MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

EDUKOLOGIJOS IR SOCIALINIO DARBO INSTITUTO

SOCIALINIO DARBO IR TEISĖS PAGRINDŲ IŠTĘSTINIŲ

STUDIJŲ
2 KURSO STUDENTO
PAULIAUS KRAKAUSKO

Patyčios mokykloje
Problemos sprendimo analizė

Dėstytoja: Doc. dr. O. Merfeldaitė

Vilnius, 2019
Turinys
Įvadas ir teisiniai reglamentai..........................................................................................................3
1. Patyčių mokykloje samprata........................................................................................................4
2. Patyčių mokykloje raiškos rūšys.................................................................................................5
3. Pagalbos teikimo tikslai išryškinant patyčių mokykloje padarinius............................................6
4. Pagalbos teikimo modelis............................................................................................................7
5. Problemos sprendimas ir prevencija............................................................................................8
6. Išvados.........................................................................................................................................9
7. Naudota literatūra......................................................................................................................10
Įvadas ir teisiniai reglamentai

Kiekvienas vaikas turi teisę saugiai vystytis ir augti visuomenėje, turi teisę į saugumo
jausmą. Deja, dažniausios smurto formos mokykloje – patyčios tarp mokinių, kurios yra
psichologinio smurto apraiškos. Patyčios yra nuolat dominuojanti nedidelės agresijos forma
mokykloje, todėl į jas kreipiamas didelės visuomenės dėmesys, kuriami prevencijos metodai.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2017) III skyriuje yra nurodoma, kad „Valstybės ir
savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai
ir juridiniai asmenys saugo vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos“.
To pačio įstatymo II skyrius, 20 straipsnis apsaugo vaikus nuo įvairių smurto formų:

1. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos bei
įstaigos turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto. Draudžiamas visų formų smurtas prieš
vaiką.
2. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kokios formos smurto, turi teisę į jo poreikius ir geriausius
interesus atitinkančią pagalbą.
3. Valstybė imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų
priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios formos smurto prieš vaiką ir suteiktų
pagalbą nuo smurto nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, yra saugoma, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo
garbę ir orumą. Vaiko teisių Konvencijoje (1989) 16 straipsnis, pažymi, kad:

1. Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį

gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę
ir reputaciją.
2. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas.
Toje pačioje Konvencijoje, 37 straipsnis užtikrina, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar
kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“.

1. Patyčių mokykloje samprata

Patyčios – sąmoningas, neišprovokuotas, nuolatinis vieno asmens ar grupės asmenų

fizinis ar žodinis užgauliojimas siekiant sukurti nuolatinius prievartos ar įžeidinėjimų modelius
(Olweus, 1993). Patyčių reiškinys yra smurto forma, kadangi smurto sąvoka aiškinama kaip –
vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to
turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo (Kučinskas ir Kučinskienė, 2000).
Remiantis Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 2 straipsniu:
1. patyčios yra psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turinčio asmens ar asmenų grupės kitam
asmeniui daromi tyčiniai pasikartojantys veiksmai, siekiantys jį pažeminti ar kitaip sukelti
psichologinę ar fizinę žalą.
2. patyčios kibernetinėje erdvėje – patyčios iš kito asmens, naudojantis informacinėmis
technologijomis. Kibernetinės patyčios draudžiamos, neatsižvelgiant į tai, ar patyčių
informacija siunčiama asmeniškai, ar paskleidžiama neapibrėžtam gavėjų skaičiui.

Tyčiojantis iš kito dažniausiai siekiama priversti savo auką kentėti, įgyjant ypatingą galią
pasisavinti jos daiktus, pažeminti prieš kitus. Šiai dienai konstatuojama, kad patyčios mokykloje
(arba apskritai patyčios) yra žiauraus, smurtinio, agresyvaus elgesio pirminės išraiškos. Patyčios
tarp mokinių padaro ne mažiau žalos nei patiriamas fizinis smurtas. Nuolatiniai priekabiavimai,
pravardžiavimai, žeminimai pasitaiko kur kas dažniau nei nei sunkios ar žiauros smurto formos.
Olweus (1993) išryškina tokius patyčių aspektus:

1. Patyčios – tyčinis elgesys, kurio tikslas sukelti kitam žmogui fizinį ar emocinį
skausmą;
2. Patyčios vyksta nuolat;
3. Vaikas, patiriantis patyčias, dažniausiai negali pats apsiginti, nes patyčių
iniciatorius yra fiziškai ar psichologiškai pranašesnis.
 Kurienė (2007) patyčias apibrėžia kaip agresyvų, pasikartojantį elgesį, kai stipresnieji
skriaudžia silpnesniuosius, Vareikienė (2008) prideda, kad tai santykių problema, kai jėga ir
agresija panaudojama siekiant sukelti sielvartą kitam. Galima teigti, kad visų mokslininkų
apibrėžimuose išskiriamas bendras patyčių požymis – agresija, smurtas, jėga. Taip pat galima
paminėti, kad neretai visuomenė painioja patyčias su „humoru“, teigdami, kad „juk vaikai tik
juokavo, nenorėdami nieko blogo“. Visgi skirtumas tarp patyčių ir pajuokavimo yra, juokaujant
nesiekiama, kad kitas būtų įskaudintas ar pažemintas (Povilaitis ir Valiukevičiūtė, 2006).

2. Patyčių mokykloje raiškos rūšys

Prieš daugiau nei dvidešimt metų norvegų tyrinėtojas Dan Olweus (1993, 1994)
nusprendė, kad patyčias reikia klasifikuoti į tiesiogines ir netiesiogines patyčias, pagal tai kaip
jos daromos asmeniui. Tiesioginės patyčios, kai vaikas yra atvirai puolamas, užgauliojamas savo
bendraamžių, pavyzdžiui: vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan. Į šią
patyčių klasifikaciją įtraukiama tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas, agresija. Netiesioginėmis
patyčiomis laikomas toks elgesys, kada vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos.
Tarkim, tai gali būti vaiko atstūmimas nuo grupės, ignoravimas, nebendravimas su juo,
neapykantos kurstymas prieš vaiką.
Tačiau neužtenka vien klasifikuoti patyčių, reikia išskirti ir jų formas:
1. Žodinės patyčios – kada vaikas yra skaudinamas, užgauliojamas žodžiu, užrašais,
siunčiamais lapeliais pamokų metu. Pra(si)vardžiavimas, gąsdinimas, pašaipios
replikos apie žmogaus kūną, religiją, rasę, negalią, išvaizdą, įvairūs „pokštai“,
vaiką skaudinančių žinučių siuntinėjimas IT priemonėmis, apkalbinėjimas,
šmeižtas.
2. Fizinės patyčios – tai užgauliojimas veiksmais: pargriovimas, įspyrimas ar
spardymas, kumščiavimas, stumdymas, rankos užlaužimas, spjaudymas,
asmeninių daiktų gadinimas ir tyčinis atiminėjimas, drabužių gadinimas, plaukų
pešiojimas, įgnybimas, sprigtas. Ši patyčių rūšis dažnesnė tarp berniukų.
Mergaitės dažniau naudoja netiesioginius puolimo metodus: šmeižtą, gandų
skleidimą, manipuliaciją draugyste.
 3. Sudėtinės patyčios – tai tokios elgesio formos, kurios apima ir žodinius, ir fizinius
veiksmus (reketas, vertimas daryti tai, ko vaikas nenori).
4. Elektroninės patyčios – vykstančios elektroninėje erdvėje: socialiniuose tinkluose,
kitose vietose internete, naudojant mobiliuosius telefonus. Šios patyčios apima
tokius veiksmus kaip: nemalonių žinučių rašinėjimas, skaudinantis bendravimas
pokalbių kambariuose, vaiko asmeninių gyvenimo detalių viešinimas, tapatybės
pasisavinimas ir pan.

Taip pat tas pats Olweus (1994) sudarė mokinių vaidmenų patyčiose schemą:

 Auka – vaikas, kuris patiria kitų vaikų patyčias.

 Skriaudėjas – tam tikras lyderis, kuris dažniau pradeda, inicijuoja patyčias, ieško
palaikymo stengiantis įtraukti kitus.
 Aktyvus šalininkas – vaikas, kuris palaiko patyčias, kuris prisijungia prie
skriaudėjo, tačiau nėra linkęs pirmas pradėti patyčių procesą.
 Šalininkas – palaiko tyčiojimąsi, pritaria jam ir jame dalyvauja,
 Pasyvus šalininkas – pritaria patyčioms, tačiau aktyviau neįsitraukia.
 Neutralus stebėtojas – tik stebi tai, kas vyksta. Stengiasi likti nuošalyje,
neįsitraukti.
 Galimas gynėjas – nepritariantis patyčioms, tas, kuris norėtų padėti aukai, bet
nieko nedaro bijodamas, kad pats taps patyčių objektu.
 Aukos gynėjas – vaikas, kuriam nepatinka patyčios ir kuris stengiasi padėti aukai
apsiginti arba bando sustabdyti patyčių procesą.

3. Pagalbos teikimo tikslai išryškinant patyčių mokykloje padarinius

Kalbant apie pagalbos teikimo tikslus patiriantiems patyčias mokykloje, reikėtų
išryškinti, kokius padarinius sukelia ši smurto forma, tada bus aišku, kodėl reikia užkirsti kelią
patyčioms. Natūralu, kad patyčios aukai palieka tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes psichologines,
elgesio ir socialines pasekmes. Patyčios daro didelę įtaką bendravimo santykiams su
bendraamžiais, prisitaikymui mokykloje, mokykliniams pasiekimams, požiūriui į save,
savimotyvacijai. Patyčių aukos išgyvena mokyklos fobiją, nemažai vaikų dėl patyčių bijo eiti į
mokyklą, nes žino, kad iš jų bus tyčiojamasi, kenčia jų mokslo rezultatai. Šie vaikai dažniau
išgyvena liūdesį, kaltę, vienišumą, nesaugumą, nerimą, bejėgiškumą, depresyvius jausmus,
patyčių aukos pasižymi žema savigarba ir saviverte (Heinrich, 2003; Robichaud, 2007; Crothers,
Kolbert, 2008; Smith, 1997). Dėl nuolat mokykloje patiriamo streso vaikai suserga įvairiomis
infekcinėmis ligomis, sveikatos sutrikimais – galvos skausmas, skrandžio skausmas, pykinimas,
miego sutrikimai.
Nuolat patirdami patyčias vaikai gali susirgti depresija, smarkiai krenta jų savivertė, jie
jaučiasi menkesni už kitus, kyla suicidinės mintys. Patirdamas nuolatines priekabes, vaikas
išmoksta, kad yra nepajėgus išspręsti bet kokią situaciją, atsiranda vadinamasis išmoktas
bejėgiškumas, dėl kurio ateityje sunku padėti vaikui pasitikėti savimi ir kitais.
Reikia paminėti, kad patyčios palieka neigiamus padarinius ir pačiam skriaudėjui.
Olweus atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 60 proc. berniukų, kurie 6 - 9 klasėje buvo
skriaudėjai (tyčiojosi iš kitų), sulaukę 24-erių metų buvo bent kartą teisti. 35 – 40 proc. tokiame
pačiame amžiuje buvo teisti tris ir daugiau kartų. Tyčiodamiesi iš kitų, skriaudėjai patiria riziką,
kad įsisavins tik agresyvų asocialų elgesio būdą (Pearce, Thompson, 1998).

Tad pagrindinis pagalbos teikimo tikslas – sukurti vaikui saugią aplinką vystytis ir augti.
Leisti jam laisvai reikšti savo mintis, išpažinti norimą religiją, sudaryti sąlygas gyventi pilnavertį
gyvenimą realizuojant save.

4. Pagalbos teikimo modelis

Pereinant prie pagalbos teikimo metodikos socialiniame darbe su patiriančiais patyčiais
vaikais/paaugliais, manau, kad tikslinga pasirinkti R. Kočiūno patį bendriausią konsultavimo
modelį, kuris atspindi psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos bruožus:

1. Problemos tyrimas.
2. Dvimatis problemos apibrėžimas.
3. Alternatyvų identifikacija.
4. Planavimas.
5. Veikla.
6. Įvertinimas ir grįžtamasis ryšys.
Pirmu etapu (problemos tyrimu) konsultantas užmezga kontaktą su konsultuojamuoju (šiuo
atveju – kenčiančiu nuo patyčių vaiku, arba tuo, kuris sukelia patyčias), plėtodamas pasitikėjimą
išklauso konsultuojamąjį, jo sunkumus, rūpesčius, patiriamų patyčių formą, įsigilina ir fiksuoja
kliento patiriamus jausmus ir emocijas. Pereidamas į antrą etapą (dvimatį problemos apibrėžimą)
konsultantas tiksliai apibūdina dėl ko kyla patyčios, fiksuojant konsultuojamojo emocinius ir
kongnityvinius aspektus. Konsultantas apibrėžia patyčių sampratą, raišką, paplitimą, gali
nusibraižyti schemą, kuri padėtų suvokti, kada patyčios prasidėjo, kas buvo to pradininkas ir
panašiai. Suvokdamas, kodėl kyla patyčios, konsultantas pereina į trečiąjį etapą (alternatyvų
identifikavimą), kurio metu konsultantas išryškina galimas patyčių mokykloje sprendimo
alternatyvas. Į šį procesą įtraukdamas ir konsultuojamąjį – išklausomi ir jo siūlomi variantai,
nesistengiama priimti sprendimo už konsultuojamąjį. Sekančiame planavimo etape į priimamus
sprendimus įsitraukia konsultantas, padedantis nuspręsti, kurie sprendimo būdai yra prieinami ir
realistiški, kurie – ne. Sudaromas individualus problemos sprendimo planas, kuriame bus
numatomos priemonės, padėsiančios spręsti patyčių mokykloje problemą. Prieš paskutiniame
žingsnyje (veikloje), nuosekliai išsiaiškinamas visas problemos sprendimo planas, paaiškina, kad
klientas gali susidurti ir su nesekmėmis, tačiau pabrėžia, kad svarbu tikslingai ir kryptingai
laikytis sutarto plano. Paskutiniame etape (įsivertinime), konsultantas ir konsultuojamasis
įsivertina tikslo pasiekimą, kiek jis pavyko laikytis plano, kokie buvo pokyčiai, su kokiais
sunkumais susidūrė, ar problemos sprendimo planas pasitvirtino, jei ne, ką reikėtų koreguoti.

5. Problemos sprendimas ir prevencija

Socialiniam darbuotojui svarbu laiku pastebėti patyčių auką, kad laiku suteiktų pagalbą,
supažindintų su patyčių prevencijos programomis, sudarytų pagalbos sprendimo planą.
2016 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas (Nr.
XII-2685), kuriose apibrėžtos patyčių ir patyčių kibernetinėje erdvėje, prevencinės programos
sąvokos;
 Įtvirtintas bet kokios formos smurto draudimas: mokinių prieš mokinius, švietimo įstaigų
darbuotojų prieš mokinius, mokinių prieš švietimo įstaigų darbuotojus, švietimo įstaigų
 darbuotojų prieš kitus tos įstaigos darbuotojus, mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) prieš
mokinius, mokytojus;
 Numatytas psichologinės pagalbos teikimas smurtą patyrusiems ar smurtavusiems
mokiniams, mokytojams;
 Numatyta mokyklos vadovo atsakomybė ir veiksmai smurto atvejais (pranešimas,
psichologinės pagalbos užtikrinimas);
 Numatytas pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas ne rečiau kaip kas 4 metus
mokinių socialinių emocinių kompetencijų ugdymo srityje;
 Įtvirtinta prievolė užtikrinti kiekvieno mokinio dalyvavimą prevencinėje programoje;
 Numatyta mokyklų pareiga vykdyti smurto ir patyčių prevenciją vadovaujantis Švietimo
ir mokslo ministro patvirtintomis rekomendacijomis.

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, įgyvendindamas Nacionalinės smurto

prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008 – 2010 m. programos, vykdė Olweus patyčių
ir smurto prevencijos programos projekto diegimą Lietuvos mokyklose. Programos esmė –
išmokyti visą mokyklos personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti.
Gaunamos reguliarios instruktoriaus – specialiai apmokyto specialisto – konsultacijos bei
suteikiama pagalba besityčiojantiems iš kitų ir skriaudžiamiems vaikams. Olweus programa
trunka 18 mėnesių, vykdoma 3 lygiais.

Taip pat Lietuvoje veikia ir kitos patyčių prevencijos programos: „Antras žingsnis“,
„Zipio draugai“, „Big Brothers Big Sisters“. Programa „Antras žingsnis“ vykdoma nuo 2004
metų, vykdo Paramos vaikams centras. Esmė – mažinti vaikų agresyvų elgesį, išmokyti vaikus
susitvarkyti su savo jausmais, atsispirti impulsyviam elgesiui, išspręsti problemas, suprasti savo
elgesio pasekmes. „Zipio draugai“ skirta 5 – 7 metų vaikų socialinių ir sunkumų įveikimo
įgūdžiams ugdyti. „Big Brothers Big Sisters“ viena iš dešimties efektyviausių prevencijos
programų visame pasaulyje. Šios programos esmė – savanoriška individuali pagalba vaikams,
kur kruopščiai atrinktas ir specialiuose mokymuose apmokytas savanoris individualiai bendrauja
su 7 – 14 metų vaiku, padeda jam įveikti gyvenimiškus ir lengvus psichologinius sunkumus, o jų
bendravimą prižiūri ir konsultuoja specialistai.
6. Išvados
Galima daryti išvadą, kad socialinis darbuotojas bendradarbiaudamas su mokyklos
pedagogais turi užtikrinti patyčių problemos mažinimą mokykloje. Padėti vaikui, kuris kenčia
nuo nuolatinių patyčių, sudaryti pagalbos sprendimo planą taikant konsultavimo metodą,
pasiūlyti įvairias organizacijas, kurios turi patyčių prevencijos programas, taip pat socialinis
darbuotojas turėtų informuoti vaiko įstatyminius globėjus/tėvus apie esamą situaciją, įtraukti juos
į pagalbos teikimo procesą.

7. Naudota literatūra

1. Lietuvos Respublikos Seimas (2017). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-
1234 pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). Prieiga internete: https://e-
seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/cf80105099e011e78d46b68e19efc509

2. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Lietuvos aidas, 1992-11-10, Nr. 220-0. Prieiga
internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47BB952431DA

3. Vaiko Teisių Konvencija (1989). Valstybės žinios,  1995-07-21, Nr. 60-1501.

4. Olweus, D. (1993). Bullying at school: What we know and what we can do. Oxford and
Cambrige, MA: Backweel Publisher.

5. Kučinskas V., Kučinskienė R. (2000). Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda:

Klaipėdos universiteto leidykla.

6. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (1991). Lietuvos aidas, 1991-08-06, Nr. 153-0.\

7. Povilaitis, R., Jasiulionė, J. ir Kurienė, A. (2007). Kuriame mokyklą be patyčių. Vilnius.

8. Povilaitis, R. ir Valiukevičiūtė, J. (2006). Patyčių prevencija mokykloje. UAB

MULTIPLEX.

9. Zaborskis, A. ir Vareikienė, I. (2008). Patyčios mokykloje ir jų sąsajos su moksleivių

sveikata bei gyvensena. Medicina. Kaunas 44 (3).
10. Lietuvos Respublikos Seimas (2016). Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr.
I-1489 1, 2, 19, 23, 43, 46, 47, 49, 56, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo
23-1, 23-2 straipsniais įstatymas.

11. http://www.sppc.lt/veikla/prevencija/olweus-patyciu-prevencijos-programa/