Konstitucija

Konstitucijos savybės:
1. Svarbiausias, pagrindinis šalies įstatymas
2. Steigiamojo pobūdžio aktas
3. Teisėkūros pagrindas
4. Priimama, keičiama ypatinga tvarka
5. Konstitucijos privalomumas visiems teisės subjektams visose teisinio reguliavimo srityse
6. Specialus įgyvendinimo mechanizmas ir apsauga
7. Teisėtumas, stabilumas, realumas
Konstitucijos funkcijos:
1. Teisinė (Konstitucija yra teisės aktas, ją sudaro aukščiausios galios teisės normos, reguliuojančios
svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus.)
2. Politinė
3. Filosofinė/ideologinė
Konstitucinės normos galioja šiais atžvilgiais:

 Laiko (nuo kada iki kada)

 Teritorijos (visa valstybė)
 Teisinių subjektų (privaloma visoms valstybės valdžios institucijoms, valstybės įstaigoms ir
piliečiams)
Konstitucija skirstoma į:

 Rašytinę – visada aukščiausios galios teisės normų aktas

 Nerašytinę – papročiai, teismo precedentai, įvairūs teisės normų aktai
Konstitucijos struktūra:

 Preambulė
 Pagrindinė dalis
 Baigiamosios, pereinamosios ar papildomos nuostatos
Tautos priimtas Konstitucijas galima skirstyti į:

 Parlamento ar steigiamojo susirinkimo priimtas

 Referendumu priimtas
Konstitucijos priimamos, kai:

 Atsiranda nauja valstybė

 Politinio režimo pasikeitimas
 Visuomenės politinio, socialinio, ekonominio gyvenimo pokyčiai
Konstitucinės teisės specialieji tyrimo metodai:

 Istorinis
 Lyginamosios teisėtyros
 Statistinis
 Teisinė analizė (svarbiausias)
 Sisteminis
Konstitucija nustato:

 Valstybės sandarą
 Žmogaus santykius su valstybe
Savybės istoriniu aspektu:

 Senosios kartos konstitucija (iki pirmo pasaulinio)

 Viduriniosios kartos konstitucija (tarpukary)
 Naujosios kartos konstitucija (po antro pasaulinio)
Pagal priėmimo tvarką konstitucijos būna:

 Tautos priimtos (referendumu)

 Dovanotosios (oktrojuotosios)
Pagal Konstitucijos keitimo tvarką, jos gali būti:

 Lanksčios (nėra griežtos nuostatos)

 Griežtos (sudėtinga pakeisti)

ŽMOGAUS TEISĖS:
Svarbiausi žmogaus teisių aspektai:

 Žmogaus integralumas
 Laisvė
 Lygybė
 Pagarba kiekvieno žmogaus orumui
Pagal žmogaus teisinio įtvirtinimo pobūdį:

 Pagrindinės konstitucinės
 Formuojamos kituose teisės aktuose
Pagal galimybes riboti teises:

 Absoliučios
 Ribojamosios
Pagal specialius subjektus

 Neįgaliųjų
 Vaikų
 Moterų su mažamečiais vaikais ir t.t.
Pagal teisių turinį:

 Politinės (negatyvioji, nes valstybė nesikiša į jų įgyvendinimą, jos nekainuoja)

(teisė į gyvybę, teisė į asmens, orumo, nuosavybės neliečiamumą, saviraiškos teisė,
lygiateisiškumas)
 Pilietinės (negatyvioji)
(teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus, rinkimų teisė,
teisė inicijuoti referendumą, peticijų teisė, teisė vienytis į politines partijas, piliečių įstatymų
iniciatyvos teisė, teisė dirbti valstybės tarnyboje)
 Ekonominės (pozityvioji)
  Socialinės (pozityvioji)
(teisė į darbą, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, teisė burtis į profsąjungas, teisė gauti pensiją)
 Kultūrinės (pozityvioji)
(Teisė į mokslą, kultūra, mokslas, tyrinėjimai laisvi)

Žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jei jie:

1. Yra teisėti
2. Būtinai reikalingi demokratinėje valstybėje
3. Konstitucijos teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu
įstatymu. (kai tikslas atitinka priemones)
Lietuvos konstitucinėje teisėje žmogaus teisių ribojimo atvejai:
1. Kai jomis piktnaudžiaujama
2. Naudojimasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai ar Konstitucijos santvarkai.
3. Esant tam tikroms išskirtinėms aplinkybėms – karo ar nepaprastos padėties atveju.
4. Tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso.

Pareiga – tai teisės normomis nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo
tokių veiksmų susilaikyti.

Konstituciniai principai
Konstituciniai principai – principuose suformuluoti politiniai ir organizaciniai pradai, kuriais remiantis
reguliuojami konstituciniai teisiniai santykiai.
Konstituciniai principai:

 Pirminiai
 Sudėtiniai
 Išvestiniai
Taip pat Konstituciniai principai gali būti:
Bendrieji – jie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visoms teisės šakoms priskiriamas normas.
„Kiti“ – jie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose.

„Bendrieji principai“:
1. Tautos suvereniteto
2. Demokratiškumo
3. Prigimtinės teisės
4. Lygybės
5. Žmogiškumo
6. Teisėtumo
7. Konstitucinės viršenybės
8. Teisinės gynybos prieinamumo ir universalumo
9. Nekaltumo, prezumpcijos
10. Valdžių padalijimo
„Kiti“ principai:
1. Dvigubos pilietybės negalimumo
2. Respublikos prezidento neliečiamumo
3. Seimo nario neliečiamumo ir kt.
Determinaciniai principai lemia šakinį teisinį reguliavimą.

Determinaciniai principai:
1. Demokratija ir suverenitetas
2. Pilietinė visuomenė
3. Valdžių padalijimas
4. Pasaulietinė valstybė
5. Socialinė orientacija
6. Geopolitinė orientacija
Koordinaciniai principai suderina Konstitucijos nuostatas, „organizuoja“ jas į vieną sistemą.

Koordinaciniai principai:
1. Konstitucijos viršenybės
2. Konstitucijos vientisumo
3. Teisinės valstybės

Konstitucinė kontrolė
Amerikietiškas modelis – pagrindinis bruožas yra tas, kad konstitucinius ginčus sprendžia bendrosios
jurisdikcijos teismai nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamąsias bylas. Esmė, kad teismas
nagrinėdamas konkrečią bylą, gali pripažinti teisės normą prieštaraujančią Konstitucijai. Tokiu atveju
remiamasi kita teisės norma arba teismo precedentu. Tačiau teismas teisės normos nepanaikina, nepripažįsta
negaliojančia – teisės norma numarinama ir eliminuoja iš teisės sistemos.
Europietiškas modelis – esmė, kad konstitucinę kontrolę įgyvendina ne bendrosios jurisdikcijos teismai, bet
specialūs konstituciniai teismai arba konstitucinės tarybos.
Konstitucinės kontrolės klasifikavimas:

Pagal įgyvendinimo laiką:

 Išankstinė (prevencinė) – iki akto paskelbimo ir įsigaliojimo.

 Vėlesnioji (represyvioji) – aktui jau įsigaliojus.
Pagal teisinius padarinius:

 Konsultacinė (išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau yra svarbi moraliniu politiniu
atžvilgiu įstatymų leidybos procese)
 Sprendžiančioji (išvada privaloma visoms valstybės institucijoms ir piliečiams. Sprendimas visada
sukelia teisines pasekmes – nors TA ar jo dalis nepanaikinamas, bet uždraudžiama jį taikyti.)
Pagal privalomumą:
  Privalomoji
 Fakultatyvinė
Pagal formą:

 Konkrečioji (dar skirstoma į centralizuotąją ir decentralizuotąją)

 Abstrakčioji
Pagal vykdymo vietą:

 Vidinė (įgyvendina ta institucija, kuri priima TA)

 Išorinė
Pagal turinį:

 Formalioji
 Materialioji
Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką:

 Sprendimas galioja tik į ateitį

 Sprendimas galioja atgal
Pagal tai kas vykdo konstitucinę kontrolę:

 Bendrosios jurisdikcijos teismai

 Specializuoti konstituciniai teismai
 Kvaziteisminės institucijos
LR konstitucinio teismo veiklos principai:
1. Nepriklausomumas
2. Viešumas
3. Kolegialumas
4. Žodiškumas
5. Teisminio pobūdžio nepertraukiamumas
6. Byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumas
7. Teismo kalba
LR Konstitucinis teismas sprendžia:

 ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai

 ar Seimo, LR prezidento ir Vyriausybės priimti teisės aktai teisėti
 ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia eiti jam eiti jo pareigas
 LR tarptautinių sutarčių konstitucingumą
 Vykdo apkaltą
Konstitucingumas vertinimas pagal:

 Normų turinį
 Reguliavimo apimtį
 Teisės akto formą
 Priėmimo, pasirašymo, įsigaliojimo tvarką

Valstybė konstitucinėje teisėje

Valstybė, tai organizuota politinė bendruomenė turinti aukščiausią valdžią. Organinė trijų elementų (Tauto,
teritorijos, valstybinės valdžios) visuma.
Valstybės teisinės savybės:

 Valstybė yra ypatingas juridinis asmuo

 Valstybei būdingas suverenitetas
Valstybės funkcijos – tam tikrų valstybės uždavinių, tikslų įgyvendinimas:

 Išorinės funkcijos – sprendžia valstybės uždavinius tarptautiniu lygiu.

 Vidinės funkcijos – įstatymų leidyba, įstatymų vykdymas ir teisingumo įgyvendinimas.
Lietuvos valstybės konstitucinis statusas – tai šalies Konstitucijoje apibrėžta valstybės teisinė padėtis:
1. Nepriklausomybė
2. Demokratija
3. Respublika
4. Žmogaus teisės ir laisvės
5. Valstybės ir bažnyčios santykiai
Valstybės valdymo forma – aukščiausių valstybės valdžios institucijų sandara ir jų funkcionavimo tvarka.
Valstybės valdymo formos:

 Monarchija  absoliutinė ir konstitucinė  Dualistinė, parlamentinė, renkamoji, teokratinė.

 Respublika  parlamentinė, prezidentinė ir pusiau prezidentinė.
Valstybės sandaros formos:

 Unitarinė (paprasta)
 Federacinė (sudėtinė)
 Konfederacija (suverenių valstybių sąjunga – neturi bendrų įstatymų leidybos, bendros vyriausybės)
 Bendrija, sandrauga
Politinis režimas:

 Demokratinis
 Nedemokratinis (autoritarinis arba totalitarinis)
Kontrasignacija – Ministro pirmininko ar įgalioto ministro, kito Vyriausybės nario pasirašymas norminiame
arba individualiame valstybės vadovo ar parlamento akte, taip patvirtinant, jog teisės aktas yra teisėtas.
Tautos požymiai:

 Kiekybinis – valstybės tautą sudaro tam tikras skaičius žmonių.

 Tęstinumas – valstybės tauta egzistuoja kol egzistuoja pati valstybė
 Funkcinis – tauta atlieka valstybės funkcijas.
 Ypatingas ryšys su valstybe – pilietybė.
Tauta skirstoma į:

 Valstybės tautą
 Nacionalinę tautą (tautinės mažumas)
Valstybės teritorija – plotas, esantis šiapus valstybės sienos.
Teritorija – erdvė, kur įgyvendinama valstybės valdžia.
Teritorija svarbi, nes atskiria vienos valstybės tautą, nuo kitos valstybės tautos.
Valstybės valdžios požymiai:

 Valstybės valdžios viršenybė

 Valstybės valdžios visuotinumas
 Valstybės valdžia yra institucionalizuota
 Politinė valdžia
 Valstybei būdinga visuotinai privalomų elgesio taisyklių kūrimo galia
 Valstybės galimybė užtikrinti valstybės priimtus sprendimus naudojant valstybės prievartą
Valstybės suverenitetas – valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje ir nepriklausomybė tarptautinių
santykių atžvilgiu:

 Išorinis – valstybės lygybė su kitomis valstybėmis, teisinis nepriklausomumas nuo kitų valstybių
 Vidinis – valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje.

Pilietybė
Pilietybė – nuolatinis asmens teisinis ryšys su konkrečia valstybe, abipusės teisės ir pareigos.
Piliečiams suteikiamos plačiausios teisės ir pareigos, svarbiausia politinės teisės.
Bipatridams (asmenims su keliomis pilietybėmis) – suteikiamos teisės ir pareigos tik tų valstybių, kurių
piliečiai jie yra.
Užsieniečiai – turi kitos šalies pilietybę bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. (išimtis – diplomatai)
Apatridų (asmenų be pilietybės) – padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į
diplomatinę asmens gynybą, kaip užsieniečiai.
Skirtumai tarp užsieniečių ir piliečiu:

 Piliečiams ryšis su valstybe yra nuolatinis (nekintamumas laike)

 Piliečiams pilietybė neapribota erdvėje, t.y už valstybės teritorinių ribų. (nekintamumas erdvėje)
 Universalias teises (teisę į gyvybę, laisvę, nuosavybė, garbę ir orumą, sąžinės laisvę ir kt.) turi tiek
piliečiai, tiek užsieniečiai, tačiau svarbiausias politines teises (valstybės valdymas, valstybės
saugumo užtikrinimas ir pan.) suteikiamos tik piliečiams.
Pilietybės įgijimo būdai:
1. Gimimu (filiacija)
 Žemės teisės principas – toje teritorijoje gimusiam asmeniui
 Kraujo teisės principas – pagal tėvų pilietybę
2. Dėl nepriklausomų aplinkybių
 Optacija – kai vienos valstybės teritorija įsilieja į kitą valstybę. Nelieka teritorijos, vadinasi nelieka ir
valstybės o kartu ir pilietybės instituto.
 Transferas – valstybės pilietybė asmeniui suteikiama nepriklausomai nuo jo valios, keičiantis
valstybių sienai.
3. Asmens prašymu (natūralizacija)
 Šeimyninio pobūdžio natūralizacija – santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas.
 Nešeimyninio pobūdžio natūralizacija – pilietybė suteikiama asmeniui be pilietybės, kai vienos
šalies pilietybė pakeičiama kita (pilietybės suteikimas užsieniečiui).
4. Išimties tvarka
 Už ypatingus nuopelnus tai valstybei
  Reintegracija – tai pilietybės sugrąžinimas asmenims, kurie ją buvo praradę.

Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai

Konstitucinės teisės šaltinis – konstitucinės teisės normų įkūnijimo ir įtvirtinimo būdas, išorinė forma.

Teisės šaltiniai formaliuoju juridiniu aspektu skirstomi pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo
būdą:

 Paprotys;
 Teismo precedentas ir
 Teisės norminis aktas.

Konstitucinis paprotys suprantamas kaip bendroji nerašytinė elgesio taisyklė, kuri istoriškai
atsirado veikiant valstybės valdžios institucijoms.

Teismo precedentas - tai teisminio organo sprendimas konkrečioje byloje, kuris tampa visuotinai
privalomas sprendžiant analogiškas bylas.

Norminis teisės aktas – tai valstybės kompetentingų organų ar įgaliotų institucijų oficialus rašytis
aktas – dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisės normas.

Norminiai aktai:

 Įstatymai (Tauta, Seimas)

 Poįstatyminiai aktai (Vyriausybė, savivaldybė, prezidentas)

 Poįstatyminiai aktai – tokie norminiai aktai, kurie leidžiami remiantis įstatymais, skirti jiems
įgyvendinti, konkretizuoja pagrindines nuostatas.

Poįstatyminiai teisės aktai skirstomi į:

 Seimo nutarimus
 Prezidento dekretus
 Vyriausybės nutarimus
 Ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės aktus, turinčius norminį pobūdį.

Konstitucinio teismo priimami aktai:

 Nutarimai (privalomo pobūdžio)

 Sprendimai
 Išvada (rekomendacinio pobūdžio)

Teisėkūros proceso stadijos:

  Parengimas
 Svarstymas
 Tvirtinimas
 Skelbimas

Įstatymai:

 Konstituciniai
 Paprastieji
Teisinės garantijos:

 Materialinės
 Procesinės
 Institucinės
Oficialiai paskelbti įstatymą gali tik:

 Seimo pirmininkas
 Prezidentas
Tarptautinė sutartis - tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu
sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi:

 Prezidentas;
 Ministras Pirmininkas;
 Užsienio reikalų ministras;
 Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.