Immanuel - Kant .-.Grynojo - Proto .kritika.2013.LT PDF

W /f
IMMANUEL
KANT
Grynojo proto
kritika
Iš vokiečių kalbos vertė,

įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parengė
ROMANAS PLEČKAITIS
Vilnius
margi raštai
2013
UDK 165.65
Ka334
Versta iš:
IM M A N U E L K A N T S W ER K E /
h era u sg e g eb en von E r n st C assirer. -
B erlin , 1922, Bd. 3.
Trečia p a ta is y ta la id a
R ed agavo
RAMUTĖ RYBELIENĖ
ISBN 978-9986-09-439-5
© Vertimas į lietuvių kalbą, įvadinis straipsnis,

paaiškinimai, žodynėlis ir dalykų rodyklė -
Romanas Plečkaitis, 1982
© „Margi raštai“, 2013
GRYNOJO PROTO
KRITIKA
KRITIK DER REINEN
VERNUNFT
BACO DE VERULAMIO
Instauratio magna. Praefatio
De nobis ipsis silemus: De re autem,

quae agitur, petimus: ut homines earn non
Opinionem, sed Opus esse cogitent; ac pro
certo habeant, non Sectae nos alicuius,
aut Placiti, sed utilitatis et amplitudinis
humanae fundamenta moliri. Deinde ut
suis commodis aequi <...> in commune
consulant <...> et ipsi in partem veniant.
Praeterea ut bene sperent, neque
Instaurationem nostram ut quiddam
infinitum et ultra mortale fingant, et
animo concipiant; quum revera sit infiniti
erroris finis et terminus legitimus.1
Jo Prakilnybei
karališkajam valstybės ministrui
baronui von Zedlitzui2
Maloningasis pone!
Prisidėti prie mokslų augimo - vadina
si, darbuotis Jūsų Prakilnybės interesų
labui, nes su mokslais juos glaudžiausiai
sieja ne tik Jūsų aukštas mokslų globėjo
postas, bet ir kur kas artimesnis mylėto
jo ir apsišvietusio žinovo santykis su jais.
Todėl aš taip pat naudojuosi ta vienintele
priemone, kuri tam tikra dalimi yra mano
galioje, išreikšti savo dėkingumui už ma
loningą pasitikėjimą kuriuo Jūsų Prakil
nybė mane pagerbėte manydamas, kad aš
galiu kuo nors prisidėti prie šio tikslo.
Tam pačiam maloningam dėmesiui,
kurį Jūs, Jūsų Prakilnybe, parodėte šio
kūrinio pirmajai laidai, aš dabar dedikuo
ju šią antrąją laidą ir kartu visa kita, kas
priklauso mano literatūriniam pašauki
mui, ir su giliausia pagarba lieku
Jūsų Prakilnybės nusižeminęs, nuolan
kiausias tarnas
Immanuelis Kantas
Karaliaučius, 1787 m. balandžio 23 d.
PIRMOSIOS LAIDOS
PRATARMĖ
Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių iš

tinka ypatingas likimas: jį apgula klausimai, kurių
jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties
prigimtis, tačiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie
pranoksta visas žmogaus proto galimybes.
Tokioje keblioje padėtyje protas atsiduria ne dėl
savo kaltės. Jis pradeda nuo pagrindinių teiginių,
kurių vartojimas patyrimo procese neišvengiamas
ir kartu patyrimo pakankamai patvirtinamas. Jais
remdamasis, jis kyla (kaip reikalauja ir jo prigim
tis) vis aukščiau prie vis labiau nutolusių sąlygų.
Bet kadangi jis pastebi, kad, einant šiuo keliu, jo
darbas visada turėtų likti neužbaigtas, nes klau
simai niekada nesibaigia, tai jis priverstas ieškoti
prieglobsčio pagrindiniuose teiginiuose, kurie išei
na už bet kokio galimo patyrimo ribų ir vis dėlto
atrodo tokie neabejotini, kad ir įprastinis žmogaus
protas su jais sutinka. Tačiau dėl to žmogaus protas
nugrimzta į sutemas ir prieštaravimus, iš kurių,
tiesa, jis gali padaryti išvadą, kad kažkur pagrinde
turi slypėti klaidos, bet jis negali jų atskleisti, nes
jo vartojami pagrindiniai teiginiai, išeinantys už
bet kokio patyrimo ribų, jau nepripažįsta patyrimo
kriterijaus. Si nepabaigiamų ginčų arena vadina
ma m e t a f i z i k a 3.
9
PIRMOSIOS LAIDOS PRATARMĖ
Buvo laikas, kai metafiziką vadino visų moks

lų k a r a l i e n e , ir jei norą laikysime tikrove, tai
ji, žinoma, nusipelnė šio garbingo pavadinimo dėl
itin svarbios savo objekto reikšmės. Mūsų amžiaus
mada liepia rodyti jai visišką panieką, ir ši matro
na, atstumta ir apleista, skundžiasi kaip Hekabė:
„modo maxima rerum, tot generis natisąue potens -
nunc trahor exul, inops“(Ovidijus, Metamorfozės)4.
Iš pradžių, valdant d o g m a t i k a m s , jos vieš
patavimas buvo d e s p o t i š k a s . Bet kadangi
įstatym ų leidimas dar turėjo senovės barbarišku
mo žymę, tai dėl vidinių karų metafizikos viešpa
tavimas pamažu išsigimė į visišką a n a r c h i j ą ,
ir skeptikai - savotiški klajokliai, niekinantys
bet kokią sėslią žemdirbystę - kartkartėmis išar-
dydavo pilietinę sąjungą. Tačiau, laimei, jų buvo
nedaug, tad jie negalėjo sukliudyti dogmatikams
kaskart atkurti tą sąjungą, nors ir be jokio tarpu
savyje suderinto plano. Tiesa, naujaisiais laikais
buvo metas, kai atrodė, kad visiems tiems ginčams
turės padaryti galą tam tikra žmogaus intelekto
f i z i o l o g i j a 5 (sukurta garsiojo Locke’o) ir kad
ji visiškai nustatys metafizikos pretenzijų teisėtu
mą. Tačiau pasirodė, kad, nors toji karalienė buvo
kildinama iš įprastinio patyrimo žemumų ir todėl
teisėtai turėjo kilti abejonių dėl jos pretenzijų, vis
dėlto, kadangi šią g e n e a l o g i j ą iš tikrųjų jai
priskyrė klaidingai, ji ir toliau reiškė savo preten
zijas, tad viskas vėl nugrimzdo į iškaršusį, sukir
mijusį d o g m a t i z m ą 6, o iš to kilo panieka, nuo
kurios norėta išgelbėti mokslą. Dabar, kai (kaip
manoma) tuščiai išbandyti visi keliai, moksluose
viešpatauja persisotinimas ir visiškas i n d i f e
r e n t i z m a s — Chaoso ir Nakties7 motina, bet
kartu vis dėlto padaryta pradžia ar bent jau ma
tyti prošvaistė, kad artėja mokslų pertvarkymas ir
10
paaiškinimas po to, kai jie dėl nevykusio uolumo

tapo tamsūs, supainioti ir nenaudingi.
Tačiau būtų tuščias daiktas norėti apsimesti
a b e j i n g a m tokiems tyrimams, kurių objektui
žmogaus prigimtis n e g a l i b ū t i a b e j i n g a .
Ir tie tariamieji i n d i f e r e n t i s t a i , kad ir kaip
jie stengtųsi užsimaskuoti, mokslingai kalbai su
teikdami populiarų skambesį, jei tik jie apskritai
ką nors mąsto, neišvengiamai grįžta prie metafizi
nių teiginių, kuriuos taip giliai niekino. Vis dėlto
šis abejingumas, atsiradęs visų mokslų klestėjimo
laikotarpiu ir rodomas kaip tik tiems [mokslams],
kurių žinių, jei tik jų turėtume, visų mažiausiai de
rėtų išsižadėti, yra dėmesio ir susimąstymo vertas
reiškinys. Jis, aišku, yra padarinys ne lengvabū
diškumo, bet brandžios s p r e n d i m o g a l i o s * ,
būdingos mūsų amžiui, kuris daugiau nesiduoda
kaustomas tariamų žinių ir reikalauja iš proto,
kad jis iš naujo imtųsi visų sunkiausio savo darbo,
būtent paties savęs pažinimo, ir įsteigtų tribuno
lą, kuris patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o
kita vertus, galėtų pašalinti visas nepagrįstas pre
tenzijas - ne įsakymais, bet remdamasis amžinais
* Kartais pasigirsta nusiskundimų mūsų meto mąstymo būdo pavir

šutiniškumu ir nuodugnaus mokslo nuosmukiu. Tačiau man neatrodo,
kad tie mokslai, kurie turi gerus pagrindus, tokie kaip matematika,
gamtos mokslas ir 1.1., nors kiek nusipelnė šio priekaišto; priešingai,
jie dar labiau patvirtina savo ankstesnę nuodugnumo šlovę, o gamtos
mokslas netgi pranoksta ją. Kaip tik ši dvasia galėtų veiksmingai rea
lizuotis ir kitose pažinimo srityse, jei tik pirmiausia būtų pasirūpinta
pagerinti jų principus. Dėl tokių principų stokos abejingumas, abejoji
mas ir pagaliau griežta kritika yra veikiau mąstymo būdo nuodugnu
mo įrodymas. Mūsų amžius yra tikrasis kritikos, kuriai turi paklusti
viskas, amžius. R e l i g i j a paprastai nori jos išvengti apeliuodama
į savo š v e n t u m ą , o į s t a t y m ų l e i d i m a s - į savo d i d i n
g u m ą . Bet tada jie sukelia teisėtą įtarimą ir negali reikalauti nuo
širdžios pagarbos, kurią protas rodo tik tam, kas gali išlaikyti jo lais
vą ir viešą išbandymą.
11
ir nekintamais proto dėsniais; toks tribunolas yra

ne kas kita, kaip paties g r y n o j o p r o t o k r i
tika.
Aš turiu galvoje ne knygų ir sistemų kritiką,
bet paties proto, kaip sugebėjimo, apskritai kri
tiką visų žinių, kurių protas gali siekti n e p r i
k l a u s o m a i nuo bet kokio p a ty rim o ,
atžvilgiu, taigi klausimo, ar apskritai galima, ar
negalim a metafizika, išsprendimą ir jos šaltinių,
taip pat apimties bei ribų nustatym ą rem iantis
principais.
Dabar aš einu šiuo vieninteliu likusiu keliu ir
viliuosi, kad jame atradau priemonę pašalinti vi
siems suklydimams, dėl kurių iki šiol protas vaidi
josi su pačiu savimi, kai jis buvo taikomas nepri
klausomai nuo patyrimo. Aš nevengiau žmogaus
proto keliamų klausimų, teisindamasis jo nesuge
bėjimu [juos išspręsti], bet išsamiai specifikavau
šiuos klausimus pagal principus ir, atradęs proto
nesutarimo su pačiu savimi punktą, juos išspren
džiau, visiškai patenkindamas protą. Tiesa, atsa
kymas į tuos klausimus nebuvo toks, kokio galėjo
tikėtis dogmatiškai svajojantis smalsumas, nes jį
galėtų patenkinti tik burtai, apie kuriuos aš ne
nusimanau. Tačiau tokio tikslo ir neturėjo natūra
li mūsų proto paskirtis, ir filosofijos pareiga buvo
sunaikinti iliuziją, kilusią dėl klaidingo aiškinimo,
tegul ir prarandant daugelį pripažintų bei pamiltų
fikcijų. Siame tyrime aš ypač stengiausi būti nuo
dugnus ir drįstu tvirtinti, kad negali būti nė vienos
metafizinės problemos, kuri čia nebūtų išspręsta
arba kurios sprendimui nebūtų bent jau pateik
tas raktas. Iš tikrųjų ir grynasis protas yra toks
tobulas vienumas, kad jei jo principo nepakaktų
išspręsti bent vienam iš visų tų klausimų, kuriuos
jam pateikia jo paties prigimtis, tai jį reikėtų at-
12
mesti, nes tada jis visiškai netiktų spręsti ir vi

siems kitiems klausimams.
Taip sakydamas, aš tikiuosi skaitytojo veide iš
vysti su panieka sumišusį pasipiktinimą dėl tokių
iš pažiūros pagyrūniškų ir nekuklių pretenzijų;
vis dėlto jos nepalyginti nuosaikesnės negu kokio
nors autoriaus įprasčiausios programos, kurioje jis
tikina įrodysiąs paprastą s i e l o s prigimtį arba
p a s a u l i o p r a d ž i o s būtinumą. Juk toks au
torius imasi išplėsti žmogiškąjį pažinimą už bet
kokio galimo patyrimo ribų, o aš nuolankiai pripa
žįstu, kad tai visiškai pranoksta mano jėgas; vietoj
to man rūpi tik pats protas ir grynas jo mąstymas,
kurių nuodugnaus pažinimo man nėra reikalo ieš
koti toli už savęs, nes protą aš aptinku pačiame
savyje, ir jau įprastinė logika man teikia pavyzdį,
kad visus paprastus jo veiksmus galima išsam iai
ir sistem iškai išvardyti. Tik čia kyla klausimas, ką
aš galiu tikėtis pasiekti protu, jei neteksiu bet ko
kios patyrimo medžiagos ir paramos.
Tiek apie v i s i š k ą k i e k v i e n o tikslo pasie
kim ą ir apie išsam um ą siekiant kartu v i s ų tik s
lų, kurie mums iškelti ne kieno nors paliepimu,
bet paties pažinimo prigimties kaip mūsų kritinio
tyrimo o b j e k t a s .
Be to, t i k r u m ą ir a i š k u m ą - du dalykus,
susijusius su tyrimo forma - reikia laikyti esm i
niais reikalavimais, kuriuos teisėtai galima pa
teikti autoriui, išdrįsusiam imtis tokio keblaus su
manymo.
O dėl t i k r u m o aš pats sau paskelbiau nuos
prendį: tokiuose tyrimuose jokiu būdu neleidžiama
s p ė l i o t i , juose visa, kas tik panašu į hipotezę,
yra uždrausta prekė, kurios negalima pardavinėti
netgi mažiausia kaina, bet reikia išimti iš apyvar
tos vos tik ją atskleidus. Juk kiekvienas pažinimas,
13
kuris turi būti nustatomas a priori, pats skelbia,

kad nori būti laikomas absoliučiai būtinu; juo la
biau toks turi būti visų grynųjų apriorinių žinių
apibrėžimas, kuris turi būti bet kokio apodikti-
nio (filosofinio) tikrumo matas, taigi ir pavyzdys.
Ar šiuo požiūriu aš įvykdžiau tai, ko ėmiausi, -
visiškai palieku spręsti skaitytojui, nes autoriui
dera tik pateikti pagrindus, bet ne spręsti apie jų
poveikį jo teisėjams. Tačiau kad kas nors nekaltai
netaptų tų pagrindų susilpnėjimo priežastimi, te
gul autoriui bus leista pačiam nurodyti tas vietas,
kurios galėtų būti dingstis tam tikram nepasitikė
jimui, nors jos liečia tik šalutinius tikslus, - idant
laiku būtų suturėta įtaka, kurią skaitytojo spren
dimui dėl svarbiausiojo tikslo galėtų turėti netgi
menkiausios jo abejonės dėl šio dalyko.
Aš nežinau tyrimų, kurie įsigilinimui į sugebėji
mą, mūsų vadinamą intelektu, ir kartu jo taikymo
taisyklių bei ribų nustatymui būtų svarbesni už
tuos, kuriuos aš atlikau „Transcendentalinės ana
litikos“ antrajame skyriuje, pavadintame „Grynų
jų intelektinių sąvokų dedukcija“; jie man ir atsiėjo
daugiausia darbo, bet aš tikiuosi, kad darbas buvo
ne veltui. Tačiau šis gana nuodugniai sumanytas
tyrimas turi dvi puses. Viena susijusi su grynojo
intelekto objektais ir turi atskleisti bei išaiškinti
jo apriorinių sąvokų objektyvią reikšmę; kaip tik
dėl to ji iš esmės ir įeina į mano tikslus. Antroji sie
kia tirti patį grynąjį intelektą jo galimybės ir pa
žintinių galių, kuriomis jis pats remiasi, požiūriu,
taigi siekia tirti intelektą subjektyviu požiūriu, ir
nors šis nagrinėjimas turi didelę reikšmę mano
svarbiausiam tikslui, vis dėlto jis iš esmės jam ne
priklauso; juk pagrindinis klausimas visada yra
toks: ką ir kiek intelektas ir protas8 gali pažinti
nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo, o ne: kaip
14
galimas pats s u g e b ė j i m a s m ą s t y t i ? Pasta

rasis yra tarsi priežasties ieškojimas esamam pa
dariniui ir šia prasme savo pobūdžiu yra panašus
į hipotezę (nors iš tikrųjų taip nėra, ir šitai aš pa
rodysiu kitoje vietoje), taigi atrodo, kad šiuo atveju
aš leidžiu sau s p ė t i , tad ir skaitytojui taip pat
turėtų būti leista m a n y t i kitaip. Atsižvelgda
mas į tai, aš turiu iš anksto priminti skaitytojui,
kad tuo atveju, jei mano subjektyvi dedukcija ne
sukeltų jam visiško įsitikinimo, kurio aš tikiuosi,
vis dėlto objektyvi dedukcija, kuriai aš čia teikiu
pirmenybę, įgyja savo galią, o jai, šiaip ar taip, gali
pakakti to, kas pasakyta 92 ir 93 puslapiuose9.
Pagaliau dėl a i š k u m o , tai skaitytojas turi
teisę reikalauti pirmiausia d i s k u r s y v a u s (lo
ginio) a i š k u m o , teikiamo s ą v o k ų , o paskui
taip pat i n t u i t y v a u s (estetinio) a i š k u m o 10,
teikiamo s t e b ė j i m ų , t. y. pavyzdžių arba kitų
paaiškinimų in concreto. Pirmuoju aš pasirūpinau
pakankamai. Tai buvo susiję su mano sumanymo
esme, bet taip pat buvo atsitiktinė priežastis to,
kad aš negalėjau pakankamai įvykdyti antrojo, tie
sa, ne tokio griežto, bet vis dėlto teisėto reikalavi
mo. Savo darbe aš beveik visą laiką svyravau, kaip
turėčiau šiuo atžvilgiu elgtis. Pavyzdžiai ir paaiš
kinimai man visada atrodė būtini, todėl pirmuo
siuose metmenyse jų iš tikrųjų buvo atitinkamose
vietose, kaip ir dera. Tačiau greitai aš įžvelgiau
savo uždavinio didingumą ir daugybę objektų, su
kuriais man teks susidurti, ir kadangi pamačiau,
kad ši medžiaga jau savaime, netgi sausai, grynai
m o k y k l i š k a i dėstoma, žymiai išplėstų veikalą,
tai man atrodė netikslinga jį dar labiau išplės
ti pavyzdžiais ir paaiškinimais, kurie būtini tik
d ė l p o p u l i a r u m o , juo labiau kad mano dar
bo anaiptol nebuvo galima pritaikyti populiariam
15
naudojimui, o tikriesiems mokslo žinovams ne toks

jau reikalingas šis palengvinimas, nes nors jis vi
suomet malonus, bet čia galėtų sukelti netgi kai
ką, kas neatitinka užsibrėžto tikslo. Tiesa, abatas
Terrassonas11 sako: jei knygos apimtis matuojama
ne lapų skaičiumi, bet laiku, kuris reikalingas jai
suprasti, tai apie daugelį knygų galima pasakyti,
kad j o s b ū t ų d a u g t r u m p e s n ė s , j e i
g u n e b ū t ų t o k i o s t r u m p o s . Kita vertus,
jei siekiama plačios, bet vieno principo vienijamos
spekuliatyvių žinių visumos suprantamumo, tai
lygiai taip pat teisėtai būtų galima pasakyti: k a i
kurios knygos būtų daug a išk esn ės,
je ig u jų n e s i s t e n g t ų p a d a r y t i to k ių
a i š k i ų . Mat nors aiškum ą teikiančios priemonės
padeda suprasti atskiras d a l i s , tačiau neretai
kliudo suprasti v i s u m ą , neleisdamos skaitytojui
greitai ją apžvelgti, ir visomis ryškiomis savo spal
vomis vis dėlto užtemdo ir apsunkina sistemos są-
naros, arba struktūros, pažinimą, o nuo sistemos
struktūros daugiausia priklauso sprendiniai apie
jos vienum ą ir nuodugnumą.
Man atrodo, kad skaitytojui gali būti gana
patrauklu savo pastangą jungti su autoriaus pa
stanga, jei jis ketina visiškai ir tvirtai atlikti didį
ir svarbų darbą, laikydamasis nustatyto plano.
Metafizika dėl savo sąvokų, kurias mes čia pateik
sime, yra vienintelė iš visų mokslų, turinti teisę
tikėtis per trumpą laiką nežymiomis, bet jungti
nėmis pastangomis pasiekti tokį užbaigtumą, kad
palikuonims teliks viską suderinti su savaisiais
tikslais d i d a k t i n i u būdu, nė kiek nepraturti
nant turinio. Juk tai yra ne kas kita, kaip visko,
ką mes pasiekėme g r y n u o j u p r o t u , susiste
mintas i n v e n t o r i u s . Čia mes nieko negalime
praleisti, nes tai, ką protas sukuria visiškai iš pa-
16
ties savęs, negali būti paslėpta, bet turi būti proto

iškeliama viešumon, kai tik surandamas to, ką jis
sukūrė, bendras principas. Tokio pobūdžio žinių,
būtent žinių, gaunamų perdėm iš grynųjų sąvokų,
žinių, kurių išplėtimui arba pagausinimui negali
turėti įtakos niekas, kas nors kiek kyla iš patyri
mo, ir nė joks a t s k i r a s stebinys, kuris turėtų
vesti prie tam tikro patyrimo, tobulas vienumas šį
besąlygišką užbaigtumą padaro ne tik galimą, bet
ir būtiną. „Tecum habita et noris, quam šit tibi cur-
ta supellex“(Persijus)12.
Tokią grynojo (spekuliatyviojo) proto sistem ą aš
pats tikiuosi pateikti pavadinimu „Gamtos metafi
zika“. Būdama bemaž perpus mažesnės apimties,
ji vis dėlto turi būti nepalyginti platesnio turinio
negu ši „Kritika“13, kuri pirmiausia turėjo išdėstyti
savo pačios šaltinius ir galimybės sąlygas, o visai
užžėlusią dirvą išvalyti ir išlyginti. „Kritikoje“ aš
iš savo skaitytojo tikiuosi kantrybės ir t e i s ė j o
nešališkumo, o gamtos metafizikoje - p a d ė j ė j o
paslaugumo ir paramos. Mat, kad ir kaip išsamiai
„Kritikoje“ būtų išdėstyti visi sistemos p r i n c i
p a i , vis dėlto pačios sistemos išsamumas reika
lauja, kad joje netrūktų jokių i š v e s t i n i ų sąvo
kų, kurių negalima a priori pateikti sąmatoje, bet
kurias reikia nuosekliai atrasti; panašiai, kadangi
proto kritikoje išsamiai pateikta visa sąvokų s i n
t e z ė , gamtos metafizikoje dar reikalaujama tą
patį atlikti ir a n a l i z ė s atžvilgiu. Visa tai visai
nesunku ir yra veikiau pramoga negu darbas.
Čia aš dar turiu kai ką pridurti dėl šio leidinio.
Kadangi jį imta spausdinti kiek pavėluotai, tai aš
galėjau peržiūrėti tik maždaug pusę korektūros,
kurioje radau keletą spaudos klaidų, tačiau jos,
tiesa, neiškraipo prasmės, išskyrus vieną, esan
čią 379 puslapyje, 4 eilutėje iš apačios, kur reikia
17
PIRMOSIOS LAIDOS PRATARME
skaityti „specifinis“ , o ne „skeptinis“. Grynojo pro

to antinomijos 425-461 puslapiuose14 išspausdin
tos lentelės forma taip, kad viskas, kas priklauso
t e z e i , visada yra kairėje, o visa, kas priklauso
a n t i t e z e i , - dešinėje pusėje. Taip aš išdėsčiau
tam, kad būtų lengviau palyginti teiginį su jam
priešingu teiginiu.
A N T R O S IO S L A ID O S
PRATARM Ė
Ar žinios, priklausančios proto sričiai, tiriamos

einant teisingu mokslo keliu, ar ne, greitai galima
nustatyti pagal rezultatus. Jei po kruopštaus prie
monių parinkimo ir pasirengimų šis tyrimas atsi
duria aklavietėje, kai tik priartėjama prie tikslo,
arba jei, norint pasiekti tą tikslą, reikia ne kartą
grįžti atgal ir eiti kitu keliu, kaip ir tuo atveju, jei
įvairūs tyrinėtojai negali prieiti vieningos nuomo
nės klausimu, kaip reikia siekti bendro tikslo, - tai
visada galima būti tikram, kad toks tyrimas dar
toli gražu neįžengė į tikrąjį mokslo kelią, bet tėra
ėjimas apgraibomis. Ir, be abejo, būtų nuopelnas
protui surasti šį kelią, kiek tai įmanoma, jei dėl to
net tektų atsisakyti kaip bergždžių dalykų kai ko
iš to, kas įėjo į anksčiau neapgalvotai užsibrėžtą
tikslą.
Kad logika šiuo tikru keliu ėjo nuo seniausių lai
kų, matyti iš to, jog nuo Aristotelio laikų jai neteko
žengti nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais
laikyti kai kurių nereikalingų subtilybių pašalini
mo arba aiškesnio išdėstytos medžiagos apibrėž
tumo, kuris veikiau susijęs su mokslo elegancija
negu su jo tikrumu. Įsidėmėtina dar ir tai, kad ji
iki šiol negalėjo taip pat žengti nė žingsnio pirmyn
ir, sprendžiant iš visko, atrodo uždara ir užbaigta.
19
ANTROSIOS LAIDOS PRATARMĖ
Nors kai kurie naujieji tyrinėtojai ketino išplės

ti logiką, įtraukdami į ją tai p s i c h o l o g i n i u s
skyrius apie įvairias pažintines galias (vaizduotę,
nuovoką), tai m e t a f i z i n i u s - apie pažinimo
kilmę arba įvairias tikrumo rūšis priklausomai
nuo objekto (apie idealizmą, skepticizmą ir t. t.),
tai a n t r o p o l o g i n i u s - apie prietarus (jų atsi
radimo priežastis ir priemones prieš juos), tačiau
tokie mėginimai kyla iš šio mokslo savitos prigim
ties nepažinimo. Mokslų ribų supainiojimas yra
ne mokslų gausinimas, bet jų sudarkymas; o logi
kos ribas visiškai tiksliai apibrėžia tai, kad ji yra
mokslas, išsamiai išdėstantis ir griežtai įrodantis
tik formalias bet kokio mąstymo taisykles (nesvar
bu, ar mąstymas apriorinis, ar empirinis, nesvar
bu, kokia jo kilmė ir objektas ir ar mūsų sieloje
(Gemūt)15jis susiduria su atsitiktinėmis ar natū
raliomis kliūtimis).
Už šį pranašumą - kad jai taip gerai pasisekė -
logika dėkinga tik savajam apibrėžtumui, kuris ją
įgalina ir netgi įpareigoja abstrahuotis nuo visų
pažinimo objektų ir jų skirtumų; vadinasi, joje in
telektas turi reikalą tik su pačiu savimi ir savąja
forma. Žinoma, protui turėjo būti daug sunkiau
įžengti į tikrąjį mokslo kelią, nes jis turi reikalą
ne tik su pačiu savimi, bet ir su objektais. Todėl
logika, kaip propedeutika, tėra mokslo prieangis,
ir kai kalbama apie žinias, tai, nors logika numa
toma joms vertinti, joms įgyti reikalingi ieškojimai
vadinamuosiuose tikruosiuose ir objektyviuosiuo
se moksluose.
Kadangi šiuose moksluose turi būti protas, tai
juose kai kas turi būti pažįstama a priori, o paži
nimas protu su savo objektu gali būti susijęs dve
jopai: jis gali arba tik a p i b r ė ž t i tą objektą ir jo
sąvoką (kuri turi būti duota kitu būdu), arba jį r e -
20
a l i z u o t i . Pirmasis yra t e o r i n i s , antrasis -

p r a k t i n i s p a ž i n i m a s protu. Abiejų pir
miausia reikia atskirai išdėstyti g r y n ą j ą d a l į ,
kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, t. y. tą dalį,
kurioje protas savo objektą apibrėžia visiškai a
priori, ir nesuplakti jos su tuo, kas gaunama iš
kitų šaltinių. Prastas tas ūkis, kuriame aklai iš
leidžiama tai, kas uždirbama, ir paskui, įklimpus
[į skolas], negalima nustatyti, kuri pajamų dalis
gali padengti išlaidas ir kurią išlaidų dalį reikia
sumažinti.
M a t e m a t i k a ir f i z i k a yra dvi teorinio pa
žinimo protu rūšys, kurios savo o b j e k t u s turi
apibrėžti a priori, pirmoji visiškai grynai, antroji
bent iš dalies grynai, o paskui taip pat pagal skir
tingų nuo proto pažinimo šaltinių duomenis.
Nuo seniausių laikų, kuriuos siekia žmogaus
proto istorija, m a t e m a t i k a susižavėjimo ver
toje graikų tautoje ėjo užtikrintu mokslo keliu. Ta
čiau nereikia manyti, kad jai tą karališką kelią pa
vyko atrasti arba veikiau pačiai praskinti taip len
gvai kaip logikai, kurioje protas turi reikalą tik su
pačiu savimi; priešingai, aš manau, kad ji ilgai ėjo
apgraibomis (ypač Egipte), ir ši permaina prilygs
ta r e v o l i u c i j a i , kurią įvykdė vienintelio žmo
gaus laiminga idėja - daryti bandymą, po kurio jau
nebuvo galima klysti dėl kelio, kurį reikėjo rinktis,
o tikroji mokslo eiga buvo pradėta ir nužymėta
visiems laikams ir į begalinį tolį. Mums neišliko
šios mąstymo būdo revoliucijos, daug svarbesnės
negu kelio aplink garsųjį kyšulį atradimas16, isto
rija, neišliko ir šią revoliuciją įvykdžiusio laimin
gojo vardas. Tačiau legenda, kurią mums perteikia
Diogenas Laertijas17, pranešantis smulkiausių ir,
pasak visuotinės nuomonės, netgi nereikalaujan
čių įrodymo geometrinių demonstracijų18elementų
21
tariamo išradėjo vardą, parodo, kad prisiminimas

apie permainą, kurią sukėlė pirmasis šio naujojo
kelio atradimo požymis, matematikams turėjo at
rodyti nepaprastai svarbus ir dėl to tapo neužmirš
tamas. Šviesa nušvito tam pirmajam, kuris įrodė
l y g i a š o n i o t r i k a m p i o teoremą (nesvarbu,
ar tai buvo Talis19, ar kas nors kitas); jis suprato,
kad neturi remtis tuo, ką įžvelgė figūroje arba vien
tik jos sąvokoje, tarytum iš to mokydamasis jos sa
vybių, bet turi sukurti figūrą iš to, ką jis pats a pri
ori pagal sąvokas mintimis jai priskyrė ir pavaiz
davo (sukonstruodamas), ir, idant ką nors tikrai
a priori žinotų, daiktui turi priskirti tik tai, kas
būtinai išplauktų iš to, ką jis pats į jį įdėjo pagal jo
sąvoką.
Gamtotyra žymiai vėliau atrado tikrąjį moks
lo kelią. Tik prieš pusantro šimto metų įžvalgio
jo Bacono Verulamiečio pasiūlymas iš dalies buvo
šio [kelio] atradimo priežastis, o iš dalies —veikiau
akstinas, nes jo pėdsakas jau buvo atrastas; šį at
radimą taip pat galima paaiškinti tik greitai įvy
kusia mąstymo būdo revoliucija. Čia aš noriu at
sižvelgti į gamtos mokslą tik tiek, kiek jis remiasi
e m p i r i n i a i s principais.
Kai Galilei ėmė nuožulnia plokštuma ridenti
savo paties pasirinkto svorio rutulius arba kai Tor
ricelli privertė orą išlaikyti svorį, kuris, kaip jis iš
anksto numatė, buvo lygus jam žinomo vandens
stulpelio svoriui, arba kai vėliau Stahlis20 m eta
lus pavertė kalkėmis, o šias - vėl m etalais, kaž
ką iš jų išskirdamas ir vėl su jais jungdamas*, —
tada visiems gamtininkams pasidarė aišku. Jie
suprato, kad protas įžvelgia tik tai, ką jis pats su-
* Čia aš ne visai tiksliai seku eksperimentinio metodo, kurio pradme

nys taip pat nėra gerai žinomi, istorijos giją.
22
kuria pagal savo planą, kad jis su savo sprendi

nių principais, pagrįstais pastoviais dėsniais, turi
eiti priekyje ir priversti gam tą atsakyti į jo klau
simus, o ne būti tik jos vedamas lyg už pavadžio,
nes priešingu atveju atsitiktiniai, be jokio išanks
tinio plano atlikti stebėjimai nėra susieti jokiu bū
tinu dėsniu, o protas jo ieško ir yra jo reikalingas.
Protas turi eiti prie gamtos su savo principais, tik
pagal kuriuos tarpusavyje derantys reiškiniai21
gali būti laikomi dėsniais, ir, kita vertus, su eks
perimentu, kurį sugalvojo reiškinių22 pagrindu,
kad gamta jį pamokytų, bet ne kaip mokinys,
kuriam mokytojas pasakinėja viską, ką tik nori,
o kaip teisėjas, priverčiantis liudytoją atsakyti į
pateikiamus klausimus. Todėl netgi fizika už to
kią jai naudingą mąstymo būdo revoliuciją turi
būti dėkinga vien tik idėjai remiantis tuo, ką pro
tas įdeda į gamtą, joje ieškoti (o ne prasimanyti)
to, ko jis turi iš jos išmokti ir ko pats savaime
nepažintų. Taip gamtotyra pirmą kartą įžengė į
tikrąjį mokslo kelią, daugelį amžių ėjusi tik ap
graibomis.
M e t a f i z i k a i - visiškai izoliuotam speku
liatyviam pažinimui protu, kuris perdėm iškyla
virš patyrimu įgytų žinių, būtent pažinimui vien
tik sąvokomis (bet jų netaikant stebiniams, kaip
matematikoje), - kurioje tad protas turi būti savo
paties mokinys, likimas iki šiol dar nebuvo toks
palankus, kad ji galėtų įžengti į tikrąjį moks
lo kelią, nors ji senesnė už visus kitus mokslus
ir išliktų, jei net visi kiti mokslai atsidurtų visa
naikinančio barbariškumo prarajoje. Juk metafi
zikoje protas nuolat esti stabdomas, netgi tada,
kai jis nori a priori įžvelgti (jis sau šitai leidžia)
tuos dėsnius, kuriuos patvirtina paprasčiausias
patyrimas. Joje tenka begalę kartų grįžti atgal,
23
nes paaiškėja, kad kelias neveda ten, kur norima

patekti. O dėl jos šalininkų pažiūrų vieningumo,
tai jai dar taip toli iki to, kad ji veikiau yra are
na, tarsi visai specialiai pritaikyta lavinti jėgas
kovos pratimais, kurioje nė vienas kovotojas dar
niekada neišsikovojo netgi menkiausios vietos ir
savo pergale negalėjo užsitikrinti pastovios val
dos. Taigi nėra abejonės, kad metafizika iki šiol
ėjo tik apgraibomis ir, o tai užvis blogiausia, vien
tik tarp sąvokų.
Dėl kokios priežasties čia dar negalėjo suras
ti tikrojo mokslo kelio? Gal jis neįmanomas? Tai
kodėl tada gamta m ūsų protui suteikė nenuilsta
m ą siekim ą ieškoti tokio kelio kaip vieną iš svar
biausių jo interesų? Be to, kaip mažai mes turime
pagrindo pasikliauti protu, jei jis ne tik palieka
mus svarbiausioje m ūsų smalsumo srityje, bet ir
vilioja netikrais pažadais ir pagaliau apgauna!
Arba jei protas iki šiol tik klydo, tai kokiais pa
rodymais mes galime remtis, kad, atnaujinę tyri
mą, viltumėmės, jog būsime laim ingesni už savo
pirmtakus?
Aš manyčiau, jog matematikos ir gamtos moks
lo, kurie dėl staiga juose įvykusios revoliucijos tapo
tuo, kas jie dabar yra, pavyzdys pakankamai įspū
dingas, kad susimąstytume apie mąstymo būdo
pakitimo, kuris jiems buvo toks naudingas, esmę
ir bent pabandytume jais sekti, kiek leidžia jų,
kaip pažinimų protu, panašumas į metafiziką. Iki
šiol buvo manoma, kad visos mūsų žinios turi pri
siderinti prie objektų. Tačiau, darant tokią prielai
dą, visi bandymai aprioriškai sąvokomis nustatyti
ką nors apie objektus, kas išplėstų mūsų žinias,
baigdavosi nesėkmingai. Todėl derėjo kartą pamė
ginti, ar metafizikos uždavinio mums nepavyktų
išspręsti sėkmingiau, jei manysime, kad objektai
24
turi prisiderinti prie mūsų pažinimo, - tai jau ge

riau dera su jų apriorinio pažinimo, kuris kai ką
apie objektus turi nustatyti anksčiau, negu jie
mums duoti, galimybės reikalavimu. Čia yra tas
pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai tapo
aišku, jog dangaus kūnų judėjimo negalima gerai
paaiškinti laikantis prielaidos, kad visa žvaigždžių
masė sukasi apie stebėtoją, jis pabandė nustatyti,
ar nepavyktų geriau tarus, kad stebėtojas sukasi, o
žvaigždės yra rimtyje. Panašiai galima pamėginti
metafizikoje, kai kalbama apie objektų s t e b ė j i -
m ą . Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie objektų
savybių, tai aš nesuprantu, kaip apie jas būtų gali
ma ką nors a priori žinoti; tačiau jei objektas (kaip
jutimų objektas) prisiderina prie mūsų sugebėjimo
stebėti savybės, tai aš visai gerai galiu įsivaizduoti
apriorinio pažinimo galimybę. Tačiau kadangi aš
negaliu apsiriboti šiais stebėjimais, jei jie turi virs
ti žiniomis, bet turiu juos kaip vaizdinius priskirti
kam nors kaip objektui ir jį jais apibrėžti, tai galiu
arba manyti, kad s ą v o k o s , kuriomis aš apibrė
žiu, taip pat prisiderina prie objekto, ir tada aš vėl
atsiduriu toje pačioje keblioje padėtyje dėl to, kaip
aš apie objektą galėčiau ką nors a priori žinoti,
arba manyti, kad objektai, arba, o tai yra tas pat,
p a t y r i m a s , vien tik kuriuo juos (kaip duotus
objektus) pažįstame, prisiderina prie šių sąvokų, -
tada aš iš karto matau lengvesnį klausimo spren
dimą, nes pats patyrimas yra pažinimo rūšis, rei
kalaujanti intelekto dalyvavimo - intelekto, kurio
taisykles aš privalau turėti savyje kaip prielaidą
dar ęrieš tai, kai man yra duoti objektai, taigi a pri
ori. Šios taisyklės išreiškiamos apriorinėmis sąvo
komis, prie kurių, vadinasi, visi patyrimo objektai
turi būtinai prisiderinti ir kurias jie turi atitikti.
O dėl objektų, kiek jie mąstomi vien protu ir, be
25
to, būtinai, bet (bent taip, kaip juos mąsto protas)

visai negali būti duoti patyrimu, tai bandymai juos
mąstyti (juk jie turi būti mąstomi) mums paskui
pateiks puikiausią kriterijų to, ką mes laikome
pakitusiu mąstymo būdo metodu, būtent kad mes
daiktuose a priori pažįstame tik tai, ką patys įjuos
įdedame*.
Sis bandymas pavyksta taip, kaip norėjome, ir
žada metafizikai tikrąjį mokslo kelią pirmojoje jos
dalyje, kur ji tiria apriorines sąvokas, kurias ati
tinkantys objektai gali būti duoti patyrimu kaip
joms pritaikyti. Juk po minėtojo mąstymo būdo
pakitimo visai gerai galima paaiškinti apriorinio
pažinimo galimybę ir, be to, patenkinamai įro
dyti dėsnius, a priori sudarančius gamtos, kaip
patyrimo objektų visumos, pagrindą; ir viena, ir
kita buvo negalima rem iantis ankstesniu meto
du. Tačiau iš šios m ūsų sugebėjimo aprioriškai
pažinti dedukcijos pirmojoje metafizikos dalyje
išplaukia keistas ir pažiūrėti labai nepalankus
visam jos antrosios dalies tikslui rezultatas, bū
tent tai, kad sugebėjimu aprioriškai pažinti mes
niekada negalėsim e išeiti už galimo patyrimo
* Vadinasi, šį iš gamtininkų perimtą metodą sudaro tai, kad grynojo

proto elementų ieškoma tame, k a s g a l i b ū t i p a t v i r t i n t a
a r b a p a n e i g t a e k s p e r i m e n t u . Bet grynojo proto teigi
niams patikrinti, ypač kai jie išdrįsta išeiti už bet kokio galimo pa
tyrimo ribų, negalima su jo o b j e k t a i s atlikti jokio eksperimento
(skirtingai nuo gamtos mokslo). Vadinasi, mes galime patikrinti tik
a priori priimtas s ą v o k a s ir p a g r i n d i n i u s teiginius, juos
taip sutvarkę, kad tuos pačius objektus būtų galima tirti dviem skir
tingais atžvilgiais: v i e n u a t ž v i l g i u - kaip jutimų ir intelekto
objektus, prieinamus patyrimui, o k i t u a t ž v i l g i u - kaip objek
tus, kurie tik mąstomi, taigi kiekvienu atveju prieinami izoliuotam ir
siekiančiam išeiti už patyrimo ribų protui. Jei paaiškės, kad tiriant
daiktus šiuo dvejopu požiūriu sutariama su grynojo proto principu, o
tiriant tik vienu požiūriu neišvengiamai atsiranda proto prieštaravi
mas pačiam sau, tai eksperimentas klausimą išsprendžia to skirtumo
tikrumo naudai.
26
ribų, o kaip tik tai ir yra esm ingiausias šio moks

lo uždavinys. Bet būtent čia bandoma patikrinti,
ar teisingas yra mūsų apriorinio pažinimo protu
pirmasis įvertinimas, pagal kurį šis pažinimas
apima tik reiškinius, o daiktas pats savaime lie
ka m ūsų nepažintas, nors sau jis yra tikras. Juk
tai, kas mus būtinai skatina išeiti už patyrimo ir
visų reiškinių ribų, yra b e s ą l y g i š k a , ir šito
protas būtinai ir visiškai teisėtai ieško daiktuose
pačiuose savaime kaip papildančio visa tai, kas
sąlygota, ir tuo reikalauja baigtinės sąlygų eilės.
O jei tarus, kad mūsų patyrimu pagrįstas paži
nimas prisiderina prie objektų kaip daiktų pačių
savaime, paaiškėja, jog besąlygiška a p s k r i t a i
negalima mąstyti neprieštaringai,
ir priešingai, tarus, kad ne daiktų, kaip jie mums
egzistuoja, vaizdiniai prisiderina prie jų kaip daik
tų pačių savaime, o veikiau šie objektai kaip reiš
kiniai prisiderina prie mūsų įsivaizdavimo būdo,
p r i e š t a r a v i m a s a t k r i n t a ir, vadinasi, be
sąlygiška turi būti ne daiktuose, kiek mes juos pa
žįstame (kiek jie mums egzistuoja), bet tikriausiai
daiktuose, kiek mes jų nepažįstame, kaip daiktuo
se pačiuose savaime, - tai paaiškėja, kad tai, ką
iš pradžių laikėme tik bandymu, yra pagrįsta*.
Po to, kai spekuliatyviajam protui užginčytas bet
koks pasisekimas šioje antjuslinėje srityje, mums
dar lieka galimybė bandyti nustatyti, ar šis protas
* Šis grynojo proto eksperimentas labai panašus į tą c h e m i k ų eks

perimentą, kurį jie kartais vadina r e d u k c i j a , o apskritai - s i n
t et i ni u metodu. Me t afiziko atliktoji analizė
grynąjį apriorinį pažinimą suskaidė į du labai nevienarūšius elemen
tus, būtent į daiktų kaip reiškinių pažinimą ir daiktų pačių savaime
pažinimą. D i a l e k t i k a juos abu vėl sujungia, s u d e r i n d a m a
su būtina proto idėja - to, kas b e s ą l y g i š k a , idėja, - ir pamato,
kad šis darnumas pasiekiamas ne kitaip, kaip tik minėtuoju suskai
dymu, kuris, vadinasi, yra teisingas.
27
savo praktiniame pažinime negali surasti duome

nų apibrėžti transcendentinei proto sudarytai to,
kas besąlygiška, sąvokai ir pagal metafizikos norą
mūsų aprioriniu, bet tik praktiniu atžvilgiu gali
mu pažinimu išeiti už bet kokio galimo patyrimo
ribų. Ir taip elgiantis spekuliatyvusis protas to
kiam išplėtimui vis dėlto visada mums teikė bent
vietos, nors ir turėjo palikti ją tuščią; taigi mums
dar neužginta, maža to, esame proto įpareigoti šią
vietą užpildyti, jei galime, praktiniais šio pažinimo
duomenimis*.
Šios grynojo spekuliatyviojo proto kritikos už
davinys yra m inėtasis bandymas pakeisti ligšio
linį metafizikoje vartojamą tyrimo būdą, būtent
įvykdyti joje visišką revoliuciją, sekant geometrų
ir gamtininkų pavyzdžiu. Tai traktatas apie m e
todą, o ne paties mokslo sistema; vis dėlto joje pa
teikiam i visi metafizikos metmenys ir jos ribų, ir
visos jos vidinės sandaros požiūriu. Mat grynasis
spekuliatyvusis protas turi tą ypatybę, kad savo
sugebėjimą jis gali ir privalo matuoti pagal įvai
rius būdus, kuriais jis pasirenka mąstymo objek
tus, taip pat nuodugniai išvardyti visus problemų
kėlimo būdus ir šitaip pateikti išsam ius metafi
zikos sistemos metmenis. Dėl pirmojo uždavinio,
* Tokiu būdu dangaus kūnų judėjimo pagrindiniai dėsniai suteikė

visišką tikrumą tam, ką Kopernikas iš pradžių laikė tik hipoteze,
ir kartu įrodė egzistavimą nematomos visatą suvienijančios jėgos
(Newtono atrastos traukos), kuri amžinai būtų likusi neatskleista,
jei Kopernikas nebūtų ryžęsis priešingai jutimų parodymams, tačiau
teisingai priskirti stebimus judėjimus ne dangaus objektams, bet
jų stebėtojui. Šioje pratarmėje aš „Kritikoje“ išdėstytą ir Koperniko
hipotezei analogišką mąstymo būdo pakeitimą taip pat pateikiu tik
kaip hipotezę, nors pačiame veikale ji įrodoma mūsų erdvės ir laiko
vaizdinių savybėmis ir pradinėmis intelekto sąvokomis ne hipotetiš
kai, bet apodiktiškai, kad atkreipčiau dėmesį jau į pirmuosius tokio
pakeitimo bandymus, kurie visada yra hipotetiniai.
28
tai aprioriniame pažinime objektams gali būti

priskirta tik tai, ką m ąstantis subjektas išgau
na iš paties savęs; o dėl antrojo uždavinio, tai
protas23 pažinimo principų požiūriu yra visiškai
atskiras ir savarankiškas vienum as, kurio, kaip
organizmo, kiekvienas narys egzistuoja dėl visų
kitų, o visi kiti —dėl jo vieno, ir joks principas ne
gali būti patikimai imamas vienu atžvilgiu, kar
tu netiriant jo v i s u o s e jo santykiuose su visu
grynojo proto taikymu. Todėl metafizika turi retą
laimę, kuri nelemta jokiam kitam protu pagrįstam
mokslui, turinčiam reikalą su objektais (nes 1o -
g i k a i rūpi tik mąstymo forma apskritai), —jei ši
kritika ją nuves į tikrąjį mokslo kelią, tai ji galės
visiškai užimti ištisą jai priklausančių žinių sri
tį ir, vadinasi, užbaigti savo darbą ir perduoti jį
palikuonims kaip kapitalą, kurio nereikia didinti,
nes metafizika turi reikalą tik su principais ir jų
taikymo apribojimais, nustatom ais tų pačių prin
cipų24. Todėl ji, kaip pagrindinis mokslas, taip pat
įpareigota pasiekti šį užbaigtumą, ir apie ją turi
būti galima pasakyti: nil actum reputans, si quid
superesset agendum.
Bet mūsų paklaus: kokį gi lobį mes ketiname
palikti palikuonims metafizikos, apvalytos kritika
ir tuo taip pat tvirtai užbaigtos, pavidalu? Paviršu
tiniškai apžvelgus šį veikalą gali pasirodyti, jog jo
nauda vis dėlto tik n e g a t y v i —įspėti mus, kad
spekuliatyviuoju protu niekada nesiryžtume išeiti
už patyrimo ribų. Iš tiesų kaip tik tuo jis visų pir
ma ir naudingas. Bet ši nauda iškart tampa t e i
g i a m a , kai tik įsisąmoninama, kad pagrindinių
teiginių, kuriais spekuliatyvusis protas ryžtasi iš
eiti už patyrimo ribų, neišvengiamas padarinys -
kai su jais arčiau susipažįstama - iš tikrųjų
yra ne mūsų proto taikymo i š p l ė t i m a s , bet
29
s u s i a u r i n i m a s , nes šie pagrindiniai teiginiai,

iš esmės priklausydami juslumui, iš tikrųjų grasi
na be galo išplėsti jo ribas ir šitaip visai išstumti
grynąjį (praktinį) proto taikymą. Todėl kritika,
apribojanti juslumą, yra, tiesa, tokia pat n e g a
t y v i , tačiau kadangi ji kartu pašalina kliūtį, kuri
apriboja arba netgi grasina panaikinti praktinį proto
taikym ą tai iš tikrųjų ji teikia t e i g i a m ą ir labai
svarbią naudą kai tik įsitikinama, kad egzistuoja
besąlygiškai būtinas grynojo proto praktinis (mora
linis) taikymas, kai protas neišvengiamai išeina už
juslumo ribų ir, nors čia jam reikalinga spekuliaty
viojo proto pagalba, vis dėlto turi apsisaugoti nuo jo
atoveikio, kad neimtų prieštarauti pats sau. Neigti
šią kritikos t e i g i a m ą naudą būtų tas pat, kaip
sakyti, jog policija neteikia jokios teigiamos naudos,
nes svarbiausias jos darbas yra tik užkirsti kelią
vienų piliečių prievartai kitų atžvilgiu, kad kiekvie
nas galėtų ramiai ir saugiai užsiimti savo reikalais.
Analitinėje kritikos dalyje įrodoma, kad erdvė ir
laikas yra tik juslinio stebėjimo formos, taigi tik
daiktų, kaip reiškinių, egzistavimo sąlygos; toliau,
kad intelektines sąvokas, taigi elementus daiktams
pažinti, mes turime tiek, kiek gali atsirasti šiuos
daiktus atitinkantys stebimai, ir, vadinasi, objektą
mes galime pažinti ne kaip daiktą patį savaime, bet
tik tiek, kiek jis yra juslinio stebėjimo objektas, t. y.
reiškinys. Iš to natūraliai išplaukia bet kokio gali
mo spekuliatyvaus pažinimo protu apribojimas vien
tik p a t y r i m o objektais. Vis dėlto —šitai tikrai
reikia pažymėti —mums lieka galimybė jei ne p a
ž i n t i šiuos objektus, tai bent m ą s t y t i juos kaip
daiktus pačius savaime*. Juk priešingu atveju iš
* Kad p a ž i n č i a u objektą, aš turiu įstengti įrodyti jo galimybę

(arba patyrimo liudijimu, remdamasis objekto tikrumu, arba a pri-
30
to išplauktų beprasmiškas teiginys - esą reiškinys

egzistuoja be to, kas reiškiasi. Dabar tarkime, kad
mūsų kritikos atliktas daiktų kaip patyrimo objek
tų ir būtent tų daiktų kaip daiktų pačių savaime
skyrimas visai nebūtų daromas. Tada priežastin
gumo dėsnis ir, vadinasi, gamtos mechanizmas
apibrėžiant priežastingumą būtinai turėtų tikti
apskritai visiems daiktams kaip veikiančiosioms
priežastims. Taigi apie tą pačią esybę, pavyzdžiui,
apie žmogaus sielą, nebūtų galima sakyti, aiškiau
siai neprieštaraujant sau, kad jos valia laisva ir
kartu vis dėlto pajungta gamtiniam būtinumui, t. y.
nelaisva, nes abiejuose teiginiuose žmogaus sie
lą aš ėmiau t a p a č i a r e i k š m e , būtent kaip
daiktą apskritai (kaip daiktą patį savaime), ir ne
galėjau jos imti kitaip, pirma nepasitelkęs kritikos.
Bet jei kritika nesuklydo, nes ji moko objektą imti
d v e j o p a r e i k š m e , būtent kaip reiškinį ir kaip
daiktą patį savaime; jei jos atlikta intelektinių są
vokų dedukcija yra teisinga ir, vadinasi, priežas
tingumo dėsnis būdingas tik daiktams, imamiems
pirmąja reikšme, t. y. kiek jie yra patyrimo objek
tai, o daiktai, imami antrąja reikšme, nepajungti
priežastingumo dėsniui, - tai ta pati valia reiški
nyje (stebimuose poelgiuose) mąstoma kaip būtinai
atitinkanti gamtos dėsnį ir dėl to n e l a i s v a , o
kita vertus, kaip priklausanti daiktui pačiam savai
me, nepajungta gamtos dėsniui, taigi 1a i s v a , ir
ori protu). Bet mąstyti aš galiu ką noriu, jei tik neprieštarauju pats
sau, t. y. jei tik mano sąvoka yra galima mintis, nors aš ir negalėčiau
laiduoti, kad ją, kaip galimybių visumą, atitinka objektas arba kad
neatitinka. Bet kad tokiai sąvokai būtų suteiktas objektyvus reikš
mingumas (reali galimybė, nes pirmoji tebuvo loginė), reikia kai ko
daugiau. Tačiau to „daugiau“ nebūtina ieškoti kaip tik teoriniuose
pažinimo šaltiniuose, tai gali glūdėti ir praktiniuose pažinimo šal
tiniuose.
31
čia nėra jokio prieštaravimo. Jeigu savo sielos,

imamos pastarąja reikšme, aš negaliu p a ž i n t i
spekuliatyviuoju protu (o dar mažiau galiu pažinti
ją empiriniu stebėjimu), vadinasi, taip pat negaliu
pažinti laisvės kaip savybės tokios esybės, kuriai
priskiriu padarinių sukėlim ą jutimais suvokiama
me pasaulyje, dėl to, kad tokią esybę aš turėčiau
pažinti kaip apibrėžtą savo egzistavimo, o ne laiko
(šitai yra negalima, nes aš savo sąvokos negaliu
pakeisti stebėjimu), —tai vis dėlto aš galiu laisvę
m ą s t y t i , t. y. jos vaizdinyje bent jau nėra jokio
prieštaravimo, kai mes kritiškai skiriame du įsi
vaizdavimo būdus (juslinį ir intelektinį); iš to kyla
grynųjų intelektinių sąvokų, taigi ir iš jų išplau
kiančių pagrindinių teiginių, apribojimas. Dabar
tarkime, kad moralė būtinai suponuoja laisvę (tie
siogine žodžio prasme) kaip mūsų valios savybę, a
priori pateikdama kaip mūsų proto d u o m e n i s
jame glūdinčius praktinius pradinius principus,
kurie būtų visiškai negalimi be laisvės išankstinės
prielaidos; taip pat tarkime, jog spekuliatyvusis
protas įrodė, kad laisvės apskritai negalima m ąs
tyti. Tokiu atveju toji, būtent moralinė, prielaida
būtinai turi užleisti vietą tam, ko priešybė yra aki
vaizdžiai prieštaringa. Vadinasi, 1a i s v ė , o kartu
ir dorovė (nes jos priešybė nėra prieštaringa, jei tik
laisvė nėra prielaida) turėtų užleisti vietą g a m
t o s m e c h a n i z m u i 25. Bet dėl moralės aš nerei
kalauju nieko kita, kaip tik to, kad laisvė neprieš
tarautų pati sau ir, vadinasi, kad bent būtų galima
ją mąstyti nesigilinant į ją, taigi kad laisvė jokiu
būdu nekliudytų to paties veiksmo (imamo kitu
atžvilgiu) gamtiniam mechanizmui. Tad mokslas
apie dorovę lieka savo vietoje ir gamtos mokslas —
taip pat; šito nebūtų, jei kritika pirma nepamoky
tų mūsų, kad mes neišvengiamai nieko nežinome
32
apie daiktus pačius savaime, ir viso to, ką mes

galime teoriškai p a ž i n t i , neapribotų tik reiški
niais. Tokį patį grynojo proto kritinių pagrindinių
teiginių pozityvios naudos nagrinėjimą galima at
likti ir D i e v o bei mūsų s i e l o s p a p r a s t o s
p r i g i m t i e s sąvokų atžvilgiu, bet trumpumo
dėlei aš jį praleidžiu. Vadinasi, savo proto būtino
praktinio taikymo tikslu aš negaliu netgi t a r t i
esant D i e v ą , l a i s v ę ir n e m i r t i n g u m ą ,
jei kartu iš spekuliatyviojo proto n e a t i m s i u jo
pretenzijos į transcendentines žinias, nes jų siek
damas protas turi naudotis tokiais pagrindiniais
teiginiais, kurie, iš tikrųjų būdami pakankami tik
galimo patyrimo objektams, jei jie vis dėlto taikomi
tam, kas negali būti patyrimo objektas, iš tikrųjų jį
visada paverčia reiškiniu ir šitaip bet kokį grynojo
proto p r a k t i n į i š p l ė t i m ą paskelbia esant
negalimą. Tad man teko pašalinti ž i n o j i m ą ,
kad išlaisvinčiau vietą t i k ė j i m u i , o metafizi
kos dogmatizmas, t. y. prietaras, esą joje galima
tarpti be grynojo proto kritikos, yra tikrasis viso
kio moralumui prieštaraujančio netikėjimo, kuris
visada yra pats dogmatiškiausias, šaltinis. - Tai
gi, jei negali būti sunku būsimoms kartoms kaip
priesaką palikti sistem inę metafiziką, sukurtą pa
gal grynojo proto kritiką, tai ši dovana nelaikyti
na mažareikšme, nesvarbu, ar siekiama tik proto
kultūros einant tikruoju mokslo keliu apskritai,
užuot be tikslo ėjus apgraibomis ir lengvabūdiškai
klaidžiojus be kritikos, ar kad geriau leistų laiką
sm alsi jaunuomenė, kuri įprastinio dogmatizmo
laikais taip anksti ir taip smarkiai skatinama ne
rūpestingai išvedžioti apie daiktus, kurių ji visai
nesupranta ir kuriuose ji, kaip ir niekas pasau
lyje, niekada nieko neįžvelgs, ar išradinėti nau
jas m intis ir nuomones ir šitaip liautis studijavus
33
pagrindinius mokslus. Bet kritikos nauda ypač

neįkainojama, jei atsižvelgiama į tai, kad ji s o -
k r a t i š k u būdu visiem s laikams padaro galą
visiem s priekaištams dorovei ir religijai, būtent
aiškiausiai įrodydama priešininko nenusimany-
mą. Juk kokia nors metafizika visada pasaulyje
buvo ir tikriausiai bus, o kartu su ja turi egzis
tuoti ir tam tikra grynojo proto dialektika, nes ji
jam yra natūrali. Todėl pirmasis ir svarbiausias
filosofijos uždavinys - pagaliau visiem s laikams
pašalinti bet kokią žalingą jos įtaką sunaikinant
klaidų šaltinį.
Nepaisant šių svarbių pakitimų moksluose ir
n u o s t o l i o , kurį turi patirti spekuliatyvusis
protas tariamai jam iki šiol priklausančioje sfero
je, vis dėlto visi bendražmogiškieji dalykai ir visa
nauda, kurią pasaulis iki šiol turėjo iš grynojo pro
to mokslų, lieka tie patys, kaip ir anksčiau, ir nuos
tolį patiria tik m o k y k l ų m o n o p o l i j a 26, bet
jokiu būdu ne ž m o n i ų i n t e r e s a i . Aš klausiu
patį nesukalbamiausią dogmatiką: ar kada nors
visuomenę galėjo pasiekti ir daryti nors m ažiausią
įtaką jos įsitikinimams iš mokyklų kilę mūsų sie
los nemirtingumo įrodymas, grindžiamas substan
cijos paprastumu, arba valios laisvės —priešingai
visuotiniam mechanizmui — įrodymas subtiliais,
nors ir nevaisingais, subjektyvaus ir objektyvaus
praktinio būtinumo skyrimais, arba Dievo buvimo
įrodymas, išvedamas iš visų realiausiosios esy
bės sąvokos (iš kintamo objekto atsitiktinumo ir
pirmojo judintojo būtinumo)? Šito nebuvo ir šito
niekada negalima tikėtis dėl to, kad įprastinis
žmogaus intelektas netinka tokioms subtilioms
spekuliacijoms. Maža to, dėl pirmojo klausimo, tai
kiekvienam žmogui būdingas jo prigimties polin
kis niekada nepasitenkinti tuo, kas laikina (kaip
34
nepakankamu visai žmogaus paskirčiai), žadina

p o m i r t i n i o g y v e n i m o viltį; dėl antrojo
klausimo, tai pats aiškus pareigų išdėstymas, prie
šingai visoms įgimtų polinkių pretenzijoms, lemia
l a i s v ė s įsisąmoninimą; pagaliau dėl trečiojo
klausimo, tai visur gamtoje pasireiškiantys pui
kiausia tvarka, grožis ir apdairumas patys savai
me turi sužadinti tikėjimą išmintingu ir didžiuoju
p a s a u l i o k ū r ė j u . Jei vien to turi pakakti,
kad visuomenėje paplistų šie įsitikinimai, nes
jie rem iasi proto argumentais, tai šis lobis ne tik
liks nepažeistas, bet veikiau taps dar reikšm in
gesnis, jei mokyklos dabar išmoks neprisiskirti
jokio aukštesnio ir platesnio klausimų, susiju
sių su visuotiniais žmonių interesais, supratimo
negu tas supratimas, kurį taip pat lengvai gali
įgyti didžiulė daugybė žmonių (mūsų nuomone,
labiausiai vertų pagarbos), ir jei dėl to jos apsiri
bos šių visuotinai suprantamų ir moraliniu požiū
riu pakankamų argumentų tobulinimu. Vadinasi,
pakitimas liečia tik pasipūtėliškas mokyklų pre
tenzijas - j o s mielai čia (kaip visai teisėtai dauge
liu kitų atvejų) norėtų būti vieninteliai žinovai ir
sargai tokių tiesų, kurias jos visuomenei praneša
tik tam, kad jomis naudotųsi, bet raktą nuo jų pa
silaiko sau (quod, mecum nescit, solus vult scire
videri). Vis dėlto reikia įvertinti kuklesnę speku
liatyvaus filosofo pretenziją. Jis visada lieka vi
suomenei naudingo mokslo, būtent proto kritikos,
vienintelis saugotojas, nors apie tą naudingumą
visuomenė nežino, nes ši kritika niekada negali
pasidaryti populiari, bet jai to ir nereikia: juk kaip
paprastiems žmonėms netelpa į galvą subtilūs
tiesų naudingumo įrodymai, taip jiems neprieina
mi ir tokie pat subtilūs priekaištai. Ir priešingai,
kadangi mokykla, kaip ir kiekvienas pakylantis
35
iki spekuliacijos žmogus, neišvengiamai susidu

ria ir su vienais, ir su antrais, tai ji įpareigota
nuodugniais spekuliatyviojo proto teisių tyrimais
pagaliau visiem s laikams užkirsti kelią skanda
lui, kuris anksčiau ar vėliau paaiškės netgi pa
prastiems žmonėms iš ginčų, į kuriuos be šios kri
tikos neišvengiamai įsivelia metafizikai (ir, kaip
tokie, pagaliau taip pat ir teologai), kurie paskui
patys falsifikuoja savo pažiūras. Tik kritika ga
lima pakirsti m a t e r i a l i z m o , f a t a l i z m o ,
a t e i z m o , laisvamaniško n e t i k ė j i m o , f a
n a t i z m o ir p r i e t a r ų , kurie gali tapti visiems
žalingi, ir pagaliau i d e a l i z m o i r s k e p t i c i z -
m o , kurie labiau pavojingi mokykloms ir vargu
ar gali paplisti visuomenėje, šaknis. Jei vyriau
sybės mano esant naudinga domėtis m okslinin
kų reikalais, tai jų išm intingą rūpinim ąsi tiek
mokslais, tiek žmonėmis labiau atitiktų remti
tokią kritikos laisvę, kuri tik viena galėtų su
teikti proto tyrimam s tvirtą pagrindą, o ne pa
laikyti juokingą despotizm ą mokyklų, kurios
garsiai šaukia apie visuom enei gresiantį pavojų,
kai sutraukomi jų suregzti voratinkliai, nors v i
suomenė niekada jų nepastebėjo ir todėl negali
pajusti jų netekimo.
Kritika priešpriešinama ne proto d o g m a t i
n i a m m e t o d u i jo grynajame pažinime kaip
moksle (nes mokslas visada turi būti dogmatinis,
t. y. iš patikimų apriorinių principų turi išvesti
griežtus įrodymus), bet d o g m a t i z m u i , t. y.
pretenzijai žengti į priekį tik grynu sąvokiniu (filo
sofiniu) pažinimu pagal principus, nuo seno proto
taikomus, nesidomint jo teise į šiuos principus ir
būdu, kuriuo jis prie jų priėjo. Vadinasi, dogma
tizmas yra grynojo proto dogmatinis metodas b e
i š a n k s t i n ė s p a t ies grynojo proto,
36
kaip sugebėjimo, k r i t i k o s . T o d ė l šis

priešpriešinimas neturi kalbėti plepaus paviršu
tiniškumo, pasisavinusio populiarumo vardą, ar
tuo labiau skepticizmo, kuris greitai susidoroja
su visa metafizika, naudai. Priešingai, kritika yra
būtina išankstinė priemonė teikti paramą nuodu
gniai metafizikai kaip mokslui, kuri būtinai turi
būti išdėstyta dogmatiškai ir kuo sistemingiau-
siai, taigi mokykliškai (ne populiariai); šis reikala
vimas jai yra neišvengiamas dėl to, kad ji apsiima
savo užduotis atlikti visiškai a priori, taigi visiškai
patenkindama spekuliatyvųjį protą. Vadinasi,
vykdydami kritikos n u statytą planą, t. y. kur
dami būsimos metafizikos sistem ą, mes tu rėsi
me laikytis griežto garsiojo Wolffo metodo, - jis,
žym iausias iš visų dogm atinių filosofų, pirm a
sis parodė pavyzdį (ir dėl šio pavyzdžio tapo iki
šiol Vokietijoje dar neišblėsusios nuodugnumo
dvasios pradininku), kaip reikia žengti į tikrąjį
mokslo kelią rem iantis dėsningu principų n u
statym u, aiškiu sąvokų apibrėžimu, išbandytu
įrodymų griežtumu, užkertant kelią drąsiem s
šuoliam s išvadose. Todėl Wolffas puikiausiai
būtų galėjęs pakelti į mokslo rangą tokią disci
pliną, kokia yra metafizika, jei jam būtų atėję į
galvą iš anksto parengti sau dirvą paties organo,
būtent grynojo proto, kritika: šį trūkum ą reikia
priskirti ne tiek jam, kiek veikiau jo am žiaus
dogmatiniam mąstymo būdui, ir šiuo požiūriu
jo laikų, kaip ir visų ank stesnių epochų, filoso
fam s nebuvo dėl ko vieni kitiem s priekaištauti.
Tie, kurie atm eta Wolffo mokymo būdą ir kar
tu taip pat grynojo proto kritikos metodą, ne
gali siekti nieko kita, kaip apskritai nusim esti
m o k s l o pančius ir darbą paversti žaidimu, ti
k r u m ą - nuomone, o filosofiją —filodoksija.
37
D ė l š i o s a n t r o s i o s l a i d o s , tai aš, kaip

ir dera, nenorėjau praleisti progos pašalinti, kiek
tai įmanoma, sunkumus ir neaiškumus, dėl kurių
galėtų kilti įvairių nesusipratimų, su kuriais, gal
būt ne be mano kaltės, susidūrė įžvalgūs žmonės,
vertindami šią knygą. Pačiuose teiginiuose bei jų
įrodymuose ir [veikalo] plano formoje bei išsamume
aš neradau nieko, ką reikėtų keisti. Tai paaiškinti-
na iš dalies ilgalaikiu veikalo išbandymu dar prieš
jį paskelbiant, iš dalies paties dalyko savitumu, bū
tent grynojo spekuliatyviojo proto prigimtimi —pro
to, turinčio tikrą organinę struktūrą (Gliederbau),
kurioje viskas yra organas, t. y. visuma tarnauja
kiekvienai daliai ir kiekviena dalis - visumai, tad
kiekvienas m ažiausias trūkumas - ar tai būtų
klaida (suklydimas), ar praleidimas - taikant
neišvengiam ai turi išaiškėti. Aš tikiuosi, kad sis
tema ir ateityje išsaugos šį nekintamumą. Tokį
įsitikinim ą lemia ne savimana, bet vien tik aki
vaizdumas, kurį suteikia eksperimentas, teikian
tis tą patį rezultatą kylant nuo paprasčiausių
elem entų prie grynojo proto visumos ir grįžtant
nuo visumos (nes ir visum a pati savaime duota
dėl galutinio proto tikslo praktikos srityje) prie
kiekvienos dalies, o bandymai pakeisti nors ma
žiausią dalį tuojau sukelia ne tik sistemos, bet ir
bendražmogiškojo proto prieštaravimus. Tačiau
d ė s t y m ą dar daug kur galima patobulinti, ir
šioje laidoje aš pabandžiau padaryti pataisymų,
kurie turi padėti pašalinti, pirma, neteisingą
estetikos27 supratimą, ypač laiko sąvokoje; an
tra, intelekto sąvokų dedukcijos neaiškumus;
trečia, tariam ą pakankamo aiškumo stoką gry
nojo intelekto pagrindinių teiginių įrodymuose;
pagaliau paralogizmų, kuriais kaltinama teori
nė psichologija28, neteisingą aiškinimą. Dėsty-
38
mo būdo pakeitimų padariau tik iki šios vietos

(t. y. tik iki transcendentalinės dialektikos pir
mojo skyriaus pabaigos), bet ne toliau*, nes laiko
* Tiesioginiu priedu, bet tik įrodymo būdo, aš galėčiau vadinti tik

naują psichologinio i d e a l i z m o paneigimą ir griežtą (aš manau,
kad ir vienintelį galimą) išorinių stebinių objektyvaus realumo įro
dymą, p. 27529. Kad ir kokiu nekenksmingu pagrindiniams metafizi
kos tikslams būtų laikomas idealizmas (nors iš tikrųjų jis toks nėra),
filosofijai ir bendražmogiškajam protui visada būtų skandalinga, jei
reikėtų tik t i k ė t i daiktų (iš kurių mes juk gauname visą pažini
mo medžiagą netgi mūsų vidiniam jutimui) egzistavimu už mūsų
ir nebūtų galima priešpriešinti jokio patenkinamo įrodymo, jei kam
nors ateitų į galvą abejoti jų egzistavimu. Kadangi įrodymo dėsty
me nuo trečios iki šeštos eilutės yra tam tikras neaiškumas, tai šią
vietą prašau pakeisti taip: „Bet tai, kas pastovu, negali būti mano
stebinys. Juk visi mano egzistavimą sąlygojantys pagrindai, kuriuos
galima surasti manyje, yra vaizdiniai ir, kaip tokiems, jiems patiems
reikalinga skirtinga negu jie tai, kas pastovu, ko atžvilgiu galėtų
būti apibrėžta jų kaita, taigi ir mano egzistavimas laike, kuriame
jie keičia vienas kitą.“ Prieš šį įrodymą tikriausiai kas nors pasakys:
aš juk betarpiškai įsisąmoninu tik tai, kas yra manyje, t. y. savąjį
išorinių daiktų v a i z d i n į ; vadinasi, vis dar lieka neišspręsta, ar
yra už manęs kas nors jį atitinkantis, ar ne. Tačiau vidiniu p a t y
r i m u aš įsisąmoninu s a v o e g z i s t a v i m ą l a i k e (taigi ir
jo apibrėžiamumą laike), o tai yra kažkas daugiau, negu tik savojo
vaizdinio įsisąmoninimas; bet tai yra tas pat, kaip ir e m p i r i n i s
s a v o j o e g z i s t a v i m o į s i s ą m o n i n i m a s , kuris gali būti
apibrėžtas tik santykiu su kuo nors, kas susiję su mano egzistavimu
ir y r a u ž m a n ę s . Tad šis savojo egzistavimo laike įsisąmonini
mas lygiai taip pat susijęs su santykio su kažkuo, esančiu už manęs,
įsisąmoninimu, ir, vadinasi, patyrimas, o ne prasimanymas, jutimas,
o ne vaizduotė tai, kas išoriška, neatskiriamai susieja su manuoju
vidiniu jutimu; juk išorinis jutimas jau savaime yra stebėjimo santy
kis su kažkuo, kas tikra už manęs, ir šio jutimo realumas, skirtingai
nuo vaizduotės, remiasi tik tuo, kad jis neatskiriamai susiejamas su
pačiu vidiniu patyrimu kaip jo galimybės sąlyga; kaip tik tai čia ir
įvyksta. Jei su savojo egzistavimo i n t e l e k t i n i u į s i s ą m o n i
n i m u , pasireiškiančiu vaizdiniu „aš e g z i s t u o j u “, kuris lydi
visus mano sprendinius ir intelekto veiksmus, aš galėčiau susieti ir
savo egzistavimo apibrėžimą i n t e l e k t i n i u s t e b ė j i m u , tai
būtų nebūtina įsisąmoninti santykį su kažkuo, esančiu už manęs. Bet
nors tas intelektinis įsisąmoninimas yra pirmesnis, vis dėlto vidinis
stebėjimas, vien tik kuriuo, gali būti apibrėžtas mano egzistavimas,
yra juslinis ir susijęs su laiko sąlyga. Tačiau šis apibrėžimas, taigi
ir pats vidinis patyrimas, priklauso nuo kažko pastovaus, ko manyje
nėra, vadinasi, esančio kame nors už manęs, ir aš turiu save mąstyti
39
buvo per maža; dėl kitų dalių, tai neaptikau, kad

jos būtų klaidingai suprastos nusimanančių ir ne
šališkų tyrinėtojų, kurie —nors aš jų nevardiju su
jiems deramu pagyrimu —jau patys atitinkamose
vietose pamatys, kad aš atsižvelgiau į jų nurody
mus. Tačiau su šiais pataisymais susijęs nedidelis
nuostolis skaitytojui, kuris buvo neišvengiamas
pernelyg nepadidinant knygos apimties, - mat rei
kėjo praleisti arba trumpinti įvairias vietas kaip
neesm ines visumos išsamumui, nors kai kuriems
skaitytojams jos būtų pageidautinos, nes gali būti
naudingos kitam tikslui. Tai buvo reikalinga dėl
to, kad būtų padaryta vietos dabartiniam, kaip aš
tikiuosi, suprantamesniam išdėstymui, kuris tei
ginių ir netgi jų įrodymų požiūriu iš esmės visiškai
nieko nekeičia, tačiau dėstymo metodo požiūriu
vienur kitur taip nutolsta nuo ankstesniojo, kad
šito nebuvo galima padaryti įtarpais. Sis nedidelis
susijusį su juo. Vadinasi, išorinio jutimo realumas būtinai susijęs

su vidinio jutimo realumu kaip patyrimo apskritai galimybe; t. y. aš
lygiai taip pat tikrai įsisąmoninu, kad daiktai egzistuoja už manęs
ir santykiauja su mano jutimu, kaip esu įsisąmoninęs, kad aš pats
tikrai egzistuoju laike. Tačiau kokius duotus stebimus iš tikrųjų ati
tinka už manęs esantys objektai, dėl to priklausantys išoriniam j u -
t i m u i , - jam, o ne vaizduotei, turi būti priskirti tie objektai, - šitai
reikia spręsti kiekvienu atveju atskirai, remiantis taisyklėmis, pagal
kurias patyrimas apskritai (netgi vidinis) skiriasi nuo vaizduotės, be
to, pagrindą čia visada sudaro teiginys, kad išorinis patyrimas tikrai
egzistuoja. Dar galima pridurti pastabą: ko nors, kas p a s t o v i a i
egzistuoja, vaizdinys yra ne tas pat, kas p a s t o v u s v a i z d i n y s .
To, kas pastovu, vaizdinys, kaip ir visi mūsų vaizdiniai, ir netgi ma
terijos vaizdiniai, gali būti labai nepastovus bei kintantis ir vis dėlto
siejamas su kažkuo, kas yra pastovu, vadinasi, turi skirtis nuo visų
mano vaizdinių ir būti išorinis daiktas, kurio egzistavimas būtinai
įtrauktas į mano paties egzistavimo a p i b r ė ž i m ą ir kartu su juo
sudaro tik vieną patyrimą, kuris netgi negalėtų būti vidinis, jei jis
kartu nebūtų (iš dalies) išorinis. Kaip šitai galima - to čia taip pat
neįmanoma smulkiau paaiškinti, kaip ir to, kokiu būdu mes apskritai
mąstome tai, kas pastovu laike (das Stehende in der Zeit), kurio egzis
tavimas kartu su tuo, kas kinta, sukuria kitimo sąvoką.
40
nuostolis, kurį, beje, norint galima kompensuoti

palyginant su pirmąja laida, su kaupu atlygina
mas, kaip aš tikiuosi, didesnio suprantamumo.
Įvairiuose paskelbtuose kūriniuose (iš dalies kai
kurių knygų recenzijose, iš dalies atskiruose trak
tatuose) aš su malonumu ir dėkingumo jausmu
įžvelgiau, kad nuodugnumo dvasia Vokietijoje ne
išblėso, bet tik trumpam buvo prislopinta genialia
besidedančios laisvamanybės mados, ir kad dy
gliuoti kritikos takai, vedantys į sistemingą, bet
dėl to vienintelį patvarų ir todėl itin būtiną grynojo
proto mokslą, drąsiems ir šviesiems protams nesu-
kliudė šį mokslą perprasti. Šiems nusipelniusiems
žmonėms, taip laimingai suderinantiems nuodu
gnų supratimą ir talentą aiškiai dėstyti (šito aš sa
vyje kaip tik neaptinku), palieku užbaigti apdoroti
kai kurias mano ne itin vykusiai išdėstytas vietas.
Būti paneigtam šiuo atveju nėra pavojaus; reikia
saugotis kitko - būti nesuprastam. Dėl manęs, tai
nuo šiol aš negaliu leistis į ginčus, nors rūpestin
gai atsižvelgsiu į visus draugų ar priešininkų nu
rodymus, kad vėliau panaudočiau juos kurdamas
sistem ą pagal šią propedeutiką. Kadangi šiuos
darbus dirbdamas aš jau gerokai pasenau (šį mė
nesį pradėjau šešiasdešimt ketvirtuosius metus),
tai turiu tausoti laiką, jei noriu įvykdyti savo pla
ną - sukurti gamtos metafiziką ir papročių meta
fiziką, spekuliatyviojo ir praktinio proto kritikos
teisingumo patvirtinimą. O neaiškumų, iš pradžių
vargu ar išvengiamų šiame veikale, paaiškinimo
bei jo visumos apgynimo tikiuosi iš ją perpratu
sių nusipelniusių žmonių. Galima prikibti prie
kiekvieno filosofijos veikalo atskirų vietų (nes jis
negali būti toks šarvuotas, kaip matematikos vei
kalas), tačiau sistemos, laikomos vienumu, struk
tūrai dėl to negresia nė menkiausias pavojus. Tik
41
nedaugeliui žmonių būdingas dvasios lankstumas

apžvelgti tokiai sistemai, jei ji nauja, o dar mažiau
žmonių turi noro tai daryti, nes bet kokia naujovė
jiems neparanki. Kiekviename veikale, ypač kai
dėstoma laisva kalba, be ryšio ištraukus atskiras
vietas ir jas gretinant vieną su kita, galima iškasti
ir tariamų prieštaravimų, metančių šešėlį visam
veikalui akyse tų, kurie pasikliauja svetimais ver
tinimais; tačiau tuos prieštaravimus labai lengvai
gali pašalinti tas, kuris perprato visą idėją. Bet jei
teorija yra vidujai patvari, tai veiksmas ir atovei
kis, iš pradžių keliantys jai didelį pavojų, ilgainiui
padeda tik nugludinti jos nelygumus ir netgi per
trumpą laiką suteikti jai būtiną grakštumą, jei
gu to imsis nešališki, įžvalgūs ir tikrai populiarūs
žmonės.
Karaliaučius, 1787 m. balandis

ĮVADAS
I
Apie skirtumą tarp grynojo
ir empirinio pažinimo
Nėra jokios abejonės, kad kiekvienas mūsų paži

nimas prasideda nuo patyrimo, nes kas gi pažintinį
sugebėjimą galėtų žadinti veiklai, jei ne objektai,
kurie veikia mūsų jusles ir iš dalies patys sukelia
vaizdinius, iš dalies skatina mūsų intelektą vaizdi
nius lyginti, susieti arba atskirti ir šitaip perdirbti
neapdorotą juslinių įspūdžių medžiagą į objektų pa
žinim ą vadinamą patyrimu? Vadinasi, joks pažini
mas l a i k o atžvilgiu nėra pirmesnis už patyrimą
ir kiekvienas pažinimas prasideda nuo jo.
Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda
nuo patyrimo, nebūtinai dėl to jis visas kyla bū
tent i š patyrimo. Visiškai galimas daiktas, kad
netgi mūsų patyrimu pagrįstas pažinimas suside
da iš to, ką mes suvokiame įspūdžiais, ir iš to, ką
mūsų pačių sugebėjimas pažinti (juslinių įspūdžių
tik skatinamas) teikia pats iš savęs; šį priedėlį nuo
pagrindinės juslinės medžiagos mes atskiriame ne
anksčiau kaip tada, kai ilgalaikės pratybos atkrei
pia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį išskirti.
Tad bent jau kyla klausimas, kuris reikalauja iš
samesnio tyrimo ir kurio negalima išspręsti vienu
43
ĮVADAS
kartu: ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo

visų juslinių įspūdžių nepriklausomas pažinimas?
Tokios žinios vadinamos a p r i o r i n ė m i s ir jos
skiriamos nuo e m p i r i n i ų žinių, kurių šaltinis
yra aposteriorinis - būtent patyrimas.
Tačiau terminas „a priori“ dar nepakankamai
apibrėžtas, kad deramai išreikštų visą iškeltojo
klausimo prasmę. Juk apie kai kurias žinias, gau
tas iš patyrimo šaltinių, paprastai sakoma, kad
mes turime arba galime jas turėti a priori, nes iš
vedame jas ne tiesiogiai iš patyrimo, bet iš tam ti
kros visuotinės taisyklės, kurią vis dėlto mes patys
pasiskolinome iš patyrimo. Antai apie žmogų, ku
ris pakasė savo namo pamatus, sakoma: jis galėjo
a priori žinoti, kad namas sugrius, t. y. jam nebuvo
reikalo laukti patyrimo, kada tai tikrai įvyks. Ta
čiau visiškai a priori šito žinoti jis vis dėlto nega
lėjo. Tai, kad kūnai turi svorį ir dėl to krinta, kai
netenka atramos, jis vis dėlto turėjo sužinoti anks
čiau iš patyrimo.
Todėl tolesniame tyrime apriorinėmis mes va
dinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo
vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios
v i s i š k a i nepriklauso nuo bet kokio patyrimo.
Joms priešingos yra empirinės žinios, arba tokios,
kurios tegalimos a posteriori, t. y. per patyrimą.
O iš apriorinių žinių g r y n o s i o m i s vadina
mos tos, kuriose nėra jokių empirinių priemaišų.
Pavyzdžiui, teiginys „Kiekvienas pakitimas turi
savo priežastį“ yra apriorinis, bet ne grynasis,
nes „pakitimas“ yra sąvoka, kuri gali būti gauta
tik iš patyrimo.
44
ĮVADAS
II
Mes turime tam tikrų apriorinių
žinių, ir netgi įprastinis intelektas
niekada be jų neapsieina
Čia kalbama apie požymį, pagal kurį mes tikrai
galime grynąjį pažinimą skirti nuo empirinio. Nors
patyrimas mus moko, kad kas nors yra toks arba
kitoks, bet jis nemoko, kad negalėtų būti kitaip.
Vadinasi, p i r m a , jei yra teiginys, kuris mąsto
mas kartu su jo b ū t i n u m u , tai jis yra apriorinis
sprendinys; jei, be to, jis neišvedamas iš jokio kito
teiginio, o išvedamas tik iš tokio, kuris pats savo
ruožtu yra būtinas, tai jis visiškai yra apriorinis
teiginys. A n t r a , patyrimas savo sprendiniams
niekada nesuteikia tikrojo arba griežto v i s u o -
t i n u m o , o suteikia tik sąlygišką ir palyginamąjį
(per indukciją), tad iš esmės šitai turi reikšti štai
ką: kiek iki šiol mums žinoma, šios ar anos taisy
klės išimčių nepasitaiko. Vadinasi, jei koks nors
sprendinys mąstomas kaip griežtai visuotinis,
t. y. taip, kad nenumatoma jokios išimties galimy
bė, tai jis neišvestas iš patyrimo, bet yra visiškai
apriorinis. Taigi empirinis visuotinumas tėra sava
vališkas sprendinio reikšmingumo pakėlimas iš to
lygio, kai jis galioja dauguma atvejų, į tą lygį, kai jis
galioja visais atvejais, kaip, pavyzdžiui, teiginyje:
„Visi kūnai turi svorį“; o kai griežtas visuotinumas
iš esm ės būdingas sprendiniui, jis nurodo ypatingą
pažintinį sprendinio šaltinį, būtent sugebėjimą ap
rioriškai pažinti. Tad būtinumas ir griežtas visuo
tinumas yra tikri apriorinio pažinimo požymiai ir,
be to, vienas nuo kito neatskiriamai priklauso. Bet
kadangi, remiantis šiais požymiais, kartais būna
lengviau atskleisti sprendinių empirinį ribotumą
45
ĮVADAS
negu jų atsitiktinumą, o kartais taip pat aiškiau

galima parodyti neribotą visuotinumą, kurį mes
priskiriame sprendiniui, negu jo būtinumą, tai
tikslinga minėtus kriterijus, iš kurių kiekvienas
pats savaime yra neklaidingas, taikyti atskirai.
Lengva įrodyti, kad žmogiškasis pažinimas ti
krai apima tokius būtinus ir griežčiausia prasme
visuotinius, taigi grynuosius apriorinius, spren
dinius. Norint surasti pavyzdį moksluose, terei
kia nurodyti visus matematikos teiginius; norint
pateikti pavyzdį iš įprasčiausio intelekto taikymo,
juo gali būti teiginys, kad kiekvienas kitimas turi
turėti priežastį; juk pastarajame teiginyje pačioje
priežasties sąvokoje taip akivaizdžiai glūdi ryšio
su padariniu būtinumo ir griežtos taisyklės visuo
tinumo sąvoka, kad jos visiškai netektume, jei no
rėtume ją išvesti, kaip darė Hume’as30, iš to, kas
vyksta, dažno prisijungimo prie to, kas įvyko pir
ma, ir iš to kylančio įpročio (taigi tik subjektyvaus
būtinumo) susieti vaizdinius. Bet ir nepateikiant
tokių pavyzdžių įrodyti mūsų pažinimo grynųjų
apriorinių pagrindinių teiginių tikrumui taip pat
galima įrodyti jų būtinumą paties patyrimo gali
mybei, taigi įrodyti a priori. Juk iš kur pats paty
rimas įgytų tikrumą, jei visos taisyklės, kurių jis
laikosi, savo ruožtu būtų empirinės, taigi atsitik
tinės, ir todėl jas vargu ar būtų galima laikyti pir
maisiais pagrindiniais teiginiais? Vis dėlto čia mes
galime pasitenkinti nurodydami kaip faktą mūsų
sugebėjimo pažinti ir jo požymių grynąjį taikymą.
Tačiau ne tik sprendiniuose, bet netgi sąvokose iš
ryškėja kai kurių iš jų apriorinė kilmė. Iš savosios
patyrimu pagrįstos k ū n o sąvokos laipsniškai
atmeskite visa, kas joje yra empiriška, - spalvą,
tvirtumą arba minkštumą, svorį, nepralaidumą;
tada vis dėlto liks e r d v ė , kurią kūnas (dabar vi-
46
ĮVADAS
sai išnykęs) užėmė ir kurios jūs negalite atmesti.

Lygiai taip pat jei jūs iš savosios empirinės bet ko
kio kūniško arba nekūniško objekto sąvokos atme-
site visas savybes, kurias žinote iš patyrimo, tai
vis dėlto jūs negalėsite iš jo atimti tos savybės, dėl
kurios mąstote jį kaip s u b s t a n c i j ą arba kaip
p r i k l a u s a n t į tam tikrai substancijai (nors ši
sąvoka yra labiau apibrėžta, negu objekto apskri
tai sąvoka). Vadinasi, verčiami būtinumo, kurio
jums primetama ši sąvoka, jūs turite pripažinti,
kad ji a priori yra jūsų sugebėjime pažinti.
III
Filosofijai reikalingas mokslas,
kuris apibrėžtų visų apriorinių žinių
galimybę, principus ir apimtį
Dar svarbiau, negu visa, kas anksčiau pasaky
ta, yra tai, kad kai kurios žinios palieka netgi bet
kokio galimo patyrimo sritį ir sąvokomis, kurioms
patyrime niekada negali būti jas atitinkančio
objekto, atrodo, mūsų sprendinių apimtį išplečia
už bet kokio galimo patyrimo ribų.
Ir kaip tik šiam pastarajam pažinimui, kuris
išeina už jutimais suvokiamo pasaulio, kur patyri
mas negali būti nei vadovas, nei patikrinimo prie
monė, priklauso mūsų proto ieškojimai, kuriuos
mes pagal jų svarbą laikome kur kas pranašes
niais, o jų galutinį tikslą —daug prakilnesniu negu
visa tai, ko intelektas gali išmokti reiškinių sri
tyje. Kartu mes veikiau esame pasirengę viskam,
netgi rizikuodami suklysti, tik ne atsisakyti tokių
mums rūpimų tyrimų dėl kokios nors abejonės ar
jų nevertinimo ir abejingumo. Šios neišvengiamos
47
ĮVADAS
paties grynojo proto problemos yra D i e v a s ,

l a i s v ė ir n e m i r t i n g u m a s . 0 mokslas, ku
rio galutinis tikslas - visomis savo priemonėmis
siekti iš esmės tik šių problemų išsprendimo, va
dinamas m e t a f i z i k a ; jos metodas iš pradžių
dogmatinis, t. y. ji, kupina pasitikėjimo, imasi
spręsti, iš anksto nepatikrinusi proto sugebėjimo
ar nesugebėjimo įvykdyti tokį didį sumanymą.
Kai tik paliekama patyrimo dirva, atrodo natū
ralu nestatyti tučtuojau pastato su tokiomis žinio
mis, kurios turimos nežinia iš kur, irpasikliaujant
pagrindiniais teiginiais, kurių kilmė nežinoma,
pirma kruopščiais tyrimais neįsitikinus to pastato
pamato tvirtumu; veikiau pirmiausia reikia iškelti
klausimą, kaip intelektas gali įgyti visas šias apri
orines žinias ir kokią jos gali turėti apimtį, svarbą
ir reikšmę. Iš tikrųjų nėra nieko natūralesnio, kaip
žodį „natūralu“ suprasti reiškiant tai, kas turi vyk
ti teisingai ir protingai; o jei jis suprantamas kaip
reiškiantis tai, kas paprastai įvyksta,tai nėra nieko
natūralesnio ir suprantamesnio kaip tai, kad ilgą
laiką tokio tyrimo nebuvo. Juk dalis šių žinių, kaip,
pavyzdžiui, matematinės, nuo seniausių laikų yra
tikros ir todėl įgalina tikėtis, kad ir kitos žinios bus
naudingos, nors jų prigimtis būtų visai kitokia. Be
to, esant už patyrimo ribų galima būti tikram, kad
nebūsi paneigtas patyrimo. Paskata plėsti savo
žinias yra tokia didelė, kad žengimą į priekį gali
sustabdyti tik susidūrimas su aiškiu prieštaravi
mu. Bet jo galima išvengti, jei tik prasimanymai
kuriami apdairiai, nors dėl to jie nenustoja buvę
prasimanymai. Matematika mums teikia puikiau
sią pavyzdį, kaip toli mes galime nueiti pažindami
aprioriškai, nepriklausomai nuo patyrimo. Tiesa,
objektai ir pažinimas jai rūpi tik tiek, kiek jie gali
būti atvaizduoti stebėjime. Bet šią aplinkybę len-
48
ĮVADAS
gva pražiūrėti, nes pats m inėtasis stebėjimas gali

būti apriorinis, taigi vos atskiriamas nuo pačių
grynųjų sąvokų. Siekimas išplėsti [žinias], suvilio
tas tokio proto galybės įrodymo, nepripažįsta jokių
ribų. Laisvu skrydžiu skrosdamas orą ir jusdamas
jo pasipriešinimą, lengvas balandis galėtų įsivaiz
duoti, kad beorėje erdvėje jam būtų daug geriau
[skristi]. Lygiai taip pat Platonas paliko jutimais
suvokiamą pasaulį, nes šis pasaulis įspraudžia in
telektą į tokius ankštus rėmus, ir idėjų sparnais
leidosi už jo ribų į tuščią grynojo intelekto erdvę.
Jis nepastebėjo, jog savo pastangomis nepraskina
kelio, nes nesurado jokios atramos, į kurią galė
tų remtis tarsi į pagrindą įtempdamas savo jė
gas, kad išjudintų iš vietos intelektą. Bet toks jau
įprastas žmogaus proto likimas spekuliacijoje: kuo
greičiau užbaigti savo pastatą ir tik po to tirti, ar
pamatas buvo gerai padėtas. Tada ieškoma įvai
riausių pateisinimų, siekiant nuraminti mus dėl jo
tinkamumo arba veikiau visai atmesti tokį pavė
luotą ir pavojingą patikrinimą. O tai, kas statant
[pastatą] išvaduoja mus nuo bet kokio rūpesčio
bei įtarimo ir paperka tariamu nuodugnumu, yra
štai kas. Žymią, o galbūt ir didžiausią mūsų proto
veiklos dalį sudaro objektų sąvokų, kurias mes jau
turime, s k a i d y m a s . Tai mums teikia daugybę
žinių, kurios, nors ir yra ne kas kita, kaip aiškini
mai arba komentavimai to, kas mūsų sąvokomis
jau buvo mąstoma (nors ir padrikai), tačiau bent
pagal savo formą vertinamos taip pat, kaip ir nau
jos pažiūros, nors savo medžiaga arba turiniu jos
tik aiškina, o ne išplečia mūsų jau turimas sąvo
kas. Kadangi šis būdas teikia tikrą apriorinį pa
žinimą, kuris plėtojasi patikimai ir naudingai, tai
protas, pats to nepastebėdamas, jų vardu pakiša
visai kitos rūšies teiginius, kuriuose prie turimų
49
ĮVADAS
sąvokų jis būtent aprioriškai prijungia joms visai

svetimas sąvokas, nors nežino, kaip prie jų priėjo
ir netgi mintyse nekelia tokio klausimo. Todėl aš
noriu iš pradžių aptarti skirtumą tarp šių dviejų
pažinimo rūšių.
IV
Apie analitinių ir sintetinių
sprendinių skirtingumą
Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas su

bjekto ir predikato santykis (aš turiu galvoje tik
teigiamuosius sprendinius, nes paskui lengva ši
tai pritaikyti neigiamiesiems sprendiniams), šis
santykis gali būti dvejopas. Arba predikatas B
priklauso subjektui A kaip kažkas, kas (paslėpta
forma) glūdi šioje sąvokoje A, arba B visai yra už
sąvokos A, nors su ja ir susijęs. Pirmuoju atveju aš
sprendinį vadinu a n a l i t i n i u , antruoju —s i n
t e t i n i u . Taigi analitiniai sprendiniai (teigiamie
ji) yra tie, kuriais predikato ir subjekto ryšys m ąs
tomas per tapatybę; o tie sprendiniai, kuriais šis
ryšys mąstomas be tapatybės, turi būti vadinami
sintetiniais. Pirmuosius taip pat būtų galima va
dinti a i š k i n a m a i s i a i s , antruosius - i š p 1 e -
č i a n č i a i s i a i s sprendiniais, nes pirmieji savo
predikatu nieko neprideda prie subjekto sąvokos, o
tik skaidymu padalija ją į atskiras sąvokas, kurios
ja jau buvo mąstomos (nors neaiškiai); o sintetiniai
sprendiniai prie subjekto sąvokos prideda predika
t ą kuris visai ja nebuvo mąstomas ir negalėtų būti
iš jos išgaunamas jokiu skaidymu. Pavyzdžiui, kai
aš sakau: „Visi kūnai tįsūs“, tai šis sprendinys yra
analitinis, nes man nereikia išeiti už sąvokos, ku-
50
ĮVADAS
rią aš jungiu su žodžiu „kūnas“, kad surasčiau tį

sumo ir kūno sąsają, bet reikia tik suskaidyti tą
sąvoką, t. y. man reikia tik įsisąmoninti įvairovę,
kurią visada ja mąstau, kad surasčiau joje šį pre
dikatą. Vadinasi, tai —analitinis sprendinys. O jei
aš sakau: „Visi kūnai turi svorį“, tai čia predikatas
yra kažkas visai kita negu tai, ką aš mąstau pačia
kūno apskritai sąvoka. Vadinasi, tokio predikato
prijungimas teikia sintetinį sprendinį.
Patyrim o sprendiniai, kaip tokie,
v i s i y r a s i n t e t i n i a i . Juk būtų beprasmiš
ka analitinį sprendinį grįsti patyrimu, nes tokiam
sprendiniui sudaryti man visai nereikia išeiti už
savo sąvokos ribų ir, vadinasi, nereikia jokio paty
rimo liudijimo. Kad kūnas tįsus —tai teiginys, nu
statytas a priori, o ne patyrimo sprendinys. Prieš
patyrimą visas sąlygas savo sprendiniui aš jau tu
riu sąvokoje, iš kurios man tereikia pagal priešta
ravimo dėsnį išvesti predikatą ir kartu įsisąmonin
ti sprendinio būtinumą, o patyrimas niekada ma
nęs šito neišmokytų. Užtat nors į kūno apskritai
sąvoką aš visai neįskiriu svorio predikato, tačiau
šia sąvoka žymimas tam tikras patyrimo objektas
kuria nors patyrimo dalimi, prie kurios aš, vadina
si, galiu prijungti dar kitas to paties patyrimo da
lis, kaip priklausančias pirmajai sąvokai. Aš galiu
kūno sąvoką pirma pažinti a n a l i t i š k a i pagal
tįsumo, nepralaidumo, formos ir kitus požymius,
kurie visi mąstomi šia sąvoka. Bet paskui aš iš
plėšiu savo pažinimą ir, atsigręžęs į patyrimą, iš
kurio išvedžiau šią kūno sąvoką, pamatau, kad su
anksčiau nurodytais požymiais visada susijęs svo
ris, ir šitaip jį s i n t e t i š k a i prijungiu prie kūno
sąvokos kaip predikatą. Vadinasi, svorio predikato
ir kūno sąvokos sintezės galimybė grindžiama pa
tyrimu, nes abi sąvokos, nors vienos iš jų ir nėra
51
ĮVADAS
kitoje, vis dėlto priklauso viena kitai, tegul tik at

sitiktinai, kaip vienos visumos - patyrimo, kuris
pats yra sintetinis stebimų ryšys, - dalys.
Bet aprioriniai sintetiniai sprendiniai visiškai
neturi šios pagalbinės priemonės. Jei aš turiu išei
ti už sąvokos A ribų, kad pažinčiau kaip su ja su
sijusią kitą sąvoką —B, tai kuo aš remsiuosi ir kas
padaro galimą sintezę, jei čia aš neturiu galimybės
ją apžvelgti toje patyrimo srityje? Imkime teigi
nį: „Visa, kas vyksta, turi savo priežastį“. To, kas
vyksta, sąvoka aš mąstau, tiesa, egzistavimą, už
kurį pirmesnis yra laikas ir 1.1., ir iš to galima iš
vesti analitinius sprendinius. Bet priežasties sąvo
ka yra visiškai už tos sąvokos ribų ir nurodo kažką
skirtinga nuo to, kas vyksta, taigi šiame pastara
jame vaizdinyje jos visai nėra. Kaip aš prieinu prie
to, kad tam, kas apskritai vyksta, priskiriu kažką
visai nuo jo skirtinga ir pažįstu priežasties sąvoką,
nors ir nesančią anoje sąvokoje, tačiau jai priklau
sančią, ir netgi būtinai? Kas čia yra nežinomasis
x, kuriuo remiasi intelektas, kai jis mano, kad už
sąvokos A rado jai svetim ą predikatą B, kurį vis
dėlto laiko su ja susijusiu? Tai negali būti patyri
mas, nes pateiktajame pagrindiniame teiginyje šis
antrasis vaizdinys prijungiamas prie pirmojo ne
tik su didesniu visuotinumu, negu kad gali teikti
patyrimas, bet ir išreiškiant būtinum ą taigi v isiš
kai a priori ir vien tik sąvokų pagrindu. Viso mūsų
spekuliatyviojo31 apriorinio pažinimo galutinis
tikslas remiasi kaip tik tokiais sintetiniais, t. y.
[pažinimą] išplečiančiais, pagrindiniais teiginiais,
nes nors analitiniai teiginiai labai reikšmingi ir
būtini, bet tik tam, kad būtų pasiektas tas sąvokų
aiškumas, kuris reikalingas patikimai ir plačiai
sintezei, kaip ko nors tikrai nauja įgijimui.
52
ĮVADAS
V
Visuose protu pagrįstuose teoriniuose
moksluose kaip principai glūdi aprioriniai
sintetiniai sprendiniai
1. Visi m atem atikos sprendiniai
y r a s i n t e t i n i a i . Atrodo, kad žmogaus proto
analitikai šio teiginio iki šiol nepastebėjo ir kad jis
netgi tiesiog prieštarauja visoms jų prielaidoms,
nors yra neginčijamai tikras ir labai svarbus atei
čiai. Nustačius, kad visos matematikų išvados
daromos pagal prieštaravimo dėsnį (to reikalau
ja kiekvieno apodiktinio tikrumo prigimtis), buvo
įsikalbėta, esą ir [matematikos] pagrindiniai te i
giniai pažįstami iš prieštaravimo dėsnio; ir čia jie
labai klydo, nes sintetinis teiginys, žinoma, gali
būti suprastas pagal prieštaravimo dėsnį, bet ne
pats savaime, o tik tuo atveju, kai numanomas
kitas sintetinis teiginys, iš kurio jis gali būti iš
vestas.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad tikrieji mate
matikos teiginiai visada yra aprioriniai, o ne em
piriniai sprendiniai, nes juose slypi būtinumas,
kuris negali būti kildinamas iš patyrimo. O jei su
manimi nenori sutikti, puiku —savo teiginį aš ap-
riboju g r y n ą j a m a t e m a t i k a , kurios pati są
voka rodo, kad ji apima ne empirinį, bet tik grynąjį
apriorinį pažinimą.
Iš pradžių galima pamanyti, kad teiginys 7+5 =12
yra grynai analitinis, pagal prieštaravimo dėsnį
išplaukiantis iš septynių ir penkių sumos sąvo
kos. Tačiau panagrinėjus nuodugniau paaiškėja,
kad 7 ir 5 sumos sąvokoje nėra nieko, be šių dviejų
skaičių sujungimo į vieną, ir čia visai negalvoja
ma, koks yra tas vienas skaičius, apimantis abu
53
ĮVADAS
dėmenis. Mąstydamas tą septynių ir penkių su

jungimą, aš dar anaiptol nemąstau dvylikos sąvo
kos, ir, kad ir kiek skaidyčiau savo tokios galimos
sumos sąvoką, aš niekada nesurasiu joje dvylikos.
Reikia išeiti už šių sąvokų ribų, pasitelkus į pa
galbą stebinį, atitinkantį vieną iš jų, sakysime,
savo penkių pirštų arba (kaip daro Segneris32 savo
aritmetikoje) penkių taškų, ir paskui vieną po kito
stebėjimo pateiktus penketo vienetus dėti prie sep
tynių sąvokos. Juk iš pradžių aš imu skaičių 7 ir,
penkių sąvokai gauti pasitelkęs savo rankos pirštų
stebinį, remdamasis šiuo vaizdu prie skaičiaus 7
vieną po kito prijungiu vienetus, kuriuos anksčiau
sudaryti skaičiui 5 ėmiau visus kartu, ir šitaip ma
tau, kaip atsiranda skaičius 12. Tai, kad 5 t u r ė j o
būti pridėti prie 7, aš, tiesa, mąsčiau sumos = 7 + 5
sąvoka, bet nemąsčiau, kad ši suma lygi 12. Vadi
nasi, aritmetikos teiginys visada yra sintetinis, ir
tuo galima dar aiškiau įsitikinti imant kiek dides
nius skaičius: juk tada jau visiškai aišku, kad, ne
svarbu, kaip pakreiptume savo sąvokas, mes nie
kada negalėtume gauti sumos vien tik skaidydami
sąvokas, nesiremdami stebėjimu,
Lygiai taip pat nė vienas grynosios geometrijos
pagrindinis teiginys nėra analitinis. Kad tiesi lini
ja, jungianti du taškus, yra trumpiausia, tai —sin
tetinis teiginys, nes mano tiesės sąvoka nusako
mas ne dydis, o tik kokybė. Vadinasi, trumpiausio
[atstumo] sąvoka visiškai pridedama, ir jokiu skai
dymu jos negalima gauti iš tiesios linijos sąvokos.
Taigi čia reikia remtis stebėjimu, kuris tik ir pada
ro galim ą sintezę.
Tiesa, nedaugelis geometrų nustatomų pagrin
dinių teiginių tikrai yra analitiniai ir grindžiami
prieštaravimo dėsniu, tačiau jie, kaip tapatūs tei
giniai, yra tik metodinės jungtys, o ne principai,
54
ĮVADAS
pavyzdžiui, a = a, visuma lygi pačiai sau arba

(a + b) > a, t. y. visuma didesnė už savo dalį. Bet
netgi šie teiginiai, nors jie galioja vien tik sąvokų
pagrindu, matematikoje galimi tik todėl, kad jie
gali būti pavaizduoti stebiniu. Tik išraiškos dvi
prasmiškumas paprastai verčia mus manyti, kad
tokių apodiktinių sprendinių predikatas jau yra
mūsų sąvokoje ir, vadinasi, sprendinys yra ana
litinis. Taigi mes t u r i m e šiai sąvokai sugalvoti
tam tikrą predikatą, ir šis būtinumas būdingas jau
pačioms sąvokoms. Bet klausim ą sudaro ne tai, ką
mes t u r i m e s u g a l v o t i pateiktai sąvokai, bet
tai, ką mes ta sąvoka i š t i k r ų j ų m ą s t o m e ,
tegul ir neaiškiai, ir tada paaiškėja, kad predika
tas su ta sąvoka būtinai susijęs, bet ne kaip kaž
kas, kas mąstoma pačia sąvoka, o per stebinį, ku
ris ir turi būti pridėtas prie sąvokos.
2. G a m t o s m o k s l ą (physica) s u d a r o
aprioriniai sintetiniai sprendiniai
k a i p p r i n c i p a i . Kaip pavyzdį aš pateiksiu tik
kelis teiginius, pavyzdžiui, teiginį, kad kintant kū
niškajam pasauliui materijos kiekis visada lieka
nepakitęs, arba kad perduodant judėjimą veiks
mas ir atoveikis visada turi būti vienas kitam ly
gūs. Aiškus ne tik abiejų teiginių būtinumas, taigi
jų apriorinė kilmė, bet ir tai, kad jie yra sinteti
niai teiginiai. Juk materijos sąvoka aš mąstau ne
jos pastovumą, o tik buvimą erdvėje ją užpildant.
Vadinasi, aš iš tikrųjų išeinu už materijos sąvokos
ribų, kad prie jos aprioriškai mintimis pridėčiau
kažką, ko a š ja n e m ą s č i a u . Tad šis teiginys
ne analitinis, o sintetinis, ir vis dėlto jis mąstomas
a priori; taip yra ir su kitais gamtos mokslo gryno
sios dalies teiginiais.
3. M e t a f i z i k a , net jeigu ją ir laikytume
mokslu, kurį iki šiol tik bandyta sukurti, bet kuris
55
ĮVADAS
vis dėlto dėl žmogaus proto prigimties neišven

giamai reikalingas, turi a p i m t i a p r i o r i n e s
s i n t e t i n e s ž i n i a s . Ir jos uždavinys yra visai
ne skaidyti ir šitaip analitiškai išaiškinti sąvokas,
kurias mes a priori susidarome apie daiktus; joje
mes ketiname a priori išplėsti savo pažinimą ir tuo
tikslu turime naudotis tokiais pagrindiniais teigi
niais, kurie prie duotos sąvokos prideda kažką, ko
joje nebuvo, ir aprioriniais sintetiniais sprendi
niais išeiti taip toli, kad pats patyrimas nebegali
sekti paskui mus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje „Pa
saulis turi turėti pradžią“ ir kt. Tad metafizika,
bent p a g a l s a v o t i k s l ą , susideda išim tinai
tik iš apriorinių sintetinių teiginių.
VI
Bendrasis grynojo proto uždavinys
Būtų labai daug laimėta, jei daugybę tyrinėji
mų būtų galima apimti vienintelio uždavinio for
mule. Tiksliai šitai apibrėžę, mes palengvintume
darbą ne tik sau, bet ir kiekvienam kitam, kuris
panorėtų patikrinti, ar mes įvykdėme savo sum a
nymus, ar ne. Tad tikrąjį grynojo proto uždavinį
nusako klausimas: kaip galimi aprioriniai sinteti
niai sprendiniai'?
Metafizika iki šiol liko pašlijusioje netikrumo ir
prieštaringumo būklėje dėl tos priežasties, kad šis
uždavinys ir galbūt netgi skirtumas tarp a n a l i
t i n i ų ir s i n t e t i n i ų sprendinių anksčiau nie
kam neatėjo į galvą. Metafizikos tvirtumas ar sil
pnumas priklauso nuo šio uždavinio išsprendimo
arba nuo patenkinamo įrodymo, kad galimybės,
kurią paaiškinti metafizika reikalauja, iš tikrųjų
56
ĮVADAS
nėra. Davidas Hume’as, kuris iš visų filosofų la

biausiai priartėjo prie šio uždavinio, bet mąstė jį
toli gražu nepakankamai apibrėžtai ir visuotinai
ir sustojo prie sintetinio teiginio apie padarinio ir
jo priežasties ryšį (principium causalitatis), buvo
įsitikinęs, kad toks teiginys jokiu būdu negali būti
apriorinis; pasak jo išvadų, visa, ką mes vadiname
metafizika, yra gryna iliuzija, klaidingai laikan
ti proto įžvalga tai, kas iš tikrųjų pasiskolinta iš
patyrimo ir dėl įpročio įgijo būtinumo regimybę.
Prie šio teiginio, sugriaunančio visą grynąją filo
sofiją, jis niekada nebūtų priėjęs, jei būtų turėjęs
prieš akis mūsų uždavinį ir visą jo visuotinumą,
nes tada būtų įžvelgęs, kad, laikantis jo įrodymo,
nebūtų galima ir grynoji matematika, nes ji tikrai
apima apriorinius sintetinius teiginius. Jo sveikas
protas, žinoma, būtų sulaikęs jį nuo tokio teiginio.
Minėtojo uždavinio išsprendimas kartu yra pro
to grynojo taikymo pagrindžiant ir išplėtojant vi
sus mokslus, apimančius apriorinį teorinį objektų
pažinimą, galimybė, t. y. atsakymas į klausimus:
Kaip galima grynoji matematika?
Kaip galimas grynasis gamtos mokslas?
Kadangi šie mokslai tikrai egzistuoja, tai visai
dera klausti, k a i p jie galimi, nes tai, kad jie turi
būti galimi, įrodo jų buvimas*. Dėl m e t a f i z i
k o s , tai ligšiolinis prastas jos vystymasis ir tai,
kad nė apie vieną iš ligi šiol pateiktų sistemų, tu
rint omenyje jų pagrindinį tikslą, negalima paša-
* Kai kas dar galėtų suabejoti grynojo gamtos mokslo buvimu. Tačiau
tereikia peržiūrėti įvairius teiginius, kurie pateikiami fizikos tikrąja
prasme (empirinės fizikos) pradžioje, pavyzdžiui, apie materijos kie
kio pastovumą, apie inerciją, apie veiksmo ir atoveikio lygybę ir 1.1.,
kad tuojau įsitikintum, jog jie sudaro physicam pūram (arba rationa
lem)>, kuri tikrai nusipelnė, kad būtų skiriama kaip savitas mokslas
savo siaurąja arba plačiąja, bet kiekvienu atveju visa apimtimi.
57
ĮVADAS
kyti, kad ji tikrai egzistuoja, kiekvienam turi su

kelti pagrįstą abejonę jos galimybe.
Betgi šią p a ž i n i m o rūšį taip pat reikia lai
kyti tam tikra prasme duota; metafizika egzistuoja
jei ne kaip mokslas, tai vis dėlto kaip natūralus
polinkis (metaphysica naturalis). Juk žmogaus
protas, skatinamas savo poreikio, o ne vien tik tu š
čios visažinystės, nesulaikomai prieina prie tokių
klausimų, į kuriuos negali atsakyti joks empirinis
proto taikymas ir iš jo pasiskolinti principai; tad
visi žmonės, kai tik jų protas pakyla iki speku
liacijos, tikrai visada turėjo ir visada turės kokią
nors metafiziką. Ir jos atžvilgiu taip pat reikia kel
ti klausimą: kaip galima metafizika kaip natūra
lus polinkis, t. y. kaip iš bendražmogiškojo proto
prigimties kyla klausimai, kuriuos grynasis protas
kelia sau ir į kuriuos bando pagal išgales atsakyti,
skatinamas savo paties poreikio?
Kadangi visuose ligšioliniuose bandymuose at
sakyti į šiuos natūralius klausimus, pavyzdžiui, į
klausimą, ar pasaulis turi pradžią, ar jis egzistuoja
amžinai ir t. t., visada atsirasdavo neišvengiamų
prieštaravimų, tai negalima tenkintis vien tik na
tūraliu polinkiu į metafiziką, t. y. pačiu grynuoju
protu kaip sugebėjimu, iš kurio, tiesa, visada kyla
kokia nors metafizika (kad ir kokia ji būtų), bet
turi būti galima tikrai įsitikinti, ar mes pažįstame
jos objektus, ar nepažįstame, t. y. išspręsti arba
metafizikos problematikos, arba proto sugebėjimo
ar nesugebėjimo spręsti apie šiuos objektus klausi
m ą ir šitaip arba tikrai išplėsti mūsų grynąjį pro
tą, arba nustatyti jam aiškias ir patikimas ribas.
Šį pastarąjį klausimą, išplaukiantį iš anksčiau mi
nėto bendrojo uždavinio, visai teisėtai būtų galima
ir taip suformuluoti: kaip galima metafizika kaip
mokslas?
58
ĮVADAS
Tad proto kritika galų gale būtinai veda į moks

lą, o dogmatinis proto taikymas be kritikos veda
prie nepagrįstų teiginių, kuriems galima prieš
priešinti tokius pat tariamus teiginius, taigi veda
prie s k e p t i c i z m o .
Sis mokslas taip pat negali būti didžiulės, atbai
dančios apimties, nes jam rūpi ne proto objektai,
kurie be galo įvairūs, bet tik pats protas33, uždavi
niai, kurie kyla perdėm iš jo gelmių ir kuriuos jam
pateikia ne skirtingų nuo jo daiktų, bet jo paties
prigimtis; kai protas iš pradžių visiškai ištiria savo
paties sugebėjimą objektų, kurie jam gali pasitai
kyti patyrime, atžvilgiu, tada jam lengva išsamiai
ir patikimai apibrėžti savo taikymo už bet kokio
patyrimo ribų apimtį ir ribas.
Tad galima ir reikia laikyti nesėkmingais visus
ligšiolinius bandymus d o g m a t i š k a i sukurti
metafiziką. Tai, kad kai kuriuose iš jų yra kai kas
analitiška, būtent tik mūsų protui aprioriškai bū
dingų sąvokų skaidymas, dar visai nėra tikslas, o
yra tik pasirengimas metafizikai tikrąja šio žodžio
prasme - aprioriškai sintetiškai išplėsti mūsų pa
žinimą; skaidymas čia netinka, nes jis tik parodo,
kas glūdi šiose sąvokose, bet neparodo, kaip mes
aprioriškai prieiname prie tokių sąvokų, kad pas
kui galėtume apibrėžti ir galimybę pritaikyti jas
apskritai bet kokio pažinimo objektams. Nereikia
ir didelės savimaršos, kad atsisakytum visų šių
pretenzijų, nes dėl neginčijamų ir vartojant do
gmatinį metodą neišvengiamų proto prieštaravi
mų pačiam sau visa ligšiolinė metafizika jau seniai
neteko savo reikšmės. Kur kas daugiau ištvermės
reikės, kad mumyse pačiuose slypintys sunkumai
ir išorinis pasipriešinimas nesukliudytų kitu, lig
šioliniam visai priešingu metodu pagaliau prisidė
ti prie žmogaus protui būtinai reikalingo mokslo,
59
ĮVADAS
kurio kiekvieną išaugusį kamieną galbūt galima

nukirsti, bet kurio šaknų negalima sunaikinti, sė
kmingo ir vaisingo augimo.
VII
Specialaus mokslo,
vadinamo grynojo proto kritika,
idėja ir skirstymas
Iš viso to, kas pasakyta, dabar išplaukia spe
cialaus mokslo, kurį galima pavadinti g r y n o j o
p r o t o k r i t i k a , idėja. Protas yra sugebėjimas,
teikiantis mums apriorinio pažinimo p r i n c i
p u s . Todėl grynasis yra tas protas, kuriame glūdi
aprioriniai kokio nors dalyko besąlygiško pažinimo
principai. Grynojo proto o r g a n o n a s 34 būtų šių
principų, pagal kuriuos galima įgyti ir iš tikrųjų
sukurti visas grynąsias apriorines žinias, visuma.
Išsamus tokio organono taikymas pateiktų gryno
jo proto sistemą. Kadangi ši sistema labai pagei
dautina ir dar neaišku, ar mūsų pažinimo išplė
timas čia apskritai galimas ir kokiais atvejais jis
galimas, tai mokslą, tik aptariantį grynąjį protą, jo
šaltinius ir ribas, mes galime laikyti grynojo pro
to sistemos p r o p e d e u t i k a . Tokia propedeuti-
ka turėtų būti vadinama ne d o k t r i n a , bet tik
grynojo proto k r i t i k a , ir spekuliacijai jos vertė
tikrai būtų tik negatyvi: ji tarnautų ne mūsų pro
to išplėtimui, bet tik jo apvalymui ir išvadavimui
nuo suklydimų, o tai yra labai naudinga. Aš va
dinu t r a n s c e n d e n t a l i n i u kiekvieną pažini
mą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai, bet
būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis
būdas turi būti galimas a priori35. Tokių sąvokų
60
ĮVADAS
sistema vadinama t r a n s c e n d e n t a l i n e f i
l o s o f i j a . Bet iš pradžių ir to būtų per daug. Juk
toks mokslas turėtų visiškai apimti ir analitinį, ir
apriorinį sintetinį pažinimą, vadinasi, mūsų tikslui
jis yra per didelės apimties, nes mes savo analizę
turime išplėtoti tik tiek, kiek tai neišvengiamai bū
tina suprasti apriorinės sintezės principams visos
jos apimties atžvilgiu, nes tik tai mums ir rūpi. Da
bar mes atliekame kaip tik šį tyrimą, kurį iš esmės
turime vadinti ne doktrina, bet tik transcendentali
ne kritika, nes jo tikslas —ne išplėsti pačias žinias,
o tik jas sutvarkyti ir pateikti visų apriorinių žinių
vertingumo arba nevertingumo kriterijų. Tad tokia
kritika yra, ko gero, pasirengimas organonui, o jei
tai nepavyktų, bent jau jo kanonui, pagal kurį, šiaip
ar taip, ilgainiui galėtų būti pateikta analitiniu ir
sintetiniu atžvilgiais išsami grynojo proto filosofijos
sistema, nesvarbu, ar ji būtų jo pažinimo išplėtimas,
ar tik apribojimas. Kad tai įmanoma, maža to, kad
tokia sistema gali būti visai ne tokios didelės apim
ties ir galima tikėtis visai ją užbaigti, - visa tai gali
ma iš anksto numanyti jau dėl to, kad tyrimo objek
tas čia yra ne daiktų prigimtis, kuri neišsemiama,
o intelektas, kuris sprendžia apie daiktų prigimtį,
bet ir tai tik intelektas jo apriorinių žinių požiū
riu, kurio ištekliai negali likti nuo mūsų paslėpti,
nes jų mums nereikia ieškoti už savęs ir, atrodo, jų
yra visai nedaug, taigi galima juos visiškai aprėp
ti, spręsti apie jų vertingumą ir nevertingumą ir
teisingai juos įvertinti. Juo labiau čia reikia tikėtis
ne grynojo proto knygų ir sistemų kritikos, bet tik
paties grynojo proto sugebėjimo kritikos. Tik tada,
kai pagrindą sudaro ši kritika, įgyjamas kriterijus
vertinti senųjų ir naujųjų šios srities veikalų filo
sofiniam turiniui; priešingu atveju nekompetentin
gas istorikas ir teisėjas kitų nepagrįstus teiginius
61
ĮVADAS
vertina remdamasis savo teiginiais, kurie tokie pat

nepagrįsti.
Transcendentalinė filosofija yra idėja mokslo,
kuriam grynojo proto kritika turi architektoniškai,
t. y. remdamasi principais, apmesti išsam ų planą,
laiduodama visų šį pastatą sudarančių dalių už
baigtumą ir patikimumą. Ji yra visų grynojo proto
principų sistema. Pati ši kritika dar nevadinama
transcendentaline filosofija vien tik dėl to, kad
joje, idant ji būtų užbaigta sistema, turi glūdėti iš
sami viso žmogiškojo apriorinio pažinimo analizė.
Tiesa, mūsų kritika taip pat turi išsam iai išvar
dyti visas pradines sąvokas, sudarančias minėtąjį
grynąjį pažinimą. Tačiau ji teisingai susilaiko nuo
nuodugnios pačių sąvokų analizės, taip pat nuo
išsam aus iš jų išvestų sąvokų išvardijimo iš da
lies dėl to, kad toks skaidymas nebūtų tikslingas,
nes čia nekyla abejonių, kaip sintezės atveju, dėl
kurių, tiesą sakant, im tasi visos šios kritikos, o iš
dalies dėl to, kad, prisiėmus atsakomybę už tokios
analizės ir [sąvokų] išvedimo nuodugnumą, būtų
pažeistas plano vieningumas, o šito galima išveng
ti, turint galvoje mūsų tikslą. Šį apriorinių sąvokų,
kurias vėliau turėsime pateikti, skaidymo ir [kitų
sąvokų] išvedimo iš jų nuodugnumą vis dėlto bus
lengva pasiekti, jei tik pirmiausia šios sąvokos bus
nustatytos kaip išsam ūs sintezės principai ir jei
šio esminio tikslo požiūriu nieko netrūks.
Tad grynojo proto kritikai priklauso visa, kas
sudaro transcendentalinę filosofiją ir ji yra už
baigta transcendentalinės filosofijos idėja, bet dar
ne pats šis mokslas, nes į analizę ji gilinasi tik tiek,
kiek tai reikalinga nuodugniam apriorinio sinteti
nio pažinimo įvertinimui.
Skirstant šį m okslą labiausiai reikia žiūrėti,
kad į jį neįeitų jokia sąvoka, kurioje yra kas nors
62
ĮVADAS
empiriška, kitaip tariant, kad apriorinis pažini

mas būtų visiškai grynas. Todėl, nors aukščiau
sieji moralės pagrindiniai teiginiai ir jos pagrin
dinės sąvokos yra apriorinės žinios, vis dėlto jos
nepriklauso transcendentalinei filosofijai, nes nors
jos savo nuostatų negrindžia malonumo ir nema
lonumo, geismų ir polinkių ir kitomis sąvokomis,
kurios visos yra empirinės kilmės, tačiau, kuriant
grynosios dorovės sistemą, šios sąvokos būtinai
turi įeiti į pareigos sąvoką arba kaip kliūtis, kurią
reikia įveikti, arba kaip paskata, kuri neturi tapti
elgesio motyvu. Todėl transcendentalinė filosofija
yra grynojo, vien tik spekuliatyviojo proto filosofija
(Weltweisheit). Juk visa, kas praktiška, jei tik čia
glūdi paskatos, susiję su jausmais, kurie priklauso
prie empirinių pažinimo šaltinių.
Jei norima nustatyti šio mokslo skirstymą ben
druoju sistemos apskritai požiūriu, tai mokslą,
kurį dabar dėstome, turi sudaryti, pirma, grynojo
proto p r a d ų t e o r i j a, antra, jo m e t o d o t e
o r i j a . Kiekviena iš šių pagrindinių dalių turėtų
savo poskyrius, kurių pagrindai čia dar negali būti
išdėstyti. Įvade arba pratarmėje, regis, reikia nu
rodyti tik tai, kad egzistuoja du žmogiškojo paži
nimo kamienai, kurie galbūt išauga iš vienos ben
dros, bet mums nežinomos šaknies, - juslumas ir
intelektas: pirmasis mums p a t e i k i a objektus, o
antrasis juos m ą s t o . Jei juslume turėtų a priori
būti vaizdiniai, sudarantys s ą l y g a s , kuriomis
mums pateikiami objektai, tai juslumas priklausy
tų transcendentalinei filosofijai. Transcendentali
nė jutimų teorija turėtų sudaryti mokslo apie pra
dus pirmąją dalį, nes sąlygos, tik kuriomis objektai
egzistuoja žmogiškajam pažinimui, yra pirmesnės
už sąlygas, kuriomis jie mąstomi.
I
TRANSCENDENTALINĖ
PRADŲ TEORIJA
Transcendentalinės pradų teorijos
PI RMA D A L I S
TRANSCENDENTALINĖ
ESTETIKA
§1
Kad ir kokiu būdu, kad ir kokiomis priemo

nėmis pažinimas santykiautų su objektais, vis
dėlto būdas, kuriuo pažinimas betarpiškai su
jais santykiauja ir kurio kaip priemonės siekia
kiekvienas mąstymas, yra stebėjimas. Jis vyks
ta tik tada, jei mums yra duotas objektas; o tai
įmanoma, bent mums, žmonėms, tik dėl to, kad
objektas tam tikru būdu paveikia sielą. Sugebėji
mas įgyti vaizdinius (imlumas) tuo būdu, kuriuo
esam e objektų veikiami, vadinamas j u s l u m u .
Vadinasi, objektus mums p a t e i k i a juslumas,
ir tik jis mums teikia s t e b i n i u s ; o intelektu
objektai m ą s t o m i , ir iš jo kyla s ą v o k o s . Ta
čiau kiekvienas mąstymas galų gale turi tiesiogiai
(directe) arba netiesiogiai (indirecte) tam tikrais
požymiais sietis su stebim ais, taigi mumyse - su
juslumu, nes nė vienas objektas mums negali būti
duotas kitu būdu.
Objekto, kiek mes esame jo veikiami, poveikis
sugebėjimui įgyti vaizdinius yra p o j ū t i s . Tas
67
I. TRANSCENDENTALINĖ PRADŲ TEORIJA
stebėjimas, kuris su objektu siejasi per pojūtį, va

dinamas e m p i r i n i u . Neapibrėžtas empirinio
stebėjimo objektas vadinamas r e i š k i n i u .
Tai, kas reiškinyje atitinka pojūtį, aš vadinu jo
m a t e r i j a ; o tai, kas įgalina įvairovę reiškinyje
sutvarkyti pagal tam tikrus santykius, vadinu reiš
kinio f o r m a . Kadangi tai, vien tik kame pojūčiai
gali būti sutvarkyti ir įgyti tam tikrą formą, pats
savo ruožtu negali būti pojūtis, tai nors visų reiški
nių materija mums duota tik a posteriori, jų forma
visa turi būti parengta jiems sieloje a priori ir dėl to
gali būti tiriama skyrium nuo bet kokio pojūčio.
G r y n a i s i a i s (transcendentaline prasme)
aš vadinu visus vaizdinius, kuriuose nėra nieko,
kas priklauso pojūčiui. Atitinkamai grynoji jusli
nių stebėjimų apskritai forma, kuria tam tikruo
se santykiuose stebima visa reiškiniuose glūdinti
įvairovė, sieloje bus a priori. Pati ši grynoji jus
lumo forma taip pat bus vadinama g r y n u o j u
s t e b ė j i m u . Antai jei aš nuo kūno vaizdinio at
skiriu tai, ką apie jį mąsto intelektas, pavyzdžiui,
substanciją, jėgą, dalumą ir 1.1., lygiai kaip ir tai,
kas priklauso pojūčiui, pavyzdžiui, nepralaidumą,
tvirtumą, spalvą ir t. t., tai iš šio empirinio stebė
jimo man dar kažkas lieka —būtent tįsum as ir pa
vidalas. Jie priklauso grynajam stebėjimui, kuris
yra sieloje a priori netgi ir be tikrojo jutimų arba
pojūčio objekto, kaip gryna juslumo forma.
Mokslą apie visus juslumo apriorinius princi
pus aš vadinu t r a n s c e n d e n t a l i n e e s t e
t i k a * . Taigi turi egzistuoti toks mokslas, suda-
* Vokiečiai yra vieninteliai, kurie dabar vartoja žodį „estetika“ žymėti

tam, ką kiti vadina skonio kritika. Čia slypi klaidinga viltis, kurią
puoselėjo puikus analitikas Baumgartenas36, - grožio kritinį vertini
mą pajungti proto principams ir jo taisykles pakelti į mokslo lygį. Ta
čiau šios pastangos veltui. Mat minėtosios taisyklės, arba kriterijai,
68
I. TRANSCENDENTALINĖ ESTETIKA
rantis transcendentalinės pradų teorijos pirmąją

dalį, priešingai tam mokslui, kuris apima grynojo
mąstymo principus ir vadinamas transcendentali
ne logika.
Vadinasi, transcendentalinėje estetikoje mes
pirmiausia i z o l i u o s i m e juslum ą atskirdami
visa, ką čia intelektas mąsto savo sąvokomis, kad
neliktų nieko, išskyrus empirinį stebėjimą. Antra,
nuo jo dar atskirsime visa, kas priklauso pojūčiui,
kad neliktų nieko, išskyrus grynąjį stebėjimą ir vien
tik reiškinių formą tai vienintelis dalykas, kurį jus
lumas gali pateikti a priori. Siame tyrime išaiškės,
kad egzistuoja dvi grynosios juslinio stebėjimo for
mos kaip apriorinio pažinimo principai - būtent er
dvė ir laikas, - kurias tirti mes dabar imsimės.
Transcendentalinės estetikos
p irm a s sk irsn is
Apie erdvę
§ 2. Metafizinė šios sąvokos aptartis
Tarpininkaujant išoriniam jutimui (mūsų sielos

savybei), vaizduojamės objektus kaip esančius už
mūsų ir visus esančius erdvėje. Joje yra apibrėžti
pagal savo pagrindinius šaltinius yra tik empirinės ir, vadinasi, nie
kada negali padėti nustatyti apibrėžtų apriorinių dėsnių, su kuriais
turėtų derėti mūsų sprendinys apie skonį; veikiau pastarasis yra ti
krasis pirmųjų teisingumo kriterijus. Todėl tikslinga šio pavadinimo
arba vėl atsisakyti ir išsaugoti jį tai teorijai, kuri yra tikras mokslas
(tuo taip pat būtų priartėta prie senovės žmonių kalbos ir prasmės,
kai pažinimo skirstymas į aioOųra Kai votjra37buvo labai garsus), arba
pasidalyti šiuo pavadinimu su spekuliatyviąja filosofija ir žodį „esteti
ka“ vartoti iš dalies transcendentaline prasme, iš dalies psichologine
reikšme.
69
arba galimi apibrėžti jų pavidalas, dydis ir tarpu

savio santykis. Vidinis jutimas, kuriam tarpinin
kaujant siela stebi save arba savo vidinę būse
ną, tiesa, neteikia sielos, kaip objekto, stebimo,
tačiau tai yra apibrėžta forma, dėl kurios tik ir
galim as jos vidinės būsenos stebėjimas, tad visa,
kas priklauso vidiniam s apibrėžtumams, įsivaiz
duojama laiko santykiuose. Už savęs mes nega
lime stebėti erdvės kaip kažko, esančio mumy
se. Tad kas yra erdvė ir laikas? Ar jie yra realios
esmės? Ar jie yra tik daiktų apibrėžtumai arba
santykiai, tačiau tokie, kurie daiktams būtų bū
dingi patys savaime, net jei daiktai ir nebūtų ste
bimi, ar jie yra tokie apibrėžtumai ir santykiai,
kurie būdingi tik pačiai stebėjimo formai ir, v a
dinasi, mūsų sielos subjektyvioms savybėms, be
kurių šių predikatų nebūtų galima priskirti jo
kiam daiktui? Kad šitai sužinotume, pirmiausia
aptarkime erdvės sąvoką. A p t a r t į (expositio) aš
suprantu kaip aiškų (nors ir neišsamų) įsivaizda
vim ą to, kas priklauso sąvokai; aptartis yra m e -
t a f i z i n ė , jei ji apima tai, kas sąvoką pateikia
kaip duotą a priori.
1. Erdvė nėra empirinė sąvoka, išvedama iš iš
orinio patyrimo. Juk erdvės vaizdinys jau turi būti
pagrindas tam tikrus pojūčius susieti su kažkuo,
esančiu už manęs (t. y. su kažkuo kitoje erdvės vie
toje, o ne toje, kurioje aš esu), kad aš galėčiau juos
įsivaizduoti esančius už ir g r e t a vienas kito,
taigi ne tik skirtingus, bet ir esančius skirtingose
vietose. Atitinkamai erdvės vaizdinys negali būti
įgytas patyrimu iš išorinio reiškinio santykių, bet
pats šis išorinis patyrimas pirmiausia galimas tik
dėl minėtojo vaizdinio.
2. Erdvė yra būtinas apriorinis vaizdinys, suda
rantis visų išorinių stebėjimų pagrindą. Niekada
70
negalima įsivaizduoti, kad nėra erdvės, nors visiš

kai galima mąstyti, kad joje neaptinkama objektų.
Tad erdvę reikia laikyti reiškinių galimybės sąly
ga, o ne nuo jų priklausančiu apibrėžtumu; ji yra
apriorinis vaizdinys, būtinai sudarantis išorinių
reiškinių pagrindą.
3. Erdvė yra ne diskursyvi, arba, kaip sako
ma, daiktų santykių apskritai, bendroji sąvoka,
bet grynasis stebinys. Juk pirmiausia galima įsi
vaizduoti tik vienintelę erdvę, ir jei kalbama apie
daugelį erdvių, tai turimos galvoje tik tos pačios
vienintelės erdvės dalys. Šios dalys taip pat ne
gali būti ankstesnės už vieningą visa apimančią
erdvę tarsi jos sudedamosios dalys (iš kurių būtų
galima ją sudaryti), bet j o j e tegali būti mąsto
mos. Erdvė iš esmės vieninga; įvairovė joje, taigi
ir erdvių apskritai bendroji sąvoka, remiasi vien
tik apribojimais. Iš to išplaukia, kad visų erdvės
sąvokų pagrindą sudaro apriorinis (ne empirinis)
stebėjimas. Lygiai taip pat visi geometrijos pagrin
diniai teiginiai, pavyzdžiui, kad trikampio dviejų
kraštinių suma didesnė už trečiąją kraštinę, visa
da išvedami tik iš stebimo, o ne iš bendrųjų linijos
ir trikampio sąvokų, ir būtent a priori apodiktiškai
tikrai.
4. Erdvė įsivaizduojama kaip begalinis d u o
t a s dydis. Tiesa, kiekvieną sąvoką reikia mąstyti
kaip vaizdinį, kuris įeina į begalinę įvairių galimų
vaizdinių aibę (kaip jų bendras požymis), taigi jie
yra jai s u b o r d i n u o t i ; bet jokios sąvokos, kaip
tokios, negalima mąstyti taip, tarsi ji apimtų bega
linę vaizdinių aibę. Tačiau erdvė kaip tik taip m ąs
toma (nes begalinės erdvės visos dalys egzistuoja
kartu). Tad pradinis erdvės vaizdinys yra apriori
nis s t e b i n y s , o ne s ą v o k a .
71
§ 3. Transcendentalinė erdvės sąvokos

aptartis
Transcendentaline aptartimi aš
laikau sąvokos kaip principo, kuriuo remiantis ga
lima įžvelgti kitų apriorinių sintetinių žinių gali
mybę, aiškinimą. Šiam tikslui reikia: 1) kad tokios
žinios tikrai išplauktų iš duotosios sąvokos; 2) kad
šios žinios būtų galimos tik tariant, jog duotas šios
sąvokos aiškinimo būdas.
Geometrija yra mokslas, kuris erdvės savybes
apibrėžia sintetiškai ir vis dėlto a priori. Koks turi
būti erdvės vaizdinys, kad toks jos pažinimas būtų
galimas? Pirmiausia jis turi būti stebinys, nes vien
tik iš sąvokos negalima išvesti teiginių, išeinančių
už šios sąvokos ribų, o geometrijoje šitaip yra (Įva
das, V). Bet šis stebinys turi būti mumyse a priori,
t. y. iki objekto bet kokio suvokimo, vadinasi, jis
turi būti grynasis, o ne empirinis stebinys. Juk visi
geometrijos teiginiai yra apodiktiniai, t. y. susiję
su jų būtinumo įsisąmoninimu, pavyzdžiui, teigi
nys, kad erdvė turi tik tris matmenis; bet tokie
teiginiai negali būti empiriniai, arba patyrimu pa
grįsti, sprendiniai ir negali būti iš jų išvesti (Įva
das, II).
Tačiau kaip mūsų sielai gali būti būdingas iš
orinis stebėjimas, kuris yra ankstesnis už pačius
objektus ir kuriame pastarųjų sąvoka gali būti
apibrėžta a priori? Matyt, ne kitaip, kaip tik tuo
atveju, jei jis yra tik subjekte kaip formali jo savy
bė patirti objektų poveikį ir šitaip įgyti jų b e t a r -
p i š k ą v a i z d i n į , t. y. s t e b i n į , vadinasi, tik
kaip išorinio j u t i m o apskritai forma.
Tad tik mūsų aiškinimas padaro suprantamą
g e o m e t r i j o s , kaip apriorinio sintetinio paži
nimo, g a l i m y b ę . Bet kurį kitą aiškinimo būdą,
72
kuris šito neteikia, nors jis išoriškai būtų kiek pa

našus į mūsiškį, nuo mūsiškio tiksliausiai galima
atskirti pagal šį požymį.
Išvados iš minėtųjų sąvokų
a) Erdvė visai neatvaizduoja kokių nors daik

tų pačių savaime savybių bei tų daiktų tarpusa
vio santykių, t. y. ji nėra apibrėžtumas, kuris būtų
būdingas patiems objektams ir išliktų net tada,
jei abstrahuojamasi nuo visų subjektyvių stebėji
mo sąlygų. Juk nei absoliučių, nei santykinių api
brėžtumų negalima stebėti iki daiktų, kuriems jie
būdingi, egzistavimo, taigi negalima jų stebėti a
p r io r i.
b) Erdvė yra ne kas kita, kaip tik visų išorinių
jutimų reiškinių forma, t. y. subjektyvi juslumo są
lyga, kuriai esant tik ir galimas mūsų išorinis ste
bėjimas. Kadangi subjekto imlumas objektų povei
kiams būtinai yra ankstesnis už visus šių objektų
stebinius, tai darosi suprantama, kaip visų reiški
nių forma gali būti duota sielai anksčiau už visus
tikrus suvokimus, taigi a p r io r i, ir kaip joje, kaip
grynajame stebinyje, kuriame turi būti apibrėžti
visi objektai, gali iki bet kokio patyrimo glūdėti jų
santykių principai.
Atitinkamai tik žmogaus požiūriu mes galime
kalbėti apie erdvę, apie tįsias esybes ir t. t. Jei
abstrahuojamės nuo subjektyvios sąlygos, kuriai
esant tik ir galime išoriškai stebėti, būtent nuo
būdo, kuriuo galime būti objektų paveikti, tai er
dvės vaizdinys visiškai nieko nereiškia. Sis pre
dikatas daiktams priskiriamas tik tiek, kiek jie
mums reiškiasi, t. y. kiek jie yra juslumo objek
tai. Pastovi šio imlumo forma, mūsų vadinama
73
juslumu, yra visų santykių, kuriuose objektai

stebimi kaip esantys už mūsų, būtina sąlyga; o
jei abstrahuojamasi nuo šių objektų, tai ji yra
grynasis stebinys, vadinamas erdve. Kadangi
specialias juslumo sąlygas mes galime padaryti
ne daiktų, o tik jų reiškinių galimybės sąlygomis,
tai mes teisėtai galim e sakyti, kad erdvė apima
visus daiktus, kurie gali mums išoriškai pasi
reikšti, bet negalim e sakyti, kad ji apima visus
daiktus pačius savaim e, nesvarbu, ar jie stebimi,
ar ne, arba nesvarbu, koks subjektas juos stebi.
Juk mes visai negalim e spręsti apie kitų m ąstan
čių esybių stebinius, ar jie priklauso nuo tų pa
čių sąlygų, kurios apriboja mūsų stebėjim ą ir yra
mums visuotinai galiojančios. Jei mes sprendinio
apribojimą siesim e su jo subjekto sąvoka, tai tada
sprendinys galioja besąlygiškai. Teiginys „Visi
daiktai yra vienas greta kito erdvėje“ galioja tik
esant apribojimui, kad šie daiktai imami kaip
mūsų juslinio stebėjimo objektai. Jei šią sąlygą
aš taikau sąvokai ir sakau: „Visi daiktai, kaip iš
oriniai reiškiniai, yra vienas greta kito erdvėje“,
tai ši taisyklė galioja visuotinai ir be apribojimo.
Tad mūsų nagrinėjimai rodo erdvės r e a l u m ą
(t. y. objektų galiojimą) viso to, kas mums gali
pasitaikyti už mūsų kaip objektas, atžvilgiu, bet
kartu rodo erdvės i d e a l u m ą daiktų atžvilgiu,
jei protas juos nagrinėja pačius savaime, t. y. ne
atsižvelgdamas į mūsų juslumo savybes. Vadinasi,
mes teigiame erdvės e m p i r i n į r e a l u m ą (bet
kokio galimo išorinio patyrimo atžvilgiu), nors kar
tu ir jos t r a n s c e n d e n t a l i n į i d e a l u m ą ,
t. y. kad erdvė yra niekas, kai tik mes atsisakome
bet kokio patyrimo galimybės sąlygos ir ją laiko
me kažkuo, kas sudaro daiktų pačių savaime pa
grindą.
74
Bet taip pat [reikia pasakyti], kad, išskyrus er

dvę, nėra jokio kito subjektyvaus ir su kuo nors
i š o r i š k a susijusio vaizdinio, kurį būtų galima
vadinti a priori objektyviu. Juk nė iš vieno tokio
vaizdinio negalima išvesti apriorinių sintetinių
teiginių, kaip kad juos galima išvesti iš stebėji
mo erdvėje (§ 3). Todėl, griežtai tariant, jiems ne
priskirtina jokia idealybė, nors jie tuo panašūs į
erdvės vaizdinį, kad priklauso tik vienos ar kitos
jutimų rūšies, pavyzdžiui, regėjimo, klausos, lytė
jimo, subjektyvioms savybėms per spalvų, garsų ir
šilumos pojūčius, kurie vis dėlto, būdami tik pojū
čiai, o ne stebimai, patys savaime neįgalina pažin
ti jokio objekto, ir juo labiau - pažinti a priori.
Šia pastaba tik norima įspėti, kad niekam ne
ateitų į galvą mūsų teigiam ą erdvės idealum ą
aiškinti visai netinkamais pavyzdžiais, nes, pa
vyzdžiui, spalvos, skonis ir t. t. teisėtai laikomi
ne daikto savybėmis, bet tik mūsų subjekto paki
tim ais, kurie netgi įvairių žmonių gali būti skir
tingi. Mat šiuo atveju tai, kas iš pradžių tėra reiš
kinys, pavyzdžiui, rožė, empirine prasme laikoma
daiktu pačiu savaime, kuris vis dėlto spalvos po
žiūriu kiekvienai akiai gali atrodyti skirtingai. O
transcendentalinė reiškinių erdvėje sąvoka yra
kritinis priminimas, kad apskritai niekas, kas
stebima erdvėje, nėra daiktas pats savaime ir kad
erdvė nėra daiktų forma, būdinga jiems patiems
savaime, bet kad objektų pačių savaime mes visai
nepažįstam e ir kad tie objektai, kuriuos vadina
me išoriniais, yra ne kas kita, kaip vien tik m ūsų
juslumo teikiami vaizdiniai, kurių forma yra
erdvė, o jų tikrasis koreliatas, t. y. daiktas pats
savaime, šiais vaizdiniais visai nepažįstamas ir
negali būti pažintas; tačiau patyrime klausimas
dėl to niekada nekyla.
75
an tras sk irsn is
Apie laiką
§ 4. Metafizinė laiko sąvokos aptartis
1. Laikas nėra empirinė sąvoka, išvedama iš

kokio nors patyrimo38. Juk pats vienalaikiškumas
arba nuoseklumas laike netgi nebūtų suvokiami,
jei suvokimo pagrindo nesudarytų apriorinis lai
ko vaizdinys. Tik tokią prielaidą darant galima
įsivaizduoti, kad kas nors vyksta tuo pačiu laiku
(kartu) arba skirtingu laiku (nuosekliai).
2. Laikas yra būtinas vaizdinys, sudarantis
visų stebim ų pagrindą. Iš reiškinių apskritai ne
galima pašalinti paties laiko, nors reiškinius pui
kiausiai galima atskirti nuo laiko. Tad laikas yra
duotas a priori. Tik jame galima visa reiškinių
tikrovė. Reiškiniai iš viso gali išnykti, bet paties
laiko (kaip visuotinės jų galimybės sąlygos) nega
lima pašalinti.
3. Šiuo aprioriniu būtinumu taip pat remiasi
apodiktinių pagrindinių teiginių apie laiko santy
kius arba aksiomų apie laiką apskritai galimybė.
Laikas turi tik vieną matmenį: skirtingi laikai eg
zistuoja ne kartu, bet vienas po kito (kaip ir skir
tingos erdvės egzistuoja ne viena po kitos, bet vie
nu metu). Šių pagrindinių teiginių negalima gauti
patyrimu, nes jis neduotų nei griežto visuotinumo,
nei apodiktinio tikrumo. Galėtume tik pasakyti:
taip rodo įprastinis suvokimas, bet negalėtume sa
kyti: taip turi būti. Šie pagrindiniai teiginiai galio
ja kaip taisyklės, pagal kurias patyrimas apskritai
galimas, ir teikia mums iki patyrimo turimas ži
nias, o ne patyrimu pagrįstas.
76
4. Laikas yra ne diskursyvi, arba, kaip ją vadi

na, bendroji, sąvoka, bet grynoji juslinio stebėjimo
forma. Įvairūs laikai tėra to paties laiko dalys. O
vaizdinys, kurį gali teikti tik vienintelis objektas,
yra stebinys. Be to, iš bendrosios sąvokos taip pat
nebūtų galima išvesti teiąinio, kad skirtingi laikai
negali egzistuoti kartu. Sis teiginys sintetinis ir
negali kilti vien tik iš sąvokų. Vadinasi, jis betar
piškai glūdi laiko stebinyje ir vaizdinyje.
5. Laiko begalybė reiškia ne ką kita, kaip tai,
kad kiekvienas apibrėžtas laiko dydis galimas tik
dėl vienintelio pagrindinio laiko apribojimo. Dėl
to pradinis l a i k o vaizdinys turi būti duotas kaip
neapribotas. Bet kai pačios objekto dalys ir kie
kvienas jo dydis gali būti apibrėžtai pateikti tik
apribojant, tai visas vaizdinys turi būti duotas ne
sąvokomis (nes jos apima tik dalinius vaizdinius),
bet sąvokų pagrindą turi sudaryti betarpiškas ste
bėjimas.
§ 5. Transcendentalinė laiko sąvokos aptartis
Šiuo klausimu aš galiu remtis metafizinei ap-

tarčiai skirto paragrafo 3-iuoju punktu, kur trum
pumo dėlei įdėjau tai, kas tiesiogine prasme trans
cendentalu. Čia aš dar pridursiu, kad kitimo, o
kartu ir judėjimo (kaip vietos pakeitimo) sąvokos
galimos tik dėl laiko vaizdinio ir tik laiko vaizdi
nyje; tad jei šis vaizdinys nebūtų apriorinis (vidi
nis) stebinys, tai jokia sąvoka, kad ir kokia ji būtų,
neįgalintų mūsų suprasti kitimo galimybės, t. y.
prieštaraujančių-priešingų39 predikatų junginio
tame pačiame objekte (pavyzdžiui, to paties daikto
toje pačioje vietoje būties ir nebūties). Tik laike,
būtent v i e n a s po k i t o , abu prieštaraujantys-
77
priešingi apibrėžtumai gali būti viename daikte.

Tad mūsų laiko sąvoka paaiškina galimybę visų tų
apriorinių sintetinių žinių, kurias dėsto bendroji
judėjimo teorija, o ji gana vaisinga.
§ 6. Išvados iš šių sąvokų
a) Laikas nėra kažkas, kas egzistuotų pats sa

vaime arba būtų būdingas daiktams kaip objek
tyvus apibrėžtumas, taigi jis išliktų, kai abstra-
huojamasi nuo daiktų stebėjimo visų subjektyvių
sąlygų, nes pirmuoju atveju jis būtų kažkas, kas
be tikro objekto vis dėlto būtų tikra. O dėl antrojo
atvejo, tai laikas, kaip patiems daiktams būdingas
apibrėžtumas arba tvarka, negalėtų būti pirmesnis
už objektus kaip jų sąlyga ir negalėtų būti aprioriš
kai pažįstamas bei stebimas pasitelkus sintetinius
teiginius. Tačiau tai visiškai galima, jei laikas yra
ne kas kita, kaip subjektyvi sąlyga, kuriai esant
mumyse tik ir galimi stebimai. Juk tada ši vidinio
stebėjimo forma gali būti pateikta iki daiktų, taigi
a priori.
b) Laikas yra ne kas kita, kaip vidinio jutimo, t. y.
mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo, for
ma. Laikas negali būti išorinių reiškinių apibrėžtu
mas: jis nepriklauso nei pavidalui, nei padėčiai ir
t. t.; priešingai, jis apibrėžia vaizdinių40 santykį
mūsų vidinėje būsenoje. Kaip tik dėl to, kad šis vi
dinis stebėjimas neteikia jokio pavidalo, mes sten
giamės ir šį trūkumą kompensuoti analogijomis ir
laiko seką įsivaizduojame kaip į begalybę nusitę-
siančią liniją kurioje įvairovė sudaro eilę, turinčią
tik vieną matmenį, ir iš šios linijos savybių darome
išvadą apie visas laiko savybes, išskyrus tik tai, kad
linijos dalys yra vienalaikės, o laiko dalys visada
78
eina viena po kitos. Iš to taip pat paaiškėja, kad lai

ko vaizdinys pats yra stebinys, nes visus laiko san
tykius galima išreikšti išoriniu stebėjimu.
c) Laikas yra visų reiškinių apskritai formali
apriorinė sąlyga. Erdvė, kaip grynoji bet kokio iš
orinio stebėjimo forma, būdama apriorinė sąlyga,
yra apribota tik išoriniais reiškiniais. Visai kas kita
yra laikas. Kadangi visi vaizdiniai, nesvarbu, ar jų
objektas yra išoriniai daiktai, ar ne, patys savaime
kaip sielos apibrėžtumai priklauso vidinei būsenai,
o ši vidinė būsena subordinuota formaliai vidinio
stebėjimo sąlygai, būtent laikui, tai laikas yra visų
reiškinių apskritai apriorinė sąlyga, ir būtent vi
dinių reiškinių (mūsų sielos) betarpiška sąlyga ir
kaip tik dėl to tarpiškai taip pat ir išorinių reiš
kinių sąlyga. Jei aš galiu sakyti a priori, kad visi
išoriniai reiškiniai yra erdvėje ir a priori apibrėžti
erdvės santykiais, tai, remdamasis vidinio jutimo
principais, aš galiu apibendrindamas sakyti, kad
visi reiškiniai apskritai, t. y. visi jutimų objektai,
yra laike ir būtinai egzistuoja laiko santykiuose.
Jei mes abstrahuojamės nuo būdo, kuriuo vidu
jai patys save stebime ir dėl šio stebėjimo sugebėji
mu įsivaizduoti taip pat aprėpiame visus išorinius
stebinius, ir, vadinasi, imame objektus tokius, ko
kie jie gali būti patys savaime, tai laikas yra nie
kas. Jis turi objektyvią reikšmę tik reiškiniams,
nes jie jau yra daiktai, kuriuos mes laikome s a v o
j u t i m ų o b j e k t a i s ; bet jis jau ne objektyvus,
jei abstrahuojamasi nuo stebėjimo juslumo, taigi
nuo mums savito įsivaizdavimo būdo, ir kalbama
apie d a i k t u s a p s k r i t a i . Tad laikas yra tik
mūsų (žmogiškojo) stebėjimo (kuris visada juslinis,
t. y. kiek mes esame objektų veikiami) subjektyvi
sąlyga, ir pats savaime, už subjekto, jis - niekas.
Bet vis dėlto visų reiškinių, taigi ir visų daiktų,
79
kurie mums gali pasitaikyti patyrime, atžvilgiu lai

kas būtinai objektyvus. Mes negalime sakyti, kad
visi daiktai yra laike, nes daikto apskritai sąvokoje
abstrahuojamasi nuo visų daikto stebėjimo būdų, o
stebėjimas yra tiesioginė sąlyga, kuriai esant laikas
įeina į objekto vaizdinį. Bet jei ši sąlyga prijungta
prie [daikto] sąvokos ir jei mes sakysime, kad visi
daiktai kaip reiškiniai (kaip juslinio stebėjimo
objektai) yra laike, tai šis pagrindinis teiginys tikrai
yra objektyviai teisingas ir aprioriškai visuotinis.
Tad mūsų teiginiai skelbia laiko e m p i r i
n į r e a l u m ą , t. y. objektyvų galiojimą visiems
objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų
jutimams. Kadangi mūsų stebėjimas visada jusli
nis, tai patyrimu mums niekada negali būti duo
tas objektas, kuris nebūtų pajungtas laiko sąlygai.
Užtat mes ginčijame bet kokią laiko pretenziją į
absoliutų realumą, nes tokiu atveju laikas būtų
visiškai būdingas daiktams kaip jų sąlyga arba
savybė ir netgi nepriklausomai nuo mūsų juslinio
stebėjimo formos. Tokių savybių, kurios būdingos
daiktams patiems savaime, jutimai mums niekada
negali pateikti. Vadinasi, tai sudaro laiko t r a n s
c e n d e n t a l i n į i d e a l u m ą , pagal kurį laikas,
jei abstrahuojamasi nuo juslinio stebėjimo subjek
tyvių sąlygų, yra visai niekas ir negali būti priskir
tas objektams patiems savaime (be jų santykio su
mūsų stebėjimu) nei kaip savarankiškai egzistuo
jantis, nei kaip savybė. Tačiau šio idealumo, kaip
ir erdvės idealumo, negalima prilyginti jutimų ap
gaulei, nes tokiu atveju tariama, kad pats reiški
nys, kuriame glūdi šie predikatai, yra objektyviai
realus, o čia šis objektyvus realumas visiškai at
krinta, išskyrus atvejį, kai jis tik empirinis, t. y.
kiek pats objektas laikomas tik reiškiniu. Apie tai
reikia žiūrėti ankstesnę pirmojo skirsnio pastabą.
80
§ 7. Paaiškinimas
Dėl šios teorijos, pripažįstančios laiko empiri

nį realumą, bet neigiančios jo absoliutų ir trans
cendentalinį realumą, iš įžvalgių žmonių aš gir
dėjau vieną taip vieningai pareiškiamą prieštarą,
kad, aš manau, ji turi natūraliai kilti kiekvienam
skaitytojui, kuriam tokie samprotavimai neįpras
ti. Prieštara skamba taip: kitimai tikri (tai įrodo
mūsų pačių vaizdinių kaita, net jei kas nors no
rėtų neigti visus išorinius reiškinius kartu su jų
kitimais), o kitimai galimi tik laike, vadinasi, la i
kas yra kažkas tikra. Atsakyti į tai nesunku. Aš
sutinku su visu įrodymu. Laikas tikrai yra kažkas
tikra, būtent jis yra tikra vidinio stebėjimo forma.
Vadinasi, jis subjektyviai realus vidinio patyri
mo atžvilgiu, t. y. aš tikrai turiu laiko ir savųjų
apibrėžtumų jame vaizdinį. Tad laiką reikia la i
kyti tikru ne kaip objektą, bet kaip savęs paties,
kaip objekto, įsivaizdavimo būdą. Bet jei aš pats
arba kuri nors kita būtybė galėtų mane stebėti be
šios juslumo sąlygos, tai tie patys apibrėžtumai,
kuriuos mes dabar įsivaizduojame kaip kitimus,
teiktų pažinimą, kuriame visai nebūtų laiko vaiz
dinio, taigi nebūtų ir kitimo vaizdinio. Tad lieka
laiko empirinis realumas kaip bet kokio mūsų pa
tyrimo sąlyga. Tik absoliutaus laiko realumo ne
galima pripažinti remiantis anksčiau išdėstytomis
išvadomis. Jis yra ne kas kita, kaip mūsų vidinio
stebėjimo forma*. Pašalinus specialią mūsų juslu
mo sąlygą, taip pat išnyksta ir laiko sąvoka; laikas
* Tiesa, aš galiu sakyti, kad mano vaizdiniai eina vienas po kito, bet
tai tik reiškia, kad mes juos įsisąmoniname kaip keičiančius vienas
kitą laike, t. y. pagal vidinio jutimo formą. Todėl laikas nėra kažkas
egzistuojantis pats savaime, jis taip pat nėra ir daiktui objektyviai
būdingas apibrėžtumas.
81
būdingas ne patiems objektams, bet tik subjektui,

kuris juos stebi.
Priežastis, kodėl ši prieštara reiškiama taip
vienbalsiai ir būtent tų, kurie vis dėlto neturi įti
kinamų argumentų prieš erdvės idealumo kon
cepciją, yra tokia. Absoliutų erdvės realumą jie
nesitikėjo galėsią įrodyti apodiktiškai, nes jiems
kliudo idealizmas, teigiantis, kad išorinių objektų
tikrumo negalima griežtai įrodyti, o mūsų vidinių
jutimų objekto (manęs paties ir mano būsenos) ti
krumas betarpiškai aiškus dėl sąmonės. Išoriniai
objektai galėjo pasirodyti esą tik regimybė, užtat,
jų nuomone, vidinių jutimų objektas neginčijamai
yra kažkas tikra. Tačiau jie nepagalvojo, kad ir
vieni, ir kiti, nors ir negalime ginčyti jų, kaip vaiz
dinių, tikrumo, vis dėlto tėra reiškiniai, o reiški
nys visada turi dvi puses - vieną, kai objektas na
grinėjamas pats savaime (neatsižvelgiant į būdą,
kuriuo jis stebimas, bet kaip tik dėl to jo savybės
visada lieka problemiškos), ir kitą, kai atsižvelgia
ma į šio objekto stebėjimo formą, kurios, nors ji ti
krai ir būtinai būdinga objekto reiškiniui, reikia
ieškoti ne objekte pačiame savaime, bet subjekte,
kuriam objektas reiškiasi.
Tad laikas ir erdvė yra du pažinimo šaltiniai, iš
kurių galima a priori semtis įvairių sintetinių žinių.
Puikiausias pavyzdys čia yra ypač grynoji matema
tika erdvės ir jos santykių pažinimo srityje. Laikas
ir erdvė kartu yra bet kokio juslinio stebėjimo gry
nosios formos, ir kaip tik dėl to galimi aprioriniai
sintetiniai teiginiai. Bet šie apriorinio pažinimo
šaltiniai kaip tik tuo (kad jie tėra juslumo sąlygos)
apibrėžia savo ribas, būtent kad jie objektus nusako
tiek, kiek šie laikomi reiškiniais, o daiktų pačių sa
vaime neatvaizduoja. Erdvės ir laiko galiojimo sfera
yra tik reiškiniai, o jei ši sfera peržengiama, tai ne-
82
begalima objektyviai taikyti laiko ir erdvės sąvokų.

Beje, šis erdvės ir laiko realumas41nepažeidžia paty
rimu pagrįsto pažinimo tikrumo: patyrimu pagrįstu
pažinimu mes esame tokie pat tikri, nesvarbu, ar
šios formos būtinai būdingos daiktams patiems sa
vaime, ar tik mūsų šių daiktų stebėjimui. O tie, ku
rie teigia erdvės ir laiko absoliutų realumą, nesvar
bu, ar juos laiko substancialiai egzistuojančiais, ar
tik savybėmis, prasilenkia su paties patyrimo prin
cipais. Juk jei jie ryžtasi laikytis pirmojo požiūrio
(kaip paprastai daro matematinio gamtos mokslo
atstovai), tai jie turi pripažinti savarankiškai egzis
tuojančiais du amžinus ir begalinius neįmanomus
dalykus (erdvę ir laiką), kurie, nors nebūdami kaž
kas tikra, egzistuoja tik tam, kad apimtų visa, kas
tikra. Jei jie laikosi antrojo požiūrio (kaip kai kurie
gamtininkai metafizikai) ir erdvę ir laiką supran
ta kaip nuo patyrimo abstrahuotus, nors atsiėjus
neaiškiai ir įsivaizduojamus, reiškinių santykius
(gretimumo arba nuoseklumo), tai jie turi neigti ap
riorinių matematinių teorijų galiojimą arba bent jų
apodiktinį tikrumą realių daiktų (pavyzdžiui, esan
čių erdvėje) atžvilgiu. Juk šis tikrumas visai nėra
aposteriorinis, ir erdvės ir laiko apriorinės sąvokos
pagal šį požiūrį tėra vaizduotės padariniai, kurių
šaltinio iš tikrųjų reikia ieškoti patyrime, o iš paty
rimo santykių, juos abstrahavusi, vaizduotė sudarė
kažką, kas iš tiesų apima tai, kas šiuose santykiuo
se yra bendra, bet negali egzistuoti be apribojimų,
kuriuos šiems santykiams primeta gamta. Pirmojo
požiūrio šalininkai laimi ta prasme, kad jie išlais
vina reiškinių sritį matematiniams teiginiams. Ta
čiau kaip tik dėl šių sąlygų jie labai susipainioja,
kai intelektas nori išeiti už reiškinių srities. Antro
jo požiūrio šalininkai pastarųjų atžvilgiu laimi tuo,
kad erdvės ir laiko vaizdiniai jiems neužkerta kelio,
83
kai jie nori spręsti apie objektus ne kaip apie reiški

nius, bet tik kaip susijusius su intelektu; bet jie ne
gali nei nurodyti apriorinių matematinių žinių ga
limybės pagrindo (nes jie nedisponuoja teisingu ir
objektyvią reikšmę turinčiu stebėjimu), nei pasiekti
patyrimo teiginių būtino suderinimo su aprioriniais
matematiniais teiginiais. Mūsų teorijai, nurodan
čiai šių dviejų pradinių juslumo formų tikrąsias sa
vybes, neiškyla nė vienas iš šių sunkumų.
Kad transcendentalinė estetika galų gale apima
ne daugiau kaip šiuos du elementus, būtent erdvę
ir laiką, yra aišku iš to, kad visos kitos su juslumu
susijusios sąvokos, netgi judėjimo sąvoka, sujun
gianti abu elementus, numato kažką empiriška.
Juk judėjimas numato kažko, kas juda, suvokimą.
Bet erdvėje pačioje savaime nėra nieko, kas judė
tų; dėl to tai, kas juda, turi būti kažkas, kas atran
dama e r d v ė j e t i k p a t y r i m u , taigi yra em
pirinis duomuo. Lygiai taip pat transcendentalinė
estetika kitimo sąvokos negali priskirti prie savo
apriorinių duomenų: juk kinta ne pats laikas, bet
tai, kas yra laike. Vadinasi, kitimo sąvokai gauti
reikalingas kokios nors būties ir jos apibrėžtumų
nuoseklumo suvokimas, taigi patyrimas.
§ 8. Bendros pastabos dėl

transcendentalinės estetikos
I. Siekiant išvengti bet kokio neteisingo mūsų

požiūrio aiškinimo, pirmiausia būtina kuo supran
tamiau išaiškinti mūsų požiūrį į juslinio pažinimo
apskritai pagrindinę savybę.
Taigi mes norėjome pasakyti, kad kiekvienas
mūsų stebėjimas yra tik reiškinio įsivaizdavimas,
kad daiktai, kuriuos mes stebime, patys savaime
84
nėra tokie, kokiais juos laikome stebėdami, ir kad jų

santykiai patys savaime nėra tokie, kokie jie mums
reiškiasi; ir jei mes pašalintume save kaip subjektą
arba tik jutimų apskritai subjektyvią savybę, tai iš
nyktų visos objektų savybės, visi jų santykiai erdvė
je ir laike, netgi pati erdvė ir laikas: kaip reiškiniai
jie gali egzistuoti ne patys savaime, bet tik mumy
se. Kokie daiktai galėtų būti patys savaime ir nepri
klausomai nuo bet kokio mūsų juslumo imlumo —
tai mums lieka visiškai nežinoma. Nežinome nieko,
išskyrus mums savitą jų suvokimo būdą kuris, be
to, nebūtinas kiekvienai būtybei, nors ir turi būti
būdingas kiekvienam žmogui. Mes susiduriame tik
su šiuo suvokimo būdu. Erdvė ir laikas yra grynos
jo formos, o pojūtis apskritai —jo materija. Erdvę
ir laiką mes galime pažinti tik a priori, t. y. iki bet
kokio tikro suvokimo, ir dėl to jie vadinami grynai
siais stebimais, o pojūtis yra tai mūsų pažinime,
dėl ko jis vadinamas aposterioriniu pažinimu, t. y.
empiriniu stebimu. Erdvė ir laikas visiškai būtinai
priklauso mūsų juslumui, kad ir kokie būtų mūsų
pojūčiai; o pojūčiai gali būti labai įvairūs. Jei mes
savo stebėjimą ir galėtume pakelti į aukščiausią
aiškumo lygį, tuo nepriartėtume prie objektų pačių
savaime savybių pažinimo, nes mes kiekvienu atve
ju visiškai pažintume tik savo stebėjimo būdą t. y.
savąjį juslum ą ir tai visada tik erdvės ir laiko są
lygomis, pirmapradiškai būdingomis subjektui. Ko
kie gali būti daiktai patys savaime —to mes niekada
nesužinotume netgi aiškiausiai pažinę jų reiškinį,
kuris vienintelis yra mums duotas.
Todėl teigti, kad visas mūsų juslumas yra ne
kas kita, kaip padrikas daiktų vaizdinys, api
mantis vien tik tai, kas jiems patiems savaime
būdinga, bet tik kaip sankaupą požymių ir dali
nių vaizdinių, kurių sąmoningai negalime skirti, —
85
vadinasi, iškreipti juslumo ir reiškinio sąvokas, o

dėl to visa jų teorija tampa nenaudinga ir tuščia.
Skirtumas tarp netikslių ir tikslių vaizdinių tėra
loginio pobūdžio ir nesusijęs su jų turiniu. Be abejo,
t e i s ė s sąvokoje, kurią vartoja sveikas protas42,
glūdi tas pat, ką iš jos gali išrutulioti subtiliausia
spekuliacija, tik įprastai ir praktiškai ją vartoda
mi mes neįsisąmoniname tų įvairių šioje mintyje
glūdinčių vaizdinių. Todėl negalime sakyti, kad
įprastinė sąvoka yra juslinio pobūdžio ir apima tik
reiškinį, nes teisė visai negali reikštis, o jos sąvoka
glūdi intelekte ir yra tam tikra (moralinė) veiks
mų savybė, priklausanti jiems patiems savaime.
Priešingai, stebint kūną, jo vaizdinyje nėra nieko,
kas galėtų būti būdinga objektui pačiam savaime;
jame tėra kokio nors objekto reiškinys ir būdas,
kuriuo tas kas nors mus veikia; šis mūsų sugebė
jimo pažinti imlumas vadinamas juslumu ir nuo
objekto paties savaime pažinimo vis dėlto skiriasi
kaip dangus nuo žemės, nors ir įsiskverbtume į jo
(reiškinio) gelmę.
Todėl Leibnizo ir Wolffo filosofija visiems gam
tos ir mūsų žinių kilmės tyrimams nurodė visiš
kai neteisingą požiūrį, skirtumą tarp juslumo ir
intelektualumo laikydama tik loginiu skirtumu. Iš
tiesų šis skirtumas akivaizdžiai yra transcenden
talinis ir susijęs ne tik su aiškumo ir neaiškumo
forma, bet ir su žinių kilme bei turiniu, tad juslu
mu mes daiktų pačių savaime ypatumą ne pažįsta
me neaiškiai, bet visiškai jo nepažįstame, ir kai tik
pašalinsime savo subjektyvų ypatum ą paaiškės,
kad įsivaizduojamasis objektas, pasižymintis sa
vybėmis, kurias jam priskiria juslinis stebėjimas,
apskritai niekur neaptinkamas ir negali būti ap
tiktas, nes kaip tik mūsų subjektyvus ypatumas
lemia jo, kaip reiškinio, formą.
86
Paprastai reiškiniuose mes skiriame tai, kas

iš esm ės priklauso jų stebėjimui ir galioja kie
kvienam žmogiškajam jutim ui apskritai, nuo to,
kas jiem s priklauso tik atsitiktinai ir galioja ne
juslumo santykiui apskritai, bet tik vienos ar ki
tos juslės ypatingai padėčiai ar organizacijai. Dėl
to pirmasis pažinimas vadinamas tokiu, kuris
atvaizduoja objektą patį savaime, o antrasis -
tokiu, kuris atvaizduoja tik jo reiškinį. Bet šis
skirtumas tėra empirinis. Prie jo sustojus (kaip
paprastai būna) ir empirinio stebėjimo nelaikant
(kaip turėtų būti) tik reiškiniu, kuriame neran
dama nieko, kas būtų būdinga daiktui pačiam
savaime, prarandamas m ūsų nustatytasis trans
cendentalinis skirtingumas, ir tada mes tikime,
kad pažįstam e daiktus pačius savaime, nors visur
(jutimais suvokiamame pasaulyje), netgi nuodu
gniausiai tirdami jo objektus, mes turime reikalą
tik su reiškiniais. Antai vaivorykštę mes vadinsi
me tik reiškiniu, atsirandančiu su saule lyjant, o
šį lietų - daiktu pačiu savaime; ir tai teisinga, jei
tik mes pastarąją sąvoką suprantame tik fizine
prasme, kaip tai, kas visuotinio patyrimo visose
skirtingose padėtyse jutim ų atžvilgiu stebėjimu
apibrėžiama taip, o ne kitaip. Bet jei mes imame
šį empirinį faktą apskritai ir, nekreipdami dė
mesio į jo derėjimą su bet kokiu žmogaus jutimu,
klausiame, ar jis atvaizduoja objektą patį savaime
(ne lietaus lašus, nes jie, kaip reiškiniai, jau yra
empiriniai objektai), tai klausim as dėl vaizdinio
santykio su objektu yra transcendentalinis. Ir ne
tik šie lašai yra tiktai reiškiniai, bet netgi jų ap
vali forma ir netgi erdvė, kurioje jie krinta, nėra
kažkas pačios savaime, tai yra tik mūsų juslinio
stebėjimo modifikacijos arba pagrindai; o trans
cendentalinis objektas mums lieka nežinomas.
87
Antrasis svarbus mūsų transcendentalinės es

tetikos uždavinys yra tai, kad ji ne tik įgytų tam
tikrą palankumą kaip tikėtina hipotezė, bet kad
būtų tokia tikra ir neabejotina, kiek šito galima
reikalauti iš teorijos, kuri turi būti organonas. Kad
šį tikrumą padarytume visiškai suprantamą, im
kime kokį nors atvejį, iš kurio jo43 galiojimas tap
tų aiškus ir kuris galėtų suteikti didesnį aiškum ą
tam, kas buvo pateikta §3.
Tad tarkime, kad erdvė ir laikas objektyvūs
patys savaime ir sudaro daiktų pačių savaime ga
limybės sąlygas. Tada pirmiausia paaiškėja, kad
egzistuoja daugybė apriorinių apodiktinių ir sinte
tinių teiginių apie juos abu, ypač apie erdvę, kurią
mes dėl to čia pirmiausia ir nagrinėsime kaip pa
vyzdį. Kadangi geometrijos teiginius galima pažin
ti sintetiškai a priori ir apodiktiškai tikrai, tai aš
klausiu: iš kur jūs imate tokius teiginius ir kuo re
miasi mūsų intelektas, kad prieitų tokias visiškai
būtinas ir visuotinai galiojančias tiesas? Čia nėra
kito kelio, kaip tik sąvokų arba stebėjimų kelias,
bet ir viena, ir antra duota arba a priori, arba a
posteriori. Empirinės sąvokos, kaip ir tai, kuo jos
remiasi, būtent empirinis stebėjimas, negali pa
teikti jokio kito sintetinio teiginio, o tik tokį, kuris
taip pat yra tik empirinis, t. y. patyrimu pagrįstas,
teiginys, taigi jame niekada negali būti būtinumo
ir absoliutaus visuotinumo, o šie požymiai būdingi
visiems geometrijos teiginiams. Dėl pirmosios ir
vienintelės priemonės, būtent tokių žinių įgijimo
tik sąvokomis arba aprioriniais stebiniais, tai aiš
ku, kad vien tik sąvokomis tegalima pasiekti ana
litinį pažinimą, bet jokiu būdu ne sintetinį. Antai
imkite teiginį, kad dviem tiesiomis linijomis nega
lima užskliausti erdvės, taigi iš jų sudaryti figūros,
ir pabandykite jį išvesti iš tiesiosios linijos ir skai-
88
čiaus „du“ sąvokų; arba imkite teiginį, kad iš trijų

tiesių linijų galima sudaryti figūrą, ir pabandykite
jį išvesti tik iš šių sąvokų. Visos jūsų pastangos
bus veltui, ir pamatysite, kad jums teks griebtis
stebėjimo, kaip visada daroma geometrijoje. Tai
gi stebėjimu jums duotas objektas; bet kokio jis
pobūdžio - ar tai yra grynasis apriorinis stebėji
mas, ar empirinis? Pastaruoju atveju iš jo niekaip
nebūtų galima gauti visuotinai galiojančio, o juo
labiau apodiktinio teiginio —juk patyrimas tokių
teiginių niekada neteikia. Vadinasi, objektas jums
turi būti pateiktas stebėjimu a priori, ir tuo turi
būti grindžiamas jūsų sintetinis teiginys. Jei jūs
neturėtumėte sugebėjimo aprioriškai stebėti, jei
ši subjektyvi sąlyga savo forma kartu nebūtų ben
dra apriorinė sąlyga, kuriai esant tik ir galimas
paties šio (išorinio) stebėjimo objektas, jei objektas
(trikampis) būtų kažkas pats savaime be santykio
su jumis kaip subjektu, —tai kaip jūs galėtumėte
sakyti, kad tai, kas būtinai yra jūsų subjektyvio
se trikampio sudarymo sąlygose, būtinai turi pri
klausyti ir trikampiui pačiam savaime? Juk prie
savo sąvokų (trijų linijų) jūs negalėtumėte pridurti
nieko nauja (figūros), kas kartu būtinai turėtų būti
randama objekte, nes šis objektas jums duotas iki
pažinimo, o ne pažinimu. Vadinasi, jei erdvė (o
lygiai taip pat ir laikas) nebūtų tik jūsų stebėji
mo forma, kurioje a priori glūdi sąlygos, vien tik
kuriomis daiktai jums gali būti išoriniai objektai,
be šių subjektyvių sąlygų patys savaime esantys
niekas, tai jūs apie išorinius objektus visiškai nie
ko negalėtumėte teigti sintetiškai a priori. Taigi
ne tik galima ar tikėtina, bet ir neabejotinai tikra,
kad erdvė ir laikas, kaip bet kokio patyrimo (išo
rinio ar vidinio) būtinos sąlygos, yra tiktai bet ko
kio mūsų stebėjimo subjektyvios sąlygos, todėl jų
89
atžvilgiu visi objektai tėra reiškiniai, o ne šitokiu

būdu duoti daiktai sau. Apie reiškinių formą daug
ką galima pasakyti a priori, tačiau niekada nieko
negalima pasakyti apie daiktą patį savaime, kuris
gali sudaryti šių reiškinių pagrindą.
II. Šios išorinio ir vidinio jutimo idealumo, tai
gi visų jutimo objektų, kaip vien tik reiškinių,
idealumo, teorijos patvirtinimas pirmiausia gali
būti pastaba, kad visa tai, kas mūsų pažinime
priklauso stebėjimui (taigi išskyrus malonumo ir
nemalonumo jausmus bei v a lią kurie visai nėra
pažinimai), sudaro tik santykiai - vietos santykis
stebėjime (tįsumas), vietos kitimo santykis (judėji
mas) ir dėsniai, apibrėžiantys šį kitimą (judinan
čios jėgos). Bet tuo neduota tai, kas šiuo metu yra
vietoje, arba tai, kas, be vietos pakitimo, veikia
pačiuose daiktuose. Tačiau daiktas pats savaime
nepažįstamas vien tik iš santykių; vadinasi, rei
kia teigti, kad kadangi išorinis jutimas mums pa
teikia tik santykio vaizdinius, tai jo vaizdiniuose
gali glūdėti tik objekto ir subjekto santykis, o ne
tai, kas vidujai būdinga objektui pačiam savaime.
Tas pat pasakytina apie vidinį stebėjimą. Ne tik
i š o r i n i ų j u t i m ų vaizdiniai sudaro tiesioginę
m edžiagą kurios pripildome savo sielą - laike,
kuriame mes išdėstome šiuos vaizdinius ir kuris
netgi ankstesnis už jų įsisąmoninimą patyrime ir
sudaro jų pagrindą kaip formali sąlyga to būdo,
kuriuo mes sieloje juos patalpiname, jau yra nuo
seklumo, vienalaikiškumo ir to, kas egzistuoja
kartu su nuoseklumu (to, kas pastovu), santykiai.
Tai, kas kaip vaizdinys gali egzistuoti anksčiau už
bet kokį m ąstym ą yra stebinys, ir jei jame nėra
nieko, išskyrus santykius, tai jis yra stebėjimo
forma. Kadangi ši forma ką nors atvaizduoja tik
tiek, kiek tas kas nors patalpinamas sieloje, tai
90
ji gali būti ne kas kita, kaip būdas, kuriuo siela

paveikia save savo pačios veikla, būtent tuo savo
vaizdinių patalpinimu [savyje], taigi pati per save,
t. y. savo forma tai yra vidinis jutimas. Visa, kas
atvaizduojama jutimu, šia prasme visada yra reiš
kinys, tad arba visai negalima tarti esant vidinį
jutimą, arba subjektas, kuris yra vidinio jutimo
objektas, vidiniu jutimu gali būti atvaizduotas tik
kaip reiškinys, o ne taip, kaip jis pats spręstų apie
save, jei jo stebėjimas būtų tik savaveiksmišku-
mas, t. y. jei jis būtų intelektinis. Visą keblumą
čia sudaro tai, kaip subjektas gali vidujai stebėti
save. Bet šis keblumas būdingas kiekvienai teori
jai. Savęs paties įsisąmoninimas (apercepcija) yra
paprastas Aš vaizdinys, ir jei tiktai šiuo vaizdiniu
s a v a v e i k s m i š k a i būtų duota visa subjekto
įvairovė, tai vidinis stebėjimas būtų intelektinis.
Iš žmogaus šis įsisąmoninimas reikalauja iš anks
to subjekte duotos įvairovės vidinio suvokimo, o
būdą, kuriuo ši įvairovė yra duota sielai be sponta
niškumo, atsižvelgiant į šį skirtum ą reikia vadinti
juslumu. Jei sugebėjimas įsisąm oninti save turi
surasti (sučiuopti) tai, kas glūdi sieloje, tai jis turi
paveikti sielą ir tik šitaip gali sukurti savęs pa
ties stebėjimą. Bet šio stebėjimo forma, iš anksto
sudaranti sielos pagrindą, laiko vaizdinyje apibrė
žia būdą, kuriuo įvairovė sieloje egzistuoja drauge;
juk šiuo atveju siela save stebi ne taip, kaip ji save
įsivaizduotų betarpiškai savaveiksmiškai, bet pa
gal tai, kaip ji veikiama iš vidaus, vadinasi, taip,
kaip ji sau reiškiasi, o ne kokia ji yra.
III. Kai aš sakau: tiek išorinių objektų stebėji
mas, tiek sielos savistaba mums šiuos objektus at
vaizduoja erdvėje ir laike taip, kaip jie veikia mūsų
jutimus, t. y. kaip jie r e i š k i a s i , - tai aš neno
riu pasakyti, kad šie objektai tėra r e g i m y b ė .
91
Juk reiškinyje objektai, netgi savybės, kurias mes

jiems priskiriame, visada laikomi kažkuo, kas ti
krai duota; bet kadangi šios savybės priklauso tik
nuo subjekto stebėjimo būdo duotojo objekto atžvil
giu, tai mes šį objektą kaip r e i š k i n į skiriame
nuo jo paties kaip objekto p a t i e s s a v a i m e .
Tad aš neteigiu, kad kūnai tik a t r o d o egzistuo
jantys už manęs arba kad mano siela tik a t r o d o
duota mano savimone, kai tvirtinu, jog erdvės ir
laiko, pagal kuriuos, kaip jų egzistavimo sąlygą,
aš juos abu pripažįstu, kokybė glūdi mano stebėji
mo būde, o ne šiuose objektuose pačiuose savaime.
Jei aš paversčiau gryna regimybe tai, ką privalau
priskirti reiškiniui, tai būtų mano kaltė*. Tačiau
taip neatsitinka dėl mūsų principo, kad visi jusli
niai stebimai idealūs; veikiau priešingai - visoms
toms vaizdinio formoms priskyrus o b j e k t y v ų
r e a l u m ą , visko virtimo plika regimybe nega
lima išvengti. Juk jei erdvė ir laikas laikomi to
kiomis savybėmis, kurios, jei būtų galimos, turėtų
būti aptinkamos daiktuose pačiuose savaime, ir jei
apsvarstomos beprasmybės, į kurias įsipainiojama
tariant, kad, nors būtų sunaikinti visi egzistuojan
tys daiktai, du begaliniai daiktai, nebūdami nei
* Reiškinio predikatai gali būti priskirti pačiam objektui pagal jo san

tykį su mūsų jutimu, pavyzdžiui, rožei - raudona spalva arba kvapas;
bet regimybė niekada negali būti priskirta objektui kaip predikatas
būtent dėl to, kad regimybė objektui p a č i a m s a v a i m e priskiria
tai, kas jam būdinga tik dėl santykio su jutimais arba apskritai su
subjektu, pavyzdžiui, dvi ąsas, kurios iš pradžių buvo priskiriamos
Saturnui44. Tai, ko visai nėra objekte pačiame savaime, bet visada
randama jo santykyje su subjektu ir neatskiriama nuo jo vaizdinio,
yra reiškinys; todėl erdvės ir laiko predikatai teisėtai priskiriami ju
timų objektams kaip tokiems, ir čia nėra jokios regimybės. O jeigu aš
rožei p a č i a i s a v a i m e priskiriu raudonumą, Saturnui - ąsas
arba visiems išoriniams objektams - tįsumą p a t į s a v a i m e , ne
paisydamas apibrėžto šių objektų santykio su subjektu ir savo spren
dinio juo neapribodamas, tai tik tada atsiranda regimybė.
92
substancijos, nei kažkas, kas tikrai būdinga subs

tancijoms, vis dėlto turėtų egzistuoti ir netgi būti
būtina visų daiktų egzistavimo sąlyga, - tai tada
garbiajam Berkeley’ui visai negalima prikišti, kad
jis kūnus nužemino iki grynos regimybės; maža to,
netgi mūsų pačių egzistavimas, šitaip padarytas
priklausomas nuo tokios nesąmonės, kaip sava
rankišku realumu pasižymintis laikas, kartu su
juo pavirstų gryna regimybe - beprasmybė, kurios
skelbimu iki šiol niekas nenusikalto.
IV. Natūralinėje teologijoje45, mąstančioje apie
objektą, kuris ne tik mums negali būti stebėjimo
objektas, bet ir pats sau niekaip negali būti jusli
nio stebėjimo objektas, uoliai siekiama iš bet ko
kio jo stebėjimo pašalinti erdvės ir laiko sąlygas
(nes kiekvienas jo pažinimas turi būti stebėjimas,
o ne m ą s t y m a s , kuris visada nurodo ribas). Bet
kokia teise remiantis tai galima daryti, jei erdvė
ir laikas iš anksto pripažinti daiktų pačių savai
me formomis —būtent tokiomis formomis, kurios,
kaip apriorinės daiktų egzistavimo sąlygos, išlie
ka, nors patys daiktai ir būtų sunaikinti? Juk,
kaip bet kokio egzistavimo apskritai sąlygos, jos
taip pat turėtų būti ir Dievo buvimo sąlygos. Jei jų
nenorima laikyti visų daiktų objektyviomis formo
mis, tai telieka jas laikyti subjektyviomis formo
mis mūsų išorinio ir vidinio stebėjimo būdo, kuris
vadinamas jusliniu dėl to, kad jis n e p i r m i n i s ,
t. y. ne toks, kuriuo pateikiamas netgi stebėjimo
objekto egzistavimas (ir kuris, kiek mes galime
spręsti, gali būti būdingas tik pirminei esybei), bet
priklauso nuo objekto egzistavimo, taigi galimas
tik dėl to, kad subjekto sugebėjimas stebėti yra
veikiamas objekto.
Taip pat nebūtina, kad mes stebėjimo būdą er
dvėje ir laike apribotume žmogaus juslumu. Gali
93
būti, kad kiekviena baigtinė mąstanti būtybė šiuo

požiūriu būtinai turi panėšėti į žmogų (nors to ne
galime nuspręsti), tačiau šis stebėjimo būdas dėl
tokio visuotinio galiojimo nenustoja buvęs juslinis
kaip tik dėl to, kad jis išvestinis (intuitus deriva-
tivus ), o ne pirminis (intuitus originarius), taigi
ne intelektinis stebėjimas, kuris, kaip toks, dėl
ką tik nurodytos priežasties, matyt, būdingas tik
pirminei esybei, bet niekada nebūdingas būtybei,
kuri priklausoma tiek savo egzistavimu, tiek savo
stebėjimu (apibrėžiančiu jos egzistavimą duotųjų
objektų atžvilgiu); tačiau pastarąją pastabą, lie
čiančią mūsų estetikos teoriją, reikia laikyti tik
paaiškinimu, o ne jos pagrindimu.
baigiamoji išvada
Čia mes turime vieną iš dalių, reikalingų iš
spręsti bendrajai transcendentalinės filosofijos
problemai: k a i p g a l i m i a p r i o r i n i a i s i n
t e t i n i a i t e i g i n i a i , būtent turime grynuo
sius apriorinius stebimus - erdvę ir laiką. Juose,
jei aprioriniu sprendiniu norime išeiti už duotosios
sąvokos ribų, mes randame tai, kas gali būti a pri
ori atskleista ne sąvoka, bet ją atitinkančiu stebi
mu ir gali būti sintetiškai su ja susiję. Tačiau dėl
šios priežasties tokie sprendiniai niekada negali
išeiti už jutimų objektų ribų ir galioja tik galimo
patyrimo objektams.
Transcendentalinės pradų teorijos
ANTRA DALIS
TRANSCENDENTALINE
LOGIKA
ĮVADAS
TRANSCENDENTALINĖS
LOGIKOS I DĖJ A
I
Apie logiką apskritai
M ūsų pažinimas kyla iš dviejų pagrindinių sie
los šaltinių, iš kurių pirmasis yra sugebėjimas įgyti
vaizdinius (imlumas įspūdžiams), o antrasis —su
gebėjimas šiais vaizdiniais pažinti objektą (sąvokų
spontaniškumas). Pirmuoju sugebėjimu objektas
mums p a t e i k i a m a s , antruoju jis m ą s t o
m a s santykyje su tuo vaizdiniu (kaip vien tik sie
los apibrėžtumas). Vadinasi, stebinys ir sąvokos
yra kiekvieno mūsų pažinimo pradai, tad nei są
vokos be tam tikru būdu jas atitinkančio stebimo,
nei stebinys be sąvokų negali teikti pažinimo. Ir
sąvokos, ir stebimai yra arba grynieji, arba empiri
niai: e m p i r i n i a i - kai įjuos įeina pojūtis (kuris
95
numato realų objekto buvimą), o g r y n i e j i - kai

su vaizdiniu nesumišęs joks pojūtis. Pojūtį galima
vadinti juslinio pažinimo materija. Todėl grynaja
me stebinyje yra tiktai forma, kuria kas nors ste
bima, o grynojoje sąvokoje —tiktai mąstymo apie
objektą apskritai forma. Vien tik grynieji stebimai
arba grynosios sąvokos yra galimi a priori, o empi
riniai - tik a posteriori.
Savo sielos i m l u m ą , sugebėjimą įgyti vaizdi
nius, kiek siela kokiu nors būdu yra veikiama, mes
vadinsime j u s l u m u , o i n t e l e k t a s , priešin
gai, yra sugebėjimas savarankiškai sudaryti vaiz
dinius, arba pažinimo spontaniškumas. Mūsų pri
gimtis tokia, kad s t e b ė j i m a s niekada negali
būti kitoks, o tik j u s l i n i s , t. y. jame glūdi tik
būdas, kuriuo objektai mus veikia. Sugebėjimas
mąstyti juslinio stebėjimo objektą yra i n t e l e k
t a s . Nė vienai iš šių savybių negalima teikti pir
menybės kitos atžvilgiu. Be juslumo mums nebūtų
duotas joks objektas, o be intelekto nė vieno objek
to nebūtų galima mąstyti. Mintys be turinio —tuš
čios, stebimai be sąvokų - akli. Todėl vienodai bū
tina savo sąvokas padaryti juslines (t. y. stebėjime
prie jų prijungti objektą), o savo stebinius suprasti
(t. y. pajungti juos sąvokoms). Abu sugebėjimai,
arba gebėjimai, negali pakaitomis atlikti vienas
kito funkcijų. Intelektas nieko negali stebėti, o ju
timai nieko negali mąstyti. Tik iš jų junginio gali
kilti pažinimas. Tačiau negalima suplakti kiekvie
no iš jų dalies pažinime; yra svarus pagrindas jas
rūpestingai vieną nuo kitos izoliuoti ir atskirti. To
dėl mokslą apie juslumo apskritai taisykles, t. y.
estetiką, mes skiriame nuo mokslo apie intelekto
apskritai taisykles, t. y. logikos.
Savo ruožtu logiką galima traktuoti dvejopai:
arba kaip intelekto visuotinio, arba kaip jo specialaus
96
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: ĮV A D A S
taikymo logiką. Pirmoji apima besąlygiškai būti

nas mąstymo taisykles, be kurių neįmanomas joks
intelekto taikymas, ir ji intelektą tiria neatsižvelg
dama į objektų, į kuriuos jis nukreiptas, skirtin
gumą. Intelekto specialaus taikymo logika apima
taisyklingo mąstymo apie tam tikros rūšies objek
tus taisykles. Pirmąją galima pavadinti elementa
riąja logika, o antrąją - vieno ar kito mokslo orga-
nonu. Pastaroji daugiausia dėstoma mokyklose iš
pradžių kaip mokslų propedeutika, nors žmogaus
protas vystydamasis ją pasiekia vėliau, tik tada,
kai mokslas jau seniai užbaigtas ir reikalingas tik
paskutinis teptuko brūkštelėjimas jam pataisyti ir
patobulinti. Juk objektus reikia jau gana gerai pa
žinti, kad būtų galima pateikti jų mokslo kūrimo
taisykles.
Bendroji logika yra arba grynoji, arba taiko
moji. Pirmojoje mes abstrahuojamės nuo visų em
pirinių sąlygų, kuriomis funkcionuoja mūsų inte
lektas, pavyzdžiui, nuo jutim ų įtakos, nuo vaiz
duotės žaismo, nuo atm inties dėsnių, įpročio jė
gos, polinkio ir 1.1., taigi ir nuo prietarų šaltinių,
netgi apskritai nuo visų priežasčių, dėl kurių gali
atsirasti arba būti nepastebimai mums pakištos
tam tikros žinios, nes jos su intelektu būna su si
jusios tik tam tikromis jo taikymo aplinkybėmis
ir, norint jas žinoti, reikalingas patyrimas. Vadi
nasi, b e n d r o j i , tačiau g r y n o j i , l o g i k a turi
reikalą vien tik su grynaisiais aprioriniais princi
pais, ir ji yra i n t e l e k t o ir proto k a n o n a s 46,
bet tik to, kas jų taikyme yra formalu, atžvilgiu,
o turinys gali būti bet koks (empirinis arba trans
cendentalinis). B e n d r o j i logika vadinama t a i
ko m ąj a tada, kai jį nagrinėja intelekto taikymo
subjektyviomis empirinėmis sąlygomis, kurias
mums nurodo psichologija, taisykles. Vadinasi, ji
97
apima empirinius principus, nors ir yra bendra ta

prasme, kad tiria intelekto taikym ą neatsižvelg
dama į objektų skirtumus. Todėl ji yra ne inte
lekto apskritai kanonas, ne atskirų mokslų orga-
nonas, bet vien tik įprastinio intelekto apvalymo
priemonė47.
Taigi tą bendrosios logikos dalį, kuri turi su
daryti grynojo proto teoriją, reikia visai atskirti
nuo tos dalies, kuri sudaro taikomąją (nors vis dar
bendrąją) logiką. Iš esmės tik pirmoji yra mokslas,
nors glaustas bei sausas, kaip reikalauja intelek
to pradų teorijos mokyklinis dėstymas. Tad šiame
moksle logikai visada privalo turėti omenyje dvi
taisykles.
1. Kaip bendroji logika, šis mokslas abstrahuo-
jasi nuo intelektinio pažinimo bet kokio turinio ir
nuo jo objektų skirtumų ir turi reikalą tik su gry
nąja mąstymo forma.
2. Kaip grynoji logika, jis neturi jokių empiri
nių principų, taigi nieko neperima (nors kartais
šitai įsikalbama) iš psichologijos, kuri dėl to neturi
jokios įtakos intelekto kanonui. Jis yra įrodomoji
doktrina ir jame viskas turi būti tikra visiškai a
priori.
Tai, ką aš vadinu taikomąja logika (priešingai
įprastinei šio žodžio reikšmei, pagal kurią ji turi
apimti tam tikrus pratimus, kurių taisykles teikia
grynoji logika), yra intelekto ir būtino jo taisyklių
taikymo in concreto, būtent atsitiktinėmis subjek
to egzistavimo sąlygomis, pateikimas; šios sąlygos
gali kliudyti arba padėti taikyti intelektą ir visos
yra duotos tik empiriškai. Joje kalbama apie dė
mesį, jam pasitaikančias kliūtis ir jo padarinius,
apie suklydimo kilmę, apie abejojimo, svyravimo,
įsitikinimo būsenas ir t. t. Bendroji ir grynoji lo
gika su ja santykiauja taip, kaip grynoji moralė,
98
apimanti tik laisvos valios apskritai būtinus do

rovinius dėsnius, santykiauja su dorybės teorija,
kuri šiuos dėsnius svarsto, atsižvelgdama į jaus
mų, polinkių ir aistrų, kurioms žmonės daugiau ar
mažiau pasidavę, sukeltas kliūtis ir kuri niekada
negali sukurti tikro ir įrodomojo mokslo, nes ji, pa
našiai kaip taikomoji logika, reikalinga empirinių
ir psichologinių principų.
II
Apie transcendentalinę logiką
Kaip nurodėme, bendroji logika abstrahuojasi

nuo pažinimo bet kokio turinio, t. y. nuo bet ko
kio jo santykio su objektu, ir tiria vien tik žinių
santykio su kitomis žiniomis loginę form ą t. y.
mąstymo apskritai formą. Bet kadangi egzistuo
ja ir grynieji, ir empiriniai stebim ai (kaip įrodo
transcendentalinė estetika), tai gal būtų galima
taip pat rasti skirtum ą tarp grynojo ir empirinio
objektų mąstymo. Tokiu atveju egzistuotų logi
ka, kurioje būtų abstrahuojamasi ne nuo bet ko
kio pažinimo turinio, nes ta logika, kuri apimtų
objekto grynojo mąstymo taisykles, pašalintų
visas empirinio turinio žinias. Ji taip pat tirtų
m ūsų žinių apie objektus kilmę, kiek jos nega
lima sieti su objektais. O bendrosios logikos ši
pažinimo kilmė visai nedomina, ji tiria vaizdi
nius —nepriklausomai nuo to, ar jie yra mumy
se pačiuose pirmapradiškai a priori, ar yra duoti
tik empiriškai - tik pagal tuos dėsnius, kuriuos
intelektas pasitelkia, kai mąstydam as sieja juos
vieną su kitu; dėl to joje kalbama tiktai apie in te
lekto form ą kuri gali būti suteikta vaizdiniams,
kad ir iš kur jie kiltų.
99
Čia aš darau pastabą, kuri turi įtakos visiems

tolesniems samprotavimams ir kurią reikia gerai
įsidėmėti, būtent: transcendentaliniu (t. y. tirian
čiu apriorinio pažinimo galimybę arba jo taikymą)
reikia vadinti ne bet kokį apriorinį pažinim ą o tik
t ą kuriuo mes sužinome, kad tam tikri vaizdiniai
(stebiniai arba sąvokos) taikomi ir kaip taikomi
arba yra galimi vien tik a priori. Todėl nei erdvė,
nei koks nors apriorinis geometrinis jos apibrėži
mas nėra transcendentalinis vaizdinys; transcen
dentaliniu gali būti vadinamas tik žinojimas, kad
šie vaizdiniai visai ne empirinės kilmės, ir žino
jimas, kokiu būdu jie vis dėlto gali a priori būti
susiję su patyrimo objektais. Panašiai erdvės tai
kymas objektams apskritai taip pat būtų trans
cendentalinis; bet kadangi jis apribotas vien tik
jutimų objektais, tai jis vadinamas empiriniu. Tad
skirtumas tarp transcendentalumo ir empirišku-
mo priskirtinas tik žinių kritikai ir neliečia jų san
tykio su jų objektu.
Vadinasi, tikėdamiesi, kad, ko gero, gali egzis
tuoti sąvokos, a priori susijusios su objektais ne
kaip grynieji arba jusliniai stebiniai, o tik kaip
grynojo mąstymo veiksmai, taigi veiksmai, kurie
yra sąvokos, bet ne empirinės ir ne estetinės48 kil
mės, mes iš anksto susikuriame mokslo apie gry
nąjį intelektą ir protu pagrįstas žinias, dėl kurių
objektus mes mąstome visiškai a priori, idėją.
Toks mokslas, kuris apibrėžtų panašių žinių kil
mę, apimtį ir objektyvią reikšmę, turėtų būti vadi
namas t r a n s c e n d e n t a l i n e l o g i k a , nes jis
turi reikalą tik su intelekto ir proto dėsniais, bet
tik tiek, kiek jie a priori liečia objektus, skirtingai
nuo bendrosios logikos, kuri tiria jų santykį tiek su
empirinėmis, tiek su protu pagrįstomis žiniomis,
nedarydama skirtumo.
100
III
A pie bendrosios logikos sk irsty m ą
į a n a litik ą ir d ia lek tik ą
K a s y r a t i e s a ? Štai senas ir garsus klausi

mas, kuriuo tikėtasi suriesti logikus į ožio ragą ir
priversti juos arba leistis į apgailėtinus išvedžio
jimus, arba pripažinti savo nežinojimą taigi viso
savo meno tuštumą. Nominalinis tiesos apibrėži
mas, pagal kurį ji yra būtent pažinimo ir jo objekto
atitikimas, čia yra dovanas ir numatomas iš anks
to; bet reikia žinoti, kas yra bet kokio pažinimo vi
suotinis ir patikimas tiesos kriterijus.
Mokėjimas kelti protingus klausimus jau yra
svarbus ir būtinas išmintingumo arba įžvalgumo
įrodymas. Juk jei klausimas pats savaime yra be
prasmis ir reikalauja tuščių atsakymų, tai klau-
siančiajam jis padaro, be gėdos, kartais dar ir tokią
ž a lą kad neapdairų klausytoją paskatina pateikti
beprasmius atsakymus ir sukuria juokingą reginį:
vienas (kaip sakydavo senovės žmonės) melžia ožį,
o kitas laiko po juo rėtį.
Jei tiesa yra pažinimo ir jo objekto atitikimas,
tai kartu šis objektas turi būti atskirtas nuo kitų
objektų, nes pažinimas yra klaidingas, jei jis neati
tinka to objekto, su kuriuo yra susijęs, nors jame ir
būtų kažkas, kas galėtų būti teisinga kitų objektų
atžvilgiu. O visuotinis tiesos kriterijus būtų tik toks
kriterijus, kuris galiotų visų pažinimų atžvilgiu,
nepaisant jų objektų skirtingumo. Tačiau kadangi
taikant tokį kriterijų abstrahuojamasi nuo pažini
mo bet kokio turinio (nuo jo santykio su objektu),
o tiesa kaip tik susijusi su šiuo turiniu, tai aišku,
kad visai neįmanoma ir beprasmiška klausti apie
šio pažinimo turinio teisingumo požymį ir kad pa
kankamas ir kartu visuotinis tiesos požymis negali
101
būti pateiktas. Kadangi mes jau anksčiau pažinimo

turinį pavadinome jo materija, tai reikės pasakyti:
negalima reikalauti pažinimo teisingumo visuotinio
požymio materijos atžvilgiu, nes šis reikalavimas
pats savaime yra prieštaringas.
O dėl pažinimo vien tik formos požiūriu (palie
kant nuošalyje bet kokį turinį), tai lygiai taip pat
aišku, kad logika, kiek ji išdėsto visuotines ir būti
nas intelekto taisykles, turi pateikti tiesos kriteri
jų kaip tik šiomis taisyklėmis. Tai, kas joms prieš
tarauja, yra klaidinga, nes čia intelektas priešta
rauja savo visuotinėms mąstymo taisyklėms, taigi
prieštarauja pats sau. Bet šie kriterijai liečia tik
tiesos, t. y. mąstymo apskritai, formą ir todėl yra
visiškai teisingi, tačiau nepakankami. Juk nors
pažinimas gali visiškai atitikti loginę formą, t. y.
neprieštarauti pačiam sau, vis dėlto jis visuomet
gali dar ir prieštarauti objektui. Vadinasi, vien tik
loginis tiesos kriterijus, būtent pažinimo ir visuo
tinių bei formalių intelekto ir proto dėsnių atitiki
mas, iš tiesų yra conditio sine qua non, taigi bet
kurios tiesos negatyvi sąlyga; tačiau toliau logika
negali eiti, ir jokiu kriterijumi ji negali atskleisti
suklydimo, susijusio ne su forma, bet su turiniu.
Bendroji logika visą formalią intelekto ir proto
veiklą suskaido į elementus ir juos pateikia kaip
mūsų pažinimo bet kokio loginio vertinimo princi
pus. Todėl šią logikos dalį galima vadinti analitika,
kuri kaip tik dėl to yra bent negatyvus tiesos krite
rijus, nes bet kokį pažinimą jo formos požiūriu rei
kia patikrinti ir įvertinti pagal šias taisykles prieš
tai, kai jis bus ištirtas turinio požiūriu, siekiant
nustatyti, ar jame glūdi pozityvi tiesa apie objektą.
Tačiau kadangi vien tik pažinimo formos, kad ir
labiausiai atitinkančios loginius dėsnius, dar toli
gražu nepakanka nustatyti materialiam (objek-
102
tyviam) pažinimo teisingumui, tai niekas nesiryš

spręsti apie objektus remdamasis tiktai logika ir ką
nors apie juos tvirtinti, pirma nesurinkęs apie juos
nuodugnių žinių už logikos srities, kad paskui tik
pabandytų jas panaudoti ir susieti į rišlią visum ą
pagal logikos dėsnius arba —o tai dar geriau - tik
patikrinti jas pagal šiuos dėsnius. Vis dėlto turėti
tokį tariam ą meną - visoms mūsų žinioms suteik
ti intelektinę formą, nors turinio požiūriu jos gali
būti dar labai tuščios ir skurdžios —yra viliojantis
dalykas, tad bendroji logika, kuri tėra vertinimo
k a n o n a s , buvo naudojama tarsi o r g a n o n a s
tikram bent objektyvių teiginių regimybės sukū
rimui49, taigi iš tikrųjų ja buvo piktnaudžiaujama.
Bendroji logika, kaip toks tariamas organonas, va
dinama d i a l e k t i k a .
Nors senovės žmonės vartojo šį mokslo arba
meno pavadinimą labai įvairiomis reikšmėmis, vis
dėlto, remiantis tikrąja vartosena, galima tvirtai
daryti išvadą, kad ji jiems buvo ne kas kita, kaip
r e g i m y b ė s l o g i k a : sofistinis menas savo ne
žinojimui ir netgi tyčinei apgaulei suteikti tiesos
pavidalą, mėgdžiojant nuodugnumo metodą, kurį
logika apkritai nurodo, ir naudojantis jos topika50
pagražinti kiekvieną tuščią tvirtinimą. Čia reikia
padaryti teisingą ir naudingą pastabą: bendroji
logika, t r a k t u o j a m a k a i p o r g a n o n a s ,
visada yra regimybės logika, t. y. yra dialektinė.
Kadangi ji mums visai nieko nesako apie pažini
mo turinį, o tik nurodo formalias intelekto atiti
kimo sąlygas, kurios, beje, visiškai indiferentiškos
objektų atžvilgiu, tai reikalavimas naudotis jomis
kaip įrankiu (organonu) bent tariamai išplėsti ir
praturtinti savo žinioms turi baigtis tik plepėjimu,
kai tvirtinama kas tik nori su tam tikra tikrumo
regimybe arba bet kas užginčijama.
103
Tokio pobūdžio pamokymas jokiu būdu nedera

filosofo orumui. Todėl pavadinimas „dialektika“
duotas logikai veikiau d i a l e k t i n ė s r e g i m y
b ė s k r i t i k o s prasme, ir kaip tik taip mes čia
ją suprasime.
IV
Apie transcendentalinės logikos
skirstymą į transcendentalinę analitiką
ir dialektiką
Transcendentalinėje logikoje mes izoliuojame

intelektą (kaip anksčiau transcendentalinėje este
tikoje juslumą) ir iš mūsų žinojimo išskiriame tik
tą mąstymo dalį, kuri kilusi vien tik iš intelekto.
Tačiau šis grynojo žinojimo taikymas kaip savo są
lyga remiasi tuo, kad objektai, kuriems grynasis
žinojimas gali būti taikomas, mums duoti stebė
jimu. Juk be stebėjimo bet koks mūsų pažinimas
netenka objektų, ir tada jis lieka visiškai tuščias.
Vadinasi, transcendentalinės logikos dalis, išdės-
tanti grynojo intelektinio pažinimo pradus ir prin
cipus, be kurių jokio objekto apskritai negalima
mąstyti, yra transcendentalinė analitika ir kartu
tiesos logika. Joks pažinimas negali jai prieštarau
ti, kartu neprarasdamas bet kokio turinio, t. y. bet
kokio santykio su kokiu nors objektu, taigi ir bet
kokio teisingumo. Tačiau kadangi labai viliojantis
ir gundantis dalykas naudotis vien tik šiomis gry
nosiomis intelektinėmis žiniomis ir pagrindiniais
teiginiais, netgi išeinant už patyrimo ribų, nors
jis vienintelis gali mums pateikti materiją (objek
tus), kuriai galima taikyti tas grynąsias intelek
tines sąvokas, tai intelektas rizikuoja bergždžiais
išvedžiojimais materialiai taikyti formalius gryno-
104
jo intelekto principus ir be jokio skirtumo spręs

ti apie objektus, kurie dar neduoti ir netgi galbūt
jokiu būdu negali būti duoti. Vadinasi, kadangi
transcendentalinė analitika turi būti iš esmės tik
[intelekto sąvokų ir principų] empirinio taikymo
vertinimo kanonas, tai ja piktnaudžiaujama, jei ji
laikoma visuotinio ir neriboto [intelekto] taikymo
organonu ir drįstama vien tik grynuoju intelektu
sintetiškai spręsti, teigti ir nutarti apie objektus
apskritai. Tokiu atveju grynojo intelekto taikymas
taptų dialektinis. Tad transcendentalinės logikos
antroji dalis turi būti šios dialektinės regimybės
kritika ir turi būti vadinama transcendentaline dia
lektika ne kaip menas dogmatiškai sukurti tokią
regimybę (deja, labai paplitęs įvairiausių metafizi
nių fokusų menas), bet kaip intelekto ir proto kriti
ka antfiziniame proto taikyme, siekiant atskleisti
jo nepagrįstų pretenzijų iliuziškum ą ir nužeminti
jo pretenzijas į žinių išradimą ir išplėtim ą - o tai
jis tikisi pasieksiąs vien tik transcendentaliniais
pagrindiniais teiginiais - iki vien tik grynojo in
telekto įvertinimo ir jo apsaugojimo nuo sofistinės
apgaulės.
Transcendentalinės logikos
PIRMA DALIS
TRANSCENDENTALINĖ
ANALITIKA
Ši analitika yra viso mūsų apriorinio pažinimo

suskaidymas į grynojo intelektinio pažinimo pra
dus. Čia reikia turėti galvoje štai ką: 1) kad sąvo
kos būtų grynosios, o ne empirinės; 2) kad jos pri
klausytų ne stebėjimui ir juslumui, bet mąstymui
ir intelektui; 3) kad jos būtų pradinės sąvokos ir
deramai skiriamos nuo išvestinių arba iš jų suda
rytų sąvokų; 4) kad jų lentelė būtų išsami ir kad
jos visiškai užpildytų visą grynojo intelekto sritį.
Bet vieno ar kito mokslo išsamumo negalima ti
krai pripažinti remiantis sankaupos, sudarytos
tik eksperimentiškai, apytikriu apskaičiavimu. Šis
išsamumas galimas tik dėl apriorinio intelektinio
pažinimo v i s u m o s i d ė j o s ir iš jos nustatomo
ją sudarančių sąvokų suskirstymo, taigi jis galimas
tik dėl jų r y š i o v i e n o j e s i s t e m o j e . Gryna
sis intelektas visiškai skiriasi ne tik nuo visko, kas
empiriška, bet net ir nuo bet kokio juslumo. Tad jis
yra savarankiškas, savaimingas ir jokiais išoriniais
priedėliais nepadidinamas vienumas. Todėl jo žinių
visuma turi sudaryti viena idėja apimamą ir api
brėžiamą sistemą, kurios išsamumas ir suskirsty
mas kartu gali teikti ir visų ją sudarančių pažinimo
dalių teisingumo ir autentiškumo kriterijų. Visa ši
transcendentalinės logikos dalis susideda iš dviejų
k n y g ų , iš kurių viena apima s ą v o k a s , kita —
grynojo intelekto p a g r i n d i n i u s t e i g i n i u s .
106
Transcendentalinės analitikos
PI RMA KN Y GA
SĄVOKŲ ANALITIKA
Sąvokų analitiką aš suprantu ne kaip jų analizę

arba filosofiniuose tyrimuose įprastą būdą skaidyti
pasitaikančias sąvokas pagal turinį ir padaryti jas
aiškias, bet kaip dar mažai teištirtą p a t i e s i n
t e l e k t o s u g e b ė j i m o s k a i d y m ą siekiant
ištirti apriorinių sąvokų galimybę, ieškant jų pa
čiame intelekte, kaip jų atsiradimo vietoje, ir ana
lizuojant intelekto grynąjį taikym ą apskritai. Toks
yra savitas transcendentalinės filosofijos uždavi
nys, o visa kita yra loginis sąvokų nagrinėjimas fi
losofijoje apskritai. Tad mes paseksime grynąsias
sąvokas žmogaus intelekte nuo jų pirmųjų užuo
mazgų ir pradmenų, kuriuose jos esti parengtos,
kol pagaliau jos išsiplėtos patyrimo atveju ir, iš
laisvintos nuo su jomis susijusių empirinių sąlygų,
to paties intelekto bus pateiktos visiškai grynos.
Sąvokų analitikos
pirmas skyrius
APIE VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ

SĄVOKŲ ATRADIMO BŪDĄ
Kai naudojamas sugebėjimas pažinti, tai įvairio

mis aplinkybėmis atsiranda įvairių sąvokų, įgalinan
čių pažinti šį sugebėjimą; galima sudaryti daugiau
ar mažiau išsamų jų sąrašą, jei jos buvo stebimos
107
ilgesnį laiką arba su didesniu įžvalgumu. Tačiau

kai tiriama tokiu tarsi mechaniniu būdu, niekada
negalima tikrai nustatyti, kada tyrimas baigsis. Be
to, sąvokos, kurios šitaip aptinkamos tik progai pa
sitaikius, neatsiskleidžia kaip tvarka ir sisteminis
vienumas, bet galų gale dera tik pagal panašumą
ir nuo paprasčiausių iki žymiai sudėtingesnių savo
turiniu išsidėsto eilėmis, kurios susidaro visai nesis-
temingai, nors ir pagal tam tikrą metodą.
Transcendentalinės filosofijos pranašumas, bet
kartu ir pareiga yra atrasti savo sąvokas pagal tam
tikrą principą, nes iš intelekto, kaip absoliutaus
vienumo, jos atsiranda grynos ir su niekuo nesumi-
šusios ir dėl to pačios turi būti viena su kita susietos
kokia nors sąvoka arba idėja. Toks ryšys pateikia
mums taisyklę, pagal kurią kiekvienos grynosios
intelektinės sąvokos vietą ir jų visų kartu išsam u
mą galima apibrėžti a priori, o priešingu atveju visa
tai priklausytų nuo nuožiūros arba atsitiktinumo.
Transcendentalinio visų grynųjų

intelektinių sąvokų atradimo būdo
pirmas skirsnis
Apie loginį intelekto

taikymą apskritai
Anksčiau intelektas buvo apibrėžtas tik negaty
viai - kaip nejuslinis sugebėjimas pažinti. Nepriklau
somai nuo juslumo mes nieko negalime stebėti. Tad
intelektas nėra sugebėjimas stebėti. Bet, be stebėji
mo, nėra jokio kito būdo pažinti, išskyrus pažinimą
sąvokomis. Vadinasi, kiekvieno, bent jau žmogiško
jo, intelekto pažinimas yra pažinimas sąvokomis, ne
intuityviai, bet diskursyviai. Visi stebimai, būdami
108
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: SĄ V O K Ų A N A LITIK A
jusliniai, grindžiami išoriniais poveikiais, o sąvokos

grindžiamos funkcijomis. Bet funkciją aš suprantu
kaip veiklos, pajungiančios įvairius vaizdinius vie
nam bendrajam vaizdiniui, vienumą. Tad sąvokos
remiasi mąstymo spontaniškumu, o jusliniai stebi
mai - įspūdžio imlumu. Šias sąvokas intelektas gali
taikyti tik taip, kad jis jomis sprendžia. Kadangi joks
vaizdinys, išskyrus stebinį, betarpiškai nesusijęs su
objektu, tai sąvoka siejasi ne betarpiškai su objektu,
bet su kuriuo nors kitu jo vaizdiniu (nesvarbu, ar tai
stebinys, ar netgi jau sąvoka). Vadinasi, sprendinys
yra tarpiškas objekto pažinimas, taigi objekto vaizdi
nio vaizdinys. Kiekviename sprendinyje yra sąvoka,
galiojanti daugeliui vaizdinių, tarp kurių yra ir duo
tasis vaizdinys, betarpiškai susijęs su objektu. Pavyz
džiui, sprendinyje „ Vi s i k ū n a i d a l ū s “ dalumo
sąvoka susijusi su įvairiomis kitomis sąvokomis, bet
čia ji specialiai susieta su kūno sąvoka, o ši sąvoka —
su tam tikrais mums pasitaikančiais reiškiniais.
Vadinasi, šie objektai įsivaizduojami tarpiškai per
dalumo sąvoką. Tad visi sprendiniai yra vienumo
funkcijos tarp mūsų vaizdinių, nes objektui pažinti
vietoj betarpiško vaizdinio vartojamas b e n d r e s
n i s vaizdinys, apimantis ir betarpišką, ir daugelį
kitų vaizdinių, ir šitaip sujungiamos daugelis galimų
žinių. Bet visus intelekto veiksmus mes galime lai
kyti sprendiniais, tad i n t e l e k t ą apskritai galima
laikyti s u g e b ė j i m u s p r ę s t i , nes remiantis
tuo, kas anksčiau buvo pasakyta, jis yra sugebėji
mas mąstyti. Mąstymas yra pažinimas sąvokomis.
O sąvokos, kaip galimų sprendinių predikatai, susi
jusios su kokiu nors dar neapibrėžto objekto vaizdi
niu. Antai kūno sąvoka žymi ką nors, kas gali būti
pažinta ta sąvoka, pavyzdžiui, metalą. Tad kūno
sąvoka tik dėl to yra sąvoka, kad jai subordinuo
ti kiti vaizdiniai, kuriems tarpininkaujant ji gali
109
sietis su objektais. Vadinasi, ji yra galimo spren

dinio predikatas, pavyzdžiui, sprendinio „Kiekvie
nas metalas yra kūnas“. Taigi galima atrasti visas
intelekto funkcijas, jei sugebame išsamiai parodyti
vienumo funkcijas sprendiniuose. Kitas skirsnis
parodys, kad tai visai lengvai galima padaryti.
Visų grynųjų intelektinių sąvokų

atradimo būdo
antras skirsnis
§ 9. Apie intelekto loginę funkciją sprendiniuose
Jei mes abstrahuojamės nuo sprendinio apskri

tai bet kokio turinio ir kreipiame dėmesį tik į pa
čią intelektinę sprendinio formą, tai matome, kad
mąstymo funkciją jame galima išreikšti keturiais
pavadinimais, iš kurių kiekviename glūdi trys mo
mentai. Juos gerai galima pavaizduoti šia lentele.
1
Sprendinio kiekybė
Bendrieji
Ypatingieji
Vieniniai
2 3
Kokybė Santykis
Teigiamieji Kategoriškieji
Neigiamieji Hipotetiniai
Begaliniai Skirstytiniai
4
Modalumas
Probleminiai
Asertoriniai
Apodiktiniai
110
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: SĄ V O K Ų AN A LITIK A
Kadangi šis skirstymas kai kuriomis, nors nees

minėmis, detalėmis, atrodo, nukrypsta nuo įpras
tinės logikų technikos, tai pravers šie įspėjimai dėl
keliančio susirūpinimą klaidingo supratimo.
1. Logikai teisingai sako, kad, vartojant sprendi
nius samprotavimuose, vieninius sprendinius gali
ma traktuoti kaip bendruosius. Juk kaip tik dėl to,
kad jie neturi jokios apimties, jų predikatas negali
sietis tik su kai kuo iš to, kas apimama objekto
sąvoka, o su kita dalimi nebūti susijęs. Vadinasi,
predikatas galioja subjekto sąvokai be išimties,
tarsi ši sąvoka būtų visuotinai galiojanti, turinti
apimtį, kurios visai reikšmei galioja predikatas.
Tačiau jei mes vieninį sprendinį palyginsime su
visuotinai galiojančiu tik kaip kiekybinį žinojimą,
tai jis santykiauja su juo taip, kaip vienetas su be
galybe, ir, vadinasi, pats savaime nuo jo iš esmės
skiriasi. Tad jei aš vieninį sprendinį (judicium sin
gulare) vertinu ne tik pagal jo vidinį galiojimą, bet
ir kaip žinojimą apskritai jo kiekybės, palyginti su
kitomis žiniomis, požiūriu, tai jis, žinoma, skiria
si nuo visuotinai galiojančių sprendinių (judicia
communia) ir nusipelnė atskiros vietos išsamioje
mąstymo apskritai momentų lentelėje (nors, su
prantama, ne logikoje, kuri apsiriboja tik sprendi
nių vartojimu vienas kito atžvilgiu).
2. Lygiai taip pat transcendentalinėje logikoje
b e g a l i n i u s s p r e n d i n i u s reikia dar skirti
nuo t e i g i a m ų j ų , nors bendrojoje logikoje jie
teisėtai priskiriami prie teigiamųjų sprendinių ir
nesudaro atskiro skirstymo nario. Juk bendroji lo
gika abstrahuojasi nuo predikato bet kokio turinio
(net jeigu jis neigiamas) ir tik žiūri, ar jis subjektui
priskiriamas, ar priešpriešinamas. O transcenden
talinė logika sprendinį nagrinėja ir šio loginio tei
gimo vertingumo arba turinio požiūriu, pasitelkusi
lll
vien tik neigiam ą predikatą, ir nustato, kokią

naudą jis duoda visam pažinimui. Jei apie sielą aš
pasakyčiau, kad ji nėra mirtinga, tai neigiamuoju
sprendiniu bent jau suturėčiau nuo klaidos. O tei
giniu „Siela yra nem irtinga“ jo loginės formos po
žiūriu aš iš tikrųjų kažką teigiau, įskyriau sielą
į nemirtingųjų esybių neapibrėžtą apimtį. Tačiau
kadangi visoje galimų esybių apimtyje mirtingo
sios sudaro vieną dalį, o nemirtingosios —kitą, tai
savo teiginiu aš pasakiau ne ką kita, o tik tai, kad
siela yra vienas iš begalinės aibės daiktų, kurie
išlieka, jei aš pašalinu visa, kas mirtinga. Tuo
visko, kas galima, begalinė sritis apribojama taip,
kad nuo jos atskiriama tai, kas mirtinga, ir į liku
sią jos ploto apimtį įskiriama siela. Tačiau ir taip
išskyrus šis plotas vis dar lieka begalinis ir iš jo
galima pašalinti dar daug dalių, bet dėl to sielos
sąvoka nė kiek nepraturtės ir netaps teigiam ai
apibrėžta. Tad šie sprendiniai, begaliniai savo lo
gine apimtimi, iš tikrųjų pažinimo apskritai turi
nio atžvilgiu tėra apribojantys, todėl jų negalim a
apeiti transcendentalinėje lentelėje, apimančio
je visus mąstymo momentus sprendiniuose, nes
šiuo atveju intelekto atliekama funkcija galbūt
pasirodys esanti svarbi jo grynojo apriorinio pa
žinimo srityje.
3. Visi mąstymo santykiai sprendiniuose yra
šių rūšių: a) predikato ir subjekto santykis; b) pa
grindo ir sekmens santykis; c) suskirstyto pažini
mo ir visų skirstymo narių santykis vieno su kitu.
Pirmosios rūšies sprendiniuose nagrinėjamos tik
dvi viena su kita santykiaujančios sąvokos, antro
sios —du sprendiniai, trečiosios - daug sprendinių.
Hipotetiniame sprendinyje „Jei egzistuoja visiškas
teisingumas, tai nepataisomas piktadarys bus nu
baustas“ iš esmės glūdi dviejų teiginių —„Egzis-
112
tuoja visiškas teisingumas“ ir „Nepataisomas pik

tadarys bus nubaustas“ - santykis. Čia nespren
džiama, ar kiekvienas iš šių teiginių pats savai
me yra teisingas. Šiuo teiginiu mąstoma tik seka.
Pagaliau skirstytiniame sprendinyje glūdi dviejų
ar daugiau teiginių santykis vieno su kitu, bet ne
sekos, o loginio priešpriešinimo santykis, kiek vie
no sprendinio sritis šalina kito sritį, tačiau kartu
ir bendravimo santykis, kiek jie visi kartu užpildo
tikrojo pažinimo sritį. Tad skirstytinis sprendinys
išreiškia pažinimo srities dalių santykį, nes kie
kvienos dalies sritis yra kitų dalių srities papildy
mas iki visos suskirstyto pažinimo visumos, kaip,
pavyzdžiui, sprendiniai „Pasaulis egzistuoja arba
dėl aklo atsitiktinumo, arba dėl vidinio būtinumo,
arba dėl išorinės priežasties“. Kiekvienas iš šių
sprendinių užima pasaulio apskritai egzistavimo
galimo pažinimo srities dalį, o visi kartu - visą sri
tį. Pašalinti pažinimą iš vienos iš šių sričių - vadi
nasi, įjungti jį į vieną iš kitų; priešingai, įjungti jį į
vieną iš šių sričių —vadinasi, pašalinti iš kitų. Tai
gi skirstytiniame sprendinyje yra tam tikras žinių
bendravimas, kurį sudaro tai, kad jos abipusiškai
viena kitą šalina, bet šitaip kaip v i s u m a apibrė
žia teisingą pažinimą, visos kartu sudarydamos
vienintelio duotojo pažinimo visą turinį. Tai aš lai
kau esant reikalinga čia pažymėti tik dėl tolesnio
nagrinėjimo.
4. Sprendinių modalumas yra visiškai ypatin
ga jų funkcija, kurios skiriamasis požymis tas,
kad ji nieko neprideda prie sprendinio turinio
(nes, išskyrus dydį, kokybę ir santykį, nėra nieko,
kas sudarytų sprendinio turinį), bet susijusi tik
su jungties reikšme mąstymo apskritai atžvilgiu.
P r o b l e m i n i a i yra tokie sprendiniai, kuriuose
teigimas arba neigimas laikomi t i k g a l i m a i s
113
(savo nuožiūra). A s e r t o r i n i a i —tie, kuriuose

teigimas arba neigimas nagrinėjami kaip t i k r i
(teisingi). A p o d i k t i n i a i - tie, kuriuose jie lai
komi b ū t i n a i s * . Antai abu sprendiniai, kurių
santykį sudaro hipotetinis sprendinys (antecedens
ir consequens), kaip ir sprendiniai, savo sąveika
sudarantys skirstytinį sprendinį (skirstymo na
riai), tėra probleminiai. Anksčiau pateiktame pa
vyzdyje teiginys „Egzistuoja visiškas teisingum as“
išsakomas ne asertoriškai, o tik mąstomas kaip
bet kuris sprendinys, kurį galbūt kas nors priima,
ir tik seka yra asertorinė. Todėl tokie sprendiniai
gali būti taip pat aiškiai klaidingi, bet vis dėlto,
kaip probleminiai, jie gali būti tiesos pažinimo są
lygos. Antai sprendinys „ P a s a u l i s e g z i s t u o
j a d ė l a k l o a t s i t i k t i n u m o “ pateiktame
skirstytiniam e sprendinyje turi tik probleminę
reikšmę, būtent kad kas nors gali, tegul tik aki
mirkai, priimti šį teiginį, ir vis dėlto jis padeda
surasti tiesą (kaip nurodymas klaidingo kelio iš
visų kelių, kuriais galima eiti). Tad probleminis
yra tas teiginys, kuris išreiškia tik loginę (ne
objektyvią) galimybę, t. y. laisvą pasirinkimą tokį
teiginį laikyti galiojančiu, intelekto galimybę sa
vavališkai jį priimti. Asertorinis teiginys išsako
loginį tikrumą, arba tiesą, kaip, pavyzdžiui, hipo
tetiniam e samprotavime, kuriame antecedentas
didžiojoje premisoje yra probleminis, o mažojoje
premisoje - asertorinis; jis rodo, kad teiginys jau
susijęs su intelektu pagal jo dėsnius. Apodikti-
niu teiginiu mąstomas asertorinis teiginys kaip
apibrėžtas šiais paties intelekto dėsniais, todėl
* Tarytum mąstymas pirmuoju atveju būtų i n t e l e k t o funkcija,

antruoju —s p r e n d i m o g a l i o s , trečiuoju - p r o t o funkcija. Si
pastaba bus paaiškinta tik tolesniu tyrimu.
114
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: S Ą V O K Ų A N A LITIK A
jis tvirtinam as a priori ir šitaip išreiškia loginį

būtinumą. Kadangi čia viskas prie intelekto pri
sijungia laipsniškai - pirma kažkas sprendžiama
problemiškai, paskui tai priimama asertoriškai
kaip teisinga ir pagaliau tvirtinama kaip neats
kiriamai susiję su intelektu, t. y. kaip būtina ir
apodiktiška, — tai šias tris modalumo funkcijas
galima taip pat vadinti trimis mąstymo apskritai
momentais.
Visų grynųjų intelektinių sąvokų

atradimo būdo
trečias skirsnis
§10. Apie grynąsias intelektines sąvokas,

arba kategorijas
Kaip jau buvo daug kartų sakyta, bendroji lo

gika abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio
ir laukia, kad jai iš kitur - nesvarbu, iš kur —bus
duoti vaizdiniai, kuriuos ji pirmiausia paverčia są
vokomis, o tai atliekama analitiniu būdu. O trans
cendentalinė logika a priori turi prieš save jus
lumo įvairovę, kurią jai teikia transcendentalinė
estetika kaip medžiagą grynosioms intelektinėms
sąvokoms, be kurios jos neturėtų jokio turinio, tai
gi būtų visiškai tuščios. Erdvė ir laikas a priori
apima grynuoju stebėjimu aprėpiamą įvairovę, bet
vis dėlto priklauso prie mūsų sielos imlumo sąly
gų, kuriomis ji tegali įgyti objektų vaizdinius ir ku
rios dėl to visada turi paveikti ir objektų sąvokas.
Tačiau mūsų mąstymo spontaniškumas reikalauja
šią įvairovę pirmiausia tam tikru būdu apžvelgti,
suvokti ir susieti, kad ji būtų pažinta. Tokį veiks
mą aš vadinu sinteze.
115
Tačiau plačiausia prasme s i n t e z ę aš supran

tu kaip veiksmą, kuriuo įvairūs vaizdiniai jungiami
vieni su kitais ir jų įvairovė aprėpiama vienu paži
nimo [aktu]. Tokia sintezė yra g r y n o j i , jei įvai
rovė duota ne empiriškai, bet a priori (kaip įvairo
vė erdvėje ir laike). M ūsų vaizdiniai turi būti duoti
pirma bet kokios jų analizės, ir jokia sąvoka s a v o
t u r i n i u negali atsirasti analitiškai. Įvairovės
(nesvarbu, ar ji duota empiriškai, ar a priori) sin
tezė pirmiausia sukuria žinojimą, kuris, tiesa, iš
pradžių gali būti neapdorotas ir padrikas ir dėl
to reikalingas analizės; vis dėlto tik sintezė yra
tai, kas, tiesą sakant, iš elem entų sudaro žinias
ir jas suvienija į tam tikrą turinį. Tad sintezė yra
tai, į ką mes pirmiausia turime atkreipti dėme
sį, jei norime spręsti apie mūsų žinojimo pradinę
kilmę.
Sintezė apskritai, kaip vėliau matysime, yra iš
imtinai vaizduotės - aklos, nors ir būtinos, sielos
funkcijos - veikla; be vaizduotės mes visiškai nie
ko nežinotume, nors mes retai ją įsisąmoniname.
Tačiau šią sintezę paversti s ą v o k o m i s 51 yra
intelekto funkcija, dėl kurios jis mums pirmiausia
teikia žinojimą tikrąja šio žodžio prasme.
Grynoji s i n t e z ė savo b e n d r u o j u p a v i
d a l u teikia grynąją intelektinę sąvoką. O grynąja
sinteze aš laikau tą sintezę, kuri remiasi apriori
niu sintetiniu vienumu: antai mūsų skaičiavimas
(tai ypač matyti iš didžiųjų skaičių) yra s i n t e z ė
r e m i a n t i s s ą v o k o m i s , nes ji atliekama ben
dru vienumo pagrindu (pavyzdžiui, dešimtainėje
sistemoje). Vadinasi, pagal šią sampratą įvairovės
sintezės vienumas būtinas.
Analizės būdu įvairūs vaizdiniai s u b o r d i
n u o j a m i vienai sąvokai (veiksmas, kurį nagri
nėja bendroji logika). Transcendentalinė logika
116
moko, kaip paversti sąvokomis ne pačius vaizdi

nius, bet vaizdinių g r y n ą j ą s i n t e z ę . Kad
galėtume pažinti visus objektus, mums turi būti
a priori duota, pirma, grynojo stebėjimo į v a i r o -
v ė ; antra, vaizduotės atlikta šios įvairovės s i n
t e z ė , tačiau šitai dar neteikia pažinimo. Sąvokos,
šiai grynajai sintezei suteikiančios v i e n u m ą ir
esančios vien tik šio būtino sintetinio vienumo
vaizdinyje, yra trečioji pasireiškiančio objekto pa
žinimo sąlyga ir remiasi intelektu.
Ta pati funkcija, kuri suteikia vienumą įvai
riems vaizdiniams v i e n a m e s p r e n d i n y j e ,
suteikia jį taip pat ir įvairių vaizdinių grynajai
sintezei v i e n a m e s t e b ė j i m e ; šis vienumas,
išreikštas bendra forma, vadinamas grynąja inte
lektine sąvoka. Tad tas pats intelektas ir, be to, tais
pačiais veiksmais, kuriais jis, remdamasis analiti
niu vienumu, sukūrė sąvokose loginę sprendinio
formą, remdamasis įvairovės stebėjimo apskri
tai sintetiniu vienumu suteikia savo vaizdiniams
transcendentalinį turinį, dėl kurio jie vadinami
grynosiomis intelektinėmis sąvokomis, kurios a
priori priskiriamos objektams, —bendroji logika to
padaryti negali.
Šitokiu būdu atsiranda lygiai tiek grynųjų in
telektinių sąvokų, a priori susijusių su stebėji
mo objektais apskritai, kiek anksčiau pateiktoje
lentelėje buvo išvardyta loginių funkcijų visuose
galimuose sprendiniuose; šiomis funkcijomis in
telektas visiškai išsem iam as ir jo sugebėjimai
jomis visiškai išmatuojami. Sekdami Aristoteliu,
mes šias sąvokas vadinsime k a t e g o r i j o m i s ,
nes mūsų pradinis uždavinys yra tas pats, kaip ir
jo, tačiau šio uždavinio sprendimu mes labai nuo jo
nutolstame.
117
Kategorijų lentelė
1
Kiekybės:
Vienumas
Daugis
Visybė
2 3
Kokybės: Santykio:
Realumas S a v y b i n g u m a s ir sava
Neigimas rankiškas egzistavimas52 (subs
Apribojimas tantia et accidens)
P r i e ž a s t i n g u m a s ir pri
klausomybė (priežastis ir pa
darinys)
B e n d r a v i m a s (veikiančio
jo ir poveikį patiriančiojo są
veika)
4
Modalumo:
G a l i m y b ė —negalimybė
E g z i s t a v i m a s —neegzistavimas
B ū t i n u m a s —atsitiktinumas
Toks yra sąrašas visų pradinių grynųjų sintezės

sąvokų, kurios a priori glūdi intelekte ir dėl kurių
jis yra grynasis intelektas, nes tik per jas jis gali
ką nors suprasti stebėjimo įvairovėje, t. y. mąstyti
stebėjimo objektą. Sis skirstymas sudarytas siste
mingai, remiantis vienu bendru principu, būtent
sugebėjimu spręsti (kuris yra tas pat, kas ir suge
bėjimas mąstyti); jis neatsirado iš fragmentiškų,
atsitiktinių paieškų grynųjų sąvokų, dėl kurių su
dėties pilnumo niekada negali būti tikras, nes apie
118
jas samprotaujama tik induktyviai, jau nekalbant

apie tai, kad šiuo būdu niekada negalima įžvelgti,
kodėl grynajame intelekte yra būtent šios, o ne ki
tos sąvokos. Atrasti šias pagrindines sąvokas - tai
užmojis, vertas tokio įžvalgaus vyro, kaip Aristote
lis. Tačiau kadangi jis neturėjo jokio principo, tai
nutverdavo jas, kai jos jam pasitaikydavo, ir iš pra
džių jis surado dešimt sąvokų, kurias pavadino k a -
t e g o r i j o m i s (predikamentais). Vėliau jis manė
atradęs dar penkias, kurias prijungė prie pirmųjų,
pavadinęs jas postpredikamentais. Tačiau jo lentelė
vis dar buvo nepakankama. Be to, į ją įeina ir kai
kurie grynojo juslumo modusai (ąuando, ūbi, situs,
taip pat prius, simul) ir netgi vienas empirinis (mo
tus), kurie visai nepriklauso šiai intelekto genealo
gijai, arba tarp pradinių sąvokų taip pat išvardytos
ir išvestinės sąvokos (actio, passio), o kai kurių pra
dinių sąvokų visai trūksta.
Ryšium su tuo reikia dar pažymėti, kad kate
gorijos, kaip tikrosios grynojo intelekto p i r m i
n ė s s ą v o k o s , taip pat turi tokias pat grynas
i š v e s t i n e s s ą v o k a s , kurių jokiu būdu nega
lima praleisti išsamioje transcendentalinės filoso
fijos sistemoje, bet savo grynai kritiniame tyrime
aš galiu pasitenkinti vien tik užuomina apie jas.
Tebus man leista šias grynąsias, bet išvestines
grynojo intelekto sąvokas vadinti grynojo intelekto
p r e d i k a b i l i a i s 53(priešingai predikamentams).
Turint pradines ir pagrindines sąvokas, lengva prie
jų prijungti išvestines ir subordinuotas sąvokas ir
pavaizduoti visą grynojo intelekto genealoginį medį.
Kadangi čia man rūpi ne sistemos išsamumas, bet
tik sistemai sudaryti reikalingi principai, tai šį pa
pildymą aš atidedu kitam kartui. Beje, šį tikslą gali
ma pasiekti paėmus į rankas ontologijos vadovėlius
ir, pavyzdžiui, priežastingumo kategorijai pajungus
119
jėgos, veikimo, kentėjimo predikabilius, bendravimo

kategorijai - buvimo, pasipriešinimo predikabilius,
modalumo predikamentui —atsiradimo, išnykimo,
kitimo predikabilius ir t. t. Kategorijos, susijusios
su grynojo juslumo modusais arba viena su kita,
teikia daugybę apriorinių išvestinių sąvokų, kurių
nurodymas ir kuo išsamesnio jų sąrašo sudarymas -
naudinga ir nepasakysi, kad nemalonu, bet čia tai
būtii nereikalinga pastanga.
Siame veikale aš sąmoningai nepateikiu šių ka
tegorijų apibrėžimų, nors ir galėčiau tai padary
ti. Ateityje šias sąvokas aš suskaidysiu iki tokio
laipsnio, kuris pakankamas mano kuriamai meto
do teorijai. Grynojo proto sistemoje šių apibrėžimų
teisėtai būtų galima iš manęs pareikalauti, bet čia
jie tik atitrauktų nuo pagrindinio tyrimų punkto,
sukeldami abejones ir išpuolius, kuriuos kuo pui
kiausiai galima nukreipti į kitą veiklą, iš esm ės
niekuo nepakenkiant mūsų tikslui. Tačiau jau iš
to trupučio, ką aš apie tai pasakiau, aiškiai matyti,
kad [šių sąvokų] išsam us žodynas su visais reika
lingais paaiškinimais ne tik galimas, bet ir lengvai
sudaromas. Jo skyriai jau yra, reikia tik juos už
pildyti, o tokia sistem inė topika, kaip mūsų, nelei
džia taip lengvai suklysti dėl kiekvienai sąvokai
priklausančios vietos ir kartu įgalina lengvai pa
stebėti tas vietas, kurios dar neužpildytos.
§ U
Si kategorijų lentelė skatina įdomiems apmąs

tymams, kurie turbūt galėtų turėti svarbių pada
rinių visų protu pagrįstų žinių mokslinei formai.
Kad teorinėje filosofijos dalyje ši lentelė nepa
prastai naudinga, netgi būtina sudaryti išsamiam
120
m o k s l o , kiek jis remiasi apriorinėmis sąvoko

mis, v i s u m o s p l a n u i ir matematiškai54 j a m
suskirstyti pagal apibrėžtus princi
p u s , - tai jau savaime paaiškėja iš to, kad minė
toje lentelėje yra visiškai visos pradinės intelekto
sąvokos, netgi jų sistemos žmogaus intelekte for
ma, vadinasi, ji nurodo sumanyto spekuliatyvaus
mokslo v i s u s m o m e n t u s , netgi jo t v a r k ą .
Tokio mokslo pavyzdį aš jau pateikiau kitur*, o čia
pateiksiu kai kurias iš tų pastabų.
P i r m o j i p a s t a b a : šią lentelę, kurioje yra
keturios intelektinių sąvokų klasės, pirmiausia ga
lima padalyti į du skyrius, iš kurių pirmasis apima
stebėjimo (tiek grynojo, tiek empirinio) objektus,
o antrasis - šių objektų egzistavim ą (arba vienas
kito, arba intelekto atžvilgiu).
Pirmosios klasės kategorijas aš pavadinčiau
m a t e m a t i n ė m i s , antrosios - d i n a m i n ė
m i s . Kaip matome, pirmosios klasės kategorijos
neturi jokių atitikmenų, jų galima rasti tik antra
jai klasei. Tačiau šis skirtingumas turi turėti pa
grindą intelekto prigimtyje.
A n t r o j i p a s t a b a : kiekvienoje klasėje yra
vienodas kategorijų skaičius, būtent trys, ir šitai
taip pat skatina apmąstymui, nes kitais atvejais
bet kuris apriorinis skirstymas remiantis sąvoko
mis turi būti dichotomija. Be to, čia reikia pridurti,
kad trečioji kategorija visur atsiranda iš tos pačios
klasės antrosios ir pirmosios kategorijų junginio.
Tad v i s y b ė (totalumas) yra ne kas kita, kaip
daugis, imamas kaip vienumas, a p r i b o j i m a s -
ne kas kita, kaip realumas, susietas su neigimu,
b e n d r a v i m a s - viena kitą sąlygojančių subs
tancijų priežastingumas, pagaliau b ū t i n u m a s
* „Metafiziniai gamtos mokslo pradai“.
121
yra ne kas kita, kaip egzistavimas, duotas jau pa

čia savo galimybe. Bet nereikia manyti, kad trečio
ji kategorija tėra išvestinė, o ne pirminė grynojo
intelekto sąvoka. Iš tiesų pirmosios ir antrosios
kategorijų junginys, reikalingas sudaryti trečiajai
sąvokai, reikalauja specialaus intelekto akto, kuris
nėra toks pat, kaip aktas, atliekamas pirmojoje ir
antrojoje kategorijose. Antai s k a i č i a u s sąvoka
(priklausanti visybės kategorijai) ne visada galima
ten, kur yra aibės ir vienumo sąvokos (pavyzdžiui,
begalybės vaizdinyje); arba dėl to, kad aš sujungiu
p r i e ž a s t i e s ir s u b s t a n c i j o s sąvokas, dar
nepasidaro tuoj pat suprantama į t a k o s sąvoka,
t. y. kaip viena substancija gali būti ko nors prie
žastis kitoje substancijoje. Taigi aišku, kad tam
reikalingas specialus intelekto aktas; lygiai taip
pat ir kitais atvejais.
T r e č i o j i p a s t a b a : apie vienintelę, būtent
bendravimo, kategoriją, priklausančią trečiajai
klasei, reikia pasakyti, kad jos derėjimas su logi
nėje funkcijų lentelėje ją atitinkančio skirstytinio
sprendinio forma nėra toks akivaizdus, kaip kitų
kategorijų atveju.
Kad įsitikintume, jog jos iš tiesų dera, reikia pa
žymėti, kad visuose skirstytiniuose teiginiuose sri
tis (aibė viso to, ką tas teiginys apima) pateikiama
kaip į dalis (subordinuotas sąvokas) suskirstyta
visuma, ir kadangi viena dalis negali būti subor
dinuota kitai, tai jos mąstomos kaip s u k o o r d i -
n u o t o s , o ne s u b o r d i n u o t o s , tad jos viena
kitą sąlygoja ne v i e n a š a l i š k a i , kaip eilėje,
bet a b i p u s i š k a i , kaip a g r e g a t e (jei vienas
skirstymo narys priimamas, tai visi kiti pašalina
mi, ir atvirkščiai).
Panašus ryšys mąstomas d a i k t ų v i s u m o -
j e : vienas daiktas kaip padarinys n e s u b o r d i -
122
n u o t a s kitam daiktui kaip jo egzistavimo prie

žasčiai, bet jie kartu ir abipusiškai k o o r d i n u o
j a m i kaip viena kitą sąlygojančios priežastys
(pavyzdžiui, kūne, kurio dalys viena kitą traukia
ir stumia). Tai yra visai kita ryšio rūšis negu toji,
kuri aptinkama pačiame priežasties ir padarinio
(pagrindo ir sekmens) santykyje, kai sekmuo savo
ruožtu nesąlygoja pagrindo ir dėl to nesudaro su juo
visumos (kaip pasaulio kūrėjas su pasauliu). Kai
intelektas įsivaizduoja suskirstytos sąvokos apimtį,
tai jo veikimo būdas yra toks pat, kaip ir tuo atveju,
kai jis daiktą mąsto kaip dalų; panašiai kaip pir
muoju atveju skirstymo nariai vienas kitą šalina ir
vis dėlto yra sujungti vienoje apimtyje, taip antruo
ju atveju intelektas įsivaizduoja dalaus daikto dalis
kaip tokias, kurioms kiekvienai (kaip substancijai)
būdingas egzistavimas nepriklausomai nuo kitų
dalių, ir vis dėlto susietas į vieną visumą.
§12
Tačiau senųjų autorių transcendentalinėje fi

losofijoje yra dar vienas skyrius, apimantis gry
nąsias intelektines sąvokas, kurios, nors ir nepri
skiriamos prie kategorijų, vis dėlto, jų nuomone,
turi galioti kaip apriorinės objektų sąvokos; tačiau
tokiu atveju jos turėtų padidinti kategorijų skai
čių, o šito negali būti, Šios sąvokos išvardijamos
garsiajame scholastų teiginyje: ąuodlibet ens ėst
unum, verum, bonum. Nors šio principo taikymas
darant išvadas buvo nevaisingas (išvados būdavo
perdėm tautologiniai teiginiai), tad naujaisiais
laikais metafizikoje jis paprastai iškeliamas be
veik tik iš pagarbos tradicijai, vis dėlto taip ilgai
išsilaikiusi mintis, kad ir kokia ji atrodytų tuščia,
123
nusipelnė, jog visada būtų tiriama jos kilmė, ir įga

lina mus daryti prielaidą, kad jos pagrindą sudaro
kokia nors intelekto taisyklė, kuri, kaip dažnai at
sitinka, tik klaidingai buvo aiškinama. Šie taria
mai transcendentaliniai d a i k t ų predikatai yra
ne kas kita, kaip bet kokio d a i k t ų a p s k r i t a i
p a ž i n i m o loginiai reikalavimai ir kriterijai;
pažinimo pagrindu jie laiko kiekybės kategorijas,
būtent v i e n u m ą , d a u g į ir v i s y b ę ; tik jos iš
esmės turėjo būti laikomos materialiomis, priklau
sančiomis pačių daiktų galimybei, tačiau iš tikrųjų
jas vartojo tik formalia reikšme, kaip priklausan
čias prie kiekvieno pažinimo loginių reikalavimų,
ir kartu šiuos mąstymo kriterijus neapdairiai pa
vertė daiktų pačių savaime savybėmis. Kiekvienam
objekto pažinimui būdingas sąvokos v i e n u m a s ,
kurį galima pavadinti k o k y b i n i u v i e n u m u ,
kiek jis suprantamas tik kaip žinių įvairovės jun
ginio vienumas, kaip, pavyzdžiui, pjesės, kalbos,
pasakos temos vienumas. Antra, yra sekmenų
t e i s i n g u m a s . Kuo daugiau yra duotosios sąvo
kos teisingų sekmenų, tuo daugiau jos objektyvaus
realumo požymių. Tai būtų galima pavadinti požy
mių, priklausančių vienai sąvokai kaip bendram
pagrindui (o ne mąstomų ja kaip dydis), k o k y b i
n i u d a u g i u . Pagaliau trečia - t o b u l u m a s ,
kurį sudaro tai, kad visas šis daugis grąžinamas
atgal į sąvokos vienum ą ir visiškai dera su ja, o
ne su kuria nors kita sąvoka; tai galima pavadinti
k o k y b i n i u i š s a m u m u (totalumu). Taigi aiš
ku, kad šie pažinimo apskritai galimybės loginiai
kriterijai tris kiekybės kategorijas, kurių vienum ą
reikia laikyti perdėm vienarūšiu kuriant kiekybę,
pažinimo kokybe, kaip principu, čia modifikuoja
tik n e v i e n a r ū š i ų pažinimo dalių susiejimo
vienoje sąmonėje požiūriu55. Antai sąvokos (o ne jos
124
objekto) galimybės kriterijus yra apibrėžimas, ku

riame sąvokos v i e n u m a s , viso to, kas pirmiau
sia iš jos gali būti išvesta, t e i s i n g u m a s , paga
liau to, kas iš jos gali būti išgauta, i š s a m u m a s
sudaro tai, ko reikia sukurti visai sąvokai. Lygiai
taip pat h i p o t e z ė s k r i t e r i j u s yra priimto
a i š k i n i m o p a g r i n d o suprantamumas arba
jo v i e n u m a s (be pagalbinės hipotezės), iš jos iš
vedamų sekmenų t e i s i n g u m a s (vienas kito ir
patyrimo atitikimas) ir pagaliau tų sekmenų aiš
kinimo pagrindo i š s a m u m a s —sekmenų, kurie
nurodo ne daugiau ir ne mažiau, o tik tai, kas hipo
tezėje tariama ir dera su ja, aposteriori analitiškai
vėl teigdami tai, kas buvo mąstoma a priori sinte
tiškai. Tad vienumo, teisingumo ir tobulumo są
vokomis transcendentalinė kategorijų lentelė visai
nepapildoma, tarytum joje ko nors trūktų, bet tik
šių kategorijų taikymo būdas pajungiamas pažini
mo paties savęs atitikimo bendrosioms loginėms
taisyklėms, visiškai apeinant šių sąvokų santykį
su objektu.
Sąvokų analitikos
antras skyrius
APIE GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ
SĄVOKŲ DEDUKCIJĄ
Pirmas skirsnis
§13. Apie transcendentalinės dedukcijos
apskritai principus
Teisės teoretikai, kalbėdami apie teises ir pre

tenzijas, teisminiame procese klausim ą dėl teisės
(quid juris) skiria nuo klausimo dėl fakto (quid
125
facti), reikalauja įrodyti ir viena, ir kita ir pirmą

jį, t. y. teisės arba pretenzijų teisėtumo, įrodymą
vadina d e d u k c i j a . Mes vartojame daugybę
empirinių sąvokų, niekam neprieštaraujant, ir be
jokios dedukcijos manome turį teisę suteikti joms
prasmę ir įsivaizduojamą reikšmę, nes visada ga
lime pasitelkti patyrimą įrodyti jų objektyviam re
alumui. Tačiau yra taip pat uzurpuotos sąvokos,
kaip, pavyzdžiui, l a i m ė , l i k i m a s , kurios, nors
vartojamos bemaž su visuotiniu atlaidumu, vis
dėlto kartais verčiamos atsakyti į klausimą: quid
juris? Tokiu atveju jų dedukcija sudaro nemenkų
keblumų, nes nei iš patyrimo, nei remiantis protu
negalima pateikti jokio aiškaus teisinio pagrindo,
kuris aiškiai parodytų jų vartojimo teisėtumą.
Bet tarp įvairių sąvokų, sudarančių labai mar
gą žmogiškojo pažinimo audinį, yra tokių, kurios
skirtos būti taikomos grynai aprioriškai (visiškai
nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo), ir ši jų
teisė visada reikalinga dedukcijos, nes patyrimu
pagrįsti tokio taikymo teisėtumo įrodymai nepa
kankami, o vis dėlto reikia žinoti, kaip šios sąvokos
gali būti susijusios su objektais, kurių jos juk ne
gauna iš jokio patyrimo. Todėl paaiškinimą, kaip
sąvokos gali a priori būti susijusios su objektais,
aš vadinu sąvokų t r a n s c e n d e n t a l i n e d e
d u k c i j a ir skiriu ją nuo e m p i r i n ė s deduk
cijos, nurodančios, kaip sąvoka įgyjama patyrimu
ir jo apmąstymu, ir todėl liečiančios ne teisėtumą,
bet fak tą dėl kurio sąvoka atsirado.
Mes dabar jau turime dviejų visai skirtingų rū
šių sąvokas, kurios tarpusavyje dera tuo, kad ir
vienos, ir kitos su objektais susijusios visiškai a
priori, būtent erdvės ir laiko, kaip juslumo formų,
sąvokas bei kategorijas, kaip intelekto sąvokas.
Bandymas pateikti jų empirinę dedukciją būtų vi-
126
siškai tuščias darbas, nes skiriamasis jų prigim

ties bruožas yra tai, jog jos yra susijusios su savo
objektais, nieko nesiskolindamos iš patyrimo, kad
juos įsivaizduotų. Tad jeigu jų dedukcija būtina, ji
visada turi būti transcendentalinė.
Vis dėlto šioms sąvokoms, kaip kiekvienam pa
žinimui, galima atrasti jei ne jų galimybės prin
cipus, tai vis dėlto atsitiktines jų susidarymo pa
tyrime priežastis; tada jusliniai įspūdžiai duoda
pirmąją dingstį atskleisti v isą pažinimo galią jų
atžvilgiu ir realizuoti patyrimą, kuriame glūdi du
labai skirtingi pradai, būtent iš jutimų kylanti
pažinimo m a t e r i j a ir tam tikra jai sutvarkyti
reikalinga f o r m a , kylanti iš grynojo stebėjimo
ir mąstymo, kurie esant juslinei medžiagai ima
veikti ir sukuria sąvokas, vidinio šaltinio. Toks
pirmųjų mūsų pažinimo galios pastangų siekiant
nuo atskirų suvokimų kilti prie bendrųjų sąvo
kų tyrimas, be abejo, yra labai naudingas, ir mes
esam e dėkingi garsiajam Locke’ui, pirmajam at
skleidusiam šį kelią. Tačiau tokiu būdu niekada
negalima atlikti grynųjų sąvokų d e d u k c i j o s :
šiame kelyje jos visiškai nėra, nes apriorinės są
vokos savo būsimo taikymo, kuris turi būti v isiš
kai nepriklausomas nuo patyrimo, atžvilgiu turi
pateikti visai kitą gimimo liudijimą, o ne rodantį
jas kilus iš patyrimo. Todėl šį bandymą daryti iš
vadą iš fiziologinių duomenų, kuris, tiesą sakant,
visai negali būti vadinamas dedukcija, nes liečia
ąuaestionum facti, aš vadinsiu grynojo pažinimo
turėjimo paaiškinimu. Tad aišku, kad galima tik
transcendentalinė, o ne empirinė grynojo žinoji
mo dedukcija ir kad grynųjų apriorinių sąvokų
empirinė dedukcija tėra tuščias bandymas, kurio
gali im tis žmogus, visiškai nesupratęs šių žinių
prigimties savitumo.
127
Tačiau netgi sutikus, kad vienintelė galima

grynoji apriorinio žinojimo dedukcija yra būtent
transcendentalinio pobūdžio, vis dėlto iš to dar ne
pasidaro aišku, kad ji taip neišvengiamai būtina.
Anksčiau mes, pasitelkę transcendentalinę deduk
ciją, aptarėme erdvės ir laiko sąvokas iki pat jų
šaltinių ir išaiškinome bei apibrėžėme jų objek
tyvią apriorinę reikšmę. Tačiau geometrija tvirtu
žingsniu eina ištisai apriorinių žinių keliu, neke
tindama prašyti filosofijos paliudyti jos pagrindi
nės sąvokos - erdvės sąvokos - gryną ir dėsningą
kilmę. Bet erdvės sąvoka šiame moksle taikoma
tik išoriniam jutimais suvokiamam pasauliui.
Erdvė yra grynoji jo stebėjimo forma, kurioje bet
kuris geometrinis pažinimas, kadangi jis remiasi
aprioriniu stebėjimu, yra betarpiškai akivaizdus,
o objektai pačiu pažinimu (savo formos atžvilgiu)
a priori yra duoti stebėjimu. Tačiau priėjus g r y
n ą s i a s i n t e l e k t i n e s s ą v o k a s atsiranda
neišvengiamas poreikis ieškoti ne tik jų pačių, bet
taip pat ir erdvės transcendentalinės dedukcijos;
kadangi jos apie objektus kalba ne stebėjimo ir jus
lumo, bet grynojo apriorinio mąstymo predikatais,
tai jos siejasi su visais objektais be jokių juslumo
sąlygų; kadangi jos negrindžiamos patyrimu, tai
ir aprioriniame stebėjime negali nurodyti jokio
objekto, kuriuo jos grįstų savo sintezę iki bet kokio
patyrimo; todėl jos ne tik kelia įtarimą dėl jų tai
kymo objektyvios reikšmės ir ribų, bet ir minėtąją
e r d v ė s s ą v o k ą daro dviprasmišką dėl to, kad
jos linkusios ją taikyti anapus juslinio stebėjimo
sąlygų; todėl anksčiau ir buvo reikalinga jos trans
cendentalinė dedukcija. Tad prieš žengdamas nors
vieną žingsnį grynojo proto srityje, skaitytojas pir
ma turi įsitikinti tokios transcendentalinės deduk
cijos neišvengiamu būtinumu, nes priešingu atveju
128
jis veiktų aklai ir daug klaidžiojęs vis dėlto turėtų

grįžti į tą patį nežinojimą, nuo kurio pradėjo. Jis
taip pat turi iš anksto įžvelgti neišvengiamus sun
kumus, kad nesiskųstų nežinomybe ten, kur pats
daiktas giliai paslėptas, arba kad kliūčių pašali
nimas per anksti jo nenuvargintų, nes reikia arba
visai atsisakyti pretenzijų permanyti grynąjį protą
kaip m ėgstamiausią sritį, būtent atsisakyti to, kas
išeina už bet kokio galimo patyrimo ribų, arba šį
kritinį tyrimą padaryti tobulą.
Anksčiau, tirdami erdvės ir laiko sąvokas, mes
nesunkiai galėjome paaiškinti, kokiu būdu jos,
kaip apriorinės žinios, vis dėlto būtinai turi būti
susijusios su objektais ir daro galim ą jų sintetinį
pažinimą nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo.
Kadangi objektas mums gali reikštis, t. y. būti
empirinio stebėjimo objektas, tik tokiomis gryno
siomis juslumo formomis, tai erdvė ir laikas yra
grynieji stebiniai, kuriuose a priori glūdi objektų,
kaip reiškinių, galimybės sąlyga, ir sintezė erdvėje
ir laike turi objektyvią reikšmę.
Tačiau intelekto kategorijos mums visai nenuro
do sąlygų, kuriomis objektai pateikiami stebėjimu;
tad objektai, žinoma, gali mums reikštis be būtino
santykio su intelekto funkcijomis, ir, vadinasi, in
telekte a priori nėra jų sąlygų. Todėl čia atsiranda
keblumas, kuris mums neiškilo juslumo srityje, bū
tent: kaip čia yra, kad s u b j e k t y v i o s m ą s t y
mo s ą l y g o s turi turėti o b j e k t y v i ą r e i k š
m ę , t. y. teikti bet kokio objektų pažinimo gali
mybės sąlygas; juk nepriklausomai nuo intelekto
funkcijų reiškiniai, be abejo, gali būti duoti stebėji
mu. Pavyzdžiui, aš imu priežasties sąvoką, žymin
čią tam tikrą sintezės rūšį, kai po kokio nors A pa
gal tam tikrą taisyklę tariamas nuo jo visai skirtin
gas B. Aprioriškai dar neaišku, kodėl reiškiniuose
129
turi būti kažkas panašaus (patyrimo negalima pa

teikti kaip įrodymo, nes įrodyti reikia šios apriori
nės sąvokos objektyvią reikšmę), ir todėl a priori
kyla abejonė, ar tik tokia sąvoka nėra visai tuščia
ir niekur tarp reiškinių neturinti jokio objekto. Juk
aišku, kad juslinio stebėjimo objektai turi atitikti
a priori sieloje esančias formalias juslumo sąlygas;
priešingu atveju jie nebūtų objektai mums; bet ne
taip lengva padaryti išvadą, kad jie, be to, turi ati
tikti taip pat sąlygas, kurios intelektui reikalingos
dėl sintetinio mąstymo vienumo. Juk tikriausiai
reiškiniai visada galėtų būti tokie, kad intelektas
visai neaptiktų jų atitinkančių jo vienumo sąlygas,
ir tada būtų tokia painiava, kad, pavyzdžiui, nuose
klioje reiškinių eilėje nebūtų nieko, kas mums teik
tų kokią nors sintezės taisyklę ir, vadinasi, atitiktų
priežasties ir padarinio sąvoką, tad ši sąvoka būtų
visai tuščia, nieko nesakanti ir bereikšmė. Vis dėlto
reiškiniai mūsų stebėjimui teiktų objektus, nes ste
bėjimas visai nereikalingas mąstymo funkcijų.
Jei šių tyrimų keblumo ketintume išvengti sa
kydami, kad patyrimas nuolat pateikia tokio reiš
kinių taisyklingo nuoseklumo pavyzdžius, duodan
čius pakankamą pagrindą išskirti iš jų priežasties
sąvoką ir tuo patvirtinti objektyvią šios sąvokos
reikšmę, tai išleistum e iš akių, kad šitokiu būdu
priežasties sąvoka visai negali atsirasti: ji arba
turi būti pagrįsta intelekte visiškai a priori, arba
turi būti visai atmesta kaip grynas svaičiojimas.
Juk ši sąvoka būtinai reikalauja, jog koks nors A
būtų toks, kad iš jo b ū t i n a i p a g a l v i s i š k a i
v i s u o t i n ę t a i s y k l ę išplauktų koks nors B.
Reiškiniai, žinoma, pateikia daug atvejų, iš kurių
galima nustatyti taisyklę, pagal kurią kas nors pa
prastai įvyksta, tačiau jie niekada [neįrodo], kad
padarinys yra b ū t i n a s ; todėl priežasties ir pa-
130
darinio sintezei būdinga tokia vertė, kurios visai

negalima išreikšti empiriškai, būtent kad pada
rinys ne paprastai prijungiamas prie priežasties,
bet jos numatomas ir i š jos išplaukia. Griežtas
taisyklės visuotinumas taip pat visai nėra savybė
empirinių taisyklių, kurios dėl indukcijos tegali
įgyti santykinį visuotinumą, t. y. išplėtotą pritai
komumą. Tačiau grynųjų intelektinių sąvokų tai
kymas visiškai pakistų, jei jos būtų laikomos tik
empiriniais padariniais.
§14. Perėjimas prie transcendentalinės

kategorijų dedukcijos
Tegalimi du atvejai, kai sintetinis vaizdinys56 ir

jo objektai gali derėti, būtinai būti vienas su kitu
susiję ir tarsi vienas su kitu susitikti: jei objektas
daro galim ą vaizdinį arba jei vaizdinys daro gali
mą objektą. Pirmuoju atveju šis santykis tėra em
pirinis, ir vaizdinys niekada negali būti apriorinis.
Tokie yra reiškiniai to, kas juose priklauso pojū
čiams, atžvilgiu. O antruoju atveju, nors vaizdinys
pats savaime nesukuria savo objekto jo e g z i s
t a v i m o p r a s m e (nes čia mes visai nekalbame
apie vaizdinio priežastingumą dėl valios), vis dėlto
jis a priori sąlygoja objektą, jei vien tik juo ką nors
galima p a ž i n t i k a i p o b j e k t ą . Tačiau yra
dvi sąlygos, vien tik kurioms esant galimas objek
to pažinimas: pirma, s t e b i n y s , kuriuo objektas
pateikiamas, bet tik kaip reiškinys; antra, s ą v o -
k a , kuria objektas, atitinkantis šį stebinį, mąsto
mas. Bet iš to, kas anksčiau pasakyta, aišku, kad
pirmoji sąlyga, būtent toji, vien tik kuriai esant
objektus galima stebėti, iš tikrųjų a priori yra sie
loje kaip objektų pagrindas jų formos atžvilgiu.
131
Vadinasi, visi reiškiniai būtinai atitinka šią forma

lią juslumo sąlygą, nes tik jai esant jie gali reikštis,
t. y. būti empiriškai stebimi ir duoti. Dabar kyla
klausimas, ar ir apriorinės sąvokos nėra išanksti
nės sąlygos, vien tik kuriomis kas nors tegul ir ne
stebima, tačiau mąstoma kaip objektas apskritai;
tokiu atveju bet koks empirinis objektų pažinimas
būtinai turi atitikti tokias sąvokas, nes, nepriėmus
jų kaip prielaidos, niekas negali būti p a t y r i m o
o b j e k t a s . Bet kiekvienas patyrimas, be juslinio
stebėjimo, kuriuo kas nors pateikiama, apima dar
ir objekto, kuris duotas stebėjimu arba reiškiasi
jame, s ą v o k ą ; todėl kiekvieno patyrimu pagrįs
to pažinimo pagrindą sudaro objektų apskritai są
vokos kaip apriorinės sąlygos; vadinasi, kategorijų
kaip sąvokų objektyvi reikšmė remsis tuo, kad pa
tyrimas (mąstymo formos požiūriu) galimas tik dėl
sąvokų. Tada jos būtinai ir a priori yra susijusios
su patyrimo objektais, nes tik jomis apskritai gali
ma mąstyti kokį nors patyrimo objektą.
Tad transcendentalinė visų apriorinių sąvokų
dedukcija turi principą, į kurį turi būti nukreiptas
visas tyrimas, būtent: apriorines sąvokas reikia
pripažinti patyrimo galimybės apriorinėmis sąly
gomis (ar patyrime aptinkamo stebėjimo, ar m ąs
tymo galimybės). Sąvokos, sudarančios patyrimo
galimybės objektyvų pagrindą, kaip tik dėl to yra
būtinos. Tačiau patyrimo, kuriame jos aptinka
mos, vystymasis yra ne jų dedukcija (bet iliustra
cija), nes jos čia vis dėlto tebūtų atsitiktinės. Be šio
pradinio jų santykio su galimu patyrimu, kuriame
yra visi pažinimo objektai, šių sąvokų santykio su
kokiu nors objektu visai nebūtų galima suprasti.
Garsusis Locke’as stokojo tokio samprotavimo
ir, patyrime aptikęs grynąsias intelekto sąvokas,
jas išvesdavo taip pat iš patyrimo ir vis dėlto buvo
132
toks n e n u o s e k l u s , kad šiomis sąvokomis ryžo

si tirti žinias, išeinančias toli už bet kokio patyrimo
ribų. Davidas Hume’as pripažino, jog tam atlikti
būtina, kad šių sąvokų kilmė būtų apriorinė. Bet
kadangi jis visai negalėjo paaiškinti, kaip gali būti,
kad sąvokas, kurios pačios savaime intelekte ne-
susijusios, intelektas vis dėlto būtinai turi mąstyti
susijusias objekte, ir jam nekilo mintis, kad galbūt
intelektas šiomis sąvokomis pats gali būti patyri
mo, kuriame yra jo objektai, kūrėjas, - tai jis buvo
priverstas šias sąvokas išvesti iš patyrimo (būtent
iš subjektyvaus būtinumo, atsirandančio patyrime
dėl dažnų asociacijų ir galų gale klaidingai laikomo
objektyviu būtinumu, t. y. iš į p r o č i o ) . Bet pas
kui Hume’as buvo labai nuoseklus ta prasme, kad
jis pripažino, jog šiomis sąvokomis ir jų sąlygotais
pagrindiniais teiginiais negalima išeiti už patyrimo
ribų. Tačiau e m p i r i n i s išvedimas, kuriam abu
filosofai atsidėjo, nesiderina su mūsų apriorinių
mokslinių žinių tikrove, būtent s u g r y n ą j a m a
t e m a t i k a ir b e n d r u o j u g a m t o s m o k s
l u , ir, vadinasi, paneigiamas pačiu šiuo faktu.
Pirmasis iš šių garsiųjų vyrų plačiai atvėrė du
ris s v a j i n g u m u i , nes protas, kartą įgijęs tei
ses, daugiau nesileidžia apribojamas neapibrėž
tais nuosaikumo šlovinimais; antrasis iš jų, many
damas jau suradęs tokį visuotinį mūsų sugebėjimo
pažinti suklydimą, laikomą protu, visiškai pasida
vė s k e p t i c i z m u i . - Mes dabar pabandysime
parodyti, ar žmogaus proto negalima sėkmingai
pervesti tarp šių dviejų povandeninių uolų, nuro
dyti jam apibrėžtas ribas ir vis dėlto išsaugoti jam
atvirą visą jo tikslingos veiklos sritį.
Prieš tai aš dar noriu pateikti k a t e g o r i j ų
a p i b r ė ž i m ą . Jos yra objekto apskritai sąvokos,
kuriomis objekto stebinys laikomas a p i b r ė ž t u
133
vienos iš spręsmo l o g i n i ų f u n k c i j ų atžvil

giu. Antai k a t e g o r i š k o j o sprendinio funkci
ja buvo subjekto santykio su predikatu funkcija,
pavyzdžiui, sprendinyje „Visi kūnai dalūs“. Tačiau
intelekto grynai loginio taikymo požiūriu liko ne
apibrėžta, kuriai iš šių dviejų sąvokų norima pri
skirti subjekto funkciją ir kuriai —predikato funk
ciją. Juk galima taip pat sakyti: „Kas nors dalus
yra kūnas“. Bet substancijos kategorija, jeigu jai
subordinuojama kūno sąvoka, nustatoma, kad em
pirinis kūno stebėjimas patyrime visada turi būti
laikomas tik subjektu, o ne vien tik predikatu. Tas
pat pasakytina ir apie visas kitas kategorijas.
Grynųjų intelektinių sąvokų dedukcijos

antras skirsnis
Grynųjų intelektinių sąvokų

transcendentalinė dedukcija
§15. Apie ryšio apskritai galimybę
Vaizdinių įvairovė gali būti duota stebėjimu,

kuris yra grynai juslinis, t. y. yra ne kas kita, kaip
imlumas, ir šio stebėjimo forma gali a priori glū
dėti mūsų sugebėjime įgyti vaizdinius, tačiau tik
kaip būdas, kuriuo subjektas veikiamas. Bet įvai
rovės apskritai r y š y s (conjunctio) niekada negali
pasiekti mūsų per jusles, vadinasi, negali glūdėti
ir juslinio stebėjimo grynojoje formoje, nes tai yra
sugebėjimo įsivaizduoti spontaniškumo aktas; ka
dangi šį sugebėjimą skirtingai nuo juslumo, reikia
vadinti intelektu, tai kiekvienas ryšys —ar mes jį
įsisąmoninę, ar ne, ar jis yra stebėjimo įvairovės, ar
tik įvairių sąvokų ryšys ir ar stebėjimas pirmuoju
134
atveju yra empirinis, ar neempirinis - yra intelek

to veiksmas, kuriam duosime bendrą s i n t e z ė s
pavadinimą, kad tuo kartu pabrėžtume, jog mes
negalime įsivaizduoti objekte kaip susieta nieko,
ko anksčiau patys nesusiejome, ir jog iš visų vaiz
dinių r y š y s yra vienintelis, kurio objektas ne
teikia ir kurį gali sukurti tik subjektas, nes ryšys
yra jo savaveiksmiškumo aktas. Lengva pastebėti,
kad šis veiksmas turi būti pirmapradiškai vienin
gas bei vienodai galioti kiekvienam ryšiui ir kad
skaidymas (analizė), kuris atrodo esąs jo priešybė,
vis dėlto visada jį numato; juk kur intelektas anks
čiau nieko nesusiejo, ten jis nieko negali ir suskai
dyti, nes tik i n t e l e k t a s gali ką nors pateikti
sugebėjimui įsivaizduoti kaip sąryšinga.
Bet ryšio sąvoka, be įvairovės ir jos sintezės są
vokos, dar apima įvairovės vienumo sąvoką. Ryšys
yra įvairovės s i n t e t i n i o vienumo vaizdinys*.
Vadinasi, šio vienumo vaizdinys negali kilti iš ry
šio, jis veikiau ryšio sąvoką daro galimą pirmiau
sia dėl to, kad prisijungia prie įvairovės vaizdinio.
Sis vienumas, a priori būdamas pirmesnis už visas
ryšio sąvokas, nėra toji vienumo kategorija (§ 10),
nes visos kategorijos remiasi loginėmis funkcijo
mis sprendiniuose, o juose ryšys, taigi ir duotųjų
sąvokų vienumas, jau mąstomi. Vadinasi, kate
gorijos jau numato ryšį. Todėl šio vienumo (kaip
kokybinio, § 12) mes turime ieškoti dar anksčiau,
būtent ten, kur glūdi sprendinių skirtingų sąvokų
vienumo pagrindas, taigi intelekto galimybės pa
grindas netgi jo loginio taikymo požiūriu.
* Ar patys vaizdiniai yra tapatūs ir ar, vadinasi, vienas vaizdinys

gali būti analitiškai mąstomas vietoj kito - tai čia nenagrinėjama. Jei
kalbama apie įvairovę, tai vieno vaizdinio į s i s ą m o n i n i m ą vis
dėlto reikia skirti nuo kito vaizdinio įsisąmoninimo, ir čia paisoma tik
šio (galimo) įsisąmoninimo sintezės.
135
§16. Apie pradinį sintetinį apercepcijos

vienumą
Turi būti galima, kad „Aš mąstau“ lydėtų visus

mano vaizdinius, nes priešingu atveju aš įsivaiz
duočiau kažką ko visai nebūtų galima mąstyti, ki
taip tariant, vaizdinys būtų arba negalimas, arba
bent man neegzistuotų. Vaizdinys, kuris gali būti
duotas iki bet kokio mąstymo, vadinamas s t e b i -
n i u . Tad visa stebimo įvairovė yra būtinai susijusi
su „Aš mąstau“ tame pačiame subjekte, kuriame ši
įvairovė aptinkama. Bet šis vaizdinys yra s p o n
t a n i š k u m o aktas, t. y. jis negali būti laikomas
priklausančiu juslumui. Aš jį vadinu g r y n ą -
j a apercepcija, kad atskirčiau nuo e m p i r i n ė s
apercepcijos, arba dar p r a d i n e apercepcija, nes
jis yra savimonė, sukurianti vaizdinį „Aš m ąs
tau“, kuris turi turėti galimybę lydėti visus kitus
vaizdinius ir kiekvienoje sąmonėje yra tas pats; ši
savimonė jau negali būti lydima jokio kito vaizdi
nio. Šios apercepcijos vienum ą aš taip pat vadinu
t r a n s c e n d e n t a l i n i u savimonės vienumu,
kad pažymėčiau galimybę kilti iš jo aprioriniam
pažinimui. Juk įvairūs vaizdiniai, duoti tam tikru
stebėjimu, visi kartu nebūtų m a n o vaizdiniai, jei
jie visi kartu nepriklausytų vienai savimonei, t. y.
būdami mano vaizdiniai (nors aš jų ir nesuvokčiau
kaip tokių), jie vis dėlto būtinai turi atitikti sąlygą
vien tik kuriai esant jie g a l i būti kartu vienoje
bendroje savimonėje, nes priešingu atveju jie man
priklausytų ne visi be išimties. Iš šio pradinio ry
šio galima padaryti daug išvadų.
Būtent šioje stebėjimu duotos įvairovės aper
cepcijos visuotinėje tapatybėje glūdi vaizdinių sin
tezė, ir ji galima tik dėl šios sintezės įsisąm onini
mo. Skirtingus vaizdinius lydintis empirinis įsisą-
136
moninimas pats savaime suskaidytas ir nesanty

kiauja su subjekto tapatybe. Vadinasi, šis santykis
dar neatsiranda dėl to, kad aš kiekvieną vaizdinį
palydžiu įsisąmoninimu, bet pasiekiamas tuo, kad
aš vieną vaizdinį j u n g i u su kitu ir įsisąmoninu
jų sintezę. Taigi tik dėl to, kad duotųjų vaizdinių
įvairovę galiu susieti v i e n o j e s ą m o n ė j e , aš
galiu įsivaizduoti s ą m o n ė s t a p a t y b ę pa
čiuose š i u o s e v a i z d i n i u o s e , t. y. apercepci
jos a n a l i t i n i s vienumas tegalimas tarus esant
kokį nors s i n t e t i n į jos vienumą*. Tad mintis
„šie stebėjimu duoti vaizdiniai visi kartu priklauso
m a n “ reiškia tą patį, kaip ir „aš juos sujungiu
vienoje savimonėje arba bent galiu joje sujungti“;
ir nors pati ši mintis dar nėra vaizdinių s i n t e z ė s
įsisąmoninimas, vis dėlto ji numato jo galimybę, t. y.
tik todėl, kad vaizdinių įvairovę aš galiu suvokti
viena sąmone, juos visus aš vadinu s a v o vaizdi
niais; kitaip turėčiau tokį margą įvairų Aš, kiek
turiu įsisąmonintų vaizdinių. Tad stebimų įvairo
vės sintetinis vienumas, kaip apriorinis, yra pačios
apercepcijos, kuri a priori pirmesnė už visą mano
apibrėžtą mąstymą, tapatybės pagrindas. Tačiau
ryšys glūdi ne objektuose, jo negalima iš jų išgauti
* Analitinis sąmonės vienumas būdingas visoms bendrosioms sąvo

koms kaip tokioms; pavyzdžiui, jei aš mąstau r a u d o n a apskritai,
tai tuo aš įsivaizduoju savybę, kuri (kaip požymis) gali būti kur nors
randama arba gali būti susijusi su kitais vaizdiniais; vadinasi, ana
litinį vienumą aš galiu įsivaizduoti tik dėl anksčiau mąstomo galimo
sintetinio vienumo. Vaizdinys, kuris turi būti mąstomas kaip bendras
daugeliui s k i r t i n g ų vaizdinių, laikomas priklausančiu tokiems
vaizdiniams, kurie, be jo, turi dar kažką kita; vadinasi, jis turi būti
mąstomas sintetiniame vienume su kitais (nors tik galimais) vaizdi
niais anksčiau, negu aš galiu mąstyti juo analitinį sąmonės vienumą,
kuris jį padaro conceptus communis. Tad apercepcijos sintetinis vie
numas yra aukščiausias taškas, su kuriuo reikia susieti visą intelek
to taikymą, netgi visą logiką, o po jos ir transcendentalinę filosofiją;
maža to, šis sugebėjimas ir yra pats intelektas.
137
suvokimu ir šitaip perkelti į intelektą; jis yra iš

imtinai intelekto funkcija, o pats intelektas yra ne
kas kita, kaip sugebėjimas a priori susieti duotųjų
vaizdinių įvairovę ir subordinuoti jąapercepcijos vie
numui. Sis pagrindinis teiginys yra aukščiausiasis
viso žmogiškojo pažinimo principas. Tiesa, šis būti
no apercepcijos vienumo pagrindinis teiginys pats
yra tapatus, taigi yra analitinis teiginys, bet vis dėl
to jis aiškina stebėjimu duotos įvairovės sintezės, be
kurios visiška savimonės tapatybė negali būti mąs
toma, būtinumą. Juk Aš, kaip paprastas vaizdinys,
neteikia jokios įvairovės; įvairovė gali būti duota
skirtingu nuo Aš stebėjimu, ir vienoje sąmonėje ją
galima mąstyti dėl r y š i o . Intelektas, kuriame
per savimonę kartu būtų duota visa įvairovė, s t e
b ė t ų ; tačiau mūsų intelektas tegali m ą s t y t i ir
stebimo turi ieškoti jutimuose. Tad aš įsisąmoninu
savojo Aš tapatybę stebėjimu duotos vaizdinių įvai
rovės atžvilgiu, nes aš juos visus kartu vadinu s a v o
vaizdiniais, sudarančiais v i e n ą vaizdinį. Bet tai
reiškia, kad a š a priori įsisąmoninu bū tinąją sin
tezę, vadinamą apercepcijos, kuriai subordinuoti
visi mano vaizdiniai, pradiniu sintetiniu vienumu,
tačiau juos subordinuoti jai turi taip pat sintezė.
§17. Apercepcijos sintetinio vienumo pagrindinis

teiginys yra aukščiausiasis intelekto
bet kokio taikymo principas
Remiantis transcendentaline estetika, bet ko

kio stebėjimo galimybės aukščiausiasis pagrin
dinis teiginys juslumo atžvilgiu skelbė, kad visa
stebėjimo įvairovė paklūsta formalioms erdvės ir
laiko sąlygoms. Intelekto atžvilgiu stebėjimo gali
mybės aukščiausiasis pagrindinis teiginys skelbia,
138
kad visa stebėjimo įvairovė pajungta apercepcijos

pradiniam sintetiniam vienumui*. Visi įvairūs ste
bėjimo vaizdiniai subordinuoti pirmajam pagrindi
niam teiginiui, kiek jie mums d u o t i , ir antrajam,
kiek jie turi turėti galimybę būti s u s i e t i vieno
je sąmonėje, - be šito jais nieko negalima mąstyti
arba pažinti, nes duoti vaizdiniai neturėtų bendro
apercepcijos akto „Aš mąstau“ ir jų negalėtų apim
ti viena savimonė.
Apskritai tariant, i n t e l e k t a s yra sugebėji
mas įgyti ž i n i a s . Žinios yra apibrėžtas duotųjų
vaizdinių santykis su objektu. O b j e k t a s yra tai,
kieno sąvokoje suvienyta duotojo stebėjimo įvairo
vė. Bet kiekvienas vaizdinių suvienijimas reika
lauja sąmonės vienumo jų sintezėje. Tad vien tik
sąmonės vienumas yra tai, kas sudaro vaizdinių
santykį su objektu, taigi jų objektyvią reikšmę, va
dinasi, jų tapimą žiniomis. Šiuo vienumu remiasi
pati intelekto galimybė.
Tad pirmasis grynasis intelektinis pažinimas,
kuriuo grindžiamas visas kitas intelekto taikymas
ir kuris kartu visai nepriklauso nuo juslinio stebė
jimo sąlygų, yra apercepcijos pradinio s i n t e t i
n i o vienumo pagrindinis teiginys. Antai grynoji
išorinio juslinio stebėjimo forma —erdvė —dar visai
nėra pažinimas; ji tik apriorinio stebimo įvairovę
teikia galimam pažinimui. Kad ką nors pažinčiau
erdvėje, pavyzdžiui, liniją, aš turiu ją n u b r ė ž
t i ir, vadinasi, sintetiškai įgyvendinti duotosios
* Erdvė, laikas ir visos jų dalys yra s t e b i n i a i , taigi vieniniai vaiz

diniai, apimantys įvairovę (žr. transcendentalinę estetiką), todėl jie -
ne tiesiog sąvokos, dėl kurių ta pati sąmonė glūdėtų daugelyje vaiz
dinių; priešingai, daugelis vaizdinių tarsi glūdi viename vaizdinyje
ir toje pačioje sąmonėje, taigi ji yra sudėtinė, ir, vadinasi, sąmonės
vienumas yra s i n t e t i n i s , bet vis dėlto pirmapradis. Sis stebinių
v i e n a t i n u m a s svarbus juos taikant (žr. § 25).
139
įvairovės apibrėžtą ryšį, tad šio veiksmo vienumas

kartu yra sąmonės vienumas (linijos sąvokoje), ir
pirmiausia dėl jo objektas (apibrėžta erdvė) pažįs
tamas. Vadinasi, sąmonės sintetinis vienumas yra
kiekvieno pažinimo objektyvi sąlyga - ne tokia,
kuri reikalinga tik man pačiam objektui pažinti,
bet tokia, kuriai turi paklusti kiekvienas stebinys,
k a d j i s m a n t a p t ų o b j e k t u , nes kitu būdu
ir be šios sintezės įvairovė nesusivienytų vienoje
sąmonėje.
Kaip sakyta, šis pastarasis teiginys pats yra
analitinis, nors jis sintetinį vienumą padaro kie
kvieno mąstymo sąlyga; juk jis sako tik tai, kad
visi m a n o vaizdiniai kiekviename stebėjime
turi būti pajungti sąlygai, tik kuriai esant aš ga
liu juos, kaip s a v o vaizdinius, priskirti tapačiam
Aš ir todėl juos, kaip sintetiškai susietus vienoje
apercepcijoje, galiu aprėpti bendrąja išraiška „A š
m ą s t a u “.
Sis pagrindinis teiginys vis dėlto nėra princi
pas, galiojantis kiekvienam apskritai galimam
intelektui; jis galioja tik tam intelektui, dėl kurio
grynosios apercepcijos vaizdinyje „Aš e s u “ dar
visai nėra įvairovės. Intelekto, kurio savimonė kar
tu teiktų stebėjimu aprėpiamą įvairovę, intelekto,
dėl kurio vaizdinio taip pat egzistuotų ir šio vaizdi
nio objektai, sąmonės vienumui būtų nereikalingas
specialus įvairovės sintezės aktas, kuris reikalingas
žmogaus - tik mąstančiam, bet nestebinčiam —inte
lektui. Bet žmogaus intelektui šis principas vis dėl
to neišvengiamai yra pirmasis pagrindinis teiginys,
taigi žmogaus intelektas negali įgyti nė menkiausio
supratimo apie kokį nors kitą galimą intelektą —
tokį, kuris pats stebėtų, arba tokį, kurio pagrindą
sudarytų nors ir juslinis stebėjimas, tačiau visai ki
tokio pobūdžio, negu stebėjimas erdvėje ir laike.
140
§18. Kas yra objektyvus savimonės vienumas
Apercepcijos t r a n s c e n d e n t a l i n i s v i e
n u m a s yra tas vienumas, kuriuo visa stebėjimu ap
rėpiama įvairovė suvienijama objekto sąvoka. Todėl
jis vadinamas o b j e k t y v i u ir jį reikia skirti nuo
sąmonės s u b j e k t y v a u s v i e n u m o , kuris yra
v i d i n i o j u t i m o a p i b r ė ž t u m a s ir kuriuo
toji stebėjimo įvairovė yra empiriškai duota tokiam
ryšiui. Ar aš galiu e m p i r i š k a i įsisąmoninti įvai
rovę kaip egzistuojančią vienu metu arba nuosek
liai - tai priklauso nuo aplinkybių arba nuo empiri
nių sąlygų. Todėl empirinis sąmonės vienumas, pa
siekiamas vaizdinių asociacija, pats yra reiškinys ir
yra visiškai atsitiktinis. O grynoji stebėjimo laike for
ma, tiesiog kaip stebinys apskritai, aprėpiantis duo
tąją įvairovę, pradiniam sąmonės vienumui subordi
nuota tik dėl stebėjimo įvairovės būtino santykio su
vienu „Aš mąstau“, vadinasi, dėl grynosios intelekto
sintezės, a priori sudarančios empirinės sintezės pa
grindą. Tik šis vienumas galioja objektyviai; empi
rinis apercepcijos vienumas, kurio mes čia neapta
riame ir kuris, be to, yra tik išvestas iš pirmojo tam
tikromis sąlygomis (in concreto), turi tik subjektyvią
reikšmę. Vienas [žmogus] tam tikro žodžio vaizdinį
sieja su vienu daiktu, kitas - su kitu; o sąmonės vie
numas to, kas empiriška, atžvilgiu nėra būtinas ir
visuotinai galiojantis to, kas duota, atžvilgiu.
§19. Visų sprendinių loginę formą sudaro

juose esančių sąvokų apercepcijos
objektyvus vienumas
Aš niekada negalėjau pasitenkinti logikų pa

teikiamu sprendinio apskritai aiškinimu: jie sako,
141
kad sprendinys yra dviejų sąvokų santykio vaiz

dinys. Nesiginčydamas su jais dėl šio aiškinimo
klaidingumo (nors dėl šio apsirikimo logikai kilo
kai kurių nemalonių padarinių), - jis daugių dau
giausia tinka tik k a t e g o r i š k i e s i e m s * , bet
ne hipotetiniams ir skirstytiniams sprendiniams
(nes pastaruosius sudaro ne sąvokų, bet pačių
sprendinių santykis), —aš tik nurodysiu, kad čia
liko neapibrėžta, kas sudaro šį s a n t y k į .
Bet nuodugniau tirdamas kiekvienu sprendiniu
pateiktų žinių santykį ir jį, kaip priklausantį in
telektui, skirdamas nuo santykio, atitinkančio at
kuriamosios vaizduotės dėsnius (ir turinčio tik su
bjektyvią reikšmę), įsitikinu, kad sprendinys yra
ne kas kita, kaip būdas duotosioms žinioms suteikti
o b j e k t y v ų apercepcijos vienumą. Jungties y r a
paskirtis sprendiniuose —duotųjų vaizdinių objek
tyvų vienumą atskirti nuo subjektyvaus. Si jungtis
žymi vaizdinių santykį su pradine apercepcija ir
jos b ū t i n ą v i e n u m ą , nors pats sprendinys ir
būtų empirinis, taigi atsitiktinis, kaip, pavyzdžiui,
„Kūnai turi svorį“. Tuo aš nenoriu pasakyti, esą
šie vaizdiniai empiriniame stebėjime b ū t i n a i
priklauso v i e n a s k i t a m , bet noriu pasakyti,
kad jie priklauso vienas kitam dėl apercepcijos
b ū t i n o v i e n u m o stebim ų sintezėje, t. y. pagal
visų vaizdinių objektyvaus apibrėžtumo principus,
kiek iš šių vaizdinių gali kilti pažinimas, o visi šie
* Plati keturių silogizmo figūrų teorija liečia tik kategoriškuosius

samprotavimus, ir nors ji yra niekas daugiau, kaip tik mokėjimas
tiesiogines išvadas (conseąuentiae immediatae) paslėpta forma pa
teikti kaip grynojo samprotavimo premisas ir sukurti regimybę, kad
yra daugiau samprotavimo būdų, negu jų duota pirmojoje figūroje,
vis dėlto tuo ji nebūtų pelniusi tokio nepaprasto pasisekimo, jeigu
jai nebūtų pavykę kategoriškiesiems sprendiniams suteikti išimtinę
reikšmę kaip tokiems sprendiniams, kuriems turi būti priskirti visi
kiti sprendiniai, tačiau tai, remiantis § 9, yra klaidinga.
142
principai išvedami iš apercepcijos transcendenta

linio vienumo pagrindinio teiginio. Tik šitaip iš
šio santykio atsiranda s p r e n d i n y s , t. y. san
tykis, turintis o b j e k t y v i ą r e i k š m ę ir visai
skirtingas nuo tų pačių vaizdinių santykio, kuris
turėtų tiktai subjektyvią reikšmę, pavyzdžiui, pa
gal asociacijos dėsnius. Pagal asociacijos dėsnius
aš tegalėčiau pasakyti: jei aš laikau kokį nors
kūną, tai juntu svorio slėgį, bet negalėčiau pasa
kyti: jis, kūnas, yra sunkus; vadinasi, negalėčiau
pasakyti: abu šie vaizdiniai yra susiję objekte,
t. y. nepriklausomai nuo subjekto būsenos, o ne
egzistuoja kartu (kad ir kaip dažnai šitai kartotų
si) tik suvokime.
§ 20. Visi jusliniai stebimai subordinuoti

kategorijoms kaip sąlygoms, vien tik kuriomis
jų įvairovė gali jungtis vienoje sąmonėje
Juslinio stebėjimo duomenų įvairovė būtinai

priklauso apercepcijos pradiniam sintetiniam vie
numui, nes tik dėl šio vienumo galimas stebėjimo
v i e n u m a s (§ 17). Bet tas intelekto veiksmas,
kuriuo duotųjų vaizdinių (jie gali būti stebimai
arba sąvokos) įvairovė subordinuojama apercepci
jai apskritai, yra loginė sprendinių funkcija (§ 19).
Vadinasi, kiekviena įvairovė, kiek ji duota vienu
empiriniu stebėjimu, yra a p i b r ė ž t a vienos iš
loginių sprendimo funkcijų atžvilgiu - būtent tos,
kuria įvairovė įvedama į sąmonę apskritai57. O
k a t e g o r i j o s yra ne kas kita, kaip būtent šios
sprendimo funkcijos, kiek duotojo stebėjimo įvai
rovė apibrėžta jų atžvilgiu (§ 14). Vadinasi, ir įvai
rovė duotajame stebėjime būtinai subordinuota
kategorijoms.
§ 21. Pastaba
Stebėjime, kurį aš vadinu manuoju, glūdinti

įvairovė dėl intelekto sintezės įsivaizduojama kaip
priklausanti b ū t i n a m savimonės vienumui, ir
tai įvyksta dėl kategorijos*. Vadinasi, kategorija
rodo, kad v i e n u stebėjimu duotos įvairovės em
pirinis įsisąmoninimas lygiai taip pat subordinuo
tas grynajai apriorinei savimonei, kaip empirinis
stebėjimas - grynajam jusliniam stebėjimui, kuris
taip pat egzistuoja a priori. —Tad anksčiau pateik
tu teiginiu padaryta pradžia grynųjų intelektinių
sąvokų d e d u k c i j a i . Kadangi kategorijos at
siranda tik intelekte n e p r i k l a u s o m a i n u o
j u s l u m o , tai sąvokų dedukcijoje aš dar turiu
abstrahuotis nuo būdo, kuriuo įvairovė pateikia
ma empiriniam stebėjimui, ir kreipti dėmesį tik į
vienumą, kurį kategorijomis stebėjimui suteikia
intelektas. Remiantis būdu, kuriuo juslumui duo
tas empirinis stebėjimas, toliau (§ 26) bus parody
ta, kad jo vienumas yra ne kas kita, kaip tas vie
numas, kurį kategorija priskiria, pagal ankstesnįjį
§ 20, duotojo stebėjimo apskritai įvairovei, ir, va
dinasi, tik tuo, kad bus išaiškinta kategorijų apri
orinė reikšmė visų mūsų jutimų objektų atžvilgiu,
dedukcijos tikslas bus visiškai pasiektas.
Tačiau nuo vieno dalyko anksčiau išdėstytame
įrodyme aš vis dėlto negalėjau abstrahuotis —bū
tent nuo to, kad įvairovė stebėjimui turi būti p a -
t e i k t a dar prieš intelekto sintezę ir nepriklauso
mai nuo jos; bet kaip —šitai čia lieka neapibrėžta.
Juk jei aš mąstyčiau intelektą, kuris pats stebėtų
* Šitai įrodoma remiantis pateiktuoju s t e b ė j i m o v i e n u m u ,

kuriuo duodamas objektas ir kuris visada apima stebėjimui pateiktos
įvairovės sintezę ir šios įvairovės santykį su apercepcijos vienumu.
144
(pavyzdžiui, dieviškąjį intelektą, kuris duotuosius

objektus ne įsivaizduotų, bet savo vaizdiniais kar
tu juos pačius pateiktų arba kurtų), tai kategorijos
tokiam pažinimui neturėtų jokios reikšmės. Jos yra
tik taisyklės intelektui, kurio visas sugebėjimas yra
mąstymas, t. y. veiksmas, kuriuo jam iš kitur stebė
jimu duotos įvairovės sintezė sukuria apercepcijos
vienumą, taigi intelektui, kuris pats savaime nieko
n e p a ž į s t a , o tik susieja ir sutvarko pažinimo
medžiagą - stebinį, kurį jam turi pateikti objek
tas. Bet lygiai taip pat negalima kitaip pagrįsti to
mūsų intelekto savitumo, kad jis a priori įgyvendi
na apercepcijos vienumą tik pasitelkęs kategorijas
ir tik kaip tik tą jų rūšį ir kiekį, kaip negalima pa
grįsti, kodėl mums būdingos kaip tik tos, o ne kitos
spręsmo funkcijos arba kodėl laikas ir erdvė yra
vienintelės mūsų galimo stebėjimo formos.
§ 22. Pažįstant daiktus, kategorijai nebūdingas

joks kitas taikymas, išskyrus taikymą
patyrimo objektams
Vadinasi, objektą m ą s t y t i ir objektą p a

ž i n t i nėra tas pat. Pažinime dalyvauja būtent du
dalykai: pirma, sąvoka, kuria apskritai objektas
mąstomas (kategorija), ir, antra, stebinys, kuriuo
objektas pateikiamas. Juk jei negalėtų būti jokio
sąvoką atitinkančio stebimo, tai sąvoka būtų min
tis savo forma, bet be jokio objekto, ir ja nebūtų
galima pažinti jokio daikto, todėl kad, kiek man
žinoma, nebūtų, nė negalėtų būti nieko, kam mano
mintis galėtų tikti. Kiekvienas mums prieinamas
stebėjimas - juslinis (estetika), vadinasi, mintis
apie objektą apskritai grynąja intelektine sąvoka
mums gali tapti pažinimu tik tada, kai ji susijusi su
145
jutimų objektais. Juslinis stebėjimas yra arba gry

nasis stebėjimas (erdvė ir laikas), arba empirinis
stebėjimas to, kas pojūčiais įsivaizduojama erdvė
je ir laike betarpiškai kaip tikra. Apibrėžę grynąjį
stebėjimą, mes galime įgyti apriorinių žinių apie
objektus (matematikoje), bet tik jų formos požiū
riu, kaip apie reiškinius; ar gali egzistuoti daiktai,
kurie šia forma turi būti stebimi, čia vis dėlto lieka
dar nežinoma. Vadinasi, visos matematinės sąvo
kos pačios savaime nėra žinios, nebent iš anksto
tariama, kad yra daiktai, kurie gali mums reikštis
tik pagal to grynojo juslinio stebėjimo formą. Bet
e r d v ė j e ir l a i k e d a i k t a i duoti tiek, kiek
jie yra suvokimai (vaizdiniai, lydimi pojūčių), taigi
duoti tik empiriniu vaizdiniu. Vadinasi, grynosios
intelektinės sąvokos, net jei jos a priori taikomos
stebiniams (kaip matematikoje), teikia pažini
m ą tiek, kiek šie aprioriniai stebiniai, taigi jiems
tarpininkaujant ir intelektinės sąvokos, gali būti
taikomi empiriniams stebiniams. Vadinasi, stebė
jimu kategorijos mums teikia daiktų pažinimą tik
jų galimu taikymu e m p i r i n i a m s t e b i n i u i ,
t. y. jos tarnauja tik e m p i r i n i o p a ž i n i m o
galimybei. O šis pažinimas vadinamas p a t y r i -
m u . Vadinasi, daiktams pažinti kategorijos taiko
mos tik tiek, kiek daiktai laikomi galimo patyrimo
objektais.
§23
Nurodytasis teiginys yra labai svarbus, nes

jis nustato grynųjų intelektinių sąvokų taikymo
objektams ribas, kaip transcendentalinė estetika
nustato mūsų juslinio stebėjimo grynosios formos
taikymo ribas. Erdvė ir laikas, kaip būdo, kuriuo
146
mums gali būti duoti objektai, galimybės sąlygos,

galioja tik jutimų objektams, taigi tik patyrimo ri
bose. Už šių ribų jie nieko nereiškia, nes jie tėra
jutimuose ir už jų neturi jokio tikrumo. Grynosios
intelektinės sąvokos laisvos nuo šio apribojimo ir
apima stebėjimo apskritai objektus, nesvarbu, ar
jis panašus į mūsų stebėjimą, ar ne, kad tik jis
būtų juslinis, o ne intelektinis. Bet šis tolesnis
sąvokų išplėtimas už m ū s ų juslinio stebėjimo
ribų mums nieko nepadeda. Juk tada jos yra tu š
čios objektų sąvokos, neduodančios mums pagrin
do spręsti netgi ar objektai galimi, ar ne; jos tėra
minties formos be objektyvaus realumo, nes mes
nedisponuojame jokiu stebėjimu, kuriam galėtų
būti taikomas apercepcijos sintetinis vienumas,
apimantis vien tik šias sąvokas, o tiktai šitokiu
būdu jos galėtų apibrėžti objektą. Reikšmę ir pras
mę joms tegali suteikti m ū s ų juslinis ir empiri
nis stebėjimas.
Tad jei n e j u s l i n i o stebėjimo objektas lai
komas duotu, tai, žinoma, jį galima atvaizduoti
visais predikatais, esančiais jau prielaidoje, k a d
ja m n e b ū d i n g a n i e k a s i š t o , k a s p r i
k l a u s o j u s l i n i a m s t e b ė j i m u i , taigi kad
jis netįsus arba neegzistuoja erdvėje, kad jo trukmė
nėra laikas, kad jame neaptinkama jokio kitimo
(apibrėžtumų laike sekos) ir t. t. Tačiau tai nėra
tikras pažinimas, jei aš tik nurodau, kas objekto
stebėjimui n e b ū d i n g a , ir negaliu pasakyti, ką
jis apima; juk tokiu atveju aš visai neįsivaizdavau
savo intelektinės sąvokos objekto galimybės, nes
negalėjau pateikti jokio jį atitinkančio stebėjimo,
o tegalėjau pasakyti, kad mūsų stebėjimas jam ne
galioja. Bet čia svarbiausia tai, kad tokiam kaž
kam taip pat negalėtų būti taikoma netgi nė viena
kategorija, pavyzdžiui, substancijos, t. y. ko nors,
147
kas gali egzistuoti kaip subjektas, bet niekada ne

gali egzistuoti kaip paprastas predikatas, sąvoka;
ar gali egzistuoti šį minties apibrėžtumą atitin
kantis daiktas - to aš visai nežinočiau, jei empiri
nis stebėjimas man neteiktų [kategorijos] taikymo
atvejo. Bet plačiau apie tai bus kalbama toliau.
§ 24. Apie kategorijų taikymų jutimų

objektams apskritai
Grynosios intelektinės sąvokos tik per patį

intelektą yra susijusios su stebėjimo apskritai
objektais, nesvarbu, ar tai mūsų stebėjimas, ar
kieno nors kito, kad tik jis būtų juslinis; bet kaip
tik dėl to grynosios intelektinės sąvokos yra tik
m i n t i e s f o r m o s , kuriomis dar nepažįstamas
joks apibrėžtas objektas. Įvairovės sintezė, arba
susiejimas, jose apėmė tik apercepcijos vienum ą
ir tuo sudarė apriorinio pažinimo galimybės pa
grindą, kiek pažinimas remiasi intelektu, taigi ši
sintezė buvo ne tik transcendentalinė, bet ir gry
nai intelektinė. Tačiau kadangi mūsų pagrindą a
priori sudaro tam tikra juslinio stebėjimo forma,
pagrįsta sugebėjimo įgyti vaizdinius (juslumo) im
lumu, tai intelektas, kaip spontaniškumas, vidinį
jutim ą gali apibrėžti duotųjų vaizdinių įvairove
pagal apercepcijos sintetinį vienumą ir šitaip a
priori mąstyti j u s l i n i o s t e b ė j i m o įvairovės
apercepcijos sintetinį vienum ą kaip sąlygą, kuriai
būtinai turi paklusti visi mūsų (žmogiškojo) ste
bėjimo objektai. Juk šitaip kategorijos, kaip vien
tik minties formos, įgyja objektyvų realumą, t. y.
taikomos objektams, kurie mums gali būti duoti
stebėjimu, bet tik objektams kaip reiškiniams, nes
mes sugebame a priori stebėti tik reiškinius.
148
Ši juslinio stebėjimo įvairovės s i n t e z ė , a pri

ori galima ir būtina, gali būti pavadinta figūrine
(synthesis speciosa), skirtingai nuo tos sintezės,
kuri stebėjimo apskritai įvairovės atžvilgiu būtų
mąstoma tiktai kategorijomis ir vadinama intelek
tiniu ryšiu (synthesis intellectualis). Abi sintezės
yra t r a n s c e n d e n t a l i n ė s ne tik dėl to, kad
jos pačios vyksta a priori, bet ir dėl to, kad jos su
daro kitų apriorinių žinių galimybės pagrindą.
Tačiau jeigu figūrinė sintezė susijusi tik su
apercepcijos pradiniu sintetiniu vienumu, t. y.
tuo transcendentaliniu vienumu, kuris mąstomas
kategorijomis, tai ji, skirtingai nuo grynai inte
lektinio ryšio, turi būti vadinama v a i z d u o t ė s
t r a n s c e n d e n t a l i n e s i n t e z e . V a i z du o -
t ė yra sugebėjimas įsivaizduoti objektą ir j o n e
s t e b i n t . Kadangi mūsų stebėjimas visada yra
juslinis, tai vaizduotė dėl subjektyvios sąlygos, vien
tik kuriai esant ji intelektinėms sąvokoms gali teik
ti atitinkamą stebinį, yra juslumas. Tačiau kiek jos
sintezė yra pasireiškimas spontaniškumo, kuris
apibrėžia, o ne tik yra apibrėžiamas, kaip jutimas,
taigi gali a priori apibrėžti jutimą pagal jo formą
ryšium su apercepcijos vienumu, - tiek vaizduotė
yra sugebėjimas a priori apibrėžti juslum ą o jos
stebinių sintezė p a g a l k a t e g o r i j a s turi būti
v a i z d u o t ė s transcendentalinė sintezė, kuri yra
intelekto poveikis juslumui ir pirmasis jo taikymas
(kartu visų kitų taikymų pagrindas) mums prieina
mo stebėjimo objektams. Būdama figūrinė, ši sinte
zė skiriasi nuo intelektinės sintezės (atliekamos tik
intelekto, be jokios vaizduotės). Kadangi vaizduotė
yra spontaniškumas, tai aš ją kartais dar vadinu
k u r i a m ą j a vaizduote ir skiriu ją nuo a t k u
r i a m o s i o s vaizduotės, kurios sintezė paklūsta
išimtinai empiriniams dėsniams, būtent asociacijos
149
dėsniams, ir kuri dėl to nė kiek nepadeda paaiškinti

apriorinio pažinimo galimybės ir todėl yra ne trans
cendentalinės filosofijos, bet psichologijos sritis.
•k "k -k
Čia dera išaiškinti paradoksą, kuris aptariant

vidinio jutimo formą (§ 6) turėjo visiems kris
ti į akis: vidinis jutimas netgi mus pačius sąmo
nei vaizduoja tik taip, kaip mes sau reiškiamės,
o ne taip, kaip mes patys savaime egzistuojame,
nes mes save stebime tik taip, kaip vidujai esame
v e i k i a m i ; tai atrodo prieštaringa, nes mes čia
turėtume būti pasyvūs savęs pačių atžvilgiu; todėl
psichologijos sistemose v i d i n i s j u t i m a s pa
prastai tapatinamas su a p e r c e p c i j o s sugebė
jimu (mes juos kruopščiai skiriame).
Vidinį jutimą sąlygoja intelektas ir jo pradi
nis sugebėjimas susieti stebėjimo įvairovę, t. y.
subordinuoti ją apercepcijai (kuria remiasi netgi
intelekto galimybė). Kadangi pats mūsų, žmonių,
intelektas nėra sugebėjimas įgyti stebimus ir, net
jei juslumas juos pateiktų, intelektas vis dėlto ne
gali jų suimti į s a v e , kad tartum susietų s a v o
p a t i e s stebėjimo įvairovę, - tai intelekto sinte
zė, jeigu ji analizuojama pati savaime, yra ne kas
kita, kaip vienumas veiksmo, kurį, kaip tokį, in
telektas įsisąmonina ir be juslumo, bet kuriuo jis
sugeba net juslumą vidujai apibrėžti įvairovės,
kuri gali būti jam duota pagal jos stebėjimo formą,
atžvilgiu. Taigi intelektas, vadinamas v a i z d u o
tės transcen dentalin e sinteze, p a s y
v i a m subjektui, kurio s u g e b ė j i m a s jis yra,
daro tokį poveikį, apie kurį mes teisėtai sakome,
kad jis veikia vidinį jutimą. Apercepcija ir jos sin
tetinis vienumas visai netapatūs vidiniam jutimui;
priešingai, kaip bet kurio ryšio šaltinis, apercepcija
150
apima s t e b ė j i m ų a p s k r i t a i įvairovę ir kaip

kategorijos —objektus a p s k r i t a i iki bet kokio
juslinio stebėjimo; o vidinis jutimas apima tik ste
bėjimo f o r m ą , bet be įvairovės ryšio jame, taigi
jame dar nėra jokio a p i b r ė ž t o stebinio, kuris
galimas tik įvairovės apibrėžtumą įsisąmoninant
vaizduotės, kurią aš pavadinau figūrine sinteze,
transcendentaline veikla (intelekto sintetinis po
veikis vidiniam jutimui).
Tai mes visada ir pastebime savyje. Mes ne
galime mąstyti jokios linijos, n e n u b r ė ž d a m i
jos mintimis, negalime mąstyti jokio apskritimo,
jo n e b r ė ž d a m i , negalime įsivaizduoti trijų er
dvės matmenų, n e n u b r ė ž d a m i iš vieno taško
trijų viena kitai statmenų l i n i j ų , ir netgi laiko
negalime mąstyti, jei, b r ė ž d a m i tiesę (kuri turi
būti išorinis figūrinis laiko atvaizdavimas), nekrei
piame dėmesio išimtinai į įvairovės sintetinimo
veiksmą, kuriuo mes nuosekliai apibrėžiame vi
dinį jutimą, ir kartu neatsižvelgiame į šio apibrė
žimo nuoseklumą. Netgi nuoseklumo sąvoką pir
miausia sukuria judėjimas kaip subjekto veiksmas
(bet ne kaip objekto* apibrėžtumas), taigi įvairo
vės erdvėje sintezė, kai mes abstrahuojamės nuo
erdvės ir kreipiame dėmesį tik į veiksm ą kuriuo
apibrėžiame v i d i n į j u t i m ą pagal jo formą.
Vadinasi, vidiniame jutime intelektas n e r a n d a
tokio įvairovės ryšio, bet j į s u k u r i a , v e i k d a
m a s vidinį jutimą. Tačiau kaip Aš, kuris mąsto,
skiriasi nuo Aš, kuris stebi pats save (juk aš galiu
* O b j e k t o judėjimo erdvėje tyrimas nepriklauso grynajam moks

lui, taigi ir geometrijai, nes tai, kad kas nors juda, galima pažinti ne
a priori, bet tik patyrimu. Tačiau judėjimas kaip erdvės a p y b r ė ž a
yra įvairovės nuoseklios sintezės vidiniame stebėjime apskritai, kurią
atlieka kuriamoji vaizduotė, grynasis aktas ir priklauso ne tik geome
trijai, bet netgi transcendentalinei filosofijai.
151
įsivaizduoti dar ir kitus stebėjimo būdus, bent jau

kaip galimus), ir vis dėlto sutampa su juo kaip tas
pats subjektas? Tad kaip aš galiu pasakyti teiginį:
„Aš, kaip inteligencija58 ir m ą s t a n t i s subjek
tas, pažįstu patį s a v e kaip m ą s t o m ą objektą,
kiek aš, be kita ko, esu sau duotas stebėjimu, tik
save pažįstu taip pat, kaip ir kitus reiškinius, —ne
tokį, koks aš esu intelektui, bet tokį, koks aš sau
pasireiškiu“? Sis klausimas kelia nei daugiau, nei
mažiau sunkumų, negu klausimas, kaip aš apskri
tai galiu būti pats sau objektas ir būtent stebėjimo
bei vidinių suvokimų objektas. Kad taip vis dėlto
iš tikrųjų turi būti, šitai, jei pripažįstame, jog er
dvė yra vien tik grynoji išorinių jutimų reiškinių
forma, galima akivaizdžiai įrodyti tuo, kad laiką,
kuris visai nėra išorinio stebėjimo objektas, mes
galime atvaizduoti ne kitaip, kaip linijos, kurią
brėžiame, pavidalu; be šio atvaizdavimo būdo mes
visai negalėtume pažinti laiko matavimo viene
to. Lygiai taip pat šitai galima įrodyti ir tuo, kad
visų vidinių suvokimų laiko trukmės arba ir laiko
momentų apibrėžimą visada turime išvesti iš to
kitimo, kurį mums pateikia išoriniai daiktai, va
dinasi, vidinio jutimo kaip reiškinio apibrėžtumą
mes turime išdėstyti laike lygiai taip pat, kaip iš
orinių jutimų apibrėžtumą išdėstome erdvėje. Tad
jei išorinių jutimų atžvilgiu mes pripažįstame, kad
jais objektus pažįstame tiek, kiek esame išoriškai
veikiami, tai turime sutikti, kad ir vidiniu jutimu
mes save stebime tik tiek, kiek p a t y s s a v e vi
dujai veikiame, t. y. vidiniu stebėjimu save pačius,
kaip subjektą, mes pažįstame tik kaip reiškinį, o
ne tokį, koks jis yra pats savaime*.
* Aš nesuprantu, kodėl tiek daug sunkumų kelia toji aplinkybė, kad

mes patys veikiame vidinį jutimą. Pavyzdys čia gali būti kiekvienas
152
§25
O vaizdinių apskritai įvairovės transcendentali

nėje sintezėje, taigi sintetiniame pradiniame aper
cepcijos vienume, aš patį save įsisąmoninu ne tokį,
koks aš sau reiškiuosi, ir ne tokį, k o k s a š pats
savaime egzistuoju, bet įsisąmoninu tik, k a d a š
egzistuoju. Sis v a i z d i n y s yra m ą s t y m a s , o
ne stebėjimas. Kadangi pačiam sau p a ž i n t i , be
mąstymo veiklos, kiekvieno galimo stebėjimo įvai
rovę pertvarkančios į apercepcijos vienum ą dar
reikalingas tam tikras stebėjimo būdas, kuriuo ši
įvairovė duota, tai nors mano paties egzistavimas
nėra reiškinys (ir juo labiau - paprasta regimybė),
vis dėlto mano egzistavimą tegalima apibrėžti* pa
gal vidinio jutimo formą tuo ypatingu būdu, kuriuo
mano susiejama įvairovė yra duota stebėjimu; dėl
to aš savęs n e p a ž į s t u tokio, k o k s a š e s u , bet
pažįstu tik tokį, koks aš pats sau r e i š k i u o s i . Va
dinasi, savęs įsisąmoninimas dar toli gražu nėra sa
vęs pažinimas, nepaisant visų kategorijų, kuriomis
d ė m e s i o aktas. Šiuo aktu intelektas pagal jo mąstomą ryšį visada

nukreipia vidinį jutimą tokiam vidiniam stebėjimui, kuris atitinka
intelekto sintetinamą įvairovę. Kaip stipriai šitai paprastai paveikia
sielą, kiekvienas gali pastebėti savyje.
* „Aš mąstau“ išreiškia mano egzistavimo apibrėžimo aktą. Vadi
nasi, tuo egzistavimas jau duotas, bet dar neduotas būdas, kuriuo
aš turiu egzistavimą apibrėžti, t. y. tarti manyje esant jam priklau
sančią įvairovę. Tam reikalinga savistaba, kurios pagrindą sudaro
apriorinė forma, t. y. laikas, kuri yra juslinė ir priklauso to, kas
apibrėžiama, imlumui. Jei aš dar nedisponuoju kita savistaba, kuria
manyje esantis t a i , k a s a p i b r ė ž i a , - aš tik įsisąmoninu jo
spontaniškumą, - būtų duotas iki a p i b r ė ž i m o akto lygiai taip
pat, kaip l a i k a s teikia tai, kas apibrėžiama, tai aš savo egzista
vimo negaliu apibrėžti kaip savaveiksmės esybės egzistavimo, bet
įsivaizduoju tik savo mąstymo, t, y. apibrėžimo, spontaniškumą ir
mano egzistavimas visada lieka tik apibrėžiamas jutimais, t. y. kaip
reiškinio egzistavimas. Vis dėlto dėl šio spontaniškumo aš save va
dinu i n t e l i g e n c i j a .
153
mes mąstome o b j e k t ą a p s k r i t a i , susiedami

įvairovę apercepcijoje. Panašiai kaip skirtingam
negu aš objektui pažinti, be objekto a p s k r i t a i
mąstymo (kategorija), man vis dėlto dar reikalingas
stebėjimas, kuriuo apibrėžiu bendrąją objekto są
voką, taip ir sau pačiam pažinti man, be sąmonės,
arba be to, kad aš mąstau save, dar reikalingas ma
nyje glūdinčios įvairovės stebėjimas, kuriuo aš api
brėžiu šią mintį. Ir aš egzistuoju kaip protaujantis
subjektas, įsisąmoninantis vien tik savo sugebėjimą
susieti, bet įvairovės, kurią jis turi susieti, atžvilgiu
subordinuotas apribojančiai sąlygai, kuri vadinama
vidiniu jutimu ir kuri šį susiejimą padaro stebimą
tik pagal laiko santykius, esančius visiškai anapus
tikrųjų intelektinių sąvokų; todėl šis subjektas gali
pažinti save tik tokį, koks jis sau tik reiškiasi stebė
jimo (kuris ne intelektinis ir kurio negali teikti pats
intelektas) atžvilgiu, o ne taip, kaip jis save pažin
tų, jei jo s t e b ė j i m a s būtų intelektinis.
§ 26. Grynųjų intelektinių sąvokų bendrojo

galimo taikymo patyrime transcendentalinė
dedukcija
M e t a f i z i n ė j e d e d u k c i j o j e kategorijų
apriorinė kilmė apskritai buvo įrodyta remiantis jų
visišku sutapimu su visuotinėmis loginėmis m ąs
tymo funkcijomis, o t r a n s c e n d e n t a l i n ė j e
d e d u k c i j o j e buvo parodyta jų, kaip apriorinių
žinių apie stebėjimo apskritai objektus, galimybė
(§ 20, § 21). Dabar reikia išsiaiškinti galimybę k a -
t e g o r i j o m i s aprioriškai pažinti objektus, ku
rie tik g a l ė t ų r e i k š t i s m ū s ų j u t i m a m s ,
ir būtent ne iš jų stebėjimo formos, bet iš jų ryšio
dėsnių, vadinasi, galimybę tarsi nurodyti gamtai
154
dėsnį ir netgi ją padaryti galimą. Jei kategorijos

šitam netiktų, būtų neaišku, kaip visa, kas tik gali
reikštis mūsų jutimams, turi paklusti dėsniams,
kurie a priori kyla tik iš intelekto.
Pirmiausia pažymėsiu, kad p a g a v o s 59 s i n
t e z ę aš suprantu kaip įvairovės derinimą viena
me empiriniame stebinyje; dėl to pasidaro galimas
suvokimas, t. y. empirinis stebinio (kaip reiškinio)
įsisąm oninimas.
Erdvės ir laiko vaizdiniai yra tiek išorinio, tiek
vidinio juslinio stebėjimo apriorinės f o r m o s ,
ir su jomis visada turi derėti reiškinio įvairovės
pagavos sintezė, nes ji pati galima tik pagal šias
formas. Tačiau erdvė ir laikas a priori įsivaizduo
jami ne tik kaip juslinio stebėjimo formos, bet ir
kaip patys s t e b i n i a i (kuriuose glūdi įvairovė),
taigi su šios juose glūdinčios įvairovės v i e n u m o
apibrėžimu (žr. transcendentalinę estetiką)*. Va
dinasi, jau pats įvairovės, esančios už mūsų arba
mumyse, s i n t e z ė s v i e n u m a s , taigi ir r y -
š y s , su kuriuo turi derėti visa, kas turi būti įsi
vaizduojama apibrėžta erdvėje ir laike, duoti a pri
ori jau kartu s u šiais stebimais (o ne juose) kaip
kiekvienos p a g a v o s sintezės sąlyga. Bet šis sin
tetinis vienumas gali būti tik duotojo s t e b ė j i m o
* Erdvė, pateikta k a i p o b j e k t a s (šitai iš tikrųjų reikalinga ge

ometrijoje), apima ne vien tik pačią stebėjimo formą, bet būtent ji
apima įvairovės, duotos pagal juslumo formą, s u j u n g i m ą į vieną
a k i v a i z d ų vaizdinį, tad s t e b ė j i m o f o r m a teikia tik įvairo
vę, o f o r m a l u s s t e b ė j i m a s teikia vaizdinio vienumą. Esteti
koje šį vienumą aš priskyriau tik juslumui, kad tik pažymėčiau, jog
jis yra ankstesnis už bet kurią sąvoką, nors ir numato sintezę, kuri
nepriklauso jutimams, tačiau pirmiausia padaro galimas visas erdvės
ir laiko sąvokas. Kadangi erdvė ir laikas, kaip stebiniai, pirmiausia
p a t e i k i a m i šia sinteze (o juslumą apibrėžia intelektas), tai šio
stebėjimo vienumas a priori priklauso erdvei ir laikui, o ne intelekto
sąvokai (§ 24).
155
a p s k r i t a i įvairovės ryšio vienumas vienoje pir

minėje sąmonėje pagal kategorijas, ir tik taikomas
mūsų j u s l i n i a m s t e b ė j i m u i . Vadinasi,
visa sintezė, kuri padaro galimą netgi suvokimą,
subordinuota kategorijoms; ir kadangi patyrimas
yra pažinimas tarpusavyje susijusiais suvokimais,
tai kategorijos yra patyrimo galimybės sąlygos ir a
priori galioja visiems patyrimo objektams.
•k -k rk
Tad jei aš, pavyzdžiui, empirinį kokio nors namo

stebėjimą jo įvairovės pagava paveršiu suvokimu,
tai čia pagrindas man yra erdvės ir išorinio juslinio
stebėjimo apskritai b ū t i n a s v i e n u m a s , ir aš
tarsi brėžiu namo kontūrus pagal šį įvairovės erdvė
je sintetinį vienumą. Bet jei aš abstrahuojuosi nuo
erdvės formos, to paties sintetinio vienumo buveinė
yra intelektas, ir šis vienumas yra vienarūšiškumo
stebėjime apskritai sintezės kategorija, t. y. k i e
k y b ė s kategorija, su kuria, vadinasi, ta pagavos
sintezė, t. y. suvokimas, turi visiškai derėti*.
Jei aš suvokiu (kitas pavyzdys) vandens užša
limą, tai aš sučiuopiu du būvius (skystą ir kietą)
kaip esančius vienas su kitu laiko santykyje. Bet
laike, kuriuo, kaip vidiniu stebimu, aš grindžiu
reiškinį, aš būtinai įsivaizduoju įvairovės sinteti
nį v i e n u m ą , be kurio minėtojo santykio, kaip
a p i b r ė ž t o (nuoseklumo laike požiūriu), negalė
tų būti. O šis sintetinis vienumas, kaip apriorinė
sąlyga, kuriai esant aš susieju s t e b ė j i m o a p s
k r i t a i įvairovę, yra, jei aš abstrahuojuosi nuo
* Šitaip įrodoma, kad pagavos sintezė, kuri yra empirinė, būtinai turi
derėti su apercepcijos sinteze, kuri yra intelektinė ir visiškai a priori
glūdi kategorijoje. Tas pats spontaniškumas, kuris pirmuoju atveju
vadinamas vaizduote, o antruoju - intelektu, susieja stebėjimo įvai
rovę.
156
savo vidinio stebėjimo pastovios formos — laiko,

p r i e ž a s t i e s kategorija, kuria aš, taikydamas
ją savo juslumui, v i s a , k a s v y k s t a , a p i b r ė
ž i u l a i k e a p s k r i t a i p a g a l jo s a n t y k į .
Vadinasi, tokio vyksmo pagava, taigi ir pats vyks
mas, kaip galimas suvokimas, subordinuotas p a -
d a r i n i ų i r p r i e ž a s č i ų s a n t y k i o sąvo
kai; taip yra ir visais kitais atvejais.
•k k k
Kategorijos yra sąvokos, a priori priskirian

čios dėsnius reiškiniams, tad ir gamtai kaip visų
reiškinių visumai (natūra materialiter spectata).
Kadangi kategorijos neišvedamos iš gamtos ir ne
seka ja kaip pavyzdžiu (nes tada jos būtų empi
rinės), tai kyla klausimas, kaip suprasti tai, kad
gamta turi sekti kategorijomis, t. y. kaip katego
rijos gali a priori apibrėžti gamtos įvairovės ryšį,
neišvesdam os jo iš gamtos. Si mįslė išsprendžia
ma taip.
Tai, kad gamtos reiškinių dėsniai turi atitikti
intelektą ir jo formą, t. y. jo sugebėjimą a priori
susieti įvairovę apskritai, nė kiek ne keisčiau negu
tai, kad patys reiškiniai turi atitikti apriorinio jus
linio stebėjimo formą. Juk dėsniai lygiai taip pat
neegzistuoja reiškiniuose, bet egzistuoja tik santy
kyje su subjektu, kuriame glūdi reiškiniai, kiek jis
turi intelektą, kaip reiškiniai egzistuoja ne patys
savaime, bet tik santykyje su ta pačia esybe, kiek
jai būdingas juslumas. Daiktams patiems savaime
dėsningumas būtinai būtų būdingas ir už juos pa
žįstančio intelekto. Tačiau reiškiniai tėra daiktų,
apie kuriuos lieka nežinoma, kokie jie gali būti
patys savaime, vaizdiniai. Būdami tik vaizdiniai,
jie nepaklūsta jokiam ryšio dėsniui, išskyrus tą,
kurį nustato sugebėjimas susieti. Juslinio stebimo
157
įvairovę susieja vaizduotė, kuri savo intelektinės

sintezės vienumu priklauso nuo intelekto, o nuo
juslumo —pagavos įvairove. Kadangi nuo pagavos
sintezės priklauso kiekvienas galimas suvokimas,
o pati ši empirinė sintezė priklauso nuo transcen
dentalinės sintezės, taigi nuo kategorijų, tai visi
galimi suvokimai, vadinasi, ir visa, kas tik gali
pasiekti empirinę sąmonę, t. y. visi gamtos reiš
kiniai, savo ryšiu turi paklusti kategorijoms, nuo
kurių gamta (tik kaip gamta apskritai) turi pri
klausyti kaip nuo jos būtino dėsningumo pirminio
pagrindo (kaip natura formaliter spectata) Tačiau
ir grynasis intelektas, kaip sugebėjimas, neįsten
gia vien tik kategorijomis reiškiniams a priori
priskirti daugiau dėsnių, išskyrus tuos, kuriais
remiasi g a m t a a p s k r i t a i kaip reiškinių dės
ningumas erdvėje ir laike. Specialūs dėsniai, ka
dangi jie liečia empiriškai apibrėžtus reiškinius,
n e g a l i b ū t i i š t i s a i i š v e s t i iš kategorijų,
nors jie visi joms paklūsta. Specialiems dėsniams
a p s k r i t a i pažinti reikalingas patyrimas; bet
apie patyrimą apskritai ir apie tai, kas gali būti
pažinta kaip patyrimo objektas, moko vien tik mi
nėtieji aprioriniai dėsniai.
§ 27. Šios intelektinių sąvokų dedukcijos

rezultatas
Jokio objekto mes negalime m ą s t y t i kitaip,

kaip tik kategorijomis; jokio mąstomo objekto mes
negalime p a ž i n t i kitaip, kaip stebimais, atitin
kančiais tas sąvokas. Visi mūsų stebimai yra jusli
niai, ir šis pažinimas, kiek jo objektas duotas, yra
empirinis. Bet empirinis pažinimas yra patyrimas.
Vadinasi, m e s g a l i m e a p r i o r i š k a i p a -
158
žinti vien tik galimo patyrim o ob jek

t us *.
Bet nors šis pažinimas apribotas tik patyrimo
objektais, vis dėlto ne visa paimta iš patyrimo:
tiek grynieji stebiniai, tiek grynosios intelektinės
sąvokos yra pažinimo elementai, a priori esantys
mumyse. Yra tik du keliai, kuriais einant galima
mąstyti patyrimo ir jo objektų sąvokų b ū t i n ą
atitikimą: arba patyrimas šias sąvokas daro gali
mas, arba šios sąvokos daro galimą patyrimą. Dėl
kategorijų (ir grynojo juslinio stebėjimo), tai joms
pirmojo kelio nėra, nes kategorijos yra apriori
nės sąvokos, taigi nepriklausančios nuo patyrimo
(teigti jų empirinę kilmę būtų savotiškas generatio
aeąuivoca). Vadinasi, lieka tik antrasis kelias (tar
si grynojo proto e p i g e n e z ė s sistema), būtent
kad kategorijose iš intelekto pusės glūdi kiekvieno
patyrimo apskritai galimybės pagrindai. Tačiau
kaip jos patyrimą padaro galim ą ir kokius jo ga
limybės pagrindinius teiginius teikia, taikomos
reiškiniams, - tai bus plačiau išdėstyta kitame
skyriuje apie sprendimo galios transcendentalinį
taikymą.
Jei kas pasiūlytų dar tarpinį kelią tarp nurody
tų dviejų vienintelių galimų kelių, būtent kad ka
tegorijos nebūtų nei s a v a i m i n g a i m ą s t o m i
pirmieji aprioriniai mūsų pažinimo principai, nei
perimti iš patyrimo, o būtų tik nuo pat mūsų eg-
* Kad ko nors pirma laiko nesutrikdytų nerimą keliančios nepalan

kios šio teiginio išvados, aš noriu tik priminti, kad m ą s t y m e ka
tegorijų neriboja mūsų juslinio stebėjimo sąlygos, jos turi neribotą
taikymo sritį, ir tik tam, ką mes mąstome, p a ž i n t i , objektui api
brėžti reikalingas stebėjimas. Jei nėra stebėjimo, mintis apie objektą
vis dėlto dar visada gali turėti teisingų ir naudingų išvadų subjekto
p r o t o t a i k y m u i , bet kadangi šis taikymas ne visada nukreiptas
į objekto apibrėžimą, taigi į pažinimą, o nukreiptas taip pat į subjekto
ir jo valios apibrėžimą, tai čia jis dar nenagrinėjamas.
159
zistavimo pradžios mums įgimti subjektyvūs mąs

tymo polinkiai, mūsų kūrėjo taip sutvarkyti, kad
jų taikymas tiksliai atitiktų gamtos dėsnius, kurių
laikosi patyrimas (tam tikra grynojo proto p r e -
f o r m a c i j o s s i s t e m o s rūšis), - tai lemiamas
argumentas prieš minėtąjį tarpinį kelią (be to, kad
laikantis tokios hipotezės nematyti ribos, iki ku
rios galima prielaida apie iš anksto nustatytus po
linkius busimiesiems sprendiniams) yra tas, kad
tokiu atveju kategorijos stokotų b ū t i n u m o , iš
esmės būdingo jų sąvokai. Juk, pavyzdžiui, priežas
ties sąvoka, išreiškianti padarinio būtinumą esant
numatytai sąlygai, būtų klaidinga, jei ji remtųsi tik
bet kokiu mums įgimtu subjektyviu būtinumu su
sieti tam tikrus empirinius vaizdinius pagal tokią
santykio taisyklę. Tada aš negalėčiau pasakyti, kad
objekte padarinys susijęs su priežastimi (t. y. būti
nai), bet turėčiau sakyti, kad aš esu taip sudarytas,
jog šiuos vaizdinius galiu mąstyti susietus tik taip,
o ne kitaip. Sitai kaip tik ir yra tai, ko skeptikas
labiausiai pageidauja, nes tada bet kuri mūsų įž
valga, paremta tariama objektyvia mūsų sprendi
nių reikšme, yra ne kas kita, kaip gryna regimybė,
ir netrūktų žmonių, kurie patys nepripažintų šio
subjektyvaus būtinumo (kurį reikia pajusti); bent
jau su niekuo nebūtų galima ginčytis dėl to, kas pri
klauso tik nuo subjekto organizacijos.
Glausta šios dedukcijos

santrauka
Ji yra grynųjų intelektinių sąvokų (ir kartu bet
kokio apriorinio teorinio pažinimo) pateikimas kaip
patyrimo galimybės principų, patyrimą traktuo
jant kaip reiškinių a p i b r ė ž i m ą erdvėje ir laike
160
a p s k r i t a i , o šį apibrėžimą pagaliau išvedant iš

apercepcijos p r a d i n i o sintetinio vienumo, kaip
intelekto formos erdvės ir laiko - pradinių juslumo
formų —atžvilgiu, principo.
•k k k
Skirstyti į paragrafus aš manau esant reika

linga tik iki šios vietos, nes čia mes nagrinėjome
pradines sąvokas. Dabar, kai mes norime parodyti
jų taikymą, reikia dėstyti rišliai, be pertrūkių, ne
skirstant į paragrafus.
Transcendentalinės analitikos
ANTRA KNYGA
PAGRINDINIŲ TEIGINIŲ
ANALITIKA
Bendroji logika sudaryta pagal planą, visiškai

tiksliai sutampantį su aukštesniųjų pažintinių su
gebėjimų skirstymu. Šie sugebėjimai yra: i n t e
l e k t a s , s p r e n d i m o g a l i a ir p r o t a s . Dėl
to šis mokslas savo analitikoje aiškina s ą v o k a s ,
s p r e n d i n i u s ir s a m p r o t a v i m u s kaip tik
pagal tų sielos galių, kurios aprėpiamos plačiu in
telekto apskritai pavadinimu, funkcijas ir tvarką.
Kadangi minėtoji grynai formalioji logika abs-
trahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio (nesvar
bu, ar jis būtų grynasis, ar empirinis) ir tiria tik
mąstymo (diskursyvaus pažinimo) apskritai for
mą, tai savo analitinėje dalyje ji gali apimti taip
pat proto, kurio forma paklūsta saviems tvirtiems
nuostatams, kanoną. Šiuos nuostatus galima
įžvelgti a priori, vien tik suskaidant proto veiks
mus į jų sudedamąsias dalis, nenagrinėjant čia
taikomo žinojimo savitos prigimties.
Transcendentalinė logika, apsiribojanti apibrėž
tu turiniu, būtent tik grynosiomis apriorinėmis ži
niomis, negali laikytis šio bendrosios logikos skirs
tymo. Juk paaiškėja, kad t r a n s c e n d e n t a l i
n i s p r o t o t a i k y m a s visai neturi objektyvios
reikšmės, taigi nepriklauso t i e s o s l o g i k a i ,
t. y. analitikai, bet, kaip r e g i m y b ė s l o g i k a ,
reikalingas atskiros mokyklinės sistemos dalies,
vadinamos transcendentaline d i a l e k t i k a .
162
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: TE IG IN IŲ A N A LITIK A
Atitinkamai intelektas ir sprendimo galia

transcendentalinėje logikoje turi savą objektyviai
galiojančio, t. y. teisingo, taikymo kanoną ir, vadi
nasi, priklauso jos analitinei daliai. Tačiau protas,
bandydamas pasakyti apie objektus ką nors a prio
ri ir pažinimą išplėsti už galimo patyrimo ribų, yra
visiškai d i a l e k t i š k a s , ir jo regimybe paremti
teiginiai niekaip netelpa į kanoną, tačiau jis turi
įeiti į analitiką.
Tad p a g r i n d i n i ų t e i g i n i ų a n a l i t i k a
s p r e n d i m o g a l i a i bus tik kanonas, kuris
ją moko taikyti reiškiniams intelektines sąvokas,
apimančias apriorinių taisyklių sąlygą. Todėl, tir
damas tikruosius i n t e l e k t o p a g r i n d i n i u s
t e i g i n i u s , aš vartosiu pavadinimą „ s p r e n d i
mo g a l i o s d o k t r i n a “, kuris tiksliau išreikš
mano uždavinį.
Įvadas
APIE TRANSCENDENTALINĘ SPRENDIMO

GALIĄ APSKRITAI
Jei intelektas apskritai aiškinamas kaip sugebė

jimas nustatyti taisykles, tai sprendimo galia yra
sugebėjimas s u b o r d i n u o t i taisyklėms, t. y.
skirti, ar kas nors paklūsta duotajai taisyklei (casus
datae legis), ar ne. Bendrojoje logikoje visai nėra ir
negali būti jokių nuostatų sprendimo galiai. Kadan
gi ji a b s t r a h u o j a s i n u o p a ž i n i m o b e t
k o k i o t u r i n i o , tai jai nelieka nieko kita, kaip
uždavinys analitiškai aiškinti vien tik sąvokoms,
sprendiniams ir samprotavimams būdingą pažini
mo formą ir tuo nustatyti intelekto bet kokio tai
kymo formalias taisykles. Jei ji panorėtų apskritai
163
parodyti, kaip šioms taisyklėms subordinuoti, t. y.

skirti, ar kas nors yra joms pavaldų, ar ne, tai šitai
būtų galima atlikti ne kitaip, kaip vėl taisykle. Bet
taisyklė kaip tik dėl to, kad ji taisyklė, vėl reika
linga sprendimo galios pamokymo. Tad paaiškėja,
kad, nors intelektas sugeba pasimokyti iš taisyklių
ir jas perimti, vis dėlto sprendimo galia yra ypatin
gas gabumas, kurio negalima išmokti, kurį galima
tik lavinti. Todėl sprendimo galia yra vadinamojo
įgimto sumanumo specifinis bruožas, kurio trūku
mo negali atstoti jokia mokykla, nes nors mokykla
ir ribotam intelektui gali duoti ir tarsi įkalti kiek
tik nori taisyklių, pasiskolintų iš svetimos sampra
tos, tačiau sugebėjimas teisingai jomis naudotis
turi būti būdingas pačiam mokiniui, ir jei nėra šios
gamtos dovanos, tai jokios taisyklės, kurios jam šiuo
tikslu būtų skirtos, neapsaugotų jo nuo klaidingo
jų taikymo*. Todėl gydytojas, teisėjas ar politikas
savo galvoje gali turėti tiek daug puikių patologi
jos, teisės ar politikos taisyklių, kad jis pats savo
srityje gali būti nuodugnus mokytojas, ir vis dėlto
jas taikydamas lengvai gali suklysti arba dėl to, kad
jam trūksta prigimtinės sprendimo galios (nors ne
intelekto) ir nors jis įžvelgia bendrybę in abstracto,
bet negali atskirti, ar jai priklauso duotasis atvejis
in concreto, arba ir dėl to, kad tokiam sprendimui
jis nepakankamai parengtas pavyzdžių ir realios
veiklos. Vienintelė ir didelė pavyzdžių nauda yra
ta, kad jie miklina sprendimo galią. O intelekto
* Sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu,

ir nuo šio negalavimo niekuo negalima pagelbėti. Buka arba ribota
galva, kuriai trūksta tik deramo lygio intelekto ir savų sąvokų, mo
kydamasi gali pasiekti gana daug, netgi mokslingumo. Bet kadangi
tokiu atveju paprastai trūksta sprendimo galios (secunda Petri60), tai
nėra nieko neįprasta sutikti labai mokytus vyrus, kurie, taikydami
savo mokslą, dažnai išsiduoda turį šį nepataisomą trūkumą.
164
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: T E IG IN IŲ A N A LITIK A
įžvalgos teisingumui ir tikslumui jie paprastai vei

kiau padaro tam tikrą žalą, nes jie tik retai kada
adekvačiai atitinka taisyklės sąlygą (kaip casus in
terminis) ir, be to, jie dažnai susilpnina intelekto
pastangą gerai suprasti taisykles jų bendra forma
ir nepriklausomai nuo atskirų patyrimo aplinkybių
ir todėl galų gale įpratina taisykles vartoti veikiau
kaip formules, o ne kaip pagrindinius teiginius. Tad
pavyzdžiai yra sprendimo galios atramos61, be ku
rių niekada negali apsieiti tas, kuriam trūksta šio
įgimto gabumo.
B e n d r o j i l o g i k a sprendimo galiai negali
teikti jokių nuostatų, tačiau t r a n s c e n d e n t a
l i n ė j e l o g i k o j e yra visai kitaip, netgi atrodo,
kad jos tiesioginis uždavinys yra apibrėžtomis tai
syklėmis pataisyti ir įtvirtinti sprendimo galią tai
kant grynąjį intelektą. Juk filosofija, kaip mokslas,
išplečiantis grynųjų apriorinių intelekto žinių sritį,
atrodo visai nereikalinga arba veikiau netinkama,
nes visais ligšioliniais tokio pobūdžio bandymais
vis dėlto pasiekta mažai arba ir nieko nepasiekta;
tačiau kaip kritika, užkertanti kelią sprendimo ga
lios suklydimams (lapsus judicii) taikant nedauge
lį mūsų grynųjų intelektinių sąvokų, filosofija visu
savo įžvalgumu ir mokėjimu tirti atlieka savo pa
skirtį (nors šiuo atveju jos nauda tik negatyvi).
Transcendentalinės filosofijos savitumas yra tai,
kad, be taisyklių (arba veikiau taisyklių bendrųjų
sąlygų), duotų grynosiomis intelekto sąvokomis, ji
kartu gali a priori nurodyti atvejį, kuriam šios tai
syklės turi būti taikomos. Tokio jos pranašumo šiuo
požiūriu, palyginti su visais kitais pamokančiais
mokslais (išskyrus matematiką), priežastis kaip tik
ta, kad ji nagrinėja sąvokas, kurios su savo objek
tais turi būti susijusios a priori, taigi jų objektyvios
reikšmės negalima įrodyti a posteriori, nes toks
165
įrodymas visai neliestųjų vertingumo. Kartu trans

cendentalinė filosofija bendrais, bet pakankamais
požymiais turi nurodyti sąlygas, kuriomis objektai
gali būti duoti pagal tas sąvokas; priešingu atveju
tos sąvokos neturėtų jokio turinio, taigi būtų tik lo
ginės formos, o ne grynosios intelektinės sąvokos.
Š ią s p r e n d i m o galios tr a n sc e n
d e n t a l i n ę d o k t r i n ą sudarys du skyriai:
p i r m a j a m e nagrinėjama juslinė sąlyga, tik ku
riai esant gali būti taikomos grynosios intelektinės
sąvokos, t. y. grynojo intelekto schemiškumas; a n -
t r a j a m e skyriuje nagrinėjami sintetiniai spren
diniai, kurie šiomis sąlygomis a priori išplaukia iš
grynųjų intelektinių sąvokų ir a priori pagrindžia
visas kitas žinias, t. y. nagrinėjami grynojo inte
lekto pagrindiniai teiginiai.
Sprendimo galios transcendentalinės doktrinos

(arba pagrindinių teiginių analitikos)
pirmas skyrius
A P IE G R Y N Ų J Ų IN T E L E K T IN IŲ
SĄ V O K Ų S C H E M IŠ K U M Ą
Objektą subordinuojant sąvokai, objekto vaizdi

nys ir sąvoka visada turi būti v i e n a r ū š i a i , t. y.
sąvoka turi apimti tai, kas įsivaizduojama jai su
bordinuojamame objekte, nes kaip tik šią reikšmę
turi pasakymas „objektas a p i m a m a s sąvoka“.
Antai empirinė l ė k š t ė s sąvoka yra vienarūšė su
grynąja geometrine s k r i t u l i o sąvoka, nes aps
kritumą, mąstomą pirmąja sąvoka, galima stebėti
antrąja sąvoka.
Bet grynosios intelektinės sąvokos visai nevie-
narūšės su empiriniais (ir apskritai jusliniais) ste-
166
biniais ir niekada negali būti aptinkamos jokiame

stebėjime. Kaipgi galimas stebim ų s u b o r d i n a -
v i m a s grynosioms intelektinėms sąvokoms, t. y.
kategorijų t a i k y m a s reiškiniams, jei vis dėlto
niekas nesakys, kad kategorija, pavyzdžiui, prie
žastingumas, gali būti stebima ir juslėmis ir glūdi
reiškinyje? Sis toks natūralus ir svarbus klausimas
yra tikroji priežastis, dėl kurios būtina sprendimo
galios transcendentalinė doktrina, turinti parody
ti, kaip g r y n o s i o s i n t e l e k t i n ė s s ą v o k o s
gali būti taikomos reiškiniams apskritai. Visuose
kituose moksluose, kur sąvokos, kuriomis objektas
mąstomas bendru pavidalu, ne taip skiriasi nuo
sąvokų, kurios objektą vaizduoja in concreto, koks
jis duotas, ir yra ne tokios vienarūšės su jomis, pir
mųjų sąvokų taikymo antrosioms specialus nagri
nėjimas nereikalingas.
Aišku, kad turi egzistuoti kažkas trečia, viena-
rūšiška su kategorija ir, kita vertus, vienarūšiška
su reiškiniais, kas įgalina kategorijas taikyti reiš
kiniams. Sis tarpinis vaizdinys turi būti grynasis
(neturintis nieko empiriška) ir vis dėlto i n t e l e k
t i n i s , o kita vertus, j u s l i n i s . Kaip tik tokia
yra t r a n s c e n d e n t a l i n ė s c h e m a .
Intelektinė sąvoka apima įvairovės apskritai
grynąjį sintetinį vienumą. Laikas, kaip vidinio
jutimo įvairovės, taigi visų vaizdinių, susiejimo
formali sąlyga, a priori apima grynojo stebėjimo
įvairovę. Transcendentalinis laiko apibrėžimas
vienarūšis su kategorija (kuri sudaro jo vienumą)
ta prasme, kad jis yra b e n d r o pobūdžio ir re
miasi apriorine taisykle. Kita vertus, šis apibrė
žimas vienarūšis su r e i š k i n i u ta prasme, kad
l a i k a s glūdi kiekviename empiriniame įvairo
vės vaizdinyje. Dėl to pasidaro galima kategorijas
taikyti reiškiniams remiantis transcendentaliniu
167
laiko apibrėžimu, kuris, kaip intelektinių sąvokų

schema, tarpininkauja reiškinius subordinuojant
kategorijoms.
Po to, kas buvo parodyta kategorijų dedukcijoje,
reikia tikėtis, kad niekas neims abejoti spręsdamas
klausimą, ar šios grynosios intelektinės sąvokos
taikomos tik empiriškai, ar ir transcendentaliai,
t. y. ar jos, kaip galimo patyrimo sąlygos, a prio
ri susijusios tik su reiškiniais, ar jas, kaip daiktų
apskritai galimybės sąlygas, taip pat galima tai
kyti ir objektams patiems savaime (neapsiribojant
mūsų juslumu). Mes matėme, kad sąvokos visiškai
negalimos ir negali turėti jokios reikšmės, jeigu
arba joms pačioms, arba bent jau jas sudarantiems
elementams neduotas objektas, taigi jos visai ne
gali būti susijusios su daiktais pačiais savaime
(nepriklausomai nuo to, ar jie gali būti mums duo
ti ir kaip); be to, matėme, kad vienintelis būdas,
kuriuo objektai mums duoti, yra mūsų juslumo
modifikacija; pagaliau, kad grynosiose apriorinėse
sąvokose, be intelekto funkcijos kategorijoje, dar
turi a priori būti formalios juslumo (būtent vidinio
jutimo) sąlygos, apimančios bendrąją sąlygą, tik
kuriai esant kategoriją galima taikyti kokiam nors
objektui. Šią formalią ir grynąją juslumo sąlygą,
kuria apribojamas intelektinės sąvokos taikymas,
mes vadinsime šios intelektinės sąvokos s c h e
m a , o būdą, kuriuo intelektas vartoja šias sche
mas, —grynojo intelekto s c h e m i š k u m u .
Pati savaime schema visada yra tik vaizduotės
produktas, bet kadangi vaizduotės sintezė apima
ne atskirą stebinį, o tik vienum ą juslumo apibrė
žime, tai schemą vis dėlto reikia skirti nuo vaizdo.
Antai jei aš dedu vieną po kito penkis ta šk u s........ ,
tai šitai yra skaičiaus penki vaizdas. Tačiau jei aš
mąstau tik skaičių apskritai, nesvarbu, ar tai bus
168
penki, ar šimtas, tai toks mąstymas yra veikiau

metodo, kuriuo viename vaizde pateikiama aibė
(pavyzdžiui, tūkstantis) pagal tam tikrą sąvoką,
vaizdinys, o ne pats vaizdas, kurį pastaruoju atve
ju aš vargu ar galiu apžvelgti ir lyginti su sąvoka.
Šį bendro būdo, kuriuo vaizduotė pateikia sąvokai
vaizdą, vaizdinį aš vadinu šios sąvokos schema.
Iš tikrųjų mūsų grynųjų juslinių sąvokų pagrin
dą sudaro ne objektų vaizdai, bet schemos. Tri
kampio apskritai sąvokos niekada neatitiktų joks
trikampio vaizdas, nes vaizdas nepasiektų sąvo
kos bendrumo, dėl kurio sąvoka galioja visiems tri
kampiams - statiesiems, smailiesiem s ir t. t., bet
visada apsiribotų tik šios sąvokos turinio dalimi.
Trikampio schema negali egzistuoti niekur kitur,
tik mintyje, ir ji yra vaizduotės sintezės taisyklė
grynųjų figūrų erdvėje atžvilgiu. Dar mažiau em
pirinei sąvokai adekvatus patyrimo objektas arba
jo vaizdas. Empirinė sąvoka visada betarpiškai su
sijusi su vaizduotės schema, kaip mūsų stebėjimo
apibrėžimo pagal tam tikrą bendrąją sąvoką taisy
kle. Šuns sąvoka žymi taisyklę, pagal kurią mano
vaizduotė gali škicuoti tam tikrą keturkojį gyvulį
bendrais bruožais, neribojama kokio nors vieninio
atskiro pavidalo, kurį man teikia patyrimas, arba
ir bet kokio galimo vaizdo, kurį galiu turėti in con-
creto. Šis mūsų intelekto schemiškumas reiškinių
ir pačių jų formų atžvilgiu yra žmogaus gelmėse
paslėptas menas, kurio tikruosius metodus mums
vargu ar kada pavyks atskleisti ir įminti gamtos
mįslę. Mes galime tik tiek pasakyti: v a i z d a s
yra kuriamosios vaizduotės empirinio sugebėjimo
produktas, o juslinių sąvokų (kaip figūrų erdvėje)
s c h e m a yra grynosios apriorinės vaizduotės pro
duktas ir tarsi monograma; pirmiausia dėl sche
mos ir pagal ją tampa galimi vaizdai, bet su sąvoka
169
jie visada turi būti susiję tik per schemą, kurią

žymi, ir patys savaime jie nevisiškai sutampa su
sąvoka. O grynosios intelektinės sąvokos schema
yra kažkas, ko negalima laikyti vaizdu, ji yra tik
grynoji sintezė, atliekama pagal vienumo taisy
klę remiantis sąvokomis apskritai, kurią išreiškia
kategorija62; ji yra transcendentalinės vaizduotės
produktas, liečiantis vidinio jutimo apskritai api
brėžimą pagal jo formos (laiko) sąlygas visų vaiz
dinių atžvilgiu, kiek jie turi būti a priori susieti
viena sąvoka pagal apercepcijos vienumą.
Nesustodami prie sausos ir nuobodžios to, kas
reikalinga grynojo intelekto sąvokų apskritai
transcendentalinėms schemoms, analizės, mes
verčiau šias schemas išdėstysime pagal kategorijų
tvarką ir ryšium su jomis.
Išoriniam jutimui visų dydžių ( ąuantorum )
grynasis vaizdas yra erdvė, o visų jutimų objektų
apskritai grynasis vaizdas yra laikas. O k i e k y
b ė s (iąuantitatis), kaip intelekto sąvokos, grynoji
s c h e m a yra s k a i č i u s —vaizdinys, apimantis
nuoseklų vieneto pridėjimą prie vieneto (vienarū
šio). Tad skaičius yra ne kas kita, kaip vienarūšio
stebėjimo apskritai įvairovės sintezės vienumas,
atsirandantis dėl to, kad stebimo pagava aš suku
riu patį laiką.
Realybė grynojoje intelektinėje sąvokoje yra tai,
kas atitinka pojūtį apskritai, taigi tai, kieno sąvoka
pati savaime nurodo būtį (laike); neigimas yra tai,
kieno sąvoka atvaizduoja nebūtį (laike). Vadinasi,
būties ir nebūties priešpriešą sudaro to paties laiko —
kaip užpildyto arba tuščio laiko - skirtumas. Ka
dangi laikas tėra stebėjimo forma, taigi objektų kaip
reiškinių stebėjimo forma, tai visų objektų kaip daik
tų pačių savaime transcendentalinė materija (daik
tiškumas, realybė) bus tai, kas reiškiniuose atitinka
170
pojūtį. Bet kiekvienam pojūčiui būdingas laipsnis

arba dydis, kuriuo jis gali tą patį laiką t. y. vidinį
jutimą objekto to paties vaizdinio atžvilgiu, daugiau
ar mažiau užpildyti iki pat jo virtimo nieku (= 0 =
negatio). Todėl yra santykis ir ryšys tarp realybės ir
neigimo arba veikiau perėjimas nuo vieno prie kito,
kuris kiekvieną realybę įgalina pateikti kaip dydį; o
realybės, kaip ko nors, kiek tai užpildo laiką kieky
bės schema yra kaip tik šis tolydus ir vienodas kieky
bės kūrimas laike, kai nuo tam tikrą laipsnį turinčio
pojūčio laipsniškai leidžiamasi iki jo išnykimo arba
nuo jo neigimo laipsniškai kylama prie jo dydžio.
Substancijos schema yra to, kas realu, pastovu
mas laike, t. y. įsivaizdavimas kaip laiko empirinio
apibrėžtumo substrato apskritai, kuris, vadinasi,
išlieka, kai visa kita kinta. (Praeina ne laikas, bet
to, kas kinta, egzistavimas laike. Vadinasi, la ik ą
kuris pats nekinta ir išlieka, reiškinyje atitinka
tai, kas egzistuodamas nekinta, t. y. substancija,
ir tik jos atžvilgiu galima apibrėžti reiškinių nuo
seklumą laike ir jų vienalaikį egzistavimą.)
Daikto apskritai priežasties ir priežastingumo
schema yra tai, kas realu, po ko, kada tik šitai ta
riama esant, visada eina kažkas kita. Tad šią sche
mą sudaro įvairovės nuoseklumas, kiek jis subor
dinuotas taisyklei.
Bendravimo (sąveikos), arba substancijų abipu
sio priežastingumo jų akcidencijų atžvilgiu, sche
ma yra vienos substancijos apibrėžtumų egzista
vimas vienu metu su kitos substancijos apibrėžtu
mais pagal bendrą taisyklę.
Galimybės schema yra įvairių vaizdinių sinte
zės derėjimas su laiko apskritai sąlygomis (pavyz
džiui, priešybės viename daikte gali būti ne kartu,
bet tik eiti viena po kitos), vadinasi, ši schema yra
daikto vaizdinio kokiu nors laiku apibrėžimas.
171
Tikrumo schema yra egzistavimas apibrėžtu

laiku.
Būtinumo schema yra objekto egzistavimas bet
kuriuo laiku.
Iš viso to matyti, kad kiekvienos kategorijos
schema apima ir įgalina atvaizduoti: kiekybės sche
ma - paties laiko sukūrimą (sintezę) nuoseklia
objekto pagava; kokybės schema - pojūčio (suvoki
mo) ir laiko vaizdinio sintezę, arba laiko užpildymą;
santykio schema - suvokimų tarpusavio santykį
bet kuriuo laiku (t. y. pagal apibrėžimo laike taisy
klę); pagaliau, modalumo ir jo kategorijų schema -
patį laiką kaip objekto apibrėžimo pagal tai, ar jis
priklauso ir kaip priklauso laikui, atitikmenį. To
dėl schemos yra ne kas kita, kaip aprioriniai l a i
k o a p i b r ė ž i m a i pagal taisykles, ir, taikant
jas visiems galimiems objektams pagal kategorijų
tvarką, jos apima l a i k o e i l ę , l a i k o t u r i n į ,
l a i k o t v a r k ą ir, pagaliau, l a i k o v i s u m ą .
Iš to aišku, kad intelekto schemiškumas dėl
vaizduotės transcendentalinės sintezės yra ne kas
kita, kaip visos stebėjimo įvairovės vidiniame ju
time vienumas ir netiesiogiai - apercepcijos kaip
funkcijos, atitinkančios vidinį jutimą (imlumą),
vienumas. Vadinasi, grynųjų intelektinių sąvo
kų schemos yra teisingos ir vienintelės sąlygos,
sukuriančios šių sąvokų santykį su objektu, taigi
r e i k š m ę ; ir todėl kategorijos galų gale negali būti
taikomos kitaip, kaip tik empiriškai, nes jos tinka
tik tam, kad, remdamosi a priori būtino vienumo
pagrindais (dėl būtino visos sąmonės suvienijimo
pradinėje apercepcijoje), reiškinius subordinuotų
bendrosioms sintezės taisyklėms ir tuo jas padarytų
tinkamas visiškam susiejimui viename patyrime.
Bet kiekviename galimame patyrime, kaip vi
sumoje, glūdi visos mūsų žinios, ir transcendenta-
172
linę tiesą, ankstesnę už bet kurią empirinę tiesą

ir darančią ją galimą, sudaro bendras santykis su
šiuo patyrimu.
Tačiau taip pat krinta į akis tai, kad, nors pir
miausia juslumo schemos realizuoja kategorijas,
vis dėlto jos ir apsiriboja jomis, t. y. apsiriboja są
lygomis, esančiomis už intelekto (būtent juslume).
Todėl schema iš esmės tėra fenomenas arba jus
linė objekto sąvoka, atitinkanti kategoriją (N u
m e r u s ėst ąuantitas phaenomenon, s e n s a t i o
realitasphaenomenon, c o n s t a n s etperdurabile
rerum substantia phaenomenon — a e t e r n i t a s
necessitas phaenomenon etc.). Jei mes pašalinsime
apribojančią sąlygą, tai, atrodo, išplėšime anks
čiau buvusią ribotą sąvoką; antai kategorijos savo
grynąja reikšme, be jokių juslumo sąlygų, turėtų
galioti daiktams apskritai, k o k i e j i e y r a , o
jų schemos juos pateikia tik tokius, k o k i e j i e
r e i š k i a s i , vadinasi, kategorijos turi nuo jokių
schemų nepriklausomą ir daug platesnę reikšmę.
Iš tikrųjų ir pašalinus visas juslumo sąlygas gry
nosios intelektinės sąvokos, žinoma, išsaugo savo
reikšmę, bet tik loginę - žyminčią tik patį vaiz
dinių vienumą, tačiau pastarieji neturi jokio juos
atitinkančio objekto, taigi neturi ir reikšmės, ga
linčios pateikti objekto sąvoką. Pavyzdžiui, subs
tancija, pašalinus juslinį pastovumo apibrėžimą,
reikštų tik kažką, kas gali būti mąstomas kaip su
bjektas (negalėdamas būti niekieno predikatas). Iš
šio vaizdinio aš nieko negaliu išgauti, nes jis man
visai nenurodo, kokius apibrėžtumus turi daiktas,
kurį reikia laikyti tokiu pirmuoju subjektu. Tad
kategorijos be schemų tėra intelekto sąvokinės
funkcijos, bet jos neatvaizduoja jokio objekto. Šią
reikšmę jos gauna iš juslumo, kuris realizuoja in
telektą, kartu jį apribodamas.
173

(arba pagrindinių teiginių analitikos)
antras skyrius
V IS Ų G R Y N O J O IN T E L E K T O
P A G R IN D IN IŲ T E IG IN IŲ SIS T E M A
Ankstesniame skyriuje transcendentalinę spren

dimo galią mes tyrėme išimtinai bendrųjų sąlygų,
vien tik kurioms esant ji turi teisę grynąsias inte
lektines sąvokas taikyti sintetiniuose sprendiniuo
se, požiūriu. Dabar mūsų uždavinys —sistemiškai
išdėstyti sprendinius, kuriuos intelektas tikrai su
kuria a priori, būdamas toks kritiškai apdairus;
šiam tikslui mūsų kategorijų lentelė, be abejo, turi
būti natūralus ir patikimas vadovas, nes kaip tik
kategorijų santykis su galimu patyrimu turi suda
ryti visą grynąjį apriorinį intelektinį pažinimą, ir
todėl jų santykis su juslumu apskritai turi išsamiai
ir vienoje sistemoje išdėstyti visus intelekto taiky
mo transcendentalinius pagrindinius teiginius.
Aprioriniai pagrindiniai teiginiai taip vadinami
ne tik dėl to, kad juose glūdi kitų sprendinių pa
grindai, bet ir dėl to, kad jie patys negrindžiami
aukštesnėmis ir bendresnėmis žiniomis. Tačiau
ši savybė ne visada iškelia juos aukščiau už įro
dymą. Juk nors toliau nebūtų galima objektyviai
įrodinėti, - įrodymas veikiau sudaro jo objekto bet
kokio pažinimo pagrindą, —vis dėlto tai nekliudo
tam, kad būtų galima sukurti įrodymą iš subjekty
vių objekto apskritai pažinimo galimybės šaltinių,
maža to, toks įrodymas netgi būtų būtinas, nes
kitaip vis dėlto kiltų didžiausias įtarimas, jog šis
teiginys tėra gudrumu išgautas tvirtinimas.
Antra, mes apsiribosime tik tais pagrindiniais
teiginiais, kurie susiję su kategorijomis. Transcen-
174
dentalinės estetikos principai, pagal kuriuos erdvė ir

laikas yra visų daiktų, kaip reiškinių, galimybės są
lygos, kaip ir šių pagrindinių teiginių apribojimas -
jie negali būti priskirti daiktams patiems savai
me, —neįeina į mūsų užsibrėžtą tyrimo sritį. Šios
sistemos dalies nesudaro ir matematikos pagrindi
niai teiginiai, nes jie paimti tik iš stebėjimo, o ne iš
grynųjų intelektinių sąvokų. Tačiau kadangi jie vis
dėlto yra aprioriniai sintetiniai sprendiniai, tai jų
galimybei čia būtinai turi būti surasta vieta, tiesa,
ne tam, kad būtų įrodytas jų teisingumas ir apo-
diktinis tikrumas, —tokio įrodymo jie visai nereika
lingi, —bet tik kad būtų suprantama ir dedukuota
tokių akivaizdžių apriorinių žinių galimybė.
Bet mes taip pat turėsime kalbėti apie analiti
nių sprendinių pagrindinį teiginį ir priešpriešinti jį
sintetinių sprendinių pagrindiniam teiginiui, kurį
mes kaip tik tiriame, nes kaip tik šis priešprieši-
nimas sintetinių sprendinių teoriją išlaisvins nuo
bet kokių klaidų ir aiškiai mums parodys jų savitą
prigimtį.
Grynojo intelekto pagrindinių

teiginių sistemos
pirmas skirsnis
Apie visų analitinių sprendinių

aukščiausiąjį pagrindinį teiginį
Kad ir koks būtų mūsų pažinimo turinys ir kad
ir kaip jis santykiautų su objektu, vis dėlto ben
droji, nors tik negatyvi, visų mūsų sprendinių aps
kritai sąlyga yra tai, kad jie neprieštarautų patys
sau; priešingu atveju šie sprendiniai patys savai
me (ir nepriklausomai nuo jų objekto) yra niekas.
175
Bet net jei mūsų sprendinyje ir nėra prieštaravi

mo, jis vis dėlto gali sąvokas susieti ne taip, kaip
reikalauja objektas, arba ir taip, kad mes nei a pri
ori, nei a posteriori neturime jokio pagrindo, kuris
tokį sprendinį įteisintų, tad sprendinys, net jeigu
jame nėra jokių vidinių prieštaravimų, vis dėlto
gali būti klaidingas arba nepagrįstas.
Teiginys „Jokiam daiktui nebūdingas jam prieš
taraujantis predikatas“ vadinamas prieštaravimo
dėsniu ir yra bendras, nors tik negatyvus, bet ku
rios tiesos kriterijus; todėl jis priklauso tik logikai,
nes galioja žinioms tik kaip žinioms apskritai ne
priklausomai nuo jų turinio ir teigia, kad priešta
ravimas jas visiškai sugriauna ir panaikina.
Tačiau šį dėsnį galima taikyti ir pozityviai, t. y.
siekiant ne tik pašalinti klaidingumą ir suklydimą
(kiek jie kyla iš prieštaravimo), bet ir pažinti tiesą.
Jei s p r e n d i n y s a n a l i t i n i s , - jis gali būti
neigiamasis arba teigiamasis, - jo teisingum ą vi
sada turi būti galima pakankamai pažinti remian
tis prieštaravimo dėsniu, nes to, kas objekto paži
nime jau yra ir mąstoma kaip sąvoka, priešybė vi
sada teisingai neigiama, o pati sąvoka būtinai turi
būti tvirtinama objekto atžvilgiu, nes jos priešybė
objektui prieštarautų.
Todėl p r i e š t a r a v i m o d ė s n į mes taip pat
turime pripažinti visuotiniu ir visiškai pakankamu
b e t k o k i o a n a l i t i n i o p a ž i n i m o princi
pu; bet tuo ir apsiriboja jo, kaip pakankamo tiesos
kriterijaus, reikšmė ir tinkamumas. Tai, kad joks
pažinimas negali būti jam priešingas, savęs nesu
naikindamas, šį dėsnį, tiesa, padaro conditio sine
qua non, bet nepadaro jo mūsų pažinimo teisingu
mo apibrėžimo pagrindu. Kadangi čia mes turime
reikalą tik su mūsų pažinimo sintetine dalimi, tai
mes, tiesa, visada būsime apdairūs ir niekada ne-
176
sielgsime priešingai šiam neliečiamam dėsniui; bet

dėl šio pažinimo teisingumo, tai mes iš jo niekada
nelauksime kokio nors paaiškinimo.
Tačiau šiam garsiam, nors ir neturinčiam jokio
turinio ir grynai formaliam, pagrindiniam teiginiui
vis dėlto yra formuluotė, apimanti sintezę, kuri į
ją įvelta dėl neatsargumo ir visai be reikalo. For
muluotė skamba taip: „Neįmanoma, kad kas nors
k a r t u būtų ir nebūtų“. Jau nekalbant apie tai,
kad čia be reikalo pridėtas apodiktinis tikrumas
(vartojant žodį „ n e į m a n o m a “), kuris juk turi
būti savaime suprantamas iš dėsnio, šis dėsnis yra
paveiktas laiko sąlygos ir tarsi teigia: daiktas = A,
kuris yra koks nors = B, negali tuo pačiu metu būti
non B; bet paeiliui jis visiškai gali būti ir viena, ir
kita (ir B, ir non B). Pavyzdžiui, jaunas žmogus tuo
pačiu metu negali būti senas, bet tas pats žmogus
visiškai gali būti vienu metu jaunas, o kitu - ne
jaunas, t. y. senas. Tačiau prieštaravimo dėsnis,
kaip grynai loginis pagrindinis teiginys, savo tvir
tinimų visai neturi apriboti laiko santykiais; todėl
tokia formuluotė visai priešinga jo tikslui. Klaida
atsiranda tik dėl to, kad pirma daikto predikatas
atskiriamas nuo daikto sąvokos ir paskui su šiuo
predikatu susiejama jo priešybė; tai visada suke
lia prieštaravimą ne subjekto, bet tik jo predika
to, sintetiškai susijusio su subjektu, atžvilgiu, ir
būtent tik tada, jei pirmasis ir antrasis predikatai
priskiriami tuo pačiu metu. Jei aš sakau: „Neiš
silavinęs žmogus nėra išsilavinęs žmogus“, tai
privalau pridurti sąlygą „ t u o p a č i u m e t u “ ,
nes žmogus, neišsilavinęs vienu metu, visiškai
gali būti išsilavinęs kitu metu. Bet jei aš sakau:
„Nė vienas neišsilavinęs žmogus nėra išsilavinęs“,
tai teiginys yra analitinis, nes požymis (neišsila
vinimo) dabar įeina į subjekto sąvoką, ir tada šis
177
neigiamasis teiginys tampa aiškus betarpiškai iš

prieštaravimo dėsnio, nepriduriant sąlygos „t uo
p a č i u m e t u “ . Tai ir yra ta priežastis, dėl ku
rios aš anksčiau prieštaravimo dėsnio formuluotę
pakeičiau taip, kad ja būtų aiškiai išreikšta anali
tinio sprendinio prigimtis.

teiginių sistemos
antras skirsnis
Apie visų sintetinių sprendinių

aukščiausiąjį pagrindinį teiginį
Sintetinių sprendinių galimybės paaiškinimas

yra uždavinys, kurio bendroji logika visai nesiima ir
kurio netgi pavadinimo jai nereikia žinoti. Bet trans
cendentalinėje logikoje tai yra pats svarbiausias da
lykas ir netgi vienintelis, jei kalbama apie apriorinių
sintetinių sprendinių galimybę, taip pat apie jų ga
liojimo sąlygas ir apimtį. Atlikusi šį uždavinį, trans
cendentalinė logika gali visiškai pasiekti savo tikslą
būtent apibrėžti grynojo intelekto apimtį ir ribas.
Analitiniame sprendinyje aš laikausi duotosios
sąvokos, kad ką nors iš jos išgaučiau. Jei analitinis
sprendinys turi būti teigiamasis, tai aš šiai sąvo
kai priskiriu tik tai, kas ja jau buvo mąstoma; jei
jis turi būti neigiamasis, tai aš iš sąvokos pašali
nu tik jos pačios priešybę. O sintetiniuose spren
diniuose aš turiu išeiti už duotosios sąvokos ribų,
kad santykyje su ja ištirčiau kažką visai kita negu
tai, kas ja buvo mąstoma; todėl šis santykis nieka
da nėra nei tapatybės, nei prieštaravimo santykis,
ir, be to, iš paties teiginio negalima įžvelgti nei jo
teisingumo, nei klaidingumo.
178
Tad sutikus, jog reikia išeiti už duotosios są

vokos ribų norint ją sintetiškai palyginti su kita
sąvoka, reikia pripažinti, kad būtinas kažkoks tre
čias veiksnys, vien tik kuriame gali įvykti dviejų
sąvokų sintezė. Bet kas gi yra šis trečiasis veiks
nys kaip visų sintetinių sprendinių tarpininkas?
Jis tėra visuma, apimanti visus mūsų vaizdinius,
būtent vidinis jutimas ir jo apriorinė forma - laikas.
Vaizdinių sintezė remiasi vaizduote, o jų sintetinis
vienumas (reikalingas sprendiniui) —apercepcijos
vienumu. Taigi čia reikia ieškoti sintetinių spren
dinių galimybės, ir kadangi visuose šiuose trijuose
[veiksniuose] glūdi apriorinių vaizdinių šaltiniai,
tai juose reikia ieškoti ir grynųjų sintetinių spren
dinių galimybės; maža to, sintetiniai sprendiniai
dėl šių priežasčių, remiantis šiais pagrindais, da
rosi netgi būtini objektų pažinimui, pagrįstam iš
imtinai vaizdinių sinteze.
Jei pažinimas turi turėti objektyvų realumą,
t. y. būti susijęs su objektu ir turėti jo atžvilgiu
reikšmę ir prasmę, tai objektas turi būti kokiu
nors būdu pateiktas. Be šito sąvokos tuščios, ir
nors jomis mąstoma, bet iš tikrųjų šiuo mąstymu
nieko nepažįstama, o tik žaidžiama vaizdiniais.
Pateikti objektą, jei tik turimas omenyje ne tar-
piškas, bet betarpiškas pateikimas stebimu, reiš
kia ne ką kita, kaip objekto vaizdinį susieti su pa
tyrimu (tikruoju arba bent galimu). Netgi erdvė ir
laikas, kad ir kokios šios sąvokos yra grynos, t. y.
neturinčios jokio juslumo, ir kad ir kaip tikra, jog
jos yra sieloje visiškai a priori , vis dėlto netektų
objektyvaus galiojimo, prasmės ir reikšmės, jei
nebūtų parodytas jų būtinas taikymas patyrimo
objektams; maža to, jų vaizdinys tėra schema,
visada susijusi su atkuriamąja vaizduote, iškvie-
čiančia patyrimo objektus, be kurių šios sąvokos
179
neturėtų jokios reikšmės; ir taip yra su visomis

sąvokomis be išimties.
Tad p a t y r i m o g a l i m y b ė yra tai, kas vi
soms mūsų apriorinėms žinioms suteikia objektyvų
realumą. Bet patyrimas remiasi reiškinių sintetiniu
vienumu, t. y. sinteze pagal reiškinių objekto aps
kritai sąvokas, be kurios jis būtų netgi ne pažini
mas, o konglomeratas, sudarytas iš suvokimų, kurie
pagal perdėm sąryšingos (galimos) sąmonės taisy
kles netiktų jokiam kontekstui, taigi nederėtų ir su
transcendentaliniu ir būtinu apercepcijos vienumu.
Vadinasi, patyrimo pagrindą sudaro aprioriniai jo
formos principai, būtent reiškinių sintezei būdingo
vienumo bendrosios taisyklės, kurių, kaip būtinų
sąlygų, objektyvus realumas visada gali būti nuro
dytas patyrime, netgi patyrimo galimybėje. Bet už
šio santykio aprioriniai sintetiniai teiginiai visiškai
negalimi, nes juose nėra jokio trečiojo veiksnio, bū
tent nėra jokio objekto, kuriame jų sąvokų sintetinis
vienumas galėtų įrodyti savo objektyvų realumą.
Todėl nors apie erdvę apskritai arba apie pa
vidalus, kuriuos joje braižo kuriamoji vaizduotė,
mes tiek daug a priori žinome sintetiniuose spren
diniuose, kad tam mums tikrai nereikalingas joks
patyrimas, vis dėlto šis pažinimas tebūtų mani
puliavimas iliuzijomis, jei erdvė nebūtų laikoma
reiškinių, sudarančių išorinio patyrimo medžiagą,
sąlyga. Dėl to tie grynieji sintetiniai sprendiniai
susiję, nors tik tarpiškai, su galimu patyrimu arba
veikiau su pačia šia jo galimybe, ir vien tik ja re
miasi jų sintezės objektyvi reikšmė.
Kadangi patyrimas, kaip empirinė sintezė, savo
galimybe yra vienintelė pažinimo rūšis, suteikian
ti realumą bet kuriai kitai sintezei, tai, vadinasi,
šiai kitai sintezei, kaip aprioriniam pažinimui, tei
singumas (objekto atitikimas) būdingas tik dėl to,
180
kad joje nėra nieko daugiau, o tik tai, kas būtina

patyrimo apskritai sintetiniam vienumui.
Tad aukščiausiasis visų sintetinių sprendinių
principas yra toks: kiekvienas objektas subordi
nuotas stebėjimo įvairovės sintetinio vienumo ga
limame patyrime būtinoms sąlygoms.
Kaip tik šitaip aprioriniai sintetiniai sprendi
niai yra galimi, jei formalias apriorinio stebėjimo
sąlygas, vaizduotės sintezę ir jos būtiną vienumą
transcendentalinėje apercepcijoje mes priskiriame
galimam patyrimu pagrįstam pažinimui apskritai
ir sakome: p a t y r i m o apskritai g a l i m y b ė s
sąlygos kartu yra p a t y r i m o o b j e k t ų g a l i
m y b ė s sąlygos ir todėl turi objektyvią reikšmę
aprioriniame sintetiniame sprendinyje.

teiginių sistemos
trečias skirsnis
Visų grynojo intelekto sintetinių

pagrindinių teiginių sisteminis
išdėstymas
Kad apskritai yra kažkokie pagrindiniai teigi
niai - šitai reikia priskirti išimtinai grynajam in
telektui, kuris yra ne tik sugebėjimas nustatyti to,
kas vyksta, taisykles, bet ir pagrindinių teiginių
šaltinis, pagal kurį visa (kas tik gali mums reikštis
kaip objektas) būtinai paklūsta taisyklėms, nes be
jų reiškiniai niekada negalėtų teikti juos atitinkan
čio objekto pažinimo. Netgi gamtos dėsniai, jei jie
nagrinėjami kaip empirinio intelekto taikymo pa
grindiniai teiginiai, kartu yra būtinumo išraiška,
taigi verčia bent tarti esant apibrėžimą išplaukiantį
181
iš pagrindų, turinčių reikšmę a priori ir iki bet ko

kio patyrimo. Bet visi be išimties gamtos dėsniai su
bordinuoti aukštesniems intelekto pagrindiniams
teiginiams, kurie juos taiko tik atskiriems reiškinio
atvejams. Vadinasi, tik šie aukštesnieji intelekto
pagrindiniai teiginiai teikia sąvoką, kurioje glūdi
sąlyga ir tarsi taisyklės apskritai rodiklis, o patyri
mas teikia atvejį, paklūstantį taisyklei.
Iš esmės nėra pavojaus tik empirinius pagrin
dinius teiginius laikyti grynojo intelekto pagrindi
niais teiginiais, ir priešingai. Iš sąvokų išplaukian
tis būtinumas, kuris apibūdina grynojo intelekto
pagrindinius teiginius ir kurio nebuvimą lengva
pastebėti bet kuriame empiriniame teiginyje, kad
ir kokio bendro pobūdžio jis būtų, lengvai įgalina iš
vengti tokio supainiojimo. Bet yra grynųjų apriori
nių pagrindinių teiginių, kurių aš vis dėlto negalė
čiau priskirti specialiai grynajam intelektui, nes jie
išvesti ne iš grynųjų sąvokų, bet iš grynųjų stebimų
(nors ir tarpininkaujant intelektui), o intelektas yra
sugebėjimas sudaryti sąvokas. Tokie pagrindiniai
teiginiai aptinkami matematikoje, bet jų taikymas
patyrimui, taigi jų objektyvi reikšmė, ir netgi tokio
apriorinio sintetinio pažinimo galimybė (jo dedukci
ja) vis dėlto visada remiasi grynuoju intelektu.
Todėl savo pagrindinių teiginių sistemoje aš
nepradėsiu vardyti matematikos pagrindinių tei
ginių, bet į šią sistemą, žinoma, įtrauksiu tuos
pagrindinius teiginius, kurie a priori pagrindžia
matematikos pagrindinių teiginių galimybę ir
objektyvią reikšmę ir kurie dėl to turi būti laiko
mi matematikos pagrindinių teiginių principais;
jie n u o s ą v o k ų eina prie stebėjimo, o ne n u o
s t e b ė j i m o prie sąvokų.
Taikant grynąsias intelektines sąvokas gali
mam patyrimui, jų sintezės taikymas yra arba
182
m a t e m a t i n i s , arba d i n a m i n i s , nes jis lie

čia tik s t e b i n į , 0 kita vertus - reiškinio apskri
tai e g z i s t a v i m ą . Bet apriorinės stebėjimo są
lygos visiškai būtinos galimo patyrimo atžvilgiu,
o galimo empirinio stebėjimo objektų egzistavimo
sąlygos pačios savaime tėra atsitiktinės. Dėl to
matematinio taikymo pagrindiniai teiginiai bus
besąlygiškai būtini, t. y. apodiktiniai, o dinaminio
taikymo pagrindiniai teiginiai, nors jie taip pat
turės apriorinio būtinumo pobūdį, bet tik esant
empirinio mąstymo patyrime sąlygai, taigi tik tar-
piškai ir netiesiogiai; vadinasi, jiems nebūdingas
tas betarpiškas akivaizdumas (nors tai nekenkia
jų tikrumui bet kokio patyrimo atžvilgiu), kuris
būdingas matematinio taikymo pagrindiniams tei
giniams. Tačiau apie tai bus galima geriau spręsti
užbaigiant šią pagrindinių teiginių sistemą.
Kategorijų lentelė mums teikia visai natūralią
instrukciją, kaip sudaryti pagrindinių teiginių len
telę, nes jie vis dėlto yra ne kas kita, kaip katego
rijų objektyvaus taikymo taisyklės. Pagal tai visi
grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai yra:
1
stebėjimo
aksiomos,
2 3
suvokimo patyrimo
anticipacijos, analogij o s ,
4
empirinio mąstymo apskritai
postulatai.
Šiuos pavadinimus aš parinkau apdairiai, kad ne

liktų nepastebėti šių pagrindinių teiginių akivaizdu
mo ir taikymo skirtumai. Bet greitai paaiškės, kad
183
reiškinių akivaizdumo ir apriorinio apibrėžimo

pagal k i e k y b ė s ir k o k y b ė s kategorijas (jei
paisoma vien tik jų formos) atžvilgiu šių kategori
jų pagrindiniai teiginiai žymiai skiriasi nuo kitų
dviejų kategorijų pagrindinių teiginių tuo, kad
pirmiesiems būdingas intuityvus, o antriesiem s —
tik diskursyvus tikrumas, nors ir vieni, ir kiti gali
būti visiškai tikri. Todėl pirmuosius pagrindinius
teiginius aš vadinsiu m a t e m a t i n i a i s , o an
truosius - d i n a m i n i a i s * . Nesunku pastebėti,
kad čia aš turiu omenyje ne matematikos pagrin
dinius teiginius pirmuoju atveju ir ne bendrosios
(fizikinės) dinamikos pagrindinius teiginius an
truoju atveju, o tik grynojo intelekto pagrindinius
teiginius jų santykio su vidiniu jutimu (nepaisant
juo duotų vaizdinių skirtumo) atžvilgiu, dėl ku
rių atsiranda visų pagrindinių teiginių galim y
bė. Vadinasi, aš juos taip vadinu labiau jų ta i
kymo, o ne turinio požiūriu ir dabar pereinu prie
jų nagrinėjimo tokia tvarka, kokia jie pateikti
lentelėje.
* Kiekvienas j u n g i n y s (coniunctio) yra arba s u d ė t i s (com-

positio), arba r y š y s {nexus). Sudėtis yra įvairovės, kurios dalys
n e b ū t i n a i p r i k l a u s o v i e n a k i t a i , sintezė, pavyzdžiui,
du trikampiai, į kuriuos kvadratas padalytas įstrižainėmis, savaime
nebūtinai priklauso vienas kitam, tokia pati yra ir t o , k a s v i e *
n a r ū š i š k a visame tame, ką galima tirti m a t e m a t i š k a i ,
sintezė (savo ruožtu ši sintezė gali būti skirstoma į a g r e g a c i j o s
ir k o a l i c i j o s sintezę, iš kurių pirmoji apima e k s t e n s y v i u s ,
o antroji - i n t e n s y v i u s dydžius). Antroji junginio rūšis {nexus)
yra įvairovės sintezė, kiek įvairovės dalys b ū t i n a i v i e n a k i t a i
p r i k l a u s o , pavyzdžiui, akcidencija kokiai nors substancijai arba
padarinys priežasčiai, - taigi kiek jos, nors ir būdamos n e v i e n a -
r ū š ė s , vis dėlto pateikiamos kaip a priori susijusios. Šį junginį, ka
dangi jis nėra savavališkas, aš vadinu d i n a m i n i u dėl to, kad jis
liečia įvairovės e g z i s t a v i m o junginį (kuris savo ruožtu gali būti
skirstomas į f i z i n į - reiškinių tarpusavio junginį - ir m e t a f i z i
nį - jų junginį sugebėjime aprioriškai pažinti).
184
1. S t e b ė j i m o a k s i o m o s
Jų principas toks: v i s i stebiniai yra

ekstensyvūs dydžiai.
Įrodymas
Visi reiškiniai savo forma apima tam tikrą ste

bėjimą erdvėje ir laike, kuris a priori sudaro jų
visų pagrindą. Tad jie gali būti sučiuopti, t. y. su
vokti empirine sąmone, ne kitaip, kaip įvairovės
sinteze, kuri sukuria apibrėžtos erdvės arba laiko
vaizdinius, t. y. sudedant tai, kas vienarūšiška, ir
įsisąmoninant šios įvairovės (to, kas vienarūšiš
ka) sintetinį vienumą. Tačiau to, kas vienarūšiš
ka, įvairovės stebėjimo apskritai įsisąmoninimas,
kiek dėl jo tegalimas objekto vaizdinys, yra dydžio
(quanti) sąvoka. Vadinasi, netgi objekto, kaip reiš
kinio, suvokimas galimas tik dėl to paties duotųjų
juslinių stebimų įvairovės sintetinio vienumo, ku
riuo to, kas vienarūšiška, įvairovės sudėties vie
numas mąstomas d y d ž i o sąvoka. Kitaip tariant,
visi reiškiniai yra dydžiai ir būtent e k s t e n s y
v ū s d y d ž i a i , nes jie, kaip stebiniai erdvėje
arba laike, turi būti pateikti ta pačia sinteze, kuria
apibrėžiami erdvė ir laikas apskritai.
Ekstensyviu aš vadinu tą dydį, kuriame dalies
vaizdinys daro galimą visumos vaizdinį (ir, vadi
nasi, būtinai yra ankstesnis už visumos vaizdinį).
Aš galiu įsivaizduoti liniją, kad ir kokia trumpa
ji būtų, tik brėždamas ją mintimis, t. y. pradėjęs
nuo vieno taško, vieną po kitos sukurdamas visas
jos dalis ir tik taip sukurdamas šį [linijos] stebi-
nį. Tas pat pasakytina ir apie kiekvieną, netgi
mažiausią, laiko dalį. Aš juo mąstau tik nuoseklų
perėjimą nuo vieno momento prie kito, kai dėl visų
185
laiko dalių ir jų sujungimo pagaliau atsiranda api

brėžtas laiko dydis. Kadangi visuose reiškiniuose
grynasis stebinys yra arba erdvė, arba laikas, tai
kiekvienas reiškinys, kaip stebinys, yra eksten
syvus dydis, nes jis gali būti pažintas tik pagavos
nuoseklia sinteze (nuo dalies prie dalies). Jau dėl
to visi reiškiniai stebimi kaip agregatai (iš anksto
duotų dalių aibės), tačiau tai galioja ne visokiems
dydžiams, bet tik tiems, kuriuos mes įsivaizduoja
me ir suvokiame kaip e k s t e n s y v i u s .
Šia nuoseklia kuriamosios vaizduotės sinteze
kuriant figūras grindžiama tįsumo matematika
(geometrija) ir jos aksiomos, išreiškiančios aprio
rinio juslinio stebėjimo sąlygas, vien tik kuriomis
gali atsirasti išorinio reiškinio grynosios sąvokos
schema, pavyzdžiui, „tarp dviejų taškų galima tik
viena tiesioji linija“, „dvi tiesios linijos neužskliau-
džia erdvės“ ir pan. Tai aksiomos, iš esmės liečian
čios tik dydžius (quanta ) kaip tokius.
Dėl kiekybės (quantitas ), t. y. atsakymo į klau
simą, koks yra ko nors dydis, tai tam nėra aksio
mų tikrąja šio žodžio prasme, nors įvairūs tokio
pobūdžio teiginiai yra sintetiniai ir betarpiškai ?
tikri (indemonstrabilia). Teiginiai, kad prie lygių
dydžių pridėjus lygius dydžius arba juos iš jų at- 1
ėmus gaunami lygūs dydžiai, yra analitiniai, nes
aš esu betarpiškai įsisąmoninęs vieno ir kito dy- ■
džio sukūrimo tapatybę; o aksiomos turi būti apri- .
oriniai sintetiniai teiginiai. O akivaizdūs teiginiai >
apie skaičių santykius nors, žinoma, yra sinteti
niai, tačiau ne bendri, kaip, pavyzdžiui, geometri
jos teiginiai, ir kaip tik dėl to jų negalima vadinti
aksiomomis, bet galima vadinti tik skaitinėmis
formulėmis. Teiginys 7 + 5 = 12 nėra analitinis.
Juk nei skaičiaus 7, nei skaičiaus 5 vaizdiniu, nei
jų abiejų sudėties vaizdiniu aš nemąstau skaičiaus
186
12 (čia nekalbama apie tai, kad skaičių 12 aš tu

riu mąstyti s u d ė d a m a s a b u s k a i č i u s , nes
analitinio sprendinio atveju klausimas tėra tas,
kad aš tikrai mąstau predikatą subjekto vaizdi
niu). Nors šis teiginys yra sintetinis, vis dėlto jis
tėra vieninis. Kadangi jame atsižvelgiama tik į
to, kas vienarūšiška (vienetų), sintezę, tai sintezė
čia galima tik vieninteliu būdu, nors šių skaičių
t a i k y m a s jau yra bendro pobūdžio. Kai aš sa
kau, kad trimis linijomis, iš kurių dvi kartu yra
ilgesnės už trečiąją galima nubrėžti trikampį, tai
aš čia turiu omenyje tik kuriamosios vaizduotės,
kuri gali nubrėžti ilgesnes ir trum pesnes linijas,
taip pat sujungti jas visokiais kampais, funkci
ją. O skaičius 7 galimas tik vieninteliu būdu, taip
pat skaičius 12, kuris sukuriamas 7 ir 5 sinteze.
Tad tokius teiginius reikia vadinti ne aksiomomis
(nes priešingu atveju aksiomų būtų begalybė), bet
skaitinėm is formulėmis.
Sis reiškinių matematikos transcendentalinis
pagrindinis teiginys labai išplečia mūsų apriorinį
pažinimą. Juk jis vienintelis daro galimą gryno
sios matematikos viso tikslumo taikymą patyrimo
objektams, o be šio pagrindinio teiginio šitai ne
būtų savaime aišku ir, maža to, sukeltų kai kurių
prieštaravimų. Reiškiniai nėra daiktai patys sa
vaime. Empirinis stebinys galimas tik dėl grynojo
(erdvės ir laiko) stebinio; vadinasi, tai, ką geome
trija sako apie grynąjį stebinį, be jokių kalbų galio
ja ir empiriniam stebiniui, ir išsisukinėjimas - esą
jutimų objektai gali neatitikti konstrukcijų erdvėje
taisyklių (pavyzdžiui, linijų arba kampų begalinio
dalumo) —turi atkristi. Tuo juk neigiama erdvės ir
kartu visos matematikos objektyvi reikšmė ir jau
nebežinoma, kodėl ir kiek m atematiką galima tai
kyti reiškiniams. Erdvių ir laikų, kaip bet kokio
187
stebėjimo esminių formų, sintezė yra tai, kas daro

galim ą reiškinio pagavą, taigi daro galimą bet kokį
išorinį patyrimą, o dėl to ir bet kokį jo objektų paži
nimą; ir tai, ką matematika, taikoma grynai, įrodo
apie sintezę, būtinai galioja ir bet kokiam objektų
pažinimui. Todėl visos prieštaros tėra vingrybės
neteisingai pamokyto proto, kuris klaidingai keti
na išlaisvinti jutimų objektus nuo formalios mūsų
juslumo sąlygos ir pateikti juos kaip intelektui
duotus objektus pačius savaime, nors jie tėra reiš
kiniai; tokiu atveju, žinoma, apie juos visai nieko
nebūtų galima sužinoti a priori sintetiškai, taigi
nebūtų galima sužinoti ir grynosiomis erdvės są
vokomis, ir pats šias sąvokas apibrėžiantis moks
las, būtent geometrija, būtų negalimas.
2. S u v o k i m o a n t i c i p a c i j o s
Jų principas toks: t a m , k a s r e a l u i r y r a
pojūčio objektas, visuose r e iš k in iu o
s e b ū d i n g a s i n t e n s y v u s d y d i s , t. y.
laipsnis.
Įrodymas
Suvokimas yra empirinis, t. y. toks įsisąmonini

mas, kuriame kartu yra ir pojūtis. Reiškiniai, kaip
suvokimo objektai, nėra grynieji (tik formalūs)
stebimai, skirtingai negu erdvė ir laikas (kurių
pačių savaime visai negalima suvokti). Vadinasi,
be stebėjimo, juose yra dar medžiaga kokiam nors
objektui apskritai (kuria kas nors, kas egzistuoja,
atvaizduojama erdvėje ir laike), t. y. tai, kas po
jūtyje realu, kaip grynai subjektyvus vaizdinys,
kuriuo tegalima įsisąmoninti, kad subjektas yra
188
veikiamas, ir kurį priskiriame objektui apskritai.

Nuo empirinio įsisąmoninimo prie grynojo įsi
sąmoninimo galimas laipsniškas perėjimas, nes
tai, kas įsisąmoninime realu, visai išnyksta ir lie
ka tik įvairovės erdvėje ir laike grynai formalus
apriorinis įsisąmoninimas; vadinasi, galima taip
pat pojūčio dydžio susidarymo sintezė nuo pojūčio
pradžios, t. y. kai grynasis stebėjimas = 0, iki pat
bet kokio jo dydžio. Kadangi pojūtis pats savaime
visai nėra objektyvus vaizdinys ir jame neaptin
kama nei erdvės, nei laiko stebėjimo, tai jam iš
tiesų nebūdingas ekstensyvus dydis, bet vis dėlto
būdingas tam tikras dydis (būtent dėl dydžio pa
gavos, kurioje empirinis įsisąmoninimas tam tikru
laiku gali išaugti nuo nieko = 0 iki duotojo pagavos
masto), taigi i n t e n s y v u s d y d i s . Pagal šį dydį
visiems suvokimo objektams, kiek suvokime glūdi
pojūtis, turi būti priskirtas i n t e n s y v u s dydis,
t. y. poveikio juslei laipsnis.
Bet kokį žinojimą kuriuo aš galiu a priori pa
žinti ir apibrėžti tai, kas priklauso empiriniam pa
žinimui, galima vadinti anticipacija, ir, be abejo,
kaip tik tokia reikšme Epikūras vartojo terminą
np6Xrnf/ię63. Bet kadangi reiškiniuose yra kažkas,
kas niekada nepažįstama a priori ir dėl to sudaro
tikrąjį empirinio ir apriorinio pažinimo skirtum ą
būtent pojūtis (kaip suvokimo materija), tai iš to
išplaukia, kad pojūtis iš esm ės yra tai, ko visai
negalima anticipuoti. O reiškinių anticipacijomis
galėtume vadinti grynuosius apibrėžimus erdvėje
ir laike tiek figūros, tiek dydžio atžvilgiu, nes jie a
priori pateikia tai, kas patyrimu visada gali būti
duota a posteriori. Bet jei tariama, kad vis dėlto
egzistuoja kažkas, kas a priori pažinu bet kuria
me pojūtyje kaip pojūtyje apskritai (nors atskiro
pojūčio ir nebūtų), tai šitai nusipelno anticipacijos
189
pavadinimo išskirtine prasme, nes atrodo keista

patyrimą pranokti tuo, kas priklauso jo materi
jai, kurios tik iš jo galima semtis. Ir čia tikrai taip
yra.
Pagava vien tik pojūčiu užpildo tik vieną akimir
ką (būtent jei aš neatsižvelgiu į daugelio pojūčių
nuoseklumą). Tad pojūtis, kaip kažkas reiškinyje,
ko pagava nėra nuosekli sintezė, einanti nuo da
lių prie viso vaizdinio, neturi ekstensyvaus dydžio;
pojūčio nebuvimas tuo pačiu momentu jį pateiktų
tuščią, taigi = 0. Tai, kas empiriniame stebėjime
atitinka pojūtį, yra realybė (realitas phaenome-
non); o tai, kas atitinka pojūčio nebuvimą, yra nei
gimas = 0. Bet kiekvienas pojūtis gali silpnėti, t. y.
gali mažėti ir šitaip laipsniškai išnykti. Todėl tarp
realybės ir neigimo reiškinyje yra daugelio tarpi
nių pojūčių, tarp kurių skirtumas visada mažesnis,
negu skirtumas tarp duotojo pojūčio ir nulio, arba
visiško neigimo, tolydi eilė. Vadinasi, tai, kas realu
reiškinyje, visada yra tam tikro dydžio, tačiau šis
dydis neaptinkamas pagava, nes šioji vyksta tik
per pojūtį vieną akimirką, o ne per nuoseklią dau
gelio pojūčių sintezę, ir, vadinasi, neina nuo dalių
prie visumos; tad tam, kas realu reiškinyje, iš tie
sų būdingas dydis, bet ne ekstensyvus.
Tą dydį, kuris pagava sučiuopiamas tik kaip
vienumas ir kuriame daugį galima įsivaizduoti tik
priartėjant prie neigimo = 0, aš vadinu i n t e n s y
v i u d y d ž i u . Vadinasi, kiekvienai realybei reiš
kinyje būdingas intensyvus dydis, t. y. laipsnis.
Jei ši realybė laikoma priežastimi (pojūčio arba
kitos realybės reiškinyje, pavyzdžiui, pakitimo),
tai realybės, kaip priežasties, laipsnis vadinamas
momentu, pavyzdžiui, svorio momentu; taip vadi
nama dėl to, kad laipsnis žymi tik dydį, kurio pa
gava ne nuosekli, bet akimirksninė. Tačiau tai aš
190
čia paminiu tik prabėgomis, nes priežastingumo

dabar dar nenagrinėju.
Tad kiekvienas pojūtis, taigi ir kiekviena rea
lybė reiškinyje, kad ir koks silpnas jis būtų, turi
laipsnį, t. y. intensyvų dydį, kurį visada galima
dar sumažinti. Tarp realybės ir neigimo yra toly
dus galimų realybių ir galimų silpnesnių suvoki
mų ryšys. Kiekviena spalva, pavyzdžiui, raudona,
turi laipsnį, kuris, kad ir koks mažas jis būtų, nie
kada nėra mažiausias; tas pat pasakytina ir apie
šilumą, svorio momentą ir 1.1.
Ta dydžių savybė, dėl kurios nė viena jų dalis
nėra mažiausioji galima dalis (nė viena dalis nėra
paprasta), vadinama tolydumu. Erdvė ir laikas yra
quanta continua, nes nė vienos jų dalies negalima
pateikti neapribotos (taškais ar akimirkomis), tai
gi tegalima pateikti tik taip, kad ta dalis pati taip
pat yra erdvė arba laikas. Vadinasi, erdvę suda
ro tik erdvės, o laiką - laikai. Taškai ir akimirkos
tėra ribos, t. y. erdvės ir laiko apribojimo vietos;
bet vietos visada numato tuos stebimus, kuriuos
jos turi apriboti arba apibrėžti, ir nei erdvė, nei
laikas negali būti sudaryti tik iš vietų kaip sude
damųjų dalių, kurios galėtų būti dar iki erdvės
arba laiko. Tokius dydžius galima taip pat vadin
ti t e k a m a i s i a i s , nes juos sukurianti sintezė
(kuriamosios vaizduotės) yra vyksmas laike, kurio
tolydumą ypač įprasta žymėti žodžiu „tekėjimas“
(„slinkimas“).
Tad visi reiškiniai apskritai yra tolydūs dydžiai:
jų stebėjimo požiūriu jie — ekstensyvūs dydžiai,
vien tik jų suvokimo (pojūčio ir, vadinasi, realybės)
požiūriu —intensyvūs dydžiai. Jei reiškinio įvairo
vės sintezė netolydi, tai ji yra daugelio reiškinių
sankaupa (o ne reiškinys tiesiogine prasme kaip
dydis), kuri sudaroma ne tęsiant tam tikros rūšies
191
kuriamąją sintezę, bet kartojant nuolat nutruks

iančią sintezę. Jei aš 13 talerių vadinu piniginiu
dydžiu, tai aš juos vadinu teisingai tiek, kiek turiu
galvoje vienos gryno sidabro markės prabą, o ji, ži
noma, yra tolydus dydis, kurio nė viena dalis nėra
pati mažiausioji ir kiekviena dalis galėtų sudaryti
monetą, kurioje visada būtų medžiagos dar mažes
nei monetai. Bet jei taip sakydamas aš turiu galvo
je 13 apvalių talerių kaip tiek monetų (jų sidabro
praba gali būti bet kokia), tai aš nederamai vadinu
juos talerių dydžiu, o turiu juos vadinti sankaupa,
t. y. monetų skaičiumi. Tačiau kadangi bet kurio
skaičiaus pagrindą turi sudaryti vienetas, tai reiš
kinys, kaip vienetas, yra dydis ir, kaip toks, jis vi
sada tolydus.
Jei visi reiškiniai tiek savo ekstensyvumu, tiek
intensyvumu yra tolydūs dydžiai, tai teiginį, kad
bet koks kitimas (daikto perėjimas iš vieno būvio
į kitą) taip pat tolydus, čia būtų galima lengvai ir
matematiškai akivaizdžiai įrodyti, jei kitimo aps
kritai priežastingumas nebūtų visiškai už trans
cendentalinės filosofijos ribų ir nenumatytų empi
rinių principų. Juk apie tai, kad galima priežastis,
kuri pakeičia daikto būvį, t. y. sąlygoja jį duotojo
būvio priešybei, intelektas a priori visai nieko ne
nurodo ne tik dėl to, kad jis visai neįžvelgia šito
galimybės (juk tokios įžvalgos mums trūksta dau
gelyje apriorinių žinių), bet ir dėl to, kad kitimas
liečia tik tam tikrus reiškinių apibrėžtumus, ku
riuos gali nurodyti tik patyrimas, o jų priežastis
aptinkama tame, kas nekinta. Bet kadangi mes čia
neturime nieko, kuo galėtume pasinaudoti, išsky
rus bet kokio galimo patyrimo grynąsias pagrindi
nes sąvokas, tarp kurių neturi būti visiškai nieko
empiriška, tai mes negalime, nepažeisdami siste
mos vienumo, aplenkti bendrojo gamtos mokslo,
192
kuris sukurtas remiantis tam tikrais pagrindiniais

patyrimais.
Vis dėlto mums netrūksta argumentų įrodyti,
kad mūsų pagrindinis teiginys turi didelę įtaką su
vokimų anticipacijai ir netgi taip kompensuoja jų
trūkumą, jog sulaiko nuo klaidingų išvadų, kurias
iš to būtų galima padaryti.
Jei kiekviena realybė suvokime turi laipsnį,
tarp kurio ir neigimo yra begalinė vis mažesnių
laipsnių eilė, ir jei kiekvienas jutimas vis dėlto
turi turėti apibrėžtą pojūčių imlumo laipsnį, tai
negalimas joks suvokimas, taigi ir joks patyrimas,
kuris tiesiogiai arba tarpiškai (bet kokiu aplinki
niu keliu samprotavimuose) įrodytų visišką to, kas
realu, nebuvimą reiškinyje, t. y. iš patyrimo nie
kada negalima išgauti tuščios erdvės arba tuščio
laiko įrodymo. To, kas realu, visiško nebuvimo jus
liniame stebėjime, pirma, paties negalima suvokti
ir, antra, jo negalima išvesti iš jokių reiškinių ir
jų realumo laipsnio skirtumo, taip pat jo niekada
negalima postuluoti šiam skirtumui aiškinti. Nors
visas apibrėžtos erdvės arba laiko stebėjimas ir
būtų ištisai realus, t. y. nė viena jų dalis nebūtų
tuščia, vis dėlto, kadangi kiekviena realybė turi
savo laipsnį, kuris, esant nekintamam ekstensy
viam reiškinio dydžiui, gali nykstamai mažėti iki
nieko (tuštumos) begaline pakopų eile, turi egzis
tuoti begalinė erdvės arba laiko užpildymo laipsnių
įvairovė, o intensyvus dydis įvairiuose reiškiniuo
se gali būti mažesnis arba didesnis, nors stebėjimo
ekstensyvus dydis lieka tas pats.
Pateiksime pavyzdį. Stebėdami didelį kiekybinį
skirtumą tarp įvairių vienodos apimties materi
jos rūšių (iš dalies dėl sunkumo arba svorio mo
mento, iš dalies dėl pasipriešinimo kitai judančiai
materijai momento), beveik visi gamtininkai iš to
193
vienbalsiai daro išvadą, kad ši apimtis (reiškinio

ekstensyvus dydis) visose materijos rūšyse turi
būti tuščia, nors skirtingu mastu. Bet kam kada
nors būtų atėję į galvą, kad šie gamtininkai, dau
giausia matematikai ir mechanikos žinovai, savo
išvadą grindė vien tik metafizine prielaida, nors
to jie, jų žodžiais, taip uoliai vengia? Taigi jie daro
prielaidą, kad t a i , k a s r e a l u erdvėje (aš čia
negaliu šito vadinti nepralaidumu arba svoriu, nes
tai empirinės sąvokos), v i s u r v i e n o d a ir gali
skirtis tik savo ekstensyviu dydžiu, t. y. kiekybe.
Šiai prielaidai, kuriai gamtininkai negalėjo turė
ti jokio pagrindo patyrime ir kuri, vadinasi, tėra
metafizinė, aš priešpriešinu transcendentalinį įro
dymą, kuris, tiesa, neturi paaiškinti erdvės užpil
dymo skirtingumo, bet vis dėlto visiškai pašalina
tariam ą būtinumą tarti, esą šio skirtumo negali
ma paaiškinti kitaip, kaip tik numatant tuščias
erdves, ir turi tokį pranašumą, kad bent jau lei
džia intelektui tą skirtingumą mąstyti ir kitaip, jei
gamtamokslinis aiškinimas čia būtinai reikalauja
kokios nors hipotezės. Juk mes matome, jog nors
dvi vienodos erdvės gali būti visiškai užpildytos
skirtinga materija ir abiejose erdvėse nėra nė vie
no taško, kuriame materijos nebūtų, vis dėlto visa,
kas realu, esant tai pačiai kokybei turi laipsnį (pa
sipriešinimo arba svorio), kuris, nemažėjant eks
tensyviam dydžiui arba kiekiui, gali be galo ma
žėti pirma, negu pavirs tuštuma ir išnyks. Antai
tam tikrą erdvę užpildantis plitimas, pavyzdžiui,
šiluma, kaip ir bet kuri kita realybė (reiškinyje),
nepaliekanti netgi mažiausios šios erdvės dalies
tuščios, gali savo laipsniais be galo mažėti ir vis
dėlto šiais mažais laipsniais erdvę gali užpildyti
lygiai taip pat, kaip kitas reiškinys - didesniais.
Čia aš jokiu būdu neketinu teigti, kad įvairių ma-
194
terijų skirtumas pagal jų lyginamąjį svorį yra kaip

tik toks, bet noriu tik remdamasis tam tikru gry
nojo intelekto pagrindiniu teiginiu įrodyti, kad tokį
aiškinimo būdą daro galimą pati mūsų suvokimų
prigimtis ir kad tai, kas realu reiškinyje, klaidinga
laikyti visur esant vienoda savo laipsniu ir skirtin
ga tik sankaupa ir ekstensyviu dydžiu, ir dar šitai
tvirtinti tariamai remiantis aprioriniu intelekto
pagrindiniu teiginiu.
Vis dėlto tyrinėtojui, įpratusiam prie transcen
dentalinio nagrinėjimo ir dėl to tapusiam apdairiam,
šioje suvokimo anticipacijoje visada yra kažkas, kas
krinta į akis ir sukelia tam tikrų abejonių dėl to, ar
intelektas gali anticipuoti tokį sintetinį teiginį, kaip
teiginys apie viso to, kas realu reiškinyje, laipsnį ir,
vadinasi, apie paties pojūčio vidinio skirtingumo ga
limybę, jei abstrahuojamasi nuo jo empirinės koky
bės. Vadinasi, dar svarbu išspręsti klausimą, kaip
intelektas gali čia a priori sintetiškai teigti apie
reiškinius ir netgi juos anticipuoti tame, kas yra iš
esmės ir grynai empiriška, būtent pojūtyje.
Pojūčio k o k y b ė visada yra grynai empirinė,
ir jos visai negalima pateikti a priori (pavyzdžiui,
spalvos, skonis ir pan.). Bet tai, kas realu ir atitin
ka pojūtį apskritai, priešingai negu neigimas = 0,
pateikia tik kažką, kieno sąvoka pati savaime
apima būtį ir reiškia ne ką kita, o tik sintezę em
piriniame įsisąmoninime apskritai. Vidiniame
jutime šis empirinis įsisąmoninimas gali išaugti
nuo 0 iki bet kurio aukštesnio laipsnio, taigi tas
pats ekstensyvus stebėjimo dydis (pavyzdžiui, ap
šviestas paviršius) sukelia tokį pat stiprų pojūtį,
kaip daugelio kitų (silpniau apšviestų) paviršių
sankaupa. Vadinasi, nuo reiškinio ekstensyvaus
dydžio galima visai abstrahuotis ir vis dėlto vien
tik pojūtyje vieną akimirką įsivaizduoti vienarūšio
195
didėjimo nuo 0 iki duotojo empirinio įsisąmoninimo

sintezę. Todėl nors visi pojūčiai, kaip tokie, duoti
tik a posteriori, tačiau tą jų savybę, kad jie turi
laipsnį, galima pažinti a priori. Įsidėmėtina, kad
dydžių apskritai mes galime a priori pažinti vien
tik k o k y b ę , būtent jų tolydumą, o kiekvienos
kokybės (to, kas reiškiniuose realu) a priori nega
lime pažinti nieko daugiau, kaip tik intensyvią jos
k i e k y b ę , būtent tai, kad ji turi laipsnį; visa kita
lieka patyrimui.
3. P a t y r i m o a n a l o g i j o s
Jų principas toks: p a t y r i m a s g a l i m a s
tik turint būtino suvokim ų ryšio
vaizdinį.
Įrodymas
Patyrimas yra empirinis pažinimas, t. y. pažini

mas, kuris suvokimais apibrėžia objektą. Vadina
si, patyrimas yra suvokimų sintezė, kurios pačios
suvokime nėra, bet kuri apima vienoje sąmonėje
suvokimo įvairovės sintetinį vienumą, sudarantį
jutimų o b j e k t ų pažinimo, t. y. patyrimo (o ne
tik stebėjimo arba jutimų pojūčio), esmę. Tiesa,
patyrime suvokimai vienas su kitu jungiasi tik at
sitiktinai, tad iš pačių suvokimų nepaaiškėja ir ne
gali paaiškėti jų ryšio būtinumas, nes pagava yra
tik empirinio stebėjimo įvairovės surinkimas, bet
ji neteikia jokio reiškinių, kuriuos surenka erdvė
je ir laike, būtino sąryšingo egzistavimo vaizdinio.
Tačiau kadangi patyrimas yra objektų pažinimas
suvokimais, tai įvairovės egzistavimo santykis turi
būti jame atvaizduotas ne toks, kaip jis sudaromas
196
laike, bet toks, kaip jis objektyviai egzistuoja laike,

ir kadangi paties laiko negalima suvokti, tai objek
tų egzistavimą laike galima apibrėžti tik jų ryšiu
laike apskritai, taigi tik aprioriškai juos susiejan
čiomis sąvokomis. Kadangi šiose sąvokose visada
glūdi ir būtinumas, tai patyrimas galimas tik dėl
suvokimų būtino ryšio vaizdinio.
Yra trys laiko modusai: p a s t o v u m a s , n u o
s e k l u m a s ir v i e n a l a i k i s e g z i s t a v i
mas. Todėl už kiekvieną patyrimą yra ankstesnės
trys reiškinių visų santykių laike taisyklės, pagal
kurias kiekvieno reiškinio egzistavimą galima api
brėžti viso laiko vienumo atžvilgiu. Jos pirmiausia
ir daro galimą patyrimą.
Visų trijų analogijų bendrasis pagrindinis teigi
nys remiasi būtinu apercepcijos v i e n u mu viso
galimo empirinio įsisąmoninimo (suvokimo) bet
kur i uo l a i ku atžvilgiu; vadinasi, kadangi šis
vienumas a p r io r i yra pagrindas, tai bendrasis pa
grindinis teiginys remiasi visų reiškinių sintetiniu
vienumu pagal jų santykį laike. Juk pradinė aper
cepcija susijusi su vidiniu jutimu (visų vaizdinių
visuma) ir būtent a p r io r i susijusi su jo forma, t. y.
su įvairialypio empirinio įsisąmoninimo santykiu
laike. Visa ši įvairovė turi būti suvienyta pradi
nėje apercepcijoje pagal jos santykius laike, nes
būtent tai išreiškia apriorinis transcendentinis
apercepcijos vienumas, kuriam subordinuota visa,
kas turi priklausyti mano (t. y. mano vieningam)
pažinimui, taigi gali tapti man objektu. Vadinasi,
šis visų suvokimų laiko santykių s i n t e t i n i s
v i e n u m a s , kuri s a p i b r ė ž t a s a p r i o r i ,
yra dėsnis, teigiantis, kad visi empiriniai laiko api
brėžimai turi paklusti laiko bendrojo apibrėžimo
taisyklėms, ir tokios taisyklės turi būti patyrimo
analogijos, kurias mes dabar nagrinėjame.
197
Šių pagrindinių teiginių ypatumas tas, kad jie

nusako ne reiškinius ir ne jų empirinio stebėjimo
sintezę, bet tik jų e g z i s t a v i m ą ir tarpusavio
s a n t y k į šio jų egzistavim o atžvilgiu. Tad bū
das, kuriuo kas nors sučiuopiama reiškinyje, gali
būti a priori taip apibrėžtas, kad jo sintezės ta i
syklė gali bet kuriame empiriniame pavyzdyje
kartu pateikti šį apriorinį stebėjimą, t. y. reali
zuoti jį sinteze. Tačiau reiškinių egzistavimo ne
galima pažinti a priori, ir nors šiuo keliu eidami
mes galėtume pasiekti tai, kad darytume išvadą
apie kokį nors egzistavim ą, vis dėlto mes jo api
brėžtai nepažintume, t. y. negalėtum e anticipuoti
to, kuo jo empirinis stebėjimas skiriasi nuo kitų
stebėjimų.
Du nurodytieji pagrindiniai teiginiai, kuriuos
aš pavadinau matematiniais dėl to, kad jie su
teikia teisę taikyti reiškiniams matematiką, lietė
reiškinius tik jų galimybės požiūriu ir nurodė, ko
kiu būdu juos galima sukurti pagal matematinės
sintezės taisykles jų stebėjimo ir to, kas realu jų
suvokime, požiūriu; todėl ir vienoje, ir kitoje sinte
zėje gali būti vartojami skaitiniai dydžiai, o kartu
ir reiškinio, kaip dydžio, apibrėžimas. Pavyzdžiui,
Saulės šviesos sukelto pojūčio laipsnį aš galiu su
dėti ir a priori pateikti apibrėžtą, t. y. konstruoti iš
maždaug 200 000 Mėnulio apšvietimų. Todėl pir
muosius pagrindinius teiginius mes galime vadin
ti k o n s t i t u t y v i a i s i a i s .
Visai kitokie turi būti tie pagrindiniai teiginiai,
kurie reiškinių egzistavim ą turi a priori subordi
nuoti taisyklėms. Kadangi reiškinių egzistavimo
negalima konstruoti, tai šie pagrindiniai teiginiai
lies tik egzistavimo santykį ir tegalės teikti r e g u -
l i a t y v i u s principus. Vadinasi, čia nėra ko gal
voti nei apie aksiomas, nei apie anticipacijas; jei
198
mums duotas suvokimas laiko santykyje su kitu

suvokimu (nors ir neapibrėžtu), tai nebus galima
a priori pasakyti, k o k s tas kitas suvokimas ir
k o k i o jis d y d ž i o , bet tegalima pasakyti, kaip
kitas suvokimas savo egzistavimu šiame laiko mo
duse yra būtinai susijęs su duotuoju suvokimu.
Filosofijoje analogijos reiškia visai ką kita negu
matematikoje. Matematikoje tai - formulės, išreiš
kiančios dydžių dviejų santykių lygybę ir visada
k o n s t i t u t y v i o s , tad jei duoti trys proporcijos
nariai, tai kartu duotas, t. y. gali būti konstruoja
mas, ir ketvirtasis narys. Tačiau filosofijoje analo
gija yra dviejų ne k i e k y b i n i ų , bet k o k y b i
n i ų santykių lygybė, iš kurios aš, remdamasis
trimis duotaisiais nariais, galiu pažinti ir a priori
išvesti tik s a n t y k į su ketvirtuoju nariu, o ne
patį šį ketvirtąjį n a r į ; bet aš turiu taisyklę, kaip
jo ieškoti patyrime, ir požymį, pagal kurį galiu jį
jame surasti. Vadinasi, patyrimo analogija bus tik
taisyklė, pagal kurią iš suvokimų turi atsirasti pa
tyrimo vienumas (o ne pats suvokimas, kaip em
pirinis stebėjimas apskritai) ir kuri, kaip pagrin
dinis teiginys, objektams (reiškiniams) turi galioti
ne k o n s t i t u t y v i a i , o tik r e g u l i a t y v i a i .
Bet tas pat pasakytina ir apie empirinio mąstymo
apskritai postulatus, kurie liečia grynojo stebėjimo
(reiškinio formos) sintezę, suvokimo (reiškinio tu
rinio) sintezę ir patyrimo (šių suvokimų santykių)
sintezę; jie tėra reguliatyvūs pagrindiniai teiginiai
ir nuo matematinių pagrindinių teiginių, kurie
konstitutyvūs, skiriasi, tiesa, ne tikrumu, a priori
būdingu ir vieniems, ir kitiems, bet akivaizdumo
pobūdžiu, t. y. tuo, kas juose intuityvu (taigi ir įro
dymo būdu).
Čia ypač reikia priminti tai, kas buvo sakyta
apie sintetinius pagrindinius teiginius, būtent:
199
šios analogijos turi reikšmę ir galioja ne kaip

transcendentalinio, o vien tik kaip intelekto em
pirinio taikymo pagrindiniai teiginiai, taigi tik
kaip tokie ir galimos įrodyti. Vadinasi, reiškiniai
turi būti subordinuoti ne tiesiogiai kategorijoms,
o tik jų schemoms, nes jei objektai, su kuriais turi
būti susiję šie pagrindiniai teiginiai, būtų daiktai
patys savaime, tai visai nebūtų galima apie juos
ką nors sužinoti a priori sintetiškai. Tad jie yra
ne kas kita, kaip reiškiniai, o išsam us jų pažini
mas, prie kurio galų gale visada turi vesti visi ap
rioriniai pagrindiniai teiginiai, yra vien tik gali
mas patyrimas; vadinasi, šių pagrindinių teiginių
tikslas yra ne kas kita, kaip vien tik empirinio
pažinimo vienumo reiškinių sintezėje sąlygos; bet
ši sintezė mąstoma vien tik grynosios intelekti
nės sąvokos schema, o kategorija apima šios sin
tezės, kaip sintezės apskritai, vienumo funkciją,
neapribotą jokia jusline sąlyga. Vadinasi, dėl šių
pagrindinių teiginių mes turėsime teisę jungti
reiškinius tik pagal analogiją su loginiu ir visuo
tiniu sąvokų vienumu, ir todėl pačiame pagrindi
niam e teiginyje mes, tiesa, naudosimės kategori
ja, tačiau jį realizuodami (taikydami reiškiniams)
kategoriją pakeisime jos schema, kaip jos taiky
mo raktu, arba veikiau greta kategorijos kaip ją
apribojančią sąlygą pridėsime schemą, pavadinę
ją kategorijos formule64.
A. Pirmoji analogija. Substancijos pastovumo

pagrindinis teiginys:
Kintant reiškiniams, substancija

v i s a d a i š l i e k a ir jos k i e k i s g a m t o j e
nei didėja, nei mažėja.
200
Įrodymas
Visi reiškiniai yra laike, ir tik jame, kaip subs

trate (kaip pastovioje vidinio stebėjimo formoje),
gali būti pateikti ir v i e n a l a i k i s e g z i s t a v i
m a s , ir n u o s e k l u m a s . Tad laikas, kuriame
turi būti mąstoma bet kokia reiškinių kaita, išlie
ka ir nesikeičia, nes jis yra tai, kame nuoseklumas
arba vienalaikis egzistavimas gali būti pateikti
tik kaip reiškinių apibrėžimai. Tačiau laiko paties
savaime negalima suvokti. Vadinasi, suvokimo
objektuose, t. y. reiškiniuose, turi būti substratas,
kuris pateikia laiką apskritai ir kuriame bet ko
kia kaita arba vienalaikis egzistavimas gali būti
suvokti reiškinių santykio su jais pagava. Bet viso
to, kas realu, t. y. priklauso daiktų egzistavimui,
substratas yra s u b s t a n c i j a , kurioje visa, kas
priklauso egzistavimui, gali būti mąstoma tik kaip
apibrėžtumas. Vadinasi, tai, kas pastovu, tik san
tykyje su kuriuo galima apibrėžti visus reiškinių
santykius laike, yra reiškinio substancija, t. y. tai,
kas jame realu, kas, kaip bet kokios kaitos subs
tratas, visada išlieka toks pat. Vadinasi, kadangi
substancija egzistuodama negali kisti, tai jos kie
kis gamtoje taip pat negali nei didėti, nei mažėti.
Mūsų reiškinio įvairovės p a g a v a visada yra
nuosekli laike ir todėl visada kintanti. Vadinasi,
vien tik pagava mes niekada negalime nustatyti,
ar ši įvairovė, kaip patyrimo objektas, egzistuoja
vienalaikiškai, ar nuosekliai, jeigu jos pagrindo ne
sudaro kažkas, kas v i s a d a e g z i s t u o j a , t. y.
kažkas, k a s i š l i e k a ir y r a p a s t o v u , ir kie
kviena kaita ir vienalaikis egzistavimas yra ne kas
kita, kaip tie būdai (laiko modusai), kuriais tai, kas
pastovu, egzistuoja. Vadinasi, laiko santykiai ga
limi tik tame, kas pastovu (nes vienalaikiškumas
201
ir nuoseklumas yra vieninteliai santykiai laike),

t. y. tai, kas pastovu, yra paties laiko empirinio
vaizdinio s u b s t r a t a s , ir tik jis daro galimą
bet kurį laiko apibrėžimą. Pastovumas apskritai
išreiškia laiką kaip bet kokio reiškinių egzistavi
mo, bet kokios kaitos ir bet kokio vienalaikiškumo
nuolatinį atitikmenį. Juk kaita liečia ne patį lai
ką, o tik reiškinius laike (panašiai kaip vienalai
kis egzistavimas nėra paties laiko modusas: laiko
dalys egzistuoja ne tuo pačiu metu, bet viena po
kitos). Jei nuoseklumą priskirtume pačiam laikui,
tai turėtume mąstyti dar kitą laiką, kuriame šis
nuoseklumas būtų galimas. Tik dėl to, kas pasto
vu, e g z i s t a v i m a s skirtingose laiko eilės daly
se nuosekliai įgyja d y d į , vadinamą trukme, nes
vien tik nuoseklume egzistavimas nuolat išnyksta
ir atsiranda ir niekada neturi nė mažiausio dydžio.
Vadinasi, be to, kas pastovu, nėra jokio laiko san
tykio. Bet laiko paties savaime negalima suvokti;
taigi tai, kas pastovu reiškiniuose, yra bet kurio
laiko apibrėžimo substratas, o dėl to ir bet kokio
suvokimų sintetinio vienumo, t. y. patyrimo, gali
mybės sąlyga, ir bet kokį egzistavimą ir bet kokią
kaitą laike tame, kas pastovu, galima laikyti tik
to, kas išlieka ir yra pastovu, egzistavimo modu
su. Vadinasi, visuose reiškiniuose tai, kas pastovu,
yra pats objektas, t. y. substancija (phaenomenon),
o visa, kas kinta arba gali kisti, priklauso tik šios
substancijos arba substancijų egzistavimo būdui,
taigi jų apibrėžtumui.
Man atrodo, kad ne tik filosofas, bet netgi įpras
tinis intelektas visada numatydavo šį pastovumą
kaip bet kokios reiškinių kaitos substratą ir visada
nedvejodamas jį pripažins; tik filosofas šitai išreiš
kia kiek apibrėžčiau, sakydamas, kad, vykstant
pasaulyje bet kokiems kitimams, s u b s t a n c i j a
202
išlieka ir kinta tik a k c i d e n c i j o s . Tačiau aš

niekur neaptinku netgi bandymo įrodyti šį aiškiai
sintetinį teiginį; maža to, jis tik retai kada yra -
kaip jam ir dera - grynųjų ir visiškai a priori eg
zistuojančių gamtos dėsnių priešakyje. Iš tikrųjų
teiginys, kad substancija pastovi, yra tautologija,
nes tik šis pastovumas yra pagrindas, kuriuo rem
damiesi mes reiškiniui taikome substancijos kate
goriją, ir reikėtų įrodyti, kad visuose reiškiniuose
yra kažkas pastovu, kuriame visa, kas kinta, yra
ne kas kita, kaip jo egzistavimo apibrėžimas. Ta
čiau kadangi šito niekada negalima įrodyti dogma
tiškai, t. y. remiantis sąvokomis, nes įrodymas
liečia apriorinį sintetinį teiginį, ir kadangi niekas
nemanė, kad panašūs teiginiai galioja tik galimo
patyrimo atžvilgiu, taigi gali būti įrodyti tik dedu-
kuojant patyrimo galimybę, tai nieko nuostabaus,
kad šis teiginys niekada nebuvo įrodytas, nors juo
grindžiamas kiekvienas patyrimas (nes jo poreikis
j a u č i a m a s empiriniame pažinime).
Vieną filosofą paklausė, kiek sveria dūmai. Jis
atsakė: „Iš sudegintų malkų svorio atimk pele
nų svorį ir gausi dūmų svorį“. Vadinasi, jis laikė
neginčijamu dalyku, kad netgi ugnyje materija
(substancija) nedingsta, o tik pakinta jos forma.
Lygiai taip pat teiginys „Iš nieko niekas neatsiran
da“ buvo tik kita išvada, padaryta iš pastovumo
pagrindinio teiginio arba veikiau iš pagrindinio
teiginio apie nuolatinį tikrojo reiškinių subjekto
egzistavimą. Juk jei tai reiškinyje, kas norima va
dinti substancija, turi būti tikrasis bet kurio laiko
apibrėžimo substratas, tai kiekvieną egzistavi
mą tiek praėjusiame, tiek busimajame laike turi
būti galima apibrėžtį vien tik jo pagrindu. Todėl
reiškinį pavadinti substancija mes galime tik dėl
to, kad tariame jį egzistuojant bet kuriame laike,
203
o šito žodis „pastovumas“ netgi gerai neišreiškia,

nes jis veikiau nurodo busimąjį laiką. Vis dėlto
vidinis būtinumas išlikti neatskiriamai susijęs su
egzistavimo praeityje būtinumu, ir todėl žodis „pa
stovumas“ gali likti. „Gigni de nihilo nihil, in ni-
hilum nil posse reverti“ —tai du teiginiai, kuriuos
senieji filosofai neatskiriamai sujungė, o dabar dėl
nesusipratimo jie kartais atskiriami, nes manoma,
kad jie liečia daiktus pačius savaime, o pirmasis
iš jų galįs prieštarauti pasaulio priklausymui nuo
aukščiausiosios priežasties (netgi jo substancijos
požiūriu). Toks būgštavimas nepagrįstas, nes čia
kalbama tik apie patyrimo, kurio vienumas nieka
da nebūtų galimas, jei mes tartume atsirandant
naujus daiktus (jų substancijos atžvilgiu), srities
reiškinius. Juk tada išnyktų tai, kas vienintelis
gali teikti laiko vienumą, būtent išnyktų substra
to, vien tik kuriame kiekvienai kaitai ištisai bū
dingas vienumas, tapatybė. Vis dėlto šis pastovu
mas yra ne daugiau kaip būdas įsivaizduoti daiktų
egzistavim ą (reiškinyje).
Substancijos apibrėžtumai, kurie yra ne kas
kita, kaip jos egzistavimo būdai, vadinami a k c i -
d e n c i j o m i s . Jos visada realios, nes susijusios
su substancijos egzistavimu (neigimai tėra apibrė
žimai, išreiškiantys ko nors nebuvimą substancijo
je). Jei tam, kas realu substancijoje, priskiriamas
atskiras egzistavimas (pavyzdžiui, judėjimui kaip
materijos akcidencijai), tai toks egzistavimas vadi
namas savybingumu, skirtingai nuo substancijos
egzistavimo, kuris vadinamas savarankišku eg
zistavimu. Tačiau iš to kyla daug nesusipratimų65,
ir tiksliau bei teisingiau kalbama tada, kai akci-
dencija žymimas tik būdas, kuriuo substancijos
egzistavimas apibrėžiamas teigiamai. Dėl mūsų
intelekto loginio taikymo sąlygų vis dėlto neišven-
204
giama tarsi išskirti tai, kas substancijos egzistavi

me gali kisti substancijai išliekant, ir tai, kas kin
ta, traktuoti santykio su tuo, kas tikrai pastovu ir
esminga, atžvilgiu; ši kategorija įeina į santykių
kategorijų grupę, bet veikiau dėl to, kad apima jų
sąlygą, o ne dėl to, kad ji pati apimtų santykį.
Šio pastovumo [pripažinimu] taip pat remiasi
k i t i m o sampratos pataisa. Atsiradimas ir išnyki
mas nėra to, kas atsiranda arba išnyksta, kitimai.
Kitimas yra vienas egzistavimo būdas, einantis po
to paties objekto kito egzistavimo būdo. Todėl visa,
kas kinta, i š l i e k a , ir k e i č i a s i tik jo b ū v i s .
Vadinasi, kadangi ši kaita liečia tik apibrėžtumus,
kurie gali išnykti arba atsirasti, tai mes galime
pasakyti, nors mūsų teiginys ir atrodo kiek para
doksalus: kinta tik tai, kas pastovu (substancija),
o kintamasis ne pakinta, bet k e i č i a s i , nes vieni
apibrėžtumai išnyksta, o kiti atsiranda.
Todėl kitim ą galima suvokti tik substancijose,
o tiesiogiai atsiradimas arba išnykimas, nebūda
mi susiję su to, kas pastovu, apibrėžtumu, visai
negali būti galimas suvokimas, nes būtent tai,
kas pastovu, daro galimą perėjimo iš vieno būvio į
kitą ir iš nebūties į būtį vaizdinį, o šitai, vadinasi,
empiriškai gali būti pažinta tik kaip vienas kitą
keičiantys to, kas išlieka, apibrėžtumai. Tarkite,
kad kas nors tiesiogiai pradeda egzistuoti; tada
jūs turite turėti laiko momentą, kuriuo to ko nors
nebuvo. Bet su kuo jūs ketinate susieti šį laiko
momentą, jei ne su tuo, kas jau egzistuoja? Juk
ankstesnis tuščias laikas nėra suvokimo objektas;
bet jei šį atsiradimą jūs susiesite su daiktais, ku
rie jau egzistavo anksčiau ir kurių egzistavimas
trunka iki ko nors atsiradimo, tai pastarasis tebus
anksčiau egzistavusio daikto, kaip pastovaus, api
brėžtumas. Tas pat pasakytina ir apie išnykimą,
205
nes jis numato empirinį laiko, kuriuo reiškinio jau

nėra, vaizdinį.
Substancijos (reiškinyje) yra visų laiko apibrėž
tumų substratai. Vienų iš jų atsiradimas ir kitų
išnykimas pašalintų netgi vienintelę laiko empiri
nio vienumo sąlygą, ir tada reiškiniai priklausytų
dviem skirtingiems laikams, kuriais jie egzistuotų
vienas šalia kito, o tai yra nesąmonė. Juk egzis
tuoja t i k v i e n a s laikas, kuriame visi skirtingi
laikai turi būti laikomi egzistuojančiais ne kartu,
bet vienas po kito.
Taigi pastovumas yra būtina sąlyga, vien tik
kuriai esant reiškinius galima apibrėžti kaip daik
tus arba galimo patyrimo objektus. O koks yra šio
būtino pastovumo ir kartu reiškinių substancialu-
mo empirinis kriterijus —progą pasakyti apie tai,
kas reikalinga, mes turėsime vėliau.
B. Antroji analogija. Nuoseklumo laike pagal

priežastingumo dėsnį pagrindinis teiginys:
Visi kitimai vyksta pagal p rie

ž a s t i e s ir p a d a r i n i o r y š i o d ė s n į .
Įrodymas
(Ankstesnis pagrindinis teiginys įrodė, kad visi

nuosekliai vienas po kito einantys reiškiniai tėra
k i t i m a i , t. y. pastovios substancijos apibrėžtu
mų nuoseklus buvimas ir nebuvimas; vadinasi,
pačios substancijos buvimas, einantis po jos ne
buvimo, arba substancijos nebuvimas, einantis
po jos buvimo, neįmanomas, kitaip tariant, pati
substancija neatsiranda ir neišnyksta. Šį pagrin
dinį teiginį galima ir taip išreikšti: k i e k v i e n a
r e i š k i n i ų kaita ( n u o s e k lu m a s ) yra
206
t i k k i t i m a s ; substancijos atsiradimas arba

išnykimas nėra jos kitimai, nes kitimo sąvoka tą
patį subjektą taria egzistuojant su dviem priešin
gais apibrėžtumais, taigi pastovų. —Priminę šitai,
pereiname prie įrodymo.)
Aš suvokiu, kad reiškiniai eina vienas po kito,
t. y. kad tam tikru laiku egzistuoja daikto būvis,
priešingas ankstesniam jo būviui. Vadinasi, aš,
tiesą sakant, susieju laike du suvokimus. Bet su
siejimas nėra tik jutimo ir stebėjimo padarinys,
čia jis yra vaizduotės, kuri apibrėžia vidinį jutimą
laiko santykio atžvilgiu, sintetinio sugebėjimo pro
duktas. Tačiau vaizduotė du minėtuosius būvius
gali susieti dvejopai - taip, kad vienas arba kitas
iš jų yra ankstesnis laike, nes laiko paties savai
me negalima suvokti ir jo atžvilgiu negalima tar
si empiriškai nustatyti, kas objekte eina pirma ir
kas - paskiau. Tad aš tik įsisąmoninu, kad mano
vaizduotė viena taria esant pirma, kita paskiau, o
ne tai, kad vienas objekto būvis yra ankstesnis už
kitą; arba, kitaip tariant, vien tik suvokimas nea
pibrėžia vienas po kito einančių reiškinių o b j e k
t y v a u s s a n t y k i o . Norint šį santykį pažinti
kaip apibrėžtą, reikia abiejų būvių santykį mąs
tyti taip, kad juo būtinai būtų apibrėžta, kurį iš
jų reikia laikyti ankstesniu, kurį paskesnių, o ne
priešingai. Bet sąvoka, kurioje glūdi sintetinio vie
numo būtinumas, tegali būti grynoji intelektinė są
voka, kurios nėra suvokime, ir šiuo atveju tai yra
p r i e ž a s t i e s ir p a d a r i n i o , iš kurių pirmoji
apibrėžia antrąjį laiko atžvilgiu kaip sekmenį, o
ne kaip kažką, kas galėtų būti ankstesnis tik vaiz
duotėje (arba apskritai negalėtų būti suvoktas),
s a n t y k i o sąvoka. Vadinasi, pats patyrimas, t. y.
empirinis reiškinių pažinimas, galimas tik dėl to,
kad reiškinių nuoseklumą, taigi ir bet kokį kitimą,
207
mes subordinuojame priežastingumo dėsniui; tad

patys reiškiniai, kaip patyrimo objektai, galimi tik
pagal šį dėsnį.
Reiškinio įvairovės pagava visada nuosekli. Da
lių vaizdiniai eina vienas po kito. Ar jos taip pat
eina ir objekte - tai antrasis refleksijos punktas,
kurio nėra pirmajame. Žinoma, objektu galima
vadinti bet ką ir netgi kiekvieną vaizdinį, kiek jis
įsisąmonintas; tačiau norint nustatyti, ką šis žodis
reiškia, kai kalbama apie reiškinius, kiek jie (kaip
vaizdiniai) ne objektai, o tik žymi objektą, reikia
nuodugnesnio tyrimo. Kiek jie tik kaip vaizdiniai
kartu yra sąmonės objektai, jie visai nesiskiria
nuo pagavos, t. y. nuo įjungimo į vaizduotės sin
tezę, ir, vadinasi, reikia sakyti: reiškinių įvairovė
sieloje visada susidaro nuosekliai. Jei reiškiniai
būtų daiktai patys savaime, tai nė vienas žmogus
iš vaizdinių nuoseklumo negalėtų spręsti, kaip jų
įvairovė susieta objekte. Mes juk turime reikalą tik
su savo vaizdiniais; kokie daiktai gali būti patys
savaime (nepriklausomai nuo vaizdinių, kuriais
jie mus veikia) —šitai yra visiškai už mūsų pažini
mo srities. Tad nors reiškiniai nėra daiktai patys
savaime ir vis dėlto jie —vienintelis dalykas, kurį
mes galime pažinti, tai aš privalau nurodyti, koks
ryšys laiko atžvilgiu būdingas įvairovei reiškiniuo
se, o jos vaizdinys pagavoje visada nuoseklus. Pa
vyzdžiui, tokio reiškinio, kaip prieš mane stovintis
namas, įvairovės pagava yra nuosekli. Kyla klau
simas, ar šio namo įvairovė nuosekli ir pati savai
me, —su tuo, žinoma, niekas nesutiks. Tačiau kai
tik aš pakylu iki savo objekto sąvokos transcen
dentalinės reikšmės, tai pamatau, kad namas vi
sai nėra daiktas pats savaime, o yra tik reiškinys,
t. y. vaizdinys, kurio transcendentalinis objektas
nežinomas. Tad ką aš turiu galvoje klausdamas:
208
kaip įvairovė gali būti susijusi pačiame reiškinyje

(kuris juk nėra kas nors pats savaime)? Čia tai, ką
apima nuosekli pagava, laikoma vaizdiniu, o man
duotas reiškinys, nors jis yra ne daugiau kaip šių
vaizdinių visuma, laikomas jų objektu, su kuriuo
turi derėti sąvoka, kurią aš išvedu iš vaizdinių pa
gavos. Kadangi pažinimo ir objekto atitikimas yra
tiesa, tai greitai paaiškėja, kad čia galima klausti
tik dėl empirinės tiesos formalių sąlygų, o reiški
nys, priešingai negu pagavos vaizdiniai, gali būti
įsivaizduojamas kaip nuo jų skirtingas objektas
tik dėl to, kad jis paklūsta taisyklei, kuri šią pa
gavą atskiria nuo bet kurios kitos pagavos ir pada
ro būtiną tam tikrą įvairovės susiejimo būdą. Tai
reiškinyje, kame glūdi šios pagavos būtinos taisy
klės sąlyga, yra objektas.
Dabar grįžkime prie savo uždavinio. Tos aplin
kybės, kad kas nors įvyksta, t. y. kad atsiranda
kas nors arba koks nors būvis, kurio anksčiau ne
buvo, negalima suvokti empiriškai, jei nėra anks
tesnio reiškinio, kuriame nėra šio būvio, nes tikro
vės, einančios po tuščio laiko, taigi atsiradimo, už
kurį nėra jokio ankstesnio daiktų būvio, taip pat
negalima sučiuopti pagava, kaip ir tuščio laiko.
Vadinasi, kokio nors įvykio pagava yra suvokimas,
einąs po kito suvokimo. Bet kadangi kiekvienoje
pagavos sintezėje šitai vyksta taip pat, kaip aš
anksčiau parodžiau namo, kaip reiškinio, pavyz
džiu, tai tuo viena pagava dar nesiskiria nuo kitos.
Tačiau aš taip pat pastebiu, kad reiškinyje, kuria
me glūdi įvykis (ankstesnį suvokimo būvį pažymiu
A, o paskesnį - B), B pagavoje gali tik eiti po A,
o suvokimas A negali eiti po B, bet gali būti tik
už jį ankstesnis. Pavyzdžiui, aš matau pasroviui
plaukiančią valtį. Manasis jos vietos pasroviui su
vokimas eina po jos vietos prieš srovę suvokimo,
209
ir negali būti, kad, sučiuopiant šį reiškinį, valtis

pirmiausia būtų suvokta pasroviui, o paskui prieš
srovę. Tad suvokimų eilės tvarka pagavoje čia yra
apibrėžta ir pagava jos susaistyta. Anksčiau pa
teiktame namo pavyzdyje mano suvokimai galėjo
prasidėti viršutinės namo dalies pagava ir baig
tis jo apačios pagava arba galėjo prasidėti ir nuo
apatinės namo dalies, o baigtis viršutine; lygiai taip
pat empirinio stebimo įvairovę aš galiu sučiuopti
iš dešinės arba iš kairės. Vadinasi, šioje suvokimų
eilėje nebuvo jokios apibrėžtos tvarkos, kuri būti
nai nustatytų, nuo ko pagavoje aš turiu pradėti,
kad empiriškai susiečiau įvairovę. Bet suvokiant
tai, kas vyksta, tokia taisyklė visada galioja, ir ji
daro b ū t i n ą vienas po kito einančių suvokimu
tvarką (šio reiškinio pagavoje).
Tad mūsų atveju s u b j e k t y v u s pagavos
n u o s e k l u m a s turi būti išvedamas iš o b j e k
t y v a u s reiškinių n u o s e k l u m o , nes antraip
pirmasis yra visiškai neapibrėžtas ir vieno reiški
nio neskiria nuo kito. Vien tik subjektyvus paga
vos nuoseklumas nieko neįrodo apie įvairovės ryšį
objekte, nes jis visiškai bet koks. Vadinasi, objek
tyvų reiškinių nuoseklumą sudarys tokia reiškinio
įvairovės tvarka, pagal kurią vieno įvykio (to, ku
ris vyksta) pagava e i n a p a g a l t a i s y k l ę po
kito įvykio (to, kuris yra ankstesnis) pagavos. Tik
tokiu atveju aš turiu teisę teigti apie patį reiškinį,
o ne tik apie savo pagavą, kad jame yra nuoseklu
mas, ir tai reiškia, kad aš pagavą galiu sutvarkyti
ne kitaip, o tik būtent tokiu nuoseklumu.
Vadinasi, pagal tokią taisyklę tame, kas aps
kritai yra ankstesnis už kokį nors įvykį, turi būti
sąlyga taisyklės, pagal kurią įvykis visada ir būti
nai eina po to; bet priešingai elgtis —eiti atgal nuo
įvykio ir apibrėžti (pagava) tai, kas už jį ankstes-
210
nis - aš negaliu. Juk nė vienas reiškinys nuo vė

lesnio laiko momento negrįžta prie ankstesnio, bet
yra susijęs s u k u r i u o n o r s a n k s t e s n i u
momentu; o perėjimas iš duotojo laiko į apibrėžtą
tolesnį laiką yra būtinas. Todėl, kadangi yra kaž
kas, kas eina po, aš būtinai turiu šitai susieti su
kuo nors kitu apskritai, kas yra ankstesnis ir po
ko šitai eina pagal tam tikrą taisyklę, t. y. būtinai,
tad įvykis, kaip tai, kas sąlygota, patikimai nurodo
kurią nors sąlygą, o ši sąlygoja įvykį.
Jei tartume, kad už įvykį nėra nieko ankstes
nio, po ko jis turėtų eiti pagal tam tikrą taisyklę,
tai bet koks suvokimų nuoseklumas būtų apibrė
žiamas išim tinai pagava, t. y. tik subjektyviai, tuo
visai nebūtų objektyviai apibrėžiama, kurie būtent
suvokimai turi būti ankstesni ir kurie vėlesni. Si
tai būtų tik žaidimas vaizdiniais, kuris nebūtų su
sijęs su jokiu objektu, t. y. mūsų suvokimais visai
nebūtų galima vieno reiškinio atskirti nuo kitų pa
gal laiko santykį, nes pagavos nuoseklumas visur
vienodas ir, vadinasi, reiškinyje nėra nieko, ką jis
apibrėžtų taip, kad tuo tam tikrą nuoseklumą pa
darytų objektyviai būtiną. Tad aš nesakysiu, kad
du reiškinio būviai eina vienas po kito, bet sakysiu
tik, kad viena pagava eina po kitos, o tai yra kaž
kas grynai s u b j e k t y v u ir neapibrėžia objekto,
taigi visai negali būti susiję su kurio nors objekto
pažinimu (netgi reiškinyje).
Tad jei mes patiriame, kad kažkas vyksta, tai
dėl to visada tariame, kad anksčiau įvyksta kas
nors, po ko duotasis įvykis eina pagal tam tikrą
taisyklę. Be šito aš apie objektą nesakyčiau, kad
jis eina po, nes vien tik mano pagavos nuoseklu
mas nepagrindžia nuoseklumo objekte, jei tam ti
kra taisyklė neapibrėžia nuoseklumo to, kas yra
ankstesnis, atžvilgiu. Vadinasi, savo subjektyvią
211
sintezę (pagavos) aš padarau objektyvią, jei visada

atsižvelgiu į taisyklę, pagal kurią reiškiniai savo
nuoseklumu, t. y. taip, kaip jie vyksta, apibrėžiami
ankstesnio būvio. Ir vien tik šiai prielaidai esant
galimas netgi pats to, kas vyksta, patyrimas.
Tiesa, šitai tarsi prieštarauja visoms pasta
boms dėl mūsų intelekto taikymo eigos, kurios vi
sada buvo pateikiamos ir pasak kurių tik suvokę ir
sugretinę daugelį tarpusavyje derančių atvejų, kai
įvykiai eina po ankstesnių reiškinių, mes suran
dame taisyklę, pagal kurią tam tikri įvykiai visa
da eina po tam tikrų reiškinių. Ir pirmiausia šitai
skatina mus susidaryti priežasties sąvoką. Tokiu
pagrindu sudaryta sąvoka būtų tik empirinė, ir jos
pateikta taisyklė, teigianti, kad visa, kas vyksta,
turi savo priežastį, būtų lygiai tokia pat atsitikti
nė, kaip ir pats patyrimas, —tokiu atveju jos visuo
tinumas ir būtinumas tebūtų prasimanyti ir netu
rėtų jokios teisingos visuotinės reikšmės, nes jie
būtų ne aprioriniai, o grindžiami tik indukcija. Bet
čia yra taip pat, kaip ir su kitais grynaisiais aprio
riniais vaizdiniais (pavyzdžiui, erdve ir laiku), ku
riuos mes galime išgauti iš patyrimo kaip aiškias
sąvokas tik dėl to, kad įjungėme jas į patyrimą ir
tik per jas patyrimą realizavome. Žinoma, šios tai
syklės, apibrėžiančios įvykių eilę, kaip priežasties
sąvokos, vaizdinio loginis aiškumas galimas tik po
to, kai ji buvo pritaikyta patyrime; tačiau atsižvel
gimas į šią taisyklę, kaip į reiškinių sintetinio vie
numo laike sąlygą, vis dėlto buvo paties patyrimo
pagrindas ir todėl buvo a priori ankstesnis už pa
tyrimą.
Tad svarbu parodyti pavyzdžiu, kad netgi pa
tyrime mes priskiriame objektui nuoseklumą (įvy
kio, kai vyksta kas nors, ko anksčiau nebuvo) ir
skiriame pastarąjį nuo mūsų pagavos subjekty-
212
vaus nuoseklumo tik tada, jei pagrindą sudaro tai

syklė, verčianti mus stebėti veikiau šią, o ne kitą
suvokimų tvarką; maža to, reikia parodyti, kad toji
prievarta yra kaip tik tai, kas pirmiausia daro ga
lim ą nuoseklumo objekte vaizdinį.
Mes turime savyje vaizdinius, kuriuos ir galime
įsisąmoninti. Tačiau kad ir kiek apimtų šis įsisą
moninimas ir kad ir koks tikslus arba punktualus
jis būtų, vaizdiniai vis dėlto visada lieka vaizdiniai,
t. y. tėra mūsų sielos vidiniai apibrėžtumai vieno ar
kito laiko santykio atžvilgiu. Kaip mes prieiname
prie to, kad šiems vaizdiniams priskiriame objektą
arba jiems, be jų subjektyvaus realumo kaip mo
difikacijų, priskiriame dar nežinia kokį objektyvų
realumą? Objektyvios reikšmės negali sudaryti
santykis su kitu vaizdiniu (to, kas būtų norima
pasakyti apie objektą66), nes antraip iš naujo kiltų
klausimas: kaip šis vaizdinys savo ruožtu išeina
už savęs ir, be subjektyvios reikšmės, kuri būdin
ga jam kaip sielos būsenos apibrėžtumui, įgyja dar
objektyvią reikšmę? Kai mes tiriame, kokią nau
ją savybę mūsų vaizdiniams suteikia s a n t y k i s
s u o b j e k t u ir kokią vertę jie dėl to įgyja, tai pa
matome, kad jis pasireiškia tik tuo, jog tam tikru
būdu vaizdinių ryšį padaro būtiną ir subordinuoja
jį taisyklei, ir priešingai - mūsų vaizdiniai įgyja
objektyvią reikšmę tik dėl to, kad būtina tam tikra
jų tvarka laiko atžvilgiu.
Reiškinių sintezėje vaizdinių įvairovė visada
nuosekli. Tačiau tuo dar nepateikiamas joks objek
tas, nes šiuo kiekvienai pagavai bendru nuoseklu
mu niekas neatskiriama nuo ko nors kita. Bet kai
tik aš suvokiu arba iš anksto tariu, kad šiame nuo
seklume yra santykis su ankstesniu būviu, iš ku
rio vaizdinys išplaukia pagal kokią nors taisyklę,
tai kas nors man atrodo kaip įvykis arba kažkas,
213
kas vyksta, t. y. aš pažįstu objektą, kurį turiu pa

talpinti laike tam tikroje apibrėžtoje vietoje, kuri
po ankstesnio būvio niekaip kitaip jam negali būti
priskirta. Vadinasi, jei aš suvokiu, jog kas nors
vyksta, tai šiame vaizdinyje pirmiausia glūdi tai,
kad kas nors yra ankstesnis, nes kaip tik dėl san
tykio su tuo, kas yra ankstesnis, reiškinys įgyja
savąjį laiko santykį, būtent jis egzistuoja po anks
tesnio laiko, kuriuo jo nebuvo. Bet savo apibrėžtą
vietą laike šiame santykyje jis gali įgyti tik dėl to,
kad ankstesniame būvyje numatoma kažkas, po
ko jis visada eina, t. y. pagal tam tikrą taisyklę. Iš
to išplaukia, kad, pirma, ši eilė man negrįžtama ir
to, kas vyksta, aš negaliu atkelti prieš tai, po ko
šitai eina; antra, jei tariama egzistuojant ankstes
nį būvį, tai šis apibrėžtas įvykis neišvengiamai ir
būtinai eis po jo. Dėl to mūsų vaizdiniuose nusisto
vi tvarka, pagal kurią dabartis (kiek ji atsirado)
nurodo kurį nors ankstesnį būvį kaip šio įvykio
atitikmenį, tiesa, dar neapibrėžtą, tačiau kaip api
brėžiantį santykiaujantį su šiuo įvykiu kaip savo
padariniu ir jį būtinai susiejantį su savimi laiko
eilėje.
Jei būtinas mūsų juslumo dėsnis, taigi bet kokio
suvokimo f o r m a l i s ą l y g a , išreiškia tai, kad
ankstesnis laikas būtinai apibrėžia po jo einantį
laiką (nes po jo einančio laiko aš negaliu prieiti ki
taip, kaip per ankstesnį laiką), tai neišvengiamas
laiko eilės e m p i r i n i o v a i z d i n i o d ė s n i s
taip pat išreiškia tai, kad būtojo laiko reiškiniai
kiekvieną egzistavimą apibrėžia po jo einančiame
laike ir kad šie vėlesnieji reiškiniai, kaip įvykiai,
galimi tik tiek, kiek pirmieji apibrėžia jų egzis
tavim ą laike, t. y. nustato jį pagal taisyklę. T ik
r e i š k i n i u o s e m e s g a l i m e p a ž i n t i šį
laikų ryšio tolydumą.
214
Kiekvienam patyrimui ir jo galimybei reikalin

gas intelektas, ir pirmasis intelekto veiksmas yra
ne tai, kad jis padaro akivaizdų objektų vaizdinį,
bet tai, kad jis apskritai daro galim ą objekto vaiz
dinį. Sitai įvyksta dėl to, kad jis laiko tvarką per
kelia reiškiniams ir jų egzistavimui, kiekvienam
iš jų kaip padariniui priskirdamas tam tikrą vietą
laike, a priori apibrėžtą ankstesniųjų reiškinių at
žvilgiu, nes kitaip jie nederėtų su pačiu laiku, ku
ris a priori apibrėžia visų savo dalių vietą. Sis vie
tos apibrėžimas negali būti perimtas iš reiškinių
santykio su absoliučiu laiku (nes absoliutus laikas
nėra suvokimo objektas), bet, priešingai, reiškiniai
turi patys apibrėžti vieni kitų vietas laike ir pada
ryti jas būtinas laiko tvarkoje, t. y. tai, kas eina po
arba vyksta, turi pagal bendrą taisyklę eiti po to,
kas glūdėjo ankstesniame būvyje. Dėl to atsiranda
reiškinių eilė, kuri, padedant intelektui, galimų
suvokimų eilėje sukuria ir daro būtiną lygiai tokią
pačią tvarką ir pastovų ryšį, kokie a priori yra vi
dinio stebėjimo formoje (laike), kur visi suvokimai
turi turėti savo vietą.
Vadinasi, tai, kad kas nors vyksta, yra suvoki
mas, priklausantis galimam patyrimui, kuris tam
pa tikras tuo atveju, jei reiškinį aš laikau apibrėžtu
pagal jo vietą laike, taigi laikau jį objektu, kurį vi
sada pagal taisyklę galima surasti suvokimų ryšy
je. O ši ko nors apibrėžimo pagal nuoseklumą laike
taisyklė sako: tame, kas įvyksta anksčiau, reikia
aptikti sąlygą, kuriai esant įvykis visada (t. y.
būtinai) eina po. Tad pakankamo pagrindo princi
pas (Satz ) yra galimo patyrimo, būtent reiškinių
objektyvaus pažinimo jų santykio laiko nuoseklu
me požiūriu, pagrindas.
Tačiau šio principo pagrindimas remiasi išim
tinai tokiais momentais. Kiekvienas empirinis
215
pažinimas apima įvairovės sintezę, atliekamą

vaizduotės, kuri visada nuosekli laike, t. y. vaizdi
niai joje visada eina vienas po kito. Bet vaizduotėje
šio nuoseklumo tvarka (kas turi būti anksčiau ir
kas turi eiti po to) visai neapibrėžta, ir vienas po
kito einančių vaizdinių eilę vienodai galima imti
abiem kryptimis - atgal ir pirmyn. Bet jei ši sinte
zė yra pagavos (duotojo reiškinio įvairovės) sinte
zė, tai tvarka objekte yra apibrėžta arba, tiksliau
sakant, jame yra nuoseklios sintezės tvarka, kuri
apibrėžia objektą ir pagal kurią kas nors būtinai
turi būti anksčiau, ir jei šis kas nors duotas, tai
būtinai po to turi eiti ir kita. Tad jei mano suvoki
me turi būti žinojimas apie įvykį, t. y. apie tai, kad
kas nors tikrai vyksta, tai šitai turi būti empirinis
sprendinys, kuriuo mąstoma, kad padarinys yra
apibrėžtas, t. y. kad jis numato laike kitą reiškinį,
po kurio jis eina būtinai, arba pagal taisyklę. Prie
šingu atveju - jei aš numatyčiau tai, kas įvyksta
anksčiau, ir įvykis po to neitų būtinai —turėčiau jį
laikyti tik savo vaizduotės subjektyviu žaismu, ir
jei aš jame vis dėlto įžvelgčiau kai ką objektyvaus,
tai turėčiau jį vadinti vien tik sapnu. Tad reiškinių
(kaip galimų suvokimų) santykis, pagal kurį to,
kas eina po (kas vyksta), egzistavimas laike pagal
taisyklę apibrėžiamas ko nors už jį ankstesnio, tai
gi priežasties santykis su padariniu, yra mūsų em
pirinių sprendinių objektyvios reikšmės suvokimų
eilės atžvilgiu sąlyga, t. y. jų empirinio teisingumo
ir, vadinasi, patyrimo sąlyga. Todėl priežastinio
santykio reiškinių nuoseklume pagrindinis teigi
nys galioja taip pat visiem s patyrimo objektams
(nuoseklumo sąlygomis), nes jis pats yra tokio pa
tyrimo galimybės pagrindas.
Bet čia kyla dar viena abejonė, kurią reikia
pašalinti. Reiškinių priežastinio ryšio principas
216
mūsų formuluotėje apribojamas reiškinių eile, o

jį taikant paaiškėja, kad jis taip pat galioja, kai
reiškiniai yra vienalaikiai, ir kad priežastis ir pa
darinys gali egzistuoti tuo pačiu metu. Pavyzdžiui,
kambaryje šilta, o gryname ore - ne. Aš ieškau šito
priežasties ir surandu prikūrentą krosnį. Si kros
nis, kaip priežastis, egzistuoja tuo pačiu metu su
savo padariniu - kambario šiluma; tad čia tarp
priežasties ir padarinio nėra nuoseklumo laike,
jie egzistuoja tuo pačiu metu, ir vis dėlto dėsnis
galioja. Dauguma veikiančiųjų priežasčių gamtoje
egzistuoja tuo pačiu metu su savo padariniais, ir
pastarųjų nuoseklumą laike sąlygoja tik tai, kad
priežastis viso savo padarinio negali sukelti per
vieną akimirką. Bet tą akimirką, kai padarinys
tik atsiranda, jis visada egzistuoja tuo pačiu metu
su savo priežasties veikimu, nes jis visai neatsi
rastų, jei akimirką anksčiau priežastis išnyktų.
Čia, žinoma, reikia pažymėti, kad turima omenyje
laiko t v a r k a , o ne jo t ė k m ė ; [priežasties ir pa
darinio] santykis išlieka, nors nepraėjo joks laikas.
Laikas tarp priežasties veikimo ir jos betarpiško
padarinio gali būti n y k s t a m a i m a ž ė j a n t i s
(tad jie egzistuoja vienu metu), bet priežasties ir
padarinio santykis vis dėlto visada išlieka api
brėžiamas laike. Jei rutulį, gulintį ant prikimšto
priegalvio ir įspaudžiantį jame duobutę, aš laikau
priežastimi, tai ji egzistuoja vienu metu su pada
riniu. Tačiau vieną ir kitą aš vis dėlto skiriu pagal
jų abiejų dinaminio ryšio laiko santykį, nes jei aš
rutulį dedu ant priegalvio, tai ankstesniame lygia
me priegalvio paviršiuje atsiranda duobutė; o jei
priegalvyje (nežinia dėl ko) yra duobutė, tai iš to
dar neišplaukia švininis rutulys.
Vadinasi, nuoseklumas laike, be abejo, yra vie
nintelis empirinis padarinio kriterijus priežasties,
217
kuri už jį ankstesnė, veikimo atžvilgiu. Stiklinė yra

priežastis, kad vanduo pakyla virš savo horizonta
laus paviršiaus, nors abu reiškiniai egzistuoja vie
nu metu - kai tik aš imu stikline semti vandenį iš
didesnio indo, tai po to kas nors eina, būtent jame
buvusio vandens horizontalus paviršius stiklinėje
pasidaro įgaubtas.
Sis priežastingumas veda prie veikimo sąvokos,
o ši - prie jėgos sąvokos, o per ją - prie substan
cijos sąvokos. Kadangi savo kritinio sumanymo,
kuris nukreiptas išimtinai į apriorinio sintetinio
pažinimo šaltinius, aš nenoriu apsunkinti skaidy
mais, kurių tikslas - tik paaiškinti (o ne išplėsti)
sąvokas, tai išsamų jų nagrinėjimą aš palieku bū
simai grynojo proto sistem ai, nors tokios analizės
gausu jau iki šiol žinomuose tokio pobūdžio vado
vėliuose. Tačiau aš negaliu nepaliesti substancijos
empirinio kriterijaus klausimo, kiek substancija,
kaip matyti, geriau ir lengviau atsiskleidžia veiki
mu, negu reiškinio pastovumu.
Kur yra veikimas, taigi veikla ir jėga, ten taip
pat yra ir substancija, ir tik joje reikia ieškoti to
vaisingo reiškinių šaltinio buveinės. Tai visai ge
rai pasakyta; bet jei reikia išaiškinti, kas laiko
ma substancija, ir, be to, norima išvengti ydingojo
rato, tai ne taip lengva atsakyti į šį klausimą. Ko
kiu būdu iš veikimo tuoj pat daroma išvada apie
to, kas veikia, p a s t o v u m ą , kuris juk yra toks
esm inis ir savybingas substancijos (phaenome-
non) požymis? Bet po to, ką anksčiau pasakėme, šį
klausim ą išspręsti ne taip jau sunku, nors įpras
tu būdu (tik analitiškai operuojant sąvokomis) jis
būtų visiškai neišsprendžiamas. Veikimas jau yra
priežastingumo subjekto santykis su padariniu.
Kadangi kiekvienas padarinys yra tai, kas vyksta,
taigi tai, kas kinta, kas laiką žymi pagal jo nuose-
218
klumą, tai to, kas kinta, paskutinis subjektas yra

p a s t o v u m a s kaip visko, kas kinta, substratas,
t. y. substancija. Juk pagal priežastingumo pagrin
dinį teiginį veikimai visada yra bet kokios reiškinių
kaitos pirmasis pagrindas ir todėl jie negali būti
subjekte, kuris pats kinta, nes antraip reikėtų kitų
veikimų ir kito subjekto, kuris šią kaitą apibrėžtų.
Todėl veikimas, kaip pakankamas empirinis krite
rijus, įrodo substancialumą, ir man nereikia ieško
ti subjekto pastovumo, pirmiausia lyginant suvo
kimus; be to, šiuo keliu einant šito negalima atlikti
taip išsamiai, kaip reikalauja substancijos sąvokos
didingumas ir griežtas visuotinis reikšmingumas,
nes teiginys, kad kiekvieno atsiradimo ir išnyki
mo priežastingumo pirmasis subjektas pats negali
(reiškinių srityje) atsirasti ir išnykti, yra patikima
išvada, vedanti prie egzistavimo empirinio būtinu
mo ir pastovumo, taigi prie substancijos, kaip reiš
kinio, sąvokos.
Jei kas nors vyksta, tai pats atsiradimas, ne
svarbu, kas atsiranda, jau savaime yra tyrimo
objektas. Reikia tirti jau patį perėjimą iš tam ti
kro būvio nebuvimo į šį būvį, net jei tariama, kad
reiškinyje nėra jokios jo kokybės. Kaip parodyta
pirmojoje analogijoje, šis atsiradimas susijęs ne su
substancija (nes ji neatsiranda), bet su jos būviu.
Vadinasi, tai tik pakitimas, o ne atsiradimas iš
nieko. Jei šis atsiradimas laikomas jam svetimos
priežasties padariniu, tai jis vadinamas kūrimu,
kurio, kaip įvykio tarp reiškinių, negalima laikyti
galimu, nes jau pati jo galimybė suardytų patyrimo
vienumą. Kita vertus, jei visus daiktus aš laikau
ne reiškiniais, bet daiktais pačiais savaime ir vien
tik intelekto objektais, tai, nors jie yra substan
cijos, vis dėlto jų egzistavimas gali būti laikomas
priklausomu nuo svetimos priežasties; bet tada šie
219
žodžiai turėtų visai kitą reikšmę ir netiktų reiški

niams kaip galimiems patyrimo objektams.
Kaip kas nors apskritai gali kisti, kaip gali būti,
kad po tam tikro būvio vienu laiko momentu eitų
priešingas būvis kitu momentu, - apie tai mes a
priori neturime nė mažiausio supratimo. Tam rei
kia žinoti tikrąsias jėgas, —o tokį žinojimą galima
įgyti tik empiriškai, - pavyzdžiui, žinoti judinan
čiąsias jėgas arba, o tai yra tas pat, tam tikrus
nuoseklius reiškinius (kaip judėjimus), kurie rodo
esant tokias jėgas. Bet kiekvieno pakitimo form ą
sąlygą vien tik kuriai esant galimas pakitimas
kaip kito būvio atsiradimas (nesvarbu, koks yra jo
turinys, t. y. būvis, kuris kinta), taigi patį būvių
nuoseklumą (įvykį), galima aptarti a priori pagal
priežastingumo dėsnį ir laiko sąlygas*.
Jei substancija iš būvio a pereina į būvį 6, tai
antrojo būvio momentas skiriasi nuo pirmojo bū
vio momento ir eina po jo. Lygiai taip pat antrasis
būvis, kaip realybė (reiškinyje), skiriasi nuo pir
mojo būvio, kuriame jos [realybės?] nebuvo, kaip
b skiriasi nuo nulio, t. y. net jei būvis b nuo būvio
a skirtųsi tik dydžiu, tai pakitimas vis dėlto būtų
atsiradimas b - a, kurio ankstesniame būvyje ne
buvo, ir b - a atžvilgiu būvis 6 = 0.
Tad kyla klausimas, kokiu būdu daiktas iš bū
vio = a pereina į kitą būvį = 6? Tarp dviejų akimir
kų visada yra laikas, ir tarp dviejų būvių šiomis
akimirkomis visada yra skirtumas, kuris yra tam
tikro dydžio (nes visos reiškinių dalys visada yra
dydžiai). Vadinasi, kiekvienas perėjimas iš vie-
* Reikia pažymėti, kad aš kalbu ne apie tam tikrų santykių pakitimą

apskritai, bet apie būvio pakitimą. Todėl jei kūnas juda tolygiai, tai
jo būvis (judėjimas) visai nesikeičia; bet būvis pakinta, jei judėjimas
pagreitėja arba sulėtėja.
220
no būvio į kitą vyksta laiku, esančiu tarp dviejų

akimirkų, iš kurių pirmoji apibrėžia būvį, iš kurio
daiktas išeina, o antroji —būvį, į kurį jis pereina.
Vadinasi, abi akimirkos yra pakitimo laiko ribos,
taigi tarpinio būvio tarp dviejų būvių ribos, ir kaip
tokios jos priklauso visam pakitimui. Bet kiekvie
nas pakitimas turi priežastį, kuri įrodo savo vei
kimą per visą kitimo laiką. Vadinasi, ši priežastis
pakitimą sukelia ne staiga (ne iš karto arba viena
akimirka), bet laike, tad kaip laikas nuo pradinės
akimirkos a auga iki savo užsibaigimo b, taip ir
realybės dydis (b - a) sukuriamas vis mažesniais
laipsniais, kurie yra tarp pirmojo ir paskutinio
laipsnio. Tad bet koks pakitimas galimas tik dėl
tolydaus priežastingumo veikimo, kuris, kiek jis
yra vienarūšis, vadinamas momentu. Pakitimas
ne susideda iš šių momentų, bet yra jų sukuriamas
kaip jų padarinys.
Toks yra bet kokio pakitimo tolydumo dėsnis,
kurio pagrindą sudaro tai, kad nei laikas, nei reiš
kinys laike nesusideda iš mažiausių dalių ir kad
vis dėlto daikto būvis kisdamas per visas šias da
lis, kaip elementus, eina į an trą į būvį. Nė vienas
to, kas realu reiškinyje, s k i r t u m a s , kaip ir nė
vienas laiko dydžio skirtumas, nėra m a ž i a u
s i a s , taigi naujas realybės būvis išauga iš pirmo
jo būvio, kuriame jos nebuvo, pereidamas visus be
galinius jo laipsnius, kurie vienas nuo kito skiriasi
mažiau negu 0 nuo a.
Kokią naudą šis teiginys gali duoti gamtotyroj e -
šitai mūsų nedomina. Bet kaip visiškai a priori ga
limas toks teiginys, taip, atrodo, išplečiantis mūsų
gamtos pažinim ą - tai mes ypač turime ištirti,
nors šio teiginio tikrumas ir teisingum as matyti iš
pirmo žvilgsnio ir, vadinasi, būtų galima manyti,
kad nėra reikalo spręsti klausim ą kaip teiginys
221
buvo galimas. Yra tiek daug nepagrįstų pretenzijų

išplėsti mūsų pažinimą pasitelkus grynąjį protą,
kad reikia laikytis bendro principo —būti visiškai
nepatikliam ir, kai nėra liudijimų, įgalinančių at
likti nuodugnią dedukciją, netikėti jokiais pana
šiais dalykais ir nepripažinti jų netgi tada, kai yra
aiškiausi dogmatiniai įrodymai.
Bet koks empirinio pažinimo išsiplėtimas ir kie
kviena suvokimo pažanga yra ne kas kita, kaip vi
dinio jutimo apibrėžimo išplėtimas, t. y. žengimas
į priekį laike, nesvarbu, kas būtų objektai - reiški
niai ar grynieji stebimai. Sis žengimas į priekį lai
ke apibrėžia viską ir pats savaime daugiau niekuo
neapibrėžiamas, t. y. jo dalys egzistuoja tik laike ir
dėl laiko sintezės, bet ne anksčiau už laiką. Todėl
kiekvienas perėjimas suvokime prie ko nors, kas
eina po to laike, yra laiko apibrėžimas šio suvokimo
sukūrimu, ir kadangi laikas visada ir visomis savo
dalimis yra dydis, tai kiekvienas perėjimas yra su
vokimo, kaip dydžio, sukūrimas pereinant visus
laipsnius, iš kurių nė vienas nėra pats mažiausias,
pradedant nuo nulio iki dydžio apibrėžto laipsnio.
Tai paaiškina galimybę aprioriškai pažinti kitimų
dėsnį pagal jų formą. Mes tik anticipuojame savo
pagavą, kurios formalią sąlygą, žinoma, turi būti
galima pažinti a priori, nes ji yra mumyse pačiuo
se iki bet kokio esamo reiškinio.
Vadinasi, kaip laike glūdi juslinė apriorinė sąly
ga, daranti galimą tolydų perėjimą nuo to, kas yra,
prie to, kas bus, lygiai taip pat intelektas dėl aper
cepcijos vienumo yra apriorinė sąlyga, įgalinanti
tolydžiai apibrėžti visas reiškinių vietas laike pagal
priežasčių ir padarinių eilę; pirmosios iš jų neišven
giamai sukelia antrųjų egzistavimą ir empirinį lai
ko santykių žinojimą padaro galiojantį kiekvienam
laikui (visuotinai), taigi galiojantį objektyviai.
222
C. Trečioji analogija. Vienalaikio egzistavimo

pagal sąveikos, arba bendravimo, dėsnį pagrindi
nis teiginys:
V i s o s s u b s t a n c i j o s , k i e k jos gali
būti suvoktos erdvėje kaip e g z is
tuojančios vienu metu, ištisai s ą
veikauja.
Įrodymas
Daiktai e g z i s t u o j a v i e n u m e t u , jei em

piriniame stebėjime jų suvokimai gali pakaitomis
eiti vienas po kito (to negali būti reiškinių nuose
klume laiko atžvilgiu, kaip buvo parodyta antruo
ju pagrindiniu teiginiu). Antai aš galiu pirma su
vokti Mėnulį ir po to —Žemę arba priešingai - pir
ma Žemę, o paskui Mėnulį, ir kadangi šių objektų
suvokimai gali pakaitomis eiti vienas po kito, tai
dėl to aš sakau, kad jie egzistuoja vienu metu. Tad
vienalaikis egzistavimas yra įvairovės egzistavi
mas tuo pačiu metu. Tačiau paties laiko negalima
suvokti, kad iš to, jog daiktai duoti tuo pačiu metu,
padarytume išvadą jog jų suvokimai gali pakai
tomis eiti vienas po kito. Tad vaizduotės sintezė
pagavoje kiekvieną iš šių suvokimų parodytų tokį,
koks jis yra subjekte, kai kito nėra, ir priešingai,
bet ji neparodytų, kad objektai egzistuoja vienu
metu, t. y. kad jei vienas iš jų egzistuoja, tai tuo
pačiu metu yra ir kitas, taip pat neparodytų, jog
tai būtina tam, kad suvokimai galėtų pakaitomis
eiti vienas po kito. Vadinasi, norint teigti, kad pa
kaitinės suvokimų sekos pagrindas yra objekte, ir
tuo vienalaikį egzistavimą parodyti kaip objekty
vų, reikalinga šių vienas šalia kito vienu metu eg
zistuojančių daiktų apibrėžtumų pakaitinės sekos
223
intelektinė sąvoka. Bet substancijų santykis, kai

viena iš jų apima apibrėžtumus, kurių pagrindas
yra kitoje substancijoje, yra įtakos santykis; o kai
[kiekvienoje substancijoje] pakaitomis glūdi kitos
apibrėžtumų pagrindas, tai santykis yra bendravi
mas, arba sąveika. Vadinasi, substancijų vienalai
kį egzistavimą erdvėje patyrimu galima pažinti ne
kitaip, kaip numatant jų sąveiką; tad sąveika taip
pat yra ir pačių daiktų, kaip patyrimo objektų, ga
limybės sąlyga.
Daiktai koegzistuoja, kiek jie egzistuoja tuo pa
čiu laiku. Bet iš ko sužinome, kad jie egzistuoja tuo
pačiu laiku? Žinome, jei šios įvairovės pagavos sin
tezės tvarka indiferentiška, t. y. jei galima pradėti
nuo A ir per B, C, D eiti prie E arba atvirkščiai -
nuo E prie A . Jei daiktai laike eitų nuosekliai (to
kia tvarka: prasidėtų nuo A ir baigtųsi E), tai būtų
neįmanoma pagavą suvokime pradėti nuo E ir eiti
atgal prie A , nes A priklausytų praėjusiam laikui ir,
vadinasi, daugiau negalėtų būti pagavos objektas.
Dabar tarkime, kad substancijų, kaip reiškinių,
įvairovėje kiekviena iš jų būtų visiškai izoliuota,
t. y. nė viena iš jų neveiktų kitos ir savitarpiškai
nepatirtų kitų poveikio; tokiu atveju aš teigiu, kad
jų v i e n a l a i k i s e g z i s t a v i m a s nebūtų gali
mo suvokimo objektas ir kad vienos iš jų egzistavi
mas jokia empirine sinteze negalėtų vesti prie ki
tos egzistavimo. Jei mes manytume, kad jos viena
nuo kitos atskirtos visiškai tuščia erdve, tai suvo
kimas, pereidamas laike nuo vienos substancijos
prie kitos, tos kitos egzistavimą, tiesa, apibrėžtų
po jo einančiu suvokimu, bet negalėtų skirti, ar
reiškinys objektyviai eina po pirmojo reiškinio, ar
veikiau egzistuoja vienu laiku su juo.
Vadinasi, be paties egzistavimo, turi būti dar
kažkas, kuo A apibrėžia B vietą laike ir atvirkš-
224
čiai —B apibrėžia A vietą, nes tik šiai sąlygai esant

minėtąsias substancijas galima empiriškai pa
teikti kaip e g z i s t u o j a n č i a s v i e n u l ai ku.
Tačiau ko nors kito vietą laike apibrėžia tik tai,
kas yra jo arba jo apibrėžtumų priežastis. Tad kie
kvienoje substancijoje (kadangi ji gali būti sekmuo
tik savo apibrėžtumų atžvilgiu) turi glūdėti tam
tikrų kitos substancijos apibrėžtumų priežastin
gumas ir kartu to priežastingumo padariniai, t. y.
substancijos turi dinamiškai bendrauti (tiesiogiai
arba tarpiškai), jeigu jų vienalaikis egzistavimas
turi būti pažintas kokiu nors galimu patyrimu. Bet
patyrimo objektams būtina visa tai, be ko pats šių
objektų patyrimas būtų negalimas. Vadinasi, visos
reiškinio substancijos, kiek jos egzistuoja vienu
laiku, būtinai sąveikaudamos ištisai bendrauja.
Žodis „ G e m e in sc h a ft” vokiečių kalboje dvireikš-
mis ir gali reikšti tą patį, kaip ir c o m m u n io , arba tą
patį, kaip c o m m e rc iu m . Čia mes jį vartojame pasta
rąja prasme —kaip žymintį dinaminį bendravimą,
be kurio niekada nebūtų galima empiriškai pažinti
netgi vietos bendrumo (c o m m u n io s p a t i i ). Iš mūsų
patyrimo lengva pastebėti, kad tik tolydžios įtakos
visose erdvės vietose gali nukreipti mūsų jutimą
nuo vieno objekto prie kito; kad šviesa, tviskėdama
tarp mūsų akių ir dangaus kūnų, sukuria tarpišką
mūsų ir pastarųjų bendravimą ir tuo įrodo viena
laikį egzistavimą; kad mes negalėtume empiriškai
pakeisti vietos (suvokti šio pakeitimo), jei materija
visur neįgalintų mūsų suvokti savo vietos, ir tik
savo pakaitine įtaka materija gali atskleisti savo
vienalaikį egzistavimą ir kartu (nors tik tarpiškai)
pačių tolimiausių objektų sambūvį. Be bendravi
mo kiekvienas suvokimas (reiškinio erdvėje) at
skiriamas nuo kitų suvokimų, ir empirinių vaiz
dinių grandinė, t. y. patyrimas, atsiradus naujam
225
objektui, prasidėtų visiškai iš pradžių ir su anksj

tesniu vaizdiniu neturėtų jokio ryšio ir negalėtu
būti su juo laiko santykyje. Tuo aš visai neketinu
paneigti tuščios erdvės, nes ji visada gali egzistuo
ti ten, kur suvokimas visai nepasiekia ir kur, vadi
nasi, nėra jokio empirinio žinojimo apie vienalaikį
egzistavimą; bet tada ji visai nėra bet kokio galimo
mūsų patyrimo objektas.
Paaiškinti gali ši pastaba. Mūsų sieloje visus;
reiškinius, kaip glūdinčius galimame patyrime*
turi sieti apercepcijos bendrumas (c o m m u n io ), ir
kiek objektai turi būti įsivaizduojami susiję kaip
egzistuojantys vienu metu, jie turi apibrėžti vie*į
nas kito vietą tame pačiame laike ir dėl to suda-;
ryti visumą. Jei šis subjektyvus bendrumas turi
remtis objektyviu pagrindu arba būti susijęs sujj
reiškiniais kaip su substancijomis, tai vieno reiš-į
kinio suvokimas turi kaip pagrindas daryti galimą
kito reiškinio suvokimą ir atvirkščiai ne tam, kadį
nuoseklumas, visada esantis suvokimuose kaip!
pagava, būtų priskirtas objektams, bet kad objek
tus būtų galima įsivaizduoti egzistuojančius vie
nu laiku. Tačiau tai yra abipusė įtaka, t. y. realus]
substancijų bendravimas (c o m m e rc iu m ), be kurio,:
vadinasi, patyrime nebūtų empirinio vienalaikio]
egzistavimo santykio. Dėl šio bendravimo reiški
niai, kiek jie yra už vienas kito ir vis dėlto susiję,]
sudaro kažką, kas yra sudėtinis (c o m p o situ m re a -į
le ), ir tokie deriniai gali atsirasti įvairiais būdais.
Todėl yra trys dinaminiai santykiai, iš kurių atsi
randa visi kiti: savybingumas, seka ir sudėtis.
'i
* * *
Taigi tokios yra trys patyrimo analogijos. Jos yra]

ne kas kita, kaip reiškinių egzistavimo laike apibrė
žimo principai pagal tris jo modusus: pagal santykį
226
su pačiu laiku kaip dydžiu (egzistavimo dydis, t. y.

trukmė), pagal santykį laike kaip eilėje (nuoseklu
mas), pagaliau taip pat pagal santykį laike kaip bet
kokio egzistavimo visumoje (vienalaikiškumas). Sis
laiko apibrėžimo vienumas perdėm dinaminis, t. y.
laikas laikomas ne tuo, kame patyrimas tiesiogiai
apibrėžtų kiekvieno egzistavimo vietą - tai neįma
noma, nes absoliutus laikas nėra suvokimo objek
tas, galintis susieti reiškinius; bet kurio reiškinio
vietą laike apibrėžia intelekto taisyklė, vien tik dėl
kurios reiškinių egzistavimas gali įgyti sintetinį
vienumą pagal laiko santykius, taigi apibrėžia a
priori ir bet kuriam bei kiekvienam laikui.
Gamtą (empirine prasme) mes suprantame kaip
reiškinių egzistavimo ryšį pagal būtinas taisykles,
t. y. pagal dėsnius. Vadinasi, egzistuoja tam tikri
dėsniai, ir būtent a priori, kurie pirmiausia gamtą
daro galimą; empiriniai dėsniai gali egzistuoti ir būti
atrasti tik patyrimu ir būtent pagal tuos pradinius
dėsnius, dėl kurių pats patyrimas pirmiausia tam
pa galimas. Tad mūsų analogijos iš esmės vaizduoja
gamtos vienumą visų reiškinių sąryšyje esant tam
tikriems rodikliams, kurie išreiškia ne ką kita, kaip
laiko santykį (kiek jis apima bet kokį egzistavimą)
su apercepcijos vienumu, kuris galimas tik sintezė
je pagal taisykles. Tad visos kartu analogijos teigia:
visi reiškiniai yra ir turi būti vienoje gamtoje, nes
be šio apriorinio vienumo nebūtų galimas patyrimo
vienumas, taigi ir joks objektų apibrėžimas jame.
O dėl įrodymo būdo, kuriuo mes nustatome
šiuos transcendentalinius gamtos dėsnius, ir dėl
jų savitumo reikia padaryti pastabą kuri kartu
labai svarbi ir kaip nuostatas bet kuriam kitam
bandymui įrodyti intelektinius ir kartu apriori
nius sintetinius teiginius. Jei mes šias analogijas
mėgintume įrodyti dogmatiškai, t. y. remdamiesi
227
sampratomis, kad būtent visa, kas egzistuoja, ap

tinkama tik tame, kas pastovu, kad kiekvienas įvy
kis ankstesniame būvyje numato kažką, po ko jis
eina pagal tam tikrą taisyklę, pagaliau kad vienu
metu egzistuojančioje įvairovėje būviai vienas kito
atžvilgiu egzistuoja vienu metu pagal tam tikrą
taisyklę (bendrauja), — tai visos mūsų pastangos
būtų visiškai veltui. Kad ir kiek būtų skaidomos
daiktų sąvokos, remiantis tik jomis visai negali
ma nuo vieno objekto ir jo egzistavimo pereiti prie
kito objekto egzistavimo arba jo egzistavimo būdo.
Tad kas mums liko? Galimybė patyrimo, kaip pa
žinimo, kuriame visi objektai galų gale turi turėti
galimybę būti duoti mums, jeigu jų vaizdinys turi
mums turėti objektyvų realumą. Siame trečiajame
veiksnyje, kurio esminę formą sudaro visų reiškinių
apercepcijos sintetinis vienumas, mes suradome
bet kokio egzistavimo reiškinyje visuotinio ir bū
tino apibrėžimo laiko atžvilgiu apriorines sąlygas,
be kurių nebūtų galimas pats empirinis laiko api
brėžimas, taip pat suradome apriorinio sintetinio
vienumo taisykles, kurias pasitelkę mes galėjome
anticipuoti patyrimą. Dėl to, kad nebuvo šio meto
do, ir dėl iliuzinio noro dogmatiškai įrodyti sinte
tinius teiginius, kurie intelekto taikymą patyrime
rekomenduoja kaip savo principus, taip dažnai, bet
visada veltui, buvo mėginama įrodyti šį pakankamo
pagrindo principą. Apie kitas dvi analogijas, nors jo
mis visada patylomis buvo naudojamasi*, niekada
* Visatos, kurioje visi reiškiniai turi būti susiję, vienumas, aišku, yra
tik išvada, padaryta iš patylomis priimto visų vienu laiku egzistuo
jančių substancijų bendravimo pagrindinio teiginio, nes jei substan
cijos būtų izoliuotos, tai jos, kaip dalys, nesudarytų visumos, ir jei jų
ryšys (įvairovės sąveika) nebūtų būtinas jau pačiam jų vienalaikiam
egzistavimui, tai iš vienalaikio egzistavimo, kaip grynai idealaus san
tykio, nebūtų galima daryti išvados apie bendravimą kaip realų san-
228
nė nepagalvojo, nes trūko kategorijų kelrodžio, ku

ris vienintelis gali atskleisti ir išryškinti kiekvieną
intelekto spragą tiek sąvokų, tiek pagrindinių tei
ginių atžvilgiu.
4. E m p i r i n i o m ą s t y m o a p s k r i t a i
postulatai
1. G a l i m a tai, kas atitinka formalias paty

rimo sąlygas (jei turimi omenyje stebinys ir sąvo
kos).
2. T i k r a tai, kas susiję su materialiomis paty
rimo (pojūčio) sąlygomis.
3. B ū t i n a (būtinai egzistuoja) tai, kieno ryšys
su tuo, kas tikra, apibrėžtas pagal bendrąsias pa
tyrimo sąlygas.
Paaiškinimas
Modalumo kategorijos ypatingos tuo, kad, kaip

objekto apibrėžimas, jos nė kiek neišplečia sąvo
kos, prie kurios yra prijungtos kaip predikatai, o
išreiškia tik santykį su sugebėjimu pažinti. Jei ku
rio nors daikto sąvoka jau visiškai užbaigta, tai aš
vis dėlto dar galiu klausti dėl šio objekto, ar jis tik
galimas, ar ir tikras arba, jei tikras, ar jis taip pat
ir būtinas? Tuo pačiame objekte nemąstoma dau
giau jokių apibrėžtumų, bet tik klausiama, koks jo
(su visais jo apibrėžtumais) santykis su intelektu
ir jo empiriniu taikymu, su empirine sprendimo
galia ir su protu (jo taikymu patyrime).
tykį. Tačiau mes atitinkamoje vietoje parodėme, kad bendravimas iš

esmės yra sambūvio empirinio pažinimo galimybės pagrindas ir kad,
tiesą sakant, tik iš sambūvio daroma grįžtamoji išvada apie bendra
vimą kaip jo sąlygą.
229
Kaip tik dėl to ir modalumo pagrindiniai teigi

niai yra ne kas kita, kaip empiriškai taikomų gali
mybės, tikrumo ir būtinumo sąvokų paaiškinimai
ir kartu visų kategorijų apribojimai išimtinai em
piriniu taikymu, neleidžiantys taikyti jų transcen
dentaliai ir nenumatantys tokio taikymo. Juk jei
kategorijos nebūtinai turi turėti tik loginę reikšmę
ir analitiškai išreikšti mąstymo formas, bet turi
būti susijusios su daiktais ir jų galimybe, tikrumu
arba būtinumu, tai jos turi būti nukreiptos į gali
m ą patyrimą ir jo sintetinį vienumą, kuriuo tik ir
duoti pažinimo objektai.
Tad daiktų galimybės postulatas reikalauja,
kad jų sąvoka derėtų su formaliomis patyrimo aps
kritai sąlygomis. Bet patyrimas apskritai, būtent
jo objektyvi forma, apima visą sintezę, reikalingą
objektams pažinti. Sąvoką, apimančią sintezę, rei
kia laikyti tuščia ir nesusijusią su jokiu objektu,
jei ši sintezė nepriklauso patyrimui - arba kaip
iš jo perimta, ir tada sąvoka vadinama e m p i r i -
n e , arba kaip tokia, kuria, kaip apriorine sąlyga,
remiasi patyrimas apskritai (jo forma), ir tada
sąvoka yra g r y n o j i , tačiau vis dėlto priklauso
patyrimui, nes jos objektas gali būti randamas tik
patyrime. Iš kurgi imtume objekto, mąstomo apri
orine sintetine sąvoka, galimybės pobūdį, jei ne iš
sintezės, sudarančios objektų empirinio pažinimo
formą? Kad tokioje sąvokoje neturi būti prieštara
vimo - tai iš tiesų yra būtina loginė sąlyga, tačiau
jos toli gražu nepakanka užtikrinti objektyviam
sąvokos realumui, t. y. galimybei tokio objekto,
kuris sąvoka mąstomas. Antai iš dviejų tiesių su
darytos figūros sąvokoje nėra prieštaravimo, nes
dviejų tiesių ir jų sankirtos sąvokoje nėra jokio fi
gūros neigimo; o [tokios figūros] negalimybė kyla
ne iš pačios sąvokos, bet ryšium su jos sukūrimu
230
erdvėje, t. y. iš erdvės ir jos apibrėžimo sąlygų, ku

rioms savo ruožtu būdingas objektyvus realumas,
t. y. jos liečia galimus daiktus, nes jose a priori yra
patyrimo apskritai forma.
O dabar mes norime parodyti šio galimybės
postulato didžiulę naudą ir įtaką. Jei aš pastovų
daiktą įsivaizduoju taip, kad visa, kas jame kinta,
priklauso tik jo būviui, tai vien tik iš tokios sąvo
kos aš niekada negaliu sužinoti, kad toks daiktas
galimas. Arba aš įsivaizduoju ką nors, kas turi būti
toks, kad, tarus jį egzistuojant, po jo visada ir neiš
vengiamai eina kas nors kita; tai iš tikrųjų galima
mąstyti neprieštaringai, bet iš to aš dar negaliu
spręsti, ar tokia savybė (priežastingumas) aptin
kama kokiame nors galimame daikte. Pagaliau aš
galiu įsivaizduoti skirtingus daiktus (substanci
jas), kurie yra tokie, kad vieno iš jų būvis sukelia
tam tikrų padarinių kito būvyje, ir atvirkščiai; bet
ar toks santykis gali būti būdingas kokiam nors
daiktui - to visai negalima įžvelgti iš šių sąvokų,
apimančių tik laisvai sudaromą sintezę. Vadinasi,
remiantis tik tuo, kad šios sąvokos a priori išreiš
kia suvokimų santykius kiekviename patyrime,
pažįstamas jų objektyvus realumas, t. y. jų trans
cendentalinis teisingumas, ir, žinoma, nepriklau
somai nuo patyrimo, bet vis dėlto ne nepriklauso
mai nuo bet kurio santykio su patyrimo apskritai
forma ir sintetiniu vienumu, vien tik kuris įgalina
empiriškai pažinti objektus.
Bet jei iš medžiagos, kurią mums teikia suvoki
mas, norėtume sudaryti visai naujas substancijų,
jėgų, sąveikų sąvokas, neperimdami iš patyrimo
netgi jų ryšio pavyzdžio, tai patektume į sritį grynų
fantazijų, kurių galimybės nepatvirtina joks požy
mis, nes šioje srityje patyrimas nelaikomas moky
toju ir šios sąvokos nebuvo iš jo perimtos. Panašios
231
prasimanytos sąvokos savo galimybės pobūdį gali

įgyti ne a priori kaip kategorijos - sąlygos, nuo ku
rių priklauso visas patyrimas, bet tik a posteriori
kaip pateiktos paties patyrimo, ir jų galimybė arba
turi būti pažinta a posteriori ir empiriškai, arba vi
sai negali būti pažinta. Substancija, kuri pastoviai
egzistuotų erdvėje, tačiau jos neužpildydama (kaip
tas tarpininkas tarp materijos ir mąstančiosios
esybės, kurį kai kas norėjo įvesti), arba ypatinga
mūsų sielos pagrindinė galia iš anksto į ž v e l g t i
ateitį (o ne tik apie ją samprotauti), arba pagaliau
sielos sugebėjimas mintimis bendrauti su kitais
žmonėmis (kad ir kaip toli jie būtų), —tai vis yra
sąvokos, kurių galimybė visai neturi pagrindo, nes
jų negalima pagrįsti patyrimu ir žinomais jo dės
niais, o be šito jos yra laisvai sudarytas derinys
minčių, kurios, nors ir neprieštaringos, vis dėlto
negali pretenduoti į objektyvų realumą, taigi į to
kio objekto, kuris jomis mąstomas, galimybę. O dėl
realumo, tai jau turbūt savaime aišku, kad jo ne
galima mąstyti in concreto nepasitelkus patyrimo,
nes realumas gali būti susijęs tik su pojūčiu kaip
patyrimo materija, o ne su santykio forma, dėl ku
rios iš tiesų galima leistis į fantazijas.
Bet aš palieku nuošalyje visa tai, ko galimy
bę galima įžvelgti tik iš patyrimo tikrovės, ir čia
svarstau tik daiktų galimybę, pagrįstą apriorinė
mis sąvokomis. Apie tokius daiktus aš nesiliauju
tvirtinęs, kad jų galimybė niekada negali išplauk
ti iš tokių sąvokų pačių savaime ir kad jie visada
galimi tik kaip formalios ir objektyvios patyrimo
apskritai sąlygos.
Tiesa, atrodo, lyg trikampio galimybę būtų gali
ma pažinti remiantis jo sąvoka pačia savaime (nuo
patyrimo ji tikrai nepriklauso), nes mes iš tikrųjų
galime visiškai a priori pateikti jai objektą, t. y.
232
sudaryti trikampį. Bet kadangi toks sudarymas

tėra objekto forma, tai trikampio sąvoka visada
liktų tik vaizduotės padarinys ir jos objekto gali
mybė tebebūtų abejotina, nes tam reikia dar kai
ko daugiau, būtent kad tokia figūra turėtų būti
mąstoma tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis re
miasi visi patyrimo objektai. Kad erdvė yra išori
nio patyrimo formali apriorinė sąlyga, kad būtent
toji konstruojanti sintezė, kuria mes vaizduotėje
sudarome trikampį, yra visiškai tokia pati, kaip ir
sintezė, kurią mes atliekame reiškinio pagavoje,
idant susidarytume patyrimu pagrįstą reiškinio
sąvoką, —kaip tik tai su trikampio sąvoka susieja
tokio daikto galimybės vaizdinį. Taip pat tolydžių
dydžių ir netgi dydžių apskritai galimybė, kadan
gi visos tokios sąvokos yra sintetinės, niekada ne
paaiškėja iš pačių sąvokų, o pirmiausia paaiškėja
iš jų kaip iš objektų apibrėžimo formalių sąlygų
patyrime apskritai. Ir kurgi reikėtų ieškoti tokių
objektų, kurie atitiktų sąvokas, jei ne patyrime,
kuris tik ir teikia mums objektus? Nors iki paties
patyrimo mes galime pažinti ir apibūdinti daiktų
galimybę tik formalių sąlygų, kuriomis patyrime
apskritai kas nors apibrėžiama kaip objektas, at
žvilgiu, taigi visiškai a priori, bet vis dėlto tik ry
šium su patyrimu ir jo ribose.
Daiktų t i k r u m o pažinimo postulatas reika
lauja s u v o k i m o , taigi įsisąmoninto pojūčio, ne
būtinai tiesiogiai paties objekto, kurio egzistavimą
reikia pažinti, tačiau bent jau jo ryšio su kokiu nors
tikru suvokimu pagal patyrimo analogijas, kurios
nurodo visus realius ryšius patyrime apskritai67.
V i e n t i k daikto s ą v o k o j e negalima rasti
jo egzistavimo požymio. Nors sąvoka būtų tokia
išsami, kad joje nieko netrūktų mąstyti daiktui
ir visiems jo vidiniams apibrėžtumams, vis dėlto
233
egzistavim as su visu tuo neturi nieko bendra, jis

susijęs tik su klausimu, ar toks daiktas mums
duotas taip, kad jo suvokimas kiekvienu atveju
gali būti ankstesnis už sąvoką. Juk tai, kad są
voka ankstesnė už suvokimą, rodo tik jos galim y
bę; o suvokimas, teikiantis medžiagą sąvokai, yra
vienintelis tikrumo požymis. Bet daikto egzista
vim ą taip pat galima pažinti iki jo suvokimo, taigi
santykiškai a priori, jei tik daiktas yra susijęs su
kai kuriais suvokimais pagal jų empirinio ryšio
pagrindinius teiginius (analogijas). Tokiu atve
ju daikto egzistavim as vis dėlto susijęs su m ūsų
suvokimais galimame patyrime, ir mes, vadovau
dam iesi tomis analogijomis, nuo savo tikrų suvo
kim ų galime prieiti daiktą galimų suvokimų eile.
Antai, suvokdami pritraukiamas geležies drožles,
mes pažįstame visus kūnus persmelkiančią ma
gnetinę materiją, nors betarpiškai šios medžiagos
negalim e suvokti dėl m ūsų organų ypatumų. Pa
gal juslumo dėsnius ir m ūsų suvokimų konteks
tą mes apskritai turėtume patyrime šią medžia
gą taip pat stebėti empiriškai, jei mūsų jutimai
būtų subtilesni, —jų šiurkštum as visai nepaliečia
galimo patyrimo apskritai formų. Vadinasi, kiek
apima suvokimas ir tai, kas eina po jo pagal em
pirinius dėsnius, tiek apima ir mūsų daiktų eg
zistavimo pažinimas. Jei mes nepradedame nuo
patyrimo arba nesilaikom e reiškinių empirinio
ryšio dėsnių, tai veltui stengiamės įspėti arba
ištirti kokio nors daikto egzistavimą. Bet šioms
egzistavimo netiesioginio įrodymo taisyklėm s la
bai prieštarauja i d e a l i z m a s ; jo paneigimui čia
paskirsime deramai vietos.
* * *
234
Idealizmo paneigimas
Idealizmas (aš turiu galvoje m a t e r i a l ų j į ide

alizmą) yra teorija, kuri objektų egzistavimą erdvėje
už mūsų skelbia esant arba tik abejotiną ir n e į r o -
d o m ą , arba klaidingą ir n e g a l i m ą . P i r m a
s i s yra Descartes’o probleminis idealizmas, kuris
skelbia esant neabejotiną tik vieną empirinį teiginį
(assertio), būtent „Aš egzistuoju“. A n t r a s i s yra
Berkeley’o d o g m a t i n i s idealizmas, kuris erdvę
su visais daiktais, kurie jai priklauso kaip neatski
riama sąlyga, laiko kažkuo, kas pats savaime nega
limas, ir todėl daiktus erdvėje skelbia esant tik fan
tazijas. Dogmatinis idealizmas neišvengiamas, jei
erdvė laikoma savybe, kuri turi būti būdinga daik
tams patiems savaime, nes tada ji kartu su viskuo,
kam ji yra kaip sąlyga, yra neįmanomas dalykas.
Bet šio idealizmo pagrindą mes sugriovėme trans
cendentalinėje estetikoje. Probleminis idealizmas,
nieko neteigiantis šiuo klausimu, o tik laikantis mus
nesugebančiais tiesioginiu patyrimu įrodyti ko nors
egzistavimą išskyrus mūsų pačių egzistavimą yra
protingas ir atitinka nuodugnų filosofinį mąstymo
būdą nes neleidžia priimti jokio galutinio sprendi
mo, kol nesurastas pakankamas įrodymas. Tad rei
kalaujamas įrodymas turi nustatyti, kad mes apie
išorinius daiktus turime ir p a t y r i m ą , o ne tik
f a n t a z i j a s ; tai galima pasiekti ne kitaip, kaip
tik įrodžius, kad netgi mūsų v i d i n i s , Descartes’ui
neabejotinas, patyrimas galimas tik numatant kaip
prielaidą i š o r i n į patyrimą.
Teorema. J a u p a t s , b e t e m p i r i š k a i
apibrėžtas, savo paties egzistavim o
į s i s ą m o n i n i m a s įrodo o bjektų e g
z i s t a v i m ą e r d v ė j e už m a n ę s .
235
Įrodymas
Aš įsisąmoninu savo egzistavim ą kaip apibrėž

tą laike. Bet kuris laiko apibrėžimas numato kaž
ką, kas p a s t o v u suvokime. Bet tai, kas pastovu,
negali būti kažkas manyje, nes mano egzistavimas
laike gali būti apibrėžtas pirmiausia kaip tik tuo,
kas pastovu. Vadinasi, tai, kas pastovu, galima su
vokti tik per d a i k t ą , esantį už manęs, o ne per
vien tik daikto, esančio už manęs, v a i z d i n į . Tad
mano egzistavimo laike apibrėžimas galimas tik
dėl tikrų daiktų, kuriuos aš suvokiu už savęs, eg
zistavimo. Įsisąmoninimas laike būtinai susijęs su
šio apibrėžimo laike galimybės įsisąmoninimu, -
vadinasi, jis taip pat būtinai susijęs ir su daiktų
egzistavimu už manęs kaip apibrėžimo laike są
lyga, t. y. savo paties egzistavimo įsisąmoninimas
kartu yra betarpiškas už manęs esančių kitų daik
tų egzistavimo įsisąmoninimas.
I p a s t a b a . Iš ankstesnio įrodymo matyti, kad
žaidimas, kurį žaidžia idealizmas, su dar didesne
teise atsigręžia prieš jį patį. Idealizmas taria, kad
vienintelis betarpiškas patyrimas esąs vidinis pa
tyrimas ir kad iš jo tik d a r o m o s i š v a d o s apie
išorinius daiktus, bet ir tai nepatikimos, kaip visa
da būna, kai iš esamų padarinių daromos išvados
apie a p i b r ė ž t a s priežastis, nes vaizdinių prie
žastis, kurią mes galbūt klaidingai priskiriame iš
oriniams daiktams, gali būti ir mumyse pačiuose.
Tačiau čia buvo įrodyta, kad išorinis patyrimas iš
esm ės betarpiškas*, kad tik jam tarpininkaujant
* Anksčiau pateiktoje teoremoje išorinių daiktų egzistavimo b e t a r

p i š k a s įsisąmoninimas ne numatomas, bet įrodomas neatsižvel
giant į tai, ar mes galime įžvelgti šio įsisąmoninimo galimybę, ar ne.
Klausimas dėl šios galimybės skambėtų taip: ar mums būdingas tik
vidinis jutimas, o išorinis - ne, tik išorinė vaizduotė? Tačiau aišku,
236
galimas, tiesa, ne mūsų pačių egzistavimo įsisą

moninimas, bet vis dėlto jo apibrėžimas laike, t. y.
vidinis patyrimas. Žinoma, vaizdinys „Aš e g
z i s t u o j u “ , išreiškiantis įsisąm oninim ą galintį
lydėti bet kokį m ąstym ą yra tai, ką betarpiškai
apima subjekto egzistavimas, tačiau tai dar nėra
jo p a ž i n i m a s , taigi ir empirinis pažinimas, t. y.
patyrimas; patyrimui, be minties apie kažką eg
zistuojantį, dar priklauso stebėjimas, šiuo atveju -
vidinis stebėjimas, kurio, t. y. laiko, atžvilgiu su
bjektas turi būti apibrėžtas, o tam būtini išoriniai
objektai, tad, vadinasi, pats vidinis patyrimas ga
limas tik tarpiškai ir tik dėl išorinio patyrimo.
II p a s t a b a . Sitai visiškai atitinka mūsų
sugebėjimo pažinti bet koks taikymas patyrime
apibrėžiant laiką. Mes ne tik bet kurį laiko api
brėžimą galime suvokti tik dėl išorinių santykių
kaitos (judėjimo) siejimo su tuo, kas pastovu er
dvėje (pavyzdžiui, Saulės judėjimas Žemės objek
tų atžvilgiu), bet netgi neturime nieko pastovaus,
kuo, kaip stebiniu, galėtume grįsti substancijos
sąvoką išskyrus vien tik m a t e r i j ą ; ir netgi šis
pastovumas ne paimtas iš išorinio patyrimo, bet
numatytas a priori kaip būtina bet kurio laiko api
brėžimo sąlyga, taigi ir kaip vidinio jutimo apibrė
žimas mūsų pačių egzistavimo atžvilgiu remiantis
išorinių daiktų egzistavimu. Savęs paties įsisąmo
ninimas A š vaizdiniu visai nėra stebinys, o tėra
mąstančio subjekto savaveiksmiškumo i n t e
l e k t i n i s vaizdinys. Todėl šis A š ir neturi jokio
kad, norėdami ką nors tik įsivaizduoti kaip išoriška, t. y. pateikti

šitai jutimui stebėjimu, mes jau turime turėti išorinį jutimą ir juo
betarpiškai skirti patį išorinio stebėjimo imlumą nuo spontaniškumo,
apibūdinančio kiekvieną vaizduotę, nes jei ir išorinį jutimą laikytume
vaizduotės padariniu, tai būtų sunaikintas pats sugebėjimas stebėti,
kuris turi būti apibrėžtas vaizduotės.
237
stebėjimo predikato, kuris, kaip p a s t o v u s , ga

lėtų būti laiko apibrėžimo vidiniame jutime atiti
kmuo, panašiai kaip n e p r a l a i d u m a s yra ma
terijos atitikmuo kaip e m p i r i n i s stebinys.
III p a s t a b a . Iš to, jog savęs pačių apibrėž
to įsisąmoninimo galimybei reikalingas išorinių
objektų egzistavimas, dar neišplaukia, kad kie
kvienas išorinių daiktų akivaizdus vaizdinys kar
tu apima ir jų egzistavimą; toks vaizdinys visai
gali būti tik vaizduotės padarinys (svajose, taip
pat pamišimo atveju), bet tik kaip ankstesnių išo
rinių suvokimų, kurie, kaip buvo parodyta, galimi
tik dėl išorinių objektų tikrumo, atkūrimas. Čia
buvo būtina tik įrodyti, kad vidinis patyrimas aps
kritai galimas tik per išorinį patyrimą apskritai. O
ar vienas arba kitas tariamas patyrimas nėra tik
fantazija —šitai turi būti sprendžiama remiantis
atskirais patyrimo apibrėžimais ir lyginant su bet
kurio tikrojo patyrimo kriterijais.
•k k k
Pagaliau dėl trečiojo postulato, tai jis liečia ma

terialų egzistavimo būtinumą, o ne tik formalų
ir loginį sąvokų ryšio būtinumą. Kadangi jutimų
objektų egzistavimo negalima pažinti visiškai a
priori, o galima pažinti tik santykiškai a priori —
kito jau duoto egzistavimo atžvilgiu, ir netgi šiuo
atveju galima pažinti tik tą egzistavimą, kuris turi
būti kažkur patyrimo kontekste, kurio dalis yra
duotasis suvokimas, - tai egzistavimo būtinumo
niekada negalima pažinti remiantis sąvokomis; jis
visada pažįstamas tik iš ryšio su tuo, kas suvokia
ma, pagal bendruosius patyrimo dėsnius. Tad nėra
jokio egzistavimo, kurį būtų galima pažinti kaip
būtiną, su sąlyga, kad duoti kiti reiškiniai, išsky
rus duotųjų priežasčių padarinių pagal priežastin-
238
gumo dėsnius egzistavimą. Vadinasi, mes galime

pažinti ne daiktų (substancijų), bet tik jų būvių
egzistavimo būtinumą, ir tik iš kitų būvių, kurie
suvokiami pagal empirinius priežastingumo dės
nius. Iš to išplaukia, kad būtinumo kriterijus glūdi
vien tik galimo patyrimo dėsnyje, teigiančiame, jog
visa, kas vyksta, reiškinyje yra a priori apibrėžta
savosios priežasties. Todėl mes gamtoje pažįstame
tik p a d a r i n i ų , kurių priežastys mums duotos,
būtinum ą o egzistavimo būtinumo požymis nesie
kia toliau už galimo patyrimo srities, ir netgi šioje
srityje jis negalioja daiktų kaip substancijų egzis
tavimui, nes substancijų niekada negalima laikyti
empiriniais padariniais arba kuo nors, kas vyksta
ir atsiranda. Vadinasi, būtinumas liečia tik reiš
kinių santykius, susidarančius pagal dinaminius
priežastingumo dėsnius, ir tuo pagrįstą galimybę
iš kokio nors duotojo egzistavimo (priežasties) a
priori daryti išvadą apie kitą egzistavimą (pada
rinį). Visa, kas vyksta, hipotetiškai būtina - toks
yra pagrindinis teiginys, kitimus pasaulyje subor
dinuojantis dėsniui, t. y. būtino egzistavimo taisy
klei, be kurio visai nebūtų netgi gamtos. Todėl tei
ginys „Niekas nevyksta kaip aklas atsitiktinumas“
(in raundo non datur casus) yra apriorinis gamtos
dėsnis, kaip ir teiginys „Būtinumas gamtoje yra ne
aklas, bet sąlygotas, taigi suprantamas“ (non datur
fatum). Abu šie teiginiai yra tokie dėsniai, kurie
kitimų žaism ą subordinuoja d a i k t ų (kaip reiški
nių) p r i g i m č i a i , arba, o tai yra tas pat, intelek
to vienumui, vien tik kuriame jie gali priklausyti
patyrimui kaip reiškinių sintetiniam vienumui.
Abu šie pagrindiniai teiginiai yra dinaminiai. Pir
masis iš esmės yra priežastingumo pagrindinio
teiginio (iš patyrimo analogijų) sekmuo. Antrasis
priklauso modalumo pagrindiniams teiginiams, o
239
modalumas prie priežastinio apibrėžtumo prijun

gia dar ir būtinumo sąvoką, tačiau subordinuotą
intelekto taisyklei. Tolydumo principas draudžia
bet kokį šuolį reiškinių (kitimų) eilėje (in mundo
non datur saitus), taip pat bet kokią spragą arba
prarają tarp dviejų reiškinių visų erdvės empiri
nių stebinių visumoje (non datur hiatus), nes šį
teiginį galima išreikšti taip: patyrime negali būti
nieko, kas įrodytų vacuum buvimą arba bent tartų
tai esant kaip empirinės sintezės dalį. O dėl tuštu
mos, kurią galima m ąstyti už galimo patyrimo sri
ties (pasaulio), tai šis klausimas nepriklauso vien
tik intelekto teismingumui - intelektas sprendžia
tik klausimus, susijusius su duotųjų reiškinių pa
naudojimu empiriniam pažinimui; tai uždavinys
idealiam protui, išeinančiam už galimo patyrimo
srities ir norinčiam spręsti apie tai, kas supa ir ri
boja pačią šią sritį; todėl šis klausimas turi būti
svarstomas transcendentalinėje dialektikoje. Iš
vardytuosius keturis teiginius (in mundo non da
tur hiatus, non datur saitus, non datur casus, non
datur fatum), kaip ir visus transcendentalinės kil
mės pagrindinius teiginius, mes lengvai galėtume
pateikti pagal jų tvarką, atitinkančią kategorijų
tvarką, ir kiekvienam iš jų nurodyti vietą; bet pa
tyręs skaitytojas pats šitai padarys arba lengvai
suras tam kelrodį. Visi šie pagrindiniai teiginiai
susivienija tik tam, kad empirinėje sintezėje už
kirstų kelią viskam, kas intelektui ir visų reiškinių
tolydžiam ryšiui, t. y. intelekto sąvokų vienumui,
galėtų padaryti žalą bei nuostolį, nes vien tik inte
lekte tampa galimas patyrimo vienumas, kuriame
visi suvokimai turi turėti savo vietą.
Ar galimybės sritis didesnė už viso to, kas tikra,
sritį ir ar pastaroji savo ruožtu didesnė už aibę to,
kas būtina, - tai svarbūs klausimai, reikalaujan-
240
tys sintetinio sprendimo, bet jie taip pat priklau

so proto teismingumui, nes reiškia maždaug štai
ką: ar visi daiktai, kaip reiškiniai, sudaro visum ą
ir kontekstą vienintelio patyrimo, į kurį kiekvie
nas suvokimas įeina kaip dalis, negalinti, vadina
si, sietis su kitais reiškiniais, ar mano suvokimai
gali priklausyti daugiau negu vienam galimam
patyrimui (jo bendrame sąryšyje)? Intelektas pa
gal juslumo ir apercepcijos subjektyvias sąlygas
patyrimui apskritai a priori teikia tik taisykles,
kurios tik ir daro galimą patyrimą. Kitų stebėjimo
formų (išskyrus erdvę ir laiką), kaip ir kitų inte
lekto formų (išskyrus diskursyvias mąstymo arba
pažinimo sąvokomis formas), nors jos ir būtų gali
mos, mes vis dėlto niekaip negalim e įsivaizduoti ir
suprasti; netgi jei šitai mums pavyktų, tai tokios
formos vis dėlto nepriklausytų patyrimui kaip vie
ninteliam pažinimo būdui, kuriuo mums pateikia
mi objektai. Ar egzistuoja kiti suvokimai, skirtin
gi nuo tų, kurie apskritai priklauso visam mūsų
galimam patyrimui, ir, vadinasi, ar galima savo
turiniu (der Moterie nach) visai kitokia sritis —
šio klausimo intelektas negali išspręsti: jis turi
reikalą tik su esaties sinteze. Tad labai krinta į
akis skurdumas mūsų įprastinių samprotavimų,
kuriais mes sužinome apie didžiulę galimybės
viešpatiją, kurios mažą dalį tesudaro visa, kas ti
kra (visi patyrimo objektai). „Visa, kas tikra, yra
galima“ - iš šio teiginio natūraliai pagal logines
sukeitimo taisykles išplaukia tik dalinis teiginys
„Kai kurie galimi objektai yra tikri“, kuris, atro
do, reiškia tik štai ką: daug kas yra galima, kas
nėra tikra. Nors atrodo, kad to, kas galima, kiekį iš
tiesų būtų galima laikyti viršijančiu to, kas tikra,
kiekį, nes prie galimybės dar turi kažkas prisidėti,
kad būtų gauta tai, kas tikra, tačiau šio galimybės
241
priedėlio aš nežinau, nes tai, kas dar turėtų būti

pridėta prie to, kas galima, būtų negalima. Prie
mano intelekto, be derėjimo su formaliomis paty
rimo sąlygomis, gali būti pridėta tik viena, būtent
ryšys su kokiu nors suvokimu; bet tai, kas pagal
empirinius dėsnius yra susiję su suvokimu, yra ti
kra, nors betarpiškai ir nesuvokiama. O iš to, kas
duota, negalima daryti išvados, esą tolydžiame ry
šyje su tuo, kas man duota suvokimu, galima kita
reiškinių eilė, taigi daugiau negu tik vienas visa
apimantis patyrimas; ir dar mažiau galima dary
ti šią išvadą, jei suvokimu nieko neduota, nes be
medžiagos apskritai neįmanoma mąstyti. Tai, kas
galima tik esant sąlygoms, kurios pačios tėra gali
mos, galima ne v i s a i s a t ž v i l g i a i s . Bet kaip
tik tokia galimybė visais atžvilgiais turima galvo
je, kai klausiama, ar daiktų galimybė plyti toliau,
negu gali siekti patyrimas.
Šiuos klausimus aš suminėjau tik dėl to, kad
nepalikčiau spragos ten, kas, visuotine nuomone,
priklauso intelektinėms sąvokoms. Bet iš tikrųjų
absoliuti galimybė (galiojanti visais atžvilgiais)
nėra grynai intelektinė sąvoka ir jokiu būdu ne
gali būti taikoma empiriškai; ji priklauso vien tik
protui, kuris išeina už intelekto bet kokio galimo
empirinio taikymo ribų. Todėl mes čia turėjome
pasitenkinti tik kritine pastaba, kitus dalykus pa
likdami neišaiškintus iki tolesnio tyrimo.
Tuo kaip tik norėdamas užbaigti šį ketvirtą po-
skirsnį ir kartu visų grynojo intelekto pagrindinių
teiginių sistemą, aš dar turiu pagrįsti, kodėl mo
dalumo principus pavadinau būtent postulatais.
Čia aš šį terminą vartoju ne ta reikšme, kurią jam
priskiria kai kurie naujieji filosofijos veikalų au
toriai priešingai prasmei, vartojamai matematikų,
kuriems, tiesą sakant, šis terminas priklauso: bū-
242
tent kad „postuluoti“ —tai tam tikrą teiginį laiky

ti betarpiškai tikru be pagrindimo arba įrodymo.
Jei mes turėtume sutikti, kad sintetiniams teigi
niams, kad ir kokie akivaizdūs jie būtų, galima rei
kalauti besąlygiško pritarimo be dedukcijos vien
dėl jų tvirtinimų autoritetingumo, tai visa intelek
to kritika būtų prarasta. Kadangi netrūksta įžūlių
pretenzijų, kurių neatsisako ir įprastinis tikėjimas
(kuris vis dėlto nėra laidas), tai mūsų intelektas
taptų prieinamas visokioms iliuzijoms, negalėda
mas atsisakyti pripažinti teiginius, kurie, nors ne
teisėtai, vis dėlto reikalauja pripažinimo tuo pačiu
pasitikinčiu tonu, kaip ir tikrosios aksiomos. Tad
jei prie daikto sąvokos a priori sintetiškai prisi
jungia tam tikras apibrėžimas, tai būtinai reikia
prijungti jei ne įrodymą, tai bent tokio teiginio tei
sėtumo dedukciją.
Tačiau modalumo pagrindiniai teiginiai nėra
objektyviai sintetiniai, nes galimybės, tikrumo ir
būtinumo predikatai sąvokos, apie kurią jie pasa
komi, nė kiek neišplečia tuo, kad jie prie objekto
vaizdinio dar ką nors prideda. Bet kadangi jie vis
dėlto visada sintetiniai, tai jie tokie yra tik subjek
tyviai, t. y. prie daikto (to, kas realu) sąvokos, apie
kurią jie galų gale nieko neteigia, jie prijungia su
gebėjimą pažinti, kuriame toji sąvoka atsiranda ir
kuriame ji yra, tad jei sąvoka intelekte susijusi tik
su formaliomis patyrimo sąlygomis, tai jos objek
tas vadinamas galimu; o jeigu ji susijusi su suvoki
mu (pojūčiu, kaip jutimų materija) ir apibrėžiama
jo tarpininkaujant intelektui, tai objektas yra ti
kras; jei sąvoka apibrėžiama suvokimų ryšiu pa
gal sąvokas, tai objektas vadinamas būtinu. Tad
modalumo pagrindiniai teiginiai apie sąvoką nieko
nepasako, išskyrus tik tai, kad nurodo sugebėjimo
pažinti veikimą, dėl kurio susidaro sąvoka. Antai
243
matematikoje postulatu vadinamas praktinis tei

ginys, kuriame nėra nieko, išskyrus sintezę, kuria
pirmiausia pateikiame sau objektą ir sudarome jo
sąvoką, pavyzdžiui, duotąja linija iš duotojo taško
plokštumoje brėžiame apskritimą. Tokio teiginio
negalima įrodyti dėl to, kad jis reikalauja būtent
to būdo, kuriuo mes pirmiausia sudarome tokios
figūros sąvoką. Kaip tik šitaip ir su ta pačia tei
se mes galime postuluoti modalumo pagrindinius
teiginius, nes jie apskritai neišplečia daiktų sąvo
kos*, o tik nurodo būdą, kaip ji apskritai susieja
ma su sugebėjimu pažinti.
* * *
Bendra pastaba dėl pagrindinių

teiginių sistemos
Itin įsidėmėtina, kad vien tik kategorija mes

negalime įžvelgti kurio nors daikto galimybės, bet
visada turime disponuoti stebėjimu, kad juo išaiš
kintume grynosios intelektinės sąvokos objektyvų
realumą. Pavyzdžiui, imkime santykio kategoriją.
Remiantis tik pačiomis sąvokomis, visai negalima
suprasti, kaip 1) kas nors gali egzistuoti tik kaip
s u b j e k t a s , o ne kaip vien tik kitų daiktų api
brėžimas, t. y. būti s u b s t a n c i j a , arba kokiu
būdu; 2) dėl to, kad kas nors egzistuoja, turi egzis
tuoti kas nors kita, taigi kaip kas nors apskritai
gali būti priežastis, arba 3) kaip, jei egzistuoja keli
daiktai, iš vieno iš jų egzistavimo kas nors išplau-
* Daikto t i k r u m u aš, žinoma, laikau kažką daugiau negu galimy

bę, tačiau ne d a i k t e , nes daikto tikrumas niekada negali apimti
daugiau, negu apėmė jo visiška galimybė. Bet kadangi galimybė buvo
tik daikto padėtis intelekto (jo empirinio taikymo) atžvilgiu, tai tikru
mas kartu yra daikto ryšys su suvokimu.
244
kia kitų egzistavimui ir atvirkščiai, ir kaip šitokiu

būdu substancijos gali bendrauti. Tai galioja ir ki
toms kategorijoms, pavyzdžiui, kokiu būdu koks
nors daiktas gali būti vienarūšis su daugeliu kitų
daiktų, t. y. būti dydis, ir t. t. Vadinasi, kol nėra
stebėjimo, nežinoma, ar kategorijomis mąstome
kokį nors objektą ir ar jas apskritai gali atitikti
koks nors objektas; taip pasitvirtina, kad pačios
savaime kategorijos yra visai ne ž i n i o s , o tik
m ą s t y m o f o r m o s iš duotųjų stebinių sukurti
žinioms. - Kaip tik dėl to ir išeina, kad vien tik iš
kategorijų negalima sudaryti jokio sintetinio teigi
nio. Pavyzdžiui, teiginiuose „Bet kokiame egzista
vime yra substancija, t. y. kažkas, kas gali egzis
tuoti tik kaip subjektas, o ne tik kaip predikatas“
arba „Kiekvienas daiktas yra dydis“ ir t. t. visai
nėra nieko, kas mums galėtų padėti išeiti už duo
tosios sąvokos ribų ir susieti su ja kitą sąvoką. Dėl
to vien tik grynosiomis intelektinėmis sąvokomis
niekada ir nepavykdavo įrodyti sintetinio teiginio,
pavyzdžiui, teiginio „Visa, kas egzistuoja atsitik
tinai, turi priežastį“. Niekada nebuvo galima pa
žengti toliau už įrodymą, kad be priežastingumo
santykio mes visai negalėtume s u p r a s t i to, kas
atsitiktina, egzistavimo, t. y. negalėtume a priori
intelektu pažinti tokio daikto egzistavimo; bet iš to
neišplaukia, kad priežastingumo santykis kaip tik
turėtų būti ir pačių daiktų galimybės sąlyga. To
dėl jei prisiminsime mūsų pateiktąjį priežastingu
mo pagrindinio teiginio įrodymą, tai pamatysime,
kad jį galėjome įrodyti tik galimo patyrimo objektų
atžvilgiu - „Visa, kas vyksta (kiekvienas įvykis),
suponuoja priežastį“ - ir tik kaip patyrimo, taigi
e m p i r i n i u s t e b ė j i m u duoto objekto p a ž i
n i m o , galimybės principą, tačiau negalėjome jo
įrodyti remdamiesi vien tik sąvokomis. Vis dėlto
245
nepaneigiama, kad teiginys „Visa, kas atsitiktina,

turi turėti priežastį“ kiekvienam yra akivaizdus
vien tik iš sąvokų; bet tada to, kas atsitiktina, są
voka jau imama tokia prasme, kad ji apima ne mo
dalumo kategoriją (kaip kažką, ko nebūtį galima
m ą s t y t i ) , bet santykio kategoriją (kaip kažką,
kas gali egzistuoti tik kaip ko nors kito padarinys),
ir tada, žinoma, gauname tapatų teiginį: „Tai, kas
gali egzistuoti tik kaip padarinys, turi priežastį“. ;
Iš tiesų, kai reikia pateikti atsitiktinio egzistavi- ;
mo pavyzdį, mes visada remiamės p a k i t i m a i s ,
o ne vien tik galimybe m ą s t y t i p r i e š i n g y
bę*. O pakitimas yra įvykis, kuris, kaip toks, t e - :
galimas dėl priežasties ir kurio nebūtis, vadinasi, į
savaime galima; taip atsitiktinumas pažįstamas iš į
to, kad kas nors gali egzistuoti tik kaip priežasties j
padarinys; todėl jei tvirtinama daiktą esant atsi- j
tiktinį, tai teiginys, kad daiktas turi priežastį, yra
analitinis. į
Bet dar labiau įsidėmėtina, jog mums, kad su-į
prastume daikto galimybę pagal kategorijas ir,I
vadinasi, įrūdytume pastarųjų o b j e k t y v ų r e - |
a 1 u m ą, reikalingi ne tiesiog stebimai, bet tokie,J
kurie visada yra i š o r i n i a i s t e b i n i a i . Jei J
pavyzdžiui, imame grynąsias s a n t y k i o sąyo-J
kas, tai matome: 1) kad tam, jog stebėjimu pateik-J
* Materijos nebūtį lengvai galima mąstyti, tačiau senovės filosofai v

iš to vis dėlto neišvesdavo jos atsitiktinumo. Bet netgi daikto duoto- įj
jo būvio būties ir nebūties kaita, sudaranti bet kokį pakitimą, visai j
neįrodo šio būvio atsitiktinumo lyg jo priešybės tikrumo pagrindu; ;
pavyzdžiui, kūno rimtis, kuri eina po judėjimo, dar neįrodo kūno ju -;
dėjimo atsitiktinumo vien tik dėl to, kad pirmoji yra antrojo priešybė.
Si priešybė čia tik loginė, o ne realiai p r i e š p r i e š i n a m a . Norintį
įrodyti kūno judėjimo atsitiktinumą, reikėtų įrodyti ne tai, kad kūnas
po j u d ė j i m o yra rimtyje, bet tai, kad ankstesniu momentu buvo
galima, jog kūnas t a d a , u ž u o t judėjęs, būtų buvęs rimtyje, nes
pastaruoju atveju abi priešybės visiškai gali egzistuoti drauge68. [i
246
tume ką nors, kas p a s t o v u ir atitinka s u b s

t a n c i j o s sąvoką (ir tuo įrodytume šios sąvokos
objektyvų realumą), mums reikalingas stebinys
e r d v ė j e (materijos), nes vien tik erdvė pastoviai
apibrėžta69, o laikas, taigi visa, kas yra vidiniame
jutime, nuolatos teka; 2) kad p a k i t i m ą pateik
tume kaip p r i e ž a s t i n g u m o sąvoką atitin
kantį stebinį, mes turime pavyzdžiu imti judėjimą
kaip kitim ą erdvėje, netgi, maža to, tik šitokiu
būdu mes galime padaryti akivaizdžius pakitimus,
kurių galimybės nepajėgia suprasti joks grynasis
intelektas. Pakitimas yra vienas kitam priešprie
šinamų prieštaraujančių apibrėžimų junginys to
paties daikto egzistavime. Tačiau kaip iš duotojo
būvio gali išplaukti jam priešpriešinamas to paties
daikto būvis —šito protas ne tik negali išsiaiškinti
be pavyzdžio, bet negali netgi suprasti be stebėji
mo. O toks stebėjimas yra taško judėjimo erdvėje
stebėjimas, ir pirmiausia tik taško buvimas įvai
riose vietose (kaip priešpriešinamų apibrėžimų pa
darinys) pakitimą daro akivaizdų, nes kad paskui
netgi vidinius pakitimus padarytume matomus,
mes turime laiką, kaip vidinio jutimo formą vaiz
džiai įsivaizduoti kaip liniją o vidinį kitim ą - brėž-
dami šią liniją (kaip judėjimą), taigi mūsų pačių
nuoseklų egzistavim ą įvairiais būviais turime įsi
vaizduoti išoriniu stebėjimu. Tikroji priežastis čia
ta, jog bet koks pakitimas, kad jis būtų suvoktas
kaip pakitimas, numato kažką pastovaus stebė
jime, o vidiniame jutime jokio pastovaus stebimo
neaptinkama. —Pagaliau b e n d r a v i m o katego
rijos, turint omenyje jos galimybę, vien tik protu
visai negalima suprasti, ir , vadinasi, šios sąvokos
objektyvaus realumo negalima įžvelgti be stebė
jimo, ir būtent be išorinio stebėjimo erdvėje. Juk
kaipgi mąstyti tokią galimybę, kad jei egzistuoja
247
daugelis substancijų, tai iš vienos iš jų egzistavi

mo gali kažkas išplaukti kitos egzistavimui (kaip
padarinys) ir atvirkščiai; taigi, kadangi vienose iš
jų kažkas yra, tai dėl to ir kitose turi būti kažkas,
ko negalima suprasti vien tik iš pastarųjų egzista
vimo? Juk tai reikalinga bendravimui, tačiau visai
nesuprantamas daiktų, kurie dėl savo savarankiš
ko egzistavimo yra vienas nuo kito visiškai izoliuo
ti, bendravimas. Todėl Leibnizas, priskirdamas
pasaulio substancijoms bendravimą tik taip, kaip
jas mąsto vien tik intelektas, turėjo įvesti dievybę
kaip tarpininką, nes, remiantis vien tik substan
cijų egzistavimu, bendravimas jam teisėtai atrodė
nesuprantamas. Tačiau mes bendravimo (substan
cijų kaip reiškinių) galimybę visiškai galime pa
daryti sau suprantamą, jeigu jas įsivaizduosime
erdvėje, taigi išoriniame stebėjime, nes erdvėje jau
a priori glūdi formalūs išoriniai santykiai kaip re
alių santykių (veiksmo ir atoveikio, taigi bendra
vimo) galimybės sąlygos. —Lygiai taip pat lengva
įrodyti, kad daiktų kaip d y d ž i ų galimybė ir,
vadinasi, dydžio kategorijos objektyvus realumas
gali būti parodyti taip pat tik išoriniu stebėjimu ir
tik jam tarpininkaujant paskui gali būti taikomi
ir vidiniam jutimui. Tačiau, kad išvengčiau ištęs-
tumo, turiu palikti skaitytojui pačiam parinkti pa
vyzdžių.
Visa ši pastaba labai svarbi ne tik dėl to, kad pa
tvirtina mūsų anksčiau išdėstytą idealizmo panei
gimą, bet dar labiau dėl to, kad, kai bus kalbama
apie s a v ę s p a ž i n i m ą vien tik vidinės sąmo
nės pagrindu ir apie mūsų prigimties apibrėžimą
nesiremiant išoriniais empiriniais stebėjimais, ji
mums nurodys tokio pažinimo galimybės rėmus.
Paskutinė viso šio skyriaus išvada tokia: visi
grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai yra ne dau-
248
giau kaip patyrimo galimybės aprioriniai princi

pai, ir vien tik patyrimą liečia taip pat ir visi apri
oriniai sintetiniai teiginiai; be to, pati jų galimybė
visiškai remiasi šiuo santykiu [su patyrimu].

(pagrindinių teiginių analitikos)
trečias skyrius
APIE VISŲ OBJEKTŲ APSKRITAI

SKIRSTYMO Į FENOMENUS IR
NOUMENUS PAGRINDĄ
Dabar mes ne tik perėjome grynojo intelekto

sritį ir rūpestingai apžvelgėme kiekvieną jos dalį,
bet taip pat ir išmatavome ją ir nustatėm e kiekvie
no daikto vietą joje. Tačiau ši sritis yra sala, pačios
prigimties apibrėžta nekintamomis ribomis. Ji yra
tiesos žemė (patrauklus pavadinimas), apsupta
plataus ir audringo vandenyno, regimybės tikro
sios buveinės, kur rūkai ir greitai tirpstantys le
dynai apgaulingai atrodo esą naujos šalys ir, apie
atradimus svajojantį jūrininką nuolat klaidindami
tuščiomis viltimis, įtraukia jį į nuotykius, kurių jis
jau niekada negali atsisakyti ir kurių vis dėlto nie
kada negali užbaigti. Bet kol išdrįsime leistis į šią
jūrą, kad ištirtume visas jos platumas ir įsitikin
tume, ar jose galima ko nors tikėtis, bus naudinga
pirma pažvelgti į krašto, kurį kaip tik ketiname
palikti, žemėlapį ir pirmiausia paklausti, ar mes iš
bėdos negalėtume pasitenkinti tuo, kas jame yra,
arba ar būtinumas neverčia mūsų tuo pasitenkin
ti, jei niekur kitur nėra žemės, kurioje mes galė
tume įsikurti; antra, pagal kokią teisę mes valdo
me netgi tą kraštą ir ar galime būti saugūs nuo
249
visų priešiškų pretenzijų. Nors į šiuos klausimus

mes jau išsamiai atsakėme analitikoje, tačiau jos
sprendimų reziumuojanti apžvalga gali sustiprin
ti mūsų įsitikinimą, sutelkdama visus analitikos
momentus viename punkte.
Mes matėme, kad visa, ko intelektas semiasi
iš savęs, nesiskolindamas iš patyrimo, jis turi vis
dėlto ne kuriuo nors kitu tikslu, o vien tik tam,
kad taikytų patyrime. Grynojo intelekto pagrin
diniuose teiginiuose —ar jie būtų a p r io r i konsti-
tutyvūs (kaip matematikos), ar tik reguliatyvūs
(kaip dinaminiai) - yra tik tarsi galimo patyrimo
grynoji schema, nes patyrimas vienumą gauna tik
iš to sintetinio vienumo, kurį intelektas pirmapra
diškai ir iš savęs suteikia vaizduotės sintezei aper
cepcijos atžvilgiu ir su kuriuo reiškiniai, kaip d a t a
galimam pažinimui, jau a p r io r i turi būti susiję ir
suderinti. Tačiau nors šios intelekto taisyklės ne
tik teisingos a p r io r i, bet netgi yra bet kurios tie
sos, t. y. mūsų žinių ir objektų atitikimo, šaltinis,
nes jose glūdi patyrimo, kaip bet kokio pažinimo,
kuriuo mums gali būti pateikti objektai, visumos
galimybės pagrindas, vis dėlto mums neatrodo pa
kankama dėstyti tik tai, kas teisinga, o ne tai, ką
norime sužinoti. Todėl jei iš šio kritinio tyrimo mes,
išmokstame ne daugiau, negu išmoktume ir patys
vien tik empiriškai taikydami intelektą be tokio
subtilaus nagrinėjimo, tai atrodo, kad iš šio tyrimo
gaunama nauda neatlygina sąnaudų ir pasirengi-*
mo. Tiesa, į tai galima atsakyti, kad joks nedera-;
mas smalsumas nėra toks žalingas mūsų pažinimo!
išplėtimui, kaip siekimas visada iš anksto žinoti
naudą dar prieš imantis tyrimų ir netgi prieš tau
kai galėtume apie šią naudą susidaryti nors men
kiausią supratimą net jei ji būtų mums prieš akis.
Vis dėlto tokie transcendentaliniai tyrimai teikia
250
naudą, kuri gali tapti suprantama ir kartu svarbi

netgi bukiausiam ir nerangiausiam mokiniui, bū
tent: intelektas, užsiėmęs tik savo empiriniu tai
kymu ir nemąstantis apie savo paties žinių šalti
nius, iš tiesų gali padaryti didelę pažangą, bet vie
no dalyko jis negali atlikti —negali pats apsibrėžti
savo taikymo ribų ir sužinoti, kas gali būti visos jo
srities viduje arba už jos, nes tam reikalingi kaip
tik tokie nuodugnūs tyrimai, kurių mes ėmėmės.
Bet jeigu jis negali skirti, ar tam tikri klausimai
įeina į jo akiratį, ar ne, tai jis niekada nėra tikras
dėl savo reikalavimų ir savo nuosavybės, ir turi
tik laukti visokių jam gėdą darančių pamokymų,
kai (neišvengiamai) nuolat peržengia savo srities
ribas ir susipainioja iliuzijose bei miražuose.
Vadinasi, kad intelektas visus savo apriorinius
pagrindinius teiginius ir netgi visas savo sąvokas
tegali taikyti empiriškai ir niekada negali taiky
ti jų transcendentaliai, - tai teiginys, atveriantis
svarbių išvadų perspektyvą, jei jis tvirtai įsisąmo
nintas. Transcendentalinis sąvokos taikymas bet
kokiame pagrindiniame teiginyje liečia daiktus
a p s k r i t a i ir pač i us s a v a i me , o empirinis
taikymas —tik r e i š k i n i u s , t. y. galimo p a t y
rimo objektus. Kad sąvokas visada galima tai
kyti tik empiriškai, matyti štai iš ko. Kiekvienai
sąvokai reikalinga, pirma, loginė sąvokos (mąsty
mo) apskritai forma ir, antra, galimybė pateikti
jai objektą, su kuriuo ji būtų susijusi. Be objekto ji
neturi prasmės ir yra visiškai tuščia savo turiniu,
nors joje visada dar gali glūdėti sąvokos sudary
mo iš atsitiktinių duomenų loginė funkcija. Betgi
objektas sąvokai gali būti pateiktas ne kitaip, kaip
tik stebėjimu, ir jei grynasis stebėjimas galimas a
p r io r i dar iki objekto, tai vis dėlto ir jis pats gali
įgyti savo objektą, taigi objektyvią reikšmę, tik
251
empiriniu stebėjimu, kurio jis yra tik forma. Vadi

nasi, visos sąvokos, o kartu ir visi pagrindiniai tei
giniai, nors jie ir būtų visiškai galimi a p r io r i, vis
dėlto susiję su empiriniais stebiniais, t. y. duome
nimis galimam patyrimui. Kitaip jie neturi jokios
objektyvios reikšmės, o yra tik vaizduotės arba in
telekto žaidimas savaisiais vaizdiniais. Pavyzdžiu
imkime tik matematikos sąvokas, ir pirmiausia
jų grynuosius stebimus: erdvė turi tris matmenis,
tarp dviejų taškų galima tik viena tiesė ir 1.1. Nors
visi šie pagrindiniai teiginiai ir šio mokslo objekto
vaizdinys sieloje susidaro visiškai a p r io r i, vis dėl
to jie neturėtų jokios reikšmės, jei mes negalėtume
visada parodyti jų reikšmės reiškiniuose (empiri
niuose objektuose). Todėl abstrakčią sąvoką reikia
p a d a r y t i j u s l i n ę , t. y. ją atitinkantį objektą
parodyti stebiniu, nes kitaip sąvoka liktų (kaip sa
koma) be prasmės, t. y. be reikšmės. Matematika
šį reikalavimą įvykdo konstruodama figūrą, kuri
yra reiškinys, prieinamas juslėms (nors sukurtas
a p r io r i). Siame moksle dydžio sąvoka atramos ir
prasmės ieško skaičiuje, o skaičius - akivaizdžiai
rodomuose pirštuose, skaitytuvų kauliukuose arba
brūkšniuose ir taškuose. Sąvoka visuomet yra su
kurta a p r io r i, ir tokie yra sintetiniai pagrindiniai
teiginiai arba iš tokių sąvokų sudarytos formulės,
bet jų taikymą ir santykį su numanomais objek
tais galų gale galima surasti tik patyrime, kurio
galimybė (formos atžvilgiu) a p r io r i glūdi juose.
Jog tas pat yra su visomis kategorijomis ir iš jų
sudarytais pagrindiniais teiginiais, matyti iš to, kad
netgi nė vienos iš jų mes negalime realiai apibrėžti,
t. y. išaiškinti jos objekto galimybės, nepasitelkda
mi iškart juslumo sąlygų, taigi reiškinių, kuriais,
kaip vieninteliais savo objektais, jos, vadinasi, turi
apsiriboti, formos. Jei ši sąlyga pašalinama, tai at-
252
krinta visa jų reikšmė, t. y. santykis su objektu, ir

jokiu pavyzdžiu negalima išsiaiškinti, koks, tiesą
sakant, daiktas mąstomas tokia sąvoka.
Dydžio apskritai sąvokos niekaip negalima pa
aiškinti kitaip, kaip tik teigiant, kad dydis yra
daikto apibrėžimas, įgalinantis mąstyti, kiek kar
tų daikte telpa vienetas. Tačiau šis „kiek kartų“
remiasi nuosekliu pasikartojimu, taigi laiku ir to,
kas jame vienarūšiška, sinteze. Realumą, priešin
gai negu neigimą, galima paaiškinti tik mąstant
laiką (kaip bet kokios būties visumą), kuris arba
kuo nors užpildytas, arba tuščias. Jei aš abstra-
huojuosi nuo pastovumo (kuris yra egzistavimas
bet kuriuo laiku), tai substancijos sąvokai nelie
ka nieko, išskyrus loginį subjekto vaizdinį, kurį
aš siekiu realizuoti įsivaizduodamas ką nors, kas
gali egzistuoti tik kaip subjektas (nebūdamas ko
nors predikatas). Tačiau aš ne tik nežinau sąlygų,
kuriomis šis loginis pranašumas būtų būdingas
kokiam nors daiktui, bet ir iš to nieko daugiau ne
galiu padaryti nei prieiti bent kokios išvados, nes
tuo visai neapibrėžiamas šios sąvokos taikymo
objektas ir todėl aš visai nežinau, ar ši sąvoka aps
kritai ką nors reiškia. Dėl priežasties sąvokos (jei
abstrahuojuosi nuo laiko, kuriame kas nors eina
po ko nors kita pagal taisyklę), tai grynojoje kate
gorijoje aš nesurasčiau nieko daugiau, kaip tik tai,
kad priežastis yra kažkas, iš ko galima daryti išva
dą apie ko nors kito egzistavimą; tačiau šitai ne tik
neįgalintų atskirti priežasties nuo padarinio, —ka
dangi galimybė daryti tokią išvadą vis dėlto veikiai
reikalauja sąlygų, apie kurias aš nieko nežinau, tai
priežasties sąvokoje visai nėra apibrėžimo, kaip ji
atitinka kokį nors objektą. Tariamas pagrindinis
teiginys „Visa, kas atsitiktina, turi priežastį“ pasi
rodo, tiesa, gana oriai, tarsi jame pačiame glūdėtų
253
jo vertingumas. Tačiau jei aš klausiu, ką jūs lai

kote atsitiktinumu, o jūs atsakote —tai, kieno ne
būtis galima, tai aš mielai norėčiau išgirsti, iš ko
jūs ketinate sužinoti apie šią nebūties galimybę,
jei reiškinių eilėje neįsivaizduojate nuoseklumo, o
šiame nuoseklume —egzistavimo, kuris eina po ne
būties (arba priešingai), taigi neįsivaizduojate kai
tos. Juk nurodymas, kad daikto nebūtis pati sau
neprieštarauja, yra bejėgiškas rėmimasis logine
sąlyga, kuri, tiesa, būtina sąvokai, bet toli gražu
nepakankama realiai galimybei; panašiai aš, ne
prieštaraudamas pats sau, mintimis galiu pašalin
ti kiekvieną egzistuojančią substanciją, tačiau iš
to visai negaliu daryti išvados apie jos egzistavimo
objektyvų atsitiktinumą, t. y. apie jos nebūties pa
čios savaime galimybę. O dėl bendravimo sąvokos,
tai lengva suprasti, kad, kadangi substancijos ir
priežastingumo grynosios kategorijos atmeta bet
kokio objektą apibrėžiančio aiškinimo galimybę,
tai lygiai taip pat negalima apibrėžti substancijų
tarpusavio santykiui (c o m m e r c iu m ) būdingo prie
žastingumo. Galimybės, egzistavimo ir būtinumo
dar niekas negalėjo paaiškinti kitaip, kaip aiškia
tautologija, jeigu jų apibrėžimo ieškojo išimtinai
grynajame intelekte. Iliuzija s ąvokos (kiek ji
pati sau neprieštarauja) loginę galimybę pakeisti
d a i k t ų (kiek sąvoką atitinka objektas) trans
cendentaline galimybe gali apgauti ir patenkinti
tik nepatyrusį žmogų*.
Iš to neginčijamai išplaukia, kad grynosios inte
lektinės sąvokos n i e k a d a negali būti taikomos
* Žodžiu, pašalinus bet kokį juslinį stebėjimą (vienintelį, kuris mums

būdingas), visų šių sąvokų niekaip negalima p a t v i r t i n t i ir įro
dyti jų r e a 1 i o s galimybės; lieka tik 1 o g i n ė jų galimybė, t. y. kad
sąvoka (mintis) galima; tačiau čia kalbama ne apie tai, bet apie štai
ką - ar sąvoka susijusi su objektu ir, vadinasi, ar ji ką nors reiškia.
254
t r a n s c e n d e n t a l i a i , bet v i s a d a taikomos
tik e m p i r i š k a i ir kad grynojo intelekto pa
grindinius teiginius galima sieti su jutimų objek
tais tik ryšium su bendrosiomis galimo patyrimo
sąlygomis, bet jų jokiu būdu negalima sieti su
daiktais apskritai (neatsižvelgiant į būdą, kuriuo
mes galime juos stebėti).
Tad transcendentalinėje analitikoje glūdi tokia
svarbi išvada, kad daugiausia, ką intelektas gali
pasiekti a p r io r i, - tai anticipuoti galimo patyrimo
apskritai formą; ir kadangi tai, kas nėra reiškinys,
negali būti patyrimo objektas, tai intelektas nieka
da negali peržengti juslumo, vien tik kuriuo mums
gali būti duoti objektai, ribų. Intelekto pagrindi
niai teiginiai tėra reiškinių aprašymo principai,
ir išdidus ontologijos, pretenduojančios sistemine
doktrina pateikti apriorines sintetines žinias apie
daiktus apskritai (pavyzdžiui, priežastingumo pa
grindinis teiginys), pavadinimas turi užleisti vietą
kukliam tik pačios grynojo intelekto analitikos pa
vadinimui.
Mąstymas yra veiksmas, kuriuo duotasis stebė
jimas susiejamas su tam tikru objektu. Jei šio ste
bėjimo pobūdis niekaip neduotas, tai objektas yra
vien tik transcendentalinis, ir intelektinei sąvokai
būdingas tik transcendentalinis taikymas, būtent
kaip įvairovės apskritai mąstymo vienumo. Vadi
nasi, grynoji kategorija, kurioje abstrahuojamasi
nuo visų juslinio stebėjimo - vienintelio mums
prieinamo stebėjimo - sąlygų, neapibrėžia jokio
objekto, o tik išreiškia objekto apskritai mąstymą
įvairiais modusais. Sąvokos taikymas dar apima
sprendimo galios funkciją, objektą subordinuojan
čią sąvokai, taigi apima bent jau formalią sąlygą,
kuriai esant ką nors galima stebėti. Jei šios sąly
gos - sprendimo galios (schemos) —nėra, tai bet
255
koks subordinavimas atkrinta, nes tada nėra nie

ko, kas galėtų būti subordinuota sąvokai. Vadina
si, grynai transcendentalinis kategorijų taikymas
iš tikrųjų visai nėra jų taikymas ir neturi jokio api
brėžto arba bent jau galimo apibrėžti pagal formą
objekto. Iš to išplaukia, kad grynosios kategorijos
nepakanka taip pat ir sudaryti aprioriniam sinte
tiniam pagrindiniam teiginiui ir kad grynojo inte
lekto pagrindiniai teiginiai taikomi tik empiriškai,
bet jokiu būdu ne transcendentaliai, o už galimo
patyrimo srities apskritai negali būti jokių aprio
rinių sintetinių pagrindinių teiginių.
Todėl būtų tikslinga taip pasakyti: grynosios
kategorijos, be formalių juslumo sąlygų, turi tik
transcendentalinę reikšmę, o transcendentalinis
taikymas joms nebūdingas, nes toks taikymas pats
savaime negalimas dėl to, kad grynosioms katego
rijoms trūksta visų kokio nors jų taikymo (sprendi
niuose) sąlygų, būtent kokio nors tariamo objekto
subordinavimo šioms sąvokoms formalių sąlygų.
Vadinasi, kadangi jos (tik kaip grynosios katego
rijos) neturi būti taikomos empiriškai ir negali
būti taikomos transcendentaliai, tai joms apskri
tai nebūdingas joks taikymas, jei jos atribojamos
nuo bet kokio juslumo, t. y. jų negalima taikyti jo
kiam tariamam objektui; kategorijos veikiau yra
tik intelekto taikymo objektų apskritai ir mąstymo
atžvilgiu grynoji forma, tačiau vien tik jomis jokio
objekto negalima nei mąstyti, nei apibrėžti.
Čia pagrindą sudaro iliuzija, kurios sunku iš
vengti. Pagal savo kilmę kategorijos nesiremia jus
lumu, skirtingai negu s t e b ė j i mo f ormos —
erdvė ir laikas; dėl to atrodo, kad galimas katego
rijų taikymas, peržengiantis visų jutimų objektų
ribas. Bet, kita vertus, jos yra ne kas kita, kaip
m i n t i e s f ormos, apimančios tik loginį suge-
256
bėjimą stebėjimo [turinio] įvairovę a p r io r i susieti

vienoje sąmonėje, ir jei iš jų atimamas vienintelis
mums prieinamas stebėjimas, tai jos gali turėti dar
mažesnę reikšmę, negu anos grynosios juslumo
formos, kuriomis objektas bent jau yra duotas; o
mūsų intelektui būdingas įvairovės siejimo būdas
neturi jokios reikšmės, jei prie jo neprisijungia tas
stebėjimas, kuriuo įvairovė tik ir gali būti mums
duota. - Vis dėlto kai mes tam tikrus objektus,
kaip reiškinius, vadiname jutimais suvokiamais
(p h a e n o m e n a ), skirdami būdą, kuriuo juos stebi
me, nuo jų savybių pačių savaime, tai jau mūsų šių
objektų sąvokoje glūdi tai, kad šiems jutimais su
vokiamiems objektams mes tarsi priešpriešiname
arba tuos pačius objektus ir jų savybes pačias sa
vaime, nors šių savybių juose mes nestebime, arba
ir kitus galimus daiktus, kurie visai nėra mūsų
jutimų objektai, bet tik intelekto yra mąstomi kaip
objektai, ir vadiname juos galimais vien tik mąs
tyti objektais (n o u m e n a ). Tad kyla klausimas, ar
mūsų grynosios intelektinės sąvokos negalėtų tu
rėti reikšmės noumenų atžvilgiu ir būti jų pažini
mo būdas?
Bet jau iš pat pradžių čia aptinkame dvipras
mybę, galinčią sukelti didelių nesusipratimų.
Objektą kuriuo nors atžvilgiu vadindamas tik fe
nomenu, intelektas, be šio atžvilgio, kartu dar su
sidaro obj ekt o p a t i e s s a v a i m e vaizdinį ir
dėl to įsivaizduoja galįs susidaryti taip pat ir tokio
objekto s ą v o k a s , ir kadangi intelektas neteikia
kitų sąvokų, išskyrus kategorijas, tai objektas pats
savaime turi būti galimas mąstyti bent jau šiomis
grynosiomis intelektinėmis sąvokomis. Tačiau tai
gali jį pastūmėti visai n e a p i b r ė ž t ą intelektu
mąstomo objekto sąvoką, kaip kažką apskritai, kas
yra už mūsų juslumo, laikyti a p i b r ė ž t a tam
257
tikros esybės, kurią mes galėtume tam tikru būdu

pažinti intelektu, sąvoka.
Jei noumenu laikome daiktą, ki ek jis nėra
mūs ų j u s l i n i o s t e b ė j i mo objektas,
kai abstrahuojamės nuo savojo jo stebėjimo būdo,
tai toks noumenas turi n e i g i a m ą prasmę. Bet
jei noumenu laikome n e j u s l i n i o s t e b ė j i mo
obj e kt ą, tai mes tariame esant specialų ste
bėjimo būdą, būtent intelektinį stebėjimą, kuris
mums nebūdingas ir kurio netgi galimybės nega
lime suprasti; toks noumenas turėtų t e i g i a m ą
prasmę.
Juslumo teorija kartu yra teorija noumenu tei
giama prasme, t. y. daiktų, kuriuos intelektas turi:
mąstyti be santykio su mūsų stebėjimo būdu, taigi’
ne tik kaip reiškinius, bet kaip daiktus pačius sa-.ji
vaime, tačiau kartu jis supranta, kad taip atribo-i
jęs [daiktus nuo juslumo] jis, šitaip aiškindamas
savo kategorijas, visai negali jomis pasinaudoti,:;
nes jos turi reikšmę tik ryšium su stebimų vienu-]
mu erdvėje ir laike, ir tik dėl to, kad erdvė ir laikas)
yra tik idealūs, kategorijos gali kaip tik a p riorik
apibrėžti šį vienumą bendrosiomis susiejančiomis]
sąvokomis. Kur šio laiko vienumo negali būti, tai-j
gi noumenu atveju, ten baigiasi visas kategorijų]
taikymas, netgi išnyksta visa jų reikšmė, nes visai]
negalima suprasti netgi daiktų, kurie turi atitik-]
ti kategorijas, galimybės; tam patvirtinti aš galiu]
pasiremti kad ir tuo, ką nurodžiau ankstesniojo!
skyriaus bendrosios pastabos pradžioje. Daikto]
galimybės niekada negalima įrodyti remiantis tik]
jo sąvokos neprieštaringumu, ją galima įrodyti tik j
šią sąvoką patvirtinant ją atitinkančiu stebėjimu. į
Vadinasi, jei kategorijas norėtume taikyti objek
tams, kurie nelaikomi reiškiniais, tai turėtume]
remtis ne jusliniu, bet kitokiu stebėjimu, ir tada ]
.'S
258 i
objektas būtų noumenas t e i g i a m a pras me.

Bet kadangi toks, būtent intelektinis, stebėjimas
neabejotinai yra už mūsų sugebėjimo pažinti, tai
ir kategorijų taikymas niekaip negali peržengti
patyrimo objektų ribų. Ir nors jutimais suvokia
mus objektus, žinoma, atitinka intelektu mąstomi
objektai ir gali būti intelektu mąstomų objektų,
kurių mūsų juslinis stebėjimas visai neliečia, —vis
dėlto mūsų intelektinės sąvokos, būdamos tik min
ties formos mūsų jusliniam stebėjimui, nė kiek jų
neapima. Vadinasi, tai, ką mes vadiname noume-
nu, kaip toks turi būti suprantamas tik n e i g i a
ma prasme.
Jei iš empirinio pažinimo pašalinu bet kokį
mąstymą (kategorijomis), tai neliks jokio kokio
nors objekto pažinimo, nes vien tik stebėjimu nie
ko nemąstoma, o tai, kad šis juslumo sužadinimas
vyksta manyje, visai nesukuria tokio pobūdžio
vaizdinio santykio su kokiu nors objektu. O jei aš
pašalinu bet kokį stebėjimą, tai vis dėlto dar lieka
mąstymo forma, t. y. būdas apibrėžti objektą gali
mo stebėjimo įvairovės atžvilgiu. Todėl kategorijos
siekia toliau negu juslinis stebėjimas, nes jos mąs
to objektus apskritai, neatsižvelgdamos į specifinį
(juslumo) būdą, kuriuo jie gali būti duoti. Bet tuo
kategorijos neapibrėžia platesnės objektų srities,
nes negalima tarti, kad tokie objektai gali būti
duoti, nenumatant kitokio negu juslinis stebėjimo
galimybės, tačiau tam mes neturime jokios teisės.
Problemine aš vadinu sąvoką, kuri yra neprieš
taringa ir, kaip duotųjų sąvokų apribojimas, yra
susijusi su kitomis žiniomis, bet kurios objektyvaus
realumo jokiu būdu negalima pažinti. N o u m e
n o , t. y. daikto, kurį reikia mąstyti (išimtinai gry
nuoju intelektu) ne kaip jutimų objektą, bet kaip
daiktą patį savaime, sąvoka visai neprieštaringa,
259
nes apie juslumą juk negalima teigti, kad jis yra

vienintelis galimas stebėjimo būdas. Toliau, ši są
voka būtina, kad juslinis stebėjimas nebūtų taiko
mas daiktams patiems savaime ir, vadinasi, kad
būtų apribota juslinio pažinimo objektyvi reikšmė
(nes visa kita, ko jis neapima, noumenais vadina
ma kaip tik dėl to, kad būtų parodyta, jog jusli
nis pažinimas savo srityje negali apimti visko, ką
mąsto intelektas). Bet pagaliau juk tokių noume-
nų galimybės negalima įžvelgti, ir sritis, esanti už
reiškinių sferos, (mums) yra tuščia, t. y. mes tu
rime intelektą, p r o b l e m i š k a i apimantį dau
giau, o ne vien tik reiškinius, tačiau neturime jokio
stebėjimo ir netgi sąvokos tokio galimo stebėjimo,
kuriuo objektai galėtų būti mums duoti už juslumo
srities, o intelektą būtų galima a s e r t o r i š k a i
taikyti už jos ribų. Vadinasi, noumeno sąvoka tėra
d e m a r k a c i n ė s ą v o k a , apribojanti juslumo
pretenzijas ir todėl taikoma tik neigiamai. Vis
dėlto ji ne savavališkai išgalvota, bet susijusi su
juslumo apribojimu, nors ir negali nustatyti nieko
pozityvaus už juslumo srities ribų.
Todėl objektų skirstymas į fenomenus ir nou-
menus ir pasaulio — į jutimais suvokiamą ir in
telektu mąstomą visai neleistinas t e i g i a m a
prasme, nors sąvokas leistina skirstyti į juslines ir
intelektines, nes pastarosioms negalima priskirti
jokio jas atitinkančio objekto ir todėl jų negalima
laikyti turinčiomis objektyvią reikšmę. Jei atsiri
bojame nuo jutimų, tai kaipgi išsiaiškinsime, kaip
mūsų kategorijos (kurios būtų vienintelės noume-
nų sąvokos) dar apskritai ką nors reiškia, nes joms
susieti su kokiu nors objektu nepakanka tik mąs
tymo vienumo - dar turi būti duotas galimas stebė
jimas, kuriam jas būtų galima taikyti? Ir vis dėlto
grynai problemine prasme noumeno sąvoka yra ne
260
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: TE IG IN IŲ AN A LITIK A
tik leistina, bet ir neišvengiama kaip sąvoka, nu

statanti juslumo ribas. Bet tada ji mūsų intelektui
nėra ypatingas g a 1i m a s v i e n t i k m ą s t y t i
o b j e k t a s : pats intelektas, kuriam toks objektas
priklausytų, būtų problema - mes visiškai negali
me įsivaizduoti tokio intelekto, kuris savo objektą
pažintų ne diskursyviai kategorijomis, bet intuity
viai nejusliniu stebėjimu, galimybės. Šitaip mūsų
intelektas išplečiamas neigiama prasme, t. y. jis ne
apribojamas juslumo, bet veikiau pats jį apriboja,
daiktus pačius savaime (laikomus ne reiškiniais)
vadindamas noumenais. Tačiau jis iškart ir sau
nustato ribas pripažindamas, kad daiktų pačių sa
vaime negali pažinti kategorijomis, taigi gali juos
mąstyti tik kaip kažką nežinoma.
Tačiau naujųjų autorių raštuose aš aptinku ter
minų mundi sensibilis ir intelligibilis* vartojimą
visai kitokia prasme, negu ta, kurią jiems teikė
senovės autoriai. Žinoma, dėl to nekyla jokių sun
kumų, bet tai yra niekas kita, kaip tik tuščiažo
džiavimas. Laikydamiesi šios naujos vartosenos,
reiškinių visumą, kiek ji stebima, kai kurie yra
linkę vadinti jutimais suvokiamu pasauliu, o kiek
jų ryšys mąstomas pagal bendruosius intelekto
dėsnius — intelektu mąstomu pasauliu. Teorinė
astronomija, išdėstanti tik žvaigždėto dangaus
stebėjimą, pateiktų jutimais suvokiamo pasaulio
vaizdą, o kontempliatyvioji astronomija (aiškinan
ti žvaigždėtą dangų, pavyzdžiui, pagal Koperniko
pasaulio sistem ą arba Newtono traukos dėsnius) —
* Vietoj termino mundus intelligibilis nedera vartoti termino „i n -

t e l e k t i n i s pasaulis“, kaip paprastai daroma vokiečių veikaluose,
nes intelektinės arba juslinės tėra ž i n i o s . O tai, kas tegali būti vie
no ar kito stebėjimo būdo d a l y k a i , taigi objektai, turi būti vadina
mi (nors tai ir skamba griežtai) galimais vien tik mąstyti (intelligibel)
arba jutimais suvokiamais (sensibel).
261
galimo vien tik mąstyti pasaulio vaizdą. Bet toks

žodžių prasmės iškreipimas tėra sofistinis išsisu
kinėjimas siekiant išvengti sunkaus klausimo —jo
prasmė subanalinama savo patogumui. Žinoma,
intelektą ir protą galima taikyti reiškiniams [pa
žinti], bet kyla klausimas, ar juos galima taikyti
taip pat ir tada, kai objektas nėra reiškinys (nou-
menas), o kaip tik šitaip objektas suprantamas tuo
atveju, kai jis pats savaime mąstomas kaip grynai
inteligibilus, t. y. kaip duotas vien tik intelektui, o
ne jutimams. Tad kyla klausimas, ar, be nurodyto
intelekto empirinio taikymo (netgi Newtono visa
tos vaizdinyje), dar galimas transcendentalinis jo
taikymas, kurio objektas - noumenai; į šį klausi
mą mes atsakėme neigiamai.
Vadinasi, jei mes sakome, kad jutimai mums
pateikia objektus tokius, k o k i e j i e p a s i
r e i š k i a , © intelektas —tokius, k o k i e j i e y r a ,
tai pastarąją formuluotę reikia suprasti ne trans
cendentaline, o tik empirine prasme, būtent kokie
jie turi būti atvaizduojami kaip patyrimo objektai
tolydžiame reiškinių sąryšyje, o ne kokie jie gali
būti be ryšio su galimu patyrimu ir, vadinasi, su
jutimais apskritai, taigi kaip grynojo intelekto
objektai. Tai mums visada liks nežinoma —netgi
ir tai, ar visur galimas toks transcendentalinis
(nepaprastas) pažinimas, bent jau kaip pažinimas,
subordinuotas mūsų įprastinėms kategorijoms.
Mūsų i n t e l e k t a s ir j u s l u m a s t i k b ū
d a m i s u s i j ę gali apibrėžti objektus. Jei juos
atskiriame, tai turime stebimus be sąvokų arba
sąvokas be stebimų —abiem atvejais tai yra tokie
vaizdiniai, kurių negalime susieti su jokiu apibrėž
tu objektu.
Jei po visų šių samprotavimų kas nors vis dar
nesiryžta atsisakyti grynai transcendentalinio
262
kategorijų taikymo, tai tegul pabando sudaryti

iš jų kokį nors sintetinį teiginį —analitinis teigi
nys intelekto neveda į priekį, o kadangi intelektas
turi reikalą tik su tuo, kas jau mąstoma sąvoka,
tai jis palieka neišspręstą klausimą, ar ši sąvoka
pati savaime susijusi su objektais, ar ji tereiškia
mąstymo apskritai vienumą (visiškai abstrahuotą
nuo būdo, kuriuo objektas gali būti duotas); jam
pakanka žinoti, kas glūdi jo sąvokoje, o su kuo gali
būti susijusi pati sąvoka - jam vis tiek. Tad tegul
intelektas pabando tai padaryti kokiu nors sinteti
niu ir tariamai transcendentaliniu pagrindiniu tei
giniu, pavyzdžiui, „Visa, kas yra, egzistuoja arba
kaip substancija, arba kaip substancijai būdingas
apibrėžtumas“, „Visa, kas atsitiktina, egzistuoja
kaip kito daikto, būtent priežasties, padarinys“ ir
1.1. Tačiau aš klausiu: iš kur intelektas ketina imti
šiuos sintetinius teiginius, jei jų sąvokos turi būti
susijusios ne su galimu patyrimu, bet su daiktais
pačiais savaime (noumenais)? Kur čia tas trečia
sis veiksnys, kuris visada reikalingas sintetiniam
teiginiui, kad susietų vieną su kita sąvokas, tarp
kurių nėra jokio loginio (analitinio) giminiškumo?
Jis niekada neįrodys savo teiginio, o juo labiau ne
galės pagrįsti tokio grynojo teiginio galimybės, ne
atsižvelgdamas į intelekto empirinį taikymą ir tuo
visiškai neatsisakydamas gryno ir nepriklausomo
nuo juslumo sprendinio. Tad grynųjų, galimų vien
tik m ąstyti objektų sąvoka visiškai nepriklauso
nuo jokių jos taikymo pagrindinių teiginių, nes ne
galima išgalvoti jokio būdo, kuriuo tokie objektai
turėtų būti duoti, ir probleminė mintis, vis dėlto
paliekanti jiems atvirą v ietą padeda, kaip tuščia
erdvė, tik apriboti empirinius pagrindinius teigi
nius, tačiau joje nėra jokio kito pažinimo objekto
už šių teiginių srities, ir ji tokio objekto nenurodo.
263
Priedas
A P I E R E F L E K S I N I Ų S Ą V O K Ų A M F I B O L I J Ą 70,
A T S IR A N D A N Č IĄ D Ė L IN T E L E K T O E M P IR IN IO
IR T R A N S C E N D E N T A L IN IO T A IK Y M O
S U P A IN IO J IM O
R e f l e k s i j a (reflexio) nesiima pačių objektų,

kad sąvokas gautų tiesiogiai iš jų; ji yra tokia sie
los būsena, kurioje mes pirmiausia ketiname su
rasti subjektyvias sąlygas, kuriomis galime prieiti
sąvokas. Refleksija yra duotųjų vaizdinių santykio
su įvairiais mūsų pažinimo šaltiniais įsisąm onini
mas, ir tik dėl jos jų tarpusavio santykis gali būti
teisingai apibrėžtas. Prieš imantis toliau nagrinėti
mūsų vaizdinius, pirmasis klausimas yra šis: ko
kiam sugebėjimui pažinti jie visi priklauso? Ar juos
susieja arba gretina intelektas, ar jutimai? Kai ku
riuos sprendinius mes priimame iš įpratimo arba
susiejame juos veikiami savo polinkio; bet kadan
gi jokia refleksija nėra už tai ankstesnė arba bent
jau ji neina po to kritikos tikslu, tai manoma, kad
tokie sprendiniai kyla iš intelekto. Ne visi sprendi
niai reikalingi tyrimo, t. y. dėmesio [jų] teisingumo
pagrindams, nes jei jie betarpiškai tikri, kaip, pa
vyzdžiui, sprendinys „Tarp dviejų taškų tegalima
nubrėžti vieną tiesę“, tai negalima nurodyti jokio
akivaizdesnio jų teisingumo požymio, negu tas,
kurį jie patys išreiškia. Bet visi sprendiniai, maža
to, visi palyginimai reikalingi r e f l e k s i j o s , t. y.
sugebėjimo pažinti, kuriam priklauso duotosios
sąvokos, išskyrimo. Veiksmą, kuriuo aš vaizdinių
apskritai palyginimą susieju su jį atliekančiu su
gebėjimu pažinti ir kuriuo atpažįstu, ar vaizdiniai
vienas su kitu lyginami kaip priklausantys gryna
jam intelektui, ar jusliniam stebėjimui, aš vadinu
264
t r a n s c e n d e n t a l i n e r e f l e k s i j a . Tačiau
santykiai, kurie gali būti tarp sąvokų esant vienai
ar kitai sielos būsenai, yra t a p a t y b ė s ir s k i r
t i n g u m o , s u t a r i m o ir n e s u t a r i m o , v i
d a u s ir i š o r ė s , pagaliau a p i b r ė ž i a m o j o
ir a p i b r ė ž i m o (materijos ir formos) santykiai.
Teisingas šio santykio apibrėžimas priklauso nuo
to, kokiame sugebėjime pažinti jie s u b j e k t y
v i a i yra vienas su kitu susiję —juslume ar inte
lekte, nes pastarųjų skirtingumas sąlygoja didelį
būdo, kuriuo šias sąvokas reikia mąstyti, skirtin
gumą.
Prieš [sudarydami] kokius nors objektyvius
sprendinius, mes sąvokas lyginame tapatybės (dau
gelio vaizdinių, subordinuotų vienai sąvokai) po
žiūriu, kad sudarytume b e n d r u o s i u s sprendi
nius, arba skirtingumo požiūriu - kad sudarytume
d a l i n i u s sprendinius, sutarimo — kad sudary
tume t e i g i a m u o s i u s , nesutarimo - n e i g i a
m u o s i u s sprendinius. Todėl pateiktąsias sąvo
kas mes, matyt, turėtume vadinti palyginamosio
mis sąvokomis (conceptus comparationis). Tačiau
kai kalbama ne apie loginę formą, bet apie sąvokų
turinį, t. y. apie tai, ar patys daiktai tapatūs, ar
skirtingi, sutaria ar nesutaria vienas su kitu ir 1.1.,
tai, kadangi daiktai gali dvejopai santykiauti su
mūsų sugebėjimu pažinti, būtent su juslumu ir su
intelektu, ir kadangi tai, k u r i a m sugebėjimui
pažinti sąvokos priskiriamos, sąlygoja būdą, k u -
r i u o jos viena nuo kitos priklauso, tik transcen
dentalinė refleksija, t. y. duotųjų vaizdinių santy
kis su vienu ar kitu pažinimo būdu, gali apibrėžti
jų tarpusavio santykį. O ar daiktai tapatūs, ar skir
tingi, sutaria ar nesutaria vienas su kitu ir t. t. -
tai galima įžvelgti ne iš karto iš pačių sąvokų vien
tik jų palyginimu (comparatio), bet pirmiausia
265
transcendentaline refleksija (reflexio) skiriant pa

žinimo būdą, kuriam jos priklauso. Tad iš tiesų
būtų galima pasakyti, kad l o g i n ė r e f l e k s i j a
yra tik palyginimas, nes joje visiškai abstrahuo-
jamasi nuo sugebėjimo pažinti, kuriam priklauso
duotieji vaizdiniai, ir, vadinasi, pagal jų padėtį
sieloje juos reikia laikyti vienarūšiais; o t r a n s
c e n d e n t a l i n ė j e r e f l e k s i j o j e (liečiančio
je pačius objektus) glūdi vaizdinių objektyvaus
palyginimo vieno su kitu galimybės pagrindas, ir
todėl ji labai skiriasi nuo loginės refleksijos, nes
sugebėjimas pažinti, kuriam refleksijos priklauso,
yra ne tas pats. Si transcendentalinė refleksija yra
pareiga, kurios negali išsižadėti niekas, kas nori
apie daiktus ką nors spręsti a priori. Dabar mes
imsimės jos, ir tai mums padės kur kas aiškiau
apibrėžti tikrąją intelekto veiklą.
1. T a p a t y b ė ir s k i r t i n g u m a s . Jei objek
tas mums pateikiamas kelis kartus, bet kaskart
su tais pačiais vidiniais apibrėžtumais (ąualitas et
ąuantitas), tai, kaip grynojo intelekto objektas, jis
visada tas pats ir yra tik vienas daiktas (numeri-
ca identitas), o ne daugelis daiktų; o jei objektas
yra reiškinys, tai sąvokų palyginimas visai neturi
reikšmės - kad ir kokios vienodos būtų sąvokos,
šio reiškinio padėties erdvėje tuo pačiu metu skir
tingumas yra paties (jutimų) objekto s k a i t i n i o
s k i r t i n g u m o pakankamas pagrindas. Antai
galima visiškai abstrahuotis nuo dviejų vandens
lašų bet kokio vidinio skirtingumo (kokybės ir kie
kybės), ir to, jog juos vienu metu stebime skirtin
gose erdvės vietose, pakanka, kad juos laikytume
skirtingais skaičiaus požiūriu. Leibnizas reiški
nius laikė daiktais pačiais savaime, taigi intelli-
gibilia, t. y. grynojo intelekto objektais (nors dėl
jų padrikų vaizdinių vadino juos fenomenais), ir
266
tokiu atveju jo teiginio apie t o , k a s n e a t s

k i r i a m a , t a p a t y b ę (principium identitatis
indiscernibilium), žinoma, nebuvo galima užgin
čyti; bet kadangi reiškiniai yra juslumo objektai
ir intelektas jiems taikomas ne grynai, bet tik
empiriškai, tai daugį ir skaitinį skirtingumą nu
rodo jau pati erdvė kaip išorinių reiškinių sąlyga.
Juk erdvės dalis, nors ji gali būti visiškai panaši į
kitą dalį ir jai lygi, vis dėlto yra už jos, ir jau vien
dėl to viena erdvės dalis skiriasi nuo kitos, kuri
prie jos prisijungia, kad sudarytų didesnę erdvę;
tai turi galioti visiems daiktams, tuo pačiu metu
esantiems įvairiose erdvės vietose, kad ir kokie jie
kitais atžvilgiais būtų panašūs ir lygūs.
2. S u t a r i m a s ir n e s u t a r i m a s . Jei realy
bė pateikiama tik grynuoju intelektu (realitas nou-
menon), tai tarp realybių neįmanoma mąstyti jokio
nesutarimo, t. y. tokio santykio, kad jos, susietos
viename objekte, naikintų viena kitos padarinius,
tad būtų 3 - 3 = 0. Tačiau reiškinyje realybės (re
alitas phaenomenon) iš tikrųjų gali viena kitai
prieštarauti ir, sujungtos tame pačiame subjekte,
viena su kita nesutarti arba iš dalies panaikinti
k i t o s p a d a r i n i u s , kaip, pavyzdžiui, dvi judi
nančios jėgos, veikiančios toje pačioje tiesėje, kiek
jos tą patį tašką traukia arba stumia priešingomis
kryptimis, arba kaip malonumas kompensuoja
skausmą.
3. V i d u j a ir i š o r i š k a . Grynojo intelekto
objekte viduja yra tik tai, kas (savo egzistavimu)
neturi jokio ryšio su kuo nors nuo jo skirtinga. O
tam tikros substantia phaenomenon erdvėje vidi
niai apibrėžtumai yra ne kas kita, kaip santykiai,
ir pati tokia substancija yra perdėm tik santykių
visuma. Substanciją erdvėje mes pažįstame tik iš
jėgų, kurios veikia erdvėje arba traukdamos prie
267
savęs kitas jėgas (trauka), arba sulaikydamos jų

skverbimąsi į ją (atoveikis arba nepralaidumas);
mes nežinome kitų savybių, kurios sudarytų subs
tancijos, pasireiškiančios [mums] erdvėje ir mūsų
vadinamos materija, sąvoką. Bet kaip grynojo in
telekto objektas kiekviena substancija turi turėti
vidinius apibrėžtumus ir jėgas, nukreiptas į vidi
nę realybę. Tačiau kokias vidines akcidencijas aš
galiu mąstyti, išskyrus tas, kurias man pateikia
mano vidinis jutimas, būtent išskyrus tai, kas yra
pats m ą s t y m a s arba kas nors jam analogiška?
Todėl Leibnizas visas substancijas, netgi materijos
sudedamąsias dalis, laikė paprastais subjektais,
turinčiais galią reikštis, žodžiu, m o n a d o m i s ,
nes jis įsivaizdavo jas esant noumenus, iš kurių
mintimis pašalino viską, kas gali reikšti išorinį
santykį, taigi ir s u d ė t į .
4. M a t er i j a ir f o r m a . Šios dvi sąvokos su
daro bet kurios kitos refleksijos pagrindą - jos
taip neatskiriamai susijusios su bet kokiu inte
lekto taikymu. Pirmoji iš jų žymi tai, kas api
brėžiama apskritai, o antroji —jo apibrėžimą (ir
viena, ir kita — transcendentaline prasme, nes
abstrahuojamasi nuo bet kokių to, kas duota,
skirtingumų ir nuo būdo, kuriuo tai apibrėžia
ma). Kitados logikai bendrybę vadino materija, o
rūšinį skirtingumą —forma. Kiekvieną sprendinį
sudarančias sąvokas galima vadinti logine ma
terija (sprendinio), o jų santykį (tarpininkaujant
jungčiai) - sprendinio forma. Kiekvienos esybės
sudedamosios dalys (essentialia ) yra materija, o
būdas, kuriuo jos daikte sujungtos, - esybės for
ma. Daiktų apskritai atžvilgiu beribė realybė taip
pat buvo laikoma bet kurios galimybės materija,
o jos apribojimas (neigimas) - forma, kuria vienas
daiktas skiriasi nuo kito pagal transcendentali-
268
nes sąvokas. Intelektas pirmiausia reikalauja,

jog kas nors būtų duota (bent jau sąvoka), kad
tai būtų galima kokiu nors būdu apibrėžti. Todėl
grynojo intelekto sąvokoje materija yra pirmesnė
už formą, ir dėl to Leibnizas pirmiausia pripažino
daiktus (monadas) ir jiems vidujai būdingą suge
bėjimą reikštis, kad paskui tuo pagrįstų išorinį
daiktų santykį ir jų būvių (būtent vaizdinių) ben
dravimą. Todėl [jo teorijoje] erdvė ir laikas buvo
galimi kaip pagrindai ir sekmenys: erdvė —tik dėl
substancijų tarpusavio santykio, laikas —dėl subs
tancijų apibrėžtumų sąryšio. Taip ir turėtų būti
iš tikrųjų, jei grynąjį intelektą būtų galima betar
piškai sieti su objektais ir jei erdvė ir laikas būtų
daiktų pačių savaime apibrėžtumai. Bet jei erdvė
ir laikas tėra jusliniai stebiniai, kuriuose mes vi
sus objektus apibrėžiame tiktai kaip reiškinius,
tai stebėjimo forma (kaip subjektyvi juslumo sa
vybė) yra ankstesnė už bet kokią materiją (pojū
čius), taigi erdvė ir laikas yra ankstesni už visus
reiškinius ir visus patyrimo duomenis ir veikiau
kaip tik jie juos pirmiausia ir daro galimus. Filo
sofas intelektualistas negalėjo pakęsti, kad forma
būtų ankstesnė už pačius daiktus ir apibrėžtų jų
galimybę, —ir tai visai teisinga, nes jis manė, kad
mes daiktus stebime tokius, kokie jie yra (nors ir
padriku vaizdiniu). Bet kadangi juslinis stebėji
mas yra visiškai ypatinga subjektyvi sąlyga, kuri
a priori sudaro kiekvieno suvokimo pagrindą, o jo
forma pradinė, tai ši forma egzistuoja pati sau; o
materija (arba patys daiktai, kurie reiškiasi) yra
taip toli nuo to, kad sudarytų pagrindą (taip rei
kėtų spręsti remiantis vien tik sąvokomis), jog jos
galimybė veikiau numato esant formalų stebinį
(laiką ir erdvę).
Pastaba dėl refleksinių

sąvokų amfibolijos
Tebus man leista vietą, kurią mes skiriame są

vokai arba juslume, arba grynajame intelekte, va
dinti t r a n s c e n d e n t a l i n e vieta. Taigi vietos,
kurią užima kiekviena sąvoka priklausomai nuo
jos taikymo pobūdžio, nustatymas ir nurodymas
pagal taisykles, kaip apibrėžti kiekvienos sąvokos
vietą būtų t r a n s c e n d e n t a l i n ė t opi ka -
mokslas, kuris patikimai apsaugotų nuo grynojo
intelekto vingrybių ir iš to kylančių iliuzijų, kie
kvienu atveju skirdamas, kokiam sugebėjimui pa
žinti sąvokos iš esmės priklauso. Kiekvieną sąvo
ką kiekvieną pavadinimą kuriuo aprėpiama daug
žinių, galima vadinti l o g i n e vieta. Tuo pagrįsta
Aristotelio l ogi nė t o pi k a , kuria galėjo nau
dotis mokyklų mokytojai ir oratoriai, kad tam ti
kruose mąstymo padaliniuose surastų tai, kas ge
riausiai tiktųjų svarstomai temai, ir postringautų
arba daugžodžiautų apie tai, sukurdami tam tikrą
nuodugnumo regimybę.
Transcendentalinėje topikoje yra ne daugiau
kaip keturi nurodytieji bet kokio palyginimo ir
skyrimo pavadinimai, kurie nuo kategorijų skiria
si tuo, kad jie atvaizduoja ne objektą pagal tai, kas
sudaro jo sąvoką (dydis, realybė), bet tik vaizdinių
visos įvairovės palyginimą kuris yra ankstesnis už
daiktų sąvoką. Tačiau šis palyginimas pirmiausia
reikalauja refleksijos, t. y. apibrėžti vietą kurią
užima lyginamų daiktų vaizdiniai: ar juos mąsto
grynasis intelektas, ar juos reiškinyje teikia jus
lumas.
Sąvokas galima logiškai lyginti nesirūpinant,
kam priklauso jų objektai, ar jie yra noumenai in
telektui, ar fenomenai - juslumui. Bet jei mes no-
270
rime šiomis sąvokomis priartėti prie objektų, tai

pirmiausia reikalinga transcendentalinė reflek
sija, [kad nustatytume,] kokio sugebėjimo pažin
ti objektai jie turi būti - ar grynojo intelekto, ar
juslumo. Be šios refleksijos aš šias sąvokas vartoju
labai nepatikimai, ir iš to kyla tariami sintetiniai
pagrindiniai teiginiai, kurių kritinis protas negali
pripažinti ir kurie remiasi vien tik transcendenta
line amfibolija, t. y. grynojo intelekto objekto su
painiojimu su reiškiniu.
Neturėdamas tokios transcendentalinės topikos
ir todėl apgautas refleksinių sąvokų amfibolijos,
garsusis Leibnizas sukūrė i n t e l e k t i n ę p a
s a u l i o s i s t e m ą arba, tiksliau, manė pažinęs
daiktų vidinę prigimtį visus daiktus lygindamas
tik su intelektu ir abstrakčiomis formaliomis savo
mąstymo sąvokomis. Mūsų refleksinių sąvokų len
telė mums teikia tą netikėtą pranašum ą kad at
skleidžia visų jo teorijos dalių skiriamuosius bruo
žus ir kartu šio savito mąstymo būdo, kuris rėmėsi
vien tik nesusipratimu, svarbiausią pagrindą. Lei
bnizas visus daiktus lygino vieną su kitu remda
masis tik sąvokomis ir, suprantama, nerado tarp
jų jokių kitų skirtingumų, be tų, kuriais remda
masis intelektas skiria vieną nuo kitos savo gry
nąsias sąvokas. Juslinio stebėjimo sąlygų, kuriose
glūdi jų pačių skirtingumai, jis nelaikė pradinė
mis, nes juslumas jam buvo tik padriko įsivaiz
davimo būdas, o ne ypatingas vaizdinių šaltinis;
reiškinys jam buvo d a i k t o p a t i e s s a v a i m e
vaizdinys, nors savo logine forma ir skirtingas nuo
intelektinio pažinimo, nes vaizdinys, kiek jis pa
prastai nėra suskaidytas, į daikto sąvoką įpina
tam tikrą šalutinių vaizdinių priem aišą kurią in
telektas moka nuo jos atskirti. Žodžiu, Leibnizas
s u i n t e l e k t u a l i n o reiškinius, panašiai kaip
271
Locke’as pagal savo n o o g o n i j o s 71 sistem ą (jei

man bus leista vartoti šį terminą) s u s e n s u a l i -
n o visas intelektines sąvokas, t. y. laikė jas tik
empirinėmis arba atsietinėm is refleksijos sąvoko
mis. Užuot intelekte ir juslume ieškoję vaizdinių
dviejų visai skirtingų šaltinių, kurie vis dėlto tik
būdami s u s i j ę galėtų teikti objektyvios reikšmės
sprendinius apie daiktus, kiekvienas iš šių žymių
vyrų rėmėsi tik vienu iš tų dviejų sugebėjimų, jų
nuomone, betarpiškai turinčiu reikalą su daiktais
pačiais savaime, o kitą laikė nenuveikiančiu nie
ko, tik supainiojančiu arba sutvarkančiu pirmojo
vaizdinius.
Todėl Leibnizas jutimų objektus lygino vieną su
kitu kaip daiktus apskritai tik intelekte. P i r m a ,
[juos lygino tiek], kiek intelektas apie juos turi
spręsti kaip apie tapačius arba skirtingus. Vadi
nasi, kadangi jis turėjo galvoje tik daiktų sąvokas,
o ne jų vietą stebėjime, vien tik kuriuo objektai
gali būti duoti, ir visiškai išleido iš akių šių sąvokų
transcendentalinę vietą (ar objektą reikia priskirti
prie reiškinių, ar prie daiktų pačių savaime), tai
savąjį to, kas neatskiriama, tapatybės pagrindinio
teiginio, galiojančio tik daiktų apskritai sąvokoms,
taikym ą jis neišvengiamai turėjo išplėsti taip pat
ir jutimų objektams (mundus phaenomenon), ir;
jam atrodė, kad tuo jis gerokai išplėtojo gamtos!
pažinim ą Žinoma, jei aš žinau visus vandens lašo,į
kaip daikto paties savaime, vidinius apibrėžtumus!
ir jei visa jo sąvoka tapati kito lašo sąvokai, tai!
aš nė vieno lašo negaliu laikyti skirtingu nuo kito!
lašo. Bet jei lašas yra reiškinys erdvėje, tai jo vieta]
yra ne tik intelekte (tarp sąvokų), bet ir jusliniame]
išoriniame stebėjime (erdvėje), o čia fizinės vietos
visiškai indiferentiškos daiktų vidinių apibrėžtu
mų atžvilgiu, ir vietoje = b gali būti daiktas, visiš-
272
kai panašus į kitą ir lygus kitam daiktui, esančiam

vietoje = a, lygiai kaip ir tada, jei jie vidujai būtų
labai skirtingi. Vietų skirtingumas objektų, kaip
reiškinių, daugį ir skirtingumą jau savaime, be
kitų sąlygų, daro ne tik galimą, bet ir būtiną. Va
dinasi, tariamas Leibnizo dėsnis nėra gamtos dės
nis. Jis tėra daiktų palyginimo vien tik sąvokomis
analitinė taisyklė.
A n t r a , pagrindinis teiginys, kad realybės
(kaip vien tik tvirtinimai) niekada neprieštarauja
viena kitai logikos požiūriu, yra visiškai teisingas
teiginys apie sąvokų santykius, bet jis neturi jo
kios reikšmės nei gamtos atžvilgiu, nei apskritai
kokio nors daikto paties savaime (kurio sąvokos
mes neturime) atžvilgiu. Realus nesutarimas ap
tinkamas visur, kur A —B = 0, t. y. kur realybės,
susietos viename objekte, panaikina viena kitos
padarinį; šitai nepaliaujamai rodo visos kliūtys ir
atoveikiai gamtoje, kurie remiasi jėgomis ir todėl
turi būti vadinami realitates phaenomena. Ben
droji mechanika gali netgi a priori nustatyti šio
nesutarimo empirines sąlygas kaip taisyklę, nuro
dydama krypčių priešingumą, - sąlyga, apie kurią
transcendentalinė realybės sąvoka nieko nežino.
Nors ponas von Leibnizas šio teiginio nepaskelbė
pompastiškai kaip naujo pagrindinio teiginio, vis
dėlto naudojosi juo sudaryti naujiems teiginiams,
o jo sekėjai jį aiškiai įtraukė į savąją Leibnizo ir
Wolffo doktriną. Pagal šį pagrindinį teiginį, pa
vyzdžiui, kiekvienas blogis yra ne kas kita, kaip
būtybių apribojimų, t. y. neigimų, padarinys, nes
tik neigimai galį būti priešingi realybei (vien tik
daikto apskritai sąvokoje taip iš tikrųjų yra, bet
ne daiktuose kaip reiškiniuose). Panašiai Leibnizo
šalininkai laikė ne tik galimu, bet ir natūraliu da
lyku vienoje esybėje sujungti visą realybę be kokio
273
nors susirūpinimą keliančio nesutarimo, nes jie

nežinojo jokio kito nesutarimo, išskyrus prieštara
vim ą (kuriuo panaikinama paties daikto sąvoka),
bet nežinojo nesutarimo kaip abipusio sunaiki
nimo, kai viena reali priežastis panaikina kitos
padarinį; sąlygas tokiam nesutarimui įsivaizduoti
mes randame tik juslume.
T r e č i a , Leibnizo monadologija neturi jokio
kito pagrindo, išskyrus tą, kad šis filosofas skir
tingum ą tarp to, kas viduja, ir to, kas išoriška,
įsivaizdavo tik intelekto atžvilgiu. Substancijos
apskritai turi turėti kažką v i d u j a , t. y. kažką
laisva nuo visų išorinių santykių, taigi ir nuo su
dėties. Vadinasi, to, kas viduja daiktuose pačiuose
savaime, pagrindas yra tai, kas paprasta. Bet vi
duja, būdinga daiktų būviui, taip pat negali būti
jų vieta, pavidalas, sąlytis ar judėjimas (visi šie
apibrėžtumai yra išoriniai santykiai), ir dėl to mes
negalime substancijoms priskirti jokio kito vidinio
būvio, išskyrus tą, kuriuo patys vidujai apibrėžia
me savo jutimą, būtent v a i z d i n i ų b ū v į . Taip
atsirado monados, turinčios sudaryti visos visatos
pagrindinę medžiagą; o jų veikiančioji jėga glūdi
tik vaizdiniuose, todėl jos iš esmės veikia tik sa
vyje.
Kaip tik dėl to Leibnizo teorijoje galimo s u b s
t a n c i j ų tarpusavio b e n d r a v i m o principas
turėjo būti i š a n k s t o n u s t a t y t a harmonija
ir negalėjo būti fizinis poveikis. Kadangi visa vei
kia tik viduje, t. y. savo vaizdinių srityje, tai vienos
substancijos vaizdinių būvis niekaip negali turėti
jokio veiksmingo ryšio su kitos substancijos vaizdi
nių būviu, bet kažkokia trečioji priežastis, daran
ti poveikį visoms substancijoms, turi suderinti jų
būvius, tiesa, ne atsitiktine ir kiekvienu atskiru
atveju specifine parama (systema assistentiae), bet
274
visoms substancijoms galiojančios priežasties, vi

soms joms teikiančios egzistavim ą ir pastovumą,
taigi ir tarpusavio atitikim ą pagal bendruosius
dėsnius, idėjos vienumu.
K e t v i r t a , pagarsėjusi Leibnizo l a i k o ir
e r d v ė s t e o r i j a , suintelektualinanti šias juslu
mo formas, kilo išimtinai iš tos pačios transcenden
talinės refleksijos iliuzijos. Jei aš išorinius daiktų
santykius noriu įsivaizduoti vien tik intelektu, tai
šitai galima padaryti tik jų poveikio vienas kitam
sąvoka, ir jei aš daikto būvį noriu susieti su kitu jo
būviu, tai šitai galima padaryti tik remiantis pa
grindų ir sekmenų tvarka. Antai Leibnizas erdvę
suprato kaip tam tikrą substancijų bendravimo
tvarką, o laiką - kaip jų būvių dinaminį nuoseklu
mą. O tai, kas ypatinga ir nuo daiktų nepriklauso,
kas, atrodytų, būdinga erdvei ir laikui, jis priskyrė
šių sąvokų n e a i š k u m u i , dėl kurio tai, kas tėra
dinaminių santykių forma, laikoma ypatingu ste
bimu, egzistuojančiu savarankiškai ir ankstesniu
už pačius daiktus. Tad erdvė ir laikas Leibnizo
teorijoje buvo daiktų pačių savaim e (substancijų
ir jų būvių) ryšio galimos vien tik m ąstyti formos.
O daiktai buvo galimos vien tik m ąstyti substan
cijos (substantiae noumena). Tačiau vis dėlto jis
šias sąvokas norėjo padaryti galiojančias ir reiš
kiniams, nes juslumo nelaikė specifiniu stebėjimo
būdu, bet objektų visų, netgi empirinių, vaizdi
nių šaltinio ieškojo intelekte, o jutimams paliko
tik niekingą darbą - painioti ir iškreipti intelekto
vaizdinius.
Bet net jei mes ir galėtume a p i e d a i k t u s
p a č i u s s a v a i m e ką nors sintetiškai pasa
kyti grynuoju intelektu (o tai vis dėlto neįmano
ma), tai šitai visai negalėtų liesti reiškinių, kurie
nepateikia daiktų pačių savaime. Vadinasi, šiuo
275
pastaruoju atveju aš savo sąvokas turėčiau lyginti

transcendentalinėje refleksijoje visada tik juslumo
sąlygomis, ir tada erdvė ir laikas bus ne daiktų
pačių savaime, bet reiškinių apibrėžtumai; kokie
gali būti daiktai patys savaime, aš nežinau ir man
nereikia šito žinoti, nes daiktas juk niekada negali
man pasirodyti kitaip, kaip tik reiškinyje.
Lygiai taip pat aš elgiuosi ir su kitomis ref-
leksinėmis sąvokomis. Materija yra substantia
phaenomenon. To, kas jai vidujai būdinga, aš ieš
kau visose jos užimamos erdvės dalyse ir visuose jos
sukeliamuose padariniuose, kurie, žinoma, visada
gali būti tik išorinių jutimų reiškiniai. Vadinasi,
iš tiesų aš nesurandu nieko besąlygiškai viduja, o
surandu tik tai, kas yra santykiškai viduja ir savo
ruožtu susideda iš išorinių santykių. Tačiau tai,
kas pagal grynąjį intelektą materijoje besąlygiškai
viduja, taip pat tėra chimera, nes materija visai
nėra grynojo intelekto objektas; o transcendenta
linis objektas, galbūt sudarantis reiškinio, kurį
mes vadiname materija, pagrindą, tėra kažkas, ko
mes netgi negalėtume suprasti, jei kas nors mums
ir galėtų pasakyti, kas tai yra. Juk mes galime
suprasti tik tuos žodžius, kurie turi atitikmenį
stebėjime. Jei nusiskundimai, kad „m e s v i s a i
n e p a ž į s t a m e to, k a s d a i k t e v i d u j a “,
turi reikšti, kad „grynuoju intelektu mes nesupran
tame, kokie patys savaime gali būti daiktai, kurie
mums pasireiškia“, tai jie visiškai neteisingi ir ne
protingi, nes išplaukia iš noro pažinti, taigi stebėti,
daiktus be jutimų, vadinasi, iš noro turėti tokį suge
bėjimą pažinti, kuris visiškai skirtųsi nuo žmogiš
kojo ne tik laipsniu, bet netgi stebėjimu ir pobūdžiu,
vadinasi, iš noro būti ne žmonėmis, bet esybėmis,
apie kurias mes netgi negalėtume pasakyti, ar jos
apskritai galimos, o juo labiau - kaip jos sudarytos.
276
Stebėjimas ir reiškinių analizė įsiskverbia į gamtos

vidų, ir nežinia, kiek toli jie ilgainiui pažengs. Bet
net jei mums atsiskleistų visa gamta, mes vis dėlto
niekada negalėtume atsakyti į tuos transcendenta
linius klausimus, kurie išeina už gamtos ribų, nes
mums netgi savo pačių sielos nelemta stebėti ko
kiu nors kitu stebėjimu, išskyrus tą, kuris būdingas
mūsų vidiniam jutimui. O sieloje glūdi mūsų juslu
mo kilmės paslaptis. Juslumo santykis su objektu ir
šio vienumo transcendentalinis pagrindas, be abe
jo, slypi per daug giliai, kad mes, netgi pačius save
pažįstantys tik vidiniu jutimu, taigi kaip reiškinį,
galėtume naudoti tokį nederamą savo tyrimo įrankį
atrasti kažkam kitam, o ne visada vien tik kitiems
reiškiniams, kurių nejuslinę priežastį vis dėlto mie
lai norėtume ištirti.
Šių išvadų, gautų rem iantis vien tik refleksijos
veiksmais, kritika labai naudinga tuo, kad ji aiš
kiai parodo visų išvadų apie objektus, lyginamus
vienas su kitu vien tik intelekte, negaliojimą ir
kartu patvirtina tai, ką mes griežtai tvirtinome:
kad reiškiniai, nors jų ir negalim a priskirti prie
grynojo intelekto objektų kaip daiktų pačių savai
me, vis dėlto yra vieninteliai objektai, kurių atžvil
giu mūsų pažinimas gali įgyti objektyvų realumą,
t. y. kurių atžvilgiu sąvokas atitinka stebinys.
Jei mes reflektuojame tik logiškai, tai intelek
te lyginame vieną su kita tik savo sąvokas, kad
nustatytume, ar vienoje ir kitoje glūdi tas pat,
ar jos viena kitai prieštarauja, ar ne, ar kas nors
sąvokai vidujai būdinga, ar prie jos prijungiama
ir kurią iš dviejų sąvokų reikia laikyti duota, o
kurią —tik būdu mąstyti duotąją sąvoką. Bet jei
aš šias sąvokas taikau objektui apskritai (trans
cendentaline prasme), tiksliau neapibrėždamas,
ar tai juslinio, ar intelektinio stebėjimo objektas,
277
tai tuojau atsiranda apribojimų (neišeiti už šios

sąvokos ribų), kurie iškreipia bet kokį empirinį
jų taikymą ir kaip tik tuo įrodo, kad objekto kaip
daikto apskritai vaizdinys ne tik n e p a k a n k a
m a s , bet be vaizdinio juslinio apibrėžimo ir ne
priklausomai nuo empirinės sąlygos yra p r i e š
t a r i n g a s , taigi reikia arba abstrahuotis nuo bet
kurio objekto (logikoje), arba, jei jis pripažįstamas,
reikia jį mąstyti juslinio stebėjimo sąlygomis. Tad
tai, ką galima vien tik mąstyti, reikalautų visiškai
specialaus stebėjimo, kuriuo mes nedisponuojame;
kadangi jis mums nebūdingas, tai, ką galima tik
mąstyti, m u m s yra niekas, bet dėl to ir reiški
niai negali būti objektai patys savaime. Juk jei aš
mąstau tik daiktus apskritai, tai išorinių santykių
skirtingumas, žinoma, negali sudaryti pačių daik
tų skirtingumo, bet veikiau jį numato, ir jei vie
no daikto sąvoka vidujai visai nesiskiria nuo kito
daikto sąvokos, tai aš tik imu tą patį daiktą skir
tinguose santykiuose. Be to, prijungus vien tik tei
gimą (realumo) prie kito teigimo, padidėja tai, kas
daikte pozityvu, ir iš jo nieko neatimama ir nie
kas nesunaikinama; todėl tai, kas daiktuose realu,
apskritai negali viena su kita nesutarti ir 1.1.
* Jc *
Kaip parodėme, refleksijos sąvokos dėl tam tikro

klaidingo jų supratimo daro tokią įtaką intelekto
taikymui, kad netgi vieną iš įžvalgiausių filosofų
sugundė [kurti] tariamą intelektinio pažinimo sis
temą, kuri savo objektus imasi apibrėžti be jutimų
pagalbos. Kaip tik dėl to šių sąvokų amfibolijoje
glūdinčios klaidų priežasties, sąlygojančios klai
dingus pagrindinius teiginius, atskleidimas duoda
didelę naudą nes patikimai apibrėžia ir saugo in
telekto ribas.
278
Tiesa, reikia pasakyti, kad tai, kas būdinga arba

prieštarauja bendrajai sąvokai, taip pat būdinga
arba prieštarauja jai subordinuotai bet kuriai ats
kirai sąvokai (dictum de omni et nulio); tačiau būtų
absurdiška šį loginį pagrindinį teiginį pakeisti, kad
jis skambėtų taip: ko nėra bendrojoje sąvokoje, to
nėra ir atskirose jai subordinuotose sąvokose. Juk
pastarosios kaip tik dėl to ir yra atskiros sąvokos,
kad jose glūdi daugiau, negu mąstoma bendrąja
sąvoka. Tačiau iš tikrųjų visa Leibnizo intelektinė
sistema sukurta rem iantis pastaruoju pagrindiniu
teiginiu, tad ji griūva kartu su juo ir kartu su vi
somis iš jo kylančiomis dviprasmybėmis intelekto
taikyme.
To, kas neatskiriama, tapatybės teiginys iš es
mės rėmėsi prielaida, kad jei daikto apskritai są
vokoje nėra nieko skirtinga, tai to nėra ir pačiuose
daiktuose; tad visi daiktai, nesiskiriantys vienas
nuo kito pačia savo sąvoka (pagal kokybę arba kie
kybę), būtų visiškai tokie patys (numero eadem).
Bet kadangi pačioje kurio nors daikto sąvokoje
abstrahuojamasi nuo daugelio būtinų jo stebėji
mo sąlygų, tai, nuo ko abstrahuojamasi, su keistu
skubotumu laikoma visai nesama ir daiktui pri
skiriama tik tai, kas yra jo sąvokoje.
Kubinės pėdos erdvės sąvoka pati savaime yra
visiškai ta pati, nesvarbu, kur ir kaip dažnai aš ją
mąstyčiau. Bet dvi kubinės pėdos erdvėje vis dėl
to skiriasi jau pačia savo vieta (numero diversa);
šios vietos yra stebėjimo, kuriuo pateikiamas šios
sąvokos objektas, sąlygos ir, nepriklausydamos są
vokai, jos vis dėlto priklauso visam mūsų juslumui.
Lygiai taip pat ir daikto sąvokoje nėra nesutarimo,
jei kas nors neigiama joje nesusieta su kuo nors tei
giama, o susietos vien tik teigiamos sąvokos negali
nieko šalinti. Bet jusliniame stebėjime, kuriuo yra
279
duota realybė (pavyzdžiui, judėjimas), yra sąlygos

(priešingos kryptys), nuo kurių judėjimo sąvokoje
buvo visiškai abstrahuotasi, bet kurios daro galimą
nesutarimą, tiesa, ne loginį, o tik tokį, kad iš to, kas
teigiama, atsiranda nulis = 0. Negalima sakyti, jog
visos realybės dera tarpusavyje dėl to, kad tarp jų
sąvokų nėra nesutarimo*. Remiantis tik sąvoko
mis, tai, kas viduja, yra visų santykio arba išorinių
apibrėžtumų substratas. Vadinasi, jei aš abstra-
huojuosi nuo visų stebėjimo sąlygų ir laikausi tiktai
daikto apskritai sąvokos, tai aš galiu abstrahuotis
nuo visų išorinių santykių ir vis dėlto man dar turi
likti to, kas visai nėra santykis, o žymi tik vidinius
apibrėžtumus, sąvoka. Atrodo, kad iš to išplaukia
išvada, jog kiekviename daikte (substancijoje) yra
kažkas besąlygiškai viduja, kas yra ankstesnis už
visus išorinius apibrėžtumus ir pirmiausia juos daro
galimus; tad šis substratas yra kažkas jau neapi-
mantis išorinių santykių, taigi kažkas p a p r a s t a
(nes kūniški daiktai juk visada yra tik santykiai,
bent jau viena už kitos esančių dalių santykiai). Ir
kadangi mes nežinome jokių besąlygiškai vidinių
apibrėžtumų, išskyrus duotus mūsų vidiniu juti
mu, tai šis substratas yra ne tik paprastas, bet ir
(pagal analogiją su mūsų vidiniu jutimu) apibrėž
tas v a i z d i n i a i s , t. y. visi daiktai iš esmės būtų
m o n a d o s , arba paprastos vaizdiniais apdovano
tos esybės. Tai būtų visai teisinga, jei prie sąlygų,
* Jei kas nors čia norėtų griebtis įprastinio išsisukinėjimo, esą re-
alitates noumena bent jau negali veikti viena prieš kitą tai turėtų
pateikti tokios grynos ir nejuslinės realybės pavyzdį, kad būtų galima
suprasti, ar ji apskritai ką nors pateikia, ar nieko nepateikia. Tačiau
pavyzdžio negalima paimti iš niekur kitur, kaip tik iš patyrimo, kuris
niekada nesiūlo nieko daugiau, išskyrus phaenomena; tad šis teiginys
reiškia tik tai, kad sąvokoje, kurioje glūdi tik tvirtinimai, nėra jokių
neigimų, - teiginys, kuriuo mes niekada neabejojome.
280
vien tik kuriomis mums gali būti duoti išorinio ste

bėjimo objektai ir nuo kurių abstrahuojasi grynoji
sąvoka, nepriklausytų niekas daugiau, išskyrus
daikto apskritai sąvoką. Mat pasirodo, kad pastovų
reiškinį erdvėje (nepralaidų tįsumą) gali sudaryti
tik santykiai, jame negali būti nieko besąlygiškai
viduja, ir vis dėlto reiškinys gali būti visų išorinių
suvokimų pirmasis substratas. Vien tik sąvokomis
aš, žinoma, negaliu mąstyti nieko išoriška be to,
kas viduja, kaip tik dėl to, kad santykio sąvokos
numato jau esant besąlygiškai duotus daiktus ir be
jų negalimos. Bet kadangi stebėjime glūdi kažkas,
ko visai nėra vien tik daikto apskritai sąvokoje ir
kas teikia substratą, visai negalim ą pažinti vien
tik sąvokomis, būtent erdvę, kuri kartu su viskuo,
kas joje yra, susideda tiktai iš formalių arba taip
pat ir iš realių santykių, tai remdamasis tuo, kad
be to, kas besąlygiškai viduja, joks daiktas negali
būti pateiktas vien tik s ą v o k o m i s , aš negaliu
teigti, kad ir pačiuose daiktuose, kuriuos apima
šios sąvokos, ir j ų s t e b i n i u o s e nėra nieko iš
oriška, ko pagrindo nesudarytų kažkas besąlygiš
kai viduja. Juk jei mes abstrahavomės nuo visų
stebėjimo sąlygų, tai, žinoma, vien tik sąvokoje
mums nelieka nieko, išskyrus viduja apskritai ir
jo [dalių] tarpusavio santykį, dėl kurio tik ir gali
ma tai, kas išoriška. Bet šio abstrakcija pagrįsto
būtinumo nėra daiktuose, kiek jie duoti stebėjimu
su tokiais apibrėžtumais, kurie išreiškia tiktai
santykius ir kurių pagrindo nesudaro kas nors vi
duja, nes jie yra ne daiktai patys savaime, bet tik
reiškiniai. Visa, ką mes tik žinome apie materiją,
tėra santykiai (tai, ką mes vadiname daiktų vidi
niais apibrėžtumais, yra viduja tik santykiškai);
bet tarp jų yra savarankiški ir pastovūs santykiai,
kuriais mums pateikiamas apibrėžtas objektas.
281
Ta aplinkybė, kad kai aš abstrahuojuosi nuo šių

santykių, tai nieko nelieka mąstymui, nepašalina
daikto kaip reiškinio sąvokos, taip pat objekto in
abstracto sąvokos, tačiau pašalina bet kokią objek
to, apibrėžiamo vien tik sąvokomis, t. y. noumeno,
galimybę. Žinoma, keista girdėti, kad daiktas iš
tisai turi susidėti iš santykių, bet juk toks daik
tas tėra reiškinys ir visai negali būti mąstomas
grynosiomis kategorijomis; jis pats yra tik ko nors
apskritai santykiai su jutimais. Lygiai taip pat, jei
mes to imsimės tik su sąvokomis, daiktų in abs
tracto santykių negalima mąstyti kitaip, kaip tik
tariant, kad vienas daiktas yra kito daikto api
brėžtumų priežastis, nes tokia yra pačių santykių
mūsų intelektinė sąvoka. Bet kadangi tokiu atveju
mes abstrahuojamės nuo bet kokio stebėjimo, tai
visai išleidžiame iš akių būdą, kuriuo įvairovės
[dalys] gali apibrėžti viena kitos v ietą būtent iš
leidžiame iš akių juslumo formą (erdvę), kuri vis
dėlto yra ankstesnė už bet kokį empirinį priežas
tingumą.
Jei galimais vien tik mąstyti objektais mes;
laikysime tokius daiktus, kurie mąstomi grynosio
mis kategorijomis be jokios juslumo schemos, tai
tokie daiktai negalimi, nes visų mūsų intelektinių;
sąvokų objektyvaus taikymo sąlyga yra tik mūsų]
juslinio stebėjimo, kuriuo mums objektai pateikia-;
mi, būdas, ir jei mes nuo stebėjimo abstrahuoja
mės, tai intelektinės sąvokos neturi jokio ryšio suį
kokiu nors objektu. N et jei kas nors ir norėtų tarti]
esant kitokį stebėjimo b ū dą negu mūsų juslinis]
stebėjimas, tai vis tiek mūsų mąstymo funkcijos]
jam neturėtų jokios reikšmės. O jei galimais vien'
tik mąstyti objektais laikome tik nejuslinio stebė
jimo objektus, kuriems mūsų kategorijos, žinoma,;
negalioja ir apie kuriuos dėl to mes niekada nega- .
282
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: TE IG IN IŲ A N A L I T I K A
lime turėti jokių žinių (nei stebimo, nei sąvok os),

tai šia grynai negatyvia reikšme noum enus, ž in o
ma, reikia pripažinti, nes tokiu atveju šitai r e išk ia
tik tai, kad mūsų stebėjimo būdas aprėpia n e v is u s
daiktus, bet tik mūsų jutimų objektus, v a d in a si, jo
objektyvaus galiojimo sritis yra apribota, ta d lie k a
vietos kokiam nors kitam stebėjimo būdui ir, v a
dinasi, taip pat daiktams kaip jo objektams. B et
tokiu atveju noumeno sąvoka yra probleminė, t. y.
ji yra vaizdinys daikto, apie kurį mes n e g a lim e
pasakyti nei kad jis galimas, nei kad n eg a lim a s,
nes nežinome kito stebėjimo būdo, išskyrus sa v ą jį
juslinį stebėjim ą ir nežinome kitos sąvokų r ū šie s,
išskyrus kategorijas, bet nei mūsų stebėjim as, nei
mūsų kategorijos neatitinka jutimams n e p r ie in a
mo objekto. Todėl mes dar negalime nei te ig ia m a i
išplėsti mūsų mąstymo objektų srities už m ū sų
juslumo sąlygų ribų, nei tarti esant, be reišk in ių ,
dar grynojo mąstymo objektus, t. y. noum enus, n es
jie neturi jokios nurodytinos teigiamos reik šm ės.
O dėl kategorijų reikia pripažinti, kad vien tik jų
dar nepakanka pažinti daiktams patiems sa v a im e,
ir be juslumo duomenų jos būtų tik subjektyvios
intelekto vienumo formos, neturinčios jokio ob jek
to. Tiesa, mąstymas pats savaime nėra ju tim ų p ro
duktas ir šia prasme nėra jų apribojamas, b et dėl
to jis dar neįgyja savarankiško grynojo ta ik y m o
nedalyvaujant juslumui, nes tokiu atveju jis n e tu
ri o b j e k t o . Tokiu o b j e k t u negalima p avad in ti
ir noumeno, nes noumenas yra būtent problem inė
sąvoka visai kitokio stebėjimo ir visai kitokio in t e
lekto, negu mūsų, objekto-taigi objekto, kuris p a ts
yra problema. Tad noumeno sąvoka nėra objekto
sąvoka, ji yra tik neišvengiamai su m ūsų ju slu m o
apribojimu susijęs klausimas — ar gali e g zistu o ti
objektai, visiškai nepriklausomi nuo m ūsų ju slin io
283
stebėjimo. Į šį klausim ą tegalima atsakyti neapi

brėžtai, būtent: kadangi juslinis stebėjimas apima
ne visus daiktus be skirtumo, tai lieka vietos dau
geliui kitų objektų, vadinasi, jie besąlygiškai ne
paneigiami, bet, neturint apibrėžtos sąvokos (nes
jokia kategorija tam netinka), jų taip pat negalima
laikyti mūsų intelekto objektais.
Tad intelektas apriboja juslum ą tuo neišplėsda-
mas savo paties srities, ir kadangi jis įspėja juslum ą
kad šis nereikštų pretenzijų pažinti daiktus pačius
savaime ir pasitenkintų reiškiniais, tai jis mąsto
objektą pati savaime, tačiau tik kaip transcendenta
linį objektą kuris yra reiškinio priežastis (taigi pats
nėra reiškinys) ir kuris negali būti mąstomas nei
kaip dydis, nei kaip realybė, nei kaip substancija ir
1.1, (nes šios sąvokos visada reikalingos juslinių for
mų, kuriomis jos apibrėžia objektą); vadinasi, apie
šį objektą visiškai nežinoma, ar jis yra mumyse, ar
už mūsų, ar jis būtų sunaikintas kartu su juslumu,
ar išliktų ir jį pašalinus. Jei šį objektą mes norime
pavadinti noumenu dėl to, kad jo vaizdinys nejusli-
nis, tai čia mūsų valia. Bet kadangi mes negalime
jam taikyti nė vienos iš mūsų intelektinių sąvoką
tai šis vaizdinys vis dėlto mums lieka tuščias ir tin
ka tik apibrėžti mūsų juslinio pažinimo riboms, ir
palieka laisvą vietą kurios mes negalime užpildyti
nei galimu patyrimu, nei grynuoju intelektu.
Tad šio grynojo intelekto kritika neleidžia su
kurti naujos objektų srities, išskyrus tuos objek
tus, kurie jam gali pasireikšti kaip reiškiniai, ir
neleidžia nuklysti į galimus vien tik mąstyti pa
saulius, netgi į jų sąvoką. Klaida, kuri mus aki
vaizdžiausiai į tai pastūmėja ir kurią žinoma,
galima atleisti, bet kurios negalima pateisinti,
yra ta, kad intelektas, priešingai jo paskirčiai, tai
komas transcendentaliai ir objektai, t. y. galimi
284
stebiniai, turi taikytis prie sąvokų, o ne sąvokos -

prie galimų stebimų (kuriais tik ir remiasi jų
objektyvi reikšmė). Savo ruožtu šito priežastis ta,
kad apercepcija ir kartu mąstymas yra ankstesni
už bet kokį galimą apibrėžtą vaizdinių išdėstymą.
Vadinasi, mąstydami ką nors apskritai ir vienu
atžvilgiu apibrėždami tai jusliškai, mes vis dėl
to skiriame bendrą ir iri abstracto įsivaizduojamą
objektą nuo šio jo stebėjimo būdo; tada mums lieka
būdas apibrėžti objektą tik mąstymu, kuris, tiesa,
tėra loginė forma be turinio, bet mums vis dėlto
atrodo esąs objekto paties savaime (noumeno) eg
zistavimo nepriklausomai nuo mūsų jutimais apsi
ribojančio stebėjimo būdas.
"k it "k
Prieš užbaigdami transcendentalinę analitiką

mes dar turime pridurti kai k ą kas, nors savaime
nėra itin svarbu, vis dėlto, atrodo, gali būti reika
linga dėl sistemos išsamumo. Aukščiausioji sąvo
ka, nuo kurios paprastai pradedama transcenden
talinė filosofija, yra visuotinis skirstymas į tai, kas
galima, ir tai, kas negalima. Bet kadangi bet ku
ris skirstymas numato jau suskirstytą sąvoką tai
reikalinga dar aukštesnė sąvoka, ir ji yra objekto
apskritai (imamo problemiškai, nesprendžiant, ar
tas objektas yra kas nors, ar jis yra niekas) sąvoka.
Kadangi kategorijos yra vienintelės sąvokos, susi
jusios su objektais apskritai, tai ar objektas yra
kas nors, ar jis yra niekas, skiriama pagal katego
rijų tvarką ir jomis vadovaujantis.
1. Sąvokoms „visi“, „daugelis“, „vienas“ priešprie
šinama sąvoka, kuri visa pašalina, t. y. sąvoka „nė
vienas“. Tad sąvokos, kurios neatitinka joks galimas
nurodyti stebinys, objektas = niekas, t. y. ji yra
sąvoka be objekto, panašiai kaip noumenai, kurių
285
negalima priskirti prie galimybių, nors dėl to jie

neturi būti laikomi negalimais (ens rationis), arba
galbūt panašiai kaip tam tikros naujos pagrindi
nės jėgos, kurios mąstomos, tiesa, neprieštaringai,
bet ir be pavyzdžio iš patyrimo ir kurios dėl to ne
gali būti laikomos galimybėmis.
2. Realybė - tai k a s n o r s , neigimas - tai n i e -
k a s , būtent objekto nebuvimo sąvoka, tokia kaip
„šešėlis“, „šaltis“ (nihil privativum).
3. Vien tik stebėjimo forma be substancijos pati
savaime yra ne objektas, o tik objekto (kaip reiški
nio) formali sąlyga, kaip, pavyzdžiui, grynoji erdvė
ir grynasis laikas, kurie, tiesa, kaip stebėjimo for
mos yra kas nors, tačiau patys nėra objektai, kurie
būtų stebimi (ens imaginarium).
4. Sąvokos, kuri pati sau prieštarauja, objektas
yra niekas, nes ši sąvoka yra niekas, tai, kas nega
lima, kaip, pavyzdžiui, daugiasienis, sudarytas iš
dviejų kraštinių (nihil negativum).
Šio sąvokos „ n i e k a s “ skirstymo lentelė (atitin
kamas sąvokos „kas nors“ skirstymas iš jo savaime
išplaukia) dėl to turėtų būti pateikta taip:
NIEKAS
kaip:
1.
T u š č i a s ą v o k a be o b j e k t o ,
ens rationis.
2. 3.
Tuščias sąvokos Tuščias stebinys
objektas, be o b j e k t o ,
nihil privativum. ens imaginarium.
4.
T u š č i a s o b j e k t a s be s ą v o k o s ,
nihil negativum.
286
Matome, kad mintimi sukuriam as objektas

(Nr. 1) nuo neobjekto (Nr. 4) skiriasi tuo, kad pir
mojo negalima priskirti prie galimybių, nes jis tėra
prasimanymas (nors neprieštaringas), o antrasis
yra priešingas galimybei, nes jo sąvoka netgi pati
save pašalina. Bet ir viena, ir antra yra tuščios
sąvokos. O nihil privativum (Nr. 2) ir ens imagi-
nariurn (Nr. 3) yra tušti duomenys sąvokoms. Jei
nebūtų juntama šviesa, tai nebūtų galima įsivaiz
duoti tamsos, ir jei nebūtų suvokiamos tįsios esy
bės, tai nebūtų galima įsivaizduoti erdvės. Ir nei
gimas, ir vien tik stebėjimo forma be to, kas realu,
nėra objektai.
Transcendentalinės logikos
ANTRA DALIS
TRANSCENDENTALINĖ
DIALEKTIKA
ĮVADAS
I
Apie transcendentalinę regimybę
Dialektiką apskritai anksčiau mes vadinome

r e g i m y b ė s l o g i k a . Tai nereiškia, kad ji yra
mokslas apie t i k i m y b ę , nes tikimybė yra tiesa,
tačiau pažinta remiantis nepakankamais pagrin
dais. Vadinasi, jos teikiamas pažinimas, nors ir
nepakankamas, vis dėlto nėra klaidinantis ir todėl
neturi būti atskirtas nuo logikos analitinės dalies.
Dar mažiau pagrindo r e i š k i n į ir r e g i m y -
b ę laikyti tapačiais, nes tiesa arba regimybė yra
ne objekte, kiek jis stebimas, bet sprendinyje apie
objektą, kiek jis mąstomas. Tad iš tiesų yra teisin
ga sakyti, kad juslės neklysta, tačiau ne dėl to, kad
jos visada tiksliai sprendžia, bet dėl to, kad jos iš
viso nesprendžia. Todėl ir tiesa, ir suklydimas, tai
gi ir regimybė, kaip sąlygojanti pastarąjį, randami
tik sprendinyje, t y. tik objekto santykyje su mūsų
intelektu. Pažinime, kuris visiškai atitinka inte
lekto dėsnius, jokio suklydimo nėra. Jusliniame
vaizdinyje (kadangi jame visiškai nėra sprendinio)
suklydimo taip pat nėra. Jokia gamtos jėga pati
savaime negali nukrypti nuo savo dėsnių. Todėl
nei intelektas pats savaime (be kitos priežasties
288
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D IA L E K T IK A
įtakos), nei juslės pačios savaime neklystų; pirma

sis neklystų dėl to, kad, jei jis veikia tik pagal savo
dėsnius, rezultatas (sprendinys) būtinai turi atitikti
šiuos dėsnius. O intelekto dėsnių atitikimas yra kie
kvienos tiesos formalioji ypatybė. Juslės neteikia jo
kio sprendinio - nei teisingo, nei klaidingo. Kadangi
mes neturime jokių kitų pažinimo šaltinių, išskyrus
šiuos du, tai, vadinasi, suklydimas atsiranda tik dėl
nepastebėtos juslumo įtakos intelektui, dėl kurios
atsitinka taip, kad sprendinio subjektyvūs pagrin
dai susilieja su objektyviais ir nukreipia juos nuo jų
paskirties*, panašiai kaip judantis kūnas pats sa
vaime visada judėtų ta pačia kryptimi tiesiąja linija,
bet jei tuo pačiu metu kita jėga jį veikia kita kryp
timi, tai jis pradeda judėti kreive. Todėl, norint sa
vitą intelekto veikimą atskirti nuo į jį įsimaišiusios
jėgos, klaidingą sprendinį reikės laikyti įstrižaine
tarp dviejų jėgų, kurios apibrėžia sprendinį dviem
skirtingomis kryptimis, tarsi sudarančiomis kam
p ą ir tą sudėtinį jų veikimą suskaidyti į paprastus
intelekto ir juslumo veiksmus. Grynieji aprioriniai
sprendiniai turi būti suskaidomi transcendentaline
refleksija, kuria (kaip jau buvo sakyta) kiekvienam
vaizdiniui nurodoma jo vieta jį atitinkančiame su
gebėjime pažinti, taigi nustatoma ir sugebėjimo pa
žinti įtaka vaizdiniui.
Čia mes neketiname nagrinėti empirinės re
gimybės (pavyzdžiui, optinės apgaulės), kuri pa
sitaiko empiriškai taikant šiaip jau teisingas in
telekto taisykles ir dėl kurios vaizduotės įtaka
suvedžioja sprendimo galią mus domina tiktai
* Juslumas, subordinuotas intelektui kaip objektas, kuriam intelek

tas taiko savo funkcijas, yra realių žinių šaltinis. Bet kaip tik jus
lumas, kiek jis daro poveikį pačiai intelekto veiklai ir nukreipia jį
spręsmui, yra suklydimo pagrindas.
289
t r a n s c e n d e n t a l i n ė regimybė, daranti įtaką

pagrindiniams teiginiams, kurie skirti taikymui
ne patyrimo srityje, o patyrimas mums bent jau
pateiktų jų teisingumo kriterijų. Nepaisant visų
kritikos įspėjimų, transcendentalinė regimybė
visiškai nuveda mus už empirinio kategorijų tai
kymo ribų ir masina g r y n o j o i n t e l e k t o [sri
ties] išplėtimo iliuzija. Pagrindinius teiginius, ku
rių taikymas visiškai išsitenka galimo patyrimo
ribose, mes vadinsime i m a n e n t i n i a i s , o tuos
pagrindinius teiginius, kurie turi peržengti šias
ribas, - t r a n s c e n d e n t i n i a i s . Tačiau čia aš
turiu galvoje ne kategorijų t r a n s c e n d e n t a l i -
n į taikymą ar piktnaudžiavimą jomis, kuris yra
tiesiog klaida kritikos nepažabotos sprendimo ga
lios, kreipiančios per mažai dėmesio į srities, ku
rioje tik ir galima grynojo intelekto veikla, ribas;
transcendentiniais aš vadinu tikruosius pagrindi
nius teiginius, kurie įgalina mus nugriauti visus
tuos pasienio stulpus ir leistis į visai naują sritį,
kuri nepripažįsta jokios demarkacijos. Todėl ter
minai t r a n s c e n d e n t a l i n i s ir t r a n s c e n
d e n t i n i s netapatūs. Mūsų anksčiau pateiktieji
grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai turi būti
taikomi tik empiriškai, o ne transcendentaliai, t. y.
išeinant už patyrimo ribų. Pagrindinis teiginys,
pašalinantis šias ribas, netgi liepiantis jas per
žengti, vadinamas transcendentiniu. Jei mūsų
kritikai gali pasisekti atskleisti šių pretenzingų
pagrindinių teiginių iliuziškum ą tai tik empiriš
kai taikomus pagrindinius teiginius, priešingai
negu pirmuosius, galima vadinti grynojo intelekto
i m a n e n t i n i a i s pagrindiniais teiginiais.
Loginė regimybė, kurią sudaro tik proto formos
pamėgdžiojimas (klaidingų išvadų regimybė), at
siranda vien tik dėl dėmesio loginėms taisyklėms
290
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D IA L E K TIK A
stokos. Todėl kai tik dėmesys sutelkiamas į pateik

tuosius atvejus, loginė regimybė visiškai išnyksta.
O transcendentalinė regimybė vis tiek neišnyks
ta net ir tada, kai ji jau atskleista ir jos menkybė
aiškiai įžvelgta transcendentaline kritika. (Pavyz
džiui, teiginio „Pasaulis privalo turėti pradžią lai
ke“ regimybė.) Priežastis čia ta, kad mūsų prote
(kai jis imamas subjektyviai, kaip žmogaus pažin
tinis sugebėjimas) yra jo taikymo pagrindinės tai
syklės ir principai, kurie turi visiškai objektyvių
pagrindinių teiginių pavidalą ir dėl kurių mūsų
sąvokų tam tikro ryšio subjektyvus būtinumas
intelekto naudai laikomas daiktų pačių savaime
apibrėžimo objektyviu būtinumu. Tai i l i u z i j a ,
kurios niekaip negalima išvengti, lygiai kaip ne
galima išvengti, kad jūra viduryje mums atrodytų
aukštesnė negu prie kranto, nes jos vidurį mes ma
tome apšviestą aukštesnių šviesos spindulių; arba
dar geresnis pavyzdys: lygiai kaip astronomas ne
gali sukliudyti, kad tekantis Mėnulis jam atrodytų
didesnis, nors jo ir neapgauna ši regimybė.
Tad transcendentalinė dialektika pasitenkina
tuo, jog atskleidžia transcendentalinių sprendinių
regimybę ir kartu saugo, kadji mūsų neapgautų. Bet
ji niekada negali padaryti, kad ši regimybė išnyktų
(panašiai kaip loginė regimybė) ir liautųsi buvusi
regimybė, —čia mes turime reikalą su n a t ū r a
lia ir neišvengiama i l i uz i j a , kuri pati remiasi
subjektyviais pagrindiniais teiginiais, bet pakiša
juos kaip objektyvius, o loginė dialektika, atskleis
dama klaidingas išvadas, turi reikalą tik su klaida,
padaroma laikantis pagrindinių teiginių, arba su
dirbtine regimybe, sukuriama juos pamėgdžiojant.
Vadinasi, yra natūrali ir neišvengiama grynojo
proto dialektika - ne tokia, kurioje koks nors dile
tantas pats susipainioja dėl žinių stokos arba kurią
291
1
dirbtinai išgalvoja koks nors sofistas, kad supainio

tų protingus žmones, bet tokia, kuri neatskiriamai
būdinga žmogaus protui ir kuri netgi po to, kai at
skleidėme jos iliuziškumą, vis dėlto nesiliauja protą
apgaudinėjusi ir nepaliaujamai jį stūmusi į akimir
kos suklydimus, kuriuos nuolat reikia šalinti.
II
Apie grynąjį protą kaip
transcendentalinės regimybės
buveinę
A. Apie protą apskritai
Visas mūsų pažinimas prasideda nuo juslių,]

paskui pereina į intelektą ir užsibaigia prote, užį
kurį mumyse nėra nieko aukštesnio apdoroti ste-į
bėjimo medžiagai ir pajungti jai aukščiausiam]
mąstymo vienumui. Dabar aš turiu aptarti šį j
aukščiausiąjį pažintinį sugebėjimą ir esu keblioje '
padėtyje. Protas, kaip ir intelektas, taikomas gry-j
nai formaliai, t. y. logiškai, kai jis abstrahuojasij
nuo pažinimo bet kokio turinio; bet jis taikomasi
taip pat ir realiai, nes pats protas yra tam tikrų!
sąvokų ir pagrindinių teiginių, kurių jis neperi
ma nei iš juslių, nei iš intelekto, šaltinis. Pirmasis]
proto sugebėjimas, žinoma, seniai logikų išaiš- j
kintas kaip sugebėjimas tarpiškai daryti išvadas]
(skirtingai nuo tiesioginių išvadų, c o n s e ą u e n tiis j
im m e d ia tis ) , bet iš to dar nepaaiškėja antrasis su- į
gebėjimas, kuris pats sukuria sąvokas. Kadangi]
čia protas skirstomas į loginį ir transcendentalinį j
sugebėjimą, tai reikia ieškoti šio pažinimo šaltinio j
aukščiausiosios sąvokos, apimančios abi sąvokas; <
remdamiesi analogija su intelektinėmis sąvoko-•
292
mis galime tikėtis, kad loginė sąvoka mums kartu

bus raktas transcendentalinei sąvokai ir kad lo
ginių sąvokų funkcijų lentelė kartu pateiks proto
sąvokų genealoginį medį.
Pirmojoje mūsų transcendentalinės logikos dalyje
intelektą apibrėžėme kaip sugebėjimą kurti taisy
kles; čia mes protą nuo intelekto skiriame tuo, kad
vadiname jį sugebėj i mu kurt i pri nci pus.
Terminas „principas“ yra dviprasmis ir papras
tai žymi tik žinojimą kurį galima taikyti kaip
principą nors pats savaime ir savo kilme jis nėra
principas. Kiekvienas bendrasis teiginys, net jeigu
jis būtų išvestas (indukcija) iš patyrimo, gali būti
didžioji premisa samprotavime; bet dėl to jis pats
dar nėra principas. Matematikos aksiomos (pavyz
džiui, „Per du taškus galima nubrėžti tik vieną tie
sę“) yra netgi bendrosios apriorinės žinios ir todėl
atvejų, kurie gali būti joms subordinuoti, atžvilgiu
teisėtai vadinamos principais. Bet dėl to aš dar ne
galiu sakyti, kad šią tiesių savybę pažįstu apskri
tai ir pačią savaime iš principų, nes pažįstu ją tik
grynuoju stebėjimu.
Todėl pažinimu iš principų aš vadinčiau tik
tokį pažinimą kai sąvokomis pažįstu atskirybę
bendrybėje. Antai kiekvienas samprotavimas yra
pažinimo išvedimo iš principo forma, nes didžioji
premisa visada teikia sąvoką dėl kurios visa, kas
subordinuojama jos sąlygai, pažįstama iš jos pagal
principą. Kadangi kiekvienas bendras žinojimas
samprotavime gali būti didžioji premisa ir kadangi
intelektas a p r io r i teikia tokius bendruosius teigi
nius, tai ir juos galima vadinti principais jų galimo
taikymo požiūriu.
Bet jei šiuos grynojo intelekto pagrindinius tei
ginius traktuosime pačius savaime pagal jų kilmę,
tai jie visai nėra žinios, išplaukiančios iš sąvokų. Jie
293
netgi nebūtų a p r io r i galimi, jei mes nepasitelktume

grynojo stebėjimo (matematikoje) arba galimo paty
rimo apskritai sąlygų. Teiginio, kad visa, kas vyks
ta, turi priežastį, visai negalima išvesti iš to, kas
apskritai vyksta, sąvokos, priešingai, šis pagrindi
nis teiginys rodo, kaip pirmiausia galima įgyti api
brėžtą patyrimu pagrįstą to, kas vyksta, sąvoką.
Vadinasi, intelektas visai negali teikti sinteti
nių iš sąvokų išplaukiančių žinių, bet šios žinios iš
esmės yra tai, ką aš vadinu principais absoliučia
prasme; o visus bendruosius teiginius apskritai
galima vadinti santykiniais principais.
Jau seniai pageidaujama, —ir kada nors (tik
kas žino, kada) tai galbūt išsipildys, - kad vietoj
begalinės pilietinių įstatymų įvairovės vis dėlto
pagaliau būtų surasti jų principai, nes tik čia gali
glūdėti, kaip sakoma, įstatymų leidimo supapras
tinimo paslaptis. Bet įstatymai čia taip pat tėra
mūsų laisvės apribojimai sąlygomis, kuriomis ji vi
siškai atitinka pati save; tad jie susiję su tuo, kas
visiškai yra mūsų pačių kūrinys ir ko priežastis
dėl tų sąvokų galime būti mes patys. Tačiau paaiš
kinti, kaip objektai patys savaime, daiktų prigim
tis paklūsta principams ir turi būti apibrėžiami
vien tik sąvokomis, - tai reikalavimas, kuris jei ne
neįmanomas, tai bent didžiai beprasmis. Bet, kad
ir kaip būtų iš tikrųjų (šį klausimą mes dar tirsi
me), iš to bent išaiškėja, kad pažinimas remiantis
principais (pačiais savaime) yra kažkas visai kita,
negu tiktai intelekto teikiamas pažinimas, kuris,
tiesa, kaip principas taip pat gali būti ankstesnis
už kitas žinias, bet pats savaime (kiek jis yra sin
tetinis) nesiremia vien tik mąstymu ir neapima
bendrybės, gautos iš sąvokų.
Intelektas yra sugebėjimas sukurti reiškinių
vienumą remiantis taisyklėmis, o protas yra suge-
294
bėjimas sukurti intelekto taisyklių vienumą pagal

principus. Vadinasi, protas niekada nėra nukreip
tas tiesiog į patyrimą arba į kokį nors objektą, bet
visada nukreiptas į intelektą, kad sąvokomis įvai
rioms jo žinioms a p r io r i suteiktų vienumą, kurį
galima vadinti proto vienumu ir kuris visai kitokio
pobūdžio, negu tas vienumas, kurį gali sukurti in
telektas.
Tokia yra bendroji proto sugebėjimo samprata,
kiek ją buvo galima paaiškinti visiškai be pavyz
džių (kuriuos ketinu pateikti tik vėliau).
B. Apie loginį proto taikymą
Daromas tam tikras skirtumas tarp to, kas pa

žįstama betarpiškai, ir to, kas tik išsamprotauja-
ma. Tai, kad figūroje, apribotoje trimis tiesėmis,
yra trys kampai, pažįstama betarpiškai; o tai, kad
šių kampų suma lygi dviem statiesiems kampams,
išsamprotauta. Kadangi mums nuolat prireikia
samprotavimo ir dėl to mes visiškai prie jo pripra
tome, tai pagaliau nebepastebime šio skirtumo ir
dažnai —kaip, pavyzdžiui, vadinamosios jutimų
apgaulės atveju - laikome betarpiškai pažinta
tai, ką vis dėlto tik išsamprotavome. Kiekviename
samprotavime yra v i e n a s pagrindą sudaran
tis teiginys ir kitas teiginys, kuris iš jo išplaukia,
būtent išvada, ir pagaliau seka (išvedimas), kuri
išvados teisingumą neišvengiamai susieja su pa
grindo teisingumu. Jei išvestasis sprendinys jau
glūdi pagrinde taip, kad iš jo gali būti išvestas ne
pasitelkus trečiojo vaizdinio, tai samprotavimas
vadinamas betarpišku {c o n se ą u e n tia im m e d ia ta );
aš būčiau linkęs vadinti jį intelektine išvada. Ojei,
be pagrindą sudarančių žinių, išvadai gauti dar
295
reikalingas kitas sprendinys, tai išvedimas vadi

namas samprotavimu. Teiginyje „Visi ž monė s
m i r t i n g i “ jau glūdi teiginiai „Kai kurie žmo
nės mirtingi“, „Kai kurie mirtingieji yra žmonės“,
„Niekas, kas nemirtinga, nėra žmogus“, ir todėl šie
teiginiai yra pirmojo teiginio betarpiškos išvados.
Tačiau teiginys „Visi mokslininkai mirtingi“neglū
di pagrindu laikomame teiginyje (nes mokslininko
sąvokos jame visai nėra) ir iš jo gali būti išvestas
tik per tarpinį sprendinį.
Kiekviename samprotavime i n t e l e k t u aš
pirmiausia mąstau t a i s y k l ę (m a jo r ). Antra,
pasitelkęs s p r e n d i m o g a l i ą , tam tikrą ži
nojimą aš s u bo r di nu o j u taisyklės sąlygai
(m in o r). Pagaliau protu, taigi a p r io r i, a p i b r ė
ž i u savąjį žinojimą taisyklės predikatu (c o n c lu -
šio ). Taigi santykis tarp žinojimo ir jo sąlygos, nu
statomas didžiąja premisa kaip taisykle, sukuria
įvairias samprotavimų rūšis. Vadinasi, sampro
tavimai, kaip ir visi sprendiniai, yra trejopi, kiek
jie vienas nuo kito skiriasi būdu, kuriuo išreiškia
žinojimo santykį intelekte, —būtent kategoriš
kieji, h i p o t e t i n i a i ir s k i r s t y t i n i a i .
Jei, kaip dažniausiai būna, išvada pateikta kaip
sprendinys, kad išsiaiškintume, ar ji neišplaukia
iš jau turimų sprendinių, kuriais mąstomas visai
kitas objektas, tai aš ieškau intelekte šios išvados
patvirtinimo - ar jos nėra intelekte tam tikromis
sąlygomis pagal bendrą taisyklę. Jei tokią sąlygą aš
surandu ir jei išvados objektą galima subordinuo
ti esamai sąlygai, tai išvada išplaukia iš taisyklės,
g a l i o j a n č i o s ir k i t i e m s p a ž i n i m o
o b j e k t a m s . Iš to matyti, kad protas sampro
tavimuose didžiulę intelekto žinių įvairovę siekia
paversti mažesniu principų (bendrųjų sąlygų)
skaičiumi ir taip sukurti aukščiausiųjų vienumą.
296
C. Apie grynąjį proto taikymą
Ar galima protą izoliuoti ir ar tokiu atveju jis

tebėra savarankiškas sąvokų ir sprendinių, kurie
kyla vien tik iš jo ir per kuriuos jis santykiauja
su objektais, šaltinis, ar jis tėra subordinuotas
sugebėjimas turimoms žinioms suteikti tam ti
krą formą, vadinamą logine, kuriuo intelektinės
žinios subordinuojamos vienos kitoms, o žemes
nės taisyklės subordinuojamos aukštesnėms (ku
rių sąlyga savo sritimi apima pirmųjų sąlygą) tik
tiek, kiek šitai galima pasiekti jas lyginant? Štai
klausimas, kurį mes kol kas turime spręsti. Tai
syklių įvairovės ir principų vienumo protas iš ti
krųjų reikalingas, kad intelektą visiškai suderintų
su juo pačiu, panašiai kaip intelektas stebėjimo
įvairovę subordinuoja sąvokoms ir tuo įvairovei
suteikia rišlumą. Tačiau toks pagrindinis teiginys
objektams nenurodo jokio dėsnio ir jame nėra gali
mybės apskritai pažinti ir apibrėžti objektus kaip
tokius pagrindo; jis tėra mūsų intelekto atsargų
tvarkymo subjektyvus dėsnis, reikalaujantis, kad,
lygindami intelektines sąvokas, mes jų bendrąjį
taikymą redukuotume į kuo mažesnį jų skaičių,
tačiau tuo dar nesuteikiantis teisės reikalauti iš
pačių objektų tokio darnumo, kuris būtų patogus
mūsų intelektui ir padėtų jį išplėsti, ir nurodytai
maksimai kartu teikti objektyvią reikšmę. Žo
džiu, klausimas toks: ar prote pačiame savaime,
t. y. grynajame aprioriniame prote, yra sintetiniai
pagrindiniai teiginiai bei taisyklės ir kas gali su
daryti šiuos principus?
Formali ir loginė proto veiksena samprotavi
muose jau pakankamai mums nurodo, kokiu pa
grindu remsis jo transcendentalinis principas sin
tetiniame pažinime grynuoju protu.
297
P i r m a , samprotavimas nukreiptas ne į ste

bimus, kad juos subordinuotų taisyklėms (šitai
atlieka intelektas savo kategorijomis), bet į sąvo
kas ir teiginius. Vadinasi, jei grynasis protas ir
nukreiptas į objektus, tai jis vis dėlto nėra betar
piškai susijęs su jais ir jų stebėjimu, o yra susi
jęs tik su intelektu ir jo sprendiniais, kurie jau
tiesiogiai nukreipti į jutimus ir jų stebėjimą, kad
apibrėžtų jų objektą. Vadinasi, protu pasiekiamas
vienumas nėra galimo patyrimo vienumas, bet iš
esmės skiriasi nuo jo kaip intelektu pasiekiamo
vienumo. Pagrindinis teiginys, kad visa, kas vyks
ta, turi priežastį, visai nėra proto pažintas ir jo
nustatytas. Jis daro galimą patyrimo vienumą ir
nieko neperima iš proto, kuris be šio santykio su
galimu patyrimu, remdamasis tiktai sąvokomis,
tokio sintetinio vienumo negalėtų primesti.
Ant ra, logiškai taikomas protas ieško savo
sprendinio (išvados) bendrosios sąlygos, ir pats
samprotavimas yra ne kas kita, kaip sprendinys,
gautas subordinuojant jo sąlygą bendrajai taisy
klei (didžiajai premisai). Kadangi ši taisyklė savo
ruožtu tampa tokios pačios proto veiklos objektu ir
todėl turi, kiek tai įmanoma, sąlygai ieškoti sąly
gos (pasitelkusi prosilogizmą), tai akivaizdu, kad
proto apskritai (logiškai taikomo) būdingas pa
grindinis teiginys yra surasti sąlygotam intelek
tiniam pažinimui tai, kas besąlygiška, ir užbaigti
šio pažinimo vienumą.
Bet ši loginė maksima gali tapti grynoj o
proto principu tik tariant, kad jei yra tai, kas
sąlygota, tai yra ir visa eilė viena kitai subordinuo
tų sąlygų (t. y. glūdi objekte ir jo ryšiuose), kuri,
vadinasi, pati yra besąlygiška.
Tačiau toks grynojo proto pagrindinis teiginys
yra aiškiai s i n t e t i n i s , nes tai, kas sąlygota, iš
298
tiesų analitiškai yra susiję su kokia nors sąlyga, bet

ne su tuo, kas besąlygiška. Iš šio pagrindinio teigi
nio turi kilti taip pat įvairūs sintetiniai teiginiai,
apie kuriuos grynasis intelektas nieko nežino, nes
jis turi reikalą tik su galimo patyrimo objektais,
kurių pažinimas ir sintezė visada sąlygoti. Bet tai,
kas besąlygiška, jei tik tikrai egzistuoja, gali būti
atskirai nagrinėjama pagal visus apibrėžimus, ku
rie skiria tai nuo visko, kas sąlygota, ir dėl to turi
teikti medžiagą kai kuriems aprioriniams teigi
niams.
Tačiau pagrindiniai teiginiai, kylantys iš šio
grynojo proto aukščiausiojo principo, turi būti
t r a n s c e n d e n t i n i a i visų reiškinių atžvilgiu,
t. y. empirinis šio principo taikymas niekada nega
li būti jam adekvatus. Vadinasi, šis principas visiš
kai skiriasi nuo visų intelekto pagrindinių teiginių
(kurių taikymas visiškai i m a n e n t i n i s , nes jų
objektas yra tik patyrimo galimybė). Ar pagrindi
nis teiginys, kad sąlygų eilė (reiškinių sintezėje
arba ir daiktų apskritai mąstymo sintezėje) tęsiasi
iki to, kas besąlygiška, yra objektyviai teisingas,
ar ne? Kokių iš jo išplaukia išvadų empiriniam
intelekto taikymui? Arba galbūt tokio objektyvią
reikšmę turinčio proto teiginio visai nėra, o yra
tik loginė direktyva —kylant prie vis aukštesnių
sąlygų, artėti prie jų išsamumo ir tuo mūsų paži
nimui suteikti aukščiausią mūsų protui įmanomą
pasiekti vienumą? Ar, sakau, šis proto poreikis per
nesusipratimą nelaikomas grynojo proto, kuris
per daug skubotai postuluoja pačiuose objektuose
esant tokį neribotą sąlygų eilės išsamumą trans
cendentaliniu pagrindiniu teiginiu? Kokie nesusi
pratimai ir suklydimai šiuo atveju gali įsibrauti
į samprotavimus, kurių didžioji premisa perimta
iš grynojo proto (ir galbūt veikiau yra p e titio negu
299
postulatas) ir kyla nuo patyrimo prie jo sąlygų?

Šias [problemas] mes spręsime transcendenta
linėje dialektikoje, kurią dabar norime išplėtoti
remdamiesi jos šaltiniais, giliai paslėptais žmo
gaus prote. Mes padalysime ją į dvi pagrindines
dalis; p i r m o j o j e nagrinėsime grynojo proto
t ranscendenti nes sąvokas, o a n t r o
j o j e - grynojo proto transcendentinius ir d i a
l e k t i n i u s s a m p r o t a v i mu s .
Transcendentalinės dialektikos
P IR M A K N Y G A
APIE GRYNOJO PROTO

SĄVOKAS
Kad ir kaip būtų su iš grynojo proto kylančių

sąvokų galimybe, vis dėlto jos yra ne grynai ref-
leksinės, bet išsamprotautos sąvokos. Intelekti
nės sąvokos taip pat mąstomos a p r i o r i iki patyri
mo ir dėl jo, bet jose nėra nieko daugiau, išskyrus
reiškinių refleksijos vienumą, kiek jos būtinai turi
priklausyti galimai empirinei sąmonei. Tiktai jos
daro galimą objekto pažinimą ir apibrėžimą. Va
dinasi, pirmiausia jos teikia medžiagą samprota
vimams, ir nėra jokių už jas ankstesnių objektų
apriorinių sąvokų, iš kurių jos galėtų būti išves
tos. Tačiau jų objektyvus realumas juk remiasi
tuo, kad jos sudaro bet kokio patyrimo intelektinę
formą, ir todėl jų taikymas visada gali būti paro
dytas patyrimu.
Bet pavadinimas „proto sąvoka“ jau iš anksto
rodo, kad tokios sąvokos negalima apriboti pa
tyrimo sritimi, nes ji susijusi su tokiu žinojimu,
kuriame kiekvienas empirinis žinojimas (galbūt
netgi galimo patyrimo arba jo empirinės sintezės
visumos) tėra jo dalis ir kurio iš tiesų joks realus
patyrimas niekada nepasiekia, nors visada jam
priklauso. Proto sąvokos skirtos paži nti k o n
c e p t u a l i a i (z u m B eg reife n ), o intelektinės są
vokos - s u p r a s t i (suvokimams). Jei proto sąvo
kos apima tai, kas besąlygiška, tai jos yra susiju
sios su kažkuo, kam pajungtas visas patyrimas,
301
bet kas pats niekada nėra patyrimo objektas: tai

yra kažkas, prie ko protas prieina savo patyrimu
pagrįstomis išvadomis ir pagal ką jis vertina ir
matuoja savojo empirinio taikymo laipsnį, tačiau
kas niekada nesudaro empirinės sintezės dalies.
Jei vis dėlto tokios sąvokos turi objektyvią reikš
mę, tai jos gali būti vadinamos c o n cep tu s r a tio c i-
n a ti (teisingai išvestomis sąvokomis); o jeigu jos
objektyvios reikšmės neturi, tai jos atsiranda bent
jau dėl išvedimo regimybės ir gali būti vadinamos
c o n c e p tu s r a tio c in a n te s (bergždžiai išvedžiojančio-
mis sąvokomis). Tačiau kadangi šis klausimas gali
būti išspręstas pirmiausia skyriuje apie grynojo
proto dialektines išvadas, tai mes dar negalime jo
imtis; bet panašiai kaip intelektines sąvokas pa
vadinome kategorijomis, grynojo proto sąvokoms
taip pat duosime naują pavadinimą ir pavadinsi
me jas transcendentalinėmis idėjomis, o dabar šį
pavadinimą paaiškinsime ir pateisinsime.
pirmos knygos
pirmas skirsnis
Apie idėjas apskritai
Nors mūsų kalbos nepaprastai turtingos, mąs

tančiam žmogui dažnai būna sunku rasti terminą,
kuris tiksliai atitiktų sąvoką, ir jo stokodamas jis
negali būti teisingai suprastas nei kitų, nei netgi
paties savęs. Nukalti naujus žodžius - tai preten
zija į įstatymų leidimą kalbose, o šitai retai pa
vyksta. Prieš imantis šios žūtbūtinės priemonės
tikslinga atsigręžti į mirusias kalbas ir mokslinę
kalbą ir pažiūrėti, ar jose nėra tokios sąvokos kar-
302
tu su ją atitinkančiu terminu; o jei senoji termino

vartosena taptų abejotina dėl jo kūrėjų neapdai
rumo, vis dėlto geriau įtvirtinti tą jo reikšmę, kuri
jam ypač buvo būdinga (netgi jei liktų abejonė, ar
iš pradžių lygiai tas pat turėta galvoje), negu viską
sugadinti tampant nesuprantamam.
Todėl jei tam tikrai sąvokai egzistuotų tik
vienintelis žodis, savo jau nusistovėjusia reikšme
tiksliai atitinkantis šią sąvoką, kurią labai svarbu
atskirti nuo kitų jai giminiškų sąvokų, tai patar
tina neišlaidauti ir tik dėl įvairumo nevartoti jo
kaip sinonimo vietoj kitų žodžių, bet rūpestingai
išsaugoti jam jo reikšmę; priešingu atveju lengvai
atsitinka, kad kai terminas nepatraukia dėmesio
specifine prasme, bet dingsta krūvoje kitų labai
skirtingos reikšmės terminų, tai prarandama ir
mintis, kurią tik šis terminas galėtų išsaugoti.
Platonas terminą „ i d ė j a “ vartojo taip, jog
akivaizdu, kad juo jis vadino kažką, kas ne tik
niekada neperimama iš jutimų, bet, kadangi pa
tyrime nerandama nieko, kas sutaptų su idėjomis,
netgi pranoksta intelektines sąvokas, kurias tyrė
Aristotelis. Platono idėjos yra pačių daiktų pirma
vaizdžiai, o ne tik raktas galimam patyrimui, kaip
kategorijos. Jo nuomone, idėjos kilo iš aukščiau
siojo proto, iš jo jos tapo žmogaus proto nuosavybe,
tačiau žmogaus protas jau prarado savo pirminį
būvį ir prisiminimu (kuris vadinamas filosofija)
turi su vargu atgaivinti senąsias, dabar labai blan
kias, idėjas. Aš čia neketinu leistis į literatūrinį
tyrinėjimą, kad nustatyčiau prasmę, kurią žymu
sis filosofas priskyrė terminui „idėja“. Tik pažymė
siu, kad nėra nieko nepaprasta, jei tiek įprastinėje
kalboje, tiek raštuose, lygindami autoriaus apie
savo objektą išsakomas mintis, suprantame auto
rių netgi geriau, negu jis pats save suprato, jeigu
303
I. TRANSC KNDKNTALIN K PRADŲ TEORIJA
nepakankamai apibrėžė savo sąvoką ir dėl to kar

tais kalbėjo arba mąstė priešingai savo ketinimui.
Platonas labai gerai matė, jog mūsų sugebėjimas
pažinti jaučia kur kas aukštesnį poreikį, negu tik
skiemenuoti reiškinius remiantis sintetiniu vienu
mu, kad juos būtų galima skaityti kaip patyrimą,
ir jog mūsų protas natūraliai pakyla į sritį žinių,
kurios siekia taip toli, kad joks objektas, kurį gali
pateikti patyrimas, niekada negali su jomis sutap
ti. Vis dėlto žinios yra realios, ir jos anaiptol nėra
fantazijos.
Platonas savąsias idėjas rasdavo daugiausia
visame tame, kas yra praktinio pobūdžio*, t. y.
remiasi laisve, kuri savo ruožtu subordinuota ži
nioms, sudarančioms tikrąjį proto produktą. Kas
dorybės sąvokas imtų iš patyrimo, žinių šaltinio
pavyzdžiu laikytų (kaip daugelis iš tikrųjų darė)
tai, kas daugių daugiausia gali būti tik netobulo
aiškinimo pavyzdys, tas dorybę paverstų kažkokia
dviprasmiška nesąmone, kintančia priklausomai
nuo laiko ir aplinkybių, nepaklūstančia jokiai tai
syklei. Tačiau kiekvienas žino, kad kai jam ką nors
pateikia kaip dorybės pavyzdį, tai jis visada tik
savo galvoje turi tikrąjį originalą, su kuriuo tą ta
riamą pavyzdį lygina ir tiktai pagal kurį jį vertina.
O šis originalas yra dorybės idėja, kurios atžvilgiu
visi galimi patyrimo objektai yra, tiesa, pavyzdžiai
(įrodymai, kad tai, ko reikalauja proto sąvoka, tam
tikru mastu išpildoma), tačiau ne pirmavaizdžiai.
Tai, kad žmogus niekada nesielgs adekvačiai tam,
* .JiX «sivn sąvoka taikė taip pat spekuliatyvioms žinioms, iei tik
jos buvo grynosios ir visiškai apriorinės, ir netgi matematikai, nors jos
objektai duoti tik g a l i m u patyrimu. Šiuo atžvilgiu aš negaliu juo
sekti, lygiai kaip ir šių idėjų mistine dedukcija ar perdėjimais, kuriais
jis jas tarsi hipostazavo: bojo. prakilni kalba, kuria jis apie tai kalbėjo,
visai tinka ramiam ir daiktų prigimtį atitinkančiam dėstymui.
304
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D I A L E K T I K A
kas glūdi grynojoje dorybės idėjoje, visai neįrodo,

jog šioje mintyje yra kažkas chimeriška. Juk vis
dėlto bet kuris sprendinys apie moralinę vertę ar
nevertingumą galimas tik remiantis šia idėja; va
dinasi, ji būtinai sudaro kiekvieno priartėjimo prie
moralinio tobulumo pagrindą, kad ir kaip mus nuo
jo nutolintų žmogaus prigimtyje slypinčios kliūtys,
kurių mastas neapibrėžiamas.
P l a t o n o r e s p u b l i k a tapo priežodžiu
kaip tariamai įspūdingas išsvajoto tobulumo, te
galimo dykinėjančio mąstytojo smegenyse, pavyz
dys; Bruckeris72laiko juokingu filosofo teiginį, kad
valdovas negali gerai valdyti, jei jis nepersiėmęs
idėjomis. Vis dėlto būtų geriau šią mintį toliau
pasekti ir nušviesti naujomis pastangomis (ten,
kur žymusis filosofas mums pagalbos nesuteikia),
užuot atmetus kaip nenaudingą labai apgailėtina
ir žalinga jos neįgyvendinamumo dingstimi. San
tvarka, laiduojanti d i d ž i a u s i ą ž m o g a u s
l a i s v ę pagal įstatymus, dėl kurių k i e k v i e n o
l a i s v ė tampa s u d e r i n a m a s u v i s ų k i t ų
1 a i s ve (o ne santvarka, teikianti didžiausią lai
mę, nes šioji atsiras jau pati savaime), yra vis dėlto
bent jau būtina idėja, kurią reikia imti pagrindu
sudarant ne tik pirmuosius valstybės konstitucijos
metmenis, bet ir visus įstatymus. Čia iš pradžių
reikia abstrahuotis nuo esamų kliūčių, kurios gal
būt ne neišvengiamai kyla iš žmogaus prigimties,
bet veikiau atsiranda dėl teisingų idėjų ignoravi
mo įstatymų leidyboje. Juk negali būti nieko ža-
lingesnio ir filosofui labiau nederamo už vulgarų
rėmimąsi tariamai prieštaraujančiu [tai idėjai] pa
tyrimu, kurio juk visai nebūtų, jei įstatymų leidi
mo įstaigos būtų buvusios sukurtos pagal idėjas, o
ne pagal šiurkščias sąvokas, kurios sužlugdė visus
gerus ketinimus kaip tik dėl to, kad buvo paimtos
iš patyrimo. Kuo labiau įstatymų leidimas ir val

džia atitiktų šią idėją, tuo, be abejo, retesnės būtų
bausmės, ir tada yra visai protinga tvirtinti (kaip
daro Platonas), kad tobuloje santvarkoje jos visai
nebūtų reikalingos. Nors pastarosios gali niekada
nebūti, vis dėlto visai teisinga yra idėja, kuri šį
m a x im u m iškelia kaip pirmavaizdį, kad juo rem
damasi žmonių įstatymiškąją santvarką kaskart
vis labiau priartintų prie kuo didesnio tobulumo.
O kokia gali būti aukščiausia pakopa, kurioje žmo
nija turės sustoti, ir, vadinasi, kokia didelė yra
praraja, kuri būtinai turi išlikti tarp idėjos ir jos
įgyvendinimo, - to niekas negali ir neturi apibrėžti
kaip tik dėl to, kad laisvė čia yra tai, kas gali per
žengti kiekvieną nurodytą ribą.
Tačiau ne tik srityje, kurioje žmogaus protas
rodo esant tikrąjį priežastingumą ir kurioje idėjos
tampa veikiančiosiomis priežastimis (poelgių ir jų
objektų), būtent dorovės srityje, bet ir pačios gam
tos atžvilgiu Platonas teisingai įžvelgia aiškius jos
kilmės iš idėjų įrodymus. Augalas, gyvūnas, taisy
klinga visatos santvarka (tikriausiai ir visa gamtos
tvarka) aiškiai rodo, kad visa tai galima tik idėjų
pagrindu, kad nors nė viena atskira būtybė, egzis
tuojanti individualiomis sąlygomis, nesutampa su
to, kas jos rūšyje tobuliausia, idėja (lygiai kaip žmo
gus nesutampa su žmonijos idėja, kurią netgi turi
sieloje kaip savo poelgių pirmavaizdį), vis dėlto tos
idėjos aukščiausiajame prote apibrėžtos kiekviena
skyrium, nekintamai, visiškai ir yra pirmapradės
daiktų priežastys, ir vien tik daiktų ryšio visatoje
visuma visiškai adekvati idėjai. Pašalinus [Platono]
išraiškos būdo hiperboliškumą, filosofo dvasinis pa
kilimas nuo to, kas fiziška pasaulio tvarkoje, tiks
laus apžvelgimo73prie jo architektoninio ryšio pagal
tikslus, t. y. idėjas, yra pastanga, verta dėmesio ir
306
sekimo. Bet dėl dorovės, įstatymų leidybos ir reli

gijos principų, kur idėjos pirmiausia daro galimą
patį (gėrio) patyrimą, nors jame niekada negali
būti visiškai išreikštos, tai čia visiškai ypatingas
Platono nuopelnas, kurio nepripažįsta tik dėl to,
kad jo teoriją vertina kaip tik pagal tas empirines
taisykles, kurių, kaip principų, galiojimą patyri
mas kaip tik turėjo paneigti. Juk gamtos atžvilgiu
patyrimas mums teikia taisykles ir yra tiesos šal
tinis; tačiau dorovės dėsnių atžvilgiu patyrimas
(deja!) yra regimybės motina, ir be galo smerktina
įstatymus dėl to, ką aš p r i v a l a u daryt i , per
imti iš to, kas daroma, arba juos tuo apriboti.
Vietoj visų šių svarstymų, kurių deramas
išplėtojimas iš tikrųjų sudaro ypatingą filosofijos
vertę, mes dabar imsimės ne tokio puikaus, bet vis
dėlto ne nenaudingo darbo, būtent lyginsime ir tvir
tinsime gruntą tam didingam dorovės pastatui -
mat protas, skatinamas gerų vilčių, ieškodamas
lobio veltui išrausė jame, lyg kurmis, požeminius
takus, kurie kelia grėsmę statinio tvirtumui. Taigi
dabar mes turime nuodugniai susipažinti su gry
nojo proto taikymu, jo principais ir idėjomis, kad
galėtume deramai apibrėžti ir įvertinti grynojo
proto įtaką bei vertę. Tačiau prieš užbaigdamas
šias įvadines pastabas aš prašau tų, kuriems fi
losofija įaugo į širdį (o žodžiais tokių yra daugiau
negu iš tikrųjų), jeigu jie šiuos ir tolesnius sampro
tavimus pripažintų įtikinamais, terminą „idėja“
jo pradine reikšme paimti savo apsaugon, kad jis
daugiau nesusimaišytų su kitais terminais, ku
riais paprastai nerūpestingai ir padrikai žymimos
visokiausios vaizdinių rūšys, ir kad mokslas dėl to
nenukentėtų. Juk mums netrūksta pavadinimų,
deramai pritaikytų kiekvienai vaizdinių rūšiai, tad
mums nėra reikalo brautis į svetimas valdas. Štai
307
jų gradacija. V a i z d i n y s apskritai (repraesenta-

tio) yra giminė. Jam subordinuotas įsisąmonintas
vaizdinys (perceptio). P e r c e p c i j a , susijusi iš
imtinai su subjektu kaip jo būsenos modifikacija,
yra poj ūt i s (sensatio); objektyvi percepcija yra
pažinimas (cognitio). Pažinimas yra arba s t e bi -
n y s , arba sąvoka (intuitus vėl conceptus). Ste-
binys betarpiškai susijęs su objektu ir yra vieninis,
o sąvoka su objektu susijusi tarpiškai, per požymį,
kuris gali būti bendras daugeliui daiktų. Sąvoka
yra arba e mpi r i nė , arba grynoji; grynoji
sąvoka, kiek jos šaltinis išimtinai yra intelektas (o
ne grynasis juslinis vaizdas), vadinama notio. Iš
notiones sudaryta sąvoka, pranokstanti patyrimo
galimybę, yra idėja, arba proto sąvoka. Tam, ku
ris įprato prie šio skyrimo, turi būti nepakenčiama
girdėti raudonos spalvos vaizdinį vadinant idėja.
Jo nedera vadinti netgi notio (intelektine sąvoka).
pirmos knygos
antras skirsnis
Apie transcendentalines idėjas
Transcendentalinė analitika mums parodė, kaip

vien tik mūsų pažinimo loginė forma gali būti šaltinis
grynųjų apriorinių sąvokų, atvaizduojančių objektus
iki bet kokio patyrimo arba, tiksliau, nurodančių sin
tetinį vienumą, vien tik kuris daro galimą objektų
empirinį pažinimą. Sprendinių forma (paversta ste
bimų sintezės sąvoka) sukūrė kategorijas, vadovau
jančias bet kokiam intelekto taikymui patyrime. Ly
giai taip pat mes galime tikėtis, kad samprotavimų
forma, jei ji taikoma stebimų sintetiniam vienumui
308
pagal kategorijas, bus šaltinis ypatingų apriorinių są

vokų, kurias mes galime pavadinti grynosiomis pro
to sąvokomis, arba t r a n s c e n d e n t a l i n ė m i s
i d ė j o mi s , ir kurios pagal principus apibrėš in
telekto taikymą viso patyrimo visumoje.
Proto funkcija darant išvadas yra pažinimo
visuotinumas pagal sąvokas, ir pats samprotavimas
yra sprendinys, a p r io r i apibrėžiamas savo sąlygos
visos apimties atžvilgiu. Teiginį „Kajus mirtingas“
aš taip pat galėčiau paimti iš patyrimo vien tik inte
lektu. Tačiau aš ieškau sąvokos (šiuo atveju - žmo
gaus sąvokos), apimančios sąlygą, kuriai esant duo
tas šio sprendinio predikatas (teigimas apskritai);
ir kai aš sąvoką subordinuoju šiai sąlygai, visai jos
apimčiai (visi žmonės mirtingi), tai aš pagal tai api
brėžiu savo objekto pažinimą (Kajus mirtingas).
Taigi samprotavimo išvadoje mes predikatą
apribojame tam tikru objektu po to, kai anksčiau
jį, visą jo apimtį, mąstėme didžiąja premisa, esant
tam tikrai sąlygai. Sis apimties pilnumas tokios
sąlygos atžvilgiu vadinamas v i s u o t i n u mu
(u n iv e r s a lita s ). Stebimų sintezėje jį atitinka są
lygų v i s y b ė (u n iv e r s ita s ) arba t o t a l u ma s .
Vadinasi, transcendentalinė proto sąvoka yra ne
kas kita, kaip to, kas sąlygota, s ą l y g ų t o t a l u
mas. Kadangi tik tai, kas b e s ą l y g i š k a , daro
galimą sąlygų totalumą ir, priešingai, sąlygų tota
lumas pats visada besąlygiškas, tai grynoji proto
sąvoka apskritai gali būti paaiškinta remiantis to,
kas besąlygiška, sąvoka, kiek joje glūdi to, kas są
lygota, sintezės pagrindas.
Kiek yra santykio rūšių, kurias intelektas
įsivaizduoja tarpininkaujant kategorijoms, tiek
bus ir grynųjų proto sąvokų; vadinasi, reikės ieško
ti to, k as b e s ą l y g i š k a , p ir m a , k a t e g o r i š
kojoje sintezėje tam tikrame subjekte, a n tr a ,
309
e i l ė s narių h i p o t e t i n ė j e sintezėje, tre č ia ,

s i s t e m o s dal i ų s k i r s t y t i n ė j e sintezėje.
Yra lygiai tiek pat samprotavimų rūšių, iš ku
rių kiekviena prosilogizmais atveda prie to, kas
besąlygiška: viena - prie subjekto, kuris pats jau
nėra predikatas, kita —prie prielaidos, kuri dau
giau jau nieko nenumato, ir trečia - prie skirstymo
narių, kurie nieko nereikalingi užbaigti sąvokos
skirstymui, sankaupos. Todėl sąlygų sintezės tota-
lumo grynosios proto sąvokos turi pagrindą žmo
gaus proto prigimtyje ir yra būtinos bent jau kaip
uždaviniai intelekto vienumui priartinti, kiek tai
įmanoma, prie to, kas besąlygiška, nors šios trans
cendentalinės sąvokos gali nebūti atitinkamai tai
komos in co n creto ir, vadinasi, neteikti jokios kitos
naudos, išskyrus tą, kad intelektą taip nukreipia,
jog jo taikymas, kad ir labiausiai išplėstas, kartu
ištisai derėtų su pačiu savimi.
Tačiau kalbėdami čia apie sąlygų totalumą ir
tai, kas besąlygiška, kaip bendrąją visų proto są
vokų antraštę, mes vėl susiduriame su terminu,
be kurio negalima apsieiti, nors jo ir negalima pa
tikimai vartoti dėl dviprasmiškumo, jam būdingo
dėl ilgalaikio piktnaudžiavimo juo. Žodis „ a b s o
l i u t u s “ yra vienas iš nedaugelio žodžių, savo
pirmykšte reikšme atitinkančių sąvoką, kuriai
tiksliai išreikšti toje pačioje kalboje nėra jokio kito
žodžio. Todėl tokio žodžio praradimas arba —o tai
yra tas pat - jo neapibrėžtas vartojimas turi są
lygoti pačios sąvokos praradimą, ir būtent tokios
sąvokos, kuriai protas skiria itin daug dėmesio,
tad jos praradimas negali nepadaryti didelės žalos
visiems transcendentaliniams svarstymams. Žodis
„ a b s o l i u t u s “dabar dažniau vartojamas tik pa
rodyti, kad kas nors susiję su daiktu pači u s a
v a i me , vadinasi, galioja v i duj a i . Šia reikšme
310
a b s o l i u č i a i g a l i ma s reikštų tai, kas galima

s a v a i me (in te rn e ), kas iš tikrųjų yra m a ž i a u
sia, ką galima pasakyti apie kokį nors objektą.
Kita vertus, tas žodis kartais vartojamas ir paro
dyti, kad kas nors galioja visais atžvilgiais (neri
botai, kaip, pavyzdžiui, absoliutus viešpatavimas),
ir šia reikšme a b s o l i u č i a i g a l i ma s reikštų
tai, kas galima bet kuriuo požiūriu, bet kuri uo
a t ž v i l g i u , o tai yra d a u g i a u s i a , ką aš galiu
pasakyti apie kurio nors daikto galimybę. Tiesa,
kartais šios dvi reikšmės sutampa. Antai tai, kas
vidujai negalima, taip pat negalima ir bet kuriuo
atžvilgiu, taigi absoliučiai. Bet daugeliu atvejų šios
dvi reikšmės be galo viena nuo kitos nutolusios,
ir aš niekaip negaliu daryti išvados, kad jeigu kas
nors savaime galima, tai dėl to šitai galima ir bet
kuriuo atžvilgiu, taigi absoliučiai galima. Maža to,
paskui aš parodysiu, kad absoliutus būtinumas
toli gražu ne visais atvejais priklauso nuo vidinio
būtinumo ir, vadinasi, neturi būti laikomas jam
lygiareikšmiu. Jei ko nors priešybė vidujai nega
lima, tai ši priešybė, žinoma, negalima bet kuriuo
atžvilgiu, taigi pats šis kas nors absoliučiai būti
nas; tačiau aš negaliu samprotauti atvirkščiai: kas
absoliučiai būtina, to priešybė v i d uj a i negalima,
t. y. daiktų a b s o l i u t u s būtinumas esąs v i d i
ni s būtinumas. Juk šis vidinis būtinumas tam
tikrais atvejais yra visiškai tuščias pasakymas,
su kuriuo mes negalime susieti jokios sąvokos, o
daikto būtinumo bet kuriuo atžvilgiu (visko, kas
galima, atžvilgiu) sąvoka apima visai specifinius
apibrėžtumus. Kadangi sąvokos, plačiai taikomos
spekuliatyviojoje filosofijoje, praradimui filosofai
niekada negali būti abejingi, tai aš tikiuosi, kad jie
nebus abejingi ir termino, su kuriuo sąvoka susie
ta, apibrėžimui ir rūpestingam išsaugojimui.
311
Žodį „absoliutus“ aš vartosiu šia platesne reikš

me ir jį priešpriešinsiu tam, kas galioja tik santykiš-
kai arba tam tikru atžvilgiu, nes pastaroji reikšmė
apribota sąlygų, o pirmoji galioja be apribojimų.
Transcendentalinė proto sąvoka visada susi
jusi tik su absoliučiu totalumu sąlygų sintezėje
ir visada baigiasi tik tada, kai pasiekia tai, kas
absoliučiai besąlygiška, t. y. besąlygiška visais
atžvilgiais. Juk grynasis protas viską perleidžia
intelektui, kuris tiesiogiai susijęs su stebėjimo
objektais arba, tiksliau, su vaizduotės atliekama
jų sinteze. Grynasis protas pasilieka sau vien tik
intelektinių sąvokų taikymo absoliutų totalumą ir
kategorijomis mąstomą sintetinį vienumą siekia
paversti tuo, kas absoliučiai besąlygiška. Todėl šį
vienumą galima vadinti reiškinių protu p a s i e
k i a mu v i e n u mu , o kategorija išreiškiamą
vienumą - i n t e l e k t u p a s i e k i a m u v i e nu -
m u . Tad protas susijęs tik su intelekto taikymu
ir, be to, ne ta prasme, kiek intelekte glūdi galimo
patyrimo pagrindas (absoliutaus sąlygų totalumo
sąvokos negalima taikyti patyrimui, nes joks pa
tyrimas nėra besąlygiškas), bet kad nukreiptų jį
siekti tokio vienumo, kurio sąvokos intelektas ne
turi ir kuris siekia visus intelekto veiksmus kie
kvieno objekto atžvilgiu sujungti į a b s o l i u č i ą
v i s u mą . Todėl grynųjų proto sąvokų objekty
vus taikymas visada t r a n s c e n d e n t i n i s , o
grynųjų intelektinių sąvokų objektyvus taikymas
savo prigimtimi visada turi būti i m a n e n t i n i s ,
nes jis apribotas tik galimu patyrimu.
Idėją aš suprantu kaip būtiną proto sąvoką, ku
riai jutimai negali pateikti jokio adekvataus objek
to. Vadinasi, mūsų dabar aptartos grynosios proto
sąvokos yra t r a n s c e n d e n t a l i n ė s i dėj os .
Tai - grynojo proto sąvokos, nes bet kokį patyri-
312
mu pagrįstą pažinimą jos traktuoja kaip apibrėžtą

absoliučiu sąlygų totalumu. Jos ne savavališkai
išgalvotos, bet duotos paties proto prigimties ir
todėl būtinai susijusios su visu intelekto taikymu.
Pagaliau jos — transcendentinės ir išeina už bet
kokio patyrimo, kuriame, vadinasi, niekada negali
būti transcendentalinei idėjai adekvataus objekto,
ribų. Jei įvardijama idėja, tai tuo pasakoma l a b a i
d a u g apie objektą (kaip apie grynojo intelekto
objektą), bet kaip tik dėl to l a b a i m a ž a i pasa
koma apie subjektą (t. y. apie jo tikrumą empirinė
mis sąlygomis), nes idėja, kaip tam tikro maksimu
mo sąvoka, irt concreto niekada negali būti duota
adekvačiai. 0 kadangi grynai spekuliatyvus proto
taikymas iš esmės siekia adekvatumo ir priartėji
mas prie sąvokos, kuri praktiškai niekada negali
būti pasiekta, yra tas pat, kaip ir tuo atveju, jei
sąvoka būtų visiškai nevykusi, —tai apie tokią są
voką sakoma: ji yra tik idėja. Galima sakyti: visų
reiškinių absoliuti visuma yra t i k i d ė j a . Si
visuma lieka neišsprendžiama p r o b l e m a , nes
mes jos niekada negalime pateikti vaizdžiai. O in
telekto praktinio taikymo atveju kalbama vien tik
apie veikim ą pagal taisykles, todėl praktinio proto
idėja visada gali būti duota in concreto, nors tik iš
dalies; maža to, ji —praktinio proto bet kokio taiky
mo būtina sąlyga. Jos įgyvendinimas visada ribo
tas ir nepakankamas, bet šios ribos neapibrėžia
mos, vadinasi, jos įgyvendinimas visada priklauso
nuo absoliutaus tobulumo sąvokos. Tad praktinė
idėja visada be galo vaisinga ir realioje veikloje ne
išvengiamai būtina. Ji yra paskata grynajam pro
tui realiai sukurti tai, kas glūdi jo sąvokose; todėl
apie išm intį negalima nepagarbiai sakyti: j i y r a
t i k i d ė j a ; bet kaip tik dėl to, kad ji yra visų ga
limų tikslų būtino vienumo idėja, ji kaip pradinė,
313
bent jau apribojanti, sąlyga turi būti viso to, kas

susiję su praktika, taisyklė.
Nors apie transcendentalines proto sąvokas
mes ir turime sakyti, kad j o s y r a t i k i d ė j o s ,
vis dėlto jų jokiu būdu negalima laikyti nereikalin
gomis ir tuščiomis. Nors jomis negalima apibrėžti
nė vieno objekto, vis dėlto jos iš esmės ir nepaste
bimai gali patarnauti intelektui kaip jo plataus ir
vieningo taikymo kanonas. Tiesa, idėjomis jis nepa
žįsta nė vieno objekto daugiau, negu pažintų savo
sąvokomis, bet šiame pažinime jis jų geriau ir toliau
nukreipiamas. Jau nekalbant apie tai, kad idėjos ti
kriausiai daro galimą perėjimą nuo gamtos sąvokų
prie praktinių ir šitaip pačioms moralinėms idėjoms
gali suteikti atramą ir ryšį su proto spekuliatyvio
mis žiniomis. Visa tai bus paaiškinta toliau.
Tačiau, laikydamiesi savo sumanymo, mes čia
praktines idėjas paliekame nuošalyje ir protą tiria
me tik jo spekuliatyvaus ir netgi dar siauriau —tik
transcendentalinio taikymo atžvilgiu. Čia mes turi
me eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjome anksčiau ka
tegorijų dedukcijoje, - turime tirti pažinimo protu
loginę formą ir pažiūrėti, ar dėl to protas netampa
taip pat ir šaltiniu sąvokų, [kurios įgalina] objektus
pačius savaime laikyti a priori sintetiškai apibrėž
tais vienos ar kitos proto funkcijos atžvilgiu.
Protas, traktuojamas kaip tam tikros loginės
pažinimo formos sugebėjimas, yra sugebėjimas
samprotauti, t. y. spręsti tarpiškai (galimo spren
dinio sąlygą subordinuojant duotojo sprendinio są
lygai). Duotasis sprendinys yra bendroji taisyklė
(didžioji premisa, major). Kito galimo sprendinio
sąlygos subordinavimas taisyklės sąlygai yra ma
žoji premisa (minor). Faktinis sprendinys, patvir
tinantis taisyklę s u b o r d i n u o t u a tv eju , yra
išvada (conclusio). Taisyklė ką nors teigia bendra
314
forma, esant tam tikrai sąlygai. Šiuo konkrečiu

atveju taisyklės sąlyga įvykdoma. Vadinasi, tai,
kas apskritai galiojo esant tai sąlygai, laikoma
galioj ant ir šiuo konkrečiu atveju (apimančiu tą
sąlygą). Lengva pastebėti, kad protas pažinimą
prieina intelekto veiksmais, sudarančiais sąlygų
eilę. Jei sprendinį „Visi kūnai yra kintantys“ aš
prieinu tik pradėjęs nuo labiau nutolusio žinojimo
(kuriame kūno sąvokos dar nėra, bet jau yra šio
žinojimo sąlyga) - „Visa, kas sudėta, k in ta “; jei
nuo šio žinojimo aš einu prie artimesnio žinojimo,
subordinuoto pirmojo žinojimo sąlygai, - „Visi kū
nai yra sudėtiniai“; ir jei pagaliau nuo šio žinojimo
einu prie trečiojo, kuriame labiau nutolęs žinoji
mas (yra kintantis) susiejamas su duotuoju žino
jimu - „Vadinasi, visi kūnai yra kintantys“, - tai
aš sąlygų (premisų) eile priėjau tam tikrą žinojimą
(išvadą). Bet kiekviena eilė, kurios narys (katego
riškojo arba hipotetinio sprendinio) duotas, gali
būti tęsiama; taigi kaip tik tas pats proto veiks
mas veda prie ratiocinatio polysyllogistica, t. y.
samprotavimų eilės, kuri gali būti tęsiama be galo
arba sąlygų pusėje (per prosyllogismos), arba to,
kas sąlygota, pusėje (per episyllogismos).
Tačiau greitai suvokiame, kad prosilogizmų
grandinė, arba eilė, t. y. išvestinės žinios duotojo
pažinimo pagrindų arba sąlygų pusėje, kitaip ta
riant, samprotavimų k y l a n t i e i l ė , turi kitaip
santykiauti su proto sugebėjimu, negu ž e m y n
b e s i l e i d ž i a n t i e i l ė , t. y. proto žengimas
pirmyn per episilogizmus to, kas sąlygota, pusėje.
Pirmuoju atveju pažinimas (conclusio) duotas tik
kaip tai, kas sąlygota, tad jį galima prieiti protu
ne kitaip, kaip bent jau tariant, kad visi eilės na
riai sąlygų pusėje duoti (premisų eilės totalumas),
nes tik šiai prielaidai esant pateiktasis sprendinys
315
galimas a priori; o to, kas sąlygota, arba išvadų,

pusėje mąstoma t a m p a n t i , bet ne jau visiškai
numatyta arba d u o t a eilė, taigi mąstomas tik
potencialus žengimas pirmyn. Todėl jei žinojimas
laikomas sąlygotu, tai protas priverstas sąlygų
eilę kylančiąja linija laikyti užbaigta ir duota kaip
totalią. Bet jei tas pats žinojimas kartu laikomas
sąlyga kitų žinių, sudarančių išvadų eilę žemyn
besileidžiančia linija, tai protui gali būti visiškai
vis tiek, kiek toli šis žengimas pirmyn nusitęsia
a parte posteriori ir ar apskritai galimas šios eilės
totalum as,- pateiktajai išvadai padaryti protui ne
reikalinga tokia eilė, nes išvada jau pakankamai
apibrėžta ir garantuota savo pagrindais a parte
priori. Ar sąlygų pusėje premisų eilė turi kažką
p i r m a kaip aukščiausiąją sąlygą ar neturi ir, va
dinasi, ši eilė a parte priori neapribota, vis dėlto joje
turi glūdėti sąlygos totalumas netgi tarus, kad mes
niekada negalėsime jo aprėpti; ir visa eilė turi būti
besąlygiškai teisinga, jei tai, kas sąlygota, traktuo
jama kaip iš šios eilės išplaukianti išvada, turi būti
laikoma teisinga. Tai reikalavimas proto, kuris savo
pažinimą skelbia esant a priori apibrėžtą ir būtiną-
arba patį savaime, ir tada jis nereikalingas jokių
pagrindų, arba, jei jis išvestas, kaip tokių pagrindų
eilės narį, kuris pats besąlygiškai teisingas.
pirmos knygos
trečias skirsnis
T ran scen d en talin ių idėjų sistem a
Čia mes turime reikalą ne su logine dialektika,

kuri abstrahuojasi nuo pažinimo bet kokio turinio
ir atskleidžia tiktai klaidingą regimybę, slypinčią
316
samprotavimų formoje, bet su transcendentaline

dialektika, kurioje visiškai a priori turi glūdėti
šaltinis tam tikrų iš grynojo proto atsirandančių
žinių ir išsamprotautų sąvokų, kurių objektas vi
sai negali būti duotas patyrimu, nes jos yra visiš
kai už grynojo intelekto sugebėjimo [srities ribų].
Iš natūralaus santykio, kuris turi būti tarp mūsų
pažinimo transcendentalinio ir loginio taikymo
tiek samprotavimuose, tiek sprendiniuose, mes
padarėme išvadą, kad yra tik trys dialektinių sam
protavimų rūšys, atitinkančios tris samprotavimo
būdus, kuriais protas gali pažinti remdamasis
principais, ir kad kiekvienoje iš šių rūšių proto už
davinys - nuo sąlygotos sintezės, kurios intelektas
visada susaistytas, kilti prie besąlygiškos sintezės,
kurios intelektas niekada negali pasiekti.
Visiems mūsų vaizdinių santykiams yra bendra:
1) santykis su subjektu, 2) santykis su objektais -
arba kaip su reiškiniais, arba kaip su mąstymo
objektais apskritai. Pastarąjį skirstym ą sujungus
su anksčiau pateiktuoju, bet kuris vaizdinių, ku
rių sąvoką arba idėją mes galime sukurti, santykis
bus trejopas: 1) santykis su subjektu, 2) santykis
su objekto įvairove reiškinyje, 3) santykis su visais
daiktais apskritai.
Visos grynosios sąvokos apskritai susijusios su
vaizdinių sintetiniu vienumu, tačiau grynojo pro
to sąvokos (transcendentalinės idėjos) — su visų
sąlygų apskritai besąlygišku sintetiniu vienumu.
Vadinasi, visas transcendentalines idėjas gali
ma suskirstyti į t r i s k l a s e s , iš kurių pirmoji
apima absoliutų (besąlygišką) m ą s t a n č i o j o
s u b j e k t o v i e n u m ą , antroji - r e i š k i n i o
s ą l y g ų e i l ė s absoliutų v i e n u m ą , trečioji -
visų mąstymo objektų apskritai s ą
l y g o s absoliutų v i e n u m ą .
317
Mąstantis subjektas yra p s i c h o l o g i

j o s objektas, visų reiškinių visuma (pasaulis) -
k o s m o l o g i j o s objektas, o daiktas, kuriame
glūdi visko, kas gali būti mąstoma, galimybės
aukščiausioji sąlyga (visų esybių esybė), - t e o l o
g i j o s objektas. Tad grynasis protas teikia idėją
transcendentaliniam mokslui apie sielą (psycholo-
gia rationalis), transcendentaliniam mokslui apie
pasaulį (cosmologia rationalis), pagaliau taip pat
transcendentaliniam Dievo pažinimui (theologia
transcendentalis). Intelektas negali apmesti netgi
vieno ar kito iš šių mokslų plano, net jei jis būtų
susijęs su aukščiausiuoju loginiu proto taikymu,
t. y. naudotųsi visais įmanomais samprotavimais,
kad nuo vieno iš savo objektų (reiškinio) eitų prie
visų kitų iki labiausiai nutolusių empirinės sinte
zės narių; šis planas yra tiktai grynojo proto gry
nasis ir tikras produktas arba problema.
Kurios grynųjų proto sąvokų rūšys priklauso
šioms trims visų transcendentalinių idėjų kla
sėms, tai bus nuodugniai išdėstyta kitame sky
riuje. Jos laikosi kategorijų nužymėto kelio, nes
grynasis protas visada yra susijęs ne tiesiogiai su
objektais, bet su jų intelektinėmis sąvokomis. Ly
giai taip pat tik išsamiu tyrimu galima išaiškinti,
kaip protas vien tik tos pačios funkcijos, kuria jis
naudojasi kategoriškuosiuose samprotavimuose,
sintetiniu taikymu būtinai turi prieiti m ą s t a n
č i o j o s u b j e k t o absoliutaus vienumo sąvoką,
kaip loginiai veiksmai hipotetiniuose samprotavi
muose turi sukelti to, kas absoliučiai besąlygiška
duotųjų sąlygų e i l ė j e , idėją, pagaliau kaip vien
tik skirstytinio samprotavimo forma būtinai turi
atvesti prie aukščiausiosios proto sąvokos - v i s ų
e s y b i ų e s y b ė s sąvokos. Tokia mintis iš pirmo
žvilgsnio atrodo labai paradoksali.
318
Šių transcendentalinių idėjų o b j e k t y v i d e

d u k c i j a - tokia, kokią mes galime atlikti su
kategorijomis - iš esmės negalima, nes iš tikrųjų
šios idėjos kaip tik dėl to, kad jos tėra idėjos, nesu-
sijusios su jokiu objektu, kuris galėtų būti pateik
tas kaip joms adekvatus. Bet subjektyviai išvesti
jas iš mūsų proto prigimties mes galime imtis, ir
tai buvo padaryta šiame skirsnyje.
Lengva pastebėti, kad grynojo proto tikslas yra
ne kas kita, kaip absoliutus sintezės totalumas
s ą l y g ų p u s ė j e (ar tai būtų savybingumas, ar
priklausomybė, ar susidūrimas (Konkurrenz)), ir
kad jis neturi nieko bendra su absoliučiu išsam u
mu t o , k a s s ą l y g o t a , p u s ė j e . Jam reikalin
gas tik absoliutus totalumas, kad numatytų visą
sąlygų eilę ir tuo ją a priori pateiktų intelektui.
Bet kai jau kartą visiškai (ir besąlygiškai) duota
sąlyga, tai eilei tęsti proto sąvoka daugiau nerei
kalinga, nes intelektas kiekvieną žingsnį žemyn
nuo sąlygos prie t o , k a s s ą l y g o t a , žengia
savarankiškai. Šitaip transcendentalinės idėjos
padeda tik kilti sąlygų eile prie to, kas besąlygiš
ka, t. y. prie pradų. Bet dėl n u ž e n g i m o prie
to, kas sąlygota, tai protas plačiai taiko intelekto
dėsnius —tačiau logiškai, o ne transcendentaliai;
ir kai mes sukuriame tokios sintezės absoliutaus
totalumo (progressus) idėją, pavyzdžiui, visų b ū -
s i m ų pakitimų pasaulyje pilnos eilės idėją, tai ji
yra minties sukurtas objektas (ens rationis), kuris
tik savavališkai mąstomas ir nebūtinai proto nu
matomas. To, kas sąlygota, galimybei numatomas
būtent jo sąlygų, o ne sekmenų totalumas. Vadina
si, tokia sąvoka nėra transcendentalinė idėja, o čia
mus domina tik jos.
Pagaliau taip pat pažymėsime, kad išryškėja
pačių transcendentalinių idėjų tam tikras ryšys
319
bei vienumas ir kad per tai grynasis protas susis

temina visas savo žinias. Perėjimas nuo paties sa
vęs (sielos) pažinimo prie pasaulio pažinimo ir per
jį - prie pirminės esybės pažinimo yra toks natū
ralus, kad atrodo panašus į loginį proto perėjimą
nuo premisų prie išvados*. Ar čia tikrai pagrindą
sudaro toks pat giminiškumas, kaip tarp loginio
ir transcendentalinio veiksmų, - tai vienas iš tų
klausimų, į kuriuos atsakymo reikia laukti tik iš
tolesnio mūsų tyrimo. Kol kas savo tikslą mes jau
pasiekėme, nes transcendentalines proto sąvokas,
kurios filosofų teorijose paprastai suplakamos su
kitomis sąvokomis ir jų netgi deramai neskiriamos
nuo intelektinių sąvokų, mes išvadavome iš šios
dviprasmiškos padėties; mes nurodėme jų kilmę ir
kartu jų apibrėžtą skaičių, prie kurio jau negalima
pridėti nė vienos proto sąvokos, ir galime jas pa
teikti susistemintas, kartu nužymėdami ir apribo
dami grynojo proto sritį.
* Tikrasis metafizinių tyrimų tikslas yra tik trys idėjos: Di e v a s ,

l a i s v ė ir n e m i r t i n g u m a s , be to, antroji sąvoka, susijusi su
pirmąja, turi vesti prie trečiosios sąvokos kaip savo būtinos išvados.
Visa, kuo šis mokslas dar užsiima, yra jam tik priemonė pasiekti
šias idėjas ir jų realumą. Jos jam reikalingos ne gamtos mokslo tiks
lams, bet kad išeitų už gamtos ribų. Šių idėjų įžvalga t e o l o g i j ą ,
m o r a l ę ir, jas abi sujungusi, r e l i g i j ą , taigi aukščiausius mūsų
egzistavimo tikslus, padarytų priklausomas tik nuo spekuliatyvaus
proto sugebėjimo ir nuo nieko kito. Šių idėjų sisteminiame išdėstyme
pateiktoji s i n t e t i n ė tvarka būtų tinkamiausia; bet tyrime, ku
ris būtinai turi eiti prieš išdėstymą, a n a l i t i n ė tvarka, atvirkš
tinė ankstesniajai, labiau atitinka tikslą, nes įgalina mus nuo to, ką
mums betarpiškai teikia patyrimas, t. y. nuo m o k s l o a p i e s i e -
1 ą , pereiti prie m o k s l o a p i e p a s a u l į ir nuo jo - prie D i e v o
pažinimo ir taip įvykdyti savo didįjį planą.
ANTRA KNYGA
APIE GRYNOJO PROTO

DIALEKTINES IŠVADAS
Galima sakyti, kad pačios transcendentalinės

idėjos objektas yra kažkas, kieno sąvokos mes
neturime, nors ši idėja proto buvo sukurta v isiš
kai būtinai pagal jo pirminius dėsnius. Iš tikrųjų
negali būti objekto, adekvataus proto reikalavi
mams, intelektinės sąvokos, t. y. tokios sąvokos,
kurią būtų galima parodyti ir padaryti akivaiz
džią galimame patyrime. Bet geriau būtų sakyti,
kad mes nieko negalime žinoti apie objektą, ati
tinkantį idėją, nors galime turėti probleminę jo
sąvoką. Tada būtų mažesnis pavojus likti nesu
prastiems.
Taigi bent jau transcendentalinis (subjekty
vus) grynųjų proto sąvokų realumas remiasi tuo,
kad prie tokių idėjų mus atveda būtinas sam
protavimas. Vadinasi, būna samprotavimų, ne
turinčių jokių empirinių premisų, kuriais mes iš
ko nors mums žinoma darome išvadą apie kaž
ką kita, kieno sąvokos neturime ir kam vis dėl
to dėl neišvengiamos regimybės priskiriame
objektyvų realumą. Todėl tokias išvadas jų re
zultato požiūriu veikiau reikia vadinti b e r g ž
d ž i a i s i š v e d ž i o j i m a i s , o ne samprota
vimais, nors jų kilmės požiūriu joms visai tinka
pastarasis pavadinimas, nes jos juk ne išgalvotos
ar atsitiktinai atsiradusios, bet kilusios iš pro
to prigimties. Tai ne žmonių, bet paties grynojo
321
proto sofistika, kurios negali nusikratyti net

gi protingiausias iš visų žmonių; tiesa, didelė
mis pastangomis jis galbūt gali apsisaugoti nuo
klaidos, bet niekada negali visiškai išsivaduoti
nuo nepaliaujamai jį kankinančios ir pajuokian
čios regimybės.
Tad yra tik trys dialektinių samprotavimų rū
šys —tiek pat, kiek ir idėjų, prie kurių veda jų iš
vados. Pirmosios klasės samprotavime aš iš trans
cendentalinės subjekto sąvokos, kurioje nėra jokios
įvairovės, darau išvadą apie paties šio subjekto
absoliutų vienumą - subjekto, kurio sąvokos ši
tokiu būdu aš visai neįgyju. Šią dialektinę išvadą
aš vadinsiu transcendentaliniu p a r a l o g i z m u .
Antroji bergždžių išvedžiojimų klasė remiasi duo
tojo reiškinio apskritai sąlygų eilės absoliutaus
totalumo transcendentaline sąvoka: iš to, kad tu
riu visada pačiai sau prieštaraujančią besąlygiško
sintetinio vienumo vienoje eilės pusėje sąvoką, aš
darau išvadą apie jam priešingo vienumo teisin
gumą, nors taip pat neturiu jokios jo sąvokos. Pro
to būseną šiose dialektinėse išvadose aš vadinsiu
grynojo proto a n t i n o m i j o m i s . Pagaliau, rem
damasis trečiąja bergždžių išvedžiojimų rūšimi,
aš iš sąlygų, kuriomis mąstau objektus apskritai,
kiek jie gali būti man duoti, totalumo darau išva
dą apie daiktų apskritai galimybės visų sąlygų ab
soliutų sintetinį vienumą, t. y. iš daiktų, kurių aš
nepažįstu, remdamasis tiktai jų transcendentaline
sąvoka darau išvadą apie visų esybių esybę, kurią
transcendentaline sąvoka aš dar mažiau pažįstu ir
apie kurios besąlygišką būtinumą negaliu susida
ryti jokios sampratos. Šį dialektinį samprotavimą
aš vadinsiu grynojo proto i d e a l u .
322
antros knygos
pirmas skyrius
A P IE G R Y N O JO P R O T O P A R A L O G IZ M U S
Loginį paralogizmą sudaro klaidingas savo for

ma samprotavimas, nesvarbu, koks būtų jo turi
nys. O transcendentaliniame paralogizme yra
transcendentalinis pagrindas, kad formos požiūriu
būtų samprotaujama klaidingai. Taigi tokio klai
dingo samprotavimo pagrindas glūdės žmogaus
proto prigimtyje ir jame slypės neišvengiama, nors
ne neįveikiama, iliuzija.
Dabar mes prieiname sąvoką, kuri anksčiau ne
buvo paminėta bendrame transcendentalinių sąvo
kų sąraše, bet vis dėlto turi būti prie jų priskirta,
nors dėl to toji lentelė nė kiek neturi būti pakeista
ir pripažinta nepakankama. Tai sąvoka arba, jei
norite, sprendinys „Aš m ą s t a u “ . Tačiau lengva
pastebėti, kad ji yra visų sąvokų apskritai, taigi ir
transcendentalinių, perteikimo priemonė ( Vehikel)
ir, vadinasi, ji visada įeina į transcendentalinių są
vokų sudėtį ir todėl taip pat yra transcendentalinė,
bet negali turėti atskiro pavadinimo, nes ji skirta
tik tam, kad mąstymą pateiktų kaip priklausantį
sąmonei. Tačiau kad ir kaip iš jos būtų pašalin
tas empiriškumas (jusliniai įspūdžiai), vis dėlto ji
įgalina skirti dvejopo pobūdžio objektus remiantis
mūsų sugebėjimo įsivaizduoti prigimtimi. Aš, kaip
mąstantis, esu vidinio jutimo objektas ir esu va
dinamas siela. Tai, kas yra išorinių jutimų objek
tas, vadinama kūnu. Todėl terminas „ A š “ , kaip
mąstanti būtybė, žymi jau psichologijos objektą,
o psichologija gali būti vadinama teoriniu moks
lu apie sielą74, jei aš nereikalauju apie sielą žinoti
323
daugiau, negu gali būti išsamprotauta iš sąvo

kos „A š “ nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo
(apibrėžiančio mane tiksliau ir in concreto), kiek ši
sąvoka visada dalyvauja mąstyme.
T e o r i n i s mokslas apie sielą yra tikrai drąsus
tokio pobūdžio sumanymas, nes jei į pažintinius
šio mokslo pagrindus įsim aišytų nors kiek mano
mąstymo empiriškumo, pavyzdžiui, koks nors ats
kiras mano vidinės būsenos suvokimas, tai jis būtų
jau ne teorinis, bet e m p i r i n i s mokslas apie
sielą. Tad mes jau turime vieną tariamą mokslą,
kuris sukurtas remiantis vieninteliu teiginiu „A š
m ą s t a u “ ir kurio pagrįstumą ar nepagrįstumą
čia visai deramai galime tirti ir šitai visai atitinka
transcendentalinės filosofijos prigimtį. Nereikia
sutrikti dėl to, kad šis teiginys, išreiškiantis savęs
paties suvokimą, vis dėlto apima vidinį patyrimą
ir, vadinasi, juo remiantis sukurtas teorinis moks
las apie sielą niekada nėra grynasis, bet visada
iš dalies grindžiamas empiriniu principu. Juk šis
vidinis suvokimas yra ne daugiau kaip vien tik
apercepcija „Aš m ą s t a u “ , kuri daro galimas
netgi visas transcendentalines sąvokas, kuriomis
teigiama: „Aš mąstau substanciją priežastį“ ir
t. t. Vidinis patyrimas apskritai ir jo galimybė
arba suvokimas apskritai ir jo santykis su kitais
suvokimais, jei empiriškai neduoti koks nors spe
cialus jų skirtumas ir apibrėžimas, negali būti
laikomi empiriniu pažinimu, bet turi būti laikomi
empiriškumo apskritai pažinimu ir priklauso bet
kokio patyrimo galimybės tyrimui, kuris, žinoma,
yra transcendentalinis. Menkiausias suvokimo
objektas (pavyzdžiui, tik malonumas ar nemalo
numas), kuris prisijungtų prie bendrojo savimonės
vaizdinio, teorinę psichologiją tučtuojau paverstų
empirine.
324
Tad „ A š m ą s t a u “ yra vienintelis teorinės psi

chologijos tekstas, iš kurio ji turi išplėtoti visą savo
išmintį. Lengva pastebėti, kad ši mintis, jeigu ji turi
būti susieta su objektu (manimi pačiu), tegali apimti
jo transcendentalinius predikatus, nes menkiausias
empirinis predikatas pažeistų mokslo teorinį grynu
mą ir nepriklausomybę nuo bet kokio patyrimo.
O čia mums reikia remtis tiktai kategorijomis
kaip kelrodžiu; bet kadangi čia pirmiausia duotas
daiktas, Aš kaip mąstanti būtybė, tai mes visai
nekeisime anksčiau lentelėje nurodytos kategori
jų tvarkos, tik pradėsime nuo substancijos kate
gorijos, kuria mąstomas daiktas pats savaime, ir
nuo čia kategorijų eile eisime atgal. Taigi teorinio
mokslo apie sielą topika, iš kurios turi būti išvesta
visa, ką tik ji gali apimti, yra tokia:
1
Siela yra s u b s t a n c i j a ,
2 3
paprasta skirtingu savo egzistavimo
savo kokybe, laiku skaičiaus požiūriu
tapati, t. y. ji yra v i e n u
m a s (ne daugis),
4
susijusi su g a l i m a i s objektais erdvėje*.
* Skaitytojas, kuris iš šių pasakymų, pasižyminčių transcendentali

niu abstraktumu, nelengvai įžvelgs jų psichologinę prasmę ir įspės,
kodėl paskutinis sielos atributas priklauso e g z i s t a v i m o katego
rijai, tolesniame dėstyme suras pakankamą paaiškinimą ir pagrindi
mą. Dėl lotyniškų terminų, kurie, priešingai gerai rašymo manierai,
atsirado vietoj lygiareikšmių vokiškų terminų tiek šiame skirsnyje,
tiek visame veikale, pasiteisindamas turiu pasakyti, kad aš verčiau
linkęs prarasti kalbos grakštumą, negu nors mažiausiu nesupranta
mumu apsunkinti naudojimąsi [šiuo veikalu].
325
Iš šių elementų atsiranda visos grynojo mokslo

apie sielą sąvokos vien tik jungiant jas, neturint
jokio kito principo. Kaip vien tik vidinio jutimo
objektas, ši substancija teikia n e m a t e r i a l u -
m o sąvoką kaip paprasta substancija - n e s u -
n a i k i n a m u m o sąvoką jos, kaip intelektinės
substancijos, tapatybė teikia a s m e n y b i š -
k u m o sąvoką visi trys aspektai kartu - d v a
š i n g u m o sąvoką santykis su objektais erdvėje
teikia b e n d r a v i m ą su kūnais; tad grynasis
mokslas apie sielą mąstančią substanciją pateikia
kaip gyvybės principą materijoje, t. y. kaip sielą
(anima) ir g y v y b i n g u m o pagrindą apribo
tas dvasingumu, gyvybingumas teikia n e m i r
t i n g u m o sąvoką.
Čia priskirtini transcendentalinio mokslo apie
s ie lą kuris klaidingai laikomas grynojo proto
mokslu apie mūsų mąstančiosios esybės prigim
tį, keturi paralogizmai. Šio mokslo pagrindu mes
galime imti ne ką kita, kaip paprastą ir patį sa
vaime visiškai be turinio Aš vaizdinį, kurio netgi
negalima laikyti sąvoka, nes jis yra vien tik visas
sąvokas lydinti sąmonė. Šiuo Aš arba Jis, arba Tai
(daiktas), kuris mąsto, įsivaizduojame ne ką kita,
kaip transcendentalinį minties subjektą = x, kurį
pažįstame tik iš minčių, sudarančių jo predikatus,
ir kurio, jeigu jį izoliuotume, negalime turėti jo
kios sąvokos; todėl mes jo atžvilgiu nuolat suka
mės ratu, nes, kad galėtume ką nors apie jį spręsti,
visada jau turime remtis jo vaizdiniu; tai nepato
gumas, kuris čia neišvengiamas, nes sąmonė pati
savaime yra ne tiek vaizdinys, išskiriantis atskirą
objektą kiek vaizdinio apskritai forma, kiek vaiz
dinys turi būti vadinamas žinojimu, - juk tik apie
žinojimą aš galiu pasakyti, kad juo remdamasis ką
nors mąstau.
326
Tačiau iš pradžių turi atrodyti keista, kad sąly

ga, kuriai esant aš apskritai mąstau ir kuri, vadi
nasi, tėra mano subjekto savybė, kartu turi galioti
visiems, kas mąsto, ir kad mes galime išdrįsti tei
giniu, kuris atrodo esąs empirinis, grįsti apodiktinį
ir visuotinį sprendinį - būtent kad visa, kas mąsto,
turi tokią savybę, kokią mano savimonė priskiria
man. Bet priežastis čia ta, kad mes būtinai turi
me daiktams a priori priskirti visas savybes, su
darančias tas sąlygas, kuriomis mes tik ir galime
daiktus mąstyti. Išoriniu patyrimu aš negaliu įgyti
jokio mąstančios būtybės vaizdinio, jį galiu turėti
tiktai dėl savimonės. Taigi tokie objektai yra ne
kas kita, kaip šios mano sąmonės perkėlimas ki
tiems daiktams, kuriuos tik dėl šio perkėlimo įsi
vaizduoju kaip mąstančias būtybes. Tačiau teigi
nys „Aš mąstau“ čia imamas tik problemiškai: ne
pagal tai, kiek jis gali apimti egzistuojančio daikto
suvokimą (dekartiškasis cogito, ergo sum ), bet vien
tik jo galimybės požiūriu, kad pažiūrėtume, kokias
savybes, išplaukiančias iš šio tokio paprasto teigi
nio, galima priskirti jo subjektui (nesvarbu, ar jis
egzistuoja, ar neegzistuoja).
Jei mūsų proto grynųjų žinių apie mąstančias
būtybes apskritai pagrindą sudarytų kažkas dau
giau negu cogito, jei mes griebtumėmės mūsų min
čių žaismo ir iš to išvedamų mąstančiojo Aš natū
ralių dėsnių stebėjimų, tai atsirastų empirinė psi
chologija, kuri būtų savotiška vidinio jutimo fizio
logija ir galbūt galėtų paaiškinti jo reiškinius, bet
niekada negalėtų atskleisti tokių savybių, kurios
visai nepriklauso galimam patyrimui (pavyzdžiui,
to, kas paprasta, savybės), nė negalėtų a p o d i k -
t i š k a i dėstyti ką nors apie mąstančių būtybių
apskritai prigimtį; taigi ji jau nebūtų t e o r i n ė
psichologija.
Kadangi teiginys „ A š m ą s t a u “ (imamas

problemiškai) apima kiekvieno intelektinio spren
dinio apskritai formą ir lydi kategorijas kaip jų
perteikimo priemonė, tai aišku, kad iš šio teiginio
išplaukiančios išvados gali apimti tik transcenden
talinį intelekto taikymą, kuris pašalina bet kokią
patyrimo priemaišą ir apie kurio tolesnį žengimą
pirmyn mes jau negalime iš anksto susidaryti nau
dingos sąvokos remdamiesi tuo, kąnurodėme anks
čiau. Tad šį teiginį ištirsime kritiškai pagal visus
grynojo mokslo apie sielą predikamentus, tačiau
trumpumo dėlei juos tirsime kaip nenutrūkstamai
susijusius.
Pirmiausia mūsų dėmesį gali patraukti tokia
bendroji pastaba dėl šio išvedimo būdo. Objektą aš
pažįstu ne todėl, kad tiesiog mąstau, bet tik dėl
to, kad duotąjį stebinį apibrėžiu sąmonės vienumo,
kuris sudaro bet kokį mąstymą, atžvilgiu. Vadina
si, aš save pažįstu ne todėl, kad įsisąmoninu save
kaip mąstantį, bet tik tuo atveju, jei paties savęs
stebėjimą įsisąmoninu kaip apibrėžtą mąstymo
funkcijos atžvilgiu. Todėl visi savimonės modusai
mąstyme patys savaime dar nėra objektų intelek
tinės sąvokos (kategorijos), bet tėra loginės funk
cijos, kurios mąstymui neteikia jokio pažinimo
objekto, taigi ir manęs paties kaip objekto, žinoji
mo. Ne a p i b r ė ž i a n č i o j o Aš įsisąmoninimas,
o tik a p i b r ė ž i a m o j o Aš, t. y. mano vidinio
stebėjimo (kiek jo įvairovė gali būti susieta pagal
apercepcijos vienumo mąstyme bendrąją sąlygą),
įsisąmoninimas yra o b j e k t a s .
1. Visuose sprendiniuose aš visada esu to santy
kio, kuris sudaro sprendinį, a p i b r ė ž i a n t y s i s
subjektas. Tačiau teiginys, kad Aš, kuris mąstau,
mąstyme visada turiu būti laikomas s u b j e k t u
ir galiu būti laikomas kažkuo, kas mąstymui bū-
328
dingą ne tik kaip predikatas, yra apodiktinis ir

netgi t a p a t u s ; tačiau jis nereiškia, kad aš, kaip
o b j e k t a s , esu s a v a r a n k i š k a b ū t y b ė ,
arba s u b s t a n c i j a . Pastarasis teiginys siekia
labai toli ir todėl reikalauja duomenų, kurie mąs
tyme visai neaptinkami; galbūt jis (kiek aš tiriu
tik m ąstančią būtybę kaip tokią) reikalauja dau
giau, negu aš (jame) kada nors surasiu.
2. Teiginys, kad apercepcijos Aš, taigi ir kie
kvieno mąstymo Aš, yra kažkas v i e n a , kas ne
gali būti suskaidyta į daugelį subjektų, taigi žymi
logiškai paprastą subjektą, glūdi jau mąstymo
sąvokoje, vadinasi, jis yra analitinis; tačiau tai
nereiškia, kad mąstantis Aš yra paprasta s u b s
t a n c i j a , —toks teiginys būtų sintetinis. Subs
tancijos sąvoka visada susijusi su stebimais, ku
rie manyje negali būti kitokie, kaip tik jusliniai,
taigi yra visai už intelekto ir jo mąstymo srities,
apie kurią iš esmės čia tik ir kalbama, kai sako
ma, kad Aš mąstyme yra kažkas paprasta. Ir būtų
keista, jei tai, kas kitais atvejais reikalauja tiek
daug pastangų, kad būtų atskirta, kokie stebėjimo
duomenys sudaro substanciją, o dar daugiau - kad
būtų nustatyta, ar ši substancija gali būti papras
ta (kaip, pavyzdžiui, materijos dalių atveju), man
čia būtų duota iš visų skurdžiausiu vaizdiniu, ta
rytum apreiškimu.
3. Teiginys apie manęs paties tapatybę visos
įvairovės, kurią aš įsisąmoninu, atžvilgiu taip pat
yra pačiose sąvokose glūdintis teiginys, taigi jis
analitinis. Bet ši subjekto tapatybė, kurią aš galiu
įsisąmoninti visuose jo vaizdiniuose, nesusijusi su
jo stebėjimu, kuriuo jis duotas kaip objektas; vadi
nasi, ši tapatybė taip pat negali reikšti asmens ta
patybės, dėl kurios tampa suprantamas savo paties
substancijos, kaip mąstančios būtybės, tapatybės
329
visuose būvių pasikeitimuose įsisąmoninimas.

Šiai tapatybei įrodyti nepakanka vien tik teiginio
„Aš mąstau“ analizės, bet reikia įvairių sintetinių
sprendinių, pagrįstų duotuoju stebėjimu.
4. Teiginys „Aš skiriu savo paties, kaip m ąstan
čios būtybės, egzistavim ą nuo kitų už manęs esan
čių daiktų (prie kurių priklauso taip pat ir mano
kūnas)“ taip pat analitinis, nes k i t i d a i k t a i
yra tie, kuriuos aš mąstau kaip nuo manęs s k i r
t i n g u s . Bet iš šio teiginio aš visai nesužinau, ar
galimas šis savęs paties įsisąmoninimas be daiktų
už manęs, dėl kurių aš turiu vaizdinius, taigi ar aš
galiu egzistuoti tik kaip m ąstanti būtybė (nebūda
mas žmogus).
Tad savęs paties įsisąmoninimo mąstyme aps
kritai analizė nieko neduoda savęs paties kaip
objekto pažinimui. Mąstymo apskritai loginis aiš
kinimas klaidingai laikomas metafiziniu objekto
apibrėžimu.
Didelė, netgi vienintelė kliūtis visai mūsų kri
tikai būtų galimybė a priori įrodyti, kad visos
mąstančios būtybės pačios savaime yra paprastos
substancijos ir todėl kaip tokios (tai išplaukia iš to
paties argumento) yra neatskiriamai susijusios su
asmenybe ir įsisąmonina savo egzistavimą, atskir
tą nuo bet kokios materijos. Tuo mes juk žengtu
me žingsnį už jutimais suvokiamo pasaulio ribų,
įžengtume į n o u m e n ų sritį, ir tada niekas ne
galėtų neigti mūsų teisės eiti toliau šioje srityje,
įsikurti joje ir užvaldyti ją tiek, kiek kiekvienam
lemia jo laimės žvaigždė. Juk teiginys „Kiekviena
mąstanti būtybė, kaip tokia, yra paprasta subs
tancija“ yra apriorinis sintetinis, nes jis, pirma,
išeina už jo pagrindą sudarančios sąvokos ribų ir
prie mąstymo apskritai prijungia e g z i s t a v i m o
b ū d ą ir, antra, prie tos sąvokos prijungia predi-
330
katą (paprastumo), kuris negali būti duotas jo

kiu patyrimu. Vadinasi, aprioriniai sintetiniai
teiginiai, kaip mes tvirtinome, galimi ir leistini
ne tik galimo patyrimo objektų atžvilgiu, būtent
kaip paties šio patyrimo galim ybės principai, bet
gali liesti taip pat daiktus apskritai ir daiktus
pačius savaim e. Tokia išvada padaro galą visai
šiai kritikai ir verčia viską palikti po senovei.
Tačiau, geriau įsižiūrėjus, pavojus ne toks jau
didelis.
Teorinės psichologijos metode viešpatauja para-
logizmas, kuris gali būti išreikštas šiuo samprota
vimu:
T a i , ko n e g a l i m a m ą s t y t i k i t a i p ,
t i k k a i p s u b j e k t ą , ir k a s n e e g z i s
t u o j a k i t a i p , t i k k a i p s u b j e k t a s , ir
yra, v a d i n a s i , s u b s t a n c i j a .
Mąstančios būtybės, kuri n a g r in ė
jama tik kaip tokia, n e g a l i m a m ą s
tyti kitaip, tik kaip subjektą.
V a d i n a s i , j i ir e g z i s t u o j a t i k k a i p
s u b j e k t a s , t. y. k a i p s u b s t a n c i j a .
Didžiojoje premisoje kalbama apie būtybę,
kurią galim a m ąstyti apskritai bet kuriuo atžvil
giu, taigi ir taip, kaip ji gali būti duota stebėji
mu. O mažojoje premisoje apie ją kalbama tik ta
prasme, kiek ji pati save laiko subjektu tik m ąs
tymo ir sąm onės vienumo atžvilgiu, o ne kartu
ir stebėjimo, kuriuo ji pateikiam a kaip mąstymo
objektas, atžvilgiu. Vadinasi, išvada padaryta
per sophisma figurae dictionis, taigi klaidingu
samprotavimu*.
* Abiejose premisose mąstymas imamas visai skirtingomis reikšmėmis:

didžiojoje premisoje - kaip jis susijęs su objektu apskritai (taigi kaip
objektas gali būti duotas stebėjimu), o mažojoje premisoje - tik kaip
331
Kad šis garsusis argumentas tikrai virsta

paralogizmu, akivaizdžiai matyti, jei prisiminsime
bendrąją pastabą dėl sisteminio pagrindinių teigi
nių išdėstymo ir skirsnį apie noumenus, kur įrody
ta, kad daikto, kuris pats savaime gali egzistuoti
kaip subjektas, o ne tik kaip predikatas, sąvoka
dar visai neapima objektyvaus realumo, t. y. kad
negalime žinoti, ar ją visada atitinka objektas, nes
neįžvelgiame tokio egzistavimo būdo galimybės.
Vadinasi, tokia sąvoka visiškai neteikia žinojimo.
Tad jei substancijos sąvoka turi nurodyti objektą,
kuris gali būti duotas, jei ji turi tapti žinojimu, tai
jos pagrindą turi sudaryti pastovus stebinys kaip
sąvokos objektyvaus realumo būtina sąlyga, bū
tent tai, vien tik kuo objektas gali būti duotas. Bet
vidiniame stebėjime nėra nieko pastovaus, nes Aš
yra tik mano mąstymo įsisąmoninimas; vadinasi,
jei apsiribojame tik mąstymu, tai mums trūksta
būtinos sąlygos sau, kaip mąstančiai būtybei, tai
kyti substancijos, t. y. savarankiškai egzistuojan
čio objekto, sąvoką. O su tuo susijęs substancijos
paprastumas visiškai atkrinta kartu su šios sąvo
kos objektyviu realumu ir virsta vien tik loginiu
savimonės mąstyme apskritai kokybiniu vienumu,
nepriklausančiu nuo to, ar subjektas yra sudėti
nis, ar ne.
jis egzistuoja savimonės atžvilgiu; be to, vadinasi, mes nemąstome jo

kio objekto, o tik įsivaizduojame santykį su savimi kaip subjektu (kaip
mąstymo forma). Pirmojoje premisoje kalbama apie daiktus, kurių
negalima mąstyti kitaip, tik kaip subjektus, o antrojoje premisoje kal
bama ne apie d a i k t u s , bet apie m ą s t y m ą (abstrahuojantis nuo
bet kurio objekto), kuriame Aš visada yra sąmonės subjektas; todėl
išvada gali būti ne teiginys „Aš negaliu egzistuoti kitaip, tik kaip su
bjektas“, bet tik teiginys „Mąstydamas savo egzistavimą, aš galiu būti
tik sprendinio subjektas“; tai tapatus teiginys, kuris absoliučiai nieko
nesako apie mano egzistavimo būdą.
332
Mendelsoniškojo sielos pastovumo

įrodymo paneigimas
Sis įžvalgus filosofas75 greitai pastebėjo, jog įpras
tinės argumentacijos, turinčios įrodyti, kad siela (su
tikus, kad ji yra paprasta esybė) ją d a l i j a n t ne
gali nustoti egzistavusi, nepakanka užtikrinti sielai
būtiną pastovumą nes dar galima tarti, kad siela
nustoja egzistavusi i š n y k d a m a . Savo „Faidone“
jis siekė apsaugoti ją nuo šio laikinumo, kuris būtų
tikras jos sunaikinimas, išdrįsdamas įrodinėti: pa
prasta esybė negali visiškai nustoti egzistavusi, nes
(kadangi joje nėra jokių dalių, taigi ir jokio daugio)
negali mažėti i r l a i p s n i š k a i pavirsti į nieką pa
mažu ko nors netekdama iš savo egzistavimo. Tarp
akimirkos, kai ji egzistuoja, ir kitos akimirkos, kai
ji jau neegzistuoja, nebūtų jokio laiko, o tai neįma
noma. - Tačiau jis neatsižvelgė į tai, kad jei mes ir
pripažintume šią paprastą sielos prigimtį, kadangi
joje nėra jokios įvairovės, [kurios sudedamosios da
lys] egzistuotų v i e n a š a l i a k i t o s , taigi nėra
ekstensyvaus dydžio, tai vis dėlto negalima neigti ją
kaip ir bet kurį kitą egzistuojantį objektą turint in
tensyvų dydį, t. y. realumo laipsnį visų jos sugebėjimų
atžvilgiu, ir turint apskritai visa tai, kas sudaro jos
egzistavimą. Sis laipsnis gali mažėti begaline daugy
be mažesnių laipsnių ir šitaip tariamoji substancija
(daiktas, kurio pastovumas dar visai neįrodytas) gali
pavirsti į nieką jei ne dėl dalijimo, tai dėl laipsniško
jos jėgų silpnėjimo (remissio) (taigi dėl išsekimo, jei
man bus leista vartoti šį terminą). Juk netgi įsisąmo
ninimas visada turi laipsnį, kuris gali dar sumažėti*,
* Aiškumas nėra, kaip teigia logikai, kokio nors vaizdinio įsisąmoni

nimas; juk tam tikras įsisąmoninimo laipsnis, nors nepakankamas
prisiminimui, turi būti netgi kai kuriuose miglotuose vaizdiniuose,
333
vadinasi, [gali sumažėti] ir sugebėjimas įsisąmoninti

save ir visi kiti sugebėjimai. - Tad sielos, kaip vien
tik vidinio jutimo objekto, pastovumas lieka neįrody
tas ir netgi neįrodomas, nors jos pastovumas gyve
nime, kai mąstanti būtybė (kaip žmogus) kartu yra
išorinių jutimų objektas, yra savaime aiškus. Tačiau
tai psichologo teoretiko nepatenkina, nes jis imasi
vien tik sąvokomis įrodyti sielos absoliutų pastovu
mą netgi po mirties*.
nes be jokio įsisąmoninimo mes nesurastume jokio skirtumo miglotų

vaizdinių junginyje, o tai vis dėlto sugebame padaryti kai kurių są
vokų požymių atžvilgiu (kaip, pavyzdžiui, teisės ir teisingumo sąvokų
arba muzikanto, kai jis improvizuodamas groja iš karto daug natų). O
vaizdinys tada yra aiškus, kai jo įsisąmoninimas yra pakankamas įsi
sąmoninti jo s k i r t i n g u m u i nuo kitų vaizdinių. Jei šio įsisąmo
ninimo pakanka skyrimui, bet nepakanka skyrimo įsisąmoninimui,
tai vaizdinys turėtų būti vadinamas dar miglotu. Vadinasi, yra be
galo daug įsisąmoninimo laipsnių iki pat jo išnykimo.
* Tuos, kurie mano jau pakankamai padarę, kad nutiestų kelią nau
jai galimybei, ir spiriasi, kad jų prielaidose negalima nurodyti jokio
prieštaravimo (o tokie yra visi manantys, kad mąstymas, kurio pa
vyzdį jie randa tik žmogaus gyvenimo empiriniuose stebimuose, ga
limas ir po žmogaus mirties), galima pastatyti į gana keblią padėtį
nurodžius kitas, ne mažiau drąsias galimybes. Tokia yra p a p r a s
t o s s u b s t a n c i j o s dalijimo į daugelį substancijų ir, priešingai,
kelių substancijų susiliejimo (koalicijos) į vieną paprastą substanciją
galimybė. Nors dalumas numato kažką sudėta, vis dėlto jis nebūtinai
reikalauja kažko, sudėto iš substancijų, o reikalauja tik tos pačios
substancijos laipsnių (įvairių sugebėjimų) sudėjimo. Panašiai kaip
visas sielos jėgas ir sugebėjimus, netgi sąmonės sugebėjimą, galima
mąstyti sau pusiau išnykusius, tačiau taip, kad substancija vis dar
išlieka, taip ir šią išnykusią pusę be jokio prieštaravimo galime įsi
vaizduoti išlikusią, bet ne sieloje, o už jos; tačiau kadangi čia visa,
kas substancijoje visada realu, vadinasi, turi laipsnį, taigi visa jos
egzistencija be likučio, būtų padalyta pusiau, tai tada už jos atsirastų
atskira substancija. Juk padalytas daugis buvo jau anksčiau, bet ne
kaip substancijos, o kaip bet kokio realumo, kaip jos egzistavimo kie
kybės daugis, ir substancijos vienumas buvo tik egzistavimo būdas,
kuris dėl šio padalijimo virto savarankiško egzistavimo daugiu. Bet
lygiai taip pat kelios paprastos substancijos galėtų vėl susilieti į vieną
substanciją, ir dėl to nieko nebūtų prarasta, išskyrus savarankiško
egzistavimo daugį, nes vienoje substancijoje glūdėtų visų ankstesnių
substancijų realumo laipsnis. Ir galbūt paprastos substancijos, ku-
334
Jei mes anksčiau pateiktus teiginius imsime

kaip s i n t e t i š k a i susijusius, kaip juos ir
dera imti teorinėje psichologijoje kaip sistemoje,
ir laikysim e juos galiojančiais visoms m ąstan
čioms būtybėms ir jei nuo santykio kategorijos,
remdamiesi teiginiu „Visos mąstančios būtybės,
kaip tokios, yra substancijos“, peržiūrėsime visą
kategorijų eilę atvirkščia tvarka, kol ratas užsi
sklęs, tai mes pagaliau susidursim e su šių m ąs
tančių būtybių egzistavimu, kurį jos šioje siste
moje ne tik įsisąmonina nepriklausomai nuo išo
rinių daiktų, bet ir gali pačios iš savęs apibrėžti
(pastovumo, kuris būtinai priklauso prie substan
cijos požymių, atžvilgiu). Tačiau iš to išplaukia,
kad kaip tik šioje teorinėje sistemoje i d e a l i z
m a s , bent jau probleminis idealizmas, neišven
giamas, ir jei išorinių daiktų egzistavim as visai
nereikalingas apibrėžti mūsų pačių egzistavimui
laike, tai išorinių daiktų egzistavim as tariamas
visai be reikalo, ir jo naudai negalim a pateikti jo
kio įrodymo.
rios mums teikia materijos reiškinį (žinoma, ne mechaniniu ar che

miniu poveikiu viena kitai, bet kažkokiu mums nežinomu poveikiu,
kurio tik pasireiškimas būtų mechaninis ar cheminis poveikis), tokiu
tėvų sielų, kaip i n t e n s y v i ų d y d ž i ų , d i n a m i n i u dalijimu
sukuria vaikų sielas ir paskui savo nuostolius papildo susiliedamos
su nauja tos pačios rūšies medžiaga. Aš visai nelinkęs panašiems
prasimanymams teikti kokią nors vertę ar reikšmę. Anksčiau išdės
tyti analitikos principai pakankamai įtikino, kad kategorijas (kaip,
pavyzdžiui, substancijos kategoriją) galima taikyti tiktai patyrime.
Bet jei racionalistas, užuot geriau prisipažinęs, jog nemoka paaiškinti
mąstančios prigimties galimybės, turi tiek drąsos, kad vien tik mąs
tymo sugebėjimą, be jokio pastovaus stebinio, kuriuo objektas būtų
duotas, paverčia savarankiška esybe tik dėl to, kad apercepcijos vie
numas mąstyme neįgalina jo paaiškinti remiantis tuo, kas sudėta, tai
kodėl m a t e r i a l i s t a s , nors jis lygiai tiek pat mažai tegali rem
tis patyrimu savo galimybėms patvirtinti, neturi teisės į tokią pačią
drąsą, kad pasinaudotų savo pagrindiniais teiginiais priešingu tikslu,
išsaugodamas formalų vienumą, kuriuo remiasi racionalistas?
335
Tačiau jei mes laikysimės a n a l i t i n i o m e

todo, kurio pagrindą sudaro teiginys „Aš mąstau“,
jau apimantis egzistavimą, taigi modalumą, ir jį
suskaidysime, kad pažintume jo turinį - būtent
ar šis Aš apibrėžia ir kaip apibrėžia savąjį egzis
tavim ą erdvėje ar laike vien tik šiuo teiginiu, - tai
teorinio mokslo apie sielą teiginius pradėsime ne
nuo mąstančios būtybės apskritai sąvokos, bet nuo
tikrovės ir iš būdo, kuriuo ši tikrovė mąstoma pa
šalinus iš jos visa, kas empiriška, išvesime tai, kas
apskritai būdinga mąstančiai būtybei, kaip rodo ši
lentelė:
1
Aš mąstau
2
kaip subjektas,
3
kaip paprastas subjektas,
4
kaip tap atus subjektas
kiekvienoje savo mąstymo būsenoje.
Kadangi antrajame teiginyje neapibrėžiama,

ar aš galiu egzistuoti ir būti mąstomas tik kaip
subjektas, o ne kaip kieno nors kito predikatas,
tai subjekto sąvoka čia imama tik logine prasme,
ir lieka neapibrėžta, ar jį reikia suprasti kaip
substanciją, ar ne. Tačiau trečiajame teiginyje
absoliutus apercepcijos vienum as, paprastas Aš,
vaizdinyje, su kuriuo susijęs bet kuris m ąstym ą
sudarantis ryšys ar atskyrimas, ir pats savaime
svarbus, nors aš dar nieko nežinau apie subjek-
336
to ypatumus arba jo savarankišką egzistavimą.

Apercepcija yra kažkas realu, ir jos paprastumas
glūdi jau jos galimybėje. Bet erdvėje nėra nie
ko realaus, kas būtų paprasta, - taškai (vienin
teliai paprasti objektai erdvėje) yra tik ribos, o
ne kažkas, kas kaip dalis padėtų sukurti erdvę.
Tad iš to išplaukia negalimybė paaiškinti mano
(kaip tik mąstančio subjekto) ypatum ą remiantis
m a t e r i a l i z m o principais. Tačiau kadangi
pirmajame teiginyje mano egzistavim as laikomas
duotu ir nesakoma „Kiekviena m ąstanti būtybė
egzistuoja“ (toks teiginys kartu tvirtintų absoliu
tų būtinumą, taigi tvirtintų apie jas per daug),
bet tik sakoma „ A š e g z i s t u o j u mąstyda
mas“, tai jis yra empirinis teiginys ir jame glūdi
galimybė apibrėžti mano egzistavim ą tik mano
vaizdinių laike atžvilgiu. Bet kadangi tam man
pirmiausia reikia vėl kažko pastovaus, ko, kiek
aš save mąstau, visai nėra vidiniame stebėjime,
tai mano egzistavimo būdo - ar kaip substanci
jos, ar kaip akcidencijos - šia paprasta savimone
niekaip negalima apibrėžti. Vadinasi, jei m a
t e r i a l i z m a s netinka paaiškinti mano eg
zistavimui, tai ir s p i r i t u a l i z m a s šiam
tikslui lygiai taip pat nepakankamas, ir išvada
tokia, kad mes jokiu būdu negalim e sužinoti ko
nors apie savo sielos ypatumą jos atskiro egzista
vimo apskritai galimybės atžvilgiu.
Ir kaip galėtų būti įmanoma remiantis sąmonės
vienumu, kuris mums patiems žinomas tik dėl to,
kad jis mums būtinas patyrimo galimybei, išeiti
už patyrimo (už mūsų gyvenimiškojo egzistavimo)
ribų ir netgi išplėsti savo pažinimą visų mąstančių
būtybių apskritai prigimčiai empiriniu, bet visų
stebėjimo būdų atžvilgiu neapibrėžtu teiginiu „Aš
mąstau“?
337
Vadinasi, teorinė psichologija kaip d o k

t r i n a , kuri išplėstų mūsų savęs pačių pa
žinimą, neegzistuoja; ji egzistuoja tik kaip
d i s c i p l i n a , nustatanti spekuliatyviajam protui
šioje srityje neperžengiamas ribas, kad mes nepul
tume į besielio materializmo glėbį, o kita vertus,
kad klaidžiodami nepasimestume spiritualizme,
kuris mūsų gyvenime neturi pagrindo. Ji veikiau
primena mums, kad šį mūsų proto atsisakymą pa
tenkinamai atsakyti į sm alsius klausimus apie tai,
kas išeina už šio gyvenimo ribų, mes laikytume jo
nurodymu savęs pažinimą atitraukti nuo nevai
singų besaikių s p e k u l i a c i j ų ir nukreipti į
vaisingą p r a k t i n į taikymą, kuris, nors visa
da ir nukreiptas tik į patyrimo objektus, vis dėl
to savo principus perima iš aukštesnio šaltinio ir
mūsų elgesį sąlygoja taip, tarytum mūsų paskirtis
siektų be galo toli už patyrimo ribų, taigi už šio
gyvenimo ribų.
Iš viso to aišku, kad teorinei psichologijai pra
džią duoda vien tik suklydimas. Sąmonės vienu
mas, sudarantis kategorijų pagrindą, čia laikomas
subjekto, kaip objekto, stebimu ir jam taikoma
substancijos kategorija. Tačiau jis tėra vienumas
m ą s t y m e , o vien tik mąstymu joks objektas
nėra duotas; vadinasi, jam nepritaikoma substan
cijos kategorija, visada numatanti duotą s t e b ė
j i m ą , taigi šis subjektas visai negali būti pa
žintas. Vadinasi, dėl to, kad kategorijų subjektas
mąsto šias kategorijas, jis negali įgyti savęs paties,
kaip kategorijų objekto, sąvokos, nes, kad katego
rijas mąstytų, jis turi remtis savo grynąja savimo
ne, kuri juk turi būti paaiškinta. Lygiai taip pat
subjektas, kuriame glūdi pradinis laiko vaizdinio
pagrindas, šiuo vaizdiniu negali apibrėžti savo pa
ties egzistavimo laike; o jei šitai negalima, tai taip
338
pat negalima ir savęs paties (kaip mąstančios bū

tybės apskritai) apibrėžti kategorijomis*.
•k -k "k
Taigi pažinimas, bandantis išeiti už galimo pa

tyrimo ribų ir vis dėlto susijęs su aukščiausiais
žmonijos interesais, kiek už jį turime būti dėkingi
spekuliatyviajai filosofijai, virsta neišsipildžiusiu
lūkesčiu; tačiau kartu griežta kritika, įrodydama
negalimybę apie patyrimo objektą ką nors spręs
ti dogmatiškai, išeinant už patyrimo ribų, proto
interesam s padaro svarbią paslaugą, apsaugoda
ma jį nuo visų galimų priešingų tvirtinimų. Tai
pasiekiama tuo, kad arba savo teiginį įrodome
apodiktiškai, arba, kai šitai nepavyksta, ieškome
nesėkm ės šaltinių, kurie, jeigu jie glūdi būtinuo
se m ūsų proto apribojimuose, kiekvieną mūsų
* Kaip jau sakyta, teiginys „Aš mąstau“ yra empirinis, apimantis tei
ginį „Aš egzistuoju“. Bet aš negaliu pasakyti „Visa, kas mąsto, eg
zistuoja“, nes tada mąstymo savybė visas ją turinčias būtybes pada
rytų būtinomis būtybėmis. Todėl mano egzistavimo negalima laikyti
išplaukiančiu iš teiginio „Aš mąstau“, kaip manė Descartes’as (nes
kitaip už šį teiginį turėtų būti ankstesnė didžioji premisa „Visa, kas
mąsto, egzistuoja“); tai yra jam tapatus teiginys. Jis išreiškia nea
pibrėžtą empirinį stebėjimą, t. y. suvokimą (taigi jis vis dėlto rodo,
kad šio teiginio apie egzistavimą pagrindą sudaro jau pojūtis, kuris,
vadinasi, priklauso juslumui), bet yra ankstesnis už patyrimą, ku
ris suvokimo objektą turi apibrėžti kategorijomis laiko atžvilgiu; o
egzistavimas čia dar ne kategorija, kuri, kaip tokia, susijusi ne su
neapibrėžtai duotu objektu, bet tik su tokiu, kurio sąvoką jau turime
ir norime žinoti, ar jis egzistuoja taip pat ir už šios sąvokos, ar ne.
Neapibrėžtas suvokimas čia reiškia tik kažką realaus, kas duota tik
mąstymui apskritai, vadinasi, ne kaip reiškinys ir ne kaip daiktas
pats savaime (noumenas), bet kaip kažkas, kas iš tikrųjų egzistuoja
ir, kaip toks, žymimas teiginiu „Aš mąstau“. Reikia pažymėti, jog, tei
ginį „Aš mąstau“ vadindamas empiriniu, aš tuo nenoriu pasakyti, kad
šiame teiginyje A š yra empirinis vaizdinys; veikiau jis yra grynai
intelektinis, nes priklauso mąstymui apskritai. Tačiau be kokio nors
empirinio vaizdinio, teikiančio medžiagą mąstymui, aktas „Aš mąs
tau“ vis dėlto neįvyktų, ir tai, kas empiriška, tėra grynojo intelektinio
sugebėjimo panaudojimo arba taikymo sąlyga.
339
priešininką turi priversti paklusti tam pačiam

bet kokių pretenzijų į dogmatinius tvirtinimus
atsisakymo dėsniui.
Tačiau dėl to visai neprarandama teisė ir netgi
būtinumas pripažinti pomirtinį gyvenimą remian
tis proto praktinio taikymo, susijusio su spekulia
tyviuoju jo taikymu, pagrindiniais teiginiais, nes
tiktai spekuliatyvus įrodymas niekada negalėjo
turėti kokios nors įtakos įprastiniam žmogaus pro
tui. Jis atremtas į tokį ploną smaigalį, kad netgi
mokyklinė filosofija gali jį ant jo išlaikyti tik tol,
kol priverčia jį be paliovos suktis apie save kaip
vilkutį; netgi jos akyse jis neturi tvirto pagrindo,
ant kurio būtų galima ką nors pastatyti. Įrody
mai, tinkami publikai, čia visi išsaugo visą savo
vertę ir, atmetus tas dogmatines pretenzijas, vei
kiau įgyja aiškumą bei natūralų įtikinamumą,
nukreipdami protą į jam būdingą sritį, būtent į
tikslų tvarką, kuri juk kartu yra gamtos tvarka.
Protas, kaip praktinis sugebėjimas pats savaime,
neribojamas gamtos sąlygų, tada turi teisę tikslų
tvarką ir kartu mūsų pačių egzistavimą išplėsti
už patyrimo ir gyvenimo ribų. Sprendžiant pa
gal a n a l o g i j ą su šio pasaulio gyvųjų būtybių
p r i g i m t i m i , būtybių, kurių atžvilgiu protas
būtinai turi kaip pagrindinį teiginį pripažinti, kad
jos neturi nė vieno organo, nė vieno sugebėjimo, nė
vieno polinkio, kurie būtų nereikalingi arba netin
kami naudotis, taigi nieko netikslinga, bet viskas
tiksliai atitinka jų paskirtį gyvenime, [reikėtų tar
ti, kad] žmogus, vien tik kuriame juk gali glūdėti
viso to galutinis tikslas, yra vienintelė būtybė, čia
sudaranti išimtį. Juk jo natūralūs sugebėjimai -
ne tik jų taikymas pagal talentus ir polinkius, bet
labiausiai jo moralinis dėsnis —taip pranoksta bet
kokią naudą ir pranašumus, kurių jis galėtų gau-
340
ti iš jų šiame gyvenime, kad moralės dėsnis moko

visų aukščiausiai vertinti netgi paprastą galvose
nos sąžiningumo įsisąmoninimą, nors tai neteikia
jokių pranašumų, netgi pomirtinės šlovės šešėlio,
ir žmogus jaučiasi vidujai pašauktas savo elgesiu
šiame pasaulyje, atsisakydamas daugelio pranašu
mų, pasirengti tapti geresnio pasaulio, kurio idėją
jis turi, piliečiu. Sis galingas, niekada nepaneigia
mas argumentas, lydimas viso to, ką mes matome
prieš save, tikslingumo nepaliaujamai augančio
pažinimo ir žvilgsnio į kūrimo begalinumą, taigi ir
mūsų žinių galimo išplėtimo tam tikro neribotumo
įsisąmoninimo ir kartu jį atitinkančios paskatos,
vis dar išlieka, nors mes ir turime atsisakyti mūsų
egzistavimo būtinos tąsos įžvelgimo remiantis gry
nai teoriniu savęs pačių pažinimu.
Psichologinio paralogizmo išsprendimo

užbaigimas
Teorinėje psichologijoje dialektinė regimybė pa
remta proto (grynosios inteligencijos) idėjos supla
kimu su visais atžvilgiais neapibrėžta mąstančios
būtybės apskritai sąvoka. Aš save mąstau galimo
patyrimo dėlei, dar abstrahuodamasis nuo bet ko
kio tikro patyrimo, ir iš to darau išvadą, kad savo
egzistavim ą galiu įsisąmoninti taip pat už patyri
mo ir jo empirinių sąlygų. Vadinasi, galimą a b s -
t r a h a v i m ą s i nuo savo empirinio apibrėžto
egzistavimo aš suplaku su savo mąstančio Aš gali
mo a t s k i r o egzistavimo tariamu įsisąmoninimu
ir manau, kad savo substancialumą pažįstu kaip
transcendentalinį subjektą, o [iš tikrųjų] aš mąstau
tik sąmonės vienumą, sudarantį bet kurio apibrėži
mo, kaip vien tik pažinimo formos, pagrindą.
341
Uždavinys paaiškinti sielos ir kūno bendravimą

tiesiogiai priklauso ne tai psichologijai, apie kurią
čia kalbama, nes ji ketina įrodyti sielos individu
alum ą taip pat ir už šio bendravimo (po mirties)
ir todėl yra t r a n s c e n d e n t i n ė tiesiogine šio
žodžio prasme; nors ji ir tiria patyrimo objektą, bet
tik tiek, kiek jis nustoja buvęs patyrimo objektas.
Tačiau ir į klausimą dėl sielos ir kūno bendravimo
galima pateikti patenkinamą atsakymą remian
tis mūsų pažiūra. Šio uždavinio sunkumą sudaro,
kaip žinoma, vidinio jutimo (sielos) objekto ir išori
nių jutimų objektų nevienarūšiškumas, nes forma
li vidinio jutimo objekto stebėjimo sąlyga yra tik
laikas, o išorinių jutimų objektų - ir erdvė. Bet jei
turima galvoje, kad abi šios objektų rūšys čia vie
na nuo kitos skiriasi ne vidujai, bet tik tiek, kiek
viena kitai išoriškai r e i š k i a s i , taigi tai, kas,
kaip d a i k t a s p a t s s a v a i m e , sudaro ma
terijos reiškinio pagrindą, galbūt visai ne taip jau
nevienarūšiška, tai šis sunkumas išnyksta ir lieka
tik klausimas, kaip apskritai galimas substancijų
bendravimas; jo išsprendimas visai išeina už psi
chologijos srities ribų, ir, kaip skaitytojas lengvai
gali spręsti iš to, kas analitikoje buvo pasakyta
apie pradines jėgas ir sugebėjimus, be jokios abe
jonės, išeina taip pat ir už bet kokio žmogiškojo
pažinimo ribų.
Bendra pastaba dėl perėjimo nuo teorinės

psichologijos prie kosmologijos
Teiginys „Aš mąstau“ arba „Aš egzistuoju m ąs
tydamas“ yra empirinis. Tokio teiginio pagrindą
sudaro empirinis stebėjimas, vadinasi, ir mąsto
mas objektas kaip reiškinys; tad atrodo, tarytum
342
pagal mūsų teoriją siela netgi mąstydama visiškai

pavirsta reiškiniu ir todėl pati mūsų sąmonė, kaip
tiesiog regimybė, iš tikrųjų su niekuo neturi būti
susijusi.
Mąstymas pats savaime yra tik loginė funkcija,
taigi grynai vien tik galimo stebėjimo įvairovės ry
šio spontaniškumas, ir tik todėl sąmonės subjekto
niekaip neparodo kaip reiškinio, kad visai neatsi
žvelgia į stebėjimo būdą - ar jis juslinis, ar intelek
tinis. Mąstymu aš savęs neįsivaizduoju nei koks aš
esu, nei koks aš sau reiškiuosi, bet tik mąstau save
kaip bet kokį objektą apskritai, abstrahuodamasis
nuo jo stebėjimo būdo. Jei aš čia save įsivaizduoju
kaip minčių s u b j e k t ą arba kaip mąstymo p a -
g r i n d ą , tai šie įsivaizdavimo būdai nereiškia
substancijos arba priežasties kategorijų, nes šios
kategorijos yra mąstymo (spręsmo) funkcijos, jau
taikytos mūsų jusliniam stebėjimui, kuris, žinoma,
būtų reikalingas, jei aš norėčiau save p a ž i n t i .
Bet čia aš save noriu įsisąmoninti tik kaip mąstan
tį; aš palieku nuošalyje tai, kokiu būdu mano Aš
duotas stebėjimu, kuriame jis man mąstančiam,
bet ne kadangi aš mąstau, galėtų būti tik reiški
nys; savęs paties įsisąmoninime grynuoju mąsty
mu aš esu p a t i e s y b ė , tačiau apie ją mąsty
mui man tuo, žinoma, dar nieko nepateikta.
Tačiau teiginys „Aš mąstau“, kiek jis teigia tą
patį, kaip ir teiginys „Aš e g z i s t u o j u m ą s
t y d a m a s “ , yra ne tik loginė funkcija, bet ir
apibrėžia subjektą (kuris tokiu atveju kartu yra
ir objektas) egzistavimo atžvilgiu ir negali būti
gautas be vidinio jutimo, kurio stebėjimas objektą
visada pateikia ne kaip daiktą patį savaime, bet
tik kaip reiškinį. Vadinasi, jame to paties subjekto
empiriniam stebėjimui pasitelktas jau ne tik mąs
tymo spontaniškumas, bet taip pat ir stebėjimo
343
imlumas, t. y. mąstymas apie mane patį. Šiame

empiriniame stebėjime mąstantis Aš turėtų ieš
koti savo loginių funkcijų taikymo substancijos,
priežasties ir kitoms kategorijoms sąlygų, kad ne
tik žodžiu „A š “ pažymėtų save kaip objektą patį
savaime, bet taip pat apibrėžtų savo egzistavimo
būdą, t. y. pažintų save kaip noumeną; tačiau tai
neįmanoma, nes vidinis empirinis stebėjimas yra
juslinis ir apima vien tik reiškinio duomenis, kurie
nieko neteikia g r y n o s i o s s ą m o n ė s objek
tui, kad būtų galima pažinti jo izoliuotą egzistavi
mą, ir gali patarnauti tik patyrimui įgyti.
Tačiau jei tariama, kad vėliau, ne patyrime,
bet tam tikruose (ne tik loginėse taisyklėse, bet
ir) nekintamuose aprioriniuose mūsų egzistavi
m ą liečiančiuose grynojo proto taikymo dėsniuose,
atsirastų dingstis spėti, jog mes visiškai a priori
t e i k i a m e d ė s n i u s savo pačių e g z i s t a
v i m o atžvilgiu ir netgi apibrėžiame šį egzistavi
mą, tai kartu atsiskleistų spontaniškumas, kuriuo
būtų galima apibrėžti m ūsų tikrovę nepasitelkiant
empirinio stebėjimo sąlygų; tada mes įsitikintume,
kad mūsų egzistavimo įsisąmoninime a priori yra
kažkas, kas mūsų tik jutimais visiškai apibrėžia
m ą egzistavimą vis dėlto gali apibrėžti tam tikro
vidinio sugebėjimo atžvilgiu santykyje su inteligi-
biliu (žinoma, tik mąstomu) pasauliu.
Vis dėlto tai nė kiek nepastūmėtų į priekį visų
teorinės psichologijos pastangų, nes dėl šio nuos
tabaus sugebėjimo, kurį man pirmą kartą atsklei
džia moralinio dėsnio įsisąmoninimas, aš, tiesa,
turėčiau grynai intelektinį savo egzistavimo api
brėžimo principą, tačiau kokiais predikatais? Tik
tokiais, kurie man turi būti pateikti jusliniu stebė
jimu; taigi aš vėl atsidurčiau toje pačioje padėtyje,
kurioje buvau teorinėje psichologijoje, būtent man
344
reikėtų juslinių stebimų, kad suteikčiau reikšmę

savo substancijos, priežasties ir kitoms intelekti
nėms sąvokoms, vien tik kuriomis galiu pažinti
save; bet tie stebimai niekada negali padėti man
išeiti už patyrimo srities. Tačiau praktinio taiky
mo, kuris juk visada nukreiptas į patyrimo objek
tus, atžvilgiu aš turėčiau teisę šias sąvokas taiky
ti laisvei ir jos subjektui reikšme, analogiška jų
reikšmei teoriniame taikyme, laikydamas jas tik
loginėmis subjekto ir predikato, pagrindo ir se-
kmens funkcijomis, pagal kurias moralės dėsnius
atitinkantys poelgiai, arba veiksmai, apibrėžiami
taip, kad jie kartu su gamtos dėsniais visada gali
būti paaiškinti remiantis substancijos ir priežas
ties kategorijomis, nors ir atsiranda iš visai kito
principo. Tai reikėjo išsakyti tik todėl, kad išveng
tume nesusipratimo, kurį lengvai gali sukelti pa
žiūra į mūsų savistabą kaip į reiškinį. Vėliau mes
turėsime galimybę tuo pasinaudoti.
antros knygos
antras skyrius
GRYNOJO PROTO ANTINOMIJA
Šios mūsų veikalo dalies įvade mes parodėme,

kad bet kuri grynojo proto transcendentalinė re
gimybė remiasi dialektinėmis išvadomis, kurių
schemą pateikia logika trimis formalių samprota
vimų apskritai rūšimis, panašiai kaip kategorijų
loginė schema randama keturiose visų sprendinių
funkcijose. Šių bergždžių išvadų p i r m o j i r ū
š i s siejosi su visų vaizdinių apskritai (subjekto
arba sielos) s u b j e k t y v i ų sąlygų besąlygišku
345
vienumu ir atitiko kategoriškuosius samprotavi

mus, kurių didžioji premisa, kaip principas, išreiš
kia predikato santykį su s u b j e k t u . Dialektinio
argumento a n t r o s i o s r ū š i e s turinį pagal
analogiją su hipotetiniais samprotavimais sudaro
reiškinio objektyvių sąlygų besąlygiškas vienumas,
o t r e č i o s i o s r ū š i e s , kuri bus nagrinėjama
kitame skyriuje, tema yra objektų apskritai gali
mybės objektyvių sąlygų besąlygiškas vienumas.
Tačiau įsidėmėtina, kad transcendentalinis pa-
ralogizmas sukūrė tik vienpusę regimybę mūsų
mąstymo subjekto idėjos atžvilgiu, o ko nors prie
šinga teigimui negalima surasti nė mažiausios re
gimybės, išplaukiančios iš proto sąvokų. Pneuma-
tizmas čia turi visišką pranašumą, nors jis ir ne
gali atsikratyti paveldimos ydos - nepaisant visų
jam palankių regimybių, atsidūręs kritikos ugnyje
jis išsisklaido kaip migla.
Visai kitaip išeina, kai mes protą taikome reiš
kinių o b j e k t y v i a i s i n t e z e i ; čia protas,
tiesa, ketina savąjį besąlygiško vienumo principą
padaryti galiojantį, suteikdamas jam žymią tikru
mo regimybę, tačiau greitai susipainioja tokiuose
prieštaravimuose, kad yra priverstas atsisakyti
savo pretenzijų kosmologijoje.
Čia kaip tik susiduriame su nauju žmogaus proto
fenomenu, būtent su visai natūralia antitetika, dėl
kurios niekam nereikia laužyti galvos ar dirbtinai
statyti protui kilpų, nes protas pats ir, be to, neiš
vengiamai į jas pakliūva. Tiesa, tai neleidžia protui
užliūliuoti savęs tariamu įsitikinimu, kurį sukelia
vienpusė regimybė, bet kartu gundo jį arba atsi
duoti skeptinei nevilčiai, arba perimti dogmatinį
užsispyrimą ir atkakliai laikytis tam tikrų teiginių,
neįsiklausant į priešingos pažiūros argumentus ir
jų nepripažįstant. Ir viena, ir kita reiškia sveikos
346
filosofijos mirtį, nors pirmąjį atvejį vis dėlto dar ga

lima pavadinti grynojo proto eutanazija16.
Prieš parodydami nesutarimus ir sutrikimus,
sukeliamus šio grynojo proto dėsnių konflikto (an
tinomijos), mes norime pateikti kai kuriuos sam
protavimus, kurie gali paaiškinti ir pagrįsti me
todą, kurį vartojame tirdami savo objektą. Visas
transcendentalines idėjas, kiek jos liečia absoliutų
totalum ą reiškinių sintezėje, aš vadinu k o s m o
l o g i n ė m i s s ą v o k o m i s iš dalies kaip tik dėl
šio besąlygiško totalumo, kuriuo remiasi taip pat
ir visatos sąvoka, kuri pati tėra idėja, o iš dalies
dėl to, kad jos liečia vien tik reiškinių sintezę, taigi
empirinę sintezę, o absoliutus totalumas visų ga
limų daiktų apskritai sąlygų sintezėje veda prie
grynojo proto idealo, kuris visiškai skiriasi nuo
kosmologinės sąvokos, nors ir yra su ja susijęs. To
dėl panašiai kaip grynojo proto paralogizmai su
darė pagrindą dialektinei psichologijai, taip pat ir
grynojo proto antinomija parodo tariamai grynos
(teorinės) kosmologijos transcendentalinius pa
grindinius teiginius ne tam, kad pripažintų juos
galiojančiais ir perimtų, bet —kaip rodo jau pava
dinimas „proto konfliktas“ —kad juos pavaizduo
tų kaip su reiškiniais nesuderinamą idėją kurios
spindesys netikras.
Grynojo proto antinomijos

pirmas skirsnis
Kosmologinių idėjų sistema

Kad šias idėjas galėtume išvardyti pagal kokį
nors principą sistemingai tiksliai, mes pirmiausia
turime pažymėti, kad tik intelektas yra tai, iš ko
347
gali kilti grynosios ir transcendentalinės sąvokos,

kad protas, tiesą sakant, nesukuria jokių sąvokų,
bet daugių daugiausia i š l a i s v i n a i n t e l e k
t i n ę s ą v o k ą nuo neišvengiamo apribojimo
galimo patyrimo sritimi ir siekia šitokiu būdu iš
plėsti ją už to, kas empiriška, ribų, bet vis dėlto
ryšium su tuo. Tai pasiekiama dėl to, kad protas
tam, kas duota kaip sąlygota, reikalauja absoliu
taus totalumo sąlygų (kuriomis intelektas visus
reiškinius subordinuoja sintetiniam vienumui)
pusėje ir šitaip kategoriją paverčia transcendenta
line idėja, kad empirinei sintezei suteiktų absoliu
tų užbaigtum ą tęsdamas ją iki to, kas besąlygiška
(tai niekada neaptinkama patyrime ir egzistuoja
tik idėjoje). Protas šito reikalauja pagal pagrindinį
teiginį: j e i d u o t a t a i , k a s s ą l y g o t a , t a i
t a i p pat d u o t a ir v i s a s u m a s ą l y g ų ,
t a i g i tai, kas a b s o l i u č i a i b e s ą l y g i š -
k a , dėl kurio tik ir tapo galima tai, kas sąlygota.
Vadinasi, transcendentalinės idėjos iš esmės bus,
pirma, ne kas kita, kaip iki to, kas besąlygiška,
išplėstos kategorijos, ir jas bus galima išdėstyti
lentelėje pagal kategorijų poskyrius. Tačiau, an
tra, tam tiks ne visos kategorijos, o tik tos, kuriose
sintezė sudaro e i 1ę , ir būtent viena kitai subordi
nuotų (o ne koordinuotų) to, kas sąlygota, sąlygų
eilę. Absoliutaus totalumo protas reikalauja tik
tiek, kiek šis totalumas siejamas su kylančia to,
kas duota kaip sąlygota, sąlygų eile, taigi ne tada,
kai kalbama apie žemyn besileidžiančią sekmenų
liniją arba apie koordinuotų sąlygų šiems sekme-
nims sankaupą. Juk sąlygos tam, kas duota kaip
sąlygota, jau numatomos ir kartu su tuo turi būti
laikomos duotomis, o - kadangi sekmenys savo są
lygų nepadaro galimų, bet, priešingai, jas numato -
toliau einant prie sekmenų (arba leidžiantis nuo
348
duotųjų sąlygų prie to, kas sąlygota) galima nesi

rūpinti, ar eilė pasibaigs, ar ne, ir apskritai protas
visai nekelia eilės totalumo klausimo.
Antai laiką visiškai praslinkusį iki duotojo mo
mento, būtinai mąstome taip pat ir kaip duotą (nors
jo apibrėžti negalime). Dėl busimojo laiko, tai, ka
dangi jis nėra esamojo laiko pasiekimo sąlyga, esa
majam laikui suprasti visiškai nesvarbu, kaip mes
žiūrėsime į busimąjį laiką - ar tarsime, kad jis kur
nors baigsis, ar kad tęsis iki begalybės. Tegul yra
eilė m, n, o, kurioje n duotas kaip sąlygojamas m,
bet kartu kaip o sąlyga; tarkime, kad ši eilė nuo są
lygoto n kyla prie m (l, k, i ir 1.1.) ir nuo sąlygos n
leidžiasi žemyn prie sąlygoto o (p, q ,r ir 1.1.); tada,
kad n galėčiau laikyti duotu, aš turiu tarti esant
pirmąją eilę, ir, remiantis protu (sąlygų totalumu),
n galimas tik šiai eilei tarpininkaujant, tačiau jo ga
limybė nepriklauso nuo kitos eilės o, p, q, r, kuri dėl
to gali būti laikoma ne duota, bet tik dabilis.
Eilės sintezę sąlygų pusėje, taigi pradedant nuo
duotajam reiškiniui artimiausios sąlygos ir einant
prie labiau nutolusių sąlygų, aš vadinsiu r e g r e
s y v i ą j a , o eilės sintezę to, kas sąlygota, pusė
je, pradedant nuo artimiausio sekmens ir einant
prie tolesnių, - p r o g r e s y v i ą j a sinteze. Pir
moji nukreipta in antecedentia, antroji - in con-
sequentia. Vadinasi, kosmologinės idėjos susijusios
su regresyviosios sintezės totalumu ir nukreiptos
in antecedentia, o ne in consequentia. Jei įvyksta
antroji sintezė, tai šitai yra laisvai pasirinkta, o
ne būtina grynojo proto problema, nes visiškai su
prasti tam, kas duota reiškinyje, mums reikalingi,
žinoma, pagrindai, o ne sekmenys.
Kad dabar pagal kategorijų lentelę sudarytume
idėjų lentelę, pirmiausia mes imsime du pradinius
visų mūsų stebėjimų quanta —l a i k ą ir e r d v ę .
349
Laikas pats savaime yra eilė (ir visų eilių formali

sąlyga), ir todėl jame duotosios dabarties atžvilgiu
reikia a p r io r i skirti a n te c e d e n tia kaip sąlygas (tai,
kas praėjo) nuo co n se ą u e n tia (to, kas bus). Vadina
si, to, kas sąlygota, sąlygų eilės absoliutaus totalu-
mo transcendentalinė idėja liečia tik bet kurį būtąjį
laiką. Pagal proto idėją visas būtasis laikas būtinai
mąstomas duotas kaip duotojo momento sąlyga. Bet
dėl erdvės, tai joje pačioje savaime nėra jokio skirtu
mo tarp progreso ir regreso —ji sudaro s a n k a u
pą, o ne e i l ę , nes visos jos dalys egzistuoja
tuo pačiu metu. Dabartinį momentą būtojo laiko
atžvilgiu aš galėčiau laikyti tik sąlygotu, tačiau nie
kada negalėčiau jo laikyti sąlyga, nes ši akimirka
atsiranda tik dėl praėjusio laiko (arba, tiksliau, dėl
ankstesnio laiko praslinkimo). Bet kadangi erdvės
dalys ne viena kitai subordinuotos, o koordinuotos,
tai viena dalis nėra kitos dalies galimybės sąlyga ir
pati savaime, skirtingai negu laikas, nesudaro ei
lės. Tačiau įvairių erdvės dalių sintezė, kuria mes
sučiuopiame erdvę pagava, vis dėlto yra nuosekli,
taigi vyksta laike ir apima eilę. Kadangi šioje san
kaupą sudarančioje erdvių eilėje (pavyzdžiui, pėdų
sieksnyje) erdvės, mintimis pridedamos prie duoto
sios, visada yra ankstesniųjų r i b o s s ą l y g a ,
tai erdvės m a t a v i m ą taip pat reikia laikyti to,
kas sąlygota, sąlygų eilės tam tikra sinteze, tik sąly
gų pusė pati savaime nesiskiria nuo to, kas sąlygo
ta, pusės, vadinasi, re g re ssu s ir p ro g re ssu s erdvėje
atrodo vienodi. Bet kadangi erdvės dalis nėra duota
kita dalimi, o yra tik jos apribota, tai kiekvieną ap
ribotą erdvę mes turime laikyti sąlygota ta prasme,
kad ji numato kitą erdvę kaip savo ribos sąlygą ir 1.1.
Vadinasi, apribojimo atžvilgiu ėjimas į priekį er
dvėje taip pat yra regresas, ir absoliutaus sintezės
totalumo sąlygų eilėje transcendentalinė idėja lie-
350
čia taip pat ir erdvę, ir aš lygiai taip pat galiu kelti

reiškinio absoliutaus totalumo erdvėje ir jo totalu-
mo praėjusiame laike klausimą. O ar visada galima
atsakyti į šį klausimą —tai bus nustatyta vėliau.
Antra, realybė erdvėje, t. y. ma t e r i j a , yra
tai, kas sąlygota, —jos vidinės sąlygos yra jos da
lys, o šių dalių dalys yra tolesnės jos sąlygos, tad
čia vyksta regresyvioji sintezė, kurios absoliutaus
totalumo reikalauja protas. Sis totalumas gali būti
pasiektas ne kitaip, kaip tik užbaigtu dalijimu, dėl
kurio materijos realumas arba išnyksta, arba pa
virsta kažkuo, kas jau nėra materija, būtent kaž
kuo paprasta. Vadinasi, čia taip pat yra sąlygų eilė
ir žengimas į priekį prie to, kas besąlygiška.
Trečia, dėl realaus reiškinių santykio katego
rijų, tai substancijos ir jos akcidencijų kategorija
netinka būti transcendentaline idėja, t. y. jos at
žvilgiu protas neturi jokio pagrindo eiti atgal prie
sąlygų, nes akcidencijos (kiek jos būdingos tam
tikrai vienai substancijai) yra tarpusavyje koordi
nuotos ir eilės nesudaro. Bet substancijos atžvilgiu
jos iš esmės ne subordinuotos, bet yra pačios subs
tancijos egzistavimo būdas. Jei čia dar kas galė
tų būti proto transcendentalinė idėja, tai nebent
to, kas s u b s t a n c i a l u , sąvoka. Bet kadangi
ji yra ne kas kita, kaip savarankiškai egzistuojan
čio objekto apskritai sąvoka, kiek ja mąstomas tik
transcendentalinis subjektas be jokio predikato, o
čia kalbama tik apie tai, kas besąlygiška reiškinių
eilėje, - tai aišku, kad tai, kas substancialu, negali
būti tokios eilės narys. Tas pat galioja ir bendrau
jančioms substancijoms, sudarančioms paprastas
sankaupas ir neturinčioms jokio eilės eksponen
to, nes jos nesubordinuotos viena kitai kaip savo
galimybės sąlygos, o šitai visiškai galima pasaky
ti apie erdves, kurių ribos visada apibrėžiamos ne
351
pačios savaime, bet kita erdve. Tad lieka tik prie

žastingumo kategorija, duotajam padariniui tei
kianti priežasčių eilę, kurioje nuo padarinio, kaip
to, kas sąlygota, galima kilti prie priežasčių, kaip
sąlygų, ir atsakyti į proto iškeltą klausimą.
Ketvirta, to, kas galima, tikra ir būtina, sąvo
kos neveda prie jokios eilės, išskyrus tik kad t ai ,
kas a t s i t i k t i n a , egzistavime visada turi būti
laikoma esant sąlygota, ir pagal intelekto taisyklę
nurodo sąlygą, kuriai esant būtina nurodyti aukš
tesnę sąlygą, kol protas besąlygišką b ū t i n u m ą
aptiks tik šios eilės totalume.
Taigi yra ne daugiau kaip keturios kosmologi
nės idėjos, atitinkančios keturis kategorijų posky
rius, jei išskiriamos tos, kurios būtinai veda prie
eilės įvairovės sintezėje.
1
Visų reiškinių duotosios visumos
sudėties
absoliutus išsamumas.
2
Duotosios visumos reiškinyje
dalijimo
3
Reiškinio apskritai
atsiradimo
4
To, kas kinta reiškinyje,
egzistavimo priklausomybės
352
Pirmiausia čia reikia pažymėti, kad absoliutaus

totalumo idėja liečia ne ką kita, kaip r e i š k i n i ų
parodymą, o ne daiktų apskritai visumos gryną
ją intelektinę sąvoką. Vadinasi, reiškiniai čia bus
laikomi duotais, ir protas reikalauja jų galimybės
sąlygų absoliutaus išsamumo, kiek šios sąlygos su
daro eilę, taigi jis reikalauja besąlygiškai (t. y. vi
sais atžvilgiais) išsamios sintezės, kuria reiškinys
gali būti parodytas pagal intelekto dėsnius.
Antra, šioje sąlygų sintezėje, sudarančioje re
gresyvią eilę, protas iš esmės ieško tik to, kas be
sąlygiška, —ieško tarsi premisų, kurios, imamos
kartu, jau nenumato jokios kitos premisos, eilės
išsamumo. Tai , kas b e s ą l y g i š k a , visada
glūdi e i l ė s a b s o l i u č i a me t o t a i ūme, jei
ji įsivaizduojama. Tačiau ši besąlygiškai užbaigta
sintezė taip pat yra tik idėja, nes negalima - bent
iš anksto —žinoti, ar tokia sintezė galima reiškinių
[srityje]. Jei viską įsivaizduosime remdamiesi vien
tik grynosiomis intelektinėmis sąvokomis, neatsi
žvelgdami į juslinio stebėjimo sąlygas, tai galima
tiesiai pasakyti, kad jei duota tai, kas sąlygota,
tai taip pat duota ir visa eilė viena kitai subordi
nuotų sąlygų, nes tai, kas sąlygota, duota tik šia
eile. Tačiau reiškiniuose aptinkamas ypatingas
būdo, kuriuo duotos sąlygos, apribojimas, būtent
apribojimas stebėjimo įvairovės nuoseklia sinteze,
kuri turi būti išsami regresyvia kryptimi. Ar šis
išsamumas galimas jusline forma - tai dar proble
ma. Tačiau šio išsamumo idėja juk jau glūdi pro
te nepriklausomai nuo galimybės ar negalimybės
adekvačiai jai sieti empirines sąvokas. Vadinasi,
kadangi reiškinio įvairovės regresyvios sintezės
absoliutus totalumas (pagal kategorijų, kurios šią
sintezę pateikia kaip to, kas duota kaip sąlygota,
sąlygų eilę, nurodymus) būtinai apima tai, kas
353
besąlygiška, nors ir nebūtų išspręstas klausimas,

ar šis totalumas įgyvendinamas ir kokiu būdu jis
įgyvendinamas, tai protas savo kelią čia pradeda
nuo totalumo idėjos, nors jo galutinis tikslas iš es
mės yra tai , kas b e s ą l y g i š k a , —ar visos ei
lės, ar jos dalies.
Tai, kas besąlygiška, galima sau mąstyti arba
kaip esantį tik visoje eilėje, kurios, vadinasi, visi
be išimties nariai yra sąlygoti ir tik jų visuma yra
absoliučiai besąlygiška, - tada regresas vadinamas
begaliniu, - arba absoliučiai besąlygiška tėra eilės
dalis, kuriai subordinuoti kiti eilės nariai, o ji pati
nepriklauso nuo jokios sąlygos*. Pirmuoju atveju
eilė neturi ribų (neturi pradžios) a p a r te p r io r i, t. y.
yra begalinė; nors ji ir duota visa, bet regresas joje
niekada nėra užbaigtas ir gali būti pavadintas tik
potencialiai begaliniu. Antruoju atveju egzistuoja
pirmas eilės [narys], kuris būtojo laiko atžvilgiu
vadinamas p a s a u l i o pr adž i a, erdvės at
žvilgiu —p a s a u l i o ri ba, savo ribose duotos
visumos dalių atžvilgiu —p a p r a s t u , priežasčių
atžvilgiu - absoliučiu s a v a v e i k s m i š k u m u
(laisve), kintančių daiktų egzistavimo atžvilgiu —
absoliučiu g a mt i n i u b ū t i n u mu .
Mes turime du terminus - p a s a u lis ir g a m ta , —
kurie kartais vienas su kitu sutampa. Pirmasis
žymi visų reiškinių matematinę visumą ir jų sin
tezės totalumą tiek dideliu, tiek mažu mastu, t. y.
jos vyksme ir sudedant, ir dalijant. Bet tas pats
* To, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilės absoliuti visuma visada
besąlygiška, nes už šios eilės nėra daugiau jokių sąlygų, kurių atžvil
giu ji galėtų būti sąlygota. Tačiau tokios eilės absoliuti visuma yra tik
idėja arba, tiksliau, probleminė sąvoka, kurios galimybė turi būti iš
tirta, ir būtent būdo, kuriuo joje gali glūdėti tai, kas besąlygiška, kaip
tikroji transcendentalinė idėja, apie kurią kalbama, atžvilgiu.
354
pasaulis vadinamas gamta*, kiek jį tiriame kaip

dinaminę visum ą ir turime omenyje ne sankaupą
erdvėje arba laike, kad realizuotume ją kaip tam
tikrą dydį, bet reiškinių e g z i s t a v i m o vienu
mą. To, kas vyksta, sąlyga čia vadinama priežasti
mi, priežasties besąlygiškas kauzalumas reiškiny
je -la isv e , o sąlygotas priežastingumas vadinamas
gamtine priežastimi siaurąja prasme. Tai, kas są
lygota egzistavime apskritai, vadinama atsitikti
na, o tai, kas besąlygiška, - būtina. R e i š k i n i ų
besąlygišką būtinumą galima vadinti gamtiniu
būtinumu.
Idėjas, apie kurias mes dabar kalbame, anks
čiau aš pavadinau kosmologinėmis iš dalies dėl to,
kad pasaulis suprantamas kaip visų reiškinių vi
suma ir mūsų idėjos taip pat susijusios tik su tuo,
kas besąlygiška reiškinių srityje, o iš dalies dėl
to, kad žodis „pasaulis“ transcendentaline prasme
reiškia egzistuojančių daiktų visumos absoliutų
totalumą, ir mes kreipiame dėmesį vien tik į sinte
zės išsam um ą (nors iš esmės tik regresyvia kryp
timi - prie sąlygų). Atsižvelgiant į tai, kad visos
šios idėjos dar ir transcendentinės ir, nors jos savo
p o b ū d ž i u neišeina už objekto, būtent reiškinių,
ribų, bet turi reikalą vien tik su jutimais suvokia
mu pasauliu (ne su noumenais), vis dėlto sintezę
t a i p išplėtoja, kad ji pranoksta bet kokį galimą
patyrimą, jas visas, mano nuomone, visai tinka
vadinti kosmologinėmis sąvokomis. Dėl skirtumo
* Gamta, imama adjective (formaliter), reiškia daikto apibrėžimų ryšį

pagal tam tikrą vidinį priežastingumo principą. O gamta, suprantama
substantive (materialiter), reiškia reiškinių visumą, kiek reiškinius
dėl tam tikro vidinio priežastingumo principo sieja visa apimantis ry
šys. Pirmąja prasme kalbama apie skystos materijos, ugnies ir t. t.
prigimtį, šį žodį vartojant tik adjective; o kai kalbama apie gamtos
daiktus, turima galvoje egzistuojanti visuma.
355
tarp to, kas matematiškai besąlygiška, ir to, kas

dinamiškai besąlygiška, į ką nukreiptas regresas,
tai aš vis dėlto pirmąsias dvi sąvokas vadinčiau
kosmologinėmis siaurąja reikšme (pasaulio dide
liu ir mažu mastu), o kitas dvi —t r a n s c e n d e n
t i n ė m i s gamtos sąvokomis. Sis skyrimas šiuo
metu dar nėra itin svarbus, bet vėliau jis gali tapti
svarbesnis.

antras skirsnis
Grynojo proto antitetika
Jei tetika yra kiekviena dogmatinių teorijų vi

suma, tai antitetika aš laikau ne dogmatinius prie
šybės tvirtinimus, bet konfliktą tarp atrodančių
dogmatinių žinių (thesis cum antithesi), iš kurių
nė vienoms negalima teikti pranašumo kitų atžvil
giu. Vadinasi, antitetika tiria visai ne vienpusius
tvirtinimus, bet bendrąsias proto žinias tik jų tar
pusavio konflikto ir jo priežasčių požiūriu. Trans
cendentalinė antitetika yra grynojo proto antino
mijos, jos priežasčių ir rezultato tyrimas. Jei mes
savo protą naudojame ne tik intelekto pagrindinių
teiginių taikymui patyrimo objektams, bet ir ryž
tam ės šių pagrindinių teiginių [taikymą] išplėsti
už patyrimo ribų, tai atsiranda b e r g ž d ž i a i i š -
v e d ž i o j a n t y s teiginiai, kurie nei gali tikėtis
patvirtinimo patyrimu, nei turi bijoti jo paneigimo;
kartu kiekvienas iš jų ne tik pats savaime neprieš
taringas, bet netgi proto prigimtyje randa savo bū
tinumo sąlygas, tik, nelaimei, ir priešingas teigi
nys turi tokius pat svarbius ir būtinus pagrindus
būti priimtas.
356
Tokiai grynojo proto dialektikai natūraliai iš

kyla šie klausimai: 1. Būtent kokiuose teiginiuose
grynasis protas neišvengiamai susiduria su anti
nomija? 2. Kokios yra šios antinomijos priežastys?
3. Ar protui, nepaisant šio prieštaravimo, lieka
atviras kelias į tikrumą ir kokiu būdu jis lieka?
Taigi dialektinis grynojo proto teiginys nuo visų
sofistinių teiginių turi skirtis tuo, kad jis liečia ne
savavališką klausimą, keliam ą kokiu nors tikslu,
bet tokį, su kuriuo žengdamas pirmyn būtinai turi
susidurti kiekvienas žmogiškasis protas, ir, antra,
tuo, kad jis kartu su savo priešybe sukelia ne kokią
nors tiktai dirbtinę regimybę, tuoj pat išnykstan
čią, kai ji įžvelgiama, bet natūralią ir neišvengia
mą regimybę, kuri netgi tada, kai jau nesileidžia-
me jos pergudraujami, vis dar mus klaidina, nors
jau neapgauna, ir, vadinasi, iš tiesų gali tapti ne
kenksminga, bet niekada negali būti panaikinta.
Tokia dialektinė pažiūra liečia ne intelektinį
vienum ą patyrimo sąvokose, bet proto vienumą
tik jo idėjose. Kadangi šis vienumas, kaip pagal
taisykles atliekama sintezė, pirmiausia turi derėti
su intelektu, tačiau kartu, kaip absoliutus sintezės
vienumas, turi derėti su protu, tai jo sąlyga, jei jis
adekvatus proto vienumui, intelektui bus per di
delė, o jei jis atitinka intelektą, tai protui bus per
maža; dėl to turi kilti konfliktas, kurio negalima
išvengti, kad ir ko imtumėmės.
Tad šie bergždžiai išvedžioj antys tvirtinimai
atveria dialektinę kovos areną, kur kiekvieną
kartą viršų ima ta pusė, kuriai leista pradėti
puolimą, o pralaimi, žinoma, toji, kuri priversta
tik gintis. Todėl ir ginkluoti riteriai, nesvarbu,
ar jie gina gerą, ar blogą reikalą, yra tikri laim ė
sią pergalės vainiką, jeigu jie rūpinasi tik turėti
privilegiją paskutiniams surengti ataką ir jeigu
357
jiem s nereikia atlaikyti naujo priešininko puoli

mo. Lengva įsivaizduoti, kad ši arena nuo seno
gana dažnai buvo mindžiojama, kad abi pusės joje
iškovojo daug pergalių, bet visada buvo stengia
masi paskutiniajam išspręsti ginčą, kad kovoto
jas už gerą reikalą liktų vienintelis kovos lauke ir
kad jo priešininkui būtų uždrausta ateityje im ti į
rankas ginklą. Kaip nešališki teisėjai, mes turi
me visai nuošalyje palikti klausimą, ar kovojama
dėl gero, ar dėl blogo reikalo, ir leisti pirmiausia
patiem s kovojantiesiems išspręsti ginčą. Galbūt,
veikiau nuvarginę vienas kitą, o ne pakenkę vie
nas kitam, jie pamatys savo ginčo menkumą ir
išsiskirs kaip geri draugai.
Šį metodą, kai stebime ginčą tarp tvirtinimų
arba veikiau patys jį sukeliame ne tam, kad galų
gale jį išspręstume vienos ar kitos pusės naudai,
bet tam, kad ištirtume, ar ginčo objektas nėra gal
būt tik miražas, kurio kiekvienas veltui vaikosi ir
kuris jam nieko negali duoti, net jei jis nesutiktų
jokio pasipriešinimo, — šį metodą, sakau, galima
vadinti skeptiniu metodu. Jis visiškai skiriasi nuo
s k e p t i c i z m o —dirbtinio ir mokslinio nežino
jimo principo, pakertančio bet kokio pažinimo pa
grindus, kad pažinime, kiek tai įmanoma, neliktų
nieko patikima ir tikra. Skeptinis metodas siekia
tikrumo, ginče, kur abi pusės elgiasi sąžiningai ir
protingai, stengdamasis surasti tai, iš ko kyla ne
susipratimai, kad, panašiai kaip daro išmintingi
įstatym ų leidėjai, iš keblumų, su kuriais susiduria
teisėjai juridiniuose procesuose, gautų sau pamo
ką dėl to, ko jų įstatymuose trūksta ir kas juose
netiksliai apibrėžta. Antinomija, atsiskleidžianti
taikant dėsnius, dėl mūsų išminties ribotumo yra
geriausias nomotetikos77 išbandymas, atkreipian
tis proto, kuris abstrakčioje spekuliacijoje nelen-
358
gvai pastebi savo klaidas, dėmesį į jo pagrindinių

teiginių apibrėžimo momentus.
Tačiau šis skeptinis metodas esm ingai būdin
gas tik transcendentalinei filosofijai; kiekvienoje
kitoje tyrimų srityje be jo, šiaip ar taip, galima
apsieiti, bet tik ne transcendentalinėje filosofijoje.
Būtų absurdiška jį taikyti matematikoje, nes jo
kie klaidingi tvirtinimai joje negali būti paslėpti
ir likti nepastebėti todėl, kad jos įrodymai visada
turi būti plėtojami remiantis grynuoju stebėjimu
ir visada akivaizdžia sinteze. Eksperimentinėje
filosofijoje78 abejojimo sąlygotas atidėliojimas tur
būt gali būti naudingas, tačiau joje bent jau nega
li kilti jokio nesusipratimo, kurio nebūtų galima
lengvai pašalinti, ir pagaliau juk patyrime turi
glūdėti paskutinės ginčo išsprendimo priemonės,
nesvarbu, ar jos bus surastos anksčiau, ar vėliau.
Moralės filosofija savo pagrindinius teiginius kar
tu su praktiniais padariniais taip pat gali pateik
ti in concreto, bent jau galimuose patyrimuose,
ir tuo išvengti nesusipratimo, kurį sukelia abs
trakcija. O transcendentaliniai teiginiai, preten
duojantys išplėsti žinias netgi už bet kokio galimo
patyrimo srities, nėra nei tokie, kad jų abstrak
ti sintezė galėtų būti a priori duota kokiu nors
stebėjimu, nei taip sudaryti, kad nesusipratimas
galėtų būti atskleistas kokiu nors patyrimu. Tad
transcendentalinis protas nenumato jokio kito
kriterijaus, kaip tik bandymą sujungti savo teigi
nius vieną su kitu ir, vadinasi, pirmiausia laisvas
ir nekliudomas jų tarpusavio varžybas. Tai mes
dabar ir padarysime*.
* Antinomijos eina viena po kitos tokia tvarka, kuria anksčiau buvo

pateiktos transcendentalinės idėjos.
359

pirmasis transcendentalinių
idėjų konfliktas
Tezė Antitezė
Pasaulis turi pradžią Pasaulis erdvėje ne

laike ir erdvėje taip pat turi pradžios ir ribų, bet
yra apribotas. yra begalinis ir laike, ir
erdvėje.
Įrodymas Įrodymas
Jei tarsime, kad pa Tarkime, kad pa

saulis pradžios laike saulis turi pradžią.
neturi, tai iki bet kurio Kadangi pradžia yra
duotojo momento praė egzistavimas, už kurį
jo amžinybė, taigi pra yra ankstesnis laikas,
ėjo pasaulyje ir vienas kuriuo daikto nebuvo,
po kito einančių daik tai pirma turėjo praeiti
tų būvių begalinė eilė. laikas, kuriuo pasau
Bet eilės begalybę kaip lio nebuvo, t. y. tuščias
tik ir sudaro tai, kad ji laikas. Bet tuščiame
niekada negali būti už laike kokio nors daikto
baigta nuoseklia sinte atsiradimas negalim as,
ze. Vadinasi, begalinė nes nė vienoje tokio lai
praėjusi pasaulio eilė ko dalyje, palyginti su
negalima; tad pasaulio kita dalimi, nėra egzis
pradžia yra būtina jo tavimo sąlygos, skirtin
egzistavimo sąlyga, o gos nuo neegzistavimo
tai pirmiausia ir reikė sąlygos (nesvarbu, ar
jo įrodyti. ji laikoma atsirandan
Dėl tezės a n t r o čia savaime, ar iš ki
s i o s dalies, tai vėl im tos priežasties). Tad
kime priešingą teiginį, iš tiesų pasaulyje kai
kad pasaulis yra bega- kurios daiktų eilės gali
360
line duota vienu metu turėti pradžią, bet pats

egzistuojančių daiktų pasaulis negali turėti
visuma. Tačiau tokios pradžios ir, vadinasi,
kiekybės, kuri neduota būtojo laiko atžvilgiu
tam tikrose kokio nors yra begalinis.
stebėjimo ribose*, dy Dėl antitezės antro
džio negalima mąstyti sios dalies, tai pirmiau
niekaip kitaip, kaip tik sia tarkime priešingai,
dalių sinteze, ir tokios būtent kad pasaulis er
kiekybės totalumą gali dvėje baigtinis ir apribo
ma mąstyti tik užbaigta tas; tada jis yra tuščioje
sinteze arba pakartoti erdvėje, kuri neapribo
nai pridedant vienetą ta. Vadinasi, turėtų būti
priėjo paties**. Taigi kad ne tik daiktų santykis
visas erdves užpildan e r d v ė j e , bet ir daiktų
tį pasaulį būtų galima santykis s u e r d v e .
mąstyti kaip visumą, Tačiau kadangi pasau
begalinio pasaulio dalių lis yra absoliuti visu
nuoseklią sintezę reikė ma, už kurios nėra jo
tų laikyti užbaigta, t. y. kio stebėjimo objekto ir,
begalinį laiką, praeinan vadinasi, jokio pasaulio
tį išvardijant visus vie atitikmens, su kuriuo
nas greta kito egzistuo pasaulis būtų susijęs,
jančius daiktus, reikėtų tai pasaulio santykis
laikyti būtuoju, o tai ne su tuščia erdve būtų jo
galima. Todėl begalinės santykis su n i e k u o .
tikrų daiktų sankaupos Bet toks santykis, taigi
negalima laikyti duota ir pasaulio apribojimas
* Jei neapibrėžta kiekybė apribota, tai mes galime ją stebėti kaip vi
sumą, ir mums nereikia matavimu, t. y. jos dalių nuoseklia sinteze,
sukurti jos totalumo, nes ribos jau apibrėžia užbaigtumą, atmesda
mos visa, kas nebereikalinga.
** Šiuo atveju totalumo sąvoka yra ne kas kita, kaip užbaigtos jos
dalių sintezės vaizdinys, nes, negalėdami sąvokos išvesti iš visumos
stebėjimo (tai šiuo atveju neįmanoma), mes ją galime apimti, bent
jau idėjoje, tik dalių sinteze, kuri tęsiasi iki to, kas yra begalinis, už
baigtumo.
361
visuma, taigi jos negali tuščia erdve, yra niekas;

ma laikyti ir duota v i e vadinasi, pasaulis er
n u m e t u . Vadinasi, dvėje neapribotas, t. y.
pasaulis savo tįsumu er jis begalinis tįsumo po
dvėje n e b e g a l i n i s , žiūriu*.
bet apribotas, o tai ir rei
kėjo įrodyti, antra.
Pastaba dėl pirmosios antinomijos
I. Dėl tezės II. Dėl antitezės
Pateikdamas šias Duotos pasaulio ei

viena kitai prieštarau lės ir pasaulio visumos
jančias argumentacijas, begalybės įrodymas re
nesivaikiau iliuzijos miasi tuo, kad priešin
sukurti (kaip sakoma) gu atveju pasaulio ribą
advokatišką įrodymą, turėtų sudaryti tuščia
kai savo naudai pasi erdvė ir tuščias laikas.
naudojama priešininko Aš žinau, jog mėginama
neatsargumu ir mielai išvengti šios išvados tei
priimamas jo rėmima- giant, kad pasaulio riba
* Erdvė yra tik išorinio stebėjimo forma (formalus stebinys), o ne re

alus objektas, kurį būtų galima išoriškai stebėti. Erdvė, egzistuojanti
iki visų daiktų, kurie ją apibrėžia (užpildo ar apriboja) arba, tiks
liau, teikia jos formą atitinkantį e m p i r i n į s t e b ė j i m ą , yra -
absoliučios erdvės pavadinimu - ne kas kita, kaip vien tik išorinių
reiškinių galimybė, kiek jie arba egzistuoja patys savaime, arba gali
dar prisijungti prie duotų reiškinių. Vadinasi, empirinis stebėjimas
nesudarytas iš reiškinių ir erdvės (iš suvokimo ir tuščio stebėjimo).
Vienas iš jų nėra kito atitikmuo sintezėje; jie tik susiję vienas su kitu
tame pačiame empiriniame stebėjime kaip jo materija ir forma. Jei
pamėginame vieną iš jų patalpinti už kito (erdvę už visų reiškinių),
tai iš to atsiranda visokie tušti išorinio stebėjimo apibrėžimai, tačiau
jie nėra galimi suvokimai, - pavyzdžiui, pasaulio judėjimo arba rim
ties tuščioje erdvėje, jų tarpusavio santykio, kurio niekada negalima
suvokti ir kuris, vadinasi, tėra mintimi sukuriamo objekto predika
tas, apibrėžimai.
362
sis klaidingai suprastu laike ir erdvėje visiškai

įstatymu, kad panei galima ir nebūtina pri
giant šį įstatym ą būtų pažinti absoliutų laiką
įtvirtintos savo paties iki pasaulio pradžios
neteisėtos pretenzijos. arba absoliučią, už rea
Kiekvienas mūsų įrody laus pasaulio plytinčią,
mas išvestas iš dalyko erdvę, kurie yra negali
esmės, nepaisant nau mi. Aš visiškai sutinku
dos, kurią mums galėtų su šios Leibnizo moky
teikti vienos ir kitos pu klos filosofų nuomonės
sės dogmatikų klaidingi pastarąja dalimi. Erdvė
samprotavimai. yra tik išorinio stebė
Aš būčiau galėjęs ir jimo forma, o ne tikras
tezę tariamai įrodyti objektas, kurį būtų ga
remdamasis kokio nors lima išoriškai stebėti, ir
duoto dydžio begalinumo ne reiškinių atitikmuo,
klaidinga sąvoka, kaip bet pačių reiškinių for
paprastai daro dogmati ma. Vadinasi, erdvė ne
kai. B e g a l i n i s yra dy gali egzistuoti absoliu
dis, už kurį didesnio (t. y. čiai (tik pati savaime)
didesnio už juo duotų kaip kažkas, kas apibrė
vienetų aibę) jokio kito žia daiktų egzistavimą,
dydžio negali būti. Bet nes ji visai ne objektas,
jokia aibė nėra didžiau bet tik galimų objektų
sia, nes prie jos visada forma. Vadinasi, daik
dar galima pridėti vieną tai, kaip reiškiniai,
arba daugiau vienetų. neabejotinai apibrėžia
Vadinasi, begalinis duo erdvę, t. y. dėl jų vieni
tas dydis negalimas, tai ar kiti iš visų galimų
gi negalimas (tiek praė erdvės predikatų (dy
jusios eilės, tiek tįsumo džio ir santykio) tampa
atžvilgiu) ir begalinis pa tikrove; tačiau, priešin
saulis; vadinasi, abiem gai, erdvė kaip kažkas,
atžvilgiais jis apribotas. kas egzistuoja pats sa
Aš galėčiau šitaip įro vaime, negali apibrėžti
dinėti, tačiau begalinio daiktų tikrumo dydžio
363
duoto dydžio sąvoka ne arba pavidalo atžvilgiu,

sutampa su tuo, kas lai nes pati savaime ji nėra
koma begaline visuma. kažkas realu. Vadina
Begalinė visuma mums si, erdvė (užpildyta ar
nepadeda įsivaizduoti, tuščia)* gali būti apri
k o k i a d i d e l ė ji yra, bota reiškiniais, tačiau
taigi jos sąvoka nėra reiškiniai negali būti
maksimumo sąvo apriboti tuščia erdve,
ka, bet ja mąstomas tik esančia už jų. Tas pat
jos santykis su bet ku galioja ir laikui. Su visu
riuo pasirinktu vienetu, tuo sutinkant vis dėlto
kurio atžvilgiu begalinė negalima neigti, kad jei
visuma didesnė už bet pripažįstama pasaulio
kurį skaičių. Priklauso riba erdvėje arba laike,
mai nuo to, ar imamas tai būtinai reikia pri
didesnis, ar mažesnis pažinti šias dvi bepras
vienetas, begalinis dydis mybes - tuščią erdvę už
būtų didesnis arba ma pasaulio ir tuščią laiką
žesnis; tačiau begalybė, iki pasaulio.
kadangi ją sudaro tiktai Iš tiesų vienintelis bū
santykis su šiuo duotuo das išvengti išvados, ku
ju vienetu, visada liktų ria mes teigiame, kad jei
tokia pati, nors, žinoma, pasaulis turi ribas (laike
visumos absoliutus dy ir erdvėje), tai begalinė
dis dėl to visai nebūtų tuštuma turi apibrėžti
pažintas, be to, apie jį realių daiktų egzistavi
čia ir nekalbama. mą pagal jų dydį, - tai
Teisingą (transcen vietoj j u t i m a i s s u
dentalinę) begalybės vokiamo pasaulio
sąvoką sudaro tai, kad mąstyti nežinia kokį ga
nuosekli vieneto sintezė lim ą vien tik mąstyti pa-
* Lengva suprasti, kad tuo norima pasakyti: t u š č i a e r d v ė , k i e k

j i a p r i b o t a r e i š k i n i a i s , taigi tuščia erdvė p a s a u l i o v i
d u j e , neprieštarauja bent jau transcendentaliniams principams, ir
todėl jų atžvilgiu ją galima pripažinti (nors tuo tiesiai dar netvirtina
ma jos galimybė).
364
matuojant kiekybę nie šaulį ir vietoj pirmosios

kada negali būti užbaig pradžios (egzistavimas,
ta*. Iš to visiškai tikrai už kurį ankstesnis neeg
išplaukia, kad tikrų zistavimo laikas) mąsty
vienas po kito einančių ti egzistavimą apskritai,
būvių amžinumas ne nenumatantį jo
gali praeiti iki duotojo kios kitos sąly
(dabartinio) momento, g o s pasaulyje, o vietoj
vadinasi, pasaulis turi tįsumo ribos - visatos
turėti pradžią. r ė m u s ir taip atsikra
Dėl tezės antrosios tyti laiko ir erdvės. Ta
dalies, tai keblumas, čiau čia kalbama tik apie
susijęs su begaline ir vis mundus phaenomenon
dėlto praėjusia [būvių] ir jo dydį, apie pasau
eile, tiesa, atkrinta, nes lį, kuriame jokiu būdu
savo tįsum u begalinio negalima abstrahuotis
pasaulio įvairovė duota nuo minėtųjų juslumo
v i e n u m e t u . Tačiau, sąlygų, nesunaikinant
kad galėtume mąstyti jo esmės. Jutimais su
tokios aibės totalumą, vokiamas pasaulis, jei
mes turime pasiaiš jis apribotas, būtinai
kinti dėl savo sąvokos, glūdi begalinėje tuštu
nes negalime remtis moje. Jei ši tuštuma ir
ribomis, kurios savai kartu erdvė apskritai,
me sudaro šį totalumą kaip apriorinė reiškinių
stebėjime: šiuo atveju galimybės sąlyga, atme
mes negalime nuo visu tama, tai pašalinamas
mos eiti prie apibrėžtos visas jutimais suvokia
dalių aibės, bet turime mas pasaulis. Tačiau
nuoseklia dalių sinteze kaip tik šis pasaulis yra
įrodyti visumos galimy mūsų tyrimo uždavi
bę. Kadangi ši sintezė nys. Mundus intelligibi-
turėtų sudaryti niekada lis yra ne kas kita, kaip
* Todėl kiekybė apima aibę (duotų vienetų), didesnę už bet kurį skai
čių, - tokia yra matematinė begalybės sąvoka.
365
neužbaigiamą eilę, tai pasaulio apskritai ben

iki jos ir, vadinasi, taip droji sąvoka, kurioje
pat ir ja negalima mąs abstrahuojamasi nuo
tyti totalumo. Juk pati visų šio pasaulio ste
totalumo sąvoka šiuo bėjimo sąlygų ir kurios
atveju yra užbaigtos da atžvilgiu, vadinasi, ne
lių sintezės vaizdinys, o galimas joks sintetinis
šis užbaigtumas, taigi ir teiginys —nei teigiama
jo sąvoka, negalimi. sis, nei neigiamasis.

antrasis transcendentalinių
idėjų konfliktas
Tezė Antitezė
Pasaulyje kiekviena Pasaulyje nė vienas

sudėtinė substancija su sudėtinis daiktas nesu
sideda iš paprastų dalių, sideda iš paprastų da
ir visur egzistuoja tik lių, ir niekur pasaulyje
paprasta arba tai, kas nėra nieko paprasta.
sudaryta iš paprasta.
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad sudėti Tarkime, kad sudėti

nės substancijos nesusi nis daiktas (kaip subs
deda iš paprastų dalių; tancija) susideda iš pa
tada, jei mes mintimis prastų dalių. Kadangi
pašalintume bet kokią bet kuris išorinis san
sudėtį, neliktų jokios tykis, taigi ir bet kuri
sudėtinės ir jokios pa substancijų sudėtis ga
prastos dalies (nes nėra limi tik erdvėje, tai su
paprastų dalių), taigi dėtinio daikto užimama
nieko neliktų, vadinasi, erdvė turi susidėti iš
366
nebūtų jokios substan tiek pat dalių, iš kiek

cijos. Tad arba jokios jų susideda šis daiktas.
sudėties negalima min Tačiau erdvė susideda
timis pašalinti, arba ją ne iš paprastų dalių, o
pašalinus turi išlikti iš erdvių. Vadinasi, kie
kažkas, kas iš nieko ne kviena sudėtinio daikto
sudėta, t. y. paprasta. dalis turi užimti erdvę.
Bet pirmuoju atveju Bet besąlygiškai pirmi
tai, kas sudėta, nebūtų nės viso to, kas sudėta,
sudaryta iš substancijų dalys yra paprastos.
(nes substancijoms su Vadinasi, paprasta uži
dėtis tėra atsitiktinis ma kokią nors erdvę. O
santykis, be kurio jos kadangi visa, kas realu
turi egzistuoti kaip sa ir užima kokią nors er
varankiškai išsilaikan dvę, apima įvairovę, ku
čios esybės). O kadangi rios sudedamosios dalys
šis atvejis prieštarauja yra už viena kitos, taigi
prielaidai, tai lieka tik yra kažkas sudėta ir, be
antrasis atvejis, būtent to, kažkas realiai sudė
kad tai, kas pasaulyje ta ne iš akcidencijų (nes
substancialu ir sudėta, akcidencijos negali būti
susideda iš paprastų už viena kitos be subs
dalių. tancijos), bet iš subs
Iš to tiesiogiai iš tancijų, - tai paprasta
plaukia, kad visi pasau turėtų būti substanci
lio daiktai yra papras alu ir sudėta, o tai yra
tos esybės, kad sudėtis prieštaringa.
tėra jų išorinis būvis ir Antrasis antitezės tei
kad, jei mes elementa ginys, jog pasaulyje visai
rių substancijų niekada nėra nieko paprasta, čia
ir negalėtume visiškai turi reikšti tik tai, kad to,
išvesti iš šio sujungimo kas besąlygiškai papras
būvio ir jų izoliuoti, pro ta, egzistavimo negalima
tas vis dėlto jas turėtų įrodyti jokiu patyrimu
mąstyti kaip bet kurios arba suvokimu - nei išo
sudėties pirmuosius riniu, nei vidiniu, ir kad
367
subjektus ir, vadinasi, besąlygiškai paprasta

iki sudėties kaip pa- yra, vadinasi, tik idėja,
prastas esybes. kurios objektyvaus rea
lumo niekada negalima
įrodyti jokiu galimu pa
tyrimu, taigi aiškinant
reiškinius ji netaikoma
ir neturi objekto. Juk jei
tartume, kad šiai trans
cendentalinei idėjai
galima rasti patyrimo
objektą, tai kokio nors
objekto empirinis stebė
jimas turėtų būti pažin
tas kaip toks, kuriame
besąlygiškai nėra jokios
įvairovės, [kurios sude
damosios dalys] būtų už
viena kitos ir sujung
tos į vienumą. Kadangi
neįsisąmoninus tokios
įvairovės negalima da
ryti išvados apie visišką
jos negalimybę kokiame
nors objekto stebėjime,
o toks stebėjimo objek
tas visiškai būtinas ab
soliučiam paprastumui,
tai iš to išplaukia, kad
absoliutus paprastu
mas negali būti išvestas
iš jokio suvokimo, kad
ir koks jis būtų. Vadi
nasi, kadangi jokiame
galimame patyrime nie
kas niekada negali būti
368
duota kaip besąlygiš

kai paprastas objektas,
o jutimais suvokiamą
pasaulį reikia laikyti
visų galimų patyrimų
visuma, tai jutimais su
vokiamame pasaulyje
niekur nėra nieko pa
prasta.
Sis antrasis antitezės
teiginys apima žymiai
daugiau negu pirma
sis - pirmasis tai, kas
paprasta, pašalina tik
iš to, kas sudėta, stebė
jimo, o antrasis tai pa
šalina iš visos gamtos;
todėl šį teiginį buvo ga
lima įrodyti remiantis
ne išoriniu stebėjimu
duoto objekto (to, kas
sudėta) sąvoka, bet jo
santykiu su galimu pa
tyrimu apskritai.
Pastaba dėl antrosios antinomijos
I. Dėl tezės II Dėl antitezės
Jei aš kalbu apie visu Dėl šio teiginio apie

mą, kuri būtinai suside begalinį materijos da
da iš paprastų dalių, tai lumą, kurio įrodymo
turiu galvoje tik subs- pagrindas yra tik mate
tancialią visumą kaip matinis, m o n a d i s t a i
compositum tiesiogine pareiškia prieštaras,
369
prasme, t. y. atsitiktinį įtartinas jau dėl to, kad

vienumą įvairovės, ku jie aiškiausių matema
rios [sudedamosios da tinių įrodymų nenori
lys], duotos s k y r i u m laikyti erdvės savybių
(bent jau mintyse), yra įžvelgimu, kiek erdvė iš
susietos abipusiu ryšiu ir tikrųjų yra bet kokios
sudaro kažką viena. Tie materijos galimybės for
są sakant, erdvę reikėtų mali sąlyga, bet laiko
vadinti ne compositum, juos tik išvadomis iš abs
bet totum, nes jos dalys trakčių, bet savavališkų
galimos tik visumoje, sąvokų, kurių negalima
o ne visuma galima dėl priskirti realiems daik
to, kad yra dalys. Šiaip tams. Tarytum būtų ga
ar taip, ji galėtų būti lima išgalvoti kitą ste
vadinama compositum bėjimo būdą be to, kuris
ideale, o ne reale. Tačiau duotas pradiniame er
tai tik subtilybė. Kadan dvės stebėjime, ir tary
gi erdvė nesudaryta iš tum erdvės aprioriniai
substancijų (ir netgi iš apibrėžimai neliestų
realių akcidencijų), tai, kartu viso to, kas galima
jei aš iš jos pašalinu bet tik dėl to, kad jis užpildo
kokią sudėtį, joje nieko šią erdvę. Monadistų pa
neturi likti, netgi taško, siklausius, be matemati
nes taškas galimas tik nio taško, kuris papras
kaip erdvės riba (taigi tas, bet sudaro ne erdvės
to, kas sudėta, riba). Va dalį, o tik jos ribą, reikė
dinasi, erdvė ir laikas tų mąstyti dar ir fizinius
nesusideda iš paprastų taškus, kurie, tiesa, taip
dalių. Tai, kas priklauso pat paprasti, bet prana
tik substancijos būviui, šesni tuo, kad, būdami
taip pat nesusideda iš to, erdvės dalys, užpildo ją
kas paprasta, net jei turi vien tik savo sankaupa.
dydį (pavyzdžiui, kiti Nekartodamas čia gau
mas), t. y. tam tikras ki sių įprastinių ir aiškių
timo laipsnis atsiranda šios beprasmybės pa
ne dėl daugelio paprastų neigimų, - nes visiškai
370
pakitimų sukaupimo. tuščios pastangos vien

Mūsų išvada, padaryta tik diskursyviomis są
einant nuo to, kas sudė vokomis bergždžiai išve-
ta, prie paprasta, galioja džiojant sugriauti mate
tik savarankiškai egzis matikos akivaizdumą, -
tuojantiems daiktams. aš tik pažymėsiu, jog jei
Bet būvio akcidencijos filosofija čia kimba prie
savarankiškai neegzis matematikos, tai šitai
tuoja. Vadinasi, to, kas atsitinka dėl to, kad
paprasta, kaip to, kas pamirštama, jog šiame
substancialu ir sudėta, klausime kalbama tik
sudedamosios dalies bū apie r e i š k i n i u s ir jų
tinumo įrodymą galima sąlygą. Tačiau čia nepa
lengvai sugriauti ir kar kanka grynajai i n t e
tu apskritai viską suga l e k t i n e i to, kas sudė
dinti, jei - kaip iš tikrųjų ta, s ą v o k a i parinkti
jau ne kartą buvo - šis to, kas paprasta, sąvoką,
įrodymas per daug išple bet reikia to, kas sudėta
čiamas ir jį norima pa (materijos), s t e b i n i u i
daryti galiojantį viskam, surasti to, kas paprasta,
kas sudėta, be išimties. stebinį; ° tai pagal juslu
Beje, čia aš apie pa mo dėsnius, taigi ir juti
prasta kalbu tik tiek, mų objektams, visiškai
kiek šitai būtinai duo negalima. Todėl nors iš
ta tame, kas sudėta, substancijų sudarytos
nes tai, kas sudėta, gali visumos, mąstomos tik
būti suskaidyta į pa grynuoju intelektu, at
prasta kaip į savo sude žvilgiu bus galima visai
damąsias dalis. Žodžio teisingai sakyti, kad iki
„ m o n a s “ (kaip jį var tokios visumos bet ku
tojo Leibnizas) tiesiogi rios sudėties mes turime
nė reikšmė tikriausiai turėti paprasta, tačiau
turėjo apimti tik tai, tai negalioja atžvil
kas paprasta ir b e t a r giu totum substantia
pi š k a i duota kaip pa te phaenomenon, kuri,
prasta substancija (pa- kaip empirinis stebinys
371
vyzdžiui, savimonėje), o erdvėje, turi tą būtiną

ne kaip to, kas sudėta, savybę, kad nė viena
elementas, kurį geriau jos dalis nėra paprasta.
būtų vadinti atomu. Ka Monadistai šio keblumo
dangi aš noriu įrodyti mikliai mėgino išvengti
paprastų substancijų prielaida, jog ne erdvė
tik kaip to, kas sudėta, yra išorinio stebėjimo
elementų egzistavimą, objektų (kūnų) galimy
tai antrosios antinomi bės sąlyga, bet kūnai ir
jos tezę galėčiau pava dinaminis substancijų
dinti transcendentaline apskritai santykis yra
a t o m i s t i k a . Bet ka erdvės galimybės są
dangi šis žodis jau se lyga. Bet mes turime
niai vartojamas žymėti tik kūnų kaip reiškinių
specialiam kūniškųjų sąvoką, o kaip tokie jie
reiškinių (molecularum) būtinai numato erdvę
aiškinimo būdui ir, va kaip bet kurio išorinio
dinasi, numato empiri reiškinio galimybės są
nes sąvokas, tai tegul ji lygą; tad šis išsisukinė
būna vadinama m o n a - jimas yra veltui, ir jam
d o l o g i j o s dialektiniu pakankamai buvo už
pagrindiniu teiginiu. kirstas kelias anksčiau,
transcendentalinėje es
tetikoje. Jei kūnai būtų
daiktai patys savaime,
tai monadistų įrodymas,
žinoma, galiotų.
Antrasis dialektinis
[antitezės] tvirtinimas
turi tą ypatybę, kad jo
priešprieša yra dogma
tinis tvirtinimas, vienin
telis iš visų bergždžiai
išvedžiojančių tvirtini
mų, kuris imasi patyri
mo objektu akivaizdžiai
372
įrodyti to, ką mes anks

čiau priskyrėme vien tik
prie transcendentalinių
idėjų, tikrumą būtent
substancijos absoliutų
paprastumą - kad vidi
nio jutimo objektas, mąs
tantis Aš, yra besąlygiš
kai paprasta substanci
ja. Dabar nesileisdamas
į šio klausimo svarstymą
(nes anksčiau jis buvo iš
samiai aptartas), aš tik
pažymėsiu, kad jei kas
nors mąstoma tik kaip
objektas, nepridedant
kokio nors sintetinio jo
stebėjimo apibrėžimo
(kaip visiškai pliko Aš
vaizdinio atveju), tai,
žinoma, tokiame vaiz
dinyje negalima suvokti
nieko įvairaus ir jokios
sudėties. Be to, kadan
gi predikatai, kuriais aš
mąstau šį objektą yra
tiktai vidinio jutimo ste
bimai, tai juose ir negali
būti nieko, kas įrodytų
esant įvairovę, kurios
[sudedamosios dalys]
yra už viena kitos, taigi
įrodytų realią sudėtį. Va
dinasi, tik savimonė turi
tą ypatum ą jog kadan
gi mąstantis subjektas
373
kartu yra savo paties

objektas, tai jis negali
pats savęs dalyti (nors
ir gali dalyti jam būdin
gus apibrėžtumus), nes
sau pačiam kiekvienas
objektas yra absoliutus
vienumas. Vis dėlto jei
šį subjektą traktuotume
i š o r i š k a i kaip stebė
jimo objektą, tai jis tikrai
parodytų sudėtį savo
reiškinyje. Bet jį visada
reikia taip traktuoti, jei
norime sužinoti, ar jame
yra įvairovė, kurios [su
dedamosios dalys] yra
u ž viena kitos.

trečiasis transcendentalinių
idėjų konfliktas
Tezė Antitezė
Priežastingumas pa Nėra jokios laisvės,

gal gamtos dėsnius nėra viskas pasaulyje vyksta
vienintelis priežastin tik pagal gamtos dės
gumas, iš kurio galima nius.
išvesti visus pasaulio
reiškinius. Jiems paaiš
kinti dar būtina tarti
esant laisvą priežastin
gumą.
374
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad nėra Tarkime, kad egzis

jokio kito priežastingu tuoja laisvė transcen
mo, išskyrus priežas dentaline prasme kaip
tingumą pagal gamtos ypatinga priežastingu
dėsnius; vadinasi, visa, mo, pagal kurį galėtų at
k a s v y k s t a , supo sirasti pasaulio įvykiai,
nuoja ankstesnį būvį, rūšis, būtent kaip su
iš kurio šitai neišven gebėjimas besąlygiškai
giamai išplaukia pagal pradėti kokį nors būvį,
taisyklę. Bet ankstesnis taigi ir jo sekmenų eilę.
būvis pats turi būti kaž Tokiu atveju dėl šio spon
kas, kas įvyko (atsirado taniškumo besąlygiškai
laike, nes anksčiau to prasidės ne tik kuri nors
nebuvo), nes jei jis būtų eilė, bet ir paties šio
visada egzistavęs, tai spontaniškumo determi-
jo padarinys taip pat nuotumas sukelti eilę,
nebūtų tik atsiradęs, t. y. priežastingumas,
bet būtų visada egzis taigi anksčiau neįvyksta
tavęs. Vadinasi, prie nieko, kuo šis vykstantis
žasties, dėl kurios kas veiksmas būtų apibrėž
nors vyksta, kauzalu- tas pagal pastovius dės
mas pats yra kažkas, nius. Tačiau kiekviena
k a s į v y k o , vėl pagal veikimo pradžia numato
gamtos dėsnį suponuo dar neveikiančios prie
jantis ankstesnį būvį ir žasties būvį, o dinaminė
jo priežastingumą, o šis pirmoji veikimo pradžia
būvis lygiai taip pat - numato būvį, nesantį
dar ankstesnį ir 1.1. Tad jokiame priežastinia
jei viskas vyksta vien me ryšyje su tos pačios
tik pagal gamtos dės priežasties ankstesniu
nius, tai visada yra tik būviu, t. y. jokiu būdu iš
subordinuota pradžia, o jo neišplaukiantį. Vadi
ne pirmoji, ir todėl aps nasi, transcendentalinė
kritai nėra jokio eilės laisvė priešinga priežas-
375
užbaigtumo viena iš ki tingumo dėsniui, ir toks

tos kylančių priežasčių veikiančiųjų priežasčių
pusėje. Bet gamtos dės nuoseklių būvių jungi
nį sudaro kaip tik tai, nys, pagal kurį negali
kad niekas neįvyksta mas patyrimo vienumas
be a priori pakankamai ir kurio dėl to nėra jo
apibrėžtos priežasties. kiame patyrime, yra, va
Vadinasi, teiginys, esą dinasi, tuščias minties
bet kuris priežastingu sukurtas objektas.
mas galimas tik pagal Tad mes teturime
gamtos dėsnius, savo g a m t ą , kurioje turime
neapibrėžtu visuotinu ieškoti pasaulio įvykių
mu prieštarauja pats ryšio ir tvarkos. Lais
sau, ir todėl šio priežas vė (nepriklausomybė)
tingumo negalima lai nuo gamtos dėsnių yra,
kyti vieninteliu priežas tiesa, i š s i l a i s v i n i
tingumu. m a s nuo p r i e v a r
Todėl reikia tarti t o s , bet taip pat ir nuo
esant priežastingumą, bet kurių taisyklių kaip
dėl kurio kas nors vyks k e l r o d ž i o . Juk nega
ta tokiu būdu, kad šito lima teigti, kad pasaulio
priežastis toliau nea vyksmo priežastingume
pibrėžiama jokia kita vietoj gamtos dėsnių
ankstesne priežastimi ima veikti laisvės dės
pagal būtinus dėsnius, niai, nes jei laisvė būtų
t. y. reikia tarti esant apibrėžta dėsniais, ji
priežasčių a b s o l i u t ų būtų jau ne laisvė, o
spontaniškumą - ne kas kita, kaip gam
s a v a i m e pradėti reiš ta. Vadinasi, gamta ir
kinių eilę, kuri toliau transcendentalinė lais
tęsiasi pagal gamtos vė skiriasi viena nuo ki
dėsnius, taigi transcen tos kaip dėsningumas ir
dentalinę laisvę, be ku dėsningumo nebuvimas.
rios reiškinių nuosekli Pirmoji iš jų, tiesa, inte
eilė priežasčių pusėje lektui užkrauna sunkų
netgi gamtinio vyksmo uždavinį ieškoti įvykių
376
atveju niekada nėra už- atsiradimo priežasčių

baigta. eilėje kaskart aukš
čiau ir aukščiau, nes jų
priežastingumas visada
sąlygotas, bet kaip atly
ginimą ji žada visišką ir
dėsningą patyrimo vie
numą. O laisvės mira
žas tiriančiajam intelek
tui, tiesa, žada ramybę
priežasčių grandinėje,
atvesdamas jį prie besą
lygiško priežastingumo,
kuris pradeda veikti sa
vaime. Bet kadangi šis
priežastingumas aklas,
tai jis nutraukia taisy
klių, be kurių negalimas
ištisai rišlus patyrimas,
kelrodį.
Pastaba dėl trečiosios antinomijos
T ra n sc e n d e n ta lin ė Gamtos visagalybės

laisvės idėja, tiesa, toli gynėjas (transcendenta
gražu neapima viso šiuo linė f i z i o k r a t i j a ) ,
žodžiu žymimos psicho priešingai laisvės teo
loginės sąvokos, kuri rijai, savo teiginį, nu-
iš esm ės yra empirinė, kreiptąprieš pastarosios
turinio, —ji išreiškia tik bergždžius išvedžioji
veikimo absoliutų spon mus, gintų šitaip: J e i
taniškumą, kaip tikrąjį g u j ū s nepripa
jo savaveiksmiškumo ž į s t a t e p a s a u l y j e
377
(Imputabilitat) pagrin nieko matema

dą. Vis dėlto ji yra tikro tiškai pirma l a i
ji kliūtis filosofijai, kuri ke, tai ju m s ta ip
patiria neįveikiamų pat nėra reikalo
sunkumų pripažindama ieškoti kažko d i
tokio pobūdžio besąly namiškai pirma
gišką priežastingumą. priežastingum e.
Vadinasi, tas klausi Kas jus vertė išgalvo
mo dėl valios laisvės ti besąlygiškai pirmąjį
aspektas, kuris speku pasaulio būvį ir, vadi
liatyviajam protui nuo nasi, laipsniškai praei
seno keldavo didelių nančios reiškinių eilės
keblumų, iš esmės tėra absoliučią pradžią ir
transcendenta beribei gamtai primesti
l i n i s ir susijęs tik su ribas, kad nuramintu
tuo, ar reikia tarti esant mėte savo vaizduotę?
sugebėjimą savai- Kadangi substancijos
m e pradėti nuosekliai pasaulyje visada egzis
vienas po kito einančių tavo, - bent jau paty
daiktų arba būvių eilę. rimo vienumas tokią
Kaip toks sugebėjimas prielaidą daro būtiną, —
galimas - ne taip jau tai visai nesunku taip
būtina galėti atsakyti, pat tarti, kad jų būvių
nes ir priežastingumo kaita, t. y. jų kitimų
pagal gamtos dėsnius eilė, egzistavo visada ir,
atžvilgiu mes lygiai taip vadinasi, negalima ieš
pat turime pasitenkin koti pirmosios pradžios
ti aprioriniu žinojimu, nei matematine, nei di
kad tokį priežastingumą namine prasme. Tokio
reikia tarti esant, nors begalinio atsiradimo
mes visai nesupranta be pirmojo nario, kurio
me, kaip koks nors eg atžvilgiu visa kita tėra
zistavimas numato kitą tai, kas eina po jo, gali
egzistavimą, ir todėl mybės negalima paaiš
turime laikytis vien tik kinti. Bet jei dėl to jūs
patyrimo. Šį reiškinių šią gamtos mįslę atme-
378
eilės pirmosios pradžios site, tai būsite priversti

būtinumą mes įrodėme atm esti ir daugelį sinte
remdamiesi laisve, tie tinių pirminių savybių
sa, iš esm ės tik tiek, kiek (pirminių jėgų), kurių
tai reikalinga suprasti lygiai taip pat negalite
pasaulio atsiradimui, o suprasti, ir netgi kiti
visus paskesnius būvius mo apskritai galimybė
galima laikyti seka vien jums turi tapti smerk
tik pagal gamtos dės tina. Juk jei patyrimas
nius. Bet kadangi mes neparodytų jums, kad
kartu įrodėme (nors kitimas tikrai yra, tai
dar nesupratome), kad jūs niekada negalėtu
eilė laike gali prasidėti mėte a priori sugalvoti,
savaime, tai dabar mes kaip galima tokia nenu
turime teisę taip pat trūkstama būties ir ne
tarti, kad ir pačiame pa būties seka.
saulio vyksme įvairios Tačiau jei net ir pri
eilės jų priežastingumo pažintume transcen
požiūriu prasideda sa dentalinį laisvės suge
vaime, ir substancijoms bėjimą pradėti kitimus
priskirti sugebėjimą pasaulyje, šis sugebė
laisvai veikti. Bet čia jimas turėtų egzistuoti
mūsų neturi sulaiky bent jau tik už pasaulio
ti nesusipratimas, esą (nors prielaida, kad už
dėl to, kad nuosekli eilė visų galimų stebimų
pasaulyje gali turėti tik visumos egzistuoja dar
santykinę pirmąją pra koks nors objektas, ku
džią, nes juk pasaulyje ris negali būti duotas
už ją visada yra anks jokiu galimu suvokimu,
tesnis koks nors daiktų tebėra drąsi). Bet tokį
būvis, pasaulio vyksme sugebėjimą priskirti
negalima jokia absoliuti substancijoms pačiame
eilių pradžia. Juk mes pasaulyje jokiu būdu
čia kalbame apie abso neleistina, nes tada iš
liučiai pirmąją pradžią esm ės išnyktų reiški
ne laiko, bet priežas- nių, būtinai vienas kitą
379
tingumo atžvilgiu. Jei apibrėžiančių pagal vi

aš dabar (pavyzdžiui) suotinius dėsnius, ry
visiškai laisvai ir be šys, vadinamas gamta,
jokios būtinos sąlygo ir kartu su juo išnyktų
jančios gamtinių prie empirinės tiesos skiria
žasčių įtakos pasikeliu masis požymis, paty
nuo savo kėdės, tai šia rimą atskiriantis nuo
me įvykyje besąlygiškai sapno. Greta tokio ne
prasideda nauja eilė priklausomo nuo dėsnių
kartu su visais jos natū laisvės sugebėjimo var
raliais sekmenimis iki gu ar dar galima m ąs
pat begalybės, nors lai tyti gamtą, nes laisvės
ke šis įvykis tėra anks įtakos be paliovos keis
tesnės eilės tęsinys. tų gamtos dėsnius, ir
Juk šis sprendimas ir todėl būtų supainiotas
poelgis visai nėra gry bei taptų padrikas reiš
nai gamtinių padarinių kinių vyksmas, kuris,
sekos dalis ir paprastas kai seka vien tik gamta,
jos tęsimas. Bet sąlygo yra taisyklingas ir vie
jančios gamtinės prie nodas.
žastys visai išnyksta šio
įvykio, kuris, tiesa, eina
po jų, tačiau iš jų n e -
i š p l a u k i a , atžvilgiu,
ir todėl jį, tiesa, ne lai
ko, bet priežastingumo
požiūriu, reikia vadinti
besąlygiškai pirmąja
reiškinių eilės pradžia.
Proto poreikį gam
tinių priežasčių eilėje
remtis iš laisvės išplau
kiančia pirmąja pradžia
akivaizdžiai patvirti
na tai, kad visi seno
vės filosofai (išskyrus
380
epikūrininkų mokyklą)
judėjimams pasaulyje
paaiškinti buvo privers
ti tarti esant p i r m ą j į
j u d i n t o j ą , t. y. lais
vai veikiančią priežastį,
kuri pirmoji ir savaime
pradėjo šią būvių eilę,
nes remdamiesi vien tik
gamta jie nedrįso aiškin
ti pirmosios pradžios.

ketvirtasis transcendentalinių
idėjų konfliktas
Tezė Antitezė
Pasauliui priklauso - Niekur nėra jokios

arba kaip jo dalis, arba besąlygiškai būtinos
kaip jo priežastis - be esybės — nei pasaulyje,
sąlygiškai būtina esybė. nei už pasaulio - kaip jo
priežasties.
Įrodymas Įrodymas
Jutim ais suvokia Tarkime, kad pats

mame pasaulyje, kaip pasaulis arba pasau
visų reiškinių visumo lyje yra būtina esybė;
je, kartu glūdi paki tada jo pakitimų eilėje
tim ų eilė. Juk be pa būtų arba besąlygiškai
kitimų mums nebūtų būtina pradžia, tai
duotas netgi laiko eilės, gi be priežasties, o tai
kaip jutim ais suvokia prieštarauja visų reiš
mo pasaulio galimybės, kinių apibrėžimo laike
381
vaizdinys*. Bet kiekvie dinaminiam dėsniui,

nas pakitimas subordi arba pati eilė neturėtų
nuotas savo sąlygai, kuri jokios pradžios ir kar
už jį ankstesnė laike ir tu — nors visos jos da
daro jį būtiną. Tad visa, lys būtų atsitiktinės ir
kas duota kaip sąlygota, sąlygojamos - kaip vi
savo egzistavimo atžvil suma būtų absoliučiai
giu kaip prielaidą numa būtina ir besąlygiška, o
to užbaigtą sąlygų eilę toks tvirtinimas prieš
iki pat to, kas absoliučiai tarauja pats sau, nes
besąlygiška, vien tik kas tam tikros aibės egzis
yra absoliučiai būtina. tavim as negali būti bū
Vadinasi, turi egzistuoti tinas, jei nė vienai jos
kažkas absoliučiai būti daliai pačiai savaime
na, jei egzistuoja paki nebūdingas būtinas eg
timas kaip jo sekmuo. zistavimas.
Bet šis kažkas būtinai Jei, priešingai, tar
pats priklauso jutimais sime, kad besąlygiškai
suvokiamam pasauliui, būtina pasaulio prie
nes tarus, kad jis yra už žastis egzistuoja už pa
jutimais suvokiamo pa saulio, tai ji, kaip aukš
saulio, išeitų, kad pakiti čiausias narys pasaulio
mų eilė pasaulyje gauna pakitimų p r i e ž a s č i ų
pradžią iš jo, nors pati e i l ė j e , pirmoji duotų
ši būtina priežastis ne pradžią jų egzistavimui
priklauso jutimais suvo ir pradėtų jų eilę**. Bet
kiamam pasauliui. Bet tada ji taip pat turė
tai neįmanoma. Kadangi tų pradėti veikti, ir jos
* Laikas, kaip formali pakitimų galimybės sąlyga, objektyviai, tiesa,

yra už juos ankstesnis, tačiau subjektyviai ir sąmonės tikrovėje šis
vaizdinys, kaip ir kiekvienas kitas, juk egzistuoja tik dėl to, kad jį
sukelia suvokimai.
** Žodis „pradėti“ vartojamas dviem reikšmėmis - a k t y v i a reikš
me, kai priežastis pradeda (infit) būvių eilę kaip savo padarinį, ir p a
s y v i a reikšme, kai kauzalumas prasideda (fit) pačioje priežastyje.
Aš čia iš pirmosios darau išvadą apie antrąją.
382
laiko eilės pradžia gali kauzalumas priklausy

būti apibrėžta tik tuo, tų laikui, o dėl to ir reiš
kas laike yra ankstesnis, kinių visumai, t. y. pa
tai pakitimų eilės pra sauliui; vadinasi, pati
džios aukščiausioji sąly ši priežastis būtų ne už
ga turi egzistuoti laike79, pasaulio, o tai priešta
kai šios eilės dar nebuvo rauja prielaidai. Tad nei
(nes pradžia yra egzis pasaulyje, nei už jo (bet
tavimas, už kurį anks priežastiniame ryšyje
tesnis yra laikas, kai su juo) nėra absoliučiai
prasidedančio daikto dar būtinos esybės.
nebuvo). Vadinasi, pa
kitimų būtinos priežas
ties kauzalumas, taigi ir
pati priežastis, priklau
so laikui, taigi reiškiniui
(kuriame tik ir galimas
laikas kaip jo forma);
tad šio kauzalumo ne
galima mąstyti skyrium
nuo jutimais suvokiamo
pasaulio, kaip visų reiš
kinių visumos. Vadinasi,
pačiame pasaulyje yra
kažkas besąlygiškai bū
tina (nesvarbu, ar tai yra
pati visa pasaulio eilė, ar
jos dalis).
Pastaba dėl ketvirtosios antinomijos
Kad įrodyčiau būti Jei kylant reiškinių

nos esybės egzistavim ą eile mums atrodo, kad
383
aš turiu čia nevartoti susiduriame su sun

kito argumento, o tik kumais, [liudijančiais]
kosmologinį, bū prieš absoliučiai bū
tent tokį, kuris nuo to, tinos aukščiausiosios
kas sąlygota reiškinyje, priežasties egzistavi
kyla prie to, kas besą mą, tai šie sunkumai
lygiška sąvokoje, šitai neturi remtis tiktai
laikydamas eilės abso daikto apskritai bū
liutaus totalumo būtina tino egzistavimo są
sąlyga. Bandymas įro vokomis ir, vadinasi,
dyti remiantis vien tik neturi būti ontologi
aukščiausiosios esybės niai, bet turi atsirasti
apskritai idėja susijęs iš priežastinio ryšio su
su kitu proto principu ir reiškinių eile, kad jos
todėl turi būti aptaria atžvilgiu būtų galima
mas skyrium. tarti esant sąlygą, kuri
Tačiau grynasis kos pati besąlygiška; va
mologinis įrodymas bū dinasi, šie sunkumai
tinos esybės egzistavimą turi būti kosmologiniai
gali įrodyti ne kitaip, ir susiję su empiriniais
kaip tik kartu palikda dėsniais. Būtent turi
mas neišspręstą klausi paaiškėti, kad kilim as
mą, ar ši esybė yra pats priežasčių eile (juti
pasaulis, ar nuo jo skir mais suvokiamame
tingas daiktas. Pastara pasaulyje) niekada ne
jam klausimui išspręsti gali baigtis empiriškai
reikalingi pagrindiniai besąlygiška sąvoka ir
teiginiai, kurie jau nėra kad kosmologinis argu
kosmologiniai ir nesusiję mentas, išplaukiantis
su reiškinių eile, reika iš pasaulio būvių atsi
lingos atsitiktinių esy tiktinumo, sąlygojamo
bių apskritai (kiek jos jų pakitimų, nukreip
nagrinėjamos tik kaip tas prieš pirmosios ir
intelekto objektai) sąvo absoliučiai pirmosios
kos ir principas tokioms pradedančios eilę prie
esybėms susieti su būti- žasties pripažinimą.
384
na esybe vien tik sąvo Bet šioje antinomi

komis; visa tai priklauso joje atsiskleidžia keis
transcendentinei tas kontrastas — iš to
filosofijai, kuriai čia dar paties argumento, iš
nėra vietos. kurio tezėje buvo iš
Bet jei jau pradedama vestas pirminės esybės
įrodinėti kosmologiškai, egzistavimas, antite
pagrindu imant reiški zėje išvedamas jos ne
nių eilę ir regresą šioje egzistavimas, ir lygiai
eilėje pagal empirinius taip pat griežtai. Pirma
priežastingumo dėsnius, mes teigėme: b ū t i n a
tai paskui negalima nuo e s y b ė y r a , nes vi
to nukrypti ir pereiti prie sas praėjęs laikas ap
kažko kita, kas visai ne ima visų sąlygų eilę ir
priklauso eilei kaip jos kartu, vadinasi, taip
narys. Juk kažką reikia pat ir tai, kas besąly
laikyti sąlyga ta pačia giška (būtina). Dabar
reikšme, kuria imamas mes teigiame: b ū t i
to, kas sąlygota, santy nos esy b ės nėra
kis su jo sąlyga eilėje, kaip tik dėl to, kad vi
kuri nenutrūkstamai sas praėjęs laikas api
einant į priekį turėjo at ma visų sąlygų (kurios,
vesti prie šios aukščiau vadinasi, visos irgi są
siosios sąlygos. Bet jei lygotos) eilę. Priežastis
šis santykis juslinis ir čia štai kokia. Pirmasis
priklauso galimam em argumentas kreipia dė
piriniam intelekto tai mesį tik į sąlygų, kurios
kymui, tai aukščiausioji apibrėžia viena kitą lai
sąlyga, arba priežastis, ke ir kartu įgyja kažką
gali užbaigti regresą tik besąlygiška ir būtina,
pagal juslumo dėsnius, eilės a b s o l i u t ų t o
taigi tik kaip priklau t ą 1u m ą . O antrasis
santi laiko eilei, ir todėl argumentas atsižvelgia
būtina esybė turi būti į viso to, kas apibrėžta
laikoma aukščiausiuoju laiko eilėje, a t
pasaulio eilės nariu. sitiktinumą (nes
385
Vis dėlto kai kas leis prieš kiekvieną [eilės

davo sau daryli tokį per narį] egzistuoja laikas,
ėjimą (jJirrdfjaoię się čuJ.o kuriuo pati sąlyga savo
yėvoę). Būtent iš pakitimų ruožtu turi būti api
pasaulyje buvo daroma brėžta kaip sąlygota),
išvada apie empirinį at todėl visa, kas besąly
sitiktinumą t. y. apie jų giška, ir bet koks ab
priklausomybę nuo em soliutus būtinumas vi
piriškai apibrėžiančių siškai atkrinta. Tačiau
priežasčių, ir gaunama samprotavimo būdas
kylanti empirinių są abiem atvejais visiškai
lygų eilė, o tai taip pat atitinka įprastinį žmo
buvo visai teisinga. Bet gaus protą kuris daž
kadangi čia nebuvo ga nai nesutaria su pačiu
lima surasti pirmosios savimi, jei savo objektą
pradžios ir aukščiausio svarsto dviem skirtin
jo nario, tai staiga buvo gais požiūriais. Ponas
atsisakyta empirinės de Mairanas80 dviejų
atsitiktinumo sąvokos žymių astronomų gin
ir imtasi grynosios ka č ą kilusį dėl panašaus
tegorijos, kuri tada tapo keblumo pasirenkant
dingstimi tarti grynai požiūrį, laikė pakanka
galimą vien tik mąstyti mai dėmesio vertu reiš
eilę. Jos užbaigtumas kiniu, kad apie jį būtų
rėmėsi besąlygiškai bū galima parašyti ats
tinos priežasties, kuri, kirą traktatą. Vienas
nebūdama susieta jo iš šių astronomų sam
kiomis juslinėmis są protavo taip: M ė n u
lygomis, dabar tapo lis sukasi apie
išlaisvinta taip pat ir s a v o a š į , nes jis į
nuo laiko sąlygos, t. y. Žemę nuolat atgręžęs
nuo sąlygos pačiai pra tą pačią pusę; o kitas
dėti savo priežastingu samprotavo štai kaip:
m ą egzistavimu. Bet Mėnulis nesisu
tokia veiksena visiškai ka a p i e s a v o a š į
neteisėta, kaip galima kaip tik dėl to, kad jis
386
matyti iš tolesnių sam į Žemę nuolat atgrę

protavimų. žęs tą pačią pusę. Abi
Atsitiktina grynai išvados buvo teisingos
kategorine prasme yra atsižvelgiant į požiūrį,
tai, kieno prieštarau pasirinktą stebėti Mė
janti priešybė galima. nulio judėjimui.
Bet iš empirinio atsi
tiktinumo visai negali
ma daryti išvados apie
galimą vien tik mąstyti
atsitiktinumą. Jei kas
nors kinta, tai jo (jo
būvio) priešybė tikra,
taigi ir galima, kitu lai
ku; vadinasi, tai nėra
prieštaraujanti anks
tesniojo būvio priešy
bė, kuriai reikalinga,
kad tuo pačiu laiku, kai
buvo ankstesnis būvis,
vietoj jo būtų galėjusi
egzistuoti jo priešybė,
bet apie tai visai nega
lima daryti išvados iš
pakitimo. Kūnas, buvęs
judėjime = A , pereina
į rimtį = n o n A . Bet iš
to, kad po būvio A eina
jam priešingas būvis,
visai negalima daryti
išvados, esą A priešta
raujanti priešybė ga
lima, taigi A esąs atsi
tiktinis; tam reikėtų,
kad tuo pačiu laiku, kai
buvo judėjimas, vietoj jo
387
būtų galėjusi būti rim

tis. Tačiau mes žinome
tik tai, kad rimtis buvo
tikra, taigi ir galima
paskesnių laiku. Bet
judėjimas vienu laiku
ir rimtis kitu laiku nėra
viena kitai prieštarau
jančios priešybės. Vadi
nasi, remiantis grynojo
intelekto sąvokomis,
priešingų apibrėžtumų
nuoseklumas, t. y. ki
timas, anaiptol neįrodo
atsitiktinumo ir todėl,
remiantis grynosiomis
intelektinėmis sąvo
komis, taip pat negali
atvesti prie [išvados
apie] būtinos esybės
egzistavimą. Pakitimas
įrodo tik empirinį at
sitiktinumą, t. y. kad
pagal priežastingumo
dėsnį naujas būvis vi
sai negalėtų atsirasti
savaime be priežasties,
priklausančios anks
tesniam laikui. Si prie
žastis, net jei ji būtų
laikoma besąlygiškai
būtina, turi būti, vadi
nasi, aptinkama laike
ir priklausyti reiškinių
eilei.
388

trečias skirsnis
Apie proto interesą šiame

jo konflikte
Čia mes matome visą dialektinį kosmologinių

idėjų žaidimą. Šios idėjos visai nenumato, kad ko
kiu nors galimu patyrimu būtų duotas jas atitin
kantis objektas, netgi kad protas jas mąstytų pa
gal bendruosius patyrimo dėsnius, kurie vis dėlto
juk nėra savavališkai išgalvoti ir prie kurių protas
būtinai prieina nenutrūkstamame empirinės sin
tezės vyksme, jei tai, kas pagal patyrimo taisykles
visada gali būti apibrėžta tik sąlygiškai, jis siekia
išlaisvinti nuo bet kurios sąlygos ir apimti kaip be
sąlygišką totalumą. Šie bergždžiai išvedžioj antys
tvirtinimai yra gausūs bandymai išspręsti ketu
rias natūralias ir neišvengiamas proto problemas,
ir todėl jų gali būti tik tiek, ne daugiau ir ne ma
žiau, nes nėra daugiau sintetinių prielaidų eilių, a
p r io r i apribojančių empirinę sintezę.
Proto, savo sritį išplečiančio už bet kokio paty
rimo ribų, puikias pretenzijas mes pateikėme tik
sausomis formulėmis, apimančiomis tik jo teisėtų
reikalavimų pagrindą, ir, kaip dera transcenden
talinei filosofijai, pašalinome iš jų bet kokį empiriš-
kumą, nors tik ryšium su juo gali suspindėti visas
proto tvirtinimų puikumas. Tačiau šiame proto tai
kyme ir nuolatiniame jo plėtime, pradėdama nuo
patyrimo srities ir laipsniškai kildama prie tų pra
kilnių idėjų, filosofija parodo vertingumą kuris, jei
tik ji galėtų apginti savo pretenzijas, labai pranok
tų visų kitų žmogiškųjų mokslų vertę, nes ji žada
suteikti pagrindą mūsų didžiausiems lūkesčiams
ir viltims pasiekti galutinius tikslus, dėl kurių
389
pagaliau turi susivienyti visos proto pastangos.

Ar pasaulis turi pradžią ir kokią nors savo tįsumo
ribą erdvėje; ar kur nors, galbūt mano mąstančia
jame A š, egzistuoja nedalomas ir nesunaikinamas
vienumas, ar tik daloma ir laikina; ar aš savo poel
giuose esu laisvas, ar, panašiai kaip kitos būtybės,
esu valdomas gamtos ir likimo; pagaliau, ar egzis
tuoja aukščiausioji pasaulio priežastis, ar gamtos
daiktai ir jų tvarka yra paskutinis objektas, prie
kurio mes turime sustoti visuose savo tyrimuose, —
štai klausimai, dėl kurių išsprendimo matema
tikas mielai paaukotų visą savo mokslą, nes šis
mokslas juk negali jam suteikti pasitenkinimo
aukščiausių ir svarbiausių žmonijos tikslų požiū
riu. Netgi tikrasis matematikos (šio žmogaus proto
pasididžiavimo) vertingumas pagrįstas tuo, kad ji
žymiai labiau, negu galima tikėtis iš įprastiniu pa
tyrimu besiremiančios filosofijos, padeda protui ir
dideliame, ir mažame dalyke įžvelgti gamtos tvar
ką ir taisyklingumą, taip pat nuostabų jos varo
mųjų jėgų vienumą ir kartu protui duoda išplėsti
nio taikymo, išeinančio už bet kokio patyrimo ribų,
dingstį ir paskatą, o šiuos klausimus sprendžian
čiai filosofijai pateikia puikiausios medžiagos jos
tyrimams, kiek leidžia jų pobūdis, paremti atitin
kamais stebimais.
Spekuliacijos nelaimei (bet galbūt žmogaus
praktinės paskirties laimei), protas savo didžiau
sių lūkesčių metu jaučiasi taip spaudžiamas argu
mentų ir kontrargumentų, jog kadangi jo garbė ir
netgi saugumas neleidžia jam trauktis ir abejingai
žiūrėti į šią nesantaiką kaip vien tik į žaidžiamas
kautynes, o juo labiau pasiūlyti besąlygišką taiką,
nes ginčo objektas jį labai domina, tai jam nelieka
nieko kita, kaip mąstyti apie šios proto nesantai
kos su pačiu savimi kilmę —ar dėl to nėra kaltas
390
paprastas nesusipratimas, kurį išaiškinus iš tiesų

galbūt atkristų abipusės išdidžios pretenzijos, bet
užtat prasidėtų tvirtas ir ramus proto viešpatavi
mas intelekto ir jutimų atžvilgiu.
Dabar mes kuriam laikui atidėsime šį nuodu
gnų tyrimą ir pirma apsvarstysime, kurioje pusėje
mieliau kovotume, jei būtume priversti pasirinkti.
Kadangi šiuo atveju mus domina ne loginis tiesos
kriterijus, bet tik mūsų interesas, tai toks tyrimas,
nors jis neišsprendžia klausimo dėl abiejų pusių
ginčijamos teisės, vis dėlto bus naudingas tuo, kad
įgalins suprasti, kodėl šio ginčo dalyviai mieliau
kovojo vienoje, o ne kitoje pusėje, jei šito nenulė-
mė puikus objekto pažinimas, ir kartu paaiškin
ti dar kitus šalutinius dalykus, pavyzdžiui, vienų
fanatišką įkarštį ir kitų šaltą paaiškinimą, kodėl
jie noriai ir džiūgaudami pritaria vienai pusei ir iš
anksto nesutaikomai nusistatę prieš kitą.
Tačiau yra kažkas, kas nustato požiūrį, vien
tik kuriuo vadovaujantis šis išankstinis tyrimas
gali būti pakankamai nuodugnus, —tai principų,
kuriais remiasi abi pusės, palyginimas. Antitezės
tvirtinimuose pastebimas visiškas mąstymo būdo
vienodumas ir visiškas maksimos vienumas - bū
tent grynojo e mpi r i z mo principas ne tik aiš
kinant pasaulio reiškinius, bet ir sprendžiant pa
čios visatos transcendentalinių idėjų [problemą].
O tezės tvirtinimai, be empirinio aiškinimo būdo,
taikomo reiškinių eilei, ima pagrindu dar intelek
tinius pradus, ir šia prasme jų maksima nėra pa
prasta. Dėl jos esminio skiriamojo požymio aš ją
vadinsiu grynojo proto d o g ma t i z mu .
Tad do g ma t i z mo , arba t e z ė s , pusėje kos
mologinių proto idėjų apibrėžime atsiskleidžia:
P i r m i a u s i a , tam tikras p r a k t i n i s i n
t e r e s a s , kuris nuoširdžiai būdingas kiekvienam
391
palankiai nusiteikusiam žmogui, jeigu jis supran

ta, kas jam iš tikrųjų naudinga. Kad pasaulis turi
pradžią, kad mano mąstantis Aš yra paprastos ir
todėl nesunaikinamos prigimties, kad savo valin
guose poelgiuose jis yra laisvas ir iškilęs virš gam
tinės prievartos ir pagaliau kad visa pasaulį suda
rančių daiktų tvarka kyla iš vienos pirminės esy
bės, iš kurios visi gauna savo vienumą ir tikslingą
ryšį, - tai kertiniai moralės ir religijos akmenys.
Antitezė atima iš mūsų visas šias atramas, arba
bent jau mums atrodo, kad jas atima.
Ant ra, šioje pusėje pasireiškia taip pat ir
s p e k u l i a t y v u s proto i n t e r e s a s . Juk, šito
kiu būdu priėmus transcendentalines idėjas ir jas
taikant, galima visiškai a p r io r i apimti visą sąly
gų grandinę ir suprasti to, kas sąlygota, išvedimą,
jei pradedama nuo to, kas besąlygiška. To neda
ro antitezė, pasirodanti labai blogai dėl to, kad į
klausimą dėl savo sintezės sąlygų ji negali duoti
atsakymo, kuris nesukeltų be galo vis naujų klau
simų. Pagal antitezę nuo duotosios pradžios reikia
kilti prie dar aukštesnės pradžios, kiekviena dalis
veda prie dar mažesnės dalies, už kiekvieną įvykį
visada yra ankstesnis kitas įvykis kaip jo priežas
tis, ir egzistavimo apskritai sąlygos visada taip pat
remiasi kitomis sąlygomis, niekada negaudamos
besąlygiško palaikymo ir paramos iš jokio sava
rankiško daikto kaip pirminės esybės.
Treči a, ši pusė pranašesnė taip pat tuo, kad
jai būdingas p o p u l i a r u m a s , o tai, žinoma, žy
mia dalimi sąlygoja palankumą jai. Įprastinis in
telektas neranda nieko keblaus bet kurios sintezės
besąlygiškos pradžios idėjose, nes jis ir taip labiau
įpratęs leistis prie sekmenų, negu kilti prie pa
grindų, ir absoliučiai pirmojo (dėl kurio galimybės
jis nesusimąsto) sąvokos jam patogios ir kartu yra
392
tvirtas atramos taškas, kad su jomis susietų savo

veiksmų kelrodį, o nepaliaujamas kilimas nuo to,
kas sąlygota, prie sąlygos, kai viena koja visada
kybo ore, jam neteikia pasitenkinimo.
Empi r i z mo, arba a n t i t e z ė s , pusėje kos
mologinių idėjų apibrėžime atsiskleidžia:
P i r m i a u s i a , kad nėra tokio praktinio inte
reso, išplaukiančio iš grynųjų proto principų, koks
būdingas moralei ir religijai. Atrodo, grynasis em-
pirizmas iš moralės ir religijos veikiau atima bet
kokią galią ir įtaką. Jei nuo pasaulio skirtingos pir
mosios esybės nėra, jei pasaulis neturi pradžios ir,
vadinasi, taip pat ir kūrėjo, jei mūsų valia nelaisva,
o siela yra lygiai tokia pat dali ir sunaikinama, kaip
ir materija, tai mo r a l i n ė s idėjos ir pagrindi
niai teiginiai taip pat netenka bet kokios reikšmės
ir griūva kartu su t r a n s c e n d e n t a l i n ė m i s
idėjomis, kurios buvo jų teorinė atrama.
Vi et oj to empirizmas spekuliatyviajam proto
interesui siūlo pranašumus, kurie labai patrauklūs
ir žymiai pranoksta tuos, kuriuos gali žadėti dogma
tinis proto idėjų skelbėjas. Empirizmo požiūriu, in
telektas visada yra savo paties dirvoje, būtent per
dėm galimų patyrimų srityje; šių patyrimų dėsnius
jis gali atskleisti ir, jais remdamasis, gali be galo
plėtoti savo tikrą ir suprantamą žinojimą. Čia jis
gali ir turi stebėjimu atvaizduoti objektą tiek patį
savaime, tiek jo santykius arba bent sąvokas, kurių
vaizdas gali būti aiškiai ir ryškiai pateiktas duotais
panašiais stebimais. Jam ne tik nereikia atsisaky
ti gamtinės tvarkos grandinės, kad laikytųsi idėjų,
kurių objektai jam nežinomi, nes jie, kaip mintimis
sukuriami objektai, niekada negali būti duoti, bet
jam neleidžiama netgi mesti savo darbo ir ta dings
timi, kad jis dabar užbaigtas, pereiti į idealizuojan
čio proto sritį ir prie transcendentinių sąvokų, kur
393
jam jau nereikia stebėti ir tirti pagal gamtos dės

nius ir kur jis turi tik m ą s t y t i ir i š g a l v o t i ,
būdamas tikras, kad gamtos faktai jo negali pa
neigti, nes jo jau nebesaisto jų liudijimas ir jis gali
juos apeiti arba netgi subordinuoti aukštesniam
autoritetui, būtent grynojo proto autoritetui.
Todėl empirikas niekada nesutiks kurią nors
gamtos epochą pripažinti absoliučiai pirmąja arba
savo įsiskverbimo į gamtos apimtį kurią nors ribą
laikyti kraštine, arba nuo gamtos objektų, kuriuos
jis gali analizuoti, pasitelkęs stebėjimą bei mate
matiką ir stebėjime sintetiškai apibrėžti (pradė
damas nuo tįsaus), pereiti prie tokių objektų, ku
rių nei jutimas, nei vaizduotė niekada negali pa
rodyti in con creto (prie paprasta); jis negali sutik
ti, kad pačios gamt os pagrindu būtų laikomas
sugebėjimas veikti nepriklausomai nuo gamtos
dėsnių (laisvė) ir dėl to būtų susiaurintas intelekto
uždavinys - vadovaujantis būtinomis taisyklėmis,
išaiškinti reiškinių atsiradimą pagaliau jis negali
sutikti, kad ko nors priežasties būtų ieškoma už
gamtos (pirminė esybė), nes mes, be gamtos, dau
giau nieko nežinome, vien tik ji yra tai, kas mums
teikia objektus ir gali informuoti apie jų dėsnius.
Tiesa, jei filosofas empirikas, pateikdamas savo
antitezę, neturi jokio kito tikslo, kaip pažaboti
savo tikrosios paskirties nesuprantančio proto, ku
ris puikuojasi savo į ž v a l g u mu ir ži noj i mu
ten, kur įžvalgumas ir žinojimas iš esmės baigiasi,
ir tai, kas galioja praktinio intereso atžvilgiu, nori
skelbti esant spekuliatyvaus intereso parėmimą
kad ten, kur jam patogu, nutrauktų fizinių tyrimų
siūlą ir pažinimo praplėtimo dingstimi jį surištų
su transcendentalinėmis idėjomis, kuriomis iš es
mės sužinome tik tai, kad ni eko ne ž i no me ,
nederamą smalsumą ir per didelį pasitikėjimą sa-
394
vimi, - jei, sakau, empirikas tuo pasitenkintų, tai

jo pagrindinis teiginys būtų pretenzijų nuosaiku
mo, tvirtinimų kuklumo ir kartu mūsų intelekto
didžiausio galimo išplėtimo vadovaujant tiesiogiai
mums paskirtam mokytojui, būtent patyrimui,
maksima. Tokiu atveju iš mūsų nebūtų atimti in
telektinės pr i e l a i do s ir t i k ė j i ma s , būtini
mūsų praktiniams reikalams. Tik nebūtų galima
leisti jiems iškilmingai pasirodyti mokslo ir protin
gos pažiūros pavadinimu, nes tikrasis spekuliaty
vusis ž i no j i ma s negali surasti kito objekto, kaip
tik patyrimo objektą, ir jei peržengiamos patyrimo
ribos, tai sintezė, kuri bando pateikti naujas ir nuo
patyrimo nepriklausančias žinias, neturi jokio ste
bėjimo substrato, kuriam ji galėtų būti taikoma.
Bet jei empirizmas (kaip dažniausiai būna)
pats tampa dogmatinis idėjų atžvilgiu ir įžūliai
neigia tai, kas yra už jo stebėtojiškų žinių srities,
tai jis pats ima stokoti kuklumo, o šitai čia juo la
biau peiktina, nes dėl to daroma nepataisoma žala
praktiniam proto interesui.
Toks yra priešingumas tarp e p i k ūr i z mo *
ir platonizmo.
* Vis dėlto dar klausimas, ar Epikūras šiuos pagrindinius teiginius

kada nors skelbė kaip objektyvius tvirtinimus. Jeigu jie buvo ne dau
giau kaip proto spekuliatyvaus taikymo maksimos, tai jis čia paro
dė daugiau tikros filosofinės dvasios, negu kuris nors kitas senovės
filosofas. Kad reiškinius aiškinti reikia imtis taip, tarytum tyrimo
sritis būtų neaprėžta jokia riba arba pasaulio pradžia; kad pasaulio
medžiagą reikia priimti tokią, kokia ji turi būti, jei norime sužinoti
apie ją iš patyrimo; kad įvykių atsiradimą reikia laikyti sąlygotu tik
nekintamų gamtos dėsnių; ir pagaliau kad nereikia tarti jokios nuo
pasaulio skirtingos priežasties, - visa tai dar ir šiandien tebėra labai
teisingi pagrindiniai teiginiai (nors jų retai laikomasi) praplėsti spe
kuliatyviajai filosofijai ir surasti moralės principams nepriklausomai
nuo pašalinių šaltinių; o tas, kuris reikalauja tuos dogmatinius tei
ginius i g n o r u o t i , kol mes užsiimame tiktai spekuliacija, neturi
būti apkaltintas, esą norįs juos p a n e i g t i .
395
Abi pusės teigia daugiau negu žino, tačiau taip,

kad pirmoji iš jų skatina ir remia žinojimą, nors
ir praktikos nenaudai, o antroji, tiesa, praktikai
teikia puikiausius principus, tačiau kaip tik dėl to
leidžia protui visur, kur mums galimas tik speku
liatyvus žinojimas, atsiduoti gamtos reiškinių idea
liems aiškinimams ir dėl to nepaisyti fizinio tyrimo.
Pagaliau dėl t r e č i oj o momento, į kurį ga
lima atkreipti dėmesį prieš pasirenkant vieną iš
dviejų besiginčijančių pusių, tai labai keista, kad
empirizmas yra visiškai nepopuliarus, nors derėtų
manyti, kad įprastinis intelektas labai noriai pri
ims planą, žadantį patenkinti jį vien tik patyrimu
pagrįstomis žiniomis ir protingu jų sąryšiu, kai
transcendentalinė dogmatika jį verčia kilti prie
sąvokų, žymiai pranokstančių labiausiai įgudusių-
jų mąstyti įžvalgumą ir protinius sugebėjimus. Bet
kaip tik tai ir išjudina įprastinį intelektą. Juk tada
jis atsiduria tokioje padėtyje, kurioje ir mokyčiau
sias žmogus negali jo pranokti. Jei jis apie tuos
dalykus mažai ką supranta arba nieko nesupran
ta, tai vis dėlto niekas negali pasigirti suprantąs
kur kas daugiau, ir nors jis apie tai negali kalbėti
taip moksliškai (s c h u lg e re c h t ), kaip kiti, vis dėlto
jis gali šia tema be galo daug bergždžiai išvedžioti,
nes jis klaidžioja vien tik tarp idėjų, apie kurias
galima gražbyliauti kaip tik dėl to, kad api e jas
ni eko n e ž i n o ma , o tiriant gamtą jis turėtų
visiškai nutilti ir prisipažinti nieko nežinąs. Tad
patogumas ir tuštumas yra jau gana gera šių pa
grindinių teiginių rekomendacija. Be to, nors filo
sofui labai sunku ką nors priimti kaip pagrindinį
teiginį, jeigu jis negali dėl to duoti sau ataskaitos,
o juo labiau —įvesti sąvokų, kurių objektyvaus re
alumo negalima įžvelgti, tai įprastiniam intelektui
vis dėlto nėra nieko labiau įprasta. Jis nori turėti
396
kažką, nuo ko jis galėtų patikimai ką nors pradė

ti. Jam nekelia nerimo, kad sunku suprasti pačią
tokią prielaidą, nes jis apie tai niekada negalvoja
(jis nežino, kas yra supratimas), ir jis laiko esant
žinoma tai, kas jam tapo įprasta dėl dažno taiky
mo. Bet pagaliau bet koks spekuliatyvus interesas
jam nublanksta prieš praktinį, ir jis įsivaizduoja
suprantąs ir žinąs tai, ką pripažinti arba kuo tikė
ti jį verčia jo būgštavimai ar viltys. Taip transcen
dentalinio idealizuojančio proto empirizmas visiš
kai netenka bet kokio populiarumo, ir kad ir kiek
žalos jis padarytų aukščiausiesiems praktiniams
pagrindiniams teiginiams, vis dėlto nėra ko bai
mintis, kad jis kada nors peržengs mokyklos ribas
ir įgis bent kiek didesnę paprasto žmogaus pagar
bą bei plačiųjų visuomenės sluoksnių palankumą.
Žmogaus protas savo prigimtimi architektoniš
kas, t. y. visas žinias jis traktuoja kaip priklausan
čias kokiai nors galimai sistemai ir todėl atsižvelgia
tik į tokius principus, dėl kurių bent jau netampa
neįmanoma turimoms žinioms būti kokioje nors sis
temoje kartu su kitomis žiniomis. Tačiau antitezės
teiginiai tokio pobūdžio, kad jie žinių sistemos už
baigimą daro visiškai negalimą. Pagal juos už kie
kvieną pasaulio būvį visada yra dar ankstesnis bū
vis, kiekvienoje dalyje visada yra dar kitos taip pat
galimos dalyti dalys, prieš kiekvieną įvykį yra kitas
įvykis, kuris lygiai taip pat buvo sukeltas dar kito
įvykio, ir būtyje apskritai viskas visada yra sąlygo
ta, o jokia besąlygiška ir pirminė būtis nepripažįsta
ma. Vadinasi, kadangi antitezė niekur nepripažįsta
esant ką nors pirma ir jokios pradžios, kuri galė
tų būti besąlygiškas statinio pagrindas, tai, esant
tokioms prielaidoms, užbaigtas pažinimo pasta
tas visiškai negalimas. Todėl architektoniškajame
proto interese (kuris reikalauja ne empirinio, bet
397
apriorinio grynojo proto vienumo) glūdi natūralus

pritarimas tezės teiginiams.
Bet jei žmogus galėtų išsižadėti bet kokio intere
so ir proto tvirtinimus nagrinėti nepaisydamas visų
jų sekmenų, tik jų pagrindų turinio požiūriu, tai
taręs, kad jis nežinojo kitos išeities iš sunkios padė
ties, kaip tik priimti vieną arba kitą iš besiginčijan
čių pažiūrų, toks žmogus atsidurtų nuolatinio dve
jojimo būsenoje. Šiandien jam atrodytų įtikima, kad
žmogaus valia l a i s v a , o rytoj, apsvarstęs nenu
trūkstamą gamtos grandinę, jis manytų, kad laisvė
yra ne kas kita, kaip saviapgaulė, ir kad visa tėra
gamt a. Tačiau jei būtų prieita prie veiksmų ir po
elgių, tai šis grynai spekuliatyvaus proto žaidimas
išnyktų kaip svajų šešėlis, ir jis savo principus rink
tųsi vien tik pagal praktinį interesą. Bet kadangi
mąstančiai ir tiriančiai būtybei dera tam tikrą laiką
paskirti išimtinai savo pačios proto tyrimui, visiš
kai atsisakant bet kokio šališkumo ir šitaip savo
pastabas viešai atiduodant vertinti kitiems, tai nie
kam negalima priekaištauti ir juo labiau uždrausti
pateikti tezes ir antitezes taip, kad jos, nebijodamos
jokio grasinimo, galėtų apginti save prisiekusiųjų iš
savo paties luomo (būtent silpnųjų žmonių luomo)
teismo akivaizdoje.

ketvirtas skirsnis
Apie grynojo proto transcendentalines

problemas, kiek jas besąlygiškai
turi būti galima išspręsti
Noras išspręsti visas problemas ir atsakyti į vi
sus klausimus būtų begėdiškas pagyrūniškumas
398
ir tokia perdėta savimana, kad turėtų iš karto ne

tekti bet kokio pasitikėjimo. Ir vis dėlto egzistuoja
mokslai, kurių prigimtis tokia, kad į kiekvieną juo
se iškylantį klausimą besąlygiškai turi būti galima
atsakyti remiantis tuo, kas žinoma, nes atsakymas
turi kilti iš tų pačių šaltinių, kaip ir klausimas, ir
kuriuose jokiu būdu neleistina dangstytis neišven
giamu nežinojimu, bet galima reikalauti išspręsti
klausimą. Reikia galėti žinoti pagal taisyklę, kas
visais galimais atvejais yra t e i s i n g a arba n e -
t e i s i n g a , nes tai yra mūsų pareiga, o tam, k o
m es n e g a l i me ž i n o t i , mes nesame įparei
goti. Tačiau aiškinant gamtos reiškinius daug kas
mums turi likti netikra ir daugelis klausimų - ne
išspręsti, nes to, ką mes žinome apie gamtą, toli
gražu ne visais atvejais pakanka tam, ką turime
paaiškinti. Tad neaišku, ar transcendentalinėje
filosofijoje yra koks nors klausimas, liečiantis pro
to objektą, į kurį pats šis grynasis protas negalė
tų atsakyti, ir ar galima teisėtai atsisakyti nuo
sprendžiamojo atsakymo, šį objektą, kaip absoliu
čiai nežinomą (iš viso to, ką mes galime pažinti),
priskiriant prie to, apie ką mes, tiesa, turime tiek
supratimo, kad keltume klausimą, bet visiškai ne
turime priemonių arba nesugebame kada nors į jį
atsakyti.
Aš tvirtinu, jog tarp visų spekuliatyviųjų žinių
transcendentalinė filosofija turi tą ypatumą, kad
nė vienas klausimas, liečiantis grynajam protui
pateiktą objektą, kaip tik šiam žmogiškajam pro
tui nėra neišsprendžiamas ir kad joks dangsty-
masis neišvengiamu nežinojimu bei neišmatuoja
mu problemos gilumu negali atleisti nuo pareigos
nuodugniai ir išsamiai į juos atsakyti, nes ta pati
sąvoka, kuri mus įgalina kelti klausimą, turi vi
siškai įgalinti ir atsakyti į jį, kadangi objektas
399
yra tik sąvokoje (kaip teisingumo ir neteisingumo

atveju).
Tačiau transcendentalinėje filosofijoje tik kos
mologiniai klausimai yra tokie, į kuriuos teisėtai
galima reikalauti patenkinamo atsakymo, liečian
čio objekto pobūdį, ir filosofui neleistina jų vengti
atsikalbinėjant, kad juos supa neįžvelgiama tam
sa. O šie klausimai gali būti susiję tik su kosmo
loginėmis idėjomis, nes objektas turi būti duotas
empiriškai, ir klausimas liečia tik tai, ar jis atitin
ka kokią nors idėją. Jei objektas transcendentali
nis ir, vadinasi, pats jis nežinomas, kaip kad neži
noma, ar tai, kieno reiškinys (mumyse pačiuose)
yra mąstymas (siela), pats savaime yra paprasta
esybė, ar egzistuoja visų daiktų kartu besąlygiškai
būtina priežastis ir 1.1., tai mes savo idėjai turime
ieškoti objekto, kurio atžvilgiu galime pripažinti,
kad jis mums nežinomas, bet kad dėl to jis nėra
negalimas*. Tik kosmologinėms idėjoms būdingas
tas ypatumas, kad jos savo objektą ir jo sąvokai bū
tiną empirinę sintezę gali tarti esant; o klausimas,
kuris kyla iš jų, liečia tik šios sintezės vyksmą,
kiek jis turi apimti absoliutų totalumą, kuris jau
nėra niekas empiriška, nes negali būti duotas jo
kiu patyrimu. Kadangi čia apie daiktą kalbama tik
* Tiesa, negalima atsakyti į klausimą, koks transcendentalinio objek

to pobūdis, būtent k a s j i s y r a , tačiau, žinoma, galima atsakyti,
jog pats k l a u s i m a s n e t u r i p r a s m ė s todėl, kad nebuvo
duotas jo objektas. Todėl į visus transcendentalinio mokslo apie sielą
klausimus galima atsakyti ir iš tikrųjų atsakyta: šie klausimai lie
čia visų vidinių reiškinių transcendentalinį subjektą, kuris pats nėra
reiškinys ir, vadinasi, n e d u o t a s kaip objektas ir kurio atžvilgiu
jokia kategorija (kurias juk iš esmės liečia klausimas) neranda sąly
gų būti taikoma. Vadinasi, šiuo atveju galioja paplitęs posakis, kad
atsakymo nebuvimas taip pat yra atsakymas, būtent kad visiškai ne
reikšmingas ir tuščias yra klausimas apie pobūdį to kažko, kas negali
būti mąstoma jokiu apibrėžtu predikatu, nes yra visiškai už objektų,
kurie mums gali būti duoti, srities.
400
II. TRIANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D IA L E K TIK A
kaip apie galimo patyrimo objektą, o ne kaip apie

daiktą patį savaime, tai atsakymą į transcenden
tinį kosmologinį klausimą galima rasti tik idėjoje
ir niekur k itur, nes jis neliečia jokio objekto paties
savaime. It galimo patyrimo atžvilgiu klausimas
keliamas rue dėl to, kas gali būti duota in con creto
kokiu norsi patyrimu, bet dėl to, kas glūdi idėjo
je, prie kuirios empirinė sintezė turi tik priartėti.
Vadinasi, šis klausimas turi būti galimas išspręsti
vien tik idėjos pagrindu, nes idėja tėra proto pada
rinys, ir todėl protas negali išvengti atsakomybės
nei užkrau ti jos nežinomam objektui.
Nėra nieko nepaprasta, kaip iš pradžių atrodo,
kad koks ners mokslas gali reikalauti ir laukti tam
tikrų atsakymų į visus jo sričiai priklausančius
klausimus i(ą u a e stio n e s d o m e stic a e ), nors jie iki šiol
galbūt dar mesurasti. Be transcendentalinės filoso
fijos, yra dar du grynieji proto mokslai: vienas gry
nai spekuli atyvaus, kitas praktinio turinio - g r y
noji mat t emat i ka ir g r y n a s i s mor al ė s
mo k s l a s .Ar kada nors teko girdėti, kad atseit
dėl neišvemgiamo sąlygų nežinojimo būtų laikoma
esant nepatikima tai, koks yra tikslus skersmens
santykis sim apskritimu, išreikštas racionaliaisiais
arba iracio naliaisiais skaičiais? Kadangi pirmai
siais jis viisai negali būti išreikštas adekvačiai
(k o n g ru en tu , o išreiškimas iracionaliaisiais skai
čiais dar nesurastas, tai buvo padaryta išvada,
kad tikrai įgalima pažinti bent tokio išsprendimo
negalimybę:, ir Lambertas tai įrodė81. Bendruosiuo
se dorovės principuose negali būti nieko nepatiki
ma, nes teiginiai arba yra visiškai negaliojantys
ir beprasmiai, arba turi išplaukti vien tik iš mūsų
proto sąvokių. Tačiau gamtos moksle yra begalybė
prielaidų, k urių atžvilgiu niekada negalima tikėtis
patikimumo, nes gamtos reiškiniai yra objektai,
401
kurie mums pateikiami nepriklausomai nuo mūsų

sąvokų, vadinasi, kurių raktas glūdi ne mumyse
ir mūsų grynajame mąstyme, bet už mūsų ir kaip
tik dėl to daugeliu atvejų jo negalima surasti, tad
negalima tikėtis patikimo paaiškinimo. Čia aš ne-
priskiriu transcendentalinės analitikos klausimų,
susijusių su mūsų grynojo žinojimo dedukcija, nes
mes dabar kalbame tik apie sprendinių tikrumą
objektų atžvilgiu, o ne pačių mūsų sąvokų kilmės
atžvilgiu.
Tad mes negalime išvengti pareigos bent kritiš
kai išspręsti proto iškeltus klausimus, skųsdamie
si ankštais mūsų proto rėmais ir su nusižeminimu,
atseit sąlygotu savęs pačių pažinimo, pripažinda
mi, kad mūsų protas nepajėgus spręsti, ar pasaulis
egzistuoja amžinai, ar turi pradžią; ar pasaulinė
erdvė užpildyta kažkokiomis esybėmis be galo, ar
ji užskliausta tam tikromis ribomis; ar kur nors
pasaulyje yra kažkas paprasta, ar viskas turi da
lytis iki begalybės; ar kas nors atsiranda ir suku
riama laisvai, ar viskas susieta gamtinės tvarkos
grandine; pagaliau, ar egzistuoja visiškai besąly
giška ir pati savaime būtina esybė, ar visa ko eg
zistavimas yra sąlygotas ir, vadinasi, viskas pri
klauso nuo kažko išoriška ir yra atsitiktina. Visi
šie klausimai liečia objektą, kuris gali būti duotas
tik mūsų mintyse, būtent jie liečia reiškinių sinte
zės absoliučiai besąlygišką totalumą. Jei mes apie
tai negalime pasakyti nieko tikra remdamiesi savo
pačių sąvokomis, tai mes negalime suversti kaltės
daiktui, kuris nuo mūsų paslėptas, nes toks daik
tas (kadangi už mūsų idėjos jo niekur nėra) mums
visai negali būti duotas, bet turime ieškoti prie
žasties pačioje mūsų idėjoje, kuri yra nesiduodanti
išspręsti problema ir kurios atžvilgiu mes vis dėlto
atkakliai tvirtiname, esą ją atitinka realus objek-
402
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D I AL E K T I K A
tas. Mūsų sąvokoje glūdinčios dialektikos aiškus

išdėstymas greitai mus atvestų prie visiško tikru
mo dėl to, kaip mes turime spręsti tokį klausimą.
Jūsų atsikalbinėjimui dėl šios problemos [iš
sprendimo] nepatikimumo galima pirmiausia prieš
priešinti klausimą, į kurį jūs bent jau turite aiškiai
atsakyti: iš kur atsiranda tos jūsų idėjos, kurių iš
sprendimas įpainioja jus į tokius keblumus? Ar jos
yra reiškiniai, kuriuos jums reikia paaiškinti ir ku
riems jūs turite ieškoti tik jų išdėstymo pagal šias
idėjas principų arba taisyklių? Tarkite, kad gamta
yra prieš jus visiškai atidengta, kad nuo jūsų jutimų
ir sąmonės nepaslėpta nieko iš viso to, kas pateikta
jūsų stebėjimui; vis dėlto jūs jokiu patyrimu negalė
site pažinti in c o n c r e to savo idėjų objekto (nes tam,
be šio išsamaus stebėjimo, dar reikalinga užbaigta
sintezė ir jos absoliutaus totalumo įsisąmoninimas,
o to negalima pasiekti jokiu empiriniu pažinimu);
tad jūsų klausimas visai negali būti būtinas paaiš
kinti kokiam nors pasitaikančiam reiškiniui ir, va
dinasi, negali būti atseit paties objekto iškeltas. Juk
[toks] objektas jums niekada negali pasitaikyti, nes
jis negali būti duotas jokiu galimu patyrimu. Visuo
se galimuose suvokimuose jūs visada susaistyti s ą
l y g ų arba erdvėje, arba laike ir neprieinate nieko
besąlygiška, kad nuspręstumėte, ar tai, kas besą
lygiška, reikia laikyti sintezės absoliučia pradžia,
ar eilės, neturinčios jokios pradžios, absoliučiu to-
talumu. Bet visybė ( d a s A l i ) empirine prasme visa
da tėra santykinė. Absoliuti dydžio visybė (visata),
dalijimo, atsiradimo, egzistavimo apskritai sąlygos
absoliuti visybė ir kartu visi klausimai, ar absoliuti
visybė turi būti realizuota baigtine, ar besitęsiančia
iki begalybės sinteze, - visa tai neturi nieko ben
dra su galimu patyrimu. Pavyzdžiui, kokio nors
kūno reiškinių jūs niekaip negalėtumėte paaiškinti
403
geriau arba bent kitaip, nesvarbu, ar tarsite, kad

jis susideda iš paprastų dalių, ar visada - ištisai iš
sudėtinių dalių, nes jums niekada negali pasitai
kyti nei paprastų reiškinių, nei begalinės sudėties.
Reiškiniai reikalauja paaiškinimo tik tiek, kiek jų
paaiškinimo sąlygos duotos suvokimu, tačiau visa
tai, kas kada nors galėtų būti jais duota, sukaupta į
a b s o l i u č i ą v i s u mą , visai nėra suvokimas. O
ši visybė iš esmės ir yra tai, ką siekiame paaiškinti
nagrinėdami transcendentalines proto problemas.
Kadangi paties šių problemų išsprendimo nie
kada negalima rasti patyrime, tai jūs negalėtumė
te sakyti, kad nežinia, ką ryšium su tuo reikia pri
skirti objektui. Juk jūsų objektas yra tik jūsų prote
ir už jo visai negali būti duotas; todėl jums turi
rūpėti tik tai, kad sutartumėte su pačiu savimi ir
užkirstumėte kelią amfibolijai, jūsų idėją paver
čiančiai tariamu empiriškai duoto ir, vadinasi, pa
žintino pagal patyrimo dėsnius objekto vaizdiniu.
Todėl dogmatinis išsprendimas nėra nepatikimas,
bet yra negalimas. O kritinis išsprendimas, kuris
gali būti visiškai patikimas, klausimą svarsto visai
ne objekto požiūriu, bet pažinimo pagrindo, kuriuo
jis remiasi, požiūriu.

penktas skirsnis
Kosmologinių klausimų skeptinis

išdėstymas visomis keturiomis
transcendentalinėmis idėjomis
Mes mielai atsisakytume reikalavimo, kad į
mūsų klausimus būtų atsakyta dogmatiškai, jei jau
iš anksto suprastume, kad, nesvarbu, koks būtų at-
404
sakymas, jis tik padidins mūsų nežinojimą ir nuo

vieno nesupratimo mus pastūmės į kitą, nuo vieno
neaiškumo - į dar didesnį ir galbūt netgi į priešta
ravimus. Jei į mūsų klausimą galima atsakyti tik
teigiamai arba neigiamai, tai bus išmintinga kol kas
palikti nuošalyje numatomus atsakymo pagrindus
ir pirmiausia apsvarstyti, ką laimėtume, jei būtų
atsakyta vienos pusės naudai, ir ką-jei kitos pusės
naudai. Jei pasirodys, kad abiem atvejais gaunama
kažkas visiškai beprasmiška (n on sen s), tai pagrįs
tai reikalausime kritiškai ištirti patį klausimą ir
pažiūrėti, ar jis pats nesiremia nepagrįsta prielaida
ir ar nežaidžia idėja, kurios klaidingumas geriau
išryškėja iš jos taikymo ir jo padarinių, negu iš jos
izoliuoto vaizdinio. Tai ir yra ta didelė nauda, kurią
teikia grynojo proto sau pačiam keliamų klausimų
skeptinis tyrimo būdas; šitaip nedidelėmis sąnau
domis galima nusikratyti didžiulio dogmatinio ba
lasto ir pakeisti jį blaivia kritika, kuri kaip tikra
apvalomoji priemonė (K a th a r tik o n ) sėkmingai pa
šalins iliuziją kartu su jos palydove —visažinyste.
Taigi jei aš iš anksto galėčiau įžvelgti, kad, ne
svarbu, kurioje to, kas besąlygiška reiškinių regre
syviojoje sintezėje, pusėje būtų kosmologinė idėja,
vis tiek ji kiekvienai i n t e l e k t i n e i s ąv o k a i
būtų per di del ė arba per m a ž a , tai aš su
prasčiau, kad ši idėja turi būti visai tuščia ir be
reikšmė, nes regresyvioji sintezė turi reikalą tik su
patyrimo objektu, kuris turi atitikti galimą intelek
tinę sąvoką, o kosmologinės idėjos neatitinka objek
tas, kad ir kiek aš jį jai taikyčiau. Ir taip iš tikrųjų
yra su visomis kosmologinėmis sąvokomis, kurios
kaip tik dėl to įpainioja protą į neišvengiamą anti
nomiją, kol protas jų laikosi. Juk jei tarsite:
Pi rma, kad p a s a u l i s n e t u r i p r a
dži os, tai jis per d i de l i s jūsų sąvokai, nes
405
sąvoka, kurią sudaro nuoseklus regresas, niekada

negali aprėpti visos praėjusios amžinybės. Jei tar
site, kad p a s a u l i s t u r i p r a d ž i ą , tai jis taip
pat per mažas jūsų intelektinei sąvokai būti
name empiriniame regrese. Kadangi pradžia visa
da suponuoja už ją ankstesnį laiką, tai ji dar nėra
besąlygiška, ir intelekto empirinio taikymo dėsnis
verčia jus ieškoti dar ankstesnės laiko sąlygos; tad
šiam dėsniui pasaulis aiškiai per mažas.
Lygiai tas pat yra ir su dvejopu atsakymu į
klausimą dėl pasaulio erdvinio dydžio. J e i p a
s a u l i s b e g a l i n i s ir neribotas, tai bet kuriai
galimai empirinei sąvokai jis per di de l i s . Je i
p a s a u l i s b a i g t i n i s ir ribotas, tai jūs teisėtai
dar klausiate: kas apibrėžia šią ribą? Tuščia erdvė
nėra pats savaime egzistuojantis daiktų atitikmuo
ir negali būti sąlyga, prie kurios jūs galėtumėte
sustoti; dar mažiau ji gali būti empirinė sąlyga,
kuri sudarytų galimo patyrimo dalį. (Juk kas gali
patirti tai, kas besąlygiškai tuščia?) Bet empirinės
sintezės absoliutus totalumas visada reikalauja,
kad tai, kas besąlygiška, būtų patyrimu pagrįsta
sąvoka. Vadinasi, a p r i b o t a s pasaulis jūsų są
vokai per mažas .
A n t r a , jei kiekvienas reiškinys erdvėje (mate
rija) susideda iš b e g a l i n ė s d augybė s d a
li ų , tai dalijimo regresas jūsų sąvokai visada per
d i d e 1i s ; o jei erdvės d a l i j i ma s turi b a i g t i s
kuriuo nors jos nariu (paprastu), tai to, kas besąly
giška, idėjai dalijimo regresas per maž as . Juk
šis narys visada dar numato regresą prie daugelio
jį sudarančių dalių.
T r e č i a , jei jūs tarsite, kad visa, kas pasauly
je vyksta, yra ne kas kita, kaip gamt os dėsnių
padariniai, tai priežasties kauzalumas taip pat
yra tai, kas vyksta ir kas daro būtiną jūsų regresą
406
prie dar aukštesnės priežasties, taigi sąlygų eilės

a p a r te p r io r i nesibaigiantį tęsimą. Tad pati vei
kiančioji gamt a visoms jūsų sąvokoms pasaulio
įvykių sintezėje yra per d i de l ė .
O jei jūs kartais pasirinksite s p o n t a n i š k a i
sukeltus įvykius, taigi l a i s v ą susidarymą, tai jus
persekios klausimas, kodėl [kas nors vyksta] pagal
neišvengiamą gamtos dėsnį, ir privers jus išeiti už
šio taško pagal patyrimo priežastingumo dėsnį, ir
jūs pamatysite, kad toks ryšio totalumas yra per
mažas jūsų būtinai empirinei sąvokai.
Ke t v i r t a , jei jūs tarsite esant b e s ą l y g i š
kai b ū t i n ą esybę (ar tai bus pats pasaulis, ar
kažkas pasaulyje, ar pasaulio priežastis), tai jūs
ją patalpinsite laike, be galo nutolusiame nuo kie
kvieno duoto momento, nes priešingu atveju ji pri
klausytų nuo kito ir ankstesnio egzistavimo. Bet
tada šis egzistavimas neprieinamas jūsų empiri
nei sąvokai ir per d i d e l i s , kad jūs kada nors
galėtumėte jį prieiti nenutrūkstamu regresu.
O jei, jūsų nuomone, visa, kas priklauso pasau
liui (ar kaip sąlygota, ar kaip sąlyga), yra a t s i
t i k t i n a , tai kiekvienas jums duotas egzistavi
mas yra per mažas jūsų sąvokai, nes jis verčia
jus visada ieškoti kito egzistavimo, nuo kurio jis
priklauso.
Visais šiais atvejais mes sakėme, kad k o s
mo l o g i n ė i dėj a empiriniam regresui, taigi
kiekvienai galimai intelektinei sąvokai, yra arba
per didelė, arba per maža. Kodėl mes šios minties
neišreiškėme priešingai ir nesakėme, kad pir
muoju atveju empirinė sąvoka idėjai visada per
maža, o antruoju atveju —per didelė ir, vadinasi,
kaltas tarsi empirinis regresas, užuot apkaltinę
kosmologinę idėją, kad ji, būdama per didelė arba
per maža, nukrypsta nuo savo tikslo, būtent nuo
407
galimo patyrimo? Priežastis štai kokia. Galimas

patyrimas yra tai, kas tik ir gali mūsų sąvokoms
suteikti realumą; be šito bet kuri sąvoka tėra idėja
be teisingumo ir santykio su objektu. Todėl galima
empirinė sąvoka buvo mastelis, pagal kurį turėjo
me įvertinti idėją - ar ji yra tik idėja ir mintimis
sukuriamas objektas, ar ji pasaulyje suranda savo
objektą. Juk tik apie tai sakoma, kad jis per dide
lis arba per mažas, palyginti su kuo nors kitu, kas
priimama tik dėl to ko nors kito ir turi su juo derė
ti. Prie galvosūkių, kuriuos sprendė senosios dia
lektikos mokyklos, priklausė ir toks klausimas: jei
rutulys nelenda pro skylę, tai kaip reikia sakyti -
ar rutulys per didelis, ar skylė per maža? Šiuo
atveju nesvarbu, kaip jūs pasakysite, nes jūs neži
note, kas dėl ko egzistuoja. Tačiau jūs nesakysite,
kad žmogus per ilgas savo drabužiui, bet sakysite,
kad drabužis per trumpas žmogui.
Tad mes bent jau pagrįstai imame įtarti, kad
kosmologinių idėjų ir kartu visų vienas kitą ginči
jančių bergždžiai išvedžioj ančių tvirtinimų pagrin
dą galbūt sudaro tuščia ir tik įsivaizduojama būdo,
kuriuo mums pateikiamas šių idėjų objektas, są
voka. Šis įtarimas gali atvesti mus prie tikro pėd
sako, padedančio atskleisti iliuziją, kuri mus taip
ilgai klaidino.

šeštas skirsnis
Transcendentalinis idealizmas kaip raktas

išspręsti kosmologinei dialektikai
Transcendentalinėje estetikoje mes pakanka

mai įrodėme, kad visa, kas stebima erdvėje arba
408
laike, taigi visi mums prieinamo patyrimo objek

tai, yra ne kas kita, kaip reiškiniai, t. y. tik vaiz
diniai, kurie tokiu pavidalu, kaip mes juos įsivaiz
duojame, —kaip tįsios esybės arba kitimų eilės, —
neegzistuoja patys savaime, už mūsų minčių. Šią
pažiūrą aš vadinu t r a n s c e n d e n t a l i n i u
i d e a l i z m u * . Realistas transcendentaline šio
žodžio reikšme šias mūsų juslumo modifikacijas
paverčia savarankiškai egzistuojančiais daiktais
ir todėl t ai , kas t ėra v a i z d i n i a i , laiko
daiktais pačiais savaime.
Būtų neteisinga, jei mums priskirtų jau seniai
turintį blogą vardą empirinį idealizmą kuris, teig
damas savaiminį erdvės tikrumą neigia tįsių esy
bių egzistavimą joje ar bent jau laiko jį abejotinu
ir šioje srityje nepripažįsta pakankamai įrodomo
skirtumo tarp svajonės ir tiesos. Dėl vidinio juti
mo reiškinių laike jam nekyla jokių sunkumų, nes
jis laiko juos realiais daiktais ir netgi tvirtina, kad
pats šis vidinis patyrimas, ir vien tik jis, pakanka
mai įrodo tikrą savo objekto (paties savaime kartu
su visu apibrėžimu laike) egzistavimą.
O mūsų transcendentalinis idealizmas teigia,
kad išorinio stebėjimo objektai tikri tokie, kokie jie
stebimi erdvėje, ir kad visi pakitimai laike tikri to
kie, kokius juos pateikia vidinis jutimas. Kadangi
erdvė jau yra to stebėjimo, kurį vadiname išoriniu,
forma, o be objektų erdvėje nebūtų jokių empirinių
vaizdinių, tai mes galime ir turime tįsias esybes
joje laikyti tikromis; tą patį reikia pasakyti ir apie
laiką. Bet patys tie erdvė ir laikas, o kartu ir visi
* Kartais aš jį vadinu taip pat ir f o r m a l i u o j u idealizmu, kad

atskirčiau nuo m a t e r i a l i o j o , t. y. įprastinio, idealizmo, kuris
abejoja pačių išorinių daiktų egzistavimu arba jį neigia. Kai kuriais
atvejais, atrodo, geriau vartoti šį, o ne anksčiau nurodytą terminą,
siekiant išvengti nesusipratimų.
409
reiškiniai patys savaime juk yra ne d a i k t a i , bet

tik vaizdiniai ir negali egzistuoti už mūsų sielos.
Netgi vidinis ir juslinis mūsų sielos (kaip sąmonės
objekto), kurios apibrėžimas pateikiamas skir
tingų būvių nuoseklumu laike, stebinys taip pat
nėra Aš tiesiogine prasme, toks, koks jis egzistuoja
pats savaime, arba transcendentalinis subjektas,
bet yra tik reiškinys, duotas šios mums nežinomos
esybės juslumui. Negalima pripažinti šio vidinio
reiškinio, kaip paties savaime egzistuojančio daik
to, buvimo, nes jo sąlyga yra laikas, kuris negali
būti jokio daikto paties savaime apibrėžtumas. Ta
čiau reiškinių empirinis teisingumas erdvėje ir lai
ke pakankamai užtikrintas ir pakankamai skiriasi
nuo svajonės, jei viena ir kita teisingai ir ištisai
susieta patyrime pagal empirinius dėsnius.
Tad patyrimo objektai ni e kada nėra duoti
pat ys s avai me , bet duoti tik patyrimu ir už jo
visai neegzistuoja. Žinoma, reikia sutikti, kad Mė
nulyje gali būti gyventojų, nors nė vienas žmogus jų
niekada nematė, bet tai reiškia tik tiek, kad galimos
patyrimo pažangos procese mes galėtume juos ap
tikti, nes tikra yra visa tai, kas susiję su suvokimu
pagal empirinio vyksmo dėsnius. Vadinasi, Mėnulio
gyventojai tikri tada, kai jie jau empiriškai susiję su
mano tikra sąmone, nors dėl to jie nėra tikri patys
savaime, t. y. už šio empirinio vyksmo.
Mums tikrai neduota nieko, išskyrus suvokimą
ir empirinį vyksmą nuo duotojo suvokimo prie kitų
galimų suvokimų. Juk reiškiniai patys savaime,
būdami tik vaizdiniai, tikri tik suvokime, kuris
faktiškai yra ne kas kita, kaip empirinio vaizdinio,
t. y. reiškinio, tikrovė. Reiškinį iki suvokimo vadin
ti tikru daiktu reiškia arba tai, kad mes patyrimo
vyksme su tokiu suvokimu turime susidurti, arba
visai nieko nereiškia. Juk sakyti, kad reiškinys eg-
410
zistuoja pats savaime, be ryšio su mūsų jutimais
ir galimu patyrimu, būtų, žinoma, galima, jei būtų
kalbama apie daiktą patį savaime. Bet čia kalbama
tik apie reiškinį erdvėje ir laike, kurie tėra mūsų
juslumo apibrėžtumai, o ne daiktų pačių savaime
apibrėžtumai. Todėl tai, kas yra erdvėje ir laike
(reiškiniai), nėra kažkas patys savaime, bet yra tik
vaizdiniai, kurie, jei jie mums neduoti (suvokime),
niekur neaptinkami.
Juslinio stebėjimo sugebėjimas iš esmės yra
tik imlumas —sugebėjimas tam tikru būdu patirti
poveikį vaizdiniais, kurių tarpusavio santykis yra
grynasis erdvės ir laiko (grynųjų mūsų juslumo
formų) stebinys ir kurie, kiek jie šiais atžvilgiais
(erdvėje ir laike) sujungti ir galimi apibrėžti pa
gal patyrimo vienumo dėsnius, vadinami o b j e k
t ai s . Nejuslinės šių vaizdinių priežasties mes vi
siškai nežinome ir todėl negalime jos stebėti kaip
objekto, nes tokį objektą turėtume įsivaizduoti ne
erdvėje ir ne laike (kurie yra tik juslinio vaizdi
nio sąlygos), o be šių sąlygų mes negalime mąstyti
jokio stebėjimo. Vis dėlto galimą vien tik mąstyti
reiškinių apskritai priežastį mes galime vadinti
transcendentaliniu objektu vien tam, kad turė
tume kažką, kas atitinka juslumą kaip imlumą.
Šiam transcendentaliniam objektui mes galime
priskirti visą savo galimų suvokimų apimtį bei ryšį
ir teigti, kad jis duotas pats savaime iki bet kokio
patyrimo. Tačiau šį objektą atitinkantys reiškiniai
duoti ne patys savaime, o tik šiuo patyrimu, nes
jie yra tik vaizdiniai, kurie tikro objekto reikšmę
turi tik kaip suvokimai, būtent tada, kai šis suvo
kimas yra susijęs su visais kitais suvokimais pagal
patyrimo vienumo taisykles. Tad galima sakyti: ti
kri būtojo laiko daiktai duoti transcendentaliniu
patyrimo objektu; bet jie man tik tiek yra objektai
411
ir tikri būtajame laike, kiek aš įsivaizduoju (sek

damas istorijos kelrodžiu arba eidamas priežasčių
ir padarinių pėdsakais), kad galimų suvokimų re
gresyvi eilė, žodžiu, daiktų vyksmas, atveda pagal
empirinius dėsnius prie būtosios laiko eilės kaip
esamojo laiko sąlygos, be to, ši eilė įsivaizduoja
ma kaip tikra tik ryšium su galimu patyrimu, o ne
pati savaime, tad visi nuo neatmenamų laikų iki
mano egzistavimo praėję įvykiai vis dėlto reiškia
ne ką kita, kaip galimybę pratęsti patyrimo gran
dinę nuo esamo suvokimo aukštyn prie sąlygų,
apibrėžiančių šį suvokimą laike.
Tad jei aš įsivaizduoju visus egzistuojančius ju
timų objektus visuose laikuose ir visose erdvėse,
tai aš jų nepatalpinu erdvėje ir laike iki patyrimo;
šis vaizdinys yra ne kas kita, kaip mintis apie abso
liučiai užbaigtą galimą patyrimą. Tik šiuo galimu
patyrimu duoti tie objektai (kurie yra ne kas kita,
kaip tik vaizdiniai). O kai sakome, kad jie egzistuo
ja iki bet kokio mano patyrimo, tai šitai tereiškia,
kad juos galima aptikti toje patyrimo dalyje, k u -
r i ą aš pirmiausia turiu prieiti, pradėdamas nuo
suvokimo. Šio vyksmo empirinių sąlygų priežastis,
taigi tai, kokius narius aš aptiksiu arba kiek toli
šiame [reiškinių eilės] regrese aš juos galiu aptikti,
yra transcendentalinė ir todėl man neišvengiamai
nežinoma. Tačiau ir kalbama ne apie ją, o tik apie
patyrimo, kuriuo man pateikiami objektai, būtent
reiškiniai, vyksmo taisyklę. Pagaliau visai nesvar
bu, ar sakysiu, kad, empiriškai eidamas į priekį,
erdvėje aš galiu aptikti žvaigždžių, šimtą kartų
labiau nutolusių negu tolimiausios, kurias matau,
ar sakysiu, kad pasaulinėje erdvėje galbūt galima
aptikti tokių žvaigždžių, nors jų žmogus niekada
nepastebėjo ir nepastebės; net jei jos ir būtų duo
tos kaip daiktai patys savaime be ryšio su galimu
412
patyrimu apskritai, tai vis dėlto jos man - niekas,

taigi ne objektai, kiek jų nėra empirinio regreso ei
lėje. Tik kitu atžvilgiu —jei kaip tik šie reiškiniai
turi būti taikomi [sukurti] absoliučios visumos
kosmologinei idėjai ir jei, vadinasi, kalbama apie
problemą, išeinančią už galimo patyrimo ribų, -
būdo, kuriuo aprėpiama mąstomų jutimų objektų
tikrovė, skyrimas yra svarbus, kad būtų išvengta
apgaulingos iliuzijos, kuri neišvengiamai turi at
sirasti dėl mūsų pačių patyrimu pagrįstų sąvokų
klaidingo supratimo.

septintas skirsnis
Proto kosmologinio ginčo su pačiu

savimi kritinis išsprendimas
Visa grynojo proto antinomija remiasi tokiu dia
lektiniu argumentu: jei duota tai, kas sąlygota, tai
taip pat duota ir visa jo visų sąlygų eilė; bet jutimų
objektai mums duoti kaip sąlygoti, vadinasi, ir 1.1.
Šiuo samprotavimu, kurio didžioji premisa atrodo
tokia natūrali ir akivaizdi, įvedama - priklausomai
nuo sąlygų skirtingumo (reiškinių sintezėje), kiek
jos sudaro eilę —lygiai tiek pat kosmologinių idė
jų, kurios postuluoja šios eilės absoliutų totalumą
ir kaip tik dėl to neišvengiamai sukelia proto ne
sutarimą su pačiu savimi. Bet prieš atskleisdami
šio bergždžiai išvedžiojančio argumento apgaulin
gumą mes turime tam pasirengti, koreguodami ir
apibrėždami kai kurias jame aptinkamas sąvokas.
P i r m i a u s i a , aiškus ir neabejotinai tikras
yra šis teiginys: jei duota tai, kas sąlygota, tai kar
tu mes d i s p o n u o j a me ir regresu visų jo sąlygų
413
eilėje. Juk jau pati to, kas sąlygota, sąvoka tokia,

kad ja kas nors susieta su sąlyga, ir jei ši sąlyga
taip pat yra sąlygota, tai ji susieta su tolesne sąly
ga, ir taip vienas po kito visi eilės nariai. Vadinasi,
šis teiginys - analitinis ir nebijo transcendentali
nės kritikos. Jis yra proto loginis postulatas, rei
kalaujantis intelektu pasekti ir kuo toliau pratęsti
tą sąvokos ir jos sąlygų ryšį, kuris būdingas jau
pačiai sąvokai.
Tol i au, jei tai, kas sąlygota, ir jo sąlyga yra
daiktai patys savaime, tai jei tai, kas sąlygota, buvo
duota, sąlygų regresas ne tik už duot as , bet iš
tikrųjų jau duot as kartu su tuo, kas sąlygota, ir
kadangi šitai galioja visiems eilės nariams, tai kar
tu duota visa sąlygų eilė, taigi ir tai, kas besąlygiš
ka, arba, veikiau, numatoma, kad tai, kas sąlygo
ta ir kas buvo galima tik dėl tos eilės, yra duota.
Čia to, kas sąlygota, ir jo sąlygos sintezė yra sinte
zė, atliekama vien tik intelekto, kuris įsivaizduoja
daiktus tokius, koki e jie yra, nekreipdamas
dėmesio į tai, ar mes galime ir kaip galime prieiti
jų pažinimą. O kai aš turiu reikalą su reiškiniais,
kurie, kaip vien tik vaizdiniai, visai neduoti, jei ne
prieinu jų žinojimo (t. y. jų pačių, nes jie yra ne kas
kita, kaip empirinės žinios), tai aš negaliu teigti
anksčiau nurodyta reikšme, kad jei duota tai, kas
sąlygota, tai duotos ir visos jo sąlygos (kaip reiš
kiniai), ir, vadinasi, negaliu daryti išvados apie jų
eilės absoliutų totalumą. Juk r e i š k i n i a i jų pa
gavoje yra ne kas kita, kaip sintezė (erdvėje ir lai
ke), ir, vadinasi, duoti tik joje. Bet iš to, kad tai,
kas sąlygota (reiškinyje), duota, visai neišplaukia,
kad kartu duota bei numatoma taip pat ir sintezė,
sudaranti jo empirinę sąlygą; ši sintezė aptinkama
pirmiausia sąlygų eilės regrese ir niekada neegzis
tuoja be jo. Tačiau tokiu atveju tvirtai galima teigti,
414
kad r e g r e s a s prie sąlygų, t. y. nenutrūkstama

empirinė sintezė šioje pusėje, duotas arba užduotas
ir kad negali trūkti sąlygų, pateikiamų šio regreso.
Iš to matyti, kad kosmologinio samprotavi
mo didžiojoje premisoje tai, kas sąlygota, imama
transcendentaline grynosios kategorijos prasme,
o mažojoje premisoje - empirine, tik reiškiniams
taikomos intelektinės sąvokos prasme. Vadinasi,
čia susiduriame su ta dialektine apgaule, kuri va
dinama s o p h is m a fig u ra e d ic tio n is . Tačiau tai ne
dirbtinai išgalvota apgaulė, bet visai natūralus
įprastinio proto suklydimas. Juk dėl šio suklydimo
mes tarytum n e a p s i ž i ū r ė j ę tariame (didžio
joje premisoje) sąlygas ir jų eilę, kai kas nors duo
ta kaip sąlygota, nes šis kas nors yra ne kas kita,
kaip loginis reikalavimas duotai išvadai pateikti
išsamias premisas; ir čia mes neaptinkame jokios
laiko tvarkos to, kas sąlygota, ir jo sąlygos ryšyje;
tariame, kad jie patys savaime duoti tuo pači u
m e t u . Be to, lygiai taip pat natūralu laikyti (ma
žojoje premisoje) reiškinius daiktais pačiais savai
me ir tiktai intelektui duotais objektais, kaip buvo
didžiojoje premisoje, kai aš abstrahavausi nuo visų
stebėjimo sąlygų, vien tik kuriomis ir gali būti
duoti objektai. Bet čia mes išleidome iš akių svar
bų sąvokų skirtumą. To, kas sąlygota, ir jo sąlygos
sintezėje ir visoje sąlygų eilėje (didžiojoje premiso
je) visai nebuvo apribojimo laike ir jokios nuose
klumo sąvokos. O empirinė sintezė ir sąlygų eilė
reiškinyje (subordinuotos mažojoje premisoje) bū
tinai nuoseklios ir tik laike duotos viena po kitos;
vadinasi, čia aš negalėjau, kaip ten, tarti absoliu
taus sintezės t o t a 1u m o ir ja pateikiamos eilės,
nes ten visi eilės nariai duoti patys savaime (be
laiko sąlygos), o čia jie galimi tik dėl nuoseklaus
regreso, kuris duotas tik jį iš tikrųjų vykdant.
415
Atskleidus tokį klaidingą žingsnį argumente,

kuris visuotinai imamas pagrindu (kosmologinių
tvirtinimų), galima teisėtai atmesti abi besiginči
jančias puses kaip tokias, kurios savo reikalavimų
neparemia jokiu solidžiu pavadinimu. Tačiau tuoju
kivirčas dar nėra užbaigtas taip, kad besiginčijan
čioms pusėms būtų įrodyta, jog jos abi arba viena iš
jų klysta dėl paties dalyko, kurį tvirtina (išvadoje),
nors jos ir nemokėjo savo tvirtinimo paremti sva
riais argumentais. Juk, atrodo, visai aišku, kad jei
viena pusė tvirtina „Pasaulis turi pradžią“, o kita -
„Pasaulis neturi pradžios, bet egzistuoja amžinai“,
tai teisi turi būti viena iš jų. Bet jei taip, tai, ka
dangi abiejų pusių argumentacijos aiškumas vie
nodas, niekada negalima sužinoti, kuri pusė teisi,
ir ginčas tebesitęsia, nors proto tribunolas abiem
pusėms liepė nusiraminti. Tad ginčui nuodugniai
užbaigti, kad abi pusės būtų patenkintos, telieka
viena priemonė —galutinai jas įtikinti, jog, kadan
gi jos viena kitą taip gerai gali paneigti, jų ginčo
objektas yra niekas ir jog tam tikra transcenden
talinė regimybė joms nupiešė tikrovę ten, kur jos
nėra. Šiuo neišsprendžiamą ginčą sureguliuojančiu
keliu mes dabar ir ketiname eiti.
* * *
Subtilųjį dialektiką Zenoną Elėjietį jau Plato

nas smerkė kaip sąmoningą sofistą už tai, kad jis,
norėdamas parodyti savo meną, imdavosi tą patį
teiginį iš pradžių tariamais argumentais įrodyti, o
paskui kitais tokiais pat svariais argumentais pa
neigti. Zenonas teigė, kad Dievas (kurį jis tikriau
siai suprato kaip pasaulį) nėra nei baigtinis, nei
begalinis, jis nei juda, nei yra rimtyje, nei panašus,
nei nepanašus į kokį nors kitą daiktą. Tiems, kurie
jį už tai smerkė, atrodė, esą jis norėjęs visiškai at-
416
mesti du vienas kitam prieštaraujančius teiginius,

o tai yra absurdiška. Tačiau aš nemanau, kad jį
teisėtai būtų galima tuo kaltinti. Pirmąjį iš šių tei
ginių aš greitai aptarsiu išsamiau. Dėl kitų teigi
nių, tai, jei žodį „Di evas “ jis suprato kaip reiš
kiantį visatą, jis, žinoma, turėjo sakyti, kad ji nei
nuolat yra savo vietoje (yra rimtyje), nei šią vietą
keičia (juda), nes visos vietos yra tik visatoje, va
dinasi, pati v i s a t a nėrajokioje vi e t oj e . Jei
visata apima visa, kas egzistuoja, tai tiek ji nėra
nei panaši, nei nepanaši į k i t ą d a i kt ą , nes už
jos nėra j oki o kito d a i k t o , su kuriuo ją būtų
galima lyginti. Jei du vienas kitam priešpriešina
mi sprendiniai numato nepriimtiną sąlygą tai jie
abu atkrinta, nepaisant jų konflikto (kuris vis dėl
to nėra tikras prieštaravimas), nes atkrinta sąly
ga, vien tik kuriai esant galioja kiekvienas iš šių
teiginių.
Jei kas nors pasakytų: „Kiekvienas kūnas kve
pia maloniai arba kvepia nemaloniai“, tai yra ir
trečia galimybė, būtent kad jis visai nekvepia (iš
sikvėpęs), tad abu nesutariantys teiginiai gali būti
klaidingi. Jei aš sakau: „Kiekvienas kūnas arba
skaniai kvepia, arba skaniai nekvepia“ (vėl su a v e -
o le n s vė l n o n su a v e o le n s), tai abu sprendiniai yra
priešpriešinami vienas kitam kaip prieštaraujan
tys ir tik pirmasis iš jų klaidingas, o jam priešta
raujanti priešybė, būtent teiginys „Kai kurie kūnai
skaniai nekvepia“, apima taip pat ir kūnus, k u
rie v i s a i n e k v e p i a . Ankstesnėje priešprie
šoje (p e r d is p a r a ta ) kūno sąvokos atsitiktinė sąly
ga (kvapas) l i ko dar priešingame sprendinyje ir,
vadinasi, nebuvo jo pašalinta; pastarasis sprendi
nys nebuvo pirmajam prieštaraujanti priešybė.
Tad kai aš sakau: „Pasaulis erdvėje arba bega
linis, arba ne begalinis (n on ė s t in f in itu s ) “, tai, jei
417
pirmasis teiginys klaidingas, jam prieštaraujan

ti priešybė „Pasaulis yra ne begalinis“ turi būti
teisinga. Ja aš tik neigiu begalinį pasaulį, ne
teigdamas kito, būtent baigtinio. 0 jei sakyčiau:
„Pasaulis yra arba begalinis, arba baigtinis (ne
begalinis)“, tai abu teiginiai gali būti klaidingi.
Juk tokiu atveju aš pasaulį laikau patį savaime
apibrėžtu savo dydžiu, priešingu teiginiu ne tik
neigdamas begalybę ir kartu galbūt visą jos atski
rą egzistavimą, bet ir pridėdamas pasauliui, kaip
daiktui, tikram pačiam savaime, apibrėžimą; ši
tai lygiai taip pat gali būti klaidinga, būtent tuo
atveju, jei pasaulis v i s a i neturėtų būti duotas
kaip d a i k t a s p a t s s a v a i m e , taigi nei kaip
begalinis, nei kaip baigtinis savo dydžiu. Tebus
man leista tokią priešpriešą vadinti d i a l e k t i
ni u p r i e š i n g u m u , o priešpriešą, atsirandan
čią prieštaravimo atveju, - a n a l i t i n i u p r i e
š i n g u mu . Vadinasi, du vienas kitam dialek
tiškai priešpriešinami sprendiniai abu gali būti
klaidingi dėl to, kad vienas ne tik prieštarauja
kitam, bet ir sako kažką daugiau, negu reikalinga
prieštaravimui [atsirasti].
Jei du teiginiai - „Pasaulis savo dydžiu yra be
galinis“ ir „Pasaulis savo dydžiu yra baigtinis“ -
laikomi priešpriešinamais vienas kitam kaip prieš
taraujantys, tai tariama, kad pasaulis (visa reiški
nių eilė) yra daiktas pats savaime. Juk pasaulis
išlieka, nesvarbu, ar aš neigčiau begalinį, ar baig
tinį regresą jo reiškinių eilėje. Bet jei šią prielaidą,
arba šią transcendentalinę regimybę, aš pašalinu
ir neigiu pasaulį esant daiktą patį savaime, tai
abiejų teiginių prieštaraujantis priešingumas virs
ta tik dialektiniu priešingumu, ir kadangi pasaulis
visai neegzistuoja pats savaime (nepriklausomai
nuo mano vaizdinių regresyvios eilės), tai jis neeg-
418
zistuoja nei kaip p a t i s a v a i m e b e g a l i n ė ,

nei kaip p a t i s a v a i m e b a i g t i n ė visuma. Jis
egzistuoja tik reiškinių eilės empiriniame regrese
ir pats savaime visai neaptinkamas. Todėl jei ši
eilė visada sąlygota, tai ji niekada neduota visa, ir,
vadinasi, pasaulis nėra besąlygiška visuma, tad jis
taip pat neegzistuoja nei kaip begalinis, nei kaip
baigtinis dydis.
Tai, kas čia buvo pasakyta apie pirmąją kosmo
loginę idėją, būtent apie reiškinio dydžio absoliutų
totalumą, galioja ir visoms kitoms kosmologinėms
idėjoms. Sąlygų eilė aptinkama tik pačioje regresy
viojoje sintezėje, o ne pati savaime reiškinyje kaip
atskirame iki bet kurio regreso duotame daikte.
Todėl aš turėsiu teigti, kad duotojo reiškinio dalių
kiekis pats savaime nėra nei baigtinis, nei begali
nis, nes reiškinys nėra kažkas, kas egzistuoja pats
savaime, ir dalys duotos pirmiausia skaidomosios
sintezės regresu bei šiame regrese, kuris niekada
neduotas absoliučiai v i s a s —nei kaip baigtinis,
nei kaip begalinis. Tas pat galioja ir viena kitai
subordinuotų priežasčių eilei arba eilei, vedančiai
nuo sąlygoto iki pat besąlygiškai būtino egzistavi
mo. Šios eilės jos totalumo atžvilgiu niekada nega
lima laikyti nei baigtine, nei begaline, nes j ą kaip
subordinuotų vaizdinių eilę, sudaro tik dinaminis
regresas, o iki jo ir kaip savarankiškai egzistuo
janti daiktų pačių savaime eilė ji visai negali eg
zistuoti.
Tad grynojo proto antinomija, pasireiškianti jo
kosmologinėse idėjose, pašalinama nurodant, kad
ji yra grynai dialektinė antinomija ir regimybės są
lygotas konfliktas, kuris atsiranda dėl to, jog abso
liutaus totalumo idėja, kuri galioja tik kaip daiktų
pačių savaime sąlyga, buvo taikoma reiškiniams,
egzistuojantiems tik vaizdinyje; jei jie ir sudaro
419
eilę, tai tik nuosekliame regrese - antraip jie visai
neegzistuoja. Bet, kita vertus, iš šios antinomijos
galima turėti tikrą, tiesa, ne dogmatinę, bet vis
dėlto kritinę ir doktrininę naudą, būtent: šia anti
nomija galima netiesiogiai įrodyti reiškinių trans
cendentalinį idealumą, jei ko nors nepatenkintų
tiesioginis įrodymas transcendentalinėje estetiko
je. Tokį įrodymą sudarytų ši dilema. Jei pasaulis
yra pati savaime egzistuojanti visuma, tai jis arba
baigtinis, arba begalinis. Bet ir pirmasis, ir antra
sis teiginys klaidingas (pagal anksčiau pateiktus
antitezės ir, kita vertus, tezės įrodymus). Vadina
si, taip pat klaidinga, kad pasaulis (visų reiškinių
visuma) yra pati savaime egzistuojanti visuma.
Iš to išplaukia, kad reiškiniai apskritai už mūsų
vaizdinių yra niekas, o tai mes kaip tik norėjome
pasakyti, kalbėdami apie jų transcendentalinį ide
alumą.
Si pastaba - svarbi. Ji rodo, kad anksčiau pa
teiktieji ketveriopos antinomijos įrodymai buvo
ne fikcijos, bet nuodugnūs įrodymai, tačiau da
rant prielaidą, kad reiškiniai arba jutimais suvo
kiam as pasaulis, apim antis juos visus, yra daik
tai patys savaime. Bet iš to išvestų teiginių konf
liktas atskleidžia prielaidoje slypinčią klaidą ir
kartu padeda mums atskleisti daiktų kaip jutim ų
objektų tikrąją prigimtį. Vadinasi, transcenden
talinė dialektika teikia paramą visai ne skepti
cizmui, bet skeptiniam metodui; ji gali teikti šio
metodo didelio naudingumo pavyzdį, proto ar
gumentams leisdama visiškai laisvai pasisakyti
vienam prieš kitą. Nors šie argumentai galų gale
ir neteikia to, ko buvo ieškota, vis dėlto visada
teikia kažką naudinga ir reikalinga mūsų spren
dinių koregavimui.
420

aštuntas skirsnis
Grynojo proto reg u lia ty v u sis principas

kosm ologinių idėjų atžvilg iu
Kadangi kosmologiniu totalumo pagrindiniu

teiginiu sąlygų eilės jutimais suvokiamame pasau
lyje, kaip daikte pačiame savaime, maksimumas
n e d u o t a s , o tik gali būti u ž d u o t a s šios eilės
regrese, tai minėtasis grynojo proto pagrindinis
teiginys savo šitaip patikslinta reikšme išsaugo
savo galiojimą, tiesa, ne kaip a k s i o m a , kad to-
talum ą objekte reikia mąstyti kaip realų, bet kaip
p r o b l e m a intelektui, taigi subjektui, kad būtų
nustatytas ir tęsiamas regresas to, kas duota kaip
sąlygota, sąlygų eilėje remiantis idėjos išsamumu.
Juk juslume, t. y. erdvėje ir laike, kiekviena są
lyga, kurią mes galime prieiti išdėstydami duotus
reiškinius, taip pat yra sąlygota, nes šie reiškiniai
yra ne objektai patys savaime, kuriuose kiekvienu
atveju galėtų būti tai, kas absoliučiai besąlygiška,
bet tik empiriniai vaizdiniai, kurie visada turi ras
ti stebėjime savo sąlygą, apibrėžiančią juos erdvėje
arba laike. Vadinasi, proto pagrindinis teiginys iš
esmės tėra t a i s y k l ė , nustatanti duotų reiškinių
sąlygų eilėje regresą, kuriam niekada neleidžiama
sustoti prie to, kas absoliučiai besąlygiška. Vadi
nasi, jis nėra patyrimo ir jutimų objektų empirinio
pažinimo galimybės principas, taigi nėra intelekto
pagrindinis teiginys, nes kiekvienas patyrimas yra
užsklęstas savo ribose (pagal duotąjį stebėjimą);
jis taip pat nėra proto k o n s t i t u t y v u s i s prin
cipas išplėsti jutimais suvokiamo pasaulio sąvokai
už bet kokio galimo patyrimo ribų; jis yra patyri
mo kuo didesnio tęsimo ir išplėtimo pagrindinis
421
teiginys, pagal kurį jokia empirinė riba neturi būti

laikoma absoliučia; vadinasi, jis yra proto princi
pas, postuluojantis k a i p t a i s y k l ę tai, ką mes
turime daryti regrese, ir n e a n t i c i p u o j a n t i s
to, kas pats savaime duotas o b j e k t e iki bet ku
rio regreso. Todėl aš jį vadinu proto r e g u 1 i a -
t y v i u o j u principu, o pagrindinis teiginys apie
sąlygų eilės, kaip pačios savaime duotos objekte
(reiškiniuose), absoliutų totalum ą būtų konstitu-
tyvusis kosmologinis principas, kurio negaliojimą
aš norėjau parodyti ir, nustatydamas šį skirtumą,
užkirsti kelią priskirti idėjai, kuri yra tik taisy
klė, objektyvų realumą, o šitai priešingu atveju
neišvengiam ai įvyksta (dėl transcendentalinio
sukeitimo).
Kad deramai apibrėžtume šios grynojo proto
taisyklės prasmę, pirmiausia reikia pažymėti, jog
ji gali nurodyti ne k a s y r a o b j e k t a s , bet
kaip reikia vykdyti empirinį r e g r e
s ą , kad būtų prieita išsam i objekto sąvoka. Pir
muoju atveju ji būtų konstitutyvusis principas, bet
toks principas niekada negali išplaukti iš grynojo
proto. Vadinasi, tai neduoda jokio pagrindo teigti,
kad to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilė pati sa
vaime baigtinė arba begalinė, nes tokiu atveju vien
tik absoliutaus totalumo idėja, tik kurioje pačioje
šis totalumas sukurtas, m ąstytų objektą kuris ne
gali būti duotas jokiu patyrimu, ir reiškinių eilei
būtų priskirtas nuo empirinės sintezės nepriklau
santis objektyvus realumas82. Vadinasi, proto idėja
nustatys taisyklę tik regresyviajai sintezei sąlygų
eilėje, pagal kurią sintezė nuo to, kas sąlygota, per
visas viena kitai subordinuotas sąlygas eina prie
to, kas besąlygiška, nors jo niekada nepasiekia,
nes tai, kas absoliučiai besąlygiška, patyrime visai
neaptinkama.
422
Šiuo tikslu pirmiausia reikia tiksliai apibrėžti

eilės sintezę, nes ji niekada negali būti išsami. Tam
paprastai vartojami du terminai, kurie turi kažką
skirti sintezėje, nors niekas negali tiksliai nurody
ti šio skyrimo pagrindo. Matematikai kalba tiktai
apie progressus in infinitum. Sąvokų tyrinėtojai
(filosofai) vietoj jo pripažįsta tik terminą progres
sus in indefinitum. Nesileisdamas į tos abejonės,
kuri paskatino juos daryti tokį skirtum ą aiškini
mą ir nesigilindamas į jo taikymo naudingumą ar
nevaisingum ą aš stengsiuosi šias sąvokas tiksliai
apibrėžti ryšium su savuoju tikslu.
Apie tiesią liniją teisėtai galima sakyti, kad ją
galima tęsti iki begalybės, ir čia begalinio ir nea
pibrėžiamai toli nusitęsiančio vyksmo (progressus
in indefinitum) skyrimas būtų tuščias subtilumas.
Juk nors, kai sakoma „tęskite liniją“, šitai, žino
ma, skambėtų teisingiau pridėjus in indefinitum,
negu in infinitum, nes pirmasis pasakymas reiš
kia ne daugiau, kaip „tęskite ją tiek, kiek n o r i
t e “ ,© antrasis —„j ūs niekada n e t u r i t e liautis
ją tęsę“ (o šito kaip tik nenorima pasakyti), - vis
dėlto pirmasis pasakymas yra visiškai teisingas,
jei kalbama tik apie g a l ė j i m ą , nes jūs visada
galite ilginti liniją iki begalybės. Taip yra visais
atvejais, kur kalbama tik apie progresą t. y. vyks
mą nuo sąlygos prie to, kas sąlygota; šis galimas
vyksmas reiškinių eilėje tęsiasi iki begalybės. Nuo
tėvų poros jūs žemyn einančia kartų linija galite
leistis be galo ir netgi manyti, kad ši linija iš ti
krųjų pasaulyje taip tęsiasi. Juk čia protui nieka
da nereikalingas absoliutus eilės totalumas, nes
jis tokio totalumo nenumato kaip sąlygos ir kaip
kažko duota (datum), bet numato tik kaip kažką
sąlygota, kas tik gali būti duota (dabile) ir be galo
pasipildo.
423
Visai kas kita yra su problema, kiek toli tęsia

si regresas, kuris nuo to, kas duota kaip sąlygota,
eilėje kyla prie sąlygų: ar aš galiu sakyti, kad tai
yra ž e n g i m a s a t g a l į b e g a l y b ę , ar tik
n e a p i b r ė ž i a m a i t o l i (in indefinitum) nusi
tęsiantis žengimas atgal, ir ar, vadinasi, aš galiu
nuo šiuo metu gyvenančių žmonių jų protėvių eile
kilti aukštyn iki begalybės, ar aš galiu tik pasaky
ti, kad, nesvarbu, kiek aš sugrįžčiau atgal, niekada
nesurasiu empirinio pagrindo eilę kur nors laikyti
apribota, tad aš turiu teisę ir kartu esu įpareigotas
ieškoti, nors ne tarti esant, kiekvienam iš protėvių
ir jo senolių.
Taigi aš teigiu: jei visuma duota empiriniu ste
bėjimu, tai regresas jos vidinių sąlygų eilėje eina
į begalybę. Bet jei duotas tik vienas eilės narys,
nuo kurio regresas pirmiausia turi eiti prie abso
liutaus totalumo, tai vyksta tik žengimas atgal į
neapibrėžtą tolį (in indefinitum). Antai apie tam
tikrose ribose duotos materijos (kūno) dalijimąsi
reikia sakyti, kad jis eina į begalybę, nes ši ma
terija empiriniu stebėjimu duota visa, vadinasi,
su visomis savo galimomis dalimis. Kadangi šios
visumos sąlyga yra jos dalis, o šios dalies sąlyga -
šios dalies dalis ir 1.1, ir kadangi šiame skaidymo
regrese niekada neaptinkamas šios sąlygų eilės
besąlygiškas (nedalomas) narys, tai ne tik niekur
nėra empirinio pagrindo nutraukti dalijimą, bet ir
tolesni dalijimo, kuris turi būti tęsiamas, nariai
patys empiriškai duoti iki šio tolesnio dalijimo,
t. y. dalijama iki begalybės. O duotojo žmogaus
protėvių eilės, kaip absoliučiai totalios, nėra jokia
me galimame patyrime; bet regresas vyksta nuo
kiekvieno šios kartos nario prie labiau nutolusio
nario, tad negalima rasti jokios empirinės ribos,
kuri kurį nors narį parodytų kaip absoliučiai be-
424
sąlygišką. Bet kadangi ir narių, kurie galėtų būti

šito sąlyga, nėra empiriniame visumos stebėjime
iki regreso, tai regresas eina ne į begalybę (esaties
dalijimo), bet į neapibrėžiamą tolį, ieškant duo
tiems nariams daugiau narių, kurie taip pat visa
da duoti tik kaip sąlygoti.
Nė vienu iš šių dviejų atvejų - nei regressus in
infinitum, nei regressus in indefinitum - sąlygų
eilė nelaikoma be galo duota objekte. Tai ne daik
tai, kurie būtų duoti patys savaime, o tik reiški
niai, kurie duoti tik pačiame regrese kaip vienas
kito sąlyga. Vadinasi, jau nekyla klausimas, kokio
dydžio ši sąlygų eilė pati savaime, ar ji baigtinė, ar
begalinė, nes pati savaime ši eilė yra niekas, o kyla
tik klausimas, kaip mes turime vykdyti empirinį
regresą ir kiek toli turime jį tęsti. Tad šio vyksmo
taisyklės atžvilgiu čia yra žymus skirtumas. Jei
visuma buvo duota empiriškai, tai jos vidinių są
lygų eilėje g a l i m a eiti atgal iki b e g a l y b ė s .
O jei visuma neduota, bet dar tik turi būti duota
empiriniu regresu, tai aš tegaliu sakyti: g a l i m a
iki b e g a l y b ė s eiti prie dar tolesnių eilės sąly
gų. Pirmuoju atveju aš galėjau sakyti: visada yra
ir empiriškai duota daugiau narių, negu aš jų pa
siekiu regresu (skaidymu); o antruoju atveju aš sa
kau: regrese aš visada galiu eiti dar toliau, nes nė
vienas narys empiriškai neduotas kaip absoliučiai
besąlygiškas ir, vadinasi, visada galimas dar toles
nis narys, taigi būtina ieškoti šio nario. Pirmuoju
atveju buvo būtina r a s t i daugiau eilės narių, o
antruoju visada būtina i e š k o t i daugiau eilės na
rių, nes joks patyrimas nėra absoliučiai apribotas.
Arba jūs neturite suvokimo, kuris absoliučiai apri
botų jūsų empirinį regresą, ir tada jūs savo regreso
negalite laikyti užbaigtu, arba jūs turite tokį jūsų
eilę apribojantį suvokimą, ir tada jis negali būti
425
jūsų nueitos eilės dalis (nes tai, k a s a p r i b o j a ,

turi skirtis nuo to, k a s tuo a p r i b o j a m a ) , va
dinasi, jūs turite tęsti savo regresą taip pat ir šiai
sąlygai ir 1.1.
Kitame skirsnyje deramai nušviesime šias pas
tabas jas taikydami.

devintas skirsnis
Apie proto reguliatyviojo

principo empirinį taikymą visoms
kosmologinėms idėjoms
Kadangi, kaip daugelį kartų esame parodę, nei
grynosios intelektinės sąvokos, nei grynosios proto
sąvokos netaikomos transcendentaliai, nes sąlygų
eilių absoliutus totalumas jutimais suvokiamame
pasaulyje remiasi vien tik transcendentaliniu pro
to taikymu, kuris šio besąlygiško išsamumo reika
lauja iš to, ką jis priima kaip daiktą patį savaime,
o jutimais suvokiamame pasaulyje tokių daiktų
nėra, —tai niekada jau negali būti kalbos apie eilių
absoliutų dydį jutimais suvokiamame pasaulyje —
ar jos ribotos, ar neribotos p a č i o s s a v a i m e ,
bet gali būti kalbama tik apie tai, kaip toli mes tu
rime eiti atgal empiriniame regrese, sugrąžindami
patyrimą prie jo sąlygų, kad pagal proto taisyklę
sustotume tik prie to atsakymo į proto klausimus,
kuris adekvatus objektui.
Po to, kai pakankamai buvo įrodytas proto prin
cipo, kaip konstitutyviojo pagrindinio teiginio apie
daiktus pačius savaime83, negaliojimas, mums lie
ka, vadinasi, tik p r o t o p r i n c i p o , kaip galimo
patyrimo t ą s o s ir apimties taisyklės, g a 1i o j i -
426
m a s . Jei mes šios taisyklės galiojimą įstengiame

įtikinamai parodyti, tai ir proto ginčas su pačiu
savimi visiškai pasibaigia, nes kritiniu išsprendi
mu ne tik pašalinama protą sudvejinusi regimybė,
bet ir vietoj jos atveriamas kelias suprasti prasmę,
kurios atžvilgiu protas sutaria su pačiu savimi ir
vien tik kurios nesupratimas sukėlė ginčą, o pa
grindinis teiginys, kuris šiaip jau d i a l e k t i n i s ,
virsta d o k t r i n i n i u . Iš tiesų, jei šis pagrindinis
teiginys gali būti įrodytas savo subjektyvia reikš
me, kuria jis apibrėžia kuo plačiausią intelekto tai
kymą patyrime remiantis patyrimo objektais, tai
šitai yra tas pat, lyg jis tarytum aksioma (kuri ne
galima grynojo proto pagrindu) a priori apibrėžtų
objektus pačius savaime; juk ir aksioma patyrimo
objektų atžvilgiu negalėtų turėti didesnės įtakos
mūsų pažinimo išplėtimui ir tikslinimui, negu ta
įtaka, kuri pasireikštų plačiausiame mūsų inte
lekto taikyme patyrimui.
I. Visatos reiškinių sudėties totalumo

kosmologinės idėjos išsprendimas
Ir čia, ir kituose kosmologiniuose klausimuose

proto reguliatyviojo principo pagrindą sudaro tei
ginys, kad empiriniame regrese negali būti a b s o
l i u č i o s r i b o s p a t y r i m o , taigi sąlygos, kuri,
kaip tokia, būtų e m p i r i š k a i a b s o l i u č i a i
b e s ą l y g i š k a . Priežastis čia ta, kad tokiame
patyrime turėtų glūdėti reiškinių apribojimas nie
kuo arba tuštuma, su kuria susidurtų vis toliau tę
siamas regresas, atliekamas suvokimu. Bet tai yra
negalima.
Siame teiginyje, sakančiame lygiai tiek pat,
kaip ir teiginys, kad empiriniame regrese aš visa-
427
da prieinu tik sąlygą, kuri pati taip pat turi būti

laikoma empiriškai sąlygota, glūdi in terminis tai
syklė: kad ir kaip toli aš nueičiau kylančiąja eile,
visada turiu ieškoti dar tolesnio eilės nario, ne
svarbu, ar jis man iš patyrimo žinomas, ar ne.
Dabar išspręsti pirmajai kosmologinei proble
mai tereikia tik nustatyti, ar regrese prie besąly
giško visatos dydžio (laike ir erdvėje) šis niekada
neribojamas kilimas gali būti vadinamas ž e n g i
m u a t g a l iki b e g a l y b ė s , ar tik n e a p i b r ė
ž i a m a i t ę s i a m u r e g r e s u (in indefinitum).
Vien tik visų buvusių pasaulio būvių, taip pat
daiktų, egzistuojančių tuo pačiu metu pasaulinėje
erdvėje, pats bendrasis vaizdinys yra ne kas kita,
kaip galimas empirinis regresas, kurį aš sau mąs
tau, nors dar neapibrėžtai, ir dėl kurio tik ir gali at
sirasti tokios sąlygų (duoto suvokimo) eilės sąvoka*.
Visatą aš visada apimu tik sąvoka, bet jokiu būdu
ne (kaip visumą) stebimu. Vadinasi, remdamasis jos
dydžiu, aš negaliu daryti išvados apie regreso dydį
ir pastarojo apibrėžti pagal pirmąjį, bet pirmiausia
turiu susidaryti pasaulio dydžio sąvoką remdama
sis empirinio regreso dydžiu. Tačiau apie empirinį
regresą aš niekada nežinau nieko daugiau, išskyrus
tai, kad nuo kiekvieno duoto sąlygų eilės nario aš
visada turiu empiriškai eiti toliau prie dar aukš
tesnio (labiau nutolusio) nario. Vadinasi, reiškinių
visumos dydis šitokiu būdu visai nėra besąlygiškai
apibrėžtas, tad negalima ir teigti, kad šis regresas
* Vadinasi, ši pasaulio eilė negali būti nei didesnė, nei mažesnė negu
galimas empirinis regresas, vien tik kuriuo remiasi jos sąvoka. Ir ka
dangi šis regresas negali duoti nei ko nors apibrėžtai begalinio, nei
juo labiau ko nors apibrėžtai baigtinio (besąlygiškai apriboto), tai iš
to aišku, kad pasaulio dydžio mes negalime pripažinti nei baigtiniu,
nei begaliniu, nes regresas (kuriuo pateikiamas tas dydis) neleidžia
nei vieno, nei kito.
428
eina į begalybę, nes toks teigimas anticipuotų na

rius, kurių regresas dar nepasiekė, ir jų kiekį vaiz
duotų tokį didelį, kad jų negalėtų pasiekti jokia
empirinė sintezė, vadinasi, pasaulio dydį jis a p i
b r ė ž t ų iki regreso (nors tik negatyviai), o tai yra
negalima. Juk pasaulis (kaip totalus) man nėra
pateiktas jokiu stebėjimu, taigi iki regreso neduo
tas ir jo dydis. Todėl apie pasaulio dydį patį savai
me mes nieko negalime pasakyti ir netgi negalime
teigti, kai jame vyksta regressus in infinitum, bet
turime tik ieškoti pasaulio dydžio sąvokos pagal
taisyklę, apibrėžiančią empirinį regresą pasaulyje.
Tačiau ši taisyklė sako ne daugiau, kaip tik tai,
kad, nesvarbu, kiek pažengtume empirinių sąlygų
eilėje, mes niekur neturime tarti esant absoliučią
ribą, bet turime kiekvieną reiškinį kaip sąlygotą
subordinuoti kitam reiškiniui kaip sąlygai ir, va
dinasi, turime toliau eiti prie šios sąlygos, o tai -
regressus in indefinitum, kurį, kadangi jis objekte
neapibrėžia jokio dydžio, reikia labai aiškiai skirti
nuo regressus in infinitum.
Todėl aš negaliu sakyti, kad pasaulis yra b e -
g a l i n i s būtajame laike arba erdvėje. Juk tokia
dydžio, kaip duotos begalybės, sąvoka empiriškai
visiškai negalima, taigi ji visiškai negalima ir pa
saulio, kaip jutimų objekto, atžvilgiu. Taip pat aš
neteigsiu, kad regresas nuo duotojo suvokimo prie
viso to, kas jį apriboja eilėje erdvėje ir būtajame
laike, eina į b e g a l y b ę , nes toks teiginys taria
esant begalinį pasaulio dydį. Taip pat neteigsiu,
kad šis regresas b a i g t i n i s , nes absoliuti riba
taip pat empiriškai negalima. Tad aš nieko nega
lėsiu pasakyti apie visą patyrimo objektą (jutimais
suvokiamą pasaulį), bet galėsiu pasakyti tik apie
taisyklę, pagal kurią patyrimas turi būti įgyjamas
ir tęsiam as remiantis jo objektu.
429
Vadinasi, į kosmologinį klausim ą dėl pasaulio

dydžio pirmiausia gaunamas neigiamas atsaky
mas: pasaulis neturi pirmosios pradžios laike ir
kraštinės ribos erdvėje.
Juk priešingu atveju pasaulis būtų apribotas
tuščiu laiku ir tuščia erdve. O kadangi jis, kaip
reiškinys, pats savaime negali būti nei viena, nei
kita, nes reiškinys nėra daiktas pats savaime, tai
turėtų būti galima suvokti apribojimą absoliučiai
tuščiu laiku arba absoliučiai tuščia erdve, ir tokiu
suvokimu šie pasaulio galai būtų duoti galimu pa
tyrimu. Bet toks patyrimas, kaip neturintis jokio
turinio, negalimas. Vadinasi, absoliuti pasaulio
riba empiriškai, taigi ir besąlygiškai, negalima*.
Iš to kartu išplaukia t e i g i a m a s atsakymas.
Regresas pasaulio reiškinių eilėje, kaip pasaulio
dydžio apibrėžimas, eina in indefinitum. Tuo pasa
koma lygiai tas pat, kaip ir teiginiu, kad jutimais
suvokiamas pasaulis neturi absoliutaus dydžio,
bet empirinis regresas (kuriuo tik ir gali būti duo
tas pasaulis savo sąlygų pusėje) yra pajungtas ta i
syklei, pagal kurią visada reikia eiti nuo kiekvie
no eilės nario, kaip sąlygoto, prie kito dar tolesnio
nario (ar remiantis savo patyrimu, ar istorija, ar
padarinių ir jų priežasčių grandine) ir niekada
nevengti išplėsti savo intelekto galimą empirinį
taikymą, nes tai ir yra tikrasis ir vienintelis proto
uždavinys jo principų srityje.
* Skaitytojas pastebės, kad čia įrodoma visai kitaip, negu anksčiau

pateiktame dogmatiniame pirmosios antinomijos antitezės įrodyme.
Ten, remdamiesi įprastiniu ir dogmatiniu įsivaizdavimo būdu, mes
jutimais suvokiamą pasaulį laikėme daiktu, kuris, kaip totalus, duo
tas pats savaime iki bet kurio regreso, ir, jei jis neužima viso laiko
ir visų erdvių, nepripažinome jam apskritai jokios apibrėžtos vietos
laike ir erdvėje. Todėl ten ir išvada buvo kitokia negu čia, būtent ten
buvo padaryta išvada apie tikrą pasaulio begalinumą.
430
Tuo nenustatomas apibrėžtas empirinis regre

sas, kuris nenutrūkstamai vyktų tam tikros rūšies
reiškinių srityje; pavyzdžiui, nenustatoma, kad
nuo kokio nors gyvenančio žmogaus visada reikė
tų kilti jo protėvių eile nesitikint rasti pirmosios
poros, arba kilti dangaus kūnų eile nenumatant
labiausiai nutolusios saulės. Tuo reikalaujama
tik eiti nuo reiškinių prie reiškinių, net jei jie ir
neteiktų tikro suvokimo (jei jie savo laipsniu per
silpni mūsų sąmonei, kad taptų patyrimu), nes jie
vis dėlto priklauso galimam patyrimui.
Bet kuri pradžia yra laike ir bet kuri tįsaus
objekto riba yra erdvėje. Bet erdvė ir laikas yra tik
jutimais suvokiamame pasaulyje. Taigi p a s a u l y -
j e sąlygotai apriboti tik reiškiniai, o pats p a s a u
l i s neapribotas nei sąlygotai, nei besąlygiškai.
Kaip tik dėl to, o ir todėl, kad v i s a s pasaulis
ir netgi to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilė nie
kada n e g a l i b ū t i d u o t a kaip v i s a pasaulio
eilė, pasaulio dydžio sąvoką teikia tik regresas, ir
ji negali būti duota iki regreso kolektyviu stebėji
mu. Bet tą regresą visada sudaro tik dydžio a p i
b r ė ž i m a s , ir todėl jis neteikia a p i b r ė ž t o s
sąvokos, taigi ir dydžio, kuris būtų begalinis tam
tikro mato atžvilgiu, sąvokos; vadinasi, jis eina ne
į begalybę (tarytum duotą), bet į neapibrėžtą tolį,
kad pateiktų dydį (patyrimo), kuris tampa tikras
pirmiausia dėl šio regreso.
II. Stebėjimu duotos visumos dalijimo totalumo

Jei aš daliju stebėjimu duotą visumą, tai nuo

to, kas sąlygota, einu prie jo galimybės sąlygų.
Dalių dalijimas (subdivisio arba decompositio) yra
431
regresas šių sąlygų eilėje. Šios e i l ė s absoliutus

totalum as būtų duotas tik tada, jei regresu būtų
galima prieiti p a p r a s č i a u s i a s dalis. Bet jei
visos dalys, gaunamos nenutrūkstamu skaidymu,
savo ruožtu vėl yra dalios, tai dalijimas, t. y. re
gresas nuo to, kas sąlygota, prie jo sąlygų, eina in
infinitum, kadangi sąlygos (dalys) glūdi pačiame
sąlygotajame [naryje] ir duotos visos kartu su juo,
nes jis visas duotas jo apribotu stebėjimu. Vadi
nasi, šio regreso negalima vadinti tik regresu in
infinitum, kaip daryti leido tik ankstesnioji kos
mologinė idėja, kur aš nuo to, kas sąlygota, tu
rėjau eiti prie jo sąlygų, kurios buvo už jo, taigi
nebuvo duotos kartu su juo, o tik prisijungdavo
empiriniame regrese. Tačiau vis dėlto apie tokią
iki begalybės dalomą visum ą jokiu būdu negalima
sakyti, kad j i s u s i d e d a i š b e g a l o d a u g
d a l i ų . Juk nors visos dalys yra visumos stebiny-
je, tačiau jame n ė r a v i s o d a l i j i m o , kurį su
daro tik tęsiamas skaidymas arba pats regresas,
tik ir darantis eilę tikrą. Kadangi šis regresas be
galinis, tai visi nariai (dalys), kuriuos jis pasiekia,
glūdi, tiesa, duotoje visumoje kaip s a n k a u p o s ,
bet joje nėra visos d a l i j i m o e i l ė s , kuri nuose
kliai begalinė ir niekada nėra v i s a eilė, vadinasi,
negali pateikti begalinės dalių aibės ir jų sutelki
mo į vieną visumą.
Ši bendra pastaba pirmiausia labai lengvai pri
taikoma erdvei. Kiekviena savo ribose stebima er
dvė yra tokia visuma, kurios dalys bet kokio skai
dymo atveju taip pat yra erdvės, ir todėl ji daloma
iki begalybės.
Iš to visai natūraliai išplaukia taip pat antra
sis pritaikymas - savo ribose esančiam išoriniam
reiškiniui (kūnui). Kūno dalumas remiasi erdvės,
sudarančios kūno, kaip tįsios visumos, galimybę,
432
dalumu. Vadinasi, kūnas dalomas iki begalybės,

nors dėl to jis dar nesusideda iš be galo daug
dalių.
Kadangi kūną turime įsivaizduoti kaip subs
tanciją erdvėje, tai, tiesą sakant, atrodo, kad jis
turi skirtis nuo erdvės, kai kalbama apie erdvės
dalumo dėsnį; juk, žinoma, galima sutikti, kad
skaidymas erdvėje niekada negali pašalinti bet
kokios sudėties, nes priešingu atveju bet kuri er
dvė, kuri, be sudėties, neturi nieko savarankiška,
išnyktų (o tai yra negalima); tačiau teiginys, kad,
mintimis pašalinus bet kokią materijos sudėtį,
visai nieko neturėtų likti, atrodo nesuderinamas
su substancijos sąvoka, nes substancija iš esmės
turėjo būti bet kokios sudėties subjektas ir turėtų
išlikti savo elementuose, nors ir būtų pašalintas
jų ryšys erdvėje, dėl kurio jie sudaro kūną. Tačiau
tai, kas r e i š k i n y j e vadinama substancija, yra
ne tokio pobūdžio, koks grynąja intelektine sąvo
ka būtų mąstomas daikto paties savaime atžvil
giu. Substancija reiškinyje yra ne absoliutus su
bjektas, bet pastovus juslumo vaizdas ir ne dau
giau kaip stebinys, kuriame apskritai nėra nieko
besąlygiška.
Nors ši į begalybę einančio vyksmo taisyklė,
be jokios abejonės, veikia dalijant reiškinį kaip
tiesiog erdvės užpildymą, vis dėlto ji negali galio
ti, jei mes ją norėtume išplėsti taip pat ir duotoje
visumoje jau tam tikru būdu atskirtų dalių, dėl to
sudarančių quantum discretum, aibei. Tarti, kad
kiekvienoje suskaidytoje (organizuotoje) visumoje
kiekviena dalis taip pat suskaidyta ir kad, šitaip
skaidant dalis iki begalybės, bus randamos vis
naujos dirbtinai gautos dalys, —žodžiu, tarti, kad
visuma suskaidyta iki begalybės, jokiu būdu ne
galima, nors, žinoma, galima tarti, kad materijos
433
dalys jas skaidant galėtų būti suskaidytos iki

begalybės. Juk duoto reiškinio dalijimo erdvėje
begalinum as rem iasi vien tuo, kad juo duotas
tik dalumas, t. y. pati savaim e absoliučiai nea
pibrėžta dalių aibė, o pačios dalys duodamos ir
apibrėžiamos tik tolesniu skirstymu, - trumpai
tariant, visuma pati savaim e dar nesuskirsty
ta. Todėl dalijimas gali apibrėžti visumoje aibę
[dalių] tik tiek, kiek mes norime pažengti daliji
mo regrese. O iki begalybės suskaidytame orga
niniam e kūne visum a kaip tik dėl šios sąvokos
įsivaizduojama jau suskaidyta, ir joje iki bet ko
kio dalijimo regreso randama pati savaime api
brėžta, tačiau begalinė dalių aibė; tokia m intis
yra prieštaringa, nes ši begalinė plėtotė laikoma
niekada neužbaigiama (begaline) ir vis dėlto už
baigta eile, jei ji imama kompleksiškai. B egali
nis dalijimas nurodo reiškinį tik kaip quantum
continuum ir yra neatskiriam as nuo erdvės už
pildymo, nes kaip tik erdvės užpildymas sudaro
begalinio dalumo pagrindą. Bet jei kas nors la i
koma quantum discretum, tai vienetų aibė jame
yra apibrėžta ir todėl visada lygi kokiam nors
skaičiui. Vadinasi, tik patyrimas gali nustatyti,
kiek gali būti organizuotas suskaidytas kūnas,
ir net jei patyrimas tikrai neprieitų neorganinių
dalių, tai vis dėlto tokios dalys turi glūdėti bent
jau galimame patyrime. Tačiau kaip toli tęsiasi
reiškinio apskritai transcendentalinis dalijimas -
tai ne patyrimo reikalas, bet proto principas,
reikalaujantis empirinio regreso skaidant tįsų
objektą pagal šio reiškinio prigimtį niekada n e
laikyti absoliučiai užbaigtu.
★ "k ie
434
Baigiamoji pastaba dėl matematinių

transcendentalinių idėjų išsprendimo ir išankstinė
pastaba dėl dinaminių transcendentalinių
idėjų išsprendimo
Kai grynojo proto antinomiją visose transcen

dentalinėse idėjose mes atvaizdavome lentele, nu
rodę šio konflikto priežastį ir vienintelę priemonę
jam pašalinti, kurią sudaro tai, kad abu priešingus
tvirtinimus pripažinome klaidingais, —tai mes vi
sur sąlygas vaizdavome susijusias su tuo, ką jos
sąlygoja erdvės ir laiko santykiais; tai yra įpras
tinio žmogaus intelekto įprasta prielaida, kuria
ištisai remiasi tas konfliktas. Šiuo požiūriu visi
to, kas duota kaip sąlygota, sąlygų eilės totalumo
dialektiniai vaizdiniai buvo visiškai v i e n a r ū
š i a i . Tai visada buvo eilė, kurioje sąlyga ir tai,
kas sąlygota, buvo susieti vienas su kitu kaip eilės
nariai ir todėl v i e n a r ū š i a i , nes regresas nie
kada negalėjo būti mąstomas užbaigtas arba jis
buvo mąstomas kaip toks, jei koks nors pats sa
vaime sąlygotas narys klaidingai buvo laikomas
pirmuoju, taigi besąlygišku. Vadinasi, visur buvo
nagrinėjamas ne objektas, t. y. tai, kas sąlygota,
bet jo sąlygų eilė tik jo dydžio požiūriu, ir čia ke
blumą, kurį buvo galima pašalinti ne kompromisu,
bet tik visiškai perkirtus mazgą, sudarė tai, kad
protas šią eilę darė arba p e r i l g ą , arba p e r
t r u m p ą intelektui, tad intelektas niekada nega
lėjo prilygti proto idėjai.
Bet čia mes išleidome iš akių esminį skirtumą
tarp objektų, t. y. intelektinių sąvokų, kurias pro
tas siekia pakelti į idėjų lygį, būtent tai, kad pa
gal mūsų anksčiau pateiktą kategorijų lentelę dvi
iš šių sąvokų žymi m a t e m a t i n ę , o kitos dvi —
d i n a m i n ę reiškinių sintezę. Iki šiol šį skirtumą
435
lengvai galėjome apeiti, nes bendrajame visų

transcendentalinių idėjų vaizdinyje mes visada
likdavome tik tarp sąlygų r e i š k i n y j e, o dvie
jų matematinių transcendentalinių idėjų atveju
lygiai taip pat turėjome tik o b j e k t ą reiškinyje.
Bet dabar, kai mes pereiname prie d i n a m i n i ų
intelekto sąvokų, kiek jos turi atitikti proto idėją,
tas skirtumas darosi svarbus ir atveria mums visai
naują perspektyvą dėl ginčo, į kurį protas įsivėlė.
Anksčiau šis ginčas b u v o a t m e s t a s kaip abie
jų pusių paremtas klaidingomis prielaidomis, o da
bar, kadangi dinaminėje antinomijoje galbūt yra
tokia prielaida, kuri gali būti suderinama su proto
pretenzijomis, ir kadangi teisėjas užpildo spragą
teisės pagrinduose, nepripažįstamuose abiejų pu
sių, tai šiuo požiūriu ginčas gali būti s u r e g u
l i u o t a s taip, kad abi pusės būtų patenkintos, o
šitai buvo neįmanoma matematinėje antinomijoje
kilusio ginčo atžvilgiu.
Žinoma, eilių sąlygos visos vienarūšės, kiek žiū
rima vien tik jų d i a p a z o n o : ar jos atitinka idėją,
ar jai per didelės arba per mažos. Tačiau šių idėjų
pagrindą sudarančioje intelektinėje sąvokoje glūdi
arba vien tik t o , k a s v i e n a r ū š i š k a , s i n
t e z ė (o tai numatoma kiekvienam dydžiui jo sudė
tyje ir dalijime), arba taip pat ir t o , k a s n e v i e -
n a r ū š i š k a , sintezė, o šitai galima tarti esant
bent jau tiek priežastinio ryšio, tiek to, kas būtina,
ir to, kas atsitiktina, ryšio dinaminėje sintezėje.
Todėl į reiškinių eilių matematinį ryšį negali
įeiti jokia kita sąlyga, išskyrus j u s l i n ę , t. y. to
kią, kuri pati sudaro eilės dalį; o dinaminė juslinių
sąlygų eilė vis dėlto dar taria esant ir nevienarūšę
sąlygą, kuri nėra eilės dalis, bet yra už eilės kaip
g a l i m a v i e n t i k m ą s t y t i ; todėl protą šitai
patenkina, ir tai, kas besąlygiška, iškeliama prieš
436
reiškinius, nesupąiniojant jų, kaip visada sąlygo

tų, eilės ir jos nenutraukiant, priešingai intelekto
pagrindiniams teiginiams.
Kadangi dinaminės idėjos taria esant tokią reiš
kinių sąlygą, kuri yra už jų eilės, t. y. tokią, kuri
pati nėra reiškinys, tai gaunama kažkas visiškai
skirtinga nuo matematinės antinomijos rezultato.
Matematinė antinomija sąlygojo tai, kad abu prie
šingus dialektinius tvirtinimus reikėjo pripažinti
klaidingais. O tai, kas dinaminėse eilėse ištisai są
lygota ir nuo jų, kaip reiškinių, neatskiriama, susie
ta su empiriškai nesąlygota, bet kartu n e j u s 1i -
n e sąlyga patenkina i n t e l e k t ą ir, kita vertus,
protą*; ir kai atkrinta dialektiniai argumentai, vie
nu ar kitu būdu ieškoję besąlygiško totalumo vien
tik reiškiniuose, tai proto teiginiai šia patikslinta
reikšme gali būti a b u t e i s i n g i ; tačiau to nie
kada negali būti kosmologinių idėjų, liečiančių tik
matematiškai besąlygišką vienumą, atveju, nes jose
nėra jokios reiškinių eilės sąlygos, kuri pati nebūtų
reiškinys ir, kaip tokia, nesudarytų eilės nario.
III. Pasaulio įvykių išvedimo iš jų priežasčių

totalumo kosmologinės idėjos84 išsprendimas
To, kas vyksta, atžvilgiu galima mąstyti tik dve

jopą priežastingumą - g a m t i n į arba l a i s v ą .
Pirmasis yra vieno būvio jutimais suvokiamame
* Juk intelektas t a r p r e i š k i n i ų nenumato jokios sąlygos, kuri

pati nebūtų empiriškai sąlygota. Bet jei tam, kas sąlygota (reiškiny
je), būtų galima sugalvoti g a l i m ą v i e n t i k m ą s t y t i sąlygą,
kuri, vadinasi, nepriklausytų reiškinių eilei kaip jos narys, ir tuo vis
dėlto nė kiek nepertraukti empirinių sąlygų eilės, tai tokia sąlyga ga
lėtų būti numatoma kaip e m p i r i š k a i n e s ą l y g o t a , taigi tuo
niekur nebūtų nutrauktas tolydus empirinis regresas.
437
pasaulyje ryšys su ankstesniuoju būviu, po kurio

pirmasis būvis eina pagal taisyklę. Kadangi reiš
kinių p r i e ž a s t i n g u m a s remiasi laiko sąlygo
mis ir ankstesnis būvis, jei jis visada egzistuotų,
nesukeltų padarinio, kuris atsiranda tik laike, tai
to, kas vyksta arba atsiranda, priežasties kauzalu-
mas taip pat a t s i r a d o ir pagal intelekto pagrin
dinį teiginį pats taip pat reikalingas priežasties.
O kosmologine prasme laisvę aš suprantu kaip
sugebėjimą s a v a i m e pradėti būvį; vadinasi,
laisvės priežastingumas savo ruožtu nesubordi
nuotas pagal gamtos dėsnį kitai priežasčiai, kuri
jį apibrėžtų laike. Šia reikšme laisvė yra grynoji
transcendentalinė idėja; joje, pirma, nėra nieko
perimta iš patyrimo ir, antra, jos objektas negali
būti duotas apibrėžtas jokiu patyrimu, nes galio
ja pačios bet kokio patyrimo galimybės bendrasis
dėsnis - visa, kas vyksta, turi priežastį, taigi ir
priežasties, kuri p a t i v y k s t a arba atsiranda,
kauzalumas taip pat turi turėti priežastį; todėl visa
patyrimo sritis, kad ir kaip toli ji tęstųsi, virsta
vien tik gamtos visuma. Bet kadangi šitaip negali
ma gauti priežastinio santykio sąlygų absoliutaus
totalumo, tai protas susikuria spontaniškumo, ga
linčio pradėti veikti savaime, be kitos ankstesnės
priežasties, kuri jį taip pat sąlygotų veikti pagal
priežastinio ryšio dėsnį, idėją.
Itin įsidėmėtina, kad praktinė laisvės sąvoka
remiasi šia t r a n s c e n d e n t a l i n e l a i s v ė s
i d ė j a ir kad ši idėja yra tikrasis sunkumų, kurie
nuo seno gaubė klausim ą dėl laisvės galimybės, šal
tinis. L a i s v ė p r a k t i n e p r a s m e yra valios
nepriklausomybė nuo juslinių impulsų p r i e v a r
t o s . Juk valia yra juslinė, kiek ji p a v e i k i a m a
p a t o l o g i š k a i 85 (juslumo paskatomis); ji vadi
nama g y v u l i š k a (arbitrium brutum), kai ji gali
438
būti p a t o l o g i š k a i p r i v e r č i a m a . Žmogiš
koji valia, tiesa, yra arbitrium sensitivum, bet ne
brutum, o liberum, nes juslumas jos veikimo neda
ro būtino, o žmogui būdingas sugebėjimas save są
lygoti savarankiškai, nepriklausomai nuo juslinių
impulsų prievartos.
Jei bet kuris priežastingumas jutimais suvokia
mame pasaulyje būtų tik gamtinis, tai nesunku
suprasti, kad kiekvienas įvykis būtų apibrėžiamas
kitu įvykiu laike pagal būtinus dėsnius, o kadangi
reiškiniai, kiek jie sąlygoja valią, kiekvieną veiks
mą turėtų daryti būtiną kaip savo natūralų rezul
tatą, tai transcendentalinės laisvės pašalinimas
kartu panaikintų bet kokią praktinę laisvę. Juk ši
laisvė numato, kad jei kas nors ir neįvyko, tai vis
dėlto t u r ė j o įvykti, ir, vadinasi, įvykio priežastis
reiškinyje nebuvo tokia lemianti, kad mūsų valioje
nebūtų priežastingumo, sugebančio nepriklausomai
nuo tų gamtinių priežasčių ir netgi prieš jų galią
bei poveikį sukelti ką nors apibrėžta laiko tvarkoje
pagal empirinius dėsnius, taigi v i s i š k a i s a v a i
m i n g a i pradėti kokią nors įvykių eilę.
Vadinasi, čia, kaip ir apskritai proto, išdrįsusio
išeiti už galimo patyrimo ribų, konflikte, proble
ma iš esmės ne f i z i o l o g i n ė , bet t r a n s c e n
d e n t a l i n ė . Todėl laisvės galimybės klausimas,
tiesa, rūpi psichologijai, bet kadangi jis remiasi
vien tik grynojo proto dialektiniais argumentais,
jį spręsti turi vien tik transcendentalinė filosofija.
Kad padėčiau šiai filosofijai, kuri negali atsisakyti
pateikti patenkinamą atsakymą į šį klausimą, aš
pirmiausia turiu pasistengti viena pastaba tiksliau
apibrėžti jos veikseną sprendžiant šį uždavinį.
Jei reiškiniai būtų daiktai patys savaime, taigi
erdvė ir laikas būtų daiktų pačių savaime egzista
vimo formos, tai sąlygos kartu su tuo, kas sąlygota,
439
visada priklausytų tai pačiai eilei kaip nariai, o iš to

ir šiuo atveju atsirastų antinomija, bendra visoms
transcendentalinėms idėjoms, - būtent intelektui
ši eilė neišvengiamai turėtų būti per didelė arba
per maža. Bet proto dinaminės sąvokos, kurios mus
domina šiame ir tolesniame skirsniuose, pasižymi
tuo, kad jos susijusios ne su objektu, traktuojamu
kaip dydžiu, bet tik su jo e g z i s t a v i m u , todėl
galima abstrahuotis taip pat nuo sąlygų eilės dy
džio ir tirti tik sąlygos dinaminį santykį su tuo, kas
sąlygota; taigi klausime dėl gamtos ir laisvės mes
jau susiduriame su keblumu - ar laisvė apskritai
visur galima, o jei taip, tai ar ji gali būti kartu su
priežastingumo gamtinio dėsnio visuotinumu; t. y.
ar tai, kad kiekvienas padarinys pasaulyje turi kil
ti a r b a iš gamtos, a r b a iš laisvės, yra teisingas
disjunkcinis teiginys, ar veikiau teisinga, kad ir
v i e n a , i r k i t a gali tuo pačiu metu būti tame
pačiame įvykyje, [tik] kitu atžvilgiu. Pagrindinio
teiginio apie visų jutimais suvokiamo pasaulio
įvykių visuotinį ryšį pagal nekintamus gamtos
dėsnius teisingumas jau nustatytas kaip transcen
dentalinės analitikos pagrindinis teiginys ir nenu
mato jokios išimties. Vadinasi, klausimas tik tas,
ar vis dėlto to paties padarinio, kuris apibrėžtas
pagal gamtą, atžvilgiu gali egzistuoti taip pat ir
laisvė, ar laisvė ta nepažeidžiama taisykle visiš
kai pašalinama. Ir čia įprastinė, tačiau neteisinga
prielaida apie reiškinių a b s o l i u t ų r e a l u m ą
tučtuojau parodo savo žalingą įtaką, supainioda
ma protą. Juk jei reiškiniai yra daiktai patys sa
vaime, tai laisvės negalima išgelbėti. Tada gamta
yra visiška ir pati savaime pakankamai sąlygojan
ti kiekvieno įvykio priežastis, o įvykio sąlygos visa
da yra tik reiškinių, kurie kartu su savo padariniu
būtinai subordinuoti gamtos dėsniui, eilėje. O jei
440
reiškiniai laikomi tik tuo, kas jie iš tikrųjų yra,

būtent ne daiktais pačiais savaime, bet tik vaiz
diniais, susietais vienas su kitu pagal empirinius
dėsnius, tai jie patys turi turėti pagrindus, kurie
nėra reiškiniai. Tačiau tokia galima vien tik mąs
tyti priežastis savo kauzalumo atžvilgiu neapibrė
žiama reiškinių, nors jos padariniai pasireiškia ir
šitaip gali būti apibrėžiami kitų reiškinių. Vadina
si, ji kartu su savo kauzalumu yra už eilės, o jos pa
dariniai yra empirinių sąlygų eilėje. Tad padarinį
jo galimos vien tik mąstyti priežasties atžvilgiu ga
lima laikyti laisvu ir vis dėlto reiškinių atžvilgiu -
kartu ir jų padariniu, išplaukiančiu iš jų pagal
gamtinį būtinumą. Sis skyrimas, išreikštas ben
drai ir visiškai abstrakčiai, turi atrodyti pernelyg
subtilus ir neaiškus, tačiau jis tampa aiškus jį tai
kant. Čia aš noriu tik pažymėti, jog kadangi visų
reiškinių visuotinis sąryšis gamtos kontekste yra
išimčių nenumatantis dėsnis, tai šis dėsnis neiš
vengiamai būtų turėjęs sugriauti bet kokią laisvę,
jei atkakliai teigtume reiškinių realumą. Todėl ir
tie, kurie šiuo klausimu laikosi įprastinės pažiū
ros, niekada negalės sujungti vienos su kita gam
tos ir laisvės.
Laisvo priežastingumo kartu su bendruoju

gamtinio būtinumo dėsniu galimybė
Tai, kas jutimų objekte pats nėra reiškinys, aš

vadinu g a l i m u v i e n t i k m ą s t y t i . Atitin
kamai jei tai, ką jutimais suvokiamame pasaulyje
reikia laikyti reiškiniu, pats savaime taip pat turi
sugebėjimą, kuris nėra juslinio stebėjimo objek
tas, bet dėl kurio tas reiškinys gali būti reiškinių
priežastis, tai tokios esybės p r i e ž a s t i n g u m ą
441
galima nagrinėti dviem požiūriais: kaip g a l i m ą

v i e n t i k m ą s t y t i pagal jo v e i k i m ą , t. y.
kaip daikto paties savaime priežastingumą, ir
kaip j u s l i n į pagal šio priežastingumo p a d a r i
n i u s , t. y. kaip reiškinio jutimais suvokiamame
pasaulyje priežastingumą. Mes atitinkamai susi
darytume ir empirinę, ir intelektinę tokio subjekto
sugebėjimo priežastingumo sąvokas, susijusias su
tuo pačiu padariniu. Tokia dvejopa jutimų objekto
sugebėjimo samprata neprieštarauja nė vienai iš
sąvokų, kurias mes turime susidaryti apie reiški
nius ir galimą patyrimą. Kadangi reiškiniai patys
savaime nėra daiktai ir jų pagrindą turi sudary
ti transcendentalinis objektas, apibrėžiantis juos
kaip vien tik vaizdinius, tai niekas mums nekliudo
šiam transcendentaliniam objektui, be savybės, dėl
kurios jis reiškiasi, priskirti taip pat i r p r i e ž a s -
t i n g u m ą , kuris nėra reiškinys, nors jo p a d a
r i n y s vis dėlto aptinkamas reiškinyje. Bet kie
kviena veikiančioji priežastis turi turėti kokį nors
p o b ū d į , t. y. savojo kauzalumo dėsnį, be kurio ji
visai nebūtų priežastis. Todėl jutimais suvokiamo
pasaulio subjekte mes turėtume, pirma, surasti
e m p i r i n į p o b ū d į , dėl kurio visi to subjekto
veiksmai, kaip reiškiniai, pagal pastovius gam
tos dėsnius ištisai būtų susiję su kitais reiškiniais
ir galėtų būti išvesti iš jų kaip iš savo sąlygų, ir,
vadinasi, kartu su jais būtų vienintelės gamtinės
tvarkos eilės nariai. Antra, šiam subjektui mes tu
rėtume dar priskirti g a l i m ą v i e n t i k m ą s
t y t i p o b ū d į , dėl kurio šis subjektas, tiesa, yra
tų veiksmų, kaip reiškinių, priežastis, bet pats ne
subordinuotas jokioms juslumo sąlygoms ir nėra
reiškinys. Pirmąjį taip pat būtų galima pavadinti
tokio daikto reiškinyje pobūdžiu, o antrąjį - daikto
paties savaime pobūdžiu.
442
Šis veikiantysis subjektas savo galimu vien tik

mąstyti pobūdžiu nebūtų subordinuotas jokioms
laiko sąlygoms, nes laikas yra tik reiškinių, o ne
daiktų pačių savaime sąlyga. Jame n e a t s i r a s
t ų ir n e i š n y k t ų joks v e i k s m a s , taigi jis
taip pat nebūtų subordinuotas ir bet kokio apibrė
žimo laike ir viso to, kas kinta, dėsniui, teigian
čiam, kad viso t o , k a s v y k s t a , priežastis yra
r e i š k i n i u o s e (ankstesnio būvio). Žodžiu, jo
priežastingumo, kiek jis intelektinis, visai nebūtų
empirinių sąlygų, kurios įvykį jutimais suvokia
mame pasaulyje daro būtiną, eilėje. Tiesa, šis ga
limas vien tik mąstyti pobūdis niekada negalėtų
būti pažintas betarpiškai, nes mes ką nors galime
suvokti tik tiek, kiek tai mums reiškiasi; bet jis
vis dėlto turėtų būti m ą s t o m a s pagal empirinį
pobūdį, kaip mes apskritai turime mintimis reiški
nių pagrindu imti transcendentalinį objektą, nors
visai nežinome, kas jis yra pats savaime.
Vadinasi, šis subjektas, kaip reiškinys, savo
empiriniu pobūdžiu būtų subordinuotas visiems
apibrėžimo pagal priežastinį ryšį dėsniams, ir to
dėl jis būtų ne kas kita, kaip jutimais suvokiamo
pasaulio dalis, kurios padariniai, kaip ir visi kiti
reiškiniai, neišvengiamai išplauktų iš gamtos.
Kiek jam darytų poveikį išoriniai reiškiniai, kiek
jo empirinis pobūdis, t. y. jo priežastingumo dėsnis,
būtų pažintas patyrimu, tiek visi jo veiksmai turė
tų būti paaiškinami remiantis gamtos dėsniais, ir
visa, kas reikalinga jų visiškam ir būtinam apibrė
žimui, turėtų būti galimame patyrime.
Bet savo galimu vien tik mąstyti pobūdžiu (nors
mes tegalime turėti bendrą supratimą apie jį) šis
subjektas vis dėlto turėtų būti laikomas laisvu nuo
bet kokios juslumo įtakos ir apibrėžimo reiškiniais;
ir kadangi jame, kiek jis yra n o u m e n a s , nieko
443
n e į v y k s t a , nėra jokio kitimo, kuris būtų reika

lingas dinaminio apibrėžimo laike, taigi nėra ryšio
su reiškiniais kaip priežastimis, tai ši veikiančioji
esybė savo veiksmais būtų laisva ir nepriklausoma
nuo bet kokio gamtinio būtinumo, kaip aptinkamo
vien tik jutimais suvokiamame pasaulyje. Apie ją
visai teisingai būtų galima sakyti, kad ji savo pa
darinius jutimais suvokiamame pasaulyje pradeda
s a v a i m i n g a i , nors veikimas prasideda ne j o j e
pačioje; ir tai būtų teisinga, nors dėl to padariniai
jutimais suvokiamame pasaulyje negalėtų prasi
dėti savaimingai, nes šiame pasaulyje jie visada iš
anksto apibrėžti ankstesnio laiko empirinių sąly
gų, tačiau tik tarpininkaujant empiriniam pobū
džiui (kuris tėra galimo vien tik mąstyti pobūdžio
reiškinys), ir galimi tik kaip gamtinių priežasčių
eilės tąsa. Taigi laisvė ir gamta - kiekviena savo
visa reikšme - tuo pačiu metu ir be jokio konflikto
būtų aptinkamos tuose pačiuose veiksmuose pri
klausomai nuo to, ar mes juos siejame su galima
vien tik mąstyti, ar su jutimais suvokiama prie
žastimi.
Laisvės ir jos ryšio su visuotiniu

gamtiniu būtinumu kosmologinės idėjos
paaiškinimas
Man atrodė tikslinga pirmiausia apmesti mūsų

transcendentalinės problemos išsprendimo kontū
rus, kad būtų galima geriau apžvelgti proto kelią
ją sprendžiant. Dabar mes išdėstysime tuos mo
mentus, nuo kurių iš esm ės priklauso jos išspren
dimas, ir kiekvieną iš jų apžvelgsime skyrium.
Gamtos dėsnis teigia, kad visa, kas vyksta, turi
priežastį, kad šios priežasties kauzalumas, t. y.
444
v e i k i m a s , kadangi jis ankstesnis laike ir laike

a t s i r a d u s i o padarinio atžvilgiu pats negalėjo
egzistuoti visada, bet turėjo į v y k t i , tarp reiški
nių taip pat turi priežastį, kurios jis apibrėžiamas,
ir kad dėl to visi įvykiai empiriškai apibrėžti gam
tinės tvarkos; šis dėsnis, vien tik dėl kurio reiški
niai sudaro g a m t ą ir gali būti patyrimo objektai,
yra intelekto dėsnis, nuo kurio jokiu būdu nega
lima nukrypti arba [ieškoti] išimčių kokiam nors
reiškiniui, nes antraip reiškinys atsidurtų už bet
kokio galimo patyrimo ir kartu būtų atskirtas nuo
visų galimo patyrimo objektų ir paverstas grynai
mintimi sukuriamu objektu ir iliuzija.
Bet nors atrodo, kad čia kalbama tik apie prie
žasčių grandinę, nenumatančių jokio a b s o l i u
t a u s t o t a l u m o regrese prie savo sąlygų, vis
dėlto ši abejonė mūsų visai nesulaiko, nes ji jau
buvo pašalinta bendrajame proto antinomijos ap
tarime, kai protas reiškinių eilėje ieško to, kas
besąlygiška. Jei pasiduosime transcendentalinio
realizmo apgaulei, tai mums neliks nei gamtos,
nei laisvės. Klausimas čia tik toks: jei visoje įvykių
eilėje pripažįstamas vien tik gamtinis būtinumas,
tai ar galima šią eilę, kuri yra tiktai gamtos pada
rinys, vis dėlto laikyti, kita vertus, padariniu, ky
lančiu iš laisvės, ar reikia pripažinti, kad šios dvi
priežastingumo rūšys tiesiogiai viena kitai prieš
tarauja?
Tarp reiškinio priežasčių tikrai negali būti nie
ko, kas galėtų besąlygiškai ir savaimingai pradėti
eilę. Kiekvienas veiksmas, kaip reiškinys, kiek jis
sukelia kokį nors įvykį, pats yra įvykis arba atsiti
kimas, numatantis kitą būvį, kuriame yra jo prie
žastis; taigi visa, kas vyksta, tėra eilės tąsa, ir joje
negalima jokia pradžia, kuri įvyktų savaimingai.
Vadinasi, visi gamtinių priežasčių veiksmai laiko
445
nuoseklume patys taip pat yra padariniai, kurie

lygiai taip pat numato savo priežastis laiko eilė
je. Iš reiškinių priežastinio ryšio negalima laukti
p r a d i ni o veiksmo, dėl kurio vyksta kas nors, ko
anksčiau nebuvo.
Bet argi būtina, jei padariniai yra reiškiniai,
kad jų priežasties, kuri (būtent priežastis) pati taip
pat yra reiškinys, kauzalumas būtų tik empirinis?
Ir ar veikiau nėra galima, kad, nors kiekvienam
padariniui reiškinyje, žinoma, reikalingas ryšys su
savo priežastimi pagal empirinio priežastingumo
dėsnius, vis dėlto pats šis empirinis priežastingu
mas, nė kiek nepažeisdamas savo ryšio su gamtinė
mis priežastimis, gali būti padarinys ne empirinio,
bet galimo vien tik mąstyti priežastingumo, t. y.
reiškinių atžvilgiu pradinio priežasties veikimo —
priežasties, kuri, vadinasi, šiuo atžvilgiu yra ne
reiškinys, bet dėl šio sugebėjimo galima vien tik
mąstyti, nors visais kitais atžvilgiais ji turi būti
visiškai priskirta jutimais suvokiamam pasauliui
kaip gamtos grandinės narys?
Mums reikalinga reiškinių tarpusavio priežas
tingumo tezė, kad galėtume ieškoti ir nurodyti
gamtos įvykių natūralias sąlygas, t. y. priežastis
reiškinyje. Jei ši tezė pripažinta ir nesusilpninta
jokia išimtimi, tai intelektas, kuris, taikomas em
piriškai, visuose įvykiuose mato tik gamtą ir turi
į tai teisę, turi visa, ko jis gali reikalauti, ir nie
kas nekliudo tęsti fizikinius aiškinimus. Jam ne
padaroma nė menkiausios žalos tariant —nors tai
būtų grynas prasimanymas, - kad tarp gamtinių
priežasčių yra ir tokių, kurioms būdingas galimas
vien tik mąstyti sugebėjimas, nes šio sugebėjimo
sąlygojimas veikti visada remiasi ne empirinėmis
sąlygomis, bet vien tik intelekto pagrindais, tačiau
taip, kad šios priežasties v e i k i ma s r e i š k i -
446
nyje atitinka visus empirinio priežastingumo

dėsnius. Juk tokiu būdu veikiantis subjektas, kaip
c a u s a p h a e n o m e n o n , būtų neatskiriamai susijęs
su gamta visų savo veiksmų priklausomybe, ir tik
šio subjekto (ir viso jo priežastingumo reiškinyje)
p h a e n o m e n o n 86 glūdėtų tam tikros sąlygos, kurias
reikėtų laikyti galimomis vien tik mąstyti, jei mes
norime nuo empirinio objekto kilti prie transcen
dentalinio. Juk jei mes gamtos taisyklėmis seka
me tik to, kas tarp reiškinių gali būti priežastis,
atžvilgiu, tai galime nesirūpinti, koks šių reiškinių
ir jų ryšio pagrindas mąstomas transcendentali
niame subjekte, kuris mums empiriškai nežino
mas. Sis galimas vien tik mąstyti pagrindas visai
neliečia empirinių klausimų, bet liečia tik mąsty
mą grynajame intelekte; ir nors šio mąstymo pa
darinys ir grynojo intelekto veiksmai aptinkami
reiškiniuose, vis dėlto turi būti galima juos visiš
kai paaiškinti remiantis jų priežastimi reiškinyje
pagal gamtos dėsnius, sekant vien tik jų empiriniu
pobūdžiu kaip aukščiausiuoju aiškinimo pagrin
du ir visiškai nekreipiant dėmesio į galimą vien
tik mąstyti pobūdį, kuris yra empirinio pobūdžio
transcendentalinė priežastis ir mums nežinomas,
išskyrus tik tai, kad jį nurodo empirinis pobūdis
kaip jo juslinis ženklas. Tebus mums leista taikyti
šitai patyrimui. Žmogus yra vienas iš jutimais su
vokiamo pasaulio reiškinių ir tiek taip pat ir vie
na iš gamtinių priežasčių, kurios kauzalumas turi
būti subordinuotas empiriniams dėsniams. Kaip
toks, jis taip pat turi būti empirinio pobūdžio, kaip
ir visi kiti daiktai gamtoje. Šį pobūdį mes paste
bime dėl galių ir sugebėjimų, kuriuos jis atsklei
džia savo padariniuose. Negyvojoje arba grynai gy
vuliškoje gamtoje mes nerandame pagrindo kokį
nors sugebėjimą mąstyti kaip jusliškai nesąlygotą.
447
Tačiau žmogus, visą kitą gamtą pažįstantis vien tik

juslėmis, patį save taip pat pažįsta tik apercepcija,
ir būtent veiksmuose ir vidiniuose apibrėžtumuo
se, kurių jis visai negali priskirti prie jutimų įspū
džių; jis sau yra, žinoma, reiškinys, o kita vertus,
būtent tam tikrų sugebėjimų atžvilgiu, —galimas
vien tik mąstyti objektas, nes jo veiksmų negalima
priskirti juslumo imlumui. Šiuos sugebėjimus mes
vadiname intelektu ir protu; ypač pastarasis visai
savitai ir labiausiai skiriasi nuo visų empiriškai
sąlygotų galių, nes savo objektus nagrinėja rem
damasis vien tik idėjomis ir pagal jas formuoja in
telektą, kuris paskui empiriškai taiko savo (tiesa,
taip pat grynąsias) sąvokas.
Kad šiam protui būdingas priežastingumas, —
bent jau mes galime įsivaizduoti, kad jam tai bū
dinga, —tai aišku iš i mp e r a t y v ų , kuriuos mes
nustatome kaip taisykles veikiančioms galioms
visuose praktiniuose reikaluose. P r i v a l ė j i m a s
išreiškia tam tikrą būtinumo ir ryšio su pagrin
dais atmainą niekur kitur visoje gamtoje nepasi
taikančią. Intelektas gamtoje gali pažinti tik tai,
k as joje yra arba buvo, arba bus. Neįmano
ma, kad joje kas nors t u r ė t ų būt i kitaip, negu
iš tikrųjų yra visuose šiuose laiko santykiuose;
maža to, privalėjimas visai neturi jokios prasmės,
jei turimas galvoje tik gamtos vyksmas. Mes visai
negalime klausti, kas gamtoje turi įvykti, lygiai
kaip negalime klausti, kokias savybes turi turėti
apskritimas, bet galime tik klausti, kas gamtoje
vyksta arba kokias savybes turi apskritimas.
Šis privalėjimas išreiškia galimą veiksmą ku
rio motyvas yra ne kas kita, kaip sąvoka, o vien tik
gamtinio veiksmo pagrindas visada turi būti reiš
kinys. Žinoma, poelgis, į kurį nukreiptas privalė
jimas, visada turi būti galimas esant gamtinėms
448
sąlygoms, bet šios sąlygos susijusios ne su pačios

valios sąlygojimu, o tik su jos padariniu ir rezul
tatu reiškinyje. Kad ir kiek būtų gamtinių moty
vų, skatinančių mane no r ė t i , kad ir kiek būtų
juslinių paskatų, jos negali sukurti p r i v a l ė j i
mo , o tegali sukurti toli gražu ne būtiną, bet vi
sada sąlygotą norėjimą, kuriam proto skelbiamas
privalėjimas priešpriešina saiką ir tikslą, maža
to - draudimą ir autoritetą. Nesvarbu, ar tai yra
vien tik juslumo objektas (malonumas), ar grynojo
proto objektas (gėris), protas nenusileidžia empi
riškai duotam pagrindui ir neseka daiktų tvarka,
kaip jie pasirodo reiškinyje, bet visiškai spontaniš
kai susikuria tvarką remdamasis idėjomis, prie jų
priderindamas empirines sąlygas ir pagal jas pa
skelbdamas būtinais netgi tokius veiksmus, kurie
vis dėlto [dar] n e a t l i k t i ir galbūt nebus atlikti,
bet visų šių veiksmų atžvilgiu protas numato, kad
jis gali būti jų priežastis, nes antraip jis iš savo
idėjų nesitikėtų padarinių patyrime.
Tebus mums leista čia sustoti ir tarti bent jau
tokią galimybę, kad protui tikrai būdingas prie
žastingumas reiškinių atžvilgiu; tada jis vis dėlto
turi, nors jis ir yra protas, atskleisti savo empirinį
pobūdį, nes kiekviena priežastis numato taisyklę,
pagal kurią tam tikri reiškiniai eina po jos kaip
padariniai, ir kiekviena taisyklė reikalauja pada
rinių vienarūšiškumo, kuriuo grindžiama priežas
ties (kaip sugebėjimo) sąvoka; šią sąvoką, kiek ji
turi paaiškėti vien tik iš reiškinių, mes galime va
dinti empiriniu pobūdžiu, kuris yra pastovus, nors
padariniai pasirodo įvairiai priklausomai nuo ly
dinčių ir iš dalies apribojančių sąlygų.
Tad kiekvieno žmogaus valia yra empirinio po
būdžio, kuris yra ne kas kita, kaip tam tikras jo
proto priežastingumas, kiek protas savo veiksmais
449
reiškinyje atskleidžia taisyklę, iš kurios galima

įžvelgti proto pagrindus ir jo veiksmus pagal jų po
būdį bei laipsnį ir spręsti apie subjektyvius jo va
lios principus. Kadangi pats šis empirinis pobūdis
turi būti išvestas iš reiškinių, kaip iš padarinių, ir
iš jų taisyklės, kurią pateikia patyrimas, tai visi
žmogaus poelgiai reiškinyje apibrėžti jo empiri
nio pobūdžio ir kitų talkininkaujančių priežasčių
pagal gamtos tvarką; ir jei mes galėtume iki galo
ištirti visus žmogaus valios reiškinius, tai nebūtų
nė vieno žmogaus poelgio, kurio mes negalėtume
tikrai numatyti ir pažinti kaip būtino, remdamiesi
už jį aukštesnėmis sąlygomis. Vadinasi, šio empi
rinio pobūdžio atžvilgiu laisvės nėra, o juk tik juo
remdamiesi mes galime tirti žmogų, jei norime jį
vien tik s t e b ė t i ir jo poelgių varomąsias prie
žastis ištirti fiziologiškai, kaip daroma antropolo
gijoje.
Tačiau jei tuos pačius poelgius mes nagrinėja
me jų santykyje su protu, be to, ne su spekuliaty
viuoju protu, kad p a a i š k i n t u m e poelgius pa
gal jų kilmę, bet vien tik tiek, kiek protas yra juos
s u k e l i a n t i priežastis, —žodžiu, jei mes šiuos
poelgius lyginame su protu p r a k t i n i u požiūriu,
tai surandame visai kitą taisyklę ir kitokią tvarką,
negu gamtinė tvarka. Juk čia galbūt p r i v a l ė j o
n e į v y k t i visa tai, kas pagal gamtinį vyksmą vis
dėlto į vyko ir pagal savo empirinius pagrindus
neišvengiamai turėjo įvykti. Bet kartais mes pama
tome arba bent mums taip atrodo, jog proto idėjos
tikrai įrodė savo priežastingumą žmogaus poelgių,
kaip reiškinių, atžvilgiu ir jog šie poelgiai atlikti
ne dėl to, kad buvo sąlygoti empirinių priežasčių,
bet dėl to, kad jie buvo sąlygoti proto pagrindų.
Tarkime, kad galima teigti, jog protui būdin
gas priežastingumas reiškinių atžvilgiu; ar tokiu
450
atveju jo veikimą galima vadinti laisvu, nes jis

visai tiksliai apibrėžtas savo empiriniu pobūdžiu
(jutimo būdu) ir yra būtinas? Sis empirinis pobū
dis savo ruožtu apibrėžtas galimu vien tik mąstyti
pobūdžiu (mąstymo būdu). Tačiau galimo vien tik
mąstyti pobūdžio mes nežinome, bet nurodome jį
reiškiniais, kurie iš esmės įgalina betarpiškai pa
žinti tik jutimo būdą (empirinį pobūdį)*. Bet poel
gis, kiek jis priskirtinas mąstymo būdui kaip savo
priežasčiai, vis dėlto iš jo visai n e i š p l a u k i a pa
gal empirinius dėsnius, t. y. už jį a n k s t e s n ė s
yra ne grynojo proto sąlygos, bet tik šių sąlygų pa
dariniai vidinio jutimo reiškinyje. Grynasis protas,
kaip galimas vien tik mąstyti sugebėjimas, nesu
bordinuotas laiko formai ir, vadinasi, nuoseklumo
laike sąlygoms. Proto priežastingumas galimame
vien tik mąstyti pobūdyje n e a t s i r a n d a arba
neprasideda tam tikru laiku, kad sukeltų padarinį.
Priešingu atveju jis pats būtų subordinuotas gam
tiniam reiškinių dėsniui, kiek šis dėsnis apibrėžia
priežastines eiles laike, ir tada priežastingumas
būtų gamta, o ne laisvė. Vadinasi, mes galime sa
kyti: jei protui gali būti būdingas priežastingumas
reiškinių atžvilgiu, tai jis yra sugebėjimas, dėl
kuri o tik ir atsiranda padarinių empirinės eilės
juslinė sąlyga. Juk prote esanti sąlyga nėra juslinė
ir, vadinasi, pati neatsiranda. Todėl čia įvyksta tai,
ko mes nerasdavome visose empirinėse eilėse, —
būtent įvykių nuoseklios eilės s ą l y g a pati gali
* Todėl tikrasis poelgių moralumas (nuopelnas ir kaltė) lieka nuo

mūsų visai paslėptas, netgi mūsų pačių elgesyje. Nuopelno ar kal
tės priskyrimas kam nors gali būti tik empirinio pobūdžio. Bet ką
iš to reikia laikyti grynu laisvės padariniu, o ką - vien tik gamta ir
temperamento trūkumais, dėl kurių mes nekalti, arba jo palankiomis
savybėmis (merito fortunae), - to niekas negali ištirti ir todėl apie tai
negali visiškai teisingai spręsti.
451
būti empiriškai nesąlygota, nes čia sąlyga yra ne

reiškinių eilėje (tame, ką galima vien tik mąstyti) ir,
vadinasi, nesubordinuota jokiai juslinei sąlygai ir jo
kiam ankstesnės priežasties apibrėžtumui laike.
Vis dėlto kaip tik ši priežastis kitu atžvilgiu
taip pat priklauso reiškinių eilei. Pats žmogus yra
reiškinys. Jo valia yra empirinio pobūdžio, kuris
yra visų jo poelgių priežastis (empirinė). Tarp są
lygų, determinuojančių žmogų pagal šį pobūdį,
nėra tokios, kuri nebūtų gamtinių veiksmų eilėje
ir nebūtų pavaldi gamtos dėsniui, pagal kurį ne
galima aptikti jokio empiriškai nesąlygoto prie
žastingumo tam, kas vyksta laike. Todėl nė vienas
duotas poelgis (kadangi jis gali būti suvoktas tik
kaip reiškinys) negali prasidėti besąlygiškai savai
mingai. Tačiau apie protą negalima pasakyti, kad
už būvį, kuriame jis sąlygoja valią, yra ankstesnis
kitas būvis, kuriame sąlygojamas pirmasis būvis.
Kadangi pats protas nėra reiškinys ir jis visai ne
subordinuotas jokioms juslumo sąlygoms, tai jame
pačiame jo priežastingumo atžvilgiu nėra jokio
nuoseklumo laike, ir, vadinasi, jam nepritaikomas
dinaminis gamtos dėsnis, apibrėžiantis nuoseklu
mą laike pagal taisykles.
Tad protas yra visų savo valia pasirenkamų
poelgių, kuriais pasireiškia žmogus, pastovi sąly
ga. Kiekvienas iš šių poelgių dar iki jo atlikimo iš
anksto sąlygotas žmogaus empiriniame pobūdyje.
Galimo vien tik mąstyti pobūdžio atžvilgiu —em
pirinis pobūdis tėra jo juslinė schema - nėra jokio
anksčiau ar vėliau, ir kiekvienas poelgis nepri
klausomai nuo laiko santykio, kuriame jis yra su
kitais reiškiniais, yra grynojo proto galimo vien
tik mąstyti pobūdžio tiesioginis padarinys. Taigi
grynasis protas veikia laisvai, gamtinių priežasčių
eilėje nebūdamas dinamiškai apibrėžtas nei išori-
452
niais, nei vidiniais, bet laiko atžvilgiu ankstesniais

pagrindais. Šią jo laisvę galima ne tik traktuoti ne
gatyviai kaip nepriklausomybę nuo empirinių są
lygų (nes tokiu atveju proto sugebėjimas nustotų
buvęs reiškinių priežastis), bet ir apibūdinti pozi
tyviai kaip sugebėjimą savaimingai pradėti įvykių
eilę; tad pačiame prote niekas neprasideda, bet,
kaip besąlygiška kiekvieno valingo poelgio sąlyga,
jis sau nenumato jokių laiko atžvilgiu ankstesnių
sąlygų, o jo padarinys prasideda reiškinių eilėje,
tačiau niekada negali būti absoliučiai pirmoji jos
pradžia.
Proto reguliatyviajam principui paaiškinti jo
empirinio taikymo pavyzdžiu, bet ne jam patvir
tinti (nes tokie įrodymai netinka transcendentali
niams tvirtinimams), imamas koks nors valingas
poelgis, pavyzdžiui, piktybinis melas, kuriuo koks
nors žmogus visuomenėje sukėlė tam tikrą sutri
kimą; pirmiausia ištiriamos paskatos, dėl kurių
jis kilo, o paskui sprendžiama, kiek juo ir kartu
visais jo padariniais tą žmogų galima apkaltinti.
Pirmuoju atžvilgiu ištiriamas asmens empirinis
pobūdis iki pat šaltinių, kurių ieškoma netiku
siame auklėjime, blogoje draugijoje, iš dalies taip
pat gėdai nejautrios prigimties piktavališkume, o
iš dalies —lengvabūdiškume ir neapdairume, kar
tu neišleidžiant iš akių atsitiktinių skatinamųjų
priežasčių. Visa tai tiriant elgiamasi taip pat, kaip
ir apskritai tiriant priežasčių, determinuojančių
duotą gamtos padarinį, eilę. Ir nors manoma, kad
poelgis buvo sąlygotas šių priežasčių, vis dėlto
kaltininkas smerkiamas, ir ne dėl jo nelaimingos
prigimties, ne dėl jį paveikiančių aplinkybių, netgi
ne dėl jo ankstesnio gyvenimo būdo; juk tariama,
kad galima visiškai palikti nuošalyje klausimą,
koks jis buvo anksčiau, ir būtąją sąlygų eilę laikyti
453
neįvykusią, o patį poelgį —visiškai nesąlygotu

ankstesnio būvio, tarytum kaltininkas juo pradėjo
padarinių eilę visiškai savaimingai. Sis smerki
mas remiasi proto dėsniu, be to, protas laikomas
priežastimi, kuri galėjo ir turėjo žmogaus elgesį
sąlygoti kitaip nepriklausomai nuo visų išvardytų
empirinių sąlygų. Proto priežastingumas laikomas
ne vien tik kartu veikiančiu, bet pačiu savaime vi
sišku veiksniu, nors juslinės paskatos būtų ne jo
naudai, o netgi prieš jį. Poelgis priskiriamas gali
mam vien tik mąstyti žmogaus pobūdžiui; dabar,
tuo momentu, kai jis meluoja, kaltė visiškai krinta
jam; taigi, nepaisant visų empirinių sąlygų, protas
buvo visiškai laisvas, ir tą poelgį reikia laikyti pro
to neapsižiūrėjimo padariniu.
Lengva įžvelgti šiame kaltinamajame sprendi
nyje, jog turima omenyje, kad protui visai nedaro
poveikio visas tas juslumas, kad jis nekinta (nors
kinta jo reiškiniai, būtent būdas, kuriuo jis pasi
reiškia savo padariniuose), kad jame nėra anks
tesnio būvio, kuris apibrėžtų paskesnį būvį, taigi
jis visai nepriklauso juslinių sąlygų, kurios reiški
nius daro būtinus pagal gamtos dėsnius, eilei. Jis,
protas, dalyvauja ir yra vienodas visuose žmogaus
poelgiuose visomis laiko aplinkybėmis, bet jis pats
nėra laike ir neįgyja naujo būvio, kuriame anks
čiau nebuvo; jis a p i b r ė ž i a būvį, bet nėra būvio
a p i b r ė ž i a ma s . Todėl negalima klausti, kodėl
protas s a v ę s neapibrėžė kitaip; tegalima klaus
ti, kodėl jis savo priežastingumu kitaip neapibrėžė
r e i š k i n i ų . Bet į šį klausimą negalima atsakyti.
Juk kitas galimas vien tik mąstyti pobūdis teiktų
kitą empirinį pobūdį; ir kai mes sakome, kad, ne
paisant viso savo ligšiolinio gyvenimo būdo, kalti
ninkas vis dėlto galėjo nemeluoti, tai šitai tik reiš
kia, kad jo melas tiesiogiai pavaldus protui ir pro-
454
tas savo priežastingumu nesubordinuotas jokioms

reiškinio ir laiko tėkmės sąlygoms. Tiesa, laiko
skirtingumas gali sudaryti esminį reiškinių skir
tingumą, bet jis negali sukelti jokio veikimo proto
atžvilgiu skirtingumo, nes reiškiniai nėra daiktai
patys savaime, taigi ir priežastys pačios savaime.
Vadinasi, mes galime vertinti laisvus veiksmus
jų priežastingumo požiūriu, prieiti tik iki galimos
vien tik mąstyti priežasties, bet ne išeiti už jos
ribų; mes galime pažinti, kad ji sąlygoja laisvai,
t. y. nepriklausomai nuo juslumo, ir todėl gali būti
jusliškai nesąlygota reiškinių sąlyga. Bet kodėl ga
limas vien tik mąstyti pobūdis tam tikromis aplin
kybėmis teikia kaip tik tokius reiškinius ir tokį
empirinį pobūdį - atsakymas į šį klausimą lygiai
taip pat išeina už mūsų proto bet kokio sugebėjimo
ribų; maža to, protas net neturi teisės kelti tokių
klausimų, lygiai kaip ir klausti, kodėl mūsų išori
nio juslinio stebėjimo transcendentalinis objektas
teikia būtent tik stebinį e r d v ė j e , o ne kokį nors
kitą stebinį. Tačiau uždavinys, kurį mes turėjo
me išspręsti, mūsų visai neįpareigoja atsakyti į šį
klausimą, nes jis buvo tik toks: ar tame pačiame
poelgyje yra konfliktas tarp laisvės ir gamtinio bū
tinumo? Į šį klausimą mes pakankamai atsakėme
parodę, jog kadangi laisvė gali būti susijusi su vi
sai kitos rūšies sąlygomis negu gamtinis būtinu
mas, tai šio būtinumo dėsnis laisvei neturi įtakos,
taigi jie abu gali egzistuoti vienas nuo kito nepri
klausomai ir vienas kitam netrukdydami.
* * *
Reikia pažymėti, kad tuo mes nenorėjome įro

dyti laisvės, kaip sugebėjimo, kuriame glūdi mūsų
jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių priežastis,
t i kr umo . Jau nekalbant apie tai, kad šitai būtų
455
visai ne transcendentalinis tyrimas, kuris turi rei

kalą tik su sąvokomis, šito ir nepavyktų padaryti,
nes mes niekada negalime iš patyrimo spręsti apie
ką nors, kas turi būti mąstoma visai ne pagal paty
rimo dėsnius. Be to, mes visai neketinome įrodyti
netgi laisvės g a l i my b ė s - to padaryti taip pat
būtų nepavykę, nes mes, remdamiesi tik apriori
nėmis sąvokomis, apskritai negalime pažinti jokio
realaus pagrindo ir jokio priežastingumo galimy
bės. Laisvė čia traktuojama tik kaip transcenden
talinė idėja, dėl kurios protas mano besąlygiškai
pradedąs sąlygų eilę reiškinyje tuo, kas jusliškai
nesąlygota, bet įsipainioja į antinomiją su savo pa
ties dėsniais, kuriuos jis priskiria empiriniam in
telekto taikymui. Kad ši antinomija remiasi tik re
gimybe ir kad gamta bent jau n e g i n č i j a laisvo
priežastingumo —tai vienintelis dalykas, kurį mes
galėjome parodyti ir vien tik kuris mums rūpėjo.
IV. Reiškinių priklausomybės totalumo

jų egzistavimo apskritai atžvilgiu
Ankstesniame paragrafe jutimais suvokiamo

pasaulio kitimus mes nagrinėjome jų dinaminėje
eilėje, kur kiekvienas iš jų subordinuotas kitam
kaip savo priežasčiai. Dabar ši būvių eilė mums
yra tik vadovas, kad prieitume egzistavimą, kuris
gali būti visko, kas kinta, aukščiausioji sąlyga, bū
tent b ū t i n ą e s ybę . Čia kalbama ne apie nesą
lygotąjį priežastingumą, bet apie pačios substanci
jos besąlygišką egzistavimą. Vadinasi, eilė, kurią
turime omenyje, iš esmės tėra sąvokų, o ne stebi
mų, kiek vienas stebinys yra kito stebimo sąlyga,
eilė.
456
Bet kadangi reiškinių visumoje viskas kinta,
taigi savo egzistavimu yra sąlygota, tai nesunku
suprasti, kad priklausomo egzistavimo eilėje nie
kur negali būti jokio nesąlygoto nario, kurio egzis
tavimas būtų absoliučiai būtinas, ir, vadinasi, jei
reiškiniai būtų daiktai patys savaime, o jų sąlyga
kartu su tuo, kas sąlygota, visada priklausytų tai
pačiai stebimų eilei, tai būtina esybė, kaip jutimais
suvokiamo pasaulio reiškinių egzistavimo sąlyga,
niekada nebūtų galima.
Tačiau dinaminis regresas turi tokį ypatumą
skiriantį jį nuo matematinio regreso: kadangi pas
tarasis turi reikalą iš esmės tik su dalių sudėjimu į
visumą arba su visumos suskaidymu į jos dalis, tai
šios eilės sąlygas visada reikia laikyti jos dalimis,
vadinasi, vienarūšėmis ir dėl to —reiškiniais; o di
naminiame regrese kalbama ne apie iš duotų dalių
susidedančios nesąlygotos visumos arba duotos vi
sumos nesąlygotos dalies galimybę, bet apie būvio
išvedimą iš jo priežasties arba apie pačios substan
cijos atsitiktinio egzistavimo išvedimą iš būtino eg
zistavimo, todėl čia nereikalinga, kad sąlyga su tuo,
kas sąlygota, būtinai sudarytų vieną empirinę eilę.
Vadinasi, iš mums iškilusios tariamos antinomi
jos yra dar viena išeitis —abu vienas su kitu nesuta
riantys teiginiai kartu gali būti teisingi skirtingais
atžvilgiais, tad visi jutimais suvokiamo pasaulio
daiktai yra visiškai atsitiktiniai, taigi jų egzista
vimas taip pat visada tik empiriškai sąlygotas; vis
dėlto taip pat egzistuoja ir visos eilės neempirinė
sąlyga, t. y. besąlygiškai būtina esybė. Juk, kaip
galima vien tik mąstyti sąlyga, ji visai nepriklau
sytų eilei kaip jos narys (netgi kaip aukščiausiasis
narys) ir kurio nors eilės nario nedarytų empiriš
kai sąlygoto, bet visą jutimais suvokiamą pasaulį,
visas jo grandis paliktų jo empiriškai sąlygotame
457
egzistavime. Vadinasi, šis būdas reiškinių pagrin

du imti besąlygišką egzistavimą nuo empiriškai
nesąlygoto priežastingumo (laisvės), aptarto anks
tesniame paragrafe, skiriasi tuo, kad laisvės atve
ju pats daiktas, kaip priežastis ( s u b s ta n tia p h a e -
n o m en o n ), vis dėlto priklausė sąlygų eilei ir tik jo
p r i e ž a s t i n g u m a s buvo mąstomas kaip gali
mas vien tik mąstyti, o čia būtina esybė turi būti
mąstoma visiškai už jutimais suvokiamo pasaulio
eilės (kaip en s e x tr a m u n d a n u m ) ir tik kaip galima
vien tik mąstyti; tik taip galima užkirsti kelią tam,
kad ji pati nebūtų subordinuota atsitiktinumo dės
niui ir visų reiškinių priklausomybei.
Tad proto r e g u l i a t y v u s i s p r i n c i p a s
šio mūsų uždavinio atžvilgiu yra štai koks: jutimais
suvokiamame pasaulyje viskas yra empiriškai sąly
gota ir nė vienai savybei jame nebūdingas besąly
giškas būtinumas; sąlygų eilėje nėra nė vieno nario,
kuriam visada nereikėtų tikėtis ir kaip galima to
liau ieškoti empirinės sąlygos galimame patyrime;
niekas mums neduoda teisės ko nors egzistavimą
išvesti iš sąlygos, esančios už empirinės eilės ribų,
arba laikyti šį egzistavimą pačioje eilėje absoliučiai
nepriklausomu ir savarankišku, nors tuo visai ne
neigiama, kad visos eilės pagrindas gali būti kokia
nors galima vien tik mąstyti esybė (kuri dėl to lais
va nuo bet kurios empirinės sąlygos ir kurioje vei
kiau glūdi visų šių reiškinių galimybės pagrindas).
Tačiau tuo mes visai neketiname įrodyti tokios
esybės besąlygiškai būtino egzistavimo arba bent
jau grįsti jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių
egzistavimo grynai galimos vien tik mąstyti są
lygos galimybe; bet tik panašiai kaip mes apribo
jome protą, kad jis nepamestų empirinių sąlygų
gijos ir nepasiklystų aiškinimuose, paremtuose
t r a n s c e n d e n t i n i a i s ir niekaip in co n creto
458
neišreiškiamais argumentais, lygiai taip pat, kita

vertus, apribojame intelekto grynai empirinio tai
kymo dėsnį, kad jis nespręstų apie daiktų apskritai
galimybę ir to, kas galima vien tik mąstyti, nepa
skelbtų esant n e g a l i ma dėl to, kad tai reiškinių
aiškinimui mums nereikalinga. Vadinasi, tai tik
parodo, kad visų gamtos daiktų ir visų jų (empiri
nių) sąlygų visiškas atsitiktinumas gali visai gerai
egzistuoti kartu su laisvai daroma būtinos, nors ir
galimos vien tik mąstyti, sąlygos prielaida; taigi
tarp šių tvirtinimų nėra tikro prieštaravimo, vadi
nasi, jie abu gali būt i t e i s i n g i . Nors tokia
besąlygiškai būtina intelektu mąstoma esybė pati
savaime būtų negalima, vis dėlto niekaip negalima
daryti tokios išvados remiantis viso to, kas priklau
so jutimais suvokiamam pasauliui, atsitiktinumu
ir priklausomybe ar principu, reikalaujančiu, kad
mes nesustotume prie jokio atskiro jo nario, kiek
jis atsitiktinis, ir nesiremtume priežastimi, esan
čia už pasaulio. Empiriniame taikyme protas eina
vienu keliu, o transcendentaliniame taikyme —vi
siškai kitu keliu.
Jutimais suvokiamame pasaulyje nėra nieko, iš
skyrus reiškinius, bet reiškiniai yra tik vaizdiniai,
kurie visada taip pat jusliškai sąlygoti; ir kadangi
čia mūsų objektai niekada nėra daiktai patys sa
vaime, tai nereikia stebėtis, kad mes niekada ne
turime pagrindo nuo empirinės eilės nario, kad ir
koks jis būtų, peršokti prie to, kas yra už juslinio
ryšio ribų, —taip, tarytum tai būtų daiktai patys
savaime, kurie egzistuotų už savo transcendenta
linio pagrindo ir kuriuos būtų galima palikti, kad
jų egzistavimo priežasties ieškotume už jų. Atsitik
tinių d a i k t ų atžvilgiu tai, žinoma, pagaliau rei
kėtų daryti, tačiau ne vien tik daiktų v a i z d i n i ų
atžvilgiu - vaizdinių, kurių pats atsitiktinumas
459
tėra fenomenas ir gali vesti tik prie regreso, api

brėžiančio fenomenus, t. y. empirinio regreso. Bet
mintis apie galimą vien tik mąstyti reiškinių pa
grindą, t. y. jutimais suvokiamą pasaulį, laisvą nuo
šio pasaulio atsitiktinumo, neprieštarauja nei ne
ribotam empiriniam regresui reiškinių eilėje, nei
visiškam jų atsitiktinumui. Tai ir yra vienintelis
dalykas, kurį turėjome padaryti, kad pašalintume
tariamą antinomiją, ir tik šitokiu būdu tai buvo
galima padaryti. Juk jei kiekviena to, kas sąlygo
ta, sąlyga (egzistavimo atžvilgiu) yra juslinė ir kaip
tik dėl to priklauso eilei, tai ji pati taip pat sąlygota
(kaip įrodo ketvirtosios antinomijos antitezė). Tad
arba turėjo išlikti konfliktas su protu, reikalaujan
čiu to, kas besąlygiška, arba tai, kas besąlygiška,
turėjo būti duota už eilės tame, kas galimas vien tik
mąstyti, kurio būtinumas nereikalauja ir nenuma
to jokios empirinės sąlygos ir, vadinasi, reiškinių
atžvilgiu yra besąlygiškai būtinas.
Empiriniam proto taikymui (egzistavimo sąlygų
jutimais suvokiamame pasaulyje atžvilgiu) neturi
įtakos prielaida apie galimą vien tik mąstyti esy
bę, bet visiško atsitiktinumo principo pagrindu šis
taikymas nuo empirinių sąlygų kyla prie aukštes
nių sąlygų, kurios visada taip pat empirinės. Sis
reguliatyvusis pagrindinis teiginys lygiai taip pat
nepašalina prielaidos apie eilėje nesančią galimą
vien tik mąstyti priežastį, kai kalbama apie grynąjį
proto taikymą (tikslų atžvilgiu). Juk čia šitai nuro
do tik transcendentalinį ir mums nežinomąjuslinės
eilės apskritai galimybės pagrindą. Šio pagrindo
egzistavimas, nepriklausomas nuo visų juslinės ei
lės sąlygų ir besąlygiškai būtinas jos atžvilgiu, visai
neprieštarauja beribiam šių sąlygų atsitiktinumui
ir dėl to taip pat neprieštarauja niekur nesibaigian
čiam regresui empirinių sąlygų eilėje.
460
Baigiamoji pastaba dėl visos

grynojo proto antinomijos
Kol mūsų proto sąvokų objektas yra tik sąly
gų jutimais suvokiamame pasaulyje totalumas ir
tai, kas protui gali būti naudinga šio pasaulio at
žvilgiu, tol mūsų idėjos yra, tiesa, transcendenta
linės, bet vis dėlto k o s mo l o g i n ė s . Tačiau kai
tik mes tai, kas besąlygiška (apie tai juk, tiesą sa
kant, kalbama), perkeliame į tai, kas visiškai yra
už jutimais suvokiamo pasaulio, taigi už bet kurio
galimo patyrimo, tai idėjos tampa t r a n s c e n
d e n t i n ė s : jos ne šiaip tarnauja empirinio proto
taikymo užbaigimui (kuris visada lieka neįgyven
dinama idėja, nors mes turime jos siekti), bet vi
siškai nuo jo atsiskiria ir pačios sau kuria objek
tus, kurių medžiaga nepaimta iš patyrimo ir kurių
objektyvus realumas remiasi ne empirinės eilės
užbaigtumu, bet grynosiomis apriorinėmis sąvo
komis. Tokių transcendentinių idėjų objektas yra
galimas vien tik mąstyti. Žinoma, leistina tarti jį
kaip visiškai nežinomą transcendentalinį objektą;
bet kad jį mąstytume kaip daiktą, apibrėžiamą jo
skiriamaisiais ir vidiniais predikatais, mes neturi
me nei jo galimybės pagrindų (nes jis nepriklauso
nuo jokių patyrimu pagrįstų sąvokų), nei mažiau
sio tokio objekto prielaidos pateisinimo; todėl jis
tėra mintimi sukuriamas objektas. Tačiau vis dėl
to toji iš kosmologinių idėjų, kuri sukėlė ketvirtąją
antinomiją, mus verčia ryžtis šiam žingsniui. Juk
pačiame savyje visiškai neturintis pagrindo, bet
visada sąlygotas reiškinių egzistavimas mus ragi
na ieškoti kažko skirtinga nuo visų reiškinių, taigi
galimo vien tik mąstyti objekto, kuriame šis atsi
tiktinumas baigtųsi. Bet jei mes kartą leidome sau
tarti už viso juslumo srities esant savarankiškai
461
egzistuojančią tikrovę, tai reiškinius reikia laikyti

tik atsitiktiniais būdais įsivaizduoti galimus vien
tik mąstyti objektus, esybes, kurios pačios yra inte
ligencijos; tad mums nelieka nieko kita, kaip grieb
tis analogijos su patyrimu pagrįstomis sąvokomis,
kad susidarytume galimų vien tik mąstyti daiktų,
kurie patys savaime mums visiškai nežinomi, bent
kokią nors sąvoką. Kadangi tai, kas atsitiktina,
mes pažįstame tik patyrimu, o čia kalbama apie
daiktus, kurie visai neturi būti patyrimo objektai,
tai jų pažinimą turėsime išvesti iš to, kas savaime
būtina, —iš daiktų apskritai grynųjų sąvokų. Todėl
pirmas žingsnis, mūsų žengtas už jutimais suvo
kiamo pasaulio ribų, mus verčia savo naujas žinias
pradėti [kaupti] nuo absoliučiai būtinos esybės ty
rimo ir iš šios esybės sąvokų išvesti visų daiktų
sąvokas, kiek jie galimi vien tik mąstyti. Sitai mes
pabandysime padaryti tolesniame skyriuje.
Transcendentalinės dialektikos antros knygos

trečias skyrius
GRYNOJO PROTO IDEALAS
Pirmas skirsnis
Apie idealą apskritai
Anksčiau mes matėme, kad grynosiomis i n t e
l e k t i n ė m i s s ą v o k o m i s be jokių juslumo są
lygų negalima įsivaizduoti jokio objekto, nes gryno
sioms sąvokoms nebūdingos objektyvaus realumo
sąlygos ir jos sudaro tik mąstymo formą. Tačiau
jei jos taikomos reiškiniams, jas galima atvaizduo
ti in con creto, nes juose iš esmės jos randa medžia
gą empirinėms sąvokoms - empirinė sąvoka yra
462
ne kas kita, kaip intelektinė sąvoka in con creto.

Bet i dėj os dar labiau nutolusios nuo objekty
vios realybės negu k a t e g o r i j o s , nes negalima
rasti nė vieno reiškinio, kuriame jas būtų galima
įsivaizduoti in con creto. Jose glūdi tam tikras už
baigtumas, kurio nepasiekia nė vienas galimas
empirinis pažinimas, ir protas čia ieško tik siste
minio vienumo, prie kurio jis stengiasi priartinti
empiriškai galimą vienumą, niekada negalėdamas
jo visiškai pasiekti.
Bet, atrodo, dar labiau negu idėja nuo objekty
vios realybės nutolę tai, ką aš vadinu i d e a l u ir
suprantu kaip idėją ne tik in con creto, bet in in d i-
v id u o , t. y. kaip atskirą daiktą, apibrėžiamą arba
jau apibrėžtą vien tik idėja.
Žmonija, imama kaip tobula, apima ne tik visų
žmogaus prigimčiai būdingų ir jos sąvoką suda
rančių esminių savybių išplėtimą iki pat visiško
sutapimo su jos tikslais - o tai būtų mūsų tobulos
žmonijos idėja, - bet taip pat ir visa, kas, be šios
sąvokos, priklauso išsamiam idėjos apibrėžimui;
juk iš visų priešingų predikatų vis dėlto tik vienin
telis gali tikti tobuliausio žmogaus idėjai. Tai, kas
mums yra idealas, Platonui buvo di e vi š koj o
i n t e l e k t o i dėj a, vieninis objektas jo gryna
jame stebėjime, tobuliausia iš visų galimų esybių
rūšių ir visų kopijų reiškinyje pirminis pagrindas.
Neidami taip toli, mes vis dėlto turime pripa
žinti, kad žmogaus prote glūdi ne tik idėjos, bet ir
idealai, kurie, tiesa, neturi kūrybinės galios, kaip
p l a t o n i š k i e j i , bet vis dėlto turi p r a k t i n ę
galią (kaip reguliatyvūs principai) ir sudaro tam ti
krų p o e l g i ų tobulumo galimybės pagrindą. Mo
ralės sąvokos nėra visiškai grynos proto sąvokos,
nes jų pagrindą sudaro kažkas empiriška (malo
numas arba nemalonumas). Vis dėlto dėl principo,
463
. TRANSCENDENTALINĖ PRADŲ TEORIJA
kuriuo protas stato užtvaras pačiai savaime nesu-

saistytai dėsniais laisvei (vadinasi, jei kreipiamas
dėmesys tik į šių sąvokų formą), tai jos gali būti
visai geras grynųjų proto sąvokų pavyzdys. Dorybė
ir kartu žmogaus išmintis grynos yra idėjos. Bet
išminčius (stoikų) yra idealas, t. y. žmogus, kuris
egzistuoja tik mintyje, tačiau kuris visiškai sutam
pa su išminties idėja. Kaip idėja teikia t a i s y k l ę ,
taip idealas šiuo atveju yra išsamaus kopijų api
brėžimo p i r m a v a i z d i s , ir mes neturime kito
savo poelgių mato, išskyrus šio mumyse slypinčio
dieviškojo žmogaus elgesį - žmogaus, su kuriuo
mes save lyginame, save vertiname ir dėl to taiso-
mės, nors niekada negalime jam prilygti. Nors ir
negalima pripažinti šių idealų objektyvaus realu
mo (egzistavimo), tačiau dėl to nereikia jų laikyti
iliuzijomis: jie teikia būtiną matą protui, kuriam
reikalinga to, kas savo rūšyje visai tobula, sąvoka,
kad pagal ją įvertintų ir išmatuotų to, kas neto
bula, laipsnį ir trūkumus. Bet mėginimas idealą
įgyvendinti pavyzdžiu, t. y. reiškinyje, sakysime,
išminčių pavaizduoti romane, yra neįvykdomas ir,
be to, kažkoks beprasmis ir menkai pamokomas,
nes natūralūs apribojimai, nuolat pažeidžiantys
idėjos tobulumą tokiame mėginime daro negalimą
bet kokią iliuziją ir kartu idėjoje glūdintį gėrį daro
netgi įtartiną ir panašų į paprastą prasimanymą.
Taip yra su proto idealu, kuris visada turi rem
tis apibrėžtomis sąvokomis ir būti sekimo arba ver
tinimo taisyklė bei pirmavaizdis. Visai kitaip yra
su tais vaizduotės padariniais, kurių niekas nega
li išsiaiškinti ir pateikti suprantamos jų sąvokos.
Jie —tarsi mo no g r a mo s , tik atskiri, nors jokia
galima nurodyti taisykle neapibrėžti bruožai, ku
rie veikiau sudaro tarsi neaiškų įvairių patyrimų
piešinį, negu apibrėžtą paveikslą kažką panašaus
464
į tai, apie ką dailininkai ir fiziognomistai sako, kad

šitai yra jų galvoje ir turi būti jų kūrinių arba ver
tinimų neperteikiami kontūrai. Juos galima, nors
tik netiesiogiai, vadinti juslumo idealais, nes jie
turi būti galimų empirinių stebimų nepasiekiamas
pavyzdys, nors ir neteikia jokios paaiškinamos bei
patikrinamos taisyklės.
O protas savo idealu ketina pateikti išsamų api
brėžimą pagal apriorines taisykles; todėl jis mąsto
objektą, kurį turi būti galima išsamiai apibrėžti
pagal principus, nors patyrime tam nėra pakanka
mų sąlygų ir todėl pati ši sąvoka transcendentinė.
Trečio skyriaus
antras skirsnis
Apie transcendentalinį idealą

(Prototypon transcendentale)
Kiekviena sąvoka neapibrėžta to, ko joje

pačioje nėra, atžvilgiu ir subordinuota a p i b r ė
ži a m u m o pagrindiniam teiginiui, pagal kurį iš
dvi e j ų vienas kitam prieštaraujančių predikatų
sąvokai gali būti būdingas tik vienas. Sis pagrindi
nis teiginys remiasi prieštaravimo dėsniu, ir todėl
jis yra grynai loginis principas, kuris abstrahuoja-
si nuo pažinimo bet kokio turinio ir atsižvelgia tik
į jo loginę formą.
Bet kiekvienas d a i k t a s galimybės požiūriu
dar subordinuotas i š s a m a u s api br ė ž i mo
pagrindiniam teiginiui, pagal kurį iš v i s ų g a
l i mų d a i k t ų predikatų, kiek jie gretinami
su savo priešybėmis, jam turi būti būdingas vie
nas. Sis pagrindinis teiginys remiasi ne tik prieš
taravimo dėsniu, nes jis, be dviejų vienas kitam
465
prieštaraujančių predikatų santykio, kiekvieną

daiktą dar nagrinėja santykio su vi s a gal i my-
b e , kaip visų daiktų predikatų visuma apskritai,
požiūriu ir, šią galimybę tardamas esant apriorinę
sąlygą, kiekvieną daiktą atvaizduoja taip, kaip jis
savo paties galimybę išveda iš savo dalyvavimo toje
visoje galimybėje*. Vadinasi, išsamaus apibrėžimo
principas liečia turinį, o ne tik loginę formą. Tai yra
visų predikatų, kurie turi sudaryti išsamią daikto
sąvoką, sintezės, o ne tik analitinio atvaizdavimo
vienu iš dviejų prieštaraujančių predikatų pagrindi
nis teiginys ir jame glūdi transcendentalinė prielai
da - būtent prielaida apie materiją b et k u r i a i
g a l i my b e i , kurioje turi a p r io r i būti duomenys
kiekvieno daikto a t s k i r a i galimybei.
Teiginys „Vi s a , k as e g z i s t u o j a , i š s a
mi ai a p i b r ė ž t a “ reiškia, kad iš kiekvienos
poros ne tik duot ų, bet ir visų g a l i mų vienas
kitam priešingų predikatų vienas predikatas daik
tui visada būdingas. Šiuo teiginiu vienas su kitu
logiškai sugretinami ne tik predikatai, bet ir pats
daiktas transcendentaliai sugretinamas su visų
galimų predikatų visuma. Taigi jis teigia: daiktui
išsamiai pažinti reikia pažinti visa, kas galima, ir
tuo daiktą apibrėžti teigiamai arba neigiamai. Tad
išsamus apibrėžimas yra sąvoka, kurios viso tota-
lumo mes niekada negalime parodyti in con creto,
ir, vadinasi, jis remiasi idėja, kurios buveinė yra
* Vadinasi, šiuo pagrindiniu teiginiu kiekvienas daiktas priskiria

mas bendrajam atitikmeniui, būtent visai galimybei, kuri, jei ji (t. y.
medžiaga visiems galimiems predikatams) glūdėtų tik vieno atskiro
daikto idėjoje, parodytų viso to, kas galima, artimumą per išsamaus
apibrėžimo pagrindo tapatybę. Kiekvienos s ą v o k o s a p i b r ė -
ž i a m u m a s subordinuotas negalimo trečiojo, esant dviem priešta
raujantiems predikatams, principo v i s u o t i n u m u i (universali-
tas), o daikto a p i b r ė ž i m a s subordinuotas visų galimų predikatų
v i s y b e i (universitas), arba visumai.
466
tik prote, nustatančiame intelektui jo viso taikymo

taisykles.
Nors ši vi s o to, kas g a l i ma , v i s u mo s
idėja, kiek ji kaip sąlyga yra kiekvieno daikto išsa
maus apibrėžimo pagrindas, pati dar neapibrėžta
galinčių ją sudaryti predikatų atžvilgiu ir ja mes
mąstome tik visų galimų predikatų apskritai vi
sumą, tačiau išsamiau ištyrę matome, kad ši idė
ja, kaip pirminė sąvoka, pašalina aibę predikatų,
kurie, kaip išvestiniai, jau duoti kitais arba negali
būti vienas greta kito, ir kad ji apsivalo iki pat [vir
timo] a p r io r i visiškai apibrėžta sąvoka ir tampa
vieninio objekto, kuris visiškai apibrėžtas tik idė
ja, sąvoka, taigi turi būti vadinama grynojo proto
idealu.
Jei visus galimus predikatus mes aptariame ne
tik logiškai, bet ir transcendentaliai, t. y. pagal jų
turinį, kuris jais gali būti mąstomas a p r io r i, tai ma
tome, kad vienais iš jų pateikiama būtis, o kitais -
tik nebūtis. Loginis neigimas, reiškiamas vien tik
žodeliu „ne“, iš esmės niekada nepridedamas prie
sąvokos, bet pridedamas tik prie jos santykio su
kita sąvoka sprendinyje ir, vadinasi, jokiu būdu
negali būti pakankamas žymėti sąvokos turiniui.
Žodis „nemirtingas“ visai negali teikti žinojimo,
kad dėl jo objekte įsivaizduojama tik nebūtis; šis
žodis visai neliečia turinio. O transcendentalinis
neigimas žymi nebūtį pačią savaime, kuriai prieš
priešinamas transcendentalinis teigimas. Sis tei
gimas yra kažkas, kieno sąvoka jau pati savaime
išreiškia būtį, ir todėl vadinamas realumu (daik
tiškumu), nes tik dėl jo - ir tiek, kiek jis apima -
objektai yra kas nors (daiktai); o jam priešingas
neigimas reiškia tik nebuvimą, ir kur mąstomas
vien tik šis neigimas, ten įsivaizduojamas bet ku
rio daikto pašalinimas.
467
Niekas negali neigimo mąstyti apibrėžtai, ne

imdamas pagrindu jam priešingo teigimo. Aklagi
mis negali susidaryti jokio tamsos vaizdinio, nes
jis neturi šviesos vaizdinio; laukinis neįsivaizduoja
skurdo, nes jis nežino, kas yra gerovė*. Nemokša
neturi supratimo apie savo nemokšiškumą, nes jis
neturi supratimo apie žinojimą ir 1.1. Tad ir visos
neigimų sąvokos yra išvestinės, o realumuose glūdi
visų daiktų galimybės bei visapusiško apibrėžimo
duomenys ir, taip sakant, materija, arba transcen
dentalinis turinys.
Vadinasi, jei išsamus apibrėžimas mūsų prote
remiasi transcendentaliniu substratu, apimančiu
tarsi visą medžiagos, iš kurios gali būti paimti visi
galimi daiktų predikatai, atsargą, tai šis substra
tas yra ne kas kita, kaip visos realybės (o m n itu d o
r e a lita tis ) idėja. Tada visi teisingi neigimai yra ne
kas kita, kaip ri bos , kuriomis jie negalėtų būti
pavadinti, jei pagrindo nesudarytų tai, kas beribiš-
ka (visetas).
Tačiau dėl šio visos realybės turėjimo d a i k
to p a t i e s s a v a i m e sąvoka pateikiama kaip
visiškai apibrėžta, ir kokios nors e n tis r e a lis s im i
sąvoka yra atskiros esybės sąvoka, nes iš visų ga
limų vienas kitam priešingų predikatų vienas, bū
tent tas, kuris besąlygiškai būdingas būčiai, yra
jos apibrėžime. Vadinasi, išsamaus apibrėžimo,
būtinai būdingo viskam, kas egzistuoja, pagrin
dą sudaro transcendentalinis i d e a l a s , kuris
yra aukščiausioji ir visiška visko, kas egzistuoja,
* Astronomų stebėjimai ir apskaičiavimai mus išmokė daugelio nuos

tabių dalykų, bet turbūt svarbiausia yra tai, kad jie mums atskleidė
n e ž i n o j i m o bedugnę, kurios žmogaus protas be šių žinių nieka
da nebūtų galėjęs įsivaizduoti tokios didžiulės ir kurios apmąstymai
turi sukelti didelį pasikeitimą mūsų proto taikymo galutinių tikslų
apibrėžime.
468
galimybės materiali sąlyga, prie kurios turi būti

grąžinamas bet koks mąstymas apie objektus aps
kritai jų turinio požiūriu. Be to, tai yra ir vieninte
lis tikras idealas, prieinamas žmogaus protui, nes
tik šiuo vieninteliu atveju pati savaime bendroji
daikto sąvoka išsamiai apibrėžiama ja pačia ir pa
žįstama kaip atskirybės vaizdinys.
Loginis sąvokos apibrėžimas protu remiasi
skirstytiniu samprotavimu, kurio didžiojoje premi
soje glūdi loginis skirstymas (bendrosios sąvokos
apimties skirstymas); mažoji premisa šią apimtį
apriboja kuria nors dalimi, o išvada šia dalimi api
brėžia sąvoką. Bendroji realybės apskritai sąvoka
negali būti suskirstyta a p r io r i, nes be patyrimo
nežinomos apibrėžtos realybės rūšys, kurios glū
dėtų gimininėje jos sąvokoje. Vadinasi, išsamaus
visų daiktų apibrėžimo transcendentalinė didžioji
premisa yra ne kas kita, kaip visos realybės visu
mos vaizdinys; ji ne tik sąvoka, kuriai s u b o r d i
nuot i visi predikatai jų transcendentalinio turi
nio požiūriu, bet ir sąvoka, kuri juos api ma; ir
išsamus kiekvieno daikto apibrėžimas remiasi šio
realybės v i s e t o apribojimu taip, kad kuri nors
jo dalis daiktui priskiriama, o visos kitos iš jo pa
šalinamos; tai atitinka skirstytinės didžiosios pre
misos „arba - arba“ ir objekto apibrėžimą mažojoje
premisoje vienu iš šio skirstymo narių. Todėl proto
taikymas, dėl kurio jis transcendentalinį idealą lai
ko savo visų galimų daiktų apibrėžimo pagrindu,
analogiškas jo taikymui skirstytiniuose sampro
tavimuose, —tai teiginys, kurį aš anksčiau ėmiau
visų transcendentalinių idėjų sisteminio skirstymo
pagrindu ir pagal kurį jos susidaro lygiagrečiai ir
atitinkamai trims samprotavimų rūšims.
Savaime suprantama, jog protas šiam tikslui,
būtent kad įsivaizduotų tik būtiną visapusišką
469
daiktų apibrėžimą, numato ne tokios idealą ati

tinkančios esybės egzistavimą, bet tik jos idėją,
kad iš visapusiško apibrėžimo besąlygiško totalu-
mo išvestų sąlygotąjį, t. y. to, kas apribota, tota-
lumą. Vadinasi, idealas protui yra pirmavaizdis
(p r o to ty p o n ) visų daiktų, kurie visi, kaip netobu
los kopijos (e c ty p a ), iš jo ima medžiagą savo gali
mybei ir, prie jo daugiau ar mažiau priartėdami,
vis dėlto visada yra be galo toli nuo to, kad jam
prilygtų.
Taigi bet kuri daiktų (įvairovės sintezės jos
turinio požiūriu) galimybė laikoma išvestine, ir
tik to, kas apima visą realybę, galimybė laiko
ma pradine. Juk visi neigimai (būdami vis dėlto
vieninteliai predikatai, kuriais nuo realiausios
esybės galima atskirti visa kita) yra tik dides
nės ir galų gale aukščiausiosios realybės apribo
jimai, taigi jie ją numato ir turinio požiūriu tėra
iš jos išvesti. Visa daiktų įvairovė yra tik toks
pat įvairiopas būdas apriboti aukščiausiosios re
alybės, kuri yra bendras daiktų substratas, są
voką, panašiai kaip visos figūros galimos tik kaip
įvairūs begalinės erdvės apribojimo būdai. Todėl
vien tik prote esantis proto idealo objektas taip
pat vadinamas p i r mi n e e s ybe (en s o r ig i-
n a r iu m ), o kiek nėra už jį aukštesnės esybės —
aukščiausiąja esybe (e n s s u m m u m ), ir kiek visa,
kaip sąlygota, jam subordinuota - v i s ų e s y
bi ų e s y be (en s e n tiu m ). Tačiau visa tai reiškia
ne tikro objekto objektyvų santykį su kitais daik
tais, bet i dė j os santykį su s ą v o k o mi s , ir
mes visiškai nieko nežinome apie tokiu išimtiniu
pranašumu pasižyminčios esybės egzistavimą.
Kadangi taip pat negalima teigti, kad pirminė
esybė susideda iš daugelio išvestinių esybių, nes
kiekviena iš jų ją numato, taigi negali jos sudary-
470
ti, tai pirminės esybės idealas turi būti mąstomas

kaip kažkas paprasta.
Todėl, griežtai kalbant, bet kurios kitos galimy
bės išvedimo iš šios pirminės esybės taip pat nega
lima laikyti jos aukščiausiosios realybės a p r i b o
j i mu ir tarsi jos s k i r s t y mu ; juk tokiu atveju
pirminė esybė būtų laikoma paprasta išvestinių
esybių sankaupa, o tai, remiantis tuo, kas pasa
kyta anksčiau, negalima, nors iš pradžių, pirmoje
neišplėtotoje apybraižoje, mes šitai įsivaizdavome
kaip tik taip. Aukščiausioji realybė veikiau sudaro
visų daiktų galimybės p a g r i n d ą , o ne jų v i s u
m ą , ir daiktų įvairovė remiasi ne pačios pirminės
esybės apribojimu, bet išsamumu jos sekmenų,
prie kurių priklauso taip pat visas mūsų juslumas
kartu su visa realybe reiškinyje, kuri negali pri
klausyti aukščiausiosios esybės idėjai kaip jos su
dedamoji dalis.
Jei mes dabar nuodugniau ištirsime šią mūsų
idėją ir ją hipostazuosime, tai pirminę esybę galė
sime apibrėžti vien tik aukščiausiosios realybės są
voka kaip vieningą, paprastą, visiškai pakankamą,
amžiną ir 1.1, esybę —žodžiu, ją galėsime apibrėžti
kaip besąlygiškai išsamią visais predikamentais.
Tokios esybės sąvoka yra Di evo transcendenta
line prasme sąvoka; taigi grynojo proto idealas yra
transcendentalinės t e o l o g i j o s objektas, kaip
aš esu nurodęs anksčiau.
Tačiau šis transcendentalinės idėjos taikymas vis
dėlto jau išeitų už jos paskirties ir leistinumo ribų.
Juk protas ją paėmė išsamaus daiktų apskritai api
brėžimo pagrindu tik kaip visos realybės sąvoką,
nereikalaudamas, kad ši realybė būtų duota objek
tyviai ir pati būtų daiktas. Toks daiktas yra grynas
prasimanymas, kuriuo mes savo idėjos įvairovę api
mame ir realizuojame ideale kaip atskiroje esybėje,
471
o šitai daryti mes neturime teisės, netgi neturime

pagrindo tarti tokios hipotezės galimybę; lygiai taip
pat visi sekmenys, išplaukiantys iš tokio idealo, vi
sai neliečia išsamaus daiktų apskritai apibrėžimo,
dėl kurio tik ir buvo būtina idėja, ir neturi jam nė
mažiausios įtakos.
Nepakanka aprašyti mūsų proto veikseną ir jo
dialektiką —reikia dar stengtis atskleisti jos šal
tinius, kad būtų galima paaiškinti pačią šią regi
mybę kaip intelekto fenomeną, nes idealas, apie
kurį kalbame, remiasi natūralia, o ne tik savava
liška idėja. Todėl aš klausiu: kaip protas prieina
prie bet kurios daiktų galimybės laikymo išvesti
ne iš vienintelės pagrindą sudarančios galimybės,
būtent iš aukščiausiosios realybės galimybės, ir
paskui šią realybę taria esant atskiroje pirminėje
esybėje?
Atsakymas savaime išplaukia iš transcenden
talinėje analitikoje išdėstytų samprotavimų. Ju
timų objektų galimybė yra jų santykis su mūsų
mąstymu, kuriame kažkas (būtent empirinė for
ma) gali būti mąstoma a p r io r i, o tai, kas sudaro
materiją, realybė reiškinyje (tai, kas atitinka pojū
tį), turi būti duota; be šito jo visai nebūtų galima
mąstyti ir, vadinasi, jo galimybės nebūtų galima
įsivaizduoti. Bet jutimų objektas išsamiai gali būti
apibrėžtas tik tada, jei jis lyginamas su visais reiš
kinio predikatais ir pateikiamas jais teigiant arba
neigiant. Bet kadangi jame turi būti duota tai, kas
sudaro patį daiktą (reiškinyje), būtent tai, kas re
alu, - be šito jo visai nebūtų galima mąstyti, - ir
kadangi tai, kame duota visų reiškinių realybė,
yra vieningas visa apimantis patyrimas, tai visų
jutimų objektų galimybei materiją reikia tarti duo
tą tam tikra visuma, kurios apribojimu tik ir gali
remtis visa empirinių objektų galimybė, jų tarpu-
472
savio skirtingumas ir jų išsamus apibrėžimas. Iš

tikrųjų mums negali būti duoti jokie kiti objektai,
išskyrus jutimų objektus, ir niekur kitur, kaip
tik galimo patyrimo kontekste, vadinasi, mums
nėra objektas niekas, kas nenumato visos empiri
nės realybės visumos kaip savo galimybės sąlygos.
Veikiami natūralios iliuzijos, mes laikome tai pa
grindiniu teiginiu, kuris turi galioti visiems daik
tams apskritai, bet iš tikrųjų jis galioja tik tiems
daiktams, kurie duoti kaip mūsų jutimų objektai.
Vadinasi, daiktų kaip reiškinių galimybės sąvokų
empirinį principą mes laikome, išleisdami iš akių
šį apribojimą, daiktų apskritai galimybės trans
cendentaliniu principu.
O jei mes paskui hipostazuojame šią visos rea
lybės visumos idėją, tai šitai atsitinka dėl to, kad
mes intelekto empirinio taikymo s k i r s t o mą j į
vienumą dialektiškai paverčiame empirinės vi
sumos k o l e k t y v i u vienumu ir šioje reiškinio
visumoje mąstome atskirą daiktą, apimantį visą
empirinę realybę; paskui dėl jau minėto transcen
dentalinio sukeitimo ši visuma supainiojama su
daikto, esančio visų daiktų galimybės priešakyje ir
teikiančio realias jų išsamaus apibrėžimo sąlygas,
sąvoka*.
* Vadinasi, šis visų realiausiosios esybės idealas, nors jis tėra vaiz
dinys, pirma r e a l i z u o j a m a s , t. y. paverčiamas objektu, paskui
h i p o s t a z u o j a m a s , pagaliau dėl natūralaus proto žengimo prie
vienumo užbaigtumo netgi p e r s o n i f i k u o j a m a s , kaip mes tuo
jau parodysime; juk reguliatyvus patyrimo vienumas remiasi ne pa
čiais reiškiniais (ne vien tik juslumu), bet jų įvairovės ryšiu intelekte
(apercepcijoje); taigi aukščiausiosios realybės vienumas ir išsamus
visų daiktų apibrėžtumas (galimybė) atrodo glūdintys aukščiausiaja
me i n t e l e k t e , taigi tam tikroje i n t e l i g e n c i j o j e .
473
Trečio skyriaus
trečias skirsnis
Apie spekuliatyviojo proto

argumentus įrodyti aukščiausiosios
esybės egzistavimui
Nepaisant šio proto primygtinio poreikio tarti

esant kažką, kas visiškai galėtų būti intelektinių
sąvokų išsamaus apibrėžimo pagrindas, protas vis
dėlto per daug lengvai pastebi, jog tokia prielaida
ideali ir yra grynas prasimanymas, kad vien tai
turėtų įtikinti jį gryną savo mąstymo padarinį tuoj
pat pripažinti tikra esybe, jei kažkas kita nepri
verstų jo sustoti kur nors regrese nuo to, kas duota
kaip sąlygota, prie to, kas besąlygiška, kas, tiesa,
pats savaime ir vien tik savo sąvoka neduota kaip
tikra, tačiau vien tik kas gali užbaigti sąlygų, at
vedančių prie jo pagrindų, eilę. Toks yra natūralus
kelias, kuriuo eina kiekvienas žmogiškasis, netgi
labiausiai įprastinis, protas, nors ne kiekvienas
jame išsilaiko. Jis pradeda ne nuo sąvokų, bet nuo
įprastinio patyrimo ir, vadinasi, pagrindu laiko
kažką kas egzistuoja. Tačiau šis pagrindas su
smenga, jei jis nesiremia į nejudamą to, kas abso
liučiai būtina, uolą. Bet tai, kas absoliučiai būtina,
taip pat kybo be atramos, jei už jo ir po juo dar
yra tuščia erdvė ir jei jis pats neužpildo visko, jau
nepalikdamas vietos klausimui k o d ė 1, t. y. būda
mas begalinis savo realumu.
Jei kas nors, kad ir kas tai būtų, egzistuoja,
tai reikia taip pat sutikti, kad kažkas egzistuoja
b ū t i n a i . Juk tai, kas atsitiktina, egzistuoja tik
su sąlyga, kad egzistuoja kažkas kita kaip jo prie
žastis, ir šiam kitam toliau galioja tas pat iki pat
priežasties, kuri neatsitiktinė ir kaip tik dėl to eg-
474
zistuoja būtinai be jokios sąlygos. Tai argumentas,

kuriuo protas grindžia savo žengimą prie pirminės
esybės.
Dabar protas ieško esybės, kuri tiktų tokiam
egzistavimo pirmenybiškumui, kaip besąlygiškas
būtinumas, sąvokos ne tam, kad paskui iš šios są
vokos a p r io r i darytų išvadą apie jos egzistavimą
(nes jei jis šitai išdrįstų, tai galėtų apskritai tirti
vien tik sąvokas ir jam nereikėtų imti pagrindu ko
kio nors duoto egzistavimo), bet tik tam, kad tarp
visų galimų daiktų sąvokų surastų tą, kurioje nėra
nieko, kas prieštarautų absoliučiam būtinumui.
Juk tai, kad vis dėlto turi egzistuoti kažkas besą
lygiškai būtina, protas laiko jau esant nustatyta
nurodytąja išvada. Jei jis dabar gali atmesti viską,
kas nesiderina su šiuo būtinumu, išskyrus kažką
viena, tai šitai ir yra besąlygiškai būtina esybė, ne
svarbu, ar jos būtinumas dabar suprantamas, t. y.
ar galima būtinumą išvesti vien tik iš šios esybės
sąvokos, ar negalima.
Tai, kieno sąvokoje į kiekvieną „kodėl?“ glūdi
[atsakymas] „todėl“, kas jokioje savo dalyje ir jo
kiu požiūriu neturi trūkumo ir visur pakankamas
kaip sąlyga, kaip tik dėl to atrodo absoliučiam bū
tinumui tinkama esybė, kad, savarankiškai turė
damas savyje visas sąlygas visam tam, kas galima,
pats nereikalingas jokios sąlygos ir, maža to, netgi
negali turėti jokios sąlygos, vadinasi, besąlygiško
būtinumo sąvoką patenkina bent jau vienu požiū
riu, kuriuo jokia kita sąvoka negali jam prilygti,
nes, būdama nepakankama ir reikalinga papildy
mo, nepasižymi tokiu nepriklausomybės nuo visų
tolesnių sąlygų bruožu. Tiesa, iš to dar negalima
patikimai daryti išvados, kad tai, kas neapima
aukščiausiosios ir visais atžvilgiais išsamios są
lygos, dėl to turi būti sąlygota savo egzistavimo
475
požiūriu; bet vis dėlto tai neturi savyje besąlygiško

egzistavimo vienintelio požymio, kuris įgalina pro
tą apriorine sąvoka pažinti kokią nors esybę kaip
besąlygišką.
Vadinasi, iš visų galimų daiktų sąvokų esybės,
pasižyminčios aukščiausiuoju realumu, sąvoka la
biausiai tinka besąlygiškai būtinos esybės sąvokai,
ir jei ji ir nevisiškai ją patenkina, vis dėlto mes ne
turime pasirinkimo ir esame priversti jos laikytis,
nes būtinos esybės egzistavimo negalime ignoruoti,
o jį pripažindami visoje galimybės srityje vis dėlto
negalime rasti nieko, kas galėtų pareikšti labiau
pagrįstą pretenziją į tokį egzistavimo pranašumą.
Vadinasi, natūralus žmogaus proto kelias yra
toks. Pirmiausia jis įsitikina k a ž k o k i o s būtinos
esybės egzistavimu. Jai jis pripažįsta besąlygišką
egzistavimą. Tada jis ieško to, kas nepriklauso nuo
jokios sąlygos, sąvokos ir randa ją tame, kas pats
yra bet ko kito pakankama sąlyga, t. y. tame, kame
glūdi visa realybė. Tačiau beribis visetas yra ab
soliutus vienumas ir siejasi su vienintelės, būtent
aukščiausiosios, esybės sąvoka; šitaip protas daro
išvadą, kad aukščiausioji esybė, kaip pirminis visų
daiktų pagrindas, egzistuoja besąlygiškai būtinai.
Negalima nepripažinti tam tikro šios sąvokos
pagrįstumo, jei kalbama apie n u o s p r e n d ž i u s ,
būtent jei jau pripažįstamas kažkokios būtinos
esybės egzistavimas ir sutinkama su tuo, kad rei
kia nuspręsti, kam ją priskirti; juk tada negalima
sėkmingiau pasirinkti arba veikiau pasirinkimo
visai nėra, o esi priverstas pasisakyti už visos re
alybės absoliutų vienumą kaip galimybės pirminį
šaltinį. Bet jei mūsų niekas neverčia nuspręsti ir
mes visą šį klausimą mieliau paliktume atvirą, kol
svarūs argumentai privers mus pritarti, t. y. jei
reikia tik a p s v a r s t y t i klausimą, ką mes žino-
476
me apie šią problemą ir ką tik tariamės žiną, tada

nurodytoji išvada mums atrodo toli gražu ne tokia
naudinga ir reikalinga palankumo, kad būtų už
pildyta spraga jos teisėtose pretenzijose.
Juk jei mes pasitenkinsime visu tuo, kas čia
mums pateikta, būtent, pirma, kad iš kokio nors
duoto egzistavimo (nors ir tik iš mano paties) tei
singai daroma išvada apie besąlygiškai būtinos
esybės egzistavimą ir, antra, kad esybę, kuri ap
ima visą realybę, taigi ir visas sąlygas, aš turiu
laikyti absoliučiai besąlygiška, vadinasi, kartu
surasta daikto, suderinamo su absoliučiu būtinu
mu, sąvoka, —tai iš viso to visai negalima daryti
išvados, kad apribotos esybės, kuriai nebūdingas
aukščiausiasis realumas, sąvoka dėl to prieštarau
ja absoliučiam būtinumui. Juk nors jos sąvokoje aš
nerandu to, kas besąlygiška ir jau apima sąlygų vi
setą vis dėlto iš to aš visai negaliu daryti išvados,
kad jos egzistavimas kaip tik dėl to turi būti są
lygotas, panašiai kaip hipotetiniame samprotavi
me aš negaliu teigti, kad ten, kur nėra tam tikros
sąlygos (čia būtent išsamumo pagal sąvokas sąly
gos), nėra taip pat ir to, kas sąlygota. Priešingai,
mums nebus užginta visas kitas apribotas esybes
laikyti lygiai taip pat besąlygiškai būtinomis, nors
iš bendrosios jų sąvokos, kurią turime, mes nega
lime daryti išvados apie jų būtinumą. Bet šitokiu
būdu šis argumentas mums neteiktų nė mažiausio
supratimo apie būtinos esybės savybes ir apskritai
nieko neduotų.
Vis dėlto šis argumentas išsaugo tam tikrą
svarbą ir reikšmę, kurios iš jo dar negalima tuo
jau atimti dėl šio jo objektyvaus nepakankamumo.
Tarkite, kad yra privalėjimų, kurie būtų visiškai
teisingi proto idėjoje, bet neturėtų jokio realumo
taikomi mums patiems, t. y. jie neturėtų jokių
477
motyvų, kol nenumatytume aukščiausiosios esy

bės, kuri praktiniams dėsniams galėtų suteikti
veikimą ir galią —tada mes taip pat privalėtume
sekti sąvokomis, kurios, nors objektyviai galbūt ir
nepakankamos, vis dėlto pagal mūsų proto mastą
yra vyraujančios ir, palyginti su jomis, mes nepa
žįstame nieko geresnio ir labiau įtikinamo. Pareiga
pasirinkti dėl prisidėjusio praktinio motyvo čia pa
darytų galą spekuliacijos neryžtingumui, maža to,
protas prieš patį save, kaip nuolaidžiausią teisėją
nerastų jokio pasiteisinimo, jei, skatinamas tokių
primygtinių motyvų, nors ir stokodamas suprati
mo, spręsdamas jis nesiremtų šiais pagrindais, už
kuriuos geresnių mes bent jau nežinome.
Sis argumentas, nors iš tikrųjų jis transcen
dentalinis, nes remiasi to, kas atsitiktina, vidiniu
nepakankamumu, vis dėlto yra toks paprastas
ir natūralus, kad atitinka patį įprasčiausią žmo
gaus protą kai tik jam jį pateikia. Matome, kad
daiktai kinta, atsiranda ir išnyksta; vadinasi, jie
arba bent jų būvis turi turėti priežastį. Bet dėl kie
kvienos priežasties, kuri kada nors gali būti duota
patyrimu, galima vėl iškelti tą patį klausimą. Kur
tada mes turime tiksliausiai patalpinti v y r i a u
s i ą j į (o b erste) priežastingumą jei ne ten, kur yra
taip pat a u k š č i a u s i a s i s priežastingumas,
t. y. toje esybėje, kurioje pačioje pirmapradiškai glū
di galimo veikimo pakankamas pagrindas ir kurios
sąvoką taip pat labai lengva nustatyti iš vienintelio
visa apimančio tobulumo bruožo. Šią aukščiausiąją
priežastį mes laikome besąlygiškai būtina, nes pri
pažįstame, jog besąlygiškai būtina pakilti iki jos, ir
neturime jokio pagrindo eiti dar toliau už jos. Todėl
mes pastebime, kad visose tautose pro jų akliausią
daugdievystę vis dėlto prasiskverbia kibirkštys mo
noteizmo, prie kurio atvedė ne apmąstymas ir nuo-
478
dugni spekuliacija, bet tik natūralus, laipsniškai

pasidaręs suprantamas įprastinio intelekto kelias.
Galimi tik trys Dievo buvimo įrodymo

spekuliatyviuoju protu būdai
Visi keliai, kuriais šiuo tikslu galima eiti, arba

prasideda nuo apibrėžto patyrimo ir juo pažintos
mūsų jutimais suvokiamo pasaulio ypatingos pri
gimties ir kyla nuo jos pagal priežastingumo dės
nius iki aukščiausiosios priežasties, esančios už
pasaulio, arba empiriškai ima pagrindu tik neapi
brėžtą patyrimą, t. y. kokį nors egzistavimą, arba
pagaliau abstrahuojasi nuo bet kokio patyrimo ir
visiškai a p r io r i, remiantis tik sąvokomis, daro
išvadą apie aukščiausiosios priežasties egzistavi
mą. Pirmasis įrodymas yra f i z i o t e o l o g i n i s ,
antrasis —k o s mo l o g i n i s , trečiasis —o n t o l o
g i n i s . Daugiau įrodymų nėra ir negali būti.
Aš įrodysiu, kad protas nieko nepasiekia eida
mas tiek vienu (empiriniu), tiek kitu (transcen
dentaliniu) keliu ir kad jis veltui išskleidžia spar
nus, siekdamas vien tik spekuliacijos galia išeiti
už jutimais suvokiamo pasaulio ribų. O dėl tvar
kos, kuria reikia tirti šiuos įrodymo būdus, tai ji
tiesiogiai priešinga tai, kurios laikosi laipsniškai
besiplėtojantis protas ir kuria mes juos iš pradžių
išdėstėme. Pamatysime, kad nors patyrimas to
kiam nagrinėjimui teikia pirmąjį stimulą, vis dėlto
tik t r a n s c e n d e n t a l i n ė s ą v o k a vadovau
ja protui šiame jo siekime ir visuose tokiuose ban
dymuose nustato tikslą, kurį jis sau iškėlė. Tad aš
pradėsiu nuo transcendentalinio įrodymo tyrimo ir
paskui žiūrėsiu, ką jo įrodomajai galiai sustiprinti
gali padaryti empirinio veiksnio prijungimas.
479
Trečio skyriaus
ketvirtas skirsnis
Apie negalimybę ontologiškai

įrodyti Dievo buvimą
Iš to, kas anksčiau pasakyta, lengva įžvelgti,

kad absoliučiai būtinos esybės sąvoka yra grynoji
proto sąvoka, t. y. tik idėja, kurios objektyvus rea
lumas toli gražu dar neįrodomas tuo, kad ji protui
reikalinga; ji tik nurodo tam tikrą nors ir nepasie
kiamą išsamumą ir, tiesą sakant, tinka veikiau
apriboti intelektui, o ne praturtinti jam naujais
objektais. Čia keista ir beprasmiška yra tai, kad iš
vada iš duoto egzistavimo apskritai apie kokį nors
absoliučiai būtiną egzistavimą atrodo įtikinama ir
teisinga, ir vis dėlto visos intelekto sąlygos, reika
lingos jam susidaryti tokio būtinumo sąvokai, yra
visiškai prieš mus.
Visais laikais kalbėta apie a b s o l i u č i a i b ū
t i n ą esybę, bet pastangos buvo skiriamos ne tiek
suprasti, ar galima ir kokiu būdu galima bent jau
mąstyti tokį daiktą kiek veikiau įrodyti jos egzis
tavimui. Tiesa, pateikti šios sąvokos nominalinį
apibrėžimą visai lengva —tai yra kažkas, kieno
nebuvimas negalimas; tačiau dėl to mes nė kiek
ne daugiau žinome apie sąlygas, kurios neleidžia
kokio nors daikto nebuvimo laikyti absoliučiai ne
galimu mąstyti ir kurios iš esmės yra tai, ką mes
norime žinoti - būtent ar šia sąvoka mes apskritai
ką nors mąstome, ar ne. Juk jei mes žodžiu „b e -
s ą l y g i š k a s “ atmetame visas sąlygas, kurios
intelektui visada reikalingos, kad jis ką nors lai
kytų būtinu, tai man dar toli gražu nesuprantama,
ar tada aš to, kas besąlygiškai būtina, sąvoka dar
ką nors mąstau, ar galbūt visai nieko nemąstau.
480
Maža to, šią vien tik spėtinai tvirtintą ir paga

liau visai įprasta tapusią sąvoką dar buvo tikima
si paaiškinti daugybe pavyzdžių, tad visi tolesni
jos suprantamumo svarstymai atrodė visiškai
nereikalingi. Kiekvienas geometrijos teiginys, pa
vyzdžiui, kad trikampis turi tris kampus, yra be
sąlygiškai būtinas; tas pat buvo tvirtinama apie
objektą, esantį visiškai už mūsų intelekto srities,
tarytum visai gerai suprantant, kas apie jį norima
pasakyti šia sąvoka.
Visi pateiktieji pavyzdžiai be išimties susiję
tik su s p r e n d i n i a i s , o ne su d a i k t a i s ir
jų egzistavimu. Bet besąlygiškas sprendinio bū
tinumas nėra absoliutus daiktų būtinumas. Juk
absoliutus sprendinio būtinumas yra tik daikto
arba predikato sąlygotas būtinumas sprendinyje.
Anksčiau pateiktas teiginys netvirtino, kad trys
kampai besąlygiškai būtini, o tik tvirtino, kad jei
trikampis egzistuoja (yra duotas), tai taip pat bū
tinai (jame) yra trys kampai. Tačiau šio loginio
būtinumo iliuzijos galia tokia didelė, jog a p r io r i
susikūrę daikto sąvoką, taip sudarytą, kad, mūsų
nuomone, egzistavimas įskiriamas į jos apimtį,
mes manėme, jog iš to galima tvirtai daryti išva
dą: kadangi šios sąvokos objektui egzistavimas
būdingas būtinai, t. y. su sąlyga, kad šį daiktą aš
laikau duotu (egzistuojančiu), tai jo egzistavimas
taip pat būtinai pripažįstamas (pagal tapatybės
taisyklę), ir todėl pati ši esybė yra besąlygiškai
būtina, nes jos egzistavimas mąstomas laisvai
priimta sąvoka ir su sąlyga, kad aš pripažįstu jos
objektą.
Jei tapačiame sprendinyje aš atmetu predi
katą ir išsaugau subjektą, tai atsiranda prieš
taravimas, ir todėl aš sakau: predikatas būtinai
būdingas subjektui. Bet jei aš subjektą atmetu
481
kartu su predikatu, tai jokio prieštaravimo neat

siranda, nes jau nėra n i e ko, kam kas nors
galėtų prieštarauti. Pripažinti esant trikampį ir
vis dėlto neigti jame esant tris kampus - prieš
taringa; tačiau trikampio kartu su jo trimis kam
pais neigimas nėra prieštaravimas. Lygiai tas pat
yra su absoliučiai būtinos esybės sąvoka. Jei jūs
atmetate jos egzistavimą, tai jūs atmetate patį šį
daiktą su visais jo predikatais; iš kur tada gali
kilti prieštaravimas? Išorėje nėra nieko, kam tai
prieštarautų, nes šis daiktas neturi būti išoriškai
būtinas; vidujai taip pat nėra nieko, nes, atmetę
patį daiktą, jūs kartu atmetėte visa, kas viduja.
„Dievas yra visagalis“ —tai būtinas sprendinys.
Jei tariate esant dievybę, t. y. begalinę esybę, tai
negalima atmesti visagalybės, kurios sąvoka ta
pati dievybės sąvokai. Bet jei jūs sakote „Di e
vo n ė r a “, tai nėra nei visagalybės, nei kurio
nors kito jo predikato, nes jie visi atmesti kartu
su subjektu, ir šioje mintyje nėra nė menkiausio
prieštaravimo.
Tad jūs matėte, kad jei aš sprendinio predikatą
atmetu kartu su subjektu, vidinis prieštaravimas
niekada negali atsirasti, nesvarbu, koks būtų pre
dikatas. Jums nelieka kitos išeities, kaip teigti,
kad yra subjektų, kurių visai negalima atmesti ir
kurie, vadinasi, turi išlikti. Tačiau tai būtų tas pat,
kaip ir teigti, kad yra besąlygiškai būtini subjek
tai, - tai prielaida, kurios teisingumu aš kaip tik
abejojau ir kurios galimybę jūs norėjote man pa
rodyti. Juk aš negaliu susidaryti nė menkiausios
daikto, kuris, jei būtų pašalintas kartu su visais jo
predikatais, paliktų prieštaravimą, sąvokos, o be
prieštaravimo, remdamasis vien tik grynosiomis
apriorinėmis sąvokomis, aš neturiu jokio kito ne
galimybės požymio.
482
Priešingai visiems šiems bendriems samprota

vimams (kurių nė vienas žmogus negali atmesti),
jūs metate man iššūkį remdamiesi vienu atveju,
kurį pateikiate kaip faktinį įrodymą, kad vis dėl
to egzistuoja viena, ir būtent tik viena, ši sąvoka:
jos objekto nebuvimas arba atmetimas vidujai yra
prieštaringas, ir tai yra visų realiausiosios esybės
sąvoka. Jūs sakote, kad ji apima visą realybę ir
kad jūs turite teisę tokią esybę laikyti galima (su
tuo aš kol kas sutinku, nors sąvokos neprieštarin
gumas toli gražu dar neįrodo objekto galimybės)*.
Bet kiekviena realybė apima taip pat ir egzista
vimą; vadinasi, egzistavimas glūdi to, kas galima,
sąvokoje. Jei šis daiktas atmetamas, tai atmetama
ir daikto vidinė galimybė, o tai prieštaringa.
Aš atsakau: jūs jau įsivėlėte į prieštaravimą,
kai į daikto, kurį ketinote m ąstyti tik kaip galimą,
sąvoką jau įtraukėte, nesvarbu, po kokiu pavadi
nimu paslėptą, jo egzistavimo sąvoką. Jeigu jums
šitai leistum e, tai jūs tariamai laimėjote žaidimą,
o iš tikrųjų nieko nepasakėte, nes tai tik papras
čiausia tautologija. Aš jūsų klausiu: ar teiginys
„ S i s a r a n a s d a i k t a s (kurį aš kartu su ju
mis tariu esant galimą, kad ir koks jis būtų) e g -
z i s t u o j a “ —ar šis teiginys, sakau, yra analiti
nis, ar sintetinis? Jei jis analitinis, tai daikto eg
zistavimu jūs nieko nepridedate prie savo minties
apie daiktą; bet tada arba jūsų mintis turėtų būti
* Sąvoka visada galima, jei ji neprieštarauja pati sau. Tai yra loginis
galimybės požymis, ir juo sąvokos objektas skiriasi nuo nihil negati-
vum. Tačiau tokia sąvoka vis dėlto gali būti tuščia, jei sintezės, kuria
sąvoka sukuriama, objektyvus realumas specialiai neįrodytas; bet šis
įrodymas, kaip parodyta anksčiau, visada remiasi galimo patyrimo
principais, o ne analizės pagrindiniu teiginiu (prieštaravimo dėsniu).
Tai įspėjimas, kad iš sąvokų galimybės (loginės) tuoj pat nebūtų daro
ma išvada apie daiktų galimybę (realią).
483
pats tas daiktas, arba jūs tarėte egzistavim ą pri

klausant galimybei ir paskui egzistavim ąišvedėte
tariamai iš vidinės galimybės, o tai yra ne kas
kita, kaip apgailėtina tautologija. Žodis „realybė“,
kuris daikto sąvokoje skamba kitaip, negu „egzis
tavim as“ predikato sąvokoje, čia nieko nepadeda.
Juk jeigu jūs bet kurį numanymą (nesvarbu, ką
numanote) vadinate realybe, tai jau subjekto są
vokoje jūs numanėte daiktą su visais jo predika
tais ir pripažinote jį tikru, o predikate tai tik pa
kartojote. O jeigu jūs pripažįstate, kaip iš tiesų ir
turi pripažinti kiekvienas protingas žmogus, kad
kiekvienas egzistavimo teiginys yra sintetinis, tai
kaip jūs tada tvirtinate, jog egzistavimo predika
to negalima neigti neįsiveliant į prieštaravimą?
Juk šis pranašumas iš esm ės būdingas tik anali
tiniam s teiginiams, kurių pobūdis kaip tik tuo ir
remiasi.
Aš, tiesa, galėčiau tikėtis šį svajingą gudra
galviavim ą tiesiai paversti niekais tiksliu egzis
tavimo sąvokos apibrėžimu, jei nebūčiau paste
bėjęs, kad iliuzija, atsirandanti loginį predikatą
supainiojus su realiu (t. y. daikto apibrėžimu),
neįveikiama bemaž jokiu pamokymu. L o g i n i s
p r e d i k a t a s gali būti bet kas, netgi subjektas
gali būti savęs paties predikatas: juk logika abs-
trahuojasi nuo bet kokio turinio. Bet a p i b r ė
ž i m a s yra predikatas, kuris prijungiamas prie
subjekto sąvokos ir ją išplečia. Vadinasi, jis jau
neturi joje glūdėti.
B ū t i s aiškiai nėra realus predikatas, t. y. ji
nėra sąvoka kažko, kas galėtų būti prijungta prie
daikto sąvokos. Ji yra tik daikto arba tam tikrų
apibrėžtumų pačių savaime pripažinimas egzis
tuojant (Position). Logiškai vartojama, ji yra vien
tik sprendinio jungtis. Teiginyje „ D i e v a s y r a
484
v i s a g a l i s “ yra dvi sąvokos, turinčios savo

objektus, - Dievas ir visagalybė; žodelis „ y r a “
čia nėra papildomas predikatas, o yra tik tai, ką
predikatas numato subjekto a t ž v i l g i u . Jei aš
subjektą (Dievą) imu kartu su visais jo predika
tais (prie kurių priklauso ir visagalybė) ir sakau
„ D i e v a s y r a “ arba „Yra kažkoks Dievas“, tai
prie Dievo sąvokos aš nepridedu jokio naujo pre
dikato, o tik tariu subjektą patį savaime su visais
jo predikatais, būtent o b j e k t ą mano s ą v o k o s
atžvilgiu. Abu jie turi būti visiškai vienodo turinio,
ir todėl prie sąvokos, išreiškiančios tik galimybę,
nieko negali būti pridėta dėl to, kad aš jos objektą
mąstau kaip tiesiog duotą (išraiška „jis yra“). Taigi
tame, kas tikra, glūdi ne daugiau negu tame, kas
vien tik galima. Šimte tikrų talerių yra nė kiek ne
daugiau negu šimte galimų talerių. Kadangi galimi
taleriai žymi sąvoką, o tikrieji taleriai - objektą ir
jo paties savaime pripažinimą egzistuojant, tai tuo
atveju, jei objekte glūdėtų daugiau negu sąvokoje,
mano sąvoka neišreikštų viso objekto ir, vadinasi,
nebūtų jam adekvati. Bet mano turtas didesnis, jei
aš turiu šim tą tikrų talerių, o ne vien tik jų sąvoką
(t. y. jų galimybę). Juk tikrumo atveju objektas ne
tik analitiškai glūdi mano sąvokoje, bet ir sinte
tiškai prijungiamas prie mano sąvokos (kuri yra
mano būvio apibrėžimas), šiuo egzistavimu už
mano sąvokos nė kiek nepadidindamas tų minėtų
jų šimto talerių87.
Vadinasi, jei aš daiktą m ąstau kokiais tik no
riu predikatais ir kokiu tik noriu jų skaičiumi
(netgi visiškai apibrėždamas), tai tuo, kad aš dar
pridedu „Šis daiktas egzistuoja“, daiktui nieko
nepridedama. Priešingu atveju egzistuotų ne tas
pat, k ą mąsčiau sąvoka, bet daugiau už' tai, ir aš
negalėčiau sakyti, kad egzistuoja kaip tik mano
485
sąvokos objektas. Net jei aš kokiame nors daik

te ir mąstau visus realumus, išskyrus vieną, tai
dėl to, kad aš sakau „Daiktas, kuriame ko nors
trūksta, egzistuoja“, trūkstamas realumas nepri
dedamas, bet daiktas egzistuoja kaip tik su tuo
trūkumu, su kuriuo aš jį mąsčiau; priešingu atve
ju egzistuotų kažkas kita, o ne tai, ką aš mąsčiau.
O jei aš tam tikrą esybę mąstau kaip aukščiau
siąją realybę (be trūkumo), tai visada dar lieka
klausimas, ar ji egzistuoja, ar ne. Juk nors mano
daikto galimo realaus turinio sąvokoje visiškai
nieko netrūksta, vis dėlto viso mano mąstymo
būvio atžvilgiu dar kažko trūksta, būtent kad to
objekto pažinimas galimas taip pat a p o s te r io r i. Ir
čia taip pat atsiskleidžia keblumo priežastis. Jei
būtų kalbama apie jutimų objektą, tai aš negalė
čiau daikto egzistavimo supainioti su pačia daikto
sąvoka. Juk sąvoka objektas mąstomas tik kaip
atitinkantis galimo empirinio pažinimo apskritai
bendrąsias sąlygas, o dėl egzistavimo jis mąsto
mas kaip esantis visuminio patyrimo kontekste;
ryšiu su visuminio patyrimo turiniu objekto sąvo
ka nė kiek nepraturtinama, bet mūsų mąstymas
dėl šios sąvokos gauna vienu galimu suvokimu
daugiau. O jei mes norime egzistavimą mąstyti
vien tik grynąja kategorija, tai nieko nuostabaus,
kad mes negalime pateikti jokio požymio, kuris jį
atskirtų nuo paprastos galimybės.
Tad, nesvarbu, ką ir kiek apimtų mūsų objekto
sąvoka, vis dėlto mes turime išeiti už jos ribų, kad
objektui priskirtume egzistavimą. Jutimų objektų
atžvilgiu tai pasiekiama dėl ryšio su kuriuo nors
mano suvokimu pagal empirinius dėsnius; o dėl
grynojo mąstymo objektų, tai visai nėra priemonės
pažinti jų egzistavimą, nes jį reikėtų pažinti visiš
kai a p r io r i, o mūsų bet kurio egzistavimo įsisąmo-
486
ninimas (ar betarpiškai suvokimais, ar išvadomis,

ką nors susiejančiomis su suvokimu) visiškai pri
klauso patyrimo vienumui, ir nors negalima teigti,
kad už patyrimo srities egzistavimas absoliučiai
negalimas, vis dėlto jis yra prielaida, kurios mes
niekuo negalime pateisinti.
Aukščiausiosios esybės sąvoka kai kuriais at
žvilgiais yra labai naudinga idėja; bet kaip tik
dėl to, kad ji yra tik idėja, ji visiškai netinka tam,
kad vien tik ja viena išplėstum e m ūsų pažinimą
to, kas egzistuoja, atžvilgiu. Ji nepajėgi netgi pa
mokyti m ūsų apie ko nors daugiau galimybę88.
Analitinio galimybės požymio, kurį sudaro tai,
kad vien tik pripažinimai egzistuojant (realumai)
nesukuria prieštaravimo, jai, tiesa, negalima už
ginčyti; bet kadangi visų realių savybių derinys
vienam e daikte yra sintezė, apie kurios galimybę
mes negalim e spręsti a priori, nes šie realumai
mums neduoti specifiškai, o jei ir būtų duoti, tai
iš to dar nesusidarytų joks sprendinys, nes sin
tetinio pažinimo galimybės požymio visada rei
kia ieškoti tik patyrime, kuriam idėjos objektas
negali priklausyti, —tai garsiajam Leibnizui toli
gražu nepasisekė (nors jis vylėsi, kad pasisekė)
a priori įžvelgti tokios prakilnios idealios esybės
galimybės.
Vadinasi, visos pastangos ir darbas, skirtas to
kiam pagarsėjusiam ontologiniam ( d e k a r t i š -
k a j a m ) aukščiausiosios esybės egzistavimo įro
dymui remiantis sąvokomis, yra veltui, ir žmogus
tiek pat mažai papildytų žinias vien tik iš idėjų,
kaip [mažai praturtėtų] pirklys, kuris, norėdamas
pagerinti savo padėtį, prie kasoje turimų pinigų
sumos prirašytų keletą nulių.
487
Trečio skyriaus
penktas skirsnis
Apie negalimybę kosmologiškai

įrodyti Dievo buvimą
Mėginimas iš visai savavališkai sukurtos idėjos

išgauti paties ją atitinkančio objekto egzistavim ą
buvo kažkas visai nenatūralu ir vien tik mokykli
nio išmaningumo naujovė. Iš tikrųjų toks kelias
niekada nebūtų pasirinktas, jei anksčiau mūsų
protas nebūtų jautęs poreikio egzistavimo apskri
tai atžvilgiu tarti kažką būtina (už ką toliau jau
būtų galima nebekilti) ir jei protas nebūtų privers
tas, kadangi šis būtinumas turi būti besąlygiškas
ir a priori tikras, ieškoti sąvokos, kuri, kiek tai
įmanoma, patenkintų tokį reikalavimą ir įgalintų
egzistavim ą pažinti visiškai a priori. Tokią sąvoką
tikėtasi rasti visų realiausiosios esybės idėjoje, ir
todėl ši idėja buvo taikoma tik labiau apibrėžtoms
žinioms apie tai, kuo, remiantis kitu pagrindu, jau
buvo įsitikinta arba buvo įsikalbėta, kad ji, būtent
būtina esybė, turi egzistuoti. Tačiau šis natūralus
proto kelias buvo nuslėptas ir, užuot užbaigus šia
sąvoka, bandyta nuo jos pradėti, kad iš jos būtų
išvestas egzistavimo būtinumas, kurį ji galėjo tik
papildyti. Iš to kilo nesėkmingas ontologinis įro
dymas, nepatenkinantis nei natūralaus ir sveiko
proto, nei mokslinio tyrimo.
K o s m o l o g i n i s į r o d y m a s , kurį mes da
bar rengiamės tirti, išsaugo absoliutaus būtinumo
ryšį su aukščiausiąja realybe. Bet užuot iš aukš
čiausiosios realybės daręs išvadą apie egzistavimo
būtinum ą kaip daro ontologinis įrodymas, kosmo
loginis įrodymas veikiau iš anksčiau duoto tam ti
kros esybės besąlygiško būtinumo daro išvadą apie
488
jos begalinį realumą ir tiek viską bent jau įstato

į vėžes, nežinau, ar protingo, ar bergždžiai išve-
džiojančio, tačiau, šiaip ar taip, natūralaus sam
protavimo būdo, kuris yra labiausiai įtikinantis ne
tik įprastiniam, bet ir spekuliatyviajam intelektui;
jis visai akivaizdžiai visiems natūralinės teologijos
įrodymams duoda pirmąsias pagrindines kryptis,
kurių visada buvo laikomasi ir dar bus laikomasi,
kad ir kaip jas gražintų ir pridengtų visokiausio
mis puošmenomis ir užraitais. Šį įrodymą, kurį
Leibnizas vadino taip pat įrodymu a contingentia
mundi, mes dabar išdėstysime ir ištirsime.
Jis skamba taip: jei kas nors egzistuoja, tai turi
egzistuoti taip pat ir besąlygiškai būtina esybė.
Egzistuoju bent jau aš pats, vadinasi, egzistuoja
absoliučiai būtina esybė. Mažojoje premisoje glū
di tam tikras patyrimas, o didžiojoje premisoje —
išvada iš patyrimo apskritai apie to, kas būtina,
egzistavimą*. Vadinasi, šis įrodymas iš esm ės
prasideda nuo patyrimo, taigi jis vyksta ne visai
a priori ar ontologiškai, ir kadangi bet kokio ga
limo patyrimo objektas vadinamas pasauliu, tai
šis įrodymas vadinamas kosmologiniu. Kadangi
jis taip pat abstrahuojasi nuo patyrimo objektų
visų atskirų savybių, kuriomis šis pasaulis gali
skirtis nuo bet kurio kito galimo pasaulio, tai jis
jau savo pavadinimu skiriasi taip pat nuo fiziote-
ologinio įrodymo, kuris kaip argumentais remia
si šio m ūsų jutimais suvokiamo pasaulio atskirų
ypatumų stebėjimais.
* Ši išvada pernelyg gerai žinoma, kad čia ją reikėtų smulkiau išdės

tyti. Ji remiasi tariamai transcendentaliniu gamtinio priežastingumo
dėsniu, teigiančiu, kad visa, kas a t s i t i k t i n a , turi savo priežastį,
kuri - jei ji taip pat atsitiktinė - lygiai taip pat turi turėti priežastį,
kol viena kitai subordinuotų priežasčių eilė turi pasibaigti besąlygiš
kai būtina priežastimi, be kurios eilė nebūtų užbaigta.
489
Šis įrodymas toliau plėtojamas taip: būtina esy

bė gali būti apibrėžta tik vieninteliu būdu, t. y. tik
vienu iš visų galimų priešingų predikatų, taigi ji
turi būti v i s i š k a i apibrėžta savo sąvoka. Bet
galima tik viena daikto sąvoka, daiktą visiškai
apibrėžianti a priori, būtent entis realissimi sąvo
ka; vadinasi, visų realiausiosios esybės sąvoka yra
vienintelė sąvoka, kuria gali būti mąstoma būtina
esybė, t. y. aukščiausioji būtybė egzistuoja būtinai.
Šiame kosmologiniame įrodyme sukaupta tiek
bergždžiai išvedžiojančių pagrindinių teiginių, jog,
atrodo, spekuliatyvusis protas čia pasitelkė visą
savo dialektinį meną, kad sukeltų kuo didžiausią
transcendentalinę regimybę. Tačiau mes trumpam
atidėsime jos tyrimą, kad atskleistume proto gu
drybę, kaip jis seną argumentą užmaskuotu pavi
dalu pateikia kaip naują ir remiasi dviejų liudyto
jų, būtent grynojo proto ir empirinio patvirtinimo,
sutarimu, nors [iš tikrųjų] yra tik pirmasis, kuris
tik pakeičia savo apdarą ir balsą, kad jį laikytų
antruoju liudytoju. Kad padėtų sau pakankamai
tvirtą pagrindą, šis įrodymas remiasi patyrimu ir
tuo sau suteikia tokį pavidalą, tarsi jis skiriasi nuo
ontologinio įrodymo, kuris visą savo patikimumą
grindžia vien tik grynosiomis apriorinėmis sąvo
komis. Bet šiuo patyrimu kosmologinis įrodymas
naudojasi tik tam, kad žengtų vienintelį žingsnį,
būtent prie būtinos esybės apskritai egzistavimo.
Kokias savybes turi ši esybė —apie tai empirinis
įrodymo pagrindas nieko negali pasakyti. Bet pro
tas su juo visiškai išsiskiria ir tiria vien tik sąvo
kas: būtent kokias savybes turi turėti absoliučiai
būtina esybė apskritai, t. y. kuriame iš visų galimų
daiktų glūdi absoliučiam būtinumui reikalingos
sąlygos (requisita). Dabar jis mano šias sąlygas
surandąs vien tik visų realiausiosios esybės sąvo-
490
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D I A L E K T IK A
koje ir paskui daro išvadą: tai ir yra besąlygiškai

būtina esybė. Tačiau aišku, jog čia tariama, kad
aukščiausiuoju realumu pasižyminčios esybės są
voka visiškai patenkina egzistavimo absoliutaus
būtinumo sąvoką, t. y. kad iš visų realiausiosios
esybės galima daryti išvadą apie egzistavimo ab
soliutų būtinumą; tai teiginys, kurį tvirtino onto
loginis įrodymas, vadinasi, jis priimamas ir laiko
mas pagrindu kosmologiniame įrodyme - ten, kur
norėta jo išvengti. Juk absoliutus būtinumas yra
egzistavimas, gautas vien tik iš sąvokų. Jei dabar
aš sakau, kad entis realissimi sąvoka yra tokia ir,
be to, vienintelė sąvoka, kuri tinka būtinam egzis
tavimui ir yra jam adekvati, tai aš turiu taip pat
sutikti, kad iš jos galima daryti išvadą apie būtiną
egzistavimą. Vadinasi, iš esmės tik ontologiniame
įrodyme, pagrįstame vien tik sąvokomis, glūdi visa
vadinamojo kosmologinio įrodymo galia, o taria
mas patyrimas yra visai nenaudingas; galbūt jis
tinka tam, kad mus nukreiptų į absoliutaus būti
numo sąvoką, o ne tam, kad šį būtinumą parody
tų kaip būdingą kokiam nors apibrėžtam daiktui.
Juk kai tik mes ketiname tai padaryti, tuoj pat
turime atsisakyti bet kokio patyrimo ir tarp gry
nųjų sąvokų ieškoti, kurioje iš jų glūdi absoliučiai
būtinos esybės galimybės sąlygos. Bet jei šitokiu
būdu įžvelgiama tiktai tokios esybės galimybė, tai
tampa įrodytas ir jos egzistavimas; juk tai reiškia,
kad tarp viso to, kas galima, yra viena [esybė], ku
riai būdingas absoliutus būtinumas, t. y. ši esybė
egzistuoja besąlygiškai būtinai.
Visos samprotavimų klaidos lengviausiai išaiš
kėja, jei jos parodomos mokykliškai taisyklingai.
Štai vienas toks jų išdėstymas.
Jei teiginys „Kiekviena absoliučiai būtina esy
bė kartu yra visų realiausioji esybė“ teisingas (šis
491
teiginys yra kosmologinio įrodymo nervus proban

di), tai jį, kaip ir visus teigiamuosius teiginius,
turi būti galima sukeisti bent per accidens, taigi:
„Kai kurios visų realiausiosios esybės kartu yra
besąlygiškai būtinos esybės“. Bet viena ens realis-
simum niekuo nesiskiria nuo kitos visų realiausio
sios esybės, ir, vadinasi, tai, kas galioja k a i k u
r i o m s šia sąvoka aprėpiamoms esybėms, galioja
taip pat ir v i s o m s [tokioms esybėms]. Tad aš
galėsiu (šiuo atveju) atlikti ir p a p r a s t ą sukei
timą, t. y. teigti: „Kiekviena visų realiausioji esy
bė yra būtina esybė“. Kadangi šis teiginys a priori
apibrėžtas vien tik savo sąvokų pagrindu, tai pati
visų realiausiosios esybės sąvoka turi apimti taip
pat absoliutų jos būtinumą; tai ir teigia ontologinis
įrodymas, o kosmologinis įrodymas šito nenorėjo
pripažinti, bet vis dėlto tuo, nors ir slapčia, grindė
savo išvadas.
Tad antrasis spekuliatyviojo proto pasirinktas
kelias įrodyti aukščiausiosios esybės egzistavim ą
ne tik toks pat klaidingas, kaip ir pirmasis, bet nu
sipelno priekaišto dar ir dėl to, kad daro ignoratio
elenchi, nes žada mus vesti nauju taku, bet, kiek
pasisukinėjus, mus vėl sugrąžina į senąjį kelią,
kurį mes dėl jo buvome palikę.
Kiek anksčiau aš sakiau, kad šiame kosmologi
niame argumente slypi visas spiečius dialektinių
pretenzijų, kurias transcendentalinė kritika len
gvai gali atskleisti ir sugriauti. Aš jas dabar tik
išvardysiu ir jau prityrusiam skaitytojui patikėsiu
toliau tirti apgaulingus pagrindinius teiginius ir
juos pašalinti.
Čia yra, pavyzdžiui, 1) transcendentalinis pa
grindinis teiginys iš to, kas atsitiktina, daryti išva
dai apie priežastį, kuris turi reikšmę tik jutimais
suvokiamam pasauliui, o už jo neturi netgi pras-
492
mės. Juk grynoji intelektinė to, kas atsitiktina, są

voka negali sukurti jokio sintetinio teiginio, koks
yra priežastingumo teiginys, ir priežastingumo pa
grindinis teiginys reikšmę bei savo taikymo krite
rijų turi tik jutimais suvokiamame pasaulyje; bet
čia jis turėjo tiesiogiai tarnauti tam, kad būtų išei
ta už jutimais suvokiamo pasaulio ribų; 2) pagrin
dinis teiginys iš viena po kitos jutimais suvokia
mame pasaulyje duotų priežasčių begalinės eilės
negalimybės daryti išvadai apie tam tikrą pirmąją
priežastį, o tam proto taikymo principai mums ne
teikia pagrindo netgi patyrime ir juo labiau neįga
lina šio pagrindinio teiginio išplėsti už patyrimo
ribų (kur ši grandinė visai negali būti pratęsta);
3) klaidingas proto pasitenkinimas savimi dėl šios
eilės užbaigimo tuo, kad pagaliau pašalinamos vi
sos sąlygos, nors be šių sąlygų negalima jokia būti
numo sąvoka, ir tai laikoma savo sąvokos užbaigi
mu, nes tada nieko daugiau nebegalima suprasti;
4) visa apimančios realybės sąvokos loginės gali
mybės supainiojimas (be vidinio prieštaravimo)
su transcendentaline galimybe, kuriai reikalingas
tokios sintezės įgyvendinamumo principas, tačiau
jis taip pat gali būti susijęs su galimo patyrimo sri
timi, ir 1.1.
Kosmologinio įrodymo triuku siekiama tik iš
vengti būtinos esybės egzistavimo apriorinio įro
dymo remiantis vien tik sąvokomis, o šis įrodymas
turėtų būti plėtojamas ontologiškai, tačiau mes
jaučiamės nesugebą šito padaryti. Tuo tikslu mes
iš pagrindu laikomo tikrojo egzistavimo (iš paty
rimo apskritai) darome išvadą —kiek tai galima —
apie kokią nors absoliučiai būtiną jo sąlygą. Tada
mums nereikia aiškinti šios sąlygos galimybės. Jei
įrodyta, kad ji yra, tai klausimas dėl jos galimy
bės visai nereikalingas. O jei mes norime tiksliau
493
apibrėžti šios būtinos esybės prigimtį, tai ieškome

ne to, kieno sąvokos pakanka suprasti egzistavi
mo būtinumui, —jei galėtume tai [surasti], mums
nebūtų reikalinga jokia empirinė prielaida. Ne,
mes ieškome tik negatyvios sąlygos (conditio sine
qua non), be kurios jokia esybė nebūtų absoliučiai
būtina. Tai būtų gerai bet kuriai kitai iš duoto se-
kmens apie jo pagrindą daromų išvadų rūšiai; bet
čia, nelaimei, atsitinka taip, kad absoliučiam bū
tinumui reikalingą sąlygą galima surasti tik vie
nintelėje esybėje, kuri dėl to savo sąvoka turėtų
apimti visa, kas reikalinga absoliučiam būtinumui
ir, vadinasi, įgalina a priori daryti išvadą apie jį,
t. y. aš turėčiau turėti galimybę daryti išvadą ir
priešinga kryptimi: daiktas, kuriam tinka ši są
voka (aukščiausiosios realybės), yra besąlygiškai
būtinas; ir jei aš negaliu taip daryti išvados (šitai
aš turiu pripažinti, jei noriu išvengti ontologinio
įrodymo), tai ir šiame naujame kelyje man taię pat
nepasisekė ir aš vėl esu ten, iš kur išėjau. Žino
ma, aukščiausiosios esybės sąvoka a priori atsako
į visus klausimus, kurie gali būti iškelti dėl daikto
vidinių apibrėžtumų, ir todėl ji yra neprilygstamas
idealas, nes [ši] bendroji sąvoka kartu išskiria ją
iš visų galimų daiktų kaip atskirybę. Bet į klausi
mą dėl jos pačios egzistavimo ji visai neatsako, o
tik apie tai ir buvo kalbama; ir jei kas nors, taręs
egzistuojant būtiną esybę, panorėtų sužinoti, koks
daiktas iš visų daiktų turėtų būti laikomas tokia
esybe, jam nebūtų galima atsakyti: štai šitai yra
būtina esybė.
Žinoma, galima t a r t i esybės, kuri būtų visiš
kai pakankama visų galimų padarinių priežastis,
egzistavimą, kad palengvintume protui ieškoti aiš
kinimo pagrindų vienumo. Tačiau leisti sau tvirtin
ti „ T o k i a e s y b ė b ū t i n a i e g z i s t u o j a “ , —
494
tai jau ne kuklus galimos hipotezės išsakymas, bet

įžūlios pretenzijos į apodiktinį tikrumą, nes to, kas
pateikiama pažinta kaip besąlygiškai būtina, paži
nimas pats taip pat turi būti absoliučiai būtinas.
Visas transcendentalinio idealo uždavinys yra
arba absoliučiam būtinumui surasti sąvoką arba
kurio nors daikto sąvokai surasti jos absoliutų bū
tinum ą Jei galima įvykdyti viena, tai turi būti ga
lima įvykdyti ir kita, nes kaip besąlygiškai būtina
protas pažįsta tik tai, kas būtina pagal savo sąvo
k ą Bet ir vienas, ir kitas uždavinys visiškai pra
noksta visas didžiausias pastangas p a t e n k i n t i
šiuo atžvilgiu mūsų intelektą taip pat visus mėgi
nimus nuraminti jį dėl šio jo nepajėgumo.
Besąlygiškas būtinumas, kuris mums taip neiš
vengiamai reikalingas kaip paskutinis visų daiktų
pamatas, žmogaus protui yra tikra bedugnė. Net
amžinybė, kad ir kaip šiurpiai ir pakiliai ją vaiz
duotų toks Halleris89, protui visai nesukelia tokio
svaiginamo įspūdžio, nes ji tik m a t u o j a daiktų
trukmę, bet nėra jų p a m a t a s . Negalima atsi
kratyti minties, nors negalima jos ir ištverti, kad
esybė, kurią mes vaizduojamės aukščiausiąją iš
visų galimų esybių, tarytum pati sau sakytų: aš
egzistuoju per amžių amžius, už manęs egzistuoja
tik tai, kas tik mano valia yra kas nors; b e t i š
k u r a š p a t i e s u ? Čia viskas po mumis grimz
ta, ir didžiausia, kaip ir mažiausia, tobulybė kybo
ore be atramos priešais spekuliatyvųjį protą ku
riam nieko nereiškia nekliudomam pašalinti tiek
viena, tiek kita.
Daugelis gamtos jėgų, savo egzistavim ą atsklei
džiančių tam tikrais padariniais, lieka neprieina
mos mūsų tyrimui, nes mes negalime jų pakan
kamai toli pasekti stebėjimu. Reiškinių pagrindą
sudarantis transcendentalinis objektas ir kartu
495
pagrindas, dėl kurio mūsų juslumas subordinuo

tas vienoms, o ne kitoms aukščiausiosioms są
lygoms, yra ir lieka mūsų tyrimui neprieinami,
nors pagaliau pats daiktas mums duotas, bet tik
neperprastas. Tačiau grynojo proto idealas nega
li būti vadinamas n e p r i e i n a mu t y r i mui ,
nes savo realumui patvirtinti jis negali nurodyti
nieko kita, išskyrus proto poreikį idealu užbaigti
bet kokį sintetinį vienumą. Vadinasi, kadangi toks
idealas neduotas netgi kaip galimas mąstyti objek
tas, tai kaip toks jis taip pat nėra neprieinamas
tyrimui; priešingai, būdamas tik idėja, jis turi ras
ti savo vietą ir savo išsprendimą proto prigimtyje,
taigi jį turi būti galima ištirti, nes protą kaip tik
ir sudaro tai, kad mes galime pasiaiškinti dėl visų
savo sąvokų, nuomonių ir tvirtinimų, nesvarbu, ar
jie remiasi objektyviais pagrindais, ar, jei jie tėra
regimybė, subjektyviais pagrindais.
Dialektinės regimybės visuose būtinos esybės

egzistavimo transcendentaliniuose įrodymuose
atskleidimas ir paaiškinimas
Abu pateiktieji įrodymai buvo transcendenta

liniai, t. y. buvo įrodinėjama nepriklausomai nuo
empirinių principų. Juk, nors kosmologinis įrody
mas ima pagrindu patyrimą apskritai, vis dėlto jis
remiasi ne kuria nors atskira patyrimo savybe, bet
grynaisiais proto principais empirine sąmone aps
kritai duoto egzistavimo atžvilgiu ir netgi jais nu
stoja vadovautis, kad remtųsi vien tik grynosiomis
sąvokomis. Kas tada šiuose transcendentaliniuose
įrodymuose yra dialektinės, bet natūralios regimy
bės priežastis - regimybės, kuri susieja būtinumo
ir aukščiausiojo realumo sąvokas ir realizuoja bei
496
hipostazuoja tai, kas vis dėlto gali būti tik idėja?

Kas yra priežastis, [lemianti,] kad mes k ą nors iš
egzistuojančių daiktų neišvengiamai turime laiky
ti savaime būtinu ir kartu baimingai trauktis nuo
tokios esybės egzistavimo kaip nuo prarajos, ir
kaip pasiekti, kad čia protas pats save suprastų ir,
atsikratęs nepatikimos nedrąsaus pritarimo ir vis
naujo atsitraukimo nuo jo būsenos, pasiektų ramią
įžvalgą?
Labai nuostabu, kad tarus, jog kas nors egzis
tuoja, negalima išvengti išvados, kad kas nors
egzistuoja būtinai. Šia visai natūralia (nors dėl
to dar ne patikima) išvada remiasi kosmologinis
argumentas. Kita vertus, nesvarbu, kokio daikto
sąvoką aš priimčiau, aš matau, kad jo egzistavi
mo niekada negaliu vaizduotis besąlygiškai būti
no ir kad man niekas nekliudo, nors ir koks būtų
egzistuojantis daiktas, mąstyti jo nebūties; taigi
aš turiu, tiesa, kartu su tuo, kas egzistuoja aps
kritai, tarti esant kažką būtina, bet jokio atskiro
daikto negaliu mąstyti kaip būtino paties savaime.
Vadinasi, aš niekada negaliu u ž b a i g t i žengimo
atgal prie to, kas egzistuoja, sąlygų, netardamas
esant būtiną esybę, bet aš niekada negaliu p r a
d ė t i nuo tokios esybės.
Jei egzistuojantiems daiktams apskritai aš tu
riu mąstyti kažką būtina, bet jokio daikto paties
savaime neturiu teisės mąstyti būtino, tai iš to ne
išvengiamai išplaukia, kad būtinumas ir atsitikti
numas turi liesti ne pačius daiktus, nes priešingu
atveju atsirastų prieštaravimas; taigi nė vienas iš
šių dviejų pagrindinių teiginių nėra objektyvus, jie
gali būti nebent tik subjektyvūs proto principai -
viskam, kas duotas kaip egzistuojantis, ieškoti
kažko būtino, t. y. niekada neiti toliau a priori už
baigto aiškinimo, o kita vertus, niekada nesitikėti
497
šio užbaigtumo, t. y. nieko empiriška nelaikyti be

sąlygiška ir dėl to neišlaisvinti savęs nuo tolesnio
išvedimo. Tokia reikšme abu pagrindiniai teiginiai
visiškai gali egzistuoti vienas šalia kito kaip gry
nai euristiniai i r r e g u l i a t y v ū s , liečiantys tik
formalų proto interesą. Juk vienas iš jų teigia: apie
gamtą jūs turite taip filosofuoti, tarytum90 viskam,
kas egzistuoja, būtinas pirmasis pagrindas vien tik
tam, kad, remdamiesi tokia idėja, būtent įsivaiz
duojamu aukščiausiuoju pagrindu, savo pažinimui
suteiktumėte sintetinį vienumą; o kitas pagrindi
nis teiginys jus įspėja, kad jokio atskiro apibrėži
mo, liečiančio daiktų egzistavimą, nelaikytumėte
tokiu aukščiausiuoju pagrindu, t. y. absoliučiai bū
tinu, bet visada išsaugotumėte atvirą kelią toles
niam išvedimui ir jį dėl to visada laikytumėte są
lygotu. Bet jei visa, kas daiktuose suvokiama, turi
būti laikoma sąlygota, tai nė vienas daiktas (kuris
gali būti duotas empiriškai) negali būti laikomas
absoliučiai būtinu.
Tačiau iš to išplaukia, kad tai, kas absoliučiai
būtina, jūs turite pripažinti e s a n t u ž p a s a u
l i o , nes šitai turi būti tik reiškinių kuo didesnio
vienumo principas kaip jų aukščiausiasis pagrin
das, ir p a s a u l y j e jūs niekada negalite jo pasiek
ti, nes antroji taisyklė jums liepia visas empirines
vienumo priežastis visada laikyti išvestinėmis.
Senovės filosofai bet kurią gamtos formą lai
kė atsitiktine, o materiją pagal įprastinio proto
sprendimą laikė pradine ir būtina. Bet jei jie ma
teriją būtų traktavę ne santykiškai, kaip reiškinių
substratą, o p a č i ą s a v a i m e jos egzistavimo
požiūriu, tai absoliutaus būtinumo idėja tučtuojau
būtų išnykusi. Juk nėra nieko, kas protą besąly
giškai sietų su šiuo egzistavimu; jis gali visada ir
neprieštaringai mintimis jį pašalinti, bet kaip tik
498
mintyse ir glūdėjo šis absoliutus būtinumas. Vadi

nasi, šio įsitikinimo pagrindą turėjo sudaryti tam
tikras reguliatyvusis principas. Iš tikrųjų tįsumas
ir nepralaidumas (kartu sudarantys materijos są
voką) yra reiškinių vienumo aukščiausiasis empi
rinis principas ir, kiek jis empiriškai nesąlygotas,
turi reguliatyviojo principo savybę. Tačiau kadan
gi kiekvienas materijos apibrėžtumas, sudarantis
jos realumą, taigi ir nepralaidumas, yra padarinys
(veiksmas), kuris turi turėti savo priežastį ir todėl
vis dar yra išvestinis, tai materija nesuderinama
su būtinos esybės, kaip viso išvestinio vienumo
principo, idėja; juk kiekviena jos reali savybė, kaip
išvestinė, yra tik sąlygiškai būtina ir, vadinasi,
pati savaime gali būti pašalinta, o kartu būtų pa
šalintas visas materijos egzistavimas; jei šito neat
sitiktų, tai mes empiriškai pasiektume aukščiau
siąjį vienumo pagrindą, o tai draudžia antrasis
reguliatyvusis principas. Iš to išplaukia, kad ma
terija ir apskritai visa, kas priklauso pasauliui, ne
suderinama su būtinos pirminės esybės, kaip vien
tik didžiausio empirinio vienumo principo, idėja;
ši esybė turėtų būti tariama už pasaulio, nes tada
pasaulio reiškinius ir jų egzistavimą mes visada
ramiai galime išvesti iš kitų reiškinių, tarytum
jokios būtinos esybės nebūtų, ir vis dėlto nuolat
siekti išvedimo užbaigtumo, tarytum tokia esybė
būtų tariama kaip aukščiausiasis pagrindas.
Pagal šias pažiūras aukščiausiosios esybės idea
las yra ne kas kita, kaip proto r e g u l i a t y v u s i s
p r i n c i p a s - visus ryšius pasaulyje traktuoti
taip, t a r y t u m j i e kiltų iš visiškai pakankamos
būtinos priežasties, kad ja būtų grindžiama siste
minio ir pagal visuotinius dėsnius būtino vienumo
taisyklė aiškinant šiuos ryšius; [šis idealas] nėra
paties savaime būtino egzistavimo teigimas. Bet
499
dėl transcendentalinio pakeitimo neišvengiama

formalų principą kartu įsivaizduoti kaip konstitu-
tyvų ir šį vienumą mąstyti jį hipostazuojant. Kaip
erdvė, kadangi ji iš pradžių daro galimas visas fi
gūras, kurios yra vien tik įvairūs jos apribojimai,
nors ji ir yra tik juslumo principas, vis dėlto kaip
tik dėl to laikoma kažkuo besąlygiškai būtinu bei
savarankiškai egzistuojančiu ir a p r io r i pačiu sa
vaime duotu objektu, lygiai taip pat visai natūra
lu, kad gamtos sisteminio vienumo idėja tik tuo
atveju gali būti pateikta kaip mūsų proto empi
rinio taikymo principas, jei mes pagrindu imame
visų realiausiosios esybės, kaip aukščiausiosios
priežasties, idėją ir dėl to ši idėja pateikiama kaip
tikras objektas, o šis objektas savo ruožtu, kadan
gi jis yra aukščiausioji sąlyga, laikomas būtinu,
taigi r e g u l i a t y v u s i s principas virsta k o n s -
t i t u t y v i u o j u . Sis pakeitimas paaiškėja iš to,
kad, kai aš šią aukščiausiąją esybę, kuri pasaulio
atžvilgiu buvo absoliučiai (besąlygiškai) būtina,
laikau daiktu pačiu savaime, šis būtinumas negali
būti suprastas ir, vadinasi, turėjo būti mano prote
tik kaip formali mąstymo sąlyga, o ne kaip materi
ali ir hipostazuota egzistavimo sąlyga.
Trečio skyriaus
šeštas skirsnis
Apie fizioteologinio įrodymo

negalimybę
Jei nei daiktų apskritai sąvoka, nei kokio nors

e g z i s t a v i mo a p s kr i t a i patyrimas negali
teikti to, ko [iš jų] reikalaujama, tai telieka išban
dyti darvienąpriemonę- ar api br ė ž t as p a t y
ri mas, taigi esamo pasaulio daiktų, jų savybių ir
500
tvarkos patyrimas, neteikia tokio įrodymo pagrindo,

kuris mums galėtų padėti įgyti tvirtą įsitikinimą
aukščiausiosios esybės egzistavimu. Tokį įrodymą
mes vadintume f i z i o t e o l o g i n i u . Jeigu ir jis
būtų negalimas, tai spekuliatyviuoju protu apskri
tai negalima patenkinamai įrodyti esybės, kuri ati
tiktų mūsų transcendentalinę idėją, egzistavimo.
Iš visų ankstesnių pastabų greitai paaiškėja,
kad į šį klausim ą galima laukti visai lengvo ir lako
niško atsakymo. Juk argi gali kada nors būti duo
tas patyrimas, kuris būtų adekvatus idėjai? Idėjos
savitum ą kaip tik ir sudaro tai, kad joks patyrimas
niekada negali būti jai adekvatus. Būtinos visiš
kai pakankamos pirminės esybės transcendenta
linė idėja tokia be galo didelė, taip aukštai iškyla
virš viso to, kas visada empiriškai sąlygota, jog iš
dalies iš patyrimo niekada negalima gauti pakan
kamai medžiagos, kad užpildytume tokią sąvoką,
o iš dalies visada einama apgraibomis tarp to, kas
sąlygota, ir nuolat veltui bus ieškoma to, kas besą
lygiška, kurio pavyzdžio mums neduoda joks ko
kios nors empirinės sintezės dėsnis ir nenurodo į jį
jokio kelrodžio.
Jei aukščiausioji esybė būtų šioje sąlygų grandi
nėje, tai ji pati būtų jų eilės narys ir, panašiai kaip
žemesnieji nariai, kurių priešakyje ji yra, reika
lautų savo dar aukštesnio pagrindo tolesnio tyri
mo. Užtat jei norima ją nuo šios grandinės atskirti
ir jos, kaip grynai galimos vien tik m ąstyti esybės,
neįskirti į gamtinių priežasčių eilę, tai kokį tiltą
tada protas gali pastatyti, kad ją pasiektų, jei visi
perėjimo nuo padarinių prie priežasčių dėsniai,
maža to, visa sintezė ir mūsų žinių apskritai išplė
timas remiasi ne kuo kitu, kaip galimu patyrimu,
taigi tik jutimais suvokiamo pasaulio objektais ir
tik jų atžvilgiu gali turėti reikšmę?
501
Šis pasaulis mums atveria tokią neišmatuojamą

įvairovės, tvarkos, tikslingumo ir grožio areną, —
nesvarbu, ar jie išryškėja erdvės begalybėje, ar be
galiniame jos dalijime, - kad netgi nepaisant žinių,
kurias apie tai galėjo įgyti mūsų silpnas intelektas,
tokių gausių ir neaprėpiamai didžių stebuklų aki
vaizdoje bet kokia kalba tampa bejėgė, visi skaičiai
praranda savo galią matuoti ir netgi mūsų mintys
praranda bet kokį aprėžtumą, tad mūsų sprendi
nys apie visumą turi virsti nebyliu, bet užtat daug
pasakančiu nustebimu. Visur mes matome pada
rinių ir priežasčių, tikslų ir priemonių, atsiradimo
ar išnykimo taisyklingumo grandinę, ir kadangi
niekas savaime neįžengia į tą būvį, kuriame yra,
tai tas [būvis] visada nurodo kokį nors kitą daiktą
kaip savo priežastį, kuri būtinai kelia lygiai tokį
pat klausimą, tad visas visetas turėtų nugrimzti
į nebūties prarają, jei nepripažintume kažko, kas,
egzistuodamas pats savaime pirmapradiškai ir ne
priklausomai už šios begalinės to, kas atsitiktina
[eilės], palaikytų tai, kas atsitiktina, ir kaip jo at
siradimo priežastis kartu laiduotų jo tolesnį gyva
vimą. Kokio dydžio reikia mąstyti šią aukščiausią
ją priežastį (visų pasaulio daiktų atžvilgiu)? Mes
nežinome viso pasaulio turinio, dar mažiau moka
me nustatyti jo dydį, lygindami jį su visu tuo, kas
galima. Bet jei jau mums reikalinga paskutinė ir
aukščiausioji esybė ryšium su priežastingumu, tai
kas mums kliudo pagal tobulumo laipsnį iškelti ją
a u k š č i a u už bet ką ki t a, kas gal i ma?
Mes lengvai galime šitai padaryti, nors, tiesa, tik
abstrakčios sąvokos neryškaus kontūro pavidalu,
jei visą galimą tobulumą įsivaizduosime sujungtą
joje kaip vienoje vieningoje substancijoje; ši sąvo
ka atitinka mūsų proto reikalavimą taupyti princi
pus, joje pačioje nėra prieštaravimo, ir tokia idėja
502
padeda netgi išplėsti proto taikymą patyrime, nu

kreipdama į tvarką ir tikslingumą, ir aiškiai nie
kur neprieštarauja patyrimui.
Sis įrodymas nusipelnė, kad apie jį visada būtų
atsiliepiama pagarbiai. Jis pats seniausias, aiš
kiausias ir labiausiai atitinkantis įprastinį žmo
gaus protą. Jis skatina tirti gamtą, taip pat ir
jis pats iš šio tyrimo gauna savo egzistavim ą ir
kaskart įgyja vis naujų jėgų. Jis parodo tikslus ir
ketinimus ten, kur mūsų stebėjimas pats jų neat
skleistų, ir išplečia mūsų žinias apie gamtą, va
dovaudamasis ypatingu vienumu, kurio principas
yra už gamtos. Šios žinios savo ruožtu veikia savo
priežastį, būtent jas sukėlusią idėją, ir tikėjim ą
aukščiausiuoju kūrėju paverčia neįveikiamu įsiti
kinimu.
Todėl būtų ne tik apgailėtina, bet ir visai veltui
mėginti sumenkinti šio įrodymo reikšmę. Protas,
nepaliaujamai aukštinamas tokiais svariais ir jo
rankose nuolat augančiais argumentais, nors tik
empiriniais, negali būti taip prislėgtas subtilių at-
sietinės spekuliacijos abejonių, kad vienu žvilgs
niu, mestu į gamtos stebuklus ir visatos didybę,
neišsivaduotų, lyg iš sapno, nuo bet kokio svajingo
neryžtingumo ir nekiltų nuo didingo prie didingo
iki visų aukščiausiojo, nuo sąlygoto prie sąlygos iki
aukščiausiojo ir besąlygiško kūrėjo.
Nors dėl šio metodo protingumo ir naudingumo
mes neprieštaraujame, o veikiau jį rekomenduoja
me ir skatiname, vis dėlto mes negalime pripažinti
šio įrodymo būdo pretenzijų į apodiktinį tikrumą ir
į pritarimą, nereikalingą jokios malonės arba para
mos iš šalies; geram reikalui visai negali pakenkti,
jei viską pašiepiančio gudreivos dogmatiška kalba
sušvelninama iki nuosaikaus ir kuklaus tono to
tikėjimo, kuris, nors ir nereikalauja besąlygiško
503
paklusimo, pakankamas nusiraminimui. Remda

masis tuo aš teigiu, kad fizioteologinis įrodymas
pats vienas niekada negali patvirtinti aukščiau
siosios esybės egzistavimo —užpildyti šią spragą
jis visada turi palikti ontologiniam įrodymui (ku
riam jis yra tik kaip įvadas); taigi ontologinis ar
gumentas vis dar yra v i e n i n t e l i s g a l i m a s
į r o d y m o p a g r i n d a s (jei visur pateikiamas
tik spekuliatyvus įrodymas), ir joks žmogaus pro
tas jo negali apeiti.
Minėtojo fizioteologinio įrodymo pagrindiniai
momentai yra šie: 1. Pasaulyje visur yra aiškūs
tvarkos, labai išmintingai nustatytos pagal api
brėžtą tikslą ir neapsakomos turinio įvairovės bei
beribio apimties dydžio visumoje, požymiai. 2. Si
tikslinga tvarka visai svetima pasaulio daiktams
ir jiems būdinga tik atsitiktinai, t. y. įvairių daiktų
prigimtis savaime negalėtų tokiomis įvairiai besi
jungiančiomis priemonėmis derėti su apibrėžtais
galutiniais tikslais, jei tam tikras sutvarkantis
protingas principas nebūtų šių priemonių visai
specialiai tam parinkęs ir nurodęs pagal pagrindą
sudarančias idėjas. 3. Vadinasi, egzistuoja prakil
ni ir išmintinga priežastis (arba keletas priežas
čių), kuri turi būti pasaulio priežastis ne tik kaip
v a i s i n g u m u aklai veikianti visagalė gamta,
bet ir kaip inteligencija, veikianti per l a i s v ę .
4. Šios priežasties vienumą galima išvesti iš pa
saulio dalių, kaip išmoningo statinio grandžių,
tarpusavio santykio vienumo; tame, kas prieina
ma mūsų stebėjimui, šitai galima išvesti tikrai, o
tame, kas yra už stebėjimo ribų, - tikėtinai pagal
visus analogijos pagrindinius teiginius.
Čia mes nekibsime prie natūralaus proto dėl jo
samprotavimo, kai jis iš analogijos tarp kai kurių
gamtos produktų ir to, ką sukuria žmogaus mokė-
504
jimas, prievartaujantis gamtą ir priverčiantis ją

veikti ne pagal jos tikslus, bet taikytis prie mūsų
tikslų (dėl šių gamtos produktų panašumo į na
mus, laivus, laikrodžius), daro išvadą, esą toks pat
priežastingumas, būtent intelektas ir valia, sudaro
gamtos pagrindą, ir kai jis laisvai veikiančios gam
tos (kuri pirmiausia daro galimą visą mokėjimą ir
galbūt netgi patį protą) vidinę galimybę išveda iš
kito, nors ir antžmogiško, mokėjimo; galbūt toks
samprotavimo būdas neišlaikytų griežtos trans
cendentalinės kritikos, tačiau reikia pripažinti,
kad jei jau mes turime nurodyti priežastį, tai netu
rime tikresnio kelio, kaip remtis analogija su pa
našiais tikslingais kūriniais - vieninteliais, kurių
priežastis ir veikimo būdą mes gerai žinome. Pro
tas negalėtų pats pasiteisinti, jei jis nuo jam žino
mo priežastingumo panorėtų pereiti prie tam sių ir
neįrodomų aiškinimo pagrindų, kurių jis nežino.
Remiantis šia išvada, tokios daugybės gamtos
darinių tikslingumas ir harmonija turėtų įrodyti
tik formos, o ne materijos, t. y. pasaulio substan
cijos, atsitiktinumą; tam patvirtinti dar reikėtų
turėti galimybę įrodyti, kad pasaulio daiktai pa
tys savaime būtų netinkami tokiai tvarkai ir dar
numui pagal visuotinius dėsnius, jeigu jie netgi
s a v o s u b s t a n c i j a nebūtų aukščiausiosios
išminties produktas; bet tam įrodyti būtų reikalin
gi visai kiti pagrindai negu tie, kurie imami pa
gal a n a l o g i j ą su žmogaus mokėjimu. Vadinasi,
daugiausia, ką galėtų pasiekti toks argumentas, -
tai įrodyti egzistuojant p a s a u l i o a r c h i t e k
t ą , kuris visada labai ribojamas jo apdorojamos
medžiagos tinkamumo, o ne p a s a u l i o k ū r ė
j ą , kurio idėjai subordinuota viskas; tačiau to
toli gražu nepakanka didžiam tikslui, kuris turi
mas omenyje, būtent įrodyti visiškai pakankamos
505
pirminės esybės buvimui. Jei mes panorėtume įro

dyti pačios materijos atsitiktinumą, tai turėtume
griebtis transcendentalinio argumento, kurio čia
kaip tik reikėtų vengti.
Taigi remiantis visur pasaulyje stebima tvarka
ir tikslingumu, kaip visiškai atsitiktine sąranga,
samprotaujama apie jam pr o p o r c i ng o s prie
žasties egzistavimą. Bet šios priežasties sąvoka
mums turi duoti kokį nors visiškai a p i b r ė ž t ą
jos žinojimą, ir, vadinasi, ji negali būti niekas kita,
kaip tik sąvoka esybės, kuriai būdinga visa galia,
visa išmintis ir 1.1., žodžiu, visas tobulumas, kaip
visiškai pakankamai esybei. Juk l abai d i d e
lio, nuostabaus, neišmatuojamos galios ir pra
našumo predikatai neteikia jokios apibrėžtos są
vokos ir iš esmės nieko nepasako, kas yra daiktas
pats savaime, bet yra tik objekto, kurį stebėtojas
(pasaulio) lygina su pačiu savimi ir savo sugebė
jimu suprasti, dydžio santykiniai vaizdiniai; jie
vienodai yra giriamieji ir tada, kai objektas pa
didinamas, ir tada, kai jo atžvilgiu sumažinamas
stebėtojas. Kur kalbama apie daikto apskritai dydį
(tobulumą), ten nėra jokios kitos apibrėžtos sąvo
kos, kaip tik ta, kuri apima visą galimą tobulumą,
ir tik realybės visetas (o m n itu d o ) sąvokoje visiškai
apibrėžtas.
Bet aš tikiuosi, kad niekas neišdrįs tvirtinti,
jog gali įžvelgti stebimo pasaulio dydžio (tiek ap
imties, tiek turinio) santykį su visagalybe, pasau
lio tvarkos santykį su aukščiausiąja išmintimi,
pasaulio vienumo santykį su absoliučiu kūrėjo
vienumu ir t. t. Vadinasi, fizioteologija negali
teikti aukščiausiosios pasaulio priežasties api
brėžtos sąvokos ir todėl ji negali būti pakankama
teologijos principui, kuris savo ruožtu turi suda
ryti religijos pagrindą.
506
Žengti žingsnį prie absoliutaus totalumo em

piriniu keliu visiškai negalima. Tačiau jį žengia
fizioteologinis įrodymas. Tad kokiomis priemonė
mis jis naudojasi, kad peržengtų tokią plačią pra
rają?
Priėjus susižavėjimą pasaulio kūrėjo didingu
mu, išmintimi, galia ir t. t. ir kai toliau eiti nebe
įstengiama, empiriniais argumentais grindžiamo
įrodymo staiga atsisakoma ir pereinama prie pa
saulio atsitiktinumo, išvesto pačioje pradžioje iš jo
tvarkos ir tikslingumo. Bet nuo šio atsitiktinumo
remiantis vien tik transcendentalinėmis sąvoko
mis einama prie to, kas besąlygiškai būtina, eg
zistavimo ir nuo pirmosios priežasties absoliutaus
būtinumo sąvokos —prie visiškai apibrėžtos arba
apibrėžiančios jos sąvokos, būtent prie visa api
mančio realumo sąvokos. Vadinasi, fizioteologinis
įrodymas įstrigo savo kelyje, atsidūręs keblioje pa
dėtyje, staiga peršoko prie kosmologinio įrodymo,
o kadangi pastarasis tėra užmaskuotas ontologinis
įrodymas, tai fizioteologinis įrodymas savo ketini
m ą iš tikrųjų įvykdė tik padedamas grynojo proto,
nors iš pradžių jis neigė bet kokią savo giminystę
su juo ir viską rėmė akivaizdžiais patyrimu pagrįs
tais argumentais.
Vadinasi, fizioteologinio įrodymo šalininkai vi
sai neturi pagrindo taip niekinamai atsiliepti apie
transcendentalinį įrodymo būdą ir su aiškiaregių
gamtos žinovų savimana iš aukšto žiūrėti į jį kaip
į tam sių svajotojų išaustą voratinklį. Juk jei jie
tik panorėtų save patikrinti, tai pamatytų, kad,
nuėję gerą atstum ą gamtos ir patyrimo dirvoje ir
vis dėlto matydami save vis dar taip pat toli nuo
objekto, kuris šviečia jų protui, jie staiga palieka
šią dirvą ir pereina į vienų tik galimybių viešpati
ją, kur tikisi ant idėjų sparnų priartėti prie to, ko
507
nepasisekė aptikti jokiais empiriniais ieškojimais.

Manydami, kad tokiu galingu šuoliu jie pagaliau
pasiekė tvirtą gruntą, jie dabar jau apibrėžtą sąvo
ką (nežinodami, kaip ją įgijo) išplečia visai kūrybos
sričiai ir, remdamiesi patyrimu, gana skurdžiai ir
objekto vertingumo toli gražu neatitinkančia for
ma aiškina idealą, kuris buvo vien tik grynojo pro
to produktas, nenorėdami prisipažinti, kad šį žino
jimą arba prielaidą jie pasiekė kitu, o ne patyrimo,
taku.
Tad fizioteologinio įrodymo pagrindą sudaro
kosmologinis įrodymas, o pastarojo pagrindą —on
tologinis vienintelės pirminės esybės, kaip aukš
čiausiosios esybės, egzistavimo įrodymas, ir ka
dangi, be šių trijų kelių, spekuliatyviajam protui
nėra jokio kito atviro kelio, tai ontologinis įrody
mas vien tik grynosiomis proto sąvokomis yra vie
nintelis galimas įrodymas, jei tik apskritai galima
įrodyti teiginį, taip aukštai iškylantį virš bet kokio
empirinio intelekto taikymo.
Trečio skyriaus
septintas skirsnis
Bet kurios spekuliatyviaisiais

proto principais grindžiamos
teologijos kritika
Jei teologija aš laikau pirminės esybės pažini

mą, tai ji remiasi arba vien tik protu (theologia
rationalis), arba apreiškimu (revelata). Pirmoji
savo objektą mąsto arba tik grynuoju protu vien
tik transcendentalinėmis sąvokomis (ens origi-
narium, realissimum, ens entium) ir vadinama
t r a n s c e n d e n t a l i n e teologija, arba mąsto tik
508
sąvoka, kurią perima iš (mūsų sielos) prigimties

kaip aukščiausiąją inteligenciją, ir turėtų būti va
dinama n a t ū r a l i n e teologija. Tas, kuris taria
esant tik transcendentalinę teologiją, vadinamas
d e i s t u , o tas, kuris taria esant ir natūralinę te
ologiją, vadinamas t e i s t u . Pirmasis pripažįsta,
kad mes, šiaip ar taip, pirminės esybės egzistavi
mą galime pažinti vien tik protu, bet mūsų turi
ma jos sąvoka tėra transcendentalinė, būtent tik
jos kaip esybės, kuriai būdingas visas realumas,
tačiau kurios negalima tiksliau apibrėžti. Antra
sis tvirtina, kad protas pajėgus šį objektą tiksliau
apibrėžti pagal analogiją su gamta, būtent kaip
esybę, kurioje dėl intelekto ir laisvės yra pirminis
visų kitų daiktų pagrindas. Vadinasi, pirmasis šią
esybę supranta tik kaip p a s a u l i o p r i e ž a s t į
(ar ji yra priežastis dėl savo prigimties būtinumo,
ar dėl laisvės —tai lieka neišspręsta), o antrasis —
kaip p a s a u l i o k ū r ė j ą .
Transcendentalinė teologija — tai toji teologi
ja, kuri arba mėgina pirminės esybės egzistavim ą
išvesti iš patyrimo apskritai (tiksliau neapibrėž-
dama pasaulio, kuriam jis priklauso), ir tada ji
vadinama k o s m o t e o l o g i j a , arba tikisi jos
egzistavim ą pažinti vien tik sąvokomis be jokio
patyrimo pagalbos, ir tada ji vadinama o n t o t e -
ologija.
N a t ū r a l i n ė t e o l o g i j a , remdamasi šiame
pasaulyje, kuriame reikia tarti dvejopą priežastin
gumą ir jo taisykles, būtent gamtą ir laisvę, aptin
kamu savitumu, tvarka ir vienumu, daro išvadą
apie pasaulio kūrėjo savybes ir egzistavimą. Todėl
ji nuo šio pasaulio prie aukščiausiosios inteligen
cijos kyla arba kaip prie visos gamtinės tvarkos ir
tobulumo principo, arba kaip prie visos moralinės
tvarkos ir tobulumo principo. Pirmuoju atveju ji
509
vadinama f i z i o t e o l o g i j a, antruoju - m o r a
line teologija*.
Kadangi Dievo sąvoka paprastai suprantama
kaip reiškianti ne aklai veikiančią amžiną gamtą
kaip daiktų šaltinį, bet aukščiausiąją esybę, kuri
dėl intelekto ir laisvės turi būti daiktų kūrėja, ir
kadangi tik ši sąvoka mus domina, tai, griežtai
kalbant, būtų galima teigti, kad deistas atmeta bet
kokį tikėjimą Dievo ir pripažįsta tik pirminę esy
bę, arba aukščiausiąją priežastį. Tačiau to, kuris
neišdrįsta ko nors teigti, dėl to dar negalima ap
kaltinti, esą jis tai neigia; reikia sakyti atlaidžiau
ir teisingiau: d e i s t a s tiki D i e v ą , o t e i s t a s
tiki g y v ą D i e v ą (summam intelligentiam). Da
bar mes pasistengsime surasti visų šių proto mėgi
nimų galimus šaltinius.
Čia aš pasitenkinu paaiškinimu, kad pažini
mas tada yra teorinis, kai pažįstu, k a s e g z i s
t u o j a , o praktinis - kai įsivaizduoju, k a s t u r i
e g z i s t u o t i . Atitinkamai teorinis proto taiky
mas yra tai, kuo aš a priori (būtinai) pažįstu, kad
kas nors egzistuoja, o praktinis —tai, kuo a priori
pažįstama, kas turi įvykti. Jei tai, kad kas nors
egzistuoja arba turi įvykti, neabejotinai tikra, bet
vis dėlto tik sąlygota, tai tam tikra apibrėžta šito
sąlyga arba gali būti absoliučiai būtina, arba ji gali
būti numanoma tik kaip bet kokia ir atsitiktinė.
Pirmuoju atveju sąlyga postuluojama (per thesin),
antruoju - numatoma (per hypothesin). Kadangi
egzistuoja praktiniai dėsniai, kurie besąlygiškai
būtini (moralės dėsniai), tai, jei jie būtinai numa-
* Ne teologine etika, kurioje glūdi dorovės dėsniai, n u m a t a n t y s

pasaulio aukščiausiojo valdovo egzistavimą; o moralinė teologija yra
įsitikinimas aukščiausiosios esybės egzistavimu, pagrįstas dorovės
dėsniais.
510
to kokį nors egzistavimą kaip savo p r i v a l o mo s

galios galimybės sąlygą, šis egzistavimas turi būti
p o s t u l u o j a m a s , nes tai, kas sąlygota, kuo re
miantis daroma išvada apie šią apibrėžtą sąlygą,
pažįstama a p r io r i kaip absoliučiai būtina. Vėliau
mes parodysime, kad moralės dėsniai ne tik nu
mato aukščiausiosios esybės egzistavimą, bet ir,
kitu atžvilgiu būdami besąlygiškai būtini, teisėtai
ją postuluoja, bet, žinoma, tik praktiškai; dabar šio
samprotavimo būdo mes dar neliesime.
Jei kalbama tik apie tai, kas egzistuoja (o ne
apie tai, kas turi egzistuoti), tai, kas sąlygota,
duota mums patyrimu, visada mąstoma taip pat
kaip atsitiktina; vadinasi, su tuo susijusios sąlygos
negalima iš to pažinti kaip absoliučiai būtinos; ji
yra tik santykiškai būtina arba veikiau r e i k a
l i n g a , tačiau pati savaime ir a p r io r i ji yra sava
vališka prielaida protu pažinti tam, kas sąlygota.
Vadinasi, jei teoriniu pažinimu turi būti pažintas
daikto absoliutus būtinumas, tai šitai galėtų būti
pasiekta tik remiantis apriorinėmis sąvokomis, o
ne priežastimi ryšium su patyrimu duotu egzista
vimu.
Teorinis pažinimas yra s p e k u l i a t y v u s , jei
jis liečia tokį objektą ar tokias objekto sąvokas,
kurių negalima prieiti jokiu patyrimu. Jis prieš
priešinamas g a mt o s p a ž i n i mu i , kuris nelie
čia jokių kitų objektų arba jų predikatų, išskyrus
tuos, kurie gali būti duoti galimu patyrimu.
Pagrindinis teiginys, pagal kurį iš to, kas vyksta
(kas empiriškai atsitiktina), kaip iš padarinio, da
roma išvada apie priežastį, yra gamtos pažinimo, o
ne spekuliatyviojo pažinimo principas. Juk jei nuo
jo, kaip nuo pagrindinio teiginio, apimančio gali
mo patyrimo apskritai sąlygą, abstrahuojamasi ir,
palikus nuošalyje visa, kas empiriška, jis teigamas
511
tik to, kas atsitiktina apskritai, atžvilgiu, tai ne

lieka nė menkiausio pateisinimo tokio sintetinio
teiginio, iš kurio būtų galima įžvelgti, kokiu būdu
aš nuo to, kas yra, galiu pereiti prie kažko visiškai
nuo jo skirtingo (vadinamo priežastimi); maža to,
tokio grynai spekuliatyvaus taikymo atveju prie
žasties sąvoka, kaip ir to, kas atsitiktina, sąvoka,
netenka bet kokios reikšmės, kurios objektyvus re
alumas galėtų būti suprastas in con creto.
Tad jei remiantis d a i kt ų egzistavimu pa
saulyje samprotaujama apie jų priežastį, tai šitai
yra ne proto taikymas g a mt a i p a ž i n t i , bet
s p e k u l i a t y v u s jo taikymas, nes proto taiky
mas gamtai pažinti kokiai nors priežasčiai priski
ria ne pačius daiktus (substancijas), bet tik tai,
kas v y k s t a , taigi jų b ūv i u s kaip empiriškai
atsitiktinius; kad pati substancija (materija) savo
egzistavimu atsitiktinė —tai turėtų būti grynai
spekuliatyvus proto žinojimas. O jei būtų kalbama
netgi tik apie pasaulio formą, apie jo ryšio pobū
dį ir jo keitimąsi ir aš iš to norėčiau daryti išvadą
apie priežastį, visiškai skirtingą nuo pasaulio, tai
šitai taip pat būtų spekuliatyviojo proto sprendi
nys, nes objektas čia visai nėra galimo patyrimo
objektas. Bet tada priežastingumo pagrindinio
teiginio, kuris galioja tik patyrimo srityje, o už jos
nepritaikomas ir netgi neturi jokios reikšmės, pa
skirtis būtų visiškai iškreipta.
Tad aš tvirtinu, kad visi mėginimai grynai spe
kuliatyviai taikyti protą teologijoje yra visiškai ne
vaisingi ir savo vidiniu pobūdžiu neturi jokios ver
tės, o jo taikymo gamtai principai visai neveda prie
teologijos; vadinasi, nesiremiant moralės dėsniais
arba nesivadovaujant jais apskritai negali būti jo
kios racionalinės teologijos. Juk visi intelekto sinte
tiniai pagrindiniai teiginiai taikomi imanentiškai,
512
o aukščiausiajai esybei pažinti reikalingas trans

cendentinis jų taikymas, bet tam mūsų intelektas
visai nepritaikytas. Jei empiriškai galiojantis prie
žastingumo dėsnis turi vesti prie pirminės esybės,
tai ši esybė turėtų priklausyti patyrimo objektų
grandinei; bet tada ji, kaip ir visi reiškiniai, pati
savo ruožtu būtų sąlygota. Ojei būtų leistinas šuo
lis už patyrimo ribų remiantis padarinių santykio
su jų priežastimis dinaminiu dėsniu, tai kokią gi
sąvoką ši veiksena mums galėtų pateikti? Visai
ne aukščiausiosios esybės sąvoką, nes patyrimas
mums niekada neteikia didžiausio iš visų galimų
padarinių (kuris, kaip toks, liudytų apie savo prie
žastį). Jei mums būtų leista šią išsamaus apibrė
žimo spragą užpildyti vien tik aukščiausiojo tobu
lumo ir pirminio būtinumo idėja, kad mūsų prote
neliktų jokios tuštumos, tai iš malonės, tiesa, šitai
galima leisti, tačiau šito negalima reikalauti ne
įveikiamo įrodymo teise. Vadinasi, fizioteologinis
įrodymas galbūt galėtų sustiprinti kitus įrodymus
(jei jie galimi), spekuliaciją susiedamas su stebėji
mu, bet pats savaime jis veikiau parengia intelek
tą teologiniam pažinimui ir suteikia jam tiesią bei
natūralią kryptį į jį, o pats v i e n a s jis negalėtų
užbaigti šio reikalo.
Iš to gerai matyti, kad į transcendentalinius
klausimus galimi tik transcendentaliniai atsaky
mai, t. y. išvesti vien tik iš apriorinių sąvokų be
jokios empirinės priemaišos. Tačiau klausimas
čia aiškiai sintetinis ir reikalauja išplėsti mūsų
pažinimą už bet kokio patyrimo ribų, būtent iki
esybės, turinčios atitikti pačią mūsų idėją, kuriai
joks patyrimas niekada negali prilygti, egzistavi
mo. Bet, remiantis minėtaisiais mūsų įrodymais,
bet koks apriorinis sintetinis pažinimas galimas
tik dėl to, kad jis išreiškia formalias galimo pa-
513
tyrimo sąlygas, ir todėl visi pagrindiniai teigi

niai turi tik imanentinę reikšmę, t. y. jie liečia
tik empirinio pažinimo objektus arba reiškinius.
Vadinasi, ir transcendentalinis metodas nieko
neduoda teologijai, grindžiamai vien tik speku
liatyviuoju protu.
Bet jei būtų linkstama veikiau suabejoti visais
minėtais analitikos įrodymais, negu netekti įsiti
kinimo taip ilgai vartotų argumentų svarumu, tai
vis dėlto negalima atsisakyti patenkinti mano pra
šymą jei aš reikalauju bent įtikinamai parodyti,
kaip ir dėl kokio praregėjimo išdrįstama vien tik
idėjų galia perskristi visą galimą patyrimą. Nuo
naujų įrodymų arba senųjų [įrodymų] pataisų aš
prašyčiau mane išvaduoti. Tiesa, pasirinkimas čia
nedidelis, nes visi grynai spekuliatyvūs įrodymai
galų gale vis dėlto sugrąžina prie vienintelio, bū
tent ontologinio, įrodymo, ir man, vadinasi, nėra
ko nuogąstauti, kad būsiu per daug apsunkintas
laisvo nuo jutimų proto dogmatinių gynėjų vaisin
gumo; be to, aš, nors ir nelaikau savęs labai jau ka
ringu, nenoriu atmesti iššūkio kiekviename tokio
pobūdžio bandyme atskleisti samprotavimo klaidą
ir tuo sužlugdyti jo pretenzijas; tačiau tiems, kurie
jau priprato prie dogmatinių įtikinėjimų, didesnės
sėkmės viltis dėl to niekada visiškai neužges; todėl
aš keliu vienintelį teisingą reikalavimą: kad bendra
forma ir remdamiesi žmogaus intelekto prigimtimi
ir kartu visais kitais pažinimo šaltiniais pagrįstų,
kokiu būdu ketinama savo pažinimą išplėsti visiš
kai a p r io r i ir pratęsti jį iki ten, kur nepasiekia ga
limas patyrimas ir kur, vadinasi, nėra priemonių
laiduoti kokios nors mūsų pačių išgalvotos sąvokos
objektyvų realumą. Kad ir kokiu būdu intelektas
prieitų šią sąvoką vis dėlto jos objekto egzistavi
mo negalima joje surasti analitiškai, nes objekto
514
e g z i s t a v i m o pažinimą kaip tik ir sudaro tai,

kad objektas tariamas u ž m i n t i e s pats savai
me. Bet visiškai neįmanoma savaimingai išeiti už
sąvokos ribų ir, nesekant empiriniu ryšiu (kuris
tačiau visada pateikia tik reiškinius), surasti nau
jų objektų ir bet kokį m atą pranokstančių esybių
(iüberschwenglicher Wesen).
Bet nors protas, taikomas grynai spekuliatyviai,
toli gražu nepakankamas šiam tokiam didžiam
tikslui, būtent prieiti aukščiausiosios esybės egzis
tavimą, vis dėlto jis teikia labai didelę naudą: šios
esybės pažinimą - kai jo galima pasisem ti iš kur
nors kitur —jis p a t i k s l i n a , suderina su pačiu
savimi bei kiekvienu galimu vien tik m ąstyti tiks
lu ir pašalina iš jo visa tai, kas galėtų prieštarau
ti pirminės esybės sąvokai, ir bet kokią empirinių
apribojimų priemaišą.
Todėl transcendentalinė teologija, nepaisant
viso jos nepakankamumo, vis dėlto išsaugo savo
svarbų negatyvų taikym ą ir yra nuolatinis mūsų
proto cenzorius, kai protas turi reikalą tik su gry
nosiomis idėjomis, kurios kaip tik dėl to neleidžia
taikyti kito mato, o tik transcendentalinį. Juk jei
kada nors kitu, galbūt praktiniu, požiūriu aukš
čiausiosios ir visiškai pakankamos esybės, kaip
aukščiausiosios inteligencijos, n u m a t y m a s ,
nepripažindamas jokių prieštaravimų, tvirtintų
savo reikšmingumą, tai būtų labai svarbu tiks
liai apibrėžti šią sąvoką jos transcendentaliniu
aspektu kaip būtinos ir visų realiausiosios esybės
sąvoką ir pašalinti [iš jos] visa, kas prieštarauja
aukščiausiajam realumui ir priklauso tik reiški
niui (antropomorfizmui plačiąja prasme), kartu
pašalinant iš kelio visus vienas kitam priešingus
teiginius, nesvarbu, ar jie būtų a t e i s t i n i a i ,
ar d e i s t i n i a i , ar a n t r o p o m o r f i n i a i ;
515
tokiame kritiniame tyrime tai labai lengva pada

ryti, nes tų pačių pagrindų, kurie rodo žmogaus
proto nesugebėjimą patvirtinti tokios esybės eg
zistavimą, neabejotinai pakanka taip pat įrodyti
kiekvieno priešingo teiginio negaliojimui. Juk iš
kurgi gryna proto spekuliacija galima įžvelgti, kad
nėra jokios aukščiausiosios esybės, kaip viseto pir
minio pagrindo, arba kad jai nebūdinga nė viena iš
savybių, kurias mes pagal jų sekmenis įsivaizduo
jame analogiškas mąstančios esybės dinaminiams
realumams, arba kad paskutiniuoju atveju jos tu
rėtų būti pajungtos visiems apribojimams, kuriuos
iš patyrimo mums žinomoms inteligencijoms neiš
vengiamai primeta juslumas.
Vadinasi, aukščiausioji esybė grynai spekulia
tyviam proto taikymui lieka tik idealas, tačiau
n e p r i e k a i š t i n g a s i d e a l a s , sąvoka,užbai
gianti ir apvainikuojanti visą žmogiškąjį pažinimą,
kurios objektyvaus realumo šiuo keliu einant, tiesa,
negalima įrodyti, bet taip pat negalima ir paneigti;
ir jei turėtų egzistuoti moralinė teologija, kuri gali
užpildyti šią spragą, tai transcendentalinė teologi
ja, iki tol buvusi tik probleminė, tada savo būtinu
mą įrodytų savo sąvokos apibrėžimu ir nuolatine
proto, kurį gana dažnai apgauna juslumas ir kuris
ne visada sutinka su savo paties idėjomis, cenzū
ra. Būtinumas, begalybė, vienumas, egzistavimas
už pasaulio (ne kaip pasaulio sielos), amžinumas
be laiko sąlygų, buvimas visur be erdvės sąlygų,
visagalybė ir t. t. - tai grynai transcendentaliniai
predikatai, ir todėl apvalyta jų sąvoka, kuri taip
reikalinga kiekvienai teologijai, gali būti paimta
tik iš transcendentalinės teologijos.
PR IE D A S
APIE GRYNOJO PROTO IDĖJŲ

REGULIATYVŲJĮ TAIKYMĄ
Visų dialektinių grynojo proto bandymų rezul

tatas ne tik patvirtina tai, ką mes įrodėme jau
transcendentalinėje analitikoje, būtent kad visos
mūsų išvados, norinčios išvesti mus už galimo
patyrimo srities, yra apgaulingos ir nepagrįstos,
bet kartu taip pat ir pamoko mus, kad žmogaus
protas čia turi natūralų polinkį peržengti šią ribą,
kad transcendentalinės idėjos jam tokios pat na
tūralios, kaip intelektui kategorijos, tačiau skirtu
mas čia tas, kad pastarosios veda prie tiesos, t. y.
prie mūsų sąvokų ir objekto atitikimo, o pirmosios
sukuria tik regimybę, tačiau neįveikiamą regimy
bę, prieš kurios apgaulingumą vargu ar gali būti
veiksminga griežčiausia kritika.
Visa, ko pagrindas yra mūsų galių prigimtyje,
turi būti tikslinga ir derėti su jų teisingu taikymu,
jei tik mes galime užkirsti kelią nesusipratimui ir
surasti joms teisingą kryptį. Taigi reikia manyti,
kad transcendentalinėms idėjoms bus būdingas ge
ras ir, vadinasi, i m a n e n t i n i s taikymas, nors,
nesupratus jų reikšmės ir jas laikant realių daiktų
sąvokomis, taikomos jos gali tapti transcenden
tinės ir kaip tik dėl to apgaulingos. Juk ne idėja
pati savaime, bet tik jos taikymas viso galimo pa
tyrimo atžvilgiu gali būti arba i š e i n a n t i s u ž
j o r i b ų (transcendentinis), arba i š l i e k a n t i s
j o r i b o s e (imanentinis) priklausomai nuo to,
ar idėja nukreipiama tiesiai į tariamai ją atitin
kantį objektą, ar tik į intelekto taikym ą apskritai
objektams, su kuriais jis turi reikalą; ir visas dėl
517
sukeitimo atsirandančias klaidas visada reikia

priskirti sprendimo galios trūkumui, o ne intelek
tui arba protui.
Protas niekada nėra tiesiogiai susijęs su objek
tu, bet susijęs tik su intelektu ir per jį - su savo
empiriniu taikymu; vadinasi, jis n e s u k u r i a jo
kių sąvokų (apie objektus), o tik jas s u t v a r k o
ir suteikia joms tą vienumą, kurį jos gali turėti,
būdamos labiausiai išplėstos, t. y. eilių totalumo
atžvilgiu; į šį totalumą intelektas visai nekreipia
dėmesio, bet žiūri tik to ryšio, d ė l k u r i o visur į
a t s i r a n d a sąlygų e i l ė s pagal sąvokas. Vadi- j
naši, proto objektas iš esmės yra tik intelektas ir i
jo tikslingas taikymas, ir panašiai kaip intelek- ,
tas įvairovę objekte suvienija per sąvokas, taip ir
protas savo ruožtu sąvokų įvairovę suvienija per \
idėjas, tam tikrą kolektyvų vienum ą laikydamas
intelekto veiksmų, kurie paprastai užsiima skirs- i
tomuoju vienumu, tikslu.
Taigi aš tvirtinu: transcendentalinėms idėjoms j
niekada nebūdingas konstitutyvus taikymas, t. y. 1
toks, dėl kurio būtų duotos tam tikrų objektų są
vokos, ir tuo atveju, kai jos taip suprantamos, jos
tėra bergždžiai išvedžiojančios (dialektinės) sąvo
kos. Bet užtat joms būdingas puikus ir neišvengia
mai būtinas reguliatyvus taikymas, būtent jos nu
kreipia intelektą į tam tikrą tikslą, dėl kurio visų į
jo taisyklių krypties linijos sueina į vieną tašką;
nors šis taškas yra tik idėja (focus imaginarius),
t. y. taškas, iš kurio intelektinės sąvokos iš tikrų- :
jų nekyla, nes jis yra visiškai už galimo patyrimo ;
ribų, vis dėlto jis skirtas tam, kad suteiktų joms i
didžiausią vienumą kartu su didžiausiu išplėtimu. į
Tiesa, dėl to atsiranda apgaulingas vaizdinys, esą '
šios krypties linijos išeina iš paties objekto, esan- |
čio tariamai už empiriškai galimo patyrimo srities i
518
(panašiai kaip objektai matomi už atspindinčio pa

viršiaus); tačiau ši iliuzija (kuriai, beje, galima su
kliudyti mus apgauti) vis dėlto neišvengiamai bū
tina, jei, be objektų, kuriuos turime prieš akis, mes
kartu norime matyti ir tuos objektus, kurie yra toli
nuo jų už mūsų nugaros, t. y. - mūsų atveju - jei
mes norime nukreipti intelektą už bet kokio duoto
patyrimo (sudarančio viso galimo patyrimo dalį)
ribų, taigi maksimaliai ir kiek tik galima išplėsti.
Apžvelgę visą savo intelektinių žinių apim
tį, mes matome, kad tai, kuo protas visai savitai
disponuoja ir k ą siekia įgyvendinti, yra pažinimo
s i s t e m i n g u m a s , t. y. jo sąryšis, pagrįstas vie
nu principu. Sis proto vienumas visada numato
idėją, būtent pažinimo visumos formos idėją, kuri
ankstesnė už apibrėžtą dalių pažinimą ir apima
sąlygas aprioriškai apibrėžti kiekvienos dalies
vietai ir santykiui su kitomis dalimis. Tad ši idėja
postuluoja visišką intelektinių žinių vienumą, dėl
kurio šios žinios yra ne atsitiktinė sankaupa, bet
pagal būtinus dėsnius susieta sistema. Iš esmės
negalima sakyti, kad ši idėja yra objekto sąvoka, ji
yra visiško šių sąvokų vienumo idėja, kiek šis vie
numas intelektui yra taisyklė. Tokios proto sąvo
kos nepaimamos iš gamtos; veikiau mes pagal šias
idėjas pateikiame gamtai klausimus ir savo žinoji
m ą laikome nepakankamu, kol jis joms neadekva
tus. Sutinkame, kad vargu ar galima rasti g r y
nąją žemę, grynąjį vandenį, grynąjį
o r ą ir 1.1. Vis dėlto jų sąvokos būtinos (vadinasi,
visiško grynumo atžvilgiu šių sąvokų šaltinis yra
tik protas), kad deramai apibrėžtume kiekvienos
iš šių gamtinių priežasčių dalyvavimą reiškinyje;
taigi visos materijos [formos] redukuojamos į žemę
(tartum į vien tik sunkį), druskas ir degias subs
tancijas (kaip į jėgą), pagaliau į vandenį ir orą kaip
519
į variklius (lyg mašinas, kurių padedamos veikia

nurodytos medžiagos), kad pagal mechanizmo
idėją paaiškintume materijos [formų] cheminius
poveikius vienų kitoms. Juk, nors iš tikrųjų taip
nesakoma, vis dėlto labai lengva atskleisti tokią
proto įtaką gamtininko sudaromoms klasifikaci
joms.
Jei protas yra sugebėjimas atskirybę išvesti
iš bendrybės, tai bendrybė arba jau p a t i s a
v a i m e t i k r a bei duota, ir tada reikalinga tik
s p r e n d i m o g a l i a subordinavimui atlikti, ir
atskirybė tuo būtinai apibrėžiama. Tokį proto tai
kym ą aš vadinsiu a p o d i k t i n i u . Arba bendrybė
priimama tik p r o b l e m i š k a i ir yra vien tik idė
ja, o atskirybė tikra, bet taisyklės šiam sekmeniui
visuotinumas dar yra problema; tada daugelis ats
kirų atvejų, kurie visi tikri, patikrinami taisykle -
ar jie iš jos išplaukia; jei pasirodo, kad iš taisyklės
išplaukia visi atskiri atvejai, kuriuos galima nu
rodyti, tai daroma išvada, kad taisyklė visuotinė,
o paskui iš taisyklės visuotinumo daroma išvada
apie visus atvejus, netgi tuos, kurie patys savaime
neduoti. Tokį proto taikym ą aš vadinsiu h i p o t e
tiniu.
Hipotetinis proto taikymas, grindžiamas idėjo
mis kaip probleminėmis sąvokomis, tiesą sakant,
nėra k o n s t i t u t y v u s , t. y. tai ne toks taiky
mas, iš kurio - jei norima spręsti visiškai griežtai -
išplauktų visuotinės taisyklės, priimtos hipoteze,
teisingumas; juk kaipgi sužinoti visus galimus
sekmenis, kurie, išplaukdami iš to paties priimto
pagrindinio teiginio, įrodytų jo visuotinumą? Bet
šis proto taikymas —tik reguliatyvus, juo siekia
ma, kiek tai įmanoma, atskiroms žinioms suteikti
vienum ą ir tuo taisyklę p r i a r t i n t i prie visuo
tinumo.
520
Vadinasi, hipotetinis proto taikymas siekia in

telektinių žinių sisteminio vienumo, o šis vienu
mas yra taisyklių t e i s i n g u m o k r i t e r i j u s .
Savo ruožtu sisteminis vienumas (tik kaip idėja)
yra vien tik p r o j e k t u o j a m a s vienumas, ku
ris pats savaime turi būti laikomas ne duotu, o tik
problema; bet jis patarnauja tam, kad įvairiam ir
atskiram intelekto taikymui būtų surastas prin
cipas ir tuo jis būtų nukreiptas taip pat ir į tuos
atvejus, kurie neduoti, ir jam būtų suteiktas rišlu
mas.
Bet iš to tik matyti, kad sistem inis arba protu
pasiekiamas įvairių intelektinių žinių vienumas
yra l o g i n i s principas, reikalaujantis padėti in
telektui idėjomis ten, kur jis vienas negali prieiti
taisyklių, ir kartu jo taisyklių įvairovei suteikti,
kiek tai įmanoma, darnumą (sisteminį), remiantis
vienu principu, ir kartu rišlumą. O ar objektų sa
vybės arba intelekto, pažįstančio jas kaip tokias,
prigimtis pačios savaime skirtos sisteminiam vie
numui ir ar galima tam tikru mastu a priori pos
tuluoti šį vienum ą taip pat ir neatsižvelgiant į tokį
proto interesą ir, vadinasi, sakyti, kad visoms ga
limoms intelektinėms žinioms (tarp jų ir empiri
nėms) būdingas protu pasiektas vienumas ir kad
jos subordinuotos bendriesiems principams, iš ku
rių gali būti išvestos nepaisant jų skirtingumo, -
tai būtų t r a n s c e n d e n t a l i n i s proto pagrin
dinis teiginys, kuris sistem inį vienum ą padarytų
būtiną ne tik subjektyviai ir logiškai, kaip metodą,
bet ir objektyviai.
Tai mes paaiškinsime pateikdami vieną proto
taikymo atvejį. Prie įvairių vienumo pagal intelek
to sąvokas rūšių priklauso ir substancijos, vadina
mos jėga, priežastingumo vienumas. Įvairūs tos
pačios substancijos reiškiniai iš pirmo žvilgsnio
521
atskleidžia tiek daug nevienodumo, kad dėl to iš pra

džių reikia tarti esant kone tiek pat įvairių galių,
kiek išsiskiria padarinių, pavyzdžiui, žmogaus sielo
je - pojūtis, sąmonė, vaizduotė, atmintis, nuovoka
(Witz), sugebėjimas skirti, malonumas, geismas ir
1.1. Iš pradžių loginė maksima nurodo šią tariam ą
įvairovę kiek galima apriboti, palyginimu atsklei
džiant pasislėpusią tapatybę ir patikrinant, ar
vaizduotė, atmintis, nuovoka, sugebėjimas skirti,
o gal ir intelektas bei protas nesusiję su sąmone.
P a g r i n d i n ė s g a l i o s , apie kurios egzistavi
mą logika vis dėlto neteikia jokių žinių, idėja yra
bent jau galių įvairovės sisteminio vaizdinio pro
blema. Loginis proto principas reikalauja įgyven
dinti, kiek tai įmanoma, šį vienum ą ir kuo labiau
vienos ir kitos galios reiškiniai pasirodo esą tapa
tūs, tuo labiau tikėtina, kad jie yra tik tos pačios
galios, kuri (santykiškai) gali būti vadinama jų
p a g r i n d i n e g a l i a , skirtingi pasireiškimai.
Santykinės pagrindinės galios taip pat turi būti
lyginamos tarpusavyje, kad, atskleidus jų darnu
m ą jos būtų priartintos prie vienintelės radika
lios, t. y. absoliučios pagrindinės galios. Bet šis
protu pasiekiamas vienumas yra tik hipotetinis.
Teigiama ne tai, kad tokia galia iš tikrųjų turi būti
aptikta, bet tai, kad jos reikia ieškoti proto labui,
būtent siekiant įvairioms taisyklėms, kurias gali
teikti patyrimas, nustatyti tam tikrus principus ir
tokiu būdu, kur tai įmanoma, suteikti pažinimui
sistem inį vienumą.
Bet atkreipus dėmesį į transcendentalinį inte
lekto taikymą pasirodo, kad ši pagrindinės galios
apskritai idėja ne tik skirta hipotetiniam taikymui
kaip problema, bet ir suteikia sau objektyvaus rea
lumo regimybę, postuluodama įvairių substancijos
galių sistem inį vienumą ir nustatydama apodiktinį
522
proto principą. Juk, dar nepatikrinę įvairių galių

darnumo ir netgi kai jokiais bandymais mums ne
pavyksta jo atskleisti, vis dėlto mes tariame, kad
jis bus aptiktas; ir ne tik dėl substancijos vienu
mo, kaip pateiktuoju atveju, bet ir ten, kur - kaip,
pavyzdžiui, materijoje apskritai — randama tiek
daug, nors tam tikru mastu vienodų, substancijų91,
protas taria esant įvairių galių sistem inį vienumą,
nes specialūs gamtos dėsniai subordinuoti ben
driesiems dėsniams ir principų taupymas yra ne
tik proto ekonominė maksima, bet ir vidinis gam
tos dėsnis.
Iš tikrųjų taip pat nesuprantama, kaip galėtų
egzistuoti protu pasiekiamo vienumo taisyklių lo
ginis principas, jei nebūtų tariama esant transcen
dentalinį principą, dėl kurio toks sistem inis vienu
mas, kaip būdingas patiems objektams, a priori
pripažįstamas būtinu. Juk pagal kokią teisę logiš
kai taikomas protas galėtų reikalauti galių įvairo
vę, kurią gamta mus įgalina pažinti, traktuoti tik
kaip paslėptą vienumą ir - kiek tai nuo jo priklau
so — šį vienum ą išvesti iš kažkokios pagrindinės
galios, jei protas būtų laisvas pripažinti, jog lygiai
taip pat galimą, kad visos galios būtų nevienarū-
šės ir kad jų išvedimo sistem inis vienumas nebūtų
adekvatus gamtai? Juk tada protas elgtųsi tiesio
giai priešingai savo paskirčiai, keldamas sau kaip
tikslą idėją, kuri visiškai prieštarautų gamtos or
ganizacijai. Taip pat negalima teigti, kad iš atsi
tiktinių gamtos savybių jis šį vienum ą anksčiau iš
vedė pagal proto dėsnius. Proto dėsnis, [reikalau
jantis] ieškoti šio vienumo, yra būtinas, nes be jo
mes proto visai neturėtume, be proto neturėtume
jokio rišlaus intelekto taikymo, o be šio taikymo
neturėtume jokio pakankamo empirinio teisingu
mo požymio, todėl mes, vadinasi, sistem inį gamtos
523
vienum ą turime tarti esant visiškai objektyvios

reikšmės ir būtiną.
Šią transcendentalinę prielaidą mes surandame
nuostabiu būdu paslėptą taip pat filosofų pagrindi
niuose teiginiuose, nors jie ne visada pastebi tai
arba patys sau šito neprisipažįsta. Kad visa ats
kirų daiktų įvairovė nepašalina rūšies tapatybės,
kad įvairias rūšis reikia laikyti tik įvairiais nedau
gelio g i m i n i ų apibrėžimais, o šias - dar aukš
tesnių k l a s i ų apibrėžimais ir 1.1., kad, vadinasi,
reikia ieškoti visų galimų empirinių sąvokų, kiek
jos gali būti išvestos iš aukštesnių ir bendresnių
sąvokų, tam tikro sisteminio vienumo, - tai mo
kyklinė taisyklė arba loginis principas, be kurio
nebūtų jokio proto taikymo, nes mes iš bendrybės
daryti išvadą apie atskirybę galime tik tiek, kiek
pagrindu imamos bendrosios daiktų savybės, ku
rioms subordinuotos atskiros savybės.
Kad ir gamtoje yra toks vieningumas, šitai fi
losofai numato žinomoje mokyklinėje taisyklėje,
pagal kurią pradų (principų) nereikia dauginti be
reikalo (entia praeter necessitatem non esse multi-
plicanda)92. Tuo teigiama, kad pati daiktų prigim
tis teikia medžiagą protu pasiekiamam vienumui,
o tariamas begalinis skirtingumas neturi suturėti
mūsų nuo prielaidos, kad už jo slypi pagrindinių
savybių, iš kurių įvairovė gali būti išvesta tik dau
geliu apibrėžimų, vienumas. Nors šis vienumas
yra tik idėja, jo visais laikais ieškota taip uoliai,
kad surasdavo daugiau pagrindo malšinti šį karš
tą norą negu jį skatinti. Daug buvo padaryta jau
tuo, kad chemikai (Scheidekūnstler) visas druskas
sugebėjo suskirstyti į dvi pagrindines rūšis —rūgš
tis ir šarmus; jie netgi šį skirtingumą bando lai
kyti tik tos pačios pagrindinės medžiagos atmaina
arba skirtingu pasireiškimu. Įvairias žemės rūšis
524
(akmenų ir netgi metalų medžiagą) chemikai laips

niškai siekė suskirstyti į tris ir pagaliau į dvi rūšis;
tačiau, tuo dar nepasitenkindami, jie negalėjo atsi
kratyti minties, kad už šių atm ainų slypi tik viena
rūšis ir netgi kad žemei ir druskoms yra bendras
principas. Galbūt būtų galima manyti, kad tai yra
tik proto metodas ekonomijos dėlei —kiek tik gali
ma taupyti pastangas - ir hipotetinis bandymas,
kuris, jei pavyksta, kaip tik dėl šio vienumo numa
nytajam aiškinimo pagrindui suteikia tikėtinumą.
Tačiau tokį egoistinį tikslą labai lengva atskirti
nuo idėjos, pagal kurią kiekvienas daro prielaidą,
kad šis protu pasiekiamas vienumas atitinka pa
čią gam tą ir kad čia protas neprašo išmaldos, bet
įsako, nors ir negali apibrėžti šio vienumo ribų.
Jei tarp mums pasitaikančių reiškinių būtų
toks didelis skirtingumas, —nesakau, kad formos
(nes šiuo atžvilgiu jie gali būti vienas į kitą pana
šūs), bet turinio, t. y. egzistuojančių esybių įvairo
v ė s,- jog netgi įžvalgiausias žmogaus intelektas,
juos vieną su kitu lygindamas, negalėtų surasti nė
menkiausio jų panašumo (atvejis, kurį turbūt ga
lima mąstyti), tai loginio giminių dėsnio visai ne
būtų ir nebūtų pačios giminės sąvokos arba kokios
nors bendrosios sąvokos; maža to, nebūtų netgi
intelekto, nes jis turi reikalą tik su tokiomis sąvo
komis. Vadinasi, loginis giminių principas, jei jis
turi būti taikomas gamtai (kurią aš čia suprantu
tik kaip mums duotus objektus), numato trans
cendentalinį principą, pagal kurį galimo patyrimo
įvairovėje būtinai tariamas vienarūšiškumas (nors
jo laipsnio mes negalime nustatyti a priori), nes be
jo nebūtų galima jokia empirinė sąvoka, taigi joks
patyrimas.
Loginiam giminių principui, postuluojančiam
tapatybę, priešpriešinamas kitas, būtent r ū š i ų
525
principas, reikalaujantis daiktų įvairovės ir skir

tingumo, nors jie priklauso tai pačiai giminei, ir in
telektui nurodantis skirtingumui skirti ne mažiau
dėmesio negu tapatybei. Sis (įžvalgumo arba suge
bėjimo skirti) pagrindinis teiginys labai apriboja
pirmojo sugebėjimo (nuovokos) lengvabūdiškumą,
ir protas čia parodo dvilypį, prieštaringą interesą:
suinteresuotumą a p i m t i m i (bendrybe) giminių
atžvilgiu, o kita vertus, suinteresuotumą t u r i
n i u (apibrėžtumu) rūšių įvairovės atžvilgiu, nes
intelektas pirmuoju atveju daugį mąsto būtent s u -
b o r d i n u o t ą savo sąvokoms, o antruoju atveju
jis daugį juo labiau mąsto š i o m i s sąvokomis. Tai
pasireiškia taip pat labai skirtingais gamtininkų
mąstymo būdais: vieni iš jų (daugiausia nusiteikę
spekuliatyviai), tarsi nevienarūšiškumo priešai,
visada ieško giminės vienumo, o kiti (daugiau
sia empiriniai protai) nuolat stengiasi suskaidyti
gam tą į tokią didelę įvairovę, kad bemaž netenki
vilties apie jos reiškinius spręsti pagal bendruo
sius principus.
Akivaizdu, kad pastarojo mąstymo būdo pagrin
dą sudaro taip pat loginis principas, kurio tikslas —
visų žinių sisteminis pilnumas, kai, pradėdamas
nuo giminės, aš leidžiuosi prie įvairovės, kuri gali
glūdėti joje, ir šitaip stengiuosi išplėsti sistemą,
panašiai kaip pirmuoju atveju, kildamas prie gimi
nės, stengiuosi suteikti jai paprastumą. Juk kaip
iš erdvės, kurią materija gali užimti, nematyti,
kiek ją galima dalyti, lygiai taip pat iš giminę žy
minčios sąvokos nematyti, kiek ją galima skirsty
ti. Todėl kiekvienai g i m i n e i reikalingos įvairios
r ū š y s , o rūšims - įvairūs p o r ū š i a i ; ir kadangi
tarp pastarųjų nėra tokio, kuris visada neturėtų
apimties (apimties kaip conceptus communis), tai
visiškai išplėstas protas reikalauja, kad jokia rūšis
526
pati savaime nebūtų laikoma žemiausią] a, nes, vi

sada vis dėlto būdama sąvoka, kuri apima tik tai,
kas įvairiems daiktams bendra, ji nevisiškai api
brėžta, taigi negali būti priskirta tiesiogiai atski
ram daiktui, vadinasi, joje visada turi glūdėti kitos
sąvokos, t. y. porūšiai. Šį specifikacijos dėsnį būtų
galima taip išreikšti: entium varietates non temere
esse minuendas.
Bet lengva pastebėti, kad ir šis loginis dėsnis
neturėtų prasmės ir pritaikymo, jei jo pagrindo
nesudarytų transcendentalinis s p e c i f i k a c i
j o s d ė s n i s , kuris, žinoma, iš daiktų, galinčių
būti mūsų objektais, nereikalauja tikrosios b e g a
l y b ė s skirtingumų atžvilgiu, nes tam neteikia
dingsties loginis principas, teigiantis tik loginės
apimties n e a p i b r ė ž t u m ą galimo skirstymo
atžvilgiu; bet vis dėlto jis įpareigoja intelektą kie
kvienai mūsų aptinkamai rūšiai ieškoti porūšių ir
kiekvienam skirtingumui — mažesnių skirtingu
mų. Juk jei nebūtų žemesniųjų sąvokų, tai nebūtų
ir aukštesniųjų. Bet intelektas viską pažįsta tik
sąvokomis: vadinasi, kad ir kiek jis skirstytų, jis
niekada nepažįsta vien tik stebimais, bet visada
pažįsta žemesnėmis sąvokomis. Visiškai apibrėžtų
reiškinių (o tai galima pasiekti tik intelektu) paži
nimas reikalauja be pertrūkio tęsiamos jo sąvokų
specifikacijos ir žengimo prie vis dar išliekančių
skirtingumų, nuo kurių rūšies sąvokoje ir dar la
biau —giminės sąvokoje abstrahuojamasi.
Šis specifikacijos dėsnis taip pat negali būti pa
imtas iš patyrimo, nes patyrimas niekada negali
atskleisti tokių tolimų horizontų. Juk empirinė
specifikacija greitai nustoja skyrusi įvairovę, jei
nesivadovauja už ją ankstesniu transcendentaliniu
specifikacijos dėsniu kaip proto principu, reikalau
jančiu ieškoti skirtingumų ir tarti juos esant netgi
527
tada, jei jutimams jie nepasireiškia. Kad būtų at

skleista, jog absorbuojančios dirvos dar būna įvai
rios (kalkinės ir rūgščios), reikėjo iš anksto turėti
proto taisyklę, kuri intelektui kelia uždavinį ieško
ti skirtingumo tariant gam tą esant tokią turtingą,
kad jų reikia tikėtis. Juk mes ką nors suprantame
tik esant prielaidai, kad gamtoje yra skirtingumų,
lygiai kaip ir esant sąlygai, kad jos objektai patys
savaime vienarūšiai, nes kaip tik to, kas gali būti
apimta viena sąvoka, įvairovė sudaro šios sąvokos
taikymą ir intelekto veiklą.
Tad protas parengia intelektui dirvą: 1) įvai
rovės v i e n a r ū š i š k u m o aukštesnėse giminė
se principu, 2) to, kas vienarūšiška, į v a i r u m o
žemesnėse rūšyse pagrindiniu teiginiu; o sistem i
niam vienumui užbaigti jis prijungia 3) dar visų
sąvokų a r t i m u m o dėsnį, kuris reikalauja toly-
daus perėjimo nuo vienos rūšies prie kiekvienos
kitos rūšies, laipsniškai didėjant skirtingumui.
Juos mes galime vadinti formų v i e n a r ū š i š
k u m o , s p e c i f i k a c i j o s i r t o l y d u m o prin
cipais. Pastarasis principas atsiranda sujungus du
pirmuosius, kai sisteminis ryšys užbaigtas idėjoje
tiek kylant prie aukštesnių giminių, tiek leidžian
tis prie žemesnių rūšių; juk tada visos įvairovės
viena kitai giminiškos, nes jos visos atsiranda iš
vienintelės aukščiausiosios giminės per visas iš
plėstinio apibrėžimo pakopas.
Šių trijų loginių principų sisteminį vienumą
galima padaryti jutimais suvokiamą tokiu būdu.
Kiekvieną sąvoką galima laikyti tašku, kuris, kaip
stebėtojo požiūris, turi savo horizontą, t. y. tam ti
krą daiktų, kuriuos iš šio taško galima įsivaizduo
ti ir tarsi apžvelgti, aibę. Turi egzistuoti galimybė
šio horizonto viduje nurodyti begalinę aibę taškų,
iš kurių kiekvienas taip pat turi savo siauresnį ho-
528
rizontą, t. y. kiekviena rūšis apima porūšius pagal

specifikacijos principą, ir loginis horizontas susi
deda tik iš mažesnių horizontų (porūšių), o ne iš
taškų, neturinčių jokios apimties (atskirybių). Bet
įvairiems horizontams, t. y. giminėms, kurie api
brėžiami tokiu pat sąvokų skaičiumi, galima minti
mis nubrėžti bendrą horizontą, iš kurio kaip iš cen
tro juos visus galima apžvelgti, ir šis horizontas yra
aukštesnė giminė, ir pagaliau aukščiausioji giminė
yra visuotinis ir teisingas horizontas, apibrėžiamas
aukščiausiosios sąvokos požiūriu ir apimantis visą
įvairovę kaip gimines, rūšis ir porūšius.
Prie šio aukščiausiojo požiūrio mane veda vie-
narūšiškumo dėsnis, prie visų žemesnių požiūrių
ir didžiausios jų įvairovės —specifikacijos dėsnis.
Bet kadangi dėl to visų galimų sąvokų visoje ap
imtyje nėra nieko tuščia, o už šios apimties nėra
nieko, tai iš to bendro horizonto prielaidos ir išsa
maus jo skirstymo išplaukia pagrindinis teiginys:
non datur vacuum formarum, t. y. nėra skirtingų
pradinių ir pirmųjų giminių, kurios būtų tarsi izo
liuotos ir viena nuo kitos atskirtos (tuščiu tarpu),
bet visos įvairios giminės yra tik vienintelės aukš
čiausiosios ir bendrosios giminės dalys; o iš šio pa
grindinio teiginio išplaukia jo betarpiškas sekmuo:
datur continuum formarum, t. y. visi rūšių skir
tingumai vienas su kitu ribojasi ir leidžia pereiti
nuo vieno prie kito ne šuoliu, bet per vis mažesnius
skirtingumo laipsnius, kuriais galima nuo vienos
rūšies pereiti prie kitos, žodžiu, nėra rūšių ar po
rūšių, kurie (proto sąvokoje) vienas kitam būtų
artimiausi, bet visada dar galimos tarpinės rūšys,
kurios nuo pirmųjų ir antrųjų skiriasi mažiau,
negu pastarosios viena nuo kitos.
Vadinasi, pirmasis dėsnis užkerta kelią klai
džiojimui skirtingų pradinių giminių įvairovėje ir
529
rekomenduoja vienarūšiškumą; o antrasis dėsnis

vėl apriboja šį polinkį į vieningumą ir reikalauja
skirti porūšius, prieš savo bendrąja sąvoka atsi
gręžiant į atskirybes. Trečiasis dėsnis sujungia
abu pirmuosius dėsnius, aukščiausioje įvairovėje
nurodydamas vienarūšiškumą laipsniškai perei
nant nuo vienos rūšies prie kitų, o tai rodo skir
tingų šakų giminiškumą, kiek jos visos išaugo iš
vieno kamieno.
Bet šis continui specierum (formarum logica-
rum) loginis dėsnis numato transcendentalinį dės
nį (lex continui in natūra), be kurio intelekto tai
kymas pagal tą nurodymą atvestų tik į suklydimą,
nes jis galbūt pasirinktų kelią, tiesiogiai priešingą
gamtai. Vadinasi, šis dėsnis turi remtis grynaisiais
transcendentaliniais, o ne empiriniais pagrindais.
Juk pastaruoju atveju jis pasirodytų vėliau negu
sistemos; bet iš tikrųjų jis pirmiausia sukūrė gam
tos pažinimo sistemingumą. Už šių dėsnių neslypi
taip pat ketinimai patikrinti juos paprasčiausiais
bandymais, nors, žinoma, šis ryšys - ten, kur jis
yra — teikia svarų pagrindą hipotetiškai prasi
m anytą vienumą laikyti pagrįstu, tad šie dėsniai
naudingi ir šiuo atžvilgiu; bet iš jų aiškiai matyti,
kad pagrindinių priežasčių skaičiaus ekonomiją,
padarinių įvairovę ir iš to kylantį gamtos grandžių
giminiškumą jie laiko pačiais savaime protingais
ir atitinkančiais gamtą, vadinasi, šie pagrindiniai
teiginiai rekomenduojasi patys tiesiogiai, o ne tik
kaip metodologiniai būdai.
Tačiau lengvai suprantama, kad šis formų to
ly durnas yra tik idėja, kurią atitinkantis objek
tas visai negali būti nurodytas patyrime n e t i k
dėl to, kad rūšys gamtoje iš tikrųjų viena nuo ki
tos atskirtos ir todėl pačios savaime turi sudaryti
quantum discretum (jei laipsniškas vyksmas jų gi-
530
miniškumo atžvilgiu būtų tolydus, tai tarp dviejų

duotųjų rūšių tikrai būtų begalybė tarpinių gran
džių, o tai negalima), b e t t a i p p a t ir dėl to,
kad mes šiam dėsniui negalime surasti jokio api
brėžto empirinio taikymo, nes šis dėsnis nenurodo
nė mažiausio artimumo požymio, pagal kurį būtų
galima nustatyti, kur ir kokiu mastu turime ieško
ti skirtingumo laipsnių, bet yra vien tik bendroji
nuoroda, kad mes turime jų ieškoti.
Jei dabar mes pateiktus principus išdėstysime
pagal jų tvarką, remdamiesi jų t a i k y m u p a
t y r i m e , tai sisteminio v i e n u m o principų eilė
bus turbūt tokia: į v a i r o v ė , g i m i n i š k u m a s
ir v i e n o v ė , tačiau kiekvienas iš jų, kaip idėja,
imamas aukščiausiu savo išsamumo laipsniu. Pro
tas numato intelektines žinias, kurios pirmiausia
taikomos patyrime, ir ieško jų vienumo pagal idė
jas, einančio žymiai toliau, negu gali siekti patyri
mas. Įvairovės (subordinuotos, nepaisant jos skir
tingumų, vienumo principui) giminiškumas liečia
ne tik daiktus, bet dar labiau —daiktų savybes ir
galias. Todėl jei, pavyzdžiui, planetų judėjimas pa
tyrimu (dar nevisiškai pasitvirtinusiu) mums yra
duotas kaip judėjimas apskritimu ir mes suranda
me nukrypimų, tai juos tariame esant tame, kas
gali pagal pastovų dėsnį per visus begalinius tar
pinius laipsnius apskritimą keisti į vieną iš šių nu
krypstančių orbitų, t. y. tariame, kad neapskriti-
miniai planetų judėjimai daugiau ar mažiau artės
prie apskritimo savybių ir sudarys elipsę. Kometos
rodo dar didesnį savo orbitų skirtingumą, nes jos
(kiek siekia stebėjimas) netgi negrįžta apskritimo
linija; tačiau mes joms priskiriame skriejimą para
bole, kuris vis dėlto giminiškas elipsei, ir jei ilgoji
elipsės ašis labiau ištęsta, tai visuose mūsų ste
bėjimuose skriejimo elipse negalima atskirti nuo
531
skriejimo parabole. Taip mes, vadovaudamiesi tais

principais, prieiname šių orbitų giminių vienum ą
pagal jų formą o dėl to ir jų judėjimų visų dės
nių priežasties vienumą (gravitaciją); iš čia mes
paskui plečiame savo užkariavimus ir stengiamės
paaiškinti taip pat visas atmainas ir tariamus nu
krypimus nuo tų taisyklių, remdamiesi tuo pačiu
principu; pagaliau prijungiame netgi daugiau,
negu patyrimas kada nors gali patvirtinti, būtent
pagal giminiškumo taisykles mes mąstome netgi
hiperbolines kometų orbitas, kuriomis judėdami
šie kūnai visiškai palieka mūsų Saulės sistem ą ir,
pereidami nuo saulės prie saulės, skriedami sujun
gia tolimesnes dalis mums begalinės visatos, kurią
susieja ta pati judinančioji jėga.
Šiuose principuose įsidėmėtina ir viena, kas
mums rūpi, yra tai, kad jie atrodo esą transcen
dentaliniai ir, nors jie apima tik idėjas sekti em
piriniam proto taikymui, kuriomis šis proto taiky
mas gali sekti tik tarsi asimptotiškai, t. y. tik pri
artėdamas prie jų, bet niekada jų nepasiekdamas,
vis dėlto jie, kaip aprioriniai sintetiniai teiginiai,
turi objektyvią tačiau neapibrėžtą reikšmę ir tin
ka kaip galimo patyrimo taisyklės, taip pat tikrai
labai sėkmingai taikomi apdorojant patyrimą kaip
euristiniai pagrindiniai teiginiai; tačiau jų trans
cendentalinė dedukcija negali būti įgyvendinta,
nes ji idėjų atžvilgiu visada negalima, kaip buvo
anksčiau įrodyta.
Tarp intelekto pagrindinių teiginių transcen
dentalinėje analitikoje mes išskyrėme d i n a m i
n i u s pagrindinius teiginius, kaip vien tik regu-
liatyvius s t e b ė j i m o principus, skirtingus nuo
m a t e m a t i n i ų pagrindinių teiginių, kurie ste
bėjimo atžvilgiu konstitutyvūs. Vis dėlto m inėtie
ji dinaminiai dėsniai, žinoma, konstitutyvūs p a -
532
t y r i m o atžvilgiu, nes jie daro a priori galimas

s ą v o k a s , be kurių nėra jokio patyrimo. Tačiau
grynojo proto principai negali būti konstitutyvūs
netgi empirinių sąvokų atžvilgiu, nes joms nega
li būti duota jokia atitinkama juslumo schema ir,
vadinasi, jos negali turėti objekto in concreto. Bet
jei aš atsisakau tokio empirinio jų, kaip konstitu-
tyviųjų pagrindinių teiginių, taikymo, tai kaipgi
aš vis dėlto noriu užtikrinti jiems reguliatyvų tai
kymą ir kartu tam tikrą objektyvią vertę ir kokią
reikšmę gali turėti šis reguliatyvus taikymas?
Intelektas yra proto objektas lygiai taip pat,
kaip juslumas yra intelekto objektas. Proto užda
vinys —visų galimų empirinių intelekto veiksmų
vienum ą padaryti sisteminį, panašiai kaip inte
lektas sąvokomis susieja reiškinių įvairovę ir su
bordinuoja ją empiriniams dėsniams. Bet intelek
to veiksmai be juslumo schemų —n e a p i b r ė ž t i ;
lygiai taip pat pats savaime n e a p i b r ė ž t a s ir
p r o t o v i e n u m a s sąlygų, kuriomis intelektas
turi susieti į sistem ą savo sąvokas, ir laipsnio, iki
kurio [jis turi tai atlikti], atžvilgiu. Tačiau nors
visiškam visų intelektinių sąvokų sisteminiam
vienumui s t e b ė j i m e negalima surasti jokios
schemos, vis dėlto gali ir turi būti duotas tokios
schemos a n a l o g a s ; šis analogas yra intelek
tinių žinių skirstymo ir jungimo į vieną principą
maksimumo idėja. Juk tai, kas didžiausia ir ab
soliučiai užbaigta, galima m ąstyti kaip apibrėžta,
nes pašalinamos visos ribojančios sąlygos, teikian
čios neapibrėžtą įvairovę. Vadinasi, proto idėja yra
juslumo schemos analogas, skirtumas tik toks, kad
intelektinių sąvokų taikymas proto schemai yra ne
paties objekto pažinimas (kaip kategorijas taikant
jų juslumo schemoms), bet tik intelekto viso tai
kymo sisteminio vienumo taisyklė arba principas.
533
O kadangi kiekvienas pagrindinis teiginys, a prio

ri nustatantis intelektui jo taikymo visišką vienu
mą, galioja, nors tik netiesiogiai, taip pat ir paty
rimo objektams, tai grynojo proto pagrindiniams
teiginiams bus būdingas objektyvus realumas taip
pat ir šių objektų atžvilgiu, tačiau ne tam, kad ką
nors juose a p i b r ė ž t ų , o tik tam, kad nurody
tų būdą, kuriuo empirinis ir apibrėžtas intelekto
taikymas patyrime gali būti visiškai suderintas su
pačiu savimi dėl to, kad jis k i e k g a l i m a l a
b i a u susiejamas su visiško vienumo principu ir
iš jo išvedamas.
Visus subjektyvius pagrindinius teiginius, gau
tus ne iš objekto savitumo, o iš proto intereso ry
šium su tam tikru galimu šio objekto pažinimo to
bulumu, aš vadinu proto maksimomis. Antai yra
spekuliatyviojo proto maksimos, kurios remiasi
vien tik jo spekuliatyviuoju interesu, nors ir gali
atrodyti, kad jos yra objektyvūs principai.
Jei grynai reguliatyvūs pagrindiniai teiginiai
laikomi konstitutyviais, tai kaip objektyvūs prin
cipai jie gali vienas su kitu nesutarti; bet jei jie
laikomi tik m a k s i m o m i s , tai nėra jokio tikro
nesutarimo, o yra tik skirtingas proto interesas,
sąlygojantis mąstymo būdo skirtingumą. Iš tikrų
jų protas turi tik vienintelį interesą ir ginčas tarp
jo maksimų tėra šio intereso patenkinimo metodų
skirtingumas ir abipusis apribojimas.
Taigi v i e n a m bergždžiai išvedžiojančiam mąs
tytojui gali vyrauti į v a i r o v ė s (pagal specifikaci
jos p rin cip ą)in teresas,ok itam - v i e n u m o (pa
gal sankaupos principą) interesas. Kiekvienas iš jų
tiki, kad savo sprendinį gavo iš objekto įžvalgos, o
grindžia jį vis dėlto vien tik didesniu arba mažes
niu prisirišimu prie vieno iš šių dviejų pagrindinių
teiginių, kurie remiasi ne objektyviais pagrindais, o
534
tik proto interesu, ir todėl juos geriau vadinti mak

simomis, o ne principais. Kai aš matau įžvalgius
vyrus ginčijantis dėl žmonių, gyvulių arba augalų
pobūdžio, netgi dėl mineralų pasaulio kūnų, kai vie
ni taria esant, pavyzdžiui, savitus, kilmės sąlygotus
tautinius charakterius arba ryškius ir paveldimus
skirtumus tarp šeimų, rasių ir t. t., o kiti, priešin
gai, primygtinai teigia, kad gamta šiuo požiūriu
davė visiškai vienodus pradmenis ir kad visi skir
tingumai priklauso tik nuo išorinių atsitiktinumų, -
tai man pakanka tik atkreipti dėmesį į objekto po
būdį, kad suprasčiau, jog abiem [pusėms] jis per
giliai paslėptas, kad jie galėtų kalbėti remdamiesi
objekto prigimties įžvelgimu. Čia pasireiškia ne kas
kita, kaip dvilypis proto interesas, ir viena pusė ima
į širdį viena, o kita pusė —kita arba apsimeta [kad
tai joms rūpi]. Taigi skirtingas maksimas - gamtos
įvairovės maksimą ir gamtos vieningumo maksi
m ą - visiškai galima suderinti; bet kol jos laikomos
objektyviomis žiniomis, jos ne tik sukelia ginčus,
bet ir sudaro kliūtis, ilgam sulaikančias tiesą, kol
bus surasta priemonė suvienyti priešingus intere
sus ir tuo patenkinti protą.
Tas pat yra su tvirtinimu arba užginčijimu to
kio garsaus, Leibnizo įvesto į apyvartą ir Bonnet93
puikiai paremto sukurtųjų būtybių t o l y d a u s
l a i p s n i š k u m o d ė s n i o , kuris yra ne kas kita,
kaip sekimas proto interesu grindžiamu pagrindi
niu teiginiu apie artimumą; juk gamtos stebėji
mas ir jos sąrangos įžvelgimas visai negali teikti
šio dėsnio kaip objektyvaus tvirtinimo. Sukurtųjų
būtybių laipsniškumo pakopos, kurias mums gali
teikti patyrimas, viena nuo kitos yra per daug toli,
ir mūsų tariamai maži skirtingumai pačioje gam
toje paprastai yra tokios plačios prarajos, kad pa
našiais stebėjimais visai negalima pasikliauti kaip
535
gamtos tikslais (ypač dėl didžiulės daiktų įvairo

vės, kurioje visada turi būti lengva surasti tam
tikrų panašumų ir suartėjimų). Tačiau metodas,
kuriuo gamtoje reikia ieškoti tvarkos pagal tokį
principą, ir maksima, pagal kurią tokia tvarka lai
koma turinčia pagrindą gamtoje apskritai, nors ir
neaišku, kur ir kokiu mastu, yra, žinoma, teisėtas
ir puikus reguliatyvusis proto principas; bet kaip
toks jis eina taip toli, kad patyrimas ar stebėjimas
negali jam prilygti, tačiau jis nieko neapibrėžia, o
tik nurodo kelią į sistem inį vienumą.
APIE NATŪRALIOS ŽMOGAUS PROTO

DIALEKTIKOS GALUTINĮ TIKSLĄ
Grynojo proto idėjos pačios savaime niekada

negali būti dialektinės, tiktai netikęs jų taikymas
lemia tai, kad jos sukelia apgaulingą regimybę;
juk šios idėjos mums duotos mūsų proto prigim
ties, ir pačiame šiame mūsų spekuliacijos visų tei
sių ir pretenzijų aukščiausiajame tribunole negali
glūdėti pradiniai suklydimai bei fikcijos. Vadinasi,
reikia tarti, kad natūralioje mūsų proto predispo-
zicijoje idėjoms būdinga gera ir tikslinga paskir
tis. O gudreivų minia - kaip įprasta - šaukia apie
beprasmybes bei prieštaravimus ir plūsta vyriau
sybę, kurios planų gilumos ji negali perprasti ir
kurios palankiai įtakai ji pati turi būti dėkinga už
savo išlikim ą ir netgi kultūrą, įgalinančią ją peikti
ir smerkti šią vyriausybę.
Jokios apriorinės sąvokos negalima vartoti pa
tikimai, neatlikus jos transcendentalinės deduk
cijos. Grynojo proto idėjos, tiesa, neleidžia tokios
dedukcijos, kokia atliekama su kategorijomis; bet
jei jos turi turėti bent kokį, nors tik neapibrėžtą,
536
objektyvų reikšmingumą ir nebūti tik tušti min

ties kūriniai (entia rationis ratiocinantis), tai turi
būti visiškai galima jų dedukcija, net tarus, kad ji
žymiai skiriasi nuo tos dedukcijos, kurios galima
imtis kategorijų atžvilgiu. Tuo užbaigiamas gryno
jo proto kritinis darbas, ir to mes dabar imsimės.
Yra didelis skirtumas, ar mano protui kas nors
duota t i e s i o g kaip o b j e k t a s , ar tik kaip
o b j e k t a s i d ė j o j e . Pirmuoju atveju mano są
vokų tikslas - apibrėžti objektą, antruoju atveju
tai iš tikrųjų tėra schema, kurioje tiesiogiai, netgi
hipotetiškai neduotas joks objektas, bet kuri skir
ta tik tam, kad kitus objektus, kaip sudarančius
sistem inį vienumą, mums pateiktų per santykį su
šia idėja, taigi netiesiogiai. Antai aš teigiu, kad
aukščiausiosios inteligencijos sąvoka yra tik idė
ja, t. y. šios sąvokos objektyvų realumą turi su
daryti ne tai, kad ji tiesiogiai susijusi su objektu
(nes tokia reikšme mes negalėtume pateisinti jos
objektyvaus galiojimo); ji yra tik pagal didžiausio
proto vienumo sąlygas sutvarkyta daikto apskri
tai sąvokos schema, skirta tik išsaugoti didžiau
siam sisteminiam vienumui empiriniame mūsų
proto taikyme, nes mes patyrimo objektą tarsi iš
vedame iš šios idėjos įsivaizduojamo objekto kaip
iš jo pagrindo arba priežasties. Tada, pavyzdžiui,
sakoma, kad pasaulio daiktai turi būti traktuo
jami taip, t a r y t u m jie savo egzistavim ą gautų
iš aukščiausiosios inteligencijos. Taigi idėja iš es
mės yra tik euristinė, o ne parodomoji sąvoka, ir
ji rodo ne objekto savybes, bet kaip mes, juo va
dovaudamiesi, turime i e š k o t i patyrimo objektų
apskritai savybių ir ryšio. Tad jei galima parodyti,
kad trejopos transcendentalinės idėjos ( p s i c h o
l o g i n ė , k o s m o l o g i n ė ir t e o l o g i n ė ) , nors
tiesiogiai nesusijusios su jokiu jas atitinkančiu
537
objektu ir jo a p i b r ė ž i m u , vis dėlto, tarus esant

tokį o b j e k t ą i d ė j o j e , kaip viso proto empiri
nio taikymo taisyklės suteikia sisteminį vienum ą
ir visada išplečia patyrimu pagrįstą pažinimą, bet
niekada negali jam prieštarauti, —tai veikti pagal
tokias idėjas yra būtina proto m a k s i m a . Tai ir
yra visų spekuliatyviojo proto idėjų transcenden
talinė dedukcija - ne kaip mūsų pažinimo išplėti
mo didesniam skaičiui objektų, negu gali teikti pa
tyrimas, k o n s t i t u t y v i ų j ų principų, bet kaip
įvairovės sisteminio vienumo r e g u l i a t y v i ų j ų
principų empiriniame pažinime apskritai, kuris dėl
to savo ribose tampa labiau išplėtotas ir patikslin
tas, negu būtų galima pasiekti be tokių idėjų, vien
tik taikant intelekto pagrindinius teiginius.
Tai aš noriu paaiškinti. Sekdami minėtomis idė
jomis kaip principais, mes siekiame, p i r m a , (psi
chologijoje) visus mūsų sielos reiškinius, veiksmus
ir suvokimus taip susieti, vadovaudamiesi vidiniu
patyrimu, t a r y t u m siela būtų paprasta subs
tancija, kuri, būdama asmeniškai tapati, pastoviai
egzistuoja (bent jau gyvenime), o jos būviai, su ku
riais kūno būviai susiję tik kaip išorinės sąlygos,
nuolat kinta. A n t r a , (kosmologijoje) mes turi
me ir vidinių, ir išorinių gamtos reiškinių sąlygas
pasekti tokiu niekada negalimu užbaigti tyrimu,
t a r y t u m jis pats savaime būtų begalinis ir ne
turėtų pirmojo arba aukščiausiojo nario; nors tuo
mes neneigiame už visų reiškinių [egzistuojant]
galimus vien tik mąstyti pirmuosius jų pagrindus,
tačiau niekada negalime jais naudotis aiškindami
gamtą, nes jų visai nežinome. Pagaliau, t r e č i a ,
(teologijos atžvilgiu) visa, kas tik gali priklausyti
galimo patyrimo ryšiui, mes turime traktuoti taip,
t a r y t u m galimas patyrimas sudarytų absoliu
tų, bet visiškai priklausomą ir jutimais suvokia-
538
mo pasaulio viduje vis dar sąlygotą vienum ą bet

kartu taip, tarytum visų reiškinių visuma (pats ju
timais suvokiamas pasaulis) turėtų už savo apim
ties vienintelį aukščiausiąjį ir visiškai pakankamą
pagrindą būtent tarytum savarankišką pradinį ir
kūrybinį protą kurio atžvilgiu mes taip nukreipia
me visą s a v o proto labiausiai išplėstą empirinį
taikym ą t a r y t u m patys objektai atsirastų iš to
bet kurio proto pirmavaizdžio. Tai reiškia, kad vi
dinius sielos reiškinius reikia išvesti ne iš papras
tos mąstančios substancijos, bet vieną iš kito pagal
paprastos esybės idėją pasaulio tvarkos ir jo siste
minio vienumo neturime išvesti iš aukščiausiosios
inteligencijos, bet turime iš išmintingiausiosios
priežasties imti taisyklę, pagal kurią reikia geriau
siai taikyti protą susiejant pasaulyje priežastis ir
padarinius, kad jis pats būtų patenkintas.
Tad niekas mums nekliudo šias idėjas 1 a i k y -
t i objektyviomis ir jas hipostazuoti, išskyrus tik
kosmologinę idėją kurioje protas susiduria su an
tinomija, jei jis nori ją įgyvendinti (psichologinėje
ir teologinėje idėjose antinomijos nėra). Juk jose
nėra prieštaravimo; tai kaipgi kas nors galėtų gin
čyti jų objektyvų realum ą jei apie jų galimybę tiek
pat mažai žino, kad jas neigtų, kaip ir mes, kad
jas teigtume. Vis dėlto, kad ką nors priimtume,
dar nepakanka nesutikti jokios pozityvios kliūties,
ir mums negali būti leista kaip tikrus ir apibrėž
tus objektus įvesti mintimi sukuriamas esybes,
išeinančias už visų mūsų sąvokų ribų, nors joms
ir neprieštaraujančias, ir tai daryti remiantis tik
pasitikėjimu spekuliatyviuoju protu, mielai užbai
giančiu savo darbą. Vadinasi, pačios savaime jos
negali būti priimtos, bet turi turėti realią reikšmę
tik kaip bet kokio gamtos pažinimo sisteminio vie
numo reguliatyviojo principo schema, taigi jos turi
539
būti imamos pagrindu tik kaip tikrų daiktų analo

gai, o ne kaip tikri daiktai patys savaime. Iš idėjos
objekto mes pašaliname sąlygas, kurios apriboja
mūsų intelektines sąvokas, bet kurios tik ir teikia
mums galimybę turėti apibrėžtą kurio nors daikto
sąvoką. Ir štai mes mąstome kažką, kieno sąvokos —
kas tai yra pats savaime —visai neturime, bet kieno
santykį su reiškinių visuma mes vis dėlto mąstome
kaip analogišką tam santykiui, kuris yra tarp reiš
kinių.
Tad jei mes tariame esant tokias idealias esybes,
tai iš esmės neišplečiame savo pažinimo už galimo
patyrimo objektų ribų, bet tik pastarojo empiri
nį vienumą išplečiame sisteminiu vienumu, kurio
schemą mums teikia idėja; taigi ši schema galioja
ne kaip konstitutyvusis, o tik kaip reguliatyvusis
principas. Juk tuo, kad mes numatome daiktą ati
tinkančią idėją, kažką arba tikrą esybę, mes dar ne
teigiame, kad savo daiktų pažinimą norime išplėsti
transcendentinėmis sąvokomis; juk ši esybė imama
pagrindu tik idėjoje, o ne pati savaime, taigi tik iš
reikšti sisteminiam vienumui, kuriuo mes turime
vadovautis empiriniame proto taikyme, tačiau vi
sai nesprendžiant, koks yra šio vienumo pagrindas
arba vidinis savitumas tokios esybės, nuo kurios
kaip nuo priežasties priklauso šis vienumas.
Taigi transcendentalinė ir vienintelė apibrėžta
Dievo sąvoka, kurią mums teikia grynai spekulia
tyvus protas, tiksliausia prasme yra d e i s t i n ė
sąvoka, t. y. protas mums neteikia netgi tokios
sąvokos objektyvios reikšmės, bet teikia tik idėją
kažko, kuo grindžiamas visos empirinės realybės
aukščiausiasis ir būtinas vienumas ir ką mes gali
me mąstyti ne kitaip, kaip pagal analogiją su tikra
substancija, kuri pagal proto dėsnius būtų visų
daiktų priežastis, - jei mes šią priežastį visur ke-
540
tiname mąstyti kaip atskirą objektą ir nenorime,

pasitenkinę tik proto reguliatyviojo principo idėja,
geriau nepaisyti visų mąstymo sąlygų užbaigtumo
kaip žmogaus intelektui neaprėpiamo dalyko, o tai
negali būti suderinama su mūsų pažinimo užbaig
to sisteminio vienumo, kuriam protas bent nenu
stato jokių ribų, siekimu.
Todėl jei aš tariu esant dieviškąją esybę, tai aš,
tiesa, neturiu nei jokios jos aukščiausiojo tobulu
mo vidinės galimybės, nei jos egzistavimo būtinu
mo sąvokos, bet tada vis dėlto galiu patenkinamai
atsakyti į visus klausimus, susijusius su atsitik
tinumu, ir protui galiu suteikti visišką pasitenki
nim ą ieškomo didžiausio vienumo jo empiriniame
taikyme atžvilgiu, tačiau ne pačios šios prielaidos
atžvilgiu. Tai įrodo, kad ne įžvalga, bet proto spe
kuliatyvusis interesas suteikia jam teisę remtis
taip toli už jo srities esančiu tašku, kad savo objek
tus tirtų kaip tam tikrą užbaigtą visumą.
Čia atsiskleidžia mąstymo būdo skirtingumas
esant tai pačiai prielaidai - gana subtilus, tačiau
labai svarbus transcendentalinėje filosofijoje. Aš
galiu turėti pakankamą pagrindą ką nors priimti
santykiškai (suppositio relativa), tačiau neturėda
mas teisės priimti tai besąlygiškai (suppositio ab-
soluta). Sis skyrimas svarbus, jei kalbama tik apie
reguliatyvųjį principą, kurio būtinumą, tiesa, mes
pažįstame patį savaime, bet šio būtinumo šaltinio
nepažįstame ir jam pripažįstame aukščiausiąjį pa
grindą tik tuo tikslu, kad apibrėžčiau mąstytume
principo visuotinumą, kaip, pavyzdžiui, kai aš mąs
tau esybę kaip egzistuojančią, atitinkančią tik idė
ją, būtent transcendentalinę idėją. Juk aš niekada
negaliu priimti šio daikto egzistavimo paties sa
vaime, nes tam nepakankamos sąvokos, kuriomis
aš galiu kokį nors objektą m ąstyti sau apibrėžtą,
541
ir mano sąvokų objektyvios reikšmės sąlygas pa

šalina pati idėja. Realybės, substancijos, priežas
tingumo, netgi egzistavimo būtinumo sąvokos už
taikymo, kurio atžvilgiu jos empirinį objekto paži
nim ą daro galimą, neturi jokios reikšmės, kuri api
brėžtų kurį nors objektą. Vadinasi, jos, tiesa, gali
būti taikomos aiškinti daiktų galimybei jutimais
suvokiamame pasaulyje, bet ne aiškinti p a č i o s
v i s a t o s galimybei, nes šis aiškinimo pagrindas
turėtų būti už pasaulio, taigi negalėtų būti galimo
patyrimo objektas. Vis dėlto aš galiu tarti tokią ne
galim ą suprasti esybę —grynosios idėjos objektą -
jutimais suvokiamo pasaulio atžvilgiu, bet ne kaip
egzistuojančią pačią savaime. Juk jei mano proto
kuo plačiausio empirinio taikymo pagrindą sudaro
idėja (sistemiškai užbaigto vienumo, apie kurį aš
netrukus kalbėsiu apibrėžčiau), kuri pati savai
me niekada negali būti atvaizduota patyrime ade
kvačiai, nors ji neišvengiamai būtina empiriniam
vienumui priartinti prie kaip galima aukštesnio
laipsnio, —tai aš ne tik turėsiu teisę, bet ir būsiu
priverstas realizuoti šią idėją, t. y. tarti jai esant
tikrą objektą, tačiau tik kaip kažką apskritai, kas
pats savaime man visai nežinomas ir kam aš tik
kaip to sisteminio vienumo pagrindui priskiriu šio
vienumo atžvilgiu tokias savybes, kurios analogiš
kos intelektinėms sąvokoms empiriniame taikyme.
Vadinasi, pagal analogiją su realumais pasaulyje,
su substancijomis, priežastingumu ir būtinumu aš
mąstau tam tikrą esybę, kuriai visa tai tobuliausiai
būdinga, ir kadangi ši idėja remiasi tik mano pro
tu, tai šią esybę aš galiu mąstyti kaip s a v a r a n
k i š k ą p r o t ą , kuris dėl idėjų didžiausios har
monijos ir vienumo yra visatos priežastis. Taigi aš
visas idėją apribojančias sąlygas palieku nuošalyje
tiktai tam, kad, pasitelkęs tokį pirminį pagrindą,
542
II. TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA: D IA LE K TIK A
padaryčiau galimą visatos įvairovės sistem inį vie

numą ir dėl šio vienumo —kuo didžiausią empirinį
proto taikymą, nes visus ryšius aš traktuoju taip,
t a r y t u m jie būtų aukščiausiojo proto, kurio tik
blanki kopija yra mūsų protas, potvarkiai. Tad aš
mąstau sau šią aukščiausiąją esybę vien tik sąvo
komis, kurios taikomos iš esm ės tik jutimais suvo
kiamame pasaulyje; bet kadangi tą transcenden
talinę prielaidą aš taikau tik santykiškai, būtent
kad ji turi teikti kuo didžiausio patyrimo vienumo
substratą, tai esybę, kurią aš skiriu nuo pasaulio,
puikiausiai galiu mąstyti priskirdamas jai vien
tik jutimais suvokiamam pasauliui priklausančias
savybes. Juk aš visai nereikalauju ir neturiu tei
sės reikalauti, kad šis mano idėjos objektas būtų
pažintas pagal tai, kas jis gali būti pats savaime,
nes tam aš neturiu jokių sąvokų, ir netgi realumo,
substancijos, priežastingumo, maža to, egzistavi
mo būtinumo sąvokos praranda bet kokią reikšmę
ir tampa sąvokų be jokio turinio tuščiais pavadini
mais, jei aš išdrįstu išeiti jomis už jutimų srities.
Aš sau mąstau tik esybės, kuri pati savaime man
visai nežinoma, santykį su visatos didžiausiu sis
teminiu vienumu vien tik tam, kad ją padaryčiau
kuo didžiausio mano proto taikymo reguliatyviojo
principo schema.
Jei mes dabar pažvelgsime į mūsų idėjos trans
cendentalinį objektą, tai pamatysime, kad mes ne
galime tarti jį esant p a t į s a v a i m e tikrą pagal
realumo, substancijos, priežastingumo ir kitas są
vokas, nes šios sąvokos visai netaikomos tam, kas
visiškai skirtinga nuo jutimais suvokiamo pasau
lio. Vadinasi, proto numatymas esant aukščiausią
ją esybę kaip aukščiausiąją priežastį mąstomas tik
santykiškai, siekiant jutimais suvokiamo pasaulio
sisteminio vienumo, ir tėra kažkas idėjoje, apie ką
543
mes neturime jokio supratimo, kas tai yra p a t s

s a v a i m e . Tuo paaiškintina ir tai, kodėl mes,
būdami reikalingi pačios savaime b ū t i n o s pir
minės esybės idėjos to, kas jutimams duotas kaip
egzistuojantis, atžvilgiu, vis dėlto niekada negali
me turėti jokios šios esybės ir jos absoliutaus b ū -
t i n u m o sąvokos.
Dabar mes galime akivaizdžiai parodyti visos
transcendentalinės dialektikos rezultatą ir tiksliai
apibrėžti grynojo proto idėjų, kurios tik dėl nesusi
pratimo ir neapdairumo tampa dialektinės, galu
tinį tikslą. Iš tikrųjų grynasis protas užsiima tik
pačiu savimi ir negali turėti jokios kitos veiklos,
nes jam pateikiami ne objektai patyrimu pagrįstos
sąvokos vienumui, bet intelektinės žinios proto są
vokų vienumui, t. y. ryšio pagal tam tikrą principą
vienumui. Protu pasiekiamas vienumas yra siste
mos vienumas, ir šis sistem inis vienumas patar
nauja protui ne objektyviai kaip pagrindinis tei
ginys, taikomas objektams, bet subjektyviai kaip
maksima, taikoma visam galimam empiriniam
objektų pažinimui. Vis dėlto sisteminis ryšys, kurį
protas gali teikti empiriniam intelekto taikymui,
ne tik padeda išplėsti šį taikymą, bet taip pat kartu
patvirtina jo teisingumą; tokio sisteminio vienumo
principas yra taip pat ir objektyvus, bet neapibrėž
tai (principium vagum), ne kaip konstitutyvusis
principas kam nors apibrėžti jo tiesioginio objekto
atžvilgiu, o tik kaip reguliatyvusis pagrindinis tei
ginys ir maksima skatinti ir stiprinti iki begalybės
(neapibrėžtai toli) empiriniam proto taikymui, at
veriant naujus kelius, kurių intelektas nežino, ir
niekada nė kiek neprieštaraujant empirinio taiky
mo dėsniams.
Bet protas šį sistem inį vienum ą gali mąstyti ne
kitaip, kaip savo idėjai kartu pateikdamas objektą,
544
kuris vis dėlto negali būti duotas jokiu patyrimu,

nes patyrimas niekada neteikia tobulo sisteminio
vienumo pavyzdžio. Si protu sukurta esybė (ens ra-
tionis ratiocinatae), tiesa, yra tik idėja ir todėl ne
priimama besąlygiškai ir p a t i s a v a i m e kaip
kažkas tikra, bet imama pagrindu tik problemiš
kai (nes mes šios esybės negalime prieiti intelekti
nėmis sąvokomis), kad visi jutimais suvokiamo pa
saulio daiktų ryšiai būtų traktuojami taip, t a r y
t u m jų pagrindas glūdėtų šioje protu sukurtoje
esybėje, tačiau tik siekiant tuo pagrįsti sistem inį
vienumą, kuris protui būtinai reikalingas, o empi
riniam intelektiniam pažinimui visais atžvilgiais
naudingas ir niekada negali jam kliudyti.
Šios idėjos reikšmė iš karto neteisingai supran
tama, kai ji laikoma tvirtinimu arba bent jau prie
laida apie tikrą daiktą, kuriam būtų priskiriamas
sistem inės pasaulio sąrangos pagrindas; veikiau
lieka visai atviras klausimas, koks yra šis mūsų
sąvokoms neprieinamas sąrangos pagrindas pats
savaime, ir idėja nustatoma tik kaip požiūris, ku
riuo remiantis tik ir galima paskleisti tą protui
tokį esm inį ir intelektui tokį naudingą vienumą;
žodžiu, šis transcendentalinis daiktas yra tik sche
ma to reguliatyviojo principo, kuriuo protas —kiek
tai nuo jo priklauso —sistem inį vienum ą išplečia
visam patyrimui.
Pirmasis tokios idėjos objektas esu aš pats, lai
komas vien tik mąstančiąja prigimtimi (siela). Jei
aš noriu atskleisti savybes, kurios būdingos m ąs
tančiai esybei pačiai savaime, tai aš turiu kreiptis
į patyrimą, ir netgi visas kategorijas aš šiam objek
tui galiu taikyti tik tiek, kiek jų schema duota jus
liniu stebėjimu. Tačiau taip aš niekada nepasiek
siu visų vidinio jutimo reiškinių sisteminio vienu
mo. Tad vietoj patyrimu pagrįstos sąvokos (to, kas
545
iš tikrųjų yra siela), kuri negali toli mūsų nuvesti,

protas ima bet kokio mąstymo empirinio vienumo
sąvoką ir, šį vienumą mąstydamas kaip besąlygiš
ką ir pradinį, sukuria iš jo paprastos substancijos,
kuri, pati savaime nekintanti (asmeniškai tapati),
bendrauja su už jos esančiais kitais tikrais daik
tais, proto sąvoką (idėją); žodžiu, protas sukuria
paprastos savarankiškos inteligencijos sąvoką.
Bet kartu jis turi prieš akis ne ką kita, kaip sielos
reiškinių aiškinimo sisteminio vienumo principus,
būtent: visus apibrėžtumus laikyti esančiais vie
ningame subjekte, visas jėgas - kiek tai įmanoma,
išvestomis iš vieningos pagrindinės jėgos, bet kokį
pakitimą - priklausančiu prie tos pačios pasto
vios esybės būvių ir visus r e i š k i n i u s erdvėje
įsivaizduoti visiškai skirtingus nuo m ą s t y m o
veiksmų. Tas substancijos paprastumas ir kita
turėjo būti tik schema šiam reguliatyviajam prin
cipui, ir visai nedaroma prielaida, kad ji esanti ti
krasis sielos savybių pagrindas. Juk šios savybės
gali remtis ir visai kitais pagrindais, kurių mes vi
sai nežinome; net jei mes šias savybes besąlygiškai
priskirtume sielai, tai vis tiek šiais priimtais pre
dikatais mes iš esmės negalėtume pažinti sielos
pačios savaime, nes jie sudaro tik idėją kuri visai
negali būti pateikta in concreto. Tokia psichologinė
idėja gali būti naudinga, jei tik vengiama ją laikyti
kuo nors daugiau, kaip tik idėja, t. y. jei ji laikoma
galiojančia tik sisteminio proto taikymo mūsų sie
los reiškiniams atžvilgiu. Juk tada kūniškų reiš
kinių empiriniai dėsniai, kurie yra visai kitokio
pobūdžio, neįsimaišo aiškinant tai, kas priklauso
vien tik v i d i n i a m j u t i m u i ; tada nekeliamos
lengvabūdiškos hipotezės apie sielos sukūrim ą
sunaikinimą ir atgimimą ir pan.; vadinasi, šis vi
dinio jutimo objektas traktuojamas kaip visiškai
546
grynas ir nesumaišytas su kitokios rūšies savybė

mis, be to, proto tyrimas dar nukreipiamas taip,
kad, kiek tai įmanoma, aiškinimo pagrindai šiame
subjekte būtų redukuoti į vienintelį principą; visa
tai pasiekiama geriausiai, netgi vien tik ir išimti
nai tokia schema, tarytum šis subjektas būtų tikra
esybė. Psichologinė idėja ir negali reikšti ko nors
kita, išskyrus reguliatyviąją sąvokos schemą. Juk
jei aš klausčiau, ar siela pati savaime ne dvasinės
prigimties, tai šis klausimas neturėtų jokios pras
mės, nes tokia sąvoka aš pašalinu ne tik kūniškąją
prigimtį, bet ir apskritai bet kokią prigimtį, t. y.
visus bet kokio galimo patyrimo predikatus, taigi
visas sąlygas, įgalinančias tokiai sąvokai mąstyti
objektą, o tik ten, kur šios sąlygos yra, galima sa
kyti, kad sąvoka turi prasmę.
Antroji grynojo spekuliatyviojo proto idėja yra
pasaulio apskritai sąvoka. Juk gamta iš esmės yra
vienintelis mums duotas objektas, kurio atžvilgiu
protui reikalingi reguliatyvūs principai. Si gamta —
dvilypė: ji yra arba mąstanti, arba kūniška. Kad
mąstytume vien tik kūniškąją gamtą pagal jos vi
dinę galimybę, t. y. apibrėžtume kategorijų taiky
mą jai, mums nereikalinga idėja, t. y. už patyri
mo ribų išeinantis vaizdinys; kūniškosios gamtos
atžvilgiu ir negalima jokia idėja, nes joje mums
vadovauja vien tik juslinis stebėjimas, o ne taip,
kaip psichologinėje pagrindinėje sąvokoje (A š), ku
rioje a p r io r i glūdi tam tikra mąstymo forma, bū
tent mąstymo vienumas. Vadinasi, grynajam pro
tui mums lieka tik gamta apskritai ir jos sąlygų
išsamumas pagal tam tikrą principą. Šių sąlygų
eilių absoliutus totalumas išvedant jų narius yra
idėja, kuri empiriniame proto taikyme, tiesa, nie
kada negali visiškai realizuotis, bet kuri vis dėlto
yra taisyklė, kuria mes turime vadovautis tokių
547
eilių atžvilgiu, būtent aiškindami duotus reiški

nius (leidžiantis arba kylant) taip, t a r y t u m eilė
pati savaime būtų begalinė, t. y. in in d e fin itu m ; bet
ten, kur pats protas laikomas apibrėžiančiąja prie
žastimi (laisvėje), taigi praktiniuose principuose,
mes turime elgtis taip, tarytum prieš mus būtų ne
jutimų objektas, o grynojo intelekto, kur sąlygos
gali būti numatomos jau ne reiškinių eilėje, bet už
jos, ir būvių eilę galima traktuoti taip, t a r y t u m
ji prasidėtų tiesiogiai (dėl galimos vien tik mąstyti
priežasties). Visa tai įrodo, jog kosmologinės idėjos
tėra reguliatyvūs principai ir yra gana toli nuo to,
kad tarsi konstitutyviai nustatytų šių eilių tikrąjį
totalumą. Visa kita galima surasti skyriaus apie
grynojo proto antinomiją atitinkamoje vietoje.
Trečioji grynojo proto idėja, kurioje glūdi tik san
tykinė prielaida apie esybę kaip visų kosmologinių
eilių vieningą ir visiškai pakankamą priežastį, yra
proto Di evo sąvoka. Mes neturime nė mažiausio
pagrindo besąlygiškai pripažinti šios idėjos objek-
tą(tarti, kadj is e g z i s t u o j a pat s s a v a i
me); juk kas gali mus paskatinti arba bent duoti
teisę tikėti ar tvirtinti esant pasižyminčią aukš
čiausiuoju tobulumu ir savo prigimtimi besąlygiš
kai būtiną esybę, remiantis tik jos sąvoka, jei ne
būtų pasaulio, kurio atžvilgiu tik ir gali būti būtina
ši prielaida; čia aiškiai matyti, kad tokios esybės
idėja, lygiai kaip ir visos spekuliatyviosios idėjos,
negali pasakyti nieko daugiau, o tik tai, kad protas
įsako visus pasaulio ryšius traktuoti pagal siste
minio vienumo principus, taigi taip, t a r y t u m jie
visi būtų kilę iš vienintelės visa apimančios esybės
kaip aukščiausiosios ir visiškai pakankamos prie
žasties. Iš to aišku, kad čia proto tikslas gali būti ne
kas kita, kaip jo paties formali taisyklė išplečiant
savąjį empirinį taikymą, o visai ne išplėtimas u ž
548
b et k ur i ų e mp i r i n i o t a i k y mo ribų;
vadinasi, šioje idėjoje neslypi joks į galimą patyri
mą nukreipto proto konstitutyvusis principas.
Aukščiausiasis formalus vienumas, pagrįstas
vien tik proto sąvokomis, yra t i k s l i n g a s daik
tų vienumas, ir spekuliatyvusis proto interesas
verčia visą pasaulio architektoniką traktuoti taip,
tarytum ji būtų kilusi iš aukščiausiojo proto keti
nimo. Toks principas kaip tik atveria mūsų protui,
taikomam patyrimo sričiai, visai naują perspekty
vą - pasaulio daiktus susieti pagal teleologinius
dėsnius ir tuo pasiekti jų didžiausią sisteminį vie
numą. Vadinasi, aukščiausiosios inteligencijos,
kaip visatos vienintelės priežasties, prielaida, bet,
žinoma, tik idėjoje, visada gali būti protui naudin
ga ir niekada negali jam pakenkti. Juk jei Žemės
formos (apvalios, tačiau šiek tiek suplokštintos*),
kalnų ir jūrų ir 1.1, atžvilgiu mes iš anksto taria
me esant tik išmintingus kūrėjo ketinimus, tai
šiuo keliu eidami galime padaryti daug atradimų.
Jei tik ši prielaida mums bus vien tik r e g ul i a -
t y v u s i s principas, tai netgi klaida negali mums
pakenkti. Juk iš klaidos, šiaip ar taip, gali išplauk
ti tik tai, kad ten, kur mes tikėjomės esant teleolo
ginį ryšį (n ex u s fin a lis), randamas tik mechaninis
arba fizikinis ryšys (n exu s e ffe c tiv u s), ir todėl mes
tokiu atveju turime vienu vienumu mažiau, bet
empiriškai taikomu protu pasiekiamas vienumas
* Nauda, kurią teikia Žemės apvalumas, yra gerai žinoma; tačiau ne
daugelis žino, jog vien tik jos, kaip sferoido, suplokštėjimas kliudo
tam, kad žemynų išsikišimai arba taip pat ir mažiausi, galbūt žemės
drebėjimo iškelti, kalnai nuolat ir, ko gero, per trumpą laiką žymiai
pastūmėtų Žemės ašį; Žemės iškilimas ties ekvatoriumi yra toks di
džiulis kalnas, kad jokio kito kalno įsisiūbavimas niekada negali pas
tebimai iškreipti jos padėties ašies atžvilgiu. Vis dėlto šį išmintingą
sutvarkymą mes nedvejodami aiškiname anksčiau buvusios skystos
Žemės masės pusiausvyra.
549
nepažeidžiamas. Šis kliuvinys netgi apskritai ne
gali paliesti paties dėsnio jo bendrąja ir teleologine
reikšme. Juk nors anatomas gali būti kaltinamas
klaida, jeigu jis su tam tikru tikslu susieja kokį
nors gyvulio kūno organą, kai galima aiškiai pa
rodyti, kad jis iš to tikslo neišplaukia, tai vis dėlto
visiškai negalima kokiu nors atveju į r o dy t i , jog
koks nors gamtos darinys —kad ir koks jis būtų —
visiškai neturi jokio tikslo. Todėl taip pat ir fizi
ologija (gydomoji) taip išplečia savo labai ribotą
empirinį organinio kūno sandaros tikslų žinoji
mą, priimdama pagrindinį teiginį, duotą vien tik
grynojo proto, kad joje drąsiai ir kartu pritariant
visiems nusimanantiems žmonėms daroma prie
laida, jog gyvulyje viskas teikia naudą ir turi tiks
lą; ši prielaida, jei ji laikoma konstitutyvia, eina
daug toliau, negu mums gali suteikti teisę eiti lig
šiolinis stebėjimas; iš to matyti, kad ji yra ne dau
giau kaip reguliatyvusis proto principas, skirtas
pasiekti aukščiausiajam sisteminiam vienumui
per aukščiausiosios pasaulio priežasties tikslingo
kauzalumo idėją, t a r y t u m ši priežastis, kaip
aukščiausioji inteligencija, būtų viso ko priežastis
pagal išmintingiausią sumanymą.
Bet jei mes atsisakome šios idėjos apribojimo
grynai reguliatyviu taikymu, tai protas įvairiais
būdais pasiduoda suklydimams, tada palieka pa
tyrimo, kuriame turi glūdėti jo kelio gairės, dirvą
ir išdrįsta išeiti už patyrimo ribų į to, kas nepasie
kiama ir neprieinama tyrimui, sritį; šioje viršūnė
je jis neišvengiamai patiria svaigulį, nes šiuo po
žiūriu jis save mato visiškai atskirtą nuo bet kokio
patyrimą atitinkančio taikymo.
Pirmoji klaida, atsirandanti dėl to, kad aukš
čiausiosios esybės idėja taikoma ne tik reguliaty-
viai, bet ir (o tai priešinga idėjos prigimčiai) kons-
550
titutyviai, —tai tingus protas ( ig n a v a ra tio )* . Taip
galima vadinti kiekvieną pagrindinį teiginį, sąly
gojantį tai, kad savasis gamtos tyrimas —nesvar
bu, kur tai būtų —laikomas besąlygiškai užbaigtu,
ir, vadinasi, protas pasitraukia ilsėtis, tarytum
visiškai užbaigęs savo darbą. Todėl netgi psicho
loginė idėja, jei ji taikoma kaip konstitutyvusis
principas aiškinti mūsų sielos reiškiniams ir pas
kui netgi išplėsti mūsų žinioms apie šį subjektą
dar ir už bet kokio patyrimo ribų (sielos būviui
po mirties), pasirodo esanti protui labai patogi,
bet kartu visiškai gadina ir griauna visą jo paty
rimu pagrįstą taikymą gamtai. Antai dogmatinis
spiritualistas bet kokioje būvių kaitoje išliekantį
nepakitusį asmenybės vienumą aiškina mąstan
čiosios substancijos, kurią jis tiki betarpiškai suvo
kiąs savajame A š, vienumu; domėjimąsi dalykais,
turinčiais įvykti tik po mūsų mirties, jis aiškina
remdamasis mūsų mąstančiojo subjekto nemate
rialios prigimties supratimu ir t. t.; jis atleidžia
save nuo šių mūsų vidinių reiškinių atsiradimo iš
fizinių pagrindų bet kokio gamtamokslinio tyrimo
ir, tarsi transcendentinio proto įsakytas, apeina
imanentinius patyrimo pažintinius šaltinius savo
naudai, tačiau bet kokio supratimo nenaudai. Sis
žalingas padarinys dar aiškiau krinta į akis mūsų
aukščiausiosios inteligencijos idėjos dogmatizme
ir ja klaidingai pagrįstoje gamtos teologinėje sis
temoje (fizioteologijoje). Juk čia visi gamtoje atsi
skleidžiantys ir dažnai mūsų pačių išgalvoti tikslai
* Senovės dialektikai šitaip vadino sofizmą, kuris skamba taip: jei

likimo tau skirta išgyti nuo šios ligos, tai šitai įvyks, nesvarbu, ar
kreipsiesi į gydytoją, ar nesikreipsi. Ciceronas sako, jog šis išvados
darymo būdas tokį pavadinimą gavęs dėl to, kad jo laikantis visai
nelieka proto taikymo gyvenime. Dėl šios priežasties grynojo proto
sofistinį argumentą aš žymiu tuo pačiu pavadinimu.
551
naudingi tik tam, kad palengvintų mums tirti

priežastis, būtent užuot ieškoję jų bendruosiuose
materijos mechanizmo dėsniuose, mes tiesiogiai
remiamės tyrimui neprieinamu aukščiausiosios iš
minties nuosprendžiu ir proto pastangas tada lai
kome užbaigtomis, kai išsilaisviname nuo jo taiky
mo, kuris vis dėlto kelrodį randa tik ten, kur mums
jį pateikia gamtos tvarka ir kitimų pagal vidinius
ir visuotinius dėsnius eilė. Šios klaidos galima iš
vengti, jei mes ne tik traktuosime tikslų požiūriu
kai kurias gamtos dalis, pavyzdžiui, sausumos pa
siskirstymą, jos sandarą, savybes ir kalnų padėtį
arba netgi tik augalijos ir gyvūnijos struktūrą, bet
ir šį sisteminį gamtos vienumą aukščiausiosios in
teligencijos idėjos atžvilgiu pripažinsime v i s i š
kai v i s u o t i n i u . Juk tada mes pagrindu ima
me tikslingumą pagal visuotinius gamtos dėsnius,
nuo kurių nenukrypsta nė viena atskira sąranga,
tik šis tikslingumas mums pasirodo daugiau ar
mažiau pastebimai; tada turime teleologinio ryšio
sisteminio vienumo reguliatyvųjį principą; tačiau
šio ryšio mums nevalia apibrėžti iš anksto, mes tik
jo laukdami tiriame fizikinį mechaninį ryšį pagal
visuotinius dėsnius. Tik šitokiu būdu tikslingo vie
numo principas visada gali išplėsti proto taikymą
patyrimui, niekada jam nepadarydamas žalos.
Antroji klaida, atsirandanti dėl minėtojo sis
teminio vienumo principo neteisingo aiškinimo,
yra iškreipto proto (p e r v e r s a ra tio , varepov npdtepov
r a tio n is ) klaida. Sisteminio vienumo idėja kaip
reguliatyvusis principas turi praversti tik tam,
kad būtų ieškoma šio vienumo daiktų ryšyje pa
gal bendruosius gamtos dėsnius ir, kiek jį galima
aptikti empiriškai, būtų tikima, kad priartėta prie
jo taikymo išsamumo, nors, žinoma, jis niekada
nebus pasiektas. Vietoj to viskas iškreipiama ir
552
pradedama nuo to, kad tikslingo vienumo princi

po tikrumas grindžiamas jį hipostazuojant, tokios
aukščiausiosios inteligencijos sąvoka apibrėžiama
antropomorfiškai, nes ji pati savaime visiškai ne
prieinama tyrimui, ir paskui prievarta bei dikta
toriškai gamtai primetami tikslai, užuot jų ieško
jus, kaip derėtų daryti, fizikiniais tyrimais. Taigi
ne tik teleologija, kuri turėtų tik papildyti gamtos
vienumą pagal bendruosius dėsnius, dabar veikiau
jį pašalina, bet ir pats protas dar nepasiekia savo
tikslo —tokios protingos aukščiausiosios priežas
ties egzistavimą įrodyti pagal bendruosius dėsnius
remiantis gamta. Juk jei aukščiausiasis tikslingu
mas gamtoje nenumatomas a p r io r i, t. y. kaip pri
klausantis jos esmei, tai kaipgi jo ieškoti ir gamtos
pakopomis artėti prie kūrėjo aukščiausiojo tobulu
mo kaip besąlygiškai būtino, taigi a p r io r i pažįsta
mo tobulumo? Reguliatyvusis principas reikalauja
besąlygiškai, taigi kaip išplaukiantį iš daiktų es
mės, numatyti sisteminį vienumą kaip gamt os
v i e n u mą , kuris pažįstamas ne tik empiriškai,
bet ir a p r io r i, nors dar neapibrėžtai. Bet jei aš iš
anksto imu pagrindu aukščiausiąją sutvarkančiąją
esybę, tai gamtos vienumas faktiškai pašalinamas.
Juk jis daiktų prigimčiai visai svetimas bei atsitik
tinis ir taip pat negali būti pažintas iš jos bendrųjų
dėsnių. Iš to kyla ydingasis ratas įrodymuose, nes
juose tariama tai, ką faktiškai reikėjo įrodyti.
Gamtos sisteminio vienumo reguliatyvųjį prin
cipą laikyti konstitutyviu ir kaip priežastį hipos-
tazuoti tai, kas tik idėjoje imama darnaus proto
taikymo pagrindu, - vadinasi, tik supainioti protą.
Gamtos mokslas eina savo keliu, vadovaudamasis
vien tik gamtinių priežasčių pagal jų bendruosius
dėsnius grandine, tiesa, pagal kūrėjo idėją, tačiau
ne tam, kad tikslingumą, kuriuo jis visur seka,
553
išvestų iš kūrėjo, bet kad kūrėjo egzistavimą pa

žintų iš šio tikslingumo, kurio ieškoma gamtos
daiktų esmėje ir, kiek tai įmanoma, taip pat visų
daiktų apskritai esmėje, taigi kad tą egzistavimą
pažintų kaip besąlygiškai būtiną. Nesvarbu, ar tai
pavyks, ar ne, - idėja visada lieka teisinga, lygiai
kaip lieka teisingas ir jos taikymas, jei jis apriboja
mas grynai reguliatyvaus principo sąlygomis.
Užbaigtas tikslingas vienumas (traktuojamas
besąlygiškai) yra tobulybė. Jei mes jo nerandame
daiktų, sudarančių visą patyrimo objektą, t. y. visą
mūsų objektyvią reikšmę turintį pažinimą, esmė
je, taigi nerandame jo visuotiniuose ir būtinuose
gamtos dėsniuose, tai kaipgi mes norime iš jų tie
siai daryti išvadą apie aukščiausiosios ir besąly
giškai būtinos pirminės esybės - viso priežastin
gumo šaltinio - tobulumo idėją? Didžiausias siste
minis, taigi ir tikslingas, vienumas yra mokykla ir
netgi didžiausio žmogaus proto taikymo galimybės
pagrindas. Vadinasi, šio vienumo idėja neatskiria
mai susijusi su mūsų proto esme. Taigi kaip tik
ši idėja mums turi įstatymų leidimo galią, ir todėl
visai natūralu tarti esant ją atitinkantį įstatymų
leidimo galią turintį protą (in te lle c tu s a r c h e ty p u s ),
iš kurio reikia išvesti visą gamtos, kaip mūsų pro
to objekto, sisteminį vienumą.
Tirdami grynojo proto antinomiją, mes sakė
me, kad į visus grynojo proto keliamus klausimus
besąlygiškai turi būti galima atsakyti ir kad tei
sintis mūsų pažinimo ribotumu, kuris daugelyje
gamtos problemų toks pat neišvengiamas, kaip ir
teisingas, čia neleistina, nes čia mums klausimus
pateikia ne daiktų prigimtis, bet vien tik protopri
gimtis ir jie liečia išimtinai jo vidinę sąrangą. Šį iš
pirmo žvilgsnio drąsų teiginį mes dabar galime pa
tvirtinti dviejų klausimų, kuriais grynasis protas
554
labiausiai domisi, atžvilgiu ir tuo visiškai užbaigti

savo grynojo proto dialektikos tyrimą.
Tad jei klausiama (turint omenyje transcenden
talinę teologiją)*, pi rma, ar egzistuoja kas nors
skirtinga nuo pasaulio, kas yra pasaulio tvarkos
ir jo sąryšio pagal visuotinius dėsnius pagrindas,
tai atsakymas toks: be a b e j o n ė s . Juk pasaulis
yra reiškinių suma, vadinasi, turi egzistuoti trans
cendentalinis, t. y. galimas mąstyti tik grynuoju
intelektu, jo pagrindas. A n t r a , jei klausiama, ar
ši esybė yra substancija, pasižyminti didžiausiu
realumu, būtinumu ir t. t., tai aš atsakau, kad
š is k l a u s i m a s n e t u r i j oki os r e i k š
mės. Juk visos kategorijos, kurias pasitelkęs aš
bandau susidaryti tokio objekto sąvoką taikomos
tik empiriškai ir neturi jokios prasmės, jei jos tai
komos ne galimo patyrimo objektams, t. y. ne ju
timais suvokiamam pasauliui. Už šios srities jos
tėra sąvokų, kurias galima tarti esant, bet kurias
pasitelkus nieko negalima suprasti, pavadinimai.
Pagaliau, t r e č i a, jei klausiama, ar mes galime
bent mąstyti šią nuo pasaulio skirtingą esybę pa
gal a n a l o g i j ą su patyrimo objektais, tai atsa
kymas toks: ži noma, bet tik kaip objektą idė
joje, o ne realybėje, būtent tik kiek jis yra mums
nežinomas pasaulio sąrangos sisteminio vienumo,
tvarkos ir tikslingumo, kuriuos protas turi pada
ryti savo gamtos tyrimo reguliatyviuoju principu,
substratas. Maža to, mes galime be baimės ir ne
nusipelnydami priekaištų tarti šioje idėjoje tam
* Tai, ką aš jau anksčiau sakiau apie psichologinę idėją ir jos tikrąją

paskirtį kaip proto grynai reguliatyvaus taikymo principo, išlaisvina
mane nuo būtinybės skyrium išsamiai nagrinėti transcendentalinę
iliuziją, dėl kurios visos vidinio jutimo įvairovės sisteminis vienumas
įsivaizduojamas hipostazuotai. Metodas čia labai panašus į tą, kurio
kritika laikėsi teologinio idealo atžvilgiu.
555
tikrą antropomorfiškumą, naudingą minėtajam

reguliatyviajam principui. Juk tai visada yra tik
idėja, tiesiogiai susijusi ne su nuo pasaulio skir
tinga esybe, bet su pasaulio sisteminio vienumo
reguliatyviuoju principu, ir tai tik per jo schemą,
būtent per aukščiausiosios inteligencijos, sukūru-
sios šį vienumą pagal išmintingus sumanymus,
schemą. Dėl to negalima mąstyti, kas šis pasaulio
vienumo pirminis pagrindas yra pats savaime, bet
galima tik mąstyti, kaip mes turime pasinaudoti
juo arba veikiau jo idėja sisteminiame proto taiky
me pasaulio daiktams.
Bet ar, šiuo keliu eidami (toliau mūsų klaus),
mes vis dėlto g a l i me tarti esant vienintelį iš
mintingą ir visagalį pasaulio kūrėją? Be j oki os
abej onė s ; ir ne tik galime, bet ir privalome
tarti esant tokį kūrėją. Bet ar tada mes savo paži
nimą išplečiame už galimo patyrimo srities? V i -
s a i ne. Juk mes tik tarėme esant kažką, kieno
sąvokos - kas tai yra pats savaime (grynai trans
cendentalinis objektas) - neturime; tačiau visatos
sisteminės ir tikslingos tvarkos, kurią mes turime
numatyti tirdami gamtą, atžvilgiu tą mums neži
nomą esybę mes mąstėme tik pagal a n a l o g i j ą
su tam tikra inteligencija (empirinė sąvoka), t. y.
ja grindžiamų tikslų ir tobulumo požiūriu jai pri
skyrėme kaip tik tas savybes, kuriose pagal mūsų
proto sąlygas gali glūdėti tokio sisteminio vienumo
pagrindas. Vadinasi, ši idėja mūsų proto t a i k y
mo p a s a u l i u i p o ž i ū r i u yra visiškai pagrįs
ta. Bet jei mes norėtume jai priskirti besąlygiškai
objektyvią reikšmę, tai pamirštume, kad mūsų
mąstoma esybė yra esybė tik idėjoje, ir šiuo atveju,
pradėję nuo pagrindo, visai negalimo apibrėžti pa
saulio tyrimu, mes netektume galimybės naudotis
šiuo principu pagal empirinį proto taikymą.
556
Bet (paklaus toliau) ar, šiuo keliu eidamas, pro

tingai aiškindamas pasaulį, aš vis dėlto galiu nau
dotis aukščiausiosios esybės sąvoka ir prielaida?
Taip, tuo tikslu, tiesą sakant, ši idėja proto ir buvo
imama pagrindu. Tačiau ar aš turiu teisę atrodan
čias tikslingas sąrangas laikyti sumanymais ir iš
vesti jas iš dieviškosios valios, nors ir tarpininkau
jant ypatingiems šiuo tikslu pasauliui suteiktiems
pradmenims? Taip, jūs galite tai daryti, tačiau taip,
kad jums būtų vis tiek, ar kas sakys, kad dieviškoji
išmintis viską taip sutvarkė dėl savo aukščiausių
jų tikslų, ar kad aukščiausiosios išminties idėja yra
gamtos tyrimo reguliatyvusis principas ir sisteminio
bei tikslingo jos vienumo pagal visuotinius gamtos
dėsnius principas netgi ten, kur mes šio vienumo
nepastebime; t. y. ten, kur jūs šį vienumą suvokiate,
jums turi būti visiškai vis tiek, ar sako, kad Dievas
taip išmintingai šito panorėjo, ar kad tai gamta taip
išmintingai sutvarkė. Juk didžiausias sisteminis
ir tikslingas vienumas, kurį jūsų protas reikalavo
imti viso gamtos tyrimo pagrindu kaip reguliatyvų-
jį principą, buvo kaip tik tai, kas jums davė teisę
imti pagrindu aukščiausiosios inteligencijos idėją
kaip reguliatyviojo principo schemą; ir kiek jūs pa
gal šį principą randate tikslingumą pasaulyje, tiek
jūs turite savo idėjos teisėtumo patvirtinimą; bet
kadangi minėtojo principo tikslas buvo ne kas kita,
kaip ieškoti būtino ir kuo didesnio gamtos vienumo,
tai - kiek šį vienumą pasiekiame - mes, tiesa, už tai
esame dėkingi aukščiausiosios esybės idėjai, tačiau
negalime, neprieštaraudami patys sau, apeiti ben
drųjų gamtos dėsnių (nes tik juos turėdami omeny
je mes ir ėmėme pagrindu idėją) ir gamtos tikslin
gumą laikyti atsitiktiniu ir antfiziniu savo kilme;
juk mes neturėjome teisės tarti esant aukštesnę už
gamtą esybę, pasižyminčią minėtomis savybėmis, o
557
tik turėjome teisę gamtos pagrindu imti tos esybės

idėją, kad pagal analogiją su priežastiniu apibrėž
tumu reiškinius laikytume sistemingai vienas su
kitu susijusiais.
Kaip tik dėl to mes taip pat turime teisę pasau
lio priežastį mąstyti idėjoje ne tik suteikdami jai
subtilaus antropomorfiškumo (be kurio apie ją nie
ko nebūtų galima mąstyti), būtent mąstyti ją kaip
esybę, kuriai būdingas intelektas, pasitenkinimas
ir nepasitenkinimas, taip pat juos atitinkantys
troškimas bei valia ir 1.1., bet ir priskirti jai bega
linį tobulumą, taigi žymiai pranokstantį tą tobulu
mą, kurį tarti mums duoda teisę pasaulio tvarkos
empirinis žinojimas. Juk sisteminio vienumo re-
guliatyvusis principas reikalauja, kad mes gamtą
tirtume taip, t a r y t um visur be galo aptiktume
sisteminį ir tikslingą vienumą esant kuo didesnei
įvairovei. Nors mes įžvelgiame arba atskleidžia
me tik mažą šio pasaulio tobulumo dalį, vis dėl
to mūsų proto įstatymų leidimui būdinga visur jo
ieškoti ir jį tarti; mums visada turi būti naudinga
ir niekada negali būti žalinga gamtą traktuoti pa
gal šį principą. Tačiau iš tokio pagrindu imamos
aukščiausiojo kūrėjo idėjos vaizdinio taip pat yra
aišku, kad aš pagrindu imu ne tokios esybės eg
zistavimą ir jos žinojimą, bet tik jos idėją ir kad
iš esmės darau išvadas ne iš šios esybės, bet tik iš
jos idėjos, t. y. iš pasaulio daiktų prigimties pagal
tokią idėją. Taip pat atrodo, kad tam tikras, nors ir
neišplėtotas, šios mūsų proto sąvokos teisingo tai
kymo įsisąmoninimas visais laikais buvo kuklios ir
tikslios filosofų kalbos šaltinis, nes jie apie gamtos
išmintingumą bei įžvalgumą ir apie dieviškąją iš
mintį kalba kaip apie lygiareikšmius pasakymus;
maža to, jei kalbama tik apie spekuliatyvųjį protą,
jie teikia pirmenybę pirmajam pasakymui, nes jis
558
sulaiko nuo pretenzijų tvirtinti daugiau, negu mes

turime teisę tvirtinti, ir kartu sugrąžina protą į
jam būdingą sritį - gamtą.
Tad grynajame prote, kuris iš pradžių mums
žadėjo, kaip atrodė, nei daugiau, nei mažiau kaip
išplėsti žinias už visų patyrimo ribų, yra, jei mes jį
teisingai suprantame, tik reguliatyvieji principai,
kurie, tiesa, reikalauja didesnio vienumo, negu gali
pasiekti empirinis intelekto taikymas; bet dėl sis
teminio vienumo jie šio intelekto taikymo derėjimą
su pačiu savimi pakylėja iki aukščiausio laipsnio
kaip tik dėl to, kad jie taip toli nukelia tikslą prie
kurio reikia artėti. O jei jie klaidingai suprantami
ir laikomi transcendentinių žinių konstitutyviai-
siais principais, tai jie, tiesa, puikia, bet apgaulin
ga regimybe sukuria įtikimumą ir tariamą žinoji
mą tačiau tuo sukelia amžinus prieštaravimus ir
ginčus.
* * *
Tad kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda

nuo stebinių, nuo jų eina prie sąvokų ir baigia idė
jomis. Nors visų trijų elementų atžvilgiu jo žinoji
mo šaltiniai yra aprioriniai, kurie iš pirmo žvilgs
nio atrodo nepaisantys bet kokio patyrimo ribų,
vis dėlto nuodugni kritika mus įtikina, kad joks
protas, taikomas spekuliatyviai, niekada negali su
šiais elementais išeiti už galimo patyrimo srities
ir kad šio aukščiausiojo pažintinio sugebėjimo ti
kroji paskirtis yra naudojimasis visais metodais
ir jų pagrindiniais teiginiais tik tam, kad gamtą
iki pat jos gelmių ištirtų pagal visus galimus vie
numo principus, iš kurių svarbiausias yra tikslų
vienumas, bet niekada neperžengtų gamtos ribų,
už kurių mums tėra tuštuma. Iš tiesų visų tei
ginių, galinčių išplėsti mūsų pažinimą už tikrojo
559
patyrimo ribų, kritinis tyrimas transcendentali
nėje analitikoje pakankamai mus įtikino, kad šie
teiginiai niekada negali vesti prie ko nors daugiau
negu galimas patyrimas; ir jei nebūtų nepatikliai
žiūrima net į aiškiausius abstrakčius ir bendrus
teiginius, jei viliojančios ir klaidingos perspek
tyvos neskatintų mūsų nusimesti patyrimo jun
gą, tai mes, aišku, galėtume išsivaduoti nuo visų
dialektinių liudytojų, kuriems transcendentinis
protas liepia pasisakyti ginant jo pretenzijas, var
ginančios apklausos; juk mes jau iš anksto visiškai
tikrai žinojome, kad visi jų parodymai, nors galbūt
ir su garbingais ketinimais, turi būti besąlygiškai
negaliojantys, nes jie lietė žinias, kurių žmogus
niekada negali įgyti. Tačiau kalboms niekada nėra
galo, jei neatskleista tikroji regimybės, galinčios
apgauti netgi protingiausią žmogų, priežastis, ir
viso mūsų transcendentinio žinojimo suskaidymas
į jo elementus (kaip mūsų vidinės prigimties tyri
mas) pats savaime turi nemažą reikšmę, o filosofui
yra netgi pareiga; todėl ne tik buvo būtina išsamiai
ištirti visą šį, nors ir tuščią, spekuliatyviojo proto
darbą iki pat jo pirmųjų šaltinių, bet ir - kadangi
dialektinė regimybė čia ne tik apgaulinga spren
diniuose, bet ir patraukli dėl šių sprendinių čia
sukeliamo susidomėjimo ir visada yra ir bus na
tūrali —buvo naudinga sudaryti tarsi išsamius šio
proceso aktus ir padėti juos į žmogaus proto archy
vą, kad būtų užkirstas kelias būsimiems panašaus
pobūdžio suklydimams.
II
TRANSCENDENTALINĖ
METODO TEORIJA
Jei grynojo ir spekuliatyviojo proto visų žinių vi
sumą laikau pastatu, kurio bent jau idėją turime,
tai aš galiu sakyti, kad transcendentalinėje pradų
teorijoje mes sudarėme statybinių medžiagų sąma
tą ir nustatėme, kokiam pastatui, kokio aukščio ir
patvarumo jos tinka. Tiesa, pasirodė, kad nors mes
ir svajojome apie bokštą iki debesų, tačiau medžia
gų atsargos pakako tik gyvenamajam namui, pa
kankamai erdviam mūsų veiklai patyrimo srityje ir
pakankamai aukštam, kad ją apžvelgtume; bet šis
drąsus sumanymas turėjo nepavykti dėl medžiagos
trūkumo, jau nekalbant apie kalbų susimaišymą,
kuris neišvengiamai turėjo sukiršinti darbininkus
vieną su kitu dėl plano ir išsklaidyti juos po visą pa
saulį, idant kiekvienas statytų skyrium pagal savo
projektą. Dabar mums rūpi ne tiek medžiagos, kiek
planas, ir, įspėti nesiryžti bet kokiam aklam pro
jektui, kuris galbūt galėtų pranokti visus mūsų su
gebėjimus, mes, negalėdami atsisakyti tvirto būsto
statymo, vis dėlto sudarome pastato sąmatą pagal
medžiagų atsargą, kurią turime ir kuri kartu atitin
ka mūsų poreikius.
Tad transcendentalinę metodo teoriją aš su
prantu kaip grynojo proto išsamios sistemos for
malių sąlygų nustatymą. Tuo tikslu mes aptarsime
grynojo proto d i s c i p l i n ą , k a no n ą , a r c h i
t e k t o n i k ą , pagaliau jo i s t o r i j ą ir transcen
dentaliniu požiūriu įvykdysime tai, ko p r a k t i
nės l o g i k o s pavadinimu mokyklose ieškoma
intelekto apskritai taikymui, bet nesėkmingai, nes
bendroji logika, neapribota jokia atskira intelekti
nio žinojimo rūšimi (pavyzdžiui, grynuoju žinojimu)
563
II. TRANSCENDENTALINĖ METODO TEORIJA
ir apibrėžtais objektais, negali duoti, nesiskolinda-

ma žinių iš kitų mokslų, nieko daugiau, kaip tik
pavadinimus g a l i m i e ms me t o da ms ir tech
niniams terminams, kurie įvairiuose moksluose
vartojami sisteminimui, taigi mokinys iš anksto
supažindinamas su pavadinimais, kurių reikšmę
ir taikymą jis turi sužinoti tik ateityje.
Transcendentalinės metodo teorijos

pirmas skyrius
GRYNOJO PROTO DISCIPLINA
Sprendiniai, kurie yra neigiamieji ne tik savo

logine forma, bet ir turiniu, žmogaus smalsumo
nėra itin gerbiami; jie veikiau laikomi mūsų nepa
liaujamo siekimo plėsti pažinimą pavydžiais prie
šais, ir reikia kone apologijos, kad jie būtų bent to
leruojami, o juo labiau kad jiems būtų reiškiamas
palankumas ir pagarba.
Nors bet kuriuos teiginius galima l o g i š k a i
išreikšti neigiama forma, tačiau mūsų pažinimo
apskritai turinio atžvilgiu —priklausomai nuo to,
ar jį tam tikras sprendinys išplečia, ar apriboja —
neigiamieji teiginiai turi savitą užduotį - tik s u -
l a i k y t i nuo s u k l y d i mo . Todėl neigiamieji
teiginiai, kurie turi sulaikyti nuo klaidingo žino
jimo ten, kur joks suklydimas niekada negalimas,
nors ir labai teisingi, vis dėlto yra tušti, t. y. visai
neatitinkantys savo tikslo ir kaip tik dėl to dažnai
juokingi, kaip, pavyzdžiui, ano mokyklinio orato
riaus teiginys, kad Aleksandras be kariuomenės
nebūtų galėjęs užkariauti jokios šalies.
Bet kur mūsų galimo pažinimo ribos labai ankš
tos, o paskata spręsti didelė, kur iškylanti regimybė
564
labai apgaulinga, o suklydimo daroma žala žymi,

ten pamokymo n e g a t y v u ma s , padedantis tik
apsaugoti mus nuo klaidų, yra kur kas svarbesnis
negu kiti pozityvūs pamokymai, dėl kurių mūsų pa
žinimas galėtų padidėti. P r i e v a r t a , kuri apri
boja ir pagaliau išnaikina pastovų polinkį nukrypti
nuo tam tikrų taisyklių, vadinama d i s c i pl i na .
Ją reikia skirti nuo ku l t ū r o s , kuri turi teikti tik
į g udi mą , nepašalindama kito, jau turimo, įgudi
mo. Vadinasi, talento, kuris jau pats savaime lin
kęs pasireikšti, lavinimo disciplina turi negatyvią*,
o kultūra ir doktrina - pozityvią reikšmę.
Kad temperamentui, taip pat talentui, kurie
(kaip vaizduotė ir nuovoka) mielai leidžia sau lais
vai ir neribotai judėti, kai kuriais atžvilgiais reika
linga disciplina, su tuo kiekvienas lengvai sutiks.
Bet kad protui, kuris iš esmės turi nurodyti savo
discipliną visiems kitiems siekiams, pačiam dar
reikalinga disciplina, - tai, žinoma, gali atrodyti
keista; ir iš tikrųjų jis iki šiol tokio pažeminimo
išvengė kaip tik dėl to, kad dėl iškilmingumo ir
tvirtos laikysenos, kaip protas pasirodo, niekas
lengvai negalėjo jo įtarti vietoj sąvokų lengvabū
diškai žaidžiant vaizduotės padariniais ir vietoj
daiktų - žodžiais.
Empiriškai taikant protą kritika nereikalinga,
nes jo pagrindiniai teiginiai nuolat tikrinami pa
tyrimo kriterijumi; lygiai taip pat ji nereikalin
ga ir matematikoje, kur sąvokos tuojau turi būti
* Aš gerai žinau, kad mokyklinėje kalboje terminas d i s c i p l i n a

paprastai vartojamas kaip lygiareikšmis terminui „pamokymas“. Bet
yra tiek daug kitų atvejų, kai pirmasis terminas d r a u s m i n i m o
prasme rūpestingai skiriamas nuo p a m o k y m o , ir pati daiktų pri
gimtis taip pat reikalauja šiam skyrimui išsaugoti vienintelius tin
kamus terminus, tad aš pageidaučiau, kad žodis „disciplina“ niekada
nebūtų vartojamas jokia kita reikšme, kaip tik negatyvia.
565
pavaizduotos in co n creto grynuoju stebėjimu ir dėl

to bet koks nepagrįstumas ir savivalė iš karto iš
aiškėja. Bet ten, kur nei empirinis, nei grynasis
stebėjimas proto nelaiko matomose vėžėse, būtent
jo transcendentaliniame taikyme vien tik sąvokų
pagrindu, protui labai reikalinga disciplina, kuri
tramdytų jo polinkį išeiti už ankštų galimo patyri
mo ribų ir sulaikytų jį nuo nesaikingumo ir sukly
dimo, tad visa grynojo proto filosofija ir turi reikalą
tik su šia negatyvia nauda. Kai kuriuos suklydimus
galima pašalinti c e n z ū r a , o jų priežastis —kriti
ka. Tačiau ten, kur, kaip kad grynajame prote, ap
tinkama ištisa tarpusavyje gerai susijusių ir pagal
bendruosius principus sujungtų iliuzijų ir fikcijų
sistema, atrodo, reikalingas visiškai savitas ir bū
tent negatyvus įstatymų leidimas, kuris iš proto
prigimties ir jo grynojo taikymo objektų sukurtų
tarsi atsargumo priemonių ir savikontrolės siste
mą, vadinamą d i s c i p l i n a , prieš kurią jokia
klaidinga sofistinė regimybė negali atsilaikyti ir
tučtuojau turi būti demaskuojama, nepaisant visų
jos gražinimosi motyvų.
Tačiau reikia pažymėti, kad šioje antrojoje
transcendentalinės kritikos dalyje grynojo proto
discipliną aš nukreipiu ne į turinį, bet tik į paži
nimo grynuoju protu metodą. Pirmoji užduotis jau
atlikta pradų teorijoje. Bet proto taikymas, kad ir
koks būtų jo objektas, apima tiek daug bendra ir —
kiek jis turi būti transcendentalinis - kartu turi
taip esmingai skirtis nuo bet kurio kito taikymo,
kad be įspėjamosios negatyvios teorijos specialiai
tam skirtoje disciplinoje negalima užkirsti kelio
klaidoms, neišvengiamai turinčioms atsirasti dėl
netinkamo laikymosi tokių metodų, kurie kitur
tinka protui, bet tik ne čia.
566
Pirmo skyriaus
pirmas skirsnis
Dogmatiškai taikomo grynojo

proto disciplina
Matematika yra puikiausias grynojo proto,

sėkmingai besiplėtojančio savaime, be patyrimo
pagalbos, pavyzdys. Pavyzdžiai užkrečiami, ypač
tam pačiam sugebėjimui, natūraliai meilikaujan
čiam sau, kad ir kitais atvejais jį lydės tokia pati
sėkmė, kokia lydėjo vienu atveju. Todėl grynasis
protas tikisi transcendentaliniame taikyme galė
siąs taip pat sėkmingai ir nuodugniai išsiplėsti,
kaip jam šitai pavyko matematiniame taikyme,
ypač jei ten jis taikys tą patį metodą, kuris ma
tematikoje buvo taip akivaizdžiai naudingas. Tad
mums labai svarbu sužinoti, ar metodas pasiekti
apodiktinį tikrumą, pastarajame moksle vadina
mas m a t e m a t i n i u , tapatus tam metodui, ku
riuo to paties tikrumo siekiama filosofijoje ir kuris
joje turėtų būti vadinamas d o g ma t i n i u .
F i l o s o f i n i s pažinimas yra p a ž i n i ma s
prot u s ą v o k o mi s , o matematinis —k o n s
t r u o j a n t sąvokas. Bet k o n s t r u o t i sąvoką -
vadinasi, pateikti a p r io r i ją atitinkantį stebi-
nį. Vadinasi, sąvokai konstruoti reikalingas n e -
e m p i r i n i s stebinys, kuris, kaip stebinys, yra
v i e n i n i s objektas, bet vis dėlto kaip sąvokos
(bendrojo vaizdinio) konstravimas turi išreikšti
vaizdinyje tai, kas bendra visiems galimiems ste-
biniams, priklausantiems tai pačiai sąvokai. An
tai aš konstruoju trikampį, šią sąvoką atitinkantį
objektą pateikdamas arba vien tik vaizduote gry
nuoju stebimu, arba taip pat ir popieriuje empiri
niu stebimu, bet abiem atvejais visiškai a p r io r i,
567
neimdamas tam pavyzdžio iš jokio patyrimo. Ats

kira nubraižyta figūra yra empirinė, ir vis dėlto ji
išreiškia sąvoką be jokios žalos jos visuotinumui,
nes šiame empiriniame stebinyje visada turimas
omenyje tik veiksmas konstruojant sąvoką, ku
riai daugelis apibrėžimų, pavyzdžiui, kraštinių ir
kampų dydžio, visiškai nesvarbūs, ir todėl nuo šių
skirtingumų, nepakeičiančių trikampio sąvokos,
abstrahuojamasi.
Vadinasi, filosofinis pažinimas atskirybę trak
tuoja tik bendrybėje, o matematinis žinojimas ben
drybę traktuoja tik atskirybėje, netgi vienyje, ta
čiau a p r io r i ir protui padedant, tad panašiai kaip
šis vienis yra apibrėžtas tam tikromis bendrosiomis
konstravimo sąlygomis, lygiai taip pat sąvokos, ku
rią šis vienis atitinka tik kaip jos schema, objektas
turi būti mąstomas bendrąja apibrėžta forma.
Vadinasi, esminis skirtumas tarp šių dviejų pa
žinimo protu rūšių glūdi šioje formoje, o ne remiasi
jų materijos, arba objektų, skirtingumu. Tie, kurie
ketino filosofiją atskirti nuo matematikos teigda
mi, kad pirmosios objektas tėra kokybė, o an
trosios objektas - tik k i e k y bė , padarinį laikė
priežastimi. Matematinio pažinimo forma yra prie
žastis to, kad šis pažinimas gali būti susijęs tik su
kiekybe. Juk tik dydžio sąvoką galima konstruoti,
t. y. pateikti a p r io r i stebiniu, o kokybes galima
pavaizduoti ne kitaip, kaip empiriniu stebiniu. To
dėl jas pažinti protu galima tik per sąvokas. Antai
realybės sąvoką atitinkantį stebinį galima išgauti
tik iš patyrimo, bet jo niekada negalima išgauti a
p r io r i iš paties savęs ir iki empirinio jos įsisąmoni
nimo. Kūgio pavidalo figūrą galima padaryti aki
vaizdžią vien tik remiantis sąvoka, be jokios em
pirinės pagalbos, bet šio kūgio spalva turi būti iš
anksto duota vienu ar kitu patyrimu. Priežasties
568
apskritai sąvokos aš niekaip kitaip negaliu paro

dyti stebimu, kaip tik pavyzdžiu, kurį man teikia
patyrimas, ir 1.1. Beje, filosofija taip pat tiria ir dy
džius, kaip ir matematika, pavyzdžiui, totalumą,
begalybę ir 1.1. Matematika taip pat tiria ir linijų
bei paviršių, kaip skirtingos kokybės erdvių, skir
tumus, tįsumo tolydumą kaip vieną iš jo kokybių.
Bet nors tokiais atvejais jų objektas bendras, vis
dėlto būdas, kuriuo jį protas tiria, filosofiniuose ir
matematiniuose tyrimuose visiškai skirtingas. Fi
losofija laikosi tik bendrųjų sąvokų, o matematika
vien tik sąvokomis nieko negali pasiekti ir tuojau
skuba pereiti prie stebinio, kuriame sąvoką ji na
grinėja in co n creto, tačiau ne empiriškai, o tik to
kiame stebinyje, kurį ji pateikia a p r io r i, t. y. kurį
sukonstravo ir kuriame tai, kas išplaukia iš ben
drųjų konstravimo sąlygų, taip pat turi galioti ir
konstruojamos sąvokos objektui.
Duokite filosofui trikampio sąvoką, ir tegul jis
savaip suranda, koks yra jo kampų sumos santykis
su stačiojo kampo dydžiu. Jis turi tik figūros, apri
botos trimis tiesėmis, sąvoką ir tokio paties kam
pų skaičiaus sąvoką. Jis gali kiek tik nori mąstyti
apie šią sąvoką, bet neišgaus nieko nauja. Tiesės
arba kampo, arba skaičiaus „trys“ sąvoką jis gali
skaidyti ir padaryti aiškią, bet nesuras kitų savy
bių, kurių šiose sąvokose visai nėra. Tačiau tegul
šio klausimo imasi geometras. Jis tuojau pradės
konstruoti trikampį. Žinodamas, kad du statieji
kampai kartu yra lygiai tokio paties dydžio, kaip ir
visi gretutiniai kampai, nubrėžti iš vieno taško ir
esantys vienoje tiesėje, jis pratęsia vieną savo tri
kampio kraštinę ir gauna du gretutinius kampus,
kurie abu kartu lygūs dviem statiesiems kampams.
Išorinį iš šių kampų jis padalija, nubrėždamas
priešingai trikampio kraštinei lygiagrečią liniją, ir
569
mato, kad dėl to atsiranda išorinis gretutinis kam

pas, lygus vidiniam kampui, ir 1.1. Taip, visą laiką
vadovaudamasis stebimu, jis išvadų grandine pri
eina visiškai akivaizdų ir kartu visuotinį klausimo
išsprendimą.
Tačiau matematika konstruoja ne tik dydžius
(q u a n ta ), kaip daroma geometrijoje, bet ir patį
dydį (q u a n tita te m ), kaip daroma algebroje, visiš
kai atsyjančioje nuo objekto, kurį reikia mąstyti
pagal tokią dydžio sąvoką, savybių. Ji pasiren
ka tam tikrą žymėjimą visiems dydžių apskritai
(skaičių) konstravimams —sudėčiai, atimčiai, ša
knies traukimui ir t. t. - ir, pažymėjusi bendrąją
dydžių sąvoką jų skirtinguose santykiuose, pagal
tam tikras bendrąsias taisykles stebinyje atvaiz
duoja visas operacijas, sudarančias ir keičiančias
dydį; kur vienas dydis turi būti kito dydžio padaly
tas, ji sujungia jų ženklus pagal žymimąją dalybos
formą ir 1.1, ir šitaip simboline konstrukcija, kaip
geometrija parodomąja, arba geometrine (pačių
objektų), konstrukcija, taip pat gerai pasiekia tai,
ko diskursyvus pažinimas vien tik sąvokomis nie
kada negalėtų pasiekti.
Kokia gali būti šios tokios skirtingos abiejų proto
menininkų padėties, kai vienas iš jų renkasi savo
kelią vadovaudamasis sąvokomis, o kitas - remda
masis stebimais, kuriuos jis parodo a p r io r i pagal
sąvokas, priežastis? Ta priežastis aiški iš anksčiau
išdėstytos transcendentalinės teorijos pagrindų.
Čia kalbama ne apie analitinius teiginius, kuriuos
galima sudaryti vien tik skaidant sąvokas (tokiu
atveju filosofas, be abejo, būtų pranašesnis už savo
varžovą), bet apie sintetinius teiginius, būtent to
kius, kurie turi būti pažinti a p r io r i. Juk aš turiu
kreipti dėmesį ne į tai, ką aš iš tikrųjų mąstau sa
vąja trikampio sąvoka (tai ne kas kita, kaip tik tri-
570
kampio apibrėžimas), —veikiau aš turiu išeiti už jos

prie savybių, kurių nėra šioje sąvokoje, bet kurios
vis dėlto jai priklauso. Tai galima tik tuo atveju,
jei aš savo objektą apibrėžiu arba pagal empirinio
stebėjimo, arba pagal grynojo stebėjimo sąlygas.
Pirmasis būdas teiktų tik empirinį teiginį (išma
tuojant trikampio kampus), kuriame nebūtų visuo
tinumo ir dar mažiau būtų būtinumo, ir apie tokius
teiginius čia nekalbama. O antrasis būdas yra ma
tematinis, čia - geometrinis, konstravimas, kuriuo
aš grynajame stebėjime, lygiai kaip ir empiriniame,
prijungiu įvairovę, priklausančią trikampio apskri
tai schemai, taigi jo sąvokai; taip, žinoma, turi būti
sudaromi bendrieji sintetiniai teiginiai.
Vadinasi, aš veltui filosofuočiau apie trikampį,
t. y. mąstyčiau diskursyviai, negalėdamas eiti to
liau už apibrėžimą nuo kurio man iš teisybės rei
kėjo pradėti. Tiesa, yra transcendentalinė sintezė,
gaunama vien tik iš sąvokų, kuri taip pat pavyksta
tik filosofui, bet ji visada liečia tik daiktą apskritai,
[kai klausiama,] kokiomis sąlygomis jo suvokimas
gali priklausyti galimam patyrimui. Bet matema
tikos problemose nei apie tai, nei apskritai apie
egzistavimą visai neklausiama, o klausiama apie
objektų savybes pačias savaime tik tiek, kiek jos
susijusios su jų sąvoka.
Pateiktame pavyzdyje mes stengėmės tik aiš
kiai parodyti, koks didelis skirtumas tarp proto
diskursyvaus taikymo pagal sąvokas ir jo intui
tyvaus taikymo konstruojant sąvokas. Natūraliai
kyla klausimas, dėl kokios priežasties toks dvily
pis proto taikymas tampa būtinas ir iš ko galima
pažinti, ar yra tik pirmasis, ar taip pat ir antrasis
proto taikymas.
Visas mūsų pažinimas vis dėlto galų gale susijęs
su galimais stebimais, nes vien tik jais pateikiamas
571
objektas. Apriorinėje sąvokoje (neempirinėje są

vokoje) arba jau glūdi grynasis stebinys, ir tada ji
gali būti sukonstruota, arba joje yra vien tik galimų
stebimų, kurie a priori neduoti, sintezė, ir tada šia
sąvoka galima spręsti sintetiškai ir a priori, bet tik
diskursyviai pagal sąvokas ir niekada intuityviai —
konstruojant sąvoką.
Iš visų stebinių aprioriškai duota vien tik reiš
kinių forma - erdvė ir laikas, ir jų, kaip ąuantis,
sąvoką galima a priori atvaizduoti stebimu, t. y.
konstruoti, arba kartu su jų kokybe (jų figūra),
arba vien tik jų kiekybę (gryna vienarūšės įvairo
vės sintezė) skaičiumi. Bet reiškinių materija, dėl
kurios mums duoti d a i k t a i erdvėje ir laike, gali
būti atvaizduota tik suvokime, taigi a posteriori.
Vienintelė sąvoka, a priori atvaizduojanti šį reiš
kinių empirinį turinį, yra dai kt o apskritai są
voka, ir apriorinis sintetinis daikto žinojimas gali
teikti tik to, ką suvokimas gali duoti a posteriori,
sintezės taisyklę, tačiau niekada negali a priori
teikti realaus objekto stebimo, nes toks stebinys
būtinai turi būti empirinis.
Sintetiniai teiginiai apie daiktus apskritai, ku
rių niekada negalima stebėti a priori, yra trans
cendentaliniai. Todėl transcendentaliniai teiginiai
niekada negali būti duoti sąvokų konstravimu, bet
jie duoti tik pagal sąvokas a priori. Juose yra tik
taisyklė, pagal kurią reikia empiriškai ieškoti to,
kas negali būti akivaizdžiai pavaizduota a priori
(suvokimų), tam tikro sintetinio vienumo. Bet nė
vienos savo sąvokos jie jokiu būdu negali parodyti
a priori, o daro tai tik a posteriori, tarpininkaujant
patyrimui, kuris tampa galimas tik tų sintetinių
pagrindinių teiginių pagrindu.
Jei apie sąvoką reikia spręsti sintetiškai, tai
turime išeiti už tos sąvokos ribų ir imtis stebimo,
572
kuriuo ji duota. Juk jei sustotume prie to, kas yra

sąvokoje, tai sprendinys būtų tik analitinis, jis
būtų minties aiškinimas pagal tai, kas tikrai glūdi
sąvokoje. Bet aš galiu nuo sąvokos pereiti prie ją
atitinkančio grynojo arba empirinio stebinio, kad
jame sąvoką apmąstyčiau in co n creto ir sužino
čiau a p r io r i arba a p o s te r io r i tai, kas būdinga jos
objektui. Pirmasis būdas yra racionalus ir mate
matinis pažinimas konstruojant sąvoką, o antra
sis būdas tėra empirinis (mechaninis) pažinimas,
kuris niekada negali teikti būtinų ir apodiktinių
teiginių. Antai aš galėčiau suskaidyti savo empiri
nę aukso sąvoką, tačiau tai tebūtų viso to, ką aš iš
tikrųjų mąstau šiuo žodžiu, išvardijimas; tiesa, dėl
to mano pažinimas logiškai patobulėtų, bet neišsi-
plėstų arba nepasipildytų. Tačiau aš imu materi
ją, žymimą šiuo žodžiu, ir gaunu suvokimus, kurie
man teikia įvairius sintetinius, bet empirinius, tei
ginius. Aš sukonstruočiau, t. y. pateikčiau stebimu
a p r io r i, matematinę trikampio sąvoką ir šitaip
įgyčiau sintetinį, bet racionalų žinojimą. Tačiau jei
man duota transcendentalinė realybės, substanci
jos, jėgos ir 1.1, sąvoka, tai ji nežymi nei empirinio,
nei grynojo stebinio, o žymi tik empirinių stebimų
(kurie, vadinasi, negali būti duoti a p r io r i ) sintezę;
ir kadangi sintezė negali a p r io r i pereiti prie ją ati
tinkančio stebinio, tai iš jos taip pat negali atsirasti
joks apibrėžiantis sintetinis teiginys, o gali kilti tik
galimų empirinių stebimų sintezės* pagrindinis
* Priežasties sąvoka aš tikrai išeinu už empirinės įvykio (to, kas vyks

ta) sąvokos ribų, tačiau ne prie stebinio, priežasties sąvoką atvaiz
duojančio in concreto, bet prie laiko apskritai sąlygų, kurias galima
surasti patyrime pagal priežasties sąvoką. Vadinasi, aš veikiu tik pa
gal sąvokas ir negaliu veikti konstruodamas sąvokas, nes sąvoka yra
suvokimų, kurie nėra grynieji stebimai ir todėl negali būti pateikti a
priori, sintezės taisyklė.
573
teiginys. Vadinasi, transcendentalinis teiginys yra

sintetinis pažinimas protu vien tik pagal sąvokas
ir, aišku, diskursyvus, nes tik dėl jo ir galimas bet
koks empirinio pažinimo sintetinis vienumas, ta
čiau joks stebinys juo neduotas a p r io r i.
Tad yra du proto taikymo būdai, kurie, nepai
sant pažinimo visuotinumo ir jo apriorinės kilmės,
bendrų jiems abiem, vis dėlto plėtojasi labai skir
tingai būtent dėl to, kad reiškinyje, kuriuo mums
pateikiami visi objektai, yra du dalykai: stebėji
mo forma (erdvė ir laikas), kuri gali būti pažinta
ir apibrėžta visiškai a p r io r i, ir materija (tai, kas
fiziška), arba turinys, kuris reiškia kažką, kas
randama erdvėje ir laike, taigi tai, kame glūdi eg
zistavimas ir kas atitinka pojūtį. Dėl turinio, ku
ris apibrėžtai gali būti duotas tik empiriškai, tai
mes negalime a p r io r i turėti nieko kita, kaip tik
neapibrėžtą galimų pojūčių sintezės sąvoką, kiek
pojūčiai priklauso apercepcijos vienumui (galima
me patyrime). Dėl formos, tai mes savo sąvokas
galime apibrėžti stebimu a p r io r i, vienarūše sinte
ze susikurdami erdvėje ir laike pačius objektus ir
traktuodami juos tik kaip q u a n ta . Pirmasis proto
taikymas vadinamas taikymu pagal sąvokas, jame
mes galime pasiekti tik tai, kad reiškinius pagal jų
realų turinį pajungiame sąvokoms, todėl reiškiniai
gali būti apibrėžti ne kitaip, kaip empiriškai, t. y. a
p o s te r io r i (bet pagal minėtąsias sąvokas, kaip em
pirinės sintezės taisykles); antrasis proto taikymas
yra jo taikymas konstruojant sąvokas, ir kadangi
šios sąvokos jau a p r io r i nukreiptos į stebinį, tai
kaip tik dėl to jos gali būti apibrėžtai pateiktos gry
nuoju stebimu a p r io r i ir be jokių empirinių d a ta .
Aptarti visa, kas egzistuoja (daiktą erdvėje arba
laike), ar tai yra kiekybė, ar ne ir kokiu mastu yra
kiekybė, ar tuo reikia įsivaizduoti egzistavimą, ar
574
egzistavimo nebuvimą, kiek šis kažkas (užpildantis

erdvę arba laiką) yra pirmasis substratas arba tik
apibrėžimas, ar jo egzistavimas susijęs su kuo nors
kitu kaip priežastis arba padarinys ir pagaliau ar jis
izoliuotas nuo kitų daiktų, ar yra su jais tarpusavio
priklausomybėje egzistavimo požiūriu, aptarti šio
egzistavimo galimybę, tikrumą ir būtinumą arba jų
priešybes, - visa tai priklauso p a ž i n i m u i p r o -
tu sąvokomis, kuris vadinamas f i l o s o f i n i u .
Bet a p r i o r i apibrėžti stebinį erdvėje (figūrą), daly
ti laiką (trukmę) arba pažinti tik bendrybę ko nors
vieno ir to paties sintezėje laike ir erdvėje ir iš to
atsirandantį stebinio apskritai dydį (skaičių) - tai
proto v e i k l a , atliekama konstruojant sąvokas
ir vadinama m a t e ma t i n e .
Didelė proto sėkmė pasitelkus matematiką visai
natūraliai sukelia viltį, kad jei ne pačiai matema
tikai, tai bent jos metodui pasiseks taip pat ir ne
dydžių srityje, nes ji visas savo sąvokas paverčia
stebimais, kuriuos gali pateikti a p r io r i ir kuriais
ji, taip sakant, įvaldo gamtą o grynoji filosofija su
diskursyviomis apriorinėmis sąvokomis madaruo-
jasi gamtoje, negalėdama savo sąvokų realumo pa
daryti a p r io r i stebimo ir kaip tik dėl to tikro. Taip
pat atrodo, kad matematikos meno meistrams
netrūksta pasitikėjimo savimi, o visuomenė deda
daug vilčių į jų meistriškumą jei tik jie kada nors
pamėgintų šito imtis. Kadangi jie vargu ar kada
nors filosofavo apie savo matematiką (sunkus dar
bas!), tai specifinio skirtumo tarp dviejų proto tai
kymo rūšių jie neįsisąmonina, ir jis visai neateina
jiems į galvą. Paplitusias ir empiriškai taikomas
taisykles, kurias jie skolinasi iš įprastinio proto,
jie laiko aksiomomis. Iš kur gali atsirasti erdvės ir
laiko sąvokos, kuriomis jie operuoja (kaip vieninte
liais pradiniais dydžiais), —tai jiems visai nerūpi,
575
ir lygiai taip pat jiems atrodo nenaudinga tirti gry

nųjų intelektinių sąvokų kilmę ir tuo atskleisti jų
galiojimo sritį; jie [apsiriboja] jų vartojimu. Ir čia
jie elgiasi visai teisėtai, jei tik neperžengia jiems
nurodytų ribų, būtent ga mt o s ribų. Priešingu
atveju jie iš juslumo srities nepastebimai pereina į
netvirtą grynųjų ir netgi transcendentalinių sąvo
kų dirvą, kur pagrindas (in s ta b ilis te llu s, in n a b ilis
u n d a ) jiems neleidžia nei stovėti, nei plaukti, kur
galima tik žengti lengvus žingsnius, kurių laikas
neišsaugo nė menkiausio pėdsako, o matematikoje
jie tiesia platų kelią, kuriuo patikimai gali eiti net
gi tolimiausi palikuoniai.
Kadangi mes laikome savo pareiga tiksliai ir vi
siškai tikrai apibrėžti grynojo proto ribas transcen
dentaliniame taikyme, o tokio pobūdžio siekimas
turi tą ypatybę, kad, nepaisant primygtiniausių ir
aiškiausių įspėjimų, vis dar turima vilties, kol ga
lutinai neatsisakoma ketinimo, išeiti už patyrimo
ribų į viliojančias intelektualumo sritis, - tai būtina
iš fantazijos kupinos vilties atimti tarsi paskutinį
inkarą ir parodyti, kad sekimas matematiniu meto
du šioje pažinimo rūšyje negali teikti nė mažiausios
naudos, nebent tik tą, kad juo aiškiau atsiskleidžia
jos pačios silpnybės —nors geometrija ir filosofija
paduoda viena kitai ranką gamtos moksle, vis dėlto
jos yra du visai skirtingi dalykai, taigi niekada ne
gali perimti viena kitos metodų.
Matematikos pagrįstumas paremtas apibrėži
mais, aksiomomis, demonstracijomis. Aš pasiten
kinsiu parodydamas, kad nė vieno iš šių dalykų ta
prasme, kurią jie turi matematikoje, filosofija ne
gali nei pasiekti, nei perimti; kad geometras savo
metodu filosofijoje stato ne ką kita, kaip kortų na
melius, o filosofas savo metodu gali matematikoje
sukelti tik plepalus; tačiau filosofijos uždavinys
576
kaip tik yra žinoti savo ribas, ir netgi matemati

kas, jei tik jo talentas neapribotas iš prigimties ir
nesuvaržytas jo profesijos, filosofijos įspėjimų ne
gali nei atmesti, nei ignoruoti.
1. A p ie a p i b r ė ž i m u s . Ap i b r ė ž t i - kaip
jau matyti iš paties termino - tai iš esmės pateikti
pirminę išsamią daikto sąvoką jos ribose*. Pagal šį
reikalavimą e mp i r i n ė s sąvokos visai negalima
apibrėžti, ji gali būti tik p a a i š k i n t a . Kadan
gi empirinėje sąvokoje mes turime tik kai kuriuos
tam tikros rūšies jutimų objektų požymius, tai nie
kada nesame tikri, ar tą patį objektą žyminčiu žo
džiu nemąstoma vienu atveju daugiau jo požymių,
o kitu atveju —mažiau. Antai auks o sąvoka, be
svorio, spalvos, kalumo, vienas gali dar mąstyti
savybę, kad auksas nerūdija, o kitas apie tai gal
būt nieko nežino. Tam tikrais požymiais naudoja
masi tik tol, kol jie pakankami skyrimui; o nauji
pastebėjimai vienus požymius pašalina ir prideda
kitus, taigi sąvoka niekada nėra pastoviose ribose.
Ir kam gi turėtų praversti tokios sąvokos defini
cija, jei, pavyzdžiui, kalbėdami apie vandenį ir jo
savybes, mes nesustojame prie to, kas mąstoma
žodžiu „vanduo“, bet imamės bandymų, ir žodis su
tuo nedaugeliu požymių, kuriuos su juo siejame,
tėra tik ž y mė j i ma s , o ne daikto sąvoka, taigi
pateikiamas apibrėžimas yra ne kas kita, kaip žo
džio apibrėžimas. Antra, a p r io r i duotos sąvokos,
pavyzdžiui, substancija, priežastis, teisė, teisingu
mas ir t. t., griežtai kalbant, negali būti apibrėž
tos. Juk aš niekada negaliu būti tikras, kad duotos
M š s a m u m a s yra požymių aiškumas ir pakankamumas; r i b o s

yra tikslumas ta prasme, kad požymių yra ne daugiau, negu jų rei
kia išsamiai sąvokai; p i r m i n ė reiškia, kad šis ribų apibrėžimas iš
niekur neišvedamas ir, vadinasi, jo nereikia įrodyti, antraip tariamas
paaiškinimas negalėtų būti visų sprendinių apie objektą priešakyje.
577
(dar pakrikos) sąvokos aiškus vaizdinys išsamiai

išplėtotas, išskyrus tą atvejį, kai aš žinau, jog jis
adekvatus objektui. Kadangi objekto sąvokoje, ko
kia ji duota, gali glūdėti daug neaiškių vaizdinių,
kuriuos analizėje mes apeiname, nors visada jais
naudojamės taikyme, tai mano sąvokos analizės
išsamumas visada yra abejotinas, ir tik daugeliu
patvirtinančių pavyzdžių ją galima padaryti t i -
k e t i n ą , bet niekada —a p o d i k t i š k a i tikrą.
Vietoj termino „definicija“ aš verčiau vartočiau
terminą e k s p o z i c i j a , kuris visada yra atsar
gesnis, ir, vartodamas šį pavadinimą, kritikas gali
tam tikru mastu laikyti galiojančia definiciją, kar
tu išsaugodamas abejonę dėl jos išsamumo. Tad jei
negalima pateikti nei empiriškai, nei a p r io r i duo
tų sąvokų definicijos, tai lieka tik laisvai pasirink
tos mąstomos sąvokos, su kuriomis galima bandyti
atlikti šį fokusą. Šiuo atveju aš visada galiu pa
teikti savo sąvokos definiciją; juk aš vis dėlto turiu
žinoti, ką norėjau mąstyti, nes aš pats sąmoningai
sudariau sąvoką ir jos man nedavė nei intelekto
prigimtis, nei patyrimas; bet aš negaliu sakyti,
kad tuo aš pateikiau tikro objekto definiciją. Juk
jei sąvoka priklauso nuo empirinių sąlygų, kaip,
pavyzdžiui, laivo laikrodžio sąvoka, tai objektas ir
jo galimybė šia laisvai pasirinkta sąvoka dar ne
duoti; iš tokios sąvokos aš netgi nežinau, ar ji aps
kritai turi objektą, ir mano aiškinimas veikiau turi
būti vadinamas deklaracija (mano sumanymo), o
ne objekto definicija. Vadinasi, nelieka jokių kitų
definicijai tinkamų sąvokų, išskyrus tas, kuriose
glūdi laisvai pasirinkta sintezė, galima konstruoti
a prio ri', taigi definicijas turi tik matematika. Juk
ji mąstomą objektą parodo taip pat a p r io r i stebi
mu, ir šiame objekte tikrai negali būti nei mažiau,
nei daugiau negu sąvoka, nes objekto sąvoka čia
578
pirmapradiškai pateikiama aiškinimu, t. y. aiš

kinimas iš nieko neišvedamas. Terminams e k s
poz i c i j a, e k s p l i k a c i j a , d e k l a r a c i j a ir
d e f i n i c i j a vokiečių kalba turi tik vieną žodį —
E r k lä r u n g , ir todėl mes turime jau šiek tiek nu
krypti nuo reikalavimo griežtumo, nes atsisakėme
būtent filosofiniams aiškinimams duoti garbingą
definicijų vardą ir visą šią pastabą norime apribo
ti tuo, kad filosofinės definicijos kuriamos tik kaip
duotų sąvokų ekspozicijos, o matematinės - kaip
pirmapradiškai sudarytų sąvokų konstrukcijos;
pirmosios sudaromos tik analitiškai - skaidant
(skaidymo užbaigtumas nėra apodiktiškai tikras),
antrosios —sintetiškai ir, vadinasi, s u ku r i a pa
čią sąvoką, o pirmosios ją tik a i š k i n a .
Iš to išplaukia:
a) kad filosofijoje negalima, sekant matematika,
pradėti nuo definicijų, nebent galima tik pabandy
ti. Kadangi definicija yra duotų sąvokų suskaidy
mas, tai šios sąvokos, nors dar tik neaiškiai, yra
pirmesnės [už skaidymą], ir neišsami ekspozicija
yra ankstesnė už išsamią, tad iš kelių požymių,
kuriuos gavome iš dar neužbaigto skaidymo, mes
jau daug ką galime išsamprotauti anksčiau, negu
pasieksime išsamią ekspoziciją, t. y. definiciją; žo
džiu, filosofijoje definicija, kaip atseikėtas aišku
mas, darbą veikiau turi užbaigti, o ne jį pradėti*.
* Filosofijoje knibžda klaidingų definicijų, ypač tokių, kuriose, tiesa, iš

tikrųjų yra elementų definicijai, bet dar ne visi. Jei su sąvoka nebūtų
galima nieko daryti, kol dar nepateikta jos definicija, tai būtų blogai
visam filosofavimui. Bet kadangi, kiek pakanka elementų (skaidymo),
juos visada galima gerai ir patikimai taikyti, tai ir nepakankamos
definicijos, t. y. teiginiai, kurie iš esmės dar ne definicijos, tačiau yra
teisingi ir todėl artimi definicijoms, gali būti labai naudingai taikomi.
Matematikoje definicija priklauso ad esse, filosofijoje - ad mėlius esse.
Prieiti definiciją - puiku, bet dažnai labai sunku. Teisininkai teisės
sąvokos definicijos iki šiol tebeieško.
579
O matematikoje iki definicijos mes neturime jokios

sąvokos, nes sąvoka tik ir pateikiama definicija;
vadinasi, matematika turi ir visada gali pradėti
nuo definicijos.
b) Matematinės definicijos niekada negali būti
klaidingos. Kadangi matematikoje sąvoka pir
miausia pateikiama definicija, tai ji apima kaip
tik tai, ką definicija numato ja turint būti mąsto
ma. Bet nors turinio požiūriu joje negali būti nieko
neteisinga, vis dėlto kartais, nors tik retai, galima
padaryti klaidą formoje (į kurią ji įvilkta), būtent
tikslumo požiūriu. Antai visuotinai priimto apskri
timo aiškinimo - kad jis yra k r e i v ė , kurios visi
taškai vienodai nutolę nuo to paties taško (centro) -
trūkumas tas, kad į jį be reikalo įtrauktas k r e i
v u m o apibrėžimas. Juk turi būti atskira, iš de
finicijos išvedama ir lengvai įrodoma teorema, kad
kiekviena linija, kurios visi taškai vienodai nutolę
nuo to paties taško, yra kreivė (nė viena jos dalis
nėra tiesi). O analitinėse definicijose klaidų gali būti
įvairiausių arba dėl to, kad įtraukiami požymiai,
kurių iš tikrųjų nėra sąvokoje, arba dėl to, kad joms
trūksta išsamumo, sudarančio definicijos esmę, nes
negalima būti visiškai įsitikinusiam savo skaidymo
užbaigtumu. Todėl matematiniu definicijų sudary
mo metodu filosofijoje negalima sekti.
2. Apie a k s i o m a s . Jos yra aprioriniai sinte
tiniai pagrindiniai teiginiai, kiek jie betarpiškai ti
kri. Sąvokos negalima sintetiškai ir vis dėlto betar
piškai sujungti su kita sąvoka, nes tam, kad mes
galėtume išeiti už sąvokos ribų, reikalingas koks
nors trečias, tarpinis žinojimas. Kadangi filosofija
yra tik pažinimas protu pagal sąvokas, tai joje ne
aptinkama jokio pagrindinio teiginio, kuris nusi
pelnytų aksiomos pavadinimo. Tačiau matematika
gali turėti aksiomų, nes konstruodama sąvokas ji
580
gali objekto stebinyje a priori ir betarpiškai susieti

jo predikatus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje, kad trys
taškai visada yra vienoje plokštumoje. O sintetinis
pagrindinis teiginys, sudarytas remiantis vien tik
sąvokomis, niekada negali būti betarpiškai tikras,
pavyzdžiui, teiginys „Visa, kas vyksta, turi savo
priežastį“, nes aš turiu ieškoti kažko trečia, būtent
apibrėžimo pagal laiką sąlygos patyrime, ir tokio
pagrindinio teiginio negalėjau pažinti tiesiogiai,
betarpiškai vien tik iš sąvokų. Vadinasi, diskur
syvūs pagrindiniai teiginiai yra kažkas visai kita
negu intuityvūs, t. y. aksiomos. Pirmieji visada
reikalingi dar dedukcijos, pastarieji visiškai gali
apsieiti be jos; ir kadangi kaip tik dėl to intuityvūs
pagrindiniai teiginiai yra akivaizdūs, o filosofiniai
pagrindiniai teiginiai, nepaisant viso jų tikrumo,
vis dėlto niekada negali pretenduoti į akivaizdu
mą, tai be galo daug trūksta iki to, kad koks nors
grynojo ir transcendentalinio proto sintetinis teigi
nys būtų toks akivaizdus (kaip paprastai atkakliai
tvirtinama), kaip teiginys d u k a r t d u y r a k e
t u r i . Tiesa, analitikoje, [aptardamas] grynojo in
telekto pagrindinių teiginių lentelę, aš užsiminiau
ir apie tam tikras stebėjimo aksiomas; tačiau ten
pateiktas pagrindinis teiginys nebuvo aksioma, bet
buvo skirtas tik tam, kad pateiktų aksiomų apskri
tai galimybės principą, ir pats jis buvo tik pagrindi
nis teiginys, išvestas iš sąvokų. Juk transcendenta
linėje filosofijoje netgi matematikos galimybė turi
būti parodyta. Tad filosofija neturi jokių aksiomų ir
niekada negali primesti savo pagrindinių teiginių a
priori taip besąlygiškai, bet turi stengtis nuodugnia
dedukcija pagrįsti savo teisę į juos.
3. Apie d e m o n s t r a c i j a s . Tik apodiktinis
įrodymas, kiek jis intuityvus, gali būti vadinamas
demonstracija. Patyrimas mus neabejotinai moko,
581
kas egzistuoja, bet jis nemoko, kad tai, kas egzis

tuoja, negalėtų būti kas nors kita, negu yra. Todėl
empiriniai argumentai negali teikti apodiktinio
įrodymo. O iš apriorinių sąvokų (diskursyviame ži
nojime) niekada negali kilti akivaizdus tikrumas,
t. y. akivaizdumas, kad ir kokiu mastu sprendinys
būtų apodiktiškai tikras. Vadinasi, tik matemati
koje yra demonstracijos, nes ji savo žinias išveda
ne iš sąvokų, bet iš jų konstravimo, t. y. iš stebi
mo, kuris gali būti duotas a priori kaip atitinkan
tis sąvokas. Netgi algebros veiksmai su lygtimis,
iš kurių ji redukcijos būdu gauna tiesą kartu su
įrodymu, yra nors ir ne geometrinis, bet vis dėl
to būdingas konstravimas, kuriame sąvokos, ypač
dydžių santykio, išreikštos stebinyje ženklais ir,
jau nekalbant apie euristinį momentą, visos išva
dos apdraustos nuo klaidų tuo, kad kiekviena iš
jų parodoma akivaizdžiai. O filosofinis pažinimas
turi netekti šio pranašumo, nes jis bendrybę visa
da turi nagrinėti in abstracto (sąvokomis), o m ate
matika bendrybę gali tirti in concreto (vieniniame
stebinyje) ir vis dėlto grynuoju vaizdiniu a priori,
be to, kiekvienas klaidingas žingsnis tampa aki
vaizdus. Todėl pirmuosius įrodymus, kadangi jie
atliekami tik žodžiais (mąstant objektą), aš linkęs
vadinti a k r o a m a t i n i a i s (diskursyviais) į r o -
d y m a i s , o n e d e m o n s t r a c i j o m i s , kurios,
kaip rodo jau pats terminas, plėtojasi objekto ste
bėjime.
Iš viso to išplaukia, kad filosofijos prigimčiai,
ypač grynojo proto srityje, visai nedera atkakliai
laikytis dogmatizmo ir puoštis matematikos ti
tulais bei pasižymėjimo ženklais - matematikos,
kurios ordinui ji vis dėlto nepriklauso, nors ir turi
visus pagrindus tikėtis susijungti su ja kaip su
seserimi. Tokios tuščios pretenzijos niekada ne-
582
gali išsipildyti, priešingai, turi kliudyti jos tikslui

atskleisti savo ribų nematančio proto iliuzijas ir
mūsų sąvokų pakankamu išaiškinim u spekuliaci
jos savim aną nukreipti į kuklų, bet nuodugnų sa
vęs pažinimą. Vadinasi, savo transcendentaliniuo
se bandymuose protas negalės žvelgti į priekį taip
tvirtai, tarytum jo nueitas kelias vedė tiesiai į tiks
lą, ir savo pagrindais imtomis prielaidomis nega
lės taip drąsiai pasikliauti, kad nereikėtų dažnai
gręžtis atgal ir kreipti dėmesį į tai, ar samprotavi
mo eigoje neatsiskleidžia klaidos, kurios buvo pra
leistos principuose ir verčia arba tiksliau apibrėžti
principus, arba juos visai pakeisti.
Visus apodiktinius teiginius (jie gali būti įrodomi
arba ir betarpiškai tikri) aš skirstau į d o g m a s ir
m a t e m a s . Sintetinis teiginys, tiesiogiai gautas
iš sąvokų, yra d o g m a ; o sintetinis teiginys, gau
tas konstruojant sąvokas, yra m a t e m a . Analiti
niai sprendiniai iš esmės mums neteikia daugiau
žinių apie objektą, negu jų jau yra mūsų jo sąvoko
je, nes jie neišplečia žinojimo už subjekto sąvokos
ribų, o tik šią sąvoką paaiškina. Todėl jų negalima
vadinti dogmomis tikrąja šio žodžio prasme (šį žodį
turbūt galima versti „ n u s t a t y t i t e i g i n i a i “
(Lehrspruche)). Bet iš minėtųjų dviejų apriorinių
sintetinių teiginių rūšių pagal įprastinę kalbos
vartoseną taip gali būti vadinami tik filosofiniam
pažinimui priklausantys teiginiai, ir vargu ar būtų
galima dogmomis vadinti aritmetikos arba geome
trijos teiginius. Tad ši žodžių vartosena patvirtina
mūsų pateiktą aiškinimą, kad tik iš sąvokų išves
ti, ne jų konstravimu pagrįsti sprendiniai gali būti
vadinami dogmomis.
Visoje vien tik spekuliatyviai taikomo grynojo
proto srityje nėra nė vieno sintetinio sprendinio,
gauto tiesiogiai iš sąvokų. Juk protas nesugeba,
583
kaip mes parodėme, idėjų pagrindu sudaryti nė

vieno sintetinio sprendinio, turinčio objektyvią
reikšmę; tiesa, iš intelektinių sąvokų jis sudaro
patikimus pagrindinius teiginius, bet ne tiesiogiai
iš sąvokų, o visada tik netiesiogiai, remdamasis
šių sąvokų santykiu su kažkuo visai atsitiktina,
būtent su g a l i m u p a t y r i m u ; jei numatomas
patyrimas (kas nors kaip galimo patyrimo objek
tas), tai jie, žinoma, apodiktiškai tikri, bet patys
savaime (tiesiogiai) jie negali netgi būti pažinti a
priori. Antai teiginio „Visa, kas vyksta, turi savo
priežastį“ niekas negali nuodugniai suprasti tik
iš šių duotųjų sąvokų. Todėl jis nėra dogma, nors
kitu požiūriu, būtent vienintelėje savo galimo tai
kymo srityje, t. y. patyrimo srityje, jis visiškai gali
būti įrodytas apodiktiškai. Bet, nors jis ir turi būti
įrodytas, jis vis dėlto vadinamas p a g r i n d i n i u
t e i g i n i u , o ne t e o r e m a , nes turi tą ypatingą
savybę, kad tik jis daro galimą patį savo įrodymo
pagrindą, būtent patyrim ą ir visada turi būti jame
tariamas.
Jei grynojo proto spekuliatyviame taikyme vi
sai nėra dogmų taip pat ir turinio požiūriu, tai kie
kvienas d o g m a t i n i s metodas, ar jis būtų per
imtas iš matematikos, ar sukurtas savarankiškai,
pats savaime jam netinkamas. Juk jis tik slepia
trūkumus ir klaidas ir apgauna filosofiją kurios
tikrasis ketinimas yra ryškiausia šviesa nušviesti
visus proto žingsnius. Vis dėlto [filosofijos] meto
das visada gali būti s i s t e m i n i s . J u k mūsų pro
tas (subjektyviai) pats yra sistema, bet taikomas
grynai, vien tik sąvokų pagrindu, jis yra tik tyrimo
sistema, pagrįsta vienumo, kuriam medžiagą te
gali teikti p a t y r i m a s , pagrindiniais teiginiais.
Bet apie savitą transcendentalinės filosofijos meto
dą čia nieko negalima pasakyti, nes mums čia rūpi
584
tik savo sugebėjimų kritinis įvertinimas —ar mes

apskritai galime statyti ir kokio aukščio pastatą
galime pastatyti iš turimos medžiagos (iš grynųjų
apriorinių sąvokų).
Pirmo skyriaus
antras skirsnis
Grynojo proto disciplina jo poleminio

taikymo atžvilgiu
Visuose savo sumanymuose protas turi paklus

ti kritikai ir jokiu draudimu negali pažeisti jos
laisvės, nepadarydamas žalos pats sau ir neužsi
traukdamas negero įtarimo. Čia nėra nieko tokio
svarbaus dėl savo naudingumo ir tokio švento, kad
galėtų išvengti šio patikrinimo ir apžiūros, nepripa
žįstančių jokio asmens autoriteto. Šia laisve remia
si netgi proto, neturinčio jokio diktatoriško autori
teto, egzistavimas, ir jo nuosprendis visada yra ne
kas kita, kaip laisvų piliečių sutikimas - piliečių, iš
kurių kiekvienas turi turėti galimybę nevaržomas
išreikšti savo abejones ir netgi savo veto.
Nors protas niekada negali a t m e s t i kritikos,
vis dėlto jis ne visada turi pagrindą jos b a i m i n
t i s . Bet dogmatiškai (ne matematiškai) taikomas
grynasis protas nėra taip įsisąmoninęs tiksliausio
savo aukščiausiųjų dėsnių laikymosi, kad nesidro
vėdamas, maža to, visiškai atmesdamas bet kokį
prisiimtą dogmatinį autoritetą, pasirodytų aukš
čiausiojo ir teisiančio proto kritinei akiai.
Visai kitaip yra tada, kai jis turi reikalą ne su
teisėjo cenzūra, bet su savo bendrapiliečio pretenzi
jomis ir nuo jų turi tik gintis. Kadangi šios preten
zijos lygiai taip pat nori būti dogmatinės, nors [tik]
585
kaip neigimas, kaip kad jo paties —kaip teigimas,

tai jis save pateisina Kat’avOpojnov, o tai apsaugo nuo
bet kokios žalos ir suteikia teisę į nuosavybę, kuri
gali nesibaiminti svetimų pretenzijų, nors ji pati ir
negali būti pakankamai įrodyta kox’alųdeiav.
Poleminiu grynojo proto taikymu aš laikau jo
teiginių gynimą nuo jų dogmatinio neigimo. Čia
svarbu ne tai, kad jo tvirtinimai galbūt taip pat
klaidingi, bet tik tai, kad niekas niekada negali
apodiktiškai tikrai (nė netgi tik su didesne regimy
be) tvirtinti priešingai. Juk mes vis dėlto valdome
nuosavybę ne iš kieno nors malonės, kai, nors mes
neturime į ją pakankamai teisių, vis dėlto esame
visiškai tikri, kad niekas niekada negali įrodyti
mūsų nuosavybės neteisėtumo.
Liūdna ir slogu, kad apskritai turi egzistuoti
grynojo proto antitetika ir kad protas, kuris vis
dėlto yra aukščiausiasis tribunolas spręsti visiems
ginčams, turi ginčytis su pačiu savimi. Tiesa,
anksčiau mes turėjome prieš akis tokią tariamą
antitetiką, bet pasirodė, kad ji rėmėsi nesusipra
timu, nes pagal visuotinį prietarą reiškiniai buvo
laikomi daiktais pačiais savaime ir paskui buvo
reikalaujama absoliutaus jų sintezės išsamumo
viena ar kita forma (kuri vis dėlto ir viena, ir kita
forma buvo vienodai negalima), o šito visai nega
lima laukti iš reiškinių. Vadinasi, tada nebuvo jo
kio tikro p r o t o p r i e š t a r a v i m o sau pačiam
teiginiuose: „Reiškinių p a č i ų s a v a i m e eilė
turi absoliučiai pirmąją pradžią“ ir „Si eilė egzis
tuoja absoliučiai ir p a t i s a v a i m e be jokios
pradžios“; juk abu teiginiai visai suderinami, nes
r e i š k i n i a i savo egzistavimu (kaip reiškiniai)
p a t y s s a v a i m e yra niekas, t. y. jie yra kaž
kas prieštaringa, ir todėl jų prielaida natūraliai
turi sukelti prieštaringas išvadas.
586
Bet negalima, prisidengus tokiu nesusipratimu,

užbaigti proto ginčo, jei, pavyzdžiui, būtų teistiš-
kai tvirtinama: . A u k š č i a u s i o j i e s y b ė e g
z i s t u o j a “ ir, priešingai, ateistiškai tvirtinama:
„ A u k šč iau s ioji e sy b ė n e e g z i s t u o j a “;
arba jei psichologijoje būtų tvirtinama: „Visa, kas
mąsto, yra absoliučiai pastovus vienumas ir, va
dinasi, skiriasi nuo bet kurio laikino materialaus
vienumo“, o kitas teigtų priešingai: „Siela nėra
nematerialus vienumas ir negali būti išskirta iš
to, kas laikina, srities“. Juk klausimo objektas
čia laisvas nuo visko, kas svetima ir prieštarauja
jo prigimčiai, ir intelektas čia turi reikalą tik su
d a i k t a i s p a č i a i s s a v a i m e , o ne su reiški
niais. Vadinasi, čia būtų tikras prieštaravimas, jei
tik grynasis protas neigiančiosios pusės naudai tu
rėtų pasakyti ką nors, kas būtų artima tvirtinimo
pagrindui; juk pateikiančiojo dogmatinius tvirtini
mus argumentų kritiką visiškai galima pripažinti
neatsisakant šių teiginių, kurių pusę vis dėlto pa
laiko bent proto interesas, o priešininkas juo visai
negali remtis.
Aš nesu tos nuomonės, kurią taip dažnai pa
reikšdavo žymūs ir galvoti žmonės (pavyzdžiui,
Sulzeris94), jausdami ankstesniųjų įrodymų sil
pnumą, - kad galima tikėtis, jog kada nors dar bus
išrasti akivaizdūs mūsų grynojo proto dviejų kar
dinalių teiginių - „Dievas yra“, „Pomirtinis gyve
nimas yra“ —įrodymai. Veikiau aš esu tikras, kad
to niekada nebus. Juk iš kur protas imtų pagrindą
tokiems sintetiniams tvirtinimams, kurie nesusiję
su patyrimo objektais ir jų vidine galimybe? Bet
taip pat apodiktiškai tikra, kad niekada neatsiras
žmogaus, kuris galėtų nors su menkiausia [tikru
mo] regimybe, o juo labiau dogmatiškai tvirtinti
p r i e š i n g u s teiginius. Kadangi jis tai galėtų
587
įrodyti tik grynuoju protu, tai jis turėtų imtis įro

dyti, kad aukščiausioji esybė ir mumyse mąstantis
subjektas, kaip grynoji inteligencija, negalimi. Bet
iš kur jis imtų žinias, kurios jam duotų teisę taip
sintetiškai spręsti apie daiktus už bet kokio gali
mo patyrimo? Todėl mes galime visai nesibaiminti,
kad kas nors kada nors mums įrodys priešingus
teiginius; taigi dėl to mums nereikia sugalvoti tai
syklingų įrodymų, mes visada galime priimti tuos
teiginius, kurie visiškai dera su mūsų proto spe
kuliatyviuoju interesu empiriniame taikyme ir, be
to, yra vienintelė priemonė sujungti jį su prakti
niu interesu. Priešininkui (kurį čia reikia laikyti
ne tik kritiku) mes visada turime parengtą mūsų
non liquet, kuris neišvengiamai turi jį sutrikdyti,
tačiau mes nekliudome jam šį argumentą nukreip
ti prieš mus, nes mes visada kaip atramą turime
subjektyvią proto m aksim ą kurios priešininkas
stokoja ir kurios saugomi mes galime ramiai ir
abejingai stebėti visas jo tuščias atakas.
Tad iš esmės nėra jokios grynojo proto antite-
tikos. Juk vienintelis mūšio laukas jai galėtų būti
grynosios teologijos ir grynosios psichologijos sri
tis; bet ši dirva neišlaiko nė vieno kariauninko su
visa amunicija ir ginklu, kurio reikėtų bijoti. Jis
gali pasirodyti tik su pajuoka arba pagyrūnišku
mu, o tai galima išjuokti kaip vaikišką žaidimą.
Tai paguodžianti pastaba, protui vėl suteikianti
drąsos; antraip kuo gi jis galėtų pasikliauti, jei,
pašauktas vienas pašalinti visus suklydimus, pats
būtų vidujai suskaldytas ir negalėtų tikėtis taikos
ir ramaus nuosavybės valdymo?
Visa, ką sutvarko pati gamta, yra gera kokiam
nors tikslui. Netgi nuodai padeda įveikti kitus
nuodus, susidarančius mūsų pačių kūno syvuose,
ir todėl jų neturi trūkti pilname gydomųjų prie-
588
monių rinkinyje (vaistinėje). Prieštaros dėl mūsų

spekuliatyvioj o proto įsikalbėjimų ir savimanos
pateiktos pačios šio proto prigimties ir, vadinasi,
turi turėti gerą paskirtį ir tikslą, kurių nereikia
ignoruoti. Kodėl apvaizda kai kuriuos objektus,
nors ir susijusius su mūsų aukščiausiais intere
sais, iškėlė taip aukštai, kad mums bemaž leista
tik aptikti juos neaiškiu ir mums patiems abejo
nę keliančiu suvokimu, o dėl to tiriantis žvilgsnis
yra veikiau sudirginamas, o ne patenkinamas?
Ar, esant tokioms perspektyvoms, naudinga ryž
tis įžūliems apibrėžimams - tai bent jau abejotina,
o galbūt netgi žalinga. Bet visada ir neabejotinai
naudinga tiriančiam ir kontroliuojančiam protui
suteikti visišką laisvę, kad jis nekliudomas galė
tų patenkinti savo interesą, o tam padeda ir tai,
kad protas apriboja savo žinias, ir tai, kad jis jas
išplečia; o jo interesai visada nukenčia, kai įsim ai
šo svetimos rankos, kad, priešingai jo natūraliam
keliui, nukreiptų jį į jam primestus tikslus.
Todėl leiskite savo priešininkui sakyti tik tai,
kas protinga, ir įveikite jį tik proto ginklu. Beje,
nesirūpinkite dėl gėrio (praktinio intereso), nes į
grynai spekuliatyvų ginčą jis niekada neįpainio
tas. Tada ginčas neatskleis nieko kita, kaip tik
tam tikrą proto antinomiją, kuri - kadangi ji glūdi
jo prigimtyje - būtinai turi būti išklausyta ir ištir
ta. Ginčas plėtoja antinomiją, jos objektą nagrinė
damas dviem aspektais, ir proto sprendinį ištaiso
tuo, kad jį apriboja. Ginčytinas čia yra ne dalykas,
bet t o n a s . Juk, nors ir turite atsisakyti ž i n o j i -
m o kalbos, jums lieka dar pakankamai, kad kal
bėtumėte griežčiausio proto akivaizdoje pateisina
ma tvirto t i k ė j i m o kalba.
Jei šaltakraujį Davidą Hume’ą, tarytum su
kurtą pusiausvyrą išlaikantiems sprendiniams,
589
paklaustume: kas jus paskatino sunkiai išm ąsty

tomis abejonėmis pakirsti žmogų taip guodžiantį
ir naudingą įsitikinimą, kad jo proto įžvalgumo
pakanka tvirtinti aukščiausiajai esybei ir jai api
brėžtai suprasti? - tai jis atsakytų: niekas kita,
kaip tik ketinimas pastūmėti protą jo savęs paties
pažinime ir kartu tam tikras nepasitenkinimas
prievarta, kurią norima protui taikyti, kai juo gi
riamasi ir kartu jam kliudoma atvirai prisipažinti
savo silpnybes, išaiškėjančias jam tikrinant patį
save. O jei paklausite Priestley95, atsidavusį išim
tinai proto e m p i r i n i o taikymo pagrindiniams
teiginiams ir nepalankų bet kokiai transcenden
tinei96 spekuliacijai, kokius jis turėjo argumentus
sugriauti dviem pagrindiniams kiekvienos religi
jos stulpams —mūsų sielos laisvei ir nemirtingu
mui (tikėjimas pomirtinį gyvenimą jam tėra prisi
kėlimo stebuklo laukimas), tai jis, pats būdamas
dievobaimingas ir uolus religijos skelbėjas, negalė
tų atsakyti nieko kita, kaip tik kad toks yra proto
interesas, kuriam padaroma žala, kai norima kai
kuriuos objektus išimti iš materialios gamtos —
vienintelės, kurią mes galime tiksliai pažinti ir
apibrėžti — dėsnių srities. Atrodo neteisinga jį,
mokėjusį savo paradoksalų tvirtinimą susieti su
religijos tikslais, koneveikti ir įskaudinti doramin-
tį žmogų dėl to, kad jis negali orientuotis, kai tik
palieka gamtotyros sritį. Bet tokio palankumo taip
pat nusipelno ir ne mažiau geramintis bei visu
doroviniu charakteriu nepriekaištingas Hume’as,
kuris negali atsisakyti savo abstrakčios spekulia
cijos dėl to, jog teisėtai mano, kad jos objektas yra
už gamtos mokslo ribų, grynųjų idėjų srityje.
Ką čia reikia daryti, ypač dėl pavojaus, kuris, at
rodo, gresia visuotiniam gėriui? Nėra natūralesnio
ir teisingesnio sprendimo už tą, kurį jūs šiuo klau-
590
simu turite priimti. Leiskite šiems žmonėms daryti

[ką jie nori]; jei jie parodys talentą jei atliks gilų ir
naują tyrim ą žodžiu, jei tik jie kalbės protingai, tai
protas [iš to] visada laimės. Jei jūs griebiatės kitų
priemonių negu laisvo proto priemonės, jei šaukiate
apie valstybės išdavim ą jei tarsi gaisrui gesinti su
šaukiate paprastus žmones, visai nieko nesupran
tančius apie tokius subtilius dalykus, - tai apsijuo
kiate. Juk čia kalbama visai ne apie tai, kas visuo
tiniam gėriui naudinga ar žalinga, bet tik apie tai,
kiek toli protas gali nuvesti savąja nuo bet kokio
intereso abstrahuota spekuliacija ir apskritai ar ga
lima ja nors kiek pasikliauti, ar geriau visai jos at
sisakyti praktiškumo sumetimais. Vadinasi, užuot
mosavę kardu, geriau iš saugios kritikos buveinės
ramiai stebėkite šį ginčą kuris kovoj antiesiems
turi būti varginantis, o jums - įdomus ir, neabejo
tinai pasibaigęs be kraujo, jūsų pažiūroms turi būti
pravartus. Juk beprasmiška laukti iš proto paaiški
nimo ir vis dėlto jam iš anksto nurodyti, kieno pusė
je jis būtinai turi būti. Be to, protas jau savaime yra
to paties proto taip pažabotas ir įspraustas į rėmus,
jog jums visai nereikia šauktis sargybos, kad visuo
menės pasipriešinimą priešpriešintumėte tai pusei,
kurios susirūpinimą kelianti persvara jums atrodo
pavojinga. Šioje dialektikoje nebūna pergalių, ku
rios jums galėtų kelti susirūpinimą.
Toks ginčas protui netgi labai reikalingas, ir
būtų pageidautina, kad jis būtų įvykęs anksčiau ir
neribotu viešuoju leidimu. Juk tuo anksčiau būtų
išsiplėtojusi brandi kritika, kuriai pasirodžius visi
šie ginčai turi savaime išnykti, nes besiginčijantie
ji mokosi įžvelgti savo apakimą bei prietarus, juos
išskyrusius.
Žmogaus prigimtyje yra tam tikras nesąžinin
gumas, kuriame galų gale, kaip ir visame tame,
591
kas kyla iš gamtos, vis dėlto turi glūdėti polinkis

į gerus tikslus, būtent polinkis slėpti savo tikruo
sius jausmus ir rodyti kitus, laikomus gerais ir gir
tinais. Be abejo, dėl šio polinkio ir slėpti prigimtį,
ir suteikti sau naudingesnį pavidalą žmonės ne
tik c i v i l i z a v o s i , bet ir laipsniškai tam tikru
mastu m o r a l i z a v o s i , nes niekas negalėjo pra
siskverbti pro padorumo, garbingumo ir dorovin
gumo grimą; vadinasi, kiekvienas rasdavo sau
tobulėjimo mokyklą tariamuose tikruose gėrio pa
vyzdžiuose, kuriuos matė aplink save. Tačiau šis
polinkis rodyti save geresnį, negu esi iš tikrųjų, ir
reikšti jausmus, kurių neturi, tik l a i k i n a i pa
deda pakylėti žmogų iš laukiniškumo ir priversti jį
pirmiausia bent išsiugdyti jam žinomo gėrio m a -
n i e r a s ; juk paskui, kai tikrieji pagrindiniai tei
giniai jau išplėtoti ir įėjo į mąstymo būdą su šiuo
melu turi būti laipsniškai kovojama, nes antraip
jis užnuodija širdį ir geriems jausmams neleidžia
pakilti iš po gražiai atrodančio piktžolyno.
Man gaila, kad tą patį nesąžiningum ą apsime
tim ą ir veidmainystę pastebiu netgi spekuliaty
viojo mąstymo būdo apraiškose, nors čia žmonėms
pasitaiko žymiai mažiau kliūčių atvirai bei aiškiai,
kaip ir dera, atverti savo mintis ir nėra jokios nau
dos elgtis kitaip. Juk kas pažinimui gali būti ža-
lingiau už tai, kad netgi pačios mintys vieno kitam
pranešamos iškreiptai, nuslepiamos mūsų pačių
tvirtinimuose jaučiamos abejonės arba suteikiama
aiškumo regimybė argumentams, kurie mūsų pa
čių netenkina? Bet kol tik asmeninė tuštybė suke
lia šias slaptas intrigas (taip paprastai yra speku
liatyviuosiuose sprendiniuose, kurie neverti spe
cialaus dėmesio ir nelengvai įrodomi apodiktiškai
tikrai), v i e š a m p r i t a r i m u i joms priešinasi
kitų tuštybė, ir pagaliau pasiekiamas toks rezulta-
592
tas, koks būtų buvęs pasiektas, nors žymiai anks

čiau, doriausiais jausmais ir nuoširdumu. Bet tais
atvejais, kai paprasti žmonės mano, kad klastingi
gudreivos brandina mintį išklibinti visuomeninės
gerovės pamatus, jiems atrodo ne tik protinga, bet
taip pat leistina ir netgi pagirtina verčiau padėti
geram reikalui tariamais argumentais, negu nu
manomam gėrio priešininkui palikti nors tik tą
pranašumą, kad jis mūsų toną nužemina iki vien
tik praktinio įsitikinimo lygio ir priverčia mus pri
sipažinti stokojant spekuliatyviojo bei apodiktinio
tikrumo. Tačiau aš manau, kad su ketinimu ginti
gerą reikalą sunkiausia pasaulyje suderinti klas
tingumą, veidmainystę ir apgaulę. Kad apsvars
tant proto argumentus grynojoje spekuliacijoje
viskas turi būti garbinga - tai mažiausia, ko ga
lima reikalauti. Bet jei būtų galima tvirtai pasi
kliauti bent jau šiuo minimumu, tai spekuliatyviojo
proto ginčas svarbiais Dievo, nemirtingumo (sielos)
ir laisvės klausimais arba būtų seniai išspręstas,
arba būtų labai arti išsprendimo. Taip neretai dori
jausmai atvirkščiai proporcingi paties reikalo geru
mui, ir šis reikalas galbūt turi daugiau nuoširdžių
ir garbingų priešininkų negu šalininkų.
Taigi tardamas, jog yra skaitytojų, kurie nenori
teisingo reikalo ginti netinkamu būdu, aš laikau
nuspręsta, kad remiantis mūsų kritikos pagrindi
niais teiginiais, kai žiūrima ne to, kas vyksta, bet
to, kas iš teisybės turėtų vykti, iš esmės neturė
tų būti jokios grynojo proto polemikos. Juk kaip
du asmenys gali ginčytis dėl daikto, kurio realu
mo nė vienas iš jų negali parodyti tikru arba bent
tik galimu patyrimu, —dėl daikto, kurį jie mąsto
tik kaip idėją, kad iš jos išgautų kažką d a u g i a u
negu idėją, būtent paties objekto tikrumą? Kokio
mis priemonėmis jie nori išbristi iš ginčo, jei nė
593
vienas iš jų savo teiginių tiesiog negali padaryti

suprantamų ir tikrų, o gali tik pulti savo prieši
ninko teiginius ir juos paneigti? Juk toks visų gry
nojo proto teiginių likimas: kadangi jie išeina už
bet kokio galimo patyrimo sąlygų, be kurių niekur
negalima rasti jokio tiesos patvirtinimo, bet vis
dėlto turi naudotis intelekto dėsniais, kurie skirti
tik empiriniam taikymui, tačiau be kurių negali
ma žengti nė žingsnio sintetiniame mąstyme, tai
jie nuolat priešininkui rodo silpnybes ir patys gali
pasinaudoti savo priešininko silpnybėmis.
Grynojo proto kritiką galima laikyti tikru visų
jo ginčų tribunolu; juk į šiuos ginčus, tiesiogiai
liečiančius objektus, ji neįpainiota, bet skirta api
brėžti proto teisėm s apskritai ir spręsti apie jas
pagal jo pirmosios instancijos pagrindinius teigi
nius.
Be kritikos protas yra tarsi gamtinėje būklėje ir
savo teiginius bei pretenzijas gali padaryti galio
jančius arba juos garantuoti ne kitaip, kaip k a r u .
O kritika, visus išsprendimus imanti iš savo pačios
įstatymo, kurio autoritetu niekas negali suabejo
ti, pagrindinių taisyklių, mums sukuria teisinės
būklės ramybę - būklės, kurioje visi mūsų ginčai
turi vykti ne kitaip, kaip tik kaip p r o c e s a s .
Gamtinėje būklėje ginčus užbaigia p e r g a l ė , ku
ria giriasi abi pusės ir po kurios dažniausiai būna
tik netvirta taika, kurią įveda įsikišusi vyresny
bė; teisinėje būklėje ginčus užbaigia n u o s p r e n
d i s , kuris, liečiantis čia patį ginčų šaltinį, turi
laiduoti amžinąją taiką. Grynai dogmatinio proto
nesibaigiantys ginčai galų gale priverčia ieškoti
ramybės kokioje nors paties šio proto kritikoje ir
ja pagrįstame įstatym ų leidime. Antai Hobbes’as
teigia, jog gamtinė būklė yra neteisėtumo bei prie
vartos būklė ir būtinai reikia ją palikti, kad pa-
594
klustume teisėtai prievartai, kuri vienintelė mūsų

laisvę apriboja tiek, kad ji galėtų egzistuoti kartu
su kiekvieno kito laisve ir kaip tik dėl to kartu su
visuotiniu gėriu.
Šiai laisvei priklauso taip pat laisvė skelbti
viešam svarstymui savo mintis ir abejones, kurių
pats negali išspręsti, ir nebūti už tai apšauktam
neramiu ir pavojingu piliečiu. Ši laisvė glūdi jau
žmogaus proto, nepripažįstančio jokio kito teisėjo,
išskyrus patį bendražmogiškąjį protą, kuriame kie
kvienas turi b alsą pagrindinėje teisėje; ir kadangi
iš šio proto turi kilti kiekvienas pagerėjimas, kuris
galimas mūsų būklėje, tai tokia teisė yra šventa ir
negali būti apribota. O ir labai neprotinga apšauk
ti pavojingais kai kuriuos drąsius teiginius arba
įžūlias atakas prieš tas pažiūras, kurioms jau pri
taria didžioji ir geriausioji visuomenės dalis; juk
tai reiškia panašiems teiginiams suteikti tokią
svarbą kokios jie visai neturi turėti. Kai aš gir
džiu, kad koks nors neeilinis protas siekia paneigti
žmogaus valios laisvę, pomirtinio gyvenimo viltį ir
Dievo buvim ą tai aš trokštu perskaityti jo knygą
nes tikiuosi, kad autoriaus talentas išplės mano ži
nojimą. Aš jau iš anksto esu visiškai tikras, jog jis
neįvykdys savo uždavinio, ne dėl to, kad manyčiau
jau turįs nepajudinamus šių svarbių teiginių įro
dymus, bet dėl to, kad transcendentalinė kritika,
atskleidusi man visas mūsų grynojo proto atsar
gas, visiškai mane įtikino, jog panašiai kaip protas
visiškai nepakankamas skelbti teigiamiems teigi
niams šioje srityje, lygiai taip pat ir juo labiau jis
negali į šiuos klausimus atsakyti neigiamai. Juk iš
kur tariamasis laisvamanis gali imti, pavyzdžiui,
savo žinojimą kad nėra jokios aukščiausiosios esy
bės? Šis teiginys yra už galimo patyrimo srities ir
todėl taip pat už bet kokio žmogiškojo pažinimo
595
ribų. Gero reikalo dogmatinio gynėjo nuo šio priešo

aš visai neskaityčiau, nes iš anksto žinau, jog ta
riamus priešininko argumentus jis atakuos tik dėl
to, kad padarytų kelią savo paties argumentams,
be to, eilinė iliuzija vis dėlto neteikia tiek daug
medžiagos naujoms pastaboms, kiek jos teikia ne
įprasta ir sumaniai sugalvota iliuzija. O religijos
priešininkas, būdamas savaip dogmatikas, mano
kritikai duotų pageidautos veiklos ir paskatintų
pataisyti jos pagrindinius teiginius, neteikdamas
jokio pagrindo nuogąstauti.
Bet ar dėl panašių kūrinių nereikia bent įspė
ti jaunimą, kuris pasitiki akademiniu mokymu, ir
sulaikyti jį nuo ankstyvo susipažinimo su tokiais
pavojingais teiginiais, kol jo sprendimo galia nesu
brendo arba, veikiau, kol mokslas, kurį jam nori
ma įdiegti, neįsišaknijo jame taip tvirtai, kad ryž
tingai atremtų visus priešingus įtikinėjimus, nors
ir iš kur jie kiltų?
Jei grynojo proto klausimais visada reikėtų lai
kytis dogmatinio metodo ir jei susidorojimas su
priešininku turėtų būti iš esmės poleminis, t. y.
toks, kad į mūšį būtų stojama apsiginklavus ar
gumentais už priešingus teiginius, tai, žinoma,
nebūtų nieko tikslingesnio š i u o m o m e n t u ,
bet kartu nieko tuštesnio ir nevaisingesnio a t e i
č i a i , kaip tam tikram laikui jaunimo protą paim
ti globon ir bent šiuo laikotarpiu apsaugoti jį nuo
pagundos. Bet jei vėliau smalsumas arba amžiaus
mada įduos jam į rankas tokius kūrinius, ar tada
jaunatviški įsitikinimai atsilaikys? Tas, kuris atsi
neša tik dogmatinius ginklus atremti priešininko
atakoms ir nemoka išplėtoti paslėptos dialektikos,
glūdinčios jo paties krūtinėje ne mažiau, negu
priešininko krūtinėje, mato, jog susiduria tariami
argumentai, turintys tą pranašumą, kad jie nauji,
596
ir jiems priešingi tariami argumentai, jau netekę

šio pranašumo ir veikiau keliantys įtarimą, kad
piktnaudžiavo jaunimo patiklumu. Tada jaunimas
mano negalįs geriau parodyti, kad išaugo vaikiš
ką amžių, kaip nekreipdamas dėmesio į tuos ge
ranoriškus įspėjimus, ir, įpratęs prie dogmatizmo,
jis dideliais gurkšniais geria nuodus, dogmatiškai
griaunančius jo pagrindinius teiginius.
Akademiniame mokyme turi įvykti kažkas tie
siog priešinga tam, kas čia rekomenduojama, bet,
žinoma, tik su sąlyga, kad nuodugniai mokoma
grynojo proto kritikos. Juk kad kaip galima anks
čiau būtų pritaikyti jos principai ir parodytas jų
pakankamumas didžiausios dialektinės regimybės
atžvilgiu, būtina dogmatikui tokias baisias atakas
nukreipti prieš nors dar silpną, bet kritikos ap
šviestą protą ir leisti jam pagrindiniais teiginiais
žingsnis po žingsnio patikrinti nepagrįstus prieši
ninko tvirtinimus. Jam visai nesunku išsklaidyti
juos kaip miglą, ir šitaip jis anksti pajunta savo
jėgą visiškai apsisaugoti nuo panašių žalingų iliu
zijų, kurios jam galų gale turi netekti bet kokios
[teisingumo] regimybės. Tiesa, tie patys smūgiai,
kurie sugriauna priešininko pastatą, turi būti to
kie pat pražūtingi ir jo paties spekuliatyviesiems
statiniams, jei tik jis sugalvotų ką nors panašaus
statyti; vis dėlto tuo jis visiškai nesirūpina, netu
rėdamas poreikio juose gyventi, - jam atsiveria
vaizdas į praktinę sritį, kur jis pagrįstai gali tikė
tis surasti tvirtesnį pagrindą, kad ant jo sukurtų
savo protingą ir išganingą sistemą.
Tad grynojo proto srityje nebūna tikros polemi
kos. Abi pusės mosuoja kardais ore ir kaunasi su
savo šešėliais, nes jos išeina už prigimties ribų, kur
nėra nieko, ką savo dogmatiniais veiksmais galėtų
sučiupti ir išlaikyti. Tegul sau kovoja į sveikatą: jų
597
perkertami šešėliai akimirksniu vėl suauga kaip

herojai Valhaloje97, kad iš naujo galėtų linksmintis
bekraujėmis kovomis.
Bet taip pat nėra grynojo proto leistino skeptinio
taikymo, kurį būtų galima vadinti n e u t r a l u m o
visuose jo ginčuose pagrindiniu teiginiu. Kurstyti
protą prieš save patį, tiekti ginklus abiem jo pu
sėms ir paskui ramiai bei su pajuoka stebėti jų
karščiausią mūšį - dogmatiniu požiūriu tai neat
rodo gera, bet yra piktdžiugiškumo ir klastingumo
pasireiškimas. Tačiau jei mes pastebime gudreivų
neįveikiamą apakimą ir didžiavimąsi, kurio nega
lima sutramdyti jokia kritika, tai mes neturime
jokios kitos išeities, kaip vienos pusės gyrimuisi
priešpriešinti kitos pusės gyrimąsi, grindžiamą
tomis pačiomis teisėmis, kad priešo pasipriešini
mu protą bent suglumintume, sukeltume jam kai
kurių abejonių dėl jo pretenzijų ir priverstume jį
išklausyti kritiką. Tačiau visiškai pasitenkinti šio
mis abejonėmis ir tuo apsiriboti, o įsitikinim ą ir
savo nežinojimo pripažinimą ketinti rekomenduoti
ne tik kaip vaistą nuo dogmatinės savimanos, bet
kartu ir kaip būdą užbaigti proto ginčą su pačiu sa
vimi, - tai visiškai bergždžias kėslas ir jokiu būdu
negali būti tinkamas protui nuraminti; jis yra tik
priemonė pažadinti protą iš jo saldaus dogmati
nio miego, kad jo būklė būtų rūpestingai ištirta.
Tačiau šis skeptinis būdas išsilaisvinti nuo nema
lonios proto veiklos atrodo tarytum trumpiausias
kelias pasiekti pastovią filosofinę ramybę, bent jau
šiuo išvaikščiotu keliu noriai eina tie, kurie mano
suteiksią sau filosofišką išvaizdą visų tokio pobū
džio tyrimų pašiepiamu niekinimu; todėl aš ma
nau esant būtina šį mąstymo būdą pavaizduoti jo
tikroje šviesoje.
598
Apie vidujai suskaidyto grynojo proto

skeptinio pasitenkinimo negalimybę
Savojo nežinojimo (jei jis kartu nepažįstamas

kaip būtinas) įsisąmoninimas, užuot užbaigęs
mano tyrimus, veikiau yra juos skatinanti priežas
tis. Kiekvienas nežinojimas yra arba daiktų neži
nojimas, arba pažinimo paskirties ir ribų nežinoji
mas. Jei nežinojimas atsitiktinis, tai jis turi ska
tinti mane pirmuoju atveju d o g m a t i š k a i tirti
daiktus (objektus), antruoju atveju —k r i t i š k a i
tirti savojo galimo pažinimo ribas. Bet tai, kad
mano nežinojimas besąlygiškai būtinas ir todėl iš
laisvina mane nuo bet kokio tolesnio tyrimo, - tai
galima nustatyti ne empiriškai s t e b ė j i m u , bet
tik kritiškai, į s i g i l i n a n t į pirmuosius mūsų pa
žinimo šaltinius. Vadinasi, mūsų proto ribas gali
ma apibrėžti tik remiantis aprioriniais pagrindais;
o proto apribojimas, kuris yra tik niekada visiškai
nepašalinamo nežinojimo neapibrėžtas žinojimas,
gali būti pažintas ir a posteriori, remiantis tuo, ką
mums bet kokio žinojimo atveju visada dar lieka
pažinti. Taigi tas tik paties proto kritika galimas
[įgyti] savojo nežinojimo žinojimas yra m o k s l a s ,
o pastarasis savojo nežinojimo žinojimas yra ne
daugiau kaip s u v o k i m a s , apie kurį negalima
pasakyti, kiek toli gali siekti iš jo padaryta išvada.
Jei aš Žemės paviršių įsivaizduoju (pagal juslinę
regimybę) kaip lėkštę, tai aš negaliu žinoti, kiek
toli ji plyti. Bet patyrimas mane moko, jog, kad ir
kur aš eičiau, visada aplink save matau erdvę, ku
rioje aš galėčiau eiti toliau; taigi aš pažįstu savo
kiekvienu atveju tikro žinojimo apie Žemę ribotu
mą, bet ne viso galimo Žemės aprašymo ribas. Bet
jei aš pažengiau taip toli, kad žinau, jog Žemė yra
rutulys ir jos paviršius yra rutulio paviršius, tai aš
599
ir iš mažos jo dalies, pavyzdžiui, iš vieno laipsnio

dydžio, galiu apibrėžtai ir pagal apriorinius prin
cipus pažinti skersmenį, o per jį ir visas Žemės ri
bas, t. y. jos paviršių; ir nors aš nieko nežinau apie
šiame paviršiuje galinčius būti objektus, vis dėlto
aš žinau jo apimtį, dydį ir ribas.
Visų galimų mūsų pažinimo objektų visuma
mums atrodo esanti plokštuma, turinti savo taria
mą horizontą, būtent tai, kas aprėpia ją visą, ir tai
mūsų buvo pavadinta besąlygiško totalumo proto
sąvoka. Empiriškai jos įgyti negalima, o visi ban
dymai ją apibrėžti a priori pagal tam tikrą prin
cipą buvo veltui. Tačiau visi mūsų grynojo proto
klausimai susiję su tuo, kas gali būti už šio hori
zonto arba bent ant jo ribos.
Garsusis Davidas Hume’as buvo vienas iš šių
žmogaus proto geografų, manęs visų tų klausimų
visiškai atsikratyti iškeldamas juos už šio hori
zonto, kurio vis dėlto jis nesugebėjo apibrėžti. Jis
daugiausia sustojo prie priežastingumo pagrindi
nio teiginio ir dėl jo visai teisingai nurodė, kad jo
teisingumas (maža to, netgi veikiančiosios prie
žasties apskritai sąvokos objektyvi reikšmė) ne
siremia jokia įžvalga, t. y. aprioriniu žinojimu, ir
kad dėl to visą šio dėsnio reikšmę sudaro visai ne
jo būtinumas, bet tik visuotinis jo pritaikomumas
patyrime ir iš to kylantis subjektyvus būtinumas,
kurį jis vadina įpročiu. Iš mūsų proto nesugebėji
mo suteikti šiam pagrindiniam teiginiui taikymą,
išeinantį už bet kokio patyrimo ribų, Hume’as pa
darė išvadą apie apskritai visų proto pretenzijų iš
eiti už empiriškumo ribų nepagrįstumą.
Tokį būdą patikrinti proto faktus ir pagal nuo-
žiūrąjuos peikti galima pavadinti proto c e n z ū r a .
Nėra abejonės, kad ši cenzūra neišvengiamai skati
na a b e j o t i bet kuriuo transcendentiniu pagrindi-
600
nių teiginių taikymu. Tačiau tai tėra antrasis žings

nis, toli gražu visko neužbaigiantis. Pirmasis žings
nis sprendžiant grynojo proto klausimus, žymintis
jo vaikišką amžių, yra d o g m a t i z m a s . Ką tik
minėtas antrasis žingsnis yra s k e p t i c i z m a s ;
jis rodo patyrimo pamokytos sprendimo galios at
sargumą. Tačiau reikalingas dar trečiasis žingsnis,
įmanomas tik brandžiai ir drąsiai sprendimo galiai,
kurios pagrindą sudaro tvirtos ir jų visuotinumo po
žiūriu išbandytos maksimos, - būtent kad ne proto
faktai, bet pats protas vertinamas visų jo sugebėji
mų ir tinkamumo grynosioms apriorinėms žinioms
požiūriu. Tai ne proto cenzūra, bet k r i t i k a , kuria
ne tik numatomi, bet ir remiantis principais įrodo
mi ne tik proto r ė m a i , bet tam tikros j o r i b o s , n e
tik nežinojimas vienoje ar kitoje srityje, bet nežino
jimas visais galimais tam tikros rūšies klausimais.
Tad skepticizmas yra atvangos vieta žmogaus pro
tui, kur jis gali apmąstyti savo dogmatinę klajonę ir
apmesti vietovės, kurioje yra, planą kad tolesnį ke
lią būtų galima pasirinkti daug tikriau; bet tai nėra
nuolatinė gyvenamoji vieta, nes tokią vietą galima
rasti tik ten, kur pasiektas pačių objektų arba ribų,
kuriomis aprėžtas visas mūsų objektų pažinimas,
pažinimo visiškas tikrumas.
Mūsų protas nėra kažkokia neapibrėžtai toli
plytinti lyguma, kurios ribos žinomos tik apskritai;
veikiau jį reikia lyginti su rutuliu, kurio spindulį
galima surasti iš lanko jo paviršiuje kreivumo (iš
apriorinių sintetinių teiginių prigimties), o tuo re
miantis tiksliai apibrėžti taip pat jo turinį ir ribas.
Už šio rutulio (patyrimo srities) protui nėra objek
tų; netgi klausimai dėl tokių numanomų objektų
liečia tik santykių, kurie gali būti tarp intelektinių
sąvokų šio rutulio ribose, išsamaus apibrėžimo su
bjektyvius principus.
601
Mes tikrai disponuojame aprioriniu sintetiniu

pažinimu, kaip matyti iš intelekto pagrindinių tei
ginių, anticipuoj ančių patyrimą. Jei kas negali su
prasti jų galimybės, tai, tiesa, gali iš pradžių abejo
ti, ar jie tikrai mums būdingi a priori, bet dar negali
šito laikyti negalimybe juos [įgyti] vien tik intelekto
jėgomis, o visus proto žingsnius šia kryptimi —netu
rinčiais reikšmės. Jis tegali sakyti: jei mes įžvelgtu
me jų kilmę ir tikrumą, tai galėtume apibrėžti mūsų
proto apimtį ir ribas; o kol šitai nepasiekta, visi
proto tvirtinimai išsakyti aklai. Ir šitaip visuotinis
abejojimas bet kuria dogmatine filosofija, einančia
savo keliu be proto kritikos, būtų visai gerai pagrįs
tas; tačiau dėl to nebūtų galima visiškai uždrausti
protui šitaip žengti į priekį, jei tai būtų parengta
ir laiduota geresniu pagrindimu. Juk, pirmiausia,
visos sąvokos ir netgi visi klausimai, kuriuos mums
pateikia grynasis protas, glūdi ne patyrime, bet tik
pačiame prote, ir todėl juos turi būti galima išspręs
ti ir suprasti jų reikšmingumo arba nepagrįstumo
atžvilgiu. Mes taip pat neturime teisės atmesti šias
problemas, tarytum jų išsprendimas iš tikrųjų glū
dėtų pačioje daiktų prigimtyje, ir atsisakyti jų toles
nio tyrimo mūsų nesugebėjimo dingstimi, nes vien
tik pats protas savo gelmėse sukūrė šias idėjas ir
todėl jis turi pateikti ataskaitą apie jų reikšmę arba
dialektinę regimybę.
Kiekviena skeptinė polemika iš esm ės nukreip
ta tik prieš dogmatiką, kuris, nereikšdamas nepa
sitikėjimo savo pradiniais objektyviais principais,
t. y. be jų kritikos, oriai eina toliau savo keliu; to
kios polemikos tikslas - tik išvesti dogmatiką iš
pusiausvyros ir padėti jam pažinti patį save. Pati
savaime ši polemika to, ką mes žinome ir ko, prie
šingai, negalime žinoti, atžvilgiu visai nieko ne
reiškia. Visi nepavykę dogmatiniai proto bandy-
602
mai yra faktai, kuriuos visada naudinga atiduoti

cenzūrai. Bet tai neteikia galimybės spręsti apie
proto viltis, kad ateityje jo pastangos sulauks di
desnės sėkmės, ir apie jo pretenzijas į tai; todėl pati
cenzūra niekada negali užbaigti ginčo dėl žmogaus
proto teisių.
Kadangi Hume’as yra turbūt įžvalgiausias iš
visų skeptikų ir, be abejo, įtakos, kurią jo metodas
gali turėti proto nuodugnaus tyrimo sužadinimui,
požiūriu jis pats žymiausias, tai tikrai verta pa
sidarbuoti siekiant pavaizduoti, kiek tai atitinka
mano planą, šio supratingo bei vertingo žmogaus
samprotavimų ir suklydimų, kurie iš pradžių vis
dėlto buvo tiesos kelyje, eigą.
Hume’ui galbūt atėjo į galvą, kad tam tikros
rūšies sprendiniuose mes išeiname už savosios
objekto sąvokos ribų, nors šios minties jis nieka
da nuodugniai neišplėtojo. Tokius sprendinius aš
pavadinau s i n t e t i n i a i s . Jokios abejonės ne
kelia tai, kokiu būdu aš galiu patyrimu išeiti už
savo sąvokos, kurią turėjau anksčiau, ribų. Pats
patyrimas yra tokia suvokimų sintezė, kuri mano
sąvoką, turimą dėl suvokimo, papildo kitomis pri
dedamomis sąvokomis. Tačiau mes manome, kad
galime taip pat a priori išeiti už savo sąvokos ribų
ir išplėsti savo pažinimą. Tai mes bandome pada
ryti arba grynuoju intelektu to, kas bent jau gali
būti p a t y r i m o o b j e k t a s , atžvilgiu, arba net
gi grynuoju protu daiktų tokių savybių arba taip
pat tokių objektų, kurių niekada nebūna patyrime,
egzistavimo atžvilgiu. Mūsų skeptikas neskyrė šių
dviejų sprendinių rūšių, nors privalėjo tai padary
ti, ir tokį sąvokų savaiminį gausėjimą ir, taip sa
kant, mūsų intelekto (kartu su protu) savaiminį
gimimą be apvaisinimo patyrimu laikė negalimu;
todėl visus numanomus jų apriorinius principus jis
603
laikė įsivaizduotais ir manė, kad jie yra ne daugiau

kaip iš patyrimo ir jo dėsnių kylantis įprotis, taigi
kad jie —empirinės, t. y. pačios savaime atsitikti
nės, taisyklės, kurioms mes priskiriame tariamą
būtinumą ir visuotinumą. Šiam keistam teiginiui
patvirtinti jis rėmėsi visuotinai pripažintu prie
žasties ir padarinio santykio pagrindiniu teiginiu.
Kadangi joks intelektinis sugebėjimas negali mūsų
nuo daikto sąvokos vesti prie ko nors kito, kas šia
sąvoka būtų duota visuotinai ir būtinai, egzistavi
mo, tai dėl to jis manė esant galima daryti išvadą,
kad be patyrimo mes neturime nieko, kas galėtų
pagausinti mūsų sąvokas ir suteiktų mums teisę į
tokį a priori savaime besiplečiantį sprendinį. Kad
vašką apšviečiantys saulės spinduliai jį kartu tirp
do, o molį kietina —to joks intelektas negali atspė
ti remdamasis šių daiktų sąvokomis, kurias mes
anksčiau turėjome, o juo labiau negali dėsningai
daryti išvados, ir tik patyrimas mus gali pamokyti
tokio dėsnio. Tačiau transcendentalinėje logikoje
mes matėme, kad, nors betarpiškai mes niekada
negalime išeiti už duotos sąvokos turinio ribų, vis
dėlto mes galime visiškai a priori, bet ko nors tre
čio, būtent g a l i m o patyrimo, atžvilgiu, taigi vis
dėlto a priori, pažinti daiktų ryšio vieno su kitu
dėsnį. Tad jei anksčiau buvęs kietas vaškas tirpsta,
tai aš galiu a priori sužinoti, kad pirma turėjo būti
kažkas (pavyzdžiui, saulės šiluma), po ko tirpimas
ėjo pagal pastovų dėsnį, nors, tiesa, be patyrimo ir
jo pamokymo aš negalėčiau a p i b r ė ž t a i a priori
nei iš padarinio pažinti priežasties, nei iš priežas
ties - padarinio. Vadinasi, Hume’as iš mūsų api
brėžimo p a g a l d ė s n į atsitiktinumo klaidingai
darė išvadą apie paties d ė s n i o atsitiktinumą, ir
perėjimą nuo daikto sąvokos prie galimo patyrimo
(vykstantį a priori ir sudarantį objektyvų sąvokos
604
realumą) jis suplakė su tikro patyrimo objektų

sinteze, kuri, žinoma, visada empirinė; bet tuo jis
artimumo principą, kurio buveinė - intelektas ir
kuris nustato būtiną ryšį, pavertė asociacijos ta i
sykle, kuri randama tik imituojančioje vaizduotė
je ir tegali atvaizduoti atsitiktinius, o ne objekty
vius ryšius.
Bet šio šiaip jau labai įžvalgaus filosofo skepti-
niai suklydimai daugiausia atsirado dėl trūkumo,
bendro jam ir visiem s dogmatikams, būtent dėl
to, kad jis sistem iškai neapžvelgė visų sintezės,
intelekto atliekamos a priori, rūšių. Juk tada jis
būtų atradęs, pavyzdžiui (kitų čia neminėsime),
p a s t o v u m o kaip tokio p a g r i n d i n į t e i
g i n į , kuris, lygiai kaip ir priežastingumo pagrin
dinis teiginys, anticipuoja patyrimą. Tuo jis būtų
galėjęs nužymėti apibrėžtas ribas taip pat a pri
ori besiplečiančiam intelektui ir grynajam protui.
Bet kadangi jis tik s u s i a u r i n a mūsų intelektą,
n e n u s t a t y d a m a s jo r i b ų , ir sukelia visuo
tinį nepasitikėjimą, neduodamas jokių apibrėžtų ži
nių apie mums neišvengiamą nežinojimą; kadangi
Hume’as kai kuriuos intelekto pagrindinius teigi
nius atiduoda cenzūrai, kritiškai nenagrinėdamas
visų intelekto sugebėjimų, ir, neigdamas jo atžvilgiu
tai, ko šis iš tikrųjų negali atlikti, eina toliau ir gin
čija jam bet kokį sugebėjimą plėstis a priori, nors ir
neduoda viso šio intelekto sugebėjimo įvertinimo, -
todėl Hume’ą ištinka tai, kas visada sugriauna
skepticizmą būtent juo pačiu imama abejoti, nes
jo priekaištai remiasi tik atsitiktiniais faktais, o ne
principais, kurie galėtų lemti neišvengiamą teisės į
dogmatinius tvirtinimus atsisakymą.
Kadangi Hume’as taip pat nedaro jokio skir
tumo tarp pagrįstų intelekto reikalavimų ir dia
lektinių proto pretenzijų, prieš kurias daugiausia
605
nukreipti jo išpuoliai, tai protas, kurio visiškai sa

vitas polėkis dėl to nė kiek nebuvo sutrikdytas, o
tik susidūrė su kliūtimi, jaučia, kad erdvė jo plėto
tei atvira ir kad jo niekada negalima visiškai nu
kreipti į šalį nuo jo bandymų, nors jį tai čia, tai ten
žnaibo. Juk prieš išpuolius organizuojama gynyba
ir dar atkakliau keliama galva, kad būtų įvykdyti
reikalavimai. O išsami visų savo sugebėjimų są
mata ir iš to kylantis įsitikinimas nedidelių valdų
tikrumu bei aukštesnių pretenzijų tuštumu nu
traukia bet kokį ginčą ir skatina taikiai tenkintis
ribota, tačiau neginčijama nuosavybe.
Nekritiškam dogmatikui, neišmatavusiam
savo intelekto srities, taigi neapibrėžusiam pagal
principus savo galimo pažinimo ribų ir todėl dar
iš anksto nežinančiam, ką jis gali, o manančiam
tai sužinoti vien tik bandymais, tokie skeptiniai iš
puoliai ne tik pavojingi, bet netgi pražūtingi. Juk
jei jis suklups prie vienintelio teiginio, kurio negali
pagrįsti, o jo iliuziškumo taip pat negali atskleisti
principų pagrindu, tai įtarimas krenta visiems jo
teiginiams, kad ir kokie jie būtų įtikinami kitais
požiūriais.
Taigi skeptikas yra dogmatinio gudreivos au
klėtojas, [vedantis jį] prie sveikos intelekto ir pa
ties proto kritikos. Jei jis tai pasiekė, tai jau gali
nesibaiminti jokių užpuolimų, nes tada savo nuo
savybę jis skiria nuo to, kas yra visiškai už jos ribų,
į ką jis nepretenduoja ir dėl ko negali būti įveltas į
ginčus. Tad skeptinis metodas pats savaime, tiesa,
nėra p a t e n k i n a m a s atsakymas į proto klau
simus, bet vis dėlto jis yra p a r e n g i a m a s i s
p r a t i m a s siekiant sužadinti proto apdairumą
ir nurodyti nuodugnias priemones, kurios gali lai
duoti jo teisėtą nuosavybę.
606
Pirmo skyriaus
trečias skirsnis
Grynojo proto disciplina

hipotezių atžvilgiu
Kadangi dėl mūsų proto kritikos pagaliau ži

nome, kad grynuoju ir spekuliatyviuoju proto tai
kymu mes faktiškai nieko negalime pažinti, tai ar
ji neturi atverti platesnės sferos h i p o t e z ė m s ,
nes jei jau nieko netvirtiname, tai mums bent leis
tina ką nors išgalvoti ir turėti nuomonę?
Jei vaizduotė turi n e s v a j o t i , bet k u r t i
griežtai prižiūrima proto, tai visada turi pirma
egzistuoti kažkas visiškai tikra, o ne prasimany
ta arba tik nuomonė, ir tai, kas tikra, yra paties
objekto g a l i m y b ė . Tada dėl objekto tikrumo
mums leistina laikytis nuomonės, kuri vis dėlto,
kad nebūtų nepagrįsta, turi būti kaip aiškinimo
pagrindas susieta su tuo, kas tikrai duota ir, vadi
nasi, tikra; tokia nuomonė vadinama h i p o t e z e .
Kadangi apie dinaminio ryšio galimybę mes ne
galime aprioriškai susidaryti jokios sampratos ir
grynojo intelekto kategorijos padeda ne išgalvoti
tokį ryšį, o tik jį suprasti ten, kur jis aptinkamas
patyrime, tai mes negalime iš pradžių išgalvoti nė
vieno objekto su naujomis ir empiriškai nepriei
namomis savybėmis pagal šias kategorijas ir juo
grįsti leistiną hipotezę, nes tai reikštų vietoj daik
tų sąvokų protui pakišti tuščias fikcijas. Antai ne
leistina išgalvoti kokių nors naujų pirminių jėgų,
pavyzdžiui, intelekto, sugebančio savo objektą ste
bėti be jutimų pagalbos, arba traukos jėgos, vei
kiančios be jokio sąlyčio, arba naujos substancijų
rūšies, pavyzdžiui, substancijų, kurios, nebūdamos
nepralaidžios, būtų erdvėje, vadinasi, negalima
607
išgalvoti ir substancijų bendravimo, skirtingo nuo

bet kurio kito bendravimo, apie kurį mes žinome iš
patyrimo, negalima įsivaizduoti kokio nors buvimo
kitaip negu erdvėje ir kokios nors trukmės kitaip
negu laike. Žodžiu, mūsų protas gali tik naudotis
galimo patyrimo sąlygomis kaip daiktų galimybės
sąlygomis, bet jokiu būdu negali kurti sau kitų
sąlygų visai nepriklausomai nuo galimo patyrimo
sąlygų, nes tokios sąvokos, nors ir neprieštaringos,
vis dėlto neturėtų ir objekto.
Kaip sakyta, proto sąvokos yra tik idėjos ir, ži
noma, neturi objekto jokiame patyrime, bet dėl to
žymi ne prasimanytus ir kartu laikomus galimais
objektus. Jos mąstomos tik problemiškai, kad jų
(kaip euristinių fikcijų) atžvilgiu būtų pagrįsti in
telekto sisteminio taikymo patyrimo srityje regu-
liatyvieji principai. Už šio taikymo jos tėra minti
mi sukuriami objektai, kurių galimybė neįrodoma
ir kurie dėl to negali būti imami pagrindu, tikro
viškus reiškinius aiškinant hipoteze. Žinoma, leis
tina sielą m ą s t y t i esant paprastą, kad pagal
šią i dė j ą mūsų jos vidinių reiškinių svarstymo
principas būtų visiškas ir būtinas visų sielos jėgų
vienumas, nors jo ir negalima įžiūrėti in con creto.
Bet t ar t i sielą esant paprastą substanciją (trans
cendentinę sąvoką) reikštų išsakyti teiginį, kuris
būtų ne tik neįrodomas (kaip ir daugelis fizinių
hipotezių), bet ir visiškai savavališkas bei aklai
surizikuotas, nes paprastumas visiškai negali būti
aptinkamas patyrime, ir jei substancija čia laiko
mas pastovus juslinio stebėjimo objektas, tai p a -
pras t o r e i š k i n i o galimybė visai negali būti
įžvelgta. Protas neturi jokios pagrįstos teisės pri
imti kaip nuomonę galimų vien tik mąstyti esybių
arba jutimais suvokiamo pasaulio daiktų galimų
vien tik mąstyti savybių egzistavimą, nors jis taip
608
pat negali dogmatiškai jų neigti, remdamasis ta

riamai geresniu supratimu (kadangi neturima jo
kių jų galimybės ar negalimybės sąvokų).
Duotiems reiškiniams paaiškinti negalima pa
teikti jokių kitų daiktų ir aiškinimo pagrindų, o
tik tuos, kurie susiję su duotaisiais reiškiniais jau
žinomais reiškinių dėsniais. Todėl t r a n s c e n
d e n t a l i n ė h i p o t e z ė , kurioje gamtos daik
tams aiškinti būtų pasitelkta grynoji proto idėja,
nebūtų joks paaiškinimas, nes tai, kas nepakan
kamai suprantama remiantis žinomais empiri
niais principais, būtų aiškinama tuo, kas visai ne
suprantama. Tokios hipotezės principai reikalingi
iš esmės tik protui patenkinti, o ne pagerinti inte
lekto taikymui objektams. Tvarka ir tikslingumas
gamtoje savo ruožtu turi būti aiškinami remiantis
gamtiniais pagrindais ir pagal gamtos dėsnius,
ir čia netgi laukiniškiausios hipotezės, jei tik jos
fizinės, lengviau pakenčiamos negu antfizinės,
t. y. rėmimasis dieviškuoju kūrėju, numatomu šiam
tikslui. Juk vienu kartu praeiti pro visas priežas
tis, kurių objektyvų realumą, bent jau jų galimy
bės požiūriu, galima pažinti tęsiant patyrimą, ir
nurimti vien tik protui labai patogioje idėjoje —tai
tingaus proto ( ig n a v a ra tio ) principas. O dėl aiš
kinimo pagrindo absoliutaus totalumo priežasčių
eilėje, tai pasaulio objektų atžvilgiu šitai nesudaro
jokio sunkumo, nes šie objektai tėra reiškiniai ir
niekada negalima tikėtis kokio nors jų sąlygų eilių
sintezės užbaigtumo.
Proto spekuliatyviojo taikymo transcenden
talinių hipotezių ir laisvės naudotis antfiziniais
pagrindais vietoj trūkstamų fizinių aiškinimo pa
grindų negalima leisti iš dalies dėl to, kad protas
tuo visai nepažengia pirmyn, bet veikiau užkerta
kelią visam tolesniam savo taikymui, o iš dalies
609
dėl to, kad dėl šio leidimo jis netektų visų savo
dirbamos dirvos vaisių, būtent patyrimo. Juk jei
aiškinti gamtą kartais darosi sunku, tai mes nuo
lat po ranka turime transcendentinį aiškinimo pa
grindą išlaisvinantį mus nuo to tyrimo, ir mūsų
paieškos baigiasi ne supratimu, bet principo, kuris
jau anksčiau buvo sugalvotas taip, kad jame glū
dėtų to, kas absoliučiai pirma, sąvoka, visišku ne
suprantamumu.
Antroji hipotezės priimtinumo sąlyga yra jos
pakankamumas aprioriškai apibrėžti visiems duo
tiems sekmenims. Jei šiam tikslui reikia dar pa
galbinių hipotezių, tai kyla įtarimas, kad jos tėra
prasimanymas, nes kiekviena iš jų pati savaime
reikalinga tokio pagrindimo, kokio reikėjo pagrin
du imtai minčiai, ir todėl negali būti solidus liu
dytojas. Jei, tarus egzistuojant beribiškai tobulą
priežastį, netrūksta pagrindų aiškinti bet kokiam
pasaulyje aptinkamam tikslingumui, tvarkai ir
dydžiui, tai, kadangi bent jau pagal mūsų sąvokas
yra nukrypimų ir blogio, toji hipotezė reikalin
ga naujų hipotezių, kad būtų galima apsisaugoti
nuo nukrypimų kaip nuo prieštarų. Jei papras
tas žmogaus sielos savarankiškumas, sudarantis
jos reiškinių pagrindą ginčijamas dėl sunkumų,
kuriuos sukelia jos reiškinių panašumas į materi
jos pakitimus (augimą ir mažėjimą), tai į pagalbą
reikia šauktis naujas hipotezes, kurios, tiesa, turi
[teisingumo] regimybę, bet vis dėlto neturi jokio
patvirtinimo, išskyrus tą kuris joms teikia pa
grindiniu argumentu laikomą nuomonę, kurią jos
juk turi ginti.
Jei čia pavyzdžiu pateikti proto teiginiai (nekū
niškas sielos vienumas ir aukščiausiosios esybės
egzistavimas) turi būti laikomi ne hipotezėmis, bet
a p r io r i įrodytomis dogmomis, tai tada apie jas čia
610
nėra ko kalbėti. Bet tokiu atveju reikia žiūrėti, kad

įrodymas turėtų demonstracijos apodiktinio tikru
mo galią. Juk noras tokių idėjų tikrumą parodyti
tik t i k ė t i n ą būtų beprasmis, lygiai kaip ir tada,
jei kas kurį nors geometrijos teiginį ketintų įrody
ti tik tikėtinai. Nuo bet kokio patyrimo atskirtas
protas viską gali pažinti tik a p r io r i ir kaip būti
na arba visai nieko nepažįsta; todėl jo sprendinys
niekada nėra nuomonė, jis yra arba susilaikymas
nuo bet kokio sprendinio, arba apodiktinis tikru
mas. Nuomonės ir tikėtini sprendiniai apie tai,
kas būdinga daiktams, gali būti tik pagrindai aiš
kinti tam, kas tikrai duota, arba empiriniais dės
niais pagrįstos išvados iš to, kas kaip tikra sudaro
pagrindą, taigi jie gali būti tik patyrimo objektų
eilėje. Už šios srities ma ny t i —vadinasi, žaisti
mintimis, išskyrus nebent tą atvejį, kai tik laiko
masi nuomonės, kad galbūt pavyks surasti tiesą
nepatikimame sprendimo kelyje.
Nors vien tik spekuliatyviuose grynojo proto
klausimuose nėra hipotezių grįsti teiginiams, vis
dėlto jos visiškai leistinos, reikalui esant, jiems
apginti, t. y. ne dogmatiškai, bet polemiškai juos
taikant. O gynimu aš laikau ne savo tvirtinimo
įrodymo pagrindų dauginimą, bet vien tik tariamų
priešininko žinių, turinčių padaryti žalą mūsų tvir
tinamam teiginiui, paneigimą. Tačiau visi grynojo
proto sintetiniai teiginiai turi tą ypatumą, jog nors
tas, kuris tvirtina tam tikrų idėjų realumą, nieka
da nežino tiek daug, kad garantuotų šio savo tei
ginio teisingumą, jo priešininkas, kita vertus, gali
žinoti per mažai, kad tvirtintų priešingą teiginį. Si
žmogaus proto dalios lygybė spekuliatyviajame pa
žinime nepadeda nė vienai iš pusių, ir todėl čia yra
tikra niekada nesibaigiančių ginčų arena. Tačiau
vėliau pamatysime, kad p r a k t i n i o t a i k y mo
611
atžvilgiu protas vis dėlto turi teisę tarti esant kaž

ką, ko grynosios spekuliacijos srityje jis jokiu būdu
neturi teisės tarti be pakankamų pagrindų įrody
mui, nes visos tokios prielaidos daro žalą spekulia
cijos tobulumui, kuriuo praktinis interesas netgi
visai nesirūpina. Tad praktikos srityje protas turi
valdas, kurių teisėtumo jis neturi, o iš tikrųjų ir
negalėtų įrodyti. Vadinasi, įrodyti turi priešinin
kas. Bet kadangi priešininkas, siekiantis įrodyti
objekto, kuriuo abejojama, nebuvimą, apie jį žino
tiek pat mažai, kaip ir tas, kuris tvirtina jo tikru
m ą tai pranašesnis čia tas, kuris ką nors tvirtina
kaip praktiškai būtiną prielaidą (melior ėst condi
tio possidentis). Juk jam leidžiama, tarsi būtinos
savigynos tikslu, ginant savo gerą reikalą naudoti
tas pačias priemones, kurias priešininkas naudoja
prieš jį, t. y. griebtis hipotezių, kurios turi ne susti
printi įrodymą bet tik parodyti, jog priešininkas
per mažai žino apie ginčo objektą kad galėtų pui
kuotis savo spekuliatyvaus žinojimo pranašumu.
Vadinasi, grynojo proto srityje hipotezės leisti
nos tik kaip karinis ginklas ne grįsti tam tikrai tei
sei, bet tik jai ginti. O priešininko mes čia visada
turime ieškoti savyje pačiuose. Juk transcenden
taliai taikomas spekuliatyvusis protas yra p a t s
s a v a i m e dialektinis. Prieštaros, kurių reikėtų
baimintis, glūdi mumyse pačiuose. Mes turime jų
ieškoti kaip senų, bet ne netekusių galios dėl se
naties pretenzijų, kad jas sunaikindami sukurtu
me amžinąją taiką. Išorinė ramybė tėra regimybė.
Žmogaus proto prigimtyje glūdintis ginčų šaltinis
turi būti išnaikintas su šaknimis; bet kokiu būdu
mes norime jį išnaikinti, jei neduodame jam lais
vės, netgi maisto išauginti piktžolėms, kad jos at
siskleistų, o paskui jas išrautume su šaknimis?
Todėl patys sugalvokite prieštaras, kurių dar joks
612
priešininkas neaptiko, ir netgi paskolinkite jam

ginklus arba užleiskite jam patogiausią vietą, ko
kios tik jis gali panorėti. Čia nėra ko baimintis,
užtat galite tikėtis, kad susikursite valdas, kurios
ateityje jau niekada nebus ginčijamos.
Prie jūsų visos ginkluotės priklauso ir grynojo
proto hipotezės, kurios, nors jos tėra švininiai gin
klai (nes jokiu patyrimo dėsniu jie nepaverčiami
plieniniais), vis dėlto visada išgali tiek pat, kiek
ir tie ginklai, kuriuos priešininkas gali panaudoti
prieš jus. Todėl jei dėl priimtos (kokiu nors kitu,
nespekuliatyviu požiūriu) prielaidos apie nem a
terialią ir nepajungtą kūniškiems pakitimams
sielos prigimtį kyla keblumas, kad patyrimas ta
rytum įrodo ir mūsų dvasinių jėgų pakilim ą bei
jų nuosmukį esant tik mūsų organų skirtingas
modifikacijas, tai šio įrodymo galią jūs galite su
silpninti pripažindami, kad mūsų kūnas yra ne
daugiau kaip pam atinis reiškinys, su kuriuo kaip
su savo sąlyga susietas dabartiniame būvyje (gy
venime) visas juslumo sugebėjimas ir kartu visas
mąstymas. Atsiskyrimas nuo kūno būtų šios jūsų
pažintinės galios juslinio taikymo pabaiga ir in
telektinio jos taikymo pradžia. Vadinasi, kūnas
būtų ne mąstymo priežastis, bet tik jį apribojanti
sąlyga, tiesa, teikianti juslinį ir gyvūnišką gyve
nimą, bet juo labiau kliudanti grynajam ir dvasi
niam gyvenimui, ir juslinio bei gyvūniško gyveni
mo priklausymas nuo kūno ypatumų dar neįrodo
viso gyvenimo priklausomybės nuo mūsų organų
būklės. Bet jūs galite eiti dar toliau ir atradinėti
visai naujas, dar neiškeltas arba nepakankamai
išplėtotas abejones.
Žmogaus gimimo atsitiktinum as, kaip ir ne
protingų būtybių, priklausantis nuo atsitiktinių
aplinkybių ir dažnai taip pat nuo maisto, nuo
613
valdžios užgaidų ir sumanymų, o dažnai netgi nuo

ydų, sudaro didelį keblumą pripažinti pažiūrą apie
būtybės, kurios gyvenimas prasidėjo tokiomis ne
reikšmingomis ir visiškai nuo mūsų priklausančio
mis aplinkybėmis, amžiną trukmę. Visos [žmonių]
giminės pratęsimo atžvilgiu šis keblumas mažai
reikšmingas, nes atsitiktinumas atskirybėje vis
dėlto pajungtas taisyklei bendrybėje; bet kiekvie
no individo atžvilgiu tikėtis tokios stiprios tokių
menkų priežasčių įtakos atrodo, žinoma, abejotina.
Tačiau prieš tai jūs galite pasiūlyti transcendenta
linę hipotezę —kad visas gyvenimas iš esmės tėra
galimas vien tik mąstyti, visai nesubordinuotas ki
timams laike ir neprasideda gimimu bei nesibaigia
mirtimi; kad žemiškasis gyvenimas tėra reiškinys,
t. y. grynojo dvasinio gyvenimo juslinis vaizdinys,
ir kad visas jutimais suvokiamas pasaulis yra tik
vaizdas, kuris vaidenasi mūsų dabartiniam pažini
mo būdui ir tarsi sapnas pats savaime neturi objek
tyvaus realumo; kad jei turėtume stebėti daiktus
ir pačius save tokius, k o k i e j i e e g z i s t u o j a ,
tai mes išvystume save pasaulyje dvasinių esybių,
su kuriomis vienintelis teisingas bendravimas ne
prasidėjo gimimu ir nepasibaigs kūno mirtimi (nes
gimimas ir mirtis tėra reiškiniai), ir 1.1.
Nors viso to, ką mes čia hipotetiškai pasakėme
gindamiesi nuo puolimo, visai nežinome ir rimtai
netvirtiname ir nors visa tai yra netgi ne proto
idėja, o tik apsigynimui i š g a l v o t o s sąvokos,
vis dėlto mes čia elgiamės visai protingai: prieši
ninkui, kuris mano panaudojęs visas galimybes, o
jų empirinių sąlygų nebuvimą klaidingai pateikia
kaip to, kuo mes tikime, visiškos negalimybės įro
dymą, mes tik parodome, kad jis lygiai taip pat ne
gali vien tik patyrimo dėsniais apimti visos galimų
daiktų pačių savaime srities, kaip mes už patyrimo
614
srities negalime ko nors pagrįstai įgyti savo protui.

Kas tokias hipotetines apsaugos priemones nukrei
pia prieš įžūliai neigiančio priešininko pretenzijas,
to nereikia laikyti norinčiu šias priemones perimti
kaip savo teisingas pažiūras. Jis jų atsisako, kai
tik nusikrato priešininko dogmatinės savimanos.
Juk nors atrodo kuklu ir nuosaiku, kai kas nors tik
priešinasi svetimiems teiginiams ir juos neigia, vis
dėlto, jei tik jis šiuos savo priekaištus nori paversti
priešingybės įrodymais, tai tokia pretenzija visada
yra ne mažiau išdidi ir pasipūtusi, tarytum jis pri
sijungtų prie teigiamuosius teiginius skelbiančios
pusės.
Iš to matyti, kad spekuliatyviai taikant protą
hipotezės reikšmingos ne kaip nuomonės pačios
savaime, bet tik ryšium su priešingomis trans
cendentinėmis pretenzijomis. Juk galimo patyri
mo teiginių išplėtim as daiktų apskritai galimybei
yra toks pat transcendentinis, kaip ir tokių są
vokų, kurių objektus tegalima rasti už bet kokio
galimo patyrimo ribų, objektyvaus realumo tvir
tinimas. Tai, apie k ą grynasis protas sprendžia
asertoriškai, turi būti arba būtina (kaip ir visa,
k ą protas pažįsta), arba visai yra niekas. Todėl
grynasis protas iš tikrųjų neturi jokių nuomonių.
O minėtosios hipotezės tėra probleminiai spren
diniai, kurie bent jau negali būti paneigti, nors,
žinoma, jie niekuo negali būti ir įrodyti ir, vadi
nasi, tėra privačios nuomonės, be kurių vis dėlto
negalima apsieiti (netgi vidujai nusiraminti) gi
nantis nuo kylančių abejonių. Šiuo pavidalu jas
reikia išsaugoti ir netgi rūpestingai sergėti, kad
jos nepasirodytų kaip patys savaime patvirtinti
ir tam tikrą absoliučią reikšmę turintys teiginiai
ir kad nepaskandintų proto prasimanymuose bei
iliuzijose.
615
Pirmo skyriaus
ketvirtas skirsnis
Grynojo proto disciplina jo

įrodymų atžvilgiu
Nuo visų apriorinio sintetinio pažinimo įrodymų

transcendentalinių ir sintetinių teiginių įrodymai
skiriasi tuo, kad juose protas savo sąvokomis ne
gali tiesiai eiti prie objektų, bet pirma turi įrodyti
objektyvią sąvokų reikšmę ir jų apriorinės sintezės
galimybę. Tai yra ne tik būtina atsargumo taisy
klė, bet ir liečia pačių įrodymų esmę bei galimybę.
Jei aš turiu a priori išeiti už objekto sąvokos ribų,
tai šitai neįmanoma be specialios už šios sąvokos
ribų esančios nukreipiančiosios gijos. Matematiko
je tai - apriorinis stebėjimas, vadovaujantis mano
sintezei, ir joje visos išvados gali būti betarpiškai
gautos iš grynojo stebėjimo. Transcendentalinia
me pažinime, kol jam rūpi tik intelektinės sąvo
kos, tokia nukreipiančioji gija yra galimas patyri
mas. Įrodymas čia kaip tik neparodo, kad duotoji
sąvoka (pavyzdžiui, to, kas vyksta) tiesiogiai veda
prie kitos sąvokos (priežasties sąvokos), nes toks
perėjimas būtų šuolis, kuris visai negali būti patei
sintas; jis parodo, kad pats patyrimas, taigi ir pa
tyrimo objektas, be tokio ryšio būtų negalimas. Va
dinasi, įrodymas kartu turėtų nurodyti galimybę
sintetiškai ir a priori pasiekti tam tikrą daiktų pa
žinimą, kurio nebuvo jų sąvokoje. Be šio apdairumo
įrodymai, tarsi vanduo, kuris pragraužė krantus,
audringai veržiasi tiesiai ten, kur juos atsitiktinai
neša slaptų asociacijų srautas. Įtikinamumo regi
mybė, pagrįsta subjektyviomis asociacijų priežas
timis ir laikoma natūralaus artimumo įžvelgimu,
negali atsverti abejonės, kuri iš teisybės turi kilti
616
dėl tokių rizikingų žingsnių. Todėl ir visi bandy

mai įrodyti pakankamo pagrindo principą, kaip
visuotinai pripažįsta išmanantys žmonės, buvo
veltui; ir kol neatsirado transcendentalinė kritika,
filosofai, negalėdami atsisakyti šio pagrindinio tei
ginio, veikiau buvo linkę atkakliai remtis sveiku
žmogaus protu (prieglobstis, visada rodantis, kad
proto reikalas atsidūrė beviltiškoje padėtyje), negu
ieškoti naujų dogmatinių įrodymų.
Bet jei teiginys, kurį reikia įrodyti, yra grynojo
proto tvirtinimas ir aš noriu vien tik idėjomis išeiti
už savo patyrimu pagrįstų sąvokų ribų, tai įrody
me dar labiau turėtų glūdėti tokio sintezės žings
nio (kiek jis apskritai galimas) pateisinimas kaip
jo įrodomosios galios būtina sąlyga. Todėl kad ir
koks tikėtinas atrodytų mūsų mąstančiosios subs
tancijos paprastos prigimties tariamas įrodymas,
grindžiamas apercepcijos vienumu, vis dėlto kaip
priešprieša jam neišvengiamai kyla abejonė, kad,
kadangi absoliutus paprastumas vis dėlto nėra są
voka, kuri gali būti betarpiškai priskirta suvoki
mui, bet turi būti tik išvestas kaip idėja, tai nega
lima suprasti, kokiu būdu pati sąmonė, kuri glūdi
arba bent gali glūdėti b e t k u r i a m e m ą s t y -
m e , nors šia prasme ji yra paprastas vaizdinys,
turi atvesti prie daikto, k u r i a m e tik ir gali glū
dėti mąstymas, įsisąmoninimo ir žinojimo. Juk jei
aš įsivaizduoju kokio nors kūno jėgą judėjime, tai
šiuo požiūriu tas kūnas man yra absoliutus vienu
mas ir manasis jo vaizdinys yra paprastas; todėl
šį vaizdinį aš galiu išreikšti taip pat taško judė
jimu, nes kūno apimtis čia niekuo dėta ir, nesu
mažinant jėgos, ją galima mąstyti kiek nori mažą,
taigi taip pat ir esančią viename taške. Tačiau iš to
aš nedarysiu išvados, kad jei man duota tik kūno
judinančioji jėga, tai kūnas gali būti mąstomas
617
kaip paprasta substancija, nes jo vaizdinys abstra

huotas nuo bet kokio apimties dydžio ir, vadina
si, yra paprastas. Tuo aš atskleidžiu paralogizmą
nes paprastumas abstrakcijoje visiškai skirtingas
nuo paprastumo objekte, ir Aš, kuris, imamas pir
mąja reikšme, neapima jokios įvairovės, antrąja
reikšme, kai jis žymi pačią sielą, gali būti sudėtinė
sąvoka, būtent j o j e gali glūdėti ir ji gali žymėti
labai daug ką. Tačiau, kad iš anksto nujaustume
paralogizmą (juk be tokio išankstinio numatymo
nekiltų jokio įtarimo dėl įrodymo), būtinai reikia
turėti po ranka tokių sintetinių teiginių, kurie nori
įrodyti daugiau, negu gali duoti patyrimas, gali
mybės pastovų kriterijų; tokį kriterijų sudaro tai,
kad įrodinėjant prie reikalaujamo predikato būtų
einama ne tiesiogiai, bet tik tarpininkaujant ga
limybės principui, reikalaujančiam išplėsti mums
duotą apriorinę sąvoką iki idėjos ir ją realizuoti. Jei
šio atsargumo visada laikomasi, jei prieš bandant
įrodyti pirma apdairiai pasitariama su savimi,
kaip ir kokiu pagrindu galima tikėtis tokio išplėti
mo grynuoju protu ir iš kur tokiu atveju ketinama
imti šias žinias, kurios negali būti išplėtotos iš są
vokų ir anticipuotos galimo patyrimo atžvilgiu, —
tai galima išvaduoti save nuo daugelio sunkių ir
vis dėlto nevaisingų pastangų, nereikalaujant iš
proto nieko, kas aiškiai pranoksta jo galią, arba
veikiau protą kuris nenoriai leidžia apriboti savo
užgaidą spekuliatyviai plėstis, pajungiant nuosai
kumo disciplinai.
Taigi p i r m o j i taisyklė yra ši: nebandyti kurti
jokių transcendentalinių įrodymų, pirma neapgal
vojus ir, vadinasi, neįsitikinus, iš kur norima imti
pagrindinius teiginius, kuriais remiantis ketina
ma tokius įrodymus sukurti, ir pagal kokią teisę
galima iš jų tikėtis sėkmės darant išvadas. Jei tai
618
intelekto pagrindiniai teiginiai (pavyzdžiui, prie-

žastingumo pagrindinis teiginys), tai būtų veltui
bandyti per juos prieiti grynojo proto idėjas, nes
jie galioja tik galimo patyrimo objektams. Jei tai
turi būti iš grynojo proto išvesti teiginiai, tai visos
pastangos taip pat veltui. Juk nors prote glūdi pa
grindiniai teiginiai, bet kaip objektyvūs pagrindi
niai teiginiai jie visi yra dialektiniai ir gali turėti
reikšmę daugių daugiausia tik kaip sisteminančio
taikymo patyrimui reguliatyvūs principai. O jei
tokie tariami įrodymai jau yra, tai apgaulingam
jų įtikinamumui priešpriešinkite jūsų brandžios
sprendimo galios non liquet; ir nors jūs dar nega
lite įžvelgti jų iliuziškumo, vis dėlto jūs turite vi
sišką teisę reikalauti juose vartojamų pagrindinių
teiginių dedukcijos, kuri niekada negali būti pa
teikta, jei jie turi kilti vien tik iš proto. Taigi jums
visai nereikia išryškinti ir paneigti kiekvienos ne
pagrįstos regimybės, ir jūs galite iš karto atmesti
visą dialektiką ir jos begalines vingrybes kritinio
proto, reikalaujančio dėsnių, tribunolo akivaizdoje.
A n t r a s i s transcendentalinių įrodymų savi
tumas tas, kad kiekvienam transcendentaliniam
teiginiui galima surasti tik v i e n ą įrodymą. Jei
aš turiu daryti išvadą remdamasis ne sąvokomis,
bet sąvoką atitinkančiu stebimu, nesvarbu, ar tai
grynasis stebinys, kaip matematikoje, ar empiri
nis, kaip gamtos moksle, tai pagrindu imamas ste
binys man teikia įvairios medžiagos sintetiniam s
teiginiams, kurią aš galiu derinti įvairiais būdais
ir, pradėjęs nuo skirtingų punktų, galiu tą patį tei
ginį prieiti skirtingais keliais.
Bet kiekvienas transcendentalinis teiginys kyla
tik iš vienos sąvokos ir išsako objekto galimybės
sintetinę sąlygą pagal šią sąvoką. Vadinasi, įro
dymo pagrindas gali būti tik vienas, nes be šios
619
sąvokos čia nėra nieko, kuo objektas galėtų būti

apibrėžtas, ir todėl įrodymas gali apimti tik objek
to apskritai apibrėžimą pagal šią sąvoką, kuri
taip pat tėra viena. Pavyzdžiui, pagrindinį teiginį
„Visa, kas vyksta, turi priežastį“ transcendentali
nėje analitikoje mes išvedėme iš to, kas apskritai
vyksta, sąvokos objektyvios galimybės vienintelės
sąlygos - iš to, kad įvykio apibrėžimas laike, taigi
šio įvykio priklausymas patyrimui, būtų negali
mas, jei jis nebūtų subordinuotas tokiai dinaminei
taisyklei. Tai - vienintelis galimas argumentas,
nes pateiktas įvykis turi objektyvią reikšmę, t. y.
yra teisingas, tik dėl to, kad sąvokos objektą api
brėžia priežastingumo dėsnis. Tiesa, buvo bandyta
dar kitaip įrodyti šį pagrindinį teiginį, pavyzdžiui,
remiantis atsitiktinumu; tačiau, atidžiau įsižiūrė
jus į šį įrodymą negalima surasti kito atsitiktinu
mo požymio, išskyrus į v y k į , t. y. egzistavim ą už
kurį ankstesnis objekto neegzistavimas, taigi visa
da vėl grįžtama prie minėtojo argumento. Juk jei
reikia įrodyti teiginį „Visa, kas mąsto, yra papras
ta“, tai sustojama ne prie mąstymo įvairovės, bet
laikomasi tik sąvokos Aš, kuri yra paprasta ir su
kuria susijęs visas mąstymas. Lygiai taip pat yra
ir su transcendentaliniu Dievo buvimo įrodymu,
kuris remiasi vien tik realiausios ir būtiniausios
esybės sąvokų tarpusavio ryšiu ir kurio niekur ki
tur negalima ieškoti.
Si įspėjamoji pastaba proto teiginių kritiką la
bai susiaurina. Kur protas savo užduotis atlieka
vien tik sąvokomis, ten galimas tik vienas įrody
mas, jei tik jis apskritai galimas. Todėl jei matome
dogmatiką pateikiantį dešimt įrodymų, tai galima
būti tikram, kad jis neturi nė vieno. Juk jei jis tu
rėtų vieną įrodymą kuris (kaip turi būti grynojo
proto klausimuose) būtų apodiktiškai tikras, tai
620
kam jam būtų reikalingi kiti? Jo tikslas toks pat,

kaip parlamento advokato: vieną argumentą skirti
vieniems, kitą - kitiems, kad pasinaudotų silpnu
mu savo teisėjų, kurie, nesigilindami į reikalą ir
siekdami greičiau jo nusikratyti, griebiasi pirmo
geresnio argumento, kuris jiems krinta į akis, ir
pagal jį nusprendžia.
T r e č i o j i grynajam protui, kai jis transcen
dentaliniuose įrodymuose subordinuotas discipli
nai, būdinga taisyklė teigia: grynojo proto įrody
mai niekada negali būti a p a g o g i n i a i , bet vi
sada turi būti o s t e n s i n i a i . Bet kurioje pažini
mo rūšyje tiesioginiu, arba ostensiniu, vadinamas
toks įrodymas, kuriame įsitikinim as teisingumu
kartu susiejamas su jo šaltinių įžvelgimu; o apago-
ginis įrodymas nors ir gali sukurti tikrum ą tačiau
negali sukurti tiesos suprantamumo, kai kalbama
apie jos ryšį su jos galimybės pagrindais. Todėl
apagoginiai įrodymai yra veikiau pagalba sunkiais
atvejais, negu metodas, tinkamas visiems proto
ketinimams. Tačiau jie tiesioginius įrodymus pra
noksta akivaizdumu, nes prieštaravimas visada
yra ne toks aiškus, kaip glaudžiausias sąryšis, ir
juo labiau priartėja prie parodomojo įrodymo (ei-
ner Demonstration) akivaizdumo.
Apagoginių įrodymų taikymo įvairiuose moks
luose tikroji priežastis ši. Jei pagrindai, iš kurių
turi būti išvestos tam tikros žinios, per daug įvai
rūs arba per giliai paslėpti, tai bandoma nustatyti,
ar jų negalima prieiti per jų sekmenis. Bet modus
ponens, kai apie žinojimo teisingum ą sprendžia
ma remiantis jo sekmenų teisingumu, leistinas
tik tada, kai visi galimi jo sekmenys teisingi, nes
tada galimas tik vienas šių sekmenų pagrindas,
kuris, vadinasi, taip pat teisingas. Bet šis būdas
neįmanomas, nes surasti visus kurio nors priimto
621
teiginio galimus sekmenis viršija mūsų jėgas; ta

čiau šiuo išvedimo būdu naudojamasi, nors, žino
ma, su tam tikra nuolaida, kai kas nors turi būti
įrodyta tik kaip hipotezė, sutinkant ir su išvada
pagal analogiją: jei tiek daug patikrintų sekmenų
visiškai suderinami su priimtu pagrindu, tai ir visi
kiti galimi sekmenys taip pat bus su juo suderina
mi. Todėl hipotezės šiuo būdu niekada negalima
paversti įtikinamai parodoma tiesa. Samprotavi
mų modus tollens, kai iš sekmenų sprendžiama
apie pagrindus, įrodo ne tik visiškai griežtai, bet
ir visai lengvai. Juk jei iš teiginio išvedamas nors
vienas klaidingas sekmuo, tai toks teiginys klai
dingas. Todėl, užuot peržiūrėjus visą pagrindų
eilę ostensiniu įrodymu, kuris gali vesti prie žino
jimo teisingumo visišku jo galimybės įžvelgimu,
pakanka tarp iš priešingo teiginio išplaukiančių
sekmenų surasti vieną klaidingą sekmenį, ir tada
šis priešingas teiginys klaidingas, taigi žinojimas,
kurį reikėjo įrodyti, teisingas.
Bet apagoginis įrodymo būdas leistinas tik tuo
se moksluose, kur to, kas objektyvu, būtent to, kas
yra objekte, žinojimo negalima p a k e i s t i tuo, kas
subjektyvu mūsų vaizdiniuose. Kur šis pakeitimas
paplitęs, ten dažnai turi atsitikti, kad tam tikram
teiginiui priešingas teiginys arba prieštarauja tik
subjektyvioms mąstymo sąlygoms, o ne objektui,
arba abu teiginiai vienas kitam prieštarauja tik
esant subjektyviai sąlygai, kuri klaidingai laiko
ma objektyvia; ir kadangi sąlyga klaidinga, tai abu
teiginiai gali būti klaidingi —vieno klaidingumas
neleidžia daryti išvados apie kito teisingumą.
Matematikoje toks pakeitimas negalimas; to
dėl ji - tikroji apagoginių įrodymų vieta. Gamtos
moksle, kadangi jame viskas grindžiama empiri
niais stebimais, tokiam pakeitimui, tiesa, dauge-
622
liu atvejų galima užkirsti kelią daugelio stebėji

mų palyginimu; tačiau šis įrodymo būdas gamtos
moksle daugeliu atvejų vis dėlto nereikšmingas.
Bet visi transcendentaliniai grynojo proto bandy
mai vyksta pačioje dialektinės regimybės sferoje,
t. y. subjektyvumo, kuris protui siūlosi arba net
gi primeta save kaip objektyvumą jo prielaidose,
sferoje. Todėl sintetinių teiginių atžvilgiu visiškai
neleistina savo tvirtinimus grįsti to, kas priešin
ga, paneigimu. Juk arba toks paneigimas yra ne
kas kita, kaip vien tik nurodymas nesutarimo tarp
priešingos nuomonės ir suprantamumo mūsų pro
tui subjektyvių sąlygų, o tai visai neįgalina atmesti
paties dalyko (pavyzdžiui, besąlygiško tam tikros
esybės egzistavimo būtinumo mes niekaip negali
me suprasti ir todėl s u b j e k t y v i a i teisėtai ne
sutinkame su jokiu būtinos aukščiausiosios esybės
[egzistavimo] spekuliatyviuoju įrodymu, tačiau
neteisingai nepripažįstame tokios pirminės esybės
p a č i o s s a v a i m e galimybės); arba abi pusės,
tiek teigiančioji, tiek neigiančioji, apgautos trans
cendentalinės regimybės, ima pagrindu negalimą
objekto sąvoką, ir tada galioja taisyklė: non entis
nulla sunt praedicata, t. y. ir teigiantis, ir neigian
tis tvirtinimai apie objektą yra neteisingi, todėl
apagogiškai, paneigiant tai, kas priešinga, tiesos
pažinimo pasiekti negalima. Antai, pavyzdžiui, jei
tariama, kad jutimais suvokiamas pasaulis duo
tas p a t s s a v a i m e kaip totalus, tai klaidinga
tvirtinti, kad jis turįs būti erdvėje a r b a begali
nis, a r b a baigtinis ir aprėžtas, nes abu teiginiai
klaidingi. Juk reiškiniai (kaip vien tik vaizdiniai),
kurie būtų duoti v i s d ė l t o p a t y s s a v a i m e
(kaip objektai), yra kažkas negalima, ir šios įsi
vaizduojamos visumos begalybė būtų, tiesa, besą
lygiška, bet prieštarautų (nes reiškiniuose viskas
623
sąlygota) nesąlygotam dydžio apibrėžimui, kuris

vis dėlto sąvokoje numatomas.
Apagoginis įrodymo būdas yra taip pat ta ti
kroji iliuzija, kurios leidosi suviliojami mūsų do
gm atinių gudreivų nuodugnumo gerbėjai; šis bū
das yra tarsi kovotojas, savo vienminčių garbę ir
neginčijamą teisę norintis įrodyti tuo, kad yra pa
sirengęs grumtis su kiekvienu, kuris tuo suabe
jotų, nors tokiu pagyrūniškumu dėl dalyko nieko
nelaimima, o tik parodoma santykinė priešinin
ko jėga, ir tai tik agresyviai nusiteikusios pusės.
Matydami, kad kiekvienas paeiliui būna tai nu
galėtojas, tai nugalėtasis, žiūrovai dažnai linkę
skeptiškai suabejoti pačiu ginčo objektu. Tačiau
tam jie neturi pagrindo, ir pakanka jiems sušuk
ti: non defensoribus ištiš tempus eget. Kiekvienas
turi ginčytis pateikdamas įteisin tą įrodymą, pa
grįstą transcendentaline argumentų dedukcija,
t. y. tiesiogiai, kad būtų matyti, kiek jo preten
zijos pačios savaime protingai pagrįstos. Juk jei
jo priešininkas remiasi subjektyviais pagrindais,
tai, žinoma, jį paneigti lengva, bet ne naudai do
gmatiko, kuris paprastai taip pat laikosi subjek
tyvių sprendimo pagrindų ir lygiai taip pat prieši
ninko gali būti suriestas į ožio ragą. Tačiau jei abi
pusės įrodinėja tik tiesiogiai, tai arba jos pačios
pastebės, kad sunku pagrįsti jų tvirtinimus ar
netgi neįmanoma [jų pagrįsti], ir pagaliau galės
remtis tik senaties teise, arba kritika lengvai at
skleis dogmatinę regimybę ir privers grynąjį pro
tą atsisakyti besaikių pretenzijų spekuliatyviaja
me taikyme ir grįžti į savo valdų ribas, būtent į
praktinių principų sritį.
624

antras skyrius
G R Y N O JO PRO TO K A N O N A S
Žmogaus protą žemina tai, jog savo grynajame

taikyme jis nieko nepasiekia ir netgi reikalingas
dar disciplinos, kad pažabotų savo nenuosaikumą
ir apsisaugotų nuo iš to kylančių iliuzijų. Bet, kita
vertus, jį vėl išaukština ir žadina pasitikėjim ą pa
čiu savimi tai, kad jis gali ir turi pats naudotis
šia disciplina, nepripažindamas jokios kitos cen
zūros, taip pat tai, kad ribos, kurias jis priverstas
nubrėžti savo spekuliatyviajam taikymui, kartu
apriboja kiekvieno jo priešininko bergždžiai išve-
džiojančias pretenzijas, tad visa, kas dar jam lik
tų iš jo perdėtų reikalavimų, gali būti apsaugota
nuo visų puolimų. Todėl didžiausia ir galbūt vie
nintelė bet kurios grynojo proto filosofijos nauda
yra tik negatyvi, nes ji yra ne organonas riboms
išplėsti, bet disciplina joms apibrėžti, ir, užuot at
skleidusi tiesą, ji turi kuklų nuopelną —apsaugo
nuo suklydimų.
Tačiau turi kur nors būti pozityvių žinių, pri
klausančių grynojo proto sričiai ir galbūt tik dėl
nesusipratimo sukeliančių suklydimus, o iš ti
krųjų sudarančių proto pastangų tikslą, šaltinis.
Juk antraip kokia dar priežastim i galima paaiš
kinti nenum alšinam ą proto troškim ą įsitvirtinti
kur nors visiškai už patyrimo ribų? Jis nujaučia
objektus, keliančius jam didelį susidomėjimą. Kad
prie jų priartėtų, jis stoja į grynosios spekuliaci
jos kelią; bet jie nuo jo bėga. Reikia manyti, kad
didesnės laim ės jis gali tikėtis vieninteliam e dar
jam likusiam e kelyje, būtent p r a k t i n i o taiky
mo kelyje.
625
Kanonu aš laikau tam tikrų pažintinių sugebė

jimų apskritai teisingo taikymo apriorinių pagrin
dinių teiginių visumą. Antai bendrosios logikos
analitinė dalis yra kanonas intelektui ir protui aps
kritai, bet tik formos požiūriu, nes ji abstrahuojasi
nuo bet kokio turinio. Antai transcendentalinė ana
litika buvo grynojo i n t e l e k t o kanonas, nes tik
grynasis intelektas gali teikti teisingas apriorines
sintetines žinias. O ten, kur negalima teisingai tai
kyti pažintinio sugebėjimo, nėra ir kanono. Pagal
visus iki šiol pateiktus įrodymus bet koks sinteti
nis spekuliatyviai taikomo grynojo proto pažinimas
visiškai negalimas. Taigi nėra jokio grynojo proto
spekuliatyviojo taikymo kanono (nes toks taikymas
visiškai dialektinis), o visa transcendentalinė logika
šiuo požiūriu tėra disciplina. Vadinasi, jei apskri
tai egzistuoja teisingas grynojo proto taikymas, -
tokiu atveju turi egzistuoti ir jo k a n o n a s , —tai
šis kanonas lies ne spekuliatyvųjį, bet p r a k t i n į
p r o t o t a i k y m ą , kurį mes dabar ir tirsime.
Grynojo proto kanono

pirmas skirsnis
Apie mūsų proto grynojo taikymo

galutinį tikslą
Savo prigimties polinkio protas skatinamas iš

eiti už savo taikymo patyrime ribų, kad savo gry
najame taikyme vien tik idėjomis išdrįstų pasiekti
kraštutines bet kokio pažinimo ribas ir rastų ra
mybę tik užbaigęs savo kelią tam tikroje savaran
kiškai egzistuojančioje sisteminėje visumoje. Ar šis
siekimas pagrįstas tik spekuliatyviuoju, ar veikiau
vien tik ir išimtinai praktiniu proto interesu?
626
Aš dabar palieku nuošalyje grynojo proto sė-

kmės spekuliatyviuoju požiūriu klausim ą ir tiriu
tik tas problemas, kurių išsprendimas yra jo ga
lutinis tikslas, nesvarbu, ar jis jį pasieks, ar ne, ir
kurio atžvilgiu visi kiti tikslai tėra priemonė. Tu
rint galvoje proto prigimtį, šie aukščiausieji tikslai
savo ruožtu turi pasižymėti vienumu, kad suvieny
ti paremtų tą žmonijos interesą, kuris nesubordi
nuotas jokiam aukštesniam interesui.
Galutinis tikslas, į kurį galų gale nukreipta
transcendentaliai taikomo proto spekuliacija, susi
jęs su trimis objektais: valios laisve, sielos nemirtin
gumu ir Dievo buvimu. Jų visų trijų atžvilgiu gry
nai spekuliatyvus proto interesas labai nežymus, ir
dėl šio intereso vargu ar būtų imtasi varginančio,
nuolat susiduriančio su kliūtimis transcendentali
nio tyrimo darbo, nes iš visų atradimų, kurie čia ga
lėtų būti padaryti, vis dėlto negalima sukurti jokio
taikymo, kuris įrodytų savo naudą in concreto, t. y.
tiriant gamtą. Tegul valia ir laisva, bet tai gali būti
susiję vis dėlto tik su galima vien tik mąstyti mūsų
norėjimo priežastimi. Juk dėl valios pasireiškimo
fenomenų, t. y. poelgių, tai pagal nepažeidžiamą
pagrindinę m aksim ą be kurios negalime naudo
tis protu empiriniame taikyme, mes turime visada
juos aiškinti taip pat, kaip ir visus kitus gamtos
reiškinius, būtent pagal nekintamus gamtos dės
nius. Antra, nors sielos dvasinę prigimtį (kartu ir
jos nemirtingumą) ir būtų galima suprasti, tai vis
dėlto to negalima laikyti nei šio gyvenimo reiškinių,
nei busimojo būvio ypatingo pobūdžio aiškinimo pa
grindu, nes mūsų nekūniškos prigimties sąvoka yra
tik negatyvi ir nė kiek neišplečia mūsų pažinimo
bei neteikia reikalingos medžiagos išvadoms, išsky
rus tas, kurios tinkamos tik prasimanymams, bet
filosofijoje neleistinos. Trečia, jei aukščiausiosios
627
inteligencijos egzistavimas būtų įrodytas, tai mes,

tiesa, galėtume suprasti pasaulio sąrangos tikslin
gumą ir jo tvarką apskritai, bet visai neturėtume
teisės iš to išvesti kokią nors ypatingą sąrangą ir
tvarką arba drąsiai apie jas samprotauti ten, kur
jos nesuvokiamos, nes proto spekuliatyviojo taiky
mo būtina taisyklė reikalauja, jog mes neišleistume
iš akių gamtinių priežasčių ir neatsisakytume to,
ko galime pasimokyti patyrimu, kad tai, ką žinome,
išvestume iš to, kas visiškai pranoksta visą mūsų
žinojimą. Žodžiu, šie trys teiginiai spekuliatyviajam
protui visada lieka transcendentiniai ir jiems ne
būdingas joks imanentinis, t. y. leistinas patyrimo
objektams, taigi tam tikru mastu mums naudingas,
taikymas; tačiau tiriami patys savaime jie - visai
nenaudingos ir kartu nepaprastai sunkios mūsų
proto pastangos.
Todėl jei šie trys kardinalūs teiginiai mūsų ž i -
n o j i m u i visai nereikalingi ir vis dėlto mūsų pro
tas juos primygtinai rekomenduoja, tai jų svarba iš
esmės turi būti susijusi tik su tuo, kas praktiška.
Praktiška yra visa tai, kas galima dėl laisvės.
Bet jei mūsų laisvos valios įgyvendinimo sąlygos
empirinės, tai protas čia gali būti taikomas tik re-
guliatyviai ir padeda tik sukurti empirinių dėsnių
vienumą. Pavyzdžiui, išmintingumo teorijoje visų
tikslų, kuriuos mums įteigia mūsų polinkiai, su
vienijimas į vieną l a i m ė s tik slą ir priemonių
jam pasiekti suderinimas yra visas proto, kuris dėl
to gali teikti tik p r a g m a t i n i u s laisvo elgesio
dėsnius pasiekti jutimų mums duotiems tikslams
ir, vadinasi, negali teikti grynųjų visiškai a priori
apibrėžtų dėsnių, uždavinys. O grynieji praktiniai
dėsniai, kurių tikslą protas pateikia visiškai a pri
ori ir kurie ne empiriškai sąlygoti, bet prisakomi
absoliučiai, būtų grynojo proto produktas. Tokie
628
yra m o r a l ė s dėsniai; taigi tik jie susiję su gry

nojo proto praktiniu taikymu ir leidžia [nustatyti]
kanoną.
Tad visas proto aparatas tiriant tai, ką galima
vadinti grynąja filosofija, iš tikrųjų nukreiptas tik
į tris m inėtąsias problemas. O pačios šios proble
mos taip pat turi tolesnį tikslą, būtent nustatyti,
ką privalu daryti, jei valia laisva, jei egzistuoja
Dievas ir pomirtinis pasaulis. Kadangi tai liečia
mūsų elgesį aukščiausiojo tikslo atžvilgiu, tai or
ganizuojant mūsų protą išmintingai mumis besi
rūpinančios gamtos galutinis tikslas iš esmės yra
tik tai, kas moralu.
Tačiau kreipdami dėmesį į objektą, svetimą
transcendentalinei filosofijai*, turime būti atsar
gūs, kad nenukryptume į detales ir nepažeistume
sistemos vienumo, o kita vertus, kad šia naująja
tema nepasakytume per mažai ir nepaliktume ne
aiškumo ar neįtikimumo. Vieno ir kito aš tikiuosi
išvengti tuo, kad laikysiuosi kaip galima arčiau
transcendentalumo ir paliksiu nuošalyje tai, kas
čia galėtų būti psichologiška, t. y. empiriška.
Čia pirmiausia reikia pasakyti, kad dabar aš lais
vės sąvoką vartosiu tik praktine reikšme ir palieku
nuošalyje, kaip jau ištirtą anksčiau, laisvės sąvoką
transcendentaline reikšme, kurios negalima numa
tyti empiriškai kaip reiškinių aiškinimo pagrindo
ir kuri pati protui yra problema. Viena valia yra
* Visos praktinės sąvokos susijusios su pasitenkinimo arba nepasi

tenkinimo, t. y. malonumo ir nemalonumo, objektais, taigi bent netie
siogiai susijusios su mūsų jutimo objektais. O kadangi jutimas nėra
sugebėjimas įsivaizduoti daiktus, bet yra už viso pažintinio sugebėji
mo ribų, tai mūsų sprendinių sudedamosios dalys, kiek jos susijusios
su malonumu arba nemalonumu, taigi praktinių sprendinių sudeda
mosios dalys, nepriklauso transcendentalinės filosofijos, kurią domi
na vien tik grynosios apriorinės žinios, visumai.
629
būtent grynai g y v u l i š k o pobūdžio (arbitrium

brutum) ir gali būti apibrėžta ne kitaip, kaip jus
linėmis paskatomis, t. y. p a t o l o g i š k a i . O toji
valia, kuri gali būti apibrėžiama nepriklausomai
nuo juslinių paskatų, taigi motyvais, kuriuos įsi
vaizduoja tik protas, vadinama l a i s v a v a l i a
(arbitrium liberum), ir visa, kas su ja susiję kaip
pagrindas arba sekmuo, vadinama p r a k t i š k a .
Praktinė laisvė gali būti įrodyta patyrimu. Juk
žmogaus laisvę sąlygoja ne tik tai, kas dirgina, t. y.
betarpiškai veikia jusles; mes turime sugebėjimą
to, kas netgi iš tolo naudinga arba žalinga, vaiz
diniais įveikti įspūdžius, sukeliamus mūsų jusli
niams polinkiams; bet šie samprotavimai apie tai,
kas visam mūsų būviui pageidautina, t. y. yra gera
ir naudinga, remiasi protu. Todėl protas pateikia
taip pat dėsnius, kurie yra imperatyvai, t. y. objek
tyvūs l a i s v ė s d ė s n i a i , ir pasako, k a s t u r i
į v y k t i , nors galbūt niekada neįvyksta; tuo jie
skiriasi nuo gamtos dėsnių, kuriuose kalbama tik
apie tai, k a s v y k s t a ; todėl laisvės dėsniai taip
pat vadinami praktiniais dėsniais.
Bet ar paties proto šiuose poelgiuose, kuriais
jis nustato dėsnius, nesąlygoja kitos įtakos ir ar
tai, kas juslinių paskatų atžvilgiu vadinama lais
ve, aukštesniųjų ir labiau nutolusių veikiančiųjų
priežasčių atžvilgiu nėra gamta - šis klausimas
mums neiškyla praktinėje sferoje, kur mes pro
tą pirmiausia klausiame elgesio n u o s t a t o s , o
minėtasis klausimas yra grynai spekuliatyvus ir
mes galime jį apeiti, kol mums rūpi, ką mes turi
me ar ko neturime daryti. Vadinasi, patyrimu mes
pažįstame praktinę laisvę kaip vieną iš gamtinių
priežasčių, būtent kaip proto priežastingumą sąly-
gojant valią, o transcendentalinė laisvė reikalauja
paties šio proto (jo priežastingumo, pradedančio
630
reiškinių eilę, atžvilgiu) nepriklausomybės nuo

visų jutimais suvokiamo pasaulio sąlygojančių
priežasčių; ir ta prasme ji, atrodo, yra priešinga
gamtos dėsniui, taigi ir visam galimam patyrimui,
ir todėl lieka problema. Tačiau protui praktiniame
taikyme ši problema neegzistuoja; vadinasi, gry
nojo proto kanone mums iškyla tik du klausimai,
kurie susiję su grynojo proto praktiniu interesu ir
kurių atžvilgiu turi būti galimas jo taikymo ka
nonas, —ar yra Dievas? ar yra pomirtinis gyveni
mas? Transcendentalinės laisvės klausim as liečia
tik spekuliatyvųjį žinojimą, ir jį mes galime palikti
nuošalyje, nes jis mums visiškai nerūpi, kai kalba
ma apie tai, kas praktiška, ir, be to, jis jau pakan
kamai išnagrinėtas grynojo proto antinomijoje.

antras skirsnis
Apie aukščiausiojo gėrio idealą

kaip pagrindą apibrėžti grynojo proto
galutiniam tikslui
Spekuliatyviai taikomas protas mus vedė per

patyrimo sritį, ir kadangi joje proto niekada ne
galima visiškai patenkinti, tai iš čia jis mus vedė
prie spekuliatyviųjų idėjų, kurios vis dėlto galų
gale mus vėl sugrąžino į patyrimą ir, vadinasi,
savo tikslą įgyvendino tikrai naudingai, bet visai
kitaip, negu mes tikėjomės. Dabar mums lieka
dar vienas bandymas, būtent pažiūrėti, ar gryna
sis protas yra taip pat ir praktiniame taikyme, ar
čia jis veda prie idėjų, siekiančių aukščiausiuosius
grynojo proto tikslus, kuriuos ką tik nusakėme, ir,
vadinasi, ar jis savo praktinio intereso požiūriu
631
negali duoti to, ką visiškai atsisako duoti speku

liatyviojo intereso požiūriu.
Visi mano proto interesai (ir spekuliatyvieji, ir
praktiniai) susijungia šiuose trijuose klausimuose:
1. K ą a š g a l i u ž i n o t i ?
2. K ą a š p r i v a l a u d a r y t i ?
3. Ko a š g a l i u t i k ė t i s ?
Pirmasis klausimas yra grynai spekuliatyvus.
Mes aptarėme (aš viliuosi) visus galimus atsaky
mus į jį ir pagaliau suradome tokį, kuris, tiesa,
turi protą patenkinti ir kuriuo, jei jis nenukreiptas
į tai, kas praktiška, protas turi taip pat ir pagrin
dą būti patenkintas. Tačiau nuo dviejų didžiųjų
tikslų, į kuriuos iš esmės buvo nukreiptos grynojo
proto pastangos, mes likome lygiai tiek pat nuto
lę, tarytum mes iš pat pradžių savo ramybės dėlei
būtume atsisakę imtis šio darbo. Vadinasi, jei kal
bama apie žinojimą, tai bent jau yra tikra ir nu
statyta, kad šių dviejų problemų atžvilgiu žinojimo
niekada negalima pasiekti.
Antrasis klausimas yra grynai praktinis. Kaip
toks jis, tiesa, gali priklausyti grynajam protui,
bet tada jis vis dėlto ne transcendentalinis, o mo
ralinis, taigi mūsų kritika pati savaime negali jo
svarstyti.
Trečiasis klausimas, būtent: „Jei aš darau tai,
ką privalau daryti, tai ko aš tada galiu tikėtis?“ yra
kartu praktinis ir teorinis, ir tai, kas praktiška,
veda tarsi kelrodis prie atsakymo į teorinį klau
simą, o jei kilsime dar aukščiau - į spekuliatyvų
jį klausimą. Juk bet kuri v i l t i s siekia laimės ir
praktinio bei dorovės dėsnio atžvilgiu yra visiškai
tas pat, kas yra žinojimas ir gamtos dėsnis daiktų
teorinio pažinimo atžvilgiu. Pirmoji galų gale veda
prie išvados, kad k a ž k a s e g z i s t u o j a (kas
apibrėžia galutinį galimą tikslą), n e s k a ž k a s
632
t u r i į v y k t i ; antrasis veda prie išvados, kad

kažkas e g z i s t u o j a (kas veikia kaip aukščiau
sioji priežastis), n e s k a ž k a s v y k s t a .
Laimė yra visų mūsų polinkių patenkinimas
(ir extensive jų įvairovės, ir intensive jų laipsnio, ir
protensive jų trukmės požiūriu). L a i m ė s motyvu
grindžiamą praktinį dėsnį aš vadinu pragmatiniu
(išmintingumo taisykle); o dėsnį, jei toks dėsnis
yra, kurio motyvas tik b ū t i v e r t a m l a i m ė s ,
vadinu moralės (dorovės) dėsniu. Pirmasis pata
ria, kas darytina, jei mes norime būti laimingi; an
trasis prisako, kaip mes privalome elgtis, kad bū
tume tik verti laimės. Pragmatinis dėsnis remiasi
empiriniais principais, nes be patyrimo aš negaliu
žinoti, kokius poreikius reikia patenkinti ir kokios
natūralios priežastys gali juos patenkinti. Moralės
dėsnis abstrahuojasi nuo polinkių bei natūralių jų
patenkinimo priemonių ir tiria tik protingos būty
bės apskritai laisvę ir būtinas sąlygas, vien tik ku
riomis ji suderinama su laimės paskirstymu pagal
principus ir, vadinasi, g a l i bent jau remtis vien
tik grynojo proto idėjomis ir būti pažinta a priori.
Aš tariu, kad tikrai egzistuoja grynieji moralės
dėsniai, kurie visiškai a priori (neatsižvelgiant į
empirinius motyvus, t. y. į laimę) sąlygoja tai, ką
mes turime ar ko neturime daryti, t. y. protingos
būtybės apskritai laisvės taikymą, ir kad šie dės
niai nurodo b e s ą l y g i š k a i (ne tik hipotetiškai,
numatant kitus empirinius tikslus) ir, vadinasi,
visais atžvilgiais yra būtini. Šį teiginį aš teisėtai
galiu imti kaip prielaidą, remdamasis ne tik la
biausiai apsišvietusių moralistų įrodymais, bet ir
kiekvieno žmogaus, jei jis siekia aiškiai mąstyti
tokį dėsnį, doroviniu sprendiniu.
Vadinasi, grynasis protas, tiesa, taikomas ne spe
kuliatyviai, bet praktiškai, būtent moralės atžvilgiu,
633
apima p a t y r i m o g a l i m y b ė s , būtent tokių

poelgių, kurie g a l ė t ų pasitaikyti žmogaus i s -
t o r i j o j e pagal dorovės nuostatas, principus.
Kadangi grynasis protas prisako, kad tokie poel
giai turi įvykti, tai turi būti galimybė jiems įvykti
ir, vadinasi, turi būti galimas ypatingas sisteminis
vienumas, būtent moralinis, o sisteminio gamtos
vienumo nebuvo galima įrodyti r e m i a n t i s s p e
k u l i a t y v i a i s i a i s p r o t o p r i n c i p a i s , nes
prote, tiesa, glūdi priežastingumas laisvės apskri
tai atžvilgiu, bet ne visos gamtos atžvilgiu, ir mo
raliniai proto principai, tiesa, gali sukelti laisvus
poelgius, bet ne gamtos dėsniai. Taigi grynojo pro
to principams jo praktiniame, o ypač moraliniame,
taikyme būdingas objektyvus realumas.
Pasaulį, kiek jis atitiktų visus dorovės dėsnius
(koks jis gali būti pagal protingų būtybių 1 a i s -
v ę ir koks jis turi būti pagal būtinus d o r o v ė s
dėsnius) aš vadinu m o r a l i n i u p a s a u l i u .
Sis pasaulis mąstomas tik kaip inteligibilus, nes
jame abstrahuojamasi nuo visų sąlygų (tikslų) ir
netgi nuo kliūčių moralumui (žmogaus prigimties
silpnumas arba ydingumas). Vadinasi, šia prasme
jis yra tik idėja, tačiau praktinė, kuri tikrai gali ir
turi daryti įtaką jutimais suvokiamam pasauliui,
kad padarytąjį, kiek tai įmanoma, atitinkantį idė
ją. Todėl moralinio pasaulio idėjai objektyvus re
alumas būdingas ne [ta prasme], tarytum ji būtų
susijusi su inteligibilaus stebėjimo objektu (tokių
objektų mes visai negalime mąstyti), bet ta, kad
ji susijusi su jutimais suvokiamu pasauliu, tačiau
kaip praktiškai taikomo grynojo proto objektu ir
kaip jame [esančių] protingų būtybių corpus mys-
ticum, kiek jų laisvai valiai moralės dėsnių atžvil
giu būdingas visiškas sistem inis vienumas tiek su
pačia savimi, tiek su kiekvieno kito laisve.
634
Atsakymas į pirmąjį iš dviejų grynojo proto

klausimų toks: daryk tai, dėl ko tampi vertas būti
laimingas. Antrasis klausimas toks: jei elgiuosi
taip, kad nesu nevertas laimės, tai ar galiu tikėtis,
kad dėl to būsiu laimės dalininkas? Norint atsa
kyti į šį klausimą, svarbu žinoti, ar grynojo proto
principai, a priori prisakantys dėsnį, ir šią viltį bū
tinai susieja su dorovės dėsniu.
Todėl aš teigiu, kad kaip moraliniai principai
būtini protą taikant p r a k t i š k a i , lygiai taip pat
taikant jį t e o r i š k a i būtina tarti, kad kiekvie
nas turi pagrindą tikėtis laimės tokiu mastu, ko
kiu jis savo elgesiu save padarė jos vertą, ir kad,
vadinasi, dorovės sistema neatskiriamai susijusi
su laimės sistema, be tik grynojo proto idėjoje.
Galimame vien tik mąstyti, t. y. moraliniame,
pasaulyje, kurio sąvokoje mes abstrahuojamės
nuo visų kliūčių dorovei (nuo polinkių), tokią su
moralumu susijusios proporcingos laim ės sistem ą
galima m ąstyti būtiną, nes laisvė, dorovės dėsnių
iš dalies skatinama, iš dalies jų apribojama, pati
būtų visuotinės laimės priežastis, vadinasi, protin
gos būtybės, vadovaujamos tokių principų, pačios
būtų savo ir kartu kitų žmonių tvirtos gerovės kū
rėjos. Bet ši save apdovanojančio moralumo siste
ma yra tik idėja, kurios įgyvendinimas remiasi są
lyga, kad k i e k v i e n a s daro tai, ką jis p r i v a l o
daryti, t. y. kad visi protingų būtybių poelgiai vyks
ta taip, tarytum jie kiltų iš vienos aukščiausiosios
valios, apimančios arba pajungiančios sau visas
asmenines valias. Bet kadangi moralės dėsnio
privalomumas lieka galioti kiekvienam atskiram
laisvės taikymui, net jei kiti ir nesielgtų pagal šį
dėsnį, tai nei pasaulio daiktų prigimtis, nei pačių
poelgių priežastingumas ir jų santykis su dorove
neapibrėžia, kaip jų padariniai bus susiję su lai-
635
me, ir pateiktasis būtinas vilties būti laimingam

ryšys su nepaliaujamomis pastangomis padaryti
save vertą laimės protu negali būti pažintas, jei
pagrindu imama tik gamta; to galima tik tikėtis,
jei a u k š č i a u s i a s i s p r o t a s , prisakantis pa
gal moralės dėsnius, bus imam as pagrindu ir kaip
gamtos priežastis.
Inteligencijos, kurioje morališkai tobuliausia
valia, susijusi su aukščiausiąja palaima, yra bet ko
kios laimės pasaulyje priežastis, kiek ši laimė yra
tiksliai susijusi su dorove (kaip vertumu laimės),
idėją aš vadinu a u k š č i a u š i o j o g ė r i o i d e
a l u . Vadinasi, grynasis protas tik aukščiausiojo
p i r m i n i o gėrio ideale gali rasti aukščiausiojo
išvestinio gėrio, būtent galimo vien tik mąstyti,
t. y. m o r a l i n i o , pasaulio, abiejų elementų prak
tiškai būtino ryšio pagrindą. Kadangi mes būtinai
turime protu įsivaizduoti save priklausančius to
kiam pasauliui, nors jutimai mums neteikia nieko,
išskyrus reiškinių pasaulį, tai mes turėsime tarti
galim ą vien tik mąstyti pasaulį esant mūsų elge
sio jutimais suvokiamame pasaulyje padarinį, o
kadangi jutimais suvokiamame pasaulyje tokio ry
šio nėra, tai turėsime tarti moralinį pasaulį esant
pomirtinį pasaulį. Vadinasi, Dievas ir pomirtinis
gyvenimas yra dvi prielaidos, pagal grynojo pro
to principus neatskiriamos nuo privalėjimo, kurį
mums nustato kaip tik šis protas.
Dorovė pati savaime sudaro sistemą, o laimė —
ne, jei tik ji nepaskirstoma tiksliai pagal moralu
mą. Bet toks atitikimas galim as tiktai galimame
vien tik mąstyti pasaulyje, esant išmintingam
kūrėjui ir valdytojui. Protas priverstas arba tarti
esant tokį kūrėją kartu su gyvenimu tokiame pa
saulyje, kurį mes turime laikyti pomirtiniu, arba
moralės dėsnius laikyti tuščiomis iliuzijomis, nes
636
šių dėsnių būtinas padarinys, kurį tas pats protas

su jais susieja, be šios prielaidos turėtų atkristi.
Todėl kiekvienas moralės dėsnius laiko p r i e s a
k a i s , o tokie jie negalėtų būti, jei su savo taisy
kle a priori nesusietųjų atitinkančių sekmenų ir,
vadinasi, jei juose nebūtų p a ž a d ų i r g r a s i n i -
m ų . Tačiau to jie negalėtų padaryti, jei neglūdėtų
būtinoje esybėje kaip aukščiausiajame gėryje, ku
ris vienintelis gali padaryti galim ą tokį tikslingą
vienumą.
Pasaulį, kiek jame kreipiamas dėmesys tik į
protingas būtybes ir į jų ryšį pagal moralės dės
nius valdant aukščiausiajam gėriui, Leibnizas va-
dino g a i l e s t i n g u m o v i e š p a t i j a ir ją skyrė
nuo g a m t o s v i e š p a t i j o s , kurioje, tiesa, šios
būtybės pavaldžios moralės dėsniams, bet iš savo
elgesio laukia tik padarinių, atitinkančių prigim
ties vyksm ą mūsų jutimais suvokiamame pasauly
je. Vadinasi, regėti save gailestingumo viešpatijo
je, kur m ūsų laukia visokia laimė, jei tik mes patys
savo laim ės dalios neapribojame tuo, kad esame
neverti laimės, yra praktiškai būtina proto idėja.
Praktiniai dėsniai, kiek jie kartu tampa subjek
tyviais poelgių motyvais, t. y. subjektyviais pa
grindiniais teiginiais, vadinami m a k s i m o m i s .
Dorovė jos grynumo ir padarinių požiūriu į v e r
t i n a m a pagal i d ė j a s , o jos dėsnių l a i k y
m a s i s - pagal m a k s i m a s .
Būtina, kad visas mūsų gyvenimo būdas būtų
pajungtas dorovės maksimoms; tačiau tai neįma
noma, jei su moralės dėsniu, kuris yra tik idėja,
protas nesusieja veikiančiosios priežasties, kuri
pagal šį dėsnį apibrėžia mūsų elgesio padarinį,
tiksliai atitinkantį mūsų aukščiausiuosius tikslus,
nesvarbu, ar šiame, ar kitame gyvenime. Vadina
si, be Dievo ir be dabar mums nematomo pasaulio,
637
į kurį vis dėlto dedame viltis, puikiausios dorovės

idėjos, tiesa, kelia pritarimą ir nuostabą, tačiau
jos nėra ketinimo ir jo įgyvendinimo akstinas, nes
neįvykdo viso tikslo, kiekvienai protingai būtybei
natūralaus bei būtino ir to paties grynojo proto
apibrėžiamo a priori.
Vien tik laimė mūsų protui toli gražu nėra vi
sas gėris. Protas jai nepritaria (kad ir kaip polin
kis mus prie jos trauktų), jei ji nesusieta su laimės
vertumu, t. y. doroviškai geru elgesiu. Tačiau pati
dorovė ir kartu su ja vien tik laimės v e r t u m a s
taip pat dar toli gražu nėra visas gėris. Jam už
baigti reikia, kad tas, kuris savo elgesiu nebuvo
laimės nevertas, galėtų tikėtis, jog ji bus jo dalia.
Netgi nuo bet kokio privataus tikslo laisvas protas
negalėtų spręsti kitaip, jei jis, neatsižvelgdamas
į savo interesą, įsivaizduotų save esybės, kuri tu
rėtų išdalyti laimę kitiems, vietoje; juk praktinėje
idėjoje abu dalykai esmingai susiję, nors taip, kad
tik moralinė nuostata kaip sąlyga įgalina dalyvau
ti laimėje, o ne priešingai - ne laimės viltis suku
ria moralinę nuostatą. Pastaruoju atveju nuostata
nebūtų morali ir, vadinasi, nebūtų verta visiškos
laimės, kuri proto požiūriu nepripažįsta kito apri
bojimo, išskyrus tą, kuris kyla iš mūsų pačių nedo
ro elgesio.
Vadinasi, tik laimė, tiksliai proporcinga protin
gų būtybių dorovingumui, dėl kurio šios būtybės
yra jos vertos, yra aukščiausiasis gėris pasaulyje, į
kurį mes pagal grynojo, bet praktinio, proto nuos
tatus būtinai turime persikelti ir kuris, žinoma,
tėra galimas vien tik mąstyti pasaulis, nes juti
mais suvokiamas pasaulis mums nežada, kad toks
sistem inis tikslų vienumas kiltų iš daiktų prigim
ties; šio vienumo realumas negali būti grindžiamas
niekuo kitu, kaip tik aukščiausiojo pirminio gėrio
638
prielaida, nes savarankiškas protas, apdovanotas

aukščiausiosios priežasties visišku pakankamu
mu, sukuria, išsaugo ir įgyvendina visuotinę, nors
jutimais suvokiamame pasaulyje nuo mūsų giliai
paslėptą, daiktų tvarką pagal tobuliausią tikslin
gumą.
Si moralinė teologija tuo savitai pranašesnė
už spekuliatyviąją teologiją, kad ji neišvengiamai
veda prie v i e n i n g o s , v i s ų t o b u l i a u s i o s
ir p r o t i n g o s pirminės esybės sąvokos, kurios
netgi objektyvių pagrindų spekuliatyvioji teologija
n e n u r o d o , jau nekalbant apie tai, kad ji nega
li mūsų tuo į t i k i n t i . Juk nei transcendentali
nėje, nei natūralinėje teologijoje, nesvarbu, kiek
toli protas gali mus į jas nuvesti, mes nerandame
kokio nors reikšmingo pagrindo manyti esant tik
vienintelę esybę, kurią mes turėtume pakankamą
pagrindą statyti visų gamtinių priežasčių prieša
kyje ir kartu jas padaryti visais atžvilgiais nuo jos
priklausomas. Tačiau jei mes dorovinio vienumo,
kaip būtino pasaulio dėsnio, požiūriu apgalvosime
priežastį, kuri vienintelė šiam dėsniui gali suteik
ti atitinkam ą veiksmingumą, taigi ir mums pri
valomą galią, tai toji priežastis turi būti vieninga
aukščiausioji valia, apimanti visus šiuos dėsnius.
Juk kaip mes, esant skirtingoms valioms, suras
tume tobulą tikslų vienumą? Aukščiausioji valia
turi būti visagalė, kad jai būtų pavaldi visa gamta
ir jos santykis su dorove pasaulyje; visa žinanti,
kad pažintų galvosenų gelmę ir jų moralinę ver
tę; visur esanti, kad būtų betarpiškai artima bet
kuriam poreikiui, kurio reikalauja aukščiausiasis
gėris pasaulyje; amžina, kad niekada netrūktų šio
gamtos ir laisvės sutarimo, ir 1.1.
Bet šis mąstančių būtybių tikslų sisteminis
vienumas šiame pasaulyje, kuris, tiesa, kaip vien
639
tik gamta, gali būti pavadintas tik jutimais suvo

kiamu pasauliu, o kaip laisvės sistem a - galimu
vien tik mąstyti, t. y. moraliniu, pasauliu (regnum
gratiae), neišvengiamai veda taip pat prie tikslin
go vienumo visų daiktų, pagal visuotinius gamtos
dėsnius sudarančių šią didžiulę visumą, panašiai
kaip sisteminis tikslų vienumas susidaro pagal
visuotinius ir būtinus dorovės dėsnius ir praktinį
protą sujungia su spekuliatyviuoju protu. Pasaulį
būtina įsivaizduoti kaip kilusį iš vienos idėjos, jei
jis turi derėti su tuo proto taikymu, be kurio mes
patys save laikytume proto nevertais, būtent su jo
moraliniu taikymu, kuris visiškai remiasi aukš
čiausiojo gėrio idėja. Todėl bet kuris gamtos tyri
mas krypsta į tikslų sistemos formą ir labiausiai
išplėtotas tampa fizioteologija. Bet kadangi fizio-
teologija pradėjo vis dėlto nuo dorovinės tvarkos
kaip vienumo, pagrįsto laisvės esme, o ne atsitik
tinai nustatyto išoriniais priesakais, tai ji gamtos
tikslingumą susieja su pagrindais, kurie turi būti
a priori neatskiriamai susiję su daiktų vidine gali
mybe, ir tuo veda prie t r a n s c e n d e n t a l i n ė s
t e o l o g i j o s , kuri aukščiausiojo ontologinio to
bulumo idealą laiko sisteminio vienumo principu,
visus daiktus susiejančiu pagal visuotinius ir būti
nus gamtos dėsnius, nes jų visų šaltinis —vieninte
lės pirminės esybės absoliutus būtinumas.
Kokį t a i k y m ą mes galime surasti savo inte
lektui netgi patyrime, jei sau nekeliame tikslų? Bet
aukščiausieji yra moralumo tikslai, ir jų pažinimą
gali teikti tik grynasis protas. Iškėlę šiuos tikslus
ir jais vadovaudamiesi, mes netgi gamtos žinoji
mo negalime tikslingai taikyti pažinime ten, kur
pati gamta nenustatė tikslingo vienumo; juk be šio
vienumo mes patys neturėtume netgi proto, nes
neturėtume jam mokyklos ir kultūros, [įgytos] dėl
640
objektų, kurie tokioms sąvokoms teiktų medžia

gą. Bet pirmasis nurodytas tikslingas vienumas
yra būtinas ir pagrįstas pačioje valios esmėje, va
dinasi, antrasis vienumas, kuriame glūdi pirmojo
taikymo in concreto sąlyga, turi būti toks pat; tad
mūsų pažinimo protu transcendentalinis plėtima
sis būtų ne priežastis, o tik praktinio tikslingumo,
kurį mums nustato grynasis protas, padarinys.
Todėl žmogaus proto istorijoje mes matome, kad
kol moralės sąvokos nebuvo pakankamai apvalytos
bei apibrėžtos ir kol nebuvo įžvelgtas sistem inis
tikslų vienumas pagal šias sąvokas, būtent būtinų
principų pagrindu, tol gamtos pažinimas ir netgi
žymiu mastu proto kultūra daugelyje kitų mokslų
galėjo sukurti tik neaiškias ir padrikas dievybės
sąvokas, o kita vertus, šiam klausimui apskritai
rodė nuostabą keliantį abejingumą. Dorovės idėjų
visapusiškesnis tyrimas, kuris pasidarė būtinas
dėl nepaprastai gryno mūsų religijos dorovės dės
nio, atkreipė proto dėmesį į šį objektą, sužadinęs
suinteresuotumą, privertusį protą jo imtis; ir nors
nei išsiplėtusios žinios apie gamtą, nei teisingos
ir patikimos transcendentalinės pažiūros (jų vi
sada buvo stokojama) prie to neprisidėjo, šios do
rovinės idėjos sukūrė dieviškosios esybės sąvoką,
kurią mes dabar laikome teisinga ne dėl to, kad
spekuliatyvusis protas mus įtikina jos teisingumu,
bet dėl to, kad ji visiškai dera su moraliniais pro
to principais. Taigi galų gale tai tik grynojo pro
to, tačiau tik praktiškai taikomo, nuopelnas, kad
jis pažinimą, apie kurį gryna spekuliacija gali tik
spėlioti, o ne padaryti jį galiojantį, susiejo su aukš
čiausiais mūsų interesais ir tuo pažinimą pavertė,
tiesa, ne akivaizdžiai įrodyta dogma, bet vis dėlto
besąlygiškai būtina prielaida savo esmingiausiems
tikslams.
641
Bet pasiekęs šią aukštumą, būtent vienintelės

pirminės esybės kaip aukščiausiojo gėrio sąvoką,
praktinis protas visai neturi teisės įsivaizduoti
iškilęs virš visų savo taikymo empirinių sąlygų ir
tiek pakilęs iki betarpiško naujų objektų žinojimo,
kad, remdamasis šia sąvoka, iš jos išvestų pačius
moralės dėsnius. Juk kaip tik šių dėsnių v i d i n i s
praktinis būtinumas mus atvedė prie savarankiš
kos priežasties arba išmintingo pasaulio valdovo
prielaidos, kad moralės dėsniai taptų veiksmingi,
todėl mes po viso to negalime jų vėl laikyti atsitik
tiniais ir išvestais tik iš valios, ypač iš tokios va
lios, kurios sąvokos visai neturėtume, jei jos nesu
sidarytume pagal nurodytus dėsnius. Kiek prakti
nis protas turi teisę mus vesti, poelgius laikysime
privalomais ne dėl to, kad jie yra Dievo priesakai,
bet juos laikysime dieviškaisiais priesakais dėl to,
kad mes vidujai privalome juos vykdyti. Laisvę
mes tirsime kaip tikslingą vienum ą pagal proto
principus ir tik tiek tikėsime save atitinkant die
viškąją valią, kiek laikome šventu dorovės dėsnį,
kurio mus protas moko pačių poelgių prigimties
pagrindu, ir manome, jog šiam dėsniui tarnauja
me tik tuo, kad remiame tai, kas pasaulyje geriau
sia mumyse ir kituose. Vadinasi, moralinė teolo
gija taikoma tik imanentiškai, būtent atlikti savo
paskirčiai čia, pasaulyje, kad prisiderintume prie
visų tikslų sistemos, o ne fanatiškai arba netgi nu
sikalstamai atmestume nurodymus proto, teikian
čio mums moralės dėsnius geram gyvenimo būdui,
idant betarpiškai susietume jį su aukščiausiosios
esybės idėja, o tai mus atvestų prie transcenden
tinio [teologijos] taikymo, tačiau jis, lygiai kaip ir
grynosios spekuliacijos taikymas, turėtų iškreipti
ir sužlugdyti galutinius proto tikslus.
642

trečias skirsnis
Apie nuomonę, žinojimą ir tikėjimą
Ko nors pripažinimas teisingu vyksta mūsų in

telekte ir gali remtis objektyviais pagrindais, bet
taip pat reikalauja subjektyvių priežasčių sieloje
to, kuris sprendžia. Jei sprendinys galioja kiekvie
nam, kas tik turi protą tai jo pagrindas objektyviai
pakankamas, ir tada jo teisingumo pripažinimas
vadinamas į s i t i k i n i m u . Jei jo pagrindas yra
tik ypatingas subjekto savitumas, tai jis vadina
mas į s i k a l b ė j i m u 98.
Įsikalbėjimas tėra regimybė, nes sprendinio pa
grindas, esantis tiktai subjekte, laikomas objekty
viu. Todėl tokio sprendinio reikšmė tik individua
li, ir jo teisingumo pripažinimo negalima perteikti
[kitiems]. O tiesa remiasi objekto, kurio atžvilgiu
kiekvieno intelekto sprendiniai turi, vadinasi, de
rėti tarpusavyje (consentientia uni tertio consen-
tiunt inter se), atitikimu. Tad išorinis kriterijus, ar
teisingumo pripažinimas yra įsitikinimas, ar tik
įsikalbėjimas, yra galimybė jį perteikti ir nustaty
ti, kad tą teisingum ą pripažįsta kiekvienas žmo
giškasis protas; juk tada yra bent prielaida, kad
visų sprendinių sutarimo pagrindas, nepaisant su
bjektų skirtingumo, turės bendrą pam atą būtent
objektą su kuriuo jie dėl to visi derės ir tuo įrodys
sprendinio teisingumą.
Taigi įsikalbėjimo nuo įsitikinimo subjektyviai,
tiesa, negalima atskirti, jei subjektas teisingumo
pripažinimą laiko tik reiškiniu savo sieloje; bet ban
dymas su kitų intelektu norint nustatyti, ar mums
reikšmingi sprendinio pagrindai ir svetimam protui
sukelia tą patį padarinį, kaip ir mūsiškiui, vis dėlto
643
yra tam tikra, nors tik subjektyvi, priemonė, tiesa,

ne sukelti įsitikinimą, bet vis dėlto atskleisti tik
tai individualų sprendinio reikšmingumą, t. y. tai
jame, kas yra tiktai įsikalbėjimas.
Jei, be to, galima išryškinti subjektyvias spren
dinio p r i e ž a s t i s , kurias mes laikome objek
tyviais jo p a g r i n d a i s , ir, vadinasi, klaidingą
sprendinio teisingumo pripažinimą paaiškinti
kaip įvykį mūsų sieloje, neatsižvelgiant į objekto
pobūdį, tai mes atskleidžiame regimybę ir daugiau
jau nesiduodame klaidinami, nors tam tikru m as
tu ji vis dar bando mus patraukti, jei regimybės
subjektyvi priežastis būdinga mūsų prigimčiai.
T v i r t i n t i , t. y. išsakyti kaip kažką būtinai
reikšminga kiekvienam sprendiniui, aš galiu tik
tai, kas sukelia įsitikinimą. Įsikalbėjimą galiu pa
silaikyti sau, jei jis mane patenkina, bet aš negaliu
ir neturiu jo laikyti reikšmingu kitiems žmonėms.
Teisingumo pripažinimas arba sprendinio su
bjektyvus reikšmingumas įsitikinimo (kuris kartu
turi objektyvią reikšmę) atžvilgiu turi tris pakopas:
tai n u o m o n ė , t i k ė j i m a s ir ž i n o j i m a s .
N u o m o n ė yra sąmoningas, i r subjektyviai, i r
objektyviai nepakankamas, teisingumo pripaži
nimas. Jei teisingumo pripažinimas pakankamas
tik subjektyviai ir kartu laikomas objektyviai ne
pakankamu, tai jis vadinamas t i k ė j i m u . Pa
galiau ir subjektyviai, ir objektyviai pakankamas
teisingumo pripažinimas vadinamas ž i n o j i m u .
Subjektyvus pakankamumas vadinamas į s i t i
k i n i m u (man pačiam), objektyvus pakankamu
mas — t i k r u m u (kiekvienam). Aš nesustosiu
prie tokių lengvai suprantamų sąvokų aiškinimo.
Aš niekada negaliu ryžtis m a n y t i , n e ž i n o
d a m a s bent ko nors, dėl ko pats savaime proble
minis sprendinys susiejamas su tiesa, kuri, nors ir
644
nevisiška, vis dėlto yra kažkas daugiau negu sava

vališkas prasimanymas. Be to, tokio ryšio dėsnis
turi būti tikras. Juk jei dėl tokio dėsnio aš turiu tik
nuomonę, tai viskas tėra vaizduotės žaismas, netu
rintis nieko bendra su tiesa. Grynojo proto spren
diniuose m a n y t i visiškai neleistina. Kadangi šie
sprendiniai nesiremia patyrimo pagrindais, bet
turi būti pažinti a priori, kur viskas būtina, tai ry
šio principas reikalauja visuotinumo ir būtinumo,
taigi visiško tikrumo - priešingu atveju juose nėra
nieko, kas vestų prie tiesos. Todėl grynojoje mate
matikoje beprasmiška manyti —joje reikia žinoti
arba susilaikyti nuo bet kokio sprendinio. Tas pat
pasakytina apie dorovės pagrindinius teiginius,
kur negalima ryžtis poelgiui remiantis tik nuomo
ne, kad kas nors l e i s t i n a , bet reikia tai žinoti.
O transcendentaliniame proto taikyme nuomo
nės, žinoma, per maža, bet žinojimo —per daug.
Vadinasi, grynai spekuliatyvia prasme mes čia
apskritai negalime išsakyti sprendinių, nes spren
dinio pripažinimo teisingu subjektyvūs pagrindai,
kaip, pavyzdžiui, tie, kurie gali sukelti tikėjimą,
spekuliatyviuose klausimuose nenusipelno prita
rimo, nes be empirinės pagalbos jų negalima nei
turėti, nei tokiu pačiu mastu perteikti kitiems.
Tačiau grynai p r a k t i n i u p o ž i ū r i u teoriš
kai nepakankamas teisingumo pripažinimas gali
būti pavadintas tikėjimu. Sis praktinis požiūris lie
čia arba m o k ė j i m ą , arba d o r o v ę : pirmąjį —
bet kokiais ir atsitiktiniais tikslais, o antrąją —be
sąlygiškai būtinais tikslais.
Jei tikslas jau pasirinktas, tai sąlygos jam pa
siekti hipotetiškai būtinos. Sis būtinumas subjek
tyvus, tačiau tik santykiškai pakankamas, jei aš
nežinau jokių kitų sąlygų, kuriomis tikslas būtų
pasiekiamas; bet jis besąlygiškai ir kiekvienam
645
pakankamas, jei aš tikrai žinau, kad niekas negali

žinoti kitų sąlygų, kurios vestų į pasirinktą tikslą.
Pirmuoju atveju mano prielaida ir tam tikrų sąlygų
teisingumo pripažinimas tėra atsitiktinis tikėjimas,
o antruoju atveju —būtinas. Dėl pavojuje esančio li
gonio gydytojas turi ką nors daryti, bet nežinoda
mas ligos jis stebi jos pasireiškimus ir, jei neranda
nieko labiau tinkama, sprendžia, kad tai džiova. Jo
tikėjimas netgi jo paties sprendinyje tėra atsitikti
nis, kitas galbūt galėtų geriau nustatyti ligą. Tokį
atsitiktinį tikėjimą tačiau sudarantį priemonių
tam tikriems veiksmams tikrojo taikymo pagrindą
aš vadinu p r a g m a t i n i u t i k ė j i m u .
L a ž y b o s yra įprastinis kriterijus sužinoti, ar
koks nors teiginys yra tik įsikalbėjimas, ar bent jau
subjektyvus įsitikinimas, t. y. tvirtas tikėjimas tuo,
ką kas nors tvirtina. Neretai žmogus savo teiginius
išsako su tokiu pasitikėjimu ir nepalenkiamu atka
klumu, kad, atrodo, jis visiškai atsikratė baimės su
klysti. Lažybos jį suglumina. Kartais pasirodo, jog
įsikalbėjimo jam pakanka, kad jį būtų galima įver
tinti vienu dukatu, bet nepakanka įvertinti jam de
šimtimi dukatų, nes rizikuoti vienu dukatu jis dar
ryžtasi, bet tik tada, kai statoma dešimt dukatų, jis
mato tai, ko anksčiau nepastebėjo, būtent kad visai
gali būti, jog jis suklydo. Jei mintimis įsivaizduo
sime, kad statoma suma yra viso mūsų gyvenimo
laimė, tai triumfuojantis mūsų sprendinio tonas žy
miu mastu išnyksta, mes daromės labai baikštūs ir
pamatome, kad mūsų tikėjimas ne toks tvirtas. Tad
pragmatinis tikėjimas yra tik tam tikro laipsnio,
kuris priklausomai nuo to, kokie interesai dalyvau
ja žaidime, gali būti didesnis arba mažesnis.
Nors kai objekto atžvilgiu mes nieko negalime
imtis, taigi teisingumo pripažinimas tėra teorinis,
vis dėlto daugeliu atvejų mes galime mintimis
646
imtis sumanymo ir jį įsivaizduoti manydami, kad

jam turime pakankamus pagrindus, jei tik būtų
priemonė nustatyti dalyko tikrumą; antai gry
nai teoriniuose sprendiniuose yra p r a k t i n i ų
s p r e n d i n i ų a n a l o g a s ; tokiems teisingumo
pripažinimo atvejams žodis „ t i k ė j i m a s “ tinka,
ir tokį tikėjimą mes galime vadinti d o k t r i n i
n i u . Aš būčiau linkęs lažintis iš visko, ką turiu,
kad bent jau kurioje nors iš m ūsų matomų planetų
yra gyventojų, jei tai būtų galima nustatyti patyri
mu. Todėl aš sakau, kad mintis apie kitų pasaulių
gyventojų egzistavimą yra ne tik nuomonė, bet ir
tvirtas tikėjimas (dėl kurio teisingumo aš rizikuo
čiau daugeliu gyvenimo gėrybių).
Turime pripažinti, kad mokymas apie Dievo
buvimą yra doktrininis tikėjimas. Juk nors teo
riniame pasaulio pažinime aš n e d i s p o n u o j u
niekuo, kas būtinai įteigtų šią mintį kaip pasau
lio reiškinių manojo aiškinimo sąlygą, ir veikiau
privalau savo protu naudotis taip, tarytum viskas
yra tik gamta, - vis dėlto tikslingas vienumas yra
tokia svarbi proto taikymo gamtai sąlyga, kad
aš negaliu jo nepaisyti, juo labiau kad patyrimas
man teikia gausybę jo pavyzdžių. Bet aš nežinau
jokios kitos šio vienumo sąlygos, kuri jį man pa
darytų kelrodžiu tiriant gamtą, išskyrus prielaidą,
kad kažkokia aukščiausioji inteligencija viską taip
sutvarkė pagal išmintingiausius tikslus. Vadina
si, išmintingo pasaulio kūrėjo prielaida yra sąlyga
atsitiktinio, bet vis dėlto svarbaus tikslo, būtent
kad tiriant gamtą būtų kuo vadovautis. Mano ty
rimų rezultatas taip pat gana dažnai patvirtina
šios prielaidos tinkamumą, ir prieš ją nieko nega
lima įtikinamai pasakyti, tad aš pasakyčiau per
mažai, jei savo prielaidą vadinčiau tik nuomone:
netgi šiuo teoriniu atžvilgiu galima sakyti, kad aš
647
tvirtai tikiu Dievą, tačiau tada šis tikėjimas, griež

tai kalbant, ne praktinis, bet turi būti vadinamas
doktrininiu tikėjimu, kurį būtinai turi visur sukel
ti gamtos t e o l o g i j a (fizioteologija). Kaip tik šios
išminties atžvilgiu, atsižvelgiant į puikią žmogaus
prigimties sąrangą ir taip jos neatitinkantį gyve
nimo trumpumą, lygiai taip pat sėkmingai galima
surasti pakankamą pagrindą doktrininiam tikėji
mui busimuoju žmogaus sielos gyvenimu.
Tikėjimo išraiška tokiais atvejais o b j e k t y
v i u požiūriu yra kuklumo išraiška, bet kartu tvir
to pasitikėjimo išraiška s u b j e k t y v i u požiūriu.
Jei aš čia grynai teorinę prielaidą pavadinčiau tik
hipoteze, kurią priimti turėčiau teisę, tai tuo aš
jau pretenduočiau turėti didesnį supratimą apie
pasaulio priežasties pobūdį ir pomirtinį gyvenimą,
negu iš tikrųjų galiu parodyti; juk to, ką aš prii
mu tik kaip hipotezę, savybes aš turiu žinoti bent
jau tiek, kad galėčiau numanyti n e jo s ą v o k ą ,
bet t i k j o e g z i s t a v i m ą . O žodis „tikėjimas“
susijęs tik su kelrodžiu, kurį man teikia idėja, ir su
subjektyvia įtaka mano proto veiklai paremti, ver
čiančia mane laikytis šios idėjos, nors spekuliatyviu
požiūriu aš nepajėgus pateikti apie ją ataskaitą.
Bet grynai doktrininiame tikėjime yra kažkas
netvirta; dėl spekuliacijoje iškylančių sunkumų
dažnai nuo jo nutolstama, nors neišvengiamai vi
sada vėl prie jo grįžtama.
Visai kitoks yra m o r a l i n i o t i k ė j i m o po
būdis, nes čia besąlygiškai būtina, kad kažkas
įvyktų, būtent kad aš visais atžvilgiais laikyčiausi
dorovės dėsnių. Tikslas čia nustatytas neišvengia
mai, ir, kaip aš suprantu, galima tik viena sąlyga,
kuriai esant šis tikslas yra susijęs su visais kitais
tikslais ir dėl to turi praktinę reikšmę, —būtent kad
yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas; aš taip pat esu
648
visiškai tikras, kad niekas nežino kitų sąlygų, ve

dančių prie to paties tikslų vienumo veikiant mo
ralės dėsniui. Bet kadangi dorovės priesakas kartu
yra mano maksima (nes protas to reikalauja), tai aš
neišvengiamai tikėsiu Dievo egzistavimą ir pomir
tinį gyvenimą ir esu tikras, kad šio tikėjimo niekas
negali išjudinti, nes tuo būtų sugriauti patys mano
doroviniai principai, kurių aš negaliu atsisakyti,
netapdamas savo paties akyse vertas paniekos.
Tad sužlugus visiems proto, besiveržiančio už
bet kokio patyrimo ribų, ambicingiems sumany
mams, mums dar lieka pakankamai, kad turėtu
me pagrindą būti juo patenkinti praktiniu požiū
riu. Tiesa, niekas negalės girtis ž i n ą s , kad yra
Dievas ir pomirtinis gyvenimas; jei kas nors tai
žino, tai jis yra kaip tik tas žmogus, kurio aš se
niai ieškojau. Bet kurį žinojimą (kiek jis liečia tik
tai proto objektą) galima perteikti, ir, vadinasi, aš
galėčiau taip pat tikėtis išvysti savo žinojimą taip
nepaprastai praturtėjusį dėl jo pamokymų. Ne, šis
įsitikinimas yra ne l o g i n i s , bet m o r a l i n i s ti
krumas, ir kadangi jis remiasi subjektyviais (mo
ralinės nuostatos) pagrindais, tai aš negaliu netgi
sakyti: y r a morališkai tikra, kad Dievas egzistuo
ja ir t. t., bet galiu tik sakyti: a š e s u morališ
kai tikras ir 1.1. Tai reiškia, jog tikėjimas Dievą ir
pomirtinį pasaulį taip susipynęs su mano moraline
nuostata, kad kaip man negresia pavojus šios nuos
tatos netekti, lygiai taip pat aš nebūgštauju, jog šis
tikėjimas kada nors iš manęs gali būti atimtas.
Vienintelis čia esantis abejotinas momentas yra
tai, kad šis proto tikėjimas remiasi moralinės nuos
tatos prielaida. Jei šią prielaidą atmesime ir im si
me žmogų, kuris būtų visiškai abejingas dorovės
dėsniams, tai proto iškeltas klausimas tampa tik
spekuliacijos uždaviniu ir gali, tiesa, tada būti
649
dar paremtas tvirtais pagrindais pagal analogiją,

tačiau ne tokiais, kuriems pasiduotų netgi atka
kliausias skepticizmas*. Bet šiais klausimais nė
vienas žmogus nėra laisvas nuo bet kokio intereso.
Juk, nors dėl gerų jausmų (Gesinnungen) stokos
žmogus galėtų ir neturėti moralinio intereso, vis
dėlto ir šiuo atveju lieka pakankamas pagrindas,
kad jis j a u s t ų b a i m ę Dievo egzistavimo ir po
mirtinio gyvenimo akivaizdoje. Tam tik reikia, jog
jis bent jau negalėtų prisidengti į s i t i k i n i m u ,
kad tokios esybės ir pomirtinio gyvenimo n ė r a ; o
kad turėtų tokį įsitikinimą, kadangi tai turi būti
įrodyta grynuoju protu, taigi apodiktiškai, jis turė
tų įrodyti ir tokios esybės, ir pomirtinio gyvenimo
negalimybę, —be abejo, joks protingas žmogus to
negali padaryti. Tai būtų n e g a t y v u s tikėjimas,
kuris galėtų sąlygoti, tiesa, ne moralumą ir gerus
jausmus, bet vis dėlto jų analogą, būtent galėtų ge
rokai suturėti blogų jausmų prasiveržimą.
Tačiau, pasakys kas nors, ar tai yra viskas, ką
pasiekia grynasis protas, atskleisdamas horizon
tus už patyrimo ribų? Nieko, išskyrus du tikėjimo
atvejus? Tiek tikrai galėtų pasiekti ir įprastinis in
telektas, nesikreipdamas patarimo į filosofus.
Aš čia nenoriu liaupsinti filosofijos nuopelno
žmogaus protui, kurį ji padaro sunkia savo kritikos
pastanga, netgi jei jis galų gale pasirodytų esąs tik
negatyvus; apie tai dar kai kas bus pasakyta ki
tame skirsnyje. Bet nejaugi jūs reikalaujate, kad
* Žmogaus sielos moralumo interesas (aš tikiu, kad jis būtinai bū
dingas kiekvienai protingai būtybei) yra natūralus, nors jis nėra vie
nintelis ir praktiškai vyraujantis. Stiprinkite ir didinkite šį interesą,
ir jūs įsitikinsite protą esant labai mokytą ir netgi apsišvietusį, kad
spekuliatyvųjį interesą sujungtų su praktiniu. Bet jei jūs iš anksto
nepasirūpinsite žmonių padaryti bent kiek geresnių, tai niekada jų
nepadarysite nuoširdžiai tikinčiais žmonėmis!
650
žinojimas, liečiantis visus žmones, pranoktų įpras

tinio intelekto jėgas ir jį jums turėtų atskleisti tik
filosofai? Kaip tik tai, ką jūs smerkiate, yra geriau
sias išsakytų teiginių teisingumo patvirtinimas,
nes atskleidžia tai, ko iš pradžių nebuvo galima
numatyti, būtent kad negalima smerkti gamtos už
šališką savo dovanų paskirstymą ten, kur liečiami
visi žmonės be skirtumo, ir kad aukščiausioji filo
sofija esminių žmogaus prigimties tikslų atžvilgiu
negali pasiekti daugiau, negu tai įmanoma vado
vaujantis tuo, ką gamta nustatė pačiam įprasčiau
siam intelektui.
Transcendentalinės m etodo teorijos

trečias skyrius
G R Y N O JO P R O T O A R C H IT E K T O N IK A
A r c h i t e k t o n i k a aš laikau sistemos sukū

rimo meną. Kadangi sistem inis vienumas yra tai,
kas tik ir padaro įprastinį žinojimą mokslu, t. y.
paprastą žinių sankaupą paverčia sistema, tai ar
chitektonika yra mūsų pažinimo apskritai moks
liškumo teorija, ir, vadinasi, ji būtinai įeina į me
todo teoriją.
Valdomos proto, mūsų žinios apskritai negali
sudaryti fragmentų, bet turi sudaryti sistemą, ku
rioje jos tik ir gali palaikyti esminius proto tikslus'
ir padėti [juos pasiekti]. O sistema aš laikau įvairių
žinių, pajungtų vienai idėjai, vienumą. Idėja yra
kurios nors visumos formos sąvoka, kiek ji a priori
apibrėžia ir įvairovės apimtį, ir dalių vietą viena
kitos atžvilgiu. Vadinasi, mokslinėje proto sąvo
koje yra visumos tikslas ir jį atitinkanti visumos
forma. Dėl tikslo vienumo, su kuriuo susijusios
651
visos dalys ir kurio idėjoje jos susijusios taip pat

ir viena su kita, kiekvienos dalies trūkumas gali
būti jaučiamas pažįstant kitas dalis, ir nėra jokio
atsitiktinio priedėlio nei neapibrėžto dydžio tobu
lybės, kuri neturėtų a p r io r i nustatytų ribų. Va
dinasi, visuma yra suskaidyta (a r tic u la tio ), o ne
suversta į krūvą (coacervatio)', ji, tiesa, gali augti
vidujai (p er in tu s su sc e p tio n e m ), o ne išoriškai (p er
a p p o s itio n e m ), kaip gyvulio kūnas, kuris auga ne
prisidedant vis naujiems organams, bet, nesikei
čiant proporcijoms, kiekvienam organui tampant
vis stipresniam ir tinkamesniam jo tikslams.
Idėjai įgyvendinti reikalinga s c h e m a , t. y.
tikslo principo pagrindu a p r io r i apibrėžta esm i
nė dalių įvairovė ir tvarka. Schema, nubraižyta ne
pagal idėją, t. y. ne remiantis pagrindiniu proto
tikslu, bet empiriškai, pagal atsitiktinius tikslus
(kurių kiekio negalima žinoti iš anksto), teikia
t e c h n i n į vienumą; o schema, sudaryta tik pa
gal idėją (kai protas a p r io r i nurodo tikslus, o ne
empiriškai jų laukia), sukuria a r c h i t e k t o n i -
n į vienumą. Tai, ką mes vadiname mokslu, gali
atsirasti ne techniškai dėl įvairovės panašumo ar
žinojimo atsitiktinio taikymo in co n creto įvairiau
siems išoriniams tikslams, bet architektoniškai
dėl giminiškumo ir kilimo tik iš vieno aukščiausio
jo bei vidinio tikslo, tik ir darančio visum ą galimą;
mokslo schemoje turi būti visumos apybraiža (m o-
n o g r a m m a ) ir visumos skaidymas į narius pagal
idėją t. y. a p r io r i, tiksliai ir pagal principus šią
visumą skiriant nuo visų kitų visumų.
Niekas nebando sukurti mokslo, kurio pagrindo
nesudarytų idėja. Tačiau formuojant mokslą sche
ma ir netgi iš pradžių pateikiama mokslo defini
cija labai retai atitinka mokslo idėją nes ji glūdi
prote kaip gemalas, kurio visos dalys dar labai ne-
652
išsivysčiusios ir vos galimos atpažinti stebint pro

mikroskopą. Todėl mokslus, kadangi jie juk beveik
visi išgalvoti tam tikro bendro intereso požiūriu,
reikia aiškinti ir apibrėžti ne pagal aprašymą, pa
teikiam ą jų pradininko, bet pagal idėją, kurią dėl
jo sudarytų dalių natūralaus vienumo randame
pagrįstą pačiame prote. Juk paaiškėja, kad pra
dininkas, o dažnai ir jo vėlesni sekėjai klaidžioja
aplink idėją, kurios jie patys neišsiaiškino ir todėl
negali apibrėžti mokslo tikrojo turinio, suskirsty
mo (sisteminio vienumo) ir ribų.
Blogai, kad tik po to, kai mumyse slapta glū
dinčios idėjos nurodymu mes ilgai fragmentiškai
rinkome daugelį su ja susijusių žinių kaip sta
tybinę medžiagą, ir netgi po to, kai ilgai šią me
džiagą techniškai sudarinėjome, pasidaro galima
idėją išvysti aiškesnėje šviesoje ir architektoniš
kai apmesti visumos kontūrus pagal proto tikslus.
Atrodo, kad sistemos - tarsi kirminai - atsirado
generatio aeąuivoca būdu iš paprastos surinktų są
vokų sankaupos, iš pradžių deformuotos, bet ilgai
niui visiškai išvystytos, nors visų jų schema kaip
pradinis gemalas buvo dar tik besiplėtojančiame
prote; todėl ne tik kiekviena sistema pati savaime
suskaidyta pagal idėją, bet ir visos jos tikslingai
sujungtos į vieną žmogiškojo pažinimo sistem ą
kaip visumos dalys ir daro galimą viso žmogiškojo
žinojimo architektoniką, kurią ne tik būtų galima,
bet netgi ir ne taip jau sunku sukurti mūsų lai
kais, kai jau surinkta arba iš senų pastatų griuvė
sių gali būti paimta tiek daug medžiagos. Čia mes
pasitenkiname savojo uždavinio užbaigimu, bū
tent viso iš g r y n o j o p r o t o kylančio žinojimo
a r c h i t e k t o n i k o s apmatais, ir pradedame
tik nuo to taško, kuriame mūsų pažintinės galios
bendroji šaknis dalijasi ir sudaro du kamienus, iš
653
II. TRANSCENDENTALINĖ METUDO TEORIJA
kurių vienas yra p r o t a s . Bet protu aš čia laikau

visą aukštesnįjį pažintinį sugebėjimą ir todėl ra
cionalumą priešpriešinu empiriškumui.
Jei aš abstrahuojuosi nuo objektyviai traktuoja
mo žinojimo viso turinio, tai subjektyviai bet koks
žinojimas yra arba istorinis, arba racionalus". Isto
rinis žinojimas yra c o g n itio ex d a tis , o racionalus —
c o g n itio ex p r in c ip u s . Kad ir iš kur žinojimas kiltų
iš pradžių, tam, kuris pažįsta, jis yra istorinis ži
nojimas, jei jis pažįsta tik tokiu mastu ir tiek, kiek
žinojimas jam duotas iš kitur, nesvarbu, ar jis duo
tas betarpiško patyrimo, ar pasakojimo, ar mokymo
(bendrųjų žinių). Todėl tas, kuris iš esmės i š mo k o
kurią nors filosofijos sistemą pavyzdžiui, Wolffo sis
temą nors jis ir turėtų galvoje visus pagrindinius
teiginius, paaiškinimus ir įrodymus kartu su viso
teorinio pastato skirstymu ir viską galėtų suskai
čiuoti ant pirštą vis dėlto tik išsamiai i s t o r i š k a i
žino Wolffo filosofiją: jis žino ir sprendžia tik tiek,
kiek jam buvo duota. Nuginčykite jam vieną defini
ciją ir jis nežino, iš kur imti kitą Jis lavinosi pagal
svetimą protą bet sugebėjimas mėgdžioti nėra kū
rybinis sugebėjimas, t. y. jo žinojimas kilo ne iš pro
to, ir nors objektyviai tai, žinoma, buvo žinojimas
protu, vis dėlto subjektyviai tai tėra istorinis žino
jimas. Jis gerai suprato ir išsaugojo, t. y. išmoko, ir
yra gyvo žmogaus gipsinis atspaudas. Protu pagrįs
tos žinios, turinčios objektyvų pobūdį (t. y. galinčios
iš pradžių kilti tik iš žmogaus nuosavo proto), tik
tada šiuo vardu gali vadintis taip pat ir subjektyviu
požiūriu, jei jos gautos iš bendrųjų proto šaltinių,
t. y. iš principų, iš kurių gali atsirasti taip pat kriti
ka ir netgi to, kas išmokta, atmetimas.
Bet koks protu pagrįstas pažinimas kyla arba
iš sąvokų, arba iš sąvokų konstravimo; pirmasis
pažinimas vadinamas filosofiniu, antrasis —mate-
matiniu. Apie jų vidinį skirtingumą aš jau kalbė

jau pirmajame skyriuje. Pagal tai žinojimas gali
būti objektyviai filosofinis ir vis dėlto subjektyviai
istorinis, kaip daugumos mokinių ir visų tų, kurie
niekada nepažvelgia už mokyklos sienų ir visą gy
venim ą lieka mokiniai. Bet pažymėtina, kad ma
tem atinis žinojimas, toks, koks jis išmoktas, vis
dėlto ir subjektyviai gali būti pažinimas protu, ir
čia nėra to skirtingumo, kuris yra filosofiniame pa
žinime. Šito priežastis ta, kad pažinimo šaltiniai,
iš kurių vien tik ir gali semti mokytojas, yra ne kas
kita, kaip esminiai ir tikri proto principai, ir, vadi
nasi, mokinys negali nei iš kur kitur jų gauti, nei
nuginčyti, ir būtent dėl to, kad čia protas taikomas
tik in concreto, nors ir a priori, būtent grynajame ir
todėl neklaidingame stebėjime, pašalinant bet ko
kią apgaulę ir suklydimą. Tad iš visų proto mokslų
(apriorinių) galima išmokyti tik matematikos, o fi
losofijos - niekada (išskyrus istorinį jos pažinimą);
o dėl proto, tai geriausiu atveju jį galima išmokyti
tik f i l o s o f u o t i .
Bet kokio filosofinio pažinimo sistem a yra f i -
l o s o f i j a . J ą reikia imti objektyviai, jei ji su
prantama kaip visų bandymų filosofuoti vertinimo
pirmavaizdis, turintis padėti įvertinti kiekvieną
subjektyvią filosofiją, kurios pastatas dažnai toks
įvairus ir kintantis. Šia prasme filosofija yra tik
galimo mokslo idėja, kuri niekada neduota in con
creto, bet prie kurios bandoma priartėti įvairiais
keliais, kol bus surastas vienintelis, labai apaugęs
juslumu takelis ir kol —kiek tai žmogui leista —
pasiseks iki šiol nepavykusią kopiją padaryti ly
gią originalui. Iki tol filosofijos mokyti negalima;
juk kurgi ji, kieno ji nuosavybė ir iš ko ją galima
atpažinti? Galima mokyti tik filosofuoti, t. y. tam
tikrais turimais bandymais lavinti proto talentą
655
laikytis bendrųjų jo principų, tačiau visada išsau

gant proto teisę tirti pačius šių principų šaltinius
ir šiuos principus patvirtinti arba atmesti.
Bet kol kas filosofijos sąvoka yra tik m o k y k 1i -
n ė s ą v o k a , būtent sąvoka žinojimo sistemos,
kurios siekiama tik kaip mokslo tik vienu tikslu —
šio žinojimo sisteminio vienumo, taigi žinojimo
loginio t o b u l u m o tikslu. Bet yra dar p a s a u
l i n ė s ą v o k a (conceptus cosmicus), kuri visa
da sudarė termino „filosofija“ pagrindą ypač kai
šią sąvoką tarsi personifikuodavo ir jos pavyzdį
pateikdavo filosofo idealu. Šiuo požiūriu filosofija
yra mokslas apie bet kokio pažinimo santykį su es
miniais žmogaus proto tikslais (teleología rationis
humarme), ir filosofas yra ne proto virtuozas, bet
žmogaus proto įstatym ų leidėjas. Vadinti save filo
sofu šia reikšme ir pretenduoti prilygti pavyzdžiui,
esančiam tik idėjoje, būtų labai pagyrūniška.
Matematikas, gamtininkas, logikas yra vis dėl
to tik proto virtuozai, kad ir kaip sėkmingai pir
mieji žengtų į priekį protu pagrįstame pažinime, o
pastarasis - ypač filosofiniame pažinime. Yra dar
mokytojo, kuris jiems visiems pateikia [užduotis] ir
naudoja juos kaip įrankius, padedančius [pasiekti]
esminius žmogaus proto tikslus, idealas. Tik šį mo
kytoją turėtume vadinti filosofu; bet kadangi tokio
mokytojo niekur nėra, o jo įstatymų leidimo idėja
aptinkama visur, kiekviename žmogaus prote, tai
mes laikysimės vien tik šios idėjos ir tiksliau api
brėšime, kokį sistem inį vienumą tikslų požiūriu
filosofija nustato pagal šią pasaulinę sąvoką*.
* P a s a u l i n e čia vadinama s ą v o k a , liečianti tai, kas kiekvieną

būtinai domina; taigi mokslo tikslą aš apibrėžiu pagal m o k y k l i
n e s s ą v o k a s , jei jis laikomas tik vienu iš mokėjimų pasiekti tam
tikrus laisvai pasirinktus tikslus.
656
Esminiai tikslai dar nėra aukščiausieji tikslai;

aukščiausiasis tikslas gali būti tik vienas (esant
tobulam sisteminiam proto vienumui). Todėl jie
yra arba galutinis tikslas, arba subordinuotieji
tikslai, būtinai susiję su pirmuoju kaip priemo
nės. Galutinis tikslas yra ne kas kita, kaip visa
žmogaus paskirtis, ir ją tirianti filosofija vadina
ma moralės filosofija. Dėl šio moralės filosofijos
pranašumo prieš visus kitus proto siekius jau se
novėje filosofu visada ir pirmiausia vadino mora
listą; netgi ir dabar protu pasiekiamos savitvardos
išorinis vaizdas duoda dingstį ką nors pagal tam
tikrą analogiją vadinti filosofu, nors jo žinojimas
būtų ribotas.
Žmogaus proto įstatym ų leidimo (filosofijos)
objektai yra du - gamta ir laisvė, ir, vadinasi, jis
apima ir gamtos dėsnį, ir dorovės dėsnį, iš pradžių
dviem atskiromis, o paskui vienintele filosofine
sistema. Gamtos filosofija tiria viską, kas y r a , o
moralės filosofija —tik tai, kas t u r i b ū t i .
Bet kiekviena filosofija yra arba pažinimas gry
nuoju protu, arba pažinimas protu, grindžiamas
empiriniais principais. Pirmasis vadinamas gry
nąja, o antrasis - empirine filosofija.
Grynojo proto filosofija yra arba p r o p e d e u -
t i k a (pasirengimas), tirianti proto sugebėjimą
bet kokio grynojo apriorinio žinojimo atžvilgiu,
ir vadinama k r i t i k a , arba ji yra grynojo proto
sistem a (mokslas) - visas (teisingas ir tariamas)
filosofinis pažinimas grynuoju protu, susietas į
sistem ą - ir vadinama m e t a f i z i k a ; beje, šiuo
terminu galima vadinti taip pat visą grynąją filo
sofiją, įskiriant ir kritiką, kad apimtume ir viso
to, kas kada nors gali būti pažinta a priori, ty
rimą, ir išdėstym ą to, kas sudaro tokio pobūdžio
grynųjų filosofinių žinių sistem ą, skirtingai nuo
657
bet kokio empirinio, taip pat ir nuo matematinio,

proto taikymo.
Metafizika skirstoma į grynojo proto s p e k u
l i a t y v a u s ir p r a k t i n i o taikymo metafiziką
ir, vadinasi, yra arba g a m t o s m e t a f i z i k a ,
arba p a p r o č i ų m e t a f i z i k a . Pirmoji apima
vien tik iš visų daiktų teorinio pažinimo sąvokų
gautus (taigi be matematikos) visus grynuosius
proto principus, o antroji - principus, a priori api
brėžiančius ir padarančius būtina t a i , k ą m e s
t u r i m e a r k o n e t u r i m e d a r y t i . Mora
lumas yra vienintelis poelgių dėsningumas, kuris
gali būti išvestas visiškai a priori iš principų. Todėl
papročių metafizika yra iš esmės grynoji moralės
filosofija, kurios pagrindas visai nėra antropologija
(empirinė sąlyga). O spekuliatyviojo proto metafi
zika yra tai, ką įprasta vadinti metafizika s i a u
r ą j a p r a s m e . Bet kadangi grynasis dorovės
mokslas vis dėlto priklauso ypatingam žmogiškojo,
būtent filosofinio, iš grynojo proto gauto pažinimo
kamienui, tai mes norime išsaugoti jam tą pavadi
nimą, nors jį čia paliekame nuošalyje kaip d a b a r
nesusijusį su mūsų tikslu.
Nepaprastai svarbu i z o l i u o t i vienas nuo
kitų žinias, kurios skiriasi savo pobūdžiu ir kil
me, ir rūpestingai sergėti, kad jos nesusilietų į
vieną mišinį su kitomis žiniomis, su kuriomis jos
paprastai būna susijusios taikant. Ką chemikas
daro skaidydamas medžiagas, ką m atematikas
daro savo grynajame dydžių moksle, tam dar la
biau turi atsidėti filosofas, kad galėtų tiksliai api
brėžti specialios pažinimo rūšies dalį, savitą vertę
ir įtaką įvairiapusiame intelekto taikyme. Todėl
žmogaus protas nuo tada, kai jis pradėjo m ąstyti
arba veikiau susim ąstyti, niekada negalėjo apsi
eiti be metafizikos, bet kartu negalėjo deramai pa-
658
šalinti iš jos visų svetimybių. Tokio mokslo idėja

tokia pat sena, kaip ir spekuliatyvusis žmogaus
protas; o kuris protas nespekuliuoja, nesvarbu,
ar mokykliškai, ar populiariai? Tačiau reikia pri
pažinti, kad mūsų pažinimo dviejų elem entų, iš
kurių vienas visiškai a priori yra mūsų valdžioje,
o kiti gali būti tik a posteriori gauti iš patyrimo,
skyrimas netgi profesionaliems mąstytojams liko
labai neaiškus ir todėl niekada negalėjo padėti
nustatyti atskirų pažinimo rūšių ribų, taigi ir re
alizuoti tikrosios mokslo idėjos, kuri taip ilgai ir
taip labai rūpėjo žmogaus protui. Sakydami, kad
metafizika yra mokslas apie pirmuosius žm ogiš
kojo pažinimo principus, pabrėždavo ne visai a ts
kirą pažinimo rūšį, bet tik jos bendrumo laipsnį,
todėl jos nebuvo galima aiškiai atskirti nuo to,
kas empiriška, nes ir tarp empirinių principų yra
bendresnių ir todėl aukštesnių už kitus. Kur tada
tokios substancijos (kurioje tai, kas pažįstam a
visiškai a priori, neskiriama nuo to, kas pažįs
tam a tik a posteriori) eilėje reikia nubrėžti ribą,
skiriančią p i r m ą j ą dalį ir aukščiausius eilės
narius nuo p a s k u t i n ė s dalies ir subordinuotų
narių? Ką pasakytume, jei chronologija pasaulio
epochas tegalėtų žymėti taip, kad jas suskirstytų
į pirmuosius amžius ir po jų einančius amžius?
Tada reikėtų klausti, ar penktas, dešim tas ir
1.1, amžiai taip pat priklauso prie pirmųjų amžių.
Lygiai taip pat ir aš klausiu: ar tįsaus kūno sąvo
ka priklauso metafizikai? Jūs atsakote: taip! Na,
o kūno sąvoka? Taip! O skysto kūno sąvoka? Jūs
suglum inti, nes jei šitaip tęsim e toliau, tai v is
kas priklausys metafizikai. Iš to matyti, kad vien
tik subordinacijos (atskirybės bendrybei) laipsnis
negali apibrėžti mokslo ribų, o mūsų atveju —v i
siško nevienodumo ir kilm ės skirtingumo. Kita
659
vertus, pagrindinę metafizikos idėją užtemdė dar

tai, kad ji, kaip apriorinis pažinimas, tam tikru
mastu vienarūšė su matematika, kuri jai giminiš
ka apriorinės kilmės požiūriu; bet dėl filosofijai bū
dingo pažinimo sąvokomis būdo, palyginti su ma
tematikai būdingu būdu spręsti a priori vien tik
sąvokų konstravimo pagrindu, — tai atsiskleidžia
toks griežtas filosofinio ir matematinio pažinimo
skirtingumas, kuris, tiesa, visada tarsi buvo jaučia
mas, bet niekada jo nebuvo galima įvertinti aiškiais
kriterijais. Todėl ir atsitiko taip, kad filosofijos plė
tojimas negalėjo turėti apibrėžto tikslo ir patikimo
vadovavimo, nes patys filosofai neteisingai plėtojo
savo mokslo idėją; kadangi filosofai savavališkai
sudarinėjo planą, nežinojo kelio, kuriuo reikia eiti,
ir visada ginčijosi dėl atradimų, kuriuos kiekvienas
norėjo padaryti savo kelyje, jų mokslą iš pradžių
ėmė niekinti kiti, o pagaliau netgi jie patys.
Vadinasi, kiekvienas grynasis apriorinis pažini
mas dėl specialaus pažintinio sugebėjimo, kuris tik
ir gali būti jo buveinė, sudaro ypatingą vienumą, ir
metafizika yra toji filosofija, kuri tą pažinimą turi
išdėstyti kaip sistem inį vienumą. Jos spekuliaty
vioji dalis, kuri pirmiausia pasisavino šį pavadi
nimą, būtent toji, kurią mes vadiname g a m t o s
m e t a f i z i k a ir kuri apriorinių sąvokų pagrindu
tiria viską, kiek tai e g z i s t u o j a (o ne tai, kas
turi būti), skirstoma taip.
Vadinamąją metafiziką siaurąja prasme su
daro t r a n s c e n d e n t a l i n ė f i l o s o f i j a ir
grynojo proto f i z i o l o g i j a . Pirmoji tiria tik i n -
t e l ė k t ą ir patį protą visų sąvokų ir pagrindinių
teiginių, liečiančių objektus apskritai, sistemoje,
neatsižvelgdama į objektus, kurie b ū t ų d u o t i
(ontologia); antroji tiria gamtą, t. y. d u o t ų objek
tų visum ą (nesvarbu, ar jie duoti pojūčiais, ar, jei
660
norite, kitu stebėjimo būdu), ir todėl ji yra f i z i -

o l o g i j a (nors tik rationalis). O proto taikymas
šiame teoriniame gamtos tyrime yra arba fizinis,
arba antfizinis, tiksliau sakant, arba i m a n e n
t i n i s , arba t r a n s c e n d e n t i n i s . Pirmasis
liečia gamtą tiek, kiek jos pažinimas gali būti pri
taikytas patyrime (in concreto), antrasis liečia tokį
patyrimo objektų ryšį, kuris išeina už bet kokio
patyrimo ribų. Todėl šios t r a n s c e n d e n t i n ė s
fiziologijos objektas yra arba v i d i n i s , arba i š o
r i n i s sąryšis, bet jie abu išeina už galimo patyri
mo ribų; pirmuoju atveju ji yra visos gamtos fizio
logija, t. y. t r a n s c e n d e n t a l i n i s p a s a u l i o
p a ž i n i m a s , antruoju atveju - visos gamtos
ryšio su gamtą pranokstančia esybe fiziologija,
t. y. t r a n s c e n d e n t a l i n i s D i e v o p a ž i
nimas.
O imanentinė fiziologija tiria gamtą kaip visų
jutimų objektų visumą, taigi taip, kaip jie mums
duoti, bet tik tomis apriorinėmis sąlygomis, kurio
mis jie mums apskritai gali būti duoti. O jos objek
tai tėra dvejopi: 1) išorinių jutimų objektai, taigi jų
visuma, k ū n i š k o j i g a m t a ; 2) vidinio jutimo
objektas, siela ir, pagal pagrindines jos sąvokas
apskritai, m ą s t a n č i o j i p r i g i m t i s . Kūniš
kosios gamtos metafizika vadinama f i z i k a , bet
kadangi joje turi būti tik gamtos apriorinio pa
žinimo principai, tai ji yra t e o r i n ė f i z i k a .
Mąstančiosios prigimties metafizika vadinama
p s i c h o l o g i j a , ir dėl anksčiau nurodytos prie
žasties čia ją reikia suprasti tik kaip jos t e o r i n į
pažinimą.
Tad visą metafizikos sistem ą sudaro keturios
dalys: 1) o n t o l o g i j a , 2) t e o r i n ė f i z i o l o
g i j a , 3) t e o r i n ė k o s m oi o g i j a , ^ t e o r i
n ė t e o l o g i j a . Antrojoje dalyje, būtent grynojo
661
proto gamtos moksle, yra du skyriai: physica ratio-

nalis* ir psychologia rationalis.
Grynojo proto filosofijos pirminė idėja pati nu
rodo šį skirstymą; vadinasi, pagal, esm inius pro
to tikslus jis yra a r c h i t e k t o n i n i s , o ne tik
t e c h n i n i s , atliktas remiantis atsitiktinai su
voktais giminiškumais ir tarsi laimei išbandyti, ir
kaip tik dėl to yra nekintamas ir turintis įstatym ų
leidimo pobūdį. Bet čia yra kai kurių punktų, ku
rie galėtų sukelti abejonę ir susilpninti įsitikinim ą
šio skirstymo dėsningumu.
Pirma, kaip aš galiu tikėtis apriorinio pažini
mo, taigi objektus liečiančios metafizikos, kiek jie
duoti mūsų jutimams, taigi a posteriori? Kaip gali
ma pažinti daiktų prigimtį pagal apriorinius prin
cipus ir prieiti prie t e o r i n ė s fiziologijos? Atsa
kymas toks: mes iš patyrimo imame tik tai, kas bū
tina, kad mums būtų d u o t a s iš dalies išorinio, iš
dalies vidinio jutimo objektas. Pirma pasiekiama
vien tik materijos sąvoka (nepralaidus negyvas tį
sumas), antra - mąstančios būtybės sąvoka (em
piriniame vidiniame vaizdinyje: aš mąstau). Beje,
visoje šių objektų metafizikoje mes turime visiškai
susilaikyti nuo visų empirinių principų, kurie ga
lėtų prie sąvokos pridėti dar kokį nors patyrimą,
kad tuo pagrindu kas nors būtų sprendžiama apie
šiuos objektus.
* Nereikia manyti, kad ja aš laikau tai, kas paprastai vadinama phy

sica generalis ir kas yra veikiau gamtos matematika, o ne gamtos
filosofija. Juk gamtos metafizika visiškai atsyja nuo matematikos ir
toli gražu negali taip išplėsti žinių, kaip matematika, bet ji vis dėlto
labai svarbi gamtai taikomo grynojo intelektinio pažinimo apskritai
kritikai; be šios kritikos netgi matematikai, laikydamiesi kai kurių
įprastinių, tačiau faktiškai metafizinių sąvokų, gamtos mokslą ne
pastebimai apsunkino hipotezėmis, kurios dėl šių principų kritikos
išnyksta, nepadarydamos nė mažiausios žalos matematikos taikymui
šioje srityje (kuris visiškai neišvengiamas).
662
Antra, kurgi lieka e m p i r i n ė p s i c h o l o g i -

j a , kuri visada tvirtino savo vietą metafizikoje ir
iš kurios mūsų laikais tiek daug tikėtasi metafi
zikai paaiškinti, netekus vilties ką nors tinkama
pasiekti aprioriškai? Atsakau: ji pereina į tą sritį,
kurioje turi būti tikrojo (empirinio) gamtos moks
lo vieta, būtent į t a i k o m o s i o s filosofijos sritį,
kuri, tiesa, turi būti susijusi su grynąja filosofija,
apimančia jos apriorinius principus, tačiau su ja
nesuplakta. Vadinasi, empirinė psichologija turi
būti visiškai išvyta iš metafizikos ir jau visiškai
pašalinta iš jos pačia metafizikos idėja. Vis dėlto
pagal mokyklinę vartoseną jai vis dar reikės palik
ti vietelę metafizikoje (nors tik kaip epizodui), bū
tent ekonomijos sumetimais, nes ji dar nėra tokia
turtinga, kad viena sudarytų studijų objektą, ir vis
dėlto yra per daug svarbi, kad ją reikėtų visiškai
pašalinti arba priskirti kur nors kitur, kur ji galė
tų rasti dar mažiau giminiškumo negu metafiziko
je. Vadinasi, ji tėra atėjūnas, kuriam tam tikram
laikui suteikiamas prieglobstis - tol, kol jis galės
susikurti nuosavą buveinę išsamioje antropologi
joje (panašioje į empirinį gamtos mokslą).
Tad tokia yra bendroji metafizikos idėja, iš kurios
iš pradžių tikėtasi daugiau, negu iš tiesų buvo galima
reikalauti, kurį laiką mėgaujantis maloniais lūkes
čiais, ir kuri galų gale tapo visų paniekinta pastebė
jus, kad viltys nepasiteisino. Visa mūsų kritikos eiga
pakankamai įtikina, kad, nors metafizika negali būti
religijos pamatas, vis dėlto ji visada turi likti jos tvir
tovė ir kad žmogaus protas, kuris jau savo prigimti
mi yra dialektinis, niekada negalėtų apsieiti be tokio
mokslo, pažabojančio jį ir moksliniu bei visiškai aiš
kiu savęs pažinimu apsaugančio nuo nuniokojimų,
kuriuos priešingu atveju moralėje ir religijoje neiš
vengiamai sukeltų įstatymų netekęs spekuliatyvusis
663
protas. Todėl galima būti tikram, jog, kad ir kaip ra

finuotai ar niekinamai į metafiziką žiūrėtų tie, kurie
mokslą vertina ne pagal jo prigimtį, bet tiktai pagal
jo atsitiktinius rezultatus, visada bus prie jos grįžta
ma kaip prie su mumis susipykusios mylimosios, nes
protas, kadangi čia paliesti jo esminiai tikslai, turi
be atvangos dirbti, kad arba įgytų nuodugnias pažiū
ras, arba sugriautų jau turimas geras pažiūras.
Vadinasi, ir gamtos, ir papročių metafizika,
ypač pasiryžusio savo sparnais skristi proto p a -
r e n g i a m o j i (propedeutinė) kritika sudaro iš
esmės tai, ką mes galime vadinti filosofija tikrąja
prasme. Ji viską susieja su išmintimi, bet mokslo
keliu —vieninteliu, kuris, kartą nutiestas, niekada
neužželia ir nepripažįsta suklydimų. Matematika,
gamtos mokslas, netgi empirinės žmogaus žinios
turi didelę vertę kaip priemonės daugiausia atsi
tiktiniams tikslams, bet galų gale vis dėlto būti
niems ir esminiams žmonijos tikslams, tačiau tik
tarpininkaujant protiniam pažinimui vien tik są
vokų pagrindu, kuris, kad ir kaip jis būtų vadina
mas, yra iš esmės ne kas kita, kaip metafizika.
Kaip tik dėl to metafizika yra ir visos žmogaus
proto k u l t ū r o s neišvengiamas užbaigimas, net
gi jei jos, kaip mokslo, įtaka tam tikriems apibrėž
tiems tikslams apeinama. Juk ji tiria protą pagal
jo elementus ir aukščiausiąsias maksimas, kurios
turi būti kai kurių mokslų pačios g a l i m y b ė s ir
visų mokslų t a i k y m o pagrindas. Kaip gryna
spekuliacija, ji labiau padeda sulaikyti nuo klaidų,
negu plėtoti pažinimą, bet tai nedaro žalos jos ver
tei, o veikiau suteikia jai orumą ir autoritetą kaip
cenzūrai, užtikrinančiai visuotinę tvarką ir santai
ką, ir netgi gerovę mokslo pasaulyje ir suturinčiai
jo drąsų bei vaisingą plėtojimą, kad jis nenukryptų
nuo pagrindinio tikslo - visuotinės laimės.
664

ketvirtas skyrius
G R Y N O J O P R O T O IS T O R IJ A
Si antraštė čia pavartota tik pažymėti vietai,

kuri lieka sistemoje ir turi būti užpildyta ateityje.
Aš pasitenkinu tuo, kad grynai transcendentaliniu
požiūriu, būtent grynojo proto prigimties požiūriu,
prabėgomis mesiu žvilgsnį į ligšiolinių tyrimų, ku
rie man, žinoma, atrodo esą pastatas, bet virtęs
griuvėsiais, visumą.
Gana nuostabu, nors, suprantama, kitaip ir ne
galėjo būti, kad filosofijos vaikystėje žmonės pra
deda nuo to, kuo mes dabar veikiau linkę užbaigti,
būtent nuo Dievo pažinimo ir anapusinio pasaulio
vilties arba netgi to pasaulio pobūdžio tyrimo. Kad
ir kokios šiurkščios buvo religijos sąvokos, kilusios
iš senovės papročių, užsilikusių dar iš pirmykštės
tautų būklės, vis dėlto tai nekliudė apsišvietusiai
[visuomenės] daliai atsidėti laisvam šio objekto
tyrimui, ir jiems buvo nesunku pastebėti, jog do
ras gyvenimo būdas yra nuodugniausias ir patiki
miausias būdas įsiteikti nematomai jėgai, valdan
čiai pasaulį, kad taptum laimingas bent kitame
pasaulyje. Todėl teologija ir moralė buvo visų abs
trakčių proto tyrimų, kuriems paskui visada buvo
atsidedama, dvi paskatos arba veikiau du traukos
taškai. Teologija iš esmės buvo tai, kas grynąjį spe
kuliatyvųjį protą pamažu įtraukė į tyrimus, kurie
vėliau taip išgarsėjo metafizikos pavadinimu.
Aš dabar neketinu išskirti laikotarpių, kuriais
metafizikoje įvyko vieni ar kiti pakitimai, bet pas
kubomis parengtoje apybraižoje tik nusakysiu
idėjos skirtingumus, kurie metafizikoje sukėlė
svarbiausias revoliucijas. Aš manau, kad žymiausi
665
pakitimai šioje ginčo arenoje įvyko trimis atžvil

giais.
1. Bet kokio mūsų protu pagrįsto pažinimo
o b j e k t o a t ž v i l g i u vieni filosofai buvo tik
s e n s u a l i s t a i , kiti - tik i n t e l e k t u a l i s -
t a i . Epikūrą galima laikyti žymiausiu juslumo
filosofu, Platoną —žymiausiu intelektualistu. Bet
šis mokyklų skirtingumas, nors ir labai subtilus,
atsirado jau ankstyviausiais laikais ir ilgai be per
trūkio išsilaikė. Pirmosios krypties atstovai tvirti
no: tikri tik jutimų objektai, o visi kiti objektai yra
vaizduotės produktas; o antrosios krypties atstovai
teigė: pojūčiai teikia tik regimybę, tiesa pažįstama
tik intelektu. Pirmieji neginčijo intelektinių sąvokų
realumo, bet jie jį laikė tik l o g i n i u , o antrieji -
m i s t i n i u realumu. Pirmieji i n t e l e k t i n e s
s ą v o k a s laikė galimomis, bet pripažino tik juti
mais suvokiamus o b j e k t u s . Antrieji reikalavo,
kad tikrieji objektai būtų g a l i m i t i k m ą s t y
t i , ir pripažino s t e b ė j i m ą grynuoju intelektu,
laisvu nuo jutimų, kurie, jų nuomone, grynąjį inte
lektą tik supainioja.
2. Grynuoju protu pagrįsto pažinimo k i l m ė s
a t ž v i 1 g i u : ar jis kyla iš patyrimo, ar nepriklau
somai nuo patyrimo jo šaltinis yra prote. Aristotelį
galima laikyti e m p i r i k ų , o Platoną —n o o 1o -
g i s t ų vadovu. Locke’as, kuris naujaisiais am
žiais sekė pirmuoju, ir Leibnizas, sekęs antruoju
(nors jis buvo gana toli nuo jo mistinės sistemos),
vis dėlto šio ginčo dar negalėjo išspręsti. Bent jau
Epikūras buvo daug nuoseklesnis savo sensualis-
tinėje sistemoje (nes jis savo išvadomis niekada
neišeidavo už patyrimo ribų) negu Aristotelis ir
Locke’as (ypač pastarasis), kuris, visas sąvokas ir
pagrindinius teiginius išvedęs iš patyrimo, jas tai
kydamas eina taip toli, kad teigia, esą Dievo buvi-
666
ii. t r a n sc e n d e n t a l in ė metodo teorija
m ą ir sielos nemirtingumą (nors abu objektai yra

visiškai už galimo patyrimo ribų) galima įrodyti
taip pat aiškiai, kaip kokią nors matematikos teo
remą.
3. M e t o d o a t ž v i l g i u . Jei kas nors turi
būti vadinama metodu, tai šitai turi būti veiksena
pagal p a g r i n d i n i u s t e i g i n i u s . Šiuo metu
šioje tyrimų srityje viešpataujančius metodus ga
lima skirstyti į n a t ū r a l i s t i n i u s ir m o k s
l i n i u s . Grynojo proto n a t ū r a l i s t a s pagrin
diniu teiginiu laiko mintį, kad įprastiniu protu
(kurį jis vadina sveiku protu) be mokslo galima
pasiekti daugiau sprendžiant didingiausius klau
simus, sudarančius metafizikos uždavinį, negu
spekuliacija. Vadinasi, jis tvirtina, kad Mėnulio
dydį ir nuotolį iki jo galima tiksliau nustatyti iš
akies negu aplinkiniu matematiniu būdu. Tai yra
gryna neapykanta mokslui, paversta principu, ir -
o tai absurdiškiausia — visų sukurtų priemonių
nepaisymas, išgiriamas kaip s p e c i a l u s m e
t o d a s išplėsti savo pažinimui. Natūralistų, ku
rie tokie yra dėl nuodugnesnio supratimo stokos,
nėra pagrindo kaltinti. Jie seka įprastiniu protu,
nesigirdami savo nežinojimu kaip metodu, ku
riame turėtų glūdėti tiesos ištraukimo iš gilaus
Demokrito šulinio paslaptis. „ Q u o d s a p io , s a t i s
ė s t m ih i; n o n ego eu ro , esse q u o d A r c e s ila s a e r u m -
n o s iq u e S o lo n e s “ (Persijus)100 — štai jų šūkis, su
kuriuo jie gali gyventi patenkinti ir verti aplo
dismentų, nesirūpindami mokslu ir nesukeldam i
jame painiavos.
M o k s l i n i o m e t o d o šalininkams tenka
pasirinkti: veikti arba d o g m a t i š k a i , arba
s k e p t i š k a i , bet visais atvejais jie turi veikti
s i s t e m i n g a i . Jei aš iš pirmųjų čia paminėsiu
garsųjį Wolffą, o iš antrųjų —Davidą Hume’ą, tai
667
dėl mano dabartinio tikslo kitų galiu jau nevar

dyti. Tik k r i t i n i s kelias dar lieka atviras. Jei
skaitytojas maloningai ir kantriai nuėjo šį kelią
mano draugijoje, tai dabar jis gali spręsti, ar ne
galima, jei jis panorėtų prisidėti, šio tako paversti
plačiu vieškeliu ir dar iki šio šimtmečio pabaigos
pasiekti tai, ko negalėjo padaryti daugelis amžių,
būtent visiškai patenkinti žmogaus protą [išaiški
nant] tuos [klausimus], kurie visada, bet iki šiol
tuščiai, žadino jo žinių troškimą.
IMMANUELIO KANTO
OPUS M A G N U M
Nedaugeliui filosofų buvo lemta tapti pasaulinio mas

to istorinėmis asmenybėmis, o jų veikalams - posūkiu fi
losofijos raidoje. Toks likimas ištiko Immanuelį Kantą ir
jo veikalą „Grynojo proto kritika", vieną iš sudėtingiausių
darbų visoje filosofijos istorijoje.
XVIII amžius filosofijai davė Christianą W olffą (1679-
1754), Davidą H um e'ą (1711-1776), Anthony Shaftesbu
ry (1671-1713), utilitaristus, škotiškąją mokyklą, o svar
biausia - subrandino du žym iausius epochos reiškinius:
prancūzų A pšvietos ir Kanto kritinę filosofiją. Abi šios
filosofijos turėjo bendrų bruožų. Jas vienijo nepasitenki
nimas buvusiom is ir esam om is filosofinėm is teorijomis,
nusistatymas prieš senosios metafizikos dogm atizm ą ir
konstruktyvios pastangos įvykdyti mąstym o būdo ir gy
venim o perversmą.
Tačiau A pšvietos ir Kanto filosofija turėjo daugiau
skirtumų negu bendrybių. Apšvietos sąjūdis siekė po
puliarinti mokslą, priartinti filosofiją prie gyvenim o, ak
tualiais ir pažangiais šūkiais suteikti jai praktinį pobūdį
ir padaryti ją prieinamą platiesiem s visuom enės sluoks
niams. O kritinė filosofija buvo profesionalų sritis. Sun
kūs, schemiški veikalai buvo lengvo A pšvietos filosofijos
stiliaus priešybė.
Kantą supusi aplinka neskatino didelių kūrybinių su
manymų. Karaliaučius buvo mažas miestas, atskirtas nuo
intelektualinių Vokietijos centrų, jo universitetas - antra-
669
R o m a n a s P le č k a it is
eilė mokslo įstaiga, pagarsėjusi tik Kanto dėka. Paprastai

dideli filosofijos perversmai įvykdavo kūrybinės minties
centruose (Atėnuose V-IV a. pr. Kr., Londone XVIII a. pra
džioje, Paryžiuje XVIII a. viduryje). Šiuo atžvilgiu Kantas
buvo išimtis: šis vienišas žm ogus reformavo filosofiją gi
lioje Vokietijos provincijoje.
Reformos sumanymas ir rezultatas iš esm ės skyrėsi
nuo Apšvietos filosofijos, kuri daugeliu atvejų rėmėsi tra
dicinėmis išvadomis. Kritinė filosofija pateikė naują paži
nimo sampratą: ne mintis formuojasi pagal daiktus, bet
daiktai priklauso nuo minties.
Mintis buvo iškeliama aukščiau už materiją jau se
novės filosofijoje ir viduramžiais. Naujaisiais amžiais šis
požiūris ryžtingai paskelbiamas kaip principas c o g ito e rg o
s u m . Iki Renė Descartes'o (1596-1650) niekas taip meto
diškai jo neišdėstė, niekas taip neatskyrė minties nuo
materialaus pasaulio ir neįrodinėjo, kad minties sfera
mums artimesnė, geriau žinoma ir tikresnė. Šis minties
iškėlimas aukščiau už materiją naujųjų am žių filosofijoje
sukėlė daugybę padarinių. Vienas iš jų ir buvo Kanto fi
losofijos sistema. Ji neabejotinai turi būti kildinama ne tik
iš Johno Locke'o (1632-1704), Gottfriedo Wilhelmo Lei-
bnizo (1646-1716), Hum e'o teorijų, bet ir iš Descartes'o
principų. Kaip Descartes'as mintyje surado filosofijos,
žm ogaus, o tarpiškai - Dievo ir kūnų egzistavim o pa
grindimą, taip matematikoje, teoriniuose gamtos moks
luose ir filosofijoje Kantas ieškojo apriorinių sintetinių
sprendinių.
Kantas gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje

amatininko (šikšniaus) šeimoje. Iš devynių vaikų Immanu-
elis buvo ketvirtas. Spėjama, kad Kanto protėviai atvyko
iš Vokietijos arba Škotijos ir įsikūrė Prūsijoje. Jo prosenelis
1667 m. netoli Šilutės laikė smuklę. Kanto tėvas Johannas
Georgas Kantas buvo garbingas žm ogus. Motina Anna
Regina Reuter, griežtoka, tiesaus būdo, visada sakydavusi
tiesą ir to paties reikalaudavusi iš šeim os narių. Tad nuo
670
IMMANUELIO KANTO O P U S M A G N U M
jaunų dienų Kantas augo palankioje moralinėje aplinkoje,

buvo mokomas mylėti tiesą, ir tai vėliau padėjo susifor
muoti tvirtiems jo pažiūrų principams. Būdamas devy-
nerių metų, Kantas pradėjo lankyti mokyklą - Frydricho
kolegiją (C o lle g iu m F r id e r ic ia n u m ), kurioje domėjosi seno
siomis kalbomis, ypač lotynų kalba. Tėvai norėjo, kad sū
nus būtų pastorius, todėl, paklusdamas jų valiai, 1740 m.
Kantas tapo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakul
teto studentu. Tačiau kur kas labiau jį dom ino gamtos
mokslai, filosofija ir matematika. Vienu metu jis net gal
vojo studijuoti mediciną. Tėvų ištekliai buvo nedideli, to
dėl Kantas vertėsi privačiomis pamokomis. 1746 m. baigęs
Karaliaučiaus universitetą, jis beveik dešimt metų buvo
namų mokytojas įvairiose vietose netoli savo gimtojo
miesto. 1755 m. Kantas pradėjo dėstyti Karaliaučiaus uni
versitete ir čia perėjo visas universitetinės karjeros pako
pas - nuo magistro, daktaro, privatdocento, profesoriaus
iki dekano ir rektoriaus (1786 m., o 1788 m. buvo išrinktas
rektoriumi antrai kadencijai). Karjeros laiptais Kantas kilo
gana lėtai: profesoriaus vardą gavo tik 1770 m., du kar
tus buvo aplenktas skirstant katedras. Darbas universitete
buvo nelengvas - neretai jis dėstydavo kasdien po penkias
valandas, be to, ne tik filosofiją, bet ir matematiką, antro
pologiją, fizinę geografiją.
Nors darbo ir kūrybos sąlygos buvo sunkios, gyvenim ą
Kantas paskyrė mokslui. Didelių reikalavimų nekėlė. Liko
vienišas, šeimos nesukūrė. Senatvėje paklaustas, kodėl liko
nevedęs, taip atsakęs: „Kai norėjau vesti, neturėjau pinigų,
o kai pinigų atsirado, praėjo noras." Mirė Kantas 1804 m.
vasario 12 d.
Kanto gyvenimas ėjo griežtai nustatyta tvarka: per visą
amžių jis nebuvo išvykęs iš Karaliaučiaus toliau kaip už
septynių mylių; atmetė kitų universitetų (Erlangeno, Ha
lės, Jenos) kvietimus perimti katedrą - nors ten būtų bu
vusi platesnė mokslinės veiklos dirva, tačiau nebūtų buvę
tokio susikaupimo ir ramybės; bendravo su nedideliu arti
mesnių žmonių, daugiausia savo mokinių, būreliu, visada
671
Rom anas P le čk a itis
buvo tvarkingas ir punktualus. „Jis gyveno mechaniškai

ritmingą, beveik abstraktų viengungio gyvenim ą tylioje,
atkampioje Karaliaučiaus gatvelėje... Nemanau, kad vieti
nės katedros didysis laikrodis būtų bejausmiškiau ir toly
giau vykdęs savo kasdienines pareigas, negu jo kraštietis
Immanuelis Kantas. Kėlimasis, rytmetinė kava, rašymas,
paskaitos, skaitymas, pietūs, pasivaikščiojimas - viskas
vyko nustatytu laiku, ir kaimynai visiškai tiksliai žinoda
vo, kad jau pusė keturių, jei Immanuelis Kantas, apsivil
kęs savo pilku surdutu, su nendrine lazdele rankoje išei
davo iš namų ir pasukdavo į mažą liepų alėją, kuri jam
atminti iki šiol vadinama filosofo takeliu. Kasdien jis aš
tuonis kartus pereidavo ją pirmyn ir atgal bet kuriuo metų
laiku, o kai būdavo ūkanota arba pilki debesys pranašau
davo lietų, paskui jį tarsi šmėkla sekdavo susirūpinęs jo
tarnas senasis Lampe su dideliu skėčiu po pažastimi."*
Tik vieną kartą atsitiko, kad dvi ar tris dienas Kantas at
sisakė įprastinio pasivaikščiojimo: jį sulaikė ką tik pasiro
džiusio Jeano Jacąues'o Rousseau (1712-1778) „Emilio"
skaitymas. Jis savo gyvenimą tvarkė taip, kad visą jį galė
tų skirti darbui, ir sakydavo, jog gyventi verta todėl, kad
galima dirbti.
Kantas kaip filosofas subrendo vėlai - savo pagrindi
nį veikalą „Grynojo proto kritika" („K r itik d e r rein en Ver-
n u n ft" ) paskelbė būdamas 57 metų. Jis pats savo pažiūrų
raidą skirstė į du laikotarpius - ikikritinį ir kritinį. Pirmuoju
laikotarpiu Kantas dirbo gamtos mokslų srityje. Svarbiau
sieji to darbo rezultatai išdėstyti 1755 m. pasirodžiusiame
veikale „Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija" {„ A ll-
g e m e in e N a tu r g e s c h ic h te u n d T heorie d ės H im m e ls " ). Jame ti
riama gamtos vystymosi problema. Remdamasis Isaaco
Newtono (1643-1727) mechanika, Kantas siekė paaiškinti
ne tik Saulės sistemos struktūrą, bet ir jos evoliuciją: Saulės
sistema susiformavusi iš didžiulio erdvėje išsisklaidžiusių
* Heine H. Werke. - Berlin u. Weimar: Aufbau-Verlag, 1968, Bd. 5,

S. 95-96.
672
IMMANUELIO KANTO OP US M A G N U M
materijos dalelių debesies pagal Newtono fizikos dėsnius.

Veikiant traukos ir atostūmio jėgoms, iš pirmykščių ūkų su
sidariusios didesnės jų masės, nuo tų masių atitrūkę žiedai,
kurie virtę planetomis, skriejančiomis aplink Saulę. Taiky
damas gamtai vystymosi principą, Kantas pramušė pirmą
sias spragas metafizinėje galvosenoje, ir metafizinis princi
pas - esą gamta neturinti istorijos laike - susvyravo.
Ikikritinio laikotarpio filosofiniuose Kanto darbuose iš

pradžių buvo jaučiama Leibnizo ir jo sekėjo bei populia
rintojo Wolffo racionalistinės filosofijos įtaka. Susipažinęs
su Rousseau veikalais, jis ėmė koreguoti savo visuom eni
nes pažiūras. Ypač jam buvo reikšmingas susipažinimas
su Hume'o koncepcijomis, kurios, kaip jis sakė, „nutraukė
mano dogmatinį snaudulį ir mano ieškojimus spekuliaty
viosios filosofijos srityje pasuko visiškai kita kryptimi"*.
N uo 1770 m. Kantas ima kritiškai vertinti racionalizmą; tai
žymėjo perėjimą į naują, kritinį laikotarpį. Naujos idėjos
brendo pamažu. Vienuolika metų jis neišleido nė vieno
veikalo. 1781 m. Rygoje pasirodė jo pagrindinis kūrinys -
„Grynojo proto kritika". Siame veikale išdėstytų principų
pagrindu Kantas skubiai ėmė kurti kitus veikalus, tačiau
parengtos išsamios programos neturėjo, kiekvienoje kny
goje iškildavo vis naujų problemų. 1787 m. Rygoje išėjo
antroji, pataisyta „Grynojo proto kritikos" laida, 1788 m. -
„Praktinio proto kritika" ( „ K r itik d e r p r a k tis c h e n V e rn u n ft" ),
skirta etikai, 1791 m. - „Sprendimo galios kritika" („ K r itik
d e r U r te ils k r a ft“), skirta estetikai. Šios trys „Kritikos" Kan
tą labiausiai išgarsino.
„Grynojo proto kritikoje" išdėstytos Kanto pažiūros
į pažinimą. Pažinimo problemų laikymas; pagrindiniais
filosofijos klausimais yra būdingas naujųjų amžių filoso
fijos, ypač anglų filosofijos (Locke'o, George'o Berkeley'o
(1685-1753), Hume'o), reiškinys. Kantas kelia klausimą,
* Kantas I. Prolegomenai kiekvienai busimai metafizikai, galėsiančiai būti

mokslu. - Vilnius: Mintis, 1972, p. 35.
673
R o m a n a s P le č k a itis
kaip remiantis sąvokomis ir vaizdiniais galima pažinti

daiktus. Žmogus turi tik sąvokas ir vaizdinius ir pagal
juos sprendžia apie daiktus. Kaip nuo sąvokų ir vaizdinių
galima pereiti prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios
problemos tyrimus Kantas vadino transcendentaliniais
(lotynų k. tr a n s c e n d e r e - pereiti, peržengti). Jie turėjo pa
aiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žm ogus formu
luoja, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes žm ogus
juos taiko daiktams. Todėl Kantas savo filosofiją ir vadino
transcendentaline. Vadino ją dar ir kritine, terminą „kri
tika" suprasdamas kaip žmogaus proto sugebėjimų ribų,
pažintinių sugebėjimų bei pažinimo formų tyrimą.
Savo kriticizmu Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir
empirizmo ginčą. Racionalistai teigė, kad tikrovės pažini
mas kyla iš grynųjų sąvokų, o empirikai - kad jis kyla iš
patyrimo. Nei pirmųjų, nei antrųjų argumentavimas Kan
to nepatenkino: racionalistai labai sumenkino juslinio pa
tyrimo vaidmenį, empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų
būtinumo ir visuotinumo, o kai kurie iš jų (Hume'as) priė
jo skepticizmą - objektyvaus, nepriklausomo nuo subjekto
išorinio pasaulio egzistavimo esą neįmanoma įrodyti. Su
šia Hume'o teze Kantas nesutiko, nors jo pateiktą pojūčių
vertinimą laikė teisingu. Savo „Kritikoje" Kantas ir nori
išspręsti problemą: ar galimas ir kiek galimas bei kaip ga
limas daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę. Kad jis
tikrai galimas, tai, Kanto nuomone, liudija visuotinai pri
pažintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika.
Kas kita filosofija: joje nėra visuotinai pripažintų teisingų
teiginių - vienos mokyklos aiškina vienaip, kitos - kitaip.
Nesiliaujantys filosofų ginčai ir verčia abejoti, ar apskritai
galima filosofija. Filosofijos kaip mokslo galimybės klausi
mas ir yra tikroji Kanto problema. Norint ją išspręsti, rei
kia surasti pažinimo pradus, t. y. atsakyti į klausimą, kaip
galimas pažinimas grynuoju protu. Į jį atsakius, bus gali
ma išspręsti tris problemas: k a ip g a lim a g r y n o j i m a te m a tik a ,
k a ip g a lim a s g r y n a s is (te o r in is ) g a m to s m o k s la s , k a ip g a lim a
filo so fija .
674
IMMANUELIO KANTO OPUS M A G N U M
Kad tiriamų problemų pobūdis būtų aiškus ir dalykiš

kas, Kantas visus sprendinius skirsto į: 1) empirinius, arba
aposteriorinius; jie kilę iš patyrimo, jų požym iai - atsitik
tinumas ir dalijimas; 2) apriorinius - nepriklausomus nuo
patyrimo; jų šaltinis - tik protas, jų požymiai - būtinumas
ir visuotinumas. Taigi būtiną ir visuotinę reikšmę turintys
mokslo teiginiai - aksiomos, postulatai, dėsniai, principai -
yra nepriklausomi nuo patyrimo.
Kitu atžvilgiu Kantas sprendinius skirsto į analitinius
ir sintetinius. Analitiniai yra tokie sprendiniai, kurių pre
dikatas jau slypi subjekto sąvokoje, ją tik atskleisdamas,
analizuodamas. Antai sprendiniu „Visi kūnai tįsūs" nė
kiek neišplečiama kūno sąvoka, nes tįsumas šioje sąvoko
je glūdi jau iki sprendinio; taigi šis sprendinys analitinis.
O sprendinyje „Visi kūnai turi svorį" predikatas yra kaž
kas visai kita negu tai, kas mąstoma pačia kūno apskritai
sąvoka. Pasak Kanto, tokio predikato prijungimas teikia
sintetinį teiginį.
Gilindamasis į sprendinių sampratą, Kantas nusta
to tokias tris sprendinių rūšis: 1) aprioriniai analitiniai
sprendiniai - visi analitiniai sprendiniai yra aprioriniai;
2) aposterioriniai sintetiniai sprendiniai - juose subjekto
ir predikato ryšys nustatomas patyrimu; 3) aprioriniai
sintetiniai sprendiniai - juose subjekto ir predikato ryšys
nepriklauso nuo patyrimo, jis ankstesnis už patyrimą.
Kantas teigia, kad pažinim o branduolį sudaro aprioriniai
sintetiniai sprendiniai, nes jie išreiškia būtinum ą ir visuo
tinumą. Jis ir tyrė, iš kur jie kyla ir kaip, kodėl apie subjek
tą galima pasakyti tai, ko nėra subjekte ir kas visai nekyla
iš patyrimo.
Empirikai nepripažino apriorinių sintetinių spren
dinių. Hume'as manė, kad yra tik dviejų rūšių sprendi
niai - apie sąvokų santykius ir apie faktus, arba, kalbant
Kanto terminais, aprioriniai analitiniai ir aposterioriniai
sintetiniai sprendiniai. Tačiau Kantas sako, jog mate
matika ir gamtos mokslai jį įtikino, kad aprioriniai sin
tetiniai sprendiniai egzistuoja (pavyzdžiui, „7 + 5 = 12",
675
„Tiesė yra trumpiausia linija tarp dviejų taškų"), kad jų yra

visuose moksluose. Kantas klausia: kaip, kodėl gali būti
apriorinių sintetinių sprendinių matematikoje ir gamtos
moksluose? Jo nuomone, tai yra filosofinė problema. Taigi
Kanto filosofinių tyrimų atramos taškas buvo faktas, kad
egzistuoja mokslas. Kantas remiasi faktais, o ne postula
tais. Jis ėm ėsi uždavinio išaiškinti mokslo teiginių prigim
tį, siekdamas suteikti mokslams filosofinį pagrindą. Tuo
tikslu jis sukūrė kritinį, arba transcendentalinį, metodą,
kuris, priešingai negu psichologija, ne vaizdinius ir sąvo
kas tyrė remdamasis proto analize, bet remdamasis proto
produktų analize tyrė objektyvų faktą - mokslą. „Grynojo
proto kritika" yra bandymas sukurti mokslo filosofiją, api
brėžti teorinį mokslo objektą.
Kantas skiria du teorinio pažinimo lygm enis - intelek
tą (V e r s ta n d ) ir protą (V e r n u n ft ). Pasak Kanto, intelektas -
tai sugebėjimas kurti sąvokas remiantis patyrimo teikia
ma medžiaga. Protas - tai vienų teiginių išvedimas iš kitų
nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo proto
srityje. Intelekto sugebėjimą kurti sąvokas Kantas aiškina
subjektyviai idealistiškai. Esančios apriorinės (nuo patyri
mo nepriklausomos, idealios) juslumo ir intelekto formos,
kurios apdoroja jusliniu patyrimu gaunamą medžiagą.
Apriorinės juslumo formos - tai erdvė ir laikas, apriorinės
intelekto formos - substancija, priežastis, egzistavimas,
vienumas ir kitos filosofijos kategorijos, kurių Kantas
nurodė dvylika. Aprioriniai yra ir loginio mąstymo dės
niai bei formos. Tyrinėtojai vieningai pažymi, kad tų 12
filosofijos kategorijų nurodymas buvo paviršutiniškas, su
pretenzija į totalumą. Tačiau esminga buvo mintis, kad
sąvokos yra patyrimo sąlyga. Ši mintis Kanto filosofijoje -
pagrindinė. Apriorinės pažinimo formos - tai savotiškas
tinklelis, lyg žm ogaus mąstymo programa, pagal kurią
sutvarkomi patyrimo duomenys. Iš anksto esančios pažįs-
tančiame subjekte ir lemiančios pažinim ą apriorinės paži
nimo formos nuo subjekto nepriklauso - jos vienodos visų
žmonių, nesusijusios su individualiais skirtumais, tad šia
676
IMMANUELIO KANTO OPUS M AGNUM
prasme jos - objektyvios. Kantas į filosofiją įtraukia gnose

ologinio objektyvumo sąvoką.
Savo apriorizmo koncepciją Kantas laikė „kopernikiš
kuoju perversmu filosofijoje", pateikusiu naują pažinimo
sampratą. Tradicinėje pažinimo sampratoje subjektas
priešpriešinamas objektams, kuriuos jis turi pažinti. Kan
to pateiktoje sampratoje subjektas ne priešpriešinamas
objektui, bet yra objekto egzistavim o sąlyga. „Čia yra tas
pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai tapo aišku, jog
dangaus kūnų judėjimo negalima gerai paaiškinti laikan
tis prielaidos, kad visa žvaigždžių masė sukasi apie stebė
toją, jis pabandė nustatyti, ar nepavyktų geriau tarus, kad
stebėtojas sukasi, o žvaigždės yra rimtyje. Panašiai galima
pamėginti metafizikoje, kai kalbama apie objektų s t e b ė -
j i m ą . Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie objektų savy
bių, tai aš nesuprantu, kaip apie jas būtų galima ką nors a
p r io r i žinoti; tačiau jei objektas (kaip jutimų objektas) pri
siderina prie mūsų sugebėjimo stebėti savybės, tai aš visai
gerai galiu įsivaizduoti apriorinio pažinim o galimybę."*
Mintis yra ne patyrimo priešybė, bet pagrindinis patyri
mo elementas; patyrimo objektai yra apriorinių pažinimo
formų padariniai: pažinimas priklauso nuo žm ogaus, pro
tas „su savo sprendinių principais, pagrįstais pastoviais
dėsniais, turi eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo
klausimus, o ne būti tik jos vedamas lyg už pavadžio"**.
Remdamasis šiom is idėjomis, Kantas ir aiškino, kas yra
patyrimas, tikrovė, kodėl galimi aprioriniai sintetiniai
sprendiniai, kodėl galimi mokslai: jie priklausą nuo apri
orinių pažinimo formų, maža to - jie esą tų apriorinių for
mų veiklos padarinys. Tad „kopernikiškasis perversmas
filosofijoje" yra naujas subjektyviojo idealizm o variantas:
vadinasi, ne protas seka daiktais, bet daiktai seka protu.
Apriorinė sintezė, sudaranti apriorinių sintetinių teigi
nių pagrindą, galinti remtis arba juslumu, arba intelektu,
* Žr. šios knygos p. 25.

** Ten pat, p. 23.
arba protu. Todėl apriorizmo koncepcija Kanto filosofi

joje suskyla į tris dalis, iš kurių kiekviena turi pagrįsti
apriorinės sintezės ir trijų mokslo sričių - matematikos,
grynojo (teorinio) gamtos mokslo ir filosofijos - galim y
bę. Tokiu šių trijų sričių sugretinimu Kantas parodė, kad
galima pašalinti gamtotyros ir humanitarinio pažinim o
susvetimėjimą.
Matematikos galimybės klausimas sprendžiamas
transcendentalinėje estetikoje - juslumo apriorinių formų
teorijoje. Matematikos objektai - figūros, linijos, skaičių
sekos ir kt. - turi erdvės ir laiko požym ius. Juslinę me
džiagą matematikos srityje protas tvarko pagal erdvės ir
laiko apriorines formas. Tad matematikos tiesos - aprio
riniai sintetiniai sprendiniai. Šią Kanto pažiūrą paneigė
XIX a. matematikos laimėjimai, ypač neeukleidinės geo
metrijos, parodžiusios, kad erdvės geometrinės savybės
priklauso nuo fizinių jos charakteristikų. Laiko aprioriš-
kumą paneigia reliatyvumo teorija, laiką susiejanti su ju
dančių materialių sistemų savybėmis. Kanto laikais dar
nebuvo duom enų Eukleido (apie 450-apie 370 m. pr. Kr.)
geometrijos ir klasikinės mechanikos nelaikyti teorijomis,
teikiančiomis vienintelį tikslų, absoliutų pasaulio objektų,
statinių ir dinaminių sistemų aprašymą.
Apriorizmas - ne Kanto atradimas. Viduramžių scho
lastai, pradėję vartoti patį terminą a p r io r i, teigė, kad kai
kurios žinios esančios ankstesnės už patyrimą. Naujaisiais
amžiais, ypač dėl Leibnizo įtakos, imta teigti dalies paži
nimo nepriklausomybę nuo patyrimo. Leibnizo monado-
logija teigė, kad kiekviena monada - uždaras pasaulis, joje
glūdi visi busimieji jos pakitimai. Monada, sakytume, -
tai lyg susukta filmo juosta: filmą demonstruojant įvykiai
pasirodo ekrane, tačiau nieko negalima pridėti prie to,
kas juostoje yra. Leibnizas teigė, kad nors kūnų būtis yra
pagrįsta, vis dėlto ji tėra fenomenali, kūnai tėra reiškiniai,
juos žm ogus suvokia taip, kaip jie jam reiškiasi. Erdvė ir
laikas - tai ne kūnų savybės ir ne skyrium nuo kūnų eg
zistuojančios substancijos. Objektyviai erdvė ir laikas ne-
678
egzistuoja, bet yra žm ogaus intelekto sukurti ir primesti

gamtai - tuo intelektas sukuria pasaulyje tvarką. Aprio
rinis yra matematinis ir loginis pažinimas. Sąvokoje, kaip
monadoje, glūdi visi galimi jos predikatai, loginis mate
matinis pažinimas yra analitinio pobūdžio. Tam pritarė ir
Hume'as. Tačiau šis apriorizmas buvo siejamas tik su in
telektu. Nei Leibnizas, nei Hume'as nenum atė apriorinių
juslumo formų. Tik Kantas paskelbė, kad aprioriškumas
būdingas ir juslumo sferai, ir tuo iš esm ės pakeitė aprio-
rizmo sampratą.
Descartes'as ir Leibnizas teigė, kad nuodugniausias pa
žinimas pasiekiamas ne patyrimu, bet intelektine intuicija,
protui betarpiškai įžvelgiant tiesą. Apriorizmą susiejęs su
juslumu, Kantas kalba apie erdvę ir laiką kaip apie jusli
nius stebimus (A n s c h a u u n g e n ) arba, kitaip tariant, juslines
intuicijas, įžvalgas.
Teorinio (grynojo) gamtos mokslo galimybės klausi
mas sprendžiamas transcendentalinėje analitikoje - fizinių
objektų pažinimo loginių pagrindų teorijoje. Kantas teigia,
kad juslinius duom enis apie fizinius objektus intelektas ap
doroja pagal logines kategorijas: kiekybės (vienumas, dau
gis, visybė), kokybės (realumas, neigimas, apribojimas),
santykio (savybingumas, priežastingumas, bendravimas),
modalumo (galimybė, egzistavimas, būtinumas). Erdvė
ir laikas jungiasi su šiomis kategorijomis, susidaro trans
cendentalinė apriorinė schema, kuri ir sukuria žinias apie
patyrimo objektus - jų priežastingumą, dėsningumą, būti
numą, galimybę ir 1.1. Teorinio gamtos m okslo teiginiai -
aprioriniai sintetiniai sprendiniai.
Transcendentalinė analitika - pirmoji transcendenta
linės logikos, kurią Kantas skiria nuo formaliosios, arba
bendrosios, logikos, dalis. Pastarosios principus laikyda
mas aprioriniais, t. y. turinčiais būtiną ir visuotinę reikš
mę, Kantas mano, kad formaliosios logikos nepakanka
paaiškinti pažinim o kilmės klausimams. Ji abstrahuojasi
ir nuo pažinimo turinio, ir nuo jo kilmės. O transcenden
talinė logika turinti būti mokslas, kuris apibrėžtų protu
679
pagrįstų žinių, t. y. žinių, dėl kurių objektai mąstomi vi

siškai a p r io r i , kilmę, apimtį ir objektyvią reikšmę. Tad čia
Kantas formuluoja dialektinės logikos idėją - logikos, ti
riančios visų pirma pažinimo kilmę ir pažinim o objektų
objektyvią reikšmę (Kantas, deja, nekalba apie pažinimo
raidos tyrimą).
Analitikos terminą pavartojo dar Aristotelis (384-
322 m. pr. Kr.) pavadinti savo loginei teorijai. Dviejose
„Analitikose" Aristotelis tyrė teiginių, samprotavimų ir
įrodymų struktūrą. Panašiai ir Kantas teigia, kad transcen
dentalinė analitika suskaido į sudedamąsias dalis apriorinį
intelektinį pažinimą. Sąvokų analitikoje numatomos visos
apriorinės intelekto formos (kategorijos), o šių sąvokų de
dukcijos tikslas - paaiškinti, kaip tos apriorinės intelekto
formos taikomos pažinime. Kantas pripažįsta, kad tai ir
buvo sunkiausia „Kritikos" problema. Pagrindinių teigi
nių analitika toliau sprendžia šią problemą aiškindama,
kaip kategorijos taikomos apdoroti patyrimo duomenims
ir sudaryti sprendiniams. Čia Kantas išdėsto sudėtingas
šio taikymo schemas ir kartoja, kad šios schem os taikomos
tik reiškiniams.
Pasisakydamas prieš berkliškąjį subjektyvųjį idealizmą,
Kantas pripažįsta objektyvų daiktų pačių savaime (daiktų
savyje) egzistavimą. Kategorijas laikydamas apriorinėmis
pažinimo formomis, Kantas kartu teigė, kad kategoriniai
santykiai būdingi patiems gamtos objektams, kategorijos -
tai reiškiniams vidujai būdingos struktūrinės formos,
neįgimtos žm ogaus sąmonei. Gamtos reiškinių visuma,
gamtoje viešpataujantis griežtas determinizmas nepaval
dūs žm ogaus sąmonei. Žinių apie gamtą sistema, būdama
subjektyvi, yra sąlygota objektyvios realybės - daiktų pa
čių savaime, kurie nepažinūs. Daiktus galima pažinti tik
tiek, kiek jie mums reiškiasi, - jie ir bus „daiktai mums",
o daiktų esmė, t. y. kas jie iš tikrųjų yra, lieka nepažini,
transcendentinė, t. y. jos apskritai negalima patirti. Daik
tus pačius savaime (daiktus savyje, noum enus) Kantas va
dino transcendentiniais. Kanto agnosticizmas išplaukia iš
680
IMMANUELIO KANTO O P U S M A G N U M
apriorizmo koncepcijos: būdami juslumo sąlygos, erdvė ir

laikas susiję su daiktais tik kaip su reiškiniais, už reiškinių
srities erdvės ir laiko taikyti negalima, todėl daiktas, koks
jis yra pats savaime, nepažinus.
Mąstymui būdingas visuotinum o formas Kantas ab
soliučiai priešpriešino egzistavim ui, priežastingumui,
vienum ui ir kitoms visuotinum o formoms gamtoje. To
dėl mąstymui būdingos visuotinum o formos neteko
objektyvios reikšmės, virto galimomis vien tik mąstyti,
idealiomis, intelekto diktuojamomis gamtai, daiktai vir
to nepažiniais. Kantas neįžvelgė, kad priešingumas tarp
žinojimo ir nepriklausomai nuo pažinim o egzistuojančio
objekto yra ne absoliutus, kad pats pažįstantis subjektas
yra objektyvios tikrovės dalis, o ši tikrovė iš dalies egzis
tuoja žmoguje.
Filosofijos galimybės klausimas aptariamas transcen
dentalinėje dialektikoje - grynojo (apriorinio) proto suge
bėjimų ribų teorijoje. Terminą „dialektika" Kantas vartoja
sekdamas aristoteliškąja tradicija. Aristotelis dialektiką
laikė tikėtinų teiginių ir samprotavimų teorija, arba re
gimybės logika, ir ją priešpriešino būtinam, besąlygiškai
teisingam pažinimui - apodeiktikai. Transcendentalinę
dialektiką vadindamas regimybės logika, Kantas ją laiko
priemone, įgalinančia atskleisti žm ogaus proto iliuzijas
pasiekti išsamų ir besąlygišką žinojimą. Čia jis kritikuo
ja naujųjų amžių metafiziką (Leibnizo ir YVolffo jos inter
pretaciją), parodo jos disciplinų - teorinės psichologijos,
kosmologijos ir natūralinės teologijos - nepagrįstumą. Jo
nuomone, metafizika (t. y. filosofija) - tai mokslas ne apie
sielą, pasaulį ir Dievą, bet apie pažinimo ribas.
Filosofija galima todėl, kad grynasis protas sukuria tris
apriorines sąvokas: pasaulio, sielos ir Dievo. Neigdamas
senosios filosofijos įrodymus, Kantas neneigė jos tezių, ne
neigė nei sielos nemirtingumo, nei Dievo egzistavimo, ta
čiau nurodė, kad nei viena, nei kita nėra įrodyta, kad, kai
protas nori šiuos objektus pažinti, jis susiduria su prieš
taromis - antinomijomis, kurių Kantas pateikia keturias.
681
Antinomijos - tai prieštaros, kai vienodai galima įrodyti

tezę ir antitezę. Pažinimo proceso prieštaringumo atsklei
dimas yra Kanto nuopelnas. Vis dėlto didysis filosofas
šias prieštaras laikė neišsprendžiamomis tik senosios filo
sofijos rėmuose. Pirmojoje (pasaulis turi pradžią laike ir
erdvėje taip pat yra apribotas; pasaulis erdvėje neturi pra
džios ir ribų, bet yra begalinis ir laike, ir erdvėje) ir antro
joje (pasaulyje kiekviena sudėtinė substancija susideda iš
paprastų dalių, ir visur egzistuoja tik paprasta arba tai, kas
sudaryta iš paprasta; pasaulyje nė vienas sudėtinis daik
tas nesusideda iš paprastų dalių, ir niekur pasaulyje nėra
nieko paprasta) antinomijose tezė ir antitezė abi esančios
klaidingos. Erdvė ir laikas tėra apriorinės juslumo formos,
pasaulis, kaip begalinė visuma, esąs nepažinus daiktas
pats savaime (daiktas savyje). Apie tokį nepažinų pasaulį
nėra prasmės teigti, kad jis begalinis ar turi pradžią, kad jį
sudaro paprastos dalys arba kad jis iš paprastų dalių ne
sudarytas.
Trečiąją (priežastingumas pagal gamtos dėsnius nėra
vienintelis priežastingumas, iš kurio galima išvesti visus
pasaulio reiškinius, jiems paaiškinti dar būtina tarti esant
laisvą priežastingumą; nėra jokios laisvės, viskas pasau
lyje vyksta tik pagal gamtos dėsnius) ir ketvirtąją (pasau
liui priklauso - arba kaip jo dalis, arba kaip jo priežastis -
besąlygiškai būtina esybė; niekur nėra jokios besąlygiš
kai būtinos esybės - nei pasaulyje, nei už pasaulio - kaip
jo priežasties) antinomijas Kantas sprendžia etikos plo
tmėje. Jo nuom one, nei valios laisvės, nei Dievo buvimo
teoriškai įrodyti neįmanoma, D ievo sąvoka tėra hipotezė
protui nuraminti. Todėl jis atmetė visus spekuliatyviuo
sius D ievo įrodymo būdus. Kantas manė, kad nors laisvės
ir Dievo buvim o neįrodo teorinis protas, bet jų buvimą
patvirtina praktinis protas - etika; tai yra praktinio proto
postulatai; šitai jis detaliai aiškina veikale „Praktinio pro
to kritika". Todėl „Grynojo proto kritika" sukėlė didelį
teologų nepasitenkinimą, nors Kantas neigiamai žiūrėjo
į ateizmą ir teizmą laikė tikslesne pažiūra. Teologus la-
682
IMMANUELIO KANTO OPUS M AGN U M
blausiai užgavo teorinės teologijos pastangų įrodyti Die

vo buvim ą paskelbimas bevaisėmis ir religijos laikymas
tik tikėjimo dalyku.
Antroji veikalo dalis pavadinta „Transcendentaline
metodo teorija". Ją Kantas supranta kaip „grynojo proto
išsam ios sistem os formalių sąlygų nustatymą", t. y. rei
kalavimų, keliamų kritinei (transcendentalinei) filosofi
jai, nurodymą. Šią metodo teoriją sudaro keturi skyriai.
„Grynojo proto disciplinoje" kritikuojamas dogmatinis,
polem inis ir skeptinis proto taikymas, skelbiama tyrinė
jimo ir filosofavim o laisvė, visuom enės didžiosios dalies
įsitikinimams priešingų pažiūrų toleravimas, smerkia
mas tokių pažiūrų persekiojimas, vieninteliu teisėju čia
laikomas tik protas. Kritikos nedisciplinuotas protas „yra
tarsi gamtinėje būklėje ir savo teiginius bei pretenzijas
gali padaryti galiojančius arba juos garantuoti ne kitaip,
kaip k a r u " . Proto disciplinavimo priem onėm is Kantas
laiko apriorizmą ir agnosticizmą: esą jie sutramdo proto
pretenzijas ir įgalina spręsti ne apie daiktus pačius savai
me, o tik apie reiškinius. Šia prasme proto disciplinavi
mas - tai ne naujų tiesų atradimas, bet proto apsaugoji
mas nuo suklydim o.
Tačiau teisingas proto taikymas teikia ir pozityvias
žinias. Tokio teisingo taikymo apriorinių principų visu
mą Kantas vadina grynojo proto kanonu: transcendenta
linė analitika yra grynojo intelekto kanonas, bendrosios
logikos analitinė dalis yra intelekto ir proto apskritai
kanonas. Toks proto kanonas galimas ne teorinėje, bet
praktinėje srityje, praktiniame proto taikyme - dorovės,
privalėjimo srityje. Kantas teigė, kad filosofijos prasmę
sudaro jos hum anistiniai siekiai. Filosofijos paskirtis -
skatinti intelektualinį ir moralinį asmenybės vystymąsi,
atsakyti į esm inius žm ogaus būties klausimus: ką aš ga
liu žinoti? ką aš privalau daryti? ko aš galiu tikėtis? Pro
to kanonas turįs būti vadovas spręsti šiom s problemoms.
Tad mokslo filosofijos galutinį pagrindimą Kantas įžvel
gia žm ogaus filosofijoje.
R om an as P le č k a it is
Transcendentalinės metodo teorijos trečiajame skyriuje

„Grynojo proto architektonika" išdėstom i transcendenta
linės filosofijos sistemos sukūrimo principai, išvardijamos
šios sistem os disciplinos ir nustatomi jų tarpusavio santy
kiai. Glaustu skyriumi „Grynojo proto istorija", aptarian
čiu kelią, kuriuo buvo artėjama prie transcendentalinės
filosofijos, Kantas užbaigia savo didįjį veikalą.
Vertinant Kanto pažiūras į pažinimą aiškiai matyti, kad
jis siekė realizuoti iš principo neįgyvendinam ą uždavinį -
sutaikyti materializmą ir idealizmą. Todėl jo pažiūroms
būdingas dualizmas: tikrovės sudvejinimas į empirinę -
pažįstamą patyrimu ir transcendentinę - nepažįstamą jo
kiu patyrimu. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Kanto pa
žiūras į pažinim ą lėmė jo etikoje iškelti tikslai. Savo etinėje
teorijoje Kantas norėjo įrodyti, kad žm ogus yra kartu ir
laisvas, ir priklausomas nuo būtinumo, priežastingumo.
Jei laikas būtų daiktų pačių savaime savybė, tai laisvė
būtų negalima, nes visi laike vykstantys reiškiniai subor
dinuoti priežasties ir padarinio būtinam ryšiui. Bet jei lai
kas idealus, jei jis tik apriorinė forma, dėl kurios pažįstami
ne daiktai patys savaime, o tik reiškiniai, tai laisvė galima.
Tada laisvas žm ogus bus ne „empirinis" žm ogus, bet „už-
empirinis" - žm ogus kaip „daiktas pats savaime".
Kanto pažiūrų visuma - filosofinio idealizmo teorija.
Joje yra svyravimų, nenuoseklumų ir materialistinių idė
jų. Net jei Kantui ir nepavykdavo teisingai išspręsti pro
blemos, didelis jo nuopelnas buvo naujų problemų kėli
mas. O jų jis iškėlė nemažai, nes buvo originalus. Todėl
į „Grynojo proto kritiką", kaip ir apskritai į visą Kanto
filosofinį palikimą, jau seniai nežiūrima su prietaringa pa
garba, tačiau taip pat jau seniai suprasta, kad neprotinga
nematyti jos didelės reikšmės vėlesnei filosofijai. O ir pats
Kantas savo veikalą laikė ne užbaigiančiu filosofijos ke
lią, bet veikiau priešingai - jį tik atveriančiu. Tai rodo ir
likimas, kuris ištiko šį veikalą ano meto Vokietijos filosofų
sluoksniuose. Įskaudintas nepalankių recenzijų, Kantas
parašė knygą „Prolegomenai kiekvienai būsimai metafi-
684
zikai, galėsiančiai būti mokslu" („P r o l e g o m e n a z u e in e r j e

d e n k ü n f tig e n M e t a p h y s i k , d ie a ls W is s e n s c h a f t w i r d a u f tr e te n
kurioje populiariai išdėstė svarbiausias veikalo
k ö n n en " ),
idėjas ir atsakė jo nesupratusiems kritikams. Knygos pa
vadinimas ir jos turinys rodo, kad „Grynojo proto kritiką"
Kantas laikė veikalu, atveriančiu filosofijai naujus hori
zontus, atveriančiu kelią naujai, mokslinei metafizikai, at
sikračiusiai tų trūkumų ir suklydimų, kuriuos jis atskleidė
ir sukritikavo.
Kanto filosofija sulaukė didžiulio dėmesio. Bemaž
kiekviename Vokietijos universitete, o vėliau ir užsieny
je atsirado kantizmo skleidėjų. Vokietijos universitetų
filosofijos katedras užim davo Kanto šalininkai. Pasirodė
daugybė kūrinių ir net pamfletų, pritariančių kritinės filo
sofijos teiginiams arba juos ginčijančių. Kantas save lygino
su Mikalojumi Koperniku (1473-1543), o jo sekėjai laikė jį
prilygstančiu ir Kopernikui, ir Newtonui: jis ne tik įvyk
dęs filosofijoje tokį perversmą, kokį Kopernikas padarė
astronomijoje, bet ir padėjęs jai tvirtus pagrindus, suteikęs
užbaigtą, sisteminį pavidalą.
Tačiau šį procesą galima vertinti ir kitu požiūriu. Jei
sutiksime, kad tik negabūs mokiniai pamėgdžioja moky
toją, tai turėsime pripažinti, kad ano meto Vokietijoje jų
buvo užtektinai. Juk ir pats Kantas „Kritikoje" teigė: su
gebėjimas m ėgdžioti nėra kūrybinis sugebėjimas. Tikrąją
kantizmo svarbą lemia ne sekėjų gausumas, o tos realią
reikšmę turinčios problemos, kurias Kantas kėlė.
Pažinimo kategorijas traktuodamas apriorizmo požiū
riu, Kantas, tegul ir iškreipta forma, išsakė dabar gerai ži
nomą mokslo metodologijos principą: moksliniame paži
nime visuom et egzistuoja kategorinė mąstym o struktūra,
sąlygojanti patį pažinimą, t. y. mokslinį pažinim ą sąlygoja
ne tik patyrimo duom enys, bet ir teorijų pradinės sąvokos
bei principai, kurie suteikia galimybę paaiškinti patyrimo
duomenis. Antai logikoje dvireikšmiškumo principas nu
mato dvi teiginių reikšmes: „teisinga" ir „klaidinga". Dvi
reikšmiškumo principas yra postulatas, išreiškiantis tokį
685
apriorinį požiūrį: bet kurio teiginio teisingum ą ir klaidin

gumą galima atpažinti absoliučia prasme, nepriklausomai
nuo pažinim o galimybių. Teorijos pradinės sąvokos ir
principai yra ne tik teorijos kūrimo metodologinės prie
laidos, bet ir būtini konstruktyvūs pažinimo elementai,
išreiškiantys pradinį požiūrį į pasaulį. N uo teorijos pra
dinių principų priklauso pačios teorijos likimas, teorijos
pradinių sąvokų apibrėžimai iš dalies lemia patį teorijos
turinį.
Dabartiniams logikams nekelia abejonių Kanto tirta
reali analitiškumo ir sintetiškumo problematika. Ji sieja
ma su pastangomis nustatyti dviejų rūšių tiesas. Vienas
iš jų dar Leibnizas vadino proto, loginėm is tiesomis, o an
trąsias - fakto tiesomis. Pirmosios gaunamos apdorojant
pačioje žinių sistemoje esančią informaciją, arba, kaip dar
sakoma, jų teisingumas nustatomas esam os kalbos siste
mos semantinėmis taisyklėmis. Antrosios tiesos atranda
mos įgyjant informaciją, kuri yra už esam os žinių sistemos
ribų. Analitiškumo ir sintetiškumo problema šiandien
nėra visiškai išspręsta, todėl tyrinėtojams tenka prisiminti
ir Kanto argumentus.
„Kritikoje" Kantas išsakė vienum o, visuotinio sąryšio
dialektines idėjas. Nors jis ir laikė jas intelekto veiklos
rezultatu, nors ir teigė, kad intelektas suteikia pasauliui
visuotinį sąryšį ir vienumą (vieningumą), vis dėlto tuo
pakilo aukščiau už anuo metu vyravusius metafizinius
pasaulio tyrimo principus ir suteikė pagrindą tolesniam
šių idėjų plėtojimui. Teigdamas, kad daiktai patys savai
me nepažinūs, Kantas nusakė santykinį pažinimo pobūdį:
dalis daikto pažinta - tai daiktas mums, o kita dalis lieka
nepažinta - tai daiktas pats savaime.
Pažinimo prieštaringumą suvokė jau senovės filoso
fai. Zenonas Elėjietis (apie 490/485-445/440 m. pr. Kr.)
parodė, kokių keblumų, prieštaravimų mąstym e sukelia
aktualios begalybės sąvokos vartojimas. Tačiau tik Kan
to grynojo proto antinomijos atskleidė prieštaravimų
tarp baigtinum o ir begalybės, tarp to, kas paprasta, ir to,
686
kas sudėta iš dalių, tarp būtinumo ir atsitiktinumo, tarp

laisvės ir būtinum o objektyvų pobūdį, padėjo pagrindą
plėtotis dialektinei logikai tolesnėje klasikinės vokiečių
filosofijos raidoje.
Plėtodamas abstraktųjį humanizmą, nors ir būdamas
nutolęs nuo prancūzų švietėjų ir materialistų pažiūrų, idė
jiškai parengusių Prancūzijos revoliuciją, Kantas vis dėlto
išreiškė būtinumą naujai žvelgti į žm ogų ir jo veiklą. Žmo
gus viešpataująs pasaulyje, kaip juntanti ir mąstanti bū
tybė jis sąlygojąs tikrovę, būdamas ne pasyvus stebėtojas,
bet aktyvus tikrovės suvokėjas ir jos pertvarkytojas. Šias
abstraktaus aktyvumo idėjas tam tikru mastu įgyvendino
buržuazinės revoliucijos.
Pažiūra į pažįstantįjį subjektą kaip į kūrybiškai akty
vų, nors Kanto ir išsakyta idealistiškai, buvo pažangi ano
meto metafizinės galvosenos sąlygomis. Ji žm ogaus ne
priešpriešino tikrovės daiktams ir reiškiniams, savo veikla
žm ogus sukuriąs tai, ko iki jos tikrovėje nebuvo. Ši pažiū
ra vedė prie adekvatesnės pažinimo šaltinių ir pažinimo
raidos sampratos.
Kanto ieškojimai ne visuom et buvo sėkmingi. Kritinės
filosofijos principus taikydamas kitoms pažinim o sritims,
jis kartais nesugebėdavo tiksliai įvertinti ne tik problemos,
bet net visos tyrimų krypties. Taip atsitiko su psichologija.
Kantas pagrįstai buvo nepatenkintas anuo metu psicho
logijoje įsigalėjusiu Wolffo intelektualiniu dogmatizmu,
kuris visas psichikos apraiškas laikė proto pakopomis.
Kadangi kritinė filosofija daiktus pačius savaime laikė ne
pažiniais, tai buvo manoma, kad ir psichologija tegalin
ti aprašyti reiškinius. Psichologijos teiginiai negalį įgyti
būtino ir visuotinio pobūdžio. Savistabą pagrįstai laiky
damas nepatikima, Kantas nesurado kito metodo, kuris
empirinę psichologiją paverstų tikru mokslu. Jis manė,
kad psichologija liks tik aprašomoji disciplina, nes joje ne
galima eksperimentuoti ir, svarbiausia, psichologija nesi
naudoja matematika (mokslas tiek esąs mokslas, kiek jame
yra matematikos). Vis dėlto Kanto pateiktoji ano meto
687
psichologizm o ir psichologijos mokslo kritika buvo ne tik

destruktyvi. Ji skatino tyrinėtojus susimąstyti dėl psicho
logijos būklės, vertė ieškoti naujų priemonių sunkumams
įveikti. Matematinių metodų taikymas psichologijoje jau
XIX a. paneigė Kanto požiūrį į psichologijos galimybes.
Logika neabejotinai yra silpniausioji Kanto teorijos
dalis. Filosofinės sistemos pirmiausia skiriasi savo logika.
Aristotelio logiką laikydamas užbaigta sistema, Kantas
net manė, kad logika po Aristotelio nepažengė nei pir
myn, nei atgal. Tokia pažiūra, žinoma, buvo klaidinga.
Kantas nesugebėjo deramai įvertinti šiuolaikinės logikos
pradininko Leibnizo loginės metodologijos. Tai padarė jo
amžininkai - Johannas Andreasas Segneris (1704-1777),
Gottfriedas Ploucąuet (1716-1790) ir Johannas Heinri
chas Lambertas (1728-1777). Kantas tebesilaikė senosios
pažiūros ir skirstė teiginius pagal jų predikato santykį
su subjektu. Tačiau teiginiai, kuriuose yra propozicinių
funktorių, yra neatskiriama kiekvienos mokslo teorijos
dalis: m okslo dėsniai (bent jų dauguma) įgyja implikaci
jos formą pavartojant konstantą „jei..., tai". Šių svarbiau
sių m okslo teiginių negalima apimti kantiškuoju teigi
nių skirstymu į analitinius ir sintetinius. Šį faktą nurodo
žym us šiuolaikinis logikas Janas Lukasiewiczius (1878-
1956): „Kanto problema pasidaro nereikšminga, ir reikė
tų spręsti daug svarbesnę problemą: kaip galimi teisingi
funktoriniai teiginiai? Man atrodo, kad kaip tik tai yra ir
naujosios filosofijos, ir naujosios logikos išeities taškas."*
„Grynojo proto kritikos" idėjos greitai peržengė filo
sofijos ribas. Jau pirmojoje XIX a. pusėje Johannas Peteris
Mūlleris (1801-1858) apriorinių juslumo formų postulatą
pavartojo jutimo organų fiziologijoje, siekdamas įveikti
realius sunkumus, kurie kilo aiškinant erdvės suvokimo
mechanizmą. Mūlleris manė, kad čia fiziologijai gali pa
dėti transcendentalinė estetika, nes erdvinė schema esanti
* Lukasiewicz J . Aristotle’s Syllogistic from the Standpoint of Modern

Formal Logic. - Oxford, 1957, p. 132.
688
apriorinė. Jis savaip interpretavo šią Kanto pažiūrų dalį,

suteikdamas jai fiziologinį pobūdį. Erdvę, kaip grynojo
stebėjimo formą, jis pavertė kūno organo - akies, teikian
čios erdvinius pojūčius - savybe.
„Grynojo proto kritikos" įtaką patyrė kai kurie pa
saulinio garso menininkai, tarp jų Fiodoras Dostojevskis
(1821-1881). Jo romanų herojų mirtys simbolizuoja idėjų
žuvimą. Kanto teiginiai, kad be Dievo, be nemirtingumo ir
valios laisvės pripažinimo moralinės idėjos neturi vertės,
sudaro svarbiausius Dostojevskio kūrybos motyvus, o ro
mane „Broliai Karamazovai" ištisai jais vadovaujamasi -
herojai čia padaryti antinomijų aukomis. Pasak jų, nėra
tokio gamtos dėsnio, kuris verstų mylėti žmoniją, ir jeigu
iki šiol žm ogus mylėjo kitus, tai tam jį skatino ne gamtos
dėsnis, o tikėjimas savuoju nemirtingumu. Atėmus tikė
jimą nemirtingumu, ūmai ne tik išblėstų m eilė kitiems
žmonėms, bet neliktų ir nieko nedora, viskas būtų leisti
na. Kas netiki Dievo ir nepripažįsta savojo nemirtingumo,
tam dorovės dėsnis tampa griežta priešybe, ir tada egoiz
mas (taip pat ir piktadarybė) turi būti pripažintas ne tik
teisėta, bet ir būtina, kilnia išeitimi iš padėties. Simbolinis
Dostojevskio herojų žudikas - tai laisvas ateistinis protas,
kurį didysis menininkas atiduoda skaitytojų teismui, pats
nebūdamas iki galo įsitikinęs tuo, ką išreiškė savo roma
nuose.
Lietuvoje didžiojo vokiečių filosofo pažiūros buvo ži
nomos dar jam gyvam esant. Dalis Vilniaus universiteto
profesorių sekė naujausią mokslinę mintį, buvo apsišvietę,
pažangūs žm onės. Jie buvo susipažinę jau su ankstyvai
siais Kanto raštais. Be to, tarp Kanto paskaitų klausytojų ir
mokinių buvo ir lietuvių studentų, tarp jų Liudvikas Rėza
(1776-1840), parašęs odę Kanto garbei ir 1807 m. apgynęs
disertaciją iš Kanto filosofijos. Pagaliau ir Karaliaučius, ir
jo apylinkės tuo metu dar nebuvo visiškai suvokietintos,
Karaliaučiaus bažnyčiose tebebuvo sakomi lietuviški pa
mokslai. Kanto veikalus tyrinėjo Lietuvos vyriausiosios
mokyklos, o XIX a. - Vilniaus universiteto profesoriai,
689
„Grynojo proto kritikos" idėjos XIX a. pradžioje buvo

skelbiamos iš universiteto Filosofijos katedros.
Karaliaučiaus universitete Kantas buvo užsirašęs te
ologijos studentu, tačiau teologijos paskaitas lankė retai.
Jeigu jis būtų uoliai studijavęs teologiją arba (kaip buvo
ketinęs) ėmęs studijuoti mediciną, filosofija tikriausiai
būtų patyrusi neatlyginamą nuostolį.
Kiekvienas didis veikalas sulaukia savito likimo. Mo
tyvų gausumas visais laikais jį daro nuostabos ir studijų
objektu. N uo „Grynojo proto kritikos" pasirodymo praėjo
daugiau kaip du šimtmečiai, ir beveik kiekvieną dešim
tmetį šis ir kiti Kanto veikalai buvo leidžiami pakartotinai,
verčiami į kitas kalbas; jie ir šiandien tebėra studijuojami.
Nė viena dabartinė filosofijos kryptis negali apeiti Kanto
keltos problematikos ir problemų sprendimo būdų, pri
valo juos įvertinti. Šiuolaikinės filosofijos kryptyse esama
Kanto ir neokantininkų pažiūrų, arba tiesiogiai inkorpo
ruotų į naujas sistemas, arba perdirbtų pagal tų krypčių
postulatus. Šito neišvengė net tokios kritiškai nusiteiku
sios srovės, kaip neotomizmas ir neopozityvizmas.
„Grynojo proto kritika", kaip ir visas Kanto filosofinis
palikimas, bus tyrinėjama ir ateityje, nes, didžiojo filosofo
žodžiais tariant, „kad žm ogaus dvasia kada nors visiškai
atsisakytų metafizinių tyrimų, yra taip pat neįtikima, kaip
ir tai, kad mes kada nors visai liausimės kvėpavę, saugo
damiesi įkvėpti užterštą orą. Metafizika pasaulyje bus vi
sada, netgi kiekviename žmoguje, ypač mąstančiame, ir,
nesant bendros normos, kiekviename savaip."*
K antas L Prolegomenai..., p. 167.

PAAIŠKINIMAI
„Grynojo proto kritikos" p asirod ym o ap lin kyb ėm s ir su n

kum am s, k ylantiem s skaitant veikalą, skirta g a u si literatūra (žr.
V o r lä n d e r K . Im m anuel Kants Leben. - L eip zig, 1911; C a s s ir e r E.
Kants Leben u n d Lehre. - Berlin, 1921; C o h e n H . K om m entar zu
I. Kants Kritik der reinen Vernunft. - L eip zig, 1925; W e ld o n T. D .
Kant's Critique of Pure Reason. - London, 1958). Sunkumus, su
kuriais susiduria „Grynojo proto kritikos" vertėjai, detaliai išdėsto
Romanas Ingardenas (1893-1970) veikalo vertim o į lenkų k. pratar
mėje. Vieni iš tų sunkum ų yra dalykinio, kiti - kalbinio pobūdžio.
D alyk inio p o b ū d žio su nk um ų kyla d ėl to, kad Kantas kėlė
labai su d ėtin gas problem as, kurias tirdam as turėjo įveikti d au
gelį keblum ų, susijusių su problem ų an alize ir sąvok ų aparato tai
analizei atlikti kūrim u. D alies teorinių situacijų prasm ė pačiam
Kantui n eb u v o visiškai aiški, todėl atsirado p ain ū s įrodym ai ir
nelanksčios sąvok ų schem os, neretai u žg o žia n č io s pačią proble
mą. R engdam as antrąją „Grynojo proto kritikos" laidą, Kantas
jos pratarmėje pats tai p ripažino ir, kiek įsten gė, veikalą pakore
gavo. Tačiau ir antrojoje veikalo laidoje lik o n e visai aiškių vietų,
rodančių, kad tyrim as tebėra pradinėje stadijoje. V ėliau tos ne iki
galo aiškios v ieto s Kanto sekėjų b u v o įvairiai interpretuojam os.
Skirtingą atskirų veikalo v ietų sam pratą lėm ė ir sunki,
schem iška kalba, kuria „Grynojo proto kritika" parašyta. D ėl v ei
kalo parašym o aplinkyb ių egzistuoja k elio s versijos. Viena, kar
tojama d au g elio filosofijos istorikų, teigia, esą vienu olik a m etų
tyręs transcendentalinės filosofijos p roblem as, Kantas, ragina
m as draugų ir u n iversiteto vad ovyb ės, „Kritiką" parašęs per tris
m ėnesius. D ėl to ir atsiradę kalbos n esk la n d u m ų - Kantas tie
siog neturėjęs laiko ram iai peržiūrėti v isą tek stą ir pašalinti kal
bos bei stiliaus n esk land u m u s, k liu d an čiu s su prasti atskiras v ie
tas. Bet ši versija neįtikina. Tokiu atveju, turint galvoje d id žiu lę
veikalo apim tį, tegu l ir po parengiam ojo darbo, Kantas būtų
691
PAAIŠKINIMAI
turėjęs parašyti 9 puslap iu s kasdien. „Kritikos" struktūra, jos

skyrių ir skirsnių išdėstym as ir būd as, kuriuo jie parašyti, per
ša m intį, kad veikalas veikiau b u v o p arengtas kitaip. Tikriausiai
Kantas 11 m etų pagal tam tikrą planą rašė sau paren giam uosius
darbus arba ir atskirus skirsnius, tačiau nen uosekliai. Pareikala
vu s veikalą paskelbti, jis per tuos tris m ėn esiu s veikiausiai tie
siog sujungė į visu m ą tą m edžiagą, kurią jau turėjo parengęs, šen
bei ten pataisė ir papildė, parašė trūkstam as jungiam ąsias dalis.
G alutinei literatūrinei redakcijai laiko n eu žtek o.
L yginant „Kritiką" su ikikritiniu laikotarpiu Kanto parašy
tais veikalais, krinta į akis pastarųjų p reciziškas stilius, netgi
literatūriniai pranašum ai ir „Kritikos" sintaksinės struktūros
m asyvu m as bei schem iškum as. Turėjo įtakos ir ta aplinkybė, kad
Kantas jau ėm ė senti, jo stilius pakito, gram atinės konstrukcijos
pasidarė griozdiškos, k om plikuotos, p asakym ai kategoriški -
veikale dažn iausiai aptinkam i žo d žia i „tik", „vien tik".
Verčiant „Grynojo proto kritiką" į lie tu v ių kalbą, susidurta su
sunkum ais, kurie kilo ir kitiem s vertėjam s. D id žiau sią keblum ą
sudaro K anto taip dažnai vartojami įvardžiai, kartais neaišku, su
kuriuo daiktavardžiu įvardis sietinas. Lietuviškajam e vertim e
būtinais atvejais gausūs įvardžiai k eičiam i atitinkam ais daikta
vardžiais, siekiant išvengti galim ų d viprasm ybių . Bet stengtasi
kiek galim a išlaikyti autentišką veik alo stilių, savitą jo sakinių
formą. Tik būtiniausiais atvejais sak in ys pertraukiam as, suskai
dom as į k elis sakinius.
Pirmojoje ir antrojoje „Kritikos" la id o se liko sakinių, kurie,
tyrinėtojų nuom one, prasm ės p ožiū riu turėtų skam bėti kitaip.
Dar Kantui tebegyvenan t prasidėjo „Kritikos" antrosios laid os
teksto „apvalym as", trukęs v isą XIX a. ir nuėjęs taip toli, kad
galų gale p atys taisym ai pasirodė esą y d in g i. „Grynojo proto kri
tikos" laida, parengta Prūsijos k arališkosios m ok slų akadem ijos,
pašalino d a u g u m ą tų taisym ų, su grąžino veikalu i autentiškum ą.
O riginalas - 1781 m. išėjusi pirmoji „Kritikos" laida - yra Lietu
v o s m ok slų akadem ijos bibliotekoje, verčiant juo naudotasi.
Vertėjai ir tyrinėtojai ir dabar n u rod o „Kritikos" kai kurių
sakinių n eaiškias vietas. Tačiau jie ne v isu o m et sutaria, kaip tos
vietos turėtų skam bėti. Tokios labiausiai abejotinos vietos nuro
d ytos šiu o se paaiškinim uose.
Į lietu vių kalbą „Grynojo proto kritika" versta iš E m sto Cassi-
rerio (1874-1945) parengtų Kanto raštų III tom o (I m m a n u e l K a n ts
W e rk e . - Berlin, 1922, Bd. 3: K r i t i k d e r r e in e n V e r n u n ft) . Verčiant
n audotasi dar tokiais šio veikalo vertimais:
692
PAAIŠKINIMAI
1. Friedricho G ottlobo B om o (1743-1807) vertim u į lotynų

kalbą: I m m a n u e lis K a n t i i O p e r a a d p h ilo s o p h ia m c r itic a m . V o lu m e n
p r im u m , c u i in e s t C r itic a r a tio n is p u r a e . L a tin e v e r t i t F r e d e r ic u s G o tt
lo b B o r n . - Lipsiae, 1796. Tai paties Kanto peržiū rėtas vertimas.
Jis vertingas dar dėl to, kad nem aža K anto vartojam ų vok iškų
filosofijos term inų yra lotyniškųjų term inų vertim ai. Kita vertus,
vertim e į lotyn ų kalbą gau sū s originalo įvardžiai palikti n ep a
keisti atitinkam ais daiktavardžiais; šia prasm e jis n ep ad ed a ver
čiant tokias n eaiškias vietas.
2. N orm an o K em p o Sm itho (1872-1958) vertim u į an glų
kalbą: I m m a n u e l K a n t ' s C r i t i q u e o f P u r e R e a s o n . T r a n s la te d b y
N o r m a n K e m p S m ith . U n a b r id g e d e d itio n . - N e w York, 1965. Tai
vien as iš geriau siai a p g a lv o tų vertim ų, v isu o tin a i p rip ažin tas ir
vertinam as.
3. R om ano Ingardeno vertim u į lenk ų kalbą: K a n t I. Kryty-
ka czystego rozum u. Z oryginalu n iem ieck ieg o p rzelo žy l oraz
opatrzyl w stęp em i przyp isam i R om an Ingarden. - Krakow,
1957, t. 1-2. Tai v ien o žym iau sių Lenkijos R esp ub lik os filosofų,
puikaus Kanto filosofijos žin o v o k om p eten tin gas vertim as. In-
gardenas detaliai kom entuoja neaiškias „Kritikos" vietas, lygina
įvairius jų vertim us. Tai padėjo verčiant veik alą į lietu vių kalbą.
4. Vertimu į rusų kalbą: K a u m M. Kpirmica n n croro pa3yMa //
Co'iMHeHmi b u ie c m TOMax. - MocKBa, 1964, t . 3. Tai taip pat
apgalvotai, dalykiškai, rem iantis geriau siais veik alo vertim ais į
kitas kalbas parengtas vertim as. Jo p agrin d u im tas dar 1915 m.
išleistas N ikolajaus L oskio (1870-1965) „Kritikos" vertim as.
Taip pat n aud otasi šia „Grynojo proto kritikai" skirta literatū
ra: V a ih in g e r H . K om m entar zu Kants Kritik der reinen Vernunft. -
Stuttgart, 1922, Bd. 1-2; R a th e H . S ystem atisches H andlexikon
zu Kants Kritik der reinen Vernunft. - L eip zig, 1929; E is le r R .
Kant-Lexikon. - Berlin, 1930.
1 „ B a c o n a s V e r u la m ie tis . D id y sis atnaujinim as. Pratarmė.

A p ie save tylim e; tačiau d ėl dalyko, ap ie kurį kalbam a, tai n o
rime, kad žm o n ės jį laik ytų ne n u o m o n e, b et darbu, ir būtų
įsitikinę, kad d ed a m e n e kokios nors se k to s ar d oktrinos, bet
žm on ijos n a u d o s ir d id in g u m o p agrin d u s. Paskui, kad jie ...
bendrai rū p in tų si sa v o g erove ... ir p a ty s d a ly v a u tų darbuose,
kuriuos reikės atlikti. Be to, kad jie turėtų gra žių v ilčių ir šio
m ū sų atnaujinim o n esu v o k tų ir n e įsiv a iz d u o tų kaip kažko, kas
neturi ribų ir pranoksta m irtingųjų jėgas, n es iš tikrųjų jis yra
b egalin io k laid žiojim o d ėsn in g a pabaiga ir riba."
693
PAAIŠKINIMAI
M oto savo „Grynojo proto kritikai" Kantas p aėm ė ištrauką

iš anglų filosofo F r a n c iso B a c o n o (1561-1626) veikalo „N aujasis
organonas" ( „ N o v u m O r g a n u m " ) pratarm ės. Sis veikalas pirm ą
kartą (1620 m .) išėjo lotynų kalba kaip „D idžiojo atnaujinimo"
antroji dalis.
2 K a r l A b r a h a m Z e d liiz (1731-1793) - Prūsijos m inistras, ku

rio žinioje b u v o švietim as (1771-1788). Globojo m okslus, labai
vertino Kantą ir kelis kartus jam siū lė filosofijos katedrą H alės
universitete, kuris to m eto Vokietijoje b u v o vien as iš garsiausių.
Kantas, sėslau s gyven im o b ūd o žm o g u s, p a siū ly m o nepriėm ė.
3Term inas „metafizika" b u vo sudarytas dirbtinai. A leksandri

jos bibliotekininkas Andronikas R odietis (A v d p o v u c o ę , I a. pr. Kr.),
tvarkydam as A ristotelio raštus, tas jo knygas, kuriose g v ild e
n am os būties problem os, išd ėstė p o fizik os traktatų ir p avadino
p e r ą r a (pvauca, t. y. „po fizikos" (sen. graikų k. p e r ą - po, (pvauca -
gam tos dalykai). Tai, kas šiose k n y g o se b u v o dėstom a, pats
A ristotelis vad ino „pirmąja filosofija", tu o pabrėždam as on tolo
gin ės tem atikos reikšm ę visai filosofijai. Po to, kai A ndronikas
R odietis taip sutvarkė A ristotelio raštus, įsigalėjo term inas „m e
tafizika". V iduram žių filosofijos klestėjim o laikotarpiu, atgavus
A ristotelio veikalus, m etafizika, kaip b en driausių būties proble
m ų tyrim as, tapo filosofijos disciplina greta logik os, fizikos, arba
gam tos filosofijos, ir etikos. Naujųjų a m žių filosofijoje term inas
„m etafizika" dažnai b uvo vartojamas ir kaip filosofijos sin on i
m as. Taip b u v o ir Kanto laikais, kai m etafizik os term inas tebe
b u vo vartojam as vadinam osios p irm osios filosofijos, t. y. m okslo
apie antem pirinius būties pradus, prasm e. Joje vyravo id ealisti
n ės spekuliacijos, atitrukusios n u o tikrovės ir patyrim o. Kantas
pasisakė prieš tokią m etafizikos sam pratą.
4Ištisai šio s O vidijaus eilės skam ba taip:

< .. .> m o d o m a x im a r e r u m
T o t g e n e r is n a tis q u e p o te n s n u r ib u s q u e v ir o q u e
N u n c tr a h o r e x u l, in o p s <...>.
< .. .> D a r v a k a r v a ld o v ė ,
T a ip g i m i n ė s s ū n u m is , m a r č io m į ta k in g a ir v y r u ,
Š ia n d ie n g i v e lk a m a n e is t r e m t i n <...>.
( O v i d i j u s . M etam orfozės, XIII, 508-510.

Vertė A ntanas Dam brauskas.)
694
PAAIŠKINIMAI
Kantas pateikia eilu tes iš rom ėnų p o eto O v i d i j a u s (Publius

O vid iu s N aso, 43 m. pr. Kr.-1 7 m. p o Kr.) „M etam orfozių", ku
riose H ekabė - graikų sugriautos Trojos karaliaus Priam o žm o
na - prisim ena b u v u sią d idyb ę ir sk u n d žia si ją ištikusia vergės
dalia.
5 N aujaisiais am žiais terminu „fiziologija" (šen. graikų k.

cp v c n ę - gam ta, A o y o ę - m okslas) filosofijoje b u v o vadinam a
bendroji gam tos teorija. Ž m ogau s intelekto fiziologija Kantas va
dina intelekto struktūros sampratą, kurią an g lų filosofas Jo h n a s
L ocke'as (1632-1704) pateikė veikale „Esė ap ie žm o g a u s intelek
tą" ( „ A n E s s a y C o n c e r n in g H u m a n U n d e r s ta n d in g " , 1690).
6 D o g m a t i z m a s , pasak Kanto, yra tokia filo so fo pozicija, kai jis

m ano, kad žm o g a u s protas, v a d ovau d am asis tam tikrų princi
pų ir teiginių sistem a, gali pažinti v isą tikrovę, v isą būtį. Tačiau
toks filosofas dogm atik as visai nekelia k lau sim o d ėl vartojamų
p ažinim o priem on ių tikrum o, netiria vartojam ų prin cip ų ir teigi
nių pažin tinės vertės ir apskritai nekelia k lausim o, ar tikrovę ga
lim a pažinti tiktai protu ir kokios yra tokio p a žin im o ribos. Šios
problem os išk ėlim ą ir išspren dim ą Kantas laikė „Grynojo proto
kritikos" pagrin diniu tikslu. D ogm atik ų p astan gas jis vertina v i
siškai neigiam ai. Jo nuom on e, d ogm atin ė m etafizik a neįrodė nė
vieno logikos, p sich ologijos ar k osm ologijos teiginio.
7 A liuzija į se n o v ė s graikų filosofijos p riešistorės vaizdin iu s.

H esiod o (VIII-VII a. pr. Kr.) kosm ogonijoje p a sa u lio pradu lai
kom as C haosas, H om ero (VIII a. pr. Kr.) kosm ogon ijoje vien as iš
pradų - N aktis.
8 Skirtum ą tarp in te le k to ir p r o to , kaip teorinio m ą stym o būdų,

bandyta n ustatyti jau antikinėje filosofijoje. Term inu b i a v o i a
Platonas (427-347 m. pr. Kr.) žym ėjo grynąjį sąvok in į m ąstym ą.
A ntikinėje filosofijoje form avosi sam prata, kad intelektu p ažįs
tami baigtiniai d yd žiai, tai, kas žem iška ir yra santykiška, o pro
tas (v o v ę ) atskleid žiąs absoliutum ą, b egalyb ę, tai, kas dieviška.
V iduram žių filosofijoje b u v o plėtojam a ši žem esn iojo ir aukštes
niojo teorinio p ažin im o lygm en ų sam prata, šiem s lygm en im s
žym ėti b u v o vartojam i terminai in te lle c tu s ir r a tio . Terminas in -
te lle c tu s yra šen. graikų k. žo d žio v o v ę vertim as į lotyn ų kalbą.
Scholastika sam protavo apie intelektą kaip ap ie p ažin tin ę galią,
aukštesnę u ž jutim us, kuriai rūpi galim os v ie n tik m ąstyti tiesos,
695
PAAIŠKINIMAI
kaip apie „dieviškąjį protą" ( in te lle c tu s d iv in u s ) . Terminu r a tio d au

giausia b u v o žym im as žem esn ysis teorinio pažinim o lygm uo. Gi-
jom as Konšietis (Guillaume de Conches, apie 1080-apie 1154) rašė,
kad r a tio yra „sielos sugebėjimas, kuriuo žm ogu s sprendžia apie
daiktų savybes ir jų skirtingumus". Tom as A kvinietis (Thomas
A quinas, 1225 ar 1226-1274) pabrėžė vien ą termino r a tio reikšmę,
naujaisiais am žiais žym im ą terminu „protas": ra tio yra principų
dedukavim as iš išvadų. Renesanso ir naujųjų am žių filosofijoje
žem esn ysis teorinio pažinim o lyg m u o kartais jau žym im as term i
nu in te lle c tu s . Ypač ryžtingai tai padarė Kantas, nurodęs, kad jo
vartojamas terminas V e rsta n d ir įvairūs jo vediniai yra lotyniškojo
term ino in te lle c tu s vertimas. B om o parengtam e „Grynojo proto
kritikos" vertim e į lotynų kalbą V e r s ta n d verčiama in te lle c tu s , o V er-
n u n f t - ra tio . V e r s ta n d kyla iš to paties šaltinio kaip ir juslum as, jis
yra sugebėjim as mąstyti juslinio stebėjim o objektą, sukurti vaizd i
nius ir sąvokas, spręsti, form uluoti taisykles. V e r s ta n d yra katego
rijų šaltinis; dėl kategorijų jis yra bet kokio patyrim o form alus ir
sintetinis principas. U ž V e rsta n d aukštesniu pažintiniu sugebėjim u
Kantas laiko protą - V e m u n ft. Teoriškai plačiąja prasme Kantas jį
supranta kaip sugebėjim ą aprioriškai pažinti, sugebėjimą, teikian
tį apriorinio pažinim o principus. Siaurąja prasm e teorinis protas
yra sugebėjim as dedukuoti, ieškoti to, kas besąlygiška, iš bendry
bės išvesti atskirybę ir ją traktuoti pagal principus kaip būtiną;
kaip V e r s ta n d pranokstantis sugebėjim as, protas visiem s intelekto
veiksm am s suteikia būtiną sistem inį vienum ą; protas sukuria m e
tafizines idėjas, siekia pažinti daiktus pačius savaim e, tačiau yra
nepajėgus to padaryti ir lieka intelekto ribose.
A tsižvelgian t į visa tai, Kanto filosofijos term iną Verstand visai
pagrįstai galim a perteikti term inu „intelektas". „Grynojo proto
kritikos" vertim u ose į kitas kalbas term inai Verstand ir Vemunft
perteikiam i taip: understanding ir reason (anglų k.), entendement ir
raison (prancūzų k.), intelletto ir ragione (italų k.), intelekt ir rozum
(lenkų k.), paccydoK ir pa3x/M (rusų k.).
Šiuolaikinė filosofija išsaugojo istoriškai p aveld ėtą intelekto
ir proto, kaip dviejų teorinio m ąstym o b ūd ų, skyrim ą. R em dam a
sis intelektu, turim om is apibrėžtom is ir sistem in ėm is žiniom is,
kūrybinis protas atskleidžia esm ę, kuria naujas idėjas ir teorijas.
Šiuolaikinėje psichologijoje b endriausia prasm e term inas „inte
lektas" vartojam as kaip m ąstym o, žm o g a u s protinio v y sty m o si
sinonim as. Z oopsichologijoje aukštesniųjų g y v ū n ų intelektu lai
kom as sugebėjim as perimti patyrim o pam okas, vien os situacijos
u žd avin io sprendim ą perkelti į kitą situaciją.
696
PAAIŠKINIMAI
9 N u rod om i p irm osios „Grynojo proto kritikos" laidos p u sla

piai. Žr. šios k n y g o s p. 128-129.
10 Išsam iausiai šias d vi aiškum o rūšis K antas aptaria „Logiko

je". Skirtum ą tarp jų jis grindžia juslum o ir intelekto savitum ais.
I n t u i t y v u s aišk um as - betarpiškas, jo p agrin d ą sudaro stebėjimai,
teikiantys akivaizdum ą, konkretum ą. D i s k u r s y v u s aiškum as -
tarpiškas, abstraktus, gaunam as dėl in telekto lo g in ės veiklos, tai
syk lingais sam protavim ais. Tradicinėje form aliojoje logikoje pa
grindinis v aid m u o b u vo skiriam as sąvok om s, jų taisyk lin giem s
ryšiam s, o n e teiginiam s. Sam protavim ų teorija d augiau sia b u vo
žinom a kaip silogistika, o pastarojoje išv a d o s gau n am os iš są v o
kų taisyk lin gų ryšių. Todėl Kantas kalba ap ie sąvok ų, o ne apie
teiginių aiškum ą.
11 Jea n T e r r a s s o n (1670-1750) - p ran cū zų m okslinink as, sen o

v ės graikų filosofijos profesorius. P rancūzijos akadem ijos narys.
G arsus antikos p alik im o tyrinėjim ais. K antas rem iasi p o Terras-
son o m irties išleisto jo veikalo „Filosofija, pritaikom a v isiem s
d vasios ir proto objektams" („ L a p h ilo s o p h ie a p p lic a b le a to u s le s
o b je ts d e V e s p r it e t d e la r a is o n ", 1754) vertim u į v o k iečių k. („ P h i
lo s o p h ie n a c h ih r e m E in f lü s s e a u f a lle G e g e n s tä n d e d e s G e is te s u n d
d e r S i t t e n ", 1761, S. 17).
12 „Pabūk su savim i ir sužinosi, koks m enkas esi savo dvasia"

Satyros, IV, 52). P e rs iju s (Aulus Persius Flaccus, 34—62) -
(P e r siju s.
rom ėnų poetas ir satyrikas, epikūrininkas. Šią jo ketvirtosios saty
ros eilutę anksčiau yra citavę savo raštuose ir kiti XVIII a. filosofai.
13 T. y. „Grynojo proto kritika".
14 Žr. šios k n y g o s p. 360-388.
15 Term inas G e m ü t su nk iai išverčiam as n e tik į lie tu v ių kalbą.

Kantas šiam term in ui su teik ė p latų turinį, juo žym ėjo sąm on ę
apskritai, protavim ą, o kartu šį term iną vartojo šalu tin e em p iri
ne p sich o lo g in e prasm e žy m ėti ju slu m u i. V ien u o se vertim u ose
skirtum as tarp S e e le ir G e m ü t p erteikiam as pastarąjį žo d į ver
čiant m i n d (an glų k.), e s p r i t (prancūzų k.), a n im o (italų k.), u m y s l
(lenkų k.). L otyniškajam e Kanto a u to rizu o ta m e „Kritikos" ver
tim e S e e le verčiam a a n im a , G e m ü t - a n im u s . R usiškajam e verti
m e verčiam a vienod ai: d y u ia .
697
PAAIŠKINIMAI
16 Turimas galvoje V a sco d a G a m o s (1469-1524) 1497-1498 m.

atrastas kelias į Indiją apiplaukiant G erosios V ilties kyšulį.
17 D io g e n a s L a e r tija s ( A i o y ė v r \ ę A a e p T L o ę , III a. I p usė) - graikų

filosofijos istorikas. Jo veikalas „A p ie garsiųjų filosofų g y v en im ą
ir pažiūras", nors yra k om p iliacin io p ob ū d žio, yra vienin telė iš
sam i antikinė graikų filosofijos istorija.
18 Kantas skiria įrodym ą ( B e w e is ) n u o d e m o n s tr a c ijo s (D e

m o n s t r a t io n ),
kurią supranta kaip b ūtiną (apodiktinį) in tu ity v ų
įrodym ą.
19 T a lis ( O a A r įę , apie 624-547 m . pr. Kr.) - pirm asis tikras se

n o v ės graikų filosofas, M ileto (M ažoji Azija) filosofinės m o k y
k los įkūrėjas, vienas iš sep tyn ių graikų išm inčių.
20 G e o r g E r n s t S ta h l (1660-1734) - vok iečių chem ikas ir m ed i

kas, daręs m etalų oksidacijos b an d ym u s. Tais laikais kalkėm is
b u v o vadinam as kalcio ir d eg u o n ie s ju n gin ys - kalcio ok sid as
(CaO). Jį p aveik us vandeniliu, v ėl b u v o gaunam as grynas kalcis
(C a 0 + H 2 = H 20 + Ca).
21 Term inui E r s c h e in u n g Kantas p agal vok iečių kalbos d vasią

suteikia ir tą prasm ę, kurią atitinka lietu v ių k. žo d is „pasireiški
mas". T okios prasm ės suteikim as svarbus aiškinant Kanto teori
ją: egzistuoja daiktai patys savaim e, kurie pasireiškia p ažįstan
čiam subjektui.
22 O riginalo sakinio dalis „ d a s s ie n a c h j e n e n a u s d a c h te " neaiški,

žo d is je n e n gali būti siejamas su reiškiniais arba su principais; tai
atsisp ind i ir skirtinguose šios frazės vertim u ose į kitas kalbas.
V is d ėlto įtikim iau je n e n sieti su reiškiniais.
23 N e visai aišku, su kuo sietinas originalo įvardis s ie . V ie

n u o se vertim u ose jis siejam as su grynuoju protu. Tokia interpre
tacija galim a, tačiau lietuviškajam e vertim e laikytasi lotyniškojo
teksto, kuriam e s ie siejamas su protu.
24 N eaišku , su kuo sietinas originalo ž o d is je n e - su kritika ar

su principais. Įtikimiau sieti su principais.
698
PAAIŠKINIMAI
25 G a m to s m e c h a n iz m ą Kantas supranta kaip būtiną griežtai

p riežastingai sąlygojam ą gam tos reišk in ių nuoseklu m ą.
26 M o k y k l in e filosofija, apie kurią „Kritikoje" atsiliepiam a v i

sada ironiškai, Kantas vadina iš v id u ra m žių scholastikos perim
tą m eto d ą m okytis ir filosofuoti p agal griežtai n ustatytas taisy
kles. T okio filosofavim o b ū d o apraiška b u v o C hristiano W olffo
(1679-1754) sistem a. Sausa ir p edantiška, vartojanti išp u oselėtas
definicijas YVolffo filosofavim o m aniera b u v o paplitusi tuom eti
n ės V okietijos universitetuose, savo v eik lo s pradžioje ir Kantas
patyrė jos įtaką. Jos atsikratęs, Kantas kritinį m etodą, atveriantį
kelią ieškojim am s, priešpriešino m o k y k lin ės filosofijos d og m a
tizm ui, n en eigd am as pačios idėjos su teik ti m etafizikai griežtą,
tvarkingą ir sistem išką išraišką.
27 Term iną „estetika" (šen. graikų k. a i o d ų o i ę - jutim as, pojū

tis) filosofijoje ėm ė vartoti vok iečių filosofas Baum gartenas v ei
k aluose „F ilosofiniai apm ąstym ai kai kuriais p oetin o kūrinio
klausim ais" („ M e d ita tio n e s p h ilo s o p h ic a e d e n o n n u lis a d p o e m a p e r -
t i n e n t i b u s ", 1735) ir ypač „Estetika" („ A e s t h e t i c a ", t. 1, 1750; t. 2,
1758). Estetika Baum gartenas v ad in o m o k slą apie juslinį p ažin i
mą, kuris su vokia bei sukuria grožį, skirtingą n u o logik os -
m okslo ap ie intelektinį pažinim ą. Tad estetika - juslinio p aži
n im o g n o seo lo g in ė teorija. Kantas estetik o s term iną vartoja ke
liom is prasm ėm is. „Grynojo proto kritikoje" estetika jis vadina
m okslą apie apriorines juslum o form as - erd v ę ir laiką (transcen
d entalinė estetika), o transcendentalinė logik a tirianti apriorines
intelekto form as ir jų ryšį su juslum u. R ėm im asis Baum gartenu
čia ak ivaizdus. Veikale „Sprendim o g a lio s kritika" term inui „es
tetika" Kantas suteikia visai kitą prasm ę: estetika čia suprantam a
kaip kritinis grožio ir m en inės kūrybos tyrim as.
28 P sichologijos skirstym as į em p irinę ir teorinę įsigalėjo dėl

W olffo įtakos, pastarajam išleid u s v eik a lu s „ P s y c h o lo g ia e m p ir i-
c a " (1732) ir „ P s y c h o lo g ia r a tio n a lis " (1734). Em pirinė psichologija
tirianti tai, ką apie sielą galim a su žin o ti patyrim u. Pastarosios
teorinius p agrin du s išaiškinanti ir p atyrim u įgytas žinias apie
sielą p agrindžianti teorinė psichologija.
29 N u ro d o m a s pirm osios „Grynojo proto kritikos" laid os

p uslapis. Žr. šio s k nygos p. 274-275.
PAAIŠKINIMAI
30 D a v i d H u m e (1711-1776) - a n glų filosofas idealistas, p sich o

logas ir istorikas. Filosofijoje - sk eptikas ir agnostikas. Kantas čia
nurodo H u m e'o pažiūrą, išd ėstytą v eik a lu o se „Traktatas apie
žm o g a u s prigim tį" („A T r e a tis e o n H u m a n N a tu r e " , Books 1-3,
1739-1740) ir „Ž m ogaus proto tyrinėjim as" ( „ A n E n q u ir y C o n
c e r n in g H u m a n U n d e r s ta n d in g " ) . Pastarasis veikalas pirm ą kartą
b u vo išleistas pavadinim u „ P h ilo s o p h ic a l E s s a y s C o n c e r n in g H u
m a n U n d e r s ta n d in g " (1748).
31 S p e k u lia ty v u s is p a ž in im a s (lotynų k. s p e c u lo r - stebiu) - teorinis

pažinim as, kai reflektyviai apm ąstom i ir įprasm inami būties pradai.
Spekuliatyvusis žinojimas esąs aukštesnis u ž betarpišką patyrimą,
jis nesirem iąs fizikiniu pasaulio pažinim u. Naujųjų am žių filosofi
joje spekuliatyvusis pažinimas tebesudarė metafizikos, kaip filoso
finės disciplinos, pagrindą. Kantas šią m etafiziką ir jos spekuliacijas
peikė, jas laikė dogm atinėm is ir nevaisingom is. Tačiau jis manė, kad
spekuliatyviųjų žinių siekimas protui im anentiškai būdingas ir kad
spekuliatyvusis pažinim as turi vertę, kai jis grindžiam as kritinės
filosofijos principais. Pastaroji apibrėžianti spekuliatyviojo pažini
m o ribas, nustatanti galim o patyrimo ryšį su m ąstym o kategorine
struktūra, su pradinėmis teorijos sąvokom is ir principais.
32 J o h a n n S e g n e r (1704-1777) - vo k iečių m atem atikas, veika

lo „A ritm etikos, geom etrijos ... pagrindai" („A n f a n g s g r ü n d e d e r
A r i t h m e ti k , G e o m e t r i e ...") autorius.
33 O riginale „ m i t sic h s e lb s t" , o sak inio v eik sn y s yra d ie W i s

t. y. proto kritika. P ažod žiui verčiant išeitų, kad kritikai
s e n s c h a f t,
rūpi ji pati. Ingardenas m ano, kad Kantas čia apsirikęs: vietoj
„ m i t ih r s e lb s t" , t. y. „ m i t d e r V e r n u n ft s e l b s t ", parašęs „ m i t s ic h
s e l b s t ", m ąstydam as, kad protas, n a u d o d a m a sis proto kritika,
u žsiim a „ m i t s ic h s e lb s t" .
34 Čia darom a istorinė aliuzija. „O rganonu" (sen. graikų k.

opyavov - priem onė, instrum entas) b u v o p avadinti logik os ir
p ažin im o tem a parašyti A ristotelio veikalai. N aujaisiais am žiais
F. Baconas „Naujajame organone" išd ėstė indukcijos teoriją kaip
naują p ažin im o priem onę. Kantas tokia p ažin im o priem one lai
ko grynojo proto kritiką.
35 O riginalo sakinio dalį „ s o fe r n d ie s e a p r io r i m ö g lic h s e in s o l l "

galim a suprasti ir taip, kad žo d is d ie s e siejam as su pažinim u.
700
PAAIŠKINIMAI
Tada ji skam bėtų taip: „kiek šis p ažin im as turi būti galim as a p r i
o r i ". Pirmojoje „Kritikos" laidoje Kantas rašė: „ s o n d e r m i t u n s e r e
B e g riffe n a p r i o r i v o n G e g e n s tä n d e n ü b e r h a u p t b e s c h ä f tig t ".
36 A l e x a n d e r G o ttlie b B a u m g a r te n (1714-1762) - vok iečių filo

sofas, v ien as iš žym esnių jų W olffo sistem o s šalininkų, vok iečių
estetikos pradininkas. Kantas Baum garteną labai vertino, n au
dojosi jo filosofijos vad ovėliu „M etafizika" ( „ M e ta p h y s ic a " , 1739),
perėm ė ir jo pateiktą estetikos term ino sam pratą.
37 S en ovės graikų k. a io O r \T a K a i v o p z a - juntam as ir pro

tu m ąstom as. Sen ovės graikų filosofijoje b u v o skiriam i dvejo
pi p ažin im o objektai: jutim ais su vok iam i m aterialaus pasaulio
daiktai ir vien tik protu m ąstom i objektai kaip grynai m inties
padariniai. Jų priešpriešinim as yp ač ryšk u s P latono filosofijoje:
d vi būties rūšis - daiktus ir idėjas - atitinkančios d vi pažin im o
rūšys - juslinis ir vien tik protu įgyjam as p ažin im as.
38 O riginale „der ir g e n d v o n e in e r E r fa h r u n g a b g e z o g e n w o r d e n ".

Kanto raštų tyrinėtojai šią vietą siū lo skaityti „ v o n ir g e n d e in e r
E r fa h r u n g "; atitinkam ai pakeista ir v ertim u o se į kitas kalbas.
39 O riginale k o n tr a d ik to r is c h - e n tg e g e n g e s e tz t. Tuo Kantas nuro

do, kad prieštaringum as gali būti išreikštas ir kaip prieštaravim as
( A ir n e - A ) , ir kaip priešingum as ( A ir B, kai jie nesuderinam i).
40 O riginale V o r s te llu n g . Sis term inas čia vartojam as labai pla

čia reikšm e, jį reikėtų suprasti kaip įsisą m o n in tą išgyvenim ą.
41 V ieni tyrinėtojai m ano, kad čia K anto n ep astebėta korek

tūros klaida - vietoj R e a litä t turėtų būti I d e a litä t. Kiti m ano, kad
R e a litä t reikia suprasti kaip e m p ir is c h e R e a litä t.
42 O riginalo d e r g e s u n d e V e r s ta n d atitinka lietu v ių k. varto

jamas term inas „sveikas protas".
43 O riginale „ d e s s e n G ü ltig k e it" . N eaišk u , su kuo sietinas d e s

sen - su organonu, teorija ar h ipoteze. „Kritikos" vertėjai šį sakinį
interpretuoja įvairiai.
44 1610 m. G alileo Galilei (1564-1642) pirm ą kartą stebėjo

Saturno žied u s, tačiau dėl n etobu los telesk o p o konstrukcijos jis
701
PAAIŠKINIMAI
negalėjo šių planetos priedėlių išaiškinti. Planetos kraštuose m a

tom as žied o dalis Galilei palaikė Saturno p alydovais. Tik 1659 m.
C hristiaanas H u ygen sas (1629-1695), stebėjęs žym iai tobu lesniu
teleskopu, aprašė Saturno žied u s, o netru ku s G iovanni C assini
(1625-1712) dar patikslino H u y g en so stebėjim us.
45 N a t ū r a l i n ė te o lo g ija (th e o lo g ia n a tu r a lis ) - naujųjų am žių filo

sofijos disciplina, filosofiniais argu m en tais aiškinusi D iev o ir jo
kūrinių santykį, siekusi atleisti D iev ą n u o atsakom ybės u ž pa
saulyje esantį blogį. Kartu su ontologija ir psichologija natūralinė
teologija sudarė naujųjų am žių m etafiziką.
46 Intelekto ir proto k a n o n u (šen. graikų k. K a v c b v - taisyklė,

m atas) Kantas vadina p ažintinių in telekto ir proto sugebėjim ų
teisingo taikym o principų visum ą.
47 O riginale K a th a r tik o n . Šį term iną Kantas perėm ė iš šen.

graikų kalbos (K O tO a p T iK Č v).
48 T. y. nejuslinės kilm ės.
49 Šios originalo vietos antrojoje „Kritikos" laidoje nėra, ji b u vo

įterpta Prūsijos m okslų akademijos parengtoje „Kritikos" laidoje.
50 T o p ik a ( to t u ko c ) dar antikoje im ta vad inti diskusijos, tikėti

nų sam protavim ų teoriją. Tokią teoriją išd ėstė A ristotelis traktate
„Topika". Jame jis nagrinėjo gin čo p agrin du s, m okė, kaip reikia
pasirengti diskusijai, kaip dialektikas sa v o sam protavim am s gali
suteikti d id žiau sią tikėtinum ą ir įveikti sofistus.
51 „Kritikos" kom entatoriai nurodo, kad Kantas dažnai varto

ja frazę „ a u f B e g r ijf e z u b r in g e n ", tačiau n iekur nepaaiškina, ką tai
reiškia.
52 Čia vartojama dar vid uram žių filosofijoje b u vu si s a v a r a n

sąvoka ir term inas ( S u b s i s te n z ). Ši
k išk o e g z i s t a v i m o ( s u b s is te n tia )
sąvoka žym ėjo atvejį, kai objekto eg z ista v im u i n ereikalingas kito
objekto buvim as. A ntai koks nors Petras egzistuoja neprik lau so
m ai n u o to, ar Jonas yra, ar ne.
53 Čia Kantas nukrypsta n u o tradicijos. V iduram žių lo ty n iš

kojoje filosofinėje literatūroje p r e d ik a b ilia is (p r a e d ic a b ilia ) b u vo
702
PAAIŠKINIMAI
vad inam os A ristotelio veikalo „Kategorijos" kom entatoriaus

Porfirijo (I lo p ( f )v p L o ę , 232 ar 233-tarp 301 ir 304 m .) nagrinėtos
p enkios sąvokos: gim in ė { g e n u s ), rūšis (s p e c ie s ), skiriam asis p o
žym is { d iff e r e n tia ) , savyb inis p o žy m is ( p r o p r iu m ) , atsitiktinis p o
žy m is ( a c c id e n s ) .
54 Kai kuriuose „Kritikos" vertim u ose V aihingerio siū lym u

originalo žo d is m a te m a tis c h pakeičiam as s y s t e m a t i s c h .
55 O riginalo sakinys „ W o r a u s e r h e lle t, d a ß d ie s e lo g is c h e n K r i t e

r ie n d e r M ö g lic h k e it d e r E r k e n n tn is ü b e r h a u p t d ie d r e i K a te g o r ie n d e r
G r ö ß e , in d e n e n d ie E in h e it in d e r E r z e u g u n g d e s Q u a n t u m d u r c h g ä n -
g i g g le ic h a r tig a n g e n o m m e n w e r d e n m u ß , h ie r n u r in A b s ic h t a u f d ie
V e r k n ü p fu n g a u c h u n g l e i c h a r t i g e r E r k e n n tn is s tu c k e in e in e m
B e w u ß ts e in d u r c h d ie Q u a l i t ä t e in e s E r k e n n tn is s e s a ls P r i n z i p v e r w a n -
n eaiškus. „Kritikos" kom entatoriai ir vertėjai siū lo įvairias
d e ln "
kitas šio sakinio konstrukcijas bei įvairias interpretacijas, nors
pažym i, kad nėra visiškai tikri, jog aptiko p aties Kanto mintį.
56 Kai kurie „Kritikos" kom entatoriai abejoja d ėl term ino „sin

tetinis vaizdin ys" ( s y n th e tis c h e V o r s te llu n g ) , kurio Kantas niekur
kitur nevartoja, ir siū lo žo d į „sintetinis" praleisti.
57 O riginale „ d u r c h d ie e s n ä m lic h z u e in e m B e w u ß ts e in ü b e r
N eaišku, kokią funkciją šiam e sakinyje at
h a u p t g e b ra c h t w ir d " .
lieka n ežy m im a sis įvardis prie ž o d žio B e w u ß ts e in , todėl v ien u o se
vertim u ose šio sakinio pabaiga verčiam a „įved am a į vien ą sąm o
nę apskritai", kitu ose - „įvedam a į są m o n ę apskritai". Panašūs
atvejai „Kritikoje" nereti.
58 O riginale I n te llig e n z . Šį term iną Kantas p erėm ė iš anks

tesnės naujųjų am žių filosofijos, o pastaroji - iš vid uram žių
tradicijos. I n te llig e n tia scholastinėje filosofijoje - tai in telektualu
m as, p ažin im as protu, proto aktas, m ą sty m o veikla. V iduram žių
gam tos filosofijoje inteligencijom is b u v o v a d in a m o s esm ės, esą
judinančios planetas, t. y. angelai.
59 O riginale A p p r e h e n s io n . Terminas a p p r e h e n s io lotyniškojoje

filosofinėje literatūroje reiškė suvokim ą. Tačiau Kantas skiria su
vok im ą ( W a h r n e h m u n g ) ir pagavą ( A p p r e h e n s io n ) . Jis nurodo, kad
pagava yra betarpiškas su vok im o m etu atliekam as veiksm as,
įvairovės stebėjim as, kurį sintezė paverčia su vok im u .
703
PAAIŠKINIMAI
60 Turimas galvoje R enesanso ep o ch o s prancūzų filosofo

ir logiko, hum anisto Pierre'o d e la R am ee (lot. Petrus Ram us,
1515-1572) veikalas „D vi dialek tikos k nygos. Antra knyga.
A p ie sprendinį" („ D ia le c tic a e lib r i d u o . L ib e r s e c u n d u s . D e iu d ic io " ,
1556). Pirmojoje knygoje, pavadintoje „Atradimas" ( „ I n v e n tio " ) ,
tiriam as m ąstym o kūrybiškum as, antrojoje knygoje - sp ren d i
niai, sugebėjim as spręsti. Kantas šią tem atiką „Kritikoje" reali
zavo visai kitaip.
61 O riginale G ä n g e lw a g e n - įtaisas, kuriuo naudojasi vaikai,

kai m ok osi vaikščioti, vaikštynė.
62 O riginalo sakinio dalis „ d ie , d ie K a te g o r ie a u s d r ü c k t" neaiški

ir n egalim a išsiaiškinti gram atiškai. N eaišk u , su kuo sieti pirmąjį
d ie - su sinteze, taisykle ar sąvoka. T od ėl vertėjai šį sakinį aiškina
ir verčia n evienod ai.
63 Šen. graikų k. n p o A p iįn ę , lo ty n ų k. a n tic ip a tio - iš anksto

susidaryta pažiūra. Kanto filosofijoje su v o k im o anticipacija yra
apriorinis su vok im o objekto p ažin im as grynaisiais erd vės ir
laiko stebiniais dar iki paties su v o k im o akto, iki patyrim o. Kai
kuriuose kom entaruose nurodom a, kad rėm im asis Epikūru čia
nepagrįstas, n es pastarojo p r o le p s is b u v o siejam as su patyrim u.
64 Šis sakinys, tikriausiai dėl sp a u stu v ės kaltės, yra neaiškus,

ypač sakinio pabaiga: nežinia, ar tą form ulę Kantas vad ino pa
grindinio teigin io form ule, ar kategorijos form ule. Todėl ir verti
m u ose sakinio pabaiga įvairuoja.
65 Čia turim i galvoje tie ginčai filosofijoje, kai p o žy m is b ū d a

v o atskiriam as n uo objekto ir laikom as savarankiškai e g z istu o
jančiu. Šie ginčai ypač klestėjo vid uram žiais.
66 Skliaustuose esantį įtarpą „ v o n d e m , w a s m a n v o m G e g e n

s tä n d e n e n n e n w o l l t e " kom entatoriai
aiškina įvairiai, todėl jis įvai
riai ir verčiam as.
67 Šis originalo sakinys ne visai aiškus, todėl įvairuoja ir jo

vertim ai.
68 T. y. drauge gali egzistu oti p riešin gi b ū viai d viem skirtin

gais m om entais.
704
PAAIŠKINIMAI
69 O riginale „ w e il d e r R a u m a lle in b e h a r r lic h b e s t i m m t ". Kai ku

rie kom entatoriai siū lo sakinio pabaigą skaityti „... b e s t im m t is t" .
A tsižvelgian t į šį siū lym ą verčiama: „n es v ie n tik erdvė p astoviai
apibrėžta".
70 A m f ib o lija (sen. graikų k. ä p c p i ß o A i a - d viprasm ybė) - lo g i

nė klaida, kai dėl sakinio gram atinės struktūros neaišk um o ar
daugiap rasm išk u m o jis tam e pačiam e sam p rotavim e vartojamas
skirtingom is reikšm ėm is.
71 N o o g o n ija (sen. graikų k. v o o ę , v o v ę - protas, y o v e v c o - gim

dau) - taip Locke'o pažiūras Kantas vad ina d ėl to, kad Locke'as
teigė sen su alizm o principą - n ieko nėra prote, ko anksčiau nėra
b u vę jutim uose, ir m anė, jog protą form uoja jutim ai.
72 J o h a n n Jaco b B r ü c k e r (1696-1770) - vo k iečių filosofijos is

torikas, A p šv ieto s filosofijos atstovas. Parašė v ien ą iš pirm ųjų
Vokietijoje filosofijos istorijos veikalų -„K ritin ė filosofijos istorija
n u o pasaulio prad žios iki m ū sų dienų" („ H is to r ia c r itic a p h ilo s o -
p h ia e a m u n d i in c u n a b u lis a d n o s tr a m u s q u e a e ta te m d e d u c t a ", 1 . 1-5,
1742-1744). P latono filosofiją Bruckeris aptaria veikalo pirm o
tom o antrojoje dalyje.
73 O riginale „ v o n d e r k o p e y lic h e n B e tr a c h tu n g " . K om entatoriai

ir vertėjai žo d į k o p e y lic h e n įvairiai aiškina, kai kada ištaiso jį į k o -
p ie lic h e - iš K o p ie (kopija). Lotyniškajam e vertim e ši vieta išversta
„ a c o n te m p la tio n e e c ty p a " .
74 O rigin ale „ d ie r a tio n a le S e e le n le h r e " . Čia Kantas laik osi

p sich ologijos sk irstym o į em p irin ę ir teorin ę, tačiau em p irin ės
p sich ologijos n elaik o tikru m ok slu d ėl joje vartojam o sa v ista
b os m eto d o n ep akan kam u m o ir kitų jos trū ku m ų . Teorinė p si
chologija, kuriam a rem iantis ap rioriniais p a žin im o principais,
nors nep ajėgi teikti sin tetin es žin ias, v is d ėlto gali būti laikom a
m okslu: ji turinti įrodyti su patyrim u n esu siju sio žinojim o n e
galim ybę.
75 M o s e s M e n d e ls s o h n (1729-1786) - ž y d ų filosofas, Leibnizo

ir W olffo m ok yk los atstovas, Kanto d raugas. Išgarsėjo veikalu
„Fedonas, arba apie sielos nem irtingum ą" ( „ P h ä d o n o d e r ü b e r d ie
U n s te r b lic h k e it d e r S e e le " , 1767).
705
PAAIŠKINIMAI
76 E u ta n a z ija (šen. graikų k . e v O a v a c n a ) - lengva, rami m irtis.
77 N o m o te tik a (šen. graikų k. v o p o 0 £ T i K r j ) - m okėjim as leisti

įstatym us.
78 N aujaisiais am žiais fizika teb eb u vo vadinam a gam tos

filosofija (p h ilo s o p h ia n a tu r a lis ) . Tad Kantas čia turi om enyje
ek sperim entinę fiziką.
79 Ketvirtojoje, 1794 m. (taigi Kantui g yvam esant) išėjusioje

„Kritikos" laidoje vietoj „laike" rašom a „pasaulyje".
80 J e a n -J a c q u e s M a ir a n (1678-1771) - p rancūzų fizikas ir m ate

m atikas. M atyt, Kantas turi galvoje jo veikalą „Fizikos ir istorijos
traktatas apie Šiaurės pašvaistę" („T r a ité p h y s iq u e e t h is to r iq u e d e
L 'A u r o r e B o r é a le " , 1733).
81 J o h a n n H e in r ic h L a m b e r t (1728-1777) - prancūzų kilm ės v o

kiečių m atem atikas, gam tininkas ir filosofas. Filosofijoje rėm ė
si L eibnizo ir W olffo, taip pat Locke'o p ažiūrom is. Kantas čia
turi om enyje Lamberto veikalą „N aujasis organonas, arba m in
tys apie tiesos tyrim ą bei žym ėjim ą ir jos skyrim ą n u o k laidos ir
regim ybės" ( „ N e u e s O r g a n o n , o d e r G e d a n k e n ü b e r d ie E r fo r s c h u n g
u n d B e z e ic h n u n g d e s W a h r e n u n d d e s s e n U n te r s c h e id u n g v o n I r r
th u m u n d S c h e in ", 1764).
82 O rigin ale „ d e n n d a d u r c h w ü r d e e in e b lo ß e Id e e d e r a b s o lu te n
T o ta l i t ä t , d i e le d ig lic h in ih r s e l b s t g e s c h a ff e n i s t , e in e n G e g e n s ta n d
d e n k e n , d e r in k e in e r E r fa h r u n g g e g e b e n w e r d e n k a n n , in d e m e in e r
R e ih e v o n E r s c h e in u n g e n e in e v o n d e r e m p ir is c h e n S y n t h e s i s u n a b
Šio sak inio d alis „ d ie le
h ä n g ig e o b j e k t i v e R e a litä t e r t e i l t w ü r d e " .
d ig lic h in ih r s e l b s t g e s c h a ffe n i s t "
n ea išk i - n ežin ia, su k uo sieti
d i e : ar su idėja, ar su totalum u. K om entatoriai n etgi siū lo keisti
tekstą. L ietuviškajam e vertim e n ea p ib rėžtu m o n eb u v o galim a
išlaikyti d ėl ž o d ž ių „idėja" ir „totalum as" sk irtin gos gram ati
n ės gim in ės.
83 O riginale „ a ls e in e s k o n s t i t u t i v e s G r ü n d s a tz e s d e r E r s c h e i
n u n g e n a n s ic h s e lb s t h in lä n g lic h d a r g e ta n w o r d e n ". Pagal Kanto
filosofijos principus reiškiniai patys savaim e negalim i. T odėl ko
m entatoriai m ano čia esant korektūros k laidą - vietoj E r s c h e in u n
g e n turėtų būti D in g e arba G e g e n s tä n d e , kaip rašom a kitose „Kri-
706
PAAIŠKINIMAI
tikos" laid ose, išskyrus Prūsijos m o k slų akadem ijos parengtą

laidą. Joje palikta ši klaida, atsiradusi dar pirm ojoje „Kritikos"
laidoje.
84 O riginale k o s m o lo g is c h e n Id e e n . Tačiau kom entatoriai siū lo

versti „idėja", rem dam iesi vienask aitin iu šio ž o d ž io vartojimu
visam e d evintojo skirsnio kontekste.
85 Čia K antas žo d į „patologiškai" vartoja n e šiuolaikine, bet

senąja, pradine prasm e, kurią šis žo d is turėjo šen. graikų k.
( n a d o ę - p oveik ių patyrim as, A o y o ę - m okslas); p atologiška yra
tai, kas priklauso n u o jutim ų, yra jų determ in uota. Juslinių p as
katų sąlygotas žm o g a u s elg esy s - p atologin is, lygiai kaip p atolo
ginė yra g y v u lių elgsen a.
86 Pirmojoje „Kritikos" laidoje, taip pat v ėlesn ėse laid ose ra
šom a p h a e n o m e n o n . Ir tik 1853 m. laidoje ištaisyta į n o u m e n o n .
Ištaisyta pagrįstai, n o u m e n o n priešpriešinant c a u s a p h a e n o m e n o n .
Š iuolaikiniuose „Kritikos" vertim u ose v ie n i vertėjai šią vietą iš
taiso, kiti n eištaiso, laikydam iesi n u o m o n ės, kad jei čia yra Kanto
la p s u s c a la m i (rašybos klaida), tai v is d ėlto reikia išsau goti origi
nalą. Lietuviškajam e vertim e paliekam a p h a e n o m e n o n , kaip pa
likta ir C assirerio parengtoje „Kritikos" laidoje.
87 O riginale „ g e d a c h te n h u n d e r t T a le r" . Š ios frazės nedera vers

ti „m ąstom ų šim to talerių". Juk kalbam a ap ie realius talerius,
egzistuojančius u ž sąvokos.
88 O riginale „ d a ß s ie u n s in A n s e h u n g d e r M ö g lic h k e it e in e s m e h
N eaišku , su kuo sieti „ e in e s m e h r e r e n " . Šią vietą
r e r e n b e le h r te " .
vertėjai perteikia įvairiai. Lietuviškajam e v ertim e n enutolta n u o
originalo.
89 A l b r e c h t H a lle r (1708-1777) - šveicarų gam tininkas ir ra

šytojas, žy m iau sias XVIII a. fiziologas. K aip rašytojas - šveicarų
A p švietos atstovas. Kantas čia daro aliuziją į H allerio eilėraštį
„A pie am žinybę" ( „ Ü b e r d ie E w ig k e it" ) .
90 Sąvoka „tarytum " (a ls o b ) svarbi ir d a žn a i vartojam a Kan

to filosofijoje. N agrin ėd am as d ie v y b ė s ir p a sa u lio santykį,
K antas n u rodo, kad pasaulis, kaip au k ščiau siojo proto ir au k š
čia u sio sio s v a lio s kūrinys, n egali būti įro d y ta s racionaliais, t. y.
707
PAAIŠKINIMAI
m ok slin iais, argum entais. Kita vertus, p agal tran scend en talinę
filosofiją p asaulį vis dėlto reikia įsiv a izd u o ti taip, tarytum jis
b ūtų aukščiausiojo proto ir a u k šč ia u sio sio s valios k ūrinys. Bet
tai tegalim a įsivaizd uoti, o ne p ažin ti.
91 N eaišku, su kuo sieti originalo ž o d ž iu s „so g a r v i e l e ... g le ic h

V ienuose vertim uose jie siejam i su substancijom is, ki
a r tig e " .
tuose - su galiom is.
92 Čia Kantas nurodo p aprastu m o principą, su form u lu otą

vid u ram žių scholastikos ir žin o m ą „O ckham o skustuvo" p ava
dinim u. N aujaisiais am žiais jį kartojo filosofai ir gam tininkai.
A ntai N ew to n a s paprastum o p rincipą form ulavo kaip pirm ąją
gam tos tyrim o m etodologin ę taisyklę.
93 C h a r le s B o n n e t (1720- 1793) - šveicarų gam tininkas ir filo

sofas. Plėtojo preform istinę organ izm ų teoriją. Jo veikalas „Sam
protavim ai apie gamtą" („ C o n te m p la tio n s d e la n a t u r e ", 1764) b u v o
išverstas į vokiečių kalbą („ B e tr a c h tu n g ü b e r d ie N a tu r " ) .
94 J o h a n n G e o r g S u lz e r (1720-1779) - vok iečių filosofas, e s

tetikas ir pedagogas. N u o 1775 m. v a d o v a v o Berlyno m ok slų
akadem ijos filosofijos klasei. B uvo paveik tas W olffo filosofijos.
V okiečių ir prancūzų kalbom is išleid o d au g darbų iš estetikos,
atskirų m en o sričių, filosofijos. K antas su Sulzeriu b u v o artim ai
pažįstam as ir čia turi galvoje jo darbą „A pie kai kuriuos galim u s
D iev o b u vim o įrodym us".
95 J o se p h P r i e s tl e y (1733-1804) - an glų chem ikas (d eg u o n ies

atradėjas), filosofas ir visu o m en ės veikėjas. Rašė psichologijos ir
psich ofizin iais klausim ais, plėtojo m aterialistinio asociatyvizm o
koncepciją. Filosofijoje - deistas. V ienas iš svarbiausių veikalų -
„M aterijos ir d vasios tyrinėjimai" („ D i s q u i s i t io n s R e la tin g to M a t
te r a n d S p ir it" , 1777).
96 O rigin ale „ a lle r t r a n s z e n d e n t e n S p e k u la tio n a b g e n e ig te n

Kai kurie vertėjai m a n o šiam e sakinyje įsib ro v u s
P r i e s tl e y " .
korektūros klaidą ir žo d į t r a n s z e n d e n t e n ištaiso į t r a n s z e n d e n t a
le n (taip darė ir lotyniškojo vertim o au toriu s Bornas). K itu ose
v ertim u o se (angliškajam e, lenkiškajam e) n u o originalo n e n u
krypstam a.
708
PAAIŠKINIMAI
97 V a lh a la (šen. skandinavų k. V a lh a lla , V a lh ö l - m irusiųjų p i

lis) - sk and in avų m ituose vyriausiojo d ie v o O d in o dvaras, į kurį
patenka kritę m ūšyje kariai ir jame v ėl herojiškai gyvena.
98 O riginale Ü b e r r e d u n g . Kanto m an ym u , Ü b e r r e d u n g šaltinis

yra tam e pačiam e subjekte, kuriam e Ü b e r r e d u n g vyksta, todėl
lietuvišk as atitikm uo - „įsikalbėjimas".
99 O riginale „so i s t a lle s E r k e n n tn is s u b j e k t i v , e n tw e d e r h is to r is c h

Atrodo, kad term iną d ie r a tio n a le E r k e n n tn is Kantas
o d e r r a tio n a l" .
vartoja teorinio pažinim o prasm e. N aujųjų am žių lotyniškojoje
filosofijos literatūroje c o g n itio r a tio n a lis reiškė „teorinis p ažin i
mas". Vertim as „racionalinis p ažinim as" b ūtų ne toks tikslus.
100 P a k a n k a m a n to , ką ž in a u ; v i s a i n e s is te n g iu
P a n ė š ė ti į A r k e s ila ją a rb a s u s i m ą s t y m o p r i s lė g tą S o lo n ą .
( P e r s iju s . Satyros, III, 78-79.)

LOTYNIŠKŲ IR GRAIKIŠKŲ ŽODŽIŲ
IR POSAKIŲ ŽODYNĖLIS
A c c id e n s - atsitiktinis p ožym is
A c o n tin g e n tia m u n d i - iš pasaulio atsitiktinum o
A c ti o - veiksm as
A d e s s e - egzistavim ui
A d j e c ti v e - form aliai
A d m ė liu s e s s e - geresniam eg zista v im u i
A r tim a - siela
A n te c e d e n s - antecedentas, p irm esn ysis
A p a r t e p o s te r io r i - aposterioriniu p ožiū riu
A p a r t e p r i o r i - aprioriniu p ožiū riu
A p o s t e r i o r i - iš patyrim o, rem iantis patyrim u
A p r i o r i - iki patyrim o
A r b i t r i u m b r u tu m , lib e r u m , s e n s i t i v u m - gyvuliškoji, laisva, juslinė
valia
A r t i c u l a ti o - skaidym as į dalis
A s s e r t i o - tvirtinim as
C a s u s d a ta e le g is - turim o įstatym o galiojim o atvejis

C a s u s irt t e r m in is - atvejis ribose
C a u s a p h a e n o m e n o n - reiškinio priežastis
C o a c e r v a tio - dėjim as į krūvą
C o g ito , e r g o s u m - m ąstau, vadinasi, egzistuoju
C o g n itio - pažinim as
C o g n itio e x d a tis - pažinim as rem iantis d u om en im is
C o g n itio e x p r in c ip u s - p ažinim as rem iantis principais
C o m m e r c iu m - bendravim as
C o m m u n io - bendrum as
C o m m u n io s p a t i i - vietos bendrum as
C o m p a r a tio - palyginim as
C o m p o s itio - su dėtis
710
ŽODYNĖLIS
C o m p o s itu m - su dėtinis
C o m p o s itu m id e a le - idealu s su d ėtin is
C o m p o s itu m re a le - realus su dėtinis
C o n c e p tu s c o m m u n is - bendroji sąvoka
C o n c e p tu s c o m p a r a tio n is - palyginam oji sąvok a
C o n c e p tu s c o s m ic u s - pasaulinė sąvoka
C o n c e p tu s r a tio c in a n te s - b ergždžiai išved žiojan čios sąvok os
C o n c e p tu s r a t io c in a ti - teisingai išv esto s są v o k o s
C o n c e p tu s r a tio n a lis - proto sąvoka
C o n c lu s io - išvada
C o n d itio s in e q u a n o n - būtina sąlyga
C o n iu n c tio - jun ginys
C o n s e n tie n tia u n i te r tio c o n s e n tiu n t i n te r s e - deran tys su trečiuoju
dera ir tarpusavyje
C o n s e q u e n s - konsekventas, p ask esn ysis
C o n s e q u e n tia e im m e d ia ta e - tiesiogin ės išv a d o s
C o n tin u u m s p e c ie r u m (fo r m a r u m lo g ic a r u m ) - rūšių (loginių formų)
tolydum as
C o r p u s m y s ti c u m - m istinis kūnas
C o s m o lo g ia r a tio n a lis - teorinė kosm ologija
D a b ilis - tai, kas gali būti duota

D a ta - d uom en ys; tai, kas duota
D a t u r c o n t i n u u m f o r m a r u m - yra form ų to ly d u m a s
D e c o m p o s itio - d alių dalijimas
D i c t u m d e o m n i e t d e n u lio - visa, kas teigiam a (neigiam a) apie
v isu s k lasės objektus, teigiam a (neigiam a) ir apie k iekvieną
tos klasės objektą
D ir e c te - tiesiogiai
E c ty p a - kopija
E n s e n tiu m - v isų esyb ių esybė
E n s e x tr a m u n d a n u m - esybė, esanti u ž p a sa u lio ribų
E n s im a g in a r iu m - vaizd u otės sukuriam as objektas
E n s o r ig in a r iu m - pirm inė esybė
E n s r a tio n is - protu (m intim i) sukuriam as objektas, tuščia sąvoka
be objekto
E n s r a tio n is r a tio c in a ta e - proto sam protavim ais sukurta esybė
E n s r e a lis s im u m - realiausioji esybė
E n s s u m m u m - aukščiausioji esybė
E n tia p r a e te r n e c e s s ita te m n o n e s s e m u ltip lic a n d a - esm ių nereikia
d auginti be reikalo
711
ŽODYNĖLIS
E n tia r a tio n is r a tio c in a n tis - bergždžiai išvedžiojančio proto sukurti

objektai
objektų sk irtin gu
E n t i u m v a r i e t a te s n o n te m e r e e s s e m i n u e n d a s -
m ų nereikia neapgalvotai m ažin ti
E s s e n tia lia - su dedam osios dalys, esm in ės d alys
E x p o s itio - aptartis
- įsivaizduojam as taškas
F o c u s im a g in a r iu s
F o r m a lite r - form aliai
G e n e r a tio a e q u iv o c a - savaim inis atsiradim as

G ig n i d e n ih ilo n ih il , in n ih ilu m n ū p o s s e r e v e r ti - iš niek o niekas
neatsiranda ir negali į nieką pavirsti
I g n a v a r a tio - sam protavim as, paralyžiuojantis valią

I g n o r a tio e le n c h i- tezės ignoravim as, pakeitim as
In a b s tr a c to - abstrakčiai
In a n te c e d e n tia - į antecedentą, į pirm esnįjį
In c o n c r e to - konkrečiai
In c o n s e q u e n tia - į konsekventą, į paskesnįjį
I n d e m o n s tr a b ilia - neįrodom i
I n d ir e c te - netiesiogiai
In in d e f in itu m - į neapibrėžtum ą, iki neapibrėžtu m o
In i n d i v i d u o - indvidualiai
In i n f in itu m - į begalybę, iki b egalyb ės
In m u n d o n o n d a t u r c a su s; n o n d a t u r f a t u m ; n o n d a t u r h ia tu s ; n o n
d a tu r sa itu s - pasaulyje nėra atsitiktinum o, nėra aklo b ū tin u
m o, nėra prarajos [tarp daiktų], nėra šu olių
I n s ta b ilis te llu s , in n a b ilis u n d a - netvirta dirva, neperplaukiam a
banga
I n te lle c tu s a r c h e ty p u s - intelektas p irm avaizdis
I n te llig ib ilia - galim i vien tik m ąstyti objektai
In t e r m in is - ribose
I n te r n e - vidujai
I n t u i t u s d e r i v a t iv u s - išvestinis stebėjim as
I n t u i t u s o r ig in a r iu s - pirm inis stebėjim as
I n t u i t u s v ė l c o n c e p tu s - stebinys arba sąvoka
J u d ic ia c o m m u n ia - bendrieji sprendiniai
J u d ic iu m s in g u la r e - vienin is sp ren d in ys
L a p su s ju d ic ii - klaida sprendinyje
tolyd u m o d ėsn is gam toje
L e x c o n t i n u i in n a tu r a -
712
ŽODYNĖLIS
M a jo r - didžioji prem isa

- m aterialiai
M a te r ia lite r
M e lio r e s t c o n d itio p o s id e n tis- turintysis yra p ranašesnis
M e r ito fo r tu n a e - palankiu atveju
M e ta p h y s ic a n a tu r a lis - natūralinė m etafizika
M i n o r - m ažoji prem isa
M o d u s p o n e n s - teigiantysis m od u sas
M o d u s to lie n s - neigian tysis m od u sas
M o le c u la r u m - m ažiausiųjų
M o n a s - vienetas, m onada
M o t u s - judėjim as
M u n d u s in te l l ig i b i l i s - galim as vien tik m ąstyti p asaulis
M u n d u s p h a e n o m e n o n - reiškinių p asaulis
M u n d u s s e n s ib ilis - jutim ais su vokiam as p asau lis
N a tū r a f o r m a l i t e r s p e c ta ta - gam ta, im am a form aliai

N a tū r a m a te r ia lite r s p e c ta ta - gam ta, im am a m aterialiai
N e g a tio - n eigim as
N ervu s p ro ban di - įrodym o centras
N e x u s - ryšys
N e x u s e jf e c tiv u s - veikian tysis ryšys
N e x u s f i n a l i s - tikslingas ryšys
N ih il n e g a tiv u m - n eigiam as niekas, tuščias objektas be sąvok os
N ih il p r i v a t i v u m - niekas, netekęs visko, tu ščias są v o k o s objektas
N ih il u lte r iu s - n iek o daugiau
N i l a c tu m r e p u ta n s , s i q u id s u p e r e s s e t a g e n d u m - neatm etanti nė
vieno veiksm o, jei ką nors dar liko p adaryti
N o n d a t u r v a c u u m f o r m a r u m - nėra form ų tu štu m os, nėra per
trūkio form ų kaitoje
N o n d e fe n so r ib u s iš tiš te m p u s e g e t - ne tokių gynėjų laikas reikalauja
N o n e n tis n u liu s u n t p r a e d ic a ta - nėra jokių n eb ū ties p o žy m ių
N o n e s t i n f in itu s - ne begalin is
N o n liq u e t - neaišku
N o tio - sąvoka
N u m e r ic a id e n t i t a s - skaitinė tapatybė
N u m é r o d iv e r s a - skirtingais skaičiais
N u m é r o e a d e m - tuo pačiu skaičium i
N u m e r u s e s t q u a n t i ta s p h a e n o m e n o n , s e n s a tio r e a lita s p h a e n o m e n o n ,
c o n s ta n s e t p e r d u r a b ile r e r u m s u b s ta n tia p h a e n o m e n o n , a e te r n ita s
- skaičius yra reišk in ių kiekybė; pojū
n é c e s s ita s p h a e n o m e n o n
tis - reiškinių realumas; tai, kas d aik tu ose p a sto v u ir išlieka,
yra reiškinių substancija; am žin ybė yra reišk in ių būtinum as
713
ŽODYNĖLIS
O m n itu d o - visetas
O m n i t u d o r e a lita tis - realybės visetas
P a s s io - kentėjim as
P e r a c c id e n s - apribojant
P e r a p p o s itio n e m - prisidedant
P e r c e p tio - įsisąm onintas vaizdin ys, percepcija
P e r d is p a r a ta - skirstym u
P e r e p i s y llo g is m o s - ep isilogizm u
P e r h y p o th e s in - hipoteze
P e r i n t u s s u s c e p tio n e m - vidujai priim ant
P e r p r o s y llo g is m o s - prosilogizm u
P e r s o p h is m a f ig u r a e d ic tio n is - išraiškos b ū d o sofizm u - klaid ingu
sam protavim u, kai tas pats žo d is p rielaid ose im am as skirtin
ga prasm e
P e r th e s in - teze
P e r v e r s a r a tio , W T e p o v n p o z e p o v r a tio n is - iškreiptas protas
P e titio - pretenzija
P h a e n o m e n o n - reiškinys, fen om enas
P h y s ic a g e n e r a lis - bendroji fizika
P h y s ic a p u r a - grynoji fizika
P h y s ic a r a tio n a lis - teorinė fizika
P r in c ip iu m c a u s a lita tis - p riežastin gum o principas
P r in c ip iu m id e n t i t a ti s in d is c e r n ib iliu m - neatskiriam ųjų tapatybės
principas
P r in c ip iu m v a g u m - neapibrėžtas p rincipas
P r iu s - pirm a
P r o g r e s s u s in in d e f in itu m - žen gim as į neap ibrėžtu m ą
P r o g r e s s u s in in f in itu m - žen gim as į b egalyb ę
P r o te n s iv e - tįsiai, tęsiam ai
P r o t o t y p o n - pirm avaizdis
P s y c h o lo g ia r a tio n a lis - teorinė psichologija
Q u a e s tio n e m f a c t i -fakto klausim ą

tam tikros rūšies klausim ai, vietin ės
Q u a e s tio n e s d o m e s tic a e -
reikšm ės klausim ai
Q u a lita s e t q u a n tita s - kokybė ir k iekybė
Q u a n d o - kada (laikas)
Q u a n ta - d yd žiai
Q u a n ta c o n tin u a - tolydū s (nediskretūs) d y d žia i
Q u a n t u m d is c r e tu m - diskretus (n etolyd u s) d y d is
Q u i d f a c t i - faktinis aspektas
714
ŽODYNĖLIS
Q u id ju r is - teisinis aspektas
Q u o d m e c u m n e s c it, s o lu s v u l t s c ir e v i d e r i - ko n ežin o , kaip ir aš, tai
apsim eta, kad tik jis vienas žin o
Q u o d lib e t e n s ė s t u n u m , v e r u m , b o n u m - b et kuri būtis yra v ie n u
m as, teisingu m as, gėris
- p o lisilo g istin is sam protavim as

R a tio c in a tio p o l y s y l lo g i s t i c a
R a tio n a lis - teorinis, racionalus
R e a lita s n o u m e n o n - n ou m en ų realum as
R e a lita s p h a e n o m e n o n - reiškinių realum as
R e fle x io - refleksija
R e g n u m g r a t i a e - gailestin gu m o karalystė
R e g r e s s u s in in d e f in itu m - žen gim as atgal į n eap ibrėžtu m ą
R e g r e s s u s in in f in itu m - žengim as atgal į b eg a ly b ę
R e m is s io - sum ažėjim as
R e p r a e s e n ta tio - vaizd in y s
R e q u is ita - tai, kas reikalinga
S e n s a tio - pojūtis
S im u i - kartu, v ien u m etu
S i t u s - padėtis
S u b d iv is io - d alių dalijim as
S u b s ta n tia n o u m e n o n - n ou m en ų substancija
S u b s ta n tia p h a e n o m e n o n - reiškinių substancija
S u b s t a n t i v e - substancialiai
S u m c o g ita n s - aš esu m ąstantis
S u m m a i n te llig e n tia - aukščiausioji inteligencija
S u p p o s itio a b s o lu ta - absoliuti prielaida
S u p p o s itio r e la tiv a - santykinė prielaida
S y n th e s is i n te lle c tu a lis - intelektinė sin tezė
S y n th e s is s p e c io s a - figūrinė sin tezė
S y s te m a a s s i s t e n t i a - pagalbinė sistem a
T e le o lo g ía r a tio n is h u m a n a e - žm o g a u s proto teleologija

natūralinė, teorinė, ap
T h e o lo g ia n a tu r a lis , r a tio n a lis , r e v e la ta -
reiškim u grindžiam a teologija
T h e s is c u m a n ti t h e s i s - tezė ir antitezė
T o tu m - visu m a
T o tu m s u b s t a n ti a t e p h a e n o m e n o n - substan ciali reiškinių visu m a
U bi - kur (vieta)
U n iv e r s a lita s- visu otinu m as
U n iv e r s ita s - v isy b ė
715
ŽODYNĖLIS
V ėl s u a v e o le n s v ė l n o n s u a v e o le n s - arba skaniai kvepia, arba ska

niai n ekvepia
K a z ’a v O p c o n o v -žm ogau s požiū riu

K a i ’o d fjO e ia v - tiesos požiūriu
M e z a fia m ę e ię a U o y ė v o ę - perėjimas į kitą sritį [samprotavime]
npdXrj\f/ię - iš anksto susidaryta pažiūra
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
A leksandras M akedonietis 564 Leibniz, Gottfried W ilhelm 86,

A ristotelis 1 9 ,1 1 7 ,1 1 9 , 270, 248, 266, 268-269, 271-275,
303, 666 279, 363, 371, 487, 489, 535,
A rkesilajas 667 637, 666
Locke, John 1 0 ,1 27,132,272,666
Bacon, Francis 7, 22
Baum garten, A lexander M airan, Jean-Jacques 386
Gottlieb 68 M en d elssoh n , M oses 333
Berkeley, G eorge 93, 235
Bonnet, C harles 535 N ew to n , Isaac 28, 261-262
Brucker, Johann Jacob 305
O vid ijus N a zo n a s, Publijus 10
Ciceronas, M arkas Tulijus 551
Persijus, Flakas A ulas 17, 667
D em okritas 667 P latonas 49, 303-307, 333, 416,
Descartes, R ené 235, 339 463, 666
D iogen as Laertijas 21 Priestley, Joseph 590
Epikūras 189, 395, 666 Segner, Johann 54

Solonas 667
Galilei, G alileo 22 Stahl, G eorg Ernst 22
Sulzer, Johann G eorg 587
Haller, A lbrecht 495
H ekabé, m i t . 10 Tabs 22
H obbes, T hom as 594 Terrasson, Jean 16
H um e, D avid 46, 57,133 , 5 8 9 - Torricelli, Evangelista 22
590, 600, 603-605, 667
W olff, C hristian 37, 86, 273, 654,
Kopernikas, M ikalojus 25, 28, 667
261
Zedlitz, Karl A braham v on 8
Lambert, Johann H einrich 401 Z enon as Elejietis 416
717
DALYKŲ RODYKLE
A bsoliutu s A nalogija
apibrėžim as 310-311 filosofijoje ir matematikoje 199
(žr. besąlygiška, laikas, patyrim o 196-229
patyrim as, eilė, A nticipacija 1 8 3 ,1 9 3 ,1 9 5 ,1 9 8
visum a) ap ibrėžim as 189
A gregacija 184 p rincipas 188
A gregatas 122 A ntinom ija
A išk um as ( D e u tlic h k e it) 15, apibrėžim as 322
333-334 grynojo proto 345-462
A kcidencija 203, 351, 367, m atem atinė 437
370-371 keturi transcendentalinių
apibrėžim as 204 idėjų konfliktai 360-462
(žr. substancija) A ntitetika (grynojo proto)
A k siom os 183,198, 243, 421, 356-359, 586, 588
575, 580-581 A ntropologija 20, 450, 658, 663
m atem atikos 293 A ntrop om orfizm as 515, 553,
stebėjim o 185-188 556, 558
A lgebra 570, 582 A percepcija 150
A m žin ybė, am žinum as kaip sa v ęs paties
( E w ig k e it) 360, 365, 416,495, įsisąm on in im as 91
516 sin tezė 156
A nalitika 101-105 skirtingai n u o vid in io jutim o
apibrėžim as 106 150-151
skirstym as 106 (žr. vien u m as)
kaip transcendentalinės A p ibrėžim as ( B e s tim m u n g )
logik os d alis 104-237 5 7 7 - 5 80
A nalizė 6 1 -6 2 ,1 1 6 A pribojim as ( E in s c h r ä n k u n g ,
kaip p agrindinis teiginys B e g r a n z u n g ) 118
483 apibrėžim as 121

kaip sk aidym as 108 są v o k o s 259-260
m etafiziko atliktoji 27 sp rend iniai 111-112
718
DALYKŲ RODYKLĖ
14, 20, 25-26, 43-50,

A p r io r i A tom istika
7 2 ,1 3 8 ,1 4 4 -1 4 6 ,1 5 8 -1 5 9 , transcend en talinė 372
1 8 0 ,1 8 2 ,1 9 7 -2 0 0 , 616 A tsitiktinum as; atsitiktinis
apibrėžim as 4 4 ,1 7 4 ( Z u f ä llig k e it, Z u f a ll, z u f ä llig )
sąvok os 46-47, 572-575 ap ibrėžim as 387
stebėjim o form os 69-70, beribis ju slin ės eilės sąlygų
72-73, 77 460
sintetiniai sprendiniai em p irin is 386-387, 511
(teiginiai) 45-46, 50-51, 82, galim as v ien tik m ąstyti 387
88, 94, 227-229, 255-256, d ėsn is 458
331, 581, 603-605
m atem atikos p ob ū d is 53-54, B egalyb ė ( U n e n d lic h k e it)
72 m atem atin ė sąvoka 365
pažin im as fizikoje 55, 78, transcend en talinė sąvoka
157-158 364
pažin im as logikoje 96-98, erd v ės 71, 406
106,165 laiko 77
A ptartis ( E r ö r te r u n g , p a sa u lio 360-362, 405-406,
E x p o s itio n ) 4 1 7 -4 1 8 ,4 2 9 -4 3 0
apibrėžim as 70 iki b eg a ly b ės dalom a
transcendentalinė 72 v isu m a 432
A rchitektonika 397 B end ravim as ( G e m e in s c h a f t)
grynojo proto 651-664 1 1 8 ,1 2 0 -1 2 2 , 223, 228,
Asociacija 133,141, 616 247-248, 254
dėsniai 1 4 3 ,1 4 9 -1 5 0 ap ibrėžim as 121, 225
taisyklė 605 d in am in is 225
A stronom as 291 schem a 171
A stronom ija B esąlygiška; tai, kas
teorinė ir kontem pliatyvioji b esą ly g išk a ( U n b e d in g t, d a s
261-262 U n b e d in g te ) 27, 299, 352-354,
A š (Ic h ) 151-152, 326, 332, 403, 406, 421, 433
336-337, 339 p atyrim e neaptinkam a 348,
apercepcijos A š 329 422, 460
kaip apercepcijos vienu m as rū šys 309-310
336 (žr. ab soliu tu s)
kaip m ąstanti būtybė 3 2 3 - B ū tinu m as ( N o tw e n d ig k e it)
325, 328, 330, 342-343 243, 4 9 6 -4 9 7
kaip paprasta substancija apibrėžim as 121-122
329, 372 a b soliu tu s (besąlygiškas)
kaip psich ologijos objektas 310-311, 355, 475 ,4 9 5
323 gam tin is 239, 355, 441-455
A teizm as 36, 587 lo g in is 115, 481
719
DALYKŲ RODYKLĖ
m aterialus ir form alus 238 m oralės 340, 510-511, 629,

n eišved am as iš patyrim o 632-636
132-133 p ragm atinis 628, 632-633
schem a 172 praktinis 632-633, 637
p riežastin gu m o 31, 239, 407
D aiktas pats savaim e ( D i n g a n specifikacijos 527-529
s ic h s e l b s t , D i n g a n sic h ; S a c h e vien arū šišk u m o 528-529
a n s ic h s e lb s t , S a c h e a n s ic h ) D ialektika 27, 34,403, 555,
27, 31, 73-75, 82, 251, 257, 591, 619
259, 275, 342, 418, 468, 587 kaip organonas 103
galim as m ąstyti 30 kaip transcendentalinės
n ep ažin u s 80, 208, 261, lo g ik o s d alis 288-560
275-276, 294, 410-413 k o sm o lo g in ė 408
p riešingas reiškiniui 80-82, protui natūrali 34, 291, 300,
187, 208, 276-277, 587 536
L eibnizo sistem oje 271-275 transcendentalinė 39,162,
(žr. reiškinys) 240, 288-560, 291, 300, 544
D aiktas sau ( D i n g f i i r s ic h ) D ichotom ija 121
89-90 D y d is (G r ö ß e ) 171,190-191,233
D augis (M e h r h e it , V ie lh e it) 118 apibrėžim as 253
D edukcija 14, 38, 203,24 3 ,4 0 2 , ek sten sy v u s 1 8 5 -1 8 6 ,1 9 1 -
619 195
em p irinė 126-127 in te n sy v u s 188-190
m etafizinė 154 tekam asis 191
transcendentalinė 126-127, (žr. kiekybė)
132 D iev a s ( G o tt); aukščiausioji
transcendentalinė esybė; pirm inė esybė;
intelektinių sąvokų 125-161 aukščiausioji inteligencija;
Locke'o ir H u m e'o teorijose b esąlygišk ai būtina esybė;
132-133 p asa u lio kūrėjas; p asaulio
Definicija 578-580 p riežastis 3 3 ,4 8 , 248, 320,
(žr. apibrėžim as) 381-388, 390, 407, 470-471,
D eistas 509-510 475-^76, 501-510, 540-541,
D eizm as 515 548, 556-558, 636, 639
Demonstracija 581-584,611,621 kaip m etafizikos objektas 320
D ėsn is ( G e s e tz ) tikėjim as D iev ą 33, 647-648
artim um o 528 d eistin ė sąvoka 540
asociacijos 143,149-150 D ie v o b u v im o įrodym ai
em pirinis 227, 441, 446, 628 474-508, 620
d inam in is 239 (žr. įrodym as)
gam tos 31, 239, 407,438, D inam ika, dinam inis
4 44,554 kategorijos 121
720
DALYKŲ RODYKLĖ
d inam iniai ir m atem atiniai p rogresyvioji ir regresyvioji

pagrindiniai teiginiai 184 sin tezė 349
trys d inam iniai laiko reišk in ių 376, 383, 388
santykiai 226 są ly g ų 299, 322, 428, 431
D isciplina (grynojo proto) 338, totalu m as 319, 353
563-624 Eksperim entas 26
apibrėžim as 565 grynojo proto 27
dogm atinis taikym as 567-585 ek sp erim en tin ė filosofija 359
p olem in is taikym as 585-608 Em pirinis 95
h ip otezių atžvilgiu 607-615 (žr. dedukcija, d ėsnis, eilė,
įrodym ų atžvilgiu 616-624 p riežastin gum as)
skirtingai n u o kultūros 565 E m pirizm as 391, 393
D isk u rsyvu s 15 d o g m a tin is 395
pagrindiniai teiginiai 581 Erdvė ( R a u m ) 69-75, 85,146,
p ažin im as 108, 571 155, 223-226, 247, 360-366,
sąvoka 71, 371 370, 408-412, 429-431, 572
(žr. tikrum as) g ryn asis steb in ys 71
D ogm a 583-584, 641 grynoji stebėjim o forma 128
D ogm atikai 10, 34, 36, 597, (žr. realum as)
605-606, 620, 624 Estetika 145
D ogm a tizm as 10, 33, 36-37, ap ibrėžim as 96
391, 430, 611 term ino prasm ė 68-69
grynojo proto 391 transcend en talinė 67-94,
nekritinis 606 1 0 4 ,1 1 5 ,1 3 9 ,1 4 6 ,1 5 5 ,1 7 4 -
D oktrina 338 175, 235, 372, 408
D orovė ( S ittlic h k e it) 306-307,
641 Fanatizm as 36
d ėsn iai 632-636 Fantazija 235
sistem a 635-636 Fatalizm as 36
(žr. m oralė) F en om enas 173, 36 5 ,4 4 7
ir n o u m en a s 249-263
E gzistavim as ( D a s e in , (žr. reiškinys)
E x is te n z ) 325, 330-332, 336, Filosofija 12, 37, 582, 654-657,
338, 341, 474-487 660, 662-664
m ano paties 235-236 apibrėžim as 654-655, 664
m aterialus būtinu m as 2 3 8 - u ž d a v in y s 34
239 grynoji ir em p irinė 657
Eilė (R e ih e ) 316, 322, 350-352, sp ek uliatyvioji 395
354 taikom oji 663
kylanti ir žem y n transcend en talinė 61-63,
besileid žianti 315 9 4 ,1 2 3 ,1 5 0 -1 5 1 ,1 6 5 ,1 9 2 ,
regresyvi 412 399-400
721
DALYKŲ RODYKLĖ
ir m atem atinis pažinim as reali 254

567-585, 654-655 p ostu latas 229-232
(žr. pažinim as) schem a 171
Fizika 21, 23 (žr. galim as vien tik
k ūn išk osios gam tos m ąstyti)
m etafizika 661 Gam ta ( N a t u r ) 2 6 ,1 5 7 -1 5 8 ,
em p irinė 57 354-355, 394, 504-505,
grynoji teorinė 57, 661 609-610
Fiziokratija 377 em p irine prasm e 227
Fiziologija 660 m ąstanti ir kūniška 547
gyd om oji 550 m ech an izm as 32, 34
im anentinė 661 p roduktai 504
teorinė grynojo proto 660 tik slin gum as 557
transcendentinė 661 viešpatija 637
vid in io jutim o 327 (žr. p riežastingum as,
žm o g a u s intelekto Locke'o tikslas)
sukurtoji 10 G am tos m okslas
Forma ( N a t u r w is s e n s c h a f t) 553, 619,
grynoji juslinio stebėjim o 622, 661-664
6 9 ,1 5 7 b en drasis 133,192
logikoje 98,102, 465-466 gryn asis 55, 57
reiškinio 6 8 -6 9 ,1 9 9 v y sty m a sis 21-23
ir materija 127, 265, 268-269, ir filosofija 576-577
505 Geom etrija 54, 7 2 ,1 2 8 ,1 5 1 ,
(žr. patyrim as, stebėjimas) 1 5 5 ,1 8 6 -1 8 7 , 570, 583, 611
Funkcija 108-115 G ėris ( G u t) 631, 636-638, 642
apibrėžim as 108-109
kategorijos kaip grynosios H arm onija 542
login ės funkcijos 117-118 iš anksto nustatyta 274
sp ren d in iu ose 110-115 H ip o tez ė 1 3 ,15, 88-89, 495,
546, 609-613, 615
G alim as v ien tik m ąstyti ap ibrėžim as 607
( I n te llig ib e l) 257, 261, 263, kriterijus 125
282, 441, 461-162, 666 p riim tinu m o sąlyga 6 0 9 -
apibrėžim as 441 610, 612
(žr. noum en as, pasaulis, fizikin ė 608
priežastis) grynojo proto 612-613
G alim ybė ( M ö g lic h k e it) 2 4 0 - transcendentalinė 609-614
244, 253-254
apibrėžim as 229 Idealas 4 6 3 ^ 6 5
absoliuti 311 p irm avaizdis 464-465, 470
login ė 114, 254, 483 grynojo proto 322, 496
722
DALYKŲ RODYKLĖ
juslum o 465 form a 157, 241

transcendentalinis 4 6 5 4 7 3 , gryn asis 4 9 ,1 0 4 -1 0 5 ,1 1 7
495 įprastinis, v isu o tin is 45, 202,
Idealizm as 20, 36, 234, 335 392, 396, 489
d ogm atin is 235 sp ek u lia ty v u sis 489
em pirinis 409 p agrin diniai teiginiai 166,
form alusis 409 293, 618-619; jų sistem a
m aterialusis 409 174-249
p roblem inis 235 lo g in is taikym as 108-109
p sich ologin is 39 n eg a li stebėti 96
transcendentalinis 408-413 (žr. apercepcija, juslum as)
p aneigim as 235-236 Intelektualistai 666
Idealum as Inteligencija 462, 473, 556
erd vės ir laiko 75, 80 (žr. D ievas)
reiškinių transcendentalinis In teligib ilu s
420 (žr. galim as vien tik mąstyti)
Idėja 302-308, 537, 544-545 Įrodym as (B e w e is )
proto sąvoka 312 akroam atinis 582
dinam in ė 4 3 5 4 3 7 ap od ik tin is 339
k o sm ologin ės 347-356, 407, a p a g o g in is 621
437, 461 d isk u rsy v u s (žr. apagoginis)
m atem atinė 4 3 5 4 3 7 d o g m a tin is 203, 222, 228,
Platono 303-305 430, 617
praktinė 313 osten sin is 621
p sich ologin ė 547 sp ek u lia ty v u sis 340
transcendentalinė 302, 308, transcend en talinis 194,496,
317-320 618-619
transcendentinė 461 D iev o b u v im o
Im lum as ( R e z e p t i v i t a t ) 67, 73, transcendentaliniai:
172 k o sm o lo g in is 479, 4 8 8 4 9 6 ;
apibrėžim as 95 o n to lo g in is 4 7 9 4 8 7 ;
Im peratyvas fizio teo lo g in is 479, 500-508
kaip objektyvus laisvės Įsikalbėjim as ( Ü b e r r e d u n g )
d ėsn is 630 643, 646
Indukcija 4 5 ,1 3 1 , 212, 293 Įsitikinim as ( Ü b e r z e u g u n g )
Intelektas ( V e r s ta n d ) 6 3 ,1 3 9 - 643-644
140,162 Išsam u m as ( V o lls tä n d ig k e it)
prigim tis ir funkcija 96, 3 5 2 -3 5 3
1 0 9 -1 1 0 ,1 1 7 ,1 3 9 Įvairovė (M a n n i g f a l t ig k e it , d a s
santykis su protu 292-295, M a n n i g f a l t ig e ) 115, 531
347-348, 393, 4 1 9 4 22, 430, reiškinių 68, 208
435, 528, 533 sin tezė 1 1 5-116,141,148, 470
723
DALYKŲ RODYKLĖ
stebėjim o, stebim o 115-117, keturi transcendentalinių

1 3 6 -141,143-145, 297 idėjų konfliktai 360-388
v aizd in ių 134,136-138 (žr. nesutarim as)
vien u m as 117-118 ,1 3 5 ,1 9 6 K osm ologija 342, 347
teorinė 661
Juslum as ( S in n lic h k e it) 63, 85, (žr. idėja)
9 6,120, 277, 666 Kriterijus
apibrėžim as 67, 96 tieso s 101-1 0 2 ,1 7 6
d ėsn is 214, 385 lo g in is 391
Jutim ais su vokiam as objektas m ąstym o, p ažin im o 124-125
( S in n e n w e s e n ) 257 K ūnas ( K ö r p e r ) 46, 50-51, 68,
(žr. pasaulis, reiškinys) 424, 432-433
Jutim as ( S in n ) (žr. materija)
išorinis 237
v id in is 179,184, 237 Laikas ( Z e i t ) 7 6 -8 4 ,1 6 7 -1 6 8 ,
1 7 0 -1 7 2 ,1 7 9 ,1 8 5 , 211, 2 0 5 -
K anonas 61, 103, 105, 162-163 207, 236, 409-413, 431
apibrėžim as 626 L eibnizo sistem oje 268-269,
grynojo proto 563, 625-626 275
intelekto ir proto 97 m o d u sa i 197, 201-202
K ategorijos 115-123,154, Laim ė ( G lü c k s e lig k e it) 628, 633,
244—245, 252 638
apibrėžim as 133,157 L aisvė (F r e ih e it) 33, 48, 304,
d inam in ės 121 374-381, 394, 407, 437-438,
m atem atinės 121 504, 628-630, 634
lentelė 118 m in ties laisvė 595
patyrim o galim ybės sąlyga transcendentalinė 375
131-13 2 ,1 5 6 ir gam ta, gam tos
taikym as jutim ų objektams m echan izm as, gam tinis
148-153 b ū tin u m as 32, 374-381, 456,
transcendentalinė dedukcija 595
128-161 (žr. valia)
(žr. a p r io r i, funkcija, intelek Logika 19-20, 29, 9 5 -99 ,1 1 5 ,
tas, sąvoka) 162, 484, 626
K iekybė ( Q u a n t i t ä t ) 266 bendroji 9 7 -9 8 ,1 0 3 ,1 6 5 , 563
kategorija 124 grynoji ir taikom oji 97-98
K itim as (V e r ä n d e r u n g , W e c h se l) praktinė 563
200-201, 205-207 transcendentalinė 95-560,
K okybė ( Q u a li t ä t ) 196, 266 99-100,115; apibrėžimas 100;
kategorija 118 skirtingum as nuo bendrosios
K onfliktas ( W i d e r s t r e i t) 347, logikos 115,162,165,178
357, 417 ribos 20
724
DALYKŲ RODYKLĖ
M aksim a 391, 534, 538,588, 637 m atem atikoje 567, 576

apibrėžim as 534 M od alu m as
M ąstym as ( D e n k e n ) 67,128, kategorijos 229, 246
1 3 6,138-140, 257, 267-268, p agrin diniai teiginiai 229,
283-284, 323-332, 546 240, 243
apibrėžim as 109, 255 sp ren d in ių 110-115
em pirinis, jo postulatai 99, M ok slas ( W is s e n s c h a f t) 19-23,
229 26, 32 -3 3 , 37, 320, 599,
grynasis 99 652-653
ir p ažin im as 3 0 -3 2 ,1 4 5 -1 4 6 , M onada 268, 274, 280
1 5 8 -1 5 9 ,1 7 8 -1 7 9 M on ad istai 369-370, 372
ir stebėjim as 145-146 M on ad ologija 274, 372
M atem a 583 M o n o teizm a s 478
M atem atika 2 1 ,1 6 5 ,1 8 5 -1 8 7 , M oralė 32, 393, 641, 665
243, 293, 304, 394, 570 ap ibrėžim as 657
grynoji 53, 5 7 ,1 3 3 grynoji 9 8 -9 9
kaip apriorinis m okslas 48 ir religija 392-393
sintetinis p o b ū d is 53,1 8 8 ir filosofija 657
vertingu m as 390 (žr. dėsn is, dorovė, pasaulis)
(žr. filosofija, m etodas, M oralum as 640, 658
p ažinim as, sintezė)
M aterialistas 335 N eig im a s ( N e g a tio n ) 170-171
M aterializm as 36, 337-338 N em irtin g u m a s
Materija 5 7 ,1 9 4 -1 9 5 , 237, ( U n s te r b lic h k e it) 33, 48, 320
246, 276, 330, 342, 351, 369, sielo s 627
572-573 N esu tarim as ( W i d e r s t r e i t) 267,
sąvoka 267-268, 498 273-274
ir form a 268-269 N om otetik a 358
M echanika 273 N oogon ija 272
M etafizika 9-10, 20-27, 55-58, N o o lo g ista i 666
659-661, 663-665 N o u m en a s 259-261, 283
objektas 657-658 n eigiam a ir teigiam a prasm e
gam tos 658, 660-661 2 5 8 - 259
papročių 658 kaip d aiktas pats savaim e
M etodas 2 5 9 - 260, 263
apibrėžim as 667 galim as v ie n tik m ąstyti 257,
d ogm atin is 567, 584, 667 261
ek sp erim entin is 22 ir fen o m en a s 249-263
kritinis 668 (žr. daiktas pats savaim e)
natūralistinis ir m okslinis 667 N u o m o n ė ( M e in e n ) 607, 6 1 0 -
sintetinis 27 611, 615, 643-645
skeptinis 358, 420, 606 apibrėžim as 644
725
DALYKŲ RODYKLĖ
N u osek lu m as (F o lg e ) 171,197, P aralogizm as 332

201, 206-222 grynojo proto, arba
objektyvus 210 transcendentalinis 323-341,
subjektyvus 210 618
lo g in is 323
Objektas ( G e g e n s ta n d , O b je k t) p sich o lo g in is 341
9 1 -9 2 ,1 5 1 ,1 5 3 -1 5 4 , P asaulis ( W e lt) 354
208-209, 258-259, 278, 283, v isų reiškinių visu m a 318,
328-329 418-419
apibrėžim as 139,411 galim as vien tik m ąstyti,
jutim ų 472-473 intelektu m ąstom as 261,
m intim i sukuriam as 461, 343, 636
608 jutim ais suvokiam as 459,
transcendentalinis 411 461, 542-543, 634, 636
O ntologija 255, 661 m oralinis 634-636
O ntoteologija 509 priežastis 407
O rganonas 60, 97,103, 625 riba 354, 360-366
ir daiktas pats savaim e 418
Pagava ( A p p r e h e n s io n ) 190, ir gam ta 354
201, 208-212 (žr. begalyb ė, D ievas)
sin tezė 156,158, 209, 216 Pastovum as (B e h a rrlich k eit) 171,
Pagrindiniai teiginiai 197,205-206,236,238,253
( G r u n d s ä tz e ) p agrin dinis teiginys 605
analitinių sprendinių substancija 200-206
au kščiausiasis 175-178 (žr. siela)
apriorinių pagrindinių Patyrim as (E r f a h r u n g ) 25,
teiginių apibrėžim as 174 30, 33, 40, 43-44, 4 8,146,
dinam iniai ir m atem atiniai 1 5 8 -1 5 9 ,1 8 0 , 201, 241, 395,
183-184, 532 429-430, 603-604
d isk u rsyvū s ir intuityvūs analogijos 196
581 form a 127,180, 255
grynojo proto 298-299, 534 galim yb ė 180-181,196, 252,
sin tetinių sprendinių 254, 538
au kščiausiasis 178-181 g alim yb ės aprioriniai
(žr. intelektas, principas) principai 249-250
Pakankam o pagrindo kriterijus 238
principas (dėsnis) ( P r in z ip , objektas 132-133
S a tz d e s z u r e ic h e n d e n tikrum as 46
G ru n des) 215, 617 P atologiškai 438-439, 630
Paprasta; tai, kas paprasta (d a s P ažinim as ( E r k e n n tn is ) 30-31,
E in fa c h e ) 274, 280, 336, 351, 139,162, 626
354, 366-37 4 ,4 0 6 , 617-618 apriorinis 20, 2 5 ,1 3 6 ,1 6 0
726
DALYKŲ RODYKLĖ
d isk u rsyvu s 108 laisvas 334-381, 437-438

em pirinis 43 p agal gam tos d ėsn iu s 3 3 4 -
filosofinis 567, 575 381, 40 6 -4 0 7
grynasis 43 d inam in iai d ėsn iai 238-239
in tu ityvu s 108 schem a 171
iš principų 293 subjektas 218
m atem atinis 567-570 (žr. d ėsn is)
praktinis 21, 510 P riežastis ( U r s a c h e ) 122,130,
protu pagrįstas 20, 654 573
teorinis 21, 510-511 ap ibrėžim as 129
trys elem en tai 559 galim a v ie n tik m ąstyti 411,
(žr. m ąstym as, žinojim as, 446, 455
žinios) kategorija 343-344
P irm avaizdis ( U r b i l d ) 470 Principas 293
Platono respublika 305 sin tezės 62
P neum atizm as 346 p a žin im a s iš principų 2 9 3 -
Pojūtis ( E m p f in d u n g ) 67, 95-96, 294
170 -1 7 1 ,1 8 8 -1 9 6 , 232, 243 v ie n u m a s 297
apibrėžim as 67, 308 (žr. protas)
kokybė 195 Privalėjim as ( S o lle n ) 448
P ostulatas P roped eu tika 60
daiktų galim yb ės 230 Protas ( V e r n u n f t) 60, 452,
em pirinio m ąstym o 183, 521-522
229-234 a p ibrėžim as 60, 292, 654
login is 414 įprastinis, sveikas 86, 488
grynojo in telekto 242-243 gryn asis taikym as 297-300
m atem atikos 243-244 g ry n o jo proto: eutanazija
praktinio proto 510-511 347; e p ig e n e z ė 159;
Praktiška; tai, kas praktiška g a lu tin is tik sla s 389;
628, 630 id e a la s 496; p a g rin d in ia i
Predikabilis 119 teig in ia i 299; są v o k o s 3 0 1 -
P redikam entas 119-120 302, 309, 312; sistem a 60,
P rieštaravim as ( W id e r s p r u c h ) 584
230, 273-274, 481-484 b en drasis u žd a v in y s 56-60
d ėsn is 5 3 ,1 7 6 k on stitu ty v u sis principas
ir laikas 7 7-78 421, 500
P riežastingum as ( K a u s a litä t) lo g in is taikym as 295-296
206-222, 352, 437-438 reg u lia ty v u sis principas
au kščiausiasis 478 421-422, 453, 458, 500
em pirinis 446-447 (žr. k anonas)
galim as v ien tik m ąstyti Proto cenzūra ( Z e n s u r d e r V e r
441-142 n u n f t ) 600-601
727
DALYKŲ RODYKLĖ
Proto kritika ( K r itik d e r V e r kaip em pirinis objektas 252

n u n f t) 33, 36-37, 41, 59-60, kaip jutim ais su vokiam as
62, 598, 602, 668 objektas 257
Proto kultūra ( K u l t u r d e r V e r ab soliu tu s realum as 440
n u n f t) 33, 641, 664 d in am in ė ir m atem atinė
ir d isciplina 565 reiškinių sin tezė 435-436
P sichologija form a 6 8 ,1 9 9
vid in io jutim o fiziologija 327 (žr. daiktas pats savaim e,
dialektinė 347 eilė, realum as)
em p irinė 324, 663 Religija 34, 590, 641, 665
teorinė 318, 323, 331, 338, ir m etafizika 663
342, 662
transcendentinė 342 Sąm onė, savim onė,
įsisąm on in im as (B e w u ß ts e in ,
R acionalistas 335 S e l b s tb e w u ß ts e in ) 188-189,
Realum as; realybė; tai, kas 195-196, 333-334
realu (R e a litä t , d a s R e a le ) em p irin ė 136-137
170-17 1 ,1 9 3 intelektinė 39
apibrėžim as 170 objektyvus vien u m as 141
au kščiausiasis 471 p radinis vienu m as 141
objektyvus 179-180, 228, subjek tyvu s vien u m as 141
232, 244 transcendentalinis
subjektyvus 213 v ien u m a s 136
em pirinis erdvės 74 tapatybė 137
em pirinis laiko 80 S am protavim as ( S c h lu ß ) 295,
reiškinyje 190-191,194, 201 297-301, 317, 346
Refleksija apibrėžim as 293
apibrėžim as 264 h ip otetin is 296, 346
login ė 266, 277 k ategoriškasis 296, 346
transcendentalinė 264-266 s k ir s ty ta is 296
R efleksinių sąvok ų amfibolija Sankaupa ( A g g r e g a tio n ) 106,
264-285 191,195, 351, 369-370, 471,
R egim ybė ( S c h e in ) 91, 496 534
em pirinė, arba juslinė 289, ir eilė 350
599 ir sistem a 521-522
login ė 290 ir v ien u m a s 355, 651-653
transcendentalinė, arba Santykis ( V e r h ä ltn is , R e la tio n )
dialektinė 105, 288-292 m ąstym o sp rend iniuose
R eiškinys ( E r s c h e in u n g ) 91-92, 111-113
185,187, 249-263, 439 sp ren d in ių skirstym as p agal
apibrėžim as 68 santykį 110
kaip agregatas 186 trys d inam iniai 226
728
DALYKŲ RODYKLĖ
Sąvoka (B e g r iff) 26,132, steb in ių 308, 513, 572

230-231 transcendentalinė 158,172,
apibrėžim as 308 571
disku rsyvi 71 v a izd in ių 137
em pirinė 95, 230, 308, 462 Sistem a 651-664
euristinė 537 ap ibrėžim as 651
grynoji 96, 308 m etafizik os 661
intelektinė 107-108,123, W olffo 570
145-148, 308, 348, 462 S kepticizm as 36, 358, 601,
k osm ologin ė 347 605-606
parodom oji 537 Sofizm as, sofistika 321, 551
transcendentalinė, arba Spekuliacija 49, 58, 60, 390,
grynojo proto 300, 312, 348 479, 627
analitika 107 abstrakti 358
form alus ir login is ryšio sp ek u lia ty v u sis grynojo
b ūtinum as 238 p roto taikym as 584
galim yb ė 254 Spiritualizm as 337
schem a, schem išku m as Spon tan išk um as, savaveiks-
166-173 m išk u m as 91, 9 5 -9 6 ,1 3 4 -
taikym as 255-256 136, 343
Sensualistai 666 m ą sty m o 109,115
Siela (S e e le , G e m ū t ) 70,112, p a žin im o 96
323-325, 545-547, 608, 610 S p ren dim o galia ( U r te ils k r a f l)
substancija 325 1 1 ,1 6 2 , 255, 601
nem aterialum as 326 ap ibrėžim as 163-164
paprasta prigim tis 33 transcend en talinė doktrina
p astovu m o įrodym o 166-287
p aneigim as 333-339 Spren din ys, teigin ys ( U r te il,
(žr. nem irtingum as) S a iz )
Sintezė apibrėžim as 109
apibrėžim as 115-116,1 3 5 analitiniai ir sintetiniai
agregacijos ir koalicijos 184 5 0 -5 2
apercepcijos 137,156 ap od ik tiniai 114
em pirinė 158, 224 aprioriniai sintetiniai
figūrinė 149 g a m to s m ok sle 55;
grynoji 115-117 m etafizikoje 55-56;
intelektinė 158 m atem atikoje 53-55
kuriam osios vaizd u otės 191 asertoriniai 114
m atem atikoje 575 d inam in iai 239
p agavos 155,158, 224 h ip otetin iai 113-114
progresyvioji 349 p atyrim o 51
regresyvioji 349, 405 p roblem iniai 113-114
729
DALYKŲ RODYKLĖ
skirstytiniai 112-113 paprasta 329-330, 366-374,

intelektinė form a 110 608
kiekybė 110 su d ėtin ė 366-374
lentelė 110 p a stovu m as 200-206
lo g in ė form a 141-143 sąveika 223-226
m odalu m as 113-115 schem a 171
(žr. sp rend im o galia) ir akcidencija 367
Stebėjim as, stebinys ( A n s c h a u ir veikim as 218-221
u n g ) 9 6 ,1 4 5 -1 4 6 (žr. kitim as, pasaulis, siela)
apibrėžim as 67, 77, 85, 90, S u k lydim as ( I r r tu m ) 288-289
136 S u vok im as (W a h r n e h m u n g )
apriorinis (grynasis) 68, 71, 1 4 6 ,1 7 3 ,1 9 3 ,1 9 6 ,1 9 8 -1 9 9 ,
85, 88-89, 95-96, 571 207, 209-210, 234
em pirinis 68, 85, 87-89, apibrėžim as 188
9 5 -9 6 ,1 4 5 -1 4 8 , 571 sin tezė 172,196
in telektinis 39, 91
išorinis 79, 89 Tapatybė ( I d e n titä t,
juslinis 30, 77, 86-87,143, E in e r le ih e it) 50,178, 266
1 4 5 -1 4 9 ,1 5 7 -1 5 8 to, kas neatskiriam a 267
v id in is 79, 90-91 sp ren d in io 421
būd as 9 1-94 ir analitiniai sprendiniai 50
form a 8 9 -9 1 ,1 4 5 ir skirtingum as 266-267
form a ir materija 574 Teisė ( R e c h t) 86
objektas 93 Teistas 509-510
regu liatyvu sis principas 532 Teleologija 553, 656
vien u m as 143-144 Teologija
(žr. aksiom os, m ąstym as, objektas 318, 506, 509
sintezė) fizioteologija 510, 551, 640
Subjektas 151-152, 343, grynoji 588
442-444 k o sm o teologija 509
m ąstantis (m ąstantis Aš) m oralinė 510, 639, 642
151-152, 318, 331, 336, 339, natūralinė 93, 509
373 on toteologija 509
tapatybė 329-330, 336 spekuliatyvioji, jos kritika
transcendentalinė sąvoka 508-516
322 transcendentalinė 508-509,
ir predikatas 481-482 515-516, 555, 640
(žr. A š) Teorema 584
Substancija 122,171,173 , Tetika 356
247-248, 369-372 Tiesa ( W a h r h e it) 101,176,
apibrėžim as 201 249-251, 288
m ąstanti 538 apibrėžim as 101, 209
730
DALYKŲ RODYKLĖ
transcendentalinė 172-173 są ly g ų 349

kriterijus 101-102,176, 391 sin tezės 349
ir tikim ybė 288 (žr. eilė)
Tikėjimas ( G la u b e ) 33, 395, 503, T ranscen dentalin is
589-648 ap ibrėžim as 60
atsitiktinis 646 skirtum as n u o
doktrininis 647-648 tran scend en tinio 289-290
m oralinis 648 (žr. estetika, dedukcija,
n eg a ty v u s 650 dialektika, filosofija,
pragm atinis 646 id ealizm as, idėja, logika,
Tikim ybė ( W a h r s c h e in lic h k e it) p ažin im as, sprendim o
288 galia, teologija)
Tikrum as ( G e w iß h e it , W ir k lic h T ran scen dentin is
k e it) 13, 244 ap ibrėžim as 290
apibrėžim as 229 skirtum as n u o
ap odiktinis 175, 503 transcend en talinio 290
in tu ityvu s ir disku rsyvu s
184 V aizd in ys ( V o r s te llu n g )
login is 114 212-214
m oralinis 649 a p ib r ėž im a s ir rū šy s 68,
schem a 172 308
ir galim yb ė 244 asociacija 141
p ažinim as 233 V aizd u otė ( E in b ild u n g s k r a f t)
Tikslas ( Z w e c k ) 340, 389-390, 1 1 6 -1 1 7 ,1 5 8 , 207-208, 233,
645-647 237, 252
gam toje 647 ap ibrėžim as 149
grynojo proto galutinis atkuriam oji 142,149
626-642, 657 grynoji apriorinė 169
T ikslingum as ( Z w e c k m ä ß ig k e it) im ituojanti 605
gam tos, p asaulio 340-341, išorin ė 236
502, 557-558, 609, 627 kuriam oji 1 4 9 ,1 6 9 ,1 8 6 ,
T olydu m as ( K o n t i n u i t ä t ) 191— 191
192,196, 240 sin tezė 1 4 9 ,1 6 8 -1 6 9 ,1 7 1 -
Topika 1 7 2 ,1 8 5 -1 8 6 ,1 9 1 , 207
login ė 270 Valia ( W ille ) 349, 505, 642
transcendentalinė 270-271 laisvė 34, 99, 377, 398, 627
Totalum as 121,124, 309, 3 5 0 - V ienalaikiškum as, vienalaikis
354 eg zista v im a s ( Z u g le ic h s e in )
apibrėžim as 121 9 0 ,1 7 1 , 197, 201, 223-226
absoliutus (besąlygiškas) V ien u m as ( E in h e it)
312, 319, 347-348, 350-353, ab soliu tu s (besąlygiškas)
400, 402-403, 547, 609 108, 346, 554
731
DALYKŲ RODYKLĖ
apercepcijos 138-139,142, V isybė, visu m a, visetas (d a s

149,197 G a n z e , I n b e g r iff) 38, 40, 362
architektoninis 652 absoliu ti 403
erd vės ir laiko 155-156,197 d in am in ė 355
intelektu pasiekiam as 240, m atem atin ė 354
298, 312 V isu otin u m as ( A llg e m e in h e it)
įvairovės 116-117 ,1 3 5 ,1 9 6 45, 52, 88, 309
k olek tyvu s 473
m ąstančio subjekto 317-318 Ž in ios ( E r k e n n tn is s e ) 139,146,
objektų 317 651
patyrim o 180-181, 240 apriorinės 2 5 ,4 4 -5 0 , 63, 78
protu pasiekiam as 298, 299, em p irinės 44, 99
312 protu pagrįstos 100
reiškinių 197, 212, 239 sin tetin ės 82, 88
sąlyg ų 317, 322 (žr. p ažinim as)
sąm onės 137, 328, 331 Ž inojim as ( W is s e n ) 116,189,
sa v im o n ės 136 395, 651-656
sistem in is 540 apriorinis 189
skirstom asis 473 istorinis 654
stebėjim o 143 racionalus 654
techninis 652 transcendentalinis 100
v a izd in ių 317 ir tikėjim as 33
TURINYS
G R Y N O J O P R O T O K R I T I K A
Pirm osios laid os p ra ta r m ė ...................................................................... 9

A ntrosios laid os pratarmė ................................................................... 19
ĮV A D A S
I. A pie skirtum ą tarp grynojo ir em p irin io p a ž in im o ............. 43

II. M es turim e tam tikrų apriorinių žin ių , ir n etgi
įprastinis intelektas niekada be jų n e a p sie in a ........................ 45
III. Filosofijai reikalingas m okslas, kuris apibrėžtų v isų
apriorinių žin ių galim ybę, p rin cip u s ir a p im tį...................... 47
IV. A pie analitinių ir sintetinių sp ren d in ių sk irtin g u m ą ........... 50
V. V isu ose protu pagrįstu ose teorin iu ose m o k slu o se kaip
principai g lū d i aprioriniai sintetiniai sp re n d in ia i.................53
VI. Bendrasis grynojo proto u ž d a v in y s............................................56
VII. Specialaus m okslo, vad inam o grynojo p roto kritika,
idėja ir s k ir s ty m a s............................................................................ 60
I. T R A N S C E N D E N T A L I N Ė
P R A D Ų T E O R IJA
T r a n s c e n d e n ta lin ė s p r a d ų te o r ijo s p ir m a d a lis .

TRANSCENDENTALINĖ E STE TIK A ....................................... 67
§1 ..................................................................................................... 67
T r a n s c e n d e n ta lin ė s e s te tik o s p ir m a s s k ir s n is .
A p i e e r d v ę ............................................................................. 69
§ 2. M etafizinė šio s sąvok os a p ta r tis ....................................69
§ 3. T ranscendentalinė erdvės są v o k o s a p ta rtis............... 72
Išvados iš m inėtųjų są v o k ų ...................................................... 73
733
TURINYS
T r a n s c e n d e n ta lin ė s e s te tik o s a n tr a s s k ir s n is .
A p i e l a i k ą ............................................................................... 76
§ 4. M etafizinė laiko sąvok os a p ta r tis..................................76
§ 5. Transcendentalinė laiko sąvok os aptartis .................. 77
§ 6. Išvados iš šių s ą v o k ų ......................................................... 78
§ 7. P a a išk in im a s......................................................................... 81
§ 8. Bendros pastabos dėl transcendentalinės estetik os....84
Transcendentalinės estetik os baigiam oji išvada .................... 94
T r a n s c e n d e n ta lin ė s p r a d ų te o r ijo s a n tr a d a lis .

TRANSCENDENTALINĖ LOGIKA ...........................................95
TRANSCENDENTALINĖS LOGIKOS IDĖJA .................... 95
Įv a d a s .
I. A pie logiką apskritai .......................................................... 95
II. A pie transcendentalinę logik ą ........................................ 99
III. A pie ben drosios lo g ik o s skirstym ą į analitiką
ir d ia le k tik ą ......................................................................... 101
IV. A pie transcendentalinės logik os skirstym ą
į transcendentalinę analitiką ir dialektiką ................104
T r a n s c e n d e n ta lin ė s lo g ik o s p ir m a d a lis .
TRANSCENDENTALINĖ ANALITIKA................................... 106
T r a n s c e n d e n ta lin ė s a n a litik o s p ir m a k n y g a .
SĄVOKU ANALITIKA...........................................................107
A pie v isų grynųjų
S ą v o k ų a n a litik o s p ir m a s s k y r iu s .
intelektinių sąvok ų atradim o b ū d ą ......................107
T r a n s c e n d e n ta lin io v i s ų g r y n ų j ų in te le k tin ių
s ą v o k ų a tr a d im o b ū d o p ir m a s s k ir s n is .
A pie lo g in į intelekto taikym ą ap skritai.......108
V is ų g r y n ų j ų in te le k tin ių s ą v o k ų a tr a d im o
b ū d o a n tr a s s k i r s n i s ............................................... 110
§ 9. A p ie intelekto login ę funkciją
sp r e n d in iu o se ................... , .......................... 110
V is ų g r y n ų j ų in te le k tin ių s ą v o k ų a tr a d im o
b ū d o tr e č ia s s k ir s n is .............................................. 115
§ 10. A p ie grynąsias intelektines sąvok as,
arba k a te g o rija s............................................. 115
§ 1 1 ...........................................................................120
§ 1 2 ............................................................................123
S ą v o k ų a n a litik o s a n tr a s s k y r iu s . A p ie grynųjų
intelektinių są v o k ų d e d u k c iją ................................125
P ir m a s s k ir s n is .............................................................. 125
§ 13. A p ie transcendentalinės d edukcijos
apskritai p r in c ip u s....................................... 125
734
TURINYS
§ 14. Perėjim as prie transcendentalinės

kategorijų d e d u k c ijo s..................................131
G r y n ų jų i n te le k tin ių s ą v o k ų d e d u k c ijo s a n tr a s
G rynųjų intelektinių sąvok ų
s k ir s n is .
transcendentalinė dedukcija ........................... 134
§ 15. A p ie ryšio apskritai g a lim y b ę ...............134
§ 16. A p ie p radinį sintetinį apercepcijos
v ie n u m ą ...........................................................136
§ 17. A percepcijos sintetinio v ien u m o
pagrindinis teiginys yra aukščiausiasis
intelekto bet kokio taikym o principas ... 138
§ 18. Kas yra ob jektyvus savim on ės
vien u m a s ........................................................ 141
§ 19. V isų sp ren d in ių login ę form ą sudaro
juose esan čių sąvok ų apercepcijos
ob jektyvus v ie n u m a s ..................................141
§ 20. V isi jusliniai stebiniai subordinuoti
kategorijom s kaip sąlygom s, vien
tik k uriom is jų įvairovė gali jungtis
vienoje są m o n ė je ...........................................143
§ 21. P a sta b a .......................................................... 144
§ 22. P ažįstant daiktus, kategorijai n eb ū
d in gas joks kitas taikym as, išskyrus
taikym ą p atyrim o o b je k ta m s................... 145
§ 2 3 ............................................................................146
§ 24. A p ie kategorijų taikym ą jutim ų
objektam s apskritai ..................................... 148
§ 2 5 ............................................................................153
§ 26. Grynųjų in telektinių sąvokų
bendrojo g a lim o taikym o patyrim e
transcend en talinė d e d u k c ija .................... 154
§ 27. Šios in telektinių sąvok ų dedukcijos
rezultatas ........................................................ 158
Glausta šios ded uk cijos santrauka .......................160
T r a n s c e n d e n ta lin ė s a n a litik o s a n tr a k n y g a .
PAGRINDINIU TEIGINIU ANALITIKA............................. 162
Įvadas. A pie transcend en talinę sprend im o galią
a p sk r ita i......................................................................... 163
S p r e n d im o g a lio s t r a n s c e n d e n ta lin ė s d o k tr in o s
(a rb a p a g r in d in ių t e ig in ių a n a litik o s )
A p ie grynųjų intelektinių
p ir m a s s k y r iu s .
sąvokų sch em išk u m ą ............................................... 166
735
TURINYS
S p r e n d im o g a lio s tr a n s c e n d e n ta lin ė s d o k tr in o s (a rb a
Visų
p a g r in d in ių te ig in ių a n a litik o s ) a n tr a s s k y r iu s .
grynojo intelekto pagrindinių teiginių sistema ... 174
G r y n o jo in te le k to p a g r i n d i n i ų te ig in ių s is te m o s
A p ie visų analitinių sprendinių
p ir m a s s k ir s n is .
aukščiausiąjį pagrin dinį teiginį ..................... 175
A p ie visų sintetinių sprendinių
a n tr a s s k ir s n is .
aukščiausiąjį p agrin dinį teiginį ..................... 178
tre č ia s s k ir s n is . V isų grynojo intelekto
sintetinių p agrin dinių teiginių sistem in is
išdėstym as .............................................................181
1. Stebėjimo a k s io m o s ....................................... 185
2. Suvokim o a n tic ip a c ijo s................................ 188
3. Patyrimo a n a lo g ijo s .......................... 196
4. Empirinio m ąstym o apskritai p o stu la ta i... 229
Paaiškinim as ................................................. 229
Idealizm o p a n e ig im a s................................ 235
Bendra pastaba dėl p agrin dinių teiginių
s is t e m o s .........................................................................244
S p r e n d im o g a lio s t r a n s c e n d e n ta lin ė s d o k tr in o s
( p a g r in d in ių te ig in ių a n a litik o s ) tr e č ia s s k y r iu s .
A pie visų objektų apskritai skirstym o į
fenom enus ir n o u m en u s p a g r in d ą ...................... 249
P r ie d a s . A pie refleksinių sąvok ų amfiboliją,
atsirandančią d ėl in telekto em pirinio ir
transcendentalinio taikym o su p a in io jim o ........264
Pastaba dėl refleksinių sąvok ų am fibolijos .......270
T r a n s c e n d e n ta lin ė s lo g ik o s a n tr a d a lis .
TRANSCENDENTALINĖ DIALEKTIKA................................ 288
ĮV A D A S ....................................................................................... 288
I. A pie transcendentalinę r e g im y b ę ...........................288
II. A p ie grynąjį protą kaip transcendentalinės
regim ybės b u v e in ę .....................................................292
A. A pie protą a p sk r ita i.............................................292
B. A pie loginį proto ta ik y m ą ................................. 295
C. A pie grynąjį proto taikym ą .............................. 297
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s p i r m a k n y g a .
APIE GRYNOJO PROTO SĄVOKAS ................................. 301
736
TURINYS
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s p ir m o s k n y g o s
p ir m a s s k ir s n is . A p ie idėjas apskritai ............ 302
a n tr a s s k ir s n is .A p ie transcendentalines
id ė ja s ........................................................................ 308
tr e č ia s s k ir s n is . T ranscendentalinių idėjų
s is te m a .....................................................................316
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s a n tr a k n y g a .
APIE GRYNOJO PROTO DIALEKTINES IŠVADAS.........321
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s a n tr o s k n y g o s p ir m a s
A pie grynojo p roto p aralogizm u s ........323
s k y r iu s .
M endelsoniškojo sielo s p a sto v u m o įrodym o
p a n e ig im a s.............................................................333
P sichologinio p aralogizm o išspren dim o
u ž b a ig im a s.............................................................341
Bendra pastaba d ėl perėjim o n u o teorinės
psichologijos prie k o sm o lo g ijo s ..................... 342
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s a n tr o s k n y g o s
a n tr a s s k y r iu s . Grynojo proto antinom ija ...........345
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s p i r m a s s k ir s n is .
K osm ologin ių idėjų s is te m a ............................347
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s a n tr a s s k ir s n is .
Grynojo proto antitetika ...................................356
Grynojo proto an tinom ijos pirm asis
transcendentalinių idėjų konfliktas ...... 360
Grynojo proto an tinom ijos antrasis
transcendentalinių idėjų k o n flik ta s ......366
Grynojo proto an tinom ijos trečiasis
transcendentalinių idėjų k o n flik ta s ......374
Grynojo proto antinom ijos ketvirtasis
transcendentalinių idėjų k o n flik ta s......381
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s tr e č ia s s k ir s n is .
A pie proto interesą šiam e jo k o n flik te .........389
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s k e t v i r ta s s k ir s n is .
A p ie grynojo proto transcendentalines
problem as, kiek jas b esą ly g išk a i turi būti
galim a išspręsti ....................................................398
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s p e n k ta s s k ir s n is .
K osm ologin ių k lau sim ų sk ep tin is išd ėstym as
v isom is keturiom is transcendentalinėm is
id ė jo m is .................................................................. 404
737
TURINYS
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s š e š ta s s k ir s n is .
T ranscendentalinis id ealizm as kaip raktas
išspręsti k o sm o lo g in ei d ia le k tik a i.................408
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s s e p tin ta s s k ir s n is .
Proto k o sm o lo g in io gin čo su pačiu savim i
kritinis išs p r e n d im a s ......................................... 413
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s a š tu n ta s s k ir s n is .
Grynojo proto regu liatyvu sis principas
k osm ologin ių idėjų a t ž v ilg iu ..........................421
G r y n o jo p r o to a n tin o m ijo s d e v in ta s s k ir s n is .
A pie proto reguliatyviojo principo
em pirinį taikym ą v iso m s k o sm ologin ėm s
id ė j o m s ................................................................... 426
I. Visatos reiškinių su d ėties totalum o
k o sm o lo g in ės idėjos išsprendim as ........427
II. Stebėjimu d u o to s v isu m o s dalijim o
totalum o k o sm o lo g in ės idėjos
iš s p r e n d im a s ................................................. 431
Baigiam oji pastaba dėl m atem atinių
transcendentalinių idėjų išsp ren d im o
ir išan kstin ė pastaba dėl d inam in ių
transcendentalinių idėjų
išs p r e n d im o .............................................435
III. Pasaulio įv y k ių išv ed im o iš jų
priežasčių totalu m o k osm ologin ės
idėjos išs p r e n d im a s.....................................437
Laisvo p riežastin gu m o kartu su
bendruoju gam tin io b ūtinu m o
d ėsn iu g a lim y b ė ....................................441
Laisvės ir jos ryšio su visu otiniu
gam tin iu b ūtinu m u k osm ologin ės
idėjos p a a išk in im a s.............................. 444
IV. R eiškinių prik lau som yb ės totalum o
jų eg zista v im o apskritai atžvilgiu
k o sm o lo g in ės idėjos išsprendim as ........456
Baigiamoji pastaba dėl v iso s grynojo proto
a n tin o m ijo s.....................................................461
T r a n s c e n d e n ta lin ė s d ia le k tik o s a n tr o s k n y g o s tr e č ia s
Grynojo proto id e a la s ............................... 462
s k y r iu s .
P ir m a s s k ir s n is .A p ie id ealą a p sk rita i...................462
T re č io s k y r ia u s a n tr a s s k ir s n is . A pie
transcendentalinį id e a lą ....................................465
738
TURINYS
A p ie spekuliatyviojo
T re č io s k y r ia u s tr e č ia s s k ir s n is .
proto argu m en tu s įrodyti aukščiausiosios
esybės e g z is ta v im u i.......................................... 474
G alim i tik trys D iev o b u vim o įrodym o
sp ek u liatyviu oju protu būdai ......... 479
T re č io s k y r ia u s k e t v i r ta s s k ir s n is . A pie
n egalim yb ę o n tologišk ai įrodyti
D ievo b u v im ą ....................................................... 480
T re č io s k y r ia u s p e n k ta s s k ir s n is . A pie
negalim yb ę k o sm o lo g išk a i įrodyti
D ievo b u v im ą ....................................................... 488
D ialektinės regim ybės visu ose būtinos esybės
eg zista v im o tran scend en taliniuose įrod y
m u ose a tsk leid im as ir p a a išk in im a s..... 496
T re č io s k y r ia u s š e š ta s s k ir s n is . A p ie fizio-
teologin io įro d y m o n egalim yb ę ....................500
T r e č io s k y r ia u s s e p t in t a s s k ir s n is . Bet kurios
sp ek u liatyviaisiais proto principais
grind žiam os teologijos k r itik a ....................... 508
TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS PRIEDAS ............ 517
A p ie grynojo proto idėjų reguliatyvųjį taikym ą ....517
A p ie natūralios žm o g a u s proto dialektikos
galutinį t ik s lą ............................................................... 536
II . T R A N S C E N D E N T A L I N Ė
M E T O D O T E O R IJA
T r a n s c e n d e n ta lin ė s m e to d o te o r ijo s p i r m a s s k y r iu s .
Grynojo proto d is c ip lin a ...............................................................564
P ir m o s k y r ia u s p ir m a s s k ir s n is . D ogm atišk ai
taikom o grynojo proto d is c ip lin a ....................................... 567
P ir m o s k y r ia u s a n tr a s s k ir s n is . Grynojo proto
d isciplina jo p olem in io taikym o a tžvilgiu ...................... 585
A p ie vidujai su skaidyto grynojo proto skeptinio
pasitenkinim o n e g a lim y b ę .............................................599
P ir m o s k y r ia u s tr e č ia s s k ir s n is . Grynojo proto
d isciplina h ipotezių a tžv ilg iu ..............................................607
P ir m o s k y r ia u s k e tv ir ta s s k ir s n is . G rynojo proto
d isciplina jo įrodym ų a tžv ilg iu .......................................... 616
T r a n s c e n d e n ta lin ė s m e to d o te o r ijo s a n tr a s s k y r iu s .
G rynojo proto kanonas ................................................................. 625
G r y n o jo p r o to k a n o n o p ir m a s s k ir s n is . A p ie m ū sų
proto grynojo taikym o galu tinį t ik s lą ............................... 626
7 39
TURINYS
G r y n o jo p r o to k a n o n o a n tr a s s k ir s n is . A p ie aukščiausiojo gėrio
idealą kaip pagrindą apibrėžti grynojo proto galu tiniam
t ik s lu i............................... 631
G r y n o jo p r o to k a n o n o tr e č ia s s k ir s n is . A p ie n uom onę, žinojim ą
ir tik ė jim ą .................................................................................... 643
T r a n s c e n d e n ta lin ė s m e to d o te o r ijo s tr e č ia s s k y r iu s . Grynojo proto
arch itek ton ik a................................................................................... 651
T r a n s c e n d e n ta lin ė s m e to d o te o r ijo s k e t v i r ta s s k y r iu s . Grynojo proto
istorija ................................................................................................. 665
Im m anuelio K anto o p u s m a g n u m .................669

R o m a n a s P le č k a itis .
P a a i š k i n i m a i ..................................................................................695
L o t y n i š k ų ir g r a i k i š k ų ž o d ž i ų ir
p o s a k i ų ž o d y n ė l i s .............................................................714
A s m e n v a r d ž i ų r o d y k l ė ......................................................721
D a l y k ų r o d y k l ė ........................................................................... 722
Serijoje
FILOSOFIJOS KLASIKA'
išleista:
1. SEN EK A . L a išk a i L u ciliju i (1999)

2. JU N G . P sich o a n a liz ė ir filosofija (1999)
3. PLATO NAS. V a lsty b ė (2000)
4. SPIN O ZA . E tik a (2001)
5. P O P P E R . R in k tin ė (2001)
6. BACON. N a u ja sis o rg a n o n a s (2004)
7. SM ITH. T a u tų tu rta s (2004)
8. BE R G SO N . K ūryb in ė ev o liu cija (2004)
9. SIM M EL. Sociologija ir k u ltū r o s filosofija (2007)
10. A R IST O TE LIS. P o litik a (2009)
11. TOMAS A K VINIETIS. F ilosofijos tr a k ta tų rin k tin ė (2009)
12. KANT. A ntropologija (2010)
13. SC H O PE N H A U E R . P a sa u lis k a ip v a lia ir v a iz d in y s (2012)
14. KANT. G rynojo proto k ritik a (2013)
Kant, Im m anuel
K a334 G rynojo proto k ritik a / Im m a n u e l K ant; iš vo k iečių
k alb os v er tė R om an as P le čk a itis. - 3-ioji p a ta is, laid a. -
V iln iu s: M in tis, 2013. - 740 p.: fa k s., portr. - (Filosofijos
k lasik a: didžioji serija)
Kn. taip pat: Im m anuelio K anto o p u s m a g n u m / R om a
n as P lečk aitis, p. 6 6 9 -6 9 0 . - A sm en vard žių r-klė: p. 717. -
D alyk, r-klė: p. 718-732
ISBN 978-9986-09-439-5
Kanto „Grynojo proto kritika“ - vienas reikšmingiausių filo
sofijos veikalų žmonijos minties istorijoje. Jame išdėstyta Kan
to pažinimo teorija, kurią jis laikė „kopernikiškuoju perversmu
filosofijoje“. Kantas teigia, kad egzistuoja nuo subjekto nepri
klausomos apriorinės pažinimo formos, lyg žmogaus mąstymo
programa, pagal kurią sutvarkomi patyrimo duomenys. Kantas
išsamiai analizuoja apriorines juslumo formas (erdvę ir laiką),
kuriomis intelektui pateikiami patyrimo objektai, apriorines in
telekto formas (substancijos, priežasties, egzistavimo ir kt. kate
gorijas), kuriomis mąstomi juslinio stebėjimo objektai, ir grynojo
proto —aukščiausiojo žmogaus pažintinio sugebėjimo, kuriančio
mąstymo principus, intelekto taisykles ir a p rio ri suteikiančio
vienum ą jo žinioms - veiklą. Savo filosofiją, tiriančią, kaip nuo
žmogaus turimų sąvokų ir vaizdinių pereinama prie daiktų, nuo
subjekto prie objekto, Kantas vadino transcendentaline, o kaip
tiriančią žmogaus proto pažintinių sugebėjimų galimybes ir ri
bas, atskleidžiančią pažinimo proceso prieštaringumą, - kritine
ir tikėjo padėjęs naujos, mokslinės metafizikos pagrindus.
UDK 165.65+122/129+1(430)
IMMANUEL
KANT
Grynojo proto k ritik a
Iš v o k iečių k alb os v e r tė
R edaktorė R a m u t ė R y b e l i e n ė
Serijos d a ilin in k ė A u d r o n ė U z i e l a i t ė
M ak etavo A u r e l i j u s P e t r i k a u s k a s
SL 319. 2013 01 29. Tir. 1200 egz.

Išleido leidykla „Margi raštai“,
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius.
Spausdino „BALTOprint“,
Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius.

Immanuel - Kant .-.Grynojo - Proto .kritika.2013.LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Immanuel - Kant .-.Grynojo - Proto .kritika.2013.LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

W /f

Iš vokiečių kalbos vertė,

© Vertimas į lietuvių kalbą, įvadinis straipsnis,

De nobis ipsis silemus: De re autem,

Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių iš­

Buvo laikas, kai metafiziką vadino visų moks­

paaiškinimas po to, kai jie dėl nevykusio uolumo

* Kartais pasigirsta nusiskundimų mūsų meto mąstymo būdo pavir­

ir nekintamais proto dėsniais; toks tribunolas yra

mesti, nes tada jis visiškai netiktų spręsti ir vi­

kuris turi būti nustatomas a priori, pats skelbia,

galimas pats s u g e b ė j i m a s m ą s t y t i ? Pasta­

naudojimui, o tikriesiems mokslo žinovams ne toks

ties savęs, negali būti paslėpta, bet turi būti proto

skaityti „specifinis“ , o ne „skeptinis“. Grynojo pro­

Ar žinios, priklausančios proto sričiai, tiriamos

Nors kai kurie naujieji tyrinėtojai ketino išplės­

a l i z u o t i . Pirmasis yra t e o r i n i s , antrasis -

tariamo išradėjo vardą, parodo, kad prisiminimas

* Čia aš ne visai tiksliai seku eksperimentinio metodo, kurio pradme­

kuria pagal savo planą, kad jis su savo sprendi­

nes paaiškėja, kad kelias neveda ten, kur norima

turi prisiderinti prie mūsų pažinimo, - tai jau ge­

to, būtinai, bet (bent taip, kaip juos mąsto protas)

* Vadinasi, šį iš gamtininkų perimtą metodą sudaro tai, kad grynojo

ribų, o kaip tik tai ir yra esm ingiausias šio moks­

* Šis grynojo proto eksperimentas labai panašus į tą c h e m i k ų eks­

savo praktiniame pažinime negali surasti duome­

* Tokiu būdu dangaus kūnų judėjimo pagrindiniai dėsniai suteikė

tai aprioriniame pažinime objektams gali būti

s u s i a u r i n i m a s , nes šie pagrindiniai teiginiai,

* Kad p a ž i n č i a u objektą, aš turiu įstengti įrodyti jo galimybę

to išplauktų beprasmiškas teiginys - esą reiškinys

čia nėra jokio prieštaravimo. Jeigu savo sielos,

apie daiktus pačius savaime, ir viso to, ką mes

pagrindinius mokslus. Bet kritikos nauda ypač

nepakankamu visai žmogaus paskirčiai), žadina

iki spekuliacijos žmogus, neišvengiamai susidu­

kaip sugebėjimo, k r i t i k o s . T o d ė l šis

D ė l š i o s a n t r o s i o s l a i d o s , tai aš, kaip

mo būdo pakeitimų padariau tik iki šios vietos

* Tiesioginiu priedu, bet tik įrodymo būdo, aš galėčiau vadinti tik

buvo per maža; dėl kitų dalių, tai neaptikau, kad

susijusį su juo. Vadinasi, išorinio jutimo realumas būtinai susijęs

nuostolis, kurį, beje, norint galima kompensuoti

nedaugeliui žmonių būdingas dvasios lankstumas

Karaliaučius, 1787 m. balandis

Nėra jokios abejonės, kad kiekvienas mūsų paži­

kartu: ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo

negu jų atsitiktinumą, o kartais taip pat aiškiau

sai išnykęs) užėmė ir kurios jūs negalite atmesti.

paties grynojo proto problemos yra D i e v a s ,

gva pražiūrėti, nes pats m inėtasis stebėjimas gali

sąvokų jis būtent aprioriškai prijungia joms visai

Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas su­

rią aš jungiu su žodžiu „kūnas“, kad surasčiau tį­

kitoje, vis dėlto priklauso viena kitai, tegul tik at­

dėmenis. Mąstydamas tą septynių ir penkių su­

pavyzdžiui, a = a, visuma lygi pačiai sau arba

vis dėlto dėl žmogaus proto prigimties neišven­

nėra. Davidas Hume’as, kuris iš visų filosofų la­

kyti, kad ji tikrai egzistuoja, kiekvienam turi su­

Tad proto kritika galų gale būtinai veda į moks­

Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių iš

Buvo laikas, kai metafiziką vadino visų moks

* Kartais pasigirsta nusiskundimų mūsų meto mąstymo būdo pavir

mesti, nes tada jis visiškai netiktų spręsti ir vi

galimas pats s u g e b ė j i m a s m ą s t y t i ? Pasta

skaityti „specifinis“ , o ne „skeptinis“. Grynojo pro

Nors kai kurie naujieji tyrinėtojai ketino išplės

* Čia aš ne visai tiksliai seku eksperimentinio metodo, kurio pradme

kuria pagal savo planą, kad jis su savo sprendi

turi prisiderinti prie mūsų pažinimo, - tai jau ge

ribų, o kaip tik tai ir yra esm ingiausias šio moks

* Šis grynojo proto eksperimentas labai panašus į tą c h e m i k ų eks

savo praktiniame pažinime negali surasti duome

iki spekuliacijos žmogus, neišvengiamai susidu

Nėra jokios abejonės, kad kiekvienas mūsų paži

Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas su

rią aš jungiu su žodžiu „kūnas“, kad surasčiau tį

kitoje, vis dėlto priklauso viena kitai, tegul tik at

dėmenis. Mąstydamas tą septynių ir penkių su

vis dėlto dėl žmogaus proto prigimties neišven

nėra. Davidas Hume’as, kuris iš visų filosofų la

kyti, kad ji tikrai egzistuoja, kiekvienam turi su

Tad proto kritika galų gale būtinai veda į moks

empiriška, kitaip tariant, kad apriorinis pažini

Kad ir kokiu būdu, kad ir kokiomis priemo

stebėjimas, kuris su objektu siejasi per pojūtį, va

arba galimi apibrėžti jų pavidalas, dydis ir tarpu

negalima įsivaizduoti, kad nėra erdvės, nors visiš

kuris šito neteikia, nors jis išoriškai būtų kiek pa

a) Erdvė visai neatvaizduoja kokių nors daik

Bet taip pat [reikia pasakyti], kad, išskyrus er

4. Laikas yra ne diskursyvi, arba, kaip ją vadi

a) Laikas nėra kažkas, kas egzistuotų pats sa

eina viena po kitos. Iš to taip pat paaiškėja, kad lai

kurie mums gali pasitaikyti patyrime, atžvilgiu lai

Dėl šios teorijos, pripažįstančios laiko empiri

kai jie nori spręsti apie objektus ne kaip apie reiški

Antrasis svarbus mūsų transcendentalinės es

* Reiškinio predikatai gali būti priskirti pačiam objektui pagal jo san

substancijos, nei kažkas, kas tikrai būdinga subs

taikymo logiką. Pirmoji apima besąlygiškai būti

apimanti tik laisvos valios apskritai būtinus do

K a s y r a t i e s a ? Štai senas ir garsus klausi

jo intelekto principus ir be jokio skirtumo spręs

Kai naudojamas sugebėjimas pažinti, tai įvairio

sietis su objektais. Vadinasi, ji yra galimo spren

Jei mes abstrahuojamės nuo sprendinio apskri

Kadangi šis skirstymas kai kuriomis, nors nees

tuoja visiškas teisingumas“ ir „Nepataisomas pik