Judith

M cN aught

Rom anas

I TOM AS

9
• f knygo<

V iln iu s
2013
 U D K 821.111(73)-31 Versta iš: Judith McNaught, Paradise
Mc748 Pocket Books, An Imprint of Simon & Schuster, 1993
First published by Simon & Schuster Ltd, A Paramount
Communications Company, 1992
Copyright © Judith McNaught, 1992

Iš anglų kalbos vertė

Elžbieta Filipavičiūtė

Redagavo
Indrė Viliūnaitė

ISSN 2335-7126
ISBN 978-609-406-614-6
ISBN 978-609-406-612-2
© Elžbieta Filipavičiūtė,
vertimas iš anglų kalbos, 2013
© Živilė Adomaitytė,
knygos dizainas, 2013
© Thierry Dosogne/ Photographer's
Choice/ Getty Images/ FPM,
viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos", 2013
 Visi, su kuriais susidūriau rašydama šį romaną, žino, kad
bendraujant su manimi prireikė neįtikėtinos kantrybės, tiksliau,
antgamtinio pakantumo, gebėjimo tikėti ir suprasti, jog rašytojas
dirba nuolatos, išsijungęs ir bukai įsispoksojęs į erdvę.
Sis romanas pirmiausia skiriamas artimiesiems ir draugams,
niekada nestokojusiems šių savybių, įkvėpusiems man pasitikėjimo ir
neapsakomai praturtinusiems mano gyvenimą.
Vyrui Donui Smitui, kuris suteikė man ramybę, o žodžiui
„supratimas" —tikrąją prasmę.
Sūnui Kleitonui ir dukrai Vitnei, kurių didžiavimasis manimi buvo
tikras džiaugsmo šaltinis. Taip pat ir palengvėjimo.
Visiems nepaprastiems žmonėms, kurie pasiūlė man draugystę ir ant
savo pečių nešė šios draugystės naštą, ypač Filisei ir Ričardui Ešliams,
Debei ir Kreigui Kiferiams, Ketei ir Loidui Stensberiams, Ketei ir
Polui Voldneriams. Negalėčiau prašyti Dievo geresnės „palaikymo
komandos“ nei buvote jūs.

5
 Taip pat dėkoju:
Robertui Hailandui - už viską, ką jis dėl manęs padarė; advokatui
Loidui Stensberiui — už nuolatines konsultacijas teisinių subtilybių,
kurių šiame romane yra nemažai, klausimais; stulbinamai jautriems
visos šalies prekybos centrų darbuotojams, eikvojusiems man savo
laiką ir žinias ir be kurių pagalbos romanas niekada nebūtų buvęs
parašytas.

6
 7

1973 metu gruodis

Susikėlusi kojas ir susirangiusi ant plačios lovos po bald a­

kim u M eredita Benkroft pasidėjo šalia album ą ir kruopščiai
išk irp o nuotrauką iš Chicago Tribune. Iškart krito į akis didelės
antraštės raidės:
„Įžym ių Čikagos p ilie čių vaikai elfų kostium ais dalyvauja
kalėdiniam e labdaros spektaklyje O klando m em orialinėje li­
goninėje."
Žem iau buvo surašytos vaikų, taip pat ir M ereditos, pa­
vardės ir įdėta d idelė nuotrauka, kurioje „e lfa i" - penkios
m ergaitės ir penki berniukai - teikia dovanas vaikų skyriaus
pacientams. Kairėje, žiūrėdam as tvarkos, stovi gražus gal aš­
tu on iolikos m etų jaunuolis, pasak laikraščio, išd id žia i p asi­
vadinęs Parkeriu R einoldsu III, pono ir ponios R ein oldsų iš
K enilverto sūnum i.
 J L’ D IT H M c N A U G H T

M eredita nešališkai p alygino save su kitom is elfų kostiu­

mais pasipuošusiom is m ergaitėm is ir nusistebėjo, kaip visos
įsig u d rin o atrodyti tokios trapios ir grakščios, o ji...
- M aišas m iltų! - skausm ingai susiraukusi pareiškė mer­
gaitė. - A š panaši ne į elfą, o į trolį!
K okia baisi neteisybė, kad kitos, kuriom s ką tik sukako ke­
turiolika ir kurios vos keliom is nelemtomis savaitėmis vyresnės
už M ereditą, atrodo tokios nuostabiai suaugusios, o ji - kaip
plokščiakrūtinis trolis su dantų kabėmis! M ergaitės žvilgsnis
vėl įsm igo į nuotrauką ir ji jau kelintą kartą pasigailėjo, kad
apimta tuštybės nusiėmė akinius - be jų buvo įpratusi negražiai
prisim erkti, taip, kaip šioje klaikioje nuotraukoje.
- K ontaktiniai lęšiai turbūt padėtų, - pamanė ji.
M eredita pažvelgė į Parkerį ir veidą nušvietė svajinga šyp­
sena. Staigiu judesiu m ergaitė prispaudė laik raščio iškarpą
prie krūtinės... na, prie tos vietos, kur turėtų b ūti krūtys, bet
nebuvo. K o l kas. Ir veikiausiai išvis niekada nebus.
Miegam ojo durys atsidarė ir Meredita skubiai atitraukė nuo
širdies ranką su kum štyje sugniaužta iškarpa, nes į kambarį
įžengė so lid i šešiasdešimtm etė ekonomė - ji atėjo paim ti pa­
dėklo su vakarienės likučiais.
- Tu net nepalietei deserto, - papriekaištavo ponia Elis.
- Jau ir taip esu stora, - atsiduso M eredita, o kad būtų aki­
vaizdžiau, nušliuožė nuo senovinės lovos ir priėjo prie veid­
rodžio, stovinčio ant tualetinio staliuko. - Jūs tik pažiūrėkite į
mane. - Ji lyg kokia kaltintoja parodė į savo atvaizdą. - Nėra
net jokio liemens!
- V iso labo - tik vaikiški riebaliukai. Paūgėsi ir jie dings.
- K lu b ų irg i nematyti. A trodau kaip vaikštanti spinta. Nėra
ko stebėtis, kad neturiu draugų...

8
 Rojus

Ponia Elis, k u ri pas B enkroftus dar nebuvo išd irb u si nė

metų, nustebusi kilstelėjo antakius.
- N etu ri draugų? Bet kodėl?
M ered itai m irtin ai reikėjo žm ogaus, kuriam galėtų išlie ti
širdį, ir ji prisipažino:
- A š tik apsimetinėju, kad m okykloje viskas gerai. Iš tikrųjų
ten baisu. Esu... esu balta varna ir visada tokia buvau.
- N egali būti! Matyt, tavo m okyklos vaikai kažkokie ne tokie...
- K alti ne jie, o aš, bet ketinu viską pakeisti. Tuoj pat im siuosi
dietos ir noriu ką nors padaryti su plaukais. Jie bjaurūs.
- A n aiptol, - paprieštaravo ponia Elis, nužvelgusi siekian­
čius pečius šviesius M ereditos plaukus ir žydras akis. - Tavo
nuostabios akys ir labai gražūs plaukai. Tankūs, žvilgantys ir...
- Bespalviai.
- Šviesūs.
M eredita įbedė į v eid ro d į atkaklų žvilgsnį, ji n u o šird žiai
nesuprato, kaip baisiai perdeda toli gražu ne beviltiškus savo
trūkum us.
- Ir tas mano ūgis - beveik penkios pėdos* ir septyni coliai**.
Visa laim ė, kad lioviau si augti, kol nepavirtau statybų kranu.
Bet dar nesu visiškai beviltiška, ir supratau tai šeštadienį.
Ponia Elis nesusigaudydam a suraukė antakius.
- Kas gi nutiko, kad pakeitei nuom onę apie save?
- Na, tikrai ne pasaulinio masto įvykis, - patikino M eredita.
„Tik šiaip sukrečiantis, - pamanė ji. - Spektaklio metu Parkeris
man nusišypsojo. N et neprašytas atnešė kokakolos. Ir papra­
šė, kad būtinai pašokčiau su juo per panelės Epinhem p o k y lį
ateinantį šeštadienį."

* Pėda - 30,48 cm. (čia ir toliau - vert. pastabos).

** C o lis -2,5 cm.

9
 J UDI T H M c N a L'GHT

Prieš septyniasdešim t penkerius metus Parkerių šeima įstei­

gė Čikagoje d id e lį banką, k u rio viena iš p ag rin d in ių indėlinin-
kių tapo firm a Bancroft & Company, o Benkroftų ir Reinoldsų
draugystė tęsiasi iš kartos į kartą.
- N u o šiol viskas pasikeis, ne tik mano išvaizda, - tebesi-
staipydam a prieš veidrod į d žiu g ia i pažadėjo sau M eredita. -
Atsiras ir draugė! Į m okyklą atėjo naujokė, ji dar nežino, kad
manęs niekas nemėgsta. Ji protinga ir gabi, visai kaip aš, ir
šiandien man paskam bino pasiklausti dėl nam ų darbų. T ik
pam anykite - paskam bino ir mes ilgai apie viską plepėjome.
- A š pastebėjau, tu niekada neparsivedi nam o bendrakla­
sių, - nervingai gniaužydam a rankas tarė ponia Elis, - bet pa­
maniau, todėl, kad gyveni taip toli.
- Ne, visai ne todėl. - M eredita papurtė galvą, vėl stryk­
telėjo ant lovos ir sutrikusi sužiuro į nam ines šlepetes, lyg iai
tokias, kokias avi tėvas. N ors labai turtingas, pinigam s jis jautė
m aldingą pagarbą, todėl v isi dukters drabužiai buvo perkam i
tik prispyrus m irtinam reikalu i ir turėjo atitikti griežčiausius
patvarum o ir praktiškum o kriterijus. - Tiesiog esu nevykėlė
ir balta varna.
- K ai buvau maža, - sušneko ponia Elis, - mes visada šai­
pydavom ės iš pirm ūnų.
- K a lti ne pažym iai ir ne mano išvaizda. O visa tai. - M e ­
redita liū d n a i nusišypsojo, p lačiu m ostu rodydam a erdvų,
senoviniais baldais apstatytą miegamąjį, panašų į visus kitus
keturiasdešim t penkis Benkroftų namo kam barius, ir p rid ū ­
rė: - V isi laiko mėme, nes tėvas paliepė Fen viku i vežioti mane
į m okyklą.
- O kas, leisk paklausti, čia blogo?
- K iti vaikšto pėsčiom is arba atvažiuoja m okyklos autobusu.

10
 Rojus

- N a ir?..
- N eatrieda rolsroisu su vairuotoju! - atšovė M eredita ir
kone su pavydu tęsė: - Jų tėvai - santechnikai ir buhalteriai.
Vienas netgi dirba mūsų parduotuvėje.
Nepajėgdam a atremti m ergaitės argum entų logikos ir ne­
norėdam a p rip ažin ti, kad jos žo d žia i - gryna tiesa, ponia Elis
paklausė:
- O ta naujokė... ar jai neatrodo keista, kad tave vežioja
Fenvikas?
- Ne, - kaltai num ykė M eredita ir jos akys u ž akin ių stiklų
ūm ai žybtelėjo, - nes Fenviką laiko m ano tėvu. A š paaiškinau,
kad mano tėvas dirba dideliem s žm onėm s - parduotuvės sa­
vininkam s.
- N eg ali būti!
- Garbės žodis... Ir man visai ne gėda! Reikėjo iš pat p radžių
visiem s klasėje taip ir pasakyti, bet nenorėjau m eluoti.
- O argi dabar nepam elavai? - Ponia E lis p riek aištin g a i
atsiduso.
- Č ia ne melas, - g ailiai sukuždėjo M eredita. - Tėvas kartą
aiškino, kad Bancroft & Company - korporacija, o korporaciją
iš tikrųjų valdo akcininkai. Todėl būdam as kom panijos p re zi­
dentas, tėvas bent jau form aliai laikom as akcininkų sam dom u
tarnautoju. Suprantate?
- Nelabai, - p risip ažin o ekonomė. - O kieno yra akcijos?
M eredita sum išusi nunėrė akis.
- D id žio ji d alis - mūsų.
Tokie Bancroft & Company, žinom os universalinės p ardu o­
tuvės, įsik ū ru sio s pačiam e Č ikagos centre, darbo p rin cip a i
ekonom ei atrodė nesuvokiam i, bet M eredita dažnai dem ons­
truodavo neįprastą k eturiolikm etei m ergaitei nusim anym ą

11
 JUDITH M c N A L G H T

verslo reikaluose. Ko čia stebėtis, ūmai pajutusi, kaip beviltiškai

sm erkia M ereditos tėvą, pagalvojo ponia Elis: juk tas žm ogus
tik tada atkreipia dėm esį į dukterį, kai įsig e id žia dar kartą
papostringauti, kaip dera tvarkytis parduotuvėje. Veikiausiai
kaip tik F ilip ą Benkroftą reikėtų kaltinti, kad m ergaitė niekaip
neįstengia p ritapti m okykloje. Jis elgiasi su dukra taip, lyg ši
būtų suaugusi, ir reikalauja, kad ji bet kokiom is aplinkybėm is
atitinkam ai kalbėtų ir elgtųsi. Retais atvejais, kai tėvas pasikvie­
čia svečių, M ereditai patikim as nam ų šeim ininkės vaidm uo.
Todėl suaugusiųjų draugijoje mergaitė jaučiasi visai laisvai, bet
nenutuokia, apie ką kalbėti su bendraam žiais.
- V ienu klausim u jūs teisi, - tęsė M eredita, - daugiau aš
nenoriu k v a ilin ti Lizos Pontini. T ik pamaniau: jeigu ji turės
laiko geriau mane pažinti, nenusigręš sužinojusi, jog Fenvikas
iš tikrųjų yra m ūsų vairuotojas. L ig i šiol įtarim ų jai nekilo tik
todėl, kad m ūsų klasėje nieko nepažįsta ir iškart po pam okų
išeina namo. Liza turi septynis brolius ir seseris, jai tenka pa­
gelbėti m otinai.
Stengdamasi surasti k okių nors padrąsinančių žodžių, po­
nia E lis nerangiai paplekšnojo M ereditai per ranką.
- Rytas protingesnis u ž vakarą, - n usitvėrusi dar vienos
nuvalkiotos banalybės, kuriose buvo įpratusi ieškoti paguodos,
pagaliau išdaužė ekonomė, čiupo padėklą ir žengė prie durų.
Prie pat slenksčio stabtelėjo ir atsisuko. - Žinok, bus ir tavo
gatvėje šventė, - pažadėjo m ergaitei d irb tinai lin ksm u balsu.
M eredita neišmanė - verkti ar juoktis.
-A č iū , ponia Elis, jūs labai mane padrąsinote, - sukuždėjo ji.
Palaukusi, kol ekonom ė uždarys duris, ji palengva pakė­
lė albumą. K ai iškarpa iš Tribune buvo tvirtai p riklijuota prie
lapo, M eredita ilgai ją apžiūrinėjo, tada atsargiai palietė pirštais

12
 Rojus

besijuokiančias Parkerio lūpas. Pagalvojusi, kaip suksis jo glė­

byje, staiga krūptelėjo iš siaubo, sum išusio su nuojauta, kad jos
laukia kažkoks akinantis išgyvenim as. Šiandien ketvirtadienis.
P okylis pas panelę Epinhem poryt. D ar visa am žinybė laukti!
A tsid u su si M eredita pervertė d id e lio album o puslapius.
Iš p ra džių šm ėžavo labai senos, pageltusios iškarpos su laiko
n ublukintom is nuotraukom is. A lbum as kadaise priklausė jos
m otinai, K erolainai, ir buvo v ienintelis apčiuopiam as įro d y ­
mas, kad K erolain a Edvards B enkroft išvis egzistavo šiam e
pasaulyje ir gyveno šiuose namuose. V isi kiti jos daiktai buvo
išgabenti iš nam ų F ilip o Benkrofto įsakym u.
Kerolaina Edvards buvo aktorė, tiesa, pasak kritikų, ne itin
talentinga, tačiau neabejotinai žavinga ir kerinti moteris. M e ­
redita tyrinėjo išblukusias nuotraukas, bet užrašų po jom is
neskaitė, nes kiekvieną žo d į mokėjo atm intinai. Ji žinojo, kad
1955 metais K eris Grantas lydėjo m otiną į Akadem ijos apdova­
nojim ų teikim o iškilm es, D eividas Naivenas laikė ją gražiausia
m oterim i šiam e pasaulyje, o D eividas Selznikas kvietė Kero-
lain ą vaid in ti vienam e iš savo film ų. Taip pat M eredita žinojo,
kad m otina vaidino trijuose Brodvėjaus m iuzikluose, o kritikai,
triuškinę jos vaidybą, vis dėlto šlovino grakščias kojas ir tobulą
figūrą. Aukštuom enės kronikos reporteriai užsim indavo apie
aistringus K erolainos rom anus kone su visais spektaklių ir f il­
m ų p ag rin d in ių vaidm enų atlikėjais. Album e buvo nuotraukų,
kuriose K erolaina įam žinta įsisiau tusi į brangius k a ilin iu s per
vakarėlį Rom oje arba v ilk in ti vakarine be petnešėlių suknele
lošim ų salėje M onte Karle. Vienoje nuotraukoje ji su siauručiu
b ikin iu deginasi paplūdim yje Monake, kitoje - slidinėja Gstade
Švecarijos o lim p in io čem piono draugijoje. M eredita matė, kad
Kerolaina nuolatos buvo apsupta patrauklių vyriškių.

13
 J UD I T H M c N a UGHT

Paskutinę iškarpą m otina buvo įklijavusi praėjus pusm ečiui

po kelionės į Gstadą. Nuotraukoje, lyjant ryžių lietui, Kerolaina,
v ilk in ti prabangia vestuvine suknele, juokdam asi bėga katedros
laiptais žem yn įsikib u si F ilip u i Benkroftui į parankę. Aukštuo­
menės kronikos reporteriai nėrėsi iš k ailio aprašinėdam i ves­
tuves, tapusias išk iliau siu sezono įvykiu. Į p ok ylį Palmer Hou-
se viešbutyje žiniasklaidos atstovai nebuvo įleisti, bet vis tiek
skrupulingai išvardijo visus garsius svečius, kuriuos pakvietė
laim ingas jaunavedys, - nuo Vanderbiltų ir V itn ių ik i A u k š­
čiausiojo teismo teisėjų ir keturių Jungtinių Valstijų senatorių.
K erolainos santuokinis gyvenim as truko dvejus metus -
gana ilgai, kad ji spėtų pastoti, pagim dyti mergytę, p u lti į glėbį
įtartinam vyrukui, žirg in io sporto treneriui, ir pabėgti į Europą
su apsišaukėliu italų grafu, kuris, beje, svečiavosi Benkroftų
namuose.
D augiau M eredita beveik nieko nežinojo, nes m otina taip
ir nesurado laiko atsiųsti jai net m enkiausio laiškelio, ką jau
kalbėti apie sveikinim o atviruką gim tadienio proga. M ereditos
tėvas, itin branginantis šeim os garbę ir kitas senamades verty­
bes, jos m otiną laikė savanaude šavalka, nieko nenutuokian­
čia nei apie santuokinę ištikim ybę, nei apie m otinos pareigas.
K ai M ereditai sukako m etukai, Filipas padavė prašym ą skirtis
ir kreipėsi į teism ą siekdam as išsirū p in ti dukters globą; jis
buvo pasirengęs pasitelkti visą nemenką p olitin ę ir finansinę
B enkroftų įtaką, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą ir atim tų iš
Kerolainos m otinystės teisę. Tiesa, labai stengtis nė nereikėjo.
Pasak Filipo, motina net nepasirodė teismo posėdyje ir, žinoma,
nem ėgino stoti į m ūšį su buvu siu vyru.
Laim ėjęs bylą F ilip a s nusprendė padaryti viską, kad d u k ­
tė nenueitų m otinos keliais. Jis ryžtingai siekė, jog M eredita

14
 Rojus

užim tų deram ą vietą ilgoje orių Benkroftų šeim os m oterų v ir­

tinėje, moterų, nugyvenusių pavyzdingą, jų padėtį atitinkantį
ir geriem s darbam s bei labdarai paskirtą gyvenim ą, m oterų,
k u rių reputacijos niekada nepalietė net m enkiausias skandalo
šešėlis.
Kai atėjo metas M ereditai lankyti mokyklą, Filipas, didžiam
savo susierzinim ui, suprato, kad elgesio norm os net jo paties
aplinkoje yra tapusios anaiptol nebe tokios griežtos. D augelis
jo pažįstam ų kur kas atlaidžiau žiūrėjo į savo vaikų elgesį ir
net siųsdavo juos į tokias pažangias m okyklas kaip B entlio ir
Rivevju. A psilankęs tose m okyklose Filipas išg ird o keistų savo
ausiai posakių: „m okym asis be nam ų u žd u o čių " ir „saviraiš­
ka". Pernelyg pažangus m okym as jam atrodė paprasčiausias
p asileid im as ir bylojo apie neaukštus reikalavim us. T o k ių
naujovių jis nenorėjo net girdėti ir užrašė dukterį į v ie n u o lių
b en ed iktin ių vadovaujam ą uždarą katalikiškąją Šv. Stepono
m okyklą, į tą pačią, kurią kadaise lankė jo m otina ir teta.
Šioje m okykloje jam patiko viskas. Kai lydim as vienuolės
Filip as įžengė į klasę, trisdešim t trys pirm aklasės kukliais p ilk a i
ir žyd rai languotais džem periais ir dešim t berniu kų baltais
m arškiniais ir žydrais kaklaraiščiais pagarbiai atsistojo. Ir ke­
turiasdešim t keturi vaikiški balseliai sutartinai išgiedojo:
- Labas rytas, sese!
Be to, m okym o m etodika čia lig i šiol išliko akadem inė, ne
taip kaip Bentlyje, kur F ilip a s savo akim is matė, kad v ie n i
vaikai piešia pam irkydam i į guašą pirštus, o kiti, kurie tuo
metu buvo lin kę m okytis, pluša p rie matematikos uždavinių.
K ita vertus, Šv. Stepono m okykloje M eredita turėjo persiim sti
ir griežtais m oralės principais.
Pro tėvo akis neprasprūdo, kad dabar Šv. Stepono m okyklos

15
 JUDITH M c N a UGHT

kaim ynystėje gyvena kur kas kuklesnės padėties žm onės negu

anais laikais, tačiau jis buvo stačiai apsėstas troškim o išauklėti
d ukterį taip, kaip buvo auklėjam os šią m okyklą lankiusios
padorios trijų kartų Benkroftų šeimos moterys. O netinkam os
aplinkos problem a buvo išspręsta taip: vairuotojas gavo įsa­
kym ą kiekvieną rytą nuvežti M ereditą į m okyklą.
V ien in telis dalykas, ku rio F ilip u i nepavyko suprasti, kodėl
m okyklą lankantys berniukai ir mergaitės nebėra, kaip būda­
vo anksčiau, doryb ing i m aži angelėliai. Jie buvo paprasčiausi
v id u tin io k ų ir netgi visai nepasiturinčių tėvų vaikai, drauge
žaidė, drauge ėjo į m okyklą ir visi aliai vieno įtariai šnairavo į
turtingesnių šeim ų atžalas.
Peržengusi pirm os klasės slenkstį. M eredita taip pat šito ne­
suprato. Aprengta tvarkinga p ilk ai ir žydrai languota uniform a
ir gniauždam a rankoje naują pintinėlę su pusryčiais, ji drebėjo
iš nervinio jaudulio, kaip būtų drebėjusi kiekviena šešiametė
mergytė prieš susitikdam a su visa klase nepažįstam ų vaikų,
bet nejautė baimės. Kone visą gyvenim ą p raleid u si viena, jei­
gu nem inėsim e tėvo ir tarnų draugijos, m ergaitė nekantravo
pagaliau įsigyti draugų.
Pirm oji diena praėjo gana ram iai, bet reikalai pašlijo, kai
po pam okų vaikai pabiro į žaid im ų aikštelę ir autobusų stote­
lę. Aikštelėje M ereditos jau lūkuriavo prie rolsroiso stovintis
Fenvikas juoda vairuotojo uniform a. K iti vaikai sužiu ro į ją
pravertom is burnom is, apm irė ir iškart nustatė, kad naujokė
turtuolė, vadinasi, „kitokia".
Šito pakako: v isi pradėjo žiūrėti į ją n ep atiklia i ir laikytis
atstu, bet į savaitės pabaigą bendraklasiai pastebėjo dar kai
ką: M eredita Benkroft sam protauja kaip suaugusi, nemoka
nė vieno žaidim o, kuriuos jie žaidžia per pertraukas, o jeigu

16
 Rojus

ir prisideda prie jų, atrodo kaip tikra nevėkšla. O u žvis b lo ­

giausia, kad nepraėjo nė kelios dienos, kai dėl įgim to proto ir
nuovokum o m ergaitė tapo m okytojos num ylėtine. M eredita
buvo pasm erkta kaip atėjūne, k a ip kito, priešiško pasau lio
būtybė, su kuria verčiau nesusidėti. Jeigu būtų buvusi ganėtinai
d a ili ir kėlusi susižavėjim ą, galbūt la ik u i bėgant ir būtų tapusi
„sava", bet gro žiu ji nepasižymėjo. D evynerių pasirodė m oky­
kloje akiniais pabalnota nosim i, d v ylik o s - su dantų kabėmis,
o keturiolikos buvo aukščiausia m ergaitė klasėje. Taip ir slinko
nykūs v ieniši metai.
M eredita jau buvo praradusi v iltį įsigyti tikrą draugę, kai
staiga viskas apsivertė aukštyn kojom is. Į aštuntą klasę atėjo
Liza Pontini. C o liu aukštesnė už Mereditą, Liza judėjo grakščiai
lyg garsi manekenė, o sudėtingus algebros uždavinius gliaudė
lyg tituluočiausias m okslininkas. Tą vidurdienį, kaip ir visom is
kitom is dienom is, M eredita sėdėjo ant juosiančios m okyklą
žemos akm eninės tvoros ir atsivertusi ant kelių knygą vieniša
valgė priešpiečius. Skaityti m ergaitė pradėjo tik norėdam a
greičiau prastum ti laiką ir nors šiek tiek p rislo p in ti geliantį
vienišum o ir svetimumo bendraklasiam s jausmą, bet po kelerių
m etų tapo tikra knygų žiurke.
M eredita jau rengėsi perversti puslapį, kai regėjim o lauke
atsirado pora apibraižytų pusbačių. Pakėlė galvą. Į ją sm alsiai
žiūrėjo Liza Pontini. Rausvaskruostė, su kupeta neklusnių ru ­
dai kaštoninių plaukų, Liza buvo visiška M ereditos p riešing y­
bė. M aža to, ji tiesiog spin d u liavo įž ū liu pasitikėjim u savim i,
kuris teikė, pasak žurnalo Sq)tyniolikmečiai, savito šarmo. Liza
buvo atsainiai susirišusi p ilk o u n iform in io m egztinio ranko­
ves ant krūtinės, ne taip kaip M eredita, kuri jį nešiojo k u k lia i
užsim etusi ant pečių.

n
 JUDITH M c N A U G H T

- Viešpatie, kokia nuobodybė, - klestelėjusi šalia M ereditos

ir perm etusi akim is m okyklos kiemą pareiškė ji. - K aip gyva
nesu m ačiusi tiek neūžaugų vaikinų! Turbūt į geriam ojo van­
dens fontanėlį įberia k o kių m iltelių, kurie lėtina jų augimą.
Koks tavo pažym ių vid u rkis?
Pažym iai m okykloje buvo žym im i procentais vienos de­
šim tosios tikslum u.
- D evyniasdešim t septyni ir aštuonios dešim tosios, - šiek
tiek priblokšta žo d žių srauto ir nesuprantam o draugiškum o
atsakė M eredita.
- O m ano - devyniasdešim t aštuoni ir viena dešim toji, -
pareiškė Liza. Tada M eredita pastebėjo, kad naujosios pažįsta­
mos ausys yra pradurtos. M okykloje buvo draudžiam a nešioti
auskarus ir dažytis lūpas.
L iza taip pat įdėm iai nužvelgė M ereditą ir su nuostabos
šypsena tiesiai šviesiai paklausė:
- Esi iš prigim ties vienišė ar atstumtoji?
- N iekada apie tai negalvojau, - sum elavo M eredita.
- K iek laiko dar turėsi nešioti kabes?
- Lyg iai metus, - burbtelėjo M eredita ir nusprendė, jog Liza
jai visai nepatinka. D žiaugdam asi, kad tuoj suskam bės skam­
butis, ji užvertė knygą ir pakilo.
Tądien, kaip kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, m o­
k in ia i sustojo bažnyčioje į eilę išpažinties. K aip visada, jaus­
dam asi esanti gėdinga nusidėjėlė, M eredita atsiklaupė ant ke­
lių klausykloje ir išpažino tėvui Vikersui visus pasibaisėtinus
nusidėjim us: kad nem yli sesers Merės Lorens ir tuščiai leido
laiką galvodam a apie savo išvaizdą. A tlik u si išp ažin tį p rilaikė
klausyklos duris kitam laukiančiajam eilėje, o pati atsiklaupė
navoje ir sukalbėjo atgailai paskirtas maldas.

18
 Rojus

Po išpažinties m oksleiviam s b uvo leista eiti namo, todėl

M eredita nusprendė palaukti Fen viko ir išėjo iš bažnyčios. Po
kelių m inučių, vilkdam asi m egztinį, laipteliais nudundėjo Liza.
V is dar kam uodam asi dėl skau d žiai teisingų L izo s žod žių ,
M eredita suklususi stebėjo, kaip naujokė apsidairiusi palengva
artinasi prie jos.
- Tu nepatikėsi, tasai Vikersas liepė sukalbėti po vieną m al­
dą kiekvienam rožinio k aroliukui, ir tik už tai, kad šiek tiek
pasiglam žiau su vaikinu! - pareiškė Liza. - Įsivaizduoju, kokią
atgailą jis paskirtų už prancūzišką bučinį! - Ji įž ū lia i vyptelėjo
sėsdamasi ant laip telio šalia M ereditos.
O šiai net į galvą nebuvo atėję, jog tautybė gali būti kaip
nors susijusi su bučiavim osi būdu, bet iš Lizos žo d žių norom
nenorom p iršosi išvada: nesvarbu, kaip bučiuojam asi P ran ­
cūzijoje, tačiau kunigai aiškiai nepageidauja, kad Sv. Stepono
m okyklos m o kin iai tai kartotų. Stengdam asi atrodyti visko
m ačiusi ir p iln a gyvenim o išm inties ji linktelėjo.
- U ž tokius dalykėlius tėvas Vikersas priverstų tave šlu oti
bažnyčią.
Liza sukikeno ir sm alsiai pažvelgė į M ereditą.
- O tavo draugelis irg i su dantų kabėmis?
M eredita pagalvojo apie Parkerį ir papurtė galvą.
- Tai gerai, - užkrečiam ai šypsodam asi pasakė Liza. - Nes
aš vis galvoju: kaip gali du žm onės su kabėm is bučiuotis ir
nesusikabinti. M ano draugelis vardu M ariju s Kam pano. Jis
aukštas, gražus ir tam siaplaukis. O taviškis? Koks jis?
M eredita metė žvilgsnį į gatvės pusę vildam asi, gal Fenvikas
pam irš, kokia šiandien diena. N ors pokalbio tema buvo gana
kebli, Liza P on tin i kažkodėl nenugalim ai traukė, ir M eredita
pajuto, kad naujokė n uošird žiai n ori su ja susidraugauti.

19
 J UD I T H M c N a UGHT

- Jam aštuon iolika ir jis panašus į Robertą Redfordą. Jo

vardas - Parkeris, - atvirai pasakė M eredita.
- O pavardė?
- Reinoldsas.
- Parkeris Reinoldsas, - suraukusi nosį pakartojo Liza. - Lyg
koks aukštuom enės snobas. A r tuo p o žiū riu jis vykęs?
- K okiu?
- A r gerai bučiuojasi?
- O... na... taip. Fantastiškai.
L iza pašaipiai prisim erkė.
- Bet tu kaip gyva nesi bučiavusis. Rausti, kai m eluoji.
M eredita staigiai pašoko.
- Klausyk, aš neprašiau p rie iti ir... - p iktai pradėjo ji.
- Ei, neverta dėl to ardytis, - pertraukė Liza. - B učiuotis
nėra taip jau m alonu. K ai M arijus pirm ą kartą mane pabučia­
vo... nepatikėsi, kaip gyva nesijaučiau tokia sutrikusi.
M ereditos pyktis akim irksn iu išgaravo, kai suprato, kad
L iza pasirengusi sąžiningai p rip ažin ti savo pačios trūkum us.
M ergaitė atsisėdo šalia naujokės.
- Sum išai todėl, kad jis tave pabučiavo?
- Ne, matai, aš netyčia atsirėm iau į laukujės d u ris ir petim i
paspaudžiau skam butį. Tėvas atidarė duris ir aš su mane apka­
b inu siu M ariju m i griuvau jam į glėbį. V isi trys suvirtom e ant
grin d ų ir m ūsų visą am žinybę neįstengė išp ainioti.
D žiu gu s M ereditos juokas iškart nutilo, kai ji pamatė iš už
kam po išsukantį rolsroisą.
- Čia... čia atvažiavo manęs, - sum urm ėjo ji.
L iza pakėlė akis ir aiktelėjo.
- D ievulėli, betgi čia rolsas!

20
 Rojus

M eredita sutrikusi linktelėjo, tada gūžtelėjo pečiais ir su­

sirin ko knygas.
- M es gyvenam e toli ir tėvas nenori, kad važinėčiau auto­
busu.
- A, tai tavo tėtis - vairuotojas? - paklausė Liza ir drauge su
M eredita patraukė prie autom obilio. - Turbūt šaunu v ažiuoti
tokia m ašina ir apsimesti, kad esi turtinga. - Ir neleidusi M e-
reditai atsakyti tęsė: - M an o tėvas - vandentiekio šaltkalvis.
Dabar jo profsąjunga paskelbė streiką, todėl mes persikėlėm e
čia, kur pigesni butai. Na, pati žinai, kaip būna.
M eredita nė iš tolo nenutuokė, „kaip būna", bet iš p iktų
tėvo tiradų žinojo, kokius jausm us panašiems į Benkroftą vers­
lininkam s kelia profsąjungos ir streikai. Tačiau išgirdu si n iū rų
Lizo s atodūsį ji su užuojauta linktelėjo.
- Turbūt jum s nesaldu. N ori, parvešim e namo?
- Tikrai?! Ne, palauk, gal geriau kitą savaitę. Turiu septynis
b roliu s ir seseris, o mama am žinai paskendusi darbuose. A š
verčiau paslankiosiu čia ir nam o pareisiu įprastu laiku.
Tai nutiko prieš savaitę, tądien užsim ezgusi nedrąsi drau ­
gystė pražydo ir sutvirtėjo brandinam a juoko, pasidalytų pa­
slapčių ir atvirum o. Dabar, žvelgdam a į Parkerio portretą ir
galvodam a apie šeštadienio šokius, M eredita nusprendė rytoj
pat paprašyti Lizo s patarim o. Ji viską žino apie madas ir šu­
kuosenas. G al pasiūlys, kaip tapti patrauklesnei Parkeriui.

K itą dieną, kai mergaitės susėdo valgyti priešpiečių, M e re­

dita ėmėsi vyk d yti savo planą.
- Sakyk, ar g aliu ką nors pad aryti savo veidui, žinom a,
išskyrus plastinę operaciją, kad patikčiau Parkeriui?
Prieš atsakydam a Liza ilg a i ir įdėm iai tyrinėjo draugę.

21
 J UD I T H M c N a UGHT

- Taip, šitie akin iai ir kabės vargu ar gali p ažadin ti aistrą,

pati supranti, - pagaliau pajuokavo ji. - N u siim k akinius ir
atsistok.
M eredita tylom is pakluso ir susigūžusi laukė, kol Liza ap­
žiūrinėdam a palengva suko aplin k ją ratą.
- G alim a pam anyti, tu iš kailio neriesi, kad tik atrodytum
baisiai, - padarė išvadą draugė. - O juk tavo nuostabūs plaukai
ir akys! Šiek tiek kosmetikos, jokių akinių, pakeisti šukuoseną -
ir visai galim as dalykas, kad rytoj vakare Parkeris pažvelgs į
tave daug įdėm iau.
- T ik ra i taip manai? - kvėptelėjo M eredita nenuleisdam a
nuo draugės išplėstų akių.
- A š pasakiau „galim as dalykas", - negailestingai atvirai
pataisė ją Liza. - Jis vyresnis už tave, todėl tavo am žius - trū­
kumas. Beje, kokį gavai m atem atikos k on trolin io atsakymą?
Per pastarąją savaitę M eredita jau priprato, kad Liza aki­
m irksniu peršoka nuo vienos temos prie kitos. Turbūt ji per
daug protinga, kad ilg ai sutelktų dėmesį į vieną k u rį dalyką.
M eredita pasakė u žd av in io atsakymą ir Liza linktelėjo.
- M ano toks pat. K ai tu ri tokias smegenis kaip mūsiškės,
kitaip nė būti negali, - pajuokavo ji. - Zinai, šitoje įsiėdusioje
m okykloje visi mano, jog rolsas priklauso tavo tėtušiui.
- A š niekada jų neįtikinėjau, kad taip nėra, - sąžiningai
p risip ažin o M eredita.
Liza suleido dantis į ob u olį ir linktelėjo.
- K odėl turėtum ? Jeigu jie tokie buki ir mano, kad turtinga
mergaitė gali lankyti šitą m okyklą, tavim i dėta, aš turbūt irg i
leisčiau jiems taip galvoti.
Šiandien, kaip ir visą savaitę, Liza m ielai sėdo į autom o­
b ilį, nes Fenvikas, nors ir nenorom is, sutiko vežioti į namus

22
 Rojus

ir ją. K ai rolsas sustojo priešais ru d ai nudažytą vieno aukšto

namą, kuriam e gyveno Pon tin ių šeima, M eredita god žiai su­
žiu ro į kasdienį erzelį p riekin iam e kieme: v isu r lakstė m a­
žyliai, mėtėsi žaislai, oras aidėjo nuo nesiliaujančių riksm ų.
Lizos motina, pasirišusi d id žiu lę prijuostę, kaip visada, stovėjo
prieangyje.
- Liza, skam bina Marijus! - su ryškiu itališku akcentu šūkte­
lėjo ji. - N o ri su tavim i pasikalbėti. Sveika, M eredita, - prid ū rė
ir pam ojavo ranka. - K u rią dieną p a silik pas m us vakarienės.
Ir pernakvok, kad tėvui nereikėtų taip vėlai važiuoti tavęs pa­
siim ti.
- A čiū , ponia Pontini, būtinai, - padėkojo M eredita ir taip
pat pamojavo.
Viskas klostėsi taip, kaip M eredita svajojo daugelį metų:
pagaliau ji turi draugę, su kuria galim a apie viską kalbėtis ir
net b ūti pakviestai į svečius. M ergaitė nesitvėrė iš laim ės.
Liza užtrenkė autom obilio dureles ir įkišo galvą pro langelį.
- Tavo mama sakė, kad M ariju s laukia prie telefono, - p ri­
m inė M eredita.
- N ekenkia priversti vyruką palaukti, tegul šiek tiek pa­
spirga, - paaiškino Liza. - T ik nepam iršk paskam binti man
sekm adienį ir papasakoti, kaip sekėsi su Parkeriu. G aila, kad
negalėsiu prieš šokius tavęs sušukuoti.
- Gaila, - pritarė M eredita, nors žinojo: jeigu Liza atsidurtų
jos namuose, apgaulė iškart išaiškėtų. Ji kasdien prisiekinėjo
sau, kad viską pasakys, ir vis nesiryždavo, tik įtikinėjo save,
girdi, kuo geriau Liza ją pažins ir supras, kokia ji yra iš tikrųjų,
tuo m ažiau rūpinsis, turtingas ar vargšas jos tėvas. - Jeigu atei­
tum rytoj, galėtum pas m us pernakvoti. K ol būčiau šokiuose,
paruoštum pamokas, o tada g rįžu si viską tau papasakočiau.

23
 JUDITH M c N a UGHT

- Bet aš negaliu. Rytoj vakare einu į pasim atym ą su M a ri­

jum i.
M eredita buvo priblokšta, kaip Lizos tėvai le id žia keturio­
likm etei dukrai susitikin ėti su vaikinu. Bet Liza tik nusijuokė
ir pareiškė, kad M arijus nedrįs duoti rankom s valios, nes žino,
kaip jį pašokdintų jos tėvas ir dėdės. Pagaliau L iz a atsitiesė ir
atsisveikindam a pasakė:
- T ik nepam iršk, ką tau sakiau, gerai? F lirtu o k su Parkeriu,
žiū rėk jam į akis, m eiliai šypsokis. Ir susikeik plaukus į viršų,
kad atrodytum vyresnė ir subtilesnė.
V isu keliu ik i nam ų M eredita mėgino įsiva izd u o ti save flir ­
tuojančią su Parkeriu. Poryt jo gim tadienis - M eredita jau prieš
metus tai sužinojo ir įsim inė... ir būtent tada suprato, kad yra jį
įsim ylėjusi. Praėjusią savaitę ji visą valandą prakiurksojo vais­
tinėje ieškodam a tinkam o sveikinim o atviruko, bet tie, kurie
galėjo išreikšti tikruosius jos jausmus, buvo itin nesantūrūs
arba pernelyg sentim entalūs. Tegul ir baisiai naivi, ji suprato:
Parkerį vargu ar pradžiu g in tų atvirukas su užrašu: „M an o tik ­
rajai ir vienintelei m eilei." N ors ir skaudama šird im i, vis dėlto
teko pasitenkinti atviruku, kuriam e buvo įm antriai išraityta:
„Sveikinu brangų draugą gim tadienio proga."
M eredita atlošė galvą, užsim erkė ir svajingai nusišypsojo
įsivaizduodam a, kad ji - nuostabi manekenė, žarsto taiklius
sąmojus, o Parkeris susižavėjęs gaudo kiekvieną jos žodį.

24
 2

N u p u o lu sia šird im i M eredita stebėjo savo atspindį v eid ro ­

dyje. Ponia E lis stovėjo už nugaros ir pritariam ai lingavo galvą.
K ai praėjusią savaitę M eredita su ekonome buvo išėjusios ap­
sip irkti, suknelė atrodė šiltos m irguliuojančio topazo spalvos.
Šiandien paaiškėjo, kad čia tik rudas m etališkai blizgantis ak­
somas, o bateliai, specialiai p a rin kti pagal spalvą, - tikras so­
lid u s seniokės apavas žem om is plačiom is pakulnėm is. Ponios
E lis skonis buvo perdėm praktiškas, be to, tėvas griežčiausiai
prisakė išsirin k ti suknelę, „derančią jaunai M ereditos am žiaus
ir išsiauklėjim o m erginai". Iš parduotuvės F ilip u i p alaim in ti
atsiuntė tris sukneles, ši pasirodė esanti vienintelė, jo p ožiū riu,
ne per daug atvira ir ne per daug perregima.
Plaukai - tik jie nevarė M ereditos į neviltį. Šiaip jau m er­
gaitė šone skirdavo juos sklastym u ir susegdavo virš ausies,
bet L iz a i pavyko įtik in ti draugę, kad šiam vakarui verkiant

25
 J UDITH M c N a L’ GHT

reikia naujos, prašmatnesnės šukuosenos. Šiandien ji paprašė

ponios Elis sukelti plaukus į viršų ir sudėti garbanas į karūną,
kad sm ulkios garbanėlės kristų ant ausų. M eredita tarė sau,
jog atrodo puikiai.
- Meredita, Parkeriui R einoldsui prireikė dar dviejų bilietų į
„R igoletą" ir aš pasakiau, kad jis gali pasinaudoti m ūsiškiais, -
tarė tėvas, įėjęs į kambarį su bilietais rankoje. - G al atiduosi juos
jaunajam Parkeriui, kai... - Pagaliau jis pakėlė akis į dukterį ir
užsikirto. - Ką tu padarei savo plaukams?!
- Pam aniau, gal vertėtų šiandien pakeisti šukuoseną.
- M an labiau patinka tavo įprastinė šukuosena, M eredita. -
Apdovanojęs ponią Elis p iktu žvilg sniu jis pareiškė: - Kai pra­
dėjote pas mane dirbti, madam, mes, regis, susitarėme, kad jūs
atliksite ne tik ekonomės pareigas, bet ir patarsite mano dukrai,
kaip deram ai elgtis. Šita šukuosena - jūsų pram anas ar...
- Tėti, aš pati paprašiau ponios E lis šitaip mane sušukuo­
ti, - įsiterpė M eredita pam ačiusi, kad ponia E lis krūptelėjo ir
išblyško.
- Tada, užuot prašiusi, verčiau būtum paklaususi jos nuo­
monės!
- Taip, žinoma. - M eredita linktelėjo. Jai net galvon nešautų
tyčia supykdyti ar, dar blogiau, n u v ilti tėvą.
F ilip a s priversdavo d ukterį graužtis dėl visų dienos nesėk­
mių, jeigu dėl jos kaltės jam sugesdavo nuotaika.
- K ą gi, nieko baisaus, - pamatęs, kad duktė n uošird žiai
atgailauja, pagaliau nusprendė Filipas. - Ponia E lis dar spės
peršukuoti plaukus. M ieloji, aš kai ką tau atnešiau, - pridūrė
traukdam as iš kišenės ilg ą tam siai žalio aksom o dėklą. - Čia
vėrinys. Šiandien gali juo pasipuošti - jis labai tiks prie tavo
apdarų.

26
 Rojus

M eredita nekantriai laukė, kol tėvas knebinėjo sagtelę. Ž i­

noma, ten bus auksinis kulonas arba net...
- Č ia tavo m očiutės Benkroft perlai, - pagaliau paaiškino
F ilip a s ir M e red itai prireikė nežm oniškų pastangų n uslėp ti
nusivylim ą, kai tėvas ištraukė iš dėžutės ilg ą perlų vėrinį. -
A psisuk, aš pats jį užsegsiu.
Po dvidešim ties m inučių M eredita vėl stovėjo priešais v eid ­
rodį, b ergždžiai m ėgindam a įtik in ti save, kad atrodo visai ne­
blogai. Plau kai po senovei karojo ant pečių tiesiom is m ergai­
tiškom is sruogom is, bet paskutinis lašas buvo perlai. M o čiu tė
šio v ėrin io beveik nenusiim davo, tiesą sakant, segėjo jį net
m irties valandą. Ir dabar perlai švino svoriu užgulė M e red itai
krūtinę.
-A tle is k ite , panele...
Pažįstam as vyresniojo liokajaus balsas privertė m ergaitę
skubiai atsigręžti.
- Apačioje stovi kažkokia panelė Pontini ir tvirtina esanti
jūsų m okyklos draugė.
Supratusi, kad tiesa pagaliau išaiškėjo, M eredita bejėgiškai
susm uko ant lovos ir apim ta nevilties m ėgino rasti išeitį, nors
p u ik ia i žinojo pakliu vu si į savo pačios spąstus.
- Prašau pakvieti ją.
N e ilg a i trukus pasirodė Liza, ji žengė taip atsargiai, lyg
atsidūrusi nepažįstam oje planetoje.
- M ėgin au paskam binti, bet telefonas visą valandą buvo
užim tas, todėl surizikavau atvažiuoti.
Sustojusi v id u ry miegamojo ji ėmė įdėm iai tyrinėti aplinką.
- Beje, kam priklauso šita akm enų krūva?
K itom is aplinkybėm is toks nederam as palyginim as būtų

27
 J UD I T H M c N a UG HT

privertęs M ereditą suprunkšti. Tačiau dabar ji pajėgė tik tyliai

atsakyti įtem ptu balsu:
- M an o tėvui.
L izo s veidas sustingo.
- Taip ir pam aniau, nes vyriškis, kuris atidarė man duris,
pavadino tave „panele M ered ita" tokiu tonu, kokiu tėvas V i­
kersas taria „Palaim intoji m ergelė M arija, D ievo M otin a".
A p sisu ku si ant kulno L iz a žengė prie durų.
- Liza, palauk. - M eredita m aldaujam ai sudėjo rankas.
- Turbūt neblogai pasism aginai mane kvailindam a, - kan­
d žiai tėškė Liza ir staigiai atsigręžė. - N uostabi diena! Iš pra­
d žių M arijus pakviečia pasivaikščioti ir m ėgina nuplėšti man
drabužius, o kai ateinu į nam us pas draugę, pamatau, kad ji
visą laiką mane m ulkino.
- V isa i ne! - sušuko M eredita. - Leidau tau m anyti, kad
m ūsų vairuotojas Fenvikas yra mano tėvas, nes bijojau dienos,
kai paaiškės tiesa.
- N a žinoma, kurgi ne! - Liza gūžtelėjo pečiais su atsainiu
nepasitikėjim u. - Turtingai pupytei m irtinai p rireikė draugės
elgetukės. Galėčiau prisiekti, tu ir turtingi tavo draugeliai spro-
gote iš juoko, kai pasakojai, kaip mano mama kviečia tave su
m um is pavakarieniauti, siū lo spagečių ir...
- Liaukis! - riktelėjo M eredita. - Tu nesupranti! M an pa­
tinka tavo tėvai ir man labai reikia tavo draugystės. Esi ap­
supta b ro lių ir seserų, tetų ir dėdžių, visko, ko aš niekada
neturėjau. M anai, jeigu gyvenu šituose k vailuose nam uo­
se, m an viskas p u ik u ir nuostabu? Žiūrėk, k a ip šie nam ai
paveikė tave pačią! Vos užm etei akį - ir jau nebenori turė­
ti su m anim i jokių reikalų. Šitaip m okykloje buvo visą la i­

28
 Rojus

ką, kiek save atsim enu. Ir žinok, aš mėgstu spagečius! M a n

patinka tavo nam ai, ku riu ose žm onės juokiasi, rėkauja ir
pokštauja!
Pam ačiusi, kaip pyktį Lizo s veide pakeitė sarkastiška šyp­
senėlė, M eredita nutilo.
- Vadinasi, tau patinka triukšm as?
- Turbūt. - M eredita liū d n a i šyptelėjo.
- O ką į tai pasakytų tavo tu rtin g i b ičiu liai?
- A š jų neturiu. Na, aišku, pažįstu daug bendraam žių ir
net kartais su jais matausi, bet v isi jie lanko kitas m okyklas ir
draugauja jau daug metų. A š jiem s svetima... pašalinė.
- K odėl tėvas pasiuntė tave į Šv. Stepono m okyklą?
- Jis taip ugdo mano charakterį. Ten mokėsi mano m očiutė
ir jo sesuo.
- A trodo, tavo tėvas nesusigaudo.
- Turbūt, bet jo ketinim ai geri.
L iza gūžtelėjo pečiais ir tyčia atžariai tėškė:
- Tada jis elgiasi kaip daugum a tėvų.
Šie žo d žia i nuskam bėjo kaip užuom ina į susitaikym ą, kaip
neryžtingas, drauges siejantis bendrum o patvirtinim as ir kam ­
baryje įsiviešpatavo tyla.
A tskirtos d id žiu lė s L iu d v ik o X IV stiliaus lovos ir n eįv ei­
kiam os klasinės bedugnės, šios nepaprastai gabios ir p ro tin ­
gos m ergaitės pagaliau suvokė, kokios yra skirtingos, ir dabar
žvelgė viena į kitą su blėstančia v iltim i ir atsargumu.
- Turbūt m an verčiau išeiti, - pagaliau išspaudė Liza.
M eredita g a ilia i nužvelgė n ailon o kuprinę, kurią atsinešė
Liza aiškiai ketindam a pernakvoti pas draugę, m aldaujam ai
kilstelėjo ranką, bet iškart n uleido supratusi, kad visi prašym ai
bergždi.

29
 JUDITH M c N A U G H T

- M a n irgi tuoj metas važiuoti, - tepasakė ji.

- Linkiu... sm agiai praleisti vakarą.
- Išleidęs mane prie viešbučio Fenvikas gali parvežti tave
namo.
- Palauksiu autobuso... - pradėjo sakyti Liza, bet tą akim irką
pagaliau pamatė M ereditos suknelę ir iš pasibaisėjim o neteko
žado: - Kas... kas parenka tau drabužius? Nejaugi tikrai ketini
šiandien taip vilkėti?
- Taip. Nepatinka?
- N o ri žinoti tiesą?
- Nelabai.
- O ką pati pasakytum apie šitą suknelę?
M eredita nusim inusi atsiduso.
- A r žodis „drapanšė" tau suprantamas?
Prikandusi lūpą, kad nesuprunkštų, Liza kilstelėjo antakius.
- Jeigu tau ji bjauri, kodėl pirkai?
- Tėvui ji pasirodė visų tinkam iausia.
- Tavo tėvo sušiktas skonis.
- Neturėtum vartoti to k ių žodžių, - tyliai papriekaištavo
M eredita, bet suprato, kad L iza teisi ir suknelė tikrai bjauri. -
Taip kalbėdam a atrodai šiu rkšti ir nejautri, o iš tikrųjų tokia
nesi... Žinom a, aš nem oku rengtis, susitvarkyti plaukų, užtai
p u ik ia i žinau, kaip dera kalbėti.
L iz a žiūrėjo į ją pravira burna ir tą akim irką kažkas ūm ai
pasikeitė: užgim ė, radosi, kol kas dar labai nedrąsi tokių ne­
panašių sielų gim inystė, sielų, staiga supratusių, kiek daug jos
gali viena kitai duoti. Lėta šypsena uždegė rudas Lizo s akis.
Pakreipusi galvą ji priekabiai nužvelgė M ereditos suknelę.
- Tim ptelėk truputėlį žem iau pečius, pažiūrėsim e, gal ge­
riau atrodys, - staiga paliepė ji.

30
 Rojus

M ereditos veidas nušvito draugiška šypsena ir m ergaitė

nedelsdam a pakluso.
- O ta tavo šukuosena v e ln ia ižin kokia... šūd... pasibaisėti­
na, - greitai pasitaisė Liza, apsidairė ir parodė d irb tin ių g ėlių
puokštę ant kom odos. - Gėlės žiedas plaukuose ar prie juos­
mens iškart nukreips dėmesį į tavo akis.
Vedam a neklystam o daugybės Benkroftų kartų instinkto,
M eredita kaipm at pajuto, kad pergalė arti ir dabar pats laikas
u žtvirtin ti tai, kas pasiekta.
- Tu čia pernakvosi? A š g rįšiu apie vienuoliktą ir niekam
nerūpės, kada mes atsigulsim e, nors ir auštant!
L iza padvejojusi linktelėjo.
- Tebūnie. - Ji vėl nužvelgė M ereditą ir pasiteiravo: - K od ėl
išsirinkai batelius tokiais negražiais žemais kulniukais?
- Bent jau neatrodysiu tokia aukšta.
- Kvailiuke, juk aukštas ūgis - naujausias mados klyksm as!
Ir tie perlai... A r būtinai turi juos segėti?
- Taip norėjo tėvas.
- Bet juk g ali nusisegti autom obilyje?
- Jis baisiai supyks, jeigu sužinos.
- Na, aš jam tikrai neprasitarsiu. Ir net paskolinsiu tau lūp-
dažį, - pažadėjo Liza skubiai rausdam asi rankinėje. - O kaip
akiniai? A r būtin ai turi juos užsikarti?
- T ik tada, jeigu noriu ką nors įžiūrėti, - springdam a juokais
patikino M eredita.
Po keturiasdešim t penkių m in u čių ji išėjo iš namų. L iz a
sakė, kad turi talentą viską puošti - nuo žm onių ik i kam barių,
ir dabar M e red ita ja patikėjo. U ž ausies prisegta šilk o gėlė
leid o m ergaitei pasijusti elegantiškesnei. Lengvas skaistalų
sluoksnis p ag yvino veidą, o lū p ų dažai, nors, pasak Lizos,

31
 JUDITH M c N A U G H T

per ryškūs blondinei, darė ją brandesnę ir subtilesnę. Pajutusi

užplūstant neregėtą pasitikėjim o savim i bangą M eredita atsi­
gręžė, pamojavo stovinčiom s tarpduryje L iz a i ir poniai E lis ir
nusišypsojo draugei.
- K o l manęs nebus, g a li perstatyti mano kam barį, aš ne­
prieštarausiu.
L iz a šauniai atkišo į p rie k į nykščius.
- Neversk Parkerio laukti!

32
 3

1973 metų gruodis

Pašėlę, kas akim irką stiprėjantys širdies d ū žia i nustelbė

varpus, skam bančius M eto Farelo galvoje, kai jis, apim tas eks­
tazės, smego į re ik lų ir godų svaigstančios nuo b ep rotiškų
jotynių Loros kūną. Šį kartą viršuje buvo ji, su lig kiekvienu
klu b ų judesiu siurbė jį į save vis g iliau , laukinė, siautėjanti,
nepasotinama... bem až ties akinam o sprogim o riba.
...Varpai gaudė keistu ritm u. N e taip m elodingai kaip baž­
nyčios varpai m iesto centre, ne taip nerim astingai kaip u g n ia­
gesių skambalas...
- Ei, Farelai, ar tu ten?
Varpai. Jis tikrai buvo „ten". Ten, kur reikia. Joje ir, atrodė,
tuoj tuoj sprogs. Varpai.
- V eln iai rautų, Farelai...

33
 JUDITH M c N a UG HT

Varpai.
- Kur, po perkūnais...
Varpai.
- ...tu valkiojiesi?
Pagaliau jo įkaitusioje galvoje šmėstelėjo įtarimas: ten, lauke,
prie benzino kolonėlių, kažkas šūkaloja jo vardą ir šokinėja ant
žarnos, kuri įk y ria i skim bčioja techninio aptarnavim o stoties
kontoroje.
Lora akim irksniu apm irė ir tyliai riktelėjo:
- Viešpatie, ten kažkas yra!
Per vėlu. Jis negali ir nenori sustoti. Be to, iš pat pradžių
nenorėjo susitikti su Lora čia, bet ši spyrėsi, m aldavo ir gundė,
o dabar M eto kūnas nepakluso perspėjim ui, kad g ali įsiveržti
nepageidaujamas liudininkas. Įsikirtęs į apvalainus Loros sėd­
menis, jis sm arkiai truktelėjo ją žemyn, ant savęs, paskutinį
kartą įsirėžė į paklusnias gelmes ir atsileido. Lora jau smaukė
žem yn sijoną ir taisėsi palaidinę. Metas stum telėjo ją už naujų
padangų rietuvės ir atsistojo kaip tik tą akim irką, kai durys
atsilapojo ir ant slenksčio išdygo n iū ria i ir įtariai besidairantis
Ovenas Kinanas.
- Koks čia velnias, M etai? Gerklę prarėkiau, o tavęs nepri­
sišauksi!
- Trum pa pertraukėlė, - atsakė Metas, glostydam asis savo
tam sius plaukus, kuriuos aistros protrūkyje suvėlė Lora. - Ko
reikia?
- Tavo tėtušis negyvai nusitašė M aksin os bare. Ten jau
važiuoja šerifas. Jeigu nenori, kad naktį jis praleistų cypėje,
pasiskubink.
K a i Ovenas išėjo, M etas pakėlė nuo g rin d ų Loros paltą,
ant ku rio jie gulėjo, nupurtė dulkes ir padėjo jai apsivilkti. Jis

34
 Rojus

žinojo, Lora paprašė draugės ją ik i čia pamėtėti, vadinasi, dabar

pats turės m eilužę išvežti.
- K u r p alik ai autom obilį? - paklausė jis.
Lora paaiškino, kur važiuoti. M etas linktelėjo.
- Dabar nuvešiu tave ik i autom obilio, o tada keliausiu gel­
bėti tėtušio.
Jie važiavo Pagrindine gatve, kurios sankryžose žėrėjo ka­
lėdinės ugnys ir ryškiom is spalvom is dažė plevenančias snai­
ges. Siauriniam e miesto pakraštyje ant kelio ženklo su užrašu
SVEIK I A T V Y K Ę Į E D M U N T O N Ą , IN D IA N O S V A LS T IJĄ ,
G Y V E N T O JŲ S K AIČ IU S - 38 124 kabėjo raudonas p lastikin is
vainikas. G arsiakalbis ant Elks klu b o stogo plyšojo „T ylią nak­
tį", rungdam asis su nė kiek ne tylesne „Skambėkit, v arp eliai"
m elodija, aid in čia iš p lastikin ių rogučių ant H ortono m etalo
d irb in ių krautuvėlės stogo.
T yliai, palengva krintantis sniegas ir kalėdinės lem putės
darė tikrus stebuklus ir suteikė pasakiško žavesio Edm unto-
nui, kuris ryškioje dienos šviesoje buvo tik mažas m iestukas,
įsispraudęs negilioje dauboje ir pasišiaušęs daugybe aukštų
p lien o lie jy k lų kam inų, be perstojo spjaudančių į orą garų
ir dūm ų geizerius. Tamsa apgaubė viską aksomo apsiaustu,
paslėpė pietinę m iesto dalį, kur tvarkingi, švarutėliai nam ai
pirm iausia u žle id žia vietą lūšnom s, užeigom s ir lom bardam s,
o tada ir laukam s, žiem ą nuogiem s ir nejaukiems.
M etas sustabdė pikapą tamsiame autom obilių aikštelės pa­
kraštyje šalia Džeksono galanterijos parduotuvės, ten, kur Lora
buvo p alik u si autom obilį.
- Nepam iršk, lauksiu tavęs septintą kalvos papėdėje, - ap­
kabinusi jį sukuždėjo mergina. - A tvažiu o k ir mes užbaigsim e
tai, ką pradėjom e prieš valandą. Beje, Metai, pasistenk niekam

35
 J UDITH M c N A U G H T

n epakliūti į akis. A n ą kartą tėvas pastebėjo tavo pikapą ir ėmė

klausinėti.
M etas žvilgtelėjo į m erginą ir ūm ai pajuto pasišlykštėjim ą
ir ja, ir savimi. K u rių galų išvis su ja prasidėjo? Jis p u ik ia i su­
prato, kad Lora graži, turtinga, išpaikinta, sugadinta... sava­
naudė. Tai kodėl leido šitai begėdei patelei naudotis juo kaip
v e islin iu eržilu, nejučia įsivėlė į slaptus pasim atym us, vogtus
susitikim us, godžias skubotas glamones... taip nusm uko, kad
valandų valandas laukia jos slaptoje vietelėje kalvos papėdėje,
užuot garbingai įžengęs pro paradines duris kaip kiti, Loros
tėvo požiūriu, verti ir d ori gerbėjai.
Jų nesieja niekas, išskyrus neįveikiam ą seksualinę trauką.
Loros Frid rikson tėtušis - turtingiausias Edm untono žmogus,
ji pati - brangaus vienos rytų valstijos koledžo pirm akursė.
O štai Metas dienom is pluša plieno liejykloje, per išeigines ir
naktim is dirba techninio aptarnavim o stoties m echaniku ir dar
randa laiko lankyti Indianos valstijos universiteto čionvkštį
vakarinį skyrių.
Persisvėręs per m erginos kojas jis atidarė p ikap o dureles ir
griežtai pareiškė:
- A rb a šiandien atvažiuoju pasiim ti tavęs tiesiai prie para­
d in ių durų, arba tau teks skubiai keisti vakaro planus.
- Bet ką aš pasakysiu tėčiui, jeigu jis prie nam ų pamatys
tavo pikapą?
Šiandien Loros m aldavim am s Metas buvo kurčias. N iekaip
nesureagavęs į priblokštos m erginos žv ilg sn į jis su pašaipa
tėškė:
- G a li paaiškinti, kad m ano lim uzinas dabar rem ontuoja­
mas.

36
 4

1973 metu gruodis

Ilga lim u zin ų procesija palengva plaukė pro d idin gą įėjim ą

į Chicago's Drake viešbutį, trum pam stabtelėdavo ir išleisdavo
jaunus keleivius.
D u rin in k a i b ru zd u liavo lydėdam i ką tik atvykusių svečių
grupeles nuo autom obilių į vestibiulį. Jokie žod žiai nei pokš­
tai, niekas nebūtų privertęs viešbučio d u rin in kų bent šyptelė­
ti, juoba p arodyti nors m enkiausią fam iliarum ą jauniesiem s
svečiams, vilkin tiem s brangiais, pagal užsakym ą siūtais sm o­
kingais ir ilgom is vakarinėm is suknelėm is, nes čia rin ko si ne
paprasti, sutrikę, viešbučio prabangos priblokšti ir nežinantys
kaip elgtis vaikai, pasipuošę m okyklos p o k y liu i ar vestuvių
iškilm ėm s. Šiandien čia susirinko ramūs, pasitikintys savim i
išk ilia u sių Čikagos šeim ų palikuonys, ir vienintelis dalykas,

37
 JUDITH M c N A U G H T

išduodantis jauną jų am žių, buvo neslepiam as džiaugsm as,

kad prieš akis - ištisa lin ksm yb ių ir pram ogų naktis.
M ereditos autom obilis buvo beveik pačiam e ilgos virtinės
gale ir iš savo vietos m ergaitė galėjo netrukdom a stebėti kitus
svečius. K aip ir pati M eredita, jie suvažiavo panelės Epinhem
kvietim u į kasm etinę vakarienę ir šokius. Šį vakarą panelės
Epinhem m okiniai nuo d vylikos ik i keturiolikos m etų visi kaip
vienas privalės parodyti šešių m ėnesių kursuose įgytą ir nu­
šlifuotą gerų m anierų bei etiketo išmanymą, k u ris leis jiems
oriai sukinėtis aukštuom enės sluoksniuose, nes šie sluoksniai
ilg a in iu i taps jų kasdiene aplinka, nors jos atm osfera ir bus
šiek tiek praretėjusi. Todėl v isi penkiasdešim t m okinių, ap­
sivilkusių, kaip dera, vakariniais drabužiais, praeis šiandien
pro pasitinkančiųjų grandinę, paragaus vakarienės iš dvylikos
patiekalų ir parodys, ko išm oko šokių pamokose.
Pro autom obilio langą M eredita pavydžiai stebėjo džiugius,
sklid in u s pasitikėjim o su sirinkusių vestibiulyje jaunųjų sve­
čių veidus. Visos mergaitės, išskyrus ją, atvažiavo grupelėm is
arba lydim os vyresnių, jau baigusių panelės Epinhem kursus
b ro lių ar pusbrolių. T ik ji į pokylį atvyko viena. M eredita n u ­
puolusia šird im i apžiūrinėjo gražias kitų m ergaičių sukneles,
sudėtingas, madingas šukuosenas, garbanas, perpintas aksomo
kaspinais arba papuoštas sm eigtukais su brangakm eniais.
Šiam vakarui panelė Epinhem išnuom ojo d id žią ją poky­
lių salę, ir kai M eredita įžengė į m arm uru išklotą vestibiulį ir
p akilo laiptais į viršų, skrandį sugniaužė nervinis spazmas, o
k eliai ėmė virpėti nuo baisios nuojautos. Sustojusi aikštelėje ji
pamatė damoms skirto kam bario duris, įėjo v id u n ir pažvelgė
į veidrodį. Įdėm iai ištyrinėjusi savo atvaizdą nusprendė, kad
Lizos triūsas tikrai nebuvo bergždžias ir ji atrodo visai neblo­

38
 Rojus

gai. Šviesūs plaukai, nors ir krito ik i pečių tiesūs kaip pagaliai,

dešinėje buvo perskirti sklastym u ir prism eigti šilk in iu gėlės
žiedeliu. Žiedelis suteikia jai paslaptingo savitum o, veikiau su
viltim i negu įsitikinu si nusprendė Meredita. Ji atsidarė delninę,
susirado persikų atspalvio L izo s lū p d a žį ir švelniai pasidažė.
Patenkinta rezultatu nusisegė p erlų vėrinį ir įkišo į delninę, o
drauge su juo - ir akinius.
- K u r kas geriau, - pažvalėjusi tarė ji. Jeigu nesiraukys, o
apšvietim as nebus pernelyg ryškus, yra šiokia tokia galim ybė,
kad Parkeris palaikys ją netgi dailia.
P rie p o k y lių salės durų susispietę panelės Epinhem m o ki­
niai šūkčiojosi tarpusavyje, sveikinosi ir būriavosi grupelėm is,
bet niekas nepamojo M ereditai, nepavadino vardu ir nepasakė:
„Tikiuosi, per vakarienę susėsime šalimais, gerai?" M eredita
dėl to jų nekaltino. Daugum a buvo pažįstam i nuo vaikystės,
draugavo jų tėvai, o jie dažnai vie n i pas kitus svečiuodavosi ir
švęsdavo gim tadienius. Čikagos elitas d idžiavosi savo išsk irti­
num u ir uždarum u - svetim ų į savo tarpą neįsileisdavo, todėl
suaugusieji, viena vertus, stengėsi išsaugoti tą ypatingum o
ir snobizm o atmosferą, kita vertus, darė viską, kad jų vaikai
būtų p riim ti į šį siaurą ratą. V ien in telis nesilaikantis šių p rin ­
cipų buvo M ereditos tėvas; tiesa, jis taip pat troško, kad duktė
užim tų deram ą vietą visuomenėje, bet nenorėjo, jog jai n eig ia­
mą įtaką darytų vaikai, ku rių tėvai laikėsi laisvesnių pažiūrų.
V is dėlto M eredita be vargo įveikė pirm ą išbandym ą - pa­
sitinkančiųjų grandinę - ir žengė prie banketo stalų. K adangi
prie visų lėkščių gulėjo kortelės su išgraviruotom is pavardė­
mis, m ergaitė nepastebim ai užsidėjo akinius ir ėmė tyrinėti
korteles. Pagaliau prie trečio staliuko perskaitė savo pavardę ir
pamatė, kad turės sėdėti su Kim berle D žerold ir Steise Fichag -

39
 JUDITH M c N A U G H T

su m ergaitėmis, vaidin usiom is elfus kalėdiniam e spektaklyje

ligoninėje.
- Sveika, M eredita, - sutartinai pasisveikino šios, žvelg­
dam os į ją su linksm u atlaidum u, dėl kurio M eredita visada
pasijusdavo nerangi ir nedrąsi.
A tlik u sio s etiketo num atytas priederm es m ergaitės iškart
sutelkė dėmesį į berniukus, kurie sėdėjo tarp jų. Trečioji buvo
Parkerio jaunylė sesuo Rozm ari; ji abejingai linktelėjo M ereditai
ir iškart kažką sušnibždėjo „kavalieriu i", kuris juokdam asis
šnairom is žvilgtelėjo į ką tik atvykusią viešnią.
Tylom is n u riju si nem alonią m intį, kad R ozm ari kalbėjo
būtent apie ją, M eredita d irb tin ai linksm ai apsižvalgė nuduo­
dama, neva susidom ėjo ryškiom is kalėdinėm is dekoracijom is.
K iek vėliau ji pastebėjo, jog kėdė dešinėje tuščia, mat pakviestas
jaunuolis staiga susirgo gripu, ir M eredita vėl atsidūrė nesma­
gioje padėtyje, nes lik o be partnerio.
Lėtai slinko vakarienei skirtas laikas, vieną patiekalą keitė
kitas, ir M eredita kaskart autom atiškai pasirinkdavo reikalin ­
gus stalo įrankius iš tų vienuolikos, išdėliotų šalia lėkštės. Ši­
tokie iškilm in g i pietūs ir vakarienės jai, kaip ir kitiem s panelės
Epinhem mokiniams, buvo įprastas dalykas, todėl net nereikėjo
sutelkti dėmesio, ir kol k iti įsig ilin ę aptarinėjo naujausius fil­
mus, M e rid itą kam avo įtam pos nenuslopintas nesm agum o
jausmas.
- O tu, Meredita, ar jį matei? - paklausė Stivenas Morm onas,
paisydam as griežtų panelės Epinhem pam okym ų, kad prie
stalo privalu įtraukti į p okalb į visus kas gyvas.
- Ne. Deja, ne.
Laim ė, nuo išsam esnių pasiaiškinim ų ją išgelbėjo pasigir­
dusi m uzika. Užgrojo orkestras ir šalim ais esanti pertvara ėmė

40
 Rojus

k ilti į viršų - buvo duotas ženklas, kad vakarieniaujantieji turi

ram iai užbaigti pokalbius ir išk ilm in g a i žengti į šokių salę.
Parkeris žadėjo atvažiuoti į šokius, o kadangi čia vakarie­
niavo jo sesuo, M eredita neabejojo, kad žod žio jis laikysis. Be
to, studentų brolija, kuriai jis priklausė, linksm inosi vakarėlyje
kažkurioje iš šalia esančių salių, vadinasi, viešbutyje jis tikrai
yra. M ergaitė pakilo, pasitaisė plaukus, įtraukė pilvą ir žengė
įkan din kitų.
K itas d v i valandas panelė Epinhem u o lia i ėjo savo par­
eigas - sukinėjosi tarp svečių ir žiūrėjo, kad visos m ergaitės
turėtų šokių ir pokalbių partnerius, ir M eredita kelis kartus
pastebėjo, kaip ji siunčia pas ją aiškiai besispyriojančius ber­
niukus, griežtai prisakiusi pakviesti šokio.
A rtėjant v ie n u o lik ta i daugum a d a ly v ių susibūrė į n e d i­
deles grupeles ir jau beveik niekas nebenorėjo šokti, nes or­
kestras grojo vien senam adžių šo kių m elodijas. A ikštelėje
lik o tik keturios poros, tarp jų M eredita su savo kavalierium i
Stiuartu Vitm oru, kuris gyvai aiškino, kaip ketina siekti iš­
svajoto tikslo - darbo tėvo juridinėje įmonėje. K aip ir M e re­
dita, jis buvo nekvailas, rim tas ir patiko jai labiau u ž kitus
berniukus, ypač todėl, kad pats norėjo su ja šokti. Tačiau jo
kalbų klausėsi puse ausies, neatitraukdam a akių nuo durų,
todėl iškart pastebėjo ant slenksčio p asirod žiu sį Parkerį, ly ­
dim ą trijų bendram okslių. K a i jį pamatė, tokį elegantišką,
v ilk in tį ju o d u sm okingu, n ep rilyg sta m a i gražų, ta n k ia is
šviesiais, saulės n ublukintais p laukais ir įdegusiu veidu, jai
užgniaužė kvapą, o šird is ėmė pašėlusiai daužytis. Salia jo
visi salėje esantys jaunikliai, net jo b ičiu liai, atrodė m enki ir
neįsidėm ėtini.
Pajutęs, kad M e red ita ūm ai sustingo, Stiuartas lio v ė si

41
 JUDITH M c N A U G H T

vardyti begalinius reikalavim us, keliam us stojantiem s į teisės

fakultetą, ir pasekė jos žv ilg snį.
- O... pasirodė Rozm ari brolis! - sum urm ėjo jis.
- M atau, - M eredita linktelėjo nesusivokdam a, kaip svajin­
gai skamba jos balsas.
U žtai Stiuartas p u ik ia i viską suvokė ir susiraukė.
- K uo tas Parkeris Reinoldsas toks ypatingas, kad visos mer­
gaitės iškart pameta galvą ir pradeda dusti iš laim ės? Nejaugi
laikai jį vertesniu už mane tik todėl, jog yra vyresnis, aukštesnis
ir geriau moka užkalbėti dantis?
- N ereikia taip savęs m enkinti, - išsiblaškiusi n uošird žiai
patarė M eredita, stebėdama, kaip Parkeris eina per salę pa­
kviesti sesers privalom o šokio. - Esi labai protingas ir labai
gražus.
- Tu irgi.
- Be to, tikrai tapsi p u ik iu advokatu, kaip ir tavo tėvas.
- A r nenorėtum kitą šeštadienį kur nors nueiti?
- Ką?! - aiktelėjo M eredita ir nepadoriai išpūtė akis. - N orė­
jau pasakyti... - skubiai pam ėgino pasitaisyti, - labai m alonu,
kad kvieti, tačiau tėvas leis man tik nuo šešiolikos metų susi­
tikinėti su berniukais.
- A čiū , kad radai būdą manęs neįžeisti.
- Bet aš pasakiau tiesą! - karštai paprieštaravo M eredita
ir iškart viską pam iršo, nes vienas Rozm ari R ein olds b ičiu lis
„paveržė" ją iš b ro lio ir šis jau buvo besukąs d u rų link. - A t­
leisk, Stiuartai, - apim ta nevilties sumurmėjo ji, - bet turiu kai
ką perduoti Parkeriui!
Nejausdam a, kad atkreipė į save a p lin k in ių dėm esį ir šie
aiškiausiai sm aginasi stebėdam i keistą sceną, M eredita kone
bėgte leido si įkan d in Parkerio ir pasivijo jį tą akim irką, kai

42
 Rojus

šis su draugais jau buvo pasirengęs apleisti salę. Jau n uoliai

sm alsiai į ją sužiuro lyg į kokį nežinom ą vabzdį, netikėtai įsk ri­
dusį į kam barį, bet Parkerio šypsena buvo šilta ir n u o šird žia i
draugiška.
- Sveika, M eredita. A r sm agiai le id i laiką?
M eredita linktelėjo tikėdam asi, kad jis prisim ins savo paža­
dą su ja pašokti, bet nupuolusia šird im i iškart suprato: Parkeris
tik m andagiai lūkuriuoja, kol ji prabils, o jai trūksta žodžių .
K ai susigriebė, kad spokso į jį pam aldžiai tylėdama, skruostus
užliejo karštas sutrikim o raudonis.
- Aš... tu riu atiduoti tau bilietus, - pagaliau išgąstingai su­
m urm ėjo v irp ančiu balsu ir puolė karštligiškai raustis d e ln i­
nėje. - Tai yra tėvas prašė tau perduoti...
Ji ištraukė voką su bilietais į operą ir sveikinim o atviruką,
bet kam pu užkabino vėrinį ir perlai balta srovele ūžtelėjo ant
grindų. M eredita skubiai pasilenkė, Parkeris taip pat, ir juodu
iš visų jėgų tvojosi kaktom is.
- Atsiprašau, - išspaudė ji išgirdusi, kaip Parkeris aiktelėjo.
M eredita staigiai atsitiesė, bet tą akim irką g rin dim is n u si­
rito lū p d ažis ir Džonatanas Sojeris, vienas iš Parkerio draugų,
pasilenkė jo pakelti.
- G al im k ir iškratyk tą delninę, kad galėtume iškart viską
surinkti, - pajuokavo jis, tvokstelėjęs alkoholio kvapu.
Degdam a iš gėdos M eredita klausėsi ap lin k su sirin ku sių
panelės Epinhem svečių kikenim o ir suvokusi, kad atrodo dar
nevikresnė nei visada, padavė Parkeriui voką, įsigrūdo lū p d ažį
ir vėrinį į delninę ir nusisuko rydam a ašaras. Metas iš čia dingti,
ir kuo greičiau. Tačiau Parkeris ūm ai prisim inė savo pažadą.
- O kaip tas šokis, kurio prašiau? - geraširdiškai nusijuokęs
pasiteiravo jis.

43
 J UD I T H M c N A U G H T

M eredita staigiai atsisuko ir nelaim ingas jos veidelis aki­

m irksniu nušvito iš džiaugsm o.
- A k, šokis... visai užm iršau. O tu nori? Na, ar n ori šokti?
- Šis kvietim as geriausias iš visų, kuriuos gavau šį vakarą, -
galantiškai atsakė jaunuolis.
K ai m uzikantai užgrojo „Apžavėta, pakerėta, užburta", M e ­
redita atsidūrė Parkerio glėbyje ir suprato, kad svajonė tapo
tikrove. Pirštai čiuopė glotnų sm okingo audinį, jautė tvirtus
pečių raumenis. N u o jo dvelkė kartokas nuostabus odekolono
kvapas, be to, Parkeris pasirodė esąs puikus šokėjas. M eredita
buvo taip beviltiškai įsim ylėjusi, kad iškart išklojo savo mintis:
- Esi puikus šokėjas.
- A čiū .
- Ir nuostabiai atrodai su sm okingu.
Parkeris šyptelėjo ir M eredita atlošė galvą m ėgaudam asi
jo šypsenos šilum a, šildydam asi nuostabių akių spinduliuose.
- Tu irg i labai miela, - pratarė jis.
Jausdama, kaip veidą užlieja karštas raudonis, mergaitė sku­
biai n uleid o akis. Tą akim irką gėlės žiedelis išslyd o iš segtuko
ir dabar, pakibęs ant n u lū žu sio stiebelio, juokingai mataška-
vosi palei ausį. M eredita karštligiškai galvojo, ką čia pasakyti
šm aikščiai ir origin aliai, atlošė galvą ir linksm ai paklausė:
- A r sm agiai le id i atostogas?
- Labai. - Jis linktelėjo, nejučia vis žvilgčiodam as į jos petį,
ties ku riu o plakėsi gėlelė. - O tu?
- Taip pat, - atsakė M eredita jausdamasi neapsakom ai ne­
v ik ri ir nepaslanki.
Parkeris paleido ją vos m uzikai nutilus, šypsodam asis at­
sisveikino ir žengė prie durų. M eredita skubiai apsigręžė ir
veidrodinėje sienoje išvydo savo atspindį. Pam ačiusi besima-

44
 Rojus

taškuojančią gėlę, greitai sugniaužė ją kumštyje vildam asi, kad

n u lū žo ji tik dabar.
Stovėdama eilėje palto M eredita sustingusi apžiūrinėjo su­
gniaužtą delne gėlę ir būgštavo, kad ji kabėjo plaukuose šokant
su Parkeriu. Tada pažvelgė į šalim ais stovinčią m ergaitę ir ši,
lyg perskaičiusi jos m intis, linktelėjo.
- N a taip, ji karojo, kai šokai.
- K aip tik šito aš ir bijojau.
K aim ynė užjaučiam ai nusišypsojo ir M eredita prisim inė,
kuo ji vardu. Brukė. Brukė M orison . M eredita visada laikė ją
nebloga mergaite.
- Į kurią m okyklą ketini stoti ateinančiais metais? - paklausė
Brukė.
- Į Bensonhersto, Vermonte.
- Į Bensonhersto? - suraukusi nosytę perklausė Brukė. - Bet
ten juk klaikus užkam pis, be to, tvarka griežtesnė nei kalėjime.
M ano m očiutė m okėsi Bensonherste.
- M ano irgi, - atsiduso M eredita nusim inusi ir apgailestau­
dama, kad tėvas taip spiriasi dėl šitos m okyklos.

M eredita atidarė savo kam bario duris ir pamatė L iz ą ir po­

nią E lis ram iai snaudžiančias krėsluose.
- Na? - Išgirdusi žingsnius L iz a pašoko. - K aip sekėsi?
- Nuostabiai! - M eredita vyptelėjo. - Jeigu neminėsime, kad
duodam a Parkeriu i bilietus, iš savo delninės išverčiau viską,
kas joje buvo. Be to, plepėjau kaip užsukta ir išklojau, kaip
nuostabiai jis atrodo ir koks yra geras šokėjas.
Ji d rib o į krėslą, iš kurio buvo p a k ilu si Liza, ir tik dabar
susivokė, kad jis stovi neįprastoje vietoje. Tiesą sakant, visai
k itaip atrodė visas kambarys.

45
 JUDITH M c N a UG HT

- N a, kaip? Patinka? - sugavusi sk lid in ą nuostabos ir

džiaugsm o draugės žvilgsnį, valiūkiškai šyptelėjusi paklausė
Liza.
Ji ne tik perstatė baldus, bet išskaidė d irb tin ių g ėlių puokštę
ir prisegiojo žiedų ant M ereditos lovą dengiančio baldakim o
kaspinų. Iš visų nam ų suneštos kam barinės gėlės neatpažįsta­
mai pakeitė asketišką m iegam ąjį ir suteikė jam m oteriškum o.
- Liza, tu nuostabi!
- Tai jau taip, - plačiai nusišypsojusi pritarė draugė. - M an
padėjo ir ponia Elis.
- A š tik atnešiau gėlių, o visa kita padarė Liza, - išsigynė
ekonomė, pakilo eiti ir sum išusi pridūrė: - V iliu o si, tavo tėvas
neprieštaraus.
M ergaitės lik o vienos.
- Tikėjausi, kad tavo tėvas čia užeis, - p risip a žin o Liza. -
Zinai, net parengiau pribloškiam ą kalbą. N o ri išgirsti?
M eredita su šypsena linktelėjo. Liza p rabilo stačiai spin­
duliuodam a nepriekaištingu išsiauklėjim u ir p u ik ia dikcija:
- Labas vakaras, pone Benkroftai. A š esu M ereditos draugė
Liza Pontini. K etinu tapti interjero dizainere, o kol kas jėgas
išm ėginau čia. Tikiuosi, sere, jūs neprieštaraujate?
Draugės tartis buvo tokia ideali, kad M eredita nusijuokė.
- Nežinojau, kad rengiesi tapti interjero dizainere.
L iza metė į ją pašaipų žvilgsnį.
- M a n pasiseks, jeigu pavyks baigti v id u rin ę m okyklą, o
apie koledžus ir interjerus g aliu tik pasvajoti. M es neturim e
p in ig ų koledžam s, - pasakė ji ir palaim ingai pareiškė: - Ponia
Elis sakė, kad tavo tėvas - tasai Benkroftas iš Bancroft & Com-
pany. G al jis išvykęs į kom andiruotę?
- Ne, vakarieniauja su valdybos nariais, - paaiškino Mere-

46
 Rojus

dita ir manydama, kad draugę priblokš d id žiu lės korporacijos

veiklos principai, tęsė: - Dienotvarkė, galim a sakyti, jaudinanti.
D u valdybos nariai laikosi p ožiū rio, jog kom panija tu ri plėsti
veiklą ir steigti filia lu s kituose miestuose. Vyriausiasis fin a n si­
ninkas tvirtina, esą tai tik p a d id in tų mokesčius, o pardavim o
skyriaus vadovas spiriasi, kad nedidelės papildom os išlaid os
leistų juntam ai p ad id in ti pelną.
- M an visa tai nesuprantam a. - Liza sumosavo rankom is
nenuleisdam a akių nuo kam bario kampe išsikerojusios kininės
rožės. Siek tiek pasvarsčiusi ji patraukė gėlę truputį į p rie k į ir
gavo tikrai stulbinam ą efektą.
- O kurią m okyklą tu pasirinksi? - paklausė M eredita žavė­
dam asi pasikeitusiu kam bariu ir galvodam a, kokia neteisybė,
kad Liza negali stoti į koledžą ir gausius savo talentus pritaikyti
praktinėje veikloje.
- K im erlingo, - atsakė Liza.
M eredita suraukė kaktą. K im erlin g ą ji pravažiuoja p ak eliu i
į Sv. Stepono m okyklą, kurios pastatai, nors ir seni, yra id ealiai
sutvarkyti. O Kim erlingas - bjauri, apšnerkšta m iesto v id u ri­
nė m okykla, jos m okiniai atrodo kaip driskiai, nuo m ažum ės
prisižiū rėję gyvenim o bjaurasčių. M ered itos tėvas nuolatos
kartoja, kad tikrą išsilavinim ą galim a įgyti tik aukščiausio lygio
m okym o įstaigose.
Po kelių valandų, kai L iza jau miegojo, M ereditos galvoje
k ilo sumanymas, ir kiekvieną jo detalę mergaitė apgalvojo taip
kruopščiai, kaip niekada nebuvo dariusi... žinom a, n em inin t
įsivaizduojam ų pasim atym ų su Parkeriu.

47
 5

K itą rytą Fenvikas parvežė Lizą namo, o M eredita n u silei­

do į valgom ąjį, kur tėvas skaitydam as laikraštį laukė jos prie
padengto stalo. Bet k u rią kitą dieną m ergaitė būtų sm alsiai
išklausinėjusi jo, kaip baigėsi vakarykštis posėdis, tačiau šian­
dien jai rūpėjo visai k iti dalykai.
A tsisėdusi į savo vietą ji pasisveikino ir pradėjo sudėtingą
žaidim ą, kol tėvo dėmesys buvo prikaustytas prie laikraščio.
- A rg i tu nuolatos nekartoji, kaip svarbu yra gauti gerą
išsilavinim ą? - paklausė M eredita, o kai tėvas išsiblaškęs lin k ­
telėjo, tęsė: - A rg i ne tu sakai, kad miesto m okyklos perpildytos
ir m okym o lygis jose ne itin aukštas?
- Taip, - vėl linktelėjęs patvirtin o Filipas.
- Ir argi ne tu kartą užsim inei, kad B enkroftų šeima jau
daugelį metų aukoja Bensonherstui?
- Aha, - versdamas p u slap į suniurnėjo tėvas.
- Paklausyk, m okykloje yra viena m okinė - nuostabi mer­

48
 Rojus

gaitė iš dievobaim ingos šeimos, - stengdam asi tram dyti vis

didėjantį jau d u lį ėmė aiškinti M eredita. - Ji labai protinga ir
talentinga. N o ri tapti interjero dizainere, bet turės m okytis
Kim erlinge, nes tėvai neturi iš ko leisti jos į padorią m okyklą.
Juk tai tikra gėda, tiesa?
- M hm -m -m , - p ritariam ai num ykė F ilip a s ir susiraukė
pamatęs straipsnį apie R ičardą D eilį: dem okratai nebuvo jo
num ylėtiniai.
- Tikra tragedija, kai toks protas, talentas, ambicijos... viskas
tu ri prapulti, tiesa?
Tėvas pakėlė akis nuo laikraščio ir ūm ai susidomėjęs nužvel­
gė dukterį. Sulaukęs keturiasdešim t dvejų, jis buvo patrauklus,
elegantiškas, šiek tiek aštrokų m anierų vyras, veriančiom is
žydrom is akim is ir kaštoniniais, sm ilkin iuose žilstelėjusiais
plaukais.
- O ką tu siūlai?
- Stipendiją. Jeigu Bensonherstas nepanorės skirti jai stipen­
dijos, gal paprašytum , kad jie panaudotų tam skirtus fondo
pinigus?
- Taip pat turėčiau nurodyti, jog stipendija turi b ū ti skirta
tavo m inėtai m ergaitei, tiesa?
Jo žo d žia i nuskam bėjo taip, tarsi M eredita būtų p a siū liu si
labai neetišką sandorį, bet ji žinojo: tėvas yra linkęs visada ir
visur, jei tik įmanoma, pasinaudoti savo galia ir ryšiais, nes
tai atitinka jo siekius. Jis daugybę kartų yra sakęs, esą tam ir
reikalinga valdžia. Šypsodam asi vien akim is M eredita paleng­
va linktelėjo.
- Taip.
- Supratau.
- N ie k u r nerastum žm ogaus, vertesnio šitos stipendijos, -

49
 J UDITH M c N a UGHT

susijaudinusi spyrėsi ji ir tarsi pagauta įkvėpim o pridūrė: -

Jeigu mes nieko nenuveiksim e Lizos labui, jos gyvenim as gali
baigtis bedarbio pašalpa.
Socialinė rūpyba visada susilaukdavo itin neigiam os tėvo
reakcijos. M ereditai nežm oniškai knietėjo papasakoti jam dau­
giau apie Lizą, apie tai, kokia jai svarbi ši draugystė, bet kaž­
koks šeštas jausmas perspėjo to nedaryti. Praeityje tėvas taip
perdėtai ja rūpinosi, kad joks vaikas neatitiko jo standartų ir
nebuvo vertas tapti n u o la tin iu dukters žaid im ų draugu. Jis
veikiau sutiks, jog Liza verta gauti stipendiją, nei leis jai susi­
draugauti su M eredita.
- Tu prim eni man m očiutę Benkroft, - susim ąstęs pagaliau
nutęsė tėvas. - Ji dažnai rodydavo tokį dėm esį vertiems, bet
m enkiau sėkmės apdovanotiem s žmonėms.
Sąžinės balsas skaudžiai nusm elkė m ergaitei širdį, nes jos
rūp inim osi Liza m otyvai lyg ia dalim i buvo ir savanaudiški, ir
kilnūs, tačiau tėvo žod žiai privertė M ereditą viską pam iršti.
- Paskam bink rytoj m ano sekretorei. Perduok jai tos mer­
gaitės duom enis ir paprašyk, kad prim intų man paskam binti
į Bensonherstą.
K itas tris savaites M ered ita laukė degdam a nekantrum u
ir nedrįsdam a p risip a žin ti Lizai, ką yra sum aniusi, nes bijojo
n u v ilti draugę, bet kartu netikėdam a, kad Bensonhersto ad­
m inistracija gali atsakyti tėvui. Išaušo laikai, kai am erikietės
m erginos siunčiam os m okytis į Šveicariją ir Prancūziją, o ne į
Verm ontą, ne į Bensonherstą, kuriam e po šaltus akm eninius
m iegam uosius vaikosi skersvėjai, karaliauja perdėtai griežtos
taisyklės ir nepajudinam a dienotvarkė. Todėl m okykla nėra
tokia perpildyta kaip anksčiau, vadinasi, jie n erizikuos įžeisti
svarbaus globėjo.

50
 Rojus

K itą savaitę atėjo laiškas iš Bensonhersto ir M eredita nekant­

riai trypčiojo prie tėvo krėslo, kol šis atplėšė voką.
- Čia rašoma, - pagaliau p ra bilo tėvas, - kad jie suteiks pa­
nelei P on tin i stipendiją, atsižvelgdam i į p u ikiu s jos m okym osi
rezultatus ir Benkroftų šeimos tarpininkavim ą.
M eredita džiaugsm ingai klyktelėjo, kaip nedera tik ra i ledi,
ir tėvas, prieš skaitydam as toliau, perliejo ją led in iu žv ilg sn iu .
- Stipendija padengs m okym osi ir gyvenim o išlaidas. K e­
lionė ik i Verm onto ir kišen p in ig iai - jos pačios rūpestis.
M eredita prikando lūpą: apie tai ji nepagalvojo. Bet sum a­
nymas p u ik ia i pavyko, o vėliau ji būtinai ką nors sugalvos. G al
vertėtų įtik in ti tėvą važiuoti į Verm ontą autom obiliu, tada Liza
galėtų vykti kartu.
K itą dieną M eredita nusinešė į m okyklą visus Bensonhersto
lankstinukus ir laišką apie stipendiją. Atrodė, kad pam okos
tęsiasi visą amžinybę, bet pagaliau mergaitės atsidūrė P on tinių
virtuvėje. L izo s m otina rūpinosi dėti ant stalo lengvučius kaip
oras itališkus pyragaičius su krem u ir plakta varške.
- D araisi tokia pat perkarusi kaip Liza, - padarė pastabą ji
ir M eredita paklusniai atsikando pyragaičio, kita ranka seg­
dama m okyklin į portfelį ir m ėgindam a ištraukti Bensonhersto
lankstinukus ir laišką.
Jausdam asi šiek tiek nejaukiai filantropės kailyje ji be pers­
tojo čiauškėjo apie Bensonherstą, Verm ontą ir kelionės džiaugs­
mus ir tik tada pranešė, kad Liza gauna stipendiją toliau m oky­
tis. A k im irk ą kambaryje viešpatavo m irtina tyla. Atrodė, ir L i­
za, ir ponia P o n tin i nepajėgia suvokti, kas nutiko. Pagaliau
L iza lėtai pakilo.
- Vadinasi, aš esu dar vienas labdaros objektas, ar ne?! -
įn iršu si pratrūko ji. - Įdomu, kas tariesi esanti?

51
 J UD I T H M c N a UG HT

Ji išdūm ė pro užpakalines duris. M eredita, vos spėjusi at­

sikvošėti, išlėkė įkandin.
- Liza, aš tik m ėginau padėti!
- Padėti? - grėsm ingai artėdama perklausė draugė. - K odėl
tu nusprendei, kad norėsiu sėdėti vienoje klasėje su gauja tur­
tingų snobų, tokių kaip tu, kurie žiūrės į mane iš aukšto kaip
į elgetą? Įsivaizduoju: p iln a klasė išpaikintų lervų, besiskun­
džiančių, jog tenka m anytis iš tūkstančio d olerių kišenpinigių,
kuriu os kas mėnesį atsiunčia m ylintys tėveliai...
- N iekas nesužinos, kad gauni stipendiją, jeigu pati ne­
pasisakysi, - prabilo M eredita, bet ūm ai perbalo iš pykčio ir
nuoskaudos. - Nem aniau, jog laikai mane turtinga snobe ar
išpaikinta... išpaikinta lerva!
- Paklausyk pati savęs: net žodžio „lerva" neįstengi ištarti
neužspringusi! Pam anykite, šventuolė!
- Tu pati esi snobė, Liza, ne aš, - apim ta n evilties tyliai pa­
prieštaravo M eredita. - V isu r matai tik pinigus. Tau nėra ko
jaudintis, kad neprigysi Bensonherste. Tai aš n ieku r neprigyju,
nuo pat vaikystės esu balta varna.
Šiuos žodžius ji ištarė taip ram iai ir oriai, kad tėvas, girdėda­
mas ją, būtų labai patenkintas dukterim i, apsisuko ir išėjo į gatvę.
Fenvikas laukė prie Pontinių durų. M eredita įsm uko ant u ž­
pakalinės sėdynės. Pagaliau ji suprato: joje pačioje sly p i kažko­
kia kliauda, neleidžianti žmonėms, nesvarbu, kokios socialinės
padėties, jaustis laisvai jos draugijoje. Ji tiesiog nesuvokė, kad
sielos subtilum as ir didesnis jautrum as kelia kitų vaikų priešiš­
kum ą ir norą laikytis nuo jos atokiau. U žtai šias retas M ereditos
savybes suprato Liza, kuri stebėjo nuvažiuojantį autom obilį. Ji
nekentė jos, sum aniusios v a id in ti fėją krikštam otę, ir drauge
niekino save, kad buvo tokia klaikiai neteisinga draugei.
 Rojus

Rytojaus dieną per pietų pertrauką M eredita sėdėjo įp ras­

toje vietoje, siaustydam asi nuo žvarbos paltu graužė o b u o lį ir
skaitė knygą. A kie s krašteliu pastebėjo artėjančią L izą ir tyčia
dar labiau įsikniaubė į knygą.
- M eredita, - neryžtingai p ra b ilo Liza, - atleisk m an dėl
vakar dienos.
- Viskas gerai. - Nepakeldam a akių M eredita linktelėjo. -
Pam iršk.
- Zinai, nelengva pam iršti, kad su geriausiu žm ogum i, kokį
esu sutikusi, elgiausi kaip tikra kiaulė.
M eredita pažvelgė į ją, tada į knygą ir jau m inkščiau, bet
ryžtingai atsakė:
- D abar tai nebesvarbu.
Tačiau Liza, atsisėdusi šalim ais ant akm eninės briaunos,
nesiliovė:
- Vakar buvau tokia ragana dėl daugybės kvailų egoistiškų
priežasčių. G ailėjausi savęs, nes tu pasiūlei man fantastišką
šansą m okytis tikroje m okykloje ir nors trum pam atsikratyti
šitokio gyvenim o. Bet p uikiai žinojau, kad išvažiuoti nepavyks.
Suprask, mam ai reikia pagalbos namuose ir su m ažyliais, o jei­
gu net nereikėtų, vis tiek neturėčiau p inig ų kelionei į Verm ontą
ir kasdienėm s išlaidom s.
M e red itai nė į galvą neatėjo, kad m otina negalėtų ar ne­
norėtų išleisti Lizos; atrodė baisi neteisybė, jog ponia Pontini,
pagim džiusi aštuonis vaikus, L iz a i skiria tik auklės vaidm enį.
- A š nepagalvojau, jog tavo tėvai galėtų tavęs neišleisti, -
p risip ažin o ji ir pirm ą kartą per visą dieną tiesiai pažvelgė į
Lizą. - Na, visada maniau, tėvai nori, kad jų vaikai gautų gerą
išsilavinim ą, jeigu yra nors m enkiausia galim ybė.
- Iš dalies tu teisi. - Liza linktelėjo ir tik dabar M ered ita

53
 JUDITH M c N a UG HT

pamatė, jog draugė tiesiog sprogsta iš nekantrum o išklo ti nau­

jienas. - Mam a k la ik ia i apsidžiaugė. K ai išėjai, ji kaip reikiant
susikirto su tėvu. Šis pareiškė, esą mergaitėms nebūtina m o­
kytis brangiose m okyklose, kad paskui ištekėtų ir gim dytų
vaikus. Mam a užsim ojo ant jo samčiu ir prariko, esą aš verta
geresnės lem ties, ir tada viskas užvirė. M am a paskam bino
m očiutei, ši pasikalbėjo su tetom is ir dėdėm is, netrukus visi
sugužėjo pas mus į namus ir iškart ėmė purtyti pinigines. Tiesa,
jie tik paskolino. Bet aš m anau taip: jeigu Bensonherste mo-
kysiuosi kaip pakvaišusi, yra vilties gauti koledžo stipendiją.
O tada susirasiu gerą darbą ir grąžinsiu skolas. - Liza spin ­
dinčiom is akim is apkabino M ereditą. - Koks apim a jausmas,
kai visiškai pakeiti kito žm ogaus gyvenim ą? - ty lia i paklausė
ji. - K ai žinai, kad tik tavo dėka išsip ild ė mano, mamos, g im i­
n aičių svajonės?..
M eredita ūm ai pajuto, kad svilina akis nežinia iš kur atsi­
radusios ašaros.
- Na... nuostabus jausmas.
- K aip manai, ar galėtum e būti kam bario draugės?
M eredita akim irksniu nušvito ir linktelėjo galvą.
U ž kelių žingsnių nuo draugių susibūrusios mergaitės su
p riešp iečių sum uštiniais rankose apstulbusios žiūrėjo, kaip
naujokė Liza P o n tin i ir ta kvanka M eredita B enkroft staiga
pašoko, apsikabino ir kvatodam os bei verkdam os pašėlo stryk-
čioti.

54
 6

1978 metų birželis

Kam barys Bensonherste, k u riu o ketverius metus d alijosi

M eredita ir Liza, buvo užverstas dėžėm is ir pusiau sukrau ­
tais lagam inais. A n t spintos d u re lių kabėjo žydros m antijos ir
suknelės, kuriom is m erginos vilkėjo vakar vakare m okyklos
baigim o ceremonijoje. A ukso spurgais apkraštuotos m antijos
liu dijo, kad visus šiuos metus draugės buvo geriausios m o­
kyklos m okinės. Liza dalykiškai krovė į dėžę m egztinius. U ž
sienos buvo girdėti neįprastas v yriškų balsų grumėjimas: tai
išvykstančių m okinių tėvai, b ro lia i ir b ičiu lia i nešiojo žem yn jų
daiktus. M ereditos tėvas pernakvojo čionykščiam e viešbutyje
ir turėjo pasirodyti po valandos, bet graudulio apimta m ergina
prarado laiko pojūtį, ji m ąsliai vartė pluoštą nuotraukų, ką tik

55
 JUDITH M c N A U G H T

išim tų iš rašomojo stalo stalčiaus, ir šypsojosi prisim inim am s,

ku riu os jos prižadino.
Vermonte praleisti metai jai ir Lizai buvo patys laim ingiausi.
N ors Liza baim inosi, kad Bensonherste jausis kaip atstumtoji,
n eilg ai trukus tapo m okyklos m adų diktatore, o visos m oks­
leivės laikė ją origin alia ir drąsia. Pirm aisiais m okslo metais ne
kas kitas, o Liza suorganizavo sėkm ingą žygį prieš privačios
L ič fild o vidurinės m okyklos berniukus, tikrą keršto akciją už
jų surengtą tradicinį, metai iš metų vykdom ą antpuolį, kurio
tikslas - grobti Bensonhersto m ergaičių kelnaites. A ntraisiais
m etais Liza taip talentingai nupiešė dekoracijas ir papuošė
kasm etinio dram os būrelio spektaklio sceną, kad nuotraukos
atsidūrė net k e lių m iestų laikraščiuose. Priešpaskutiniam e
kurse Bilas Flečeris pakvietė L izą į pavasario p o k y lį Ličfild e.
Flečeris garbingai ėjo m okyklos futbolo kom andos kapitono
pareigas, be to, buvo neapsakom ai gražus ir labai protingas.
P o k y lio išvakarėse jis įm ušė du įvarčius aikštėje ir trečią - arti­
m iausiam e motelyje, kur L iz a padovanojo jam savo nekaltybę.
Po šio nepam irštam o įv y k io ji sugrįžo į kambarį, kuriam e gy­
veno su M eredita, ir d žiu g ia i pranešė naujieną keturiom s ten
susibėgusiom s m erginom s. Klestelėjusi ant lovos Liza plačiai
nusišypsojo ir pareiškė:
- A š jau nebe mergaitė! N u o šiol galite klausti manęs pata­
rim ų ir būsite visapusiškai apšviestos.
K ito s m oksleivės šį įv y k į turbūt palaikė dar vienu Lizo s
originalum o, nepriklausom ybės ir patirties įrodym u, nes kva­
todam os puolė ją sveikinti, bet M eredita sunerim o ir net pasi­
piktino. Vakare, kai visos išsiskirstė ir draugės lik o vienos, jos
p irm ą kartą per visus Bensonherste praleistus m etus rim tai
susipyko.

56
 Rojus

- N eg aliu patikėti, kad taip pasielgei! - pratrūko M e re d i­

ta. - Kas bus, jeigu pastosi? O jeigu m erginos paskleis gandus?
Jeigu sužinos tavo tėvai?
Tačiau L iza buvo nusiteikusi taip pat ryžtingai.
- N esi m ano globėja nei už mane atsakinga, todėl lia u k is
elgtis kaip mamytė! Jeigu n ori laukti, kol Parkeris Reinoldsas
ar kitas m itinis riteris atšuoliuos ant balto žirgo, pagriebs tave
į glėbį ir nusineš į lovą - tavo reikalas, bet į mano gyvenim ą
nesikišk ir nem anyk, kad k iti tu ri elgtis taip kaip tu. M a n n u ­
sispjaut į visas tas nesąmones apie tyrumą, kurias kalė m um s į
galvą Šv. Stepono m okyklos vienuolės! - šveitusi į spintą p alai­
dinę kalbėjo Liza. - Jeigu buvai tokia kvaila ir jomis patikėjai,
visą am žių lik nekalta, bet nereikalauk to iš manęs! N esu tokia
kvaiša, kad pastočiau, - Bilas naudojosi prezervatyvu. Be to, nė
viena iš m erginų nė žodeliu neprasitars, nes visos jau seniausiai
pasim ylėjo su vaikinais. Vienintelė sukrėsta skaistuolė šiame
kambaryje buvai tu.
- Pakaks, - šaltai nutraukė ją M eredita ir nuėjo p rie savo
stalo.
N ors išoriškai rami, ji nesitvėrė iš sum išim o ir sąžinės grau­
žaties. Iš tiesų jautėsi atsakinga už Lizą, nes iškovojo draugei
stipendiją Bensonherste. M aža to, M eredita pripažino, kad jos
m oralės p rin cip a i pasenę ir labiau tinkam i vienuolyne, todėl
ji neturi teisės pam okslauti. Jai ir pačiai ik i kaklo visų tų pa­
m okslų.
- Liza, aš neketinau tavęs sm erkti, man tik neramu, štai ir
viskas.
Po m inutę trukusios įtem ptos tylos Liza grįžtelėjo į draugę.
- M ere, atsiprašau.
- Pam iršk, - atsišaukė M eredita. - Tu teisi.

57
 J UDITH M c N a UGHT

- A naiptol, - m aldaujam ai pažvelgusi į draugę, karštai pa­

prieštaravo Liza. - Visa bėda, kad esu visai k itokia ir niekada
nebūsiu tokia kaip tu. Tikrai. A š mėginau.
Toks atviras prisipažin im as privertė M ered itą n iū riai nu ­
sišypsoti.
- Bet kodėl tu nori b ūti panaši į mane?
- Todėl. - Liza kreivai šyptelėjo ir m ėgdžiodam a H em frį
Bogartą sušvokštė: - Tau ant kaktos pažym ėta klasė, mažute.
Klasė iš d idžiosios raidės.
Jų pirm as tikras susikirtim as baigėsi paliaubom is, kurios
tą patį vakarą buvo pagerbtos pieniškais kokteiliais Paulsono
ledainėje.
Žiūrinėdam a nuotraukas M eredita prisim inė tą naktį, bet
staiga be jokių cerem onijų ją į tikrovę sugrąžino Lin a M aklolin .
Įkišusi pro duris galvą m ergina skam biai pareiškė:
- Ryte iš telefono autom ato skam bino N ikas Tiem ė! Sakė,
kad jūs jau išjungėte savo telefoną, o jis ketina šiandien trum ­
pam užsukti.
- K u ria i iš m udviejų jis skam bino? - pasiteiravo Liza.
Lin a atsakė, kad jis norėjo pasikalbėti su M eredita, ir dingo.
L iz a kaipm at įsirėm ė rankom is į šonus ir vaidindam a įdū-
kusią puolė draugę:
- Taip ir žinojau! Praėjusį vakarą jis negalėjo atplėšti nuo
tavęs akių, nors aš iš k a ilio nėriausi m ėgindam a patraukti jo
dėmesį! Be reikalo išm okiau tave naudotis kosm etika ir pasi­
rin kti drabužius!
- M an o varganą sėkmę su kai kuriais vaik in ais tu ir vėl
p ris k iri sau! - šypsodam asi atkirto M eredita.
N ikas Tiemė, Jeilio priešpaskutinio kurso studentas, paklus­
damas tradicijai atvyko į Verm ontą dalyvauti sesers išleistuvių

58
 Rojus

iškilm ėse ir d a iliu veidu bei tobula sportininko figūra apakino

visas merginas. Bet vos jo žv ilg sn is apsistojo prie M ereditos,
visos kitos atsidūrė antrame plane ir N ikas šito net neslėpė.
- Vargana sėkmė su kai kuriais vaikinais? - perklausė Liza,
kuri buvo žavi net dabar, rudus plaukus suėm usi į netvarkingą
mazgą. - Jeigu būtum susitikusi bent su puse vyrukų, kurie per
pastaruosius dvejus metus kvietė tave į pasimatymą, būtum
pagerinusi m ano rekordą!
D raugė ketino dar kažką p rid u rti, bet į praviras d u ris pa­
sibeldė N ik o sesuo.
- M eredita, apačioje laukia N ikas su dviem b ičiuliais, - be­
jėgiškai šypsodam asi pasakė ji. - Sį rytą jie atvažiavo iš N iu
H eiveno. N ika s sako, yra pasiryžęs padėti tau susiruošti ir
nuvežti kur tik panorėsi arba p asiū lyti ranką ir širdį, nelygu,
ką pasirinksi.
- A tsių sk tą vargšą įsim ylėjėlį ir jo b ičiu liu s čionai, - juokda­
masi pareikalavo Liza, ir kai Trišė Tiem ė išėjo, draugės lin k s­
mai ir reikšm ingai susižvalgė. D v i priešingybės. V isiškai dėl
visko sutariančios. .
Per pastaruosius ketverius m etus jos sm arkiai pasikeitė,
ypač M eredita. L iza visada buvo akinam ai graži, jai neteko
nešioti ak in ių ar kentėti nuo vaikiško tuklum o. O M ered ita
tik prieš dvejus metus už k išen p in ig iu s įsig ijo kontaktinius
lęšius, atsikratė akin ių ir v isi atkreipė dėm esį į nepaprastas
jos akis. O kitkuo pasirūpino p rig im tis ir laikas: veidas įgijo
ryškių su b tilių bruožų, plau kai tapo tankūs ir žvilgantys, o
figūra - raiškiai apvali reikiam ose vietose.
A štuoniolikm etė ryškios išvaizdos Liza garbanotais lie p s­
ningais plaukais atrodė žem iška ir įž ū lia i graži. M eredita, p rie­
šingai, buvo santūri, sklid in a orum o ir nuostabi. Vyrus traukė

59
 J UDITH M c N A U G H T

k u n ku liu ojan tis Lizo s gyvybingum as, o švelnus M ereditos

santūrum as buvo jiems tikras iššūkis. Kad ir kur m erginos pa­
sirodydavo, vyrų galvos krypdavo įkandin jų lyg saulėgrąžos
į saulę. Liza m ėgavosi dėm esiu, ji dievino jaudinam ą su sitik i­
mo nuojautą ir kerintį rom ano naujumą. M eredita, priešingai,
buvo visiškai abejinga savo pasisekim ui tarp vyrų. N ors jai
patiko susitikinėti su vaikinais, eiti su jais slid in ė ti ir į šokius,
o pasim atym ai teikdavo pasitenkinim ą, bet to li gražu nekėlė
tokio beprotiško jaudulio, kokio ji tikėjosi. Bučiniam s M e red i­
ta taip pat likdavo abejinga. Lizos manymu, taip buvo todėl,
kad draugė, visai nežinia kodėl, savo idealu laikė Parkerį ir
lyg in o su juo kiekvieną sutiktą jaunuolį. Žinom a, iš dalies tai
paaiškino M ereditos abejingumą, bet tikroji bėda buvo ta, kad
ji nuo vaikystės sukinėjosi tarp suaugusiųjų ir augo prižiū rim a
tėvo, valdingo ir p ripratusio prie dukters paklusnum o. N ors
su L ič fild o berniukais leisti laiką buvo visai smagu, ji jautėsi
esanti daug už juos vyresnė.
M eredita nuo mažum ės tvirtai žinojo, kad n ori gauti kole­
džo d iplom ą ir užim ti deram ą vietą tėvo kom panijoje. O L ič ­
fild o vaikinai, net ir vyresnieji jų broliai, atrodė, neturi kitokių
interesų, išskyrus seksą, sportą ir išgertuves. M in tis atsiduoti
kokiam nors berniūkščiui vien tam, kad būtų papildytas Ben-
sonhersto skaistuolių, kurias įveikė L ič fild o m okiniai, sąrašas,
pasak gandų, kabantis m okyklos aktų salėje, M ered itai atrodė
ne tik beprasmė, bet ir žem inanti.
Kada nors ji sutiks žm ogų, kuriam panorės atsiduoti, ir tegul
jis bus tas, kuriu o M eredita žavisi, kuriu o pasitiki... ji troško
švelnum o ir supratim o, rom antikos ir meilės. M eilės, iš kurios
tikėjosi kai ko daugiau, ne vien intym um o lovoje. M eredita
įsivaizdavo ilgus pasivaikščiojim us p ap lū d im iu susiėm us už

60
 Rojus

rankų, pašnekesius apie viską, p ok alb ių naktis prie ž id in io

priešais liepsnojančią ugnį. M e red ita norėjo, kad būsim as
m ylim asis patikėtų jai savo m intis, dalytųsi svajonėmis. K ai
galvodavo apie savo svajonių m ylim ąjį, jai prieš akis visada
iškildavo Parkeris.
Per tuos Bensonherste praleistus metus pam atyti P arkerį
M ereditai pavykdavo ne taip retai, dažniausiai - per atosto­
gas, nes jų šeim os priklausė Glenmoor klubui. Šio klubo n a ria i
tradiciškai rin kd avosi į šokius ir sporto varžybas. T ik p rieš
kelis m ėnesius, kai M ered itai sukako aštuoniolika, jai b u vo
leista lankytis suaugusiųjų p okyliuose ir vakarėliuose, bet ji ir
anksčiau pasinaudodavo net m enkiausia galim ybe pasim atyti
su Parkeriu. K iekvieną vasarą kviesdavo jį partneriu į teniso
varžybas, kur jaunesnieji žaisdavo poroje su vyresniaisiais.
Vaikinas visada m aloniai sutikdavo, nors p rie šin in k a i juos
dažniausiai sutriuškindavo, ir daugiausia todėl, kad Parkerio
akivaizdoje M eredita nežm oniškai nervindavosi.
Ji griebdavosi įv a iria u sių g u d ry b ių - įtik in d a v o tėvą su­
rengti kelis vakarėlius, į kuriuos būtinai pasikviesdavo Parkerį
ir jo šeimą. K adangi R einoldsai buvo banko, kuriam e Bancroft
kom panija laikė pinigus, savininkai, Parkeris vien verslo su­
m etim ais buvo priverstas lankytis tuose priėm im uose ir p rie
stalo visada atsidurdavo šalia M ereditos.
Per Kalėdas m ergina įsig u d rin d av o du kartus atsistoti po
vestibiulyje pakabintu amalu* - kai Parkeris ir jo artim ieji at­
važiuodavo kasm etinio šventinio v izito pas Benkroftus ir kai
ji su tėvu vykdavo pas Reinoldsus atsakomojo vizito.
M ereditos gudrybė su am alu pavyko: būtent Parkeris tapo

* Pagal seną paprotį vyras per Kalėdas gali pabučiuoti moterį, stovinčią po
amalu.

61
 JUDITH M c N A U G H T

pirm uoju gyvenim e vyru, ku ris ją pabučiavo, ir ji gyveno šiais

prisim in im ais ik i kitų K alėdų, svajojo apie jo šypseną, jautė
odekolono aromatą ir jo lū p ų prisilietim ą.
K ai Parkeris ateidavo vakarienės, M eredita sulaikiusi kvapą
klausydavosi jo sam protavim ų apie banko reikalu s ir ypač
mėgo pasivaikščiojim us po vakarienės, kol tėvai m ėgauda-
vosi senu brendžiu. Per vieną tokį pasivaikščiojim ą praėjusią
vasarą M eredita, d id žia u sia i savo gėdai, suprato, kad Parke­
riu i jos susižavėjim as seniai nebėra paslaptis. Iš p ra d žių jis
paklausė, ar praėjusią žiem ą Verm onte ji dažnai slidinėdavo,
ir M eredita papasakojo sm agią istoriją apie iškylą su L ič fild o
slid in in k ų komandos kapitonu. Kai liovėsi kvatojęsis iš dūsau­
tojo, kuriam visu kalno šlaitu teko grakščiai ir nepriekaištingai
techniškai vytis M ereditos slides, Parkeris apsim estinai rim tai
pareiškė:
- S ulig kiekvienu susitikim u tu daraisi vis gražesnė. Tiesą
sakant, aš visada nujaučiau, kad kas nors užim s tavo širdyje
mano vietą, bet nem aniau, jog tai bus kažkoks sportininkas,
išgelbėjęs tavo slides. Z inai, jau pripratau būti tavo num ylėtu
rom antišku herojum i, - pajuokavo jis.
Išdidum as ir sveikas protas neleido M ered itai išrėžti, kad
Parkeris viską ne taip suprato ir kad niekas negali užim ti jo
vietos, o anksti subrendęs protas neleido apsim esti abejingai.
K adangi tariama jos neištikim ybė Parkerio, regis, nė kiek ne­
n u liū d in o, M eredita pam ėgino išgelbėti jų draugystę ir savo
įsim ylėjim ą p av aizd u oti k a ip juokingą, nevertą dėm esio ir
kvailą praeities epizodą.
- Vadinasi, tu žinojai apie mano jausmus? - stengdam asi
nusišypsoti išspaudė ji.
- A išku , žinojau. - Parkeris linktelėjo ir taip pat nusišyp­

62
 Rojus

sojo. - Ir visą laiką bijojau, kad pastebės tavo tėvas ir išsiruoš

manęs m edžioti su ginklu rankoje. Jis labai tave saugo.
- A š taip pat bijojau, - pajuokavo M eredita, nors tėvo p o ­
žiū ris į ją vargu ar galėjo kelti linksm ybę, juoba dabar.
Parkeris nusijuokė iš šm aikščios jos pastabos, bet iškart
surim tėjo ir tarė:
- Tegul tavo šird is ir toliau priklauso slid in in ku i, tikiuosi, jo
atsiradim as nereiškia, kad m ūsų pasivaikščiojim am s, vakarie­
nėms ir teniso varžybom s atėjo galas. M an visada buvo labai
smagu su tavim i. Garbės žodis.
Jie prakalbo apie tolesnius M ereditos m okslo planus, apie
jos stojimą į koledžą, ketinim ą sekti protėvių pavyzdžiu ir kada
nors u žim ti prezidentės postą tėvo įmonėje. Atrodė, Parkeris
vienintelis supranta jos jausmus, pagrįstą norą gauti teisėtai
priklausančią vietą kom panijoje ir n u ošird žiai tiki, kad ji viską
pasieks, jeigu tik panorės.
Dabar, stovėdam a miegamajame, M eredita galvojo, kaip
susitiks su juo po ištisus metus trukusio išsiskyrim o, ir iš anksto
stengėsi apsiprasti su m intim i, kad Parkeris visiem s laikam s jai
liks tik draugas. Žinoma, šird į skaudžiai diegė, bet jo draugyste
ji neabejojo, o tai irg i šį tą reiškia.
L iz a atsigręžė nuo spintos su glėbiu drabu žių rankose ir
numetė juos ant lovos šalia atidaryto lagam ino.
- Ir vėl nem iegodam a sapnuoji Parkerį, - kandžiai išgiedojo
ji. - Tokiais atvejais labai svajinga tampa tavo fizio...
Ji n u tilo per pusę žodžio, nes tarpduryje pamatė N ik ą Tier-
nė. Jam už nugaros šmėkšojo pora b ičiu lių .
- A š vyrukam s sakiau, - jis kinktelėjo sm akru į draugus, -
kad šitame kam baryje jie išvys tiek grožio, kiek nerastų visoje
K onektikuto valstijoje, bet kadangi atsiradau čia pirmas, teisė

63
 J U D I T H VI C N AU G H T

rin ktis priklauso man, ir aš renkuosi M ereditą! - Pamerkęs L i­

zai N ikas žengtelėjo atatupstas. - Džentelm enai, - sušuko p la­
čiai mostelėjęs ranka, - leiskite pristatyti jus antrajai gražuolei!
N uobodžiaujam ai įžū lio s išvaizdos, nepriekaištingai apsi­
rengę jaunuoliai, tikri Gebenės lygos* atstovai, įžengė į kam ­
barį, iš aukšto pažvelgė į L iz ą ir sustingo vietoje.
Pirm asis atsikvošėjo raum eningas blondinas.
- Jūs - turbūt M eredita? - paklausė jis Lizo s ir nusim inęs
jo veidas bylojo: vaikinas mano, kad N ikas pasiglem žė gra­
žiau sią Bensonhersto m erginą. - A š - Kreigas Haksfordas, o
jis - Čeizas Votjė.
Vaikinas linktelėjo į tam siaplaukį jaunuolį, ku ris žvelgė į
Lizą, lyg būtų išvydęs stebuklą.
O Liza, susinėrusi ant krūtinės rankas, su linksm a nuostaba
apžiūrinėjo neprašytus svečius.
- A š nesu M eredita, - pranešė ji.
Jų galvos sutartinai pasisuko į priešingą kam bario kampą,
kur stovėjo M eredita.
- Viešpatie... - pagarbiai sukuždėjo Kreigas Haksfordas.
- Viešpatie, - b ič iu liu i paantrino Čeizas Votjė, kreipdam as
žv ilg sn į nuo vienos m erginos prie kitos.
M atydam a apstulbusius veidus M eredita p rikan d o lūpą,
kad nesusijuoktų. Liza kilstelėjo antakius ir sausai tarė:
- Vaikinai, kai baigsite melstis, pasiūlysim e jum s kokakolos,
kad padėtumėte nutem pti į apačią visas šias dėžes.
V yrukai šypsodam iesi žengė į priekį, bet tą akim irką tarp­
duryje išdygo pusvalandžiu anksčiau atvažiavęs Filip as Ben-
kroftas. Pajuodęs iš įtū žio jis nutvilkė jaunuolius pagiežingu
žvilgsniu .

* Seniausi ir prestižiškiausi Jungtinių Valstijų universitetai.

64
 Rojus

- Kas čia dedasi, velniai rautų?

V isi akim irką prarado žadą ir tik M eredita, šiek tiek atsi­
kvošėjusi, pam ėgino įsikišti - pristatyti jaunuolius tėvui ir iš­
taisyti nesm agią padėtį. Tačiau Filipas, nekreipdam as dėm esio
į dukrą, suriaumojo:
- Lauk iš čia!
K ai svečiai paskubom is dingo, jis u žsip u olė merginas:
- M aniau, šitos prakeiktos m okyklos taisyklės d ra u d žia
vyrams, išskyrus tėvus, patekti į pastatą!
Jis ne šiaip „m anė", jis tvirtai žinojo. Prieš dvejus m etus
Filip as neperspėjęs aplankė dukterį ir atvykęs į studenčių ben­
drabutį sekm adienį, ketvirtą valandą dienos, vestibiulyje p rie
laukujų d urų rado sėdint būrelį vaikinų. A n ksčiau vaikinam s
buvo leidžiam a sekm adieniais u žeiti į vestibiulį, bet n u o tos
akim irkos į pastatą nebebuvo įleidžiam as nė vienas stipriosios
lyties atstovas. Filip a s akim irksniu pakeitė taisykles, kai įsive r­
žęs į direktorės kabinetą ir apkaltinęs ją visom is nuodėm ėm is -
nuo nusikalstam o aplaidum o ik i bendrininkavim o tv irkin an t
nepilnam etes, pagrasino apie įv y k į pranešti visiem s tėvam s
ir n u trau kti kasm etinę B enkroftų šeim os teikiam ą param ą.
Dabar M e red ita pasistengė sutram dyti p y ktį ir nuoskaudą,
kurią sukėlė neteisingas ir šiurkštus tėvo elgesys su n iek u o
dėtais jaunuoliais, be jokios kaltės užsitraukusiais tokį įn irš io
protrūkį.
- V isų pirm a, m okslo metai pasibaigė vakar, todėl taisyklės
nustojo galioti, - ram iai paprieštaravo ji. - Antra, v aik in ai tik
norėjo padėti m um s nugabenti žem yn bagažą, kad galėtum e
laiku išvažiuoti...
- O aš kažkodėl maniau, jog to čia ir atvykau - n u d irb ti šį
darbą, - įsiterpė tėvas. - Todėl kėliau si tokioje ankštybėje...

65
 J UDITH M c N a L'GHT

Jis nutraukė savo tiradą, nes už nugaros išg ird o direktorės

balsą:
- A tleiskite, pone Benkroftai, bet jus skubiai kviečia prie
telefono.
Vos spėjo jam įkandin užsiverti durys, M eredita griuvo ant
lovos, o Liza garsiai trinktelėjo ant stalo skardinę kokakolos.
- N ie k a ip neperprantu šito žm ogaus! - p ratrū ko ji. - Jis
nepakenčiam as! N e le id žia tau susitikin ėti su jo kiu vaikinu,
k u rio nepažįsta nuo vystyklų, ir išvaiko visus kitus! Šešiolik­
tojo gim tadienio proga padovanojo autom obilį, bet neleidžia
juo važinėti! A š turiu keturis brolius, kurie, v eln iai griebtų,
yra italai, bet jie visi drauge m ažiau dreba dėl manęs nei tavo
tėtušis! - Nepaisydam a, kad tik dar labiau kursto draugės pyktį
ir susierzinim ą, Liza atsisėdo šalia ir tęsė: - Mere, tau reikia ko
nors griebtis, antraip ši vasara bus daug prastesnė už praėjusią.
M anęs šalia nebus, todėl net neturėsi pas ką pabėgti.
Bensonhersto dėstytojus taip pribloškė Lizos m okslo rezu l­
tatai ir m eniniai gabumai, kad jie suteikė m erginai pusantro
m ėnesio stipendiją m okytis Europoje. Liza galėjo p asirin kti
miestą, labiau siai atitin kan tį jos būsim os karjeros tikslus, ji
pasirin ko Rom ą ir užsirašė į interjero d izain erių kursus. M e ­
redita alsiai atsišliejo į sieną.
- Dabar dėl šios vasaros aš nerim auju m ažiau nei prieš tris
mėnesius.
L iz a suprato, kad draugė turi omenyje tikrą m ūšį, į k u rį
turėjo stoti su tėvu dėl teisės savo nuožiūra p asirin kti koledžą.
K e li koledžai pasiūlė L iz a i stipendiją, bet ji pasirin ko Šiaurės
Vakarų universitetą, nes M eredita taip pat ketino jame mokytis.
Tačiau M ereditos tėvas spyrėsi, kad duktė stotų į M e riv ilio ko­
ledžą, kuris, m erginos p ožiū riu, buvo neką geresnis už privatų

66
 Rojus

kilm in g ų m erginų pensionatą Čikagos priem iestyje. M eredita

sutiko ieškoti kom prom iso - užsirašė į abu koledžus, ir į abu
buvo priim ta. D abar ji ir tėvas atsidūrė aklagatvyje: nė vienas
nenorėjo nusileisti.
- A r įstengsi jį atkalbėti nuo ketinim o išsiųsti tave į M e riv ilį?
- A š ten nevažiuosiu!
- Tu M e riv ilio nenori, nenoriu ir aš, bet už m okslus m oka
tavo tėvas!
- Jis sutiks, esu įsitik in u si. - M e red ita atsiduso. - Tėvas
perdėtai m ane saugo, bet lin k i vien gero, o Šiaurės Vakarų
universiteto verslo m okykla yra geriausia. M e riv ilio diplom as
nevertas popieriaus, ant k u rio yra išspausdintas.
Lizo s pyktis virto nuostaba: ji daug metų pažinojo F ilip ą
Benkroftą ir vis tiek nepajėgė jo perprasti.
- Žinom a, tu teisi, aš pripažįstu, kad jis nepanašus į dau­
gum ą tėvų, kurie atsiuntė čia savo dukteris. Jis bent jau tavi­
m i rūpinasi. Skam bina kiekvieną savaitę ir atvažiuoja į visas
m okyklos iškilm es.
Pirm aisiais metais Liza apstulbo sužinojusi, kad k itų m o­
k in ių tėvai gyvena savo gyvenim us ir nekreipia į vaikus dė­
mesio, o brangiom is dovanom is dažniausiai m ėgina pakeisti
apsilankym us, laiškus ir skam bučius.
- G al man su juo pasikalbėti ir pam ėginti įtikinti, kad leistų
tau studijuoti Šiaurės Vakarų universitete?
M eredita metė į draugę pašaipų žvilgsnį.
- Ir daug laim ėtum ?
L iza pasilenkė, irz lia i patem pė aukštyn kojinaitę ir iš naujo
užsirišo batų raištelius.
- Tiek pat, kaip aną kartą, kai su juo susiginčijau ir stojau
tavo pusėn: jis pamanytų, kad darau tau blogą įtaką.

67
 JUDITH M c N A U G H T

N em in int to vienintelio karto, Liza kaip įm anydam a sten­

gėsi išvengti katastrofos ir su F ilip u visada elgėsi pagarbiai,
kaip su tikru geradariu, be ku rio pagalbos nieku gyvu nebūtų
m okiusis Bensonherste. Jo akivaizdoje mergina visada tapdavo
įsikūnijusiu m andagum u ir moteriškum u, šis vaidm uo taip ne­
atitiko jos gyvos, m aištingos prigim ties, kad L iza nežm oniškai
irzdavo ir nervindavosi, keldam a M ereditai geraširdišką juoką.
Iš pradžių Filip as į L iz ą žiūrėjo lyg į kokią rastinukę, kurią
ėm ėsi globoti, bet ši nustebino jį kaipm at p rig iju si Benson­
herste. Ilg ainiu i jis saviškai, nedaugžodžiaudam as ir negirda-
mas, santūriai parodė, kad ja didžiuojasi ir galbūt net jaučia
savitą prieraišum ą. L izo s tėvai negalėjo leisti sau k elio n ių į
Bensonherstą, tad Filip a s prisiėm ė tėvo vaidm enį ir kaskart,
kai vesdavosi į restoraną M ereditą, pakviesdavo vakarienės ir
L iz ą ir n uošird žiai dom ėjosi jos laim ėjim ais. Pirm ųjų m okslo
m etų pavasarį Filip as žengė taip toli, kad net davė nurodym ą
sekretorei paskam binti pon iai Pontini ir paklausti, gal ši norėtų
ką nors perduoti Lizai, kai jis skris į Verm ontą švęsti Tėvų die­
nos. Ponia Pontini su džiaugsm u priėm ė pasiūlym ą ir atvyko
išlydėti jo į oro uostą nešina d id žiu le balta konditerijos gam inių
dėže, pilna itališkų pyragaičių, ir šiurkštaus popieriaus m ai­
šeliu, iš kurio kyšojo ilg i, skaniai kvepiantys saliam iai. N ors ir
susierzinęs, kad teko lip ti į lėktuvą su tokiu nepadoriu nešuliu
ir, kaip vėliau pats sakė M erteditai, „jaustis lyg kokiam valka­
tai, kuris nusprendė dykai pasivažinėti kom panijos Greyhound
autobusu ir dar su p usryčių dėžute rankose", siu n tin į L iza i jis
vis dėlto perdavė ir nuo tada tapo jai tarsi savotišku įtėviu.
Praėjusį vakarą m okyklos baigim o proga jis padovanojo M e ­
reditai Tiffany firm os rausvo topazo kuloną ant svarios auksinės
grandinėlės. L iz a i įteikė k u r kas pigesnę, tačiau tikrai gražią

68
 Rojus

aukso apyrankę su jos in icialais ir data, m eniskai išgraviruota

ir įpinta į bendrą ornamentą. A pyran kė taip pat buvo pirkta
Tiffany.
Iš p radžių Liza jautėsi sutrikusi ir neišmanė, kaip elgtis, nes
Filip as visada buvo itin mandagus, bet laikėsi šiek tiek šaltai ir
nerodė jausmų; lyg ia i toks jis buvo ir su M eredita. Vėliau, kai
suprato, kad jo poelgiai neatitinka išoriškai šaltų, kartais net
šiurkštokų elgesio m anierų, Liza džiaugsm ingai pranešė M e ­
reditai, jog Filip a s iš esmės geras ir m ielas p liu šin is m eškinas,
kuris tik urzgia, bet nekanda!
Ši klaidinga išvada paskatino ją užpraeitą vasarą pam ėginti
užsistoti M ereditą: Liza labai m andagiai, m eiliausiai šypso­
dam asi pareiškė, kad, jos p o žiū riu , M eredita per atostogas
turėtų turėti šiek tiek daugiau laisvės. F ilip o reakcija į tai, ką
jis pavadino „nedėkingum u ir m ėginim u kištis į svetim us rei­
kalus", buvo itin audringa, ir tik n u o šird i m erginos atgaila ir
atsiprašym ai sutrukdė jam įv y k d y ti grasinim ą - padaryti galą
Lizos ir M ereditos draugystei ir pareikalauti, kad Besonhers-
to adm inistracija stipendiją perleistų „kam nors vertesniam "
tokios malonės. Šis susidūrim as sukrėtė L izą kur kas labiau
nei pastarasis netikėtas įtū žio proveržis. A p g alvoju si F ilip o
pasakytus žod žiu s ji pasidarė teisingą išvadą, jog stipendija
mokama iš lėšų, kurias paaukojo Benkroftų šeima, ir šis atra­
dim as privertė L iz ą pasijusti tikra pabaisa, nors pats kivirčas
p aliko pykčio ir susierzinim o nuosėdų.
Dabar Liza jautė tokį pat bejėgišką pyktį ir apmaudą, kad
M eredita nuolatos laikom a geležiniuose gniaužtuose ir jai ne­
suteikiam a nė akim irkos atokvėpio.
- A r tikrai manai, jog Filip a s vaidina sarginį šunį tik todėl,
kad tavo m otina jį apgavo?

69
 J UDITH M c N a UG HT

- J i ne tik apgavo, buvo tikra šliundra, po vestuvių m iegojusi

su visais, kas pasitaikė, - nuo žirgų trenerių ik i sunkvežim ių
vairuotojų, ji tyčia pavertė tėvą pajuokos objektu ir siautė su
įtartinais tipais ir m enkystom is. Praėjusiais metais aš paklau­
siau Parkerio ir jis papasakojo man viską, ką buvo girdėjęs iš
savo tėvų. Žodžiu, v isi žinojo, kokia ji.
- Šiuos dalykus tu dažnai kartoji, tik aš nesuprantu, kodėl
tavo tėvas elgiasi taip, tarytum moralės norm ų nepaisym as -
genetinė kliauda, kurią tu galėjai paveldėti, - karčiai pasakė
Liza.
- M atyt, jis šiek tiek tuo tiki, - atsakė M eredita.
A b i m erginos kaltai sužiu ro į F ilip ą Benkroftą, kuris tą aki­
m irką įžengė į kambarį.
Vos m etusi žv ilg sn į į n iū rų tėvo veidą M eredita iškart pa­
m iršo savus rūpesčius.
- Kas atsitiko?
- Ryte pasim irė tavo senelis, - n iū ria i pranešė jis. - Širdies
p riep u olis. Einu, išsireg istru osiu iš viešbučio ir su sirin k siu
daiktus. N u p irkau m udviem bilietus į lėktuvą, kuris išskrenda
po valandos. - Tada jis grįžtelėjo į L iz ą ir pridūrė: - T ikiuosi,
tau pavyks parsigauti nam o mano autom obiliu.
- Žinom a, pone Benkroftai, - skubiai patikino Liza. - Labai
užjaučiu jus dėl tėvo.
Norėdam a, kad Liza grįžtų drauge su jais, M eredita įkalbėjo
tėvą, užuot sklidus, v ažiuoti namo autom obiliu.
K ai jis išėjo, Liza pažvelgė į M ereditą, k u ri stovėjo bukai
įsistebeilijusi į erdvę.
- Mere! A r viskas gerai?
- Regis, taip, - prislėgtu balsu atsakė ši.
- A r čia tas senelis, kuris vedė savo sekretorę?
 Rojus

M eredita linktelėjo.
- Su tėvu jie nelabai sutarė. Senelio nesu m ačiusi nuo tada,
kai man sukako vienuolika. Bet jis skam bindavo, aptardavo
su tėvu parduotuvės reikalus, pasikalbėdavo ir su m anim i.
Jis buvo... buvo... aš jį m ylėjau, - bejėgiškai užbaigė ji. - Jis
irg i mane mylėjo. - M ergina pakėlė į L iz ą liū d esio prigesintas
akis. - Be tėvo, jis vienintelis artim as mano gim inaitis. D abar
lik o tik trečios ir ketvirtos eilės pusbroliai, k u rių aš nė nepa­
žįstu.
 7

Nesm agiai m indžikuodam as F ilip o Benkrofto nam ų ves­

tib iu lyje Džonatanas Somersas stebėjo m inias žm onių, kaip
ir jis pats atėjusių Sirilo Benkrofto laid otu vių dieną pareikšti
privalom os užuojautos. Džonatanas sustabdė vieną iš padavėjų,
nešiojančių alkoholinius gėrim us, ir greitu judesiu pasičiupo
nuo padėklo d v i taures. Išlenkęs porciją degtinės su tonikų,
tuščią taurę jis įkišo į d id e lį vazoną su dekoratyviniu paparčiu,
iš antros stiklinės gurkštelėjo škotiško viskio ir suraukė nosį,
nes ten, pasirodo, buvo ne Chivas Regai. Degtinė, sum išusi su
džinu, kurį jis siurbė iš kišeninės gertuvės automobilyje, suteikė
šiek tiek jėgų ir dabar Džonatanas jautė, kad yra beveik pasiren­
gęs atlaikyti varginančią laid otu v ių ceremoniją. Šalia stovėjo ir
sm alsiai jį apžiūrinėjo pagyvenusi mažutė, lazdele pasirėm usi
moteris. Etiketas reikalavo pakalbinti kaimynę, tad Džonas u ž­
mezgė, jo galva, m andagų pokalbį, derantį tokia liū d n a proga.

72
 Rojus

- N ekenčiu laidotuvių, o jūs? - pasiteiravo jis.

- Na, man jos patinka, - patenkinta savim i pareiškė ji. - Kai
esu tokio am žiaus, kiekvienas laidotuves, kuriose apsilankau,
laikau asmenine pergale, nes to sam būrio kaltininkė - dar ne aš.
Džonas ty lia i sukikeno, nes garsiai kvatoti tokią liū d n ą va­
landą būtų rim tas etiketo pažeidim as, o paisyti jo re ik a la v i­
mų priprato nuo vaikystės. Jis atsiprašė, nebaigtą gerti taurę
pastatė ant m ažo staliuko ir patraukė ieškoti ko nors geriau.
L ik u s i viena garbaus am žiaus le d i pakėlė taurę ir atsargiai
gurkštelėjo viskio.
- Pigus lakalas, - su pasibjaurėjim u purkštelėjo ji ir pastatė
taurę į vietą.
N eilg a i trukus Džonas pamatė Parkerį Reinoldsą, stovintį
nišoje šalia svetainės su dviem jaunom is m oterim is ir vyriškiu .
Stabtelėjęs prie bufeto jis pasičiupo dar vieną taurę ir priėjo
prie b ičiu lių .
- P uiku s sam būris, tiesa? - sarkastiškai šyptelėjęs tarė jis.
- O aš m aniau, tu nekenti la id o tu v ių ir niekada jose nesi­
lankai, - visiem s pasisveikinus, tarstelėjo Parkeris.
- T ik ra i taip. Atėjau čia ne apraudoti S irilo Benkrofto, o
apsaugoti savo palikim o. - D žonas maktelėjo d id e lį gurkšnį,
m ėgindam as užgesinti deginantį sielą kartėlį: - Tėvas vėl gra­
sina išbraukti mane iš testamento ir išvyti iš namų, tik šįkart
tas senas išgama, regis, ne šiaip plaka liežuviu.
L i Ekerm an, dailutė grakšti brunetė, metė į jį lin ksm ą ir
nepatiklų žv ilg snį.
- Tavo tėvas pažadėjo atim ti iš tavęs palikim ą, jeigu neateisi
į laidotuves?
- Ne, mano džiaugsm e, tėvas pagrasino atsikratyti m ani­
mi, jeigu nepasitaisysiu ir nedelsdam as nesiim siu kokios nors

Z3
 JUDITH M c X a UGHT

veiklos. K itaip sakant, aš privalau pasirodyti senų šeimos drau­

gų pakasynose ir dalyvauti naujajame šeimos versle, antraip
visi pinigėliai, kurių prikaupė senasis pusgalvis, atiteks ne man.
- Liū d n a istorija. - Parkeris linktelėjo, tačiau kandžiai n u si­
šypsojo. - O koks tas naujasis verslas, apie ku rį kalbi?
- N aftos gręžiniai, - p aaiškino Džonatanas. - Vėl naftos
gręžiniai. Šįkart karšinčius sudarė sutartį su Venesuelos v y ­
riausybe atlikti ten žvalgym o darbus.
Selė Film or pasižiūrėjo į n ed id elį veidrodėlį auksuotais rė­
mais, kabantį D žonui už nugaros, ir piršteliu nubraukė nelygų
ryškiai raudonų lūpų dažų potėpį.
- T ik nesakyk, kad jis siunčia tave į Pietų Am eriką.
- Ne, tiek jis dar nesumąstė, - irz lia i purkštelėjo Džonas. -
Tėvas paskyrė mane į garbingą personalo skyriaus vadovo
postą. Pavedė pasam dyti vadybininkų ir darbininkų. O žinote,
ką paskui iškrėtė tas pašlemėkas?
D žon o b ičiu lia i seniai buvo pripratę prie jo n u olatin ių bur­
nojim ų prieš tėvą, kaip, beje, ir prie baisios girtuoklystės, todėl
ir šįkart kantriai išklausė skundų.
- K ą gi jis padarė? - pasiteiravo Dugas Šelfontas.
- Surengė man patikrinim ą! K ai atrinkau p en kiolika tvirtų
patyrusių darbininkų, senis užsigeidė pats susitikti su visais
b u vu siais kandidatais ir įv e rtin ti m ano gebėjim ą p a sirin k ti
žmones. T ik pam anykite, jis išvarė lauk pusę m ano atrinktųjų!
V ienintelis, kuris jam iš tikrųjų patiko, buvo kažkoks vyrukas
pavarde Farelas, plieno lydytojas, kaip tik tas, k u rio neketinau
p riim ti į darbą. Paskutinį kartą naftos bokštą jis regėjo prieš
dvejus metus, kai pum pavo naftą kažkokiam e velnio nešta­
me ku k u rū zų lauke Indianoje. N et arti nebuvo priėjęs prie
d id e lio bokšto, kokį statome Pietų Am erikoje. Be to, jam išvis

74
 Rojus

nusispjauti į tą gręžim ą. Jį dom ina vienintelis dalykas - šim to

penkiasdešim ties tūkstančių d olerių premija, kurią gaus, jeigu
išsilaikys ten dvejus metus. Jis taip ir pareiškė tėtušiui tiesiai
į akis.
- Tai kodėl tavo tėvas jį pasamdė?
- Pareiškė, g ird i, jam patinka Farelo stiliu s, - sušnypštė
D žonas ir išlenkė taurę. - Ir tai, ką Farelas ketina n uveikti su
premija, kai ją gaus. Po šimts, jau beveik pam aniau, kad tėtušis
apsigalvos siųsti Farelą į Venesuelą ir pasiūlys jam m ano par­
eigas. Šiaip ar taip, man įsakyta kitą mėnesį nugabenti jį ten,
sup ažin d in ti su darbu ir aprodyti vietovę.
- D žonai, tu apgirtai ir kalbi pernelyg garsiai, - ram iai pa­
sakė Li.
- Prašau atleisti, bet man d v i dienas teko klausytis, kaip
tėtušis gieda tam tip u i ditiram bus. Sakau jums, tas Farelas -
įžūlus, pasipūtęs šunsnukis! N e i pinigų, nei išsiauklėjim o, o
kaip riečia nosį!
- Skamba tiesiog dieviškai, - pajuokavo Li.
Matydam as, kad kiti trys tyli, Džonas pam ėgino pasiteisinti:
- Jeigu manote, jog perdedu, g aliu Liepos ketvirtąją atsi­
vesti jį į šokius užm iesčio klube, tada patys pamatysite, k o kiu
žm ogum i, tėtušio supratim u, tu riu tapti aš.
- N ekvailiok, - perspėjo Šelė. - Tas Farelas gal ir patinka
tavo tėvui kaip darbuotojas, tačiau tėvas tave iškastruos, jeigu
atsitem psi jį į Glenmoor klubą.
- Žinau, bet reginys to vertas. - D žonas piktai nusišiepė.
- T ik neužkark jo mums, jeigu vis dėlto atsivesi, - susižval-
giusi su L i perspėjo mergina. - M es neketinam e visą vakarą
lin ksm in ti kažkokio liejiko ar lydytojo vien todėl, kad tau šovė
galvon paerzinti tėvą.

T5
 JUDITH M c N A U G H T

- N esirūpinkite! P a lik siu Farelą vieną patį ir tegul raitosi

svilinam as tėtušio žv ilg sn io, tegul suka galvą, k u rią šakutę
pasirinkti. G alų gale pats liepė „p rižiū rė ti" Farelą ir „aprodyti
jam u žku lisiu s", kol vyrukas m alasi Čikagoje.
M atydam as pykčio perkreiptą D žono fizionom iją Parkeris
nejučia šyptelėjo.
- Manau, turėtum rasti lengvesnį būdą išspręsti savo bėdas.
- Toks būdas yra, - pritarė Džonas. - Susirasti turtingą žm o­
ną, k u ri leistų m an gyventi taip, kaip esu pratęs, tada galėčiau
pasiųsti tėtušį velniop.
A psidairęs jis pamojo d ailu tei m erginai kam barinės u n ifor­
ma, kaip tik nešančiai pro šalį padėklą su gėrim ais. Ji pasisku­
bino p rie iti ir Džonas p lačiai nusišypsojo.
- Jūs ne tik gražuolė, bet dar ir mano išgelbėtoja! - pratarė
jis, statydam as ant padėklo tuščią taurę ir im dam as pilną.
Kam barinė išraudo ir taip nusišypsojo D žonui, kad iškart
tapo aišku: ji n eliko abejinga patraukliam aukšto jaun uolio
v eid u i ir raum eningam, atletiškai sudėtam jo kūnui. Džonas
pasilenkė artyn ir teatrališkai sukuždėjo:
- Prisipažinkite, kam barine jūs tarnaujate tik savo m alonu­
m ui, o jūsų tėvas iš tikrųjų yra bankininkas arba biržos ryklys?
- Ką? Tai yra ne, - žaviai sum išusi sum urm ėjo mergina.
D žon o šypsena tapo iš tiesų kerinti.
- Jokių ryšių su birža? O kaip fabrikai ir naftos gręžiniai?
- Jis... jis vandentiekio meistras, - išrėžė m ergina.
Džonatano šypsena kaipm at išblėso.
- Vadinasi, apie vestuves negali b ūti net kalbos, - atsidu­
so jis. - Esama tam tikrų socialin ių ir fin an sinių reikalavim ų,
kuriu os p rivalo atitikti pretendenčių į mano ranką konkurso
nugalėtoja. Bet m udu p u ik ia u sia i galėtum e tapti m eilužiais.

76
 Rojus

Susitikim e po valandos mano autom obilyje. Raudonas feraris

stovi prie pat įėjim o.
Įsižeidusi ir drauge susidom ėjusi m ergina nuėjo šalin.
- Tu elgiesi itin šlykščiai, - metė Šelė, bet Dugas Šelfontas
kum štelėjo b ič iu liu i į pašonę ir nusiviepė.
- Statau penkiasdešim t žaliųjų: kai susirengsi išeiti, m er­
giotė jau sėdės autom obilyje.
Džonas pasuko galvą ir jau rengėsi kažką atsakyti, kai jo dė­
mesį patraukė akinam ai graži b lond inė juoda tiesaus k irp im o
suknele aukšta apykakle ir trum pom is rankovėm is - ji laip tais
leidosi į svetainę. Džonas atkarusiu žan d ikau liu stebėjo, kaip ji
stabtelėjo pasikalbėti su senukų pora, o kai svečių b ūrelis pa­
judėjo ir užstojo merginą, D žonas pasviro į šoną mėgindam as
geriau ją įžiūrėti.
- Į ką taip žiū ri? - nustebo Dugas ir pam ėgino pasekti jo
žvilgsnį.
- N ežinau, kas ji tokia, bet norėčiau išsiaiškinti.
- K ur? - susidom ėjo Selė ir v isi ištem pė kaklus m ėgindam i
nustatyti, apie ką jis kalba.
- Štai ten! - Džonas ištiesė ranką su taure, kai m inia šiek
tiek prasiskyrė.
Pažinęs m erginą Parkeris pergalingai nusijuokė.
- V isi pažįstate ją šim tus metų, tiesiog seniai nesate matę.
K etu ri nesusigaudantys b ič iu lia i nebyliai reikalavo atsaky­
mo ir Parkerio šypsena tapo dar platesnė.
- Č ia M eredita Benkroft, m ano b ičiu lia i.
- G al tau pasim aišė protas? - Džonas papurtė galvą ir įsm ei­
gė į m erginą įdėm ų žvilgsnį, tačiau kad ir kaip stengėsi, nerado
jokių panašum ų tarp nevikrios, negražios mergaitės ir šitos
santūrios, p asitikin čios savim i gražuolės. K u r dingo vaikiškas
 JUDITH M c N a U G HT

apkūnum as, akiniai, kabės ir am žinas segtukas tiesiuose švie­

siuose plaukuose? Dabar b lyškiai auksinės sruogos buvo su­
dėtos į paprastą k u o d e lį iš k u rio išsim ušusios garbanos gaubė
k la sik in io grožio raiškių b ruožų veidą. M eredita pakėlė galvą,
linktelėjo kažkam, stovinčiam šalia D žono bičiulių, ir šis išvydo
jos akis. Per visą kam barį pamatė tuos d id ž iu liu s stulbinam ai
gražius akvam arino ežerus ir staiga prisim inė, kaip šitos akys
žvelgė į jį prieš kelerius metus.
Baisiai nusikam avusi M eredita stovėjo nejudėdama, klausė­
si žm onių, kurie kažką jai kalbėjo, nusišypsodavo, kai šypsoda­
vosi jie, bet niekaip negalėjo suvokti karčios tikrovės - senelis
m irė ir šim tai iš kam bario į kam barį srūvančių žm onių suplūdo
čia kaip tik dėl jo. M eredita m enkai jį tepažinojo ir tik todėl
kankinam as pastarųjų dienų liūdesys neilgai trukus peraugo
į buką skausmą.
Ji akies krašteliu pastebėjo Parkerį kapinėse ir žinojo: da­
bar jis kažkur čia, bet svečiai šiandien susirinko tokia liū dna
proga ir M ereditai atrodė nederam a bei įžeidu ieškoti vaikino
ir viltis, kad šis pagaliau atkreips į ją dėmesį. Be to, jau buvo
šiek tiek pavargusi pati nuolatos ieškoti Parkerio ir kur nors jį
kviesti, dabar jo eilė žengti žingsnį ir kaip nors parodyti, kad
ja dom isi.
Parkeris, tarsi atspėjęs jos m intis, staiga išdygo priešais. M e ­
redita išgirdo ik i skausm o pažįstam ą balsą, kuždantį jai į ausį:
- Štai toje nišoje stovi žm ogus, grasinantis mane nužudyti,
jeigu neatsivesiu tavęs, kad jis galėtų pasisveikinti ir paskirti
tau pasim atym ą.
M eredita šypsodam asi atsigręžė, įdėjo delnus į ištiestas Par­
kerio rankas ir pajuto, kaip linksta kojos, kai šis ją prisitraukė
ir pabučiavo į skruostą.

78
 Rojus

- A tro d ai nuostabiai, nors baisiai pavargusi. O gal eikim e

pasivaikščioti, kai visi išsiskirstys ir pasibaigs visos m anda-
gybės?
- Gerai, - linktelėjusi tarė ji ir pati nustebo, kad balsas skam ­
ba ly g ia i ir ram iai.
Juodu nuėjo prie nišos ir M eredita atsidūrė šiek tiek ju o k in ­
goje padėtyje - teko iš naujo susipažinti su žmonėmis, k u riu os
pažinojo daugybę metų ir kurie elgdavosi taip, tarsi ji b ūtų ne­
matoma, bet dabar, regis, buvo pasirengę su džiaugsm u p riim ti
ją į savo ratą. Selė pakvietė į vakarėlį ateinančią savaitę, o L i
prašėsi sėdėti greta per pokylį, k u rį kasmet Liepos ketvirtosios
proga rengia užm iesčio klubo Glenmoor adm inistracija.
Parkeris D žoną tyčia pristatė paskutinį.
- N egaliu patikėti, kad čia jūs, - iš girtum o rydamas žod žiu s
kliūvan čiu lie žu v iu sumurmėjo jis ir pergalingai nusišypsojęs
pridūrė: - Panele Benkroft, aš ką tik pranešiau šiems žmonėms,
kad man skubiai reikalinga graži ir turtinga žmona. G al su tik ­
site tekėti už manęs ateinantį savaitgalį?
M ereditos tėvas kelis kartus buvo užsim inęs apie n esib ai­
giančius D žonatano skandalus su n u siv y lu sia is juo tėvais.
M eredita sumetė, kad n eatid ėliotina būtinybė skubiai vesti
turtingą gražuolę veikiausiai atsirado dėl dar vieno k iv irčo ,
bet ją kažkodėl suėmė juokas.
- Puiku . Pats tinkam iausias laikas, - džiaugsm ingai šy p ­
sodam asi pareiškė ji. - Tačiau tėvas pagrasino atim ti iš m anęs
palikim ą, jeigu ištekėsiu nebaigusi koledžo, vadinasi, teks g y ­
venti su jūsų tėvais.
- D ieve gink! - Džonatanas krūptelėjo ir visi, taip pat ir jis
pats, nusikvatojo.
Parkeris suėm ė M e red itą už alkūnės ir gelbėdam as n u o
tolesnio tuščio pokalbio pareiškė:

79
 J UD I T H M c N A U G H T

- M eredita n ori pakvėpuoti grynu oru. M es einam e pasi­

vaikščioti.
Išėję iš nam ų jie p erkirto veją ir palengva n u žin g sn ia vo
įvažiuojam uoju keliuku.
- K a ip tu jautiesi? - paklausė Parkeris.
- Viskas gerai... tik šiek tiek pavargau.
Stojo tyla, M eredita, kaip visada, ėmė karštligiškai ieškoti
šm aikščios subtilios replikos, bet nusprendė nesikankinti ir
pasakyti ką nors paprasčiau.
- Tavo gyvenim e per šiuos metus turbūt daug kas pasikei­
tė? - n u ošird žiai susidom ėjusi paklausė ji.
Parkeris linktelėjo ir staiga pranešė tai, ką M eredita užvis
m ažiausiai tikėjosi išgirsti:
- Tu pirm oji galėsi mane pasveikinti. M u d u su Sara Ros
nusprendėm e susituokti. Per šeštadienio pokylį ketinam e o fi­
cia lia i pranešti apie sužadėtuves.
M ereditai prieš akis viskas ėmė suktis. Sara Ros! Ji pažinojo
ją ir nemėgo. N ors Sara buvo labai dailutė, g uvi ir linksm a,
M e red itai visada atrodė tuščiagarbė ir ribota.
- Tikiuosi, būsi labai laim ingas, - pasakė ji, kruopščiai slėp­
dama n usivylim ą ir abejonę.
- A š irg i šito tikiuosi.
Jie dar pusvalandį vaikštinėjo po kiem ą ir šnekučiavosi apie
ateities planus. Visą šį laiką, jausdama nepataisom os netekties
kartėlį, M eredita galvojo, koks puikus pašnekovas yra Parkeris,
dėmesingas, viską suprantantis ir netgi pritariantis jos norui
stoti ne į M e riv ilio , o į Šiaurės Vakarų koledžą.
Juodu jau suko namų lin k, kai prie durų privažiavo lim u ­
zinas, iš kurio išlip o efektinga brunetė, lydim a dviejų d vid e­
šim tm ečių jaunuolių.

80
 Rojus

- Matau, sielvartaujanti našlė pagaliau nusprendė pasirody­

ti! - žvelgdam as į Šarlotę Benkroft su nebūdingu jam sarkazm u
sum urm ėjo Parkeris.
M oters ausyse degė ir žaižaravo d id ž iu lia i b riliantai, net
vilkėdam a paprastu p ilk u kostiu m ėliu ji atrodė ju slin g a ir
gundanti.
- Pastebėjai, per laidotuves ji neišliejo nė ašarėlės! Ši m oteris
man kažkuo prim ena Lukreciją Bordžiją!
M eredita iškart pritarė tokiai nepalankiai charakteristikai:
- J i atvyko čia ne užuojautų p riim ti. Pageidauja, kad testa­
mentas būtų perskaitytas, kai išsiskirstys svečiai, ir nedelsda­
ma, dar šį vakarą, sugrįžti į Palm Bičą.
- Na, jeigu jau pam inėjai „išsiskirstym ą"... Po valandos aš
turiu d a ly k in į susitikim ą.
Jis pasilenkė ir broliškai pakštelėjo M ereditai į skruostą.
- A tsisv eikin k už mane su tėvu.
M eredita žvelgė į nueinantį Parkerį, kuris sudaužė jos ro­
m antiškas m ergaitiškas svajones. Jis atsidarė autom obilio d u ­
reles, numetė ant užpakalinės sėdynės tamsų švarką ir pakėlęs
akis pam ojavo jai.
Iš pasku tin ių jėgų stengdam asi negalvoti apie praradim ą
M eredita prisivertė p rie iti prie Šarlotės ir pasisveikinti. Per
la id o tu v ių cerem oniją pastaroji nė karto neužkalbino nei jos,
nei tėvo, tik beaistriu veidu stovėjo tarp sūnų.
- K aip jūs jaučiatės? - m andagiai pasiteiravo M eredita.
- Nekantrauju g rįžti namo, - le d in iu balsu tėškė m oteris. -
A r greitai galėsim e eiti prie reikalo?
- Nam uose p iln a svečių, - paaiškino M eredita, viduje g ūž­
dam asi nuo nepateisinam o pašnekovės šiurkštum o. - Turėsite
pasiklausti m ano tėvo, kada bus atplėštas testamentas.

81
 JUDITH M c N a L G H T

Jau pastačiusi koją ant laip telio Šarlotė atsigręžė akm eniniu
veidu.
- F ilip u i aš nepratariau nė žodžio nuo tos atm intinos dienos
Palm Biče. Ir prabilsiu tik tada, kai pradėsiu vadovauti paradui,
o jis m aldaus su juo pasikalbėti. Iki tol jums, M eredita, teks
atlik ti vertėjos vaidm enį.
Ji įžengė į namus, o sūnūs ėjo iš abiejų pusių kaip garbės
sargyba.
M e red ita žvelgė įk a n d in Šarlotės, sukrėsta sklin d an čios
nuo jos neapykantos. Toji diena Palm Biče, apie ku rią užsim inė
Šarlotė, taip aiškiai išliko m erginos atmintyje, tarsi viskas būtų
įvykę vakar. Prieš septynerius metus juodu su tėvu nuskrido
į F lo rid ą prašom i senelio, ku ris persikraustė ten po širdies
priepuolio. A tvykę pamatė, kad yra pakviesti ne šiaip praleisti
savaitgalio, o į S irilo Benkrofto ir Šarlotės, dvidešim t metų d ir­
busios pas jį sekretore, vestuves. Ji buvo trisdešim t aštuonerių,
trisdešim čia metų jaunesnė už jaunikį, be to, našlė, tu rin ti du
paauglius sūnus, šiek tiek vyresnius už M ereditą.
M eredita niekada nesuprato, kodėl Šarlotė ir F ilip a s taip
vienas kito nekenčia, bet iš nugirstų negausių įn irtin g o ginčo
tarp tėvo ir senelio nuotrupų suprato, kad priešiškum as atsi­
rado seniai, kai Sirilas dar gyveno Čikagoje. Nesivaržydam as
Šarlotės Filip as išvadino ją naudos ieškančia intrigante, am bi­
cinga paleistuve, o tėvą - senu kvailiu, ku rį ji apgavystėm is ir
pataikavim ais privertė vesti, kad jos sūnūs galėtų gauti d alį
S irilo pinigų.
Tą dieną M eredita pasku tin į kartą matė senelį. Jis ir toliau
kontroliavo visą verslą, išskyrus Bancroft & Company, kurios
valdym ą visiškai perdavė į sūnaus rankas. N ors u nive rsali­
nė parduotuvė sudarė m ažiau nei ketvirtį šeimos turto, pats

82
 Rojus

įm onės pobūdis reikalavo n u olatin io ir neblėstančio tėvo dė­

mesio. Skirtingai nei kita gausi šeim os nuosavybė, parduotuvė
buvo kur kas svarbesnė nei šiaip nešanti d ividen dus akcinė
bendrovė - ji buvo laikom a B enkroftų tu rtų pagrin du ir jų
pasididžiavim u.

- Tai paskutinė S irilo Benkrofto valia ir jo testamentas, -

prabilo senelio patikėtinis, kai M eredita ir F ilip a s atsisėdo b ib ­
liotekoje šalia Šarlotės ir jos sūnų.
Iš p radžių buvo suminėtos p in ig ų sumos, paliktos labdaros
fondams, tada - tarnams: po penkiolika tūkstančių dolerių vai­
ruotojui, ekonom ei, sod in in ku i ir sargui. Kadangi patikėtinis
prim ygtinai reikalavo, kad M eredita dalyvautų skaitant testa­
mentą, ji pamanė, jog ir jai bus skirta kokia nedidelė suma, bet
pašoko iš netikėtum o, kai advokatas Vilsonas R ailis perskaitė:
- „Savo vaikaitei M ereditai Benkroft palieku keturis m ili­
jonus d olerių."
M erginos burna nejučia prasižiojo ir jai teko kaip reikiant
susiim ti, kad įstengtų sutelkti dėm esį į R a ilio žodžius:
- „N o rs laikas ir aplinkybės neleido geriau pažinti M e re d i­
tos, per paskutinį m ūsų susitikim ą man tapo aišku, kad ji gera
ir protinga mergaitė, ku ri p in ig ų vėjais nepaleis. Norėdam as
padėti jai panaudoti pinigus naudingai, šiuos keturis m ilijonus
palieku su sąlyga, kad jie bus laikom i patikos fonde drauge su
procentais, d ivid en d ais ir 1.1., kol jai sukaks trisdešim t metų.
Savo sūnų F ilip ą Eduardą Benkroftą skiriu jos globėju ir n u ­
rodytų sum ų adm inistratorium i. - Stabtelėjęs atsikosėti R a ilis
nukreipė žv ilg sn į nuo F ilip o į Šarlotę ir jos sūnus ir vėl pradėjo
skaityti: - Paisydam as teisingum o lik u sį turtą padaliju po lyg iai
visiem s paveldėtojams. Savo sūnui F ilip u i Eduardui Benkrof-

83
 JUDITH M c N a UGHT

tui palieku visas universalinės parduotuvės Bancroft akcijas ir

indėlius, o tai yra m aždaug ketvirtis viso turto."
M eredita klausėsi nieko nesuprasdam a. „Paisydam as tei­
singum o" sūnui jis palieka ketvirtį turto? Bet jeigu senelis no­
rėjo viską padalyti po lyg iai, jo žm ona taip pat turėtų gauti
ketvirtį, o ne tris ketvirčius! Bet tada tarsi iš tolyb ių ją pasiekė
patikėtinio žodžiai:
- „Savo žm onai Šarlotei ir teisiškai įvaikintiem s sūnum s
D žeison ui ir D žoelu i palieku tris ketvirtadalius savo turto ly ­
giom is dalim is su sąlyga, kad Šarlotė Benkroft taps D žeisono
ir D žoelo globėja ir jiems priklausančių turto d a lių adm inis­
tratore, kol jiems sukaks trisdešim t metų."
Ž o d žia i „teisėtai įvaikintiem s" lyg durklas perrėžė M e red i­
tai šird į, ypač kai ji pamatė tokios išdavystės priblokšto F ilip o
veidą. Tėvas palengva pasuko galvą ir įsm eigė akis į Šarlotę. Ši
net nem irktelėjusi atrėmė jo žv ilg sn į ir pagiežingai nusišiepė.
- G u d ri kalė, - iškošė jis. - Pasakei, kad priversi juos įsisū ­
nyti, ir privertei!
- A š perspėjau tave tada ir perspėju dabar: sąskaitos dar
nesuvestos, - m ėgaudam asi jo įtū žiu atsakė moteris. - G alvok
apie tai, Filip ai. Nesudek naktim is akių ir spėliok, koks bus k i­
tas mano smūgis ir ką dar iš tavęs atimsiu. G ulėk nesudėdam as
akių, nerim auk ir kankinkis ly g ia i taip, kaip prieš aštuoniolika
metų privertei kankintis mane.
F ilip a s taip sukando dantis, kad žanduose ėmė gum uliuotis
raum enys, bet suėmė save į rankas ir susitvardė neatsakęs.
M eredita nukreipė akis nuo p riešininkų ir pažvelgė į Šarlotės
sūnus. D žeisono veidas buvo tarsi m otinos veido atspindys -
toks pat pagiežingas ir trium fuojantis. O D žoelas rūškanai
stebeilijo į grindis.

84
 Rojus

- Džoelas - skystimas, - kadaise M ereditai pareiškė tėvas. -

Šarlotė ir D žeisonas - godžios barakudos, tačiau mes bent jau
žinome, ko iš jų tikėtis. O nuo to jaunėlio, nuo Džoelo, pagaugai
eina per nugarą - jis kažkoks keistas.
Tarsi pajutęs, kad M eredita į jį žiū ri, Džoelas pakėlė akis
ir pasistengė išla ik y ti kuo atsainesnę išraišką. Jis neatrodė
keistas ir, M ereditos požiūriu, buvo visai negrėsm ingas. Tiesą
sakant, per p asku tin į susitikim ą nėrėsi iš k a ilio norėdam as
jai įtikti. Tada M ered itai buvo jo gaila, nes m otina net neslėpė
savo prielankum o Džeisonui, o šis, nors porą metų vyresnis už
brolį, jautė jam tik panieką. Staiga M eredita pajuto, kad ilg ia u
nebeištvers slogios šio kam bario atmosferos.
- Prašau atleisti, aš palauksiu už durų, kol jūs baigsite, -
pasakė ji advokatui, dėliojančiam ant stalo dokum entus.
- Bet jūs turite pasirašyti šiuos dokum entus, panele Ben-
kroft.
- Pasirašysiu vėliau, prieš jum s išeinant, kai juos perskaitys
tėvas.
U žu o t lip u s i į viršų, M e red ita nusprendė išeiti į kiem ą.
Temo, ji palengva n u sile id o nuo p riea n g io jausdam a, kaip
šaltas vėjelis stingdo skruostus. U ž nugaros atsidarė d urys ir
m ergina atsigręžė pam aniusi, kad ją n ori pasikviesti advoka­
tas, bet tarpduryje sustingęs stovėjo Džoelas, lyg iai k aip ir ji
išgąsdintas šito susitikim o. Vaikinas dvejojo: norėjo p a silikti,
bet nebuvo įsitikinęs, ar bus draugiškai sutiktas.
M ereditai nuo vaikystės buvo kalam a į galvą, kad su sve­
čiais p rivalu elgtis m andagiai, todėl ji pam ėgino nusišypsoti.
- Č ia gražu, tiesa?
Džoelas linktelėjo priim dam as neištartą kvietim ą dėtis prie
jos ir nusileido nuo prieangio. Šis dvidešim t trejų metų vaikinas

85
 JUDITH M c N A U G H T

buvo keliais coliais žem esnis už b ro lį ir ne toks patrauklus

kaip Džeisonas. Džoelas stovėjo ir žiūrėjo į ją lyg nerasdamas
ką pasakyti.
- Jūs pasikeitėte, - pagaliau išspaudė jis.
- Turbūt taip. Paskutinį kartą matėmės, kai m an buvo v ie­
n uolika.
- Po to, kas šiandien čia nutiko, turbūt ir jūs m aldausite
Dievą, kad daugiau nepakliūtum e jum s į akis.
V is dar neatitokusi nuo senelio testamento sąlygų ir neį­
stengdam a suvokti, ką jos žada tėvui, M eredita gūžtelėjo pe­
čiais.
- Rytoj veikiausiai taip ir m anysiu. Bet šiandien... esu lyg
apm irusi.
- N oriu, kad žinotum ėte, - neryžtingai prabilo vaikinas. -
A š nesikėsinau atim ti iš jūsų senelio meilės, o iš jūsų tėvo -
pinigų.
M eredita suprato: ji negali nei atleisti D žoelui, nei jo pa­
sm erkti už tai, kad tėvas prarado jam priklausančius pinigus.
A tsid u su si ji pakėlė akis į dangų.
- K ą turėjo omenyje jūsų m otina kalbėdam a apie sąskaitų
suvedim ą su mano tėvu?
- Žinau tik tiek, kad juodu nuo seno vienas kito nekenčia.
N et nenutuokiu, kaip viskas prasidėjo, bet pažįstu m otiną ir
g aliu nedvejodam as pasakyti: ji nesustos, kol pasotins keršto
troškulį.
- Viešpatie, kokios baisybės!
- Ledi, viskas dar tik prasideda! - šaltai patikino jis.
N u o šitos n iū rio s pranašystės m erginos nugara n u sirito
šiurpas. Ji įdėm iai pažvelgė D žoelu i į veidą, bet jaunuolis tik
kilstelėjo antakius ir nesiėm ė nieko aiškinti.

86
 8

M eredita išsitraukė iš drabužinės suknelę, kurią ketino ap­

siv ilk ti eidam a į Liepos ketvirtajai skirtą pokylį, patiesė ją ant
lovos ir nusim etė vonios chalatą. Vasara, prasidėjusi laidotuvė­
mis, tapo nesiliaujančiom is, penkias savaites besitęsiančiom is
kautynėm is su tėvu, kautynėmis, kurios vakar virto tikru karu.
Juodu niekaip negalėjo susitarti dėl koledžo. Anksčiau M e re­
dita stengdavosi įtik ti tėvui. N et tada, kai jis būdavo pernelyg
griežtas, sakydavo sau, esą tai tik įro d o jo meilę, kai F ilip a s
elgdavosi šiurkščiai, įtikinėjo save, esą jis pervargo darbe, bet
dabar, suvokusi, kaip despotiškai tėvas kišasi į jos gyvenim ą ir
nesiskaito su jos norais, jau neketino pataikauti jam ir atsisakyti
savo svajonės.
N u o pat ankstyvos vaikystės M eredita tikėjosi kada nors
pasekti protėvių p avyzdžiu ir u žim ti teisėtai jai p riklau san ­
čią vietą kom panijoje. K iekviena nauja Benkroftų vyrų karta

87
 JUDITH M c N A U G H T

žingsnis po žingsnio kild av o kom panijos hierarchijos laiptais,

pradėdam i skyriaus vadovais, pakopa po pakopos siekė kar­
jeros, kol tapdavo viceprezidentais, o vėliau - prezidentais ir
korporacijos vadovais. Pagaliau, kai būdavo pasirengę atsi­
traukti nuo reikalų, valdym o vadžias perduodavo sūnums, o
patys tapdavo valdybos nariais. Viskas sukosi nustatyta tvarka
štai jau beveik šim tą metų, ir per visą šį laiką nei tarnautojai,
nei spauda nekart neapkaltino Benkroftų nekom petentingu­
mu, neužsim inė, kad jie neverti tokių aukštų postų. M eredita
tikėjo, ne, žinojo, kad g ali tapti tėvo verta įpėdine, jeigu jai
tokia galim ybė bus suteikta. Ji laukė ir troško v ienintelio da­
lyko - tinkam os progos. Bet tėvas nenorėjo suteikti tos progos
tik todėl, kad ji, savo nelaim ei, gimė mergaite, o ne berniuku.
S usinervinusi vos ne ik i ašarų M eredita įsinėrė į suknelę,
segdam asi ant nugaros užtrauktuką priėjo prie tualetinio sta­
liu ko ir pažvelgė į veidrodį. Ji be jokio susidom ėjim o apžiūrinė­
jo trum pą vakarinę be petnešėlių suknelę, prieš kelias savaites
p irktą būtent šiai progai. Korsažas šonuose buvo prakirptas ir
krūtinę gaubė kaip sarongas: m argaspalvis pastelinių atspalvių
šilkas, tarsi neryški vaivorykštė siaurėjantis per liem enį, lengvai
sūkuriuodam as krito ik i kelių. Paėm usi šepetį ji persibraukė
per ilg u s plaukus ir nenorėdam a darytis sudėtingos šukuo­
senos nužėrė juos nuo veido, susuko mazgu, tada ištraukė
kelias ilgas, ausis dengiančias sruogas ir iškart nustojo atrodyti
tokia griežta. Prie suknelės p uikiausiai derėtų rausvojo topazo
kulonas, bet tėvas šį vakarą taip pat bus Glenmoor, o M e red i­
ta nenorėjo suteikti jam m alonum o - pam atyti ją seginčią šį
papuošalą. Todėl įsivėrė vin g riu s auksinius auskarus, nuber­
tus rausvais akm enėliais, kurie spindėjo ir žaižaravo elektros
šviesoje, ir daugiau - jokio papuošalo. Šukuosena suteikė jai

88
 Rojus

elegantiškum o, o auksinis įdegis nuostabiai kontrastavo su

šviesiais suknelės tonais, tačiau net ir atrodydam a ne taip gra­
žiai, M eredita vis tiek nebūtų n u sim in u si ir jai net nešautų
galvon ieškoti k itų apdarų. Jai tikrai nerūpėjo, kaip atrodo, ir
važiuoti į pokylį apsisprendė tik todėl, kad m intis lik ti šiandien
vienai namie ir pam ažu kraustytis iš proto graužiam ai skausmo
ir ilgesio, varė į neviltį. Be to, buvo pažadėjusi Šelei F ilm o r ir
Džonatano draugam s prie jų prisidėti.
Ji atsisėdo p rie stalelio, apsiavė derančius p rie suknelės
rausvo m uaro aukštakulnius batelius, o kai atsitiesė, jos žv ilg s­
nis netyčia u žk liu v o už kabančio rėm eliuose žurnalo Business
Week; ant jo viršelio buvo Benkroftų universalinės parduotuvės
su d u rin in ku prie durų nuotrauka. K etu riolikos aukštų pas­
tatas tapo Č ikagos em blem a ir įžym ybe, o d u rin in kas - ne­
nuilstam o Benkroftų siekio kuo geriau aptarnauti lankytojus
sim boliu. Žurnale taip pat buvo išspausdintas ilgas, susiža­
vėjim u trykštantis straipsnis, kuriam e rašoma, kad Benkrofto
prekės ženklas tapo tam tikro so cialin io statuso požym iu, o
vin gri „B " ant plastikin io p irk in ių krepšelio - išrankaus, p u ik ų
skonį turinčio pirkėjo vizitine kortele. Straipsnyje taip pat buvo
pasakojama apie nepaprastą Benkroftų šeimos atstovų kom ­
petenciją, neprilygstam ą verslo, kuriam jie paskyrė gyvenim ą,
išm anym ą ir apie tai, kad talentą ir m eilę m ažm eninei prekybai
Benkroftai turbūt genetiškai perduoda karta iš kartos nuo pat
įm onės įkūrėjo D žeim so D. Benkrofto laikų.
K ai interviu iš M ereditos senelio ėmęs žurnalistas apie tai
paklausė, jis nusijuokė ir atsakė, g ird i, gali b ūti ir taip. Tada
pridūrė, jog būtent Džeim sas Benkroftas įvedė tradiciją, tėvo
perduodam ą sūnui, - tradiciją m okyti paveldėtoją nuo pat vai­
kystės, nuo tada, kai vaikas tampa ganėtinai suaugęs, kad galėtų

89
 J U DITH M c N a UGHT

pietauti drauge su tėvais. Prie stalo tėvas visada pasakodavo

įp ė d in iu i apie viską, kas nutiko parduotuvėje. V aikui tos istori­
jos tapdavo tarsi pasakomis, sekamomis prieš miegą. Palengva
augdavo susidomėjimas ir noras sužinoti, kas bus toliau, nepas­
tebim ai būdavo kaupiam os žinios. Kaupiam os ir perimamos.
Vėliau su vaiku būdavo aptarinėjamos nesudėtingos problem os
ir jam siūlom a rasti išeitį. Tėvai įdėm iai išklausydavo atžalų
sam protavim ų, net jeigu jie būdavo klaidingi. Juk pagrindinis
tikslas - ne išspręsti konkrečią problemą. Svarbiausia - išm okyti
spręsti, padrąsinti ir sužadinti susidomėjimą.
Straipsnio pabaigoje autorius klausė S irilo apie įpėdinius,
p risim in u si senelio atsakym ą M eredita visada pajusdavo ga­
lugerklyje gum ulą.
„M a n o sūnus jau paveldėjo prezidento postą. Jis turi v ie­
ną vaiką, ir kai ateis metas u žim ti tėvo krėslą, neabejoju, kad
M eredita garbingai atliks savo pareigą. O aš norėčiau dar šiek
tiek pagyventi, kad savo akim is tai pam atyčiau."
M eredita žinojo: jeigu tėvas nenusileis, ji niekada netaps
įm onės prezidente, ir nors Filipas, kaip kadaise jo tėvas, nuo­
latos aptarinėjo su dukra verslo reikalus, vis tiek buvo nepa­
lenkiam as ir nenorėjo m atyti jos net skyriaus vadovo kėdėje.
M ered ita suprato tai kartą per vakarienę, n eilg ai trukus po
senelio laid otu vių . Ji ir anksčiau užsim indavo ketinanti la i­
kytis tradicijos ir užim ti deram ą vietą įmonėje, bet tėvas arba
viską nuleisdavo negirdom is, arba nepatikėdavo jos ketinim ų
rim tum u. Tačiau tą vakarą jis pirm ą kartą įsiklausė į dukters žo­
d žius ir negailestingai atvirai pareiškė apie tai negalvojantis ir
nenorintis, kad ji eitų jo pėdom is. Šią privilegiją jis palieka būsi­
mam vaikaičiui. Tada Filip a s šaltai papasakojo dukrai apie dar
vieną tradiciją, apie kurią ji nieko nežinojo: Benkroftų šeimos

90
 Rojus

moterys nedirbdavo parduotuvėje ir išvis niekur nedirbdavo.

Jų pareiga - b ū ti pavyzdingom is žm onom is ir m otinom is, o
lik u sį laiką sk irti labdarai ir visuom eniniam s reikalam s.
Tačiau M eredita bent jau dabar neketino ir nepajėgė susi­
taikyti su tokia padėtim i. Daug anksčiau, nei ji įsim ylėjo Par­
kerį arba manė, kad yra įsim ylėjusi, jos š ird į užvaldė kitas,
kur kas stipresnis jausmas - tikra m eilė „savo" parduotuvei.
Vos šešerių ji jau buvo susidraugavusi su visais d u rin in kais
ir apsaugininkais, d v ylik o s žinojo visų vicepreziden tų var­
dus ir pareigas, o trylikos paprašė tėvo pasiim ti ją į N iujorką,
ten visą dieną praleido didžiulėje Bloomingdale universalinėje
parduotuvėje ir, kol tėvas sėdėjo pasitarim e posėdžių salėje,
eidama iš vieno skyriaus į kitą, susipažino su p uikiai suderinto
m echanizm o veikim u. Išvažiuodam a iš N iu jorko ji jau turėjo
savo, nors ir ne visai teisingą, p ožiū rį, kodėl Bancroft k u r kas
geresnis už Bloomie.
Dabar, sulaukusi aštuoniolikos, M eredita jau išm anė apie
kom pensacijas darbuotojams, p rekių tiekim o principus, p el­
ningum o koeficientą ir atsakom ybę už parduodam ų p rekių
kokybę. V isi šie dalykai ją neįveikiam ai traukė, kaip tik tai ji
norėjo studijuoti ir neketino ateinančius ketverius metus pra­
leisti tyrinėdam a rom anų kalbas ir Renesanso meną.
K ai M eredita pasakė apie tai tėvui, šis taip trenkė kum ščiu
į stalą, kad pašoko lėkštės.
- Tu stosi į M e riv ilį, kur mokėsi abi tavo močiutės, ir gyvensi
namie. Nam ie! A išku ? Pokalbis baigtas!
Jis atstūmė šalin kėdę ir išėjo.
Vaikystėje M eredita vertėsi per galvą, kad tik pam alonintų
jį pažym iais, gerom is m anierom is, klusnum u. Tiesą sakant,
buvo ideali duktė. Bet dabar turėjo pripažinti: taikos ir ramybės

91
 J UD I T H M c N a UGHT

nam uose kaina tapo per aukšta - iš M ereditos visiškai nepa­

grįstai buvo reikalaujam a atsisakyti ateities planų, savo in d i­
vidualybės ir, žinom a, paaukoti visuom eninį gyvenim ą.
A b su rd iškas tėvo draudim as su sitikin ėti su v aik in ais ar
lankytis vakarėliuose ik i šiol buvo ne didžiausias rūpestis, bet
šią vasarą tapo nesutarim ų, gėdos ir nepatogum ų priežastim i.
Dabar, kai M ereditai sukako aštuoniolika, užuot atleidęs va­
džias, tėvas sulig kiekviena diena darėsi vis griežtesnis. Jeigu
M eredita paskirdavo kam nors pasim atym ą, F ilip as pats pasi­
tikdavo jaunuolį prie durų, surengdavo ilgiausią kryžm inę ap­
klausą, elgdavosi įžeidžiam ai ir atsainiai, ir viskas baigdavosi
tuo, kad vaikinas daugiau niekada ir niekur jos nebekviesdavo.
Be to, F ilip a s įvedė juoką kelian čią kom endanto valandą ir
duktė privalėjo g rįžti nam o dar ik i vid u rn akčio. Jeigu M e ­
redita nakvodavo pas Lizą, jis būtinai susigalvodavo dingstį
paskam binti ir įsitikinti, ar duktė tikrai ten. Kai ji išvažiuodavo
pasivažinėti autom obiliu, tėvas reikalaudavo išsam ios ataskai­
tos, kur važiuos, o kai grįždavo namo, turėdavo atsiskaityti už
kiekvieną minutę. Todėl visus šiuos metus, praleistus uždarose,
griežtom is taisyklėm is pasižym inčiose m okyklose, ji svajojo
pajusti laisvės skonį. Ir m intis, kad ketverius metus teks gyventi
namie, akylai stebim ai tėvo, buvo jai tiesiog nepakenčiama.
Tačiau lig i šiol ji niekada negalvojo m aištauti, nes bet koks
m ėginim as p asip riešinti tik dar labiau pablogin davo padė­
tį. Tėvas nekentė priešgyniavim o, o supykęs galėdavo ištisas
savaites su ja nesikalbėti. Bet ne tik baim ė su p y kd y ti vertė
M ereditą neprieštaraujant klausyti tėvo. V isų pirm a, ji buvo
p asiryžusi padaryti viską, kad tik pelnytų tėvo palankum ą,
antra, suprato, kaip turėjo jį pažem inti m otinos palaidum as
ir dėl to kilęs skandalas. V iską išklojęs apie jos m otiną Parke­

92
 Rojus

ris dar pridūrė, esą tėvas perdėtai ją saugo tik būgštaudam as

prarasti, juk daugiau jis nieko neturi, be to, m irtinai bijo, kad
koks nors neatsargus dukters poelgis prikels iš užm aršties se­
nus gandus ir paskalas apie m otinos elgesį. Pastaroji Parkerio
pastaba M ereditai gerokai nepatiko, bet ji stengėsi suprasti tėvą
ir ištisas penkias savaites mėgino su juo nuoširdžiai pasikalbėti.
Patyrusi nesėkm ę šoko ginčytis, karščiuotis ir vakar viskas
baigėsi tikru m ūšiu, pirm uoju jų gyvenim e. Iš Šiaurės Vakarų
universiteto atėjo sąskaita už m okslą ir M eredita, nunešusi ją
tėvui į kabinetą, ty lia i ir ram iai pasakė:
- A š neketinu stoti į M e riv ilį. V ažiuosiu į Šiaurės Vakarų
universitetą ir gausiu diplom ą, kuris iš tikrųjų yra šio to vertas.
Ji įteikė tėvui sąskaitą, bet šis švystelėjo šalin ploną p op ie­
riaus lapelį ir taip perliejo žv ilg sn iu dukterį, kad jai sutraukė
skrandį.
- T ikrai? - kandžiai iškošė jis. - K a ip ketini susim okėti už
mokslą? Jau sakiau, kad aš neduosiu nė skatiko, o ik i trisde­
šim ties metų neturi teisės net p risilie sti prie paveldėtų p inigų.
M ėg in ti gauti stipendiją jau per vėlu, bankas paskolos tau ne­
duos, todėl kvailas savo užm ačias gali pam iršti. Gyvensi nam ie
ir studijuosi M erivilyje. Supratai?
M etų metus slopintas priešiškum as pagaliau prasiveržė.
- Tavo kalba visai neracionali! K o d ė l negali sam protauti
ram iai? Suprask ir mane! - sušuko ji.
F ilip as tyčia palengva atsistojo ir pervėrė dukterį įtū žio ir
paniekos ku p in u žvilgsniu.
- A š p u ik ia i suprantu. Suprantu, kad esama dalykų, k u ­
riuos nori daryti, žm onių, su kuriais trokšti susitikinėti, nors
p u ik ia i žinai, jog aš tam nepritariu. K a ip tik todėl ir veržie­
si išvažiuoti į kitą miestą, m okytis dideliam e universitete ir

93
 J UDI T H M c N a UGHT

gyventi bendrabutyje! Kas labiausiai tave traukia, M eredita?

G alim ybė gyventi bendrabučiuose, kur p iln a vaikinų, tik ir
taikančių įsliu og ti pas tave į lovą? O gal...
- Tu - tikras ligonis!
- O tu - tikra motina! T u ri viską, kas geriausia, bet tykai
progos griū ti į lovą su kokiu nors valkata...
- B ūk tu prakeiktas! A š niekada tau šito neatleisiu! N ieka­
da! - pratrūko M eredita, p rib lokšta savo pačios nevaldom o
įtū žio galios. Tada apsisuko ant kulno ir puolė prie durų.
U ž nugaros pasigirdo perkūniškas balsas:
- Kur, velniai rautų, tu bėgi?!
- Išeinu! - tėškė per petį M eredita. - Ir žinok: prieš v id u r­
naktį aš negrįšiu! Užteks man tų tavo draudim ų!
- Tuoj pat grįžk! - u žrik o jis.
Tačiau M eredita, nekreipdam a į jį dėmesio, perkirto vesti­
b iu lį ir išlėkė. K o l sėdosi į baltą poršė, tėvo padovanotą šešio­
liktojo gim tadienio proga, įsiū tis dar sustiprėjo. M atyt, tėvas
galutinai kvanktelėjo! Tiesiog išsikraustė iš proto!
Vakarą M eredita praleido su Liza ir tyčia kiurksojo pas ją
ik i trečios valandos nakties. Tėvas laukė jos vestibiulyje, p la­
čiais žin gsn iais m atuodam as grindis. Jis griaudėjo, švaistėsi
bjaurastim is ir keiksm ais, ir nors M ereditai iš skausm o plyšo
širdis, ji nesileido pažeminam a ir jo pykčio neišsigando. Atlaikė
žo d žių ataką, o sulig kiekvienu šiurkščiu žod žiu pasiryžim as
priešintis tėvui tik stiprėjo.

N u o nekviestų svečių ir žioplin ėtojų saugomas aukštos ge­

ležinės tvoros ir sargo prie vartų, Glenmoor užm iesčio klubas
buvo užėm ęs dešim tis akrų sm aragdinės vejos, apsodintos
žydin čiais krūm ais ir gėlynais. G rakščių žibintų apšviestas, ap­

94
 Rojus

sodintas d idin gais ąžuolais ir klevais, ilgas vingiuotas įvažiuo­

jamasis keliukas vedė prie paradin ių klubo d u rų ir vėl suko į
plentą. Patį klubą, triaukštį neaiškaus stiliaus baltų plytų pas­
tatą su platų fasadą puošiančiom is didelėm is kolonom is, supo
du golfo laukai ir daugybė teniso kortų. Stiklinės durys kitoje
pastato pusėje vėrėsi į vaizdingas terasas, pristatytas staliukų
su skėčiais ir puoduose augančių m edelių. N u o žem iausios
terasos akm eniniai laip te liai vedė prie dviejų o lim p in io ly g io
baseinų. Tačiau šiandien baseinai lankytojam s buvo uždaryti,
tik ant lovakrėslių geltonavo ryškios pagalvės, paliktos tiems,
kas norės pusiaugulom is stebėti fejerverkus arba pailsėti tarp
šokių, kai orkestras išeis groti į lauką.
Jau tirštėjo prieblanda, kai M ered ita įvažiavo pro vartus,
kur tarnautojai padeda svečiams iš lip ti iš autom obilių. Ji įsuko
į p erp ild ytą aikštelę ir pastatė m ašiną tarp tviskančio nauju­
mu turtingo tekstilės fabriko savininko rolsroiso ir aštuonerių
metų senumo ševrolė, kurios savininkas - kur kas turtingesnis
finansininkas. Prieblanda šiaip jau visada pakeldavo M ereditai
nuotaiką, bet šiandien, išlip u si iš autom obilio, ji vis tiek buvo
susierzin usi ir nusim inusi, o m intys k la id žio jo nežinia kur.
Išskyrus drabužius, ji neturėjo ką parduoti, kad galėtų susi­
m okėti už m okslą. A u tom ob ilis pirktas tėvo vardu, palikim ą
taip pat kontroliuoja jis. Banko sąskaitoje ji tu ri lyg iai septy­
nis šim tus d olerių ir nė cento daugiau. K ankinam ai m ėginda­
ma rasti išeitį M eredita iš lėto patraukė prie klubo paradinių
durų.
Per tokius p obūvius klubo sargai ir apsaugininkai atlikd a­
vo ir autom obilių aikštelės tarnybos darbą. Vienas jų skubiai
užlėkė prieangio laip teliais ir atidarė jai duris.
- Labas vakaras, panele B enkroft, - žybtelėjęs žavinga

95
 J UDITH M c N a LGHT

šypsena pasisveikino jis. Šis raum eningas, dailus, gražiai su­

dėtas Ilinojaus valstijos universiteto studentas uždarbiavo čia
vasarą. Vyrukas pats pasipasakojo M ereditai, kai ji praėjusią
savaitę buvo atvažiavusi į klu bą pasideginti.
- Sveikas, K risai, - tarė ji ir išsiblaškiusi linktelėjo.
Šiandien buvo švenčiam a ne tik Liepos ketvirtoji - N e p ri­
klausom ybės diena, bet ir Glenmoor įkū rim o sukaktis. K lube
nenutrūkstam ai aidėjo juokas ir šnekos, o sm okingais ir vaka­
rinėm is suknelėm is - privalom ais dvigubos šventės apdarais -
v ilk in ty s klubo nariai su k o kte ilių taurėm is rankose sruvo iš
vieno kam bario į kitą. Glenmoor klubo interjeras buvo toli gražu
ne toks prašm atnus ir elegantiškas kaip kitų, naujesnių, Č ik a ­
gos apylinkėse įsikū ru sių klubų. Išvaškuotas m edines grin dis
dengiantys rytietiški k ilim a i nublukę, o patvarūs senoviniai
baldai kūrė ne prabangos ir blizgesio, bet veikiau puritoniško,
nuobodoko pasitenkinim o aurą. Šiuo p o žiū riu Glenmoor buvo
panašus į daugelį šalies pirm aklasių užm iesčio klubų. Senas ir
neprilygstamas, jis didžiavosi tuo, kad prestižą ir neprieinam u­
mą, žadinantį karščiausią troškim ą į jį pakliūti, lem ia ne baldai
ar patogum ai, o jo narių statusas. Vien turtas, jeigu jis nebuvo
sutaurintas tam tikros padėties aukščiausiuose Čikagos elito
sluoksniuose, negalėjo garantuoti geidžiam os klu bo narystės.
Retais atvejais, kai kandidatas atitikdavo šiuos du reikalavi­
mus, jis dar turėjo gauti vieningą visų keturiolikos Glenmoor
k lu b o priėm im o kom iteto n arių pritarim ą ir tik tada galėjo
teikti prašym ą dėl priėm im o. Šie griežti reikalavim ai vien per
kelerius pastaruosius metus sužlugdė kelių staiga pralobusių
verslininkų, daugybės gydytojų, beisbolo kom andų žaidėjų,
dešim ties kongresmenų ir valstijos Aukščiausiojo teism o narių
pretenzijas.

96
 Rojus

Tačiau M ereditai nedarė įsp ū d žio nei klubo uždarumas, nei

jo nariai. Pastarieji buvo tik matyti veidai, daugelį kurių ji gerai
pažinojo, su kitais buvo prabėgom susitikusi. Eidam a k o rid o ­
riu m i ir p akeliu i užm esdam a akį į kam barius, ar nepam atys
žm onių, su kuriais pažadėjo susitikti, ji autom atiškai šypsojosi
pažįstamiems. Vienas valgom asis šį vakarą buvo paverstas ka­
zino, dviejuose kituose buvo įrengti prašm atnūs bufetai. V isu r
grum dėsi žmonės. Žemiau, pirmame aukšte, didžiojoje p ok ylių
salėje instrum entus derino orkestras ir, sprendžiant iš baisaus
triukšm o, ten buvo pilna svečių. Eidam a pro lošim o kam barį
M eredita atsargiai žvilgtelėjo vid u n . Tėvas buvo užkietėjęs
lošėjas, beje, kaip ir daugelis esančių šiame kambaryje, bet nei
jo, nei D žono kom panijos čia nebuvo. Ji apėjo visą aukštą ir
pagaliau nusprendė apsidairyti didžiojoje svetainėje.
N ors svetainė buvo d id žiu lė, jos apstatym as kūrė jaukią
atmosferą. A p lin k žemus stalus stovėjo sustatyti m inkšti krėslai
ir sofos, o prigesinta varinių šviestuvų šviesa šiltais atspin ­
džiais žaidė ant seno ąžuolo plokščių. Aukštos stiklinės durys
svetainės gilum oje paprastom is dienom is būdavo uždengtos
storo aksom o užuolaidom is, bet šiandien užuolaidas prasklei­
dė, kad svečiai galėtų išeiti į siaurą verandą, kur tyliai grojo
orkestras. Kairėje per visą kam barį tęsėsi baras ir barm enai
plušėjo aptarnaudam i svečius. Šiandien čia taip pat buvo p iln a
žm onių, M eredita jau ketino apsigręžti ir pasukti prie laiptų,
vedančių į viršų, bet tą akim irką pastebėjo Šelę Film or ir L i
Ekerman, kurios abi šiandien paskam bino ir prim inė, kad la u ­
kia jos vakare. M erginos stovėjo prie baro galo drauge su keliais
Džonatano b ičiu lia is ir pagyvenusia sutuoktinių pora; šiek tiek
padvejojusi M eredita atpažino, kad sutuoktiniai - ponas ir po­
nia Somersai, Džonatano dėdė ir dėdienė. M eredita priėjo prie

9 "
 JUDITH M c N a UGHT

jų pasisveikinti ir akim irksniu sustingo išvydusi tėvą, stovintį

kairėje nepažįstam ų žm onių draugijoje.
- M eredita! - šūktelėjo ponia Somers, kai ji su visais pasi­
sveikino. - M an labai patinka tavo suknelė. K u r tu ją sume­
džiojai?
M e red itai teko žvilg telėti į save, kad prisim intų, kuo yra
apsivilkusi.
- Pirkau Bancroft.
- K u rg i kitur? - paerzino Li.
Ponas ir ponia Somersai sušneko su kitais svečiais, o M e ­
redita stovėjo nenuleisdam a akių nuo tėvo, vildam asi, kad
šiandien jam užteks sveiko proto laikytis nuo jos kuo toliau.
K u rį laiką ji net nesukrutėjo, jautė, kaip tėvo buvim as galutinai
veda iš kantrybės, ir ūm ai suvokė: jis įsig u d rin o sugadinti jai
net šį vakarą! M eredita dar labiau supyko ir iškart nusprendė
parodyti, kad jam nepavyko ir kad ji dar nėra visiškai nuga­
lėta. M ergina garsiai paprašė kokteilio su šampanu, akinam ai
nusišypsojo D u g u i Selfontui ir p u ik ia i suvaidino, kaip įdėm iai
gaudo kiekvieną jo žodį.
Lauke jau sutirštėjo sutem os, kam bariuose svečių balsai
darėsi vis garsesni proporcingai išgertam alkoholio kiekiui, o
M eredita, atsainiai gurkštelėjusi kokteilio jau iš antros taurės,
svarstė, ar nevertėtų pasiieškoti darbo ir dar kartą įro d y ti tėvui
savo pasiryžim ą stoti į gerą koledžą. N etyčia žvilg telėjusi į
veidrod į anapus baro, ji susitiko su tėvo akimis, žvelgiančiom is
į ją su šaltu nepasitenkinim u. Įdomu, kas jam nepatinka šįkart?
Suknelė be petnešėlių, o gal veikiau dėmesys, k u rį jai rodo
Dugas Šelfontas? Vargu ar dėl to kalta taurė šampano, kurią ji
laiko rankoje. N u o pat vaikystės iš M ereditos buvo reikalauja­
ma kalbėti ir elgtis kaip suaugusiai; sulaukusiai d vylikos metų

98
 Rojus

dukrai tėvas leid o p asilikti prie stalo, kai vakarienės būdavo

kviečiam a svečių. O būdam a šešiolikos ji jau seniai atliko šei­
m ininkės vaidm enį ir gėrė vyną, nors, žinoma, po labai nedaug.
Stovinti šalia Selė Film or prim inė, kad metas eiti į valgomąjį,
antraip jie rizikuoja prarasti iš anksto užsakytą staliuką, tada
M eredita susiėm ė ir m intyse pakartojo savo priesaiką - šian­
dien kaip reikiant pasilinksm inti.
- Džonatanas sakė, kad per vakarienę prisidės prie m ūsų, -
pridūrė Selė. - A r kas nors jį matė?
Ji ištem pė kaklą dairydam asi po sparčiai retėjančią m inią:
daugelis susirinkusiųjų taip pat prisim in ė vakarienę.
- Viešpatie, - kvėptelėjo ji įbedusi akis į atlapas duris. - Kas
jis?! Neįtikėtina! Jis neprilygstam as!
Nederam as susižavėjim o šūksnis nuskam bėjo garsiau, nei
norėjo Selė, sukėlė šiokį tokį svečių susidom ėjim ą ir kelios
galvos iškart pakrypo į tą pusę.
- A p ie ką tu kalbi? - nusistebėjo Li, stengdam asi suprasti,
kas čia dedasi.
M eredita, k u ri stovėjo veidu į duris, pakėlė akis ir iškart
suprato, kas sukėlė šį pam aldų ir drauge godų susižavėjim ą,
aiškiai matomą Selės veide. A n t slenksčio atsainiai įsikišęs de­
šinę ranką į k eln ių kišenę stovėjo vyras, tikras m ilžinas, šešių
pėdų ir gerų dviejų colių ūgio, jo p laukai atrodė bemaž tokie
pat juodi kaip sm okingas, kuris lyg antroji oda buvo p rigludęs
prie plačių pečių. Įdegusiame bronziniam e veide ryškiai žėrėjo
šviesios akys, ir kol vyras nejudėdam as iš vietos tingiai a p žiū ­
rinėjo elegantiškai išsipusčiusius Glenmoor svečius, M eredita
nesiliovė stebėtis: kodėl Šelė pavadino jį neprilygstam u? V ei­
do bruožai tarytum iškirsti iš granito nežinom o skulptoriaus,
užsibrėžusio pavaizduoti ne vyrišką grožį, o šiurkščią jėgą ir

99
 JUDITH M c N a UGHT

p rim ityvią, kone pirm ykštę energiją... Kam puotas smakras,

tiesi nosis bylojo apie p lien in i ryžtą ir nežąjx>tą būdą. M ereditai
jis pasirodė išdidus, arogantiškas ir užsispyręs. Jos niekada
netraukė tokie vyrai, siekiantys visada visur ir visiem s prim esti
savo valią.
- Jūs tik pažiūrėkite į tuos pečius! - nesiliovė žavėtis Selė. - Į
veidą! Štai, D ugai, čia ir yra tikrasis seksualum as grynu p avi­
dalu!
Dugas atidžiai pažvelgė į nepažįstam ąjį ir gūžtelėjo pečiais.
- M an jis nedaro tokio stipraus įspūdžio, - tarė jis, grįžtelėjo
į kaim yną ir paklausė: - O tau, Rikai? A r tave jis jaudina?
- N ežinau, kol nepam ačiau jo kojų, - pajuokavo Rikas. -
D iev in u dailias kojytes, todėl mane veikiau užvestų M eredita!
Tą akim irką tarpduryje pasirodė jau nelabai tvirtai ant kojų
besilaikantis Džonatanas, apglėbė nepažįstam ąjį per pečius ir
permetė akim is kambarį. M eredita pastebėjo b ičiuliam s skirtą
pergalingą vypsnį ir iškart suprato, kad jis jau pusgirtis, bet pa­
sijuto visiškai išmušta iš vėžių, kai L i ir Šelė garsiai nusikvatojo.
- O i, neištversiu! - suvaitojo L i ir su kom išku siaubu pa­
žvelgė į Šelę, tada į M ereditą. - T ik nesakykite, kad šis n epri­
lygstam as vyriškum o etalonas ir yra tas pats darbininkas, kurį
pasam dė Džonatanas!
Dugas taip pat pratrūko kvatoti nustelbdam as L i žodžius
ir M eredita palinko arčiau prie bičiulės.
- Atleisk... aš nenugirdau.
G reitakalbiu kuždesiu, skubėdama viską susakyti, kol prieis
vyrai, L i paaiškino:
- Č ia tas plieno lydytojas iš Indianos, apie k u rį pasakojo
Džonatanas! Tėvas privertė jį pasam dyti vyruką darbam s grę­
žin io bokšte Venesueloje.

100
 Rojus

N esupratusi tokios ūm ios linksm ybės priežasties M eredita

nesusigaudydam a paklausė:
- Bet kam reikėjo atsivesti jį čia?
- M eredita, tai pokštas! Džonas pyksta ant tėvo, kam p ri­
vertė pasam dyti vaikiną ir net rodo jį pavyzdžiu sūnui! Džonas
atsivedė šį tipelį, kad atkeršytų tėvui, na, supranti, priverstų
juos susitikti neoficialioje aplinkoje, aukštuomenėje. Bet u žv is
juokingiausia štai kas: Džonatano teta sakė, esą jo tėvai pasku­
tinę akim irką nusprendė čia nevažiuoti ir praleisti savaitgalį
užm iesčio viloje.
Pernelyg garsiai ir labai neaiškiai pasisveikinęs Džonatanas
atkreipė visų šalia stovinčių, taip pat ir M ereditos tėvo dėmesį,
svečiai su p asip iktin im u atsigręžė į vaikiną.
- Būkite sveiki! Teta Harieta, dėde Raselai, kaip laikotės? -
užbaubė jis plačiai išskėtęs rankas. O kai įsitikino, kad pagaliau
atkreipė visų dėmesį, pareiškė: - Susipažinkite su mano b ič iu ­
liu M etu Tarelu... tai yra Farelu! - Jis nutilo, žagtelėjo ir p lačiai
nusišypsojo. - Teta Harieta, dėde Raselai, pasisveikinkite su
Metu! Tėvo nuom one, jis naujausias sektinas pavyzdys! Tėvas
yra įsitikinęs: toks aš turėčiau tapti, kai užaugsiu!
- M alon u jus matyti, - m andagiai atsakė Džonatano teta
ir nusukusi akis nuo girto sūnėno pam ėgino susitvardyti ir
parodyti šiek tiek svetingum o žm ogui, kurį šis atsivedė. - Iš
kur jūs atvykote, pone Farelai?
- Iš Indianos, - trum pai atsakė jis.
- Iš Indianapolio? - H arieta suraukė kaktą. - Deja, mes ne­
same pažįstam i su Farelais iš Indianapolio.
- A š nesu iš Indianapolio. N ė kiek neabejoju, kad m ano
šeimos jūs nepažįstate.
- Tai iš kokio jūs miesto? - griežtai įsiterpė M ereditos tėvas,

101
 J UDITH M c N a I’ GHT

nusiteikęs surengti apklausą kiekvienam vyrui, kuris bent iš

tolo p risiartins prie M ereditos, ir jį įbauginti.
M etas Farelas atsigręžė ir M eredita slapčia žavėdam asi pa­
matė, kaip nė nem irktelėjęs atlaikė žudantį F ilip o žvilgsnį.
- Iš Edm untono, į pietus nuo Gario.
- K ą jūs ten veikiate? - šiurkščiai paklausė Filipas.
- D irb u plieno liejykloje, - ram iai atsakė M etas ir jam kaž­
kaip pavyko pasirodyti tokiam pat arogantiškam ir neprieina­
mam kaip F ilip as Benkroftas.
Atsakym as į šį p risip ažin im ą buvo visuotinė tyla. K elios
atokiau stovinčios ir Džonatano dėdės ir tetos laukiančios pa­
gyvenusių sutuoktinių poros nesm agiai susižvalgė ir suskubo
pasišalinti. Ponia Somers, regis, nusprendė pasekti jų pavyz­
džiu, ir kuo greičiau.
- L in k iu sm agiai pasilinksm inti, pone Farelai, - sausai iš­
košė ji ir drauge su vyru pasuko į valgom ąjį.
Ū m ai visi ap lin ku i sukruto.
- K ą gi, eime vakarieniauti! - žvaliai pakvietė L i Ekerman,
apm etusi žv ilg sn iu visus b ičiu liu s - visus, išskyrus M etjų Fa-
relą, kuris stovėjo šiek tiek atokiau. Įsikibusi D žon u i į parankę
ji žengė durų lin k ir tyčia garsiai pasakė: - A š užsakiau stalą
devyniem s asmenims!
M eredita greitai suskaičiavo - su M etu jų buvo dešimt. Per­
smelkta pasibjaurėjimo Džonatanu ir jo draugais, ji nepakrutėjo
iš vietos. Tėvas pastebėjo, kad dukra stovi beveik šalia Ferelo,
žengė prie M ereditos ir skaudžiai suspaudė jai alkūnę.
- A tsikratyk jo, ir kuo greičiau! - gana garsiai, kad išgirstų
Metas, riktelėjo Filipas ir įpykęs kone bėgte išbėgo iš kambario.
M eredita palydėjo jį akim is ir pažvelgė į Farelą, neišm any­
dama, ko griebtis. Supratęs, jog yra nepageidaujam as svečias,

102
 Rojus

M etas pasisuko į aukštas stiklin es d u ris ir nukreipė į b esi­

linksm inančius žmones atsainų, abejingą žvilgsnį, visa povyza
rodydam as, kad norėtų būti paliktas ramybėje.
N et jeigu M etas nebūtų pasisakęs, kad d irba gam ykloje,
M eredita iš p irm o žv ilg sn io būtų supratusi: čia jis svetimas.
Pirm iausia jo sm okingas buvo pernelyg ankštas platiem s pe­
čiam s ir atrodė kaip pasiskolintas, veikiausiai išsinuom otas.
Farelo kalbai trūko aukštuom enės atstovui įgim to pasitikėji­
mo, kad visur, kur pasirodys, bus šiltai priim tas. M aža to, jo
manieros rodė išsiauklėjim o stygių - buvo juntamas vos pas­
tebimas atžarum as ir drovum as, ku ris M ereditą ir intrigavo, ir
atstūmė. Keista, jai šis vyrukas kažkodėl prim inė ją pačią. Bet
taip ir buvo. M ergina žvelgė į šį tokį vienišą žm ogų, m ėginan­
tį apsim esti, kad a p lin k in ių šaltum as jam visai nesvarbus, ir
matė save - nelaim ingą, visų pam irštą Šv. Stepono m okyklos
auklėtinę, k u ri kiekvieną laisvą m inutę leidžia su knyga ant
kelių ir stengiasi nuduoti, esą jai niekas nerūpi.
- Pone Farelai, ar nenorėtum ėte ko nors išgerti? - kuo at­
sainiau metė ji.
Metas nustebęs atsigręžė ir šiek tiek padvejojęs linktelėjo.
- Taip, norėčiau škotiškojo su vandeniu.
M eredita davė ženklą padavėjui ir šis kaipm at atsirado šalia.
- D žim i, atneškite ponui Farelui škotiškojo su vandeniu, -
paprašė ji.
M etusi akį į Farelą Meredita pastebėjo, kad šis nepatikliai rau­
ko antakius ir ją tyrinėja: žvilgsnis perbėgo jos veidu, krūtine,
liemeniu, tada vėl pakilo prie akių; atrodė, tarsi jis būtų kuo nors
ją įtarinėjęs ir norėjęs suprasti, kodėl M eredita mėgina susipažinti.
- Kas tas žm ogus, kuris liepė jum s m anim i atsikratyti? -
griežtai paklausė jis.

103
 J UD I T H M c N A U G H T

M eredita nenorėjo jo trikd yti, bet teko pasakyti tiesą:

- M an o tėvas.
- P riim kite mano g ilia u sią ir n uoširdžiau sią užuojautą, -
iškilm in g ai pareiškė jis ir M eredita garsiai nusikvatojo, nes lig i
šiol dar niekas neišdrįso net netiesiogiai k ritik u o ti jos tėvo, be
to, ji staiga pagalvojo, kad M etas Farelas yra maištininkas, toks,
kokia ir pati nusprendė nuo šiol būti. Taigi norom nenorom
pajuto sielų gim inystę ir m intyse kažkodėl palygino M etą su
narsiu kiem sargiu, piktos rankos įm estu į b ū rį p asip ū tusių
grynakraujų šunų. M eredita nusprendė jį išgelbėti.
- A r galiu pakviesti jus šokio? - tarė ji ir nusišypsojo M etui
kaip senam draugui.
M etas nužvelgė ją su linksm a nuostaba.
- Kas verčia jus, princese, m anyti, kad p lie n o liejikas iš
Edm untono Indianos valstijoje moka šokti?
- O jūs mokate?
- M anau, susidorosiu.
Šie žo d žia i pasirodė esantys aiškiai per m enki nusakyti
jo gebėjimams, M eredita tai suprato iškart, vos jiem s išėjus į
terasą, kai n edidelis orkestrėlis užgrojo lėtą m elodiją. Jis šoko
tikrai neblogai, nors šiek tiek sukaustytai ir senam adiškai.
- Na, kaip m ano reikalai?
Palaim ingai neperm aniusi juokais ištarų jo žo d žių dvigubos
prasmės, M eredita atsakė:
- K o l kas galiu pasakyti tik tiek: jūs gerai jaučiate ritm ą ir
lengvai judate, o tai svarbiausia. - Tada nusišypsojo jam, kad ne­
tyčia neįžeistų, ir pridūrė: - Tiesą sakant, jums trūksta praktikos.
- A r dažnai rekom enduotum ėte praktikuotis?
- Nelabai. U žtektų vienos nakties, kad išm oktum ėte naujų
judesių.

104
 Rojus

- A š nežinojau, jog esama „naujų judesių".

- Esama, bet svarbiausia - teks išm okti iš pradžių atsipa­
laiduoti.
- Iš pradžių? - perklausė Metas. - O man lig i šiol atrodė,
kad atsipalaiduoti reikia po to.
T ik dabar M eredita susizgribo, ką jis turi omenyje. Ji perliejo
jį ram iu žv ilg sn iu ir nekeldam a balso paklausė:
- A r mes kalbam e apie šokius, pone Farelai?
M erg inos balse nuskam bėjo aiškus priekaištas. Ir M etas
jį suprato. K u rį laiką n u o šird žiai susidom ėjęs, tarsi iš naujo
vertindam as tyrinėjo jos veidą, ir jo nuom onė apie naująją pa­
žįstamą, atrodo, pradėjo sm arkiai keistis.
M eto akys buvo ne šviesiai žydros, kaip iš pradžių manė
M eredita, o keistos pilkos m etalo spalvos, plaukai pasirod ė
esantys ne juodi, o tam siai kaštoniniai.
- Prieš kelias savaites man trūko dešinės kojos raištis, - savo
nejudrum o priežastį pavėluotai paaiškino Metas.
-A tle isk ite , - atsiprašė M eredita už tai, kad taip neatsargiai
pakvietė jį šokti. - Labai skauda?
Įdegusiame veide vėl žybtelėjo nuostabi baltadantė šypsena.
- T ik tada, kai šoku.
M eredita linksm ai nusijuokė ir pajuto, kaip pradeda tirp ti
jos pačios rūpesčiai. Terasoje jie prabuvo gana ilgai, pašoko dar
vieną šokį ir šį kartą kalbėjosi tik bendrom is tem om is - apie
prastą m uziką ir gerą orą. K ai jie sugrįžo į svetainę, D žim is
atnešė viskio. M ereditai staiga šovė galvon klastinga m intis,
kurią sukėlė priešiškum as D žonatanui ir užuojauta M e tu i.
- D žim i, gėrim us prašau įrašyti į Džonatano Som erso sąs­
kaitą, - paprašė ji ir, akies krašteliu žvilgtelėjusi į Metą, pam atė
nustebusį jo veidą.

105
 JUDITH M c N A U G H T

- A rg i jūs nesate klubo narė?

- Esu. - M eredita atgailaujamai nusišypsojo. - Č ia toks men­
kutis m ano kerštas.
- U ž ką?
-U ž ...
Per vėlai susigriebusi, kad jos žo d žia i gali M etą įskau din ti
arba b ūti suprasti kaip gailestis, ji gūžtelėjo pečiais.
- M an nelabai patinka Džonatanas Somersas.
M etas pažvelgė į ją kažkaip keistai, pakėlė taurę ir nurijo
nem enką gurkšnį.
- Jūs veikiausiai praalkote. L e id ž iu jums eiti ir p risid ė ti
prie draugų.
Tai buvo m andagum o gestas: Metas suteikė jai progą laiku
pasišalinti, bet M eredita visai netroško išvysti nei Džono, nei
jo draugų, be to, sprendžiant iš kitų svečių elgesio, buvo aišku:
jeigu dabar paliks Farelą, nė vienas žm ogus šiame kambaryje
net nepam ėgins jo užkalbinti. Tiesą sakant, svetainėje esantys
svečiai stengėsi išvis prie jų nesiartinti.
- Žinote, maistas čia nėra itin geras, - patikino ji.
M etas permetė žvilg sn iu susirinkusiuosius ir ryžtingai pa­
statė taurę, tarsi rodydam as, kad ketina išeiti.
- Žm onės - irgi.
- Patikėkite, jie laikosi atokiai visai ne iš pagiežos ar pasi­
pūtim o, - pasakė M eredita.
M etas abejingai gūžtelėjo, bet paklausė:
- Tai kodėl, jūsų galva, jie taip elgiasi?
Tarp svečių M eredita pastebėjo kelias v id u tin io am žiaus
poras, tėvo pažįstam us m ielus, padorius žmones.
- Na, pirm iausia juos sutrikdė Džonatano elgesys. Kadangi
jie sužinojo, kas esate ir ką veikiate, iš anksto nusprendė, kad
su jais jūs neturite nieko bendra.

106
 Rojus

M etas tikria u siai pamanė, jog m ergina ėm ėsi jį g loboti iš

gailesčio, nes m andagiai nusišypsojo ir tarė:
- M an laikas eiti.
M in tis, kad jis štai taip išeis ir prisim in s tik šį vakarą patirtą
pažem inim ą ir gėdą, M ereditai pasirodė skaudžiai neteisinga
ir nepriim tina.
- Jūs negalite taip im ti ir išeiti. - Ji ryžtin gai nusišypsojo. -
Eim e su m anim i ir nepalikite savo viskio.
M eto akys susiaurėjo.
- Kodėl?
- Taurė rankoje labai pravers tam, ką mes tuoj darysim e, -
vyling ai paaiškino M eredita.
- Ką būtent? - spyrėsi Metas.
- Bendrausim e su svečiais!
- N ieku gyvu!
M etas sugriebė ją už rankos m ėgindam as sustabdyti, bet
buvo jau per vėlu. M eredita tvartai nusprendė tol kaišioti v i­
siems į akis savo partnerį, kol aukštuom enė bus priversta jį
p riim ti ir, kad kokios, net pamėgti.
- Prašau, dėl manęs, - tyliai pratarė ji, m aldaujam ai žv elg ­
dama į Metą.
N ejučia jo lūpose virptelėjo šypsena.
- N iekada nesu matęs tokių nuostabių akių...
- Tiesą sakant, esu baisi trumparegė, - žaviai nusišypsojusi
paerzino M eredita. - Kartkartėm is vis atsitrenkiu į sieną. Tai
gal pasiūlytum ėte man ranką ir palydėtum ėte į vestibiulį, kad
netyčia nesuklupčiau?
M etas nepajėgė atsispirti šiam m ielam hum orui.
- Jūs labai užsispyrusi. - Jis palingavo galva, bet šyptelėjo
ir nenorom is pasiūlė ranką, pasirengęs išp ild y ti šios netikėtos
gynėjos įgeidį.

107
 J UD I T H M c N A U G H T

Jie žengė vos kelis žin gsn iu s ir akis į akį susidūrė su pagy­
venusių sutuoktinių pora.
- Sveiki, pone ir ponia Fosteriai, - linksm ai pasisveikino
M eredita, pam ačiusi, kad šie nusiteikę praeiti pro šalį ir jos
nepastebėti.
Jie iškart sustojo.
- O, M eredita, kaip laikaisi? - pasiteiravo ponia Foster. A b u ­
du su vyru klausiam ai nusišypsojo Farelui.
- Susipažinkite su mano tėvo b ičiu liu , - pristatė jį M eredita
ir vos įstengė sutram dyti juoką, pam ačiusi apstulbusį M eto
veidą. - Č ia M etas Farelas. M etas atvyko iš Indianos. Jis ver­
čiasi plien o liejyba.
- M alon u susipažinti, - spausdam as M etui ranką nuošir­
d žia i ir draugiškai atsakė ponas Fosteris. - Tiesa, M eredita
ir jos tėvas nežaidžia golfo, bet čia, Glenmoor klube, yra du
puikūs laukai. Jeigu ketinate pabūti pas mus ilgėliau, gal kada
pažaistum e?
- N esu įsitikinęs, ar pabūsiu bent tiek, kad spėčiau išgerti
šią taurę. - M etas atsiduso, matyt, tikėdam asis b ūti nedelsiant
gėdingai išgrūstas, kai M ereditos tėvas apsižiūrės įsitaisęs nau­
ją ir dar tokios abejotinos kilm ės „b ičiu lį".
Ponas Fosteris nesivargino aiškintis, kas ir kaip, tik lin k ­
telėjo.
- Verslas visada trukdo pram ogom s. Šiaip ar taip, bent pa­
matysite šiandien fejerverkas - geresnis nebūna visam e mieste.
- Taip, šiandieninis reginys bus nepam irštam as, - sutiko
Metas ir perspėjamai pažvelgė į M ereditą, stovinčią nekaltučiu
veidu.
Ponas Fosteris grįžo p rie savo pamėgtos temos - golfo, o
M eredita nesėkm ingai stengėsi užgniaužti šypseną.

108
 Rojus

- A r ketinate dalyvauti handikape*? - toliau klausinėjo jis.

- M anau, M e tu i užteks ir manęs, - netikėtai įsiterpė ji, m e­
tusi į M etą v ylin g ą ir linksm ą žv ilg snį.
- Ką? - Nesusigaudydam as ponas Fosteris sumirksėjo. Ta­
čiau M etas nepanoro jam atsakyti, o M eredita negalėjo, nes
M eto žv ilg snis buvo nukreiptas į besijuokiančias lūpas, o kai
p ilkos akys susidūrė su akvam arininėm is, jų gelmėse įsižieb ė
nauja, nesuprantam a šviesa.
- Eime, m ielasis, - paragino ponia Foster, pam ačiusi, kokie
išsiblaškę ir sutrikę tapo M eto ir M ereditos veidai. - Jaunim as
visai netrokšta visą vakarą kalbėtis apie golfą.
Šiaip taip susivokusi kur esanti, M eredita pasistengė susiim ­
ti^griežtai perspėjo save, kad turbūt bus padauginusi šampano,
ir įsikib o M e tu i į parankę.
- M um s laikas, - linktelėjusi tarė ji ir ėmė leistis la ip ta is
žem yn į p o k y lių salę, kur grojo orkestras.
D rauge su M etu M eredita bem až valandą ėjo nuo vien o
svečių būrelio p rie kito, žvilgčiodam a į jį lyg sąm okslininkė ir
šypsodam asi vien akim is, be jokios sąžinės graužaties m elavo
visiem s apie tai, kas toks yra M etas ir ką jis veikia. Metas tylė­
damas ėjo šalim ais, m erginos žo d žių jis neneigė, bet nuo savęs
nieko nepridėdavo ir atvirai sm aginosi stebėdamas au dringą
M ereditos veiklą.
- Na, štai! - linksm ai šūktelėjo m ergina, kai jie p agaliau
išėjo laukan p alikę triukšm ą ir m uziką ir palengva leido si per
veją. - Svarbiausia ne tai, ką pasakysite, o tai, ką nutylėsite.
- Įdom i teorija. A r dar daug tokių turite?
M eredita papurtė galvą ir pasijuto sutrikusi dėl to, kas visą
vakarą kirbėjo jos pasąmonėje.

* Sporto varžybos, kuriose silpnesniems žaidėjams teikiama lengvatų.

109
 JUDITH M c N a UGHT

- Jūs kalbate anaiptol ne kaip plieno liejikas.

- O kiek plien o liejikų pažįstate?
- T ik vieną, - p risip ažin o ji.
M eto balsas staiga tapo rimtas:
- A r dažnai čia lankotės?
Pusę vakaro jie sm aginosi kvailu žaidim u, bet dabar M e ­
redita pajuto, kad Metas nuo jo pavargo. K aip ir ji pati... Ir ši
akim irka aiškiai pažymėjo esminę jų santykių permainą. Juodu
palengva ėjo pro žydin čiu s gėlynus ir rožių krūm us, ir Metas
pradėjo klausinėti M ereditos apie jos gyvenim ą. Ji pasisakė,
kad gyveno Verm onte ir ten baigė m okyklą. K ai jis paklausė
apie būsim ą darbą, M eredita suprato, jog Metas apsiriko pa­
laikęs ją koledžo absolvente. U žu o t jį pataisiusi, nusprendė
n erizikuoti, nes numanė, kaip jis pasibaisėtų sužinojęs, kad
jai ne dvidešim t dveji, o tik aštuoniolika. M eredita m ik lia i pa­
kreipė kalbą apie jį ir išvengė atsakymo.
M etas papasakojo, kad po pusantro mėnesio išvyksta į Ve­
nesuelą d irb ti gręžim o bokštuose, ir abu neapsakom ai lengvai
pradėjo šokinėti nuo vienos temos prie kitos. Stovėdama po
senutėle guoba ir nekreipdam a dėmesio, kad gruoblėta žievė
drasko apnuogintą nugarą, M eredita kaip pakerėta klausėsi
Meto. Sužinojo, kad jam dvidešim t šešeri ir, be įgim to sąmo­
jingum o ir taisyklingos literatūrinės kalbos, jis dar tu ri talentą
taip įdėm iai klausytis, ką ji sako, tarytum nieko svarbiau ne­
būtų pasaulyje. Tai trikdė, glostė savim eilę ir drauge žadino
apgaulingą bendrum o ir artum o pojūtį. M eredita juokėsi iš
M eto pokšto, kai virš galvos garsiai zvim bdam as pralėkė d i­
delis vabalas. Ji pašoko ir prisim erkė mėgindam a įžiūrėti, kur
jis dingo.
- Įsipainiojo plaukuose? - nedrąsiai paklausė ji.

no
 Rojus

Metas uždėjo rankas jai ant pečių ir priekabiai apžiūrėjo

plaukus.
- Ne, - papurtė galvą, - čia buvo tik m ažutis karkvabalis.
- V isi karkvabaliai yra bjaurūs, o šis buvo d id žiu lis, sulig
kolibriu!
K ai M etas prunkštelėjo, ji nusijuokė su apsim estine p ik t­
džiuga.
- Palaukite, po šešių savaičių nerūpės prunkščioti, kai ne­
galėsite žin gsn io žengti iš nam ų neužm ynęs ant gyvatės.
- Tai tiesa, - sum urm ėjo Metas, bet jo akys buvo svilte p ri­
svilusios prie m erginos burnos, o rankos, slystelėjusios kaklu,
švelniai suėmė veidą.
- K ą jūs darote? - beprasm iškai suvapėjo ji, kai Metas nykš­
čiu atsargiai perbraukė jai per apatinę lūpą.
- M ėgin u nuspręsti, ar verta lik ti ir pasižiūrėti fejerverkų.
- Fejerverkai prasidės ne anksčiau kaip po pusvalandžio, -
drebančiu balsu pratarė M eredita, p u ik ia i suprasdam a, kad
M etas tuoj ją pabučiuos.
- O man atrodo, kad fejerverkai prasidės tuojau pat, - su­
kuždėjo jis.
Taip ir nutiko. M eto lūpos užvaldė M ereditos bum ą u g n in ­
gu, kerinčiu bučiniu , nuo k u rio visą jos kūną pervėrė d eg i­
nantys žaibai. Iš pradžių bučinys buvo atsargus, švelnus, v i­
liojantis, M eto lie žu vis palengva, beveik nejuntam ai brėžė jos
lū p ų kontūrus. M ereditą bučiavo ir anksčiau, bet tik nepatyrę,
jaudulio netvardantys vaikinai, niekas ir niekada neglamonėjo
jos taip neskubriai ir uoliai. Viena M eto ranka nuslydo nugara
ir priglaudė ją prie krūtinės, kita glostė pakaušį, o bum ą pa­
lengva vėrėsi ant jos lūpų. N u o šito beprotiško bučinio bem až
praradusi protą ji pakišo delnus po sm okingu, apglėbė plačius

111
 J UD I T H M c N a UGHT

pečius ir apsikabino M etą už kaklo; tą akim irką, kai prigludo,

jo burna prasivėrė plačiau, lie žu v is karščiu n u tv ilk ė lūpas,
versdamas, ragindam as, m aldaudam as jas prasiskleisti. N e ­
spėjo M eredita įvy kd y ti neišsakyto troškim o, kai jo liežuvis
slystelėjo giliau. Pro dantis, į drėgną urvelį, ir bučinys tapo
panašus į sprogim ą. M eto delnas atgulė ant stangraus krūties
kauburėlio, paglam onėjo jį per plonytį audinį, tada šm urkšte­
lėjo už nugaros, suspaudė sėdm enis ir prisitraukė artyn, p ri­
versdam as M ereditą pajusti visą įsiau drin u sio kūno geism o
jėgą. A k im irk ą ji sustingo sutriku si dėl neįprasto artum o, bet
iškart, pati nežinodam a kodėl, panėrė pirštus į tankius tam siai
kaštoninius plaukus ir taip pat siautulingai atsakė į bučinį.
A trodė, praėjo kelios valandos, kai Metas pagaliau pakėlė
galvą ir atsitiesė. M ereditos šird is tvaskėjo nelygiai ir tankiai
lyg pakvaišusi švytuoklė, ji vis dar stovėjo surakinta galingų
rankų, kaktą įrėm usi jam į krūtinę ir m ėgindam a nuram dy­
ti u žg riu v u sių jausm ų audrą. K ažkur apkvaitusių smegenų
gelmėse sukirbėjo m intis, kad jos elgesys gali pasirodyti labai
keistas - nevertėtų taip jaudintis dėl vieno vienintelio bučinio.
Supratusi, jog M etas gali p alaik y ti ją nepatyrusia kvailiuke,
M eredita pakėlė galvą. Ji baikščiai žvilgtelėjo į Metą, tikėdam a­
si jo veide išvysti paniekos grimasą, bet pamatė visai ką kita.
Pilko s akys liepsnojo, veidas buvo patamsėjęs nuo aistros, o
rankos m ėšlungiškai susigniaužė, tarsi jis nenorėtų M ereditos
paleisti. Ji pavėluotai susivokė, kad Metas tebėra susijaudinęs,
ir pajuto keistą pasitenkinim ą ir pasididžiavim ą: juk šis bučinys
paveikė jį taip pat sm arkiai kaip ir ją. Negalvodam a, ką daro,
M ered ita įsm eigė akis jam į bum ą. G rie žti kontūrai išdavė
įžū lų juslingum ą, bet... jis mokėjo būti neapsakom ai švelnus...
kankinam ai švelnus... Degdam a troškim u vėl pajusti šių lū p ų

112
 Rojus

p risilietim ą ji pakėlė akis. M e ta s'p u ik ia u sia i ją suprato; jam

iš krūtinės išsiveržė tarsi aimana, tarsi juokas, o rankos vėl
m ėšlungiškai surakino ją per liem enį.
- Taip, - k im ia i sukuždėjo jis ir p rip u o lė prie M ered itos
lū p ų godžiu, alkanu bučiniu, k u ris atėmė amą, valią ir vedė iš
proto nežem iška palaim a.
Staiga išg ird u si linksm ą juoką M eredita n evik riai išsila isv i­
no iš M eto glėbio ir neram iai apsidairė. Svečiai porom is g riu vo
iš klubo pasigrožėti fejerverkais, o visų priekyje ėjo tėvas, ar­
tėdamas prie dukters pykčio iškreip tu veidu.
- O Dieve, - sum urm ėjo M eredita. - M etai, jums tek p a lik ti
klubą. Tuoj pat išeikite.
-N e .
- Prašau! - kone riktelėjo ji. - M an nieko nenutiks, čia jis
nepasakys nė žod žio , palauks, k ol liksim e vieni, bet sunku
nuspėti, ką jis padarys jums.
Po akim irkos M eredita tai sužinojo.
- Č ia tuoj ateis žmonės, kurie jus išmes lauk, Farelai, - nesi­
tverdam as įsiū čiu sušnypštė Filip as, tada pasisuko į M ered itą
ir skaudžiai suspaudė jai ranką. - O tu eisi su m anim i.
D u klubo padavėjai jau artinosi prie Farelo. Tėvas truktelėjo
dukrą už rankos ir ši vėl m aldaujam ai tarė M etui:
- Prašau išeiti, nereikia kelti scenų.
Tėvas nusitem pė ją šalin, M ereditai beliko tik nuolankiai eiti
su juo arba slin k ti iš paskos. Ji vos nepravirko iš palengvėjim o
pam ačiusi, kad padavėjai sustojo, o Metas p lačiu žingsniu eina
kelio link. Laukdam i nurodym ų padavėjai neryžtingai pažvel­
gė į F ilip ą ir šis tėškė:
- Tegul tas pašlemėkas nešdinasi, bet paskam binkite vartų
sargui ir perspėkite, kad vėl nesum anytų jo įleisti.

113
 J U D IT H M C N A U G H T

P rie pat d urų visas raudonas iš pykčio tėvas grįžtelėjo į

M ereditą.
- Tavo m otina kartą jau pavertė mane pajuokų objektu, bet
tegul būsiu prakeiktas, jeigu ir tau tai pavyks padaryti! G irdi?!
F ilip a s nubloškė dukters ranką, tarsi šią būtų sutepęs M eto
prisilietim as, tačiau balso daugiau nekėlė. Jis tikras Benkrof-
tas - kad ir kas nutiktų, niekada nekėtos nešvarių skalbin ių
žm onių akivaizdoje.
- Tuoj pat važiuok nam o ir būk ten. K elionei tau prireiks
dvidešim ties m inučių; po dvidešim t penkių paskam binsiu, ir
tegul tau padeda Dievas, jeigu nebūsi vietoje.
Jis staigiai apsisuko ant kulno ir įžengė vidun. Kankinam a
pažem inim o ir gėdos M e red ita pažvelgė jam įkan d in, tada
įėjo į klubą ir pasiėmė delninę. Pakeliui į stovėjim o aikštelę ji
pastebėjo m edžių šešėlyje besibučiuojančias tris poras.
Beveik nematydama kelio per srūvančias iš akių bejėgiško
p ykčio ašaras, M eredita pravažiavo pro vienišą figūrą, žen­
giančią kelkraščiu su perm estu per petį sm okingu, ir tik tada
suprato, kad ten Metas. Ji nuspaudė stabdžius. Kam uojam a
sąžinės graužaties dėl jam suteikto skausmo, nedrįso pakelti
į jį akių.
M etas priėjo prie autom obilio, pasilenkė ir pro atvirą langą
pažvelgė į M ereditą.
- A r jums viskas gerai?
- Taip. - Ji linktelėjo ir nevykusiai m ėgindam a apsim esti,
kad nieko nenutiko, paaiškino: - M ano tėvas - Benkroftas. O
Benkroftai niekada nesikivirčija viešumoje.
Tačiau M etas pamatė jos akyse žvilgančias ašaras, ištiesė
ranką ir nuo darbo sugrubusiais pirštais atsargiai palietė M e ­
reditai skruostą.

114
 Rojus

- Ir neverkia viešumoje, tiesa?

- Tiesa, - prisipažino M eredita stengdam asi perim ti iš M eto
nors kruopelę jo nuostabaus abejingum o tėvui. - Aš... dabar aš
važiuoju namo. A r galiu jus pavežti?
N u o jos veido M eto žvilgsnis n uslydo ant pabalusių pirštų,
įsikib u sių į vairą.
- Taip, bet tik jeigu leisite man sėstis prie vairo. Pats parvešiu
jus namo. O tada pasigausiu taksi, - pasakė jis ir iš jo žo d ž ių
M eredita suprato: Metas abejoja, ar ji pajėgtų pasiekti namus.
- M ielai, - linksm ai sutiko M eredita. Išlipusi apėjo autom o­
b ilį ir atsisėdo keleivio vietoje.
Metas įjungė pavarą ir mašina švelniai išsuko iš kelkraščio į
plentą. A b u d u ilg a i tylėjo. Pro šalį plaukė žib in tų ugnelės, pro
langus dvelkė vėjas. Kairėje kilo ugnies fontanai, skleidėsi ryš­
kūs gėlynai, kaskadom is žiro kibirkštys - ten žėravo fejerver­
kai, pabaigoje p rapliup ę nuostabiom is raudonom is, baltom is
ir žydrom is ugnim is. M eredita tylom is stebėjo, kaip blykčioja
ir gęsta žaižaruojančios žiežirbos. Pavėluotai prisim inusi geras
manieras ji pagaliau sumurmėjo:
- N o riu atsiprašyti dėl to, kas šiandien nutiko, tai yra dėl
tėvo elgesio.
Metas pašnairavo į ją su linksm a nuostaba.
- Tai jis turėtų atsiprašinėti. K ai atsiuntė manęs išm esti tuos
du nutukusius pagyvenusius padavėjus, mano savigarba tikrai
nukentėjo. Galėjo pašaukti bent jau keturis ir pagailėti m ano
savimeilės.
Prib lokšta, kad jo nėm až n eišg ąsd in o tėvo grasinim ai,
M eredita net prasižiojo, bet iškart nusišypsojo pajutusi, kaip
nuostabu būti šalia tokio žm ogaus. Tylom is įvertinusi plačius
raum eningus M eto pečius ji linktelėjo.

115
 Ju d ith M c N aught

- Jeigu jis tikrai norėjo išm esti jus iš klubo, turėjo susivokti
ir pasiųsti iškart šešis.
- M an o savim eilė ir aš - m udu abu jums dėkojame. - M e ­
tas tin g iai nusišypsojo ir M eredita, k u ri buvo davusi sau žod į
daugiau niekada nesišypsoti, pratrūko juoktis.
- Jūsų nuostabus juokas, - ram iai pratarė Metas.
- A čiū , - padėkojo ji, beprotiškai džiaugdam asi k o m p li­
mentu.
Blyškioje prietaisų skydelio šviesoje M eredita neatplėšda­
ma akių tyrinėjo tam suojantį p ro filį, žiūrėjo, kaip vėjas taršo
tankius plaukus, ir stebėjosi, kodėl keli paprasti žo d žiai atrodo
beveik kaip fizin ė glamonė. Ū m ai ji prisim inė Šelės Film o r žo­
džius, kurie galėjo atsakyti į šį klausimą: „Tikrasis seksualumas
grynu p avidalu ."
Iš p ra d žių Metas jai neatrodė labai patrauklus. U žtai dabar
jos nuom onė, regis, pasikeitė ir ji pagalvojo, kiek daug m oterų
kariasi jam ant kaklo. Žinom a, todėl jis ir išm oko šitaip bučiuo­
tis. Taip, seksualum o jam tikrai nestinga, o m okėjim o elgtis su
m oterim is pavydėti galėtų kiekvienas.
- D abar pasukite, - po ketvirčio valandos, kai jie priartėjo
prie aukštų kaltinės geležies vartų, paprašė M eredita. Ištie­
susi ranką ji paspaudė m ygtuką prietaisų skydelyje ir vartai
palengva atsivėrė.

116
 9

- Č ia m ūsų namai, - paaiškino M eredita, kai jis nuspaudė

stabdžius.
Metas pažvelgė į d idin g ą m ūro statinį su langais švino rė­
muose.
- Panašu į m uziejų.
- Na, bent jau nepasakėte „į m auzoliejų", - nusijuokė ji.
- Bet pagalvojau.
V is dar šypsodam asi M eredita palydėjo jį į biblioteką nam o
gilum oje, bet kai M etas priėjo prie telefono ir pakėlė ragelį, jos
šird į nusm elkė nusim inim as. Ji norėjo, jog M etas pasiliktų ,
norėjo pasikalbėti su juo, ko nors im tis, kad tik nuvytų šalin
neviltį, ku ri būtin ai apniks, kai lik s viena.
- Jums nėra reikalo taip skubintis. Tėvas loš kortom is m až­
daug ik i antros, kol užsidarys klubas.
Jos balse pasigirdo toks liūdesys, kad Metas nejučia atsisuko.

i r
 J UD I T H M c N A U G H T

- M eredita, man nusispjauti į jūsų tėvą, bet jum s teks su juo

gyventi. Jeigu jis sugrįš nam o ir u žklu ps mane čia...
- N eužklups, - pažadėjo M eredita. - Jis net m irčiai neleistų
sugadinti lošim o. D ėl kortų kraustosi iš proto.
- D ėl jūsų, atrodo, irgi, - pridūrė Metas ir M eredita užgniau­
žusi kvapą laukė, kol jis padėjo ragelį.
M eredita buvo tvirtai pasiryžusi pratęsti šį m alonų vakarą,
kuris galbūt paskutinis, o paskui gyvenim as pavirs pragaru...
- N o rite brendžio? Deja, negalėsiu p asiū lyti užkąsti, nes
tarnai jau sugulę.
- Užteks ir brendžio.
M eredita priėjo prie baro ir paėmė grafiną su brendžiu. U ž
nugaros pasigirdo M eto balsas:
- O argi tarnai nakčiai užrakina šaldytuvą?
M eredita padelsė gniauždam a rankoje taurę.
- M aždaug, - išsisukinėdam a num ykė ji.
Tačiau M etą nelengva apkvailinti ir M eredita tai suprato, kai
padavusi brendį jo akyse išvyd o linksm as kibirkštėles.
- Tiesiog jūs nemokate gam inti maisto, tiesa, princese?
- Esu įsitikinu si, kad pajėgčiau, jeigu man parodytų, kur
virtuvė, o tada nuvestų p rie viryklės ir šaldytuvo, - nusišyp­
sojusi atsakė M eredita.
M eto lū p ų kam peliai suvirpėjo, jis taip pat šyptelėjo, tada
p alin ko į priekį ir garsiai terkštelėjo taurę ant stalo. M eredita
suprato, ką Metas ketina daryti, kai jis suėmė jos riešus ir ry ž­
tingai truktelėjo į save.
- A š žinau, jūs mokate gam inti, - sukuždėjo jis ir kilstelėjo
m erginos smakrą.
- K od ėl taip manote?
- Todėl, kad jau įdegėte ugnį. Manyje.

118
 R oj u s

M eto lūpos buvo vos už kelių m ilim etrų nuo jos lūpų, kai
šaižus telefono skam butis privertė m erginą išsiveržti iš jo glė­
bio. M eredita pakėlė ragelį ir tėvo balsas padvelkė į ją A rkties
speigu.
- D žiaugiuosi, kad tau pakako sveiko proto pasielgti taip,
kaip buvo liepta. Beje, jau buvau pasirengęs leisti tau studijuoti
Siaurės Vakarų universitete, bet dabar gali apie tai pam iršti, -
pridū rė jis. - Š iandieninis tavo elgesys - svarus įrodym as, jog
tavim i negalim a pasitikėti.
Tuo pokalbis ir baigėsi.
M eredita drebančiais pirštais padėjo ragelį. Tada ėmė virpėti
rankos, keliai, pagaliau visą kūną pradėjo krėsti bejėgis pyktis
ir jai net teko atsirem ti į rašomąjį stalą bergždžiai m ėginant
nors šiek tiek nusiram inti.
Metas priėjo iš už nugaros ir uždėjo delnus jai ant pečių.
- M eredita, kas čia skam bino? - su n uoširdžia užuojauta
paklausė jis. - A r kas nors atsitiko?
N et balsas nenorėjo jai paklusti:
- Tėvas tikrino, ar sugrįžau namo, kaip buvo liepta.
Metas šiek tiek patylėjo ir ram iai paklausė:
- Tai kokią baisybę iškrėtėte, kad užsitraukėte tokį jo ne­
pasitikėjim ą?
Metas beveik nesivargino slėpti, jog laiko ją kaltąja šalim i,
tai ir buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę. K ad ir
kaip M eredita stengėsi susitvardyti, jai nesisekė.
- Ką iškrėčiau?! - kone isteriškai riktelėjo ji. - Ką aš iškrė­
čiau?
- Turbūt suteikėte tėvui dingstį manyti, kad jis privalo šitaip
jus saugoti?
M ereditos širdyje įsiplieskęs beprotiškas pyktis negyvai

119
 J UD I T H M c N a UGHT

išdegino gebėjimą m ąstyti ir nepaliko nieko, tik aklą įniršį.

Žaižaruodam a drėgnom is nuo ašarų akim is ir tarsi kažkam
p asiryžu si ji staigiai atsigręžė ir perbraukė delnais jam per
krūtinę.
- M an o m otina nepasižym ėjo d ro viu elgesiu. Tiesiog nepa­
jėgė atsispirti vyrams. Tėvas persekioja mane, nes mano, kad
esu į ją panaši.
M eredita m ėšlungiškai apkabino jam kaklą ir M eto akys
susiaurėjo.
- Ką, velniai griebtų, čia išdarinėjate?
- Pats žinai, - sukuždėjo ji ir, nespėjus M etui atsakyti, p ri­
gludo prie jo ir įsisiurbė ilg u kankinam u bučiniu.
M etas geidžia jos - M eredita šitai suprato tą akim irką, kai ją
apsivijo stiprios jo rankos ir prisitraukė prie įkaitu sio raum e­
ningo kūno. M etas geidžia jos. Jo lūpos pripuolė prie jos lū p ų
karštu negailestingu b u čin iu ir M eredita m aldavo dangaus,
kad tik jis neapsigalvotų, o ji nepabūgtų. N ev ikria is atkakliais
pirštais ji ištraukė iš M eto antkrūtinio segtukus, atlapojo marš­
kin iu s apnuogindam a bronzinę odą, apžėlusią tankiais juodais
plaukeliais, o tada užsim erkė ir ėmė karštligiškai tim pčioti ant
nugaros suknelės užtrauktuką. Ji šito nori, ji turi teisę, įnirtingai
kartojo sau.
- Meredita...
Tylus balsas pasigirdo taip netikėtai, kad jos galva m ėšlun­
giškai loštelėjo, bet M ered itai p ritrūko drąsos pakelti į jį akis.
- Žinom a, esu velniškai pam alonintas, bet kaip gyvas nesu
regėjęs, kad vos po vieno b u čin io m oteris aistros siautulyje
p u ltų plėšti nuo savęs drabužius.
Patyrusi pralaim ėjim ą dar prieš prasidedant m ūšiui, M ere­
dita bejėgiškai atrėmė kaktą jam į krūtinę. M eto ranka nuslydo

120
 Rojus

jos petim i, ilg i pirštai, p rilaikyd am i galvą, paniro į plaukus,

o kita ranka apglėbė liem enį. Labai brangios šifono sukne­
lės užtrauktukas atsisegė lyg savaime ir korsažas nuslydo ik i
juosmens.
Garsiai, m ėšlungiškai nurijusi seilę M eredita pam ėgino p ri­
sidengti rankom is.
-A š... nedaug apie tai išmanau, - m ikčiodam a paaiškino ji,
pirm ą kartą per šį laiką susitikusi su juo akim is.
M eto žv ilg sn is palengva nukrypo žem yn ir neatplėšiam ai
įsm igo į krūtų kauburėlius, boluojančius suknelės iškirptėje.
- Tikrai? - k im iai sukuždėjo jis ir palenkė galvą.
M eredita geidė nirvanos, troško rasti ją M eto bučinyje. Ir
jos troškim as išsipildė. Pam etusi galvą apsikabino jį už kaklo
ir apim ta aklo, beatodairiško polėkio p rip u olė prie lūpų, o kai
tos praviros lūpos nekantriai krustelėjo, džiaugsm ingai priėm ė
juslingą jo lie žu v io puolim ą ir pati drąsiai atsakė į glamonę,
priversdam a M etą aiktelėti ir dar stipriau suspausti ją glėbyje.
Ji pam iršo viską. M eto burna beprotiškam e geism o p rover­
žyje užvaldė jos lūpas, drabužiai kažin kur dingo ir įkaitu sią
odą n utv ilk ė vakaro vėsa. Išlaisvin ti plaukai žaižaruojančiu
k rio k liu ūžtelėjo ant pečių ir M eredita, pati nesusigaudydam a
kaip, atsidūrė ant sofos šalia stangraus, reiklaus, apnuoginto
vyro kūno.
Staiga viskas apm irė, o M ered ita akim irką atsipeikėjo ir
išplaukė į p av iršių iš palaim ingų gelm ių, kur jautė tik jo lūpas
ir jaudinančias rankų, glostančių jos kūną, glamones. Ji atmerkė
akis ir pamatė, kad Metas, pasirėmęs alkūne, gelsvame stalinės
lem pos švytėjim e tyrinėja jos veidą.
- K ą darai? - sukuždėjo M eredita, bet laibas trūksm ingas
balsas buvo tarsi visai kito žmogaus.

121
 J UDI T H M c N a UG HT

- Ž iū riu į tave.
M eto žvilg sn is nuo jos krūtinės nuslydo žem yn, prie lie ­
mens, ir apsistojo prie ilg ų grakščių kojų. Paraudusi iš drovum o
M erdedita nukreipė jo dėm esį p risilietu si lūpom is prie įdegu­
sios krūtinės. M eto raum enys nevalingai susitraukė, o rankos
lėtai paniro į m erginos plaukus, suėmė pakaušį ir palengva
glaudė ją vis arčiau ir arčiau. K ai M eredita pakėlė akis, Metas
palenkė galvą. Jo lūpos beveik šiurkščiai įsisiurbė į jos lūpas,
liežuvis praskyrė dantis ir įsiskverbė į bum ą kvaitinam ai gosliu
bučiniu, nuo k u rio po visą kūną pasklido deginanti liepsna.
Palinkęs virš M ereditos M etas nesiliovę ją bučiuoti, kol apim ta
karštligiško svaigulio ji suvaitojo, tada jo burna susirado m ažą
rausvą spenelį ir kamavo jį tol, kol krūtys palengva p rip lū d o
saldaus m audulio. M eto p irštai glamonėjo, glostė ir skverbėsi
vis g iliau , versdam i ją riestis lanku nuo kvapą gniaužiančių
p ojūčių antplūdžio. M eto lūpos vėl sugrįžo prie jos burnos,
atkakliai m ėgindam os ją praverti, kelis įsispraudė jai tarp kojų
stengdam asis praskirti šlaunis, o jų lie žu v iai nesustodam i p y­
nėsi pirm ykščiam e šokyje, tai išsiskirdam i, tai vėl p rip u ld am i
vienas prie kito. Tada M etas ūm ai apmirė, suspaudė delnais
jai veidą ir kim iai paliepė:
- Pažvelk į mane.
M eredita vargais negalais išniro iš juslingų ūkanų, d id žia u ­
siom is valios pastangom is atplėšė vokus ir pažvelgė į d eg i­
nančias pilkas akis. Tą akim irką M etas galingai sm igo į ją; jai
iš gerklės išsiveržė prislopintas riksmas, o kūnas m ėšlungiškai
krūptelėjo nuo nepakenčiam o skausmo. Metas siaubingai aiš­
kiai susivokė ką tik atėmęs jai nekaltybę, iš netikėtum o sustingo
ir užsim erkė. Įtempęs rankas ir pečius vis dėlto p asiliko joje
tarsi suakmenėjęs.

122
 Rojus

- Kodėl?.. - šiek tiek atsikvošėjęs pagaliau sum urm ėjo ap­

stulbęs Metas.
Jo klausim ą klaid ing ai p alaikiusi dar vienu nepelnytu p rie ­
kaištu M eredita krūptelėjo ir susiraukė.
- Todėl, kad niekada nesu to dariusi.
Šis tiesus atsakymas privertė M etą išplėsti akis ir jose M e ­
redita neišvydo nei nusivylim o, nei kaltinim o. T ik švelnum ą
ir apgailestavim ą.
- Bet kodėl man nepasakei? Būčiau buvęs kur kas atsargesnis.
M eredita paglostė jam skruostą ir atsakė su švelnia, ram i­
nančia šypsena:
- Tu manęs neįskaudinai. Priešingai. M an labai gera.
Šie paprasti žo d žia i privertė M etą suvaitoti. Jis p rip u o lė
m erginai prie lū p ų beprotišku b u čin iu ir pradėjo be galo at­
sargiai judėti, tai beveik visai iš jos išeidam as, tai palengva
nerdamas į ankštas gelmes, nejučia greitindam as įaudrinančių
atkaklių postūm ių tempą, svaigindam as ją ir vesdamas iš proto,
kol M eredita, galutinai pam etusi galvą, ėmė blaškytis po juo
aistros agonijoje. N agai vis g iliau sm igo jam į nugarą, kol joje
kunkuliuojanti aistra tapo visa ryjančia ugnim i, kuri nušlavė
viską a p lin k u i ir pagaliau pavirto ilgais, beatodairiškais, ne­
suvaldom ais akinam os palaim os pliū psn iais. Metas sugriebė
ją į glėbį, dusdam as ir bučiuodam as dar kartą, jau paskutinį,
sm igo į ją ir išsiliejęs suglebo.
Perpildyta beprotiško, nepasotinam o šio bučinio alkio, v is­
ko, kas su ja dėjosi, M eredita dar stipriau priglaudė jį prie savęs
ir suvaitojo iš neįtikėtinos palaim os.
Pašėlusiai besidaužančia šird im i, neatleisdam a rankų ji
drauge su juo pasivertė ant šono ir pajuto, kad Metas taip pat
spaudžia ją glėbyje.

123
 Jl d ith M c N aught

- A r tu bent supranti, ką su m anim i išdarinėji? - vos lies­

damas lūpom is jai skruostą netvirtu balsu sum urm ėjo Metas.
M ered ita nieko neatsakė, nes pro jausm ų m iglos u žd an ­
gą, sąmonėje palengva ėmė ryškėti, kas čia nutiko, o ji šito
nenorėjo. Dar nenorėjo. D ar ne dabar. N e dabar. Tegul šitos
nuostabios akim irkos dar lieka nesugadintos. M eredita užm er­
kė akis stengdam asi įsiklau sy ti į kerinčius žodžius, kuriuos
kuždėjo Metas, glostydam as jai skruostą ir nykščiu švelniai
kutendam as odą.
O tada jis uždavė klausim ą, į k u rį tikrai reikėjo atsakyti,
ir kerai išsisklaidė, dingo, ir jau niekas negalėjo jų sugrąžinti.
- K odėl? K od ėl ryžaisi šiam žin g sn iu i kaip tik šiandien?
K odėl su m anim i?
M eredita iškart susigūžė, atsiduso suvokusi nepataisom ą
netektį, atsitraukė nuo M eto ir apsigaubė pečius m egztu pledu,
gulėjusiu ant sofos. Dabar ji jau žino, kas yra fiz in is artumas,
bet niekas neperspėjo jos apie tą keistą jausmų sum aištį, ku ri
apim a vėliau. Tarytum nesuprantam a jėga būtų atidengusi
emocijas ir palikusi nuogą visų akivaizdoje, bejėgę ir sutrikusią.
- M anau, mums reikėtų apsirengti, - nervingai sum urm ėjo
ji. - Tada paaiškinsiu viską, ką nori žinoti. A š tuoj sugrįšiu.
U ž lip u s i į savo kam barį M eredita užsim etė baltos ir žy ­
dros spalvos chalatą, standžiai susiveržė diržu liem enį ir vis
dar basa n usileid o į apačią. Eidam a pro laik rod į vestibiulyje
užm etė akį į ciferblatą. Tėvas sugrįš po valandos.
Metas, jau apsirengęs, tik be kaklaraiščio, kurį buvo įsikišęs
į kišenę, stovėjo kabinete ir rin ko telefono num erį.
- K oks tavo adresas? - paklausė jis.
M eredita pasakė ir jis pranešė telefonu, kur tu ri atvažiuoti
taksi.

124
 Rojus

- Paprašiau atvažiuoti po pusvalandžio, - pasakė jis, priėjo

prie žu rn alin io staliuko ir paėmė pam irštą taurę su brendžiu.
- G al įp ilti dar ko nors? - prisim in u si šeim ininkės pareigas
pasiteiravo M eredita. Vakaras eina į pabaigą ir viską re ik ia
atlikti ik i galo, kaip dera. Turbūt šito būtų paklaususi bet k u ri
padavėja, iron iškai pagalvojo ji.
- Norėčiau, kad atsakytum į m ano klausim ą, - prim inė M e ­
tas. - Kas privertė tave pasiryžti tokiam žin gsn iu i?
M ereditai pasirodė, kad jo balsas skamba šiek tiek n e rv in ­
gai, bet veidas buvo v isiškai ram us. Ji atsiduso ir sum išusi
perbraukė pirštu per inkrustuotus stalo ornamentus.
- D augelį m etų tėvas elgėsi su m anim i kaip... kaip su u žsi-
slaptinusia nim fomane, o aš, patikėk, tikrai nenusipelniau tokio
požiūrio. Šiandien, kai tu pasakei, kad jis turi priežasčių m ane
saugoti, mano galvoje tarytum kažkas sprogo. N usprendžiau:
jeigu mane laiko pasileidėle, reikia bent sužinoti, kas tai yra.
Drauge man k ilo beprotiška m intis nubausti jus abu - tave ir
jį. Norėjau įrod yti, kad tu buvai neteisus.
Stojo įtem pta tyla. Pagaliau M etas papurtė galvą ir griežtai
tarė:
- Tu galėjai paaiškinti, kad aš neteisus, tiesiog im ti ir pasaky­
ti, jog tavo tėvas - pagiežingas tironas ir nepatiklus šunsnukis.
G ilia i širdyje M eredita pripažino, kad jis teisus, ir sum išusi
pažvelgė į M etą spėliodam a, ar tikrai vien pyktis privertė p u lti
jam į glėbį, o gal teisėtas pasipiktinim as buvo tik dingstis pa­
siduoti jo seksualinei traukai. Ji pasinaudojo. Štai kaip buvo iš
tikrųjų! M eredita pasijuto kalta, nes vyru, kuris jai tikrai patiko,
pasinaudojo kaip ginklu, nukreiptu prieš tėvą.
Vėl įsiviešpatavo tyla. Metas, atrodė, sveria, ką M eredita
pasakė, o kas lik o nutylėta, ir m ėgina perskaityti mintis, kurias

125
 J UDI T H M c N A U G H T

ji slepia net pati nuo savęs. Išvados, kurias jis padarė, regis,
nebuvo labai džiuginančios, nes garsiai trinktelėjo ant stalo
taurę ir pažvelgė į laikrodį.
- Einu, palauksiu taksi lauke.
- A š palydėsiu.
M andagūs žodžiai, ku riu os sako vienas kitam du beveik
nepažįstam i žmonės, vos prieš valandą rangęsi ant sofos aist­
ringam e glėbyje. Sis absurdas skaudžiai n utv ilk ė M ereditą,
bet ji tik prikando lūpą, tylom is ištiesino pečius ir pasitraukė
nuo stalo. Tą akim irką M eto žvilg sn is sustojo ties basom is jos
kojom is, vėl sugrįžo prie a p n iu ku sio veido ir n u sly d o p rie
p asklid u sių ant pečių plaukų. Basa, susitaršiusi, v ilk in ti ilg u
chalatu, M eredita buvo visai nepanaši į santūrią aukštuomenės
damą vakarine suknele. Jis dar neištarė klausim o, o M eredita
jau žinojo, ko paklaus.
- K ie k tau metų?
- N e tiek daug, kaip tau atrodo.
- K iek? - neatlyžo Metas.
- A štuoniolika.
Ji laukė naujo sprogim o, tačiau Metas, užuot pratrukęs,
ilg a i kietai ją apžiūrinėjo, o tada padarė, jos p o žiū riu , visai
beprasm į dalyką. Priėjo prie rašomojo stalo ir kažką brūkštelėjo
popieriaus lapelyje.
- Č ia mano telefono Edm untone num eris, - ram iai pasakė
jis ir įdavė jai lapelį. - Dar pusantro mėnesio aš būsiu ten. K aip
vėliau su m anim i susisiekti, pasakys Somersai.
K ai jis išėjo, n iū ria i žvilgčiodam a į popierėlį M eredita pa­
k ilo į savo kambarį. Jeigu M etas šitaip m ėgina pasiūlyti, kad
ji paskam bintų, elgiasi arogantiškai, nem andagiai... tiesiog
įžū liai. Ir netgi žem inam ai.

126
 Rojus

Visą kitą savaitę, vos išgirdu si telefono skam butį, M eredita

puldavo prie aparato, tarsi bijotų, kad paskam bins Metas. V ien
pagalvojus apie tą naktį, veidą užplūsdavo sum išim o raudonis
ir apim davo noras kuo greičiau viską išm esti iš galvos.
Tačiau į savaitės pabaigą šis noras praėjo. K a i aprim o sąži­
nės graužatis ir baimė, kad viskas paaiškės, M eredita susigriebė
nuolatos galvojanti apie M etą ir be perstojo žadinanti atmintyje
akim irkas, kurias taip stengėsi pam iršti. N aktim is, įkniaubusi
veidą į pagalvę, ant kaklo ir skruostų pajusdavo jo lūpas, su
sald žiu v irp u liu p risim in d av o kiekvieną švelnų pakuždėtą
žodį. M eredita galvojo, jog būtų nuostabiai gera tiesiog eiti su
juo ir kalbėtis, kaip tada Glenmoor pievelėje, ir klausytis, kaip
linksm ai jis juokiasi iš jos išvedžiojim ų. O M etas ją ar prisim e­
na, ir jeigu prisim ena, kodėl nepaskambina?..
K ai prabėgo d v i savaitės, o iš M eto nebuvo jokios žinios,
M eredita ėmė svarstyti: gal ji M etui visai neįdom i, nepatraukli
ir neatrodo gundanti? Be perstojo dėliojo atm intyje žodžius,
kuriu os prieš išeidam as jis pasakė. G al netyčia kaip nors jį
įžeidė, gal p risip ažin usi, kodėl nusprendė su juo perm iegoti,
užgavo savim eilę... Bet M e rid ita pati netikėjo, kad taip yra. Be
abejo, Metas Farelas yra įsitikinęs savo patrauklum u, tereikia
p risim in ti dviprasm iškas jo užuom inas, kai jie šoko pirm ąjį
šokį. Ne, v eik ia u sia i jis neskam bina todėl, kad laiko ją per
jauna ir neverta dėmesio.
Dabar jau M eredita nebenorėjo nieko girdėti apie Metą. Be
to, kažkodėl gerokai vėlavo mėnesinės ir ji jau pradėjo gailėtis
išvis sutikusi M etą Farelą. Dienos lėtai slinko viena po kitos, o
M ereditos galvoje pavojaus varpais pradėjo m ušti viena v ie­
nintelė baisi m intis: kas bus, jeigu pastojo? Liza buvo E u ropo­
je ir ji neturėjo į ką kreiptis ne tik pagalbos, bet ir patarim o.

12"
 J UDITH M c N A U G H T

M eredita laukė, m eldėsi ir karštai žadėjo D ievui, jeigu viskas

laim in gai susitvarkys, net nesiartinti prie jokio vaikino, kol šis
taps jos vyru.
Tačiau jos m aldų Dievas arba neišgirdo, arba buvo atsparus
pažadam s. V ien in telis, kas pastebėjo ty lią jos kančią, buvo
tėvas.
- M eredita, kas tau yra? - ne kartą klausė jis.
N e taip seniai didžiausias jos rūpestis buvo išsirin k ti ko­
ledžą, o dabar v isi k iv irča i su tėvu atrodė tokie m enki, net
neverti dėmesio.
- Viskas gerai, - atsakydavo M eredita, pernelyg nusim inusi,
kad priekaištautų tėvui dėl jo elgesio Glenmoor klube ir perne­
lyg su sirūp in usi dėl savo bėdų, kad stotų su juo į naują m ūšį.
N u o vakaro, praleisto su M etu, praėjo pusantro mėnesio, o
m ėnesinės taip ir neprasidėjo. Dabar M ereditą užvaldė tikras
siaubas. M ėgindam a guostis, kad rytais jos nepykina, vis dėlto
nusprendė pasirodyti gydytojui ir a tlik ti nėštum o testą.
N etikėtai į miegam ojo d u ris pasibeldė tėvas. M ereditai at­
sišaukus, Filipas, peržengęs slenkstį, įteikė jai d id e lį voką su
atgaliniu Šiaurės Vakarų universiteto adresu.
- Tu nugalėjai, - n iū ria i burbtelėjo jis. - N ebegaliu tverti
tavo nuotaikos. M okykis Šiaurės Vakarų universitete, jeigu taip
nori. Tačiau savaitgaliais privalėsi g rįžti namo, ir tai paskutinis
m ano žodis.
M eredita atplėšė voką, perskaitė pranešimą, kad ji yra p ri­
im ta į universitetą, ir sunkiai išspaudė silpnutę šypseną.

M eredita nėjo pas savo gydytoją, nes jis buvo tėvo b ičiulis.
Ji nuvažiavo į abejotiną šeim os planavim o k lin ik ą , įsik ū ru ­
sią pietinėje Čikagos dalyje, d id žiu liam e prastos reputacijos

128
 Rojus

im igrantų rajone. N usiplūkęs, rūpesčių užgraužtas gydytojas

patvirtino baisiausius jos įtarim us. Ji laukiasi.
Šią žinią m ergina išklausė apimta keistos, m irtinos ramybės,
bet kai parvažiavo namo, sąstingis išgaravo ir u žleid o vietą
beprotiškai panikai. A p ie abortą ji negalėjo net pagalvoti, ne­
manė, jog įstengtų atiduoti kūdikį įtėviam s, ir nesiryžo atsistoti
prieš tėvą ir pareikšti, g ird i, jai lemta tapti vieniša motina ir dar
vieno Benkroftų šeim os skandalo priežastim i. L ik o vienintelė
išeitis ir M ered itai teko su ja susitaikyti. Ji paskam bino M eto
duotu num eriu. N iekas neatsiliepė, tada M eredita susisiekė
su D žonatanu Som ersu ir pam elavo tu rin ti sku b iai išsių sti
M etui jo pamestą kredito kortelę. Džonatanas davė jai adresą ir
pranešė, kad į Venesuelą jis dar neišvyko. Tėvo nebuvo mieste,
todėl M eredita į n ed id e lį lagam inėlį įsim etė keletą apatinių,
porą suknelių ir p aliko jam laiškelį, kad ketina pernakvoti pas
draugę, o pati išvažiavo į Indianą.
Slogi nuotaika piešė jai Edm untoną kaip nykų m iesteliūkštį,
dūm ijančių kam inų, fab rikų ir plien o liejyklų Sangrūdą. M e ­
tas gyveno pačiam e m iestelio pakraštyje, veikiausiai p u rvin ų
lin d y n ių ir lūšnyn ų rajone. N eilg ai trukus M eredita paklydo
ir nusprendė pasiklausti kelio artim iausioje degalinėje.
Jai priešais išėjo nutukęs pusam žis m echanikas, jis godžiai
nužvelgė m erginą ir jos poršė. N uo jo žv ilg sn io M eredita neju­
čia susigūžė, vis dėlto parodė lapelį su ieškom u adresu. U žu o t
paaiškinęs, kaip važiuoti, storulis pasisuko ir suriko per petį:
- Ei, M etai, atrodo, bus tavo rajone!
M erginos akys išsiplėtė iš nuostabos, kai ties varikliu pa­
linkęs vyras palengva atsitiesė. Tai buvo Metas. Tepaluotom is
rankom is, apsitem pęs senais išbluku siais džinsais, jis atrodė
kaip visi visų D ievo pam irštų m iestelių m echanikai. M ereditą,

129
 JUDITH M c N A U G H T

m irtin ai išgąsdintą žinios apie nėštumą, jo išvaizdos pokyčiai

taip pribloškė, kad išvydu si m urziną, kone ik i ausų tepaluotą
darbininką ji nepajėgė nuslėpti, kokia yra apstulbusi. A rtėd a­
mas prie autom obilio M etas tai pastebėjo ir nuostabos šypsena
kaipm at dingo nuo lūpų: veidas tapo šiurkštus, uždaras, akys
p iktai susiaurėjo. Jis nežym iai linktelėjo sveikindam asis ir le­
d in iu balsu paklausė:
- M eredita, ką tu čia veiki?
U žu o t žiūrėjęs į ją, M etas visą dėm esį sutelkė į skudurą, ku ­
riu o valėsi rankas, ir M eredita nupuolusia šird im i suprato: jis
tikslia i atspėjo jos pasirodym o priežastį ir kaip tik todėl elgiasi
taip neįtikėtinai šaltai. D abar ji n u ošird žiai troško tik vieno -
kuo greičiau num irti, pageidautina, tuojau pat, ir gailėjosi išvis
čia atvažiavusi. Atrodė, jis neketina niekuo pagelbėti, o jeigu
ir pasiūlys ką nors iš m andagum o, jai tokio kilnu m o nereikia.
- N iek o ypatingo, - d irb tin a i nusijuokusi sum elavo M e re­
dita ir ištiesė ranką į užvedim o raktelį. - Tiesiog nusprendžiau
pasivažinėti ir netyčia u žk ly d a u čia. Tiesą sakant, man jau
laikas...
Jis pakėlė akis nuo skuduro ir M eredita nutilo, perskrosta
tirian čio jo p ilk ų akių žvilgsnio, kuris įsisegė į ją šaltas, verti­
nantis, negailestingas. V iską suprantantis.
M etas ištiesė ranką ir atidarė dureles.
- Vairuosiu aš, - burbtelėjo jis ir M eredita, sugniuždyta ne­
žm oniškos pastarųjų dienų įtampos, iškart pakluso ir persėdo
ant gretim os sėdynės.
M etas žvilgtelėjo į storulį, besitrainiojantį ap lin k poršė p rie­
kį ir su neslepiam u netašyto žm ogaus sm alsum u stebintį, kas
čia dedasi.
- G rįšiu po valandos.

130
 Rojus

- Po šimts, M etai, jau pusė keturių, - užprotestavo storulis

ir p lačiau siai išsišiepė, parodydam as švarplę, juoduojančią
p riekinio danties vietoje. - G ali pasiim ti laisvą pusdienį. Tokia
klasiška pupytė verta didesnio dėm esio.
M eredita k a ip gyva nebuvo p atyru si tokio pažem inim o,
maža to, Metas turbūt galutinai papaiko, nes taip šovė iš vietos,
kad į visas puses pažiro skalda.
- A r negalėtum važiuoti lėčiau? - baikščiai paprašė M e re d i­
ta ir su palengvėjim u pamatė, kaip M etas tuoj pat nukėlė ranką
nuo pavarų svirties. Jausdama, kad reikia ką nors pasakyti, ji
leptelėjo, kas pirm iausia šovė į galvą:
- M aniau, tu d irb i liejykloje.
- Dirbu. Penkias dienas per savaitę. O d v i naktis plušu me­
chaniku degalinėje.
- Štai kaip... - sutrikusi sum urm ėjo ji.
N eilgai trukus Metas pasuko į nedidelę laukymę. Laukym ės
v id u ry stovėjo senas šukėtas iškylų stalas. Žolėje prie apgriau­
tos plytinės kepsninės mėtėsi m edinis ženklas išblukusiom is
raidėmis:
E D M U N T O N O L IŪ T U KLUBAS. A U T O M O B IL IŲ M Ė G Ė JŲ
IŠ K Y LŲ A IK Š T E LĖ .
Metas išjungė varik lį ir tyloje M eredita išgirdo, kaip griaus­
m ingai ausyse tvin ksi kraujas, bet pasistengė nusiram inti ir
apsiprasti su m intim i, kad šis greta sėdintis nepažįstam asis
neįžvelgiam u veidu yra tas pats žm ogus, su ku riu o ji vos prieš
kelias savaites sm agiai juokavo ir m ylėjosi. V iršum galvos lyg
Dam oklo kardas kabėjo atvijusi ją čionai neišsprendžiam a pro­
blema, kankino nežinom ybė, o ašaros, kurias ji iš paskutiniųjų
m ėgino sutram dyti, degino akis. M etas sukrutėjo, ji iš netikė­
tum o krūptelėjo ir skubiai pasisuko į jo pusę. Tačiau M etas

131
 J UDITH M c N A U G H T

tik iš lip o iš autom obilio, apėjo a p lin k u i ir atidarė jai dureles.

Su apsim estiniu sm alsum u apžvelgusi laukym ę M eredita su­
murmėjo:
- Č ia labai gražu. - Bet net pati išgirdo, koks nenatūralus ir
įtem ptas jos balsas. - Tiesą sakant, aš tikrai turiu skubėti namo.
U ž u o t ką nors pasakęs, M etas šlaunim i atsirėm ė į stalą,
perkėlė kūno svorį ant kitos kojos ir klausiam ai kilstelėjo
antakius, M ereditos m anym u, laukdam as teisingo p aaišk i­
nim o. A tk a k lu s jo tylėjim as ir nem irksinčios akys atėmė iš
m erginos valios ir savitvardos likučius, kuriuos ji taip stengėsi
išsaugoti. M in tys, visą d ieną nedavusios ramybės, vėl ėmė
sp ro g d in ti pavargusią galvą: ji la u k ia si ir turės tapti v ie n i­
ša m otina, tėvas iš pykčio ir skausm o išeis iš proto. Ji nėščia!
Nėščia! O vyras, iš dalies dėl to kaltas, stovi čia ir ram iausiai
stebi ją lyg koks m okslininkas - po m ikroskopu besiraitantį
kirm iną. Ū m ai apim ta netikėto ir kvailo pykčio, M eredita jį
užsipuolė:
- Tu dėl ko nors pyksti ar tik šiaip nenori su m anim i k a l­
bėtis?
- Tiesą sakant, laukiu, kol pradėsi kalbėti tu, - nekeldam as
balso atsakė jis.
- Štai kaip!
P yk tis užleid o vietą n evilčiai ir neryžtingum ui. Žvelgdam a
į ram ų jo veidą M eredita nusprendė tik paprašyti patarim o.
Dievas mato, jai reikia su kuo nors pasikalbėti! Susinėrusi ant
krūtinės rankas, lyg pasirengusi gintis nuo galim o M eto p y k ­
čio, ji atlošė galvą nuduodam a, kad apžiūrinėja tankią lapiją.
- Tiesą sakant, turėjau priežasčių čia atvažiuoti.
- Taip ir maniau.
Ji pašnairavo į Metą m ėgindam a suprasti, ką jis turi om eny­

132
 Rojus

je, bet jo veidas išliko neįžvelgiamas. M ergina vėl įbedė žv ilg sn į

į žalias lajas, plaukiančias prieš akis pro ašarų miglą.
- Atvažiavau čia todėl, kad...
Ji neįstengė ištarti tų žodžių, bjaurių, gėdingų žodžių.
- Todėl, kad pastojai, - be jokių em ocijų užbaigė Metas.
- Iš kur tu žinai? - karčiai paklausė ji.
- T ik du dalykai galėjo priversti tave čia atvažiuoti. Sis -
vienas iš jų.
M irdam a iš gėdos vis dėlto ji šiaip taip išspaudė:
- O antras?
- M ano neprilygstam as m okėjim as šokti.
Jis dar gali juokauti, tokia netikėta M eto reakcija g alutinai
išm ušė ją iš vėžių. Pralaužusios santūrum o užtvanką p liū p te ­
lėjo ašaros; M eredita užsidengė delnais veidą, o kūną supurtė
draskanti šird į rauda. Ji pajuto, kaip M eto rankos apglėbė jos
pečius, leidosi apkabinam a ir pasijuto jo glėbyje.
- K-kaip tu g ali juokauti to-okiu metu? - įsikn iaub u si jam
į krūtinę ir lig u ista i dėkinga už ty lią paguodą sukūkčiojo M e ­
redita.
Metas įbru ko jai į ranką nosinę ir ji kvėptelėjo oro, nesėk­
m ingai m ėgindam a nusiram inti.
- N agi, netylėk, k lok viską iš eilės, - šluostydam asi akis
sugaikčiojo ji. - Pasakyk, kad aš pati dėl visko kalta ir kad taip
galėjo n u tikti tik tokiai kvaišai.
- N esiginčysiu.
- A čiū , - k a n d žia i purkštelėjo M ered ita ir nusišnypštė į
šlapią nosinę. - Pasijutau kur kas geriau.
Ūm ai ji suvokė, kad M etas laikosi stulbinam ai ir nepaaiški­
namai ram iai, o jos nesitvardym as tik blogina padėtį.
- A r esi įsitikin u si, kad pastojai?

133
 J UD I T H M c N a U G HT

- Šįryt buvau klinikoje, jie nustatė šešių savaičių nėštumą, -

sukuždėjo M eredita. - Taip pat esu įsitik in u si, kad k ū d ik is
tavo, jeigu kartais nori, bet nedrįsti paklausti.
- A š nesu toks mandagus, - sarkastiškai atšovė Metas.
Ji įsm eigė į jį sklidinas ašarų akvam arino spalvos akis ir
nusprendusi, kad Metas m ėgina jai priekaištauti, jau rengėsi
p riim ti iššūkį, tačiau jis papurtė galvą ir suturėjo dar vieną
sprogim ą.
- A n a ip to l ne iš galantiškum o neuždaviau šio klausim o,
tiesiog išm anau paprastus biologijos dėsnius. Neabejoju, kad
esu k ū d ik io tėvas.
M eredita beveik laukė pasm erkim o ir kaltinim ų, priekaiš­
tingų žv ilg snių ir paniekos grim asų, bet ramus jo elgesys ir šal­
takraujiška logika išmušė iš vėžių. Neatitraukdam a žvilg sn io
nuo jo žyd rų m arškinių sagos ji vogčiom is nusibraukė ašarą ir
išg ird o tylų klausim ą, kuris kam avo ją visas šias dienas:
- K ą ketini daryti?
- N u sižu d yti, - liū d n ai kvėptelėjo ji.
- G al yra dar kokia išeitis?
Išgirdusi jo balse tarsi linksm as gaideles M eredita staigiai
pakėlė galvą. Jos antakiai iš nuostabos išsitempė į tiesią liniją. Ji
žvelgė į jį priblokšta nepalenkiam os vyriško veido jėgos, nura­
m inta netikėtai atėjusio žinojim o, kurį perskaitė nem irksinčiose
akyse. Šiek tiek atšlijo ketindam a kaip reikiant viską apgalvoti
ir pajuto nusivylim ą, kai M etas iškart nuleido rankas. Bet net
dabar jo ramus požiūris į tai, kas įvyko ir ko neatšauksi, tarsi
persidavė M ereditai ir ji iškart ėmė b la iv ia i mąstyti.
- Kad ir kokią išeitį sugalvoju, visos jos baisios. G ydytojai
klinikoje patarė darytis abortą...
Ji n u tilo laukdam a, ką pasakys Metas, ir pamatė, kaip vos

134
 Rojus

pastebim ai jis sukando dantis: vadinasi, arba jam nesvarbu,

arba pritaria tokiam sprendim ui. Tačiau reikėjo įsitikin ti. M e ­
redita nusuko akis ir lūžinėjančiu balsu tęsė:
- Tik... tik nemanau, kad tai ištverčiau, bent jau viena pati.
N et jeigu ir pasiryžčiau, nežinau, kaip įstengčiau gyventi pas­
kui. - J i vėl sukūkčiojo, garsiai, lyg nuskriaustas vaikas, įkvėpė
oro ir pam ėgino kalbėti ramiai: - G alėčiau pagim dyti k ū d ik į
ir atiduoti jį įva ik in ti, bet, Viešpatie... juk tai ne išeitis, bent
jau man. V is tiek teks pasisakyti tėvui. Ž inia, kad ruošiuosi
gim dyti, jį pribaigs. Jis niekada man neatleis! N ieku gyvu! Ir...
ir aš vis galvoju, ką vėliau turės išgyventi mano vaikas ir kaip
klausinės savęs, kodėl m otina jo atsisakė. O aš visą gyvenim ą
žiūrėdam a į vaikus spėliosiu, kuris iš jų yra mano, ar jis galvoja
apie mane, ar manęs ieško. - Ji vėl nusibraukė ašarą. - N ega­
lėsiu gyventi su tokia kalte širdyje. O tu? K od ėl tyli? N ejaugi
nepajėgi ištarti nė žodžio?
- K ai pasakysi ką nors, su kuo aš nesutinku, iškart įsiterp ­
siu, - pareiškė jis tokiu valdingu balsu, kokio ji lig i šiol nebuvo
girdėjusi.
Užgauta jo tono, bet nuram inta žodžių, M eredita ty lia i aik­
telėjo ir nervingai persibraukusi delnais per kelnes tęsė:
- M ano tėvas išsiskyrė su m otina, nes ji m iegojo su kuo
pakliuvo. Jeigu sugrįšiu namo ir viską pasakysiu, tėvas tiesiog
išmes mane pro duris. A š neturiu pinigų, bet kai man sukaks
trisdešim t, gausiu palikim ą. K ol kas galiu pam ėginti pati au­
ginti savo kūdikį...
Pagaliau M etas ją pertraukė. Ištarė vos du žodžius - sausus
ir neatšaukiamus:
- M ū sų k ū d ikį.
Sujaudinta vos ne ik i ašarų M eredita linktelėjo.

13 5
 J UDI T H M c N A U G H T

- Yra dar viena išeitis. Ne, tau ji nepatiks. M an, beje, irgi.
Tai nepadoru...
Sm augiam a pažem inim o ir kančios, M eredita nutilo, su­
kaupė jėgas ir pam ėgino pradėti iš naujo, šįkart nesirinkdam a
žo d žių ji pratrūko nesustabdom u srautu:
- M etai, gal padėtum m an įtik in ti tėvą, jog m udu m ylim e
vienas kitą ir nusprendėm e... nusprendėm e nedelsdam i su­
situokti. Tada po kelių savaičių galėsim e pasisakyti, kad aš
laukiuosi. Žinom a, gim us k ū d ik iu i mes galėsim e išsiskirti. A r
sutiktum su tokia sąlyga?
- Labai nenoriai, - po ilg os pauzės atrėžė Metas.
Degdam a iš gėdos ir suprasdam a, kad dėl savo kaltės atsi­
dūrė tokioje padėtyje, M eredita nusigręžė. Nejaugi jis nuspren­
dė išgiežti ant jos apm audą? Dabar tyčia leidžia suprasti, kad
dvejoja, o sutikti nutarė tik darydam as jai didelę paslaugą?
- A čiū už galantiškumą, - sarkastiškai metė ji. - Esu pasiren­
gusi pasirašyti dokum entą, kad gim us k ū d ik iu i neturėsiu tau
jokių pretenzijų, ir pasižadu d uoti sutikim ą skirtis. Rankinėje
tu riu rašiklį, - p rid ū rė ji ir nesitverdam a p ykčiu žengė prie
autom obilio, beveik pasiryžusi surašyti susitarim ą ir užbaigti
visus form alum us.
Tačiau kai ėjo pro Metą, stip ri ranka surakino jai riešą, truk­
telėjo atgal ir M eredita atsidūrė veidu į jį.
- O ko, velniai rautų, tu iš manęs tikėjaisi? - iškošė jis. - A r
nem anai, kad elgiesi ne itin rom antiškai m intį susituokti su
m anim i laikydam a nepadoria ir iškart, vos u žsim in u si apie
santuoką, prabildam a apie skyrybas?
- N erom antiškai? - perklausė M eredita, įsm eigusi buką
žv ilg sn į į akm eninį veidą ir nežinodam a, ką daryti: pratrūkti
isterišku juoku, kad taip neįvertino šio žmogaus, ar išsigąsti, jog

136
 Rojus

jis tuoj išlies ant jos pyktį. Tačiau galutinai suvokusi, ką norėjo
pasakyti Metas, ji pam iršo linksm ybę ir pasijuto esanti kvailas
vaikas. - A tleisk, - žvelgdam a į jį sukuždėjo. - Prašau atleisti.
Nenorėjau pasakyti, jog m ūsų santuoka - kažkoks nepadorus
dalykas. M atai, tuoktis tik todėl, kad aš pastojau, bjauru, tu ok­
tis reikia tada, kai žmonės m yli vienas kitą.
Pam ačiusi, kaip atitirpo jo veidas, M eredita pajuto b eg alinį
palengvėjim ą.
- Jeigu spėsim e nuvažiuoti pas teisėją ik i penktos valandos,
šiandien gausim e vedybų leidim ą ir susituoksim e šeštadienį -
nusprendė jis ir atsitiesė.

Leidim o tu oktis išdavim o procedūra pribloškė M e red itą

pasibjaurėtinu paprastum u ir šleikščia beprasmybe. Stovėdama
šalia M eto ji pateikė visus reikalingus dokum entus, p a tv irti­
nančius jos tapatybę ir am žių. Tada abu pasirašė ir išėjo iš se­
nojo teismo pastato miesto centre nekantriu žvilg sn iu palydėti
sargo, kuriam rūpėjo kuo greičiau užrakinti duris. Susižadėję ir
tuoj susituoks. Štai šitaip, paprastai ir be nereikalingų em ocijų.
- Suspėjome kaip tik laiku, - apsim estinai linksm ai pasa­
kė ji jausdama, kaip skrandyje vartaliojasi sunkus nem alonus
gum ulas. - K u r važiuosim e dabar?
M eredita atsisėdo į autom obilį, m ielai u žleid u si jam vairuo­
tojo vietą, nes nenorėjo vargintis.
- Ketinu pargabenti tave namo.
- Nam o? - įtem ptu balsu perklausė ji ir pastebėjo, kad jam
visa ši istorija patinka nė kiek ne labiau nei jai. - Aš negaliu
važiuoti namo, kol mes nesusituokėm e.
- Aš turėjau omenyje ne tą m ūro tvirtovę Čikagoje, - pataisė
jis ir atsisėdo šalia. - Kalbėjau apie savo namus.

137
 J UD I T H M c N a U G H T

N ors buvo m irtinai pavargusi ir nusikam avusi, taiklus jos

būsto apibūdinim as privertė M eredita šyptelėti. Ji pradėjo su­
prasti, kad M etjaus Farelo niekas negali pažem inti, sukrėsti
ar išgąsdinti. Visiškai niekas. Grįžtelėjęs jis uždėjo ranką ant
M ereditos sėdynės atlošo ir šypseną nuo m erginos veido k a ip ­
mat nutrynė griežtas balsas:
- A š sutikau išsiim ti leidim ą, bet prieš žengdam i pasku­
tin į žingsnį turim e dėl kai k u rių klausim ų surašyti savotišką
susitarim ą.
- D ėl kokių klausim ų?
- D ar nežinau. Išsamiau pasikalbėsim e namie.
Po keturiasdešim t penkių m in učių Metas išsuko iš žvyrke­
lio, abipus ku rio tęsėsi k u k u rū zų laukai, į provėžom is išm altą
šunkelį. A u tom ob ilis nudundėjo m ediniu tiltu ku per u p e lį ir
M eredita pirm ą kartą pamatė tai, ką jis vadino namais. P a ly ­
g in ti su išpuoselėtais laukais, p alaik is lentų nam ukas atro­
dė varganas ir seniai nerem ontuotas. Kiem e piktžolės stelbė
žolę, o svirno durys lyg girtos m ataškavosi ant vieno vyrio.
N ors viskas atrodė apleista, galėjai m atyti, kad kadaise čia
gyventa rūpestingų šeim ininkų: m edines groteles šalia p rie ­
angio buvo apsivijusios vešlios rausvos v ijo k lin ė s rožės, o
nuo m ilžin išk o ąžuolo kiem o pakraštyje svyrojo pakabintos
sūpuoklės.
P a ke liu i M etas papasakojo, kad jo m otina pasim irė prieš
septynerius metus ir dabar jis gyvena su tėvu ir šešiolikm ete
seserim i. Vien pagalvojusi apie laukiantį susitikim ą su jo šei­
ma M eredita taip susinervino, kad prarado kalbos dovaną ir
rodydam a į ferm erį, važiuojantį traktorium i per laukus, vos
pajėgė ištarti:
- Ten tavo tėvas?

138
 Rojus

Metas pasilenkė atidaryti durelių, metė žv ilg sn į į tą pusę,

kur rodė M eredita, ir papurtė galvą.
- Kaim ynas. M es jau seniai pardavėm e beveik visą žemę, o
kas lik o nuom ojam e jam. K ai m irė m otina, tėvas prarado norą
ūkininkauti, - pasakė jis. O tada pastebėjo įtam pos surakintą
M ereditos veidą ir spustelėjo jai ranką: - Kas tau?
- M irtin a i bijau taviškių.
- Visai be reikalo. M ano sesei tu atrodysi nepaprasta, ke­
rin ti ir pasakiška vien todėl, kad gyveni didm iestyje. - Tada jis
patylėjo ir neryžtingai pridūrė: - M an o tėvas geria, M eredita.
Pradėjo, kai sužinojo apie m irtiną mamos ligą. Tiesa, jis tu ri
nuolatinį darbą, o išgėręs niekada nesiautėja. Sakau todėl, kad jį
suprastum ir nesmerktum. D u pastaruosius mėnesius jis laikosi
ir yra blaivus, tačiau bet kurią akim irką viskas gali pasikeisti.
Jis neatsiprašinėjo, tik p rip ažin o faktą ir nieko nesmerkė.
- Suprantu. - M eredita linktelėjo, nors kaip gyva nebuvo
turėjusi reikalų su g irtu okliais ir iš tikrųjų nepajėgė nieko su­
prasti.
N erim auti n eliko laiko, nes atsidarė durys ir į priebutį išbė­
go grakšti tam siaplaukė m ergaitė pilkom is kaip M eto akim is,
kurios buvo įsm eigtos į autom obilį.
- Viešpatie, M etai, poršė!
Ji buvo ap sikirp u si beveik taip pat trum pai kaip b rolis ir ši
šukuosena išryškin o d ailų veidelį, kuriam e švietė susižavėji­
mas. Pasisukusi į M ereditą ji paklausė:
-Jū sų ?
M eredita lin ktelėjo ir nustebo pajutusi staiga u žp lū d u sį
draugiškum ą M eto seseriai, tokiai panašiai į brolį, bet nepasi­
žym inčiai jo santūrum u.
- Turbūt esate baisiai turtinga, - tiesm ukai leptelėjo ji. -

139
 J UD I T H M c N a UG HT

Ž odžiu, norėjau pasakyti, kad Lora Frid rikson labai turtinga,

bet ji niekada neturėjo poršė.
M ered itą pribloškė kalba apie pinigus, o išg ird u si m inint
kažkokią Lorą F rid rik so n iškart užsidegė sm alsum u. M etas
suirzęs dėbtelėjo į seserį.
- D žule, tuoj pat liaukis! - subarė jis.
- Ak, atleiskite. - M ergina plačiai nusišypsojo ir vėl kreipėsi
į Mereditą: - Labas. Esu k la ik ia i neišauklėta M eto sesuo Džulė.
G al užeisite vidun? - pakvietė ji ir atidarė duris. - Tėtis ką tik
atsikėlė. Šią savaitę jis dirba nuo vienuoliktos valandos, todėl
vakarieniausim e pusę aštuonių. Tinka?
- Gerai. - M etas linktelėjo, apkabino M ereditą per pečius
ir stum telėjo prie durų.
Ji apsidairė jausdama, kaip daužosi širdis, bet pasistengė
susiim ti prieš susitikdam a su M eto tėvu.
V iduje viskas atrodė beveik taip pat kaip ir iš lauko - namai
buvo apleisti, neprižiūrėti, praradę ankstesnį žavesį. M edinės
nedažytos grindys - išsiklaip iu sios ir šukėtos, o p in ti k ilim ė­
lia i - išblukę ir nudėvėti. N u o p lytų žid in io statmenai tęsėsi
knygų lentynos, priešais sofą, užtiestą nušutusiais rudens la­
pais išm arginta lovatiese, stovėjo pora nudrengtų krėslų žaliais
apm ušalais. U ž svetainės buvo valgom asis, apstatytas k le v i­
niais baldais, o pro atviras d uris buvo matyti virtuvė ir kriauklė
su kojelėm is. Laip tai dešinėje iš valgom ojo vedė į antrą aukštą
ir jais kaip tik leidosi labai aukštas vyras žilstelėjusiais plaukais
ir raukšlėtu veidu, vienoje rankoje laikydam as sulankstytą
laikraštį, o kitoje - stiklinę, p rip iltą tamsaus gintaro spalvos
skysčio. Deja, M eredita pamatė jį per vėlai, ir sum išim as, k u rį
pajuto išvydusi namą, vis dar atsispindėjo veide, be to, dėmesį
kažkodėl patraukė ta nelemta stiklinė.

140
 Rojus

- Kas čia dedasi? - pasidomėjo jis, metęs žv ilg sn į į M ereditą,

M etą ir Džulę, k u ri trypčiojo prie ž id in io slapčia gėrėdamasi
viešnios apdarais - m adingom is kelnėm is, itališkom is basutė­
m is ir gelsvai žalsvos spalvos safario m arškiniais.
Metas pristatė M ereditą tėvui ir D žulei.
- M u d u su M eredita susipažinom e praėjusį mėnesį, kai aš
buvau Čikagoje. Ir ketinam e šeštadienį susituokti, - paaiškino
jis.
- Ką-ą-ą? - apstulbęs paklausė tėvas.
- G riū k negyvas! - suklykė D žu lė ir visus kitus privertė
trum pam viską pam iršti. - Visada svajojau turėti vyresnę se­
serį, bet kaip gyva nemaniau, kad ji atriedės nuosavu poršė!
- Kuo atriedės, kuo? - sutrikęs perklausė Patrikas Farelas
įsiaudrinusios dukters.
- Poršė! - nesitverdam a džiaugsm u pakartojo Džulė, p ri­
šoko prie lango ir atitraukė užuolaidą, kad padžiugin tų tėvą
stebuklingu reginiu.
Saulėje b lizg u lia v o M ereditos autom obilis - baltas, praš­
matnus ir, žinom a, brangus. K aip jis nederėjo šitoje varganoje
irštvoje! M atyt, Patriku i irg i taip pasirodė, nes kai vėl pasisuko
į M ereditą, gauruoti antakiai buvo susigrūdę tarpunosyje, o
išblukusios žydros akys beveik dingusios giliose raukšlėse.
- Čikagoje? - nusistebėjo jis. - Bet juk pabuvai ten vos kelias
dienas!
- M e ilė iš p irm o žvilgsnio! - nutraukusi įtem ptą tylą pra­
nešė Džulė. - K a ip romantiška!
Puikiausiai matęs, kokiu veidu M eredita apžiūrinėjo namus,
Patrikas Farelas klaid in g ai pamanė, kad viešnia iškart pajuto
n uoširdžią panieką varganam būstui ir jo gyventojams. Iš kur
galėjo žinoti, kaip įgąsdino ir nukam avo m erginą m intys apie

141
 J UD I T H M c N a UGHT

neaiškią ir nelinksm ą ateitį? Dabar, žvelgdam as į jos sustingusį

veidą, M eto tėvas nė nemanė slėpti savo jausmų.
- M e ilė iš pirm o žvilgsnio? - atvirai abejodamas pakartojo
jis. - A r tikrai?
- Veikiausiai, - perspėjamai burbtelėjo Metas, aiškiai paro­
dydamas, kad šią temą verčiau p alikti neišgvildentą, ir išgelbė­
jo M ered itą nuo tolesnių klausim ų pasiteiravęs, ar ši nenorėtų
pailsėti prieš vakarienę.
M eredita su džiaugsm u būtų nusitvėrusi ne tik šio p asiū ly ­
mo, bet ir spygliuotos vielos, kad tik kuo greičiau galėtų iš čia
dingti. Po šiandien patirto pažem inim o, kai turėjo p risip a žin ti
M e tu i esanti nėščia, ši scena buvo antra gėdingiausia jos gy­
venime. Ji tylom is linktelėjo M etui. K o l šis nešė iš autom obilio
jos lagam inėlį, D žulė pasiūlė savo miegamąjį.
Pagaliau atsidūrusi viršuje M eredita niūrioje tyloje prisėdo
ant D žulės lovos, o Metas padėjo ant kėdės lagam iną.
- Blogiausia jau praeityje, - ty liai pratarė jis.
Tačiau M eredita, nepakeldam a akių ir nervingai gniau žy­
dama rankas, papurtė galvą.
- M an taip neatrodo, - paprieštaravo ji, nusigriebė m enkiau­
sios iš visų ją u žg riu vu sių bėdų ir pridūrė: - M an o galva, čia
tik pradžia. Tavo tėvas iš p irm o žv ilg sn io pajuto man neapy­
kantą.
M eto balse pirm ą kartą per visą šį laiką pasigirdo linksm os
gaidelės:
- G al viskas būtų baigęsi geruoju, jeigu ne tas tavo žv ilg s­
nis, lyg rankoje jis būtų laikęs ne stiklinę su arbata ir ledu, o
barškuolę.
Išmušta iš vėžių ir sugėdinta M eredita atvirto ant lovos ir
įsm eigė akis į lubas.

142
 Rojus

- Nejaugi aš taip žiūrėjau? - kim iai paklausė ji ir užsimerkė,

tarsi m ėgintų n u v yti šalin baisų reginį.
Metas pažvelgė į iškankintą gražuolę, kuri tokia nelaim inga
ir vieniša gulėjo skersai lovos lyg nuskinta ir vystanti gėlė, ir
prisim inė aną M ereditą, kokia ji buvo vos prieš pusantro mėne­
sio: kvatojančią, valiūkiškai žėrinčiom is akimis, besistengiančią
iš paskutiniųjų, kad tarp tų pasipūtusių snobų jis pasijustų kaip
namie. Kas jai nutiko dabar? Keistas ir nepažįstamas sunkumas
švinu užgulė širdį, ir tik dabar M etas suvokė, kokia absurdiška
jų padėtis:

Jie beveik nepažįstam i, bet buvo tokie artim i, kokie g ali

būti tik m eilužiai.

Skirtingai nei kitos moterys, su kuriom is jam teko m ylėtis,

M eredita buvo nekalta, o dabar nešioja jo kū d ikį.

Juos skiria tūkstančių m y lių p lo čio socialinė bedugnė, o

štai dabar jie ketina susituokti ir perm esti per ją tiltelį. Paskui
išsiskirs ir tilte lis sugrius.

Jų visai niekas nesieja, niekas, tik vienintelė meilės naktis,

aistringa, saldi, karšta naktis, kai gundanti kerėtoja jo glėbyje iš
baikščios skaistuolės virto kankinančios palaim os versme. Toji
nepamirštama meilės naktis, neduodanti ramybės, kam uojanti
beprotiškais prisim inim ais, naktis, kai jis laisva valia leid o si
sugundom as ir pats tapo atkakliu persekiotoju, beatodairiš­
kai siekiančiu jiem s abiem suteikti palaim ą, kurios niekada
nepam irštų.
Ir jam pavyko.

143
 JUDITH M c NA U G H T

Tačiau dabar dėl to savo ryžtingum o neilgai trukus jis taps

tėvu.
A rtim iausiu metu jo planuose nei žmonos, nei vaiko nebuvo,
kita vertus, rengdamas savo gyvenim o planą ir laikydam asis
jo net dešim t metų, Metas žinojo: anksčiau ar vėliau tai nutiks,
todėl dabar reikės tik p ris ita ik y ti p rie ap lin kyb ių . Žinom a,
viskas nutiko netinkam iausiu laiku, tačiau M etas buvo pratęs
pakelti net ir d idžiau sią naštą, net ir d idžiausią atsakomybę.
Ne, nei priederm ės, nei įsipareigojim ai neslėgė jo taip kaip k i­
tos aplinkybės, o užvis labiausiai - užgesęs M ereditos veidas.
M in tis, kad džiaugsm as ir laim ė daugiau niekada nenušvies
šito kerin čio veido, kėlė jam u žv is d id žia u sią nerim ą. K a ip
tik todėl Metas palinko virš jos ir balsu, turėjusiu nuskam bėti
juokaujamai, bet netyčia virtusiu kone riksmu, griežtai paliepė:
- N agi, m iegančioji gražuole, nusišypsok!
M ereditos akys atsimerkė, susiaurėjo, apsistojo prie jo be­
sišypsančių lū p ų ir vėl pakilo, sklid in os bežadžio, gailaus su­
trikim o.
- N eg aliu, - kim iai sukuždėjo ji. - Visa ši užm ačia - be­
protybė, ir dabar aš tai matau. Susituokę mes tik sugadinsim e
gyvenim ą ir vienas kitam, ir m ažyliui.
- K od ėl taip sakai?
- K odėl? - rausdam a iš pažem inim o perklausė ji. - K a ip
dar g ali klausti? Viešpatie, juk po tos nakties net nepanorai su
m anim i susitikti. N et nepaskam binai! K aip tu galėjai...
- Ketinau tau paskam binti... - pertraukė Metas. G irdėdam a
tokį neįtikėtiną, šaltakraujišką m elą M eredita užvertė į viršų
akis, bet jis kalbėjo toliau: - Po metų kitų, kai sugrįšiu iš Pietų
Am erikos.
Jeigu nebūtų jautusis tokia nelaim inga, M eredita veikiausiai

144
 Rojus

būtų nusikvatojusi jam tiesiai į akis, bet ram iai ir tvirtai ištarti
žodžiai, kuriu os išg ird o netrukus, nuram ino jai širdį.
- Jeigu nors akim irką būčiau tikėjęs, kad n o ri mane pam a­
tyti, seniai būčiau paskambinęs.
A pim ta nepasitikėjim o ir drauge skausm ingos vilties M e ­
redita sum erkė akis bergždžiai m ėgindam a susitvardyti. Be­
galinis nusim inim as, kvaitinantis palengvėjim as, nedrąsi v il­
tis ir akinantis džiaugsm as - viskas u žg riu vo ją nepakeliam a
našta.
- N usišypsok! - vėl paliepė Metas, neapsakom ai patenkin­
tas, kad M eredita tikrai norėjo jį pam atyti. Be kita ko, tada jis
pamanė, jog negailestingoje dienos šviesoje jai viskas pasirodys
kitaip ir ji supras: tolesnis jų bendravim as neįm anom as dėl jo
neturto ir visuom eninės padėties. Tačiau, laim ė, ji taip nemanė.
M eredita g ilia i, m ėšlungiškai įkvėpė ir tik tada pam ėgino
prabilti, o Metas susivokė, kad ji nesėkm ingai stengiasi paklusti
jo reikalavim ui ir nusišypsoti. V irp an čiom is lūpom is ji ty lia i
pralemeno:
- Tai dabar mane grauši?
- M anyčiau, tai tavo priederm ė.
- Tikrai?
- Aha. Žm onos visada graužia vyrus.
- O ką daro vyrai?
Metas apsim estinai iš aukšto ją nužvelgė ir pareiškė:
- Vyrai įsakinėja!
- G al n ori lažintis? - kontrastuodam as su klausim o esme
nuskam bėjo angeliškas balsas.
Metas nukreipė žv ilg sn į nuo kviečiančių lūpų, pažvelgė į
žėrinčias kaip brangakm eniai akis ir atsakė nuginkluojam ai
atvirai:

145
 J UDI T H M c N A U G H T

- N enoriu.
Tada nutiko tai, ko jis u žvis m ažiausiai tikėjosi. U žuot pra­
linksm ėjusi, M eredita pravirko ir, nespėjus M etui iškeikti savęs,
kad ją įskaudino, apsikabino jį už kaklo ir prisitraukė artyn.
Įsikniaubusi veidu jam į krūtinę užraudojo dar garsiau, net
sukrūpčiojo liesi petukai. M etas tylom is atsigulė šalia. K ai po
kelių akim irkų M eredita prabilo, pro ašaras ir garsius k ū k čio­
jim us vos galėjai suprasti žodžius:
- A r ū kin in ko žmona tu ri konservuoti ir m arinuoti daržo­
ves?
M etas vos susilaikė neprunkštelėjęs, paglostė jai p u ik iu s
plaukus ir išspaudė:
-N e .
- Gerai, nes aš nieko nem oku.
- Bet aš nesu ūkininkas. Tu juk žinai, - prim inė jis.
Tada su nauju ašarų p liū p sn iu išsiveržė tikroji jos kančių
priežastis:
- N u o ateinančio mėnesio aš tu riu pradėti studijuoti kole­
dže, - n u ošird žiai sielvartaudam a ištarė ji. - A š būtinai tu riu
m okytis koledže. Metai, ketinu kada nors tapti prezidente.
Priblokštas Metas n u leid o galvą mėgindam as pažvelgti jai
į veidą.
- Labai kilnu s tikslas, - išk ilm in g ai pareiškė jis. - Jungtinių
Valstijų prezidentė...
Jo žo d žia i nuskam bėjo be galo oriai ir nenuspėjama jauna
m oteris jo glėbyje pro ašaras sucypė iš juoko.
- N e Ju ngtin ių Valstijų, o universalinės parduotuvės, - pa­
taisė M eredita ir nuostabios akys sužaižaravo juoku. K u r dingo
skausmas ir neviltis?
- D ėkokim e D ievui ir už mažas malones, - pajuokavo Metas

146
 Rojus

nesitverdam as džiaugsm u, kad ji pagaliau nusišypsojo. - Po

kelerių metų aš būsiu turtingas žm ogus, bet net tada vargu ar
įstengčiau n u p irk ti tau šalies prezidento postą.
- A čiū, - sukuždėjo ji.
- U ž ką?
- U ž tai, kad privertei mane juoktis. N uo vaikystės nesu taip
verkusi. O dabar, rodos, nepajėgsiu liautis juokusis.
- T ikiuosi, juokeisi ne iš to, kad aš kada nors praturtėsiu.
N ors ir girdėdam a atsainų toną, M eredita pajuto, kad jis
nejuokauja, ir kaipm at surimtėjo. Šiame veide kam puotu sm ak­
ru švietė ryžtas, protas ir nelengvai įgyta gyvenim o patirtis.
Likim as neteikė jam p rivilegijų , kuriom is naudojasi jos rato
vaikinai, bet M eredita instin ktyviai jautė šiame vyre g lū d in t
retą jėgos, nepalenkiam os valios ir gebėjimo siekti tikslų de­
rin į. Be to, po šiurkštum u ir p o lin k iu įsakinėti, regis, plakė
švelni širdis. G eriausias įrodym as - šiandieninis elgesys. D ėl
to, kas nutiko prieš pusantro mėnesio, kalta ji pati, o netikėtas
nėštumas ir skubotos vedybos vienodai pražūtingos tiek jos,
tiek jo gyvenim ui. Tačiau Metas nekart jai nepapriekaištavo dėl
nerūpestingum o ir kvailum o, nepasiuntė velniop, kai paprašė
susituokti, o ji juk tikėjosi p asip iktin im o audros.
M etas suprato, kokios neįtikėtinos atrodo jo pretenzijos,
juoba dabar, ir matė, kad M eredita vogčiom is jį tyrinėja ir sve­
ria jo šansus sulaukti sėkmės. Jų pirm ojo susitikim o vakarą jis
atrodė kaip vienas iš jos aplinkos žm onių. O dabar ji sužinojo,
iš kokių padugnių kilęs sužadėtinis, matė, kaip jis, visas tepa­
luotas, knebinėjasi po variklį. M etas prisim inė nuostabos ir pa­
sidygėjim o išraišką jos veide. Dabar, žvelgdam as į šį nuostabų
veidą, beveik tikėjosi, kad ji p ra p liu p s paniekinam ai juoktis.
Ne, M eredita pernelyg gerai išauklėta, veikiausiai tik atlaidžiai

147
 J UDI T H M c N a UGHT

ką nors tarstelės, ir jis, Metas, iškart supras - ją išduos m eluoti

nem okančios akys.
Pagaliau M eredita p rabilo - ram iai, su m ąslia šypsena:
- K etin i apversti pasaulį?
- A u kštyn kojomis, - linktelėjęs atsakė jis.
D id žia u sia i M eto nuostabai, M eredita Benkroft pakėlė ran­
ką, nedrąsiai palietė jo tv irtą smakrą, pirštu perbraukė per
skruostą, o šypsena persidavė jos akim s ir šios sužibo. Švelniai,
bet su g iliu įsitikin im u ji sukuždėjo:
- Šventai tikiu, kad taip ir bus.
M etas norėjo kai ką sakyti, bet žo d žiai įstrigo gerklėje. Jos
p irštų prisilietim as, kūno artumas, akių šviesa paveikė jį kaip
narkotikai. Prieš šešias savaites ši m ergina beprotiškai traukė,
o dabar toji trauka a k im irksn iu atgijo visa galybe, privertė
jį p asilen kti ir p rip u lti p rie lū p ų negailestingu kankinan čiu
b učiniu . M etas siurbė jos saldum ą ir buvo priblokštas savo
paties įkarščio, kai vos ne jėga pravėrė jai lūpas, nes instin kty­
viai numanė: vargu ar ji jaučia tą patį, ką dabar patiria jis. K ai
m erginos lūpos prasiskyrė, M etas apkvaito nuo u žg riu vu sių
jausmų. K u r d ingo sveikas protas ir šaltas mąstymas?! Bet M e ­
redita atšlijo ir įsirėm ė delnais jam į krūtinę, o M etas palin ko
virš jos sumedėjęs iš geismo.
- Taviškiai... Jie apačioje... - nusim inusi aiktelėjo ji.
M etas nenorom is atitraukė ranką nuo apnuogintos jos k rū ­
tinės. Tėvas ir sesuo... K a ip galėjo apie juos pam iršti! Tėvas
turbūt teisingai suprato tokių netikėtų vedybų priežastį ir visai
neteisingai - pačią M ereditą, palaikęs ją turtinga kekšele, k u ri
ir dabar nesigėdija voliotis su juo šiame miegamajame. Reikia
n usileisti į apačią ir viską paaiškinti. Pats nustebo, kad buvo
apie tai pamiršęs; bet dar labiau jį stebino, jog šalia M ereditos

148
 Rojus

praranda savitvardą. Lėtos, švelnios glamonės... ne, jis troš­

ko visai ne to... staigiai ir visiškai u žvald yti - štai jo tikslas, o
anksčiau taip jam nėra buvę.
Užvertęs galvą Metas kelis kartus g ilia i įkvėpė, kad atitoktų,
pašoko ant kojų - toliau nuo pagundos! - ir atsišliejęs į lovos
stulpelį stebėjo, kaip M eredita sunkiai keliasi, atsisėda ir sku­
b iai taisydam asi drabužius neryžtingai d airosi po kam barį.
Šyptelėjo pamatęs, kaip rūpestingai ji dangstosi krūtis, kurias
jis vos prieš kelias akim irkas bučiavo ir glamonėjo.
- R iziku oju pasirodyti per daug jausm ingas, - m ąsliai pra­
b ilo jis, - tačiau m intis apie fik ty vią santuoką man pradeda
atrodyti ne tik pasibaisėtina, bet ir itin nepraktiška. A kivaizd u ,
kad m udu jaučiam e vienas kitam stip rią seksualinę trauką. Be
to, esame pradėję k ūdikį. G al pam ėginkim e gyventi kaip visos
vedusiųjų poros? Kas žino, gal m um s patiks? - Jis gūžtelėjo
pečiais ir nejučia nusišypsojo.
M eredita nebūtų labiau nustebusi, net jeigu M etui staiga
būtų išdygę sparnai ir jis pradėtų skraidyti po kambarį. Ji su­
prato: jis nereikalauja, o tik siūlo pagalvoti apie tokią galim ybę.
Sutrikdyta prieštaringų jausmų, k u riu os sukėlė jo beaistriai
žod žiai ir jaudinančios m intys apie būsim ą šeim os gyvenim ą,
ji nieko neatsakė.
- Skubėti nėra kur. - Jis pram uštgalviškai nusišypsojo. -
Prieš akis dar kelios dienos apsispręsti.
K ai jis išėjo, M eredita alsiai ir n ep atikliai dirstelėjo į u žd a­
rytas duris; ji buvo tiesiog apstulbusi, kaip greitai Metas daro
išvadas, nurodinėja ir priim a sprendim us. Šio beveik nepažįsta­
mo žm ogaus charakteris tikrai daugiabriaunis - M eredita nie­
kaip nepajėgė suprasti, koks jis yra iš tikrųjų. Jų pažinties vaka­
ro pradžioje nuo M eto sklid o ledinis atsainumas, besiribojantis

149
 J UD I T H M c N a UGHT

su šiurkštum u, bet šiek tiek vėliau jis šypsojosi iš M ereditos

juokų, ram iai pasakojo apie save, beprotiškai bučiavo ir m ylė­
jo - reikliai, aistringai ir kvaitinam ai švelniai. Tačiau net ir po
tos nakties ji jautė, kad M etas gali būti griežtas, nepalenkiam as
ir nepatartina jo nepaisyti. Taip, kad ir ko nuspręstų gyvenim e
siekti M etjus Farelas, jis taps tokia jėga, su kuria teks skaitytis.
Prieš užsnūsdam a M eredita dar pagalvojo, kad jis gana pavo­
jingas priešininkas visiem s, kurie sum anys stoti skersai kelio.

N ežinia, ką Metas pasakė tėvui, bet kai M eredita nusileido į

apačią, Patrikas Farelas, regis, jau buvo spėjęs susitaikyti su m in­
timi, kad sūnus greitai ves. Tačiau vis tiek tik dėl linksm o Džulės
plepėjim o ši vakarienė netapo M ereditai sunkiu išm ėginim u.
Metas sėdėjo tylus ir susimąstęs, nors vien savo buvim u leido
suprasti, kas šiuose namuose ir prie šio stalo yra svarbiausias.
Patrikas Farelas, nom inali šeim os galva, šį vaidm enį aiškiai
buvo užleidęs sūnui. Poliesis, n iū ru s žmogus, k u rio veide at­
sispindėjo audringo gyvenim o ir patirtos dram os pėdsakai,
visus reikalus spręsti p aliko M etui. M ereditai jis pasirodė ap­
gailėtinas ir kažkodėl bauginantis, be to, ji jautė, kad busim asis
šešuras vis tiek jos nemėgsta.
Džulė, geranoriškai prisiėm usi virėjos ir ekonomės vaidm e­
nį, buvo lyg šventinis fejerverkas - kiekviena m intis akim irks­
niu išsiverždavo jai iš lū p ų jausm ingų žod žių p liū p sn iu . Jos
atsidavim as M etui buvo visiškas ir akivaizdus, ji skubiai pašok­
davo atnešti b ro liu i kavos, klausė jo patarim ų ir darė viską, ką
šis paliepdavo, tarytum pats Viešpats Dievas būtų nusileidęs
ant žemės ir mokęs savo tikinčiuosius. Iš paskutiniųjų steng­
damasi negalvoti apie savo bėdas M eredita negalėjo atsistebėti,
kaip D žu le i pavyko išsaugoti optim izm ą. K od ėl tokia šauni

150
 Rojus

m ergina laisva valia sutiko dėl tėvo ir b ro lio paaukoti savo

ateitį ir planus? U žsig alvoju si M ered ita ne iškart susivokė,
kad D žulė ją kalbina:
- Čikagoje yra Bancroft universalinė parduotuvė. Esu m ačiu­
si jos reklam ų laikraščiuose ir m adų žurnaluose. Kartą M etas
parvežė man iš ten šilko šaliką. A r esate ten buvusi?
Išgirdusi m in in t parduotuvę M eredita linktelėjo ir nejučia
nusišypsojo, bet nieko neaiškino. Dabar ne laikas pasakoti M e ­
tui, kaip ji yra susijusi su parduotuve. Nesinorėjo dar labiau
trikd yti ir Patriko, kuris taip skausm ingai reagavo į jos auto­
m obilį. Deja, D žu lė nepaliko jai iš ko rinktis:
- A r jūs kartais nesate Benkroftų gim inaitė, na, tų žm onių,
kurie valdo parduotuvę?
- G im inaitė.
- Artim a?
- Labai, - prisipažino Meredita ir nusišypsojo išvydusi, kaip
sužibo didelės p ilk os D žulės akys.
- K aip labai? - padėjusi šakutę ir įsm eigusi į M ereditą n uo­
širdžios nuostabos sklid in ą žv ilg sn į p asitikslin o Džulė.
M eto ranka su p u o d eliu kavos sustingo pusiaukelėje ik i
lūpų, o Patrikas paniuro ir atsilošė krėsle. Tylom is susitaikiusi
su pralaim ėjim u M eredita atsiduso.
- Parduotuvę įkūrė mano proprosenelis.
- N ieko sau! O žinote, ką padarė m ano proproprosenelis?
-A iš k u , kad nežinau. O ką jis padarė? - pasidom ėjo M ere­
dita, kuri taip persiėm ė jausm ingu m erginos entuziazm u, kad
visai pam iršo žvilgtelėti, kaip ši naujiena patiko M etui.
- Jis em igravo į A m eriką iš A irijo s ir įsteigė arklių ūkį, -
pranešė D žulė, p akilo ir ėmėsi tvarkyti stalą.
M eredita nusišypsojo ir taip pat p akilo jai padėti.

151
 J UD I T H M c N a U G H T

- O m aniškis buvo arkliavagis! - pareiškė ji.

V yrai pasiėmė puodelius su kava ir išėjo į svetainę.
- Vaje, arkliavagis! - aiktelėjo D žulė, p ildam a į kriau klę
m uiluoto vandens. - Tikrai?
- T ik rų tikriausiai. - M eredita linktelėjo. - U ž tai jį ir pakorė.
K u rį laiką jos darbavosi draugiškoje tyloje, bet paskui D žulė
paaiškino:
- K elias ateinančias dienas tėvas dirbs dviem pam ainom is.
Šiandien aš pernakvosiu pas draugę - kartu ruošim e pamokas.
Ryte sugrįšiu ir pagam insiu pusryčius.
M eredita nustebo išgirdusi apie pamokas ir visai neatkreipė
dėmesio, kad lik s vienudu su M etu.
- Tu m okaisi? Kodėl? A rg i dabar ne atostogos?
- A š lankau vasaros m okyklą. Todėl galėsiu baigti ją gruodį,
praėjus dviem dienom s po septynioliktojo gim tadienio.
- Šitaip anksti?
- O M etui, kai baigė m okyklą, buvo šešiolika.
- T ikrai? - nusistebėjo M eredita, suabejojusi tokio m oky­
mo kokybe kaim o m okyklose, kai taip greitai išeinam a visa
program a.
- O ką veiksi paskui?
- Stosiu į koledžą. K etinu studijuoti gamtos m okslus, bet
dar neapsisprendžiau ką. G albūt biologiją.
- Iš tikrųjų?
D žu lė linktelėjo ir didžiu odam asi pareiškė:
- A š gausiu visą stipendiją. M etas nenori išvažiuoti, kol
įsitikins, kad man pavyks susidoroti be jo. Tikrai, nėra to blogo,
kas neišeitų į gera: per šį laiką jis įstengė gauti verslo vadybos
m agistro laipsnį. N ors turėjo lik ti Edm untone ir dirbti, kad
galėtų apm okėti mamos gydym o išlaidas.
M eredita apstulbusi sužiu ro į merginą.

152
 Rojus

- Ką įstengė Metas?!
- G auti verslo vadybos m agistro laipsnį. Jis gaunamas, kai
jau turi bakalauro laipsnį, - paaiškino D žulė. - Metas baigė
ekonom ikos ir finansų studijas. M ū sų šeimoje visi galvoti, -
p ridū rė ji, bet m atydam a apstulbusį M ereditos veidą n u tilo
ir neryžtingai sumurmėjo: - Tu... iš tikrųjų... tu nieko apie jį
nežinai, tiesa?
„Žinau, kaip bučiuojasi ir m ylisi, tik tiek", - susigėdusi pa­
galvojo M eredita.
- Nedaug, - ty lia i p risip ažin o ji.
- Na, nereikia taip labai savęs kaltinti. Daugum a žm onių
sako, kad M etą p ažin ti nelengva, o judu pažįstam i buvote tik
porą dienų.
Šiuos žod žiu s M eredita priėm ė kaip baisų priekaištą, todėl,
nepajėgdama pažvelgti m erginai į akis, nusisuko, čiupo p u o ­
d elį ir ėmė kruopščiai jį šluostyti.
- M eredita, čia nėra ko gėdytis... norėjau pasakyti... man
nesvarbu, nėščia tu ar ne, - neram iai žvelgdam a į ją šnibžtelėjo
Džulė.
M eredita p aleid o iš rankų p uod elį ir šis linoleum u n usirito
po kriaukle.
- Tikrai, - p atikin o D žulė ir pasilenkusi pakėlė puodelį.
- A r M etas pasakė jums, kad laukiuosi? O gal pati susivo­
kei? - vargais negalais išspaudė M eredita.
- Metas pašnibždėjo tėvui, o aš nugirdau, nors jau ir pati
spėjau suprasti.
- Nuostabu, - degdama iš gėdos sum urm ėjo M eredita.
- Žinom a. - D žu lė pritariam ai linktelėjo. - K o l Metas nepa­
pasakojo tėvui apie tave, tariausi esanti vienintelė šešiolikm etė
skaistuolė apygardoje...

153
 J UDI T H M c N a UGHT

M ered ita užm erkė akis jausdam a, kad iš pažem inim o ir

pykčio M e tu i tuoj nualps. K a ip jis galėjo pasakoti apie ją tėvui!
- Juodu turbūt kaip reikiant apie mane paliežuvavo, - kar­
čiai pratarė ji.
- Ne, M etas apie tave neliežuvavo. T ik paaiškino tėčiui,
kokia tu esi iš tikrųjų.
M ered itai gerokai palengvėjo, juoba kai D žu lė šiek tiek pa­
keitė pokalbio temą.
- Iš dviejų šim tų m ūsų v id u rin ės m okyklos m erginų šiais
metais pastojo trisdešim t aštuonios. Tiesą sakant, man dėl to
rūp intis nereikia. Daugum a v aikinų bijo mane net pabučiuo­
ti, - šiek tiek su liūdesiu p risip a žin o ji.
Jausdama, kad Džulė laukia kokios nors reakcijos, M eredita
atsikosėjo ir paklausė:
- O kodėl?
- D ėl Meto, - patenkinta atsakė Džulė. - Kiekvienas Edm un-
tono berniūkštis žino, kad M etas - mano brolis. Ir num ano,
ką jam padarytų išgirdęs, jog davė valią rankoms. Jeigu kam
rūp i m oterų dora, supranta: turėti gim inaitį M etą - tas pats,
kas juosėti skaistybės diržą.
- M an kažkodėl... kažkodėl neatrodo, kad tai tiesa, - išdrožė
M eredita.
D žu lė nusijuokė ir M eredita staiga pasekė jos pavyzdžiu.
K ai jos prisidėjo prie vyrų svetainėje, M eredita manė turė­
sianti praleisti d v i nykias valandas prie televizoriaus, bet D žulė
ir vėl ėmėsi iniciatyvos.
- K ą veiksim e? - paklausė ji ir sužiuro į M ereditą ir Metą. -
G al paloškim e kortom is? Ne, palaukite, gal verčiau im kim ės
kokios visiškos kvailystės?
D žu lė pasisuko į knygų spintą ir pirštu perbraukė per dė­
žutes su stalo žaidim ais.

/54
 Rojus

- „M o n o p o lis"! - pareiškė ji ir apsidairė.

- Be manęs, - pasakė Patrikas. - A š verčiau pažiūrėsiu film ą.
Metas visai nenorėjo žaisti, juoba „M o n o p o lio ", ir jau ketino
pasiūlyti M e re d ita i pasivaikščioti, bet pamanė, kad jai turbūt
reikia atsipalaiduoti, o pokalbis akis į akį gali vėl sudirginti. Be
to, M eredita susidraugavo su D žule ir apsiprato jos draugijoje.
Nuduodam as, kad yra sužavėtas pasiūlym o, jis linktelėjo ir
klausiam ai pažvelgė į M ereditą. Ši, regis, irg i nelabai a p si­
džiaugė, bet nusišypsojo ir taip pat linktelėjo.
Po poros valandų M etui teko m intyse p rip ažin ti, kad ž a id i­
mas visai nelauktai pasirodė esąs įdom us, net ir jis pats pam ažu
įsitraukė. D žu lė linksm inosi iš visos širdies, ne be jos pagalbos
žaidim as palengva virto tikru farsu, nes abi m erginos iš k a ilio
nėrėsi m ėgindam os nugalėti Metą, o jeigu nesisekdavo, begė­
diškai sukčiaudavo. Jis du kartus p ričiu p o D žulę, m ėginančią
nugvelbti jo išloštus pinigus, o dabar M eredita stengėsi p ra si­
m anyti įv a irių dingsčių nem okėti jam baudos.
- Šįkart jo k ių pasiteisinim ų, - perspėjo jis, kai M ereditos
žetonas atsidūrė ant jo valdom os nuosavybės. - U ž tai esi m an
skolinga tūkstantį keturis šim tus dolerių.
- N esulauksi! - patenkinta savim i purkštelėjo ji, parodė
m ažučius p la stik in iu s viešbučių m aketus, k u riu os jis buvo
pasistatęs savo žemėje, ir pam ėgino vogčiom is stum telėti v ie ­
ną piršto galu. - Šis viešbutis pastatytas m ano žemėje, todėl
mokėk už neteisėtą įsibrovim ą.
-Je ig u neatiduosi mano pinigų, aš tuoj užgrobsiu viską, ką
turi, - pagrasino Metas.
M eredita juokdam asi pasisuko į Džulę.
- Turiu tik tūkstantį. A r paskolinsi?
- Žinom a, - patikino ši, nors jau buvo pralošusi visus p i­
nigus.

155
 J UDI T H M c N A U G H T

Ji ištiesė ranką į krūvą banknotų, gulin čių šalia Meto, n u ­

čiupo porą penkiašim tinių ir padavė M ereditai.
N e ilg a i trukus M eredita p risip a žin o pralaim ėjusi. D žu lė
nuėjo susirinkti vadovėlių, o M eredita sudėjo žaidim ą į dėžutę
ir atsistojo ketindam a pastatyti ją į lentyną. Patrikas Farelas
irg i pakilo.
- M an jau laikas, - pareiškė jis. - Metai, ar p alik ai garaže
sunkvežim į?
M etas linktelėjo ir pasakė, kad ryte ko nors paprašys pavė­
žėti ik i garažo. Patrikas atsisuko į Mereditą. K ol vyko žaidim as,
ji visą laiką jautė jo žvilgsnį. O dabar jis nusišypsojo - neryž­
tingai, niūriai.
- Labos nakties, M eredita.
M etas taip pat atsistojo ir paklausė, ar ji nenorėtų pasivaikš­
čioti. D žiaugdam asi kiekviena proga atitolinti laiką, kai teks eiti
miegoti, ir, graužiam a neapsakomo nerimo, M eredita linktelėjo.
- M ielai.
N akties oras buvo šiltas ir gaivus, o per kiem ą dryksojo
nutįsęs platus m ėnulio takas. Nespėjo jie nusileisti nuo priebu­
čio laiptų, kai už nugaros išdygo D žulė, užsim etusi ant peties
m egztinį ir nešina vadovėliais.
- Iki rytojaus! Džoelė laukia manęs įvažiuojam ojo keliu ko
gale. Važiuoju pas ją į namus ruošti pamokų.
M etas suraukė antakius ir staigiai atsigręžė.
- Dešim tą vakaro?
D žu lė akim irką stabtelėjo, atsirėmė į turėklus ir susierzinusi
nusišypsojo.
- M etai! - užvertusi į dangų akis nutęsė ji, p a sip iktin u si
tokiu kišim usi į jos reikalus.
M etas taikiai linktelėjo.

156
 Rojus

- Perduok D žoelai linkėjim ų.

D žulė v ik ria i nuliuoksėjo laipteliais ir leidosi bėgti keliuku,
ku rio gale švietė autom obilio žibintai, o Metas atsisuko į M e-
reditą ir uždavė klausim ą, neduodantį jam ramybės:
- Iš kur tu žin a i apie nuosavybės užgrobim ą ir valdos rib ų
pažeidim us?
M eredita užvertusi galvą grožėjosi pilnatim i, kuri kabėjo
danguje lyg d id ž iu lis auksinis diskas.
- Tėvas dažnai kalbėdavosi su m anim i apie verslą. Kartą,
kai priem iestyje pasistatėm e parduotuvės filialą , mums k ilo
sunkum ų dėl valdos ribų pažeidim o, o kitą sykį, kai rangovas
išasfaltavo autobusų stotelę, - dėl apsaugos zonos pažeidim o.
Tada M eredita uždavė jam klausim ą, kuris kamavo ją jau ne
vieną valandą. Ji stabtelėjo, nuo žem ai palinkusios šakos n u ­
siskynė lapelį ir bergždžiai m ėgindama apsim esti abejinga tarė:
- D žulė sakė, kad tu tu ri verslo vadybos m agistro laipsnį.
K odėl leidai m an m anyti, jog nesi pakilęs aukščiau paprasto
plieno liejiko, kuris nusprendė važiu oti į Venesuelą ir ieškoti
laim ės naftos laukuose?
- O kas vertė tave m anyti, kad v isi plieno liejikai - paprasti
žmonės, o m agistrai - ypatingi?
Jo žod žiu ose M e red ita išg ird o lengvą priekaištą ir visa
susigūžė. A tsišlie ju si į m edžio kam ieną ir nugara jausdam a
gruoblėtą žievę pasiteiravo:
- A r esu panaši į snobę?
- O tu esi snobė? - susikišęs rankas į kišenes ir atid žiai ją
tyrinėdam as paklausė Metas.
- Aš... - Ji padvejojo įdėm iai žvelgdam a į tamsų jo veidą ir
jausdama keistą pagundą pasakyti tai, ką jis tik isi išgirsti, bet
pagundą įveikė ir tarė: - Galbūt.

157
 J UDI T H M c N a UG H T

M eredita neišgirdo pasibjaurėjim o savo pačios balse, tačiau

M etas viską suprato ir nelauktai jo veidą nušvietusios tingios
šypsenos žavesys privertė sm arkiau suplazdėti širdį.
- O aš abejoju.
Šie trys žo d žia i neapsakom ai ją pradžiugino.
- Kodėl?
- Todėl, kad snobams nerūpi, yra jie snobai ar ne. O į tavo
klausim ą aš atsakysiu taip: savo m okslus slėpiau iš dalies todėl,
kad m agistro laipsnis man nieko nereiškia, šiaip ar taip, kol
kas negaliu juo pasinaudoti. Dabar tu riu daugybę sum anym ų
ir planų, bet jų, deja, galiu ir neįgyvendinti.
D žu lė pasakė, kad daugelis laiko M etą pernelyg užsisklen­
dusiu, ir M eredita nesunkiai tuo patikėjo, bet kartais jausda­
vo tokią jų dvasios bendrystę, kad, regis, galėjo skaityti M eto
m intis.
- M anau, leid a i laikyti tave paprastu liejiku dar ir todėl,
kad norėjai pažiūrėti, ar m an tai labai svarbu. Tai buvo... tarsi
koks išbandym as, tiesa?
M etas nejučia prunkštelėjo.
- V eikiausiai. Kas žino, gal aš niekada aukščiau nė nepa­
kilsiu...
- Tačiau dabar nuo plieno liejyklų išk ilai ik i naftos bokštų, -
žaižaruojančiom is akim is pajuokavo ji. - Turbūt todėl, kad
norėjai prašm atnesnio darbo.
M etas iš paskutiniųjų tram dė pagundą griebti ją į glėbį ir
lūpom is u žslop in ti juoką. Ji dar tokia jauna ir išpaikinta, o jis
išvyksta į svetim ą šalį, kur paprasti patogum ai laikom i praban­
ga. Ū m ai kilęs pam išėliškas noras - visiška kvailystė - pasiim ti
ją kartu vis dar nėjo iš galvos. K ita vertus, ji tokia drąsi, m iela
ir laukiasi kūdikio. Jo kūd ikio. Jų kūdikio. G al sum anym as ir

158
 Rojus

nėra toks jau kvailas? M etas užvertė galvą ir taip pat pažvelgė
į m ėnulį, pam ėgino atsikratyti įkyrios m inties, bet iškart susi­
griebė, kad ieško protingiausios išeities.
- Meredita, - prabilo jis, - daugum ai porų ik i vestuvių p ri­
reikia daugelio mėnesių, kol vienas kitą pažįsta, o mes, prieš
man išvykstant į Pietų Am eriką, turim e tik kelias dienas ik i
vestuvių ir ne visą savaitę po jų. K a ip manai, ar pajėgsim e
penkis, šešis m ėnesius įsprausti į dvi, tris dienas?
- Turbūt... - nutęsė ji, sutrikdyta jo balse pasigirdusios įtam ­
pos.
- Tai gerai, - sum urm ėjo Metas ir dabar, kai ji sutiko, kaž­
kodėl nebeišmanė, nuo ko pradėti kalbą. - Ką norėtum apie
mane sužinoti?
U žkandusi sum išim o sukeltą juoką M eredita nustėrusi pa­
žvelgė į M etą ir ėmė spėlioti, kokį klausim ą ji galėtų u žd uoti
jam, savo būsim o k ū d ik io tėvui. G al apie paveldim us p o lin ­
kius?
- Na... - neryžtin gai num ykė ji, - turbūt turėčiau išsiaiš­
kinti, ar tavo šeimoje nebuvo pam išėlių, o tu pats ar nebuvai
sulaikytas policijos?
Dabar jau juoką turėjo tram dyti Metas; jis apsim estinai iš­
kilm ingai pareiškė:
- Į abu šiuos klausim us galiu atsakyti neigiam ai. O kaip tu?
M eredita rim tai papurtė galvą.
- N ei pam išim o, nei sulaikym ų.
Jis pamatė, kaip linksm ai žybčioja m erginos akys, ir antrą
kartą per kelias m inutes pajuto nenugalim ą norą čiu p ti ją į
glėbį ir karštai p rig lausti prie savęs.
- Dabar tavo eilė klausti, - prim inė ji. - Ką n ori sužinoti?
- T ik vieną dalyką. A r tu nors per pusę esi tokia saldi, kaip

159
 JUDITH M c N A U G H T

man atrodo? - abiem rankom is įsirėm ęs į m edžio kam ieną,

negailestingai atvarai paklausė Metas.
- G al ir ne.
M etas atsitiesė ir nusišypsojo įsitikinęs, kad ji klysta. O kai
jie pasuko takeliu, vedančiu į plentą, tarė:
- Gerai, paklausyk, kol dar nepam iršau, apie ką čia kalba­
me. N o riu b ūti visiškai atviras. K ą tik p risim in iau, kad esu
policijos įskaitoje.
M eredita sustojo kaip įbesta, o jis atsisuko ir paaiškino:
- D u kartus įkliuvau, kai buvau devyniolikos.
- K ą tu iškrėtei?
- M u šiau si. T ik sliau , dalyvavau gatvės peštynėse. P rieš
m otinos m irtį įsikaliau į galvą, kad jeigu ją gydys geriausi gy­
dytojai geriausiose ligoninėse, ji nem irs. Ir mama turėjo viską,
kas geriausia. K a i d raud im o p in ig a i baigėsi, tėvas pardavė
žemės ū kio inventorių ir kitką, ką galėjo, kad tik apm okėtų
sąskaitas. Bet ji vis tiek mirė. - M etas iš paskutiniųjų stengėsi
kalbėti beaistriu balsu. - Tėvas pradėjo gerti, o aš neišm aniau,
ko nusitverti, ir daug m ėnesių po jos m irties kasdien ieškojau,
su kuo susim ušti, ant ko išgiežti pyktį. Dievo, kuriu o taip tikėjo
motina, pasiekti negalėjau, todėl tenkinausi perdamas po ranka
p asitaikiu siu s m irtinguosius. Edm untone įsiv e lti į peštynes
visai nesunku, - šaltai šyptelėjęs p ridū rė jis ir tik tada susigrie­
bė, kad aštuoniolikos m etų m erginai išpažįsta tuos dalykus,
kurių nėra pasakojęs niekam pasaulyje. Ir ši aštuoniolikos metų
m ergina žiū ri į jį su brandžios, gyvenim o išm inties kupinos
moters ram ybe ir supratim u. - Farai du kartus spėjo įsik išti
ir susėmė visus į cypę. Bet čia nedidelė bėda. A p ie suėm im ą
žin o tik Edm untone.
- Turbūt tu labai ją m ylėjai, - sujaudinta jo pasitikėjim o

160
 Rojus

tyliai tarė M eredita. Ir supratusi, kad u žlip o ant labai plono

ledo, atsiduso. - O aš visai nepažinojau m otinos. Ji išvažiavo
į Italiją iškart po skyrybų. M anau, man pasisekė... nes verčiau
jau visai neturėti, nei m ylėti ir netekti.
Metas p u ik ia i suprato, kuo M eredita stengiasi jį įtikinti, ir
nenorėjo jos n u v ilti.
- Labai gerai, - ram iai ir iškilm in g ai pareiškė jis, - regis, aš
p u ik ia i m oku p asirin kti moteris.
M eredita pratrūko kvatoti ir n u d žiu g o pajutusi, kaip M eto
ranka nuslydo nugara ir apglėbė liem enį. Juodu ėjo toliau, bet
po kelių žin gsn ių ji ūm ai sustojo.
- A r tu buvai vedęs?
- Ne. O tu? - paerzino jis.
- Tu p u ik ia i žinai, kad aš... aš niekada... - sukuždėjo ji ir
sum išusi nutilo.
- Žinau. - M etas linktelėjo. - T ik niekaip nesuprantu, kaip
būdam a tokios išvaizdos įsig u d rin a i ik i aštuoniolikos metų
iš lik ti skaisti ir neatsiduoti kokiam nors turtingam sald žia­
lie žu v iu i jau n ik liu i, m okančiam apsukti m ergaitėm s galvas?
- Nekenčiu jauniklių, - atšovė M eredita ir apstulbusi pa­
žvelgė į jį. - Viešpatie, lig i šios akim irkos man net m intis tokia
nebuvo kilusi!
M etas apsalo: juk M eredita išteka už tikro vyro! Jis laukė,
gal ji dar ką nors pridurs, bet matydamas, kad ši tyli, nepatik­
lia i paklausė:
- Ir viskas? T ik tiek?
- Šiaip ar taip, tai beveik tiesa. Iki šešiolikos aš buvau k la ik i
kaip maras ir berniukai lenkdavosi manęs iš tolo. Baisiai ant jų
pykau, kad nekreipia dėmesio, todėl apie juos, apie visus be
išim ties, buvau ne itin geros nuom onės.

161
 J UD I T H M c N.U' GHT

Pažvelgęs į jos nuostabų veidą, gundančias lūpas ir žėrinčias

akis, M etas plačiai nusišypsojo.
- O tu iš tiesų buvai negraži?
- Tarkim e taip: jeigu m um s gim tų mergytė, jai pačiai būtų
kur kas geriau, jeigu vaikystėje ji būtų panaši į tave! - ram iai
paaiškino ji.
M etas pratrūko perkūnišku juoku, kuris sudrum stė nakties
tylą, ir priglaudė m erginą prie savęs. Nesiliaudam as juoktis jis
panėrė veidą į kvapius M ereditos plaukus ir pasijuto sukrės­
tas švelnum o, k u rį jai pajuto, sujaudintas atviros išpažinties
ir kupinas įkvėpim o, nes... nes... Jis nenorėjo svarstyti kodėl.
Svarbiausia - kad ji juokiasi ir laiko apkabinusi jį per liem e­
nį. N iū ria i šyptelėjęs Metas pasitrynė smakru jai į plaukus ir
sukuždėjo:
- Renkantis m oteris m ano skonis tikrai neprastas.
- Prieš porą metų tau nebūtų taip atrodę, - juokdam asi
paprieštaravo M eredita ir atsilošė jo rankų žiede.
- Esu aiškiaregys, - ram iai patikino jis. - N et tada būčiau
viską numatęs.
Po valandos juodu sėdėjo ant seno nam elio prieangio laiptų.
M etas įsitaisė pakopa aukščiau ir ištiesė į p riek į ilgas kojas.
M eredita prisitraukė kelius prie krūtinės ir apsikabino juos.
D augiau jie nebem ėgino vienas kito pažinti, nes M eredita la u ­
kiasi k ū d ik io ir greitai įvyks vestuvės; jie elgėsi kaip bet k u ri
kita porelė, vėlyvą vasaros naktį sėdinti prieangyje ir besim ė­
gaujanti tyla bei ramybe.
U žvertusi galvą ir prim erkusi akis M eredita įsiklausė į ž io ­
gelio čirpim ą.
- A p ie ką tu galvoji? - ty lia i paklausė Metas.
- A p ie tai, kad greitai ruduo, - pažvelgusi į jį atsiduso

162
 Rojus

Meredita. - R u d uo - mano mėgstam iausias m etų laikas. Pava­

sarį visi perdėtai šlovina. A m žin i lietūs, o m edžiai po žiem os
dar be lapų. Žiem a visada tokia begalinė, o vasarą, žinom a,
gera, bet labai jau vienoda. Ruduo - visai kitoks, jokie pasaulio
kvepalai negali p rily g ti deginam ų lap ų kvapui. - M eredita
kerim ai nusišypsojo ir Metas pagalvojo, kad ji pati kvepia m a­
loniau nei viso pasaulio deginam i lapai, bet nieko neatsakė, ir
M eredita tęsė: - R uduo toks jaudinantis... viskas kinta... lyg
prieblandoje.
- Prieblandoje?
- Taip, man baisiai patinka prieblanda, ir vis dėl tos pačios
priežasties. Vaikystėje prieblandos valandą dažnai vaikštinė-
davau įvažiuojam uoju keliuku, sustodavau prie tvoros ir stebė­
davau, kaip pralekia autom obiliai įjungtais žibintais. V isi tu ri
kur sugrįžti, ką veikti... Vakaras - tik pradžia... - Ji sutrikusi
nutilo. - Turbūt iš mano šnekų trykšte trykšta kvailum as.
- Veikiau vienišum as.
- A š nebuvau vieniša, tik svajotoja. Suprantu, tą n aktį
Glenmoor klube apie mano tėvą susidarei baisų įspūdį, bet iš ti­
krųjų jis nėra blogas. Jis tik m yli mane, visą gyvenim ą stengiasi
nuo visko apsaugoti ir duoti, kas geriausia. - P a k ili M ereditos
nuotaika ūm ai išblėso, baisi tikrovė u žg riu vo neperm aldauja­
ma banga ir išplėšė ją iš nuostabaus sapno. - Ir atsilygindam a
už tai ketinu po kelių dienų sugrįžti nam o nėščia ir...
- M es susitarėm e šiandien dėl to nesirūpinti, - pertraukė
Metas.
M eredita lin ktelėjo ir pam ėgino n usišypsoti, tačiau taip
lengvai suvaldyti m inčių, kaip, regis, gebėjo Metas, jai nepa­
vyko. Staiga ji išv yd o savo vaiką, stovin tį kažkur Čikagoje
p rie įvažiuojam ojo k e liu k o ir ly d in tį akim is p ra lekian čiu s

163
 J U D IT H M c N a UGHT

autom obilius. N e i šeimos, nei brolių, nei seserų, nei tėvo. T ik

motina. M eredita toli gražu nebuvo įsitikinusi, kad to pakanka.
- Jeigu rudenį mėgsti užvis labiausiai pasaulyje, tai ko užvis
lab iau siai nem ėgsti? - m ėgindam as ją prablaškyti paklausė
Metas.
M eredita akim irką susimąstė.
- Eglu čių turgaus iškart po Kalėdų. Apim a baisus graudulys
matant tuos nuostabius m edelius, ku rių niekas nepasirinko. Jie
lyg niekam pasaulyje nereikalingi našlaičiai...
Susigriebusi, apie ką kalba, ji sku b iai n u tilo ir nukreipė
žv ilg sn į į šalį.
-Ja u po vidurnakčio, - suprasdam as, kad vakaras b eviltiš­
kai sugadintas, pratarė Metas. - Turbūt laikas m iegoti.
Jis pasakė taip, tarsi neabejotų, jog juodu m iegos vienoje
lovoje, ir M ered itą ūm ai apėmė šleikšti panika. Ji nėščia, jis
ketina ją vesti - ši padėtis pasirodė tiesiog pasibjaurėtina, M e ­
redita užsiplieskė iš gėdos, kad am žiam s prarado savigarbą ir
jau niekada negalės eiti aukštai iškelta galva.
Jie tylom is išjungė šviesą svetainėje ir pakilo laiptais į viršų.
M eto kam bario durys buvo čia pat, laip tų aikštelėje, o D žulės
m iegam asis - koridoriaus gale. Per v id u rį - vonios kambarys.
K ai jie atsidūrė aikštelėje, M eredita nusprendė iniciatyvą per­
im ti į savo rankas.
- Labos nakties, Metai, - virp ančiu balsu sukuždėjo ji, ne­
natūraliai šyptelėjo ir p alik u si jį ant slenksčio žengė į priekį.
M etas nem ėgino jos su laikyti ir palengvėjim ą kaipm at pa­
keitė savigrauža. Matyt, nėščia m oteris nustoja b ūti patraukli,
net ir vyrui, kuris vos prieš kelias savaites degte degė aistra,
įeidam a į D žulės kam barį pamanė M eredita. Ji atsigręžė u žd a­
ryti durų. U ž nugaros pasigirdo ramus, beaistris balsas:

164
 Rojus

- M eredita.
Metas tebestovėjo prie savo kam bario durų atsišliejęs petim i
į staktą ir susinėręs ant krūtinės rankas.

" K ą ?

- Zinai, ko u žvis labiausiai nemėgstu aš?

N e le id žia n tis prieštarauti jo tonas bvlojo, kad klausim as
pateiktas ne šiaip sau, ir M eredita, spėliodam a, kas bus toliau,
suklususi papurtė galvą. Ilgai spėlioti jis neleido:
- Nekenčiu m iegoti vienas, kai šalia, gretim ame kambaryje,
yra būtybė, kuriai, po velnių, derėtų gulėti su manim i.
Griežta M eto pastaba aiškiai slėpė kvietim ą ir toks takto sty­
gius pribloškė ne tik M ereditą, bet ir jį patį. Daugybė įva iria u ­
sių jausmų akim irksn iu šmėstelėjo gražiam e m erginos veide:
sąmyšis, gėda, drovum as, abejonė, neryžtingum as... vis dėlto
ji, vos pastebim ai šyptelėjusi, tvirtai tarė:
- Labos nakties.
Metas palaukė, kol M eredita užvers duris, bet pats nepa­
sijudino. K elias ilgas m inutes taip ir stovėjo nekrustelėdam as
ir p u ik ia i žinodam as: jeigu dabar žengs įkan d in jos ir paleis
į darbą visas švelnaus gundym o gudrybes, tikriausiai įkalbės
m erginą pra leisti naktį su juo. Bet kažkodėl praėjo ūpas tai
daryti. G alu tin ai ir negrįžtam ai. Pagaliau jis įėjo į savo kam ­
barį, tačiau d uris paliko praviras, nes tebebuvo įsitikinęs: jeigu
M eredita panorės būti su juo, būtinai sugrįš.
Apsim ovęs pižam os kelnes, vargais negalais surastas ko­
m odos stalčiuje, M etas stovėjo prie lango ir žiūrėjo į m ėnulio
šviesos užlietą pievelę. Girdėjo, kaip M eredita išėjo iš vonios
kambario, ir visas įsitem pė laukdam as. Ž in gsn iai nukaukšėjo
k orid oriu m i ir n u tilo prie D žulės kam bario. Pasigirdo u žd a­
rom ų durų trinktelėjim as.

165
 J U D IT H M C N A U G H T

Šiandien ji n ori lik ti viena, nustebęs ir nusivylęs suprato

Metas. Tačiau jį u žplūdusios emocijos buvo kur kas gilesnės nei
nepatenkintas geismas, jis laukė M ereditos ženklo, proveržio,
kuris leistų suprasti, kad ji taip pat yra pasirengusi intym iam
artum ui, tačiau, nors baisiai šito artum o trokšdamas, įtik in ė ti
neketino. M eredita turi apsispręsti pati, laisvai ir gera valia
p asirinkti. Ir ji pasirinko u žsid ariu si nuo jo D žulės kambaryje.
Jeigu jai būtų k ilę abejonių, ko šią naktį trokšta Metas, jis būtų
akim irksniu tas abejones išsklaidęs.
N usisukęs nuo lango jis pagalvojo, jog galbūt per daug rei­
kalauja iš aštuoniolikmetės, ką tik m okyklą baigusios merginos,
ir susierzinęs atsiduso. D id žiau sia bėda, kad velniškai sunku
nepam iršti, kokia iš tikrųjų jauna yra M eredita.
N ubloškęs antklodę M etas atsigulė į lovą, pasikišo rankas
po galva ir įsmeigęs akis į lubas galvojo apie M ereditą. Šiandien
ji papasakojo apie Lizą Pontini, apie tai, kaip jos susidraugavo,
ir tik dabar M etas suprato, kad M eredita jautėsi sava ne tik
prabangiose vilose ir užm iesčio klubuose, bet ir tokių vargetų
kaip P on tiniai namuose. Ji yra nuoširdi, nemoka apsim etinė­
ti, bet taip pat neįm anom a abejoti p u ik iu jos išsiauklėjim u ir
nepriekaištingu skoniu, savybėm is, kurios traukė M etą taip
pat stipriai, kaip akinantis m erginos grožis ir kerinti šypsena.
Pagaliau M etą įveikė nuovargis, akys nejučia užsim erkė.
Deja, nė viena iš tų savybių jai nepadės ir sumanymas važiuoti
į Pietų A m eriką netaps nors m ažum ėlę patrauklesnis... žin o ­
ma, jeigu M eredita jam v isiškai abejinga. O taip veikiausiai ir
yra, antraip dabar ji būtų su juo. M in tis įtik in ti dvejojančią,
neryžtingą, išpaikintą m erginą vykti su juo į Venesuelą, nors
jai nepakako drąsos ar p asiryžim o peržengti jo m iegam ojo
slenkstį, dabar atrodė ne tik atstum ianti, bet ir paika.

166
 Rojus

N u leid u si galvą M eredita stovėjo prie D žulės lovos kam uo­

jama troškim ų ir abejonių, kurių nepajėgė nei paaiškinti, nei
suvaldyti. Jos nėštumas, kuris išoriškai dar nebuvo pastebimas,
turbūt drumstė ir jaukė jausmus. Vos prieš valandėlę ją ėmė siau­
bas vien pagalvojus, kad atsidurs lovoje su M etu, o dabar troško
šito labiau už viską pasaulyje. Sveikas protas kuždėjo, jog ateitis
ir šiaip yra bauginanti ir neaiški, o pasiduodam a neperm al­
daujamai stiprėjančiai šito žmogaus traukai, ji dar labiau viską
sukom plikuos. Būdamas dvidešim t šešerių jis spėjo pasisem ti
kur kas daugiau visokeriopos patirties iš jai visiškai svetimo ir
nepažįstamo gyvenimo... Prieš šešias savaites Metas vilkėjo sm o­
kingu ir niekuo nesiskyrė nuo kitų jos pažįstam ų vyrų. O dabar
su džinsais ir m arškiniais atrodė kažkoks perdėm žemiškas, ir
ši permaina traukė, bet taip pat kėlė nerimą. M etas norėjo, kad
šiąnakt ji ateitų, ir tiesiai apie tai pasakė. Reikaluose, susijusiuose
su seksu ir m oterim is, Metas, atrodo, taip pasitiki savimi, kad
gali nesidrovėdamas, įžū lia i paaiškinti, ko iš jos nori. Jis nepra­
šė, nemėgino įtikinti, o bemaž įsakinėjo! Žinom a, Edm untone
priprato būti laikom as tikru donžuanu, šird žių ėdiku - o kodėl
neturėtų?! Juk pirm ąją pažinties naktį M etui pavyko priversti ją
raitytis ir vaitoti iš aistros, nors ir buvo m irtinai išsigandusi. Jis
tiksliai žinojo, kokia glamonė, koks prisilietim as privers prarasti
protą, štai kokia jo seksualinė patirtis! Be abejo, šimtus kartų ir
šimtais būdų yra mylėjęsis su šim tais moterų.
N ors visa tai suvokė, M eredita vis tiek šiu rp o nuo m inties,
jog Metas nejaučia jai nieko daugiau, tik fiz in į potraukį. Taip,
per pusantro m ėnesio jis nekart nepaskam bino, kita vertus,
tą naktį ji buvo tokia sutrikusi, kad net neparodė lauksianti
to skam bučio. Jo žodžiai, esą ketinęs paskam binti po poros
metų, kai sugrįš iš Pietų Am erikos, M ereditą prajuokino. Bet

16 "
 J UDI T H M c N A U G H T

išklausiusi M eto pasakojimo apie ateities planus, dabar, nakties

tyloje, ji pajuto, kad prieš skam bindam as jai jis norėjo šio to
gyvenim e pasiekti. M eredita prisim inė, kaip sm arkiai M etą pa­
veikė m otinos m irtis; berniukas, kuris gebėjo taip sielvartauti,
negalėjo užaugti tuščiu, neatsakingu ir bejausm iu žm ogum i,
k u rį tedom ina moterys... Ne, pati save sudraudė M eredita,
M eto tikrai nepavadinsi neatsakingu. Per visą šį laiką jis nekart
nem ėgino išvengti atsakomybės dėl būsim o kūdikio. Be to, pa­
sak D žulės, M etas ne vienus metus tem pia sunkią rūp inim osi
šeima naštą.
Jeigu jam galvoje vien seksas, kodėl nem ėgino įkalbėti ją
šiąnakt sugulti, nors aiškiai leido suprasti, kaip šito nori? M e ­
redita prisim inė, koks švelnum as spindėjo pilkose akyse, kai
Metas klausė, ar ji tikrai tokia saldi, kaip atrodo. Ir tas pats
švelnum as sušildydavo žv ilg sn į kaskart, kai pažvelgdavo jai į
akis sėdėdamas ant prieangio laiptų.
K od ėl Metas nem ėgino įs iv ilio ti jos į lovą?
Staiga sąmonę žaibu perskrodė keista nuojauta ir pakirto
kojas. M etas tikrai jos geidė ir, aišku, žinojo, kaip galėtų įk a l­
bėti, bet neįkalbinėjo. Nes trokšta ne tik kūno. K ažkodėl buvo
tuo įsitikin u si. O gal ji ir vėl pernelyg pasiduoda emocijoms,
kaip visas pastarąsias dienas?..
A p im ta netikrum o v irp u lio , M eredita atsitiesė ir nejučia
susidėjo rankas ant vis dar plokščio pilvo. Buvo įsibaim inusi,
sutrikusi ir jautė, kaip valdingai ir neįveikiam ai traukia ją žm o­
gus, k u rio beveik nepažįsta ir nesupranta. Pašėlusiai plakančia
širdim i ji tylutėliai išslinko į koridorių. Jo kam bario durys buvo
atlapos, M ered ita tai pastebėjo eidam a iš vonios kam bario.
Jeigu M etas jau spėjo užm igti, ji sugrįš atgal ir atsiguls į lovą.
Tegul viską sprendžia likim as.

168
 Rojus

M eredita sustojo ant slenksčio ir pažvelgė į m iegantį Metą.

M ė n u lio šviesa sunkėsi pro perm atom as užuolaidas ir krito
jam ant veido. Ji šiek tiek apsiram ino, bet v is dar nejudėjo
iš vietos, apstulbinta jausm ų audros, atbloškusios ją čia, į šį
kambarį. T ik pam anykite, ji taip pametė galvą, kad stovi čia
ir spokso į žm ogų jam nežinant! M eredita sukrėsta pasipurtė
ir jau ketino išeiti.
Metas taip ir nesuprato, kas jį pažadino ir kiek laiko M e re d i­
ta išbuvo kambaryje, bet kai atsimerkė, ji jau žengė į koridorių.
Kad sustabdytų, pasakė tai, kas pirm iausia šovė galvon:
- M eredita, nedaryk to!
Išgirdu si g riežtą įsakym ą ji staig iai atsigręžė, ant pečių
ūžtelėjo tankūs plaukai. N e visai perpratusi tikrąją jo žo d žių
prasmę ji berg žd žiai pam ėgino tamsoje įžiū rė ti M eto veidą ir
pagaliau žingtelėjo į priekį.
Metas tylom is ją stebėjo. M eredita vilkėjo tik trum pučiais,
vos dengiančiais grakščias šlaunis šilk in ia is naktinukais. Jis
pasislinko ir atklojo antklodę. Ji padvejojo ir atsisėdo ant lovos,
visai arti, išplėstom is iš sum išim o akim is tyrinėdam a jo veidą.
- K ažkodėl dabar aš bijau daug labiau nei aną kartą, - v ir­
pančiu balsu ty lia i pratarė ji.
Metas n iū ro kai šyptelėjo ir paglostė jai skruostą.
- Įsivaizduok sau, aš irgi.
Tada stojo ilga tyla. N ė vienas net nesukrutėjo, tik M etas
nykščiu atsargiai glostė jai kaklą. Juodu tarytum jautė, kad
tuoj, po akim irkos, teks žengti pirm ą žingsnį nepažįstam u ir
galbūt pavojingu keliu. M eredita tik numanė, o Metas suprato
visiškai aiškiai, tačiau tai, kam jie ketino ryžtis, buvo kažkaip
nenusakom ai tikra ir teisinga. M eredita jau nebebuvo turtinga
paveldėtoja iš svetim o pasaulio, ji tiesiog tapo moterimi, kurios

169
 J U D IT H M C N A U G H T

Metas geidė nuo pirm osios jų pažinties akim irkos. Dabar ši

m oteris sėdi greta, o šviesios plaukų sruogos srūva jam per
ranką tirštom is atlaso čiurkšlėm is.
- M anau, dera tave perspėti, kad dabar m udu rizikuojam e
kur kas labiau nei prieš šešias savaites, - sukuždėjo jis, delnu
palenkė jos galvą ir prisitraukė artyn.
M eredita pažvelgė į liepsnojančias akis ir suprato, kad M e ­
tas m ėgina perspėti ją apie tikrą, g ilų jausm ų verpetą, iš k u rio
kelio atgal jau nebus.
- Apsispręsk, - kim iai kvėptelėjo jis.
M eredita sudvejojo, bet tada žv ilg sn is nuo m aldaujančių
akių nuslydo prie skulptūriškai išskaptuotų lūpų. Širdis a k i­
m irką liovėsi plakusi, m ergina sustingo, tada loštelėjo, ir M eto
ranka nusviro.
- Aš... - pralem eno ji, bet kažkas ją sustabdė. D u slia i suvai­
tojusi M eredita palinko ir p rip u olė jam prie lūpų, M eto rankos
vėl apsivijo jos pečius, vis arčiau glausdam os ir rakindam os
p lie n in iu gniaužtu. Svilindam as beprotiškais bučiniais jis stai­
giai parbloškė m erginą ant nugaros.
Vėl įsip lieskė burtų ugnis, visai kaip prieš pusantro mė­
nesio, tik šįkart kitokia, nes degė karščiau ir skandino pašė-
lusiam e saldžiam e sūkuryje. Ir buvo jiem s n epalyginam ai
prasmingesnė.
K a i viskas baigėsi, M eredita pasivertė ant šono visa sugle­
busi, pasisotinusi, patenkinta, drėgna nuo prakaito ir jausda­
ma, kaip tvirtai susiglaudusios jų kojos ir šlaunys. M eto ranka
tingiai slystelėjo jai per petį ir apsistojusi ant krūtinės v a ld in ­
gai sugniaužė švelnų pusrutulį. Prieš prasm egdam a į m iego
bedugnę M eredita dar spėjo pagalvoti, kad M etas leidžia jai
suprasti, kaip karštai geidžia jos artum o ir reiškia teises, k u rių

170
 Rojus

neprašė ir k u rių ji nesuteikė. Toks jau tas Metas! Ji užsnudo

šypsodamasi.

- A r gerai m iegojai? - kitą rytą paklausė D žulė, stovėdama

prie virtuvės stalo ir tepdama sviestu skrebutį.
- P u ikiai, - atsakė M eredita, iš pasku tin iųjų m ėgindam a
nuduoti, lyg praėjusią naktį nebūtų m ylėjusis su D žulės b ro ­
liu. - Gal padėti tau su pusryčiais?
- T ikrai nereikia. Tėtis visą šią savaitę dirba dviem pam ai­
nomis, nuo trečios valandos dienos ik i septintos ryto. K ai su­
grįžta namo, nenori nieko daugiau, tik užkąsti ir į lovą. Jam
pusryčius aš jau paruošiau. O M etas rytais nieko nevalgo. G al
norėtum nunešti jam kavos? A š dažniausiai nunešu ją prieš
suskam bant žadin tuvui, vadinasi... - ji žvilgtelėjo į arbatinio
form os p lastikin į virtuvės laikrod į, - po dešim ties m inučių.
N u džiugu si, kad galės pasitarnauti M etui, M eredita lin k te ­
lėjo, įpylė į p u o d elį kavos ir neryžtingai ištiesė ranką į cukrinę.
- Jis geria be cukraus, - šypsodam asi paaiškino D žulė. -
Beje, rytais būna tikras meškinas, todėl džiaugsm ingo sutikim o
nesitikėk.
- Tikrai? - nežinodam a, ką daryti, apniuko M eredita.
- Ne, jis nepyksta, tik tyli.
D žulė iš dalies buvo teisi. K a i M eredita pasibeldusi įėjo
į kambarį, M etas atsivertė ant nugaros ir bukai įsispoksojo į
lubas, aiškiausiai nesusigaudydam as, nei kas, nei kaip. U žu o t
pasisveikinęs, tik dėkingai šyptelėjo, garsiai atsiduso ir ištiesė
ranką į puodelį. M eredita neryžtingai priėjo prie lovos, p a ž iū ­
rėjo, kaip jis godžiai, lyg m irtų iš troškulio, geria, ir pasijutusi
nereikalinga įkyru ole pasisuko išeiti. Tačiau M etas pačiupo ją
už rankos ir ji paklu sn iai atsisėdo šalia.

n
 J U D IT H M C N A U G H T

- K od ėl tik aš šį rytą jaučiuosi toks nusikam avęs? - užm ie­

gotu kim oku balsu pasidom ėjo jis.
- A š esu vyturys ir apie v id u rd ie n į tikriausiai nepastovėsiu
ant kojų, - paaiškino M eredita.
M etas nužvelgė drabužius, kuriuos ji buvo p asiskolinu si
iš Džulės: languotus m arškinius, m azgu surištus po krūtine,
ir baltus šortus.
- Su šitais drabužiais tu prašyte prašaisi ant žurnalo viršelio.
Tai buvo pirm asis M eto jai pasakytas kom plim entas, žin o ­
ma, nem inint žodžių, kuriuos m urm ėjo į ausį jiems m ylintis.
M eredita, šiaip jau nekreipianti dėm esio į kom plim entus, šį
įsim inė. M eto balsas tapo neįprastai švelnus.
Parėjo namo Patrikas, papusryčiavo ir atsigulė miegoti. Pusę
devintos, lin ksm ai pam ojavusi ranka ir perspėjusi, kad vėl
lik s nakvoti pas draugę, išėjo D žulė. Po valandos M ered ita
nusprendė paskam binti nam o ir per vyresnįjį liokajų perduoti
tėvui, kad užtruks. Tačiau Albertas ją aplenkė ir perdavė tėvo
įsakymą. Tėvas liepia jai nedelsiant grįžti namo ir paaiškinti to­
kio netikėto dingim o priežastį. M eredita paprašė Alberto pasa­
kyti tėvui, kad jai nieko nenutiko ir kad sugrįš tik sekm adienį.
O tada laiko tėkmė tarytum sulėtėjo, gal net sustojo. Steng­
dam asi neprižadinti Patriko M eredita įėjo į svetainę pasiieškoti
kokios nors tinkam os knygos. Pasirinkti buvo iš ko, bet ji jautėsi
per daug susijaudinusi ir sutelkti dėm esį į ilgą rom aną nebūtų
pajėgusi. A n t stalelio sukrautų žurnalų šūsnyje susirado seną
nėrim o vąšeliu vadovą ir ėmė nagrinėti jį su vis didėjančiu su­
sidom ėjim u, juoba kai m intyse įsivaizdavo originalias ir dailias
vaikiškas šlepetėles.
Rim tesnių reikalų lyg ir nebuvo, todėl M eredita nusprendė
pam ėginti ką nors nunerti, bet p irm iau reikėjo n uvažiuoti į

r 2
miestą. D žeksono galanterijos krautuvėlėje n usip irko nėrim o
žurnalą, p u stu zin į sruogų m inkštų siū lų ir d id e lį m edinį p irš­
telio storio vąšelį. Jau buvo besėdanti į autom obilį, pastatytą
prie geležies d irb in ių krautuvėlės, tačiau laik u susigriebė, kad
vakarienę veikiau siai teks ruošti jai. N u m etusi ant sėdynės
m aišelį su siūlais, perkirto gatvę, įėjo į bakalėjos krautuvę ir
kelias minutes sukinėjosi tarp prekėm is nukrautų lentynų, visai
pagrįstai abejodama savo kulinariniais gebėjimais. Prisim inusi,
kokį nuostabų maltos mėsos kepsnį vakar patiekė Džulė, ji ilg ai
ir neryžtingai stoviniavo priešais mėsos vitriną. Šiandien teks
tenkintis kuo nors paprastesnių. M ereditos žvilgsnis klaidžiojo
nuo bifšteksų prie kiaulienos m uštinių, nuo šių - prie veršienos
kepenų, kol netikėtai u žk liu v o už supakuotų dešrelių. Ją pa­
gavo įkvėpim as. Jeigu pasiseks, vakarienė pavirs nostalgišku
nuotykiu, u žuot tapusi kulinarine katastrofa. Šypsodam asi ji
n usip irko dešrelių, pakuotę bandelių ir d id e lį m aišelį zefyrų.
Sugrįžusi nam o M eredita sudėjo į vietas p irkin iu s ir įsitaisė
ant sofos su vąšeliu, siūlais ir iliu stru otu žurnalu rankose. Iš
instrukcijos suprato, kad kiekvieno d irb in io pagrindas - k ilp ų
pynelė ir pradedančiajam vertėtų nunerti ne m ažiau kaip šim tą
vienodų k ilp ų . M eredita paklusniai ėmėsi darbo. K ilp o s dėl
per storo vąšelio ir p u tlių siū lų išeidavo gero pusės colio ilg io.
Rytas palengva vertėsi į dieną ir kuriam la ik u i atsitraukę
rūpesčiai su g rįžo dar atkakliau kankinti, todėl ji darbavosi
vąšeliu su vis didesniu įkarščiu, kad neduotų jiems valios. Ji
negalvos apie pediatrus... apie tai, kaip skauda gim dyti... apie
tai, kad M etas pareikalaus teisės lankyti kūdikį... apie vaikų
darželį... apie M eto žodžius, kad jie galėtų gyventi kaip tikri
sutuoktiniai...
K ilp os slydo nuo vąšelio didžiu lės, vienodos ir po kojom is
 J UDI T H M c N A U G H T

ištvino krem ine balute. M eredita žvilgtelėjo žem yn ir suprato:

ji užsim iršo ir neišnėrė antros eilės, o dabar jau nesinori visko
pradėti iš naujo, be to, įprastų judesių kartojimas ram ino.
A n trą valandą ji pajuto vis dar nepastebim o nėštum o p ožy­
mius, nusižiovavo, padėjo į šalį vąšelį ir susiraitė ant sofos. Va­
landėlę nusnūs, tada paslėps nėrinį ir lauks sugrįžtančio Meto.
Sugrįžtančio Meto... Pagalvojus, kad po sunkios darbo dienos
pas ją sugrįš Metas, M ereditą u žp lū d o netikėtas džiaugsm as.
Pasikišusi po skruostu delną ji prisim inė, kaip jis glam onėjo ją
praėjusią naktį, bet prisivertė šiuos prisim inim us nuvyti šalin,
nes išsigando po visą kūną išp litu sio m audžiančio ir saldaus
skausmo. Jai gresia rim tas pavojus p am ilti savo k ū d ik io tėvą.
Rim tas pavojus? M eredita nusišypsojo. Kas gali būti nuosta­
biau... ypač jeigu tą patį jaučia ir Metas? O jai atrodė, kad taip
ir yra.
Pro atvirą langą pasigirdo padangų girgždinam as žvyras,
M eredita išsigandusi pašoko ir atmerkė akis. Laik ro d is rodė
pusę penkių. Nespėjus paslėpti vąšelio ir siūlų, atsilapojo durys
ir jos šird is džiaugsm ingai krūptelėjo: ant slenksčio stovėjo
Metas.
- Sveikas, - sukuždėjo ji ir staiga pagalvojo apie daugybę
tokių ram ių ty lių vakarų ateityje, vakarų, kai M etas pareis
namo, pas ją. Įdomu, ar jis taip pat apie tai galvoja, paklausė
savęs M ered ita ir iškart papriekaištavo sau už kvailum ą. Ji
turi m arias laisvo laiko, o M eto galva, be abejo, užim ta visai
kitokiom is m intim is. - K aip tau šiandien sekėsi?
Metas žvilgtelėjo į stovinčią šalia sofos M ereditą ir jam prieš
akis sū k u riu prašvilpė panašių d ienų virtinė, dienų, kai jis
pareis namo, pas auksaplaukę deivę, o ji pasitiks jį su šypsena,
kuri pažadina tokį keistą jausmą, tarsi būtų ką tik plikom is ran­

r4
 Rojus

kom is nudobęs slibiną, išradęs vaistus nuo slogos ir sugalvojęs

būdą įtv irtin ti žemėje taiką.
- Puikiai, - patikino Metas. - O tau?
M ereditos diena buvo pilna nerimasties ir m inčių apie Metą,
bet šito p risip a žin ti negalėjo, todėl pasakė:
- N usprendžiau pram okti nerti vąšeliu.
Kaip įrod ym ą ji iškėlė į viršų ilg ą virvelę.
-T ik ra šeim ininkėlė, - apžiūrinėdam as pynelę, dingstančią
po žu rn alin iu staliuku, paerzino Metas, o jo akys iš nuostabos
suapvalėjo. - K ą neri?
M eredita užkando dro vų juoką, nes pati neišmanė, ką ji
čia neria.
- Atspėk, - n u taisiu si m įslin g ą veido išraišką ir drauge
svarstydama, ką atsakyti, pasiūlė ji.
Metas pasilenkė, pakėlė virvelės galą ir ėmė trauktis ata­
tupstas, kol krem inis siūlas išsitem pė per visą kambarį.
- K ilim ą? - rim tai pasiteiravo jis.
M eredita kom iškai susiraukė.
- Aišku, kad ne.
Metas akim irksn iu surim tėjo ir n uolan kiai paprašė:
- Bent d uo k užuom iną!
- K okių dar užuom inų! Viskas labai paprasta. Baigsiu nerti,
pridėsiu dar kelias eiles, kad būtų plačiau, iškrakm olysiu, ir
galėsi apsitverti savo sklypą!
K rūpčiodam as iš juoko Metas suspaudė ją glėbyje n ekreip­
damas dėm esio, kad vąšelis rem iasi jam į krūtinę.
- Aš šio to nupirkau vakarienei, - m ažum ėlę atšlijusi pa­
reiškė ji.
Metas ketino kur nors ją nusivesti, bet dabar d žiu g ia i n u ­
sišypsojo.

r 5
 J UDI T H M c N a UGHT

- O man pasivaideno, lyg būtum sakiusi, kad nem oki ruošti

maisto.
- K ai pamatysi, ką nupirkau, viską suprasi, - atsidususi tarė
ji ir nusivedė jį į virtuvę.
- Lab ai išm in tin g ai pasielgei. - Išvyniojęs paketą M etas
šyptelėjo. - Radai, kaip priversti mane stoti prie puodų.
- Patikėk, taip bus kur kas saugiau, - iškilm in g ai patikino
M eredita.
Nam uose jis vos dešim t m in učių ir štai jau antrą kartą ji pa­
sijuto taip, tarsi gyvenim as būtų sklidinas linksm ybės ir juoko.
M eredita atnešė paklotą ir maistą, o Metas įkūrė laužą. Va­
karą jie leido kieme, kim šdam i perkepintas dešreles, pusžales
bandeles bei ištirpusius zefyrus ir kalbėdam iesi apie viską: ir
apie neįprastą nem alonių nėštum o sim ptom ų nebuvim ą, ir
apie d id žia u sių pagyrų vertą zefyrų skonį. Vakarieniauti jie
baigė jau sutemus, M eredita surinko lėkštes ir nuėjo į virtuvę
plauti indų. Metas laukė jos sugrįžtant, gulėdam as šalia krūvos
ru d e n in ių lapų, kuriuos rengėsi įm esti į laužą ir nustebinti
M ereditą, ir tingiai žvelgdam as į tamsėjantį dangų.
K ai ji pasirodė kieme, ore sklandė nuostabus rudens aro­
matas, o M etas sėdėjo ant pakloto stengdam asis apsim esti,
kad degančių rudens lapų kvapas rugpjūtį - įprastas dalykas.
M eredita atsiklaupė šalia jo, ilg a i žvelgė į ugnį, paskui pakėlė
veidą į Metą, ir net tamsoje jis pastebėjo, kaip švyti jos akys.
- A čiū , - paprastai padėkojo ji.
- Prašom , - ūm ai u žkim usiu balsu atsakė jis, m ėgindam as
sutram dyti galinga banga plūstelėjusį geismą, kai M eredita,
k laid ing ai supratusi jo kvietim ą atsisėsti šalia, įsitaisė tarp kojų
ir atgręžusi nugarą grožėdam asi įsm eigė akis į laužą. Tačiau
geismas išsiliejo pašėlusiu džiaugsm u, kai ji tyliai prisipažino:

176
 Rojus

- Geresnės nakties, M etai, mano gyvenim e nėra buvę.

M etas apglėbė ją per liem enį, d eln u atsargiai p rid en g ė
plokščią p ilv ą ir pasistengė neparodyti, koks yra susijaudinęs.
Laisvąja ranka nužėrė merginos plaukus ir pabučiavo į pakaušį.
- O kaip praėjusi naktis?
M eredita palenkė karštų lū p ų spaudžiam ą galvą ir iškart
pasitaisė:
- Tai antroji geriausia naktis mano gyvenim e.
Metas nusišypsojo tamsoje ir krim stelėjo jai ausies lezgelį,
bet aistra jau sprogdino kūną ugnies p liū p sn iais, lyg m iško
gaisras p lito gyslom is, ir šito siau tulio negalėjai nei sulaikyti,
nei sutram dyti. Priblokštas jo galybės Metas atgręžė M ered itą
į save ir užvaldė švelnias jos lūpas, tokias m inkštas, iš p ra d žių
vėsias, bet palengva pritvinkusias karščio, ir kai m erginos lie ­
žu vis slystelėjo jam į bum ą, jis pametė protą. Ranka įsliu og ė
po jos m arškiniais, pirštai sugniaužė krūtį, ir tyli, palaim inga
M ereditos dejonė sugriovė paskutinę m enkutę savitvardos u ž­
tvarą. Metas suspaudė ją glėbyje, paguldė ant pakloto, u žg ulė
visu kūnu ir panardinęs rankas į plaukus kelias m inutes laikė
neleisdam as pajudėti, nuberdam as ją beprotiškais bučiniais.
Jis taip tikslia i jautė M ereditos nusiteikim ą, kad pajuto ir ak i­
m irkos dvejonę, kol nartus jo puolim as dar nebuvo atėmęs
m erginai galim ybės judėti. M etą pribloškė jo paties beatodai­
riškas noras u žvald yti ją visą, ik i galo, ir drauge sąm oningų
pastangų susitvardyti ir šiek tiek apsiram inti poreikis. Šie jaus­
mai persm elkė neįveikiam a galia. M etas taip ir nesuprato, kad
M eredita dvejojo ne iš baimės susidu rti su akinančia aistra, o
iš nepatyrim o ir nem okėjim o atsakyti tokiom is pat au d rin g o­
m is glam onėm is. N et jeigu ir būtų supratęs, nebūtų ryžęsis
atskleisti jai visko dabar, nes visi m ėginim ai delsti ir p ra ilg in ti
 jUDITH M c N a UGHT

sm augiančią palaim ą pasirodė nesėkm ingi. Todėl nurengė ją

staiga sum edėjusiais, n evik riais ir v irp ančiais pirštais ir tol
bučiavo, kol M eredita pradėjo po juo raitytis ir delnais glos­
tyti įkaitu sią odą. Jos rankos ir lūpos degino jį tikra ugnim i,
kiekviena tv li aimana vertė dar sm arkiau ku n ku liu oti kraują.
M etas vedė ją nuo vienos viršūnės p rie kitos, kuždėdam as
kim ius, kone šiurkščius pasitenkinim o žodžius. M eredita pa­
klu sn iai sekė jam įkandin, kol jie susiliejo į viena, M etas paga­
liau privertė ją šaukti, k rū p čioti ekstazėje ir tik tada išsiveržė
karštu srautu.
Paskui, susisiautę į paklotą, jie atsigulė šalim ais ir žvelgda­
m i į žv a ig žd žių pribertą dangų kvėpė nostalgišką bepraside­
dančio rudens aromatą. A n ksčiau fizin ė m eilė M e tu i būdavo
pramoga, jam ir jo partnerei teikianti abipusį m alonum ą, bet
su M eredita virto kerim ai gražiu vyksm u. Rafinuotai, subtiliai,
kankinam ai gražiu. Pirm ą kartą gyvenim e jis pasijuto esantis
visiškai patenkintas ir nusiram inęs. Prieš akis - nelengvas ke­
lias, tačiau Metas dar niekada nebuvo toks įsitikinęs, kad pajėgs
jiems abiem sukurti nuostabią ateitį... jeigu M eredita suteiks
jam galim ybę ir laiko. Laiko.
Jam reikia kuo ilg ia u pabūti su M eredita, kad spėtų su­
tv irtin ti šį keistą trapų ryšį, sulig kiekviena drauge praleista
valanda susiejantį juos vis glaudžiau. Jeigu pavyktų įkalbėti
ją vyk ti į Pietų Am eriką, jų santuoka galėtų tapti tikra. Jis tuo
tiki. Rytoj paskam bins D žonatanui Som ersui ir nesileisdam as
į sm ulkm enas pasiteiraus, kokios ten darbininkų gyvenim o są­
lygos, ar esama gydytojų. Jis galvoja ne apie save. D id žiausias
jo rūpestis - M eredita ir kūdikis.
Ak, jeigu galėtų pasiim ti ją kartu! Bet tai ne taip paprasta. Jis
negali atsisakyti kelionės į Pietų Am eriką. V isų pirm a, sutartis

r 8
 Rojus

jau pasirašyta, antra, jam m irtinai reikia tos šim to penkiasde­

šim ties tūkstančių d olerių prem ijos už dvejus Venesueloje iš­
dirbtus metus, kad galėtų atlikti dar vieną pelningą investiciją.
Tarsi dangoraižio pamatas, tie šim tas penkiasdešim t tūkstan­
čių - jo d id žio jo plano pagrindas. Žinom a, p in ig a i ne tokie jau
d ideli, bet kol kas užtektų ir tiek.
Dabar gulėdam as tamsoje šalia M ered itos jis svarstė, ar
nevertėtų num oti ranka į visus planus ir lik ti su ja Valstijose.
Tačiau M eredita prip ratusi prie prabangaus gyvenim o ir tu ri
teisę tokio gyvenim o tikėtis ateityje. Jis nori tokį gyvenim ą jai
suteikti. O v ienintelis būdas tai pasiekti - išvvkti į Venesuelą.
M in tis p alik ti M ereditą čia ir prarasti, nes anksčiau ar vėliau
ji pavargs gyventi be jo arba nustos tikėjusi jo sėkme, įprastom is
sąlygom is būtų išvariusi M etą iš proto. Tačiau viena aplinkybė
jam paranki: M eredita laukiasi jo kūdikio. M a žy lis ir privers
M ereditą jo lau kti ir juo tikėti...
Nėštumas, ku ris taip pakeitė M ereditos gyvenim ą ir k u rį ji
laikė nelaim e ir katastrofa, M etui atrodė kaip netikėta lik im o
dovana. Palikęs ją Čikagoje Metas manė, kad praeis m ažiausiai
dveji metai, kol jis galės sugrįžti ir teisėtai pradėti ją m ergin­
ti - žinoma, jeigu ik i to laiko galutinai nepraras. M eredita žavi
ir kerinti, kol jo nebus, jos, aišku, sieks dešim tys vyrų. M etas
beveik neabejojo, kad vienam iš jų galbūt nusišypsos laim ė.
Bet įsikišo pats likim as ir padovanojo jam visą pasaulį. Tai,
kad likim as niekada nebuvo palankus Farelų šeimai, M eto
netrikdė. D abar jis buvo pasirengęs įtik ė ti D ievu, lem tim i,
dangum i ir Visatos dosnum u - vien dėl M ereditos ir k ūd ikio.
Tiesa, buvo labai nelengva patikėti, kad užm iesčio klube sutikta
elegantiška jauna paveldėtoja, žavi šviesiaplaukė, kuri laikėsi
oriai ir net nem irktelėdam a gurkšnojo kokteilius su šampanu,

r 9
 J UDI T H M c N a UGHT

dabar susirietusi į kam u olėlį ram iai miega jo glėbyje, o jos

įsčiose auga kūdikis.
Jo kūdikis.
M etas išskėtė pirštus jai ant p ilv o ir nusišypsojo tamsoje,
nes M eredita nė nenutuokė apie jo m eilę m ažyliui. Ir apie tai,
ką jis išgyveno sužinojęs, kad ji negalvoja atsikratyti kūdikio...
taip pat ir jo, Meto. Vakar, kai kalbėjo apie galim ybes pasirinkti,
vien žod is „abortas" sukėlė jam šleikštulį.
M etas norėjo pasišnekėti su ja apie k ū d ik į ir atskleisti tik ­
ruosius jausmus, bet laikė save egoistu ir šunsnukiu, nes visa
ši istorija sukėlė M ereditai tiek sielvarto. Be to, ją suim davo
siaubas vien pagalvojus, kad netrukus teks susitikti su tėvu -
kalbos apie nėštumą tik prim intų, kas laukia ateityje.
Susitikti su tėvu... M eto šypsena išblėso. Tas žm ogus - tik ­
ras niekšas, tačiau kažkaip įstengė užauginti nuostabiausią iš
jo sutiktų moterų, ir už tai jis buvo neapsakom ai jam d ėkin ­
gas. V ien todėl buvo pasirengęs išsinerti iš k a ilio ir bent kiek
sum ažinti įtampą, kai sekm adienį parveš M ereditą į namus.
Teks turėti omenyje, jog M eredita - vienintelė F ilip o Benkrofto
duktė ir tik dėl jai vienai suprantam ų priežasčių vis dar m yli
šį pasipūtusį šunsnukį.

180
 10

- K ur M eredita? - paklausė Metas sesers, kitą dieną sugrįžęs

nam o iš darbo.
D žulė pakėlė akis nuo stalo, prie ku rio ruošė pamokas.
- Išjojo pajodinėti. Sakė, sugrįš prieš tau parvažiuojant, bet
tu parsiradai dviem valandom is anksčiau, - atsakė sesuo ir su
šypsena pridūrė: - Kas tave čia taip traukia?
- Netikša m ergiūkštė, - burbtelėjo Metas, sušiaušė tam sius
jos plaukus ir žengė prie u žp ak alin ių durų.
Vakar M eredita pasisakė mėgstanti jodinėti, todėl šįryt M e ­
tas užsuko pas kaim yną ir susitarė, kad šis paskolins jai vieną
iš savo arklių.
Atsidūręs kiem e jis praėjo pro p ik tžo lių apkėstą sklypą,
kur kadaise augo m otinos daržas, ir įd ėm iai apsižvalgė po
aplin kin iu s laukus ieškodam as M ereditos. Jau buvo pusiauke­
lėje ik i tvoros, kai ją pamatė ir net sudrebėjo iš baimės. Bėras

181
 J UDI T H M c N A U G H T

arklys lygiais šuoliais lėkė palei tvorą, o M eredita, nekreipda­

ma dėm esio į besiplaikstančius vėjyje šviesius plaukus, sėdėjo
balne palin ku si prie pat jo kaklo. K ai m ergina priartėjo, M etas
suprato, kad ji ketina pasukti prie daržinės. Jis irg i p a sile i­
do į tą pusę neatitraukdam as nuo jos akių ir jausdamas, kaip
rim sta širdis, o baim ė tirpsta. M eredita Benkroft balne sėdėjo
lyg tikra aristokratė - lengvai, išd id žiai, o arklys jai pakluso
nepriešgyniaudam as.
- Sveikas! - šūktelėjo ji visa įraudusi, žėrinčiom is akim is ir
sustabdė arklį prie daržinės, šalia suplėkusio šieno kupetos. -
Reikia šiek tiek jį pavedžioti, - pridūrė.
M etas ištiesė ranką paim ti pavadžio, tada viskas nutiko ža i­
biškai: kaip tik tą akim irką, kai M eredita permetė koją a rk liu i
per nugarą ketindama nulipti, Metas užm ynė ant numesto seno
grėblio dantų, grėblio kotas švilptelėjo į viršų ir trenkė a rk liu i
per prusnas. Šis pasipiktinęs suprunkštė ir pasispardė. M etas
paleido pavadį ir beviltiškai pam ėgino sugauti M ereditą, o ši
slystelėjo nugara į priekį ir krito į šieną, bet iškart nučiuožė
ant žemės.
- Po velnių! - nusikeikė M etas ir pasilenkęs čiu po ją už
pečių. - Susižeidei?
Sėkm ingai dribtelėjusi ant šieno M eredita nenukentėjo, tik
baisiai sutriko ir susigėdo.
- Susižeidžiau? - perklausė ji su kom išku siaubu ir greitai
pašoko ant kojų. - M ano išdidum as ne šiaip sužeistas, jis su­
m intas į purvą, sunaikintas...
M etas nužvelgė ją neram iai prim erkęs akis.
- O m ažylis?
M eredita liovėsi purčiusi dulkes ir šiaudgalius nuo džinsų,
pasiskolintų iš Džulės.

182
 Rojus

- Metai, čia ne ta vieta, kurioje yra kūdikis, - laikydam asi už

užpakalio su pasipūtėliško pranašum o gaidele balse pareiškė ji.
Pagaliau M etas susivokė, kad ji kalba apie vietą, ant kurios
nudribo. Jį u žp lū d o neapsakomas džiaugsm as ir palengvėji­
mas, net apėmė noras šiek tiek paerzinti M ereditą. Pažvelgęs
į ją su apsim estine nuostaba jis pasiteiravo:
- Tikrai? Neįtikėtina!
K elias m inutes M eredita su pasiten kin im u stebėjo, kaip
jis vedžioja arklį, bet paskui kažką prisim inė ir d žiu g iai n u ­
sišypsojo.
- Šiandien baigiau nerti tau m egztinį! - pranešė ji.
Metas sustojo ir įsm eigė į ją abejojantį žvilgsnį.
- Tą ilgą šarangę varangę tu perdarei į m egztinį? M an?
- Aišku, kad ne! - M eredita įsižeidusi papūtė lūpas. - Ta ilga
šarangė varangė buvo neriam a tik pasipraktikuoti. O šiandien
nunėriau m egztinį, na, ne m egztinį, liemenę, bet vis tiek. N o ri
pasižiūrėti?
Metas linktelėjo, tačiau atrodė toks apstulbęs, kad Meredita,
bijodama suprunksti, prikando lūpą. Po kelių m inučių ji pasiro­
dė ant namo slenksčio nešina sm ėlio spalvos stambaus nėrim o
rankdarbiu su įsm eigtu jame vąšeliu ir kam uoliuku siūlų. M e ­
tas kaip tik ėjo iš daržinės ir jie vėl susitiko p rie šieno kaugės.
- Štai, - sum urm ėjo ji traukdam a iš už nugaros savo rank­
darbį, - ką pasakysi?
S klidinas neslepiam o ilgesio M e to žv ilg sn is n uslydo jos
rankom is ir apsistojo prie nekaltai patiklaus veido. Netikėta
dovana sm arkiai nustebino ir sujaudino, nes M etas nė nesva­
jojo, kad M eredita galėtų taip dėl jo pasistengti. O ji nesitikėjo
tokios jo reakcijos ir dabar pasijuto šiek tiek nesm agiai, kad
staiga sumanė su juo papokštauti.

183
 J L’ D IT H M c N a UGHT

- Nuostabu! - pagaliau ištarė jis. - K aip manai, ar man tiks?

M eredita tuo neabejojo. Bijodam a apsirikti ir n u p irk ti ne­
tinkam o d y d žio drabužį, ji pervertė visus spintoje sukrautus
m egztinius, o parsivežusi liem enę nam o pasistengė nuardyti
visas etiketes.
- M anau, tiks.
- N agi, duokš, pasim atuosiu.
- D abar pat? - paklausė M eredita, o kai M etas linktelėjo,
ištraukė iš liem enės tyčia įsm eigtą vąšelį ir pam ėgino n u tild y ti
gana garsų sąžinės balsą.
M etas neapsakom ai atsargiai paėmė iš jos rankų liemenę,
ap siv ilk o ant dryžuotų m arškinių ir pasitaisė apykaklę.
- Na, kaip? - įsirėm ęs ranka į šoną ir šiek tiek pražergęs
kojas paklausė jis.
M etas atrodė nuostabiai - plačiapetis, siaurų klubų, šiurkš­
tokai gražus ir žvėriškai seksualus net su šitais išb luku siais
džinsais ir nebrangia liemene.
- M a n ji patinka, juoba kad nunėrei ją pati ir nunėrei man.
- Metai... - pasirengusi viską p risip ažin ti neryžtingai p ra­
b ilo M eredita.
-K ą ?
- D ėl tos liemenės...
- Ne, m ylim oji, neverta atsiprašinėti, kad nespėjai nunerti
dar poros, - pertraukė jis. - G alėsi tai padaryti rytoj.
D ar nespėjusi atsikvošėti nuo svaigios laimės, kurią pajuto
pavadinta „m ylim ąja", M eredita suvokė tikrąją jo žod žių pras­
mę ir pastebėjo M eto akyse išdykėliškas ugneles. Pasilenkęs
ir pačiupęs nuo žemės pagalį jis apsim estinai grėsm ingai ėmė
artintis prie merginos, o ši, kvatodam a ik i ašarų, buvo priversta
skubiai trauktis.

184
 Rojus

- T ik pamėgink! - cyptelėjo ji ir slėpdam asi už kupetos puo­

lė daržinės lin k, bet neapskaičiavusi trenkėsi petim i į sieną
ir paskutinę akim irką šastelėjo į šalį. Tačiau per vėlai. M etas
spėjo nutverti ją už rankos, truktelėjo į save ir p rig lu d o prie
jos visu kūnu.
Juoku žaižaru ojan čiom is akim is, visa įra u d u si M eredita
žvelgė į besišypsantį jo veidą.
- Na, kai jau mane sugavai, ką ketini daryti? - pasidom ėjo ji.
- Taip, klausim as ne iš lengvųjų, - p risip ažin o jis kim telė­
jusiu balsu. Neatplėšdam as akių nuo jos lūpų, M etas palin ko
ir neskubiai, su ting iu juslingum u pradėjo ją bučiuoti, kol M e ­
redita taip pat užsiplieskė ir ėmėsi atsakyti į jo bučinius; tik
tada jis lūpom is pravėrė jos lūpas ir lie žu v iu slystelėjo gilyn.
M eredita pam iršo, jog juos gali pam atyti iš namo, pamiršo,
kad dabar diena. Ji apkabino Metą už kaklo, dar karščiau p risi­
spaudė ir tarsi m irštanti iš troškulio pripuolė prie gaivinančio
šaltinio, palaim ingai pasitikdam a ritm iškus jo liežuvio išpuolius.
K ai M etas pagaliau pakėlė galvą, abu alsavo n elyg iai ir
sunkiai, o įaistrintas jo kūnas tarsi pažym ėjo m erginos odą
neregim u nuosavybės ženklu. M etas įkvėpė oro, užvertė gal­
vą ir instin ktyviai pajuto: štai tinkam iausia akim irka įkalbėti
M ereditą važiuoti su juo į Pietų Am eriką. Bet kaip tai padaryti?
Jis m irtinai bijojo išgirsti neigiam ą atsakymą, todėl nusprendė
griebtis savotiškos prievartos ir taip nusverti svarstyklių lėkštę
savo naudai.
- Manau, m um s reikia pasikalbėti, - pareiškė jis ir atsitie­
sė. - Sutikęs tave vesti aš užsim iniau apie kai kurias sąlygas.
Tada dar nebuvau įsitikinęs, kokios jos bus. D abar jau žinau.
- Kokios gi jos?
- A š noriu, kad važiuotum su m anim i į Venesuelą.

185
 J U D IT H M C N A U G H T

Štai, jis pasakė. Dabar lieka tik laukti.

Priblokšta ūm ai iškeltų sąlygų, nesitverdam a džiaugsm u,
kad M etas nenori jos palikti, ir suerzinta įsakm aus tono, M e ­
redita paklausė:
- Pirm iausia pageidaučiau kai ką išsiaiškinti. A r norėjai pa­
sakyti, kad vestuvių nebus, jeigu nesutiksiu važiuoti su tavim i?
- A š pirm as paklausiau, todėl jeigu gali, iš p ra džių atsakyk
tu.
T ik po ku rio laiko M eredita pagaliau suprato: u žsim in d a­
mas apie galim ą atsisakym ą vesti, M etas tenori patikrinti, ar ji
sutiks važiuoti negrasinam a ir jo nespaudžiam a. K aip jis nesu­
pranta, kad jokių tikrin im ų nereikia?! M intyse nusišypsojusi
M eredita apsim etė įtem ptai svarstanti:
- Vadinasi, tu nori, kad važiuočiau su tavim i į Pietų A m e­
riką?
M etas linktelėjo.
- Šiandien paskam binau Somersui. Jis tikina, esą gyvenim o
sąlygos ir m edicinos priežiūra ten tinkam o lygio. Tačiau pirm a
pats turiu tuo įsitikinti. Jeigu sąlygos pasirodys geros, norėčiau,
kad pas mane atvažiuotum .
- Nem anau, jog tai labai teisinga, - pareiškė M eredita, n u ­
taisiusi rim tą veidą, nes norėjo atsim okėti tuo pačiu pin ig u ir
priversti M etą nekantriai laukti atsakymo.
M etas sukluso.
- Bet nieko geriau p asiū lyti aš negaliu.
- M an regis, tavo padėtis gana prasta, - paaiškino M eredita
ir slėpdam a šypseną n usisu ko eiti namo. - A š gaunu vyrą,
vaiką, nuosavus namus ir dar galim ybę pažinti kitą šalį, o tu
įsitaisai žm oną, kuri pietum s veikiausiai išvirs m arškinius,
iškrakm olys duoną ir apskritai viską painios...

186
 Rojus

Ūm ai M eredita žvvgtelėjo pajutusi svarų šleptelėjim ą per

užpakalį, staigiai atsigręžė ir pakėlusi į M etą akis nustebo, kad
jis nesišypso. M etas ilg ai žvelgė į ją nenusakom u žv ilg sn iu ir
netikėtai sugriebęs stip riai priglaudė prie krūtinės.

Stovėdama prie virtuvės lango D žu lė matė, kaip pabučiavęs

M ereditą M etas nenorom is ją paleido ir plačiai šypsodam asis
ilg a i lydėjo akim is.
- Tėti, - aiktelėjo m ergina ir apstulbusi sužiu ro į tėvą, - re­
gis, Metas įsim ylėjo.
- Tada tepadeda jam Dievas!
- A rg i tau nepatinka M eredita? - nusistebėjo Džulė.
- M ačiau, kaip ji nužvelgė m ūsų namus, kai pirm ą kartą
čia įžengė! Pasižiūrėjo į mus iš aukšto, užrietusi nosį, lyg būtų
atsidūrusi tvarte!
M erginos veidas apniuko, tačiau ji vis tiek atkakliai papurtė
galvą.
- Tą dieną ji siaubingai bijojo. Garbės žodis, pati juk mačiau!
- O bijoti reikėtų M etui. Jeigu jam nepavyks prasisiekti,
ta m ergužėlė pames jį dėl kokio nors turtingo išperos ir v is­
kas baigsis tuo, kad jam net nebus leidžiam a aplankyti m ano
anūko.
- N ieku gyvu nepatikėsiu!
- Jis neturi nė m enkiausio šanso b ūti su ja laim ingas, - p ik ­
tai tėškė Patrikas. - A r num anai, kaip saldu vedus m ylim ą
moterį, pam ėginti nuskinti jai nuo dangaus žvaigždes ar bent
jau duoti daugiau, nei ji turėjo ik i vestuvių, ir pagaliau su­
prasti, kad nepajėgi to padaryti? A r įsivaizduoji, kaip smagu
kasdien žiū rėti į veidrod į ir m atyti jame nevykėlį, apgailėtiną
nevykėlį?

187
 J UDI T H M c N a UGHT

- Tu galvoji apie mamą, - sunerim o Džulė, įdėm iai žvelgda­

ma į sukritusį, nelaim ingą tėvo veidą. - M am a niekad nelaikė
tavęs nevykėliu ir šim tus kartų man sakė, kiek laim ės tu jai
suteikei.
- Verčiau būčiau suteikęs m ažiau laimės, bet įstengęs p ra il­
ginti gyvenim ą, - nusisukdam as karčiai sum urm ėjo Patrikas,
bet D žu lė matė, koks prislėgtas yra tėvas ir kur nuvedė jį ši
iškreipta logika. Darbas po d v i pam ainas visai išsunkė, ne­
betoli diena, kai jis vėl nutrūks nuo grandinės ir ieškodam as
užsim iršim o pradės gerti.
- M am a išgyveno penkeriais m etais ilgiau, negu žadėjo
gydytojai, - p rim in ė ji. - O jeigu M etas nori, kad M ered ita
lik tų su juo, tikrai suras, kaip tai padaryti. Jis panašus į mamą.
Tikras kovotojas.
Patrikas Farelas niauriai nusišiepė.
- A r čia užuom ina, kad turėčiau pasipriešinti pagundai?
- Ne, - papurtė galvą D žulė, - aš tik prašau: nekankink
savęs, kad nepajėgei padaryti daugiau. M am a kovėsi ik i galo,
o judu su M etu visą tą laiką padėjote jai įveikti m irtį. Šią vasarą
pagaliau apmokėjote paskutines gydym o sąskaitas. A r nem a­
nai, jog atėjo laikas viską pam iršti?
Patrikas ištiesė ranką ir švelniai kilstelėjo dukters smakrą.
- K ai k u rių žm onių širdyse m eilė gyvena am žinai, D žule.
Širdyse ir sielose. Tokie kaip mes nepamiršta. - N uleidęs ranką
jis pažvelgė pro langą ir jo veidas akim irką tapo negailestingai
rūstus. - A š m yliu M etą ir n u ošird žiai tikiuosi, kad jam taip
nenutiks. Jis puoselėja d id e liu s ateities planus, bet dėl jų reikia
daug ką paaukoti, o turtingos m erginos neįsivaizduoja, kas tai
yra. Tokiai kaip ji neužteks drąsos pereiti su juo visų išm ėgi­
nim ų ir, vos iškilu s pirm ai kliū čiai, ji pabėgs, pati pamatysi!

188
 Rojus

Priblokšta to, ką išgirdo, M eredita sustingo ant slenksčio.

Patrikas žengė prie durų ir jie susidūrė akis į akį. Patrikas, tiesa,
šiek tiek sutriko, bet vis tiek laikėsi savo:
- G ailiuosi, kad tu viską girdėjai, M eredita. Bet tokia yra
mano nuom onė ir aš neketinu jos atsisakyti.
M ered itai buvo labai skaudu. Patrikas tai matė, tačiau ji
pažvelgė jam tiesiai į akis ir ramiai, oria i atsakė:
- Tikiuosi, pone Farelai, jūs taip pat n u ošird žiai prisipažin-
site buvęs neteisus, kai paaiškės, kad klydote.
Netarusi daugiau nė žod žio ji žengė prie laiptų, o Patrikas
apstulbęs tylom is palydėjo ją žvilgsniu. Jam už nugaros pasi­
girdo D žulės balsas:
- Tėti, tu m irtin a i ją išgąsdinai. D abar matau, ką turėjai
omenyje sakydamas, kad M ereditai trūksta drąsos.
Patrikas perliejo dukterį rūškanu žvilg sniu , bet kai vėl pa­
kėlė akis, pamatė M ereditą, kuri su n ertin iu rankose ketino
n usileisti į svetainę. M ergina sustingo ant viršutinės pakopos
ir Patrikas, ne itin vildam asis susitaikyti, vis dėlto tarė:
- M eredita, jeigu tu įrodysi, kad aš neteisus, padarysi mane
laim ingiausiu žm ogum i pasaulyje.
Į neryžtingą taikos pasiūlym ą M eredita atsakė galvos lin k ­
telėjimu.
- Tu nešioji m ano anūką. N orėčiau, kad vaikas augtų su
abiem tėvais, kurie bus vedę ir tada, kai jis baigs koledžą, -
pridū rė Patrikas.
- A š irg i to noriu, pone Farelai.
Farelo lūpas iškreip u si grimasa beveik prim inė šypseną.

189
 11

Saulės sp in d u lia i skrodė p rie k in į stiklą ir žėrėjo ant au ksi­

nio sutuoktuvių žiedo, kurį M etas vakar užm ovė jai ant piršto
per paprastutę civ ilin ę ceremoniją, atliktą čionykščio teisėjo,
dalyvaujant tik dviem liu d in inkam s - D žu lei ir Patrikui. P a ly ­
ginti su turtingom is prašm atniom is vestuvėm is įžym iausiose
Čikagos bažnyčiose, jos sutuoktuvės atrodė trum pos ir visai
proziškos, tiesa, apie medaus mėnesį, tiksliau naktį, praleistą
M eto lovoje, to nepasakytum . N am ie jie ir vėl lik o vieni, ir
M etas neleido jai užm igti ik i aušros, vis glaudė žm oną glėbyje,
m ėgindam as, bent jau taip įtarė M eredita, išp irk ti kaltę, kad
negali išsivežti jos į tradicinę povestuvinę kelionę.
M eredita be perstojo apie tai galvojo nevalingai svidindam a
žiedą į pasiskolintos iš D žulės vasarinės suknelės palanką. L o ­
voje M etas tik davė, davė ir davė ir, atrodė, nenorėjo ir neprašė
nieko m ainais. Jo glamonėjama M eredita troško padovanoti

190
 Rojus

jam tokį pat tem dantį protą pasitenkinim ą, kokį patiria pati,
tačiau be Meto padrąsinim o nesiryždavo ko nors im tis, nes b i­
jojo pasirodyti per daug įkyri. Jai kėlė nerimą, kad vyras duoda
daugiau, nei gauna, bet kai užguldavo ją ir g ilia i įsirėždavo į
paklusnų kūną, ji viską pam iršdavo. Pam iršdavo visą pasaulį.
Sį rytą, jai dar neišsibudinus, Metas pastatė ant spintelės pa­
dėklą su pusryčiais ir atsisėdo šalia ant lovos. M eredita žinojo:
ji ik i gyvenim o pabaigos nepam irš baltadantės berniokiškos
šypsenos, kai jis palin ko virš jos ir sukuždėjo: „Prabusk, m ie­
gančioji gražuole, ir pabučiuok varlių."
Tačiau dabar, žvelgdam a į Metą, šiame kampuotame žan d i­
kaulyje ir atkakliam e smakre ji nebeįžvelgė jokių berniokiškų
bruožų... nors pasitaiko ir kitaip, kai jis juokiasi arba miega ir
tamsūs plaukai būna susitaršę, o veidas atrodo toks graudžiai
švelnus. O blakstienos! T ik vakar ryte ji atkreipė dėmesį į tan­
kias, purias blakstienas, vėduoklėm is dengiančias m iegančio
M eto skruostus, ir vos sutram dė kvailą norą pasilenkti prie jo
ir apkam šyti antklode lyg m ažutį. M etas pamatė, kad M eredita
vogčiom is jį tyrinėja, ir pajuokavo:
- Bene būsiu pam iršęs šįryt nusiskusti?
M eredita vos spėjo užkąsti baikštų prunkštelėjim ą - taip jo
žo d žia i neatitiko jos m inčių.
- Tiesą sakant, aš galvojau, kad dėl tokių blakstienų kaip
tavo kiekviena m ergina ryžtųsi žm ogžudystei.
- Atsargiau, - perspėjo Metas perliejęs ją apsim estinai grės­
m ingu žvilgsniu. - Šeštoje klasėje p rik ū lia u vieną tokį vaikį,
nes jis pasakė, kad mano blakstienos kaip mergiotės.
M eredita nusijuokė, bet kuo labiau jie artėjo prie jos nam ų
ir susitikim as su tėvu darėsi neišvengiamas, nerūpestingum as,
ku rį abu stengėsi išsaugoti, tirpte tirpo. Po dviejų dienų M etas

191
 J UD I T H M c N a UG H T

išskrenda į Venesuelą, todėl pabūti drauge jiems lik o visai ne­

daug laiko. N ors Metas n u sileid o M ereditos prašym ui kol kas
nieko nesakyti tėvui apie nėštumą, pats tokiam sprendim ui iš
pat p ra d žių nepritarė.
M ereditai toks slapukavim as irg i nepatiko. Ji nemėgo jaustis
esanti nepatyrusi kvailiukė ir nusprendė, kad ik i tol, kai teks
išvažiuoti į Pietų Am eriką, būtinai išm oks ruošti maistą. Per
pastarąsias kelias dienas m intis tapti tikra žmona, turėti vyrą
ir nam us sulig kiekviena valanda atrodė vis patrauklesnė, nors
Metas nuolat gąsdino, koks varganas veikiausiai gali pasirodyti
esąs jų būstas.
- N a štai, atvažiavome, - atsiduso Meredita, kai autom obilis
įsuko į skalda padengtą keliuką. - N am ai namučiai...
- Jeigu tėvas m yli tave taip, kaip manai, jis iš paskutiniųjų
pasistengs susitaikyti su santuoka, žinom a, kai šiek tiek atitoks
nuo sukrėtim o, - ram iai ir tvirtai pareiškė Metas, padėdam as
jai iš lip ti iš autom obilio.
M eredita vylėsi, kad jis neklysta, antraip ik i išvykstant pas
vyrą tektų gyventi M eto namuose, o šito ji visai netroško, nes
Patrikas Farelas m arčios aiškiausiai nemėgsta.
- Prasideda, - lipdam a prieangio laiptais g ilia i atsidususi
sum urm ėjo ji.
Iš ryto M eredita paskam bino A lb e rtu i ir paprašė perspėti
tėvą, kad parvažiuos dieną, todėl buvo galim a tikėtis: tėvas
jau laukia.
Ji neklydo. Nespėjo praverti durų, o tėvas jau išlėkė iš sve­
tainės. Atrodė, lyg būtų savaitę nevalgęs ir nemiegojęs.
- K u r tu buvai, velniai griebtų?! - sugriaudėjo jis, pasirengęs
p u lti dukterį. Nepastebėjęs už kelių žingsnių stovinčio M eto
pratrūko: - G al sumanei galutinai išvesti mane iš proto?

192
 Rojus

- N u siram in k ir aš viską tau papasakosiu, - rodydam a į

M etą paprašė M eredita.
Tada F ilip as pamatė M ereditos palydovą.
- A k tu šunsnuki!
- Viskas ne taip, kaip tau atrodo! - sušuko M eredita. - M es
susituokę!
-K ą ?!
- Susituokę, - ram iai, neperm aldaujam ai pakartojo M e re­
dita.
Filipas akim irksniu atspėjo, kodėl duktė taip skubiai ištekėjo
už žmogaus, k u rį vos pažįsta. Ji nėščia!
- Viešpatie! - pratrūko jis.
Apstulbęs gailus veidas, pykčio ir kartėlio sklidinas balsas
įskaudino M ered itą labiau nei tai, ką jis galėjo pasakyti ar pa­
daryti. Ji manė, kad blogiausia jau praėjo, bet paaiškėjo, jog čia
dar tik pradžia. A p stulbim as ir sielvartas greitai virto įtūžiu .
Apsisukęs ant kulno F ilip a s paliepė jiem s abiem tuoj pat eiti į
kabinetą ir taip trenkė durim is, kad sudundėjo sienos.
Nekreipdam as dėm esio į M ereditą, jis blaškėsi po kabinetą
kaip įsiutusi pantera, o žvilgsniai, kuriuos svaidė į Metą, žaiba­
vo pagiežinga neapykanta. Laikas tarytum sustojo, jis šaukė ant
ką tik iškepto žento, kaltindam as visom is nuodėm ėm is - nuo
prievartos ik i banditiško užpuolim o, ir vis labiau siautėjo, nes
M etas klausėsi jo tiradų kietai sučiauptom is lūpom is, beaistris,
ramus, iš šalies net galėjai pam anyti - n iū ria i abejingas.
Drebanti iš nervinės įtampos, m irštanti iš gėdos, M eredita
sėdėjo šalia vyro ant tos pačios sofos, ant kurios juodu pirm ą
kartą mylėjosi. Ji buvo priblokšta, nusikam avusi ir iš pradžių
net nesuprato, kad tėvas šėlsta ne tiek dėl jos nėštumo, kiek dėl
kvailum o, pakuždėjusio ištekėti už godaus kraičio medžiotojo,

193
 J UD I T H M C N A U G H T

už „am bicingo žem iausios klasės degenerato". Pagaliau F ilip u i

išseko žodžiai, jis krito į krėslą ir apm irė grėsm ingoje tyloje
nenuleisdam as akių nuo M eto, barbendam as į rašomąjį stalą
p o p ie riu i pjaustyti skirtu p eiliu .
Jausdam a peršulį nuo sm augiančių gerklę ašarų M eredita
suvokė, kaip k ly d o Metas. Tėvas niekada nesupras jos vedybų
ir joms nepritars. Tiesiog im s ir išmes ją iš savo gyvenim o, kaip
kadaise išmetė motiną, ir nors pastaruoju metu juodu nesuta­
rė ir ginčijosi, M eredita pasijuto sugniuždyta. M etą ji vis dar
m enkai tepažįsta, o greitai neteks ir tėvo, vienintelio artim o
žm ogaus. Nėra prasmės m ėginti išteisinti ar apginti Metą, nes
kaskart, kai ji nutraukia p iktą tėvo tiradą, Filip as tik num oja į
jos žod žiu s ranka arba dar labiau įsisiautėja.
M eredita p akilo ir kaip įm anydam a oriau pareiškė:
- A š ketinau čia pagyventi, kol išvyksiu į Pietų Am eriką, bet
atrodo, tai neįmanoma. Tuoj u žlip siu į viršų, pasiim siu kelias
sukneles ir mes išvažiuosim e.
Ji grįžtelėjo į M etą ketindam a paprašyti, kad jis palauktų
prie autom obilio, bet tėvas pertraukė ją iš įtam pos virp ančiu
balsu:
- Č ia tavo namai, M eredita, ir jie priklauso tau. M u d u su
Farelu turim e pasikalbėti akis į akį.
M ered itai ši žin ia nepatiko, bet M etas santūriai linktelėjęs
paprašė jos išeiti.
K a i įkan d in M ereditos užsidarė durys, M etas tikėjosi su­
laukti dar vieno įniršio p liū psn io, tačiau Benkroftui, regis, pa­
vyko susitvardyti. Jis sėdėjo prie stalo susinėręs rankas, kelias
ilgas varginančias m inutes apžiūrinėjo M etą ir turbūt svarstė,
kaip geriau įk a lti žentui į galvą tai, ką rengiasi pasakyti. Įtūžis
ir riksm ai nieko nedavė, todėl dabar Filip as pam ėgins pasiekti

194
 Rojus

tikslą kitaip. Tačiau M etas nesitikėjo, kad Benkroftui pavyks

aptikti vienintelę pažeidžiam ą jo vietą - kaltės jausmą dėl to,
kas nutiko M ereditai. Be to, Metas nė neįtarė, kokius m irtin ai
taiklius žodžius gebės pasirinkti Benkroftas.
- Sveikinu, Farelai, - sarkastiškai vyptelėjęs karčiai pratarė
jis. - Suviliojai ir apdovanojai k ū d ik iu nekaltą aštuoniolikos
metų mergaitę, k u riai prieš akis dar visas gyvenim as - ji b ūtų
galėjusi m okytis koledže, keliauti po pasaulį ir naudotis visais
pasaulio m alonum ais. - Benkroftas pervėrė M e tą paniekos
k up inu žv ilg sn iu ir pridūrė: - A r žinai, kam m um s reikalin g i
tokie klubai kaip Glenmoor?
Metas tebetylėjo ir F ilip a s atsakė už jį:
- Kad galėtum e apsaugoti savo šeimas ir dukteris nuo tokių
kaip tu pašlem ėkų ir įsibrovėlių.
Benkroftas turbūt pajuto, kaip g ilia i sužeidė Metą, ir lyg
tikras vam pyras puolė gerti kraujo:
- M ereditai aštuoniolika, o tu pavogei jos jaunystę - ji dar
nepasirengusi būti žm ona ir motina. Dabar įsigeidei nusitem pti
ją į kažkokį D ievo pam irštą užkam pį ir lyg kokią apgailėtiną
driskę priversti gyventi d arb in in k ų gyvenvietėje. A š buvau
Venesueloje, gerai p ažįstu B red lį Som ersą ir p u ik ia i žinau,
kur jis ketina v y k d y ti gręžim o darbus, kokios ten vietos ir
kaip ten gyvena žmonės. Kad iš kaim elio, kuris ten laikom as
civ ilizacijos bastionu, nusigautum ik i gręžinio, teks mačete
prasikirsti džiunglėse taką. Po lietaus takai kaskart užželia ir
dingsta. Visas atsargas atgabena sraigtasparniais - nei telefonų,
nei kondicionierių, jokių patogum ų! Ir į šitą drėgną pragaro
skylę tu ketini vežtis m ano dukterį?
Pasirašydam as sutartį Metas jau žinojo: šim to penkiasde­
šimties tūkstančių dolerių prem ijom is niekas lengvai nesimėto,

195
 J UDI T H M c N a UGHT

turbūt taip kom panija išm oka kom pensaciją už tam tikrus ne­
patogumus, tačiau buvo įsitikinęs, kad įstengs tinkam ai pasirū­
p in ti M eredita. N ors bjaurėjosi F ilip u Benkroftu, Metas p rip a ­
žino: jis turi teisę nerim auti dėl dukters. Pirm ą kartą nuo tada,
kai peržengė šio kabineto slenkstį, M etas nusprendė prabilti:
- U ž šešiasdešim ties m y lių yra d id e lis kaimas, - šaltakrau­
jiškai pranešė jis.
- Nesąmonė! Šešiasdešimt m y lių - tai aštuonios valandos
visureigiu, žinom a, jeigu tavo prakirstas takas dar bus nespė­
jęs užželti. O gal ketini m ano dukterį pusantrų metų la ik y ti
įkalin tą kaime? Kada ją aplankysi? Jeigu neklystu, ten įprastos
dvidešim ties valandų pam ainos.
- P rie g ręžinio pastatyti kotedžai, - paprieštaravo Metas,
nors įtarė, kad, nepaisant Somerso patikinim ų, jie vargiai tin ­
kam i jaunai, prie sunkum ų nepratusiai m oteriai. K ita vertus,
Benkroftas teisus: ten išgyventi nelengva net užsigrūdinusiam
vyrui. Telieka tikėtis, kad M ered itai patiks Venesuela ir kad
savo buvim ą ten ji laikys tarsi kokiu nuotykiu.
- Taip, tu siū la i jai nuostabią ateitį, - su žudančia panieka
prunkštelėjo Benkroftas. - Lūšną šalia gręžinio arba landynę
kaim e, pasaulio pakraštyje. - Tada pasuko žaizdoje žo d ž ių
p e ilį tardamas: - Tenka p rip ažin ti, Farelai, tu ri storą odą. N ė
nem irktelėjęs iškentei viską, ko prišnekėjau. Bet ar tu ri tu
sąžinę? Įbrukai mano dukteriai savo svajones m ainais į visą
jos gyvenim ą. Tai žinok, šunsnuki, ji taip pat turėjo svajonių!
M eredita norėjo stoti į koledžą, ji nuo vaikystės m ylėjo vieną
žm ogų - b an kinin ko sūnų, ku ris galėjo padovanoti jai visą
pasaulį. Ji nė neįtaria, kad aš tai žinau. O tau ar yra sakiusi?
M etas sukando dantis ir neatsiliepė.
- Sakyk, iš kur ji traukė tuos drabužius, kuriais yra apsiren­

196
 Rojus

gusi? T ik pam anykite, praleido su tavim i vos kelias dienas ir

jau atrodo kaip nam ų šeim ininkė iš darbin in kų gyvenvietės!
Čia kyla kitas klausim as, kuris, esu įsitikinęs, tau gyvybiškai
svarbus, - pinigai, - dalykiškai tęsė jis. - Iš M ereditos p in ig ų
tau nenubyrės nė cento. A r gana aiškiai pasakiau? Jau pavogei
jos jaunystę ir svajones, bet pinigų pavogti nepavyks, - nekant­
riai palinkęs į p riek į kalbėjo Filipas. - Pagal tėvo testamentą
aš dar d v ylik a metų būsiu jos globėjas ir jeigu ik i to la ik o ji
su tavim i neišsiskirs, visus p in ig u s aliai cento pasistengsiu
investuoti į tokius objektus, ku rių ji dar dvidešim t penkerius
metus negalės nei parduoti, nei įkeisti.
M eto veidas lik o suledėjęs ir Benkroftas, nekreipdam as į jį
dėmesio, kalbėjo toliau:
- Jeigu manai, kad matydamas, kokiam e skurde su tavim i
gyvena duktė, jos pasigailėsiu ir pradėsiu kaišioti pinigus, -
klysti! Tu, Farelai, manęs dar nepažįsti, ir jeigu tariesi esąs
užsispyręs, tai aš užsispyręs nepalyginam ai labiau ir padary­
siu viską, kad išlaisvin čiau iš tavęs M ereditą, net jeigu jai k u rį
laiką teks vaikščioti basai ir skarm aluotai. D ar kartą klausiu:
ar ganėtinai aiškiai kalbu?! - suriaum ojo jis, vėl įsiutintas be­
aistrio M eto veido.
- Visiškai, - iškošė Metas. - O dabar leiskite man kai ką jums
prim inti. M es turėsim e kūdikį. M eredita laukiasi, todėl beveik
viskas, ką čia pasakėte, nebeturi reikšmės.
- Ji norėjo m okytis koledže, - paprieštaravo Filipas. - V isi
tai žino. A š išsiųsiu ją iš čia ir ji galės ram iai pagim dyti. Be to,
dar yra laiko im tis tam tikrų priem onių...
M eto akys narčiai blykstelėjo.
- M ano kū d ik iu i neturi nieko nutikti, - tyliai, bet grėsm ingai
perspėjo jis.

19~
 J UDI T H M c N A U G H T

- Puiku. Jeigu norėsi, galėsi jį pasiim ti.

Pastarųjų dienų sumaištyje apie tokią galim ybę jie nė v ie ­
nas net nepagalvojo. Tiesa, nebuvo ir reikalo. M etas kur kas
užtikrinčiau, nei iš tikrųjų jautėsi, atsakė:
- V isišk i niekai! M eredita n ori lik ti su m anim i.
- O kaipgi! Seksas jai - naujas potyris, - šokosi F ilip a s ir
pervėręs M etą supračiu, pasidygėjim o sklid in u žv ilg sn iu p ri­
dūrė: - Bet ne tau, tiesa?
Jie lyg užkietėję d v ik o v in in k a i vietoje sm ūgių švaistėsi žo ­
džiais, beje, F ilip o rapyra buvo aštresnė, o Metas tik gynėsi.
- K a i išvažiuosi ir nebeliks sekso žavesio, M eredita pradės
mąstyti aiškiau, - įsitikinęs savo teisum u pareiškė Benkroftas. -
Ji panorės įgyvendinti ne tavo, o savo svajones: lankyti koledžą,
susitikinėti su draugais... Todėl nusileisk ir aš esu pasirengęs
sum okėti, kiek pageidausi. Jeigu M eredita panaši į m otiną,
nėštum as bus nepastebim as ik i šešto mėnesio, ir jai užteks
laiko apsigalvoti. Įkalbėk ją, kad šitą pasibjaurėtiną santuoką
ir nėštum ą laikytų paslaptyje...
Nenorėdam as parodyti F ilip u i, kad šis laimėjo, Metas trum ­
pai tarė:
- Ji ir pati taip nusprendė, nes kol kas negalės atvažiuoti
pas mane į Venesuelą.
Pamatęs, koks džiaugsm as nutvieskė F ilip o veidą, jis su­
kando dantis.
- Puiku, jeigu niekas nesužinos, kad judu susituokę, bus
galim a tyliai, be nereikalingų paskalų, gauti skyrybas. Štai ką
aš siūlau, Farelai: m ainais į laisvę, k u rią suteiksi M ereditai, aš
investuosiu didelę sumą į bet kokį pam išėlišką tavo projektą,
kurį ketini pradėti grįžęs iš Pietų Am erikos.
M etas šaltai stebėjo, kaip Filip as traukia iš stalčiaus čekių

198
 Rojus

knygelę. Skatinam as gryniausios p iktd žiu g os jis liko sėdėti ir

žiūrėjo, kaip Benkroftas rašo čekį - tegu pirm iau pasistengia, o
tada Metas atsisakys jo išm aldos. Tai bus visai nedidelis atlygis
už visas kančias, kurias jam suteikė. Benkroftas baigė rašyti,
numetė rašiklį ir žengė prie Meto. Šis palengva pakilo.
- K ai išeisi iš šio kam bario, po p enkių m in učių aš paskam ­
binsiu į banką ir n urodysiu čekį įšaldyti, - perspėjo Filipas. -
O kai įtik in s i M e re d itą baigti šią vedybų kom ediją, lie p siu
išm okėti p inigus. Č ia tavo prem ija - šim tas penkiasdešim t
tūkstančių d o lerių už tai, kad nesužlugdysi aštuoniolikm etės
m erginos gyvenim o. Imk!
Tačiau M etas nė nežvilgtelėjo į ištiestą ranką.
- Imk čekį, nes daugiau iš manęs tu negausi nė cento.
- N ereikia m an jūsų prakeiktų pinigų!
- Farelai, aš perspėju - verčiau jau paim k čekį! - sušnypštė
Filipas, vėl visas pajuodęs iš įniršio.
- Susikiškite jį į... - su ledine ram ybe atrėžė Metas.
V isai netikėtai Benkroftas iš visų jėgų smogė kum ščiu, ta­
čiau Metas išsilenkė sm ūgio, čiupo p riešininką už riešo, truk­
telėjo į save, apgręžė ir užlaužė ranką už nugaros.
- Paklausykite, Benkroftai, - ty lia i suurzgė jis. - Po kelerių
metų aš turėsiu užtektinai pinigų, kad galėčiau n u p irk ti jus su
visu jūsų turtu, bet jeigu m ėginsite kištis į m ūsų gyvenim ą, aš
jus palaidosiu! T ik iu osi, m udu vienas kitą supratom e?
- Paleisk mane, kalės vaike!
M etas bloškė jį šalin ir žengė prie durų.
Benkroftas akim irksn iu spėjo atsikvošėti ir susitvardyti.
- Pietaujam e trečią, - karktelėjo jis. - Pageidaučiau, kad
nepasakotum M ered itai, kas čia nutiko. Labai tik slia i pasa­
kei - ji nėščia.

199
 J UDI T H M c N A U G H T

Jau suėmęs d urų rankeną M etas atsigręžė, tarsi prieš savo

valią sutikdam as, tačiau Benkroftas buvo pasakęs dar ne viską.
Keista, bet jis tarsi išeikvojo visą pyktį ir dabar buvo priverstas
nenorom is p rip ažin ti, kad negali nutraukti šitos sąjungos, o
bet kokie m ėginim ai tai padaryti tik nepataisom ai išskirtų jį
su dukterim i.
- A š nenoriu prarasti dukters, Farelai, - n iū ria i p risip ažin o
jis. - A k iv aizd u , m udu vienas kito nekenčiame, tačiau bent jau
dėl jos reikia kaip nors sutarti.
M etas tyrinėjo piktą, u žsisklen d u sį pašnekovo veidą, bet
nepajėgė rasti jokių dviveidystės požym ių, kita vertus, Ben-
krofto pasiūlym as atitiko M ered itos interesus. Todėl M etas
santūriai linktelėjo.
- R eikia pam ėginti.
F ilip a s Benkroftas nulydėjo jį žv ilg sn iu ir palaukė, kol u žsi­
vers durys, o tada su pikta lem iančia šypsena neskubėdam as
suplėšė čekį.
- Farelai, tu ką tik padarei d vi lem tingas klaidas: atsisakei
čekio ir neįvertinai savo priešo, - su panieka tėškė jis.

M eredita gulėjo šalia M eto, įsm eigusi akis į lovos u žuolaidą

virš galvos ir nerim audam a dėl to, kaip šis pasikeitė po po­
kalbio su tėvu. K ai pabandė išklausti, kas nutiko bibliotekoje,
pasakė tik tiek:
- Jis m ėgino įtik in ti mane, kad nešdinčiausi iš tavo gyve­
nim o.
Kadangi vyrai vienas su kitu elgėsi itin mandagiai, M eredita
nusprendė, jog jie bus sudarę paliaubas, ir linksm ai paklausė:
- Ir kaip jam sekėsi?
M etas neigiam ai papurtė galvą ir M eredita juo patikėjo, bet

200
 Rojus

šiąnakt jis m ylėjo ją su nebūdingu n iū riu ryžtingum u. Tarsi

norėtų savo kūnu išdegin ti jos odoje įdagą arba... arba atsi­
sveikinti...
M eredita vogčiom is žvilgtelėjo į vyrą: jis gulėjo p lačiai at­
m erktom is akim is, surakintais žandikauliais, g ilia i susimąstęs,
tačiau ji negalėjo atspėti, pyksta ar liū d i, o gal tik šiaip yra
susirūpinęs. Jie pažįstam i vos šešias dienas, dabar M eredita
suprato, kokios skubotos jų vedybos - juk ji vis dar neįstengia
perprasti vyro nuotaikos.
- A p ie ką tu galvoji? - griežtai paklausė jis.
N ustebinta netikėto jo noro pasikalbėti M eredita a tv ira i
atsakė:
- A p ie tai, kad m udu pažįstam i vos šešias dienas.
Pašaipi šypsena iškreipė gražias M eto lūpas, tarsi jis ir būtų
laukęs tokio atsakymo.
- P u ik i priežastis atsisakyti m inties gyventi kartu, ar ne?
Sutrikim as akim irksn iu virto beprotiška panika, M eredita
netikėtai aiškiai suprato šio pokyčio priežastį: ji m yli Metą! Be­
viltiškai m yli ir todėl yra liguistai pažeidžiam a. Vildam asi, kad
atrodo ganėtinai nerūpestinga, apsivertė ant p ilv o ir pasirėm ė
rankomis; M eredita ne visai suprato, ar Metas konstatuoja fak­
tą, ar mėgina atspėti jos m intis. Pirm iausia toptelėjo prielaida,
kad jis kiek aštrokai išsakė savo paties p ožiū rį, ir kilo noras
kaip nors išsaugoti savigarbą - p ritarti jam arba pažvelgti į
viską apsim estinai abejingai. Bet tada ji niekada nesužinos,
kas iš tikrųjų dedasi M eto galvoje, o tokia nežinom ybė varo iš
proto. Be to, suaugę žmonės nedaro skubotų sprendim ų, juolab
kai ant kortos pastatyta tiek daug.
M eredita nusprendė išru tu lio ti antrąją p rielaid ą ir išsiaiš­
kinti, ką Metas turėjo omenyje. U o liai vengdam a vyro žvilgsnio

201
 J UDI T H M c N A U G H T

ji pirštu ant pagalvės nubrėžė ratuką, sukaupė visą drąsą ir

sumurmėjo:
- Tu klausi mano nuom onės ar pasakei savąją?
- A š klausiau, ar būtent apie tai tu galvojai?
N et n u silp u si iš palengvėjim o M eredita nusišypsojo, pa­
purtė galvą ir paaiškino:
- Ne, aš galvojau, kad šiandien man labai sunku tave su­
prasti, nes m udu dar taip m enkai pažįstam i.
O kai M etas nieko neatsakė, įdėm iai jį nužvelgė ir pamatė,
jog jis vis toks pat apniukęs ir paniuręs.
- Dabar tavo eilė, - kupina nervingo ryžto pareiškė ji. - A p ie
ką galvojai tu?
Jau M eto tylėjim as buvo atėmęs drąsą, bet išg ird u si jo žo­
džius M eredita suledėjo.
- A š m aniau, m udu susituokėm e, nes tu norėjai įte isin ti
k ū d ik į ir bijojai p risip ažin ti tėvui esanti nėščia. K ū d ik is gim s
teisėtoje santuokoje. Tavo tėvas jau viską žino. Todėl, užuot
m ėginus m udviejų santuoką suklijuoti, ar nebūtų paprasčiau
apsvarstyti k ito k į sprendim ą, apie k u rį anksčiau nepagalvo­
jome? A š galiu pasiim ti m ažylį ir jį užauginti.
M ereditos noras elgtis ram iai, kaip dera suaugusiai m ote­
riai, kaipm at išgaravo ir ji iškart pasidarė išvadą:
- Šitaip atsikratysi nemylimos ir negeidžiamos žmonos, tiesa?
- Pasiim ti k ū d ik į aš pasiūliau dėl visai kitos priežasties.
- T ik rai? - su panieka iškošė ji.
- P risiekiu .
M etas palietė jai ranką, švelniai nuslydo delnu per nuogą
odą. M eredita pratrūko.
- T ik pam ėgink prie manęs prisiliesti! - atitraukusi ranką su­
šnypštė ji. - Žinoma, esu jauna, bet vis tiek turiu teisę pageidauti,

202
 Rojus

kad mane mylėtų, ir nenoriu būti visą naktį išnaudojam a kaip...

kaip besmegenė lėlė! Jeigu nori m ūsų santuokos atsikratyti,
taip ir sakyk!
Metas buvo beveik toks pat sudirgęs kaip ir ji.
- Po velnių, aš nem ėginu nieko atsikratyti! M ane graužia
sąžinė, M eredita, kaip tu nesupranti?! Sąžinė - ne bailum as!
Tu pastojai ir apim ta panikos atlėkei pas mane, o aš, lyg dar
būtų negana, įkalbėjau susituokti. Kalbant vaizd in g ais tavo
tėvo žodžiais, aš pavogiau tavo jaunystę, - karčiai pridūrė jis. -
Pavogiau tavo svajones ir jų vieton pakišau savąsias.
Nesitverdam a džiaugsm u, kad M etą kankina ne apgailes­
tavim ai, o atgaila, M eredita su palengvėjim u atsiduso ir kažką
rengėsi sakyti, tačiau jis buvo kupinas ryžto įrodyti, koks yra
kaltas ir kad jos jaunystė iš tikrųjų pražudyta.
- Tu sakei, kad nenori gyventi ūkyje, kol manęs nebus, - tęsė
jis. - Nejaugi nesupranti: juk ūkis - kur kas tinkam esnė vieta
gyventi nei ta, į ku rią susirengei? O galbūt vaikiškai klysti ma­
nydama, jog ir Venesueloje, ir g rįžu si iš ten gyvensi taip, kaip
esi įpratusi? Tokiu atveju tavęs laukia d id ž iu lis nusivylim as.
N et jeigu viskas klosis, kaip esu numatęs, praeis daug metų,
kol įstengsiu suteikti tau tokias sąlygas, kokias turėjai tėvo
namuose. Po perkūnais, aš galbūt niekada nepajėgsiu įp irk ti
tokio namo kaip šis...
- Tokio kaip šis?! - pertraukė M eredita ir sužiuro į vyrą su
apsim estiniu siaubu, bet iškart įsikniaubė veidu į pagalvę ir
pratrūko kvatoti.
- Nem atau, ko čia juoktis! - nesusigaudydam as piktai šūk­
telėjo Metas.
- U žtai aš matau! - tebekvatodama atšovė M eredita. - Šis
namas baisus! Šaltas ir nejaukus, aš niekada jo nemėgau.

203
 J UDI T H M c N a UGHT

M e tu i tylint, M eredita šiek tiek atitoko, kilstelėjo ant alkū ­

nės, atmetė į šalį plaukus ir vylin g ai pažvelgė į sustingusį jo
veidą.
- N o ri dar kai ką sužinoti? - lyg sąm okslininkė paklausė ji,
o galvoje sukosi M eto pasakyti žo d žia i apie pavogtą jaunystę.
S k lid inas pasiryžim o p riversti M e red itą suprasti, kaip ji
aukojasi, M etas sutram dė deginan tį norą perbraukti ranka
per pažirusią jai ant nugaros tviskančių plaukų tirštum ą, bet
šypsenos sulaikyti nepajėgė.
- O ką? - švelniai kuštelėjo jis.
M ereditos pečiai sukrūpčiojo nuo naujo juoko priepuolio.
- Nekenčiau ir savo jaunystės!
Po tokio įžū lau s pareiškim o ji tikėjosi sulaukti palankaus
atsako - ir sulaukė. M etas įsisiu rbė jai į lūpas negailestingu
bučiniu, kuris atėmė M ered itai amą ir gebėjimą galvoti. K o l ji
m ėgino atsipeikėti, Metas griežtai tarė:
- M eredita, pažadėk man vieną dalyką! Jeigu apsigalvosi
ir nebenorėsi sugrįžti pas mane, pažadėk, kad neatsikratysi
kūdikio. Jokių abortų. A š įstengsiu pats jį užauginti.
- N eketinu aš apsigalvoti...
- Pažadėk, kad neatsikratysi kūdikio.
Supratusi, jog ginčytis beviltiška, M eredita linktelėjo žvelg­
dama į įtarias pilkas akis.
- Pažadu, - ty lia i šnypštelėjo ji.
A tly g is už šį pažadą buvo dar valanda beprotiškos aistros,
bet šįkart ją m ylėjo žmogus, k u rį ji suprato.

Sustojusi įvažiuojam ojoje alėjoje M eredita trečią kartą šį

rytą atsisveikindam a pabučiavo Metą. Diena prasidėjo nekaip.
Per pusryčius tėvas paklausė, ar dar kas nors žino apie jos san­

204
 Rojus

tuoką, ir M eredita prisim inė, kad praėjusią savaitę, kai M eto

nam uose niekas nekėlė ragelio, ji paskam bino D žonatanui
Somersui.
Paakinta išd id u m o priskiedė radusi ant autom obilio sėdy­
nės M eto kredito kortelę, kurią šis bus pametęs, kai pavėžėjo jį
namo iš Glenmoor, o dabar nežinanti, kur ją išsiųsti. Džonatanas
paaiškino, kad M etas dar nespėjo išvažiu o ti iš Edm untono.
Dabar, praėjus vos keliom s dienom s po šio skambučio, pranešti
apie vestuves, tėvo nuom one, būtų tikrai juokinga. Jis pasiū ­
lė M ereditai važiu oti į Venesuelą, ir tegul a p lin k in ia i mano,
kad jie susituokė ten. M eredita suprato, jog tėvas teisus, bet
nemokėjo m eluoti ir pyko ant savęs dėl savo kaltės atsidūrusi
tokioje padėtyje.
Tačiau dabar tam siu debesiu virš galvos pakibo M eto išv y ­
kim as ir visus kitu s rūpesčius nustūm ė į antrą planą.
- Paskam binsiu tau iš oro uosto, - pažadėjo jis. - O kai
pasieksiu Venesuelą ir apsidairysiu , iškart pranešiu, bet ne
telefonu. M es turim e radijo ryšį su pagrindine stotim i, kurioje
yra telefonas. G irdim um as, matyt, ne kažin koks, be to, p rie jo
nieko neprileidžia, nebent m irtinu atveju. Pam ėginsiu įtik in ti
juos, kad sėkm ingas mano atvykim as į Venesuelą ir yra išskir­
tinis atvejis. Tačiau antrą kartą toks pokštas vargu ar pavyks.
- Parašyk man, - m ėgindam a nusišypsoti paprašė ji.
- Būtinai. Tačiau paštas irg i stringa, todėl nesistebėk, jeigu
ištisus mėnesius nebus nė žinutės, o paskui gausi visą šūsnį
laiškų.
M eredita ilg a i stovėjo alėjoje lydėdam a jį žvilgsniu, tada
lėtai patraukė namo, stengdam asi galvoti vien apie tai, kad po
k elių savaičių jie vėl bus kartu. Vestibiulyje ją pasitiko tėvas ir
su gailesčiu pažvelgė į dukterį.

205
 J U D IT H M c N a U G H T

- Farelas iš tų vyrų, kuriem s nuolatos reikia vis naujų m o­

terų, šalių ir nuotykių. Neverta sieti su juo vilčių, antraip lik s i
įskaudinta.
- Tuoj pat liaukis! - šokosi M eredita, nusprendusi nieku
gyvu neleisti tėvui suprasti, kad jo žo d žia i pataikė į taikinį. -
Tu klysti. Pats pamatysi.

K aip buvo žadėjęs, M etas paskam bino iš oro uosto, o kitas

dvi dienas M eredita stengėsi nusitverti namuose kokio nors
darbo, kad prablaškytų niūrias m intis, kol sulauks skam bučio
iš Venesuelos. M etas paskam bino trečią dieną, bet M ereditos
nebuvo nam ie - ji drebėjo iš baimės ginekologo priimamajame,
nes išsigando persileidim o.
- Kraujingos išskyros per pirm uosius tris nėštumo mėnesius
nėra koks nors neįprastas reiškinys, - po apžiūros p atikin o
daktaras A rlid žas. - Veikiausiai tai nežada nieko blogo. K ita
vertus, šiuo laikotarpiu p ersileidim ų būna daugiausia.
Šiuos žodžiu s jis pasakė tokiu tonu, lyg tikėtųsi, kad M ere­
dita pašoks iš džiaugsm o. Daktaras A rlid ža s buvo tėvo drau ­
gas. M eredita pažinojo jį daug metų ir neabejojo: jis pasidarė
sau tokią pačią išvadą kaip ir tėvas - skubotos vestuvės dėl
nuotakos nėštumo.
- Tačiau kol kas nėra jokių požym ių, leidžian čių įtarti, kad
jums gresia persileidim as, - p rid ū rė jis.
K ai M eredita paklausė jo patarim o dėl kelionės į Venesuelą,
daktaras šiek tiek apniuko.
- N epatarčiau skubėti, kol įsitikinsite, ar m edicinos p rie­
žiūra ten reikiam o lygio.
M eredita beveik mėnesį karštai laukė persileidim o, bet da­
bar, sužinojusi, kad nepraras M eto kūdikio... jų kūdikio, pajuto

206
 Rojus

neapsakom ą palengvėjim ą. Todėl visu keliu į namus važiavo

šypsodam asi.
- Skam bino Farelas, - atsainiai, kaip visada, kai kalbėdavo
apie Metą, pranešė tėvas. - Sakė, šį vakarą vėl pam ėgins p ri­
siskam binti.
M eredita nesitraukė nuo telefono ir, vos šiam suskambėjus,
skubiai čiu p d avo ragelį. M etas n eap siriko sakydam as, kad
girdim um as bus prastas.
- Somerso supratim as, kas yra norm alios gyvenim o sąlygos,
gana keistas. Dabar apie tavo atvykim ą negali būti net kalbos.
Žm onės čia gyvena barakuose. Tiesa, yra ir gerų naujienų - po
kelių m ėnesių atsilaisvins vienas kotedžas.
- Puiku, - pasistengė kuo d žiu g iau atsakyti M eredita, nes
nenorėjo aiškinti, kodėl taip skubiai važiavo pas gydytoją.
- Atrodo, nesi labai nusivylusi?
- Baisiai nusivylusi! - pabrėžė ji. - Tačiau gydytojas sakė,
kad per pirm uosius tris mėnesius dažnai pasitaiko p e rsile id i­
mų, todėl m an geriau p asilikti čia.
- A r yra priežasčių, kodėl taip staiga pradėjai nerim auti dėl
persileidim o? - paklausė jis, kai traškesiai ir ūžesiai ragelyje
šiek tiek aptilo.
M erdita patikino, kad jaučiasi puikiai. Kai atsisveikindam as
M etas pasakė, jog daugiau skam binti negalės, ji nusim inė, bet
per kažkieno riksm us ir trukdžius jo balso vis tiek beveik ne­
buvo girdėti, todėl susitaikė su m intim i, kad susisiekti telefonu
bus neįm anoma. G alų gale laiškai - nė kiek ne prasčiau.
Praėjus dviem savaitėm s po M eto išvykim o, iš Europos
sugrįžo Liza, pasirengusi pradėti m okslus koledže; į draugės
pasakojimą, kaip sutiko M etą ir kaip už jo ištekėjo, ji reagavo
bemaž kom iškai.

207
 J UDI T H M c N a UGHT

- Tiesiog negaliu patikėti, - lyg užsukta kartojo ji, kai su­

prato, kad M ered ita anaiptol nesijaučia prislėgta. - T iesiog
negaliu patikėti, - pareiškė ji šimtąjį kartą, įsm eigusi apstulbusį
žv ilg sn į į sėdinčią lovoje M ereditą. - Č ia kažkas negerai! Juk
aš visą gyvenim ą buvau plevėsa, o tu - tikra Bensonhersto
M erė Popins, jau nė nem iniu, kad išm intingesnės ir atsargesnės
būtybės nesu m ačiusi. Jeigu k u ri ir turėjo įsim ylėti iš pirm o
žvilgsnio, įk liū ti ir čia pat ištekėti, tai tik aš!
U žsikrėtusi draugės linksm um u M eredita nejučia nusišyp­
sojo.
- Seniai laikas ir man ką nors iškrėsti!
L iza akim irksniu surimtėjo.
- M ere, koks jis? Prib loškiam ai gražus? N o riu pasakyti,
kad jeigu jis nėra nuostabus žm ogus, vadinasi, tiesiog tavęs
nevertas.
Pasakoti apie M etą ir savo jausm us jam M e red itai buvo
visiškai naujas potyris, juolab ji žinojo, kaip keistai nuskam ­
bės prisipažinim as, kad m yli žm ogų, su kuriuo nugyveno vos
šešias dienas. Todėl tik linktelėjo, nusišypsojo ir n u ošird žiai
patvirtino:
- G eresnio nėra visame pasaulyje! - Prabilusi suprato, kad
nebegali sustoti, todėl patogiau parietė po savim i kojas ir pa­
m ėgino paaiškinti: - Liza, ar tau taip buvo: sutinki žm ogų ir
jau po k elių m inučių supranti, jog jis - svarbiausias tau visam e
pasaulyje?
- D ažniausiai kažką panašaus pajuntu visiem s jau per p ir­
mąjį pasimatymą... N usiram ink, juokauju!
Ji garsiai nusikvatojo ir išsilenkė M ereditos sviestos pagal­
vės.

208
 Rojus

- Metas nepaprastas, tikras briliantas - neįtikėtinai stiprus

ir kartais per daug valdingas, bet g ilia i širdyje subtilus, švel­
nus ir...
- Beje, ar kartais neturi šito tobulybės angelo nuotraukos? -
pertraukė Liza, pakerėta nušvitusio M ereditos veido ir tokių
neįprastų jos žodžių .
M eredita tuoj pat ištraukė nuotrauką.
- Radau šeim os albume, kurį rodė jo sesuo - D žulė leido
man pasiim ti nuotrauką atm inčiai. Metas fotografavosi prieš
metus, ir nors čia tik momentinė, net ne geriausios kokybės
nuotrauka, bet prim ena man M eto veidą ir būdą.
Ji padavė L iz a i nuotrauką: M etas stovi saulėkaitoje ir šyp­
sosi fotografuojančiai jį Džulei: šiek tiek prisim erkęs, rankos
džinsų kišenėse, kojos pražergtos.
- O Viešpatie! - išplėtusi akis sukuždėjo Liza. - Štai ir neti­
kėk dabar gyvu liška trauka! V yrišku žavesiu... seksualumu...
M eredita juokdam asi ištraukė nuotrauką jai iš rankų.
- Ei, neužsim iršk - juk varvini seilę dėl m ano vyro!
- Taip, bet tau visada patikdavo tvarkingai apkirpti, švaru­
tėliai, šviesiaplaukiai šim taprocentiniai am erikiečiai!
- Tiesą sakant, iš p radžių M etas pasirodė man ne toks jau
patrauklus, bet nuo tų laik ų mano skonis gerokai pasikeitė.
Liza susikaupusi suraukė kaktą.
- Mere, tu jį m yli?
- M an patinka su juo gyventi.
- A rg i tai ne tas pats?
M eredita bejėgiškai nusišypsojo.
- Taip, bet skam ba įtikinam iau.
Draugė pritariam ai linktelėjo ir pašoko.
- Eim e kur nors, atšvęskime. U ž vakarienę m oki tu!

209
 JUDITH M c N A U G H T

- Sutinku. - M eredita nusijuokė ir žengė prie sieninės sp in ­

tos persirengti.

Venesuelos paštas dirbo kur kas prasčiau, nei tikėjosi Metas.

K itu s tris m ėnesius M eredita rašė v y ru i po tris, keturis kartus
per savaitę, bet pati gavo tik penkis laiškus ir šio fakto nepra­
leido su n iū riu pasitenkinim u nepaminėjęs tėvas. M eredita vis
p rim indavo jam, kad gautieji laiškai buvo labai ilg i - dešim ­
ties, d v ylik os puslapių. Be to, M etas sunkiai dirba po d v ylik a
valandų per pam ainą ir tiesiog fizišk a i negali rašyti dažniau.
Tačiau ji neužsim inė, kad p asku tin iai du laiškai buvo nebe
tokie intym ūs kaip ankstesni. A n ksčiau jis skųsdavosi ilgesiu,
kankinosi dėl išsiskyrim o ir kūrė ateities planus, o dabar dau­
giau rašė apie darbą gręžinio bokšte ir aprašinėjo Venesuelos
kraštovaizdžius. Tačiau kad ir ką M etas rašytų, personažai ir
scenos atgydavo ir tarsi nužengdavo iš puslapių. M eredita vis
kartojo sau, esą M eto laiškai sausesni tapo ne todėl, kad atšalo
jausmai, dabar jis nori tik sužadinti susidom ėjim ą nepažįstam a
šalim i, į k u rią neilgai trukus jai teks iškeliauti.
M ėgin dam a rasti kokį užsiėm im ą M eredita skaitė b ū s i­
moms mamoms skirtas knygas, p irk o vaikiškus drabužėlius,
svajojo. K ū d ikis, kuris iš p ra džių neatrodė realus, dabar p ri­
m indavo apie save trum pais šleikštu lio ir nuovargio p riep u o­
liais, o kartais ir žiau riu galvos skausmu, verčiančiu M ereditą
valandų valandas gulėti užtem dytam e kambaryje. Bet ji visus
negerum us kentė narsiai, nesiskųsdam a ir buvo įsitik in u si,
jog kančios kada nors baigsis. Bėgant laiku i, ji vis dažniau
kalbėdavosi su m ažyliu kaip su gyva būtybe, tarsi jis galėtų
girdėti, ką sako motina, ypač kai užsideda ranką ant vis dar
plokščio pilvo.

210
 Rojus

- Tikiuosi, tu sm agiai le id i laiką, - kartą gulėdam a lovoje

ir jausdama, kaip galvos skausmas palengva malšta, pajuoka­
vo ji. - O man, jaunoji ledi, per tave bloga kaip nusususiam
šuniui.
Siekdam a lygybės ir teisingum o k re ip in iu s „ja u n u o li" ir
„jaunoji le d i" ji vartodavo paeiliui, nes jai visai nerūpėjo, kas
gims.
Baigiantis spaliu i keturių mėnesių nėštumas pradėjo ryškėti
ir M eredita šiek tiek papilnėjo. N esiliaujančios tėvo pastabos,
esą Metas nekantrauja ja atsikratyti, skambėjo vis įtikinam iau.
- Velniškai pasisekė, kad apie savo nėštum ą pasisakei tik
Liza i, - pareiškė jis lik u s keliom s dienom s ik i H elovino. - N e ­
pamiršk, M eredita, tu vis dar turi iš ko rinktis, - neįprastai švel­
niai pridūrė tėvas. - K ai nėštumo nuslėpti bus neįmanoma, mes
visiem s pasakysime, kad išvažiavai į koledžą žiem os semestrui.
- Tuoj pat liaukis, velniai rautų! - pratrūko M eredita, apsi­
suko ir išbėgo į savo kambarį.
Ji nusprendė atkeršyti M etu i už retus laiškus ir rečiau ra­
šyti pati. Be to, pradėjo jaustis kaip kokia įsim ylėjusi kvaiša:
pam anykite, lieja ilg esį ilg iau siuose laiškuose, neranda sau
vietos, kankinasi, o jis ting i net įm esti į pašto dėžutę atviruką!
Paskui atvažiavo Liza, ji iškart pajuto, kokie įsitem pę M e ­
reditos nervai, ir suprato dėl ko.
- Nėra laiško? O tavo tėtušis vėl užtraukė pamėgtą dainelę?
- Taip, - linktelėjusi tarė M eredita. - Praėjo jau penkios sa­
vaitės, kai atėjo penktasis laiškas.
- K u r nors nueikim e! - pasiūlė Liza. - Išsipustysim e - ir
iškart pasijusi geriau! O tada sugalvosim e ką nors įdomaus!
- G al pavakarieniaukim e Glenmoor klube? - pasiūlė M ere­
dita im dam asi vyk d yti planą, k u rį dėliojo galvoje jau kelias

211
 J UDI T H M c N a UGHT

savaites. - G alb ū t p asip ain io s D žonas Somersas, - n iū ria i

p risip ažin o ji. - Jis ten lankosi kas vakarą. Išklausinėsi jį apie
gręžinį. G al kartais jis ką nors žin o apie Metą?
- K ą gi, gerai, - sutiko Liza, bet M eredita suprato: draugės
nuom onė apie M etą vis prastėja, nes dienos bėga, o jis nerašo.
Džonatanas su b ičiu lia is gurkšnojo svetainėje. P asiro d žiu ­
sios M eredita ir Liza patraukė visų dėmesį, m erginos iškart
buvo pakviestos pavakarieniauti. Kone visą valandą M eredita
sėdėjo vos už kelių m etrų nuo tos vietos, kur seniau stovėjo
su M etu prie baro, bet šįkart ji stebėjo nepakartojamą, „O s ­
karo" vertą L izo s vaidybą, taip apkvailin usią Džonataną, jog
šis patikėjo, kad m ergina perėjo į kitą fakultetą, dabar ketina
studijuoti geologiją ir specializuotis naftos žvalgybos srityje.
Deja, apie gręžinius tą vakarą M eredita sužinojo daugiau, nei
norėjo, o apie M etą - beveik nieko.
Po poros savaičių gydytojas jau nebesišypsojo ir ram ų jo
pasitikėjim ą savim i pakeitė susirūpinim as. Vėl pasirodė krau ­
jo, šįkart kur kas gausiau. Iš gydytojo kabineto M eredita išėjo
gavusi griežtą nurodym ą kuo m ažiau judėti. K a ip ji troško,
kad šalia būtų Metas! Pasiekusi nam us paskam bino D žu lei,
nes norėjo pasikalbėti su žm ogum i, artim u M etui. Su D žu le ji
kalbėjosi jau du kartus ir abu kartus ir ji, ir Patrikas pasisakė
gavę iš M eto žinutę.
Šią naktį M eredita ilgai gulėjo nesudėdama akių, m aldauda­
ma m ažylį pakentėti ir nesiskubinti į šį pasaulį, o M etą - para­
šyti. N u o paskutinio laiško praėjo jau mėnuo. Jame Metas rašė,
kad yra labai užsiėm ęs ir vakarop krinta į lovą iš nuovargio. Tai
ji galėjo suprasti, bet tada kodėl jis reguliariai susirašinėja su
saviškiais? Tarsi norėdama apsaugoti m ažylį M eredita delnais
užsidengė pilvą.

212
 Rojus

- Tavo tėtis gaus nuo manęs labai griežtą laišką, štai tada
žinos! - sukuždėjo ji.
Matyt, grasinim as paveikė, nes M etas kratėsi autom obiliu
aštuonias valandas, kol pasiekė telefoną. M eredita taip apsi­
džiaugė jį išg ird u si, kad vos nesulaužė ragelio, tačiau M eto
balsas kažkodėl skambėjo šaltai ir gana šiurkščiai.
- Kotedžas taip ir neatsilaisvino, - pranešė jis. - Suradau
kitą nam uką m ažam e kaim elyje. Tiesa, ten atvažiuoti galėsiu
tik per išeigines.
V ykti dabar į Venesuelą M eredita negalėjo, nes daktaras
liepė kas savaitę atvažiuoti į apžiūrą, kuo m ažiau vaikščioti ir
kone visą dieną gulėti. Ji nenorėjo gąsdinti M eto pasakojim ais
apie gresiantį persileidim ą. Tačiau taip pyko ant jo už atkak­
lų tylėjim ą ir taip bijojo dėl kūdikio, kad nusprendė neslėpti
tiesos.
- A š negaliu atvažiuoti. Daktaras liepė lik ti nam ie ir pasi­
stengti nedaryti staigių judesių.
- Keista, labai keista, - atkirto jis. - Praėjusią savaitę buvo
atskridęs Somersas ir pasakojo, kad su savo drauge Liza buvote
Glenmoor klube ir pakerėjote visus vyrus.
- Tai buvo prieš v izitą pas daktarą.
- Aišku.
- O tu norėtum , kad kiauras dienas tupėčiau prie telefono
arba laukčiau, kada teiksiesi parašyti? - su nebūdingu jai sar­
kazm u atrėžė M eredita.
- Galėtum ir pam ėginti, bent jau dėl įvairovės! - tėškė jis. -
Beje, tu taip pat esi nekokia laiškų rašytoja.
Šiuos žod žiu s M eredita palaikė pasišaipym u iš jos rašym o
stiliaus ir taip įdūko, kad vos nenutrenkė ragelio.
- Regis, daugiau neturi ką pasakyti?

213
 J UDI T H M c N a UGHT

- Regis.
Taip pokalbis ir baigėsi. M etas bejėgiškai įrėm ė galvą į sie­
ną, užm erkė akis ir pam ėgino išm esti iš atm inties ir telefono
skam butį, ir skausmą, kurį jis suteikė. Venesueloje išbuvo dar
tik tris mėnesius, o M eredita jau nebesirengia važiuoti į Pietų
A m eriką ir jau kelios savaitės nerašo nė žodžio. Be to, spėjo vėl
įsisu kti į ankstesnį aukštuom enės gyvenim ą ir pam elavo, kad
daktaras liepė nekelti kojos iš nam ų ir gulėti lovoje.
„Jai dar tik aštuoniolika, - karčiai prim inė sau Metas. - Tai
kodėl turėtų k iū toti užsid ariu si?"
- Velnias! - bejėgiškai sum urm ėjo jis, suvokdamas, kokie
b e v iltišk i jų santykiai, bet po ku rio la ik o ryžtingai atsitiesė.
Dar vienas kitas mėnuo, reikalai gręžinyje pasitaisys ir jis išsi­
reikalaus kelių išeig inių dienų - tada galės parskristi nam o ir
pasim atyti su M eredita. M eredita jo geidžia ir nori būti su juo,
todėl visai nesvarbu, kad parašė vos kelis laiškus, nesvarbu,
ką ji veikia, šird im i Metas jautė: viską dar galim a ištaisyti. K ai
apsilankys namie, kai jie susitiks, jis pajėgs įkalbėti M ereditą
skristi su juo į Venesuelą.
M eredita padėjo ragelį, krito ant lovos ir graudžiai pravirko.
Metas lyg tarp kita ko pranešė, jog rado tinkam ą būstą, ir jam
tarsi nesvarbu, atvažiuos ji ar neatvažiuos. Išsiverkusi n u si­
šluostė akis ir parašė jam ilg ą laišką, atsiprašė, kad buvo „tokia
prasta laiškų rašytoja", kad prarado savitvardą, ir pam ynusi
išdidum ą prisipažino, kokie svarbūs jai yra jo laiškai. Be to,
išsam iai papasakojo apie v iz itą pas gydytoją. B aigusi rašyti
nunešė laišką į apačią atiduoti Albertui. Ji jau seniai nebebudėjo
prie pašto dėžutės laukdam a laiškų, kurie vis tiek neateidavo.
Albertas, atliekantis vyresniojo liokajaus ir vairuotojo pareigas,
kaip tik įėjo su dulkėtu skuduru rankoje. Ponia Elis gavo tris

214
 Rojus

mėnesius atostogų, todėl Albertas nenorom is prisiėm ė ir jos

darbus.
- Albertai, būkite geras, išsiųskite laišką, - paprašė M e re ­
dita.
- Būtinai. - Vyresnysis liokajus linktelėjo ir, kai M eredita
pasišalino, nunešė laišką į pono Benkrofto kabinetą, atidarė
antikvarinį sekreterą ir num etė ant krūvelės k itų laiškų, pusė
k u rių buvo su Venesuelos pašto ženklais.
M eredita g rįžo į savo kam barį ir jau b u vo netoli krėslo,
kai prasidėjo sm arkus kraujavim as. Teko d v i dienas praleisti
K edrų kalvų ligoninės „Benkroftų sparne", taip pavadintam e
pagerbiant jos šeimą, gausiai aukojusią ligoninei. Ji be perstojo
m eldėsi, kad nepasikartotų kraujavim as ir kad kokiu nors ste­
buklu čia atsirastų Metas. M eredita troško savo vyro ir kūdikio,
bet negalėjo atsikratyti klaikaus jausmo, jog praranda juos abu.
Daktaras A rlid ža s išrašė ją iš ligoninės su sąlyga, kad visą
lik u sį iki gim dym o laiką M eredita praleis lovoje. G rįžusi nam o
ji parašė M e tu i laišką, kuriam e ne tik pranešė, koks d id e lis
išk ilo pavojus prarasti kūd ikį, bet ir pasistengė kaip reikiant jį
prigąsdinti. Tegul labiau ja rūpinasi! M eredita buvo pasiren­
gusi viskam, kad tik visada būtų jo mintyse.
Ji beveik nesikėlė iš lovos ir šis griežtas režimas, atrodo,
atitolino persileidim o grėsmę, bet dabar, kai galėjo tik skaityti,
žiū rėti televizorių ir nerim auti dėl ateities, priverstinis d y k i­
nėjimas nuolatos versdavo M eredita galvoti apie bauginančią
tikrovę: Metas veikiausiai laikė ją idealia partnere lovoje, bet kai
yra toli, jos nė neprisim ena. Ji palengva susitaikė su m intim i,
kad k ū d ikį auginti teks vienai.
Tačiau jaudintis reikėjo ne dėl to. B aigiantis penktam m ė­
nesiui, vidurnaktį, M eredita vėl pradėjo kraujuoti. Šįkart nei

215
 J UDI T H M c N a L' GHT

gydytojai, nei rūpestinga priežiūra, nei naujausia įranga ne­

pajėgė išgelbėti mažylės, M eto m otinos garbei pavadintos E li-
zabeta. Pati M eredita taip pat vos nem irė ir tris dienas buvo
kritinės būklės. Paskui savaitę teko gulėti prijungtai prie laše­
linės, gausybės vam zdelių ir į veną susm eigtų adatų raizga­
lynėje. V isą šį laiką M eredita neram iai klausėsi, ar koridoriuje
nepasigirs greitų ir tvirtų M eto žingsnių. Filip as m ėgino jam
prisiskam binti, bet nesėkm ingai, todėl teko pasiųsti telegramą.
M etas neatvažiavo. Ir nepaskam bino. Tačiau, įpusėjus ant­
rai savaitei, į ligoninę atėjo trum pa, stačiokiška ir žudanti jo
telegrama:
S K YR YB O S - PU IK U S S U M A N Y M A S . VEIK.
M ered itą šie keturi žo d žia i taip sukrėtė, taip sugniuždė,
kad ji nepajėgė patikėti, jog M etas gali šitaip pasielgti, juoba
dabar, kai ji ligoninėje!
- Liza, - isteriškai kūkčiojo ji, - jeigu ryžosi tokiam žin gs­
niui, jis turi manęs nekęsti, bet aš nieko blogo jam nepadariau!
Ne jis atsiuntė šią telegramą, ne jis! Jis negalėtų!
Ji įkalbėjo L iz ą surengti dar vieną spektaklį, šį kartą tele­
grafo kom panijoje Western Union, ir išsiaiškinti, kas pasiuntė
telegramą. Tarnautojai, nors ir nenorom is, vis dėlto pripažino,
kad telegram ą iš Venesuelos tikrai pasiuntė M etjus Farelas ir
sumokėjo kredito kortele.
Saitą g ru odžio dieną įkan d in M ereditos užsivėrė sunkios
ligoninės durys. Jai iš kairės ėjo Liza, iš dešinės - tėvas. M e ­
redita pažvelgė į giedrą m ėlyną dangų ir nusistebėjo, koks jis
svetimas, keistas ir atšiaurus. Visas pasaulis buvo svetimas. Ir
priešiškas.
Prisp irta tėvo M eredita užsirašė į universitetą žiem os se­
m estrui ir vėl apsigyveno vienam e kambaryje su Liza. Pasielgė

216
 Rojus

taip todėl, kad to norėjo ir tėvas, ir draugė, ju k kadaise stu­

dijos jai atrodė tokios svarbios. M eredita palengva prisim inė
m okanti šypsotis ir netgi juoktis. Daktaras perspėjo, kad su lig
kiekvienu būsim u nėštumu didės rizika ne tik kūdikio, bet ir jos
pačios gyvybei. M in tis, jog yra pasm erkta lik ti bevaikė, skau­
d žia i žeidė, bet palengva M eredita pajėgė apsiprasti ir su ja.
Gyvenim as nepagailėjo jai žiau rių sm ūgių, tačiau M eredita
viską iškentė ir pasijuto sklidin a tokios vidinės jėgos, kokios
nė neįtarė esant.
Tėvas pasam dė advokatą ir šis pradėjo tvarkyti skyrybų
reikalus. A p ie M etą ji nieko negirdėjo, bet palengva pratinosi
galvoti apie jį be skausm o ir priešiškum o. M etas vedė ją turbūt
dėl p inig ų ir nėštumo. Supratęs, jog visus M ereditos p inig us
tvarko tėvas, nenorim os žm onos jis tiesiog atsikratė. Ėjo savai­
tės, M eredita liovėsi jį net smerkti, juk ir pati tekėjo už M eto ne
iš k iln ių paskatų - ji pastojo ir bijojo viena pati srėbti košę. N ors
ne kartą sakė, kad m yli Metą, jis neapgaudinėjo jos am žinos
m eilės priesaikom is, tiesiog ji pati suklydo tuo patikėjusi. Jų
santuoka iš pat p ra d žių buvo pasmerkta.
P irm aisiais stu d ijų m etais M e red ita dažn ai susitikd avo
Glenmoor klube D žonataną Somersą. Kartą jis papasakojo, jog
jo tėvui taip patiko M eto sumanytas verslo planas, kad įkūrė su
juo ribotos atsakomybės kom paniją ir investavo į ją nemenkus
pinigus.
Sumanym as atsipirko. Per kitus v ie n u olika metų viskas,
ką užsim odavo daryti Metas, nešė nem enką pelną. Straips­
n iai apie jį, visada iliu stru o ti nuotraukom is, vos ne kasdien
pasirodydavo laikraščiuose ir žurnaluose. Žinom a, taip pat
dažnai pakliū davo į akis M ereditai, bet ji buvo pernelyg pasi­
nėrusi į savo darbus, M eto veikla jai nerūpėjo. U žtai spauda

217
 JUDI TH M c N a UGHT

godžiai dom ėjosi kiekvienu jo žingsniu. Bėgo metai po metų,

o žurnalistai ir toliau kvaito nuo iškilau s verslininko sėkmės
ir g od žiai sekė gausius jo m eilės rom anus. Tarp legionų lovos
žaid im o d ra u g ių buvo m inim os net kelios kin o žvaigždės.
Paprastiem s žm onėm s M etas buvo įsikū n iju si am erikietiška
svajonė, gyvas pavyzdys, kaip neturtingas vaikinas gali savo
protu ir darbštum u prasim ušti į m ilijonierius. Bet M ereditai jis
buvo tik nepažįstam as p riklyd ėlis, su k u riu o ji kadaise perne­
lyg artim ai susipažino. M eto pavardės ji nebuvo priėm usi, o
apie jos santuoką niekas mieste nežinojo, išskyrus tėvą ir Lizą,
todėl p lačiai išreklam uoti M eto ryšiai su kitom is m oterim is jos
beveik neskaudino ir netrikdė.

218
 12

1989 metu lapkritis

Vėjas plėšė nuo bangų baltas putų kepures ir vertė d id ž iu ­

liu s vandens kalnus į sm ėlio p ap lū d im į, p ly tin tį dvidešim t
pėdų žem iau akmens atbrailos, kuria Barbara Valters ėjo su
M etjum i Farelu. Jiems iš paskos neatsitraukdam a sekė kamera:
juodo stiklo akis fiksavo kiekvieną porelės žingsnį, tarytum
įkalindam a juos tapybiškam e kraštovaizdyje, ku rio gilum oje
k ilo didingas, panašus į tikrus rūm us Farelo dvaras Karmelyje,
Kalifornijoje, kairėje - siautėjo Ram usis vandenynas.
U rd u liavo rūkas, aptūlojęs viską stora banguojančia skrais­
te, kurią plėšė ir nešė tolyn tie patys nerim stančio vėjo šuorai,
taršantys Barbaros plaukus ir žeriantys sm ėlį į kamerų objek­
tyvus. Valters sustojo iš anksto num atytoje vietoje, atgręžė

219
 J UDI T H M c N a UG H T

nugarą vandenynui ir ėmė klausinėti Farelą. Kamera paklusniai

pasisuko, bet dabar fiksavo tik žmones, atskirtus nuo išorin io
pasaulio nykia p ilk o rūko dekoracija. O vėjas pliekė Barbarai
veidą ilgom is jos plaukų sruogom is.
- Stop! - susierzinusi šūktelėjo Valters, nusižėrė nuo veido
plaukus, pam ėgino atplėšti p rilip u s iu s prie lū p ų pavienius
plaukelius ir atsisukusi į grim uotoją paliepė: - Treise, gal ga­
lėtum ėte nors pusvalandžiui suvaldyti mano šukuoseną?
- Nebent Elmer klijais, - pajuokavo Treisė ir mostelėjo ranka
į furgoną, pastatytą po kiparisais pievelėje už Farelo dvaro.
Barbara atsiprašė ir su grim uotoja patraukė furgono link.
- N ekenčiu rūko! - pareiškė operatorius ir piktai nužvelgė
p ilkus tum ulus, visiškai paslėpusius kranto lin iją ir užstoju­
sius panoram inį vaizdą į Pusm ėnulio įlanką - šis vaizdas būtų
p u ik ia i tikęs kinem atografiniam in terv iu fonui. - N ekenčiu
rūko, - pakartojo jis užvertęs į dangų pykčio kupiną fizio n o ­
miją. - Taip pat ir vėjo, tegu jį perkūnai!
Skundus jis siuntė tiesiai Aukščiausiajam , tarsi atsakas sauja
sm ėlio ėmė suktis operatoriui prie kojų it m in iatiū rinis viesu­
las, p akilo ir smogė jam į krūtinę ir veidą.
O peratoriaus asistentas prunkštelėjo.
- M atyt, Viešpats taip pat nejaučia tau didelės sim patijos, -
pasakė jis žiūrėdam as, kaip įsiutęs šefas braukia sm iltis nuo
antakių, ir ištiesė puodelį su garuojančia kava.
- G al gurkštelėsi kavos?
- Ir jos nekenčiu, - suurzgė operatorius, bet p u o d elį vis
dėlto paėmė.
Asistentas linktelėjo į aukštą vyrą, stovintį už kelių jardų
nuo jų ir žiū rin tį į vandenyną.
- G al paprašykim e Farelo sutram dyti vėją ir išsk la id y ti

220
 Rojus

rūką? Sprendžiant iš to, ką girdėjau, Farelo paliepim us V ieš­

pats, regis, išgirsta.
- Jeigu norite žin oti, M etjus Farelas ir yra Viešpats D ie ­
vas, - priėjusi prie operatorių su p u o d eliu rankoje nusijuokė
Elisė Čem pion.
Vyrai pervėrė scenaristę ironiškais žvilgsniais, bet nutylėjo,
ir Elisė suprato: jų tyla rodo, kad šis žm ogus, nors nenorom is,
vis dėlto yra gerbiamas.
Pro puodelio viršų m ergina įdėm iai tyrinėjo Farelą, bet šis
tebežvelgė kažkur į tolį - vienišas, neprieinam as finansų im ­
perijos Irttercorp valdovas, imperijos, kurią sukūrė savo drąsa ir
triūsu. Aukštas, žavus valdovas, užaugęs tarp Indianos p lien o
liejyklų, M etjus Farelas net įsig u d rin o atsikratyti bruožų, iš­
duodančių žemą kilm ę.
M atydam a jį stovintį ant atbrailos ir laukiantį interviu tęsi­
nio, Elisė pagalvojo, kad jis tiesiog spin d uliuoja sėkmę, p asiti­
kėjimą, energiją. Ir jėgą. N u o M etjaus Farelo sk lid o įžūli, plėšri
jėga. Taip, jis įdegęs, grakštus, elegantiškai apsirengęs, tačiau
net geriausio siuvėjo nepriekaištingai pasiūtas kostium as ir
m andagi šypsena negali paslėpti šito žm ogaus žiaurum o ir
negailestingum o - bruožų, kurie verčia ap lin kin iu s iš visų jėgų
jam pataikauti ir, D ieve gink, nesukelti jo pykčio. Toks p rie ­
šas būtų m irtin ai pavojingas. Visa jo esybė tarsi siuntė nebylų
signalą: tūkstantį kartų pagalvok prieš m ėgindam as pereiti
M etjui Farelui skersai kelio.
- Pone Farelai! - išėjusi iš furgono ir abiem rankom is p rila i­
kydam a besitaikančius vėl susišiaušti plaukus šūktelėjo Bar­
bara Valters. - Pasibaisėtinas oras! Kalbėtis teks viduje. Susta­
tyti aparatūrą užtruks kelias minutes. G al galėtum e įsitaisyti
svetainėje?

221
 J UDI TH M c N a UGHT

- Žinom a. - Metas linktelėjo, po išm okta šypsena slėpdamas

susierzinim ą. Jis nemėgo reporterių ir susitikti su Barbara V al­
ters nusprendė tik todėl, kad kiekviena žinutė apie asm eninį
jo gyvenim ą ir rom antiškus ryšius yra p u ik i Intercorp reklama,
o dėl savo im perijos interesų M etas buvo pasiryžęs bet kokiai
aukai. Prieš devynerius metus, kai pasibaigė Venesuelos sutar­
tis, už prem iją ir Somerso investuotus pinigus Metas nusipirko
nedidelę kom paniją, gam inančią atsargines autom obilių dalis
ir tuo metu atsidūrusią ant bankroto slenksčio, o po metų par­
davė ją dukart brangiau, nei buvo sumokėjęs. U ž savąją pelno
d a lį ir p inigus, pasiskolintu s iš banko ir iš p avie n ių inves­
tuotojų, jis įkūrė Intercorp ir kelerius metus toliau supirkinėjo
beveik žlugusias įmones, kurios į bėdą pakliuvo ne dėl prasto
vadovavim o, o dėl apyvartinio kapitalo stygiaus, tada greitai
pataisydavo jų reikalus ir laukdavo naujo pirkėjo.
V ėliau jis verslo p olitiką pakeitė ir, užuot pardavinėjęs, su­
pirkinėjo vis naujas įmones. G alų gale vos per dešim t metų
Intercorp tapo galinga verslo im perija, kaip tik tokia, kokią
įsivaizdavo Metas, dienas ir naktis plušėdam as plien o liejyk­
loje ir liedam as prakaitą naftos gręžinyje. Šiandien Intercorp,
kurio pagrindinė būstinė yra Los Andžele, tapo d id ž iu liu kong­
lom eratu, kontroliuojančiu farm akologijos m okslinio tyrim o
laboratorijas ir tekstilės fabrikus.
L ig i šio l M etas įsigydavo tik siūlom as p ardu oti įmones.
Bet prieš metus pradėjo vesti derybas dėl Čikagoje įsikūrusios
d au g iam ilijo n in io kapitalo firm os, gam inančios elektroninę
įrangą, pirkim o. Tiesą sakant, kom panijos vadovai patys pa­
siūlė M e tu i ją įsigyti.
Ši m intis Farelui patiko, bet daug valandų svarsčiusi ir skai­
čiavusi Haskell Electronics valdyba netikėtai atmetė parengtas

>??
 Rojus

ir suderintas sandorio sąlygas. Supykęs dėl tuščiai sugaišto

laiko ir išeikvotų p in ig ų M etas nusprendė įsig y ti kom paniją,
nesvarbu, vadovybė pritars ar ne. Prasidėjo p lačiai reklam uo­
jamos kautynės, kurios baigėsi M eto pergale. Valdybos n ariai
lik o gulėti m ūšio lauke, o M e tu i atiteko dar viena pelninga
įmonė. Tačiau drauge su pergale M etas įgijo ir negailestingo
grobuonies, savo tikslo pasirengusio siekti per lavonus, repu­
taciją. Toks p ožiū ris nėmaž jo netrikdė, lygiai kaip tarptautinio
pleibojaus šlovė, k u rią jam taip pat priskyrė spauda. Neigiam a
reklam a ir negalėjim as turėti asm eninio, nuo įk y rių akių pa­
slėpto gyvenim o tapo sėkmės kaina, ir Metas priėm ė ją taip pat
filosofiškai abejingai, kaip įk y rią visuom enės veidm ainystę ir
verslo konkurentų žabangas. A tsirad o neišvengiam i sėkmės
palydovai - palaižūn ai ir priešai; bendraudam as su jais M etas
tapo ciniškas ir nepatiklus, ką gi, teko sum okėti ir šitą kainą.
Tačiau iš tikrųjų jį jaudino visai kas kita - jokie laim ėjim ai,
jokios pergalės nebeteikė tikro džiaugsm o. Kadaise nugalėjęs
jausdavo dvasios pakilim ą, bet jau seniai visa tai išgaravo -
galbūt todėl, kad dabar viskas klojosi kur kas lengviau nei
tada. Labai nedaugelis išdrįsdavo mesti jam iššūkį, bent jau ik i
pasikėsinim o į Haskell Electronics. T ik kai nusprendė užgrob­
ti šią kompaniją, jį tarsi apėmė ankstesnis m ūšio svaigulys ir
audrinanti susirėm im o nuojauta. Haskell iš tiesų pareikalavo
nežm oniškų jėgų ir valios: korporaciją reikėjo iš pagrindų per­
tvarkyti. Išpūstą vadovaujam ojo personalo gausą, pasenusią
įrangą ir prekybos p olitik ą - viską teks keisti, tik tada bus ga­
lim a išplėtoti gam ybos potencialą ir gauti tikrą pelną. M etas
nekantravo išvažiuoti į Č ikagą ir im tis darbo. Anksčiau, kai
įsigydavo kokią nors įmonę, iškart pasiųsdavo ten šešis žmones,
žurnalo Business Week pram intus „užgrobim o kom anda", kurie

223
 J UDI T H M c N a UGHT

turėdavo įvertinti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Pagrindinės

Haskell būstinės šešiasdešimties aukštų pastate jie jau darbavosi
dvi savaites ir laukė, kol prie jų prisidės Metas. Jis ketino kart­
kartėm is užsukti į Čikagą, todėl n usip irko ten apartamentus.
Viskas buvo paruošta, tereikėjo atvažiuoti ir im tis darbo.
Praėjusią naktį jis grįžo iš G raikijos, kur derėjosi dėl preky­
bos laivyn o įsigijim o ir užtruko penkias ilgas, kankinančias,
begalines savaites vietoje planuotų dviejų. Dabar jį sulaikė tik
šis nelem tas interviu. M in tyse keikdam as įk y rią žurnalistę,
Metas pasuko nam ų link. Rytinėje pievelėje jau laukė sraigtas­
parnis, pasiruošęs nugabenti į oro uostą, kur neseniai įsigytas
„L ira s" buvo parengtas skristi į Čikagą.
Sraigtasparnio pilotas pam ojavo M etui, iškėlė į viršų nykš­
čius rodydam as, kad laikas skristi, ir su nerim u nužvelgė rūko
sieną, sparčiai kylančią priešais namą. Metas suprato: pilotas
taip pat nekantrauja greičiau p a k ilti į orą. Jis perkirto akm e­
nim is grįstą terasą ir pro aukštas stiklines kabineto duris įėjo
vidun. Jau tiesė ranką prie telefono ketindam as skam binti į
Los Andželą, kai staiga prasivėrė priešinės durys ir pasirodė
D žo O haros galva.
- Ei, Metai...
K im u s jo balsas, prasčiokiška tartis ir nevalyva išvaizda
stulbinam ai kontrastavo su žėrinčia kabineto didybe, m arm uro
grindim is, storu krem o spalvos k ilim u ir rašom uoju stalu su
stik lin iu stalviršiu. Džo buvo M eto vairuotojas, o iš tikrųjų - jo
asmens sargybinis, ir šiam vaidm eniui jis tiko kur kas labiau,
nes sėdėdamas prie autom obilio vairo elgėsi taip, lyg dalyvau­
tų Grand Prix varžybose.
- Kada išvykstam e į Čikagą? - re ik lia i pasiteiravo Ohara.
- K ai tik baigsis tas suknistas interviu.

224
 Rojus

- Okay, paskam binau ir užsakiau į oro uostą lim uziną. Bet

pas tave atėjau ne dėl to.
Prisiartinęs prie lango jis praskleidė užuolaidas ir mostelėjo
M etui prieiti. Šis tylom is pakluso ir D žo parodė į plačią, d a ilia i
išlenktą įvažiuojam ąją alėją, vingiuojančią tarp kiparisų ik i pat
namo prieangio. Vėjų nugairintas veidas sušvelnėjo, o balsas
tapo žemas, kone juslingas.
- Tu tik pasižiūrėk į tą grakščią gražuolę, štai ten!
Kiekvienas kitas būtų pamanęs, kad kalbam a apie m oterį.
Kiekvienas, išskyrus Metą. Po žm onos m irties vienintele Oha-
ros m eile tapo autom obiliai.
- Priklau so vienam iš operatorių, atsitrenkusių čia su ta
ragana Valters.
„G ražuolė" buvo raudonas 1959 metų laidos kadilakas n u ­
leidžiam u viršum i.
- Žiūrėk, kokie kam uoliai! - nesiliovė grožėtis Ohara, turė­
damas galvoje kadilako žibintus, bet atrodė kaip koks g eid u lių
nukam uotas paauglys, varvinantis seilę į p ag rin d in į „Pleibo-
jaus" atvartą. - Va čia tai formos, M etai, čia tai formos! Taip ir
traukia paglostyti, tiesa? - N esulaukęs atsakym o jis stuktelėjo
tylenį šeim ininką alkūne. - A r matei kur nors gražesnę?
M etą išgelbėjo pasirodžiusi scenariste, kuri m andagiai pra­
nešė, kad viskas jau parengta ir film avim o kom anda laukia
svetainėje.

Įprastomis vėžėm is įsibėgėjęs interviu tęsėsi beveik valandą,

kai netikėtai atsidarė durys ir į kam barį įžengė moteris; neprie­
kaištingai gražiam e jos veide žaidė kerinti šypsena.
- Metai, brangusis, tu sugrįžai! Aš...
V isi apm irė. A B C kanalo darbuotojai tylom is sprogdino

225
 JUDITH M c N a UGHT

akis į nekviestą viešnią, Barbara pam iršo klausim ą, tuo metu

M e rilė Sonders drąsiai žengė į priekį. Raudonas perregim as
peniuaras buvo toks gundantis, kad būtų privertęs sutrikti net
užkietėjusį m ergišių.
Tačiau A B C kom anda stebeilijo ne į M erilės kūną, o į vei­
dą - į veidą, puošiantį viso pasaulio televizijos ir kino ekranus,
į veidą, ku rio m ergaitiškas žavesys ir nuoširdus religingum as
pavertė ją visos Am erikos stabu. Paaugliai dievino ją už d a i­
lų veidelį ir jaunystę, jų tėvai - už p u ik ų pavyzdį vaikams, o
p ro d iu se riai - už neabejotiną talentą ir m ilijo n in iu s pelnus,
kuriuos atnešdavo kiekvienas jos film as. Ir nesvarbu, kad d v i­
dešimt trejų metų M erilė pasižym ėjo nepasotinamu seksualiniu
apetitu, šią akim irką jos pasirodym as buvo sutiktas nuostabos
kupina tyla, net Metas pasijuto taip, lyg būtų suvedžiojęs A lisą
Stebuklų šalyje.
Tačiau M erilė, tikra profesionalė ir patyrusi aktorė, nė kiek
nesum išo, m andagiai nusišypsojo amą praradusiem s televi­
zijos žmonėms, m eiliai atsiprašė M eto ne laiku įsiveržusi, ap­
sisuko ir išėjo kupina kuklaus orum o lyg kokia vienu olyn o
m okyklos pirm oke su prijuostėle, ir tai darė garbę jos aktorės
talentui, nes beveik neegzistuojančios skaisčiai raudonos kel­
naitės atidengė stangraus pasturgaliuko apvalum us, aiškiai
regim us per liepsnojantį perm atom o peniuaro šilką, gaubiantį
lankstų kūną.
Barbaros Valters veide tarsi veidrodyje atsispindėjo priešta­
ringiausi jausmai, ir Metas pasirengė neišvengiam ai nekuklių,
įk y rių klausim ų apie M e rilę krušai, apgailestaudam as, kad
jos taip kruopščiai ir sunkiai kurtas įvaizd is dabar tikrai bus
sugriautas. Bet ponia Valters tik pasidom ėjo, ar dažnai M e ri­
lė Sonders svečiuojasi pas poną Farelą. Metas atsakė, kad jai

226
 Rojus

patinka pagyventi jo namuose, kai nebūna šeim ininko, o taip

nutinka neretai.
Jo nuostabai, žurnalistę, regis, tenkino toks vingrus atsa­
kymas ir ji g rįžo prie pokalbio temos, kurią aptarinėjo prieš
pasirodant M e rile i. Šiek tiek palin kusi į p riek į ji paklausė:
- Kokia jūsų nuom onė apie tai, kad vienos kom panijos agre­
syviai praryja kitas?
- Manau, ši tendencija tik stiprės, kol bus parengti atitinka­
m i įstatym ai ir nutarim ai.
- A r Intercorp ketina ir toliau u žvald yti vis naujas kom pa­
nijas?
Klausim as klastingas, bet anaiptol ne staigmena, ir M etas
v ik ria i jį apėjo:
- Intercorp visada pasirengusi įsig y ti naujų kom panijų, kad
būtų paspartintas m ūsų ir jų augimas.
- O jeigu kom panijų vadovybė to nepageidauja?
- Tai rizik a , k u rią visiem s m um s tenka p ris iim ti, net
Intercorp. - M etas m andagiai nusišypsojo.
- Bet u žvald yti tokį m ilžin ą kaip Intercorp pajėgtų tik kita,
ne mažesnė korporacija. A r yra tokių įm onių, kurios gali jaustis
ramios, kad jų nepraris jūsiškė - na, draugai ir panašiai? G al
net m ūsų A B C taps nauju jūsų grobiu, - pajuokavo ji.
- U žvaldym o objektas vadinam as ne grobiu, o tikslu, - sau­
sai paaiškino jis. - Bet galiu jus nuram inti ir patikinti: šiuo metu
Intercorp taikosi tikrai ne į AB C.
Barbara nusijuokė ir tuoj pat nusišypsojo M e tu i įprasta pro­
fesionalios spaudos atstovės šypsena.
- G al dabar pasikalbėkim e apie jūsų asm eninį gyvenim ą?
Kruopščiai slėpdamas susierzinim ą po beaistre kauke Metas
pasiteiravo:
 J UDI T H M c N A U G H T

- A r neįm anom a jums sutrukdyti?

Barbara dar plačiau nusišypsojo, papurtė galvą ir pradėjo:
- Per pastaruosius kelerius m etus buvote užm ezgęs ke­
lis keistus rom anus su kino žvaigždėm is, net su pačia M arija
Kalvaris, laivininkystės bendrovės paveldėtoja. A r tie p lačiai
išreklam uoti rom anai tikri, ar tik reporterių pramanas?
- Taip, - trum pai ir nesuprantam ai tarstelėjo Metas.
Įvertinusi jo gudrybę Barbara Valters linksm ai nusijuokė,
bet iškart surim tėjo.
- O kaip dėl vedybų? A r galim e pasikalbėti apie tai?
M etas buvo užkluptas iš netyčių ir akim irką net prarado
kalbos dovaną.
- Atleiskite, apie ką? - pagaliau išspaudė jis nepajėgdamas
patikėti, kad gerai išgirdo žurnalistės klausim ą. Nenorėdam as
patikėti. Niekas, nė gyva dvasia negalėjo atskleisti jo paslap­
ties, sužin oti apie tą trum putę nelem tą santuoką su M eredita
Benkroft prieš vienuolika metų.
- Jūs niekada nebuvote vedęs, - paaiškino Barbara. - N orė­
čiau sužinoti, ar neketinate susituokti artim iausiu metu.
Šiek tiek apsiram inęs M etas išsisukinėdam as tarė:
- V isa i įm anom as dalykas.

228
 13

1989 metu lapkritis

Čikagos gyventojai palengva sruvo M ičig an o aveniu ir mė­

gavosi neįprastai švelniu tokį vėlyvą rudenį oru. K elią jiem s
nuolatos užtvenkdavo sm alsuoliai, susispietę prie Bancroft
universalinės parduotuvės vitrinų, išm aniai papuoštų K alė­
dų proga.
Per ilgą laiką, praėjusį nuo 1891-ųjų, kai parduotuvė buvo
atidaryta, ji iš keisto m ūrinio dviejų aukštų statinio su geltonais
kupolo pavidalo tentais virš langų pavirto keturiolikos aukštų
m arm uro ir stiklo pastatu, užkėtusiu visą kvartalą. Tačiau, nors
ir įvyko gausybė perm ainų, vienas dalykas lik o nepakitęs: prie
pagrindinio įėjim o į parduotuvę lyg viduram žių sargybiniai sto­
vėjo du d urinin kai tamsiai vyšninėm is auksuotom is livrėjom is.
Šis nežym us šiek tiek senamadės elegancijos bruožas jau dau­
gybę metų pabrėžė tik Bancroft būdingą orum ą ir svetingumą.

229
 J UDI T H M c N a U G HT

D u seni durininkai, taip įn irtin g ai konkuruojantys tarpu­

savyje, kad metų metus nėra pratarę vienas kitam nė žodžio,
slapčia stebėjo atvažiuojantį juodą B M W ir kiekvienas tylom is
m ėgino įteigti vairuotojui m intį sustoti būtent jo pusėje.
K ai autom obilis pririedėjo prie šaligatvio, Leonas, vienas iš
durininkų, užkando kvapą, bet iškart susierzinęs susiraukė: vai­
ruotojas spustelėjo stabdžius kaip tik jo priešininko teritorijoje!
- A p g ailėtin as senas m ulkis! - iškošė jis matydamas, kaip
konkurentas Ernestas suskato v ykd yti savo pareigas.
- Labas rytas, panele Benkroft! - pasveikin o savin in ko
dukrą Ernestas iškilm in g ai atvėręs dureles. Prieš dvidešim t
penkerius metus jis taip pat atidarė jos tėvo autom obilio duris
ir pirm ą kartą gyvenim e pamatęs M ereditą ištarė tuos pačius
žodžiu s ir tokiu pat pagarbiu balsu.
- Labas rytas, Ernestai. - M eredita nusišypsojo ir padavė
jam raktelius. - G al paprašytum ėte K arlo pastatyti mašiną?
Šiandien tu riu aibę reikalų ir nenoriu gaišuoti leisdam asi į
garažą.
Specialiai paskirtas tarnas, kurio pareiga - nuvairuoti į aikš­
telę autom obilius, buvo dar viena naujovė, Bancroft siūlom a
klientam s.
- Klausau, panele Benkroft.
- Perduokite linkėjim ų Am elijai, - pridūrė ji, turėdama ome­
nyje d u rin in ko žmoną.
M e red itą ir daugelį senųjų parduotuvės darbuotojų sie­
jo d raugiški ryšiai, tie žm onės tapo jai tarsi šeima. O ši par­
duotuvė, pagrindinė besiplečiančiam e prekybos tinkle, k u rį
dabar sudarė septynios universalinės parduotuvės įvairiuose
miestuose, tapo kone tokiais pat nam ais kaip ir vila, kurioje ji
užaugo, arba jos pačios butas.

230
 Rojus

Sustojusi ant šaligatvio ji kurį laiką stebėjo p rie vitrinų susi­

grūdusią m inią. Šypsena suvirp ino lūpas, o širdis, regis, buvo
pasirengusi p lyšti iš džiaugsm o. Šį jausmą ji patirdavo kaskart,
kai pažvelgdavo į d id in g ą parduotuvės fasadą, - p asid id žiavi­
mą, entuziazm ą ir norą apsaugoti ir apginti savo kūdikį. Tačiau
šiandien M ereditos laim ė buvo tiesiog beribė, nes praėjusį va­
karą Parkeris ją apkabino ir švelniai bei iškilm in g ai tarė:
- M eredita, aš m yliu tave. A r tekėsi už manęs, brangioji?
K ai ji atsakė „taip", užm ovė jai ant piršto sužadėtuvių žiedą.
- V itrinos šiais metais kur kas gražesnės nei pernai, - pa­
sakė ji Ernestui, kai m inia šiek tiek praretėjo ir tapo m atom i
nuostabūs L izo s talento ir gebėjimų rezultatai.
Lizos Pontini apipavidalintos Bancroft vitrin os sulaukė p la ­
taus p rip ažin im o ir dabar užsakym ai byrėjo iš visų pusių. Po
metų, kai d izain o skyriaus vadovas išeis į pensiją, Liza užim s
jo vietą.
Skubėdama kuo greičiau susirasti draugę ir iškloti puikias
naujienas M ered ita išsitraukė iš au tom ob ilio du portfelius,
glėbį segtuvų ir žengė prie p ag rin d in io įėjimo. Ją tuoj pat pa­
stebėjo vienas iš apsaugininkų ir puolė pasitikti.
- G al galiu jums padėti, panele Benkroft?
M eredita ketino atsisakyti, bet rankos jau buvo nutirpusios,
be to, ji baisiai norėjo pereiti per parduotuvę ir pasim ėgauti
apgulusių prekystalius pirkėjų gausa. Atrodo, pardavim o ro­
d ik lia i šiandien bus rekordiniai!
- Ačiū, Denai, būsiu labai dėkinga. - Ji linktelėjo, atidavė
jam sunkius aplankus ir portfelius.
Kai jis nuėjo prie liftų, M eredita išsiblaškiusi pasitaisė m ėly­
ną šilko šaliką, perkištą per balto kostium ėlio atvartus, ir pra­
ėjo pro parfum erijos skyrių. Lankytojai stum dė ją skubėdam i

231
 J UDI TH M c N A U G H T

prasibrauti prie liftų, bet M ereditai ši sumaištis kėlė džiaugsmą.

Užvertusi galvą ji pažvelgė į baltas kalėdines trisdešim ties pėdų
aukščio eglutes, nukabinėtas m irguliuojančiom is lem putėm is,
raudonais aksomo kaspinais ir d id žiu lia is rubino spalvos stiklo
rutuliais. K alėd in iai vainikai, papuošti m ažulytėm is rogutėm is
ir varpeliais, kabėjo ant veidrodinių kolonų, išsirikiavusių viso­
je parduotuvėje, o iš garsiakalbių liejosi popu liarios m elodijos
garsai. M oteris, besirenkanti rankinę, pastebėjo M ereditą ir
kum štelėjo alkūne draugei.
- A trodo, ten M eredita Benkroft! - šūktelėjo ji.
- T ik ra i ji! - patvirtino kita. - Tas žurnalistas, rašęs, kad ji
panaši į jauną Greisę Keli, buvo teisus!
M eredita viską girdėjo, tačiau beveik nekreipė dėmesio. Per
kelerius pastaruosius metus priprato prie įkyraus a p lin k in ių
dėmesio. Women's Wear Daily pavadino ją „santūrios elegan­
cijos etalonu", Cosmopolitan - „neprilygstam a", The Wall Street
Journal - „valdančiąja princese Benkroft". O anapus uždarų
kom panijos valdybos posėdžių salės d urų ji buvo tituluojam a
„rakštim i pasturgalyje".
M ered itai rūpėjo tik pastaroji charakteristika; jai buvo n u ­
sispjaut, ką rašo apie ją laikraščiai ir žurnalai, tuos straips­
nius ji laikė papildom a parduotuvės reklama. Tačiau valdybos
nuom onė jai buvo neapsakom ai svarbi, nes galėjo suardyti jos
planus, sugriauti svajones apie nesiliaujančią Bancroft firm os
p ardu otu vių plėtrą ir naujų filia lų atidarym ą kituose m ies­
tuose. O kom panijos prezidentas jautė jai nė kiek ne didesnį
prieraišum ą ir sim patiją nei visa vadovybė. Skirtum as tik toks,
kad jis - jos tėvas.
Tačiau šiandien net laukiantis m ūšis su F ilip u ir valdyba dėl
jos p lanų įgyvendinim o neįstengė sugadinti M ered itai n uo­

232
 Rojus

taikos. Priešingai, ji nusprendė p asilepinti ir padaryti tai, ką

mėgo nuo pat vaikystės: priėjo prie vienos veidrodinės kolonos,
pasilenkė arčiau ir apsim etusi, kad taisosi prieš veidrodį p la u ­
kus, nusišypsojo ir pam erkė apsaugininkui, k u rį žinojo tu pin t
kolonos viduje ir stebint parduotuvės vagišius. Tada apsisuko
ir žengė prie eskalatoriaus.
Tai buvo Lizo s sum anym as - kiekvieną aukštą dekoruoti
skirtinga spalva, o atspalvius priderinti prie pagrindinių tame
aukšte parduodam ų prekių spalvų. K ai M eredita n ulipo nuo
eskalatoriaus antrame aukšte, kuriam e buvo pagal autorinius
m odelius pasiūtų k a ilin ių ir drabužių skyriai, ši m intis jai pa­
sirodė labai vykusi. Č ia balti m edeliai buvo apkabinėti rausvai
alyviniais žaisliukais ir auksu tviskančiais kaspinais. Tiesiai prie­
šais eskalatorius prie savo ledinės trobelės sėdėjo Santa Klausas,
apsitaisęs baltu auksuotu kostium u, o ant kelių laikė maneke­
ną - apsisiautusią prancūzišku nėrinių peniuaru gražuolę, kuri
m eiliai šypsojosi ir rodė piršteliu į au din ių kailinius violetiškai
rausvu pam ušalu už dvidešim t penkis tūkstančius dolerių.
M ereditos širdyje spurdantis džiaugsm as pražydo šypsena
veide, kai ji pajuto, kad ekstravagantiškos prabangos atmos­
fera, kurią sukūrė eksponuojam os prekės, nejučia, bet neįvei­
kiam ai traukia šiame aukšte atsidūrusius pirkėjus ir skatina
juos nevaldom ai gausiai pirkti, p irk ti ir pirkti. V isi d izaineriai
čia turėjo atskirus salonus, kuriuose jie pristatydavo savo ko­
lekcijas. M ered ita patraukė taku, nuolatos linkčiodam a tar­
nautojams. D žefrio B ino salone d v i solid žios damos au d in ių
paltais žavėjosi prigludusiom is, žydrais karoliukais puoštom is
vakarinėm is suknelėmis, kurių etiketėje buvo nurodyta kaina -
septyni tūkstančiai dolerių.
- Su ja, Margareta, tu atrodysi kaip maišas bulvių, - viena

233
 J UDI T H M c N a LGHT

dama perspėjo draugę, bet ši nekreipdam a dėm esio paklausė

pardavėjos:
- Sakykit, ar neturite dvidešim to dydžio?
Kitam e salone motina spyrė dukterį, gal aštuoniolikos metų
merginą, pasim atuoti Valentino firm os aksomo suknelę, o par­
davėja n eįk y ria i sukinėjosi netoliese laukdam a, kol p rireiks
pagalbos.
- Tau patinka, tu ir vilkėk! - gynėsi duktė. - A š neketinu
eiti į tą tavo kvailą vakarėlį! Juk sakiau: Kalėdas n oriu praleisti
Šveicarijoje!
- Žinau, brangioji. - M otin a kaltai sulinkčiojo. - Bet šį kartą
pamanėme, kad būtų neblogai per Kalėdas visiem s susirinkti
namie.
M eredita žvilgtelėjo į laikrodį, pamatė, kad jau beveik pusė
antros, ir pasuko prie lifto šįkart tvirtai nusprendusi susirasti
Lizą ir p asidalyti su ja naujienom is. Rytą ji praleido su arch i­
tektu aptarinėdam a parduotuvės Hjustone projektą, o prieš
akis dar daugybė reikalų.
D izain e rio dirbtuvės, tiesą sakant, buvo d id ž iu lis sandėlis
rūsyje, žem iau šaligatvio lygio, pristatytas konstravim o stalų,
begalvių ir berankių manekenų, užverstas au d in ių atraižom is
ir įva iria is rekvizitais, per pastarąjį dešim tm etį puošusiais v i­
trinas. V ik ria i, kaip tikra saviškė, o tokia ji ir buvo, M eredita
prasibrovė pro chaotiškas sąvartas. N e veltui tėvas reikalavo,
kad per praktiką ji padirbėtų visuose parduotuvės skyriuose.
- Liza! - pašaukė M eredita ir dešim t Lizos p agalbin in kų
akim irksniu pakėlė galvas. - Liza!
- Čionai! - atsiliepė prislopintas balsas, iš už audinio, den­
giančio stalo kojas, kyštelėjo garbanota rudaplaukė galva. -
Na, kas šį kartą? - nematydama, kas šaukia, irz lia i pasiteiravo

234
 Rojus

ji. - K aip aš g aliu viską padaryti laiku, kai mane be perstojo

trukdo?!
- Nė neįsivaizduoju, - linksm ai atsiliepė M eredita ir kles­
telėjo ant stalo. - Stebiuosi, kaip šitame chaose pajėgi surasti
reikiam ą daiktą, ką jau kalbėti, kad dar šį tą ir sukuri.
- Sveika. - L iza keturiom is išrepečkojo iš po stalo ir sum i­
šusi nusišypsojo. - M ėginau pritaisyti laidus, kad stalą būtų
galim a pakreipti. Jo reikės per kalėdinį vaidinim ą, kurį po va­
karienės rengiam e baldų skyriuje. Na, kaip praėjo vakarykštis
pasim atym as su Parkeriu?
- O, puikiai! - M eredita linktelėjo. - Ž odžiu, m aždaug kaip
visada, - sum elavo ji ir apsimetė nuo švarko atvarto braukianti
dulkelę kaire ranka, ant kurios puikavosi sužadėtuvių žiedas
su safyru. Vos vakar ji p risip ažin o L iz a i nujaučianti, kad Par­
keris ketina pasipiršti.
Draugė provokuojam ai įsisprendė kum ščiais į klubus.
- Kaip visada?! Viešpatie, Mere, betgi jis prieš dvejus metus
išsiskyrė, o tu jau daugiau kaip devynis m ėnesius su juo susi-
tikinėji! Su jo dukterim is p ra leid i bem až tiek pat laiko, kiek jis
pats! Tokia gražuolė, protuolė... Juk vyrai pameta galvą, vos
tave pamatę, o Parkeris žiū ri į tave šitiek laiko ir iš ganėtinai
arti! M ano nuom one, tu tik tuščiai gaišti su juo laiką. Jeigu šitas
liu rb is ketintų pasipiršti, jau seniai būtų tai padaręs...
- O jis taip ir padarė, - pergalingai šypsodam asi pertraukė
ją M eredita, bet Liza jau buvo pasibalnojusi num ylėtą arkliuką
ir prireikė laiko, kol draugės žod žiai pasiekė jos sąmonę.
- Vis tiek jis tau ne pora. Tau reikia tokio, kuris ištem ptų į
dienos šviesą iš apm ūsijusios kriauklės, priverstų krėsti kvai­
lystes, pam iršti sveiką protą, tarkime, nors kartą balsuoti už
dem okratus arba nueiti į teatrą ne penktadienį, o šeštadienį.

235
 J UDI T H M c N a UGHT

Parkeris per daug panašus į tave - toks pat metodiškas, kon­

servatyvus, atsargus... Vaje, bene juokiesi?! Jis pasipiršo?!
M eredita linktelėjo ir Lizos žvilg sn is pagaliau aptiko tamsų
safyrą senoviniam e aptaise.
- Tavo sužadėtuvių žiedas? - čiu p u si M ereditą už rankos
aiktelėjo ji, bet įdėm iai ištyrinėjusi žied ą susiraukė. - Kas čia?
- Safyras, - paaiškino M eredita nė kiek nesutrikusi dėl aiš­
kiai per menko draugės entuziazm o. U žv is labiausiai ji vertino
Lizos atvirum ą, be to, nors m ylėjo Parkerį, nepajėgė įtik in ti
savęs, kad žiedas akinam ai gražus. Subtilaus darbo sena šeimos
relikvija - ir M ereditą tai tenkino.
- M atau, kad safyras, bet kas tie sm ulkūs akm enukai? Į
briliantu s jie nepanašūs. N ė kiek nežaižaruoja.
- Senoviškas šlifavim as - per m ažai briaunų. Žiedas labai
senas. Jis - Parkerio močiutės.
- P uikiau siai galėjo n up irkti naują, nebūtų subankrutavęs! -
pajuokavo Liza. - Žinai, kol nebuvau sutikusi tavęs, m aniau,
kad tu rting i žm onės perka vien pribloškiančius, prašm atnius
daiktus, o kaina jiem s nesvarbi...
- Taip elgiasi tik naujieji p inig uočiai. - M eredita priekaiš­
tingai palingavo galvą. - Seni p in ig ai į akis nekrinta.
- Taip, bet seni p inigai gali šio to pasim okyti iš naujų. N a u ­
dokitės daiktais, kol jie nenutriušo! Jeigu aš kada nors susiža­
dėsiu ir vyrukas įteiks man tokį n usitrynu sį žiedą, kaipm at
nutrauksiu sužadėtuves. Be to, iš ko nukaltas aptaisas? Labai
jau blankus.
- Iš platinos, - tram dydam a juoką trum pai atsakė Meredita.
- Taip ir maniau. Žinom a, ji niekada nesudils, būtent todėl
šitą daiktą ir n up irko prieš du šim tus metų!
- Esi visiškai teisi, - linksm ai atsakė M eredita.

236
 Rojus

- Tiesą sakant, M eredita, jeigu tu nem anytum , kad p rivalai

b ū ti vaikščiojanti Bancroft reklam a, tik ria u sia i tebedėvėtum
drabužius, p irktu s studijų laikais! - taip pat juokdam asi su­
murmėjo Liza, nors jos akyse blizgėjo ašaros.
- Nebent tie drabu žiai būtų labai patvarūs, - atsakė M e ­
redita.
Liza, m etusi šalin vaidybą, pagaliau karštai ją apkabino.
- Tau jis per prastas. K aip ir bet kuris kitas.
- O mano galva, tiesiog idealus, - paprieštaravo M eredita
ir taip pat apkabino draugę. - Šiandien - labdaros pokylis.
Gausiu porą b ilietų tau ir Filu i, - pažadėjo Meredita, turėdama
galvoje fotografą, su ku riu o susitikinėjo Liza. - O paskui mes
rengiame vakarą sužadėtuvių proga.
- Filas N iujorke, bet aš ateisiu, - pranešė Liza. - Juk Parke­
ris neilgai trukus taps šeim os nariu ir vis tiek teks išm okti jį
m ylėti. - D raugė užkrečiam ai nusišypsojo ir pridūrė: - N ors
jis ir gviešiasi gedinčių našlių ir našlaičių turto...
- Liza, Parkeris nekenčia tavo juokelių apie bankininkus, -
visai rim tai pareiškė M eredita. - Ir dabar, kai m udu susižadė­
jome, gal pagaliau liausiesi jį erzinti?
- Pam ėginsiu, - pažadėjo Liza. - Jokių p riekabiavim ų ir
jokių juokelių apie bankininkus.
- Ačiū, - stodam asi padėkojo M eredita.
Draugė staigiai nusisuko ir kažkodėl ėmė kruopščiai lyg in ti
delnu susiglam žiusį seno fetro gabalą.
- A r kas atsitiko?
-A tsitik o ? - pernelyg plačiai šypsodam asi perklausė Liza. -
Kas galėjo atsitikti? Geriausia mano draugė ką tik susižadėjo
su savo svajonių vyru. K uo rytoj vakare ketini pasipuošti? -
skubiai keisdam a temą paklausė ji.

2 F
 JUDI TH M c N a UGHT

- D ar nenusprendžiau. Rytoj nueisiu į antrą aukštą ir išsi­

rinksiu kokį nors pribloškiantį drabužį. Drauge užm esiu akį ir
į vestuvines sukneles. Parkeris reikalauja iškilm in gų vestuvių,
kuriose būtų paisom a visų form alum ų ir tradicijų. Nenori, kad
pasijusčiau nuskriausta, nes jo vestuvės buvo prašm atnios.
- A r jis žino apie... apie pirm ąją santuoką?
- Ž ino. - M ered ita a p n iu ku si linktelėjo. - Parkeris buvo
labai geras ir viską suprato...
Ji ūm ai n u tilo išgirdusi varpelio skambėjimą, nuaidėjusį iš
garsiakalbio. Pirkėjai seniai prie jo priprato ir nė nepastebė­
davo, bet kiekvienas skyrius turėjo savo kodą, ir tas, kuriam
jis buvo skirtas, nedelsdam as atsišaukdavo. M eredita susto­
jo ir įsiklausė. D u trum pi dzingtelėjim ai, pauzė ir dar vienas
dzingtelėjim as.
- K viečia mane. - Ji atsiduso ir pakilo. - Šiaip ar taip, me­
tas bėgti. Po valandos vadovų pasitarim as, o man dar reikia
pasikartoti kalbą.
- Parodyk jiems! - šūktelėjo Liza ir vėl šm urkštelėjo po sta­
lu, o M ered ita prisim in ė susitaršiu sią rudaplaukę mergytę,
žaid žian čią la ik in a i suręstoje palapinėje gim tųjų nam ų val­
gomajame.
M ered ita priėjo prie kabančio ant sienos telefono ir išsi­
kvietė operatorę.
- Č ia M eredita Benkroft. Jūs manęs ieškojote?
- Taip, panele Benkroft. Apsaugos viršininkas ponas Bre-
denas klausia, ar negalėtumėte u žsukti pas jį į kabinetą. Prašė
pasakyti, kad reikalas itin svarbus.

238
 14

Apsaugai skirtos patalpos buvo šeštame aukšte už žaislų

skyriaus, nuo pašalinių žv ilg sn ių įžv alg iai paslėptos už n etik­
ros sienelės. Sis skyrius buvo M ereditos, prekybos viceprezi-
dentės, žinioje, todėl eidam a pro pirkėjus, apžiūrinėjančius
sudėtingai įrengtus m in iatiū rin iu s geležinkelius ir V iktorijos
stiliaus lėlių namus, ji n iū riai spėliojo, ką šįkart sučiupo vagiant.
Jeigu apsaugos viršininkas nesusitvarkė pats, be jos įsikišim o,
matyt, vagis neprastas, gal net kas nors iš parduotuvės perso­
nalo. Tarnautojai buvo įdėm iai stebimi, ir nors aštuoniasdešim t
procentų ilg a p irščių buvo pašaliniai, nesąžiningi darbuotojai
padarydavo d id žia u sią finansinę žalą. Skirtingai nei paprasti
vagišiai, pasitenkinantys tuo, ką pavyko nugvelbti ir išsinešti,
darbuotojai žin ojo dešim tis planingo, kasdienio grobstym o
būdų. Praėjusią savaitę apsauga sugavo pardavėją, kuris b i­
čiuliam s išm okėdavo pinig us už tariam ai sugrąžintas prekes,
o visai neseniai teko atleisti brangenybių tiekim o vadybininką,

239
 JUDI TH M c N A U G H T

nes šis susigundė kyšiais ir iš trijų skirtingų tiekėjų už dešim t

tūkstančių dolerių pripirko prastos kokybės prekių. Į kiekvieną
tokį atsitikim ą M eredita visada reaguodavo itin skausm ingai -
jai atrodydavo, tarsi išduota būtų ji pati. Sukaupusi narsą ji
akim irką stabtelėjo prie durų su lentele M A R K A S B R ED EN AS,
A P S A U G O S IR PR EV E N C IJO S S K Y R IA U S V IR Š IN IN K A S ir
įėjo į erdvų priim am ąjį, esantį šalia M ark o kabineto.
D v i vagilės, gal dvidešim t penkerių metų moteris ir kita, v i­
sai senutė, sėdėjo ant sustatytų pasienyje alium ininių, plastiku
aptrauktų kėdžių, akylai stebimos apsaugininko. Jaunoji mote­
ris, apglėbusi save rankomis, iš nevilties kūprinosi ir nejautė,
kaip skruostais ritasi ašaros. A trod ė išsigandusi, nelaim inga
ir vieniša. V isai kitaip laikėsi senoji, p alyg inti su kaim yne - ji
atrodė kaip įsikū n iju si elegancija: d žiug u s p orcelianin is su­
senusios lėlytės veidukas, juodos ir raudonos spalvos Chanel
kostium as, ant kelių - brangi odinė rankinė.
- Labas rytas, brangioji, - pam ačiusi M ereditą šaižiu b al­
seliu sučirškė ji.
- N uostabus rytas, ponia Fjorenca. - M eredita linktelėjo
stengdam asi neparodyti pykčio ir susierzinim o.
Žinom a, ji iškart atpažino senąją damą. Jos vyras buvo ne
tik vienas iš gerbiam iausių visuom enės šulų ir valstijos senato­
riaus tėvas, bet ir Bancroft valdybos narys. Todėl susiklosčiusi
padėtis buvo dar subtilesnė, o netikėtas M ereditos iškvietim as
į įvy kio vietą - suprantamas.
- K a ip laikotės? - nespėjusi atsikvošėti autom atiškai pasi­
teiravo M eredita.
- Esu labai susierzinusi, M eredita. Teko sėdėti čia visą pus­
valandį, nors ponui Bredenui paaiškinau, kad negaliu gaišti
laiko. Po valandos turiu dalyvauti pietuose, kurie rengiam i

240
 Rojus

senatoriaus Fjorencos garbei, o jis bus labai nepatenkintas,

jeigu nepamatys manęs. Po pietų teks vykti į Jaunim o lygos
susirinkim ą ir sakyti kalbą. G al galėtumėte poną Bredeną šiek
tiek paskubinti?
- Tuoj pažiūrėsiu, ką g aliu padarvti, - stengdam asi kalbėti
kuo ram iau atsakė M eredita ir atidarė d uris į M arko Bredeno
kabinetą. Prisėdęs ant stalo M arkas gėrė kavą ir klausėsi ap­
saugininko, sugavusio jaunesnę vagilę, ataskaitos.
Bredenas, patrauklus, d a ilia i sudėtas keturiasdešim t pen­
kerių vyras rusvais plaukais ir rudom is akim is, buvo karin io
oro laivyno saugos specialistas ir darbą Bancroft kom panijoje
vertino taip pat rim tai, kaip n acion alin io saugum o gynybą.
M eredita juo ne tik pasitikėjo, bet gerbė jį ir mylėjo, tai galėjai
suprasti net iš šypsenos, su kuria tarė:
- Priim am ajam e m ačiau Agnesę Fjorencą. Ji prašė pasakyti,
kad per jus vėluoja į svarbius pietus.
Bredenas nutaisė bejėgiško pasidygėjim o grim asą ir m os­
telėjo ranka.
- M an įsakyta, kad leisčiau jums pačiai išsia iškin ti su ta
sena žiurke.
- Ką ji n ušvilp ė šį kartą?
O d in į Lieber diržą, Givenchy rankinę ir štai šituos.
Jis padavė M e red ita i veikiau siai b ižuterijos skyriuje n u ­
gvelbtus d id ž iu liu s rėksm ingus auskarus iš m ėlynojo k riš ­
tolo, kurie m enkutės senosios damos ausyse turėtų atrodyti
juokingai.
- Kokio d y d žio kreditą esame jai suteikę? - pasiteiravo M e ­
redita, turėdam a omenyje sąskaitą, vargšo jos vyro atidarytą
parduotuvėje, kad būtų sumokama už daiktus, kuriuos pavogs
jo žmona.

241
 J U D IT H M C N A U G H T

- K etu rių šim tų dolerių. Tiek neužteks.

- A š pasikalbėsiu su ja, bet pirm a gal galėčiau įs ip ilti p u o­
delį šitos nuostabios kavos?
Tiesą sakant, M ereditai jau seniai ik i gyvo kaulo įsiėdė, kad
senajai vagilei nuolatos pataikaujama, o tokios nelaim ėlės kaip
jaunoji m oteris priim am ajam e persekiojam os itin griežtai.
- Teks paliepti durininkam s, kad ponios Fjorencos nebeįleis-
tų į parduotuvę, - nusprendė ji žinodam a, jog taip užsitrauks
Agnesės vyro pyktį. - O ką pavogė antroji?
- Vaikišką kombinezoną, pirštines, porą m egztinių. Žinoma,
ji viską neigia, - paaiškino M arkas ir m ąsliai gūžtelėjęs pečiais
padavė M ered itai puodelį kavos. - Viskas įrašyta vaizdajuos­
tėje. Bendra pavogtų daiktų suma - apie du šim tai dolerių.
M eredita linktelėjo visa šird im i trokšdama, kad nusikam a­
vusi jauna m otina prisipažintų vogusi, antraip jiems teks įro d i­
nėti savo tiesą, kviestis p oliciją ir šitaip užkirsti kelią galim am
p riešpriešiniam ieškiniu i dėl neteisėto sulaikym o.
- A r ji buvo teista ir sulaikyta?
- M an o pažįstam as policijoje sako, kad ne.
- Bet jūs sutiksite nekelti bylos, jeigu ji pasirašys p risip a ­
žinim ą?
- O kuriem s galams?
- V isų pirm a, teismo procesas kainuos nem enkus pinigus.
Antra, man tiesiog bjauru, jog ponia Fjorenca ir šįkart išlip s
sausa iš balos, o ta vargšė p akliu s į kalėjim ą tik už tai, kad
pavogė drabužėlių savo vaikui.
- Im kim e ir susitarkime: jūs uždraudžiate senajai žiežu lai
rodytis parduotuvėje, o aš p aleid žiu mergiotę, žinom a, su są­
lyga, kad ji prisipažins vogusi. Tinka?
- Tinka, - apsidžiaugusi tarė M eredita.

242
 Rojus

- Atveskit senikę, - paliepė M arkas apsaugininkui.

Ponia Fjorenca įplaukė į kabinetą brangių kvepalų debesyje
ir su šypsena lūpose, nors buvo aiškiai matyti, kaip ji nekan­
trauja užbaigti šį nem alonų reikalą ir kuo greičiau pasišalinti.
- Viešpatie, pone Bredenai, regis, jūs šiandien visai nesi­
skubinate.
- Ponia Fjorenca, - įsikišo M eredita, - jūs nuolatos pridarote
mums begalę nem alonum ų, nes atkakliai imate nuo prekystalių
daiktus ir išeinate nesusim okėjusi.
- Žinau, M eredita, žinau, kartais aš pasielgiu negerai, bet
tai nesuteikia teisės kalbėti su m anim i šitokiu tonu.
- Ponia Fjorenca! - pro dantis iškošė M eredita, susierzinusi,
kad su ja elgiam asi kaip su prastai išauklėtu vaiku. - Ž m o­
nes daugeliui m etų sodina į kalėjim ą už kur kas menkesnes
vagystes nei ši. Priim am ajam e laukia moteris, pavogusi šiltų
drabužėlių savo vaikui, ir jai gresia įkalinim as. O jūs... jūs imate
blizgučius, k u rių jums nereikia!
- Dieve gailestingasis, M eredita! - pasibaisėjusi sušuko
ponia Fjorenca. - N ejaugi manote, kad tuos auskarus pasiė­
m iau sau? Nesu tokia savanaudė! A š taip pat stengiuosi padėti
žmonėms!
Išmušta iš vėžių M eredita sudvejojo.
- N orite pasakyti, kad viską, ką p avagiate, aukojate lab­
darai?
Lėlišką v e id e lį kaipm at iškreipė pasipiktinim as, atrodo,
ponia Fjorenca pasijuto sukrėsta.
- Viešpatie! Koks padorus fondas priim tų šitokius auska­
rus? Jie stačiai klaikūs! Ne, žinom a, ne, aš paėm iau juos savo
kambarinei! Jos pasibaisėtinas skonis ir šitie bjaurūs blizgučiai
jai patiktų. K ita vertus, manau, tu turėtum pasakyti žmonėms,

243
 J UDI T H M c N a UGHT

kurie perka parduotuvei prekes, kad šitokie papuošalai anaip­

tol nedaro garbės Bancroft. Žinom a, Goldblatt parduotuvėse jie
galėtų gulėti, bet čia...
- Ponia Fjorenca, - nutraukė absurdiška linkm e pakrypusį
pokalbį M eredita, - praėjusį mėnesį aš perspėjau, kad jeigu
jus vėl sučiups vagiliaujančią, teks lie p ti durininkam s neįleisti
jūsų į parduotuvę.
- Jūs kalbate rim tai?
- Visiškai.
- Tai dabar m an nebeleis įžengti į Bancroft?
- Taip.
- Betgi tai negirdėta!
- M a n labai gaila.
- Pažiūrėsim e, ką į tai pasakys m ano vyras! - pagrasino ji,
bet balse nuskam bėjo gailios, baikščios gaidelės.
- Jis apie tai išgirs, jeigu pati panorėsite jam papasakoti, -
pajutusi, kad senutė veikiau sunerim usi nei susierzinusi, atsakė
M eredita.
Agnesė išd id žia i kilstelėjo galvą, bet įstengė tik n eu žtik rin ­
tai sumurmėti:
- N et kojos nekelsiu Į šią parduotuvę! N uo šiol p irksiu tik
I. Megnin. Jie tikrai taip žem ai nenusm uktų ir nedėtų ant pre­
kystalio tokių šlykščių auskarų!
Pasiėm usi nuo stalo rankinę ji susiglostė žilu s plaukus ir
žengė prie durų.
A tsišliejusi į sieną M eredita tylom is gurkšnojo kavą. Širdyje
buvo taip bjauru, tarsi ji ką tik būtų trenkusi senutei per vei­
dą. G alų gale vyras visada sum okėdavo už Agnesės pavogtus
daiktus ir parduotuvė nuostolių nepatirdavo, žinom a, tik tada,
kai ponia Fjorenca būdavo nutveriam a nusikaltim o vietoje.

244
 Rojus

- Pastebėjote, kokia ji atrodė apgailėtina ir nelaim inga? -

šiek tiek pasvarsčiusi paklausė ji M arko.
-N e .
- Na, jai pačiai bus į naudą, - tęsė M eredita, stebėdamasi
keista M arko veido išraiška. - Kas žino, gal nubaudę Agnesę,
mes ją gerai pam okėm e ir dabar ji privengs vogti, tiesa?
Lyg išgirdęs smagų anekdotą, Bredenas palengva nušvito
šypsena, n ieko neatsakęs pakėlė ragelį ir paspaudė keturis
m ygtukus.
- Denai, tuoj nusileis ponia Fjorenca. Sulaikyk ją ir pareika­
lauk grąžinti diržą, kuris g u li jos rankinėje, - paliepė jis pirm o
aukšto apsaugininkui. - Taip, - linktelėjo jis p riblokštai M e ­
reditai, - tą patį, kurį vagiančią ją šiandien ir sulaikė. Ji ką tik
nušvilpė tą d iržą nuo m ano stalo.
Kai M arkas padėjo ragelį, M eredita, jau šiek tiek atitokusi,
žvilgtelėjo į laikrodį. Jos m intys sukosi apie artėjantį posėdį.
- Susitiksim e vėliau, posėdyje. A r ataskaitą parengėte?
- Taip. Skyrius neblogai pasidarbavo. Praėjusiais m etais
nuostoliai sumažėjo aštuoniais procentais.
- Šaunu! - n u o šird žia i pagyrė M eredita. D abar labiau nei
visada jai rūpėjo, kad niekas neturėtų progos baksnoti p irš­
tu į jos darbo klaidas. Tėvo kardiologas sp iria jį atsisakyti
prezidento pareigų arba atsitraukti nuo visų reikalų m ažiau­
siai pusm ečiui. Filip a s nusprendė pasiim ti atostogų ir vakar
buvo susitikęs su valdyba aptarti, ką paskirti eiti prezidento
pareigas, k ol jo nebus. Be to, M eredita žinojo, kad ne ji viena
beprotiškai n o ri pakeisti tėvą prezidento poste. K iti keturi
vykdom ieji viceprezidentai trokšta to paties. Tačiau M eredita
taip atkakliai darbavosi siekdam a tikslo!.. N ors parduotuvėje
dirb o trum piau už kitus, geležiniu ryžtu ir nenuilstam om is

245
 JUDI TH M c N A U G H T

pastangom is pasiekė neabejotinų laim ėjim ų. M aža to, p re­

zidento krėsle nuo neatmenam ų la ik ų sėdėdavo Benkroftai,
jeigu b ūtų g im usi berniuku, p rezid en to postas atitektų jai
autom atiškai. Jos senelis buvo jaunesnis, kai į savo rankas
paėmė įm onės vadžias, bet jis gim ė vyru ir nebijojo v a ld y ­
bos, nuo kurios dabar p riklau so kiekvienas bent kiek svar­
besnis sprendim as. D ėl to iš dalies kalta ir pati M eredita. Ji iš
paskutiniųjų kovėsi, stengdam asi plėsti Bancroft kom paniją,
bet n orin t steigti filia lu s kituose miestuose, reikėjo m ilžin iš ­
kų fin a n sin ių lėšų, kurias surin kti buvo įm anom a tik pirm ą
kartą per visą įm onės istoriją pradėjus prekiau ti akcijom is.
Dabar kiekvienas galėjo biržoje n u sip irk ti kom panijos akcijų,
ir jeigu anksčiau valdybos nariai buvo tik statistai, kuriu os
M ered itos tėvas savo n u ožiū ra galėjo p a sirin k ti arba iš v y ­
ti, dabar jie turėjo atsiskaityti gausiem s akcijų turėtojam s.
M aža to, kiekvienas valdybos narys pats turėjo nem enką ak­
cijų paketą ir drauge - didesnę valdžią. Tiesa, daugelis iš jų
p riklau sė vald y b ai nuo neatm enam ų laik ų ir buvo tėvo ar
net senelio b ič iu lia i ir verslo partneriai, taigi jie prieštarauti
neturėtų.
M ered itai būtinai reikėjo tuos šešis mėnesius pakeisti tėvą,
kad įrod ytų ir jam, ir valdybai p u ikia u siai g alin ti vadovauti
tokiai d id e le i įm onei. Jeigu tėvas sutiktų...
Tačiau F ilip a s erzinam ai v ik ria i išsisukdavo nuo tiesaus
atsakymo ir nesiteikė net pasakyti, kada valdyba paskelbs savo
sprendim ą.
Pastačiusi tuščią kavos p uodelį ant M arko stalo, M eredita
žvilgtelėjo į jaunosios moters pavogtą vaikišką kom binezoną ir
pajuto m audžiantį liūdesį, visada suspaudžiantį šird į p risim i­
nus m ažutį gum ulėlį, kuriam taip ir nebuvo lem ta išvysti šio

246
 Rojus

pasaulio. Bet ji seniai išm oko slėpti nuo kolegų savo jausm us
ir dabar nerūpestingai nusišypsojusi tarė:
- A š pati su ja pasikalbėsiu. K uo ji vardu?
M arkas pasakė ir M eredita išėjo į priim am ąjį.
- Ponia D žordan, - kreipėsi ji į išbalusią m oterį, - aš esu
M eredita Benkroft.
- M ačiau jūsų nuotraukas laikraščiuose ir žinau, kas jūs
tokia, - atrėžė Sandra Džordan. - Tai ką?
- Pasakysiu tiek: jeigu jūs ir toliau neigsite vogusi, mum s
teks iškviesti policiją.
M oteris pervėrė ją tokiu priešišku žvilgsniu, kad M eredita
tikrai būtų pam iršusi visą gailestį ir gerumą ir atidavusi vagilę
į teisėsaugos rankas, jeigu nebūtų m ačiusi, kokius daiktus vogė
Sandra, ir nepastebėjusi ašarų p ritvin ku sių akių.
- Ponia D žordan, atid žiai manęs paklausykite, nes kalbu
su jum is skatinam a vien nuoširdžios užuojautos. Paklausyki­
te mano patarim o, antraip teks gailėtis dėl liū d n ų padarinių.
Jeigu ir toliau spirsitės nevogusi, o mes nesiim sim e atitinka­
mų priem onių, jūs galėsite paduoti m us į teism ą dėl neteisėto
sulaikym o ir m elagingų kaltinim ų. Parduotuvė neturi teisės
šitaip rizikuoti. Jeigu neprisipažinsite, būsim e priversti pra­
dėti teism o procesą. Be to, turim e vaizdo įrašus, įrodančius
jūsų kaltę, todėl jums už vagystę teks keliauti į kalėjimą. M es
galim e tuos vaizdo įrašus pateikti teism ui, ir žinokite: kiekvie­
nas pavogtas dra bu žėlis buvo nufilm uotas lubose paslėpta
kamera. Teism as gaus visus jūsų kaltės įrodym us. T ikiu osi,
supratote?
M eredita n u tilo ir dvejodama, ar moteris suvokė pasakytus
žodžius, pažvelgė į suakmenėjusį veidą.
- A r turėčiau patikėti, kad jūs paleidžiate visus parduotuvės

24"
 JUDITH M c N a UGHT

vagis, vos jie pasirašo prisipažin im ą? - abejodama paklausė

Sandra.
- O jūs, ponia Džordan, esate parduotuvių vagilė? K aip tik
tokia ir esate - paprasčiausia užkietėjusi parduotuvių vagilė? -
Nespėjus m oteriai nieko atsakyti, M eredita jau daug švelniau
paaiškino: - Matote, jūsų metų vagilės dažniausiai vagia drabu­
žius sau arba kvepalus ir brangenybes. O jūs pasirinkote šiltus
vaikiškus drabužėlius. Nebuvote nei teista, nei sulaikyta. Esu
lin ku si m anyti, kad jūs - m otina, k u ri prasižengė iš nevilties,
nes turėjo trūks plyš aprengti kūdikį.
M oteris, matyt, daug labiau pratusi ne prie atjautos, o prie
šiurkštaus priešiškum o, ūm ai prarado savitvardą. Ašaros p lūs­
telėjo iš akių ir sūriais upeliais pasruvo skruostais.
- Per televizorių girdėjau sakant, kad nereikia nieko p ris i­
pažinti be advokato.
- Jūs turite advokatą?
-N e .
-Je ig u neketinate prisipažinti pavogusi tuos daiktus, advo­
kato jum s prireiks.
Sandra m ėšlungiškai nugurkė seiles.
- Bet prieš man prisipažįstant... ar nepatvirtinsite raštu, kad
neketinate u žpju dyti manęs policija?
Tokį prašym ą M eredita išgirdo pirm ą kartą, tačiau negalėjo
jo patenkinti prieš tai nepasitarusi su advokatais. Jeigu tokia
pažym a bus įvertinta kaip m ėginim as papirkti, gali k ilti d i­
d žiu lių nem alonum ų. Todėl ji papurtė galvą.
- Jūs per daug viską apsunkinate, ponia Džordan.
Kankinam a dvejonių jauna m otina suvirpėjo iš baimės, mėš­
lungiškai įkvėpė ir paklausė:

248
 Rojus

- Bet jūs duosite žodį nepranešti policijai, jeigu aš p risip a ­

žinsiu?
- Prisiekiu, - ty lia i atsakė M eredita.
Kelias ilgas akim irkas m oteris įdėm iai žvelgė jai į veidą.
- O jum is galim a tikėti?
- Taip, - tarė M eredita ir jos veidas sušvelnėjo.
N eryžtinga tyla, nepatiklus žvilgsnis... ir pagaliau m oteris
linktelėjo, patvirtindam a M ereditos pergalę.
- Tebūnie... prisipažįstu... aš pavogiau šituos daiktus.
M eredita atsigręžė į M arką Bredeną, kuris patyliukais pra­
vėręs duris stebėjo, kas čia vyksta. M eredita paaiškino:
- Ponia D žordan prisipažįsta paėm usi drabužius.
- Puiku, - šaltai atsakė M arkas ir ištiesė raštišką p risip a ži­
nimą, kurį Sandra turėjo pasirašyti.
- Jūs nesakėte, kad turėsiu ką nors pasirašyti, - tarė ji M e ­
reditai.
- T ik pasirašiusi galėsite išeiti, - ram iai patikino M eredita
ir turėjo atlaikyti dar vieną ilgą tiriam ą Sandros žvilgsnį.
M oteris drebančiais pirštais pasirašė prisipažin im ą ir pa­
davė jį M arkui.
- Dabar galite eiti, ponia Džordan, - pasakė jis.
Atrodė, Sandra tuoj kris apalpusi; neatitraukdam a akių nuo
M ereditos, ji įsitvėrė kėdės atkaltės ir sukuždėjo:
- Ačiū, panele Benkroft.
- Prašom. - M eredita linktelėjo ir nusiskubino į žaislų sky­
rių, bet Sandra ją pasivijo.
- Panele Benkroft! A š žiūrėjau... m ačiau jus per televizorių!
K elis kartus... pokyliuose, brangiuose restoranuose... v ilk in čią
kailin iais ir vakarinėm is suknelėmis... ir noriu pasakyti, kad
gyva jūs daug gražesnė, - išrėžė ji.

249
 JUDI TH M c N a U G HT

- A čiū , - sum urm ėjo M eredita ir sum išusi nusišypsojo.

- Dar... noriu, kad žinotum ėte... anksčiau aš net svetim o
siū lg alio nesu paėm usi, - žv ilg sn iu m aldaudam a patikėti p ri­
dūrė Sandra. - Štai, pažiūrėkite.
Sandra rankinėje susirado p inig in ę ir ištraukė iš jos nuo­
trauką. Iš nuotraukos į M ereditą žvelgė sm ulkus veidelis d i­
džiulėm is žydrom is akim is ir žavia bedante šypsena.
- Č ia mano Dženė, - švelniai paaiškino moteris. - Praėjusią
savaitę ji sm arkiai susirgo. Daktaras sakė, kad reikia laikyti ją
šiltai, bet aš neturiu p inigų sum okėti už elektrą.
A kyse vėl sužvilg o ašaros ir Sandra įn irtin g ai sum irkčiojo.
- Dženės tėvas mus pametė, kai pastojau, bet aš nesiskun­
džiu, nes aš ir Dženė... mes turim e viena kitą, o daugiau mums
nieko nereikia. Tačiau aš neištversiu, jeigu... jeigu neteksiu
savo Dženės.
Ji atvėrė bum ą, lyg ketindam a dar kažką sakyti, bet tik ap­
sisuko ant kulno ir nubėgo. M eredita žiūrėjo įkan d in Sandros,
lekiančios pro lentynas, prigrūstas p liu šin ių m eškiukų, tačiau
prieš akis jai stovėjo miela mergytė su m ažu rausvu kaspinėliu
plaukuose ir angeliška šypsena.
Po kelių m inučių prie pat p ag rin d in io išėjimo Sandrą Džor-
dan sustabdė apsaugininkas.
- Tuoj nusileis ponas Bredenas. Prašau palaukti jo.
A pim ta nevilties, kad taip lengvai leidosi įviliojam a į spąs­
tus, pasirašė prisipažinim ą, o dabar, žinom a, bus atiduota p o­
licijai, Sandra pradėjo nesuvaldom ai drebėti. Ji buvo šventai
įsitikinu si, jog taip ir bus, todėl kai priėjo Bredenas, nešinas
d id e liu maišu, kur buvo sudėti jos pavogti vaikiški drabužė­
liai ir m ilžiniškas meškinas, Sandra atšoko nuo jo atatupsta ir
nesusivaldžiusi riktelėjo:

250
 Rojus

- Jūs melavote!
Tačiau Bredenas ištiesė maišą.
- Situos daiktus jūs galite pasiim ti, ponia Džordan, - per­
traukė jis ir abejingai nusišypsojo, kaip žm ogus, vykdantis
viršin in ko įsakym ą.
Sukrėsta, nesitverdam a dėkingum u Sandra paėmė m aišą
su Dženei skirtais daiktais ir žaislu ir m ėšlungiškai priglaudė
prie krūtinės.
- Bancroft lin k i jum s laim in g ų Kalėdų, - beaistriu balsu
p rid ū rė jis, bet Sandra suprato: parduotuvė čia niekuo dėta,
niekuo dėtas net ir pats ponas Bredenas.
Pakėlusi akis į viršų, pro tem dančią žv ilg sn į ašarų m iglą
ji pam ėgino susirasti nuostabiąją merginą, k u ri taip švelniai
žvelgė į Dženės nuotrauką. Pagaliau Sandrai pasirodė, kad
mato M ereditą Benkroft, ap siv ilk u sią baltu k a ilin iu paltu ir
besišypsančią, nors įsitik in u si nebuvo - veidu sruvo sūrios
ašaros ir krito ant senutėlės striukės.
- Perduokite jai... padėką nuo manęs ir nuo Dženės. N u o ­
širdžiausią... - dusdam a sum urm ėjo ji Bredenui.

251
 /5

Kom panijos vadov ybės kabinetai buvo keturioliktam e aukš­

te, abipus ilg o plataus, k ilim u iškloto koridoriaus, išsišako-
jančio priešingom is kryptim is nuo apskrito priim am ojo, ant
kurio sienų paauksuotuose rėmuose kabėjo įmonės prezidentų
portretai. Lankytojam s stovėjo pastatytos karalienės Anos sti­
liaus sofos ir krėslai. Į kairę nuo sekretorės stalo buvo Bancroft
prezidentui tradiciškai priklausantis kabinetas ir posėdžių salė.
Dešinėje rikiavosi adm inistratorių kabinetai, atskirti raižyto
raudonm edžio pertvarom is.
M eredita išlip o iš lifto ir metė žvilg snį į Džeim so Benkrofto,
įmonės įkūrėjo ir savo prosenelio, portretą.
„Laba diena, proseneli", - m intyse pasisveikino ji. Su por­
tretu M eredita sveikinosi nuo tada, kai pamatė jį pirm ą kartą, ir
nors suprato, kaip tai kvaila, tačiau šitas vyras tankiais šviesiais

252
 Rojus

plaukais, vešlia barzda ir krakm olyta apykakle kažkodėl kėlė

jai sim patiją. A kys. N epaisant d id in g o s pozos, tose ryškiai
m ėlynose akyse švietė narsa ir vylius.
Jis buvo ne tik narsus, bet ir išradingas. 1891 metais, nesi­
laikydam as tradicijų, Džeim sas Benkroftas nusprendė iš v isų
pirkėjų im ti vienodą kainą. L ig i tol v ie tin iai gyventojai m okė­
davo mažiau už atvykėlius ir nesvarbu, užsukdavo jie į varganą
krautuvėlę ar į Bancroft. Tačiau Džeim sas Benkroftas nepabūgo
parduotuvės vitrinoje pakabinti skelbimo: V IE N O D A K A I N A
VISIEMS!
Po kurio la ik o jo p a v yzd žiu pasekė Džeim sas Kešas Pe­
nis, kitos parduotuvės Vajom inge savininkas, ir v isi pradėjo
m anyti, kad būtent jis pirm as sulaužė senąjį paprotį. Tačiau
M eredita iš prosenelio dienoraščio žinojo: pirm enybė teisėtai
p riklauso D žeim sui.
Pro kitų protėvių portretus M eredita praėjo vos teikdam asi
į juos žvilgtelėti. M in tis jau buvo užvaldęs laukiantis kassavai­
tinis vadovų pasitarim as.
Posėdžių salėje viešpatavo neįprasta tyla, o įta m p ą ore
galėjai beveik apčiuopti. V isi, kaip ir M eredita, tikėjosi, kad
Filip a s Benkroftas bent jau užsim ins, kas išrinktas la ik in u o ­
ju pavaduotoju. Sėsdamasi į krėslą netoli ilgo stalo g alo M e ­
redita sveikindam asi linktelėjo devyniem s vyram s ir v ie n a i
m oteriai - kom panijos viceprezidentam s. Įmonės hierarchija
buvo nesudėtinga ir labai veiksm inga. Be vyriausiojo fin a n ­
sininko, finansų skyriaus vadovo ir vyriausiojo te isin in k o ,
vadovaujančio teisės skyriu i, buvo dar penki v ice p re zid e n ­
tai, atsakingi už prekių tiekim ą tiek pagrindinei u n iv e rsa lin e i
parduotuvei, tiek visiem s jos filialam s. Be to, kiekvienas b uvo
atsakingas už tam tikrą asortimentą, ir nors jiem s p a v a ld ū s

253
 J UDI T H M c N a LGHT

buvo skyrių viršininkai, o pastariesiem s atsiskaitydavo par­

davėjai ir tiekėjai, visa atsakom ybė už p a v a ld žių p o sky ­
rių sėkm ingą ar nesėkm ingą darbą gulė ant viceprezidentų
pečių.
D u viceprezidentai privalėjo rū p in tis pardavim o skatini­
mu - vienas buvo atsakingas už reklamą, jo žm onės planavo
išpardavim o akcijas ir radijuje, televizijoje bei spaudoje p irk o
reklam inį laiką ir vietą. D ar vienas viceprezidentas rūpinosi
m eniniu ap ip avid alin im u - jo skyriuje dirbo ir Liza Pontini.
M eredita, prekybos operacijų vyresnioji viceprezidentė,
atsakė už visą parduotuvių veiklą - nuo apsaugos ir personalo
iki plėtros ir tolesnės veiklos planavim o - būtent čia ji ir atrado
savo pašaukim ą. Neskaičiuojant p en kių filia lų , atidarytų jai
vadovaujant, buvo p arin kti sklyp ai dar penkiom s naujom s
parduotuvėm s, o dviejuose jau vyko statybos darbai.
Vienintelė m oteris prie šio stalo, išskyrus M ereditą, vado­
vavo prekybos planavim o skyriu i - jos pareiga buvo num atyti
mados ir stiliaus tendencijas ir pateikti rekomendacijas prekių
p irkim o vadybininkam s. Šias pareigas vykdanti Tereza Bišop
sėdėjo priešais M ereditą ir apie kažką tyliai kalbėjosi su v y ­
riausiuoju finansininku.
- Labas rytas! - įėjęs į salę ir sėsdamasis stalo gale garsiai
ir d alykiškai pasisveikino Filipas. Tolesni jo žo d žiai privertė
su sirin k u siu o siu s nervingai suklusti: - Jeigu nekantraujate
sužinoti, ar mes nusprendėm e, kas eis prezidento pareigas,
sakau tiesiai: dar niekas neaišku. A te is laikas ir jūs su žin o ­
site. O dabar pereisim e p rie aktualių reikalų. Tedai... - P r i­
m erktų akių žv ilg sn is n ukryp o į Tedą Rotm aną, v ice p re zi­
dentą, atsakingą už kosm etikos, baltin ių, avalynės ir v iršu ­
tinių dra bu žių pardavim ą. - Pagal vakar dienos ataskaitas,

254
 Rojus

paltų pardavim as m ūsų parduotuvėse, palyg in ti su ta pačia

praėjusių metų savaite, sum ažėjo vie n u olik a procentų. Kas
atsitiko?
- Matote, F ilip a i, - nusišypsojęs tarė Rotmanas, - nusisto­
vėjo šiam metų la ik u i neįprastai šiltas oras ir pirkėjai nelabai
noriai perka šiltus drabužius. Šito reikėjo tikėtis.
Kalbėdam as jis pakilo, priėjo prie vieno iš sienoje įtaisytų
m onitorių ir m ik lia i suspaudė kelis klavišus. K om piuterinė
universalinės parduotuvės sistema buvo įd ieg ta M ereditos
reikalavim u, ji atsiėjo nem enkus pinigus, užtai dabar galėjai
gauti visus pageidaujam us pardavim o duom enis iš visų par­
d uotuvių ir palyg in ti su praėjusios savaitės, praėjusio mėnesio
ar praėjusių m etų duom enim is.
- Paltų pardavim as Bostone, kur tem peratūra nukrito ik i
įprastos šiam m etų laikui, palyginti su praėjusia savaite, pakilo
dešim čia procentų.
- Manęs nedom ina praėjusi savaitė! Aš noriu žinoti, kodėl
paltų parduodam a m ažiau nei praėjusiais metais.
M eredita vakar vakare buvo kalbėjusi su bičiule, dirbančia
Women 's Wear Daily, ir dabar pam ėgino nuram inti įpykusį tėvą.
- Pasak W W D , paltų pardavim o ro d ik lia i sumažėjo visose
parduotuvėse, - paaiškino ji. - Kitam e num eryje jie net ketina
spausdinti apie tai straipsnį.
- M an reikia ne pasiteisinim o, o paaiškinim o, - pertraukė
tėvas ir M eredita šiek tiek pyktelėjo.
N u o tada, kai ji privertė tėvą p rip a ž in ti, kad yra vertin­
ga darbuotoja, šis iš k a ilio nėrėsi norėdamas įrod y ti ir jai, ir
visiem s aplinkiniam s, jog dukters niekuo neišskiria iš kitų.
Priešingai, tėvas jos beveik niekada nepagirdavo, o bardavo
griežčiau nei kitus.

255
 J L’ D IT H M c N a UGHT

- Paaiškinim as labai paprastas - švarkeliai, - atrėmė ji. -

Visoje šalyje jų pardavim as padidėjo d vylika procentų.
F ilip a s ją išklausė, bet padėkojo tik atsainiai linktelėdam as.
Tada pažvelgė į Rotm aną ir sausai pasiteiravo:
- K ą mes ketinam e daryti su visais u žsiliku siais paltais?
- Sum ažinom e paltų užsakym ą ir lik u čių nebus, - kantriai
paaiškino šis.
Tiesa, Tedas nepaminėjo, kad nuo paltų pereiti prie švarke­
lių jam patarė Tereza Bišop, bet G ordonas M itčelas, vicepre­
zidentas, atsakingas už prekybą suknelėm is, aksesuarais ir
vaikiškais drabužiais, iškart nurodė Rotm ano klaidą:
- Jeigu gerai prisim enu, švarkeliai vietoje paltų buvo n u ­
pirkti, kai Tereza paaiškino, kad sijonų trum pėjim o tendencijos
paskatins m oteris šiais metais v ilk ė ti ne paltus, o švarkelius.
M eredita suprato: M itčelas įsikišo ne todėl, kad troško visą
atradim o garbę p risk irti Terezai - jis tik nenorėjo, kad būtų
pagirtas Rotm anas. M itčelas niekada nepraleisdavo progos
vadovybės akyse sum enkinti kitus viceprezidentus. Sm ulkm e­
niškas, pagiežingas žm ogelis, M ereditai jis visada kėlė pasid y­
gėjimą, nors pažiūrėti buvo gražus ir vyriškas.
- K aipgi, mes visi žinom e ir vertinam e Terezos įžvalgum ą
ir aiškiaregystę, - su žudančia ironija tėškė Filipas.
Buvo aišku: jis negali pakęsti vadovių moterų, juoba savo
įmonėje. Tereza artistiškai pavartė akis, bet ieškoti užuojautos
ir pažvelgti į M ereditą nedrįso - taip būtų tik parodžiusi savo­
tišką jų bendrystę, silpnum ą, o abi buvo ganėtinai pam okytos
karčios patirties, kad leistų tai pastebėti rūsčiajam prezidentui.
- Kas girdėti apie naujuosius kvepalus, kuriuos turi rekla­
m uoti ta roko žvaigždė? - pažvelgęs į savo užrašus, o tada į
Tedą Rotmaną, reikliai paklausė Filipas.

256
 Rojų s

- Kvepai - Charisma, o dainininkė - Čerilė Ederli, - paaiški­

no Rotmanas. - Ji roko žvaigždė, sekso sim bolis ir...
- A š žinau, kas ji tokia, - pertraukė Filipas. - Tai Bancroft
pavyks pasirašyti su ja sutartį dėl kvepalų rekalm avim o ar
nepavyks?
- K o l kas nežinia, - nesm agiai sum urm ėjo Tedas.
Kosm etika ir parfum erija ir šiaip nešdavo d id ž iu lį pelną,
todėl gauti išim tines teises pristatyti naujus sensacingus kve­
palus - didelė sėkmė. Tai reiškia, kad bus nem okam ai rekla­
muojama firm a gamintoja ir užplūs m inios pirkėjų, trokštančių
iš arčiau pam atyti tikrą žvaigždę, kai ši atvyks į parduotuvę
padem onstruoti naujojo aromato. O tada paklaikusios moterys
puls p irk ti kvepalų.
- K aip nežinia?! - užbaubė Filipas. - Juk pats sakėte, kad
teises jau turim e kišenėje.
- Ed erli dvejoja. M an atrodo, ji stengiasi atsikratyti roko
žvaigždės įv a izd žio ir nori tapti rim ta aktore, bet...
Filip as piktai tėškė ant stalo rašiklį.
- D ėl D ievo meilės! M an nusispjaut į jos karjeros siekius!
Aš tik noriu žinoti, ar spės Bancroft n u s ič iu p ti teisę pristatyti
jos kvepalus, o jeigu ne, tai kodėl?
- Filip a i, aš m ėginu jum s atsakyti, - atsargiai ir taikiai tarė
Tedas. - Ed erli pageidauja pirm iausia savo k v e p a lu s pristatyti
aukščiausios klasės parduotuvėje ir taip susikurti naują subtilų
įvaizdį.
- Bet kas gali būti stilingiau už Bancroft? - F ilip a s susiraukė
ir nelaukdam as atsakymo į retorinį klausim ą pasidomėjo: - A r
sužinojote, su kuo ji dar derasi?
- Su Marshall Field.
 J U D IT H M C N A U G H T

- Nesąmonė! Jie neįstengs dėl Ederli padaryti tiek, kiek mes!

Be to, yra daug žemesnės klasės!
- Deja, būtent ta m ūsų klasė ir yra d idžiausia problem a.
Iš įtū žio Filipas visas išraudo, bet Tedas iškėlė į viršų rankas.
- Matote, kai mes pradėjom e derybas, Ederli norėjo susi­
kurti naują griežtą įvaizdį, bet agentas ir advokatai ją beveik
įtikino, kad šiuo metu būtų klaidinga atsisakyti senojo roko
žvaigždės ir sekso sim bolio įvaizdžio, k u rį taip šlovina paaug­
liai. Todėl jie kreipėsi į Field, k u rį laik o tarsi kom prom isiniu
sprendim u.
- A š noriu to pristatym o, Tedai, - neleidžiančiu prieštarauti
balsu pareiškė Filipas. - A š p rim ygtinai reikalauju. Jeigu rei­
kia, pasiū lykite jiems didesnį atlygį arba pažadėkite apm okėti
d alį reklam os išlaid ų laikraštyje. Žinom a, nepersistenkite, bet
žinokite - man reikia tų kvepalų.
- Padarysiu viską, ką galiu.
- A rg i savo galim ybių jūs dar neišsėmėte? - su panieka metė
Filip a s ir nelaukdam as atsakymo pažvelgė į viceprezidentą,
sėdintį šalia Rotmano, tada į trečią, į ketvirtą ir visiem s suren­
gė tokią pat negailestingą kryžm inę apklausą kaip Rotm anui.
Pardavim o ro d ik lia i buvo puikūs, o visi viceprezidentai -
išm anantys ir atsakingi. Filip a s šitai žinojo, tačiau drauge su
sveikata prastėjo ir jo būdas. Paskutinis į apšaudym ą pateko
G ordonas M itčelas.
-T o s Domink Avrtnti suknelės atrodo kaip grindų skudurai,
daugybę metų prasivolioję sandėlyje, todėl suprantama, kad
jų neperka.
- Viena iš priežasčių, kodėl jas sunku parduoti, - ta, kad
jūsų p avald in iai pasistengė kuo prasčiau tas sukneles pare­
klam uoti! - pareiškė M itčelas, piktu ir sm erkiam u žv ilg sn iu

258
 Rojus

pervėręs Lizo s viršin in ką . - Kam šovė m in tis u žm au kšlin ti

manekenams skrybėles su b lizgu čiais ir užm auti pirštinaites?
L izo s viršin in ka s N ila s N ordstrom as iš aukšto nužvelgė
įp ykusį viceprezidentą.
- Šiaip ar taip, L iz a i Pontini ir jos kom andai pavyko nors
šiek tiek pagražinti tą skudurą!
- Pakaks, džentelm enai, - pavargusiu balsu pertraukė juos
Filipas. - Semai, - kreipėsi jis j sėdintį iš kairės vyriausiąjį tei­
sininką, - kas g irdėti apie ieškinį, k u rį pateikė moteris, baldų
skyriuje parkritusi ir susižeidusi stuburą?
- Apgavikė. M ū sų draudim o kom panija nustatė, kad ji yra
pateikusi ieškinius dar keturiom s prekybos įmonėms. N iekas
nė neketina su ja tartis. Tegul pirm a nusitem pia mus į teismą,
o ten tikrai pralaim ės.
Filip as linktelėjo ir įbedė šaltą žv ilg sn į į dukterį.
- Kas g ird ėti apie sklypų, k u riu os atkakliai sieki įsig y ti
Haustone, p irkim o sutartis?
- M u d u su Semu derinam e detales. Pardavėjas sutiko nuo­
savybę suskaidyti ir mes esame pasirengę sudaryti sandorį.
Rodydam as, kad viską suprato, Filip as vėl šaltai linktelėjo
ir kreipėsi į sėdintį dešinėje vyriausiąjį finansininką:
- Alenai, ką pasakysite jūs?
Vyriausiasis finansininkas užmetė akį i sulin iuotą geltoną
bloknotą. A lenas Stenlis buvo atsakingas už visas pinigines
operacijas, taip pat ir už parduotuvės kredito skyrių. D v id e ­
šim t metų tarnybos F ilip u i Benkroftui, M ereditos požiū riu ,
buvo pagrindinė priežastis, kodėl taip išretėjo Aleno, penkias­
dešim t penkerių metų vyro, plaukai ir kodėl jis atrodo de­
šim čia metų vyresnis, nei yra. Kadangi nei finansų, nei teisės,
nei personalo skyrius nenešė pelno, į juos, F ilip o įsitikinim u,

259
 J UDI T H M c N A U G H T

reikėjo žiū rėti kaip į neišvengiam ą blogybę. Filip as visaip juos

gniuždė, jį erzino, kad šių skyrių vadovai, užuot paaiškinę,
kaip padaryti vieną ar kitą dalyką, am žinai nurodo priežastis,
kodėl negali to daryti. Iki geidžiam os dienos, kada pagaliau
galės išeiti poilsio, A le n u i Stenliui lik o dar penkeri metai, ir
kartais M eredita būgštaudavo, kaip jam pavyks ištem pti ik i
pensijos. Dabar aiškiam e A len o balse pasigirdo neryžtingos
gaidelės:
- Praėjusį mėnesį gavome rekordinį skaičių prašym ų išduoti
kredito korteles - beveik aštuonis tūkstančius.
- O kiek prašym ų patenkinote?
- M aždaug šešiasdešim t penkis procentus.
- Koks velnias!.. - p iktai pratrūko F ilip as ir brangaus ra­
šik lio galu stuksėdamas į stalą kalte sukalė kiekvieną žodį: -
K aip galite paaiškinti, kad atsakėte trim s tūkstančiam s pirkėjų
iš aštuonių tūkstančių?! D ėl jūsų kaltės tie žmonės dabar nueis
į kitas parduotuves!
Ū m ai prisim inęs nesveiką šird į F ilip a s pasistengė nusira­
m inti.
- Bet mes atsakėme žmonėms, kurie, m ūsų požiū riu, ne­
mokūs, - tvirtai ir išm intingai paaiškino Alenas. - Tiems, kurie
už paim tą prekę niekada nesumokės. Jūs manote, kad dėl to
patyrėte nuostolių, o mano galva, kredito skyriaus darbuoto­
jai sutaupė Bancroft krūvą pinigų, nes apsaugojo įm onę nuo
būtinybės m ėginti išsireikalauti skolas iš nesąžiningų pirkėjų!
K aip tik todėl aš ir parengiau sąrašą reikalavim ų, kuriuos tu ri
atitikti visi, pageidaujantys gauti m ūsų kredito kortelę, o tie
trys tūkstančiai žm onių reikalavim ų neatitiko.
- Nes jūsų kriterijai velniškai aukšti! - savo trigrašį įta ik ia i
įkišo Gordonas M itčelas.

260
 Rojus

- Kodėl taip manote? - iškart susidom ėjo Filipas, visada

pasirengęs vyriausiojo finansininko darbe rasti trūkum ų.
- Matote, m ano dukterėčia pasiskundė, kad Bancroft atmetė
jos prašym ą gauti kredito kortelę, - su pagiežingu pasitenki­
nim u pareiškė M itčelas.
- Vadinasi, paaiškėjo, kad ji nem oki, - atrėmė Alenas.
- Tikrai? - pasityčiodam as nutęsė M itčelas. - Tai kodėl kor­
teles jai atsiuntė Field ir Macy ? Jeigu tikėsim e m ano dukterėčia,
koledžo pirm akurse, laiške iš Bancroft rašoma, kad jos mokum o
patvirtinim as nepakankam ai patikim as. O tai, mano galva,
rodo, jog jums nepavyko nieko apie ją sužinoti - nei gero, nei
blogo!
Vyriausiasis finansininkas apniuko ir linktelėjo.
- Matyt, taip ir yra.
- O kaip Field ir Macy?\ - palinkęs į priekį kone rėkte išrėkė
Filipas. - Regis, jiems pavyko surin kti apie ją daugiau in fo r­
macijos nei jum s ir jūsų žmonėms.
- Ne, tiesiog jų reikalavim ai, lyginant su m aniškiais, kur
kas žemesni.
- Jie, velniai rautų, ne jūsų, tie reikalavim ai, parduotuvė
jum s nepriklauso...
Tada įsikišo M eredita; ji žinojo: finansininkas d idvyriškai
ir ik i galo gins savo veiksm us, vis dėlto jam pristigs drąsos
pabaksnoti F ilip u i į jo paties klaidas, nes būtent Filip as įsakė
atsijoti koledžo studentus. Skatinam a nesavanaudiško noro
apginti A len ą ir itin egoistiško troškim o išvengti dar vienos
begalinės žo d žių dvikovos, kurią jai ir visiem s kitiem s tektų
kęsti, M eredita pertraukė tėvo tiradą:
- Kai šis klausim as išk ilo pastarąjį kartą, jūs pats pasakėte,
kad koledžo studentai retai kada būna mokūs, ir liepėte A len u i

261
 J UDI T H M c N a UGHT

nesuteikti kredito nė vienam, išskyrus itin retas išim tis, - pa­

garbiai ir drauge ram iai pareiškė ji.
Posėdžių salę užgulė slogi tyla, nenatūrali, baim inga, kaip
visada, kai M eredita išdrįsdavo prieštarauti tėvui, bet šiandien
atmosfera buvo ypač įtempta: visi ieškojo nors m enkiausių F i­
lip o atlaidum o dukteriai požym ių, rodančių, kad sprendim as
priim tas ir ji taps tėvo įpėdine. Tačiau Filipas, tiesą sakant,
nebuvo nė kiek priekabesnis už bet k u rį kitą d id e lį m ažm e­
n in in ką ir M eredita tai suprato. Ji priešinosi ne jo reikalavi­
mams, o šiurkščiam valdingum ui ir nepagarbiam elgesiui su
pavaldiniais. K iti salėje esantys vadovai tokį darbą pasirinko
iš anksto žinodam i, koks jis sunkus ir sekinantis, kai d vylikos
valandų darbo diena veikiau yra ne išim tis, o norma. M e re­
dita, kaip ir kiti, pu ikia i tai žinojo, tik jai tekdavo d irb ti kur
kas daugiau nei jiems. Dabar ji privalėjo padaryti viską, kas
įm anom a ir neįmanoma, kad gautų pareigas, kurios būtų ati­
tekusios autom atiškai, jeigu jai būtų pakakę įžvalgum o gim ti
berniuku.
Ji drąsiai įsitraukė Į ginčą, nes suprato: jeigu nori pelnyti
tėvo pagarbą, pirm a turi pralaužti storą nesupratim o ir p rie ­
šiškum o sieną. Filipas atsainiai žvilgtelėjo į jos pusę.
- O ką tu siūlytum , M eredita? - pasidom ėjo jis, tačiau nei
paneigė, nei patvirtino, kad taisykles nustatė jis pats.
- Tą patį, ką ir praėjusį kartą: studentam s, apie ku riu o s
negauta neigiam ų atsiliepim ų, suteikti n edidelį kreditą, tar­
kime, m aždaug penkių šim tų dolerių. M etų pabaigoje, jeigu
paaiškėtų, kad Aleno žmonės patenkinti rezultatais, sumą būtų
galim a padidinti.
Tėvas tylom is ją nužvelgė ir nieko neatsakęs tęsė pasitarimą.
Po valandos jis užvertė bloknotą ir pakilo.

262
 Rojus

- Šiandien aš turiu nepaprastai daug d a ly k in ių susitikim ų,

džentelm enai... ir damos, - p rid ū rė jis a tla id žiu tonu, ku ris
visada sukeldavo M ered itai norą kaip reikiant jam užtvoti. -
K itą kartą aptarsime, kurios prekės perkam os geriausiai. A čiū ,
kad atėjote. Tiesa, A len ai, turbūt verta koled žo studentam s
pasiūlyti korteles su penkių šimtų d olerių lim itu, žinoma, jeigu
jų nem okum as nėra įrodytas.
Ir vėl. Jis nė nesivargino padėkoti M ereditai už p uikią m intį
ir elgėsi taip, tarytum pats būtų viską sugalvojęs, beje, taip jis
darė visada, kai talentinga jo duktė parodydavo, ką geba. Jis
nenorom is priim davo jos pasiūlym us ir neprasitardavo, kokie
jie vertingi įm onei. Tačiau visi tai pripažino. V isi. Taip pat ir
Filip as Benkroftas.
M eredita susirinko popierius ir išėjo iš posėdžių salės drau­
ge su G ordonu M itčelu . Iš visų pretendentų laik in ai u žim ti
prezidento postą tik du - M eredita ir M itčelas - buvo labiausiai
tikėtin i kandidatai. Ir abu tai žinojo. Trisdešim t septynerių
M itčelas prekybos srityje spėjo padirbėti ilg ia u už M ereditą,
ši aplinkybė suteikė jam šiokį tokį pranašum ą, tačiau d irb ti
Bancroft jis pradėjo tik prieš trejus metus. O M eredita įmonėje
pluša štai jau septyneri metai, o u žvis svarbiausia - sėkm in­
gai įgyvendino kom panijos plėtros kituose miestuose planą:
ji ginčijosi, įkalbinėjo ir pagaliau įtik in o tėvą, o tada ir bankus
finansuoti naująjį projektą. M eredita pati parinko sklypus nau­
joms parduotuvėm s ir nuolatos g ilin o si į gausybę statybos
ir pastatų įrangos sm ulkm enų. Ši, taip pat ir darbo kituose
parduotuvės skyriuose patirtis atskleidė valdybai vieną M e ­
reditos savybę, kurios neturėjo kiti viceprezidentai, taip pat ir
G ordonas M itčelas, - įvairiapusiškum ą. Įvairiapusiškum ą ir
geresnį įv a irių prekybos operacijų spektro supratim ą. Ji akies

263
 J l ' DI TH M c N A U G H T

krašteliu žvilgtelėjo į G ordoną ir pamatė, kad šis, neslėpdam as

pavydo, taip pat ją stebi.
- F ilip a s sakė, kad į kelionę laivu išvyksta gydytojo pata­
rim u, - prakalbo Gordonas, jiem s einant k ilim u išklotu ko­
rid o riu m i pro sekretores, sėdinčias priešais vicepreziden tų
kabinetus. - K u rg i jis išsirengė?
Tą akim irką atsistojo jo sekretorė ir šiek tiek pakėlusi balsą
šūktelėjo:
- Pone M itčelai, jūsų asm eniniu telefonu skam bina ponas
Benderis! Jo sekretorė sakė, kad labai skubu.
- Debe, juk aš liepiau neatsiliepti m ano telefonu, - suurzgė
Gordonas, atsiprašė M ereditos ir ding o savo kabinete, sanda­
riai uždaręs duris.
Susikrim tusi dėl pabarim o Debė N ovotn i prikando lūp ą ir
nedraugišku žvilgsniu palydėjo nueinančią M ereditą. Kaskart,
kai paskam bina „pono Benderio sekretorė", šefas kalbasi už
uždarų durų. Štai jau metai jis žada skirtis su žm ona ir vesti
Debę, ir dabar mergina staiga išsigando, kad jo atsikalbinėji­
mų priežastis - „sekretorė", kuri iš tikrųjų yra ne kas kitas, o
nauja G ordono meilužė. Jis daug ką žadėjo, pavyzdžiui, įtaisyti
Debę tiekim o agente ir p ad id in ti atlyginim ą, bet žod žio taip
ir neištesėjo. Pašėlusiai tvaksinčia šird im i Debė pakėlė ragelį.
Pasigirdo tylus, sunerim ęs G ordono balsas:
- Juk sakiau, kad nedrįstum čia skam binti!
- N usiram ink, ilgai negaišinsiu, - patikino Benderis. - A š
vis dar turiu daugybę tų š ilk in ių p alaid in ių , kurias užsisakei
praėjusį kartą, apie kalnus bižuterijos nė nekalbu. Tavo d a lį
pad id in siu dvigubai, jeigu padėsi atsikratyti to šlamšto.
Kalbėjo vyras ir Debė, atsidususi iš palengvėjimo, jau norėjo

264
 Rojus

padėti ragelį, bet susivokė, kad G ordono pašnekovas aiškiai

užsim ena apie papirkinėjim ą.
- N egaliu, - atkirto M itčelas. - Pastaroji p a la id in ių ir b i­
žuterijos partija - visiškas mėšlas! L ig i šiol viskas sėkm ingai
prasisukdavo, nes tavo prekių kokybė bent jau būdavo nebloga.
O jeigu dabar kas nors iš vadovybės įdėm iau žvilgtelės į pasta­
rąją partiją, tikra i pareikalaus atsakyti, kas ir kodėl tą šlam štą
užsakė. Tada m ano tiekim o vadybininkai bes pirštu tiesiai į
mane ir pasakys, kad viską darė m ano įsakym u.
- Jeigu taip labai jaudiniesi, abu juos atleisk ir nebus kam
bedžioti pirštu, - patarė Benderis.
- Teks, tačiau tai nieko nepakeis. Žinai, Benderi, mūsų san­
doris buvo naudingas m um s abiem, bet dabar viskas baigta, -
šaltai ir ryžtin g ai pareiškė Gordonas. - Per daug rizikinga. Be
to, man veikiausiai pasiūlys eiti prezidento pareigas ir rūpintis
pirkim u nebereikės.
- Paklausyk labai įdėm iai, nususęs m ulki, nes daugiau aš
nekartosiu, - p iktai sušnypštė Benderis. - M u m s viskas einasi
kaip per sviestą ir tavo am bicijos manęs nedom ina. Praėjusiais
metais sum okėjau tau šim tą tūkstančių baksų...
- Juk sakau, viskas baigta.
- Nebaigta, kol aš pats to panorėsiu, todėl nė nebandyk
nusim uilinti! T ik cyptelėk nors žodelį prieš ir aš paskam binsiu
senajam Benkroftui...
- Ir ką pasakysi, - purkštelėjo Gordonas. - Kad atsisakiau
p irk ti tavo skudurus?
- Ne, aš paaiškinsiu, kad esu sąžiningas verslininkas, o tu
m ėgini išspausti iš manęs kyšį, antraip nepirksi pu ikių mano
prekių. Č ia jau ne šiaip kyšininkavim as, čia prievartavim as
duoti kyšį, - iš peties kirto Benderis, tada akim irką patylėjo

265
 JUDI TH M c N a LGHT

leisdam as pašnekovui įsisąm oninti baisią grasinim o prasmę

ir pridūrė: - Be to, nepam iršk m okesčių tarnybos. Jeigu ji gaus
anonim inį pranešim ą ir pradės tikrin ti, galiu lažintis, būtinai
suras šim tą tūkstančių dolerių, kuriuos tu pam iršai deklaruoti.
M okesčių vengim as yra sukčiavim as, mano mielas. Prievarta­
vim as duoti kyšį ir sukčiavim as.
Ir tada G ordoną apėm usios panikos m iglą perrėžė pašali­
nis garsas - keistas, prislopintas užveriam ų katalogų spintos
d u relių girgždesys.
- Luktelėk, tu riu kai ką išsiim ti iš portfelio, - skubiai pa­
sakė jis. N et nežvilgtelėjęs į g u lin tį ant stalo portfelį, priėjo
prie d u rų ir atsargiai jas pravėrė. Sekretorė sėdėjo prie stalo
p rispaudu si p rie ausies telefono ragelį; degė viena raudona
aparato lem putė, rodanti, kad užim ta tik jo linija. Išbalęs iš
baimės ir įsiū čio M itčelas uždarė d u ris ir sugrįžo prie stalo. -
Pokalbį baigsim e vakare, - burbtelėjo jis. - Paskam bink man į
namus.
- Perspėju...
- Gerai, gerai... Paskam bink į namus. Ką nors sugalvosim e.
Benderis šiek tiek atlyžo ir pasakė:
- Šitaip jau geriau. Nesu aš toks nesukalbamas. Kadangi tau
teks atsisakyti Benkrofto kėdės, p a d id in siu tavo dalį.
Padėjęs ragelį Gordonas paspaudė v id in io ryšio mygtuką.
- Debe, prašau užeiti, - pratarė jis, o atitraukęs nuo m yg­
tuko pirštą sumurmėjo: - K vaila įk y ri kalė!
Po akim irkos drebėdama iš baim ės Debė įžengė į kabinetą.
Dabar, kai jos iliu zijo s išsisklaidė, ji k la ik ia i bijojo, kad G ordo­
nas jos veide įskaitys nem alonią tiesą.
- U žra k in k duris, - paliepė Gordonas, prisivertęs kalbėti
kim iu, juslingu balsu ir žengė prie sofos.- Eikš pas mane.

266
 Rojus

Sum išusi dėl netikėtai prabudusios m eilužio aistros, keistai

nederančios su šaltu žv ilg sn iu , Debė k lu sn ia i p risiartin o ir
išgąstingai šūktelėjo, kai šis čiupo ją į glėbį.
- Žinau, tu slapta klauseisi, bet aš viską darau tik dėl
mūsų, - sum urm ėjo jis tram dydam as sukilu sį norą sugniaužti
Debei gerklę. - Po skyrybų žm ona pasistengs apšvarinti mane
lig i siūlo galo. A š lik siu elgeta. M an reikia pinigų, kad tau nieko
netrūktų. M ieloji, ar supranti?
Debė pažvelgė į gražų veidą ir akyse išvyd o kone vaikišką
m aldavim ą, kuriam buvo neįm anom a atsispirti. Ji suprato.
Ir patikėjo. G ordono pirštai atsagstė jos suknelę, nusm aukė
žemyn, o kai įkan d in suknelės ant grindų atsidūrė liem enėlė
ir siaurutės kelnaitės, Debė p rig lu d o prie m eilu žio siūlydam a
jam savo kūną. Savo meilę. Savo tylėjimą.

M eredita tik spėjo pakelti telefono ragelį, kai į kabinetą

įžengė sekretorė.
- A š kopijavau dokum entus, - paaiškino Filisė. D videšim t
septynerių metų sulaukusi Filisė Tilšer pasižym ėjo protu, intu i­
cija ir nuovokum u, k u rio nestokojo jokiais gyvenim o atvejais,
išskyrus vieną: ją lyg magnetas traukė nepatikim i lengvapė­
d žiai vyrai. V isu s tuos metus, kai jos dirbo ranka rankon, mer­
gina pati drauge su M eredita juokdavosi iš šitos savo silp n y ­
bės. - Skam bino D žeris Kitonas iš personalo skyriaus, - tęsė
Filisė, - sakė, vienas tarnautojas rengiasi paduoti į teismą dėl
diskrim inacijos ir teisių pažeidim o.
- A r jis konsultavosi su teisės skyrium i?
- Taip, bet sakė, kad nori pasikalbėti ir su jumis.
- Turiu grįžti pas architektą ir peržiūrėti galutirų universalinės

267
 J UDI T H M c N A U G H T

parduotuvės Haustone projektą, - paaiškino M eredita. - Per­

duok D žeriui, kad susitiksiu su juo rytoj, iškart vos atėjusi.
- Gerai. D ar skam bino ponas Sevidžas... - Sekretorės žo­
džius nutraukė subtiliai į durų staktą bilstelėjęs Šernas Grinas.
-A tle is k ite , kad įsiveržiau. M eredita, gal galite skirti man
kelias m inutes?
- Kas atsitiko?
- M a n ką tik paskam bino A ivenas Torpas. D erantis dėl
sklypo H austone gali k ilti nenum atytų kliūčių, - susiraukęs
paaiškino jis.
Ieškodam a tinkam o sklypo, kuriam e Bancroft kom panija
galėtų pasistatyti ne tik parduotuvę, bet visą prekybos centrą,
Haustone M eredita praleido beveik mėnesį. Pagaliau jai pa­
vyko ap tikti id ealią vietą. Dabar jie jau kelis mėnesius derasi
su Thorp Development - su žemės savininkam s atstovaujančia
kom panija.
- K okios tos kliūtys?
- K ai aš pasakiau, kad esame pasirengę pasirašyti sutartį,
jis pareiškė, esą atsirado klientas, kuris ketina p irkti visą žemę,
taip pat ir m ūsų pasirinktą sklypą.
H o ld in g o kom panija Thorp Development valdė H austone
ne tik kelis adm inistracinius pastatus, prekybos centrus, bet ir
neužstatytus sklypus, ir niekam nebuvo paslaptis, kad b ro liai
Torpai n ori p ardu oti visą kom paniją - apie tai rašė net The
Wall Street Journal
-Jū s tikite, kad jie tikrai surado pirkėją? A r tik m ėgina p ri­
versti mus p ad id in ti kainą?
- V eikiau bus pastarasis atvejis, bet aš norėjau pefspėti,
kad scenoje gali pasirodyti konkurentas, apie k u rio buvim ą
nė neįtarėme.

268
 Rojus

- Tada šį reikalą reikia kaip nors sutvarkyti. A š noriu, kad

naujoji mūsų parduotuvė stovėtų būtent toje vietoje. Tinkam es­
nę rasti būtų sunku. Haustonas jau pradėjo lip ti iš ekonom inio
nuosm ukio, bet nekilnojam ojo turto ir statybų kainos vis dar
nedidelės. K a i atidarysim e savo parduotuvę, jų ekonom ika
pradės klestėti.
M eredita žvilgtelėjo į laikrod į ir atsistojo. Buvo jau trečia
valanda, o penktadieniais šiuo laiku judėjim as gatvėse tampa
kur kas gyvesnis nei kitom is dienom is.
- Turiu bėgti, - atsiduso ji ir atsiprašom ai nusišypsojo. -
Paprašyk savo b ičiu lio Haustone, tegul pam ėgina išsiaiškinti,
ar toks pirkėjas tikrai yra.
- A š jau skam binau. Jis pažadėjo sužinoti.

269
 16

M eto lim uzinas nardė autom obilių sraute, užtvindžiusiam e

centrines m iesto gatves, v ik ria i braudam asis p rie šešiasde­
šim ties aukštų dangoraižio - kom panijos Haskell Electronics
adm inistracinio pastato. įsitaisęs ant užpakalinės sėdynės jis
buvo verčiam as nuolatos atsiplėšti nuo ataskaitos, kurią m ėgi­
no skaityti, nes tas pasiutėlis D žo Ohara jau spėjo rėžtis į taksi,
perlėkti degant ra u d o n a i šviesai ir taip m ygo garso signalą,
kad p atiklūs Čikagos pėstieji skubiai purpčiojo į šalis. Vos už
dešim ties pėdų nuo požem inio Haskell kom panijos garažo D žo
užgulė stabdžius ir sustojo.
- Atleisk, M etai. - Jis kreivai šyptelėjo, u žpakalinio vaizdo
veidrodėlyje pamatęs apniukusią šefo fizionom iją.
- G al kada nors turėdamas laiko paaiškinsi man, kodėl sten­
giesi sutraiškyti kuo daugiau pėsčiųjų? - susierzinęs paklausė
Metas.

270
 Rojų s

Bet jo žod žiu s užgožė baisingas riaum ojim as; elegantiškas

autom obilis šovė į p riekį ir, per plauką neatsitrenkęs į sieną,
pakilo į adm inistracijai skirtą aukštą. Kad ir koks brangus būtų
autom obilis, O hara vairuodavo jį lyg aptriušusį ševį vėjavaikis
paauglys su blondine ant kelių ir su pustuziniu skardinių alaus
ant užpakalinės sėdynės, jeigu D žo reakcija nebūtų b u vu si
tokia pat greita kaip paauglio, jis seniai jau būtų netekęs vai­
ruotojo pažym ėjim o, o gal ir galvos.
Tiesa, D žo buvo toks pat ištikim as ir atsidavęs, koks įžū lu s
ir narsus, ir būtent šios savybės prieš dešim t metų Pietų A m eri­
koje pastūmėjo jį riziku o ti gyvybe, kai sugedo M eto vairuojam o
sunkvežim io stabdžiai ir lekianti krantine m ašina užsidegė.
U ž savo žygdarbį D žo buvo apdovanotas dėže m ėgstam iausio
viskio ir am žinu M eto dėkingum u.
Po švarku D žo visada nešiodavosi keturiasdešim t penkto
kalibro koltą, k u rį n u sip irko prieš daugelį metų, kai per sunk­
vežim io vairuotojų profsąjungos aktyvistų streikus vežė M etą
prie ką tik jo įsigytos transporto bendrovės pastato. Metas la i­
kėsi nuomonės, kad D žo nereikia jokio revolverio. Vos penkių
pėdų ir dešim ties colių ū gio D žo buvo dviejų šim tų dvidešim ­
ties svarų grynų raum enų darinys, nem inint fizionom ijos, kurią
vargiai galėtum pavadinti žm ogaus veidu, ir sustingusios joje
niūrios, bemaž grėslios išraiškos. D žo labiau tiko ne vairuotojo,
o asmens sargybinio darbas. Jis ir atrodė kaip sumo kovotojas.
O autom obilį vairavo kaip maniakas.
- Na štai ir mes, - num ynęs stabdžius prie pat adm inistra­
cijos lifto nutęsė Džo. - Nam ai namučiai!..
- Gal metams, gal trum piau, - uždarydam as portfelį tarė
Metas ir pritariam ai linktelėjo.
N u sipirkęs naują kom paniją adm inistraciniam e pastate jis

2^1
 J U D IT H M C N A L*G H T

dažniausiai u žtrukdavo m ėnesį ar du, per tą laiką spėdavo

susitikti su savo žm onėmis, išklausyti jų vertinim us ir pasiū­
lym us. Bet anksčiau Metas įsigydavo gerai tvarkom as įmones,
kuriom s trūko tik kapitalo, o jų pačių nereikėdavo pertvarkyti,
tik jų veiklą suderinti su Intercorp veikla. Dabar viskas buvo
kitaip. Teko senus veiklos m etodus keisti naujais, pertvarkyti
finansinę atskaitom ybę, nuspręsti, ką atleisti, o ką palikti, iš
naujo perskaičiuoti investicijas, o priem iestiniam e Sautvilyje,
kur jau buvo nupirktas žemės sklypas, pastatyti naują fabriką.
Taigi Haskell keisti reikėjo iš esmės. Sis darbas, kaip ir nauja
laivybos bendrovė, pareikalaus daug laik o ir pastangų, bet
darbo M etas nebijojo, jis buvo pripratęs plušėti kiauras paras.
Iš pradžių tai darė akinamas pašėlusio noro prasimušti, įrodyti,
ko yra vertas. Dabar, kai rezultatai pranoko visus lūkesčius, jis
vis tiek nelėtino sekinančio tem po ne todėl, kad taip gyventi
jam patiktų arba norėtųsi pasiekti dar daugiau, o todėl, kad
toks gyvenim as tapo įpročiu. M etas beatodairiškai pasiner­
davo į darbą, nes jam tai teikė d id ž iu lį pasitenkinim ą, o kai
pasitaikydavo laisva minutė, taip pat beatodairiškai nerdavo į
linksm ybes. Tiesa, pastaruoju metu nei viena, nei kita nebebu­
vo labai svarbu ir sm arkiai nedžiugino. Tačiau dabar atsirado
tikslas ir kovos vertas iššūkis - Haskell Electronics, o noras pa­
daryti šią įm onę tobulą tapo įk y ria i persekiojančia idėja. G al
seniai reikėjo šitokio pirkinio. Jis sukūrė d id ž iu lį konglom eratą
įsigydam as gerai tvarkomas kom panijas, kuriom s pakakdavo
tik Intercorp finansiniu injekcijų. Turbūt vertėtų n u sip irk ti dar
kelias tokias kaip Haskell. Vertindam a padėtį „užgrobim o ko­
manda" prabuvo čia jau d vi savaites. Dabar visi laukėjo viršuje
ir Metas nekantravo kibti į darbą.
Šešiasdešim tajam e aukšte priim am ojo sekretorė kalbėjo
 Rojus

telefonu ir klausėsi, ką aiškina uniform uotas apsaugininkas,

kuris pirm ojo aukšto vestibiulyje atliko taip pat ir adm inistra­
toriaus pareigas. Padėjusi ragelį Valerija priėjo prie dešinėje
sėdinčios sekretorės.
- Pitas Dankanas sako, kad prie garažo ką tik privažiavo
sidabrinis lim uzinas. M atyt, ten Farelas, - sukuždėjo ji.
- Sidabro spalva turbūt jo m ėgstam iausia, - atsakė Džoa-
na, metusi žv ilg sn į į sidabrinę lentelę su Intercorp emblema,
kabančią ant raudonm edžiu iškaltos sienos.
Prabėgus dviem savaitėms, kai Haskell perėjo į Farelo ran­
kas, pasirodė stalių ir d a ilid ž ių brigada, vadovaujam a vyro,
prisistačiu sio Intercorp kom panijos interjero d izain eriu . K ai
jie paliko pastatą, viso d id ž iu lio priim am ojo, posėdžių salės
ir M eto Farelo kabineto negalėjai atpažinti. Ten, kur anks­
čiau dūlėjo aptrinti, nublukę rytietiški k ilim a i ir stovėjo tam­
saus m edžio suskeldėję ir apibraižyti baldai, dabar puikavo­
si sidabriška k ilim in ė danga, o ap lin k stik lin iu s žu rn alin iu s
staliu ku s spietėsi tam siai raudonos spalvos oda apm uštos
šiuolaikiškos sofos ir krėslai. V isi žinojo, kaip atkakliai M e ­
tas reikalauja, kad visos jo valdos būtų apstatytos tuo pačiu
stilium i.
Valerija ir Džoana, kaip ir kitos šio aukšto sekretorės, jau
spėjo gerai susipažin ti ne tik su M eto įnoriais ir užgaidom is,
bet ir su jo, negailestingo ir žiauraus žm ogaus, reputacija.
Praėjus keliom s dienom s, kai kom panija įsilie jo į Intercorp,
prezidentas Bernas Haskelas buvo priverstas pirm a laiko iš­
eiti poilsio, kaip, beje, ir du vyresnieji viceprezidentai, vienas
k u rių buvo Berno H askelo sūnus, o kitas - žentas. Dar vienas
viceprezidentas atsistatydinti atsisakė ir buvo atleistas. Dabar
jų kabinetai, esantys šitame aukšte, bet kitam e pastato gale,

2 "J
 J U D IT H M c N a UGHT

atiduoti trim s Farelo pakalikam s. D ar trys jo žmonės slankiojo

po pastatą, aišku, visur šniukštinėjo ir šnipinėjo ir, jeigu tikėsi­
me gandais, uždavinėjo visokius nekuklius klausim us ir rengė
sąrašus, veikiau siai tų, ku riu os ketinam a artim iausiu la ik u
atleisti. M aža to, paaiškėjo, kad grūda lauk ne tik vadovauja­
m uosius darbuotojus. Pono H askelo sekretorei buvo pasiūlyta
pasirinkti: d irb ti vienam žem esnio rango vadovui arba išeiti,
nes M etjus Farelas prispyrė atvykti iš K alifornijos savo paties
sekretorę. Pasilikusiom s uoliom s sekretorėms pastaroji žin ia
sukėlė tikrą pasibaisėjim ą ir naują priešiškum o bangą, bet ką
jos pajuto išvydusios tą Farelo sekretorę, neįm anoma apsakyti.
Elinora Stem buvo liesa ir nelanksti kaip pagalys, šiurkščiais
vie lin iais plaukais ir tikra tirone bei landūne, sekanti visus lyg
koks vanagas ir vis vartojanti tokius žodeliu s kaip „įžū lu m as"
ir „padorum as". Į kontorą ji ateidavo anksčiau už visus ir iš­
eidavo vėliausiai, o kai jos kabineto durys būdavo atidarytos
(taip nutikdavo gana dažnai), ji išgirsdavo net tyliausią juoką
ar šnabždesį. Tada Elinora pakildavo nuo kėdės ir tol stovėdavo
tarpduryje lyg koks įsiutęs seržantas, kol nederamas šurm ulys
nutildavo, o kaltieji sutrikę im davo kūprintis. K aip tik todėl
Valerija užgniaužė natūralų norą pranešti kitom s sekretorėms
apie Farelo atvykim ą, kad šios kokia nors d ing stim i galėtų
užm esti akį į naująjį bosą.
Populiarūs žurnalai ir geltonoji spauda vaizdavo jį kaip gra­
žų, įžvalg ų vyrą, pasižym intį išlavin tu skoniu ir bendraujantį
tik su kino žvaigždėm is ir Europos aristokratėm is. The Wall
Street Journal vadino jį „ M id o p alaim in tu verslo genijum i".
Ponas Haskelas išeidam as pavadino Farelą „įž ū liu padugne,
kuriam būdinga plėšikiška v ilk o m oralė ir ry k lio instinktai".
Džoana ir Valerija nekantraudam os laukė jo pasirodant ir buvo

274
 Rojus

pasirengusios neapkęsti naujojo boso iš pirm o žvilgsnio. Taip

ir nutiko.
Tylus lifto skam butis m irtinoje priim am ojo tyloje nuaidėjo
lyg kurtinantis gongas. Pasirodė M etjus Farelas ir oras staiga
įsielektrino - tokia galinga buvo jo spinduliuojam a energija.
Įdegęs, atletiškai sudėtas, jis greitu žin gsn iu artėjo m osuoda­
mas p ortfeliu ir p a k e liu i žiūrinėdam as ataskaitą. Per ranką
turėjo persimetęs sm ėlio spalvos kašm yro paltą. Valerija ne­
ryžtingai atsistojo.
- Laba diena, pone Farelai, - pralem eno ji, bet už visas pa­
stangas buvo apdovanota tik atsainiu p ilk ų šaltų akių žv ilg s­
niu. Jis santūriai linktelėjo ir dingo lyg vėjas, nesulaikom as,
stiprus ir visiškai abejingas paprastiem s m irtingiesiem s, to­
kiem s kaip Valerija ir Džoana.
Metas jau buvo lankęsis čia anksčiau vienam e iš vakarinių
posėdžių, todėl neklysdam as atrado kabinetą, kuris anksčiau
priklausė H askelui. T ik įkan d in savęs uždaręs d uris jis pakėlė
akis nuo ataskaitos ir išsiblaškęs pažvelgė į savo sekretorę,
tarnaujančią jam devynerius metus. Juodu nepasisveikino,
nepaplepėjo apie niekus - tokie dalykai ne jiems.
- Na, kaip reikalai?
- Viskas gerai, - atsakė Elinora Stem.
- Pasitarim o darbotvarkė parengta? - dar paklausė Metas
jau eidamas prie aukštų d vivėrių raudonm edžio durų, vedan­
čių į jo kabinetą.
- Žinoma, - taip pat dalykiškai atsiliepė Elinora.
Juodu buvo id eali pora ir p u ik ia i tiko vienas kitam nuo pat
pradžių, nuo tos dienos, kai Elinora atėjo į jo kontorą drauge
su kitom is dvidešim čia moterų, daugiausia jaunų ir patrauklių,
atsiųstų įdarbinim o agentūros. Tos dienos rytą Metas pamatė

2 75
 J UDI T H M c N a UGHT

M ereditos nuotrauką, išspausdintą žurnale Tozvn and Country,

kurį kažkas buvo palikęs kavinukėje. Ji gulėjo Jam aikos p a p lū ­
dim yje šalia žinom o polo žaidėjo. Paantraštėje buvo rašoma,
kad M ered ita B enkroft išvyko atostogų kartu su m okyklos
draugais. A pim tas dar didesnio nuožm um o ir ryžto pasiekti
pergalę, M etas ėmėsi pretendenčių apklausos. Daugum a pa­
sirodė esančios tuščiagalvės kvaišelės ir iškart puolė atvirai
flirtu o ti su busim uoju viršin in ku , o jis nebuvo nusiteikęs kęsti
nei kvailum o, nei m oteriškų gudrybių. M etu i m irtinai reikėjo
patikim os, protingos darbuotojos, tokios, kuri padėtų jam pa­
siekti viršūnę. Švystelėjęs į šiu kšlių dėžę dar vienos pretenden­
tės gyvenim o aprašymą, jis pakėlė akis ir pamatė Elinorą Stem,
žengiančią prie stalo grem ėzdiškais žem akulniais bateliais ir
paprastu juodu kostium ėliu. Žilstelėję plaukai buvo sum egzti
ant pakaušio griežtu m azgeliu. M oteris kyštelėjo jam į rankas
gyvenim o aprašym ą ir stojiškai tylėjo laukdam a, kol M etas
susipažins su pateikta inform acija. Penkiasdešim ties metų,
netekėjusi, spausdina šim tą dvidešim t žo d žių per m inutę ir
stenografuoja šim to šešiasdešimties žo d žių per m inutę greičiu.
M etas žvilgtelėjo į ją ketindam as kai ko paklausti ir išg ird o
led in iu balsu ištartą pareiškimą:
- Suprantu, esu dvidešim čia m etų vyresnė ir dvidešim t
kartų nepatrauklesnė už buvusias čia ik i manęs. Tačiau būtent
todėl, kad niekada nebuvau laikom a gražuole, turėjau pasi­
kliau ti kitais pranašum ais.
U žklu ptas iš netyčių M etas įstengė tik pralementi:
- K okie gi tie pranašum ai?
- Protas, patirtis ir įgūdžiai. Be m ašinraščio ir stenografijos,
dar esu baigusi vidurinės grandies darbuotojų teisės kursus ir

2^6
 Rojus

galiu dirbti raštvede ir apskaitininke. Be to, m oku dar kai ką,

ko negeba šiuolaikinės dvidešim tm etės mergelės.
-Oką?
- Taisyklingai rašyti!
Pranašum u trykštantis tonas ir aiški panieka viskam, kas
bent kiek nutolę nuo idealo, M etui kažkodėl patiko. Jį sužavėjo
šaltas išdidum as ir jam pačiam būdingas tvirtas pasiryžim as
siekti tobulum o. A k im irk sn iu instinktyviai patikėjęs, kad E li­
nora tinka šiom s pareigom s, Metas tiesiai pareiškė:
- Darbo diena bus ilga, o atlyginim as nelabai didelis. A š
dar tik pradedu verslą. Jeigu pavyks prasim ušti į pačią v iršū ­
nę, pasiim siu jus kartu. Jūsų atlyginim as didės proporcingai
pastangoms.
- Sutinku.
- A š daug keliausiu. Vėliau jums teks kartais mane lydėti.
Šviesios pašnekovės akys, M eto nuostabai, susiaurėjo.
- Pone Farelai, gal vertėtų konkrečiau apibrėžti mano pa­
reigas. M oterim s jūs, be abejo, atrodote itin patrauklus, tačiau...
Priblokštas, kad Elinora veikiausiai pamanė, jog jis m ėgina
rėžti sparną, ir supykdytas priekabaus, kritiško p ožiū rio į jo
patrauklum ą, M etas atsakė dar šalčiau nei ji:
- Į jūsų pareigas įeis tik sekretorės darbas. Manęs nedo­
m ina nei romanai, nei flirtai, aš nepageidauju tortų per savo
gim tadienius, pataikavim o, padlaižiavim o ir jūsų nuomonės
apie dalykus, susijusius tik su m anim i. M an reikia vien jūsų
laiko ir gebėjimų.
Šiurkštesnį negu visada M eto elgesį išprovokavo gal ne tiek
Elinoros p ožiū ris į jį, kiek ryte pamatyta M ereditos nuotrau­
ka, bet busim oji sekretorė nėmaž neprieštaravo ir veikiau net
m ielai pritarė jo pasiūlytiem s santykiams.
 J U D IT H M C N A LTG H T

- M an tai visiškai priim tina, - pareiškė ji.

- Kada galėsite pradėti?
- Dabar.
M etas niekada nepasigailėjo dėl savo sprendim o. Jau po
savaitės jis suprato, kad Elinora Stem, kaip ir jis pats, gali nepa-
vargdama dirbti nuo ryto lig i vakaro tokiu pat žudančiu tempu,
nevirsti iš kojų ir neaim anuoti. K uo daugiau įpareigojim ų jai
užkraudavo, tuo daugiau ji įvykdydavo. Juodu taip ir neper­
žengė pasistatytos tarp jų sienos, iš p ra d žių buvo pernelyg
pasinėrę į bendrą darbą, o vėliau tai apskritai tapo nebesvarbu.
Jie laikėsi nustatytos tvarkos ir toks bendradarbiavim as abu
tenkino. M etas tikrai išk ilo į patį viršų, o Elinora darbavosi
šalia jo nezyzdam a ir dėl nieko nesiskųsdam a. Tiesą sakant, ji
tapo neįkainojam a bendradarbe ir Metas, laikydam asis žodžio,
karališkai atlygino už atsidavim ą ir ištikim ybę; dabar pane­
lės Stem alga siekė šešiasdešimt penkis tūkstančius svarų per
metus - buvo didesnė už visų Intercorp kom panijos vidurinės
grandies vadovų atlyginim ą.
E linora nusekė įkandin M eto į jo kabinetą ir tylom is laukė,
kol jis pasidės portfelį ant poliruoto raudonm edžio stalo. Metas
dažniausiai įteikdavo jai garsajuostę su įrašytom is instrukcijo­
mis ir padiktuotu tekstu, k u rį reikėdavo išspausdinti.
- Šiandien neturiu nieko padiktavęs, - paaiškino jis ir įdavė
jai šūsnį segtuvų. - Lėktuve nespėjau perskaityti Sim psono
sutarties. Kažkas nutiko „L iro " varikliam s, todėl teko skristi
kom erciniu reisu. Vaikui priekinėje sėdynėje turbūt u žg ulė
ausis ir jis visą kelią žviegė lyg pjaunamas.
K adangi M etas pirm as prabilo, panelė Stem pamanė p ri­
valanti palaikyti pokalbį:
- Kas nors turėjo jam padėti.

278
 Rojus

- M ano kaim ynas pasisiūlė jį pasm augti, bet m otina nepa­

noro paklausyti nei jo, nei manęs, - atsidusęs pasakė Metas.
- O ką pasiūlėte jūs?
- Taurelę degtinės ir lašą brendžio, - atsakė Metas, uždarė
p ortfelį ir paklausė: - O koks čionykštis kontingentas?
- Kai kurie gana sąžiningi. Tačiau Džoana Saimon, pro kurią
praėjote priim am ajam e, vargiai susidoroja su darbu. Sklinda
gandai ją buvus ponui M o risu i ne tik sekretore ir aš esu lin ku si
tuo tikėti. K adangi ji ničnieko nemoka, tenka m anyti, kad jos
talentai atsiskleidžia kitoje srityje.
Metas vos teikėsi atkreipti dėmesį į nepritariam ai sučiauptas
lūpas, linktelėjo galvą į greta kabineto esantį posėdžių kam barį
ir paklausė:
- V isi susirinko?
- Žinoma.
- Darbotvarkė išdalyta?
- Žinom a.
- Po valandos aš la u k iu skam bučio iš B riuselio, - jau ei­
damas tarė Metas. - Sujunkite mane, bet į kitu s skam bučius
atsakyti negalėsiu.
Šeši gabiausi Intercorp viceprezidentai buvo susėdę posė­
d žių kambaryje ant tam siai raudonu au d in iu apm uštų sofų,
sustatytų abipus d idelio, iš stiklo ir m arm uro sukonstruoto
žu rn alin io staliuko. Pamatę M etą vyrai atsistojo ir paspaudė
jam ranką. V is i įdėm iai tyrinėjo bosą, m ėgindam i iš jo akių
nuspėti, kokie kelionės į G raikiją rezultatai.
- D žiaugiuosi, kad sugrįžai, M etai, - tarė Tomas Anderso­
nas. - N ekam uok mūsų. K aip reikalai Atėnuose?
- Itin m ielas miestas, - p atikino Metas. - Be to, Intercorp
dabar turi nuosavą tan klaivių laivyną.

279
 J UDI T H M c N a UG H T

Susirinkusiųjų veiduose nušvito nuoširdus ir netramdomas

pergalės džiaugsm as ir tuoj pat u žv irė gyva diskusija, kaip
geriau panaudoti naująją Intercorp „šeim os atšaką".
A tsilošęs krėsle Metas stebėjo viceprezidentus, kurių kiek­
vienas buvo laikom as geriausiu savo srities žinovu. V isi šeši
buvo energingi, bendram reikalui atsidavę žmonės. Penki iš
jų - H arvardo, Prinstono, Jeilio, Los A n d želo universitetų ir
Masačūsetso technologijos instituto absolventai, įgiję m oksli­
nius tarptautinės bankininkystės ir rinkodaros laipsnius. Penki
vilkėjo siūtais pagal užsakym ą d alykin iais kostium ais po aš­
tuonis šim tus dolerių, brangiais egiptietiško lin o m arškiniais
su m onogram om is ir ryšėjo kruopščiai parinktus šilko kakla­
raiščius. Šitaip sėdėdam i jie atrodė tarsi nužengę iš drabužių
parduotuvės Brooks Brothers reklam os, skelbiančios m aždaug
tokią tiesą: „K a i pasieki viršūnę, renkiesi tik tai, kas geriausia."
Visiška priešingybė jiems buvo šeštasis viceprezidentas. Tomas
Andersonas rėžė akį žaliu su rudais langeliais švarku, žaliom is
kelnėm is ir m argaspalviu kaklaraiščiu. Rėksm ingi Andersono
d rabu žiai buvo neišsenkantis nepriekaištingai apsirengusių
„užgrobim o kom andos" narių linksm ybės šaltinis, bet jie re­
tai kada iš jo pasišaipydavo. Tiesą sakant, nelengva tyčiotis iš
šešių pėdų ūgio m ilžino, sveriančio du šim tus keturiasdešim t
penkis svarus.
Andersonas buvo baigęs vakarinę vid u rin ę m okyklą, nie­
kada nesim okė koledže ir tuo prikišam ai didžiavosi.
/,Aš studijavau gyvenim o m okykloje ir gavau aukščiausią
jos įvertinim ą", - atsakydavo jis į visus klausim us apie išsila v i­
nimą, nors šiaip jau nesivargindavo p rim in ti turįs nepaprastą
talentą, kurio neįgysi jokioje m okykloje: tereikėdavo Tom ui
pasikalbėti su žm ogum i dešim t m in učių ir jis jau žinodavo,

280
 Rojus

kokių m otyvų skatinam as pašnekovas stengiasi kopti į viršų -

tuštybės, godum o, garbėtroškos ar k okių kitų. Pažiūrėti jis
atrodė paprastas, m enkai raštingas meškinas, žm ogus, ku ris
mėgsta darbuotis pasiraitojęs rankoves. Bet po šiurkščiu pa­
viršiu m i slypėjo b riliantas - Tomas Andersonas turėjo D ievo
dovaną vesti derybas ir akim irk sn iu perm anyti problem os
esmę - neįkainojam ą savybę, ypač kai tenka Intercorp vardu
derėtis su profsąjungom is.
Tačiau iš visų nuostabių Tomo savybių užvis labiausiai M e ­
tas vertino vieną - atsidavim ą. Jis buvo vienintelis žm ogus šia­
me kambaryje, galintis atmesti bet kokį, net patį naudingiausią
pasiūlym ą pereiti į kitą darbovietę. Jis dirbo pirm ojoje M eto
įsigytoje bendrovėje, o kai šis ją pardavė, buvo linkęs m ieliau
išeiti su ankstesniu šeim ininku, nei lik ti su naujaisiais, s iū liu ­
siais jam aukštas pareigas ir d id e lį atlyginim ą.
Kitiem s viceprezidentam s Metas mokėjo užtektinai, todėl
buvo ramus dėl jų ištikim ybės ir nebijojo, kad jie pasiduos
pagundai parduoti jį konkurentam s, bet A n derson ui jis m o­
kėjo dar daugiau, nes šis buvo besąlygiškai atsidavęs M e tu i ir
Intercorp. Metas niekada negailėjo kom andai išm okam ų p in i­
gų - išlaidos tikrai atsipirkdavo, nes niekas neturėjo talentin­
gesnių tarnautojų, bet jų energiją reikiam a linkm e nukreipdavo
Metas. Jis pats parengė generalinį Intercorp plėtros planą ir pats
savo nuožiūra jį keisdavo.
- Ponai, apie tai pasikalbėsim e kitą kartą, - pareiškė M etas
nutraukdam as gyvą tanklaivių aptarinėjimą. - Dabar svarbiau­
sia - išspręsti Haskell problem as.
Visada, kai p irk d a v o įm onę, M etas veikdavo greitai ir
veiksm ingai. U žu o t gaišęs m ėnesių mėnesius ir mėginęs n u ­
statyti bendrovei išk ilu sių sunkum ų priežastis, ieškojęs būdų

281
 J UDI T H M c N a LGHT

ir galim ybių jas pašalinti, atleidęs iš darbo darbuotojus, ku ­

rių darbas neatitinka Intercorp standartų, M etas elgdavosi
visai k itaip - pasiųsdavo grupę žm onių, dabar susirinkusių
šiame posėdžių kambaryje, ir šie dirbdavo ranka rankon su
savo postuose liku siais nupirktos kom panijos vicepreziden­
tais. K iekvien a s iš šešių kom andos n a rių buvo tam tikros
srities specialistas, per kelias savaites jie tik slia i nustatyda­
vo savo kuruojam o darbų baro būklę, nešališkai įve rtin d a­
vo viceprezidento ir jo vadovaujam o skyriaus pranašum us ir
trūkum us.
- Eliotai, - M etas kreipėsi į E liotą Džeim isoną, - pradėki­
me nuo tavęs. Trum pai papasakok, kokie rinkodaros skyriaus
reikalai.
- N eblogi, bet ne spindintys. Per daug vadybininkų ir čia,
ir regionų kontorose ir per m ažai profesionalų - pardavim o
specialistų. Seniesiems klientam s skiriam as reikiamas dėmesys,
bet darbuotojam s tiesiog stinga laiko atidaryti naujas sąskaitas.
Turint omenyje aukštą produkcijos kokybę, Haskell turėtų turėti
keturis kartus daugiau pirkėjų nei dabar. Todėl drįsčiau pa­
siū ly ti į pardavim o skyrių p riim ti dar penkiasdešim t žm onių.
K ai pradės veikti gam ykla Sautvilyje, bus galim a pasam dyti
dar penkiasdešim t.
M etas kažką pasižym ėjo gulinčiam e priešais jį bloknote ir
vėl kreipėsi į Džeim isoną:
- A r dar kas nors?
- M etai, Polas Krenšou, rinkodaros reikalų viceprezidentas,
turi išeiti. Jis d irb o su H askelu d vid ešim t penkerius metus,
jo rinkodaros p rin cip a i pasenę ir tiesiog kvaili. Yra v isiškai
nelankstus ir neketina keisti savo metodų.
- K iek jam metų?

282
 Rojus

- Jeigu tikėsim e dosjė, penkiasdešim t šešeri.

- Jeigu pasiūlysim e anksčiau išeiti į pensiją, ar jis sutiks?
- Galbūt. Savo noru išeiti iš darbo jis neketina. Įžūlus šuns­
nukis ir neslepia savo neapykantos Intercorp.
Tomas Andersonas, su pasim ėgavim u tyrinėjęs savo paties
neįsivaizduojam ai m argą kaklaraištį, pakėlė galvą.
- Nėra ko stebėtis. Jis tolim as senojo H askelo gim inaitis...
Eliotas apstulbęs išpūtė akis.
- Tikrai? - nusistebėjo jis, nejučia žavėdam asis Tomo gebė­
jim ais be regim ų pastangų atkapstyti inform aciją. - Jo asmens
byloje apie tai neužsim enam a. Iš kur sužinojai?
- Turėjau labai m alonų pokalbį su žavia senute archyve. Ji
dirba čia ilg iau už visus. Stačiai vaikštantis duom enų šaltinis.
- Nėra ko stebėtis, kad Krenšou buvo toks nepakenčiam as.
Tada juo labiau reikia tuo žm ogum i atsikratyti - be visa kita,
jis yra gyvas m oralinis priekaištas. Iš esmės viskas, Metai. K itą
savaitę susitiksim e ir pasikalbėsim e apie detales.
M etas klausiam ai žvilgtelėjo į D žoną Lem bertą, finansų
srities žinovą. Supratęs užuom iną šis nukreipė žvilgsnį į savo
pastabas.
- Pelno ro d ik lia i neblogi, žinojom e tai ir anksčiau, bet yra
nem ažai išlaidų, kurias galim a sum ažinti. Be to, jie velniškai
ting i paraginti skolininku s. K ai ku rio s sąskaitos turėjo būti
apmokėtos jau prieš pusm etį. Tačiau Haskelas laikėsi taisyklės
niekada nesiskubinti išreikalauti skolų.
- Vadinasi, teks pakeisti ir vyriausiąjį finansininką?
Lembertas sudvejojo:
- Sunku iškart nuspręsti. Finansininkas tvirtina, kad delsia­
ma buvo Haskelo nurodym u. Nors jis pats daugybę metų mvgo
atkakliau reikalauti, kad skolos būtų apmokėtos, prezidentas

283
 J UDI T H M c N a UGHT

nenorėjo nieko net girdėti. Išskyrus tai, finansų skyriuje - v isiš­

ka tvarka, o jis pats - puikus vadovas. Turi užtektinai patyrusių
darbuotojų ir darbas eina kaip per sviestą.
- O kaip jis reagavo, kad buvo įsiveržta į jo valdas? A r yra
pasirengęs keisti darbo metodus?
- Jis ne lyderis, o vykdytojas, ir netgi labai uolus. Sm ulk­
m eniškai paiso įsakym ų ir instrukcijų. K ita vertus, jeigu tau
reikia novatoriškų idėjų, vargu ar jo galvoje tokių kils, o apie
agresyvesnę p o litik ą nė nekalbu.
- Išaiškink, ko iš jo reikalaujam a, - šiek tiek pasvarstęs n u ­
sprendė Metas. - Kai paskirsim e prezidentą, jis galės p rižiū rėti
vyriausiąjį finansininką. Finansų skyrius mums labai svarbus
ir jeigu manai, kad jo būklė gera, tegul viskas taip ir lieka.
- Pritariu. Iki kito mėnesio pradžios būsiu pasirengęs aptarti
naująjį biudžetą ir kainodarą.
- Puiku.
M etas grįžtelėjo į neaukštą šviesiaplaukį vyrą, kuris buvo
atsakingas už personalo politiką.
- D eividai, kaip dėl personalo?
- Neblogai. Sakyčiau, netgi labai gerai. Loidas Voldropas, per­
sonalo skyriui vadovaujamasis viceprezidentas, yra protingas,
įžvalgus ir savo darbą išmanantis žmogus, - pareiškė Telbotas.
- Suknistas d v iv e id is , veidm ainis ir šovinistas, - įsiterpė
Tomas ir palinko prie stalo įsip ilti iš sidabrinio kavinuko kavos.
-V is iš k a nesąm onė! - susierzinęs atkirto Telbotas. - Išnag-
rinėjau sąrašus ir tv irtai galiu pasakyti, kad tarp vadovų ne­
trūksta nei moterų, nei n acionalinių m ažum ų atstovų.
- N e tik iu aš jokiais sąrašais.
- Viešpatie, Tomai, kas tau darosi? - pasisukęs kėdėje ir
permetęs Tomą niršiu žvilgsniu suurzgė jis. - Kaskart, kai įsig y ­

284
 Rojus

jame kompaniją, im i kabinėtis prie personalo skyriaus vadovo.

Ir už ką tu jų taip nemėgsti?
- M atyt, už tai, kad v isi jie pasirengę laižyti viršesniem s už
save pasturgalį, o patys veržiasi į valdžią.
- Taip pat ir Voldropas?
- Ypač Voldropas.
- Ir kuris iš tavo išgirtųjų instinktų verčia taip galvoti?
- Jis dvi dienas be perstojo žarsto man kom plim entus dėl
mokėjim o rengtis. N iekada netikiu žm ogum i, kuris giria mano
švarką, juolab kai pats v ilk i griežtu p ilk u kostium u.
P rislo p in ti juokeliai išsklaidė kambaryje tvyrančią įtampą,
regis, atsipalaidavo net ir Deividas.
- A r esama kokios kitos priežasties m anyti, kad jis meluoja
apie savo darbuotojų sam dos m etodus ir personalo k ilim ą
tarnybos laiptais?
- K urgi ne, - purkštelėjo Tomas ir, stengdam asis neįm erkti
rankovės į kavą, ištiesė ranką siekdamas cukrinės. - Aš jau porą
savaičių trainiojuosi apie šį pastatą, ir kol tu buvai užsiėm ęs
žm ogiškųjų išteklių tyrinėjim u, negalėjau nepastebėti vienos
menkutės detalės.
N u tilęs jis ėmė kruopščiai m aišyti kavoje cukrų ir išvedė
iš kantrybės visus susirinkusiuosius, išskyrus Metą, kuris ir
toliau stebėjo Andersoną ram iai ir susidomėjęs. Pagaliau Tomas
atsilošė į sofos atkaltę, užsim etė koją ant kojos ir pakėlė prie
lū p ų puodelį.
- Tomai! - neiškentęs griežtai tarstelėjo D eividas. - A r būtų
galim a eiti prie reikalo, antraip šis pasitarim as niekada nesi­
baigs? Tai ką gi tu pastebėjai slam pinėdam as ap lin k pastatą?
N ė kiek nesutrikęs Tomas kilstelėjo vešlius antakius ir at­
sakė:

285
 JUDITH McNAUGHT

- A š m ačiau, kas sėdi atskiruose kabinetuose.

- Ir kas iš to?
- O g i tas, kad ten nebuvo nė vienos moters, tik vyrai, jeigu
nem inėsim e buhalterijos, nes kiekvienos įmonės buhalterijo­
je - po trisdešim t moterų, ir dar porai trejetui m oterų paskirti
atskiri kabinetai su sekretorėm is priim am ajam e. Todėl man
ir šovė m intis: o kas, jeigu m ūsų draugelis Voldropas dalija
skam bius titu lu s vien norėdam as įtik ti damoms ir pagražinti
ataskaitas? Jeigu čia tikrai yra daug m oterų vadovių, tai kur
jų sekretorės? Ir kur kabinetai?
- A š viską patikrinsiu, - pro dantis iškošė D eividas. - Ž in o­
ma, būčiau ir pats tai pastebėjęs, bet geriau žinoti iš anksto. Be
to, atostogų sistemą ir tarifų tin klelį mes ketiname suvienodinti
su Intercorp norm om is. Haskelas savo žmonėms, išdirbusiem s
trejus metus, suteikia trijų savaičių atostogas, o išdirbusiem s
aštuonerius metus - keturių savaičių. Tokia politika kom panijai
atsieina krūvą pinigų, be to, nuolatos tenka sam dyti laikinus
darbuotojus.
- O atlyginim ai? - pasidom ėjo Metas.
- M ažesni už m ūsiškius. Haskelas manė, kad verčiau su­
teikti darbuotojam s ilgesnes atostogas, nei m okėti padorius
atlyginim us. K a i parengsiu atitinkam as rekom endacijas ir tu ­
rėsiu skaičius, susitiksim e ir viską aptarsime.
D ar d v i valandas Metas įdėm iai klausėsi k itų kom andos
narių pranešim ų ir priėm ė sprendim us. Aptarę Haskell reika­
lus jie perėjo prie aktualių Intercorp reikalų - nuo gresiančio
tekstilės gam yklos Džordžijoje profsąjungos narių streiko ik i
gamyklos, kurią Metas ketino pastatyti Haskell reikmėms ten­
kinti d id žiu liam e žemės sklype, įsigytam e Sautvilyje.
Per visą laiką tik vienas žmogus, Piteris Vandervildas, n eį­

286
 Rojus

sitraukė į pokalbį ir įdėm iai klausėsi, visai kaip talentingas, bet

šiek tiek apkvaitęs vyresnio kurso studentas, m ėginantis iš pro­
fesionalų perim ti p atirtį ir žinias. D videšim t aštuonerių m etų
buvęs H arvardo vunderkindas Piteris, turintis tikro genijaus
intelektą, ieškojo įm onių, kurias galėtų įsigyti Intercorp, ana­
lizu od avo jų pelningum ą, o tada pateikdavo rekom endacijas
M etui. Haskell Electronics taip pat parinko Vandervildas - tai jau
buvo trečia kom panija, n upirkta jam pasiūlius. M etas atsiuntė
jį į Č ikagą su kitais kom andos nariais, kad Piteris pats sužinotų
ir suprastų, kas vyksta, kai įm onės pereina į Intercorp rankas.
M etas norėjo, jog Piteris pam atytų tai, ko nerasi finansinėse
ataskaitose, kuriom is taip šventai kliovėsi darydam as išvadas
apie p irk in io pelningum ą, suprastų, jog pasaulyje esama v y ­
riausiųjų finansininkų, kurie neskuba išreikalauti skolų, ir per­
sonalo viceprezidentų, patyliukais vykdančių diskrim inacinę
politiką. Metas atsiuntė jį čia, nes suvokė: nors ir labai gabiam,
ja u n u o liu i vis dar reikia vadovauti. M aža to, Piteris kartais
būdavo tai įžūlus, tai pernelyg jautrus, tai kupinas savikliovos,
tai tikras drovuolis, ir būtent šiuos nelygum us M etas ketino
n ušlifuoti. Taip, šis vaikinas - tikras genijus, bet jo genialum ą
reikia nukreipti tinkam a vaga.
- Piteri, - kreipėsi į jį Metas, - ar tu ri kokių nors m inčių iš
savo srities, kurias m ums vertėtų išgirsti?
- T u riu numatęs kelias įmones, kurias būtų naudinga įs i­
gyti, - pagyvėjęs prašneko vaikinas. - N e tokias dideles kaip
Haskell, bet itin pelningas. Viena iš jų - p u ik i nedidelė kom piu­
terių program inės įrangos bendrovė S ilicio slėnyje.
-Jo k ių program inių įrangų, Piteri, - tvirtai pareiškė Metas.
- Bet Jungtinis užnugario komitetas... - m ėgino prieštarauti
Piteris.

28 ^
 J U D IT H M c N a LGHT

- T ik ne program inė įranga, - pertraukė Metas. - K ol kas ši

užm ačia per daug rizikinga!
M atydam as, kaip sutrikim o raudonis išm ušė V andervildo
skruostus, jis prim inė sau, kad jo tikslas - ne smaugti jaunuolio
iniciatyvą, o u g d y ti nepaprastus talentus. Todėl sutram dęs
nekantrum ą M etas pridūrė:
- Tau, Piteri, priekaištų aš neturiu. Juk niekada nesu sakęs,
koks m ano p o žiū ris į kom piuterių program inės įrangos įm o­
nes. K ą dar gali pasiūlyti?
- K artą užsim inėte, kad norėtum ėte išplėsi m ūsų kom er­
cines valdas, - neryžtingai p rabilo Piteris. - Viena tokia kom ­
panija yra Atlantoje, kita - Čikagoje, o trečia - Haustone. Savi­
ninkai nori jas parduoti. D v i pirm osios turi tik adm inistracinių
pastatų, dangoraižių ir m ažesnių pastatų. Trečioji, Haustone,
daugiausia investavo į žemės sklypus. Ją valdo bro liai Torpai,
kurie paveldėjo bendrovę iš tėvo ir, pasak gandų, vienas kito
nekenčia. - V is dar įsiskaudinęs po griežto M eto atsakym o
Piteris pasiskubino sum inėti visus kom panijos trūkum us: -
H austono ekonom ika lig i pastarojo la ik o išgyveno nuosm ukį,
ir nors dabar reikalai ėmė gerėti, vargu ar tai tęsis ilgai. Be to,
b ro lia i Torpai niekaip neįstengia susitarti tarpusavyje, todėl
sandoris, kad kokios, atneštų m um s daugiau nem alonum ų
nei naudos...
- Nesuprantu, kuo m ėgini mane įtikinti: kad šis pasiūlym as
geras ar kad blogas? - paklausė Metas, stengdam asis šypsena
sušvelninti griežtum ą. - Tu rin kis rem dam asis savo sam pro­
tavim ais, o pribaigti grobį p a lik man. Tai mano darbas - jeigu
m ėginsi n u d irb ti ir jį, aš neturėsiu ką veikti. Teliks trauktis į
pensiją.

288
 Rojus

Kambaryje pasigirdo prunkščiojim ai. Piteris pakilo ir įdavė

M e tu i aplanką, ant ku rio buvo užrašyta:
R E K O M E N D U O JA M O S ĮSIGYTI K O M PA N IJO S , K O M E R ­
C IN Ė N U O S A V Y B Ė
Viduje gulėjo dokum entai su duom enim is apie tris minėtas
kom panijas ir dar apie tuziną kitų, ne tokių patrauklių įm onių.
Siek tiek apsiram inęs vaikinas atsisėdo ir laukiam ai sužiuro į
bosą.
M etas atsivertė bylą ir pamatė, kad ataskaitos pernelyg il­
gos, o analizės - sudėtingos. Nenorėdam as tuščiai gaišinti kitų
jis pareiškė:
- Ponai, Piteris, kaip visada, nuveikė d id ž iu lį darbą ir turbūt
p rireiks gana daug laik o viską išnagrinėti. M anau, šiandien
mes jau aptarėme num atytus klausim us. Kai būsite pasirengę
išsam iau pasikalbėti, duokite žin ią panelei Stern. O tu, Piteri,
jeigu neprieštarauji, dar pasilik. Eim e į mano kabinetą, ten ir
pasikalbėsim e.
T ik spėjo M etas atsisėsti prie rašomojo stalo, kai sučirškė
telefonas ir panelė Stern pranešė, kad skam bina iš Briuselio.
Petim i prispaudęs prie ausies ragelį Metas ėmė žiūrinėti Piterio
rekom enduojam os p irk ti įm onės Atlantoje finansinę ataskaitą.
- Metai, - pasigirdo džiugus D žozefo H en d riko balsas, n u ­
stelbęs linijos triukšm ą ir traškesį, - ryšys, m ano drauge, pras­
tas, užtai naujienos p u ikio s ir jos negali laukti. M ano žmonės
v isiškai pritaria m in čiai dėl ribotos atsakom ybės bendrijos,
k urią pasiūliau jums praėjusį mėnesį. Be to, jie sutinka ir su
jūsų sąlygomis.
- Puiku, D žozefai, - atsakė Metas, bet jo entuziazm as šiek
tiek atvėso, kai suvokė, kad yra daug vėliau, nei manė, be to,
laiko skirtum as gerokai atbukino. Lauke buvo visai tamsu, tik

289
 J UDI T H M c N a U G HT

m irguliavo ir žėrėjo kaim yninių dangoraižių langai tarsi lin ks­

mos žvaigždutės. K ažkur iš toli, iš apačios, iš M ičig an o aveniu
sklido skubančių pasiekti namus susivėlinusių priem iesčių gy­
ventojų autom obilių signalai. Metas spustelėjo stalinės lem pos
ju n g ik lį ir žvilgtelėjęs į Piterį, kuris atsistojęs įjungė viršutinę
šviesą, paprašė:
- Pasirodo, jau vėlesnis laikas, nei m an atrodė, o dar tu riu
kai kur paskam binti. Pasiim siu aplanką namo ir visą savaitgalį
nagrinėsiu. Viską aptarsime pirm adienį, dešim tą valandą ryto.

290
 17

Atsigaivinęs saunoje ir po dušu Metas apsirišo apie liem enį

rankšluostį ir pasisiekė rankin į laikrodį, kuris gulėjo ant juo­
do m arm uro atbrailos, einančios palei visas vonios kam bario
sienas. Sučirškė telefonas ir Metas pakėlė ragelį.
- A r tu nuogas? - nespėjus M etui net praverti burnos, pa­
sigirdo alsus A licijo s E iveri balsas.
- K okiu num eriu jūs skam binate? - apsim estinai susidro­
vėjęs pralem eno jis.
- Tavo, m eiluti. Tai tu nuogas ar ne?
- Pusiau, - p risip a žin o Metas, - be to, vėluoju.
- A š taip džiaugiuosi, kad jau esi Čikagoje! Kada atskridai?
- Vakar.
- Pagaliau tu m ano naguose! - A licija linksm ai, skam biai,
užkrečiam ai nusijuokė. - N egali įsivaizduoti, kokios fantazijos
sukosi mano galvoje, pagalvojus apie šią naktį, kai pagaliau

291
 J LTD IT H M C N A U G H T

grįšim e nam o iš to labdaros pokylio! M etai, man taip tavęs

trūko! - kaip visada tiesiai ir atvirai p rid ū rė ji.
- M es susitiksim e po valandos, - pažadėjo Metas. - Žinoma,
jeigu tuoj pat padėsi ragelį.
- Tiesą sakant, paskam binti mane privertė tėtušis. Bijojo,
kad tu pam irši apie p okylį. Jis beveik taip pat nekantrauja
pam atyti tave kaip ir aš, tik, žinom a, dėl visai kitų priežasčių.
- Tikiu osi, - pajuokavo Metas.
- T uriu perspėti, kad jis ketina įtaisyti tave į Glenmoor k lu ­
bą. P okylis - tinkam iausia vieta pristatyti kai kuriem s klubo
nariam s ir u žsitik rin ti jų balsus, todėl tėtušis pasistengs supa­
žin d in ti tave su visais kas gyvas, žinom a, jeigu neprieštarausi.
N et nesuprantu, ko jis taip ardosi! Tavo kandidatūra nekelia
abejonių, v isi balsuos vieningai! Ak, beje, žiniasklaida ten irg i
dalyvaus, todėl pasirenk apgulčiai. Labai žem inantis dalykas
žinoti, pone Farelai, kad mano šio vakaro partneriui bus skirta
kur kas daugiau dėm esio nei man pačiai, - pajuokavo ji.
Prim inim as apie Glenmoor klubą, kuriam e jis tą tolim ą L ie ­
pos ketvirtąją pirm ą kartą susitiko M ereditą, privertė M etą
n iū riai ironiškai šyptelėti ir sukąsti dantis. Jis beveik negirdėjo,
ką toliau kalbėjo Alicija. Be to, Metas jau buvo dviejų ne mažiau
prestižiškų klubų narys ir nejautė noro stoti į trečiąjį, o jeigu
ir būtų įsigeidęs tai padaryti čia, Čikagoje, nė velnio nebūtų
pasirinkęs Glenmoor!
- Pasakyk tėvui, kad esu labai dėkingas, bet prašau jo ne­
sivarginti...
Tačiau nespėjo Metas užbaigti sakinio, kai paralelinio tele­
fono ragelį pakėlė Stentonas Eiveris.
- M etai, tikiuosi, tu nepam iršai, kad šiandien operai skirta
labdaros puota? - širdingai pasisveikinęs paklausė jis.

292
 Rojus

- A išku, kad ne, Stentonai.

- Puiku, puiku. Ką pasakysi, jeigu u žvažiuosiu tavęs paim ti
apie devintą, užsuksim e į jachtklubą išlenkti po taurelę, o iš
ten - į viešbutį? Tada mums neteks sėdėti per visą „Traviatą" ir
laukti, kol prasidės tikros linksm ybės. O gal tau labiau patinka
„Traviata"?
- Operom s esu alergiškas, - pajuokavo M etas ir Stentonas
pritariam ai krenkštelėjo.
Per pastaruosius kelerius metus M etui teko pabuvoti daugy­
bėje operų ir sim foninių koncertų, nes jis sukinėjosi visuomenės
sluoksniuose, k u r kultūros rėm im as ir lankym asis tokiuose
renginiuose buvo būtinas ir, verslo p o žiū riu , labai n a u d in ­
gas. Dabar, kai jis bemaž prieš savo valią spėjo susipažinti su
visom is išk iliau siom is operom is ir sim fonijom is, pirm inė jo
nuom onė lik o nepakitusi: daugum a jų M etu i atrodė per daug
varginančios ir neapsakom ai ilgos.
- Gerai, devintą, - prid ū rė jis.
N ors nem ėgo operinės m uzikos ir neišvengiam o įky rio s
žiniasklaidos dėm esio, vakaro Metas vis dėlto laukė netgi šiek
tiek nekantraudamas. Skusdamasis prisim inė, kaip pirm ą kartą
susitiko su Stentonu E i veriu. Jie susipažino Los A ndžele prieš
ketverius metus, ir nuo tada, kai tik Metas pasirodydavo Č i­
kagoje, o Stentonas - Kalifornijoje, juodu stengdavosi praleisti
kartu nors kelias valandas. Skirtingai nei daugum a Čikagos
elito atstovų, Stentonas buvo kietas, užsispyręs, bet sąžiningas
ir tiesm ukas verslininkas, ir Metas labai jį mėgo. Tiesą sakant,
jeigu tektų rin k tis uošvį, M etas pasirin ktų Stentoną. A licija
buvo panaši į tėvą - elegantiška, nekvaila ir išsilavinusi, bet
velniškai atkakli, kai ko nors įsigeisdavo. Ir tėvas, ir duktė no­
rėjo, kad Metas šiandien lydėtų juos į pokylį, ir nebuvo linkę

293
 J r D IT H M C N A U G H T

klausytis jokių atsikalbinėjim ų. G alų gale M etas ne tik sutiko

apsilankyti operoje, bet ir paaukoti penkis tūkstančius dolerių.
Prieš du m ėnesius A licija atvažiavo į K alifo rn iją ir tiesiai
šviesiai pareiškė, kad jiems derėtų susituokti. Iš pradžių Metas
lyg ir buvo linkęs sutikti, bet pirm asis užsidegim as labai greitai
praėjo. A licija jam patiko ne tik lovoje, tačiau M etas jau buvo
spėjęs vargais negalais išsila ižy ti žlu gdan čios santuokos su
turtinga ir įnoringa Čikagos verslininko dukterim i pasekmes ir
nėmaž netroško pakartoti viską iš naujo. A p ie kitą santuoką jis
niekada neįstengė rim tai galvoti, nes tiesiog negebėjo sužadinti
savyje jausmų, kuriuos kadaise puoselėjo M ereditai, - to bepro­
tiško, deginančio, žiauraus geism o m atyti ją, liesti, glamonėti...
tos vulkaniškos, viską aplin kui išdeginančios ir nepasotinamos
aistros, k u ri juos valdė. Nė viena kita m oteris nepajėgė vien tik
žvilg sn iu priversti jį pasijusti ir visagaliu, ir bejėgiu, nežadino
beprotiško noro įrodyti, kad gali tapti geresnis ir kilnesnis, nei
yra. Vesti kitą būtų tas pats, kas p rip ažin ti, kad jis, Metas, yra
pasirengęs tenkintis antrarūšiais santykiais, o antra rūšis jam
buvo per prasta. K ita vertus, jis visai netroško vėl išgyventi tų
kankinančių, kvaitinančių, iš proto varančių jausmų, tų skau­
d žių ir saldžių emocijų, ir kai toji nelem ta santuoka sugriuvo,
vien p risim in im ai apie ją ir apie jauną išdavikę žmoną, kurią
jis dievino, gyvenim ą daugelį metų vertė pragaru.
Jeigu A licija būtų įstengusi užim ti jo širdyje M ereditos vietą,
vos tai pajutęs, Metas būtų iškart nutraukęs su ja santykius.
Daugiau jis neleis sau būti toks pažeidžiam as ir bejėgis. N ie ­
kieno akyse. Niekada. Dabar, kai yra Čikagoje, A licija turbūt
vėl užsim ins apie vedybas, bet jis aiškiai leis suprasti, kad apie
tai negali būti net kalbos, antraip nuostabus jų bendravim as
bus baigtas.

29-i
 Rojus

A p siv ilk ę s juod ą sm okingą M etas išėjo iš m iegam ojo ir

pasuko į svetainę. D ar lik o keturios valandos, kol atvažiuos
Stentonas ir A licija, todėl jis nuėjo į tolim ąjį kam bario galą, kur
ant pakylos buvo įrengtas baras ir stovėjo kelios pašnekovų
patogum ui skirtos sofos. Šį pastatą ir šį butą M etas pasirinko
todėl, kad išorės sienos iš storo išgaubto stiklo leid o iš aukštai
stebėti kvapą gniaužiančią miesto panoramą. K u rį laiką Metas
žvelgė į tolį, tada priėjo prie baro ketindam as įs ip ilti brendžio.
Ir rankove netyčia u žkliu d ė laikraštį, įžvalgaus liokajaus p a lik ­
tą ant kraštinio staliuko. Lapai padrikai nusklendė ant grindų.
Tada jis pamatė M ereditą.
Jos nuotrauka buvo paskutiniam e pirm osios dalies pusla­
pyje - tobula šypsena, tobula šukuosena, tobulas veidas. Tikra
M eredita, pakėlęs laikraštį ir gerai įsižiūrėjęs į nuotrauką su
led in iu pasidygėjim u pagalvojo Metas - viskas apskaičiuota,
kad darytų kuo d idesn į įspūdį. A štu o n iolikos ji buvo nuosta­
bi, o dabar laikraščių fotografai iš k a ilio nėrėsi, stengdam iesi
pabrėžti jos panašum ą su jauna Greise Keli.
Ž vilg sn is n u sly d o p rie parašo po nuotrauka ir akim irką
Metas sustingo iš nuostabos. Pasak žurnalistės Salės M ensfild,
M eredita ką tik paskelbė apie sužadėtuves su jaunystės m eile
Parkeriu R einoldsu III ir Bancroft kom panija ketina prašm atnių
vestuvių proga vasario mėnesį visuose filialu ose surengti d i­
d ž iu lį išpardavim ą.
M eto lūpos iro n išk a i vyptelėjo. Num etęs laikraštį jis vėl
priėjo prie lango. T ik pam anykite, jis buvo vedęs šitą g udrią
laputę ir nė neįtarė apie jokią jaunystės meilę! Tiesa, tada išvis
beveik nieko apie ją nežinojo, prim inė sau Metas, o viskas, kas
paaiškėjo vėliau, kėlė vien panieką.
Ū m ai M etas susigriebė, kad jo m intys ne visai sutam pa

295
 J U D IT H M c N a UG H T

su jausmais. Jis taip audringai reaguoja turbūt iš įpročio, nes,

tiesą sakant, neapykantos M ereditai jau nebejaučia. T ik šaltą
abejingumą. Tai, kas jiems nutiko, buvo taip seniai, kad išbluko
visi stiprūs jausmai, kuriuos kadaise išgyveno... net ir neapy­
kanta. O jos vietoje dabar tvyro tuštuma... Nieko, tik gailestis
ir pasidygėjim as. M eredita pasirodė esanti per silpnos valios,
kad taptų tikra išdavike, ji tik pasidavė tėvo įtakai ir atsisakė
Meto. Būdam a šeštą mėnesį nėščia, įsig u d rin o sukelti prieš­
la ik in į gim dym ą, o tada pasiuntė M e tu i telegramą, kurioje
paaiškino ką padariusi, ir pareiškė, kad su juo skiriasi. O jis,
nepaisydamas, kad ji atsikratė m ažylio, vis tiek išskrido į Č ik a ­
gą genamas beprotiškos vilties atkalbėti nuo skubotų skyrybų.
Tačiau pasiekęs ligoninę išg ird o iš m erginos priim am ajam e,
kad M eredita nenori jo matyti, ir apsaugininkas išgrūdo jį pro
duris. Manydam as, kad toks galėjo būti F ilip o Benkrofto įsaky­
mas, Metas sugrįžo kitą dieną, bet prie paradinių durų jį sulaikė
p olicininkas ir įbruko į rankas teism o nutartį, kuri, M ereditai
reikalaujant, draudė jam prie jos net prisiartinti.
Visus šiuos metus jis stengėsi slo p in ti ir vyti šalin p risim i­
nim us, susijusius su M eredita, neleisti aštriam kartėlio geluo­
n iu i varstyti širdies, negalvoti, kaip ilg is i nužudyto kūdikio,
nes bijojo išsikraustyti iš proto. Palengva kone tobulai išm oko
atsiriboti. Iš p ra džių Metas taip elgėsi skatinam as savisaugos
instinkto. Vėliau - iš įpročio.
Dabar, žvelgdam as į m irguliuojančius žiburius, jis suprato:
nuo šiol galim a nebesistengti. M eredita liovėsi jam egzistuoti.
Nusprendęs ateinančius metus pra leisti Čikagoje, M etas
žinojo: anksčiau ar vėliau M ereditą jis sutiks, bet neleis, kad
nereikalingi jausm ai ardytų jo planus. Nem alonūs susitikim ai
jo negąsdino, nes nė kiek nejaudino. Juodu abu suaugę žmonės

296
 Rojus

ir praeitis seniai palaidota. M eredita gerai išauklėta, jie pajėgs

būti vienas kitam pagarbūs ir mandagūs, kaip tokiom is a p lin ­
kybėm is dera.

M etas įsitaisė neapsakom ai ilgam e Stentono mersedese,

paspaudė b ič iu liu i ranką ir žvilgtelėjo į A liciją , susisiautusią
siekiančiais blauzdas sabalų kailiniais, beveik tokiais pat tam­
siais ir žvilgančiais kaip jos plaukai. Suspaudusi M etui pirštus
m ergina nusišypsojo, švelniai, kviečiam ai ir viliojam ai.
- Seniai nesimatėme, - žemu, šiek tiek kim telėjusiu balsu
sukuždėjo ji.
- Per daug seniai, - linktelėjęs ištarė M etas ir nesumelavo.
- Penkis mėnesius, - patikslino A licija. - Tai gal vis dėlto
pabučiuosi mane, kaip dera?
Prašydam as leidim o M etas su bejėgiška šypsena pažvelgė
į A licijo s tėvą, bet šis tik pritariam ai linktelėjo, ir Metas, tru k ­
telėjęs m erginą už rankos, pasisodino ant kelių.
- K ą turėjai om enyje sakydama „k aip dera"?
- Tuoj parodysiu. - Ji šyptelėjo.
T ik A licija galėjo išd rįsti tėvo akivaizdoje šitaip b učiuoti
vyrą. Bet ir nedaugelis tėvų tik kantriai vyptelėtų, m andagiai
nusigręžtų į langą, kol jų dukra, beveik netram dydam a ju slin ­
gumo, besiribojančio su seksualiniu susijaudinim u, įsisiurbda­
ma lūpom is bučiuoja svetim ą vyrą.
- Regis, tu iš tikrųjų manęs pasiilgai, - kvėptelėjo A licija.
- O aš m aniau, nors vienam iš m ūsų pakaks padorum o
parausti. - M etas palingavo galvą.
- K aip provincialu, m ielasis! - juokdam asi ir nenorom ati­
traukdam a rankas jam nuo pečių pareiškė A licija. - Tu tikras
miesčionis! V id u rin ė klasė!

29'
 J 1' D IT H M c N a I' GHT

- Buvo laikai, kai prasim ušti į v id u rin ę klasę man atrodė

svajonių viršūnė, - prim inė jis.
- Ir tu tuo didžiuojiesi, tiesa?
- A trodo, kad taip, - p risip ažin o Metas.
A licija n uslydo jam nuo k elių ir susikryžiavo ilgas kojas,
o k a ilin ių skvernai prasiskyrė ir atidengė siekiančią ik i pusės
šlaunies juodos tiesios suknelės sijono prarėžą.
- Ką apie tai manai?
- Išsiaiškinsi vėliau, - įsiterpė Stentonas, staiga susierzinęs,
kad dukra visiškai užvaldė draugo dėmesį. - M etai, sklinda
gandai, kad Edmund M ining ketina susijungti su Ryerson Conso­
lidated. A r tikrai? Bet pirm a papasakok, kaip laikosi tavo tėvas?
Po senovei nenori kraustytis iš ūkio?
- Tėvui viskas gerai.
Ir tai buvo tiesa. Štai jau vienuolika metų Patrikas Farelas
negeria.
- Pagaliau įtik in au jį parduoti ū kį ir keltis į miestą. K elias
savaites jis pagyvens su manimi, o tada važiuos aplankyti mano
sesers. V ėliau aš užsuksiu į senuosius nam us ir susirinksiu
šeimos relikvijas. Jam pačiam trūksta drąsos.

D id žiu lė viešbučio pokylių salė su didingom is marmuro ko­

lonom is, žėrinčiais krištolo sietynais ir nuostabiom is skliautuo­
tom is lubom is visada atrodė puikiai, bet šiandien, M ereditos
nuom one, buvo panaši į pasakų rūm us. Labdaros kom itetas
pasistengė kaip reikiant: baltose pavėsinėse, k u rių kupolu s
buvo nuklojęs žaižaruojantis d irb tin is sniegas, žydėjo rožės
ir žaliavo bugieniai. D idelėje pavėsinėje kone pačiam e salės
centre, prie kolonų, apie kurias vijosi rožės, grojo orkestras. Iš

298
 Rojus

fontanų, papuoštų žiburiuojančiais d irb tin ia is varvekliukais,

liejosi šaltas šampanas, o padavėjai šm aižiojo tarp svečių ir siū­
lė užkandžius tiems, kurie nenorėjo eiti prie d id ž iu lių sidabro
padėklų, p rikrau tų rin k tin ių gardum ynų.
Su salės g ro žiu ir prašm atnum u rungėsi akinančios dam ų
brangenybės ir žinom ų d izainerių vakarinės suknelės. Juokas
ir pokalbiai kartkarčiais nutildavo, kai operos meno globėjai
akim irką sustingdavo pozuodam i fotografam s.
M eredita stovėjo greta Parkerio, v a ld in g a i apglėbusio ją
per liem enį, ir priim inėjo draugų bei pažįstam ų, sužinojusių
iš laikraščių apie sužadėtuves, sveikinim us. K a i pasišalino
paskutinė sveikintojų pora, M eredita, vos tvardydam a juoką,
pažvelgė į Parkerį.
- Kas čia taip tave pralinksm ino? - švelniai nusišypsojęs
pasidom ėjo jis.
- Prisim eni m elodiją, ku rią groja orkestras? Ta pati, pagal
kurią šokome, kai man buvo trylika. - Pastebėjusi, kad Parkeris
nesusigaudo, M eredita paaiškino: - Panelės Epinhem vakarė­
lyje Drake viešbutyje.
Parkerio veidas nušvito, jis plačiai nusišypsojo.
- A k taip, privalom asis panelės Epinhem pokylis, kančių
vakaras!
- Buvo tikras siaubas, - pritarė M eredita. - A š išm ečiau iš
rankų delninę, tvojau kakta tau į galvą, o kai šokome, num in-
džiau kojas.
- Taip, tu išm etei delninę ir m udu susibedėm e galvom is,
bet kojų man tai jau tikrai nenum indei, - tarė Parkeris, kaip
visada, jautrus jos išgyvenim am s, ir šį bruožą M eredita itin
vertino. - Tą vakarą tu buvai kerinti. Tiesą sakant, kaip tik tada

299
 J1
' D IT H M c N a U G H T

aš pirm ą kartą pastebėjau, kokios nuostabios tavo akys, - sva­

jingai šypsodam asis kalbėjo jis. - Tu žvelgei į mane taip keistai,
įdėm iai ir įsitem pusi...
M eredita pratrūko linksm ai kvatoti.
- M atyt, m ėginau sugalvoti, kaip padoriau tau pasipiršti.
Parkeris šyptelėjo, ranka, apglėbusi M ered itos liem enį,
spustelėjo jį trup u tį smarkiau.
- Tikrai?
- Taip!
M eredita pamatė artėjančią prie jų dam ą - aukštuom enės
kronikos reporterę - ir jos lūpos šiek tiek virptelėjo.
- Parkeri, aš trum pam einu į dam ų kam barį, - skubiai su­
kuždėjo ji. - Č ia artinasi Salė M ensfild, o aš nenoriu su ja kal­
bėtis, kol pirm adienį išsiaiškinsiu, kas iš Bancroft pripaistė jai
tų niekų apie d id ž iu lį išpardavim ą, ku riu o kom panija ketina
pažym ėti m udviejų vestuves. Ir tas, kuris taip pasakė, privalės
paprašyti Salės išspausdinti paneigim ą, nes jokio išpardavim o
nebus.
Tai tarusi M eredita nenorom is išsilaisvin o iš jo glėbio.
- Būk geras, surask Lizą, - paprašė ji, eidam a prie d id in g ų
laiptų, vedančių į antrą aukštą. - Ji jau seniai turėjo pasirodyti.

- M es kaip tik laiku, M etai, - pareiškė Stentonas.

M etas n u v ilk o A licija i k a ilin iu s ir padavė drabužininkei.
Jis girdėjo, ką sako bičiulis, bet dėm esį prikaustė g ili iškirptė,
atidengianti grietinėlės spalvos pečius, švytinčius lyg perla­
mutras juodo aksom o fone.
- N uostabi suknelė, - sukuždėjo Metas, o veidą akim irką
nušvietė susižavėjim as ir neslepiam as geismas.

300
 Rojus

Žvelgdam a M etu i į akis A licija šiek tiek atlošė galvą, raudo­

nose lūpose šmėstelėjo supratinga ir pašaipi šypsenėlė.
- Esi vienintelis vyras, kurio lūpose šie žo d žia i skamba kaip
neslepiamas ir viliojantis pasiūlym as praleisti lovoje ne m ažiau
kaip dešim t dienų, - atsakė ji.
Metas linksm ai krenkštelėjo ir nusivedė dam ą ten, kur žėrė­
jo šviesos ir skambėjo m uzika. Pamatęs fotografus, be perstojo
spragsinčius aparatais, ir besism elkiančius per m inią žm o­
nes iš televizijos, jis pasirengė neišvengiam ai žin iasklaid os
atakai.
- A r taip ir yra? - paklausė A licija, kai tėvas nuėjo pasisvei­
k in ti su b ičiuliais.
- Kas? - nustebo M etas, stabtelėjęs paim ti nuo padavėjo
padėklo dviejų taurių šampano.
- Tikiuosi, tai buvo kvietim as savaitę kitą nuostabiai pasi­
d u lkin ti, kaip prieš porą mėnesių?
-A lic ija , elkis padoriai, - m andagiai linkčiodam as pažįsta­
miems priekaištingai burbtelėjo Metas.
Jis jau ketino eiti toliau, bet A lic ija stovėjo kaip įbesta ir
įtem ptai jį tyrinėjo.
- K odėl m um s nesusituokus?
- Žinai, aptarkim e tai kitą kartą.
- A š m ėginau, kai likdavom e vieni, bet tu m ik lia i išsisuk­
davai nuo atsakymo.
Suerzintas A licijo s atkaklum o, kvailo užsispyrim o ir netin­
kam ai pasirinktos vietos bei laiko, M etas paėmė ją už alkūnės
ir nusivedė į šalį.
- Jeigu neklystu, esi nusiteikusi viską aptarti šią akim irką?
- Taip ir yra, - žvelgdam a jam į akis ir išd id žia i užlaužusi
smakrą patvirtino mergina.

301
 J U D IT H M C N A U G H T

- K o tu sieki?
- Ištekėti.
M etas apm irė ir A licija pastebėjo, kaip ūm ai suledėjo jo
akys. Bet žo d žia i buvo dar baisesni:
- U ž ko?
Įskaudinta atviro įžeidim o ir įsiutu si dėl nesėkm ingai pasi­
rinktos taktikos priversti M etą apsispręsti, Alicija piktai sužiuro
į neįžvelgiam ą veidą, tačiau jos narsa iškart subliūško.
- V eikiau siai šito nusipelniau, - p risip ažin o ji.
- Ne, nenusipelnei, - pykdam as d ėl savo netaktiškum o
trum pai atsakė Metas.
Sum išusi ir suklususi A licija pažvelgė į jį ir šyptelėjo.
- D abar bent jau žinom e, kokia yra padėtis. K o l kas.
M etas atsakė šaltai santūria ir tikrai neteikiančia v ilčių šyp­
sena. A licija atsidususi padėjo delną jam ant rankos linkio.
- Esi kiečiausias iš visų mano sutiktų vyrų! - atvirai prisipa­
žino ji. M ėgindam a bent kiek pataisyti padėtį A licija koketiškai
pažvairavo į Metą. - Ir fiziškai, ir em ociškai.

Liza parodė d u rin in ku i d a ilią kortelę, kurioje buvo išgravi­

ruotas kvietim as, skubiai nusim etė paltą ir žengė į salę, akim is
ieškodam a Parkerio ir M ereditos. Pagaliau prie pat orkestro
pakylos pam ačiusi šviesiaplaukę Parkerio galvą, Liza pasuko
ten ir prasispraudė pro A liciją Eiveri, palengva einančią šalia
labai aukšto tam siaplaukio plačiapečio vyro, kurio veidas L iza i
pasirodė m iglotai pažįstamas. V yriškis pasuko galvą ir verti­
nam u žv ilg sn iu palydėjo ryškią rudaplaukę nepažįstam ąją,
m ūvinčią plačiom is raudono atlaso kelnėm is ir v ilk in čią juodu
aksom o švarkeliu. Jos kaktą juosė juodas, karoliukais išsiu ­
vinėtas aksom o kaspinas. Sis neįprastas ir tokia proga, regis,

302
 Rojus

nederantis ansamblis, vilkim as Lizos, atrodė kuo tinkam iausias

ir nepaprastai gražus.
Taip manė v isi vyrai, bet ne Parkeris.
- Sveikas, - priėjusi prie Parkerio, kuris iš fontano p ild ė si
taurę, pasisveikino ji.
Parkeris atsigręžė, pamatė L izą ir susiraukęs nepritariam ai
prisim erkė.
- O varge! - teatrališkai sušuko ši su apsim estiniu nerim u
žvelgdam a į gražų supykusį veidą. - N ejaugi etalonų kartelė
vėl pakilo į viršų?
Piktas žv ilg snis nuo gilaus griovelio tarp krū tų pakilo prie
veido, kuriam e žaidė pašaipi šypsena.
- K odėl tu nesirengi kaip visos norm alios moterys? - p rie­
kabiai pasiteiravo jis.
- N ežinau, - p risip ažin o Liza, m ąsliai suraukė antakius ir
patylėjusi pareiškė su spin din čia šypsena:
- G al kalta ta pati charakterio yda, ku ri verčia tave atim ti
turtą iš našlių ir našlaičių? K u r M eredita?
- Dam ų kambaryje.
Apsisvaidę tokiom is nė vienam nebūdingom is šiurkščiom is
pastabomis, kurios per daugelį pažinties metų tapo jų bendra­
vim o stilium i, abudu stojiškai vengė pažvelgti vienas kitam į
akis ir sutelkė dėm esį į aplinkinius. Ū m ai dešinėje k ilo p rislo ­
pintas šurm ulys, tarsi pirm asis vėjo dvelktelėjim as, pranašau­
jantis kilsiančią audrą. Televizijos ir spaudos reporteriai, lig i tol
ram iai slam pinėję tarp svečių, akim irksniu sukruto pasirengę
p u lti grobį. Lyg žaibai sublykčiojo kameros ir L iza ištem pusi
kaklą pastebėjo, kad reporteriai u žgriu vo tam siaplaukį vyrą,
kurį buvo m ačiusi su A licija Eiveri. Televizijos kameros buvo
nutaikytos tiesiai jam į veidą, bet nepažįstam asis narsiai vedė

303
 J UDI TH M c N a U G HT

damą pirm yn per blyksčių švysčiojim ą ir ordą m osuojančių

m ikrofonais reporterių.
- Kas ten? - nusistebėjo Liza ir neryžtingai pažvelgė į Par­
kerį.
- Nematau... - sum urm ėjo šis, su santūriu susidom ėjim u
stebėdamas šurm ulį, bet vos m inia šiek tiek prasiskyrė, įtem ptu
balsu tarė: - Ten Farelas.
Išgirdusi pavardę ir matydama tą m iglotai pažįstamas veidą
Liza pagaliau susivokė, kad A liciją į šį p o k y lį atsivežė beširdis
išdavikas - buvęs M ereditos vyras. Degdam a neapykanta ji
stebėjo, kaip M etas sustoja atsakyti į žu rn alistų klausim us,
o įsikib u si jo rankos A licija šypsosi fotografam s. Kelias ilgas
akim irkas Liza stovėjo negalėdam a pajudėti iš vietos, p ris i­
m indam a, kiek sielvarto M e red itai suteikė šitas žm ogus, ir
svarstydam a ką tik užgim usį itin v ilio ja n tį keršto planą. O
jeigu dabar p rieitų prie jo ir tiesiai į akis, visų tų šliu žų rašeivų
akivaizdoje išvadintų bjauriu padugne? Tiesa, M ereditai toks
išsišokim as nepatiktų, ji nekenčia scenų, be to, joks gyvas žm o­
gus pasaulyje, išskyrus Parkerį ir Lizą, nežino apie M ereditos
ir Farelo santykius. M eredita! Draugę L iza prisim inė tą pačią
akim irką, kai ši m intis toptelėjo ir Parkeriui, akim irksniu nu-
trindam a nuo veido mandagiai abejingą išraišką, kurią nutaisęs
jis stebėjo Farelą.
- A r M eredita žinojo, kad jis bus čia? - aiktelėjo Liza.
Parkeris suspaudė jai ranką ir paliepė:
- Surask M ereditą ir perspėk, kad čia yra Farelas!
Liza paklusniai apsisuko ir pam ėgino prasibrauti pro m inią.
Metjaus Farelo vardą, lyg kokią keistą maldą, svečiai pašnibž­
dom is jau perdavinėjo vieni kitiem s. K o l Liza yrėsi per m inią,
Metas spėjo atsikratyti visų reporterių, išskyrus Salę M ensfild,

304
 Rojus

kuri tykojo jam už nugaros. Stovėdamas p arad in ių laiptų pa­

pėdėje ir apie kažką kalbėdam asis su Stentonu Eiveriu M etas
nesiskubino atsigręžti. Viena akim i stebėdama Farelą, kad laiku
perspėtų M ereditą, kur jis yra, kita akim i naršydam a po antro
aukšto vestibiulį, Liza puolė į priekį, bet ūm ai sustojo ir su
bejėgišku siaubu įsistebeilijo į M ereditą, kuri netikėtai pasirodė
viršutinėje laip tų aikštelėje.
Galas! Ji nespės prasibrauti ik i draugės anksčiau, negu ši
atsidurs šalia Farelo! L iz a stovėjo bijodam a sukrutėti, tik n iū ­
riai džiaugėsi, kad M eredita šiandien atrodo dar nuostabiau
nei visada. Išd id žiai paniekinusi šiandienos m adą ji apsivilko
tviskančio balto atlaso vakarinę suknelę p la čiu sijonu ir be
petnešėlių, kurios korsažas, siuvinėtas u p ių perlais ir baltais
krištolo karoliukais, g lau d žiai apgulė liekną liem enį. A n t kak­
lo žėrėjo akinantis rub inų ir b rilia n tų koljė - turbūt Parkerio
dovana, nors Liza buvo lin ku si tuo abejoti; labiau tikėtina, kad
šis papuošalas pasiskolintas iš Bancroft parduotuvės juvelyrinių
d irb in ių skyriaus.
Ties laiptų v id u riu M eredita stabtelėjo pasisveikinti su pa­
gyvenusių su tu o ktin ių pora ir L iza sulaikė kvapą. Šalim ais
atsirado Parkeris, neram iai vedžiojantis akim is nuo Farelo prie
Salės M ensfild.
Klausydam asis, ką sako Stentonas, Metas paieškojo žv ilg s­
niu Alicijos, k u ri dar nebuvo g rįžu si iš dam ų kam bario, bet
tada kažkas pašaukė jį vardu... o gal jam tik pasirodė. M etas
apsidairė, pasuko galvą balso kryptim i, pakėlė akis... Ir apmirė.
Šampano taurė sustingo pusiaukelėje ik i lūpų. Priešais jį sto­
vėjo moteris, ku ri kadaise buvo aštuoniolikm etė išsigandusi
m ergaitė ir trum pam tapo jo žmona. Dabar jis suprato, kodėl
žin iasklaid os atstovai taip mėgsta ly g in ti ją su jauna Greise

305
 J l' d i t h M c N aught

Keli. Ideali figūra, nuostabus veidas, šviesūs, elegantišku m az­

gu ant pakaušio sudėti ir m ažomis baltom is rožytėm is papuošti
plaukai... M eredita Benkroft atrodė lyg įsikūnijęs nerūpestin­
gumas ir dvasinė ramybė. Per tą laiką, kol jie nesimatė, ji tapo
dar gražesnė, o švelnus veidas skleidė tikrai kerintį švytėjimą.
Pro ją negalėjai praeiti abejingai. Tačiau M etas labai greitai
atitoko, jam pavyko net gurkštelėti šam pano ir linktelėjim u
atsakyti į kažkokį Stentono teiginį, tačiau jis ir toliau tyrinėjo
gražuolę, tik dabar jau kaip beaistris ekspertas, apžiūrinėjantis
meno kūrin į, ku rio defektai ir trūkum ai jam žinom i iš anksto.
M etu i pakako drąsos pripažinti, kad jo širdis dėl M ereditos
nėra visiškai suakmenėjusi. Reikėjo tik pamatyti, kaip ji kalbasi
su senukais, kurie sustabdė ją pusiaukelėje. M eredita visada
sutarė su vyresniais žmonėmis, pagalvojo jis, prisim inęs tą naktį
užm iesčio klube, kai ji priglaudė jį po savo sparnu, ir jo širdis
dar labiau suminkštėjo. Žiūrėdam as į buvusią žm oną Metas
stengėsi įžvelgti sausos, nervingos vadovės bruožų, bet matė
tik švelnią šypseną, žėrinčias turkio spalvos akis ir jautė aurą...
Metas paieškojo tinkam o žod žio jai apibūdinti, bet į galvą atėjo
vienintelis žodis - „nepasiekiam oji". K aip tik šis. G al todėl, kad
M eredita vilkėjo balta suknele ir, skirtingai nei kitos moterys,
kurių sijonų prarėžai siekė ik i pusės šlaunies, o iškirptės - vos
ne ik i bambos, atidengė tik pečius, vis tiek atrodė kur kas labiau
gundanti nei jos. G undanti, didinga ir nepasiekiama.
Staiga jis pajuto, kaip kažin kur pradingo paskutiniai kartė­
lio pėdsakai. D ėl to kaltas buvo ne tik grožis: Metas nepamiršo,
kokį trapumą, kokį švelnum ą skleidė M eredita, švelnumą, kurį
n u slo pin ti galėjo tik pats tikriausias, nesuvaidintas siaubas,
privertęs ją ryžtis abortui. M eredita buvo tokia jauna, kai ap lin ­
kybės privertė ją ištekėti, savo vyro ji net kaip reikiant nepaži­

306
 Rojus

nojo ir, be abejo, bijojo nugyventi gyvenim ą D ievo užm irštam e

Edm untono m iesteliūkštyje su g irtu okliu vyru, panašiu į M eto
tėvą, ir auginti vaiką, kas akim irką drebėdam a dėl jo ir savo
pačios sveikatos ir būvio. Be to, jos tėvas tikria u siai darėsi ga­
lus tikindam as dukterį nutraukti santuoką su tokiu m enkys­
ta ir, žinom a, jam pavyko įkalbėti M ereidtą ryžtis abortui ir
skyrybom s. Skirtingai nei Filipas, M eredita niekada nebuvo
snobė. Taip, ji p u ik ia i išauklėta ir nuo vaikystės turėjo viską,
ko įsigeisdavo, bet savo valia niekada nebūtų taip pasielgusi
nei su Metu, nei su jų k ū d ikiu . V iskuo kalta jaunystė, baim ė ir
nuolatinis valdin go tėvo spaudim as. Dabar M etas tai suprato.
Praėjo vienu olika metų, bet tereikėjo pam atyti M ereditą, kad
suvoktų, kokia ji buvo iš tikrųjų. Ir kokia tebėra.
- Juk žavi, tiesa? - kumštelėjęs alkūne M etu i į šoną paklausė
Stentonas.
- Labai.
- Eime, pristatysiu tave jai ir jos sužadėtiniui. V is tiek turiu
su juo pasikalbėti. Beje, tu privalai susipažinti su Parkeriu - jis
valdo vieną d id žia u sių Čikagos bankų.
M etas padvejojo, bet linktelėjo. Šiaip ar taip, jiem s teks
m atytis aukštuom enėje ir turbūt geriau pirm ojo susitikim o
nejaukum ą išgyventi dabar, šitame triukšm e ir erzelyje. Dabar
tarp šitų pasipūtusių žm onių jis bent jau nesijaus atstumtasis.
Ieškodama akim is Parkerio M eredita n u lip o nuo paskuti­
nės laiptų pakopos ir sustojo išg ird u si garsų, džiaugsm ingą
Stentono E iverio balsą:
- M eredita, leisk pristatyti tau mano draugą, - pareiškė jis
dėdamas delną jai ant rankos.
M eredita autom atiškai m andagiai šyptelėjo, jau buvo betie­
sianti ranką, bet tą akim irką nukreipė žvilg snį nuo šypsulingos

307
 J UDI T H M c N a U G HT

Stentono fizionom ijos į stovinčio šalim ais įdegusio labai aukšto

vyro veidą. Į M etjaus Farelo veidą. G alva apsvaigo, gerkle
p akilo šleikštus gum ulas ir M eredita lyg per sapną išg ird o
sakant:
- Č ia m ano draugas M etjus Farelas...
Priešais stovėjo žmogus, palikęs ją vieną ligoninėje baisiau­
sią gyvenim o akim irką, kai ji prarado k ū d ikį, ir pajėgęs tik
atsiųsti telegram ą su pasiūlym u skirtis. Ir štai dabar jis šypsosi
jai ta pačia nepamirštama, kerim ai intym ia, nekenčiama šypse­
na. M ereditos viduje kažkas atsitiesė tarsi paleista spyruoklė.
Staigiai atitraukusi ranką ji su ledine panieka nužvelgė M etą
ir grįžtelėjo į Stentoną.
-Jū s turėtum ėte atidžiau rin ktis draugus, pone Eiveri. Pra­
šau man atleisti, - išd id žia i sviedė ji, atgręžė jiem s nugarą ir
nuėjo p alik u si m irštančią iš sm alsum o Salę M ensfild , sukrėstą
Stentoną Eiverį ir įd ū ku sį M etjų Farelą.

Buvo jau trečia valanda nakties, kai išsiskirstė paskutiniai

M ereditos ir Parkerio svečiai, palikę sužadėtinius M ereditos
bute vienus su F ilip u Benkroftų.
- Tau jau seniai reikėtų gulėti lovoje, - papriekaištavo tė­
vui M eredita sėsdamasi ant šilku aptrauktos karalienės A n os
stiliaus sofos.
N et praėjus keliom s valandom s po susitikim o su M etjum i
Farelu, ją tebepurtė drebulys, bet dabar graužė dar ir pyktis
dėl savo elgesio, ir prisim inim as, kokiu įn iršiu degė M eto akys,
kai visų akivaizdoje jį pažem ino palikdam a stovėti su ištiesta
ranka.
- Tu p u ik ia i žinai, kodėl aš vis dar čia, - sum urm ėjo Filip as
ir įsip ylė į taurę šerio.

308
 Rojus

Jis vos prieš valandą sužinojo iš Parkerio, kas nutiko poky­

lyje, ir, matyt, ketino išklausinėti sm ulkiau.
- Negerk to šerio. Juk daktaras draudžia...
- V elniop tuos daktarus! A š noriu žinoti, ką tau pasakė Fa­
relas. Parkeris tvirtina, esą pastatei jį į vietą.
- J is neturėjo progos nieko man pasakyti, - atsakė M eredita
ir išsam iai papasakojo, kaip viskas buvo.
Baigusi pasakoti ji susierzinusi tylom is stebėjo, kaip Filip as
siurbia uždraustą šerį - pagyvenęs, išvaizdus vyras sidabriniais
plaukais ir brangiu sm okingu. Bemaž visą gyvenim ą jis kaip
įm anydam as stengėsi vald yti ją lyg kokią m arionetę, kol M e ­
redita pagaliau išdrįso pasipriešinti geležinės jo valios jėgai ir
ugningam tem peram entui. Tačiau tėvą ji vis tiek mylėjo ir dėl
jo nerimavo. Be to, išskyrus jį, M eredita daugiau nieko netu­
rėjo, o dabar F ilip o veidas buvo sukritęs iš nuovargio ir nuo
ligos. Kai klausim as dėl atostogų bus išspręstas, Filip as išvyks
į kelionę laivu ap lin k pasaulį, daktaras privertė pažadėti, kad
jis nebesuks sau galvos nei dėl kom panijos reikalų, nei dėl
politinės padėties, nei dėl nieko kito. T ik ilsėsis ir pramogaus.
N u kreip u si žv ilg sn į nuo tėvo M eredita papurtė galvą.
- M an atrodo, Parkeri, tu be reikalo jam pasakei apie tą
įvykį. N ebuvo jokio reikalo.
Parkeris atsiduso, atsilošė krėsle ir atskleidė M ereditai tai,
ko ši galbūt nežinojo:
- M eredita, Salė M e n sfild matė ir, galim as dalykas, girdėjo
viską, kas nutiko. Labai pasiseks, jeigu rytoj mes neperskaity-
sime apie tai jos straipsnyje.
- Tikiuosi, ji tai paviešins, - įsiterpė Filipas.
- O aš tikiuosi, kad ne, - paprieštaravo Parkeris, su įprasta
nesudrum sčiam a ramybe ignoruodam as įsiau drin u sį Filipą. -

309
 J UDI T H M c N a UGHT

N enoriu, jog žm onės im tų klausinėti, kodėl M eredita jį taip

nusodino.
M eredita m ėšlungiškai kvėptelėjo ir prim erkė akis.
- Jeigu būčiau turėjusi laiko pagalvoti, nebūčiau taip pa­
sielgusi - bent jau ne taip dem onstratyviai.
- K ai kurie m ūsų b ičiu liai jau susidomėjo, kas nutiko. Reikia
sugalvoti kokį nors paaiškinim ą... - pasakė Parkeris.
- T ik ne šiandien, - pavargusiu balsu paprašė M eredita. -
N orėčiau kuo greičiau atsigulti.
- Tu teisi, - sutiko Parkeris ir atsistojo, o F ilip u i neliko kitos
išeities, tik pasekti jo pavyzdžiu.

310
 18

K ai M eredita išėjo iš dušo, buvo jau beveik vidurdienis. A p ­

siv ilk u si tam siai raudonom is vilnonėm is kelnėm is ir nertiniu
susirišo m azgeliu plaukus ir pasuko į svetainę. Ten jau gulėjo
sekm adieninis Tribune num eris, į k u rį n eviltie s kamuojam a
M eredita metė neram ų žvilgsnį. Selės M e n sfild skiltis prasidėjo
pranešim u apie vakarykštį skandalą:
Viso pasaulio moterys su džiaugsmu kristų žaviajam Metjui Fa-
relui po kojomis. Visos, išskyrus mūsų Mereditą Benkroft, kuri liko
abejinga jo kerams. Šeštadienio vakarą labdaringame pokylyje ji, kaip
sakydavo senovėje, parodė jam duris. Nuostabioji mūsų Meredita,
pagarsėjusi nepriekaištingu elgesiu ir gerumu visiems, kas gyvas,
atsisakė paspausti Metjui Farelui ranką. Įdomu būtų žinoti - kodėl?
Per daug susierzinusi, kad įstengtų dirbti, ir per daug pa­
vargusi, kad pajėgtų išeiti iš namų, M eredita stovėjo vidury7
gražiai apstatyto kam bario ir žiūrėjo į antikvarinius stalus bei

311
 J UDI T H M c N a UG H T

kėdes, lyg m atydam a juos pirm ą kartą. Viskas atrodė taip,

kaip ji norėjo: po kojom is - persiškas kilim as su blyškiai ža lių
ir rausvų spalvų piešiniu krem iniam e fone, šilko užuolaidos ir
prancūziškas raižytas sekreteras, aptiktas aukcione N iujorke.
Šis butas su vaizdu į miestą ir prieš penkerius metus pirktas
B M W - v ieninteliai prabangūs M ereditos įnoriai. Tačiau šian­
dien kam barys atrodė nepažįstam as ir niūrus, visai kaip jos
nuotaika.
Ryžtingai nustūm usi šalin m intis apie darbą M eredita nuėjo
į virtuvę ir įsip ylė puodelį kavos. A tsišlieju si į stalą palengva
gurkšnojo laukdam a, kol išnyks nerealum o jausmas, ir vengė
galvoti apie praėjusią naktį, kol galva galu tin ai prašviesės.
Nago galiuku tingiai vedžiojo ap lin k vynuoges, besiraitančias
ant keram inių stalviršio plytelių. N u o lu b ų sviro kam bariniai
augalai, kuriuos šildė pro langą šviečianti vid u rd ien io saulė.
Bet šiandien dangus buvo aptrauktas debesų. N iū ru , pilka,
šalta. V isai kaip širdyje.
Karšta stip ri kava padarė stebuklą, išblaškė keistą sąstingį,
o kai sąmonė praskaidrėjo, vėl atgijo aštrus, beveik neištveria­
mas gėdos jausmas dėl savo elgesio praėjusį vakarą. Skirtingai
nei tėvas ir Parkeris, M eredita gailėjosi ne iš baimės sulaukti
nešvarių Salės M e n sfild užuom inų, ji kam avosi, nes prarado
savitvardą... ne, prarado protą. Jau prieš daugelį metų p ris i­
vertė liau tis dėl visko kaltin ti M etjų Farelą; prisivertė ne tiek
dėl jo, kiek dėl savęs, nes kęsti pyktį ir jo išdavystės skausm ą
darėsi beveik neįmanoma. T ik praėjus metams po persileidim o
M eredita pam ėgino ram iai ir objektyviai apgalvoti viską, kas
jiems nutiko: siekdam a šio objektyvum o ji kovėsi ir kentėjo, o
kai pagaliau pasiekė, kabinosi į jį iš visų jėgų, kabinosi tol, kol
jis tapo jos charakterio dalim i.

312
 Rojus

Objektyvumas... Psichologas, į ku rį M eredita kreipėsi kole­

dže, padėjo jai suprasti: tai, kas jiems nutiko, buvo neišvengia­
ma. Susituokti jie buvo priversti, bet, be k ū d ikio, kurį abudu
pradėjo, kitų priežasčių lik ti drauge nebuvo, jų niekas nesiejo
tada, nesieja ir dabar. Žinom a, M etas pasielgė žiauriai, kai,
numojęs ranka į jos m aldavim us, iš Pietų A m erikos atsiuntė
telegram ą reikalaudam as skyrybų, bet jis juk visada buvo ne­
perm aldaujam as ir nesukalbam as. O koks kitoks galėjo būti,
turint omenyje jo kilm ę ir išsiauklėjim ą? Jam teko visą gyve­
nim ą kovoti, visko siekti sunkiu, alinančiu darbu, tvarkytis su
g irtu okliu tėvu, auginti seserį, dirbti plieno liejykloje ir drauge
siekti mokslo. Jeigu nebūtų toks užsispyręs, kietas ir bejausmis,
atsidavęs vieninteliam tikslu i, niekada nebūtų prasim ušęs į
pačias aukštum as. Prieš vie n u olik a metų jis taip skau džiai
abejingai pasielgė su M eredita tik todėl, kad negalėjo apsim esti
esąs kitoks ir po senovei lik o šaltas, abejingas ir negailestin­
gas. Beje, Metas atliko pareigą ir ją vedė, tiesa, galbūt iš dalies
skatinamas godum o. Tačiau greitai suprato, kad savų p in ig ų ji
neturi, o k ū d ikio taip pat nebebus, ir tiesiog nebematė m otyvų
išsaugoti santuoką. Jie puoselėjo skirtingas gyvenim o vertybes,
ir jeigu ne skyrybos, M etas būtų sudaužęs jai širdį. Palengva
M eredita tai suprato ar bent jau tarėsi supratusi. Tačiau praė­
jusią naktį vieną baisią, beprotišką akim irką vis dėlto prarado
objektyvum ą ir santūrum ą. Taip niekada neturėjo n u tikti ir
nebūtų nutikę, jeigu M etas nebūtų užklupęs jos iš netyčių ir
jeigu ji būtų turėjusi nors kelias m inutes pasirengti su sid ū ri­
m ui su juo... jeigu ne ta jo šilta, intym i šypsena, visai tokia pat
kaip kadaise. Jai panižo rankas užvažiuoti per tą išsišiepusią
fizionom iją! Ir Stentonui ji išdrožė viską, ką galvoja, bet u ž­
vis labiausiai slėgė nevaldom os, draskančios šird į emocijos,

313
 Judith M c N aught

kuriom s paklususi taip pasielgė. M eredita bijojo, kad gali vėl

taip nutikti. Tačiau iškart susivokė: tokios galim ybės daugiau
nepasitaikys. N em inint ją apėm usio nepasitenkinim o, kad M e ­
tas laiku i bėgant tapo dar gražesnis ir įgavo paviršinio blizgesio
bei savotiško žavesio, visiškai nebūdingo žm ogui, neturinčiam
jokių m oralės principų, kitokių jausmų M eredita jam nepuose­
lėjo. Em ocijų proveržis, kurį patyrė praėjusią n a k tį veikiausiai
buvo paskutinis menkas užgesusio u gn ikaln io kvėptelėjimas.
Dabar, viską ram iai apsvarsčiusi, M eredita pasijuto kur kas
tvirčiau. Ji įsip ylė dar kavos, perėjo į svetainę ir atsisėdo prie
rašomojo stalo. Nuostabus jos butas dabar vėl, kaip anksčiau,
atrodė ramus, jaukus ir savas. Ir ji pati palengva suėmė save į
rankas. Pažvelgė į stovintį ant stalo telefoną ir vieną beprotišką
akim irką pajuto norą paskam binti M e tu i ir padaryti tai, ko
reikalavo gero tono taisyklės: atsiprašyti už nederam ą sceną.
Tačiau iškart nuslopin o šį keistą norą, gūžtelėjo pečiais ir atse­
gusi portfelį išsitraukė parduotuvės Haustone statybos sąmatą.
K ai jie susituokė, M etjui Farelui buvo nusispjaut, ką ji galvoja
ir kaip pasielgs. Todėl jam, be abejo, nė kiek nesvarbu, ką ji
iškrėtė praėjusią naktį. Be to, jis toks savanaudis ir bejausmis,
kad niekas negali jo nei įžeisti, nei įskaudinti.

314
 79

Pirm adienį ryte, lyg iai dešimtą, Piteris Vandervildas stojosi

priešais panelę Stem, k u rią m intyse vadino sfinksu, ir prastai
slėpdam as susierzinim ą ėmė laukti, kol ši teiksis atkreipti į jį
dėmesį. Bet E lin o ra aiškiausiai tempė laiką ir, tik p rivariu si
vargšą Piterį ik i n ervinio drebulio, pakėlė į jį basilisko akis.
- Ponas Farelas paskyrė man susitikim ą dešim tą valandą, -
pranešė Piteris.
- Ponas Farelas pasitarim e. Pasim atys su jum is po penkio­
likos m inučių.
- K aip manote, ar man verta palaukti?
- T ik tokiu atveju, jeigu artim iausias p en kiolika m inučių
neturite ką veikti.
Jausdam asis išgrūstas lauk k aip ap sileid ęs m okinukas
Piteris n iū riai nupėdino prie lifto ir sugrįžo į savo kabinetą.
Taip turbūt bus išm intingiau, nei kiurksoti šešiasdešimtajame

315
 J L*D IT H M C N A U G H T

aukšte ir parodyti, kad artim iausias p en kiolika m inučių tik ­

rai neturi ką veikti. Lyg iai p en kiolika m in učių po dešim tos
panelė Stern mostelėjo jam u žeiti į v id in ę šventovę, iš kurios
jau rengėsi pasišalinti trys kom panijos Haskell vicepreziden­
tai. Tačiau, nespėjus P iteriu i praverti burnos, ant M eto stalo
sučirškė telefonas.
- Piteri, sėskis, - pasiūlė bosas. - Po m inutės būsiu laisvas.
Viena ranka spausdam as prie ausies ragelį, laisvąja ran­
ka M etas atvertė segtuvą su galim ų p irk in ių sąrašu, kurį jam
buvo sudaręs Piteris. Metas per laisvas dienas peržvelgė visą
inform aciją apie korporacijas, valdančias d id ž iu lį kom ercinės
paskirties nekilnojam ąjį turtą. Iš esmės jis buvo patenkintas
Piterio pasirinkim u, jo kruopščia analize ir šiek tiek nustebin­
tas kai k u rių pasiūlym ų. Padėjęs ragelį M etas atsilošė krėsle ir
įdėm iai pažvelgė į vaikiną.
- K uo tau tokia patraukli kom panija Atlantoje?
- D ėl k elių dalykų, - atsakė Piteris, šiek tiek nustebintas
griežto tono. - D id žiąją jų nuosavybės d a lį sudaro adm inis­
traciniai, ne itin aukšti pastatai, k u rių užim tum o procentas
gana didelis. Beveik visi nuom ininkai - žinom os korporacijos,
išsinuom ojusios pastatus ilgam laikui. Pats viską mačiau, kai
buvau nuskridęs į Atlantą apsidairyti.
- O kaip Čikagos kom panija?
- Tai brangiai nuom ojam i gyvenam ieji namai geriausiuose
miesto rajonuose, o jų pelningum as - puikiausias.
Metas nužvelgė vaikiną prim erktom is akim is ir šiurkštokai
pareiškė:
- Iš čia pateiktų duom enų m atyti, kad daugelio pastatų
am žius - per trisdešim t metų. Renovacijos ir rem onto kaina
po septynerių dešim ties metų suris visus puikiausiu s pelnus.

316
 Rojus

- Rengdamas prognozę turėjau tai omenyje, - paprieštaravo

Piteris. - Be to, pati žemė, ant kurios stovi statiniai, kainuoja
pasiutusius pinigus ir ateityje tik brangs.
Metas patenkintas linktelėjo ir atsivertė kitą bylą. K aip tik
šios rekom endacijos privertė jį gerokai suabejoti ne tik Piterio
genialum u, bet ir sveiku protu. Suraukęs antakius jis paklausė:
- Kas pastūmėjo tave siū ly ti kom paniją Haustone?
- Jeigu H austono ekonom ikos pakilim as tęsis, nekilnoja­
mojo turto kainos pašoks ik i debesų ir...
- Tai aš suprantu, - nekantriai pertraukė M etas - Tiesiog
noriu žinoti, kodėl siū la i įsig yti Thorp Development? K iekvie­
nas, kuris skaito The Wall Street Journal, žino, kad kom paniją
siūlom a parduoti jau ištisus dvejus metus, taip pat žino, kodėl
niekas nenori jos p irk ti. K aina beprotiškai išpūsta, o įm onė
valdom a netikusiai.
Piteriu i pasirodė, lyg per kėdę, ant kurios sėdi, kažkas būtų
paleidęs elektros srovę. Jis atsikosėjo ir atkakliai tęsė:
- Jūs teisus, bet jeigu išklausysite m ano argum entų, galbūt
pakeisite nuom onę apie šią kom paniją. - Sulaukęs santūraus
linktelėjim o jis kalbėjo toliau: - Thorp Development priklauso
dviem broliam s, kurie paveldėjo įm onę prieš dvejus metus,
m irus tėvui. N u o tada jie daugybę kartų nesėkm ingai investavo
ir buvo priversti užstatyti didžiąją nekilnojam ojo turto dalį.
G alų gale ik i ausų prasiskolino H austono bankui Continental
City Trust. B roliukai vienas kito nekenčia ir nepajėgia dėl nieko
susitarti. Pastaruosius dvejus metus vienas nori parduoti viską
iškart, o kitas tvirtina, kad nekilnojam ąjį turtą reikia parduo­
ti dalim is. Tačiau dabar jie nebeturi kitos išeities, tik p riim ti
pastarąjį sprendim ą, ir padaryti tai kuo greičiau, nes bankas
tuoj atims jų turtą.

3 r
 JUDI TH M c N a UGHT

- Iš kur tai sužinojai? - nustebo Metas.

- Spalį, kai skridau į H austoną aplankyti sesers, nuspren­
džiau pasidom ėti, kaip klojasi Thorp Development. Maksas Tor-
pas pasakė man, kad jo bankininkas yra Čarlzas Kolinsas, ir
aš jam paskam binau. Kolinsas iš paskutiniųjų stengiasi padėti
Torpam s rasti pirkėją, todėl plepėjo nesustodamas. M an k ilo
įtarim as, kad tokių pastangų priežastis - noras kuo greičiau
atgauti Torpam s paskolintus pinigus. Jis paskam bino man pra­
ėjusį ketvirtadienį ir pranešė, jog Torpai yra pasirengę sudaryti
su m um is sandorį ir parduoti viską pusvelčiui. M aldaute m al­
davo apsispręsti ir kuo greičiau pateikti jiems sąlygas. Jeigu
veiktum e greitai, manau, galėtum e įsig yti bet ku rią Torpų val­
dą ne už rinkos kainą, o už užstato sumą, nes Kolinsas rengiasi
areštuoti turtą ir Torpai, matyt, tai žino.
- Bet kodėl jūs manote, kad turtas bus tuoj areštuotas?
Piteris ram iai šyptelėjo.
- A š paskam binau į Dalasą savo d raug u i b an kin in ku i ir
paklausiau, ar jis pažįsta Kolinsą. Draugas jį pažinojo ir pa­
skam bino neva norėdam as paguosti dėl apverktinos banki­
ninkystės padėties Teksase. K olin sas pats p risip ažin o, kad
banko a u d ito ria i spaudžia jį atgauti b eviltiškiau sias skolas,
taip pat ir kreditus, išduotus Torpams. - Išgyvendam as tylaus
trium fo akim irką Piteris visas švytėjo ir laukė pagyrų už n u ­
veiktą darbą, bet atlygintas buvo tik posause šypsena ir beveik
nepastebim u pritariam u linktelėjim u. Lyg būtų palaim intas
paties Viešpaties, Piteris iš džiaugsm o1beveik pametė galvą ir
palinkęs į p riek į tarė: - N orite žinoti, kas sudaro Torpų žemės
valdas? K ai kurias būtų galim a atskirti ir parduoti už d id ž iu ­
lius pinigus.
- {dėmiai klausau, - atsakė Metas, nors p irk ti žemės sklv-

318
 Rojus

pus buvo lin kęs kur kas m ažiau nei kom ercinės paskirties
pastatus.
- G eriausia iš Torpų v ald ų dalis - puikus p enkiolikos akrų
sklypas už dviejų kvartalų nuo Gallerios, prabangaus d id ž iu ­
lio prekybos centro su jam priklausančiais viešbučiais. N eto­
liese įsikūrusios ir tokios prabangios žin om iausių dizainerių
krautuvėlės kaip Neiman-Marcus ir Saks Fifth Avenue, čia pat -
greitkelis. Torpam s priklausantis sklypas įsiterpęs tarp dviejų
d id ž iu lių prekybos centrų. Ideali vieta dar vienai aukščiausio
lyg io universalinei parduotuvei arba prekybos centrui.
- A š m ačiau tą sklypą, kai su reikalais buvau Haustone, -
tarė Metas.
- Tada suprantate, kokį nuostabų sandorį galim a sudary­
ti, jeigu išpirktum e tą žemės lo p in ė lį už dvidešim t m ilijonų,
kuriuos skolingi Torpai. Galėtum e arba patys jį apstatyti, arba
parduoti ir gauti gražaus pelno. Jeigu H austono ekonom ikos
pakilim as tęsis, mes gausim e kokius keturiasdešim t m ilijonų.
Metas laukė, kol Piteris šiek tiek p riils, ir tada ketino paaiš­
kinti, kad Intercorp labiau dom ina pastatai, bet vaikinas pridūrė:
- T ik reikia suktis greičiau, nes ir Torpas, ir Kolinsas tvirtina
laukiantys d a ly k in io kitos kom panijos pasiūlym o. Pamaniau,
kad jie blefuoja, bet tada įvardijo man pirkėją. M atyt, Čikagos
kom panija Bancroft tikrai siekia įsig yti tą sklypą, ir tai supran­
tama! Haustone jiem s p rilyg stan čių nėra. Po šim ts, juk mes
galėtum e pasičiu pti sklypą už dvidešim t m ilijon ų ir po kelių
m ėnesių iškišti Bancroft už dvidešim t penkis trisdešim t m ili­
jonų, tai yra už faktinę kainą.
Piteris ūm ai nutilo, nes M etjus Farelas staigiai kilstelėjo
galvą ir įsm eigė į jį labai keistą žvilgsnį.
- Ką tu pasakei? - kone suriko jis.

319
 J UDI T H M c N A U G H T

- Pasakiau, kad Bancroft ketina p irk ti tą žemę, - pakartojo

Piteris, šiek tiek išgąsdintas šaltų, g od žių ir grėsm ingų Fare­
lo akių. N usprendęs, kad šefui reikia daugiau inform acijos,
jis greitai pridūrė: - Bancroft yra tarsi koks Bloomingdale arba
Neiman-Marcus - sena o ri įm onė, u n iv e rs a lin ių p a rd u o tu ­
vių tinklas, tu rin tis aukščiausios klasės klientūrą. Jie ketina
plėstis...
- A š žinau, kas yra Bancroft, - sausai pertraukė Metas, vėl
atsivertė ataskaitą ir su dar didesniu susidom ėjim u įniko na­
grinėti skaičius.
Taip, Piteris teisus, galim a gauti d id ž iu lį pelną ir šis sandoris
iš tikrųjų naudingas. Tačiau rūpėjo jam visai ne pelnas. M etas
prisim inė M ereditos išsišokim ą šeštadienio vakarą ir jį užplūdo
nauja pykčio banga.
- Pirk, - švelniai paliepė jis.
- G al norite sužinoti ir apie kitas Torpų valdas?
- M ane dom ina tik tas sklypas, ku rio nori Bancroft. L ie p k
teisės sk y riu i surašyti kom ercinį pasiūlym ą, pagrįstą m ūsų
vertintojo skaičiais. Tegul viską suderina su Torpų vertintoju.
Rytoj pat važiuok į Haustoną ir susitik su Torpais.
- P-pasiūlym ą? - sum ikčiojo Piteris. - O kokia pasiūlym o
suma?
- Pasiūlyk penkiolika m ilijon ų ir duok jiems dvidešim t ke­
turias valandas pasirašyti sutartį, antraip mes atsisakysim e
pirkti. Jie užsiprašys dvidešim t penkių m ilijonų, bet nusiderėk
ik i dvidešim ties. Pasakyk, kad mes norim e gauti sklypą per tris
savaites, antraip sandoris bus nutrauktas.
- Bet aš nemanau...
- D ar viena sąlyga. Jeigu Torpai m ūsų pasiūlym ą priim s,
visas derybas jie privalo laikyti paslaptyje. Niekas neturi žinoti,

320
 Rojus

kad tą sklypą perkame mes, kol bus pasirašyti visi dokum entai.
Tegul teisininkai šią sąlygą įrašo į sutartį drauge su kitom is.
Staiga Piterį suėmė nerimas. Anksčiau, kai Farelas inves­
tuodavo pinigus į kitas kom panijas arba jas pirkdavo, jis kliau-
davosi ne vien P ite rio rekom endacijom is. Ne, M etjus viską
patikrindavo pats ir im davosi b ūtinų atsargum o priem onių.
Tačiau šįkart, jeigu kas nors neišdegs, visa atsakomybė prislėgs
Piterio pečius.
- Pone Farelai, aš tikrai nemanau...
- Piteri, n u p irk tą suknistą sklypą, - įtaikiu, bet neleidžian­
čiu ginčytis balsu pareiškė Metas.
Piteris linktelėjo, pakilo, bet jo sum išim as vis didėjo.
- Paskam bink A rtu i Sim psonui į m ūsų teisės skyrių K a li­
fornijoje, paaiškink detales ir pasakyk, kad aš prašau atsiųsti
sutartis ik i rytojaus. K ai jos bus atsiųstos, atnešk man ir mes
aptarsim e tolesnius žingsnius.
K ai Vandervildas pasišalino, Metas priėjo p rie lango ir ilg a i
žvelgė į tolį. M atyt, M eredita po senovei laiko jį apgailėtinu
m enkysta ir niekšu, nevertu net jos paniekos. Žinom a, ji tu ri
teisę paskelbti apie savo jausmus visiem s, kas skaito Čikagos
laikraščius - beje, taip ji ir padarė. Tačiau šią teisę įgyvendinti
jai atsieis ne m ažiau kaip dešim t m ilijon ų d olerių - tiek jai teks
prim okėti Intercorp už sklypą Fiaustone.

321
 20

- Ponas Farelas liepė iškart perduoti jam sutartis, kai jos

bus atsiųstos, - kitos dienos pavakarę karingai pareiškė Piteris
panelei Stern.
- Tada siū lau jums taip ir padaryti, - kilstelėjusi siaurus
žilu s antakius iškošė ši.
Suerzintas dar vienos pralaim ėtos žo d žių dvikovos, Piteris
apsisuko ant kulno, pasibeldė ir atidarė Farelo kabineto duris.
Degdam as beatodairišku noru atkalbėti šeim ininką nuo ne­
apgalvoto žemės pirkim o jis nė nepastebėjo erdvaus kabineto
gilum oje stovinčio ir neseniai pakabintą paveikslą tyrinėjančio
Tomo Andersono.
- Pone Farelai, - prabilo Piteris, - tu riu jums pasakyti, kad
esu labai sunerim ęs dėl sandorio su Torpais.
- Sutartis turi?
- Taip. - Piteris linktelėjo ir nenorom is padavė šefui sutar­
tis. - Tačiau gal bent išklausysite, ką n oriu pasakyti?

322
 Rojus

Farelas mostelėjo į vieną iš raudonų audiniu apm uštų krės­

lų, pusračiu sustatytų priešais jo stalą.
- Sėskis ir palauk, kol perskaitysiu, o tada galėsi viską pa­
aiškinti.
Nervingoje tyloje Piteris stebėjo, kaip M etas ram iai skaito
sudėtingus dokum entus, įpareigojančius Intercorp sum okėti
m ilijonus dolerių, ir ūm ai susimąstė, ar šiam žm ogui būdingos
įprastos žm ogiškos silpnybės: abejonė, baimė, apgailestavimas,
arba stiprios emocijos?
M etus išdirbęs Intercorp Piteris matė: jeigu M etas Farelas
nuspręsdavo ką pasiekti, trukdžius, kurie sustabdydavo visus
kitus darbuotojus, jis įveikdavo pasakiškai lengvai ir sandoris
įvykdavo per savaitę kitą. K ai reikėdavo įg yven d in ti tikslą, jis
šluote nušluodavo visas kliūtis, braudavosi ly g tankas, nesi­
rinkdam as kelio, nekreipdam as dėm esio į tuos, kurie pakliuvo
po vikšrais, praūždavo kaip galingas ir bejausm is tornadas.
K iti „užgrobim o kom andos" nariai geriau mokėjo slėpti,
kaip gerbia šefą ir net savotiškai jo prisibijo, tačiau Piteris n u ­
manė, kad jie galvoja tą patį ką ir jis. Prieš d v i dienas jie dar­
bavosi ik i vėlyvos nakties ir pakvietė Piterį pavakarieniauti.
Tomas Andersonas paskutinę akim irką apsisprendė dar pad ir­
bėti. Per šią vakarienę P ite riu i pirm ą kartą tapo akivaizdu, kad
nė vienas kom andos narys nepažįsta Farelo geriau už jį. Vienas
tik Tomas Andersonas buvo pelnęs jo draugystę ir pasitikėjimą,
nors niekas nesuprato, kaip jam tai pavyko. Šie apm ąstym ai
buvo negailestingai nutraukti, kai Farelas, padaręs sutartyse
du pakeitim us, jas pasirašė ir vėl ištiesė Piteriui.
- Viskas gerai. Kas tau neduoda ramybės dėl sandorio?
- V isų pirma, pone Farelai, man susidarė įspūdis, kad jūs
nusprendėte p irk ti sklypą remdam asis mano patikinim ais, esą

323
 J UDI T H M c N A U G H T

bus galim a gauti greitą ir garantuotą pelną perpardavus žemę

Bancroft kom panijai. Vakar buvau įsitikinęs, jog reikalas tikrai
išdegs, bet visą dieną nagrinėjau Bancroft operacijas ir fin an ­
sines ataskaitas, taip pat paskam binau b ičiuliam s į Volstritą.
Pagaliau pasikalbėjau su žm ogum i, asm eniškai pažįstančiu
M ereditą ir F ilip ą Benkroftus...
- N a ir ką? - šaltai paklausė Farelas.
- Dabar nesu įsitikinęs, kad Bancroft & Company turi pakan­
kamai lėšų įsig yti sklypą Haustone. Iš to, ką sužinojau, galiu
daryti išvadą, jog jų laukia d id e li nem alonum ai.
- Kokie?
- Tektų ilg a i aiškinti. A š tik darau tokią p rielaid ą rem da­
masis savo paties sam protavim ais.
U žu o t pažėręs priekaištų, kad Piteris kalba apie dalykus,
nesusijusius su aptariam u reikalu, M etas trum pai paliepė:
- Tęsk.
Šis vie n in te lis padrąsinantis žod is ak im irksn iu išsklaidė
nervingą Piterio nepasitikėjim ą savim i ir jis kaipm at virto ga­
biu, įžvalgiu, protingu analitiku - tokiu, apie k u rį rašė laikraš­
čiai jam studijuojant Harvarde.
- Gerai. Štai bendras vaizdas: dar prieš kelerius metus Ban­
croft turėjo tik porą universalin ių p ardu otu vių Čikagoje, kom ­
panija beveik nesiplėtė. Rinkodaros p olitik a paseno, vadovybė
pernelyg pasikliovė prestižiniu įv a izd žiu ir įm onei, tarsi d in o ­
zaurams, grėsė išnykim as. Filip as Benkroftas, kuris vis dar yra
kom panijos prezidentas, parduotuves tvarko visai kaip jo tėvas,
nesukdamas galvos dėl kintančių ekonom ikos tendencijų. Tada
scenoje pasirodo jo duktė M eredita. U žu o t baigusi pirm ą pasi­
taikiusį koledžą, pasinėrusi į aukštuom enės gyvenim ą ir rū p i­
nusis tik kuo dažniau sužibėti p op u liarių žurnalų puslapiuose,

324
 Rojus

ji nusprendžia u žim ti teisėtai jai p riklau sančią vietą ir kada

nors vadovauti kom panijai. Įstoja į rim tą koledžą, pasirenka
m ažm eninės prekybos studijas, baigia m okslus su pagyrim u,
įgyja m agistro laipsnį, bet visa tai anaiptol nedžiugina jos tėvo,
kuris mėgina sukelti jai pasibjaurėjim ą darbu paskyręs d irb ti
pardavėja m oteriškų apatinių drabužių skyriuje. - Šiek tiek pa­
delsęs Piteris pridūrė: - Visa tai pasakoju norėdam as parodyti,
kas ir kaip vadovauja universalinei parduotuvei.
- Tęsk, - pakartojo Farelas, bet jo balsas atrodė nuobodžiau­
jantis, be to, jis paėmė nuo stalo kažkokius dokum entus ir ėmė
skaitinėti.
- Per kelerius pastaruosius metus, - atkakliai tęsė Piteris, -
panelė Benkroft iš pačios apačios žingsnis po žingsnio kilo į v ir­
šų ir dirbdam a sužinojo visas mažmeninės prekybos subtilybes.
K ai ją paaukštino ir paskyrė vadovauti m ažm eninei prekybai,
ji pasiūlė pateikti rinkai prekes su specialiom is Bancroft etike­
tėmis, ir šis sum anym as, k u rį jiem s derėjo įg yven d in ti senų
senovėje, atnešė labai d id e lį pelną. O tada tėtušis ėmė ir permetė
ją vadovauti itin nuostolingam baldų skyriui. U žu o t pasidavusi,
M eredita įsteigė specialų antikvarinių m uziejinių baldų poskyrį,
apie tai tuoj pat suskato rašyti laikraščiai ir pirkėjų srautas gero­
kai padidėjo, nes į parduotuvę nuo ryto ik i vakaro veržėsi būriai
žio p lių pasigrožėti iš m uziejų išsinuom otais baldais. O kadangi
jie jau vis tiek atėjo, pradėjo slam pinėti po paprastų baldų skyrių
ir, žinom a, leido p in ig ėliu s Bancroft, užuot važiavę į priem ies­
čiuose įsikūrusias baldų parduotuves. Tada tėtušis paskyrė ją
ryšių su visuom ene skyriaus vadybininke. V isiškai beprasmės
pareigos. Visas darbas - išsiuntinėti aukas labdaros fondam s
ir organizacijom s, rengiančiom s kalėdin į karnavalą koncertų
salėje. Tačiau panelė Benkroft iškart ėmėsi įgyvendinti kur kas

325
 JUDITH McNaUGHT

įdom esnius sumanymus nei paprastas m adų demonstravimas.

Ji pasinaudojo šeimos ryšiais su sim foniniu orkestru, operos
trupe, dailės m uziejais ir panašiai. Pavyzdžiui, įkalbėjo Čikagos
vaizduojam ųjų menų m uziejaus vadovybę atidaryti parduotu­
vėje parodą, o Kalėdų sezono metu baleto trupė koncertų salėje
parodė „Spragtuką". Žinom a, spauda sukėlė tikrą audrą, o tai
atkreipė dar didesnį čikagiečių dėmesį į Bancroft kom paniją ir
padėjo sukurti dar patrauklesnį parduotuvės įvaizdį. Pirkėjų
antplūdis tapo rekordinis ir tėvas perkėlė ją vadovauti skyriui,
prekiaujančiam žinom ų dizainerių drabužiais. Šįkart už sėkmę
ji turėjo būti dėkinga ne tik savo talentui, bet ir išskirtinei išvaiz­
dai. M ačiau jos nuotraukas laikraščiuose, ji ne tik elegantiška, ji
tiesiog akinanti. K ai kurie Europos dizaineriai, matyt, pasidavė
m erginos žavesiui, juolab kad ji pati juos aplankė ir įkalbėjo
atidaryti Bancroft parduotuvėje savo skyrius. Vienas iš jų, Berg-
dorfas Gudm enas, ne tik sutiko įv y k d y ti jos prašymą, bet ir
pasirašė sutartį, įpareigojančią jį savo drabužius pardavinėti tik
Bancroft su sąlyga, kad pati panelė Benkroft viešum oje rodysis
vilkėdam a jo apdarais. Tada Bergdorfas sukūrė jai visą kolekciją
suknelių, kuriom is ji vilkėdavo įvairiuose priėm im uose ir vaka­
rėliuose. Publika ir spauda kraustėsi iš proto, o moterys gulte
apgulė m adingų drabužių skyrių. Europos drabužių dizainerių,
kaip ir Bankroft, pelnas šoktelėjo lig i dangaus, o dizaineriai, ku ­
rie ik i tol laikėsi nuošalyje, atsisakė bendradarbiauti su kitom is
parduotuvėm is ir persikėlė į Bancroft.
Farelas permetė jį nekantriu žv ilg sn iu viršum ataskaitos,
kurią laikė rankoje.
- K ą n ori tuo įrodyti?
- Tuoj paaiškinsiu. Panelė Benkroft yra paveldėjusi preky­
bininkės talentą, bet užvis geriausiai jos gabum ai atsiskleidžia

326
 Rojus

analizės ir perspektyvinio planavim o srityse, o dabar ji ir yra

tam atsidėjusi. Jai pavyko įtik in ti tėvą ir valdybą im tis p reky­
bos tinklo plėtros kituose miestuose ir ten steigti parduotuves.
N o rin t finansuoti šį sumanymą, jiem s reikia šim tų m ilijon ų
dolerių, todėl jie naudojasi įprastu būdu: ima kreditus iš bankų,
tada d alį akcijų p aleid žia parduoti N iujorko fon dų biržoje.
- Koks čia skirtum as? - trum pai paklausė Farelas.
- Beveik jokio, jeigu nem inėsim e dviejų aplinkybių. Jie p le ­
čiasi taip greitai, kad nespėja išm okėti kreditų, o didžiąją pelno
dalį panaudoja naujom s parduotuvėm s atidaryti. Todėl jiem s
tiesiog trūksta grynųjų, kad pajėgtų atlaikyti netikėtą finansinį
sukrėtim ą. Tiesą sakant, negaliu suprasti, kaip jie ketina su­
m okėti už sklypą Haustone. Be to, pastaruoju la ik u vyko tikra
užgrobim ų griūtis, kai vienas parduotuvių tinklas praryja kitą.
Jeigu kas nors nuspręstų užvaldyti Bancroft, padarytų tai beveik
be kovos. Kom panija prašyte prašosi paimama. Ir manau, kai
kas tai jau pastebėjo, - pabrėžė Piteris.
Vietoje užuojautos, k u rią tikėjosi išvysti Piteris, šefo veide
šmėstelėjo keista šypsenėlė, tarsi džiaugsm o, tarsi pasitenki­
nim o.
- Tikrai?
Piteris linktelėjo šiek tiek nustebintas neįprastos reakcijos
išgirdus tokias nerim ą keliančias naujienas.
- Regis, kažkas pradėjo slapta supirkinėti Bancroft akcijas ir
ketina uždėti leteną ant kom panijos. Tačiau įsigyja po nedaug
akcijų, kad nesukeltų Bancroft & Company, V olstrito ir V erty­
b in ių p op ierių ir b iržų kom isijos įtarim ų. - Tada jis sm akru
parodė į kom piuterius ir paklausė: - Galim a?
Farelas linktelėjo. P ite ris p a k ilo ir priėjo p rie ilg o stalo.
D u pirm ieji kom piuteriai be perstojo rodė inform aciją iš visų

32"
 J UDI T H M c N A U G H T

Intercorp skyrių - ją Farelas kartkartėmis peržiūrėdavo, trečiasis

buvo išjungtas. Piteris spustelėjo m ygtuką, pirštai ėmė bėgioti
klaviatūra. Ekrane atsirado užrašas:
D U O M E N Y S A P IE Bancroft & Company. PR EK YB O S K O ­
D A S B&C. NYSE.
- Pažvelkite. - Piteris parodė į stu lp elį skaičių. - Išskyrus
pastaruosius šešis mėnesius, Bancroft akcijų vertė dvejus metus
buvo stabili - dešim t d olerių už akciją. Per savaitę buvo par­
duodam a v id u tin išk a i po šim tą tūkstančių akcijų, Bet štai jau
pusm etis kaina palengva kilo, kol pasiekė d v ylik a dolerių, o
parduodam ų akcijų skaičius gerokai padidėjo. - Jis paspaudė
klavišą ir ekranas aptemo. Vaikinas suraukė antakius ir atsi­
suko į Farelą. - Č ia tik sam protavim ai, bet manau, kažkoks
stiprus priešininkas mėgina įsig yti kon tro lin į akcijų paketą.
M etas p akilo ir griežtai jį nutraukė:
- G albūt tu teisus, o gal tiesiog akcininkai Bancroft akcijas
laiko pelninga ilgalaike investicija. Todėl mes vis dėlto pasi­
stengsime įsig yti tą sklypą Haustone.
Piteris suprato, kad nebėra reikalingas, ir jam teliko susi­
rinkus pasirašytas sutartis vykd yti įsakym ą.
- Pone Farelai, aš nesuprantu, kod ėl į H austoną derėtis
siunčiate mane, - neryžtingai sum urm ėjo jis. - Šis darbas ne­
įeina į m ano pareigas...
- Sudaryti tokį sandorį nėra labai sunku. - M etas drąsina­
mai nusišypsojo. - O tai praplės tavo akiratį ir suteiks patirties.
Jeigu neklystu, tu kaip tik todėl ir norėjai d irb ti Intercorp.
- Taip, sere. - Piteris linktelėjo didžiuodam asis, kad bosas
pagaliau patikėjo jam svarbų darbą.
Bet pasip ū tim ui buvo lemta čia pat subliūkšti, kai Farelas,
palydėjęs žv ilg sn iu durų lin k einantį Piterį, pridūrė:

328
 Rojus

- Piteri, pasistenk nieko nesugadinti.

- N iek u gyvu, - suvapėjo vaikinas, sukrėstas v iršin in k o
balse nuskam bėjusio neišsakyto grėsm ingo perspėjim o.
Tomas Andersonas, visą laiką ram iai stovėjęs prie lango,
vos sulaukė, kol Piteris išeis.
- Metai, tu m irtinai išgąsdinai berniuką, - sėsdamasis į krės­
lą nusijuokė jis.
- Šio berniuko intelekto koeficientas - šim tas šešiasdešim t
penki ir Intercorp jis jau atnešė kelis m ilijonus dolerių, - sausai
prim inė Metas. - Gera investicija, tiesa?
- K aip ir tas sklypas Haustone?
- Manau, taip.
- Puiku, - atsisėdęs ir ištiesęs į p riekį kojas Tomas lin kte­
lėjo, - nes nenorėčiau m anyti, kad ketini vėjais paleisti krūvą
p in ig ų vien trokšdam as atsiteisti su aukštuom enės poniute,
įžeidusią tave reporterės akivaizdoje.
- Kas čia tau šovė galvon? - paklausė Metas, bet akyse žyb­
telėjo kandaus pasitenkinim o ugnelės.
- Pats nežinau. T ie siog netyčia perskaičiau sekm adienio
laikraštyje, kaip kažkokia paukštytė Benkroft nusodino tave
labdaros puotoje. O šiandien tu m ėgini n u šv ilp ti jai iš panosės
sklypą. Verčiau pasakyk, kiek ta žemė kainuos Intercorp?
- Turbūt kokius dvidešim t m ilijonų.
- O kiekgi paklos panelė Benkroft, kad ją susigrąžintų?
- Patikėk m anim i, kur kas daugiau.
- M etai, ar prisim en i tą naktį prieš aštuonerius metus, kai
teismas galutinai išskyrė mane su M erilin a? - apgaulingai at­
sainiai nutęsė jis.
Klausim as M etą nustebino, bet jis iškart linktelėjo. Tikrai,
atmintyje išliko ta lem tinga naktis. Praėjus keliem s mėnesiams,

329
 J UDI T H M c N A U G H T

kai Tomas pradėjo d irb ti pas Metą, jo žm ona pareiškė m ylin ti

kitą ir n orin ti skirtis. Pernelyg išdidus, kad m aldautų, ir perne­
lyg priblokštas, kad kovotų, Tomas susirinko daiktus ir išėjo iš
namų. Bet ik i pat teismo posėdžio tikėjo, jog žm ona apsigalvos.
Tą dieną Tomas nepasirodė darbe ir nepaskam bino, tik šeštą
valandą vakaro M etas suprato, kas dedasi. Tomas paskam bino
iš policijos nuovados, kur buvo nugabentas už chuliganišką
elgesį pasigėrus.
- Išsam iai atpasakoti negalėčiau, - prisip ažin o Metas. - Ž i­
nau tik tiek, kad prisisprogom e ik i žemės graibym o.
- A š jau buvau girtas, - šaltai p risip a žin o Tomas, - o tu
sum okėjai už mane užstatą ir tada m udu abu prisilupom e. -
Nenuleisdam as nuo M eto akių jis kalbėjo toliau: - M ig lo tai p ri­
simenu, kad užuojautą dėl nelaim ingos santuokos man reiškei
visaip įžeidinėdam as kažkokią damą vardu M eredita, kuri tave
pametė ar panašiai. T ik vadinai ją ne dama, o išpaikinta kale.
Ir prieš pat n ulūžd am i m udu vieningai nutarėme, kad visos
moterys, k u rių vardas prasideda raide „M ", niekam tikusios.
- Matau, tavo atm intis kur kas geresnė nei manoji, - išsisuki­
nėdamas burbtelėjo Metas, bet Tomas pastebėjo, jog paminėjus
M ereditos vardą draugo žan d ikau liai susirakino, ir kaipm at
padarė teisingą išvadą.
- Vadinasi, - nusišypsojo jis, - dabar, kai jau nustatėme, kad
tąnakt pam inėta M eredita iš tikrųjų yra M eredita Benkroft, gal
im k ir atvirai papasakok, kas kadaise tarp judviejų nutiko ir
kodėl lig i šiol neišblėso neapykanta?
- Ne, neverta. - Metas papurtė galvą. Pakilęs jis priėjo prie
žu rn alin io staliuko, ant kurio buvo išd ėlio ti gam yklos Sautvi-
lyje projektai. - Verčiau aptarkim e, kaip einasi statybos.

330
 21

A n t kam po prie Bancroft parduotuvės susitelkė daug auto­

m obilių. N ekreipdam i dėm esio į raudoną šviesoforo signalą,
paltus užsisagstę pirkėjai skubinosi pereiti gatvę ir žemai lenkė
galvas tuščiai m ėgindam i išsigelbėti nuo svilinančio vėjo, kuris
pūtė nuo M ičig an o ežero ir nebaudžiam as švaistėsi centrinės
miesto dalies gatvėmis. Plyšojo signalai, o vairuotojai susiries­
dam i keikė trukdančius eism ui pėsčiuosius. Sėdėdama juoda­
me B M W M eredita pro langą stebėjo, kaip pirkėjai stabteli prie
parduotuvės v itrin ų ir puola vidun. Staigiai ir sm arkiai atšalęs
oras privertė apdairius žm ones jau dabar išsirengti kalėd in ių
p irk in ių , kad išvengtų prieššventinės spūsties.
Po dvidešim ties m in učių M ereditai teks atsiskaityti v ald y ­
bai apie padėtį Haustone, ir nors valdyba iš anksto, tegul ir
nenoriai, projektą palaim ino, negavusi oficialau s pritarim o,
tęsti derybų ji negalėjo. Išėjusi iš lifto M eredita pamatė ap lin k

331
 J UDI T H M c N A U G H T

sekretorės stalą susispietusias keturias moteris. Priėjusi žvilgte­

lėjo vienai per petį tikėdam asi išvysti naujausią Playgirl num erį,
tokį kaip anas, prie kurio jos dūsavo praėjusį mėnesį.
- Kas ten? D ar vienas atlankas su idealaus vyro portretu?
- V isai ne, - paprieštaravo Filisė, kai kitos skubiai išsilakstė,
ir, palydėjusi M ereditą į kabinetą, linksm ai pavartė akis. - Pemė
ir vėl užsisakė asm eninį ateinančio mėnesio horoskopą. Jis žada
tikrą m eilę drauge su šlove ir pinigais.
M eredita kom iškai kilstelėjo antakius ir nusistebėjo:
- O aš m aniau, kad tą patį žadėjo ir praėjusio mėnesio ho­
roskopas?
- Tikra tiesa. A š pasakiau, kad už tuos penkiolika d olerių
galėčiau sudaryti jų nors ir šimtą.
M oterys linksm ai, reikšm ingai susižvalgė ir iškart perėjo
prie reikalų.
- Po penkių m inučių prasideda valdybos posėdis, - prim inė
Filisė.
Meredita linktelėjo ir paėmė nuo stalo aplanką su pastabomis.
- A r jau nuneštas į posėdžių salę būsim o prekybos centro
maketas?
- Taip. Gavau ir projektorių skaidrėm s.
- Esi aukso gabalas, - n uošird žiai pagyrė M eredita, čiupo
aplanką ir žengė prie durų. - Paskam bink Sem ui G rin u i ir
perduok, kad susitiksiu su juo iškart po posėdžio. Paprašyk pa­
rengti p relim in arią sklypo Haustone p irkim o sutartį. Savaitės
pabaigoje n oriu pradėti derybas su Torp Development. Žinom a,
jeigu pavyks. Pirm iausia reikia gauti valdybos pritarim ą.
Filisė paėmė telefono ragelį ir pakėlė į viršų nykštį.
- Sutrink juos į m iltus! - palinkėjo ji.
Posėdžių salė išlik o beveik tokia pat, kokia buvo prieš pen­

332
 Rojus

kiasdešim t metų, ir šioje vario, stiklo ir chrom o epochoje iš­

saugojo nostalgišką didybę: rytietiški kilim ai, su b tili lipdyba
ant tam sių sienų plokščių ir angliškas peizažas barokiniuose
rėmuose. V id u ry kam bario stovėjo d id žiu lis trisdešim ties pėdų
ilg io m asyvus raudon m edžio stalas ir d v id ešim t įm an triai
raižytų, raudonu aksom u apm uštų kėdžių, vienodais tarpais
sustatytų ap lin k jį. V id u ry stalo puikavosi senovinė prabangi
gryno sidabro vaza, prim erkta raudonų ir baltų rožių. Šalim ais
buvo sustatyti Sėvres porceliano kavos ir arbatos servizai su
besvoriais, m ažutėm is rožytėm is ir vynuogių lapais išpieštais
ir auksu apvedžiotais puodeliais. Taip pat stūksojo keli rasoti
grafinai su le d in iu vandeniu.
Patalpa, pristatyta sun kių raižytin ių baldų, prim inė sosto
salę, o šito, M ereditos įtarim u, ir siekė senelis, kai prieš pus­
šim tį metų užsakė visus baldus. Kartais jai būdavo sunku ap­
sispręsti, koks yra šis kambarys: įspūdingas ar bjaurus, bet
kaskart, peržengdam a jo slenkstį, ji tarsi laiko mašina persi­
keldavo į tolim ą praeitį. Tačiau šįryt jos m intys sukosi anaiptol
ne apie istorinius sugretinim us.
- Labas rytas, ponai, - su išmokta šypsena d žiu g iai pasisvei­
kin o ji, išvydusi d v ylik a griežtais kostium ais v ilk in čių vyrų,
tu rin čių galią p riim ti arba atmesti jos pasiūlym ą.
Išskvrus Parkerį, kuris atsakydamas n u o šird žiai nusišyp­
sojo, ir senąjį Sairusą Fortelą, n u tv ilk iu sį ją gašliu žvilgsniu,
pasisveikinim ai nuskam bėjo itin santūriai, iš dalies todėl, kad
valdybos nariai jautė savo galią, iš dalies dėl paprastos p rie­
žasties: juk M eredita nuolatos įkalbinėja juos Bancroft pelną
investuoti į tin k lo plėtrą, užuot išm okėjus akcijų turėtojams
- taigi ir jiems patiem s - d id e liu s dividendus. Bet labiausiai
valdybos narius stingdė tai, kad M eredita jiem s buvo mįslė,

333
 J UDI T H M c N A U G H T

ir nė vienas neišmanė, kaip su ja elgtis. N ors buvo vykdom oji

viceprezidentė, valdybai nepriklausė, vadinasi, jų padėtis buvo
aukštesnė. Kita vertus, ji tiesioginė kom panijos įkūrėjo įpėdinė
ir turėjo teisę į deramą jai padėtį ir pagarbą. Tačiau tikras tėvas,
kom panijos prezidentas, jai buvo pakančiai šaltas, tik tiek.
N iekam nebuvo paslaptis, kad jis išvis nepageidauja m atyti
dukters jokiam e poste, bet visi taip pat matė, kokie sėkm ingi
v isi jos sum anym ai ir kiek daug ji prisidėjo prie įmonės su­
klestėjimo. Todėl valdybos nariai, kaip v isi panašioje padėtyje
atsidūrę karjeros aukštum ų pasiekę ir savim i pasitikintys v y ­
rai, tapdavo irzlū s ir nervindavosi pasidavę neryžtingum ui.
Suvokdam i, jog būtent M eredita yra visų nem alonių em ocijų
priežastis, labai dažnai būdavo jai nepateisinam ai priešiški.
M eredita tai suprato, tačiau nesileido nepatenkintų jų fi­
zionom ijų išm ušam a iš vėžių. A tsisėdusi stalo gale, kur buvo
pastatytas projektorius, ji laukė, kol tėvas duos leidim ą pradėti.
- K adangi M eredita jau čia, manau, galim e eiti prie reika­
lo, - pareiškė jis tokiu tonu, kuris aiškiai leid o m anyti, kad
posėdis užtruks dėl jos vėlavim o.
M eredita ausies krašteliu girdėjo skaitom ą ankstesnio po­
sėdžio protokolą, bet jos dėm esys buvo nukreiptas į Filisės
atgabentą parduotuvės Haustone maketą. Žvelgdam a į p u ikų
ispaniško stiliaus pastatą ji pajuto, kaip skaidrėja nuotaika ir
grįžta pasitikėjim as savim i. Tas sklypas - ideali vieta naujajai
Bancroft tin klo parduotuvei, o Gallerios kaim ynystė garantuos
jai sėkmę. K a i protokolas buvo perskaitytas ir patvirtintas,
valdybos pirm ininkas Nolanas V aild eris pranešė, kad M ere­
dita ketina pristatyti H austono parduotuvės galutinę sąmatą
ir projektą. D v ylik a idealiai apkirptų v yrišk ių galvų pasisuko
į merginą.

334
 Rojus

- Ponai, - priėjusi p rie projektoriaus p ra b ilo ji, - tikiuosi,

v isi spėjote kaip reikiant apžiūrėti maketą?
Dešim t žm onių linktelėjo, tėvas metė žv ilg snį į maketo pusę,
o Parkeris ram iai stebėjo sužadėtinę su išd id žia ir sutrikusia
šypsena, kuri visada atsirasdavo lūpose, kai m atydavo M e re­
ditą dirbančią, sakytum, jis negalėtų suprasti, kodėl ji spiriasi
tai daryti. Tiesa, M ereditos sėkme Parkeris buvo patenkintas.
Jo, Benkroftų bankininko, padėtis suteikėjam teisę priklau syti
valdybai, tačiau M eredita žinojo: be išlygų p asikliau ti Parkerio
palaikym u ji negali. Sužadėtinis buvo labai nepriklausom as ir
nešališkas, ir už tai M eredita jį gerbė.
- D idžiąją d a lį sąmatos skaičių mes jau aptarėme, - pasakė
M eredita ir ištiesė ranką prie jun giklio. - Todėl tas skaidres
pasistengsiu p arodyti kuo greičiau. - Ji paspaudė projekto­
riaus n u oto linio valdym o p ultelio m ygtuką ir pirm oji skaidrė
su apytiksle naujosios parduotuvės statybos kaina įsly d o į
vietą. - Kaip nusprendėm e, parduotuvės H austone plotas turi
b ūti apie trys šim tai tūkstančių kvadratinių pėdų. A p ytikslė
sąm atinė vertė - trisdešim t du m ilijon ai dolerių: į šią sum ą
įeina statybos darbai, darbo užm okestis, autom obilių aikštelė,
apšvietim as, žodžiu, viskas. Žemė, ku rią ketinam e įsig yti iš
Thorp Development, kainuos dar nuo dvidešim ties ik i dvidešim t
trijų m ilijonų dolerių, nelygu, kaip mums pasiseks suderėti. Be
to, reikės dar dvidešim ties m ilijonų baldam s ir įrangai.
- Vadinasi, daugiausia reikės septyniasdešim t penkių m i­
lijonų, - pertraukė ją vienas valdybos narys, - bet jūs prašote
patvirtin ti septyniasdešim t septynių m ilijonų išlaid ų sąmatą.
- Likę du m ilijon ai sk irti padengti organizacinėm s iš la i­
doms, - paaiškino M eredita. - Tai yra apm okėti d id žiu lę atida­
rym o ceremoniją, reklam ą ir taip toliau. - Ji paspaudė m ygtuką

335
 J UDI T H M c N a UG HT

ir ekrane pasirodė kita skaidrė su kur kas didesniais skaičiais. -

Č ia parodytos viso kom plekso statybos išlaidos. K aip žinote, aš
siūlau statyti ne vien parduotuvę, bet visą statinių kom pleksą.
Papildom a darbų vertė - penkiasdešim t du m ilijonai, bet mes
viską susigrąžinsim e liku siu s prekybos plotus išnuom oję k i­
tiems m ažm enininkam s.
- Susigrąžinsim e, bet ne iškart, kaip esi lin ku si m anyti tu, -
irz lia i burbtelėjo tėvas.
- A r g i aš taip sakiau? - nusistebėjo M eredita, p u ik ia i žin o ­
dama, kad net m inties tokios nėra turėjusi.
N usišypsojusi tėvui ji leido sau tik keliom is įtem ptos tylos
akim irkom is papriekaištauti už neteisingum ą ir nekantrum ą.
Tai buvo geriausias būdas parodyti jam, koks yra šiurkštus ir
neprotingas. Tačiau tėvo balsas nuskam bėjo sausai ir santūriai,
kaip dažnai pasitaikydavo po širdies priepuolio, ir M eredita
pajuto aštrų nerim o dūrį.
- M es laukiam e, - paragino Filipas.
Ram iai ir protingai M eredita kalbėjo toliau:
- K ai kurie iš jūsų laikosi nuom onės, kad nereikia skubėti
statyti kom plekso, bet aš matau rim tų priežasčių, verčiančių
viską daryti vienu metu.
- Kokios tos priežastys? - pasidom ėjo kitas valdybos narys,
pildam asis į stiklin ę vandens su ledukais.
- V isų pirm a, teks sum okėti už visą sklypą, nesvarbu, staty­
sime jame ką nors ar nestatysime. Jeigu statysim e viską iškart,
sutaupysim e kelis m ilijonus d olerių projektavim o išlaidų, nes
baigti statybas vėliau kainuos kur kas didesnius pinigus. Antra,
statybinių m edžiagų ir statybos darbų kainos kils proporcingai
H austono ekonom ikos augim ui. K ita vertus, nuom ininkai leis
p a d id in ti lankytojų srautą. A r dar yra klausim ų?

336
 Rojus

Klausim ų daugiau nebuvo ir M eredita perėjo prie lik u sių

skaidrių.
- Iš šitų grafikų m atyti, kad m ūsų geodezininkai ir a p lin ­
kos tyrim o kom anda parduotuvei parinktą sklyp ą kruopščiai
apžiūrėjo, įvertino ir tvirtina, jog rasti tinkam esnę vietą būtų
sunku. G eografinių k liū č ių nėra, dem ografinė padėtis šiame
rajone ideali...
Staiga įsiterpė Sairusas Fortelas, aštuoniasdešim tm etis nuo-
dėm iautojas, k u ris valdyboje posėdžiavo jau penkiasdešim t
metų ir kurio idėjos buvo tokios pat pasenusios kaip jo brokato
liem enė ir lazda su dram blio kaulo rankena, tapusi neatskiria­
ma palydove.
- M ano galva, čia grynos nesąmonės, panelyte! - šūktelėjo
jis p iktu laibu balseliu. - Dem ografija! Prekybos plotai! G eo­
dezininkai! A p lin k a! K ą tai reiškia, norėčiau žinoti?!
Sairusas, k u rį M e red ita pažinojo nuo vaikystės, kėlė jai
susierzinim ą, sum išusį su prielan kiu atlaidum u. K iti v a ld y ­
bos nariai laikė jį nukvakusiu seneliūkščiu ir ketino išsių sti
poilsio.
- Tai reiškia, pone Sairusai, kad kom anda iš k elių žm onių,
k u rių specializacija - ieškoti tinkam iausių vietų mažm eninės
prekybos parduotuvėm s, buvo nuvykusios į H austoną ir išty­
rinėjo mano parinktą vietą. Jie sako, kad demografija...
- Demo... kas?! - purkštelėjo jis. - K ai visoje šalyje steigiau
vaistines, tokio žod žio nebuvau net girdėjęs. Taigi ir klausiu:
kas tai yra?
- Šiuo atveju tas žod is apibūdina rajono, kuriam e stovės
parduotuvė, gyventojus: v id u tin į am žių, p in ig in iu s išteklius...
- Anais laikais mes nekreipdavom e į tai dėm esio, - pagie­
žingai iškošė Sairusas, p iktai dėbčiodam as į nekantraujančius

337
 J UDI T H M c N a UGHT

veidus. - Tai jau ne! K ai norėdavau atidaryti vaistinę, aš tiesiog

pasiųsdavau žmones, kad pastatytų pastatą ir suvežtų baldus,
ir verslas klestėjo.
- Šiandien, Sairusai, viskas šiek tiek kitaip, - paaiškino Be­
nas Hotonas. - Na, o dabar įdėm iai išklausykite M ereditos,
kad galėtumėte balsuoti „u ž" arba „prieš".
- A š negaliu balsuoti už tai, ko nesuprantu, argi ne? - ne­
n u sileid o Sairusas ir pasigarsino klausos aparatą. - Kalbėk,
m ieloji. K o l kas susivokiau tik tiek: tu pasiuntei į Haustoną
gaują ekspertų, kurie nustatė, kad apylinkėse gyvena nema­
žai suaugusių žm onių, gebančių pėsčiom is arba autom obiliu
nusigauti ik i parduotuvės, kišenėse tu rin čių užtektinai p in ig ų
ir g alin čių pasidalyti jais su Bancroft. A r taip ir yra?
M eredita ir dar keli žm onės šyptelėjo.
- M aždaug, - p rip ažin o ji.
- Reikėjo taip ir sakyti! Nuostabu, kaip jūs, jaunimas, sten­
giatės viską supainioti ir prisigalvojate įm antrių žodelių, kad
būtų dar nesuprantam iau. O kas tos „geografinės kliūtys"?
- Na... tokios kliūtys, k u rių potencialus pirkėjas nėra linkęs
įveikti, kai susirengia užsukti į parduotuvę. Pavyzdžiui, jeigu
pakeliui į parduotuvę žm onėms tenka važiuoti per pram oninį
arba nesaugų rajoną, tai ir bus geografinė kliūtis.
- O H austono sklype jų esama?
- N ė vienos.
- Tada aš balsuoju „už", - pareiškė jis.
M eredita nurijo nervingą prunkštelėjim ą.
- M eredita, - neleidęs Sairusui baigti griežtai įsiterpė tė­
vas, - ar turi ką p rid u rti, kol dar nepaskelbtas balsavim as?
M ered ita perm etė akim is neįžvelgiam us susėdusių p rie
stalo vyrų veidus ir papurtė galvą.

338
 Rojus

- Visas H austono projekto detales jau aptarėme ankstesnia­

me posėdyje. Tačiau norėčiau prim inti dar kartą: konkuruoti su
kitom is parduotuvėm is galėsime tik plėsdam i Bancroft tinklą. -
V is dar negarantuota valdybos n arių palaikym u, M eredita
dar sykį pam ėgino juos įtik in ti ir pridūrė: - M anau, neverta
ir vėl prim inti, kad visos iš penkių naujų m ūsų u niversalin ių
parduotuvių gauna planuotą arba net didesnį pelną. U ž šitą
sėkmę didele d a lim i turim e būti dėkin gi kruopščiai m ūsų pa­
rin ktai statybos vietai.
- N e mūsų, o tavo. - F ilip a s Benkroftas pataisė ją taip šaltai
ir iš aukšto, kad M eredita tik po kurio laiko susivokė: juk tėvas
ją pagyrė! Ne pirm ą kartą giria ją tarsi pro sukąstus dantis, bet
dabar visos valdybos akivaizdoje išspaustą pagyrim ą M eredita
palaikė geru ženklu. Turbūt jis ketina ne tik p rita rti Haustono
projektui, bet ir paprašyti valdybos narių, kad paskirtų dukterį
einančia prezidento pareigas, kol jis atostogaus.
- Ačiū , - ram iai ir paprastai padėkojo ji ir atsisėdo.
Tarsi nesusivokdam as, už ką duktė jam dėkoja, Filipas krei­
pėsi į Parkerį:
- Supratau, kad jūsų bankas yra pasirengęs suteikti kreditą
ir finansuoti H austono projektą, jeigu valdyba jam pritars?
- Taip, F ilip a i, tačiau tik tom is sąlygom is, kurias aptarėme
per praėjusį posėdį.
Tas sąlygas M eredita žinojo, bet vis tiek turėjo akim irką p ri­
kąsti lūpą, kad nuslėptų ją apėm usią paniką. Parkerio bankas
kruopščiau už bet kokią valdybą tyrinėjo sąmatas, pagal kurias
per pastaruosius kelerius metus paskolino Bancroft d id žiu les
pinigų sumas, ir banko vadovybė pradėjo nervintis, nes skaičiai
tikrai buvo astronom iniai. Sutikęs d uoti kreditą universalinės
parduotuvės Finikse, o dabar ir H austone statybai, bankas

339
 J l' d i t h M c N aught

pateikė naujų sąlygų, pagal kurias M eredita ir jos tėvas turėjo

asm eniškai garantuoti skolos grąžinim ą ir įnešti papildom ą
užstatą, k u rį sudarė ir jų asm eniniai Bancroft akcijų paketai.
M eredita lošė iš savų p inigų ir tai ją šiek tiek baugino. Be akcijų
ir kom panijos m okam o atlyginim o, ji turėjo tik senelio p a lik i­
mą, k u rį ir ketino panaudoti kaip užstatą. Tačiau po pirm ųjų
tėvo žo d žių tapo aišku: Filip as vis dar pyksta dėl suerzinusių
jį bankininko pretenzijų.
- Parkeri, jūs žinote mano p o žiū rį į tas ypatingas sąlygas.
Jeigu turėsim e omenyje, kad Reynolds Mercantile gerokai per
aštuoniasdešim t metų buvo vienintelis Benkroftų bankas, ne­
tikėti asm eninių garantijų ir papildom o užstato reikalavim ai,
švelniai sakant, atrodo keisti, gal net įžeidžiantys.
- Suprantu jus, - ram iai atsiliepė Parkeris. - A š esu jūsų
pusėje, ir tai žinote. Šį rytą vėl buvau susitikęs su savo vald y­
bos nariais ir m ėginau įtik in ti juos arba atsisakyti tokių griežtų
sąlygų, arba šiek tiek jas sušvelninti, bet nesėkm ingai, - pasa­
kė Parkeris, nužvelgė susirinkusiuosius ir pridūrė: - Tačiau
jų atkaklum as jokiu būdu nereiškia, kad abejojama Bancroft
m okum u.
- O man atrodo, abejojama! - pareiškė senasis Sairusas. -
Regis, m ūsų bankas laikosi nuom onės, kad Bancroft - visai
nuvarytas kuinas.
- Tokia m intis jiems net į galvą nešovė. Reikalas tas, kad per
pastaruosius metus ekonom inė padėtis didelėm s universali­
nėms parduotuvėm s tapo itin nepalanki. D augelis balansuoja
ant bankroto ribos. Tai vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos m ūsų
sprendim ui, bet pagrindinė priežastis - kad daugybė bankų
nusm uko ir neįstengė atsigauti nuo D idžiosios depresijos laikų.
Todėl b an kin in kai tapo perdėtai atsargūs ir vienam gavėjui

340
 Roj us

privengia duoti itin didelius kreditus. Be to, tenka taikstytis

ir su auditą atliekančiais revizoriais, kurie paskolų išdavim ą
tikrina kur kas priekabiau nei anksčiau. Reikalavim ai tapo
daug griežtesni.
- M an o galva, turėtum e kreiptis į kitą banką, - pasiūlė
Sairusas ir d žiu g ia i nužvelgė sėdinčius prie stalo valdybos
narius. - Bent jau aš taip padaryčiau! Tegu Parkeris nešdinasi
velniop, o mes pasiieškosime pinigėlių kur nors kitur!
- Mes galėtume taip padaryti. - Meredita linktelėjo Sairusui
ir pamėgino užgniaužti ūm ai sukilusį priešiškum ą Parkeriui.
Jos jausmai privalo likti nuošalyje nuo šio aptarimo! - Tačiau
Parkerio bankas siūlo mums labai naudingas palūkanas, kurias
vargu ar gautume kitur. Todėl natūralu, kad jis...
- Nėra čia nieko natūralaus, - pertraukė Sairusas ir permetė
ją vertinančiu, kone gašliu žvilgsniu, o tada lyg koks kaltintojas
sužiuro į Parkerį. - Jeigu aš rengčiausi vesti šitą nuostabią mo­
terį, natūraliausia būtų duoti jai viską, ko tik paprašys, užuot
atėmus viską, ką turi!
- Sairusai! Čia verslas, - perspėjo M eredita stebėdamasi,
kodėl tokie seniokai kaip Sairusas pamiršta orum ą ir elgiasi
lyg geltonsnapiai berniūkščiai.
- Moterys neturi dalyvauti versle, žinoma, jeigu jos nėra
kokios baidyklės ir gali gauti tinkamą vyrą, kuris jomis pasi­
rūpintų. U žuot gim džiusios vaikus ir...
- Sairusai, šiandien ne jūs teikiate svarstyti ataskaitą! - su­
urzgė Parkeris. - Tęsk, Meredita, ką tu norėjai pasakyti?
- Ketinau pasakyti, kad vargu ar reikėtų nerimauti dėl jūsų
ypatingųjų sąlygų, nes Bancroft ketina paskolą grąžinti la i­
ku, - atsakė Meredita ir pasijuto visa deganti iš sumišimo, nes
pamatė, kaip pašaipiai susižvalgė vyrai.

341
 JUDITH M c N a UGHT

- Taip ir yra, - išsiblaškęs nekantriai patvirtino tėvas. - Jeigu

daugiau niekas nenori nieko pridurti, manau, Haustono klau ­
simą galime laikyti baigtu ir posėdžio pabaigoje balsuoti.
Paėmusi nuo stalo aplanką M eredita oficialiai padėkojo
valdybai už dėmesį ir išėjo iš posėdžių salės.
- Na? - nekantraudama paklausė Filisė, įkandin Mereditos
įėjusi į jos kabinetą. - K aip sekėsi? Bus atidaryta parduotuvė
Haustone ar ne?
- Dabar balsuoja, - atsakė M eredita ir ėmė vartyti rytinį
paštą, kurį Filisė buvo padėjusi ant stalo.
- A š laikau sukryžiavusi pirštus.
Sujaudinta Filisės atsidavimo, M eredita pritariamai n usi­
šypsojo.
- Pamatysi, viskas bus gerai, - išpranašavo ji, beveik nea­
bejodama, kad tėvas, tegul ir nenoromis, vis dėlto balsuos jos
naudai. Didžiausias rūpestis, kad ji taip ir nesuprato, apsispręs
jie statyti iškart visą kompleksą ar tik parduotuvę. - Abejoju
dėl vieno, ar jie panorės pakloti pinigėlius visam kompleksui,
ar apsiribos universaline parduotuve. Būk gera, paskambink
Semui G rin u i ir paprašyk atnešti sutartis.
Jau po kelių m inučių tarpduryje pasirodė Semas Grinas.
Ū gio jis buvo vos penkių pėdų ir penkių colių drauge su p lau­
kais, spalva ir išvaizda primenančiais plieninę vielą, bet visada
skleidė pasitikėjimo ir valdingum o aurą, kurią akim irksniu
pajusdavo visi, teisiniame mūšyje tapę jo priešininkais. U ž aki­
nių metaliniais rėmeliais slėpėsi skvarbios, šviečiančios protu
žalios akys, kurios dabar įdėm iai žvelgė į Mereditą.
- Filisė perdavė, kad esate pasirengusi pradėti baigiamąjį
sklypo Haustone pirkim o derybų etapą, - žengdamas į kabi­
netą tarė jis. - Vadinasi, valdyba pasiūlym ą priėmė?

342
 Rojus

- Tikiuosi, po kelių m inučių viskas bus nuspręsta. K aip

manote, kokią pradinę sumą reikėtų pasiūlyti Torpams?
- J ie prašo trisdešimties milijonų, - atsakė Semas sėsdama­
sis ant vienos iš kėdžių, sustatytų priešais jos darbo stalą. - Iš
pradžių vertėtų pasiūlyti aštuoniolika milijonų. Tada bus ga­
lim a sutarti dėl dvidešimties. Tas sklypas yra įkeistas, o jiems
m irtinai reikia pinigų. Todėl parduos ir už dvidešimt.
- Tikrai taip manote?
- Gal ir ne. - Semas šyptelėjo.
-Jeig u reikės, duosime ir dvidešimt penkis. Didžiausia kai­
na - trisdešimt milijonų, bet už tiek parduoti jiems nepavyko...
Tą akim irką sučirškė telefonas ir Meredita, nebaigusi saki­
nio, pakėlė ragelį.
- Meredita, mes pritarėme Haustono projektui, - griežtu,
prieštarauti neleidžiančiu balsu pareiškė tėvas. - Tačiau kom p­
lekso statybą atidedame, kol iš tenykštės parduotuvės gausime
numatytą pelną.
- M an atrodo, tu darai klaidą, - slėpdama nusivylim ą, o fi­
cialiu balsu pareiškė ji.
- Taip nusprendė valdyba.
- Bet tu galėjai juos perkalbėti, - įžūliai mestelėjo Meredita.
- Puiku, tada aš taip nusprendžiau.
- Klaidingai nusprendei.
- Kai vadovausi šiai kompanijai, tada ir turėsi teisę spręsti
pati...
M erditai skaudžiai suspaudė širdį.
- O aš jai vadovausiu?
- K ol kas aš sprendžiu, kas geriau Bancroft, - neatsakęs į jos
klausim ą pareiškė tėvas. - Dabar važiuoju namo. Nekaip jau­
čiuosi. Tiesą sakant, šios dienos posėdį būčiau net atidėjęs, jeigu
ne tavo atkaklus reikalavimas kuo greičiau užbaigti sandorį.

343
 J UDI T H M c N A U G H T

Nevisiškai įsitikinusi, ar tėvas tikrai serga, ar tik naudojasi

dingstim i išvengti atviro pokalbio, M eredita atsiduso.
- Pasirūpink savimi. Pasimatysime ketvirtadienį per va­
karienę.
Padėjusi ragelį ji leido sau kelias akimirkas tylomis apgailėti
pusinį sprendimą ir tik tada padarė tai, ko išmoko prieš daugelį
metų po nelemtai pasibaigusios santuokos: pažvelgti tikrovei
į akis ir paieškoti joje dalykų, dėl kurių vertėtų toliau gyventi
ir dirbti. Šypsodamasi Semui G rin ui M eredita pasistengė su
pasididžiavim u pergalingai pranešti:
- Mes gavome valdybos pritarimą!
- Dėl viso komplekso?
- Ne, tik dėl parduotuvės.
- Manau, tai klaida.
Matyt, jis girdėjo, kaip Meredita tą patį sakė tėvui, bet Se­
m ui ji nieko daugiau neaiškino. Savo nuom onę ir pastabas dėl
tėvo politikos, kiek įmanydama stengėsi pasilaikyti sau. Todėl
Semo ji paklausė:
- Per kiek laiko parengsite ir nusiųsti sutartį Torpams?
- Sutartis bus parengta ik i rytojaus vakaro. Jeigu norite,
kad dalyvaučiau sudarant sandorį, turiu priminti: į Haustoną
galėsiu išvažiuoti ne anksčiau kaip po savaitės. Nepam irškite
apie ieškinį, pateiktą kompanijai Wilson Toys.
- Būtų geriau, jeigu sandorio reikalus tvarkytumėte jūs. -
Meredita linktelėjo žinodama, kaip puikiai Semas moka derėtis,
ir nusim inusi, kad jis negalės visko atlikti anksčiau. - Manau,
terminas priimtinas. Iki to laiko gausime raštišką Reinoldsų
banko įsipareigojimą ir tada finansavimas netrukdys sudaryti
sandorio.
- Ta žemę bandoma parduoti jau keleri metai. - Semas šyp­

344
 Rojus

telėjo. - Todėl manau, per dvi savaites ji tikrai niekur nedings.

Be to, kuo ilgiau tempsime, tuo greičiau Torpai sutiks su m ūsų
sąlygomis. - Pastebėjęs, kad Meredita vis dar atrodo susirū­
pinusi, pridūrė: - Pamėginsiu priversti savo žmones greičiau
suktis ir, kai visi ieškinio Vūson Toys dokumentai bus sutvarkyti,
nedelsdamas išvažiuosiu į Haustoną.
T ik septintos pradžioje Meredita pakėlė akis nuo sutarčių,
kurias nagrinėjo, ir pamatė Filisę, jau apsivilkusią paltą ir su
vakariniu laikraščiu rankoje.
- Gaila, kad jie nepanoro statyti viso komplekso, bet ką
dabar padarysi! - atsidususi pareiškė sekretorė.
Meredita atsilošė į krėslo atramą ir alsiai nusišypsojo.
- Ačiū.
- U ž užuojautą?
- U ž supratimą. - M eredita atsiduso ir ištiesė ranką į laik ­
raštį. - Nors iš esmės diena buvo sėkminga.
Filisė bakstelėjo į laikraštį, iš anksto atverstą ties antru pus­
lapiu.
- Tikiuosi, dėl to tavo nuomonė nepasikeis.
Meredita nesusigaudydam a pažvelgė į laikraštį ir išvydo
Metjų Farelą, žvelgiantį į ją iš nuotraukos, kurioje stovėjo šalia
kažkokios žvaigždutės, matyt, specialiai atskridusios į Čikagą
asmeniniu jo lėktuvu, kad galėtų palydėti did įjį verslininką į
draugo vakar surengtą vakarėlį. Teksto nuotrupos liepsnojan­
čiomis žiežirbom is smigo Mereditai į smegenis, kol ji skubiai
perbėgo akimis susižavėjimo kupiną žinutę apie naująjį Č ik a ­
gos gyventoją, žinom ą verslininką ir svajonių jaunikį. Tačiau
kai vėl pakėlė akis į Filisę, veidas buvo visiškai ramus.
- A r manai, kad šita žinutė turėjo mane sunervinti?
- Prieš nuspręsdama verčiau užmesk akį į verslo kroniką, -
patarė Filisė.

345
 J U D IT H M C N A U G H T

M ereditai panižo liežuvį sudrausti Filisę, kam lenda ne į

savo reikalus, bet ji tuoj pat susitvardė. Filisė buvo pirmoji jos
sekretorė, o ji - pirm oji Filisės viršininkė. Ir per pastaruosius
šešerius metus jos kartais darbuodavosi ne tik naktimis, bet
dažnai ir savaitgaliais, neretai, kai darbas būdavo itin skubus,
vietoje pietų pasitenkindavo šaltais sum uštiniais. Jos buvo
atsidavusios bendram reikalui, viena kitą mėgo ir gerbė.
Pirmajame verslo skyriaus puslapyje puikavosi dar viena
M eto nuotrauka ir ilgas Intercorp vadovo veiklos aprašas, k u ­
riame buvo suminėtos priežastys, paskatinusios jį persikelti į
Čikagą, taip pat buvo nufotografuota statoma moderni elektro­
ninės įrangos gamykla Sautvilyje ir Berklio bokštuose jo įsigyti
prabangiai apstatyti apartamentai. K ie k žemiau buvo įdėta
M ereditos nuotrauka ir straipsnis, kuriam e buvo cituojami
jos žodžiai apie sėkmingą Bancroft įtakos plėtrą nacionalinėje
mažmeninės prekybos rinkoje.
- Redakcija paskyrė jam kino žvaigždės vaidmenį ir vietą, -
burbtelėjo Filisė ir pritūpė ant stalo krašto. - Nepabuvo čia
nė poros savaičių, o laikraščiai jau kraustosi iš proto: kasdien
spausdina po kelis straipsnius.
- Laikraščiuose taip pat apstu istorijų apie prievartautojus
ir žudikus, - prim inė Meredita, pasišlykštėjusi palaižūniškais
ditirambais, kuriuos Farelui giedojo straipsnio autorius, ir tūž­
dama ant savęs, kad, vos pažvelgus į jo nuotrauką, neaišku
kodėl ėmė drebėti rankos. Be abejo, tik todėl, jog ji žino: dabar
jis ne už tūkstančių m ylių nuo čia, o šalia, Čikagoje, visai arti.
- A r jis tikrai toks gražus, kaip atrodo nuotraukoje?
- Gražus? - apsimestinai abejingai perklausė Meredita, pa­
kilo ir priėjo prie sieninės spintos pasiim ti palto. - T ik ne man.
- Tikras m ulkis, tiesa? - gudriai šyptelėjusi pasitikslino
Filisė.

346
 Rojus

- Kaip ir susiprotėjai?
- Perskaičiau Salės M e nsfild žinutę. Ji rašė, kaip tu visiems
matant pastatei jį į vietą, ir aš iškart supratau, kad jis veikiau­
siai tikrų tikriausias mulkis. Kiek kartų esu m ačiusi tave ben­
draujant su vyrais, kurių negali pakęsti, bet visada įstengdavai
išlikti mandagi ir netgi šypsotis.
- Tiesiog Salė klaidingai viską suprato. Tą žm ogų aš vos
pažįstu. - Tyčia norėdama pakeisti temą ji pridūrė: - Jeigu tavo
automobilis vis dar taisomas, galiu pavėžėti.
- Ne, ačiū. Esu pakviesta vakarienės pas seserį, o ji gyvena
visai kitoje pusėje.
- M ielai nuvežčiau tave, bet jau vėlu, o šiandien trečiadie­
nis...
- Tavo sužadėtinis trečiadieniais visada vakarieniauja pas
tave, tiesa?
- Tiesa.
- Tau pasisekė, kad mėgsti tvarką. Jis tikras pedantas. A š
seniai jau būčiau pakvaišusi, jeigu žinočiau, kad mano g y­
venimo vyras tam tikrom is dienomis visada daro tam tikrus
dalykus - diena dienon, savaitė po savaitės, metai po metų...
Meredita pratrūko kvatoti.
- Nustok. Tu mane trikdai. Net nuotaika sugedo. Be to, aš
tikrai mėgstu tvarką, patikim um ą ir ramybę.
- Tai ne man. D ievinu spontaniškumą.
- K aip tik todėl tavo gerbėjai retai kada pasirodo ne tik
sutartą valandą, bet ir sutartą dieną, - paerzino Meredita.
- Tikrai.

M "
 22

M eredita mielai būtų pamiršusi Metjų Farelą, bet Parkeris

į jos namus įžengė su laikraščiu rankoje.
- Matei straipsnį apie Farelą? - pakštelėjęs Mereditai į žandą
pasiteiravo jis.
- Taip. N o ri išgerti?
- Turbūt.
- K o norėtum? - priėjusi prie devyniolikto amžiaus spintu­
tės, kurią buvo pavertusi baru, ir atidariusi dureles paklausė ji.
- K aip visada.
Mereditos ranka nejučia sustingo, atmintyje atgijo Lizos
žodžiai ir šiandien pasakytos Filisės pastabos: „Tau reikia žm o­
gaus, kuris gebėtų sukurstyti tave kokiai nors avantiūrai...
pavyzdžiui, balsuoti už demokratus... A š seniai jau būčiau
pakvaišusi, jeigu žinočiau, kad mano gyvenim o vyras tam
tikromis dienomis visada daro tam tikrus dalykus..."

348
 Rojus

- A r tikrai nenori ko nors kito? - neryžtingai paklausė ji ir

apsidairė. - Gal džino su tonikų?
- Neišsigalvok. A š visada geriu burboną su vandeniu, sau­
lele, o tu - baltąjį vyną. Tai jau tapo savotiška tradicija.
- Parkeri, Filisė šiandien kai ką pasakė, Liza irgi, ir aš pama­
niau, galbūt... - sumikčiojo Meredita ir nutilo pasijutusi visiška
kvaiša, bet vis tiek įsipylė sau džino su tonikų.
- Ką pasakė? - paklausė jis ir pajutęs, kokia suirzusi ir su­
trikusi yra Meredita, priėjo ir apkabino ją iš u ž nugaros.
- Na... m udu galbūt einame pramintu keliu. A r tau nenu­
sibodo rutina?
Parkerio rankos apsivijo jos liemenį.
- Priešingai. M an patinka rutina ir nuspėjamumas, tau, beje,
irgi patinka.
- Žinau, bet ar tau neatrodo, kad prieš akis dar labai daug
metų ir mums gali tiesiog nusibosti... ir toji monotonija mus
pačius pavers nykiais nuobodomis. Žodžiu, norėjau pasaky­
ti, nejaugi tau kartais nesinori patirti kokio nors jaudinančio
išgyvenimo.
- Nelabai. - Parkeris papurtė galvą, atsuko ją veidu į save
ir švelniai, bet tvirtai suspaudė glėbyje.
- Meredita, jeigu pyksti už tai, kad Haustono kreditui pa­
reikalavau asm eninio užstato, taip ir sakyk. Esi nusivylu si
manimi ir aš tai suprantu, bet nereikia ieškoti kitų priežasčių,
kurių nėra.
- Visai ne, - nuoširdžiai atsakė Meredita. - A š net išėmiau
iš seifo akcijų sertifikatus, kad atiduočiau juos tau. Jie aplanke
ant mano stalo.
Tačiau Parkeris, nekreipdamas dėmesio į aplanką, įdėmiai
tyrinėjo Mereditos veidą ir ji neryžtingai pridūrė:

349
 J UDI T H M c N a UG H T

- Prisipažįstu, šiek tiek baisoka atiduoti viską, ką turiu,

bet aš tikiu tavimi, kad nepavyko įtik in ti valdybos pakeisti
sprendimo.
- Tiki? - sunerimęs paklausė jis. Gražus jo veidas ūmai pa­
niuro ir apsiniaukė.
- Žinoma, - patvirtino ji, spindulingai nusišypsojo ir vėl
paėmė nuo stalo taurę. - Gal peržiūrėk sertifikatus ir įsitikink,
ar viskas gerai. O aš padengsiu stalą ir pažiūrėsiu, ką vakarienei
paliko ponia Elis.
Ponia Elis pas tėvą jau nebedirbo, bet trečiadieniais ateidavo
į Mereditos butą aptvarkyti, šio to nupirkti ir visada paruoš­
davo valgyti.
Parkeris priėjo prie rašomojo stalo, o M eredita ant pietų
stalo patiesė šviesiai rausvas drobines staltiesėles.
- A r akcijų sertifikatai čia? - paklausė jis pakėlęs gelsvai
rusvos spalvos voką.
Meredita atsigręžė.
- Ne. Voke mano pasas, gimimo liudijimas ir dar šiokie tokie
dokumentai. Sertifikatai kitame voke, didesniame.
Parkeris paėmė kitą voką, perskaitė atgalinį adresą ir n u ­
stebęs kilstelėjo antakius.
- Šitas?
- Ne, čia skyrybų dokumentai.
- Bet šis vokas niekada nebuvo atplėštas. Nejaugi tu jų net
neperskaitei?
Meredita gūžtelėjo pečiais ir išėmė iš stalčiaus servetėles.
- N u o tada, kai tuos dokumentus pasirašiau, daugiau jais
nesidomėjau. Bet prisimenu, kas ten rašoma. M ano tėvas įsi­
pareigoja sumokėti dešimt tūkstančių dolerių, o Metjus Farelas,

350
 Rojus

gavęs šią sumą, sutinka skirtis ir atsisako visų teisių ir preten­

zijų į bet kokį man priklausantį turtą.
- Vargu ar ten viskas išdėstyta kaip tik tokiais terminais, -
vartydamas rankose voką n iūriai tarė Parkeris. - Nepriešta­
rausi, jeigu užm esiu akį?
- Ne, bet kam tau to reikia?
- Profesinis smalsumas - juk aš, jeigu nepamiršai, esu advo­
katas. Be to, ne toks jau nykus nuoboda bankininkas, kokiu
mane laiko tavo draugužė Liza, šitaip bandydama mano kant­
rybę.
N e pirm ą kartą iš Parkerio replikų Meredita suprato, kad
kandžios Lizos pastabos žeidžia jį kur kas labiau, nei pats nori
pripažinti, ir M eredita tvirtai nutarė: šįkart griežtai pasakys
draugei, kad liautųsi taip juokavusi. Parkeris turi pagrindą
savimi didžiuotis. Taip nusprendusi ji pamanė, jog nėra reikalo
dirginti ir šiaip jau įskaudintos Parkerio savimeilės ir priminti,
kad jo specializacija - ne civilinė, o baudžiamoji teisė.
- Žiūrėk, ką tik nori, - atsakė ji, pasilenkė ir pabučiavo Par­
kerį į smilkinį. - Gaila, kad turėsi skristi į Šveicariją. M an baisiai
tavęs trūks.
- T ik dviem savaitėms. G ali skristi su manimi.
Parkeris turėjo skaityti pranešimą Pasaulinėje bankininkų
konferencijoje, Meredita būtų norėjusi paklausyti jo kalbos, bet
negalėjo išvykti - jos laukė daugybė reikalų.
- Pats žinai, aš mielai... bet šis laikotarpis...
- Suprantu. D idžiausias erzelis per visus metus. - Nė kiek
neįsižeidęs Parkeris linktelėjo.
Šaldytuve M eredita rado žalum ynais papuoštą dubenį su
šaltu viščiuku ir palm ių šerdžių salotų. Kaip visada, jai beveik

351
 JUDITH M cNAUGH T

niekuo neteko rūpintis, nebent atkimšti butelį vyno ir pastatyti

ant stalo dubenį. Tokia buvo jos k ulin arin ių gebėjimų viršūnė.
M eredita kelis kartus nesėkmingai m ėgino išm okti gaminti
valgį, bet kadangi ši veikla jai niekada nepatiko, ruošą mielai
užkrovė poniai Elis, o pati visa galva pasinėrė į darbą. Meredita
pasitenkindavo pusgaminiais, kuriuos reikėdavo tik pasišildyti
orkaitėje ar m ikrobangų krosnelėje.
Į langų stiklus pliekė lietus. M eredita uždegė žvakes se­
novinėse žvakidėse, tada padėjo ant stalo viščiuką, salotas ir
atšaldytą baltąjį vyną. Senoviniai sidabriniai įrankiai gražiai
tviskėjo ant blyškiai rausvų staltiesėlių. M eredita patraukė
artyn vazą su rožėmis.
- Vakarienė paruošta! - priėjusi prie Parkerio pranešė ji. Bet
šis, regis, nieko negirdėjo. Pagaliau atplėšė akis nuo dokum en­
tų ir susiraukęs pažvelgė į ją.
- A r kas atsitiko?
- Dar nežinau, - sumurmėjo Parkeris, nors iš jo balso M e ­
reditai pasirodė, kad įvyko kažkas negero.
- Kas tvarkė tavo skyrybų reikalus?
M eredita nerūpestingai klestelėjo ant jo krėslo ranktūrio
ir su pasidygėjimu pažvelgė į išdėliotus dokumentus, k u rių
vieno antraštė skelbė:
N U T A R T IS D Ė L S A N T U O K O S N U T R A U K IM O :
Meredita Aleksandra Benkroft prieš Metjų Alaną Farelą.
- Viskuo pasirūpino mano tėvas. O ką?
- M an o nuomone, šie dokumentai visiškai neatitinka įsta­
tymo norm ų ir reikalavimų.
- Kuo? - nustebo M eredita ir pamatė, kad tėvo advoka­
tas neteisingai parašė antrąjį Metjaus vardą - „Alanas" vietoj
„Alenas".

352
 Rojus

- Viskuo, - atsakė Parkeris, versdamas puslapį po puslapio

ir vis labiau nerimaudamas.
Jo balse nuskambėjusi įtampa persidavė Mereditai, o ka­
dangi mintys apie M etą ir apie skyrybas jai buvo atgrasios,
pamėgino įtikinti ir jį, ir save, kad priežasčių nervintis nėra,
nors nė iš tolo nenumanė, kas atsitiko.
- Esu įsitikinusi: viskas atlikta deramai ir pagal įstatymus.
Tuo rūpinosi tėvas, o tu juk žinai, koks jis pedantas.
- Galbūt... bet tas advokatas Stanislavas Spižalskis... kad ir
kas jis toks, jam visai nerūpėjo detalės. Štai, žiūrėk, čia rašoma,
kad jis išsiuntė visus dokumentus ir kad teismas, kaip buvo
prašęs Filipas, patvirtino juos antspaudu.
- O kas čia keista?
- Keista, nes „visuose dokum entuose" nėra nuorodos, nei
kad Farelui kada nors būtų buvęs pateiktas prašymas skirtis,
nei kad jis išvis atvyko į teismą arba atsisakė teisės ten būti, ir
čia tik nedidelė dalis dalykų, kurie man nepatinka.
Pagaliau ir M eredita ne juokais sunerimo, bet tvirtai n u ­
sprendė nepaisyti pakrikusių nervų sukeltos baimės.
- Koks dabar skirtumas? M u d u išsiskyrę, ir tai svarbiausia.
Tačiau Parkeris nieko neatsakė, tik vėl atsivertė prašymą
nutraukti santuoką ir ėmė lėtai skaityti, sulig kiekviena pas­
traipa vis labiau niaukdamasis. Meredita, nepajėgdama ištverti
kankinančio laukimo, atsistojo.
- Na? Kas dar kelia tau nerimą? - ramiai ir įtaigiai paklau­
sė ji.
- O g i visas šis dokum entas, - nejučia šiurkščiai atrėžė
jis. - Nutartį dėl santuokos nutraukim o surašo advokatai ir
pasirašo teisėjas, bet čia... kaip gyvas nesu skaitęs nieko pana­
šaus. Šitokio dokum ento nesurašytų joks advokatas. Pažvelk

353
 J U D IT H M C N A U G H T

čia! - šūktelėjo jis baksnodamas pirštu į paskutinę paskutinio

puslapio pastraipą:
Mainais į dešimt tūksta?7Čių dolerių ir kita vertingą Metjui A.
Farelui išduotą kompensaciją ritinėtasis Metjus Farelas atsisako visų
teisių į Mereditos Benkroft Farel turtą ir nuosavybę, kurią ji turi
dabar arba įgis ateityje. Remdamasis anksčiau išdėstytais argumen­
tais teismas skelbia nutartį dėl Mereditos Bartkroft Farel santuokos
nutraukimo.
Net dabar, prisim inusi, ką išgyveno prieš vienuolika metų
sužinojusi, kad Metas paėmė tėvo siūlom us pinigus, M e re d i­
ta susigūžė. Jis pasirodė esąs toks melagis, toks apgailėtinas
veidmainis: kai jie susituokė, prisiekė, jog nepaims nė skatiko
iš jai priklausančių pinigų!
- Negaliu patikėti šitomis formuluotėmis! - Tylus, piktas
Parkerio balsas išplėšė ją iš nelinksmų apmąstymų gniaužto. -
Primena suknistą suknisto sklypo pardavim o sutartį! Kas toks,
velniai rautų, tasai vyrukas? - piktai paklausė jis. - Ir pažiūrėk
į jo adresą! Kuriem s galams tavo tėvui prireikė samdyti niekam
nežinomą advokatą iš Šaut Saido, iš to lūšnynų rajono?!
- Jis mėgino išsaugoti paslaptį, - paaiškino Meredita n u ­
džiugusi, jog pagaliau gali atsakyti nors į vieną klausimą. -
Tėvas sakė, kad specialiai pasisamdė nusm urgusį, niekam
nežinom ą advokatą, kuris neįkyrės klausinėdamas nei apie
jį, nei apie mane. Tėtis buvo labai susinervinęs, juk aš pasa­
kojau. Ką tu darai? - nustebo ji pamačiusi, kad Parkeris siekia
telefono.
- Ketinu paskambinti Filipui, - atsakė jis ir nuramdė M e ­
reditos protestus, su niūria šypsena pridūręs: - Neketinu jo
jaudinti. K ol nesu įsitikinęs, ar yra dėl ko nerimauti.
Ir savo pažadą jis įvykdė: šiek tiek paplepėjo su Filipu ir tik

354
 Ro j u s

paskui lyg tarp kita ko užsiminė peržiūrėjęs Mereditos skyrybų

dokumentus. Parkeris net pasišaipė iš busim ojo uošvio dėl
jo pasirinkto keisto advokato ir atsainiai pasiteiravo, kas jam
rekomendavo poną Stanislavą Spižalskį. Išgirdęs atsakymą
nusijuokė, bet vos padėjęs ragelį akim irksniu surimtėjo.
- K ą jis pasakė?
- Paaiškino radęs jo pavardę telefonų knygoje.
- Ir kas toliau? - M eredita gūžtelėjo pečiais iš paskutiniųjų
stengdamasi nekreipti dėmesio į pavojaus signalus, smelkian­
čius ją nuo galvos iki kojų. Pasijuto lyg nelauktai atsidūrusi
rūke, kur iš visų pusių gresia pavojai, nesuprantam i ir ne­
apibrėžti. - Kam dabar skambinsi? - paklausė ji pamačiusi,
kad Parkeris iš vidinės švarko kišenės išsitraukė ploną juodą
užrašų knygutę ir pakėlė ragelį.
- H ovardui Tem bilui.
Nesitverdama savyje iš nerimo ir pykčio dėl glaustų jo at­
sakymų, Meredita vis tiek spyrėsi:
- Bet kodėl tau prireikė skambinti H ovard u i Tembilui.
- M u d u kartu mokėmės Prinstone, - trum pai atsakė jis.
- Parkeri, jeigu mėgini mane supykdyti, regis, tau sekasi, -
perspėjo M eredita stebėdama, kad jis tylom is renka num e­
rį. - A š noriu tučtuojau sužinoti, kodėl tu skam bini buvusiam
studijų draugui.
Parkeris staiga plačiai nusišypsojo.
- M an baisiai patinka tavo tonas. Panašus į vaikų darželio
auklėtojos. Buvau ją įsimylėjęs, - pasakė jis ir, M ereditai ne­
spėjus jo pasmaugti, skubiai pridūrė: - Skambinu Hovardui,
nes jis yra Ilinojaus advokatų asociacijos pirm ininkas ir... - Tą
akim irką Hovardas pakėlė ragelį. - Hovardai, čia Parkeris Rei-
noldsas, - pasakė jis, bet iškart nutilo ir įsiklausė: - Tu teisus,

355
 J UDI T H M C N A U G H T

aš pamiršau, kad esu skolingas tau revanšines skvošo varžy­

bas. Paskam bink man rytoj į kontorą ir mes susitarsime dėl
datos. - Tada vėl nutilo, nusijuokė ir paklausė: - Gal kartais
turi po ranka Ilinojaus advokatų sąrašą? Skambinu ne iš namų
ir labai noriu sužinoti, ar tikrai vienas toks žmogus yra asoci­
acijos narys. - Matyt, Hovardas sutiko peržvelgti sąrašą, nes
Parkeris tarė: - Puiku. Jo vardas Stanislavas Spižalskis. S-p-i-ž-
a-l-s-k-i-s. Taip. A š palauksiu. - Jis pridengė delnu m ikrofoną
ir pritariamai nusišypsojo. - Gal aš be reikalo užviriau košę.
Jeigu žmogus neraštingas, dar nereiškia, kad jis nėra profesi­
onalus advokatas.
Tačiau po minutės, kai Hovardas sugrįžo prie telefono, Par­
kerio šypsena išblėso.
- Nėra sąraše? Esi įsitikinęs? - Siek tiek pasvarstęs jis pa­
prašė: - A r galėtum pasižiūrėti Am erikos advokatų asociacijos
sąraše? Gal įrašytas ten? - Jis šiek tiek pasiklausė, tada dirbtinai
linksm ai atsakė: - Ne, reikalas nėra skubus. Rytoj dar nevėlu.
Paskambink į kontorą, kartu susitarsime dėl skvošo partijos.
Ačiū, Hovardai. Perduok linkėjimų Helenai.
Parkeris lėtai, paniręs į nelinksmas mintis, padėjo ragelį.
- Vis dėlto nesuprantu, ko tu taip nerimauji? - paklausė
Meredita.
- Zinai, norėčiau dar išgerti, - pareiškė jis ir priėjo prie baro.
- Parkeri, - ryžtingai prabilo Meredita, - kadangi reikalas
susijęs su manimi, aš turiu teisę žinoti, kas neduoda tau ra­
mybės.
- Kai kurie sukčiai pasiskelbdavo advokatais ir taip iš pati­
klių žm onių išviliodavo pinigų. Buvo kelios tokios bylos, viena
iš jų - tokio žmogelio, kuris tikrai turėjo advokato diplomą,
bet taip pat įprotį dėtis sau į kišenę registracijos mokestį ir

356
 Rojus

todėl savavališkai išduodavo klientams teisėjo nepatvirtin­

tus skyrybų liu dijim u s - jis tiesiog im davo ir pasirašydavo
juos pats.
- Nejau tai įmanoma?
- Santuokos nutraukim o prašymus surašo advokatai, teisė­
jai juos tik pasirašo. Jis padirbdavo teisėjo parašą.
- Ir... ir niekas jo nesugavo?
- Nesugavo, nes jis im davosi tik neginčytinų bylų, taip pat
ir skyrybų.
Meredita net nepajuto, kaip gurktelėjo pusę taurės gėrimo
ir tik tada šiek tiek pažvalėjo:
- Bet jeigu abi šalys veikė bendru sutarimu, teismas, be
abejo, skyrybų nutartį laikys teisėta, nors ji ir nebuvo įregis­
truota, tiesa?
- N ė velnio!
- M an nepatinka m udviejų pokalbio tonas, - pareiškė M e ­
redita, jausdama, kaip nuo išgerto džino svaigsta galva. - Kaip
teismas elgiasi su tais, kurie manė esantys išsiskyrę?
- Jeigu jie spėjo susituokti antrą kartą, yra atleidžiam i nuo
kaltinim o dvipatyste.
- Puiku.
- Tačiau antroji santuoka paskelbiama neteisėta, o pirmąją
tenka nutraukti iš naujo.
- Viešpatie gailestingasis! - aiktelėjo M eredita ir susmuko
krėsle. Bet širdyje ji žinojo, tvirtai žinojo: jos skyrybos teisėtos
ir viskas atlikta, kaip dera! Žinojo, nes kitaip nepajėgė įsivaiz­
duoti.
Pagaliau supratęs, kokia ji sutrikusi, Parkeris atsargiai per­
braukė delnu per šilkinius plaukus.
- G albūt Spižalskis niekada nebuvo advokatas ir neturi

35"
 J l DITH M c N a UGHT

diplom o, tačiau skyrybos gali būti teisėtos, jeigu šitą negrabų

prašymą jis įteikė teisėjui ir kažkaip išgavo jo parašą.
Meredita žvilgtelėjo į Parkerį nerim o sklidinom is akimis,
kurios šią akim irką įgavo nuostabų mėlynai žalią jos megztinio
ir kelnių atspalvį, tik šiek tiek tamsesnį.
- Rytoj pat ką nors pasiųsiu į teismą ir pamėginsiu sužinoti,
ar skyrybos buvo įregistruotos; jeigu buvo - vadinasi, jaudintis
nėra ko, - nuram ino ją Parkeris.

358
 23

- Prastai miegojai? - kitą rytą paklausė Filisė, kai Meredita

eidama pro jos stalą išsiblaškiusi linktelėjo.
- Taip, naktis ne iš ramiųjų. Kokia šiandien darbotvarkė?
- Dešimtą valandą - pasitarimas su reklamos skyrium i dėl
iškilm ingo parduotuvės Naujajame Orleane atidarymo. Džeris
Kitonas iš personalo skyriaus prašė paskirti susitikimą, nes
nori pasikalbėti apie kai kuriuos paaukštinimus, kuriems tu
turi pritarti. Pasakiau, kad ateitų vienuoliktą. Gerai?
- Puiku.
- Vienuoliktą trisdešimt Elena Perkveil iš teisės skyriaus
nori aptarti mums pateiktą ieškinį. Jį mums iškėlė toji moteris,
kuri tvirtina, esą Clarendon Roome nusilaužė dantį.
Meredita su pasibjaurėjimu palingavo galvą.
- Kreipėsi į teismą tik todėl, kad pas mus pietaudama nu ­
silaužė dantį?

359
 JUDITH M c N A U G H T

- N e visai. N usilaužė jį į riešuto kevalą, kai valgė upėtakį

su migdolais.
- Tikrai? - sumurmėjo Meredita ir jau susitaikė su mintimi,
kad teks mokėti. - Tada kitas reikalas.
- Tai jau taip. Elenai paskyriau ateiti vienuoliktą trisdešimt.
- Gerai. - Meredita linktelėjo ir tą akim irką kurtinamai su­
čirškė telefonas.
- A š atsiliepsiu, - tarė Filisė.
Ir diena, kaip įprasta, įsibėgėjo, vienas neatidėliotinas rei­
kalas vijosi kitą, beprotiškas tempas vis spartėjo; kai pasitai­
kydavo kelios ramesnės minutės, Meredita nenuleisdavo akių
nuo telefono, mintyse m aldaudam a Parkerį paskam binti ir
pasakyti, kad jai nėra ko jaudintis dėl skyrybų.

T ik penktą valandą Filisė pagaliau pranešė, kad skambina

Parkeris. Apim ta keistos įtampos, M eredita čiupo ragelį.
- Kas paaiškėjo?
- K ol kas nieko tikro, - dusliai atsakė jis, aiškiai nenorėda­
mas leistis į smulkmenas. - Spižalskis nėra Am erikos advokatų
asociacijos narys. Laukiu, kol man paskambins iš teismo. Pa­
žadėjo susisiekti, kai tik suras duomenis. Dar kelios valandos,
ir viskas bus aišku. A r būsi šį vakarą namie?
- Ne, - atsiduso Meredita. - Tėvas rengia nedidelį priėmimą
senatoriaus D eiviso garbei. Paskambink man ten.
- Gerai.
- Iškart, kai gausi atsakymą.
- Pažadu.
- Pobūvis baigsis anksti, nes senatorius Deivisas turi v id u r­
naktį išskristi į Vašingtoną, tad jeigu jau būsiu išėjusi, skambink
man į namus.
- A š susirasiu tave, būk rami.

360
 24

Tačiau išlikti ramiai sulig kiekviena valanda darėsi vis sun­

kiau. Beveik įsitikinusi, kad jaudinasi tuščiai, bet nepajėgdama
nuslopinti vis augančio nerimo Meredita prisivertė šypsotis,
linkčioti ir būti nepriekaištingai mandagi su tėvo svečiais, nors
tam prireikė nežm oniškų pastangų. Vakarienė pasibaigė prieš
valandą, o Parkeris taip ir nepaskambino. M ėgindam a prasi­
blaškyti ji gaišavo valgomajame, stebėjo, kaip tvarkomi stalai, o
tada patraukė į biblioteką, kur svečiai prieš išeidam i susirinko
išgerti brendžio. Kažkas įjungė televizorių ir keli žmonės su­
sėdo pažiūrėti naujienų laidos.
- Puikus vakarėlis, Meredita, - pasakė senatoriaus Deiviso
žmona, bet kiti jos žodžiai tarsi ištirpo nebūtyje, nes Mereditą
pasiekė televizijos laidos vedėjo balsas:
- Šiandien naujienų laidoje supažindinsim e su dar vienu
nauju Čikagos gyventoju, Metjum i Farelu, pas kurį neseniai

361
 J UDI T H M c N a UGHT

svečiavosi Barbara Valters. Be kitų dalykų, buvo kalbama ir

apie pastaruoju metu vis dažnesnius kompanijų užvaldym o
atvejus. Žiūrėkite interviu ištrauką.
Svečiai, skaitę Salės M ensfild skiltį, žinoma, pamanė, kad
Meredita norės pasiklausyti Farelo. Dėmesingai šypsodamiesi
visi pasisuko į ekraną.
- Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad vienos kompanijos agre­
syviai praryja kitas? - paklausė Barbara Valters ir M eredita
pasidygėjo pamačiusi, kaip žurnalistė lyg pakerėta palinko į
priekį.
- Manau, ši tendencija tik stiprės, kol bus parengti atitinka­
mi įstatymai ir nutarimai.
- A r yra tokių kompanijų, kurios gali jaustis ramios, kad jų
nepraris jūsiškė įmonė - na, draugai ir panašiai? Turiu ome­
nyje, gal net m ūsų A B C taps nauju jūsų grobiu, - apsimestinai
susirūpinusi pajuokavo ji.
- U žvaldym o objektas yra vadinamas ne grobiu, o tikslu, -
išsisukinėdamas paaiškino Farelas. - Tačiau... - jis tingiai ir
nuginkluojam ai nusišypsojo, - galiu jus nuram inti ir patikinti:
šiuo metu Intercorp taikosi tikrai ne į A B C .
Kambaryje pasigirdo juokeliai, bet M eredita iš visų jėgų
stengėsi nuduoti, kad jai nei šilta, nei šalta.
- Gal dabar pakalbėkime apie jūsų asmeninį gyvenimą? Per
pastaruosius kelerius metus turėjote kelis aistringus romanus
su kino žvaigždėmis, net su pačia Marija Kalvaris, laivininkys­
tės bendrovės paveldėtoja. A r tie plačiai išreklamuoti romanai
tikri, ar tik reporterių pramanas?
- Taip.
M eredita vėl išgirdo, kaip pritariam ai nusijuokė vyrai,
žavėdamiesi M eto šaltakraujiškumu, ir jos akys sužaibavo iš

362
 Ro j u s

pasipiktinim o. T ik pamanykite, kaip jam lengva užkariauti

ap lin kin ių dėmesį ir palankumą!
- Jūs niekada nebuvote vedęs. Norėčiau sužinoti, ar neke­
tinate susituokti artim iausiu metu?
- Visai įmanomas dalykas.
N ežym i šypsena pabrėžė klausim o įžūlumą, Meredita su­
kando dantis prisim inusi, kaip kadaise šita šypsena privers­
davo jos širdį pašėlusiai plakti.
Siužetas baigėsi ir vedėjas grįžo prie vietos naujienų. M ere­
dita su palengvėjimu atsiduso, bet po akim irkos į ją su drau­
gišku smalsumu kreipėsi senatorius:
- Manau, visi čia esantys skaitė Salės M ensfild skiltį. M ere­
dita, gal patenkinsi m ūsų smalsumą ir paaiškinsi, kodėl taip
pasielgei su Farelu?
M ėgdžiodam a M etą Meredita tingiai nusišypsojo.
-N e .
V isi nusijuokė, tačiau ji pastebėjo klausiančius, laukiančius
veidus ir apsimetė taisanti sofos pagalvėles.
- Stentonas Eiveris ką tik pasiūlė Farelą priim ti į užmiesčio
klubą, - pasakė F ilip u i Benkroftui senatorius.
M intyse keikdama Metą, kad sumanė atsibelsti į Čikagą,
Meredita metė tėvui perspėjantį žvilgsnį, bet šis jau buvo pra­
radęs savitvardą.
- Esu įsitikinęs, esantys šiame kambaryje yra ganėtinai įta­
kingi ir neįsileis Farelo į klubą, net jeigu visi kiti trokštų matyti
jį Glenmoor nariu, nors tai iš tikrųjų neįmanoma.
Teisėjas Nortapas taip pat išgirdo šiuos jo žodžius, trumpam
nutraukė pokalbį su kitais svečiais ir paklausė:
- A r jūs šito iš mūsų norite, Filipai? Kad balsuotume prieš jį?
- Tikrai taip, kaip tik šito ir noriu.

363
 J UDI T H M c N a UGHT

- Jeigu esate įsitikinęs, kad jo kandidatūra nepageidauti­

na, man to visai pakanka. - Teisėjas linktelėjo ir reikšmingai
nužvelgė kitus.
Svečiai neskubėdami, bet kategoriškai sulinkčiojo vieningai
sutikdami, ir Meredita suprato: Meto šansai patekti į Glenmoor
lygūs nuliui.
- Jis nusipirko d id ž iu lį žemės sklypą Sautvilyje, - pranešė
tėvui teisėjas.
- N o ri pakeisti jo žemės naudojim o paskirtį ir pastatyti
aukštųjų technologijų pramonės kompleksą.
- Tai tiesa? - pasitikslino tėvas, o iš tolesnių jo žodžių M ere­
dita suprato: jeigu pajėgs, jis pasirengęs sutrukdyti įgyvendinti
ir šitą užmačią.
- Ką mes pažįstame Sautvilio teritorijų planavim o kom isi­
joje, kuri sprendžia žemės paskirties keitim o reikalus?
- Yra keli žmonės. Polsonas ir...
- Dėl Dievo, - priverstinai nusijuokusi pertraukė Meredita ir
metė į tėvą maldaujamą žvilgsnį. - Nėra reikalo paleisti į darbą
sunkiąją artileriją tik todėl, kad man nepatinka Metas Farelas.
- Esu įsitikinęs: jūs su tėvu turite svarių priežasčių puoselėti
jam tokius jausmus, - atrėmė senatorius Deivisas.
- Jūs velniškai tei...
- Anaiptol, - pertraukė tėvą M eredita mėgindama sustab­
dyti keršto planus ir su spindinčia dirbtine šypsena pareiškė: -
Matote, Farelas pamėgino rėžti apie mane sparną, kai man
buvo aštuoniolika, bet pasirodė per daug įžūlus ir tėtis vis dar
negali jam to atleisti.
- Dabar prisimenu, kur esu mačiusi jį! - žvelgdama į vyrą
sušuko ponia Foster ir atsisuko į Mereditą. - Tai buvo prieš
daugelį metų Glenmoor klube! Prisimenu, dar pagalvojau, koks

364
 Roj us

patrauklus tas jaunuolis, ir... Meredita, bet jūs pati mums jį

pristatėte!
Senatorius gal atsitiktinai, o gal sąmoningai išgelbėjo M e ­
reditą nuo būtinybės atsakyti pareiškęs:
- K ą gi, gaila nutraukti savo gim tadieniui skirtą vakarą,
bet prieš vidurnaktį turiu būti lėktuve, skrendančiame į Va­
šingtoną.
Po valandos, kai jau baigė išsiskirstyti paskutiniai svečiai ir
Meredita, stovėdama šalia tėvo, su jais atsisveikino, pastebėjo
automobilį, įsukantį į įvažiuojamąjį keliuką.
- Kas čia atsibeldė? - prisimerkęs nuo ryškios žibintų švie­
sos suniurnėjo tėvas.
Kai autom obilis važiavo pro vieną iš alėjoje stovinčių ž i­
bintų, Meredita atidžiau įsižiūrėjo ir atpažino šviesiai žydrą
mersedesą.
- Čia Parkeris.
- Vienuoliktą valandą nakties?
Mereditą nusmelkė negera nuojauta anksčiau, nei prieangy­
je degančios lempos apšvietė įsitempusį, niūrų Parkerio veidą.
- Tikėjausi, jog visi jau išsiskirstė. M an reikia pasikalbėti
su jumis abiem.
- Parkeri, nepamiršk, kad tėvas serga... - sumurmėjo M e ­
redita.
- Neketinu jo be reikalo jaudinti, bet jis privalo žinoti fak­
tus, kad viską apgalvotų ir nuspręstų, kaip elgtis, - pažadėjo
Parkeris, bemaž jėga stumdamas juos vidun.
- Liaukitės kalbėti apie mane, tarsi manęs čia nebūtų! -
riktelėjo Filipas, kai jie pagaliau pasiekė biblioteką. - Kokius
faktus? Kas, velniai griebtų, čia dedasi?
Sandariai uždaręs bibliotekos duris Parkeris pasiūlė:

365
 J UDI T H M c N a UGHT

- Bus geriau, jeigu atsisėsite.

- Tegu viskas skradžiai, Parkeri, jeigu kas ir gali mane su­
jaudinti, tai tik tavo užuominos...
- Puiku. Filipai, vakar vakare aš netyčia užmečiau akį į n u ­
tartį dėl M ereditos santuokos nutraukim o ir mane nustebino
kai kurie netikslumai. Prisimenate, prieš aštuonerius metus
daug triukšmo sukėlė vieno tokio Čikagos advokato byla, kai
paaiškėjo, kad jis paim davo iš klientų pinigus ir, užuot sum o­
kėjęs mokestį, įsidėdavo juos į kišenę, o bylų neįregistruodavo?
- Taip. Kas iš to?
- O prisimenate, kaip prieš penkerius metus kilo skandalas
dėl advokato Džozefo Grandolos, kuris darbavosi Šaut Saide;
jis niekada neturėjo diplom o, bet im davo pinigus už bylas,
kurios taip ir nepakliūdavo į teismą? - Parkeris tikėjosi atsa­
kymo, tačiau, išvydęs tik ūmai įsitempusį Filip o veidą, tęsė: -
Grandola spėjo baigti vieną teisės fakulteto kursą, o tada buvo
išmestas. Po kurio laiko jis atidarė kontorą tokiame rajone,
kur dauguma klientų - neišsilavinę žmonės. Dešimt metų jam
sekėsi išsaugoti sveiką kailį, nes im davosi tik tokių bylų, k u ­
rių nereikėdavo nagrinėti atvirame teismo posėdyje, vadinasi,
netekdavo susitikti ir su kitos šalies advokatu, - tokių kaip
skyrybos šalių sutarimu, testamentų sudarymas ir panašiai.
Pajutusi, kaip bjauriai suspaudė skrandį, o gerkle kyla
šleikštulys, M eredita smukte susmuko ant sofos. Ji jau supra­
to, ką tuoj pasakys Parkeris. O jo balsas tarytum atitolo ir tapo
duslesnis:
-Jis buvo šiek tiek teisiškai praprusęs ir prisigaudęs specia­
lių terminų, todėl įstengdavo parengti dokumentus teisiškai
gana raštingai. Kai pas jį ateidavo norintis skirtis klientas, iš
pradžių jis įsitikindavo, kad ir kita šalis skirtis sutinka arba yra

366
 Rojus

pabėgusi. Tada užsiprašydavo iš kliento tiek, kiek pajėgdavo

išspausti, o paskui surašydavo prašymą nutraukti santuoką.
Žinodamas, kad niekada nebus laikom as tikru advokatu ir
nė vienas teisėjas nepatvirtins nutarties, pasirašydavo ją pats.
- Tu mėgini man pasakyti, kad advokatas, kurį nusisam­
džiau prieš vienuolika metų, visai nebuvo advokatas? - beveik
neatpažįstamu balsu sušvokštė Filipas.
- Deja, kaip tik taip.
- Netikiu, - suurzgė šis, tarsi bandydamas savo įtūžiu n u ­
baidyti nelaimę.
- Nėra reikalo įsivaryti dar vieno širdies priepuolio, nuo to
geriau nebus, - ramiai ir protingai pasakė Parkeris ir Meredita,
pamačiusi, kad tėvas stengiasi suimti save į rankas, pajuto šiokį
tokį palengvėjimą.
- Tęsk, - po akim irkos pasakė jis.
- Šiandien, kai įsitikinau, kad Spižalskis nėra advokatų
asociacijos narys, nusiunčiau į teismą itin atsargų ir mokantį
tylėti detektyvą, kurio paslaugomis visada naudojamės pana­
šiais atvejais, - nuram ino jis Filipą, mėšlungiškai sugniaužusį
kėdės atkaltę. - Tikrindam as ir pertikrindam as archyvus jis
sugaišo visą dieną ir dalį vakaro. Teisme Mereditos skyrybos
neįregistruotos.
- A š užm ušiu tą išgamą!
-Je ig u turite omenyje Spižalskį, pirma jį reikėtų surasti. Jis
dingo. O jeigu kalbate apie Farelą, siūlau jums pakeisti apie jį
nuomonę, - šaltai pareiškė Parkeris.
- Nė velnio! Šią problem ą Meredita gali išspręsti labai leng­
vai! Reikia tik nuskristi į Riną ir greitai nutraukti santuoką,
akim irksniu ir be nereikalingo triukšmo.
- A p ie tai aš jau pagalvojau, bet nieko nebus. - Parkeris

367
 J U D IT H M C N A U G H T

papurtė galvą ir kilstelėjo ranką stabdydamas naują Benkrofto

emocijų pliūpsnį. - Filipai, išklausykite mane, nes aš turėjau
laiko kaip reikiant viską apgalvoti. Net jeigu Meredita padarys
taip, kaip siūlote, šie jos veiksmai nepanaikins teisinės p ai­
niavos, susijusios su turtinėmis teisėmis. Teks iškęsti įprastą
teisminę procedūrą.
- Meredita gali nepranešti jam, kad įvyko klaida!
- Tai būtų neetiška, be to, ir labai nenaudinga, - irzliai atsi­
dusęs paaiškino Parkeris. - Am erikos advokatų asociacija dėl
Spižalskio jau gavo du skundus ir perdavė juos tirti. Tarkime,
M eredita paklausys jūsų patarimo, bet jeigu Spižalskis bus
areštuotas, jis dėl visko prisipažins. Tą pačią akim irką valdžia
informuos Farelą, kad jo skyrybos neteisėtos, žinoma, jeigu jis
dar nebus to perskaitęs laikraščiuose. A r bent įsivaizduojate,
kokio d ydžio ieškinį jis įsūdvs už tokius darbelius?! Farelas
geranoriškai patikėjo jums ir M ereditai sutvarkyti skyrybų
reikalą, o jūs pasielgėte nusikalstamai nerūpestingai, ką jau
kalbėti apie tai, kad visus šiuos metus statėte jį į dvipatystės
pavojų ir...
- O tu, atrodo, apie viską spėjai pagalvoti! - pertraukė jį
Filipas. - Tai ką siūlai daryti?
- Viską, kad tik įkalbėtumėte jį nekelti skandalo, - neper­
maldaujam ai šaltakraujiškai pareiškė Parkeris ir atsisuko į
Mereditą. - Bijau, šito teks imtis tau.
Per visą pokalbį Meredita sėdėjo lyg sumedėjusi, nepajėg­
dama patikėti tuo, kas dedasi, bet Parkerio žodžiai išplėšė ją
iš buko sąstingio.
- Būk geras, paaiškink, kodėl jį įtikinėti turiu aš, o ne kas
nors kitas?
- Todėl, kad šis reikalas susijęs su painiais finansiniais klau­

368
 Roj us

simais. Patinka tau ar ne, bet Farelas - teisėtas tavo vyras ir judu
susituokę jau visus vienuolika metų. Tu esi turtinga moteris,
Meredita, vadinasi, Farelas, teisėtas tavo vyras, turi teisę į dalį
viso tavo turto...
- Liaukis jį taip vadinti!
- Bet taip yra, - spyrėsi Parkeris, nors jau kur kas švelniau. -
Farelas gali tiesiog atsisakyti su tavimi skirtis ir net paduoti į
teismą dėl nepaisymo...
- Viešpatie Dieve! - riktelėjo Meredita, pakilo ir puolė ner­
vingai bėgioti po kambarį. - Neįtikėtina! Ne... palauk... mes
pernelyg viską dramatizuojame.
Prisivertusi mąstyti blaiviai ir logiškai, kaip visada, kai k il­
davo sunkumų, ji pasvarstė ir pareiškė:
- Jeigu viskas, ką skaitėme, yra tiesa, Metas kur kas už mus
turtingesnis...
- K ur kas turtingesnis, - patvirtino Parkeris ir pritariamai
nusišypsojo apsidžiaugęs, kad M eredita atgavo būdingą jai
sveiką protą. - Tokiu atveju kovoje dėl turto jis turi ką praras­
ti - daug daugiau nei mes.
- Vadinasi, dėl to jaudintis nereikia, - nusprendė M e red i­
ta. - Jis, kaip ir aš, norės kuo greičiau viską sutvarkyti ir nesi­
tvers kailyje iš laimės sužinojęs, kad man nieko iš jo nereikia.
Tiesą sakant, mes turime daugybę pranašumų...
- Ne visai taip, - papurtė galvą Parkeris, - jau sakiau, kad
judu su tėvu prisiėmėte atsakomybę už santuokos nutraukimą,
o kadangi nepadarėte visko, kaip dera, Farelo advokatai turbūt
galėtų įtikinti teismą, jog esate dėl to kalti. Tokiu atveju teisėjas
paskelbs nutartį sumokėti baudą už nuostolius ir atlyginti mo­
ralinę žalą. Kita vertus, jums būtų ne taip lengva prisikasti prie
Farelo pinigų, juk skyrybų procesą turėjote pradėti Čikagoje,

369
 J UDI T H M c N a UG HT

ir įtariu, advokatai galėtų įtikinti teisėją, kad sąmoningai suk­

čiavote, nes buvote įsitikinę, jog vėliau galėsite išsireikalauti
iš jo didžiu lę sumą.
- Veikiau jis supus pragare, nei gaus iš manęs nors centą! -
užvirė Filipas. - Tam išgamai aš jau sumokėjau tūkstančius,
kad išsinešdintų iš mūsų gyvenimo ir atsisakytų visų turtinių
pretenzijų.
- O kaip jam sumokėjote?
-A š...
F ilip o veidas apniuko.
- Padariau taip, kaip liepė Spižalskis, ir man tai nepasirodė
keista, - įrašiau čekyje bendrą sumą - honorarą jam ir išmoką
Farelui.
- Spižalskis - apsišaukėlis ir vagis. Nejau manote, kad jam
užteko sąžinės nepadirbti Farelo parašo ir nepasisavinti visų
pinigų? - sarkastiškai paklausė Parkeris.
- Reikėjo nudobti Farelą tą dieną, kai M eredita jį čia atsi­
vedė!
- Nustok! - aiktelėjo Meredita. - Tau vėl pasidarys negera!
Mes tiesiog paprašysime savo advokato susisiekti su jo advo­
katu...
- Neverta, - pertraukė Parkeris. - Jeigu norite susitarti su
tuo žm ogum i nesigarsindami, o šito, mano galva, turime siekti
pirmiausia, užvis geriausia pradėti nuo susitaikymo.
- N u o kokio susitaikymo?! - karingai šokosi Meredita.
- Na, tau tikrai vertėtų atsiprašyti už tą repliką, kuri atsidūrė
Salės M ensfild skiltyje...
Prisim inusi, kas nutiko per labdaringą pokylį, M eredita
vėl pajuto skausmingą dūrį, susmuko į krėslą priešais žid in į
ir įsmeigė į ugnį tuščias akis.

370
 R o ju s

- Negaliu patikėti, - sukuždėjo ji, o tėvas piktai sužaibavo

į Parkerį ir suriko:
- Zinai, Parkeri, pastaruoju metu manęs neapleidžia m in ­
tis - ar tikrai esi toks žmogus, kokiu mes tave laikome? A ts i­
prašyti to pašlemėko?! A š pats su juo pasikalbėsiu!
- Esu praktiškas, civilizuotas žmogus, tik tiek, - papriešta­
ravo Parkeris, priėjo prie Mereditos ir švelniai apglėbė ją per
pečius. - O jūs pernelyg ūm us ir todėl visai netinkate tokioms
deryboms. Be to, aš tikiu Meredita. Žinote, M eredita papa­
sakojo man viską, kas įvyko tarp jos ir Farelo. Jis vedė, nes ji
pastojo. Kai prarado kūdikį, Farelas pasielgė žiauriai, bet taip
buvo netgi kilniau, nei tęsti tą komediją ir m ėginti išsaugoti
santuoką, kuri iš pat pradžių buvo pasmerkta...
- N ieko sau kilnumas! - spjaute išspjovė Filipas. - D v id e ­
šimt šešerių metų kraičio medžiotojas suviliojo aštuoniolikmetę
merginą - d id ž iu lio turto paveldėtoją, užtaisė jai vaiką, o tada
kilniai sutiko vesti...
- Nustok! - pakartojo Meredita, bet šįkart kur kas ryžtin­
giau. - Parkeris teisus. Ir tu puikiai žinai, kad Metas manęs
nesuviliojo. Jau esu pasakojusi, kaip viskas buvo. - Tada ji
šiaip taip susitvardė ir pridūrė: - Dabar visa tai nebesvarbu. Aš
pasikalbėsiu su Metu, kai nuspręsiu, kaip geriau tai padaryti.
- Šaunuolė! - pagyrė Parkeris ir, nekreipdamas dėmesio į
niū rų ir grėsmingą busimojo uošvio veidą, tarė Filipui: - M e ­
redita turi padaryti tik tiek - susitikti su juo, kaip dera c iv ili­
zuotiems žmonėms, paaiškinti problem os esmę ir pasiūlyti
susitarti dėl skyrybų nereiškiant vienas kitam finansinių pre­
tenzijų. - Jis įdėm iai pažvelgė į išblyškusią, nusikam avusią
Mereditą: - Juk tu įveiki kur kas baisesnius priešininkus ir
sunkesnes problemas, tiesa, saulele?

371
 J UDI T H M c N a U G HT

Jo akyse M eredita išvydo pasididžiavim ą ir pritarimą, bet

papurtė galvą ir su bejėgišku siaubu atsidususi išlemeno:
- Ne... ne.
- Tu tikrai susidorosi, - tikino jis. - Jeigu priversi jį susitikti
su tavimi dieną, iki rytojaus vakaro viskas gali būti sutvarkyta...
- Susitikti?! - pratrūko ji. - Kodėl negalima visko aptarti
telefonu?
- A rg i taip tu elgiesi, kai padėtis tampa nevaldoma arba kai
reikia gauti kieno nors gyvybiškai svarbų sutikimą?
- Tu laimėjai, - sumurmėjo ji.

Parkeris išėjo, bet Meredita su tėvu dar kurį laiką įtūžę ir

sustingę sėdėjo bibliotekoje žvelgdami į tuščią erdvę.
- Žinoma, dėl visko tu kaltini mane, - pagaliau išspaudė
Filipas.
Pasistengusi užgniaužti niekam nereikalingą gailestį sau
Meredita pažvelgė į tėvą. Koks jis išblyškęs ir nelaimingas!
- Aišku, kad ne, - tyliai atsakė ji. - Tu tik norėjai apsau­
goti mane nuo viešumos ir pasamdei advokatą, kuris mūsų
nepažįsta.
- Iš ryto aš pats paskambinsiu Farelui!
- N ieku gyvu, - tvirtai atrėmė Meredita. - Parkeris ir šiuo
klausimu teisus. Tu įsisiautėji ir pameti galvą vos išgirdęs Meto
vardą. Jeigu mėginsi su juo pasikalbėti, iškart neteksi kantrybės
ir galiausiai atsidursi ligoninėje ištiktas širdies priepuolio. Gal
verčiau atsigulk ir šiek tiek pailsėk?
Ji pakilo.
- Pasimatysime rytoj darbe. Ryte viskas atrodys... ne taip
grėsmingai. Be to... - ji prisivertė padrąsinamai nusišypsoti, -
aš jau nebe ta aštuoniolikmetė mergina ir nebijau susitikti su

3^2
 Roj us

Metjum i Farelu. Tiesą sakant, labai džiaugsiuosi ji pergudra­

vusi, - sumelavo. - Pamatysi, kuris iš m udviejų protingesnis!
Tai tarusi džiugiai pamojavo ranka ir skubiai nubėgo nuo
priebučio. Priėjusi prie automobilio Meredita atsidarė dureles,
įsm uko į ledinį saloną ir atrėmusi galvą į vairą užsimerkė.
- O Viešpatie, - sukuždėjo ji apimta siaubo, kad ir vėl teks
susidurti su tam siaplaukiu demonu iš praeities.

373
 25

- Labas rytas, - žvaliai pasisveikino Filisė ir nusekė įkandin

Mereditos į kabinetą.
- Būčiau linkusi šį rytą pavadinti kaip nors kitaip. Bet kaip,
tik ne geru, - suniurnėjo Meredita ir pasikabino į spintą paltą.
O tada, norėdama kuo toliau nustumti neišvengiamą pokalbį
su Metu, paklausė: - A r kas nors skambino?
- Ponas Senbomas iš personalo skyriaus klausė, kodėl neuž-
pildei naujos anketos draudim o polisui gauti. Sakė, jos reikia
jam dabar pat.
Sekretorė padavė M ereditai blanką, ši atsidūsėjusi įsitaisė
prie stalo, paėmė rašiklį, užrašė savo vardą, pavardę, adresą
ir su pasibjaurėjimu įsmeigė akis į kitą skiltį: „Šeimos padėtis.
Pabraukite vieną iš šių žodžių: Vieniša. Ištekėjusi. Našlė."
Gerklėje suspurdėjo isteriškas juokas. Ištekėjusi! Štai jau
vienuolika metų ji ištekėjusi už Metjaus Farelo!

374
 Rojus

- A r viskas gerai? - matydama, kaip Meredita susigriebė

už kaktos ir lyg perkūno trenkta spokso į blanką, sunerimusi
paklausė Filisė.
Meredita pakėlė akis į sekretorę ir paklausė:
- Kas būtų, jeigu draudim o poliso anketoje parašytum ne­
tiesą?
- M irties atveju turbūt atsisakytų išmokėti paveldėtojams
draudim o pinigus.
- Pasielgtų gana teisingai. - Karčiai nusijuokusi Meredita
linktelėjo, nervingai pabraukė žodį „Vieniša" ir, nekreipda­
ma dėmesio į susirūpinusį Filisės veidą, padavė jai užpildytą
anketą. - Išeidama uždaryk duris ir kelias minutes su niekuo
manęs nesujunk, gerai?
Palaukusi, kol Filisė pasišalins, Meredita pasiėmė nuo lenty­
nos telefonų knygą, pavartė ir tuoj pat metė šalin su tokia veido
išraiška, tarsi knygai ūmai būtų išdygusios iltys. Atėjo akim ir­
ka, kurios ji taip bijojo. Trumpam užmerkusi akis ir mintyse
kartodama, ką turi padaryti, Meredita pamėgino suimti save į
rankas. Jeigu Metas vis dar pyksta už tą išsišokim ą pokylyje,
teks ramiai ir oriai atsiprašyti. T ik atsiprašyti, nieko neaiš­
kinant, ir mandagiai, šaltai paprašyti susitikti neatidėliotinu
reikalu. Štai toks jos planas.
Drebančia ranka M eredita pasisiekė ragelį...
Trečią kartą per pastarąją valandą ant M eto stalo sučirš­
kė vidaus telefonas, pertraukdamas garsią ir gana audringą
diskusiją su komandos nariais. Supykęs, kad be perstojo yra
trukdomas, Metas atsiprašė, paspaudė mygtuką ir paaiškino:
- Susirgo panelės Stern sesuo ir jai teko išvažiuoti. Tęskite
pasitarimą. Kas atsitiko?! - riktelėjo jis sekretorei, pavaduojan­
čiai Elinorą. - Aš juk liepiau netrukdyti!

375
 JUDITH McNAUGHT

- Taip, sere, - suvapėjo išsigandusi Džoana Saimons, - bet

panelė Benkroft tvirtina, jog reikalas labai svarbus, ir reikalauja
sujungti nedelsiant...
- Paklauskite, ko ji nori, - suurzgė Metas ir jau norėjo at­
leisti mygtuką, bet staiga susigriebė ir perklausė: - Kas, sakote,
skambina?
- Meredita Benkroft, - reikšmingai pabrėžė sekretorė, aiš­
kiai leisdama suprasti, kad ji skaitė apie incidentą pokylyje,
kaip ir visi kiti, sėdintys Meto kabinete. Stojusią nuostabos tylą
iškart pakeitė nervingas pokalbis dirbtinai pakeltais balsais:
vyrai iš paskutiniųjų stengėsi nuslėpti sutrikimą.
- Dabar vyksta pasitarimas, paprašykite jos paskambinti
po penkiolikos minučių, - kirste nukirto Metas.
Jis padėjo ragelį puikiai žinodamas: mandagumas reikalau­
ja, kad jis pats paskambintų Mereditai. Bet, tiesą sakant, jam
nusispjaut - jie neturi ką vienas kitam pasakyti.
Stengdamasis susikaupti Metas žvilgtelėjo į Tomą A n d er­
soną ir tęsė nutrauktą pasitarimą:
- D ėl žemės naudojim o paskirties pakeitim o Sautvilyje
neturi k ilti jokių nesklandum ų. Teritorijų planavim o kom i­
sijoje turime savą žmogų, kuris patikino, kad ir apygarda, ir
Sautvilio miestas džiaugiasi mūsų sprendim u pastatyti ten
gamyklą. O ficialų leidim ą gausime trečiadienį, kai jie susirinks
balsuoti...
Po dešimties m inučių jis išlydėjo visus iš kabineto, uždarė
duris ir vėl atsisėdo prie stalo. Praėjo pusvalandis, bet Meredita
vis neskambino. Metas atsilošė krėsle ir, sulig kiekviena aki­
mirka vis labiau tūždamas, piktai įsistebeilijo į tylintį telefoną.
Štai ji, Meredita - paskambina jam pirm ą kartą per vienuolika
metų, pareikalauja sekretorės nutraukti svarbų pasitarimą, o

3 "6
 Rojus

kai jis nepakelia ragelio, priverčia sėdėti ir laukti! A m žinai el­

giasi kaip hercogienė! Matyt, yra gim usi su perdėta saviverte
ir laiko save geresne už kitus...
N ekantriai bilsnodam a pirštų galiukais į stalą M eredita
sėdėjo neatitraukdama pikto žvilgsnio nuo laikrodžio ir la u ­
kė, kol praeis keturiasdešimt penkios minutės, kad galėtų vėl
paskambinti Metui. Štai jis, šitas pasipūtęs, savimi patenkintas
pagyrūnas - privertė ją skambinti dar kartą! Matyt, turtai jam
nesuteikė nei gerų manierų, nei išsiauklėjimo, antraip ž in o ­
tų: jeigu ji buvo tokia m aloni ir ėmėsi iniciatyvos susisiekti
su juo telefonu, jo pareiga - žengti kitą žingsnį. Aišku, ge­
ros manieros Metjui Farelui niekada nerūpėjo. Po plona b liz ­
gesio ir elitiškum o patina slepiasi ne kas kitas, tik šiurkštus,
ambicingas...
Meredita pati save sudraudė - neverta tuščiai pykti, pyktis
nieko gero neduos, tik dar labiau apsunkins padėtį. Kita vertus,
neteisinga kaltinti M etą dėl visko, kas nutiko prieš daugelį
metų. Juk atsidavė jam pati, laisva valia ir nė nepagalvojo,
kad derėtų imtis atsargumo priem onių. Kai pastojo, Metas,
kaip dera padoriam žm ogui, pasisiūlė vesti. O paskui ji pati
save įtikino, jog Metas ją myli, nors jis niekada to nesakė, jos
neapgaudinėjo, išvis kvaila ir naivu versti jam kaltę už tai, kad
nepateisino vaikiškų M ereditos lūkesčių, lygiai toks kvailas ir
beprasmiškas buvo jos išsišokimas per pobūvį.
Pasijutusi kur kas ramesnė ir tvirtesnė M eredita nuspren­
dė pamiršti įžeistą savim eilę ir pažadėjo sau į viską žvelgti
filosofiškai. Ir kai laikrodžio rodyklės parodė be penkiolikos
vienuolika, ištiesė ranką į ragelį.
Išgirdęs čirškiant vidaus telefoną Metas iš netikėtumo net
pašoko.

3 T
 J U D IT H M C N A U G H T

- Skambina panelė Benkroft, - pranešė Džoana.

Jis pakėlė ragelį.
- Meredita? - sausai ir nekantriai pasitikslino jis. - K aip
netikėta!
Meredita nejučia užfiksavo, kad jis nepasakė „kaip malo­
nu", nors tokiais atvejais taip sakyti priimta, ir kad jo balsas
kur kas žemesnis ir skambesnis, nei atsimena.
- Meredita! Jeigu paskambinai tik norėdama pakvėpuoti į
ausį, žinoma, esu pamalonintas, bet šiek tiek nustebęs. Ko tau
iš manęs reikia?
Meto susierzinimas pasiekė ją per skiriantį juos atstumą ir
prižadino iš nervinio transo.
- Matau, esi po senovei toks pat arogantiškas ir prastai iš­
auklėtas kaip...
- A... vadinasi, nusprendei pakritikuoti mano manieras, -
padarė išvadą Metas.
M eredita griežtai prim inė sau, kad jos tikslas - ne suerzinti
Metą ir nuteikti prieš save, o palenkti į savo pusę. Stengdamasi
neperžengti padorum o ribų ji nuoširdžiai prisipažino:
- Tiesą sakant, aš skambinu todėl, kad norėčiau... užkasti
karo kirvį.
- Prieš tai tuo kirviu ką nors man nukirtusi? Įdomu, ką?
Išgirdusi šią pernelyg artimą tiesai pastabą M ereditą nesu­
silaikė ir bejėgiškai nusijuokė, o Metas, išgirdęs tylų kikenimą,
ūmai prisiminė, kaip kadaise jį kerėjo šis užkrečiamas juokas
ir jos hum oro jausmas. Jo veidas akim irksniu suakmenėjo, o
akys susiaurėjo.
- K o tau reikia, Meredita? - griežtai paklausė jis.
- A š noriu... tai yra man būtina su tavim i pasikalbėti... akis
! akį.

378
 Rojus

- Praėjusią savaitę penkių šim tų žiū rovų akivaizdoje tu

atgręžei man nugarą, - iškošė Metas. - Kas lėmė tokią netikėtą
permainą?
- Kai kas atsitiko ir mes turime tai aptarti ramiai, be skan­
dalų, - išspaudė Meredita, iš paskutiniųjų stengdamasi ne­
atskleisti detalių, kol liks viena su Metu. - Tai... susiję... su
mumis...
- „M ū s ų " jau seniai nebėra, o po to, kas n utiko labdaros
pokylyje, aš nesitikiu iš tavęs ramaus, brandaus elgesio, - šaltai
pareiškė jis.
Mereditai ant liežuvio galo jau sukosi kandi replika, bet ji
laiku laiku susitvardė. Ž o d žių dvikovos nieko neduos, dabar
reikia taikių derybų. Ji buvo dalykiška moteris, išmokusi sė­
km ingai suvystyti labiausiai užsispyrusius vyrus, vadinasi,
M etą reikia kaip nors nuram inti ir grąžinti jam sveiką protą.
Ginčais nieko nepasieksi.
- Tai sakydama aš net neįtariau, kad Salė M en sfild stovi
šalia, - mandagiai paaiškino ji. - Esu pasirengusi už viską at­
siprašyti, ypač už tai, kad taip pasielgiau jos akivaizdoje.
- Nuostabu! Matyt, esi studijavusi diplomatiją, - pašaipiai
atsiliepė Metas.
M eredita irzliai vyptelėjo, bet ramus jos balsas liko nepa­
kitęs.
- Metai, aš mėginu sudaryti paliaubas, nejaugi negali nors
šiek tiek man padėti?
Iš Mereditos lū p ų nuskambėjęs jo vardas galutinai išmušė
M etą iš vėžių, norėdamas tai nuslėpti jis gerokai padvejojo ir
tik tada griežtai atsakė:
- Po valandos aš išskrendu į Niujorką. G rįšiu tik pirmadienį
vėlai vakare.

379
 J l: d i t h M c N aught

Meredita pergalingai nusišypsojo.

- K etvirtadienį - Padėkos diena. G al galėtume susitikti
anksčiau, tarkime, antradienį, jei nebūsi labai užsiėmęs?
Metas pasižiūrėjo į kalendorių, prim argintą pastabų dėl
susitikim ų ir posėdžių. Taip, nėra nė minutės laiko.
- Gerai, antradienį. Gal užsuk į mano biurą be penkiolikos
dvyliktą?
- Puiku. - M eredita linktelėjo, veikiau nudžiugusi nei n u ­
siminusi, kad iki susitikim o - penkios dienos.
- Beje, ar tavo tėvas žino apie šį susitikimą? - prisim inė jis.
Vadinasi, jo priešiškum o tėvui prabėgę metai neišdildė.
- Žino.
- Stebiuosi, kaip jis nesukaustė tavęs grandinėmis ir neuž­
rakino. Matyt, metams bėgant gerokai apsilpo.
- Anaiptol, tik tapo vyresnis ir labai serga. - Mėgindam a
sušvelninti neišvengiamą M eto pykčio protrūkį, kai sužinos,
kad tėvas pasamdė sukčių advokatą ir juodu įstatymiškai te­
bėra susituokę, ji pridūrė: - Jis gali bet kurią akim irką mirti.
- Kai tai įvyks, tikiuosi, kam nors užteks drąsos įsmeigti jam
į širdį drebulinį kuolą, - su pikta pašaipa rėžė Metas.
Vos spėjusi užgniaužti išgąstingą prunkštelėjimą Mereidta
mandagiai atsisveikino. Bet kai padėjo ragelį, šypsena kaipmat
dingo nuo veido, ji pavargusi atlošė galvą į krėslo atkaltę. Metas
padarė užuominą, kad jos tėvas vampyras, ir tikrai kartais jai
atrodydavo, tarsi gertų jos gyvybę. Šiaip ar taip, Filipas pavogė
iš dukters jaunystės džiaugsmą.

380
 26

Antradienį, stovėdama priešais veidrodį vonios kambaryje,

esančiame greta jos darbo kambario, Meredita įsigudrino įti­
kinti save, kad pajėgs mandagiai, ramiai pabendrauti su Metu
ir įkalbėti jį greitai ir slaptai nutraukti santuoką.
Ji šiek tiek pasidažė lūpas, pečius siekiančius plaukus su­
kėlė į m adingą šukuoseną ir žingtelėjusi atatupsta įvertino,
kokį įspūdį turėtų padaryti jos juoda siaura minkštos vilnos
suknelė aukšta apykakle ir ilgom is plačiomis ties riešais su­
rauktomis rankovėmis. Juodame fone ryškiai išsiskyrė platus
žėrintis auksinis koljė, o ant riešo tviskuliavo tokio pat stiliaus
apyrankė. Savimeilė ir sveikas protas pakuždėjo jai pasistengti
atrodyti kuo gražiau: Metas susitikinėja su kino žvaigždėmis
ir seksualiomis elegantiškomis manekenėmis, jai bus lengviau
su juo susitarti, jeigu atrodys pasitikinti savimi ir rafinuota.
Patenkinta rezultatu M eredita įsimetė kosmetinę į rankinę,

381
 J UDI T H M c N a UG HT

apsivilko kailinius, užsimovė pirštines ir nusprendė išsikviesti

taksi, kad pačiai nereikėtų stumdytis autom obilių sraute ir
šitaip lyjant ieškoti vietos, kur pastatyti mašiną.
Įsėdusi į taksi ji atsigręžė į langą ir stebėjo, kaip M ičigano
aveniu skubinasi pėstieji, virš galvų laikydam i skėčius ar iš­
skleistus laikraščius. Į taksi stogą šimtais m ažulyčių plaktukų
beldė lietus ir ji smarkiau susisiautę į prabangius kailinius, ku­
riuos tėvas padovanojo dvidešimt penktojo gimtadienio proga.
Visas šias penkias dienas ir naktis ji be perstojo repetavo, kaip ir
ką pasakys Metui. Privalo išlikti rami, taktiška, dalykiška... taip,
kaip tik šitaip ji ir laikysis. Neverta žemintis ir prikaišioti jam
praeities. Tegul jis ir neturi sąžinės, bet Meredita visai nenori
suteikti jam m alonum o ir atskleisti, kaip baisiai ją įskaudino
jo išdavystė. Ir jokių isterijų - ji bus rami, taktiška ir dalykiška.
Gal net pavyks parodyti jam pavyzdį, kaip elgtis, ir jų santykiai
taps civilizuotesnį. Be to, neverta iškart suversti jam ant galvos
visų problemų, reikia pranešti palengva.
Tačiau rankos vėl pradėjo virpėti, todėl Meredita kuo giliau
susikišo jas į kišenes ir apimta nervinės įtampos mėšlungiškai
sugniaužė kumščius. Per langus kliokė vanduo, ryškius švie­
soforų tvyksnius paversdamas išplaukusiom is raudonomis,
geltonomis ir žaliom is dėmėmis, kurios prim inė M ereditai
fejerverkus, sproginėjusius stebuklingom is ugnim is Liepos
ketvirtąją, tą dieną, kuri visiems laikams pakeitė jos gyvenimą.
Iš n iū rių m inčių ją pažadino taksisto balsas:
- Panele, mes jau atvažiavome.
Meredita pasirausė rankinėje, sumokėjo taksistui ir tekina
puolė prie stiklo ir betono dangoraižio - naujausio Meto verslo
laimikio.
Šešiasdešimtajame aukšte išlipusi iš lifto ji atsidūrė d id ž ių ­

jų?
 Rojus

liame, sidabrišku kilim u išklotame priimamajame. Meredita

priėjo prie sekretorės, prašmatnios juodaplaukės, kuri sėdėjo
prie apskrito stalo ir prastai slėpdama smalsumą stebėjo lan­
kytoją.
- Ponas Farelas laukia jūsų, panele Benkroft, - pasakė ji,
veikiausiai atpažinusi Mereditą iš nuotraukų spaudoje. - Dabar
jis pasitarime, bet po kelių m inučių bus laisvas. Prašau prisėsti.
Susierzinusi, kad Metas turbūt sumanė priversti ją laukti
lyg kokią valstietę, geidaujančią audiencijos pas karalių, M e ­
redita pabrėžtinai žvilgtelėjo į laikrodį. Ji atvažiavo dešimčia
m inučių per anksti.
Pyktis ataušo taip pat ūmai, kaip buvo užviręs, ir M e re­
dita įsitaisė chromuotame, oda apmuštame krėsle. Nespėjus
atsiversti žurnalo iš kam pinio kabineto išėjo vyras ir paliko
atlapas duris. M eredita suprato: viršum atskleisto žurnalo ji
gali netrukdoma stebėti sutuoktinį, ir slapčiomis į jį žvilgtelėjo.
Metas sėdėjo prie stalo mąsliai suraukęs tamsius antakius ir
apie kažką kalbėjosi su keliais vyrais. Nepaisant atsainios p o­
zos, jis skleidė valdingum o ir pasitikėjimo savimi bangas. Iškart
buvo matyti, kas šiame kambaryje yra šeimininkas. Metas tarsi
įkūnijo jėgą ir galią, kuri Mereditą šiek tiek nustebino ir sukėlė
keistą nerimą. Tą vakarą operoje ji buvo per daug sutrikusi ir
neįstengė kaip reikiant į jį įsižiūrėti, bet dabar turėjo puikią
progą ir užtektinai laiko ir pastebėjo, kad Metas išliko beveik
toks pat kaip prieš vienuolika metų... vis dėlto kažkaip pasi­
keitė. Dabar, būdamas trisdešimt septynerių, jis stokojo jau­
natviško gaivumo, veidas švietė sunkiu darbu įgyta patirtimi,
dėl to buvo dar patrauklesnis, bet ir dar labiau nepalenkiamas.
Plaukai atrodė tamsesni, negu išliko jos atmintyje, akys švie­
sesnės, bet skulptūriškos lūpos vis taip pat skleidė neslepiamą

383
 JUDITH M c N a UGHT

juslingumą. Vienas vyras pasakė kažką juokinga ir netikėtos

M eto šypsenos blyksnis privertė Mereditos širdį krūptelėti. Ji
pamėgino įsiklausyti į pokalbį. Atrodo, Metas ketino sujungti
du Intercorp skyrius ir dabar čia susirinkę vyrai stengėsi rasti
geriausią būdą, kaip tai padaryti.
Su vis augančiu profesiniu susidomėjimu Meredita paste­
bėjo, kad šis pasitarimas vyksta visai kitaip nei jų įmonėje.
Tėvas tik įsakinėja ir tuoj pat įsiunta, jeigu kas nors pamėgina
priešgyniauti. O M e tu i labiau prie širdies gyva diskusija ir
laisvas nuomonės reiškimas. Jis klausėsi, ramiai įvertindamas
kiekvieno pasiūlym o pranašumus ir, užuot žeminęs darbuo­
tojus, jėga versdamas juos paklusti, panaudodavo jų įgimtus
talentus ir įgytą patirtį. Toks vadovavim o stilius M ereditai
atrodė kur kas protingesnis ir veiksmingesnis.
Ji klausėsi nesislėpdama ir širdyje sudygusi ėmė augti ma­
žutė susižavėjimo sėklelė. Meredita ištiesė ranką padėti žurnalo
ir veikiausiai šis judesys atkreipė Meto dėmesį. Jis pakėlė galvą
ir pažvelgė tiesiai Mereditai į akis. Ji apmirė su žurnalu rankoje,
nepajėgdama nukreipti žvilgsnio nuo p ilk ų akių. Tada Metas
staigiai nusigręžė ir tarė sėdintiems prie stalo vyrams:
- Jau vėlesnis metas, nei man atrodė. Diskusiją pratęsime
po pietų.
Per kelias akimirkas kabinetas ir priimam asis ištuštėjo, ir
kai Meredita pamatė artėjantį Metą, jai išdžiūvo gerklė.
„Rami, taktiška, dalykiška, - mintyse nervingai pakartojo ji,
prisivertė pakelti galvą ir pažvelgti į tas primerktas akis. - Jokių
priekaištų. Neišversk jam ant galvos visų problem ų iškart...
Pamažu..."
Metas žiūrėjo, kaip ji stojasi, ir prabilo tokiu pat beaistriu,
šaltu balsu, kaip ir jo jausmai šitai moteriai:

384
 Roj us

- Seniai nesimatėme, - pareiškė jis, sąmoningai rodydamas,

kad trumpą nemalonų susitikim ą pokylyje jau pamiršo: M e re­
dita atsiprašė telefonu, ateidama čia įrodė norinti susitaikyti ir
jis yra pasirengęs žengti atsakomąjį žingsnį. G alų gale viskas
nutiko prieš daugelį metų, kvaila pūstis dėl dalykų, kurie jam
visai neberūpi.
Padrąsinta, kad nesusidūrė su atviru priešiškumu, Meredita
ištiesė juoda pirštine aptemptą ranką ir pasistengė neparodyti,
kaip nervinasi.
- Sveikas, Metai, - ištarė ji ramiai, nors rami anaiptol nebuvo.
Ranką jis spustelėjo trum pai ir dalykiškai.
- Užeikim e minutėlę į kabinetą, prieš mums išeinant, turiu
paskambinti.
- Prieš mums išeinant? - perklausė ji žengdama į d id ž iu lį
kabinetą su sidabriškais kilim ais ir pribloškiančiu miesto re­
giniu pro langą. - Ką turi omenyje?
Metas pakėlė ragelį.
- Atgabeno paveikslus kontorai ir dabar pradės čia kabinti.
Be to, pamaniau, kad reikalus verčiau aptarti pietaujant.
- Pietaujant? - perklausė M eredita ir karštligiškai puolė
galvoti, kaip atsisakyti kvietimo.
- T ik nesakyk, kad jau spėjai pavalgyti, nes vis tiek nepati­
kėsiu. - Metas papurtė galvą rinkdamas numerį. - Tu visada
laikeisi nuomonės, kad pietauti iki vidurdienio nepadoru.
M eredita p risim inė kažką panašiai sakiusi, kai gyveno
ūkyje. Vaje, kokia arogantiška kvaišelė ji buvo aštuoniolikos
metų! Dabar išvis nesinaudoja pietų pertrauka ir dažniausiai
tenkinasi sumuštiniais, kuriuos sukramsnoja prie darbo sta­
lo... žinoma, jeigu randa laiko. Staiga ji susivokė, kad pietūs
restorane - ne toks prastas sumanymas, Metas bent jau nedrįs

385
 J U D IT H M C N A U G H T

šaukti, bartis ar kelti scenų, kai ji papasakos, kas nutiko. Užuot

stovėjusi ir laukusi, kol jis pakalbės telefonu, M eredita n u ­
sprendė apžiūrėti jo šiuolaikinio meno kolekciją. Kambario gale
ji pamatė ir atpažino vienintelį jai patinkantį dalyką - Kolderio
kinetinę skulptūrą. Salia ant sienos kabėjo didelis paveikslas,
visas ištapytas dėmėmis ir geltonomis, žydrom is bei rausvai
violetinėmis spiralėmis; Meredita žengtelėjo atgal mėgindama
suprasti, ką žmonės įžvelgia tokiuose kūriniuose. Ji čia matė
tik žuvų akis, plūduriuojančias vynuogių drebučiuose. Šalia
buvo dar vienas darbas, vaizduojantis tarytum Niujorko alėją...
Meredita pakreipė galvą ir tylomis apžiūrinėjo peizažą. Ne, ne
alėja... gal vienuolynas, o veikiausiai - viršūnėmis žemyn ap­
versti kalnai su kaimu, upeliu, tekančiu įstrižai per visą drobę,
ir su tuščiomis konservų skardinėmis.
Stovėdamas prie stalo Metas slapčiomis stebėjo Mereditą.
Su abejingu meno vertintojo susidomėjimu jis tyrinėjo gražią
moterį, susisupusią į audinių kailinius. A n t kaklo blizga auk­
sinis koljė. Ji atrodo elegantiška, prašmatniai apsirengusi ir
išpaikinta, ir visa tai ryškiai kontrastuoja su madoniškai tyru
profiliu, kurį gaubia išlydytu auksu žvilgantys plaukai. Nors
praėjo tiek metų, Meredita vis dar spinduliuoja natūraliu sub­
tilumu, rafinuotum u ir neįsisąmonintu juslingumu. Žinoma,
kaip tik šie bruožai tada labiausiai jį ir patraukė, nusišaipė iš
savęs Metas, - akinantis jos grožis ir paviršutiniška, bet įtik i­
nama karališko paprastumo, gerumo ir padorum o aura. Net ir
dabar, kai yra dešimčia metų vyresnis ir išmintingesnis, galėtų
pavadinti ją neprilygstama, jeigu nežinotų, kokia iš tikrųjų ji
beširdė ir savanaudė.
Padėjęs ragelį Metas priėjo prie Mereditos ir tylomis laukė
jos įvertinimo.

386
 Rojus

- M an atrodo... šis paveikslas puikus, - sumelavo ji.

- Tikrai? Kas tau čia patinka?
- O... viskas. Spalvos... emocijų siautulys... metaforos...
- Metaforos? - tarsi netikėdamas savo ausim is perklausė
jis. - Ką gi tu matai, žiūrėdam a į šitą paveikslą?
- Galbūt kalnus... arba apverstus žemyn galva bokštus,
arba...
Čia jos vaizduotė išseko ir Meredita bejėgiškai nutilo.
- O ką, žiūrėdamas į jį, matai tu? - apsimestinai guviai pa­
siteiravo ji.
- A š matau ketvirčio m ilijono investiciją, kurios kaina dabar
išaugo iki pusės milijono, - sausai paaiškino jis.
Meredita nespėjo sutramdyti emocijų ir jos veidą iškreipė
siaubas.
- U ž šitą?!
- U ž šitą, - patvirtino jis ir M ereditai beveik pasirodė, kad
jo akyse blykčioja juoko ugnelės.
- Ne tai norėjau pasakyti, - sumišusi sumurmėjo ji ir p rim i­
nė sau, kokia užsibrėžė būti: rami, taktiška... - A š beveik nieko
neišmanau apie šiuolaikinę dailę.
Metas abejingai gūžtelėjo pečiais ir pakeitė pokalbio temą:
- Tai gal eime?
K ai jis priėjo prie spintos pasiim ti palto, M eredita paste­
bėjo ant stalo įrėmintą nuotrauką. Iš jos šypsojosi daili jauna
moteris, prie krūtinės pritrauktais keliais sėdinti ant nuvirtu-
sio medžio. Plaukus draiko vėjas, akys džiaugsm ingai spindi.
Meredita nusprendė, kad ji arba profesionali manekenė, arba,
sprendžiant iš šypsenos, įsimylėjusi fotografą.
- Kas fotografavo? - paklausė ji, kai Metas atsigręžė.
- Aš, o ką?

38'
 J UDI T H M C N A U G H T

- Šiaip, nieko.
M ergina aiškiai nebuvo nei kino žvaigždė, nei aukštuo­
menės dama, su kuriom is Metas dažnai fotografuojasi. Jos
grožis - gaivus ir nesugadintas.
- A š jos neatpažįstu.
- Ji nesisukinėja jūsų sluoksniuose, - vilkdam asis švarką
ir paltą kandžiai iškošė Metas. - Ši mergina dirba chemike
m okslinių tyrim ų institute Indianoje.
- Ir m yli tave, - užbaigė Meredita, su nuostaba atpažinusi
jo balse prastai slepiamą sarkazmą.
Metas taip pat pažvelgė į sesers nuotrauką ir linktelėjo.
- Ir m vli mane.
j

Meredita instinktyviai pajuto, kad ši mergina jo gyvenime

vaidina svarbų vaidmenį, ir jeigu tai tiesa... Jeigu jis ketina ją
vesti, vadinasi, taip pat norės kuo greičiau sutvarkyti skyrybų
reikalą. Tada užduotis gerokai palengvės.
Praeidamas pro sekretorės kabinetą Metas stabtelėjo ir tarė
žilaplaukei moteriai:
- Tomas Andersonas dabar yra Sautvilio teritorijų planavi­
mo komisijos posėdyje. Jeigu jis pasirodys man dar negrįžus,
tegul paskambina į restoraną šiuo numeriu.

388
 27

Sidabro spalvos lim uzinas jau laukė prie šaligatvio. Šalia

stovėjo kresnas žaliūkas vairuotojas sulaužyta nosimi, iš po­
vyzos labai panašus į bizoną, ir jau buvo spėjęs atidaryti M e ­
reditai užpakalines dureles. Šiaip ji mėgdavo lim uzinus, nes
važiuodama jais pailsėdavo, bet šį kartą nemaloniai nustebinta
turėjo įsitverti sėdynės ranktūrio. Ir nors jai pavyko nuslėpti
nerimą, kol vairuotojas blaškėsi iš vienos gatvės pusės į kitą,
bet kai jis įžūliai perlėkė sankryžą degant raudonam šviesofo­
ro signalui ir aplenkė K aribų turizm o asociacijos autobusą, ji
nervingai žvilgtelėjo į Metą. Tačiau šis tik filosofiškai gūžtelėjo
pečiais.
- D žo niekaip negali pamiršti svajonės dalyvauti Indyje*.
- Bet čia ne Indis, - paprieštaravo ji.

* Automobilių trekas Indianapolyje, kur kasmet vyksta pasaulinio garso

500 mylių lenktynės.

389
 J UDI T H M c N a UGHT

- O Džo - ne vairuotojas.
K up in a ryžto prisiderinti prie jo atsainiai linksm o tono,
Meredita atplėšė pirštus nuo ranktūrio.
- Tikrai? Tai kas jis toks?
- Asmens sargybinis.
M ereditai nupuolė širdis. A rg i čia ne įrodymas, kad Metas
per gyvenimą prisidirbo tokių dalykėlių, už kuriuos žmonės
pasirengę jį nudobti?! Pavojai niekada jos netraukė, ji mėgo
ramybę ir tvarką, o mintis samdytis asmens sargybinį jai visada
atrodė šiek tiek barbariška.
Likusią kelio atkarpą abu tylėjo, kol autom obilis sustojo
prie didingo įėjimo į Landry, vieną iš prabangiausių ir elegan­
tiškiausių Čikagos restoranų.
Griežtu sm okingu vilkin tis metrdotelis, drauge ir vienas
iš restorano bendraturčių, stovėjo įprastame savo poste, prie
laukujų durų. Meredita pažinojo D žoną vos ne nuo mokyklos
laikų, kai tėvas dažnai atsivesdavo ją čia pietauti ir Džonas
atsiųsdavo ant staliuko gaiviųjų gėrim ų vaisias papuoštose
aukštose taurėse, tokiose pat kaip egzotiški kokteiliai prie baro.
- Laba diena, pone Farelai, - o ficia liu tonu pasisveikino
jis ir pasisukęs į M ereditą pridūrė nušvitęs šypsena: - Labai
džiaugiuosi vėl jus matydamas, panele Benkroft.
Meredita slapčia pašnairavo į neįžvelgiamą Meto veidą spė-
liodama, kaip jam patinka, kad jo pasirinktame restorane ją
pažįsta kur kas geriau nei jį patį. Tačiau iškart viską pamiršo,
kai vedama prie staliuko su siaubu suprato atsidūrusi tarp pa­
žįstamų žmonių. Sprendžiant iš apstulbusių veidų, jie atpažino
M etą ir dabar niekaip negalėjo susigaudyti, kodėl Meredita
pietauja su žmogumi, kuriam nenorėjo paduoti rankos. Serė
Viters, viena didžiausių liežuvautojų iš M ereditos pažįstamų,

390
 Rojus

neatplėšdama akių nuo M eto ir klausiamai pakėlusi antakius

pasisveikino pamojuodama ranka.
Padavėjas pasodino juos nuošaliame kamputyje, gana toli
nuo salės v id u ty stovinčio juodo fortepijono, kur galėjai ra­
miai mėgautis muzika, bet ji nebuvo tokia garsi, kad trukdy­
tų susišnekėti. Paprastam mirtingajam, kuris nėra nuolatinis
Landry lankytojas, rezervuoti čia staliuką anksčiau nei po dviejų
savaičių buvo beveik neįmanoma, o gauti garbingą vietą kaip
ši - išvis neįtikėtina. Meredita tylomis nusistebėjo, kaip M e tui
pavyko tai padaryti.
- A r ko nors gersi? - jiems susėdus paklausė Metas.
A kim irksn iu pamiršusi tuščius apmąstymus Meredita su­
grįžo į liūdną tikrovę ir neišvengiamai artėjantį sunkų pokalbį.
- Ne, ačiū, tik vandens su ledu... - pasakė ji, bet tada n u ­
sprendė, kad alkoholis gal apramins įsisiautėjusius nervus. -
Taip, mielai.
- K o norėtum?
- Atsidurti Brazilijoje, - sumurmėjo ji ir mėšlungiškai at­
siduso.
- Atsiprašau, ką?
- K o nors stipresnio, - atsakė Meredita svarstydama, ką pa­
sirinkti. - „Manhatano", - nusprendė, bet iškart papurtė galvą.
M ėginti susiimti yra viena, ir visai kas kita - jausti nuolatinį pa­
vojų, kad ką nors pasakysi ar padarysi, ko nieku gyvai nederėtų
nei sakyti, nei daryti. Ji nesitvėrė iš baimės ir jaudulio, todėl
reikėjo ko nors, kas padėtų atsipalaiduoti. K o nors, ką būtų
galima palengva gurkšnoti per visus pietus ir ko ji nekenčia.
- Martinio, - ryžtingai pareiškė Meredita.
- Viską iškart? - visai rimtu veidu paklausė jis. - Stiklinę
vandens, martinio ir „M anhatano"?

391
 J UDI TH M c N A U G H T

- Ne, tik martinio, - paprašė ji ir pam ėgino nusišypsoti,

bet žvilgsnyje švietė neslepiamas nusim inim as ir maldavimas
turėti kantrybės.
M etą nenorom suintrigavo stulbinančių kontrastų kova,
kurią šią akim irką įkūnijo Meredita. Vilkėdam a subtilia u ž ­
dara juoda suknele ji atrodė elegantiška ir žavi. Jau vien tas
žavesys būtų jį nuginklavęs, bet pridėjus švelnų nuoraudį,
degantį glotniuose skruostuose, bejėgį maldavim ą didžiulėse,
iš proto vedančiose akyse ir mergaitišką sumišimą, ji tapo ne­
prilygstama. Jau ir taip spėjęs suminkštėti, nes Meredita pati
paprašė susitikti ir panoro susitaikyti, Metas ūmai nusprendė
pamiršti praeitį.
- A r sukelsiu tau dar vieną neryžtingum o priepuolį, jeigu
paklausiu, kokio martinio norėtum?
- Su džinu. Tai yra su degtine. Ne... su džinu... martinio
su džinu.
Meredita išraudo dar labiau, bet pernelyg nervinosi, kad
pastebėtų linksmas liepsneles Meto akyse, nors jis kuo rim ­
čiausiai tęsė kvotą:
- Sauso ar stipresnio?
- Sauso.
- Beefeater, Tanqueray ar Bombay?
- Beefeater.
- Su alyvuoge ar svogūnu?
- Su alyvuoge.
- Viena ar dviem?
- Dviem.
- Valium o ar aspirino? - pasiteiravo jis tuo pačiu beaistriu
balsu, bet lūpų kampučius jau virpino vos tramdoma šypsena,
ir Meredita suprato, kad Metas visą laiką iš jos šaipėsi. Ją u ž­

392
 Rojus

plūdo dėkingumas ir palengvėjimas, pirmą kartą ji pažvelgė į

jį be abejonės ir baimės.
- Atleisk! Aš... na-a-a... šiek tiek nervinuosi.
Kai padavėjas priėmė gėrimų užsakymą ir pasišalino, Metas
suprato, kiek jai kainavo šis prisipažinimas, apžvelgė brangų
restoraną, kuriame vieni pietūs kainuoja tiek, kiek visos dienos
uždarbis gamykloje, ir pats nesuprasdamas kodėl taip pat p ri­
sipažino:
- A š kadaise svajojau nusivesti tave į šitokį restoraną.
Nukam uota minčių, kaip geriau pradėti pokalbį, Meredita
išsiblaškiusi nužvelgė rausvų gėlių puokštes masyviose sida­
bro vazose, sm okinguotus padavėjus, vikriai besisukančius
prie akinamai baltomis staltiesėmis uždengtų staliukų su žai­
žaruojančiu porcelianu ir krištolu.
- Į šitokį restoraną?
Metas nusijuokė.
- Tu nepasikeitei, Meredita. Ekstravagantiškiausia prabanga
tau - po senovei įprastas dalykas.
Pasiryžusi palaikyti trapią santarvę, nusistovėjusią pasikal­
bėjus apie martinį, M eredita ramiai atsakė:
- Tu negali žinoti, pasikeičiau aš ar nepasikeičiau, juk m udu
kartu praleidome tik šešias dienas.
- Ir šešias naktis, - reikšmingai pabrėžė Metas, tyčia mė­
gindamas priversti ją vėl nurausti, trokšdamas pramušti jos
santūrumo šarvą ir išvysti tą neryžtingą merginą, niekaip ne­
galinčią nuspręsti, ko jai išgerti.
Tačiau Meredita praleido pro ausis seksualinę užuom iną
ir tęsė:
- Sunku patikėti, kad m udu buvome vedę.
- Nėra ko stebėtis, juk tu niekada nesivadinai mano pavarde.

393
 J UDI T H M c N A U G H T

- Esu įsitikinusi: dešimtys moterų turi daugiau teisių ja

vadintis, nei kadaise turėjau aš, - mėgindama išlaikyti nerū­
pestingai abejingą toną paprieštaravo ji.
- Panašu į pavyduliavim ą.
- Jeigu panašu į pavyduliavim ą, vadinasi, turi bėdų su
klausa! - sunkiai tvardydamasi ir palinkusi per stalą atkirto
Meredita.
Metas nejučia nusišypsojo.
- Buvau jau pamiršęs, kaip subtiliai, sekdama geriausio
pensiono tradicijomis, tu m oki reikšti pyktį.
- Kodėl tu tyčia stengiesi įtraukti mane į ginčą? - sušnypštė ji.
- Tiesą sakant, aš norėjau pasakyti tau komplimentą, - sau­
sai atsakė jis.
- Štai kaip... - nutęsė Meredita. Nustebinta ir šiek tiek pa­
maloninta ji pakėlė akis į padavėją, atnešusį kokteilius. Kai
jie užsisakė pietus, Meredita nusprendė luktelėti, kol Metas
truputį išgers. G al alkoholis jį mažumėlę apramins ir jis ne-
siautės sužinojęs naujieną apie negaliojančias skyrybas. Ji tylėjo
leisdama M etui pasirinkti pokalbio temą.
Pyktelėjęs ant savęs, kam ją erzino, Metas pakėlė taurę ir
nuoširdžiai susidomėjęs paklausė:
- Jeigu tikėtume aukštuomenės kronika, tu esi pustuzinio
labdaringų organizacijų narė, mėgsti baletą, operą ir simfoninę
muziką. K uo dar domiesi laisvalaikiu?
- Penkiasdešimt valandų per savaitę dirbu Bancroft, - šiek
tiek nusivylusi, kad Metas neskaitė apie jos laimėjimus, pra­
nešė Meredita.
Metas viską žinojo, bet jam buvo įdomu, ar ji tikrai tokia
gabi vadovė. Žinoma, nesunkiai tai išsiaiškins tiesiog su ja
pasikalbėjęs. Taigi jis pradėjo klausinėti apie darbą.

394
 Rojus

M eredita atsakinėjo - iš pra džių sunkiai, užsikirsdam a,

kaustoma baimės, kad reikės paaiškinti tikrąją šiandieninio jų
susitikim o priežastį, paskui pasakojimas tapo laisvesnis, juk
darbas - jos mėgstamiausia tema. Metas buvo toks įžvalgus,
taip nuoširdžiai užsidegęs mėgino perprasti jos darbo esmę,
kad Meredita nespėjo apsidairyti, ir jau buvo viską išklojusi
apie savo laimėjimus, tikslus, sėkmes ir nesėkmes. Jis mokėjo
klausytis ir nejučia skatindo atvirauti, gebėjo sutelkti visą dė­
mesį į tai, kas jam pasakojama, tarytum kiekvienas žodis būtų
svarbus, reikšmingas ir svarus. M eredita nė nepajuto atsklei­
dusi jam, kaip sunku buvo kovoti su kaltinim ais dėl išskirtinės
tėvo globos, pavydu ir kompanijoje viešpataujančiu šovinizmu,
kurį skatino pats Filipas.
Kai padavėjas nukraustė stalą, Meredita buvo spėjusi at­
sakyti į visus M eto klausim us ir išgerti kone pusę butelio jo
užsakyto bordo. Ji suprato: tokio neįprasto šnekum o priežas­
tis - noras kuo labiau atitolinti neišvengiamą nemalonų pokal­
bį. Tačiau dabar, kai ilgiau atidėlioti buvo neįmanoma, jautėsi
kur kas ramesnė nei pietų pradžioje.
Prie stalo stojo tyla ir jie draugiškai pažvelgė vienas kitam
į akis.
- Tavo tėvui pasisekė, kad tu jam dirbi, - nuoširdžiai pasakė
Metas. Jis nė kiek neabejojo: Meredita yra velniškai gera, gal net
talentinga vadovė. Įžvelgė, kokia ji atsidavusi savo pareigoms,
pasirengusi d irb ti iki nukritim o, protinga, entuziastinga, o
svarbiausia - drąsi ir nuovoki.
- Ne, pasisekė man. - Meredita nusišypsojo. - Bancroft man
užvis svarbiausia pasaulyje, nėra nieko svarbiau už kompaniją.
Metas atsilošė kėdėje mėgindamas perprasti šį visiškai jam
nepažįstamą Mereditos bruožą. M ąsliai sukiodamas rankoje

395
 JUDITH McNaUGHT

taurę jis suraukęs antakius spėliojo, kodėl, velniai rautų, apie

tas prakeiktas parduotuves ji kalba tarsi apie m ylim us žmones?
Kodėl karjera jai - svarbiausias dalykas gyvenime? Kodėl ne
Piteris Reinoldsas ar kuris kitas toks pat padorus aukštuome­
nės vaikinas? Tačiau atsakymą jis, regis, žinojo. Mereditos tėvui
galų gale pavyko laimėti - jis taip negailestingai ir gudriai ją
spaudė, kad pajėgė įteigti kone tikrą bjaurėjimąsi vyrais. Kad
ir kokia priežastis lėmė jos apsisprendimą tekėti už Parkerio, ji
nėra įsimylėjusi šio vyruko. Sprendžiant iš jos kalbų ir išvaiz­
dos, Meredita yra visiškai atsidavusi parduotuvei, ir tik jai.
Žvelgiant į ją, Metą užplūdo gailestis. Gailestis ir švelnumas.
Tą naktį, kai ją sutiko, Metas taip pat išgyveno šiuos jausmus
ir dar siautulingą geismą ją užvaldyti, geismą, kuris atėmė jam
protą. Vos įžengęs į užmiesčio klubą išvydo linksm ą jos šyp­
seną, spindinčias akis ir pametė galvą. Metas prisiminė, kaip
ji nė nemirktelėjusi leido svečiams laikyti jį plieno magnatu
iš Indianos, ir jo širdis atitirpo. Meredita buvo tokia sklidina
juoko ir gyvenimo džiaugsmo, tokia nekaltai nekantri jo glėby­
je... Viešpatie, kaip jos troško! Troško atimti iš tėvo, puoselėti,
saugoti ir ginti.
Jeigu Meredita vis dar būtų jo žmona, Metas neįtikėtinai ja
didžiuotųsi, net ir dabar, žvelgdamas iš šalies, didžiavosi jos
laimėjimais.
Puoselėtų ir saugotų? Staiga Metas susigriebė, kur link suka
jo mintys, pasibjaurėjo pats savimi ir kietai sukando dantis.
M ereditai nereikia jokios apsaugos, ji tokia pat nuodinga kaip
„juodoji našlė". Jai svarbus vienintelis žm ogus - jos tėvas,
trokšdama jam įtikti ji nužudė negim usį kūdikį. Sugedusi,
bevalė, beširdė - tuštutė daili manekenė, skirta demonstruoti
madingus kostiumėlius ir sėdėti garbingoje vietoje prie pietų

396
 Rojus

stalo. T ik tam ji ir tinka, kitokio pritaikym o jai nėra. Kaip tik

jos išvaizda privertė užsim iršti, šis akinamai gražus veidas,
kerinčios akvamarinų spalvos akys ir tankios purios blakstie­
nos, išdidi laikysena, minkštos švelnios lūpos, skambus juokas,
aksominis balsas ir neryžtinga spindinti šypsena. Viešpatie, jis
tampa avigalviu, kai šalia atsiranda Meredita! Jo priešiškumas
ūmai išsisklaidė pagalvojus, kad užvirė pykčiu visai nepagrįs­
tai. Tegul ji pasielgė negerai, bet juk buvo labai jauna ir įbaugin­
ta, be to, visa tai nutiko labai seniai. Tingiai sukiodamas tarp
pirštų taurę jis žvilgtelėjo į M ereditą ir kone atsainiai pagyrė:
- Sprendžiant iš tavo pasakojimo, esi tikrai p u ik i vadovė.
Jeigu m udu po senovei būtume vedę, aš galbūt pamėginčiau
persivilioti tave į savo įmonę.
Pats nesuvokdamas jis suteikė M ereditai progą pereiti prie
reikalo ir ji nedelsdama ta proga pasinaudojo. Stengdamasi,
kad į nemalonią žinią Metas pažvelgtų su humoru, ji nervingai
nusijuokė ir sumurmėjo:
- Tada pradėk vilioti mane jau dabar.
M eto akys susiaurėjo.
- Ką tai turėtų reikšti?
Nepajėgdama išlaikyti lūpose dirbtinės šypsenos Meredita
palinko, padėjo rankas ant stalo ir mėgindama nusiram inti
giliai atsiduso.
- Aš... Metai, aš turiu kai ką tau pasakyti. Pasistenk nenu­
siminti.
Metas abejingai gūžtelėjo pečiais ir pakėlė prie lūpų taurę.
- M u d u nieko vienas kitam nebejaučiame, Meredita. V ad i­
nasi, kad ir ką pasakytum, aš dėl to nenusiminsiu.
- M u d u vis dar esame susituokę, - pareiškė ji.
Metas nesusigaudydamas suraukė antakius.

39'
 J UDI T H M c N a UG HT

- T ik tiek?
- M ū sų skyrybos neteisėtos, - išdrožė ji ir susigūžė nuo
grėsmingo jo žvilgsnio. - Advokatas, tvarkęs skyrybų bylą,
pasirodo, buvo visai ne advokatas, o sukaus ir apgavikas, kurio
dabar ieško policija. Joks teisėjas ne tik nepasirašė santuokos
nutraukim o nutarties, bet net akyse jos nematė!
Metas tyčia lėtai pastatė taurę ir palinko į priekį. Tyliame
balse virė netramdomas įniršis:
- A r b a tu meluoji, arba tavo galvoje nėra nė lašo sveiko pro­
to! Prieš vienuolika metų įsitempei mane į lovą, nepasirūpinai
apsisaugoti, o kai pastojai, atlėkei pas mane ir visus rūpesčius
užkrovei man ant sprando. Dabar pareiški, kad pristigai proto
net pasisamdyti norm alų advokatą, kuris sutvarkytų skyrybų
reikalą, ir mes po senovei esame susituokę! Kaip, po perkū­
nais, būdama šitokia kvaiša, gali vadovauti visai universalinei
parduotuvei?!
Kiekvienas jo ištartas paniekos žodis pliekė lyg rimbas, bet
Meredita šito tikėjosi ir priekaištus priėmė kaip pelnytą atly­
gį. Kai iš pykčio ir nuostabos Metas akim irką prarado kalbos
dovaną, Meredita tyliai, raminamai prabilo:
- Metai, aš suprantu tavo pyktį...
M e tu i norėjosi tikėti, kad ji meluoja, nes yra sugalvojusi
pamišėlišką planą išspausti iš jo pinigų, tačiau nuojauta pa­
kuždėjo, jog M eredita sako tiesą.
- Kada tai pastebėjai? - iškošė jis.
- Išvakarėse, kai paskambinau tau ir paprašiau susitikti.
- Gerai, tarkime, tu sakai tiesą ir mes vis dar esame susi­
tuokę. K o tau iš manęs reikia?
- Skyrybų. Nedelsiant, tačiau be triukšm o ir nereikalingų
komplikacijų.

398
 Rojus

- Ir jokių alimentų? - tyčiodamasis paklausė jis ir pamatė,

kaip Mereditos skruostai plykstelėjo raudoniu. - Jokių nuosa­
vybės dalybų ar ko nors panašaus?
-N e !
- Puiku, nes gali neabejoti: negausi nė grašio!
Supykusi, kad jis tyčia užsiminė apie savo turtą, nepalygi­
namai didesnį už jos pačios, Meredita nužvelgė jį su pabrėžtinu
gerai išauklėto žmogaus pasidygėjimu.
- Tu visada galvojai vien apie pinigus, tik jie vieninteliai
tau svarbūs! A š niekada nenorėjau už tavęs tekėti ir netrokštu
tavo pinigų! Verčiau badausiu, nei leisiu kam nors sužinoti,
kad m udu apskritai buvom e vedę!
Metrdotelis lyg tyčia pasirinko kaip tik šią netinkamiausią
akim irką išdygti prie jų staliuko. Jis norėjo pasiteirauti, ar pa­
tiko svečiams pietūs ir ar jie pageidautų dar ko nors.
- Taip, - nieko nelaukdamas patvirtino Metas. - M an dvigu­
bą škotiškojo su ledu, o mano žmonai, - pabrėžė jis, tulžingai
mėgaudamasis šituo nereikalingu menku kerštu, - dar vieną
martinio.
Meredita, nekenčianti viešų scenų, įdūkusi tarė senam b i­
čiuliui:
- A š duosiu jums tūkstantį dolerių, jeigu į jo taurę įbersite
nuodų!
Džonas santūriai linktelėjo, nusišypsojo ir mandagiai pa­
žadėjo:
- Būtinai, ponia Farel. - Tada pasisuko į pykčiu nesitveriantį
M etą ir juokais pridūrė: - Žiurknuodžių, pone Farelai, ar pa­
geidautumėte ko nors egzotiškesnio?
- Niekada nedrįskite vadinti manęs šia pavarde! - perspėjo
Meredita. - Ji ne mano.

399
 J U D IT H M C N A U G H T

Linksm a užuojauta kaipmat dingo D žon u i nuo veido ir jis

vėl nusilenkė.
- N u ošird žiai atsiprašau už nederamą familiarumą, panele
Benkroft. Tuoj atnešiu gėrimus, linkiu jums visa ko geriausio.
Meredita pasijuto esanti tikra ragana. K aip galėjo išgiežti
apmaudą ant niekuo dėto žmogaus! Sustingusi ji žvelgė į ne­
natūraliai tiesią tolstančio Džono nugarą ir tik po kurio laiko
nukreipė žvilgsnį į Metą. Luktelėjusi kelias akimirkas, kol ap­
siramins, giliai atsiduso ir paprašė:
- Metai, nėra prasmės vienam kitą įžeidinėti. A rg i nega­
lime būti bent jau mandagūs? Būtų kur kas lengviau viską
sutvarkyti.
Metas suprato, kad ji teisi, akimirką padvejojo ir trumpai tarė:
- Turbūt verta pamėginti. Kaip būtų geriausia išspręsti šį
reikalą?
- Nekeliant triukšmo. - Pajutusi palengvėjim ą Meredita
nusišypsojo. - Ir greitai. M an to reikia labiau, nei įsivaizduoji.
Metas linktelėjo, palengva jis pradėjo atsikvošėti ir blaiviai
mąstyti.
- Dėl sužadėtuvių? Ketini ištekėti vasarį?
- Taip. Parkeris jau žino, kas atsitiko. Jis ir pastebėjo, kad
žmogus, kurį pasamdė tėvas, - joks advokatas ir kad santuoka
nenutraukta. Tačiau yra dar viena gyvybiškai svarbi priežas­
tis...
- Kokia?
- M an reikia skubių ir tylių skyrybų, kad nepasklistų gan­
dai ir spauda nesukeltų skandalo. Matai, tėvas dėl ligos ketina
išeiti ilgų atostogų, o aš mirtinai noriu pasinaudoti šia proga
ir laikinai užim ti prezidento postą. Privalau įrodyti valdybai,
kad tada, kai jis galutinai pasitrauks, aš būsiu verta gauti šias

400
 Rojus

pareigas. Valdybos nariai dvejoja... Jie labai konservatyvūs ir

dėl manęs abejoja, girdi, esu per jauna, be to, moteris. Žodžiu,
prieš mane - jau du argumentai, o spauda taip pat nepagelbė­
jo, pavaizdavusi mane plazdenančiu aukštuomenės drugeliu,
nors šito valdyba labai norėtų. Jeigu dabar žurnalistai iškaps-
tys tiesą, kils skandalas. A š skelbiuosi susižadėjusi su žinom u
bankininku, tu suki romanus su pustuziniu aktoriukių, o pa­
sirodo, mudu esame susituokę! Įtarimai dvipatyste anaiptol
nepadidins šansų tapti prezidente. Jeigu viskas paaiškės, mano
svajonėms galas!
- Gal tau taip ir atrodo, bet vargu ar grėsmė tokia didelė, -
paguodė ją Metas.
- Vargu? - karčiai perklausė ji. - Prisim ink, kaip suputojai,
kai pasakiau, kad advokatas pasirodė esąs sukčius. Iškart n u ­
sprendei, jog esu bejėgė kvaišelė, nepajėgianti tvarkyti savo
pačios gyvenimo, ką jau kalbėti apie kitus žm ones ar visą par­
d uotuvių tinklą. K aip tik taip nuspręs ir valdyba, nes jaučia
man nė kiek ne daugiau simpatijų nei tu.
- A r tavo tėvas negali jiems tiesiog leisti suprasti, kad pa­
geidauja tavo paskyrimo?
- Taip, bet, pagal kompanijos įstatus, v ald y b a turi vienbal­
siai pritarti prezidento kandidatūrai. Jeigu tėvas net ir galėtų
juos paveikti, nesu įsitikinusi, ar jis mane užsistotų.
M etui neteko nieko atsakyti, nes vienas padavėjas atnešė
gėrimus, kitas - belaidį telefoną.
- Pone Farelai! Ponas sako, kad jūs prašėte jo čia paskam­
binti.
Žinodamas, jog skambina veikiausiai Tom as Andersonas,
Metas atsiprašė Mereditos, paėmė telefoną ir be įžangų pa­
klausė:

401
 J UDI T H M C N A U G H T

- Kokios žinios iš Sautvilio teritorijų planavim o komisijos?

- N ieko gero, Metai, - atsidusęs prakalbo Tomas. - M ū sų
prašymą jie atmetė.
- Kodėl jiems staiga šovė galvon neleisti pakeisti žemės nau­
dojimo paskirties, jeigu tai miestui išeitų tik į naudą? - veikiau
nustebęs nei supykęs paklausė Metas.
- Jeigu tikėsime mano žmogumi, esančiu toje komisijoje,
kažkoks labai įtakingas asmuo įsakė jiems mus išspirti.
- A r numanai, kas jis galėtų būti?
- Taip. Polsonas, komisijos pirmininkas. Jis pakuždėjo ke­
liems nariams, taip pat ir mano žmogui, kad pats senatorius
Deivisas jausis pamalonintas, jeigu prašymas pakeisti žemės
naudojimo paskirtį bus atmestas.
- Keista. - Metas susiraukė mėgindamas prisiminti: aukojo
pinigų Deiviso ar jo priešininko rinkim ų kampanijai, bet ne­
spėjus jam prisim inti Andersonas pašaipiai pridūrė:
- A r aukštuomenės kronikoje nepastebėjai žinutės apie puo­
tą, surengtą gerojo senatoriaus gim tadienio proga?
- Ne, o ką?
- Puotą surengė toks Filipas Benkroftas. A r jis kaip nors
susijęs su Meredita, apie kurią kalbėjome praėjusią savaitę?
Įtūžis ugnies banga smogė į galvą ir sprogo krūtinėje. M e ­
tas įdėm iai nužvelgė Mereditą ir iškart pastebėjo, kaip ūmai
išblyško jos veidas, ir šį pasikeitimą galėjo sukelti tik Sautvilio
teritorijų planavim o komisijos paminėjimas.
- Susijęs. A r tu dabar biure? - tyliu lediniu balsu paklausė
jis Tomo. - Puiku. L ik ten, aš grįšiu trečią ir mes aptarsime, ko
imtis toliau.
Lėtai padėjęs ragelį Metas vėl įsmeigė akis į Mereditą, kuriai
kažkodėl skubiai prireikė išlyginti nagu staltiesės raukšlelę. Jos

402
 Rojus

veide aiškiai atsispindėjo kaltės jausmas ir sąžinės graužatis

ir šią akim irką Metas jos nekentė, nekentė ir niekino beveik
netramdydamas pagiežos. Susitikti jai reikėjo ne tam, kad „ u ž ­
kastų karo kirvį"! Ji tik norėjo iškart nušauti kelis zuikius -
netrukdoma ištekėti už savo brangiojo bankininko, atsisėsti į
Bancroft prezidento krėslą ir susitarti dėl greitų ir tylių skyrybų.
Metas džiaugėsi, kad visų šitų dalykų ji taip karštai trokšta,
nes dabar negaus nieko, tik karą, kurį būtinai pralaimės... ir
praras viską, ką turi.
Jis davė ženklą padavėjui atnešti sąskaitą. Meredita suprato,
ką Metas daro, ir nerimas, pervėręs ją, kai išgirdo m inint Teri­
torijų planavimo komisiją, peraugo į paniką. Jie dėl nieko dar
nesusitarė, bet Metas netikėtai ir griežtai užbaigė susitikimą.
Padavėjas odiniam e dėkle atnešė sąskaitą, Metas ištraukė
iš piniginės šimto dolerių banknotą, numetė ant stalo nė ne­
žvilgtelėjęs į sąskaitą ir pakilo.
- Eime iš čia, - suurzgė jis, apėjo aplink stalą ir suėmė jos
kėdės atkaltę.
- Mes dar nespėjome nieko aptarti, - narčiai užprotestavo
Meredita.
Nekreipdam as dėmesio į prieštaravimus Metas čiupo ją už
alkūnės ir kone tempte nutempė prie durų.
- Aptarsim e automobilyje.
Lietus kliokė kaip kliokęs, todėl livrėjuotas durininkas pa­
slaugiai laikė virš galvų skėtį, kol jie įsėdo į lim uziną. Metas
paliepė Džo važiuoti prie universalinės parduotuvės ir įsisegė
akim is į Mereditą.
- Na, o dabar paaiškink, ko tu sieki? - įtaikiai paklausė jis.
Iš jo balso Meredita suprato, kad Metas nesirengia spyriotis,
ir pajuto palengvėjimą, sumišusį su gėda, su d id žiu le gėda dėl

403
 Jl d i t h M c N aught

to, kas šiandien įvyko Teritorijų planavim o komisijoje ir dar

įvyks Glenmoor klube. M intyse prisiekusi kaip nors priversti
tėvą ištaisyti M e tu i padarytą skriaudą, ji ramiai atsakė:
- M an reikia greitų slaptų skyrybų, geriausia - kitoje valsti­
joje ar net kitoje šalyje, kad niekas nesužinotų, jog išvis buvome
susituokę.
Metas linktelėjo tarsi sutikdamas, bet tai, ką pasakė, skau­
džiai smogė M ereditai į p ad ą širdį.
- O jeigu aš nesutiksiu, kaip man atkeršysi? N epaduosi
rankos dar viename nuobodžiam e aukštuomenės sambūryje,
o tavo tėtušis neįleis manęs į jokį Čikagos užmiesčio klubą? -
šaltai pasiteiravo jis.
Metas jau žino, kad tėvo pastangomis jo nepriėmė į klubą!
- M an labai nesmagu, kad jis tam ryžosi. Tikrai.
- Patikėk, man į tai nusispjaut! - nusijuokė jis. - Juk aš pra­
šiau Eiverio nesivarginti!
Tačiau Meredita nelabai juo patikėjo. Bet kurį žmogų toks
akibrokštas supykdytų ir įžeistų. Graužiam a sąžinės ir gėdos
dėl smulkmeniškos tėvo pagiežos ji nukreipė žvilgsnį. O juo­
du juk beveik susitaikė ir šnekučiavosi it geri pažįstami. K aip
gera buvo su juo kalbėtis, tarsi bjauri praeitis būtų dingusi be
pėdsakų! M eredita nenorėjo nesantaikos: dėl to, kas nutiko
prieš daugelį metų, kaltas ne vien jis. Dabar jie abu gyvena
savo gyvenimą, kiekvienas eina savu keliu. Ji didžiuojasi savo
laimėjimais, o Metas turi teisę didžiuotis savais.
M eto ranka gulėjo ant sėdynės atlošo, M eredita atkreipė
dėmesį į žvilgantį ant riešo elegantišką plokščią auksinį laik­
rodį. Kodėl ji kaip tik dabar prisim inė tas nuostabias, stiprias
ir išmanias vyriškas rankas? Kadaise jos buvo sugrubusios ir
kietos nuo sumuštų nuospaudų, o dabar - kruopščiai išpuose­

404
 Rojus

lėtos... Ūm ai ji pajuto beprasmį norą suimti jo delną rankomis

ir pasakyti:
„Atleisk, atleisk už viską, ką mes padarėme, trokšdami kuo
smarkiau vienas kitą įskaudinti. Atleisk, kad pasirodėme esan­
tys tokie skirtingi..."
- M ėgini įžiūrėti purvą mano panagėse?
- Ne! - kone suriko Meredita maldaujamai žvelgdama į šal­
tas pilkas akis ir ramiai bei oriai prisipažino: - Tiesiog akimirką
panorau, kad viskas baigtųsi kitaip ir mudu... m udu galėtume
likti bent jau draugai.
- Draugai? - su žudančia ironija perklausė Metas. - Pastarąjį
kartą už draugiškus santykius su tavim i aš susimokėjau geru
vardu, laisve ir dar šiuo bei tuo.
„Susimokėjai už juos kur kas brangiau, nei numanai, - ap­
imta nevilties pagalvojo Meredita. - Ta gamykla, kurią ketinai
pastatyti Sautvilyje, bet šį dalyką aš ištaisysiu. Priversiu tėvą
padaryti viską, kas įmanoma, ir daugiau niekada nesikišti į
tavo reikalus."
- Metai, išklausyk mane! - paprašė ji karštai trokšdama
pralaužti tarp jų iškilusią užtvarą. - A š esu pasirengusi pa­
miršti praeitį ir...
- K aip miela! - pasityčiodamas metė jis.
Meredita sustingo ir vos susitvardė netėškusi jam į veidą
teisėto priekaišto. Galų gale juk ji yra nukentėjusi šalis, pamesta
žmona. Bet susiėmė ir atkakliai laikydamasi savo tarė:
- A š pasakiau, kad esu pasirengusi pamiršti praeitį, ir tai
tiesa, jeigu sutiksi skirtis šalių susitarimu, padarysiu viską ir
galėsiu sutvarkyti tavo reikalus Čikagoje...
- Kaipgi jums pasiseks tai padaryti, princese? - su pašaipia
nuostaba paklausė Metas.

405
 J UDI T H M c N a UGHT

- Nevadink manęs princese! Aš visai neketinu daryti ma­

lonės! T ik noriu žaisti sąžiningai!
Metas pro primerktas blakstienas įdėm iai tyrinėjo jos veidą.
- Atleisk už šiurkštumą, Meredita. Bet ką ketini dėl manęs
padaryti?
Apsidžiau gusi jo nuotaikos permaina M eredita skubiai at­
sakė:
- Pirm iausia pasistengsiu, kad su tavim i nebūtų elgiama­
si kaip su raupsuotuoju. Žinau, tėvas pasirūpino, kad tavęs
nepriim tų į klubą, bet aš pam ėginsiu priversti jį kreiptis į
valdybą...
- Pam irškim e mano reikalus, - raukydam asis iš pasidy­
gėjimo ramiai pasiūlė Metas. Kaip bjauriai ji kaulija ir veid­
mainiauja! Ir kaip gerai, kad negaus to, ko taip beatodairiškai
siekia! Jį tai labai džiugino. - Vadinasi, tu nori slaptų skyrybų,
kad galėtum ištekėti už savo bankininko ir gauti prezidento
postą, tiesa?
M eredita linktelėjo.
- Tas postas tau toks svarbus?
- Gyvenime nesu nieko taip troškusi, - karštai prisipažino
Meredita. - Tu... tu sutinki, tiesa? - paklausė ji, neramiai žvelg­
dama į akm eninį neįskaitomą veidą ir išsigando pamačiusi,
kad automobilis sustojo prie parduotuvės durų.
-N e .
Šį žodį Metas ištarė taip mandagiai ir drauge kategoriškai,
kad Meredita akim irką neįstengė suvokti jo reikšmės.
- Ne? - nepatikliai perklausė ji. - Bet skyrybos...
- Pamiršk skyrybas! - riktelėjo jis.
- Pamiršti? N u o jų priklauso visas mano gyvenimas.
- Apgailestauju.

406
 Rojus

- Tada išsiskirsiu be tavo sutikimo, - šokosi ji.

- T ik pamėgink ir aš sukelsiu tokį skandalą, kad kaip gyva
negalėsi pasirodyti žmonėse! O iš pradžių paduosiu į teismą
tavo menkystą bankininkėlį už šeimos ardymą.
- Šeimos ardv...
Per daug apstulbusi, kad paisytų atsargumo, Meredita pra­
trūko karčiu juoku.
- A r tu visiškai kuoktelėjai?! Jei taip pasielgsi, pats atrodysi
kaip tikras mulkis, pamestas, apgautas vyras!
- O tave visi laikys paleistuve, sulaužiusia santuokos įžadus.
Meredita pratrūko beprotišku įniršiu.
- Velniai tave rautų! - įraudusi suriko ji. - T ik pamėgink
viešai apjuodinti Parkerį ir aš pribaigsiu tave savo rankomis!
Tu nevertas jo puspadžių! Jis, priešingai nei tu, yra tikras vyras
ir nesistengia įsitempti į lovą kiekvienos sutiktos moters! Jis
K irta i laikosi principų, jis džentelmenas, bet tu šito nesuprasi,
nes po brangiu kostium u esi toks, koks ir buvai - purvinas
juodadarbis iš suskretusio miesteliūkščio, pašlemėko girtuoklio
tėvo sūnus!
- O tu - tulžinga pasipūtusi kalė! - pagiežingai iškošė jis.
Meredita užsimojo, bet tą pačią akim irką aiktelėjo iš skaus­
mo: Metas sugriebė ją už riešo ir taip suspaudė, kad jos veidas
išbalo kaip drobė.
- Jeigu Sautvilio komisija atmes mano prašymą, apie sky­
rybas nė nesvajok! - angelišku balsu perspėjo jis. - O jeigu
nuspręsiu duoti tau ištuoką, aš pats nustatysiu sąlygas, su
kuriom is tu ir tavo tėvas būsite priversti sutikti.
Vis skaudžiau gniauždamas ranką jis truktelėjo M ereditą į
save ir jų veidai beveik susilietė.
- Supratai, Meredita? N ei tu, nei tavo tėvas neturite man

407
 J UDI T H M c N a UGHT

jokios galios. Pamėgink dar kartą pereiti man skersai kelio ir

karčiai pasigailėsi, kad tavo motina kadaise nepasidarė aborto!
Meredita iš visų jėgų pasimuistė ir Metas paleido jos ranką.
- Niekšingas išgama! - sušnypštė ji.
Lietaus lašas užtiško ant veido ir Meredita, čiupusi piršti­
nes ir rankinę, žudančiu žvilgsniu pervėrė atidariusį dureles
vairuotoją, kuris įdėmiai, lyg teniso finalinių varžybų žiūrovas,
sekė jų dvikovą.
Kai ji išlipo iš automobilio, Ernestas, akim irksniu atpažinęs
Mereditą, puolė į priekį, pasirengęs apginti ją nuo visų pavojų.
- A r matėte tą žm ogų automobilyje? - griežtai paklausė ji, o
kai durininkas linktelėjo, pareiškė: - Puiku! Jeigu jis kada nors
bent prisiartins prie parduotuvės, kvieskite policiją.

408
 28

D žo Ohara privažiavo prie Intercorp pastato ir d a r nespėjo

sustoti, kai Metas atsidarė dureles ir iššoko ant šaligatvio.
- Pakvieskite pas mane Tomą Andersoną, - p a lie p ė jis pa­
nelei Stern, vos ne bėgte lėkdamas pro jos kabinetą. - Ir paieš­
kokite man aspirino.
Po poros m inučių sekretorė jau stovėjo prie jo stalo su stik­
line šalto vandens ir dviem aspirino tabletėmis.
- Ponas Andersonas tuoj ateis, - pasakė ji, n ep ritariam ai
žiūrėdama, kaip Metas ryja tabletes. - Jūsų g rafikas šiandien
labai įtemptas. Tikiuosi, nesusirgote gripu. Ponas Haršas jau
serga, beje, ir du viceprezidentai, taip pat ir p u sė gamybos
skyriaus darbuotojų. Viskas prasideda nuo galvos skausmo.
Kadangi Elinora anksčiau niekada nesidomėjo jo sveikata,
Metas pamanė, jog ji susirūpino tik dėl to, kad jis negalės atlikti
šiandien numatytų darbų.
 JUDITH M c N a UGHT

- M an ne gripas, - trumpai pareiškė jis. - Aš niekada ne­

sergu.
Jis išsiblaškęs užsidėjo delną ant sprando ir patrynė mau­
džiančius raumenis. Skausmas, kuris ryte buvo vos juntamas,
dabar sprogdino smilkinius.
-Je igu čia gripas, jis gali tęstis kelias savaites ir baigtis plau­
čių uždegimu. K aip tik taip nutiko ponui M orison u i iš rekla­
mos skyriaus ir ponui Latropui iš personalo skyriaus - juodu
abu ligoninėje. U žu o t ateinančią savaitę skridęs į Indianą, gal
verčiau pailsėtumėte? Antraip jūsų darbotvarkė...
- A š nesergu gripu, - pabrėžtinai ramiai pareiškė Metas. -
Paprastas galvos skausmas, nieko neįprasta.
Jam nebūdingas beveik šiurkštus tonas taip apstulbino Eli-
norą, kad ji sustingo, apsisuko ant kulno ir, vos nesusidūrusi
su Tomu, nužygiavo prie durų.
- Kas nutiko panelei Stem? - Nustebęs Tomas apsidairė.
- Bijo, kad teks peržiūrėti šios savaitės darbus, - nekantriai
burbtelėjo Metas. - Verčiau pakalbėkime apie teritorijų plana­
vim o komisiją.
- Gerai. Ko man griebtis?
- K ol kas prašyk, kad nesiskubintų įteikti nutarimo.
- O tada?
U žuot atsakęs, Metas pakėlė ragelį ir paskambino Vander-
vildui.
- K iek kainuoja Bancroft akcijos? - paklausė jis, o išgirdęs
atsakymą paliepė: - Pradėkite supirkinėti. Taikykite tą patį me­
todą kaip įsigyjant Haskell. Tik be triukšmo ir erzelio. - Padėjęs
ragelį jis pažvelgė į Tomą. - Patikrink visus Bancroft valdybos
narius. Kuris nors vienas gal ir parsiduos. Pasistenk nustatyti,
kuris ir kokia jo kaina.

410
 Rojus

Per daug metų, kai jie petys petin kovėsi korporacijų m ū ­

šiuose ir juos vieną po kito laimėjo, Metas nė karto nebuvo
smukęs taip žemai, kad griebtųsi papirkinėjimo.
- Metai, tu nori duoti kyšį...
- A š noriu įveikti Benkroftą jo paties ginklais. Jis naudojasi
savo įtaka ir perka komisijos narių balsus, o mes pažersime
p inigėlių ir nupirksim e jo paties valdybos balsus. Kai aš sudo­
rosiu tą seną kerštingą išgamą, jis klausysis mano nurodym ų
savo paties kabinete ir nuolankiai linkčios galvą!
- Tebūnie, - neryžtingai patylėjęs sumurmėjo Tomas. - Bet
tai reikia daryti itin slaptai.
- Dar kai kas, - tarė Metas, eidamas į posėdžių kambarį,
esantį šalia jo kabineto. Jis paspaudė mygtuką sienoje ir den­
gianti barą veidrodinė sienelė tylutėliai pasislinko į šalį. Metas
pasisiekė nuo lentynos butelį škotiškojo, kliūstelėjo į taurę ir
nugėrė didelį gurkšnį. - A š noriu žinoti apie Bancroft veiklą
viską, kas įmanoma. Prašau padirbėti drauge su Vandervildu.
D uodu dvi dienas. Viską ik i menkiausios smulkmenos - apie
finansus, apie vadovybę. O svarbiausia - apie silpnąsias jų
vietas.
- Jeigu teisingai suprantu, ketini ją užvaldyti.
Metas nugėrė dar vieną d idelį gurkšnį.
- Nuspręsiu vėliau. K ol kas man reikia kontrolinio kom pa­
nijos akcijų paketo.
- O kaip dėl Sautvilio? Į tą sklypą mes sukišom e krūvą
pinigų.
Meto lūpas iškreipė nelinksma šypsena.
- Iš automobilio aš paskambinau „Pirsonui ir Levinsonui", -
tarė jis, turėdamas omenyje Čikagos teisinę firmą, su kuria
buvo pasirašęs paslaugų teikim o sutartį, - ir paaiškinau, ko

411
 J UDI T H M c N a UGHT

man reikia. Iš komisijos mes gausime leidim ą pakeisti žemės

naudojimo paskirtį, o iš Bancroft - solidų pelną.
- Bet kaip?!
- Dar neišspręstas nedidelis klausimėlis dėl Haustono skly­
po, kurio jie taip gviešiasi.
- Ir ką?
- Dabar tas sklypas priklauso mums.
Andersonas linktelėjo, pasuko prie durų, bet stabtelėjo ir
atsigręžęs neryžtingai pasakė:
- Kadangi mūšyje su Bancroft man teks būti pirmosiose gre­
tose drauge su tavimi, norėčiau žinoti, nuo ko viskas prasidėjo.
Jeigu taip būtų pasakęs ne Andersonas, o kuris kitas dar­
buotojas, iš M eto būtų sulaukęs įsim intino pamokslo. Pasi­
tikėjimas yra prabanga, kurios Meto padėties ir turtingumo
žmonės negali sau leisti. Jis, kaip ir kiti, užkopę į patį viršų,
spėjo suvokti, kaip rizikinga ir net pavojinga kam nors atskleisti
slapčiausias mintis - dažnai net geriausi draugai gautas žinias
panaudoja savanaudiškais tikslais, o kartais apie patikėtas pa­
slaptis pliauškia kam paklius vien norėdam i įrodyti, kokie
artimi yra žinomam asmeniui. Iš visų pažįstamų žm onių tik
keturiais Metas pasitikėjo besąlygiškai: seserimi, tėvu, Tomu
ir D žo Ohara. Tomas buvo su juo nuo tų laikų, kai M etui iš­
silaikyti paviršiuje padėjo vien protas ir drąsa, o imperiją jis
sukūrė kliaudam asis vien nuojauta ir įžūlum u, nes grynųjų
turėjo labai nedaug. Jis pasitikėjo Tomu ir D žo - šie įrodė jam
savo atsidavimą, be to, buvo kilę iš tokių pat beturčių kaip
jis pats ir nesipuikavo elitin ių privačių m okyklų ir koledžų
diplomais.
- Prieš dešimt metų aš kai ką padariau, kas nelabai patiko
Benkroftui, - neryžtingai patylėjęs pagaliau atsakė Metas.

412
 Rojus

- Viešpatie, turbūt kaip reikiant prisidirbai, jeigu jis ligi šiol

trokšta keršyti. Ką gi tu iškrėtei?
- Išdrįsau pamiršti, kas esu, iš kur kilęs ir įsibroviau į jo
neliečiamą jaukų pasaulėlį.
- Kaip tai padarei?
Mėgindam as viskio kartum u nuplauti žo d žių ir p ris im in i­
mų kartėlį Metas iki dugno išlenkė taurę.
- Vedžiau jo dukrą.
- Vedei jo... Meredita Benkroft - jo duktė?
- Taip, ta pati. - Metas n iūriai linktelėjo. K o l Andersonas
priblokštas sprogino į jį akis, pridūrė: - Yra dar vienas dalykas,
kurį tau šiaip ar taip reikia žinoti. Meredita šiandien man pasa­
kė, kad skyrybos, kurios, visų manymu, įvyko prieš vienuolika
metų, negalioja. Advokatas pasirodė esantis sukčius, jis taip ir
neperdavė bylos teismui. Liepiau Levinsonui viską patikrinti,
bet jaučiu, kad tai tiesa.
K urį laiką apkvaitęs ir sutrikęs, pagaliau aštrus Tom o protas
pradėjo veikti.
- O dabar ji reikalauja m ilijonų kaip atlygio už m oralinę
žalą?
- Ji nori skyrybų ir kartu su tėvu dar pageidautų mane su­
naikinti, tačiau jeigu tikėsime tuo, ką sako, neprašo nė vieno
cento, - pataisė Metas.
Tomas sarkastiškai nusijuokė. Beatodairiškas atsidavim as
draugui reikalavo imtis skubių ir ryžtingų veiksmų.
- Kai mes juos suvystysime, jie maldaus D ievo pasigailėti
ir atgailaus pradėję šį karą! - pažadėjo jis ir žengė p rie durų.
Jam išėjus, Metas nuėjo prie lango ir ilgai stovėjo žiūrėdam as
į dangų, tokį pat pilką ir n iū rų kaip jo nuotaika. A n dersonas
gal ir teisingai išpranašavo šios istorijos pabaigą, bet trium fo

413
 J U D IT H M C N A U G H T

pojūtis jau tirpo. Metas jautėsi... tuščias. Jis žiūrėjo, kaip lietaus
lašai teška į šaligatvį, o galvoje be perstojo skambėjo Mereditos
atsisveikinimo žodžiai: „Tu nevertas Parkerio puspadžio! Jis...
tikras vyras! Po šituo brangiu kostiumu esi toks, koks ir buvai -
purvinas juodadarbis iš suskretusio miesteliūkščio, pašlemėko
girtuoklio tėvo sūnus!"
Jis mėgino viską pamiršti, išmesti iš atminties tuos žiaurius
žodžius, bet šie nesitraukė, persekiojo jį, kamavo, prikišamai
rodė, koks buvo mulkis, koks naivus ir kaip visada likdavo
kvailio vietoje, kai susidurdavo su Meredita. Visus šiuos metus,
net būdamas įsitikinęs, kad jie išsiskyrę, nepajėgė išmesti jos
iš širdies. Vos ne m irtinai alino save darbu ir kūrė savo impe­
riją skatinamas tos pačios beprotiškos, pusiau nesąmoningos
svajonės - kada nors sugrįžti kaip nugalėtojui ir apstulbinti
M ereditą laimėjimais.
M eto lūpas iškreipė karti patyčia. Šiandien jis turėjo pro­
gą padaryti jai įspūdį: yra turtingas, v ilk i kostiumą, kainuo­
jantį daugiau nei sunkvežimis, kurį turėjo, kai jie susipažino,
d id ž iu liu lim u zin u nusivežė ją į pu ik ų brangų restoraną ir
vis vien liko tas pats „purvinas juodadarbis". Šiaip jau Metas
didžiavosi savo kilme, bet Mereditos žod žiai privertė pasi­
justi kažkokiu bjauriu, gleivėtu padaru, iššliaužusiu iš dvo­
kiančios pelkės dugno ir savo žvynus pakeitusiu į žmogaus
odą.
Buvo jau beveik septinta vakaro, kai Metas pagaliau išėjo
iš bendrovės pastato. D žo atidarė autom obilio dureles ir M e ­
tas įslinko vidun. Šiandien jautėsi neįprastai pavargęs, iškart
atrėmė geliančią galvą į sėdynės atlošą ir pamėgino nekreipti
dėmesio į salone vis dar dvelkiantį švelnų Mereditos kvepalų
aromatą. M intys vėl ėmė suktis apie šios dienos pietus. Kaip

414
 Rojus

akinamai ji šypsojosi kalbėdama apie parduotuvę! Šypsojosi

jam arogantiškai, kaip tikra Benkroft, prašė paslaugos - išsi­
skirti be pykčių, skandalų ir viešumo - ir drauge viešai jį pa­
žemino atsisakiusi paduoti ranką, taip pat slapčiomis talkino
tėvui, sumaniusiam sužlugdyti buvusį žentą. K ą gi, Metas su
ja išsiskirs. Bet ne dabar. N e dabar. Netikėtai lim uzinas staigiai
pasuko ir už nugaros pasigirdo piktas automobilių pypsėjimas.
Metas išsigandęs atsimerkė ir pamatė, kad Džo stebi jį užpa­
kalinio vaizdo veidrodėlyje.
- A r tau neateina į galvą nors kartkartėmis žvilgtelėti į ke­
lią? - popikčiai paklausė Metas. - Žinoma, nuotykių būtų kur
kas mažiau, bet atsirastų tikim ybė likti gyvam.
- N ieko nebus. Jeigu per ilgai spoksau į kelią, mane apima
transas. Vadinasi, ji ir yra tavo žmona, Metai? - neapsiken­
tęs D žo uždavė klausimą, kuris po M eto kivirčo su Meredita
nedavė jam ramybės visą dieną. - Probėgšmais žvilgtelėjęs į
kelią jis vėl sužiuro į Metą. - Na, judu ginčijotės dėl skyrybų,
tai man ir toptelėjo, kad ji turbūt ir bus tavo žmonikė, tiesa?
- Taip! - krioktelėjo Metas.
- Tikra ugnis! - Džo šyptelėjo, visai nekreipdamas dėmesio į
susiaurėjusias Meto akis. - O tu, atrodo, nelabai jai patikai, ką?
- Nelabai.
- Beje, kodėl ji nusistačiusi prieš juodadarbius?
Mereditos atsisveikinant tėkšti žodžiai vėl skaudžiai pervėrė
M e tui smegenis: „Toks pat purvinas juodadarbis..."
- Purvas. Jai nepatinka purvas, - nesuprantamai paaiškino
jis.
Susivokęs, kad šeim ininkas nelinkęs leistis į smulkmenas,
D žo nenorom pakeitė temą:
- A r tau reikės manęs, kai ateinančią savaitę važiuosi į ūkį?

415
 J UDI T H M c N a L' GHT

Jeigu ne, m udu su tavo tėtušiu ketiname porą dienų palėbauti

nuo ryto ligi vakaro pliekdam i šaškėmis.
- Pasilik su juo.
Tėvas pats nusprendė atsisveikinti su ūkiu, tačiau jo parda­
vimas jį smarkiai sukrėtė, ir nors jis negėrė jau dešimt metų,
Metas bijojo palikti jį vieną, kai išvažiuos į senuosius namus
susirinkti šeimos relikvijų.
- O šį vakarą? Esi ką nors numatęs?
Metas prisim inė pasimatymą su Alicija.
- A š pasiim siu rolsą. G ali ilsėtis.
-Je ig u manęs reikia...
- Po velnių, juk sakiau: pasiimsiu rolsą.
- Metai!
- K o tau?
- Tavo žmona - tikras saldainiukas! - D žo vėl šyptelėjo. -
T ik gaila, ne tavo skonio.
Užuot atsakęs, Metas šiurkščiai nuleido pertvarą, skiriančią
vairuotoją nuo keleivių.

Meredita sėdėjo priešais židin į padėjusi galvą Parkeriui ant

peties, o šis tylom is laikė apglėbęs ją per pečius. N u o jo, kaip
visada, sklido ramybė ir paguoda. Bet dabar, apimta bejėgiško
pykčio, Meredita galvojo apie taip liū dnai pasibaigusį susiti­
kimą su Metu. K odėl iš pradžių jis buvo toks mielas, juokavo,
kai ji ne iškart nusprendė, ką gers... įdėm iai klausėsi, kai ji
pasakojo apie darbą...
Tačiau kažkas paskambino telefonu, sušneko apie Sautvilio
teritorijų planavim o komisiją, ir viskas pasikeitė. Meredita su­
vokė tai tik dabar, kai turėjo laiko viską gerai apgalvoti. Tiesa,
kai ko vis tiek nesuprato, todėl jautė keistą nesmagumą... nes tai

416
 Rojus

beprasmiška. Dar anksčiau, kol Metas nežinojo apie komisijos

posėdžio baigtį, ji instinktyviai pajuto, kad jis širdyje slepia
priešiškum ą jai... ne, veikiau panieką. N ors jis taip bjauriai
pasielgė prieš vienuolika metų, vis dėlto nė nemanė teisintis!
Priešingai! Elgėsi taip, tarytum dėl visko kalta ji! Juk skyrybų
reikalavo jis, o ji liko įžeista ir pažeminta, bet šiandien Metas
išvadino ją pagiežinga, savanaude kale!
Piktai nuvijusi šalin nemalonias, įkyrias m intis M eredita
papurtė galvą. K aip bjauru! Regis, ji stengiasi pateisinti M eto
poelgius! N u o pirm o vakaro, kai ją pavergė tas begalinis pa­
sitikėjimas savimi, ta neįveikiama šiurkštoka jėga ir vyrišku
grožiu švytintis veidas, M eredita stengėsi įžvelgti jame riterį
akinamai žėrinčiais šarvais! Net ir dabar! Viskas dėl to, kad jis
po senovei geba ją apžavėti kaip prieš daugelį metų.
N u o grotelių n ukrito žaižaruojanti raudonai oranžinė
pliauska, pliūptelėjo žiežirbų spiečius ir Parkeris pažvelgė į
laikrodį.
- Jau septynios, turbūt metas.
Meredita atsidususi pakilo ir pajutusi dėkingumą, kad laiku
išeina, palydėjo jį iki durų. Tėvas, visą dieną praleidęs lig o n i­
nėje, kur jam buvo atlikti įvairūs tyrimai, ryžtingai pareiškė
ketinantis užsukti ir išklausyti išsamią ataskaitą apie dukters
susitikim ą su Metu. Žinoma, jis vėl supyks, ir nors Meredita
buvo pratusi prie jo pykčio protrūkių, vis dar drovėdavosi,
jeigu Filipas nutrūkdavo nuo grandinės esant Parkeriui.
- Privalau žūtbūt priversti jį pakeisti Sautvilio komisijos
sprendimą, antraip neturėsiu nė m enkiausio šanso įkalbėti
Metą greitai išsiskirti.
- Tau pavyks, - nuramino Parkeris ir vėl apkabino Mereditą.
Prisitraukė ją artyn ir prigludo lūpom is prie jos lūp ų trum pu

417
 J U D IT H M C N A U G H T

drąsinamu bučiniu. - Tavo tėvas vargu ar turi iš ko rinktis. Jis

privalo tai suprasti.
U ždariusi duris Meredita išgirdo vestibiulyje balsus ir su­
prato, kad atvažiavo tėvas. G iliai atsidususi ji pasirengė neiš­
vengiamam mūšiui.
- Na? - nė nepasisveikinęs paklausė Filipas. - Kas girdėti
dėl Farelo?
U žuot atsakiusi, Meredita pati pasidomėjo:
- K ą sakė daktaras apie tavo širdį? K ą rodo tyrimai?
- Pasakė, kad ji po senovei tebėra mano krūtinėje, - sarkas­
tiškai atšovė Filipas, nusivilko paltą ir numetė jį aint kėdės. Jis
nekentė visų gydytojų, o saviškio - ypač, nes daktaro Seferio
negalėjai nei įbauginti, nei pažeminti, nei papirkti, kad grąžintų
F ilip u i tai, ko šiam taip reikėjo - sveiką širdį ir jaunystę. - Visa
tai niekai, - numojo jis ranka ir įsipylė taurę šerio. - Aš noriu
tiksliai žinoti, ką sakė Farelas.
- Nedrįsk gerti, - perspėjo Meredita ir apstulbusi prasižiojo,
kai pamatė ploną cigarą, kurį tėvas išsitraukė iš vidinės švarko
kišenės. - A r tu nori nusižudyti? Tuoj pat mesk tą cigarą!
- Meredita, neatsakydama į klausimus tu sukeli man dides­
nę įtampą nei menkas gurkšnelis šerio ir pora dūmų! - lediniu
balsu atrėžė jis. - Esu tavo tėvas, ne kūdikis, ir būk maloni to
nepamiršti!
Mereditos akys vėl užsidegė pykčiu. Po tokios pasibaisėti­
nos dienos dar ir šitas atlaidus papeikimas! Bet tėvas atrodė kur
kas geriau nei pastaruoju metu, vadinasi, apžiūros rezultatai
teikia vilties, juk ne šiaip sau jis nusprendė pamaloninti save
šeriu ir cigaru.
- Puiku! - atsakė ji džiaugdamasi, kad tėvas jaučiasi geriau,
nes ūmai pajuto nepajėgsianti nei sumeluoti, nei pagražinti. Jis

418
 Rojus

pageidavo išsamios ataskaitos ir Meredita žodis žodin viską pa­

pasakojo. Keista, bet tėvas neatrodė prislėgtas ar susinervinęs.
- Čia viskas? Farelas pasakė tik tiek? Nepasakė nieko, kas
galėjo pasirodyti... - jis įsmeigė akis į rankoje laikom ą cigarą,
tarsi ieškotų tinkamo žodžio, - ...pasirodyti keista?
- Papasakojau viską. O dabar pati norėčiau gauti vieną kitą
atsakymą. - Įdėmiai žvelgdama tėvui į akis M eredita ramiai
paklausė: - Kodėl tu neleidai M etui įstoti į Glenmoor? Kodėl pa­
sistengei, kad Teritorijų planavim o komisija atmestų jo prašy­
mą? Kodėl po tiek metų tau prireikė šios beprotiškos vendetos?
Tėvas aiškiai sutriko, nors prabilo piktu balsu:
- Stengiausi laikyti jį atokiau nuo klubo, kad tau nereikėtų
per dažnai su juo matytis. O dėl komisijos... tegul jis nešdinasi
velniop iš Čikagos ir nesipainioja mums po kojomis, kad ir kur
būtume. Tai jau nesvarbu, kas padaryta, padaryta.
- Bet dabar teks ištaisyti, - tiesmukai pareiškė Meredita.
Filipas dukters žodžius nuleido negirdomis.
- Nenoriu, kad dar kartą su juo kalbėtum. Leidausi Parke­
rio įtikinamas, esą dabar kitos išeities nėra, todėl šiandien ir
neprieštaravau. Tačiau jis turėjo eiti su tavimi. Tiesą sakant,
imu manyti, kad Parkeris ištižėlis, o ištižėlių aš negaliu pakęsti.
Meredita nusikvatojo.
- Visų pirma, Parkeris nėra ištižėlis, jis yra protingas ir su­
vokia, kad dalyvaudam as tik apsunkintų padėtį. Antra, su­
prask: jeigu jis būtų toks pat stiprus kaip tu, tikrai pradėtum
jo neapkęsti.
Filipas jau buvo pasiėmęs nuo kėdės paltą, bet dabar, viską
pamiršęs, perliejo dukterį piktu žvilgsniu.
- K aip gali kalbėti tokius niekus?
- Vienintelis, kuris gali prilygti tau nepalaužiama, plienine

*19
 JUDITH M c N a L'GHT

valios jėga, yra Metjus Farelas! Tai tiesa ir tu pats supranti, -

švelnesniu balsu pridūrė ji. - Saviškai jis labai į tave pana­
šus - įžvalgus, nepažeidžiamas ir pasirengęs viskam, kai siekia
tikslo. Iš p ra džių nekentei jo, nes jis buvo niekas ir išdrįso
permiegoti su manimi. Bet dar labiau pradėjai jo neapkęsti už
tai, kad nepanoro tau nusilenkti; nuo to pirm o vakaro klube,
kai įsakei išmesti jį lauk, ir vėliau, po vestuvių, Metas nesilei­
do nei palenkiamas, nei pažeminamas. - M eredita liūdnai, be
jokios pagiežos nusišypsojo ir ramiai užbaigė: - Nekenti Farelo
todėl, kad jis vienintelis yra toks pat nesutramdomas kaip ir tu.
Lyg būtų visai abejingas jos žodžiams, Filipas šaltai iškošė:
- Juk tu nem yli manęs, tiesa, Meredita?
Meredita ir pati nesuprato, ką jaučia tėvui. Jis paleido ją į
gyvenimą, bet stengiasi kontroliuoti kiekvieną žingsnį, kiek­
vieną atodūsį. Niekas negalėtų apkaltinti F ilip o nesirūpinus
dukterimi, jos neprižiūrėjus, nes nuo pat ankstyvos vaikystės
jis nenuleido nuo mergaitės akių. Nors sugadino jai g y v e n im ą ,

tačiau viską darė iš meilės - dusinančios, valdingos savininko

meilės.
- A š m yliu tave, - švelniai nusišypsojusi, kad suminkštintų
žodžių kartėlį, prisipažino ji, - nors man daug kuo nepatinki.
Tu skaudini žmones nesvarstydamas ir neapgailestaudamas,
visai kaip Metas.
- A š elgiuosi taip, kaip manau esant būtina, - vilkdamasis
paltą pertraukė jis.
- O dabar yra būtina atitaisvti žalą, kurią spėjai padaryti
Metui, tiek Glenmoor, tiek komisijoje, - prim inė Meredita. - T ik
tada aš su juo susisieksiu ir pamėginsiu viską sutvarkyti.
- Manai, kad jis tuo pasitenkins ir sutiks skirtis? - sarkas­
tiškai pasiteiravo Filipas.

420
 Rojus

- Taip. Čia mūsų interesai sutampa: Farelas nori būti vedęs

mane ne labiau, nei aš - už jo ištekėjusi. Dabar jis trokšta keršto,
bet nėra toks pamišęs, kad aukotų gyvenimą vien norėdamas
atsiteisti su tavimi ir manimi. Bent jau tikiuosi. Na, o dabar
pažadėk man rytoj pat paskambinti į Teritorijų planavim o ko­
misiją ir pasistengti, kad jie pakeistų sprendimą.
A išk iai kovodamas su v id in iu pasipriešinim u Filipas pa­
žvelgė į dukterį.
- Pagalvosiu.
- To per maža.
- Daugiau nieko negaliu pažadėti.
„Jis akivaizdžiai blefuoja", - pamanė Meredita, įsižiūrėjusi
į uždarą veidą, ir su palengvėjimu pakštelėjo tėvui į skruostą.
U žvėrusi įkandin jo duris ji dar penkiolika m in u čių sėdėjo
mąsliai žvelgdama į blėstančią ugnį ir tik tada prisiminė, ką
pasakė Parkeris apie rytoj turintį įvykti valdybos posėdį. Jie
sueis išrinkti laikinojo prezidento! O Parkeris neketina balsuoti
dėl savo santykių su Meredita! Bet šiandien ji buvo tokia n u ­
sikamavusi, kad nebeturėjo jėgų jaudintis.
Siekdama n uoto lin io valdym o pultelio, kuris gulėjo ant
stalo, Meredita staiga prisim inė Meto duotą interviu Barbarai
Valters. Žurnalistė užsim inė apie jo pasisekim ą tarp garsių
moterų, ir Meredita vėl gūžtelėjo pečiais. Kaip ji galėjo pati­
kėti, kad bus laim inga su Metu? Štai su Parkeriu juodu vie­
nas kitą supranta, visą gyvenim ą sukinėjosi tuose pačiuose
sluoksniuose, priklauso tai pačiai socialinei klasei - žmonėms,
kurie užsiima labdaringa veikla ir savo laiką aukoja spręsdami
opiausias visuomenės problemas. A p ie savo turtus jie nekalba
nei žmonėse, nei per televizorių, juoba neaptarinėja banalių
meilės ryšių!

421
 J UDI T H M c N a L' GHT

„K ad ir kiek pinig ų dar uždirbtų Metjus Farelas, kad ir su

kokiom is žinom om is gražuolėmis miegotų, vis tiek liks toks,
koks buvo visada - negailestingas, piktas ir pasipūtęs, - karčiai
galvojo ji. - Godus, neturintis sąžinės..."
Meredita nustebusi įsmeigė buką žvilgsnį į užgesusį tele­
vizoriaus ekraną. Keista... bet jai atrodė, kad Metas ir apie ją
susidarė tokią pat prastą nuomonę! Tiesa, prikalbėjusi tokių
bjaurasčių apie M etą ir apie jo tėvą, ji ir pati apie save buvo ne
kažin kokios nuomonės. K aip žema ir nesąžininga - įžeidinėti
žm ogų dėl jo kilmės... juolab Meredita visada jautė nebylų su­
sižavėjimą žmonėmis, ganėtinai stipriais kūnu ir siela, kad pa­
jėgtų dirbti sunkų fizin į darbą. Reikia nemenkos narsos diena
dienon dirbti nedėkingą, nereikalaujantį proto pastangų darbą,
už kurį vienintelis atlygis - kas savaitę išduodamas čekis. Iš
Meto šeimos ir jo išsiauklėjimo Meredita pasityčiojo tik todėl,
kad nepajėgė surasti kitos pažeidžiam os vietos.
Šaižus telefono skam butis išblaškė nelinksm as mintis ir
Meredita pakėlė ragelį. A u sį pervėrė garsus susijaudinęs Lizos
balsas:
- Mere, kaip sekėsi? Žadėjai šiandien paskambinti po su­
sitikim o su Farelu!
- Žinau, nesėkmingai mėginau susirasti tave, kai grįžau į
darbą.
- Buvau trumpam išėjusi. Na, tai kaip viskas baigėsi?
Mereditai jau du kartus teko pasakoti apie susitikimą su
Metu ir ji nebeturėjo jėgų viską kartoti trečią sykį.
- Baigėsi nesėkme. Klausyk, išsamiau papasakosiu rytoj,
gerai?
- Suprantu. Gal per vakarienę?
- Gerai. Rytoj mano eilė gaminti.

422
 Rojus

- Oi, ne! M an dar nuo ano karto maudžia skrandį! - paerzi­

no Liza. - Verčiau ko nors nupirksiu kinų restoranėlyje!
- Gerai, bet mokėsiu aš.
- Bus teisinga. Gal atsinešti dar ko nors?
-Je ig u nori išgirsti apie mano susitikim ą su Metu, atsinešk
pakelį nosinaičių.
- Nejaugi taip prastai?
- Deja.
- Tada gal verta atsinešti revolverį? - pajuokavo Liza. - Po
vakarienės galėsime išsirengti į jo medžioklę.
- Verčiau negundyk, - nejučia nusišypsojusi atsakė M ere­
dita.

423
 29

K itą dieną, lygiai pusę antros, Meredita išėjo iš reklamos

skyriaus ir patraukė į savo kabinetą. Visą rytą, kad ir kur pasi­
rodytų, žmonės gręžiodavosi, nulydėdavo ją akimis ir M eredi­
tai nekilo abejonių, iš kur toks dėmesys. Susierzinusi ji paspau­
dė lifto mygtuką ir mintys vėl nukrypo į naują begėdišką Salės
M ensfild išsišokim ą - šįryt Tribune išspausdintą jos žinutę:
Mereditos Benkroft draugams, apstulbintiems jos arogantiško
elgesio prieš dvi savaites per labdaros vakarą, kai ji paniekino geidžia-
miausią Čikagos jaunikį Metjų Farelą, teko patirti naują sukrėtimą.
Porelė drauge pietavo Landry prie vieno jaukiausių staliukų salės
gilumoje. Tiesa, mūsų viengungis tikrai nelinkęs tuščiai gaišti laiko:
tą patį vakarą jis lydėjo nuostabiąją Aliciją Eiveri į premjerą „ Užsis­
pyrėlės sutramdymas" Mažajame teatre.
Įlėkusi į kabinetą Meredita piktai ištraukė stalo stalčių ne­
galėdama atsistebėti žurnalistės - buvusios Parkerio žmonos
artimiausios draugės - smulkmenišku kerštingumu. Salė aiš­

424
 Rojus

kiai sumanė pavaizduoti Parkerį kaip kvailą apgautą jaunikį,

kuris tuoj bus pamestas.
- Meredita, - sunerim usi pašaukė ją Filisė, - ką tik skam bi­
no pono Benkrofto sekretorė ir sakė, kad jis nori nedelsdamas
tave matyti.
Tėvas labai retai kviesdavosi Mereditą iš anksto neperspė­
jęs. Su savo vadovais jis buvo linkęs susitikti per kas savaitę
vykstančius posėdžius, o kitus reikalus tvarkyti telefonu. M e ­
redita ir Filisė tylomis susižvalgė ir vieningai nusprendė, kad
netikėtas iškvietimas turbūt bus susijęs su laikinojo prezidento
skyrimu. Si prielaida pasitvirtino, kai įžengusi į priim am ąjį
Meredita išvydo visus kitus vykdom uosius viceprezidentus,
taip pat ir Aleną Stenlį, kuris praėjusią savaitę atostogavo.
- Panele Benkrof, - sekretorė pamojo jai prieiti ir tarė: - Po­
nas Benkroftas prašė jus užeiti tuoj pat.
Mereditos širdį u žp lū d o džiaugsmas. Ji skubiai žengė prie
durų. Kadangi jai pirm ai bus pranešta apie valdybos sprendi­
mą, logiška manyti, jog išrinko būtent ją! K aip tėvas, senelis
ir visi kiti Benkroftai, M eredita užims vietą, ku ri jai priklauso
pagal prigimties teisę. Tiksliau sakant, jai bus leista įrodyti, ko
yra verta, ir suteikta galimybė pusę metų padirbėti prezidente.
Vos tramdydama kvailas sentimentalias ašaras Meredita pa­
sibeldė į duris ir įžengė į kabinetą. Niekas, išskyrus Benkroftus,
niekada čia nešeim ininkavo ir nesėdėjo prie šito stalo - kaip ji
galėjo pamiršti šią tradiciją?!
Tėvas stovėjo prie lango susinėręs ant nugaros rankas.
- Labas rytas, - džiugiai pasisveikino ji.
- Labas rytas, Meredita. - Filipas neįprastai draugiškai lin k ­
telėjo, atsigręžė ir atsisėdo į savo įprastą vietą - aukštą sukioja­
mąjį krėslą. Nors kabinete stovėjo sofa ir žurnalinis staliukas,

425
 J U D IT H M c N a L'GHT

tėvas niekada prie jų neprieidavo ir niekam nesiūlydavo ten

įsitaisyti, o m ieliau kalbėdavosi su žm onėm is atskirtas nuo
jų plataus senovinio raižyto medžio rašomojo stalo. Meredita
niekaip negalėjo suprasti, ar jis taip elgiasi tyčia, m ėginda­
mas lankytojus įbauginti, ar tik iš seno įpročio. Šiaip ar taip,
darbuotojams, taip pat ir Mereditai, kartais būdavo šiek tiek
nejauku, kai nuo durų iki stalo tekdavo eiti stebimiems griežto
šeim ininko žvilgsnio.
Tačiau M eredita atkreipė dėmesį, kad šiandien jis rodo
neregėtą pakantumą, nors ir nepakilo jos pasitikti. Žinoma,
gero tono taisyklės ir normos reikalavo, kad, įėjus į kambarį
moteriai, vyras atsistotų, tačiau moterims Bancroft darbuoto­
joms ši taisyklė nebuvo taikoma; Filipas niekada nepasekdavo
kitų vyrų, kurie pakildavo iš krėslų, pav yzdžiu ir šitaip pa­
rodydavo nepasitenkinim ą silpnosios lyties atstovių buvim u
aukščiausio lygio vadovų gretose. Tačiau anapus parduotuvės
sienų tėvas nepajudinamai laikėsi elgesio normų. Per daugelį
darbo universalinėje parduotuvėje metų Meredita susitaikė ir
apsiprato su prieštaringu tėvo charakteriu, nors kartais vis dar
susikrimsdavo, kai pabučiavusi tėvą nakčiai, rytais būdavo jo
pasveikinama vos pastebimu šaltu linktelėjimu.
- M an patinka tavo suknelė, - tarė jis, pritariamai nužvelgęs
jos smėlio spalvos kašmyro suknelę.
- Ačiū, - apstulbusi sumurmėjo Meredita.
- Nekenčiu tų tavo griežtų kostiumėlių! Moterys turi vilkėti
suknelėmis!
Tada, neleidęs jai atsakyti, Filipas linktelėjo į vieną iš kė­
džių, ir M eredita atsisėdo bergždžiai m ėgindam a nuslėpti,
kaip nervinasi.
- Sušaukiau visus viceprezidentus, nes noriu kai ką pra­

426
 Rojus

nešti, bet iš pradžių ketinu pasikalbėti su tavimi. Valdyba n u ­

sprendė, kam pavesti laikinojo prezidento pareigas.
Jis padelsė ir Meredita, kamuojama įtampos, palinko į priekį.
- Jie pasirinko Aleną Stenlį.
- Ką?! - aiktelėjo M eredita ir krūptelėjo lyg nuo smūgio,
įpykusi, netikėdama tuo, ką išgirdo, sukrėsta...
- A š pasakiau: pasirinko Aleną Stenlį. Nesirengiu meluoti -
taip jie pasielgė mano patarti.
- Alenas Stenlis balansuoja ties nervinio išsekimo riba nuo
tada, kai pasimirė jo žmona! - pašokusi ir piktai žaibuodama
akimis pertraukė jį Meredita. - M aža to, jis neturi nei patirties,
nei gebėjimo vadovauti prekybai...
- Jis dvidešim t metų išdirbo Bancroft revizorium i! - atrėžė
tėvas, bet Meredita nenorėjo nieko girdėti.
Šįkart ji nesileis įbauginama! Įtūžusi ne vien dėl to, kad išjos
atėmė galimybę, teisėtą galimybę įrodyti savo gebėjimus, bet ir
dėl akivaizdžiai kvailo pasirinkimo, ji įsirėmė kumščiais į stalą.
- Alenas Stenlis - sąskaitininkas, buhalteris! Prasčiau pa­
sirinkti tu negalėjai ir pats tai žinai! Bet kuris, bet kuris kitas
kandidatas labiau tiktų eiti šias pareigas!
Staiga ji suprato... o kai suvokė, kas atsitiko, Mereditą apėmė
toks siaubas, kad vos neaptemo sąmonė.
- Dabar aišku, kodėl tu pasiūlei Stenlį. Juk jis neįstengs
vadovauti Bartcroft taip gerai kaip tu! Tu rizikuoji sužlugdyti
kompaniją dėl savo neregėtai išpūstos savimeilės...
- A š draudžiu tau kalbėti tokiu tonu!
- N edrįsk rodyti man tėviškos valdžios dabar! - piktai n u ­
mojusi ranka atkirto Meredita. - Pats tūkstantį kartų perspėjai,
kad čia mudviejų giminystė baigiasi! A š ne kūdikis ir tu kalbiesi
ne su dukterimi, o su viceprezidente ir viena iš svarbiausių
akcininkių!

427
 J UDI T H M c N A U G H T

-Je ig u kuris nors kitas viceprezidentas drįstų šitaip su ma­

nim i kalbėti, būtų tuoj pat atleistas...
- Tai atleisk mane! - užvirė Meredita. - Ne, šitokio malo­
numo tau nesuteiksiu! A š išeinu. Pati. Po penkiolikos m inučių
ant tavo stalo gulės mano prašymas.
Nespėjo ji prieiti prie durų, kai tėvas sudribo į krėslą.
- Sėsk! - įsakė jis. - Kadangi panorai kivirčytis netinkamiau-
siu metu, geriau bus kloti kortas ant stalo.
- P u ik i mintis! - atkirto Meredita ir atsisėdo.
- Na, o dabar pasakysiu štai ką... Iš tikrųjų tu pyksti ne dėl
to, kad aš pasirinkau Stenlį, o kad nepasirinkau tavęs! - su
aitriu sarkazmu pareiškė jis.
- Esu sutrikusi ir dėl vieno, ir dėl kito.
- Šiaip ar taip, aš turiu svarių priežasčių neskirti tavęs į
šį postą. Pirm iausia esi per jauna ir per mažai patyrusi, kad
galėtum vadovauti kompanijai.
- A r tikrai? - atrėžė Meredita. - Kaip tu priėjai tokią išvadą?
Pats buvai vos metais vyresnis už mane, kai senelis atidavė tau
kompanijos vadžias.
- Tai visai kas kita.
- Žinoma, - drebančiu iš pykčio balsu pritarė Meredita. -
Tavo laimėjimai tuo metu buvo anaiptol ne tokie įspūdingi
kaip mano! Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kuris tau gerai
sekėsi, - laiku ateiti į darbą!
Meredita pamatė, kaip tėvas prisispaudė prie krūtinės ran­
ką, lyg mėgindamas užgniaužti skausmą, ir dėl to dar labiau
įšėlo.
- Nėra ko čia vaidin ti širdies priepuolio, nes aš vis tiek
išklosiu viską, ką galvoju, ir niekas manęs nesustabdys!
Filipas visas išbalo ir atsitiesė, bet M eredita nepermaldau­
jamai rėžė toliau:

428
 Rojus

- Tu esi veidmainis! Davatka! Tikroji priežastis, kodėl nes-

kiri manęs prezidente, - kad aš moteris.
- Tu beveik neklysti, - gniauždam as pyktį, kone prilygs­
tantį jos įtūžiui, iškošė Filipas. - Ten, priimamajame, laukia
žmonės, kurie šiai parduotuvei atidavė ištisus savo gyvenimo
dešimtmečius. Dešimtmečius! N e metus!
- K ą tu sakai?! - M eredita sarkastiškai vyptelėjo. - Ir keli iš
jų investavo į parduotuvę nuosavus milijonus? Vadinasi, tu ne
tik blefuoji, tu meluoji! D u viceprezidentai pradėjo čia dirbti
kartu su manimi, bet gauna kur kas didesnį atlyginimą!
F ilip o pirštai m ėšlungiškai susigniaužė į kumščius.
- Šis ginčas man atrodo beprasmis.
- Tikrai, - karčiai pritarė Meredita. - Einu rašyti prašymo.
- Manai, tau pavyks susirasti darbą? - paklausė tėvas, aiš­
kiai leisdamas suprasti, kad geresnės vietos ji nieku gyvai neras.
- Bet kurioje prekybos įmonėje! - pareiškė Meredita. Ji buvo
per daug supykusi, kad pajėgtų įsivaizduoti, kiek kančių jai
suteiks šis žingsnis. Juk Bancroft - jos gyvenimas ir į jį sudėtos
visos ateities viltys. -M arshall Field's priim s mane išskėstomis
rankomis, taip pat ir M ay Company arba Neimans...
- Dabar blefuoji tu! - suriaumojo tėvas.
- Pats pamatysi, - išdidžiai pareiškė ji, nors širdis plyšo iš
skausmo vien pagalvojus, jog teks dirbti Bancroft konkuren­
tams. M eredita jautė, kad u žg riu vu si emocijų banga baigia
sutraiškyti. - Nors vieną kartą būk su manimi atviras... - ne­
išsigandusi tėvo akm eninio tylėjimo alsiai pratarė ji. - Juk tu
nė neketinai patikėti man parduotuvės, tiesa? N ei dabar, nei
ateityje, nesvarbu, kiek laiko ir kaip uoliai aš čia plušėčiau, ką
padaryčiau ir sugalvočiau.
- Neketinau.

429
 J UDI T H M c N a UG H T

G iliai širdyje ji visada tai jautė, bet dabar, suvokusi stulbi­

nantį tėvo neteisingumą, net susvyravo.
- Todėl, kad esu moteris, - padarė išvadą ji.
- Tai vienintelė priežastis. Nė vienas iš šitų vyrų nesutiktų
dirbti vadovaujamas moters.
- Nesąmonė, - m ediniu balsu sumurmėjo Meredita. - Ir
prieštarauja įstatymams. Be to, tai netiesa ir tu puikiai tai su­
pranti. Dešimtys vyrų, dirbančių man pavaldžiuose skyriuose,
kasdien vykdo mano paliepimus. T ik egoistiška veidmainystė
verčia tave manyti, kad aš negaliu vadovauti kompanijai.
- Gal ir taip, - pratrūko tėvas. - O gal aš tiesiog nepritariu
tavo ketinim ui paskirti Bancroft visą gyvenimą! Esu pasiryžęs
viskam, kad tau nepavyktų padaryti karjeros nei čia, nei jokio­
je kitoje įmonėje! Nenoriu, jog pražudytum savo gyvenimą!
Todėl ir neleisiu tau paveldėti mano posto! M a n nesvarbu,
patinka tau mano motyvai ar nepatinka, bet aš bent jau žinau,
kokie jie yra. O štai tu nė nesupranti, kodėl nori tapti Bancroft
prezidente!
- Ką-ą?! - apstulbusi nutęsė ji. - Tai gal tu man paaiškinsi?
- Gerai. Prieš vienuolika metų tu ištekėjai už padugnės,
kuris medžiojo tavo pinigus ir apdovanojo tave vaiku. Netekusi
kūdikio sužinojai, kad daugiau negalėsi turėti vaikų. Ir staiga
užsidegei karšta meile Bancroft kompanijai ir neįveikiamu troš­
kimu tapti tikrąja jos motina! - karčiai ir iškilm ingai užbaigė jis.
Meredita žvelgė į jį tylėdama, nors galvoje viesulu sukosi
įtikinam i argumentai, įrodym ai ir prieštaravimai, o gerklėje
tvinko skausmingas ašarų gumulas. Stengdamasi kalbėti lygiu
ramiu balsu ji atsakė:
- Šią parduotuvę aš m yliu nuo tada, kai išmokau vaikščioti.
Mylėjau daug metų prieš sutikdama Metjų Farelą ir nepalioviau

430
 Rojus

mylėti, kai jis dingo iš mano gyvenimo. Tiesą sakant, galiu net
tiksliai nurodyti dieną, kai nusprendžiau čia d irb ti ir kada nors
tapti prezidente. M an buvo šešeri, tu atsivedei mane į savo ka­
binetą ir liepei palaukti, kol pasikalbėsi su valdybos nariais. Dar
įsakei sėdėti čia, tavo krėsle, ir gražiai elgtis, - dusdama kalbėjo
ji. - Ir aš elgiausi gražiai. Sėdėjau čiupinėdam a tavo rašiklius
ir pieštukus, tada paspaudžiau vidaus telefono mygtuką, pa­
sikviečiau sekretorę ir, kai ji įėjo, padiktavau laišką. Laišką tau.
Filipas taip išblyško, kad Meredita iškart suprato: jis tą laiš­
ką taip pat prisimena.
- Ten buvo rašoma... - Ji vėl m ėšlungiškai atsiduso iš pa­
skutiniųjų tvardydamasi, kad tėvas nepamatytų ašarų. - „Bran­
gusis tėve, aš ketinu labai uoliai ir daug d irb ti ir mokytis, kad
kada nors galėtum m anim i didžiuotis ir leistum dirbti čia, kaip
tu ir senelis. O jeigu būsiu gera, ar leisi man d a r kartą pasėdėti
tavo krėsle?" Tu perskaitei laišką ir pažadėjai būtinai leisti, -
žvelgdama į jį su išdidžia panieka pasakė M eredita. - Aš savo
žodžio laikiausi, bet tu niekada nė neketinai laikytis savojo.
Kitos mergaitės su lėlėmis žaidė namus, - slopindam a kartų
juoką pratarė ji. - T ik ne aš. A š žaidžiau universalinę parduo­
tuvę! - Išdidžiai pakėlusi galvą Meredita pridūrė: - Vis dėlto
maniau, kad tu mane myli. Žinau, apgailestavai, jog gim iau
ne berniukas, bet niekada nesupratau, kad tau į mane tiesiog
nusispjaut, nes aš - tik mergaitė. Visą g yvenim ą vertei niekinti
mamą, nes ji mus paliko, bet dabar pradėjau tuo abejoti - o
gal tu ją tiesiog išvarei, kaip dabar išvarai mane? Rytoj ant
tavo stalo gulės mano atsistatydinimo pareiškim as. - Jo veide
pastebėjusi reikšmingą vypsnį, Meredita dar aukščiau užlaužė
smakrą. - Turiu paskyrusi kelis susitikim us, todėl teks su tais
žmonėmis pasimatyti, nes negaliu jų apvilti.

431
 J UDI T H M c N A U G H T

- Jeigu tavęs čia nebus, kai paskelbsiu savo sprendimą, visi

pamanys, kad išbėgai apsiašarojusi, nes negavai prezidento
vietos, - perspėjo Filipas, pamatęs, kad Meredita žengia prie
šoninių durų, vedančių į posėdžių salę, o iš ten - į vestibiulį.
Meredita stabtelėjo tik akim irką ir perliejo tėvą nuostabaus
atsainumo sklidinu žvilgsniu.
- Neverta savęs kvailinti, tėve. N ors ir elgiesi su manimi,
lyg būčiau nereikalingas balastas, it akmuo po kaklu, nė vienas
iš tų žm onių nepatikėtų, kad iš tikrųjų esi toks beširdis ir abe­
jingas man, kaip atrodo. Jie pamanys: kam jau kam, bet savo
dukteriai tu būsi seniausiai viską pasakęs.
- Jų nuomonė pasikeis, jeigu tu išeisi iš darbo, - perspėjo
tėvas ir jo balse nuskambėjo tarsi koks nerimas.
- Visi bus per daug užsiėmę padėdami vargetai A len ui va­
dovauti parduotuvei ir neturės laiko galvoti apie mane.
- A š pats vadovausiu A len u i Stenliui.
Jau suėmusi durų rankeną Meredita luktelėjo, pažvelgė į
tėvą ir pasijuto viduje tokia nutirpusi, kad net nusijuokė.
- Žinau. Manai, buvau tokia kvaila ir tikėjausi, girdi, man
bus leista pačiai tvarkyti reikalus, be tavo pam okym ų ir pa­
mokslų, net kai būsi toli? O gal bijojai, kad aš vis dėlto pamė­
ginsiu? - Nelaukdam a atsakymo Meredita trinktelėjo durim is
ir paliko jį vieną stovintį vidu ry kabineto.

Taip, ji patyrė žiaurią nesėkmę, bet n usiv y lim o netapus

laikinąja Bancroft prezidente negalėjai net lyginti su skausmu,
kuris pervėrė ją supratus, kokia nesvarbi yra tėvui. Daug metų
Meredita įtikinėjo save, kad tėvas ją myli, tik nemoka meilės
parodyti. Bet dabar, stovėdama priešais liftą, jautėsi taip, tarsi
būtų sugriuvęs pasaulis. Jos pasaulis. Durys atsidarė, ji įėjo
vidun ir ilgai žiūrėjo į pultą su mygtukais nežinodama, kurį

432
 Rojus

pasirinkti. Kur eiti? Kas ji dabar? Visą gyvenim ą Meredita buvo

F ilip o Benkrofto duktė. Tokia jos praeitis. O ateitis čia, parduo­
tuvėje. Dabar praeitis virto melu, o ateitis... tuštuma. Bedugne.
Iš vestibiulio atsklido vyrų balsai, Meredita skubiai nusprendė
pakilti į balkoną.
Balkonas iš tiesų buvo galerija, juosianti v isą parduotuvės
antrąjį aukštą, ir tik tada, kai atsirėmė į p o liru o tu s vario tu­
rėklus, Meredita suprato, kad kojos pačios atvedė į pamėgtą
vietą. Stovėti čia ji būtų galėjusi valandų valandas, stebėti šur­
muliuojančią pirkėjų m inią ir klausytis iš g arsiakalb ių sklin ­
dančios „Baltųjų K alėdų" melodijos. Dešinėje, prie apatinių
drabužių prekystalio, moterys kilojo n a k tin iu s m arškinius ir
apatinukus, o skyriaus vedėja ir buvusi M e re d ito s viršininkė
ponia H oldings karaliavo prie pagrin din io prekystalio tokia
pat nesutrikdomai rami, lyg nukalta iš geležies, kokia buvo
visus dvidešimt penkerius darbo Bancroft parduotuvėje metus.
Ji prabėgomis šyptelėjo Mereditai, bet ši n u s is u k o ir apsimetė
nepastebėjusi jos tylaus pasisveikinimo. N u sis u k o , nes nerado
jėgų atsakyti šypsena.
U ž nugaros pirkėjos čiupinėjo ant ilgų p a k a b ų sukabintus
šilkinius peniuarus. Balkone priešais įs ik ū rę s vyrų apatinių
baltinių skyrius gyvai prekiavo gauruotais chalatais. Meredita
girdėjo muziką, balsus ir nesiliaujantį k a s o s aparatų skim b­
čiojimą, bet nieko nejautė. V irš galvos n u a id ė jo pranešim ų
signalai - du trumpi, pauzė, vienas ilgas. T a i buvo jos kodas,
bet Meredita nekreipė dėmesio. T ik tada, kai kažkas užkalbino,
ji tarsi atsibudo iš miego ir atgavo gebėjimą judėti.
- A r jūs čia dirbate? - teiravosi nekantri pirkėja.
A r ji čia dirba? Meredita šiaip taip p ris iv e rtė išklausyti, ką
sako moteris.

433
 J U D IT H M C N AU G H T

- Jeigu stovite be palto, vadinasi, turėtumėte čia dirbti, -

kalbėjo ji.
- Taip, - linktelėjusi tarė Meredita.
Šiandien ji dar dirba.
- K u r man ieškoti peniuarų, apie kuriuos buvo rašoma jūsų
reklamoje? Šitie - po keturis šimtus dvidešim t penkis dole­
rius, o man reikia po aštuoniasdešimt devynis devyniasdešimt
penkis.
- Jie penktame aukšte, - paaiškino Meredita.
Jos pranešimų signalas pasigirdo dar kartą, bet ji nepaju­
dėjo iš vietos, nors negalėjo suprasti, kodėl čia stovi, - gal at­
sisveikina su parduotuve ir savo svajonėmis, o gal tik kankina
pati save. Atkaklūs signalai nuskambėjo trečią kartą. Meredita
nenoromis priėjo prie prekystalio ir surinko komutatoriaus
telefonininkės numerį.
- Čia Meredita Benkroft. Jūs manęs ieškojote?
- Taip, panele Benkroft. Jūsų sekretorė prašo skubiai pa­
skambinti į kabinetą.
Padėjusi ragelį Meredita žvilgtelėjo į laikrodį. Šiandien jos
dar laukia du pasitarimai, žinoma, jeigu įstengs juos vesti lyg
nieko nebūtų įvykę. T ik kokia dabar prasmė rūpintis reikalais?
Tačiau Meredita vis tiek prisivertė paskambinti Filisei.
- Čia aš. Tu manęs ieškojai?
- Taip. Nesinorėtų sukti tau galvos, Meredita... - prašneko
Filisė ir iš jos liūdno, neryžtingo balso M eredita suprato: tėvo
sušauktas pasitarimas jau baigėsi, naujiena paskelbta ir jau
spėjo pasklisti po visą parduotuvę, - bet ponas Reinoldsas per
šį pusvalandį skam bino jau du kartus. Sakė norįs su tavimi
pasikalbėti. Buvo dėl kažko labai susikrimtęs.
Meredita suprato, kad Parkeris irgi jau viską žino.

434
 Rojus

- Jeigu paskambins dar kartą, pasakyk, jog susisieksiu su

juo šiek tiek vėliau.
Dabar nepajėgtų iškęsti jo užuojautos galutinai neištižusi.
O jeigu Parkeris mėgintų tikinti, kad viskas tik į gera... ne, šito
ji taip pat neiškęstų.
- Gerai, - atsakė Filisė. - Tačiau po pusvalandžio paskir­
tas susitikimas su reklamos skyriaus vadovu. A r nori, kad jį
atšaukčiau?
Meredita vėl padvejojo ir kone su meile apžvelgė aplinkui
karštligiškai dūzgiantį avilį. Kaip ji gali mesti darbą dabar, kai
Haustono projektas tebekabo ant plauko, o keli kiti reikalauja
nuolatinio jos dėmesio? Jeigu ateinančias dvi savaites darbuosis
nesudėdama rankų, veikiausiai pajėgs užbaigti didžiąją darbų
dalį, o kitus reikalus parengs perduoti savo įpėdiniui. Išeiti ir
palikti chaosą ir netvarką... Ne, nuo to nukentėtų parduotuvė.
Jos parduotuvė. Padaryti žalą Bancroft - tas pats, kaip pakenkti
sau pačiai. Nesvarbu, kur ji toliau dirbs ir ką veiks, ši vieta
visiems laikams liks jos gyvenimo dalimi.
- Ne, nieko neatšauk. A š tuoj ateisiu.
- Meredita, jeigu tai tave paguos... žinai, beveik visi sako,
kad tik tu turėjai būti paskirta prezidente, - neryžtingai pra­
tarė Filisė.
U žuot ką nors atsakiusi, Meredita tik trum pai nusijuokė.
O gal sukūkčiojo.
- Ačiū, - šiaip taip dar išspaudė ir padėjo ragelį.
Gera žinoti, kad kas nors yra tavo pusėje, bet dabar net
pritarim o ir palaikym o žodžiai buvo bejėgiai palengvinti už-
griuvusį širdį sunkumą.

435
 30

Parkeris iš p ra d žių metė žvilgsnį į M ereditos svetainėje

plyšojantį telefoną, tada - į šeimininkę. Išblyškusi, suvargusi
ji tylomis stovėjo prie lango.
- Matyt, vėl skambina tavo tėvas.
- Atsakiklis įjungtas, - gūžtelėjusi pečiais trumpai atsakė ji.
Iš kontoros M eredita išėjo penktą ir nuo tada jau du kartus
atsisakė kalbėtis su tėvu ir kelis sykius - su žurnalistais, ne­
kantraujančiais sužinoti, kaip ji reaguoja į šios dienos nesėkmę.
Sprendžiant iš balso, tėvas nesitvėrė įniršiu.
- Meredita, aš žinau, tu namie, velniai rautų! - šaukė jis į
atsakiklį. - Tuoj pat pakelk ragelį! M an reikia su tavimi pasi­
kalbėti!
Parkeris priėjo prie jos iš už nugaros, apglėbė per liemenį
ir priglaudė prie savęs.
- Suprantu, kodėl nenori su juo bendrauti, - užjaučiamai

436
 Rojus

sukuždėjo jis, - bet Filip as per pastarąją valandą skam bino

jau keturis kartus. Gal verčiau pasikalbėk su juo ir užbaik tai
visiems laikams?
Parkeris prim ygtinai išsireikalavo ateiti ir pabūti su ja, bet
iš tiesų Meredita troško tik pasilikti viena.
- N enoriu su niekuo kalbėtis, juoba su juo. Pamėgink su­
prasti. Aš... aš tiesiog negaliu.
- Žinau, - atsiduso Parkeris, bet nepajudėjo iš vietos, tik
šiek tiek tvirčiau priglaudė M ereditą prie savęs, nors ši vis tiek
abejingai stebeilijo į tamsą. - Eime ant sofos, - sumurmėjo jis,
lūpom is liesdamas jai sm ilkinį. - Įpilsiu tau ko nors išgerti.
Meredita papurtė galvą, vis dėlto žengė prie sofos, atsisėdo
ir pasijuto truputį geriau jo rankų žiede.
- A r tikrai nieko neatsitiks, jeigu išeisiu? - po valandos
paklausė Parkeris. - Turiu dar kai ką nuveikti prieš rytoj iš­
skrisdamas, tačiau negaliu palikti tavęs, kai esi šitaip n usi­
teikusi. Rytoj - Padėkos diena, bet juk nešvęsi jos kartu su
tėvu, kaip ketinai anksčiau. Klausyk, aš atidėsiu tą skry­
dį į Ženevą, - matyt, kažką nusprendęs nelauktai pasišovė
jis. - Sveikinim o kalbą konferencijos d alyviam s p u ik ia u ­
siai gali perskaityti kas nors kitas. Po šimts, niekas nieko nė
nepastebės...
- Ne! - šokosi Meredita, šiaip taip prisivertusi sugrįžti į
tikrovę ir pademonstruoti energiją, kurios iš tiesų nejautė. Pa­
sinėrusi į savo išgyvenimus ji visai pamiršo, kad rytoj Parkeris
trims savaitėms išvyksta į Pasaulinę bankininkų konferenciją
ir turi skaityti sveikinim o kalbą Europos kolegoms.
- A š tikrai neketinu iššokti pro langą, - kreivai šyptelėjusi
pažadėjo ji, apkabino Parkerį ir švelniai pabučiavo. - Šventi­
nių pietų įsiprašysiu pas Lizą. O kol sugrįši tu, būsiu spėjusi

43'
 J U D IT H M C N A U G H T

nuspręsti, kur geriau siekti karjeros, ir apskritai surikiuoti savo

gyvenimą. Net sutvarkysiu paskutinius vestuvių reikalus.
- Taip, bet ką ketini daryti su Farelu?
Meredita užmerkė akis ir mintyse kreipėsi į Dievą. A rg i gali
vienas žmogus pakelti užgriuvusią jį bėdų, nesėkmių ir nusi­
vylim ų naštą? Pribloškiantys šios dienos atradimai ir nutrūkę
santykiai su tėvu privertė ją negyvai pamiršti, kad vis dar yra
susituokusi su šiuo bjauriu, nepakenčiamu...
- Tėvui teks nutraukti visus karo veiksmus ir įkalbėti Sau-
tvilio komisiją peržiūrėti sprendimą. Bent jau tiek dėl manęs
padaryti jis privalo, - karčiai atsidūsėjo Meredita. - O tada aš
paprašysiu advokato susisiekti su M etu ir pasiūlyti taiką.
- Manai, įstengsi ruoštis vestuvėms, kai esi tokia sukrėsta? -
švelniai paklausė jis.
- Įstengsiu, - apsimestinai entuziastingai patikino M eredi­
ta. - Mes susituoksime vasarį, kaip ir buvo sumanyta!
- Štai dar kas... Pažadėk, kad iki man sugrįžtant nepulsi
ieškoti naujo darbo, - paglostęs jai skuostą pridūrė Parkeris.
- Bet kodėl?
G ilia i atsidusęs Parkeris itin atsargiai paaiškino:
- A š visada supratau, kodėl tau taip rūpi darbas Bancroft,
bet dabar, kai ši tema išsemta, norėčiau, kad gerai apsvarsty-
tum galim ybę atsidėti naujai veiklai - mano žm onos parei­
goms. Tavęs laukia daug darbų. Teks vadovauti visam namų
ūkiui, priim inėti svečius, o kur dar labdara ir visuom eninis
darbas...
Apim ta nenusakomos ledinės nevilties, Meredita buvo be­
puolanti protestuoti, bet iškart pasidavė.
- Laim in g o kelio, - sukuždėjo ji ir pabučiavo Parkerį į
skruostą.

438
 Rojus

Jie buvo jau prie pat durų, kai iš apačios, iš vestibiulio, pasi­
girdo atkaklus durų skambučio čirškavimas tam tikru smagiu,
pažįstamu ritmu.
- Čia Liza! - aiktelėjo Meredita.
M ereditą vėl pradėjo graužti sąžinė, o drauge apėmė su­
sierzinimas, kad jos nieku gyvu nenorima p alikti ramybėje.
Bet kaip ji galėjo pam iršti apie sutartą vakarienę?! M e re d i­
ta paspaudė mygtuką, atidarantį laukujės d uris apačioje, ir
po akim irkos bute pasirodė Liza su plastikiniais lauknešė­
liais iš kinų restorano rankose ir apsimestinai žvalia šypsena
lūpose.
- Girdėjau, kas šiandien atsitiko, - pareiškė ji, tvirtai ap­
kabino M ereditą ir iškart paleido iš glėbio. - Žinoma, tu visai
pamiršai apie mūsų vakarienės planus ir vargu ar išvis nori
valgyti. - Ji atsainiai nutėškė indelius ant poliruoto pietų stalo
ir nusiplėšė paltą. - Bet pagalvojus, kad vakarą praleisi viena,
mane apėmė siaubas, todėl ir atsibeldžiau... nori tu ar nenori.
Siek tiek aprim usi Liza apsižvalgė ir tik dabar pastebėjo,
jog jos ne vienos.
- Atleisk, Parkeri, nežinojau, kad tu čia. M anau, maisto
užteks visiems.
- Parkeris jau išeina, - paaiškino Meredita vildamasi, kad
gal nors dabar šiuodu pam irš amžinus pasismaigstymus žo­
džiais ir sudarys laikinas paliaubas. - Jis rytoj išskrenda į Pa­
saulinę bankininkų konferenciją.
- K aip miela! - teatrališkai šūktelėjo Liza, apdovanodama
Parkerį akinama šypsena. - Pagaliau tu galėsi palyginti savus
našlių ir našlaičių turto grobim o būdus su viso pasaulio ban­
kin in kų metodais!
Meredita pastebėjo, kaip akim irksniu pasikeitė ir sustingo

439
 J UDI T H M c N A U G H T

Parkerio veidas, kaip iš pykčio susiaurėjo akys, ir pirm ą kartą

miglotai nusistebėjo, kad Lizos dūriai gali taip giliai jį žeisti.
Tačiau dabar jos pačios bėdos užgožė visus kitus jausmus.
- Prašau jūsų abiejų - nesiniaukite, - perspėjo ji žvelgdama
į m ylim us žmones, kurie negalėjo vienas kito pakęsti. - Tik ne
šiandien! Liza, aš nepajėgsiu nuryti nė trupinio...
- Reikia valgyti ir palaikyti jėgas.
- Be to, mielai pabūčiau viena, - ryžtingai tęsė Meredita. -
Jeigu jau tiesiai...
- Nepavyks. N ieko nebus, patikėk. Prie namų privažiavo
tavo tėvas, kaip tik tą akimirką, kai aš įėjau vidun.
Tarsi patvirtindamas jos žodžius net springdamas sučirškė
skambutis.
- Jis gali stovėti ten nors ir kiaurą naktį, man nei šilta, nei
šalta, - sumurmėjo Meredita ir atvėrė Parkeriui buto duris.
Parkeris staigiai apsigręžė.
- Meredita, dėl Dievo, kaip aš išeisiu, jeigu jis ten!? Juk
turėsiu atidaryti jam duris!
- Tai neatidaryk, - mėgindama suimti save į rankas abejin­
gai tarstelėjo Meredita.
- O ką/ po šimts, aš jam pasakysiu, kai jis paprašys neuž­
trenkti durų?!
- Parkeri, leisk, aš tau paaiškinsiu, - įsiterpė Liza, paėmusi
jį už rankos ir vesdamasi prie durų. - Tiesiog pažiūrėk į jį kaip
į bet kurį paprastą vargetą, kuris turi tuziną vaikų ir prašo iš
jūsų banko paskolos, ir tvirtai bei ryžtingai, kartą ir visiems
laikams pasakyk jam „ne".
- Liza, dar žodis ir aš tikrai pradėsiu tavęs nekęsti, - trauk­
damas ranką iškošė pro dantis Parkeris. - Meredita, būk gera,
pagalvok: šitas žmogus ne tik tavo tėvas, bet ir verslo partneris.

440
 Rojus

Liza įsirėmė į šonus ir nužvelgė jį su įžūlia šypsena.

- Parkeri, kur tavo tvirtumas, tavo valia, tavo drąsa?
- Liza, rūpinkis savo suknistais reikalais ir nesikišk į sveti­
mus! Jeigu turėtum nors lašą takto, pati susivoktum, kad šitie
dalykai su tavimi nesusiję, ir palauktum virtuvėje!
Šiurkštus priekaištas padarė stulbinamą poveikį: šiaip jau
neieškanti žodžio kišenėje Liza paraudo nuo tokio pažeminimo
ir nesusigriebė, ką atsakyti.
- Pašlemėkas, - pagaliau sušnypštė ji panosėje, apsisuko ant
kulno ir žengė į virtuvę. Praeidama pro Mereditą palenkė galvą
ir sukuždėjo: - Atėjau čia paguosti tavęs, Mere, o ne suerzinti.
Palauksiu virtuvėje.
Atsidūrusi virtuvėje ji piktai nusibraukė akis svilinančias
ašaras ir įsijungė radiją.
- Pirmyn, Parkeri, pamokslauk, kiek telpa, aš vis tiek ne­
girdėsiu nė žodžio! - šūktelėjo ji ir iki galo pasuko garso re­
guliavim o rankenėlę.
Aparatas sudrebėjo nuo spigių soprano trelių, dabinančių
ariją iš „M adam Baterflai". Joms antrino įkyrus, nesiliaujan­
tis d urų skambutis ir Parkeris įkvėpė į plaučius kuo daugiau
oro, draskomas dviejų norų - trenkti į grindis radijo aparatą
ir pasmaugti L iz ą Pontini, bet pažvelgė į paskendusią savo
nelaimėse ir abejingą pragariškam triukšm ui sužadėtinę ir jo
širdis iškart atsileido.
- Meredita, - švelniai prabilo jis, kai skambutis nutilo, - tu
tikrai nori, kad aš neįleisčiau Filip o pro duris?
Meredita pažiūrėjo į jį, mėšlungiškai nugurkė seiles ir lin k ­
telėjo.
- Vadinasi, taip ir padarysiu.
- Ačiū, - sukuždėjo ji, bet ūmai apstulbusi atsigręžė.

441
 J U D 1T H M c N a UGHT

Įdūkęs į butą įsiveržusio tėvo balsas abu u žklupo kaip per­

kūnas iš giedro dangaus.
- Tegul viskas skradžiai! A r į dukters namus dabar jau tu­
riu sėlinti kaip vagis įkandin kito gyventojo?! Kas čia pas jus
vyksta? Vakarėlis? - paklausė jis, stengdamasis perrėkti žvie­
giantį radiją. - A š du kartus prašiau tavo sekretorės susisiekti
su tavim i ir keturis kartus šnekučiavausi su atsakikliu!
Mereditos pyktis dėl tokio agresyvaus įsiveržim o ūmai n u ­
slūgo ir ją apėmė mirtinas nuovargis.
- Mes nebeturime apie ką kalbėtis.
- Priešingai! - atrėžė tėvas, sukando dantimis cigarą ir nuož­
miai pažvelgė į dukterį. - Stenlis atsisakė užim ti prezidento
postą. Pareiškė, vargu ar susidoros.
Per daug sugniuždyta rytinio pokalbio, kad apsidžiaugtų
išgirdusi šią naujieną, Meredita dalykiškai paklausė:
- Todėl nusprendei pasiūlyti postą man?
- Anaiptol! A š pasiūliau jį antrajam valdybos išrinktam
kandidatui - G ordonui Mitčelui.
Tačiau ir ši žinia Mereditos nė kiek neišjudino. Ji tik abejin­
gai gūžtelėjo pečiais.
- Tai ko čia atvažiavai?
- Mitčelas taip pat atsisakė.
Parkeris nustebo nė kiek ne mažiau už Mereditą.
- M itčelas - tikras garbėtroška! M aniau, dėl šio posto jis
pasirengęs žengti per lavonus!
- Ir aš taip maniau. Bet jis pareiškė, girdi, parduotuvei atneš
daugiau naudos dirbdamas tiekimo skyriuje. Štai kam Bancroft
gerovė kur kas brangesnė už savas ambicijas! - pridūrė Filipas
ir reikšmingai pažvelgė į Mereditą, aiškiai kaltindamas ją siekiu

442
 Rojus

užgrobti valdžią. - Tavo kandidatūra buvo trečia. Todėl aš esu

čia, - sausai pareiškė jis.
- Ir tikiesi, kad abiem rankomis griebsiu šią galimybę? -
pasiteiravo Meredita; žiau ri tėvo išsakyta tiesa ją taip įžeidė,
kad ji vis dar nejautė nė menkiausio džiaugsmo.
- A š tikiuosi, - grėsm ingai paraudęs prabilo jis, - kad tu
elgsiesi kaip dera tikram vadovui ir gabiam viceprezidentui,
vadinasi, pamirši visas nuoskaudas, sutramdysi savimeilę ir
pasinaudosi tau siūloma galimybe.
- Yra ir kitų galimybių.
- Nebūk kvaiša! Tau niekada nepasitaikys geresnė proga
įrodyti, ko esi verta!
- K aip tik tai man ir suteiki - progą įrodyti, ko esu verta?
- Taip! - sušvokštė jis.
- O jeigu aš įrodysiu, kas tada?
- Kas žino...
- Tokiom is sąlygomis man nieko iš tavęs nereikia.
- Po velnių! N ė vienas jų nėra geriau už tave pasirengęs
šioms pareigoms, ir tu puik ia i tai žinai! - pratrūko tėvas prie­
šiškumo, susierzinim o ir nevilties sklidinu balsu.
Tačiau Mereditai jo nenorom išspaustas pripažinim as n u ­
skambėjo saldžiau už visus pagyrimus. Širdyje plykstelėjo
netikėta viltis, sukilo smaugiantis jaudulys, bet atsakyti ji pa­
sistengė kuo atsainiau:
- Tada aš sutinku.
- Gerai, reikalus aptarsime rytoj per vakarienę. L iko penkios
dienos padirbėti prie neužbaigtų projektų, kol aš išvyksiu į
kelionę laivu.
Ketindamas išeiti Filipas siektelėjo skrybėlės.

•i 43
 J UDI T H M c N a UG HT

- N e taip greitai, - prim erkusi akis netikėtai sulaikė jį M e ­

redita. - Pirmiausia, nors šis klausimas nėra esminis, pasikal­
bėkime apie atlyginim o padidinim ą.
- Šimtas penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus, pra­
ėjus mėnesiui, kai užim si mano kabinetą.
- Šimtas septyniasdešimt tūkstančių, ir tuojau pat, - atkak­
liai paprieštaravo ji.
- Sutinku, - piktai burbtelėjo tėvas, - bet kai sugrįšiu, vėl
gausi ankstesnį atlyginimą.
- Sutarta.
- Ir tu neturi, kartoju, nė per nago juodym ą neturi keisti
valdym o politikos, nepasitarusi su manimi, - pridūrė tėvas.
- Sutarta, - pakartojo Meredita.
- Vadinasi, reikalas išspręstas.
- N e visai... man iš tavęs reikia dar kai ko. A š ketinu visa
atsidėti darbui, bet turiu pasirūpinti ir asmeniniais reikalais.
- Kokiais?
- Santuoka ir skyrybomis. O santuoka be skyrybų neįma­
noma.
Matydama, kad tėvas įtemptai tyli, Meredita žengė į priekį.
- Manau, Metas sutiks skirtis, kai atnešiu jam alyvos šake­
lę - Teritorijų planavim o komisijos leidim ą pakeisti jo sklypo
naudojimo paskirtį ir patikinimą, kad tu daugiau niekada ne-
sikiši į jo asmeninį gyvenimą. Esu beveik įsitikinusi, kad taip
ir bus.
Tėvas su niūria šypsena pažvelgė į dukterį.
- Tu tikrai taip manai?
- Taip, bet tu, regis, ne. Kodėl?
- Kodėl? - nustebęs perklausė Filipas. - A š tau paaiškinsiu.
Sakei, kad jis panašus į mane, o aš nieku gyvu neužkibčiau

444
 Rojus

ant tokio apgailėtino masalo. Nieku gyvu. Juo labiau dabar. Ir

išvis niekada. A š priversčiau jį prakeikti tą dieną, kai stojo man
skersai kelio, o jau tada pasiūlyčiau savo sąlygas, kuriom is jis
užspringtų!
M ereditai nugara perbėgo ledinis negeros nuojautos šaltis.
- A š vis tiek nežengsiu nė žingsnio, kol pažadėsi, kad įteikęs
antrąjį prašymą Metas iškart gaus Sautvilio komisijos le id i­
mą, - užsispyrė ji.
Filipas padvejojęs linktelėjo.
- A š tuo pasirūpinsiu.
- Be to, prisieksi niekur nesikišti, jeigu jis sutiks su greitomis
ir tyliom is skyrybomis.
- D u odu žodį. Parkeri, lin kiu sėkmingos kelionės, - tarė jis
ir pasilenkė pasiimti skrybėlės.
K ai Filipas išėjo, Meredita pažvelgė į linksm ai besišypsantį
Parkerį ir švelniai tarė:
- Tėvas nemoka pripažinti savo klaidų nei atsiprašyti, bet
sprendžiant iš to, ką pasakė, panašu, kad nori taikytis. Nemanai?
- Galbūt, - nelabai įsitikinęs tarė Parkeris.
Tačiau M eredita šito nepastebėjo, tik suspaudė jį glėbyje
apimta netikėto, nesuvaldomo, per kraštus trykštančio entu­
ziazmo.
- A š su viskuo susidorosiu - su nauju darbu, skyrybomis
ir pasiruošim u vestuvėms! - linksm ai pažadėjo ji. - Pamatysi!
- Žinau. - Parkeris šypsodamasis linktelėjo ir prisitraukė
ją prie savęs.
Sėdėdama ant stalo, susidėjusi kojas ant kėdės, Liza n u ­
sprendė, kad P učin io opera ne šiaip nuobodi, o tiesiog ne­
apsiklausoma, bet tą akim irką netyčia pakėlė akis ir išvydo
tarpduryje stovinčią Mereditą.

445
 J UDI T H M c N a UG HT

- Parkeris ir tavo tėtušis išėjo? - pasiteiravo ji ir išjungė

radiją. - Viešpatie, na ir vakarėlis!
- Pribloškiantis, nuostabus, stebuklingas vakaras! - pareiškė
Meredita ir akinamai nusišypsojo.
- A r tau kas nors sakė, kad tokia nuotaikų kaita yra pavo­
jinga? - Liza nustebusi kilstelėjo antakius. Juk vos prieš kelias
minutes svetainėje visi kalbėjosi pakeltais balsais.
- Prašyčiau kreiptis į mane pagarbiai ir nuolankiai!
- O kokio kreipinio pageidautum? - įdėm iai tyrinėdama
Mereditos veidą pasidomėjo Liza.
- Gal „ponia prezidente"?
- Bene juokauji?! - entuziastingai suriko Liza.
- T ik dėl kreipinio. Klausyk, atsikimškime šampano! Reikia
atšvęsti!
- Sampano tai šampano, - pritarė Liza ir apkabino draugę. -
O tada galėsi papasakoti, kas vakar nutiko tarp tavęs ir Farelo.
- Buvo baisu! - džiugiai pareiškė Meredita, traukdama iš
šaldytuvo butelį šampano ir plėšdama nuo jo foliją.

446
 McNaught, Judith

Mc748 Rojus : romanas /Judith McNaught; [iš anglų kalbos vertė

Elžbieta Filipavičiūtė]. - Vilnius : Svajonių knygos, 2013. -
(Jausmų klasika, ISSN 2335-7126)
ISBN 978-609-406-614-6
T. 1. - 2013. - 446, [1] p. - ISBN 978-609-406-612-2

UDK 821.111 (73)-31

Išleido UAB „Svajonių knygos",

A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +370 5 212 2794
ei. paštas info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknvgos.lt
Tiražas 2000 egz.

Spausdino UAB „BALTO print"

Utenos g. 41A, 08217 Vilnius
 J A U S M Ų KLASIKA

Atrodė, kad prieš vienuolika metų lemtis ir žmonių klasta

amžiams išskyrė Metą ir Mereditą. A r jiems pavyks susigrąžinti

prarastą meilę, visiems laikams pamiršti praeitį ir pradėti naują

gyvenimą? A r jie įstengs surasti kelią per intrigų, šantažo ir

niekšybių labirintus?

Šviesiaplaukę gražuolę Mereditą Benkroft ir charizmatišką

verslo magnatą Metą Farelą persekioja jų išduotos meilės šešėlis -

tokios meilės, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime, o prarasta
palieka širdgėlą ir skausmą.

Kai iškyla pavojus Benkroftų šeimos verslo imperijai, Mereditai

nelieka kitos išeities, tik prašyti M eto pagalbos. Tarp jų vėl

atsiranda trauka, atgyja skaudžiai malonūs prisiminimai,

o kartu ir abejonės, ar pavyks ištaisyti praeities klaidas.

„Rojus" yra įsimintiniausias Judith M cN aug ht romanas,

kupinas aistros, švelnumo ir begalinės meilės, kurią autorė
taip puikiai perpratusi.

w w w .s v a jo n iu k n y g o s .ltw w w .fa te b o o k .c o m / s v a jo n iu k n y g o s