.
Tėvas Mykolas kryptelėjęs nukrėtė nuo peties Stefano ranką:
- Antros akies pagrąžinti nereikia? A?
- Klausykit, puošeivos, gal geriau po burnelę? – jau eidamas
mestelėjau savo bendrams.
Taip jau atsitiko, kad pusę nakties, visi susibrukę į mano staiga ankšta
tapusia kajutę, praleido gurkšnodami fryzų brendį. Taip sakant, stresą
nuiminėjo ir įspūdžiais dalinosi. Tik nė velnio tas brendis nė vienam į kaušą
nekirto. Kita vertus, Vukmiras ir mano galvažudžių konsiliumas nusprendė,
jog jokie mano šonkauliai nesulaužyti, o mėlynės puošia vyrus. Aha... kad
tik ne taip... Tai gal tas brendis vis tik kirto galvon?
Tie keli ginklai, kuriuos suspėjo mano vyrukai prigriebti prieblandoje
ir tamsoje, pasirodė ne itin kažko verti – galėjom ir nerankioti.
Pamėginimui ir dėmesingesniam apžiūrėjimui atidėjau tik vieną –
akivaizdžiai ne angliškos kilmės siaurą kalaviją su krepšeline rankos
apsauga, kuri gaubė visą riešą.
Žodžiu, beveik neišsimiegojau, o tik snūduriavau. Kita vertus – kelionė
ilga, spėsiu išsimiegoti. Tad, su Fedžio pagalba kiek apsitvarkęs, iš laivo
korpuso lingavimo ir girgždėjimo supratęs, kad mes išėjom į atvirą jūrą,
išlindau ant denio ir susiorientavęs kur susispietusi mano komanda,
nupėdinau link jų: ant erdvesnio laivagalio antstato - kastilo pirmojo denio
ar taip vadinamos toldos. Jutau, kad eiti buvo lengviau, nei vakar naktį.
Nežinau ar tie Vukmiro balzamai, ar brendis, o gal ir viskas kartu – bet
padėjo. Sumuštas vietas veržė, maudė, bet visai pakenčiamai.
Jie kaip tik kalbėjo apie pinigus ir Tilis pasisveikinęs atkartojo
paskutinę frazę:
- ...o visai neblogai pavyko. Jei nesidalinsim, tai pavertus į sidabrą,
ketvirtį kelionės padengs. Jei ne daugiau.
- Gal taip ir padarom, a, vyrai? – įsikišau.
- E-ech... arbaleto gaila, - ne į temą sumurmėjo Stefanas.
 - Kchmm... Nieko ten ypatingo neatsitiko. Net kuklioje laivo kalvėje
sutaisyti galiu, - prunkštelėjau. – Tik palauk, kol šonas nuslūgs...
Vietoje atsakymo Stefanas tik gūžtelėjo.
- Nereikia tuo rūpintis, ponai. Visos likusios kelionės išlaidos tai jau
mano rūpestis...
Netikėtai pasigirdus kapitono Garsijos pavargusiam balsui,
nuščiuvome ir atsisukome į priėjusiuosius.
Donas Garsija buvo ne vienas. Jį lydėjo dvi moterys.
- Senjorai, leiskite supažindinti: mano kuzena, senjorita Izabelė de
Sobrepena y Ovieda... – kapitonas galantiškai linkteldamas pristatė pirmąją
moterį, kuri lengvu judesiu nusmaukė gobtuvą nuo savo galvos.
Sąžiningai prisipažinsiu: tuomet aš į ją labai dėmesio nekreipiau:
buvau nepailsėjęs, jaučiausi purvinas, kiekvieną judesį kaustė ir šiaip -
buvau netoli suirzimo ribos. Tą akimirką akis tik nuslydo dailų, pailgų
formų, neišdžiūvusiu ir ganėtinai švelnių bruožų šviesiu veiduku. Gal kiek
ilgiau sustingau ties akimis: pavargusiomis, bet šelmiškomis ir, net kažkiek
iš aukšto, į mus žvelgiančiomis, tamsiai, beveik juodai mėlynomis, didelių
migdolų formų akimis. Jeigu pasakyčiau, kad nosis buvo su nedidele
kuprele, o lūpos dailių išlenkimų ir gal net siaurokos, matyt ir užbaigčiau
visą portretą.
Mane labiau nustebino kas kita: lengva, balta, kaip klarisinių vienuolių
skraistė (a.p.: viena iš pranciškonų ordino atšakų Šv. Pranciškaus Klarisiečių ordinas pagal
šv.Pranciškaus pasekėjos vardą. Įkurtas 1212, o patvirtintas 1253 m. Oficialiai vadinamas: Ordo
Sanctae Clarae), kuri slėpė plaukus. Nė viena sruoga nekyšojo. Dievą,
pamaniau, kad vienuolė. Net mintyse keiktelėjau, kad dėl vienuolės šitaip
rizikavom. Koks jai skirtumas kokiame vienuolyne lindėti? Bet pamatęs jog
skraistę prilaikė plonytis, ne mažiau, kaip pusės mažojo piršto storio,
susuktas balto aukso lankelis (kaip pagal šiuos laikus – tai net labai
plonytis), supratau, kad klystu. Nė jokia ji ne vienuolė.
- Ačiū Dievui, kad rizikavom dėl mergos, o ne dėl kokio šikn... aiiii, -
ausies krašteliu išgirdau, kaip vos girdimai sumurmėjo Stefanas, kuris čia
pat gavo niuksą iš vienuolio alkūnės.
- O čia mums taip laiku į pagalbą atėjęs mano „San Sebastiano“
paslaptingasis keleivis ir mano draugas donas Antonio Palanka de
Nakatscha su savo palydovais, - šyptelėjęs iš vienuolio, tęsė donas Garsija
ir nutilo.
 A-cha, o anoji, tai tarnaitė, kaip supratau. Todėl jos ir nepristatė. O štai
savo žmones turėjau pristatyta aš pats:
- Nežinau, senjorita, kodėl šaunusis kapitonas donas Garsija mane
pavadino „paslaptinguoju keleiviu“... – išspaudžiau šypseną ir skausmingai
nusilenkiau lengvame reveranse. – Bet leiskite pristatyti savo bendražygius:
mano mokytojas ir ganytojas benediktinų vienuolis padre Migelis...
Turėjau nutilti, nes mergina žengtelėjo pirmyn ir sužiurusi į vienuolį
linktelėjo. Skambiai švelniu balseliu ištarė:
- Prašau, palaiminkite mus padre...
- Laiminu tave, dukra mano, visiems geriems darbams, vardan Dievo,
Tėvo ir šventosios Dvasios. Amen.
Tėvas Mykolas peržegnojo jaunąją senjoritą ir skubiai atitraukė ranką,
kurią ši norėjo pabučiuoti. Panašu, kad dėl to mergina kažkiek sutriko, tad,
matyt todėl, vienuolis lengvai kilstelėjo ranką, kurioje laikė rožinį:
- Nesistebėkite, dukra mano. Aš tik paprastas benediktinas, o ne koks
kanauninkas ar vyskupas. Daviau sau įžadus, kad man rankos niekas
nebučiuos, kol į šviesos kelia neatvesiu bent penkių tūkstančių nekrikštų...
- Drąsu, padre Migeli, drąsu... – nustebusi linktelėjo mergina.
Ar čia mano įtaka? Ta prasme, aš labai nekenčiu nei bučiuoti rankos,
nei, kad man bučiuotų. Nors šiems laikams - tai ganėtinai įprastas reikalas...
O šiaip, dėl tų "penkių tūkstančių", tai ir pats kiek nustebau. Bet gal čia toks
tėvo Mykolo juokelis? Nenustebčiau. Bet net jei ši priesaika nebuvo tikra,
ateityje jis ją įvykdė. Ir, dargi – su kaupu. Bet tąkart tik palingavau galva:
"penki tūkstančiai"! Iš ties drąsu...
- Khm... a... Na, o čia mano karo kovų mokytojas racas Vukmiras, -
užpildydamas nejaukią tylą mostelėjau ranka į Vukmirą, kuris jį paminėjus,
dešine ranka perbraukė ranka savo ūsų kasytes ir pridėjęs ranką prie
krūtinės, mandagiai linktelėjo. – Vienas iš geriausių sakalininkų... Na, o čia,
mano bendražygiai ir kovų draugai, junkeriai: Tilis fon Vangainerhofas ir
Stefanas Vildereris (abu vyrukai mandagiai nusilenkė). Na, o čia, mano
jaunasis globotinis ir mano infansonas (a.p.: isp.: pažas) Ferdinandas Fuoko
(šis, kaip ir priklauso, nusilenkė vos ne iki pat žemės)...
- El enfanson nace, el caballero se hace! (a.p.: kastil.: „Pažai gimsta, riteriai
daromi“ arba pagal prasmę - „pažais gimstama, riteriais tampama“) – globėjiškai
nusišypsojo mergina.
- Tarp tokių vyrų, netapti kavalieriumi, tiesiog neįmanoma, - linktelėjo
kapitonas Garsija. – Kai tik išeisime į platesnius vandenis, toliau į Anglų
kanalą (a.p.: pranc. La Manche - „rankovė“, angl. English Channel – „anglų kanalas“, korn. Mor
Bretannek – „britų jūra“, bret. Mor Breizh – „bretonų jūra“, fryz. It Kanaal, ol. Het Kanaal, vok.
Ärmelkanal – „rankovės sąsiauris/kanalas“), kviečiu visus iškilmingų pietų...
- Su didžiausiu malonumu, senjore kapitone, - linktelėjęs atsakiau už
visus.
- Ortega, tai liečia ir tave, - kinktelėjo galva kapitonas į savo laivūną,
kuris sukiojosi greta.
Laivūnas greit nusiplėšė kepurę nuo galvos ir ją gniaužiodamas
rankose, nusilenkė...

XI. Gran preludio?..

(Didžioji preliudija?..)

- Tėve, tu gal rankas nusiplauk... – nusijuokiau.

- Rankas, sūnau mano, po to reikės plauti, - pamokančiai ištarė tėvas
Mykolas. Jis bandė atraitoti nepaklusnias abito rankoves. – Ei, kaip jūs
ten?!
- Jau, padre!
- Paruoštas!
- Mmm... a....aaaa.... – išsproginęs akis aimanavo vargšas gauruotas,
tamsaus gymio vyrukas.
Stovėjau atsirėmęs į amuradą arba, kaip mano aname laikmetyje
vadino – falšbortą, ko gero... gal taip vadino. Gerai nepamenu. Bet
nesvarbu. Žodžiu, stovėjau atsirėmęs į virš borto kylančius aklinus turėklus
ir plačiai šypsodamasis stebėjau sujudimą prie laivo virėjo valdų. Na taip,
šiame laive dar nebuvo kambuzo, kaip virėjo valdas vadino olandai. Tam
buvo paruošta speciali vieta tarp priekinio kastelo, nosies antstato, ir
didžiojo liuko, kuris kelionės metu būdavo uždengiamas. Tiksliau, tai buvo
ne tiek liukas, kiek nuardoma denio dalis, kad lengviau butų pakrauti
krovinį į triumą.
Laukiau Tilio rytinei mankštai: norėjau išmėginti savo naująjį trofėjinį
kalaviją. Bet pernelyg neskubėjau, nes smaginausi žiopsodamas netikėtą
laivo įgulos pramogą: laisvoji komandos dalis ruošėsi tapti stomatologais.
Odontologais? Dantistais, žodžiu...
Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atliko tėvas Mykolas. Jei
trumpai, tai vienam iš jūreivių pradėjo mausti kažkurį dantį ir jis su savo
dejonėmis visus savo bendrus gerokai „užkniso“. Dejonės dejonėmis, o iš
po šios nakties, jam dar ištino ir visas skruostas. Daug nelaukęs ir ilgai
negalvojęs, mūsų tėvas Mykolas visai noriai ėmėsi „gerojo daktaro“
vaidmens. Tiesa pasakius, tai jam nebuvo jokia naujiena. Butrimo dvare,
kartu su kalviu Aloyzu, jis jau ne vieną tokį dantuką buvo sutvarkęs... Tai
yra - išrovęs. Ir visai nesvarbu, kad po tokių „operacijų“ nelaimėliai porą
dienų gaivaliodavosi.
Tad nuo budėjimo laisva komandos dalis, kapitonui leidus, mikliai ir
noriai pasidarė sau pramogą, ir linksminosi, kaip sugebėjo. Kad kažkiek
apmarinti nelaimėlį, donas Garsija leido jam supilti kaušelį stipraus
brendžio. Tik aš įsitikinęs, kad vargšui niekas nieko neįpylė (kam gadinti
gerą gėralą?), o jį vogčiomis išsidalino laisva nuo darbų komanda.
Vienas iš rudaplaukių žaliūkų, na, vienas iš tų, kuris korė Femos
persekiojamą nelaimėlį, dabar užsukęs jau šio nelaimėlio rankas už kėdės
atkaltės, jį stipriai laikė. Kitas komandos narys įsikibo į jo galvą ir ją
užvertęs, ir prispaudęs prie atkaltės laikė. Na, o nabagėlio kojas kažkas
pririšo prie kėdės kojų.
Kalvio pareigas einantis jūreivis su pasitenkinimu demonstravo
ganėtinai grėsmingai atrodančias reples: nuo smulkučių iki žaizdrinių, o
žiūrovai laidydami sąmojus kvatojosi. Na, kai kurių sąmojų, tai net mano
nelepios ausys nelabai priėmė, bet pramoga yra pramoga. Vyrams linksma,
komandos nuotaika ir dvasia puiki, o tai jau savaime didelis gėris: du
trečdaliai būsimos sėkmės - garantuota. Jūroje tai ne mažiau svarbu, kaip ir
sausumoje, jei ne dar daugiau... Kai įgula patenkinta, tai ir audros
nebaisios... O ir išlipus į krantą, kokioj tavernoj bus ką papasakoti... Ir
pasakojimai dar bus apauginti visokiais paistalais... Žodžiu, po kokio
mėnesio, kokioj nors tavernosj išgirdęs legendą apie taip kaip kokia nors
dumbliais apaugusi papinga sirena tvarkė jūreivio dantis – net nepažinsiu,
jog jai pamatus padėjo „padre Migelis“.
Tėvas Mykolas pusbalsiu sukalbėjo kažkokią dvieilę maldelę,
peržegnojo nelaimėlį. Pasispjaudęs delnus, kaip koks valstietis prieš
imdamasis dalgio, juos patrynė vieną į kitą. Atsisakydamas kalvio siūlomų
milžiniškų replių, papurtė galvą ir garsiai paliepęs pražiodinti kiauradantį
vyruką ir įsispoksojo į jo burną...
Tfu, kad kuo toliau nuo tokių šundaktarių...
- Buenos días, don Antonio, - nuskambėjo gaivus balselis.
Išsitiesiau kaip styga, susiorientavau ir nusilenkiau reveranse. Kažkiek
buvau nustebęs, kad neišgirdau priartėjusios merginos. Negi taip įsijaučiau į
spektaklį?
 - Iš tiesų neblogas, senjorita, atsakiau į pasisveikinimą.
Negalvojau, kad ji pirma galėtų mane užkalbinti. Ne draugai ir ne
giminaičiai, gi. Tiesą pasakius, netgi nustebau, nes tiek kiek iki šiol
matėmės (o tai dažniausiai tik per vakarienę pas kapitoną), ji bendravo
išlaikydama šaltą atstumą, kaip ir dera jaunai senjoritai.
Senjorita Izabelė kiek pasisukusi atsainiai mostelėjo tarnaitei, kad ši
atsitrauktų per kelis žingsnius nuo mūsų ir vėl pasisuko į mane:
- Ir jums patinka šis spektaklis? – ironiškai krestelėjo galvą link
„dantistų“. Šį kartą jau buvo apsigaubusi kitos, gal net dangaus žydrumo
šilkine skara. Ji buvo sujuosta tuo pačiu balto aukso lankeliu. Na ir,
skirtingai nuo tos pažintinės praėjusios ceremonijos, iš po skepetos buvo
prasprūdusios kelios tamsaus kaštono spalvos koketiško garbanos.
Na ir ką jai čia atsakius?
- Matot, senjorita, - pakreipiau galvą, - aš jau ganėtinai senas karys ir
man jau seniai nesvetimos štai tokios paprastos, aiškios ir nekaltos
pramogos.
- Senas... – aiškiai mačiau, kad Izabelė norėjo nusijuokti, bet nejučia
tik išdidžiai krestelėjo galva. Jos akims susidūrus su manosiomis, jos veidu
nubėgo šešėlis ir mes akimirkai užtilom. Aš puikiausiai supratau jos
nuostabą ir net mintyse nusijuokiau. Net buvo įdomu stebėti nubėgantį
šešėlį ir tramdomą nuostabą. Na taip, taip, tai dėl mano akių. Gryno oro
nugairintame ir parako suodžių išėstame baltaveidžiame veide, įsodintos
bedugnės, beveik bespalvės, kaip kokio haskio šuns akys – veikė net vyrus.
Ką jau čia kalbėti apie mergeles?
Mergina giliai įkvėpė ir, tarsi prarijusi atodūsį nukreipė žvilgsnį į
besismaginančius jūreivius...
Bet čia jau man kažkas atsitiko. Prieš akis, kažkodėl, iškilo Augustina.
Kodėl? Juk visiškai nepanašios! Bet kažkas tokio bendro buvo...
Judesiai?.. Stotas?.. Manieros?..
Gal lūpos?.. Nors ne, tikrai ne lūpos ir ne dantukai. Augustinos buvo
kiek stambesni ir šelmiškas plyšiukas tarp priekinių...
Ne, nei amžiumi, nei išoriškai viena į kitą visai nepanašios! Bet kažkas
bendro jas vienijo.
Net dabar nepasakyčiau kuo. Visą gyvenimą spėliojau ir, galų gale,
lioviausi. Visiškai skirtingos ir tuo pačiu, kažkuo panašios...
Papurčiau galvą ir pasijutau, tarsi būčiau kažką išdavęs. Pradėjęs pats
ant savęs pykti, net suirzau...
 - O jūsų nuodėmklausys tiesiog nuostabus...
Kas čia? Toks komplimentas?
- Veikiau jau geras draugas, nei nuodėmklausys ar ganytojas, -
prisivertęs šyptelėjau.
- Bendros paslaptys visada vienija, - Izabelė linktelėjo. Jos žvilgsnis
tarsi netyčia vėl nuslydo mano akimis ir ji sužiuro į vandenynų tolius.
Uždėjo ranką ant falšborto ranktūrio.
- Kokios čia dar paslaptys? – šyptelėjau ir vos atitraukęs žvilgsnį nuo
jos besikilnojančios krūtinės, kuri buvo uždengta trumpa bet plačia, ant
pečių užmesta šilta skraiste. Be jokios abejonės, akims ganytis nebuvo kur,
bet šiokie tokie iškilumai fantaziją aitrino ne mažiau kaip kokios pragaro
liepsnos...
- O argi ne? Neteko girdėti, kad paprastas ir kuklus idalgo keliautų su
savo mokytoju, ganytoju, pažu ir dar dviem ištikimais žmonėmis...
- Pasaulis kupinas keistenybių daugiau, nei mes kartais to norėtume,
senjorita...
- Na va, ir kalbėsena...
Oi mergele... Smalsumas verčia kalnus, ar ne?.. Bet taip manydamas aš
tąkart tebuvau tik paprastas asilas... Kodėl? O todėl, kad asilas ir tiek...
- Šie žmonės visiškai laisvi, senjorita, - atsakiau. - Tai bendražygiai ir
kompanionai. Priesaiką davęs tik Fedis, pažas.
Akies krašteliu pamačiau, kad Tilis jau pasirodė ir nedrįsdamas
trukdyti, plačiai šypsodamasis stebėjo besidarbuojantį tėvą Mykolą.
Išsitraukiau iš už diržo pirštines.
- Tai dar nuostabiau. Net įdomu, koks gi turi būti žmogus, kuris ne
šventikas, ne maldininkas, ne mesijas ir ne eretikas, bet, kurį, savanoriškai
seka ištikimi žmonės?..
Nesupratau ir nesuvokiau ar tai buvo teiginys, ar klausimas.
Tuo tarpu per laivą nuaidėjo šauksmas, kriokimas, baubimas ir
šuksmai... Trumpa tyla... ir, čia pat, po akimirkos - nugriaudėjo juokas...
Tėvas Mykolas aukštai pakeltoje rankoje demonstravo supuvusį ir beveik
sutraiškytą dantį ir savimi patenkintas, plačiai šypsojosi. Po to mestelėjo
kraupias reples kalviui, o dantį ant bedaliaus klyno, kuriam iš burnos ir
pramuštos lūpos varvėjo kraujas. Visus plačiu mostu peržegnojęs, pradėjo
balsu kalbėti kažkokią maldą. Visi pramogos dalyviai staiga surimtėjo ir
pamaldžiai nuleido galvas. Net šniurkščiantis leisgyvis jūreivėlis nutilo.
 - Finita la commedia, kaip sakydavo Sforzos pilies komendantas, -
nusišypsojau.
- Teko būti Italijoje?
- Taip, teko. Ir gana ilgai. Tiesą sakant, ilgiuosi tos šalies... –
linktelėjęs atsisukau į Izabelę.
Na ir ko ji iš manęs norėjo? Ir kodėl jutau irzlumą? Keistą
irzlumą... Ne ant jos, o ant savęs... Ne. Jokių kažkokių šiltų jausmų
nejutau ir nepajutau. Bet kažkokia nematoma žiežirba, vis tik pralėkė.
Pralėkė ir dingo palikdama tik pliką irzlumą...
- Kuzenas donas Garsija sako, jog jūs karys avantiūristas, bet aš
tuo nelabai tikiu...
Dieve mano! Na koks man skirtumas, kuo tu ten tiki ar netiki?!.
- Dar kai mano šeima gyveno Oviedoje, man teko matyti keliaujančius
laisvuosius idalgo gerero (a.p.: isp.; guerrero – karys). Tačiau jūsų būrys kažkoks
kitoks... – tarsi įminusi kažkokią tai mįslę, iš aukšto nusišypsojo mergina.
Na taip, su retomis išimtimis, laisvieji gerero, tai labiau ieškantys
skambios monetos skurdžiai ir valkatos. Po rekonkistos pabaigos, tokie
keliauja iš vieno krašto į kitą samdydamiesi ir persisamdydami. Rodos tiek
laiko praėjo... Bet ir konfliktų, kita vertus nemažėja...
- Man labiau įprasta „Soltneriai“... Na taip, nuo skambios monetos
ir mano būrys neatsisakys, - slėpdamas ironišką šypseną, mandagiai
linktelėjau.
- Bet donas Garsija sakė, jog jūs už pagalbą nieko neėmėte...
- Na, laisvieji idalgo guerro taip pat turi savus garbės kodeksus.
Pavyzdžiui, už paslaugą iš draugų užmokesčio neima...
- Įdomu. O kokius dar? – akyse šmėstelėjo viliūkiškos liepsnelės.
Ko tai man jau tapo panašu, kad mūsų pokalbis jei ir nevirsta į lengvą
flirtą, tai mažų mažiausiai, jos balsas nuskambėjo pernelyg koketiškai...
- Kokius? Na... Neatmušinėja savo būrio vyrų kovos draugių ir gerbia
jų šeimas... Jei jos yra, žinoma. Net galvą už jas gali padėti...
- Oho!
- Taip, senjorita, taip. Sunku patikėti, bet tai jau per amžius ir kraują
nugludinta būtinybė... Kitaip negalima. Tik prašalaičiui tai sunku
pastebėti... suvokti dar sunkiau. Va, kad ir šitas nelaimėlis, kurį dabar
atrišinėja nuo kėdės. Jis visa savo esybe supranta, kad žmonės čia
linksminasi, kaip jis pats linksmintųsi, jei jo vietoj būtų kitas. Na, gal ir
nuslėpė kokią nuoskaudą, kurią užkišo toliau į užantį, bet galiu lažintis, kad
iškilus pavojui, už bet kurį iš esančių šiame laive, jis pasimaus ant iečių, jei
tik bus įsitikinęs, kad tai išgelbės visus likusius...
- Kalbate tarsi būtumėt sero Moro pasekėjas, - Izabelė kiek nustebusi
kilstelėjo antakius, o jos žvilgsnis vėl nuslydo per mano akis.
- Jūs pažįstate Tomą Morą? Įdomu.
- Ne, asmeniškai nemačiau. Visą buvimo Anglijoje laiką, seserys
vienuolės mane gerai saugojo. Bet neišgirsti apie sero Tomo Moro
„Utopiją“, kurią laimino pati bažnyčia, buvo neįmanoma (a.p.: Tomo Moro, 1478-
1535 m, Utopija išėjo 1516 m.).
- Ne. Tomas Moras utopistas, prasimanytojas. Filosofas. O aš realistas,
kuris ne vienerius metus praleido štai tarp tokių, kaip jie...
Mintyse prikandau liežuvį ir vėl pajutau, kad irztu. Laikas baigti... Bet
kaip? Na, ko ji nori iš manęs?!.
Mano veidu nubėgusį šešėlį, Izabelė suprato savaip:
- Tiesą pasakius, aš šiek tiek jaučiuosi kalta, kad dar nepadėkojau už
mūsų išgelbėjimą. Jei ne jūsų pasirodymas prie upokšnio... – Izabelė
atlikdama kuklų reveransą tūptelėjo, bet aš ją pertraukiau.
- Senjorita! Nereikia! Man gana ir to, kad jūs nežiūrite į mus, kaip į
kokius plėšikus, - nesusilaikęs kąstelėjau, bet, čia pat, pridėjęs ranką prie
širdies, manieringai nusilenkiau.
- Kaip jūs galite?! – merginos akyse plykstelėjo žiežirba ir ji, vos-vos,
prikando lūpą.
O! Ale kurtuazija reikalauja įsižeisti? Na ir labai gerai. Štai ir laikas
atsisveikinti!
- Apgailestauju, jeigu klydau. Ir džiaugiuosi, kad taip nėra, - vėl
nusilenkiau. – Jums leidus, manęs laukia mankšta...
Izabelė nuleidusi rankas, sunėrė pirštus ir suraukusi kaktą, trumpai ir
šaltai linktelėjo.
O-ho-ho-ho, kokie mes didžiūnai...
Na, žiūrint iš dabarties, kai rašydamas sėdžiu po obelimi sau jaukiame
sodelyje, po tiekos metų, galiu pasakyti jog buvau kvailys ir tiek... O gal
taip reikėjo? Na ir kas dabar gali pasakyti? Kita vertus, nesigailiu.
Susiklostė taip, kaip susiklostė...
Laivavedys šiek tiek pakoregavo kursą ir laivas pasviro ant kairio
borto. Apsisukdamas susvyravau ir nuėjau prie kantriai belaukiančio Tilio.
- Nemalonus pokalbis su gražia mergina, kapitone? – neutraliu balsu,
tarsi konstatuodamas ištarė Tilis.
 - Taip jau pastebima?
- Khmmm...
- Eina peklon visos tos mergos, aš tau pasakysiu... Užteks pliurpt.
Laikas ir pažvangint... – suirzęs baigiau užsitraukti pirštines ir suėmęs
naująjį trofėjinį kalaviją, kelis kartus perskrodžiau orą.
Padariau lengvą įtūpstą.
- Kaip visada: tiltas ir ratas (a.p.: turima galvoje pirminė pozicija, žingsniai ir
judėjimas), - ištariau baigęs mankštinti riešus ir rankų sąnarius.
Atsistojęs į pradinę poziciją, išsitiesiau kalaviją į priekį. Iškart pajutau,
kad pajutau, kad šis ginklas man neprilips... Kautis, žinoma - galima. Bet
tik tiek. Ginklas subalansuotas kitokiai rankai. Ir per pigus, kad jį vertėtų
perdaryti. Nebent savo neturėčiau.
Po kelių judėjimų, galutinai įsitikinau, jog kalavijas iš tiesų ne mano
rankai. Ypač atliekant mandoble (a.p.: destrezoje/estrezoje – kirtis atliktas riešu), o prie
arebatar‘o (a.p.: kirtis iš peties), tai taip ir nori išslysti iš rankos. Penkiakampio
trikampio formos buoželė - vėlgi – nepatogi: sukant riešą, jos aštroki
kampai nepatogiai įsiremia į iki alkūnių užtrauktą storos odos treniruočių
pirštinę... Toks įspūdis, kad rankena kažkada turėjo priklausyti pusantriniam
kalavijui, kokiam bastardui, tačiau ginklakalys staiga persigalvojo ir ją
pritaikė šiai geležčiai. O gal taip ir yra? Bet kaip ten bebūtų, aiškiai skirtas
kitokios formos rankai. Mano delnas gana siaurokas, o pirštai ganėtinai ilgi
(ne bet kokios pirštinės net tinka) ir negerai užsideda ant rikaso (a.p.: rapyroje –
jau negaląsta geležties, o ne rankenos dalis nuo kryžmos iki taurės /pintinės)... Kaip ir erdvės
krepšelyje-taurėje... Per maža, ar ką? Velniai rautų... O gal man vaidenasi?
Rupūs miltai! Kūnas dirba atskirai, mintys atskirai... Varosi sau... Tarsi
žiūrėčiau į save iš šono...
Ne mankšta, o tos duobutės skruostuose... akys... Grįžimas prie
pokalbio... Ir ko jis – tas nekaltas pokalbis mane taip užgavo?
Kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas?
Nežinau... nežinau... Įdomu, kaip ten dabar Augusta?..
Na ji turi kuo užsiimti... Pavyzdžiui: sakalų medžiokle... arba...
Velnias, įdomu būtų sužinoti, kas Izabelę sieja su Garsija... O tai „kuzenas“,
pas šituos grandus – ganėtinai plati sąvoka...
...Velnias!!.
..per tas kvailas mintis vos nepraleidau Tilio tentaro, tai yra dūrio
išsukime: vos spėjau žengtelti pusžingsnį, praleisti jo kalavijo ašmenis
išilgai savųjų ir priliesti jo odinį antkrūtinį prie peties, kai, tuo tarpu, jo
atlikta estokada (a.p.: neklasifikuojams dūris) tik slystelėjo oru šalia mano rankos.
Jei būtume dar ir su dagomis, tai su savąja lengvai galėčiau „surakinti“ jo
ginklą ir, gal, net atimti ar išmušti...
...bet vis tiek - nedovanotina mano klaida... Bent jau aš žinojau, kad iš
tiesų, Tilis tąkart beveik mane nugalėjo... Jei tai būtų ne Tilis, o... na,
pavyzdžiui - Chose-Chuanas - kažin ar būtų pavykę išsisukti. Jau tas šelmis
progos nebūt praleidęs...
- Užteks... – sustingę pasveikinom vienas kitą. – Šūdas. Ne mano
rankai.
Kilstelėjau kalaviją ir vėl, tarsi pirmą kartą matyčiau, nužvelgiau.
Apsidairiau aplinkui. Čia pat pamatęs Fedį, kuris sėdėjoi su junga ant
tvarkingai susuktos didelės kanapinių virvių krūvos, su kažkokiu
pasidygėjimu mečiau ginklą prie pažo kojų. Ginklui sužvangėjus į denio
lentas, vaikinukas net krūptelėjo, o junga susigūžė.
- Užteks tau peiliais mosikuot. Laikas eskuderui ruoštis. Tavo rankai
turėtų tikti... – čia aš, aišku, kad perlenkiau lazdą: pats nė velnio nebuvau
gavęs jokių auksinių pentinų, o elgiuosi, lyg už pečių ne tik kabaljero
vardas, bet dar ir kokia sušikta grafystė stovėtų...
- Senjore!.. – vaikinuko akys iš nuostabos tiesiog paklaiko. Jis -
tiesiogine to žodžio prasme - neteko amo.
- Neišprotėk... Duok manąjį ir kviesk Stefą, pažaisim „du-vienas“... -
sugriežiau dantimis.
Gal štai tokia „trikova“ labiau padės mano trenktai galvai?! O jei ne,
tai, blyn... prisigersiu! Ot! Ir nuo pačio ryto, velniai rautų! Ir tegu galvoja,
kas ką nori.
- Nieko nereikia kviesti, - išgirdau ramų Stefano balsą. – Paskolink
mažyli, kol kas man, šitą... Ir aš noriu jį išmėginti...
Stefanas ištiesė ranką Fedžiui, kuris jau abiem rankom įsikibęs į naująjį
kalaviją ir, iš nuostabos dar negalintis atsitokėti, sutrikęs žvilgtelėjo į mane.
Šaunuolis. Koks Stefanas bebūtų mano draugas, bet Fedis - visų pirma –
mano pažas! Aš sutikdamas trumpai linktelėjau ir mankštindamas
pasukiojau pečius. Ačiū Dievui, sumušimų jau beveik nebejutau, o apšilus,
tai skausmas ir visai išnyko.
Tuo tarpu Stefanas perėmė kalaviją ir jį pasikišęs po pažastimi, ėmė
mautis pirštines:
- Na ir ko čia kapitonas taip neršia? – ironiškai šypsodamasis paklausė
Tilio.
 - Taigi, ko? Vaibė horizonte pasirodė. Štai kaušą ir spaudžia, -
prikandęs liežuvį draugiškai išsišiepė Tilis.
- A, na tai tada kapitonui ne mūsų, o tėvo Mykolo lazdos reikia...
- Ei, aštraliežuviai! Blyn... Tuoj aš pats jums kaušo spaudimus
nuimsiu!
Man dar nespėjus išpoškinti sakinio, Stefanas greit suktelėjęs galvą
mirktelėjo Tiliui ir jie sutartinai puolė...
Cha! Senas jų pokštas! Du kart cha-cha... Aš kažko panašaus ir
laukiau, kalės vaikai... Kažin kelintą kartą jie taip nori mane pričiupti?
Penktą? Dešimtą? Trisdešimtą? Tai tiesiog jau senai tradicija...
Kapitonas Garsija priartėjo prie kuzenos Izabelės, kuri stovėjo
atsirėmusi į turėklus ir iš viršaus stebėjo ant viršutinio denio verdantį
gyvenimą.
- Na, mieloji Bela, pokalbis nepavyko? – atsainiai mosteldamas, kad
tarnaitė atsitrauktų, šypsodamasis paklausė donas Garsija ir abiem rankom
įsirėmė į turėklus.
- Alvaresai!.. – mergina daugiareikšmiai papurtė galvą.
- Na, na... – donas Garsija nužvelgė smagiai įtemtas bures, įpročio
vedinas permetė akimis visą takelažą ir taip pat įsispoksojo į denį.
Kurį laiką tarp abiejų įsivyravo tyla.
- Aš taip džiaugiuosi, kad pagaliau, jau greitai, išvysiu dėdę
Ferdinandą, - tarsi į niekur nesikreipdama ištarė Izabelė.
- Taip. Tikiuosi, kad susitiksite Madride. Jis užtruko jo didenybės
Karolio dvare, Gente. Grįš sausumos keliu. Gal ir su visa svita, bet
abejoju...
- Kodėl? – mergina susidomėjusi pasuko galvą.
- Na, matai... donas Gonzalesas Ferdinandas de Oviedo y Valdes (a.p.:
realus asmuo: Gonzalo Fernández de Oviedo y Valdés (1478-1557) ispanų istorikas, rašytojas,
tyrinėtojas, etnografas, tarnautojas ir konkistadoras. Net šešis kartus perkirto Atlanto vandenyną, o
tais laikais tai buvo neįtikėtinas žygdarbis) buvo priverstas užtrukti. Jis niekaip
negalėjo prieiti prie valdovo ir išdėstyti savo pamąstymų apie Aukso
Kastiliją (a.p.: taip tuo metu buvo vadinama Panama ir piečiau esančios žemės). Bijau, kad
teks jam grįžti tuščiomis. Negeras laikas... Karoliui ir jo aplinkai dabar ne
iki jokių užjūrių iš kurių naudos mažiau nei pusės Briuselio (a.p.: iš ties, tuo
metu užjūrio kolonijos menkai rūpėjo valdovams. Ekspedicijos į jas menkai atsipirko, o Ispanijos
valdovams didžiausią naudą davė Nyderlandų miestai ir grafystės).
Izabelė linktelėjo:
 - Gaila. Tačiau jau geriau Madride, nei tame... tame vienuolyne... Aš
jums dar nespėjau padėkoti, kuzene.
- Neverta. Tai buvo mano pareiga. Aš gi tave pažįstu nuo mažumės,
brangioji Bela. Kaip ir tu mane. Tu gi žinai, kad aš pratęs vykdyti pažadus...
Senjorita Izabelė saikingai ir svajingai nusišypsojo:
- Tu ir dėdė Ferdinandas, visada man būdavote pernelyg palankūs... –
mergina, matomai panirusi į vaikystės prisiminimus, dar labiau nusišypsojo.
– Visada laukdavau jūsų svečiuose...
- O gal labiau dovanų? – patenkintas linktelėjo donas Garsija.
- Chi-chi... pameni tą didžiulę saracėnų lėlę? Motušė net bandė ją nuo
manęs paslėpti... Sakė, kad ji nedera dorai katalikei...
- Čia ta, kurią sudraskė skalikai?
- Taip... – Izebelės veide šypsena dingo kaip nupūsta, o balse pasijuto
kartėlis.
- Atsiprašau...
- Ne, nieko. Lyginant su našlaitės dalia, tai visiškas niekis... Ačiū dar
kartą.
- Savo pusseserei, tavo motinai, buvau pažadėjęs, kad tavim
pasirūpinsiu... Prakeiktas seras Ričardas, - suspaustos Garsijos lūpos pavirto
į siaurą siūlą. – Tegu džiaugiasi, kad jis jau po velėna... Visada buvau prieš
šią sesers santuoką...
- Nurimk. Jis turėjo ir gerų pusių...
- Na taip, kažkur giliai širdyje... O skaudžiausia, kad va, be šitų
perėjūnų, - Garsija mostelėjo žemyn, iš kur sklido dvikovos garsai, - nieko
nebūtume pešę... Tarsi juos pats Dangus būtų atsiuntęs...
Izabelė susimasčiusi linktelėjo ir suraukusi katą paklausė:
- O jie čia taip dažnai?
- Ką?.. Mankštinasi? A, nuo pat kelionės pradžios. Pradžioje vyrai į
juos žiūrėjo skersai, kai kas bandė šaipytis... Na, o dabar tai jau tapo įprasta.
Net tuščia, jei jie ten nesismagina...
- Nebandei praktikuotis?
- Bandžiau...
- Iš balso suprantu, kad ne kaip sekėsi?
- Aš išvagojau visas Viduržemio jūras, koviausi su saracėnais,
vaikščiojau per daugelį šiaurės jūrų...
- ...ir?
 - Bet mano talentas nepajėgus jo įveikti. Toks įspūdis, kad jis man
leido itin garbingai pralošti... Tik su vos-vos, su menku trupučiu persvaros...
Tiesą pasakius, net idalgo Stefanas, kurį jie laiko mažiausiai įgudusiu kautis
kalavijais, bet kuris yra šaulys nuo pačio Dievo, kokių dar pasaulis nematė,
bijau, kad mane rimtoje kovoje nugalėtų. Nemalonu, bet aš jūreivis, kuris
pratęs sau nemeluoti. O tai yra tiesa...
- Kas jie iš tikro? – nutraukė triadą mergina.
- Jie? Sakiau – perėjūnai.
- Aš ne to klausiu...
- Sąžiningai sakau – nežinau.
- O kaip manai?
- Kaip manau... Khmmm... kaip manau.... – suraukė katą Garsija. - Tu
visada mokėjai išpešti iš manęs ką tik nori... Bet gal ne šį kartą.
- Nerūstauk, mielas kuzene. Na iš tikro, tai tik moteriškas smalsumas...
- Hmmm... – prunkštelėjo Garsija. – Na gerai. Na, spręsk pati: va,
idalgo Tilis. Nežinau kas su juo nutiko, bet mačiau jo nugarą – gavę tokius
randus – negyvena. Teko matyti saracėnų nuplaktus dorus katalikus, tad
žinau, ką sakau... Intendantas ar prekijas iš prigimties... Tikras pirklys. Ar
auditorius... Jis, beje, ir atsakingas už jų iždą.
- Gražus vyras, - linktelėjo Izabelė.
- Na, tau geriau žinoti. Tik nesusižavėk, - šyptelėjo Garsija.
- Net nesiruošiu. Na, o toliau?
- Na, ką toliau? Stefanas... idalgo Stefanas... kaip jau sakau...
Nuostabus šaulys... Sako, kad ir nepakartojamas pėdsekys. Panašu, kad gal
tarnavo jėgeriu... medžiokliu... Oho?!. Matei?!
Tariant šiuos žodžius, donas Antonio, slysteldamas kaip toreodoras nuo
buliaus, išvengė Tilio dūrio ir baigė dvikovą savo naudai.
- Matei? Aš jau seniai pastebėjau, kad donas Antonio ir tavo dėdė
Ferdinandas, panašu, kad turėjo tą patį mokytoją. Panašu į senjoro maestro
Ponso iš Prepiniano ranką... Labai panašu... Net labai... bet tuo pačiu metu,
labai jaučiama ir kitokia mokykla. Arba sava patirtis... O gal raco Vukmiro,
kaip jie ten jį vadina - sakalininko, – donas Garsija jau murmėjo tarsi
daugiau pats sau, nei kuzenai, nors ši pakreipusi galvą labai atidžiai
klausėsi. – Nors ne, jis gerokai ir gerokai per jaunas, kad senjoras Ponsas
būtų jam galėjęs duoti nors vieną pamoką... Veikiau jau kažkas iš senojo
meistro mokinių... Na-na... Pažiūrėk, čia bus įdomu...
 Tuo tarpu įvyko scena, kur Palanka nusviedė naująjį kalaviją ir prie
pavojingos mankštos prisijungė Stefanas.
- Neįtiko senjoro Ričardo kalavijas? Ką jie ten kalba? – klausiamai
kilstelėjo galvą Izabelė.
- Net nenumanau. Kažkokia mažai girdėta šneka iš šiaurės rytų. Kiek
bandžiau įsiklausyti, net kartais išgirdęs pažįstamą žodį, prasmės
nepagaunu.
- Bet Antonio puikiai kalba kastilietiškai...
- Su akcentu, mieloji Bela, su akcentu.
- Tai gal čia vokiečių įtaka?
- Pradžioj ir aš kelis kartus taip pamaniau, bet panašu, kad be savo šių
dviejų mokytojų, - Garsija mostelėjo į mankštą stebintį Vukmirą ir vienuolį,
kuris jau sukiojosi šalia virėjo, - jis turėjo ir trečiąjį..
- Iš akių manau, kad numanai kokį.
- Numanau. Prieš išvykdamas į Naująjį pasaulį, tavo dėdė donas
Ferdinandas tarnavo inkvizicijos tribunolo vyriausiuoju sekretoriumi... –
Garsija, suraukęs antakius ir kramtydamas apatinę lūpą, nutilo.
- Žinau. Na ir?.. – paragino jaunoji mergina.
- Po Pilypo Gražuoliuko mirties, kilo nedidelis skandalas, kurį
išprovokavo Joana Pamišėlė. Tiksliai nežinau, kas ten įvyko, tačiau po jo,
tavo dėdei buvo geriau palikti karališkąjį dvarą. Tai štai, tame skandale
sudalyvavo toks Chuanas Santjago iš Kuevos, Albukero grando, dono
Beltrano bastardas. Buvęs dabartinio valdovo pažas...
- Mano dėdė buvo mirusio infanto Chuano, Izabelės Katalikės, sūnaus
pažu...
- Buvo. Bet jie niekaip dar tada negalėjo susitikti... – kapitonas
linktelėjo ir nutilo nebaigęs sakinio.
- Mielas Alvaresai, na kodėl jus vis reikia raginti? - suraukė nosytę
Izabelė.
- O tu žavi, kai taip raukaisi, miela mergaite. Tikriausiai dūsautojų per
tuos metus Anglijoje, įsigijai virtinėmis...
- Sėdėjau griežtoje šv. Augustinos seserų priežiūroje ir vyrus mačiau
tik pro langelį... Ir tie patys buvo pasmirdę prasčiokai. Anglija labai nešvari
ir purvina šalis. Tačiau, kuzene... na nenukreipkit kalbos! Aš jau senai ne
mažytė...
- Na taip, na taip... – tyliai nusijuokė donas Garsija. - Žodžiu, bastardas
Chuanas to skandalo metu be pėdsakų dingo. Kai kas sako, kad susidėjo su
plėšikais, kai kas, kad žuvo kalnuose, bet buvo kalbama, kad jį prieš kelis
metus matė tarp kondotjerų... Štai šie gandai sutampa ir su keliomis
šykščiomis istorijomis, kurias pasakojo šie smarkuoliai. Be to... Matei
žiūroną?
- Žiūroną? Tą kurį padre Migelis visur nešiojasi?
- Taip. Tik jis ne padre Migelio, o dono Antonio.
- O! Bet jis pats - ne Chuanas?
- Ne, ne Chuanas, - nusijuokė donas Garsija. - Chuanas turėtų būti
vyresnis... Bet žiūronas ir dėklas nenutrinti. Iš visko sprendžiant, tai dovana
ar padėka, kurią jis gavo visai neseniai.
- O tu jo akis matei?
- Na taip, akys... Štai ką daro karas... Antonio vos vyresnis už tave, o
akys kaip dervišo iš Sinajaus dykumos...
- Avantiūristas, kuris ieško lengvo pinigo?..
- Gal tarnybos? Nežinau. Nežinau... Kažin ar pinigo... Prie „Raudonojo
elio“ tavernos vos neišdraskė man akių, kai pamanė, jog noriu samdyti jį
kaip... Na...
- Plėšiką?
- Na ne plėšiką, bet kaip samdinį, banditą, ar ką...
- O tu norėjai?
- Būsiu atviras... – kapitonas donas Garsija vietoj žodžių tik kryptelėjęs
galvą lengvai linktelėjo, o Izabelė suspaudusi lūpas palingavo galvą...
- Kchmmm... mmmm... kchmmmm... – pasigirdo už jų nugarų.
Kapitonas staigiai pasisuko ir suraukęs kaktą, piktai nužvelgė laivūną
Ortegą. Tačiau jo rūstumas buvo apsimestinis. Iš tiesų net džiaugėsi, kad šis
storžievis nutraukė pokalbį, kuris kapitoną jau buvo pradėjęs varginti.
- Ko nori?
- Kchmmm... atleiskit, kad trukdau, ricos hombres (a.p.: kreipimasis į asmenį
turintį teisę vadintis „donu“)...
- Trumpiau.
- Senjoras padėjėjas Rodrigas atsiuntė, senjore kapitone... Už
laivagalio, kairio borto, pastebėjo tamsią dėmę, bet ten negali būti jokios
žemės, senjore kapitone. Ir vėjas... – Ortega parodė pirštu į burę, kuri kaip
tik garsiai pokšteldama nuo staigiai pasikeitusio vėjo suplazdeno, kaip
skuduras. Jūra pasišiaušė nelygiu vandens raibuliavimu taip, lyg palei jos
paviršių būtų prabėgęs šaltas skersvėjis. Pasigirdo šauksmai ir budinti
komandos dalis, sukdama skersines lotyniškų burių vergas (a.p.: isp. verga –
rėjos), ėmėsi savo įprasto darbo.
- Eik. Tuoj ateisiu... Senjorita Bela, kuzena, atleiskite, pareiga šaukia, -
nusilenkė Garsija.
- Žinoma, žinoma. Kas nors rimto?
- Kažin, - tačiau kapitono veidas, toli- gražu neatrodė nerūpestingai. -
Jeigu bus kas rimto, būtinai pranešiu...
XII. Auksiniai hilalai
(arab.: Hilal – pusmėnulis)

- Eina... eeiiii...na na... šikt... beeee... ik...

- Baik jau Stefa, va imk pavyzdį iš „padre Migelio“...
Tilis norėjo mestelti dar kažką tokio pašaipūniško, bet tėvas Mykolas,
kuris kalendamas iš šalčio dantimis, sėdėjo įsisukęs į storą vilnonį apklotą ir
laivui siaubingai siūbuojant bandė nepraliedamas gurkštelti gerą porciją
fryziško brendžio, jį nutraukė:
- Kam padre Migelis, o kam ir tėvas Mykolas, netikša... Atleisk jam
Viešpatie už jo tamsumą...
- Ne, blyn... ne... Per daug... Eina šikt... Išsėsiu, iššoksiu lauk... ik... kai
tik pamatysiu krantą... Eikit jūs visi... – perbalęs Stefanas iš mūsų visų
jautėsi blogiausiai. Vos gyvas sėdėjo apsikabinęs dubenį, nors tuščias
skrandis jau nieko negalėjo atiduoti, ir gailiai aimanavo.
Na ir ko norėti iš miškų vaiko?! Nors, tiesą pasakius, tai, ko gero, ir
Vukmiras, kurio veidas buvo net pageltęs kaip kokio lavono, jautėsi ne ką
geriau. Užsimerkęs ir ganėtinai įsitempęs sėdėjo užkišęs ranką už gulto.
Pirštai buvo net perbalę. Tačiau, net kai laivą mesteldavo į padanges ar
gerai papurtydavo, burnos neaušino. Nors ir nežiaukčiojo. Kietas senis.
Nors koks jis senis?! Mano aname amžiuje, tai kaži ar dar turėtų teisę į
pareigūno pensiją?!. Keturiasdešimt su trupučiu. Jis tik labai nedaug
vyresnis už mano „tėvą“... Sveikam vyrui - pati jėga, taip sakant...
Na, o geriausiai, matyt, jautėsi tėvas Mykolas ir Fedis. Jūrų vilkai, mat,
atsirado... Juokauju, bet jei rimtai, tai anas vėjapūtis prie Dogerio seklumos,
kurį vadinome „štormu“, šalia šios audros, kuri dabar mus svaidė kaip
riešuto kevalą, net greta nestovėjo, nesėdėjo ir negulėjo.
Tikros tiesos, aišku, nežinojau, o neužilgo ir nebebuvo kieno paklausti,
bet sprendžiant iš vėliau išlikusių jūreivių kalbų, kapitonas donas Garsija,
vengdamas anglų persekiojimo, išeidamas iš Anglų kanalo kiek per daug
paėmė į vakarus. Niekas nesitikėjo tokiu metų laiku didelių negandų, bet,
matyt toks buvo likimo pirštas. Žodžiu, kaip ten bebūtų, bet, kai horizontas
pajuodavo – nebuvo jokių vilčių pasislėpti kokioje nors saugioje uolėtos
Bretanės lagūnoje: beliko tik atsiduoti jūrų vėtrų ir jūrų Dievų malonei arba
pasikliauti savo sargais angelais ir mūsų Viešpačiu...
„San Sebastijano“ jūreiviams tai buvo ne tik nervų, bet ir visų jėgų
išbandymas iki visiško išsekimo. Ir, manau, geriau kristi iš nuovargio ir
išsekimo, nei va taip, kaip mes – laukti, kol atsidarys Dangaus arba pragaro
vartai. Tiksliau – pragaro vartai jau atsidarė – tad beliko pasikliauti tik
Likimo ar Dievo malone. Arba tuo, kad šėtonas dar pernelyg užsiėmęs ir
jam su jo sėbrais mes nerūpime. Mums beliko tik arba gerti iki sąmonės
netekimo, arba melstis... Melstis... ir dar kartą melstis... Ir meldėmės. Ir,
beveik - negėrėm. Tiksliau – visai negėrėme. Ką turiu galvoje? Jeigu tas,
kas skaitys šias eilutes nėra buvęs jūrų kelionėse, tai tegu žino, kad gerti
gryno vandens, jei laivas nedažnai užsuka į uostus - ne visada galima. Nors
jei ir užsuka - tai dar nežinia, iš kur to vandens įsipila. Tad bent jau savo ir
savo bendražygių vandenį visada gardindavau šliukšniu brendžio. Šliukšnis
į galoną – tai ne gėrimas, o būtinybė. Kitaip rizikuoji visą kelionę praleisti
nuogą užpakalį iškišęs per bortą... Nuoga tiesa, kurią visi žino. Tiesa, į „San
Sebastiano“ vandens statines buvo įmesta po keletą sidabriokų, kad šis
neprasmirstų, bet vis tiek, vanduo nekoks. Ypač piltas vokiečių
Nyderlanduose... Ir ačiū Dievui, kad ne srutinoje Temzėje... Tarp kita ko,
tas pats ir žygiuose. Jei ne kalnuose tarp uolų, kur pilna gaivių ir šaltų
upokšnių. Pražygiavus keliems tūkstančiams karių, jų palydovų,
bliaunančių gyvulių, pradardėjus sunkiems vežimams, bet koks upelis ar
šaltinėlis pavirsta į dumblą ir pelkę. Tai štai taip... Ir tik taip... Virinti arba
skiesti spiritu arba gerti mieštą vyną... alų... girą. Bet nuo pastarųjų dviejų –
tai jau gali ir suriesti – labai nuo šeimininko juos gaminusių priklauso.
Na, o aš pats jaučiausi lyg sėdėčiau graikiško riešuto kevale. Kažkada
vaikystėje, kokiame nors dubenyje ar kriauklėje, plukdydavau iš kevalų
pasidarytus laivukus, kurie tik suteliuskavus vandenį, prisisemdavo iki
kraštų... Taip ir dabar: su kiekvienu per kylį pereinančiu braškėjimu
vaidenosi, kad laivas tuoj-tuoj skils pusiau... Su kiekvienu borto
sudrebėjimu atrodė, jog mums jau galas - pasiglemš vanduo ir viskas bus
baigta...
„San Sebastianas“ sudrebėjo tarsi gavęs milžino boksininko smūgį.
Šoktelėjo. Per borto sienas perėjo žodžiu nenusakomas virpesys. Gailiai ir
gąsdinančiai sutraškėjo visos kuadernos (a.p.: cuadernas – laivo rėmo balkiai, ant kurio
siuvami bortai, španhauto dalis), sijos ir balkiai... Įspūdis buvo toks, tarsi didelės
ir milžiniškos rankos paimtų laivą ir pabandytų jį gręžti kaip kokią
mazgotę...
... staiga burlaivis šoktelėjo ir, tarsi lengviau atsikvėpęs, ėmė švelniau
vartaliotis...
- Dieve šventas... – persižegnojo tėvas Mykolas.
- Jėzau... – vos girdimai per visą tą triukšmą išdejavo Stefanas...
Visi išplėstomis akimis dairėmės vienas į kitą ir suklusę bandėme
suvokti ar jau garmame dugnan, ar dar ne...
Panašu, kad dar ne...
- Aš išeisiu pažiūrėt, - nedrąsiai suinkštė Fedis.
- Nedrįsk, dar nuplaus... - papurčiau galvą.
Žiojausi kažką sakyti, bet mane aplenkė tėvas Mykolas, kuris pašokęs
nusimetė apklotą ir atgal užsitemdamas šlapią abitą sumarmaliavo:
- Aš išlysiu.. Ne pirmiena...
Na, taip. Jis per visą šią audrą į denį lindo daug dažniau, nei kas nors
kitas. Ką jis ten veikė - nežinau, bet jūreiviai buvo sužavėti jo maldomis
vėtroje. Visi įtikėjo, tik kad tėvo Mykolo maldos juos išsigelbėjo.
- Vidurinį stiebą nukirto... – kartu su šalčiu, sūrimu ir drėgme įvirtęs
užvėrė duris grįžęs tėvas Mykolas. – Kapitono padėjėjas murma, kad
audra rimsta, bangos kažkokios ten jau kitokios... Na, duos Dievas,
pabūsim dar šioj nuodėmių pilnoj žemelėj...
Ištiesiau tėvui Mykolui gertuvę.
- Mesk šalin drabužius... Fedi įtrink gerai... – paliepiau, nors jau
žinojau, kad tokio paliepimo nereikia... Per šias neramias valandas ar
dienas, ar kiek ten to laiko tame sąstingyje ir maldose mes praleidome, ne
pirmą kartą...
Kad tik tas šelmis vienuolis, nepagautų kokio plaučių uždegimo...
Nepagavo. Ir ačiū Dievui.
O viskas kada nors baigiasi... Audros ir viesulai kada nors nurimsta ir
belieka "suskaičiuoti viščiukus"...
- Che bella cosa e' na jurnata 'e sole, n’aria serena doppo na tempesta
(it.: „Koks rytas nuostabus, kai saulė pakyla, koks ramus oras po audros“... - laisvas vertimas iš „O
sole mio“)... – atidžiai žiūrėdamas po kojom, lėtai pusbalsiu sau murmėdamas
„o, sole mio“, peržengiau kažkokių lentų ir virvių šiukšlyną. - Pe' ll’aria
fresca pare già na festa. Che bella cosa e' na jurnata 'e soleeee (skaidrus oras
kaip šventė, koks nuostabus rytas, kai saulė pakyla)...
 Giliai įkvėpęs dar vis šalto ir drėgno oro, giliai atsidusau. Vėtra jau
buvo nusilpusi. Uraganas, palikęs ritmingą bangavimą, baigėsi staigiai, kaip
ir prasidėjo...
Bet laivas...
...laivas...
Ar tai kas liko, buvo galima vadinti laivu?.. Nežinojau. Tikriausiai
galima. Man iki tol teko matyti suniokotą ir ištryptą žemę, išvartytus
brustverus, sulaužytus lafetus, susprogusius pabūklus, išsvaidytus akmenis,
sulaužytas ietis, išmėtytus ginklus ir jau neatpažįstamus rakandus ir
degančius vežimus, lavonus kraujo klanuose, sumaitotus kūnus, dejones ir
klaikius staugimus, bet ne suniokotą laivą.
Audros suniokotą laivą, mačiau pirmą kartą. Tiesą sakant, net sunkiai
įsivaizduoju, kaip jis iš vis dar liko ant vandens?!. Visa ką rašau apie kovos
lauką po mūšio, išskyrus kraujo klanus ir lavonus bei degančius vežimus,
tiko ir čia. Grotstiebį, tai yra vidurinį-pagrindinį arba kaip čia vadina
„mastil mayor“ vyrai jau nukirsti iki galo nespėjo. Jis lūžo ir, matyt, virto
per kairį bortą. Kartu suniokojo ir dalį falšborto. Sutraukiotos ir nukapotos
virvės paskui laivą vilkosi kaip kokie ūsai, denyje mėtėsi pliauskos,
lentgaliai, trosai ir dar kažkokie rakandai. Kambuzas – laivo virtuvė – buvo
nuplauta ir styrojo tik kažkokios nuolaužos. Laipteliai į kastlus – sulūžę ir
jau be turėklų... Po laivą kaip vaiduokliai slampinėjo pervargusi ir
„pažaliavusi“ ar, veikiau, „pajuodavusi“ komanda: vos vilko kojas ir
vangiai bandė tvarkytis. Girdėjosi tik Ortegos nulūžęs balsas, kažkokie
saikingi šūkčiojimai, plaktuko stuksenimas, pjūklo džiržginimas ir sunkūs
metaliniai dūžiai nuo mažosios laivo kalvės, kur jau rūko dūmai.
Įsiklausęs girdėjau nuo laivo nosies sklindančių, bet nesuprantamų
giedamų maldų aido nuotrupas – tėvas Mykolas jau šlovino visagalį
Viešpatį, kuris mums padėjo išgyventi visą tą stichijos siautulį. Pasidairęs
mačiau, kad Stefanas ir Vukmiras, pasirėmę į planširį (a.p.: falšborto bortelis)
gaivaliojosi tiesiog siurbdami gryną orą. Tilio nesimatė, o Fedis išbalęs ir
liūdnas sekiojo mane. Na taip, buvo spėjęs susibičiuliauti su beveik
vienmečiu laivo grumetu, bet šį vargšelį per audrą jį nuplovė į jūrą...
Liūdna, aišku. Simpatiškas, paslaugus ir geranoriškas vaikinukas buvo...
Gal būtų išaugęs iki gero laivūno... Bet ne likimas...
- Buenos dias...
Pažadintas iš minčių, net krūptelėjau. Sukdamasis užmyniau ant
kažkokio slidaus virvagalio ir susverdėjau:
 - ...dias, senorita... – kinktelėjau galva.
- Dainingas balsas, don Antonio...
- Čia tik murmesys, senjorita Izabele, - nužvelgiau perbalusį merginos
veidą.
Izabelei šypsena prie šių žodžių būtų tikusi, tačiau ji nesišypsojo.
Išbalęs veidas, įkritę skruostai, nemiga ir kiti audros išgyvenimo pėdsakai ją
darė panašią į tikrą italų ar ispanų matroną. Tačiau akys išliko gyvos ir
guvios. Šelmiškos, netgi sakyčiau. Buvo panašu, kad ji greitai ir pilnai
atsigaus.
Tuo tarpu žiūrint į jos tarnaitę su giliai valstietišku, smulkutėmis
duobutėmis ir strazdanomis nubertu veideliu – to nepasakytum... Po audros
ją net moterimi būtų sunku vadinti – tikra žmogysta...
- Buenos dias, senorita Izabel, buenos dias don Antonio, – nuo tiltelio
pasigirdęs kimus ir girgždintis, matyt nuo rėkavimų per audrą palaužtas
Garsijos balsas nutraukė mūsų beprasidedantį pokalbį. – Atleiskit, bet jūs,
don Antonio, man reikalingas čia. Atleiskit senjorita...
- Taip-taip, kuzene, nedrįstu užlaikyti!
- Atleiskit senjorita, - nusilenkiau senjoritai Izabelei ir apsisukęs
nupėdinau link laiptelių.
Prisipažinsiu: kažkuria prasme, net buvau laimingas, kad mūsų pokalbį
nutraukė. O gal ir ne... Nežinau. Tuo metu, kiekvieną kartą bendraudamas
su šia senjorita, aš pats savęs nesuprasdavau... Tarsi bijočiau. Ne jos,
žinoma, o savęs... Tarsi viduje rangytųsi kažkoks ugnies kamuoliukas,
kuriam įsiliepsnoti betrūkdavo tik menkučio skersvėjo...
Tuo tarpu, mane pakvietęs kapitonas pakilo ant toldilos (a.p.: antrojo
antstato aukšto) šalia keistai pasvirusio mezanstiebio (a.p.: isp.: mastil de mesana -
bizanstiebis) ir uždėjęs ranką ant ilgos porinio durklo, žiūrėdamas į tolį,
sustingo.
- Kuo galėčiau padėti, kapitone don Garsija?
Kapitonas neatsakė. Jis tik linktelėjo kažkur į tolį: ten, į kur, suraukęs
antakius, pats žiūrėjo.
Tiesą pasakius, nieko ten nemačiau ir nepastebėjau. Aš ne jūreivis. Jei
tolumoje kas nors ir supasi ant bangų, tai vis tiek man visa tai susilieja su
purslais, raibuliavimu ir saulės blyksniais. Tad tąkart mačiau tik vis labiau
rimstančią ir banguojančią jūrą, pro debesis jau visai šauniai besišypsančią
saulę ir jos metamus nesuskaičiuojamus blyksnius...
Jokio paukštelio, jokios gyvasties...
 - Fedi, berniuk, nubėk žiūrono, - ištariau atsekusiam mane pažui. –
Kaip „San Sebastianas“?
- Geriau nei tikėjausi, bet blogiau, nei galėtų būti... Vandens beveik
neleidžia. Korpusas neskilo. Kai kuriuos plyšius greit užtaisys... Bet
valdymo beveik nebeturim. Nė vienas stiebas neišlaikys pilno apkrovimo...
- Iki žemės toli?
- Na... Mus nunešė beveik į tolimiausią pietvakarių Biskają... Su
pilnom burėm, prie palankaus vėjo, gal net vakarop pamatytume krantą, o
ryt jau būtume kur nors šalia Estaka de Bares iškyšulio ir įeitume į
ispaniškąją Kantabrijos jūrą. Bet... – lengvai papurtė galvą kapitonas. - Mus
neša Viskajos srovė (a.p.: de Vizcaya), kaip frankai sako - Gaskonų srovė...
atgal...
- Na, užtruksime ilgiau nei tikėjomės... Ačiū, Fedi, - paėmiau iš
berniuko rankų žiūroną ir ėmiausi nuiminėti dangtelius.
- Galbūt net amžiams...
- Kodėl taip sakote, donai Garsija? – suglumęs suraukiau antakius ir
įdėmiai pasižiūrėjau į kapitono akis, kurias supo nuovargio išvagotos
pajuodusios raukšlės.
Vietoje atsakymo kapitonas vėl mostelėjo į tolį.
Pridėjau žiūroną prie akies ir pabandžiau kažką įžiūrėti. Tačiau kažką
pagauti šituo prietaisu buvo sunku. Mažas lęšių diametras praleido pernelyg
mažai šviesos, o linzių kraštuose besiliejantis-padūmavęs vaizdas dar labiau
siaurino matymo plotą. Tad tik trečią kartą apvedęs dalį horizonto, supratau,
kur rodė kapitonas...
Pamačiau ir net caktelėjau liežuviu. Mintyse nusikeikiau...
Tai buvo burė. Kažkokio žemo, beveik prie vandens paviršiaus
prisiplojusio laivelio. Tik jūrų žmogus ir galėtų pastebėti tokį taškelį
horizonte ir dar dėl jo sunerimti.
- Manote jog tai mums gali sukelti nepatogumų? Gal norite dirstelti? –
pasiūliau žiūroną kapitonui, kuris jo visai neatsisakė.
- Geras prietaisas... Nors prieš gyvenimo galą būsiu paturėjęs legendinį
vamzdį, - sumurmėjo kapitonas.
- Prašau, paaiškinkite...
- Jūra... Čia jūra, kuri moka slėpti paslaptis... Mes pernelyg toli nuo
krantų. Tokiam suniokotam laivui, kaip mes, pavojingas bet koks
laiviūkštis, kuris nors kiek didesnis už pakrantės žvejų luotą...
 - Nesuprantu. Gal pagalbą suteiks. Čia gi krikščioniškos žemės... –
susimąstęs sumurmėjau.
- Ne žemės... Tame ir reikalas, kad ne žemė... Mes net ne civilizuotoje
Viduržemio, kur sukiužusių laivelių gali pasigailėti net saracėnai... Negera
nuojauta... Patikėkit senu jūrų kapitonu...
- Tai gal reikia ruoštis? – pakraipęs galvą ištariau. Įvertinęs kapitono
niūrumą ir ištartus žodžius, įsivaizdavau tik vienintelį galimą scenarijų – jei
jau negalime sprukti, reikės kautis.
- Spėsim. Iškeliauti pas Petrą visada spėsim. Iki suartėjimo labai daug
laiko. Tegu žmonės pamainom kiek pailsi...
Abu nutilome. Atgavęs žiūroną vėl įsistebeilijau į tolimą dėmelę, o, tuo
tarpu, kapitonas atidavė kelias komandas.
Visai šalia pasigirdo kalimas ir piktas jūreivių murmėjimas. Mačiau,
kad tiek jūreiviai, tiek Ortega, kuris daugiau už visus piktai šūkaliojo, vis
vogčiomis žvilgčioja nežinomo tolimo objekto pusėn.
Įdomu, kur kapitono padėjėjas? Gal triume?
O kam mane pakvietė? Taip ir nesupratau. Tiesą pasakius, nelabai dėl
to sukau galvą, bet jaučiausi kažkaip nepatogiai, lyg stoviniuočiau visai ne
savo vietoje. Čia juk turėtų stovėti jo padėjėjas! Tik vėliau sužinojau, jog jo
padėjėją, kaip ir jungą, taip pat nuplovė bangos.
- Kapitone don Antonio Palanka de Nakatscha, leiskite jūsų kai ko
paprašyti...
Išgirdęs netikėtą oficialų kreipinį, nustebęs linktelėjau ir, uždėjęs ranką
ant rapyros buoželės, klausiamai suraukiau antakius:
- Žinoma. Visada jūsų paslaugoms, jei tai bus mano valioje ir
neprieštaraus doro idalgo garbei bei bažnyčios, mūsų motinos, skelbiamoms
tiesoms, - kaip ir priklauso tokiais atvejais, atsakiau įmantria formule ir
oriai nusilenkiau.
Kapitonas atsakė tuo pačiu ir ištarė:
- Kaip jau sakiau, mane apėmusi negera nuojauta. Toks įspūdis, kad
rytojaus ryto nesulauksiu. O aš pratęs pasitikėti savo nuojauta. Todėl
priverstas jūsų kai ko paprašyti...
Garsija trumpam nutilo, o aš, užpildydamas pauzę, vėl linktelėjau
galvą:
- Tikiuosi, kad jūsų slogią nuotaiką ir nuojautą iššaukia patirtas
nuovargis ir ji nėra tikra, ir nepasiteisins... – pasakyt tai pasakiau, bet iš ties,
aš pernelyg daug mačiau karių, kurių nuojautos neapgaudavo ir buvau
pratęs į jas gana rimtai žiūrėti.
Garsija lėtai palingavo galva ir nekreipdamas dėmesio į mano žodžius,
tęsė:
- Kaip doras ir kilmingas, savo priesaikos besilaikantis idalgo ir
kavalierius, ar galėtumėte duoti pažadą, jog jei man kas nors nutiks,
pasirūpinsite senjorita Izabele ir saugiai ją nugabensite į Madridą?
Ups... ir ops... Kaip sprigtas į katą. Kad jūs žinotumėte, kaip man
tuomet tas prašymas nepatiko! Net keiktelėjau tą dieną, kai meistras
Viljamas pasiūlė sėsti į šį laivą! Rūpintis kažkokia, kad ir simpatiška
merga! Tai visai nesiderino su mano planais...
Beliko tik tikėtis, jog Garsiją jo nuojautą jį apgauna. Velnio apsėsto
kapitono, velniška nuojauta... po galais, kad jį kur... Tfu... Kelionė ištįs...
Tikiuosi, kad šio kapitono nuojautos tokios pat pranašiškos, kaip ir seno
puspročio flagelanto sapalionės apie pasaulio pabaigą (flagelántai - lot.
flagellans — sekta veikusi XIII—XV a. — religingi fanatikai asketai, propagavę viešą plakimąsi.
Pradžioje buvo toleruojami, bet vėliau paskelbti eretikais. Pasakojamuoju laikotarpiu jų jau
nebebuvo likę, o žodis tapęs bendriniu apibūdinančiu religinius mozachistus)...
- Prižadu visomis išgalėmis pasistengti, kad senjorita Izabelė saugiai
pasiektų Madridą ar kitą vietą, kurią pati nurodys ir te mano pažado
liudytojai būna skaisčioji Mergelė ir Šventasis Kristoforas (a.p.: Šv. Kristoforas –
jūrininkų ir keleivių globėjas)... – persižegnojau. – Prisiekiu savo krauju.
- Dėkoju, don Antonio...
- Tačiau tikiuosi, kad man šio pažado vykdyti nereikės ir jūs pats,
asmeniškai, kapitone, donai Alvaresai Garsija, palydėsite savo kuzenę ten,
kur šaukia jūsų pareiga...
- Tegu jūsų žodžiai viešpačiui mūsų į ausį, mielas drauge. Tiesiai į
Ausį, - Donas Garsija šyptelėjo ir nusilenkė, pasisuko ir vėl įsistebeilijo į
tolį.
Per tą valandą, kol mes čia mindžikavome, o mūsų laivas lėtai
plūduriavo, nežinomosios burės jau tapo matomos ir man...
- Galera... – lėtai ištarė donas Garsija ir grąžino man žiūroną. –
Orteegaaa! Nutrauk visus darbus, tegu komanda ilsisi ir ruošiasi
susirėmimui!
Pasigirdo komandos dubliavimas, keiksmai, riksmai ir lavą užgožė
naujo pobūdžio tvarkinga suirutė.
Ops!!! Ką gi jis ten pamatė?
Greit pridėjau žiūroną prie akies...
 - Raudona... Raudona vėliava?
- Forma. Nė viena krikščioniška šalis tokios neturi. Ir su hilalu (a.p.:
arab.: pusmėnuliu)... – tarsi klausdamas, tarsi teigdamas sumurmėjo Garsija.
- Neįžiūriu... – papurčiau galvą. – Iš kur čia gali būti saracėniškas
galera? Čia juk krikščioniški krantai!
O kodėl gi ne? Grįžta iš kokios diplomatinės misijos... Iš Frankų,
pavyzdžiui... Bandydami aplenkti audrą nutolo, o dabar grįžta. Mūsų lavas
lengvas grobis. Žodžiu, išlikę gyvieji pavydės mirusiems...
- Su visa pagarba, donai Garsija, o kodėl gi mums patiems jų
neužpuolus? Paimtume tą galerą ir visos ir jokių bėdų... Turit keturias
kulebrinas (a.p.: isp.: culebrine arba kulevrinas – senovinės mažo kalibro patrankos, vėliau
išsivysčiusios į falkonetus ir serpentinas). Kad ir senoviškas...
- Don Antonio, nesupykit, su visa pagarba, bet nežinau ar jus laikyti
bepročiu, ar žavėtis drąsa, ar manyti, kad jumyse kalba tik jūrų realijų
nežinantis žmogus...
- Man patiktų antra, - susiraukiau, bet akių draskyti nepuoliau. –
Paaiškinkite savo žodžius, prašau.
- Mes beveik nevaldome laivo. Jokio manevro negalėsime atlikti. Tuo
tarpu galera, nuleidusi burę, mus galės apeiti iš visų pusių ir vos ne plikom
rankom palaidoti mūsų kaulelius jūroje... Tik dvi kulebrinos kažkiek
smarkesnės, kurios gali padaryti kažkiek žalos.
- Na ir kas? Tai įsitvirtinkime, tarsi būtume saloje...
- Na... – Garsijos balse pasigirdo irzlios gaidelės. – Jie ant nosies, mažų
mažiausiai, turi didelio kalibro kulebriną. Jei ne dvi ar tris... O gal
serpantiną arba šlangą, kaip alemanai sako. Prieš abordažą, nušluos viską,
ką tik pamatys ant denio. Viską! Po to ramiai išsilaipins ir pribaigs
išlikusiuosius. Joje ne mažiau trisdešimties karių... Paprastai tiek būna
saracėnų galerose. Na, dar karininkai, jų tarnai, patarnautojai...
- Na ir kas? – jau pats suirzęs nuo tokio auklėjamo tono ištėškiau. -
Kartu su maniškiais, mūsų apie keturiasdešimt. Ir visi bus aršūs kaip velniai
iš pragaro žiočių. Visi žino, kad arba šmotas, arba baronas...
- Įdomus išsireiškimas, - pirmą kartą šyptelėjo Garsija. – Neteko
girdėti. Tai gal senjoras turi konkrečių pasiūlymų, nes laiko lieka vis
mažiau?
- Taip, žinoma... Tai įprasta taktika sausumoje, bet, manau, ne laive.
Tačiau laivas, dabar, kaip tik nieko daugiau, kaip plaukiojanti ir vėjų valiai
atiduota salelė.
 - Įdėmiai klausau...
- Pirmiausia, reikia juos įtikinti, kad iš pabūklų pliekti nenaudinga...
- Įdomu, kaip?
- Jau dabar, visų pirma, reikia nuo denio pašalinti visus jūreivius.
Manau, kad visai ir net labai tikėtina, jog saracėnai turės tokį patį vamzdį
žiūroną kaip mano, o gal net dar geresnį... Levantos išminčiai ir meistrai ne
prasti ir, kai kur, net geresni. (a.p.: it. levante - Viduržemio jūros rytinės pakrantės šalys.
Daugiausia taikoma musulmoniškom šalim. Populiarus istirinis geografinis pavadinimas, kuris buvo
naudojamas iki pat XX a. pradžios). Tegu jau iš tolo mano, kad po audros liko tik
porelė klipatų... Toliau... Toliau, būtų gerai atspėti, kurį bortą atakuos...

XIII. Šūvis
Nerimas gniaužė ir kuteno. Jį net teko tramdyti, nors širdis daužėsi
ramiai. Bet vis tiek, nieko nėra blogiau kaip laukti susirėmimo. Bet tokia
realybė. Susirėmimo gali laukti amžinybę, o jis užtruks akimirką... Jau
kažkaip buvau ir išmokęs nerimastį nuvaryti kažkur į antrą planą, bet
kažkoks kirbenimas, vis dar būdavo. Nekenčiu laukti...
Rankos, užsegant vokiško mano pamėgto perdirbto raitelio salado su
galėtinai išsikišusia ir žemyn nusileidusia sprando apsauga, visiškai
nedrebėjo. Jo nuleidžiamas antveidis buvo perdarytas ir iki galo
nenusileisdavo, kad man, kaip šauliui, neužstotų plataus akiračio. Jį
užsidėjęs aš kažkaip pagalvodavau kad tampu panašus į snapuotą varną.
Pasigūžčiojęs įsitikinau, kad sukiojant galvą ir klaipant pečius, storos odos
viršutinė goržeto – kaklo apsaugos dalis – netrina, jokios sagtelės neįsiręžia
ir pernelyg nespaudžia. Apsiginklavau ir apsišarvavau iki dantų. O ką? O
kas belieka? Arba laimim, arba garmam... dugnan...
Kito kelio nėra... Kaip žiurkės spąstuose...
Velniai rautų(!)... Gaila būtų, kad viskas taip ir baigtųsi... Nors ne man
skųstis – vis tik aname savo laike, aš jau turėjau nukeliauti per Vaivorykštės
tiltą tiesiai į Dausas... blyn... Užkrečiantis šitas kraštas, kuriame būdamas
rašau – Žemaitijoje, taip sakant - savo dvasia jis užkrečia. Norėjau parašyti
pasibarškinęs į Sakistyklą, na, bet nebeperrašysiu. Ilgaskverniai šito rašto
nesugrabalios... arba sugrabalios dar ne greitai. Greičiau jau iš Prūsų
protestantai užgoš. O jiems tas pats... nukrypau...
Visi mano vyrai, tai kas dabar vyko - priėmė ganėtinai labai ramiai.
Įpratę. Apsiginklavo kaip galėjo. Laukė komandų ir nurodymų... O aš net
Fedį apšarvavau kaip tik pajėgiau ir viskuo ką sugraibiau. Jis dabar
panašėjo į judančią ir didelę metalo, krūvą...
Apie jūrų mūšius nieko nežinojau ir neišmaniau. Tai buvo pirmas, ir
paskutinis būsimame ilgame ir laimingame gyvenime jūrų mūšis...
susirėmimas... Ir ačiū Dievui!..
- ... Amen! – užbaigė mišias tėvas Mykolas ir visus peržegnojęs,
pabarškinęs sau į krūtinę, kuri dusliai nudundėjo, užsimaukšlino ant galvos
kuklų bascinetą, užsegė dirželį ir užsimetė gobtuvą. Pajudino pečius.
Na taip, po abitu, manasis vienuolis, užsidėjo kuklius krūtinšarvius -
dalinę kirasą – krūtinės apsaugą. Štai taip. O vietoje lazdos buvo pasiruošęs
sunkų kabestaną - inkaro suktuvo mentį (a.p.: pranc. cabestan arba špilis, arba capstan
- vertikalus suktuvas), kuri atstojo net labai gerą kuoką.
- Jūs kausitės, padre? – nustebęs sužiuro į vienuolį Ortega. – O kaip
gi...
- Čia apsauga nuo laivo nuolaužų... Maža kokia rakštis atlėks... Na, o
jei koks saracėnas prilys, turėsiu svarių katalikiškų argumentų, kad
pasigailėtų, jog nekrikštas... - tėvas Mykolas rankoje pasiūbavo svertą...
Girdėdamas vienuolio žodžius, Garsija šyptelėjęs palingavo galvą ir
atsidusęs tyliai sumurmėjo:
- Jūsų ganytojas... Įgula mano, kad tik dėka jo maldų laivas dar
plūduriuoja...
Aš tik tyliai linktelėjau. Neturėjau ką atsakyti. Jei tėvas Mykolas būtų
mažas vaikas, pavadinčiau pramuštgalviu, nenuorama, išdykėliu... O
dabar?.. Kaip ir rimtas šventas tėvas.
- Kaip ten? – daugiau jau pats savęs paklausiau ir žvilgtelėjau per vieną
iš skubomis antstato sienose pragręžtų plyšių.
Prie mūsų artėjo palyginti nedidelė osmanų ar kažkokių kitų nekrikštų
(kas gi ten juos visus supaisys?!) galera.
Tai buvo tikras Viduržemio rytinių pakrančių piratų arkliukas - „Sotil“,
kaip pavadino jį kapitonas. Bortai išdažyti žaliai ir raudonai, šešiolika irklų
palei kiekvieną bortą, vienas stiebas su lotyniška bure... Bet kaip nekeista,
šis laivelis puikiai laikėsi ant jau bebaigiančio ramintis vandens. Ką jis čia
veikė šiuose jau Atlanto vandenyse, visai šalia Biskajos įlankos, kur jau ne
bet koks laivelis pasisiūbuos ant rūsčių Atlanto bangų – vienas Dievas
težino. Tačiau galera atrodė sveika ir gyvybinga, ir, tarsi, audros
nemačiusi... Matyt kapitonas Garsija teisus, kad ji vengdama audros buvo
nuėjusi tolyn į vandenyną.
 Galeros laivagalio antstatas papuoštas auksiniais raižiniais ir atrodo
gana prabangiai. Ne paprasto pakrančių ir salynų piratėlio laivelis. Taigi, be
krikščioniškojo pasaulio galingųjų palydos – nė viename uoste ji negalėjo
sustoti – juos būtų gyvus „suėdę“. Tad gal kelionės pradžioje ir buvo kokia
palyda? Tik audra ar diplomatiniai nesutarimai ją išsklaidė... nežinau ir
nesužinosiu, bet jiems buvo svarbu tik berberų pakrantę pasiekti – trejetas
parų... Gal daugiau, gal mažiau... O iš ten prasmuktų pro Gibraltarą ir palei
Magribo (a.p.: el-Maghrib – arab.: ten kur leidžiasi saulė: visos šiaurinės Afrikos pakrantės šalys,
kartu su Maroku ir Mauritanija, išskyrus Egiptą) šiaurinę pakrantę pasiektų namus.
Maltos riteriai nors ir grėsmė, bet jų rankos pakankamai trumpos...
Na ir kiek ten galėjo būti karių? Na, trisdešimt – su visais jūreiviais,
vergų-irkluotojų prižiūrėtojais ir sargyba... Taigi, irkluotojų neimsim
galvon: aišku, kad tai tik belaisviai. Na, o daugiau, ši daugiairklė geldelė,
ilgesnei kelionei nesutalpintų. Tiesa, Garsija minėjo, kad saracėnai jau
pradėjo statyti „la Kadirga“ galeras, kurios galėjo talpinti po šimtą ir
daugiau vien tik karių, bet prie mūsų artėjo tikrai ne daugiairklis monstras.
Liko tik laukti.
Ir mes laukėm.
Kad tik visiems kantrybės užtektų.
Visi jau žinojo savo vietas. Garsija buvo subūręs neblogą komandą. Ne
katorgininkai kokie.
Daugumą vyrų paslėpėme po antstatų sienomis pagrindiniame denyje.
Likę – rezervas – po deniu. Ant užtaisytų falkonetų užmesti audeklai, kad
atrodytų, jog jie net neruošti mūšiui. Aš ir maniškiai su savo pyškalais
įsitaisėme antrame pakilime ir buvome pasiruošę iš viršaus apšaudyti
puolančią abordažo komandą. Tačiau pirmoji salvė turėjo būti į galeros
abordažo aikštelėje įsikūrusius jų šaulius. Jeigu turi tokių, aišku. Tiesą
pasakius, jie labiausiai ir kėlė nerimą – iš viršaus jie turėjo matyti visus
denius. Vaidinant, kad laivas beveik be įgulos - jie buvo kaip rakštis
subinėje! Tik per juos ir negalėjome suvaidinti, kad laivas visiškai tuščiais
ir paliktas. Tad porelė savanorių, kurie vaidino panikos apimtus, šalia
baupreso (a.p.: isp. baupres - bušpritas) besistumdančius jūreivėlius. Ir dar porelė,
kuri vaidino fanatikus: jie grūmojo laivagalyje kumščiais ir nupiepusiais
kalavijais... Net rodė nuogus pasturgalius...
Tiesą pasakius, planas turėjo keletą silpnų vietų: galera paskui save
tempė ganėtinai nemenką, kokiai dešimčiai žmonių skirtą valtį ir ramiausiai
galėjo pasiųsti žvalgus... Tad su jais tektų dorotis menkomis jėgomis,
nedemonstruojant pilnos savo galios. Tokiu atveju manieji, kaip strateginis
šaulių rezervas – nesikištų. Blogiausia, kad saracėnai supratę, jog riešutėlis
neįkandamas – nusispjovę į grobį - galėjo mus paprasčiausiai atsitraukti ir
mus nuleisti dugnan... Bet čia jeigu jų kapitonas ne koks užsispyręs avinas,
aišku... Saracėnai ir maurai kiek kitaip garbę supranta.
Antra, nežiūrint visų pasiruošimų, galėjo apšaudyti antstatus ir jų
sienas... Bet, kad jųjų kapudanas (a.p.: kapudan-paša arba kaptan-ı derya – taip osmanai
vadino savo vadindavo savo laivų kapitonus) taip elgsis, Garsija, vis tik, nemanė, nes,
dažnai, vertingiausi kroviniai sukraunami būtent juose. Šiuolaikinių laivų
triumuose ne visos prekės gali gulėti... Pavyzdžiui, prieskoniai – jei jų
nedaug, tarkim, tik pora maišų ar statinaičių (tai jau neįkainuojamas lobis).
Vardan saugumo, tokio turto į triumą nekraudavo. Būdavo, kad net po
kapitono lova-gultu sudėdavo... Toks kapudanas, kuris atsirado šiuose
vandenyse – tikrai apie tai, kuo puikiausiai žino. Tad tikėdamasis grobio ir
matydamas neįgalų kevalą, su purvinais keliais žmogėnais, kažin ar
atidengs ugnį.
Taigi...
Bet jau buvo nesvarbu... Sėdėjom ir laukiam... Meldėmės viešpačiui ir
savo angelams sargams...
Žalioji galera artėjo iš pavėjinės pusės prie suniokoto kairiojo borto. Iš
ten geriausiai buvo matomas denis, o kabliai turėjo už kur užsikabinti:
spraga, kaip užsakyta permetamiems šturmo trapams ar tilteliui. Sunkiai net
įsivaizdavau kas liks iš mūsų borto po to, kai galera įsirems savo nosimi...
Ir, vis tik, nekrikštų, saracėnų, osmanų ar arabų, ar kas ten jie ten tokie
dar buvo, kapudan-paši (a.p.: tiurk kapûdân- pâşâ), itališkai sakant – kretinas.
Savim pasitikintis kapudanas kretinas ir ne joks ne paša!
Arba jo stebėtojai koloje (a.p.: marso aikštelė) buvo akli viščiukai...
Arba tą dieną jųjų Alachas su savo pranašais iš ties juos buvo palikęs
likimo valiai...
Arba tėvo Mykolo - padre Migelio maldos mūsų Viešpačiui, skriejo
greičiau...
Žodžiu, galeros kulebridos tylėjo. Jos taip ir neiššovė. Kapudanas
nepasiuntė laivelio su abordažine komanda, o galera grakščiais mostais,
nosimi priartėjo prie mūsų...
Gąsdindamos mūsų „artistus“, grėsmingai sušvilpė strėlės... bet nė į
vieną nepataikė. „Artistai“ puolė slėptis, o galeroje pasigirdo juokas ir,
matyt, pašaipos...
 Laivai suartėjo. Korpusas sudrebėjo... Sutraškėjo lūžtančios lentos,
pasigirdo laukiniai šauksmai ir klyksmai...
Tiesą pasakius, manau, kad jei komanda nebūtų tokia pervargusi ir
iškamuota, viskas būtų buvę kitaip. Tačiau kažkas tvyrančios įtampos
neištvėrė. Vietoje to, kad sulauktų kol didesnė dalis priešų atsidurs denyje ir
mes galėtume atidengti ugnį, o po to kontratakuoti išsiblaškiusius saracėnus
ir bandyti persiversti į jų galerą ir gal net ją užimti - puolė dar tik per
siūbuojantį tiltelį bebėgančius priešus. Gal tik penketas jų buvo peršokę į
pagrindinį denį, tačiau to pakako, kad jie atremtų porelę neištvermingų
mūsų kvaišų.
Pasipylė strėlės, nuaidėjo keli šūviai...
Nors kita vertus, o ko norėti iš jūreivių ir jūrų galvažudžių?.. Tiesūs-
šviesūs žmonės. Čia jums ne gyvenimo ir karo gudrybių išvarginti
samdiniai soldneriai ar net ne kokie amžinai visų plėšiami ir niokojami
servai, valstiečiai, kurie iš pasalų gali greit „suvirškinti“ kokius žioplelius iš
karo grįžtančius kareivukus su visu jų grobiu...
Viskas...
Nebebuvo prasmės tykoti...
- Uugnisss!!! - suriaumojau komandą ir net nesitaikydamas iššoviau
žemyn į abordažo tiltelį, į krutančius, jušmanais, apvaliais skydais ir
sunkiais kardais ginkluotus vyrus. Stengiausi nekliudyti savųjų, tad šūvis
iškirto tik vieną sustūgusį ir po saviškių kojom paslydusį saracėną. Bet ir tai
jau šis tas. – Piiiirmyn!
Mums pasirodžius, iš galeros pasipylė atsakomoji strėlių kruša, viena
čiuožtelėjo antpečiu – net nepajutau – netiesioginis pataikymas nebaisus.
Stvėręs iš Fedžio mažąją arkebūzą - vėl šoviau... Atstumas buvo nedidelis,
o arkebūza jau užtaisyta šratais, tad porelė nabagų klykdami susimėtė, bet
įtariu, kad per skydus ir jų jušmanus kulkos didelės žalos nepadarė. Tik
dūmai apgaubė vaizdą. Nors ne, mačiau, kad vienas pliūptelėjo į vandenį...
Matyt nuo mano šūvio. Nors čia pat nuaidėjo ir kiti.
Akimirka apsidairymui...
Vukmiras ir Stefanas sunkiųjų arbaletų strėlėmis apšaudė šaulių krepšį
galeros stiebe ir panašu, kad iš ten pavojus jau nebegrėsė. Iš viršaus žemyn
strėlės nekrito.
Tilis pertaisinėjo muškietą...
Apačioje jau kirtosi visa komanda...
 O kur falkonetai? Ar „kulebridos“, kaip čia jas vadino... Taip, viena jau
atgręžta, bet laivo komandos narį, kuris turėjo iššauti buvo pakirtusi strėlė ir
jis konvulsijose ritėsi ant denio, o jo pagalbininkas, sušiktas bėdžius -
nušokęs nuo kastlo įsivėlė į kautynes ant denio... Prakeiktas parazitas,
blyn...
Matyt ir nosies kastle tas pats...
Tuo tarpu Fedis atkišo jau pertaisytą muškietą, kurią nutaikiau į
besigrūdančius ir beveik jau peršokusius mūsų laivan priešus... Daug
nesitaikydamas – nuspaudžiau nuleistuką.
- Viskas! Pertaisyk arkebūzą, denk užnugarį... Hiiip-hiiip! –
nelaukdamas Fedžio atsakymo, išsitraukiau katzbalgerį (trumpas sunkus
kalavijas ankštoje erdvėje naudingesnis – rapyros net nebuvau prisisegęs),
nustvėriau šalia padėtą pusėtiną metalinį rodelą (a.p.: tas pats, kaip ir rondašas -
apvalus metalinis skydas, tuo metu naudojamas Ispanijoje ir Italijoje, o neužilgo paplito ir po likusią
Europą): šiek tiek mažesnį nei tą, kurį dovanojau Vukmirui, bet bent dvigubai
didesnį už baklerį, ir per sulūžusius turėklus šokau nuo antrojo antstato
žemyn ant denio. Neaukštai – niekis. Tik sunkiai tūptelėjau ir viskas.
Kažkur mostelėjau, kažkam užkirtau – staiga atsirado erdvė...
Pabandžiau pulti, bet kojom užkliuvau už kažkokio rakando ir vos ne
griuvau. Treniruotės tai viena, o realios peštynės – visai kas kita...
Gaudydamas pusiausvyrą atsidengiau ir čia pat, kirvio galu, gavau per
skydo atbrailą. Ranką nudelgė, skydas nusirito šonan...
Kalaviju bandydamas prisidengti nuo antro smūgio, kaire ranka
išsitraukiau dešinėje kabantį pistoletą ir iššoviau... Sėkmingai... Geros sagos
dydžio išsukta kulka permušė muhametono šalmą ir baigė skrydį kito
mauro petyje. Pirmasis tai net nesustaugė: jį suktuku mestelėjo į šoną,
apšlakstė kraujais savo bendrus ir krito, o antrąjį, kažkas iš komandos -
greit „užgesino“...
Pasigirdo kitas šūvis... Tai Fedis su arkebūza... Ne kitaip...
Laipteliais kraupiai bliaudamas ir užmiršęs savo lengvą raišumą,
nuskriejęs Vukmiras įsirėžė į bandančius rikiuotis velnio išperas...
Bandydamas ginti įėjimą į laivagalio antstatą, prisijungiau prie
grūsties...
Susirėmusios komandos tarsi įgavo kažkokią pusiausvyrą – nė viena
pusė neėmė viršaus... Stumdymasis kažkoks... Saracėnams į nugaras spaudė
per abordažinį tiltelį skubantys jų bendrai ir jų gretos po truputį gausėjo, o
mūsų pasipriešinimas juos stabdė... Visi gerai ginkluoti... Persvaros nebuvo,
tarškėjo tik ginklai, aidėjo keiksmai, šūksniai ir baubimas...
Pasigirdo kapitono Garsijos riksmas ir komandos...
Slystelėjau ant kraujo balos ir ant denio paleistų žarnų... Smogiau savo
„kačiuku“... bet nesėkmingai – priešas prisidengė skydu, o spyriu parvertė
kažką iš „San Sebastiano“ įgulos ir smūgiavo į mano pusę... Kardo
smaigalys lengvai užkabindamas brūkštelėjo per salado antveidį, o aš pats -
grįžtamuoju smūgiu mostelėjau „kačiuku“ atgal...
Veidą aptaškė kraujas... Ne, ne mano... Priešo... Rankos nenukirtau –
antdilbio metalas, grandijai ir pošarviai sulaikė mano kirtį, bet sustūgusio
priešo ranka išmetė kardą... Ko gero, tai buvo pakankamai patyręs karys,
nes nekreipdamas dėmesio į skausmą ir sudribusią ranką, čia pat
kontratakavo skydu, o jo bendras dūrė trumpa ietimi...
... Sučeržgėdama ietis slystelėjo per antkrūtinį... Priešo skydas trenkėsi
į iš jo atakos linijos besitraukiantį mano petį ir mane atakavęs priešas
atsivėrė, tad mano „kačiukas“ trinktelėjo kažkur per saracėno kaklą ir šis
griuvo ant savo sėbro ieties... Mostelėjau atgal ir „kačiuko“ geležtis, kaip
koks laužtuvas bilstelėjo per smailiaviršūnį tamsiai raudonu turbanu apsuptą
šišaką (a.p.: rytiečių musulmonų šalmai, nežiūrint ganėtinai didelės įvairovės, iš tiesų buvo dviejų
pagrindinių tipų – šišakas, ant kurio sukdavosi tiurbanas arba čalmos šalmas, kuris buvo dedamas
tiesiai ant galvos apdangalo, tai yra čalmos ar tiurbano)...
- Šaitaaaan!.. - priešas ėmė lėtai smukti... – Allach...
Pribaigdamas priešą pamačiau, kad abejos pusės pakrinka: drausmė ir
„siena“ pašlijo. Čia ne landsknechtų ir ne šveizarų falanga, o tik paprasti
jūreivėliai, kurie kažin ar buvo specialiai treniruojami kovoti abordažo
sąlygomis... iki to, dar šioje epochoje toli. Tad tik kelias akimirkas užtrukusi
pusiausvyra pašlijo. Apie jokią drausmę net nebegali būti kalbos: kovos
ėmė virsti į individualias dvikovas...
Girdėjau dono Garsijos balsą, kuris bandė paraginti, padrąsinti ir aplink
save sutelkti drausmingą rikiuotę.
- Glausčiau! Glausčiau! Stuuumiiiaamm! – surėkiau iš savo pusės. –
Vukmirai! Tili!
Stefano nesimatė, bet, užtat, trinktelėjo šūvis...
Išsitraukiau antrą pistoletą ir iššoviau į kažkokį priešą, kuris
mosikuodamas milžinišku kirviu –skalūnu - spaudė mūsų šiaurietišką
milžiną ir metęs šonan nebereikalingą ginklą, surikau:
- Gretaaaa!!!
 Panašu, kad drausmė, lyg atgyja... Bent jau pusiausvyra vėl ėmė
lygintis... Vėl šiokia tokia skydų siena ir bandymas veikti vieningai.
- Laikot! Stumiat!!! Tefa, stoji!!! – riktelėjau kaip tik šalia nuo kastlo
nušokusiam Stefanui, kuris atkišo savo skydą atsakydamas į priešininko
išpuolį ir savaime išėjo taip, kad atsidūriau už draugų nugarų. Bet man
skydo reikia... Be jo - šioje grūstyje - niekaip!
Pabandžiau susivokti...
Taip, čia ne sausumos peštynės... Tikras Šūdas: reikia stumti priešą
atgal... į vandenį... per bortą... bet erdvės nėra... Blogiau net už miesto
šturmą siaurose gatvelėse...
Staiga pasigirdo širdį veriantis klyksmas...
Moteriškas!
- Laikotės kiek galit! Aš tuoj...
Net nežinau ar mane kas per tą žvangesį ir šūksnius girdėjo...
Nėriau į keleivių kameras-kajutes.
Peršokau per kažkieno lavoną...
Velniais... pasijutau apakęs: staigiai nėrus iš šviesos į prieblandą – akys
nieko nemato...
Tankiai mirkčiodamas ir šarvuotais pečiais kabindamas medines sienų
pertvaras, nudūmiau link pravirų durų, kur ant slenksčio gulėjo kūnas su
tamsiais moteriškais apdarais...
Vėliau man dar teko susidurti su mahometonais. Ir ne kartą. Bet kas
verda mahometonų galvose – niekada nežinojau ir nežinau, ir nesugebu
atspėti. Jie kažkokie neprognozuojami. Aišku tik viena – lauk blogio. Viena
vertus, tai geri kariai. Kita vertus, kažkokie asilai. Kažkas tarpinio tarp
mūsų servo ir prasigėrusio seržanto. Ta prasme, nežinau, kaip du
mahometonai (matyt iš pirmųjų, kai mūsų vyrai dar nebuvo spėję sustabdyti
užpuolikų), metę savo draugus kovoje įslinko į kajutes, vietoje to, kad mus
atakuotų į užnugarį, kad jau taip sėkmingai prasibrovė, jie nėrė į kajutes.
Ko? Grobio? Buvo įsitikinę, kad jų kapudanas-paša laimės, o jie pirmieji
susižers lobį? Ką aš žinau... Bet kaip ten bebūtų, dabar ir nesužinosiu, o
tuokart pamatytas vaizdas net dabar stovi mano akyse: žvengdami ir
plūsdamiesi, jie bandė sučiupti Izabelę. Ši spiegė, rėkė ir kaip furija ar
kokia fėja Morgana - mosikavo kažkokiu žarstekliu...
Tai negalėjo trukti ilgai ir netruko: čia pat, mano akyse, Izabelės
žarsteklis ar tai kažkoks kardas-kalavijas nulėkė į šoną, moteris vėl
sukliko... Saracėnas griebė jai už kaštoninių plaukų...
 Iš visų jėgų „kačiuku“ trenkiau užpakaliniam nekrikštui į nugarą ir šis
subliuvęs virto ant savo sėbro: na taip – ankšta...
Neleidau atsipeikėt ir puoliau antrąjį. Paskutinis vaizdas kurį mačiau,
tai kaip kartu su antnosiu ir grandinine veido apsauga „kačiukas“ sutraiškė
saracėno galvą, o aš jau su durklu keliais prispaudžiu bebandantį keltis
maurą.
Po akimirkos jau sunkiai alsuodamas ir šluostydamasis durklą, kuriuo
pribaigiau barzdotą ir smirdantį šiknių, pakilau ant kojų...
Viskas – abu pribaigti...
- Sveika?! – iššvokščiau sunkiai alsuodamas ir kišdamas durklą, kuriuo
pribaigiau mahometonus, į dėklą. Senjorita tik teigiamai palingavo galvą. –
Tada laikykis...
Čiupau nedidelį saracėnišką iš virvių pintą skydą – kalkaną ir
nutraukęs jį nuo sustirusios šūdžiaus rankos, puoliau atgal į denį...
Iššokus lauk, iškart teko peršokti per kaip imtynėse susikibusius ir
besivoliojančius priešininkus. Net nežinau kaip akies krašteliu suvokiau,
jog vienas iš jų – Fedis, kurį už akimirkos kažkokiu smeigu (gal stiletu)
turėjo persmeigti kiaurai per akį. Šoniniu smūgiu trenkiau metaliniu skydo
kantu per priešo ranką ir trumpu mostu pridėjau „kačiuku“ jam per sprandą.
- Saugoji įėjimą! – surikau spyriu nuversdamas nuo Fedžio sudribusį ir
Fedį kraujo klane paskandinusį mahometoną, ir čia pat, iš vietos,
bliaudamas ir rėkdamas - puoliau į mūšio sūkurį...
Pačiu laiku...
Mūsiškiai grūmėsi iš paskutinių jėgų dar vis laikė spaudimą... Sunkiai,
bet atlaikė... Negana to, privertė saracėnus trauktis. Bet jie traukėsi
tvarkingai... Na, bent jau iki mano įlėkimo...
Ne, jokio žygdarbio neatlikau...
Buvau tik tas lašelis, kuris galutinai suardė tą trapią pusiausvyrą. Po
akimirkos, gal mūsiškiai būtų pakrikę, gal ne, bet tik tiek ir trūko –
pašėlusio vienišiaus kipšo smūgio į dešinį, atidengtą flangą. Užpuolikai
trumpam suardė rikiuotę, o sumaištį pridėjo iš galeros sklindantys trimito ar
tai rago gausmas... Šaukia atsitraukimą? Kas ten tas pragaro išperas
supras?!
Staiga jie dingo. Net akimirkai pasimetėm, o galera, sudundėjus
būgnams, mostelėjo irklais.
Laivo korpusas sudrebėjo...
Paskutinis saracėnas tiesiog nuo tiltelio šoko ant savo laivo nosies...
 Galera pasišiaušė irklais ir tiltelio kablys išakėdamas denio lentas, ėmė
trauktis atbulas... Prasibrovęs tarp pergalingai stūgaujančių mūsiškių prie
borto likučių, pamačiau, kaip galeros jūreiviai kapoja lynus...
Artileristai „žaidžia“ su dagčiais...
- Atgal!!! Atgal! –vos čia pat nepražilęs, paniškai suklikau:– Atgal!
Šunsnukiai – atgal! Traukitėėėės!!!
Stumtelėjau kažkurį krauju pasruvusį jūreivį ir puoliau į denio vidurį.
Šone pamačiau Stefaną, kuris pergalingai kilnojo kalaviją ir kažką staugė...
- Kulebrina! Greit! Prie užtaisytos! Greit! Jei nori gyvent!
Stefanas nesuvokė. Teko jį stumtelti...
- Jie tuoj mus paskandins! Lėk į nosį! Čiupk Tilį! Iš keliooooo!!!
Kai kurie jūreiviai mane išgirdę ir pamatę šokant laiptais ant toldilos,
sutrikę nutilo...
Tiesą pasakius, tuomet galvoje sukosi tik viena mintis – tuoj mus
išnešios velniop...
Girdėjau tik širdies stuksenimą: bum... bum... bum-bum...
Nuplėšiau šalin taip ir neatklotą kulebrinos uždangalą...
Akys temo, o smilkiniuose pulsas tvinkčiojo bum-mum-bum....
...veikiau pirma pajutau kaip susiūbavo laivo korpusas, o tik po to
išgirdau trenksmą...
Neišsilaikęs kritau ant kelių ir pabandžiau atsistoti...
Dar vienas trinktelėjimas... Laivas sudrebėjo.
Vėjas atnešė aitrius dūmus ir tą be proto mielą ir pažįstamą aitrų
kvapą...
Nieko nebegirdėjau, o tik karštligiškai griebiau tarp kanapinių virvių
paslėptą ir vis dar rusenančią lempą...
Turiu tik vieną šūvį...
Saracėnų galera neleis pertaisyti... Buvo du šūviai... Bet ant galeros
nosies mačiau tris pabūklus. Ar ne per daug tokiam laiviūkščiui? Viena
serpentina ir du alia falkonetai?..
Ne, rankos nedrebėjo...
Tik nusikeikiau, nes vamzdis stovėjo nepatogiu kampu...
Bangelė... Tuoj laivas leisis leisis švelniai žemyn... Vamzdis beveik
susilygino su galeros nosinėm patrankom ir joje besikapstančiais
žmogėnais....
...dagtis...
...šnypštimas... liepsnos liežuvis dūmai ir trenksmas...
 Ne, ausims nieko – saugios jos po pošalmiu... Bet visu kūnu pajutau
nuo šūvio sudrebėjusio oro spaudimą.
Dūmų tumulas užgožė bortą ir mane... Jiems dar neišsisklaidžius,
pasigirdo kitas šūvis iš mūsų pusės...
Stefanas?.. Matyt, kad taip.
Bet tai viskas...
Tai viskas, ką galėjom padaryti...
Suklupau ir lėtai, bet nuoširdžiai persižegnojau. Buvau pasiruošęs
blogiausiam, bet pats tuo, kažkodėl netikėjau. Nenorėjau tikėti...
Tyla. Po mūšio gaudesio ir patrankų šūvių, tai kas dėjosi ar girdėjosi –
išties galima pavadinti tyla.
Bijodamas, kad staiga nuščiuvusią tylą perkoš pabūklo griausmas ir
sudrebėjęs laiviūkštis per kelias akimirkas nugarmės dugnan, pabandžiau
atsistoti ant kojų.
Kėliausi bijodamas pamatyti kaip priešas pertaiso serpentiną... Tai būtų
paskutinė ar priešpaskutinė akimirką: čia ne žemė – neatsitrauksi, dauboj
nepasislėpsi...
Bet galera siūbuodama ant bangų tolo... Lėtai, bet tolo... Jos nosyje
rūko dūmai, lakstė kažkokie žmonės, bet ji sukosi... keitė kursą... Ataidėjo
tik irkluotojams užduodamo būgno ritmas...
Tačiau nuo mūsų denio - jokių džiaugsmingų šauksmų nesigirdėjo.
Ten yra gyvų?
Dalis borto buvo sulaužyta, denis pilnas aimanuojančių žmonių,
sumaitotų negyvėlių, nusėtas nuolaužomis, virvėmis, apipiltas krauju...
Už galvos susiėmęs ir atsirėmęs klūpojo Fedis... Sveikas? Kontūzytas...
Nuo nosies kastlo lėtai lipo Stefanas...
Vukmiras?.. Va, jis... stovi keturpesčiom ir krenkšdamas bando
atsikelti. Panašu, kad sveikas... Tik šalmas numuštas... Kažkodėl į akis krito
raudonos nuo kraujo barzdos kasos... Per ausis varvėjo kraujas. Būgneliai
sprogo? Jis dabar atrodė kaip koks senas Odinas po susirėmimo su lediniais
milžinais... Tik be kovos kirvio, be varnų ir, tikiuosi, sveikomis akimis...
Kažkas iš įgulos taip pat juda ir kruta...
Dairydamasis lėtai žengiau per denį...
Štai Ortega... Gabalais išplėšyta kairioji krūtinės pusė... O akys stovi
stulpu ir žiūri į dangų...
Šturmanas, kapitono padėjėjas perplėštas beveik pusiau. Kad tai
šturmanas, spėju iš specifinio antkrūtinio, kuriame buvo išgraviruota iš
bangų kylanti saulė... o tai veidas sutraiškytas... Guli šalia vidurinio stiebo
nuolaužos...
Gailiai traškėdama susvyravo ir trinkteldama į laivo bortą griuvo šleiva
trinkuetė - nosies stiebas... Laivas sugirgždėjo, ligotai susvyravo ir
suaimanavo. Net krūptelėjau, pažadino iš sąstingio...
- Velniai jus rautų! – daugiametė leitenanto patirtis paėmė viršų. – Kas
matė kapitoną?! Kapitonas donas Alvaresas Garsija, kur?!!
Staiga tapo tylu. Net sužeistieji akimirkai liovėsi aimanavę...
- Čia... - išgirdau rudabarzdžio milžino Morteno balsą. Jis sklido nuo
nosies kastlo šalia sulaužyto borto.
Mortenas kaip tik buvo atsegęs suniokotą kapitono Garsijos šalmą ir
jam po galva pakišęs kažkokį skudurą. Kapitono krūtinė vos kilnojosi, o iš
burnos dribo kruvinos putos... Pažeistas plautis... Nebegyvena čia su tokiais
sužeidimais...
Tarsi išgirdęs mano mintis, kapitonas Garsija pravėrė blausias akis.
Sužeistasis sustenėjo, paspringo krauju, bet akys praskaidrėjo...
- Viskas gerai, donai Garsija... Mes laimėjom... – ištariau priklaupęs.
- Vi... skas... Ašš... – pamatęs mano galvos linktelėjimą, tęsė. –
Nuojauta... ne.. neapgavo...
- Visi mes Dievo valioje, - atsakiau. O ką dar galėjau atsakyti?
- Pažadas...
- Pamenu, donai Garsija... Pamenu... – kelis kartus linktelėjau ir
nenuleisdamas akių nuo sužeistojo, ėmiausi atseginėti savo salado dirželį.
Pošalmis trukdė klausytis.
- Kuuzeeneeee!!! Alvaresai! – staiga, šalia mūsų, ant kelių suklupo
perbalusi Izabelė.
Jei neimti į galvą to epizodo kajutės-kamaros prietemoje, tai pirmą
kartą mačiau ją vienplaukę. Ir nesvarbu, kad plaukai susivėlę ir krenta
netvarkingom sruogom... Gal būt nežmoniškai skamba, bet tą akimirką man
žmonių kančios ir netektys staiga užsimiršo.
Kažkas kirbtelėjo viduje...
Blyn, ir ne pirmą kartą...
Ir ne vietoj... Bet taip jau yra...
Bet po akimirkos atsipeikėjau. Tikiuosi, jog tai tik nenuslūgusio
įsiaudrinimo padariniai...
- Donas... Palanka... pasirūpins... – Garsija pabandė kilstelti ranką, bet
tik suaimanavo ir vėl užsikosėjo kraujo puta. Atsikosėjęs tęsė, - nieko
nematau... nieko... kur padėjėjas? Ortega?
- Beldžiasi į Dangų, - ištariau.
- Jau... jau matau... Tuoj... tuoj ir aš prisijungsiu... Laivas tavo, don
Antonio Palanka... – Garsija sušvokštė, jo krūtinė ėmė sunkiai kilnotis, iš
burnos plūstelėjo kraujas. Akys blausėsi.
Pajutau, kad kažkas prisilietė prie mano peties ir pasisukau. Už manęs
stovėjo tėvas Mykolas, pajuodęs Tilis (Ačiū Dievui – gyvas!) ir dar keli
vyrai iš laivo įgulos.
- Rūpinkis gyvaisiais, mano sūnau. O aš pasirūpinsiu mirštančiais ir
mirusiais, - peržegnojo mane vienuolis. - Benedicat vos om-nipotens Deus,
Pater et Filius, et Spiritus sanctus. Amen. Ite. (a.p.: lot - Telaimina jus visagalis
Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen. Eikite)
- Gratias, padre Miguel... (lot.: Ačiū, tėve Mykolai)
– atsistojau.
- Dominus vobiscum (lot.: Viešpats su jumis) – tėvas Mykolas jau
nekreipdamas dėmesio į mane, pusbalsiu šnabždėdamas maldą atsiklaupė
šalia kapitono ir Izabelės.
Atsikrenkštęs, garsiai, kiek tai įmanoma perdžiūvusia burna ir
gomuriu, paklausiau:
- Ar yra kas išmano navigaciją?!
- Ko gero, kad ne, mano kapitone, - laužyta katalonų ar tai portugalų
kalba atsiliepė Mortenas, kuris įkišo kapitonui į rankas jo pačio durklą su
tiesia kryžma. Jis dabar kapitonui atstos kryžių. – Ką įsakysite, senjore
kapitone don Antonio y Palanka...
- Skiriu tave vyriausiu laivūnu, - ištariau ir nuvedžiau žvilgsnį už borto,
kur galera pakėlusi burę jau sparčiai tolo.
Taip, štai taip. Laiptelių aukštyn: nuo eilinio iki jefreitoriaus, nuo
leitenanto iki šutvės ar gaujos kapitono iki laivo kapitono... Laivo kapitono,
kuris apie jūrą nusimano tiek pat, kiek apie mezgimą virbalais.
Šmėstelėjo kvaila mintis:
- Įdomu, komandoras - kiek daugiau aukštesnis laipsnis? Ar pirma
reikia tapti admirolu?.. – sumurmėjau po nosim.
- Ką? – kažkas paklausė.
- Ne, nieko. Kas moka tvarkytis su staliaus įrankiais?
- Aš ir esu stalius, - niūriai atsiliepė vienas iš susivėlusių jūreivių, kuris
bandė savarankiškai nusiraškyti antkrūtinį...
 III DALIS
RAUDONOS LELIJOS KALAVIJAS
XIV. Mortenas

- Requiem aeternam dona eis, Domine. Amen (lot. Amžiną ramybę duok jiem,
Viešpatie. Amen)... – tėvas Mykolas, rankose laikydamas mažą, bet storą
Biblijos tomelį, peržegnojo į maišą įsiūtą kūną ir duodamas ženklą,
linktelėjo galva.
Du jūreiviai sutartinai kilstelėjo lentą ir maišan įsiūtas negyvėlis
nučiuožęs pliumptelėjęs į vandenį. Vandenynas greit jį prarijo. Tik keli
smulkūs burbuliukai iškilo ir vėl bangelė nuginė bangą.
Kiti du jūreiviai paėmę kitą eilėje gulintį maišą su kūnu ir mikliai jį
uždėję ant gedulingosios lentos, laukdami, kol tėvas Mykolas sukalbės
trumpą maldelę ir vėl peržegnos bedvasį kūną, pagarbiai sustingo... Ilgų ir
rypaujančių atsisveikinimų nebuvo nei tarp karių, nei samdinių, nei tarp
jūreivių. Truputis pagarbos. Trumpa malda. Ir gana. Gyvenimas tęsiasi.
Kam ilgesnis, kam trumpesnis. Maras, badas, karas ir nesantaika skynė
žmones, kaip valstiečiai pašarinius obuolius...
Na taip... Neimant į galvą lengvai kontūzinto Fedžio, senjoritos
Izabelės ir tėvo Mykolo, mūsų bebuvo tik vienuolika sveikų vyrų. Tai yra,
iš trisdešimties įgulos vyrų, liko tik septyni. Dar du sužeisti ir be sąmonės
dejavo suguldyti kubrike (a.p.: ol. koebrug. Jūreiviams skirta gyvenamoji patalpa laive).
Bet jie kažin ar rytojaus sulauks. Gedulinga ceremonija pasikaros.
Taip, visa mūsų komanda sveika. Net be rimtesnių įbrėžimų. Nežinau
kodėl. Gal tai tiesiog todėl, kad buvome patys tikriausi šarvuočiai šiame ir
net aname laive? Ne jūreiviai, kuriems ginklų žvanginimas tik atsitiktinis
reikalas, o kariai? O gal sėkmė lydėjo? Visagalis turėjo savų planų?
Nežinau...
Bet neverta sukti galvos: ne pirmą pragaro ratą praeinam... Būta ir
žiauresnių susikibimų... tik tiek, kad šis ant vandens.
„San Sebastijanas“, kuris buvo virtę į patį tikriausią kevalą, jau buvo
aptvarkytas. Nuo denio visi nereikalingi rakandai, duženos ir šiukšlės jau
seniausiai išlėkė per bortą. Tik tiek, kad gyvenom, kaip kalno šlaite,
įkalnėje. Laivas judėjo pasviręs. Teko dalį krovinio perkraustyti link kito
borto, kad su sudaužytuoju nesemtume vandens. Nors vanduo vis tiek
atsirasdavo ir teko jį nuolat semti. Kažkur leido. Stalius porą plyšių rado,
užtaisė, bet lentos po audros, tarano ir artilerijos smūgių, laikėsi tik ant
garbės žodžio, o mes patys, matyt, tik dėka maldų, Dievo malonės, ramios
jūros ir laivo statytojų meistriškumo. Visa laimė, kad mūsų kevalą
nusičiupo kita srovė, o vėjelis pūtė iš vakarų –pietvakarių, kartais šiaurės
vakarų. Tad abi stichijos mus nešė į Biskajos arba Gaskonų įlanką. Arba
kaip šios įlankos didesnę dalį vadina didesnė Pirėnų pusiasalio dalis -
Kantabrijos jūrą...
Pietinis ir stipriausias vėjas jau buvo gerokai susilpnintas Kantabrijos
kalnų, bangelės daugiau raibuliavo, nei bangavo ir mums nebegrasino. Mes
plūduriavom (kitaip nepavadinsi) ar dreifavom rytų-rytų-šiaurės kryptimi.
Po kiek laiko, ėmus aiškiau šmėžuoti krantų masyvams, vėjo kryptis
pasikeitė ir mes pamažėle pradėjome slinkti išilgai Kantabrijos jūros
pietinės pakrantės. Tolumoje, tarsi šyde, jau matėme ir Europos viršūnės.
Nors tas viršūnes, Europos viršūnėmis pavadino gal tik po kokių dešimties
ar dvidešimties metų. Kaip jos tuomet vadinosi – net nežinau. Tuokart man
tai nė kiek ir nerūpėjo (a.p. Europos viršūnės, tai aukščiausios Kantabrijos Kordiljerų
viršukalnės, kurias, pagal legendą, taip pavadino iš Amerikos grįžtantys jūreiviai: jos pirmos
iškildavo iš už horizonto). Nesupratau ir net prie kokio kranto mus nešė:
normandų, gaskonų ar baskų. Nors gaskonai ir baskai iš vieno kelmo. Tik
vieni su frankais, o kiti su Leonu ir Kastilija... buvo labai liūdna: tarp mūsų
navigaciją išmanančių žmonių nebuvo. Ir žemėlapių Garsijos kajutėje
neradau. Matyt jis šiuos krantus pažinojo kaip savo penkis pirštus ir net
nematė reikalo įsigyti tokių brangių jūrlapių... Tad mes orientavomės kaip
sugebėjome, tai yra taip, kaip tą darydavome sausumoje. Tiktai tai ne vienas
ir tas pats. Net dabar pagalvojus, šiurpuliukas nueina. Bet o ką daugiau
galėjome daryti? Palikimas atiteko - tik priešui ir gali palinkėti... Žodžiu,
suprasdamas, jog aš nė joks ne kapitonas ir mano žinios net mažesnės už
žvejo žmonos naujagimio, o autoritetas labai greit atsidurs žemiau kilio:
įkūriau broliją. Alia, kur visi buvo lygūs. Taip, nepažeisdamas šiuolaikinių
papročių, nesidrovėdamas galėjau klausti ir klausytis ar, net, kažkuriam
laikui užleisti vadovavimą geriau išmanančiam. Taip, taip vėliau elgsis
flibustjerai, bet man buvo nė motais. Aš puikiai žinojau kas yra brolija.
Samdinių-kondotjerų, ne jūreivių. Bet skirtumas mažas. Taigi, laikinai tapau
laikinos jūrų „San Migelio“ jūrų brolijos kapitonas, o Morteną jūreiviai
išsirinko vyriausiuoju laivūnu. Na ir manoji gauja tapo laikinaisiais
jūreiviai. Pagalbiniais, bet jūreiviais. O kaip kitaip? Jie apie jūrą nusimanė
gal dar mažiau nei aš.
 Štai taip. Jei laivas būtų buvęs sveikas, galėjau jaustis kokiu piratu
bukanierium, pavyzdžiui... Istorija žino tokių piratų kapitonų ,kurie prieš tai
su jūra nieko bendro neturėjo. Viskas gulė ant brolijos pečių, o jie patys...
Žodžiu, Izabelę padaryčiau piratų princese, brolijos žvaigžde ir vagočiau
jūras...
Aha, kad tik ne taip! Nėra dar nė Karibų, nei jų piratų, nei bukanierių...
nei... nei sveiko laivo. O vietoje to, buvo tik sukiužusi gelda, kuri laikėsi ant
garbės žodžio ir "pedro Migelio" maldos.
Vis tik, ant galinio stiebo - mesanos ir priekyje stypsančio baupreso-
bušprito, pavyko pakabinti kažką panašaus į bures. Na, nors tiek. Taip,
galinė mesanos burė buvo visiškas skuduras ir tik dėka kabaderos (a.p.: isp.:
cabadera. Stačiakampė bušprito burė), mūsų laivas tapo nors kažkiek valdomas.
Štai... Atėjo ir kapitono dono Alvareso Garsijos eilė...
Paskutiniai tėvo vienuolio žodžiai...
Priėjęs, pakelta rapyra atidaviau pagarbą, kurią nuleidau ir į makštis
įdėjau, kai maišan įsiūtas dono Garsijos kūnas be jokio garso slystelėjo į
gelmių tartarus.
- O tu sakei „sėkminga kelionė-sėkminga kelionė...“, - dėdamasis atgal
ant galvos kepurę, žemaitiškai subambėjo Tilis.
- O nereikėjo į Londoną užsukinėt... Pertrūko kelionė... – gūžtelėjo
pečiais Stefanas.
- Kartais apie sėkmę galime spręsti, tik po ilgo laiko... – perbraukė
ranka savo jau atplautas barzdos kasytes Vukmiras.
- Va... Girdi? – lūpų kampeliu šyptelėjo Stefanas.
- Mortenai, tegu visi grįžta prie savo pareigų, - įsakiau, nors tokio
įsakymo niekam ir nereikėjo. Pasisukau į niūrią senjoritą Izabelę: – Aš jūsų
kuzenui pažadėjau, kad jus nulydėsiu į Madridą.
- Kažin ar verta tuo rūpintis, don Antonio, - lengvai linktelėjo Izabelė.
– Oviedoje yra tolimų giminaičių. Juk mus neša į Kantabrijos jūrą?
- Tiksliai sunku pasakyti. Bet kaip ten bebūtų, apie tai pakalbėsim, kai
saugūs būsim krante, senjorita Izabela... – kreivai šyptelėjau ir pridūriau: -
Turiu nedidelį prašymą.
- Taip, don Antonio?
- Nelaikykite tai šventvagyste ir prieš atsisakydama, pati sau užduokite
klausimą ar jūsų saugumas vertas šiokios tokios aukos, kuriai išrišimą
mielai duos padre Migelis...
 - Gal galėtumėte aiškiau? – nustebusi klausiamai linktelėjo galvą
Izabelė. Jos akys įtariai blykstelėjo, o išvargusius skruostus nuplieskė
raudonis.
- Aiškiau? Žinoma... Mūsų laivas vos slenka. Gali būti, kad jį teks
specialiai užvaryti ant seklumos ir greitai palikti... Suprantate ką turiu
galvoje?
- Nelabai, don Antonio.
- Na... šita... Plaukt mokate? Plaustą aišku darysime, bet visos tos
suknios... eee.. persirenkite, prašau, į vyriškus rūbus. Kad ir kokius plačius
saracėniškus šarovarus... Šitos sunkios aksominės suknios, gali apsunkinti
jūsų ir mūsų pastangas kovojant dėl jūsų išgyvenimo...
- ...
Akys pasidarė nuostabiai didelės, o antakiai išsilenkė, kaip įtempti
angliški lankai. Jos veido išraiška kalbėjo pačios už save. Nereikėjo nė
tūkstančio žodžių...
- Taip, gerbiamoji senjorita, - mes abu net krūptelėjome išgirdę
Vukmiro balsą. – Šio jaunuolio lūpomis kalba tiesa. Nerūstaukit, senjorita
Izabele...
- Juolab, kad jo tėvonijoje senjoroms ir senjoritoms, netgi matronoms,
– į pokalbį įsikišo tėvas Mykolas, - visai įprastas toks vyriškas jodinėjimo
ar medžioklės kostiumas. Jeigu reikia, aš čia pat ir iš anksto, atleidžiu jus,
dukra mano, nuo šios nuodėmės, vardan Viešpats mūsų, Dievo, Tėvo ir
Šventosios Dvasios. Amen.
Izabelė apšaudė mus savo akimis, bet nepastebėjusi nė krislo ironijos
ar kažkokių galimų juokelių, kurie galėtų žeisti merginos garbę, linktelėjo
galva. Netarusi nė žodelio, apsisuko ir išdidžiai nuėjo link savo kamaros -
kajutės.
- Uchhh... – giliai iškvėpiau. Jaučiausi, tarsi būčiau numetęs nuo pečių
akmenų prikrautą maišą.
- Cha... – uždėjo ranką ant peties Vukmiras.
- Imk. Kapitone, - ironiškai šyptelėjęs tėvas Mykolas ištraukė kamštį iš
gertuvės ir atkišo man...
Vyno brendis... Taip. Tai ko reikia...
Bet visa tai liko praeityje. Neprireikė plausto.
***
 Jau visai nusivaręs nuo visų tų rytinių rūpesčių, pakėlęs burės kuri
atstojo užuolaidą ir duris, kampą, įėjau į atitvertą tavernos galą. Ten buvo
sukrauta visa mūsų būsimos kelioninė manta.
Šis tavernos kampas, kartu buvo ir senjoritos Izabelės kambarėlis. O ką
daryti, kai čionykštė taverna vieno aukšto? Ilgas kaip tvartas pastatas? Tai
buvo tik pusiau mūrinis ir ilgas kaip kokios arklidės statinys. Be jokių
svečiams skirtų papildomų patalpų. Anksčiau, ir, ko gero, po mūsų, visi
svečiai vėl voliosis ten kur vakarieniavo ir gėrė. Ant pasieniais išmėtytų
šiaudų.
Štai taip... Arklidė dvikojams...
Ups... prikandau lūpą. Nesitikėjau, kad Izabelė bus užsnūdusi. Na
niekaip negaliu priprasti, kad siesta – šventas dalykas. Nors ne tik Ispanijoje
ar Italijoje. Visoje Europoje. Net Žemaičiuose. Tik kitur tai vadinam
poguliu ar poguliuku...
Ant visos sukrautos mantos buvo suręstas gultas, šalia stalelis ir
pastatytas visai neblogas krėslas iš „San Sebastiano“ kapitono kajutės.
Izabelės kojūgalyje snaudusi tarnaitė, pajutusi, kad kažkas įėjo, pakėlė
galvą ir jos akys niauriai suspindo...
Blyn. Tikra katė. Kaip kokia siamo katė iš mano "anų" laikų. Toks
įspūdis, kad tuoj išleis nagus ir kibs į snukį...
Bet nekibo...
Atpažinusi jog tai aš, pamačiusi, kad pridėjau prie lūpų pirštą, tarsi
sakydamas, jog neketinu nutraukti poilsio, aprimo ir vėl padėjo galvą ant
kažkokio ryšulio. Labai abejoju, jog ji miegos. Net nusivilčiau, matyt.
Stengdamasis nebarškinti visais savo „geležgaliais“, tyliai nusisegiau
diržą su rapyra ir durklu, ir įsitaisiau ant oda mušto krėslo. Patogiai
atsirėmiau į atkaltę, o rapyrą pasidėjau antkelių.
Nepaisant to, kad laisvamaniškai buvau atsivarstęs marškinių apykaklę
(kiek per daug, kaip vizitui pas senjoritą) ir atsisegęs berankovį odinį
chuboną (a.p.: ispan. – berankovė arba trumpom rankovėm, kariškas švarkas – liemenė. Dažnai
odinė. Ankstyvais viduramžiais kaip ir purpuenas, tarnavo kaip pošarvis. Atitikmuo koletui,
džubonui, džerkinui ar vamsui), dar kažkiek atpalaidavau marškinius prie kaklo.
Buvo karšta. Artėjo vidurvasario karščių sezonas.
Akys pačios ėmė merktis. Nuslūgus paskutiniųjų įvykių įtampai, visi
vaikščiojo kaip kokios priplotos musės. Va, net Izabelė, matyt, kaip sėdėjo,
taip ir užsnūdo – tik tarnaitė užmetė ant jos siuvinėtą apklotą.
 O tarnaitė įdomi. San Sebastiano, nušiurusio miestelio tarp Irūno ir
Bilbao alkaldo padėjėjo alkuasilo (a.p.: isp.: alguacil, arab.: al-wazir - tarnautojas,
antstolis ar teismo vykdytojas, šerifo atitikmuo, kuris vykdydavo ir policijos funkcijas) kažkokia
tolima našlaitė giminaitė. Prieš dešimtį metų jos tėvai ir artimieji sudegė per
paskutinįjį miestelio gaisrą (dabar miestas jau akmeninis, o ne medinis).
Globėjai, matyt, tik apsidžiaugė jos atsikratę, o ši, mielai sutiko tarnauti
kilmingai senjoritai: tai vis geriau, nei įnamės, pelenės-pastumdėlės duona.
Tiesa, aš nė velnio nesupratau, kokia kalba ji kalba. Ne tai gaskonų, ne tai
baskų ar tai kažkokia dar kitokia makalyne, bet tikrai su Kastilijos ar Leono
kalba – nieko bendro. Tuo tarpu pati Izabelė, kuo puikiausiai ją suprato. Ir
Tilis, beje... Net kažkurioj sielos kertelėj nustebau, kai šis ėmė rėžti sparną
apie šią kaulėtą pajodžargą su katės žvilgsniu... Na ir gerai... Tegu... Ne
mano reikalas.
Po laivo katastrofos, Atrodo, kad jau savaitė prabėgo, o gal net
daugiau...
Taip, daugiau, o vis dar, užmerkus akis, nuskamba mano frazė:
- Iki šviesos spėsim? – paklausiau dėdamas į futliarą žiūroną.
- Khmmm... senjore... Kchm... Jei padre Migelio maldos ir toliau taip
šauniai pasieks Dangaus ausis... – atsakydamas Mortenas gūžtelėjo pečiais,
- tai spėsim.
Viduje žegnojausi ir drebėjau, kaip drebulės lapas. Visur kur
bepažvelgsi – vienos uolos ir akmenys, rieduliai... Vienintelė viltis – Artija
Senotia užuolanka. Keli jūreiviai dievagojosi, kad ten bus galima iššokti į
krantą. Bet į tą lagūną dar reikėjo pataikyti.
Padre Migelis, padre Migelis... O-ch jau tas tėvas Mykolas! Jis jau tapo
gyvu šių jūreivių talismanu... Gyvųjų jūreivių, žinoma. Tie, kurie jau ilsisi
gelmėse, spardydami švento Petro vartus ir reikalaudami juos įleisti į rojų,
juokiasi iš mūsų pastangų...
Tačiau pavyko! Neįtikėtina, bet pavyko... Ir net nereikėjo taikyti į
pusmylės ilgio, lenktą kaip mėnulio pjautuvas pliažą! Ramioje jūroje
pasirodė žvejų laiveliai, nedideli pakrančių botai. Pavyko prisišaukti
pagalbos ir jie mus atbuksyravo į artimiausią nušiurusį San Sebastiano, tarp
Iruno ir Bilbao, miestelį. Ten buvo visai neblogas uostelis su nedidele
įlankėle, kuri apsaugojo jame stovinčius laivus nuo bangų mūšos.
Jei būtume žinoję, jog taip pasiseks, nebūtume ardę nei masyvių laivo
pertvarų, nei dalies balasto, nei viso kito ką išmetėm per bortą, kad tik laivo
bortai pasikeltų. Na, gal patyręs jūrų kapitonas ir būtų suradęs kokią kitokią
išeitį, bet aš nebuvau jūrų kapitonu. Ir man nerūpėjo laivo išsaugojimas.
Nusispjaut man buvo ant tos geldos. Norėjau kuo greičiau pašokinėti abiem
kojom ant žemės. Tvirto pagrindo.
Štai taip...
Pasirodo, kad gandai greit lekia net jūroje. Poros botų vilkikai pavirto
vos ne į visą flotilę smulkių laivelių, kurie norėjo prisidėti prie vilkimo ir
užsidirbti lengvų pinigėlių. Net kai kuriems turėjome liepti nešdintis kur
akys mato. Na, o tiems, pirmiesiems, tai pasisekė – gavo atlygį. Net gal per
dosnų?
Na, o toliau net nėra apie ką pasakoti: mus pasitiko visa delegacija.
Pradedant vietiniu alkaldu ir baigiant dykaduonių minia. Reikėjo paaiškinti
iš kur pas mus aiškūs kovos pėdsakai, kas mes tokie, ir taip toliau. Labai
padėjo tai, kad su mumis buvo Izabelė ir vienuolis tėvas Mykolas. Suteikė
mums rimtumo. Dėl jų, ačiū Dievui, miestelėnams mintis įtarti mus pačius
piratavimu - net nekilo. Na, o kai sužinojo, kad mes nukentėjome kautynėse
su žaliąją galera, tapome vos ne didvyriais. Neįtikėtina, bet ši galera šiuose
kraštuose buvo žinoma. Ji, laikas nuo laiko, pasirodydavo ir apkartindavo
gyvenimą smulkesniems pirkliams ir net žvejams. Kažkurį laiką, kol
nenustelbs kokie kiti įvykiai – pavyzdžiui, kokio pakrantės dono vestuvės –
mes būsim įžymybės.
Tačiau pasakos apie jūrų dvikovą, liko pasakomis prasčiokams, o
versliųjų luomų tarpe kilo tikras ažiotažas, kai pareiškėme, kad žadame
parduoti laivą su visu kroviniu. Ir dar prie viso to, ugnį į alyvą įpylė
bažnyčia. Paskelbėme, kad penkis procentus nuo pardavimo atiduosime
vietiniam vienuolynui... Tai buvo Tilio mintis. Ją visomis išgalėmis palaikė
tėvas Mykolas ir visi likusieji. Kai kas net siūlė koplyčią ant kranto
suręsti...
Reikia pasakyti – buvo visai šauni mintis! Keista, bet neįtikėtinai
suveikė. Pardavimas ir varžytinės jau tapo ir šventikų reikalas. O šiame
katalikiškame krašte - tai didelė jėga. Pačiame San Sebastiane nebuvo tokių
pirklių, kurie galėtų įpirkti tokios prekės, kaip sukiužęs laivas ir jo išlikęs
krovinys, tad teko gerokai luktelėti, kol neatvyko pirkliai iš aplinkinių
didmiesčių. Bet čia jų laukė spąstai: žinant, kad dalis atitenka bažnyčiai,
kainos niekas labai nedrįso mušti. Tad gavome daugiau, net atskaičiavus
žadėtuosius penkis procentus, nei galėjom tikėtis. Bet prekyba ne man - ne
mano arkliukas... Viskas gulė ant Tilio pečių. Ėjau tik patariamuoju balsu.
Kaip ir Izabelė – nors ji buvo kaip ir savininkė, tikroji paveldėtoja.
 Na, o toliau garsiosios varžytinės... Vos paskelbus apie parduodamą
krovinį ir laivą, atlėkė pirkliai ne tik iš Irūnos, bet ir pačio Burgoso: Tilis
vos spėjo suktis... Išsipardavėm iki paskutinės vinies. Tai kas liko iš laivo ir
jo krovinio, nuo vakar – jau nebe mūsų, o San Sebastiano miestelio
sargybos galvos skausmas.
O mūsų galvos skausmas - dalybos... Taip-taip, o kaipgi be jų?
Tiesa, liūto dalis atiteko Izabelei, kaip kapitono paveldėtojai ir man,
kaip karininkui, o visiems kitiems - kaip ir buvo sutarta. Kažkas pabandė
pareikalauti dar nesumokėto Garsijos atlyginimo, bet buvo greit užčiauptas
savo pačių sėbrų: su Garsijos mirtimi ir laikinosios brolijos įsteigimu, su
kuriuo visi sutiko, šis poros dienų plaukiojimas tapo „švariu lapu“. Galėjo ir
iš vis nieko negauti, o šerti žuvis. Na, o jei buvo kokių tai dar kreditorių, tai
spjovėm ant jų nuo aukšto bokšto – šis laivas, su visu savo kroviniu,
juridiškai buvo kaip ir mūsų trofėjus.
Kiek tiksliai už jį gavome, neprisimenu, bet įsitikinęs, kad Tilį net
dabar pakėlus iš lovos, jis įvardintų sumą. Bet nemaža. Kaip mums - labai
nemaža.
- Galėtume ramiai po vilą kokiam užkampyje nusipirkti, - dieną prieš
tai leptelėjo Tilis.
- Arba tris kokioj Islandijoj... Paimtume po kokią erlo dukrą ir
vaidindami, kad mylime Danijos karalių, karta iš kartos, gyventume be
rūpesčių, - nusijuokiau.
- Ir ką ten veikti? – visai rimtai pasidomėjo Stefanas.
- Ką aš žinau? Gal banginiams nugaras šukuoti, - gūžtelėjau pečiais. –
Rudojo milžino, Morteno, paklausk. Gal jis žinos.
- Neee, aš ta sušikta jūra, jau sotus iki kaklo, - papurtė galvą Stefanas
ir, gurkšnodamas aitrų jauną vyną, pridūrė: – Aš jau geriau pasiliksiu čia ir
lakstysiu kaip koks kalnų ožys, nei...
- Aha, reikia čia storžieviams baskams kalnų ožio iš Lietuvos...
- Baikit vyrai, geriau pažiūrėkit kokios keteros?! – tyliai ir ilgesingai
atsiduso Vukmiras. – Visai, kaip prie Juodosios...
- Vakarinių Pirėnų pabaiga. Iki Madrido kelias tolimas. Prisibastysim
dar iki valios po tuos kalnus, - palingavau galvą. – Teks kirsti ir Kantabrijos
Kordiljerus, Guadaramos masyvą ir tik iš ten jau leisimės į žemumas...
Palaukit. Jei viskas bus gerai, tai jau antroje metų pusėje galėsit lakstyti po
miškus, kalnus ar lygumas, kurie neturi šeimininkų. Patys sau būsite ponais.
Galėsite medžioti, uliavoti ir dainas dainuoti, ir niekas jums nė pusės žodžio
nepasakys už kokį nors nušautą kalnų ožį. Pas jokį teisėją neatves...
Vyrai linksmai pasiginčijo ir pasisvajojo, o aš lydimas prisiminimų
užsnūdau. Matyt sapnų karalius Morfėjas ėmė pūsti savo miglą tiesiai man į
akis. Neseni atsiminimai ištirpo ir aš atsidūriau kažkur tarp šio ir ano
pasaulio. Sapnų migla pradėjo keistis ir greit įgavo moteriško veido
bruožus. Pradžioje jie buvo neryškūs. Bet, gana greitai, jie išryškėjo ir
pavirto į saikingai besišypsančią brunetę su išdidžiomis ir šelmiškomis
žalsvomis akimis... Nuostabia ir kerinti šypsena... kerinti... Juodi, it varno
plunksna, plaukai lingavo vėjyje... Stiprus, kažkoks vėjas... Panelė
Augustina? Augusta?..
Norėjau perbraukti Josios plaukus ištiesiau ranką... nenusakomai
troškau įsisiurbti į tas nuostabiais ir kerinčias, tarsi šaukiančias pas save -
lūpas... Bet veidas atsitraukė. Surimtėjo. Šyptelėjo ir tarsi atsisveikindamas
linktelėjo. Erdvė sumirguliavo ir pradėjo keistis... Bet moters veidas išliko...
Išbluko. Pradėjo ryškėti kiti bruožai, plaukai sužvilgo ir nušviesėjo.
Sublizgo varinis kaštonas. Didelės akys pavirto į migdolines, o akių spalva
pasikeitė į žydras... Nosis išlinko maža kuprele... Ir veidas kiek ištįso... Vos
nesušukau „Ei!!!“ – kai staiga suvokiau, jog Augustą pakeitė Bela... O iš
bendrų bruožų beliko tik šykščios duobutės skruostuose, plyšelis tarp
priekinių baltų dantukų ir išdidus, ir, kartu, šelmiškas žvilgsnis...
- Kchmmm... kchmmm... – išgirdau ir vos nepašokau.
Krūptelėjęs stvėriausi už rapyros rankenos ir tik po to apsidairiau. Ne,
pavojus negrėsė. Buvo ramu. Tik nuleidusi kojas, ant gulto sėdėjo senjorita
Izabelė, o jos tarnaitė jau stovėjo ir šukomis braukė jos plaukus.
- Bjaurus sapnas? - atlaidžiai šyptelėjo Izabelė.
- Tik nesakykit, kad balsu sapnavau, - pasijutau labai nejaukiai.
- Tarsi minėjote rugpjūtį (a.p.: ispaniškai rugpjūtis – agosto. Jei veikėjas per miegus
murmėjo Augusta ar Augustina, tai ispaniškai kalbančiam, galėjo asocijuotis su mėnesiu, o ne su
vardu)... Na, kiek pastaruoju laiku spėjau jus pažinti, tai nebūtų labai keista,
ar ne?
Keistas klausimas. Ką ji turi mintyse?
Bandydamas išvaikyti mieguistumą papurčiau galvą.
- Atsiprašau. Atsiprašau, kad įsiveržiau... eee.... Kchmmm... senjorita...
hmmm. Izabela.
- Nieko, nieko, - vos nenusijuokusi prunkštelėjo mergina. – Sėdėkit-
sėdėkit. Sėskit. Viskas gerai. Neskubėkit. Gi sutarėm, kad, kai nesame
viešumoje, vadinkite mane „Bela“. Gal vyno?
Likau sėdėti vietoje. Atremdamas rapyrą su visu diržu į krėslo
ranktūrius, lėtai į šonus palingavau galvą. Taaa-p... Sakei... Ir dar sakei, kad
„Izi“ arba „Isi“ - jei nenoriu susipykti - net nemėginčiau vadinti...
Taip, per paskutiniuosius išgyvenimus, mes gana neblogai suartėjome.
Kaip draugai, žinoma. Štai, net iš savo buduaro neveja. Plaukus šukuoja...
Ar ne per daug? Ne.. Nieko gero nebus... Bent jau man tuomet taip atrodė.
- Ne, ačiū. Vyno nesinori... Ir sidro taip pat, - papurčiau galvą.
Prasti čia gėrimai. Ar tai tas baskų vynas čakoli (a.p.: Txakoli), ar jų sidras
– „sadargoa“. Nuo kelių taurių apsunksti, o po to dar ir galvą skauda. Toli
jiems dar net ir iki rūgštoko ir prasto, visiai paprasto „reino“. Namudiniai
kaimietiški vynai ir tiek. Vyno krūminukę iš jų virt, ne kitaip. Bent jau
šiame amžiuje...
– Nors nuo kokio gaivinančio žolelių gėrimo neatsisakyčiau, -
pridūriau.
Izabelė linktelėjo ir kažką subalmatavo savo tarnaitei.
Euskariškai? Matyt. Ko gero, nes vardas „Nora“ (a.p.: populiarūs baskų
moterų vardai: Ane, June, Irati, Nahia, Nora, Izaro, Uxue, Itziar...) – pats tipiškiausias
euskaldunakų (a.p.: bask.: Euskaldunak – baskas) vardas. Na ir dar kalbama, kad jie,
po šiai dienai – tikrų tikriausi nekrikštai. Stabmeldžiai. Na, bet gal čia pikti
liežuviai plaka. Nežinau. Kaip ten bebūtų, toji euskarų šnekta man jokios
kalbos nepriminė. Ar arabiškai ar euskariškai - tas pats supračius.
Tarnaitė ar, veikiau - kambarinė Nora - tankiai palinkčiojo ir išėjo, o
Izabelė pradėjo dėtis kepuraitę.
Tyloje pasigirdo kažkur toli niūniuojama ar dainuojama dainiuška.
- Sako, čia tavo sukurta daina? – linktelėjusi link už duris atstojančių
užuolaidų paklausė Izabelė.
- Kokia? – įsiklausiau.
A... na taip, kažkur, net ne šioje smuklėje, o veikiau jau už jos (jau
buvo karštos dienos – viskas, kas tik galima atidarinėta) - riaumojančiai
niūniavo „Ate adjos, ispanų mergaitės, Ačiū ir mersi, už jūsų akis...“.
Melodija jau buvo neatpažįstama.
- Ai, - atsainiai mostelėjau ranka. – Dar kelionės pradžioje, pati,
savaime susidėjo.
- Įdomu... – linktelėjusi, tarsi pati sau, ištarė Izabelė.
Abu nutilome. Pokalbis kažkaip nesimezgė, bet nejauku nebuvo.
Vaidindamas, kad akimis tyrinėju raižytus ranktūrius, užsimiršęs, akies
krašteliu stebėjau merginą, kuri tyrinėjo savo atvaizdą mažame
veidrodėlyje... Na taip, tokie jau mes vyrai... Ir moterys tokios... Per amžių
amžius.
Buvo panašu, kad ji pagavusi mano tikrąjį žvilgsnį, bet jis jos visai
netrikdė... Netgi atvirkščiai...
Keista ar ne?
O ko aš iš vis čia atėjau?
Taip-taip. Pamenu, kad kažkokia mintis buvo, bet dabar atrodo, jog
kojos anuomet mane pačios atnešė.
Karštligiškai pabandžiau prisiminti pretekstą. A, taip. Gal dėl būsimos
kelionės? O ką ten dėl tos kelionės? Ši kelionės dalis turėjo būti rami. Po to
kai buvo užimta Granada, Ispanijos karalystė (a.p.: Ispanijos karalystės įkūrimo
pradžia laikoma 1479 m., kai buvo sujungtas Aragonas ir Kastilija (Ferdinando ir Izabelės vedybos)
galutinai susiformavo prijungus Granadą (1492 m.) ir Navarą (1512 m.)), jau kuris laikas -
rami karalystė. Tik pasienio konfliktai, šiokie tokie judėjimai išorėje. Su
Frankais taika... Bręsta tik Italijos konfliktas... Galbūt kažkas kažkur
maištauja ar intrigas rezga. Bet tai rami kasdienybė. Na, žinoma, yra ir
šiokių tokių grėsmių: pilni keliai sėkmės ieškotojų. Kaip ir kiekvienoje
šalyje - neretai pasitaiko siautėjančių bandolero (a.p.: plėšikų, banditų)
antpuolių... Bet, bendrai paėmus – buvo saugu. Net švento Jakobo piligrimų
Santjago kelias – camino de Santiago - atgijęs... Patruliai, vėlgi...
Jaukią tylą nutraukė kažkoks šurmulys: tarsi kas stumdytųsi už
improvizuotos uždangos. Pasigirdo šaižus Noros balsas ir treptelėjimas
koja. Pasigirdo antausį primenantis pliaukštelėjimas.
Griebiausi rapyros ir net kokį trečdalį spėjau ištraukti, kai uždanga
atsilapojo ir iš už jos pasirodė pati Nora. Padėjo padėklą su dviem moliniais
puodeliais, kažkokiom uogom ir kepiniais ant stalelio. Išsitiesusi kažką
greitakalbe pasakė Izabelei, o ši, nors ir sunerimusi, jos išklausė. Po to
šyptelėjusi pasisuko į mane:
- Tavo raudonasis milžinas nori tave matyti. Įleisti?
- Mortenas? – perklausiau iš gūžtelėjau pečiais. Puikiai supratau, kad
tai jis: kito milžino su ugniniais plaukais čia, aplinkui, dar neteko matyti. –
Na, žinoma, įleiskit.
Tuoj raukydamas marmūzę pasirodė Mortenas. Panašu, kad tą raudonį
ant plaukuoto kairio žando paliko Noros pliaukštelėjimas.
Na, argi ne pantera? Mintyse net šyptelėjau.
- Senjore, mylista, herre...
 - Na, ko?
- Taigi šitai... Aną, ėėė - noriu priesaiką duot. Noriu, kad būtumėt
mano kapitonu. Keliausiu su jumis! – lamdydamas kepurę sububnyjo mano
buvęs laivūnas. – Jūs mano gyvybę išsaugojot, tai dabar aš...
- Liaukis, - piktai suraukiau antakius. – Jokių priesaikų. Viskas buvo
karšto mūšio metu. Tu rodei drąsą, kovojome petys į petį ir jokių čia
dėkingumų nereikia...
- Herre, taip negalima! – papurtė gaurus Mortenas - Jei neleisite, tai aš
vis tiek jus sekiosiu. Ir galų gale...
- Tave nušausiu už įkyrumą. Juokauju. Jei nori keliauti kartu – tai
prašom. Bet ar žinai, kur mes keliaujam?
- Senjoras Tilis ir senjoras padre Migelis sakė, jog į pasaulio kraštą...
Man vis vien, nors ir į pragarą... Leiskit senjore...
- Jei taip nori... - gūžtelėjau pečiais, o mintyse net nudžiugau: toks
galiūnas kompanijoje, tikrai pravers. – Pažadi laikytis mūsų kompanijos
papročių, neregzti pinklių ir būti ištikimu bendražygiu, kol atvirai
nenuspręsi keliauti savo keliu?
- Prižadu ir pažadu, senjore! - kluptelėjo ant kelių milžinas ir
persižegnojo, ir beveik ėmė lysti bučiuoti rankos.
Supratau, kad priėmiau priesaiką... Na ir tegul...
- Greit kilk ant kojų! Ir įsimink vieną kartą ir visiems laikams: mūsų
draugijoje niekas nekeleklupsčiauja ir rankų nelaižo...
- Ko nedaro?..
- Nebučiuoja. O dabar eik iš čia ir prisistatyk Tiliui. Padėsi vyrams
ruoštis kelionei. Ryt išeinam... Jei prižadėtus mulus tas šiknius pristatys...
- Klausau senjore kapitone! – pašokęs džiaugsmingai išsišiepė
Mortenas ir pasisuko eiti.
- Stok! Sakyk, jūreiviai visi išsivažinėjo?
Mortenas pamindžikavo, pasikasė pakaušį:
- Na lyg, jo, ponas kapitone. Dar lyg Fernandesas Bedantis šlaistosi ir
vis dar geria. Na ir Mažylis Pedrilijo...
- Aišku. Eik.
Užuolaidai nusileidus, Nora šeimininkei padavė bokalą, o man ne itin
karštą gėralą.
- Kodėl nepriėmei priesaikos? Bet koks didžiūnas būtų buvęs laimingas
gavęs tokį milžiną, – nugėrusi kelis gurkšnius paklausė Izabelė.
Eilinį kartą gūžtelėjau pečiais:
 - O kam? Kam tie vasalai, kai neturiu pilies, neturiu karalystės? –
vyptelėjau.
- O pilyje princesės? – skambiai, tarsi žarstydama perlus, visai ne
dirbtinai, bet kažkodėl liūdnokai nusijuokė Izabelė.
- Karalienės, - nusišypsojau. – Tik pirma reikia užkariauti karalystę,
pasistatyti pilį ir nudėti keletą slibinų, kad išvaduočiau princesę...
- Slibinų? – kilstelėjusi antakius, smalsiai kryptelėjo galvą Izabelė.
- Na taip. Visas gi princeses saugo arba slibinai, arba žiežulos
raganos... Manuoju atveju - slibinai...
Izabelė kažkodėl staiga paniuro ir mąsliai palingavo galva:
– Taip. Tik kai kurie išvaduotojai - dideli atlėpausiai...
Kaip sužinojau gerokai vėliau, tas kurtuazinis „apsišaudymas“
sąmojais, buvo du viename – ji pati, galima sakyti, tiesiogine prasme -
buvo viena iš tokių įkalintų princesių, o žodį „atlėpausis“ galėjai suprasti
kaip mulkis. Toks ir buvau – mulkių mulkis. Bet apie viską iš eilės... (a.p.:
Izabelės istorija lydinčiajame apsakyme „Dausų (ne)atstumtieji. Izabelė“). Neužbėgsiu už
akių.
Lauke pasigirdo šūksniai, prunkštimas ir asilėnų ar tai mulų bliovimas
(a.p.: nežiūrint to, kad mulas laikomas pasenusiu žodžiu ir reiktų jau sakyti „asilėnas“, sąmoningai
naudojamas žodis „mulas“, kadangi jis (šis žodis) artimesnis tam kraštui, per kurį keliauja veikėjai).
Net apsidžiaugiau tokiu posūkiu, nes supratau, kad įsilinksminęs leptelėjau
kažką tokio, ko nereikėjo.
- Atvarė mulus. Rytoj iškeliausime, - Norai padaviau nebaigtą gerti
puodelį ir atsistojau. – Jums leidus, senjorita Izabel... Bela...
- Galite manęs ir nelydėti iki Madrido, - Izabelė, tarsi čiaukštelėjo
rimbu. Ištarti žodžiai padvelkė šalčiu. - Galite sau tiesiai traukti ieškoti savo
karalystės.
Opsss... Taiaip... Na nemoku aš su moterimis bendrauti... Nemoku!..
Ypač, jei jos ima man patikti... Velniai rautų!
- Aš pratęs vykdyti savo pažadus, senjorita Bel... Izabela. Tad jei
leisite... – mulkis aš. Ir dar kartą buvau – mulkis: atsisakiau ir nenorėjau jos
vadinti trumpuoju vardu. Tai reikštų artumą, o aš jo, kažkodėl, bijojau.
Mergina linktelėjo, atsainiai mostelėjo ranka ir į niekur nežiūrėdama,
tarsi slėpdama akis, padavė taurę stypsančiai Norai. Ši tūptelėjusi, priėmė
taurę ir palenkusi galvą, suraukusi antakius, užstojusi savo ponią, sužiuro į
mane. Trumpai linktelėjusi, smakro galiuku parodė, kad eičiau lauk...
Na taip...
 Ir ko aš čia atėjau?..

XV. Montes vascos

(Baskų kalnai)

O ką kalnai? Baskų kalnai. Kaip jie patys vadina - Euskal Mendiak.

Sudūlėję kalnai tarp Pirėnų kalnų, Iberijos masyvo ir Kantabrijos
Kordiljerų. Ne pirmą sykį aš kalnuose. Alpės, tarkim, net gal įspūdingesnės.
Bet nesusirgau aš savo laiku nei kalnų liga, nei dabar jūros liga. Ta prasme,
nepajutau jokios meilės ar prieraišumo. Kaip kažkas buvo pasakęs:
pakliuvęs į kalnus arba jais susergi, arba jų neapkenti?.. Melavo, vargšas
romantikas. Tiesa kitokia. Tiksliau – yra ir tokių kaip aš – nerūpi jie. Na,
kalnai ir kalnai. Bus lyguma – tai bus lyguma. Kitaip tariant - na, nė velnio
- nei vienam, nei kitam, jokios tokios meilės nepajutau. Kaip ir
neapykantos, taipogi.
Kelionė...
...kalnų kelias. Ne itin malonus kelias, nes man patinka matyti
horizontą... Gerai, jei nuo kokios viršukalnės matomas didelis ir tolimas
slėnis, kad ir kalvotas. Bet vis vien...
Ant kokios keteros, kai jau akis pamatydavo tyrus ir kažkur migloje
skęstančius masyvus – net širdis atsigaudavo. O šiaip, man tai buvo tiesiog
kelias. Kartais patogus, kartais nepatogus, bet tik kelias...
Na, taip – gražus kelias. Kai kur net nenusakomai gražus. Štai, kad ir
apžvalga nuo San Antolin Elizos vienuolyno, kuriame pernakvojome...
Tiesiog nuostabu. Juolab, jog čia jau gerokas pavasaris. Tad pasakyti, jog
nuostabu – ne visai teisinga – iš tiesų tai reiškė, jog nepasakai nieko.
Paprasčiausiai sakytojui pritrūko žodžių ir tiek...
Bet kiek gi būsi sotus tuo laukiniu grožiu? Na, sekundę dvi. Dieną, gal
dar kitą. O po to – akis pasidengia migla. Pripranti ir priimi, kaip savaime
suprantamą dalyką.
Ne, širdis nesuspurdėjo net pamačius virš uolų sklandantį milžinišką
grifą...
- Tik nepradėk čia aiškinti apie visokius ženklus... – nulydėdamas
akimis ratais sklendžiantį paukštį, garsiai subambėjo Tilis. – Jau prieš tai
prisiklausėm...
 - Net nesiruošiu, - numojo ranka Stefanas ir jau muistydamasis balne,
patikrino ar gerai pritvirtintas arbaletas, ar gerai išsitraukia kalavijas prie
balno. Pasitaisė plačią kepurę, kad saulė nespigintų į akis ir šypsodamasis
ištarė: – Be to, tai visai ne erelis.
- Kiekvienam krašte savas Dievas, savi papročiai ir savi ženklai, -
sėsdamas į balną sumurmėjo Vukmiras ir taip pat pasimuistė patogiau
įsitaisydamas. – Tik svečiams, dažniausiai, tai uždara knyga...
- Gal baigsite šventvagiauti, vieną kartą? A? – sėsdamas ant potoko
ponio sumurmėjo tėvas Mykolas (a.p.: puslaukinis baskų arklys arba baskų ponis –
pottok, kuris pažodžiui reiškia storą arklį. Atskira veislė, kuri kildinama iš seniausių ir mažiausiai
pakitusių Europos arklių. Jų atvaizdus olose jau piešė net priešistoriniai žmonės. Šiaurės Navaroje,
priklausomai nuo dialekto tai gali reikšti paprasčiausiai arklioką ar net nedidelį eržilą)
- Kapitone, mes į priekį? – klausiamai šūktelėjo Stefanas.
Sutikdamas linktelėjau galvą ir Stefanas su Vukmiru, paraginę savo
arkliukus, po truputį ėmė nuo mūsų tolti. Na mūsų jau seniai nusistovėjusi
žygiavimo tvarka. Stefanui visada niežėdavo kulnys, tad jis jau seniai buvo
nepamainomas avangardas, o Vukmiras, pagaliau po šitiekos metų atsidūręs
kalnuose – nenustygo vietoje. Jei būtų galėjęs, būtų juos visus apglėbęs. Jis,
tarsi, numetė dešimtį metelių ir tiesiog nebetilpo savo kailyje. Gerai, kad
maniškis Fedis jau apie arklius puikiausiai sukinėjosi, tad man kištis
nereikėjo, o, esant reikalui, galėjo pagelbėti ir Tilis. Na, o iš Morteno, tai
naudos prie arklių beveik nėra. Jam viskas, kas susiję su keturkojais žmonių
draugais, dar labai didesnė kančia. Tas pats, kaip aš dabar imčiausi norago...
Tfu... Kaip ir nieko keisto – Mortenas jūrų žmogus. O ir bet koks arkliokas
tarp jo kojų atrodė, kaip šuo. Žirgo gi jam nepirksi. Tokiam mulas pats tas.
Parinkom patį stambiausią. Nors jis labiau mėgo eiti pėsčias ir visai šauniai
žirkliojo savo kojomis šalia.
Žodžiu, arklius, stambius kaulėtus palfrėjus, kurie net arti nestovėjo
šalia, kad ir kokio raunciaus ar laibakojo kurserio (a.p.: viduramžiais Vakarų
Europoje arkliai buvo skirstomi į kelias rūšis pagal paskirtį: destrieris (Destrier), rauncis (rouncey),
kurserius (Courser), palfrėjus (Palfrey), darbiniai ar kinkomi į vežimus, furgonus ir t.t. (Horse
harness). Pirmi du naudojami karui ir kovai, kurseris daugiau medžioklei, bet galėjo būti ir karui,
palfrėjus – ištvermingas kelioninis ar daugiau tinkantis pirklių luomui ir t.t., turėjome pirkti
net penkis: Izabelei, man, Tiliui, Stefanui ir Vukmirui. Pataupyti galėjome
tik ant Fedžio, tėvo Mykolo ir Noros – jiems per akis užteko baskų ponio...
Na ir net trys nešuliai mulai, nežiūrint to, kad ir taip mūsų visų keturkojai
ganėtinai nemenkai apkrauti. Taip... Apaugom manta... Nors didesnę jos
dalį sudarė dar Žemaitijoje suruošta.
Taip...
 Štai taip ir vilkomės antra diena. Kelias vedė nuožulniais, nuostabiai
žaliuojančiais šlaitais arba slėniais, kuriuose čiurlenų šalti ir sraunūs upeliai.
Kelis kartus tolumoje, po dešinei rankai, sušmėžavo jūra. Neužsukę į Debą,
pasukom į pietus, į išvaikščiotą ir nuvaikščiotą kelią per slėnį link
Elgoibaro ir vakarop pasiekėme itin kuklų, ir iki galo nepastatytą, o gal jau
ir apgriuvusį Elzos vienuolyną.
Tiesą pasakius, dar San Sebastiane maniau ar vyliausi, kad kelionė bus
lengvas pasivaikščiojimas senai numindžiotais keliais. Tačiau po nedidelio
incidento su vedliu, beliko tik būti budresniam: nusprendžiau imtis visų
įmanomų saugumo priemonių, lyg keliautume per nesvetingą kraštą.
Dvilypiškas toks jausmas... Kodėl? Ogi labai paprasta: pakrantės
euskaldunakai buvo pakankamai svetingi ir, daugumoje, pasaulio matę arba
bent jau apie jį plačiai girdėję žmonės. Per čia, iš visos likusios Ispanijos
Karalystės, vedė prekybiniai jūrų keliai į visą šiaurinę Europą. Per Baskiją
ėjo net keli piligrimų keliai ir takai. Daug miestų ir kaimų. Tačiau... Tačiau
tai buvo pakrantės baskai. Kitaip sakant, iš nuotrupų ir nuogirdų, per tas dvi
savaites, susidarė įspūdis, kad šie baskai ganėtinai skyrėsi nuo baskų
gyvenančių kalnuose (nekalbant jau apie regioninius skirtumus). Juolab,
kad dar po šiai dienai buvo trintis tarp baskų klanų ar giminių. Toli-gražu,
dar nebuvo užmiršti banditų ar baskų grupuočių šeimų karai. Jie tarpusavyje
kovojo apie gerą šimtą metų. Kažkoks kraujo kerštas ar tai kažkas panašaus.
Tikrų tikriausias lokalus, bet negailestingas „rožių karas“, jei taikyti
analogą. Tais neramiais laikais, dauguma giminių ir klanų buvo pasidalinę į
dvi grupuotes: į Gamboinus (a.p.; Gamboínos – pagal pavardę - de Gamboa) ir
Onacinus (Oñacinos – pagal pavardę - de Oñaz). Šis karas ar ginkluotas kivirčas, ar
teisingiau - priešprieša, baigėsi tik įsikišus Ispanijos karalystės karališkajai
šeimai: aršiausius niekšelius – giminių vadovus ištrėmė iki pat Grenados, o
jų banditus nuginklavo ir šeimyninius „lizdus“ sunaikino. Valdžią atidavė
vietiniams kortesams su didelėmis savivaldos teisėmis – fueros (a.p.: Ispanijos
karaliai labai stipriai gerbė Baskijos savivaldą. Iki pat 1876 m ji buvo laikoma savarankiška
valstybe, nominaliai priklausančia Isapanijos karūnai. Tik nuo minėtos datos Baskija paverčiama
Ispanijos provincija, padalinta į keletą savivaldų). Gal todėl prieš karalystę maišto ir
nebuvo. Niekas nesigviešė jų žemių, o nuo visų tų kivirčų, daugiau ar
mažiau, jau visi buvo pavargę. Kastilijos ir Leono karūna jų pavergti
nesiekė. Nors kažin ar tam ir jėgų būtų užtekę: tuomet rekonkistos pabaiga
dar tik šmėžavo kažkur netoli horizonto. Pagrindinės jėgos buvo nukreiptos
visai kitur. Bet kaip ten bebūtų, tačiau iki galo senųjų šimto metų
nesantaikos pašvaistė dar nebuvo galutinai užmiršta. Ji kartkartėmis
sušmėžuodavo. Bent jau kalnuose: pavyzdžiui, net po šiai dienai vesti kitos
giminės moterį (nekalbant apie kitatautę), tai buvo beveik nuosprendis.
Gėdingas ir smerktinas dalykas. Nors, tuo pačiu, baskai visai mielai
samdydavosi ir į kitas kariaunas, ir į laivus ir... visur, kur tik galėjo.
O šiaip, tai jų pačių pasiklausius, tai kaip ir bet kokia kita išdidesnė ir
uždara tauta, jie save laikė žemės bamba. Taip, tiesiogine to žodžio prasme.
Jau vos ne trečią dieną išlipus iš kranto, sužinojau, kad jie visi yra pačio
Nojaus anūkų, einančių nuo penkto jo sūnaus Jafeto (a.p.: Japheth /ˈdʒeɪfɛθ/
Hebrew: ‫יֶפֶ ת‬/‫ יָפֶ ת‬Yapheth, Modern Hebrew: Yefet; Greek: Ἰάφεθ Iapheth; Latin: Iafeth, Iapheth,
Iaphethus, Iapetus), tų baskų, iberiečių, kurie čionai atsikraustė iškart po
Babilono bokšto sugriovimo, palikuonys!.. Nei daugiau, nei mažiau.
Bibliniai žmonės, vienok... Bet velniai nematė tų baskų. Dabartiniai mano
vynuogynai ribojasi su jų kraštu, tad tenka bendrauti. Sudėtinga, kaip ir su
bet kokiais kalniečiais ir nesvarbu ar jie baskai, ar škotai ar šveicarai... Bet,
atradus raktelį, parodant tam tikrą pagarbą – nieko sudėtingo.
Tačiau grįžkim prie kelionės. Nukrypau, ko tai.
Įdienojo. Fedis su mulais tvarkėsi visai neblogai, Mortenas kiek
atsilikęs saugojo užnugarį, o su juo, knapsėdamas judėjo tėvas Mykolas. Aš
pats kinkavau avangarde. Už manęs per pusę arklio korpuso lėtai turseno
palkšva Izabelės kumelė, o už jos Nora ir prie jos prisikabinęs Tilis. Jie ten
kažką pliauškėjo. Panašu, kad Tilis užsigeidė išmokti Noros kalbos.
Visokie paukščiukų čerškėjimai ir klegėjimai artėjant pietums,
įdienojus, pradėjo rimti. Kanopų dunksėjimo ar laikas nuo laiko kokio
keturkojo gyvuliuko prunkštelėjimas, Fedžio riktelėjimo ant kurio nors
užsispyrusio mulo – beveik net negirdėjau. Tai buvo kelionės, žygio garsai.
Ausis pripranta jų negirdėti. Ji pradeda išskirti tik išsiskiriančius ir keistus,
žygiui nebūdingus. O visa šitai, tebuvo šių laikų kelionės kasdienybė. Tad
jei ne prieš mus, laikas nuo laiko, ateinančių keliauninkų šūktelėjimai ar
pasisveikinimai, tai būtų galima teigti, jog keliavome tyloje.
Su Izabele beveik nepersimetėme nė žodžio. Gal tik kelis kartus,
pasisukus balne pažiūrėti ko ten Tilis su Nora įsiklegėjo, vienas kitam, kaip
kokie suokalbininkai, šypteldavome. Ko tai jų bendravimas visai
nedviprasmiškai dvelkė kažkuo šiltesniu, nei vien tik draugystė.
Siesta, medžių paunksmėje, prie čiurlenančio kalnų upeliūkščio, kurio
vanduo karštą dieną atrodė kaip ledinis, vėlgi, praėjo ramiai. Pajudėjome
jau pajutę, kad saulė jau priblėso, jos įkarštis prigeso, bet iki sutemų dar
buvo labai daug. Dienos vis dar ilgėjo. Šią dieną labai norėjome persiristi
per Bergarą ir nakvoti jau nusileidę į Arasatės slėnį prie Mondragono
miestelio. Tai būtų apie dvidešimt varstų vingiuotu ir tai aukštėjančiu, tai
žemėjančiu keliu. Ne tiek daug tokiai šutvei kaip mūsų.
Kol kas kelias visą laiką po truputį kilo, jei neimti į galvą įvairių kalvų
nuokalnes. Jūros dvelksmo, kuris dar buvo jaučiamas ar bent jau
įsivaizdavau, kad jaučiamas prie Elzos vienuolyno - seniausiai neliko. Tai
jau buvo kitas, sausas, atmiežtas žalumos vėsuma, oras.
- Antonio, - jau už Bergaro, dienai perkopus į antrą pusę, paraginusi
kumelę prie manęs prisigretino Izabelė.
- Taip, Senjorita Izabele? – mintyse atsidusau nužvelgdamas merginą,
kuri kelionei persirengė į vyrišką jojimui tinkamą aprangą.
Patiko vyriški aprėdai? Viliojančius moteriškus ar, tiksliau -
mergaitiškus iškilumus, slėpė ganėtinai laisvas chubonas ir plonas
apsiaustas, kuris, dabar, buvo permestas per balną. Tamsaus kaštono
plaukus pakišo po didele, papuošta keliomis margomis fazanų
plunksnomis, baskų ar tai gaskonų berete. Na ir lygiai, kaip aš - buvo
užsitempusi aukštus odinius jojiko borfortus, kurių atvartus, kaip ir šosus,
reikėjo net parišti. Jojimui pats tas. Prie diržo kabėjo trumpas neįmantrus
kalavijas su durklu. Tuomet nejučia pats sau uždaviau klausimą ar, kažin, ji
juo kaip Augusta moka naudotis? Mokėjo aišku, bet ne itin. Italijoje ir
Anglijoje mergaitės kiek kitaip auklėjamos. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio ji
atrodė kaip tikras kokio didiko pienburnis infantas (a.p.: paveldėtojas).
Nežinojau ar galėčiau surišti savąjį likusį gyvenimą štai su šia mergina,
bet jau žinojau, kad būčiau neatsisakęs kokią savaitėlę paišdykauti... o gal
dvi... na, mėnesiuką ar du... Ir panašu, kad ji pati neatsisakytų... Gal...
GAL...
– Jūsų tas oficialumas... – palingavo galvą mergina, bet matyt jau
susitaikiusi su ta mintimi, kad paprasčiausiai vardu, o, juolab, jo trumpiniu,
aš jos nevadinsiu, tęsė toliau: - Kodėl jūs savo mokytoją, senjorą Vukmirą,
vadinate kalniečiu? Man jis labiau į kokį laukinį normaną iš legendų
panašesnis.
Krestelėjau galvą vaikydamas pašlemėkiškas mintis:
- Khmmm... – nusišypsojęs linktelėjau. – Ne, jis joks normanas. Va,
Mortenas, tai normanas, o Vukmiras iš Balkanų. Žinote kur jie?.. Jei eitume
nuo čia tiesiai-tiesiai į rytus, pasiektume Juodąją jūrą. Bet prieš tai, reiktų
perlipti kalnus – tai jie ir vadinami Balkanais.
- Bet tu ne iš ten... – daugiau teigdama, nei klausdama, ištarė Izabelė.
 Aš tik linktelėjau galvą.
- Į jo tėvynę įsibrovė nekrikštai mahometonai, osmanai. Saracėnai.
Visa šeima ir giminė žuvo. Kaip jis tose kovose išliko – net nežinau. Vengia
apie tai kalbėti. Gal tik mano tėvas ir žino visą jo istoriją. Kartu, patys į petį
kovėsi (a.p.: Vukmiro istorija lydinčiajame apsakyme „Dausų (ne)atstumtieji. Kanli Sakal“) Jį
sunkiai sužeidė, o kritęs žirgas sutraiškė koją. Taip ir pasiliko mūsų dvare -
viloje... Tiesą sakant, su savo gebėjimais, galėjo prilysti ir prie karaliaus ar
kokio magnato. Mažų mažiausiai, tapti jų sakalininku. Bet tapo tik Dievo
užmirštos vilos įnamiu, mokytoju, - atsidusau ir pridūriau: - ...bet itin
gerbiamu. Nereikia jam jokių turtų... Nemato jis juose prasmės.
Susimąstęs kažkiek patylėjau:
- Buvo atvejis, kai jį norėjo net iš mūsų vilos pagrobti...
- O-ho. Netgi taip?.. - nusistebėjusi kilstelėjo antakius Izabelė ir žiojosi
kažką sakyti, bet aš ją nutraukiau staigiai kilstelėjęs ranką ir truktelėjęs
vadeles.
Paskui mane sustojo ir visą mūsų vora. Suprukštė poniai, papurtė
galvas mulai.
- Link mūsų kažkas lekia... – pasistiebiau balnakilpėse, tarsi dėl to
galėčiau toliau ir geriau įžiūrėti. – Vilką mini, vilkas čia... Tiksliau, vilkai...
Vukmiras ir Stefanas... Kažkas atsitiko.
Mostelėjau ranka Tiliui ir Mortenui, o Fedžiui, kas beatsitiktų, įsakiau
saugoti ir prižiūrėti gyvulius.
Ginklus ruošti – įsakymo nereikėjo – jie ir taip paruošti. Tik, kai kurie,
šaunamieji: pavyzdžiui, arkebūza ir muškietos - buvo sukabintos ant
asilėnų. Jie buvo užtaisyti ir tik pridengti nuo smalsių akių. Pakako tik
diržus atlaisvinti ir dagtį uždegti...
- Na, ko lekiat, kaip akis išdegę? – paklausiau kai abu sustabdė arklius.
Gerai, kad nors kelias dar nedulkinas, o tai maudytumės dabar dulkėse.
- Pasala, kapitone - linktelėjo anon pusėn galvą Stefanas.
- Tfu, blyn.
- Ten kelias susiaurėja. Prisiglaudžia prie krūmais apaugusio šlaito, į
kurį lipant, matyt, pilvu žolę brauktume.
- Kairėje nedidelis akmenų skardis ir apačioje upelis. Toliau krūmynas
ir giraitė. Tiesiog idealu... – ramiai paporino Vukmiras.
- Na, va... suklysti negalėjot?
Abu sutartinai papurtė galvas.
- Stirna ir po to paukščiai išdavė. Stefas kiek krūmais pasėlino...
 - Taip, ginkluoti peiliais, ragotinėm ir arbaletais. Mačiau tik tris
nevykėlius, bet, ko gero, jų bus daugiau.
- Jie jus matė?
Velniai rautų! Negi reikės sukti atgal?
- Nežinau, bet aukštumoj yra kelios patogios vietos, iš kurių kelias
gerai matomas – nepasislėpsi. Ko gero, net dabar jau mus stebi...
Kalnai, velniai juos griebtų... Nėra atskirai gėrio, ir atskirai blogio. Yra
gėris ir blogis. Grožis ir klasta...
Iš priešbalnio krepšio greit išžvejojau žiūroną ir Izabelei į kastilietišką
šnektą versdamas mūsų pokalbį, pabandžiau apžiūrėti gretimus žaluma
pasidengusius kalnagūbrius, per juos einančius takelius, krūmynus.
Stabtelėjau prie vienos akmeninės trobos...
Nieko nesimato....
Ne žiūronas, o tikras šūdukas...
- Kalnagūbriai išraižyti takeliais. Bent jau anoj pusėj, - lėtai ištariau. -
Kažin, ar jų apeiti negalima? Taip nesinori grįžti...
- Grįžti? Tai dar nežinia ar mūsų užnugaryje neparengta kokia
užkarda... Jų gi nešuliniai mulai neriboja... – pakraipė žandikaulį Vukmiras.
– Aš tai jų vietoj, tai taip padaryčiau.
- Žinau aš šitą kelią, senjorai...
Kastilijos kalba nuaidėjusio Noros balso iškart net nepažinau. Kaip ir
visi, beje. Net suglumęs dėbtelėjau į ją. Plačiai šypsojosi tik Izabelė: žinojo,
šelmė...
- Tai tu moki kastilietiškai?..
- Aišku, kad moku, don Antonio, - linktelėjusi galva, gūžtelėjo pečiai
Nora. žodžiai skambėjo su keistu akcentu, bet aiškiai ir suprantamai.
Blyn, tos mergos... bobos... Ir visi tie baskai su savo įnoriais...
...kad juos visus, kur...
Susitvardžiau.
- Klok viską, - sausai ištariau. Na negi imsi ginčytis su pienmerge? Ir
dar tokia? Užsirauks, tai po to ir su įkaitintu žarstekliu nieko neišpeši.
Nora linktelėjo:
- Prieš pat pakilimą iki tos vietos, apie kurią senjorai Vukmiras ir
Estevanas (a.p.: ispaniškas „Steponas“ vardo analogas Estebanas arba Estevan) pasakojo,
galima pereiti per upelį į kairį šlaitą. Ten, tarp medžių yra siauras kelias.
Apkrauti gyvuliai praeis. Tik jis ilgas. Per Barrio Bedona galėsim išeiti į
Larrino, prie Urkulu Urtegia ežero. Iš ten jau nieko nereiškia pasiekti arba
Arasatę, arba pasukti į traktą link Vitorijos...
- Net jei grįžimas neužtvertas, kol surasim gausesnius pakeleivius ar
sargybą... Kol šen... Kol ten, dar daugiau užgaišim, - susiraukiau. – O jei,
vis tik, užtvertas?
- Velniop tą grįžimą. Tegu tik pabando mus sekti, - papurtė gleivą,
kovos dalgį, Mortenas.
- Jei ten smulkūs niekšeliai, pakelės plėšikėliai, tai jie mūsų neseks... –
gūžtelėjo pečiais Tilis.
- Senjore... - ėmė linguoti galvą Nora. – Senjore, ne. Niekas jau
nepamena šiame kelyje plėšikų. Niekas! Bet jūs derėjotės su Ikeriu. Jam
atsakėt. Tai gobšus žmogus. Piktas žmogus. Ne vieną vilkstinę jau
pradanginęs, bet įrodymų nėra, - Nora apvedė ranka visus mūsų mulus. - Jis
matė jūsų turtus. Ir jo supratimu, jūsų nedaug...
Mergina kietai užčiaupusi lūpas sustingo.
Susiraukiau mąstydamas. Panašu, kad paskutinis žodis mano...
Taigi. Kaip mes likom be vedlio? Ogi ta pati Nora ir pasidarbavo.
Tądien, kai atvedė mulus, ji, lydėdama šeimininkę, pamačiusi mus lauke
skardžiai ir triukšmingai derantis su vietiniu kaimiečiu dėl vedlio paslaugų,
staiga sustingo, susiraukė ir vos neįsikabino į šeiminkę. Karštai kažką
euskariškai subalmatavo, o senjorita Izabelė, tik nepatikliai palingavo galvą
ir pasivedėjo mane į šoną.
Tiesą pasakius, jau derantis man kilo šiokių tokių įtarimų. Ne dėl
išvaizdos, o dėl kalbos. Apsirėdęs tai jis buvo beveik kaip ir visi čionykščiai
kalniečiai piemenys: su sudribusia kepure, ne tai beretu, ne tai kažkokiu
smaukalu; avies kailio švarku ar, tiksliau – balachonu, kuris buvo šonuose
susiūtas ir paliktos tik skylės rankoms; persijuosęs plačiu diržu su prie jo
kabančiu ilgu ir plačiu peiliu – praktiškai vokiško neilgo knechtų
krygmeserio analogu (a.p.: kriegmesser arba grossemesser – didysis tarnų (prasčiokų ar
nuskurdusių žemvaldžių) kovos peilis, praktiškai atstojantis kalaviją ar kardą).
Ir ne todėl, kad kastilietiškai itin prastai kalbėjo, o todėl, kad naudojo
pernelyg daug smulkių pietų frankų žodelių. Nors taip tik man atrodė, kad
frankų: kaip vėliau paaiškino Izabelė, tai buvo ne frankų, o gaskonų tarmės
intarpai. Matyt todėl aš jų ir nepažinau. Šiek tiek pikardiškai mokėjau – gi
mūsų broliją, jei pamenat samdėsi frankų karalius. Su jų karininkais, nori
nenori, o teko bendrauti.
 - Nora sako, kad šitas veltėdis blogas vedlys, - tuomet pasakė Izabelė. -
Su juo pusė pakrantės nenori net sveikintis.
- Sveikintis?
- Jei euskaldunakas nesisveikina, tai arba jis įsižeidęs, bet ne mirtinai,
arba jis tavęs negerbia... Tai tylus įžeidimas.
- Na, tarkim. Ir?
- Jis prisistatė, kaip Markelis, o žinomas čia kaip Ikeris Sudžiūvėlis.
Nora sako, kad jis užsiima gyvulių pervarymu, bet jį įtaria užsiimant ir ne
visai švariais dalykėliais. Pasak, kai kurių, neturėjusių ant jo akies
neprietelių, tai net jo šešėlis – nelaimės pranašas. Žodžiu... – skėstelėjo
rankom Izabelė.
- Ikeris. Sudžiūvėlis. Na taip, jo veidas panašus į perdžiūvusią datulę.
Vukmirai, gali prieiti? – šūktelėjau savo senajam mokytojui ir trumpai
nušviečiau situaciją. – Tu pas mus vienintelis kalnietis. Ką pasakysi?
- Visokiems perėjūnams mūsų „šlovė" ir didelė vilkstinė gali būti iš
ties kaip viliojantis masalas... – palingavo galvą racas Vukmiras. Perbraukė
savo barzdos kasytes ranka ir uždėjęs ranką ant skjavonsekos buoželės,
pusiau pasisukęs, primerkęs nuo saulės akis, dar kartą nužvelgė jau nutilusį
Markelį-Ikerį. – Galite mane vadinti senu kvailiu, bet atsargos per daug
nebūna. Kalnų keliai ne ta vieta, kur galima keliauti su įtartinais
pakeleiviais... Ypač, jei tai vedliai...
Pastebėjau, kad Tilis ir Stefanas, nors ir nežinojo, apie ką mes čia
kalbame, instinktyviai paėmė į gniaužtus vedlį ir jo jauną pagalbininką,
kuris nebuvo ištaręs dar nė vieno žodžio, bet jo niūrumas ir atsikišęs
randuotas masyvus apatinis žandikaulis ne tik, kad netraukė žvilgsnio, bet
netgi ir baidė.
Šaunuoliai vaikinai...
Su gyvuliais visi mokėjo elgtis, baltarankių mūsų kompanijoje nebuvo,
o kraštas ir kelias pakankamai judrus. Taip ir iškeliavome be vedlio, o Ikeris
bejėgiškai šaudydamas akimis nuėjo niurnėdamas ir laidydamas
prakeiksmus...
O dabar atsirūgo. Trumpai apklausinėjus Norą, pasirodė, kad ji visai
neblogai orientuojasi. Rupūžėlė galėjo ir anksčiau prisipažinti! Baskai,
vienu žodžiu... Pasirodė, kad dar vaikystėje, su tėvu ir broliais, o vėliau kaip
giminaičių namiškė tarnaitė, buvo keliavusi ne tik po pakrantę, bet ir po
visą šį kraštą iki pat Vitorijos. Na, gal ne po visą kraštą, bet kelią iki Bilbao
ir Burgoso žinojo. Nors koks ten kelias? Tai ganėtinai judrus traktas.
Prekybos kelias, kur rami gurguolė visada ras kur apsistoti. Juolab, kad
Burgosas buvo Santjago piligrimų kelio širdis. Kryžkelė, nuo kurios ar į
Leoną, ar į Madridą – iš vis be rūpesčių. Tik mums nereikėjo nei į Leoną,
nei į Ovjedą, iš kur buvo kilusi Izabelės motinos motina (tačiau, pasak
Izabelės – giminių ten neliko). Na ir „rendez-vous“ (a.p.: pranc. tar: „randevu“ -
susitikimo vieta; pasimatymas; iš anksto sutarta vieta) mes - Madride.
- Rodyk kelią, Nora. Mortenai, ariergardas tavo. Stefanai, su juo: tavo
akis akylesnė. Tėve Mykolai, malonėkite pasirūpinti senjorita, Vukmirai –
tavo mulai ir Fedis...
Iki tamsos dar buvo toli – kokios trys, gal net keturios valandos – vis
tik, už kokio mėnesio jau „Rasos“ – ilgos dienos. Nors slėnyje ir dar miške
– sutemsta anksčiau. Jau už poros ar kiek daugiau valandų, kažin ką
įžiūrėsim. Bet ir plėšikams bus sunkiau.
Tuo tarpu kelias vis kilo viršun, gerokai susiaurėjo iki dviejų beveik
susiglaudusių raitelių, o miškelį pakeitė krūmynai. Tačiau bėda viena
nevaikšto, o gal ir ne bėda - angelai sargai pasidarbavo: vienam asilėnui
nutrūko pavaža ir mums teko trumpam sustoti.
Stefanui net nereikėjo duoti komandos, kai jis nusičiupęs mano
žiūroną, stačiu akmeningu ir jau tik retais krūmais, ir žolės kupstais
apaugusiu šlaitu, užsikabarojo šiek tiek aukščiau – ant išsikišusios uolos,
nuo kurios turėjo atsiverti platesnis vaizdas.
- Mus seka, - gražindamas žiūroną ramiai ištarė Stefanas. - Keli poniai.
Nemažiau tuzino. Ko gero, net daugiau.
- Kaip ir nieko. Gal pasitikim ir sumalkim snukius, a? Vyrai?
- Jei tai būtų ryte, pritarčiau, - linktelėjo Vukmiras, o jam antrinantis
Tilis, pritardamas tankiai sulinkčiojo. Na, jis taip pat po kalnus daugiau už
mane pakeliavęs, tad buvo verta įsiklausyti.
- Paaiškink.
- Tokiame siaurame kelyje, kova užsitęs. Sutems. Vietiniai keliukus
žino, pėstute per akmenis apeis. O pasalai, kad galėtume vieningai trinktelti
vienu kumščiu visiems - vieta netinkama...
- Sutemose vietiniai kalnų ožiai mus tikrai apšuoliuos... – paantrino
Tilis.
- Tada judam. Judam, negaištam. Gal atsiras vieta ir mūsų pasalai.
Vukmirai, tegul mulus Tilis su Fedžiu prižiūri, o tu su Stefu ir Mortenu -
paskui.
 - Aš Fedžiui padėsiu, - staiga įsikišo tėvas Mykolas. – Kario ariergarde,
kaip jūs sakot, gali labiau prireikti...
- Ačiū tėve Mykolai...
- Aha... Viešpats su tavim, - numojęs ranka tėvas Mykolas prisiglaudė
prie gertuvės kaklelio. Ne, nepagalvokit. Tai buvo vanduo. Jis iš ties buvo
pasikeitęs. Nors vyno ir alaus neišsižadėjo, bet labai su saiku. Nedaugiau,
kaip ir visi kiti.
Nėra reikalo sakyti, kad per tą trumpą stabtelėjimą, visi tinkamai ir
apsiginklavome. Esant reikalui, jau kaip pilnaverčiai kariai, galėjome stoti į
kovą. Tiesą pasakius, jei būtų pasitaikiusi tinkama vieta, šutvę kailiniuotų
plėšikų, ginkluotų tik ilgais peiliais ir arbaletais, būtume visai ne sunkiai
sudoroję. Bet – tinkamoj... Kol kas, vietovė žaidė jų naudai.
Neužilgo įsukome į kitą, rytinį serpentiną. Nori nenori teko - mums
reikiamas takas buvo užgriuvęs ir nepraeinamas. Praeita žiema pasidarbavo,
o vietiniai dar nespėjo išvalyti: matyt ne itin juo naudojosi. O gal dar dėl
kokių priežasčių. Nors, žmonės praeitų, o štai keturkojai, jau ne. Vis tik, čia
kalnai nebuvo tokie atšiaurūs, kaip vakaruose ar šiaurėje ir buvo išraižyti
keliais ir keleliais. Jie tik iš toli atrodė rūstūs ir neprieinami.
Žodžiu, dar ir šimtinę žingsnių teko grįžti...
O nuo kryžkelės pamatėm priešus. Dar toli, gerokai žemiau, bet nei
strėlės, nei kulkos jų nepasiektų. Ėjo jie vorele. Gana sparčiai. Nesislapstė.
Panašu, kad jautėsi kaip varovai – padėties šeimininkai. Iš viso:
aštuoniolika vyrų su trim poniais.
- Don Atntonio, don Antonio... – Nora stabtelėjo prie krūmokšniais
apaugusio stataus nuolydžio. - Už dviejų posūkių kabantis tiltas į kitą pusę.
Jei paskubėsim, per jį jie lįsti neišdrįs.
Nora niūriai, net persilenkusi pasižiūrėjo žemyn nuo skardžio į
apačioje judančią vorą. Dar kažką pridūrė baskų kalba. Panašu, kad kažką
įžeidžiančio ir niekinančio. Bet nuo to nelengviau.
- Judam, judam... – teištariau ir Izabelei perdaviau savo arklioko
vadžias (daugiau nebuvo kam) ir praleidau į priekį vilkstinę.
– Neužilgo bus tiltas, - ištariau paskui sekantiems vyrams. – Kabantis...
- O tu Jėrgutėliau... – sudejavo Tilis.
- Vukmirai, Stefanai, judu su gyvuliais geriau tvarkotės – juos reiks
kažkaip pervesti. Eikit į priekį. Aš dengsiu uodegą, - ištariau.
Dar iš po perėjimo per Lombardų Alpes, puikiai žinojau, kas tai yra
kabantys tiltai, kurie sujungia du tarpeklio ar slėnio kraštus, ar šlaitus.
Žmogus, kaip žmogus, bet su gyvuliais, kaip taisyklė – buvo vargas.
- Ne. Atleisk, bet ne. Aš su savo koja tik trukdysiu. Tilis ir Stefa vietoj
manęs susitvarkys. Jei reikės, šiems kalnų kuinams užmes kokius skudurus
ant akių ir perves. Kad tik nereikėtų krovinių nuiminėti, o tai iki tamsos
užtruksim ir dar nepreisim... – papurtė galvą Vukmiras. –Kautis, jei reiks –
galėsiu, bet su arkliais dirbti ant svyruojančio tilto, tai niekaip. Šen-ten
lakstyti, kaip kokiam kumeliui nepavyks.
- Gerai, mes trise - paskutiniai.
Kabantis tiltas pasirodė už posūkio, kurį dengė akmenuotas šlaitas.
Prieš jį buvo nedidelė aikštelė. Patogi vieta. Kaip tik tilpo visi mūsų
arkliokai. Per krūmais nuaugusį tarpeklį, kurio apačioje čiurleno vasarą
išdžiūstantis upokšnis, buvo permestas kabantis tiltas. Pakankamai platus,
kad vedant po vieną keturkojį, nuo jo nereiktų nuiminėti mantos.
Taip, už jo mes būsim saugūs. Nemanau, kad plėšikai tokie įžūlūs
savižudžiai.
Pirmosios tiltą perėjo moterys ir vienuolis. Be jokios baimės, reikia
pasakyti. Po jūros ir vandenyno štormų, jo nedidelis siūbavimo net
nepajautė. Paskui jas, po vieną, vyrai pradėjo vedžioti keturkojus. Net jeigu
ir nereikia jų nukraustyti, vis tiek galėjo vesti tik po vieną. Nuvesti, palikti
tėvui Mykolui –grįžti... ir vėl iš naujo. Tikra karuselė. Manęs čia nereikėjo
– tik painiočiausi po kojomis, tad grįžau pas Vukmirą ir Morteną.
Mane pamatęs Mortenas išsišiepė ir netaręs nė žodžio, gleiva mostelėjo
į nuolaidžiai žemyn einantį takelį. Linktelėjau galvą – taip. Plėšikėliai jau
pasirodė ir mus pamatę išsibarstė tarp medžių, krūmų ir riedulių.
Kažkurį laiką buvo ramu, tik už nugaros girdėjosi šūkčiojimai ir net
kažkurio mulo bliovimas.
- Paskutinis... – iššoko suplukęs Stefanas. – Judam.
- Varyk, mes paskui, - linktelėjau galva ir Stefanas dingo iš akiračio. -
Vyrai trau...
Mane nutraukė strėlių švilpimas. Spėjau tik instinktyviai prisidengti
metaliniu rondašo skydu. Nors nė viena strėlė nepataikė - šūviai buvo
netaiklūs. Ir pagal švilpesį – silpni, turėčiau pasakyti. O gal tik taip
pasirodė.
- Blyn... – Vukmiras parodė į šlaitą virš mūsų.
Spėjau pamatyti, kaip ant gana stataus šlaito nuo krūmo prie krūmo,
vienu šonu glausdamasis prie šlaito ne tai perbėgo, ne tai persirideno šešėlis
ir atskriejusi strėlė nubraukė Vukmiro skydą.
 - Traukiamės, traukiamės... – paraginau.
- Eik mes paskui, kapitone, - Mortenas mostelėjo gleiva ir skardžiai
sušuko kažkokį karo šūkį.
- Eik, sūnau, eik, mes paskui... – prisidengęs skydu atbulom žengė
kelis žingsnius Vukmiras ir čia pat, pamatęs kelis nuriedančius akmenukus
iš viršaus, nusikeikė.
Tiesiai virš mūsų sušmėžavusi galva staigiai dingo, pasigirdo kažkoks
riktelėjimas. Buvo aišku – mus supa.
- Judam, judam, jau bus pervedę. Nėra čia ką veikti, - šūktelėjau ir
atsitraukiau už posūkio. Paskutinis, kartą mačiau Vukmirą, kai jis
prisidengęs skydu, traukėsi paskui.
Perėjęs į aikštelę, patenkintas pamačiau, kad keturkojai pervesti. Visi
kiti, taip pat kitapus. Laukti ir stoviniuoti nebebuvo reikalo: juk gerai
mačiau, kaip Vukmiras su Mortenu judėjo paskui mane. Tačiau skubiai
peržingsniavęs gerą trečdalį tilto (negi bėgsi – bėgioja tegu tarnai, o ne
„donai“), už nugaros išgirdau triukšmą, šauksmą, pergalingą klyksmą ir
mūsų anapus stovinčių kompanionų ištįsusius veidus.
Nutvilkė negera nuojauta.
Čia pat pajutau, kad tilto lingavimo taktas persimušė: viskas įvyko per
siaubingai trumpą akimirką ir vienu, ir tuo pačiu metu...
Persikreipęs ir suvokęs, kad įvyko kažkas nepataisomo, pasisukau ir
tai, ko gero, mane išgelbėjo: nugaros šarvus perbraukė strėlė. Per tokį
atstumą galingesnio arbaleto strėlė būtų persiuvusi kiaurai...
Prieš mane stovėjo jau ant tilto užlipusi kailiniuota žmogysta su aukšta
kepure.
Pistoletas iš už juostos lindo kaip sulėtintame kine...
Pistoletas, rodos kilo, neįtikėtinai lėtai... Nuleistukas spaudėsi
neįtikėtinai sunkiai.
Žmogysta susikūprino... Užtaisinėjo arbaletą?.. Už jos pasirodė
antroji... ir dar viena.
Aikštelė ėmė pilnėti...
Šauksmai...
Virš vamzdžio žmogystos krūtinė ir galva... tamprus nuleistukas...
žiežirba.... šnypštelėjims... ugnies pliūpsnis, dūmas ir šūvis, kurio garsas
užgožęs klykavimus nuaidėjo visu slėniu...
Žengiau atatupstas ir užkišdamas už juostos pistoletą atgal, pamačiau,
kaip pilkšvai reto dūmų šydo šešėlyje suklikusi žmogysta susmunka, o už jo
stovnti, ima rėkaudama ir staugdama raičiotis aikštelėje...
Antras šūvis nuaidėjo jau iš už mano nugaros dar man nespėjus
persisukti... Aišku, kad maniškiai...
Trečias šūvis...
Kaip nepatogu traukti antrą pistoletą, skirtą kairei rankai, kai laikai
skydą!.. Jei liksiu gyvas, reikės pagalvoti, kaip juos perkabinti kažkaip
kitaip.
Šūvis... Nepataikiau...
Vukmiras? Mortenas?.. Kur jie?!
Išgąsdinti riksmų ir šūvių aido, arkliai ir mulai muistėsi, trypčiojo,
prunkštė ir bliovė. Vienuolis, moterys ir Fedis juos ramino, o Stefanas ir
Tilis bandė šaudyti.
Pamačiau, kaip Stefanas iš arbaleto paleido strėlę, o Tilis į atbrailą
įrėmė manąją muškietą ir iššovė...
Na ir teisingai.
Išsisklaidžius dūmams pamačiau...
Nepatikėjau savo akimis...
Priešinga aikštelė buvo tuščia. Na, beveik tuščia – kažkuris iš plėšikų
sučiupęs gulintį užmuštąjį ar tai sužeistąjį, jį vilkdamas dingo už posūkio.
Viskas. Slėnį apgaubė tyla. Net keturkojai akimirką nustojo bliauti.
Kas per šūdas?!.
- El kapitano! – išgirdau aiktelint Noros balsą.
Pasisukęs pamačiau, kaip ant kelio, einančio per šiapus tilto esančią
aikštelę, išdygo trys žmogystos su arbaletais rankose.
Ir iš kitos pusės taip pat. Net daugiau.
Viskas... Na, Vukmirai... Na, Mortenai... Panašu, kad ne tiek jau labai
mus ir aplenkei.
Žengiau kelis žingsnius, dešine ranka, kiek galėdamas švelniau, už
savęs užstūmiau Izabelę ir išsitraukiau rapyrą. Pajutau, kad man iš kairės į
vieną liniją stojo ginkluotas Fedis. Jau vaikio su tokia apranga ir nuo gero
paauglio neatskirsi... Akies krašteliu pamačiau, kad kitapus, į uolas atrėmę
ištuštintas šaudykles, petys petin stojo Stefanas ir Tilis.
Išgirdau tėvą Mykolą pusbalsiu marmaliuojant kažkokią maldą. Buvau
tikras, kad ir jis su savo kaustyta lazda prisijungs...
Bet priešai su arbaletais. Jeigu tinkamos šarvamušės strėlės – mums
galas: iššaudys ir vardo nepaklaus.
 Gal pirmiems pulti. Šansas! Žiojausi išrėkti komandą... bet, kažkas,
tarsi sulaikė: kažkodėl priešai sustingo, nekėlė arbaletų. Laukia
pastiprinimo nuo tilto? Bet tiltas nejuda - niekas per jį neina...
Vienas iš atėjūnų pakėlė ranką išskėstais pirštais delnu į mus.
XVI. Gudobelės Mergelė
Kas pasakė, kad mišios nuramina?..
Taip, nuramina... Bet tik trumpam. Tam kartui, kol stovi bažnyčioj. Gal
jų metu pasijauti ramus ir susiliejęs su kažkuo dangišku... ir... Na, gal dar
kokį pusvalandį po jų... O po to vėl kažkur viduje surakina...
Na, nežinau, gal requiem mišios, šioje epochoje gimusiems ir
užaugusiems, o ne tokiems atskalūnams kaip aš, ir veikia kaip raminamai?
Gal. Nors ne, netiesa... Mačiau, kaip žmonės po netekčių lenda į butelį arba
į pirmas ir karščiausias gretas...
Mačiau...
Ir ne kartą...
Ir pats lindau...
Ir nepadeda čia jokios requiem...
Gydo tik laikas... Visagalis laikas, kuriam paklūsta net Dievai...
O gal ir nepaklūsta... Nors ne, ko gero - nepaklūsta... Bet ir jie, bėgant
laikui - keičiasi...
Priglaudžiau molinio kreivo butelio kaklelį prie lūpų. Dar nespėjęs
sušilti, aitrai rūgštus ir tirštokas, jaunas vynas, gaiviai nutekėjo gomuriu.
Netyčia kelis per lūpą nuvarvėjusius lašus piktai nubraukiau ir krestelėjęs
ranką, buku žvilgsniu panirau į žalsvas kalnų keteras, per kurias nesimatė
nei horizonto, nei neaprėpiamų tolių. Jie patys - toliai...
Na ką, mylėjo racas Vukmiras kalnus - juose ir liko. Ir juose pražuvo.
Ir ne bet kaip, o kaip norėjo - su ginklu rankoje... Tik tiek, kad kažkaip
kvailai...
Labai kvailai...
Išsipildė mamutės žodžiai...
Deja, bet išsipildė...
Vėl gurkštelėjau...
...bet lengviau nesidarė...
Ir nepasidarys - reikia laiko...
Poryt leisimės į kelionę. Į pietus. Bus lengviau...
Tikiuosi...
 Mintyse prasukus visus įvykius iš naujo, kartais palengvėja... Kartais...
Dabar dar tik pietūs. Siesta. Turėtų būti karšta, tačiau aukštai, iki
beprotybės žydroje padangėje vėjelis, gainiodamas plunksnuotus
debesėlius, tuo pačiu ginė šalin ir karštį nuo beveik vienišos slėnio uolos. O
tąkart jau buvo beveik vakaras. Šešėliai jau buvo nutįsę, ilgi ir grasino viską
per nepilną valandą užgožti, apgaubti tamsa.
Anądien mes stovėjome pasiruošę kovai, o piemenų kalniečių vis
daugėjo. Po šešis iš kiekvienos kelio pusės. Jai būtų tekę kovoti, tai dar
nežinia ar mes jų neįveiktume – visi buvome mušti ir pamesti... Šarvuoti ir
ginkluoti. Tad, jei pirmoji arbaletų salvė nepaklotų, tai būtume
pasigalynėję...
Bet neprireikė. Nora, pagal kažkokius ten požymius pažino, jog tai
visiškai kitas klanas. Ji pradėjo kažką rėkauti ir sapalioti. Greitakalbe mums
ištarė, jog tai onacinos giminės žmonės. Bet man tas vardas ar giminė nieko
nereiškė.
Vyriausiasis iš jų nuleido arbaletą ir pareikalavo vado...
Norai vertėjaujant, paaiškėjo, jog tai iš ties onacinos giminės žmonės,
kurie jau seniai pastebėjo mūsų vorą. Ir persekiotojus. Ko laukė? O ką aš
žinau? Ko gero tik nuo šios kalnų keteros buvo jų kontroliuojamos žemės.
Čia jau galiojo jų fueras – grafystės fueras (a.p.: vietinis įstatymas. Tuometinėje
Ispanijoje ir ypač Baskijoje, savivaldos turėjo labai plačias teises).
Gal todėl persekiotojai taip staigiai ir išgaravo. O gal nuo anapus juos
pirmi pastebėjo. Neaišku. Bet persekiotojų nė pėdsako neliko.
Po trumpų ir aiškių derybų, jau kartu su naujaisiais sąjungininkais
perbėgę atgal per tiltą, radome tik kelias paliktas nepastebėtas strėles...
Ir viskas: jokių sužeistųjų, jokių lavonų, jokių kūnų... Nieko nepaliko.
Nieko! Plėšikai, rizikuodami įkliūti, paskui save susitvarkė. Gal
nustūmė žemyn?..
Gal...
Tačiau gilesnėms paieškoms laiko nebebuvo: iki sutemų reikėjo prieiti
iki nakvynės vietos. Vietiniai žadėjo apieškoti visus šlaitus ir pažadą
ištesėjo: šiandien buvo atlėkęs berniukas pasiuntinys ir bendruomenės
seniūno vardu paporino, jog apšniukštinėję aplinkinius šlaitus, nieko nerado
- plėšikai dingo nepalikdami pėdų... Nelabai patikėjau, kad pėdsakų nebūtų
palikę. Kita vertus – logiška: jei vietiniai sužinotų, kas konkrečiai čia
darbavosi ir bandė užgaulioti keliautojus – gyvenimo plėšikams nebeliktų.
Vietiniai rūpinasi savo keliais: ramūs keliai – jų duonos kasdieninės
garantas. Galbūt todėl, per amžių amžius, Ispanijos karūna ir gerbė jų
savivaldą. Baskų krašto klanai ir jų vadai - buvo prisiekę ir lojalūs karūnai.
Vyriausieji žemvaldžiai, dažniausiai giminių vadai, galima sakyti, kad
grafai - vadovaudamiesi savo fuerais, ramiai tvarkėsi ir tiekė karūnai
visokeriopas paslaugas. Stabiliai mokėjo mokesčius. Na, o bandymas
pavergti lojalius, darbščius ir ištikimus euskaldunakus būtų per brangus. Per
didelė kaina. Ir beprasmiška. Nebent jie imtų maištauti. Bet šitas regionas
nemaištavo, o virė savo sultyse. Na, tad Ispanijos karūnai visai nerūpėjo
kokia kalba vietiniai piemenys: bele tik būtų ištikimi ir... krikščionys.
Katalikai...
Nors baskus krikščionimis būtų galima vadinti tik su labai dideliu
pritempimu: vaikščiojo gandai, kad neretam kaime ar slaptuose urvuose, dar
ir dabar, neretai, lenkiamasi seniesiems dievams. Tokiems kaip Sugarui ar
Mari (a.p.: baskų senojo panteono dievybės)... Khmmm.... Na, kad ir šis vienuolynas,
prie kurio sėdėjau: Santuario de Aránzazu. Pilnas pavadinimas - El
Santuario de Nuestra Señora de Aránzazu – Švenčiausiosios skaisčiosios
Aranzazu arba Gudobelės Mergelės šventykla. Pažiūrėjus į šventą mergelę
ir pasiklausius legendų, bent jau man kilo tam tikrų minčių: toji pati
Skaisčioji mergelė Marija su Jėzumi ant rankų – nepaprastai panaši į baskų
žemės deivę Mari. Nora, man vėliau rodė vieną piešinuką ant uolos, beveik
išeinant iš šių kalnų į Rijochos slėnį. Tai štai - statulėlė, vaizduojanti
Šventąją, tokia pati „sultinga“, kaip ir baskų dievybių panteono Mari.
Lygiai taip pat su obuoliu ant rankos. Tik tiek, kad Šventoji sėdėjo ant
gudobelės šaknies sosto, prie kurio, prikabintas karvei segamas barškalas –
varpas... Bet nekiltų pašalinių minčių, je ne legenda, kurią paporino patys
vienuoliai. Legenda, aišku, sako, kad tai stebuklus daranti šventa Mergelė.
Žodžiu, po onacinų ir gamboinų šeimų karo, visą šį regioną užklojo
neregėta ir iki šiol negirdėta sausra. Žmonės jau buvo visiškoje neviltyje,
kai kažkoks vietinis klebonas, berods kažkoks Rodrigo de Balzategujis (a.p.:
Rodrigo de Balzategui), nežinia ko klajojantis po šias apylinkes (gal stbmeldžių
ieškojo? Arką?), staiga gudobelių krūme, tiesiog uolos nišoje po gudobelės
krūmu, atrado šventosios Marijos statulą. Jis giliai nustebo ir ištarė: „tai štai
kur tu slepiesi!“. Įtikėjęs į stebuklą, jis be proto jai meldėsi kelias dienas ir
prapliupo ilgai lauktas stebuklingas lietus. Aplinkui viskas sužaliavo... Štai
toje vietoje, kur buvo rasta Mergelė, pastatė bažnytėlę, o iš tos pačios
gudobelės šaknies išdrožė stebuklus darančios Mergelės „sostą“. Tai ką jis
čia iš ties atrado? Baskų Romuvą? Labai įtikėtina. Būtų koks diedas su
gyvatės uodega ir tridančiu – būtų sudaužęs, o nišoje stovėjo mergelė, labai
panašiu vardu, labai panašiu stotu... Marija yra Marija, žodžiu...
...o po to atvyko vienuoliai...
...o po to pradėjo eiti piligrimai, kurie norėjo nusilenkti stebukladarei
Gudobelės skaisčiajai Mergelei...
Pasklido gandai, kad ji dar ir moterų globėja, šeimos globėja ir net
gydo nuo nevaisingumo, o gal dar nuo kažkokių ligų... Kas ten dabar žinos,
kiek čia pramanų, kiek legendų, bet žmonėms tikėjimas reikalingas ir jie jį
gavo.
Na va, štai taip...
Kažkaip taip...
Šie, dabartinis mano laikmetis – tai religijų laikmetis... Šiukštu, kad net
balsu, va štai tokių, šventvagiškų, minčių neišsakytum net sapne... Sudegins
ir tiek... Su savo išlygomis ir sąlygomis, aišku. Jei ne bukaprotis fanatikas,
tai sugalvosi, kaip gali melstis kam tik nori... Kaip, pavyzdžiui, didikams su
tomis sugulovėmis. Neištikimybė, tik kai svetimoteriauji su savo luomo
moterimis, o jei patvarkai tarnaitę, tai ir ne nuodėmė. Na, bent jau
nedidelė... iki skaistybės idealų čia visiems labai toli, nors visur jis karštai
deklaruojamas...
Bet savo tokias liūdesio iššauktas mintis galiu susikišti šiknon... Dabar
aš jau manau, kiek kitaip, nors visas tas bažnytines ir kitas ceremonijas po
šiolei laikau nuobodžiomis ir vos ne vos jas ištveriu. Bet ištveriu. Ir Ačiū
Dievui. Persižegnoti ir rožinį sukalbėti nesunku. O kartais ir naudinga ir
padeda...
Na štai, sėdžiu ant uolos, o senjorita Izabelė su savo Nora, kriptoje prie
tos stebukladarės baskų Marijos meldžiasi... Ko ji ten meldėsi(?) – žalio
supratimo neturiu... Na ir nereikia man to supratimo. Maža ko moteris gali
melsti Skaisčiosios Mergelės?!!
O, beje, ji, Izabelė – labai neblogai pritapo prie mūsų komandos. Viena
vertus, kaip ir nekeista: kampfrau – gerbiamos. Stovykloje ar gurguolėje –
jų vaidmuo ne paskutinis. Daugelis karių turi būti dėkingi už savo gyvastį
būtent joms... Tad, mano vyrai - įpratę gerbti būrio moteris. Khmmm. Taip
pagalvojus, net gaila bus skirtis. Kurį laiką bus tuštuma. Na ir, tiesą sakant
– labai įdomus pastebėjimas: užtenka moteriai persirengti į vyrišką aprangą,
mesti šalin visus tuos moteriškumo atributus, tokius kaip sijonai ir krūva
pasijonių, kvailus siuvinėjimus, kaspinus ir visokias skaras ir, vietoje to,
užsijuosti diržą su ginklu, užsimesti apsiaustą, ir jų statusas, vyriškoje
kompanijoje - pasikeičia tarsi mostelėjus burtų lazdele. Vyrams jos tampa
kaip ir „savos“. Aišku, atsiras vienas kitas nepraustaburnis ar koks
niekšelis, bet, bendroje visumoje, jos tampa kitokios. Na, kad ir tąnakt, kai
žuvo ar, tiksliau, prapuolė Vukmiras su Mortenu. Tąkart tylomis atsistojau,
atkimšau gertuvę, nuliejau truputį brendžio ant žemės ir ištaręs palydinčius
žodžius, po kurių pakilo ir kiti bendražygiai, gurkštelėjęs ištiesiau gertuvę
Izabelei. Taip jau kažkaip stebėtinai savaime išėjo, o Izabelė nė kiek
nesutrikusi, tarsi taip ir turėtų būti, pasielgė lygiai taip pat, kaip ir aš, ir
perdavė gedulo gertuvę tolyn. Šį gestą visi priėmė, kaip savaime
suprantamą dalyką.
Beje, tėvas Mykolas taip pat rimties nesugadino, nors, kaip
bažnytininkas, pamatęs tokį elgesį - galėjo. Tėvas Mykolas keistuolis, bet
ne kvailys. Tik tiek, kad jis nenuliejo nė vieno lašo ant žemės, o tik
persižegnojęs gurkštelėjo ir perdavė baskams, kurie tylomis ir labai
supratlingai perėmė estafetę...
Taigi... nepadeda paskutiniųjų dienų įvykių prasukimas mintyse...
...nepadeda...
Na, o į šią, de Aránzazu šventovę, mes čia atsidanginom jau norom-
nenorom... Kiti keliai mūsų vilkstinei netiko. Na ir rizikuoti nebenorėjome:
prisijungėme prie vietinių galvijus varančių piemenų. Jau aišku, kad
kalnuose arba reikia keliauti su didžiule kariauna, arba ieškoti globėjų...
Štai taip – pamoka visiems laikams...
Skaudi pamoka...
Ir tik labai tikiuosi, kad vienas iš tų, kuriuos pašovėme – buvo Ikeris...
Ir būtų gaila, jei jo nepašovėme, nes už mus, jau atšalus įvykiams – niekas
nebekeršys - mes su euskaldunakais jokiais kraujo ryšiais nesusiję...
Gaila buvo raco Vukmiro...
Ir gaila buvo jūreivio Morteno...
Širdį skaudėjo...
Linkėjau, kad lengvi jiems būtų šie kalnai...
Pribaigiau paskutinius lašus ir rankoje atmestinai pasiūbavęs butelį,
mestelėjau jį nuo uolos žemyn. Po akimirkos išgirdau kaip jis dusliai
subyrėjo į akmenis... Gerai pataikiau: o tai visai giliai apačioje vieni krūmai
– nebūt sudužęs - o labai norėjosi, kad sudužtų...
Nugara atsirėmiau į nedidelį riedulį. Žemyn į prarają nuleistos kojos
jau buvo sunkios, nors galva - aiškut aiškutėlė... Ir klausa neatbuko...
Štai... Kažkas link manęs eina...
 Ko gero du...
Bet sprendžiant iš žingsnių – atvirai ir be piktų kėslų... Nesėlinančiai...
Ir ne kokių jaunuolių ar pasipūtėlių žinginės... Apavas minkštais padais...
Nelabai tinka kalnuose. Vienuolyne apsistoję piligrimai?
Na taip, kario duona - ji tokia... Ne vien akys kvailą galvą saugo...
Muzikali iš „ano Antano“ paveldėta klausa – taipogi didelis turtas...
Taigi taip – taip: skirtingai nuo tų laikų, kai atsidūriau šiame pasaulyje
– jau galėjau pakelti nemažai svaigiųjų silpnų gėrimų. Nuo bokalo jau
neužknarkiu...
- El capitán don Antonio? – išgirdau negarsų ir dusliai girgždantį balsą,
kuriame jautėsi šiek tiek melodingumo.
Lėtai pasukau galvą. Saulės spinduliai trukdė, akino, tad
markstydamasis įsižiūrėjau į atėjusiuosius.
Tai buvo du vyrai. Pagyvenę. Pagal laikysenas - buvę kariai. Nors
dabar visi kilmingieji – buvę arba esami kariai. O šie, panašu, kad dar
rekonkistos veteranai... Nenusakomo amžiaus, bet jau perkopę gerokai per
vidutinį... Ir vienas iš jų – aiškiai ponas - aklas. Jo akys buvo užrištos siaura
auksu siuvinėta juostele ar plonyte susukta skarele. Panašių spalvų juostelė
juosė ir jo minkštą beretę su tvirtais bryliais. Susiraukšlėjusį veidą kirto
senas ir, savo laiku, blogai užsiūtas randas. Bet randai šiais laikais - vyro
negadina – netgi karaliaus... Netgi imperatoriaus... Tokie jau šie laikai...
Aklasis išdidžiai laikė ilgą kelioninę lazdą. Paprastą: be jokių
paslapčių, kaip pavyzdžiui manoji –su smaigu – estoku, kurią man
pagamino Vilniuje. Rūbai tvarkingi. Švarūs. Aiškiai rūpestingą ir gerą tarną
turi... Panašu, kad tarnas ar liokajus, ir bus tas ne menkiau išdidesnės pozos
seniokas, kuris per pusę ištiestos rankos stovėjo atsilikęs už pono. Atrodė
taip, lyg būtų visuomet pasiruošęs jam pagelbėti. Bet tarnas, kaip tarnas, o
ponas buvo apsijuosęs plačiu senovišku diržu ir segėjo ganėtinai senovišką
espadą (a.p.: ilgas siauras ispaniškas kalavijas – rapyros protėvis) ir durklą su tokio pat
stiliaus rankena. Nors meluoju – prie diržo prisegtas buvo tik durklas, o
espada kabėjo ant perpetinės juostos ar perpetinio diržo. Taip kalavijus
nešiojo daugelis garbingo amžiaus senjorų, kuriuos neretai kankina podagra
ar ginklas prie diržo jau tampa per sunkus. Ant senio pirštų keli, pagal šiuos
laikus, nedideli žiedai. Ir į akis krito ant juodo chubono širdies srityje
išsiuvinėtas kuklus, gal tik pusės sprindžio raudonos lelijos-kalavijo
kryžius. Santjago kavalierius? Kodėl gi ne? Ar ne jų pareiga saugoti šventas
vietas? O ir ne baskas – bent jau ausų speneliai, kuriame įvertas kažkoks
kuklus akmenėlis - yra. Pas daugelį baskų, va, kaip pavyzdžiui ir pas Norą –
jų nėra.
- Si, señor?.. – laukdamas prisistatymo, lėtai, subarškėjęs rapyros
makštų metaliniu galu į akmenis, atsistojau. Kildamas pasičiupau apsiaustą,
ant kurio sėdėjau, ir persimečiau jį per kairę ranką.
Viskas, vienatvei galas. O bendrauti ūpo neturėjau. Betgi nepasiųsi
aklo žmogaus toli... kur nors toliau horizonto, pavyzdžiui... Ir dar Santjago
kavalieriaus.
Žengiau kelis žingsnius į šoną, toliau nuo atbrailos.
- Su kuo turiu garbės, senjore?
- Ir aš turiu garbės, su garsiuoju kapitonu... – senasis senjoras visu
korpusu pasisuko mano kryptimi.
Viskas aišku – aklas jau labai seniai: klausa ir, matyt, uoslė, tuo pačiu,
gal ir kiti jutiminiai, gal net nepaaiškinami pojūčiai - jau nušlifuoti...
Nenustebčiau, jei vien tik iš klausos sugebėtų nuo kokio kaimiečio su savo
espada atsilaikyti... O juk teko matyti. Irgi kalnuose – Alpėse. Vienas iš
pietinių vokiečių baronų – visiškai aklas, o beveik apsiėjo be jokio tarno...
- Nelabai suprantu, kuo aš čia galėjau išgarsėti... – mintyse pridūręs,
kad galiu išgarsėti nebent tik savo žioplumu, gūžtelėjau pečiais.
- Aš aklas, don Antonio, bet ne kurčias. Jūsų žmonės garsiai šneka... Ir
apie piratus, ir apie...
- Tai ne mano žmonės, senjore, - kiek suirzęs pertraukiau
neprisistačiusį senį. – Jie mano bendražygiai. Draugai. Ir laisvi kalbėti ką
tik nori...
- Taip, taip, atsiprašau. Leiskite prisistatyti, jaunasis kabaljero: esmi
Castillo de Portilla senjoras, donas Emilio Diego de Portila y Kueva, -
senis išdidžiai linktelėjo. – Tačiau galite vadinti tiesiog donu Emiliu. Arba
Emiliu.
- Antonio Palanka de Nakatcha y Butrim, don Emilio...
Atsakiau tokiu pačiu tonu, bet praleidęs „don“ ir „senor“ –
nebežinojau, kaip dabar man save vadinti. Garsija „donu“ vadino iš
pagarbos, demonstruodamas draugystę. O čia?..
- Tačiau draugai dažniausiai vadina... Įvairiai vadina... Kaip jums
patogiau, donai Emili, - pridūriau, po akimirkos.
Senasis idalgo atlaidžiai šyptelėjo. Pakinkavo galva ir vėl šyptelėjęs
dėl senojo rando ne itin malonia šypsena, ištarė:
- Aš suprantu. Draugų netektis...
 - Vienas iš jų buvo mano mokytojas...
Senis nepatenkintas, kad jį pertraukiau, susiraukė, tačiau nieko
neatsakęs į repliką, tęsė:
- ...yra didžiai liūdnas dalykas. Tačiau liūdesys negali užgožti tikro
kavalieriaus širdies taip, kad jis aptemdytų jo veiksmus, niekintų
artimuosius ir, aišku, meilę Viešpačiui...
Senis staiga nutilo. Jis, tarsi pajautė, jog esu tos nervinio pratrūkimo
ribos, kai bet koks moralizavimas ar pamokslas gali tiesiog išvesti iš
pusiausvyros. Jis jau stabdydamas būsimąją manąją repliką, įsakmiai
kilstelėjo ranką:
- Patikėkit žmogum, kuris neteko ketverių sunų ir vienos dukters!
Liūdesys, ypač turint karštą kraują, gali nuvesti tik į aklavietę... Ir niekur
kitur.
Įsivyravo nejauki tyla.
Tylėjau paspringęs savo žodžiais. Suvokiau, jog baisu net buvo lyginti
šio nupušusio senio išgyvenimais su savaisiais...
- Aš ne joks ne kabaljero... o tik... – piktai ir bejėgiškai mostelėjau
ranka ir giliai viduje, nuoširdžiai nusikeikiau. Tarsi mostelėjus burtų
lazdele, supratau, jog juntu, kaip širdį gniaužiantis kumštis, pamažėle
atsileidžia.
...atsigniaužia. Nedaug, bet...
- Khmmmm... don Antonio... Iš to, ką girdėjau, nepasakyčiau... Žinot,
gal susiraskim vietelę pavėsyje, o tai jau kiek po vidurdienio ir saulė tuoj
bus visiškai negailestinga. Aš jus pavaišinsiu nuostabiu vynu iš savojo, kad
ir mažučio, bet nuostabaus vynuogyno... Ten apie viską ir pakalbėsim... –
nelaukdamas atsakymo, senis pasuko galvą į palydovą: - senjore Sančo,
mielas drauge...
- Supratau, don Emilio, - nusilenkė senio palydovas: nors tas negalėjo
jo matyti (bet puikiausiai galėjo justi) ir apsisukęs, greita ir tvirta žingine
nužingsniavo menkai išmindžiotu ir menkai apžėlusiu smulkiais
akmenėliais nusėtu takeliu.
- Na, ką gi, paėjėkim, o tai, man, neregiui, kiek nejauku stovėti šalia
skardžio.
Žiojausi klausti, bet vėl nurijau. Na taip. Net aš, ne aklas, jutau, kaip iš
tarpeklio kyla kiek kitoks, virpantis oras. Tokius dalykus aklieji jaučia dar
labiau. O taip! Atspėjau... Ne paprastas aklasis... ir ne pirmi metai aklas:
jutiminiai dalykėliai nugvildenti...
 Linktelėjęs, atsargiai priliečiau pirštais prie jo ant kalavijo rankenos
uždėtos kairiosios rankos alkūnės ir, tarsi rodydamas kryptį, neatleidau.
Panašu, kad senajam senjorui įtikau. Šis linktelėjo ir pasisukęs reikiama
kryptimi, visai šauniai ir užtikrintai nužingsniavo greta.
- Leiskite paklausti, don Emilio, jūs turite konkretų reikalą? Ar...
- O, jaunieji žmonės! Kokie jūs nekantrūs! Kokie nekantrūs... Net du
reikalus, don Antonio, net du...
Gana greitai pasiekėme pavėsį, kurį suteikė piligrimų nakvynei skirtas,
dar nepilnai baigtas statyti akmeninis pastatas ir keli žaliuojantys aukšti
krūmai.
Ant didelių riedulių užmečiau seniai nutrintą apsiaustą, kurį, matyt, jau
Madride, prie kokios bažnyčios reikės atiduoti varguoliams, ir pasodinau
senį. Kaip tik tuo pat metu prisistatė senjoras Sančo su pintine, iš kurios
kyšojo pilvoto butelio kaklelis. Ir čia pat, tarp mūsų, ant akmenų užmetęs
kietą demblį, ėmė dėlioti užkandžius. Don Emilijui įbruko taurę, kitą įteikė
man. Pripylęs mums vyno, išdėliojo kelių rūšių papjaustyto sūrio ir saulėje
džiovintos mėsos.
Lengvai pauosčiau vyną. Nors jau buvau išgėręs prasto birzgalo, bet tai
man nesutrukdė užuosi nuostabų gaivinančio vyno aromatą. Jau supratau,
kad nebus jokio vandens skonio, jokios išskirtinės aižios rūgštelės.
- Pabandykit, mielas drauge, pabandykit, paragaukit. Gretimai esančio
Riochos slėnio gėralai net šalia nestovėjo. Palyginant su šiuo, tai jie gamina
skiestą actą, – senis nebaigė sakinio, o vietoje žodžių pridėjo taurę prie
ilgos nosies ir įtraukė gaivaus aromato.
... tarsi pamačiau vaiduoklį. Net susipurčiau. Krentantys šešėliai, tarsi,
išlygino senio veidą ir man tiesiog akimirkai pasirodė, kad štai tokį, labai
panašų vaizdą, jau buvau kažkur matęs... Tik kitur. Smegenėlės nučiožė?
Vukmiro žūtis stogą nunešė? Ar čia „dežaviu“ sindromas?.. Senai: kitoj
vietoj, kiti asmenys, veikėjai... bet ne „aname“ pasaulyje-laikmetyje.
Šiame... (a.p.: "dežaviu sindromas", kai asmeniui kai kada atrodo, jog einamieji įvykiai jau yra buvę.
Pavyzdžiui, kai pirmą kartą atsidūręs kažkokioje vietovėje, mano, kad jau čia buvęs ir t.t...)

***
Algis spragtelėjo „pelytės“ klavišu padidindamas de Aránzazu vaizdą.
Na taip. Graži nuotrauka. Spalvinga kanų aušra, kuria užstoja špilis su
kryžiumi. Tik tuo metu, kai Antanas rašė, čia jokios katedros ar bazilikos
neturėjo būti ir jos nebuvo. Ji tik praeitame šimtmetyje pastatyta. Tiesą
pasakius, Algio nuomone, šis statinys gerokai prastai paišėsi į tolumoje
besidriekiantį žalią slėnį, kurį tarsi žirneliai, nusėjo properšos su
pilkšvomis uolomis ir rieduliais.
Tuo metu, kai kažkur čia sėdėjo Palanka, mažytė koplytėlė ir akmeninis
namas vienuoliams ir piligrimams, ko gero, gerokai labiau derėjo prie
pirmapradžio pasaulio. O dabar – bjaurastis ir tiek...
Taip, o dabar vėl sunkioji veikalo dalis: keli kiti lapai apiplėšyti ir,
tarsi, pelių ar žiurkių apgraužti. Nors teksto geri trys trečdaliai išlikę.
Nepalygint su kai kuriais ankstesniais. Bet tai jau rytoj... Rytoj... o šiandien
į šaudyklą: Algimantas neištvėręs įsigijo kapsulinio senovinio ginklo
repliką. Veikiančią. Jam tiesiog pačiam norėjosi pajusti kas tai yra. Užuosti
tą vaizdžiai Palankos aprašytą kvapą, pajusti dūmą... Na, prisukamo arba
titnaginio – deja, bet negavo. Bet esmės tai nekeičia... Ačiū Dievui –
Lietuva, ta šalis, kur dar su protu nesipyksta ir leidimus ginklams dar
galima ne taip jau itin sunkiai susitvarkyti...
..„dar“...
Atsistojęs uždarė nešiojamą kompiuterį ir mestelėjęs akį į sieninį
laikrodį, pradėjo tvarkyti savo po visą stalą išdrabstytus popierius...

***
- ... ir kol tie Vaskai (isp. Vasco – baskai) savo Riochoje išmoks jį gaminti,
tai veikiau dangus ant jų galvų užgrius... – baigė sakinį Palanka.
Sakinio pabaiga jam tiesiog pačiam išsprūdo iš pasąmonės gelmių.
Kažkada teko susitikti kondotjerų karininką, kuris ragaudamas vynus, juos
amžinai lygino su baskų Riochos ir savo tėvo vynais. Net įkyrėjęs buvo su
savo tais palyginimais.
Po šių žodžių, don Emilis net krūptelėjo. Lėtai, tarsi matydamas,
pasuko galvą į Antaną ir, jei akys būtų matančios ir nepaslėptos, tai, matyt,
būtų išlipusios iš orbitų. Tačiau smaguriaudamas vynu ir žiūrėdamas kažkur
į tolį, Antanas to net nepastebėjo. Kilstelėjęs storo žalsvo stiklo taurę,
pabandė per jį įsižiūrėti į žalias kalnų keteras, kurios, tarsi pylimas, supo
slėnį: tarsi milžinas kažkada būtų parėjęs per šiuos kalnus su dideliu plūgu.
Aišku - nieko neįžiūrėjo. Stiklas per storas ir per žalias. Bet vynas iš ties
buvo nuostabus. Su tuo rūgščiu jaunu šlamštalu, kurį bukai maukė dar prieš
pusvalandį – net neįmanoma palyginti.
- Bet skonis kitas... – plekštelėjo per gomurį liežuviu Antanas. – Tada
buvo Toskanos kalvų... Jis kiek aitresnis už šį... Bet galiu klysti. Blogas aš
vynų žinovas... Ir visgi, kokie tie du reikalai?..
Tarsi tik dabar, dar kartą gurkštelėjęs ir pasukęs galvą, pamatė
nuostaboje sustingusį senjorą Sančio ir atvipusį dono Emilijaus žandikaulį...
- Mat jį šunys tuos reikalus... Iš kur?..
- Kas iš kur? – sutrikęs Antanas pervedinėjo žvilgsnį nuo Sančo į Emilį
ir atgal.
Don Emilis tarsi paspringo mažutėliu gurkšneliu ir užsikosėjo, o prie jo
pripuolęs senjoras Sančo kelis kartus trinktelėjo per nugarą. Praradęs
liokajiškąjį santūrumą, išpyškino:
- Iš kur žinote šį posakį?! Donas Emilis jį pats visada mėgo kartoti, o
su jumis...
- Tylėk, Sančo... – niauriai ištarė baigęs atsikosėti senis. – Malonėkite
paaiškinti... Ir nesakykit, kad čia pat sugalvojote... Jūs ne Kastilietis. Jūs ne
iš Portilos...
- Portila?.. Tai... Aš nieko ir nesakau...
- Tai sakykite! Susimildamas!
Antanas pajuto, kad senis jau net nebežino maldauti ar reikalauti, pykti
ar erzeliotis, tad pagalvojęs jog sunki gi būna senatvė... ir dar akla,
susimąstęs ir kasydamasis gal dviejų dienų šeriais apaugusį žandą, gūžtelėjo
pečiais:
- Iš mano draugo ir bendražygio pažįstamo. Mes tada žygiavom į
Milaną, o jis su Venecijos kondotjerais... Bartolomėjaus raiteliais.
Susitikom atsitiktinai. Kažkokiam miesteliūkštyje. Nelabai pamenu jo
vardo... Gal Markus? Ne... Mateo?.. Ne, Morimero?..
- Modestas? Modesto los Portila Krus?
- Galbūt. O ką?
- Pasakok... pasakok... viską. Senjore Sančo, paaiškinkit... – senio
balsas, tarsi išsausėjęs nutrūko ir jis jau net nebegalvodamas apie vyno
taurumą, godžiai prisiglaudė prie masyvios, tokio pat žalio storo stiklo
taurės.
- Don Antonio, - ramiu ir jau suvaldytu balsu prabilo senasis don
Emilio tarnas. – Sakykit: ar vyras, su kuriuo jūs buvote susitikęs, neturėjo
jokių... kaip čia išsireiškus... ypatingų...
- Apgamas tarp kairios akies ir ausies, kurį jis bandė maskuoti barzda,
jei to klausiate...
- O...
 - Na, susitikom, išgėrėm. Sakau, ne mano bičiulis, o mano bičiulio
pažįstamas... Kas yra? Arba paaiškinat žmonių kalba, arba užsičiaupiu
amžiams... - Palanka vos neištaręs „...ir eikit jūs visi šikt“, suraukė antakius.
- Tai don Emilio sūnus. Jauniausiasis. Bet jei papasakosite daugiau,
būsime dėkingi... Kada tai buvo? Kas tas bičiulis?
- Bičiulis? – Antanas trumpam susimąstė, kurį Chose vardą minėti, bet
tuoj pat apsisprendęs ištarė: - Chuanas de Kueva y Santjago...
- Santjago?
- Alburkerkės kunigaikščio, kilniojo dono Beltrano de la Cueva
nesantuokinis... Bastardas, žodžiu...
Senis staiga pašoko. Tarsi numetęs šimtą metų, kaip jaunuolis
sutrypčiojo kojomis. Palanka net pagalvojo ar čia jam ne kokios
konvulsijos... O gal koks priepuolis?..
- Oooo... Šventoji Magdelena!.. Oooo.... skaisčioji Aranzazu Mergele!
Pranašystė pildosi! Ačiū tau, Viešpatie, - don Emilis ėmė žegnotis, - ir tau
Gudobelės Skaisčioji Mergele... Ir tau nepažįstamoji gitana: tegu tavo geri
darbai persveria tavąsias raganystes...
Galų gale, aprimus pirmam ir, Antanui nesuprantamam, jausmų
proveržiui, abu senieji idalgo, galų gale, paaiškino, jog Chuano tėvas,
Alburkerkės kunigaikštis, su Emilio buvo pažįstami. Bendražygiai. Vieno ir
to pačio Santjago Kampostelos Ordino nariai – kavalieriai. Nors pačio
Chuano nepažinojo (kai šis darė karjerą, senis jau tada, matyt, buvo aklas),
tačiau kovose prieš Granados emyratą (isp.: Reino nazarí de Granada) buvo
susidūręs net ir su kilniuoju alkaldu Sanču de Palensiju, kurio duktė ir buvo
Chuano motina. Nors, tiesa, apie Chuano egzistavimą, puse ausies, taip pat
buvo girdėjęs. Na, o jaunasis Emilio sūnus, savo laiku, panašiai kaip ir
Chuanas, per savo karštą galvą, taip pat įsipainiojo į kažkokį skandalą:
turėjo greitai palikti ne tik tėviškę, bet ir Ispanijos karalystę. Jau prieš gerą
dešimtmetį visi jį laikė žuvusiu, kol praeitą savaitę Emilio Kastilo de
Portilos Vėjos viloje (a.p.: praktiškai tai pilnavertis dvaras, arba itin turtingų asmenų,
užmiesčio rezidencija) nesučiupo iš Madrido šiaurėn keliaujančius gitanus.
Neturėdamas prie ko prisikabinti ar kuom apkaltinti, savo kaimiečiams liepė
juos kuo greičiau palydėti iš jo žemių. Štai per tą pasistumdymą ir atsirado
kažkokia moterėlė, kuri jam išpranašavo, jog labai greitai, jei norės ir
nepatingės, kalnų mergelė jam padės sužinoti apie vis dar gyvą ir prarastą
atžalą... ir... Ir dovanos krikštasūnį... Na ir senasis donas Emilis, pirmą kartą
per pastaruosius penkerius ar septynerius metus, nieko geriau nesugalvojęs,
bet jau nenustygstantis vietoje, nusprendė traukti į piligriminę kelionę link
garsiosios, stebukladarės Gudobelės Mergelės. Apie jokias kitokias kalnų
mergeles nežinojo ir negirdėjo.
Palanka, sužinojęs don Emilio keisto elgesio priežastį, gūžčiodamas
pečiais, daugiau katės maiše ir nebelaikė. Tiesa, kaip ir kada Chose, tai yra
Chuanas, galėjo susipažinti su Modestu, negalėjo papasakoti. Bet, kad
Modestas Chuanui buvo senų laikų neblogas bičiulis ir aistringas jo
bendražygis po viešnamius – tai galėjo patvirtinti kuo puikiausiai...
Žodžiu, Antanas, pradėjęs pasakoti apie kelias dienas trukusią pažintį,
net nepajuto, kaip iš atminties išžvejojo net menkiausias smulkmenas, kurių
anksčiau, net, rodos, nebuvo įsidėmėjęs ar pastebėjęs. Kas čia? Vynas taip
veikė?
- ...na, o netoli Milano mes išsiskyrėm. Senjoras Modestas su
d‘Alviano raiteliais patraukė link Venecijos... Nuo to laiko, palygint, ramu.
Venecijos kondotjerai moka ir stengiasi išvengti didelių nuostolių, o
Ispanijos karalystėje taip pat nauji politiniai vėjai, tad visai gali būti, jog gal
kada ir apsireikš... Su mūsų buvusio senjoro Ferdinando mirtimi ir naujojo
valdovo Karloso atėjimu, daug kam senos nuodėmės nusibraukė.
- Kad taip mūsų Viešpačiui tavo žodžiai į ausį... O senjoras Chuanas?
Jis gali ką nors žinoti? Gali? Kur jis dabar?
- Nežinau. Gal ir gali. Bet vargu. Nebent kalbėjosi apie senjoro
Modesto planus man nesant... Bet abejoju. O visus likusius metus, mes su
Chose... Chuanu, buvome kartu. Tik visai neseniai jis patraukė į jo
didenybės Karloso dvarą, o aš... aš štai... – atsidusęs Antanas ištiesė taurę,
kad Sančo ją pripildytų. - Daugiau senjoro Modesto nebuvome sutikę.
- Ačiū ir už tai, jaunasis drauge. Ačiū... Matai Sančo, o tu nenorėjai
keliauti! Matai!
- Don Emilio... don Emilio, - ironiškai kraipydamas lūpas ištarė Sančo.
– Belieka tik sužinoti, kas tas krikštasūnis...
- Sužinosim... – įsitikinusiu balsu pareiškė senis. – Su mūsų Dievo
palaiminimu... Na, už geras naujienas?
- Už, - kilstelėjau taurę Palanka visai patenkintas pajuto, kad, pagaliau,
jau ėmė jausti svaigulį. Su pasimėgavimu pagalvojo, kad gal šiąnakt gal jau
pavyks gerai išsimiegoti be persekiojančių košmarų. Pageidautina be sapnų
ir dažnų prabudimų.
- Ir visgi, donai Emili, kokie gi tie du reikalai?..
 - Ech, jaunimas... – geraširdiškai palingavo galvą senis. – Girdėjau,
kad jums atliko du keturkojai. Ar nenorėtumėte jų perleisti man? Mano
abiejų tarnų kuinai, kaip tik keliaujant į čia, krito...
- Mielai. Tačiau tegu jūsų ekonomas derasi su senjoru Tiliu fon
Vangainerhofu. Jis mūsų kuklios kompanijos iždininkas. Tegu perduoda,
kad neprieštarauju.
- Jis iš kilmingųjų alemanų?
- Junkeris. Mano kompanijoje visi su kilme, - tarsi išdidžiai, bet be
patoso paaiškino Antanas.
- Senjore Sančo?..
- Supratau. Galiu jus palikti, donai Emili?
- Galite, galite. Eikite.
- Na, o kitas? Reikalas?
- Jūs keliaujate iki Madrido? Leiskite paklausti, kokie reikalai jus ten
veda?
- Turiu tesėti duotą žodį, žuvusiam draugui, donui Alvaresui Garsijai,
kad saugiai palydėsiu jo kuzeną, senjoritą Izabelę de Sobrepena y Ovieda,
kur ji savo namuose turės susitikti su dėde ir globėju Gonzalesu Ferdinandu
de Oviedo y Valdes...
- Girdėjau, kad tai tvirtas ir narsus žmogus. Rašo karališkosios
dinastijos ir rekonkistos istoriją. Naujajame pasaulyje rūpinasi Karūnos
reikalais...
- donas Gonzalesas de Ovieda? Kiek žinau, tai dabar jis karaliaus dvare
su kažkokiais tai ten rūpesčiais...
Trumpam abu pašnekovai nutilo. Palanka iš krepšio sugraibė
pamėlusio ir kieto sūrio gabaliuką, o donas Emilis, giliai susimąstęs, baigė
kramsnoti ką tik burnon įmestą medumi saldintą riešutą. Antanas jau prieš
tai buvo atkreipęs dėmesį, kad senio dantys, neįskantant poros greta
einančių šoninių, kaip reta šiais laikais jo amžiui buvo stiprūs ir net
nepaliesti gelsvumo.
- O... Jūs. Jūs tikrai ne kabaljero?
- Tik idalgo. Sangrija idalgo (a.p.: Ispanijoje iš esmės buvo trijų rūšių kilmingieji:
kraujo arba sangrijos - hidalgos de sangre, kurie galėjo įrodyti savo itin seną kilmę; laisvieji, kurie
negalėjo įrodyti kilmės, bet save laikė kilmingais, o aplinkiniams nekilo jokių įtarimų dėl priklausymo
šiam luomui arba galėjo įrodyti kilmę iki trečios kartos - arba galėjo kilmę įrodyti iki trečios kartos -
hidalgos solariego ir turintys teisę save vadinti idalgo už nuopelnus Karūnai ir atleisti nuo Karūnos
mokesčių - Hidalgos de bragueta. Pavyzdžiui, laisvam žmogui de bragueta idalgo vardą buvo galima
gauti už septynis sūnus, jei jie gimė bažnytinėje santuokoje). Iš Samogitijos
kunigaikštystės...
- ..?
- Samogitijos princas, kartu ir Lietuvos princas, ir Polonijos karalius
Zygmundas. Prieš nepilnus metus vedė Milano Sforzų Boną...
- A... Lombardija... Khmmm... turėsite man vėliau apie tai papasakoti...
Bet grįžkim prie jūsų bičiulio.
- Senjoro Chuano? – Palanka jautėsi lengvai apgirtęs, tad nejučia
nekaltai pasipuikavo: - Savo laiške jis mane vadina įbroliu...
- Įdomu... – nebuvo įmanoma suprasti ar seniui tai padarė nors kokį
įspūdį. – Jūs, kaip bedugnis šulinys, toks jaunas, o kiek semi – išsemti
negali...
Abu pašnekovai atsipalaidavo ir jau visai jaukiai atsirėmę į akmeninę
sieną, gurkšnodami taurųjį gėrimą, stebėjo ilgėjančius šešėlius. Tiksliau,
juos stebėjo tik Palanka, o senis sėdėjo tik vėjeliui atstatęs skruostą.
- Norėjau įsiprašyti keliauti kartu, don Antonio. Iki Portilos. Ten,
kuriam laikui, galėsiu pasiūlyti pastogę. Tai pakeliui, netoli už Vitorijos, -
senis nurijo gurkšnį, ir, tarsi, ėmė įkalbinėti: - Į tą pusę, niekas nekeliauja, o
aklam seniui, vieno tarno ir vieno vilano kompanijoje - sudėtinga...
- Kodėl gi ne? Žinoma... Poryt. Išvykstam. Anksti...
- Tik poryt?
- Rytoj ypatingi Gudobelės Mergelės atlaidai, kuriose norėjo dalyvauti
mano mokytojas ir ganytojas padre Migelis ir senjorita Izabelė...
- A, taip... Tada ir aš. Taip... Būtų miela susipažinti su tokio garsaus
kabaljero kaip Gonzaleso Ovieda kuzena...
- Nieko nėra paprasčiau, don Emilio. Ji kaip tik su manuoju ganytoju ir
ateina... – Palanka pirmą kartą, po pastarųjų įvykių, šyptelėjo ir atsistojo.
- Taip, aš ir pagalvojau, kieno tokie lengvi žingsniai, kai aplinkui nėra
jokių vaikų, - don Emilis krenkšėdamas taip pat atsistojo.
Prie jų kompanijos priartėjus Izabelei, tėvui Mykolui ir juos per kelis
žingsnius atsilikusiai Norai, Palanka ėmėsi pristatymo ceremonijos, po
kurios pasiūlė Izabelei prisėsti į jo vietą ir trindamas bokalą su iš kažkur, iš
po prasagstyto chubono išžvejota nosine, ėmėsi iniciatyvos:
- Senjorita, prisėskit. Štai čia. Tikiuosi leisite jums pripilti nuostabaus
vyno iš dono Emilio vynuogynų, jei jis, žinoma, neprieštarauja?
Tai, kad Antanas nosine pratrynė taurę, iš kurios gėrė vyną, aplinkinių
jau seniai nebestebino. Visi, kas jį pažinojo, jau buvo pratę, kad jis iš tų
pačių indų negeria. Net gertuvės kakliuką, bent jau į rankovę nubraukia
(kartais ir ne visai švarią – bet jau toks įprotis).
- Žinoma, žinoma, man tiesiog būtų garbė, jei žavioji senjorita, nors
truputėlį prisiliestų prie šio rubininio nektaro! Šio nektaro pagundoms
neatsispiria net Santjago ordino magistrai... Taip, taip!
- Su didžiausiu malonumu, donai Emili, - šypsodamasi linktelėjo
senjorita Izabelė, o Palanka perdavė jai jau švarų bokalą ir linktelėjo Norai,
kad ši pripiltų taures.
Tuo tarpu, tėvas Mykolas, pamaldžiai sunerdamas rankas ir, tarsi
atsiribojęs nuo viso pasaulio, sužiuro kažkur toli į dangų ir žemaitiškai
tyliai sumurmėjo:
- Jo, o senas draugas, ganytojas ir mokytojas, kaip visada, paliekamas
užmarštyje...
- Nepergyvenkite tėve, mes dar pasiautėsime dono Emilio
vynuogynuose...
- Khmmm... – daugiareikšmiai apie save priminė donas Emilis, o
Izabelė, jau pratusi prie retkarčiais bendrakeleivių apsimetamų frazių
visiškai kita kalba, net neatkreipusi į tai dėmesio, linktelėjo Norai, kad gana
pildyti taurę.
- Atleiskit, donai Emili. Aš padre Migeliui sakiau, kad suteiksite garbę
kažkurį laiką keliaudamas su mumis.
- O ne, padre Migeli, o ne! Ir jūs senjorita. Tai jūs, visi, man, seniui,
suteiksite garbę leisdami judėti kartu. Aš nors aklas, senas ir nukriošęs, bet
puikiai dar žinau, kad tokie kaip aš - jaunimui tik našta... – ko gero jau irgi
kiek apsinešusį senioką, sėdintį šalia jaunos merginos, kaip ir daugelį senių
visais laikais, ėmė nešti į iškalbas ir beprasmius komplimentus ar
nevykusius marazmatinius sąmojus.
- Viskas mūsų Viešpačio valioje, donai Emili... – sausai čepsėdamas
lūpomis suraukė nosį tėvas Mykolas ir pamatęs iš už posūkio, kurį dengė
krūmynai, išnyrančią trijulę: Tilį, Stefaną ir senjorą Sančo, kuris net įsirėžęs
tempė didelę pintinę, čia pat nušvito: burna neperdžūs.
Tačiau donas Emilis, jo jau nebegirdėjo: jo dėmesys jau buvo sutelktas
į jaunąją kaimynę, tarsi aplinkinių nė nebūtų...
 XVII. Raudonos lelijos kalavijo diena
(rytas)

Išaušo kažkokia keista diena...

Toks įspūdis, kad visas pasaulis sukasi be manęs. Tiksliau – tarsi
nežinomos jėgos norėtų mane atriboti nuo viso pasaulio. Nors tos
nežinomos jėgos, veikiau, buvo panašios į kažkokį nepaaiškinamą
bendražygių sąmokslą... Va, Fedis dar niekaip negalėjo baigti valyti mano
rapyros, kurią jam dar vakar įteikiau. Nors ką ten valyti(?!) - tik gal kokį
sprindį iškruvinau... Gal būčiau ausį timptelėjęs, bet mane tarsi nuo jo
atplėšė Stefanas, kuris nuo pat ryto mane išsitempė apžiūrėti griuvėsių –
senosios pilies - Kastilo de Portila (a.p.: isp.: Castillo de Portilla), kurios papėdėje,
ne per toliausiai, buvo įsikūrus to paties pavadinimo Viecha vila (isp.: Villavieja
– Senoji vila arba Senasis dvaras). Šiaip tai, Kastilijoje tų „portilų“ – gyvas velnias,
jei leisite taip išsireikšti. Vos ne kiekviena slėnį ar karo traktą sauganti
pilaitė: jos visos jau ir „portilla“ (a.p.: isp. praėjimas, vartai, anga). Kastilijoje
pasakyti „Castillo de Portilla“ – tas pats, kas nieko nepasakyti. Tas pats,
kaip Žemaitijoje pasakyti „vilkėnai“.
Pasak dono Emilio, kuris manyje atrado kantrų klausytoją (ir visą kelią
ant manęs krovė visokiausias vietinės reikšmės „blablabalaikas"), jis ir jo
protėviai kažkada buvo šių Alavos žemių nuo horizonto iki horizonto
valdytojai ir senjorai. Na, o pilis, kaip pilis. Kaip daugelis Kastilijos pilių,
kurios tik išėjus iš Riochos slėnio, pasipylė viena po kitos. Dažniausiai - tai
griuvėsiai. Senos pilys. Po Navaros prijungimo prie Ispanijos karalystės, jos
tapo nebereikalingos. Na, o po rekonkistos, užėjus ramiems laikams –
didikai ir jų valdytojai, po truputį „pėdino“ link patogesnio gyvenimo, o ne
gūžtos sukimo "gandralizdyje". Ir nieko keisto. Čia visa tai tik dabar, tik po
truputį įgauna pagreitį, o štai, pavyzdžiui Žemaitijoje - jau šimtas metų,
kaip buvę smulkieji kunigaikščiai – dažniausiai giminių vyresnieji - vertėsi
į dvarininkus, o bajorijos į smulkesnes ir stambesnes viensėdijas, sodžius, o
kai kur, kaip Žemaičių Vyskupija - iš vis – nukasinėjo senuosius
piliakalnius su visais rentiniais ir jų vietoje statė dvarus... plėtėsi... Greit iš
vis, piliakalnių neliks, o seniji genčių kunigai, jau geri dvarponiai...
Kita vertus, nesigailėjau čionai užsikoręs. Ši pilaitė buvo kiek kitokia,
nei likusios. Ji buvo pastatyta ant siauros kalno keteros. Pats akmeninis
kalnas buvo iškilęs šalia vynuogynais nuklotos, gerokai nuožulnesnės, bet
aukštesnės, kalnų masyvo keteros. Pati pagrindinė pilis, buvo panaši
akmeninį užkeltą laivą arba į pasakiškąjį banginį. Nuo šios tvirtovės
kažkada žemyn bėgo tvirta siena su tvirtais gynybiniais bokštais...
Taip, kažkada, šį tvirtovė saugojo visą slėnį nuo grėsmės iš Navarijos.
Jos neįveikęs – toliau nepraeisi. O jei ir praeisi, tai pakliūsi į spąstus. Už jos
į šiaurės vakarus ir pietvakarius stovėjo dvi didelės tvirtovės prie Mirandos
ir Vitorijos. O kito kelio ir nebūtų. Tiksliau, keliukų ir takelių tai yra, bet
traktų, kuriais galėtų keliauti gausios karinės pajėgos nėra: joms kelią
pastoja kalnai ir Ebros upė pietuose... Ir prie viso to, dar visa virtinė
smulkesnių upeliokų ir pilaičių... Sunkiai įkandama vietovė.
Nors, pagal mano sugedimo laipsnį, tai teisingai, kad ją ir apleido –
nėra reikalo investuoti į nežinią ką. Nė kiek negaila. Išlaikyti šitą pilaitę –
tai lėšų švaistymas. Senovinių griuvėsių, šiais laikais, niekas nevertina.
Nebent kaip akmens laužo krūvą iš kur lengviau pasiimti statybai tinkančių
akmenų, nei iš skaldyklos. Tam, kad tokią seną vėjų gairinamą ir gyvenimui
ne itin tinkančią pilaitę sulyginti su žeme, su visais jos gynėjais, užtektų ant
gretimos kalvos užtempti porelę mortyrų ar net serpentinų... Neliktų
akmens ant akmens. O piliai plėstis ir ją paversti į tikrai šiuolaikinės
fortifikacijos reikalavimus atitinkančius įtvirtinimus ar bent jau į
minimalistinį forpostą , ar bent jau į dvarą ar pilnavertę puošnią vilą –
paprasčiausiai - nėra vietos. Senais laikais, su visokiais tribušetais dar buvo
galima kvailioti, bet tik tiek ir ne daugiau...
Taigi, apatinė tvirtovės pilis, tiksliau - gyvenamoji dalis - dabar ir buvo
Viechos vila, kurią, panašu, kad bandė perstatyti, bet taip darbų ir nebaigė.
Visai suprantama – aklas senjoras – na... O aukštutinė – tas nežinomų jėgų
užkeltas „laivas“ - ir buvo apleistas slėnio „pasididžiavimas“, menantis
senuosius laikus (a.p.: griuvėsiai ir vilos, ir pilies –išlikę po šiai dienai. Viršutinėje pilyje net
rengiamos rekonstrukciniai pasirodymai, bet pilis neatstatinėjama). Ners ne tokius jau ir
senus: bokštai ir sienos dar stovėjo, netgi dar buvo išlikę mediniai ir papuvę
laiptai į pagrindinę citadelę, kuriuos nuvertus, likusioji citadelė su
pagrindiniu bokštu - taptų atskirta nuo viso pasaulio... A-cha... tik ne tiems,
kurie žino jos paslaptis – žmonės patys sau pelėkautų nestato. Bet
užsiiminėti landžiojimu po griuvėsius ir jos požemius – neturėjau nei noro,
nei polinkio. Man buvo gana pereiti ir be proto siaurą gynybinių mūrų
„spaudžiamą“ kiemą, užlipti laiptais ant grėsmingai įlinkusios byrančio
stačiakampio donžono (a.p.: pagrindinis pilies bokštas su gyvenamosiomis patalpomis)
perdangos, kuri kažkada buvo gerokai platesnė už bokšto perimetrą ir, kurį,
prilaikė dar nesubyrėjusios mašikulų mūrinės atramos (a.p.: pranc. machicoulis,
metimas ant galvos. Skylės dengtos bokšto perdanga, kuri saugodavo gynėjus per kurias buvo galima
ridenti akmenis, šaudyti, pilti skysčius ir t.t. ant prie sienų priartėjusių (praktiškai prisiglaudusių)
užpuolikų). Laiptai buvo iš tašytų akmeninių blokelių ir ėjo palei vidines
sienas per visą perimetrą. Labai senovinis, bet teisingas sprendimas: ir siena
tvirtesnė ir erdvė sutaupoma. Na ir jų būklė buvo pakenčiama. Jei, kaip
kitose pilyse, laiptai būtų ne mūriniai – visai nebūčiau lipęs – prasmės
nemačiau. Ko aš tose pilyse nematęs? Kuo-kuo, bet jau tokia romantika
niekada „nesirgau“, o dabar, kai visa tai tiesiog gyva ir kasdieniška - juolab.
Teisingumo dėle, reikia pripažinti, kad užlipus, nuo viršaus atsivėrė
nenusakomas vaizdas: milžiniškas tolumos dunksnoje paskendęs žalias
slėnis su išraižytomis dirbamos žemės geometrinėmis figūromis, išmėtytais
kaimeliais, keliais ir takeliais... upelis...
Gražu...
Reikia pripažinti, kad Baskija, kuri nejučiomis pereina į Kastiliją –
gražus kraštas (niekas net nelabai žino, kur kuri baigėsi, o kur kuri ji
prasideda – viskas priklauso nuo vietinių fueros). Čia jau kalnų keteros
nepuolė uždarinėti horizonto ir spausti žmonių savo gniaužtuose. Jau
galima buvo alsuoti erdve. Bent jau mano akis ilsėjosi.
Stovėdamas ant tos sukiužusios perdangos ir per žiūroną žvelgdamas į
slėnį, nors nelabai buvo į ką pro jį žiūrėti, pamaniau, kad čia reikėjo atvesti
tėvą Mykolą, o ne mane. Tik jis su vakar atvykusiu Augustinų vienuolių
užsidarė viename iš gausybės apleistų, bet gyvenimui tinkamų dvaro
kambarėlių-kamarų ir pasinėrė į teologinius disputus. Nežinau kokiomis
temomis, bet tikrai negėrė. Tai yra, gėrė tik kalnų upokšnio vandenį ir valgė
tik duoną... su sūriu, aišku. Tuo pačiu baskų sūriu – idiasabaliu. Kietas ir
labai tinkamas kelionėms – ilgai nedžiūsta, neeižėja ir ne itin bijo
drėgmės... Bet sprangus.
Galvodamas apie vienuolį, nejučiomis užmečiau akį ir į dvarą.
Pamenu, kad tąkart net nustebęs vyptelėjau: žemiau esantis Viecho vilos
kiemas ir į jį vedantys keliukai atrodė keistokai. Atkreipiau dėmesį, kad
buvo kažkoks nesveikas sujudimas: lyg mostelėjus burtų lazdele, ramus ir
jaukiai netvarkingas kiemas, virto į kažkokį jomarką.
Pabandžiau kamantinėti kažkodėl šiandien itin tylų Stefaną, bet, galų
gale, numojau ranka ir pasukau atgalios.
Keli sutikti, nežinia ko atsibastę kaimiečiai, man nusilenkė ir
sveikinosi, kaip su dideliu senjoru... Neįprasta šiems žmonėms... Tai yra –
sveikintis įprasta, bet taip žemai lenktis... kaip cholopams prieš kokius
maskvėnų bojarinus - neįprasta... Net prieš donus jie nelabai jau ten
keliaklupsčiauja.
Mintyse gūžtelėjau pečiais ir tarp dviejų ūkinių pastatų įėjau kieman,
kur sukiojosi kažkokios moterėlės, o keli vyrai statė ir kalė stalus.
- Kas čia vyksta? Bus kažkokia fiesta? – pasisukęs pasiteiravau
Stefano, bet šis tik teatrališkai gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. Pastebėjau, kad
slepia šypseną.
Suokalbis! Na ne kitaip. Dono Emilio gimtadienis? Bet nešvenčia čia
jokių gimtadienių. Vardadienis? Koks nors kitoks jubiliejus?.. Iki Rasų arba
kaip jau čia vadina „Sant Joan“ – dar toloka. Gal kokia man dar nežinoma
vietinė religinė šventė? Bet, tada, kodėl taip paslaptingai?..
Mintyse visus pasiunčiau velniop ir pasukau link arklidžių.
Nusprendžiau pasibalnoti savąjį naująjį žirgą. Taip-taip, būtent žirgą! Tikrą
rauncių! Juodą kaip anglis. Mažai nusileidžia nuo tikro deksrierio. Žirgas
stotu galingesnis, nei prie „Kiaulių geldos“ kritęs manasis Runcius... Tikras
andalūzas... O gal ir ne... Na ir gerai, kad dabar jau manasis Viendo (a.p.: el
viento – vėjas), ne dekstrieris – tegu su jais laksto sunkieji šarvuočiai, o man,
mažos šutvės buvusių šaulių kapitonui, užteiks ir eikliojo kovos žirgelio...
Tik reikia jį deramai prisipratinti. Nors... kelionė dar žadėjo būti ilga –
spėsiu... Jeigu pagalvojus, jeigu plauktume jūra, jeigu ne štormas, jeigu ne...
tai dabar tikrai jau sėdėtume Kadyje ar kokiam Portugalijos uoste – bet per
daug tų visokių „jeigu“. Yra kaip yra: dabar lydėjau Belą p į Madridą, o
metai dar net neįpusėjo. Niekur nepabėgs tas Naujasis Pasaulis, Naujoji
aukso Kastilija...
...Belą... Na taip- taip. Čia ne klaida. Jau, kuris laikas - Izabelę vadinu
„Bela“ – sutrumpintu Izabelės vardu... Būtinai parašysiu, kaip tai nutiko, o
tuo metu, nupurtęs praeities šešėlius, sutikęs Vitorijos alkaldą Gonzalesą
Kruzą los Fierro, tik giliai atsidusau. Nors ilgai jis manęs „nečiulbino“:
atidavė atgal manuosius ritinėlius, kurie atstojo asmens ir kilmės
dokumentus, ir jau, matyt, truktelėjęs gerokai gaivinančio vynelio,
nupėdino sau.
Taigi: vienas ritinėlis, tai iš Žemaičių seniūno Stanislovo Kęsgailos
Jonavičiaus iškaulytas kilmės liudijimas, apie kurį jau pasakojau ankščiau.
Na, tas, kur Butvilų giminė buvo surašyta iki septinto – legendinio giminės
„rato“. Dar iš „ano“ gyvenimo žinojau ką gali reikšti raštiškas dokumentas.
Tad, negi, leidžiantis į kelionę, kur turėjau „užkariauti savąją karalystę",
nepasirūpinsiu tokiu dokumentu? Na taip, jis atrodė labai keistai. Bet čia
jokia ne klastotė. Gal tik padailinta padorumo rėmuose. Šioji keistoji
užgaida, pačiam Žemaitijos seniūnui, nieko nekainavo, o aš už juos turėjau
įvykdyti šiokius tokius priesakus... tuos pačius dėl pabūklų... Jie jau, patys
suprantate, tuo metu jau buvo įvykdyti. Buvau laisvas. Beje, dokumentas
buvo patvirtintas ir Žemaičių vyskupijos antspaudu...
Na, o antras ritinėlis, tai Chuano rekomendacinė rašliava. Ten jis ją
rašydamas, matyt, gėrė ir krizeno, rašė, gėrė ir vėl krizeno... o po to, dar
davė jį pabaigti kokiai raštingai kekšei... Man šis popiergalis labiau priminė
pokštą „Dekamerono“ dvasioje, nei dokumentą: negana to, kad mane jis
jame vadino ištikimuoju kovų draugu, tauriuoju ir bebaimiu idalgo, tai dar
ir savo įbroliu. Kraujo įbroliu. Va, cituoju: „Kraujo, kuris susimaišė narsiai
kovojant ir liejant savąjį, ir priešų... bla...bla... kertant nekrikštus
mahometonus ir jų pakalikus, mūsų krikščioniškojo tikėjimo atskalūnus ir
išdavikus...(čia jis taip apie maskolius). Jo ranką laikančią kalaviją, kuriuo
jis gynė savo tikėjimo brolius, tarsi valdė pats Santjagas Matamoras (a.p.: šv.
Jokūbas Maurų žudikas – ta prasme – išlaisvintojas iš Maurų priespaudos)... bla-bla-bla...“ Na
toks jau įmantrus kurtuazinis raštas... Šiems laikams įprasta žodinė
uvertiūra... Bet mano akiai - vis tiek – pernelyg... Ypač žinant Chuano stilių.
Jis tokius raštus visados rašydavo su tokia šypsena, lyg tai būtų
juokingiausias pasaulyje dalykas... Na, bet ne visi gi pokštai kanda? Ar ne?
Kodėl alkaldas juos buvo pasiėmęs? Taigi, dėl tos pačios dvikovos, kad
ją kur... Kai kam reikėjo ne tik nušluostyti nosį savo kilme, bet ir pakutenti
rapyra...
Taip... dvikova...
Tyliai atsidusau ir vietoj arklidžių pasukau link man skirto
kamabarėlio: reikėjo kažkur padėti šiuos ritinėlius – negi prie balno riši?..
Na ir vėl: žengiau kelis žingsnius ir mane sustabdęs ėmė kalbinti
nepažįstamasis Augustinų vienuolis, o tėvas Mykolas stovėjo už jo nugaros
ir pamaldžiai, bet kartu ir šelmiškai, vartaliojo akis...
Nuo tų visų nutylėjimo ir kažko tokio rezgimo, tarsi už nugaros,
pradėjo imti kažkokia nepaaiškinama tūžmastis. Mintyse net savo
bendražygius išvadinau netašytais stuobriais ir išdavikais.
Vienuolis mestelėjo keltą lotyniškų frazių, į kurias aš suirzęs, taipogi,
atsakiau lotyniškai: standartinėmis biblinėmis tiesomis. To ir pakako. Jis,
patenkintas, mane peržegnojo ir dingo iš akiračio. Atrodė taip, lyg norėtų
mane patikrinti. Nors ne, patikrinti kažkokį teiginį apie mane. Tėvo Mykolo
darbeliai, ne kitaip... Vėliau, paaiškėjo, jog mano spėjimas buvo teisingas.
Bet tai jau nebeturėjo jokios reikšmės.
Čia viskas dėl tos dvikovos? Na, bet negali būti, kad mane jau saugo
tik tam, jog nuvestų ant ešafoto! Aš ją laimėjau sąžiningai. Pagal visus
kanonus ir dar stebint alkaldui!
Sudėjęs dokumentus, neradęs nei savos espados, nei Fedžio,
nuoširdžiai paburnojau ir išėjęs į kiemą susidūriau su nepažįstamu barzdotu
vyru. Dar pusamžio nepasiekusio vyro žvilgsnis buvo niūrus, pavargęs, o
akys įdubusios. Apranga - tvarkinga, bet dulkina, kaip iš po ilgos kelionės
balne. Na, taip ir buvo. Akies krašteliu mačiau, kaip porelė nepažįstamų
tarnų rūpinasi suplukusiais žirgais – beje, labai panašiais į manąjį Viendo!
Net, sakyčiau - iš tos pačios asjendos.
Kartu, maloniai pastebėjau, jog Tilis ir Stefanas, vyriškį ir jo tarną, su
ant kalavijų rankenų uždėtomis rankomis, paėmė "į reples"... Gera turėti
ištikimus bendražygius!
Vienok...
Atėjūno bruožai panašūs į nelaimėlio išsišokėlio... Tėtušis? Giminaitis?
Vėl dvikova?
Po nejaukios tylos, kurios aš net nesiruošiau nutraukti, vyras prabilo:
- Tai jūs turėjote garbės kautis su mano sūnumi Adanu Ignasio de
Valado?
Tonas buvo ramus, bet kalba nepriimtina... Vė dvikova pakvipo?
Užkniso. Na, bet jei vėl dvikova, tai dvikova...
- Jei Adanas Ignasio de Valado jūsų sūnus, tai taip, jis turėjo garbės
kautis su manimi...
- Su jumis... - savęs neįvardijęs vyras, suraukęs antakius, tarsi
bandydamas sulaikyti savyje siaučiančią audrą, nervingai prikando apatinę
lūpą.
- Ar aš turėčiau jus pažinoti? – atsainiai ištariau.
Vyras palingavo galvą ir neatlaikęs mano, beveik bespalvių gilių akių
žvilgsnio, kurį atlaikyti, nepratus matyti tokias akis, iš ties buvo nelengva,
pasukęs galvą lėtai prabilo:
- Ignasio Diego de Valado Alerma...
Linktelėjau galva ir pagalvojau, kad šitam Ignotui reikėjo geriau arba
savo sūnų auklėti, arba kautis mokinti. Nors gal mokė? Vakar vietiniai
kalbėjo, jog Adanas vienas didžiausių peštukų nuo Ebros iki Dueros... Tada,
juolab, kautis reikėjo mokinti... Ką? Ant meistrų auksinukų pagailėjo? Žalia
jėga ir protėvių supračiu?.. Na, tai dabar sūnų slaugys... Gal išslaugys. Vis
tik, neužmušiau aš jo. Bet būklė sunki – keliauti artimiausiu metu - niekur
negalės. Jei kokios karštinės nepagaus, tai gal ir išgyvens...
- ...?
- Ne, - papurtė galvą pusamžis vyras. –Norėjau sužinoti kas jūsų
mokytojas, nes tai, ką pasakoja – neįtikėtina.
- Aš turėjau keletą mokytojų, bet estrezos mane mokė Chuanas de
Kueva y Santjago – Ponso iš Prepeniano mokinys...
- Ponso... iš Prepeniano?.. – panašu, kad Albukerko kunigaikščių atžala
jam nė motais, o štai kovotojo, estrezos, kuri vėliau virto į destrezą,
legendinio meistro vardas – padarė įspūdį...
Sutrumpinus grandinę – aš pačio Ponso mokinys... Na, tad pralaimėti
prieš legendinio meistro mokinį - ne tokia jau didelė nešlovė. Kažkaip
taip?..
Į galvą šovė šelmiška mintis... Na, nenorėjau aš dar vienos dvikovos...
O nuo jos skyrė tik mažas-mažas žingsnelis.
- Palaukite manęs čia, senjore, - nelaukdamas apsisukau ir dingau
namo tamsoje, iš kurios ką tik buvau išniręs.
Kambaryje greit nučiupau trofėjinį nelaimėlio Adano kalaviją ir išėjau
laukan, kur jau sutrikęs, nervingai manęs laukė jo tėvas. Ištiesiau kalaviją –
velniop, galų gale, jis man nelabai ir reikalingas. Ne kažin kas -
pasidabruotas gelžgalys...
- Jis gerai kovėsi, - nejausdamas jokios gėdos, pamelavau. – Imkite.
Gal kitą kartą jis jam geriau pasitarnaus.
Tėtušį reikėjo matyti: akys iš nuostabos vos neišsprogo, lūpa atvipo,
kumpa nosis, rodos, sunyko. Aplinkui jau pradėję būriuotis besišlaistantys
pažįstami ir nepažįstami žmonės, sušurmuliavo. Teatrališkai nutaisęs
nuobodžiaujantį žvilgsnį, nužvelgęs susirinkusiuosius, pamačiau Belą ir
kažkiek nustebau: ji buvo pasipuošusi išeigine, tamsiai žalia suknia, su
kuria ją mačiau tik vieną kartą, kai į San-Sebastianą atvyko pirklių
delegacija. Ir ko ji čia taip išsipustė?.. Kas čia šiandien per diena, velniai
rautų?!
Tuoj iš beviltiškumo užkauksiu arba ką nors prikulsiu!..
Tuo tarpu Bela, saikingai šypsodamasi palingavo galvą ir, tarsi,
atsiduso. Greta išvydau ir senjorą Sančo, kuris pritariamai sulinksėjo ir
kažką sušnibždėjo tūlam pusgirčiui alkaldui. Šis vietoj atsakymo, tik
įnirtingai sukinkavo.
 - Jums parodys, kur jūsų sūnus. O aš, jei leisite, turiu savų rūpesčių, -
linktelėjau ir žengiau žingsnį. Iš šono atrodė gražiai, iškilmingai ir
pompastiškai garbingai. Šiame laikmetyje tokie gestai buvo mėgiami ir
gerbiami.
Sutrikęs Adano tėvas pasitraukė iš kelio... Na taip... Grąžintas
kalavijas, tai gražinta garbė... Pagarba nugalėtam. Kerštui pagrindas ištirpo.
O vyruką laidoti dar anksti... Tegu sau gyvena...
Formaliai, kerštui jokio pagrindo nebuvo, bet kraujo kerštas, šiais
laikais ir šiuose kraštuose - ne retenybė. Iki Madrido dar toli, tad visai
nenorėjau, kad paskui mus, svetimšalius, vilktųsi dar ir kokia nors
kerštaujanti grupuotė. O dabar, tai jei ir atsiras karštakošių draugelių ar
giminaičių šutvė, pats Adano tėvas juos sutramdys. Maranas, ne maranas,
bet vis tik jau trečioji karta (jei tikėti alkaldu), o viska kas didžiūniška – jam
jau seniai nesvetina (a.p.: maranas – krikštytas žydas. Pati žodžio kilmė nėra visiškai aiški.
Populiariausia, tai kad nuo ispaniško žodžio „marrano“ – kiaulės (su potekste, kad ir toliau
laikydamiesi judaizmo kiaulienos nevalgydavo) arba nuo arabiško „mucharram“ – uždraustas, arba
arabiškas „mura'in“ – apsimetelis, veidmainys. Pagal Izabelės ir Ferdinando 1492 m. įsaką visi
žydai arba turėjo krikštytis, arba palikti šalį. Didelė dalis krikštijosi, tačiau laikėsi senųjų judaizmo
apeigų, todėl juos persekiojo, kaip išdavikus ir eretikus, tačiau nemažai integravosi ir buvo gerbiami
visuomenės nariai. Panaši dalia 1502 metais ištiko ir likusius po rekonkistos maurus (musulmonus),
o dar vėliau ir moriskus – maurų, likusių po rekonkistos, palikuonis. Duotu, periodu, kai po Ispaniją
klajojo Palanka – maranais dažnai pavadindavo ir krikštytus musulmonus).
Kalavijas? Ne, jo negaila - jau ganėtinai senoviškas. Lyginant su
manąja rapyra, tai tiesiog praeitos kartos ginklas, nors geležtis puiki. Visai
neblogai inkrustuotas, pusėtinai gerai subalansuotas... Be to, matyt, daugiau
buvo skirtas iškilmei nei karybai, nes mano požiūriu - kiek per sunkus,
truputį per staigiai platėjantis, o, tuo pačiu - balansas pernelyg arti
rankenos.
Na ir velniai jo nematė. Negražinęs trofėjaus - ne itin pralobčiau. Ir
taip gerai pasipelniau. Vis-tik, peštynės, šiais laikais - gali būti ir pelningos.
Stačiau ant „kortos“, aišku – nemažai. Na, bet, galų gale, kaip amžiną atilsį
donas Garsija sakė – „Soldado aventurero“...
Reikės paprašyti Tilio, kad paskaičiuotų mano pinigėlius. Vakar ir
paklojau, ir atgavau, ir paaukojau... Net neįsivaizdavau, kokio dabar storio
ar, tiksliau - svorio - manasis kapšas. Trofėjinio žirgo nesiruošiau parduoti:
dėka jo, man į galvą šovė nuostabi, o gal ir visiškai kvaila mintis, kuri tais
metais nebuvo įgyvendinta (bet apie tai vėliau). Už vidutiniokišką Adano
šarvuotę ne kažin kiek gausi. Bendra Adano žiedmarškės, metalu
nusagstytas odinių pirštinių, metalinių rankų apsaugų, antpečių, vienpusės
kirasos, senovinio, iš metalo plokštelių, kurios buvo padengtos emaliu
(beskonybė visiška), gaminto frankų diržo bei kabaseto su plunksnomis (a.p.:
kūgio formos šalmas su nedideliu bryliumi) – suma, vargiai būtų didesnė už maniškę
milaniškąją žiedmarškinę liemenę (a.p.: žr. „Dausų atstumtieji. Ferdinandas“), kuri
jau ne kartą mane gelbėjo. Na taip – lombardai yra lombardai – juos
aplenkti – labai sunku. Atiduoti Fedžiui? Bet jis jau seniai pilną komplektą
turi. Nors, beje – dydžiai visai ne jo, o perdaryti – nematau reikalo.
Kainuoja. Ir ne mažai...
Reikės dar ir likusį Vukmiro turtą išsidalinti.
Kažkodėl suirzimas išsiliejo į niekniekinius rūpesčius ir atsiminimus.
Gal poilsio trūko? Lūžio taškas siekiant kabaljero įvaizdžio? Bela, su kuria
turėsime greit atsisveikinti širdį temdo?.. Augustina vis tolsta...
Tuomet, nežinodamas kur save dėti, panirau į vakarykščią dieną. Taip
pagalvojus, aš savęs nepažįstu. Na, spręskit patys.
Taigi... užvakar, beveik sutemus, atvykome į dono Emilio vilą.
Atkeliavom, palygint sparčiai, net turint galvoje, kad tausojome gyvulius ir
dažnai stabteldavome. Gyvuliai, tiesą sakant, lepesni už žmones. Nori –
nenori, o reikia prie jų taikytis. Tai buvo viena iš tų priežasčių, kodėl
užsispyręs norėjau keliauti jūromis. Bet, kita vertus - skubėti nebuvo kur.
Juolab, kad donas Emilis tiesiog reikalavo, kad pasisvečiuotume.
Taigi, kitą dieną po atvykimo, mums sau ramiausiai pavėsyje
užkandžiaujant, pasirodė kelio dulkėmis pasidengę svečiai: penki raiti vyrai.
Labai į juos dėmesio nekreipėme – tam yra šeimininkas. Mes čia tik svečiai.
Tačiau suklusome, kai pagarbiai nuo arklių nusirideno tik du. Kaip vėliau
sužinojau, pirmasis, plačiapetis, storas, bet vikrus ir visai nedramblotas
pusamžis vyras - buvo alkaldas senjoras Gonzalesas Kruzas los Fierro iš
Vitorijos ir jo tarnas. Įdomu tai, kad, kaip ir nemažai kelionėse ir karuose
praleidžiančių vyrų, jo apranga, lyginant su ginklu - buvo tarsi iš kito
pasaulio. Rapyra jau buvo naujamadiška, pasidabruota, inkrustuota, su
subtiliu rytietišku ornamentu ir daugiakampe buožele su įsodais, bet
paprasta kryžma. Jis, kaip senosios kartos karys, matyt, labiau vertino
kryžmą, nei kaušelį ar taurę ir krumplių apsaugą, o gal jo plačiai ir tvirtai
rankai kitokia paprasčiausiai ir netiko, bet iš šono atrodė visiškai šauniai.
Kiek jis ja naudojosi – sunku pasakyti, bet muštos juodai pilka oda dengtos
ir aukso plokštelėmis pagražintos makštys neatrodė itin nutrintos. Palfrėjus
(a.p.: kelionei skirtas arklys), su kuriuo jis atvyko, atrodė ištvermingas, bet ne iš
pompastiškai įspūdingų. Balnas, kamanos ir visa kita, nors ir išpuošti ir
kažkada buvę brangūs – dabar jau nutrinti. Kaip ir šeimininko senoviškas
ilgas apsiaustas su gobtuvu, plunksnos ir net plati bedugnė aksominė
beretė...
Pagyvenęs gerbiamas alkaldas ir jo tarnas, skirtingai nuo likusiųjų trijų
raitelių - kėlė simpatiją. Tuo tarpu, likę trys – jaunuoliai. Iki dvidešimt
penkių – ne daugiau. Jie laikėsi atsainiai, arogantiškai ir iššaukiančiai. Tarsi
būtų visos šios žemės valdovai. Iš pirmo žvilgsnio jie man nepatiko. Ypač
jų vadeiva: kumpanosis, tamsaus gymio vyrukas, kuris iššaukiančiai sėdėjo
ant savo juodo, kaip anglis, bet jau nuo kelio dulkių papilkėjusio žirgo. Tai
buvo nuostabus žirgas. Neatrodė nei suplukęs, nei pavargęs. Kartais tik
sušnarpšdavo ir tvirta priekine koja pabilsnodavo.
Atvykėlių vadeivos, šeimininko apranga, nors ir buvo tipiškai
kelioninė, bet itin geros kokybės. Viskas palei siūlę. Viskas kas tik galėjo
būti išblizginta (nekreipiant dėmesio į dulkes) - žibėjo iš tolo: net rodėsi,
jog dulkės nelipo. Jis bandė atrodyti šauniu idalgu, bet kažkas jame tokio
buvo, kas su kilmingu nederėjo. Tarsi pjovėsi. Net nežinau kas. Nemoku
apibūdinti. Na, toks, lyg staiga praturtėjęs pirklys, kuriam jūra iki kelių. Ir
tai, kad buvo prisijuosęs prabangią tiesios kryžmos, ilgą, gerai tinkančiam
raiteliui, bet vis tik senovinę espadą – rapyros pirmtaką, įspūdžio nekeitė.
Visi , matyt, pagalvoję apie tą patį, nesusitarę susižvalgėm. Man
linktelėjus, Tilis ir Stefanas, pakilę, tarsi nuobodžiaujantys, bet iki dantų
ginkluoti snobai, pasišalino nuo stalelio ir ėmė pakampiais slankioti po
kiemą. Tuo tarpu Fedis, viską deramai supratęs, išniro iš įėjimo ir ištiesė
man vieną pistoletą ir diržą su rapyra. Dėkodamas linktelėjau ir maloniai
pastebėjau, kad jis taip pat jau segėjo jam dovanotą grakštųjį trofėjinį
Londono kalaviją ir durklą.
- Laikykis už manęs... Kaip visuomet, - ištariau stodamasis ir, senu
įpročiu, užstūmęs ir horizontaliai prisegęs gerokai trumpesnį kacbalgerį už
nugaros, prisijuosiau rapyrą. Užsegiau porą chubono sagų ir palikęs kepurę
ant stalo, kišdamas pistoletą už diržo, tvirtai priėjau prie kalbančiųjų, kur,
panašu, kad atmosfera kaito.
Trijulė mane pastebėjo iš karto, bet nespėjo sugalvoti kaip reaguoti, o
aš nutaisęs pašaipią miną atsistojau nugara į saulę: tegu ji akina akiplėšas, o
ne mane.
- Problemos su svečiais, don Emili? – nutraukiau besižiojantį kažką
sakyti alkaldą, kuris tik dabar mane nudelbė nuo galvos iki kojų.
- O, neblogas arkliukas! – išgirdau kimų Tilio balsą.
 - Ir šis, kaip ir nieko, a? – atsiliepė Stefanas užsimesdamas ant
sulenktos rankos, žemyn nukreiptą užtaisyta vokišką kulkinį, Londone
įsigytą arbaletą.
Raiteliai tik dabar pastebėjo mano bendrus, kurie pašaipūniškai ir
grėsmingai priartėjo prie akiplėšos senjoro tarnų.
Vienas iš jų bandė žiotis ir net uždėjo ranką ant savo kalavijo, bet
Stefanas šaižiai ištarė:
- Tik pabandyk! Tavo ponas dar kvėpuot neleido!
Abu raitelio palydovai, kažkiek sutrikę, apsidairę ir pamatę, kad be
manųjų smarkuolių, sunerimę greta pradėjo sukiotis ir porelė kiemo vyrų –
kaimiečių, su gana ilgokais peiliais prie juostos, o vienas tai ir su kirviu
skalūnu, klausiamai sužiuro į savo poną.
- Ką tai reiškia?! – nieko geriau nesugalvojęs išbliovė tamsiagymis
vadeiva.
- Donai Emili? – nekreipiau dėmesio į raitelį (žinoma, kad iš akiračio
jo nepaleidasu). – Gal galiu kuo nors padėti?
- O-ooo don Antonio! – papurtė galvą senis. – Blogi reikalai, blogi...
Bet, pradžiai, leiskite pristatyti garbųjį Santjago kabaljero, doną Gonzalesą
Kruzą los Fierro, Vitorijos alkaldą.
Kaip dera dviem donams, mes vienas kitam nusilenkėm. Alkaldas
buvo gerokai jaunesnis už doną Emilį, bet jau gerokai persivertęs per
vidutinį amžių. Į akis krito ir dvi ant kaklo kabančios auksinės grandinės.
Viena ilgesnė ir masyvesnė – su Vitorijos miesto herbu (tribokštė pilis ar
tvirtovė su dviem varnais), o kita, itin kukli ir labai nutrinta – su tamsiai
raudonu kryžiumi, kuris priminė dono Emilio raudonos lelijos kalaviją. Be
abejo, Emilį ir Gonzalesą, rišo ne vien tik paprasta pažintis ar draugystė. Į
akis krito tai, jog alkaldo veidas buvo išvagotas liūdesio: tarsi žmogaus,
kuris lyg ir norėtų padėti – bet negali.
- O čia, don Antonio Palanka de Nakatcha y Butrim, senjoro Chuano
de Kueva y Sntjago, dono Beltrano de la Kueva bastardo įbrolis ir mano
sūnaus Modesto draugas, - linktelėjo Emilis.
- Oooo!.. Man didžiulė garbė, don Antonio...
- Jums – Antonio, jei leisite, - linktelėjau. - Man tikra garbė susipažinti
su rekonkistos veteranu, apie kurio garbingus ir šlovingus nuotykius mielai
paklausyčiau prie dono Emilio nuostabaus vyno...
Bet čia, kaip aš ir tikėjausi, mus pertraukė šaižiai kimus balsas:
 - Čia, man, mano kieme, vyno negersite... – nieko geriau nesugalvojęs
tamsiagymis jaunuolis trinktelėjo ranka per balno gugą. – Nešdinkitės,
girtuokliai, gert, kur nors kitur!
Nuovargio apimtose alkaldo akyse sužaižaravo panieka ir pyktis:
- Iki vidurnakčio šis kiemas, vila ir aplinkinės žemės – ne jūsų, senjore
Adane.
- Chaaa...
- Ko nori šitas pašlemėkas? – nutaisęs kupiną pasibjaurėjimo mimiką,
pasukęs galvą, sausai nusispjoviau.
- Visko! – dirbtinai nusijuokė raitelis. – Po vidurnakčio, šis garbus
senjoras, jūsų vaiduokliško draugo tėvas, keliaus į kokią savo Santiago
ordino skylę ir baigs savo amžių maldose tarp niūrių akmeninių sienų...
- Malonėkit laikytis pagarbos, senjore Adane. Prieš jus garbingas
Santjago ordino kabaljero komandoras ir kilmingi idalgo! Jūsų tėvas jus su
manimi siuntė čia...
- O man nusispjaut... Cha!
- Trumpai, senjorai. Kame reikalas? – nusisukau nuo pašlemėko.
- Jei iki vidurnakčio nebus padengta skola, viskas pereis šiam
maranui... – ir vos girdimai ištarė: - kad jį kur...
- O argi Santjago riterio turtas nepriklauso Ordinui?
- Kaip ir taip, bet... ne visai...
Na, žinoma, legendos legendomis, o realybė kiek kitokia. Kaip visada,
be kita ko.
- Aišku. Kiek?
- Trys šimtai penkiasdešimt pesų arba septyni „mаrсо de оrо“ (a.p.: Auksinė
markė. Dukatas. Viena tokia markė 250 gr. – ne piniginis, o mato vienetas, kai kuriose šalyse tai jau
svaras), - palingavo galva alkaldas.
Na taip... vienok...
Daug...
Nors kaip skaičiuoti? Šrvais? Tai pilnas komplektas milanietiškų naujų,
bet ne itin aukštos kokybės šarvų... Khmmm... Arba keturi, tai yra - du
komplektai pistoletų... Na, tokių, kaip mano tada turėti ilgieji –
„darbiniai“...
Taaaip... Auksas. Jis tuo metu iš pradėtų įsisavinti užjūrio kolonijų -
„Senojo žemyno“ dar nepasiekė. Jis dar buvo itin brangus. Na, o tos
kolonijos - dar labai niekam nerūpėjo. Bent jau jų pridėtinė vertė dar
nebuvo didelė. Naujos žemės, kur galima išsiųsti visokį – valdžios
supratimu – „brudą“. Taip-taip. Ten galėjo keliauti tik avantiūristai ir
bėgliai. Tiesą pasakius, tik po gerų dešimties metų, galėjom Naujojoje
Kastilijoje, galėjom tą geltoną metalą kojom spardyti. Pūdas vartaliojome.
Sunku net patikėti(!), kad tik jau po dešimties metų už kuiną reikėjo mokėti
apie du tūkstančius pesų... Už vidutiniokišką kalaviją arba gerus batus –
apie keturiasdešimt pesų!... Naujojoje Kastilijoje ir Panamoje, pesas
tekainavo vos vieną dvyliktąją uncijos (a.p.: remtasi Francisko de Chereso,
konkistadoro ir istoriko veikalais)! Bet tuo metu auksas dar buvo žvėriškai
brangus... Štai, pavyzdžiui: mano laivo dalis buvo tik ar, tiksliau – net du
pesetai!.. Ir tai buvo daug... Bet čia vėlgi - štai, kad ir šis žirgelis: šito
Adano juodis – suplotum ne mažiau, kaip penkis svarus arba beveik tiek
pat, kiek dono Emilio skola. Jei ne brangiau...
Blyn... Na ir kainos! Ne pirmi metai šioje epochoje, o po jas -
klaidžioju kaip akla vištelė... Kad ir dabar, rašant šias eilutes, dar neatpratus
nuo Naujojoj Žemyno verčių – vėl painiojuosi. Na, neturiu jokios prekijo
gyslelės. Ačiū dievui, kad likimas suvedė su Tiliu... Bet vėl daugžodžiauju,
vietoj to, kad pasakočiau kas nutiko. Senstu gal, ar ką? Antrasis vidutinis
amžius pradeda atsiliepti?..
Žodžiu... kažkur minčių užkaboriuose, išgirdus tokią sumą - kilo noras
nusispjauti ir iš šono pažiūrėti kuo viskas baigsis. Tiesą sakant, gal net
nebūčiau ir priėjęs, ir nebūčiau kišęsis, jei ne toks iššaukiantis to „marano“
ir jo draugužių elgesys. Šita trijulė tiesiog dvelkte dvelkė nemalonumais ir
nedviprasmiška grėsme. Eilinį kartą ten, kur nederėjo. O dabar jau trauktis
vėlu. Galima buvo išsisukti, žinoma, bet... „El Mulo“, kaip vėliau iš manęs
juokdavosi Izabelės dėdė, donas Gonzalesas.
Pamenu, kad kažkurią akimirką, beveik iškart po alkaldo žodžių,
dėbtelėjus į pašaipias Adano akis, staiga, galvoje lyg kas stuktelėjo. Va taip
– tarkšt kirtikliu... Mintis buvo beprotiška...
Galų gale - „soldado aventurero“ mes, ar kas?..
Tik tas, kas skaitys šias eilutes, tegu nepagalvoja, kad aš čia kokią
valandą trypčiojau, o visi kantriai laukė, kol aš ką išgimdysiu – ne. Minčių
spiečius galvoje praūžė kaip viesulas...
- Tik tiek? - pašaipiai dirstelėjau į neišauklėtą raitelį ir pasisukau į
Fedį. – Greit čionai šešis su puse... ne, septynis svarus!
- Si, monsenior! –vaikinukas linktelėjo ir prilaikydamas kalaviją,
paknopstom nulėkė į namus.
Pajutęs kuo visas reikalas gali užsibaigti, Adano veidas ištįso. Dvaras
tikrai kainavo brangiau, o šis jaunuolis save jau laikė jo šeimininku. Kai
sunku garbėtroškai atsitraukti nuo jau išsvajotų ir išpuoselėtų svajų!
- Kaip drįsti?!. – jau buvo panašu, kad karingai nusiteikęs Adanas,
viduje kunkuliavo. Mano planui, jo karštakošiškumo proveržiui - dar buvo
per anksti...
Kur tas Fedis, velniai rautų?!
- Čia jūs man?.. – nutaisęs naivuolio žvilgsnį dirstelėjau į piktą Adano
veidelį.
Žiojausi dar kažką sakyti, bet purtydamas galvą įsikišo Emilis:
- Don Antonio...
- Pala, donai Emili, prašau, - teatrališkai kilstelėjau ranką daugiau
publikai, tarp kurių jau atsirado ir Izabelė su Nora, nei aklam seniui. –
Vardan mūsų draugystės, vardan to, kad senjoras Modestas, mano draugas,
turėtų kur grįžti – nuo šiol jūsų skola, tai mano skola!
- Kaip drįsti! Aš tuoj tave! - Adanas tramdydamas sunerimusį ir
trypčiojantį žirgą, staigiu nervingu judesiu truktelėjo kalaviją iš makštų.
- Tik pabandyk! – Stefanas grėsmingai riktelėjo ir žengęs į šoną, kad jį
gerai matytų, kilstelėjo arbaletą: Adanas apnuoginęs tik pusę kalavijo -
sustingo.
Nekviesto svečio akys piktai sublizgo...
- Liaukitės! – riktelėjo alkaldas. – Tai bus idalgo užpuolimas jo pačio
kieme, senjore Adanai Ignasio de Valado! Ir jokie jūsų tėvo, ir, net jūsų
giminės pinigai - jūsų neišgelbės!
Vis dar arogantiškai pasipūtęs Adanas sugriežė dantimis ir aštriu
žvilgsniu, tarsi sakydamas, kad šis gali laukti tinkamo atpildo, nudelbė
alkaldą. Po to jo žvilgsnis peršoko į priėjusį ir šalia Izabelės atsistojusį,
rankas sunėrusį ir pašaipiai į jį žvelgiantį, tėvą Mykolą. Nors atėjūnas buvo
ir karštakošis savimyla, bet puikiai suprato kuo galėjo baigtis neteisėtas
išpuolis alkaldo ir šventiko akivaizdoje, ir dar esant tokiam gausiam
liudininkų būriui. Ypač jei jis iš ties maranas. Šiuo atveju, net jo sėbrai į
peštynes nesiveltų: jie, tarsi, atsiribojo siena. Vienas, tai net nušoko nuo
savo arklio ir, tarsi, ramindamas savo keturkojį, glostė jo kaklą, ir kažkuo
vaišino iš savo prie diržo prikabinto krepšelio. Na, toks prašalaitis: ėjo pro
šalį nežinia ko, nežinia kam...
Tuo tarpu mano galvoje sukosi vienintelė mintis: kur Fedis???
Fedžio pasirodymui buvo pats tinkamiausias laikas... Bet jis vis dar
nesirodė... Tai jau galėjo pakenkti mano sumanymui.
 Tuo tarpu, Adanas baigė nusiimti savo įmantriai siuvinėtą minkštos
odos pirštinę ir mestelėjo ją ant plokščių, per amžius, šios vilos gyventojų
kojų, nuzulintų akmenų.
- Malonėkit pakelti, senjore! – atsainiai nudelbė mane ir išsitiesė
išdidžioje pozoje. – Jei esi ne bailys ir dar nepragėrei savo garbės, niekše!
Iššokęs iš trobos, pribėgo suplukęs Fedis (gal kiek pavėlavo, bet beveik
laiku) ir dviem rankom atkišo sunkų maišelį. Na taip – šeši ar septyni svarai
arba de oro markė – sveria vos ne beveik tiek pat, kaip ir koks pusantrinis
kalavijas... bastardas, tarkim.
Linktelėjęs Fedžiui ir, tarsi nustebęs, pašaipūniškai pakreipiau galvą:
- Dvikova? Jūs tuo tikras?
- Vargšas vaikas... gaila mažylio... - labai laiku ir vietoje pasigirdo
Izabelės balsas ir atodūsis.
Adanas pakėlė akis ir jo veidas nusidažė raudona pykčio spalva.
Raudonio neslėpė net tamsus gymis - laaaabai laiku Izabelė mestelėjo savo
repliką! Net susitarus nebūtų buvę geriau.
Reikia pasakyti, kad savo išore Adanas atrodė gal trimis-keturiais
metais vyresnis už mane, o aš, kokiais ketveriais(penkiais?) metais vyresnis
už Izabelę. Tad, jaunutės mergelės replika, jį galutinai išvedė iš
pusiausvyros: išmušė iš koto ir jis neteko blaivios galvos.
- Taip!!! Dvikova! Dvikova! Iki mirties! – net palinkęs ir vos
tvardydamasis , iššniokštė – iškošė Adanas. – Dabar pat. Čia!
- Puiku. Tiesiog nuostabu, - gūžtelėjau pečiais: klientas, taip sakant,
prisirpo. Dabar jau galima jį ir minkyti. – Donai Gonzalesai, malonėkite
patvirtinti, kad šis jaunuolis, kurio aš nepažįstu, yra kilmingas idalgo ir su
juo kaudamasis nesuteršiu savo garbės.
- Tu neturi ko teršti, niekingas guero!
Negirdomis nuleidęs repliką ir pasisukęs į alkaldą, išdidžiai išsitiesęs
laukiau atsakymo:
- Taip. Senjoras Adanas Ignasio de Valado yra hidalgos solariego, -
linktelėjęs atsakė donas Gonzalesas.
- Jūs sutiksite būti teisėju mūsų ginče, don Gonzalesai?
- Taip. Laikysiu garbe.
- Tada, prašau, malonėkite prieš man priimant iššūkį, štai šiuos pinigus
dono Emilio vardu įteikti senjorui Adanui Ignasio de Valadui, o tai tas
pienburnis dar atsisakys iš manęs juos priimti ir uždaryti skolą... Duodu
garbės žodį, kad čia net daugiau, nei septynios oro markės!
 - Taip, žinoma... Liudiju ir laiduoju skolos grąžinimą, - linktelėjo
alkaldas.
- Fedi, įdėk maišą į senjoro balnakrepšį, - paliepiau.
Adanas apimtas pykčio ir įniršio susimuistė, šaudė akimis į Emilį, į
mane, į alkaldą, į balnakrešį, už kurio diržo Fedis užkišo kapšą... net į
Izabelę ir į Stefaną, kuris jau stovėjo nuleidęs arbaletą... Nors, panašu, kad
vengia žvilgsniu susitikti su tėvu Mykolu...
- Kelk pirštinę, bailį ir niekše! Jei tuoj pat nepakelsi – mirsi! Gėdoje!
- Jei jūs neapsigalvojote, senjore, tai rizikuojate ne tik savo gyvybe, bet
ir visu turtu, kurį turite mesdamas man iššūkį!
- Niekše! Bailį!..
- Fedi, paduok pirštinę... – ištariau nelaukdamas tolimesnių
įžeidinėjimų lavinos galo. To jau būtų buvę per daug. - Dvikova už
valandos. Mano sekundantai Tilis fon Vangainerhofo ir Stefanas Vildereris.
Kausimės pėsčiomis, nebent jaunuolis man paskolins pusę savo žirgo, cha...
Ginklai nesvarbu... O aš einu baigti gerti savo popietinės arbatos, kuri per tą
kvaišą jaunuolį bus atšalusi.
Apsisukdamas pilnu pusračiu, nueidamas link žemučio staliuko, kur
prieš tai sėdėjome, linktelėjau Stefanui, kad prieitų:
– Perduok Tiliui, kad derėtųsi, jog man laimėjus, pereitų viskas ką šis
dundukas turėjo prie savęs mesdamas iššūkį. Ypač...
- Savaime suprantama, - kaip suokalbininkas mirktelėjo ir čia pat
linktelėjęs, išsišiepė Stefanas.
Atsisėdau prie mažojo stalelio, kurį, atstojo aukštas suolas, ir paėmiau
jau atvėsusį gėralą iš Vukmiro likusių žolelių.
 XVIII. Raudonos lelijos kalavijo diena
(popietė)

Aišku, kad dvikova įvyko ne už valandos, o už gerų dviejų.

Donas Emilis išskyrė itin neblogą, grįsta lygiais, geltonai pilkšvų
akmenų plokštėmis grįstą vaismedžių supamą aikštelę. Dvaro vyrai ar
moterys ją paskubomis išvalė ir nupjovė tarpuose tarp plytų augusią žolę.
Tarp nušiurusių pasenusio sodo medelių jau šurmuliavo smalsuoliai. Vis tik
ne kasdieninis įvykis!
O smalsuolių jų buvo daug! Labai daug! Nežinau, kokios žinių
nešiotojos laksto po šiuos kalnagūbrius, bet patikėkit – žinios šiais laikais,
kartais - laksto greičiau už žaibą. Net nežinau, iš kur tiek liaudies prisirinko.
Ir vis dar rinkosi. Galėčiau spėti, kad net lažybos vyko. Įdomu, kokiu
santykiu? Mane jau nušvietė, kad Adanas pašėlęs vyrukas. Nepraleidžia net
vedusių moterų sijonų ir neretai susikimba su jų vyrais... Dėl akiplėšiškumo
ir tėvo turtų, kuriais jis vis užglaistydavo savo atžalos išsišokimus, normali
draugija jo vengė kaip kokio plėšiko. Na, o aš, tuo tarpu, tik nepažįstamasis
prašalaitis, nors ir dono Emilio gerbtinas ir globojamas. Bet tuščia jų...
Vėliau sužinosiu...
Prisipažinsiu – tąkart visiškai nesijaudinau. Gal tam paprasčiausiai
neturėjau laiko? Gal... Bet nesijaudinau. Viduje niekas nekirbėjo. Visiškai.
Kažkodėl buvau pilnai įsitikinęs, jog man nė plaukelis nenukris... Tarsi
būčiau tik kažkieno, gerokai galingesnio - įrankis... Keistas jausmas...
Pagaliau, alkaldui garsiai paskelbus, kad gerbiamieji senjorai, tai yra aš
ir Adanas, baigtų ruoštis, moterys po truputį ėmė tirpt. Maži vaikai ir
moterys turėjo kaip ir nematyti kraujo praliejimo. Tokios jau tradicijos. Bet
net neabejojau, kad kažkokiu būdu, jos viską matys. Nežinau kokiu, bet
matys. O jei nematys, tai prikurs...
- Be abejo, viską suplanavai? – trumpam stabtelėjo prie manęs Bela.
- Kaip ir taip, - keliais sūkiais baigęs mankštinti pečius ir maudamasis
plonos odos pirštines, nelabai supratęs ar ji atspėjo mano planą dėl aukso, ar
klausė dėl būsimos kovos plano, kukliai linktelėjau.
- Aš už tave melsiuosi... – sušnabždėjo Bela ir iškaitusi nusuko galvą.
- Taip, dukra mano, taip. Tai gera mintis. Aš tave palydėsiu ir melsiuos
kartu su tavimi, o tai šie šelmiai... – tėvas Mykolas nebaigė sakinio, o tik
lėtai peržegnojo. - Tesaugo tave Viešpats, vaike mano...
 Nusivylusio žmogaus mostu, atsainiai mostelėjęs, vienuolis švelniai
prisiliesdamas prie Izabelė alkūnės, paragino ją eiti link koplyčios.
Įkandin jų, tarsi šešėlis, nusekė Nora.
Išėjus į skirtingas aikštelės galus, vos nenusikvatojau. Iš šono turėjome
atrodyti visiškai kvailai. Net ne keistai, o absurdiškai kvailai. Vienam gale
stovėjo jaunuolis (tai aš) tik su rapyra ir jos porinu durklu, apsirengęs
laisvu, bet tampriai suraišiotu patrintu chubonu, kuris buvo užmestas ant
striukos žiedmarškinės liemenės ir marškinių, mūvėjo tik odines pirštines ir
šosus arba kaip čia sako – kalsonus (a.p.: isp.: calzas), ir aukštus, jau gerai
pranešiotus, botfortus.... plika galva. Kitame gale – priešininkas - šarvuotas
vėžliukas: ant galvos plunksnuotas kabasetas... o kirasa ant žiedmarškinės -
saugojo krūtinę... Na ir, žinoma - antpečiai... pirštinės... Na ir, aišku -
kalavijas... Ir, net – metalinis skydas(!). tiesa – beveik kumštinis – jei ir
didesnis, tai nedaug. Kita vertus – gal net geriau, nei dageris. Man bus
paprasčiau...
Jau iš pirmo žvilgsnio ir savo priešininko judesių, supratau, kad
priešininkas senosios mokyklos auklėtinis. Jis man būtų didelis galvos
skausmas dar tada, kai mane muštravo amžinatilsį Vukmiras, bet ne dabar...
Ech... Geros buvo dienos, tiesą sakant... Tarsi tai būtų buvę net ne su
manimi, o su kažkuo kitu, kažkokioj pasakoj...
Na, o iš kur, čia, tokiame užkaboryje, kur jau seniai negriaudėjo
patrankos ir neaidėjo batalijų garsai, jis gautų naujoviškosios estrezos
mokytojų?! Gi ne karalaitis koks... Ir aš ne karalaitis... Tik gyvenimas taip
susiklostė... Esu tik nepripažinto princo įbrolis (a.p.: kunigaikštis Beltranas de la
Kueva, bastardo Chuano de Kueva tėvas, turėjo karališko kraujo, todėl buvo vadinamas princu, tai
yra pagal rangą gerokai aukščiau nei ne karališko kraujo kunigaikštis), kuris savo įgūdžius
lavino ir šlifavo ant tokio kvėšos kaip aš...
- Senjorai, kaip šios dvikovos teisėjas ir liudytojas, privalau paklausti:
dėl ko kaunamasi? - išdidžiai ir formaliai pasidomėjo alkaldas Adano. Jis
metė iššūkį, tad pirmas ir turėjo šnekėti.
- Dėl jo akiplėšiškumo...
Alkaldas klausiamai pasisuko į mane.
- Dėl garbės ir orumo.
- Ar yra būdų išspręsti senjorų ginčą be kraujo praliejimo?
- Nebent šis pašlemėkas bučiuos man batus ir maldaudamas gailesčio ir
malonės, ės žemę, ant kurios stoviu! – paniekinančiai mane nužvelgdamas
ir išdidžiai pasukdamas galvą, atsakė Adanas.
 - Kantrybės! Jūs rate! Prašyčiau be tolimesnių įžeidinėjimų, - įsakmiai,
kaip koks seržantas, pakėlė balsą alkaldas. - Tuoj galėsite sukryžiuoti savo
ginklus!
- Ne, kito būdo nėra, - kasdieniniu balsu ištariau. Adanas jį išgirdęs
paniekinančiai šyptelėjo – matyt jį priėmė kaip silpnumo požymį – tuo
geriau.
- Ar tenkina jūsų priešininko ginkluotė? – vėl pasisuko į Adaną.
- Tfu...
- Tenkina ar ne?
- Taip.
- O jus, senjore?
- Geriau jau vietoj savo šarvų, kurie jo neišgelbės, iškart būtų
pasikabinęs kapinių paminklą, - gūžtelėjau pečiais ir jau žiūrovų krizenimo
fone pridūriau: - Tenkina.
- Tylos! – pakėlė ranką Alkaldas.
Įsitikinęs, kad margaspalvė publika aprimo, tęsė:
- Ką gi, senjorai, tesprendžia jūsų ginčą Dievas! – išskėsdamas rankas
ir rodydamas mūsų pozicijas, atsidusdamas ištarė alkaldas.
- Donai Gonzalesai, donai Emili, gerbiami sekundantai, - ištariau. – Iš
anksto noriu padėkoti už jūsų sugaištą laiką, nes klopfechto nebus (a.p.: turima
galvoje artistinio ar teatrinio fechtavimo skirto publikai). Galite jau dabar siųsti dengti
pergalės stalo...
- Cha! Gerai pasakyta. Taip, taip... Tokią musę sutrėkšti - daug laiko
nereikia! – pabandė atsišaudyti priešininkas.
Vėl sušurmuliavo smalsuoliai.
- Tylos!.. Senjorai, prašom į vietas! – suraukęs antakius ištarė alkaldas.
Atsistojom į pozicijas. Ką gi. Nieko įmantraus galvoti nereikia. Jau,
pagal stovėseną ir eiseną, regėjau, jog tai nebus kažkokia įmantri kova - aš
nesiruošiau kapotis...
- Pradedam! – alkaldas pasišalino iš dvikovos rato ir sustingo šalia
dono Emilio ir senjoro Sančo.
Tilis ir Stefanas stovėjo kiek atokiau taip, kad Adano draugužiai –
sekundantai iš jo pusės, neiškrėstų kokios kvailystės. Beje, kaip ir jie...
Kaip ir spėjau, Adano niekuo manęs nenustebino. Įniršusio buliaus
taktika, jei galima taip pasakyti. Jis, jausdamas pranašumą, su
pasimėgavimu ne puolė, bet atakavo kaip plūgas: pilnai prisidengdamas
skydu ir tik mostelėdamas kalaviju iš už jo...
 Lengvu destrezos pusračio žingsneliu išėjau iš atakos lauko į dešinę, tai
yra, už jo skydo ir Adanas buvo priverstas suktis pagal savo ašį link manęs:
Cuano įkaltos destrezos požiūriu - padarė nedovanotiną klaidą, kurią
leidžiama daryti tik itin patyrusiam kovotojui: jis sukryžiavo kojas
sudėdamas jas viena, paskui kitą. Kitaip tariant, norėdamas išlaikyti
pusiausvyrą, turėjo žengti ne tik nereikalingą žingsnį, bet net ir smūgiuoti
atsidengęs...
Jau praleidęs smūgį kiek šonu, vikriai žengtelėjau atgal ir į kairę, ir,
paskutinę akimirką, rapyra nukreipiau jo kalavijo trajektoriją...
... mano rapyros geležtis nučiuožė išilgai jojo kalavijo ašmenų, ir, tarsi
atšokusios nuo jo kalavijo rankenos, smigo tiesiai į kaklą...
Viskas...
...Pajutau kaip rapyra persmeigė kažką kieto – matyt raktikaulį - ir
smuko toliau: tereikėjo pakreipti riešą ir būčiau sumaitojęs trachėją ar
miego arteriją, jei jos dar neperdūriau. Bet, panašu, kad neperdūriau.
Nelaukdamas, kol jis visu svoriu užgrius ant manosios rapyros,
žengdamas žingsnį atgal, truktelėjau kalaviją link savęs ir pamačiau Adano
akis... Panašu, kad jėgos jį apleido, o jis dar nesuvokė, kad viskas baigta.
Taip, taip būna. Ypač su įniršusiais piktais žmonėmis. Patikėkit: jo akyse ir
veide švietė perbalusi nuostaba... Matyt sąmonė netikėjo tuo, ką juto kūnas
ir matė akys. Kūnas glebo, pasruvo ir ištryško kraujas...
Priešininkas pabandė kelti skydą laikančią ranką, mėšlungiškai
truktelėjo ranką su kalaviju ir užmerkdamas akis, sužvangėjęs ginkluote,
susmuko...
Taip net neprasidėjusi dvikova ir baigėsi. Net abejoju, kad kas spėjo ką
suregėti...
Aikštelę apgaubė visiška tyla. Rodėsi, kad net paukščiai nutilo...
- La comedia terminó (a.p.: isp.: komedija baigta)... Fedi, berniuk, paimk
rapyrą ir nušveisk, - nutraukdamas tylą, teatrališkai suėmęs rapyrą dviem
pirštais už buoželės, lygiai taip pat teatrališkai, atkišau ją Fedžiui. –
Stefanai, duokš manąją “katę”...
- Si, monseñor! – išniro berniukas. – Na jūs čia!..
- Prašau, kapitone! – žengtelėjęs žingsnį ištiesė mano vokiškąją katę
Stefanas.
Perėmęs kacbalgerį, ėmiau juo juostis, o aklaldas, tarsi tik dabar
pabudęs, taip pat žengė į ratą.
 - Skelbiu dvikovą įvykusia. Dvikova buvo sąžininga, atitinkanti idalgo
garbę ir orumą. Vienas iš priešininkų nukautas arba mirtinai sužeistas ir
negali paprašyti malonės ar dvikovos pratęsimo. Ar pripažįstate dono
Antonio Palankos de Nakatcha y Butrim pergalę? – alkaldas pasisuko į
Adano bendrus.
Adano sėbrai, dar nesuvokdami kas atsitiko, stovėjo išsižioję ir plačiai
atsimerkę. Atrodė kaip užkerėti stabai. Jie tik palingavo ir papurtė galvas. –
Ar norite užginčyti dono Antonio pergalę?
- Ne, donai Gonzalesai...
- Ne, donai Gonzalesai...
- Galite prieiti prie savo draugo, - mielaširdingai mostelėjo ranka
alkaldas ir abu liudytojai puolė prie kraujais plūstančio Adano. – Tokios
trumpos dvikovos nebuvau matęs, don Antonio. Priimkit sveikinimus, -
palingavo galvą alkaldas ir ištiesė ranką. - Nenorėčiau būti jūsų
priešininkas... nenorėčiau...
- Na, ką jūs! Pervertinate...
- Oi, nesakyk...
Tarsi davus kažkokį slaptą signalą, visa minia staiga sujudo, sukrutėjo,
pakilo šurmulys. Kažkodėl keistai atrodė kaimiečių džiugesys. Mane
sveikino visai nepažįstami žmonės. Senjoras Sančo kažką šnibždėjo savo
šeimininkui – matyt bandydamas nupasakoti kas įvyko...
- Sveikinu, kapitone... – paplekšnojo per petį Stefanas.
- Einu priimsiu naująjį jūsų turtą, kapitone... – mostelėjo Tilis.
- Dėkingas!
- Tam ir reikalingi draugai...
- Donai Gonzalesai, noriu perklausti – tai, kad pinigai man sugrįžo,
neanuliuoja dono Emilio Skolos padengimo?
- Kchmmm... kaip galėjot pagalvoti? Žinoma ne! Jis neteko grąžintų,
savo pinigų! – papurtė galvą alkaldas ir per šurmulį pasilenkęs sušnabždėjo:
- Jūs taip ir planavot? Taip? Nuo pat pradžių? Taip? Todėl ir delsėt? Taip?
- Negi aš toks nuspėjamas, donai Gonzalesai? - šypsodamasis
skėstelėjau rankomis. - Aš ne toks sumanus, kaip gali atrodyti.
- Aš taip ir maniau. Taip ir maniau – dar ten, kieme... Apylinkių
gyventojai turi būti dėkingi... jums. Taip. O taip! Adanas ir jo tėvas Ignasio,
tikri kraujasiurbiai! Tam, kas patenka po jų delnu – nepavydėtina...
- Jis gyvas!
- Gyvas!
 - Ko gero miego arterijos nekliudžiau, - ištariau. – Tai gali ką nors
keisti?
- Ne... – papurtė galvą alkaldas. – Tai aš, jums, kaip teisėjas sakau. Ne.
Jis pats prie mirties, o sekundantai pergalę pripažino. Jei išgyvens, tai tik
per Viešpats malonę... arba nelabojo...
Dėl apylinkių išgelbėjimo, alkaldas, kažkuria prasme, buvo teisus.
Neužilgo visoje Ispanijos karalystės šiaurėje įsiplieskė nepatenkintųjų
idalgų-senjorų ir kaimiečių maištai ir bruzdejimai. Iš esmės, tai dėl grandų
ir magnatų savivalės ir lupikavimo. Kai kur, net liepsnojo maišto liepsnos.
Tik visas tas šurmulys šias apylinkes aplenkė. Galimai dėka šios dvikovos.
Šios žemės taip ir neperėjo į didelių turtuolių kraugerių rankas, o
šeimininkauti liko senos kilmės gerbiamas Santjago ordino riteris donas
Emilis ir po kelių metų grįžęs jo sūnus Modestas. Tad, kažkuria prasme, ši
dvikova buvo ne vien mano asmeninis reikalas...
Įdomu...
Bet visa tai įvyko anądien, o ta diena, apie kurią rašau, kuri išties
pakeitė ne tik mano gyvenimą, be tprivertė keisti ir pasaulėžiūrą, tąkart
buvo labai paslaptinga: ne šventa diena, o visi būriuojasi, laksto, kažką
rengia, man lenkiasi, bet, kažkodėl, daugumas - vengia bendrauti arba
bendrauja kažkaip dirbtinai: tarsi norėdami nukreipti dėmesį nuo kažko
svarbaus. Net Izabelę mačiau tik šmėstelint su išeiginiais apdarais... atrodė,
jog ji stengiasi man nepakliūti į akis.
Sukausi lyg paskui ją, bet, galų gale, atsainiai mostelėjau ranka ir vėl
patraukiau lik arklidžių...
- Pala, pala, kapitone! - pasigirdo Stefano balsas ir prie manęs spėriai
pribėgo abu draugužiai.
- Velniai jus rautų!..
- Nerūstauk, kapitone, - išsiviepė Tilis.
- Nerūstauk, nerūstauk... – subambėjau. - Arba tuoj pat papasakojat kas
čia darosi, arba jus, visus, tuoj, po truputį - imsiu žudyti!
- O gal geriau parodysim? – išsiviepė Stefanas
- Ką parodysit? Arba viską klojat, arba iš vietos nejudu.
- Eime, pats pažiūrėsi, - šypsojosi Tilis.
Pasižiūrėjau į juos kaip į du bepročius ir gūžtelėjau pečiais:
- Na, veskite... bet žiūrėkit man, - pagrūmojau kumščiu., bet šelmiai tik
nusijuokė.
 Eidamas pasijutau lyg būčiau konvojuojamas belaisvis. Pamatęs, kad
mane veda prie beveik per dieną išardytos koplytėlės, kur siūbavo ir klegėjo
susirinkusi aplinkinių gyventojų minia, staiga sustingau –net abu draugužiai
per žingsnį į priekį pralėkė.
- Kas čia dabar, po galais?!
- Kapitone!
Minia ėmė tilti. Beveik iškart nutilo ir susirinkusieji pasistumdydami ir
pasikumščiuodami prasiskyrė. Atsirado takelis ir pasirodė abu vienuoliai su
itin švariais abitais.
- Don Antonio Palanka de Nakatcha y Butrim! Malonėkit... - jie
pasisuko šonu ir man atsivėrė kelias link apardytos koplyčios altoriaus,
kuris skendėjo gėlėse, vainikuose ir uždegtų žvakių dūmuose.
Nuščiuvęs ir susitaikęs su likimu, tarsi užburtas, nusekiau įkandin
vienuolius. Paskui mane nupėdino ištikimieji palydovai ir smalsuolių
paliktas praėjimas užsivėrė.
Šalia altoriaus stovėjo abu garbingieji donai. Abu su baltais
„vafenrokais“ - kariniais ant rūbų užmestais apsiaustais, ant kurių puikavosi
raudoni Santjago kryžiai. Už jų slėpėsi Fedis („Pagausiu, ausis nurausiu!“ –
šmėstelėjo mintis) ir Izabelė... Kažkodėl net lengviau atsidusau, kai
pamačiau, jog ji nebuvo pasipuošusi jokiais vestuviniais apdarais ir rankose
nelaikė jokių gėlių... Ačiū Dievui, o tai maža kas! "Suės" ir vardo
nepaklaus... Na tikrai aš nežinojau ir nežinau visų čionykščių papročių. O
jie gali būti net labai nenuspėjami! Ta prasme, reikia būt kiekvieną kartą
labai atsargiam. Ypač kokiose nors dievo paliktose ir užmirštose
provincijose.
Vos apsidairęs, čia pat supratau, kodėl dalis abiejų šoninių koplyčios
sienų buvo išrinktos – ogi tam, kad visi galėtų spoksoti ir viską regėti. Po
to, matyt sumūrys plytas atgal –juokų reikalas, taip sakant.
- Pasimelskime ir pašlovinkime Viešpatį mūsų, - dainingu baritonu
ištarė nepažįstamasis augustinų vienuolis...
Ceremonija, per kurią iš susimąstymo ir bandymo spėlioti kas vyksta,
vos nenukramčiau savo lūpų, prasidėjo. Viena tokia nuojauta, prisipažinsiu,
netgi su viltimi kažkur giliai ruseno, bet aš ją, save išvadinęs paskutiniu
kvailiu, nukišau labai tolyn... O be reikalo...
Žodžiu, pabaigus ir palaiminus visus susirinkusiuosius, bevardis
vienuolis mostelėjo ranka ištardamas:
- Prašau, donai Emili, - ir pats pasitraukė už altoriaus.
 Dabar jau išsižiojau aš: pasitraukus vienuoliui, pamačiau ant altoriaus
gulinčią savo rapyrą.
- Tyliai, kapitone, - sušnabždėjo į ausį Tilis ir, kol ant pakylos, stiprių
senjoro Sančo rankų vedamas lipo aklasis donas Emilis, čiupo mikliai
atseginėti mano diržą su kacbalgeriu ir durklu. – Susimildamas... prašau...
tylėk(!).
Tiesą sakant, pasimečiau. Nenorėdamas patikėti savo nuojauta -
pasidaviau... leidau ramiai nusegti ginklus... Pasijutau tarsi nuogas. Tarsi
mane išrengtų viduryje miesto aikštės. Bet atsikvošėti, man niekas neleido.
- Senjoras Antonio Palanka de Nakatcha y Butrim? – atsisukęs į mane
veidu, ištarė donas Emilis.
- Taip.
- Priklaupkite...
Pasidavęs likimo valiai, priklaupiau ant vieno kelio (ant dviejų, net
prieš valdovus, klaupėsi tik vergai ir bedaliai). Už manęs, tarsi asmens
sargyba, sustojo Stefanas ir Tilis.
- Aš, Santjago ordino kavalierius ir atsargos komandoras, donas Emilio
Diego de Portila y Kueva, stebint ir liudijant kilniajam Santjago ordino
riteriui, donui Gonzalesui Kruzui los Fierro, Vitorijos alkaldui, ir augustinų,
ir Santjago ordino kapelionui tėvui Tomasui (a.p.: tuo metu buvusi Santjago ordino
hierarchija: magistras, didysis maršalas, didysis prioras (ne riteris, o šventikas), vyriausiasis
intendantas (Oberero), vėliavnešys, broliai riteriai (kelių statusų), kapelionai – pavaldūs vyriausiam
priorui – ne riteriai, bet jais tapę netekdavo kapeliono vardo, seržantai – kariai, kandidatai į riterius
arba jų ginklanešiai), klausiu: ar šis vyras, kuris klūpi priešais mus, yra
katalikas? Prašau atsakyti „taip“ arba „ne“.
- Taip! – ištarė tėvas Mykolas.
- Ar šis vyras gina savo tikėjimą visur ir visada, žemėje ir jūroje?
- Taip! – vėl ištarė tėvas Mykolas.
- Liudiju, - išgirdau kažkodėl užkritusį Stefano balsą.
- Liudiju, - pasigirdo Tilio balsas.
- Taip, - išgirdau Izabelę.
Ir kada aš čia taip gyniau tikėjimą? Na... Na tarp maskolių ten daug
totorių, kažkokių siauraakių ar kažkokių laukinių... Na ir patys maskoliai ne
katalikai... Tai, matyt, galima sakyti, kad „taip“... Jūroje? Na taip, kažkiek
trinktelėjome kažkokiems saracėnams...
- Ar jis padeda vargšams ir nelaimėliams, kaip liepia mūsų šventa
pareiga?
 - Taip, - išgirdau Fedžio susijaudinusį balsą, o paskui jį, su geroku
atsilikimu - Tilio...
- Ar...
Pajutau, kad net paprastai triukšmingi kaimiečiai surimtėję... Tyloje
girdėjosi tik dono Emilio ir į klausimus atsakančiųjų balsai...
- ...jis padeda piligrimams jų vargingame kelyje?
- Taip, - ištarė senjoras Sančo.
- Liudiju... - pridūrė pats donas Emilis ir tęsė: - Ar jis aukoja
nereikalaudamas atpildo?
- Taip, - sububeno alkaldas.
Įdomu? Kada? A, na taip. Juridiškai aš paaukojau septynis svarus.
Nesvarbu, kad tai buvo daugiau investicija, kuri atsipirko su šimto procentų
investicine grąža... Blyn... Na ir iš kur dabar išlindo tos jau užmirštos
sąvokos iš praeito gyvenimo?!
- Liudiju... – linktelėjo galvą donas Emilis ir tęsė toliau. - Ar jis
nepasiduoda kūniškų malonumų ir aukso spindesio malonumų pagundai?
- Kchmm. Ne...- tarsi netyčia vos neprunkštelėjo Stefanas, bet jį
permušė Izabelė:
- Liudiju...
Na taip. Nepasiduodu. Mintyse net atsidusau... Kodėl atsidusau? Jei
nenumanote, tai vėliau paaiškės, o dabar nėra tam laiko... Galiu tepasakyti,
kad tuomet jaučiausi neturįs tokios teisės... Jokios... Nei moralinės... nei...
- Skaisčios mergelės, senjoritos Izabelės liudijimas yra pats
brangiausias ir švenčiausias... Tad, ir baigsim liudijimus... Tai, kad šis
senjoras drąsus, kilnus ir moka ginti savo garbę ir orumą, gali paliudyti visi
čia susirinkusieji... Taip... – donas Emilis nutilo, atsikvėpė, o Fedis pakišo
sklidiną taurę („Na, Fedi – palauk!“ - pamaniau), iš kurios senis gurkštelėjo
gaivindamas išdžiūvusį gomurį. Kažkas kažkur nusičiaudėjo, kažkur
pasigirdo kūdikio verksmas, šiuženimas ir kelios neaiškios replikos, o tuo
tarpu aklasis senis, atsigaivinęs ir atsikrenkštęs, tęsė: - Ar yra kas gali
užginčyti ar paprieštarauti?
- A jau veins ten tokis guli! – pasigirdo iš kažkur iš minios balsas.
- Aha, į Vartus jau beldžiasi... – pasigirdo juokas.
- Tylos ir rimties! Jeigu nėra kam užprieštarauti šios ceremonijos ir
liudytojų žodžių, tai tegu ir tenutyla visi tikėjimo ir šio senjoro priešai, per
amžius!
- Amen, - beveik kartu ištarė abu vienuoliai.
 - Ar prisiekiate taip pat aršiai ginti ir mūsų apaštališkos bažnyčios
tikėjimą, varguolius, keliauninkus piligrimus ir išmaldos prašančius, kaip
juos gynėte iki šiolei?
Net nesupratau, kad žodžiai jau skirti man. Tad ištariau tik nuo Tilio ar
Stefano gavęs niuksą į petį.
- Prisiekiu...
- Senjore Sančo, paduokite man kalaviją...
Sančo oriai paėmė nuo altoriaus manąją rapyrą ir įdavė jam ją į ranką.
- Ir makštis, - ištiesė laisvąją ranką senis.
Sančo vėl padarė ko prašomas.
- Skaisčioji mergele, būkite miela, nukreipkite mano ranką taip, kad šio
tauriojo ginklo geležtis gulėtų ant jaunuolio peties...
Izabelė nesitikėdama, kad jos kažko bus prašoma, tarsi pabudusi
sudrebėjo, skruostai nukaito, bet ranka ir povyza nesudrebėjo – ji oriai
atplaukė ir nukreipė senio ranką.
- Senjorita, nenueikite, prašau... Taigi. Aš, donas Emilio Diego de
Portila y Kueva, Santjago ordino atsargos komandoras, suteikta ir neatimta
mano ordino brolių teise, šventinu tave, jaunasis idalgo Antonio Palanka de
Nakatcha y Butrim, į Santjago ordino milicijos kavalierius. Telydi tave
Viešpats mūsų Dievas, Tepadeda tau šventas Jokūbas ir tenušviečia tau
kelią Šventoji Ispanijos Mergelė... Tegu šis kalavijas gina tikrąjį tikėjimą,
tavo tikėjimo brolius ir seseris - visur ir visada. Paimk jį ir priglausk.
Atsargiai perėmiau rapyrą į abi rankas ir priglaudžiau prie lūpų.
O Dieve(!), kaip nutirpo keliai! Jau atrodė, kad akmenys įsirėš, kaip
ugniniai morgenšternai...
- Prisiekiu būti vertas Santjago kabaljero vardo - visur ir visada,
nesuteršti tikratikio vardo ir būti negailestingas tikrojo tikėjimo priešams.
- Imk štai šias makštis... Perduokite jas Skaisčioji mergele... Tegu tavo
kalavijas jose guli tik ilsėdamasis. Ir neužmiršk, kad ištraukęs jį, be garbės
neįdėsi. Tebūnie tavo devizas – Exitus acta probat – Pabaiga apvainikuoja
darbą. Gali atsistoti...
Sveikinimų bangoje paskendo mano sunkus atsistojimas ant nutirpusių
kojų.
- Palaukit! Tylos!.. – pakėlė ranką senasis donas.
Šurmulys gana greitai nutilo.
- Senjore Sančo, būkit malonus... – senio liokajus, puikia žinodamas ko
iš jo norima, greit Emiliui perdavė siaurą puodelį su kyšančiu iš jo koteliu.
Kaip vėliau pasirodė, tai buvo teptukas. – Skaisčioji mergele, senjorita
Izabele, tai reikėtų padaryti man pačiam, tačiau, manau, niekas
neprieštaraus, - senis nedideliu mostelėjimu laisvąja ranka, tarsi parodė į
savo akis. – Neprieštarausite, donai Gonzalesai, Santjago ordino kavalieriau
ir ginklo broli?
- Jokiu būdu, donai Emili. Jokiu būdu, - iškilniai nusilenkė donas
Gonzalesas.
Izabelė apimta naujo raudonio bangos, tvirtai, bet grakščiai, perėmė iš
senio rašalinę ir priėjo prie manęs. Ištraukė teptuką su raudonais dažais ir
susikaupusi, stengdamasi nepakelti akių, tiesiai ant chubono, ant krūtinės –
pradėjo teplioti raudoną Santjago lelijos kalaviją. Jutau jos gaivų levandų ir
kažkokių pipirmėčių kvapą, alsavimą ir net virpėjimą. Giliai ir tyliai
atsidusau ir jos ranka vienu nežymiai kryptelėjo. Tą akimirką, už viską
pasaulyje, labiausiai užsinorėjo ją apkabinti... Labai... Ir nusispjaut į sveiką
protą... Bet susilaikiau...
Panašu, kad ne mane vieną, eilinį kartą, nudegino tas šiltas jausmas.
Dabar jau tikrai galiu pasakyti, jog anuomet jau nebe pirmą kartą mūsų
abiejų sveikas protas laimėjo ir nustūmė jausmus kažkur į kažkokius
užkaborius: Izabelė pakėlė savo akis ir nors trumpai, bet giliai paskendo
mano akyse... Išdavikiškas Adomo gomurys suvaikščiojo ir ji nusisuko, o aš
teištariau:
- Gratias...
Vėl kilo šurmulys, kurį nutraukė dono Emilio pakelta ranka:
- Sančo...
O mielaširdingasis Dieve! Ir kodėl šiais laikais taip mėgiamos tos ilgos
ir iškilmingos ceremonijos?!!
Tuo tarpu, laikydamas ant šilkinio žalio kaspino pakabintą pakabuką,
prie manęs priėjo Sančo. Tai buvo didelis: gal tik dviejų colių sidabrinis
nutrintas medalionas su nedideliu iš raudonų akmenukų sudėliotu Santjago
kryžiumi. Nors, pirmą kartą jį išvydęs pamaniau jog tai rubinai, vėliau, kai
prisiruošiau užpildyti pamestus ar nutrupėjusius akmenukus, sužinojau, jog
tai tebuvo kažkoks į rubiną panašus pusbrangis ir ne itin brangus kalnų
krištolas.
Sančo, su visa rimtimi pakabino kryželį man ant kaklo, grįžo prie
šeimininko.
- Kilnusis riteri - „caballero“. Įšventinimo į riterius proga, skelbiu jus
šių žemių gelbėtoju ir nuo šios akimirkos, aš, kaip šių žemių senjoras,
suteikiu teisę prie savo vardo pridėti „los Viecho“. Čia jūs visada sutiksite
deramą paramą, prieglobstį ir palaiminimą. Donai Gonzalesai, jūs, kaip
Vitorijos alkaldas, paliudysite mano žodžius.
- Žinoma, donai Emili, žinoma. Ir ne tik garbės žodžiu, bet ir deramu
antspaudu!
Aprimus sveikinimams ir ovacijoms, prie altoriaus savo įprastinę vietą
užėmė vienuoliai... Jų trumpa visuotinė malda skelbė ceremonijos pabaigą.
Dieve! Sunku patikėti! Dabar aš pilnavertis „hidalgo caballero“! Tai
yra - riteris... Pats tikriausias! Tikresnių nebūna! Netgi dar daugiau -
Santjago ordino laisvasis riteris Antonio Butrim de Nakatča los Viecho!..
Riteris, kuris savo nuožiūra gali rinktis kaip geriau naikinti tikėjimo
priešus!..
Žinot, o tuo metu, matomai, aš buvau vienas iš nedaugelio laisvųjų
Ordino riterių. Jau neužilgo ordino magistro vieta tapo paveldima tik pagal
karališkąją liniją ir tapti Ordino riteriu, buvo didžiausia karališkoji malonė.
Arba apdovanojimas. Na, čia kaip jau jo Šviesybė nuspręs...
Prisipažinsiu, galva sukosi be jokio vyno. Dar nežinojau - džiaugtis ar
ne, bet viduje negalėjau nulaikyti pasitenkinimo ir vos ne vos tvardžiau
savo mane užplūdusias emocijas... O kažkada, dar po Marignano mūšio
prieš trejus metus – su baltu pavydu, pasilipęs ant pabūklo lafetų stebėjau
mūšio lauke į riterius įšventinamą frankų karalių! Neįtikėtina! Nedrįsau
pagalvoti. Svajojau, aišku, bet nesitikėjau. Taip, kad mane galima buvo
drąsiai vadinti senosios kartos riteriu... Vėliau juo tapti būdavo vis sunkiau.
Beveik neįmanoma... Bet aš to dar nežinojau, bet vis tiek jaučiausi tikrų
tikriausioje Euforijoje!.. Norėjosi visus apkabinti... Ir iš karto!.. Įskaitant ir
kaimiečius. Norėjosi išeiti į lauką ir garsiai sušukti: taip garsiai, kad uolos
sudrebėtų, o iš manęs išlėktų visa tas vidinis karštis...
Taip... Mano pečius užgulusios atsakomybės aš dar nesuvokiau...
Žinojau, tik, kad dabar, aišku, dar reikės paaukoti Ordinui, vargšams ir
pačiam šių mažyčių žemių šeimininkui. Ir, aišku - alkaldui... Jau numaniau,
kad neteksiu visko, ką vakar įgijau... Nors liks žirgas ir garbė. Na ir tiek tos.
Tiesa – dar liko draugai ir bendražygiai, kurie man dovanojo savo
pasitikėjimą. Pagal šiuos laikus, tai visišką ir besąlygišką pasitikėjimą...
tokios draugystės atsiliepia ir į trečią kartą. Kartais tai daug tvirčiau, nei
giminystė...
Tą popietę, aš iš ties jaučiausi laimingas.
Pirmasis pasveikino tėvas Mykolas:
 - Ir vis tiek aš tave vienuoliu padariau, o!
- Tik be celebato! –be jokių ceremonijų Stefanas paplekšnojo
vienuoliui per petį (bičiuliai, gi)...
- Ot, dabar tegu ir daugina daugiau tokių kaip pats! – nusijuokė
vienuolis ir vaipydamasis užleido kitus sveikintojus.
Šiek tiek nuslopus sveikinimų bangai, visiems tiems glėbesčiavimams
ir sveikinimo bučiniams, sugavęs saikingą Izabelės, kuri laikėsi kiek
nuošaliau, šypseną, priėjau prie jos:
- Galiu palydėti žaviąją Skaisčiąją Mergelę Izabelą? – pasisukęs ir
prisijuosęs rapyrą, o kacbalgerį įdavęs Fedžiui, paklausiau kiek įmanoma
žaismingiau.
- Si, senor caballero don Antonio, - nusišypsojo mergina, o jos balse
nebuvo jokios sarkazmo gaidelės... – Priimkit sveikinimus „caballero“!
- Štai ir mergelikė dauginimuisi tinkama, - išgirdau žemaitiškai
ištariant Tili ir trumpą Stefano nusijuokimą.
Pasisukau ir šiems „balvonams“ sukeldamas dar daugiau linksmumo,
juokais pagrasinau kumščiu.
- Los muchachos (isp.: berniukai, berniūkčiai), - šypteldama palingavo galvą
Izabelė.
Išėjus į lauką ir markstantis nuo skaisčios vakarinės saulės spindulių,
mus pasitiko nauja sveikintojų ir triukšmadarių banga, kuri visus nulydėjo
prie nežinia kada ir iš kur atsiradusio vaišių stalo...
Taip... Bus nerami naktis...
Tačiau atšvęsti reikia. Kitaip niekas nesupras...
Tikiuosi, kad po poros bokalų neapims mieguistumas... Kad ir kiek
maukčiau, bet vis tiek – tiek kiek čionykščiai - nepakeliu...
XIX. VALE ET VALETE
(Sudie ir iki pasimatymo)

Siesta. Pogulis...
Taip, šiais laikais tai įprastas dalykas net Žemaitijoje ar Lietuvoje,
nekalbant jau apie Pietinę Europą. Žmonės keliasi su gaidžiais ar net
anksčiau, tad nenuostabu, kad per karštį, per kurį ir taip nieko doro
nenuveiksi - šiek tiek padrybso. Šiauriniuose kraštuose, aišku, baltoji ir
šaltoji žiema arba miestai, tokie kaip Nyderlanduose, šiek tiek pakeičia šį
visuotinai nusistovėjusį ritmą. Bet, bendrai paėmus, ypač kai naktys
trumpos ir šviesios, taikos metu, net šunys lekuoja būdų pavėsyje. Tik tokie
nepataisomi keistuoliai kaip aš, kurie jau išsimiegoję ir iš po kelionės iki
valios prisiilsėję – „spjaudo ir gaudo“... Na, ne spjaudo ir negaudo, o
pavyzdžiui, įsitaiso vynuogėmis apaugusioje sodo pavėsinėje ir vangiai, bet,
atidžiai ir kruopščiai, tvarko savo pistoletus. Iki paskutinio varžtelio ardo,
valo, apžiūri ir surinkinėja... Taip. Kol yra šiokia tokia atvanga, reikėjo
pasiruošti naujam žygio etapui. Kuriam? Jau ir pats užsipainiojau. Vietoj
mėnesiuko ar pusantro gražaus pasiplaukiojimo - žygyje jau trečias
mėnuo... blyn...
Pavarčiau kukavinę nupoliruotą ir gyvenimo mačiusią pistoleto
rankeną. Ginklą apžiūrėjau iš visų pusių. Naujų įskilimų nepastebėjau.
Ėmiausi užtaisymo. Kažkada mano „išrastų“ „suktinių“, kurias „Parako
dūmų“ brolija, dar pačioje pradžioje pašaipiai praminė „Švento Antonio
suktinėmis“ - nenaudojau. Jos buvo saugomos odiniame neperšlampame ir
aklinai uždaromame krepšyje. Jas sukti ir klijuoti iš ne itin tam reikalui
noriai pasiduodančio popieriaus, ne taip jau ir paprasta, tad be reikalo
stengiausi nenaudoti, nors su Fedžiu jų prisukome į valias. Ne be reikalo,
mano buvusieji pavaldiniai nemėgo šio darbo. Aišku, kad suprato, jog tai
jiems patiems naudinga, bet nemėgo. Labai nemėgo. Kai kuriuos net versti
reikėjo, o vieną, savo laiku, net nuplakti... Taip... Tokie jau tie žmonės,
kartais pernelyg aktyvūs, o kartais nenusakomi tinginiai... (a.p.: paruoštas
šautuvo užtaisas: atmatuotas reikiamas parako kiekis susuktas į minkšto popieriaus tūtelę kartu su
kulka. Tokios jau buvo naudojamos valdant Karoliui V (Ispanijos karaliui ir Šv.Romos Imperijos
imperatoriui) apie 1530-tuosius. Leido sutaupyti laiko šautuvo pertaisymui, tačiau dėl šaulių įnorių,
kurie darbą laikė nepriimtinu, ir popieriaus brangumo, tai nebuvo populiaru. Praktiškai šis metodas
atgimė tik XVII prie Gustavo-Adolfo, o įsitvirtino tik minėto amžiaus pabaigoje. Amerikoje, kadangi
ilgai neturėta savos popieriaus pramonės, parakas buvo dozuojamas iš parakinės net iki XIX a.
vidurio).
Laiko turėjau apsčiai, tad „mėgavausi“ iš karvės rago pagamintu
dozatoriumi, skudurėliais, grūstuvu ir kita, lygiavamzdžių pistoletų
užtaisymo, „romantika“. Nors, vėl meluoju! Du nelygiavamzdžiai. Tiedu iš
Milano (Žr. Dausų atstumtieji. Ferdinandas), turėjo graižtvą. Menkutę, tiesa, bet
turėjo (a.p.: laikoma, kad graižtva atsirado apie 1498-tuosius metus, tačiau karyboje dėl vėliau
nurodytų tekste priežasčių – nepaplito). Na ir, tiesą sakant, nereikalinga ji buvo. Ta
prasme, graižtva jiems buvo visiškai nereikalinga! Tada, Milane - tik be
reikalo permokėjau. Nepasiteisinęs bandymas kažką tobulinti. Po jų aš jau į
visus tokius tobulinimus, kurie galėjo gerokai kainuoti – žiūrėjau atsargiai.
Nežiūrint visko, šiuolaikiniai vokiečių, Nyderlandų ir lombardų meistrai –
ganėtinai racionalūs ir pragmatiški...
 Kitaip tariant, graižtva šiems pistoletams - jokio privalumo nedavė: net
jei jie būtų lygiavamzdžiai, be jokių problemų galėjau pataikyti iš
dvidešimties žingsnių. O daugiau ir nereikėjo! Niekada! Taigi, iš tokio
atstumo, kai kulka nykščio nago didumo, buvo net nesvarbu kur ir į kokią
vietą pataikysiu - sužalojimai siaubingi... O nepataikyti iš tokio atstumo į
arklį ar žmogų ar, net šunį – buvo beveik neįmanoma! Na ir su graižtvinio
vamzdžio užtaisymu - vargo vakarienė! Jokio privalumo net ir mūšio metu:
kai jau mažiau nei dvidešimt žingsnių – pertaisinėti vis tiek jokių galimybių
nebebuvo (dažniausiai). Be to, kai jau kauniesi akis į akį - nebūdavo net
laiko įsikišti juos atgal už diržo: kad netrukdytų – paprasčiausiai numeti.
Gyvybė – svarbiau. Kokiu stebuklu jie dar iš vis „gyvi“ – net nesuprantu...
Žodžiu, vienintelis graižtvos pritaikymas, tai spėju, kad galėjo būti
medžioklėje. Pavyzdžiui, kokiai arkebūzai: vamzdis ilgesnis už pistoleto.
Medžioklėje taiklumas - iš ties reikalingas– žvėrys į falangas nesirikiuoja...
Bet nesu medžioklis. Prie progos nevengiu, bet ne tiek, kad pulčiau
užsisakinėti graižtvinės arkebūzos! Na, nebent, kai turėsiu savo karalystę ir
savo miškus... Juokauju, aišku. Neturėsiu aš jokios karalystės... Ir taip
aišku. Nors panašiai kažkada galvojau ir apie riterio vardą... O še, tau, kad
nori - „hidalgo caballero“!
Šiuose pistoletuose, pati vertingiausia dalis - užsukama spyna. Dar kol
kas pakankama retenybė. Net karališkosios šaudyklės dar su dagčiais. O
visa kita, ką dabar laikiau rankose – beveik jau niekalas: rankenos
sueižėjusios, nubraižytos, o vamzdžiai išdilę. Jau reikėjo susimąstyti apie jų
keitimą. Bet gal Sevilijoj? Na, gerą dešimtį, jei ne daugiau, šūvių jie dar
atlaikys, o tai lysti į Madridą - neturėjau jokio noro. Nuo žodžio „visai“. Po
beveik švarių kalnų miestų, gyvenviečių ir miestelių, kur, dėka nuolydžių,
sraunių upių ir nereto vėjo visi jų purvai nuplaunami ir išnešami, pagalvoti
apie purviną didmiestį žemumoje – net negalėjau. Ne... Juolab, kad jokio
ypatingo reikalo neturiu. Sevilijoj vis tiek laivo reikės, matyt laukti – bus
laiko pašniukštinėti per ginklininkus ir meistrus.
Nors visi kiti į Madridą išdundėjo. Išleidau visus – net Fedį su Tilio ir
Stefano priežiūra. Tegu vyrai paūžia iki valios. Kada gi dar proga bus? O
pats pasilikau Kolado viloje, kuri priklausė Izabelės dėdei. Ji čia su juo ir
turėjo susitikti. Tiesą pasakius, manėme, kad jį čia jau rasime, bet ne, jis dar
nebuvo pasirodęs.
Paėmiau į rankas kitą pistoletą. Kairinį, kaip pats jį sau vadinau, nors
jie abu, pradžioje, buvo visiškai identiški. Na taip – buvo! Dabar jau -
nebe... Šis buvo labiau subraižytas ir nudaužytas. Matyt buvo patekęs po
kokia arklio kanopa. Bet mechanizmas sveikas, skilusi kukavo rankena
įtverta žalvarine juostele...
Šiaip tai, abiejų „darbinių“ pistoletų būkle likau patenkintas. Spynos tai
dar ilgai tarnaus. Pirito atsargų turiu. Parako taip pat. Vamzdžius pakeisiu ir
viskas: tai jau visiški niekalai jei ne graižtva. Visa kaina - spynoje. Nors
šiam reikalui, toks kaip aš – negali gailėti auksinukų: šie „draugužiai“ ne
kartą mane ir mano draugus gelbėjo...
Khmmm... ir dar reiktės užsisakyti medalioną su Santjago ordino
ženklu... Normalaus dydžio, pagal dono Emilio įteiktą nusidėvėjusio ir
gyvenimėlio mačiusio medaliono pavyzdį. Puošnų. Taip... Su auksine
grandine ir įrėmintą devize „Exitus acta probat“ – „Pabaiga apvainikuoja
darbą“. Po „krikštynų“, tai yra įšventinimo (tikiuosi, kad senosios gitanos-
čigonės pranašystė donui Emiliui išsipildys), vos pajudėjus, supratau, kas
tai yra būti Santjago riteriu... Blyn... Raudonas lelijos kalavijas „švietė“ iš
tolo... Su medalionu bus paprasčiau. O šiaip, nors džiaukis, nors - verk.
Dėmesys garantuotas. Kiekvienas patrulis laikė garbe mus sustabdyti ir
palinkėti gero kelio. Neretai, koks jų vadukas, tai ir palaiminimo. Bet čia
nieko – turėjome kelionės prielipų! Tai yra - valkatų su kriauklėmis...
Tiksliau – tai man jie valkatos, o iš tikro, tai mūsų kryptimi judantys
piligrimai. Neturėjau teisės atsisakyti juos lydėti. Vienoje atkarpoje susidarė
net penkiolikos piligrimų ir dar kažkokių vienuolių būrys... Štai taip...
Reikia kuo greičiau studijuoti statutą... Jaučiu, kad komandoro dono Emilio
ir alkaldo dono Gonzaleso ilgos paskaitos mažoka...
A... beje, aišku, kad dar buvo ir tokių, kurie į mane žiūrėjo su pagieža,
pavydu arba tiesiog su panieka... Bet tai jau niekalai.
O šiaip, mus - tarsi kas „paleido“... Tiesiogine to žodžio prasme. Nesu
prietaringas, bet toks įspūdis, kad mes įvykdėme kažkokią anapusinę misiją
ir mus paleido, ir net palaimino... Nebebuvo jokių nemalonumų... Nežiūrint
visų tų smulkių stabtelėjimų ir sustojimų, iki Madrido atjojome kaip su
vėjeliu, jei taip galima pasakyti apie tursenančią raitų keleivių vorą.
Tiesą sakant, nuo šios kelionės jau jaučiausi pavargęs. O ji, rodos, dar
net neįpusėjo... Dar liko geras žemyno gabalas ir Atlanto vandenynas, o ten
jau ir Panama. Nors Panamos, kaip tokios, kaip šalies – dar nėra! Tiesą
pasakius, net nežinau ar pats Panamos miestas jau yra. Tos žemės dabar
vadinamos „Auksine Kastilija“ (a.p.: dėl pavadinimo kilmės bus paaiškinta kiek vėliau).
Kodėl ten? Apie tai, kiek vėliau, bet man tikrai nereikėjo nei Korteso su jo
Meksika, kur jis jau beveik pradėjo savo žygį ir aš į jį jau niekaip nespėčiau
(a.p.: Kortesas dabartinės Meksikos pakrantėje išsilaipino 1519-03-12), o jei ir spėčiau, tai
tik ant skurdžių trupinių stalo, nei Karibų jūros salų. Na, nebent į nausėdijas
Chuano, Astūrijos princo, saloje, kuri dabar jau vadinama Kuba (a.p. Kolumbas
atradęs dabartinę Kubos salą, ją pavadino „Isla Juana“ – Chuano sala, Astūrijos princo, Izabelės
Kastilijietės ir Ferdinando Aragoniečio sūnaus, kuris teišgyveno nepilnus 20 metų (1478-1497),
garbei. Naujasis pavadinimas, pagal centrinės naujakurių gyvenvietės pavadinimą, prigijo tik apie
1514-20 metus).
Taigi...
Baigęs užtaisyti „Kairįjį“, paėmiau į rankas ką tik, eilinį kartą iki
blizgesio išvalytą Augustinos dovaną... Niurnbergo meistrų darbas. Visai
kitas lygis... Iki įsigyjant tuos du darbinius pistoletus, ši Augustos dovana
mane taip pat mane gelbėjo. Bet kartą, nenorėdamas jo numesti, vos
nepaklojau ir savo gyvasties. Tai buvo pamoka visam gyvenimui – nėra
tokio daikto, dėl kurio verta žudytis... Vėliava?.. Vėliava ar pulko regalijos
– tai kas kita: tai ne daiktai, o simbolis. Galima pasakyti, kad Augustos
pistoletas buvo jos atminimo simbolis? Gal ir taip. Bet tai nebūtų tiesa –
tikrasis atminimas gyvena mano galvoje. O šiaip - gera dovana. Kaip tik
tokiam kietasprandžiui kaip aš. Tačiau dabar ji jau beveik nebenaudojama.
Tik išeigai. Nors ir spėjau gerokai aptrinti, o savo laiku, net reikėjo kiek
restauruoti... Ir dabar reikės. Per brangus daiktas kovos laukui... Va, kad ir
visai neseniai, kol Jelgavoje, prieš rašant šias eilutes jo negrąžinau buvusiai
savininkei, net kelis kartus pistoletą reikėjo atiduoti juvelyrui, kad
atnaujintų ir net pakeistų ir įtvirtintų pusbrangius akmenukus... Užtat, dabar
į mano rankas sugrįžo žiedas su lalo akmenimi (žr. „Dausose mūsų dar
palauks. Palanka“)... Bet iki tos istorijos dalies labai toli. Net nežinau ar
turėsiu laiko, noro ir kantrybės prisiirti iki jos...
Žodžiu, neužtaisytą brangųjį pistoletą padėjau ant aksominės nosinės ir
pačiupęs šalia numestą skurlį, pradėjau valytis rankas nuo tepalo ir parako
dulkių...
Išgirdau, kad link manosios pavėsinės kažkas eina suplūktu ir
plokščiais akmenimis nuklotu keliuku. Tik per tankią lapiją dar negalėjau
įžiūrėti kas tai.
-... – įeidama Izabelė linktelėjo ir šypsodamasi mostelėjo kažkam
lauke. – Nesutrukdysiu?
- Niekada gyvenime, Bela, - atsistojau ir linktelėjau.
- Khmmm...
 Nežinia, ką ji būtų atsakiusi, bet įėjo Nora su dideliu padėklu ant
rankų. Kaip kokia rainuotoji bestija, žybtelėjusi savo katės akimis, pastatė
ant stalo kavinuką, dailius plono stiklo puodelius ir vazą su sausainiais,
mažyčiais pyragėliais ir nedidelę vazelę su džiovintais vaisiais. Pilant kavą,
pavėsinėje pasklido švelnus ir tiesiog dieviškai malonus aromatas...
Dieve, kaip seniai aš neragavau kavos!
- Dieviška... Bela, jūs tiesiog Deivė... Pasakų fėja! – net prisimerkęs iš
malonumo, nosimi įtraukiau kavos aromatą. – Su vanile!
- Tai mažiausiai, ką galiu dėl jūs... tavęs padaryti. Aš taip ir
neatsidėkojau...
- Liaukitės, Bela. Man tikrai nėra už ką dėkoti, - mostelėjau ranka ir
susinepatoginęs dirstelėjau į savo paišinas rankas. Paprastu skurliumi jų
pilnai išsivalyti nepavyko.
Tarsi to ir laukusi, Nora atsainiai šyptelėjusi, vienoje rankoje
laikydama tuščią padėklą, kitą ranką iškišo laukan pro pavėsinės praėjimą ir
spragtelėjo pirštais. Tarsi (nors, kodėl „tarsi“?) to laukdama, kita, tarnaitė
įsprūdo su dideliu moliniu dubeniu, kur teliuskavo šiltas vanduo. Jo
paviršiumi plaukiojo keletas ramunių žiedlapių ir mėtų lapelių.
Nustebęs dėbtelėjau į Belą, o ši sau toliau saikingai šypsodamasi
linktelėjo:
- Aš gi žinau, kad jūs neįtikėtinas švareiva...
- Gratias... – sutrikęs sumurmėjau ir įmerkiau pirštus į vandenį.
- Iš visų šiauriečių man teko susidurti tik su anglais. Maniau, kad visi
tokie... kchmmmm...
- A-ha, jie mane tuom taip pat nustebino, – šyptelėjau bandydamas
nubraukti nuo pirštų galiukų suodžius. Vanduo net pakeitė spalvą.
Bela pritariamai linktelėjo:
- O tu, tarsi, koks saracėnas... Jei nežinočiau iš kur keliauji...
- Ir dar kavą iš saracėniškų grūdų mėgstu... Ir dar būnu mandagus, kaip
sarac...
- Taip, - šyptelėjusi atsakė Bela, o Nora, tarsi pirmą kartą mane
išvydusi, įtariai nužvelgė nuo galvos iki kojų.
Nora taip ir liko Belos kambarine. Net ne kambarine, o jaunesniąją
drauge, jei galima taip pasakyti. Kelionės artina, vis tik. Na ir gerai. Šita
katė, tai ne anoji anglė, kurią saracėnai papjovė laive. Ši, tai bet kam, akis
išdraskys, o ne leisis papjaunama. Ypač kokio susmurgusio mahometono...
Paliksiu Belą gerose rankose. Net kažkiek ramiau už ją...
 O ko aš čia už ją jaudinuosi?..
Na taip, reikia pripažinti, kad jaudinuosi...
Meilė? Ne. To taip nepavadinčiau. Bet Bela kelionės metu tapo artima.
Labai artima...
Kažkaip net nenorom vėl nužvelgiau Belą ir mintimis nusikėliau į
netolimą praeitį...
Tą dieną, gana anksti sustojus (iki kitos, normalios nakvynės -
nebūtume spėję), Stefanas mane išsitempė į uolas pamedžioti. Kodėl gi ne?
Nebuvau kažkoks medžioklės didelis gerbėjas, bet reikėjo juk praktikuotis
ir šaudyme su arbeletu. Šaudymas į šiaudines baidykles ir kaliauses, tai
visai ne tas pats, kaip šaudymas į judantį taikinį ar į taikinį, prie kurio
reikėjo sėlinti... Na bet nesvarbu...
Persekiodami keletą kalninių ožių, mudu su Stefanu gana greitai
išsiskyrėm...
...taip...
...tąkart grįžau be grobio...
Ne iki grobio man buvo: sėdėjau prisišliejęs prie uolos. Sėdėjau
pasirėmęs smakrą ant sunertų rankų, kurios gulėjo ant vertikaliai į žemę
įremto arbaleto ir stebėjau... Ne, ne stebėjau - gėrėjausi...
Šiek tiek žemiau, lomoje, nuo visai sudilusios uolos krito nedidelis
krioklys, kuris pavirtęs į upelį, linksmai šokinėdamas per akmenis bėgo ir
slėpėsi kažkur tarp riedulių. Kiek žemiau jo, tyvuliavo skaidrut skaidrutėlis
ežerėlis. Labai mažas. Na, net nežinau su kuo palyginti: gal geros kūdros
dydžio? Gal didesnis? Ten patekęs vanduo, bent jau paviršiuje, turėjo būti
įšilęs, nes šaltas krioklio vanduo tiesiogiai į jį nesiliejo. Nors ką aš žinau?
Spėjant iš merginų šūkčiojimo, jis, panašu, kad vis tik buvo šaltas. Bent jau
moterims. Bijojau net krustelėti, kad neišbaidyčiau apačioje
besismaginančių nimfų.
Na, o kaip dar pavadinti Izabelę ir Norą, kurios ten turškėsi ir plaukiojo
kaip kokios dvi kalnų dvasios?.. Po to šukavo plaukus... Kažką linksmai
čiauškėjo...
Taip... Sėdėjau ir sustingęs gėrėjausi. Ir moterimis, ir vaizdu...
Ne, šios moterys, pagal šiuos laikus, nebuvo grožio idealas.
Pavyzdžiui, Izabelė: kaip šiems laikams - per daug išdžiūvusi. Nors jau per
„minkšta“ mano buvusiam „anam“ amžiui. Ji buvo kaip tos marmurinės
antikinės statulos: dailiai ir proporcingai ištekintos. Buvo panašu, kad jos
odos nesugadino jokios vaikiškos ar nevaikiškos šių laikų ligos, nebuvo
jokių randų, ar rievių. Tai, šiems laikams, - ganėtina retenybė. O gal ji iš vis
buvo vienintelė tokia? O gal taip tik iš toli atrodė?
Bet ne, neatrodė. Galiu užtikrinti.
O Nora? Visiška priešingybė - buvo sausa, kaip šakaliukas: anatomiją
galima studijuoti. Ir ką joje Tilis rado? Nors žinant Tilio praeitį, gerai, kad
dar iš vis jam moterys patinka...
Mėgavausi bendra atmosfera. Jau seniai mano smegenys taip
nesiilsėjo, kaip anąkart. Tiesiog leidausi nešamas kerų ir neturėjau jokio
noro net krustelėti... Taip, taip...
Ne, jokio geidulio, jokių nešvankių minčių: tiesiog gėrėjausi, kaip
judančiu paveikslu... Jutau per dieną šešėlyje išstovėjusios uolos vėsumą, iš
apačios dvelkiančią gaivą ir net nekvėpuodamas stebėjau akiai nuostabų
vaizdą. Mėgavausi viduje įsivyravusia taika ir ramybe... Absoliučia
pusiausvyra...
Netrikdė net tai, kad kažkur, mano viduje, manęs vis dar nepaleido
jausmas, kad esu paprasčiausiai išvargęs ir pasenęs prašalaitis, kuriam čia
ne vieta ir ne laikas.
Aišku, jau seniai buvo panašu, kad paleidus jaunatviškas emocijas į
laisvę, galbūt man būtų atsakyta tuo pačiu... Bet, nors mano kūnas dabar
buvo tik dvidešimtmečio, panašiai apie dvidešimt trejų, tai užtat
smegenys... ar siela(?).. ar dar kas ten valdo žmogų(?).. seniai perkopusios
per ketvirtą su puse dešimtmečio... Ne, nenorėjau šitai protingai, aikštingai
ir simpatiškai merginai, dar visai mergaitei, jokių nemalonumų. Nenorėjau
apsunkinti ir taip, kaip tada supratau – jos ir taip nelengvą likimą dėl
vienkartinio meilės nuotykėlio...
Taigi, mažų mažiausiai - aš ją gerbiau... Ir bijojau sau pripažinti, kad
net šiek tiek daugiau... Bet, geriau jau aš pabūsiu trenktu mulkiu, bet į
aistros priepuolį nepulsiu...
Vėliau, tos pačios dienos vakare, sėdint prie smuklės su didžiuliu
bokalu, kai su Stefanu, kuris grįžęs su nemenku pašautu ožiu išdidžiai
pūtėsi ir draugiškai šaipėsi iš mano medžiokliškų gebėjimų, iš kalnų
grįždama Izabelė, labai arti praeidama ir, tarsi netyčia, savo sijonų
medžiaga perbraukė per mano ranką ir koją, akimirkai stabtelėjo:
- Na ką, patiko? – viliūkiškai pasukusi galvą mergina šypsojosi, o jos
akys juokėsi.
- A?.. E... – sutrikęs pajutau, kad išraudau, kaip vaikis, kurį pagavo
vagiant grietinėlę ir vos teišlemenau: – Saulė ir mėnulis slepiasi tamsiam
kamputyje, Iza...
- Bela... – dar labiau nusišypsodama pertraukė mano komplimentą
mergina.
- Bela... – atkartojau kaip aidas...
Išlemenau, dar kažkokią nesąmonę, o Izabelė patenkinta, mano
sutrikimu, koketiškai krestelėjo galvą ir lydima Noros dingo už smuklės.
Stefanas ironiškai šyptelėjo. Buvau dėkingas, kad jis užtilo ir nieko
neklausinėjo... Tačiau nuo to karto, mūsų uždarame rate, ji man tapo „Bela“
– visomis to žodžio prasmėmis (a.p.: tariant, pagal reikšmę dar gali būti suprantama, kaip
graži, nuostabi, balta, skaisti ir t.t.)...
Nors ir ne daugiau... iki šios akimirkos...
Iš prisiminimų, kurie praskriejo kaip blyksnis, pažadino Noros balsas:
- Senjorita, jeigu daugiau nieko nereikia, pabūsiu štai ten, buko
pavėsyje. Jūs mane matysit... – išgirdau sakant Norą ir mintyse lengvai
atsidusau.
- Taip, žinoma, Nora. Jei reikės, pakviesiu, - linktelėjo Bela ir atsisėdo.
Paskui ją prisėdau ir aš. Pasiduodamas pagundai, prisitraukiau arčiau
puodelį. Į sausainius nekreipiau dėmesio – negi kavą, šią pakankamą
retenybę-brangenybę - gadinsi kažkokiu saldžiu kepinuku? Net kraupiam
sapne netoptelėjo.
Su pasimėgavimu įtraukiau kavos aromatą ir prisilietęs lūpomis prie
gėrimo, primerkęs akis, iš malonumo, kaip koks valerijonų prisiuostęs
katinas, beveik, kad ir sumurkiau.
- Jūs stebukladarė, Bela. Tikra deivė...
Mergina šypsojosi. Malonus, simpatiškas ir net labai gražus veidelis, ir
labai jai tinkanti bando šukuosena (a.p.: "bando" šukuosena: įvairios perdalintų plaukų
(sklastymo), kurie banga krinta ant ausų ir kartais ant skruostų, pakaušyje suimtų arba paslėptų po
atitinkamu galvos apdangalu, variacijos) su keliomis paleistomis kaštoninėmis
sruogomis. Skirtingai nuo kitų kraštų, kad ir tų pačių frankų ar flamandų, ar
pietinių Viduržemio jūros regiono provincijų, Kastilijos moterys, savo
plaukų neslėpdavo. Kaip pastebėjau, Bela, taipogi ne itin mėgo juos labai
dangstyti. Na, kad ir šiandien – jai užteko tik mažytės, retais perlais puoštos
transado: mažytės, beveik nieko nedengiančios kepuraitės, kuriuos, to paties
pynimo suraizgyti siūlai dailiai perpynė Belos dvigubą kasą (a.p.: Trasando su
perpinta juostomis kas, vienu metu buvo populiari visoje vakarų Europoje, tačiau labiausiai ir
ilgiausiai prigijo Italijoje, o ilgiausiai išliko Ispanijoje)...
- Žinai, Bela, - pastačiau truputį nugertą puodelį. – Man net sunku
įsivaizduoti, kad tavęs mūsų draugijoje nebebus. Kažkodėl net gaila, kad
kelionė... kchmmm... neprailgo... Na, kažkaip taip...
Mergina, tarsi pritardama ar tai dėkodama - linktelėjo ir. kartu,
palingavo galvą:
- Man ir pačiai visų jūsų stigs. Padre Migelio... net ir nematomojo
Fedžio...
Savaime norėjosi paklausti: „o manęs?“, bet susilaikiau. Pritardamas
tik linktelėjau, o ji, pirštu, tarsi švytuokle, vedžiodama per taip ir nepalieto
puodelio šoną, tęsė:
- Pagaliau namuose. Po tiek metų... Keista... Keistas jausmas.
Nebereikia niekur bėgti, nebereikia... Nebereikia bijot, kad staiga įeis kokia
vienuolė su sero Ričardo žinute... ar kvietimu į naktines pamaldas...
Nereikės... Žinai, kaip sunku diena iš dienos žiūrėti pro vienuolyno celės
langelį į dangų ar pasilipus ant kieto gulto - į tvarto kiemą? Mąstyti ar
laiškas, ta maža, popierėlio skiautei patikėta žinutė, pasieks artimuosius?
Bandyti susitaikyti su mintimi, kad jau niekam nebereikalinga ir belieka tik
ištekėti už sero Ričardo arba duoti įžadus? Nors, kažin ar būtų leidę man
duoti įžadus...
- Ne, šito aš nežinau. Bet galiu įsivaizduoti, - tyliai atsidusau. –
Niekada neklausinėjau ir nelindau į tavo praeitį, bet nuoširdžiai džiaugiuosi,
kad šios mintys buvo be pagrindo...
- Kiek tau metų? Tik tiesą, - Bela tyrinėjančiai nukreipė savo akis į
mano veidą.
- Turėtų būti apie dvidešimt trejus, - gūžtelėjau pečiais.
- O kalbi, tarsi senis...
- Kare greit subręstama...
- Tarsi senis, kuris ilgai trynėsi didikų dvaruose, o ne kare... – vėl
atgavusi save, šyptelėjo Bela. – Ir tavo mokytojai čia nė prie ko!
- Mačiau didžiūnus. Taip. Tryniausi kažkur šalia jų. Stebėjau. Sforzos
rūmų įguloje buvau karininku. Nori-nenori, o savo antspaudą uždeda. O,
kartu, dar duoną dalijausi su bastardu Chuanu, kuris, vis tik, buvo Ispanijos
karalystės mažamečio infanto pažas, Pilypo Gražiojo favoritas... Gal daug
ką perėmiau iš jo?.. Na ir kilme ne iš... - mostelėjau ranka.
Pamatęs Belos lūpose ironiją, pabandžiau nukreipti kalbą kita linkme:
- Bet čia tu jau saugi. Belieka tik sulaukti dėdės.
Bela linktelėjo ir, pagaliau, pakėlė pravėsusį puodelį, kurį priglaudė
prie savo nuostabių rausvų lūpyčių. Jos akys nuslydo link paskutiniojo
pistoleto, kuris neužtaisytas ir užmirštas, taip vis dar gulėjo prie stalo krašto
ant aksomo skiautės.
- Galbūt... – mergina ištiesė ranką ir lengvai prisilietusi, pervedė
pirštelį per inkrustuoto pistoleto rankeną.
Kažkodėl tik dabar pastebėjau, kad gana laisvas vakero, buvo be jokių
pridėtinių rankovių (a.p.: vakero – viršutinis biustą aptraukiantis švarkelis su rašteliais ar
sagomis – viršutinės suknios, dedamos ant kitų sijonų (vertigado ir baskinja), neatskiriama dalis,
prie kurio buvo pridedamos dekoratyvinės rankovės. Be abejo, kalbama apie moterišką kostiumą,
kurį nešiojo kilmingosios. Miestelėnės ir juolab kaimietės, rengdavosi kiek kitaip), kaip, beje,
vertigado be sutvirtinamųjų ir vizualiai klubus didinančių lankų (a.p.: Ispanijoje
vizualiai didinti klubus mada atsirado nuo 1468 m., kai Kastiliojos ir Leono karalienė Joana
Portugalietė (Joana de Portugal (1439-1475) įsakė pasiūti suknelę, kuri slėptų jos nėštumą). Na ir
teisingai, namuose gi. Čia galima ir kiek laisviau. Mūsų kompanija, nors ir
svečių statuse, bet neįpareigojanti, kaip ir savi...
– Galbūt, - po akimirką trukusio tylėjimo, pakartojo Bela. - Po to grįš
dėdė, o jis ilgai neužsisėdės. Kur nors mane išsiveš. Arba ištekins... Toks
tas jau mūsų moteriškas likimas.
Pajutau jos paslėptą žvilgsnį, kuris stebėjo mano reakciją į jos žodžius.
Palingavau galvą. Na ką aš galiu pridurti? Viskas gi aišku. Problema gi
tik manyje...
Dieve Šventas!
- Merginai, tokiai nuostabiai merginai, reikia apsaugos, - linktelėjęs
visu rimtumu ištariau ir pridūriau: - Tikros šeimos. Savo šeimos.
- O tu vyksi savo lobių ieškoti...
- Ne, ne lobių. Nemeluosiu. Man lobių nereikia: kario karjerą pradėjau
su pora auksinių užantyje, o dabar galėčiau sėst ant žemės ir tarnauti
Ordinui ar būti jo vietininku... Ne, man reikia karalystės. O senutė Europa,
jau... – daugiareikšmei mostelėjau ranka.
- „Senutė Europa“... Pražūsi... – mergina, liūdnai šyptelėjusi, tarsi kiek
nusivylusi, brūkštelėjo per pistoleto spyną ir pasiėmė į rankas puoduką. –
„August“, tai ne mėnuo, ar ne? Ji tikrai to verta?
Bummm... Tiesiai kakton...
Matyt mano atlėpausis snukutis atrodė itin kvailai, nes Bela iškart
pridūrė:
- Nepergyvenk, tavo draugai nieko neišpliurpė. Kaip suprantu - jie
patys nieko nežino. Vyrai, žodžiu. Bet aš moteris. Moku ir jausti, ir stebėti.
Beliko tik linktelti galva:
 - Ji jau ištekėjusi, - netikėtai pats sau ištariau. – Priklauso didelių
grandų šeimai. Galbūt laiminga, galbūt ne. Gal jau susilaukė atžalų...
Galbūt... O naujasis pasauli... tai iš tiesų, jis dėl manęs pačio. Tarnaudamas
kokiam karaliukui ar didikui, aš tiesiog. Ant žemės sėst – net pagalvot
baisu... Atleisk. Bet sakau tiesą. Ji net man pačiam nemaloni.
Kietai sučiaupęs lūpas papurčiau galvą ir liūdnai pridūriau:
- Kvaila, ar ne?
- Kvaila? Santiago caballero... Drąsus ir kilnus riteris be nuodėmės ir
be priekaištų. Ir net su širdies dama... Aš jai pavydžiu, Antonio.
- Atleisk. Bet taip bus geriau, - nuleidau akis.
- Kam? – jos balse jautėsi kartėlis. – Kam geriau?
- Tau, - padėjau baigtą gerti puodelį. Kava jau nebebuvo tokia skani.
Apkarto. Nuo viso šio pokalbio apkarto. Kažkaip su Bela, va taip... Ir tik dėl
to, kad... aš mulkis... Na ką čia ir besakyti? – Tau bus geriau, atleisk. Aš
negaliu užtikrinti užuovėjos... Negaliu. Kol kas...
Izabelė linktelėjo ir nusuko žvilgsnį. Akimirkai pasirodė, jog jos akys
sudrėko.
Kurį laiką tylėjome. Laikas, kai saulė buvo pati įnirtingiausia, jau
praėjo. Lapais sušnarėjo silpnas vėjelis. Šalia ilgą šešėlį metančio buko,
kuris buvo matomas pro pavėsinės įėjimą, ant suolelio sėdinti Nora, panašu,
kad snūduriavo. Bet tik panašu. Puikiausiai žinojau, kad užtektų tik
spragtelt pirštais ir laukinė katė išleistų nagučius.
Tuoj vėl pradės busti gamta... O mes tylėjome. Net nekrutėjome. Ne,
ne nei nejaukiai, nei jaukiai. Tiesiog tvyrojo kažkoks laukimas... Tyla –
kartais - taip pat pokalbis. Tik kiek kitoks...
Nevalingai čiuptelėjau džiovintą abrikosą ir susimąstęs pavartaliojau
tarp pirštų. Neturėjau ką pasakyti, o vapėti nesąmones - visai neturėjau
jokio noro.
Bela atsilošė taip, kad per pavėsinės įėjimą daugiau matytų sodo ir
kažką nužiūrėjo, palingavo galva taip, lyg nelabai būtų patenkinta tuo, ką
pamatė ir, čia pat, pasirėmusi alkūnėmis į stalą, padėjusi smakrą ant sunertų
pirštų krumplių, ironiškai, o gal koketiškai, šypsodamasi sužiuro į mane.
- ..? – pasimuistęs nebyliai paklausiau.
- Noriu, kad tu man kai ką padovanotum.
- Jei tik tai mano jėgose, - atsargiai ištariau.
- Nepergyvenk, neprašysiu nuraškyti mėnulio, - dirbtinai nusijuokė
Bela.
 - Na ir ačiū Dievui, o tai būtų sunkoka, - šyptelėjau.
- Padovanok man dainą.
- Dainą??.
- Savo. Pats negali likti, tai bent dainą palik. Tavo draugai apie tavo
dainavimą legendas kuria. „San Sebastiano“ įgula „ispanę“ traukė, o aš –
vienintelė, kuri dar tavo dainavimo negirdėjo.
- Nebuvo progos, - atsidusęs, pusiau dirbtinai, tarsi atsiprašydamas,
skėstelėjau rankas.
Protinga mergina. Pagal metus – tai nenusakomai protinga. Įdomu,
kokia patirtis už jos nugaros? Lepintos mergaitės kiek kitaip elgiasi. O
žinant, kokioj avantiūroj teko sudalyvauti ją gražinant į namus, tai net
nežinai, ką ir galvoti.
– Neišgėręs nemoku.
Mergina nusijuokė:
- Tai ne problema.
- Ir pagroti nėra kam.
- O pats nemoki?
- Ne, kartą bandžiau žiūrėti, iš kur pas liutiną kojos dygsta, bet tik
tiek...
- Kojos dygsta??? Chi... Įdomu. O tai kokiu nors moki?
- Žavioji Bela, gal tik gitara ir galėčiau pabandyti (a.p.: į Europą gitara atėjo
iš Artimųjų Rytų ir pradėta naudoti apie XIII a. Ispanijoje vadinta „chitarra“, o pats žodis nuo arab.
„kifara“, bet ją išstūmė liutina ir praktiškai ji išliko tik Ispanijoje, kol XIX a. vėl neišpopuliarėjo).
- Klausyk, gal tave kūdikystėj pagrobė iš kokios Andalūzijos vilos
gitanai ir pardavė į šiaurę? Mama vaikystėje Lancelotą skaitė, tai ten buvo
vienas toks riteris.
- A-ha, o ten, šiaurėje, įsisūnijo bevaikis kunigaikštis ir, dabar, aš, kaip
bevardis princas, inkognito keliauju po pasaulį.
- Tada tau tiks viuela... – nusijuokusi Izabela. Mergina grakščiai
išsitiesė ir spragtelėjo dešinės rankos pirštais: – Nora!
(a.p.; isp.: vihuela – tarpinis instrumentas tarp liutinos ir ispaniškos gitaros (kartais šis
pavadinimas painiojamas). Forma panašesnė į gitaros, bet skambesys kaip liutinos, Grifas
trumpesnis už gitaros. Šešios dvigubos stygos. Pirmoji galėjo būti ir vienguba. Vėliau neatlaikiusi
konkurencijos su paprastąja gitara išnyksta. Originalių išlikę itin mažai, tačiau yra rekonstrukcijų ir
rengiami koncertai)
- Kas?.. – nustebęs paklausiau, bet manęs neišgirdo.
- Nora, būk gera, nusiųsk ką nors, kad parneštų viuelą.
- Klausau, senjorita, - linktelėjo galva Nora ir dingo iš akiračio.
- Nora!
 - Taip? – vėl kaip džinas išdygo baskė.
- Ir vyno... pernykščio.
- Gerai, senjorita...
Upssss.... įkliuvau... Taaaaip... popietinė kavutė žadėjo pavirsti į
vakarinį baliuką...
Tiek to...
Nespėjus persikeisti keletu nereikšmingų frazių apie kylantį gaivų
vėjelį, besileidžiančią saulę ir dar kelis bereikšmius niekalus, man į rankas
buvo įduota taip vadinamoji „viuela“.
Na, tikrų tikriausia gitara. Tik mažesnė. Grifas mažesnis. Blyn...
Įkliuvau... Ir stygų per daug... bet jos sudvejintos: pirštas dengė abi... Iš
esmės, tai jų dvylika, o pagal esmę - šešios... Tai, kad ja grojant naudojamas
mediatorius – tikrai jau geriau. Gerokai geriau...
Nugėriau pusę bokalo jauno ir ganėtinai aižaus vyno...
Pabandžiau porą bereikšmių akordų, pabandžiau pareguliuoti stygų
įtempimą...
Iš padilbų dėbtelėjau į Belą, kuri prie įpilto vyno net neprisilietė, o
pasirėmusi į stalą alkūne, kantriai laukdama, švelniai šypsojosi.
Nora nedingo, o sustingusi šešėlyje už įėjimo, smalsiai pakreipusi
galvą, stebėjo mano veiksmus. Už jos dar kažkas sušmėžavo.
Karštligiškai galvodamas, ką čia padainuoti, ištuštinau likusį vyną ir
pabandžiau porą flamenko ir malaguenos akordų, kuriuos paprastai moka
jau bet kuris, nors truputį prakutęs gitaristas. Bent jau „anajame“, mano
gyvenime... Čia viso to, kol kas - tik užuomazgos...
Pakėliau galvą ir sumišęs papūčiau kairės rankos pirštus – juos
suskaudo. Prie grifo spaudžiamos stygos įsirėžė. Nebuvo šios rankos
įpratusios prie gitaros stygų.
Moterų žvilgsniuose buvo galima pamatyti lengvą nuostabą. Na taip:
kažkas panašaus į maurų flamenko jau yra – pats mačiau – bet iki
malaguenos, dar toli.
Keliais gurkšniais išgėriau dar pusę paslaugiai papilnėjusio bokalo...
Keistai mane veikia alkoholis šiame kūne. Labai keistai. Jau buvau
apsipratęs. Berods, jau buvau ir rašęs, kad neišgėręs – dainuoti negaliu ir
nemoku. Tyčia, vienumoj esu bandęs, bet nė velnio neišėjo. O maktelėjus
nors truputį, kažkas atsipalaiduoja ir galiu traukt nors ariją. Muzikinė „ano“
Antano klausa niekur nedingo. Kaip ir balsas, beje.
 O ką dainuoti? Kokią vokišką žygio dainiušką? Keliaujančių dainių
baladę ar istorinį epą? Nelabai aš juos megau ir nelabai žinau jų tekstus.
Mano ausiai jie labai nuobodūs. Na, linksmų piemenų dainų nemokėjau.
Tad beliko prisiminti tik kokią dainą iš mano „ano“ gyvenimo. Net nežinau
kas ją atliko, net nežinau ar teisingai dėlioju žodžius, bet jie patys, savaime,
iškilo mano galvoje... Tik ne visi jie buvo tinkami šiems laikams. Ispanų
gatvės slengo net aš nelabi supratau. Tad teko improvizuoti. Gerai, kad nors
pamatą turėjau...
...Mane apgaubė kažkokie kerai ir magija... ir brūkštelėjau per stygas...
Yo te miro, se me corta la respiración (Žiūriu į tave ir
man užgniaužia kvėpavimą)
Cuando tú me miras,
(Kai tu žiūri į mane)
Me palpita lento el corazón
(Širdies plakimas sulėtėja)
Y en el silencio tu mirada dice mil palabras, (Tyloje tavo žvilgsnis
man šnabžda tūkstančius žodžių)
La noche en la que te suplico que no salga el sol (Aš meldžiu, kad nakties
kerai neišsisklaidytų (pažodžiui:
Meldžiu tave, kad saulė nepakiltų)

Ya no puedo más,
(Aš daugiau negaliu)
Ya no puedo más,
(Aš daugiau negaliu)
Con esta melod a, tu color, tu fantas a, (Per tą melodiją,
tavo bruožus ir tavo fantaziją,)
Con tu palabras mi cabeza está vac a, (Per
tavo žodžius mano galva tuščia)
Y ya no puedo más,
(Aš daugiau negaliu)
Ya no puedo más.
(Aš daugiau negaliu)

Yo quiero estar contigo, vivir contigo, (Aš noriu pabūti su tavimi, pagyventi su
tavimi)
Bailar contigo, tener contigo
(Sušokti su tavimi, pabūti su tavim)
Una noche loca
(Praleisti beprotišką naktį)
 Ay, besar tu boca
(Ir bučiuoti tavo lūpas)
Yo quiero estar contigo, vivir contigo, (Aš noriu pabūti
su tavimi, pagyventi su tavimi)
Bailar contigo, tener contigo
(Pašokti su tavimi, pabūti su tavimi)
Una noche loca con tremenda loca (Ir
praleisti aistringai beprotišką naktį)

Tú me miras y me llevas a otra dimensión (Tavo žvilgsnis

nuneša mane į kitus pasaulius)
Tus latidos aceleran a mi corazón (Tavo širdies
plakimas virpina mano jausmus)
Qué iron a del destino,
(Kas per likimo ironija)
No poder tocarte, (Per kurią negaliu prie tavęs prisiliesti)
Abrazarte y sentir la magia de tu olor (Apkabinti ir
pajusti tavo svaiginantį aromatą)

Perdon si mi dolor, no desaparece conmigo! (Atsiprašau, jei mano

skausmas neišnyko su manimi!)

(a.p.: Enrique Iglesias, „Bailando“ (Pašokime) dainos ir melodijos motyvais)

Tiesiog po paskutinių žodžių sumušęs paskutinius kelis baigiančiuosius

akordus, tarsi užrakindamas nervingai trinktelėjau per stygas, perverčiau
viuelą ir padėdamas ją ant kelių. Čia pat, subarškėdamas į ilgą durklą,
nustūmiau ją pastatydamas ant žemės...
Ufff... blyn...
Pakėliau akis.
Tyla...
Kaip po audros...
Sutrikęs ir pasimetęs nužvelgiau Belą, kurios akys buvo pritvinkusios,
o lūpos vos ne iki kraujo sukąstos. Kaip koks pamišėlis perėjau žvilgsniu
per išpūtusią akis Norą ir net porelę tarnaičių, kurios smalsiai ir taip pat
išpūtusios akis, visai nekukliai stypsojo už jos nugaros...
Ta-aip, įdėjau širdį...
Tarsi išsiliejau...
Net silpna...
 Pastebėdamas, kad pirštų pagalvėlės, tiesiogine to žodžio prasme –
nuplėšytos - ištiesiau kairę ranką link bokalo...
Pirmoji atsipeikėjo Nora, kuri, tryptelėjusi savo kojyte, šnypštelėjo ant
tarnaičių, kad šios dingtų iš akių. Mano ir Noros judesiai, tarsi pažadino ir
Izabelę, kuri slėpdamas patvinkusias akis palenkė galvą ir nuo stalo lėtai
pakėlė nėriniuotą batisto servetėlę.
- Duok, duok rankas... Nino, - jautėsi, kad ji bando tvardyti gniaužiamą
balsą.
Paklusniai ištiesiau rankas...
„Nino“... - retas Antonio vardo trumpinys... Iš jos lūpų jo dar
nebuvau girdėjęs. „Toni“ – buvau, bet pradėjus man raukytis, ji daugiau jo
nebevartojo... o va „Nino“... „Nino“ dar niekad...
Neblogai skamba, vienok...
Kol tokios kvailos mintys prabėgo, Bela, minkštais judesiais
servetėle nubraukė kruvinus pirštus, tarsi mažam vaikui liūdnai šyptelėjo
ir švelniai papūtė į delną ir pirštus. Atsilošė ir pasiimdama šiek tiek
sukruvintą servetėlę, atsistojo:
- Gratias, Nino... Tikiuosi, surasi, tai, ko ieškai...
 IV DALIS.
ŠIAURĖS PASATO NUNEŠTIEJI

XX. Atgal į Seviliją

- Padre Migeli! Padre migeli! Palaiminkit! – sušuko apdriskusiais

darbiniais rūbais vilkinas Pedrito, buvęs „San Sebastiano“ jūreivis, kuris
nuo mūsų atsiskyrė dar Kantabrijos uoste San-Sebastiane, ir krito ant kelių.
Didelėmis akimis sužiuro į tėvą Mykolą. – Kadiso Santa Domingo de
Rozario Skaisčiosios Mergelės vardu meldžiu, kad jūs nuspręstumėte
plaukti su mūsų „Santa Terese“! Palaiminkite padre Migeli!
Krantinėje buvo pilna žmonių ir nė vienas tokio spektaklio nepraleido.
- Benedicat vos om-nipotens Deus, Pater et Filius, et Spiritus sanctus.
Amen (a.p.: lot - Telaimina jus visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.).
Pedrito, laiminu tave visiems doriems ir geriems darbams, - tėvas Mykolas
peržegnojo klūpantįjį ir sulaukęs, kol Pedrito pabučiuos jam ranką, pridūrė:
– Kelkis, sūnau mano, ir eik. Tu turi dar daug darbų.
- Gratias, padre Miguel! Gratias... – Pedrito net nebandė keltis. Jis tik
smalsiai perlėkė mažomis akutėmis per mūsų šutvę ir žvilgsniu sustojo ties
manimi. – O Mortenas? Mortenas?!..
Aš net nesiteikiau atsakyti. Aš dabar gi kabaljero, blyn... Tokiems
prasčiokams galėjau tik užpakalius spardyti. Tačiau, net jeigu ir būčiau
ruošęsis, nelabai būčiau spėjęs, nes prasiyręs per minią imozantiškos
išvaizdos apkūnus žmogeliukas su trumpa rapyra prie diržo ir aukšta
plunksnuota skrybėle ant galvos, suraukęs antakius sušuko:
- Kas čia dabar, darosi?! A! Pedrito!
- Ai tai klius Pedrito! – ataidėjo kažkieno šūksnis.
Nulėkė dar vienas sąmojis.
Kažkas nusijuokė...
- Atleiskit, senjore Diego, atleiskit! Čia padre Migelis! – Pedrito
sušuko taip, tarsi tėvas Mykolas būtų ne mažiau kaip pats popiežius. – Jo
maldos visada eina tiesiai Viešpačiui mūsų į ausį! Ir don Antonio...
Tarsi tik dabar pamatęs ant mano odinio švarko išpieštą raudonąjį
lelijos kalaviją, Pedrito užspringo. Jo akys klausiamai lakstė nuo mano
krūtinės į mano akis: aukštyn-žemyn, o žmogutis, pavadintas senjoru
Diegu, pasukęs galvą nužvelgė mūsų kompaniją. Jis išdidžiai, bet
mandagiai nusilenkė. Išskyrus vienuolį, atsakėme tuo pačiu.
 Na taip. Atrodėme gana įspūdingai. Santjago kavalierius (apranga jau
buvo visiškai vietinė – net mėgstamas kacbalgeris buvo nukištais iki
geresnių laikų, kad aplinkiniams nekiltų nereikalingų minčių), jį lydintis
vienuolis, pažas ir porelė seržantų (nagi prašalaitis negalėjo žinoti, jog tai
bendražygiai, o ne Santjago ordino seržantai?).
- Nerūstaukite, senjore, - oriai ištariau. – Su šiuo žmogumi mes petys į
petį kovėmės prieš saracėnus. Tai drąsus ir ištikimas jūreivis. Jeigu jūs jo
kapitonas, o jis jūsų įgulos narys, tai turite vertingą žmogų.
Minia išgirdusi mano žodžius, sušnarėjo ir ėmė smalsiai muistytis.
Juokeliai ir sąmojai baigėsi. Daugumas arčiau stovinčių, savais žodžiais
perpasakojo ką išgirdo toliau už jų stovintiems. Šurmulys dar tas. Jūreivėlį,
kuris nusipelnė spyrio į dantis ar geros rykštės, užtarė ir net pagyrė - pats
Santjago kavalierius – įvykis neeilinis.
Senjoras Diego nustebęs kilstelėjęs antakius ir linktelėjo:
- O ne, aš tik „Santa Teresės“ kapitono, dono Rodrigeso Marteso,
padėjėjas... Kuo galėčiau pasitarnauti šventam tėvui, Santjago ordino
kavalieriui ir jo palydovams?
- Mums reikia į Santa Mariją, Santa María la Antigua del Darién (a.p.:
Santa Marijos miestas iki paskelbiant Panamą sostine 1520 m. – buvo Auksinės Kastilijos sostine ir
pagrindiniu bei pirmuoju miestu Naujajame žemyne. Persikėlus, 1524 m. buvo sugriauta vietinių
gyventojų ir kurį laiką dingo nuo žemėlapių, jos vietoje sužėlė džiunglės). Jūs įgaliotas spręsti
keleivių klausimą?
- O, tik įgulos! Tik įgulos. Ir tai ne visos. Kapitonas donas Rodrigesas
Martesas, asmeniškai kalbasi su visais keleiviais, - tarsi atsiprašydamas
kalbėjo kapitono padėjėjas.
- Kur galiu jį rasti, senjore Dijego?
- Turėjo jau grįžti. Manau, jog už valandos bus “Santa Teresėje”...
Aha... Pietietiškoji “manjano”! Ir kur reikės laukti?!
- Khmmm... – nepatenkintas pamindžikavau.
- Jūs galite palaukti “Jūrų slibino” smuklėje. Aš atsiųsiu ką nors, iškart,
kai jis sugrįš...
- “Slibine”? – su pasidygėjimu ištariau taip, lyg man būtų pasiūlę laukti
tvarte. Tiesiog nevalingai uždėjau vieną ranką ant espados buoželės, o kitą
ant porinės jos dagos.
Tas, kas pabuvojo toje jūreivių landynėje, arčiausioje nuo šio molo, tas
mane supras...
Tuo tarpu, žiūrovai, nusprendę, kad nieko įdomaus nebebus ir pradėję
skirstytis, sukluso. Minia sustingo... Pakvipo svilėsiais... tai yra - dvikova.
 Bet kapitono padėjėjas greit įvertino padėtį (šaunuolis) ir kol per toli
nenubėgo mūsų pokalbis, greit pasitaisė:
- Arba „Santa Teresėje“.
- „Teresėje“? Mielai, - linktelėjau.
- Tik aš dar turiu skubių reikalų. Prašau atleisti, o jumis pasirūpins
Pedrilijo, - ir, čia pat, nelaukdamas atsakymo, pasisuko į jūreivuką. -
Pedrilijo! Palydėk senjorus! Mano vardu Lopesui perduok, kad pavaišintų
ponus jaunuoju Andalūzijos. Aišku?!
- Klausau senjore... Mielai, senjore! Prašome paskui mane, senjorai!
Palinkėję vienas kitam geros kloties, su kapitono padėjėju išsiskyrėme.
Lydimi Pedrilijo nukeliavom į „Santa Teresę“.
"Santa Teresė" - trečias laivas mano gyvenime. Tai buvo milžiniška
karaka, bet dar ne galeonas. Arba mažas galeonas. Galima taip sakyti?
Taip. Per kelis mėnesius - trys absoliučiai skirtingi laivai. Trys skirtingi
tipažai. Net sunku juos tarpusavyje lyginti. Labai sunku. Tik tiek, kad jei
amžinatilsį dono Garsijos „San Sebastianas“ į vandenį buvo nuleistas dar
gerokai prieš dešimt ar penkiolika metų, tai šis - beveik „šviežutėlis“. Net
mano, nepatyrusiai akiai, kai kurie skirtumai tiesiog kriste krito į akis. Ypač
pabūklai. Jau spėjau pastebėti, jog tai artilerijos margumynas. Šalia
pasenusių pabūklų ant gremėzdiškų ir prie denio pritvirtintų gremėzdiškų
lafetų, kuriuos kastiliečiai dar senu įpratimu vadino vegleriais, buvo ir dvi,
o gal daugiau – serpentinos. O gal labiau anuometiniai, neseniai pradėti lieti
falkonetai? Bet jie jau turėjo visai gerbtinus ir gerokai lengvesnius lafetus
ant ratukų. Nesnaudžia, jūrų laivynas, vienok. Žinoma, o kaipgi kitaip?
Laivais dabar pervežama labai didelė dalis visų po Europą judančių
krovinių.
Taip. Buvo įdomu... Aišku, kad mano akiai buvo ir griozdiški tie jau
naujamadiški lafetai, o jų tvirtinimo sistema – kvaila... Bet laivas ne mano,
artilerija ne mano ir jokiomis vertingomis „idėjomis“ nesiruošiau dalintis...
Na, o pats laivas - nuteikė visai neblogai.
Ir pokalbis su kapitonu buvo įdomus. Be abejo, spėjimas, kad
kapitonas jau bus gerai informuotas apie mūsų kompaniją – pasitvirtino.
Na, o kaipgi kitaip? Juk, net du buvę „San Sebastiano“ jūreiviai nusisamdė į
„Santa Teresę“. Aišku, kad samdytojai apie savo jūreivėlius viską žinojo, o
tuo pačiu ir apie mus. Juolab, kad kapitonas Garsija donui Rodrigesui buvo
žinomas.
- Tai jūs pažinojote doną Garsiją? – paklausiau kapitono.
 - Geras klausimas. Aš – taip, jis manęs, ko gero – nelabai, - kapitonas
donas Rodrigesas priglaudė taurę prie lūpų ir čia pat, atsakydamas į nebylų
klausimą, pridūrė: - Aš dar tebuvau pagalbinėje galeroje kapitono padėjėju,
kai donas Garsija, tebūnie jam maloningas Dangus, jau vadovavo vienai iš
Pedro Navariečio (isp.: Pedro Navarro, conde de Oliveto, 1460-1528 m., generolas, admirolas,
vienas iš pirmųjų naudojęs parako minas (prieš Neapolio įtvirtinimus (iš esmės dvi pilis, kurios buvo
laikomos neįveikiamomis), vėliau perėjo į Prancūzų karaliaus tarnybą, vadovavo artilerijai, bet per
karą dėl Italijos pateko į Ispanijos nelaisvę ir buvo nuteistas)) galerų, žygyje prieš
nekrikštą Abd-al-Rachmaną... Po to dar kelis kartus mūsų keliai buvo
susikirtę... O jūs buvote artimas jo draugas?
Linktelėjau galvą. Kalba sunkiai mezgėsi. Vangiai. Kapitonas, tarsi
neturėdamas reikalų – niekur neskubėjo. Abi pusės, viena kitą, tyrinėjo.
Keista. Juolab, kad jau žinojome, jog apie dešimt įvairaus plauko
pašlemėkų ir, net pora naujakurių šeimų, keliaus šiuo laivu, o štai dėl mūsų
- kažkokie neaiškumai. Priimt – priėmė gražiai, o štai toliau – kažkokios
keistenybės. Toks įspūdis, kad kapitonas tiesiog nežino kaip su mumis
elgtis.
- Bendražygis. Jis mirė ant mano rankų, donai Rodrigesai. Buvau jo
paskutinės valios vykdytojas, - pastačiau bokalą ant stalo. – Bet pas jus, jau
du mano buvę jūreiviai. Manau, beveik viską žinote.
- Tai, kad kovėtės prieš tris saracėnų galeras netoli Kantabrijos jūros,
atlaikėte tūkstančio maurų abordažą ir tik dėka švento Jokūbo, kurio
pagalbą išmeldė pedro Migelis, visus juos paskandinote vandenyno
tartaruose, tai žinau. Ir, kad šventas Kristoforas paėmęs į savo rankas “San
Sebastianą” jus nunešė tiesiai į baskų uostą, taip pat žinau. Taip. Tiek
žinau...
Kapitono veidas buvo akmeninis, o žodžiai ištarti taip, jog nebūtų
galima pagalvoti apie patyčias.
- O Dieve šventas! – į dangų pakėlė akis ir rankas tėvas Mykolas, o po
to greit persižegnojo.
Tiesą sakant, vos neprunkštelėjau: vos sulaikiau juoką. Tilis vos
nesirangė laikydamasis, kad nepraplyštų žvengt, kaip koks kumelys.
- Na, Pedrilijo... –palingavau galvą. – Na, Pedrilio... Na, bet dalis tiesos
yra. Kova, iš ties, buvo nelygi. Be maldų ir angelų sargų bei šventųjų
įsikišimo, išties, matyt, neapsieita. Kelionė į Santa Mariją bus ilga, manau
bus progų pašnekėti apie visų mūsų šlovingą praeitį. Jei neatsisakysite mus
pasiimti. Tik tokiu atveju aš būsiu priverstas jūsų pasiteirauti, kokios rimtos
aplinkybės tai trukdo padaryti...
 Užteks. Nusprendžiau baigti kvailioti. Ir jau buvo nusispjaut, kad
paskutinieji žodžiai gali būti suprasti, kaip grasinimas.
Kapitonas kelis kartus lūpų kampučiais saikingai šyptelėjo ir
daugiareikšmiai mestelėjęs akį į Santjago kalavijo ženklą, palingavęs galvą
ištarė:
- Žinoma, don Antonio, žinoma. Tačiau kada išeisime į jūrą – nežinia.
- Kaip reikėtų suprasti jūsų žodžius, donai Rodrigesasai? – klausiamai
kilstelėjau antakius, o mano bendražygiai sukluso.
- Khmmm... kaip čia išsireiškus? Jūs pažįstate savo Santjago ordino
brolį Fernaną Magelaną?
- Ne, neturėjau garbės dar su juo susidurti. Tačiau, pakeliui į čia, tai
yra, dar užvakar, jo būsimą flotilę matėme Sevilijoje. O kuo čia jis dėtas?
- Nenoriu įžeisti, be abejo, jo kilnių tikslų, tačiau per tą portugalą,
atleiskit už išsireiškimą, visi manieji planai žlunga – geriausi meistrai ir
geriausi tiekėjai dirba tik jam. Tokia visų mūsų Senjoro valia... O jei jis
pirmiau pasieks Kanarus, žinote, kas ten liks po penkių (!) laivų
apsilankymo?
Linktelėjau galvą. Supratau apie ką jis kalba. Oi kaip supratau.
Užsispyręs portugalas, nežiūrint visų trikdžių ir sabotuojamo tiekimo, uoliai
siekė savo tikslo (a.p.: Penki jo būsimi laivai buvo ruošiami Sevilijoje ir tik 1519 m. rugsėjo
mėn. buvo nubuksiruoti į Sanlukarą de Beramedą, kur išstovėjo dar mėnesį belaukdami palankaus
vėjo). Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl mums teko palikti Seviliją ir
ieškoti kito uosto. Tiesą pasakius, visiškai nenutuokiau to, kad mano
kelionė galėtų susikirsti su Magelano kelione. Štai taip. Neužilgo ir jį patį
sutikau. Bet mes nė žodeliu nepersimetėme. Vos dėbtelėjęs supratau, kad tai
ne tas žmogus, su kuriuo būtų galima užmegzti draugiškus santykius. Beje,
dar Sevilijoje, pamačius ir sužinojus, kieno tie penki laivai, mane nudelbė
negera nuojauta, kad per jį, gali tekti nežinia kiek laukti tinkamo laivo į
naująjį pasaulį.
- Bet, kiek žinau, jam iki ekspedicijos pradžios dar labai toli, o uosto
alkaldas, donas Alaveida teigė, jog „Santa Teresė“ jau pasiruošusi kelti
bures.
- Ne viskas taip paprasta, don Antonio. Ne viskas taip paprasta, -
kapitonas mestelėjo į burną džiovintą datulę ir gurkštelėjo vyno. - Dar dvi
pabūklų įgulos nesukomplektuotos... – numojo ranka kapitonas Rodrigesas,
- ir palankaus vėjo nenusimato.
 - O! Kapitone donai Rodrigesai, priešais jus žmonės, kurie ne iš
nuogirdų nusimano apie artileriją, - su patosu mostelėjau į mūsų šutvę.
Bendražygiai net pasitempė.
- Tas tai taip, bet jūs pasiliksite Santa Marijoje, o man reikės grįžti ir
nežinia kokius priešus galiu sutikti... Maurai, portugalai... kad ir frankai ar
pavyduoliai anglai...
- Žinot, senjorai Stefanas ir Tilis, patys talentingiausi leitenantai – jie
net ir iš rūmų damų per savaitę nulipdys drausmingus artileristus. O
kelionės metu, per tris savaites, iš bet kokių vyrukų padarys artilerijos
„dovydus“...
Kapitono akys sublizgo kaip gyvatės ir jose sušoko velniukai. O ką?
Pasiūlymas, kaip reta naudingas – galima gražaus pinigėlio sutaupyti. Jis
pusvelčiui įsigytų artilerijos įgulas, kurioms nereikėtų mokėti, kaip
artilerijos meistrams. O ir mes, kaip kilmingieji – maistu ir viskuo kitkuo
turėsime patys rūpintis. Išimtis - tik retos vakarienės kapitono draugijoje...
Žodžiu, reikalai pajudėjo. Pradžioje net labai naudingai. Buvo
pakviestas prieš tai matytas kapitono padėjėjas senjoras Dijego, kuris
nušvietė, kad surinkti komandą nebus jokių vargų: Svilijos ir Kadžio
jūreiviai ir kiti jūrų žmonės, net skurdžiai - vengė samdytis į Magelano
ekspediciją. Jie tiesiog atvirai iš jos šaipėsi ir slapstėsi. Niekas nenorėjo
mirti. Berods tas pats buvo ir su Kolumbu? Patarlė, kad už Heraklio stulpų
daugiau nieko nėra – dar buvo gyva (a.p.: Heraklio stulpai dar ir dabar yra Ispanijos
herbe. Užrašas ant jų, iki Amerikos atradimo skelbė, jog nieko už jų nėra „Nec Plus Ultra“ , o vėliau
„nec“ buvo nutrintas ir prasmė pasikeitė – tai ne pabaiga arba už jų kažkas yra daugiau).
Tačiau, kaip kad dažnai būna, ne viskas taip gražiai klojosi, kaip galėjo
pasirodyti iš pat pradžių.
Įsigijęs Vėją (turiu galvoje savąjį juodąjį žirgą), audžiau „klastingus“ planus
jį persigabenti per Atlantą. Tiksliau, ne tik, jį, bet dar įtaisyti ištvermingus
arklius Tiliui ir Stefanui bei garą veislinį asilą tėvui Mykolui (pagal statusą
žirgas jam nepriklauso, o iš mulo prasmės nėra – jei jau gabenti per
vandenyną, tai jau veislei). Investicija, jei žirgai išgyventų kelionę,
atsipirktų šimteriopai ir visapusiškai. Bet gera mintis, tik ir liko - gera
mintimi... Deja. Pasirodė, kad „Santa Teresės“ gardai jau užimti...
Gaila... Labai gaila... Jau buvau apsipratęs su Vėju. Kaip ir jis su
manimi. Jis jau klausė visų komandų, jau ir svetimų neprisileisdavo... Ryšys
buvo pilnai užmegztas ir še tau... Turėsiu palikti tokį kovos žirgą?!
Parduoti?!.
 Na taip, parduoti – o ką daugiau daryti?
Tik kaip paaiškėjo, Kadise ir jo apylinkėse, parduoti riterio žirgą –
nemenkai sudėtinga užduotis. Netgi labai sunki! Na, gal paprastam kariui,
ne Santjago riteriui, tai ir nebūtų sunkumų, bet Santjago kavalieriui,
nepraradus garbės – beveik neįmanoma! Kitaip tariant, reikėtų parduoti
riterio žirgą maranų vertelgoms. O derėtis su maranų vertelgomis dėl kovos
žirgo pardavimo - būtų tas pats, kaip nusiplėšti visą garbę, išsirengti nuogai
ir viešai susideginti...
Net afišuotis, kad turime tokią „prekę“ - negalėjome!
Į turgų tokio nenuvesi, nepraduosi... Negana to, kad pinigėlių tiek
niekas neduos, tai dar ir įskųs... Nepardavinėjami tokie žirgai turguose, oi
kaip nepardavinėjami!..
Susirasti kokį kunigaikštį? Taip. O čia jau mintis...
- Gal į Seviliją reikėtų nukakti? Pas jūsų ordino komandorą? – tarsi
netyčia, tarsi perskaitęs mano mintis, dėbtelėjo kapitonas į mano Santjago
ženklą.
Ir matyt, taip ir teks pasielgti. Turėjom tik savaitę laiko... Po savaitės
jis laivas tikrai bus parengtas kelionei ir beliks tik sulaukti šiaurės-šiaurės
rytų-rytų vėjo... O artėjant rudeniui, tai jau nebuvo didelė retenybė.
Vidurvasaris, aišku, bet laikas bėga greitai.
Taigi, reikėjo grįžti į Seviliją. Tiksliau į Santjago ordino rezidenciją.
Net nereikėjo pačio komandoro – būtų užtekę ir kokio reikalų tvarkytojo.
Mano turtas – ordino turtas. Na, po mano mirties, aišku, bet reikalo esmė ta
pati!..
Iki Sevilijos pusantros dienos. Stefaną palikom su senjoru Dijego rinkti
artilerijos įgulas (arba gerti ir grabalioti mergas kokioj tavernoj), o aš, Tilis,
tėvas Mykolas ir, aišku, Fedis - patraukėm atgalios.
Fedžiui, beje, Vėjo taip pat buvo gaila. Jis bene gal daugiau laiko su
juo praleisdavo, nei aš pats. Vėjas buvo pakankamai stambus, kaip jaus
sakiau, beveik dekstrieris ir jam laivo gardą reikėjo plėsti: užimtų pusantros
numatytos vietos. Bet šis pasaulis ne be stebuklų. Ir Vėjas, iš tiesų, kaip
vėliau supratome, buvo tik pretekstas. Galbūt net išbandymas. Egzaminas –
jei kalbėti „ano“ gyvenimo terminologijomis. Ir tam, kuris mums tokį
bandymą organizavo, buvo visiškai vienodai, kaip pasielgsime. Jam būtų
tikę bet kokie variantai: tik atitinkamai ir jo elgsena būtų atitinkama.
Užbėgant už akių, net nežinodamas kas vyksta už mūsų nugarų – bandymą
išlaikiau. Užteko tik įsijausti į riterio vaidmenį ir atitinkamai elgtis. Ir tai
labai pakeitė mano būsimą gyvenimą. Ne iš karto, bet įtakos turėjo. Tačiau,
kaip sakau, apie visą tai, tuo metu - nieko nežinojau ir iš Puerto Realo
iškeliavome link Sevilijos dar prieš pirmus gaidžius, kad bent jau iki kitos
dienos pietų ją pasiektume.
Na ir ką galima parašyti apie Seviliją? Apie pačio Heraklio įkurtą
miestą? Nejaučiu aš jam labai didelių simpatijų nei dabar, kai jis tapo žemės
centru, nei tada, kai jis buvo dar tik provincialus, iš jūros prekybos, vangiai
alsuojantis miestelis. Kaip ir dauguma kitų šios pakrantės miestų ir
miestelių. Tuometinė Sevilija ir Sevilija jau po dvidešimties metų - tai du
skirtingi miestai. Abu man juos teko matyti. Na, tai būtų tas pats kaip
lyginti Gedimino Vilnių ir manąjį Vilnių – tai yra - Žygimanto Senojo,
dabartinio didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vilnių...
Jokio auksinio spindesio dar nebuvo. Dar ruseno inkvizicijos laužai,
kurie ieškojo persimetėlių, besilaikančių judaizmo ir išduodančių savo
tikrąjį tikėjimą, maranų, eretikų, kurstytojų ir panašių išgamų. Ne,
sakydamas „išgamų“ – nė kiek neperdedu. Jie iš ties nuodijo žmonių protus.
Čia ne kokie protestantai, kurie, tarkim, net būdamas Santjago riteris, jaučiu
simpatiją. Tai iš ties pavojingi žmonės – šiukšlės, be Dievo ir moralės. Tai
žmonės, kurių nei kalbomis, nei pažadais, nei priesaikomis negalima buvo
tikėti. Veltėdžiai, kurie bando išgyventi ant kitų sprandų ir emocijų bei
įsitikinimų. Bent jau man, nuo jų tikrai reikėjo laikytis kuo toliau. Taip,
taip, žinau, kad mano „aname“ amžiuje, tas brudas buvo pateikiamas visai
kitoje šviesoje, bet čionykštė realybė visai kitokia. Ypač krašte, kurį tris
šimtus metų valdė visiškai kita rasė, su visiškai kitu tikėjimu. Jau seniai
įpratau nepasikliauti „anuometinio“ gyvenimo žiniomis: kiekvieną kartą,
kai tik pasikliaudavau, taip ir paslysdavau.
Taigi, Sevilijai dovanota monopolinė prekybai su Aukso Kastilija, dar
dividendų nedavė, nors ji jau ir dūzgė kaip bičių avilys. Taip, tarsi artėtų
pavasaris: miesto dar nevaldė eskadrų į Naująjį pasaulį atėjimas ir išėjimas,
bet ji jau kvėpavo Naujojo Pasaulio vėjais. Namai, kurių dalis pastatyti dar
maurų įtakoje, apšiurę. Netekusi savo reikšmės dalis tvirtovės sienos virto į
griuvėsius, o įtvirtinimai ir fortifikacijos rentiniai buvo senoviški ir kažin ar
būtų atlaikę rimtesnę priešų apgultį. Labai ryškia vienas nuo kito atsiskyrę
kvartalai: išlikę maurai, žydai, maranai, vargšai, kilmingieji, šventikai ir
elitas - gana stipriai atsiriboję vienas nuo kito. Maurų, buvusio emyrato
paveldas. Čia ne ispanų išmislas – anieturėjo tokią tvarką. O pokyčiai
pernelyg lėtai juda, kad per pusšimtį metų labai kas pasikeistų. Na, nebent
visas miestas iki visiškai visiškų pamatų sudegtų. Taip, tada šiek tiek
gyventojai susimakaluotų. O dabar – tai miestas iš daugybės mažų
miestelių. Beje, minaretai išlikę. Niekas jų nepuolė griauti. Kaip ir vietoj jų
įtaisinėti bažnyčių. Kai kurie stovėjo prie veikiančių mečečių.
Na, o gatvelės painios, siauros ir duobėtos (gerai, kad nors grįstos)... Ir,
aišku, kaip ir kiekvieną žemumoje stovintį uostamiestį – gaubė nešvara ir
purvas... Kur daugiau, kur mažiau. Apie valkatų kvartalus nekalbant, tai
vidutiniokų miestelėnų ir žydų kvartalas buvo purviniausi... O štai
mozarabų kvartalai – švariausi (a.p.: mozarabai, isp. mozárabe arab. mustarib - senieji
Pirėnų gyventojai, kurie viešpataujant maurams (arabams), perėmė arabų kalbą ir kultūrą, bet
išlaikė katalikybę), kaip ir mahometonų, beje.
Bene gražiausia vieta, kaip ir visuose tokio tipo miestuose, buvo
karališkoji rezidencija Alkasaras. Ar veikiau - puošni tvirtovė virtusi į
rūmus, kaip kad, pavyzdžiui, Milane - Sforzų rūmai.
Taigi. Alkasaras - Reales Alcázares de Sevilla, kur mums ir reikėjo
pakliūti. Viename iš jos sparnų, tiksliau viename iš prisiglaudusių kiemų, ir
buvo įsikūrusi Santjago ordino atstovybė arba Sevilijos komandoro
rezidencija. Klaidžioti - visiškai nereikėjo. Jau prie miesto vartų, patrulio
seržantas davė berniūkštį, kažkurio iš karių vaikiščią, kuris mikliai mus
palydėjo: gavo sidabrioką ir patenkintas nukūrė savo keliais.
Tame, kažkada dar maurų statytame dvare – kieme, gyvenimas virė
kaip kokiam katile. Pirmyn ir atgal zujo pasiuntinukai, būriavosi kariai,
senjorai ir kažkokie driskiai.
Budintis ordino seržantas iškart pranešė. jog pas komandorą
nepakliūsime: reikia laukti velniai žino kiek, užsirašyti iš anksto ir taip
toliau, ir panašiai. Bet man jokio komandoro ir nereikėjo, tad pareiškiau,
jog man užteks ir kokio budinčio vyresnio karininko, prievaizdo, valdytojo
ar iš vis, kieno nors, kuris gali priimti dėl neatidėliotinai svarbaus reikalo
susijusiu su pinigais. Seržantas nustebęs kilstelėjo antakius, jau žiojosi
kažką sakyti, bet susitvardęs nukando savo sakinį ir tik paprašė palaukti ir
pats, asmeniškai nuėjo paieškoti ko nors iš įgaliotosios valdžios.
Kaip nuėjo, taip ir dingo. Kantriai pralaukėme gal valandą, kol
galutinai kantrybė neišseko...
Tikrai pagalvojau, kad bergždžiai atvykom, suraukęs snukį, įtemptai
susimąsčiau, ką čia dabar reikės daryti, kai pasirodė kažkoks liokajus. Jis
mandagiai išklausė mūsų pasakojimo ir reikalo, kuris, be abejo, buvo
apvilktas į kilniausius žodžius, vėl dingo...
 Ir vėl laukėme...
Pagalvojęs, kad reiktų paieškoti vyriausiojo arklininko, su kuriuo
galbūt galėčiau išspręsti klausimą dėl Vėjo, pats save apkeikiau, jog
anksčiau tokia mintis netoptelėjo ir išsiunčiau Fedį pašniukštinėti į
arklides. Gal jam ką pavyks sužinoti... Tačiau Fedis net nespėjo dingti iš
kiemo, kai pasirodė impozantiškas vyras. Šis laibas sausuolis labai keistai
dėliojo kojas, buvo apsijuosęs prabangiu diržu su rapyra ir daga, aukšta,
papuošta plunksnomis skrybėle ir triguba auksine grandine su dideliais
medalionais, tarp kurių, vienas buvo ir su Santjago ženklu. Tarsi iš
paveikslėlio nulipęs „povas“ rankose laikė ir savo pareigų simbolį:
paauksuotą ir ornamentais padabintą lazdą su dramblio kaulo bumbulu. Jis
net deramai nepasisveikinęs, tiesiog duodamas suprasti mums savo
niekingumą, pasiteiravo kokiu reikalu atvykome. Taip... taip, toks tikras
švuliškas (a.p.: „schwul“ – vok. gėjas) tarnų viršininkas... Dabar juokauju, aišku,
bet tada, jau tik sunkiai valdydamasis, jau beveik tiesiog „pūčiau į šnerves“.
Nežinodamas, kaip reaguoti, beveik pradėjau šnorpuoti.
Bet susivaldžiau ir paaiškinau, kad išvykstu į Auksinę Kastiliją ir reikia
pagalbos.
- Pagalbo-os? – išlenkė savo antakius vyrukas ir iš aukšto, tarsi kokia
merga, pamačiusi nemokų jūreivėlį, teatrališkai kryptelėjo galvą. – O man
pranešė, kad norite parduoti arklį... Tai čia jums ne gitanų kiemas...
žinokite.
- Žirgą. Ne arklį. Ir ne parduoti, o paprašyti pagloboti ar atsiųsti su kitu
laivu, nes nei į „Santa Teresę“, kuri išvyksta į Santa Mariją Dariene, nei, į
kartu plaukiančią „Santa Ana“ - netelpa...
- Aaa... Na taip, - manieringai kryptelėjo „tarnas“. - Sekite paskui
mane, sen-jore...
- Donas. Don Antonio. Caballero don Antonio, senjore.
- A, taip... taip... visi čia mes donai. Visur donai. O visi kiti, tegu
lieka... – atsainiai mostelėjęs rankele, "povas" apsisuko ir keistokai
dėliodamas kojas nuėjo.
Teko sekti paskui. Tik dabar pamačiau, kad tą keistuolį mažordomą
atlydėjo plikagalvis vienuolis su Santjago kryžiumi ant abito... Nueidamas
pamačiau, kad šis šventikas pradėjo kalbėtis su tėvu Mykolu...
Šventi tėvai visada randa kalbą. Kažin kelintą kartą, mintyse padėkojau
Likimui ar Dievui, kad tėvas Mykolas iškeliavo kartu su manimi.
Nepakartojamai didis dalykas, kai kilnų žmogų lydi šventikas. Jis kaip
žaibolaidis. Nemažai bendravimo ir bendradarbiavimo problemų
išsisprendžia pačios savaime.
Tilis padrąsinamai linktelėjo ir suraukęs lūpas, palingavo galva. Na
taip, tokios audiencijos – velniažin - kaip gali išsiversti.
Pasislėpiau už sienų vėsumos.
Šios tvirtos, artilerijos smūgius galinčios išlaikyti storos sienos ir
painūs koridoriai, puikiai laikė vėsumą. Nors šiluma man ir patinka, bet
vėsią gaivą - taip pat mėgstu.
- Ar jūs suprantate, kad jūsų prašymas daugiau nei keistas? – atvedęs
prie prašmatnių dvivarčių durų, prieš kurias abejose pusėse stovėjo
ginkluoti alebardomis sargybiniai, paklausė mažordomas.
- Suprantu, senjore...
Mažordomas mane užčiaupdamas kilstelėjo ranką ir parodė į staliuką:
- Usted, dėkit visus ginklus čia... – ir čia pat pamatęs mano susuktą
marmūzę, ir nepasitikėjimo pilną žvilgsnį, jau gana grėsmingu balsu
pridūrė: - Tokia tvarka. Nė vienas lankytojas, išskyrus patį karalių ir
artimąją aplinką, žinoma, pro šias duris ginkluotas neįeina. Net tikėjimo
broliai.
Atsidaviau likimui. Žingsnis žengtas, o toliau - kas bus – tas bus. Itin
pasikliauti garbės komandoro, kuris jau daug metų nebetarnauja, dono
Emilio ir provincialaus alkaldo dono Gonzaleso rekomendacijomis -
nevertėjo. Valdžia yra valdžia, o kas pas ją galvoje - vieni Dievai težino...
Tai yra, Dievas... O gal šėtonas... Bala juos ten žino...
Tyliai linktelėjau, ištraukiau brangųjį inkrustuotą panelės Augustinos
dovanotą pistoletą ir padėjau jį ant poliruoto ir iki baltumo subraižyto ir
nutrinto stalo. Aiškiai matėsi, jog jis šiam tikslui ne nuo vakar naudojamas.
Nusisegiau diržą su rapyra ir pagalbine daga. Akimirkai pasijutau, tarsi
būčiau nuogas, bet mintis apie slaptą, nedidelį, pusės sprindžio dydžio
vienašmenį peiliuką-dildę, kuris buvo paslėptas botfortų aule, šiek tiek
sušildė. Mintyse pasimeldęs, kad jo niekad neprireiktų, linktelėjau, kad tai
viskas.
Mažodromas mostelėjo ir vienas iš sargybinių vos-vos pravėrė vieną
durų pusę. Kaip ir aišku. Duoda suprasti mano menkystę... Matyt tik
karaliui ar magistrui atvertų abi duris.
- Eikite. Ten palauksite. Jus pakvies. Kai ateis laikas.
Taip... O laukti teko ilgai. Ir suvokti savo menkumą, laiko buvo
pakankamai... Mažiau pasaulio mačiusį nei aš, siauro prieškambario didybė,
matyt, turėjo gniuždyti...
Skliautuotas kambarėlis alsavo prabanga ir... šventumu, jei galima taip
išsireikšti.
Įspūdis, kad pakliuvau į labai labai mažą bažnytėlę. Ne kokią koplyčią,
o būtent - skliautuotą bažnytėlę su Šv. Jokūbo gyvenimo ir pragaro vaizdais.
Net aidas buvo panašus. Kiekvienas judesio šiužgesį sustiprindavo ir garsas
nuaidėdavo skliautais. Labai įdomi statyba. Meistriškumo viršūnė! Tik, kad
altoriaus nebuvo. Bet norint, buvo galima labai greitai jį įrengti.
Tiesiog kirbėjo paeksperimentuoti su garsais, bet nedrįsau: ne vieta ir
ne laikas. O aš ne pajacas...
Ir atsisėsti nebuvo kur... Na, bet aš gi karys. Pratęs sargyboje stovėti...
Teko ne kartą ir garbės sargyboje pabuvoti... Žinoma, kad nuobodu,
neįdomu, kaulai sustingsta, atrodo, kad greit net kvėpuot pamirši, bet stovi.
Ir ačiū Dievui, jei tai šešėlis, o ne atokaita. Tarsi įsmunki į kažkokią
pasaulius skirantį šešėlį ir nuo visko atsiriboji... Užmiegi atmerktomis
akimis... Būna, kad kai kurie net nualpsta...
Laimei, čia, prie langelio, niekas nedraudė atsiremti į sieną, išsiimti
rožinį ir tarp pirštų varinėti kiekvieną narelį. Iš šono atrodytų, lyg kalbu
rožinį. Tėvas Mykolas pripratino: „jei neturi, kur dėt rankų, imk į jas rožinį:
ir mintys savaime išsirikiuos, ir dvasia aprims.“ Išmintingi žodžiai, reikia
pasakyti. Ypač šiems laikams. Tokie tėvo Mykolo patarimai – ne kartą jau
pravertė. Ypač tokiais atvejais kaip šis arba kai reikia paslėpti sumišimą,
neparodyti, jog visiškai neturi noro bendrauti... Net aukščiausiuose
rūmuose, dvaruose ir vadavietėse. Net sargybos poste: niekas nedrįs net iš
sargybinio rožinio atimti, o užmigti jis neleis.
Žodžiu, tarp pirštų varinėjau karoliukus ir įsistebeilyjau į žydrą
dangaus bedugnę (nieko daugiau ir nesimatė)... į beribį ir bedugnį gylį...
Ne, iš tiesų, tai nesimeldžiau. Mintys skrajojo kažkur kitur. Šiek tiek
prisiminimuose, šiek tiek svajose... Bet tomis akimirkomis, kai atrodydavo,
jog mane seka nematoma akis, tikėjausi, jog atrodau lyg pamaldus
piligrimas.
Taip, taip, be kita ko, jutau, kad mane laikas nuo laiko kažkas paseka...
Tarsi iš paslapčia žiūrėtų... Panašiai kaip lapė iš už krūmų... Agresijos
nejutau, bet kas ten žino – bažnytininkai, šiais laikais, lapinai dar tie...

***
 - Štai, grąžinu, - ištarė pranciškonas brolis Antanas ir įdavė
Algimantui sidabrinės spalvos plastikinį horizontalų lagaminą, kuriame
gulėjo rankraštis.
- Radai ko ieškojai?
- Taip, radau, - linktelėjo brolis Antanas ir nuvalė nuo rankovės
nematomą dulkę. – Kelios vietos man kėlė abejonių.
- O dabar?
- Tai netrumpa kalba.
- Nepasidalinsite įspūdžiais?
- Su jumis, galbūt... Taip, mielai pasidalinčiau, - staiga pridūręs ir,
tarsi nejaukiai jausdamasis, brolis Antanas pasitaisė akinius ant nosies.
- Tai gal važiuojam pas mane ir pakalbėsim?
- Ne-ne, ačiū. Nesupraskit blogai, bet už poros valandų autobusas į
Kretingą. Gal ir taip yra kur vietelė netoli? Nuo pat ryto tik lakstau ir...
- Yra, yra, sėdam, - Algimantas mostelėjo į „Kaškajų“ ir spustelėjo
pultelį. Mašina mirktelėjo avarinėm lemputėm ir klaptelėjo atsirakinimas.
- Taigi? – brolis Antanas priglaudė kavą prie lūpų. – Pradžioje
nepatiko, bet pasirodė, kad visai neblogas karštas gėrimas. Aš kavą turiu
galvoje...
Algimantas šyptelėjo. Kažkur, giliai viduje, jam jau nusibodo laukti,
kada vienuolis prašneks apie jam rūpimą reikalą. Tiesą pasakius, bijojo,
kad nebeliks laiko ir brolis Antanas išvyks atsipirkęs tik bendrom frazėm.
Jau yra taip buvę...
- Jau pirmą kartą, skaitant jūsų perrašytą variantą, man kilo šiokios
tokios mintys.
- Ir apie ką gi? – smalsiai dirstelėjo Algis. – Kažką blogai išverčiau?
- Ne, ne! Viskas gerai! – įnirtingai papurtė galvą vienuolis. – Ne-ne.
Gerai. Bet nežinau, kaip paaiškinti...
- Kaip nors pradėkit... ir tiek, susikalbėsim, - nusišypsojo Algimantas ir
taip pat kilstelėjo puodelį prie lūpų.
- Na taip. Iki jums pasirodant, maniau, kad kartais regiu
nesuprantamus sapnus ar reginius iš mano ano laikmečio... Man
nepažįstamas vietoves ir žmones, įvykius... Bet visi jie, iš „ano“ laikmečio...
suprantate? Taip?.. Tad ir norėjau pažiūrėti originalus...
- Ir kaip?
- Manau, kad taip ir yra. Tik tai ne mano sapnai ir ne mano reginiai.
Toks įspūdis, kad maldai laikas neegzistuoja...
 - Maldai? – kilstelėjo antakius Algis.
- Arba stipriems įspūdžiams... Labai stipriems...
- Jeigu laikas eina spirale, tai emocija nuo vienos vijos gali peršokti
ant kitos, nekeliaudama kartu su šeimininku?..
Vienuolis brolis Antanas papurtė galvą:
- Ne, ne, nereikia čia mokslinių paaiškinimų. Bent jau man. Visai
nereikia. Jei manote, kad aš kažkuria prasme pamišęs, tai taip ir manykit.
Aš kartais pats apie save taip manau.
Algis šyptelėjęs linktelėjo galva ir susimąstęs ėmė šaukšteliu tuščiai
makaluoti po puodelį.
- Supratau, ką norite pasakyti. Bet, tada, ir jis jaučia ar regi jūsų
išgyvenimus?
- Abejoju. Tik pačioje pradžioje, kelias nedideles užuominas radau. Jis
gi karys, samdinys... O tokie žmonės labai greit išmoksta užsiblokuoti...
arba...Khmmm... O čia gyvenimas ramiai teka. Kas ta buitis? Niekas,
palyginus su amžinybe.
- Galima išeit iš proto...
- Gal. Galbūt. Arba prisitaikyti. Va, pavyzdžiui, jei pradžioje
matydavau kažkokių batalijų vaizdinius, pobatalinius paveikslėlius,
sužalotus, aimanuojančius žmones... kažkokius kankinimus, viešas
egzekucijas – tai, vėliau, jau nieko tokio nebemačiau. Panašu, kad jį, po
kurio laiko, tokie dalykai nustojo jaudinti. Priprato. O kiek pamenu
„manąjį: laiką – tai visai normalu...
- Keista girdėti tokius žodžius.
- Man pačiam keista juos tarti, - gūžtelėjo pečiais brolis Antanas. – Ir
sprendžiant iš to, ką sugebėjau matyti ir sugretinti, tai, toli gražu, Jis, kuris
Aš, nebuvo toks jau nekaltas avinėlis, kaip kartais apie save rašo...
Prikrėtęs eibių kaip turi būti... Ne viskas čia surašyta.
- Taigi? – pritariamai linktelėjęs pasmalsavo Algimantas.
Vienuolis giliai susimąstęs nusiėmė akinius, pamasažavo nosies
balnelį, pažiūrėjo į laikrodį.
- Kaip čia pasakius... Štai, pameni tą vietą, kur jis išplaukia iš Kadiso?
- Na, taip...
- Jis susitinka su Santjago komandoru Sevilijoje... Tavo perrašytame
tekste nėra nė žodžio.
Algimantas gūžtelėjo pečiais:
 - Ten tik trečdalis, o gal tik ketvirtis teksto. Nėra lapų. Tame skyriuje
viskas baigiasi tuo, kad jis varto rožinį, jei gerai pamenu... Nesuprantama
kas įvyko...
- Gerai pameni. O po to, tampa nesuprantami kai kurie vėlesni įvykiai.
Ypač, apie kuriuos, jis rašo trečiame tome...
- Ir? Tu regėjai kas įvyko?
Vienuolis sunėrė rankas ir linktelėjęs atsirėmė į minkštasuolio atkaltę:
- Manau, kad taip. Skirtingai nuo to, kad rašė, jog vaidino
besimeldžiantį, jis iš ties, matyt, labai meldėsi... Arba labai nerimavo... Ir
buvo ko, tiesą pasakius...
- Meldėsi? – nepatikliai suraukė lūpas Algimantas.
- Taip. Ir, matyt, melsdavosi gerokai dažniau, nei drįsta apie tai rašyti.
- Tai kas gi ten įvyko?
- Dviem žodžiais ar išsamiau?
- Aišku, kad išsamiai, - skėstelėjo rankom Algimantas.
Brolis Antanas linktelėjo galva, pažvelgė į laikrodį:
- Tada aš tau parašysiu... Gal ne šiandien, ne rytoj, bet kitos savaitės
pradžioje. Į „meilą“. Nuveši iki stoties? Man jau laikas...
***

Pasirodžius juodai apsirengusiam raštininkui, Antano kojos jau buvo

sustingusios ir jis pirmuosius žingsnius žengė kaip su mediniais kojūkais.
Nusekęs paskui taip žodžio ir neištarusį raštininką, kuris kitame kambaryje
tyliai ir greitai užėmė savąją raštininko vietą prie žemo stalelio su
raštvedybos reikmėmis, atsidūrė visiškai kitame, erdviame, kambaryje.
Veikiau - salėje.
Kambarys buvo išmuštas medžiu, skliautuotos lubos išdabintos
patamsėjusiais ir prieblandoje vos įžiūrimais šventųjų gyvenimo
vaizdiniais. Kai kurie skliautai buvo aprūkę ir net suodini nuo deglų ar
žvakių. Bet tai buvo pakankamai kasdieniškas vaizdas.
Tačiau, visai gali būti, kad, priešais Antaną, už stalo sėdinčiam
kambario šeimininkui, skirtingai nuo maurų, kurie, matyt, statė šiuos
pastatus, komfortas ir grožis ne itin rūpėjo. Gali būti, kad, dar jo pirmtakai,
nuo skliautų ir sienų nudaužė bareljefus ir puošmenas. Jie, perpiešė vaizdus
iliuminatiniais dažais, ištapė ne itin meniškomis teplionėmis, sienas apkalė
minkšto raižyto medžio panelėmis, užkabino kelias portjeras, pakabino
nušiurusį gobeleną ir paklojo kelis kilimus. Tad, dabar, kad ir didelėje
patalpoje, kur stovėjo pora žemų stalų ir vienas itin didelis ir masyvus
lakuotas stalas, nebebuvo jokio aido.
Tačiau Palanka visa tai įžiūrėjo ir perprato daug vėliau: kai jau
pokalbis tapo šiltesnis, o tik įėjęs, reveranse sumosikavo plunksnuota
fetrines skrybėles ir beretės hibridu ir, įsistebeilijęs į žmogų sėdėjusį už
didžiojo stalo, sustingo.
Tuo tarpu, kukliai apsirengęs vyras (visa apranga buvo asketiškai
juodos spalvos) jį sekė šiek tiek kilsteltais lūpų kampučiais. Tačiau į
arogantišką pašaipą tai nebuvo panašu. Veikiau jis į Palanką žiūrėjo taip,
kaip žiūri miestelėnas į nepraustaburnį malonės prašantį kaimietį.
Komandoro, o tai buvo jis, veidas labiau panašėjo į raudoną degtą plytą su
mažomis, bet žvitriomis, gašlumu ir net gal niekšiškumu ar klastingumu
(beveik vienas ir tas pats) žybčiojančiomis akutėmis. Ūsai ir pailga juoda
barzdelė, buvo išpuoselėti ir kažkuo sutepti taip, jog jie žvilgėjo net šioje
prieblandoje.
Galų gale, vyriškis atsainiai numetė kažkokį pergamento ritinėlį ir,
sunėręs ant stalo padėtų rankų pirštus, nykščius pradėjo baksnoti vienas į
kitą.
- Na, Antonio Butrim Palanka de Nakatcha los Viecho? Trumpai.
Aiškiai, - paraginamai kilstelėjo kvadratinį smakrą.
- Jūsų ekscelencija, - Palanka vėl nusilenkė. – Už savaitės išplaukiu su
„Santa Teree“ į Santa María la Antigua del Darién. Kovos žirgą reikia
palikti patikimose rankose. Neturiu daugiau kur kreiptis, jūsų ekscelencija.
- Žirgas... – tarsi aidas atkartojo vyras. – Žirgas...
Kambario šeimininkas pabarbeno pirštais į stalą ir neilgai trukęs ištarė:
- Kodėl į Santa Mariją, o ne su Fernanu Magelanu, mūsų broliu? Mūsų
ordinas laimina šią kelionę. Jam trūksta smarkių vyrukų...
- Su tuo portugalu?.. – netikėtai pats sau nusipurtė Palanka. Jis pajuto,
kaip visos jo užmančios lekia per kaminą...
- Portugalu? O ką tu turi prieš portugalus?
- Nieko, monsinjore, visiškai nieko. Bet, jūsų ekscelencija...
Stabdydamas Palankos kalbą, vyras kilstelėjo ranką:
- Pasakysiu atvirai, man nepatinka tavo įšventinimas į Santjago
kavalierius, - vyras kilstelėjo kažkokį ritinėlį ir mestelėjo atgal ant stalo.
Palanka net įžiūrėjo, kad šalimais stovi ir auksu siuvinėtas labai pažįstamas
aksominis kapšelis – kaip du vandens lašai - panašus į tą, kurį kaip dovaną
Ordinui paliko Vitorijos alkaldui.
 – Yra daugiau garbių vyrų, net tarp mūsų seržantų, kurie metų metais
laukia įšventinimo... – tęsė komandoras.
- Bet... – ir čia pat užspringo savo žodžiais pamatęs kilsteltą ir jį
stabdančią komandoro ranką.
- Ir tavo apsimestinis pamaldumas tau nepadės... O dabar, sakyk.
Atvirai ir sąžiningai, - grėsmingai stuktelėjo pirštu į stalą, - kodėl į Santa
Mariją?
- Klausau, jūsų ekscelencija, komandore. Taigi: Fernanas Magelanas
prekeivis, kaip ir visi portugalai. Jis vyksta prieskonių – suprantu, kad
karūnai to reikia. Suprantu, kad Ordinui tai atveria plačias galimybes, bet aš
esu karys. Dar nebūdamas Santjago kavalieriumi, su savo ganytoju ir
bendraminčiais daviau įžadus išvykti į Naująjį pasaulį ir nešti tikėjimo
tiesą...
- Na... na... sklandžiai dėstai. Ir kodėl gi? Kodėl gi prireikė tokių
įžadų? – ironiškai, bet kartu grėsmingai šyptelėjęs, pertraukė komandoras. –
Kas gi tokio nutiko?
- Aš jauniausias ir silpniausias sūnus pas savo tėvą. Buvau ruošiamas
vienuolynui, bet netikėtai, pasveikęs po sunkios ligos, supratau, kad mano
pašaukimas kitoks ir išėjau į karą. Į karą prieš katalikų, mūsų bažnyčios
motinos priešus. Priešus maskolius. Į šventą karą... Tapau kariu...
Ūsuočius susiraukė, lyg būtų atsikandęs rūgštaus obuolio ir stuktelėjęs
kumščiu į stalą, vėl nutraukė Palanką.
- O po to, tarnavote frankams...
- Ne, su visa pagarba, jūsų ekscelencija. Netarnavau. Mano būrį samdė.
Aš buvau tik soldneris, kondotjeras.
Palanka iš ties viduje pergyveno. Nugarą jau kelis kartus išpylė šaltas
prakaitas. Jis bandė susigaudyti ko iš jo norima. Aišku buvo tik viena –
provokuoja. Žodinė žvalgyba.
- Kondotjeras... - komandorą nutraukė duslus ir vos girdimas
stuktelėjimas – tarsi kažkur būtų užvertos durys ir portjera už komandoro
nugaros suvilnijo. Po akimirkos, iš už jos išniro vienuolis, kurį Palanka
matė lauke.
Vienuolis, be jokių ceremonijų linktelėjo klausiamai į jį sužiurusiam
komandorui. Pasilenkęs arčiau ausies, kažką greitakalbe sušnabždėjo. Nors
Palanka ir turėjo muzikinę klausą, bet nė vieno žodelio nepajėgė suprasti.
Tik sugavo kelis šnairai mestus žvilgsnius...
 Vienuolis išsitiesė ir sunėręs rankas, sužiuro į savo vadą. Šiam
suraukus kaktą ir nežymiai linktelėjus, tarsi koks vaiduoklis, tyliai
pasišalino. Vėl sujudėjo portjerą ir tyliai, bet dusliai dunkstelėjo paslėptos
durys.
- Chuanai, - komandoras spragtelėjo pirštais rodydamas į ąsotį ir taurę.
Raštininkas, tarsi išlaisvinta spyruoklė pašoko ir prišokęs prie stalo,
pripylė sklidiną taurę. Matomai pamatęs dar kažkokį pro Palankos akis
prasprūdusį nežymų ženklą, greit iš šone stovinčios komodos ištraukė
gerokai mažesnį bokalą, pastatė kitapus stalo. Pripylė ir nusilenkęs, taip nė
karto neprabilęs, pasišalino. Gal nebylys?
Po visų tų paslaptingų reveransų, komandoras, tarsi, pasikeitė. Net
veidas tapo nebe toks stačiakampis. Pasiėmė į rankas savo taurę,
gurkštelėjo, tyliai sučepsėjo lūpomis ir atsainiai mostelėjo:
- Prisijunk.
Antanui, tarsi suprato, jog šią akimirką baigėsi provokacijos ar
išbandymas. Ar dar kas už viso to slypi. Tarsi komandoras būtų baigęs
dėlioti mozaiką ir priėmęs galutinį sprendimą. Tad, tvirtu, karišku žingsniu
perėjęs kambarį, prisėdo ant pačio krėslo kraštelio ir paėmė taurę:
- Už Santjagą...
- Tebūnie pašlovintas, - linktelėjo komandoras ir vėl gurkštelėjęs ištarė:
– Ar tu žinai, kad kol mes čia šnekučiuojamės (šnekučiuojamės!),
audiencijos laukia itin svarbus asmuo?
Matyt klausimas buvo retorinis, nes jis nelaukė jokio atsakymo, o tik
užsikosėjo. Nebuvo panašu, kad paspringo.
Palanka laukdamas, kol komandoras baigs kosėti, suprato, jog jo
žodžiai reiškia, tai, kad jis ką tik gavo kažkokią ypatingą malonę. Tik
nebuvo tikras, ką tai galėjo reikšti. Čia pat, jau iš arti pageltusį komandoro
veidą ir išgirdęs kosulį, pagalvojo, jog jei jų kalba neprotokoluojama, tai už
pusmečio apie šį pokalbį jau niekas neprisimins – komandoro dienelės
suskaičiuotos... Jo veidas jau buvo pažymėtas mirties šešėliu. Džiova? Ar
kažkas panašaus?..
- Ar tu jau supratai, kad žinau apie tave viską? – komandoras atsainiai,
gaudydamas kvapą, pirštų galiukais pastumdė kelis ritinėlius. Jis tarsi rodė,
kad juose pranešimai, o gal net skundai, apie patį Palanką. - Tada sakyk,
kodėl į Santą Mariją? Tik tiesą. Ir atsimink: aš, gudravimus ir melagystes,
jaučiu iš tolo! Tokia mano Viešpats man dovanota malonė!
 Palanka, pastebėjęs komandoro akyse plykstelėjusias fanatiška ugnele
akis, skubiai linktelėjo:
- Nenoriu tapti kokio leno senjoru, nenoriu tapti jokiu rūmininku ar
kokio valdovo gvardiečiu. Noriu nešti tikėjimo šviesą, tad, šiuo metu,
geresnio varianto, kaip vykti į Auksinę Kastiliją – net nėra. Ten, dabar,
reikia drąsių vyrų, kad gintų Ispanijos Karalystės šlovę ir garbę, kaip kad...
- Pala... Užteks. Nereikia man garsių frazių. Jomis akis gali dumti kam
kitam, o ne man... O tu gurkštelk, gurkštelk. Kažin kada dar tokio vyno ir
paragausi? Tai jau tikrai ne Auksinėje Kastilijoje.
Palanka paklusniai priglaudė taurę prie lūpų, bet nejuto nei skonio, nei
pačio vyno. Mintyse tik šmėstelėjo, jog jei jau iš čia sėkmingai išeis, tai
išgers ne vyno, o brendžio... Ir labai daug...
Komandoras tęsė:
- Gerai, kad pats atvykai. Na ir mums reikia tokio jaunuolio, kaip tu...
Tarp mūsų kalbant, ordinas jau nebe tas... Senosios, šlovingosios kartos
broliai išeina, o gero šviežio kraujo jau nėra... Taip, taip, nėra, –
komandoras palingavęs galvą brūkštelėjo pirštu per ūsą, - Baigėsi
šlovingieji laikai, prasidėjo tūpčiojimai. Nebe tas... Ne be tas, Santjago
ordinas. Taigi. Sužinojęs apie... kchmmm... bet gal gerai. Taigi, nors esi ir
Santjago kavalierius, kuris gali laisvai rinktis, kaip ginti tikėjimo šviesą ir
nešti ją į pasaulį, Ordinas dėl tavęs turi ir tam tikrų minčių ir planų.
- Įdėmiai klausau, jūsų ekscelencija...
- Jūs pasiruošęs besąlygiškai tarnauti ordino interesams?
- Taip, kiek tai leidžia Santjago kabaljero garbė...
- Leidžia, leidžia... – atsainiai mostelėjęs ranka pastatė bokalą
komandoras. – Štai. Raštai. Jokiam laivo kapitonui jų patikėti negaliu. O
štai ordino kavalieriui... galiu. Ypač su tokiom rekomendacijom. Ar galite
prisiekti, kad jie pateks tik pačiam į adresatų rankas? Ir niekam kitam? –
komandoras kilstelėjo du mažus ritinėlius. – Nebus perduoti per tarnus,
tarpininkus ar kitus asmenis, ar sutvėrimus?
- Prisiekiu Šventąja Skaisčiąja Gudobelės mergele, savo tėvu ir savo
motina... – taip pat pastatęs taurę ant stalo persižegnojo Palanka. – Greičiau
pats surysiu, nei kam kitam atiteks...
- Apsireiškimas Jonui (a.p.: turima galvoje „Apokalipsė), tik jis knygų nerijo,
tai hiperbolė...
- O aš jei reikės, tai ir surysiu...
 - Jaunystė, - palingavo galva komandoras. – Žavu. Jei apie jus
nežinočiau šiek tiek daugiau, nei žinote pats apie save patį, tai pagalvočiau,
jog tuščiagalvis rūmų kavalierius (komandoras vyptelėjo ir čia pat
surūstėjo)... Štai, donui Pedro Arias de Ávila y Ortiz de Cota, o čia… čia…
Francisco Pizarro y González. Ir atsiminkit. Nė vienas iš adresatų negali
žinoti apie kitą. Net neturi žinoti, kad jūs vežėte du laiškus.
- Bus padaryta, jūsų ekscelencija... bus padaryta.
- Ir dar... Kiekvienam, žodžiu perduokit, kad perskaičius jie būtų
sunaikinti...
- Klausau. Pasirūpinsiu, kad perskaičius būtų sunaikinti, - Palanka
nežinojo, kaip tai užtikrinti, bet dar buvo daug laiko sumąstyti, kaip
išpildyti pažadą.
- Tik nereikia kartu nudurti ir adresatų, o tai aš žinau koks jūs rapyros
meistras! – nusijuokęs, kaip iš labai vykusio pokšto ar sąmojo, komandoras
pagrasino smiliumi, bet, čia pat, sausai užsikosėjęs išžvejojo didelę tamsią
nosinę ir nusišluostė lūpas. Palanka nebuvo tikras, bet jam patsirodė, kad
ant nosinės liko kruvinų skreplių pėdsakas. – Taigi. Štai...
Ordino komandoras Sevilijoje mestelėjo Palankai pažįstamą kapšelį:
- Atpažįstat? Tai dalis jūsų įnašo... Taip... Bus už ką susimokėti žirgo
pervežimui...
- Žirgo pervežimui? – nustebo Palanka.
- Štai šitą raštelį perduokite donui Rodrigesui, „Santa Teresės“
kapitonui... Manau, kad vietos atsiras...
- Ačiū, jūsų ekscelencija!.. – Antano galvoje, žaibo greitumu, tarsi iš
mozaikos sudėliojo iškart visas vaizdelis. Kapitonas – Santjago žmogus –
aišku kaip dieną! Ir visos tos uvertiūros su žirgu, su kelione, su komandoro
pliurpalais ir gniuždančia atmosfera – buvo išbandymas. Kabaljero elgsenos
išbandymas... Kad ir intuityviai, bet egzaminas išlaikytas!
- Bet, atminkite! Jūs dirbate tik mums ir tik mums...
- Be jokios abejonės, jūsų ekscelencija...
- Nepertraukinėk, don Antonio. Suprantate?
- Mano vasalas mano siuzerenui ne vasalas... – sumurmėjo senąją
formulę Palanka.
- Matau, kad suprantate, jaunasis kavalieriau. Retas jaunatviškas
supratlingumas, jaunuoli. Jūs man patinkate. Jei Viešpats planai leis, toli
eisite... jei nepražūsite... - komandoras vėl užsikosėjo, bet nosinės jam
neprireikė. Tik atsikrenkštė ir, tarsi, kažką nurijo. - Kiekviena pasitaikiusia
proga turite siųsti mums ataskaitą. Man arba tam, kuris mane pakeis. Savo
neutralią ir nešališką ataskaitą. Čionai. Į komandoro būstinę Sevilijoje!
Arba pačiam magistrui, jei ordino komandoro Sevilijoje nebus. Jeigu reikia,
tai net fantastiškiausius pasiūlymus, menkiausius įtarimus... Visokius! Ir,
net, rekomendacijas... jei manote, kad jos vertingos. Jūs turite taptis mūsų
tikėjimo sargybiniu. Užkirsti bet kokiai erezijai kelią. Čiabuvių nekrikštų
atvertimas į tikėjimą, tai dar ne viskas. Tik kelio pradžia. Dar reikia mokėti
atskirti tikrąją avelę nuo apsimetėlio marano. Ir atminkite, jūs tarnaujate
Ordinui, o Ordinas jums. Bet Ordino interesai - aukščiau už jūsų niekingą
gyvybę, garbę ir orumą!
Komandoro akyse suspindėjo šėtoniškos fanatizmo ugnelės.
- Ataskaitų rašymas Ordinui, kurio kavalierius esu – negali būti
negarbė...
Palankai, iš ties, buvo vis vien. Jis su žmonėmis, kurie buvo anapus
Atlanto, kol kas nieko bendro neturėjo - jokių įsipareigojimų. Tuo tarpu, o
šioks toks, kad ir vaiduokliškas užnugaris - nepamaišys. Be to, jo norai ir
tikslai sutapo, o laiško atvežimas Franciskui Pisarui, bus tik į naudą. Beliks
įgyti tik pasitikėjimą ir nepavėluoti į Inkų aukso dalybas... Tačiau kada ta
Peru ekspedicija – Palanka neturėjo jokios nuovokos... Juokingiausia, kad
net nebuvo įsitikinęs, jog iš vis šiame šimtmetyje. Jam, svarbiausia buvo,
kad nereikia išduoti draugų ir senųjų bendražygių, o naujieji intrigantai ir
būsimi draugeliai, jokių emocijų nekėlė.
- Atsirastų tokių, kurie su tavim nesutiktų...
- Aš neturiu Auksinėje Kastilijoje jokių draugų ir giminaičių, ir mano
gyvenimas pažadėtas Santjagui, tad atstovauti Ordinui...
- O! – pamokančiai pakėlė pirštą komandoras. – Jau sakiau, kad
supratau, jog gražbyliauti moki. Ar ne? Manęs dar laukia kiti darbai.
- Aš jus supratau, jūsų ekscelencija, - atsistojęs nusilenkė Palanka.
Taip, jam buvo aišku, kad Santjagui reikėjo neutralaus, nesusijusio
įvairiais giminystės ar kitokiais saistais, ar Ispanijos karūnos dvaro
intrigomis žmogaus. Pakankamai ne kvailo, ir ne visiško fanatiko, bet ir...
pakankamo kvailo. Žodžiu, jo kandidatūra – pats tas!
- Tik ne viešai. Kai reikės jūsų, kartais ir subtilių paslaugų, mes jus
susirasime. Ir ne-ne... Mes suprantame kabaljero garbės vertę – nieko ją
teršiančio nereikalausime... Mes reikalaujame tik ištikimybės...
- Kiek tik leis mano jėgos...
- Gerai, gerai... – numojo ranka komandoras ir čia pat užsikosėjo.
 Kosulys buvo sprangus, bet tarpe tarp priepuolių, sugebėjo mostelti
Palankai, kad audiencija baigta, ir suskambinti varpeliu...
Palanka, atlikdamas neįmantrų reveransą, nusilenkė, o su kažkokia
taure rankose pasirodęs raštininkas, suraukęs kaktą krestelėjo galvą, kad šis
kuo greičiau dingtų.
Antanas, suniukęs ir sutrikęs, atsidūrė tame pačiame laukiamajame, kur
paliko ginklus. Vos neužkliuvo už alebarda ginkluoto sargybinio ir, akis į
akį, susidūrė su pervargusio veido, kukliai bet prabangiai apsirengusiu
senjoru. Pasisveikino vienas su kitu, kaip to reikalavo paprasčiausias
etiketas, kai susiduria vienas kitam nepristatyti senjorai, ir, mąstydamas, kur
galėjo šį poną matyti, sugrąžino rapyrą į savo vietą prie diržo.
Kišdamasis už diržo pistoletą, prisiminė: – Fernanas Magelanas!.. Ir
vėl pasisuko į nervingai mindžikuojantį ir apatinę lūpą bekramtantį poną...
Kartais, o gal, kai kada ir labai dažnai, iš pirmo žvilgsnio galima
nuspėti ar pavyktų bendrauti su sutiktuoju žmogumi. Palanka neįkyriai
perbėgęs per Fernano bruožus, kuriuose atsispindėjo fanatiškas
užsispyrimas, kažkokios žiaurumu ar tai despotiškumu dvelkiančios
raukšlės paakiuose, suprato, jog su šiuo žmogumi - nesugebėtų sutarti.
Mintyse net padėkojo dievui, kad jų likimai nesuvedė. Ogi galėjo –
Fernanui trūko žmonių, o Ordinas, jo kelione, buvo suinteresuotas. Galėjo
gi pasiųsti, kaip Ordino brolį...
Nežymiai palingavęs galva, lyg pritartų savo mintims, Antanas
atsisveikino su donu, kuris neužilgo įeis į istoriją, kaip vienas žinomiausių
ir garsiausių žmonių pasaulyje, ir, dėkodamas Viešpačiui už tai, kad
Santjago interesai nesusikirto su jojo, dingo už durų, kur painus koridorius
vedė į lauką – į laisvę...
Antanas puikiausiai suprato, jog Santjago ordinas, norėdamas
atsikratyti kažkokiu tai neaiškios kilmės savo riteriu, galėjo jį išsiųsti į
daugumos manymu beviltiškai pražūtingą kelionę... Nors, matyt, jų
komandorus tenkino ir pačio Palankos pasirinkimas – Naujasis Pasaulis.
Tame pasaulyje, kuris toli gražu dar rojumi nekvepėjo, taip pat reikėjo savų
žmonių
- Arme haben Kinder, Reiche haben Rinder... Später… Verschtein? (vok.:
Pas vargšus vaikai, pas turtuolius gyvuliai... arba vargšai turi vaikus, o turtuoliai gyvulius... vėliau
pakalbėsim) – tyliai, abejingu balsu atsakė į bendražygių nebylius klausimus, -
Fedi, greit atvesk Vėją. Balnokit arklius. Josim. Pamenat La Hermandadą?
„Aukso avino“ smuklę? – atsakydamas į nebylius klausimus papurtė galvą
Palanka. – Dar iki sutemų spėsim.
- Ja, herr hauptmann, - linktelėjo Tilis ir krestelėjo galva link įėjimo į
rezidenciją.
- El tiempo dirá (isp.: pagyvensim, pamatysim arba laikas parodys)... - tėvas
Mykolas šyptelėjęs, tarsi puikiausiai žinotų, kas įvyko, pakinkavo galva ir
pritaisęs rožinį prie savo abitą juosiančios virvės, nieko nepasakęs ėmėsi
nuo žardinio atrišinėti žemą mulą, kuris šalia atvesto Vėjo atrodė, kaip
išsigimęs ir mažas arkliokas...

XXI. Šiaurės rytų pasato nuneštieji

Vargšas, vargšas Vėjas... Po trijų savaičių, jei skaičiuoti nuo Tenerifės,
jis sublogo, vos stovėjo ant kojų ir atrodė kaip paliegęs kumelys. Suirzęs ir
piktas, kaip pasaulio krašto slibinas. Ir visa tai nežiūrint to, kad tiek aš pats,
tiek Stefanas ar Fedis, pamainomis bandėm jam masažuoti galūnes, dažnai
šukuoti ir raminti... Čia ne ožkos ar ožiai, ar „Santa Anoje“ gabenami
šunėkai. Spjaudžiausi ir net balsu prisiekinėjau, kad daugiau jokių žirgų
laivais nebegabensiu, o geriau jau iškart nudobsiu ir paleisiu ant mėsos. O
arkliena juk skani! Tūkstantį kartų skanesnė už skaniausią kiaulienos ar
kalnuose taip mėgstamos avienos šmotą...
Bet aš čia tik taip burnojau. Iš ties buvo gaila žirgo. Iškėlėm ant kranto
visai leisgyvį... Blogas aš, matyt, šeimininkas. Tąkart žirgas, visų stebimas,
vos galėjo žengti... Nemažai laiko prabėgs, kol pilnai atsigaus (a.p.: išlikę
nemažai liudijimų, pavyzdžiui ir Ričardo Liūtaširdžio, kad po jūrinės kelionės tų laikų laivais, arklių
ir žirgų reabilitacija užtrukdavo ganėtinai ilgai). Pamatęs drebantį ir išsikankinusį, į
krantą iškeltą Vėją – nusispjoviau į visus! Atsisakiau net vykti su kapitonu
pas Santa Mariją miesto - Santa María la Antigua del Darién, - valdžią...
Gubernatorių! Gneneral-gubernatorių!
Pas patį Auksinės Kastilijos gubernatorių Pedrą Ariesą de Avilą (a.p.:
Pedro Arias de Ávila, 1440-1531. Pirmosios bangos konkistadoras. Nevienareikšmiška asmenybė)!
Tiesa, Paprašiau „Santa Teresos“ kapitoną atsiprašyti už mane... Kapitonas,
aišku, palingavęs galvą sutiko, bet visai rimtai pasiteravo ar esu tuo tikras...
Aš tik gūžtelėjau pečiais. Man buvo vis vien. Tuo metu, Pedro Arieso,
nepažinojau. Net nenutuokiau, kad jo nemalonė šiame Naujajame pasaulyje
– labai brangiai kainuoja: pavyzdžiui, jo paliepimu, apkaltintas sąmokslu ir
savivaliavimu, kiek daugiau kaip prieš pusmetį buvo nuteistas ir
nukirsdintas Vasko Nunesas de Balboa (a.p.: Vasco Núñez De Balboa, g. 1470-01-15 -
1519-01-15, pirmos bangos konkistadoras, Ramiojo vandenyno atradėjas, buvęs Santa Marijos ir
aplinkinių žemių gubernatorius. Davilos priešininkas. Apkaltintas maištu, savivaliavimu, sąmokslu ir
bandymu įkurti nepriklausomą valstybę. Bausmė įvykdyta Akloje).
Žinoma, kad daug vėliau patyriau generalgubernatoriaus despotišką
charakterį, bet, tuo metu, apie jį žinojau tik tiek, kad tai buvo senosios
kartos riteris, didikas iš senos giminės, jame tekėjo karališkasis kraujas, jis
artimas Madrido karališkajai šeimai, ir, kad jo pravardė buvo -
„Gražuoliukas“ arba „Ietininkas“ (a.p.: iš tiesų jo pravardės buvo "el Galan" ir "el
Justador ", kurias išversti vienareikšmiškai gana sunku: pirmu atveju – Gražuolis (moterų
numylėtinis), Dailusis... net Artistas, o antruoju –kaip Raitelis (Riteris) Ietininkas, kartais, rečiau:
Teisininkas, kuris gerai manipuliuoja teisės aktais (ar intrigantas). O daugiau man ir
nerūpėjo. Man reikėjo ne jo – man reikėjo Francisko Pisaro y Gonzaleso
(a.p.: Francisco Pizarro y González). Jo draugo ir bendražygio... O jei nepatiks –
Kuba, dabar vadinama Chuano Sala (a.p.: Isla Juana, Kolumbas šią salą buvo pavadinęs
Chuano, Asturijos princo (1478-1497), karališkosios šeimos Izabelės ir Ferdinando sūnaus garbei )
– čia pat. Atsiras man ten ką veikti. Galų gale, į antrąjį Korteso žygį spėsiu.
Tik tiek, kad į būsimąją Meksiką kelti kojos visai nenorėjau – man reikėjo
būtent Panamos. Čia sveikiausias klimatas, jokių pelkynų, jokios maliarijos
ir tiesus kelias į Inkų imperiją, kur Pisaras gerai pasiganys ir sidabro
kasyklos... Tik aš praeitam gyvenime buvau toks mulkis, kad nė datų
nežinojau, nei įvykių eigos! Mulkis, paskutinis mulkis. Ir tuo viskas
pasakyta. Iki Peru arba Naujosios Kastilijos konkistos dar buvo likęs geras
dešimtmetis... Bet lipdamas iš „Santa Teresės“, aš viso to dar nežinojau.
Tad tik į antros dienos popietę, saikingai išsipuošęs, paėmęs savo
irzlųjį žirgą už apynasrio (statusui pažymėti!) ir lydimas Fedžio, nukiūtinau
per dulkėtą ir akmenimis grįstą kelią link gubernatoriaus rezidencijos.
Pati gyvenvietė-uostas, Santa Marija la Antigua - nebuvo kažkas tokio
ypatingo. Tai buvo miestelis kylantis į pusplikę nenusakomai gelsvai pilkai
rausvos spalvos kalvą. Taip, būtent „buvo“ – po kelerių metų jo neliko, o
griuvėsius paslėpė krūmynai ir pakrantės retmiškis – net kelią į jį visi
pamiršo. Bet, kaip ten bebūtų, iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad esi
paprasčiausioje menkutėje Andalūzijos žvejų ar baskų kaimelyje. Nors ne:
augmenija, krūmai, medžiai, kurių pavadinimų nežinojau – jau kitokie. Bet
tik tiek. Sienos sukrautos iš akmenų, namai - netvarkingos stačiakampės
dėžutės, miesto aikštė netaisyklingo ovalo formos, vienam kampe bažnytėlė
su bokštu - varpine, kur pagal skambesį užkeltas visai neblogos kokybės
varpas, ir ilgu vyskupystei priklausančiu pastatu, kurio prailginto stogo
šlaitą rėmė paprastos stačiakampės kolonos. Kitame gale alkaldo – miesto
burgamistro kuklus namelis, Per kelis žingsnius atšiauriai didingi
gubernatoriaus namai-rezidencija (stačiakampis dvaro stiliaus statinys iš
netašytų akmenų) su vidiniu kiemu... Na ir smuklė – na kaipgi be jos?! Ir
žmonės. Miestelėnai. Kažkoks keistas civilių, karių ir vergų mišinys, kuris
labiau būdingas pasienio fortams, tik čia jis labiau aštresnis, ar kažkaip taip.
Popietėje, kai jau šiek tiek buvo nukritusi kaitra, nuo jūros pūstelėjo
gaivus vėjelis ir gatvelėse padaugėjo žmonių, slampinėtojų, lakstančių
tarnų, pasigirdo klegesiai, triukšmas. Miestelis atgijo.
Smuklės terasoje sėdėjo saujelė į landsknechtus, kondotjerus ar
paprasčiausiai ginkluotus driskius panašių karių, keli „Santa Teresės“
keleiviai bei porelė aukštesnio rango jūreivėlių. Visi jie tyliai šnekučiavosi.
Kai kurie mane nulydėjo tingiais žvilgsniais. Tai dar nebuvo tas laikas, kai
tylus gurkšnojimas pereina apgirtusį kleketavimą. Nors, reikia pripažinti,
kad pas Davilą - buvo tvarka – savo žmones jis laikė už trumpo pavadėlio.
Perdaviau pavadžius Fedžiui, kad šis pririštų mano juodį prie tam
tikslui pastatyto skersinio po stogine nuo saulės, šalia gubernatoriaus
rezidencijos. Toji stoginė iš senos ir dulkinos burės gana stipriai bjaurojo
pastatą, bet tas grožis niekam nerūpėjo. Arklys per didelis turtas, kad jį būtų
galima rišti saulėkaitoje.
Perbraukiau ranka per juodą ir žvilgesį praradusį Vėjo kaklą,
prisegtame prie diržo krepšyje išžvejojau vieną iš paskutinių datulių. Žirgas
sušnarpštė ir savo dygiomis lūpomis atsargiai paėmė skanėstą. Bet, čia pat
pasipurtė ir sukinkavęs galvą, įtariai sušnarpštė, o jo akyse įžvelgiau
irzlumą. Kiek jį jau spėjau pažinti, tai reiškė, kad šalia mūsų, pernelyg arti
priartėjo kažkas iš svetimų. Ramindamas ėmiau glostyti tarpuakį ir paausį.
- O ką?! Atsigaus. Mielai nupirkčiau. Moku pusantro nei galėtum gauti
Madride, - išgirdau už nugaros prikimusį, bet malonaus tembro balsą.
- Draugų neparduodu, bendražygių neišduodu, - neatsisukdamas
atsikirtau tuo pačiu tonu.
- Caballero Antonio, ar ne?
Tiesiog nugara jausdamas gręžiantį žvilgsnį, pasisukau.
Priešais mane stovėjo tvirto sudėjimo barzdotas jaunuolis. Galėjau
lažintis, kad atmetus tą ispaniškai trumpą ir aštrią bei išpuoselėtą barzdelę –
tai būtų mano bendraamžis. Stotas ir laikysena kilmingo žmogaus. Atletiško
sudėjimo. Prieš mane stovėjo vyras, kuris nevengia fizinių pratimų, o prie
diržo prisegtą bastardui nenusileidžiantį pusantrinį kalaviją, matomai valdo
neblogai. Plaukai juodi, kažkiek pavilniję, nepridengti jokia kepure. Ir
akys... Akys didelės, gražios, bet pažymėtos kažkokiu ne tai gašlumo, ne tai
žiaurumo, o gal abiem iš karto - pėdsaku. Veidas tamsus, o gal nugairintas
saulės ir vėjo, nosis ganėtinai didelė ir mėsinga, bet bendro įspūdžio
negadino...
Senjoras visai neužgauliai, gal tik kažkiek iš aukšto, bet visai atvirai
mane nužiūrinėjo. Tiesmukas žvilgsnis. Nešnairuojantis, ne iš padilbų.
Tvirtas. Beje, aš į jį žiūrėjau taip pat. Tad, trumpą akimirką tyrinėjome
vienas kitą. Jau iš pirmo žvilgsnio buvo panašu, kad su šiuo vyru
susibendrausiu. Kaip, beje, vėliau, ir atsitiko.
- Su kuo turiu garbės, senjore...
- Ernandas. Ernandas de Soto (Hernando de Soto, 1495-1541, Pedro Arieso de Avilos
žentas, Pisaro bendražygis, Kubos gubernatorius, keliautojas), - mandagiai linktelėjo
vyrukas.
- Taip suprantu, kad man prisistatyti kaip ir nereikia? – šyptelėjau
galvoje varinėdamas įvairius variantus ir būsimus elgesio scenarijus.
Apie de Soto aš jau buvau girdėjęs. Dar laive. Kelionėje į čia. Tai
Davilos žentas, draugas, bendražygis ir Francisko bičiulis. Net jei jis man ir
nebūtų patikęs, nevertėjo elgtis taip, kad jis taptų priešu. Ypač turint
galvoje, jog aš čia naujokas.
- Gandai jus aplenkė, don Antonio Butrim Palanka de Nakatcha los
Viecho. „Santa Teresės“ kapitonas ir keleiviai daug įdomaus apie jus
papasakojo, - tęsė Ernandas.
Jis uždėjo ranką ant dailios, bet kovinės-kasdieninės rapyros buoželės
ir žengė į tento pavėsį. Jį lydintis laibas indėniukas liko stovėti saulėkaitoj.
Panašu, kad apvilktam į gelsvai baltą, laisvo kritimo balachoną, kuris buvo
perjuostas paprasta virve, vaikigaliui saulė buvo nė motais.
- Tikiuosi, kad tuose pasakojimuose yra nors menka dalelė tiesos... –
ištariau.
Ernandas gūžtelėjo pečiais:
- Kodėl pas gubernatorių neatvykot dar vakar?
- Dabar atvykau. Pirma reikėjo pasirūpinti draugais, o gubernatoriui ir
be manęs rūpesčių, matyt, per akis, - pasakiau bandydamas sugalvoti, kaip
reikėtų reaguoti į tokius žodžius: turi jis teisę kvosti ar ne?
- Tik dabar jo nėra. Jis vyskupijoj, - kryptelėję galvą, kažkaip ironiškai
šyptelėjo Ernandas.
- Luktelsiu, - gūžtelėjau pečiais.
- Ilgai gali tekti laukti.
- Neskubu, - šyptelėjau atsakydamas į jo šypseną.
 - Kalbėjo, kad jūs puikus kovotojas...
Aha! Viskas aišku: Ernandas de Soto garsėjo kaip puikus jojikas, kuris
galėjo apjodinėti net aršiausią ristūną ir, kaip, kalavijo meistras, kuriam
šiame kontinente nėra lygių... Taip – viskas buvo aišku: kuprotą tik lenta
išgydys...
- Mielai prasimankštinčiau, - ištariau.
- Iš ties?
- Kaip mane mokė mano mokytojai, kiekvienas idalgo turi bet kokia
proga lavinti savo įgūdžius ir būti pasiruošęs - bet kada apnuoginti kalaviją
ginant savo garbę... – mandagiai, kaip kilmingas kilmingajam, nusilenkiau.
- Auksiniai žodžiai! Tada, prašau paskui mane, - plačiai mostelėjo
Erandas link šešėlyje pasislėpusio įėjimo į gubernatoriaus rezidencijos
vidinį kiemą. – Tuo pačiu ir laikas greičiau prabėgs.
Linktelėjau ir paliepiau (nors tokio paliepimo visai nereikėjo) Fedžiui
prižiūrėti Vėją.
Vidiniame, stačiakampės formos kiemelyje, mus pamatę tarnai, tarp
kurių buvo ir porelė negrų, ir, panašu, kad krikštytų vienių čiabuvių,
išgaravo akimirksniu.
- Bali, - kreipėsi de Soto į savo tamsiagymį, ne itin gražių bruožų
indėniuką, - paduok manąją mėgstamą, o jūs, don Antonio, štai ten galite
pasirinkti palei savo ranką.
Mestelėjęs akį ten, kur mostelėjo Ernandas, pamačiau pailgą pavėsyje
stovintį medinį stovą su surikiuotais įvairiais treniruotėms skirtais
kalavijais.
Nieko neatsakęs, mintyse pasidžiaugęs, kad tai ne kraujo dvikova,
linktelėjau ir nuėjau stovo link...
Iš kur toks noras mane išbandyti? Manau, kad eidamas prie stovo,
atsakymą žinojau. Ernandas buvo vienas iš geriausių kovotojų, veržlus ir
energingas jaunuolis. Sužinojęs, jog atplaukė dar vienas toks, sumąstė,
progai pasitaikius patikrinti. Tačiau, kad viskas atsistotų į savo vietas,
matyt, reikia papasakoti, kaip gi aš čionai atkeliavau? Nors nelabai yra ką
pasakoti – man tai buvo trečioji per šiuos metus kelionė laivu. Eilinė ir
nuobodi kelionė, kur pats nežinai, kur save dėti. Beveik mėnesio
(neskaičiuojant sustojimo Tenerifėje) įkalinimas plūduriuojančiame riešuto
kevale... visiškas dykaduoniavimas.
Gerai, nors tiek, kad į audras nebepatekome. Nuo Kanarų archipelago,
kuriame užtrukome pernelyg ilgai, mus pagavo „Šiaurės rytų“ pasatas (a.p.:
šie pasatai jau buvo žinomi nuo seniausių laikų, tačiau pastoviai pučiantys vėjai į vakarus,
prietaringų jūreivių buvo laikomi velnio vėjais. Buvo manoma, kad būtent jie ir neša į pasaulio
kraštą. Kolumbas savo pirmoje ekspedicijoje pasinaudojo šiaurės pasato viršutine riba), kuris
eikliai (palyginus su tuo kiek tektų plūduriuoti jam nesant) nunešė link
Trinidado ir palei kairėje pusėje stūksančias pakrantės reljefus, atnešė į
Santa Marjoje la Antigua del Darien...
Tai tiek tos kelionės, o šiaip, anąkart, vos spėjus grįžti iš Sevilijos,
paaiškėjo, kad keičiasi vėjas ir gavome vos dvi dienas pasiruošimui. Bet kas
mums? Per akis! Trejetą kibiro dydžio statinaičių brendžio, ketverias
statinaites spiritu skiesto vyno (a.p.: tai „portveinas“. Pavadinimas kilęs nuo Porto uosto.
Tam, kad vynas ilgiau išliktų neprarūgęs/nesugedęs, į keliones imdavo šiek tiek vyno spiritu atskiestą
vyną), keletą galvų idiabasalio – kietojo baskų sūrio, saulėje vytintos mėsos
ir pagal specialų receptą keptos duonos, kuri labai lėtai džiūsta ir beveik
nepelija. Visa kita tikėjomės papildyti Kanaruose, kur sustodavo visi į
vakarus judantys laivai. Be to, Kanarų salose reikėjo paimti vieną ar dvi
medžioklinių-kovinių Kanarų šunų vadą (a.p.: Perro de Presa Canario, kilmė – Gran
Kanaria. Viena iš versijų, kad Kanarų salų pavadinimo kilmė nuo „cana“ – šuo. Kai kur draudžiami
įvežimui ir šiandieną. Mastifų, buldogu ir vietinių machorero šunų hibridas- pradžioje buvo vadinami
„Presa Canario“ – šuo su stipriu sukandimu arba beatodairiškas šuo. Naudojamas kaip sarginis,
aviganis ir kovinis, pasižymi ištvermingumu ir stipriu sukandimu. Daug šios veislės šunų buvo
vežama į Naująjį Pasaulį) ... Tuo metu net neįsivaizdavau, kaip juos bus galima
laikyti kartu su porele arklių, ožiais ir ožkomis...
A... Taip!.. Pašaras Vėjui! Tai buvo pati sunkiausia užduotis. Nė vienas
iš mano vyrų neturėjo jokios nuovokos apie žirgo plukdymą jūromis. Na,
gal tik Tilis. Ir tai tik iš matymo. Ir tai, trumpose kelionėse, kur arkliai
būdavo rišami paprasčiausiai prie borto. Žodžiu, kartu Stefanu visus nervus
praradome. Net apsipykome: jei žirgo šėrimas sausumoje – menas, tai jūroje
– prakeikimas! O reikėjo visko nuo druskos iki... iki gėlo vandens... Kurio
reikėjo itin daug! Vėlgi – skirtas ožkoms maitinti kažkoks plėktelėjęs šienas
- netiko. Reikėjo normalaus ir gero šieno, ir daug sultingų pašarų... avižų ir
kitų grūdų pamainymui... Ir - ypač - vandens.... Čia tai jau besąlygiškai: jei
didesnis bangavimas, nežiūrint to, kad arkliai jūrlige neserga, tai jo metu šie
gyvuliai labai daug geria ir mažai ėda... Jei vanduo suges – bus beveik
penkiasdešimt pūdų šviežios mėsos...
Na, o su kapitonu, po visų tų „pokštų“ su Vėju, kelione į Sevilija ir
egzaminavimu, nusistovėjo tik geri ir draugiškai šalti santykiai. Formalūs ir
jokio asmeniškumo. Budinčios frazės, budintys anekdotai ir mandagūs
reveransai. Jis man į „dūšią“ nelindo – aš nelindau jam... Pakankamas
atstumo išlaikymas.
 Mano komandai buvo skirtos dvi ankštos kameros – kajutės, o tiksliau,
vienas labai ankštas kambarys su juokinga ir simboline neaklina pertvara.
Tai yra, paprasčiausiai pereinamas kambarys. Bet miegant, šonais remtis
nereikėjo, o tai jau buvo nuostabu. Tuo tarpu, kiti keleiviai, gyveno gerokai
prasčiau. Tad jeigu tik oras leisdavo (o nuo Kanarų beveik visada),
daugumas keleivių, kaip ir jūreivių, miegodavo denyje. Kitaip visiems
jiems tekdavo spaustis šonais, o patiems neturtingiesiems, tai net dalintis
vieta ant šieno su ožiais...
Kiek buvo keleivių? Kaip šiems laikams, nemažai: neįskaitant
komandos, tame tarpe ir mūsų penkių, dvidešimt šeši – trisdešimt penki, iš
kurių - trys moterys (dvi naujakurių šeimos), keturi vaikai, vienas kūdikis
(kuris neištvėrė kelionės) ir įvairaus amžiaus vyrai: nuo šešiolikos iki
trisdešimt penkerių. Tiesa, iš jų, tikrų idalgo, kad ir plikšių, bet turinčių
teisę nešiotis kalaviją – dvylika. Kiti – kažkokie neaiškūs tipeliai. Lyg
amatininkai, lyg dar kažkokie perėjūnai, o gal net bėgliai biurgeriai, servai
ar vilanai. Nors ir tie patys idalgo, nė kiek ne geresnė liaudis: avantiūristai
ir pramuštgalviai, o galbūt, ir nusikaltėliai, kurie bėga nuo teisingumo. Bet -
tiksliai nežinau – nebuvo priimta tokių dalykų klausinėti iškeliaujant į
tolimus kraštus. Praktiškai į savanorišką tremtį. Ypač jei katalikas, nevagia,
nežudo – ir ačiū Dievui. Kiti klausimai - atkrinta savaime... Kapitonas juos
priėmė – to ir pakanka.
Taigi, už savaitės buvome Kanarų archipelage, kuris prie Ispanijos
karūnos prijungtas dar visai neseniai (a.p.: Kanarai Ispanijos karūnai priklauso nuo
1496 m., kai buvo palaužtas vieninių gyventojų guančių pasipriešinimas ir Alonzui Fernandesusi de
Lugo (Javier Alonso Fernández de Lugo) pasidavė princas Imenenčijus). Taip, praeitame
gyvenime Kanaruose neteko būti: buvo per brangu ir noro nebuvo. O štai
šiame – štai – prašom. Pats likimas atvarė. Žodžiu, laivai prisišvartavo
Santa Kruzo lagūnoje (a.p.: Santa Cruz de Tenerife).
Santa Kruze persižegnojau prie sidabrinio Alonzo kryžiaus (a.p.: kažkada
buvusio žvejų kaimelio pavadinimas „Santa Cruz“ tapo po to, kai Alonza de Lugo pažymėdamas
pergalę jį pastatė šios lagūnos aukštumoje), ir, kol tvarkė „Santa Aną“, kuri pradėjo
leisti vandenį, prasilėkiau su Vėju, kuris dar nebuvo spėjęs užsistovėti. Tuo
tarpu, iš Grand Kanaros atplukdė vieną iš žadėtųjų šunų vadų. Gerai nors,
kad juos patalpino į „Santa Aną“, o tai mano Vėjui kažin ar būtų patikusi
tokia judri ir triukšminga kaimynystė... Dar užtrukom kol vandenį pakeitė į
šviežią... kol pakrovė kažkokį krovinį...
Tiesa, keletą statinaičių užpildėme Garojos medžio vandeniu: pagal
legendą - šventu, nes iš rytinės rasos surinktas medžio Garoe (a.p.: Árbol Santo
Garoé) pagalba vanduo, šviežias išbūna beveik visus metus! Nelabai tikėjau
šia legenda, bet vanduo skanus išliko iki pat Trinidado: per kelionę, iš ties
nesugižo. Nors nesugižo ir vanduo užpildytas iš Tenerifės uolų. Kita vertus
- vienareikšmiškai sunku pasakyti: kelionės pabaigoje laivo įgula buvo
pradėjusi bambėti ir ant maisto, ir ant vandens. Trims jūreiviams kažkas
atsitiko su viduriais ir juos išpūtė. Taip ir neaišku ar apsinuodijo, ar dar
kažkokią ligą pasigavo. Tad juos palikome juos Trinidade. Tegu džiaugiasi,
kad ne viduryje Atlanto, o tai būtų sušėrę žuvims. Taip-taip, epidemijų
laivuose bijojo ne mažiau už ugnį – be gailesčio ją naikino. Net jei už tai
reikėjo mokėti įtariamųjų gyvybėmis.
Tiesa – pagal seną ir nusistovėjusį įprotį, mūsų šutvė visą vandenį
nežymiai skiesdavo brendžiu (na ir ne tik skiesdavo), o gero maisto pakako
– tad mes sveikatos rūpesčių visai neturėjom... Tik Vėjas sunyko...
Na ir kelionės metu, įsigijau pirmąjį mokinį... Ne, ne ta prasme, kad
anksčiau jų neturėjau, bet karių mokiniais nevadinsi, o čia - visai kas kita.
Taip-taip. Niekada nenorėjau būti mokytoju, bet čia jau buvo garbės
reikalas...
Taigi, jau išėjus iš Kadžio, manieji šaunuoliai - Tilis ir Stefanas - iš
pono Dievo mulkių, kurie buvo tikrų tikriausi pašlemėkai, pradėjo lipdyti
kanonierius. Tai buvo paprasčiausiai bukas pabūklų užtaisymas –
ištaisymas, darbo pasidalijimas, savo vietos ribų nustatymas, darbo vietos
sutvarkymas. Vaikė juos nuo aušros iki sutemų. Su pertraukomis, aišku... O
ką daugiau veikti? Porelė būsimų artileristų jau pirmą dieną susilaukė lazdų,
kitą dienas - vienas susilaužė ranką ir Kanaruose buvo pakeistas į
„šviežieną“... Na, o spyrių ir grasinimų nukapoti rankas, ausis ir galvą -
susigraibė kiekvienas...
Į muštrą labai nesikišau. Tik kaip koks prievaizdas ir ne daugiau.
Nebuvau pratęs veltėdiškai graužti duoną, tad kapitonui leidus, vėl
grįžau prie treniruočių. Tad šalia artileristų atrakcijos, prisidėjo dar ir
manoji mankšta. Žodžiu, mūsų trijulė, kurį laiką buvo dėmesio centre. Kol
vis – įgula ir keleiviai - neapsiprato, aišku. Po to, kaip ir aprimo: plikšiai ir
smirdžiai prastuoliai bei jūreiviai stengėsi nepakliūti po ranka, o patyrę
avantiūristai idalgo, iš vis nekreipė dėmesio. Tik trijulė jaunuolių... Ne,
atviro įžeidinėjimų ar užgauliojimų nebuvo, bet nuolatinis arogantiškai
pažymėtinas elgesys ir šnabždesiai už nugaros - erzino.
Kaip dabar pagalvoju, tai gal ir kvailai, ir be proto pasitikinčiai
pasielgiau. Bet iš ties, tądien jau buvau ganėtinai sudirgęs. Mankštinantis su
Tiliu, netyčia nugara atsitrenkiau į pro šalį su įrankių dėže žingsniuojantį
jūreivį. Dėžė su įrankiais šleptelėjo, sukrypo, įrankiai išsibarstė po denį.
Jūreivėlis puolė jų rinkti, o mums trumpam baigus mankštą, už mūsų
nugarų pasigirdo tylus jaunuolių „chi“ ir „cha-cha“. Nenugirdau, ką jie ten
sakė, bet staiga įniršiu užputojusios Tilio akys - nieko gero nežadėjo.
Raminančiai kilstelėjau ranką ir pasikišęs rapyrą po pažastimi, priėjau prie
trijulės jaunuolių.
Mintyse padėkojau Dievui, kad vėjas į kitą pusę neša seniai
nesipraususių žmogėnų smarvę. Nors truputėlis valyvumo, jiems būtų
nepakenkę. Nors, uždaram laive – įprastas reikalas. Gal būt ir pats toks
buvau.
- Senjorai, gal norite pasimankštinti? Florintas tam, kuris mane nugalės
arba taps man skolingas paslaugą, jei bus nugalėtas.
Stojo tyla. Aišku, kad ne absoliuti. Pleškėjo vanduo, braškėjo
takelažas, laivas šnekučiavosi su vandenynu ir kažkur laivagalyje rėkavo
jūreiviai.
- Man reikia partnerio mankštai, o gal jūs nemokate naudotis kalavijais
ir nešiojate juos tik dėl grožio? Bet čia damų nėra. Galite juos nusisegti.
Netoliese mindžikuojanti vyresnių ir augesnių dykaduonių senjorų
grupelė susidomėjusi tuo, kas vyksta, pasuko į mus galvas. Akies krašteliu
pastebėjau, kad kapitonas kažką pasakė savo pirmajam padėjėjui ir šis
tylomis linktelėjęs pasišalino nuo tiltelio: ėmėsi saugumo priemonių, kad
kraujas nesilietų? Taip, jis čia ponas Dievas ir dar Imperatorius...
Tuo tarpu jaunimėlis susižvalgė ir, visi kaip vienas - sužiuro į savo
vadeivą. Šis pakraipė nosį, pasukiojo galvą, bet pastebėjęs dar ir vyresnių
senjorų žvilgsnius, kuriuose pasirodė pašaipos ugnelės, pasiryžo. Jaunuolio
garbei, reikia pripažinti, kad jis tai akimirksniu susivokė ir nenusileido iki
įžeidinėjimų ar akiplėšiškumo:
- Na, gal... senjore...
- Don Antonio Butrim Palanka de Nakatcha los Viecho... Bet, jei
sutinkate su manosiomis sąlygomis - užteks don Antonio...
- Don Antonio, - kaip papūga ištarė jaunuolis ir nusėmė nudėvėtą
skrybėlę – beretę, kurią įdavė savo draugui. – Aš, Alonso de Briceno los
Benavente (a.p.: realus viekėjas, konkistadoras Alonso de Briceño. Antrosios Pisaro ekspedicijos
dalyvis, vienas iš 13-likos didvyrių (Los trece de la fama), kurie palaikė Pisaro avantiūristinį žygį,
kai kiti atsisakė keliauti kartu. Autorius šiek tiek pakeitė jo biografiją. Kalbamu metu jam tebuvo 13-
lika ir į Aukso Kastiliją jis dar nevyko. Tikrasis Alonso ten pateko tik apie 1526-tuosius, o 1529-tais
buvo įšventintas į auksinių pentinų riterius - Caballero de Espuela Dorada. Vėliau apie jį nieko
nebebuvo girdėti ir, manoma, kad praturtėjęs jis grįžo į Ispaniją, kur apšmeižė Pisarą dėl būgtai jo
vykdytų žiaurybių Štai tokiais niekiniais skundais neretai spekuliuoja ir dabartiniai „geruoliai“).
Pasimankštinam... Paskolinsit savo treniruočių rapyrą ar bandysim jėgas
kovinėmis?
- Kovinėmis, visada spėsime... – šyptelėjęs linktelėjau ir mostelėjau
Tiliui.
Tilis žengė kelis žingsnius, bet rapyros į rankas nepadavė, o
mestelėjo... Labai gerai padarė – iš to, kaip priešininkas sugauną mesteltą
ginklą – daug galima pasakyti. O vaikis šaunuolis – mikliai pagavo.
Atsistojom į pozicijas.
Na, taip...
Kaip ir tikėjausi: dar senoji rekonkistos mokykla... Tėvas ar koks senis
mokė. Vien jau stovėsena, tokia pusiau karinė ir nė velnio ne dvikovos. Be
to, aš jau nemažai koviausi laivo denyje, o jis, matyt - nė nebandė... O tai -
visai kas kita. Yra skirtumas. Nors vandenyno bangavimas nesulyginamas
su Šiaurės jūros nelygiomis garbanomis. Vandenyne paprasčiau - mažiau
blaško...
Vaikinukas iš pat pradžių per plačiai mostelėjo ir atsidengė jau
pirmame išpuolyje: neįvertino, kad mes be šarvų ir tokio plataus mosto
nereikia... Taip, čia net ne itališka estreza... Čia kažkas tokio... na... tokio
nelabai aiškaus... Dvelkiančio pelėsiais... Be visa ko, vaikinukas, ne visai
taip pat, bet panašiai kaip ir nabagas Adanas, pažeidė ir pagrindinę taisyklę
neleidžiančią judant perkryžiuoti kojas: jis jas perkryžiavo bandydamas
žengti į šoną – ale atlikti magiškąjį ratą... Man tereikėjo vos ne ant pirštų
galiukų slystelti šonu ir mandoble judesiu (a.p.: kirtis išpildomas riešu) sustingti
prie Alonso de Briceno nosies... ir...
...ir mankšta baigėsi nė neprasidėjusi:
- Español beso, senor! („Español beso” – ispaniškas bučinys. Aukščiausio lygio
„pilotažas“. Meistriškumo lygis. Po jo, protingas priešininkas tik pasiduoda. Ispaniškas bučinys, kai
dvikovoje pačiu kalavijo galiuku, smaigaliu, tarsi pasimėgaudamas brūkšteli per nosies galiuką.
Arba rečiau – lūpas...) – ištariau ir žengdamas įtupstu atgal, lengvai atmušiau iš
inercijos atlėkusio kalavijo smaigalį ir linktelėjau dėkodamas: - Gracias por
la pelea (a.p.: ačiū už kovą).
Vaikinas sustingo ir, netikėdamas, kad kova jau baigta - klapsėjo
akutėmis.
Pasigirdo kažkokie šūksniai. Lyg pritarimo, lyg nusistebėjimo.
Atokiau, sustingę stovėjo net jūreiviai, Tilio ir Stefano artilerijos įgulos.
Pasigirdo replikos.
 - Jūs man skolingas paslaugą, jaunasis senjore... – ištariau ir daugiau
nekreipdamas dėmesio į šutvės lyderį, o žengtelėjau link likusių dviejų
vaikinų. - Na, kuris kitas, senjorai?
Jei ne aukštas falšbortas, jie matyt būtų žengtelėję atgal... Gerai, kad
laivuose yra falšbortai...
- Palik žaliasnapius ramybėje... - vienas iš nuošalyje stovėjusio idalgų
būrelio vyrų, susižvalgęs su savo draugais, žengtelėjo link manęs.
Tai buvo gana augalotas, gyvenimo matęs senjoras. Apie
keturiasdešimt. Bet gal tik taip atrodė, nes veidas buvo išvagotas gyvenimo
vargų ir, matyt, nemenko kiekio vyno... Jo veidą ir smakrą puošė seniai
surambėję nedideli randai. Judesiai buvo plastiški ir laisvi...
- Man florintas labai reikalingas, senjore...
- Don Antonio...
- Taip-taip... žinau, leiskite prisistatyti: Garsija de Cherez... –
manieringai nusilenkė Garsija.
- Está muy bien, senor (a.p.: nuostabu, senjore), - nusilenkiau atsakydamas. –
O antrąją sąlygą pasiruošęs įvykdyti?
- O! Jūs kalbate apie paslaugą? Paslauga Santjago kavalieriui, tai
šventas ir garbingas dalykas, senjore, - kalbėdamas Cherezas ironiškai
šypsodamasis, nė neatsiklausdamas, be jokių reveransų, tiesiog lyg tai būtų
kasdieniškas ir savaime suprantamas dalykas, paėmęs už neužaštrintos
geležties Alonso laikomą rapyrą ir truktelėjęs, lengvai ją perėmė. – Kai
šturmavome Grenadą, man teko garbė būti netoli jūsų grande magistro dono
Martino Vaskeso de Arse... Prakeikti maurai...
Kalbėdamas Cherezas nusijuosė savąją rapyrą, kuri, iš pažiūros, buvo
neblogesnė, o gal net geresnė, nei manoji ir pabandė pamosikuoti
mokomąja.
- O jūsų neapsėmė? (a.p.: minėtas didysis Santjago ordino magistras žuvo per Grenados
šturmą, kai maurai atidarė šliuzus)
- Truputį per lengva... bet tiks... A? A taip, ne, tada aš buvau tik
vargšas eskudero pas doną Chuaną de Sanoriją. Mes stovėjome ant kalvos...
Drąsūs ir pramuštgalviai, tie jūsų broliai, vienok... Pradedam?
Iš judesių pažinau seną kovotoją. Čia tikrai ne žalias vaikinukas.
Apie visokius „ispaniškuosius bučinius“ - galiu pamiršti...
- Mielai...
Ops... Pirmieji žingsniai ir toks pat „magiškasis ratas“! Taip...
Keli tušti mostelėjimai iš abiejų pusių... Keli „atajo“ pabandymai (a.p.:
pabandymai perimti priešininko ginklo valdymo kontrolę – priversti judėti priešininką pagal savo
norą)...
Persvaros nebuvo nė vienoje pusėje.
Nežiūrint amžiaus, mano priešas judėjo grakščiai, lengvai, panašiai
kaip Chuanas, ir jautėsi nugludinti įgūdžiai ir patirtis...
Nei dūrių, nei kirčių dar nebuvo – jis laikėsi to pačio mokymo, kaip ir
aš: vienas smūgis – vienas negyvas priešas... Čia jau naujoji „geometrinė“
estrezos mokykla (a.p.: vėliau bus pavadinta „destreza“)...
Bet tai negalėjo ilgai tęstis...
Na, ką gi, klastūnas gi aš...
...grįžtelėjęs padariau silpną provokuojantį „medio tajo“ (a.p.: kirtis nuo
alkūnės) ir jam jį atmušant, tiesiog atlikdamas pusvoltį (a.p.: Voltas apsisukimas
apsisukimas 180 laipsnių), palindau po jo ranka... Geležtys sučeržgė ir taurės
susikirto (jei būtų tamsa, matyt žiūrovai pamatytų žiežirbas), o mano kairė
ranka čiupo už Garsijos kaklo ir aš pats susiriečiau metime, priešininkas
pakibo ant mano peties ir šonu plojosi į denį. Iškvėpė bagarsę aimaną...
Gerai pataikė, kad plaučiai taip supliuško.
Pakėliau nuo denio abu mokamuosius kalavijus ir perduodamas juos
Tiliui paprašaiu:
- Gertuvę...
Jei neimti galvon vandenyno ir laivo garsų, tai laivą apgaubė tyla.
Atsitūpiau šalia akis išsproginusio ir jau galūnes pradėjusio judinti Garsijos.
Prilaikiau galvą, kurią jis, matyt, gerokai stuktelėjo, ir suvilgiau lūpas
brendžiu.
- Uuuufff, - pasirėmęs ant alkūnių pasipurtė Garsija. – Visą dvasną
išmušei... Nuostabu!.. Kad aš dar nors kada nors, po velnių, susikaučiau su
Santjago... Tegu mane šventoji Magdalena...
- Neburnok, sūnau mano... Nelabasis tik ir laukia... – šalimais pritūpė
tėvas Mykolas ir pasuko galvą į mane. – Sūnau mano, Antonio! Patausok
savo jėgas nekrikštams! O tai epitimiją...
- Viskas gerai, padre Migeli... Viskas gerai... – Cherezas pabandė
keltis. Jo veidą netgi nušvietė šypsena. – Pralaimėti Santjago riteriui, jokia
ne negarbė. Mano pagarba, don Antonio. Jūs turėjote gerą mokytoją... Aš
pats pasiruošęs jums sumokėti florintą, kad duotumėte man keletą pamokų!
Duodu dantį išlupti, kad jūs dueliantas kokių reta...
- Pataupykit savo dantis, senjore Garsija, – nusijuokęs papurčiau galvą.
- Aura popularis (a.p.: lot. kai norima pasakyti, kad nepastovi sėkmė arba šlovė), nereikia
man duelianto šlovės...
 - Opus laudat artificem (a.p.: lot.: prasmė: - darbas giria meistrą), don Antonio...
– jau gana vikriai atsistoję Cherezas manieringai nusilenkė. – Tai kaip dėl
kelių pamokėlių?..
Na štai: ispaniška estreza su vokišku fechtu – grėsmingas mišinys... O
dabar, kai Ispanijos karalius ir Šventosios Romos Imperijos imperatorius –
vienas ir tas pats asmuo, o unija ant nosies – daug vieni iš kitų perims... Bet
tai dar bus, o aš tik pirmoji kregždė, apie kurią visi pamirš: plaukiu į šalį,
kuri dar neturi net savo pastovaus pavadinimo, su laivu, kurį kažin ar kas
prisimins, su krūva avantiūristų ir kompleksuotų žmogiukų, apie kuriuos
visi pamirš; ir dar turiu vardą ir pavardę, kuri niekam niekada neužklius:
Antonio los Viecho arba de Viecho, tai tas pats kas "Fricas Miuleris" -
Vokietijoje ar "Jokūbas Petro" - Lietuvoje ir Žemaitijoje... Tačiau tai buvo
pirmasis florinas už estrezos pamokas... Po kelerių metų turėjau ir rimtesnių
mokininių. Bet pusamžis ir gyvenimo skonio ragavęs senjoras Garsija de
Cherezas buvo pirmasis mano mokinys. Vėliau jis tapo vieno iš mano būrio
seržantu, bet tai jau kita istorija. O tąkart - iš ties buvo malonu...
Na štai, o dabar, vos antra diena ant kranto - ir kaip anų įvykių
pratęsimas... Blyn...
Ir taip. Ernandas buvo ne tik pagarsėjęs kovotojas, bet ir kaip didis
nekantruolis, kuris visai nepageidavo savo šlove dalintis su kažkokiu
atėjūnu. Jo akiai, proga pasitaikė nebloga... Iš pat pradžių sustatyti visus
taškus ant „i“. O man – taip pat: greit sumečiau, kad verta pasiduoti šiai
provokacijai. Jo žodis buvo pakankamai girdimas ir jau niekam nieko
įrodinėti neprireiks, net jei aš garbingai prakišiu vardą turinčiam kovotojui.
Na, galų gale – esu tik atėjūnas... o kol kas - mano vardas "Niekas"... Dabar
pats šypsausi iš savo buvusio naivumo. Tiesa, kaip visada, buvo kiek
kitokia. Ir aš savo manymuose šiek tiek klydau...
Iš ties, kai kada geriau būti mūšio lauke...
...Jau kuris laikas sukinėjomės po išplūktą ir nudulkėjusią aikštelę ir
smalsių žioplių padaugėjo, o mes Nė vienas iš mūsų neįgavome pranašumo:
nei Ernandas, nei aš...
Pabandžiau net itališką stilių, bet supratau, kad geriau nė nemėginčiau:
kaip ir įtariau – jis su grakštumu išvengė atakos ir kontratakavo, bet jo
„atajo“ nepasiekė tikslo ir mes vėl sukomės „magiškuoju ratu“...
...pabandžiau kelis „Chuano“ firminius slaptus smūgius...
...ir Ernandas pabandė kelis visai įdomius išpuolius...
 Įdomu tai, kad supratau, jog Ernandas - kovotojas iš prigimties. Galbūt
nemokėjo visų tų techninių gudrybių, bet labai mokėjo išnaudoti savuosius
įgūdžius, o tai gerokai svariau, nei techniškai taisyklinga pynutė. Net jutau,
kad su reakcija šiek tiek vėluoju. Kitaip tariant, jei man, tam, kad
pasiekčiau šiokį tokį meistriškumą, reikėjo ilgų metų treniruočių ir realių
kovų, įskaitant ir mūšio laukus, tai jis, Ernandas – visa tai tiesiog skynė iš
ore. Talentas, vienok. Ne prieš „indios“ čiabuvius, gi meistriškumą gludino,
o ir didesnė dalis galvažudžių - nebuvo įmantrūs estrezos meistrai...
Supratau, kad dar kelios treniruotės su šiuo žmogumi ir jis, mane
perkandęs, ims viršų... Na štai – stiprus sutiko stipresnį... Sąžiningai keliu
kepurę, prieš jo meistriškumą. Tai buvo trečias mano kovų mokytojas, o gal
tiksliau- partneris, kuris iš ties leido nugludinti mano kovos įgūdžius. Sudėti
į šį mokslą visas savo jėgas, bet ir tai būdavo, kad ne visada laimėdavau.
Bet tai buvo vėliau. Daug vėliau, o tą kartą - mokomųjų espadų galiukai
susikibo, žvangtelėjo, bet nė iš vienos pusės atakos nebuvo...
Tik, kaip sakiau, jį kartais pavesdavo jo ūmumas. Taip ir šį kartą, jam
jau nusibodo ir Ernandas staiga permetė rapyrą į kairę ranką ir atakavo
tiesioginiu išpuoliu, kaip tai mėgsta daryti lombardai. Bet čia pat, jo akyse
sušvito nuostaba, kai susidūręs su lygiaverčiu priešininku, kuris nuėjo kita
kryptimi, nei tikėjosi de Soto, ir blokavo išpuolį akimirksniu perėmęs
rapyrą į kairę ranką...
Net mintyse šyptelėjau. Tą patį triuką mėgo ir Chuanas. Taip... kairę
valdau kiek blogiau, bet gynybą galiu kažkiek palaikyti. Tad šiokios tokios
patirties tame „triukų šokyje“ turėjau...
Žiojausi pasiūlyti tęsti kovą su dagomis, bet staiga nuaidėjęs lėtas
aplodismentų pliaukštelėjimas, mus sustabdė. Mes sustingom, Ernando
akys tarsi atsijungė (o čia jau klaida), o aš pagavęs tą akimirką, padariau
išpuolį, bet jis tinkamai sureagavo, gana įmantriai šoktelėjo ir rapyrų
kryžmos susikibo: vėl niekeno viršus!
- Liaukitės, įsakau!
Balsas nuskambėjo tvirtai ir įsakmiai. Na, gal su pašaipos gaidele.
- Nando, panašu, kad radai sau lygiavertį priešą... Tad tuo ir baigsit.
Dabar.
Kaip ir priklauso, nusilenkėme vienas kitam ir pasisukome į kalbantįjį.
- Panašu, kad taip, brangusis uošvi. Panašu, kad taip, - linktelėjo
Ernandas, o jo povyzoje jau jautėsi atsainumas ir nerūpestingumas, netgi
lengvas plevėsiškumas. Akimirksniu iš kovotojo jis virto į plebėjų, žmogų,
kuris turi privilegijų ir imunitetą nuo visokiausių negandų.
Na taip. Prieš mus stovėjo jo ekscelencija, Auksinės Kastilijos
gubernatorius - donas Pedro Arias de Avila. Kiek jam dabar? Apie
aštuoniasdešimt? Nepasakytum: tiesus, išdidus, kilmingas. Tik
susiraukšlėjęs, o paakiai pajuodę. Prisimerkęs, kaip trumparegis arba
žmogus daug būnantis dykumose, kur pustomas smėlis... Ir neapčiuopiamo
seniokiško marazmo pėdsakai. O gal valdingumo? Nežinau. Tąkart
nežinojau. Bet iškart supratau, jog tai žmogus kuris neperneša, kai jam
priešgyniauja. Be abejo, sumanus, protingas, bet ne visuomet neadekvatus.
Kitaip tariant, tokiam arba paklūsti, arba nuo jo sprunki... Taiaaaip...
nenuvylė... sprendžiant iš pasakojimų, kažko panašaus ir tikėjausi...
- Na ir kas jūsų mokytojas, jaunuoli? Tik nereikia prisistatinėti, aš ir
taip žinau, kas jūs toks.
- Senjoras Chuanas de Kueva y Sntjago, dono Beltrano de la Kueva...
- Albukerkės bastardas?! – išlenkti vokai rodė nuostabą. – O jis ką,
kojų nepakratė?
- Kai mes prieš kelis mėnesius išsiskyrėme ir jis išvyko į Jo didenybės,
mūsų visų senjoro Karolio rezidenciją, buvo sveikut sveikutėlis... – ištariau
nutaisęs kasdieniškai neutralų balsą ir nusilenkiau.
- Ot, tai! Žinai, Nando, jei jis būtų čia atplaukęs, su manimi, aš savo
dukrą būčiau už jo išleidęs! Cha... cha... – pats sau sukrizeno senis. – Nors
ne, nebūčiau. Jis toks mergišius, kad nebuvo miesto, kur nepaliko bastadro
arba nenudurto kokios mergšės vyro... cha-cha-cha....
Nejučiom dėbtelėjau į Ernandą, bet, panašu, kad tokie senio sąmojai, jo
jau seniai nebejaudino. Juo labiau, kad į dvikovą senio jau nepakviesi.
Beprasmiška (a.p.: pagal papročius, nuo vyrai nuo 60 metų, jau visai garbingai galėjo sau leisti
nepriimti iššūkio. Tai nebuvo laikoma gėda ar negarbe)
Pedro Arias neleisdamas niekam išsižioti, tęsė toliau:
- Tai jei jis tavo mokytojas, kodėl man nežinoma tavo pavardė, los
Viecho?
- Kai mes su senjoru Chuanu, kuris mane dabar vadina įbroliu,
pradėjome srėbti kario srėbalą, jūs į savo griežtas ir teisingas rankas
perėmėte šią provinciją, - lūpų kampučiais šyptelėjau ir, tarsi sakydamas,
kad laukia svarbesni reikalai, daugiareikšmiai dirstelėjau į krepšį, kurį
buvau palikęs ant didelio riedulio prie įėjimo į kiemą.
Senio žvilgsnis nulydėjo manąjį ir jis vos-vos linktelėjo:
 - Įbrolis mat... O buvo laikai, kai mes, su donu Beltranu... – senis, tarsi
pasidavęs akimirkos prisiminimams, kažkur paskendo, akys apsiblausė... –
Ir Beatričė...
Donas Pedro nebaigė sakinio, kinktelėjo galva ir jo atsipalaidavimas
išnyko akimirksniu:
- Tu, - durstelėjo pirštu į mane, o po to į Ernandą, - eini su manimi.
Matau, bus apie ką pakalbėti. O tu, Ernandai, surask senjorą Tomazą ir už
pusvalandžio pas mane.
Donas Pedro, kariškai, ant kulniukų pasisukęs, nužirkliojo link po
kolonomis pasislėpusio įėjimo.
Ernandas delnu kepštelėjo per pakaušį priėjusiam ir iš šeimininko
paėmusiam treniruočių espadą jį lydinčiam indėniukui:
- Supratai? Bėk pas senjorą Tomazą ir pakeliui atnešk ko nors
gaivinančio. Aš jo čia lauksiu, - sakydamas šiuos žodžius, suokalbininkiškai
man viena akim mirktelėjo ir puse lūpų ironiškai šyptelėjo.
Aš taip pat linktelėjęs ir šyptelėjęs, pasičiupau krepšį ir nuskubėjau
paskui senąjį doną.
Dono Arieso kabinete, buvo netgi buvo vėsu. Būčiau maloniai
atsidavęs gaivai, jei ne tokia, kažkokia, neaiški situacija.
Tuo tarpu senis apėjo aplink savo stalą, o jį lydintis tarnas iš stovinčio
molinio butelio pripylė jam sklidiną taurę balto vyno.
- Eik iš čia, - paliepė senis tarnui ir šis lankstydamasis, trilinkas
susirietė ir atbulomis dingo iš kabineto. – O tu duokš... ką ten atvežei.
Įžvalgusis senis klekstelėjo į krėslą ir atsainiai paėmęs taurę, nugėrė
kelis gurkšnius.
Man beliko tik iš krepšio išžvejoti Sevilijos Santjago ordino
komandoro laišką ir perduoti donui Perdui.
Šis daugiau pats sau linktelėjo ir atidžiai apžiūrinėdamas antspaudą,
kuriuo buvo užplombuotas ritinėlis, ištarė:
- Žinai, kas čia?
- Ne, jūsų ekscelencija. Man liepta perduoti iš rankų į rankas arba
sunaikinti.
- Aha... gerai, - senis gurkštelėjo dar kelis gurkšnius ir jau pustuštę
taurę pastatė ant stalo, sulaužė antspaudą, bet laiško neišvyniojo, o
laikydamas jį rankose, pasirėmė alkūnėmis į stalą: - „Santa Teresės“
kapitonas jumis labai patenkintas. Sakė, jog būrį driskių pavertėte patrankų
meistrais...
 - Leiskite nesutikti, donai Pedrai, - nuolankiai linktelėjau. – Abi įgulos,
visiškai žalios. Mūšyje neišbandytos. Nežinia kaip elgsis susirėmimo metu.
- Khmm... Teisingas pastebėjimas. Aš planavau nuimti dvi patrankas
nuo „Santa Teresės“...
- Ar verta?
- Ką? Paaiškink, - jau susidomėję sužiuro į mane sensis donas.
- „Santa Teresėje“ aštuonios patrankos. Bet visos jos šiaip sau –
apžiūrėjau visas. Tik dvi naujoviškos, lietos mažos serpentinos, kaip jas
vadina Venecijoje. Bet su nevisiškai teisingu vidinio vamzdžio kampu.
Prišaudymo reikia. Tad, geriausiu atveju, gali būti tinkamos tik tvirtovės
gynybai. Bet dėl to kampo, neilgai tarnaus - sienų storiai nelygūs. Kitos
senos. Dvi iš jų turi kažkokius nelygumus ar kriaukleles vamzdyje. Na,
dešimčiai šūvių. Gal kiek daugiau... Na, abordažo metu iš jų kartečes
galima pilti...
- Kitos keturios?
- Pusėtinos. Bet griozdiškos. O svarbiausia - parako atsargos mažos.
Kapitonas mano įguloms tik po porą kartų leido iššauti ir tai... – numojau
ranka. – Įtariu, kad laivo savininkas pataupė... Kažin ar pats senjoras
kapitonas apie tai žino...
- Išmanote artileriją...
- Ir ne tik. Parako gamybą, arkebūzų gamybą... Su manimi - du vyrai,
mano leitenantai, kuriems parakiniai ir templiniai ginklai, tai kaip kunigui
„Tėve mūsų“...
- Leitenantai? Ne seržantai?
- Ne, su Santjago ordinu jie nieko bendro neturi.
- A-khmm... – tarsi patenkintas linktelėjo senis. Subarbeno pirštai į
stalą. – O „Santa Ana“?
- Į „Santą Aną“ net nebuvau įžengęs.
- Bet galėtumėt inspektuoti?
- Su jūsų įsakymu... – gūžtelėjau pečiais. Iš tiesų: o kodėl gi ne? – Taip.
Tuo tarpu akys jau spėjo priprasti prie kambario prieblandos.
Asketiškas kambarys, reikia pasakyti. Net labai. Mūro akmenys net nebuvo
kažkaip pridengti. Asla, taip pat akmeninė. Nutrintas kilimas patiestas tik
po stalu, kur sėdėjo gubernatorius. Kelios vėliavos, keli trofėjiniai ginklai
ant sienų. Dar komoda ir raštininko staliukas, už kurio niekas nesėdėjo...
Toks įspūdis, kad tai laikina prieglauda, o ne jaukus darbo kabinetas.
- Apie visa tai aš dar pagalvosiu. Jūs, aišku, tarnausite man.
 - Visų pirma, aš Santjago ordino kavalierius...
- Taip-taip, - atsainiai numojo ranka donas Pedro ir jau užsidėjęs
akinius (a.p.: skaitymui akiniai Europoje naudojami nuo XIVa. vidurio) įsigilino į tekstą.
Prabėgo gal net kelios minutės, kol senis, pats sau, be garso krutino
lūpas. Kelis kartus dėbtelėjęs į mane, palingavo galva. Geležinis žmogus,
kuris, visą aplinką moka pajungti sau... Nedrįsau trukdyti.
- Taip... Puiku... Kol laivai neišplaukė į Isla Chuana, brūkštelsi savo
ordinui kelis žodelius. Mano žodelius, savo vardu...
Per akinių viršų senis tyrinėjo manąją reakciją. O kokia gali būti mano
reakcija? Skersą ir išilgą dėjau ant jų intrigų. Nei aš čia ką pažinojau, nei
ką, nei žinojau už kokius idealus kautis reikia. O vėliau ar anksčiau -
kažkokią pusę visada rinktis reikia... Tad kodėl ne gubernatoriaus?
Tad aš tik gūžtelėjau pečiais ir sutikdamas nusilenkiau.
Šnarpšdamas senis linktelėjo ir nuleido akis į raštą.
Tuo tarpu trinktelėjo durys ir vidun, be jokio išankstinio pranešimo,
barškėdami ginklais įžingsniavo du vyrai, kurie tik nesmarkiai nusilenkė, o
donas Pedro net nekrustelėjęs skaitė toliau. Na va, kitas kontinentas ir jau
papročiai keičiasi... Europoje, šiais laikais, to nebūtų, o čia, va – taip
paprastai. Tarkš-barkšt... be jokių ceremonijų – kvietei? Štai ir mes...
Vienas iš įėjusiųjų buvo Ernandas de Soto, o kitas – itin tamsaus gymio
ir juodų kaip varnas plaukų, siaurokų pečių vyras. Nors nosis ir buvo
kumpa, bet nei žydiška, nei saracėniška. Indėnas!
Tikiuosi, kad mano akys iš nuostabos neužlipo ant kaktos... Taip, tai
buvo indėnas su senoviška rapyra prie diržo, su daga... šosai, pufai...
kurpės... Neįtikėtina, bet akivaizdu!
Taip, tuo kartu man atsirodė keista. Ir tai manyje suveikė ano
„gyvenimo“ stereotipai. Nors neturėjo suveikti! Niekaip neturėjo! Kam
karaliams ir šio pasaulio valdovams išdegintos žemės?! Žemės, tiksliau
grafystės, kuriose nėra pavaldinių?! Ogi niekam! Nejučia prisiminiau
pasakojimus, kaip Izabelė Katalikė vos nepasmerkė Kolumbo už tai, kad šis
kaip vergus į rūmus atvežė krikštytus indėnus... Taip... Iš esmės, jei
čiabuviai buvo ištikimi Karūnai ir vykdydavo priesaiką, tai jie buvo tokie
pat karaliaus pavaldiniai, kaip ir visi kiti... Kaip baskai, tarkim... Jų, vietinių
kilmingų vadų – kasikų gražesnes dukras, be jokios sarmatos, idalgai ėmė į
žmonas... Su bažnyčios palaiminimu, aišku... Buvo ir konfliktų, be abejo.
Nesusipratimų. O esmė tame, kad dėl kultūrinių ar kitokių skirtumų, dažnai
genties papročiai ar stabmeldžių įpročiai paimdavo viršų: indėnai ne visada
suprato jiems naująjį tikėjimą, kaip nesuprato nei kitų prievolių, nei
gaunamos naudos... Čia ir būdavo tragedijų pradžia... Už išdavystę,
rekonkistoje grūdinti ispanai - mokėjo keršyti... Panašiai, kaip teutonai atėjo
į Prūsiją – prisiekę ir ištikimi kunigaikščiai, vėliau tapo jų fraicheriais ir
baronais... Tad štai ir čia: priešais mano akis stovėjo va štai toks vietinis
„fraicheris“, tiksliau kasikas, kaip vadino vietinės kilmės baronus - kuris už
savo tėvo ar savo nuopelnus buvo pripažintas senjoru. Tai buvo idalgas ir
turėjo teisę nešioti kalaviją ir, matyt, jei turėtų, tai galėtų jodinėti žirgu.
Aišku, kad valdė kažkokias žemes ir buvo jų senjoru...
Na, o koks Tomazo vietinis vardas? Nežinau. Man nerūpėjo. Taip
niekad ir nesužinojau. Gal net jau neturėjo? Žodžiu, tai jau buvo naujasis
ispanas ir jau ne joks ne indėnas...
- Cha, Ernandai... Tu įsivaizduoji, mūsų vyskupas pranciškonas
Chuanas de Kuevedo mus ir toliau šmeižia (a.p.: Juan de Quevedo, 1450-1519-12-24,
pirmasis vyskupas Panamoje, tiksliau: Santa María la Antigua del Darién, nes Panamos miestas
įkurtas tik 1519 m. liepą. Jis buvo Pedrarijo Davilos priešininkas ir 1518 m. išvyko pas Karolį
bandydamas pateikti skundus prieš Davilą jį visaip šmeiždamas ir juodindamas, bei prašydamas
ypatingų neliečiamumo teisių Amerikos čiabuviams. Tokie jo prašymai buvo sutikti su nuostaba,
nepasitikėjimu ir jis nebuvo suprastas. Vėlesnių laikų humanistai neretai neįsigilinę į esmę jį
cituodavo. Jis kaip ir padėjo pagrindus konkistadorų juodinimui. Mirė neaiškiomis aplinkybėmis), -
senis suraukęs snukį nusiėmė akinius, o aš, tuo tarpu, pagalvojau, ką jis turi
galvoje sakydamas „mus”? „Mus“ tai mus visus, visą aukso Kastiliją ar
save, kaip karaliaus vietininką... – Šlykštus juodaskvernis... Negana to,
karalius, pasibaisėjęs Espanjolos auditu (a.p.: isp.: Española, tai Haiti nuo taino indėnų
“Ayiti”) ir prisiklausęs šmeižiko, mums siunčia auditorių – Džilą Gonzalesą
de Avilą! Nors jis man ir tolimas giminaitis… Bet… galės pūst sau į nosį, -
senis baigė kalbą trinkteldamas kumščiu per stalvirštį.
(a.p.: Gil González Dávila arba Gil González de Ávila (1480-1526), auditorius, Karūnos
atstovas. Nors Nikaragva jau buvo aptikta pačio Kolumbo, bet ją ištyrinėjo būtent jis ir jo
bendražygis Gonzalesas Nino. Atvykęs į Santa Mariją, sutiko Pedrarijo Davilos pasipriešinimą, kuris
neleido jam atlikti audito ir nedavė nei laivų, nei žmonių, nei pinigų iš Panamos iždo. Tad jis savo
jėgomis (lėšomis) turėjo statyti brigantinas ir į Nikaragvos pusę pajudėjo tik 1522 m. iš Pearlo
salyno).
- El suegro (a.p.: uošvi), manau jums tai nesudarys pernelyg didelių
keblumų, - tarsi nuobodžiaudamas spragtelėjo per savo rapyros buoželę
Ernandas.
- Žinoma... Žinoma... Ir man padės mūsų jaunasis draugas... Ar taip?
- Kodėl gi ne, donai Pedro... - kryptelėjęs galva linktelėjau. Na štai,
begalvio tarpininko raštininko karjeros pradžia, blyn... „Eina jie visi šikt“...
– tąkart pasiunčiau juos kuo toliau, bet balsu nieko neištariau.
 - Puiku, puiku, bet apie tai vėliau. Gerokai vėliau! Taip, hijo (a.p.: sūnau),
su „Santa Teresė“ atvykusius senjorus driskius, kurie jau „dievina“ šita
jaunuolį... Santjago kavalierių... – paskutinieji žodžiai nuskambėjo kažkaip
savotiškai skeptiškai, - paimsi pas save. Jie ten su savo pyškalais sudarys
atskirą skyrių. Už savaitės išžygiuojat. Panamoje reikalingas pastiprinimas
ir atsargos. Senjore Tomazo, jūs su savo guerro (a.p.: kovotojai), taip pat būsit
senjoro Ernando žinioje. Susipažinsit už durų. Pareigas pasiskirstysite taip
pat už durų! – tarsi užčiaupdamas bandančius išsižioti, nors tokių ir nebuvo,
senis kilstelėjo ranką. – Poryt pas mane. Su aiškiom pareigom ir žygio
planu, o tai čibčai (a.p.: piečiau gyvenančios indėnų gentys) neramūs. Vėl kažką
rezga... Nors į subinę akis statyk. Ir baust! Aišku? O dabar lauk. Ir be jūsų,
rūpesčių pilna... Ir kur tas velnio neštas sekretorius?!
- Aš čia, - mano nuostabai, iš už durų, nedelsiant išniro tas pats
žmogiukas, kuris pildė Davilai taurę.
- Vėl klauseisi, senas sukčiau? – visai nepiktai leptelėjo donas Pedro į
ką sekretorius tik gūžtelėjo pečiais, kaip į savaime suprantamą dalyką. – Jūs
dar čia?
Nors kabinete buvo vėsu, bet tik išėjęs į lauką, tarsi pajutau gaivą.
Įtraukiau oro ir palingavau galva.
Tuo tarpu prie Ernando pribėgo indėniukas ir padavė ilgą cigarą, kurį
šis, su malonumu pasukiojo tarp pirštų.
- Cigaras? – ištariau (a.p.: Kuboje pirmoji cigarų manufaktūra pastatyta 1541 m.) –
Jei turite dar vieną tokį, tai aš pasiruošęs pasidalinti fryzų brendžiu, kuris,
daugiau nei pusmetį, išstovėjo raudono Mozelio vyno statinaitėje. Net
neįsivaizduoju, kokio jis skonio, bet paprastai, tokie būna neblogi.
- Brendis?
- Vyno brendis.
- Nuostabu, mielas drauge, jei leisite taip jus vadinti. Nuostabu, o tai
pas mus, jei ilgiau neužsuka laivai, tai tik degintas sacharono vynas,
caballero Antonio.
(a.p.: sacharonas - cukraus ar cukrašvendrių degtinė. Pats žodis „romas“, pasak kai kurių
versijų -kilęs iš lot. žodžio „saccharum“ antrosios dalies –isp.: „ron“)
- Antonio. Jums aš tik Antonio.
- Ernis. Nando tik tas senis ir mano žmona mane taip vadina. Ir jūs
galit, jei norit susipykt, - tarsi viena dantų puse būtų atsikandęs neišnokusio
obuolio išsišiepė Ernandas. – Kažkas juokingo?
- El glotón - ernis. Vienoje iš šiaurės tautų, taip vadinamas „glotonas“.
 - O ką? Gal ir nieko. Laukiu vakare. Vila prie šiaurinių vartų. Beje, kur
apsistojote?
- Prie kranto. Diego name.
- A, žinau. Negerai ten. Ten pati papėdė ir vėjas neužpučia. Karšta,
kaip katile. Kraustykitės į mano vilą. Atiduosiu vakarinį sparną. Vis tiek
man jo nebeprireiks. Caramba, o tiek sukišta... Dėl kainos sutarsim.
- Neprireiks?
- Senis donas Davila audžia mintį perkelti rezidenciją į Panamą. Rašys
laiškus ir taip toliau... Čia blogos vietos. Šios kalvos nederlingos. Proviziją
nepatogu vežti... Na ir dar, šis bei tas... Žodžiu, dar pamatysi
(a.p.: iš ties, šios žemės buvo nederlingos. Naujakuriai pradžioje netgi kentė badą, čiabuviai
sėkmingai blokuodavo praėjimus, rengdavo antpuolius. Balboa su vietiniais buvo sudaręs taikos
sutartis ir, kurį laiką, vyravo trapi taika, bado nebebuvo, bet vargingas gyvenimas vertė ieškoti naujų
vietų. Su dideliu pastiprinimu atvykęs Davila (įvairiais skaičiavimais apie 2000 žmonių) sulaužė
taiką, išvaikė vietinius nepatikimus gyventojus ir geležine ranka ėmėsi valdyti visą Auksinę Kastiliją,
tačiau minties perkelti sostinę neatsisakė ir 1519 m. rugpjūtį įkurdinęs Panamą, jau 1520 m. ją
paskelbė naujųjų žemių sostine. Mūsų herojus, kaip tik jį, palikusį Panamoje 100 naujakurių, grįžusį
į Santa Mariją ir užtiko. Panama, savo geografine padėtimi buvo gerokai patogesnė. O Santa Mariją
jau 1524 m. sugriovė čiabuviai)
- Tik su manim bus dar du junkeriai, alemanų (a.p.: isp.: alemanes – vokiečiai)
idalgo ir padre Migelis...
- Padre?!! Čia tas, kurio alia visos maldos, pasak jūreivių ir kareivių,
lekia tiesiai Viešpačiui į ausį? – kilstelėjęs antakį, skeptiškai šyptelėjo
Davilos žentas.
- Aha. Galbūt todėl ir lekia tiesiai į ausį, kad, mano ganytojui ir
mokytojui, kareiviškos linksmybės ne tik ne svetimos, bet ir įkvėpimo
šaltinis, - kaip suokalbininkas mirktelėjau.
- Kchmmm.... Va, tokio vyskupo mums ir reikėtų, jei tiesą sakai, -
linktelėjo galva Ernandas į varpinės bokštą, kur jau ruošdamasis skambinti
varpais ir kviesti parapijiečius į vakarines maldas, stypsojo kažkoks
žmogeliukas. - Žinoma... Kodėl gi ne, don Antonio?.. Kodėl gi ne... Po
vakarinių mišių jūsų visų lauksiu. Santa Marijos alkaldas (a.p.: šiuo atveju meras)
Kasparas de Espinoza (a.p.: Gaspar de Espinosa y Luna, 1484-1537. Kartu su Davila įkūrė
Panamos miestą, su Ernando de Soto 1520 metais organizavo ekspediciją į Nikaragvą –tuo metu
vadintą Veragua ar Veraguas. Pavadinimas apėmė ir Kosta Riką) taip pat žadėjo užsukti.
Paragausim jūsų brendžio. Susipažinsit. Pakalbėsim. Apsvarstysim. Jūs,
senjore Tomazai, taip pat kviečiamas, - pasuko galvą į neįkyriai, bet
išdidžiai stovintį siaurapetį vyrą. - Beje, aš jūsų vienas kitam nepristačiau,
senjorai... Tas mano uošvis galvą iškvaršins kam nori...
 XXII. Ereliai
Brolis pranciškonas, tėvas Antanas, Kretingos Viešpaties Apreiškimo
vienuolyno celėje miegojo neramiai. Per miegus blaškėsi ir šūkčiojo,
nusispardė apklotą ir, nežiūrint kambariuko vėsumos, kuris net žiemą buvo
šykščiai šildomas, prakaitavo taip, lyg būtų buvęs drėgnuose tropikuose.
Galų gale, nuslinkus pagalvei, tėvas Antanas stuktelėjo viršugalviu į
siauros lovos kraštą ir pabudo. Pašoko, nuleido kojas ant šaltų grindų, bet
vėsuma jo neatgaivino. Suvokė, kad jis vienuolyno celėje, suvokė, kad dabar
žiema, bet sapnas nepaleido, o galva sukosi: prieš akis plaukė ryški saulės
šviesa, karališkosios palmės, nuo jų besileidžiančios lianos, krūmynai,
girdėjo bangų mūšą, upelio čiurlenimą ir visokiausių garsų kakafoniją...
Buvo karšta kaip pekloje, bet, tarsi to būtų negana, jį kaustė sunki, arklio
ašutais kimšta šimtasiūlė ir metalo gniaužtai...
Vienuolis, kuris pasaulietiniame gyvenime buvo žinomas kaip
Rimgaudas, papurtė galvą ir vaizdiniai, plevendami kaip miražas, pradėjo
nykti. Po truputį sunyko ir košmaras, kurio logiškai pavadinti košmaru -
nesivertė liežuvis. Išnykt išnyko, bet liko nežmoniškas galvos skausmas.
Vienuolis negalėjo prisiminti nė vienos maldos, nesugebėjo net peržegnoti.
Tačiau, tarsi švino pripilta ranka pabandė sugrabalioti plastikinį buteliuką
su mineraliniu vandeniu ant šalimais stovinčio stalo, bet vietoj to, ranka
užkliuvo už kėdės atkaltės, į kurią jis pabandė nesėkmingai įsikabinti.
Užkabinta kėdė krito ir subarškėjo...
Pasigirdo beldimas į duris ir jos tyliai prasivėrė.
Tarpduryje pasirodė pasišiaušusio tėvo Tomo galva:
- Broli Antanai, pagalbos nereikia?
Antanas pabandė ištarti, bet tik sumykė ir papurtė galvą, o įsiplieskęs
palubės šviestuvas privertė jį užsimerkti. Vos užsimerkus, Antano galvoje
vėl pradėjo suktis egzotiniai vaizdiniai. Tik daug blankesni, nei sapne... ir
noras... noras...
Ne jo noras... o noras kažką atsiminti... kažką pamatyti... Ir pyktis...
Ir malda...
Maldos nuotrupos...
...ir girdėjo ne savo balsą...
...ausyse nuskambėjo ne jo pusbalsis šnabždesys...

...Sancta Maria mater Dei,

 ora pro nobis peccatoribus, nunc, et in hora mortis nostrae.
Amen....
(iš lot.: Šventoji Marija, Dievo Motina,
Melsk už mus, nusidėjėlius,
Dabar ir mūsų mirties valandą.
Amen.)
...tarsi stambaus rožinio karoliukas tarkštelėjo kažkur pačioje galvoje...
Savo minčių jis neturėjo. Tik tėvas Antanas suprato, kad tai buvo
trečiosios „Sveika, Marija“ rožinio įžangos pabaiga ir tuoj prasidės
„Garbė Dievui Tėvui“...
- Dieve mano, jūs visas degate! – brolis Tomas persižegnojo ir puolė
pro duris.
Po dešimties minučių, sugarmėję pas brolį Antaną vienuoliai, šį rado
sėdintį su nešiojamu kompiuteriu ant kelių ir caksintį „pelyte“. Ekrano
apšviestos akys blizgėjo paplūdusiomis ašaromis. Jis atrodė, kaip žmogaus,
kurį išvarė į Koliziejų pasitikti Nerono išleistų liūtų.
Kažkuris iš vienuolių užmetė akį į monitorių... Ten nieko nebuvo... Tik
žemėlapiai... Daug, daug atidarytų langų su žemėlapiais...
Centrinės Amerikos žemėlapiais ir fotografijomis iš žemės palydovų...
Broliai kugždėjosi, ką daryti. Kai kas išsitraukė mobilų telefoną ir
pradėjo rinkti pagalbos numerį, bet, staiga, brolis Antanas lėtai suskleidė
nešiojamą kompiuterį, nustūmė jį ant lovos ir išpiltas šalto prakaito, sužiuro
į kambarėlyje besibūriuojančius vyrus. Jo akys perbėgo per brolių veidus, o
žvilgsnis jau buvo sąmoningas – kaip žmogaus, ką tik pabudusio iš gilaus
miego:
- Kas čia dabar?
- Nebekarščiuoja! – atitraukė delną brolis Tomas nuo Antano kaktos.
- Man viskas gerai, - papurtė galvą sambrūzdžio kaltininkas ir čia pat
pasąmonėje suprato, kas įvyko...
***

Junkeris Stefanas, kuris čia buvo žinomas, kaip senjoras Estebanas el

Kazadoras (a.p.: isp.; el casador – medžiotojas), sučiupęs už krūtų laibą, sutvarstytą,
vilkiną sukruvintu šimtasiūliu medvilniniu pošarviu, gerokai žemesnį
juoduką - senjoro Tomazo indėną, jį pakėlė ir pradėjo purtyti. Šis, kaip
kokia itališka marionetė, lingavo į visas puses. Atrodė taip, tarsi kabėtų už
virvučių ir būtų tampomas neklaužados vaiko. Prie diržo kabančio peilio net
nebandė liesti.
 - Paleisk, - Stefanui ant peties ranką uždėjo jo draugas Santjago riteris,
don Antonio, kurį čia daugelis vadino „Kapitonu“, nors iš tiesų, jis tebuvo
tik senjoro Ernando de Soto leitenantas (a.p.: šiuo atveju, pavaduotojas – patikėtinis). –
Džiaukis, kad nors grįžo... žinom, kur link ieškot...
- Velniop! Suės gi juos visus! – Stefanas piktai atleido gniaužtus ir
stumtelėjo nelaimelį ant smėlio.
Bėdžius, tarsi iš gniaužtų išsivadavęs krabas, pradėjo atbulomis, visom
keturiomis, kapstytis toliau nuo pašėlusio vyruko. Tačiau, senjoras
Tomazas, kuo ramiausiai užmynė batu ant jo rankos ir šis sustingo nė
nekrusteldamas. Rodėsi, jog nustojo kvėpuoti.
- Nė velnio! Nesuės! Jie jiems reikalingi, - subarė don Antonio savo
bendražygį.
- Kam?
- Tu, manęs klausi, kam jiems reikalingi belaisviai?! Paaukoti, štai
kam. Tie išdažyti velnio išperos juos vesis iki pat kokios nors savo velnio
irštvos, o ten aukos. Mes dar turim laiko... Ar taip, senjore Tomazai?
- Gali būti. Sprendžiant iš pasakojimo, jie labai panašūs į iš šiaurės
atkeliaujančius legendinius visiems siaubą varančius Erelius. Jie kartais net
Veragvasą (a.p.: isp.: Veraguas) pasiekia. Bet taip buvo gerokai anksčiau. Dar iki
Santa Marijos įkūrimo.
- Mus labai stipriai nunešė į šiaurę, - palingavo galva šalimais stovėjęs
de Soto ir žvilgtelėjo į savo draugužį senjorą Moralesą. Šis tik abejingai
gūžtelėjo pečiais.
- Mes juos dar galime pavyti...
- Negalim duot žmonių, - palingavo galva Moralesas.
- Man pakaks tik maniškių ir senjoro Tomazo... Ir tai ne visų... Čia juk
ne kokie suknisti laukiniai šveicarai, o tik išdažytų velnių šutvė.
- Mes negalėsim jūsų laukti. Vėjas palankus – reikia judėti atgal.
Niekas šių krantų nepažįsta. Vėliau...
- Nelaukit. Mes grįšim sausuma, - išdidžiai atsilošė Santjago
kavalierius. – Išvaduosim ir trauksim tiesiai į pietus...
- Niekas nežino nei šių žemių, nei šių vietovių... Jūs negrįšit. Tai
neįmanoma! – įsitikinusiu balsu atsainiai išpoškino Moralesas ir pasisuko į
Ernandą: – Ar ne taip, vade?
- Tada eisiu vienas! Mano krikščioniška pareiga ištraukti tikėjimo
brolius iš velnio, kuris nori jiems išrauti širdis, nagų... Arba žūti kartu...
- Aš irgi eisiu, - įsikišo Estebanas.
 - Ir aš, - pasigirdo ramus Tomazo balsas.
- Su visa pagarba, senjorai, mes visi eisim, ar ne, vyrai?! – pasisuko į
būrelį apdriskusių galvažudžių seržantas Garsija de Cheresas – tas pats
beveik pusamžis vyrukas, kuris į Santą Mariją atvyko kartu su donu
Antonio ir jo bendražygiais.
- Dešimt. Dešimt vyrų ir senjoro Tomazo guerros. Tai viskas. Ir
telaimina jus Dievas, - trinktelėjo ranka per rapyros buoželę Ernandas. Jo
viduje kunkuliavo. Žmonės reikalingi kaip oras, o čia, štai, prašom -
pražūčiai išsiunčiamos dvi dešimtys sveikų ir patyrusių vyrų. – Jei nori, imk
du šunis.
- Ačiū! Šunų neimsiu – mes ir patys kaip karo skalikai... – Palanka
pasisuko į būrelį vyrų. - Mano būrio kariai, visi, kas su manimi - išeikite į
priekį... Ne, senjore Diego, ir jūs, senjore Markesai, sužeistieji grįžtate su
kapitonu donu Ernandu ir mūsų manta. Ir jus, padre Migeli: prašau jus grįžti
su donais. Tai kas nutiks stabmeldžiams, geriau šventiko akys tenemato!
- Gerai. Bet būk gailestingas, sūnau mano, kaip mums liepia mūsų
motina bažnyčia...
- Būsiu gailestingas savo priešų priešams, pažadu, - ironiškai šyptelėjo
Antonio, o šalia stovėję ekspedicijos vadai sutartinai vyptelėjo.
- Laimindamas jūsų žygį, norėčiau paaukoti trumpas mišias...
Atsisakyti aukoti mišias, neturėjo valios nė vienas, tad padre Migelis
ėmėsi maldų ir jo giesmė, kuriai pritarė balsingesnių karių balsai, kuriam
laikui užgesino pakrantės vėjelio šiugždenančių medžių šlamėjimą,
kažkokių paukščių klykavimą ir netoliese kriokliu į jūrą sutekančio upelio
ošimą.
Padre Migelis iš tiesų neužgaišo. Visus palaimino ir peržegnojo.
Senjoras Moraleso veidą kreipė paniekos pilna šypsena. Jis
vypsodamas iškart pakilo nuo vieno kelio ir į nieką nesidairydamas
nupėdino link valties.
Ernandas priėjo prie vis dar ant vieno kelio klūpančio Antonio ir
neištaręs nė žodžio, įsistebeilijo į piešinuką ant šlapio smėlio, kurį šis baigė
braižyti.
- Kas čia?
- Štai, mus pranešė pro šią įlanką ir nutėškė į šį pliažą, - Palanka
parodė į nubraižytą įlanką, kurią Džilas Gonzalesas de Avila, po dviejų
metų pavadins Fonsekos įlanka. – Iki Tenočtitlano, kur dabar kaunasi
Kortesas, neįtikėtinai toli, tad į erelio karius panašūs grobikai gali ateiti tik
iš čia (Antonio parodė į būsimo San Salvadoro teritoriją) iš Kučatlano...
(a.p.: isp.: Cuzcatlan. Atctekams gimininga tauta, kuri taip pat aukodavo belaisvius ir jų
ieškodavo svetimose teritorijose, turėjo trijų kastų karius: Pumas, Erelius ir Drąsias Pelėdas.
Daugiausia žinių apie juos paliko Pedro de Alvardo, Diego de Alvardo, Korteso bendražygio ir
draugo pusbrolis, kuris šias žemes nekariavo 1525-taisiais. Kitų rašytinių šaltinių neišliko)
- Iš kur?! – vos nesušuko Ernandas.
Antonio liūdnai šyptelėjo ir pirštu pabaksnojo sau į metalinę kirasą, kur
dar matėsi apsitrynęs raudonas Santjago kalavijas:
- Čia jau buvo žmonių... – Palanka atsiduso ir skėstelėjo rankomis.
Paslaptingai šyptelėjo: - Santjago...
- Mums teks apie daug ką pakalbėti...
- Kai grįšim...
- Jei grįšit.
- Jis visada grįžta. Jei pažada, - liūdnai šyptelėjo tėvas Mykolas ir
peržegnojo visą būsimų dvikojų skalikų gaują.
- Padre Migelio maldos, visada eina tiesiai Viešpats ausin. Santjago su
mumis, - plačiai persižegnojo donas Antonio ir ištiesė ranką
atsisveikinimui. - Mes būtinai grįšim, Erni...
***
Dabar prisiminus ir rašant šias eilutes, man pagaugai ir šiurpas vaikšto
per visą nugarą. Ko gero, tai buvo vienas iš beprotiškiausių mano poelgių
per visą mano čionykštį gyvenimą. Jam prilygti gali tik spontaniškas
sprendimas prisidėti prie samdinių brolijos. Ne, tąkart, mano protas -
nebuvo užgesęs. Ne, aš neišprotėjęs. Prisipažinsiu – aš tik vaidinau savim
pasitikintį kavalierių, o iš tiesų, nežinomybė mane drebino ir graužė. Bet aš
negalėjau kitaip elgtis – manau, kad ir Stefanas negalėjo. Jei būtų reikėję –
mes patys vieni būtume ėję. Kas iš to būtų išėję, tai jau kitas klausimas. Bet,
kaip ten bebūtų, mes kitaip elgtis negalėjome, nenorėjome ir mūsų poelgis
buvo net nesvarstytinas: reikėjo gelbėti ne tik bendražygius, kurie papuolė į
kažkokių paslaptingų čiabuvių nagus, bet ir vaduoti Tilį ir Fedį...
Taip-taip: vaduoti Tilį ir Fedį, ir kitus, be abejo!
Mūsų pareiga buvo parlydėti krovinį iš Perlo salos (a.p.: salą atrado Vasko de
Balbo 1513 m. ir davė „Perlo“ (Islas de las Perlas) pavadinimą dėl ten rastų didelio kiekio perlų.
Tačiau susitarti su vietiniu vadu negalėjo ir davė priesaiką, kad grįš su jėga ir užmuš vadą. Tačiau
jam pažado nepavyko tesėti, nes Davila jį aplenkė 1517 m. duodamas įsakymą Gasparui de
Moralesui palaužti genčių pasipriešinimą. Pagal legendą, čiabuviai (vadas Dites) bandė atsipirkti
dovanodamas pintinę perlų, bet tai nepadėjo – Moralisas juos užpjudė šunimis. Gana greitai buvo
išnaikinti visi gyventojai), o vėliau, Aukso keliu (a.p.: Camino del oro arba Camino Real –
kelias iš Panamos miesto į Karibų pakrantės ispanų kontroliuojamus punktus, kur krovinys būdavo
apskaitomas „Nombre de Dios“, Portobelo ir Charges‘as. Pirmieji du nebegzistuoja, kaip ir tarpinis
punktas „Las Cruces“) ir jį nulydėti iki Karibų pakrantės į „Dievo Vardo“ uostelį.
Ten, pats kelias, jei kokios indėnų gentys nesumąsto užpulti ar patykoti
karavano, paprastai būna ramus – jau dukart jį praėjau. Tačiau mes jo net
nepasiekėme: tik išplaukus iš Perlo salos, nuo kontinento pūstelėjęs
netikėtas škvalas, mus išnešė į Didįjį vandenyną ir nutempė į šiaurę, kur
baltieji dar nebuvo kišę nosies. Audringas oras mus gerai pamaigė, pamėtė,
bet, nežiūrint to, kad laiviūkštis buvo gerokai perkrautas ir mes jame
buvome vos ne kaip silkės statinėje - nenuskandino. Tik apgadino. Nieko
ypatingo: laivą pakrantėje, išvilkus į krantą, pavyko sulopyti, bet su
provizija jau buvo ne kas, o kai pabandėme paieškoti vietinių, tai radome tik
tuščius pakrantės čiabuvių kaimelius. Tad, savaime suprantama, kad teko
siųsti kelias medžiotojų grupeles į pakrantės džiungles. Stefano grupė grįžo
laimingai, o štai toji, kurioje buvo Tilis su Fedžiu – prapuolė...
Iš visos grupės grįžo tik tas Tomazo nelaimėlis indėniukas „guerro“,
kuris papasakojo, kad grupę iš pasalų užpuolė kažkokie plunksnomis
apsikaišę ir gerai ginkluoti indėnai.
Pasak Stefano, kuris su vienu iš Tomazo metisų iššniukštinėjo
susidūrimo vietą, nuo pagrobėjų mus skyrė geras pusdienis. Gal kiek
daugiau. Be to, panašu, kad tie niekšai ne šiaip čia pasirodė, o tiesiogine to
žodžio prasme – ieškojo aukų: medžiojo žmones aukojimams. Tik
nujautėme, o vėliau ir sužinojome, kad šioje kontinento dalyje, tai visiškai
rimtas reikalas: tarp kiek nors daugiau prakutusių vietinių, vergai ar
baudžiauninkai ir tarnai - dažnai būdavo savi, vietiniai, o štai aukos jų
velniams, stabams ir dievukams, būdavo gaudamos - ant aukuro guldavo
belaisviai. Ir, kartais, jų paieškoms būdavo išsiunčiamos didžiausios karinės
ekspedicijos. Kai kur, netgi tapti vienu iš prestižinės karinės kastos nariu,
galima tik atvarius tam tikrą kiekį belaisvių. Taip – skirtingai nuo
europiečių, vietiniai skerdikai mieliau imdavo į nelaisvę, nei žudydavo.
Kitaip tariant, išvaduoti Tilį ir Fedį – buvo ganėtinai didelė tikimybė.
Tačiau, tuo metu dar visų tų smulkmenų nežinojau, o tik apie jas numaniau.
Jų beveik nežinojo ir manieji bendražygiai. Visos plonybės paaiškėjo
vėliau. O tuo metu pasikliovėme tik intuicija.
Žodžiu, kaip ten bebūtų, bet jų žygį lėtino krūva belaisvių ir tai, kad
jie, kai kuriuos didesnius kaimus ar gyvenvietes, apeidavo šoniniais keliais.
Pagrobėjų turėjo būti apie penkiolika, gal dvidešimt ir jie vengė didesnių
kaimų – tai buvo ne jų teritorija. Neramino tai, kad persekiodami
neįžengtume į jų teritoriją, kur jie gautų pastiprinimą ir palaikymą arba
nesusijungtų su kitais, tokiais pačiais aukų medžiotojų būriais. O tai buvo
visai įmanoma ir tikėtina.
Mūsų taip pat buvo ne ką mažiau: penkiolika su Tomazo metisais ir
vienu augalotu neįprastų bruožų, neaiškios genties ir kilmės indėną. Taip,
tai buvo jauni, bet karų ir gyvenimo jau matę „mišrūnai“. Puikiai jautėsi ir
baltųjų miestuose, ir vietiniuose miškuose. Vertingi žmonės. Tomazas, beje,
taip pat buvo ne grynakraujis: tėvas iš Andalūzijos, o motina - vietinio
didelio klano kasiko duktė. Senjoras Tomazas, vokišku supratimu, buvo
baronas, o visas motinos klanas buvo jo enkomjenda (a.p.: Encomienda -
ispaniškose Amerikos kolonijose buvo ekonominis vienetas, panašus į europietiškąjį leną – toks
savotiškas kvazi lenas. Kaip ir baudžiava – už tai, kad ispanai gindavo tam tikros teritorijos gentis,
vietiniai čiabuviai privalėjo atidirbti. Į darbus buvo imami jaunuoliai ir vyrai nuo 14 iki 40. Tai
nelietė tų, kurie nesikrikštijo arba išduodavo tikėjimą ir priesaikas – tokie būdavo paverčiami vergais
arba su jais būdavo susidorojama, kaip su maištininkais. Teoriškai enkomjenda buvo Ispanijos
karalystės nuosavybė ir valdytojas galėjo būti tik iki gyvos galvos. Skirtingai nuo asjendų, kurios
atitekdavo kaip apdovanojimas ir būdavo paveldima. Enkomijendas kelis kartus buvo bandoma
reformuoti, tačiau nesėkmingai – pasitaikydavo, kad jų savininkai nepaklusdavo tiesioginiams
nurodymams iš sostinės ir vadovaudavosi daugiau paprotine teise. Galutinai panaikinta 1720-tais).
Taigi, aš, Stefanas, senjoras Tomazo, Garsija - taip sakant - mūsų būrio
elitas. Dar keturi patyrę kariai avantiūristai su arbaletais (mano žmonės) ir
likę septyni - tai Tomazo kariai. Daugiau neėmiau. Mobilumą vertinau
daugiau, nei kiekybę. Nors daugiau žmonių, niekas ir nebūtų davęs, o visus,
nors kiek sužeistus ir ne itin patyrusius - palikau su Ernandu.
Šiaip, pažiūrėjus iš šono, tai mūsų būrys atrodė kaip driskių ir valkatų
gauja. Iš Ispanijos karalystės atvykusieji turėjo bendrą bruožą: aukšti
odiniai raitelio batai kietais padais, kuriuos jau visi naujieji konkistadorai
spėjo įvertinti, metaliniai šalmai – vienokios ar kitokios formos pigūs
kabasetai ar šapeliai (be šalmo su bryliais šiuose miškuose geriau
nesirodyti, o tai nuo medžių bet kada galėjo nukristi ne tik skruzdėlytė, kuri
skaudžiai kąsdavo, bet net ir kokia gyvatėlė ar šiaip nemalonus gyvis (a.p.: iki
patogaus „moriono“- morrión - šalmo pasirodymo (pvz.: tokie patys kaip dabar nešioja Vatikano
gvardija), su kuriais labai mėgstama vaizduoti konkistadorus, dar liko apie 20 metų, o iki jų
pasirodymo naujosiose žemėse – apie 30-40 – pirmą kartą jie pasirodė Anglijoje apie 1540-50
metus)), ir visiems už nugarų kuprinės su žygyje būtiniausiais daiktais. Tiesa,
jos nuo Europos kariaunose samdinių, landsknechtų ir net kai kur
kondotjerų nugaros krepšių, gerokai skyrėsi: jei ten jos buvo dažnai pintos
ir talpios, tai čia - mažos, medžiaginės ar odinės su pora diržų. Dažnai
kuprine buvo tai paprasčiausias maišas su virve, kurio apatiniai galai
užrišami viena virve, o virvės centru suimamas maišo viršus –
paprasčiausias maišas su kilpomis rankoms. Na, o virvelines petnešos ant
pošarvių ar metalinių antpečių, pečių nespausdavo.
Na, žinoma - visi be išimties - su pakankamai gerais ilgesniais ar
trumpesniais kalavijais. : ir, visi, su apvaliais metaliniais rodelos skydais.
Na, čia neįskaitant arbaletų. Iš parakinių, gaila, kad turėjome tik vieną
patrumpintą muškietą ir vieną mano ilgąjį pistoletą (aš ir pats jau nešiojau
nedidelį arbaletą). Gaila, bet mano antrasis pistoletas jau buvo
nebenaudotinas. Jį teko palikti Panamoje iki atsiras geresnis, nagingesnis
meistras ar šiaip, ateis geresni laikai. Beje, bet parako deficitas – diktuoja
savas sąlygas. Pats sau buvau prisiekęs, kad kai „apšilsiu kojas“ –
organizuosiu parako gamybą... Visos sąlygos salietrai gauti yra.
Pati apranga ar ekipiruotė gerokai skyrėsi: dauguma dėvėjo tik
dygsniuotus ar odinius pošarvius, kurie vietomis buvo nusagstyti su beveik
nieko nesaugančiomis ir, beveik, bevertėm metalo plokštelėmis. Trejetas
dar turėjo ne pirmos jaunystės grandijus, kurie dengė krūtinę ir pečius, tarsi
pustrumpis apsiaustas su gobtuvu (a.p.: mantija su gobtuvu, primenantį hudą (hood): iš
žiedų pintas hudas dengdavo pečius ir laisvai krisdavo ant krūtinės ir pečių), be abejo, apie
peiliukus ir didesnius ar mažesnius durklus ar net puskardžius, kuriais
galėtų skinti kelią per krūmynus, papartynus ir lianas – net neužsiminsiu.
Tiesa, man tokį įrankį jau atstojo kacbalgeris... Nors per sunkus jis tam
buvo. Per sunkus tokiems darbams, bet kol kas pakaitalo neradau. Taip, šis
rikiuotėje ar ankštoje erdvėje kautis skirtas ginklas pavirto į paprastą
krūmkirtį...
O štai Tomazo metisai buvo gerokai kuklesni: platūs trumpi falšiono
tipo kalavijai ir kirtimui, ir kovai, trumpos ietys, prastoki lankai ir mediniai
skydai. Porelė buvo su metaliniais šalmais. Nors batai ar, veikiau, kažkas
tarpinio tarp naginių ir kurpių, pas juos jau buvo žemesni ir plonapadžiai.
Na, o aš ir Stefanas, matyt, atrodėme kaip baltos varnos. Vos ne
tiesiogine prasme: dėl mano iniciatyva baltai nudažytų perdirbtų raitelių
saladų, kuriuos kukliais ornamentais, kaip mokėjo, pagražino Fedis. Tiesa,
labai greitai dažai ėmė luptis ir dabar jie atrodė ganėtinai savotiškai
nutriušę. Na ir abu turėjom pilnavertes krūtinės apsaugas - kirasas. Tik tiek,
kad mano antpečiai buvo metaliniai, o Stefano - storos odos. Nors dėl
tokios aprangos, mes labiausiai ir kentėjome: šutome kaip troškinami
kopūstai. Kiekviena proga pasitaikius, ne tik gerdavome, bet ir pildavome
vandenį už pakarpos... O ką daryti? Kitaip neįmanoma. Na ir dar papildoma
priežiūra: drėgnuose miškuose – tik pabandyk metalo neprižiūrėti! „Rudoji
neganda“ – rūdys - kamavo visus. Tad pats populiariausias laisvalaikio
praleidimas – ginklų šveitimas ir tepimas...
Na, žodžiu...
... žodžiu - žingsniavom kaip įmanoma greičiau. Priekyje, skaitydami
pėdsakus ėjo Stefanas ir Tomazo indėnas (nebepamenu krikšto vardo, o
indėniškų – beveik neištariamų – neimdavau niekad į galvą), o likusieji
paskui...
Pradžioj kelias vedė į rytus - šiaurės rytus per kažkokį miškingą slėnį.
Kai kada kildavom nuožulnia papėde per drėgmės pilną žemę ir ant jos
nukritusią šiugždančią ir šlapią lapiją. Kai kada ėjom tiesiog upeliu. Tuomet
judėjome tarsi tuneliu, po tankia lapija susiraizgiusiomis džiunglių arkomis.
Tik tiek gerai, kad per visus tuos brūzgynus reikėjo eiti sekant pėdsakais, o
ne ieškant kelio ar takelio.
Mus ištisai lydėjo miško kakafonija, paukščių trielės, kažkokie
kranksėjimai ir laukiniai pirmapradžiai garsai. Beje, daugiausiai triukšmo
keldavo kažkokios mažos beždžionės ir papūgos. O vieną kartą, ant mūsų
kelio užbėgo tapyras, kuris mus pamatęs sustingo. Sustingo akimirkai, bet
voroje einantis, vienas iš mūsiškių, instinktyviai kilstelėjo arbaletą ir strėlė
pervėrė jo kiaušą. Tik, deja, teko jį palikti. Nors jų mėsa skani – gal net
geresnė nei šerniena. Metisai tik prabėgdami išpjovė tai ką galima valgyti
žalią... tame tarpe ir sėklides, kurios pagal jų prietarus - gydė nevaisingumą,
skatino potenciją ir dar ten kažką tokio... Kaip jie jas valgė ar kur nukišo –
matyti neteko – na ir dėmesio nekreipiau.
Po kelių valandų greito tempo, kažkiek palengvėjo: pradėjome kilti į
kalvas, kalnus, kur atsirado vėjelis, oras nebestovėjo, o miškai-džiunglės
pradėjo retėti. Tik tas retėjimas buvo ganėtinai sąlyginis: tik tiek, kad
atsirasdavo pustuščių laukymių, pradėjo matytis dangus per medžių
properšas ir lianų sumažėjo, o brūzgynai ir liko brūzgynais. Atradom net
žmonių, vietinių gyventojų, pėdsakus.
Sustojus trumpam poilsius prie šaltinio ar tai upelio, kuris čiurleno
žemyn, tiesiai į ežerą, prisipildėme gertuves, o Stefanas pareiškė, kad jei ir
toliau taip judėsim, tai gal net ryt - popiet - prisivysim grobikus.
Na, po piet, tai po piet. Tik, kad ryt gal bus lengviau, o dabar, šis
pusdienis lėkimo, įsiveikė iki žagsulio. Net kojas ir visą kūną maudė.
Pasitarę, nusprendėme likti. Buvo jau beveik sutemos – ne kažin kiek ir
benueisi ir nebuvo jokių garantijų, kad rasi patogią vietą, o tankiuose
brūzgynuose nekvoti – priešui nepalinkėsi.
 Kas nepratęs nakvoti selvoje (a.p.: drėgnieji atogrąžų miškai), tas pirmąją
naktį, matyt, neužmigtų. Negana to, kad tylos, kaip tokios, visiškai nebūna,
o tik dieninę pakeičia kiek šiurpesnė naktinė, tai dar išlenda ir visokie
urviniai graužikai, naktiniai plėšrūnai ir, nenustebsiu, jei kokie dar vietiniai
demonai... Na, tokie kaip čiupakabros... O vaiduokliškos selvos įspūdį
sustiprina blausios ugnelės, žaltvykslės: žvėrelių akys, kai jie išlenda į
šviesesnę vietą arba praskrendantys kažkokie vietiniai į jonvabalius panašūs
vabzdžiai.
Gera, kai gali kūrenti didelį laužą. Tada dūmai išvaiko plėšrūnus,
kraujasiurbius uodus ir moskitus. Bet ne mūsų atveju – normalią laužavietę
kurti, buvo nedovanotina rizika... Tik tiek, kad čionykščiai moskitai
neperneša karštinės, maliarijos ar dar kokio brudo. Tuo tarpu, kiek girdėjau,
tai pietinėse portugalų žemėse – tai, tiesiog – rykščių rykštė, kuri į kapus
nunešė ir dar nuneš daugybę žmonių.
Prasnūduriavę iki dangus nusidažys balkšvai, laukdami, kol retas rūkas
dar šiek tiek praskaidrės (o jis būna labai tirštas), susitvarkėme, sausai
pakramtėme, pažiaumojome ir, kai tik Stefanas su indėnu pareiškė, jog jau
galį skaityti pėdsakus, pajudėjom. Patikėkit, pėdsakai – ten kur praėjo apie
dvidešimt žmonių, kurie, be visa ko dar ir vedasi belaisvius –net džiunglėse
lieka ryškūs pakankamai ilgai ir ne taip jau greit išnyksta.
Ir štai, pagaliau pakilome aukščiau. Išlindome į kalvų retmiškį ir net
lengviau atsidusome. Bet, čia pat, nėrėme atgal į tankumyną: ten, kiek
toliau, virš medžių - kilo dūmai. Keisti ir tiršti. Lyg degtų kluonas su
sausais šiaudais.
Liepiau, kad Tomazas išsiųstų porelę liaunesnių ir miklesnių metisų,
kurie mokėjo tarp krūmų rangytis ne blogiau už kokį žaltį ir kantriai ėmėme
laukti. Ačiū Dievui – neilgai. Žvalgai grįžo ir pranešė, kad tai bebaigiąs
degti kaimas: pie dešimt bohio (a.p.: labai įdomu tai, kad ispanai, indėnų gyvenamas
patalpas ar net namus, vadino arauakų žodžiu „bohio“, o ne naudojo ispanišką žodžio “kambarys” ar
„namas“ a kmenį).
Tad mes netrukome priartėti arčiau.
- Po pusiaudienio pasivysim, - sukiodamasis ir spardydamas
nuodėgulius, pareiškė Stefanas.
Stovėjome kaimelio pakraštyje ir į jį žengti neturėjome jokio noro.
Kažkokie rentiniai buvo išvartyti, mediniai pusapvaliai nameliai dengti
lapais - rūko, kaimelio išplūktoje aikštėje gulėjo maitvanagių, kurie į mus
net nekreipė dėmesio, ir musių nutūpti lavonai... Kažkokie į žiurkes
lakstantys padarėliai prabėgo šonu.
 Matytas, aišku, vaizdas. Ne tik čia, bet ir senutėje Europoje. Ten, kur
praeina negailestingų ginkluotų galvažudžių gauja – šis vaizdas visur
panašus. Ir nėr didelio skirtumo ar tai miestas, ar džiunglių kaimas. Skiriasi
tik mąstai ir smulkmenos, o esmė ta pati...
- Tad judam. Nėr ko gaišti. Senjore Tomazai, švilptelk savus. Nėr čia
ką mums ką veikti... – mano žodžius nutraukė aiktelėjimas ir laužomų šakų
triukšmas ir keiksmai. Po to, pasigirdo juokas, o jam atsakė neaiškus
Tomazo kovotojų burnojimas.
Į aikštelę išėjo du senjoro Tomazo vyrai, kurie už parankių į aikštelę
įnešė pusnuogį, visai įmitusį vyruką ar bernioką (o-hhhh ir sunku gi
nusakyti čiabuvių amžių!). Atitempė ir numetė mums prie kojų.
- Čia daba kas, a?! – šnarpštelėjo Tomazas.
- Ten, va, krūmuose radom. Lapais buvo užsikasęs, chi... kol Mučis
jam ant ausies neatsistojo.
- Eik, tu... – žiojosi jo bendras.
- Tylos, - ramiai ištariau. – Kas nors jį supranta?
Susirinkus visiems į krūvą, paaiškėjo, kad susišnekėti beveik
neįmanoma. Tik vienas Tomazo vyrukas žinojo kažkokį gana artimą
dialektą ir suprato kas penktą, jei ne kas dešimtą žodį. Bet to pakako.
Paaiškėjo, kad vakar vakare, šį kaimą užpuolė „blogi“ vyrukai. Vyrus ir
kelias moteris supančiojo, senius ir vaikus nudobė, sulaukė antros
kompanijos ir, anksti ryte, su visais belaisviais išėjo.
- Eina jie šikt, velniai rautų! Paklausk kiek jų, kad juos visus, kur
sutrauktų... – palingavęs galvą, nusišluosčiau prakaitą. Viskas buvo aišku –
išsipildė tai, ko bijojome: susitiko du „medžiotojų“ būriai.
Tuo tarpu jaunuolis-vyrukas ėmė skėryčiotis pirštais, kažką rodyti,
dėlioti pagaliukus ir lapelius ant žemės, po to šokinėti, o mūsų „vertėjas“
tikslintis ir mosikuoti rankomis.
Būtų linksmas spektaklis, jei nebūtų liūdna ir dekoracijos tokios
niūrios, dūmingos ir smirdančios deginta žmogiena.
- Nesuprantu, bet atrodo, kad keturios dešimtys...
Kažkas net švilptelėjo...
- Na ir velniop, ar ne, vyrai? – gūžtelėjau pečiais. - Šiknon, blyn. Spirk
jam šiknon ir varom. Stefanai, tu vedantysis. Mes judam už dešimt minučių.
- Klausau kapitone, - Stefanas linktelėjo, mostelėjo savo porininkui ir
jau pasiruošė pasipustyti padus.
 - Ė, pala, klausyk, a greit paklausk, kurion pusėn plunksnuoti šūdžiai
nuvarė?
„Vertėjas“, kuris jau, kaip lieptas, spėjo spirtelti nelaimėliui į
pasturgalį, greit jį sučiupo už rankos ir vėl prasidėjo fantasmagorinis
pokalbis.
Galų gale, čiabuvis pasišokinėdamas ėmė moti į šiaurę, į kylančias
kalvas. Ten jau vietomis ryškėjo ir uolos bei daugėjo akmenų ir riedulių.
- Nesuprantu, bet sako, jog ten...
- Užtat jis suprato. Paklausk ar žino tą kelią.
- Taip žino. Klausia kam jis mums.
- Pasakyk, kad norime juos žudyti. Ne, kad prieš tai sukapoti gabalais,
o po to nužudyti, - grėsmingai šyptelėjau.
Po kelių pantomimos akimirkų, „vertėjas“ išpyškino:
- Jis žino šį kelią. Bet yra dar trumpesnis...
- Nereikia mums trupesnio, - greit atsakiau. Su vedliu, aišku, kad būtų
lengviau, bet čiabuviai ne itin geri vedliai: jie nelabai patikimi. Ir neaišku
dėl ko: ar sumanumo jiems trūksta, ar šiaip, vėjai jiems galvoje...
- Na ir teisingai: nemesk kelio dėl takelio. Aš jį paimsiu su savim, -
linktelėjo Stefanas. – Judam?
Žvilgtelėjau į senjorą Tomazą ir šis pritariamai linktelėjo:
- Ar taip, ar anaip - pavysim, o ši gentis ar tauta mums nežinoma.
Nuves dar kokion peklon... – linktelėjo Tomazas.
Kad ir kaip greitai judėjome, bet kelias kalvomis, buvo nelengvas, nors
jau retkarčiais pradėjome kirsti takelius, kelius, ir jau pasitaikė dirbamų
laukų. Praėjome kelis ištuštėjusius kaimus: panašu, kad gyventojai
išsislapstė, o mūsų priešai judėjo nebesislapstydami. Pasikliovė savo
pajėgomis? Visai gali būti.
Už poros, o gal kiek daugiau valandų, pamatėme kalnų keteras ir
didelius, neaprėpiamus slėnius. Kai kur matėsi ežerai, upeliai. Kažkur
tolumoje, kiek šonu už mūsų, rūko ugnikalnis. Suradau laiko net žiūroną
išsitraukti. Nenusakomai nuostabus peizažas. Ir, svarbiausia – nors
vidudienis, bet jau ne taip karšta... Retmiškiai ir tankiai apaugę upių ir
upelių slėniai, liko apačioje.
Tačiau pasimėgauti gaiva nespėjome. Tuo metu keikėmės ir plūdomės,
bet, kaip pasirodė, užėjusi neganda, mums tik pasitarnavo – pakilo staigus,
iš koto verčiantis vėjas, nuo kurio nebuvo kur pasislėpti. Jis gana trumpai
pastūgavo, kaip koks juodasis pranašas praūžė ir ant mūsų galvų prapliupo
šiltas škvalinis lietus...
Pasislėpti nebuvo kur...
Pylė gal kokį pusvalandį. Permirkome kiaurai, bet bent jau atvėsome.
Nors judėti nenustojome. Brovėmės lietaus uždangą.
O dar už valandos, dar nespėjus nugaruoti žemei, iš už kalvos keteros
pasirodė Stefanas su plikšiumi indėnu ir strimgalviais pasileido link mūsų.
Viskas. Aišku. Pavijom. Daviau ženklą sustoti ir žvalgams priėjus, po
kelių apsikeitimų žodžiais, kartu su Tomazu, paskui vedlius, nukiūtinom
savo akimis pasižiūrėti persekiojamųjų.
- Ką jie čia išsidirbinėja? – tyliai sumurmėjau ir žvilgtelėjęs į saulę ar
neatsispindės žiūrono lęšis, pridėjau jį prie akies.
Stovykloje kaip skruzdėliukai krutėjo žmonės, o jų lakstymo ir
krutėjimo prasmės – visai nesupratau.
Tai buvo dar niekada nematyti indėnai. Visi kaip ir dažyti ar tatuiruoti,
bet pusnuogiai. Beginkliai. Labai ilgos ietys – netgi panašios į mūsiškas
pikas, stovėjo suremtos į kauges ar paremtos ant medinių, plunksnomis
puoštų skydų. Ant tų improvizuotų skersinių, tarsi džiovinimui gulėjo
kažkokie išskleisti aprėdai. Jie šiek tiek priminė mūsiškus šimtasiūlius
pošarvius, tik, kad buvo išdažyti įvairiais ornamentais ar mistiniais ženklais.
Tiesą pasakius, tai ir buvo jų medvilniniai šarvai, bet apie tai kiek vėliau.
Tiesą sakant, tuo metu aš nesupratau, kodėl tie laukiniai sustojo,
išsirengė ir sau stovyklauja kaip kokie nevėkšlos: kai kurie vyrai tupinėjo
prie laužų, kai kurie sėdėjo grupelėm, o keletas, su kažkokiais vėzdais
rankose, šlaistėsi aplink belaisvius. Jų elgesio prasmė paaiškėjo tik daug
vėliau: kai jų medvilninės sermėgos, o tiksliau - šarvai – pateko į mūsų
rankas: jie taip pat pateko į škvalą, o jų medvilniniai šarvai sušlapo, tapo
nelankstūs ir sunkūs kaip kokie žlėmai. Šiaip, tai, kol sausi – tai neblogai
stabdo ir jų silpnas strėles, ir, net, jų obsidianu nusagstytas kuokas, bet
šiaip... niekam tikę.
Tai-aip. Galvažudžių apie keturiasdešimt. Jie jautėsi saugūs ar atrodė
pasitikintys savimi: sargybos nesimatė. Gal tai jau jų teritorija? Nežinau ir
niekada nesužinojau, tik tiek, kad įdomiausiai atsirodė vienas veikėjas –
aiškiai ne karys. Kaip paaiškėjo – žynys. Jo plaukai buvo užkelti, kaip
kupstas, o drabužiai sulipę. jis kaip katinas, kuris mato grietinėlės indelį,
skėryčiodamasis vaikščiojo aplink belaisvius. Tiesa, belaisvių buvo gerokai
daugiau, nei grobuonių – penkiasdešimt-šešiasdešimt. Tačiau visi jie buvo
surišti, su ant kaklo užnertomis kilpomis, o, kai kurie - suporinti
perkryžiuotais žardais. Panašu, kad ir Tilis su Fedžiu, pastarųjų
nelaimingųjų tarpe... Visi sėdi –sunku geriau įžiūrėti...
Prasta, vis-tik, optika. Nieko aiškaus...
- Stefanai, atsargiai dingstam. Senjore Tomazai, liepkite savo žmogui
likti ir atsargiai stebėti. Jei kas pasikeis – tegu lekia pas mus.
- Jūs turite planą? – jau nurėpliojus nuo kalvos į savo pusę, kur
galėjome nebesislapstyti, paklausė Tomazas.
Mes, visi trys, eidami bandėm nubraukti nuo pošarvių prilipusio purvo
gabalus. Pagulėjus ant žemės jis po liūties tapo lipnus ir bjaurus.
- Ar turiu planą, senjore Tomazai? – klaikiai (bent jau mano manymu)
nusišypsojau ir paspardžiau į akmens luitą, kad nušoktų ta prilipusi
košeliena. – Taip. Turiu.
Eiti be šalmo, šarvų ir mantos, buvo lengva. Nuotaika kiek pakilo.
Rankos mintyse jau gniaužė rapyrą ir kapojo priešus, o aš, trumpai
išdėsčiau savo planą. Tad grįžus, greit apsisprendėm kas ką darys.
- Taigi, pasikartojam... Padėkit gi galų gale kas nors užsegti tą sušiktą
sagtį, - subambėjau bandydamas užsegti antpetį. Čia pat prišoko šalia buvęs
jaunesnis mano būrio vaikinas ir mikliai sukabino dirželį. – Ačiū... Taigi.
Senjorai Estebanas, Garsija, Chose ir Leonsijus, pasislepiat už tų krūmų ir
riedulio – senjoras Estebanas parodys. Praleidžiat visus. Girdit? Praleidžiat
visus. Iššokat, šaudot ir kertat tik po mūsų šūvių!
- Na, aišku, aišku, - sumurmėjo Stefanas linkčiodamas galva.
- Jūs, senjore Tomazai, pasitinkat savo vyrus, čiumpat ginklus ir
atakuojat... Beje, tegu jie pasiima tą pusprotį iš kaimo. Įtikinamiau atrodys.
Ir tegu strėlių negaili – po to susirinks. Tik tegu šaudo vos įtempdami, kad
atrodytų jog čiabuviai iš savo šūdlankių pyškina...
Pasigirdo pašaipios replikos, murmesys. Vyrai stovėjo ratu ir viską
girdėjo.
- Tylos, - kilstelėjau ranką. – Na ką, judam? Santjagas su mumis...
Tyliau jūs... šikniai, blyn...
Planas buvo paprastas: įerzinti „medžiotojus“ – alia „Drąsiasias
pelėdas“ ir įvilioti į spąstus. Tomazo bernai turėjo pakilti ant kalvos,
vaidinti čiabuvius, maivytis, laidyti strėles ir akmenis... Na, nors subines
rodyti, kad tik visa juodašiknių grobuonių minia pasileistų jų persekioti. Na,
o po to, mano grupė turėjo trinktelti į jų flangą, po mūsų Stefanas į nugaras.
Prasidėjus sumaiščiai, Tomazo žmonės turėjo greit apsiginkluot ir
apsigręžę, smogti kakton. Bet, maniau, kad jiems beliks tik prisidėti prie
skerdynių – kažin ar po tokios staigmenos, kurią ruošėmės iškrėsti,
persekiotojai bus pajėgūs tolygiai grumtis. Nors, visko pasitaiko.
Žodžiu, planas pildėsi. Kaip ten Tomazo žmonės maivėsi ir ką darė,
nemačiau. Tik girdėjau keiksmus, žvengimą, įžeidinėjimus visokiausiom
tarmėm ir kalbom... Tik jau vėliau sužinojau, kad jie ir subines rodė, ir falo
gestus, ir dar visokius įžeidžiančias nesąmones.
Tad, galų gale, vyrukų entuziazmas nugalėjo - šaunuoliai metisai...
Juos pamačiau tik jau skuodžiančius nuo priešų ir siaubingai
klykiančius. Gerai vaidino. Negana to, tarsi pasipuikuodami, jie stabtelėjo,
dar labiau suerzindami nepažystamuosius grobiku paleido kelias strėles ir
kaukdami vėl pasileido sprukti. Jų kaukimą atkartojo daugiabalsis
stūgavimas, šauksmai ir daugybės kojų virpinama žemė. Praleidau gal
penkis-septynis nuogalius persekiotojus su vėzdais ir trumpomis ietimis, ir
pašokęs ant kojų, iššoviau iš pistoleto. Tai buvo signalas. Šūvio garsą
atkartojo vienintelė patrumpinta muškieta.
Dar dūmams neišsisklaidžius, numečiau pistoletą, čiupau arbaletą ir
paleista strėlė pervėrė kažkokio išsidažiusio šikniaus kaukolę: šis žuvo
akimirksnius ir net šoktelėjęs, parmušdamas šalia bėgantį - griuvo... Ant jų
užkliuvo paskui lekiantys... Laukiniai iš netikėtumo susipynė į gyvąjį
kamuolį, ėmė stumdytis...
Sutarškėjo timpos...
Nauji karingi kriokimai...
Į gyvąjį kamuolį įpuoliau jau prisidengęs skydu ir dirbdamas kalaviju...
Galva... Nugara... Kraujas...
Du...
Smūgis... dūris... kelintas?..
Kažkas trinktelėjo per skydą... ir tas kažkas gavo per srėbtuvę to pačio
skydo kantu...
Prieš akis sušmėžavo laukinis, kuris kaip kokia kuoka užsimojo
trofėjiniu, kažkieno iš mūsų vyrų atimtu kalaviju, bet krito parmuštas vieno
iš mano vyrukų...
Smeigiau kažkur jam į galvą ir vos spėjau pakelti kalaviją... Dūris... dar
vienas. Nuo svatimom kraujo kalavijo rankena pasidarė slidi...
Užšoko dar vienas... Mostas ir kraujo fontanas iš perkirtos galvos...
Gyvasis žmonių „želatinas“ sulingavo ir, neatlaikę naujo smūgio iš už
nugaros, priešai krito kaip šienaujama pieva – net kauksmai nutilo: girdėjosi
tik stūgavimai, aimanos ir dirbančių ginklais šniokštimas ir keiksmai...
Skerdykla...
Priešinosi tik kokių penkių vyrų būrelis, kurie lėkė pirmieji ir nusivijo
Tomazo vyrukus. Jie dabar įsivėlė į beviltiškas peštynes su jau
atsigręžusiais ir jau puolančiais metisais.
Žiojausi riktelt komandą, bet neprireikė – atsilaisvinę vyrukai, patys
susiorientavo ir prilėkę iš nugaros parsmeigė likusius priešus...
Viskas...
Apsidairiau.
Mūsų vyrai pribaiginėjo kritusius... Kalnas lavonų, iš kurių
sklindančios aimanos greit tilo, o žemė, kad ir šlapia, noriai gėrė gausų
kraują...
Visi mano vyrai kaip demonai ar velniai - kruvini, purvini, blizgančiom
akim, kruvinais ginklais ir tylūs, kaip pati mirtis. Girdėjosi tik sunkus
alsavimas ir dūsavimai, bei mirštančiųjų aimanos...
Kiek akis užmatė, panašu, kad visi gyvi... Net stipriau nesužeisti.
- Greit! Greit į stovyklą! Pribaigt likusius, belaisvių neliest!
Netvarkinga minia pasileidome į kalvą, o toliau nuo jau nuo kalvos
žemyn į lomą.
Mus pamatę belaisviai, ne tai iš vielties, ne tai iš baimės, užkaukė ir
sukleketavo, kaip pamišę, o penketas sargybinių akimirkai sustingo, o po to,
kaip kokių putpelių būrelis pasibaidė į visas puses.
Mostelėjau ir išrėkiau, kad metisai juos persekiotų (o kas gi daugiau?
Mes, lyginant su jais, tai tik lėtapėdės varlės), o pats sustingau priešais
belaisvius, kur kniūbsčias jau gulėjo žynys.
Aplink pradėjo rinktis maniškiai.
Kol mes bėgome nuo kalvos į „Pelėdų“ stovyklą, žynys deramai
nesureagavo ir pernelyg ilgai užtruko prie belaisvių, tad nuo vieno iš mūsų
belaisvių žmonių, gavęs spyrį į pakinktus, kaukdamas ir stenėdamas
voliojosi šalia mūsų kojų.
- Kapitone! – išgirdau Tilio balsą.
- Ėėėėė, - poroje supančiotas šokinėjo Fedis.
Kilstelėjau ranką pasisveikindamas:
- Greit išpančiojat mūsiškius! – riktelėjau, nors nereikėjo: porelė mano
šaulių, išgąsdinę supančiotus čiabuvius belaisvius, mūsiškius jau vadavo.
Iš penkių į medžioklę išėjusių žmonių grupelės – vienas paspruko, o
trys buvo nelaisvėje. Vienas, kaip sužinojome – buvo sužeistas, o vėliau
nužudytas. Sakė, kad jį suėdė. Nežinau ar buvo galima tikėti, nes jų
buvusiose stovyklose žmonių kaulų neradome. Nors lavono, taip pat. Kita
vertus, kanibalizmas čia nebuvo kažkas neįtikėtino, o kaulelius galėjo ir į
ežerėlį, kurių čia gausu, ar į upelį sumesti.
- Kokie nuostoliai? – laukdamas kada bus išvaduoti maniškiai,
paklausiau seržanto Garsijos. – Ir riškit šitą prie to medžio!
Spyriau iš visų jėgų keltis bandančiam žyniui ir šis aimanoje sukniubo,
sustingo, o du vaikinai čiupo jį už pakarpos ir plaukų, užlaužė galvą, rankas
ir nutempė link vienišo lapuočio, kurio pavadinimo nežinojau. Man kilo
viena tokia nebloga mintis, dėka kurios, aš vėliau, gana patogiai įsitaisiau ar
įsikūriau šiame pasaulyje. Ne iš karto, žinoma, o... Nors, eilinį kartą vis
užbėgu už akių...
- Panašu, kad jokių, kchammm... – apsidairė seržantas Garsija ir
išsišiepė matydamas, kaip Stefanas glėbesčiuojasi su Tiliu, o aš
džiaugsmingai apkabinau Fedį. Vyrai ėjo sveikintis su „prarastaisiais“.
- Ir maniškiai visi. Tik ta, stora, vietinė kaimo kiaulė ant ieties
pasimovė, - Tomazas stovėjo greta ir prisidengęs nuo saulės akis, stebėjo,
kaip už kojų, jau negyvus, jo vyrai atvelka bandžiusius bėgti sargybinius.
- Ačiū Viešpačiui mūsų, - persižegnojau (paskui mane visi kiti, kurie
buvo šalia). – Ir negaiškim... Tili, panašu, kad jūsų ginklus laukiniai
išsaugojo – bent jau vieną mačiau anapus.
- Atnešiau, - Leoncijus ištiesė Tiliui jo rapyrą, o šis paėmęs smagiai
kilstelėjo, priglaudė lūpas prie ašmenų:
- Ačiū vyrai, broliai. Kad dar ir diržus visus...
- Gal ir išliko... Neškit visus trofėjus štai ten! – durstelėjau pirštu link
kūgiu paliktų ilgų iečių ir medvilninių šarvų.
Įdomūs šarvai. Primena mūsų šimtasiūlius pošarvius. Tokių dar
nebuvau matęs. Pakėlęs trumpą čiabuvių ietį ir vienus pabandžiau
bakstelti...
- Kietas šūdas! – nusistebėjau.
- Oi ne, monsinjore, - papurtė galvą paskui pėdinantis ir prilaikantis
bejėgiškai nusvirusią ranką Fedis. – Mačiau, kaip vieną nekrikštą, vakar
kaime, pro kurį ėjome, smeigė su ietimi ir nepradūrė...
- Nepliaukšk, vilkis šalin marškinius, pažiūrėsiu kas su ranka, -
numetęs ietį paliepiau. – Duokš padėsiu. Kas nors, parneškit mūsų daiktus!
- Jau neša, - atsiliepė Tomazas.
 Padėjęs į šoną skydą ir nusisegęs šalmą, padėjau Fedžiui nusiimti
purvinus ir šlapius marškinius.
- Taip... Čia skauda? Sėdėk tvirtai, - apčiupinėjau vaikinuko petį.
Supratau, kad nesulaužyta... ir staigiu judesiu truktelėjau...
- Aiaaaa!!! – sustugo Fedis...
- Paskaudės ir praeis... – šypsodamasis pakedenau purvinus ir nuo
sukepusio kraujo pajuodusius, ir sulipusius plaukus. Pažiūrėjau į jau
užkrešėjusį praskėlimą ant didelio gumbo. – Vėliau praplausim. Gal net
siūti nereikės.
Po neilgo pusvalandžio visi vyrai jau buvo susirinkę.
- Na, ką, vyrai? Smagioji dalis baigėsi...
Pasigirdo juokas, pasirodė šypsenos...
- Reikia uždėti tašką. Pasitraukit, kad visi belaisviai matytų, -
numečiau ant žemės ką tik apžiūrinėtą priešų naudotą juokingą kuoką, kuri
labiau priminė samtį ar pliauską, o ne ginklą. Tik tiek, kad ji išilgai buvo
nusagstyta obsidiano šukėm (a.p.: pagal liudijimus, kučatlano kariai, naudojo tuos pačius
Mācuahuitl – makuauitlius, kaip ir actekai. Tai buvo medinis ginklas - kuoka, kuris svėrė apie 2-3 kg,
apie 1 m. ilgio ir vietoj ašmenų nusagstytas obsidianu) apnuoginau kalaviją ir
nužingsniavau link prie medžio pririšto žynio.
Tatuiruota, net ne bronzinė, o tamsiaodė žmogysta, vartaliojo akis ir
kažką marmaliavo. Nuo jo dvokė kažkokiu nenusakomu tvaiku. Toks
įspūdis, kad jis ne tiek tamsiaodis, kiek, tiesiog, labai ir labai ilgai
nesiprausęs. O gal tai buvo kažkokie dažai? Išsidažęs krauju?
Tarsi kaip kontrastas, ant kaklo žvilgėjo piršto storio auksinė, masyvi
trigubu žiedu apsukta grandinė. Ji buvo suverta iš auksinių graviruotų
pirštelių ir kažkokių nušlifuotų žvilgančių akmeninių karoliukų. Ausyse
kabėjo ir panašaus darbo auksinės iltys ar pusmėnuliai. Apyrankes atstojo
metaliniai auksiniai ir sidabriniai lankai. Plaukai buvo suvaryti į aukštą
kaltūną.
Tikras velnias, o ne žmogus. Net akių baltymai spindėjo tarsi ne
žmogaus, o žvėries. Trūksta tik uodegos ir ragų.
Priėjau, atsistojau ir supratau, kad apie šį žmogėną, kaip apie žmogų
net nesugebu mąstyti. Taip. Pasikeičiau. Aš jau seniai nebebuvau tas, anas...
iš „saldžiųjų laikų“.
Aikštelę apgaubė tyla. Atrodė, kad net visa gamta nuščiuvo.
Mostelėjau kalaviju perrėždamas purvinus žynio marškinius...
 Ir dar du kartus mostelėjau palikdamas didelį kryžiaus ženklą... Iš
perrėžtos odos ant žynio krūtinės pasruvo kraujas, o iš pilvo pradėjo virsti
viduriai. Tuo tarpu žynys, alpdamas, akimirką nustebęs žiūrėjo į savo pilvą
ir kažką suvaitojo... Bet siųsti prakeiksmus jam trukdė nuo jo pačio
marškinių nupjauto skverno kamštis.
- Garsija, toliau žinai ką daryti. Tik po to, nuraškę auksą, nepamirškit
jo išplaut...
- Suprantama, kapitone, - linktelėjo Garsija ir laikydamas rankoje
obsidianu nusagstytą kuoką, spyruokliuojančia žingine nuėjo link šlykštūno.
Tuo tarpu Garsija priėjo ir su tuo pačiu vėzdu smogė per žynio kelį. Šis
lūžo, o žynys sukaukė net per skudurą. Dar keli smūgiai ir Garsija paeiliui
suknežino visus galūnių kaulus. Užbaigė smūgiu per galvą...
Na, o ką? Kokie laikai, tokie ir papročiai. Šiais laikais, miestų aikštėje
vyksta tokios egzekucijos, kad ant ešafotų velkami nelaimėliai pavydi
pakartiesiems... O po niekšų karo šunų pralėkimo, kai paleidžiamos
samdinių gaujos namo, ant medžių sukabinti kaimiečiai su nunertomis
skūromis prie Šv. Petro saugomų rojaus vartų šaukiasi visų šventųjų
keršto... O čia... O čia – tik tikras žmogėdra velnias... Nors ir žmogaus
pavidale...
- Vyrai apie du aukso svarus nuraškė nuo šitų niekšų, - linktelėjo į
negyvėlius Tomazas.
- Vėliau išsidalinsim, o dabar reikia suktis. Būk, malonus, kai Garsija
baigs, - tuo tarpu Garsija su pašlemėkų kuoka trenkė per antrą žynio ranką,
kurią ne tiek perkirto kiek sumaitojo ir šis aimanuodamas pakibo ant
virvių... - Nusiųsk kurį sumanesnį saviškį prie belaisvių. Tegu šis mano
vardu paaiškina, kad tie, kurie nori ir prižada krikštytis, gali eiti su mumis.
Vėliau jie taps mano žmonėmis. Tegu, kiek sugebės, paaiškina kas tas
krikštas ir taip toliau... Kad tingėti ir veltėdžiauti jiems niekas neleis, nors į
vergus irgi neversim.
- O kam? Ar ne paprasčiau nusiųsti juos, - Tomazas brūkštelėjo
nykščiu per orą, tarsi pjaudamas gerklę.
- Kapitone, tu tuo tikras? – prie mūsų priėjo Stefanas.
- Tau kurią priežastį pasakyt?
- O jų daug?
- Pirmiausia, tai padre Migeliui pažadėjau būti gailestingas priešų
priešams, - šyptelėjau.
 - Aha... – susukęs marmūzę nepatikliai palingavo galvą Stefanas. Visa
jo susiraukusi povyza rodė, ką jis mano apie mano tokį atsakymą. Na, taip.
Šiek tiek mane pažinojo – ne vieną pūdą druskos kartu suėdėme.
- Ir vis dėlto? – tylenis Tomazas klausiamai ir įtariai žvilgtelėjo į mane.
Įkvėpiau oro ir atsidusau:
- Kelias tolimas ir ilgas. Reikalingi vedliai ir sąjungininkai. Jie neš
trofėjus, o su tom klaikiom ietim atrodys, kad mūsų labai didelis būrys ir ne
vieną laukinį šiknių nubaidys. Be to, neš trofėjus. O gal jūs tįsite tuos
žlėmus? – parodžiau pirštu į „erelių“ ir „pelėdų“ šarvus ir į krūvą dažytų
plunksnų.
- Kam jie mums? – Stefanas į mane pažiūrėjo kaip į beprotį.
- Mainysim. Į auksą, sidabrą, maistą... vedlius, laivukus...
- Gera mintis, - pritariamai linktelėjo Tomazas. – O dėl enkomiendos,
rimtai?
- Kuo rimčiausiai. Tu gi žinai, kad prieš išplaukiant į Perlą gavau
enkomendą šiaurinėse žemėse? O ten žmonių – špyga taukuota.... Na ir po
padre Migelio, jie bus šilkiniai...
- O mano vyrų namuose moterų trūksta...
- Sutarsim, - šypteldamas linktelėjau link gretimų kalvų, kur ėmė
būriuotis kažkokių žmogystų būreliai. – Pažiūrėk...
- Tfu, - nusispjovė Stefanas, o kiti vyrai jau nerimastingai ir
instinktyviai ėmė telktis į vieną krūvą.
- Nereikia jaudintis, - atsainiai mostelėjo Tomazas. – Šių žemių siaubo
nugalėtojų, niekas nedrįs liesti. Mes, ko gero, saugūs iki pat šių žemių
pabaigos...
Ir vis tiek nepavyko labai greitai susiruošti. Apsisukome ir į kelią
pajudėjome jau saulei padoriai perkopus pietus.
Žygio tvarka buvo paprasta. Pirmi, kaip žvalgai, pasikeisdami ėjo
Tomazo metisai su porele buvusių belaisvių čiabuvių. Jiems visiems,
neoficialiai vadovavo Stefanas, mes jau paskui. o ariergardą atstojo buvusių
belaisvių tuntas: vyrai, moterys ir keli vaikai. Jie nešė „grobuonių
erelpelėdžių“ trofėjus. Tame tarpe, ir ilgąsias ietis... Tik tiek, kad ant tų,
kurios nebuvo panaudotos kaip kartys - buvo pamautos nukirstos kučatlano
Pelėdų karių galvos su jų pačių jų pačių „pelėdų“ ir „erelių“ plunksnomis.
Tai buvo ženklas, kad su mus prasidėti neverta, kad mus reikia gerbti ir taip
toliau... Pakrikusi nedrausmingai ir triukšminga banda. Nors gurguolės
žmonės prie kiekvienos kariuomenės nepasižymi tylumu ir
drausmingumu...
Įsakiau judėti pietryčių kryptimi, laikytis tik aukštumų, o į miškus
leistis tik esant būtinumui ir neišvengiamumui. Laimei, tai buvo įmanoma.
Šioje vietovėje selva augo arčiau jūros, o visa šalis buvo ištisas aukštikalnis
su vulkanais, vulkaniniais kalnais, ežerais ir krateriais.
Taip... Vulkanai... Nespėjus pereiti slėnio, staiga suvirpėjo žemė.
Sudrebėjo... Tarsi stovėtum ant laivo denio ir iš apačios dar dunksėtų.
Mes dairydamiesi vienas į kitą, sutartinai ėmėme žegnotis, bet
nepersigandome – ne toks retas čia reiškinys, bet vis tiek buvo nemalonu ir
kažkiek baugu. Bent jau man. Man visada per žemės drebėjimą, kad ir visai
vos juntamą, šiurpuliukai per nugarą nubėgdavo.
Suvirpėjus žemei, tarp mus sekančių čiabuvių kilo šurmulys, klegesys
ir jie ėmė rodyti į tolumoje dunksantį apversto, su nelygiai nupjautu
kakliuku, piltuvo formos kalną, iš kurio rūko tiršti dūmai. Tamsoje gal net
matytųsi žiežirbos.
- Cha, rūksta visai, kaip padre Migelio cigaras, - staiga nusijuokė
Garsija.
- A-ha, tikrai, pamenu, kaip jam net per ausi rūko, atleisk man
Viešpatie už piktžodžiavimą, - žegnodamasis nusijuokė Leoncijus.
Geraširdiškai išsišiepiau ir aš, ir Tilis, Fedis, ir net Tomazas. O reikalas
tame, kad mano šaunusis ganytojas, kažkada, ne taip seniai prieš išplaukiant
į Perlą, gerai truktelėjęs kažkokio marmalo, „aukodmasis“ vardan švento
eksperimento, nusprendė patikrinti ar, kai kurių dorų katalikų taip mėgiami
cigarai, nėra velnio pramanas. Nežinau, kas jam tą nelemtą cigarą pakišo ar,
iš kur jis jį sužvejojo, bet esmė tame, kad tai buvo tikras indėniškas šamano
cigaras – tabakas susuktas į džiovinto kukurūzo lapą (a.p.: indėnai tabaką sukdavo
į kukurūzo lapą (tokiu ir buvo vaišintas Kolumbas), o ispanai jau smulkintą tabaką suko į tabako
lapą), tad dūmų buvo tiek daug, jog prismardino visą smuklę. Negana to, jis
ėmė pūsti ir į cigaro rusenantį galą, o šis vos nepadegė aplink jį
susispietusių smalsuolių plaukų... Ilgai, bet linksmai, vyrai atsiminė tą tėvo
Mykolo pasirūkymą. Reikia pripažinti, kad nuo mano pasirodymo šiame
pasaulyje, tėvas Mykolas labai pasikeitė. Jei tada, prieš penkerius metus,
Žemaitijoje, kai jį pirmą kartą pamačiau, jis buvo vienas iš tų atsipūtūsių ir
nieko į galvą neimančių ir visai negerbtinų girtuoklių šventikų, tai dabar,
jau ir mano tėvonijoj ir visur kitur, kad ir dono Garsijos laive, tėvas
Mykolas ir Santa Marijoje, ir Panamoje maudėsi karių pagarboje. Skirtingai
nuo kitų šventikų, jis, karių ir jūreivių tarpe, buvo šventesnis už šventą...
Juolab, kad jį lydėjo žmogaus, kurio maldos eina tiesiai Viešpačiui į ausį
šleifas ir garsas... Visai nenustebčiau, jog visi čia esantys žmonės tikėjosi
sėkmingai baigti žygį, vien dėl to, kad mus palaimino pats padre Migelis! O
pėdint reikės per pusantro tūkstančio mylių arba matuojant prancūziškai –
apie 400 lygų (a.p.: senoji ispaniška lyga apie 5,6 km). Tada aš dar nežinojau, jog
šiam vulkanui, kaip orientyrui, taip ir prilips „padre Migelio“ valdas, kuris
kiek vėliau pasikeis į „San Migelį“ (a.p.: tai realus ugnikalnis ir aktyvus iki šiolei,
dabartinės Kosta Rikos teritorijoje)...
- Mūsų nešikai šūkalioja, kad tai ženklas, jog šiose žemėse jau niekada
niekas nebegyvens taip kaip gyveno, - ištarė Tomazas išklausęs ale
„vertėjo“ metiso.
- Net neabejoju, - gūžtelėjau pečiais. – Ko stovim? Judam!
 XXIII. Šlovė liks kažkur anapus.
- Visai neblogas. Kaip jie jį vadina? – Stefanas pastatė į šoną pialos
pavidalo molinį puodelį ir išsitraukęs ilgąjį durklą-dagerį, kritiškai ėmėsi jį
apžiūrinėti.
- Nežinau, nesuprantu aš jų karksėjimo, - gūžtelėjau pečiais. - Man tai
kaip prarūgęs alus. Man tas jų salstelėjęs, panašus į mūsų midų, labiau
patinka.
- Pulke (a.p.: isp.: pulque – gėrimas iš raugintų agavos sulčių, baltos spalvos, apie 2-8%
stiprumo. Daugelyje Centrinės Amerikos genčių ir tautų, buvo laikomas šventu gėrimu ir tik po
Meksikos nukariavimo, tapo plačiai prieinamas ), - vis dar kramtydamas į kukurūzinį
paplotėlį su ant laužo kepta mėsa ir žalumynais, kaip su mumis einančios
moterys jį vadino „tomalesu“, patikslino Tilis. – O taš šalštelėješ...
kchmm... balche ar balče (a.p.: Balché – majų gentims priklaususių genčių nacionalinis
gėrimas. Laikomas vaistu nuo visų ligų. Kai buvo nukariauti majai, jis buvo uždraustas, tačiau Če
indėnų gentis ispanams įrodė, kad jis naudingas sveikatai ir yra vaistas: leidus jį naudoti indėnų
mirtingumas sumažėjo. Gaminamas iš maltų kukurūzų, balče medžio (Lonchocarpus violaceus ) ir
medaus)
- Abu jie laikomi šventais, - prabilo tylenis senjoras Tomazas ir po
sočių pietų, tyliai sau po nosim atsiraugėjo. – Sako, kad Balče - vaistu nuo
visų ligų. Iš vis, mums pasisekė, kad vietinio vado ir šamano trobelėse
radome geras jų atsargas. Ir kelionėn dar užteks. Turtingas kaimas.
- Plėšiku ir šunsnukių kaimas... – sumurmėjo Stefanas.
Na taip. Tiesa. Neketinome jų liesti, o tik norėjome suderėti dėl luotų,
kad persikeltume per jų taip vadinamą Kocibolsa ežerą (a.p: Cocibolca. Oficialiai
- Nikaragvos ežeras, Didysis ežeras arba Kocibolca ežeras, arba Granados (pagal prie jo kranto
esantį didžiausią miestą, įkurtą 1524 m.) ežeras). Jei ne gėlas vanduo, tai būtų tikra jūra.
O dabar, tai tik tikros marios. Kitas krantas matomas tik itin skaisčią dieną,
kai nebūna dar įkaitęs oras. Ko gero, mes buvome pirmieji europiečiai,
kurie štai dabar taip atsainiai sėdėjo ir pietavo prie jo kranto.
Mestelėjau akį į pakrantėje besitaškančius bronzinius juodaplaukius
vaikus, į kelias, visai nesimpatiškas, prie kranto kažką veikiančias
moterėles ir liūdnai palingavau galvą. Tai mus lydintys indėnai. Galbūt
mano enkomiedos žmonės. Na, o vietinius, kurie gyveno šiame ir
gretimuose trijuose kaimuose – teko išpjaut. Taip. Tiesiogine to žodžio
prasme. O kaip kitaip, jei jie pirmi pabandė mus užpulti? Sužeidė mūsų
vertėją, sumąstė mus nudėti ir atimti viską ką turime. Tik ne pagal „Joną“ ta
kepurė buvo.
 Čionykščiai paežerės gyventojai jau žinojo, kad mes atžygiuojame ir
buvo surengę pasalą. Gerai, kad pagal seną įprotį, svetimoje teritorijoje
elgėmės atsargiai. Tad maniškiai veteranai greit sureagavo... O kiek gerų
pirmapraeivių vyrų, šioje konkistoje, va taip galvas sudėjo?!
Nesuskaičiuosi. Įsitikinę savo nepažeidžiamumu, savimylos ir pasipūtę
šikniai, krisdavo kaip pėdai (a.p.: taip, iš tiesų, yra nemažai liudijimų, kad tinkamai
neįvertindami vietinių gyventojų, dėl aplaidumo, tarsi būtų paprasčiausių plėšikų gauja, žuvo ne
vienas būrys).
Tad nenuostabu, kad tris gretimus kaimus teko „sutvarkyti“. Kodėl
tris? Taigi, kad išvengtume viengenčių keršto. Tiesa, vaikų ir moterų
nelietėme. Visi jie dabar eis su mumis ir grįžus priklausys Tomazui. Jo
valdose moterų, kaip tik trūko: prieš trejetą metų, kai kaimelių vyrai buvo
žygyje ar darbuose, šituos kaimus užpuolė laukiniai. Jie išmušė arba
išsivarė visus beginklius gyventojus: moteris ir vaikus. Dabar bus galima
padengti jo nuostolius. Tėvas Mykolas ar koks kitas šventeiva jas visas su
šiais vaikais pakrikštys ir viskas... Juolab, kad porelė metisų, jau panašu,
kad sau antras puses iš našlių jau nusižiūrėjo.
- Monsinjore, - maišydamas pagaliu beveik užgesusią laužavietę, sotus
Fedis pakėlė galvą: - O ko mes taip keistai žygiuojame?
- Fedi, baik su tuo „mon“. Tu jau man seniai ne pažas. Ką turi galvoje?
- Naaa... Na ilgi perėjimai, ilgi poilsiai...
- Aaaaa... Žinai, taip jau yra, kad žygiuose, kur ilgi perėjimai ir ilgos
poilsiavietės, tikslą pasieki greičiau, nei skubėdamas. Tik tiek. Juolab su
mumis nešikai, moterys ir vaikai. Nepaskubėsi.
Na taip, dvi dienos įtempto žygio - diena ar dvi - poilsio... O kaip
kitaip? Kitaip niekaip. Iki čia ėjome beveik dešimt dienų. Gal net dvylika?
Neturėjau kur vesti užrašų, dienoraščio... Na ir nelabai rūpėjo: kitų rūpesčių
pakako. Vadovauti ginkluotam žygiui – ne toks paprastas reikalas. Gerai tik
tiek, kad visas kelias ėjo per aukštumas ir plokštikalnius, nedidelius
miškienojus. Selvos beveik nekirtom. Puikios ir nuostabios vietovės.
Rojumi būtų galima pavadinti. Kuo toliau, tuo labiau man šios žemės
patiko. Na, gal tik kertant kelias didesnes upes, teko leistis į selvą. Ir, kas
svarbausia, iki šio ežero keliavome taikiai: ant iečių pamautos „Pelėderelių“
galvos - mus puikiai saugojo. Geriau už tūkstantį galvažudžių. Tik va,
išėjome iš tų, anų žemių... Ir štai – iškart teko pagirdyt kalavijus...
- Tikra tiesa, - pritarė Tomazas. – Taip greičiau.
- ?..
 - Žinai tą pasaką, apie tai, kaip velnias varžėsi su mučiačio dėl
senjoritos siūdami marškinius? Nežinai? Na, žodžiu, kas pirmas pasiūs, tam
turėjo atitekti mergina. O senjorita buvo ne kvaila: velniui vėrė ilgą siūlą, o
vaikinui trumpą, bet dažnai. Velnias matydamas kokius ilgus siūlus jam
veria, patenkintas galvojo, kad mergina jį myli... Chi... Taigi, siūlas
painiojosi, painiojosi, o vaikinukas tuo tarpu greit dygsniuodavo ir
negaišdavo laiko... Na, kažkaip taip...
- A! Pas mus, na, kai dar gyvenau su tėvu... Girdėjau tokį pasakojimą, -
linktelėjo Fedis, - tik ten bjaurus vokiečių baronas varžėsi dėl princesės
pindamas šiaudinę skrybėlę...
- Na, taip sakant, protėvių išmintis... – šyptelėjau ir pamačiau, kad
Tomazas kažkaip keistai į mane dėbtelėjo.
- O žinai, kapitone... - Tilis įbedė akis į laužą ir kramtydamas lūpą tęsė:
- kai pasieksim Santa Mariją, sėsiu į pirmą laivą ir grįšiu į Ispaniją. Išleisi?
Palingavau galvą ir tyliai atsidusau:
- Nora? – sulaukęs vos matomo linktelėjimo ištariau: - mums tavęs
truks, Tili... Nors, mano laiškus nugabensi..
- O man čia patinka, - taip ir neatradęs ant durklo prie ko prikibti,
Stefanas grąžino jį į makštis. – Net visa, kas buvo anapus vandenyno,
atrodo kaip pralėkęs sapnas...
- Mes čia visi, kaip kitam pasaulyje...
- Pragare...
- A-cha...
Nutilome. Girdėjome tik mažų bangelių pliuškenimą, vaikų
krykštavimą, kažkur kažkokį šūkaliojimą ir kažkur iš už krūmų aidintį
nedviprasmį aimanavimą... Na...Kaip sakiau... Vyrai yra vyrai, o moterų
netrūksta... Jų net daugiau. Neišrankiam yra iš ko rinktis. Tik smurtauti
neleidau. Tik su sutikimu. Santjago riteris, aš ar kas? Bet nusiskundimų ir
nebuvo. Toks dalykas, kaip itin didi meilė, ir sename kontinente, ir naujame
– ne toks jau labai dažnas dalykas. Aistra – taip. Emovcijos, pyktis, kerštas,
ambicijos – nors vežimais vežk. O štai, ta, tikroji meilė – retas dalykas.
Geros čia vietos. Poilsiaujam jau trečia diena. Galų gale, juk reikia ir
drabužius susiadyti, ir batus, apavą, susitvarkyti... Daugiadienį prakaitą
nugremžti... Proviziją papildyti (nors jos trūkumo nejautėm). Be to, vyrai
norėjo auksą pasidalinti, ant kurio uždėjau „veto“ iki pilnai nepasiruošim
tolimesniam judėjimui... Buvo net siūlymu įkurti fortą ir praleisti mėnesį ar
kitą, bet niekas su jais nesutiko – prasmės nebuvo – dabar sausasis sezonas
(a.p.: lapkritis – balandis),
vėsu ir gera – keliauti lengva. Reikėjo tik sulaukti kol
rykliai atstos nuo mūsų. Na, taip –taip – tikri gėlavandeniai rykliai! Keliaut
gi, ketinom vandeniu ir jau buvo panašu, kad tie godūs plėšrūnai nuo kranto
jau atsitraukė. Taigi, šiame ežere gyveno kažkokie plačiasnukiai rykliai (a.p.:
ryklys-bulius arba bukasnukis ryklys – vieninteliai gėlavandeniai itin plėšrūs rykliai – jiems buvo
aukojami žmonės ir šiaip, kai kurios gentys laidodavo mirusiuosius ežere, tad šie Nikaragvos ežero
rykliai buvo itin godūs ir net medžiodavo žmones, net ir šiai dienai yra užfiksuoti užpuolimo atvejai.
Beje Nikaragvos ežere yra ir durklažuvių (Xiphias gladius) ir patys buvome kalti, kad juos
prisiviliojome. Ta prasme, kad daug į galvą nieko neimdami, nukautuosius,
tiesiog, sumetėm ežeran... Kchmmm.... nors prie mūsų prisidėję vietiniai
indėnai, kažkokie čiubros, pasakojo, kad šiaurės vakaruose gyvenančios
gentys ežero dvasioms pastoviai aukodavo belaisvius... Gali būti, kad ir jie,
tie čiubros, patys ne be tokios nuodėmės. Bet ne mano reikalas, o
čionykščiai rykliai – godūs žmogėdros. Sako, kai kada net įsigudrindavo
apversti luotus... Bet panašu, kad nieko daugiau kelias dienas nieko
nesulaukę, nuplaukė savo plėšriais žuviniais reikalais: šiandien jau jų
viršutinio peleko virš vandens tolumoje nebesimatė.
- Tiesa, o luotų jau pakaks?
- Su tais, kuriuos vakar Garsija atitempė – pilnai, - linktelėjo Tomazas.
- Tai ryt paskutinė pasiruošimo diena, - ištariau. – Tegu neišsiblaško.
Susideda viską iš anksto. Ryt pasiskirstysim luotus, o poryt, švintant
iškeliaujam.
- Klausau, kapitone, - pritariamai linktelėjo Tomazas.
- Senjore Estebanai, girdėjai? Perduosi Garsijai... A... Ir tegu bobos
daugiau kakavos paruošia... Po jos, žmonės kaip ant sparnų, traukia (a.p.:
kakava europiečiams tapo žinoma nuo 1519 metų, po Korteso Meksikos užkariavimo ir buvo pradėta
vertinti, kaip vaistai, kaip gydomąsias savybes turintis gėrimas. Net kakavos pupelėmis rinko
mokesčius).
- Aha, - Tomazas išsitraukė paskutinį savo cigarą. – Žinoma. O gal,
šiandien, auksą pasidalinam? Vyrai jau murma.
- Cha, bijo, kad maišas su auksu į dugną nenugarmėtų? – šyptelėjau.
Tomazas, vaidindamas, kad jam tai nerūpi, tik gūžtelėjo pečiais.
- Gerai. Patikrink sargybą ir liepk kitiems rinktis centre.
Centru mes vadinom kaimelio centrinę išplūktą aikštę.
- Si, senor, - Tomazas pakilo ir leisdamas paskui save dūmų kamuolį,
pasitaisęs kalaviją, lėtai nuėjo link sėdinčių prie atskiro laužo metisų.
Nulydėjau jį akimis ir mestelėjau akį, kur vaikai žaidė su pasigautu
ežero vėžliu: mėtė jį vienas kitam, kaip kamuolį .
 Taip. Auksas... Ne taip jau mažai mes jo pririnkom. Pakeliui į čia,
trofėjinius šarvus, ietis, trofėjinius niekniekius, tokius kaip skambaliukai,
obsidiano skeveldros... ir net(!) plunksnos(!), pas čiabuvius, kurių čia
gyveno ganėtinai nemažai, išmainėme į auksą ir sidabrą, kurių šie ne itin
vertino. Jiems, kur kas, brangesnės buvo kakavos pupelės, o bobiški
auksiniai papuošaliukai, tebuvo tik papuošaliukai, kurie nors ir ne dažnas,
bet tik minkštas akmenukas... Siūlė mums ir kažkokių pusbrangių
akmenukų, bet niekas nieko apie akmenis neišmanė, tad jų neėmėme. Gal
tik keletą – norėjau parsinešti pavyzdį ir parodyti žinantiems ir
išmanantiems. Ką gali žinoti- gal vertės grįžti?
- Taigi, - jau atsistojęs prie šiaudinio demblio, kur buvo suverstas ir į
du kauburius paskirstytas visas mūsų grobis. Viename auksas, o kitame –
sidabras. Išdidžiai nužvelgiau dvi dešimtis vyrų, kurių akyse, beje, labai
ypatingo godulio nemačiau. – Poryt anksti, išeiname su luotais: į pietus,
palei rytinį krantą. Čiabuviai sako, jog bus geras vėjas, vanduo bus ramus.
Plaukdami sutaupysim gal beveik šimtinę mylių. Geriau lėtai važiuot, nei
greitai bėgt, kaip sako viena patarlė. Tačiau mūsų dar lauks labai ilgas
kelias. Ne mažiau tūkstančio mylių. Ir ne plokštikalnėm, o selvom... Taip...
pasak čiabuvių, neužilgo perplaukus ežerą, prasideda džiunglės... Kol kas,
mes nepraradom nė vieno žmogaus. Neprarasime ir toliau, jei jūs būsite
tokie pat drausmingi, nesikivirčysite ir klausysit savo vadų...
- Hip-hip mūsų kapitonui, vyrai! - uždegančiu balsu, mosteldamas
kumščiu į viršų, šūktelėjo Garsija.
- Hurraaaa!
- Hura!..
Saikingai šypsodamasis, teatrališkais rankų mostais pradėjau raminti
savimeilę džiuginančius vyrų šauksmus.
Aprimus tęsiau:
- Taip ir bus. Ir telaimina mūsų žygį šventas Jokūbas, šventas
Kristoforas ir Viešpats mūsų Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
Amen! – persižegnojau kartu su visai vyrais. - Aš, naudodamasis kapitono
teise, išsirenku vieną niekutį ir iš indios atimtos dalies vaduojant mūsų
bendražygius, atsisakau savo dalis senjorų Tilio ir Ferdinando naudai (jie
kaip buvę belaisviai į tą dalį negalėjo pretenduoti)...
Nuaidėjo murmesys. Iš linksinčių galvų, panašu, kad pritariamas... O
gal ir ne? Bet - nesvarbu.
 - Senjoras Tilis atstovaus mane dalybose, dalyboms pirmininkaus
senjoras Garsija de Cheresas, - Cheresas patenkintas nusilenkė vyrams. –
Stebėtoju ir teisėju, bus senjoras Tomazas, o aš... aš įsikišiu, jei padėtis
taptų nevaldoma, - teatrališkai rūsčiai suraukęs antakius, lygiai taip pat
teatrališkai truktelėjęs dagerį iš makštų, lygiai taip pat teatrališkai
triukšmingai, jį suvariau atgal į makštis. – Ir Santjago vardu prisiekiu –
kaltieji pavydės mirusiems.
Tai buvo formulė. Būtina. Vyrai suprato.
- Bet jūs visi šaunūs ir garbingi krikščionys, o ne susmirdę
stabmeldžiai, tad tikiu, kad to nebus... Taigi, skelbdamas dalybų pradžią, -
žengiau ant demblio ir apmečiau akimis aukso krūvelę: ten daugiausiai
gulėjo plonos ir storos grandinėlės, vėriniai, prasto darbo žiedeliai, auskarai
ir apyrankės, vienas kitas grynuolis, kažkas panašaus į lankelius-diademas
be jokių pagražinimų ir kelios statulėlės. – Ir naudodamasis kapitono teise,
imu štai šitą...
Pasilenkęs paėmiau nedidelio sprindžio dydžio, gana sunkoką statulėlę,
kuri vaizdavo kažkokį žmogų su ant krūtinės sunertom rankom ir didele
vėduokle ant galvos. Na, gal tai simbolizavo plunksnas? Nežinau. Statulėlė
turėjo akis iš melsvų šlifuotų akmenukų, ir, panašu, kad plunksnos buvo
pagražintos lygiai tokiais pačiais akmenėliai, bet iš jų jau tebuvo likęs tik
vienas mažytis ant vienos „plunksnos“. Apžiūrėjus, susidarė toks įspūdis,
kad jos pagrindas dar kažkada buvo prie kažko pritvirtintas. Gal prie kokio
peilio? Samčio? Šaukšto?... Na, bet nesvarbu... Įleidau statulėlę į krepšelį
prisegtą prie diržo (a.p.: tai galėjo būti šiuos kraštus pasiekės žmonių aukojimo peilio „tumio“
rankena. Bet nebūtinai – tokios statulėlės buvo būdingos visoje Centrinėje Amerikoj)
- Būkite sąžiningi, kilnūs ir teisingi, - linktelėjau visiems. – Jei prireiks,
būsiu prie ežero.
Štai taip. Veltis į dalybas – ne kapitono reikalas. Arba imi viską, arba
nesikiši. Ypač mano atveju – su pinigais, galiu kvailysčių prikrėst. O šiaip,
niekas nieko neapgaus. Atseikės dešimtinę karaliui, penkis miestui
(gubernatoriui), tris bažnyčiai, kas liks padalins pagal rangą. O aš dar iš
savo dalies dar atgnybsiu Santjago ordinui. Tik jei išgyvensim, žinoma. Bet
kol kas sekėsi.
Susimąstęs praėjau pro šerną ar tapyrą darinėjančius mūsiškius
indėnus. Taip, tai jau tikri mūsiškiai – jau gentinius dažus ir visokius
cackius buvo nusiraškę, o plaukus susitvarkę, panašiai kaip maniškių vyrų.
Tai reiškė, kad jų niekas neberiša prie šios žemės. Toji buvusi belaisvių
gauja, kuri bijodama Kutskatlano keršto išėjo su mumis, gerokai padidėjo.
Pakeliui prie mūsų prisidėjo dar keletas šeimynų, kurios stebuklingai išliko
per gentinius vaidus: jiems grėsė vienokia ar kitokia mirtis. Na, va, gavosi
toks į vieną suplaktas bedalių tuntas... Bet ir incidentų buvo. Teko įsikišti.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, kaip sakydavo mano tėvas dar
„aname“ gyvenime.
Reikalas tas, kad prieš kelias dienas, su visu savo turtu, prie mūsų
prisidėjo kažkokių pabėgėlių trijų šeimų būrys. Tarp jų buvo ir senis
šamanas. Gerai, kad su mumis buvo Tomazas. Jis geriausiai pažinojo
čiabuvius, tad laiku pastebėjo kylantį erzelį. Be to, „vertėjui“ jau ėmė
skųstis ir buvę belaisviai, kurie jautėsi gerokai aukščiau pagal hierarchiją,
nei naujai prisiplakę. O esmė buvo ta, kad tas senis šamanas pradėjo
kurstyti ne tai maištą, ne tai sukilimą. Kažką gąsdinti savo pragaro dievų ir
dievukų rūstybe. Tad viską sužinojęs ir susinervinęs, kad kažkoks
pašlemėkas ardo nusistovėjusią tvarką ir žygio maršą, tiesiai šviesiai nuėjau
prie pabėgėlių, „vertėjo“ pagalba paaiškinau, kas yra kas ir visų
akivaizdoje, netikėtai mostelėjęs kacbalgeriu, nurėžiau šamanui galvą.
Pakėliau ją už plaukų ir paklausiau:
- Na, kur ta jo dievų rūstybė? Yra tik vienas Dievas, Viešpats mūsų. Jo
išmintį jums dar teks pažinti, o štai taip bus visiems šamanams ir
svetimiems žyniams! Ir prieš tikrąjį tikėjimą visi jų burtai ir dvasios, ir visi
jų pragaro velniai –bejėgiai, kaip kūdikiai lopšiuose.
Išpoškinęs, išsitraukiau iš Tomazo pasiskolintą cigarą, prisidegiau,
išpūčiau dūmus į visas puses, kad maniškiams atrodytų kaip kryžiaus
ženklas, o juočkiams - kaip auka visoms jų dvasioms ir pasaulio šalims –
dievybėms. Tada jį perleidau jau nusistovėjusiam lyderiui – jau oficialiai
paskirtam seniūnui... Žinojau, kad šios tautelės tabako nerūko – jos jį
trupina ir mala, ir deda į pulkę arba balčę, bet rūkimas jiems buvo žinomas.
Tad, jie jį priėmė, kaip savaime suprantamą dalyką...
Po tos dienos – jokių gentinių ženklų nebeliko. Visi jie sutartinai
pakluso tam pačiam, savaime (o gal ir ne savaime) išdygusiam lyderiui.
Žodžiu – lojalus seniūnas – tai gerai. Dabar tvarka ir šiokia tokia drausmė.
Šitie atskalūnai, tapo mano atskira gentimi, kuri vėliau man atnešė labai
neblogų dividendų...
Prisiminimai prisiminimais, o dalybos praėjo ramiai, kaip ramiai,
pasiruošimuose prabėgo ir kita.
 O ar kam teko matyti laivelių-luotų flotilę? Ne, ne valčių, kurių pilna
bet kokiam Europos uoste...
Nepasakyčiau, kad jau toks įspūdingas vaizdas, bet įspūdį sudaro.
Labiausiai išsiskyrė mūsų „flagmanai“ - pora, iš be proto milžiniškų
medžių kamienų išskobtų luotų, kurie talpino virš dvidešimt žmonių ir dar
kažkiek krovinio (a.p.: Karibų jūroje Kolumbo sutikti indėnai, manoma, kad majai, plaukė
luote, kuriame tilpo virš dvidešimt penkių žmonių, su pavėsinėm nuo saulės ir prekybai skirtu
kroviniu. Kitų europiečių liudijimais, buvo luotų, kurie talpino apie keturiasdešimt žmonių). Tad
mūsų branduolys į juos ir sėdo. Lydintys čiabuviai sutilpo į mažesnius: o-o-
o-cir nerami publika, turėčiau pasakyti. Man, pratusiam žygyje laikytis
kariškos drausmės, jie priminė ne tai kleketuojančių paukščių, ne tai
maskatuojančių beždžionių būrį... Kaip jie neapvirto ir nenugurguliavo, tai
net žalio supratimo neturiu...
Ankšta niekam nebuvo, susigrūsti nereikėjo – trijuose iššluotuose
kaimuose laivelių ir net kanojų radome pakankamai. Kai kurias kanojas net
tempėme tuščias – pagal mano sumanymą – tai galėjo būti gera prekė
kitame ežero krante. Juolab, kad auksas ir sidabras - vietinių nevertinamas.
Be to, kitapus ežero gyvenantys čiabuviai, kurie pagal pasakojimus buvo
anos genties priešai ir konkurentai – turėtų mus sutikti išskėstomis
rankoms... Nors, su tais dviem didžiaisiais luotais buvo ne visai viskas
aišku: vietiniai manė, jog jie ne čionykščiai, o kaime buvo saugojami
pirkliams iš šiaurės: aukštiems ir turtingiems bronziniams atėjūnams su
kecalio plunksnomis – majų pirkliams (a.p.: majų pirklių kelias pasiekdavo ir Panamą
– praktiškai šalia minimo ežero, palei vakarinę pakrantę ėjo jų pirklių kelias, kuris vėliau nusukdavo
į rytus). Indėnai, tie kurie norėjo mus apiplėšti, buvo kažkokia moskitų ar tai
kažkokių guaimių atšaka, o kitapus ežero jau prasidėjo čarotegų genčių
žemės. Supaisyk čia juos, kad nori... Net man, šis kraštas atrodė visiškai
laukinis. Na, nieko. Neužilgo misionieriai įves tvarką. O dabar, mano
užduotis buvo - parvesti savo žmones namo. Arba į naująją tėvynę.
Galvokite, kaip patogiau.
Tad mano kelias ėjo į pietus. Ir, pageidautina, be susidūrimų. Bet jų
buvo ir bus. Ir iš tikrųjų buvo... Tai, tuo metu ir šiuose kraštuose – buvo
neišvengiama.
Taigi, nežiūrint to, kad mūsų žvalgai ryčiau ežero aptiko visai gerą
vietinių išmintą ir net vietomis akmenimis grįstą kelią, kuris pagal
pasakojimus baigiasi rytinėje pakrantėje prie didžiojo sūraus vandens
(jūros), nusprendėme keliauti ežeru, o po to laikytis vakarinių krantų.
 Kodėl? Labai paprasta – visi žinojo, kad rytinėje pakrantėje – selva, o
čia, pagal pasakojimus – prasideda kalnų grandinė – savana, retmiškis ir
miškas, bet ne selva, kurios labai norėjosi išvengti. Be to, vakarinėje
pakrantėje buvo tikimybė sutikti mūsų laivus.
O šiaip, neužpelkėjusi selva - tai dar pusė bėdos. Bet čia, kur aibė upių
ir upelių, ežerų ir šiaip – neaiškių vandens telkinių – selva arba ūkanotieji
miškai – buvo pragaištis. Žemumų selvoje visą laiką žingsniuoji drėgmėje ir
rūke. Vietomis – tarsi turkiškoje pirtyje. Negana to, kad metalas dengiasi
rūdimis ne dienomis, o minutėmis. Tiesiogine to žodžio prasme - ausyse ir
grybai gali išdygti... Perdedu kažkiek, bet nelabai toli nuo tiesos. Buvo net
toks anekdotas ar tradicinis naujokėlių gąsdinimas, kad vakare užmigus,
ryte gali pabusti su musių lervomis nosyje: alia kažkokios musės į šnerves
kiaušinėlius sudėdavo. Po to, sako - žmogus mėnesį lervomis springsta.
Pasakos, aišku, bet vėlgi – ne taip jau toli nuo tiesos... Žodžiu, apatinėje
selvoje trošku, ant žemės miegoti negalima – tik hamakuose... Milžiniška
galybė vabzdžių, visiškai sulaukėjusių laukinių žmonių (net čia kaimuose ar
aukštikalnėje gyvenantiems jie atrodė laukiniai), plėšrūnų... Žodžiu, jei,
tarkim - Lietuvoje – šlapdriba su aštriu šiaurės vakarų vėju į neviltį varanti
neganda, tai čia - ūkanotieji miškai... Nelabai gal palyginami dalykai, bet
tiek vienas, tik kitas – velnio ir šėtono pramanas...
O kodėl ne jūra? Gal tie didieji luotai būtų ir visai tinkami? Geras
klausimas. Nežinau – net nesvarstėm. Gal todėl, kad nė vienas iš mūsų
nebuvome jūrų žmonės? Ko gero, kad taip...
Taip prasidėjo bjauriausia, šlykščiausia ir baisiausia mūsų kelionės
dalis. Nepavyko išvengti nei pelkių, nei selvos su ūkanomis. Nors ir kalnai,
ir plynaukštės mūsų nelepino: tai uraganas, tai škvalas, tai žemės
drebėjimas, tai koks nykus vulkanas... Žiemos mėnesiai, vis tik. Kai kur net
šalta buvo. Mums tai kas, o va prie žemumų pratusiems pusnuogiams
laukiniams – buvo bėdų. Nors niekas ir nesušalo.
Taip, peizažai nuostabūs. Kokiame dvidešimt pirmame amžiuje, kai už
posūkio gali atrasti užkandinę, o iš kalnų tave išgabens malūnsparnis, o
čiabuviai kaulydami pinigų rengia etnografinius vaidinimus – tikiu, kad jais
galima gėrėtis, juos galima mylėti... Bet ne dabar ir ne šiame laike. Žinoma,
bėgant laikui visokie smulkūs atsiminimai išdyla, jų nelieka. Lieka vien
gražūs prisiminimai. Bet tai tik saviapgaulė. O aš nemėgstu sau meluoti.
Tad jei rašant šias eilutes, prieš mano akis stovi nuostabaus ir kerinčio
grožio slėnis, tai visada šalia kirba rūpestis, kaip reikės ten nusileisti – o tai
buvo labai nepaprasta. Ir dar nuleisti krūvą žmogiukų... Ir visų tų nervų, jei
neturi priklausomybės nuo aštrių pojūčių, laukinis ir pirmapradis grožis
neatperka. Kai pagalvoji, tai čia nėra visiškai jokios romantikos.
Du savo žmones, turiu galvoje krikščionis, praradau! Pagal šiuos
laikus, tai nedaug ir niekas manęs net nepabartų – tai, dažniausiai –
neišvengiamybė. Bet aš buvęs samdinys – kondotjeras, tad pratęs žmones
tausoti. Ypač veteranus (a.p.: priešingai, nei dažniausiai manoma, samdiniai ar kondotjerai
savo žmones brangino. Palygint su visokiausiomis karališkosiomis armijomis, jų žūdavo mažiau.
Kartais, neišmintingų karvedžių, jie net būdavo kaltinami bailumu ir atsidavimo stoka. Kapitonai,
neretai kilę net iš žemutinių sluoksnių, iš ties turėjo suktis tarp samdytojų reikalavimų, kuriems
samdinių nuostoliai nerūpėjo ir savo žmonių išsaugojimo: kapitonas, kuris nuolatos praradinėdavo
savo žmones, su laiku rizikavo iš vis nesurinkti būrio arba negauti papilnėjimo, jį pradėdavo lydėti
„nesėkmingo“ kapitono šleifas). Žodžiu, vienam, selvoje - kažkoks gyvis įkando
žemiau ausies ir ištino kaklas. Užduso nabagas. O gal dar ir nuodai kokie
suveikė. Indėnai aiškino, kas čia buvo per gyvis, bet aš jų nesupratau ir tik
toliau, keliaujant per pelkes, nepalikdavau nuogo kaklo: visada buvau su
šilkine kaklajuoste... Na, o kitas - nubildėjo nuo olos... Atrodė, kad ir to
aukščio nebuvo: ir siauriasnius takus praeidavom., o čia... Matyt likimas jo
toks...
Na, o kiek mus lydinčių čiabuvių „nubyrėjo“, tai net ir nežinau. Tie,
kurie ėjo su mumis nuo pat pradžių, tai berods taip su mumis ir pasiliko, bet
visokios prielipos nuolat keitė vienas kitą. Visi jie man tuomet dar buvo
panašūs. Tik, laimei, prielipoms mantos niekas nepatikėjo...
O šiaip, tai vietiniai gyventojai buvo draugiški ir visai ne karingi... nors
, kai kurie, kaip pasirodė – jau buvo susidūrę su krikščionimis ar girdėję
įvairių gandų. Sutikdavo ir praleisdavo įtariai. Tačiau, nepastebėję
priešiškumo, noriai leisdavosi į prekybą. Tad maisto ir provizijos pakako...
Dar galiu pridurti, kad per šitą ne pilną tūkstantį varstų, rimtai kautis ir
neteko. Bet vis tiek išvargome, nors visi šiame laikmetyje, net didžiausios
kariaunos, žingsniuodavo tūkstančius varstų ir prie žygių buvo pratusios.
Tik tiek, kad po mėnesio žygio, atrodėme, kaip pono Dievo driskiai.
Išvargę, irzlūs ir pikti. Nebepadėjo nei ilgesni, nei trumpesni sustojimai.
Ačiū Dievui, kad nors drausmė nepašlijo...
Tiesa, vieną kartą išėjome prie vakarinio vandenyno. Net gana ilgai
laikėmės pakrantės, kol vėl neprasidėjo iki kaulų smegenų mums nusibodę
miškai ir kažkokia bevardė didelė pelkėta upė (vardą tai ji turėjo, bet
indėnišką, kurio, eilinį kartą, nebuvo įmanoma ištarti). Tuomet vyrai su
ilgesiu dairėsi į horizontą ar nepasirodys koks brigas, ar burė tolumoje. Bet
niekas nepasirodė – jūra, kaip tyčia – buvo tuščia...
Jau pradėjo eiti septinta savaitė, kai pastebėjome, kad čiabuviai
vietiniai, skirtingai nuo tų, kuriuos sutikdavome piečiau Nikaraguvos ežero,
mūsų pradėjo vengti. Jie, dažnai, slėpdavosi miškuose, naktimis mus sekė,
bet nelietė. Turėjom sustiprinti sargybą... Net pradėjom nerimauti, jog gali
pritrūkti maisto ir mums teks ilgam įkurti stovyklavietę, o galbūt, net statyti
fortą. Net neprireikė: dar po trijų dienų, vyrai pamatę didelį kalną tolumoje,
kaip pamišę pradėjo rėkauti ir šūkauti – tai jau buvo Aukso Kastilijos
šiaurinė žemė!
- Pagaliau, - išsišiepęs atsisuko Tomazas. Jo veidas taip pat buvo
suniukęs, pajuodęs, bet akys, pagaliau, šypsojosi.
- Taip, dabar aišku, kodėl čiabuviai slapstosi, - linktelėjau. – Tik dabar
vietinių teks dvigubai saugotis: jie visada suras už ką kerštauti.
- Tai jau taip, - Tomazas linktelėjo į sustojusius ir, kaip visuomet,
triukšmingus palydovus. - Ir mūsiškius reikia kažkaip pažymėti, kad kas ko
nesupainiotų...
- Khmmmm... Būtų gerai turėti baltus krikšto marškinius... O žinai,
mintis... Katechumenatą (a.p.: lot.: catechumenatus. Suaugusiųjų Įkrikščioninimo kelias.
Suaugusiųjų Įkrikščioninimo apeigos) aš galiu pravesti... Sutrumpintą, aišku, -
susukau lūpas. – O priėjus skaidrų ežerą ar upę, pakrikštysim... Vėliau,
padre Migelis padarys ko trūksta...
- ?..
- Aš Santjago ordino kavalierius, jei nepamiršote. Teoriškai tam teisę
turiu. O ir jaunystėj buvau rengiamas į vienuolyną...
- Į vienuolius? – šalia mūsų stovinčio Garsijos veide nušvietė nuostaba,
o po to, kažkodėl jo lūpų kampučius nušvietė šelmiška šypsena.
- Kažkas ne taip?
- Ne, ne... viskas taip, - pakėlė rankas seržantas. – Į vienuolius... blyn...
Mintyse numojau ranka į apžėlusį snukį, kurio akyse atsispindėjo
sunkiai tramdomas juokas.
- Senjore Tomazai, perduokit savo žmogui, kad šis tiems
stabmeldžiams paaiškintų, kaip pasidaryti medinius kryželius su virvele.
Tik tegu niekas jų nesikabina.
- Aha... Gerai. Supratau, - senjoras Tomazas pasukęs galvą riktelėjo: -
Pedro!..
 Po poros dienų, manieji indėnai - tapo naujakrikštais. Radome nedidelį
krioklį, kur, kiekvieną paeiliui, po sakramentinių apeigų stumteldavome, o
po to, jiems ant kaklo pakabindavome po jų pačių pasidirbtą kryžių. O ką
dar daryti? Kito pasirinkimo net nebuvo: jei susidursime su kokiu būriu
gausesnių saviškių, šie matydami išsipaišiusius ir ietimis, skydais bei
kuokomis ginkluotus indėnus, mūsų saujelės (vien vyrų - trys prieš vieną)
gali nė nepastebėti. Užpuls ir vardo nepaklaus. O svetimi... O svetimi yra
svetimi – bet kokiu atvejus – visus pjaus iš eilės. O dabar - ant skydų
puikavosi kryžiai, ant kaklo kryžiai – gal ir perdėta atsarga, bet tik tokia
paranoja mus iki šiol ir gelbėjo... Beje, šioji praktika, vėliau, labai plačiai
buvo naudojama. Ją perėmė nemažai tikėjimą nešančių karių. Net toks
niekšas, kaip Fernandas Pisaras, su kuriuo, net po mano jam darytų
paslaugų, taip ir nesugebėjome susibičiuliauti. Na, kiauliaganės vaikas, ir
liks paršeliu, ir nieko čia nebepadarysi. Bet apie tai, kiek vėliau, kai ateis
laikas.
Ir štai, išaušo diena, kai parlėkė uždusęs Stefanas su Tomazo metisu ir
dviem miklesniais mūsų indėnais, ir pranešė, kad už dviejų šimtų žingsnių
vyksta kautynės – mažas europiečių būrys ginasi nuo aršių čiabuvių... Nors
kautynių triukšmo, per tankų mišką - nesigirdėjo.
Vyrai puolė ginkluotis. Aš ir pats paskubomis užsidėjau kirasą, kurios
jau seniai nenešiojau, paskubomis užsimečiau šalmą, pagriebiau skydą ir
kalaviją. Pistoletas jau seniai gulėjo kuprinėje, patrumpinta muškieta, jau
seniai buvo paskandinta, o ir arbaletų buvo belikę tik porelė. Išsigyvenom,
žodžiu. Tad daug ko nebuvo planuoti: vyrai jau buvo pasiruošę, o indėnams
prisakyta sekti paskui.
Stefanui įsakiau, kad šis pasistengtų nuvesti taip, jog smogtume priešui
į nugarą ar, bent jau, į šoną, ir nulėkėme, kaip velnių nešamas tabūnas...
Vyrai buvo pavargę, o nuo to, dvigubai jei ne daugiau - nartesni – jiems
jau seniai reikėjo iškrovos...
Ir jie ją gavo...
Gana gerai ginkluota kelių genčių čiabuvių vyrų grupė spaudė nedidelį
krikščionių būrelį ir jau beveik buvo išmušę jų sąjungininkus. Tuos, tai arba
sumaitojo per akimirką, arba šie išsilakstė į visas puses. Žodžiu, be
rimtesnės pagalbos ginkluoti europiečiai gal ilgiau ir būtų išsilaikę, gal net
būtų ir atsimušę, bet nuostoliai jau būtų buvę, bet kokiu atveju siaubingi.
Turiu prisipažinti: šį kartą mes patys puolėme kaip laukiniai.
Netvarkinga ir nedrausmina banda. O kaip antrasis cunamis, ant viršaus
užgriuvo ir kaukiantys naujakrikštai...
...net nežinau ar laukiniai užpuolikai spėjo pamatyti savo žūtį...
Gal tik keli išsprūdo ir nulėkė, o juos nusivijo maniškiai ilgakojai
indėnai... Nė vienas nesulaukė gailestingumo.
Nuleidau žemyn beveik švarų ir kraujo negėrusį kalaviją (nors šveist -
vis tiek reikės, kad ir lašelis kraujo drėgmėje, skatina beprotišką dabartinio
plieno rūdijimą) ir apsidairęs nuėjau link kilmingiausiai atrodančio kario.
- Laba diena, senjore, - pasisveikinau kilstelėjęs saladą link pakaušio.
Iš po turtingai išpuošto kabaseto ir smakrą bei kaklą saugančio goržeto,
vyro veido nesimatė. Pasigirdo tik duslus bubnojimas, o prie jo prišokęs, į
tarną panašus vyrukas, ėmėsi šarvų dirželių. Pastebėjau, kad goržetas buvo
įlenktas strėlės, o ant išlaisvinto smakro, kurį puošė naujamadiška
milanietiška siaura barzdelė, švietė mėlynė. Žandikaulis, tiesiog tino akyse.
Vyras atsargiai pajudino apatinį žandikaulį, susiraukė iš skausmo ir per
dantis išstenėjo:
- Pačiu laiku... Velniai rautų, jei ne... uchhh.... strėlė būtų...
- Visų čia esančių gyvųjų laimė, tai jų antrasis vardas, - linktelėjau į
kovos lauką, kur buvo švarinami užpuolikai ir į vieną vietą tempiami
nukautieji.
Per staigų antpuolį nė vienas iš maniškių nenukentėjo.
- Donas Gonzalo Ferdinandas de Oviedo y Valdes, jūsų skolininkas...
eee?.. – klausiamai sužiuro į mane donas Gonzalo.
Vardas, tiesą sakant nuaidėjo labai pažįstamai. Bet anuomet į tai
neatkreipiau deramo dėmesio. Tiesiog praleidau pro ausis. Na, argi ne
kvailys? Matyt per daug jau buvau sulaukėjęs, o civilizacija man, tuomet,
dar net neišlindus iš laukinių kraštų, būnant miške, šalia Aukso Kelio,
atrodė kaip nerealus sapnas...
- Donas Antonio Butrim Palanka de Nakatcha los Viecho, caballero
Santiago, - pirštu bakstelėjau į savo sulankstytą, subraižytą ir visai ne
šventiškai atrodančią kirasą, su nuzulintu ir vos matomu Santiago kalaviju –
Kryžiaus lelija.
- Kaaaas? – tarsi pamačiusios vaiduoklį, dono Gonzleso akys vos
neišlipo iš orbitų.
- Donas Antonio Butrim Palanka de Nakatcha los Viecho, caballero
Santiago, - vangiai pakartojau ir parodžiau kalaviju į spurdantį arklį. –
Gaila jūsų žirgo...
 Iš ties - bėras laukys (a.p.: bėras – rusvas plaukas, laukys – ant kaktos ir snukio didelė
balta dėmė), su pakirstomis kojomis skausmingai šnarpštė ir gailiai žiūrėjo į
žmones. Dono Gonzalo tarnas mestelėjo akį į šeimininką ir šiam linktelėjus,
išsitraukė mizerikordą (a.p.: per.: misericorde – gailestingumo durklas su siaura tribriaune
ar rombine siaurėjančia geležtim, skirtas durti, pribaigti)...
- Šitiek vargau, kol atsigabenau...
- Žinau, kas tai yra... – linktelėjau ir nužvelgiau aštraus, protingo ir
ramaus žvilgsnio, ne mažiau kaip keturių dešimčių metų, vyrą. Mintyse
pagalvojau jog jo nosis ir akių kirpimas labai matyti, tad suraukęs akį,
įtariai paklausiau: – O mes ar anksčiau niekur nebuvom susitikę?
- O ne, mielas drauge, jei leisite taip jus vadinti. Nemanau. Bet bet
kokiu atveju, aš jūsų skolininkas daugiau, nei jūs numanote, - slėpdamas
paslaptingą šypseną linktelėjo keistasis donas. – O čia jūsų žmonės?..
Nusekiau jo žvilgsnį, kuriuo jis nuo galvos iki kojų nužiūrinėjo indėnų
seniūną su dideliu raudonu mediniu kryžiumi ant kaklo, mediniu margu
skydu vienoje rankoje ir trumpa, kruvina ietimi, su obsidiano antgaliu,
kitoje.
- Taip... Fedi! Perduok Stefanui, kad greičiau suktųsi ir pakviesk
senjorus Tomazą ir Tilį. Reikia aptarti tolimesnį maršrutą. Ar taip, donai
Gonzalo? Jūs net neįsivaizduojate, kaip mums įgriso visi šie miškai ir
kalnai ir, kaip mes norim, kuo greičiau pasiekt namus.
Fedis, kuris per paskutiniojo žygio vargus jau atrodė bent dukart
vyresnis, nulėkė šaukti susirinkimo.

***
Ernandas de Soto priėjo prie Kasparo de Espinoza ir klausiamai
sužiuro. Matėsi, kad Espinoza susinervinęs tyliai sau po nosimi keikiasi ir
niauriai linguoja galvą.
- Kur tas prakeiktas sargybos viršininkas... nuplakti... niekšą...
- Kas nutiko?
- Va, - atsainiai mostelėjo į link miesto einančią ginkluotą minią, kurią
jau apžiūrinėjo ir Ernandas. – Tas niekšas nesugeba atskirti savų nuo
svetimų. Ką, blyn...
- Atleiskit don Espinoza, jie tik dabar pakėlė vėliavą...
- Eik tu... Tavo laimei, o tai būčiau...
- O kas jie? – stumteldamas šalmą ant pakaušio, paklausė Ernandas. –
Negali būti!.. Netikiu savo akimis... velniai rautų...
 - Nepiktžodžiauk...
- Aha. Seržante, tegu kas lekia gubernatoriaus...
- Nereikia niekur lėkti... – pasigirdo kimus seniokiškas balsas.
Netoli miesto prieigų žmonių būrys pasidalino. Keistai atrodantys
čiabuviai, tarp kurių buvo ir moterys su vaikais, visus savo nešulius, ietis ir
skydus paguldė ant žemės ir susispietę kaip avių banda, ėmė laukti. Tuo
tarpu, trys dešimtys ginkluotų karių, iš kurių dvi dešimtys atrodė kaip
suvargę, bet dar grėsmingi gyvenimo matę driskiai ir ginkluoti valkatos,
priartėjo prie vis didėjančios karių ir naujakurių minios.

***
- Jūsų priesaika nekrikštams, nieko verta, - atsainiai mostelėjo el
Justadoras, senasis Davila.
- Jie jau krikštyti, donai Pedro, - palingavau galva. – Ištikimai tarnavo.
Jie jau seniai ne laukiniai.
- Užtat jūs, atrodot, kaip laukiniai... khmmm... Gerai, tiek to... –
gubernatorius susimąstęs barbeno pirštais į stalo viršų, o mes trise: aš,
Ernandas de Soto ir Kasparas de Espinoza, stovėjome kaip kokie savimi
pasitikintys manekenai. Gonzalo Ferdinandą de Oviedą y Valdes, su kuriuo,
kaip supratau, siejo ne tiek draugiški (jei jis iš vis galėjo turėti draugų), kiek
tylaus neutraliteto besilaikančių didikų santykiai. Juodu abudu turėjo gana
galingus užtarėjus karaliaus dvare, buvo protingi ir puikiai mokėjo
išnaudoti savo ryšius. Čia, toli-gražu – ne koks išprotėjęs vyskupas ar tas,
nudaigotas išdavikas, saldofonas Balbo.
Vos tik pasitikęs prie miesto priegų, senis gubernatorius, liepė ateiti į jo
priimamąjį nedelsiant. Neleido nei dulkių nusipurtyti. Nors čia, mano
išvaizda - nieko nešokiravo. Prie tokių vaizdelių, visi buvo pratę.
- Man reikės smulkios jūsų ataskaitos.
- Neturėjau galimybės vesti dienoraščio, bet pasistengsiu, kad ji būtų
kuo smulkesnė, - linktelėjau.
- Gerai. Kiek žmonių netekot?
- Dviejų.
- Kie-iek?
- Negali būti...
- O!..
Na taip. Štai tokia buvo visos trijulės reakcija.
 - Taip, senjorai, jums nepasigirdo. Susidorojus su Kučatlano Ereliais ir
Pelėdomis, didelį kelio gabalą nuėjome netrukdomi: vietiniai net nebandė
mūsų liesti...
- Kučatlano? – nepatikliai kryptelėjo galvą de Soto.
- Taip. Pavojingi tipai. Gerai ginkluoti, bet laukiniai. Vienų šarvų ir
ginklų komplektą pavyko atgabenti. Galėsi pasižiūrėti...
- Apie tai vėliau, - užtildė mus senis. - Na ir?
- Piečiau Kacibolkos ežero, čiabuviai taikingi. Žmonių aukų lyg ir
nepraktikuoja. Net beveik nesirieja tarpusavyje... Iš esmės, iki pamatėm El
Valdės ugnikalnį – jokių keblumų su čiabuviais nebuvo. Kelias geras,
vingiuotas, daugiausiai eina per plokštikalnes. Tik prie Asuero iškyšulio
teko gerokai padidinti budrumą (a.p.: dabartinė Koklės provincija. 1515 m. Gonzalesas de
Badachosas bandė ją užkariauti, tačiau iš 130 vyrų žuvo daugiau kaip pusė. Vėliau, Luisas de
Merkado su 50 karių, bandė susigrąžinti (Luís de Mercado) Badachoso prarastą auksą, žinomą
Tesoro de Quema vardu, tačiau vėl nesėkmingai – abu kartu, jie susidūrė su nuožmiu vietinių
pasipriešinimu, kurį iššaukė jų pačių veiksmai. Tačiau čia minimam Kasparui de Espinozai tai
pavyko – iš esmės jis ir nukariavo ir šį pusiasalį, ir gretimas provincijas bei parvežė 80000 realų ir
apie 2000 belaisvių).
Senasis donas linktelėjo ir suraukęs kaktą, vėl pabarbeno pirštais į dar
laku kvepiantį stalviršį.
- Pedrilio, dabar užrašinėti nereikia, - pamatęs, kad sekretorius baigė
čirpenti plunksna ir paklusniai linktelėjęs galva nusiėmė akinius,
gubernatorius tęsė: - šiemet planavau siųsti ekspediciją į šiaurę, ieškoti
sąsiaurio tarp vandenynų...
- Drįstu jus užtikrinti – beprasmis laiko gaišimas. Būtent Aukso kelias
ir yra pati siauriausia vieta.
- Taip? Jūs tuo tikras?
- Visiškai. Pelkės, daug upių ir kalnų virtinė. Nėra kitur tokios vietos,
kur būtų galima organizuoti pervalką.
Senis nesmarkiai trinktelėjo kumščiu į stalą.
- Na ką, senjorai, tada jūsų sumanymas pasmerktas, - kreivai šyptelėjo
žiūrėdamas į abudu šalia manęs stovinčius idalgus.
- Tačiau yra štai kas, - išžvejojau iš savo, prie diržo prikabinto krepšio,
kumščio dydžio per pusę perskelto sidabro grynuolį ir žengęs prie
gubernatoriaus stalo padėjau jį šalia jo. Vyrai net gunktelėjo ištiesę kaklus.
Paskui išžvejojau kelis išplauto nago dydžio aukso grynuoliukus, kelis
nešlifuotus įvairiaspalvius akmenėlius ir, mintyse šypsodamasis, mėgavausi
akimirka. Planavau, kad ji bus kiek kitokia, bet ir ši – mane tenkino.
 Po gana ilgos pauzės, bet taip ir neprisilietęs prie „lauknešėlio“,
gubernatorius įtariai primerkęs akis nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, o
Kasparas ironiškai šyptelėjo:
- Sidabras...
- Taip. Vien mes, parsinešėme apie penkiolika tūkstančių iš čiabuvių
išmainyto aukso. Ten tikra kosta rika (a.p.: turtingas paplūdimys, žemės. Auksinė
Kastilija (Castilla de Oro) taip pat susijusi su aukso dovanomis – taip pavadinta po to, kai
Gonzalesas de Badchosas (Gonzalo de Badajoz) gavo pilną krepšį aukinių dirbinių – apie 50 kg. - iš
vietinio kasiko/karaliuko). Tad, greit auksas kainuos pigiau už varį, o stabiliai
iškasamas sidabras...
- Neperdėk... – numojo ranka Davila. – Tikslią vietą žinai?
- Taip. Šalia upė. Yra orientyras. Bus patogu. Pagal legendą, kažkur
netoliese yra žemė, kur šamanai eina klausytis dvasių, bet ten niekas ilgai
negyvena...
- Na ir... – gūžtelėjo pečiais Davila, o abu šalia stovintys vyrai
pasižiūrėjo į mane, kaip į pusprotį.
- Gyvsidabris. Skystasis metalas hydrargyrumas (lot. gyvsidabrio
pavadinimas) . O jis padės išplaut auksą, jei mes jį rasim. Ar, net, iš sidabro
rūdos išskirti jau sidabrą...
- Tai aukso vietos jūs nežinot?
- Grynuoliai išplauti upės. Vietiniai juos surinko ir perlydyti nespėjo.
Aš kalnų mokslo nepažįstu – čia reikia kokio kalnakasybos meistro...
Nusekiau Davilos žvilgsniu. Jis klausiamai dirstelėjo į Kasparą.
- Manau, kad turiu tokį žmogų, - linktelėjo Kasparas.
Vėl įsivyravo tyla. Suniukęs ir susiraukęs, gubernatorius kažką mąstė,
o mąstydamas pirštais knibinėjo prirašytų popierių krūvelę. Tai truko
ganėtinai ilgai, kol, pagaliau, piktdžiugiškai šypsodamasis neišsitiesė krėsle.
- Žodžiu taip, mielieji draugai. Jūs ir toliau ruošiatės ekspedicijai
ieškoti sąsiaurio jungiančio abu vandenynus, o, kartu, apžiūrėsite ir dono
Antonio nurodytas vietas. O jūs, don Antonio, rašykite išsamią ataskaitą.
Labai išsamią! Bet neskubėkite. Pailsėkite... Susikaupkite... o tai skubos
darbą raguotieji gaudo...
- Supratau, senjore gubernatoriau, - negalėdamas sulaikyti šypsenos,
kurią pastebėjo ir visi trys vyrai, nusilenkiau. Jau supratau, jog raporto
nebus. Žmonės, o ypač valdžios žmonės – be intrigų gyvent negali. Mano
žygis bus užmirštais. – Tačiau, aš dalį savo aukso turėsiu siųsti Santjago
ordinui.... Kartu man reikės paaiškinti...
 - Būtent, mielasis drauge, būtent! Jūs mane puikiai supratote. Siųskite,
ir būtinai pažymėkite, kad sąsiaurio nėra... Taip. Būtent. Aš pats
pasirūpinsiu, kad šis laiškas patektų pačiam magistrui... Ir nuorašas dar kai
kam... Labai gerai... – patenkintas palingavo galvą gubernatorius. – Labai
gerai... O jūs, brangusis Kasparai, kuo greičiau perduokite visas Santa
Marijos alkaldo (a.p.: praktiškai burgamistro) pareigas donui Gonzalui Ferdinandui
de Oviedo y Valdes: jums nebus laiko rūpintis miestu (a.p.: 1520 m. į Panamą
atvykęs/grįžęs iš Karolio V dvaro Gonzalas Ferdinandas de Oviedo y Valdes tapo Santa Marijos
Dariene meru ir gubernatoriaus patikėtiniu (Santa María la Antigua del Darién) porai artimiausių
metų. Po sostinės perkėlimo į Panamos miestą ir jo atsistatydinimo bei daugelio persikraustymo į
Panamą, šis miestas apie 1524 metus buvo suniokotas vietinių besipriešinančių indėnų genčių ir ilgą
laiką dingo iš pasaulio žemėlapių). Ir dar... Manau jūs, jaunuoli, nusipelnėte ne vien
enkomijendos, bet ir asjendos...
- Būtų gerai, kur plynaukštėj – manau mums visiems geri ristūnai
reikalingi...
- Akių nedraskyk...
- Ir, kad upelis pajėgiantis sukti parako malūną: siera – čia ne
problema, o salietrą, manau, kad žinau kaip gauti...
- Akių, jaunuoli, nedraskyk... Parako malūnui arčiau miesto vietą
išskirsiu. Kad po ranka... Bet apie tai vėliau. O dabar, eikit visi iš čia.
Eikit... Ir apie pokalbį niekam nė garso...
Kas čia įvyko? Ogi du plius du: pinigai ir auditas! Jau buvau rašęs, kad
turėjo atvykti naujajame pasaulyje savo griežtumu liūdnai pagarsėjęs
auditorius donas Džilas Davila ir jo bendražygis Gonsalesas Nino, kurie
reikalavo pinigų ekspedicijai į šiaurę. Pagrindinė priežastis – pervalkos tarp
vandenynų paieška. Na, o dabar, senasis gubernatorius įgavo įrankius
pasiųsti jį velniop ir dar prieš jį nustatyti Madridą. Pinigai teisėtai neduoti,
nes tokios pervalkos nėra! Va, kaip! Žinių tikslumas patikrintas garbingų
senjorų. O štai už savo pinigus – prašom... Keliaukit ir ieškokit. Nors
pražūkit. Tuo pačiu ir auditas bus niekinis. Labai lengva apkaltinti
šališkumu ir, net – šantažu. Na kokį auditą gali daryti aukso karštine
sergantis veikėjas? Štai ir viskas. Trys draugeliai, o aš tik priekaba... Na ir
velniai nematė... Nereikia man to jų aukso, kuris su tokiais tempais iš tikro
greit taps beverčiu, o užtat žirgai, mulai ir parakas... Su Tiliu mes jau seniai
šį tą paplanavom. Tik tuo metu, buvo gaila, kad jis ruošiasi išvykti. Bet,
kaip dar tos pačios dienos įvykiai parodė – niekur jis neišvyko.
Cha... Štai ir karalystės pradžia... Generalgubernatoriaus – šiose
žemėse, aukščiau jo – tik ten kažkur toji jo didenybė ir Dievas! O jo,
palankumas, jau buvo garantuotas, kiek gali būti garantuotas, turėdamas
reikalą su tokiu veikėju, kaip Davila.
Išėjęs iš prieblandos į skaisčią saulę, žiūrėdamas į statomos katedros
varpinę, net pradėjau markstytis. Ryški saulė, kelioms minutėms apakino.
Įsiklausiau į šurmulį, kur grįžusieji (išskyrus indėnus, aišku) išsijuosę,
audringai pasakojo visokius niekalus juos apstojusiems žmonėms. Kai
kurie, panašu, kad jau spėjo ir maktelti...
Kodėl Tilis, mūsų intendantas - nesirūpina jų apgyvendinimu?
O tėvas Mykolas?.. Jau nulėkė pas savo būsimus parapijiečius?
O kas gi čia?
Negali būti!..
Net neišgirdau ką leptelėjo Ernandas ar tai Kasparas, žengiau į saulės
nutviekstą aikštę...
No-Ooora?! Nora?..
Akimirkai užmerkęs akis, net papurčiau galvą ir vėl įsistebeilijau...
Na taip! Nora. Šalia jos - Tilis su kūdikiu ant rankų... Apdriskėlis
išsišiepęs kaip mergšė auksinį gavusi... Senjoras Tomazas jam kažką sako ir
šypsosi, kaip koks čiabuvių dievukas... O Nora papūtusi lūpas, išdidžiai,
nugalėtojos žvilgsniu - dairosi aplinkui.
Šalia jų stovi donas Gonzalo ir...
...ir mergina...
Nusisukusi. Kaštoniniai plaukai beveik nepridengti...
Ji grakščiai sukasi...
Dėbteli į mane...
Izabelė?.. Bela?!.
Tai donas Gonzalo - jos dėdė?!! Aš visiškas ASILAS! Prakeiktas
asilėnas! Mulas ir kvaila beždžionė!
Mintyse tarkštelėjau sau per kaktą, o realybėje, jausdamas tvinkčiojimą
smilkiniuose, kaip koks stuobrys - išpūčiau akis
-... – gomurį kažkas užspaudė. Norėjau kažką sakyti, bet tik sausai
sukosėjau. Gomurys suspaudė.
Mergina žengtelėjo kelis žingsnius ir... ir piktai dėbtelėjusi - netikėtai
pliaukštelėjo man per šeriuotą žandą. Smūgis nebuvo stiprus, bet
pliaukštelėjimas nuaidėjo kaip bizūnas...
Aikštė tarsi nuščiuvo, o likęs pasaulis nusmego rūke...
Tuo tarpu mergina, tos pačios rankos pirštus sugniaužė į kumštį ir
dusliai trinktelėjusi per kirasą ir piktai šnypšdama sustingo:
 - Tave jau visi palaidojo... Daugiau... Girdi?.. Daugiau niekur tavęs
nepaleidžiu!..
- Taip, Bela, niekur... – vis dar neatsitokėjęs suėmiau josios rankas ir
prie krūtinės sugniaužiau savosiose.
Akimirkai, nekreipdama dėmesio į aplinkinius, mergina prisišliejo.
Mintyse kažkodėl akimirkai praūžė mintis, kad aš, blyn, nesiprausęs,
apiplyšęs, nudriskęs ir, matyt, smirdžiu per visą mylią...
- Tai ką sujungė Dangus, te neišskiria žmogus. Donai Gonsalo, ar ne? –
tarsi iš sąstingio pažadino tėvo Mykolo balsas ir mudu abu su Bela
sutartinai pasisukom balso link.
- Šį jaunuolį, mūsų šeimai, iš ties dangus atsiuntė. Manykit, kad gavo
mano palaiminimą, padre Migeli, - nusijuokė Gonzalo.
- Tai nereikia atidėlioti. Gal ryt? Ar poryt? O tai donas Pedro, juos vėl
kur išsiųs... Ar ne, padre Chuanai? – tėvas Mykolas pasuko galvą į
raudonskruostį dominikonų šventiką...
 Epilogas
Brangiau už auksą
Mas caro que el oro

- Persirašiau, ačiū, - padėkojo tėvas Antanas ir ištiesė USB atmintuką.

- Tai nėr už ką. Daugiau nepasikartojo? – linktelėjęs Antanas perėmė
pasiėmė atmintuką ir paslėpė ją užantyje.
- Ne. Ačiū Dievui - ne... – nusišypsojo vienuolis ir žiojosi, tarsi
norėdamas kažką pasakyti, bet čia pat užsičiaupė nukąsdamas
beišsprūstantį sakinį.
- Ką? – beveik iškart sureagavo Antanas.
- Ai, niekai, - papurtė galvą vienuolis, - šiaip, tik mintis tokia šiokia.
- Tai sakyk, ar taip ar anaip, jei mūsų čia kas paklausytų, tai
pagalvotų, kad stogai nučiuožę, - atsainiai mostelėjo Algis ir plačiai
nusišypsodamas, pasitaisė akinius.
- Toks įspūdis, kad jis, na, tas aš, na... jisai ir aš... gyvename kartu.
Mus tarsi sieja. Aš suvokiu, kad visa tai praeitis, kad viskas buvo, bet čia
pat atrodo, kad vyksta. Tik laikas ten lekia greičiau.
- Tai yra realiai....
- Lygiagretus gyvenimas... Šiandien pas mus - liepos ketvirta, o ten -
gruodžio ketvirta ar bent jau labai panašiai. Sunku pasakyti, nes gyvena
kažkur, kur nebūna žiemos... Kartais kalnuose, bet tada karštą vasaros naktį
sapnuoji, kad šalta...
- Tad, pagal tokią paralelę, sprendžiant iš priepuolio, jis dabar - būtent
dabar - išgyvena kažkur Centrinės Amerikos džiunglėse...
- Gal Kosta Rikoje?.. Gal...Bet įspūdis toks... Tik išgyvenimai vyksta ne
šią akimirką, o apatinėje laiko spiralės vijoje, jei laikas, tarkim, sukasi
spirale...
- O po to, parašo atsiminimus, kurie pasiekia mus ir pagal tai, galima
spręsti, kas su juo vyksta būtent toje apatinėje... Khmmm... Įdomus
paradoksas...
- Kad taip pagalvojus, visai ir ne paradoksas, - palingavo galvą tėvas
Antanas. – Gal galėtum nuvežti pas Mamutę? Turėčiau kelis klausimus...
Teatleidžia man Viešpats, - persižegnojo vienuolis.
- Be problemų, - linktelėjo Algis. – Tik jei kelią rasiu.
- Kaip suprasti?
 - Toks įspūdis, kad kelias kiekvieną kartą šiek tiek kitoks... Tarsi
tikrintų ar gali važiuoti... Na... nemoku paaiškinti... Lyg nenorėtų praleisti.
- Kažkodėl manau, kad mus praleis, - beveik įsitikinusiu balsu ištaręs
linktelėjo vienuolis ir vėl persižegnojęs, kažką sumurmėjo sau po nosimi.
Algis gūžtelėjęs pečiais, žiūrėdamas į vienuolį tėvą Antaną, pats sau,
mintyse, pagalvojo, kad žmogaus prigimties nepakeisi, nors kūnus - va taip
– gali ir sumainyti... Net šiurpuliukai nuėjo pagalvojus, kad galėtų atsidurti
Rimgaudo vietoje...

***

Aukštikalnė. Truputį vėsoka. Bet malonu. Saulė kažkokia apdujusi,

tarsi apsisiautusi miglos apsiaustu. O tiesą pasakius, pasiilgau šiltų
kriokliukų... Kad žinotumėte, kokį turiu savo „Belle hacienda de Alemanes
Santiago“ asjendoje!.. Kaip mielai pūkštelčiau į tą, pusiau dirbtiną
tvenkinuką...
Ir kokio velnio aš čionai lindau?..
Piktai nusispjovęs, atsisėdau ant didelio akmens ir, bandydamas
nusiraminti, apžvelgiau kalnuotą lygumą su matomai įdirbtais laukais ir iš
po žalumos, ir sudžiūvusios žolės stūksančiomis uolomis. Kažkur tolumoje,
panašu, kad rūko dūmas.
Na, kaipgi šiame klimate galima susigauti „apkasų kojas“, kaip mano
aname laike buvo vadinamos „supuvusios“ gyvos kojos? Dar pernai, žygio
pradžioje, tarp Koakės ir Pugnos (a.p.: visų epiloge naudojamų konkistadorų laikų
terminų ir vietovardžių paaiškinimai priede „Peru užkariavimas“), kur labai nesveikas
klimatas ir mes praradome kelis žmones, tai gal ir galėjau tokį atsitikimą ir
suprasti, ir suvokti. Bet čia – kalnuose, kur gaivu, kur nei šilta, nei šalta?..
Sieroje, kuri vėliau bus pavadinta Andais?!
Trumpiau tariant, ką tik pastebėjau, kaip vienas iš vos bepaeinančių
mūsų kareivukų, cypdamas ir keikdamas nuo skausmo, šlapinosi ant savo
kojų, o po to pabandė votimis ir piktžaizdėmis nusėtas kojas, su
sueižėjusiais patamsėjusiais ir nekarpytais nagais, sukišti atgal į batus.
Nuotaika, kuri ir taip nebuvo puiki, visai subliuško. Aprėkiau, aišku.
Iškonveikiau. Pagrasinau. Vienam iš indėnų nešikų, liepiau atiduoti savo
mokasinus. Teko dar perskirstyti nešulius ir kareivį guldyti į neštuvą-
hamaką, kaip kokį jų pačių (čionykščių indėnų, ta prasme) kasiką.
Nors, gal jis nekaltas? Pagavo kokį grybelį toje šventykloje? Kuske?
Šventykloje, kurias ispanai vadina mečetėmis... Arba kitoje, kur orakulas
buvo, kuris, norint kad kalbėtų – mito smaragdo dulkėmis... Šis vyrukas
buvo ir tarp tų, su kuriais įėjome į patalpą, kur gulėjo auksu išdabintos
mumijos. Vardan mūsų pačių saugumo, nes mus supo tūkstančiai indėnų,
raganos žynės ar prižiūrėtojos, kuri, taip pat vaikščiojo su auksine kauke ir
marmaliuodama sau kažką po nosimi, laikydama du sunkius ir brangius
skeptrus, valydama nuo mumijų dulkes, vaikydama vabzdžius ir muses,
liepė nusimauti batus. Aišku, kad po kareivių apsilankymo mumijos liko be
aukso... Bet visai visko išsinešti nedrįsome. Aš, tiesą pasakius, per daug
aukso ten nesigviešiau – man ten labiau rūpėjo dar į miltelius nesumalti
smaragdai, kurie kitiems visai nerūpėjo. Na, kvailiai: jie ir lengvesni, ir
Europoje gerokai brangesni – ypač, jei mes tą senute užversime tokiu kiekiu
aukso... Beje, šventyklų sienos, inkrustuotos auksinėmis plokštelėmis – taip
pat liko plikos, o vienas, į dubenį panašus saulės atvaizdas, svėrė net
penkiolika tūkstančių pesų! Tiesa, vieną mumiją, kurią vietiniai garbino
kaip gyvą (ją maitino ir girdė) palikome nepaliestą. Tai buvo kasiko
Atabalipos tėvo: šių, dar iki galo prie karūnos neprijungtų kraštų senjoro
gubernatoriaus Francisko Pisaro įsakymu, nedrįsome liesti. Protingas
žingsnis - juk mes rinkome auksą pačio Atabalipos, kuris nominaliai dar
buvo šių žemių valdovas, prašymu. Jis dar buvo pakankamai stiprus. Net
būdamas nelaisvėje, kaip įkaitas, jis vis prieš mus rengė visokias intrigas ir
žabangus. Bet tuo tik dar labiau nuteikinėjo savo jau buvusius pavaldinius.
Čia jis liepė prikrauti du kambarius aukso ir sidabro, o, kad įsitektų į pažado
terminus – išdavė mums leidimą ir patiems susirinkti trūkstamą kiekį. Tad
mes visai ne plėšikavom, o, tarsi, vykdėme vietinio valdovo valią... Vis tik,
nors ir nenorom, bet turiu atiduoti pagarbą tam kiauliaganės vaikiui Pisarui,
mūsų senjorui gubernatoriui.
Beje, sidabro net nenešėme – kiek surinkome, palikome užrakintą ir
užantspauduotą dideliame belangiame name. Bet netikiu, kad grįžę Pisaro
kariai jį ten ras... Tikrai netikiu... Na, man ir nerūpi. Aš su tuo kiauliaganiu
daugiau nesiruošiu turėti jokių reikalų – tegu skleidžia miglą į akis kam
nors kitam, o man jau gana (a.p.: Franciskas Pisaras turėjo „kiauliaganio“ pravardę, nes
jo tėvas, kuris buvo aistringas moterų mylėtojas – savo benkarto nemylėjo, nemėgo ir jaunystę
Franciskas praleido ganydamas kiaules. Labai vėlai išmoko rašto ir kovos. Tačiau mokėjo įtikinamai
kalbėti, pritapo prie Davilos kariaunos ir kartu išvyko į Naująjį pasaulį. Tačiau, kaip jis besistengė,
tėvas jo savo sūnumi oficialiai taip ir nepripažino, nors mirdamas, kelis kitus, nesantuokinius vaikus
- pripažino savais).
Mano tarnas – laibas negras man ištiesė gertuvę su maisu... Tai, tarsi,
silpnas kukurūzinis alus. Nors čia, ir pačius kukurūzus maisu vadina.
 Gurkštelėjau man ne itin patinkančio gėrimo ir gražinau gertuvę atgal.
Prapuolė noras. Gal geriau vandens? O tai tas birzgalas, po tų papuvusių
kojų vaizdo, kažkodėl priminė šlykščiąją kasiko Atabalipos taurę. Kuo ji
ypatinga? Khmmm... sunku net paaiškinti, o paaiškinus, kažin ar
civilizuotas krikščionis patikės. Tos taurės vaizdu šlykštėjosi net storžieviai
ir netaštyti kareivėliai... Bet teko kentėti. O jis iš jos tyčia gerdavo, kad mus
erzintų. Pasak jo paties ir jo aplinkos liudijimu, ši taurė buvo iš jo priešo
brolio Kosko (a.p.: el Cozco) galvos, kurį jis nužudė užkariavęs šį kraštą ir
bijodamas, kad mes jį išvaduosime iš nelaisvės. Taigi, tai buvo su visais
plaukais sudžiovinta galva. Burna ir akys užsiūtos, ant jos pritvirtinta
didelis auksinis piltuvėlis, kur pildavo maisą, o pro dantis išvestas
sidabrinis vamzdelis, pro kurį Atabalipa ir traukdavo tą savo marmalą...
Tfu dar kartą... laukiniai nekrikštai ir tiek... Eilinis šių kalnų indėnas –
labiau civilizuotas, nei tas kasikų kasikas... Net amžino atilsio jam nesinori
linkėti – tegu dega jis pragare.
Va, šalimais man ištikimas indėnų ketvirtukas, kuriuos perkėliau iš
savo pirmosios eknkomijendos į asjendą su visomis šeimomis. Tie patys,
kurie prieš trylika metų atžygiavo su manimi nuo pat Padre Migelio Cigaro
kalno, kuris dabar oficialia pervadintas į Santa Migelį. Tai mano asmeninė
gvardija. Tarsi, kaip ir tarnai, nepriklausantys mano būriui, bet išties jie
kariai ir žvalgai. Ir labai geri žvalgai, reikia pasakyti. Apsirengę ir
apsiginklavę, kaip išeiviai iš saulėtosios Kastilijos, jau seniai įpratinti
žegnotis, ispaniškai kalba kaip iš pypkės ir niekas jų nepavadina
laukiniais... Net į galvą niekam nešauna, o jei sužino kokios jie kilmės, tai
dar ir nuoširdžiai nustemba. Bet priima kaip savus, krikščionis... Skirtumas
tarp kitų vietinių labai didelis, kai, kai kada net pats žodis „laukinis“, tai dar
per labai gražus jų apibūdinimas...
Nors, o ką - vietiniai? Čiabuvia, kaip čiabuviai. Tiesą pasakius, mes į
juos iš anksto nusistatę, kaip į kažkokius nevidonus – nežiūrėdavome. Ypač
po to, kai tik atėjome į šias vietas, dar iki Kajamarkos mūšio (a.p.: 1532-11-16)
– ir radome iškartus vietinius vyrus. Tuos, kurie nenorėjo pripažinti
atabalipos savo valdovu. Iš esmės – visus vyrus. Pats tikriausias genocidas.
O kaimuose ir gyvenvietėse bebuvo likę tik moterys ir vaikai. Visi jie buvo
paversti vergais ir net pasodinti namuose, iš kur negalėdavo išeiti. Jų
pagrindinis užsiėmimas buvo maiso gaminimas Atabalipos kariams, jų
aptarnavimas ir jų drabužių taisymas, apavo siuvimas. Pasak vietinio
kasiko, kuris net drebėjo vos užsiminus apie Atabalipą – šiose žemėse,
Kašo apylinkėse, iki jo atėjimo gyveno dviem trečdaliais daugiau žmonių.
Didysis Inka juos nukariavo, o visus, kurie liko ištikimi Koskui – iškorė, o
pats Kašas tapo jų kariniu miesteliu – duoklės rinkimo punktu...
Na ir Didysis Inkų kelias arba ,kaip patys čiabuviai sako - Karališkasis
kelias. Šalia romėniškųjų, kuriais man teko truputį pakeliauti – net šalia
nestovėjo, bet kaip šiems laukiniams žmonėms – tikras stebuklas. Jie iki
šiol neturėjo neturi net rato, o štai kelius – tiesė. Kai kur jie nelygūs- net
arkliams sunku žengti, bet visumoje, lyginant su aplinkine bekele – tikras
stebuklas.
Štai taip, kažkada, ieškodamas „Savos Karalystės“, į šį Naująjį pasaulį
atvykau žinodamas tik vieną ir vienintelį iš ties pelningą žygį. Štai,
pagaliau, po daugiau nei dvylikos metų, jame ir sudalyvavau. Kai Ernandas
de Soto mane pakvietė būti savo leitenantu – entuziastingai sutikau, o dabar
- spjaudžiausi kaip galėjau. Virš metų kaip tęsiasi šis žygis ir jis man
įkyrėjo iki gyvo kaulo... Skirtingai nuo Panamos, Nikaraguvos ir Kosta
Rikos, nepatiko man nei šie kraštai, nei vietiniai žmonės. Tačiau šiam
žygiui turiu būti dėkingas. Už ką? Ne, ne už auksą, ne už turtus, o už tai, jog
aš supratau, kad jau turėjau įgijęs „Savąją Karalystę“. Taip, supratau... Ir,
kurią, jau grįžęs, neužilgo praradau...
Na ir kodėl nepaklausiau Tilio? Na kodėl?
Nors jei būčiau paklausęs ar jausčiausi ramiau?
Tada jau kankinčiausi – kodėl nėjau?
Velniai rautų – tas, kartais išsipildžiusias - svajones... Net nežinosi kas
geriau: ar kai jos pidosi, ar kai lieka tik svajomis... Reikia bijoti svajonių
išsipildymo, nes jos gali išsipildyti taip, kaip jas išpildo pasakų džinai... ar
žiežulos... ar velniai...
Žodžiu, labai norėjau namo... Namo, kur laukė Bela ir jaunėlis sūnus...
Na taip, o vyresnėlis, kaip ir įprasta šiems laikams – jau buvo išsiųstas į
Madrido dvarą pas savo Belos dėdę Gonzalo Ferdinandas de Oviedo y
Valdes. Ten, dabar, šis avantiūristas ir didis nenuorama, gal net jau baigė
rašyti Naujojo pasaulio – Indijų - istoriją. Visos oficialios ataskaitos plaukė
pas jį... Nežiūrint to, kad bičiulis Gonzalo buvo karys, kondotjeras,
konkistadoras, kalinys, jūreivis ir intrigantas – rašyti gerai mokėjo... Aš taip
nemoku. Jei žmonės nemeluoja, tai sako, kad kai kuriose debatuose jo
nuomonės prisiklausė net pats Leonardas! Nors, tiesa, jis dar 1526 buvo
išleidęs Naujojo pasaulio istoriją, kuri niekam nerūpėjo... Bet po Peru turtų
– ji parūps visiems... O ir man teks rašyti raštus, ataskaitas Santjago
komandorui, o gal ir magistrui, o, kartu - ir Gonzalui... Nors, koks čia
vargas? Vienas malonumas: atsisėsiu prie to mažojo savo asjendos
krioklelio, bohio pavėsyje, ir gurkšnodamas vyną surašysiu. Literatūrinių
gabumų ir manęs, vis tiek niekas nelaukia.
Tad tikiuosi, kad manąja atžala pasirūpins ir įtaisys pas kokį didžiūną
pažu, su geromis perspektyvomis (apie patį mūsų visų Senjorą – nelabai
svajojau – būtų per gerai...).
Kartu išsiunčiau ir Fedį... Jis man gi kaip sūnus buvo. Ir Bela į jį
panašiai žiūrėjo. Nenorėjau, kad jis susidėtų su kokiu avantiūristų būriu ir
nepražūtų kokiose nors ūkanotuose miškuose ar nebaigtų gyvenimo ant
kokių nors stabmeldžių fanatikų aukuro, kur jam išplėštų širdį ir dar
spurdančią suėstų... Nors ir Europoje ne kas – ten gadynė ne mažesnė:
aistros, karas, maras, badas...
Beje, iš savo bičiulio, Belos dėdės, gavau ir šiokių tokių žinių ir apie
Chose Toresą, tai yra, apie Alburkero bastardą: Chuaną de Kueva y
Sntjago. Jis, dar prieš keturiolika metų, pasirodo, nei Madrido, nei
Granados nepasiekė. Taip ir liko kažkur Flandrijoje. Briuselyje, berods.
Šaunu. Kiek pamenu, tie kraštai jam patiko. Valdovas savo buvusiam pažui
buvo maloningas - galvos nenukirto... Aš visai rimtai. Žmogus, kuris pakėlė
balsą prieš karališkąjį asmenį, o šiuo atveju karalienę (kas kad šioji
išprotėjusi), o, neduok Dieve, dar ir ranką – atleidimo nesulauks niekada.
Apsiribojo tuo, kad prie svitos ir net dvaro neprileido. Uždraudė vykti į
Ispanijos karalystę, bet... Bet įšventino į Santjago riterius! Neįtikėtina. Iš
ties, Santjago ordinas jau nebe tas – tampa karališkosios šeimynos ordinu.
Na, taip, per jo tėvą, Chuano kraujyje, yra ir šlakelis karališkojo kraujo.
Maaaažas, tiesa... Gal lašas ant kibiro, bet yra. Negana to – Karolis,
Alburkero bastardui parūpino karininko vietą Briuselio mieste. Paliko turėjo
teisę tiesiogiai kreiptis į karalių (nors jau vien buvimas Santjago riteriu -
tokią teisę ir taip suteikė) ir, negana to, karalius pats apsiėmė organizuoti jo
vedybas. „Ištekino“ jį (taip-taip ir ne kitaip – ne pats rinkosi), už kažkokios
Joanos de Vilavicencios (a.p.: Juana de Villavicencio, hija de Nuño Núñez de Villavicencio).
Itik nereikia manyti, jog čia jam nukrito, kaip iš gausybės rago. Išverčiu į
normalią žmonių kalbą: karjera imperatoriaus rūmuose ir politikoje buvo
užkirsta amžiams. Kaip ir karinė, beje. Vienintelis dalykas, kuris galėtų jį iš
tokios „malonės” ištraukti – tai kažkoks įpatingas nuopelnas Karalystei...
arba karališkajai šeimai... Bet apie jokius jo nuopelnus nesigirdėjo. Jei būtų
įleistas į mūsų senjoro Ispanijos karalystės karaliaus ir Šventosios Romos
imperatoriaus aplinką – Gonzalo man tokią naujieną - tikrai būtų pranešęs...
Taigi, o su Francisku Pisaru nesuėjom charakteriais. Su jo broliu
Ernandu – taip, o štai su juo pačiu – na niekaip. Nežiūrint net to, kad aš jį
buvau ištraukęs iš skolininkų duobės. O gal, būtent dėl to? Žodžiu, prieš
šešerius metus mums reikėjo į Seviliją palydėti karaliaus iždui priklausantį
auksą, o mums vos išlipus ant kranto, įskundus kažkokiems niekšams, jį
iškart įmetė į skolininkų duobę. Pasirodo, jis į Auksinę Kastiliją ir paspruko
tik dėl to, jog buvo žvėriškai prasiskolinęs. „Vargšelis“ galvojo, kad visi jau
apie jo skolas pamiršo, bet skola - ne žaizda – neužgyja. Teko gerokai
palakstyti, ir paplušėti, kad jį iš ten ištraukti... Negana to, savo liežuviu
išsipliurpė valdovų malonę. Šie pasirėmę mano rekomendaciniais laiškais,
įšventino į Santjago riterius... Štai taip. Štai toks likimo ratas. Nežinosi, kur
rasi, o kur pamesi. Kita vertus, aš liežuvio nelaidžiau, pretenzijų nereiškiau.
Savo laiku tik leidau suprasti, kad jei jis prie manęs nepriekabiau tų ir dantų
nešieptų. Tad, tarp mūsų vyravo šaltas neutralitetas ir tiek. Nieko daugiau.
Tad, kai pasiprašiau paleidžiamas į panamą iš šio žygio – iškart gavau jo
leidimą. Čia jau tokių vyrukų, kaip aš – nebereikėjo. Savų mulkių pakako.
Aiškiai mačiau, kad jis kuria savo karalystę, o jis puikiai suprato, jog aš tai
suprantu. Tad, nors formaliai buvau de Soto leitenantas – jis mane paleido,
net Ernando neatsiklausęs. Be to, puikiausiai matė, kad aš ironiškai
šypsodamasis stoviniavau ir žiūrėjau į nešulius, kurie buvo nuslėpti nuo
dalybų. Neturėjau jokio noro kelti kivirčų dėl to geltono niekalo. Man
pakako kiek jau turiu. Apie tai jam ir Ernandui ir pasakiau. Kartu, leidau
suprasti, jog jokio nepadalinto aukso nematau ir nemačiau. Tad ir paleido,
nors ir puikiai žinojo, jog tam tikros žinios – tai jau turtas. Tik reikia jį
mokėti parduoti.
Velniop. Vis tiek kito kelio, kaip tik per Panamą, aukso nepergabensi.
Visi šie avantiūristai, grįžę į Panamą, patys tą auksą pusvelčiui atiduos už
mano mulus ir arklius, paraką, normalų ir gerą spiritą ar romą ir Tilio
gelžgalius bei... mergas...
Tūkstantį kartų Tilis buvo teisus – nėr ko lyst. Tai jam gerai, jis ne
riteris, o tik alemanų junkeris, idalgo. Gali verstis prekyba ar kitaip tarnauti
karalystei, o man? Aš riteris – man tokiais niekalais užsiimti negalima.
Nors, reikia pripažinti, tam ir gabumų neturiu. O ir kam? Jei gražiai viską
tvarkyti per patikėtinį, o manasis buvo – Tilis, tai nė šuo nesulos.
 Beje, jis, prieš pat man išvykstant, užmezgė ryšius su Naujojo
Niurnbergo prekeiviais (a.p.: dabartinis Marakaibo, įkurtas 1528 m. vokiečių kolonistų –
konkistadorų, taip vadinamoje Klein-Veneding provincijoje Nikolauso Federmano (Nikolaus
Federmann (1505 – 1542), tad jei pavyks prisivilioti vokiečių meistrus, nors ir ne
itin gerus, bus galima pamastyti ir apie šiokį tokį vietinės gamybos
organizavimą didesniais masteliais... Žodžiu auksiniai avantiūristai mūsų
tinkluose paliks nemenką dalį savo aukso... Mokės jie dar savo tuo nuslėptu
ir nepadalintu auksu už špyžinę keptuvę auksu - puse jos svorio... O laivų
kapitonai už gerą spiritą, tinkamą vandeniui miešti, kad kelyje vanduo
nesusmirstų – sumokės taip pat ne menkiau... tiksliau – jau moka.
Atsipirkimas bus net ne šimteriopas, o tūkstanteriopas...
Pasismaginau ir užteks... Velniop.
O gal reikės persikelti į Kubą? Reikės pagalvoti. Net trys vietiniai
bedaliai indėnai, kurie su savo šeimomis sutiko pasikrikštyti ir
persikraustyti į mano enkomijendą, neša manąją dalį ir mano mantą (a.p.:
ispanai net turėjo apskaitos vienetą kiek gali panešti vienas indėnas – tai panašiai apie 23 kg) ir
apie septynis tūkstančius pesų (a.p.: apie 30 kg aukso – raitelio dalis). Čia neskaitant
brangakmenių kurių krikščioniškieji avantiūristai nevertino. Tad galiu tik
pasikartoti – kvailiai! O gal įsigyti dvarą Kastilijoje ar Andalūzijoje?..
Pavyzdžiui, šalia Riochos? Vynuogynai, žirgai... Ten dabar ramu ir ilgai bus
ramu... Arba nusipirkti vilą netoli jūros, Barselonoje atidaryti estrezos
mokyklą... Dar į kokią laivų statyklą pinigus investuoti? O ką? Gera mintis!
Ir kaip riteriui pritiktų! Juk Santjago ordinas ir jūreivystės globėjas! Nors
ordinas jau nebe tas – dabar jis visiškoje Karolio, mūsų senjoro ir
imperatoriaus valdžioje. Jis tapo karūnos puošmena... Dabar - tapti jo
kavalieriumi – visiškai nerealu. Tai įmanoma tik karališkojo kraujo
asmenims arba imperatoriui artimiems asmenims... O tokie kaip aš – visiška
retenybė – reliktas. Kai kas net mano, jog aš esu kažkoks karališko kraujo
senjoras... Na ir tegu sau mano. Man nuo to ne blogiau, o gal, net – geriau.
Bet, bet kokiu atveju, vienas iš nedaugielio, būdamas Santjago riteriu, dabar
turiu teisę pakelta galva įeiti į asmeninius mūsų Senjoro apartamentus.
Nekalbant jau apie oficialius priėmimus. Bet joks sveiko proto žmogus, be
itin svarbaus reikalo – to nedarys. Karaliai – žmonės – kerštingi. Nors, ką aš
čia kalbu – gyvenimas taip apsisuko, kad vis tik, man teko... Bet tuomet,
Sieroje, aš to dar nežinojau. Gal ir gerai, kad nežinojau...
Tiesa – mano makaulė jau buvo nebe plika. Vedus, teko mesti visokius
įnorius ir, nors šiek tiek „apželti“ – bet minimaliai. Tik tiek, kiek to
reikalauja vedusio ir rimto kabaljero padorumas. Nemėgstu ilgų barzdų ir
garbanų... Na, nors ausys, jau neatrodo tokios atlėpusios.
Dieve, kaip aš tada buvau pasiilgęs savo namų. Taip-taip, tų kurie
Panamoje, o ne Nakačioje, Žemaitijoje. Ir Belos...
Izabelos...
Tos, mielosios, geidžiamosios kaštoninė bestijos, kurią gerbiau, kurios
geidžiau ir, už kurios nulaužtą nagelį galėjau keršte paskandinti visą
pasaulį... Ar mylėjau?.. Noriu tikėti, kad taip... Noriu tikėti... Nors, po tokio
ilgo nebuvimo, būsiu pasitiktas ir karštai, ir audringai, ir šaltai. Kaip tai
galima suderinti? Pasirodo galima. Mano mieloji ir geidžiamoji kaštoninė
bestija – moka suderinti... Gaila tik, kad Bela jau nebegalės pastoti. Taip...
antras gimdymas buvo komplikuotas – abu vos liko gyvi... Sūnus jaunėlis ir
Bela...
O Augusta? Panelė Augustina, kuri per tiek metų atmintyje tarsi
pasinėrė į miglą? Nors ne, nepasinėrė. Nustebsit, bet mano atmintyje jos
paveikslas visai neišdilo... Na, bet kiekvienas save gerbiantis riteris turi
turėti savo širdies Damą, ar ne? Neapčiuopiamą ir nepasiekiamą... tarsi
Švenos Mergelės atvaizdėlį... Taip...
Tai gal užteks tų atsiminimų ir svajų?..
Atsistojau ir pamindžikavęs mestelėjau akį į pakeleivius. Visi kažkokie
rūškani ir net pikti. Dvidešimt penki raiteliai – senjorai, kilmingieji
caballeros, tie kurie nusivylė ir nusispjovė į vis dar senjorui markizui
generalgubernatoriui, „kilniajam“ Pisarui - nešamus lobius. Jie, kaip ir aš,
gavę savo Atabalipos išpirkos dalį - iškeliavo namo. Beveik visi jie
planuoja grįžti į Europą. Skirtingai nuo manęs, jie prisižadėjo, jog kartu su
Jo Didenybės patikėtiniais valdininkais parlydės karaliaus dalį „quinto real“
– penktadalį lobių, kurių, kažin ar buvo bent dešimtoji dalis (a.p.: Pisaras ir jam
ištikimi bendražygiai dalį lobių nusavino ir Ispanijos Karalystės iždą pasiekė tik apie 8 proc. vietoje
25 proc. Atabalipos išpirkos, nors tai sudarė 100000 pesų – apie 450 kg. aukso, kai bendra išpirka
vertinama 1262682 pesų – 5,6 tonos (skaičiuojant, kad pesas 4,5 gr.)).
Labai įdomu tai, kad aš ir šie kilnieji idalgo – puikiausiai matė, jog po
Atabalipos mirties, išsilaksčius jo kažkada grėsmingai kariaunai, vietiniai
kasikai net neverčiami, dėkingi už uzurpatoriaus Abutalibos nuvertimą ir
išvadavimą iš jo vergovės, kaip dėkingumo ženklą gabeno gubernatoriui
auksą. Taip, taip. Dėkingi. Kas ką besakytų. Krikščioniška valdymo tvarka
buvo gerokai švelnesnė ir laisvesnė, nei prieš tai buvusių valdovų. Ir
aiškesnė. Ji vietiniams buvo patraukli. Mūsų valdovams visai nereikėjo
išdegintų žemių. Tad vien buvęs Atabalipos karvedys ir pretendentas į sostą
– Čalikočiunas - pompastiškai atsiuntė visą virtinę nešikų su aukso
dirbiniais prikrautomis pintinėmis. Mes užtrukome kol susiruošėme, tad
Pisaras išsigandęs, kad pareikalausime iš naujai atneštos dalies, net ant
vargšo ir kvailo indėno užsirūstino. Bet mes nepareikalavom... Nors
norinčių grįžti - iškart sumažėjo... Negana, mat jiems... Tame tarpe ir
Stefanui, čia žinomam kaip Estebanas el Kazadoras.
Žodžiu – Stefanas liko. Prisiklausė gražių pasakėlių, kurias
teisindamasis sekė karvedys Čalikočiunas, ir pasiliko. Tuo metu mes ir
tapome tikrosios legendos apie El Dorado gimimo liudininkais. Būgtais
anapus kalnų Koalo šalis (a.p.: tierra de Coallo), per kurią teko upė, o toje upėje
didžiulė sala su nepaprastais namais ir nepaprastais gyventojais...
O vienas namas tai iš vis ypatingas – visas auksinis – dengtas su iš
aukso padarytais šiaudais...
O perdangų balkiai auksiniai, o grindys grįstos aukso grynuoliais
tinkančiais perlydimui...
O tų žemių kasikas vietoje rūbų barstosi aukso dulkėmis, kad jokie
drabužiai neklaipytų jo idealios figūros...
O grynuoliai kaip putpelės kiaušiniai...
Gal visi ir pasijuoktų iš tų psasakų, bet bėda buvo tame, jog Pisaro
patikėtiniams pradėjus domėtis šia legenda, ją patvirtino ir kiti indėnai...
Na, sėkmės jiems ieškant “El Dorado” – “El Hombre Dorado” – “El
Rey Dorado” – “Auksinio žmogaus”... Skirtingai nuo jų, aš dar žinau ir
legendą apie Paititį!.. Legendą, kuri dar negimė. Taip, “el Paytiti” (a.p.:
mistinė vieta/miestas kur buvo paslėptas inkų auksas, kai šie pasipiktino Pisaro elgesiu (viena iš
legendų). Kai kada teigiama, kad ten paslėptas auksas, kurį surinko Atabalipai ištikimi kasikai...),
legenda, kurios dar nėra, bet kuri greit užgims... Tik stefano gaila.
Nepaklausė ir pasiliko. Duodu dantį, kad jis keliaus ieškoti to “El Rey
Dorado” ir ne dėl pačio aukso, o vardan pačių paieškų. Jam reikėjo pačio
proceso, o ne aukso – jo jis turėjo. Va, Tilio globon, nešu ir jojo dalį.
Tėvas Mykolas... Padre Migelis. Toks įspūdis, kad metai eina pro šalį
ir jo nė kiek neliečia... Toks pat nenuorama, tinginys ir linksmuolis, kuris
retai šypsosi ir daug pamokslauja... kuo toliau su amžiumi, tuo labiau. Bet
jis žmonėms patinka. Net naujakrikštams.
- Don Antonio, Caballo con silla de montar (a.p.: pone, žirgas/arklys
pabalnotas/paruoštas jojimui) , - vienas iš mano asmeninių karių-palydovų privedė
tamsiai kaštaninį žirgą (a.p.: kailyje vyrauja ruda spalva. Gali būti visas rudos spalvos, arba
rudas yra tik arklio liemuo (korpusas), o karčiai ir uodega tamsesnio atspalvio).
 - Gracias, Cucho, - pavaišinęs žirgą džiovintos maiso (kukurūzinės)
duonos kriaukšlele, pakišęs ranką po metaline kaktos apsauga, paglosčiau
arklio nosį. Šis sušnarpštė ir, tarsi kviesdamas į balną, sukinkavo, o
priekinės kanopas pasaga stuktelėjo į akmenimis grįstą kelią. Šalia stovintis
ir pavadžius laikantis guerro rodydamas savo stambius dramblio kaulo
spalvos dantis, plačiai šypsojosi.
Mečiau akį į pakinktus, į metalu kaustytą krūtinės apsaugą, į
dygsniuotą vatinę ir metalo plokštelėm dengtą pasturgalio apsaugą,
timptelėjau rankomis aukštą ir net šiems laikams jau senovišką riterio balną.
Mitukas tvarkingas. Panašu, kad viskas tvarkinga, niekas nebarška,
laisvumo nėra, žirgui odos nenutrins. Galima keliauti.
Mostu atsisakydamas pagalbos, įsiropščiau į aukštą balną... Kad ir
įprasti, ir nepilni šarvai, bet vis tiek ne nuogas...
Na ką, mes beveik eisenos viduryje. Kol pajudėsim – turim dar vieną-
kitą akimirką. Tad patikrinau prie balno pritvirtintus ginklus...
Šaunuoliai mano guerros. Viskas, kaip priklauso - tvarkinga...
Pasilenkiau iš paslaugaus guerro paimti pavadžius, o iš negriuko – jau
pridegto cigaro... Na, o ką dar veikti patogiame balne? Ypač, kai šalia nėra
ištikimųjų draugų, su kuriais galima papliurpti net tylint?..
Namo. Galima judėti namo... Namo į Panamą, į „Belle hacienda de
Alemanes Santiago“...
Kaip ten kažkas sakė? Tikras vyras ne tas, kuris moka švaistytis
kalaviju, o tas kurio laukia namuose?..
Tiesa?..
Taip, tikra tiesa...
....
Ir ko aš lindau į šitą avantiūrą?..

Ir ai dar ne istorijos pabaiga...

_________________
______________
Autorius: Armanjako Šalis. Donatas. (1995) 2018 m. Vilnius

Visiems, kurie suabejojo paskutiniųjų dalių teisingumu, rekomenduoju

paskaityti pačią pirmąją ir tiesioginę ataskaitą apie Peru užkariavimą,
kuris buvo surašytas 1534 m. (mano vertimas su nedideliais paaiškinimais).
Manau jis padės susigaudyti to laikmečio tikrose, o ne legendomis ir
stereotipais apaugusiose realijose.
https://oldalter.blogspot.com/2018/10/peru-uzkariavimas-la-conquista-
del-peru.html
 Dausų (ne)atstumtieji
Lydintieji kūriniai
Tai antrąjį „Dausose mūsų dar palauks“ trilogijos tomą lydintieji apsakymai. Manau, be jų,
antrasis tomas, kaip anksčiau ir pirmasis, būtų nepilnas. Žinoma, galima buvo juos sudėti ir į bendrą
kūną, tačiau tai nebūtų teisinga. Tai, vis tik, ne televizijos serialas. Tiesa, Jums leidus priminsiu, kad
už beveik kiekvieno „Dausų“ trilogijos ir jį lydinčių nevedančiųjų veikėjų - slypi realūs asmenys.
Fantastikos čia nėra. Nei laikmetis, nei pagrindiniai menamo laikmečio įvykiai nepakeisti, nesukeisti
ir neišgalvoti.
________________

Dausų (ne)atstumtieji
Izabelė
"Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas" (Dausos-2) lydintysis kūrinys.
Tai istorija, kurios nebuvo galima papasakoti pagrindiniame kūrinyje, kadangi Antonio
Palanka tuo metu ir pats apie ją nežinojo, o epiloge, kai jau galėjo žinoti - nebe vieta ir ne
laikas...
Rekomenduotina skaityti perskaičius "Dausose mūsų dar palauks" bent jau antrąją dalį,
tačiau ir sukeitę vietomis – nieko nepagadinsite...

I.
Buvo darganota ir šalta. Kartais, šuorais nueidavo šlapdriba, kartais ją
pakeisdavo lietus. Debesys atrodė, kad užguls ir prispaus ne tik Temzę ir
Londoną, ir kartais per miglą išnyrantį Londono tiltą, bet, ir jau sunkiai
įžiūrimą „San Sebastianą“. Atrodė, kad debesys kartais užkliūva už jo
stiebų ir sustoję tiesiog prapliumpa bliauti. Tačiau tokiu metų laiku – tai
visai dar padorus oras.
Valtyje, kurią per Temzę irklavo keturi jūreiviai, o prie vairalazdės
suraukęs kaktą sėdėjo laivūnas Ortega, donas Garsija rankose vartė kuklų
auksinį žiedą su žydrai mėlyno turkio akmenėliu. Senas pažįstamas. Tik
nusitrynęs ir pabraižytas. Kažkada, seniai, prieš kokius dvidešimt metų, jis
pats, dar prieš pusseserei ištekant už to anglų banereto Henriko-Enrikės,
parvežė jį dovanų iš tolimųjų osmanų kraštų. Nedažnai jį matydavo ant
kuzenos piršto, tačiau padykėlė ir nenuorama jos dukra Izabelė, kur buvusi-
kur nebuvusi, jį dažnai užsimaudavo.
Dar pernai, būdamas prie Londono tilto, bandė domėtis savo giminaitės
likimu, tačiau sužinojo tik tiek, kad visa giminė išmirė per „Anglų prakaito“
siautimą. Kaip tik, pusmetį prieš tai, toji paslaptingoji liga buvo apėmusi
visas žemes nuo Londono iki Oksfordo (a.p.: 1517 m. Angliją buvo apėmusi neaiškios
kilmės epidemija pavadinta „Anglų prakaitu“ arba „Anglų karštine“. Lot.: „sudor anglicus, angl.:
„sweating sickness”. Kilmė nėra visiškai aiški, manoma, kad galėtų būti šiltinės atmaina. Susirgę
pasak liudytojų, retai, bet išgyvendavo).
Ir štai, šis žiedas! Žiedas, kurį dieną prieš išplaukiant „San
Sebastianui“, atgabeno kažkoks nusmurgęs valkata. Jis prie laivo priplaukė
su į valtele panašesne į laukinių šalių luotą, nei į kokį nors valties šešėlį ir
perdavė jį kapitonui.
- ...jei jums rūpi Izabelės Devieda, ar kaip ji ten, likimas - jums
tamstele, reikia paskubėti į dešinįjį krantą prie Verkiančios Ievos (taip buvo
vadinama valtims tinkama sustoti vieta)... – švepluodamas bėrė smirdantis
bėdžius. Tad, jei ne šis žiedas, vietoje sidabrioko jis išlėktų per bortą, tiesiai
į purviną Temzę.
Izabelė Devieda – tai bedančio anglų šikniaus, kuris uždarbiauja
keldamas keleivius nuo vienos Temzės pusės į kitą, kai šie nenori grūstis
per Londono tilto spūstį - liežuvio iškraipyta pavardė. Tikroji pavardė -
Izabelė de Sobrepena y Ovieda arba angliškai, pagal tėvą – Elžbieta Moris,
kartais Moris Devieda – iškraipyta „de Sobrepena y Ovieda“.
- Likit čia, - ištarė Garsija, kai irkluotojai sukibę truktelėjo valties nosį
ant kranto. Atsistojęs valtyje, po apsiaustu pasitikrino kaip durklas vaikšto
iš makštų. Prilaikydamas ispaniškąjį siaurą kalaviją – espadą - rapyrą –
espada de roperos - perlipo per bortą.
Išėjęs į ištryptos ir ką tik prašėlusios šlapdribos nubalintą aikštelę,
įtariai apsidairė.
- Atleiskit kapitone, senjore, donai Alvaresai Garsija, maldauju... –
kimiame, springstančiame kosulyje, pražuvo likusi sakinio dalis.
Tik dabar, kitapus aikštelės gale, Garsija krūmynų šešėlyje įžiūrėjo
pasislėpusios žmogystos siluetą. Šioji kosėdama ir springdama,
pasiramsčiuodama laza, sušlubčiojo link instinktyviai atsitraukusio
Garsijos.
- Nebijokit, aš arčiau neisiu... Man nedaug liko... Aš čia, pakrantėmis
jau seniai vaikštau... Ieškau... Ir Dievas, Visagalis, man atsiuntė jus!
- Moterie!..
- Tai aš, Serica, Sera... Jūs mane žinote...
- Auklė? – Alvareso nustebimas buvo begalinis. Net žengė kelis
žingsnius link žmogystos.
Tik dabar atpažino sunykusį ir gerokai pasikeitusį balsą. Tai buvo
gitana – čigonė, kuri kažkada, kai Morisų šeima dar gyveno Oviedoje, o
vėliau Madride, prisiplakė prie jų šeimos. Tiksliau, per kažkokią karštinę,
kai Luiza, jo pusseserė, ir jos dukra Izabelė - vos neiškeliavo Anapilin. Šioji
jas girdė kažkokiais nuovirais, kurie ir išvaikė netikėtą ir nelauktą ligą. Taip
ir liko jų namuose. Šiaip, ji, kažkada buvo linksma ir gyvenimą mylinti
moteris. Izabelė prie jos buvo labai prisirišusi.
- Neik arčiau, - sunkiai valdomu balsu sububnijo moteris. – Isė, Bela,
našlaitė... Ji gyva... Gyva. Bet jai reikia pagalbos... Ji šaukiasi pagalbos. Ji
nuo ryto iki vakaro, Viešpats mūsų meldžia atsiųsti jai išgelbėtoją...
- Pasakok. Pasakok viską. Kur ją rasti?! – pagautas polėkio kapitonas
žengė dar vieną žingsnį, bet čia pat, išgirdęs pasikartojusį moters kosėjimą,
sustingo.
Moteris užsikosėjo taip, kad net nusisuko. Kosėdama nukėblino iki
vieno iš laibo medelio ir į jį ranka pasirėmusi, springo toliau. Garsijai jau
buvo aišku, kad šiojis jau ne šios žemės gyventoja. Kiek jai liko laiko?
Diena? Dvi? Valanda?
Pagaliau baigusi springti, moteris didžiulės skepetos galu nusišluostė
lūpas ir pasisuko į niūriai stypsantį Alvaresą:
- Į vakarus nuo Londono, kur kelias šakojasi tarp Vestminsterio ir
Oksfordo... - moterį vėl pertraukė kosulys, - Midlesekso... grafystėj...
Klarisiečių vienuolynas (a.p.: viena iš pranciškonų ordino atšakų Šv. Pranciškaus Klarisiečių
ordinas pagal šv.Pranciškaus pasekėjos vardą. Įkurtas 1212, o patvirtintas 1253 m. Oficialiai
vadinamas: Ordo Sanctae Clarae)... Ten. Šerifas. Šerifas Ričardas Stenlis, Londono
nutarimu, perėmė valdyti lordo Moriso žemes, po jo ir Luizos mirties...
Izabelę, iki pilnametystės, atidavė vienuolyno priorei... Jie ją ruošia...
įžadams...
- Įžadams?
- Jeigu neištekės už Ričardo... Jis ją dažnai lanko... Bet mergina
spiriasi...
Kol moteris beveik praradusi balsą vėl kosėjo, Alvaresas piktai, kelis
kartus truktelėjo durklą. Jam jau nebebuvo šalta, o galvoje ūžė tūkstančiai
minčių...
- Išgelbėk ją, Alvaresai... tu kilmingas kavalierius, tu galėsi... O aš jau
viskas... Viskas... Galiu ir rytojaus... – moteris palingavo galva, pasižiūrėjo į
apseilėtas ir kruvinas rankas, ir, tarsi susigėdusi, visiškai susikūprinusi
žengusi atatupsta, beveik dingo krūmuose.
Garsija jos nestabdė. O kam? Gitanai nepriklausoma liaudis. Jie kaip
tos Egipto katės... Išeis numirti, sau...
 - Rytoj stovim vietoje, senjore Rodrigai. Perspėk locmaną. Jam bus
sumokėta, - grįžęs ir užlipęs ant tiltelio iškart, be jokios įžangos rūsčiai
ištarė kapitonas Garsija.
- Bet, bet donai Garsija! Mes jau pilnai pasiruošę!
- Ir planuokite sustoti Den Hagoj – reikės siųsti kurjerį į Antverpeną
arba Gentą... Tai įsakymas.
Nepatenkintas padėjėjas, senjoras Rodrigas, pabrėžtinai mandagiai
nusilenkė.
- Klausau, kapitone...
- Ir ryt, man reikės Ortegos ir poros vyrų... Gal Morteno ir Pedrilijo...
 II.
Izabelė, kaip visuomet, rytinę vidinę maldą ignoravo, bet po rytinės
bendros maldos ir rytinių mišių, po nesočių ir net priplėkusių pusryčių, į
savo blausų kambarį - celę, grįžo be jokios nuotaikos.
Šiaurinis langas, kad žiemą būtų šilčiau - užkaltas. Pro vakarinį -
mažąjį - menkai kas ir tesimatė. Norint pamatyti kiemą, reikėjo net pasilipti
ant kėdės ar nedidelio suolelio. Bet vėlgi – kas iš to – tas suvarvėjęs ir
neskaidrus stiklas-žėrutis, be šviesos ir neaiškių šešėlių, daugiau nieko
nepraleido.
Šelmė tarnaitė, sero Ričardo stebėtoja, kurią čia atvežė kartu su ponia
iš Morisų dvaro, blaškėsi kažkur prie virtuvės. Visai gali būti, kad paslapčia
atitemps antrus pusryčius ir jos abi, tylomis, dar kartą papusryčiaus. Tiesą
pasakius, jei būtų galėjusi, Izabelė su ja mielai pasikeistų vietomis: į
tarnaitę niekas per daug nekreipdavo dėmesio – daugių daugiausiai - prie
vienuolyno sienų žiemojantys kariai, jai bėgant pro šalį, gali žnybtelt į
minkštąją. O štai šeimininkė – tai jau kas kita. Šeimininkė buvo ypatinga
vienuolyno gyventoja. Iš čia jai buvo tik du keliai: tapti vienuole ir, tuo
pačiu, bažnyčiai ir vienuolynui - perduoti tėvo dvarą ir sunykusias žemes,
arba ištekėti už Midlesekso šerifo - sero Ričardo.
Tiesą pasakius, Izabelė įtarė, kad net kuopa čia žiemojančių
Midlesekso bilmenų (a.p.: alebardininkų pėstininkų atitikmuo, angliška versija) ir
vienuolyne laikinai įrengta lauko ligoninė – daugiau buvo jos apsaugai, kad
nepaspruktų, o ne dėl to, kad tai buvo kažkokia patogi vieta. Tiesą pasakius
– ji visai nebuvo patogi. Kaip tik čia, per šį vienuolyną, vaikščiojo visi
žieminiai vakarų - šiaurės – šiaurės rytų vėjai.
Morisų baronija ribojosi su sero Ričardo tėvų manoru, tad jiems ją
pasigviešus, anie turėtų laisvą priėjimą ir prie upės, kurią tinkamai
užtvenkus, būtų galima statyti malūną. Beje, malūnas jau ir buvo pradėtas
statyti, bet nebaigtas. Žodžiu, serui Ričardui buvo ko stengtis ir jis stengėsi.
Iš savo Londono draugužių išrūpino Izabelės globą klarisinių vienuolynui
iki šioji ištekės. Beje, jo abatė buvo tolima šerifo giminaitė.
Kažkada seniai, dar prieš „Anglų prakaito“ epidemiją, kai tėvai buvo
gyvi, aukštas ir išvaizdus, ryžtingas ir plačiapetis, juodaplaukis kilmingas
vyrukas, Izabelei atrodė visai mielas ir patrauklus. Galbūt tada, jei būtų
buvusi vyresnė, neatsisakytų jo asistavimų. Bet, po to, kai tėvai pasimirė, o
ją jėga išgabeno į šį Dievo ir visų Šventųjų užmirštą vienuolyną, jos viduje
kažkas lūžo. Dabar jis jai atrodė purvinas ir šlykštus, o jo baltadantę
šypseną kiekvieną kartą norėjosi išdaužyti su bet kokiu rakandu, kad ir šia,
nedidele kėdute...
O ką daryti, kaip elgtis – neišmanė. Giminių Anglijoje nebeliko. Net
artimųjų. Nebuvo su kuo pasitarti. Visa viltis buvo auklėje, iš kurios, jau
geras pusmetis, nebuvo jokių žinių. Ji paspruko, išvengė suėmimo ir, laikas
nuo laiko, ją aplankydavo vienuolyne. Bet prapuolė. Žmonės kalbėjo, kad ją
matė susidėjus su kažkokiais dainuojančiais valkatomis. Turint galvoje, kad
auklė čigonė - tai nebūtų jau labai didelis akibrokštas. Ir, vis tik, Izabelė
labai norėjo tikėti, kad mieloji Sera jos neišdavė, o ieško pagalbos: gal
diplomatinėje atstovybėje, o gal - ieško ispaniško laivo, kurio kapitonas
sutiktų ją parplukdyti į namus, o gal - kaip perduoti negausiems
giminaičiams pagalbos šauksmą... Tačiau protu, Izabelė, suvokė, kad tai
bergždžia. Artimiausias dėdė – jos motinos brolis donas Gonsalo
Ferdinandas de Oviedo y Valdes - tikriausiai dar Naujajame pasaulyje,
donas Alvaresas Garsija – kur nors vagoja šiltas jūras. Kaunasi su berberų
piratais? Na, o pusbrolis Franciskas - pernai vasarą žuvo nevykėlio Sicilijos
vice-karaliaus Hugo de Monkados (a.p.: Hugo de Moncada a.k.a. Ugo de Moncada,
1476-1528) ekspedicijoje prieš Hayrediną Barbarosą (a.p.: Barbaros Hayreddin Paşa,
1478-1546. Minėtas Sicilijos valdytojas 1518 metais surengė ekspediciją į Alžyrą, tačiau dėl
nevykėliškų vyriausiojo vado veiksmų, gausi ispanų kariuomenė patyrė pilną pralaimėjimą). Deja,
bet seras Ričardas - šią naujieną ir atgabeno – tiesiog demonstratyviai ir
arogantiškai parodė, jog mergaitė nebeturi jokio užtarėjo. Ypač dabar, kai
Kotryna Aragonietė -vėl nuvylė savo karališkąjį vyrą pagimdydama dukrą,
kuri neišgyveno nė kelių dienų. Tad, laukti pagalbos iš nusilpusios
ispaniškosios diasporos Anglijoje – nebuvo jokių vilčių.
Izabelė atsiduso, tiesiog visai ne moteriškai įrėmusi koją į kėdutę, ją
per porą šuoliukų nustūmė prie langelio...
Visai gali būti, kad iki vasaros pradžios, seras Ričardas, gaus iš savo
senjoro - siuzereno leidimą vesti...
Mergina sunkiai klibindama atšovė skląstį. Langelis girgždėdamas
atsivėrė. Ji tik stipriau įsisiautė į skarą ir persisvėrė per palangę.
Iš apačioje esančio kiemo sklido rytinis šurmulys. Kažkur toli
pakartotinai sugiedojo užkimęs gaidys, kažkas kapojo malkas, kažkas
plepėjo. Kažkur subliuvo ožka, pasigirdo kimūs keiksmai.
Ir dangus čia sunkus. Tai ne lengvas ir vaiskus Astūrijos ar Kantabrijos
dangus. Net ne Madrido, kur ji pragyveno didžiausią savo trumpo
gyvenimo dalį – dangus. Beje, nuo Astūrijos dangaus jis skyrėsi tuo, kad
kartais, vasarą, nuo karščio jį aptraukdavo lengvai virpanti karščio migla.
Jokio džiaugsmo. Nuo pat pirmos minutės, kai ji su šeima atsikraustė į
jos tėvo paveldėtą Morisų vilą, tai yra dvarą arba kaip čia vaidina - manorą,
ji pajuto pasidygėjimą šiai šaliai. Tačiau jaukioje šeimoje, tai dar buvo
išgyvenama... Tada, jai ateitis atrodė kaip skaistus pavasario rytas.
Net su šypsena prisiminė, kai, vis tik užėjus ilgesiui, motina bandydavo
ją raminti. Vis guosdavo sakydama, jog ji pripras ir dar ją pamėgs... Bet
nepamėgo ir nepriprato: dabar šios šalies nekentė visa širdimi.
Motina...
Taip, tėvo giminės ji nepažino ir pažinti nenorėjo. Na ir nebebuvo ką
čia labai pažinti: tėvas buvo tik baronetas su šiokia tokia renta – trečias
sūnus. Ir baronu tapo tik neilgam pergyvenęs savo šeimą. O iki tol, tarnavo
kažkokiuose prekybiniuose rūmuose. Buvo atstovu Valjadolidoje ir Madride
(a.p.: Valjadolida po Leono ir Kastilijos apjungimo 1492 m. tapo Ispanijos karalystės sostine. Į
Madridą sostinė perkelta tik 1561 m.). Bet tai buvo dar tais laikais, kai Anglija ir
Ispanija bičiuliavosi, vaidino drauges, Izabelė Katalikė ir Ferdinandas
Katalikas galėjo pasirūpinti Kotrynos Aragonietės, o tuo pačiu, ir jos svitos
bei ispaniškosios diasporos Anglijoje padėtimi.
Bet tai buvo neįtikėtinai seniai. Tiesą pasakius, per tuos visus Anglijos
ir Kastilijos poravimosi šokius, josios tėvai ir susipažino. Izabelės senelis,
Migelis de Sobrepena, buvo įtrauktas į didelę ir prašmatnią Kotrynos
Aragonietės palydos ir svitos sudėtį. Prasišlaistė šioje šaltoje ir lietingoje
šalyje apie metus (a.p.: 1501 m. spalio 2 d., Plimute, Kotryna Aragonietė Anglijoje buvo
pasitikta itin šiltai, pompastiškai ir džiaugsmingai – buvo tikimasi itin naudingos sąjungos abiems
šalims) ir grįžo namo lydimas būsimojo žento Enrikės Moriso, kuris
susiklosčius palankiom aplinkybėm, vedė savo patrono dukrą...
Pasigirdo beldimas į sunkias duris, bet Izabelė persisvėrusi jo neišgirdo
ir, kad kambaryje ne viena - pajuto, kai tarnaitė švelniai palietė jos petį.
- Motulė, sesuo Agnietė, jūsų jau laukia rytiniam apėjimui, - lengvai
tūptelėjo kambarinė.
- Uždaryk langą, - mintyse atsidususi, paliepė mergina. Jau seniai
susitaikiusi su likimu, nupėdino link išėjimo.
Tai buvo dar viena, itin nekenčiama, kasdieninė procedūra: ligonių ir
sužeistųjų apėjimas. Tik tiek, kad paspartins taip nykiai slenkantį laiką...

III.
 Bodėdamasi, bet neprieštaraudama, Izabelė į pintinę sudėjo nešvarius
tvarsčius ir kelių ligonių suplėšytas drapanas, kurias reikės atiduoti kūrikui,
kad sudegintų. Mergina, dairydamasi tarnaitės, kuri neseniai čia linksmai
čiauškėjo su kažkokiu bilmenu, išsitiesė. Nedrausmingos ir vėjavaikiškos
tarnaitės nesimatė, tad mergina tik gūžtelėjo pečiais ir nutvėrusi sunkią
pintinę, ją išvilko į lauką. Nutėškė ant akmenimis grįsto prieangio.
- Miledi, mano miledi, prašau išmaldos, miledi... Jūs tokia nuostabi
miledi...
Mergina, išgirdusi balsą, net nusipurtė ir instinktyviai žengtelėjo atgal.
- Jūs, Bela? pamenat saracėnų lėlę?.. – valkatos balsas staiga pasikeitė.
Jis, kaip koks vagis, vogčiomis įtariai apsidairė aplinkui, o, iš po gobtuvo,
šmėstelėjo švarus, visiškai jauno žmogaus veidas. – Greičiau ištieskite
ranką. Tarsi, man, ką duodama...
Izabelė dar neatsitokėjusi linktelėjo ir ištiesė ranką, pabandė po
gobtuvu įžiūrėti valkatos veidą, bet jai nepavyko.
- Ačiū miledi, ačiū, aš už jus melsiuosi... Visada melsiuosi už jūsų
dosnumą, - valkata įbruko kažkokį sumaigytą popierėlį į Izabelės delną ir
tankiai linkčiodamas ėmė atbulas trauktis. Gana greitai apsisuko ir dingo už
kampo taip, lyg būtų gavęs auksinį ir bijotų, kad davėjas nepersigalvotų.
Izabelė, nors ir buvo jaunutė mergina, bet išsilavinusi ir jau
pakankamai prisikentėjusi, tad puikiausiai suprato, jog čia ne vieta
apžiūrinėti siuntinuką, kurį taip paslaptingai gavo. Nedelsdama, greit sukišo
rankas po apsiaustu ir paslėpė popierėlį tarp nykiai vienuoliškai tamsios
suknios klosčių.
- Miledi, kas jums? Jūs visa išbalusi! – beveik čia pat, išnirusi iš
gretimo skersgatvio, sušuko raudonskruostė, patenkinta taip, tarsi būtų ką
tik paragavusi medaus, tarnaitė. – Gal jums negera?
- Viskas gerai. Nešk pintinę kūrikui. Aš grįšiu pati. Ir, po to, nepamiršk
nusiprausti, kad savo letenom neliestum mano rūbų ir rakandų!
- Kchmmm... fuuu.... mmm... – vaipydamasi, bet vykdydama
paliepimą, pasimaivė tarnaitė.
Izabelė į šią nenuoramą nekreipė jokio dėmesio. Puikiausiai žinojo, jog
ši jai nugaron parodė liežuvį, girdėjo, kaip šnypšdama atrėmė pintinę sau į
klubus ir linguodama plačiu užpakaliu nukaukšėjo į juodąjį vienuolyno
kiemą.
Durys vienuolyne, išskyrus įėjimus, niekur neužsisklęsdavo, tad
Izabelė tik kruopščiai jas privėrė ir, kad kas netrukdomas neužeitų, atsirėmė
į jas nugara. Paskubomis, iš susijaudinimo virpančiais piršteliais ištraukė
sulankstytą popierėlį. Ištiesino ir iškart pažino skubotą kuzeno Alvareso
rašyseną:
„Bela, aš jau viską žinau. Kantriai lauk. Iki vasaros ištrauksim. Tuo
valkata, jei jis dar pasirodys - pasitikėti labai neverta.
Ištvermės.
A.G.“

Merginai ištryško ašara. Stengėsi sulaikyti, bet nesugebėjo. Ašaros

riedėjo per skruostus, paplūdo srovelėmis. Mergina susmuko ant kelių,
sudėjo rankas ir pirmą kartą ne vaidino, o iš tikro karštai meldėsi.
Netikėtai, be jokio pabarbenimo, durys staiga atsivėrė.
- Jūs meldėtės? – nemalonus sudžiūvėlės balsas nuskambėjo, kaip
peilio brūkštelėjimas per kirvio ašmenis.
- Taip, - Izabelė paskubomis pakilo nuo kelių ir rankų riešais
nusibraukė akis.
- Tai labai pagirtina, pagirtina, - sulinksėjo vienuolė Magdalena. – Jūsų
apačioje laukia seras Ričardas ir motinėlė Agnietė. Eikite, neverskite
laukti...
Izabelė linktelėjo ir išėjo į siaurą ir šaltą koridorių, o sesuo Magdalena
paskui ją uždarė jos kambarėlio duris.
Na ir kodėl, vis kas nors - ne „Ačiū Dievui“?! Kur ji ar jos tėvai,
kokiam angelui perbėgo kelią?

IV.
"…et dixit illi haec tibi omnia dabo si cadens adoraveris me"...
- ...aš tau visa tai atiduosiu, jeigu tu man nusižeminsi, - pasak Mato,
ištarė šėtonas atnešęs Kristų ant kalno, kuris išdidžiai stūgso virš
Barselonos. Tačiau Jėzus, žmonijos gelbėtojas, matydamas žemiškąją
didybę ir dieviškąjį grožį, kurio valdovu galėjo tapti - savęs neišsižadėjo. O
liaudyje, šis kalnas, taip ir liko - „Atiduosiu“ – „Tibidabo“.
Stovint ant sunkiai pasiekiamos Tibidabo viršūnės, kur ankstyvą
pavasarinį vėją užstojo krūmai ir medžiai, žiūrint į atsivėrusį didingą vaizdą
apačioje, buvo sunku patikėti, kad žmogus galėjo atsispirti tokiai šėtono
pagundai. Daugumas ir neatsispirtų. Ir neatsispiria. Ypač valdovų tarpe...
 Ten apačioje, be jokios miglos, dar šaltai saulėtą, vėjuotą ir vaiskų rytą
sutiko plytintis žaliasis kalno nuolydis, kur vietomis per medžių properšas
matėsi vilų ar statinių stogai. Šis, laukinis, pavasarinis ir dar šaltas žalumas
šliejosi ir susiliejo su pačia Barselona, plėtojosi ant gretutinių kalvų, kurios
priminė lengvą jūros bangavimą. Nuo miestą juosiančių sienų žvilgsnis
nejučiomis perbėgda per miesto stogus, bažnyčių ir varpinių špilius, ir
paskęsdavo žydroje – azolinėje (ažūrinėje - skaisčiai žydroje) jūroje ir
prasmenga lengvais baltais debesimis apsipūkavusioje jūroje.
Akis ilsėjosi, bet galvoje virė. Donas Gonsalo dar nuo vaikystės žinojo
šią nuostabią ir nuošalią vietą, kur galėjo susikaupti ir ramiai apmastyti
susikaupusius rūpesčius. Čia, jis, pasprukęs nuo viso to miesto šurmulio ir
karaliaus Karolio (valdovas norėdamas ir svajodamas būti panašus į savo
senelį Karolį Drąsųjį Burgundietį, pats save taip vadino) pakalikų ir
intrigantų svitos, tikėjosi ramiai apgalvoti savo tolimesnius žingsnius.
Gonsalo Ferdinandas de Oviedo y Valdes, grįžęs iš Auksinės Kastilijos
su ataskaita apie padėtį Naujajame pasaulyje, dar spėjo užtikti senąjį
karalienės Izabelės Katalikės vyrą (a.p.: Ferdiandas Aragonietis buvo karalienės vyru,
bet ne karaliumi), regentą Ferdinandą Arogonietį Kataliką. Tačiau pakliuvęs į
priėmimą - nieko nepešė – mirties patale besigaluojantis monarchas jau
nebeturėjo jėgų spręsti valstybinius reikalus. Teko vykti į Gentą, pas jau
žinomą paveldėtoją – Karolį (a.p.: Karolis tik sudėtingų intrigų ir politinių žaidimų dėka
tapo Ispanijos karaliumi nustūmęs į šoną savo konkurentą Ferdinandą ir pusiau nelegaliai, be
kortesų sutikimo, karūnavosi Ispanijos karaliumi 1516-01-27. Tačiau oficialiai jis tebuvo tik Aragono
karalius, o Kastilijoje tebuvo tik regentas, nes dar gyva buvo jo motina Joana Pamišėlė (būdamas
garbingo amžiaus pamišo ir pats Karolis), tad oficialiai Ispanijos karaliumi buvo tik jo sūnus
Pilypas). Tačiau šis... net nesiverčia liežuvis... pikardų stačiokiška kalba
kalbantis naujasis valdovas ir senjoras (a.p.: Karolis nemokėjo nei lotynų, nei kastilijos,
nei vokiečių kalbų ir kalbėjo išimtinai tik kažkuriuo prancūzišku dialektu: kai kur tvirtinama, kad net
neišpuoselėta pikardų tarme) į visus mėginimus iki jo prisibelsti – net nereagavo.
Atsainiai numojo ranka ir visas ataskaitas liepė perduoti savo patikėtiniui
Adrianui van Utrchtui (a.p.: šis olandų kilmės Karolio dvaro šventikas ir diplomatas ir
sugebėjo prieš pat mirtį įtikinti Ferdinandą pakeisti paveldėjimo testamentą, vėliau buvo paskirtas
Aragono inkvizicijos pirmininku, o dar už metų - Popiežius jį paskyrė kardinolu, o 1522 metais jis
pats tapo popiežiumi). Ataskaitas Adrianui pateikt tai pateikė, o naudos ir jokio
atgarsio nesulaukė. Tik be reikalo leido laiką toje nedėkingoje aplinkoje.
Reikalai dar labiau suprastėjo, kai Ispanijos karalystei nepalankus valdovas,
bandydamas pasiekti savo karalystę, dėl blogo oro buvo priverstas
švartuotis Astūrijos miestelyje – Chichone (isp. Gijón, astūr. Xixón), kur buvo
sutiktas itin šaltai ir nesvetingai. Na, o po to, per visą jo atžvilgiu šalčiu
dvelkiančią Kantabriją ir Leoną, keliauti į Valjadolidą.
Žodžiu, Karolis I-masis, nežinia kokių patarimų prisiklausęs, elgėsi
nedovanotinai atsainiai. Jis buvo per jaunas ir, matyt deramai nesuvokė, kad
Kastilija ir Aragonas, tai ne nuodėmių liūne skendintys Nyderlandai,
burgundai ir lotaringai. Vienu tarpu, donas Gonsalo jau buvo pasiruošęs
šlietis prie burnojančių didikų ir kortesų, kai tas netašytas pienburnis
pikardas, visiškai nevertindamas užmariuose esančių žemių (a.p.: sunku patikėti,
bet tiesa tokia, kad tuo metu, iki pat ketvirto dešimtmečio vidurio, iš ties, didelės naudos Ispanijai
kolonijos nedavė ir jos beveik niekam nerūpėjo, net ne visi žinojo kas tai yra. Galbūt todėl, deramai
nekontroliuojant, susidarė tokia situacija, jog užjūrio gubernatoriai ar vicekaraliai turėjo daugiau
valdžios, nei pats jų valdovas. Net, kai buvo susiimta, vis tiek tokia padėtis tęsėsi dar porą šimtų
metų, o tikrasis tuometinis Šventosios Romos imperijos ir Ispanijos karaliaus pajamų šaltinis ir
„aruodas“ buvo Nyderlandai – jie vieni į imperatoriškąjį/karališkąjį iždą surinkdavo bevei daugiau
pusės visų pajamų) tarsi kažkam keršydamas - Ernando de Kordobos atrastą
Jukataną padovanojo savo draugužiui flamandų admirolui, o šis, nieko
nelaukdamas pradėjo ruošti penkis laivus dovanos perėmimui. Laimei, visu
griežtumu šį sprendimą užprieštaravo Didžiojo keliautojo Kolumbo sūnus
Diego Kolumbas - geras dono Gonsalo vaikystės draugužis. Nedaug trūko,
kad dėl svetimo turto pasigviešimo, vos kalavijų nepakėlę net ir artimi pačio
karaliaus šalininkai. Visai nedaug trūko. Gerai, kad atsirado protingų
patarėjų, o jaunasis valdovas, vis tik, nebūdamas plevėsa, sugebėjo juos
išgirsti. Tad, tie garbūs senjorai, sugebėjo septyniolikmetį karaliuką
atkalbėti nuo tokio neapdairaus žingsnio.
Bet pienburnis nepasimokė. Vulkanas vis tiek kaito ir čiaudėjo, ir,
vėliau ar anksčiau - būtų išsiveržęs. Jis ir toliau lengvabūdiškai švaistė
Ispanijos karalystės turtus ir postus, menkai klausėsi kortesų prašymų ir
maldų. Be abejo, šie jam atsilygino tuo pačiu: šaltai reagavo į jo norus ir
polėkius. Trintis vis didėjo ir vulkanas turėjo išsiveržti. Bet, kaip nebūtų
keista – neišsiveržė. O neišsiveržė tik dėl to, kad prieš kelis mėnesius mirė
jo imperatoriškasis senelis Maksimilijonas Pirmasis (a.p.: 1519-01-12). Tad
Aragono karaliui atsivėrė galimybė tapti dar ir imperatoriumi. Tik jam
reikėjo stipraus palaikymo ir nemenkų finansų. Žodžiu, nieko keisto, kad
vaikis aptramdė savo polėkius ir su savo patarėjais, pagaliau, atsigręžė į
tikruosius savo pavaldinius. Tiesiog burtų lazdele mostelėjus, tapo
geraširdžiu ir meiliu valdovu. Dabar jau iš gausybės rago gėrybės pasipylė
grandams ir kortesams. Jis net teikėsi susirūpinti valstybės valdymu.
Sėdėdamas Barselonoje pradėjo dalyvauti visuose kortesų susirinkimuose,
priiminėti oficialius ir neoficialius jų prašymus. Netgi dar daugiau: kortesų
prašymu, ėmėsi reformuoti inkviziciją (a.p.: Karoliui prireikė didelės ispanų kortesų
paramos, kad gautų lėšas Imperatoriaus rinkimams – tiesa, jis vėliau juos apvylė – dalies pažadų
netesėjo. Tad patepti ispanų pinigais ir pamaloninti Šventosios Romos kurfiurstai (kunigaikščiai
turintys rinkimų teisę) vienbalsiai jį imperatoriumi 1519-06-28 ir išrinko. Tuo pačiu, suteikė Romėnų
karaliaus titulą (lot.Rex Romanorum), literatūroje dar vadinamą Vokiečių arba Vokiečių –romėnų
karaliumi, suteikiančiu teisę vadintis išrinktuoju imperatoriumi, bet karūnuotas tik 1520-10-23.
Tačiau Popiežiaus patepimą gavo ir oficialiai tapo imperatoriumi krikščioniško pasaulio akyse tik
1530-02-24 Bolonijoje. Jis buvo paskutinis Šv. Romos Imperijos imperatoriumi, kurį karūnavo
popiežius).
Gonsalo taip nieko ir nesugalvojęs, stipriau susisuko į kailiu muštą
apsiaustą ir galvos mostu atsisakė savo tarno pasiūlytos gertuvės.
Žvilgtelėjo į šaltą saulę ir nusprendė grįžti atgalios, taip nei dvasiškai, nei
fiziškai neatsigavęs.
O ką čia ir besugalvosi? Reikės ir toliau ieškoti šalininkų arba nuleidus
snapą, grįžti į Santa María la Antigua del Darién (a.p.: Santa Marijos miestas iki
paskelbiant Panamą sostine 1520 m. – buvo auksinės Kastilijos sostine ir pagrindiniu bei pirmuoju
miestu Naujajame žemyne. Persikėlus, 1524 m. buvo sugriauta vietinių gyventojų ir kurį laiką dingo
nuo žemėlapių, jos vietoje sužėlė džiunglės) arba keliauti į Neapolį, kur jis turėjo gerų
užtarėjų...
Stačiu šlaitu grįžti bus ne taip lengva. Kai kur siauras takelis kelias
vedė per krūmynus, per išplautą priemolį, žemes, galėjo būti net slidu.
V.

- ...ne, ne, senjora, - mandagiai ir galantiškai, net saikingai išdidžiai

linktelėjo donas Gonsalo, – nė kiek neprieštarausiu.
- Na ir puiku, - dono Fernando sutuoktinė donja Chuana, apsupta savo
ne mažiau kilmingų draugių, nekreipdama dėmesio į doną Gonsalo,
globėjiškai nusišypsojo Gonsalo žmonai. - Donja Izabela de Aguilar, prašau
prisijunkite prie mūsų ir leiskite vyrams pačiauškėti apie tą jų nuobodžią
politiką.
- Žinoma, donja Chuana...
- Bet, donai Gonsalo, palaukit, neskubėkit, - Gonsalo akimis kvailai
atrodanti donos Chuanos palydovė, manieringai ir koketiškai pakreipė
galvą. - Sakykit, o ten, laukiniame pasaulyje, čiabuviai iš tiesų vaikšto
nuogi?
- Ne, ne visi, senjora...
- Luiza...
- ...senjora Luiza, tik tie, kurie sėdi selvoje. Bet rūbų, jie iš ties
nesureikšmina.
 - Oi, kaip žavu...
- O jūs jo dar paklauskite ar jis su jais kartu žmogienos nevalgė... –
staiga manieringą pokalbį nutraukė kimus ir girgždintis balsas. Gonsalo iš
netikėtumo nežymiai net krūptelėjo. Šalia, paniekinančiai šypsodamasis
stovėjo plačiapetis vyras su nedideliu randu ant kaklo ir smakro, kurių
neslėpė net išdabinta ir išpuoselėta barzda. Jis kalbėjo su žvėrišku
flamandišku akcentu ir vilkėjo flamandų didiko rūbais. Panašu, kad atrodė
daug vyresniu, nei buvo iš tiesų: gerai įsižiūrėjus galėjai duoti tris dešimtis
– ne daugiau.
Tokio storžieviško ir netikėto akibrokšto nesitikėjusios moterys, kaip ir
šalia jų stovinčių vyrų grupelė, sutrikdyta, trumpam net nutilo ir išsprogino
akis.
Greičiausiai atsitokėjo senas Gonsalo draugas ir tolimas jo giminaitis
senjoras Enrikė Toresas, kuris tarp dvariškių jautėsi kaip žuvis vandenyje,
nors iki šiol jokių aukštumų ir nepasiekė.
- Nekreipkite į jį dėmesio, mielas drauge, - greitakalbe sušnabždėjo jis.
– Kalbama, kad jis „plunksnos brolis“ ir teikia tam tikras paslaugas... (a.p.:
„plunksna“ dažnai buvo vadinami didikų rapyros tipo kalavijai, o „plunksnos broliais“ buvo dažnai
vadinami kovų su kalavijais meistrai, mokytojai ir profesionalūs dvikovininkai, kurie kaunasi
dvikovose už mokestį – užsimaskavę žudikai).
- Žinot, donja Chuana, Naujajame pasaulyje yra tokie žvėreliai, -
visiškai ignoravęs flamando repliką ištarė Gonsalo, - mažytės bezdžionėlės.
Jos panašios į mažučius žmogelius gyvenančius medžiuose ir labai garsiai
čiauškia... Kartais net neįmanoma susikalbėti...
- O naujakuriai, kai trūksta moterų, su jomis santykiauja...
Pasigirdo nepasitenkinimo murmesys, tačiau ko nors imtis ar kištis,
niekas neskubėjo: bendro ir viešo įžeidimo - kaip ir nebuvo, o visos
replikos, aiškiai, buvo skirtos Gonsalui.
Jau seniai suvokęs, kad priekabiautojas tyčia jį provokuoja (įdomu,
kieno užsakymu?), pasuko galvą ir atsainiai nužvelgė arogantiškai išdidžiai,
bet, kartu, ir atsainiai pečius atlošusį ir pasipūtėliškai į priekį išmetusį kairią
koją vyrą. Tokia povyza labiau tiko juokdariui, kuris turgaus aikštėje
vaidino didiką, tačiau juokas neėmė. Nepažystamas įžūlusis vyras, pašaipiai
šypsodamasis ir spragsėdamas pirštu per rapyros buoželę, laukė kito
Gonsalo žingsnio.
- Gal kas žinot, kur mažordomas? Reikėtų iškviesti liokajus, kurie
išprašytų nekviestus juokdarius... – Gonsalo pasakė pirmiau, nei spėjo
suvokti kaip galėtų būti suprasti jo žodžiai.
 - Aš visada sakydavau, kad kai kurie Iberijos idalgo, kalaviją segi tik
dėl grožio... Povai.
- Ko jums iš mūsų reikia? – Gonsalo jau gerai susierzinęs ranka apvedė
salę.
- Iš Jūsų? – išstatė nustebusias akis flamandas ir čia pat vyptelėjo. – Iš
JŪSŲ ne, nieko nereikia, na, nebent manaisi esąs „Jo Didenybė“. (a.p.: žodžių
žaismas: į valdovus buvo priimta kreiptis daugiskaita, bet aukščiausieji valdovai (karaliai ir
imperatoriai) ir apie save kalbėdavo daugiskaita, tad įkyrusis ponas Gonsalo žodžius pervertė į
kalambūrą)
- Mes pažįstami?
- Baronas Gijomas van Vlierdenas, jūsų paslaugoms, - flamandas
teatrališkai atliko manieringą reveransą. – O tave aš pažįstu – prisistatinėti
nereikia.
- Ir ko iš manęs reikia?
- Smalsauju. Labai smalsauju, kokio gi skonio Naujojo pasaulio
čiabuviai.
- Senjorai! Neužsimirškite! Jūs mūsų senjoro rūmuose ir čia yra damų!
– suraukusi antakius įsikišo donja Chuana. Net kojyte tryptelėjo, bet akys
šiam tonui visiškai neatitiko: jos tvykstelėjo tarsi du žaibai. Tokioms
matronoms – tokie įvykiai - kaip saldus nektaras.
- Senjorai, kažkokios problemos? – garsiai kaukšėdamas storapadžiais
batais išdidžiai priplaukė išsipustęs vyras ir stuktelėjo į grindis ilga auksu ir
sidabru inkrustuota lazda.
Ceremonmeisterio pasirodymas, kuris buvo ne tik vienas iš grandų, bet
ir karališkųjų dvaro reikalų patikėtinis, turintis šiuose rūmuose begalinę
valdžią, reiškė tik vieną – jiedu Gonsalo ir Gijomas tapo čia esančių
smalsuolių dėmesio centru. Ceremonmeisteris vilkėjo livrėją su
karališkaisiais herbais, krūtinę juosė trys įvairaus lygio stambios aukso
grandinės su masyviais medalionais, barzdelė ir ūsai buvo sutepti
blizgančiu vašku, o galvą puošė beretė-skrybėlaitė su masyvia kokarda
prisegtomis karališkųjų spalvų plunksnomis. Jį lydėjo ne menkiau pasipūtęs
heroldas ir heroldo persevanas – išpustyta livrėja vilkintis vaikiščiais su
tokiu dailiu snukučiu, kad net apsirikęs galėjai pagalvoti, jog tai perrengta
mergaičiukė.
Šioje salės dalyje buvusių moterų ir vyrų kompanijos pagarbiai
sušurmuliavo, vieni daugiau ar mažiau nusilenkė, kiti, tik pagarbiai
linktelėjo galvomis, o treti, tarsi jiems visa tai, kas vyksta - nė kiek nerūpi -
tarsi netyčia – priartėjo.
 - Jokių, su kuriomis negalėtume susitvarkyti... – saikingai nusilenkęs
ištarė Gonsalo ir nejučiomis žvilgtelėjo į perbalusią ir iš po nesenos ligos
dar neatsigavusią sutuoktinę.
- Taip-taip, jokių. Tuoj šis garbus senjoras pasislėps po savo žmonelės
sijonais ir mes galėsime ramiai pasitikti Jo Didenybę, visų mūsų senjorą, -
paniekinančiai šnairuodamas į Gonsalo pusę, baronas galantiškai
manieringai nusilenkė ceremonmeisteriui.
- Jūs suprantat, kad aš priverstas mesti jums iššūkį?
- Tikras vyras jau čia pat būtų apnuoginęs kalaviją, - išsiviepė Gijomas.
- Leiskite priminti, senjorai, kad karališkoje menėje ginklo
apnuoginimas – tai iššūkis karaliui, kuris baudžiamas mirtimi, - šaltu ir
bejausmiai formaliu balsu ištarė ceremonmeisteris.
- Labai gera taisyklė tiems, kurių kalavijas makštyse surūdijo dar
būnant anapus vandenyno, cha, - išsiviepė baronas ir prikando lūpą. Galbūt
jis ir siekė to, kad dono Gonsalo kalavijas būtų apnuogintas karaliaus dvare,
tik ši provokacija, įsikišus ceremonmeisteriui, neišdegė, nors labai nedaug
betrūko - de Oviedo jau buvo pradėjęs visai ne vaikiškai niršti.
- Tada, jeigu išdrįsite priimti mano iššūkį, jums teks savo oda pajusti,
kiek jis surūdijęs, - tramdydamas įniršį išrėžė Gonsalo.
- Tai iššūkis, donai Gonsalo? – ceremonmeisteris išdidžiai dėbtelėjo į
keliautoją ir būsimą rašytoją.
- Taip.
- Jūs priimate jums mestą iššūkį... Eee?..
- Baronas Gijomas van Vlierdenas, monsinjore, - linktelėjo baronas. –
Taip, priimu.
- Tada jums, kaip priėmusiam iššūkį – rinktis ginklus ir vietą. Ir mano
jums patarimas, jei leisite: kuo toliau nuo čia. Geriau už miesto, - tarsi
užantspauduodamas stuktelėjo lazda į grindis ceremonmeisteris. Jis pervedė
žvilgsnį per smalsių didikų minią ir oriai, ramiai, bet gerai pastatytu
ceremoniniu balsu, skambiai ištarė: - Kur budintis karininkas?
Skliautuotoje dar maurų puoštoje salėje pasigirdo šurmulys,
šnabždesiai, pasimatė kreivos šypsenos, vertinantys žvilgsniai ir pasigirdo
skubi ir tvirta kareiviška žinginė.
- Sargybos viršininkas, leitenantas, kapitono dono Raulio padėjėjas,
Andresas Pilaro... – linktelėjo galvą puošniai apsirengęs žaliūkas, kurį, nuo
visų kitų salėje esančių, skyrė nepuošnus pilnai kovinis kalavijas su gerai
aptrinta rankena, toks pat, porinis ilgas durklas ir atviras kabasetas (a.p.: šalmo
 su karališkų spalvų plunksnomis ir iki veidrodinio spindesio nušveista
rūšis)
kirasa.
- Puiku, mielasis senjore, puiku. Štai ponai, kuriems iškilo garbės
klausimas. Prašau užtikrinti sąžiningą šio klausimo išsprendimą, - išdidžiai
išsakė ceremonmeisteris ir vėl stuktelėjo savo lazda...

VI.
- Aš sužinojau, jog tai mūsų senjoro mokytojo ir patarėjo Gijomo de
Krua (a.p.: Guillaume de Croÿ (1458-1521) – Karolio I(V) mokytojas, globėjas, favoritas -
intrigantas, sukiršinęs Ispaniją, vos neprivedęs iki pilietinio karo ir t.t.... Croÿ ar Crouÿ - viena iš
žinomiausių kilmingųjų Nyderlando šeimų nuo Karolio Drąsiojo laikų, kurios šaknys siekia XIII a.
Pirmoji šeima Šventosios Romos Imperijoje, kuri pakilo iš baronų iki kunigaikščių (1594 m.) –
vakarų Europje nebuvo valstybės, kur jų šeimos žmonės nebūtų palikę pėdsako) žmogus iš
karališkosios leib-gvardijos (a.p.: asmens sargyba). Labai dažnai atlieka visokias
subtilias užduotis, - rodydamas į priešingą parko pievos pusę, galva
linktelėjo Enrikė Toresas.
- Nuo to, nė kiek ne lengviau, - sagstydamasis chuboną, atsakė donas
Gonsalo (a.p.: viršutinis švarkas, dar vadinamas kota, vėliau tampa panašus į itališką džuboną,
turėjo siauras rankoves arba virvelėmis prie jo buvo galima pririšti reikiamas rankoves, dažniausiai
su paslėptomis sagomis). – Man daug įdomiau, kuo aš galėjau neįtikti donui de
Krua...
- O kaip gi?! O jūsų tarnyba Romoje? Šventojoje inkvizicijoje? O jūsų
romanai? Artima draugystė su Kolumbais?.. Ir jūsų projektais... O gal
galvojate jog apie jūsų knygą „caballero de Fortuna”, kuri tuoj pasirodys –
niekas nieko nežino? (a.p.: pilnas knygos pasirodžiusios 1519 m. Pavadinimas neįtikėtinai
ilgas. Pati knyga ganėtinai keista, įkvėpta nesėkmių patirtų po grįžimo iš Amerikos, kurioje
aukštinami riterystės ir Santjago idealai – ne itin parankus kūrinys tuometiniams valdovams)
- Tai jau nesvarbu, senjorai, - ištarė šalia stovėjęs senjoras Ektoras,
kuris taip pat sutiko būti šio susirėmimo liudininku. – Bet kokiu atveju,
manau, patys suprantate, jog po šios dvikovos bus puiki proga užtrenkti
Senjoro rūmų duris?
Gonsalo tylėdamas ir jau nieko nesakydamas perdavė chuboną
priėjusiam tarnui ir ėmė mautis pirštines.
Beveik laukymės viduryje stypsantis leitenantas Andresas Pilaras su
seržantu ir kiek toliau nuo jų stovinčiais trimis alebardomis ginkluotais
kariais, išklausė nuo flamandų pusės atėjusio tūlo juodai apsirengusio
senjoro ir klausiamai sužiuro į Gonsalo šalininkų pusę.
 - Aš nueisiu, - ištarė Enrikė ir taip išdidžiai, kad iš pavydo galėtų
sprogti net koks nors italų karaliukas, nupėdino link karininko. Kaip šešėlis
jį nulydėjo pažas.
Donas Gonsalo šiek tiek susigūžė nuo kiaurai marškinius pertraukusio
vėjo, pajudino pečius, patikrino, kaip iš makštų traukiasi kalavijas, porinis
durklas – praktiškai espados mažoji kopija.
Oras buvo ramus, saulė pasislėpusi už lėtai plaukiančių debesų, kurie
grasino tuoj-tuoj supliukšti. Įvairiuose būsimo susirėmimo kampeliuose
mindžikavo keletas smalsuolių būrelių, kažkur sužvengė arklai. Ant kelio
stovėjo sunki karieta: prabangiai dengtas vežimas be jokių herbų, tačiau
žvelgiant į tarnus ir jų įžūlius snukius, bei iš po apsiaustų retkarčiais
prasimušančių livrėjų kraštus, buvo galima numanyti, jog joje itin kilmingas
grandas.
Gonsalo, norėdamas išvaikyti niūrias mintis, pabandė pasidžiaugti bent
tuo, kad dvikova nebuvo nukelta rytojui ir nejučia pagalvojo ir apie lažybas:
įdomu, kokie statymai?
Čia pat, tarsi atsišaukdamas į jo mintis, senjoras Ektoras išklausęs prie
jo priėjusio pažo, o gal eskudero, linktelėjo ir ištarė:
- Aš pastačiau už jus, donai Gonsalo, nors šiauriečiai teigia, jog tas
apsišaukėlis baronas, atleiskit už išsireiškimą, kažkokios ypatingos
mokyklos meistras... Bet - kape mes matėm tas šiaurietiškas mokyklas...
Gonsalo net nelabai klausydamasis, ką šis šneka, pritariamai linktelėjo
ir neprataręs nė žodžio, išsitraukė kalaviją, pamankštino riešą, išsitraukė
dagą. Vos spėjo pamankštinti pečius, kai išgirdo šaukiant:
- Senjorai! Prašau čionai!
Būsimi dvikovininkai, lydimi likusių sekundantų, prisiartino prie
karininko ir įdėmiai nudelbė vienas kitą.
Taip, buvo įdomus vaizdas. Provokatorius baronas, kaip iššūkį
priėmusi pusė, visų bendram nustebimui pasirinko kautis vienmarškiniais,
tai yra, be jokių šarvų ir apsaugų ar skydų, ir su bet kokiais kardais ar
kalavijais, ar durklais: dvikovininko nuožiūra. Pats jis pranašumo pilna
veido išraiška, įrėmęs į petį lengvai lenktą negaląstą kordėlačiaus briauną,
ranka prilaikė neįtikėtino dydžio praktiškai dvirankį vienašmenį sunkųjį
kardą (a.p.: kardas, Kordalätsch, kuris kilęs nuo itališkų pavadinimų „cortelas“ ar „coltelaccio“
(didelis peilis) – yra žinomi ir dvirankiai, vienašmeniai, nors jie ir nebuvo itin populiarūs, bet tokie
ginklai tarnavo kaip kažkokios kovos mokyklos vizitinė kortelė) su paprasta ir neįmantria
kryžma bei patogia atsvarine buožele, kurios pagalba galėtų itin efektingai
atlikti pilno volto malūną.
Gonsalui buvo tekę girdėti apie tokias Frankfurto kovų meistrų
išmones, bet iki šiol regėti neteko. Buvo aišku, kad oponentas,
mosikuodamas savo žaisliuku prieš įprastus kilmingųjų kalavijus, ne vieną
pūdą druskos sukramtė. Akivaizdžiai matėsi, jog jis jautėsi gerokai
pranašesniu. Tačiau ir buvęs kondotjeras pažinojo vokiškąjį sunkųjį
dvirankį kalaviją, kurį mėgo kurie ne kurie vokiečių samdiniai. Netgi, savo
laiku, jam tarnaujant pas Kalabrijos kunigaikštį, jis mokėsi šiokių tokių
gynybos nuo šio ginklo ypatumų. Tačiau nebuvo tikras ar tai tas pats.
Suprato tik viena – nors vienas šiuo sunkiu ginklu pataikytas kirtis – ir jam
galas. Beliko tik tikėtis, kad jis, su palygint lengvais savo daga ir espada,
bus miklesnis už svetimšalį baroną, nors šis baronas - bent dešimčia metų
jaunesnis...
- Senjorai, ar jūsų garbės ginčas gali būti išspręstas be kraujo
praliejimo? – leitenantas mandagia dėbtelėjo į vieną ir į kitą.
- Ne, - papurtė galvą baronas. Jo veide net švietė kasdieninis
nuobodulys.
- Ne, - linktelėjo donas Gonsalo. Jis labai tikėjosi, kad jaudulio
nebsimato. Nors jau ir nesijaudino. Jį apgaubė fatalizmo banga.
- Tada, prašau: kiekvienas atsitraukiat per tris žingsnius nuo šios vietos
ir, garbės kovą pradedat, tik man, davus ženklą. Anksčiau pradėjęs – bus
laikomas pralaimėjusiu ir baudžiamas. Kova bus baigta prasiliejus kraujui
arba priešininkui paprašius gailestingumo. Prašau į vietas, senjorai, -
ūsuotas žaliūkas leitenantas tvirtai uždėjo ranką ant kalavijo buoželės,
įsitikino, kad kovotojai atsitraukė per tinkamą atstumą, išsitraukęs kalaviją
pasveikino abi puses ir griežtai mostelėjęs iš viršaus į apačią, ištarė: -
Pradedam, senjorai.
Negaiždamas nė akimirkos, karininkas su sekundantais-liudininkais
skubiai, bet oriai, pasitraukė iš būsimo suartėjimo ar numatomo kovos
lauko.
Atsistojus į klasikinę poziciją, Gonsalo akys virto mažais siaurais
plyšeliais. Buvusį kondotjerą galutinai paliko visos abejonės ir jaudulys.
Daga ir rapyra užėmė klasikinę „šeimininko ir tarno“ poziciją (a.p.: daga pilvo-
krūtinės srityje, rapyra tiesioje rankoje kiek aukščiau). Priešininkas – baronas – taip pat
nieko įmantraus nesiėmė ir taip pat atsistojo į klasikinę pozą: kairė ranka
arčiau kryžmos, dešinė beveik ant buoželės – ašmenys nedideliu kampu
žiūrėjo viršun.
Kurį laiką nieko nevyko – priešininkai, tarsi bandė savo priešo
kantrybę. Tik po kurio laiko, baronas kilstelėjo savąjį ginklą į krūtinės
lygmenį ir nesukeisdamas kojų, dvigubu žingsneliu slystelėjo link Gonzalo,
kuris net nepajudėjo iš vietos – tik, kaip sustingusi statula - sukeitė „tarną“
su „šeimininku“...
Gonsalui, kuris dar Romoje susipažino su lombardų ir pietų vokiečių
pomėgiu atakuoti kaktomuša, netikėtame, tarsi provokuojančiame barono
išpuolyje – nebuvo nieko naujo: priešininkas mosteldamas porą
kontroliuojamų, bet jėgų nereikalaujančių mostelių - atakavo...
Naujojo pasaulio pirmasis istorikas, kuris dar savo veikalo neparašė –
slystelėjo dešinėn ir kilstelėjo ranką su daga, tarsi blokuodamas barono
kirtį, bet geležtys nesusikirto – o vietoj to, baronas, tarsi numatydamas
(žinodamas) tokį galimą ėjimą, pats žengtelėjo kairėn ir abiem rankom, tarsi
būtų įręsis kanoja ar kaldamas vinį delnu – perkreipė kordėlačiaus
trajektoriją ir pabandė perrėžti Gonsalo gynybą savo svoriu... Tačiau, ne be
reikalo didysis Ponsas, savo laiku, Gražuoliuko Febo aplinkoje esantiems
jaunuoliams įdėjo tvirtus kovos su rapyra-kalaviju – pagrindus: Gonsalo,
ataką ir smūgį - sugėrė: kordėlačiaus ašmenis pagavo tarp dagos ir rapyros
sukryžiuotų ašmenų, ir nesipriešindamas, o tik įtakodamas smūgio
trajektoriją, slystelėjo šonu ir, net, nebandė laikyti smūgio. Prieš pačią
judesio pabaigą, palikdamas kordėlačių ant dagos kryžmos, atlaisvino
rapyrą ir, tarsi puslankiu mostelėjęs, rapyros galiuku rėžtelėjo taikydamasis
į barono pilvą...
Barono kordėlačiaus smaigalys, kaip koks angelo sparnas,
suvirpindamas orą, pralėkė per plauko storį nuo Gonsalo nosies. Jis, tarsi
judintų vėduoklę, pakartojo išpuolį keliais mažais mostais. Tačiau vėduokle
besisukančio kordėlačiaus ašmenys, kiekvieną kartą vis kažkiek
atsitraukiančio Gonsalo, nepasiekdavo...
Nuo pradžios prabėgo vos kelios akimirkos ir baigtis dar buvo visiškai
neaiški. Neaišku ar aukštesnės jėgos įsikišo ar tik šiaip – paprasčiausia žolė,
kuri daugeliui kovotojų, siekiančių įvaldyti rapyros kovos meną ir pratusių
prie naginių nugludintų treniruočių salės grindų galėjo būti klastinga. Net
Gonsalo, kuris visiškai nebuvo naujokas, slystelėjo ir netikėtai krito. Galbūt
tas kritimas ir išgelbėjo jam gyvybę, nes kaip tik tuo momentu, kordėlačius,
išmušdamas dagą iš rankos, švilpdamas, per nago juodymą, slystelėjo virš
galvos.
...nuo sunkaus ir nekontroliuojamo kritimo ant nugaros, iš plaučių
išsimušė oras...
Gaonsalo bandydamas įkvėpti ir susivokti, kažkurioje smegenų
kertelėje suprato, jog tai pačios brangiausios ir galimai paskutinės jo
gyvenimo akimirkos... Instinktyviai kilstelėjo ranką, kurioje laikė rapyrą...
...Ir, Gonsalo sušvokštęs susivokė, jog pajuto savo ištiestoje rankoje
rapyros susidūrimą su kažkokia kliūtimi: tarsi ji būtų įsirėmusį į chamoną
(kumpį)...
...nesąmoningai persivertė ir pabandė pašokti, kojos juokingai
praslydo, krito ant kelio , bet tuoj pat pašoko ir kažkokia pasąmonės dalimi
suprato, jog dvikova jau buvo baigta...
Baronas stovėjo, pasirėmęs ant savo grėsmingo kordėlačiaus. Iš jo
burnos putomis dribo kraujas, o ant krūtinę dengiančių marškinių greit plito
raudonoji dėmė...
Priešininkas be jokios aimanos šlumštelėjo į žolę tiesiai ant savo
baisiojo kardo, o jo kūnas suspurdėjo priešmirtinėse konvulsijose,
traukuliuose...
Gonsalo, netikėdamas savo sėkme, tiesiog pavertė rapyros rankeną
vidine puse viršun, tarsi pirmą kartą ją matydamas. Daugiau pajuto, nei
išgirdo aplinkui užaugusį šurmulį ir ant pačių užmetamą apsiaustą. Tarnas
švelniai paėmė iš jo rankų rapyrą, o jis pats apsidairė.
- Dievo, Viešpats mūsų, Garbės Teismas, jūsų pusėje, -
nebekreipdamas dėmesio į aplinkinius ir kniūbsčia nugalėtąjį, prie kurio
prišoko du rūmų gydytojai (veltui – jiems buvo belikę konstatuoti mirtį),
pagarbiai saliutavo leitenantas.
- Ačiū, leitenante.
- Jūsų paslaugomas, maestro, donai Gonsalo. Jei daugiau nieko
nereikia – mane pareiga šaukia...
- Ė! O kaip šventė? – perklausė senjoras Enrikė. – Arbitrui priklauso!
- Ačiū, gerbiamieji donai, bet, kaip minėjau – pareiga, - reveranse
nusilenkė rūmų gvardijos leitenantas ir mostelėjęs savo pavaldiniams,
apsisukęs spėriai nukulniavo iš laukymės į miesto pusę.
Verksmų ar aimanų nebuvo – baronas čia neturėjo nei artimųjų, nei
draugų – vos jo keli draugužiai, lydimi tarnų, tarsi šešėliai, kažką tyliai
sukomandavo ir baroną paguldė ant neštuvų, o jie nupėdino sau.
 Karietos pasostės sėdintis vežikas riktelėjo, sušvilpė botagas, pasigirdo
plaukštelėjimas ir karieta pajudėjo link miesto.
- Štai, tai jūsų, - prie jau besirengiančio Gonsalo priėjo senjoras
Ektoras ir savo draugo pažui numetė kapšelį. – Ten, su šikniaus barono
auksiniais, ir mano lažybų dešimtoji dalis – neblogas laimikis.O šis nagų
krapštukas įdomus!
Ektoras pakilnojo dar nenuvalytą kordėlačių, pasvarstė jį ant rankos,
pabandė mostelti ir pakraipęs galvą, perdavė jį Enrikei, kuris lygiai taip pat
ėmėsi apžiūrinėti neįprastojo kardo.
- O žinai, mielas drauge, aš jį nupirkčiau...
Gonsalo šyptelėjo:
- Ne, mielas drauge. Aš jį nusiųsiu dovanų Gijomui de Krua... Kaip
ženklą.
- Oi, kabaljero! Jūs tikras kabaljero iki kaulų smegenų! Bet gal
nereikia? Jis ir taip gavo savo pamoką... O tu galvoji, kas ten karietoje
sėdėjo? A?
Gonsalo gūžtelėjo pečiais.
- Ne, ne, labai teisingas sprendimas, - įsikišo senjoras Ektoras. – Tegu
vežasi iš čia savo tą gelžgalį ir težino, kad Kastilijoje yra tikrų riterių,
gebančių ginti garbę nuo visokiausių ten šiauriečių antplūdžio su jų
trinkteltais gelžgaliais!
Gonsalo, kuris visa savo esybe buvo linkęs palaikyti karalių, bet ne jo
užsienietiškąją svitą, pritariamai linktelėjo. Tarnas baigė valyti rapyrą ir
dagą, ir padėjo apsijuosti savo šeimininkui.
Nė vienas iš donų nematė, kaip nuo vienišo medžio atsiskyrė
žmogysta, kuri skubiu žingsniu prisiartino. De Ovieda jį kažkaip
nesąmoningai pajuto ir, tarsi, išskyrė iš kitų, vis dar slankiojančių ir
įspūdžiais besidalinančių dykaduoniautojų.
Barselonoje prie jūreivių visi buvo pratę, bet šis atrodė taip, kaip ką tik
būtų atvykęs iš tolimos šiaurės, kur jūreiviai nešiojo pečius gaubiančias
ruonio odos kepures, mėgo šiurkščias juostuotas vilnones kojines ir plačias,
kaip du susiūti maišai - kelnes. Tik prie viso to, šis buvo gerokai suvargęs,
sunykęs ir žingsniavo ne kaip jūreivis, o kaip žmogus, kuris, nepratęs prie
ilgo jojimo, būtų nusimušęs pasturgalį.
- Jūs donas Gonsalo Ferdinandas de Oviedo y Valdes? – kimiai, bet
aiškiai sumaurojo į šiauriečių valkatą panašioji žmogysta.
 - Na... – išdidžiai atstatęs koja, sumurmėjo šios dienos didvyris ir, tarsi
iš aukšto, nužiūrėjo kalbantįjį.
- Tada, tai jums, nuo dono Alvareso Garsijos, - raukšlėtas ir vėjo
nugairintas vyras, iš po apsiausto skvernų išžvejojo purviną popieriaus
ritinėlį. – Atleiskit, bet tuba kelionėje suplyšo... Laišką vos pavyko
išgelbėti...
Gonsalo linktelėjo pažui, kuris perėmė ritinėlį ir patilindžikavo
supleišėjusiais siūlais, ant kurių vos laikėsi sunkus ir aptrintas antspaudas,
kaip koks šuo, beveik pauostė ir perdavė jį savo senjorui.
Šalia stovintieji smalsiai stebėjo naujuosius įvykius, tačiau komentuoti
neskubėjo. Dvikovos nugalėtojas nuplėšė vos gyvą antspaudą, išvyniojo
ritinėlį, kelis kartus permetė akimis tekstą ir vos nesudejavęs, skubiai
susukęs laišką atgal, pasiteiravo:
- Žodžiu, ką nors liepė perduoti?
- Tik sulaukti atsakymo... – papurtė galvą jūreivis. – Ir palydėti.
- Aišku. Eisi su manim, - Gonsalo pasisuko į savo palydovus, paėmė iš
tarno kapšelį su auksiniais ir, net nežiūrėdamas, ištraukė beveik pusę ten
buvusių pinigėlių: - Senjorai, atleiskit, bet atsirado skubių ir neatidėliotinų
reikalų – tikriausiai nesupyksit, jei šio vakaro šventėje nedalyvausiu, tačiau
sumokėsiu už vaišes? Manau, jūs sugebėsit pakelti taures už sėkmingą
dieną? Atleiskit, senjorai...
Išklausęs dėl mandagumo murmamus ir formalius draugų
paburbėjimus, vienam iš bičiulų tarnų perdavęs auksinius, nusilenkė savo
sėbrams ir, apsisukęs, daugiau į nieką nesidairydamas, nužingsniavo link už
krūmų stovinčių arklių.
VII.
Kapitonas Garsija sėdėjo prie plačiai atidaryto lango, per kurį plūdo
gaivus pavasarinis oras. Laimei, galinis meistro Vilgelmo Bergenmano iš
Solingeno kambarys nebuvo atsisukęs į vieną tų purvinųjų Hamburgo
gatvių, tad šios gatvės garsai bei ne itin malonus kvapas, nuo kurių
kapitonas jau buvo atpratęs, į kambarį nesiskverbė.
Kamputyje, beveik alpdamas iš nuovargio, kapitonui leidus, ant
mažutės kėdutės sėdėjo jūreivis Roberto. Vyras buvo sulysęs ir perkaręs,
kaip valkata šuo. Sugniužęs ir, tiesiogine to žodžio prasme – pajuodęs. Na,
ne juokai: per vos pusantro mėnesio sulakstyti sausumos keliu į Barseloną ir
atgal. Bet tai buvo įmanoma: dabar, šiame kelyje - beveik taika ir be
vilkstinės, neapsikrovus manta, kiekvienai progai pasitaikius keičiant
arklius, turint rekomendacijas ir kelionės dokumentus bei pakankamai lėšų
– iki Viduržemio jūros buvo įmanoma nukakti per penkiolika dienų.
Penkiolika dienų - jojant didesnę paros dalį... Ir dar panašiai tiek atgal su
kelių dienų poilsiu Barselonoje pas doną Gonsalo.
Pasibarškinusi į duris, nešina padėklu su vynu, sūriais ir lengvais
užkandžiais, įėjo frau Marta, kaip ją čia vadino – meistro Vilhelmo, pas kurį
buvo apsistojęs Garsija, žmona - tolima Garsijos giminaitė.
- Ar tam vaikinukui pasiuntinukui, kuris atlėkė nuo Elbės, laukti?
Vilhelmas užtruks, jis vakarieniauja su savo naujaisiais užsakovais...
- Žinau, - Garsija pirštu pastūmė kelis kartus sulankstytą laiškelį. –
Tegu palaukia, surašysiu atsakymą. Ir mieloji kuzena Marieta (a.p.: ispaniška
Martos transkripcija), gal atsiras kampelis mano žmogui, kur jis galėtų iki valios
pavalgyti, išgerti ir ramiai išsimiegoti?
- Žinoma, kuzene, žinoma, - linktelėjo frau Marta. - Tegu eina su
manimi.
Garsija kilstelėjo ranką ir mostelėjo Robertui sekti paskui frau Martą.
Užsidarius durims, kapitonas pradėjo pirštais masažuoti savo
smilkinius. Atsidusęs, vėl paėmė Roberto atneštą laišką ir jau kažin kelintą
kartą perskaitęs, palingavo galva.
Sušvilpti brabantai, flamandai ir fryzai – paskutiniu metu - koją kiša
kaip beįmanydami. Jie amžinai nepatenkinti, amžinai balansuoja ant maišto
ribos. Pas vokiečius kažkoks vienuolis Liuteris su savo paikomis idėjomis.
Anglai pučiasi ir linksta į sąjungą su prancūzais... Bwet visi tie kabotažui
trukdantys dalykai Garsijai nerūpėjo. Jis tik bandė suvokti aplinką, kurioje
jam teks darbuotis. Kukshafene „San Sebastianas“ jau sutvarkytas,
pakrautas kroviniu, kuris skirtas iškrauti Londone. Bet čia pretekstas.
Tikrasis Garsijos reikalas buvo visai kitoks, tad iš anksto dėl krovinio, kurį
turėtų gabenti iš Londono – visai nesijaudino. Jei teks grįžti pustuščiam, tai
nieko ir nebepakeisi – grįš pustuštis.
Ir taip... Pagalbos, išskyrus atsiųstus pinigus – nebus. Donas Gonsalo
sėdi nuomojamoje viloje Barselonoje ir laukia malonės iš karaliaus rūmų.
Išvažiuoti jam draudžiama – iš esmės – namų areštas: papjovė kažkokią
flamandų „kiaulę“. Jei ne esama situacija, tai Garsija pasakytų, kad ir gerai
padarė, o dabar, tai kėlė papildomus rūpesčius. Žinoma, kad jo kuzeno
likimas šlykštūno de Krua rankose, bet ant ešafoto, aišku, niekas jo
nenusiųs – blogiausiu atveju – grėsė tremtis. Bet čia niekis – išdums atgal į
tą savo Naująjį pasaulį ir pralauks, kol rūstybės debesys išsisklaidys.
Kapitonas atsidusęs perėjo per kambarį ir pagalvojo, kad vis tiek jam
gali trūkti žmonių. Naujų, nepatikrintų, vestis į jo suplanuotą žygį -
negalėjo imti. Na, o Kuzeno Gonsalo pasiųsti trys savanoriai, kelionės
metu, per kažkokius vaidus pražuvo ir iki Hamburgo neatvyko. Nugulė
kažkur frankų žemėse. Nors tiek gerai, kad jų mirtis leido Robertui išnešti
sveiką kailį. Reikės dar paklausinėti, kas gi ten įvyko, o tai pervargęs
keliauninkas – ne koks pasakorius.
Vienintelė gera žinia, kad meistras Vilgelmas rado keleivius. Tiesiog,
kaip aukščiausiasis būtų maldų išklausęs: laimės ir darbo ieškančius
profesionalius samdinius, kurie nori kuo brangiau parduoti savo gyvybes
pietiniuose kraštuose... Pavyks įkalbėti? Pasamdyti? Profesionalūs kariai –
tai ne jūreiviai, kurie nepratę kautis atvirose vietose. Koks jiems skirtumas
už ką kautis? Bet ar jų prireiks – paaiškės tik Londone. Tad, Garsija priėmė
šiuos keleivius, nusprendė kelionės metu stebėti. Jis nemanė, kad bus sunku
juo nusamdyti – kelionės brangus dalykas, o samdiniai, amžinai „pliki“.
Kapitonas mestelėjo aižaus sūrio ant liežuvio, kartu ir džiovintos
jautienos griežinėlį ,ir užgėręs vynu, sėdo rašyti atsakymo meistrui
Vilgelmui. Reikėjo sugalvoti, kaip maloniau atsisakyti kvietimo paošti su jo
klientais ir būsimais keleiviais. O tai noro lėbauti ar švęsti – Garsija
neturėjo noro nė per nago juodymą.

VIII.

- Mergaite mano, - motinėlė Agnietė šaltai šypsodamasi, tačiau

vaidindama itin artimą draugę ir globėją, savo kaulėtais piršteliais suėmė
Izabelės sudėtas rankas, - turiu jums gerų naujienų.
- Taip, motinėle, - Izabelė linktelėjo, norėjo švelniai ištraukti savo
rankas, bet nepavyko - suglausti delnai buvo tarsi surakinti.
- Seras Račardas, iš Dievo malone mūsų karaliaus patikėtinio Londone,
siuzereno pero Gamiltono, gavo sutikimą ir leidimą jus vesti...
- Ne...
Abatė, tarsi neišgirdusi merginos tęsė:
- ...jis ir Midletono notaras atvyks rytoj, aptarsime datą ir visa kita...
- Aš viską užrašysiu vienuolynui, motinėle ir po to būsiu laisva... – jau
ne pirmą kartą pasiūlė Isabelė, o motinėlė tik papurtė galvą.
 - Sero Ričardo ir jo patrono sukelti rūpesčiai, gerokai viršys naudą,
kurią gali duoti apleistos žemės, sese Izabela. O dabar nurimkite. Ir eikite
pas save. Vakarinėse maldose, jei sumąstysite pasimelsti viena, galite
nepasirodyti, - abatė Agnietė, tarsi mesdama, stumtelėjo iš savo delnų
Izabelės rankas ir apsisukusi nužingsniavo link koridoriaus vedančio į
bažnytėlę. Ją lydinti vienuolė, ironiškai, tarsi šaipydamasi, tarsi juokdamasi,
paniekinančiai šyptelėjo ir nusekė paskui savo viršininkę.
Izabelė iš pykčio suspaudusi lūpas ir sugniaužusi kumštukus, visa savo
esybe spinduliuodama įniršį, nužingsniavo link savo kambarėlio.
Grįžusi atvėrė abu langus ir per juos traukiantis vėjelis ją kažkiek
atvėsino. Įniršio nukaitinti skruostai, kažkiek atsigavo, ir galva, tarsi išnirusi
iš po juodos aureolės, čia pat išgirdo neįprastą triukšmą kieme. Bet jis ėjo
visiškai iš kito pastato galo. Prunkštė arkliai, aidėjo keistas moteriškas
baritonas, pasipiktinimo šauksmai ir aimanos. Sušmėžavo ginkluoti
ilgakočiais biliais nubėgantys keli kariai.
Izabelė pati sau treptelėjo koja ir išėjo iš kambario. Nusprendė abatės
neklausyti. Dabar jau viskas: daugiausia, ką gali iškrėsti motinėlė, tai
pasodinti į karcerį arba užrakinti kambarėlyje.
Tuo tarpu, prie pagrindinių vienuolyno vartų, apsupta karių stovėjo
sunki, masyvi karieta, o šalio jos – savininkė: juodai, bet prabangiai
apsirengusi, kažkokių neapčiuopiamai gašlių bruožų susijaudinusi moteris.
Vežikas ramino suplūkusius ir jau beveik nuvarytus arklius, kariai
apžiūrinėjo kelias karietoje stirksinčias arbaleto strėles.
Motinėlė, abatė Agnietė, pritariamai linktelėjo galva į jai išsakytas
mintis ir ištarė:
- Misteri Džo, gal pasiųsite savo karius apžiūrėti kelio? Matote, kas
darosi?!
- Žinoma pasiųsiu, žinoma, - pilvotas dramblotas karys, kurio žandai
buvo panašūs į šuns putsus, ramiai ir tingiai linktelėjo, ir pasisuko į
perbalusią moterį. – Miledi, tai kokioj tokioj vietoj jus užpuolė? Kažkaip
keista. Čia jau senų seniausiai ramūs keliai...
Moteris papurtė pirštinėmis apmautas rankutes, ant kurių grožėjosi keli
masyvūs žiedai.
- Klauskit pas vežiką! – isteriškai tryptelėjo koja „miledi“ pavadinta
moteris. – Jūs galvojate, kad aš vadeliojau, ar ką?!
- Nurimkite, ledi, nurimkite, - sumosikavo rankomis misteris Džo ir,
tarsi mintyse nusispjovęs, pasuko galvą į savo pavaduotoją. – Pasišnekėk su
vežiku! Tegu tavo tingio kiaulės ruošiasi pasiganyti.
- Tai, kad jis nebylys! – išsprogino akis karininko pavaduotojas.
- Kas nebylys? Vežikas nebylys?! O mano Dieve, Visagali.. Ar kiek
nors smegenų turiu, durniau?! Mostais, gestais kalbėk! Ką, man tave
mokinti?!!
Izabelė stebėjusi visą šitą šurmulį iš šono, netikėtai pati sau pastebėjo,
jog pakaitintą vyną gerianti ponia, tarsi nusijuokdama, blykstelėjo akimis.
Akimirkai pasirodė, jog ji visai nepergyvena dėl įvykio, bet - tik akimirkai.
„Miledi“ čia pat baigė gerti, gražino taurę ir sudėjo sugniaužtus delnus
ant krūtinės, tarsi prašytų išmaldos:
- Motinėle, gal galima pasiliksiu čia, vienuolyne, čia, kur yra šaunių
kariūnų, ach... Oi ne... Šiandien aš daugiau niekur nevažiuosiu... Ne-ne... –
čia pat, kai motinėlė nusuko akis, daugiareikšmiai mirktelėjo misteriui Džo,
kuris pamatęs jos žvilgsnį, nevalingai perbraukė ranka ūsus, atgal
mirktelėjo dešine akim.
Motinėlė linktelėjo, persižegnojo, perspėdama, kad vienuolyne jokių
patogumų nėra ir jeigu tai „miledi“ tenkina – ji galinti pernakvoti svečių
kambaryje.
Susimąstęs, kasydamasis pakaušį karininkas atsitraukė, pasiraukė ir
oriai nupėdino link buvusių barakų (a.p.: it. baracca – ilgas pastatas - kareivinės) -
laikinų kareiviškų lūšnų, kur jų kuopa žiemojo ir, kurias, jo kariai, jau kitą
mėnesį ruošėsi apleisti.
Izabelė, dar kiek pamindžikavusi, pasidairiusi po niūrias, kad jau ir
pavasarines apylinkes, abatės taip ir nepastebėta, nukeliavo į ne itin gardžiai
kvepiančią virtuvę, kur dažniausiai buvo verdami tik visokie bizalai ir
smirdanti kopūstienė. Čia net duona duona buvo retai kepama, o jei ir
kepama, tai tokia pat rūgšti, kaip ir ties pasmirdę kopūstai. Tan ji išgėrė
šalto, ne itin skanaus vandens, nuo stalo pasiėmė sudžiūvusios duonos
kriaukšlę, sūrio gabaliuką ir nukiūtino atgal į savo kambarį.
Triukšmas seniai nurimo, vienuolynas vėl nutilo ir pasinėrė į savo
niūrą kasdienybę.
Izabelė pagalvojo, jog skaitymas ją nuramins, bet kai atvertė
Evangeliją – raidės - tarsi slėpėsi ir nenorėjo būti skaitomos. Teko užversti
šią šventą knygą.
Už vieno ar kito lango plytintis vaizdas - jau seniausiai. iki paskutinio
žagsulio, buvo nusibodęs. Nebuvo kur dairytis. O ir noro neturėjo. Tad tik
atsisėdo ant lovos ir ėmėsi tvarkyti tiesiog natūraliai ir švelniai
banguojančius kaštoninius plaukus. Su apgailestavimu pasižiūrėjo į jų
atsišerpėjusius galiukus ir į jau seniai žvilgesį praradusią spalvą. Kai buvo
atvežta į vienuolyną, su savimi pasiimtos tinktūros atsargos seniai baigėsi, o
tai, ką tarnaitei pavykdavo gauti – jos plaukams beveik netiko.
Prie durų pasigirdo silpnas krebždėjimas ir durys lėtai pradėjo vertis.
Izabelė nustebusi pakėlė akis, sunerimusi pasižiūrėjo į vos
beprasiveriančias duris.
Iš už durų pasirodė jas prilaikantys liauni piršteliai, o paskui juos skara
apgaubta galva su ilga nosimi. Mergina iškart pažino vienuolyno viešnią,
kurią visi vadino „miledi“. Ši iškart kuri pridėjo pirštą prie lūpų, įsmuko
vidun ir lygiai taip pat tyliai jas uždarė.
- Elžbieta Moris? Izabelė Sobrepena?
Mergina pašokusi ir sutrikusi linktelėjo.
- Jūsų laukia draugai. Štai imkite, - moteris kalbėjo su labai ryškiu
Londono akcentu, tad Izabelė vos suprato, ką jis sako. Tačiau, tai, ką
suprato - per jos širdį perėjo kaip šildantis balzamas: ji jau buvo visiškai
netekusi vilties išsikrapštyti. Ir štai, visiškai nelauktai ir netikėtai, kažkokia,
gražių, bet nemaloniu gašlumu spindinčių veido bruožų moteris, jai praneša
pačią laukiamiausą naujieną.
- ...?
- Įberkit tarnaitei, - moteris į Izabelės rankas, tiesiog brukte įbruko
mažytę, nago dydžio neišvaizdžią metalinę dėžutę. – Nuo jų ji miegos ilgai
ir jums netrukdys...
- Ji išvykusi...
- Dar geriau. Visai gerai. Bet pasilikit miltelius. Maža kas. Pasiskųskit
šiandien visiems, kad negaluojat ir būkit pasiruošusi per rytines maldas
sprukti. Visi bus bažnytėlėje, o mes susitiksim prie karietos... – moteris
tiesiog greitakalbe tyliai bėrė žodžius, o Izabelė tik spėjo į kiekvieną sakinį
linktelti galva. – A, ir štai...
Moteris iš po skverno ištraukė durklą, tarsi tikrindama, kaip šis vaikšto,
truktelėjo jį iš makštų, sukišo atgal ir įbruko į kitą Izabelės ranką.
- Supratai? Sutvarkyk lovą, kad atrodytų jog miegi ir prasidėjus
maldom - į kiemą. Aišku?
- Si, senora!
- Jokia aš tau ne senjora, cha, aš tik vargšė artistė iš sušvilptos trupės,
kuri sutiko palikti šią ašarų šalį, - moteris ironiškai atliko gana sudėtingą
reveransą ir tūptelėjo kniksene.
 - Bochiganga?! (a.p.: isp. bojiganga – klajojanti aktorių trupė) – Izabelė, tarsi
pirmą kartą matytų šią moterį, nužvelgė ją nuo kojų iki galvos.
Na, taip. Kai jau žinai kas ji tokia – tai ją susieti su ledi – tikrai sunku.
Izabelė nevalingai šyptelėjo.
- Ką?.. A, nesvarbu... viskas, viskas... Tiesa, nieko neimi iš daiktų. Tik
pinigai, jei turi, ir tai, ką gali susidėti po klostėm. Aišku? Tau paruošta
kamarotė (a.p.: el camarote – laivo kajutė). Viskas ko reikės – bus... Man laikas...
Kad kas nepasigestų... dar tą storuliuką reikia užmigdyti... Ciao-ciao..
Baigusi tyliai tarškėti, moteris, pirštu duodama ženklą Izabelei, kad ši
tylėtų, prikišo ausį prie durų. Nieko neišgirdusi, pravėrė sunkias duris,
iškišo galvą koridoriun, apsidairė ir greit, kaip koks šešėlis – dingo – nes
suknelės nesušnarėjo.
Izabelė jau atsitokėjusi persižegnojo, numetė dėžutę su migdomaisiais
ant stalo ir ištraukė durklą iš makštų. Tai buvo paprasčiausias rombo formos
siaurėjantis beašmenis stiletas. Kaulinė neįmantriai drožinėta rankenėlė ir
mažytė kryžma. Su rankena - apie didžiojo sprindžio ilgio. Esant reikalui,
net būtų galima naudoti kaip plaukų segę.
Izabelės tėvas, žinoma, kad kažkiek ginklą naudoti mokėjo, bet nebuvo
karys. Neturėjo didelio polinkio į karybą, tad, skirtingai nuo kitų jo luomo
žmonių, nespaudė dukros, kad ši mokėtų bent pakenčiamai valdyti ginklus.
Ypač durklus. Bet tų pagrindų, kuriuos gauna bet kokia kilmingesnė
senjorita ar anglų ledi – jai pilnai pakako, kad įvertintų šį nedidelį durklą.
- Bent jau, esant reikalui, kad negrįžt čionai, bus galima... – mergina
išsigandusi minties apie savižudybę nutilo ir, čia pat, susivokus
persižegnojo. – Atleisk Viešpatie už nuodėmingas mintis. Būk malonus,
leisk iš trūkti, labai tavęs prašau. Maldauju. Tu juk ten aukštai, Danguje,
matai manas kančias... leisk ištrūkt ir tebūnie kas bus... Vardan Dievo Tėvo,
Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen...
A... taip... Reikia nueiti ir viešai pasiskųsti galvos skausmu... Gal net
pykinimu? Jau ne kartą ji šitaip piktnaudžiavo – turėtų išdegti...

IX.
Tarnaitė, pavargusi iš po siautulingos nakties, bet visa įraudusi, žydinti
ir laiminga, nerdama į galinį tarnų praėjimą, viena akimi užmatė, kad šalia
vartų sustojo sero Ričardo svita. Nebuvo nieko keisto – čia stovi jam
patikėta kariauna (a.p.: Henrikas VII buvo uždraudęs privačias didikų kariaunas. Jis į šį
klausimą pažiūrėjo visu griežtumu, net sulygino su žeme kelias magnatų pilis, keletą nepatenkintų ir
maištaujančių didikų ir t.t. Visiškai sunaikino kai kuriuos aristokratų klanus. Privačios
apsaugos/kariaunos laikymas buvo prilyginamas karūnos išdavystei. Tad Palankos matyti raiteliai
galėjo būti grafystės šerifo žmonės arba kokio nors miesto apsauga ar sargyba, dar keletas
susitelkusių ar jomenų, skvairų), o be to, visi jau žinojo, kad Elžbieta Moris – jo
neoficiali sužadėtinė. Kaip ir abatė-motušė – kažkokios tai ten eilės
giminaitė.
Visi buvo bažnytėlėje, rytinėse maldose, kurios turėjo neužilgo baigtis,
tad tarnaitė skubotai sustingusi virtuvėje, prikandusi lūpą greitai dairėsi, ką
čia tokio skanesnio nugvelbus ir pakramčius.
- O tu kur buvai? A? Valkata? A? – staiga iš už podėlio išniro tūla
moteriškė. – Tavo ponia apsiligojo, o ji, mat, valkatauja čia! Greit nešk jai
karšto vandens. Va, žolelių nuoviras...
Tarnaitė, žinodama virtuvės moteriškės ūmumą (ši, be jokių skurpulų,
galėjo nulieti nepaklusniąją ir verdančiu vandeniu), nė kiek nesiginčijo, o
tik stvėrė molinį ąsotėlį, į kurį parodė tūloji moteris, ir dingo koridoriuje.
Ponios kambaryje buvo tylu. Langai užverti. Pati ponia, panašu, kad
susisukusi į antklodę taip, kad matėsi tik čepčikas, tyliai miegojo. Net
šnorpavimo nesigirdėjo.
- Laba rytą, ponia, laikas keltis, čia jums! Sakė jūs sergate, – tarnaitė
buvo įžūli, priskirta pačio šerifo, tad menkai gerbė savo ponią. Jai net
kartais patiko erzinti jaunąją ledi. Tai, kad šioji ledi kada nors galėjo tapti
visiška jos šeimininke, o ji tuomet atsiimtų už visus akiplėšiškumus - jos
menkas protelis, net nesuvokė.
Tarnaitė garsiai trinktelėjusi pastatė ąsotėlį ant stalo. Susukusi lūpas
priėjo prie skaityklos stovo ir garsiai užvertė Evangeliją. Mestelėjo akį į
šeimininkę, bet ši ir toliau nekrutėjo. Tada, garsiai braukdama per grindis
pradėjo stumti mažąją kėdutę (klūpyklą) link lango ir triukšmingai ant jos
atsistojusi, stengdamasi kuo triukšmingiau bildėti, atidarė langelį.
- Ėėėė! Ledi Moris! Laikas keltis! Už-teeeks drybsoOOooti! Pats jūsų
išrinktasis ATBILDĖJO! Jau į duris beldžia... Seras Ričardas! Nori jums į
skruostą pabučiuoti... Chi-chi-chi... Rytinės mišios tuoj baigsis! – suraukusi
nosytę ir papūtusi lūpytes, mergina priėjo prie šeimininkės lovos ir pabandė
ją paliesti. Palietė ir sustingo. Staiga suvokė, kad kažkas čia buvo ne taip: –
Ledi... ledi! Ledi Moooris!..
Tardama paskutiniuosius žodžius, ji jau suvokė, kad po antklode tik
senų rūbų punguliai ir vis tiek dar negalėjo tuo patikėti. Netikėdamas savo
akimis, tarsi po jais galėtų slėptis ledi Moris, rankomis visus juos
pagrabaliojo ir išvartė.
 - Ledi... – tarnaitė išsitiesė, tankiai sumirksėjo, patempė apatinę lūpą,
sustingusi pastovėjo ir staiga subliuvo: - PABĖGO!!! Ledi Moris
pabĖĖgoOooo!
Tarnaitė puolė iš kambario...
Tuo tarpu, šerifas, seras Ričardas, purtė savo padėjėją, kuris buvo
įsikūręs vienuolyno priestate, kur gyveno prisiglaudę puskarininkiai.
Tiksliau - purtė jo asmens sargybinis ir tarnas Džimis, eskvairų Šeltonų
penktasis sūnus, o pats šerifas, kaip kuopos vyresnysis, tyliai burnojo sau
po nosimi.
- Eee.. aaa... oooo... – niekaip negalėjo prabusti putnusis padėjėjas.
- Sere?! Bet jis pagiriomis nedvokia... – nustebęs pasisuko ginklanešys.
- Spirk tu šitam šūdžiui, ar ką? Aš leidžiu...
Džimis su pasitenkinimu smogė į riebią masę, kur šiaip, pas žmogų
turėjo būti inkstai, o pas padėjėją liulavo lašiniai. Puskarininkis suvaitojo ir
neatsimerkęs atsisėdo. Jie, tarsi per sapnus, kažką sumarmaliavo:
- Ledi... ledi... jokių plėšikų... nieko neradome, mieloji ledi... jokių...
- Tfu, - tiesiai ant aslos nusispjovė seras Ričardas. – Kas čia darosi?
Kviesk seržantą!
Džimis strimgalviais nėrė laukan, o susiraukęs Ričardas,
užkliudydamas staktą kaustytu kalavijo makštų galiuku, žvangindamas
naujamadiškais žvaigždiniais pentinais, nekreipdamas dėmesio į iš lovos
šlumštelėjusį storulį, nusekė paskui.
Lauke seras Ričardas suraukęs marmūzę pamindžikavo, nusiėmė
skrybėlę su plunksnomis, perbraukė ranka jau pliktelėti pradėjusią galvą,
pasikasė pakaušį ir vėl užsimaukšlinęs tą pačią skrybėlę, žengtelėjo kelis
žingsnius link bažnytėlės, iš kur sklido keisto sambrūzdžio triukšmas.
- Sere, sere... – staiga išdygo visas uždusęs ginklanešys. – Seržantai ir
dalis sargybos... MIEGA!
- Kaip tai miega?! Ką reiškia – „miega!
- Va! – Džimis parodė į atpėdinančius ir iš baimės susigūžusius kelis
karius.
- Kas paaiškins, kas čia dabar darosi, velniai jus rautų?!.. Atleisk
viešpatie už nelabojo minėjimą, - šerifas tris kartus persižegnojo...
Žodis po žodžio, paaiškėjo, kad vakar, nuo pietinio kelio grįžusieji
plėšikų medžiotojai atšventė reido sėkmę – tai yra – nieko nerado.
Dėkingoji Ledi, kuri čia nakvojo, jiems įteikė statinaitę puikiausio elio ir
dar mažytę statinaitę brendžio...
 - Kokia ledi? Koks jos vardas? A?!!
- Gal padėjėjas ir žino, jis jai po sijonais bandė lyst... – sumekeno
vienas vyrukas su pagiringai užtinusiu snukučiu.
- Pakarsiu, nuplaksiu... Visus man pastatyt ant kojų! Bet kokiu būdu!
Laikas eina – BĖĖĖG-TE! – seras Ričardas net tryptelėjo koja, o tie
nelaimingieji penki kariai, vos nepraslysdami vietoje, nėrė vykdyti
įsakymo.
Palydėjęs juos akimis ir pamatęs, jog šie puolė prie šulinio semti šalto
vandens, Ričardas pritariamai linktelėjo ir nuėjo link bažnyčios, iš kur, taip
pat, sklido moteriškas nepasitenkinimo pilnas šurmulys.
Šerifas niršo, o sutrikusi abatė šaukėsi Dievo bausmės: jie, neilgai
trukus, suprato, jog jų narvelis tuščias. Visi ateities planai ir įdirbis – kaip
žaibas lėkė į dausas.
- Prakeikti kasteljanai! (a.p.: tuometinė ispanų pravardė, matomai kilusi nuo Kastilijos,
kaip centrinio regiono. Gerokai vėliau, jau anglai juos pradėjo pravardžiuoti – „dagais“)
Nenustebsiu, kad Temzėje stovi koks nors jų laivas. Aišku, kad dums į
Londoną! Jie su karieta? Kvaišos! Džimi, kviesk mūsų vyrus, josim
užuolankiniu keliu – spėsim juos pasitikti... Cha! O tam dručkiui, palik
žinutę, kad lėktų centriniu keliu! Aišku?
- Sere... Bet jis... visiškai... - Džimis linguodamas galva, tarsi
sakydamas apie padėjėjo būklę, kumščiu pabarškino sau į kaktą.
– Tada perduok Tomui, tam seržantui, kuris sumanesnis: gaus dvigubą
atlyginimą, jei padarys viską kaip reikia... Mikliau!
- Klausau sere! – skvairas (a.p.: squire – šiuo atveju ginklanešys) akimirkai -
tarsi atiduodamas pagarbą - sustingo, ir tuoj pat nėrė link kareiviškų
pašiūrių, iš kur jau seniai sklido keiksmai ir prakeiksmai.

X.
Tas žaidimas su karietomis visiškai nepasiteisino. Gal tik valandai ar
dviem sugaišino persekiotojus. Vietiniai kareivėliai – bilmenai, kurie čia
žiemojo, skirtingai nuo savo karininkų, buvo išnaršę visas apylinkes, tad
sumanusis seržantas, kipšo neštas ir pamestas vėjų pamušalas, labai greit
perkando kapitono Garsijos gudrybę. Vis tik, spontaniškas sero Ričardo
sprendimas atiduoti persekiojimo vadeles vienam iš miklesnių seržantų,
buvo teisingas. Kryžkelėje, kur susitiko dvi karietos, kurios nurūko
skirtingais keliais, jis nepasimetė – senasis miškų bernas jaunystėje buvo
puikus brakonierius, nepažinojo net raidžių, bet ant kelio paliktus pėdsakus
perskaitė taip pat sklandžiai, kaip kad bet koks kunigas - „Pater noster“
(a.p.: lot „Tėve mūsų“).
Seržantas, greit perprato klastą, jog karieta staigiai palengvėjo ir
vietoje keturių traukiamų arklių, liko tik du. Seržantui Tomui pakako ryžto
nutraukti šios netikros karietos persekiojimą ir jis greit grįžo į nelemtąją
kryžkelę, kur, įniršęs ir pagautas azarto, tarsi besivaikantis ilgakojį elnią
skalikas - leidosi teisingu keliu.
Jei kapitonas Garsija būtų savo globotines persodinęs ant arklių, gal ir
kitaip būtų, bet jau dabar kas ten žino: žmogus planuoja, o kipšas kvatoja...
Ir tai neretai vienintelė tikra tiesa...
Izabelei, išsprukti rytinių mišių metu - nebuvo jokių keblumų. Ji,
paprasčiausiai, kaip vaiduoklis, apsigaubusi apsiaustu su ant galvos
užmestu gobtuvu išniro pro galines duris, ir at dingo karietos, veikiau
dengto vežimo su durelėmis – viduje. Net jai dar nespėjus prisėsti,
važnyčiotojas paragino arklius ir karieta nudundėjo sau, o Izabelė
susiūbavusi klekstelėjo ant pliko medinio suolo.
Skirtingai nuo įprastų karietų, šioje nebuvo jokių patogumų. Aštrūs
nepatogūs suolai ir kratymas bei dundėjimas jai užvažiavus, kad ir ant meno
akmenuko. Susidarė įspūdis, kad tai ne karieta, o greita ranka į karietą
perdirbtas kaimo vežimas ar vežėčios.
- Na ką, brangioji? - Izabelė pamatė tamsoje išsišiepusią teatralę. – Kol
kas, tai pats geriausias mano spektaklis. Gaila, kad tik auditorija mažytė...
Moteris šnekėjo, po to dar kažką tarškėjo, o Izabelė, nejučiomis
pagalvojo, kad jei juos pričiups, tai kaip bus su ja pačia dar neaišku, o štai
šiai artistei, gali susilaukti gausios auditorijos aikštėje, kur ją kabins ant
rato, o po to laužys visus kauliukus po vieną. Arba, paprasčiausiai – pakars.
Nors – kažin, turint galvoje sero Ričardo kerštingumą.
- Nesijaudink. Tuoj prie mūsų prisijungs ir tavo globėjas.
- Nė kiek nesijaudinu, - atšovė Izabelė ir pati pajuto, jog iš ties nejaučia
jokios nerimasties. Ji dabar galėtų pacituoti tik kažkada ir kažkokiame
riteriniame romane skaitytas eilutes: „...kai tave vejasi – nėra laiko
jauduliui: švilpimas ausyse – tai viskas - kas tau dabar rūpi ir rūpės pačiu
artimiausiu laiku...“ Tik vėjo švilpimo nebuvo, o vietoje jo - kanopų
bildesys, ratų dundėjimas ir laikas nuo laiko atsklindantis vežiko
šūkčiojimas ir botago plekšėjimas.
Izabelė pabandė truputį praskleisti užuolaidėlę, bet pamatė tik
bėgančius krūmus, kartais sušmėžuojantį kokį keturkojį ar trobesį. Kur link
juda karieta – nesuprato.
Per kitą, aštresnį krestelėjimą, lengvai stuktelėjo smilkiniu į karietos
sienelę ir liovėsi bandžiusi dairyti per mažytį, tamsia aksomine užuolaidėle
dengtą langelį.
- Prrrrr.... – pasigirdo važnyčiotojo balsas ir pamažėle sulėtėjusi karieta
sustojo.
Durelės staiga atsidarė:
- Senjoros?! Lipkit greitai lauk!
Izabelė pažino seniai negirdėtą balsą ir tiesiog nėrė pro ankštas dureles,
pakibo ant dono Alvareso kaklo ir užsikniaubė:
- Kuzene! Aš taip laukiau... laukiau...
- Ramiai mergaite, ramiai mažyte... ramiai, - kapitonas kelis kartus
ranka perbraukė per Izabelės pečius ir švelniai atstūmė. – Laikas spaudžia.
Pakalbėsim dar... Lipkit greit...
Mergina tik dabar pamatė į kitą kelią nukreiptą šiek tiek mažesnę
keturkinkę karietą, šalia stypsančius kelis raitelius. Tad, daugiau nieko
neklausinėdama ir nesispardydama, beveik įšoko vidun. Paskui ją įnėrė
artistė ir pats donas Garsija.
Ekipažas pajudėjo...
- Kaip tu užaugai, mieloji mano mergaite, - Garsija plačiai šypsojosi. –
Pasikeitei... Tapai... na...
- Kuzene Alvaresai, kad jūs žinotumėt!
- Viską jau žinau. Žinau, brangute. Tuoj viskas baigsis. Tikiuosi...
Staiga į karietos stogą kažkas pabarškino ir kapitonas atitraukė
užuolaidėles.
Lygiagrečiai, ant žemo arkliuko nevikriai tabaluodamas judėjo laivūnas
Ortega. Ji juokingai kilnojosi balne, bet sukandęs dantis - laikėsi šauniai.
Pamatęs kapitoną, gestu parodė sau už nugaros ir brūkštelėjo ore nykščiu.
Garsija linktelėjo ir vėl atsilošė.
- Gaila... Gaila, bet panašu, kad mus persekioja... Pasakok, - linktelėjo į
apsišaukėlę ledi, kuri, lyg atsiribojusi nuo viso pasaulio jau nebetarškėjo, o
sėdėjo ir tylėjo. – Jus kas įtarė?
- O ką čia pasakoti? Niekas nieko neįtarė. Sero Ričardo nebuvo, o jo
leitenantą užmigdžiau. Kartu visiems į gėrimą pripyliau migdomųjų...
Išvažiuojant buvo ramu. Na ir viskas. Kaip tarėmės... Tikrai buvo ramu. Net
šunpalaikis nesulojo. Va, senjorita gali patvirtinti.
Garsija pamatęs, kad Izabelė pritariamai linktelėjo, suraukė kaktą:
 - Keista. Ir, vis tik, kažkur išsidavėme... Velniai rautų... Dieve
maloningas, dovanok mums sėkmę, - persižegnojo kapitonas. – Tepadeda
mums šventasis Kristoforas ir šventasis Santjagas de Kompastelo (a.p.: šv.
Kristoforas – jūreivių globėjas, o Santjagas – Ispanijos, piligrimų ir karių)...
- Tepadeda, amen, - Izabelė, tarsi visai maža mergaitė, įsikibusi į
Garsijos ranką, prisišliejo prie giminaičio peties.
Mergina tikėjosi ir nuoširdžiai meldėsi, kad negandos tuo ir baigtųsi –
persekiotojai nepavytų, o jie nudardėtų iki kuzeno Garsijos laivo ir jie greit
paliktų šią ašarų pakalnę – Angliją. Bet, tą dieną, kažkokios aukštesnės
jėgos užsimanė pažaisti pelės ir katės žaidimus: gal broliukas Likimas su
savo seserimis - Fortūna ir Viktorija - kauliukus mėtė? O, gal, kipšai kojas
kišo? Kas ten žinos?! Bet ramybė truko ne ilgai.
Mažas būrelis anglų raitelių, kurie dėl visa ko išsiveržė priekin ir
atsiskyrė nuo mažiau eiklesnių savo draugužių, vadovaujami seržanto
Tomo, gana greitai juos pavijo ir paleido kelias arbaleto strėles. Kelios iš jų,
buvo sėkmingos: Garsijos laivūnas Ortega, tarsi ištrenktas iš balno, nulėkė
žemėn. Kitam raiteliui - pasisekė mažiau. Karieta sustojo, o likę ant arklių –
atsakymui, beveik nesitaikydami - paleido po strėlę iš nedidelių arbaletų ir
pabaidyta persekiotojų trijulė pasislėpė.
Kapitonas, vietoje savęs į karietą pasodino nelaimėlį Ortegą, kuriam
strėlė nubrozdino kairę ranką, o balnas, nepratusiam prie jojimo jūreiviui,
atitrankė visą minkštąją, pats persėdo ant jo arkliuko ir visi pajudėjo toliau.
- Senjore, ir arklį pašovė! Sušlubavo... - persilenkęs ant savo vežėčių
sušuko važnyčiotojas.
- Varyk kiek gali iki ąžuolo! Jau netoli!
Ragindamas arklius, sučeižėjo botagas.
Po neilgo laiko tarpo, keturių, o tiksliau - trijų su puse arklių tempiama
karieta, atsidūrė šalia posūkio, prie kurio išmetęs savo gausią lapiją,
kiurksojo senas ąžuolas. Garsija greit paliepė sustoti ir nušoko žemyn.
- Viskas taip blogai? – prie Garsijos išlindęs iš už ąžuolo priėjo
aukštas, laibas, bet gana plačių pečių vyras. Jo kastilietiška kalba, tarsi
pjovėsi su keistu mišriu ir šioms vietoms nebūdingu apdaru, kuris labiau
tiktų vokiečių landsknechtams ar kokiems šiauriečiams alemanų (a.p.: taip
ispanai vadina vokiečius) samdiniams, nei doriems jomenams ar Kastilijos
idalgams.
- Dviejų netekom... – Garsija nubraukė nuo galvos gobtuvą. – Ir vieną
arklį pašovė... O šitie...
 Nusivylusiai ranka į arklius mostelėjo Garsija.
- Kiek anų?
- Tuzinas koks. Gal kiek daugiau.
- O keleivių?
- Trys, o ką? – Garsija jau susidomėjęs pakreipė galvą.
- Tai kokios problemos? – gūžtelėju pečiais nepažįstamasis. –
Atsimušim...
- ..?
- Įsakyk vieną arklį iškinkyti. Susėsit ant kiekvieno po du... Ir padėkit
apsukti karietą, o tai čia pernelyg siaura... – sukomandavo nepažįstamasis ir
nelaukdamas atsakymo, šūktelėjo savo kompanionui: - Stefanai!
- Taip, Kapitone! - iš už akmeninės tvoros išdygo panašaus amžiaus, na
gal kiek vyresnis ir lygiai taip pats savimi pasitikintis jaunuolis. Veidai
buvo visiškai skirtingi, bet kažkoks bendras nenusakomas bruožas juos
vienijo.
Pavadintasis kapitonu ėmė davinėti komandas nepažįstama, atskiesta
kastilietiškais keiksmais ir vokiškais stipresniais žodeliais, kalba.
Visi lakstė, keikėsi, burnojo, bet nuoširdžiai stengėsi. Gana greitai
sužeistas arklį iškinkė, nuvedė į pakelę ir papjovė. Kitą arklį iškinkė ir
paruoštas jojikui, kuris turės apsieiti be balno, o masyvią karietą
keiksnodami, bendromis pastangomis šiaip ne taip apsuko.
Garsija nulaipino vieną iš raitų palydovų ir padėjo Izabelei įsėsti į
balną. Artistė, pasikaišiusi sijonus greit įsitaisė už jos.
- Jie tuoj bus čia. Gal man pasilikti?.. – susirūpinęs ištarė donas Garsija
nepažystamajam „Kapitonui“, o Izabelė, tai išgirdusi, mintyse net aiktelėjo:
jai visai nesinorėjo likti vienai.
Tačiau, tarsi girdėdamas jos vidinę aimaną, keistasis atlėpausis
„Kapitonas“ tik ironiškai šyptelėjo ir pakėlęs galvą, šypsodamasi Izabelei
mirktelėjo akį. Ji kažkiek net suglumo. Bet ne dėl begėdiško mirktelėjimo,
o dėl akių keistumo. Tik, tąkart, ji dar nesuvokė, kodėl jos jai pasirodė
keistos.
- Tikras nelabasis, - sumurmėjo artistė vos ne į Izabelės ausį. – Žinau
aš tokius. Panorėję šitie tavo Serą suės greičiau nei šuo kaulą, kaip gyvą
mane matote...
- Varykit. Susitvarkysim, - nepažįstamojo kapitono balsas buvo ramus,
bet įsakmus. Net buvo keista, kad kapitonas Garsija tokiam tonui
neprieštaravo. - Mes jus greit pasivysim. O jei ką, tai tegu valtis kiek ilgiau
pabūna...
- Iki paryčių – ilgiau negalėsim, o tai Temzę užtvers...
- Kapitone, dulkės! – šūktelėjo išvaizdus petingas gražuoliukas, vienas
iš Kapitono vyrų, kuris įsitaisęs ant ąžuolo šakų stebėjo kelią. – Artėja!
- Nežinau į ką įsipainiojau, bet dabar ne laikas aiškintis, - ištarė
„Kapitonas“. - Varykit, gi sakau...
- Aš tikrai būsiu jūsų skolininkas...
- Ciao don Garsija.
- Ciao don Antonio...
Don Antonio?.. Išgirdus kreipinį, Izabelei jau buvo nenuostabu, kad
kapitonas Garsija su nepažįstamuoju elgėsi kaip su sau lygiu: netgi kaip su
bičiuliu, nors išvaizda su kreipiniu „donas“ – neįtikėtinai nederėjo. Bet
gyvenime visko būna – ji pati tam pavyzdys... Visos tos mintys šmėkštelėjo
kaip audros šuoras ir dingo, o jau nuovargį rodantys arkliai, pasileido tolyn.
Vakarėjo. Atrodo kiek čia iki to Londono? Dešimt-dvidešimt mylių?
Gal mažiau, gal daugiau, kas čia tiksliai išmatuos, bet visi tie pėdų
mėtymai, nenumaldomai suėdė laiką, o genami arkliai jau pradėjo plukti.
Temo. Saulės nebesimatė, o pakelės medžiai metė ilgus šešėlius.
Londono priemiesčiai jau buvo pasiekiami ranka, kai staiga, lekiant per
seklų upelį, sušniokštė kelios strėlės ir vienas arklys, žviegdamas virto, o
raitelis, per kažkokį stebuklą spėjęs ištraukti koją, nusirito kūliais. Visi kiti,
sutartinai truktelėjo vadžias ir sunkiai šnorpuodami, jau su putų pėdsakais
ant snukio, arkliai sustojo. Visi, kas turėjo, apnuogino kalavijus ir
nerimastingai pradėjo dairytis. Tačiau strėlės nebelėkė, o vietoje jų, į
laukymę iššoko rėkianti šutvė.
Gintis sėdint ant arklių po du - nebuvo prasmės... Juolab, jūreiviai ne
raiteliai – jie labiau pasitikėjo savo dviem, nei arklio keturiom.
Donas Garsija, gindamas savo globotines, stumtelėjo jas link krūmų, o
pats susikibo iškart su trimis. Kitiems teko beveik po du priešus. Iš esmės –
beviltiška situacija. Gana greitai, Garsiją ėmė spausti milžinas perkreiptu
veidu. Tai buvo pats seras Ričardas. Kiti du jo pakalikai - jam tik asistavo.
Kas dėjosi likusioje laukymėje - Izabelė nematė, bet išsitraukė jai perduotą
stiletą ir pasirengė neišvengiamybei.
Buvo panašu, kad pabėgimas nepavyko ir viskas greit bus baigta, kai,
staiga, gąsdinančiai ir netikėtai, pokštelėjo šūvis. Tiek priešai, tiek savieji iš
netikėtumo net tūptelėjo.
 Deglų šviesoje, kuriuos užpuolikai rankose laikė kaip antrus-porinius
ginklus, Izabelė pamatė tiesiog sprogstančią ir kraujo purslais pasidabinusią
šerifo galvą – tarsi ji, staiga, būtų išsiskleidusi į turkišką tulpę, kuriai
staigus vėjo gūsis nuskabė visus žiedlapius. Sero Ričardo kūnas, kaip rąstas,
žnektelėjo žemėn. Tuo tarpu donas Garsija, tiesiog pasinaudojęs akimirkos
sutrikimu, suvarė rapyrą šalia esančiam priešininkui į krūtinę. Čia pat, kitu
mostu, suvarė dagą į trečiojo priešininko akį.
Izabelė nežinojo kur dėtis, o artistė, braukdama ant jos veido užtiškusį
kraują, pradėjo sau po nosimi tyliai spiegti. Mergina dar spėjo pamatyti,
kaip neįtikėtiname šuolyje, gelbėdamas savo draugą ir bendražygį,
nepažįstamasis „Kapitonas“ - ilgu rapyros poriniu durklu, sustabdė
užsimojusį šerifo žmogų. Jis tiesiog neįtikėtinai, lyg angelo paneštas,
paskutinę akimirką užvirto ant grėsmingo priešo ir pradėjo ranka smūgiuoti
į barbutą dėvinčio kario niekuo neapsaugotą veidą.
Izabelė net aiktelėjo, kai virš „kapitono“ sublizgėjo durklas, Garsija
puolė į pagalbą, bet jau spėjęs pašokti „don Antonio“ draugužis, jį aplenkė
ir...
...šerifo žmogaus plaštaka, vis dar spausdama durklą, nulėkė šonan, o
pats žmogėnas ilgai nesikankino – „Kapitono“ vyrukas, tiesiog grįžtamuoju
smūgiu, stuktelėjo jam per šalmą ir gerklę...
Vyrai, padėdami vienas kitam, pakilo. Kažką sučiauškėjo nepažįstama
kalba. Garsijos pagalbininkų kapitonas ir kuzenas Garsija, mosikuodami
rankomis, karštai, bet trumpai dėl kažko susiginčijo, o, tuo tarpu,
sąjungininko sėbrai ir Garsijos vyrai, itin mikliai ėmėsi kratyti užmuštųjų
kišenes, rinkti tamsoje padoriau atrodančius daiktus ir ginklus.
- Ką paėmėt, tą paėmėt! Metat viska kitą ir lekiam! – sukomandavo
Garsija, o jo draugužis saviems tik švilptelėjo.
Arklių nebebuvo. Už nugarų, tarsi kas būtų atradęs nukautuosius,
pasigirdo spiegesys ir šūkavimai, Tačiau, pabaisiška ar pamėkliška,
suvargusi kompanija, net neatsigręžė.
XI.

Jei kas vėliau Izabelės būtų paklausęs, kaip ji atsidūrė laive – ji vargiai
būtų ką papasakojusi. Nebent, kad po kurio laiko, nepratusiai lakstyti ar
spėriai žingsniuoti, ir nuo vienuolyno maisto gerokai pasilpusiai merginai,
po kurio laiko pradėjo diegti šoną. Tačiau ji sukandusi dantis laikėsi.
Kapitonas Garsija tai pastebėjo ir nieko nesakydamas, ją tik pačiupęs už
parankės, prilaikė ir, laikas nuo laiko, šnabždėjo kažkokius padrąsinimus...
Bet tik tiek. Lengviau pasijuto tiktai valtyje, o pradžioje, sušlapusios
kojos net atgaivino. Tačiau labai greitai Temzės vėsa ir drėgmė pradėjo
smelktis tiesiai per kaulus ir mergina pradėjo šalti. Ją nupurtė drebulys, bet
kažkas ant pečių paslaugiai užmetė vilnonę antklodę ir ji susuko į kokoną.
Nežiūrint to, krūtinę gniaužė viltis, o galvoje sukosi maldos – ji tiesiog
prašė ir maldavo, kad šis sapnas būtų tikrovė ir rytoj ji jau pamatytų tik
tolstančius Anglijos krantus.
Pakilo lengvas rūkas. Virš galvos, užstodamas melsvą dangaus
juodumą praplaukė triukšmingas ir langų šviesomis pasidabinęs Londono
tiltas (a.p.: Senasis Londono tiltas buvo pastatytas tarp 1176 ir 1209 m. ir iki 1739 m. tai buvo
vienintelis Londono tiltas: 285 m. ilgio 4,6 m. pločio, 18,5 m. aukščio. Ant jo stovėjo gyvenamieji
namai ir prabangios krautuvėlės, aukščiausioje vietoje Šv. Tomo Beketo bažnyčia. Turėjo 20 arkų.
Londono gyvenime jis užėmė itin svarbią vietą. Sugriautas 1823 m. Dėl joje esančios pastovios
grūsties, dažnai apsimokėdavo samdyti valtelę, nei brautis per tiltą), valtys su žibintais
šmėžavo upėje, tarsi kokie vasaros nesulaukę jonvabaliai. Laivų siluetai
atrodė, kaip kokie paslaptingieji, susisukę ir gailiai aimanuojantys,
spingsulėmis pasipuošę daugiaakiai leaviatanai (a.p.: mitinė didžiulė jūrų gyvatė.
Paminėtas Biblijoje, Senajame Testamente. Siejamas su piktąja dvasia, Šėtonu. Izaijo knygoje jo
vardas – Rahabas. Vėliau jis siejamas su žalčiu. Modernioje hebrajų kalboje Leviatanas reiškia jūrų
pabaisą).
Mergina net prisnūdo. Ją užlingavo ir kai valtis atsidaužė į medinio
laivo bortą, nuo krestelėjimo ji vos nepašoko.
Pasigirdo triukšmas, kojų trypimai. Kažkieno rankos padėjo parsikelti
trapu. Kapitonas Garsija iš dėmesingo kuzeno pasivertė į despotišką jūsų
kapitoną.
- Kuzena, plaukiojimo metu, Matilda bus tavo kambarine, o grumetas
(a.p.:isp. –tarnas, o šiuo atveju - junga) tave palydės į jūsų kajutę. O dabar, atleiskit -
reikia pasirūpinti laivu.
Izabelė, prieš nueidama paskui kokių dvylikos - keturiolikos berniuką,
pastebėjo, kaip kapitono padėjėjas neištvėręs locmano atsikalbinėjimų,
tiesiog kumščiu trinktelėjo šiam į žandą. Tiesa, apie tai, kas yra kas, ir kas
nutiko - ji sužinojo kiek vėliau, tačiau tą akimirką locmanas suaimanavęs
susirietė ir, čia pat, atsiprašydamas sutiko su visomis sąlygomis. Sutreškėjo-
sudejavo takelažas, jūreiviai sukruto, pasigirdo šūkčiojimai, o pervargęs ir
aimanuojantis laivūnas Ortega tarsi iš naujo atgijo...
Porelė irklinių botų paėmė „San Sebastianą“ ant buksyro...
 Nors ir pavargusi, Izabelė tą naktį nesugebėjo užmigti. Netgi su pavydu
žiūrėjo į parpiančią apsišaukėlę ledi, artistę, o dabar josios guvernantę -
Matildą. Nors... nors gal tik taip jai atrodė - gal kažkiek ir prasnūduriavo.
Ne pirmą kartą ji plaukiojo, tad iš laivo supimo greit suprato, jog jie
jau išėjo iš upės ir dabar atsidavė vėjų ir jūros galiom ir malonei. Beveik
laimingai atsiduso, apsisiautė apsiaustu ir išlindo į denį. Niekas į ją nekreipė
dėmesio, tik jūreivis virėjas – kokas, pakėlęs galvą nuo savų viralų,
pagarbiai linktelėjo ir toliau sau subarškino savo puodais. Aplinkui virė
ramus ir monotoniškas jūriškas gyvenimas. Nebesigirdėjo jokių rėkavimų ar
komandų, trikampės „latina“ burės lygiai, be jokių poškėjimų, pagavusios
vėją, nešė laivą į horizonto tolumas (a.p.: šis laivas turėtų būti karavelė arba karaka,
kurios dvi burės trikampės - lotyniškos. "Latina" – tai laivas su lotyniškomis burėmis. Karavelės ir
karakos tuo metu Ispanijoje ir Portugalijoje dažniausiai buvo vadinamos paprasčiausiai „nao“, o
prancūzijoje „nef“, o visi šie žodžiai reiškia paprasčiausiai laivą. Net pagal nusistovėjusią pagal šių
dienų sąvoką - tai tuo metu, paprasčiausias, bet kokio tipo laivas. Pavyzdžiui, Kolumbo „Santa
Marija“ buvo daugiau karaka, nei karavelė. O pavyzdžiui jo „Nina“ - prieš pat žygį buvo perdaryta
iš „caravela latinos“ į „caravela redonda“ karavelę su stačiakampėm burėm, nes Kolumbas
numanė, kad Atlante vyraus pastovūs vėjai).
- Ola, kuzene (a.p., "Labas" isp. "Hola", tariamas kaip „Ola“), - užlipusi ant
toldos – antrojo denio, pasisveikino Izabelė.
- Aha, - linktelėjo donas Garsija. Davė kelis nurodymus šalia
stovėjusiam Ortegai, kurio viena ranka buvo parišta, ir pasisuko į savo
giminaitę. - Einam, su kai kuo tave supažindinsiu.
Paėmęs Izabelę už alkūnės, oriai nužingsniavo prie grupelės Izabelės
akiai keistai atrodančių galvažudžių, tarp kurių sukiojosi dar ir keistokos
išvaizdos vienuolis.
- ...jei nesidalinsim, tai pavertus į sidabrą, ketvirtį kelionės padengs. Jei
ne daugiau, - išgirdo laužyta kastilietiška kalba kalbantį aukštąjį
šviesiaplaukį išvaizdų vyrą.
- Gal taip ir padarom, a, vyrai? – į jo pasakymą visiškai švariai
kastilietiškai atsiliepė vyrukas, kurį donas Garsija vadino „don Antonio“.
Izabelė smalsaudama nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų. Šįkart jis jau
buvo apsirengęs gerokai paprasčiau ir kukliau. Na taip, jis laive, kur puoštis
nebūtina. Tačiau gerai išdirbtos odos švarkas, botfortai su sidabrinėmis
sagtelėmis, laisva laikysena ir plastiški kovotojo judesiai, kalbėjo patys už
save. Truputį atlepusios ausys, nors ir galėjo pasirodyti kiek juokingai,
tačiau mestelėjus akį į stovėseną ir ypač akis, vėjų ir saulės nugairintus
bruožus – juokai praeidavo. Išgaruodavo.
 Panašiai keistokai atrodė ir visa jo kompanija, išskyrus pusamžį vyrą
su išskirtinis bruožas ir vienuolį. Visi jie buvo švariai nusiskutę.
Nepažystamieji vyrai kalbėjo garsiai, atvirai ir elgėsi kaip savimi
pasitikintys ar net įžūlūs kariai, kuriems priklauso visas pasaulis.
Jų kalbą girdėjo ir prieinantys Garsija su Izabele. Prieš pat sustingstant
šalia jų, vienas iš jų kompanijos, pasišiaušęs šiaudaplaukis, kažką leptelėjo
nesuprantama kalba, tarsi kažkuo skųstųsi, o jam ta pačia kalba atsakė tas
pats išvaizdusis vyrukas.
- Nereikia tuo rūpintis, ponai. Visos likusios kelionės išlaidos, tai jau
mano rūpestis... – aiškiai į paskutinius suprantamus žodžius sušneko laivo
kapitonas.
Šutvė nuščiuvo ir visi pasisuko į priėjusiuosius. Nusisukęs ir jų
priėjimo nematęs donas Antonio krūptelėjo, o jo ranka nevalingai truktelėjo
prie ilgojo durklo. Beje, kaip ir visų jų.
- Senjorai, leiskite supažindinti: mano kuzena, senjorita Izabelė de
Sobrepena y Ovieda... – galantiškai linkteldamas pristatė donas Garsija
savo globotinę, kuri lengvu judesiu nusmaukė gobtuvą.
Donas Antonio tik miglotu žvilgsniu perbėgo Izabelės siluetą.
Žvilgsnis buvo toks, kokie būna pas vyrus, kurie netikėtai susitinka
vienuolę. Kaip ir smalsaujantis, bet kaip ir visiškai bereikšmis, tarsi jam
rodytų nėrinukus, apie kuriuos jis visiškai nieko nenutuokia ir jam visai
nerūpi, kokios gi ten tos kilpos ar kilputės. Tuo tarpu, mergina, pirmą kartą
aiškiai pamatė jo akis. Dabar ji suprato, kas jai atrodė nederamai keista.
Vyro akys buvo bedugnės. Netgi šaltos. Kaip begalinis dangus. Atrodė, kad
jose gali paskęsti, tačiau tuo pat metu, lengvas žalsvumas buvo šiltas ir
jaukus...
Skirtingai nuo paskutiniu metu ją supusių vyrų, ypač sero Ričardo,
veide nesimatė jokios paslėptos tūžmasties ar nervingumo, žiaurumo ar
pasipūtimo. Tai buvo tiesiog veidas, kuris spindėjo pasitikėjimu savimi. Tai
buvo veidas vyro, kuriame jautėsi gyvenimo patirtis, vienuoliškas
asketiškumas, tvirtumas, bet jokiu būdu ne piktas ir ne blogo linkintis.
Izabelė išgirdo tylų šiaudaplaukio pamurmėjimą nesuprantama kalba ir
saikingai šyptelėjo, kai pamatė, jog raudonskruostis, labai jaukių ir
geraširdiškų akių vienuolis su nosimi, kuri liudijo jo pomėgį stipresniems
gėrimams, tiesiog atbula alkūne, gana stipriai bakstelėjo šiam kažkur į šoną.
Šiaudaplaukis tik vyptelėjo ir juokingai ar daugiau šelmiškai, nutaisė
juokingą grimasą. Ir nesuprantant tos kalbos, buvo aišku, kad šis kažką
sušmaikštavo.
Na, kaip tikri berniūkščiai...
- O čia, mums taip laiku į pagalbą atėjęs mano „San Sebastiano“
paslaptingasis keleivis ir mano draugas - donas Antonio Palanka Butrim de
Nakatscha su savo palydovais, - laivo kapitonasvos susitvardė nešyptelėjęs
ir iš vienuolio niukso šiaudaplaukiui.
Buvusios artistės, o dabar jau kambarinės, aišku, kad donui Garsijai net
nešovė mintis pristatinėti.
- Nežinau, senjorita, kodėl šaunusis kapitonas donas Garsija mane
pavadino „paslaptinguoju keleiviu“... – budinčiai mandagiai nusišypsojo
donas Antonio ir nusilenkė lengvame reveranse. Izabelė pastebėjo, jog
lenkiantis, jo veidu prabėgo tvardomas skausmas, taip, tarsi jam šis judesys
buvo kiek skaudokas. - Leiskite pristatyti savo bendražygius: mano
mokytojas ir ganytojas, benediktinų vienuolis, padre Migelis...
Izabelė, kaip ir reikalavo etiketas, žengtelėjo ir nusilenkusi skambiai
švelniu balseliu ištarė:
- Prašau palaiminkite, padre...
- Laiminu tave, dukra mano, visiems geriems darbams, vardan Dievo
Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen, - peržegnojo tėvas Mykolas
jaunąją senjoritą ir skubiai atitraukė ranką, kurią ši ėmėsi bučiuoti.
Izabelė kažkiek sutriko, o tai pamatęs vienuolis lengvai kilstelėjo
ranką, kurioje laikė rožinį:
- Nesistebėkite, dukra mano. Aš tik paprastas benediktinas, o ne koks
kanauninkas ar vyskupas. Daviau sau įžadus, kad man rankos niekas
nebučiuos, kol į šviesos kelia neatvesiu bent penkių tūkstančių nekrikštų...
Tai buvo ištarta tokiu tonu, kad mergina net nesuprato ar čia šis
vienuolis juokauja, ar rimtai kalba. Juolab, kad dono Antonio ir beveik
visos šutvės akys iš nuostabos suapvalėjo, o gražuoliukas vos nenusijuokė.
- Drąsu, padre Migeli, drąsu...
- Khm... aa... – tarsi tramdydamas juoką atsikrenkštė „Kapitonas“ ir
mostelėjo ranka į rūškaną, itin keistos išvaizdos, su dviem barzdos kasytėm,
bet gal kukliausiai iš visos tos kompanijos apsirėdžiusį pusamžį vyrą. - Na,
o čia mano karo kovų mokytojas racas Vukmiras. Vienas iš geriausių
sakalininkų... Na, o čia, mano bendražygiai ir kovų draugai, junkeriai: Tilis
fon Vangainerhofo ir Stefanas arba Estebanas Vildereris (abu vyrukai
mandagiai nusilenkė). Na, o čia, mano jaunasis globotinis ir mano
infansonas Ferdinandas Fuoko (šis, kaip ir priklauso, nusilenkė vos ne iki
pat žemės)...
- El enfanson nace, el caballero se hace! (a.p.: kastil.: „Pažai gimsta, riteriai
daromi“ arba pagal prasmę - „pažais gimstama, riteriais tampama“) – globėjiškai
nusišypsojo mergina. Jos mintyse visas nesuderinamumo pilnas vaizdas,
tiesiog netilpo galvoje. Į vokiečių samdinius jie panašūs, bet kaip samdiniai
neatrodė ir kaip samdiniai nesielgė. Kaip kovėsi ji negalėjo įvertinti, čia jau
teko pasitikėti kuzeno žodžiais, bet agresija nespinduliavo. Na ir koks
samdinys keliaus su savo net dviem mokytojais ir dar pažu?! Klausimų kiek
nori, o atsakymų nėra. Mestelėjusi akį į saikingai ir pasitikėjimą skleidžiantį
besišypsantį doną Antonio, suvokė, kad kažkur giliai sukirbėjęs smalsumas
pagrasino peraugti į kažką kitą... Į ką? Neaišku...
Viskas Viešpats galioje...
- Tarp tokių vyrų netapti kavalieriumi, tiesiog neįmanoma, - linktelėjo
kapitonas Garsija. – Kai tik išeisime į platesnius vandenis, toliau į Anglų
kanalą (a.p.: pranc. La Manche - „rankovė“, angl. English Channel – „anglų kanalas“, korn. Mor
Bretannek – „britų jūra“, bret. Mor Breizh – „bretonų jūra“, fryz. It Kanaal, ol. Het Kanaal, vok.
Ärmelkanal – „rankovės sąsiauris/kanalas“), kviečiu visus iškilmingų pietų...
- Su didžiausiu malonumu, senjore kapitone, - linktelėjęs už visus
atsakė donas Antonio
- Ortega, tai liečia ir tave, - kinktelėjo galva kapitonas į savo laivūną,
kuris sukiojosi greta.
Laivūnas greit nusiplėšė kepurę nuo galvos ir ją gniaužiodamas
rankose, nusilenkė...
Vienuolio geraširdiškas, bet tvirtas elgesys, juokingi ir net šelmiški
jaunuolių pasikumščiavimai, visiškai neagresyvios replikos svetima kalba,
laisvamaniškos ir atsipalaidavusios pozos be jokios pompastikos ar
pasipūtimo, bei keistos šaltai bedugnės, bet žalsvai šiltos jų kompanijos
kapitono akys, Izabelę tarsi išvadavo iš sukaustymo...
Kuzeno, jo laivūno ir šių vyrų apsuptyje, Izabelė pasijuto laisva. Taip,
būtent dabar ji suprato, kad viskas. Galbūt vargo dar paragaus, bet praeitas
gyvenimas baigėsi. Ji laisva. Laisva ir saugi. Ir skradžiai tie jos tėvo barono
Moriso turtai. Tai tik menkas užmokestis už laisvę.
Jai staiga pasirodė, kad iki paliktų namų Madride ir dėdės Gonzalo
globos - jai beliko tik ranką ištiesti... Net, jei būtų sužinojusi, kokie
išbandymai dar laukia prieš akis – kažin ar būtų sudrebėjusi ar praradusi tą
krūtinę užpildžiusį pojūtį - pakylėjimo jausmą... Tačiau čia pat, kartu,
pajuto, jog jai laikas grįžti į kamarotę (isp.: kajutė), nes daugiadienės įtampos
ir buvusio adrenalino atlydys ar, veikiau - pagirios, grėsė pereiti į nervinį
drebulį... Ji, kažkodėl, nenorėjo, kad tai pastebėtų ją supantys žmonės...
Senjorita trumpam prikando apatinę lūpą, mandagiai pareiškė, kad
laiminga susipažinusi su garbiais, drąsiais ir kilniais vyrais, ir, iš ties
jausdamasi laiminga, ir čia pat bijodama, kad ją neapsemtų nervinės
įtampos atoslūgio grįžtamoji banga, pasišalino į jai skirtą ankštą kamarotę...
XII
Tvarkant dokumentus, iš popierių šūsnies iškrito senas, apglamžytas ir
pablukęs visos Iberijos žemėlapis. Matomai ruoštas dar tada, kai Granada
buvo Granados emyrato sostine. Jau ketvirtą dešimtį perkopusiam donui
Gonzalui, prieš akis sušmėžavo vaikystėje matytas Granados perdavimo
Ispanijos karūnai – Izabelei Katalikei ir jos vyrui Ferdinandui Katalikui (a.p.:
oficialiai suvienytos Ispanijos karaliumi/karaliene buvo Izabelė, o Ferdidnadas kvotiravosi tik kaip
jos vyras – iš esmės pirmasis Ispanijos karalius buvo tik Karolio I(V) sūnus Pilypas II)
iškilmės... Kaip ant plataus kelio susitinka smailiabarzdis senas sudžiūvėlis,
tamsiagymis mauras Granados emyras Mohamedas XII (Boabdilis) (a.p.: po
Granados perdavimo, už poros metų išvyko į Fesą Maroke ir gyveno iki 1533 m. (1527?m.), žuvo
mūšyje) ir karališkoji pora... Plevėsuojančios vėliavos, plunksnos, spalvingais
karališkaisiais herbais išpuoštais apsiaustais pasidabinę heroldai ir
persevanai, drausmingomis eilėmis išsirikiavę riteriai, kariai ir jų
ginklanešiai, gaudžiantys fanfarai... trimitai... Pergalingi riksmai įteikus
raktus... Ausyse nuaidėjo pergalingi šauksmai ir džiūgavimai... Tuomet, dar
jaunuoliui, keturiolikmečiui infanto Chuano pažui, visas tas vaizdas atrodė
neįtikėtinai iškilmingas ir didingas. Tačiau, dabar, jis puikiai suprato, kad po
visu tuo buvo užslėptas vargas, purvas ir kraujas... Begalinės kraujo Jūros
baigė lietis po septynis šimtus metų trukusios rekonkistos... Maurų valdžia
ir jungu buvo atsikratyta... Tačiau karingumas, intrigos ir pulkai
valkataujančių, be darbo likusių idalgų – liko... Vieni sėdo į skolininkų
duobes, kiti tapo katorgininkais, dar kiti - kondotjerais arba išsinešdino į
Naująjį pasaulį.....
Taip, Naujasis pasaulis... Nors su Aukso Kastilijos gubernatoriumi
Davila, būdamas auditoriumi ir kasyklų revizoriumi, ne itin sutarė, bet
naujojo pasaulio jau buvo pradėjęs ilgėtis. Lyginant su Rūmų intrigomis,
kerštingasis ir senasis intrigantas, nenuoseklusis Davila buvo tik senas
despotas, iš kurio beveik žinoma, ko galima laukti, ir, galų gale, visada
buvo kur grįžti. Tiesą pasakius, dvikovoje nudėtas de Krua leibgvardijos
patikėtinis, savo darbą padarė – Gonsalui buvo užtrenktos durys į rūmus ir
jam buvo uždrausta išvykti iš Barselonos ribų, nors pačio judėjimo po
miestą ir apylinkes, niekas ir neribojo, nepersekiojo ir jokia sargyba nebuvo
pristatyta. O kam? Nebuvo prasmės. Tiesiog jis gavo tiesioginį nurodymą
sėdėti ir laukti tolimesnio Aukščiausiojo senjoro sprendimo. O jo, kaip
nebuvo – taip nebuvo. Vienas mėnuo keitė kitą. Būsimą Naujojo pasaulio
istoriką, gandai iš Rūmų pasiekdavo visokiausi: kartais net prieštaraudami
vienas kitam. Bet sprendimo nebuvo. Gal pamiršo? Nors ne. Jam
tarpininkavo ir gana kilmingi bei aukšti žmonės, tarp kurių buvo ir porelė
grandų...
Tačiau, kaip ne retai ir būna, išpuola tokios dienos, kai staiga supuola
viskas kas gali supulti. Iki tol, laikas vos slinko, vien tik ūkiniai reikalai,
priėmimai, užsistovėjusių reikalų tvarkymas ir nesuskaičiuojami
susirašinėjimai, bet iš esmės – visa tai laukimas ir laiko stūmimas...
Ir štai... raštas ir tomelis iš leidėjo, iš Valensijos – išleista „don
Claribalte” knyga, kuri jo jau seniai nebedomino... Ir... ir pranešimas, kad jo
nekaltumas įrodytas: jis gali... ne... privalo rytoj pasirodyti rūmuose, kur
bus įteikti Santa María la Antigua del Darién alkaldo įgaliojimai, laiškai ir
instrukcijos Auksinės Kastilijos gubernatoriui Davilai...
Reikėjo suprasti, kad jo kilnūs planai ir reformų siūlymai nebus
įgyvendinami, o jis pats iš esmės išsiunčiamas, beveik ištremiamas toliau
nuo karališkųjų akių, bent jau kol viskas nesusigulės ar kokia politikos
kryptis nepasikeis... Aišku, bus ir žodinių nurodymų...
Bet po priėmimo, pirmiausiai į Madridą, į senuosius namus... Reikia
bandyti išsiaiškinti, kur dingo jo pusbrolis Garsija ir jo dukterėčia Izabelė...
Nuo jų jokių žinių, nors jau seniai turėjo būti atvykę...
_______________

Autorius:
Armanjako Šalis. Donatas.
Vilnius. 2018 m.
 Dausų (ne)atstumtieji
Kanli Sakal
„Dausos mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“ lydintysis II apsakymas.
Antonio Palanka po daugelio metų šią istoriją sužinojo.
Kaip sužinojo? Apie tai bus III „Dausose mūsų dar palauks“ tome.
Tačiau ši istorija, apie Baskų kalnuose prapuolusį Vukmirą,
kurį, šiame laike Antonio Palanka – apraudojo, bet kuris,
kaip pasirodė – eilinį kartą sugebėjo išgyventi ir net dar daugiau...
Bet apie viską iš eilės...

Senas Vukmiro sodybos šuo sukaukė ir, pervertas ieties, suspurdėjo

agonijoje. Pašos seimenui truktelėjus ietį, kraujas iš plačios žaizdos
pasiliejo stipria ir pulsuojančia čiurkšlele (a.p.: osmanų/turkų karinėse pajėgose
buvo sudaroma taip vadinama seratkulų daliniai iš vietinės provincijos gyventojų – dažniausiai
valstiečių. Jie buvo renkami pagal poreikį ir gaudavo atlygį. Į jų sudėtį įėjo pėstininkai: azabai,
isarelai, seimenai, lagumdžai ir miuselemai, o į kavaleriją džiundžiulai, beslai ir delai. Seimenams
vadovaudavo pats provincijos paša, sušaukdavo pagal poreikį, gaudavo atlygį, buvo ganėtinai
prastai ginkluoti, menkai apmokyti, tačiau tinkami vykdyti pagalbines funkcija, eiti sargybą ne itin
atsakinguose objektuose ir t.t.).
Apdriskęs ir purvinas seimenas, praslysdamas naginėmis ant slidžių
kiemo grindinio akmenų, puolė paskui savo sėbrus. Užduotis atrodė
lengva: įsiveržti į vietinio skurdžiaus bojaro (a.p.: serb. boyar – savo prasme
daugiau barono, o ne Maskovijos bojarino atitikmuo) sodybą-tvirtovę, kurios net vartai
normaliai neužsidarė, ir suėmus jo sūnus, mieste perduoti janyčarų (a.p.:
yeniçeri, osmanų pėstininkų branduolys. Buvo komplektuojami iš krikščionių – serbų, albanų,
armėnų, bosnų, bulgarų, graikų, gruzinų – vaikų. Vaikai auklėjami griežtai pagal musulmoniškus
papročius. Imami kaip duoklė iš krikščioniškųjų šalių arba vergų) surinkėjams. Juolab,
kad kažkoks šnipas ar skundikas pašai buvo pranešęs, jog šeimininko
nebus namuose. Beje, iš bojaro kaimo visi tinkami berniukai jau buvo
surinkti. Tik trys – kiti kalnuose, bet vis šis tas, o už pačias bojaro atžalas
buvo galima tikėtis ir premijos. Tad juodbruvas ir amžinai alkanas,
išdžiūvęs albanų valstietis, nudobęs šunį, mintyse pasipiktinęs, kad jo
draugužiai jį aplenkė, puolė paskui. Kryptelėjo tik galvą pažiūrėti ar toli
atsilikę kiti jo bendrai.
Tuo pat metu išgirdo moters riksmą ir pro ausį prazvimbusios duslų
strėlės smūgį į už jo nugaros esantį porininką. Paskui skubantis bendras,
tarsi iš balno išmestas raitelis, nuo sunkios arbaleto strėlės net loštelėjo
atgal ir, kaip stovėjęs, aukštielninkas krito ant grindinio. Sutarškėjo
kritusiojo ietis, o kitam kiemo gale pasigirdo vaikiškas šauksmas:
 - Otac!!! (a.p.: serb. “отац“ – tėvas) a..a...a...
Vienas iš pirmųjų į kiemą įsiveržusių seimenų pabandė pagauti kokių
septynių metų berniuką, bet šis mikliai nėrė į pastato tamsą, pabandė
uždaryti sunkias duris, tačiau į tarpdurį įkišta ietis neleido joms
užsitrenkti. Šalia, į tarpdurį įkišusio ietį pašauktinio osmanų kario išdygęs
sunkiai alsuodamas antrasis seimenų bėdžius spyrė į masyvias duris ir net
sutriko, ir susvirduliavo, kai kelyje neliko jokios kliūties, o jo koja
perrėžė tik tuštumą. Tačiau ilgai stebėtis neteko – iš už durų iššokęs
pusnuogis, vienais šarovarais vilkintis raumeningas galiūnas, kiličiaus
(a.p.: kılıç lenktas turkiškas kardas, kuris buvo labai populiarus turkams veržiantis į Vakarų
Europą. Padarė didelę įtaką Vakarietiškų kardų formoms. Manoma, kad iš jo ir išsivystė ATR
mėgiamos ir naudojamos „karabelės“) negaląsta briauna atmušęs viršun ietį,
sunkiu arbaletu vožė šiam osmanų pakalikui per menkai sudriskusiu
turbanu apsaugotą viršugalvį ir čia pat perkirsdamas ieties savininko
veidą ir kaklą, iššoko laukan. Apšlakstytas tirštu, geležimi atsiduodančiu
krauju, kaip koks iš pragaro išlindęs šaitanas (a.p.: pas arabus velnias ar piktoji
dvasia), peršokęs per abu kritusius seimenus, šniokšdamas puolė ant dar
dviejų tokių pačių įsibrovėlių.
Kovos beveik ir nebuvo. Išblaškęs tik plėšikauti mokančius pašos
žmogėnus, vienam perkirto galvą, kitam, numušęs ietį, atgaliniu mostu,
kiličiaus smaigaliu ir elmanu perėžė krūtinę (a.p. elmanas - kiličiaus pirmasis, nuo
smaigalio platus trečdalis - dažnai abipusiai galandamas), o trečiasis pamatęs, kaip
bojaras per porą akimirkų susitvarkė su ketvertuku jo sėbrų, metė ietį ir
pabandė sprukti. Tačiau, grindinį šviežiai nukloję šiaudai išslydo iš po
kojų ir slystelėjo, ir, čia pat, suklupo. Net nesuvokęs, kaip atsidūrė pas
savo dausų hurijas, sudribo su milžiniška ir krauju trykštančia žaizda
nugaroje – po stuburą ir porą šonkaulių perkirtusio kiličiaus ašmenų
smūgio - mirštama iš karto ir be jokių garsų.
Tarpuvartėje šmėstelėjo šešėlis ir kažkoks klyktelėjimas. Bojaras
šoko pro vartus ir pamatė takeliu į gretimas uolas ir krūmus lekiančią dar
porelę apdriskusių seimenų ir kažkokį neginkluotą, tiesiai ant nuogo kūno
versto avikailio liemene vilkintį susną...
Vytis, nuo plėšikavimų pavargusius pašos pakalikus, ilgai nereikėjo.
Šie, išgvėrusiems senukams, bobelėm ir mergaičiukėm grėsmingi
pašlemėkai, buvo niekam tikę kariai. Bent jau lyginant su ne vienus metus
kovose praleidusiu Vukmiru, kuris lyg kalnų ožys peršokęs aštrius
akmenis, nekreipdamas dėmesio į pusnuogį kūną čaižančias krūmų šakas,
užvirto ant visos trijulės. Žaibiškai susidorojęs su driskiais, greit
susiorientavo ir nulėkė viršun vedančiu keliuku ten, kur už posūkio,
saugomi vieno seimeno buvo paslėpta porelė asilėnų, nupiepęs kuinas ir
trejetas po krūmais numestų surištų bojaro kaimo berniukų...
Atpildo neišvengė ir sargybinis, o berniukai, apsupę Vukmirą, nuo
krūmais apaugusios Velnio pėdos žvelgė žemyn į dūmais apsigaubusį
aštuonių trobų kaimelį...
- Otac... – šviasiaplaukis berniukas pažvelgė į savo tėvą, paėmė už
nuleistos kairės rankos pirštų, ir ją papurtė: - Otac... Otac... Otac...
...ir viską apgaubė rūko tumulai... berniuko veidelis, į kurį, tarsi
stebėdamasi ir labai iš tolo žvelgė Vukmiras - migloje ištirpo paskutinis...

***

Belaisvis tankiai sumirksėjo, pramerkė akis ir pajuto buką smūgį į

šoną. Akimirkai, mirguliuojančio deglo šviesoje, pagalvojo jog mato
kažkokį virš jo palinkusį smailianosį demoną.
- Berreskuratu (a.p.: bask.: atsigavo), - ištarė „demonas“, o Vukmiro
akyse vėl ėmė temti, pradėjo suktis ratilai ir jis vėl prasmego į juoduosius
tartarus...
Antras atsibudimas nebeturėjo jokio perėjimo. Vukmiro kūnas pajuto
smūgį, krestelėjimą ir pliūpsnį šalto kaip ledas vandens, kurio dalis
pateko į nosį ir burną, o jis pats pradėjo springti ir žiopčiodamas kosėti.
Pabandė atsisėsti, bet nepavyko, nes nei rankų, nei kojų nevaldė.
Regėjimo taip pat negalėjo sufokusuoti, tačiau jau po antro šalto
nuliejimo, vaizdas nuskaidrėjo, o ausyse pradėjo ūžti. Po truputį
kakafonija išsisklaidė, bet galva tvinksėjo, o kūną maudė. Dar po poros
akimirkų pajuto kaip kažkas paėmė jį už parankių ir truktelėjo,
pusiausėda atšliejo į kažkokį kietą paviršių.
Kažkas skaudžiai ir nemaloniai pliaukštelėjo per žandus...
Prie leisgyvio Vukmiro pritūpęs ilganosis išdžiūvęs ir nemalonaus
žvilgsnio žmogėnas, suėmė savo kaulėtais pirštais raco smakrą, ir
piktdžiugiškai žiūrėdamas šiam į akis, ėmė sukioti jo galvą.
Šuns snukį primenantis vyras mestelėjo kelias trumpas frazes
nesuprantama kalba. Matyt tai buvo sąmojis, nes nusijuokęs prie jų priėjo
plačiapetis, plačiomis medvilninėmis nedažytomis kelnėmis vilkintis ir
švariai nusiskutęs vyras.
 Ant priėjusiojo plačios, kelis kartus per liemenį apjuostos murzino
raudonumo spalvos juostos, buvo užjuostas diržas su dviem durklais.
Vienas jų buvo jau beveik puskalavijas, o kitas, gana plačių ašmenų
medžiotojo peilis. Ant pečių buvo užsimetęs avikailį, o ant galvos
senovišką beformę kepurę.
Priėjusysis atidžiai nužiūrėjo leisgyvį barzdočių. Kažką sumurmėjo
ir, vietoje atsakymo, gūžtelėjęs į smailianosio repliką, apsisukęs
pasišalino.
Surikiuoti minčių besigaivaliojantis Vukmiras dal negalėjo, bet
klausa jau ėmė išskirti garsus: tarp smulkių paukščių keliamos
kakafonijos jau išskyrė tolimus žmonių balsus, arklių prunkštelėjimus,
netgi praskridusios musės ar kažkokio vabzdžio zvimbtelėjimą.
Tuo tarpu, išsiviepęs šunsnukis, nutaisė kelias paniekos pilnas
grimasas, abiem rankom suėmė Vukmiro barzdos kasytes, jas pamainom
patampė tarsi kokį karvės spenį ir, tuo pačiu, privertė linguoti belaisvio
galvą. Nuo tokio sulingavimo ir pakaušio brūžinimo į lėkštą riedulį,
Vukmirą supykino, smilkiniuose sutvinkčiojo, o galvos skausmas
persiliejo į viską savo kelyje deginančią liepsnos bangą.
Belaisvis net nesuvokė ką pabandė pavaidinti nedideliu peiliu
panosėje makaluojantis šūdžius. Jis tik sugriežė dantimis, kai suprato, jog
šis, lėtais judesiais pradėjo pjauti vieną iš jo ilgus metus puoselėjamų
barzdos kasyčių.
Šunsnukis, nupjovęs vieną barzdos pynutę, ėmė ja mosikuoti kaip
švytuokle prieš pat Vukmiro nosį. Senasis karys beveik nieko nepajuto.
Jokių emocijų nebuvo – pykinimas ir svaigimas ėmė viršų. Tik, kažkur
giliai pasąmonėje - prisiekė užmušti priešais tupiantį niekšą...Užmušti, net
savo gyvybės kaina.
Galų gale, smailianosiui nusibodo žaisti ir jis už diržo užsikišęs
Vukmiro kasytę, atsistojęs spyrė į jo kojas, jas peržengė ir kažkur nuėjo.
Paliktas vienui vienas, Vukmiras pabandė nors kažkiek apsidairyti,
bet suprato, jog beveik negali pasukti galvos, nes kiekvienas judesys
sukeldavo nepakeliamus skausmus tvinkčiojimus smilkiniuose. Tad
liovėsi mėginęs ir užmerkė akis: atsidavė saulės spinduliams, kurių kaitra
maloniai šildė ir džiovino šlapius suplyšusius marškinius ir šosus. Batų,
kaip ir visos kitos aprangos, šarvų ir ginklų, jis jau neturėjo. Pėdos buvo
nuogos.
 Sunku pasakyti, kiek laiko jis taip apatiškai gulėjo, bet galva aprimo,
o skausmas atlėgo. Kad ir nenoriai, bet po truputį pradėjo rikiuotis mintys
ir grįžti atmintis.
Prisiminė kelionę, prisiminė įlanką, draugišką būrį, persekiojimą ir...
ir staigią tamsą...
Vėl pabandė pasukioti galvą, bet nieko daugiau, nei jau galvoje,
filtruodama garsus ir pojūčius buvo nupiešusi vaizduotė – nepamatė:
nedidelėje krūmynų apsuptoje lomoje stoviniavo, rupšnojo žolę ir
mosikavo ilgomis uodegomis keli arkliukai potoko (a.p.: puslaukinis baskų
arklys arba baskų ponis – pottok, kuris pažodžiui reiškia storą arklį. Atskira veislė, kuri kildinama
iš seniausių ir mažiausiai pakitusių Europos arklių. Jų atvaizdus olose jau piešė net priešistoriniai
žmonės. Šiaurės Navaroje, priklausomai nuo dialekto tai gali reikšti paprasčiausiai arklioką ar net
nedidelį eržilą), porelė asilėnų (mulų) ir dar vienas gana stambus, bet, spėjant
iš plauko – senas asilas. Ant pievelės nerūpestingai drybsojo keletas
vienas į kitą panašių vyrukų, kažkas galando durklą ar peilį, girdėjosi
negarsus ir vangus pašnekesys.
Racas nudelbė žvilgsnį į supančiotas rankas, pabandė pakrutinti
pirštus, riešus ir suprato, jog plona virvė ganėtinai simboliškai užrišta ir
kraujotakos neperspaudė. Jokių pamėlynavimų ir užtirpimų. Panašu, kad
ir visi kaulai sveiki. Tik galva... Sutrenkimas buvo stiprus.
Kilstelėjo rankas, perbraukė delnais kaktą, pabandė pirštais
pasikasyti viršugalvį ir suprato, jog ten viskas sukepę nuo kraujo. Panašu,
kad būtent tai ir masino kelias įkyrias muses, kurios nedavė jokios
ramybės.
Pamatęs, kad belaisvis kruta, vienas, panašu, kad vyresnis vyras, net
neišėmęs žolės stiebelio iš burnos, šnypštelėjo ir Vukmiro pusėn
krestelėjo galvą. Tarsi koks drausmingas karys, pašoko jaunuolis, kuris
lėtai priėjo prie nelaimėlio. Pritūpė, apčiupinėjo ar ne pernelyg laisvi
pančiai. Jo, kaip ir daugumos baskų, ausų speneliai buvo suaugę ir
Vukmiro akiai atrodė gana keistai. Bet taisyklingos veido formos,
suaugusios ausys negadino. Melsvai tamsios akys neatrodė piktos, nors
kreivai sučiauptos lūpos galėjo reikšti ir visiškai priešingus jausmus.
Jaunuolis kažko paklausė ir suvokęs, jog Vukmiras nė žodelio
nesupranta, pakilo ir nuėjo link savo grupės. Jie ten nežinia ką
sučiauškėjo, kažkuris paniekinamai prunkštelėjo, vyrai nusijuokė, o
jaunuolis, vis dar šypsodamasis nuo mestelto sąmojo, grįžo nešinas
gertuve...
 Šaltas, ledinis, bet skanesnis net už dievų ambroziją vanduo, nuėjo
kūnu supurtydamas jį iš vidaus. Vukmiras užsikosėjo ir, tarsi dėkodamas,
linktelėjo.
Racui buvo panašu, jog vyrai, tie nenusisekę plėšikai, šioje lomoje
kažko laukė. Tarsi čia būtų susitikimo vieta. Tiesą sakant, jis ir
neapsiriko. Saulei leidžiantis - žmonių pagausėjo. Iš kur jie atėjo,
Vukmiras net nepastebėjo – jis buvo prisnūdęs ar nugrimzdęs į nebūtį.
Sugavo kelis smalsius žvilgsnius, kreivas, nieko gero nežadančias
šypsenas, tačiau prie jo niekas daugiau ir nelindo.
Iki pat kito ankstyvo ryto, kurį racas pasitiko drebėdamas nuo šalčio,
nors prieš naktį, trumpai pasiginčiję vyrai jam numetė smirdantį ir seną
apklotą. Ikeris Sudžiūvėlis (Vukmiras prisiminė vedliu netapusio
smailianosio šunsnukio vardą ir pravardę ar pravardę) daugiau
nepasirodė. Jis grįžo tik paryčiais, visas piktas ir niurzglus. Pabandė
kažką aiškinti savo sėbrams, tačiau šie jį, panašu, kad pasiuntė velniop ir
šis išsiliejo ant belaisvio. Kelis kartus spyrė, nutempė šalin apklotą,
apšaukė, vėl spirtelėjo ir atstojo, kai išgirdo, kad jį kažkas kviečia:
Vukmiro spėjimu – šios gaujos vadeiva, nes balsas nuskambėjo griežtai ir
valdingai, kaip nepripažįstantis jokių prieštaravimų. Vukmirui pasisekė
įžiūrėti balso savininką: tai buvo senas piemuo su susiraukšlėjusiu veidu,
bet be kažkokių ypatingų bruožų. Paprasčiausias valdingas ir ginkluotas
prasčiokas...Bet protingo žvilgsnio, reikia pastebėti. Jis apšaukė Ikerį ir
nuėjo sau...
Iš šios scenos, senasis racas pagaliau suvokė, jog šie visi vyrai
nebuvo paprasti plėšikai guerros ar anapus įstatymo esantys vilanai. Buvo
panašu, kad tai giminystės ryšiais paremta šutvė - gyvulių varovai ar
kontrabandininkai, kurie pasitaikius progai, visai mielai būtų „nugnybę“
turtingus keleivius, kurių niekas nepasigestų. Tik, šį kartą, jiems neišdegė.
Bet, panašu, jog dėl to jie labai nesisielojo ir nepergyveno. Tai nebuvo jų
pagrindinis pajamų šaltinis ar amatas.
***

Naujai atvykęs būrys atsivedė nemažą vilkstinę – keletą stambaus

kaulo, žvilgančio kailio išpuoselėtų arklių, kelis sunkiais nešuliais
apkrautus mulus ir dar kelis ryšuliais apkabinėtus ponius-kalnietiškus
arkliokus.
 Vukmiras, matydamas, kaip spėriai ir be jokių nereikalingų šūksnių
ar „judesių“ buvo sutvarkyta stovykla, pasiruošta kelionei ir išrikiuota
vilkstinė, suprato, jog tai gana savo kelionėse patyręs būrys. Tokios
tvarkos ir disciplinos galėtų pavydėti net reguliari kokio nors karaliuko
kariauna. Tuo tarpu, šie vyrai, be jokių raginimų ir nereikalingų judesių,
pajudėjo. Į priekį nukeliavo jaunų, ginkluotų savo peiliais- puskalavijais
ir arbaletais vyrukų trijulė, o ilgos voros nešulinių gyvulių vilkstinė -
paskui.
Vukmirą, gero sieksnio virve pririšo prie nešuliais nukrauto pikto
seno asilo, kuris net porą kartų pabandė jį grybštelti dantimis.
Galva vis dar buvo priberta smėlio ir lengvai pykino, bet niekas
nesiruošė į jį kreipti dėmesio, kol plikos pėdos neįsirėžė jau į pirmuosius
akmenis ir jis sudejavęs parkrito ar pakibo ant savo virvės. Priekyje ėjęs
Ikeris, nieko nelaukdamas - iškart pavaišino keliais.
Belaisvis pakilo ir raišuodamas pasiruošė eiti toliau, bet į incidentą
atkreipė dėmesį vilkstinės vadas. Jis įniršęs pagrūmojo kumščiu ir kažką
išrėkė. Bet, kaip ne keista, barėsi ne ant Vukmiro, o Ikerio. Vukmirui
pasirodė, jog Ikeris buvo ne tik išbartas, bet ir gerokai apkeiktas už
kvailumą...
Spėjimas pasitvirtino – šykštusis varovas, paskubomis pasikrapštęs
balnakrepšiuose, ištraukė ir Vukmirui numetė gyvenimo mačiusias
storapades, užapvalintais galais – panašias į žąsies letenas- nagines.
Susidarė įspūdis, jog tomis naginėmis ne tik džigą per Šokių marą šoko
(a.p.: nepaaiškinama epidemija Šv. Romos imperijoje 1518 m. – jos apimti gyventojai šokdavo
nesustodami iki širdies plyšimo), bet ant jų dar kelias dienas ėdėjo ir dramblys,
o jam nuėjus, jos dar džiūvo saulėkaitoje iki pat Paskutinio Teismo
dienos. Šykštuolis jų, matyt, iki šiol neišmetė tik per savo įgimtą
šykštumą...

***
- Tėve, o ką toliau darysim? – susigūžęs ir sustiręs septynmetis sūnus
sėdėjo prie akmenimis apkrauto židinio ir bandė šildytis pirštus molinio
puodelio skleidžiama kaitra.
Tėvas su sūnumi, ką tik, per vėjuotą darganą grįžo į laikinąją
akmeninę prieglaudą, kurią trumpam užleido tolimas Vukmiro giminaitis
Bojanas. Tai tebuvo iš akmenų krauta ir beveik apleista vasarinė piemenų
trobelė. Ją, ir gyvuliams skirtą aptvarą, nepatyrusiai akiai - buvo sunku
pastebėti: akmenų, krūmų ir susiraukusių medelių apsupta, ji stūgsojo
užuovėjoje, netoli sultinga žole pagarsėjusių lomų.
Išmindžioto takelio nebuvo, dūmų, kai tokia dargana juos ploja prie
žemės, niekas negalėjo pastebėti, tad jos gyventojai – bėgliai - jautėsi
gana saugiai.
Tėvas ištiesė sunkią ranką, pataisė ant vaiko pečių užmestą vilnonį
apklotą ir gūžtelėjo pečiais:
- Na kurgi dar? Tik į Veneciją...
- ..?
- Ten arčiausiai. Be to, Bojanas duos vedlį... Su mumis eis dar keli
tokie patys pabėgėliai...
Nors balsas skambėjo įtikinamai, tačiau mintyse Vukmiras nebuvo
toks tikras – kelias sunkus. Ilgas. Prieš juos stovės ne tik žmonės, bet ir
visa gamta. Pinigų užteks tik atsiskaityti su vedliu, gal dar įsikurti, o
toliau... Toliau nelabai aišku... Gerai, kad nors sudegusiame kaime
išlikusias moterėles, kelis pusgyvius vyrus ir keletą vaikų, su pasislėpti
spėjusiomis mergaitėmis, Bojanas priėmė pas save: išskirstė tarp
kaimiečių ir grūmodamas visais Dangaus ir žemės prakeiksmais,
kaimiečius prisaikdino laikyti liežuvį už dantų...
Na taip... kaimiečiai tylės... Tam priesaikų nereikia – bet kam gali
toks likimas išpulti... Na, o klastai – tai ir priesaika ne kliūtis. Tad pats
likti ar savo atžalą palikti - negalėjo. Užtrauktų pavojų ant buvusių savo
ir giminaičio žmonių.
- Tarnausi? – vaikas vogčiomis dėbtelėjo į prie rankos padėtą nuogą
kiličių.
- Per daug protingi klausimai, kaip tokiam vaikiu, - puse lūpų
šyptelėjo Vukmiras ir čia pats sau prasukęs galvoje mintį, jog nelaimėse
vaikai bręsta trigubai greičiau, atsidusęs atsakė: - Taip. Kas belieka.
Bandysiu samdytis. Kito kelio nėra. Ten turėtų gyventi vienas tavo
senelio, mano tėvo, draugas – gana turtingas pirklys – manau tave
paglobos...
Negražu meluot... Bet gal čia ne melas? Arba labai menkas? Bet tai
irgi melas. Tad Vukmiras pasijuto net kažkiek nejaukiai - jis niekada
nemelavo savo sūnums, tad ir dabar tikėjosi, jog nemeluoja. Iš tiesų,
Dalmatijoje (a.p.: dabartinė Kroatija, tuo metu jos dalis priklausė Venecijos Respublikai)
gyveno senas jo tėvo draugas. Bėda tik tame, kad prieš tėvo mirtį, jie
gerokai susipyko dėl kažkokių piniginių reikalų...
 Visi ryšiai išnyko...
Bet... o gal...

***
Kažkuria prasme, Baskų klanai panašūs į Balkanaus, tačiau, tuo
pačiu, gerokai ir skyrėsi. Pavyzdžiui – dangus kitoks... Balkanuose
dažniau apniukęs arba virš jų daugiau plaukioja kamuolinių debesų, tuo
tarpu čia – jis buvo vaiskus ir bedugnis, o mažas, vos įžiūrimas nuo
Biskajos įlankos ateinantis debesėlis, galėjo reikšti tik ateinančią vėtrą.
Pasitaikydavo net laikmečių, kai Baskiją padengdavo sausra... Kalnai
vėlgi – Balkanuose labiau miškingi – o čia krūmingi... Aštrių uolų
mažiau. Nors dėl tarpeklių ir vaizdingų slėnių, jie abu galėjo gerokai
pasiginčyti ar vienas prieš kitą pasipūsi... Na, o jų išsidriekimo plotas – ne
Baskijos naudai... Nors ką čia tie Euskaldunakų kalnai? Šiaurėje jie
perbėga į Pirėnų kalnus, kurie vietomis savo šiurpumu gali pabaidyti net
ir šilto, ir šalto mačius Balkanų kalniečius, jei čia jie netikėtai atklystų...
...na, vienas atklydo... Ir nenorėdamas pasiliko, o jo likimas - dar
buvo visiškai neaiškus...
Vukmiras, dėl vis dar antrą (o gal jau trečia) dieną nepraeinančio
lengvo pykinimo ir diegiančios galvos, neturėjo jėgų mąstyti. Jis tik
meldėsi, kad jau prie negandų pripratusi, kažkada sužalota koja, kurią
tarpais nepakenčiamai maudė – jo nepavestų...
Meldėsi... kad nepavestų koja... ir pasitaikytų proga pričiupti susną
Ikerį... Nustumt, pavyzdžiui į prarają. Jei reikės – savo gyvybės kaina.
Na, gal dar kartu, pasisekus – pasičiupti tą neįprastai piktą asilą, kuris,
matomai, jausdamas pakeleivio bejėgiškumą vis taikėsi tai įkąsti, tai
prispausti prie uolos, tai suduoti savo šiurkščia, į bizūną pavirtusia
uodega... Išakai, kaip turkai juos vadindavo... iš tiesų – protingi gyvuliai...
Tik kaprizingi... Ne visi, ne visuomet, bet šis senas kvėdara, tai buvo
būtent toks...
Nemėgo Vukmiras asilų padermės... Ir, jau, matyt – nepamėgs. O gal
asilas tai jautė? Kas ten žino kas toje ilgaausėje galvoje dėjosi.
Sąžiningas keliautojas, tarkim pirklys (jei juos galima vadinti
sąžiningais) ar piligrimas, būtų nukeliavęs į pajūrį ir traktu - vedančiu pro
San Sebastianą - nukakęs į plačiai išsidriekusias kalvas, pasukęs į šiaurės
rytus link Ronsevalio slėnio - dar vadinamo Rolando Vartų, o nuo ten
visai patogiu ir per daugelį amžių išmindytu keliu - pasiekęs Gaskoniją ir
Akvitaniją... Bet taip keliautų sąžiningi ir dori keliautojai, o Vukmirą
laikantys žmonės nebuvo nei tie, nei anie. O tokie, kurie negalėjo laisvai
keliauti per atvirus, patrulių ir karių postų saugomus kraštus. Vukmiras
nežinojo, ką jie gabena, bet tai ir nebuvo svarbu. Aišku tik, kad už
krovinį, jei keliautų normaliais keliais, jiems tektų sumokėti piemenims ir
valstiečiams nepakeliamus muitus ir mokesčius. Tad teko keliauti
rizikuojant. Taip, kaip rizikavo jų tėvai, seneliai ir, net – proseneliai... O
jei pričiuptų - prekes konfiskuotų ir jie visi - atsidūrę akmeninėse
duobėse, neužilgo pavydėtų gyviesiems... Ir nesvarbu kas pričiuptų: ar
frankas ar kasteljanas (a.p.: ispanų pravardė, kilusi nuo Kastilijos regiono)...
Laimei, kad pasikėlus aukščiau, kelias vedantis žole apaugusiai
kalnagūbriais, tapo visai pakenčiamas. Karavanas ėjo tarsi šlaitu. O kelio,
kaip tokio - ir nebuvo. Net takelio – tik patyrusi akis galėjo nuspėti, jog
be žvėrių, čia, kartais, praeina kai kas daugiau. Ten truputį žolė, net jos
spalva, buvo kiek kitokia – tarsi vingiuotų lengvas nematomas, o tik
nujaučiamas fėjų takelis. Kai kur nuo akmenų nutrintos samanos, tarsi kas
būtų kietu daiktu jas nugremžęs – tai pasagų palikimas... Kai kur, net
reikėjo keistai statyti kojas – vieną aukščiau, kitą žemiau, bet jo kažkada
sužeistai Vukmiro kojai taip, netgi, buvo lengviau.
Pakilusi aukščiau, vilkstinė judėjo tarsi kokia plynia: žvilgsnis siekė
horizontą arba tolumoje esančius kalnus, aprėpė slėnius. Tačiau taip
galėjo atrodyti tik nepatyrusiam keliautojui – iš tiesų, iš slėniuose
stūgsančių namukų ar kaimelių, žiūrint į viršų - jų niekas negalėjo
pastebėti: juos užstojo žemiau augantys medžiai ir krūmai... Na, nebent
nuo tolimą slėnį supančio lygiagretaus kalnagūbrio... Bet per toli. Tai
turėjo būti labai akyla sakalo akis. Arba prietaisas. Žiūronas? Teleskopas?
Bet šiais laikais, itin retų teleskopų - gabenti į kalnus kontrabandininkų
sekimui – niekam net nebūtų šovę į galvą... Ir ilgai dar nešaus...
Racui toji dienos dalis ir pakankamai lėtas judėjimas buvo tikrų
tikriausia atvanga. Saulė per daug nekaitino, vėjelis gaivus, prie retesnio
oro jis jau buvo įpratęs, nereikėjo nuolatos žiūrėti po kojomis. Galva
pradėjo atsigauti, tik gerti nuolatos ir labai norėjosi. Apie savo likimą
labai negalvojo – jis, likimas, net ir nemokant tos į nieką nepanašios
kalbos, kurioje dažnai pasitaikydavo kastilietiški žodeliai ar frankų
kniaukimas – buvo aiškių aiškiausias. Dvi galimybės: arba suradę kokią
tinkamą vietą visų smagumui nugalabys – ir gal net pasismaginamai -
žiauriai, arba pareikalaus išpirkos. Na, bet, Vukmiras buvo belaisvis iš
ganėtinai turtingo karavano – aišku, kad pradžiai paprašys išpirkos. Tik
nėra kam jos mokėti. O siųsti pasiuntinio į Žemaitiją – niekas nesiųs – ir
per toli, ir kažin ar tie piemenys žinos, kur ji. Veikiau iš vis nepatikės, kad
tokia šalis yra. Nors, čia baskai... Kas ten juos žino. Tačiau jei nuspręs, o
tai didžiausia tikimybė - kad išpirkos neįmanoma gauti arba jos gavimas
sudarys pernelyg didelių keblumų – taip pat nugalabys... Na, gal parduos į
frankų galeras? Bet kažin – Vukmiras neatrodė tinkamo amžiaus ir dar
šlubčiojo... Paversti bevaliu vergu: piemeniu, pastumdėliu ar visokių
išviečių valytoju? Vėlgi - kažin. Jei jis būtų valstietis – tai gal ir būtų
tokia galimybė, tačiau jis buvo karys belaisvis – tokie vergais netampa, o
jei ir tampa, tai per tokius - vienos problemos... Bet, bet kokiu atveju -
dermai, tikrai jo niekas nelaikys... Gerai, jei nustums į bedugnę ir tiek...

***
Vedlys – buvo nekaltas. Jis pats gulėjo su perkelta galva ir į dangų
stirksančiomis stiklinėmis akimis...
Vukmiras kaire ranka kilstelėjo nedidelį ir jau vos besilaikantį
baklerį (a.p.: kumštinis skydas), juo pagavo janyčaro jatagano smūgį (a.p.: turk.
yatağan. Šiek tiek į ašmenų pusę lenktas kardas-durklas, kiek ilgesnis už klasikinį peilio formos
vienašmenį durklą (krūmkirtį), bet trumpesnis už kardą, išraiškingos kryžmos neturėjo. Skirtas
daugiau kirčiui, kapojimui, pjovimui, nei dūrimui. Turkų-Osmanų kariuomenėje pradėtas naudoti
nuo XV a.), nuo kurio atlikęs savo darbą bakleris galutinai suskilo, ir
tūptelėjęs - kiličiumi kirto per priešininko kojas. Jaunutis janyčaras
sukaukė ir, čia pat, šonu krisdamas pabandė dar pamakaluoti savo ginklu,
bet Vukmiras jau nebekreipdamas į jį dėmesio, šoko prie kitų priešų,
kurie, dviese, bandė spausti taip pat į Dalmatiją bėgantį bulgarų galiūną.
Tik šis mosikuodamas didele ir sunkia lazda, vis neleido ietininkams
prieiti arčiau. Tačiau jo akimirkos buvo suskaičiuotos: porininkai
susitelkė ir pradėjo dirbti ganėtinai skalndžiai – tai jau nebe liurbiai
osmanų seratkulai, o profesionalūs ir nuo vaikystės auginti kariai...
Vienas provokuodamas ir statydamas į priekį savo skydą, bandė sugriauti
galiūno gynybą, o kitas, apeidamas šiek tiek kampu, kad išeitų iš
besiginančiojo regos lauko, pabandė ietimi pasiekti ūsuotį. Kaip tik
Vukmiras ant jo ir užšoko: nelaimėlis tik paskutinę akimirką pajuto
grėsmę, bet net pasisukti nespėjo – ranka gniauždama ietikotį nulėkė šalin
ir Vukmiras į jį jau nebekreipdamas dėmesio, persisukęs vos ne ant vienos
kojos - puolė nukirsdinto priešo porininką. Pirmąjį smūgį janyčaras
sugavo skydu, beviltiškai trupa ietimi pabandė atlaikyti jau bulgarų
galiūno lazdos smūgį. Kažkiek jam pavyko, tad instinktyviai pabandė
išeiti iš nepatogios pozicijos, kur priešų atakos linijos sudarė bukąjį
kampą, bet, čia pat, per nugarą gavo galingą persuktos lazdos smūgį...
Nuo smūgio janyčaras tarsi iškvėpė visą savo dvasną ir, net per žingsnį
išmuštas į priekį, plojosi ant riedulių...
Vukmiras užsimojo pribaigti priešininką, bet bulgaro riksmas jį
sustabdė:
- Moite! (a.p.: bulg. „mano“)
Vukmiras nuleido savo kruviną ginklą. Šį priešą jis paliko milžinui.
Dėbtelėjo į inkščiantį ir bandantį užspausti kraujuojantį rankos likutį
janyčarą. Bet jam padėti ar jį išgelbėti nuo kančių, jam net nekilo mintis -
tegu dvesia...
Akies krašteliu, pamatė, kaip bulgarų ūsuočius iš visos „smarvės“ -
kokią tik turėjo – liuobtelėjo per parmuštojo janyčaro galvą... Duslus
smūgis: net janyčaro misiurka susiplojo jam į kaukolę, trykštelėjo
kraujas, o lazda lūžo. Stipruolis net nustebęs dėbtelėjo į savo rankose
laikomą medkotį ir piktai nusispjovęs trenkė jį žemėn.
Nedidelėje kelio, apeinančio aplink išsikišusią uolą posūkio
aikštelėje, gulėjo apie dešimt negyvėlių. Deja, bet vedlio asilas, nukrautas
bėglių manta, buvo nugarmėjęs žemyn, o kur buvo paslėpti janyčarų
arkliai – Vukmiras nežinojo. Nors gal jie buvo ir be jų. Netoliese -
forposto bokštas, tad jie čia galėjo būti atsiųsti tik šiaip – pasidairyti. O
gal keliavo į kokią stebėtojų-sargybinių slėptuvę, kur arkliams vietos
nebuvo... Nekvaili tie osmanai: jų pašos mokėjo ir pasalas rengti, ir kelių
stebėjimą buvo gerai organizavę... ir šiaip – klastingi niekšai... Tad, jei
nenorėjai pakliūti į jų negailestingus nagus, reikėjo šiknoj akis turėt... Va,
štai, vedlys – šis šiknoj akių neturėjo... O dabar jo ir nepaklausi: kas kaip
ir dėl ko...
Vienintelis išlikęs, beveik sveikas janyčaras, bandė keltis, bet
pakirsta ir kraujuojanti koja jam trukdė. Žengęs kelis žingsnius, racas
spyrė nelaimėliui į nugarą, parbloškė jį ant žemės, užmynė rankos,
laikančios jataganą, riešą iš visų jėgų: net sukandęs dantis prispaudę į
aštrius akmenis. Priešas ėmė rėkti, inkšti, o jo pirštai atsigniaužė ir jis
paleido ginklą.
Vyptelėjęs Vukmiras, patenkintas linktelėjo galva, pasilenkęs pakėlė
ginklą ir žengė kelis žingsnius link krūmų, į kuriuos, dar užpuolimo
pradžioje, stumtelėjo savo jaunėlį.
- Viskas. Lysk lauk.
Krūmai sujudėjo, sukrebždėjo ir, tarsi kailiniuotas kamuoliukas,
išsirito vaikis. Burna sučiaupta, o didelės, nežinia dėl kokios priežasties
išsiplėtusios akys, klausiamai žiūrėjo į savo tėvą.
- Čia tau, - Vukmiras ištiesė jataganą ir vaikiui jį paėmus į savo
ranką, pridūrė: - Eime.
Tik eiti beveik niekur nereikėjo. Tereikėjo tik žengti žingsnį.
Janyčaro akys buvo didelės, pilnos baimės ir išgąsčio, bet Vukmiras į
jas nekreipdamas dėmesio, tiesiog kiličiaus smaigalį įrėmė į kario
krūtinę, pasilenkęs nuplėšė misiurką vos ne su visa galva ir žiedinėmis
apsaugomis, ir atsivedėjęs taip spyrė, kad šis net susirietė. Antru spyriu
paguldė jį ant pilvo, įrėmė kelią tarp nelaimėlio menčių, čiupo janyčarą
už plaukų ir beveik nežmoniškai, lyg ruošdamasis papjauti kokį aviną,
atlošė šiam galvą:
- Pjauk, - pasižiūrėjo į sūnų.
Vaikis išplėstom akim žiūrėjo tai į tėvą, tai belaisvį, tai į milžiną,
kuris papūtęs lūpas ir įrėmęs į šonus rankas, pritariamai linktelėjo.
Vukmiro sūnus nedrąsiai priėjo arčiau, susigūžė, ištiesė ranką su
jataganu, bet čia pat ją nuleido. Papurtė galvą.
- Drąsiau. Įsivaizduok, kad tai avinas. Kiaulė. Niekingas gyvulys...
Nežinia ką įsivaizdavo berniukas, bet jis čia pat ėmė žiaugčioti ir
trilinkas susilenkęs ištuštino vidurius.
Vukmiras palingavo galvą, išsitraukė iš prie diržo prikabintų makštų
dviašmenį durklą ir sukamuoju pjūviu čerkštelėjo per visą kaklą.
Nelaimėlis paspringo krauju, kūnas sukrūpčiojo konvulsijose ir tirštas
raudonas, beveik juodas kraujas - fontanu nuliejo žemę.
Racas nuvalė peilį, atsistojo ir grąžino jį atgal.
- Atleisk, tėve, - silpnu balseliu ištarė sūnus.
- Gal taip ir geriau. Be karybos yra ir kitų gerų užsiėmimų. Bet
kautis ir gintis – tau vis tiek teks išmokti...
***
Geras kelias baigėsi. Prasidėjo kažkokie tarpekliai, padaugėjo
akmeningų uolų, kai kur mažyčių upeliukų ar kriokliukų. Jau iš klausos
pajėgus atskirti paskirus žodžius, Vukmiras pagavo vis pasikartojantį
vardą „Roland“. Kad ką nors taip vadintų iš vilkstinės vyrų – negirdėjo,
tad nusprendė, jog tai kažkokio vietinio vietovardžio, gal net Ronsevalio
slėnio pavadinimas. Tačiau tik ironiškai šyptelėjo iš savo minčių –
Ronsevalio slėnis – kontrabandininkams – užrakintas, nors ten vienintelis
patogus traktas iš Kastilijos-Leono karalystės patekti į frankų valdas, tad
ir sargyba, ir muitinė paprastai esnausdavo. Aišku, kad egzistuoja koks
nors slaptas kelias aplink slėnį, kuris slepiamas nuo atėjūnų... O kalnuose,
nors ką ten kalnuose – net miškinguose kraštuose ar dykumose, tokie
apėjimai - tai reiškė tik vieną – labai ir labai nepatogų ir sunkų kelią –
perėjimą.
Taip. Ir sunkumai prasidėjo gana greitai...
Vienoje vietoje nuošliaužos užvertė kelią ir ėjikai pusę dienos
užgaišo kol ją kažkiek pravalė, o kitoje vietoje, kabantis tiltas nebetiko
gyvuliams. Jei žmogus nebijantis aukščio dar būtų galėjęs kažkaip
persikabaroti į kitą pusę, tai apie gyvulius net negalėjo būti nė kalbos.
Vyrai, keikdamiesi, burnodami ir kažką panosėje šnabždėdami, turėjo
siaurame kelyje apgręžti nepaklusnius gyvulius ir grįžti atgal.
Piktasis asilas nenorėjo paklusti, pabandė kandžiotis, subliovė ir... ir
gavo į dantis. Vukmiras, kurį keiksmais apipylė priešais jį savo apkrautą
arkliuką jau apsukęs žemaūgis rūškano veido apkūnus vyrukas, šėrė
asilui per dantis, per nosį, tiesiog surištomis rankomis sugriebė įžūlųjį
išaką už šnervių, jas suspaudė ir truktelėjo. Asilas iš netikėtumo vos
neparklupo ir paklusniai nuleidęs galvą, inkšdamas iš skausmo, ėmė
gręžtis. Vietos normaliai apsigręžti trūko, tad Vukmiras vos
nepasodindamas kvailą gyvulį ant šiknos, spustelėjo į šnerves aukštyn,
užvertė gyvulio galvą, o po to, staigiai kampu paspaudė žemyn.
Nelaimingas asilas susirietė tarsi trilinkas, vos nepakėlė priekinių kanopų
kaip šunytis letenėlių, ir jau jį truktelėjus atgal – buvo apsisukęs.
Pasigirdo pritarimo šūktelėjimas ir apkūnusis vyrukas pritariamai
linktelėjo galvą. Net nusišypsojo.
Viskas. Bent jau tądien asilas buvo švelnesnis už šilką. Tik
nenuleisdavo akių nuo Vukmiro rankų ir įtariai sukdavo galvą, kai šios
priartėdavo prie snukio. Net kai šiems vietiniams žinomu neįmanomai
stačiu takeliu visa vilkstinė pajudėjo žemyn, link apačioje šniokščiančio
upelio, kur arkliokus ir asilėnus, tame tarpe ir asilą, reikėjo net prilaikyti,
kad apkrauti nešuliais gyvuliai kūliais nenudardėtų, ilgaausis elgėsi kaip
dresiruotas – jokio užsispyrimo, jokio nepasitenkinimo, jokio garso...
 Kita slėnio pusė už šniokščiančio upelio su keliais slenksčiais ar,
veikiau - nemenkos upės - buvo kiek lėkštesnė. Vietiniams žinoma brasta
iš po žiemos nepasikeitė, tad naujos ieškoti nereikėjo. Tačiau ji buvo
pakankamai kebli ir akmeninga, o tuo pačiu - slidi. Neteisingas žingsnis -
ir slystelėjęs galėjai išsisukti ar išsilaužti koją. Pargriuvusį, galų gale,
pagavusi srovė galėjo nunešti kažin kur toli... Gyvam likti šansų aišku
- buvo, bet čia jau kaip likimo korta guls...
Vadovas, matyt, nusprendė ilsėtis kitoje slėnio pusėje, o gal, dėl
kažkokių kitų sumetimų - įsakė nukrauti gyvulius ir ruoštis jų pervedimui.
Vyrai, net visai nemurmėdami, ėmėsi pavažų, diržų ir virvių, ir prasidėjo
gyvulėlių pervedimas. Kaip nekeista, mažučiai kalniečių arkliukai visai
neišsigando šniokščiančios srovės, nors lipti į vandenį jiems visai
nesinorėjo. Sunkiau buvo su mulais. Nežiūrint jų ištvermės ir
melancholiško charakterio, šniokščiantis ir sraunus vanduo juos ganėtinai
gąsdino. Kai kurie bandė muistyti, kai kurie trypti, bet niekas į jų norus
nekreipė dėmesio. Sunkiausi buvo keli pirmieji žingsniai, o po to jau
gyvuliukai patys skubėdavo į kitą pusę, eikliai spartindavo žingsnį – net
reikėdavo pristabdyti, o ant slidžių akmenų, vedančiajam, tai buvo
pakankamai sunki užduotis.
Na, o Vukmiro asilas, kuris tądien labiau bijojo raco rankų ir pirštų,
panašu, kad perbridimo iš vis nepajuto. Vukmiras mintyse net šyptelėjo.
Nors vanduo buvo ir skaidrus, bet ledinis, purslai trukdė įžiūrėti, kur
reikia dėti koją, akmenys slidūs, o, kai kur, teko arba rizikuoti, arba žengti
tik apčiuopiamomis. Laimei, nedidelis slenkstis buvo kiek aukščiau, o
akmenys, šioje vietoje, ganėtinai glotnūs ir neišvartyti ir jų plyšius
prisinešę ganėtinai stambaus žvirgždo ar skaldos.
Galų gale, perėjęs į kitą pusę, Vukmiras pasitraukė nuo takelio ir
stovėdamas šalia savo asilo, su kuriuo jį saistė virvė, mintyse keikėsi. Iki
pat juosmens buvo šlapias ir dabar jį purtė šaltis. Taip ir norėjosi išlysti į
saulę, bet jos spinduliai į tarpeklį nekrito ir apie ją buvo galima tik
svajoti. Tuo tarpu vyrai ant savo pečių tempė nešulius. Kai kurie buvo
šlapi nuo galvos iki kojų, bet dėl to nesuko sau galvos – na žinoma – jie
visi turi atsarginius rūbus – be jų į tokius žygius - niekas nosies nekiša...
Baigs darbą ir persirengs, ir, dar, prie kokio laužo pasišildys, ką nors
kaitinančiai spirituoto maktels...
Staiga nuaidėjus riksmui, Vukmiras pakėlė galvą ir pamatė, kaip tas
pats jaunas vyrukas, kuris pirmąją dieną jam atnešė atsigerti, išmetęs
nešulį, sumosikavo rankomis ir slystelėjo į vandenį. Šalia ėjęs, pabandė jį
gaudyti, bet sumosikavimas laisva ranka buvo labiau panašus simbolinį
pamkalavimą ore.
Jaunuolio kūnas nugarmo į už brastos išplautą duobę, o jo galva
dingo. Bet greit pasirodė rankos, galva, o jį patį ėmė nešti link priešingo
kranto, kur stovėjo Vukmiras ir žolę rupšnoję gyvuliukai bei porelė juos
prižiūrinčių vyrukų. Vaikinas dar makaluodamasisi pabandė užsigriebti už
stirksančios virš vandens akmens ar uolos, bet už glitėsiais apaugusio
akmens, jam užsikabinti nepavyko. Jo rankos atitrūko, nuslydo, jis ėmė
kepurnėtis, kažką šaukti, bet anapus stovintys vyrai negalėjo jam nieko
padėti, o čia esantys - neturėjo nei ilgos virvės, nei kokios karties ar į ją
panašaus daikto.
Vukmiras patyrusia akim primetė, kad jei vaikinas nors kiek
prasilaikys ir nepasiduos, tai jį turėtų išnešti į susiformavusią ramesnę
įlankėlę šiek tiek žemiau, beveik prie pat jo, kur srovė mažesnė. Tačiau
žmogus gali manyti viena, o likimas pasijuokt – vaikinukas galva trenkėsi
į mažesnį riedulį ir jis vėl paniro, ir jo avikailio liemenė pasirodė kaip tik
šalia kranto išgraužos, kur stovėjo sąlyginai ramesnis vanduo, bet jis pats
nebejudėjo...
Vukmiras, tiesiog instinktyviai, išnėrė rankas iš kilpų, kurios jau
seniai buvo rišamos tik simboliškai, ir šlubuodamas bėgte nušuoliavo link
nuožulnaus kranto... Jis, tarsi varlė - slystelėjo vandens paviršiumi ir
pajuto, kaip jį pagavo ne itin stipri, bet pakankamai veržli srovė. Plaukti
net nereikėjo – jį apglėbusi šalta srovė, pati prinešė arčiau kūno. Jis
atsidūrė per ištiestą ranką ir Vukmiras sugriebė už vaikino avikailinės
liemenės. Truktelėjo paskui save, skaudžiai plojosi į povandenį akmenį ir
iš sakausmo vos neprarado savo jėgų.
Srovė senąjį karį prispaudė prie akmens, o jis pats, sukandęs dantis,
timptelėjo ir pabandė perversti vaikiną veidu viršun. Veidas išniro, bet
gyvybės ženklų nerodė.
Vukmiras, prisišliejęs prie akmens ir laikydamas jaunuolio galvą virš
srovės purslais tyškančio vandens, apsidairė: ant kranto jau stovėjo beveik
visa dvidešimties vyrų šutvė. „Turgaus“ nebuvo. Vienas jam kažką bandė
rėkti, bet per upės šniokštimą jo nebuvo galima girdėti, o kitas, greitais
judesiais ant trijų pirštų storio virvės galo surišo didelį paprastą mazgą ir
ėmė jį sukti ore... Mestelėjo... Virvės mazgas pliumptelėjo šalia Vukmiro
ir šiam bebandant ji pagauti, vos kartu su vaikinuku nenuslydo nuo savo
atramos... Bet pavyko... Kelis kartus apvijo dešine ranką virve, prispaudė
taip, kad mazgas atsidūrė po pažastimi ir už nugaros, ir mintyse
pasimeldė, kad vaikinukas neišsinertų iš jam gana laisvos liemenės.
Laimei ji buvo užsagstyta...
Ant kranto stovintys vyrai, supratę, kad Vukmiras pasiruošęs,
akimirksniu sukibo į virvę ir garsiai komanduojant jų vadui, per kelis
truktelėjimus išmetė Vukmirą ir jaunuolį ant kranto. Sušoko prie jų ir
abudu nutempė per akmenis ant retos žolės. Vukirui atrodė, kad jau šalčio
sukaustytisnariai tuoj subyrės arba sulūš, o Raco pirštai, laikantys vyruko
liemenę, buvo tiek sustingę, kad jau rodėsi, jog reikės juos per jėgą
atlaužti. Šalčio ar peršalimo, kuris nuslūgus adrenalinui turėjo jį užgožti –
jis dar nejuto. Bet iš šūkčiojimų suprato, kad kažkas ne taip... Kažkas su
jaunuoliu.
Senasis karys susiėmė ir keliais stipriais stumtelėjimais prasiskynė
kelią prie jaunuolio...
Nekvėpuojančio jaunuolio...
Atlaisvindamas dalį krūtinės ir kalą, sustirusiais pirštais nuplėšė nuo
jaunuolio užsegtos liemenės sagas, suėmė nosį, pražiodė ir kiek
turėdamas oro įpūtė... Dar kartą... Dar... Pasirodė putos, bet širdies
nesigirdėjo... Vukmiras nieko nelaukdamas sudėjo rankas ant jaunuolio
krūtinės ir spustelėjo tvirtai gal dešimtį kartų. Vanduo ir putos, su
kiekvienu paspaudimu, liejosi per burną, tad Vukmiras greit nubraukė
putas ir vėl pasilenkę pūstelėjo oro pro jaunuolio burną... Ir vėl tas pats...
Stovintys vyrai žegnojosi. Kai kas net nusiėmė kepures ir išplėtę akis
jas iš įtampos glamžė rankose...
Staiga pasigirdo gargaliavimas, kostelėjimas...
Vukmiras vaikiną pavertė ant šono. Nelaimėlį surietė kosulys,
konvulsijos ir spazmos... Kartu su vandeniu išsiliejo ir vandeniu atskiestas
skrandžio turinys...
- Na padėkit gi jam... – persižegnojo Vukmiras ir pakėlė galvą. –
Toliau – patys..
Tačiau vyrai stovėjo sustingę ir išsižioję kaip kokie stabai.
Tik išgirdęs Vukmiro balsą, nors ir nesuprasdamas žodžių, bet jau
susivokęs vadeiva, staiga sujudo ir kažką kažkam paliepė...
Vukmirą nubloškė į šoną. Ir tik atstumtas į šoną, senasis karys pajuto
šaltį, o po to drebulį. Nugriebė nuo asilo savo draiskaną antklodę,
nuslinko į mažąjį saulės apšviestą lopinėlį, nusimovė marškinius ir
pabandė trintis tuo pačiu užklotu, bet nuo to šilčiau netapo. Atrodė, kad
oda nupliš, o jis nieko nejautė. Rankos neklausė, drebulys košė kūną kaip
karštinė, o dantys nesuėjo ant danties ir kaleno neįtikėtinai greitą džigą...
- Hartu (a.p.: bask. - pasiimk) , - išgirdo už nugaros ir pasisuko.
Vienas iš ganėtinai netraukiančios akies išvaizdos vyrų, padėjo šalia
jo vilnonę antklodę, marškinius, liemenę be užsegimo, plačias į maišus
panašias išdėvėtas kelnes... ir gertuvę...
Vukmiras čiupo gertuvę ir vos neišsidaužydamas dantų - užsivertė...
Liepsna nutvilkė vidurius... Karštis, kaip vulkano lava, su savo
apgaulinga šiluma, pradėjo sklisti po kūną...
O rankas, po šio įvykio, vis tiek surišo. Tik tiek, kad nežiūrint Ikerio
prieštaravimų, kuris kažkodėl niauriai spjaudėsi ir bambėjo, tai buvo
veikiau užmetimas – niekas jų net nesuveržė: vyrai paliko beveik sieksnio
ilgio virvės gabalą tarp rankų ir niekas nieko nepasakė, kai jis iš jų, po
valandėlės išsinėrė. Tik tiek, kad Vukmiras, suprato, jog nežiūrint visko -
belaisvio statusas – išlieka.
Galima galvoti apie pabėgimą?.. Priesaikos iš jo gi niekas neėmė?

***
Nebeturėdamas jėgų stovėti, visas kruvinas, purvinas ir apdriskęs,
karys parklupo.
Purvinais ir sustingusiais, iki kraujo nudraskytais pirštais, kurių
nagai buvo nudaužyti ir nulaužyti iki gyvuonies, Vukmiras, pagal seną
įprotį, tuščiai pagrabaliojo prie krūtinės, bet čia pat susivokė, jog
kryžiaus nėra: jis masyvų auksinį kryžių įdėjo į sūnaus delnus ir šis dabar
kartu su juo guli užbertas akmenimis.
Noras – įprotis žegnotis – mirė kartu su paskutiniuoju
artimiausiuoju...
Įrėmęs buką ir nieko neregintį žvilgsnį, kuris košė kiaurai per medinį
kreivą kryžių su pasvirusiu skersiniu, tolyn į akmeninį krūmais apaugusį
šlaitą, pabandė susivokti... Bet susivokti nepavyko...
Netoliese, tarsi nedrąsiai, prunkštelėjo arkliai... Vėjas kažkur
šlamėjo krūmuose, o kažkur mažutėse ir kreivose kalnų pušaitėse kirbėjo
gyvenimas, paukšteliai kleketavo... dūzgė vabzdžiai...
Kažkas kažkur subraškėjo... Vėjas sulingavo medelius...
Būsimi lietūs, sniegas ir ledas turėtų apeiti šią lomą. Du kryžiai,
aišku, kad ilgai neatlaikys, o štai du akmeniniai kauburėliai – vienas itin
didelis, o kitas mažytis, prie kurio be jėgų klūpėjo Vukmiras - čia bus
ilgai... Gal net iki pat Paskutinio Teismo Dienos...
Temo.
Kalnuose ilgų vakarų nebūna, tad ir mažasis slėnis į sutemų sūkurį
pasinėrė tarsi kam užpūtus balandą...
Kažkur sukaukė vilkas... Neramiai suprunkštė nepatenkinti ir alkani
arkliai...
Sukleketavo apuokas...
Kažkas, kažkur sušnarėjo, bet žmogus ar tai į ką buvo virtęs šis
žmogus prie kauburėlių - net nekrūptelėjo...
...Jau buvo likęs tik nedidelės kelio gabaliukas iki magjarų arba
Transilvanijos saksų (a.p.: Transilvanija tuo metu priklausė Vengrijai, kaip suvereni
kunigaikštystė-karalystė. Jos valdymas buvo atiduotas madjarų, sekejų ir saksų sąjungai). Nuo
Dievo ir visų šventųjų užmiršto kaimeliūkščio reikėjo tik nusileisti
žemyn... Ir viskas... Po to Transilvanija, Vengrija...
Keliauk laisvas, nors į visas keturias puses...
Tačiau šventieji nusisuko ne tik nuo to kaimelio, kur turkai visus
vyrus susodino ant kuolų ir šie dabar žymėjo pasienį, bet ir nuo vargšų
keliauninkų, kurie negalėdami pakliūti į Venecijos Respubliką, nes jos
pasienyje prasidėjo aktyvus osmanų kariuomenės judėjimas ir telkimas,
buvo priversti pasukti šiaurėn...
Negana to, kojas atmušę trejetas bėglių laiku pastebėjo grėsmę.
Rodės likimas juos saugojo, bet sėkmė nusisuko: jie buvo pėsti,
o tarpeklyje nebuvo kur slėptis... Uolos per stačios... O turkai nuogais
kardais net nebandė jų pulti. Jie juos pradėjo gainioti kaip kokius kiškius,
pasiūbaudami, klegėdami, strėlėmis užkirsdami bet kokį bandymą užimti
geresnę poziciją, užsiglausti už akmenų...
Net vaikis, suprasdamas kas jų laukia pakliuvus į nelaisvę, kaip savo
amžiui - rodė neįtikėtiną ištvermę ir vikrumą... bet...
Bet tai buvo beviltiška... Turkų linksmybių žaisliukai...
Vaikius paslydo, suklupo, o tėvas jį užstodamas pasiruošė žūtbūtinei
kovai...
Bet ir kovos nebuvo – švystelėjo arkanai ir akindži raitelių būrys (a.p.:
turk. akinjis – bendras lengvųjų raitelių, kurie vykdydavo antpuolius ar išpuolius į priešų
teritoriją, buvo naudojami kaip žvalgai, kaip pasienio apsauga ir t.t pavadinimas. Jų korpusas
buvo sunaikintas 1595 m. valakų artilerijos, kai šie bandė persikelti per Dunojų. Uniformos kaip
tokios neturėjo. Naudojo lengvus plokštelinius šarvus, lengvas ietis, kardus, lankus, vėliau prie
balno nešiojosi po du pistoletus. Sunaikytas korpusas nebebuvo atstatytas, o jų funkcijas perėmė
Krymo totoriai) smagiai juokdamiesi supančiojo ginkluotus bėglius...
Ginkluotus!
O tai reiškė skausmingą mirtį – panašią kaip tų kaimiečių, kurie nuo
savo svorio persismeigę ant kuolų, gal dar ir dabar buvo gyvi...
Savo laiku, Valakijos grafas, osmanams davė nuostabią pamoką,
kurią jie puikiai išmoko ir dabar sodinimas ant kuolo - tapo jų didžiausia
pramoga (a.p.: turimas galvoje grafas Vladas III Drakula, turkų prmaintas „Kazıklı Bey“ –
kulų princu, nors tuo metu, reikia pripažinti, sodinimas ant kuolo Osmanų imperijoje ir iki tol
buvo populiari bausmė)... Galėjai melstis tik, kad smaigalys būtų gerai
užaštrintas, nes jei bukas... jei bukas – agonija tęsis net kelias dienas...
Dešimtininkas visą trijulę parvilko į suniokotą kaimelį, kur niekšai
buvo įsirengę laikinąją stovyklą. Abu suaugusius iškart atskyrė, o štai
vaiką - nusitempė į didžiausiąjį namuką.
Vukmiras šiek tiek suprato tiurkiškai – ne tiek, kad galėtų susikalbėti,
bet pakankamai, kad suvoktų sūnaus likimą... Iš bejėgiškumo akys sruvo
krauju, norėjosi nusigraužti rankas, kad išsivaduotų iš pančių, bet... Bet
tokį bejėgiškumo jausmą, matyt, gali pajusti tik žmogus uždarytas į
karstą, kai jam pradeda trūkti oro...
Akindžiai jautėsi savojoje teritorijoje, buvo apakinti prieš tai
buvusios ir dabartinės sėkmės bei pramogos...
Gal dėl to nuo jų Alachas ir nusisuko...
Davė apgaulingą progą Vukmirui...
Abu suaugusius belaisvius, beveik neapieškotus numetė į vištidę,
kurios gyventojoms, sprandeliai jau seniai buvo nusukioti.
Įmetė ir net nepasirūpino pastatyti sargybos...
Atgavęs kvapą ir neįtikėtinų pastangų dėka susitvardęs, Vukmiras
prisiminė savo tarp plataus diržo klosčių užkištą sulenkiamą
venecijietišką skustuvą... Toliau - atsikratyti pančių – belaisviams
nebesudarė sunkumų, o pintos vištidės sienos – ne akmeninis maišas. Jau
už valandos, praardę sieną, jie buvo laisvėje ir patvoriais sėlino link
kaimelio centrinės trobos, kur stovyklavo apie dešimt kariūnų...
Vukmiras, užsiglaudęs už akmeninės tvorelės kampo ir stebėdamas
vangų išsisklaidžiusios dešimtinės gyvenimą dar tik mąstė, kaip reikėtų
veikti, kai staiga pasigirdo klyksmas, bildesys, turkiški keiksmai ir su
suplėšytais marškiniais į lauką iš trobos, iššoko Vukmiro sūnus. Čia pat,
paskui jį, riesdamasis ir laikydamasis už tarpkojo, klykdamas ir
mėtydamasis turkiškais prakeiksmais, iki pusės nuogas, iššoko plikai
skustas dešimtininkas...
Akimirka...
Dar net nepaaiškėjus situacijai, šalia prieangio stovėjęs senas turkų
karys, net neužsimojęs, tiesiog instinktyviai - bedė ietimi... Vaikis
sužiopčiojo, pasipylė kraujas...
Vaikas net nesukliko...
...tik skėstelėjo rankomis ir plojosi į kiemo dulkes veidu žemyn...
Kiemą apgaubė tyla...
Kas vėliau įvyko – Vukmiras nebegalėjo pasakyti... Jis tiesiog nieko
nebeprisiminė... Jo atmintyje išsitrynė net pora vėlesnių metų...
Vukmiro kūną ir protą paliko dvasia, siela ar tas, kažkas,
Dangiškasis Dieviškasis... Jo širdyje užgimė demonas...
Aptemimo užgožtas karys, mirties viesulu sukosi po kiemą, o
demonas gerdamas kraują augo, stiprėjo, brendo ir įsišaknijo... Kvatojosi
ir žvengė...
Su savim pasiglemžęs bent trejetą nekrikštų, pervertas kelių iečių,
krito bulgarų milžinais, o bojaras, tarsi nepažeidžiamas keršto vilkiukas
- sukosi ir žudė... Kapojo jau net kritusius...
Net kai jau visi priešai paplūdę kraujuose ir išvertę akis gulėjo savo
pačių žarnose, demono kraujo troškulys niekur nedingo...
Demonui, kuris kažkada buvo bojaras Vukmiras, su dviem žirgais,
kurie nešė šį pasaulį palikusius bendražygių kūnus, išjojus iš kaimelio,
juos, keliu į kalnus - mirusiais žvilgsniais nulydėjo ant tvorų kuolų
pamautos akindžių galvos su tuščiomis akiduobėmis...
Per praėjusį vakarą, akimirksniu pražilęs karys, nuo iškritusios
rasos, šiek tiek atsigavo. Tiksliau atsigavo ne jis, o demono valdomas jo
kūnas. Jis lėtai atsikėlė:
- Palieku tave, sūnau, - ištarė sausu balsu, kuris labiau buvo panašus
į užkimusį tylų maurojimą, nei į žmogaus ištartus garsus. – Mes greit
susitiksim. Prižadu... O tu, bulgare... Globok ir prižiūrėk... Atsakai,
užkeikiu tave...
Kūną įgavęs demonas nusisuko nuo akmeninių kauburių ir nuėjo link
žirgų...
***
 Pasitaisydamas apsiaustą, vilkstinės vadas krestelėjo pečius. Pasikasė
pakaušį ir kreivai šyptelėjo. Scena iš tiesų priminė klounadą. Ikeris
Sudžiūvėlis kažką bandė aiškinti belaisviui, o šis, kiek pasukęs galvą, tik
abejingai žiūrėjo kažkur į tolį.
- Užsičiaupk.
Ikeris kaip įkaltas nukando paskutinį keiksmą ir sustingo.
- Kokia kalba kalbi? – laužyta frankų kalba prabilo vadas.
- Ne komprends, - tokia pat laužyta kalba ištarė belaisvis. –
Deutsch... alemane...
Vadas šypsodamasis linktelėjo ir Vukmirui nesuprantama kalba
kažką šūktelėjo. Neužilgo pasirodė tas pats už jo ėjęs apkūnus vyrukas.
Vokiškai jis, aišku, beveik nemokėjo, bet pusiau gestais ir lėtai
pakartojant kelis kartus vieną ir tą patį žodį - susikalbėti pavyko.
- Ar už tave duos išpirką? – išvertė Ikerio žodžius apkūnusis vyras.
Vukmiras atsikrenkštė ir riebiai sau nusispjovė šonan. Arčiau tos
vietos, kur stovėjo Sudžiūvėlis.
Pašnekovus apsupo ne tik vilkstinės vyrai, bet ir keli kaimelio
gyventojai, bei keletas paslapčiomis prasibrovusių bambizų. Kaimelio
aikštę gaubė tyla. Visi laukė. Visiems buvo smalsu. Šitiek žmonių, o
galėjai girdėti net zvimbiančią musę.
Akimirkai Vukmirui net pasivaideno, jog jis Žemaitijoje, kur žmonės
buvo lygiai tokie pat nekalbūs. Nors gal šie - lenkė ir juos...
- Ar žinai, kad tada jis su tavimi galės daryti ką nori?
- Klastingas šuo nieko daugiau kaip žudyti - nesugalvos, – paniekos
pilnu balsu ištarė Vukmiras ir paniekinančiai vėl nusispjovė, bet jau ant
Ikerio batų. Ir šis, visų juokui, sutrepsėjo, kaip koks kumelys.
Nežinia ką išvertė vertėjas, bet žiūrovai vyptelėjo ir net kažkiek
sušurmuliavo.
- Tu jo belaisvis... Net tavo padaryta... kchmmmm paslauga...
kchmmm. Žodžiu, kaip ir jo paslauga, - tarsi atsikandęs rūgštaus obuolio,
vadas piktai dėbtelėjo į Ikerį ir, čia pat, greitakalbe, subalmatavo
euskariška šnekta. Vukmirui niekas nieko neišvertė, bet ir taip buvo aišku,
kad vadas kažką šiam sudžiūvėliui pasiūlė.
Ikeris išdidžiai atsilošė, paniekinančiai dėbtelėjo į vadą ir pasukęs
galvą į Vukmirą, nykščiu braukdamas sau per kaklą, tarsi rodydamas kas
ano laukia, papurtė galvą:
- Ez (a.p.: bask. „ne“)
 Vadas piktai trinktelėjo sau per šlaunis ir suraukė lūpas. Buvo aišku,
jog jis nepatenkintas ir dabar net nežinojo, kaip garbingai išsisukti
nepažeminus savo autoriteto.
- Turiu reikalavimą, kurio, tu, comandante (a.p.: isp. - vade), negalėsi
atsisakyti, jei nenorėsi užtraukti gėdos ant visos savo giminės...
Vertėjas net sutriko. Kelis kartus net pabandė pasiaiškinti ar teisingai
suprato. Kai jau apkūnusis kontrabandininkas įsitikino, kad teisingai
suprato, gūžčiodamas pečiais ir skėryčiodamas rankomis, tarsi
rodydamas, kad jis čia nieko dėtas - išvertė.
Rodos ir taip aikštelėje vyravusi tyla, tapo dar tylesne. Visų akys
nukrypo į vilkstinės vadą, kuris suraukė antakius, suspaudė kumščius ir
piktai, klausiamai linktelėjęs, paragino Vukmirą tęsti.
- Reikalauju paskutinio pasmerktojo noro – „Dievo Teismo“. Aš,
pagal kilmę - laisvas žmogus, baronas. Idalgo. Jūsų tautai ir jūsų
žmonėms nepadaręs nieko pikto, metu iššūkį laisvam žmogui Ikeriui ir
reikalauju, kad Dievas būtų mūsų Teisėjas. Net laukiniai saracėnai ir
juodaodžiai iš Magribo glūdumų - pripažįsta šią teisę...
Žiūrovai sušurmuliavo ir daugelis pritariamai sulinksėjo, o vado
akyse net suspindo palengvėjimas – jis, tarsi giliai širdyje, net atsiduso.
Reikalaudamas tylos, komendantė kilstelėjo ranką ir šurmulys
aprimo.
- Kuo tu vardu?
- Aš turiu daug vardų.
- Kaip tave pavadino tavo tėvai?
- Vukmiras.
- Tai turi kokią nors reikšmę?
- Pasaulio Valdovas...
Tarp žiūrovų nuvilnijo juokas. Vienintelis Ikeris piktai dėbčiojo tai į
vadą, tai į Vukmirą.
- Aha... negeras vardas... Kokie kiti vardai?
- Keršto Angelas, Kraujabarzdis... Kanlı Sakal (a.p.: turk. Kruvinoji
Barzda)... Sangriabarba, - pridūrė kastilietiškai.
Vadas nustebęs išpūtė akis.
- Už ką gavai šį vardą?
- Žudžiau saracėnus. Daug saracėnų...
- Negirdėjau šio vardo. Niekas jo negirdėjo, - saikingai šyptelėjo
vadas.
 - Negalėjai girdėti. Tai už Dalmatijos. Osmanų žemėse. Kituose
kalnuose – už Vienos. Į rytus už Alpių. Išgirdę šį vardą nekrikštai
drebėdavo ir sprukdavo kaip išbaidyti kiškiai...
- Aš negaliu patikrinti tavo žodžių, bet randai ant tavo kūno - byloja
patys už save. Abejoti negaliu. Prieš viešpatį atsakysi, jei meluoji. Tad,
tebūnie Dievo Tesimas – tai tavo šventa teisė. Šį vakarą. Čia ir šiandien,
viskas turi baigtis. Rytoj, jei norime prašokti Ronsevalio slėnį, turime
iškeliauti. Ikeri Sudžiūvėli: ar girdi?
- Jis mano belaisvis!
- Nesutinki? – klastūnišku gyvatės balsu ištarė vadas ir čia pat
paniekinančiai šyptelėjęs, čia pat, per kažkada išmuštą iltinį dantį,
nusispjovė šalia savo kairės kojos.
Pasigirdo ir kažkokia replika iš minios. Kažkas nusikvatojo.
Nebuvo panašu, kad Ikeris šioje kompanijoje būtų labai gerbiamas
žmogus. Panašiau, kad labiau pakenčiamas dėl būtinumo. O gal jo
autoritetas dėl pažadėto lengvo reido, per kurį žuvo kontrabandininkų-
piemenų žmonės, smuko? Gal dar kas? O gal dar kažkas įsisenėjusio?
Tokiose bendruomenėse prie žmogaus prikabinta „šlovė“ ilgai jį lydi, net
tada, kai jau niekas nebeprisimena, kuo jis jos nusipelnė. Tiesą pasakius,
Vukmiras nežinojo atsakymų, bet jau suprato, jog jo žodžiai išgirsti ir jis
tiesiog įkvėpęs pilnus plaučius oro, lengvai ir lėtai atsikvėpė. Atlošęs
pečius, tarsi net ūgtelėjo. Niekam juoko nekėlė net jo senai netvarkytos
barzdos viena juokingai siūbuojanti kaselė.
Ikeris blykstelėjęs įniršiu ir išraudęs kaip vėžys, piktai treptelėjo
koja:
- Taip. Sutinku. Durklai su virve. Ginklus parinksiu pats! – tarsi
duodamas priesaiką, ištarė Ikeris, bet čia pat dėbtelėjo į Vukmirą ir
susisuko. Vukmiro veidas, tarsi buvo tas pats, bet bruožuose kažkas
nematomo pasikeitė: rodos net akys tarsi nusidažė kita spalva ir jis jau
nebebuvo panašus į tą susimąsčiusį laukinį legendinį tylųjį šiaurės
barbarą, kurį Ikeris matė San Sebastiane, ar į sutrankytą leisgyvį belaisvį,
kurį paėmė, kai jam pavyko iš pasalų trinktelėti per šio šalmą...
- Pssss... Ijitoak ijito bat da (a.p.: bask.: čigonas yra čigonas), – tarsi
nusivylęs išsiviepė vadas ir, tarsi užtvirtindamas savo žodžius, plekštelėjo
delnais per šlaunis. Atsidusęs ištarė: - Tebūnie!

***
 - Gospodžo, pani... – vyras su raudonai dažyta ožio barzda, įtraukęs
pečius, tarsi prasikaltęs berniūkštis, nevikriai, gniaužiodamas rankose
veltinio kepurę su plunksnomis, nusilenkė susiraukšlėjusiai kuprotai
senei. Iš šono pažiūrėjus, keista scena, sukrypusioje dūminėje kalnų
bakūžėje: prieš į žiežulą panašią moterį, kaip vaikigalis, lankstėsi
subrendęs augalotas vyras, kurio vienoje vietoje perkirstas jušmanas (a.p.:
jušmanas, rytietiško tipo žiedmaršinė, dažnai su įpintomis metalo plokštelėmis arba didele plokšte
saugančia paširdžius ir pilvą) buvo ištepliotas krauju. Jį dar didesniu ir platesniu
darė ant pečių užmesti trumpi lokio kailio kailinukai, kurie ne tik nuo
darganos ir šalčio, bet ir nuo kirčių ir dūrių, neblogai saugojo ir kaklą, ir
net pečius. – Paimkit mūsų vadą, bojarą. Jis dar kvėpuoja... Vos- vos.
Senė dėbtelėjo į susigūžusį vyrą, paraukė savo išsikišusią nosį ir
įrėmusi rankas į šonus, vos ne girgždėdama, išsitiesė.
- Nešk čia. Va te guldyk...
- Hvala pani, hvala... – aiškiai nudžiugęs vyras tankiai sulingavo
galva, pravėrė duris ir kažkam riktelėjęs, susilenkęs, kad nestukteltų
galva į žemų durų staktą, išsigrūdo lauk. Čia pat, prilaikydamas duris –
sustingo.
Tarsi to ir telaukdami, du tokie patys ginkluoti raudonbarzdžiai
žaliūkai su ant pečių užmestais kailiais, laikydami už apkloto, kuriame
gulėjo sužeistasis, kampų, įsiręžę įnešė jį vidun. Bandydami apsiprasti su
prieblanda, tankiai markstydamiesi, klausiamai sužiuro į nameliuko
šeimininkę.
- Čia, - susuktu nuo senatvės ir vargų pirštuku, žiežula parodė į
gultą. – Išlukštenkit jį iš tų „pancerių“ ir nešdinkitės iš čia. O tu, atnešk
vandens. Katilas ant židinio... Va...
Pirmasis vyras mikliai nuo ugniakuro čiupo bronzinį katilą ir išlėkė
laukan, o atnešusieji kūną, vikriai ėmė sužeistąjį vaduoti iš keliose vietose
perkirstų ir kraujais apšlakstytų plokštelinių šarvų, diržo, antpečių...
- Atsargiau, jūs, erodai, atsargiau... Švelniau... Ne rąstas, ne
pliauska čia jums, - bambėjo moteriškė. – Neškit iš čia tas savo
šlykštynes... O tu, ugnį po katilu pakurk... Ėėėė, ką darai? Marškinius
palik... Pati atmirkysiu, ką nematai, kad jie žaizdą užlipdė...
Moteriškė, savo komandas, laikas nuo laiko, patvirtindama kreivos
lazdos stuktelėjimu į plūktą aslą, komandavo ne blogiau kaip koks turkų
bėjus ar vokiečių hauptmanas. Ji nutilo tik kai sutreškėjo ugnis po katilu
ir pro moliu apdrėbtą skylę stoge nuvinguriavo baltas dūmelis.
 Moterėlė nuėjo prie staktos kabančios kažkokių žolių šluotelės, kažką
nuraškė, įmetė į katilą, po to nukėblino į kitą kampą, vėl kažką nuskabė
nuo palubėje kabančių kelių išdžiovintų žolių pundelių ir juos taip pat
sumetė į tą patį viralą. Čia pat ten įkrito ir kažkokia kreiva šaknis.
Šylantis vanduo nusidažė keista ruda spalva, tarsi į rakiją būtų įmesta
deginto ąžuolo skiedra.
- O dabar eikit iš čia. Laukit lauke. Jei reikės ką nors prideginti –
pakviesiu... Malkų prikapokit. Beržinių. Žinau aš jus... Prikaposit eglinių,
o po to uostyk tą dervą...
Bet paskutinių žodžių vyrai jau negirdėjo, jie susilenkę, vos tilpdami
pro duris, jau nešdinosi laukan...
Galbūt kraujasiurbys demonas, kuris išvijo bojaro Vukmiro sielą ir
apsigyveno vietoje jos, galėtų papasakoti, bet pats Vukmiras, net
kankinamas negalėtų pasakyti, kokiu būdu, vienišius keršytojas tapo
keršto ištroškusių pabėgėlių ir atskalūnų būrio vadu. Per nedidelį
pusmetį, jau link rudens, po visus kalnus ir slėnius, nuo pat Dirinos (a.p.:
upė) iki Dunojaus šiaurės rytuose, ir nuo Bačkos, Transilvanijos iki
Kosovo pietuose ir dar toliau, pasklido gandas apie skrajojantį būrį, kuris
pjovė, mušė ir draskė bet kokio dydžio turkų ir jų pakalikų būrius ir
gurguoles. Baisiausi būdavo nedidelių tvirtovių ar miestelių naktiniai
antpuoliai... Pakirdę į darbus žmonės tik rasdavo ant kuolų sumautus
žuvusius ir gyvuosius įgulų karius...
Sklido kalbos, jog tai galbūt net Laukinė Medžioklė, kuri persikėlė į
Balkanus... Bet visi žinojo, jog Laukinė Medžioklė medžioja ir žudo viską
kas pasitaiko jos kelyje, o čia priešas buvo išrankus: krito tik
persimeteliai, išdavikai, pomoklarai (a.p.: balkanšžų krikščionys perėmę
islamą, dabar jau laikomi, kaip ir etnine grupe ar, net tautele) ir, aišku,
osmanų pakalikai ir kariai...
Kalbos kalbomis, o daugumas išlikusiųjų ar iš nelaisvės išvaduotų
žmogelių, kuriems grėsė baigti gyvenimą ant kuolo, galėjo prisiekti, jog
būriui, veikiau vėliavai ar šimtinei vadovavo pats valakų grafas Drakula,
kuris eidavo į ataką ant galingo ugnimi alsuojančio žirgo. Jo skydas buvo
papuoštas kruvinais mirties angelų sparnais, o nuo aukų kraujo raudonai
nusidažiusių ir sulipusių barzdų, nuolatos kapsi kraujas... Lašai kapsi ir
plona srovele teka per jo krūtinę, šarvus ir palietę žemę – žybteldami
sudega... O jį lydi šimtas raudonbarzdžių galiūnų, kurių kiekvienas
mostelėjęs bent vienu pirštu - priploja po dešimt turkų...
 Pirmąją žiemą osmanai lyg lengviau atsipūtė: atakos ir niokojimai
sumenko. Kažkuriam laikui - iš vis nutilo. Net pasklido kalbos, jog
Kruvinasis Bojaras, kaip pavadino vietiniai, ar Kraujabarzdis - Kanli
Sakal, kaip jį praminė turkai, pasitraukė iš šių kraštų į Vengriją, o gal net
į Moldaviją ar toliau į Lenkiją... Bet jų svajos neišsipildė – su pavasariu
grįžo ir Kanli Sakalas (a.p.: Skalas – paukštis, šiuo atveju, niekuo dėtas: “sakal” –
turkiškai - barzda. Kaip pavyzdžiui “ak sakallı” – aksakalas - išminčius, barzdočius) ir
kruvinoji karuselė įsismarkavo su nauja jėga. Pavienės įgulos net nedrįso
kišti laukan nosies, karavanai ėjo su pačiu didžiausiu atsargumu, o pašos
organizuojami baudžiamieji būriai žūdavo arba dingdavo be jokio
pėdsako.
Didžiausią atgarsį, kuris, galų gale, pasiekė ne tik serbų pašos ausis,
bet net ir Osmanų Portą (a.p.: Turkų sultono kanceliarija, ji buvo skirstoma į kelis lygius.
Žodis itališkos kilmės žodis reiškiantis “Vartus” ar “Duris”. Kanceliarija tokį pavadinimą gavo
nuo vartų vedančių į ją pavadinimo: “Bâb-ı Âli„ – Aukštieji vartai – Aukštoji/Didžioji Porta),
buvo diplomatinės misijos į Vengriją ir Vieną suniokojimas. Negana to,
kad pražudė porą šimtų lydinčiųjų janyčarų, nesuskaičiuojamą kiekį
tarnų, penkias dešimtis ulifeli sipachų (a.p.: ulufeciyan Sipahi – sultano gvardijos,
rūmų apsaugos reguliarioji, profesionaliuoji kavalerija), tai dar ant kuolo pasodino ir
vieną iš Portos vizirių, belerbei-pašą, žymųjį aga Hasaną ibn Hataną su
visa svita.
Nežiūrint daugiau nei dosnios premijos už gyvą ar mirusį Kanli
Sakalą – pusantro šimtų altunių (a.p.: Osmanų leidžiam auksinė moneta, altunis arba
saltanėja, arba saltuninas – leistas 1454-1520 m. svoris 3,5 gr. aukso. vertė panaši kaip ir
Venecijos dukato arba Nyderlandų florino) bei sipachų būrio, įnirtingai ieškančio
Kraujabarzdžio, pašai nesisekė dar vienerius metus.
Atsiųsti sipachai iš savim pasitikinčios sultono asmeninės gvardijos,
beieškodami kalnuose Kanli Sakalo šimtinės, greitai pavirto į driskių
kompaniją, piktus širšinus ir budelių gaują. Jiems vadovaujantis paša -
galutinai pražilo ir vis dažniau pradėjo skųstis širdies diegliais, o į Portą
nepaliaujamu srautu plaukė skundai ir nusiskundimai. Užtat rankas trynė
į Veneciją ir Vengriją bei Šventąją Romos Imperiją traukiantys
kontrabandininkai ir pirkliai – jie pelnydavosi iš Kanli Sakalo pusvelčiui
parduodamų gerų žirgų, ginklų, užgrobtų šilkų ir kitokio gėrio,
nemokėdami mokesčių postuose išmuštai sargybai arba išvaikytiems
muitininkams.
Tačiau arba karo laimė Kanli Sakalą išdavė, arba aukštesniosios
jėgos nusprendė, jog jau laikas baigti – kraujo keršto skrydį...
 Sipachų būrio nebeliko... Tačiau ir Vukmiro – Kanli Sakalo būrio,
taip pat liko tik menkas trupinėlis, o pats efendi Kanli Sakalas buvo
perdurtas, keliose vietose apkapotas, susigavęs iš toli paleistą strėlę,
nukraujavęs ir jau besibarškinantis į Dangaus Vartus. Bet per kažkokį
stebuklą laikėsi. Net nežinia kas jo gyvastį prilaikė – gal demonas, o gal
angelas...
Ištikimieji bendražygiai jį net porą dienų gabeno tolyn į kalnus, į
beveik neprieinamą slėnį, kur gyveno paslaptingoji veštica (a.p.: serbų ir
bulgarų mitologijoje moteris demonas, kuri buvo pardavusi velniui sielą – raganos ar žiežulos, kai
kada žolininkės sinonimas).
Jau po to, kai buvo sutvarkytos, apdegintos, susiūtos ir sutvarstytos
žaizdos, šutvės, atnešusios Vukmirą pas žiniuonę vyresnysis, įvilko Kanli
Sakalo mantą į akmeninį nameliūkštį:
- Štai šitą... eeee... Va, čia bojaro Kraujabarzdžio daiktai, ginklai...
ėėė... Jo žirgo iki čion neatvesi. Mhm... jo... Va pinigai...
- Nesaugosiu aš čia tų jūsų pungulių. Jei neišgyvens, jam į kapą
viską ir sudėsiu... Chiii... Maistą ir vyną palikit. Ir eikt iš čia. Eikit...
Štiššš... – žiežula mostelėjo abiejų rankų plaštakom, tarsi mesdama
kažkokius kerus ir vyrai su trenksmais, barškindami ginklais ir trypdami
sabatonais (a.p.: šarvuoti batai) dingo už durų.

***
Vukmiras vartė didelio sprindžio, vienašmenį durklą. Jis labiau
priminė medžiotojų universalų peilį, nei patį durklą. Nors nė vienas veido
raumuo nesujudėjo, mintyse jis net šyptelėjo: jei jau žmogaus siela
purvina ir niekinga, tai jau visame kame, o ypač dievo Tesime. Jis
nematė, kaip kai kurie žiūrovai net su pasibjaurėjimu žvilgčiojo į Ikerį,
kuris sau ramiausiai, su panieka lūpose, savo būsimam priešininkui įdavė
tą „durkliuką“, o pats rankoje laikė porinę rapyros dagą, kuri dar prieš
keletą dienų priklausė pačiam Vukmirui.
Taisyklės tokią neteisybę leido, tad niekas neprieštaravo – ypač dėl
svetimšalio. Vienintelis išgelbėtasis jaunuolis, priėjęs prie vado, kuris
stovėjo su kaimelio vyresniuoju, kaip koks andalūzietis, mosikuodamas
rankomis, bandė kažką aiškinti, bet garbieji vyrai tik liūdnai palingavę
galvas, dėbtelėjo į Ikerį ir, kaip susitarę, vos ne kaip pagal komandą
sugūžčiojo pečiais...
 - Jis sukčiauja. Tai neteisinga!.. Po jo, kausiuosi aš! – suspaudė
kumščius jaunuolis.
- O Sudžiūvėlis tau įbruks dantų krapštuką, - eilinį kartą papurtė
galvą vilkstinės vadas. – Ne, šiandien dvikovų daugiau nebus. Draudžiu.
Nebent Ikeris tave iškvies... Viskas. Gana! Laikas.
Išgirdęs prieštaravimo nepripažįstantį toną, jaunuolis atsitraukė.
Vukmiras nesuprato ką vaikinukas kalbėjo su seniūnais, bet lūpų
kampučiais šyptelėjęs, lengvai šiam mirktelėjo. Šis net nelabai suprato ar
racas tuo jam norėjo kažką pasakyti, tad tik nervingai niūriai truktelėjo
pečiais.
- Virvę! – paliepė vilkstinės vadas.
Vukmiras laisva ranka paėmė vieną trijų sieksnių virvės galą ir
pamatęs, kad Ikeris kitą galą kelis kartus persuko per kairės rankos riešą,
pasielgė taip pat. Jis nežinojo kokia tai kova ir kokios jos taisyklės, bet
kiti dvikovos maršalo žodžiai (a.p.: iš sen. vok. - marahscalc – arklininkas arba lotynų
marescal – kalvis kaustantis arklius. Labai anksti (apie XIII a. Pradžią), tapo vyriausiojo vado,
kuriam paklūsta visi likusieji kažkokiame renginyje arba aukščiausieji karo vadai - generolai ir
likę vadai) Šiuo atveju, maršalas – tai vedantysis, aukščiausiais pirmininkas, vedėjas ir teisėjas),
kuriuos pusėtinai išvertė vertėjas, jam viską paaiškino:
- Kovotojas, paleidęs virvės galą, pripažįstamas pralaimėjusiu ir
atiduodamas nugalėtojo malonei. Kova iki tol, kol vienas iš priešininkų
bus nebepajėgus kautis arba žus... Andoni, išvertei? Gerai. Atsitrauk.
Vilksinės vadas, o dabar dvikovos maršalas, apžvelgė kaimelio, kurį
supo jau netoliese dunksantys uolėti ir aštrūs kalnai, pagrindinę aikštelę,
kuri buvo priešais akmeninius seniūno trobesius su labai žemomis
pagrindinėmis durimis (a.p.: baskai specialiai darydavo kiek žemesnes duris, kad
kiekvienas eidamas į namus pagerbtų šį namą ir šeimininkus. Praktikoje, galbūt, ne tik dėl
papročių, bet ir dėl šilumos taupymo, kuri aukščiau kalnuose ganėtinai aktuali). Perbėgo
akimis per susirinkusių vietinius smalsuolius ir savo vyrus, bei porelę
patyrusių ir gyvenimo išmėgintų vyrukų su paruoštais arbaletais: jie
stovėjo šiaip sau - dėl visa ko – jei kas pasisuktų nepageidaujama linkme
– svetimšalis, kaip svetimšalis, o ir Ikeris, ne dievo dovanėlė.
Čia susirinko visai visi. Ir dideli, ir maži, ir moterys, ir vaikai. Ypač
vaikai – beprasmiška buvo juos vaikyti... O ir kokia prasmė? Galbūt, tai
vienintelis kažko vertas reginys jų bevardžiame kaimelyje per visus
praėjus šimtą metų ir dar per visus būsimus šimtus metų. Jau suaugę
vaikai, kažkada, galės pasakoti sau pasakas, kurių herojų jau niekas tame
pasakojime nebeatpažins. Neliks nei vardų, nei pravardžių, nei išvaizdos
– beliks tik kažkokie pasakom apauginti siluetai...
Beveik visiškoje tyloje, dvikovos maršalas ištarė:
- Pasiruošę?
- A-ha, bai (a.p.: bask. – taip), - savo įpročiu suraukė savo ilgą nosį
sudžiūvėlis.
- Ja, si, - primerkęs akis ramiai linktelėjo Vukmiras.
- Pradedam... – labai ramiai, be jokio gyvasties balse, ištarė
vilkstinės vadas ir atbulom žengė arčiau gyvojo žmonių rato.
Vukmiras įsitempė, bet liko ramus. Jis šios dvikovos nepažinojo, bet
jo pusėje buvo sena ir daugiametė kario patirtis, ir dešimtimis
skaičiuojami mokiniai... Jis jau seniai apie kovas, kaip tokias net
negalvodavo – viskas jau seniai vykdavo instinktų lygyje... Netgi
atvirkščiai – jeigu pradėtų galvoti apie savo žingsnius ir elgesį, kaip kad
koks žalias naujokėlis – jam tai būtų daugiau pakenkę, nei pagelbėję.
Pakako to, kad suvokė, jog virvė yra ne tik saistantis dvikovininkus
pantis, bet ir suteikia naujų galimybių durklų-peilių kovoje...
Tuo tarpu Ikeris, kuris jautėsi gerokai pranašesnis vien dėl to, kad
laikė rankose buvusią Vukmiro dagą – beveik puskardį su tvirta kryžma ir
net pusiniu krepšeliu, kuris saugojo plaštaką, nuo priešo kirčių. Negana
to, jis užsimovė odines pirštines, kurių atlapai siekė net alkūnes. Jos
puikiausiai galėjo apsaugoti nuo lengvo užkabinimo. Net ir nežinia iš kur
jis tokias gavo... Be kita ko, Ikeris tokiose dvikovose jau turėjo patirties:
netgi savo atidirbtus, gal net nugludintus individualius smūgius.
Stebėtojai stovėjo susikaupę, beveik visiškoje tyloje, o dvikovininkai
vis nejudėjo. Akimirka sėlino kaip valanda...
Galų gale, Ikeris, tarsi tikrindamas ar Vukmiras nesustabarėjo,
truktelėjo virvę... Belaisvio ranka, pasidavė ir Ikeris, nieko nelaukdamas,
pirmyn atkišęs dagos smaigalį šoktelėjo. Jo taikinys buvo būtent kairė
Vukmiro ranka. Tame nebuvo nieko keisto: tai buvo peilių dvikova ir
jose, neretai suduodamas nesuskaičiuojamas kiekis smūgių ir padaroma
ne mažiau įpjovimų. Kartais, kai priešai apylygiai, tokias kovas laimi tas,
kuris pirmas iki sąmonės netekimo nenukraujuodavo... Na, o jei iš
sužeistos Vukmiro rankos pavyktų išlupti virvę – dvikova baigtųsi visiška
Ikerio pergale. Tada jau jo valioje būtų tyčiotis iš belaisvio, kaip
tinkamam.
 Bet smūgis nepasiekė tikslo: staiga kilstelta Vukmiro ranka virve
blokavo dagos kryptį ir nutraukė Sudžiūvėlio kėslus... Netgi dar daugiau -
Ikeris vos neliko be dagos: už virvės užkliuvusi dagos kryžma, vos
nebuvo išmušta iš rankos – pratusiam tik prie medžioklinio peilio ar kokio
baloko ar baselardo tipo durklo, be įspūdingos, kalavijo kirčius atlaikyti
skirtos kryžmos, niekšingam kalniečiui, kabaljero ginklas, vos neiškrėtė
lemiamo pokšto. Tad Ikerio, kuris čia pat gavo gintis nuo Vukmiro
kontratakos, čia galvoje praūžė suvokimas, kad pasirinko ne itin tinkamą
ginklą... (a.p.: bollock dagger or ballock knife – “vyriškasis durklas-peilis”, dažniausiai
dviašmenis, su charakteringa platėjančio kūgio rankena ir rankos apsauga, kuri primena du
kiaušinius. Badelare, basilard, baslard, baselardus, basolardus – prancūziškos-lotyniškos-vokiškos
kilmės durklas-peilis, dažniausiai dviašmenis, plokščia rankena, dažniausiai su haraktelinga
pusmėnulio pavidalo rankos apsauga ir praplatėjančiu rankenos galu, kad durklas neišslystų iš
rankos).
Blokuodamas ir čia pat atakuodamas, Vukmiras pabandė
suktelėdamasis visu korpusu pakišti ranką po virve ir peiliuku pasiekti
sudžiūvėlį, bet nepavyko...
O kovą Vukmirui reikėjo baigti greitai, nes dar po sužeidimų nebuvo
pilnai neatsigavęs, o šlubčiojanti koja dar buvo surakinusi ir vikrumą...
Tad, Vukmiras, paprasčiausiai spyrė – taikė į klyną, bet pataikė
kažkur į sudžiūvėlio šlaunį. Bet spyris nepraėjo veltui - judesys suveikė
ant šikniaus vyriškų instinktų ir šis nevalingai degntelėjo rankomis
klyną...
Racas, tarsi to tik ir telaukdamas - permetė atlaisvėjusią virvę per
piemens sprandą ir iš visų jėgų ją truktelėjo vertikaliai, o pusiau
sulenktoje rankoje atkišo peilį-peiliuką...
...pajuto kaip peiliukas susidūrė su priešininku, kraujas apšlakstė
rankeną, o jo paties daga - jam pervėrė šlaunį: Ikeris bestelti suspėjo. Bet
skausmas nebuvo aršus – ašmenys nesiekė kaulo: jie tik perpjovė raumenį
– nieko pavojingo.
Racas, vengdamas užgriūnančio priešo, paleido priešo kūne stirksantį
peilį ir leido Ikeriui laisvai griūti. Agonijoje kriokdamas Ikeris suklupo,
kelis kartus sutrūkčiojo konvulsijose ir sustingo vis besiplečiančioje
kraujo baloje...
Akimirką, visi, stovėjo sustingę, o po to, tarsi nuo skersvėjo gūsio,
staiga sušurmuliavo – tokia greita peilių dvikovos baigtis, buvo tiesiog
neįtikėtina.
 Dvikovos maršalas, reikalaudamas tylos, nors niekas labai ir
netriukšmavo, staiga pakėlė kumštį į viršų. Jis žengė link dvikovininkų.
Dėl visa ko, išspyrė dagą iš Ikerio rankos ir pritūpęs šali jo, pavertė jį ant
šono.
Ikeris jau buvo negyvas – mažasis peiliukas perpjovęs žandą,
sužalojęs nosį – stirksojo akiduobėje sulindęs net iki trečdalio rankenos...
Maršalas pakėlė nustebusias akis į Vukmirą:
- Ordalija įvyko (a.p.: lot.: ordalium, plačiąja prasme, kaip ir Dievo Teismas ar
Teisingumas).
Racas linktelėjo, pasilenkęs pakėlė savo dagerį, apčiuopomis
nusirėžė juokingai tabaluojančią barzdos kasą ir pasilenkęs ją padėjo ant
Ikerio vis dar kraujais plūstančio veido. Kaselė paskutinį sykį nusidažė
raudonai.
- Dabar galite mane žudyti, nes išpirkos nebus, - ištiesė dagą jau
atsistojusiam dvikovos maršalui, bet šis tik papurtė galvą.
- Ne, tau bus grąžinti tavo rūbai ir ginklai, ir pinigai, kurie dabar yra
(jei yra) prie jo diržo. Kiti Sudžiūvėlio daiktai, atskaičiavus ketvirtį mūsų
būriui, atiteks jo paveldėtojui, jo palydovui, - vadas linktelėjo į susigūžusį
jaunuolį, kuris pastoviai Ikerį sekė kaip koks šuniukas.
Kol vertėjas bandė išversti vilkstinės vado žodžius, pasigirdo pilni
pritarimo murmesiai. Žiūrovai jau pradėjo svarstyti dvikovos eigą, suskilo
į kelis atskirus būrelius, o kažkas ant peties atitįsė kokių dviejų kibirų
dydžio statinaitę, kurią visi sutiko su linksmu klegesiu.
- Bet keliausi su mumis. Dabar mums trūks rankų. Tolimesnis
perėjimas bus sunkus. Perėjus Pirinioak‘ą (a.p.: bask.: Pirėnai), netoli Lurdo,
galėsi keliauti kur nori. Jokia dalis tau nepriklausys. Nebent vyrai nutars
kitaip. Aišku? Gerai?
Vukmira abejingai gūžtelėjo pečiais. Jis puikiausiai prisiminė
Mamutės pranašystę, ir jam net nelabai buvo svarbu, kad liko gyvas...
Kaip kažkada... anuomet... Tarsi kitame gyvenime...
Likimas apsuko ratą - jo ir vėl, niekas niekur - nebelaukė...
***

Kanli Sakalui, Kruvinabarzdžiui, kiekvieną kartą atgavus sąmonę,

nuo kiekvieno krustelėjimo raižomam skausmų, užplūsdavo džiaugsmo
banga... Jis jau sveikindavosi su savo vyresniuoju sūnum, ant rankų
kilnojo jaunėlį ir kalbėjo dėkingus žodžius bulgarų milžinui, kad šis juos
prižiūrėjo...
Tik per vieną tokį prabudimą, išgirdo marmaliavimą:
- Ne, ne, tau ne laikas... Ne laikas... Ne, ne... Dar ne visus sūnus
užauginai... ne-ne...
- Leisk numirt, sene, - pusiau gargaliuodamas ištarė Vukmiras.
- Ne, ne...
Jau daugiau atgavęs jėgas, kai jau nebealpdavo, o tik bukai
žiūrėdavo į aprūkusius balkius ir lubas, Vukmiras bandė įsivaizduoti kaip
pakelia prieš save ranką, tačiau smegenys to įsivaizduoti nepajėgė. O jis
jau norėjo būti anapus... Bet kūnas ėmė savo ir randai, kartu su skausmu
- traukėsi. Kaip nekeista, kartu traukėsi ir demonas... Sunkiai...
Skausmingai, bet siela jį išstumdama lauk, po truputį ėmė viršų...
Demonas užleido vietą apmaudui...
Kažkas kryptelėjo ir lūžo...
Vukmiras suprato, kad teks jam su visa savo „kupra“ - gyventi
toliau. Kaip? Nesuko galvos... Gal taps kalnų atsiskyrėliu, vienuoliu
atsiskyrėliu, kiekvieną dieną maldaus mirties ir gyvens vardan tos dienos,
kai, pagaliau - ateis mirtis...
Tad, kažkur viduje be galo nustebo, kai po kelių mėnesių, gal net po
pusmečio, nutirpus sniegams ir sužaliavus kalnams, ir slėniams, į vešticos
lomą įslinko gera dešimtinė ginkluotų, raudonai barzdas išsidažiusių
žmonių.
Ragana-žiniuonė susiraukė, treptelėjo koja, palingavo galva ir
nusliūkino trobelėn, o Vukmiras, kuris ruošėsi kapoti malkas, su skalūnu
rankose, liko stovėti.
- Vade, mums tavęs reikia... – pagarbiai nusilenkęs ištarė pirmasis
atėjūnas – matyt visos tos šutvės vadeiva.
Vukmiras prisimerkė. Tarsi per miglą prisiminė, jog tai vienas iš
buvusio jo būrio žmonių. Būrio, kurio niekada nesaistė jokios priesaikos...
Būrio, kuris laisvanoriškai kažkada jį pripažino savo vadu... Būrio, kurį
jis vedė į kovas...
- Ne, - ištarė Vukmiras. – Baigta.
- Niekas nebaigta. Mūsų žmonės pranešė, jog šalia Skradniko eis
didelė gurguolė su nedidele seratkulų ir azabų palyda (a.p.: azabai -
reguliariosios kariuomenės dalis. Pėstininkai. Kartu su janyčarais sudarė karinių pajėgų
branduolį. Sudaroma buvo daugiausiai iš turkų, dažniausiai priimdavo pirmąjį priešo smūgį ant
savęs)...
 Vukmiras papurtė galvą.
- Mūsų jau penkios dešimtys. Žirgai apačioje. Na... Šita...
Nežinia ką dar būtų pasakęs atėjūnų vedlys, bet čia prasivėrė
vešticos trobelės durys ir laukan išskrido Vukmiro bascinetas su
pritvirtinta žiedine kaklo apsaugos mantija (a.p.: bascinet, bassinet, basinet,
bazineto - kupolo formos šalmas. Atskirai galėjo būti tvirtinamas ir antveidis – vienas
populiariausių šalmų vakarų ir centrinėje Europoje XIV-XV amžiuje – nuo pėstininkų iki
kavaleristų) - , paskui išlėkė dulkinas lokio kailis, o tarpduryje pasirodė
žiežulos pasturgalis. Ji, stenėdama ir krenkšėdamas, viena ranka tempė
didelį senos papelijusios antklodės ryšulį, o kitoje laikė Vukmiro kiličių.
- Še, - žiežula plokščia kiličiaus dalimi plojo Vukmirui per pilvą ir šis
paleidęs skalūną, gaudydamas kalaviją, abiem rankom prispaudė
makštyse gulintį kiličių. – Nešdinkis iš čia. Dink. Štiš, sakau. Daug darbų
dar tavęs laukia. Kci... Susiruošė čia jis mat vienuoliaut, kad tave kur...
kche...
Vyrams iš nuostabos net žandikauliai nukaro, o Vukmirui beliko tik
oriai susirinkti savo daiktus, čia pat apsirengti kelionei, žemai nusilenkti
vešticai ir palikti jos nesvetingą slėnį.
***
Žvalgai ar derybininkai turėjo duoti signalą, o iki tol, tam, kad galėtų
kirsti net dviejų šalių postų saugomo Ronsevalio slėnį, vilkstinei
pasiruošus kiekvieną akimirką išjudėti, reikėjo laukti net porą dienų.
Vyrams tai neatrodė kažkas tokio nepriimtino, o Vukmirui buvo ir iš vis
nusispjauti.
O ir patį slėnį, krentančiose sutemose, skubiai varydamas siaurais
aplinkiniais takeliais jam patikėtus du potokus ir asilą, menkai įžiūrėjo.
Aišku buvo tik tiek, jog žaliame slėnyje įsikūręs miestelis ar didelė
gyvenvietė, o pats slėnis apsuptas aukštų žaluma apaugusių kalvų, kurios,
matyt, turėjo kelias dešimtis takelių ir keliukų, kurie kaip koks raizginys
susipindavo slėnio centre.
Patamsiais kirtus akmeninį romėnų kelią ir slėnį, vilksnė pasuko į
šiaurės rytus ir, prieš pat akmenines uolas, nedegdama jokių laužų, įsikūrė
nakčiai.
Na, o kitą dieną, prasidėjo kelionė tikraisiais Pirėnų kalnais.
Akmeniniais, byrančiais, siaurais ir vingiuotais takeliais. Kartais net
neįžiūrimais, saugiai pasislėpusiais tarp uolų ir milžiniškų akmenų.
 Vilkstinė vis kilo aukščiau. Artėjo prie tolumoje, rytuose,
dunksančios sniegu dengtos, o gal tik debesimis apsuptos, viršūnės.
Neretai pasitaikydavo dar neišdžiūvusių, o gal ir neišdžiūstančių upių
kriokliai. Laimei, kad nė per vieną nereikėjo bristi. Bet dairytis ir grožėtis
nebuvo kada. Oras ganėtinai stipriai atvėso, labai dažnai teko eiti šalia
kokios nors prarajos, kilti ir leistis, vingiuoti kaip kokiai gyvatei.
Tačiau, kažkam iš Dangaus, matyt, pasirodė, jog vilkstinė per
lengvai keliauja. Vienas iš asilėnų, išsigandęs ne tai gyvatės, ne tai didelio
driežo, įkišo koją tarp akmenų ir ją susilaužė... Tad siaurame kelyje, kur
vos įsiteko nešuliais apkrautas keturkojis, šalia bedugnės krašto, teko
vargingai perskirstyti krovinį ir tik tada judėti tolyn... Tad suplanuotos ir
patogios stovyklavietės vilkstinė nepasiekė: antrą naktį teko praleisti be
laužų ir karšto maisto. Aikštelėje, kurioje jie nakvojo, kartu su gyvuliais,
buvo taip ankšta, kad vertėjo patausoti nelengvai čia gaunamą kurą ir
pakentėti be jokio viralo. Kramtė tik sudžiūvusią mėsą, kurią gausiai
užgėrė kalnų vandeniu ir keliais gurkšniais kažkokio deginančio ir
Vukmiro skoniui svetimu brendžiu.
Tik kitą dieną, apie pietus, kelias šiek tiek palengvėjo. Palengvėti tai
palengvėjo, pasidarė kiek platesnis, bet prireikė įveikti net du kabančius ir
siaurus tiltus, o tai reiškė, kad gyvulius reikėjo nukraustyti, pervesti, o po
to vėl apkrauti... Tik tiek, kad jau vakare, gavo karšto viralo, kurį vyrai
godžiai pribaigė šiam net nespėjus atvėsti.
Tą vakarą, racas nejučia pats sau suprato, jog visai padoriai įsipaišė į
šių rūsčių tylenių kompaniją. Tik tiek, kad vyrai su juo elgėsi kaip su
kokiu kurčnebyliu. Tačiau nesiedamas savo tolimesnio likimo su šiais
baskais arba gaskonais (a.p.: Gaskonų protėviai buvo kilę iš baskų pabėgėlių, kurie ten
apsigyveno spaudžiami vestgotų, o vėliau pateko frankų įtakon. Susiformavo vaskonų
kunigaikštystė (bask.: Baskoniako dukerria), kurios pagrindu prancūziškoji dalis po 864 metų, po
paskutinio Vaskonų kunigaikščio mirties, pragėta vadinti Gaskonija. Vėlesni Gaskonijos
kunigaikštystės valdovai buvo paveldimi), Vukmiras nors ir skyrė jau atskirus net
greitakalbe ištartus žodžius – nesistengė perprasti jų reikšmės. Ką veiks
atgavęs laisvę – dar nežinojo, tik miglotai planavo judėti arba į kurį nors
pietinės Vokietijos miestą, arba į Veneciją... Nors ir nelabai suvokė kam.
Karys iš jo jau ne koks... Be rekomendacijų kažin ar koks dožas priims
pas save. Tad belieka tik valkatauti? O gal bandyti pasivyti Antaną
Butrimą? Visą jų kompaniją? A-ha... Tik, kol pasivys, jis jau bus anapus
jūrų, o ten kur ieškoti? Ne... Ne išeitis... O ir už kelionę per vandenyną
susimokėti neturės iš ko. Grįžti į Žemaitiją? Variantas, aišku...
 Kitą rytą, vos pajudėjus, vyrai sunerimo. Na ir buvo ko. Net
nereikėjo vertėjo – kalnuose gimęs ir augęs Vukmiras - jų klastos dar
neužmiršo. Kaip ir gyvuliai, taip ir žmonės pajuto besitvenkiančią audrą.
Oras tarsi elektrinosi, tarsi tapo tirštesnis. Vėjelis, vis dažniau, nueidavo
dulkių sūkurėliais, o dangų traukė nevienodu greičiu judantys debesys...
Tad kuo greičiau reikėjo palikti šias uolas arba ieškoti prieglaudos - kitaip
gamta grasino visą vilkstinę ištaškyti po prarajas.
Racui, nepažinojusiam šių vietų, beliko tik pasikliauti savo
bendražygiais. Jis net nebandė gilintis. Ragino keturkojus, prižiūrėjo, kad
šie nesibaidytų, neatsiliktų ir nepanikuotų. Tačiau iki vėtros ar uragano,
kurie šiuose kalnuose kartais būna neįtikėtinai tūžmastingi, pradžios,
pasislėpti nespėjo. Į nuo kelio nesimatančią aikštelę, kur dunksojo siaura
olos anga, atkako jau siaučiant ganėtinai stipriam vėjui, kuris ore suko ne
tik ledo kristalus, bet ir dulkes, ir, net - smulkius akmenukus. Tai, kad ola
buvo didelė ir galėjo priglausti net trigubai didesnę ekspediciją, Vukmiras
sužinojo gerokai vėliau. Siaučiant vėjui, lietui ir smulkiems akmenėliams,
visų pirma, teko nukrauti keturkojus, juos, apimtus žvėriškos panikos -
per jėgą nuvesti pro plyšį oloje, po to vidun suvilkti visus daiktus ir tik
tada kažkiek atsipūsti...
Bet, galų gale, viskas buvo baigta ir iki paskutinės siūlės šlapias
Racas, pagaliau ramiau atsiduso. Oloje vyrai, iš čia rastų žabų (matyt
prieš tai buvę keliauninkai paliko) ir savų atsineštų malkų, jau buvo
pakūrę nedidelį lauželį. Blausios ugnelė liežuviai, tarsi žaidė šešėlių
teatrą, o vyrai, kaip kokios peraugusios skruzdėlės, ieškodami sausų rūbų,
knaisiojosi suverstuosiuose nešuliuose arba tvarkė į patį uolos galą
suvarytus gyvulius.
Vukmiras daug daiktų neturėjo. Greit juos pažino, pagal prie maišo
prikabintą savo rondašo skydą (a.p.: europietiškos kilmės apvalus apie 60-80 cm
skersmens metalinis skydas. Dažniausiai naudojamas pietų ir centrinėje Europoje nuo XV a.
pabaigos iki pat XVII a. vidurio). Tai buvo jo mokinio Antano iš Nakačios
dovana. Jis, aišku, net iš tolo nepriminė jo jaunystėje, raitelių kovose,
naudoto metalinio tarčo (a.p.: vok. Tartsche, lenk. Tarcz, pranc.: targa. Raitelio skydas
naudojamas nuo XIII a. iki XVI a. pabaigos. Charakteringas stačiakampės formos (kampai gali
būti suapvalinti) bet iš kitų tipų išsiskiria lašo formos išpjova, į kurią galima atremti ietį.
Naudojamas heraldikoje, kaip atskiras skydo tipas. Trikampis, lašo formos be išpjovos – ekiu
skydas. Pats žodis „targa“, dar gali būti naudojamas kaip pavezos tipo skydo sinonimas) arba iš
virbų pinto kalkano (a.p.: kalkanas, rytuose papilitęs iš virbų pintas apvalus įgaubtas
skydas su viduryje esančiu umbonu, kartais sustiprintas metalinėm juostom. LDK juos naudojo
karaimai, totoriai, piatygorcai), bet, kuris, gerai užsirekomendavo paskutinėse
kovose.
Skubėti jau nebuvo kur. Persirengęs, ir išgėręs puodelį karštos
kažkokių žolelių arbatos, ėmėsi valyti ginklus – ne, ne galąsti – šviesos
buvo per maža, bet daugiau juos sausinti. Nors gal ir to nereikėjo, bet
norėjosi užimti rankas.
Galų gale, visi prisnūdo. Laužavietę išdavė tik raudonų angliukų
žiburėliai, kai budintis juos pamaišydavo. Uragano staugimas anapus
olos, tiesiog migdė, liūliavo. Žmonės jautėsi saugūs ir pavargę, tad beveik
visi miegojo: kai kurie knarkė ar garsiai šnorpavo, net budintis
paknapsėjom ir sustingo. Įprastas kelioninis vaizdas – nieko ypatingo...
Tačiau Racas miegojo jautriai ir neramiai. Ne, jo nebudino jokia
nuojauta į kurią jam jau seniai buvo nusispjaut, o kažkaip neįprastai
„besilaužantys“ kaulai. Atrodė, kad sujautrėjo kiekvienas sanariukas.
Akis norėjo perštėti, jos tino ir atrodė tuoj pavirs į žėručio plokšteles. Jam
tai buvo neįprasta. Racas tik stipriau susisuko į antklodę. Atrodo - jau
pradėdavo snūduriuoti, kai kuris, netoliese esantis keturkojis,
nepatenkintas uragano garsais, supurkštavo ar sutrepsėdavo kojomis ir
akys vėl atsistodavo stulpu.
Galų gale, Vukmiras liovėsi mėginęs užmigti. Nebebuvo prasmės. Be
to, į galvą, tarsi kas pribėrė smėlio.
Kažkurią akimirką lyg vėl prisnūdo, galvose ėmė suktis vaizdiniai.
Jis lyg pradėjo grimzti į išganingąjį miegą, bet eilinį kartą kažkaip
kitoniškai sušnarpštus vienam iš mažųjų arkliukų, atmerkė akis.
Pasivaideno, lyg blankioje ugniakuro skleidžiamoje švieselėje atgijo
šešėliai. Pabandė nuvyti fantasmagorijas, bet jos niekur nedingo. Penki ar
šeši šešėliai, kurie pritūpdavo, kažkas šalia jų sugargaliuodavo,
suklapsėdavo, o jie tyliai pakildavo, tarsi sušokdavo kažkokį šokį ir vėl
pritūpdavo... Racas, kažkurioje sąmonės kertelėje, tarsi pajuto savotišką,
charakteringai metalizuotą aitrų kvapą – iki beprotybės pažystamą... O
arkliai jau pradėjo ir visiškai nerimauti, trypti kojom ir prunkšti...
Tačiau buvęs demonas, kaip nekeista – Vukmiro širdyje paliko
suvokimą, jog nėra stipresnio demono už patį...
Senasis karys lėtai užsegė kailio sagę po kaklu – neturint šarvų ir
kailis kartais apsaugą atstoja. Apsigrabaliojo kiličių, ištiesė ranką link į
maišus atremto skydo ir įkvėpė pilną krūtinę oro:
 - HAaAaailllAAaa!!! – ir čia pat pašokęs, apnuogino kardą, čiupo
skydą ir puolė šešėlius.
Netikėtai nuaidėjęs ir į uolas atsimušęs skardus balsas sutrikdė
„šešėlius“. Kai kurie jų, arčiau Vukmiro sugulę vyrai, pirma truktelėję
peilius ir durklus, nei atmerkę akis, pašoko ant kojų ir nesusigaudydami
apgraibomis, bandė susivokti...
Tuo tarpu Vukmiras kirto pirmam šešėliui, grįžtamąja eiga šonu
antrajam. Pastebėjo, kaip kažkuris iš šešėlių sujudėjo link jo ir visa jėga
skėstelėjo skydu... Pasigirdo duslus trinktelėjimas, o Vukmiras dūrė iš už
skydo... Pajuto, jog vienašmenis kalavijas kažką pasiekė ir
nesidairydamas liuoktelėjo link bandančio šonan ir link išėjimo mestis
kitam šešėliui, bet koja pavedė: ji netikėtai sulinko. Tuo tarpu kilo
armydėlis, triukšmas, kažkas suriko, šokinėjantis šešėlis susmuko...
Pasigirdo skambios komandos, bet viskas jau buvo baigta...
Mirguliuojanti deglų šviesa negalėjo apšviesti viso to niūraus vaizdo,
kuris liko po antpuolio. Tačiau, stovintis kraujo kvapas, keli šūkaliojantys
vyrai, kurie tikrino ar tarp sustabarėjusių gulinčiųjų nėra išgyvenusių, ir
kankinamo belaisvio riksmas, uolą pavertė į vieną iš Dantės pragaro
iliustracijų (a.p.: Dante Alighieri, 1265-1321 m., savo „Dieviškojoje komedijoje“ aprašė
pragarą).
Racas, tarsi nusišalinęs, atidžiai nuvalęs kiličių ir jį vėl sutepęs, o tai
nenuvalytas kraujas ant ginklo greit palieka korozijos akutes, liūdnai
dairydamasis, iš kažkur nutverta vytele, šiureno po olos aslą.
Staiga pasigirdo duslus smūgis ir sušvokštęs kankinys išleido
paskutinį kvapą. Nuo jo pakilo dvi žmogystos – vilkstinės vadas ir
vertėjas. Jie priėjo prie Vukmiro ir pritūpė šalia.
Vadas pakreipęs galvą sužiuro į keistai stiklines Vukmiro akis.
- Kas jie? – sunkiu balsu, nejaukią tylą nutraukė Vukmiras.
- Frankų lapurakai (a.p.: bask. - lapurrak – plėšikas, banditas). Dar nuo
Monforo laikų (a.p.: galvoje turimas Albigiečių karas arba kryžiaus žygis prieš Katarus,
kuriems vadovavo Simonas de Monforas Penktasis (1175 - 1218), pasižymėjo dideliu žiaurumu ir
užsitarnavo Oksitanijos gyventojų neapykantą ir didelę pagarbą tarp kryžiuočių dėl sėkmingų
žygių) Pirėnų prieigose palikti frankų tinginiai nieko geriau nesugalvoja,
kaip siaubti dorus gaskonus ir baskus, jų gurguoles, vogti gyvulius ir
užiminėti žemes... Gali būti, kad jie čia tykojo ne vieną dieną... O daugiau
tau žinoti nereikia.
Vukmiras linktelėjo galva ir, tarsi aidas, atkartojo:
- Nereikia.
 Vadas taip pat linktelėjo ir vėl nutilo. Deglo šviesoje, jo veidas atrodė
susiraukšlėjęs ,kaip skuduras ir pervargęs, lyg jį būtų kas kankinęs
nemiga kelias paras iš eilės.
- Prašvitus aš išeisiu. Man užteks, kad parodytumėte kryptį, - ištarė
Vukmiras ir pamatęs susidomėjimo ir nustebimo mišinį vado veide,
paaiškino: - Liko šeši žmonės iš dvidešimt dviejų. Jie nepajėgūs visus
perkrautus nešulinius keturkojus vesti per kalnus, todėl jums reikės slėpti
dalį krovinio. Taip? Taip. O kur jūs jį slapstysit – man žinoti nereikia...
Vado veidas atrodė neįskaitomas, kaip kaukė. Visa trijulė sėdėjo
tylomis. Prie jų susidomėję priėjo išlikusieji ir sustingo puslankiu. Vadas
giliai atsiduso ir kapotai, lyg būtų pats su savimi, mintyse baigęs
kažkokius debatus, ištarė:
- Duosiu tau vieną potoką. Tą rudą su balta dėme ir apsvilusiais
karčiais, - trinktelėjo sau per kelį vadas. – Ir du auksinius dukatus. Dėkoti
tau niekas nedėkos. Tu ir pats save gynei.
- Gerai, - linktelėjo Vukmiras.
***

Šauksmai, žvangesys ir riksmai, užgožiantys priešmirtinius riksmus ir

aimanas, dundėjo slėnyje, tarsi nesibaigiantis griaustinis. Prie
nepereinamų uolų prispaustas būrelis, kuris niekaip nenorėjo ištirpti ir
palysti po juos spaudžiančia zirhli neferų lavina (a.p.: Zirhli nefer – šarvuoti
janyčarai, kurie nešiojo piną komplektą šarvų), aršiai gynėsi.
Įspeistieji kovojo ne dėl pergalės, ne dėl išgyvenimo, o tik dėl to, kad
kiekvienas kovotojas su savimi nusineštų kuo daugiau priešų. Tačiau net
toks noras ir tikslas, blaivios sąmonės neužgožė ir patyrę
raudonbarzdžiai veteranai rikiuotės nesuardė. Netgi atvirkščiai – ji
atrodė nepalaužiama ir jau kuris laikas, laikėsi beveik be nuostolių.
Kaimynas dengė kaimyną, tiesiog jau seniai nugludintas „alkūnės
jausmas“ neleido nė vienam per daug išsiveržti į priekį ar pernelyg
atsitraukti atgal.
Janyčarus ragino jų karininkai, o pulko aga, sėdėdamas ant puikaus
ir grakštaus lengvai šarvuoto juodžio, piktai rėkavo savo pavaldiniams
grasinimus ir raginimus. Bet palaužti raudonbarzdžių vis dar nepavyko.
Staiga, perrėkdamas kovos triukšmą, pasigirdo riksmas:
- Bog sa namaaaaa!!! (a.p.: serb.: Бог са нама – Dievas su mumis!) – ir
suklikęs vyrukas iššoko iš glaustos rikiuotės – jo nervai nebeatlaikė.
 Viena ietis nuslydo per krūtinę saugančią plokštę ir įstrigo pečius
gaubiančiame kailyje; kita nuslydo šalmu, o vyrukas, rėkdamas kaip
paskutinis pasaulyje išlikęs šaitanas, išskėtęs rankas, čiupo ir rankomis
surakino, tarsi po pažastimis suspaudė dar po porą pikų. Šoniniai ir
antroje eilėje stovėję janyčarai kirto ietimis... Riksmą nutraukė
gargaliavimas, vyrukas su perverta krūtine, kaklu ir galva, pakibo ant
iečių, kurių janyčarai nenorėjo paleisti ir kratė bandydami jas
atpalaiduoti...
Akimirkai atsirado properša...
Pasinaudojęs šia sutrikimo ir sumaišties akimirka, Kraujabarzdis
Kanli Sakalas riktelėjo komandą ir stipriais, trumpais mostais iš po tarčo
su jau nuplėštom kraujo spalvos plunksnom, mosikuodamas vienašmeniu
kalaviju, žengė priekin... Akimirksniu susiformavo pleištas – kiaulė – kaip
šią rikiuotę vadino vokiečiai ir raudonbarzdžiai įsirėžė į šarvuotuosius
janyčarus...
Akimirkai pasirodė, jog penkiariopai didesnės pajėgos neatsilaikys ir
jas sutryps saujelė ryžtingai nusiteikusių ir gerai ginkluotų maištingų
krikščionių...
Nežiūrint to, kad Vukmiras užėmė keistojo keršytojų valkatų būrio
vado vietą ir toliau prie skydo kabino ryškiai raudonais dažais,
pagamintais net prie Raudonosios jūros (juos buvo radęs vienoje iš
atmuštų iš turkų pirklių gurguolėje) plunksnas ir tais pačiais dažais
dažėsi savo ilgą barzdą, kuri, skirtingai nuo likusiųjų, buvo supinta į dvi
kasytes ir žymėjo jo išskirtinumą – demonas taip ir nesugrįžo: antpuoliai
ir pasalos tapo nuosaikesnės, veiksmai labiau apgalvoti. Veržlumo neliko.
Kaip ir neliko sodinimų ant kuolų ar galvų movimo ant baslių... Užtai
smūgiai buvo tikslūs, kaip siuvėjos adatos ar batsiuvio ylos dūriai.
Osmanams ir vietininkams jie tapo juntami ir skaudūs. Tad nenuostabu,
jog buvo surinkti ir pašaukti geriausi raitelių ir pėstininkų būriai,
padidinta premija... Visai nenuostabu, kad atsirado ir išdavikų, ir
skundikų... Sustiprinti postai, prasidėjo žūtbūtinė medžioklė ir pasalos...
Po kažkiek laiko, jau kraujuojantis raudonbarzdžių būrys, buvo priverstas
trauktis link Moldavijos, kur siena dar nebuvo nusistovėjusi, kur dar
nebuvo sutelktos pakankamai didelės osmanų karinės pajėgos, bet, kur
jau, siautėjo lokalūs pasienio susirėmimai...
Ir nepavyko... Nežinia ar tai vienas iš juos medžiojusių janyčarų
būrių, ar tai buvo judantis ir turėjęs prisijungti prie pagrindinių pajėgų
būrys, bet raudonbarzdžiams susitikimas buvo netikėtas. Raitiems
prasiveržti iš beveik pilnos apsupties per iečių mišką - nebuvo vilties.
Teko stoti į beviltišką mūšį ir pradėti kovą, kirstynes. Teko kautis
pėsčiomis... Kautis ir žūstant pasiimti kuo daugiau su savimi...
Pasidavimas reiškė ilgą agoniją, kai gyvieji pavydi mirusiesiems... O
daugelis raudonbarzdžių, osmanų žiaurumą pažinojo ne iš nuogirdų...
...Osmanų rikiuotė, paklusdama savo vado įsakymui skilo į dvi dalis
ir, tarsi be pasipriešinimo davė „kiaulei“ kelią. Vukmiras, net kovos
įkarštyje suprato, jog veržimasis gilyn – taptų galutiniu jų žlugimu –
replių spaudimo jų būrelis neatlaikys ir kelių akimirkų..
- Atgal! Traukiamės! Traukiamės! Laikyti liniją! LI-NI-JĄ!
Tai buvo vienintelis būdas dar kažkiek išsilaikyti, nes nugarą saugojo
rieduliai ir miškas, tad didesnės pajėgos jų negalėjo apeiti. Bet turkų aga,
jei susivoks – pasiųs šaulius, kurie dabar negali šaudyti, kad nesužeistų
savų... Net keista, kad iš vis pradėjo kovą ne nuo šaulių. Nors ne,
nekeista. Kol lankininkai bandytų pramušti jų skydus ir šarvus,
raudonbarzdžiai, prisidengdami skydais ir tais pačiais rieduliais, galėjo
prasisunkti į mišką – ne tiek daug aga turėjo šaulių, kad galėtų juos
sustabdyti. Jam reikėjo juos surišti su tikra kova.
Nepilna šimtinė - tirpo... Negreitai, bet tirpo... Tai vienas
susmukdavo, tai kitas... Rankos ir kūnas iš nuovargio jau sviro,
žliaugiantis prakaitas temdė akis... Prašvilpė iš už šono atlėkusi strėlė ir
Vukmiro kaimynas surikęs susmuko... Priešų ietininkas pabandė išlaikyti
plyšį, bet racas smogė skydu ją kilsteldamas viršun ir pajuto, jog kritusio
vieton stojo kažkas iš užnugario...
Šimtinė susitraukė iki trisdešimties pervargusių karių... atsirado
erdvės ir aga iškart tuo pasinaudojo - ėmė lėkti strėlės...
Nuo stipraus ieties smūgio, tarčas skaudžiai atmušė ir galutinai
nutirpdė nuvargusią ir jau bejausmią ranką. Kažkas užkabino petį ir
Vukmiras pajuto šilto kraujo srovelę kuri atskiedė gausų šaltą prakaitą.
Kanli Sakalas sumaurojo, smogė pažeme pralindusiam ir
bandančiam rikiuotę sulaužyti lengvai ginkluotam vikrų asabui...
Pabaiga... Kojos tirpo...
Rago garsas? Turkai tokių nenaudoja! Kažkur pasąmonėje suvirpėjo
viltis...
Ir iš ties, netikėtai, kovos triukšmą nutraukė nepažįstamas rago
gausmas... Žemė suvirpėjo nuo daugelio kanopų, pasigirdo nauji riksmai
ir visiškai nepažįstami kariniai leliukavimai...
Janyčarai ėmė krikti... Pakriko... Darni eilė susiūbavo, keletas jų net
iššoko kaip išsigandę triušiai tiesiai ant raudonbarzdžių iečių ir
kalavijų... Ir staiga visi atsitraukė... Saujelė, gal penkiolika
raudonbarzdžių karių, tarp kurių jau nebuvo nė vieno sveiko, liko stovėti,
o po laukymę ėmė siautėti mirties viesulai...
Kažkokie, ant nedidelių į stepių arklius panašių žirgų, visiškai
nematyti lengvai šarvuoti raiteliai, kaip įnirtingų plėšrių žuvų būrys,
gainiojo bėgančius ir ginklus mėtančius janyčarus. Labai greit išsiskaidė
į mažesnius būrelius ir, nenulipdami nuo savo keistų žirgelių, pasklido
gainiodami bėgančiuosius. Raiteliai atrodė suaugę su savo žemaūgias
trumpakojais, bet stamboko kaulo arkliukais, kurie, tarsi medžiokliai
šunys, pasklido po visą laukymę...
Vienas po kito, išlikę raudonbarzdžiai, jau visiškai be jokių jėgų
smuko ant žemės ar sėdosi ant žemės. Vienas iš jų, net išskėtęs rankas ir
užvertęs galvą į dangų, kaip pamišęs, pradėjo garsiai kvatotis...
Kvatojimasis peraugo į isterišką kauksmą, kosulį ir užkimęs vyras suklupo
ir pradėjo tarti maldos žodžius...
Prie vienintelių dar stovinčių, Vukmiro ir gana stambaus kario,
prijudėjo porelė išsiskiriančių raitelių. Vienas, atsilikęs per pusę žirgo
korpuso, laikė Vukmirui nepažįstamą trikampę baltai raudonos spalvos
vėliavą su atvaizduotu į savo uodegą šaunančiu strėlę kentauru. Abu
raiteliai sėdėjo ant gana puikių ir, matyt, karui ruoštų rauncių (a.p.:
viduramžiais Vakarų Europoje arkliai buvo skirstomi į kelias rūšis pagal paskirtį: destrieris
(Destrier), rauncis (rouncey), kurserius (Courser), palfrėjus (Palfrey), darbiniai ar kinkomi į
vežimus, furgonus ir t.t. (Horse harness). Pirmi du naudojami karui ir kovai, kurseris daugiau
medžioklei, bet galėjo būti ir karui, palfrėjus – ištvermingas kelioninis ar daugiau tinkantis pirklių
luomui ir t.t.), su pusėtinais žirgo šarvais (a.p.: apsaugota tik kakta, kaklas ir krūtinė),
vokiečių tipo pilnais raitelio šarvais, kurie šiose vietovėse buvo itin
brangūs, su prie balno kyšančia bastardo rankena ir, panašu, kad dar
prikabintais arbaletais. Jeigu pirmasis raitelis ir turėjo kokią ietį, tai
matyt ji jau buvo arba sulaužyta į kokį šarvuotą janyčarą arba buvo
palikta stirksoti kokiame nors kūne.
Žirgas, pajutęs, jog raitelis nušoko žemyn, sušnarpštė ir kanopa
dunkstelėjo į žemę. Tuo tarpu raitelis numetė vadžias savo balne likusiam
palydovui ir ėmė sagstytis salado (a.p.: raitelio šalmo tipas, tapęs populiariu vokiškose
ir jas supančiose žemėse. Juos naudojo ir pėstininkai, buvo su antveidžiu ir be antveidžio,
saugodavo galvą ir viršutinę veido dalį. Apatinei veido daliai apsaugoti buvo naudojamas
goržetas) dirželius.
 Vukmiras atlaisvinęs veidą saugantį žiedinį tinklą, nubraukęs nuo
akių prakaitą, tankiai sumirkčiojo ir įsižiūrėjęs suprato, jog pradedantis
plikti vyras - visiškai ne vietinis... Neturėjo šiuose kraštuose ir aplinkui
taip mėgiamų vešlių ūsų ar gauruotos stačiakampės vokiškos barzdos –
veidas buvo atidžiai nuskustas. Akys giliai žydros, o nosis ir veidas gana
platoki. Vėjų nugairinta oda lyginant su šių vietovių gyventojais – per
blyški. Apatinę veido dalį slėpė goržetas, bet ir to, ką matė, Vukmirui
pakako, jog įžiūrėtų priešais save stovintį karo vadą. Ramų, valdžios
nesugadintą, be jokių gašlumo požymių ir, panašu, kad sąžiningai, net
prasčiokiškai atvirą.
- Butrimas iš Nakačios. Etmono Golšanskio vaivada (a.p.: Semionas
Jurjevičius Golšanskis. 1445-1505m, Lietuvos etmonas nuo 1500-1501 m., pasižymėjęs karo vadas
karuose prieš turkus/osmanus ir Krymo totorius) Khmmm... – dusliai krenkštelėjo
atėjūnas. Buvo panašu, kad jis kartu dar ir nusikeikė. Iškraipydamas
lenkiškus ar tai čekiškus žodžius, jis, tarsi juos mintyse vertė iš kitos
kalbos ir tarė labai lėtai.
Bet Vukmiras jį suprato. Apie Lenkijos karalystę, kuri dabar
pretendavo į Moldavų žemes ir jos sąjungininkę Lietuvos Didžiąją
kunigaikštystę, jis buvo girdėjęs. Tad sunkia linktelėjo galva ir prisistatė:
- Bojaras Vukmiras... Šitie, - Vukmiras paniekinančia mostelėjo į
nukautuosius janyčarus, tarp kurių jau rinkdami trofėjus braidžiojo
lengvai ginkluoti Butrimo raiteliai, - mane vadina Kanli Sakal...
Kruvinąja Barzda...
Vaivada nudelbęs Vukmirą nuo galvos iki kojų, tarsi jį pirmą kartą
matytų. Jis tik gūžtelėjo ir linksmokai ar ironiškai puse lūpų šyptelėjo:
- Negirdėti toks racas. Bet tokios vardas ne šiaip duda. Ar ne? Toki
karys man reikia... Labai. Mums reikia...Yypač tas, kas žinoti. Vietas. Čia.
Kchmmm... – vyras atsikrenkštė ir ištiesė metalo plokštelėmis kaustytą
pirštinėtą ranką paspaudimui, - Suprasti, bojarai Vukmiras? Su mumis?
Vukmiras apsidairė, giliai įkvėpė... lėtai iškvėpė... ir, tarsi
apsisprendęs - stipriai suspaudė beūsio vyro, būsimo Antonio Palankos
tėvo ranką...
***
Dar oloje prasidėjusi negalia, kuri, tarsi išgelbėjo racui ir, kai
kuriems kontrabandininkams gyvybes, baigė jį ir pražudyti. Šaltis krėtė
negailestingai, sąnarius suko, akyse plaukė ratilai, bet Vukmiras vis tiek
bandė eiti. Pasirėmė į be proto ramų arkliuką, kaip į ramstį, ir bandė
nepasiduoti.
Kelias palaipsniui vis leidosi žemyn, kažkur tolumoje jau plytėjo žali
ir kalvoti slėniai, kuriuos kirto Vukmirui nežinoma upė. Panašu, kad juose
jau yra ne tik viensėdijos, bet ir kaimeliai, miesteliai... Tačiau
keliauninkui visa tai jau buvo giliai vienodai... jis jau gyveno instinktų
pasaulyje. Jis tik su nedideliu palengvėjimu į save gėrė per vidurdienį
persiritusios saulės spindulius ir drebėjo, kaip drebulės lapas.
Net stebuklu galima pavadinti tai, kad ligonis pamatė iš akmenų
subertą ar tai sudėliotą stulpelį – piramidę. Tiesiog kalnai yra kalnai ir
visur jie turi bendrų bruožų – netgi čia – šiauriniuose Pirėnų prieigose.
Lygiai taip pat, kaip ir tolimuosiuose Balkanuose, žmonės pažymėjo
takelį, kuris nematomai atsiskyrė nuo tikrojo kelio. Kam? Keliauninkui,
pakeleiviui, prekijui... Tad ir Vukmiras greit pažino staigiai užsisukantį ir
krūmuose paslėptą nestatų užsisukantį kitapus uolos, keliuką.
Daugiau nebenorėdamas kentėti ir atsiduodamas likimui, Vukmiras
pasuko siauruoju keliuku...
Ne visada žmonės žmogui vilkais skalija, tad, kažkur giliai, tikėjosi
pagalbos...
Paskutinį ką prisiminė – tai nusivylimą...
Apleista gyvenvietė iš keturių ar penkių akmeninių trobesių ir kelių
pagalbinių statinių – buvo tuščia. Negyvenama...
Vukmiras pajuto kad praranda sąmonę ir tiesiog slystelėjo ant
dulkino kelio.
Vėliau, tarp tų košmarų, kuriuos prisiminė alpėdams, prisiminė tik
staiga užpuolusį gilų nustebimą... Prie jo pasilenkė veštica... Prieš žėručiu
spindinčias akis pasirodė ne kokio seniai žuvusiojo artimojo, ne nukauto
priešo ar kokio kankinio, o būtent vešticos veidas... Nustebo, ligotai
pagalvojo, jog jis dar tenai, kažkur Balkanuose ir viskas, kas įvyko – tai
sapnas, o dabar jis greit išeis į Anapilį, kur susitiks su artimaisiais...
Racas, beveik laimingas, pasinėrė į karštinės globą...
Antrojo prabudimo metu, tankiai markstydmasis, tarsi būtų išnėręs į
palengvėjimą. Pirmiausia tai išgirdo kažkokį plekšėjimą, tarsi šalia
teliuskuotų vanduo, o po to murmėjimą. Dar iki galo nesuvokdamas
aplinkos, Vukmiras akimis apmetė prieblandą, kurios, net kelios aliejinės
spingsulės nepajėgė pilnai išsklaidyti. Jis nesuprato, kur esąs. Tik tiek,
kad kaip per miglą matė, jog šalia akmeninio židinio, ant žemos,
beatkaltės kėdutės, stovėjo garuojančio vandens dubuo ar tai lovys, o virš
jo pasilenkusi, iki pusės nusirengusi moteris, bandė trinkti galvą. Miglos
ir šešėlių žaisme nebuvo įmanoma suprasti moters amžiaus, bet, buvo
panašu, jog tai ne kokia žiežula: siluetas atrodė tarsi nutekintas ir
stangrus. Moteris triukšmingai iš ąsočio pylė sau ant galvos vandenį ir,
spėjant iš murmesio, su neslepiamu pasitenkinimu.
Vukmiras su palengvėjimu jausdamas, kad sąnarių nemaudžia,
pasuko galvą ir sudejavo.
- Ouijjjii, - aiktelėjo moteris, čiupo nuo stalo lininius marškinius ir
prisidengė ganėtinai sultingai stangrią krūtinę.
Moteris viena ranka permetė savo juodus šlapius plaukus į kitą pusę,
prilaikydama marškinius prie krūtinės priėjo prie Vukmiro ir nubraukusi
drėgmę nuo rankos į savo marškinius, ją uždėjo ant ligonio kaktos. Po
akimirkos, pati sau linktelėjo ir pasiekusi nuo stalo medinį puodelį,
prinešė jį prie ligonio lūpų:
- Boire (a.p.: pranc.: gerti)... s'il vous plaît (a.p.: prašau).. vite (a.p.: greičiau), -
bakstelėjo puodeliu į Vukmiro lūpas.
Racas susiraukė ir pabandė pasikelti ant alkūnių. Jis net nustebo, jog
jam pavyko ne tik pasikelti, bet, net ir į rankas paimti puodelį.
Lėtais gurkšneliais išgurkšnojo dar šiltą, mėtomis ir valerijonu, ir dar
kažkokiomis žolelėmis atsiduodantį gėrimą. Čia pat susmuko ant savo
šiaudais kimštos pagalvės, akių vokai apsunko ir pasaulis vėl išslydo iš jo
pojūčių.
Kelis kitus prabudimus, jaunos moters jis jau nebematė. Net
pagalvojo, jog jam ji eilinės karštligės priepuolyje tik prisivaideno. Visą
laiką aplink ar netoliese, sukiojosi tik senė, kuri, kažkodėl, labai kvepėjo
ramunėlėmis ir lengvai juntamu medumi. Senė, jam pabudus, jį tai
pagirdydavo buljonu, tai kažkokiu gėrimu.
Vukmiras nesuprato, kiek prabėgo laiko, bet, galų gale, atėjo ta
akimirka, kai jis jau pasijuto atgaunantis jėgas ir be jokios pagalbos
atsisėdo ant gulto. Apžiūrėjęs save, tiek kiek sugebėjo, nustebęs suprato,
jog jis ne tik sulyso ir tapo panašus į šakaliuką ar kokią žardį, bet dar ir ne
itin maloniai kvepiantis. Nuo jo nosį gniaužiantis „ambre“ sklido ne
mažesnis, nei nuo Antano, Butrimo sūnaus, kai jis tada, dvare,
stebuklingai po mamutės užkeikimų atsikėlė iš ligos patalo... Vukmiras
net pagalvojo, jog, matyt, nuo tada, vaikis ir pradėjo neapkęsti tokių
užsisenėjusių kvapų, tad ir prausdavosi kiekvienai progai pasitaikius, tarsi
ta dvasna niekaip ir niekada taip ir neišsigaravo...
Pasirodžiusi kuprota ir paišina senė, kreivai nusišypsojo, kažką
sumurmėjo ir mostelėjusi, pakvietė eiti paskui. Vukmiras pakluso ir lėtai,
klibinkščiuodamas pralindęs pro duris, kurios čia buvo tokios pat žemos,
kaip pas baskus, atsidūrė lauke. Pasimarkstė nuo dienos šviesos ir
prilaikomas senės, atsidūrė akmeniniame priestate, kur, jo nebyliam
nustebimui, laukė švarus atvėsusio vandens kubilas, pakaitiniai
marškiniai, trumpos apatinės kelnės su raištukais jas surišti virš kelių ir
palčios kaimietiškos šiurkštaus lino kelnės.
Senė pajuodusiu ir susuktu pirštu bakstelėjusi į viską iš eilės,
nelaimėlį paliko...
***
Vukmiras, norėdamas greičiau atgauti jėgas, mankštinosi blogajame
kieme. Po truputį jautėsi atgaunąs formą, įgūdžius, rankos tapo vis
stipresnės ir miklesnės... Mankštindamasis, neretai pagalvodavo, kaip
anuomet, prieš kelis metus, rodos prieš visą amžinybę, turėjo jaustis jo
globotinis, Vukmirą vadinęs savo mokytoju – Antanas, o vėliau - Antonio
su pravarde Palanka.
Monotoniškai mosuojant sunkiuoju kiličiu, nejučia šyptelėjo
prisiminęs kaip anąkart, beveik prieš derą porą ar daugiau savaičių, kai
atsigavo ir nusiprausė, vakare netikėtai sužinojo, jog senė ir matytoji
moteris - tai vienas ir tas! Prisiminė, kaip iš lauko grįžusi senė, pasikuitusi
su kažkokiais raišteliais, staiga išsivadavo iš kupros, išlindo iš beformės ir
nešvarios, primenančios balachoną suknios, ir nesikuklindama Vukmiro,
pradėjo prausti ir šveisti rankas, veidą... Gana greitai, po gryčią pradėjo
sukiotis sunkiai nusakomo amžiau, bet visai nesena ir vikri moteris.
Vukmiras kaip ir nustebo tokiu pasikeitimu, nelabai suprato visų tų
išvaizdų keitimo, bet nusprendęs, jog tam, paaiškinimas, jau ne kartą per
savo gyvenimą susidūręs su keistais ir menkai suprantamais dalykais,
užgrūdo savo smalsumą į tolimą kertelę. O iš tiesų, tai istorija, kurią jis
sužinojo gerokai ir gerokai vėliau, kai jau bent pakenčiamai pramoko
frankų kalbą, buvo banali iki beprotybės: moteris, našlė, neišgyvenusi
vedybose net pusmečio, vyro kaime , į kurį nutekėjo, prasidėjus
epidemijai ir jos metu, visiems išmirus, buvo priversta grįžti į tėvų namus.
Čia, taip pat, ne kažin ką pešė – epidemija neaplenkė ir šio kaimeliūkščio,
kurį kaimeliu pavadinti - net liežuvis nesivertė... Po kurio laiko ji ir jos
promočiutė, garsėjusi visose apylinkėse, kaip žiniuonė ir žolininkė – liko
dviese. Per kelis kitus metus, senoji moteris išmokė savo proanūkę visko,
ko ši dar nebuvo išmokusi ir - pasimirė. O žmonės, su savo bėdomis - ėjo
ir ėjo... Pragyventi kažkaip reikėjo, o kur dėtis – nežinojo... Jaunos moters
už žolininkę ir žiniuonę nepripažino, tad šioji ir pasivertė į senąją
moterėlę... Jaunos mergelės kaimiečiai nebūtų pripažinę, o ji, pati viena,
be giminės, be užtarėjų – nebūtų išgyvenusi...
Tąkart, senė-mergina, sudėjusi karštą maistą ant stalo, gestais
paragino Vukmirą sėsti vakarieniauti ir kažko paklausi, pamačiusi jog
Vukmiras nieko nesupranta, kelis kartus ištarė šaukštu rodydama į jį ir į
save:
- Nom? Nom? Votre nom?.. Moi Maria...
- Vukmiras, - pagaliau suprato ko iš jo norima.
- Vu... mir? Vuky? – balsas buvo malonus, švelnus ir geranoriškas, o
duobutės skruostuose, kurias iššaukė geraširdiška šypsena ir
besijuokiančios akys, nuteikė šiltai ir jaukiai.
Vukmiras, savo pačio nusistebėjimui – taip pat šyptelėjo. Tuo metu,
jis net tuom nustebo - jis jau nebetikėjo, kad iš vis kada nors sugebės
šyptelt net lūpų kampučiais. Gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo:
- Maria... – pabandė pakartoti vardą.
- No-no! Machri...
Vukmiras čiaukštelėjo liežuviu ir pabandė padailinti liežuvį su
kreivai per nosį tariama „r“, kaip koks chazaras.
- Mahria...
- Vhi-vhi (a.p.: pranc.: oui – taip)...
Kaip nebūtų keista, atsiradus dar vienam žmogui ir baskų poniui,
mažajam arkliokui, penkių namukų kaimelis, tarsi atgijo. Jau nebeatrodė
kažkoks niūrus, susiraukęs ir dulkinas. Jį, tarsi apgaubė kažkokia dvasia.
Atsirado kažkokie garsai... Net, tos kelios vištos, vienintelės Mari
palydovės, ėmė kleketuoti kažkaip kitaip. Kažkas, neapčiuopiamai pakito.
Vienintelį tik, kad dieną Mari pavirsdavo į žiežulą ir Vukmirui
draudė rodytis lauke, kai kas nors ateidavo. Lankytojai buvo nedažni, bet
kai ateidavo – dažniausiai už visokius nuovirus ar patarimus, palikdavo
tai kiaušinių, tai medaus, tai mėsos ar dar ko nors, ką galima gauti ūkyje.
Pinigėliai, net variokai, buvo ypač reti...
 Bet taip buvo dar prieš kelias dienas, o tąkart, mankštindamasis su
kalaviju, senasis karys, staiga sukluso ir sunerimo. Jo ausis pasiekė
grėsmingas barnis, tarsi kelios moterėlės būtų susikibusios turgaus
aikštėje.
Vukmiras, tikėdamasis, jog smulkūs palei namo sieną lipantys
gubojos lapai jį užstos, atsargiai, iš už namo kampo, pasižiūrėjo, kas
darosi kieme, kur plūdosi dvi moteriškės.
Buvo panašu, kad jos plūdo Mari, kuri, kaip visuomet, pasivertusi į
žiežulą, stovėjo pasirėmusi į lazdą ir seniokiškai kinkavo galvą. Ne
užilgo, nebaigusi klausytis moteriškių, seniokiškai lėtai apsisuko ir ėmė
kėblinti šalin.
Viena iš jaunesniųjų, tamsiom drapanom apsirengusių moterėlių, nuo
tokio raganos elgesio dar labiau įtūžo ir, net, pradėjo nervingai trypčioti
kojomis: net šūsnis pasijonių suplevėsavo. Tuo tarpu, kita, panašu, kad
gerokai vyresnė, sureagavo dar kitaip: tūptelėjo, sugraibė akmenį ir
pašokusi sviedė į „senę“. Gerai, kad pataikė į netikrą skudurinę kuprą, bet
ir to smūgio užteko, kad Mari klupteltų.
Vukmiras neištvėrė. Taip vienmarškinis, su kiličiu rankoj, piktai
susuktu ir prakaituotu veidu, palaidais ir pusilgiais žilais plaukais iššoko
iš už kampo:
- Eaut! (a.p.: ouit! – Lauk!) – jis jau ganėtinai nemažai buvo
prisigrabaliojęs visokių frankų žodelių iš Mari, tad jau, net galėjo
sudėlioti netaisyklingus dvižodžius – trižodžius sakinukus pietų frankų
tarme. - Eaut! Eaut, hors d'ici!
Grėsmingas balsas ir laukinė išvaizda, įsakmiai ištiesta beginklė
kairė ranka, rodanti kur link reikia nešdintis, bei netikėtumas – mergas
pribloškė. Šios sustingo ir išplėtusios akis, tarsi pamačiusios demoną –
sustabarėjo. Joms iš rankų iškrito kažkokie nešuliai, akyse sublizgo
klaikuma, o pažiūrėjus į išžiotas burnas, atrodė kad jos virto į pamišusias
pamėkles.
- Hors d'ici! (a.p. pr. nešdinkits arba lauk)
Dar kartą kartoti nebereikėjo. Mergos, kaip paklaikusios furijos,
griūdamos ir rėkdamos, nukūrė keliuku žemyn. Atrodė, kad net pasijoniai
jų nespėja pasivyti...
Mari išsitiesusi ir jau nebevaidindama senės, palingavo galva ir
liūdnai pasižiūrėjo į Vukmirą. Atsiduso ir, tarsi pasmerkta, ištarė:
- Be reikalo. Dabar bus bėdos...
 Vukmiras nelabai suprasdamas papurtė galvą, bet moteris nesiteikė
aiškinti ir dingo namo viduje.
Tąkart, Mari, jau nebelaukė vakaro ir gana anksti nusikratė senės
drapanų, slankiojo liūdna, nekalbi ir susimąsčiusi. Vukmirui net nesiteikė
atsakinėti ar bandyti užmegzti pokalbio. Iš prigimties linksma mergina,
staiga sunyko ir susisuko taip, lyg jai iš tiesų būtų stuktelėję per šimtas
metų. Ji buvo panaši pasmerktąją, kuri laukia, kada gi, pagaliau, ateis
sargyba ir nuves ją į miesto aikštę ir pririš prie rato...
Galų gale, Vukmiras liovėsi kartoti savo bandymus ją prašnekinti.
Numojo ranka ir prieangyje sustingo pasigrožėti tolumoje tvyksinčių
žaibų ir pasiklausyti šilto lietaus barbenimo, o iškart po vakarienės
atsigulė. Mintys nesirišo su kita ir tiesiog tik plaukė ir tvyrojo kaip koks
dūmas. Galva buvo kaip parmušta, o nuotaika - ganėtinai slogi.
Per ketvirtą dešimtį persiritęs vyras, kuris, kai nustojo auginti barzdą
ir samogitų papročiu švariai skusdavosi, net dvigubai atjaunėjo,
kamuojamas neapčiuopiamo nerimo, negalėjo užmigti. Jis net šalia gulto
pasistatė kiličių ir pasidėjo durklą. Dienos incidentas jam nėjo iš galvos.
Mintyse keikėsi ir, kaip galėjo, burnojo ant savęs. Jautėsi kaip nebylys,
nes negalėjo išsiaiškinti, kas gi, galų gale - čia nutiko...
Vis dar mintyse beburnodamas, net nepastebėjo, kaip prie gulto
priėjo Mari. Tik smalsiai suglumo, kai pamatė jog Mari, staigiu judesiu
išsinėrė iš net pėdas dengiančių marškinių ir, likusi nuoga, be jokio
sutrikimo - užpūtė spingsulę...
Sušlepsėjo nuogos kojos ir šilta, švelnus kūnas, slystelėjo po
antklode. Senasis karys žiojosi kažką sakyti, bet jo lūpos paskendo
bučinyje, o naktis ištirpo begalybėje...
***
Mažutį baskų ponį, nukrautą įvairiausia manta ir net į maišą įvilktu
rondašo skydu, Vukmiras pririšo prie krūmo ir priėjo arčiau stačios,
išsikišusios ir neaukštais krūmais apaugusios uolos krašto. Atsistojo šalia
Mari, kuri nuo jos liūdnai žvelgė žemyn. Jis, suėmė jos pirštus, bet ji, juos
ištraukė ir, tarsi užuojautos ieškantis vaikas, tvirtai įsikibo jam ranką –
beveik ją apsivijo ir vienu pečiu prisišliejo jau sustiprėjusio senojo kario.
Apačioje, kiek tolėliau, ten, kur turėjo būti vienišas bevardis keturių
trobų kaimelis, kilo tiršti juodi dūmai. Vėjas atnešdavo neaiškias balsų
nuotrupas, tačiau pačių žmonių nesimatė. Net neaišku, kas ten degė, nes
trobelės buvo akmeninės. O tai, kas galėjo degti, žinant vilanų
praktiškumą, veikiau turėjo būti išgraibstyta, o ne sudeginta. Tačiau, šį
kartą – vilanai nieko negraibstė – jie degino. Degino viską kas galėjo
degti, netgi pintas tvoreles, kėdutes ir net šiaudus, o viską, kas galėjo
dūžti-daužė.
Racas, prisimindamas paskutinių dienų įvykius, tyliai, pats sau,
atsiduso...
Po tos keistos nakties, tarsi norėdama atsigriebti už visą beprasmiai
praleistą ar pragyventą laiką, Mari Vukmirui ramybės nedavė ir porą kitų
naktų... Ir net dieną... Ji tuo, tarsi, norėjo užsimiršti ar išvaikyti kažkokią
baimę, ji, tarsi, norėjo pabėgti ar pasislėpti nuo savo niūrių minčių...
Į senę ji jau nesivertė ir tarsi ko laukė... Vukmiras, tiesiog visa savo
esybe jautė, jog Mari kažko laukia, nerimsta...
Sužinojo į trečią dieną... Išėjęs už trobų ir norėdamas pasimankštinti
erdvioje aikštelėje su skydu ir savo kiličiumi, dėbtelėjęs į tolį, pamatė į
gyvatę panašią šliaužiančią procesiją. Pamatė ir, tarsi ant savęs pykdamas,
delnu plojo sau per kaktą... Na, kaip gi kitaip?! Tiktai taip!!! Save
pateisinti galėjo tik tuo, kad jis gyveno kituose kraštuose, o apie šių kraštų
raganų medžiotojus ir jų persekiojimą, girdėjo tik iš kalbų ir pasakų... O
sudėti vieną prie vieno – galėjo net bet koks čionykštis kvailas piemuo:
moterėlės parbėgo į savo kaimą ir sukėlė plepalų bangą apie įžeistą
raganą, demoną Vukmiro pavidale, o jų pasakojimus, tarsi patvirtino,
užvakar žaibai ir griaudėjimai... Maža kas dar nutiko? Užtektų, kad
netikėtai nugaištų karvė ar kokia višta, ar net pienas sugižtų, ar koks
pijokėlis, ar kaimo kvailelis galą gautų, ir visa tai būtų pripaišyta kalnų
raganai... Net jei apačioje ne inkvizicijos procesija, tai gero bet kokiu
atveju – tikėtis beviltiška.
Priekyje procesijos ėjo trys vienuoliai ar tai kunigai. Iš tolo buvo
sunku įžiūrėti. Vienas iš jų nešė kryžių su nukryžiuotoju, kitas,
laikydamas atverstą knygą, panašu, kad traukė giesmę ar tai vadovavo jos
giedojimui, o paskui, pėdino ginkluoti visokiais padargais kaimiečiai.
Nemenka minia su šakėmis, dalgiais, lazdomis ir, net, ilgais peiliais. Lyg
to būtų negana, paskui juos slinko ketvertas karių su alebardomis ir
apsiaustais, ant kurių buvo išpaišyti kažkokio miesto herbai. Matyt
procesija buvo oficialiai suderinta ir palaiminta. Vukmiras neįžiūrėjo,
kokio miesto herbai puikavosi ant sargybos apsiaustų, nes buvo per toli. O
ir žiūrėti nebuvo kada – racas paknopstom nėrė ieškoti Mari.
 Moterį jis rado nesunkiai, tačiau užgaišo, kol privertė ją skubiai
rinkti rakandus ir brangesnius daiktus, kurių ne tiek jau daug ir buvo.
Pradžioje, ji iš vis nenorėjo nieko klausyti ir net spyriojosi, bet, galų gale,
pakluso įsakmiam Vukmiro balsui, kai šis ant jos, netekęs kantrybės,
paprasčiausiai užriaumojo taip, lyg būtų užriaumojęs ant pusgalvių
netikšų kareivėlių. Laimei, moteris nesuprato svetima kalba mestų
keiksmažodžių...
Galų gale, nespėjo sugauti tik kelių vištų...
Mari parodė beveik nepastebimą takelį į uolas ir jie išėjo į kalnus.
Dažniausiai, bet kuris kalnų kaimas, turi savo slaptus takelius. Ypač šiais
laikais, kai plėšikai, iš karo paleisti kariai, brigandai, kurie net blogesni už
eilinius plėšikais virtusius vilanus ar servus, gali, bet kada, apsilankyti
„svečiuose“... O ir nuo mokesčių rinkėjų, kartais tenka sprukti...
Tad, dabar, Vukmiras stovėjo ant iškyšulio ir liūdnai kraipydamas
galvą, nejučiomis prisiminė, kaip prieš daugelį metų, panašiai kaip dabar,
tik kituose kalnuose, kitomis aplinkybėmis, su savo jaunėliu, stovėjo ant
Velnio pėdos ir žiūrėjo į osmanų darbelius...
Tik šį kartą ėmė apmaudas, o ne pyktis... Pyktis, kartu su demonu,
buvo išdegęs... Jis jau tiek kartų žiūrėjęs mirčiai į akis, kad suprato, jog
anapus, palygint su amžinybe, sūnums ir juos globojančiam bulgarų
milžinui - ilgai laukti nereikės. Kas čia tas žmogaus gyvenimas?
Akimirka? O prieš tai, kol su jais susitiks - dar daug ką teks nuveikti...
- Štai tokios tokelės... – kažkodėl žemaitiškai sumurmėjo.
- Kua? (a.p.: qoui – ką?) – pakėlusi akis į Vukmirą, paklausė Mari.
Racas šyptelėjo, išsivadavo iš merginos gniaužtų ir pasisukęs,
suėmęs Mari už alkūnės, švelniai nusivedė link ausis sukiojančio ir
uodega muses vaikančio baskų arkliuko...
________________
Autorius: Armanjako Šalis. Donatas
2018-2019 m. Vilnius
_________________________________________

Visos naujienos: https://www.facebook.com/profile.php?

id=100011374893573
 A.Š. Kūrinių ir vertimų biblioteka (baigti kūriniai):
https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-
bendrinimo.html