3 dalis. I skyrius.

Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš

Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas
buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę
akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių,
kas ir davė akstiną supasaulėti. Todėl jam grįžus jis nenorėjo būti atpažintas esant kunigas.
Pirmas pažįstamas sutiktas pirmoje už sienos stotelėje buvo studijų draugas geras
apžįstamas kun Antanas Meškėnas, kuris po studijų grįžęs į Lietuvą ir profesoriaująs.
Meškėnas trumpai nupasakojo pokarinę nepriklausomos Lietuvos padėtį ir kunigų padėtį
valstybės valdyme… Klausydamas Vasaris suprato, kad jis vis dar tebėra kunigas, nors
Meškėno kalba iš buvo jam juoką kelenti. Prašneko apie Stripaitį, Varnėną, advokatą Indrulį,
Liudo gimnazijos bedraklasį. Kaunas Liudui atrodė labai skurdus po Paryžiaus, ir nuliūdo,
nes tokiam “paryžiečiui” čia nelabai tinkama vieta. Liudas žino, kad čia atsivežė dvasios
negalavimą ir pirmoji naktis, kai jis sapnavo laikomas mišias ir per jas save kaltindamas, dar
labiau kankino save. II skyrius. Apsilanko pas prof. Meškėną, kur sutinka ir Stripaitį, kuris
papasakojo apie sunkų visuomeninį darbą agituojant ir sėdint Seime. Dar ginčyjosi ten buvęs
Indrulis, kuriam Liudas simpatijos nejautė, bet abu buvo draugiški. Po vidurkančio kun.
Meškėnas parašė Liudą už jį atlaikyti mišias, nes šis po vidurnakčio išgėręs, o Liudas ne, bet
Vasaris visomis išgalėmis stengėsi atsiginti pareigos, nes jau seniai buvo belaikęs jas ir tuo
nuliūdino profesorių. Kartu išėjo ir Indrulis ir pokalbio metu pasiūlė Liudui apsistoti pas save
ir pasigyrė, kad tu susižadėjęs su turtinga, gražia, meniška, protinga, išsilavinusia,
inteligentiška, nepasipūtusia amerikiete, o Liudas pašiepęs jo susižavėjimą ne tiek ja pačia,
bet jos namu, pasakė, kad rašąs ir gan rizikingai. III skyrius. Pabudo džiaudgamąsis, kad
nereikia laikyti mišių ir klausė savęs kodėl jam tai būtų buvę sunku.. Prisiminė akademiją kur
jau niekas taip nesaugojo kaip seminarijoj, todėl neretai laužydavo taisykles eidamas į
teatrą… Kaip mokėsi akademijoj ir dar labiau konfliktavo tarp poetoir kunigo… Ir pagaliau
pavyko ištrūkti į užsienį, išsivaduoti, bet jam nebuvo aišku nuo ko… Po kelių valstybių
apsistojęs Prancūzijoj ir gavęs apmokamą darbą atsovybėj, jis mišių nebelaikė. Nors
darydavo tai, kas kunigams buvo draudžiama, jis save išnagrinėjęs atrėsi sunkių nuodėmių
nedarąs. Ten jis jau atsikratė išviršinio panašumo į kunigą ir tuo džiaugėsi, kol pažįstami
nepasakydavo jam juo esant, bet jis dar nebuvo apsisprendęs visiškai mesti kunigystę, nors
kartais atšaudavo, jog kai įtikės savo talentu mes kunigavęs. Todėl grįžo Lietuvon dar
neapsispredęs ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kad niekas nežino, jog jis kunigas, bet
tėvynės vaizdas pažadino jo kunigo kerteles. Po sapno jis nenorėjo savęs liūdinti, todėl
nusiramino, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėmis atostogų dienomis, kadangi jis čia atvyko
direktoriauti katalikiškai gimnazijai, bet staiga atėjo pranciškonų vienuolis tėvas Severinas su
prašymu, kad sergąs vienas brolis ir reikalaująs ne vietinio konfesarijaus išpažinčiai, bet
Vasaris vėl atsisakė nuliūdinęs, bet anaiptol į beviltišką padėtį nepastatęs, vienuolį. IV
skyrius. Išvažiavo Liudas į gimtinę, bet stotį atvažiavęs pasitikti tėvas jo nepažino. Pakeliui
namo pasakojo kas ką žinojo: Liudas apie svetimas vietas, tėvas – apie karo nelaimes ir
naujienas Lietuvoj, taip pat paklaustas papasakojo ir apie Liuce, kuri jau trejetas metų
ištekėjusi už kito, nes daktaras Brazgys kare miręs. Ta naujiena, kad Liucė vėl ištekėjo,
Liudui buvo labai skaudi ir jam reiškianti, kad nutrūko jų draugystės saitai. Taip galvodamas
jis negirdėjo tėvo pasakojimų, kol po tylos tėvas neklausė, kad dabar jam tinkamiausia
klebonaut. Ir kai tėvas išgirdo, jog Liudas eis direktoriaut, susikrimto iš apmaudo, nes sudužo
jo puoselėtos svajonės matyti sūnų klebonu ir sakė, jog direktoriaus vieta ne kunigui, nes jau
buvo matęs, kokie tie kunigai gavę valdžią, bet atvirai to sakyti neišdrįso. Skundėsi tėvas
dabartiniais vargais ir norėjo pasakyti ši savo kalbos, jog jis nesupranta jaunimo ir yra
nusivylęs valdžia bie kunigais, kurie tarnauja ne Bažnyčiai, o Lietuvai. Ir Liudas tai
suprasdamas jautėsi kaltas, bet paguosti tėvui jam būtų reikėję visiškai pasinerti į
kunigavimą. Bet jis kunigu būti jau negalėjo, nes tai buvo su juo nebesuderinama. Pirmas
Aušrakalnio vaizdas ir tiesa, jog ten apkasai Liudą labai liūdino, be to, vokiečių buvo nupjauti
visi gražiausi medžiai, kurie puošė jų vienkiemį. Dabar jau niekas jo napasitiko šuksniais,
kaip anksčiau, ir Vasaris giliai susimąstė, kas jis toks esąs. V skyrius. Motina, pamačiusi, jog
Liudas neparsivežė nė vienos sutanos, nusprendė išvalyti jo kadaise paliktą seną. Motina
galvojo, jog Liudas pamiršo, bet jam prisipažinus, jog iki šventadienio neliks ir jam jos
nereiks, motina persigando, nes jau buvo sukvietę svečius į egzekvijas, kurias jis turės
laikyti, ir po motinos ašarų jis atsisakyti negalėjo. Bet Liudas jau treju metus net nebuvo
išpažinties, o tai yra sunki nuodėmė, bet pradėjęs nagrinėti teologiją, jis nusprendė, kad
sunkių nuodėmių visgi nebuvo jo gyvenime ir jis mišias laikyti gali… Kai po tokių pamąstymų
apsivilko sutaną, pastebėjo, kad jo įžūdžiai vaikščioti su ja dar neišnyko, o pamatę kunigą
džiaugėsi tėvai ir dar persimetė pora žodžių apie kunigus be sutanos… Net po nokturnų,
besiruošiant mišioms Liudas nesugebėjo pažadinti savy gailesčio už nuodėmes ir tik sakant
žodžius mea maxima culpa, jis persigando, kad šios mišios ir yra jo didžiausia kaltė, bet
toliau viskas ėjo sklandžiai. Po mišių seniai Liudui pasakojo apie dabartinę valdžią, kuri neva
juos apgaudinėja, o esant vokiečiant buvo viesai kitaip… Vasaris pajautė, kad jis ne kaimui
skirtas, kad jis niekada nesuprato ir nesupras kaimo žmonių… Jis dar labiau jautė savo
dvilypiškumą ir giliai sąžinėj jautėsi neteisus, bet save visaip teisino ir nusprendė, kad tegu
žmonės jį laiko tokį, koks jis yra, nors ir kokia būtų bloga ta nuomonė (bijojo, kad kaimiečiai
niekada nesupras, kodėl jis taip egliasi). VI skyrius. Atsikrausto pas Indrulį, eina klausyti
sumos, bet ne jos laikyti ir jam buvo keista, kad jis tik klauso ir džiaugėsi, kad jis vis dar tikįs
žmogus. Po sumos susitko Petrą Varnėną, kurį jau seniai norėjo susirasti ir Liudas paprašė,
kad geriau jo kunigu nevadintų… Varnėnas taip pat jam prikišo, jog reikėtų jau apsispręsti,
kuriuo keliu jis ketina eiti; ir dar ilgai jie apie tai kalbėjo, kad Vasariui reikia apsispręsti, o šis,
kad daug kliūčių tam yra… po to prakalbo apie Indrulį ir tą neva jo sužadėtinę amerikietę
Gražulytę ir namaža jis iš Varnėno apie ją ištraukė… Užėję pas Vasarį, Varėnas iškart
pamatė ant stalo Liudo rankraščius ir šis pasiūlė surengti poezijos ir muzikos, kadangi
Gražulytė grojo ir Vasaris norėjo su ja susipažinti, vakarą. Liudas turėjo darbo paredaguoti,
patasisyti savo kūrinius ir tuo pačiu metu vaizduotėje piešė amerikietės paveikslą. Iš
Meškėno gavo žinią, kad su juo nori pasikalbėti vyskupas, kad padėtų Liudui grįžti į senas
vėžias. Vasaris bijojo, kad jam neprikišinėtų jo padaryti dalykų ir ruošėsi gintis. Iš pradžių
Liudas primelavo apie savo kelionėse laikomas mišias, bet paskui vyskupas įspėjo viską, dėl
ko Liudas buvo sumanęs gintis ir nusiramino, neva jį supranta ir net neduodamas jam
kalbėti, bet kartu Liudas nurimo, nes nejautė dėl nieko baimės, kadangi vyskupas jau viską
žinojo… VII skyrius. Šeštadienio vakaras pas doc. Varnėną, kur susirinko apie 15 žmonių, ir
Liudas tą dieną nerimavo, kaip pasirodys tarp tų žmonių. Susirinkę ginčijosi apie poezijos
reikšmę ir ką reikia rašyti (Liudas tylėjo). Ir štai pasirodė Indrulis su ponia Genuliene ir
nepažįstamąją (amerikiete). Ji buvo kitokia nei Liudas įsivaizdavo, ji buvo tobula Aurelija
Auksė Gražulytė. Iš pradžių labai gražiai pagrojo Auksė, o po to Liudas pradėjo pasakoti
apie savo dramą, kurios jis dar nebaigė, apie karalių vedusį vaidilutę, taip užsitraukę
nemalonę ir įmesti į kalėjimą laukė, nes juos teisti galėjo tik sosto įpėdinis, jų sūnus. Liudas
pasakojo turinį, kartais paskaitydamas kelias scenas. Po kiekvieno veiksmo įsiterbdavo
klausytojai pasakyti savo nuomonę ir pabaigus skaityti prasidėjo ginčas apie pabaigą ir ilgai
tylėjusi prabilo Auksė. Ji pasakė, ką mananti apie kūrinį ir kokia jo prasmė, bet ginčai
nesiliovė, kalbėjo apie rašymo būdą.. Auksė tą dramą net susiejo su šiuo pasauliu, kas
daugumai buvo keista, bet įtikinama… Liudas džiaugėsi, kad šitaip visi diskutuoja dėl jo
kūrinio, o labiausiai jam patiko Auksės žodžiai. Vasaris džiaugėsi, kad Auksė priėmė jį kaip
kunigą ir susiejo jo dramą su tuo ir norėjo apie tai su ja pasikalbėti. Prie stalo Liudas su
Aukse buvo kaimynai, bet kalbos suregzti nepavyko, varžėsi,o Auksė pasirodė labai šiurkšti
Liudui ir jis palaikė ją pasipūtėle. Abu jautė, kad negerai išėjo, o ypač Auksė liūdo, nes ji
niekada su niekuo dar nėra taip pasielgusi, o ypač su tuo, kuriam jau tė nemaža simpatijos.
“Taip kartais neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.” VIII skyrius.
Vasarį paskiria į gimnazijos direktorius ir viešai pristato, kad jis kunigas. Tebegalvojo apie
pokalbį su Aukse.. Pasiįvairinti kasdieninį gyvenimą Liudas nusprendė apsilankyti operoje,
sezono atidarymo proga. Šalia jo atsisėda puošni pora, kuri kaip paskui pasirodė buvo
Liucija ir Povilas Glaudžiai. Liucija buvo kitokia nei Liudas paskutinį kartą ją matė..ne tokia
stora, elegantiška ir apie ją daug mąstė Liudas… Kai turėdavo laisvo laiko savaitgaliais
Liudas ilgai mąstydavo apie savo pasirinkimą ir kodėl jis grįžo neapsisprendęs, nes vis giliau
klimpo į kunigavimą ir savo dvilypumą. Apsilankė pas jį Stripaitis, pajuokavo apie mergas,
bet Liudui nepatiko, taip pat apie jų ryšį su kunigyste ir abu pasirodė neiną išpažinties ir
Stripaitis drąsino mėgautis gyvenimu… Buvo susipykę su Indruliu apie kunigų darbą
valdžioje, jų patikimumą, taip pat prakalbo apie tariamą Indrulio sužadėtinę, ir jiems
susipykus, Liudas pajuto, kad kuo greičiau jam reikia išsikraustyti. Prof. Meškėnas nuo pat
pirmos Liudo praleistos dienos Lietuvoj susirūpino jo likimu, tas atsisakymas laikyti mišias,
atsakymas tėvui Severinui, su kurio Meškėnas kalbėjo ir giliai buvo susipūpinęs ir galvojo
kaip Vasariui padėti… IX skyrius. Kadangi Auksė buvo perpratusi Indrulio ketinimus ją vesti
tik iš ambicijos, į jį nekreipė dėmesio, o šis tai matydamas buvo labai pavydus ir įtarinėjantis.
Jis įtarinėjo Vasarį, nes Auksei labai patiko jo drama ir ji neva gali persimesti į autorių, todėl
aiškiai norėjo išsiaiškinti jos ketinimus tiesiai to paklausęs, ir nors Indrulis sakė , kad jis
kunigas ir jo mylėti nedera, ji iš pyktumo atšovė, kad ir juos galima mylėti. Indrulis dar labiau
pyko ant savo draugo, o Auksei tas pokalbis davė susimąstyti ir ji dar labiau pyko ant savęs
dėl to šiurkštaus savo elgiasio. Pasakoja apie Auksės gyvenimą, jos praeitį, polinkius,
kilmę… Ji nuo pat mažens mylėjo Lietuvą kaip savo gimtinę, nors jos ir nemačiusi ligi 23
metų, bet nusivylus Kaunu po paryžiaus ji patriotizmo neprarado. Auksė vis labiau domėjosi
Lido kūriniais ir galiausiai paklausė Indrulio, kodėl jis niekada neatsiveda su savim Vasario.
Advokatas kaip įmanydamas melavo ir šmeižė Liudą, bet Auksės entuziazmas neišnyko. Jis
krimtosi dėl kai kurių savo žodžių, kai vos neprivertė jos pasakyti, ką ji mano apie jį, bet
pabėgęs jis visai nekentė Vasario. Auksė susimąstė, kad čia kažkas keista ir ji jautė, jog
kažkas artinasi ir ji laukė. X skyrius. Pagaliau sulaukęs Kalędų Liudas nusprendė aplankyti
Liucija Glaudžiuvienę, bet dar prieš tai visgi buvo pakviestas kartu su Indruliu aplankyti
Auksę. Pakalbėjo apie save, savo keliones, dabartį ir Glaudžius pasirodė be galo didelis
idiotas. Po to atėjo Vytukas, su kuriuo patėvis kalbėjo labai šiukščiai, taip pat gavo
pasiūlymą rytoj palydėti ponią į operą, nes vėras negalės ir jis sutiko. Atėjęs prieš operą,
pavakarieniavo, pakalbėjo su Vytuku apie jo žuvusį tėvą ir kodėl jis patėvio nevadina tėvo tik
ponu, o tai buvo dėl to, kad jis nelaikė jo savo tėvu ir nemylėjo kaip ir Glaudžius jo. Bet Liucė
paklausta dėl tėvo vadinimo, atsakė, kad tėvo vardo neverta teršti, nes jųsantykių negalima
vadinti tėviškais… Pakeliui kalbėjo apie pažįstamus, praeitį ir kad Liucija pagarsėjus
išgalvotais romanais gali nekaip atsiliepti Liudui, bet jam buvo nė motais. Grįžę kalbėjo apie
Glaudžių, jos nelaimingą santuoką su juo ir Vasario nesupratimą, kodėl ji ištekėjusi dar kartą,
kas jam buvo net skaudu… Prakalbo ir apie Vytuką ir kad Glaudžius jo nemėgsta, nes nori
savo sūnaus. Liudas džiaugėsi atnaujinęs seną draugystę. XI skyrius. Praėjus metams po
sutuoktuvių Glaudžius pasirodė toks beviltiškas ir nemylįs, nors Liucei nieko nešykštėjo ir
nebuvo pavydus, kas leido Liucei flirtuoti su daugeliu vyrų, ko pavydėjo kitos ponios ir
skleidė paskalas… Truputį apie Liucijos gyvenimą, jos džiaugsmą susitikus Vasarį… Liudas
spėliodavo kaip būtų jei jis nebūtų buvęs kunigas ir vedęs Liucę, bet dabar jis nejautė nieko
savo širdį. Dabar jo širdį žadino tik Auksė Gražulytė… Kartą užsuko pas jį Varnėnas, su
kuriuo kalbėjo apie poeziją ir gyvenimą, kuri labai liečia Vasario gyvenimą, prisimindami tą
vakarą, kai Liudas skaitė savo dramą, o Auksė taip įmantriai ją interpretavo… Pabaigoj
Liudas paprašė, kad dar kartą jį suvestų su Aukse ir nusprendė Varnėnas suorganizuoti dar
vieną poezijos ir muzikos vakarą. XII skyrius. Paskambinęs pakviesti Auksę į jo rengiamą
Naujųjų metų pobūvį ir taip išėjo, kad tą vakarą surengti pasisiūlė Auksė savo namuose, nes
pas labai erdvu. Tą vakarą buvo irgi apie 15 žmonių, o Auksės senyvas tėvas pasikvietęs
kelis draugus į jaunimo tarpą nesimaišė. Atsisėdęs prie salo, kur jam buvo paskirta vieta,
Liudas nudžiudo, kad jis vėl sėdi greta Auksės, kuri atsiprašė dėl savo storžieviškumo aną
kartą. Jiedu buvo labai draugiški vienas kitam. Prasidėjus šokiam Liudas pasisakė, kad jam
nelinksma, nes nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų tą džiaugsmą dalintis, o Auksė jį
interpretavo iš kalbos ir raštų… Vasaris nenoriai atsakinėjo į Auksės klausimus
išsisukinėdamas net eilėmis, kurias sugalvojo ekspromtu. Visą vakarą jie buvo drauge ir
laimingi. Prieš pat vidurnaktį netikėtai įsiveržė nekviestas Indrulis su draugu. Indrulis visą
laiką kreivai žiūrėjo į Liudą ir norėjo jį pašiepti, nes matė jo susidraugavimą su Aukse bei
keistai žiūrėjo į jos tostą, kuris jam apsirodė perfrazuoti Vasario žodžiai. Naujųjų Metų rytą
Liudas aplankė Liuciją, pakalbėjo apie Naujųjų išvakares, Auksę… Pasikalbėjo su Vytuku ir
padėti Liucės paprašytas sutiko jam padėti moksle. Pavakare netikėtai Liudą aplankė prof.
Meškėnas su tėvu Severinu. Severinas klausinėjo apie Liudo gyvenimą ir pasirinktą kelią ir
šiam atšovus gana griežtai prieš kunigystę, Meškėnas stegdavosi tai sušvelninti, kad
neįsižeistų Severinas, bet Liudas laikėsi savo nuomonės ir buvo gana šaltas. Atsisveikinę su
Liudu jie dar kalbėjo, ar tik nebus per vėlu jau Liudą gelbėt, nes Meškėnas norėjo dar
palaukti, kad Vasaris dar apsiprastų. Jiedu buvo labai susirūpinę. XIII skyrius. Pirmas Liudo
pasirodymas visuomenėje su moterimi – Aukse. Eidami namo jiedu kalbėjo apie Liudo patirį
su moterimis, jis viską prisipažino, net nežinodamas kodėl yra toks atviras su ja ir abu
suprato, kad jųdviejų keliai gali susilieti… Vasariui mokyti Vytuką labai patiko ir iš jo
naiviškumo daug sužinodavo apie Liuciją. Kartą netikėtai atėjęs, nes buvo mamos
paprašytas išeit, pasakė, kad atėjo kapitonas Raibys, su kuriuo ji turėjo romaną, bet Liudas
neišdrįso daugiau paklausinėti ir išpešti žinių. Vasaris vis dar galvojo apie praeitus laikus, jo
nepatirtą bučinį, kurio jis dabar labai užsigeidė, nes Liucę mtydavo labai dažnai. Dabar jis
daug galvodavo, lygindavo savo sutiktas moteris, svajodavo, nagrinėdavo savo
pasikeitimus… Pamilo Auksę, bet Liucei ir jai apie vieną kitą nieko Liudas nesakė.
Kalbėdami Liudas su Aukse jie dar nedrįsdavo savo santykių vadinti meile, nes ir ji jautė
kažką, kadagi Liudo visai nebesivaržė. Prakalbo ir apie Liudo poeziją, kuri Auksei pasirodė
labai nenetūrali, per daug perkeltinių reikšmių, bet Vasaris nesiginydavo, nors ir manydavo
kitaip… ir kaip jis jai paskaitė paprastais žodžiais parašytą eilėraštį, ji labai nudžiugo, nes
kaip ji manė, šį eilėraštį galės suprasti ir visai nieko nenusimanantis apie poeziją. Liudas
džiaugės, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra žmogus, kuris bando jį įspėti, suprasti, kad
nėra atsiskyrėlis ir jam gyvenimas palinko į kitą kryptį. XIV skyrius. Sekmines Liucija Liudui
pasiūlė praleisti su ja ir keletu kitų jos pažįstamų plaukiant valtimi Nemunu ir Liudas sutiko, o
kai tą dieną praleisti kartu pasiūlė Auksė, jis jai pamelavo, kad važiuos pas tėvus. Vienintelis
pažįstamaskateryje buvo Indrulis, kuris vis dar nekentė Liudo ir jį įžeidinėjo ir Vasaris niekur
negalėjo pritapti. Vasaris manė, kad dabar Liucė tikrai viską sužinos. Sustoję miške, Liudas
su Liucija kalbėjo apie praeitį ir Liudas ja pradėjo žavėtis dar labiau, bet sau pasakė, kad
senosios Liucės nebėr ir kas buvo nebegrįš… Grįžtant Vasaris gėrėjosi gamta ir primygtinai
jam teko lydėti Liucę namo galvojant apie Auksę. Pas Liucę kalbėjo apie tai kas būtų, jei jis
nebūtų buvęs kunigas ir po kiek laik jis ją karštai pabučiavo. Grįžęs namo dar ilgai mąstė
apie tą pokalbį, Liucės žodžius, jo keistą potraukį… XV skyrius. Liudas laukė žinios iš
Auksės, kai sužinos visą tiesą iš Indrulio ar iš kitų lūpų. Bet baigiantis savaitei, pas jį įsiveržė
Auksė su alyvom ir jie prisipažino mylį viens kitą, bet dar turi palaukti, ar kas pribręs… ir šiuo
palankiausiu momentu Liudas neišdrįso prisipažinti melavęs ir dar labiau melavo… Nuėjęs
pas Vytuką patikrinti uždavinių, jis neįstengė būti tvirtas tik darbui, nes pati Liucija jį
pabučiavo ir sakė lauksianti jo baigus jam darbą. Trumpai šnektelėjo, paprašė Liudas jo
nebevadinti Pavasarėliu, ir netikėtai pasirodė pora svečių: Indrulis ir dabita iš katerio, kurio
pavardės Liudas nežinojo. Indrulis buvo labai įtarus ir įžvalgus… pastebėjo, kad Liudo peties
moters plauką ir pudros, bet per vėlai apsižiūrėjęs Liudas buvo pajuoktas ne tik Indrulio, bet
ir dabitos Aleksandro. Dabar Liudas jau neabejojo, kad paskalos pasieks Auksę. Pirmas pas
Liudą atbėgo Stripaitis ir kalbėjo apie moteris ir paskalas, kurios ėjo iš Meškėno. Tokį patį
įspėjimą gavo ir iš Varnėno, kad neverta teptis dėl tos Glaudžiuvienės, prastos reputacijos ir
pan. Dėl tų preikaištų Liudas supyko ir prieštaravo, jog visotinės normos jo nedomina… Po
poros dienų Liudui paskambino Auksė ir paprašė neatidėliotinai ateiti pasikalbėti, ir jis
suprato, kad ji jau viską žino. Vasaris išvadavo Auskę nuo kančios pasakyti viską ką žino ir
jis prisipažino. Liudas nesigynė, bet bandė paaiškinti kodėl taip pasielgė, melavo, buvo su
kita, bet svarbiausias klausimas buvo ar jis bučiavo Liuciją ir jam tai prisipažinus Auksė labai
nuliūdo, ir nors Liudas sakė, jog santykius su Liuce nutrauks, ji tuo netikėjo ir nusprendė
vasarai išvažiuoti atostogų ir grįžus pažiūrėti kaip viskas bus, nes dėl visko kaltas buvo tik
Liudas ir jis pasižadėjo atlaikyti jos išbandymą ir jų išsiskyrimas buvo toks, tarsi jie daugiau
niekada nebesusitiks. XVI skyrius. Liudas pasiryžęs savo tikslą pasiekti – išsiskirti su Liucija,
bet kaskart nuėjęs pas ją Vytuko darbų tikrinti jis negalėdavo su ja nepabūti. Pamąstymai ką
reiškia meilė… Prisimina Auksę ir išsiąiškina, kad ryšys tarp jo ir Liucijos anksčiau ar vėliau
vistiek būtų nutrūkęs, nes ji nublanko prieš jo akis. Sklandžiai pasibaigus Vytuko
egzaminams, ko Liudas labai laukė, pagaliau nusprendė jų ryšius galutinai nutraukti ir nuėjęs
pas ją viską išdėstė, vienas kitam kai ką prisipažino, padiskutavo ir abu supratę, jog kitos
išeities nėra kaip suaugę ir geri draugai atsisveikino. Išėjo Liudas neatsigręždamas iš
Liucijos namų, bet pasuko ne namo, o link Aleksoto… ėjo pakrante, po to užlipo į šlaitą,
apžvelgė Kauną, Nemuną, kažką sugalvojo apie didmiestiškos civilizacijos demoą, kuris jau
aprėpė Kauną, Liuciją ir kėsinasi į jį, ir nužingsniavo namo. XVII skyrius. Visą vasarą Liudas
svarstė apie savo pasirinkimą, nagrinėjo savo vidų, santykius su Aukse, suprato, kad jei
norėtų tai dabar būtų pats metas grįžti prie kunigystės, nes jau įprato tai daryti, ir atostogas
nusprendė praleisti Nidoje, kur joks pažįstamas netrukdys svarstyti svarbių klausimų. Liudas
nors ir labai norėdamas, žinių apie Auksę neišgirdo. Prieš išvyką į Nidą nusprendė Liudas
aplankyti savo tėvus ir šįkart jau įsidėjo savo sutana, nes žinojo, kad reiks laikyti egzekvijas,
kurios ir vėl buvo išgirtos, ir dirbo kitus kunigiškus darbus, o tėvas apgailestavo, kad Liudas
nežada nė šįmet grįžti į parapiją. Nors ir visi Liudo darbai buvo tikros šventvagystės,
veidmainiavimas, bet jis buvo vienintelė tėvų atspirtis, be kurios jie netektų prasmės gyventi.
Ir kartais jis jau norėdavo būti paskirtas į kurią nors parapiją, nes kaip peilis rėžė jam širdį
tėvų kalbos, kas būtų jam nesant kunigu ir jis pyko, kad tarp jo ir tėvų atsirado kažkokia
nesusipratimo skraistė. Nuvažiavęs į Nidą jis džiaugėsi ramybe, laisve, visa aplinka… bet
galvoti jam nepavykdavo, nes atsigulęs ant smėlio jis tiesiog žiūrėdavo į debesis ir nieko
negalvojo. Kai būdavo apsiniaukę, jis rašinėdavo, turėdamas naujų minčių ir paskatų. Vieną
naktį jis ėjo pasivaikščioti žinodamas, kad pasivaikščiojimas bus ilgas ir netikėtai prie vienos
kalvos jis netikėtai susitiko Auksę, kuri būtų pro praėjsu kaip nepažįstamoji, bet buvo
atpažinta Vasario. Būdami Nidoj jie kartu vaikštinėjo, kalbėjosi kas abiem glūdi ant širdies,
Liudas išpasakojo viską ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį visiškai suprato ir padėjo dar
geriau susivokti ir net liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia…
Liudas po to įgavo naujų jėgų, vilties, pasiryžimo. XVIII skyrius. Prasidedant naujiems
mokslo metams, Liudas buvo griežtai užsispyręs mišių nelaikyti ir jokie kapeliono ir
primininko įkalbinėjimai ir nepasitenkinimai nepadėjo, nes Vasaris norėjo, kad visi suprastų,
kad jo kunigystė yra klaida. Jis prisiminė Auksės žodžius apie meilę, pats žiūrėjo į savo vidų,
norus ir į šeimą, kurios jis nenorėjo, nes jam užteko tik meilės, nes prisiminė, kaip kartą
girdėjo iškoneveikiant ekskunigą. Ir kartą Auksė tiesiogiai iškėlė vedybų klausimą, kuris
sukėlė didelį nesusipratimą, nes abu buvo rimtai užsiėmę pozicijas… bet literatūriniai
laimėjimai Liudui kėlė daug vilčių ir stiprino jo apsiryžimą eiti keliu į išsivadavimą, grįžęs iš
atostogų jie atidavė teatrui savo dramą, kurią suvaidino prie Kalėdų šventes. Visi buvo
sužavėti premjera, per antrą pertrauką jį atėjo pasveikinti net pats Indrulis, kuris vėl ėmė kibti
prie Auksės savo meilikavimu.. po trečio veiksmo Liudas buvo išprašytas užlipti ant scenos,
kur gavo daug gėlių ir aplodismentų. Kritikai dramą įvertino palankiai, net katalikų kritikai
palankiau į ją žiūrėjo, nes autorius savas žmogus, tačiau buvo ir nepalankių minčių iš
katalikų, apie kurias jam ir papasakojo Meškėnas, apsilankęs po poros savaičių, kada
susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Profesorius pasakė, kad “budėjimo taryba” rado
erezijų, nepadorumo, ir kad nepadorūs šokiai, kurių jis nerašė, priskaičiuojami jam, bet
Liudas net supyko ir prašė tai tarybai perduoti, kad kaip jie prašė, savo veikalų į cenzūrą
neduos, neklausys jų draudimų eiti į teatrą ir tausodamas savo ir vyskupo nervus, pas jį
aiškintis neis. Išėjo Meškėnas susirūpinęs ir išsigandęs, kad Liudas taip nukrypo nuo
padoraus kunigom ir nuėjo apsisųsti tevui Severinui, kuris laikė savo pareiga padėti Liudui,
bet profesoriaus nuomone, dabar dar nepalankus tam metas. Netrukus Liudas davė
išspausdinti visus savo raštus, dramą, poezijos rinkinį ir viskas buvo greitai išspausdinta ir
neužilgo pasirodė knygynų vitrinose. Knygos buvo skaitomos, kaip savas širdies kelias,
aprašytas kažkieno kito. XIX skyrius. Liudas jau nesigėdino rodytis su Auske kartu, nes jų
santykiai sustiprėjo, ir tuo piktinosi davatkėlės bei kitos moterys kurdamos nebūtus dalykus ir
skleidamos pletkus. Apie tai kartą jiedu ir šnekėjo, kad jau įgriso visos tos kalbos, bet kvailių
skaičius begalinis… Liudas atitolo nuo savo draugų, nes jų net nematė ir kartą netikėtai pas
jį pasirodė Severinas su savo pareiga, bet nieko nepašė, nes Liudas, kuo toliau, tuo labiau,
laikėsi savo nuomonės mesti kunigystę ir tėvas niekaip, net per poeziją, nusegebėjo palaužti
Liudo įsitikinimų… XX skyrius. Vasaris nusprendė nelaukdamas kol jį išmes, pats
atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, nes tos vietos nebrangino dėl per daug sunkaus darbo,
nors iš to gaudavo tie lėšų, kad net nereikėjo apie pragyvenimą galvoti, bet užtikrino save,
kad išsivers ir be to. atsistatydinimo valdyba nepriėmė, prašydama likti savo pareigose iki
mokslo metų pabaigos. Laikai buvo neramūs dėl artėjančių rinkimų, todėl liudas atsikvėpė
sulaukęs Velykų atostogų ir iškart Vytuko buvo pakviestas į svečius. Ir pas Gražulius jis
netikėtai susitiko Stripaitį, kuris pasiūlė kartu aplankyti Kalnynus ir paagituoti už krikščionis
demokratus, bet Vasaris atsiskė agituoti, bet sutiko aplankyti parapiją. Po vaišių Striapaitis
su Liudu ėjo pažiūrėti kaip ten jų agitaciniai plakatai, pas jauną dailininką Degutį, kuris
kurdamas plakatus uždarbiavo pragyvenimui ir dėl savo talento gaudavo daug užsakymų iš
visų partijų. Nuėję apžiūrėjo jiem skritus plakatus, užsakė atspausdinti kelias dešimtis, bet
prieš išeinant Stripaičiui užkliuvo kiti plakatai ir nusprendė pažiūrėti, o ten buvo opozicijai
piešti plakatai ir dėl to Stripaitis įsiuto, nors Degutis ir teisinosi, kad atsisakyti užsakymų
negalįs ir piešiąs ne jokios politikos, o prijaučiąs krikdemams, bet Stripaitis prigrasė, kad
daugiau užsąkymų jis nebegaus. Dar prieš išvykimą, Vasaris bandė Stripaitį įspėt apie
galima katastrofa, bet jo neklausė. Kalnynų parapijai vadovavo naujas klebonas, nes
Platūnas baigiantis karui mirė. Mitingas prasidėjo anksčiau negu Stripaitis tikėjosi, nes jį
pradėjo opozicininkas, visaip koneveikdamas krikdemus, bet atėjęs Stripaitis buvo aštresniu
liežuviu ir po poros frazių, užlipo ant vežimo, tuo pačiu metu nuo jo nuversdamas kitą
agitatorių, bet per minią persirito minia, jog tai buvęs vikaras ir nemaža jo ir jo partijos
priešininkų pradėjo triukšmauti ir po kiek laiko parvertė vežimą su Stripaičiu, kurį išgelbėjo
kun. vikaras, zakristijonas ir keletas ištikimesnių ūkininkų, o visą šitą įvykį nuo akmenų
stebėjo Vasaris su klebonu, nes į minią eiti nedrįso. Vasaris nedaug tesužinojo apie baronus,
o dvaro ir sodo vaizdas tiesiog buvo kraupus: viskas išdarkyta, iškasinėta, medžiai iškirsti.
Prisiminė jis baronienę ir galvojo kaip ji dabar elgtųsi, ar vis dar rastų savyje stiprybės
gyventi sugriautuose namuose. Palypėjęs į kalvą jis pamatė, kokie Kalnynai dabar pasikeitę,
jog dabar bažnytkaimis laikosi tik dėl naujakūrių mažų namelių, kurie tarsi atstatinėja, kas
buvo sugriauta. Stripaitis buvo nusivylęs nepasisekimu, bet guodėsi, kad kažkiek padės
išdalinta literatūra ir kar galėjo būti ir blogiau, nes kartą teko net revolveriu atsišaudyti. XXI
skyrius. Liudas jau krypsta prie galutinio savo apsisprendimo, dar kelia klausimus kaikuriose
gyevnimo srityse, bet vistiek laiko save krikščioniu, tačiau su kitokiais nuostatais, tarsi kuria
naują religiją. Vakare atsigulus Liudui prieš akis prabėgo nemaža senų atsiminimų iš
vikariavimo Kalnynuose… Visi apmąstymai galėjo jį vėl palaužti, bet jausdamas šalia savęs
moterį jis išliko stiprus… Auksė jau gerai pažinojo Liudą ir jo charakterį ir suprato jį, bet dar
niekaip negalėjo jiedu susitarti dėl bendros ateities, nes pradėjus kalbėti ta tema,
susiginčydavo ir nieko nenusręsdavo. Atėjus Sekminėm, per kurias pernai Liudas Auksei
pamelavo, jis nusprendė ją pakviesti pasivaikščioti ir užlipę ant Napoleono kalno, jie ir vėl
prašneko apie šeimą, moteris, ar Liudui nepakenks vedybos kaip poetui…ir pagaliau Liudas
sutiko, jog vestuvės reikalingos, bet ne dabar. Grįžus namo Auksė vis dar galvojo apie
pokalbį ir tai, jog ištekėjusi ji užsitrauks didelę neapykantą, nors ir vestuvės bus teisėtos, nes
jos motina ne katalikė (kas tokia?). Be to suprato, kad kažkuris iš jųdviejų turi būti stiprus ir
nepalaužiamas jų įsitikinimuose ir tą pareigą apsiėmė Auksė. Pagaliau ji ryžosi pasakyti
tėvui, kad myli Liudą, tvritai nežinodama, kaip tėvas reaguos, bet jis buvo supratingas ir
linkintis dukrai ko geriausio… Netrukus po to pas Auksę atėjo Indrulis sužinoti ar dar turi
vilties, kad ji jį pamils, ir nors meilikavosi teisinosi, Auksė, kaip ir turėjo, nepaliko jam nė
mažiausio šanso. Bet Indrulis nepyko, o jautė palengvėjimą, kad viskas baigta, nes jau buvo
nusižiūrėjęs kitą turtingą paną. XXII skyrius. Tais metais Liudas be galo laukė atostogų, nes
turėjo baigti direktoriauti ir galutinai pradėti gyventi iš literatūros, nes drama buvo pasisekusi,
knygos perkamos ir Vasaris buvo ramus dėl savo ateities, bet kartą netikėtai paskambino
Liucija ir pranešė, kad Vytukas labai serga ir jį kviečia. Vaikas buvo apsigavęs plaučių
uždegimą nuo peršalimo. Liuciaj buvo labai pasikeitus, nerimo perkreiptu veidu, bet Liudas
ją ramino, kad čia nieko baisaus, kas vaikas jaunas ir greit pagis, bet rytojaus dieną vaiaks
toliau klajojo ir kliedėjo ir Liudui motiną nuraminti buvo dar sunkiau, nes dabar dievagojosi,
kad visk mestų ir būtų tik jo motina. Dar kitą dieną Liudas jau negalėjo ateiti, bet telefonu
sužinojo, kad Vytukui jau geriau ir Liucija jam labai dėkojo už pagalbą. Ketvirtą dieną
pažadinęs Liudą skambutis buvo Glaudžiaus žinia, kad vaikas mirė. Glaudžius visas tas
dienas buvo tam reikalui šaltas, o Liudui skambino, kad tas pasišnekėtų su Liucija, nes ji
nieko neprisileidžia. Liucija nenorėjo pripažinti, kad jis mirė tik dėl ligos, ji ieškojo gilesnių
priežasčių, kad ji dėl to kalta, ir Liudo įtikinėjimai nepadėjo, ji sakėsi nekenčianti vyro, nes jis
džiaugiasi dėl jo mirties. Po to Glaudžiui padėjo parašyti pranešimą apie Vytuko mirtį į
laikraštį. Kitą dieną vyko laidotuvės, mišias laikė pats kanauninkas Kimša, bet Liucė
nenubraukė nė vienos ašaros ir bobos ją laikė baširde, bet buvo anaiptol. Kitą dieną Liucė
buvo užsidariusi kambaryje ir neprisileido nei vieno iš pažįstamų ir Kimša paprašė ją
pasaugoti, nes yra įsikalusi kažkokių nesamonių… XXIII skyrius. Po laidotuvių Liucija puolė į
apatiją viskam, sėdėjo, valgė tik savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjo. Liudas prieš
išvažiuojant atostogauti dar bandė ją prakalbinti, prajudinti, bet ji buvo apatiška, tik klausė ką
apie ką kalbėjo Kimša (*matyt jau žinojo, kad jis jos tėvas*). Auksė Liudui pasakė, kad
Liucija gali ir nusižudyti ir ne tik dėl vaiko, o dėl daugelio priežasčių. Prieš išvykstant į
Palangą jis nuvažiavo pas tėvus, kurie buvo nepatenkinti, kad jis nelaikys egzekvijų, o Kimša
buvo pernelyg susidomėjęs Auksę (*nes buvo pasakęs, esąs tėvas ir nerimavo kaip ji
reaguos*), jis buvo dabar palūžęsir ne toks tvirtas kaip per laidotuves. Grįžęs į Kauną dar
kartą aplankė Liuciją, kuri jau buvo ne tokia skausmo iškankinta, bet šalta ir kalbėjo apie jos
bevertį gyvenimą, kad niekas pasaulyje nepasikeitė mirus Vytukui ir Liudas jautė ir bijojo,
kad ji pasiryžus yra viskam. Susitikęs Stripaitį sužinojo, kad jis ketinąs važiuoti į Ameriką.,
nes pralaimėjo rinkimus ir pinigų bus stoka… O susitikęs su Aukse jie vėl šnekėjo, kad
Liucija Liudo širdį užima dar didelę vietą, bet Auksė nepyko ir Lliudas džiaugėsi bei abu
komentavo saulėlydžio vaizdus. XXIV skyrius. Beigiantis rugpjūčiui Vasaris grįžo Kaunan, o
jo atsistatydinimo prašymas buvo priimtas ir Liudas dėl džiaugėsi, nes jam nebereikės
rūpintis tuo, kas jam nepatinka ir galės gyenti iš to, kas jam įdomu, nes neabejojo antros
dramos pasisekimu ir net juokaudamas užjautė prof. Varnėną dėl profesūros. Aplankęs
Liuciją sužinojo, kad ji jau savaitė kaip išvažiavus po ginčo su Glaudžium. Po mėnesio
Liucija Liudą pavietė į pobūvį, kaip jo pagalbą jai, nes buvo tai pasižadėjęs. Susirinko
nemažai svečių ir dauguma buvo visai nepažįstami net Liucijai, nes juos sukvietė kapitonas
Raibys, kaip patikimus ir padorius asmenis. Liucija buvo kaip nesava, negyva ir net tostą
pakėlė už beprotybę, kas dar labiau įaudrino svečius. Po to Lliudas su ja kalbėjo lyg tai
darytų paskutinį kartą, ji klausė ar tikrai jis myli Aukse, paprašė pameluoti Kimšai apie šį
vakarą, neva jis buvo kitoks ir net prasitarė, o jei ji nusižudytų ir kaip šmėkla stotų tarp jo ir
Auksės, apie ką Liudas jau seniai galvojo. Liudas buvo įkalbėtas išeiti paskutinis ir laukė
tarsi kokio skandalo ar išsišokimo, bet visi išsiskirstė ramiai, o atsisveikinant pabučiavo
Liudą, dabar jau šaltom savo lūpom. XXV skyrius. Kitą rytą tik Vasariui pramerkus akis,
pasibeldė tarnaitė Adelė ir pranšė apie Liucijos mirtį. Daktaras sakė, kad tai širdis, neva per
didelis krūvis, nuovargis, išgyvenimai… bet Liudas abojojo, kad tai natūrali mirtis, net
daktaras dievagojosi, esant ne kitaip. Išklausęs nuodugnaus Adels pasakojimo, Liudas jau
beveik neabejojo, kad tai savižudybė – nusinuodijimas ir po telegrafavimo Kimšai, jis suprato
vakarykščio vakaro prasmę. Dabar net Auksei jis buvo šaltas ir ji nežinojo ką daryti ir stipriai
nusigando, kad Liudas visai nepalūžtų, po jį mylėjusios moters mirties. Vakare laiškanešys
Liudui atnešė pačios Liucijos laišką, kuriame ji prisipažįsta nusižudžiusi, pasko priežastis,
nusižudymo planą ir tai, kad Kimša jos tikras tėvas(*tai turbūt yra ta kanauninko vaikystės
nuodėmė, apie kurią lyg ir buvo užsiminęs*) ir kad mylėjusi Liudą. Dabar Kimša jau nelaikė
mišių ir tik vienas Liudas suprato, kodėl senelis neapsivilkęs kamžos. Po laidotuvių pasivijęs
Kimšą Liudas pareiškė gailestį ir kad nelaiminga Brazgių šeima, bet Kimša kaltino save dėl
Liucijos mirties, kad taip jį teisia. XXVI skyrius. Liudas dabar daug ką suprato po Liucijos
mirties ir jos laiško, ko nesuprato jai esant gyvai ir bijojo, kad mirusi neišardytų jo santykių su
Aukse. Liudas neprisileido Auksės, neleido jai suprasti jo skausmą ir laukė, kaip pakryps
Vasario mintys. Praėjus keliems mėnesiams ir prasidėjus sukilimui, Vasaris laukė, kada
prasidės naujas jo gyvenimo etapas, kai rašys iš realaus gyvenimo. Ir Liudas vėl atgijo,
pradžiugo ir Auksė, kad nebėra jau to šalčio, kuris sklido iš Liudo. Ir pagaliau Liuda sulaukė
dekreto, jam liepiančio apsigyventi prie bažnyčios, daryti kas pridera kunigui, neiti į teatrą,
duoti raštus redaguoti cenzoriams. Liudas kalbėjo, kad kunigais tegu pasilieka, kuriems
nereikia iš gyvenimo nieko, kad kurie nori, tie galėtų pasitraukti iš kunigų luomo, kad jo
kančios nebuvo beprasmės, kad jis pasiryžęs dėl savo apsisprendimo net pasekti Liucijos
pėdom. Bet Auksė buvo pasiryžus ir džiaugsme, ir varge viskuo dalintis su Liudu ir jam tai
užtikrino, nes ji turinti pakankamai lėšų jį išlaikyti. Aplankęs Liucijos kapą, Liudas gryžo
namo ir nuo pat pirmų atsiminimų iš vaikystės pradėjo prisiminti visą savo gyvenimą ir,
pasiteisęs prieš save lotynišką dekretą, stambiom raidėm ima rašyti: “NN vyskupystės kurijai
Liudo Vasario P A R E I Š K I M A S”.