Lucinda Riley - Drugeliu Kambarys 2020 PDF

LUCI NDA
RILEY
rugelių kambarys
ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė

Ieva Albertavičienė
VILNIUS 2020
Lucinda RILEY
THE BUTTERFLY ROOM
Pan Macmillan,
London, 2019
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinami) kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalų ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Copyright © Lucinda Riley, 2019

© Ieva Albertavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2020
© „Tyto alba“, 2020
ISBN 978-609-466-471-7
c^a/io aniįtcit i'alert•įjai su mcn(e
(: ^hlmimbis
( ('anos.su a tukinta)
namas,
{94$ metų birželis
- Nepamiršk, mieloji, tu esi fėja, tyliai sklendžianti virš žo

lės ant ore plevenančio voratinklio, pasirengusi šilkiniu tinklu
sugauti savo grobį. Žiūrėk! - jis sušnibždėjo man į ausį. - Štai
jis, ant to lapelio. Nagi, skrisk!
Kaip jis buvo mane išmokęs, kelioms sekundėms užsimer
kiau ir pasistiebiau ant pirštų galiukų, įsivaizduodama, kaip
mano mažos pėdos atsiplėšia nuo žemės. Tada pajutau, kaip
tėtis delnu švelniai stumtelėjo pirmyn. Atsimerkusi sutelkiau
dėmesį į ryškiai melsvus sparnelius ir nuskriejau du žingsnius,
mesdama tinklelį ant gležno budlėjos krūmo lapo, kur tupėjo
juodataškis melsvys.
Tinkleliui leidžiantis ant grobio oro gūsis perspėjo melsvį
ir šis praskleidė sparnus, ruošdamasis pakilti. Tačiau buvo per
vėlu, nes aš, Pouzė, fėjų princesė, sugavau jį. Žinoma, jo niekas
neskriaus, tik nunešiu jį apžiūrėti Lorensui, stebuklingų žmo
nių karaliui, - kuris taip pat buvo ir mano tėtis, - o tada drugys
10 Lucinda Riley * Drugelių kambarys
bus paleistas, prieš tai gavęs progą pasigardžiuoti pačiu geriau

siu nektaru.
- Kokia tu šaunuolė, mano Pouzei - tarė tėtis, kai per lapiją
sugrįžau pas jį ir išdidžiai įteikiau tinklelį.
Tėtis tupėjo, tad mudviejų akys - tokios panašios, kaip visi
sakė, - susitiko vienam lygmeny, mudu kartu džiaugėmės ir di-
džiavomės ką tik nuveiktu darbu.
Mačiau, kaip jis palenkė galvą, apžiūrinėdamas drugį, kuris
sustingęs laikėsi kojelėmis įsikibęs į savo baltą tinklo kalėjimą.
Tėčio plaukai buvo tamsiai rusvi ir nuo tepalo, kuriuo jis tep
davosi, mėgindamas juos suploti, saulėje spindėjo kaip Deizės
nušveisto ilgo pietų stalo paviršius. Jie ir kvepėjo nuostabiai -
juo ir nusiraminimu, nes jis buvo „namai“ ir aš mylėjau jį la
biau už viską abiejuose savo pasauliuose, žmonių ir fėjų. Ži
noma, mylėjau ir mamą, bet, nors ji beveik visą laiką būdavo
namie, nejaučiau, kad ją pažinočiau taip gerai kaip tėtį. Ji daug
laiko praleisdavo savo kambaryje skųsdamasi migrena, o kai
iš jo išeidavo, visada buvo pernelyg užsiėmusi, kad skirtų man
dėmesio.
- Jis nuostabus, mieloji! - pasakė tėtis, pakėlęs į mane akis. -
Tikra retenybė šiose pakrantėse, be abejonės, karališkos kilmės.
- Gal tai drugelių princas? - paklausiau.
- Gali būti, - sutiko tėtis. - Turėsime elgtis su juo nepaprastai
pagarbiai, kaip reikalauja jo karališkosios didenybės statusas.
- Lorensai, Pouze... pietūs! - iš už lapijos atsklido balsas.
Tėtis atsistojo, iškilo virš budlėjos krūmo ir pamojavo per
veją Admirolo namo terasos link.
- Ateiname, brangioji! - garsiai šūktelėjo, nes buvome gan
toli.
Mačiau, kaip jam aplink akis išryškėjo raukšlelės, kai nusi
Luc i nda Ri l e y ■* D r u g e l i ų k a mb a r y s 11
šypsojo žiūrėdamas į savo žmoną - mano mamą, stebuklingų

žmonių karalienę, kuri nieko nenutuokė apie savo kilmingą pa
dėtį. Tai buvo tik mudviejų su tėčiu žaidimas.
Susikibę rankomis ėjome per veją, uosdami ką tik nupjau
tos žolės kvapą, kuris man siejosi su laimingomis dienomis
sode: mamos ir tėčio draugais, šampanu vienoje rankoje ir
kroketo plaktuku kitoje, taukšėjimu į kamuoliuką, kuris riedė
davo per kroketo aikštės žolę, specialiai tėčio nupjautą tokioms
progoms...
Tokių laimingų dienų pasitaikydavo vis rečiau nuo tada, kai
prasidėjo karas, todėl prisiminimai apie jas buvo dar brangesni.
Dėl karo tėtis pradėjo šlubuoti, tad ėjome gan lėtai ir man tai
patiko, nes reiškė, jog ilgiau turėsiu jį vien sau. Dabar jis jau
čiasi daug geriau nei tada, kai pirmą kartą grįžo iš ligoninės.
Tada sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje kaip senas žmogus, o ir akys
atrodė papilkėjusios. Bet mamai ir Deizei rūpinantis juo, o man
skaitant jam pasakų knygeles tėtis ėmė greitai taisytis. Dabar
jam net nereikia pasiremti į lazdelę, nebent eitų kur nors toliau
už mūsų žemės ribų.
- Na, Pouze, bėk nusiplauti rankų ir veido. Pasakyk ma
mai, kad nešu įkurdinti mūsų naująjį svečią, - kai priėjome į
terasą vedančius laiptelius, pasakė tėtis, rodydamas tinkleliu į
duris.
- Gerai, tėti, - atsakiau, o jis nusisuko, nužingsniavo per
veją ir galiausiai pradingo už aukštos buksmedžių gyvatvorės.
Jis traukė į pastatą, dėl geltonų plytų bokštelio atrodantį
kaip tobula pasakų pilis, kurioje gyvena fėjos ir jų draugai dru
geliai. Tėtis joje praleisdavo daug laiko. Vienas. Man būdavo
leidžiama tik įkišti nosį į nedidelį apskritą kambarį iškart už
pagrindinių Pilies durų - jis buvo labai tamsus ir atsidavė su
12 Luc i nda Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s
pelijusiomis kojinėmis, - kai mama paprašydavo kviesti tėtį

pietų.
Kambaryje apačioje tėtis laikė, kaip jis vadino, „lauko
įrangą“: teniso raketes, kroketo vartelių kuolelius, dumblinus
guminius batus. Manęs niekada nekvietė užlipti laiptais, ku
rie vis sukosi ir sukosi, kol pasiekė viršų (žinau tai, nes kartą
slapta jais užlipau, kai mama pakvietė tėtį namo atsiliepti tele
fonu). Labai nusivyliau pamačiusi, kad jis jau buvo užrakinęs
didžiules ąžuolines duris, pasitikusias mane laiptų viršuje. Nors
rutulio formos rankeną sukau taip stipriai, kiek tik leido maži
delniukai, jos nepasidavė. Žinojau, kad, ne taip kaip apačioje,
šiame kambaryje yra daug langų, nes jie matyti iš lauko. Pilis
man šiek tiek priminė Sautvoldo švyturį, tik vietoj ryškios pro
žektoriaus šviesos jos viršus buvo papuoštas auksine karūna.
Lipdama terasos laiptais palaimingai atsidūsėjau, žvelg
dama į dailias pagrindinio namo rausvų plytų sienas su virtine
pailgų pakeliamųjų langų, kurių kraštus buvo apsiviję žalsvi
visterijos ūseliai. Pamačiau, kad terasoje pietums dengiamas
senas kaldintos geležies stalas, labiau žalias nei juodas, kaip
turėtų būti. Ant jo buvo tik trys kilimėliai-padėkliukai ir van
dens stiklinės, o tai reiškė, kad pietausime tik mes, - labai ne
įprasta. Pagalvojau, kad bus gera turėti mamą ir tėtį tik sau.
Pro plačias duris įžengusi į svetainę apėjau damastu trauktas
sofas, stovinčias aplink milžinišką marmurinį židinį - tokį di
delį, kad praėjusiais metais Kalėdų Senelis sugebėjo per ka
miną juo nuleisti spindintį raudoną dviratį, - ir nubėgau kori
dorių labirintu, vedančiu į pirmo aukšto tualetą. Uždariusi du
ris abiem rankomis atsukau didelį sidabrinį čiaupą ir kruopš
čiai jas nusiploviau. Pasistiebusi pasižiūrėjau į savo atvaizdą
veidrodyje, tikrindama, ar neišsipurvinusi. Mamai buvo itin
Luc i nda Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s 13
svarbu išvaizda - tėtis sakė, kad tai dėl jos prancūziškos kil
mės, - ir vargas tam iš mūsų, kuris pasirodydavo prie stalo tu
rėdamas bent dėmelę.
Bet net ir jai nepavykdavo suvaldyti mano standžių rudų
garbanų, kurios vis ištrūkdavo iš kietai supintų kasų ir raitėsi
man ant sprando arba išslysdavo iš segtukais virš kaktos susegtų
plaukų. Kai vieną vakarą tėtis apkamšė mane lovoje, paklausiau,
ar negalėčiau pasiskolinti jo plaukų tepalo, manydama, kad su
juo pagaliau sutramdyčiau savo garbanas, bet tėtis tik sukikeno,
sukdamas mano sruogą ant piršto.
- Jokiu būdu. Man labai patinka tavo garbanėlės, mieloji, ir
jei tik būtų mano valia, leisčiau tau kasdien vaikščioti palaidais,
ant pečių krintančiais plaukais.
Grįždama koridoriumi į terasą vėl pagalvojau, kad norėčiau
tokių kaip mamos žvilgančių, visiškai tiesių šviesių plaukų. Jie
buvo baltojo šokolado, kurį ji po pietų patiekdavo su kava, spal
vos. Mano plaukai buvo labiau cafė au lait' atspalvio, ar bent
taip sakydavo mama; aš tai vadinau rudos pelės spalva.
- Štai kur tu, Pouze, - tarė mama man atėjus į terasą. - Kur
tavo skrybėlė nuo saulės?
- Ak, tikriausiai palikau sode, kai su tėčiu gaudėme drugelius.
- Kiek kartų tau sakiau, kad veidas nudegs saulėje ir susi-
raukšlėsi kaip sena džiovinta slyva? - man atsisėdus tarė ji. -
Būdama keturiasdešimties atrodysi kaip šešiasdešimtmetė.
- Taip, mama, - sutikau, galvodama, kad keturiasdešimties
ir taip būsiu labai sena ir tada man jau bus vis vien.
- Kaip laikosi kita mano mylimiausia mergytė šią puikią
dieną?
4 kavos su pienu (pranc.).

14 Lu c i n d a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s
Išdygęs terasoje tėtis čiupo mamą į glėbį ir iš ąsočio, kurį ji

laikė rankose, ant pilkų akmens plokščių išsilaistė vanduo.
- Atsargiai, Lorensai! - susiraukusi subarė jį mama, tada iš
silaisvino iš glėbio ir padėjo ąsotį ant stalo.
- Argi tai ne nuostabi diena gyventi? - sėsdamasis priešais
mane nusišypsojo jis. - Atrodo, kad oras bus geras ir savaitgalį
per mūsų vakarėlį.
- Rengsime vakarėlį? - paklausiau, kai mama atsisėdo šalia
tėčio.
- Taip, mieloji. Tavo tėtis mano, jog yra pakankamai sveikas
grįžti į savo tarnybą, todėl mudu su mama nusprendėme pasku
tinį kartą pasilinksminti, kol dar galime.
Man suvirpėjo širdis, kai Deizė, mūsų viską daranti ir vie
nintelė tarnaitė nuo tada, kai kiti išėjo į karą, patiekė mėsos su
ridikėliais. Negalėjau pakęsti ridikėlių, bet tai buvo viskas, kas
liko iš mūsų daržo, nes visa kita, ką ten auginome, turėjo būti
siunčiama kareiviams maitinti.
- Ar ilgam išvažiuosi, tėveli? - tyliai ir sunkiai ištariau, nes
gerklę buvo užspaudęs didžiulis gniužulas.
Atrodė, lyg ten jau būtų įstrigęs ridikėlis, ir pajutau, jog ne
trukus pravirksiu.
- Ak, dabar neturėtų ilgai užtrukti. Visi žino, kad hunai pa
smerkti pralaimėti, bet, supranti, aš turiu padėti savo bičiuliams
pasiekti persilaužimą. Negaliu jų nuvilti, ar ne?
- Ne, tėveli, - ištariau virpančiu balsu. - Bet tavęs juk nesu-
žeis darkart?
4 Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais vokiečiai buvo vadinami hunais, tai yra
vaizduojami kaip barbarai, nuo kurių reikia apginti Vakarų civilizaciją. (Visos pastabos
vertėjos.)
Lu c i n d a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s 15
- Tikrai ne, brangioji. Tavo tėtis - nesunaikinamas, tiesa,

Lorensai?
Mačiau, kaip mama nervingai jam šyptelėjo, ir pamaniau,
kad ji jaudinasi ne ką mažiau už mane.
- Iš tiesų, mano meile, - tarė jis ir suėmęs stipriai spustelėjo
jai delną. - Toks ir esu.
- Tėveli? - kitą rytą per pusryčius kreipiausi į jį, atsargiai

merkdama skrebučių pagaliukus į kiaušinį. - Šiandien taip
karšta, gal galime nuvažiuoti į paplūdimį? Jau labai seniai ten
nebuvome.
Mačiau, kaip tėtis dirstelėjo į mamą, bet ji skaitė laiškus prie
puodelio cafė au lait ir nepastebėjo. Mama visada gaudavo dau
gybę laiškų iš Prancūzijos, visi būdavo parašyti ant plonyčio po
pieriaus, plonesnio net už drugelio sparnelį, ir tai mamai labai
tiko, nes viskas, susiję su ja, buvo laiba ir trapu.
- Tėveli? Į paplūdimį? - priminiau jam.
- Mano mieloji, deja, šiuo metu paplūdimyje negalime
žaisti. Jame pilna minų ir spygliuotos vielos. Ar prisimeni, ką
tau pasakojau apie tai, kas praėjusį mėnesį nutiko Sautvolde?
- Taip, tėveli.
Nuleidau akis į kiaušinį ir nusipurčiau prisiminusi, kaip
Deizė nešė mane į Andersono slėptuvę (maniau, kad ji taip pa
vadinta, nes tokia mūsų pavardė, todėl labai suglumau, kai Mei-
belė pasakė, kad ir jos šeima turi Andersono slėptuvę, nors jos
pavardė buvo Prais). Tada atrodė, jog griaudžia ir žaibuoja visas
dangus, bet tėtis pasakė, jog tuos griausmus siunčia ne Dievas, o
Hitleris. Slėptuvėje susispietėme į krūvą, tėtis pasiūlė apsimesti,
jog esame ežių šeimyna, o aš turėčiau susiriesti kaip mažutis
16 Lu c i n d a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s
ežiukas. Mama supyko ant jo, kad pavadino mane ežiu, bet man
patiko mintis, jog esu ežiukas, saugiai įsirausęs po žeme, kol
virš mūsų kariauja žmonės. Galiausiai siaubingi garsai nutilo.
Tėtis pasakė, kad visi galime grįžti į lovas, bet man buvo liūdna,
kad turiu viena grįžti į savo žmogišką lovą, užuot visiems kartu
likus mūsų urve.
Kitą rytą užtikau Deizę verkiančią virtuvėje, bet ji nesakė,
kas nutiko. Pieno vežimaitis tądien neatvažiavo, o tada mama
pasakė, kad neisiu į mokyklą, nes jos jau nebėra.
- Bet kaip gali nebūti mokyklos, mama?
- Ant jos nukrito bomba, chėrie, - atsakė ji, išpūsdama ci
garetės dūmą.
Dabar mama rūkė ir aš jaudinausi, kad ji gali padegti skaito
mus laiškus, nes laikė juos prisikišusi prie pat veido.
- O kaip mūsų paplūdimio namelis? - paklausiau tėčio.
Man labai patiko mūsų namelis - jis buvo nudažytas šviesiai
geltona spalva ir stovėjo pačiame gatvės gale, taigi žiūrėdami į
kitą pusę galėjome įsivaizduoti, kad esame vieninteliai žmonės
paplūdimyje, besitęsiančiame daugybę kilometrų, tačiau atsi
gręžę atsidurdavome visai netoli malonaus vyro, prie tilto į jūrą
pardavinėjančio ledus. Mudu su tėčiu visada statydavome praš
matnias smėlio pilis su bokšteliais ir grioviais aplink, pakanka
mai dideles, kad jose galėtų gyventi maži krabai, jei išdrįstų prie
jų prisiartinti. Mama niekad nemėgo paplūdimio, sakydavo,
kad ten „per daug smėlio“. Mano manymu, tai tas pats, kaip sa
kytum, kad jūra per daug šlapia.
Kaskart nuėję į paplūdimį pamatydavome seną žmogų su
plačiakrašte skrybėle, lėtai vaikštantį jūros pakrante, baksnojantį
* mieloji (pranc.).
Luc i nd a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s 17
smėlį ilga lazda, bet ne tokia, kokia pasiremdavo tėtis. Tas vyras
nešdavosi didelį maišą ir retkarčiais sustojęs imdavo kasti smėlį.
„Ką jis daro, tėveli?“ - kartą paklausiau.
„Jis yra pajūrio bastūnas, mieloji. Vaikščioja pakrante, šu
kuodamas smėlį, ieškodamas daiktų, jūros išplautų iš laivų arba
atneštų iš tolimų krantų.“
„Ak, suprantu, - tariau, nors tas vyras neturėjo jokių šukų ir
jau tikrai ne tokių, kokiomis Deizė kas rytą vargais negalais iš
šukuodavo man plaukus. - Kaip manai, ar jis ras užkastą lobį?“
„Esu tikras, jei ilgai ieškos, vieną dieną tikrai ką nors ras.“
Labai susidomėjusi žiūrėjau, kaip vyras kažką ištraukė iš
duobės ir, nubraukęs smėlį, pamatė, kad tai tik senas emaliuo
tas arbatinis.
„Koks nusivylimas“, - atsidusau.
„Mieloji, nepamiršk, kad vieno žmogaus šiukšlės kitam
gali tapti auksu. Galima sakyti, mes visi panašūs į pajūrio bas
tūnus, - tarė tėtis, prisimerkęs žiūrėdamas į saulę. - Vis ieš
kom ir ieškom, tikėdamiesi rasti tą sunkiai aptinkamą paslėptą
lobį, kuris praturtintų mūsų gyvenimą, o kai vietoj spindinčio
brangakmenio ištraukiame arbatinį, privalome ir toliau atkak
liai ieškoti.“
„Tu vis dar ieškai lobio, tėveli?“
„Ne, mano fėjų princese, aš jį jau radau“, - nusišypsojo jis ir
pabučiavo mane į viršugalvį.
Man ilgai zyzus, tėtis galop pasidavė ir nusprendė vežti mane

prie upės nusimaudyti. Deizė padėjo apsivilkti maudymosi kos
tiumėlį, ant mano garbanų užmovė kepuraitę ir įlipau į tėčio
automobilį. Mama sakė, kad yra pernelyg užsiėmusi pasiren
gimu vakarėliui, kuris turėjo vykti kitą dieną, bet man tai tiko,
nes šitaip fėjų karalius ir aš galėsime savo rūmuose priimti visus
upės gyvius.
- Ar ten yra ūdrų? - paklausiau, kai per banguojančius ža
lius laukus nuvažiavome į priešingą nuo jūros pusę.
- Jei nori pamatyti ūdrą, turi elgtis labai tyliai, - atsakė jis. -
Ar tau pavyktų, Pouze?
- Žinoma!
Važiavome ilgai ir pagaliau pamačiau už nendrynų vingiuo
jančią melsvą vandens juostą. Tėtis pastatė automobilį ir abu
patraukėme prie upės; jis nešėsi visą mūsų mokslinę įrangą: fo
toaparatą, drugelių tinklelius, limonadą ir sumuštinius su sū
dyta jautiena.
Virš upės sklandę laumžirgiai greitai pradingo, kai taškyda-
masi puoliau į vandenį. Vanduo buvo maloniai vėsus, bet man
perštėjo galvą ir buvo karšta su maudymosi kepuraite, todėl
numečiau ją ant kranto, kur tėtis jau taip pat buvo persirengęs
maudymosi kostiumu.
- Jei čia ir buvo ūdrų, tai visos seniai paspruko nuo tokio
triukšmo, - brisdamas į vandenį pasakė tėtis. Vanduo siekėjam
tik kelius, nes jis buvo aukštas. - Pažiūrėk į šiuos skendenius,
gal reikėtų šiek tiek jų parsivežti namo mūsų kolekcijai?
Kartu įkišome rankas į vandenį ir ištraukėme vieną iš gel
tonų gėlių su šaknų svogūnėliais. Tarp jų gyveno daugybė vabz
džių, todėl pripylėme į stiklainį vandens ir saugiai įdėjome į jį
savo augalą.
- Ar prisimeni jo lotynišką pavadinimą, mieloji?
- Ultri-cu-la-ria! - išdidžiai atsakiau ir išlipusi iš vandens
atsisėdau šalia jo ant žolėto kranto.
- Šaunuolė. Pažadėk, kad ir toliau kaupsi mūsų kolekciją. Jei
Lu c i n d a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s 19
pamatysi įdomų augalą, suslėk jį, kaip rodžiau. Man juk reikės
pagalbos rengiant knygą, kol būsiu išvykęs, Pouze.
Jis padavė man sumuštinį iš iškylų pintinės ir paėmiau jį,
stengdamasi atrodyti labai rimta kaip tikra mokslininkė. No
rėjau, kad tėtis žinotų, jog gali man patikėti savo darbą. Prieš
karą jis buvo botanikas ir rašė tą knygą beveik tiek laiko, kiek
man buvo metų. Dažnai užsidarydavo Pilyje „pamąstyti ir ra
šyti“. Kartais parsinešdavo knygą į namus ir parodydavo man
savo piešinius.
Jie buvo nuostabūs. Tėtis aiškino, kad knyga apie arealą, ku
riame gyvename, ir joje buvo daug gražių drugelių, vabzdžių ir
augalų piešinių bei paveikslėlių. Kartą man sakė, kad jei nors vie
nas dalykas pasikeistų, gali sutrikti visa aplinkos pusiausvyra.
- Kad ir šie mašalai, - tarė tėtis, vieną karštą vasaros vakarą
rodydamas į erzinantį jų debesį. - Jie yra gyvybiškai reikalingi
visai ekosistemai.
- Bet jie mums gelia, - pasakiau, pliaukštelėdama vieną.
- Taip, tokia jų prigimtis, - sukikeno jis. - Tačiau be jų dau
gybė paukščių rūšių neturėtų nuolatinio maisto šaltinio ir jų
populiacija labai sumažėtų. O jei tai paveiktų paukščių populia
ciją, kiltų pavojus ir likusiai mitybos grandinei. Be paukščių ki
tiems vabzdžiams, tokiems kaip žiogai, liktų mažiau plėšrūnų,
todėl jie daugintųsi tol, kol suėstų visus augalus. O be augalų...
- Neliktų maisto visiems žoliaėdžiams.
- Taip, žolėdžiams. Taigi matai, viskas svyruoja trapioje pu
siausvyroje. O vienas drugelio sparnų suplazdenimas gali netgi
sukelti chaosą pasaulyje.
Galvojau apie tai dabar, kramtydama sumuštinį.
- Turiu tau kai ką ypatingo, - tarė tėtis, kišdamas ranką į
kuprinę.
20 L u c i n d a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s
Jis ištraukė žvilgią skardinę ir padavė man. Atidariusi ją

pamačiau dešimtis idealiai nudrožtų visų vaivorykštės spalvų
pieštukų.
- Kol būsiu išvykęs, turėsi toliau daug piešti, kad man grįžus
galėtum parodyti, kokią pažangą padarei.
Linktelėjau, pernelyg džiaugdamasi dovana, kad įstengčiau
kalbėti.
- Kai studijavau Kembridže, mus mokė, kaip iš tiesų žiū
rėti į pasaulį, - ėmė pasakoti tėtis. - Daugybė žmonių vaikšto
kaip akli, nepastebėdami juos supančio grožio ir stebuklų. Bet
tu ne, Pouze. Tu jau dabar matai daug daugiau nei kiti. Pieš
dami gamtą pradedame ją suprasti: matome skirtingas jos dalis
ir suprantame, kaip jos susijungusios. Plėšdama tai, ką matai, ir
tyrinėdama, tu gali padėti ir kitiems suvokti gamtos stebuklin
gumą.
Kai grįžome namo, Deizė išbarė mane, kad susišlapinau plau

kus, ir nusivedė į vonią. Man tai atrodė nelogiška, nes ji ketino ir
vėl juos sušlapinti. Tada Deizė paguldė mane į lovą ir užsklendė
duris, o aš slapta iš jos išlipau, pasiėmiau naujuosius spalvotus
pieštukus ir glosčiau švelnius, bet aštrius jų galiukus. Mąsčiau,
kad jei daug piešiu, kai tėtis grįš iš karo, galėsiu jam parodyti,
jog jau esu pakankamai įgudusi ir galiu stoti į Kembridžą - net
jei esu tik mergaitė.
Kitą rytą pro savo miegamojo langą žiūrėjau, kaip mūsų
įvaža atrieda automobiliai. Visuose net susigrūdę sėdėjo ke
leiviai; girdėjau, kaip mama sakė, jog visi jos draugai sudėjo į
bendrą krūvą degalų kuponus, kad galėtų atvykti iš Londono.
Tiesą sakant, ji pavadino juos emigres. Kadangi nuo pat kūdi
kystės kalbėjo su manimi prancūziškai, žinojau, jog tai reiš

kia „emigrantai“. Žodyne buvo parašyta, kad tai yra žmogus,
iš gimtosios šalies persikėlęs gyventi į kitą šalį. Mama sakė,
jog atrodo, kad visas Paryžius, bėgdamas nuo karo, persikėlė į
Angliją. Aišku, žinojau, kad tai netiesa, bet vakarėliuose tikrai
visada būdavo daugiau jos draugų prancūzų nei tėčio draugų
anglų. Man tai visai patiko, nes jie buvo labai spalvingi, vyrai
ryšėjo ryškiaspalves kaklaskares, vilkėjo brangakmenių spalvų
smokingus, o moterys buvo pasipuošusios atlaso suknelėmis,
ryškiai raudonai pasidažiusios lūpas. O geriausia buvo tai, kad
jie visada atveždavo man dovanų - lyg per Kalėdas.
Tėtis vadindavo juos „mamos bohemiečiais“, o tai, pasak
žodyno, reiškė kūrybingus žmones, tokius kaip menininkai,
muzikantai, tapytojai. Kadaise mama dainavo garsiame Pary
žiaus naktiniame klube, mėgau klausytis jos balso - jis buvo gi
lus ir švelnus kaip ištirpintas šokoladas. Aišku, ji nežinojo, kad
klausausi, nes tuo metu turėdavau miegoti, bet kai namuose
vykdavo vakarėlis, vis tiek būdavo neįmanoma užmigti, todėl
nusėlindavau laiptais žemyn ir klausydavausi muzikos ir sve
čių šnekų. Atrodė, mama atgyja tokiais vakarais, tarsi visu kitu
metu tarp vakarėlių ji dėdavosi negyva lėle. Mėgau klausytis jos
juoko, nes, kai būdavome vieni, ji retai kada juokdavosi.
Tėčio draugai pilotai taip pat buvo malonūs, nors visi, re
gis, rengdavosi vienodai - tamsiai mėlyna ir ruda spalvomis,
todėl sunkiai juos atskirdavau. Labiausiai mėgau savo krikšta
tėvį Ralfą, tėčio geriausią draugą, man jis atrodė labai išvaizdus
su savo tamsiais plaukais ir didelėmis rudomis akimis. Vienoje
iš mano pasakų knygelių buvo piešinys princo, kuris pabučiavo
Snieguolę ir ji pabudo iš miego. Ralfas buvo labai panašus į tą
princą. Be to, jis gražiai skambino pianinu - prieš karą buvo
koncertuojantis pianistas (prieš karą visi mano pažįstami suau

gusieji, išskyrus mūsų tarnaitę Deizę, buvo kuo nors kitu). Dėdė
Ralfas kažkuo sirgo, todėl negalėjo kariauti ar skraidyti karo lėk
tuvais. Tačiau jis turėjo, kaip sakydavo suaugusieji, „darbą prie
stalo“, nors neįsivaizdavau, ką galima veikti prie stalo, nebent
sėdėti, tad tikriausiai jis tą ir darė. Kai tėtis skraidė naikintuvu
„Spitfire“, dėdė Ralfas kartais atvažiuodavo aplankyti mudviejų
su mama ir tai mus labai pradžiugindavo. Jis atvykdavo sekma
dienio pietų, o paskui skambindavo pianinu. Ne per seniausiai
suskaičiavau, kad tėtis buvo išėjęs į karą penkerius metus iš visų
septynerių, kuriuos nugyvenau šioje žemėje, ir mamai veikiau
siai buvo labai liūdna tik su manimi ir Deize.
Sėdėjau ant suolelio prie lango, ištiesusi kaklą, kad pamaty
čiau, kaip mama sveikinasi su svečiais ant plačių laiptų, vedančių
prie pagrindinių namo durų po mano miegamuoju. Ji atrodė to
kia žavi su tamsiai mėlyna suknele, derančia prie jos gražių akių,
ir kai prie jos priėjo tėtis ir apglėbė per liemenį, pasijutau labai
laiminga. Tada atėjo Deizė aprengti manęs nauja suknele, kurią
buvo pasiuvusi iš senų žalių užuolaidų. Ji sušukavo man plaukus
ir dalį jų gale surišo žaliu kaspinu, o aš nusprendžiau negalvoti
apie tai, kad rytoj tėtis išvyksta, o Admirolo name ir tarp jo gy
ventojų vėl įsivyraus tokia tyla kaip prieš audrą.
- Pasirengusi lipti į apačią, Pouze? - paklausė Deizė.
Mačiau, kad ji buvo paraudusiais skruostais, prakaitavo ir
atrodė labai pavargusi, tikriausiai dėl to, kad iš tiesų buvo labai
karšta, o ji turėjo pati viena paruošti šitiek maisto tokiai daugy
bei žmonių. Pasistengiau jai kuo meiliau nusišypsoti.
- Taip, Deize, pasirengusi.
L u c i n d a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s 23
Iš tiesų mano vardas ne Pouzė; motinos garbei mane pavadino

Adriana. Bet kadangi būtų buvę per sudėtinga mums abiem at
siliepti, šaukiamoms tuo pačiu vardu, buvo nuspręsta naudoti
mano antrąjį vardą Rouzė, duotą mano anglės močiutės garbei.
Deizė pasakojo, kad tėtis pradėjo mane vadinti Rouze Pouze,
kai buvau kūdikis, ir ilgainiui kažkaip prilipo antroji vardo da
lis. Visai tam neprieštaravau, nes maniau, kad jis man tinka
daug labiau nei kuris nors iš tikrųjų vardų.
Kai kurie iš vyresnių tėčio giminaičių vis tiek vadindavo
mane Rouze ir aš, žinoma, atsiliepdavau taip šaukiama, nes bu
vau išmokyta visada mandagiai atsakyti suaugusiesiems, tačiau
visi vakarėlio svečiai pažinojo mane kaip Pouzę. Mane glėbes
čiavo ir bučiavo, dovanojo nedideles kaspinais perrištas saldai
nių dėžutes. Mamos draugams prancūzams labiausiai patiko
cukruoti migdolai, kuriuos, tiesą sakant, ne itin mėgau, bet ži
nojau, kaip sunku per karą gauti šokolado.
Sėdėdama prie ilgo stalo, pastatyto terasoje, kad visi tilp
tume, jausdama, kaip saulė kaitina mano plačiakraštę skrybėlę
(su kuria man buvo tik dar karščiau) ir klausydamasi pašne
kesių šurmulio, troškau, kad kiekviena diena Admirolo name
būtų tokia kaip ši. Mama ir tėtis sėdėjo kartu viduryje, kaip ka
ralius ir karalienė per priėmimą rūmuose, jis buvo ranka ap
glėbęs jos baltus pečius. Mama ir tėtis atrodė tokie nepaprastai
laimingi, kad man net norėjosi verkti.
- Gerai jautiesi, mieloji Pouze? - paklausė greta manęs sė
dintis dėdė Ralfas. - Čia velniškai karšta, - pridūrė ir, iš švarko
kišenėlės išsitraukęs baltutėlę nosinę, nusibraukė nuo kaktos
prakaitą.
- Taip, dėdė Ralfai. Tiesiog galvojau, kokie laimingi šiandien
atrodo mama ir tėtis. Ir kaip liūdna, kad jis turi grįžti į karą.
24 Lu c i n d a Ri l e y ★ Dr u g e l i ų k a mb a r y s
- Taip.
Mačiau, kaip Ralfas pasižiūrėjo j mano tėvus, ir man pasi
rodė, kad jis taip pat nuliūdo.
- Na, bet jei viskas sėkmingai susiklostys, karas netrukus
baigsis, - galiausiai ištarė. - Ir visi galėsime toliau ramiai gyventi.
Po pietų man leido truputį pažaisti kroketą, ir man stebėti

nai gerai sekėsi. Veikiausiai todėl, kad dauguma suaugusiųjų
buvo išgėrę nemažai vyno ir mušė rutulį į visas puses. Anks
čiau girdėjau tėtį sakant, kad šiai progai jis ištuštins vyno rūsį,
ir atrodė, jog svečiai jau pasistengė sudoroti didžiąją jo dalį.
Niekaip nesupratau, kodėl suaugusieji norėjo prisigerti; mano
nuomone, jie tik darydavosi triukšmingesni ir kvailesni, bet
gal, kai suaugsiu, suprasiu. Eidama per veją teniso aikštelės
link pamačiau po medžiu gulinčius vyrą, apkabinusį dvi mo
teris. Visi trys miegojo. Kažkas vienišas terasoje grojo sakso
fonu; pagalvojau, kaip gerai, kad arti mūsų negyvena jokie
kaimynai.
Žinojau, kaip man pasisekė, kad gyvenu Admirolo name. Kai
pradėjau lankyti vietinę mokyklą ir Meibelė, draugė, su kuria ten
susipažinau, pakvietė išgerti arbatos, nustebau pamačiusi, jog
jos šeima gyvena name, kur svetainė yra tiesiai už laukujų durų.
Gale buvo mažutė virtuvė, o tualetas - lauke! Ji turėjo keturis
brolius ir seses ir jie visi dalijosi vienu nedideliu miegamuoju
antrame aukšte. Tada pirmą kartą sumojau, kad esu iš pasitu
rinčios šeimos, kad ne visi gyvena dideliuose namuose su parku
vietoj darželio, ir likau gerokai sukrėsta. Kai Deizė atėjo manęs
parsivesti namo, paklausiau jos, kodėl taip yra.
„Tai lyg ridentum lošimo kauliuką, Pouze, - pasakė Deizė
savo švelnia Safolko tarme. - Vieniems žmonėms pasiseka, o

kitiems - ne.“
Deizė labai mėgo visokius posakius; pusės jų nesuprasda
vau, bet džiaugiausi, kad tas kauliukas nurideno mane į sėk
mingųjų pusę, ir nusprendžiau, kad reikia labiau melstis už
tuos, kuriems ne taip pasisekė.
Nebuvau įsitikinusi, ar aš patinku savo mokytojai, panelei
Dansart. Nors ji ragino mus visus kelti ranką, jei žinodavome
atsakymą į klausimą, rodėsi, kad visada pakeliu ją pirmoji. Ji
truputį pavartydavo akis ir kreivai šyptelėjusi pavargusiu balsu
ištardavo: „Taip, Pouze.“ Kartą girdėjau, kaip ji kalbėjosi su kita
mokytoja žaidimų aikštelėje, kur netoliese vyniojau ilgos šoki
nėjimo virvutės galą.
- Vienintelis vaikas šeimoje... auga tarp suaugusiųjų... ne
pagal metus subrendusi...
Grįžusi namo pasižiūrėjau žodyne, ką reiškia „subrendęs“.
Po to nustojau kelti ranką, nors atsakymas, kurį taip stengiausi
sulaikyti, net degindavo gerklę.
Šeštą valandą po pietų visi pabudo ir išsiskirstė persirengti va

karienei. Nuėjau į virtuvę, ten Deizė parodė mano valgį.
- Tau šį vakarą duona su džemu, panele Pouze. Turiu dvi
pono Ralfo atvežtas lašišas, kurių neatskiriu galvos nuo uodegos.
Deizė sukikeno iš savo pokšto ir man staiga jos pagailo, nes
visą laiką labai sunkiai dirbo.
- Gal norėtum, kad padėčiau?
- Šį vakarą iš kaimo ateina dvi Mardžorės dukros padėti pa
dengti stalą ir patarnauti, tad viskas bus gerai. Bet ačiū, kad pa
klausei, - šyptelėjusi tarė ji. - Tu - labai gera mergaitė.
Išgėrusi arbatą išsmukau iš virtuvės, kol Deizė nespėjo liepti

pakilti į antrą aukštą ir ruoštis j lovą. Vakaras buvo toks gražus,
norėjau eiti į lauką ir juo pasidžiaugti. Išėjusi j terasą pamačiau,
kad saulė pakibusi tiesiai virš ąžuolų, siunčia įkypus spindulius
ant žolės. Paukščiai čiulbėjo, tarsi būtų pats vidurdienis, ir vis
dar buvo pakankamai šilta be megztinio. Atsisėdusi ant laip
telių nuleidau savo medvilninę suknelę žemiau kelių ir ėmiau
stebėti drugelį admirolą, nutūpusį ant augalo nuolaidžioje gė
lių lysvėje, vedančioje į sodą. Visada maniau, kad mūsų namas
pavadintas vardu drugelių, taip dailiai plevenančių tarp krūmų.
Labai nuliūdau iš mamos sužinojusi, kad jis pavadintas mano
proproprosenelio (regis, buvo trys „pro“, o gal ir keturi), ku
ris buvo admirolas kariniame jūrų laivyne, garbei, o tai nebuvo
taip jau romantiška.
Nors tėtis buvo sakęs, kad admirolai šiose vietovėse yra itin
„paprasti“ (mama tokiu pat žodžiu apibūdino ir kai kuriuos
vaikus mano klasėje), man jie buvo patys gražiausi drugeliai su
ryškiai raudonais sparneliais ir juodais apskritimais jų galuose.
Šie man priminė ženklus ant „Spitfire“, kuriuo tėtis skraidė
kare. Tačiau ši mintis nuliūdino, nes taip pat priminė, jog rytoj
jis vėl išvyksta skraidyti.
- Sveika, mieloji, ką tu čia veiki viena?
Tėčio balsas mane išgąsdino, nes kaip tik apie jį galvojau.
Pakėlusi akis pamačiau, kad jis ateina per terasą prie manęs.
Cigaretę, kurią rūkė, numetė ant žemės ir sutrynė batu. Žinojo,
kad negaliu pakęsti jos kvapo.
- Nesakyk Deizei, kad mane matei, gerai, tėveli? Nes ji iš
kart nusiųs mane į lovą, - greitai pasakiau, kai jis atsisėdo šali
mais ant laiptelio.
- Pažadu. Be to, niekas neturėtų gulėti lovoje tokį puikų
Luc i nda Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s 27
Apvaizdos atsiųstą vakarą kaip šis. Manau, birželis yra pats ge
riausias mėnuo Anglijoje; visa gamta pabudusi po ilgo žiemos
miego, rąžosi ir žiovauja, skleisdama savo lapelius ir gėles, ku
riomis gėrimės mes, žmonės. Rugpjūtį visa jos energija bus iš
deginta karščio ir gamta jau ruošis miegui.
- Kaip ir mes, tėveli. Žiemą man patinka gultis į lovą, - gūž
telėjusi pasakiau.
- Tikra tiesa, mieloji. Niekada nepamiršk, kad mes esame
amžinai susiję su gamta.
- Biblija sako, kad žemėje viską sukūrė Dievas, - rimtai pa
sakiau, išmokusi tai Šventraščio pamokose.
- Iš tiesų, nors man sunku patikėti, kad Jam tai pavyko vos
per šešias dienas, - sukikeno tėtis.
- Tai stebuklas, tėveli, ar ne? Panašiai kaip Kalėdų Senelis
per vieną naktį išnešioja dovanas vaikams visame pasaulyje.
- Taip, Pouze, žinoma. Pasaulis yra stebuklingas, todėl visi
turime būti dėkingi, kad jame gyvename. Niekada to nepa
miršk, gerai?
- Gerai. Tėveli?
- Ką, Pouze?
- Kelintą valandą rytoj išvyksti?
- Turiu suspėti į traukinį tuoj po pietų.
Nudelbiau akis į savo juodus lakuotus batelius.
- Bijau, kad tavęs ir vėl nesužeistų.
- Nebijok, mieloji. Kaip sako tavo mama, aš - nesunaikina
mas, - šypsodamasis pasakė jis.
- Kada grįši namo?
- Tuoj pat, kai tik gausiu leidimą, o tai neturėtų ilgai už
trukti. Prižiūrėk mamą, kol manęs nebus, gerai? Žinai, kad jai
vienai čia būna labai liūdna.
- Aš visada stengiuosi, tėveli. Bet jai liūdna todėl, kad pasi

ilgsta tavęs ir tave myli, ar ne?
- Taip, Pouze, ir aš ją taip pat myliu. Tik mintys apie ją - ir
tave - man padeda ištverti, kai skraidau. Matai, mes buvome
neseniai susituokę, kai prasidėjo šis nelemtas karas.
- Po to, kai išgirdai ją dainuojančią Paryžiaus klube ir tą pa
čią minutę įsimylėjai, o tada skubiai išsivežei į Angliją, kad ji už
tavęs ištekėtų, kol nepersigalvojo, - svajingai pasakiau.
Mano tėvų meilės istorija buvo daug geresnė už visų pasakų
mano knygelėse.
- Taip. Dėl tokios meilės gyvenime ir vyksta stebuklai,
Pouze. Net ir pačią pilkiausią viduržiemio dieną meilė gali nu
šviesti pasaulį, kad jis atrodytų toks gražus kaip dabar.
Tėtis giliai atsiduso ir suėmė mano plaštaką savo dideliu delnu.
- Pažadėk man, kad radusi meilę tvirtai įsikibsi jos ir nie
kada nepaleisi.
- Pažadu, tėveli, - rimtai ištariau, žiūrėdama į jį.
- Gera mergytė. O dabar turiu eiti persirengti vakarienei.
Jis pabučiavo mano garbanas, atsistojo ir grįžo į namą.
Žinoma, tada dar nežinojau, kad tai buvo paskutinis tikras
pokalbis su tėčiu.
Kitos dienos popietę tėtis ir visi svečiai išvyko. Tą vakarą buvo

labai karšta, oras kvėpuojant atrodė tirštas ir sunkus, tarytum
iš jo būtų buvęs išsunktas visas deguonis. Namai nutilo - Deizė
kaip ir kas savaitę išėjo gerti popiečio arbatėlės pas savo draugę
Editą, tad nesigirdėjo nė įprasto jos bambėjimo arba daina
vimo (iš jų man labiau patinka bambėjimas) plaunant indus. O
jų buvo daug, vis dar sukrautų į stirtas ant padėklų indų plovy-
kloję. Pasisiūlau padėti išplauti taures, bet Deizė pasakė, kad la
biau trukdysiu nei padėsiu, ir man tai pasirodė ne itin sąžininga.
Mama atsigulė į lovą tą pat akimirką, kai paskutinis automo
bilis pranyko už kaštainių. Atrodo, jai vėl prasidėjo migrena, nors
Deizė sakė, jog tai tik prašmatnus žodis pagirioms, - nelabai su
pratau, ką jis reiškia. Sėdėjau susirangiusi ant suolelio prie lango,
kuris buvo virš Admirolo namo portiko. Todėl visada pirmoji pa
matydavau pas mus atvykstančius svečius. Tėtis vadindavo mane
mažąja žvalge ir nuo tada, kai mūsų liokajus Frederikas išėjo ka
riauti, dažniausiai aš atidarydavau pagrindines duris.
Iš čia aiškiai mačiau įvažą, vingiuojančią tarp abiejose pusėse
augančių senų kaštainių ir ąžuolų. Tėtis buvo sakęs, kad kai kurie
iš jų pasodinti beveik prieš tris šimtus metų, kai pirmasis admi
rolas pasistatė namą. (Mane ši mintis žavėjo, nes tai reiškė, jog
medžiai gyvena žemėje kone penkis kartus ilgiau nei žmonės, jei
Britanijos enciklopedija mūsų bibliotekoje nemeluoja ir vidutinė
vyrų gyvenimo trukmė yra šešiasdešimt vieni, o moterų - še
šiasdešimt septyneri metai.) Gerai prisimerkusi giedrą dieną virš
medžių viršūnių ir šiek tiek žemiau dangaus įžiūrėdavau ploną
pilkšvai melsvą juostą. Tai buvo Šiaurės jūra, tyvuliuojanti vos už
aštuonių kilometrų nuo Admirolo namo. Buvo baisu pagalvoti,
kad netrukus vieną dieną per ją mažu lėktuvėliu skris mano tėtis.
- Laimingai grįžk namo, greitai grįžk namo, - sušnibždėjau
tamsiems pilkiems debesims, grasinantiems suspausti besilei
džiančią saulę kaip sultingą apelsiną (labai seniai jų neragavau).
Oras buvo ramus, pro langą nepūtė nė menkiausias vėjelis. To
lumoje išgirdau griaustinio dundėjimą - tikėjausi, kad Deizė
klysta ir Dievas nepyksta ant mūsų. Niekaip nesupratau, ar Jis
buvo piktas Deizės Dievas, ar geras pastoriaus Dievas. Galbūt
Jis kaip tėvas - gali būti ir geras, ir piktas.
30 Luc i nda Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s
Pradėjus kristi pirmiesiems lašams, kurie netrukus virto

liūtimi, dangų raižant Dievo pykčio blykstėms tikėjausi, kad tė
tis laimingai nuvyko į savo bazę, nes jei ne, tai dabar visas per
šlaptų ar net dar blogiau - būtų nutrenktas žaibo. Kadangi pra
dėjo šlapti palangė, uždariau langą ir supratau, kad mano pilvas
gurgia ne ką tyliau už griaustinį. Tad nusileidau į pirmą aukštą
pasiimti duonos ir džemo, Deizės man palikto vakarienei.
Niaurioje prieblandoje lipdama plačiais ąžuoliniais laiptais
galvojau, koks dabar tylus namas, palyginti su vakarykšte diena,
kai, rodės, staiga atvyko visas būrys zvimbiančių plepių bičių,
kurios lygiai taip pat staiga ir išvyko. Virš galvos tylą nutraukė
dar vienas griaustinio trenksmas ir pamaniau, kaip gerai, kad
nesu bailiuke, nebijau nei tamsos, nei dudenimo, nei būti viena.
„Ak, Pouze, tavo namai tokie šiurpūs, - pasakė Meibelė, kai
pasikviečiau ją arbatėlės. - Tik pažiūrėk į visus šiuos paveikslus
mirusių žmonių su senamadiškais kostiumais! Nuo jų man kin
kos dreba, - virpėdama pridūrė, rodydama į Andersonų pro
tėvių portretus, kabančius laiptinėje. - Naktį bijočiau išeiti iš
kambario, jei užsinorėčiau į tualetą, nes dar sutikčiau kokį nors
vaiduoklį.“
„Tai mano senų laikų giminaičiai ir esu tikra, kad jie būtų la
bai draugiški, jei sugrįžtų pasisveikinti“, - tariau nuliūdusi, kad
jai nepatiko Admirolo namas taip, kaip jį mėgau aš.
Dabar eidama vestibiuliu ir aidinčiu koridoriumi, vedančiu
į virtuvę, visai nebijojau, nors jau buvo labai tamsu, o mama,
tikriausiai mieganti savo kambaryje antrame aukšte, neišgirstų,
jei imčiau šaukti.
Žinojau, kad čia esu saugi, kad nieko blogo negali nutikti
tarp šių tvirtų namo sienų.
Pabandžiau įjungti virtuvėje šviesą, bet, regis, buvo dingusi
elektra, todėl uždegiau vieną iš žvakių, stovinčių ant lentynos.

Mokėjau greitai uždegti žvakę, nes elektra Admirolo name,
ypač nuo tada, kai prasidėjo karas, pasikliauti negalėjome. Man
patiko jų švelnus, virpantis švytėjimas, apšviečiantis tik tą vietą,
kurioje stovi. Be to, žvakių šviesoje net ir labai negražus žmo
gus atrodo dailiai. Paėmusi duonos riekeles, kurių iš anksto
buvo atpjovusi Deizė, - nors žvakes uždegti galėjau, man buvo
draudžiama liestis prie aštrių peilių, - storai aptepiau sviestu ir
džemu. Tada su kąsniu burnoje pasiėmiau lėkštę, žvakę ir grį
žau į miegamąjį stebėti audros.
Sėdėjau prie lango ir valgydama duoną su džemu prisimi
niau, kaip dėl manęs jaudinosi Deizė prieš išeidama, nes tai
buvo jos laisvas vakaras. Ypač dabar, kai tėčio nėra namie.
„Negerai mažai mergaitei būti vienai tokiame dideliame
name“, - murmėjo ji.
Paaiškinau, kad nebūsiu viena, nes namie yra ir mama, be
to, nesu maža - man septyneri, o tai jau visai nemažai.
„Hm! - numykė ji, nusiimdama prijuostę ir kabindama ant
virtuvės durų kablio. - Nekreipk dėmesio į tai, ką ji sako, jei rei
kės, nueik ir pažadink ją.“
„Gerai“, - kaip visada atsakiau, bet, žinoma, niekada jos ne
žadindavau, net kai sykį privėmiau ant grindų ir labai skaudėjo
pilvą.
Žinojau, kad mama supyktų, jei pažadinčiau, nes jai reikėjo
miego. Šiaip ar taip, galėjau pabūti ir viena, nes buvau pripra
tusi nuo tada, kai tėtis išėjo į karą. Be to, bibliotekoje buvo visas
rinkinys Britanijos enciklopedijos. Jau perskaičiau pirmus du
tomus ir dar laukė dvidešimt du. Ko gero, kai pabaigsiu, jau bū
siu suaugusi.
Šį vakarą be elektros buvo per tamsu skaityti ir iš žvakės liko
32 L u c i n d a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s
tik galiukas, todėl žiūrėjau į debesis, stengdamasi negalvoti apie

tai, kad tėtis išvyko, antraip ašaros pradėtų byrėti taip tankiai,
kaip į langą barbeno lietaus lašai.
Besidairydama akies krašteliu pastebėjau šmėstelint kai ką
raudona viršutiniame lango kampe.
- Ak, tai drugelis! Admirolas!
Atsistojusi ant suoliuko pamačiau, kad tas vargšelis kaip
įmanydamas stengiasi pasislėpti nuo audros, mėgindamas už-
siglausti už lango rėmo. Turėjau jį išgelbėti, todėl atsargiai at
šoviau viršutinio lango užraktą ir iškišau ranką į lauką. Nors
drugelis nejudėjo, kiek užtrukau, kol smiliumi ir nykščiu jį su
ėmiau, nes nenorėjau pažeisti trapių sparnelių, tvirtai suglaustų,
šlapių ir slidžių.
- Pagavau, - sušnibždėjau, atsargiai traukdama vidun sušla
pusią ranką, tada sausąja uždariau ir užšoviau langą. - Na, štai,
mažyli, - tariau, apžiūrinėdama jį, tupintį man ant delno. - Ir
kaip išdžiovinsime tavo sparnelius?
Svarsčiau, kaip jie išdžiūtų, jei sušlaptų gamtoje, nes tikriau
siai lauke dažnai sušlampa. „Šiltu vėjeliu“, - nusprendžiau ir
burna ėmiau atsargiai pūsti šiltą orą.
Iš pradžių drugelis nejudėjo, bet paskui, kai jau maniau, kad
nualpsiu tiek daug iškvėpusi, pamačiau, kaip suplazdėjo ir išsi
skleidė sparneliai. Anksčiau niekada man ant delno netupėjo
drugelis, tad palenkiau galvą ir ėmiau apžiūrinėti gražias spal
vas ir sudėtingą sparnelių raštą.
- Tu tikras gražuolis, - tariau. - Ką gi, šį vakarą negali grįžti
laukan, nes paskęstum, todėl paliksiu tave ant palangės, kad
matytum draugus už lango, o rytoj ryte galėsi laisvas skristi, kur
panorėsi.
Atsargiai pirštų galiukais suėmiau jį ir padėjau ant palangės.
Kurį laiką jį stebėjau, spėliodama, ar drugeliai miega išskleidę

sparnelius, ar suskleidę. Bet man pačiai pradėjo merktis akys,
todėl užtraukiau užuolaidas, kad jam nekiltų pagundos skrai
dyti po kambarį ir atsitūpti kur nors aukštai ant lubų. Jei taip
nutiktų, niekaip jo nepasiekčiau, ir drugelis mirtų iš bado ar
baimės.
Pasiėmusi žvakę perėjau kambarį ir atsisėdau ant lovos, pa
tenkinta, kad pavyko išgelbėti vieną gyvybę, ir svarstydama, jog
tai galbūt geras ženklas ir tėtis šįkart grįš nesužeistas.
- Labanakt, drugeli. Saldžiai miegok iki pat ryto, - sušnibž
dėjau, užpūčiau žvakę ir užmigau.
Pabudusi pamačiau lubas išmarginusius dryžius šviesos, pra

siskverbusios pro užuolaidų tarpus. Jie buvo geltoni, vadinasi,
saulė jau pakilusi. Prisiminusi drugelį išlipau iš lovos ir atsargiai
atitraukiau užuolaidas.
-Oi!
Man užgniaužė kvapą pamačius drugelį, suskleistais spar
neliais gulintį ant šono su ore styrančiomis mažutėmis kojelė
mis. Kadangi vidinė sparnelių pusė buvo tamsiai ruda, jis at
rodė kaip didelė negyva kandis. Apsiašarojusi paliečiau jį, no
rėdama įsitikinti, bet drugelis nesujudėjo, tad supratau, kad jo
siela jau danguje. Galbūt aš jį numarinau, neišleidusi vakar va
kare į laisvę. Tėtis visada sakydavo, kad reikia juos labai greitai
paleisti, ir nors jis buvo ne stiklainyje, vis tiek ne gamtoje. O gal
jis mirė nuo plaučių uždegimo arba bronchito, nes buvo visas
sušlapęs.
Stovėjau ir žiūrėjau į jį aiškiai suprasdama, jog tai labai blo
gas ženklas.
(944- metų ruduo
Man patikdavo metas, kai vasara eina į pabaigą, užleisdama

vietą ilgai blankiai žiemai. Medžių viršūnėse lyg milžiniški vo
ratinkliai pakibdavo migla, oras sodriai kvepėdavo mišku ir
fermentacija (neseniai išmokau šį žodį, kai su klase apsilan
kėme vietinėje alaus darykloje ir stebėjome, kaip apyniai virsta
alumi). Mama sakydavo, kad angliškas oras ją slegia ir kad no
rėtų gyventi ten, kur visus metus šviečia saulė ir yra šilta. Mano
manymu, būtų labai nuobodu. Nes įdomiausia yra stebėti gam
tos ciklą, kaip nematomos stebuklingos rankos pajūrio medžių
smaragdų žalumo lapus pakeičia žvilgančia bronza. O gal tie
siog mano gyvenimas buvo labai nuobodus ir pilkas.
Ir iš tiesų jis buvo pilkas, kai tėtis išvyko. Nebebuvo vakarė
lių, neatvažiuodavo svečių, tik dėdė Ralfas, kuris pasirodydavo
gan dažnai su gėlėmis ir prancūziškomis cigaretėmis mamai ir
retkarčiais šokoladu - man. Monotoniją nutraukė kasmetinė
mūsų rugpjūčio kelionė į Kornvalį aplankyti močiutės. Papras
tai su manimi važiuodavo mama, o tėtis, jei gaudavo atostogų,
užsukdavo kelioms dienoms, tačiau šiais metais mama pareiškė,
kad aš jau gana didelė ir galiu važiuoti viena.
- Ji nori pamatyti tave, Pouze, o ne mane. Ji negali manęs
pakęsti, visada taip buvo.
Buvau įsitikinusi, jog tai netiesa, nes niekas negali neapkęsti
mano mamos, juk ji labai graži ir turi nuostabų balsą, bet ga
liausiai išvykau viena, tik ilgoje kelionėje pirmyn ir atgal drau
giją palaikė prastai nusiteikusi Deizė.
Močiutė gyveno pakrašty kaimelio pavadinimu Blislandas,
įsikūrusio vakariniame Bodmino dykros krašte. Nors jos namas
buvo gan didelis ir puošnus, jo pilkos sienos ir sunkūs tamsūs

baldai visada atrodydavo šiek tiek niūrūs po saulės nutviekstų
Admirolo namo kambarių. Bet bent jau lauke buvo ką veikti.
Kai atvažiuodavo tėtis, eidavome į dykrą rinkti viržių ir gražių
laukų gėlių, augančių tarp dygiakrūmių.
Deja, šio apsilankymo metu tėčio nebuvo ir kiekvieną dieną
lijo, todėl negalėjau išeiti į lauką. Ilgomis šlapiomis popietėmis
močiutė mokė mane žaisti pasjansą ir valgėme daug pyrago, bet
labai džiaugiausi, kai atėjo metas važiuoti namo. Sugrįžusios su
Deize išlipome iš ponio traukiamos brikelės, su kuria Benso-
nas, ne visą dieną pas mus dirbantis sodininkas (kuriam vei
kiausiai buvo šimtas metų), kartais dardėdavo iš geležinkelio
stoties paimti žmonių. Palikusi Bensoną ir Deizę atnešti laga
minų, nubėgau į namus ieškoti mamos. Išgirdau svetainėje iš
gramofono sklindančią „Blue Moon“ ir radau mamą, šokančią
su dėde Ralfu.
- Pouze! - šūktelėjo ji ir palikusi dėdės Ralfo glėbį priėjo
manęs apkabinti. - Negirdėjome, kaip atvažiavote.
- Tikriausiai dėl garsios muzikos, mama, - atsakiau, galvo
dama, kokia ji atrodo graži ir laiminga, parausvėjusiais skruos
tais ir ilgais, švelniais plaukais, išsprūdusiais iš sagės ir šviesio
mis aukso sruogomis išdrikusiais ant nugaros.
- Mes švenčiame, Pouze, - tarė dėdė Ralfas. - Supranti, su
laukėme daugiau gerų žinių iš Prancūzijos. Atrodo, džeriai' ne
trukus pasiduos ir karas pagaliau baigsis.
- Puiku, - atsakiau. - Vadinas, tėtis greitai grįš namo.
- Taip.
* Dar viena vokiečių pravardė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais.

36 Luc i nd a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s
Stojo trumpa tyla, paskui mama liepė man bėgti j savo

kambarį, nusiprausti ir persirengti po ilgos kelionės. Rengda
masi vyliausi, kad dėdė Ralfas tikrai teisus ir tėtis netrukus bus
namie. Nuo tada, kai per radiją buvo paskelbta apie D dienos
sėkmę, visą laiką tikėjausi jį pamatyti. Jau prabėgo daugiau nei
trys mėnesiai, o tėtis vis dar negrįžo, nors mama buvo nuvažia
vusi jo aplankyti, kai jis buvo gavęs trumpų atostogų, nes taip
buvo paprasčiau. Kai jos paklausiau, kodėl jis dar ne namie,
nors mes jau beveik laimėjome karą, mama gūžtelėjo.
- Jis labai užsiėmęs, Pouze, ir sugrįš, kai galės.
- Bet iš kur tu žinai, kad jam viskas gerai? Ar jis tau parašė?
- Oui, chėrie, parašė. Būk kantri. Ilgai užtrunka, kol karai
baigiasi.
Maisto stigo dar labiau ir mums buvo likusios dvi paskutinės

vištos, kurioms dar nenusuko galvų, nes jos geriausiai dėjo
kiaušinius. Net ir jos atrodė nusiminusios, nors kasdien nueida
vau su jomis pasikalbėti, nes Bensonas sakė, kad laimingos viš
tos deda daugiau kiaušinių. Regis, mano šnekos visai nepadėjo,
nes nei Etelė, nei Rubė per pastarąsias penkias dienas nepadėjo
nė vieno kiaušinio.
- Kur tu esi, tėveli? - paklausiau, žiūrėdama į dangų ir gal
vodama, kaip būtų nuostabu staiga pamatyti, kaip iš debesų iš
nyra „Spitfire“ ir tėtis nusileidžia plačiose pievose.
Atėjo lapkritis, kiekvieną popietę po mokyklos permirku
siame ar apšerkšnijusiame atžalyne ieškodavau prakurų ryto
kambario židiniui, kurį su mama vakarais pasikurdavome, nes
*Taip, mieloji (pranc .).

šis kambarys buvo mažesnis už didžiulę svetainę ir greičiau

įšildavo.
- Pouze, aš galvojau apie Kalėdas, - vieną vakarą pasakė mama.
- Galbūt tada jau bus grįžęs tėtis ir sutiksime jas visi kartu.
- Ne, jo namie dar nebus, o mane draugai pakvietė švęsti
Kalėdų Londone. Žinoma, tau būtų pernelyg nuobodu su tokiu
būriu suaugusiųjų, todėl parašiau tavo močiutei ir ji laukia tavęs
per šventes pas save.
- Bet aš...
- Pouze, suprask pagaliau, mes negalime čia pasilikti. Na
mas ledinis, o anglių židiniams nėra...
- Bet turime malkų ir...
- Pouze, mes neturime ko valgyti! Močiutė neseniai prarado
visus pagalbininkus ir mielai priimtų Deizę, kol ras ką nors iš
vietinių.
Buvau arti ašarų, todėl prikandau lūpą.
- O jei grįš tėtis ir mūsų neras?
- Aš jam parašysiu ir pranešiu.
- Jis gali negauti laiško, be to, mieliau likčiau čia ir badau
čiau, nei Kalėdas praleisčiau pas močiutę! Aš ją myliu, bet ji
sena ir tas namas - tai ne mano namai ir...
- Užteks! Aš jau apsisprendžiau. Pouze, nepamiršk, kad visi
turime daryti viską, kad ištvertume paskutinius šio žiauraus
karo mėnesius. Bent jau būsi saugi ir soti šiltuose namuose. Tai
yra daug daugiau, nei turi kiti visame pasaulyje ir dabar badauja
ar netgi miršta.
Dar niekad nemačiau mamos taip supykusios, todėl, nors
akis dilgino besikaupiančios ašaros, nurijau jas ir linktelėjau.
- Gerai, mama.
Po to bent jau mama atrodė pralinksmėjusi, nors mudvi su
Deize slankiojome po namus kaip blyškios pamėklės, visam li

kusiam gyvenimui pasmerktos nevilčiai.
- Jei turėčiau kitą pasirinkimą, nevažiuočiau, - bambėjo
Deizė, padėdama man susidėti lagaminą. - Bet šeimininkė sako,
kad neturi pinigų man sumokėti už darbą čia, tad ką man dau
giau daryti? Negaliu juk dirbti už guzikus, ar ne?
- Esu tikra, kad viskas pasitaisys, kai baigsis karas ir tėtis
grįš namo, - pasakiau jai, kartu guosdama ir save.
- Na, blogiau jau ir negalėtų būti. Šiaip ar taip, priėjome
liepto galą, - niūriai atsakė Deizė. - Nujaučiu, kad ji pašalino
mus sau iš kelio, kad galėtų...
- Ką galėtų? - paklausiau jos.
- Nieko, panelyte, bet kuo greičiau tavo tėtis grįš namo, tuo
bus geriau.
Kadangi namą buvo ketinama uždaryti visam mėnesiui, Deizė

buvo pasiryžusi iššveisti kiekvieną jo centimetrą.
- Bet kodėl jį valai, jei čia nieko nebus? - klausiau jos.
- Užteks klausinėti, panele Pouze, verčiau padėk man, - at
sakė ji ir, paėmusi šūsnį baltų paklodžių, išskleidė jas kaip dide
les baltas bures.
Kartu apdangstėme jomis visas lovas ir baldus dvidešimt še
šiuose namo kambariuose. Galiausiai ėmė atrodyti, jog čia atsi
kraustė didžiulė vaiduoklių šeimyna.
Mokykloje prasidėjus atostogoms pasiėmiau spalvotus pieš
tukus, bloknotą tuščiais baltais lapais ir ėmiau piešti tai, ką
radau sode. Buvo gan sunku, nes viskas buvo nuvytę. Vieną
šaltą gruodžio dieną į sodą nusinešiau didinamąjį stiklą. Dar
nesnigo, bet visi bugieniai buvo pasidabinę spindinčiu baltu
šerkšnu. Nusimoviau kumštines pirštines, kad per didinamąjį

stiklą galėčiau geriau apžiūrėti kotelius. Tėtis buvo pamokęs,
kur tiksliai ieškoti mažyčių žydrojo melsvio kiaušinėlių.
Tada ir pamačiau, kaip atsidarė Pilies durys ir išėjo visa su
kaitusi Deizė su pilnu glėbiu valymo priemonių.
- Panele Pouze, ką čia darai be pirštinių? - apibarė ji mane. -
Greičiau jas apsimauk, kol nenukando šaltis ir tau nenukrito
pirštai!
Tai tarusi ji nužirgliojo į namą, o aš pasižiūrėjau į Pilies
duris, kurios liko iki galo neuždarytos. Nieko negalvojusi pa
skubom įsmukau vidun ir durys girgždėdamos užsitrenkė.
Čia buvo labai tamsu, bet akys netrukus apsiprato ir jau
galėjau įžiūrėti kriketo lazdas, kroketo vartelius, kuriuos čia
laikė tėtis, taip pat ir užrakintą ginklų spintelę, kurios nie
kada neleisdavo man atidaryti. Žvilgtelėjau aukštyn į laiptus,
vedančius į tėčio kambarį, stovėjau niekaip negalėdama ap
sispręsti. Jei Deizė paliko neužrakintas laukujės duris, tai gal
durys į asmeninį tėčio kambarį dar atviros. Aš taip norėjau jį
pamatyti...
Galiausiai smalsumas paėmė viršų ir paskubom užbėgau
sraigtiniais laiptais, kol Deizė nespėjo sugrįžti. Priėjusi didžiu
les ąžuolines duris suėmiau rutulio formos rankeną ir pasukau.
Deizė tikrai jų neužrakino, nes jos atsidarė ir po akimirkos jau
buvau slaptame tėčio darbo kabinete.
Jis kvepėjo vašku, apskritame kambaryje buvo šviesu, nes
Deizė buvo ką tik nušveitusi langus. Ant sienos tiesiai priešais
mane kabėjo visa šeima drugelių admirolų. Jei buvo išrikiuoti
keturiomis eilėmis už stiklo paauksuotais rėmeliais.
Sutrikusi žengiau arčiau - niekaip nesupratau, kaip jie gali
būti tokie ramūs ir kuo minta šiame stikliniame kalėjime.
Tada pamačiau galvutes smeigtukų, kuriais jie buvo pri

smeigti prie pagrindo. Pasižiūrėjusi j kitas sienas pamačiau, kad
ir ant jų kabo drugeliai, kuriuos per tiek metų mes buvome su
gavę.
Pasibaisėjusi žioptelėjau ir nuskuodžiau laiptais žemyn į
sodą. Pamačiusi, kad iš namo vėl ateina Deizė, apsigręžiau ir
nubėgau už Pilies į ją supančią girią. Kai jau buvau ganėtinai
toli, sunkiai alsuodama susmukau ant didelio ąžuolo šaknų.
- Jie negyvi! Jie negyvi! Jie negyvi! Kaip jis galėjo man me
luoti? - gokčiodama šaukiau.
Ilgai prabuvau girioje, galiausiai išgirdau mane šaukiančią
Deizę. Norėjau paklausti tėčio, kodėl jis nužudė tokius gražius
drugelius, o tada pasikabino kaip medžioklės trofėjus, kad pa
kėlęs akis ant sienų matytų visus tuos negyvėlius.
Na, paklausti negalėjau, nes jo čia nebuvo, bet turėjau pasi
tikėti juo ir tikėti, jog buvo labai svarbi tokių žudynių priežastis
mūsų drugelių karalystėje.
Vis dėlto atsistojusi ir pradėjusi lėtai eiti namų link nesugal
vojau nė vieno įtikinamo paaiškinimo. Žinojau tik viena - dau
giau niekada nekelsiu kojos į Pilį.
namas
200b metų j■uc/sėjis
<fP>udfėja. dviujelių (.rūmas

(dBuddlcja dacidii)
1
Nuėjusi į daržą pasirauti morkų Pouzė išgirdo savo „Barbour“

švarkelyje skambant mobilųjį. Išsiėmusi jį iš kišenės atsiliepė.
- Labas, mama. Nepažadinau tavęs?
- Žinoma, ne, bet jei ir būtum pažadinęs, man visada ma
lonu išgirsti tavo balsą. Kaip laikaisi, Nikai?
- Gerai, mama.
- O kaip reikalai Perte? - paklausė Pouzė, grįždama per
daržą į virtuvę.
- Anglijoje pradėjus vėsti, čia ima kaisti. Kaip tu laikaisi?
- Gerai. Kaip žinai, čia niekas per daug nesikeičia.
- Klausyk, skambinu pasakyti, kad kiek vėliau šį mėnesį
grįžtu į Angliją.
- Ak, Nikai, kaip puiku! Prabėgo tiek metų.
- Tiesą sakant, dešimt, - patvirtino sūnus. - Pats metas
grįžti namo, kaip manai?
- Tikrai taip. Aš be galo laiminga, mielasis. Juk žinai, kaip
tavęs pasiilgau.
- Ir aš tavęs.
- Ar ilgai būsi? Gal net taip ilgai, kad taptum garbės svečiu
per mano septyniasdešimtąjį gimtadienį kitą birželį? - šypso

damasi paklausė Pouzė.
- Žiūrėsim, kaip viskas klostysis, bet net jei nuspręsčiau
grįžti į Pertą, tavo šventėje vis tiek dalyvausiu, gali neabejoti.
- Gal man atvažiuoti pasitikti tavęs oro uoste?
- Ne, nesirūpink dėl to. Kelias dienas pabūsiu Londone pas
draugus Polą ir Džeinę, nes turėsiu sutvarkyti kelis reikalus. Bet
paskambinsiu, kai tiksliau žinosiu savo planus, ir pranešiu, kada
galėsiu atvažiuoti į Admirolo namą tavęs aplankyti.
- Negaliu sulaukti, mielasis.
- Aš taip pat, mama. Labai seniai nesimatėme. Dabar jau
turiu baigti, bet netrukus vėl paskambinsiu.
- Šaunu. Ak, Nikai... negaliu patikėti, kad grįžti namo.
jis girdėjo, kaip suvirpėjo mamos balsas.
- Ir aš. Myliu tave ir paskambinsiu, kai tik būsiu viską suor
ganizavęs. O dabar iki.
- Iki, mielasis.
Nuo užplūdusių jausmų praradusi jėgas Pouzė susmuko ant
senovinio odinio fotelio, stovinčio šalia orkaitės „Aga“.
Iš savo dviejų sūnų ji ryškiau prisiminė Niką kūdikystėje.
Galbūt todėl, kad jis gimė netrukus po tragiškos jo tėčio mir
ties, Pouzei visada atrodė, kad Nikas yra tik jos.
Jo pirmalaikis gimimas, neabejotinai paankstintas siau
bingo sukrėtimo žuvus jos vyrui Džoniui, su kuriuo buvo susi
tuokę trylika metų, reiškė, kad Pouzė, be naujagimio Niko, dar
auginanti trimetį Šerną, beveik neturėjo laiko gedėti.
Jai teko sutvarkyti begalę reikalų, priimti daug svarbių spren
dimų tuo metu, kai jautėsi atsidūrusi pačiame dugne. Teko atidėti
visus jųdviejų su Džoniu ateities planus. Kadangi reikėjo vienai
užauginti du mažus vaikus - vaikus, kuriems kaip niekad reikės
motinos meilės ir dėmesio, - Pouzė suprato, jog bus neįmanoma

Admirolo namo paversti svečių namais, kaip jiedu planavo.
Jei kada ir būna blogiausias laikas netekti vyro, manė Pouzė,
tai būtent tokiu metu jis ir žuvo. Jiems dvylika metų praleidus
įvairiose karinėse bazėse visame pasaulyje, Džonis pagaliau nu
sprendė pasitraukti iš karinių pajėgų ir įgyvendinti seną žmo
nos svajonę: grįžti į Admirolo namą, kad jauna jų šeima turėtų
tikrus namus.
Pouzė įjungė virdulį, prisimindama, kaip buvo karšta tą
rugpjūtį prieš trisdešimt ketverius metus, kai Džonis vežėsi
juos per auksinį Safolko kraštą į namus. Ji buvo ką tik pradėjusi
lauktis Niko; dėl nerimo ir rytinio pykinimo jie turėjo net du
kartus sustoti. Kai pagaliau įvažiavo pro kaldintos geležies var
tus, Pouzė sulaikė kvapą.
Pamačius Admirolo namą ją užplūdo prisiminimai. Jis at
rodė taip, kaip Pouzė ir prisiminė, gal truputį senesnis ir labiau
nušiuręs, bet ir ji buvo vyresnė. Džonis atidarė automobilio du
reles ir padėjo jai išlipti, o Šernas pribėgęs įsikibo į ranką ir jie
kartu užlipo laiptais prie didžiulių pagrindinių durų.
„Gal nori jas atrakinti?“ - paklausė Pouzė, dėdama sunkų
raktą į jo mažą delniuką.
Šernas linktelėjo ir ji pakėlė jį, kad galėtų įkišti raktą į spyną.
Jie kartu atidarė sunkias duris ir saulė nušvietė taką į tamsų
namą užvertomis langinėmis. Pasikliaudama atmintimi Pouzė
susirado šviesos jungiklį. Staiga vestibiulį užtvindė elektros šviesa
ir jie pakėlė akis į didingą sietyną, kabantį šešių metrų aukštyje.
Baldai buvo uždengti baltomis paklodėmis, grindys nuklo
tos storo sluoksnio dulkių, kurios ėmė sūkuriuoti ore, kai Šernas
nubėgo prie įspūdingų konsolinių laiptų. Užplūdus vaizdams
ir kvapams iš vaikystės, prisiminimams apie mamą, Deizę, tėtį,
46 Lu c i n d a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s
Pouzės akys paplūdo ašaromis ir ji stipriai užsimerkė. Atsimer

kusi pamatė laiptų viršuje jai mojantį Šerną ir nuėjo pas jį apžiū
rėti likusios namo dalies.
Džoniui namas taip pat patiko, tik didelių abejonių kėlė jo
išlaikymo kaštai.
„Brangioji, jis - didžiulis, - pasakė jis, kai jie susėdo virtu
vėje, kurioje Pouzė aiškiai prisiminė, kaip Deizė kočiodavo tešlą
ant seno ąžuolinio stalo. - Ir jam akivaizdžiai reikia remonto.“
„Na, jame niekas negyveno dvidešimt septynerius metus“, -
atsakė ji.
Įsikūrę jie su Džoniu ėmė svarstyti, kaip Admirolo namas
galėtų duoti papildomų pajamų, kurių labai reikėjo prie nedi
delės Džonio pensijos, gaunamos iš kariuomenės. Jiedu sutarė,
kad namą reikia atnaujinti ir vieną dieną atverti kaip svečių na
mus, kuriuose būtų patiekiami ir pusryčiai.
Kokia likimo ironija, kad Džonis, tiek metų tarnavęs ka
riuomenėje, praėjus vos keliems mėnesiams žuvo nuo metali
nių nasrų kombaino, į kurį rėžėsi siaurame kelio vingyje vos už
trijų kilometrų nuo Admirolo namo.
Džonis paliko jai savo pensiją ir keletą gyvybės draudimų.
Pouzė po močiutės mirties prieš keletą metų buvo paveldėjusi
jos namą ir žemę. Pinigus, kuriuos gavo, pardavusi namą Korn
valyje, Pouzė investavo. Taip pat nedidelį palikimą ji gavo iš
mamos, kuri, būdama penkiasdešimt penkerių, mirė nuo plau
čių uždegimo (tai Pouzei vis dar atrodė keista, nes mama daug
metų gyveno šiltoje Italijoje).
Ji svarstė, ar nereikėtų parduoti Admirolo namo, bet, kaip
sakė nekilnojamojo turto agentas, kurį pakvietė jo įvertinti, ne
daug kas norėtų tokio didumo namo. Net jei ir rastų pirkėją,
kaina, kurią gautų, būtų daug mažesnė, nei jis iš tiesų vertas.
L u c i n d a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s 47
Be to, ji labai mylėjo namą - buvo ką tik į jį sugrįžusi po

tiekos metų, - o žuvus Džoniui Pouzei kaip niekad reikėjo pa
žįstamų, paguodą teikiančių jos vaikystės namų sienų.
Taigi Pouzė nusprendė: jei gyvens taupiai ir ryšis prisidurti
prie savo pajamų iš santaupų bei investicijų, galbūt jiems trims
pavyks kaip nors išgyventi.
Vienišomis, tamsiomis pirmųjų mėnesių be Džonio dieno
mis džiugus ir nereiklus Niko būdas teikė jai begalinės paguo
dos. Matydama, kaip jos mažylis auga ir tampa linksmu, viskuo
patenkintu vaiku, bėgiojančiu po darželį, Pouzė pamažu atgavo
viltį ir tikėjimą ateitimi.
Be abejonės, Nikui buvo lengviau; jis nesiilgėjo to, ko nie
kada nepažinojo. O Šernas buvo pakankamai didelis, kad pa
justų šaltą mirties vėją, kai šis įskriejo į jo gyvenimą.
„Kada grįš tėtis?“
Pouzė prisiminė, kaip jis kas vakarą to klausdavo daugybę
savaičių po tėčio žūties, ir jai plyšo širdis matant sumišimą jo
didelėse mėlynose akyse, tokiose panašiose į tėčio. Pouzė prisi-
versdavo jam atsakyti, kad tėtis daugiau niekada negrįš. Kad jis
iškeliavo į dangų, iš kur juos visada sergės, ir Šernas galiausiai
liovėsi klausinėjęs.
Pouzė stovėjo, klausydamasi netrukus užvirsiančio vandens
ūžimo. Į pieną puodelio dugne ji įbėrė tirpiosios kavos granu
lių, tada įpylė karšto vandens.
Apglėbusi pirštais puodelį Pouzė priėjo prie lango ir pa
žvelgė į seną kaštono medį, kasmet ne vienai vaikų kartai kant
riai dalijusį gausų kaštonų derlių. Įžiūrėjo jau susiformavusius
žalius dygliuotus kevalus, skelbiančius vasaros pabaigą ir ru
dens pradžią.
Kaštonai priminė jai mokslo metų pradžią - nemėgo to
meto, kai vaikai buvo jaunesni, nes jis reiškė, jog reikės pirkti
naujas uniformas, prisiūti prie jų etiketes su vardais ir iš rūsio
atitempti lagaminus. O kai vaikai išvažiuodavo, namuose įsivy
raudavo bauginanti tyla.
Pouzė daug ir ilgai galvojo, ar siųsti savo mylimus berniukus
į internatinę mokyklą. Ne viena jos ir Džonio šeimų karta buvo
siunčiama, bet dabar buvo aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir ki
tokie laikai. Tačiau ji iš savo patirties žinojo, kad internatinėje
mokykloje vaikai ne tik įgyja išsilavinimą, bet ir išmokomi sa
varankiškumo bei drausmės. Džonis būtų norėjęs, kad jo sū
nūs važiuotų, - jis dažnai kalbėjo apie tai, kaip siųs juos į savo
buvusią alma mater. Taigi Pouzė paėmė pinigų iš investicijų -
guosdamasi, kad močiutė būtų jai pritarusi, - ir išsiuntė vaikus
į mokyklą Norfolke. Ne taip toli, kad negalėtų nuvažiuoti į jų
regbio varžybas ar mokyklos spektaklį, bet ir ne taip arti, kad
pasiduotų pagundai ir parsivežtų, kai tik kuris nors pradėdavo
ilgėtis namų.
Šernas skambindavo dažniausiai - jam buvo sunku įsikurti,
jis, rodės, nuolat susipykdavo su kuriuo nors iš draugų. Kai po
trejų metų kartu su broliu ir Nikas išvyko į mokyklą, ji retai su
laukdavo jo skambučio.
Našlystės pradžioje, kai vaikai buvo maži, Pouzė geisdavo
turėti laiko sau, bet kai abu sūnus išvažiavo mokytis ir ji pa
galiau jo gavo, šaltas vienatvės jausmas, regis, prasiskverbė pro
drėgnas namo sienas ir sunkiai užgulė jai širdį.
Pouzė prisiminė, kaip pirmą kartą gyvenime pabudo ryte
ir nerado priežasties lipti iš lovos. Ji suvokė, jog buvo išplėšta
pati jos gyvenimo šerdis, o visa kita tik tuščias apvalkalas. Vaikų
išsiuntimas į internatinę mokyklą kėlė tokią pat širdgėlą kaip
artimojo netektis.
Šis jausmas išmokė ją nuolankumo - iki tol ji nesuprato, kas

yra depresija, ir laikė ją silpnumo ženklu, bet per tą liūdesio
kupiną mėnesį, kai Nikas pirmą kartą išvažiavo mokytis, Pouzė
jautėsi kalta, kad anksčiau manė, jog įmanoma pačiam jos atsi
kratyti. Ji nusprendė susirasti kokį nors užsiėmimą, kad netu
rėtų tiek daug laisvo laiko ilgėtis berniukų.
Vieną rudens rytą tėčio darbo kabinete, stalčiuje, Pouzė ne
tyčia aptiko jo senus sodo planus. Peržvelgusi juos suprato, kad
tėtis parko sodus ketino paversti kai kuo ypatinga. Apsaugotas
nuo šviesos poveikio rašalas buvo vis dar ryškus ant pergamenti
nio popieriaus, parko ribos ir proporcijos nubraižytos kruopščia
tėčio ranka. Ji matė, kad greta Piliesjis buvo pažymėjęs vietą dru
gelių sodui, išvardijęs nektaro gausius daugiamečius augalus, ku
rie, kaip ji žinojo, žydėjimo metu taptų tikru spalvų margumynu.
Visterijomis apželdintas takelis vedė į sodą, pilną jos mėgsta
miausių vaismedžių: kriaušių, obelų, slyvų ir net figmedžių.
Prie virtuvės daržo jis buvo pažymėjęs vietą dideliam šiltna
miui ir mažesniam sodeliui su tvorele. Apačioje buvo parašyta:
„Gluosnių takas Pouzei žaisti.“ Sodo dalis jungė tėčio piešti
įmantrūs takai. Pouzė sukikeno pamačiusi tvenkinio brėžinį
šalia kroketo aikštelės („įkaitusioms emocijoms atvėsinti“). Dar
buvo rožių sodas su užrašu „Adrianai“.
Taigi tą pačią popietę ji išėjo laukan su virvele ir gluosnio
šakelėmis ir pradėjo žymėti kai kurių tėčio suplanuotų erdvių
ribas, ketino pasodinti kekinių žydrių, dekoratyvinių česnakų
ir krokų, - augalų, kuriems nereikia daug priežiūros ir kurie
pritrauks bites, pabudusias po žiemos.
Praėjus kelioms dienoms, giliai sukišusi rankas į purią žemę
Pouzė pirmą kartą po kelių savaičių nusišypsojo. Komposto
kvapas, galvą šildantys švelnūs saulės spinduliai ir sodinami
svogūnėliai, iš kurių pavasarį išaugs įvairiausių spalvų gėlės,

priminė jai laiką, praleistą Karališkajame Kju botanikos sode.
Toji diena tapo pradžia jau dvidešimt penkerius metus be
sitęsiančios aistros. Didžiulę teritoriją ji suskirstė į dalis ir kiek
vieną pavasarį ir rudenį dirbdavo naujoje, prie tėčio kompozi
cijų pridėdama savų, tarp jų ir asmeninį šedevrą - pretenzingą
gėlyną žemiau terasos su įmantriai iškarpytomis žemomis buks-
medžių gyvatvorėmis, juosiančiomis kvapiųjų levandų ir rožių
lysves. Jį buvo nežmoniškai sunku prižiūrėti, tačiau vaizdas, at
siveriantis iš pagrindinių priimamųjų ir miegamųjų, buvo stul
binamas.
Trumpai tariant, sodas tapo jos šeimininku, draugu ir myli
muoju, o viskam kitkam beveik nebeliko laiko.
„Mama, tai nuostabu“, - žavėdavosi Nikas, grįžęs vasaros
atostogų, kai ji rodydavo jam savo naujus sumanymus.
„Aha, o kas vakarienės?“ - klausdavo Šernas, spirdamas per
terasą kamuolį.
Pouzė prisiminė, kad jis tris kartus vaikystėje išdaužė šilt
namio stiklus.
Pouzė susidėjo produktus, iš kurių ketino kepti pyragą ir vė
liau nuvežti anūkams. Ją ir vėl nusmelkė pažįstamas kaltės jaus
mas, kurį sukeldavo mintys apie vyresnįjį sūnų.
Nors ir labai mylėjo Šerną, jis visada atrodė daug sunkes
nio charakterio nei Nikas. Galbūt todėl, kad su jaunesniuoju
sūnumi ją siejo daug bendra. Pavyzdžiui, jo meilė „senienoms“,
kaip sakydavo Šernas, stebėdamas jaunesnįjį brolį, besisten
giantį kruopščiai atnaujinti seną skrynią, pagraužtą medgręžio
lervų. Šernas buvo be galo judrus - dėmesį sukaupdavo tik labai
trumpai, - o Nikas daug ramesnis. Jis mokėjo pastebėti grožį -
Pouzei patiko manyti, jog paveldėjo tai iš jos.
Siaubinga tiesa yra ta, mintijo ji, į tešlą maišydama kiauši

nius, kad galima mylėti savo vaikus, bet nebūtinai vienodai jie
turi patikti.
Labiausiai ją liūdino tai, kad broliai nebuvo artimi. Pouzė
prisiminė, kaip Nikas sekiodavo vyresnįjį brolį sode, kai jie
buvo maži. Aiškiai matėsi, kad jis dievino žemę, kuria vaikš
čiojo Šernas, tačiau metams bėgant ji pastebėjo, kad Nikas ėmė
jo vengti per mokyklos atostogas ir mieliau leisdavo laiką su ja
virtuvėje arba daržinėje restauruodamas senus baldus.
Žinoma, jiedu buvo visiškos priešingybės: Šernas - išoriškai
itin pasitikintis savimi, o Nikas linkęs į savistabą. Kaip šilkinis
siūlas, įaustas į jų gyvenimus nuo pat vaikystės, jungė juos ir su
augusiuosius, bet taip pat ir vedė skirtingomis kryptimis.
Vėliau Šernas buvo išmestas iš universiteto ir persikėlė gy
venti į Londoną. Bandė dirbti kompiuteriu, virėju restorane ir
nekilnojamojo turto agentu. Visos pastangos ir siekiai po kelių
mėnesių ištirpdavo kaip pernykštis sniegas. Prieš dešimt metų
jis grįžo į Sautvoldą, vedė ir dar po kelių nesėkmingų bandymų
įkurti savo įmonę šiuo metu mėgino pradėti nuosavą nekilno
jamojo turto verslą.
Pouzė visada jį palaikė, kaip tik galėjo, kai Šernas ateidavo
pas ją su nauju pinigų prasimanymo planu. Bet neseniai ji sau
pažadėjo, kad daugiau Šernui neskolins, kad ir kaip jis mal
dautų. Be to, beveik visas jos investicijas buvo surijęs sodas, tad
ji ir neturėjo ko jam duoti. Prieš metus ji pardavė savo vieną
brangiausių Stafordšyro statulėlių, kad galėtų finansuoti Šerno
„kruopščiai sudarytą“ verslo planą kurti filmus, kuriuose rekla
muotų vietinius verslus. Pinigai, gauti už statulėlę, buvo pra
rasti amžiams, kai vos po devynių mėnesių jo įmonė patyrė ne
sėkmę ir buvo uždaryta.
Jai visada buvo sunku pasakyti Seniui „ne“, o tai, kad jis su
sirado išties nuostabią žmoną, dar labiau tai apsunkino. Eime
buvo nepaprastai miela moteris, kuri sugebėjo šypsotis net
tada, kai visai neseniai nežinia kelintą kartą Šernas pranešė, kad
jie turi persikelti iš nuomojamo namo į mažesnį, nes trūksta
pinigų.
Eime pagimdė Šernui du sveikus vaikučius - Džeiką, ku
riam dabar buvo šešeri, ir Sarą, ketverių, - ir sugebėjo išsaugoti
darbą vietinio viešbučio registratūroje, už kurį gaudavo kad ir
nedidelį, bet labai reikalingą atlyginimą. Be to, ji visada kantriai
palaikė Šerną, ir dėl to Pouzei Eime atrodė kone šventoji.
Na, o dėl Niko - Pouzės širdį užliejo džiaugsmas, kad sū
nus pagaliau grįžta į Angliją. Baigęs mokyklą jis nepriėmė kelių
gerų universitetų pasiūlymų ir pasakė norįs užsiimti antikvari
nių daiktų verslu. Jam pavyko gauti darbą vietiniame aukcione,
ir jame karjerą pradėjo nuo žemiausių pareigų.
„Universitete nemoko apie senus baldus ir jų restauravimą,
mama, - tvirtai pasakė jis. - Kokia prasmė trejus metus daryti
tai, kas manęs visiškai nedomina? Aš žinau, kuo noriu užsiimti,
todėl to ir imuosi.“
Jis taip ir darė, iš pradžių už skatikus dirbo aukciono na
muose, paskui mokėsi amato pas senienų prekiautoją Lave-
name, kasdien važinėdamas iš Sautvoldo. Galiausiai būdamas
dvidešimt vienų Nikas atidarė savo antikvariatą Sautvolde.
Pouzė nepaprastai džiaugėsi, kad sūnus nusprendė gyventi čia
pat. Nors ji niekad nesikišo į jo verslą, mielai sutikdavo, kai jis
kviesdavo kartu važiuoti į išpardavimus, arba klausė jos nuo
monės apie senieną, kurią norėdavo pirkti.
Tačiau Pouzė visada žinojo, kad jos gyvenimas su Niku yra
laikinas, ir negali tikėtis, kad jis taps svarbiausiu jos ramsčiu.
Vieną dieną jis užsigeis turėti savo namus, susiras merginą ir su
kurs šeimą, todėl Pouzė ir toliau kantriai tęsė savo darbus sode.
Nors pirmi metai po antikvarinės parduotuvės atidarymo
buvo sunkūs, Nikas pamažu užsitarnavo reputaciją žmogaus,
parduodančio įdomius ir neįprastus senovinius daiktus. Po
dvejų metų jis išsinuomojo greta esančias patalpas ir dukart pa
didino erdvę savo klestinčiam verslui. Kai jis išvykdavo pirkti,
Pouzė palikdavo savo numylėtą sodą ir rytais parduotuvėje ap
tarnaudavo klientus.
Ji žinojo, kad Nikas susitikinėja su moterimis, kartais jis ne
grįždavo nakvoti, bet niekada neatsivesdavo jų į namus. Tai buvo
asmeninis jos sūnaus gyvenimas ir Pouzė nenorėjo smalsauti.
Po kelių mėnesių Nikas pasakė, kad priėmė padėjėją, kuri
dirbs parduotuvėje, kai Nikas važinės į aukcionus. Evė Niuman
nebuvo gražuolė tradicine prasme, dėl smulkaus sudėjimo ir
miniatiūrinių bruožų panašesnė į vaiką, o ne į moterį. Tačiau
didžiulės išraiškingos rudos akys virš atsikišusių aukštų skruos
tikaulių patraukdavo visų dėmesį. Kai Nikas pirmą kartą pri
statė Pouzei Evę, motina matė, kaip sūnus stebi kiekvieną mer
ginos judesį, ir aiškiai suprato, kad Nikas įsimylėjęs.
Tačiau Nikui nebuvo jokių galimybių. Evė jau seniai turėjo
vaikiną ir atradėjam nuoširdžiai atsidavusi. Pouzė kartą matė jį
Niko parduotuvėje ir nusistebėjo, kad pseudointelektualas, į že
benkštį panašaus veido Brajanas Evei gali atrodyti patrauklus.
Išsiskyręs sociologijos dėstytojas vietiniame koledže, vyresnis
už Evę gerais penkiolika metų, Brajanas apie viską turėjo tvirtą
nuomonę ir nevengdavo kiekviena proga ja pasidalinti. Jis el
gėsi su Eve globėjiškai, bet ji to, regis, nepastebėjo. Pouzei jis
iškart nepatiko.
Nikui vis daugiau laiko praleidžiant verslo kelionėse, Pouzė
mokė Evę darbo parduotuvėje subtilybių. Nepaisant didelio

amžiaus skirtumo, moterys tapo geromis draugėmis. Evė, bū
dama labai jauna, prarado abu tėvus ir gyveno su močiute di
deliame, keistai suprojektuotame Viktorijos laikų name Saut-
volde. Niekada neturėjusi dukters, Pouzė mėgavosi šiltais jaus
mais, kuriuos jautė Evei, ir troško, kad jos gyvenime nebūtų to
nemalonaus Brajano.
Niko kelionės darėsi vis tolimesnės ieškant eklektiškų pui
kios kokybės dirbinių, kuriais jis ėmė pamažu garsėti. Evė pra
dėjo keliauti su juo, o Pouzė tuo metu likdavo viena parduo
tuvėje. Jai patikdavo matyti spindinčias Evės akis, kai grįžusi
iš kelionės išraiškingai mosuodavo rankomis pasakodama apie
elegantišką šifonjerę, kurią jiedu gavo beveik už dyką didingos
pilies Pietų Prancūzijoje daiktų išpardavime.
Nors ir buvo sau pažadėjusi nesitikėti, kad Nikas visada
bus su ja, tiek metų abiem laimingai gyvenus Admirolo name,
Pouzė buvo siaubingai sukrėsta, kai Nikas visiškai netikėtai pra
nešė nusprendęs parduoti verslą ir keltis į Australiją, kai tik ras
savo parduotuvės pirkėją. Pouzė dar labiau nusivylė, kai netru
kus po to Evė pasakė, kad Brajanas gavo gerą darbą koledže Les-
teryje. Jis pasipiršo Evei ir ji sutiko už jo tekėti. Po kelių savaičių
jiedu išvyks iš Sautvoldo.
Pouzė bandė išsiaiškinti, kodėl sūnus nusprendė atsisakyti
sėkmingo verslo, kurį taip stengėsi susikurti, ir kraustytis į kitą
pasaulio kraštą, bet Nikas nebuvo linkęs išsipasakoti. Ji nujautė,
kad tai kažkaip susiję su Eve, ir turint omeny, jog ji taip pat iš
važiuoja iš Sautvoldo, atrodė, jog kažkas čia ne taip.
Verslas buvo nupirktas kone tuoj pat ir Nikas netrukus iš
vyko į Pertą, laivu išsiuntęs ir kai kuriuos daiktus savo naujai
pradžiai Australijoje. Pouzė neprasitarė nė žodeliu apie tai, ko-
kia vieniša jausis be jo. Taip pat ir kaip sunku jai bus be Niko
praktinės bei finansinės pagalbos išlaikyti namus.
Tai, kad Evė neatėjo atsisveikinti išvažiuodama iš Sautvoldo,
Pouzę labai įskaudino, bet ji žinojo, kad buvo tik daug vyresnė
moteris jaunos merginos gyvenime. Vien tai, kad buvo stipriai
prisirišusi prie Evės, nereiškė, kad ir mergina turėjo atsakyti tuo
pačiu.
Atėjus žiemai Pouzė pajuto pažįstamą vienatvės šaltuką. Šiuo
metų laiku sodas miegojo ir ji neturėjo ką jame veikti iki pava
sario. Negalėdama rasti paguodos dirbdama, Pouzė suprato, jog
turi greitai sugalvoti, kuo užpildyti atsivėrusią tuštumą. Todėl
Sautvolde susirado darbą ne visą darbo dieną. Ji tris rytmečius
per savaitę praleisdavo meno galerijoje. Nors šiuolaikiniai pa
veikslai nebuvo prie širdies, Pouzė užsidirbdavo šiek tiek pinigų
ir bent buvo užsiėmusi. Savininkui ji niekada nepasakė savo tik
rojo amžiaus ir, prabėgus dešimčiai metų, ten tebedirbo.
- Beveik septyniasdešimt, - sumurmėjo Pouzė ir, įkišusi py
ragą į orkaitę, nustatė kepimo laiką.
Išėjusi iš virtuvės ir pasukusi prie pagrindinių laiptų Pouzė
mąstė, koks sunkus darbas yra būti motina. Nesvarbu, kokio
amžiaus jos sūnūs, ji niekada nesiliaus dėl jų jaudintis. Tiesą
sakant, dabar jaudinosi dar labiau; kai jie buvo maži, ji bent ži
nodavo, kur jie ir ką veikia. Tada jie buvo visiškai priklausomi
nuo jos, o kai suaugo ir paliko lizdą, viskas pasikeitė.
Lipant laiptais skaudėjo kojas ir skausmas priminė tuos da
lykus, apie kuriuos ji stengėsi negalvoti. Nors buvo tokio am
žiaus, kai jau galėjo teisėtai skųstis sveikata, Pouzė jautė, kaip jai
pasisekė, kad tebėra gana geros fizinės būklės.
- Bet, - kreipėsi ji į vieną iš protėvių atvaizdų, kabančių
laiptinėje, - kaip ilgai tai tęsis?
56 Luc i nd a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s
Miegamajame Pouzė nuėjo prie lango ir atitraukė sunkias

užuolaidas. Niekad neturėjo užtektinai pinigų pakeisti jų nau
jomis ir užuolaidos buvo taip nublukusios, kad net nesimatė
audinio raštų.
Iš čia geriausiai atsivėrė vaizdas į jos sukurtą sodą. Ankstyvą
rudenį, gamtai ruošiantis žiemos miegui, įžulnūs popiečio saulės
spinduliai glamonėjo lėtai gelstančius medžių lapus, o paskutinės
rožės skleidė sodrų aromatą. Darže pūpsojo oranžiniai moliūgai,
obelys vaismedžių sode linko nuo skaisčiai raudonų obuolių. O
gėlynas tiesiai po jos langais atrodė tiesiog stulbinamai.
Nusigręžusi nuo grožio lauke Pouzė apžvelgė didžiulį mie
gamąjį, kuriame miegojo ne viena Andersonų karta. Akimis
nuslydo kadaise prabangiais kiniškais motyvais dekoruotais
tapetais, kurie dabar buvo išmarginti drėgmės dėmėmis ir pa
mažu luposi kampuose, nudėvėtu, daugybę kartų sulaistytu
kilimėliu, kurio jau neįmanoma išvalyti, blunkančiais raudon
medžio baldais.
- Ir tai tik vienas kambarys; yra dar dvidešimt penki, ku
riems reikia kapitalinio remonto, jau neminint trupančio pa
stato fasado, - sumurmėjo Pouzė.
Nusirengdama ji mintijo, jog per tiek metų beveik nere
montavo namo, iš dalies dėl pinigų stygiaus, bet daugiausia dėl
to, kad visą savo dėmesį, tarsi mylimiausiam vaikui, ji skyrė so
dui. O namas, kaip ir visos apleistos atžalos, niekieno nepaste
bimas pamažu iro.
- Gyvenu čia ilgiau, nei buvo galima tikėtis, - atsidususi tarė
ji, pripažindama, kad šis gražus senas namas jau pradeda atro
dyti jai kaip jungas ant kaklo.
Nors ji gana sveika ir stipri kaip moteris, nugyvenusi šešias
dešimt devynerius metus, ar dar ilgai taip bus? Be to, žinojo, kad
pats namas pasiekė tą ribą, nuo kurios sugrįžti jau bus neįma
noma, jei netrukus nebus pradėtas iš pagrindų remontuoti.
Pouzę gąsdino mintis, kad teks pasiduoti, pakelti rankas ir
išsikraustyti gyventi į kokią nors kitą, lengviau išlaikomą vietą,
bet ji žinojo, jog privalo būti praktiška. Iki šiol nebuvo užsimi
nusi apie Admirolo namo pardavimą nei Šernui, nei Nikui, bet
dabar, kai Nikas grįžta, gal ir turėtų apie tai pasikalbėti.
Nusirengdama Pouzė pamatė savo atspindį aukštame pasta
tomame veidrodyje. Pražilę plaukai, raukšlės aplink akis ir nebe
tokia elastinga kaip kadaise oda liūdino, ir ji nukreipė žvilgsnį
į šalį. Geriau nežiūrėti, nes širdyje ji vis dar buvo jaunatviškos
energijos kupina moteris, ta pati Pouzė, kuri šoko, juokėsi ir
mylėjo.
- Ak, kaip ilgiuosi sekso! - pasakė ji komodai, ieškodama
apatinių drabužėlių.
Trisdešimt ketveri metai buvo siaubingai ilgas laikas nejusti
vyro prisilietimo, jo odos, glamonių ir kūnų susiliejimo...
Po Džonio mirties jos kelyje retkarčiais pasirodydavo kitų
vyrų, ypač iš pradžių. Galbūt dėl to, kad ji visą savo dėmesį
skyrė sūnums, o vėliau - sodui, po kelių pasimatymų Pouzei
visada pritrūkdavo entuziazmo toliau puoselėti santykius.
- O dabar per vėlu, - pasakė ji savo atspindžiui ir, atsisėdusi
prie tualetinio staliuko, ėmė tepti veidą pigiu maitinamuoju
kremu - tai buvo vienintelė grožio procedūra, kurią visada at
likdavo.
- Nebūk godi, Pouzė, - pasakė ji, žiūrėdama į veidrodį. -
Savo gyvenime turėjai dvi dideles meiles, o tai yra daug dau
giau, nei gauna kiti žmonės.
Atsistojusi Pouzė nustūmė šalin ir tamsias, ir svajingas min
tis, vietoj jų susitelkdama į teigiamus dalykus, tokius kaip sū-
naus sugrįžimas iš Australijos. Virtuvėje iš orkaitės ištraukė py

ragą, išėmė iš kepimo formos ir paliko atvėsti. Tada pro virtuvės
duris išėjo į galinį kiemą. Atsirakino išklerusį „Volvo“, nurie
dėjo įvaža ir pasuko į dešinę kelyje, kuris po dešimties minučių
nuves ją į Sautvoldą.
Pouzė važiavo jūros link, nepaisydama vėsaus rugsėjo vėjo,
atsidarė langą, kad galėtų įkvėpti sūraus jūros oro, sumišusio
su niekad neišsisklaidančiu kepamų spurgų, žuvies ir skru
dintų bulvyčių kvapu, sklindančiu iš maisto kioskelio prie tilto į
plieno pilkumos Šiaurės jūrą, banguojančią po ūkanotu melsvu
dangumi. Palei kelią rikiavosi dailūs balti sujungti namai, krau
tuvių vitrinose buvo išdėlioti mieli paplūdimio niekučiai, ieško
dami maisto likučių šaligatviu krypavo kirai.
Miesto statiniai beveik nepasikeitė nuo tada, kai ji buvo vai
kas, bet, deja, senovinis pajūrio kurorto žavesys įkvėpė būrius
turtingų vidurinės klasės šeimų čia investuoti perkantis atos
togų namus. Tai iškėlė nekilnojamojo turto kainas į neįtikėtinas
aukštumas ir, nors tai buvo gerai mažo miestelio ekonomikai,
anksčiau buvę glaudūs jų bendruomenės tarpusavio ryšiai ne
abejotinai pasikeitė. Vasaromis Sautvoldą užplūsdavo atostogų
namų savininkai ir vietos automobiliui pastatyti paieškos tap
davo košmaru, o rugpjūčio pabaigoje jiems išvykus atrodydavo,
lyg būtų išskridęs būrys maitvanagių, puotavusių prie skerde
nos, iš kurios dabar liko vien griaučiai.
Rugsėjį miestelis buvo tuščias lyg išmiręs, tarsi būriai poil
siautojų būtų išsiurbę ir išsivežę visą jo energiją. Pastačiusi au
tomobilį pagrindinėje gatvėje, Pouzė madingų drabužių krau
tuvėlėje pamatė iškabą „Sezono pabaigos išpardavimas“, o prie
šais knygyną jau nebebuvo stalų su siūlomomis nenaujomis
knygomis.
Ji žvaliai žingsniavo gatve, linksėdama ir linkėdama labo

ryto pro šalį einantiems pažįstamiems. Jai buvo malonus jausti,
jog priklauso šiai vietai ir visi ją pažįsta. Užsukusi į spaudos
kioską, kaip ir kasdien, nusipirko „Telegraph“.
Išeidama iš kiosko įkišusi nosį į laikraštį, ji atsitrenkė į vaiką.
- Atsiprašau, - ištarė ji ir nuleidusi akis pamatė rudakę mer
gaitę.
- Nieko tokio, - gūžtelėjo šioji.
- Atleisk, kad taip žiūriu, - atitokusi ištarė Pouzė, - bet tu
tokia panaši į mano kadaise pažinotą žmogų!
- Ak. - Mergaitė nejaukiai perkėlė svorį nuo vienos kojos
ant kitos. Pouzė žengė į šalį, kad mergaitė galėtų pro ją praeiti į
kioską. - Tai viso gero.
- Viso geriausio.
Pouzė nusisuko ir patraukė pagrindine gatve galerijos link.
lūdama pamatė artyn gatve bėgančią pažįstamą figūrą.
- Eve? Čia tu?
Jauna moteris staiga sustojo, jos blyškus veidas paraudo.
- Taip. Laba diena, Pouzė, - tyliai ištarė ji.
- Kaip tu laikaisi, mieloji? Ir ką veiki čia, Sautvolde? Lankai
senus draugus?
- Ne. - Evė nuleido akis. - Prieš kelias savaites grįžome čio
nai. Aš... mes dabar čia gyvename.
- Tikrai?
- Taip.
- Ak, supratau.
Pouzė žiūrėjo į Evę, kuri ir toliau vengė akių kontakto. Ji
buvo daug kibesnė nei anksčiau, o gražūs tamsūs ilgi plaukai
nukirpti trumpai.
- Man regis, ką tik mačiau tavo dukrą prie spaudos kiosko.
Man ji pasirodė labai panaši į tave. Tai visi trys grįžote visam
laikui?
- Dviese, - atsakė Evė. - O dabar atleiskit, Pouze, aš labai
skubu.
- Žinoma, ir... - tarė Pouzė, - aš dirbu Meisono galerijoje, už
trijų namų nuo „The Swan“ viešbučio. Jei kada norėtum kartu
papietauti, mielai sutikčiau. Ir su tavo dukra - kuo ji vardu?
- Kleme, ji vardu Kleme.
- Tikriausiai sutrumpintas Klementinos vardas, kaip Vins-
tono Čerčilio žmonos.
- Taip.
- Labai gražus vardas. Na, sudie, Eve. Ir sveika sugrįžusi namo.
- Ačiū. Iki.
Evė pasuko į spaudos kioską ieškoti dukters, o Pouzė nuėjo
kelis likusius metrus iki galerijos. Gerokai įskaudinta akivaiz
daus Evės sutrikimo jos akivaizdoje ir svarstydama, ką tokio ji
padarė, kad nusipelnė tokios neigiamos reakcijos, Pouzė išsi
ėmė iš rankinės galerijos raktus.
Atrakinusi duris įėjo ir apgraibom ieškodama šviesos jungi
klio spėliojo, ką reiškia Evės žodžiai: kad Brajano, ilgamečio jos
partnerio, nebėra jos gyvenime? Norėjo sužinoti daugiau, bet
abejojo, ar pavyks. Sprendžiant iš Evės reakcijos, labiau tikėtina,
kad ji pereis į kitą gatvės pusę, kad tik išvengtų susitikimo su
Pouze.
Vis dėlto per savo beveik septyniasdešimties metų gyve
nimą Pouzė suprato vieną dalyką - žmonės yra keistos būty
bės ir nuolat ją stebina. „Matyt, Evė turi savų priežasčių“, - pa
galvojo ji, eidama į kabinetą galerijos gale, ir ten įjungė virdulį
įprastam antram puodeliui kavos.
Jai tik magėjo žinoti, kokios tos Evės priežastys.
2
- Džeikai, prašau eiti ir susirasti batus. Tučtuojau!

- Bet, mamyte, aš dar nebaigiau valgyti šokoladinių dribs
nių ir...
- Man nesvarbu! Mes pavėluosim. Taigi, bėk!
Džeikui išėjus iš virtuvės, Eime Montagju skudurėliu nuvalė
dribsniais aplipusią keturmetės Saros burną ir atsiklaupė apauti
jai batukų. Jų nosys buvo nusidėvėjusios ir dukters pėdos jau vos
tilpo į batukus. Sarai bėgo nosis, plaukai dar buvo susivėlę po
nakties, o iš Džeiko paveldėtos kelnės buvo gerokai per plačios.
- Atrodai kaip čigonų vaikas, - atsiduso Eime ir, nuo daik
tais apkrautos indaujos paėmusi šukas, ėmė šukuoti kupetą
šviesių Saros garbanų.
- Oi, mamyte! - visiškai pagrįstai šūktelėjo Sara.
- Atleisk, mieloji, bet panelė Eving stebėsis, kokia aš mama,
jei nuvešiu tave šitaip atrodančią į mokyklą.
- Aš važiuoju į mokyklą? - nuliūdo mergytė. - Bet man ten
nepatinka, mamyte.
- Ak, mieloji, tavo mokytoja sako, kad jau apsipratai mo
kykloje, o po pamokų tave ir Džeiką Džosė nusives į savo na-
mus. Kai baigsiu darbą, atvažiuosiu jūsų pasiimti, - pridūrė

Eime.
- Bet man nepatinka nei mokykla, nei Džosė. Noriu būti su
tavimi, mamyte.
Mergytė susiraukė ir pravirko.
- Sara, mieloji, tau patinka mokykla ir Džosė. O mamytė
nupirks šokoladinio pyrago prie arbatos, gerai?
- Gerai, - šiek tiek apsiraminusi ištarė Sara.
- Džeikai?! Mes jau išeiname! - šūktelėjo Eime, tempdama
Sarą į koridorių.
Ji apvilko dukrą striuke su gobtuvu, pati apsivilko paltą ir
ėmė rankinėje ieškoti raktų. Laiptais iš antro aukšto atbėgo
Džeikas su batais rankose.
- Apsiauk, Džeikai.
- Tu man juos apauk, mamyte. Ar tėtis dar miega?
- Taip. - Eime priklaupė ir apavė Džeikui batus. - Gerai, eime.
- Bet aš noriu su juo atsisveikinti, - suinkštė sūnus, kai Eime
paėmė Sarą už rankos ir atidarė duris.
- Negali.
- Kodėl?
- Jis pavargęs. O dabar judinkimės!
Palikusi vaikus mokykloje, Eime nuvažiavo į remonto dirb
tuves ir paliko ten automobilį, nes neseniai nepavyko atlikti
techninės apžiūros. Paskubom žingsniuodama namo sumojo,
kad turi tik valandą iki išėjimo į darbą; valandą, per kurią tu
rėjo sutvarkyti virtuvę, suplauti indus ir sudaryti pirkinių są
rašą. Nežinojo, kaip reikės išsiversti be automobilio, jau ir taip
sunkus gyvenimas taps beveik neįmanomas. Be to, nė neįsivaiz
davo, kaip reikės sumokėti už automobilio remontą, - bet jie
turės iš kur nors gauti tam pinigų, ir baigta.
Eime pasuko į takelį, vedantį prie skurdaus namelio, prieš še

šias savaites tapusio jų namais. Stovintis prie kelio miestelio pa
krašty, tik pelkių skiriamas nuo jūros, iš tiesų tai buvo augmenija
apžėlęs paplūdimio namelis, tikrai žavus, kai šviečia saulė. Jis buvo
tinkamas gyventi tik vasarą ir Eime žinojo, kad plonų lentų sienos
ir didžiuliai langai menkai teapsaugos juos nuo gamtos stichijų,
kai užslinks žiema. Čia nebuvo tinkamo šildymo, tik kaprizinga
malkų krosnelė svetainėje, kuri, kai ji pabandė praėjusį vakarą
pakurti, labiau dūmijo nei šildė. Namelyje buvo tik du drėgni ir
šalti miegamieji antrame aukšte, ir jie buvo tokie maži, kad dau
guma jų daiktų gulėjo sudėti dėžėse pašiūrėje galiniame sodelyje.
Žinodama, kaip nukentėjo Šerno išdidumas, kai dėl pinigų
stygiaus jie buvo priversti išsikraustyti iš ankstesnių namų, ji
nenorėjo dar labiau jo liūdinti, todėl ir nesakė, kaip jai nepa
tinka dabartinė buveinė. Tačiau Eimei jau darėsi sunku išlaikyti
savo įprastą teigiamą požiūrį į gyvenimą. Žinojo, kaip jos vyras
stengiasi dėl jų visų, bet rodės, kad jį amžinai persekioja ne
sėkmės, žlunga vienas verslo sumanymas po kito. Kaip ji galėjo
pasakyti jam, kad Sarai reikia naujų batų, kad Džeikas jau iš
augo žieminį paltuką, o ji pavargo stengdamasi išlaikyti namus
ir padėti ant stalo maisto už savo menką atlygį, kurį gaudavo
dirbdama vietinio viešbučio registratūroje.
Šernas buvo virtuvėje, vis dar su boksininko trumpikėmis,
jis žiovaudamas įjungė virdulį.
- Labas, mieloji. Atleisk, kad vakar taip vėlai grįžau. Mu
dviem su Kenu reikėjo labai daug ką aptarti.
- Kaip praėjo susitikimas?
Eime neramiai žvilgtelėjo į jį, pastebėjo krauju pasruvusias
mėlynas akis, užuodė iškvepiamą išsivadėjusio alkoholio kvapą.
Gerai, kad ji jau miegojo, kai jis grįžo namo.
64 Luc i nd a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s
- Fantastiškai. - Jis pažvelgė į ją. - Manau, man netrukus

pavyks susigrąžinti Montagju šeimos sėkmę.
Paprastai tokių žodžių pakakdavo, kad Eimei pakiltų nuo
taika, bet šįryt Šerno pažadai atrodė tušti.
- Ką konkrečiai dirbsi?
Jis atsitraukė ir suėmė ją už žastų.
- Brangioji, tu žiūri į akcinės bendrovės „Montagju nekil
nojamojo turto vystymas“ generalinį direktorių.
- Tikrai?
- Taip. Nori arbatos?
- Ne, ačiū. Tai kiek uždirbsi per savaitę? - viltingai paklausė
Eime.
- Tikriausiai ne per daugiausia, bet, žinoma, bus padengtos
visos mano išlaidos.
- Bet jei jau būsi generalinis direktorius, turėsi išmokėti sau
algą, ar ne?
Šernas įmetė arbatos pakelį į puodelį.
- Eime, pirmiausia reikia pirkti ir parduoti, kad gautum
pelno. Negaliu prašyti atlyginimo, kol neįrodžiau esąs vertas ir
nepradėjau kokio nors projekto. Kai verslas įsisuks, gausiu pen
kiasdešimt procentų pelno. Ir tai bus priedas prie krūvos gry
nųjų, kuriuos uždirbsiu.
Eimei nusmelkė paširdžius.
- Bet, Šernai, mums reikia pinigų dabar, o ne po kelių mė
nesių. Suprantu, kad ateity gali praturtėti, bet tikriausiai suvoki,
kad mes negalime išgyventi iš to, ką aš gaunu už darbą viešbu
tyje?
Šernas įpylė verdančio vandens į puodelį ir per smarkiai
trinktelėjo virdulį ant stalviršio.
- Tai ką tu siūlai? Eiti dirbti į parduotuvę, kur niekad nebus
jokių perspektyvų? Arba į fabriką, kad namo parneščiau kelis

papildomus svarus?
Būtent to Eime ir norėjo. Ji giliai įkvėpė.
- Kodėl tu taip neigiamai vertini paprastą darbą, Šernai?
Turi gerą išsimokslinimą, daug ir įvairios patirties ir aš įsitiki
nusi, kad nesunkiai gautum gerai apmokamą darbą biure...
- Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje mūsų šeimai tai neduos
jokios naudos, Eime. Turiu žiūrėti į ateitį, rasti būdą užsidirbti,
kad galėtume gyventi taip, kaip norime ir nusipelnome. Abu
gerai žinome, kad aš negaliu dirbti kam nors kitam sumautame
biure.
- Šernai, šiuo metu man labiausiai rūpi tiesiog sudurti galą
su galu. Mano nuomone, bėda ta, kad mes per dažnai žiūrėjome
tik į ateitį ir svajojome, kaip viskas bus. - Eime susijaudinusi
nusibraukė nuo veido šviesių plaukų sruogą. - Dabar viskas ki
taip, nei buvo tada, kai susipažinome. Privalome suprasti, kad
turime įsipareigojimų, reikia vaikams duoti stogą virš galvos,
visapusiškai juos remti, bet negalime to padaryti tuščiomis ki
šenėmis.
Jis žiūrėjo į ją siurbčiodamas arbatą.
- Vadinas, sakai, kad jau nebetiki, jog galiu uždirbti krūvas
šlamančių?
- Ne... - Eime matė jo žvilgsnį ir žinojo, jog tai reiškia pa
vojų. - Žinoma, tikiu tavimi ir tavo verslumu, bet ar negalėtum
dirbti prie šio projekto laisvu laiku, derindamas jį su darbu, ku
ris jau dabar mums teiktų šiokių tokių pajamų.
- O varge, Eime! Akivaizdu, kad tu nenutuoki, kaip veikia
verslas. Jei man pavyks atplėšti šią nekilnojamojo turto bend
rovę nuo žemės, tai ji kils ir kils kiekvieną dieną ir kiekvieną
minutę. - Šerno veidas jau buvo raudonas iš pykčio. Jis stip
riai sugriebė Eimę už rankos, kai ji ėjo prie plautuvės. - Aš

tai padarysiu, brangioji, nes jeigu ne, tai tu, aš ir mūsų vaikai
liksime įstrigę šioje bjaurioje trobelėje visą gyvenimą. Taigi,
užuot kritikavusi už pastangas ištraukti mus iš duobės, turė
tum mane palaikyti, kai bandau į gera pakeisti mūsų gyve
nimą!
- Aš... - tarstelėjo ji, kai jis dar stipriau suspaudė jai ranką. -
Gerai.
- Puiku. - Šernas paleido ją, pasiėmė puodelį ir žengė prie
durų. - Einu apsirengti ir netrukus išeisiu.
Eime atsisėdo, susiėmusi už skaudamos rankos, ir nejudėjo,
kol neišgirdo, kaip Šernas užlipo laiptais, tada po penkių minu
čių vėl nulipo į apačią. Visas namas sudrebėjo, kai išeidamas jis
trenkė paskui save laukujės duris.
Su palengvėjimu atsidususi, tramdydama ketinančias išsi
veržti ašaras, Eime atsistojo ir nerangiai užlipo į mažą kamba
rėlį antrame aukšte, kuriuo dalijosi su Šernu, kad didesniame
miegamajame tilptų dvi lovos vaikams.
Eime atsisėdo ant nepaklotos lovos ir įsistebeilijo drėgną
sieną priešais save.
Kas jiems nutiko per pastaruosius kelerius metus? Kada vis
kas pairo?
Susipažino su Šernu Sautvoldo viešbučio „The Swan“ bare.
Ji mokėsi paskutiniame menų koledžo kurse ir buvo atvykusi
iš Londono į draugės vestuves, jis užsuko išgerti, nes buvo šeš
tadienio vakaras. Jo draugas vėlavo, o ji norėjo atsikvėpti po
klaustrofobiškos vestuvių atmosferos. Jiedu pradėjo šnekučiuo
tis, o vėliau jis paskambino jai Londone ir pakvietė savaitgaliui
į savo šeimos namus Sautvoldo priemiestyje.
Eime prisiminė, kaip pirmą kartą išvydo Admirolo namą.
Jis buvo tokios tobulos formos, dailus it lėlių namelis, kad ją

iškart apėmė noras pasistatyti molbertą ir jį nutapyti. Šerno
mama Pouzė buvo tokia svetinga, o jos viešnagė - tokia maloni,
ir grįžusi į savo butuką Londone Eime vėl ėmė svajoti apie Sa-
folko erdves ir ramybę.
Šernas buvo ką tik pradėjęs kompiuterių verslą ir nuolat ją
stebino savo energija ir vaizduote. Eimei jo užsidegimas atrodė
žavus, jo šeima - nuostabi, o jo lova - šilta ir viliojanti.
Kai Šernas paprašė už jo tekėti ir persikelti į Safolką, vos tik
ji baigė paskutinį semestrą menų koledže, apsispręsti nebuvo
sunku. Jie išsinuomojo mažutį sublokuotą namuką vienoje ža
vioje Sautvoldo gatvėje ir pradėjo šeimos gyvenimą. Eime neš
davosi molbertą prie jūros, tapydavo peizažus ir parduodavo
juos vietinei galerijai, kurioje lankydavosi turistai. Bet tai buvo
tik sezoninis darbas, o kai Šerno kompiuterių verslas žlugo, jai
teko priimti pirmą pasiūlytą darbą registratūroje „The Feat
hers“ - patogiame, kiek senamadiškame viešbutyje miestelio
centre.
Per pastaruosius dešimt metų buvo daug pakilimų ir nuo
smukių, nelygu kaip Šernui sekėsi įvairūs verslai. Kai viskas
klostėsi gerai, Šernas apipildavo ją gėlėmis ir dovanomis, vesda
vosi vakarieniauti į restoranus ir Eime prisimindavo linksmą,
energija trykštantį žmogų, už kurio ištekėjo. Tačiau kai nesisek
davo, gyvenimas buvo visiškai kitoks...
Atvirai kalbant, jiems prastai sekėsi jau ilgai. Kai žlugo filmų
kūrimo verslas, Šernas nugrimzdo į neviltį ir beveik nekėlė ko
jos iš namų.
Ji labai stengėsi, kad jam būtų kuo lengviau. Nors jis būdavo
namie, Eime retai kada prašydavo paimti vaikus iš mokyklos
arba apipirkti, kai ji dirbdavo. Ji žinojo, kaip Šernas didžiavosi
būdamas verslininku, ir jau iš patirties buvo išmokusi palikti

ramybėje, kai jį apimdavo depresija.
- Bet kaipgi aš?
Žodžiai išsprūdo iš burnos Eimei nespėjus jų sustabdyti.
Jai tuoj sueis trisdešimt, ir ko lig šiol ji gyvenime pasiekė? Turi
vyrą, kuris beveik niekad nedirbo, jie neturi pinigų ir gyvena
išnuomotoje lūšnelėje. Taip, turi du nuostabius vaikus ir darbą,
bet tai nėra žvilganti menininkės karjera, apie kokią svajojo
prieš ištekėdama už Šerno.
Na, o jo ūmus būdas... ji matė, kad agresija, kuri nevaldomai
išsiverždavo, ypač jam išgėrus, nuolat stiprėjo. Eime būtų norė
jusi su kuo nors apie tai pasikalbėti, bet kam galėtų tai pasakoti?
Nusprendusi, kad pernelyg savęs gailisi, Eime greitai apsi
vilko tamsiai mėlyną darbinį kostiumėlį ir pasirausvino blyškius
skruostus. Ji tiesiog pavargusi, o Šėmas iš tiesų stengiasi kaip iš
manydamas. Ji išėjo iš namų, nusprendusi vakarienei nupirkti
ko nors ypatingo. Būdavo tik blogiau, kai jiedu, be visų kitų
rūpesčių, dar ir susipykdavo, ir nors nujautė, kad naujas Šerno
sumanymas pasmerktas žlugti kaip ir visi kiti, Eime jautė, jog
neturi kito pasirinkimo, kaip tikėti juo.
Kadangi buvo penktadienis ir prasidėjo Sautvoldo literatūros

festivalis, „The Feathers“ viešbutis skendėjo chaose. Paskambi
nusi kita registratūros darbuotoja pranešė, jog susirgo, tad Eime
neturėjo nė pietų pertraukos ir negalėjo apsipirkti prieš savait
galį. Turėjo išspręsti nesklandumus, kilusius dėl du kartus užsa
kyto to paties kambario, užsikimšusio tualeto ir dingusio laikro
džio, tikriausiai pavogto, bet po pusvalandžio mįslingai vėl atsi
radusio. Dirstelėjusi į laikroduką Eime pamatė, kad po dešimties
minučių turi pasiimti vaikus iš Džosės, vaikų auklės, o Karenos,

vakare dirbančios registratorės, vis dar nebuvo nė kvapo.
Ji niekur nerado pono Todo, viešbučio direktoriaus, o kai pa
skambino Šernui, kad paprašytų paimti vaikus, jis neatsiliepė. Ji
puolė naršyti rankinę, ieškodama užrašų knygelės, bet tada pri
siminė, kad paliko ją namie, ant virtuvės stalo. Jau kone verk
dama Eime paskambino į telefono abonentų informaciją, bet su
žinojo, kad Džosės telefonas neįtrauktas į abonentų sąrašą.
- Nejau čia neįmanoma sulaukti jokios pagalbos?
Kažkas stipriai trenkė kumščiu į registratūros stalą ir šis su
drebėjo.
- Aš jau tris kartus skambinau, kad kas nors sutvarkytų pra
keiktą vandentiekį ir mano kambary pradėtų bėgti karštas van
duo!
- Labai atsiprašau, pone, skambinau techninei tarnybai ir
man pažadėjo sutvarkyti tai, kai tik galės. - Eimės balsas vir
pėjo, nes gerklę spaudė gniužulas.
- Po galais, aš laukiu jau dvi valandas! Man tai netinka, ir jei
per dešimt minučių nesutvarkysit, aš išsiregistruosiu.
- Gerai, pone, tuoj pat dar kartą paskambinsiu santechni
kams.
Ji ištiesė drebančią ranką prie telefono, ašaros kaupėsi akyse,
kad ir kaip stengėsi jas tramdyti. Bet, nespėjus pakelti ragelio,
pamatė per pagrindines duris įeinančią Kareną.
- Atleisk, kad vėluoju, Eime. Kelyje į miestą apsivertė sunk
vežimis. - Karena apėjo registratūros stalą ir nusivilko paltą. -
Tau viskas gerai?
Eime vos įstengė gūžtelėti ir nusibraukti ranka akis.
- Eik, aš tuo pasirūpinsiu. Taigi, pone Žiro, - maloniai šyp
sodamasi ištarė Karena, - kuo galiu jums padėti?
Eime nubėgo į galinį kabinetą, rankinėje susirado seną po

pierinę nosinaitę ir išsipūtė nosį. Tada apsivilko švarkelį ir nu
leidusi galvą greitai nutipeno prie pagrindinių durų. Šiek tiek
palengvėjo išėjus į vėsų vakaro orą, bet tuomet kažkas užėjo di
delę ranką jai ant peties.
- Aš labai atsiprašau. Nenorėjau jūsų įskaudinti. Suprantu,
jog jūs dėl to nekalta.
Atsigręžusi Eime pamatė aukštą vyrą iš registratūros, susi
rūpinusiomis akimis žvelgiantį į ją.
- Ne, nereikia atsiprašinėti. Tai ne dėl jūsų. O dabar atleis
kit, aš labai skubu pasiimti vaikus.
- Žinoma, - linktelėjo jis. - Bet aš iš tiesų gailiuosi.
- Ačiū, - tarė Eime ir apsisukusi nuskubėjo gatve.
Grįžusi namo su dviem irzliais, pavargusiais vaikais ir ne
šina pirkinių krepšiais, pamačiusi prie vartelių stovinčią anytą,
Eime vėl vos neapsiašarojo.
- Sveika, Pouze.
Ji prisivertė nusišypsoti ir atrakino laukujės duris.
- Mieloji, atrodai nusivariusi nuo kojų. Aš tau padėsiu.
Pouzė pasikišo skardinę dėžutę, kurią laikė, po pažastimi ir
laisva ranka paėmė kelis pirkinių krepšius. Virtuvėje pasodino
Sarą ir Džeiką prie stalo ir paprašė Eimę įjungti virdulį, kol ji
vaikams prie arbatos paruoš skrebučių su užtepėle ir pašildys
konservuotų makaronų.
- Dievulėliau, kaip čia šalta, - suvirpėjusi pasakė Pouzė.
- Deja, čia nėra šildymo, - atsakė Eime. - Šis namelis skirtas
gyventi tik vasarą.
Pouzė apsidairė po mažutę, niūrią virtuvę, pamatė vidury
kambario prie lubų kabančią pliką elektros lemputę, apšvie
čiančią visus nešvarumus ant sienų.
- Nepanašu į rūmus, ką?

- Ne, - atsakė Eime, - bet tikimės ilgai čia neužsibūti, tik kol
vėl atsistosime ant kojų finansiškai.
- Žinai, aš sakiau Šernui, kad galite atvažiuoti ir gyventi
Admirolo name tiek, kiek norėsite. Kokia kvailystė, kad aš viena
gyvenu tokiame dideliame name, o jūs glaudžiatės šiame ankš
tame namelyje.
- Juk žinote, Šernas pernelyg išdidus, kad taip pasielgtų.
- Mieloji, - tarė Pouzė, atidarydama skardinę dėžutę ir im
dama iš jos tobulą šokoladinį pyragą, - kartais išdidumas apima
prieš žūtį, o aš net negaliu pagalvoti, kaip jūs čia gyvenate. - Ji
supjaustė pyragą. - Štai, geriausias močiutės kepinys. Galėsite
paragauti, kai baigsite valgyti skrebučius ir makaronus. Gal no
rėtum, Eime?
- Ne, ačiū.
Eimei atrodė, kad nuo besikaupiančių ašarų galėtų juo pa
springti. Pouzė nužvelgė savo marčią. Nors vis dar buvo graži,
sijonas kaip per didelis karojo Eimei ant klubų, melsvos akys
atrodė didžiulės išblyškusiame veide. Paprastai nepriekaištingai
tvarkingi ilgi šviesūs plaukai dabar buvo išsipešę iš surištos uo
degėlės ir atrodė, kad juos jau laikas plauti.
- Tu pernelyg laiba, mieloji. Ar gerai valgai?
- Taip, Pouzė, man viskas gerai. - Eime nušluostė Sarai
veidą. - Jei nesupyksit, turiu išmaudyti vaikus ir paguldyti į lovą.
- Žinoma. Ar galiu padėti?
Eime susimąstė, kokia bus Pouzės reakcija pamačius mažą
vargingą vonios kambarį pirmame aukšte, bet tik gūžtelėjo.
Argi tai svarbu?
- Jei tik norit.
Pouzė nieko nesakė, kol jiedvi išmaudė vaikus. Kai nu
šluostė juos ir aprengė pižamomis, pasisiūlė užkurti krosnelę

svetainėje, kol Eime prieš miegą skaitys jiems pasaką.
Vaikams pagaliau sumigus Eime nulipo į apačią ir dėkinga
susmuko ant fotelio apsitrynusiais kampais. Iš virtuvės atėjo
Pouzė su dviem taurėmis vyno rankose.
- Tikiuosi, nesupyksi, kad atkimšau butelį, bet, atrodo, tau
reikia šiek tiek atsipalaiduoti.
Vynas turėjo kiek vėliau būti vaišėmis jai ir Šernui, bet Eime
dėkinga paėmė taurę.
- Beje, o kur Šernas? - paklausė Pouzė, įsitaisydama ant se
nos odinės sofos.
Eime gūžtelėjo.
- Nežinau, nusimato naujas darbas, tad galbūt jis susitikime.
- Pusę aštuonių penktadienio vakarą? - Pouzė kilstelėjo an
takį. - Kažkodėl abejoju tuo.
- Šiaip ar taip, tikiuosi, jis netrukus grįš.
- Ar jis tau padeda su vaikais?
- Darbo dienomis - ne, bet savaitgaliais praleidžia su jais
daug laiko, - atsakė Eime.
- Eime, mieloji, Šernas yra mano sūnus ir, nors labai jį my
liu, aš jį puikiai pažįstu. Bent truputį jam nusileisi, ir nesiliaus
tave išnaudojęs.
- Jis labai stengiasi, Pouzė, tikrai.
- Kaip ir šį vakarą? Jei Šernas šiuo metu nedirba, tada turėtų
padėti tau tvarkyti namų reikalus, argi ne? Jis bent jau turėjo
paimti vaikus penktą valandą arba apsipirkti. Tu atrodai visiškai
išsekusi, mieloji.
- Man tik reikia gerai išsimiegoti. O šiaip viskas gerai. - Eime
mažiausiai norėjo klausytis paskaitos apie savo paklydėlio vyro
trūkumus, net jei tai buvo visiška tiesa. - O kaip sekasi jums?
- Sulaukiau nuostabių žinių! - Pouzė suplojo rankomis. -

Prieš kelias dienas paskambino Nikas ir pasakė, kad grįžta
namo!
- Po šitiek laiko, - šypsodamasi tarė Eime. - Tikriausiai be
galo jaudinatės?
- Iš tiesų. Kaip keista, kad tą pačią dieną mieste sutikau ir
Evę Niuman. Ji taip pat grįžo į Sautvoldą su dukra.
- Ar tai toji Evė, kuri dirbo Niko antikvariate?
- Taip. - Pouzė siurbtelėjo vyno. - Neprisimenu, ar jūs bu
vote pažįstamos?
- Taip, bet kai mudu su Šernu susituokėme ir apsigyvenome
čia, ji jau buvo išvykusi iš Sautvoldo.
- Koks sutapimas, kad Nikas ir Evė grįžta beveik tuo pačiu
metu, - susimąsčiusi tarė Pouzė.
- Taip. Ar žinote, kiek laiko Nikas čia bus?
- Ne. Jei atvirai, tai bijau klausti. Džiaugsiuosi juo tiek, kiek
jis bus, be to, norėčiau išgirsti jo kaip specialisto nuomonę apie
Admirolo namą. Dar šią savaitę pagalvojau, kad atėjo metas
įvertinti jame esančius daiktus.
- Tikrai? Ketinate juos parduoti?
- Galbūt. Žinoma, jei nuspręsiu parduoti ir namą.
- Ak, Pouzė, juk jūs taip negalvojate? - pasibaisėjo Eime. -
Šis namas priklausė ne vienai jūsų šeimos kartai. Aš... jis toks
gražus! Negalite jo parduoti.
- Žinau, mieloji, bet tos kartos turėjo pinigų - ir darbuo
tojų, norėčiau pridurti, - kad jį išlaikytų ir prižiūrėtų, - atsiduso
Pouzė. - Na, bet užteks apie mane. Kaip tavo darbas?
- Chaotiškas, kaip ir visada literatūros festivalio savaitę.
Viešbutyje užsakyti visi kambariai.
- Manyčiau, smagu, kai po vienu stogu susirenka tiek daug
įdomių rašytojų. Rytoj eisiu paklausyti Sebastiano Žiro, kuris

pristatys savo knygą. Jis toks įdomus žmogus!
- Sebastianas Žiro? - nustebusi pakartojo Eime.
- Taip. Jo romanas šiais metais buvo įtrauktas į Bukerio pre
mijos sąrašą ir užėmė antrą vietą, nors knygų parduota daug
daugiau nei laimėtojo. Tikriausiai esi apie jį girdėjusi, Eime.
Pastaruoju metu buvo tikras pasiekimas, jeigu jai pavykdavo
netrukdomai perskaityti bulvarinio dienraščio antraštes, tad ką
ten kalbėti apie knygos perskaitymą nuo pradžios iki galo.
- Ne, iki šios dienos nieko nebuvau apie jį girdėjusi. Bet šią
popietę mačiau jį. Jis apsistojęs mūsų viešbutyje.
- Tikrai? Kaip tau pasisekė! Jis ganėtinai išvaizdus, ar ne?
Aukštas ir tvirto sudėjimo, - nusišypsojo Pouzė.
- Tiesą sakant, nepastebėjau. Tuo metu jis šaukė ant manęs,
nes jo kambaryje nebuvo karšto vandens.
- Ak, kaip gaila. Tikėjausi, kad jis bus toks pat malonus,
koks atrodo kalbėdamas per radiją. Bet jo gyvenimas buvo sun
kus. Žmona mirė gimdydama, o vaikelį taip pat nusinešė į ka
pus. Vis dėlto tai ne priežastis būti nemandagiam su kitais. Čia
ir slypi visa mūsų garsenybių bėda, ar ne? Užklupti šlovės jie iš
puiksta ir pasikeičia. - Pouzė pasižiūrėjo į Eimę ir pliaukštelėjo
delnais. - Žinai, eime rytoj kartu su manimi! Prieš tai nueisime
papietauti į „The Swan“, o paskui - į knygos skaitymus. Tau bus
neprošal pasižmonėti.
- Negaliu, Pouzė, neturiu kur palikti vaikų.
- Nejau Šernas negalėtų porą valandų su jais pabūti? Juk
šeštadienis.
- Aš...
Eimei nespėjus atsakyti, atsidarė laukujės durys ir vidun
įžengė Šernas.
- Mielasis. - Pouzė atsistojo ir pabučiavo sūnų į skruos

tus. - Kur buvai?
- Susitikime.
- Alinėje? - paklausė Pouzė, užuodusi kvapą.
- Tik nepradėk, mama.
- Ir nepradėsiu, bet tavo vargšei žmonelei buvo labai bjauri
diena ir kaip tik sakiau, kad jai reikia pailsėti. Todėl rytoj ve
duosi ją papietauti, o tada eisime į literatūros festivalio renginį.
Pabūsi popietę su vaikais, tiesa, Šernai? Dabar jau išeinu, leisiu
judviem ramiai pavakarieniauti. Rytoj užsuksiu pas tave, Eime,
pusę pirmos. Sudie.
- Iki, Pouzė, - sumišusi ir išraudusi tarė ji.
Durys užsidarė ir Eime su nerimu pažvelgė į vyrą, mėgin
dama nuspėti jo nuotaiką.
- Atleisk, Šernai. Žinai, jei tavo mama ką nors įsikala į galvą,
tai niekaip jos neperkalbėsi. Paskambinsiu jai rytoj ryte ir pasa
kysiu, kad negaliu.
- Ne, mama teisi, tau reikia pailsėti. Aš pabūsiu rytoj su vai
kais. Ir atsiprašau, kad šįryt praradau savitvardą.
- O aš atsiprašau, kad suabejojau tavimi, - tarė Eime, ap
imta palengvėjimo, kad jis atsiprašė.
- Nieko tokio. Suprantu tave, bet turi manimi pasitikėti.
- Aš ir pasitikiu, Šernai, tikrai.
- Gerai. Na, o kas vakarienei ir kur likęs vynas?
3
- Mamyte, aš nenoriu ten važiuoti!

- Kleme, Orvelio Parkas yra puiki mokykla ir tai nuostabi
galimybė tau.
- Bet man tai visai nerūpi. Noriu likti čia, su tavimi, ir nie
kur nevažiuoti. Prašau, mamyte, neišsiųsk manęs.
- Eikš pas mane. - Evė Niuman apkabino dukrą. - Manai,
aš noriu, kad tu išvažiuotum?
- Nežinau, - šniurkštelėjo Kleme.
- Žinoma, kad nenoriu, bet turiu galvoti apie tavo ateitį. Tu
esi labai protinga ir mamytė turi pasistengti suteikti tau geriau
sias galimybes.
- Bet man patiko senoji mokykla Lesteryje. Kodėl negalime
grįžti ten?
- Nes dabar gyvename čia. Bet, net jei ir gyventume Leste
ryje, vis tiek norėčiau, kad važiuotum į Orvelio Parką.
- Aš tik noriu grįžti namo. Noriu, kad viskas būtų taip, kaip
anksčiau, - Evei į petį sukūkčiojo Kleme. - Aš turiu rūpintis
tavimi, mamyte, žinai, kad turiu.
- Ne, Kleme, - griežtai pasakė Evė. - Aš kuo puikiausiai
moku pati pasirūpinti savimi.
- Bet jei išvažiuosiu į tą mokyklą, tu liksi viena šiame dide

liame name. O jei...
- Kleme, mieloji, pažadu: man viskas bus gerai. - Evė pa
glostė dukrai plaukus. - Jaučiuosi tikra savanaudė, kad kelerius
pastaruosius metus laikiausi įsikibusi tavęs. Pats metas tau tu
rėti savo gyvenimą ir liautis jaudinusis dėl manęs.
- Niekad nesiliausiu, mamyte. Man patiko taip gyventi: tik
tu ir aš.
- Žinau, ir man patiko, bet nepamiršk, kad parvažiuosi namo
kiekvieną savaitgalį, o atostogos ten daug ilgesnės nei tavo anks
tesnėje mokykloje. Turėsime užtektinai laiko viena kitai, pažadu.
Kleme šiurkščiai ištrūko iš Evės glėbio ir atsistojo.
- Tu tik nori atsikratyti manęs. Aš niekur nevažiuosiu ir tu
manęs nepriversi!
Ji išbėgo iš kambario ir užtrenkė duris.
- Po galais, po galais!
Evė trenkė kumščiu į sofą. Jai plyšo širdis pagalvojus, kad
reikės išsiųsti mylimą dukrą, be jokios abejonės, ji buvo lygiai
taip pat priklausoma nuo savo dukters, kaip ir Kleme nuo ma
mos. Lesteryje jos dviese gyveno mažame sublokuotame na
melyje, ir dėl visko, kas ten nutiko, Kleme turėjo daug greičiau
suaugti ir prisiimti įsipareigojimus, kurie ir suaugusiajam būtų
kėlę įtampą.
Evė žinojo - kad ir kaip iš pradžių bus skausminga išsiskirti,
Kleme privalo išvažiuoti į internatinę mokyklą. Atėjo metas jai
pradėti gyventi ir džiaugtis kaip visoms devynmetėms, susi
kurti savo pasaulį, nepriklausomą nuo motinos.
Apačioje nuaidėjo durų skambutis. Jausdamasi visiškai išse
kusi Evė sunkiai atsistojo, nulipo trimis laiptatakiais ir galiau
siai atidarė laukujės duris.
- Labas, Eve, žinau, kad aš ankstyva, bet miestas jau šurmu

liuoja.
Tarpduryje šypsodamasi stovėjo Merė Simonds, seniausia
Evės draugė. Mokykloje jas pravardžiavo Maža ir Stambia, nes
Evė buvo mažutė ir laiba, o Merė - visa galva aukštesnė už kitus
klasės draugus ir putli. Šią akimirką, pamanė Evė, ji kaipmat
pasikeistų su Mere vietomis.
- Užeik. Deja, pas mus vis dar siaubinga netvarka.
Evė nusivedė Merę per koridorių į virtuvę.
- Ką tu, Eve, tau taip pasisekė, kad turi šį namą. Duok jį
man ir jau rytoj jį parduosiu, net jei interjeras - maždaug šeš
tojo dešimtmečio.
Merė vadovavo vietinei nekilnojamojo turto agentūrai, šias
pareigas užsidirbo pamažu, pradėjusi joje dirbti priimamojo
sekretore.
- Namas neliestas nuo tada, kai jį dekoravo mano seneliai, -
gūžtelėjo Evė. - Bet ačiū, nereikia, aš noriu jame gyventi, bent
jau kol kas.
- Na, atsižvelgiant į tai, kas dabar vyksta, kai visi Londono
gyventojai skuba mokėti, kiek tik paprašysi, už prestižą turėti
namus Sautvolde, manau, gali save laikyti milijoniere.
- Malonu žinoti, bet jei neketinu parduoti, vadinasi, nėra
prasmės apie tai galvoti, tiesa? Kavos?
- Taip, prašyčiau. Kodėl aš neturiu giminaičių, kurie malo
nėtų užversti kojas ir palikti man rūmus Sautvolde? - atsiduso
Merė ir pirštais persibraukė kupetą dailių juodų garbanų.
- Nes tu turi labai mielus ir dar gyvus tėvus, - ramiai atsakė
Evė. - Aš jų neturiu nuo dešimties metų.
- Atleisk, nenorėjau pasirodyti beširdė ar gobši. Tiesiog
kartais mane apima pyktis matant, kaip mūsų biure pinigai per
eina iš rankų į rankas, o mūsų šeima, kurios jau ne viena karta

gyvena šiame mieste, yra priversta keltis į paribį, nes neišgalime
čia pragyventi.
- Gal norėtum skrebučio? - pasiūlė Evė, dėdama puodelį
kavos ant stalo priešais Merę.
- Ne, ačiū. Laikausi dietos. Eve, garbės žodis, turėčiau tavęs
nekęsti: didžiulis namas ir figūra, nepasikeitusi nuo mokyklos
laikų, nors ir pagimdei vaiką, ir valgai, ką nori.
Merė pavydžiai žiūrėjo, kaip Evė aptepė savo skrebutį sviestu
ir džemu.
- Iš tiesų nenorėtum keistis su manimi vietomis, Mere, -
atsakė Evė, sėsdamasi prie stalo. - O aš galėčiau tau pavydėti
laimingos santuokos ir to, kad tavo vaikai gyvena su abiem tė
vais, - gūžtelėjusi pridūrė ji.
- Kaip laikosi Kleme?
- Liūdna, nesukalbama ir pernelyg jautri. Nekenčia Saut-
voldo, nori grįžti gyventi į Lesterį. Ji viršuje, baisiausiai supy
kusi dėl mokyklos. Nežinau, ką reikės daryti. Šiuo metu ji atsi
sako ten važiuoti. Jaučiuosi tikra bjaurybė. Nenoriu, kad Kleme
manytų, jog tyčia bandau jos atsikratyti, bet dėl daugybės prie
žasčių jai tiesiog būtina išvažiuoti.
- Tikrai? - paklausė Merė. - Ji dar maža, Eve. Ar negalėtų
dar keletą metų lankyti vietinę mokyklą ir tik tada važiuoti į
internatinę? Tiesą sakant, Sautvoldo pradinė mokykla visai ne
bloga. Gerokai pasikeitė nuo tada, kai mes ją lankėme. Žinoma,
nepanaši į prašmatnią privačią parengiamąją mokyklą, bet ma
niškiams joje labai patinka.
- Ne. Aš tik dėl jos pačios noriu, kad Kleme išvažiuotų.
- Prisipažinsiu, jokiu būdu nenorėčiau išsiųsti savo de
vynmečių vaikų, - gūžtelėjo Merė. - Beprotiškai jų ilgėčiausi.
Ir jeigu ji išvažiuos, tu taip pat pajusi šaltuką. Liksi čia visai

viena.
- Man viskas bus gerai, turiu daug veiklos.
Merė gurkštelėjo kavos.
- Tai kaip jautiesi grįžusi į gimtąjį miestą?
- Gerai, - trumpai atsakė Evė.
- Susitinki su Brajanu?
- Ne. Jis išėjo, kai Kleme buvo dar kūdikis, ir nuo tada nieko
apie jį negirdėjau.
- Vadinasi, jis nepalaiko ryšio su dukra?
-Ne.
- Kaip liūdna - turiu omeny, Klemei.
- Galiu tave patikinti, kad mudviem be jo daug geriau. Gal
vodama apie praeitį niekaip nesuprantu, ką, po galais, aš jame
pamačiau.
- Jis visada elgėsi su tavimi globėjiškai, - pritarė Merė.
- Jis elgėsi su manimi kaip su vaiku. Jam niekad neįtikdavo
niekas, ką dariau. Anksčiau taip juo žavėjausi, laikiau jį daug
protingesniu už mane, mačiusiu daug daugiau gyvenimo nei aš,
ir iš pradžių man patiko būti globojamai. - Evė atsistojusi išpylė
kavos likučius į kriauklę. - Dabar suprantu, kad Brajanas man
atstojo tėvą, kurio netekau būdama tokia maža.
- Nelengvas buvo tavo gyvenimas.
- Galbūt, bet galima sakyti, kad ir pati nesistengiau sau jo
bent kiek palengvinti. Padariau keletą didelių klaidų.
- Visi jaunystėje klysta, Eve. Tik taip mes suaugame. Ne
bausk už tai savęs. Na, o dabar mums tikriausiai jau laikas eiti.
- Taip. Užlipsiu viršun ir pabandysiu išvilioti Klemę iš jos
miegamojo. Nors jau sakė, kad nenori eiti pas tave, kol mes bū
sime renginyje.
L u c i n d a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 81
- Viskas bus gerai, kai tik ateis pas mus, - tarė Merė. - Pasa
kykjai, kad dėdė Džefas pietums kepa picą, o Liusė nekantrauja
ją pamatyti.
Evė linktelėjo.
- Pasistengsiu.
Palikusios paniurusią Klemę Merės namuose gretimame
Reidono kaimelyje ir paprašiusios Džefo, Merės vyro, pamė
ginti ją pralinksminti, moterys sugrįžo į Sautvoldą.
- Negaliu patikėti, kiek daug mieste žmonių, - tarė Evė, kai
jos pravažiavo alaus daryklą ir pasuko į Šv. Edmundo teatrą,
kur turėjo vykti knygos pristatymas.
- Lygiai po savaitės, kai bus baigęsis literatūros festivalis
ir dauguma vaikų vėl pradės lankyti mokyklą, čia bus kaip iš
mirę, - tarė Merė. - Žiūrėk, jau nusidriekusi eilė žmonių. Pa
skubėkime.
Evė ir Merė susirado geras vietas vidury nedidelės salės.
- Tu perskaitei knygą? - paklausė Evė.
- Ne, bet mačiau autoriaus nuotraukų ir žinau, kad Sebas
tianą Žiro tikrai verta pamatyti, net jei nebus įdomu klausytis, -
sukikeno Merė.
- Jis tikrai puikus rašytojas... O Dieve, ne! Žiūrėk, ten Pouzė.
- Pouzė?
- Pouzė Montagju, matai? Lipa laiptais, - rodydama ranka
pasakė Evė.
- Matau ją. Ji su savo marčia Eime. Ar judvi pažįstamos? -
sušnibždėjo Merė.
- Bendravome, bet trumpai, prieš daug metų. Ji labai graži,
tiesa?
- Taip. Aš ją pažįstu, nes jos sūnus Džeikas mokosi toje pa
čioje klasėje kaip mano Džošas. Ji labai miela ir kantri, kaip ga-
lima įsivaizduoti, nes ištekėjusi už Semo Montagju, neįtikėtinai

gabaus finansinių katastrofų meistro. - Merė pavartė akis. - Jie
gyvena klaikiame namuke Kelto kelyje, o mamytė Montagju vos
už kelių kilometrų viena gyvena didžiuliuose rūmuose.
- Ponios ir ponai!
Klausytojų salė nuščiuvo, kai ant scenos pasirodė moteris
pristatyti svečio.
- Sautvoldo literatūros festivalio vardu norėčiau padėkoti,
kad šiandien čia susirinkote. Esu tikra, jog popietė bus labai
įdomi, nes klausysimės ištraukų iš knygos „Šešėlių laukai“, ku
rias skaitys daugybę apdovanojimų pelnęs rašytojas ir žurnalis
tas Sebastianas Žiro.
Klausytojai paplojo, šviesos prigeso ir į sceną įžengė Sebas
tianas Žiro.
- Tai bent, - sušnibždėjo Merė, kai rašytojas ranka persi
braukė tankius tamsiai rudus plaukus ir pradėjo kalbėti, - jis
tikrai žavus. Nenuostabu, kad klausytojos - beveik vien moterys.
Kai šviesos salėje prigeso, Eime užsimerkė. Buvo visiškai iš

sekusi. Šernas grįžo namo prižiūrėti vaikų tik vienuoliktą va
landą - tai reiškė, kad jai ir Pouzei teko praleisti planuotus
pietus „The Swan“ ir važiuoti tiesiai į teatrą. Neradusios vietos
automobiliui, turėjo palikti jį kitame miesto gale ir bėgti, kad
suspėtų į skaitymo pradžią.
Eimei nebuvo labai įdomu klausytis, kaip Sebastianas Žiro
pasakoja apie knygą, kurios ji tikriausiai neturės laiko perskai
tyti, bet tai buvo valanda, kurią galės pasėdėti tamsoje, neerzi
nama viešbučio svečių, vaikų ir savo vyro. Tačiau kai rašytojas
pradėjo kalbėti, net Eime sukluso. Jo sodrus ir švelnus balsas
Luc i nda Ri l e y + Dr u g e l i ų k a mb a r y s 83
keistai ramino, vienodas ritmas liūliavo ir malšino liūdesį, kai

jis skaitė ištraukas tokio graudaus pasakojimo, kad Eime pasi
juto kalta, jog skundžiasi savo gyvenimu.
Baigus skaityti klausytojai ėmė entuziastingai ploti. Sebas
tianas pradėjo atsakinėti į klausimus. Pouzė paklausė, kaip jam
pavyko surinkti tokių tikslių faktų apie Pirmąjį pasaulinį karą,
bet Eime tylėjo, nenorėdama turėti su juo jokių reikalų.
Tada klausytojams buvo pranešta, kad ponas Žiro teatro
fojė pasirašys knygas.
- Eime, noriu, kad jis pasirašytų knygoje vien tam, kad ga
lėčiau pažvelgti į tas akis, - pasakė Merė, kai jiedvi su Eve ėjo su
visais iš salės. - Tada, kai vyras išeis į darbą, galėsiu įsivaizduoti,
kad jis skaito man knygą rožių žiedlapių pribertoje vonioje.
- Bet tavo Džefas, greta savo mąslios dailios išvaizdos ir ta
lento, neturi dar ir sunkaus menininko charakterio, - sumur
mėjo Evė. - Brajanas visada mėgo būti pseudointelektualų ap
supty. Pažįstu tokio tipo žmones ir nemėgstu jų. Palauksiu čia,
kol tau pasirašys.
Evė atsisėdo ant suolelio fojė kampe ir žiūrėjo, kaip Merė
atsistojo į eilutę, laukdama rašytojo autografo. Pamačiusi išei
nančias Pouzę ir Eimę, Evė nuleido galvą, tikėdamasi, kad jos
nepastebės. Bet nepavyko. Pouzė žengė tiesiai prie jos.
- Eve, kaip laikaisi? - paklausė ji, šiltai šypsodamasi.
- Gerai, - linktelėjo ji, jausdama, kaip rausta skruostai.
- Noriu tave supažindinti su Eime Montagju, Šerno žmona.
- Labas, Eime.
Evė pasistengė mandagiai nusišypsoti.
- Labas. Man regis, kažkada seniai jau buvome susitiku
sios, - tarė Eime. - Grįžai į Sautvoldą visam laikui?
- Taip, artimiausioje ateityje gyvensiu čia.
- Kur tu gyveni? - paklausė Pouzė.

- Savo močiutės name. Paliko jį man testamentu.
- O, taip, girdėjau, ji prieš kelis mėnesius mirė. Užuojauta. -
Pouzė ramiai žvelgė Evei į akis. - O jei visos nueitume išgerti ar
batos viešbučio „The Swan“ bare? Nekantrauju sužinoti naujienas
apie tave, Eve, o judvi su Eime galėtumėte geriau susipažinti.
- Deja, aš čia ne viena ir...
- Mes mielai išgertume arbatos, - iš karto sutiko Merė. -
Nemanau, kad mes pažįstamos, ponia Montagju, bet žinau, kur
jūs gyvenate, ir man labai patinka jūsų namas. Sveika, Eime, -
pridūrė ji.
- Tai - Merė Simonds. Ji sena mano draugė ir nekilnoja
mojo turto agentė, - tarė Evė, sugėdinta Merės laisvos elgsenos
su Pouzė, nes pačios elgesys su vyresne moterimi atrodė dar
nenatūralesnis.
- Labas, Mere. Gerai, tai eikime, kol neužėmė patogiausių
vietų, - pasiūlė Pouzė.
Keturios moterys patraukė prie durų.
- Atleiskit, tai jūs, ar ne?
Pajutusi švelnų prisilietimą prie peties, Eime atsigręžė ir pa
matė už jos stovintį Sebastianą Žiro.
- Atsiprašau?
- Jūs esate viešbučio registratorė, kuriai aš vakar sugadinau
nuotaiką savo priekaištais, - patikslino jis.
Eime juto kitų trijų moterų į ją įsmeigtas akis. Ji smarkiai
išraudo.
- Taip.
- Štai, - Sebastianas ištiesė rankoje Eimei savo knygą. -
Turbūt mažiausiai jos norite, bet tai mano susitaikymo dovana
jums. Tikrai norėčiau dar kartą atsiprašyti.
- Viskas gerai. Aš jau vakar sakiau, kad tai ne jūsų kaltė.

- Vadinasi, atleidžiate man?
Eime nesusiturėjusi nusišypsojo, matydama jo nuoširdumą.
- Žinoma. Ačiū už knygą. Viso geriausio.
- Viso geriausio.
Eime nusigręžė ir išėjo paskui kitas iš teatro. Pouzė ir Merė
nesitvėrė smalsumu, norėdamos sužinoti, ką visa tai reiškia, tad
Eime turėjo paaiškinti.
- Kaip malonu sutikti senamadišką džentelmeną, - tarė
Pouzė joms įėjus į jaukų „The Swan“ barą.
Evė atsiprašiusi nuėjo į tualetą, o likusios susėdo prie staliuko.
- Abejoju. Vakar jis elgėsi su manimi kaip tikras paršas, -
atsakė Eime.
- Na, bent jau nemokamai gavai jo knygą. Man už ją teko
pakloti penkiolika svarų devyniasdešimt devynis pensus, -
šniurkštelėjo nosimi Merė.
- Gal užsisakykime arbatos ir bandelių? - pasiūlė Pouzė. -
Ak, kaip šaunu! Visos merginos kartu. Negaliu jums apsakyti,
kaip norėčiau turėti dukterį. Vargšelei Eimei dažnai tenka pa
kęsti mano draugiją, tiesa, mieloji?
- Aš neprieštarauju, Pouzė, žinote tai, - atsakė Eime.
Grįžusi iš tualeto Evė įsispraudė ant sofos šalia Merės, nors
prie Pouzės buvo daug vietos.
- Negalime čia ilgai užsibūti, Mere. Kleme pradės nerimauti.
Evė nejaukiai sunėrė ir vėl išnėrė rankas.
- Jai viskas bus gerai, - atsakė Merė, pernelyg džiaugdamasi
draugija ir nepastebėdama subtilių Evės užuominų.
- Tavo vyras taip šauniai moka bendrauti su vaikais, - atsi
duso Eime, tada, prisiminusi, kad šalia sėdi Pouzė, pridūrė: -
Turėjau omeny, kad Šernas šiuo metu labai užsiėmęs.
- Taigi, Eve, ar džiaugiesi grįžus čionai po šitiek laiko? -

maloniai paklausė Pouzė.
- Taip, Pouze.
Buvo atnešta arbata su bandelėmis ir, Evės palengvėjimui,
Pouzė sutelkė visą dėmesį į Merę, ėmė jos klausinėti apie vieti
nės nekilnojamojo turto rinkos padėtį.
- Gal būtų geriausia, jei ateičiau apžiūrėti namo, - iškart pa
sisiūlė Merė. - Galėčiau jį įvertinti, kad žinotumėt tikrąją kainą.
- Nejaugi tikrai ketinate parduoti Admirolo namą, Pouze? -
Evė nugirdo pokalbio pabaigą ir nesusilaikiusi paklausė.
Pouzė pirmą kartą pamatė blyksnį senosios Evės.
- Reikia apsvarstyti ir tokią galimybę, mieloji. Kaip ką tik
sakiau Merei, namo remontui reikia daugybės pinigų ir jis per
didelis man vienai.
- O kaip jūsų sūnūs? - paklausė Evė. - Juk kuris nors iš jų
veikiausiai norėtų...
- Jame gyventi, kai atsisveikinsiu su šiuo pasauliu? Abejoju.
Tai būtų lyg akmuo po kaklu bet kuriam iš jų, taigi ne pati ge
riausia testamentu palikta dovana.
Eimei pilstant arbatą, Pouzė stebėjo Evę, svarstydama, kas
tokio galėjo nutikti, kad ši kadaise miela mergina energija ir
nuovokumu spinduliuojančiomis rudomis akimis virstų išblyš
kusia ir siaubingai liesa moterimi. Evė atrodė taip, lyg ant pe
čių nešiotų viso pasaulio naštą ir jos mielos akys buvo sklidinos
liūdesio.
- Kada Kleme išvažiuoja į internatinę mokyklą? - Merė pa
klausė Evės.
- Kitą savaitę.
- Ak, aš taip pat mokiausi internatinėje mokykloje ir man la
bai patiko, - įsiterpė Pouzė. - Ar ji laukia mokslo metų pradžios?
- Deja, visiškai ne, - atsakė Evė.

- Suprantu, bet kai ten nuvažiuos, esu tikra, kad greitai ap
sipras.
- Tikiuosi.
Pouzė pastebėjo, kad Evė sutelkusi dėmesį į savo arbatos
puodelį, neįstengia pakelti į ją akių.
- Na, jei norėtum, kad aš, kaip buvusi internatinės mokyklos
auklėtinė, pasikalbėčiau su ja ir nuraminčiau, mielai padėčiau.
- Ačiū, bet manau, kad viskas kaip nors susitvarkys.
Pouzė bandė sugalvoti, kaip nutraukti įsivyravusią nejaukią
tylą.
- Beje, Eve, iš Australijos kuriam laikui grįžta Nikas.
- Tikrai? Kaip malonu. Mere, - stodamasi tarė Evė, - mums
jau tikrai reikia eiti.
Ji išsiėmė iš rankinės pinigų, padėjo ant stalo ir palaukė, kol
nepatenkinta Merė apsivilks paltą.
- Sudie visoms, - tarė Merė ir spėjo įteikti Pouzei savo vizi
tinę kortelę, nors Evė jau tempė ją durų link. - Paskambinkite.
- Ir mums reikia traukti namo, Pouzė, - pasakė Eime. - Jau
po pietų, o aš žinau, kad Šernas nebus pamaitinęs vaikų.
- Žinoma. - Pouzė liūdnai papurtė galvą. - Norėčiau žinoti,
ką tokio padariau, kad taip nuliūdinau Evę. Anksčiau buvome
geros draugės ir ji atrodė tokia linksma. O dabar neatpažįstamai
pasikeitusi. Ir atrodo prastai.
Eime gūžtelėjo.
- Dešimt metų - ilgas laiko tarpas. Akivaizdu, kad ji turi
bėdų dėl internatan išvykstančios dukters.
Su Eime eidama prie automobilio Pouzė mąstė apie Evės vei
do išraišką, kai ji užsiminė apie Niką, grįžtantį iš Australijos. Kaž
kas tikrai buvo ne taip ir Pouzė pasiryžo išsiaiškinti, kas būtent.
4
- Kleme, atidaryk duris! Aš duše! - iš antro aukšto dukrai

šūktelėjo Evė.
- Gerai, mama, jau einu.
Kleme nusirito nuo lovos, nubėgo žemyn laiptais ir atrakino
laukujės duris.
- Sveika, Kleme, aš esu Pouzė Montagju, sena tavo mamos
draugė. Ar pameni: prieš kelias dienas buvome susitikusios prie
spaudos kiosko?
- Taip, - linktelėjo Kleme. - Pakviesti mamą?
- Tiesą sakant, atėjau pas tave. Ar kada nors esi gaudžiusi
krabus?
- Ne, - atsakė Kleme.
- Vadinas, atėjo metas tai išbandyti. Automobilyje turiu
kumpio masalui, valą ir kibirėlių. Nusiirsime upe į Volbersviką.
Nueik paklausti mamos, ar gali su manimi važiuoti.
- Bet...
- Sveika, Pouze.
Už Klemės išdygo į chalatą įsisupusi Evė niūriu kaip debesis
veidu.
- Labas, Eve, ar galiu nusivežti Klemę gaudyti krabų? Diena

labai graži, parvešiu ją iki popietinės arbatėlės.
- Jūs labai maloni, Pouze, bet prieš Klemės išvykimą į mo
kyklą turime daugybę reikalų ir...
- Esu tikra, kad viską atliksi dukart greičiau, gavusi kelias
valandėles sau. Na, tai ką sakai, Kleme?
Ši pažvelgė į Pouzę ir suprato, jog ši ponia nepriims nei
giamo atsakymo. Kleme truktelėjo pečiais.
- Gerai.
- Puikumėlis. Pasiimk šiltesnę striukę, jei vėliau atvėstų.
Kleme linktelėjo ir užlipo j antrą aukštą ruoštis.
- Brangi Eve, atleisk man, kad esu sena landi moteriškė, bet,
pamaniau, galėčiau praskaidrinti Klemei nuotaiką, papasakoti,
kaip smagu gali būti internatinėje mokykloje.
- Jei atvirai, aš visai nežinau, ką daryti. Ji kategoriškai atsi
sako važiuoti.
- Na, aš labai pasistengsiu pakelti jai ūpą dėl viso šio reikalo.
- Ačiū, Pouze. - Evei pagaliau pavyko šyptelėti. - Jūs labai
maloni.
- Nėra už ką, visad mėgau gaudyti krabus. Na, jaunoji pa
nele, - tarė ji, kai Kleme nusileido laiptais, - keliaukime.
- Viso, mama.
- Viso, mieloji. Smagiai praleisk laiką.
Evė pamojavo joms, susėdusioms į automobilį, ir uždarė
duris. Drebėdama, apsisiautusi vien chalatu, ji prisivertė užlipti
laiptais ir apsirengti. Jautėsi visiškai išsekusi - praėjusią naktį
užsnūdo tik brėkštant.
Apsivilkusi džinsus ir megztinį - pastaruoju metu jai visada
buvo šalta - Evė susimąstė apie tai, kad nors grįžti čionai at
rodė teisinga Klemės atžvilgiu, ji negalėjo tikėtis, kad vėl apsi
gyvenus Sautvolde pavyks išvengti akistatos su praeitimi. Jei tik

galėtų kam nors apie tai pasipasakoti, pasidalinti savo našta...
Prieš dešimt metų Pouzė jai atstojo motiną. Jiedvi tapo labai
artimos ir Evė žavėjosi ja. Kaip būtų gera atsiremti į jos petį ir
išlieti visas savo bėdas.
Kokia ironija, pamanė Evė, atsigulusi ant lovos, nes jautėsi
per silpna vėl nulipti laiptais, kad Pouzė yra paskutinis žmogus,
kuriam ji šiuo metu galėtų išsipasakoti.
- Tai bent! Tikra medinė irklinė valtis, - susijaudinusi tarė

Kleme, kai jos priėjo siaurą medinį tiltelį ir atsistojo į neilgą ei
lutę žmonių, laukiančių, kol bus perkelti per žvilgančius Blaido
upės vandenis, skiriančius Sautvoldą nuo Volbersviko.
- Tikriausiai jau esi plaukusi valtimi? - paklausė Pouzė jie
dviem žiūrint į laivelį, per upės žiotis plukdomą irklininko.
- Ne. Lesteryje arti nebuvo vandens.
- Taip, tu teisi, - sutiko Pouzė. - Niekada ten nesilankiau.
Ar tai geras miestas?
- Man patiko, - tarė Kleme. - Nenorėjau iš ten išvažiuoti,
nes turėjau daug draugų, bet mama sakė, kad reikia.
- Aišku, pasiruošusi lipti į valtį? - paklausė Pouzė, kai valtis
priplaukė ir išlipo sugrįžtantys keleiviai.
- Taip.
Irklininkas, kaip Pouzė pastebėjo, apsirengęs puošniais li
niniais marškiniais, žemai ant kaktos užsmaukęs panamą, kad
užstotų žilpinančią saulę, ištiesė Klemei ranką ir padėjo įlipti į
valtį. Paskui ją įlipo Pouzė, pirmiausia įdėjusi du jauko pilnus
kibirėlius.
- Prašom čia, ponia.
Sodraus, žemo tembro balsas atrodė girdėtas, visiškai kitoks

nei Bilo, ankstesnio irklininko, dvidešimt metų pirmyn atgal
plukdžiusio valtį šimtą metrų per upės žiotis.
- Ačiū. - Pouzė atsisėdo ant siauro suolelio ir palaukė, kol
sulips kiti keleiviai. - Ar moki plaukti, Kleme?
- Taip, mokykloje lankiau plaukimo pamokas.
- Gerai, nes ši valtis skęsta, jei sulipa per daug turistų, - pa
erzino ją Pouzė, kai irklininkas atsišvartavo ir pradėjo irtis per
upę Volbersviko link. - Kleme, girdėjau, kad po kelių dienų iš
vyksti į internatinę mokyklą.
- Taip, bet nenoriu.
- Aš taip pat mokiausi tokioje mokykloje, - tarė Pouzė ir
užsimerkusi atsilošė, gaudydama saulės spindulius. - Puikiai
leidau ten laiką. Susiradau daug draugių, nuolat rengdavome
vidurnakčio puotas bendrabutyje, be to, gavau puikų išsilavi
nimą.
Kleme sučiaupė lūpas.
- Nė kiek neabejoju, kad taip ir buvo, Pouzė, bet aš vis tiek
nenoriu važiuoti, kad ir ką sakytumėte.
- Štai ir atplaukėme, - žvaliai ištarė Pouzė, kai irklininkas
atsistojo ir sugriebęs virvę pritraukė valtį prie pat prieplaukos.
Jis iššoko iš valties ir pririšo ją prie švartavimosi vietos. Ka
dangi buvo pačiame valties gale, Pouzė ir Kleme išlipo iš jos
paskutinės. Pouzė žiūrėjo, kaip irklininkas lengvai iškėlė Klemę
į krantą, jo raumeningos rankos buvo įdegusios ir stiprios.
- Gerai, - tarstelėjo jis, atsigręžęs į Pouzę. Jis nusiėmė skry
bėlę ir nusivalė nuo kaktos prakaitą. - Na ir šilta šiandien - kaip
niekad tokiu metų laiku.
Jis nusišypsojo jai, kai ji lipo per siaurus suolelius artyn. Vy
ras ištiesė jai ranką ir Pouzė pirmą kartą pažvelgė jam į akis.
Ūmai ją apėmė keistas pojūtis, lyg laikas būtų sustingęs. Ne

žinojo, ar žvelgė į jį akimirksnį, ar visą šimtmetį, viskas aplink -
kirų klykavimas virš galvos, nuo prieplaukos tolstančių kelei
vių šnekos - atrodė kažkur labai toli. Žinojo, kad jos gyvenime
buvo tik dar viena akimirka, kai patyrė panašų jausmą: kai prieš
penkiasdešimt metų ji pirmą kartą pažvelgė į tas pačias akis.
Atsikvošėjusi Pouzė pamatė, kad jis ištiesęs jai ranką, norė
damas padėti išlipti į prieplauką. Ji nebuvo tikra, ar nenualps, o
gal netgi apvems visą valtį. Nors visi instinktai šaukė sprukti nuo
irklininko ir jo ištiestos rankos, Pouzė jautė, kad yra užspeista
į kampą, nebent mestųsi į vandenį ir parplauktų į saugų Saut-
voldo prieglobstį, - bet tai, deja, buvo neįmanoma.
- Ačiū, galiu ir pati, - tarė ji, nulenkusi galvą ir ieškodama
rankomis, už ko įsikibti, kad lengviau išliptų iš valties.
Bet kojos ją išdavė, ir Pouzei pavojingai svyruojant tarp val
ties ir prieplaukos jis vėl padavė ranką ir sugriebė ją. Nuo vyro
prisilietimo ją tarytum nukrėtė elektros srovė, širdis ėmė pašė
lusiai daužytis krūtinėje, kai jis kita ranka ją apglėbė ir beveik
iškėlė iš valties ant medinės platformos.
- Ar jums viskas gerai, ponia? - paklausė jis, kai ji stovėjo
prieplaukoje virš jo sunkiai alsuodama.
- Taip taip, viskas gerai, - vos įstengė ištarti Pouzė, pama
čiusi, kaip įdėmiai į ją žvelgia jo rudos akys ir jose pamažu įsi
žiebia atpažinimo liepsnelė. Ji paskubom nusigręžė. - Eime,
Kleme, - tarė, priversdama judėti į drebučius pavirtusias kojas.
- Aš... o Dieve! Pouzė, čia tu? - išgirdo jį šaukiant, bet ne
atsigręžė.
- Pouzė, jums viskas gerai? - paklausė Kleme, kai Pouzė ją
paskubom vedėsi prieplaukos rajonu.
- Žinoma, gerai. Tiesiog šiandien labai karšta. Prisėskime
ant to suolelio ir išgerkime po puodelį vandens, kurio turiu iš

kylų krepšyje.
Iš patogios vietos krantinėje Pouzė matė, kaip vyras padeda
sulipti į valtį grįžtantiems keleiviams. Tik tada, kai jis atsišvartavo
ir pradėjo irtis link Sautvoldo, jos širdies plakimas ėmė rimti.
„Gal namo reikėtų grįžti taksi, - mąstė ji. - Ką, po galais, jis
čia daro?..“
Tada ji prisiminė, jog tai buvo vienas iš dalykų, kurie juos ir
patraukė vieną prie kito, kai susipažino...
„Tai iš kur tu esi, Pouze?“
„Gimiau Safolke, bet užaugau Kornvalyje.“
„Safolke? - pakartojo jis. - Pasirodo, turime šį tą bendro.“
- Jau geriau jaučiatės, Pouze? - sunerimusi paklausė Kleme.
- Daug geriau, ačiū. Vanduo sugrąžino jėgas. O dabar eime
paieškoti geros vietelės, kur surinksime gausų krabų laimikį!
Ji nusivedė Klemę į tolimiausią prieplaukos galą ir įsitaisė
ant jos krašto. Pouzė parodė Klemei, kaip prie kabliuko pritvir
tinti gabalėlį kumpio ir nusviesti į vandenį.
- Dabar mesk valą žemyn, bet per daug nesukinėk, nes kra
bas turi šokti prie masalo. Laikyk jį arti sienelės. Ten daugiau
akmenų, po kuriais jie gali slėptis.
Galiausiai po kelių netikrų pavojaus signalų Kleme džiū
gaudama ištraukė nedidelį, bet labai gyvybingą krabą. Pouzė
nuėmė jį nuo kabliuko ir įmetė į kibirėlį.
- Tau puikiai pavyko! O dabar, kai pagavai pirmąjį, bus ir
daugybė kitų, pamatysi.
Kleme iš tiesų pagavo dar šešis, o tada Pouzė pasakė, kad
yra išalkusi ir ištroškusi.
- Ką gi, - Pouzei neramiai suspurdo širdis, pamačius link
prieplaukos artėjančią valtį, - pats metas atsigerti ir šiek tiek
užkąsti vietinėje kavinėje, - pasakė ji ir abi iškratė krabus į van

denį.
Jos susirado staliuką „The Anchor“ alinėje su sodeliu, Pouzė
užsisakė taurę baltojo vyno, kurio šiuo metu jai labai reikėjo,
Klemei - kokakolos, taip pat du pailgus sumuštinius su šviežio
mis krevetėmis. Stovėdama prie baro ji prisiminė pastebėjusi,
koks išvaizdus irklininkas, kai su Kleme priėjo prie valties. Ir
kaip jis nusiėmė skrybėlę, atidengdamas tai, ką ji vadino „poeto
šukuosena“ - kupetą tankių, dabar jau visai baltų plaukų, šu
kuojamų nuo kaktos ir krentančių gerokai žemiau ausų...
„Liaukis, Pouze! - subarė ji save. - Prisimink, ką jis tau pa
darė, kaip užgavo tau širdį...“
Deja, bent kol kas, pamanė ji, nešdama gėrimus į lauką prie
staliuko, kur laukė Kleme, racionalioji jos dalis visai neklausė.
Tikriausiai dėl to buvo kalta nepaprastai stipri jos kūno reakcija
į jo prisilietimą.
„Raminkis, Pouze! Tau beveik septyniasdešimt! Be to, jis
tikriausiai vedęs ir turi visą būrį vaikų ir anūkų...“
- Ačiū, - padėkojo Kleme, kai ji padėjo taures ant stalo.
- Sumuštinius netrukus atneš, bet turiu pakelį traškučių al
kiui apmarinti. Į sveikatą! - tarė Pouzė, susidauždama taurėmis
su Kleme.
- Į sveikatą, - pakartojo Kleme.
- Na, mieloji, atrodo, tu visai nesidžiaugi, kad važiuosi į
naują mokyklą.
- Ne, - Kleme energingai papurtė galvą. - Jei mama privers
mane važiuoti, pabėgsiu ir vis tiek grįšiu namo. Dėl visa ko su
sitaupiau kišenpinigių ir žinau, kaip įsėsti į traukinį.
- Tikiu, kad žinai, ir suprantu, kaip jautiesi. Aš ir pati pasi
baisėjau, kai man pasiūlė internatinę mokyklą.
- Nesuprantu, kodėl turiu ten važiuoti, - pasiskundė Kleme.

- Nes tavo mama nori tau kuo geresnės gyvenimo pradžios.
Kartais suaugusiesiems dėl savo vaikų tenka priimti sprendimus,
kuriems šie nepritaria arba nesupranta. Negi tikrai manai, kad
tavo mama tiesiog nori išsiųsti tave kuo toliau nuo savęs?
Susimąsčiusi Kleme lėtai šiaudeliu siurbė kokakolą.
- Galbūt. Žinau, kad blogai elgiausi nuo tada, kai atsikraus-
tėme į Sautvoldą.
Pouzė sukikeno.
- Miela Kleme, tavo elgesys niekaip nesusijęs su mamos noru
išsiųsti tave į tą mokyklą. Kai mano sūnūs išvyko į internatą, dau
gybę dienų verkiau kaip pamišusi. Siaubingai jų ilgėjausi.
- Tikrai? - nustebo Kleme.
- O taip, - linktelėjo Pouzė. - Žinau, kad ir tavo mama jau
sis lygiai taip pat. Aš, kaip ir ji, pasielgiau taip, nes žinojau, jog
jiems tai išeis į naudą, net jei tuo metu jie manė kitaip.
- Bet, Pouzė, jūs nesuprantate, tikrai ne, - karštai užginčijo
Kleme. - Mamytei reikia manęs. Be to... - ji nutilo.
-Kas?
- Aš bijau! - Kleme prikando lūpą. - O jei man ten nepa
tiks? Jei kitos mergaitės elgsis bjauriai?
- Tada galėsi išvažiuoti, - gūžtelėjo Pouzė. - Būtų kvaila ko
nors nedaryti vien dėl to, kad manai, jog tau gali nepatikti. Be
to, mokykla visai netoli. Grįši namo savaitgaliais, per trumpą
sias atostogas semestro viduryje ir per šventes. Gausi visa, kas
geriausia, iš abiejų gyvenimų.
- O jei mama pamirš apie mane, kai būsiu mokykloje?
- Ak, mieloji, mama karštai tave myli. Tai matyti plika
akimi. Ji tai daro dėl tavęs, o ne dėl savęs.
Kleme atsiduso.
- Na, jei jūs taip sakot... ir tikriausiai būtų smagu gyventi

bendrabutyje...
- Pamėgink ten pasimokyti kokį vieną semestrą. Ženk ma
žais žingsneliais ir pamatysi, kaip tau seksis. Ir jei tikrai nepa
tiks, žinau, kad mama tau leis sugrįžti.
- Ar įkalbėsite ją tai pažadėti, Pouze?
- Galėsime jos paklausti, kai parvesiu tave namo. O da
bar... - Pouzė pakėlė akis, kai padavėja ant stalo padėjo du pa
ilgus sumuštinius su krevetėmis, traškiais salotų lapais ir aštriu
padažu. - Užkąskime!
Po pusvalandžio, pralinksminusi Klemę juokingomis mo
kyklinėmis istorijomis - kai kurios buvo tikros, bet dauguma
išgalvotos, - Pouzė nenoromis, o Kleme daug ramesnė patraukė
prie valties. Laimė, ji buvo pilnutėlė ir irklininkas, padedantis
keleiviams sulipti, neturėjo laiko jai ko nors sakyti. Priplaukus
Sautvoldą, laukdama eilės išlipti Pouzė prisivertė nusiraminti.
Paėmęs ją už rankos, kad padėtų išlipti į prieplauką, jis pasi
lenkė arčiau.
- Tai tu, Pouze, tiesa? - sušnibždėjo.
- Taip, - linktelėjo ji, suprasdama, jog būtų vaikiška nieko
neatsakyti.
- Tu čia gyveni? Nes labai norėčiau...
Sulig tais žodžiais Pouzė saugiai žengė ant sausos žemės ir
neatsigręžusi nuėjo.
5
Pro taksi langą Nikas Montagju žvelgė į rytmetinį Londono

priemiesčių rūką. Nors dar tik septinta ryto, automobiliai jau
buvo visiškai užkimšę į Londoną vedantį M4 greitkelį.
Jis nusipurtė, pirmą kartą po dešimties metų pajutęs an
gliško rudens vėsą. Perte ką tik prasidėjo pavasaris ir tempera
tūra jau pakildavo virš dvidešimties laipsnių.
Įvažiavęs į centrinį Londoną, Nikas stebėjo įprastą sostinės
šurmulį ir juto tvyrančią įtampą. Šis miestas taip skyrėsi nuo
laisvos, ramios Perto atmosferos. Tai žadino ir jaudulį, ir ne
rimą, Nikas suprato, jog prireiks laiko, kol pripras prie pasikei
tusios aplinkos. Džiaugėsi, kad nusprendė pirmiausia užsukti
į Londoną, užuot traukęs tiesiai į Sautvoldą. Nikas nepasakė
mamai tikslios savo grįžimo į Angliją datos, nes norėjo šiek
tiek laiko sau, antraip mama būtų tikėjusis iš karto jį pama
tyti. Prieš susitinkant su ja Nikui reikėjo priimti kelis svarbius
sprendimus.
Pastaraisiais mėnesiais jis pirmą kartą nuo atvykimo į Pertą
pradėjo ilgėtis Anglijos. Iš pradžių visas jo dėmesys buvo sutelk
tas į įsikūrimą naujoje šalyje ir verslo pradžią. Galiausiai jam
pasisekė, ir dabar Nikas turėjo klestinčią didžiulę antikvarinių

daiktų parduotuvę Kairiojoje krantinėje, Pepermint Grovo ra
jone nuomojosi gražų butą, iš kurio vėrėsi vaizdas į upę.
Galbūt viskas buvo pernelyg lengva, pripažino jis. Pasirin
kęs Pertą tuo metu, kai jis greitai augo, pritraukdamas didelį
būrį jaunų pasiturinčių verslininkų, ir dėl to, kad mieste nebuvo
kokybiškų antikvarinių prekių konkurencijos, jis užsidirbo
daug daugiau, nei tai būtų pavykę Anglijoje.
Nikas stengėsi mėgautis sėkme, bet jau kurį laiką jautė, jog
turi susirasti naują iššūkį. Svarstė atidaryti parduotuves Sidnė
juje ir Melburne, tačiau būtų buvę sudėtinga dėl didelio ats
tumo tarp miestų, ypač kai reikėtų siųsti baldus. Be to, dabar
jis turėjo ir pinigų, ir patirties pereiti į aukštesnę lygą, ir jei to
nepadarys dabar, Nikas žinojo, kad taip niekada ir neprisiruoš.
Kitaip tariant, jis turėjo grįžti namo.
Jis nusprendė praleisti šiek tiek laiko Londone, ištirti anti
kvarinių daiktų rinką, apsilankyti keliuose geriausiuose išpar
davimuose ir vakarų Londone apžiūrėti keletą parduotuvei tin
kamų patalpų, kurias jau buvo matęs internete. Taip pat norėjo
pažiūrėti, kaip jausis grįžęs į Angliją. Jei gerai nebus, galbūt
trauks į Niujorką.
- Atvažiavome, bičiuli, Gordono skersgatvis šeši.
- Ačiū, - padėkojo Nikas ir sumokėjo vairuotojui.
Taksi nuvažiavo ir Nikas atsitempė lagaminą prie visterijo-
mis apaugusio sublokuoto namo laukujų durų. Buvo vos už ke
lių minučių pėstute nuo triukšmingos Kensingtono Didžiosios
gatvės, tačiau pajuto elegantiško gyvenamojo rajono ramybę.
Vietoj naujų nuolat besiplečiančio Perto statybų buvo gera ma
tyti kelis šimtus metų čia stovinčius namus.
Jis žengė prie durų ir spustelėjo skambutį.
Lu c i n d a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 99
- Sveikas, Nikai! - Polas Lajonsas-Harvis apkabino jį ir pa

plekšnojo per nugarą. - Tik pažiūrėk į save! Nė trupučio nepa-
sikeitei. Dar turi plaukų, ne taip kaip kai kurie iš mūsų.
Polas pasiglostė pliką lopą pakaušyje, tada paėmė Niko la
gaminą ir įnešė į namus.
- Nikai! - Dabar jį apkabino Polo žmona Džeinė, aukšta
liekna šviesiaplaukė, kurios idealių simetriškų bruožų veidas
kartą puošė „Vogue“ viršelį.
- Argi jis ne puikiai atrodo? - tarė Polas, siauru koridoriumi
vesdamasis Niką į virtuvę.
- O kaipgi. Tikriausiai banglenčių sportas neleido priaugti
papildomų kilogramų. Aš vis bandau priversti Polą laikytis
dietos, bet po dienos kitos jis vėl sugrįžta prie saldumynų, -
tarė Džeinė ir meiliai pabučiavo savo neaukštą ir nepaneigia
mai stuomeningą vyrą į plinkantį viršugalvį.
- Tiek, kiek trūksta į ūgį, nusprendžiau kompensuoti į
plotį, - sukikeno Polas.
- Per daug geras gyvenimas, ar ne? - tarė Nikas, sėsdamasis
prie virtuvės stalo ir pakišdamas po juo kojas.
- Turiu pripažinti, pastaruosius kelerius metus sekėsi iš-
iies gerai. Taip ir turi būti, jei noriu puošti savo ponią kailiais ir
brangakmeniais.
- Na, žinoma, - įjungdama virdulį pritarė Džeinė. - Juk iš
tekėjau už tavęs ne dėl tavo stulbinamo grožio, ar ne, mielasis?
Nikai, kavos?
- Taip, ačiū, - atsakė Nikas, gėrėdamasis ilgomis džinsais
mūvinčios Džeinės kojomis ir dar sykį svarstydamas, kaip čia
nutiko, kad seniausias jo draugas ir jo žmona taip nedera vie
nas su kitu fiziškai, tačiau jų santuoka - viena tvirčiausių iš jam
žinomų.
Jie buvo visiškos priešingybės: Polas - aristokratas meno

prekiautojas, ir Džeinė, tokia elegantiška ir kartu praktiška, jos
ramybė teikė pusiausvyrą karštakošiam vyrui. Jie dievino vie
nas kitą.
- Ar tu labai pavargęs? - Džeinė paklausė Niko, dėdama
priešais jj kavą.
- Ganėtinai, - prisipažino jis. - Jei neprieštarautumėt, norė
čiau kelias valandėles nusnūsti.
- Žinoma, pamiegok. Bet vakare, deja, pas mus bus šventinė
vakarienė. Rengėme ją dar nežinodami, kad atvyksti, - atsipra
šydama pasakė Džeinė. - Džiaugtumės, jei prisidėtum, bet jei
nenorėsi, tai nieko tokio.
- Tavim dėtas, neatsisakyčiau. Svečių sąraše - žavi paukš
tytė, - įsiterpė Polas. - Šauni mergina iš senų gerų laikų, kai
Džeinė dar vaikščiojo podiumu. Numanau, kad tavęs dar nie
kas neprikirpo, tiesa?
- Ne, tikriausiai liksiu amžinas viengungis, - gūžtelėjo
Nikas.
- Na, su tokiu įdegiu, galiu lažintis, nepraeis nė para, kai
moterys ims rikiuotis eilėje prie mūsų namų durų, - tarė
Džeinė. - O aš jau turiu bėgti. Vidurdienį laukia fotosesija, o aš
dar neradau mūsų modeliui batelių.
Prieš kelerius metus baigusi manekenės karjerą, Džeinė
tapo laisvai samdoma mados stiliste ir buvo, kaip Nikas žinojo
iš Polo elektroninių laiškų, tiesiog graibstoma.
- Pailsėk, o paskui sukaupsi jėgų šiam vakarui. Mums būtų
neprošal dar vienas vyras.
Džeinė trumpai pamasažavo Nikui pečius ir, pabučiavusi
vyrą į lūpas, dingo iš virtuvės.
- Laimingas tu niekšelis, Polai, - šyptelėjo Nikas. - Džeinė
tiesiog nuostabi. Abu atrodote tokie pat laimingi, kaip ir prieš

dešimt metų.
- Taip, man pasisekė, - sutiko Polas, - bet nė vienos santuo
kos nebūna be dūmų, seni. Ir mes niekuo nesiskiriame nuo kitų.
- Tikrai? Iš šalies neatrodo, - tarė Nikas.
- Ne, bet gal ir pastebėjai, kad mūsų namuose negirdėti
mažų pėdučių trepsėjimo. Jau bemaž šešerius metus bandome
susilaukti vaikelio, bet nesėkmingai.
- Polai, aš nežinojau. Man labai gaila.
- Et, juk negali turėti visko, ar ne? Manyčiau, Džeinei blo
giau nei man, nes ji moteris, ir taip toliau. Viską išbandėme,
atlikome daugybę tyrimų, ištvėrėme du dirbtinio apvaisinimo
ciklus. Pasakysiu tau atvirai: jei ir yra koks priešnuodis seksui,
tai - būtent tai. Kai reikia tai daryti pagal nurodymus, tam tikrą
dieną ir tam tikru laiku, nebelieka jokio žavesio.
- Įsivaizduoju.
- Šiaip ar taip, nusprendėm daugiau nebebandyti. Tai kėlė
didžiulę įtampą mūsų santuokoje. Džeinė, atrodo, visai paten
kinta savo darbu, o aš šiuo metu apskritai nutvėręs aitvarą.
- Radai ką nors gero? - Nikas apsidžiaugė, kad Polas pakeitė
pokalbio temą.
- Tik Kanaletą - netyčia aptikau jo paveikslą vienos kelio
nės metu, - linksmai atsakė jis. - Gavau jį už itin gerą kainą.
Kitaip tariant, pasirūpinau mūsų pensijomis, o visa kita, ką už
dirbame, skiriame pramogoms. O kaip sekasi tau?
- Gerai. Na, bent finansiškai, nors vis dar ieškau savojo Ka-
naleto, - šyptelėjo Nikas.
- Na, o aš apžiūrėjau keletą vietelių parduotuvei, jos, ma
nau, tau puikiai tiks, jei nuspręsi atsidaryti Londone. Kaip žinai,
antikvarinių daiktų rinkoje šiuo metu nedidelis nuosmukis, nes
dabar visi kvaištelėję dėl nerūdijančio plieno ir kitų šiuolaikiškų

dalykų. Visgi, kadangi gresia recesija, visi nerimauja dėl par
davimų ir žmonės grįžta prie daiktų, kurie, kaip tikisi, ilgai iš
laikys savo vertę. Dabar visi labai daug žino, nes per televiziją
šia tema rodo nemažai laidų. Žmonės pasirengę pakloti dideles
sumas už geriausios kokybės daiktus, na, o šlamštą parduoti jau
sunkiau.
- Man tai gera žinia, nes ketinu žengti į aukščiausią lygą,
kaip jau buvau pradėjęs Lavename prieš išvykimą, - pasakė
Nikas, tramdydamas žiovulį. - Atsiprašau, Polai, kelionė buvo
ilga. Aš nusivaręs nuo kojų. Lėktuve beveik nemiegojau.
- Žinoma, eik pailsėti, o man reikia bent parodyti veidą
Korko gatvėje. - Jis vėl pliaukštelėjo Nikui per nugarą. - Kaip
smagu, kad grįžai. Žinai, kad gali čia būti, kiek tik norėsi.
- Ačiū. - Nikas atsistojo. - Džiaugiuosi, kad mane priėmėte.
Ir man labai patinka jūsų namas. - Jis mostelėjo ranka. - Jis
toks... angliškas. Pasiilgau šios architektūros.
- Iš tiesų jis toks. Tavo kambarys viršutiniame aukšte. Sal
džių sapnų.
Nikas užsitempė lagaminą trimis laiptatakiais ir atidarė du
ris į miegamąjį palėpėje. Kaip ir viskas šiame name, kambarys
buvo apstatytas eklektiškai, bet jaukiai, didelė žalvarinė dvigulė
lova, užtiesta nėriniuota lovatiese, atrodė viliojamai. Nė nenu
sirengęs Nikas krito ant jos ir iškart užmigo.
Pabudo, kai už lango jau temo. Subarė save, kad neįsijungė
žadintuvo. Uždegęs šviesą pamatė, kad jau beveik šešta vakaro,
vadinas, šiąnakt jau nebeužmigs. Atidarė duris ir suprato, jog
tai spinta, pabandė kitas - šios vedė į nedidelę, bet gerai įrengtą
dušo patalpą. Iš lagamino išsiėmė prausimosi reikmenų krep
šelį, švarių drabužių ir nuėjo praustis bei skustis.
Po penkiolikos minučių nulipęs į apačią rado Džeinę su

chalatu virtuvėje, pjaustančią paprikas ir grybus.
- Sveikas, miegaliau. Geriau jautiesi?
- Taip, bet iš anksto atsiprašau, jei sėdėsiu čia ir plepėsiu iki
ketvirtos ryto.
- Man tinka, juk žinai, kad esu pelėda.
Nikas paėmė griežinėlį paprikos nuo pjaustymo lentos ir at
sikando.
- Na, kaip tau patinka naujasis darbas?
- Labai, tiesą sakant, net labiau, nei maniau. Iš pradžių tik
dariau paslaugą pažįstamam fotografui. Tiesiog norėjau kuo
nors užsiimti, kol... Na, mudu su Polu ilgą laiką tikėjomės susi
laukti vaikų. O dabar, kai žinome, kad to nebebus, atrodo, pra
dėjau naują karjerą.
- Polas užsiminė, kad turėjote sunkumų, - atsargiai ištarė
Nikas.
- Tikrai? - atsiduso ji. - Keisčiausia tai, kad anksčiau visai
negalvojau apie vaikus. Tiesą sakant, jaunystėje kaip tik sten
giausi jų nesusilaukti. Kokia ironija! Tik niekad nemaniau... -
Džeinė nustojo pjaustyti ir užsižiūrėjo į niekur. - Ko gero, visi
manome, jog tai prigimtinė kiekvienos moters teisė. Bėda ta,
kad tik supratęs, jog ko nors negali turėti, to labiausiai ir trokšti.
- Man labai gaila, Džeine.
- Ačiū. - Džeinė nusibraukė šviesių plaukų sruogą nuo akių
ir vėl ėmė pjaustyti. - Blogiausia tai, kad nuolat prisimenu, kaip
baudžiau save jaunystėje. Kaip ir visos manekenės, gyvenau tik
juoda kava ir cigaretėmis.
- Bet gydytojai nesakė, kad būtent tu negali susilaukti vaikų,
tiesa?
- Ne. Mes iš tų nedaugelio porų, kurių nevaisingumo prie
žastis nėra žinoma. Šiaip ar taip, blogiausia jau praeity. Susi

taikėme su mintimi, kad mūsų lizdas bus tuščias, ir aš jau per
gyvenau tarpsnį, kai imdavau raudoti vos pamačiusi naujagimį
vežimėlyje.
- Ak, Džeine.
Nikas žengė prie jos ir apkabino.
- Taigi. - Džeinė nusišluostė akis. - O kaip tu, Nikai? Per
tuos dešimt metų tikriausiai buvai sutikęs kokį nors ypatingą
žmogų?
- Deja, ne. Moterų, žinoma, buvo, bet... - jis gūžtelėjo, - nieko
iš to neišėjo. Žinai, kaip būna kartą nudegus. Man gerai ir taip.
Atsidarė laukujės durys ir koridoriumi į virtuvę atskubėjo
Polas.
- Labas vakaras, brangioji! - Jis čiupo žmoną į glėbį ir pa
bučiavo į lūpas. - Ką tik įsigijau mažutę nuostabią kamėją. Dar
ją tiriame, bet manau, jog tai gali būti ledi Ema Hamilton, lordo
Nelsono meilužė. Nikai, mano drauge, kaip praėjo tavo diena?
- Visą pramiegojau, - atsakė jis. - O dabar, kad nesimaišy-
čiau jums po kojomis, noriu išsmukti į artimiausią alinę. Bai
siausiai kankina troškulys ir tiesiog privalau išgerti savo pirmą
kartaus alaus bokalą Anglijos žemėje.
- Bet sugrįžk apie aštuntą, Nikai, - šūktelėjo Džeinė, kai Ni
kas ėjo iš virtuvės.
- Būtinai, - atsiliepė jis.
Perėjęs gatvę alinėje jis užsisakė pintą putoto alaus, atsisėdo
ant aukštos baro kėdės ir nusišypsojo iš malonumo, nugurkęs
pirmąjį gurkšnį. Mėgaudamasis alumi ir nepakartojama tikros
britiškos alinės atmosfera Nikas pagalvojo, jog visai nenori savo
pirmą vakarą Anglijoje praleisti mandagiai šnekučiuodamasis
prie vakarienės stalo su grupele nepažįstamų žmonių.
Po pusvalandžio, pasivaišinęs antru bokalu, Nikas išėjo iš ali

nės ir nužingsniavo Kensingtono Bažnyčios gatve, dairydamasis
į daugybės čia įsikūrusių geriausių antikvariatų vitrinas. Sustojęs
apsižvalgė. Ar jis galėtų čia gyventi? Palikti saulėtą, niekur nesku
bantį Pertą su jo nuostabiais tuščiais paplūdimiais dėl gyvenimo
viename iš labiausiai pašėlusių pasaulio didmiesčių?
- Ką ir kalbėti apie orus, - sumurmėjo jis pradėjus dulksnoti.
Jis įdėmiai pasižiūrėjo į karaliaus Jurgio laikų stiliaus ko
modą, stovinčią vidury antikvariato vitrinos.
„Šiuo metu, - pagalvojo Nikas, - galėčiau“.
- Nikai, mes jau pradėjome jaudintis. Pamanėme, kad tave

pagrobė, juk taip seniai negyvenai didmiestyje. Užeik ir susipa
žink su visais. - Elegantiškai su odinėmis kelnėmis ir šilkiniais
marškiniais atrodanti Džeinė nusivedė jį į svetainę. - Taurę
šampano?
- Kodėl gi ne?
Nikas paėmė taurę ir mandagiai linkčiojo, kai Džeinė pažin-
dino jį su svečiais. Tada atsisėdo ant sofos greta dailios tamsia
plaukės, jei gerai prisiminė, ištekėjusios už senstelėjusio „Rol
ling Stones“ muzikanto Ronio Vudo antrininko, besišnekučiuo
jančio su Polu.
Kai ji pradėjo paikai klausinėti apie kengūras ir koalas, Ni
kas suprato, kad vakaras bus labai ilgas. O blogiausia tai, kad jis
negalėjo niekur pasprukti.
Nuaidėjo skambutis ir Džeinė nuėjo atidaryti durų. Ji grįžo
su moterimi, kurios neįprastas grožis privertė net visko ma
čiusį Niką tiesiau atsisėsti ir įdėmiau ją nužvelgti. Aukšta, ale
bastro baltumo odos ir ryškiai rusvais plaukais - jis neįstengė
nespoksoti, kai Džeinė ją pristatė. Atrodė, lyg ji būtų nužengusi

iš penkiolikto amžiaus Florencijos paveikslo, vilkėjo ilgą žalią
aksomo suknelę su aukšta stačia apykakle ir mažutėmis perlų
sagutėmis, besileidžiančiomis iki pat kulkšnių.
- Nikai, susipažink su Tame Šo, viena seniausių mano drau
gių, - pasakė Džeinė, paduodama Tamei taurę šampano.
Tame nieko nesakė, tik klausiamai žvelgė į jį didelėmis ža
liomis akimis. Nikas atsistojo ir padavė ranką.
- Malonu susipažinti, Tame.
- Nikas šiandien atvyko iš Australijos, - tarė Džeinė, kai Ni
kas pasislinko, padarydamas vietos ant sofos, ir Tame atsisėdo
šalimais.
- Iš kur pažįsti Džeinę ir Polą? - paklausė jis.
- Su Džeine susipažinome seniai, per pirmą mano fotose-
siją. Ji man padėjo ir nuo tada tapome draugėmis.
- Vadinas, ir tu esi manekenė?
- Taip, buvau, - linktelėjo ji ir gurkštelėjo šampano, abejin
gai dairydamasi po kambarį.
Nikas pajuto jos antipatiją jam ir visiškai nenustebo. Tokios
išvaizdos moterį tikriausiai nuolat kalbina šimtai vyrų.
- Jei atvirai, - tyliai tarstelėjo Nikas, - patį pirmą vakarą
vos grįžęs nesitikėjau patekti į šventinę vakarienę, tad atleisk, jei
mano kalbos neatrodys itin prasmingos.
- Nekenčiu tokių vakarienių. - Tame pagaliau įstengė ne
žymiai jam šyptelėti. - Ypač kai tarp susirinkusių svečių esu
vienintelė netekėjusi moteris. Bet Džeinė - artimiausia mano
draugė, todėl darau jai išimtį. Gyveni Londone, Nikai?
- Ne, apsistojau pas Džeinę ir Polą.
- Kur su jais susipažinai?
- Su Polu susipažinau parengiamojoje mokykloje, kai buvau
devynerių. Išgelbėjau jį nuo būrio mušeikų, kurie bandė įgrūsti

jo galvą į unitazą. Nuo tada esame draugai. - Nikas pažvelgė į
Polą. - Per tą laiką jis nė kiek nepasikeitė, - nusišypsojo jis, -
nors man patinka įsivaizduoti, kad štai Polui sekasi, o jo kan
kintojai taip ir liko nevykėliai.
- Berniukai gali būti žiaurūs, ar ne? Jei aš turėsiu vaikų, nie
kada nesiųsiu jų į internatą. Visi mano pažįstami vyrai, mokęsi
internatinėse mokyklose, atrodo emociškai sutrikę.
- Na, tikiuosi, ne visi, - Nikas niūriai šyptelėjo. - O ir inter
natinės mokyklos pagaliau išbrido iš tamsiųjų viduramžių.
- Galbūt, - gūžtelėjo Tame.
- Kuo tu užsiimi? - mandagiai pasiteiravo jis.
- Pardavinėju vintažinius rūbus palapinėje Portobelo gatvės
turguje.
Nikas nustebęs pažvelgė į ją.
- Tikrai? - tarstelėjo ir jo nuomonė apie ją kaipmat smarkiai
pasikeitė.
- Daug metų kaupiau juos ir laikiau sandėlyje, nes man jie
labai patinka. O dabar jie tapo madingi.
- Kaip keista, nes aš prekiauju antikvariniais daiktais. Ar tai
reiškia, kad abu žiūrime į praeitį, o ne į ateitį?
- Niekada taip apie tai negalvojau, - kasydamasi nosį tarė
Tame, - bet gal tu ir teisus. Visad jaučiausi lyg gimusi ne tame
amžiuje. Kokius senovinius daiktus pardavinėji?
- Pačius įvairiausius, tik tradicinių medinių baldų ne. Ieš
kau neįprastų daiktų, kurie man atrodo gražūs, tikėdamasis,
kad jie patiks ir kitiems. Beje, rytoj keliauju į vieną išpardavimą.
Jau esu nusižiūrėjęs vieną stulbinamą Murano stiklo sietyną.
- Girdėdama tai jaučiuosi geriau, nes ir pati perku tik tokius
drabužius, kurie man patinka ir pati mielai vilkėčiau.
- Ar juos lengva parduoti?

- Tiesą sakant, taip. Bet jau darausi per sena stovėti lietuje
žvarbų sausio sekmadienį, jau neminint, kad toks oras kenkia ir
drabužiams. Taigi pradėjau ieškoti patalpų.
- Aišku, - sukikeno Nikas. - Kaip ir aš.
- Ką gi, vakarienė bus patiekta valgomajame, - sustojusi
tarpduryje Džeinė mostelėjo visiems orkaitės pirštine.
Nikas apsidžiaugė, kad buvo pasodintas šalia Tamės. Nors
ji ir nerodė ypatingo susidomėjimo, vis tiek jį nepaprastai ža
vėjo.
- O kaip tapai manekene?
- Atsitiktinai, - gūžtelėjo ji, dėdamasi į lėkštę tapų. - Kai
Londono Karališkajame koledže studijavau filosofiją, - tarp
kąsnių pradėjo pasakoti Tame, - mane „Topshop“ parduotuvėje
Oksfordo aikštėje pastebėjo modelių agentūra. Jei atvirai, nesi
tikėjau, kad tai taps ilgalaike karjera, norėjau tik prisidurti šiek
tiek pinigų prie stipendijos. Bet susiklostė kitaip, - nors dabar
tai jau praeitis, - gūžtelėjo ji.
- Įdomu, - atsakė Nikas, su malonumu žiūrėdamas, kaip ji
valgo pilna burna. - Tau patiko?
- Kartais. Taip, buvo smagu dirbti su keliais geriausiais pa
saulio dizaineriais, bet šiame darbe tokia žvėriška konkuren
cija, kad džiaugiausi pagaliau sugrįžusi į tikrovę.
- Na, man tu nepanaši į skrajojančią padebesiais.
- Ačiū. Žinai, ne visos manekenės yra besmegenės, kokainą
šniaukščiančios narkomanės.
- Jaudiniesi, kad ir tave gali tokia palaikyti? - atvirai pa
klausė jis.
- Aha, - tarstelėjo ji ir vos pastebimas raudonis nudažė jos
kaklą virš suknelės apykaklės.
- Ar ši suknelė panaši į tavo parduodamas?

- Taip. Nusipirkau ją būdama aštuoniolikos labdaros par
duotuvėje „Oxfam“. Tai mėgstamiausia mano suknelė.
- Bėda ta, - samprotavo Nikas, - kad siekdamas savo svajo
nės nebūtinai tampi turtingas. Savo namuose Perte turiu begalę
mielų daiktų, su kuriais tiesiog negalėjau išsiskirti.
- Puikiai suprantu, ką turi omeny, - pritarė Tame. - Mano
spinta lūžta nuo drabužių, kurių negaliu prisiversti parduoti.
Nyčė sakė, kad daiktus paprastai sumenkina jų kaupimas, sten
giuosi tai prisiminti, kaskart ką nors iš jos imdama pardavi
mui, - nusišypsojo ji. - Bet papasakok apie savo verslą, - pa
prašė ji, kai Džeinė patiekė sultingų filė kepsnių su šviežiomis
bulvėmis ir šparaginėmis pupelėmis.
Nikas trumpai papasakojo viską nuo savo pirmojo darbo
Sautvoldo aukciono namuose iki minties sugrįžti į Londoną.
- Ar susikūrei gyvenimą Australijoje? - paklausė jo Tame.
- Jei teiraujiesi, ar turiu šeimą, tai ne. O tu?
- Jau anksčiau sakiau, kad esu vieniša, - priminė ji. - Esu
tik aš ir mano nedidelis namas, perstatytas iš buvusių arklidžių,
Čelsyje. Išleidau jam visas santaupas. Aišku, būtų buvę protin
giau pirkti trijų miegamųjų namą...
- Bet pamilai jį iš pirmo žvilgsnio, - tyliai nusijuokė Nikas.
- Taigi.
Po vakarienės Polas vėl nusivedė svečius į svetainę, kur ži
dinyje spragsėjo ugnis, sauganti nuo vėsos. Su padėklu atėjo
Džeinė. Nikas pamatė, kad jau po vienuoliktos, ir nusistebėjo,
kaip greitai prabėgo laikas.
- Kas norėtų kavos su brendžiu?
- Kodėl lig šiol esi nevedęs, Nikai? - tiesiai paklausė Tame.
- Oho, tai bent klausimas, - tarstelėjo Nikas, kai Džeinė
no Luc i nd a Ri l e y * D r u g e l i ų k a mb a r y s
įpylė jiedviem kavos. - Ko gero, man ilgalaikiai santykiai ne

tinka.
- Arba dar nesutikai tinkamo žmogaus, - pasakė Džeinė.
- Gal. O dabar norėčiau tavęs, Tame, paklausti to paties.
- Mano atsakymas - toks pat, - nusišypsojo ji.
- Taip, - įsiterpė Polas, paskui Džeinę priėjęs su brendžiu. -
Akivaizdu, kad jūs skirti vienas kitam.
Tame dirstelėjo į laikrodį.
- Nenoriu būti nemandagi, bet jau vėlu, o manęs dar laukia
daug siuvimo. - Ji atsistojo. - Buvo malonu šįvakar su tavim
pasikalbėti, Nikai. Tikiuosi, rasi tinkamą vietą savo verslui. Jei
aptiksi ką nors nebrangaus, pranešk ir man, gerai? - šypsoda
masi paprašė ji.
- Žinoma. Ar turi numerį, kuriuo galėčiau tau paskambinti?
- Hm... taip, Džeinė turi. Iki, Polai, - tarė ji, bučiuodama
jį į abu skruostus. - Ačiū už nuostabų vakarą. Einu susirasti
Džeinę. Iki, Nikai.
Tame išėjo, o Polas atsisėdo šalia Niko ir paklausė:
- Ar aš kaip visada pasakiau ką nors ne taip?
- Pats žinai, kad taip, bet nesijaudink.
- Tiesą sakant, jaudinuosi, nes atrodė, jog judu puikiai su
tarėte.
- Ji man pasirodė šauni ir labai sumani.
- Protas ir grožis... idealus derinys. Tame tikrai ypatinga. Ir
nepriklausoma, - pridūrė Polas. - Bet tu visada mėgai iššūkius,
ar ne?
- Kadaise - taip. Bet šiuo metu renkuosi verslą. Tai bent jau
daug paprasčiau.
Po valandos visi svečiai išsiskirstė. Nikas padėjo Polui ir
Džeinei susitvarkyti, šiedu nuėjo gulti, o Nikas liko sėdėti prie
šais židinį su antra taure brendžio rankoje. Nors ir stengėsi apie

tai negalvoti, į mintis įkyriai brovėsi Tamės paveikslas ir jam
teko pripažinti, kad... jaudinasi. Bandė prisiminti, kada pasta
rąjį kartą jį taip buvo paveikusi moteris. Ir suprato, jog to nėra
buvę po jos...
Ir štai kuo viskas baigėsi: jis nutraukė sėkmingą verslą Ang
lijoje ir pabėgo į kitą pasaulio kraštą, ieškodamas prieglobsčio.
Vis dėlto tai, kad Tame kažką išjudino jo širdy, yra gera žinia,
tiesa? Tai reiškia, jog galbūt jis pagaliau pasveiko.
Galbūt reikėtų dar sykį su ja pasimatyti? Pastaruosius de
šimt metų jis jautėsi vienišas kaip vilkas. Gyveno nevisavertį
gyvenimą, taigi, jei nenorėjo, kad taip ir liktų, privalėjo vėl at
siverti meilei. Kita vertus, kodėl tokia moteris kaip Tame susi
domėtų tokiu kaip jis? Akivaizdu, kad ji gali rinktis, ką tik pa
norėjusi.
Nikas giliai atsiduso. Pagalvos apie tai rytoj, ir jei vis dar jau
sis taip pat, paskambins jai.
Kai kitą dieną Nikas nulipo į apačią, Džeinė buvo virtuvėje.

- Labas. - Ji pakėlė akis nuo nešiojamojo kompiuterio. -
Gerai miegojai?
- Galiausiai pavyko užmigti, - gūžtelėjęs atsakė jis. - Sun
kiai prisitaikau prie laiko juostų pasikeitimo.
- Gal nori omleto? Jau ketinau ką nors pasiruošti priešpiečių.
- Aš iškepsiu. Tau tinka su sūriu ir kumpiu?
- Kuo puikiausiai. Ačiū, Nikai. Kava - štai ten. Pats įsipilk.
Turiu pabaigti fotosesijos koliažą ir nusiųsti žurnalui.
Nikas sukinėjosi po virtuvę, gerdamas kavą ir rinkdamas
produktus omletui. Jis pasižiūrėjo į nedidelį darželį namo gale
112 L, u c i n d a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s
ir pamatė skaisčioje rugsėjo saulėje žvilgančias nuostabias buko

lapų spalvas. Iškart prisiminė žavingus Tamės plaukus.
- Baigta, - tarė Džeinė, išjungdama kompiuterį.
- Kaip ir omletas, - atsiliepė Nikas, mentele dėdamas jo į
dvi lėkštes.
- Kokios vaišės, - aiktelėjo Džeinė, kai Nikas vidury stalo
padėjo dubenį salotų. - Gal kada nors išmokytum ir mano vyrą
perskelti kiaušinį?
- Jis visada turėjo tave, kad ruoštum maistą, o aš esu vienas
pats.
- Tiesa. Labai gardu. Tai ar patiko vakar vakaras?
- Taip, bet, jei atvirai, su kitais svečiais mažai tepasikalbėjau.
- Pastebėjau. - Džeinė įdėmiai į jį pasižiūrėjo, kabindama
šakute salotų. - Paprastai Tame dėl akivaizdžių priežasčių šali
nasi vyrų, bet tau išties juto prielankumą.
- Ačiū. Ji nepaprastai graži. Ko gero, ją nuolat kas nors už
kalbina.
- Taip ir buvo, ypač kai jaunystėje dirbo manekene. Kaip
žinai, tai pavojingas pasaulis, kuriame sukiojasi daugybė gro
buoniškai nusiteikusių vyrų. Norėdama apsisaugoti, ji tapo ledo
karaliene, tačiau po šalta išore slypi labai miela ir pažeidžiama
būtybė.
- Ar ji turėjo... hm... daug vaikinų?
- Keletą turėjo. Didžiąją karjeros dalį ją lydėjo vaikinas, su
kuriuo buvo pažįstama dar nuo vaikystės, bet maždaug prieš
trejus metus jis dingo. Kiek žinau, nuo tada su niekuo rimtai
nedraugavo.
- Aišku.
- Paskambinsi jai?
- Aš... gal. Jei duosi jos numerį.
- Duosiu, jei tik pažadėsi nesudaužyti jai širdies.

- Kodėl turėčiau taip daryti? - susiraukė Nikas.
- Dar vakar man sakei, kad esi prisiekęs viengungis. Neno
riu, kad Tame taptų tik dar viena įranta ant tavo lovos kojos,
Nikai. Tame verta daug daugiau. Ji atviraširdė ir stebėtinai naivi
su vyrais.
- Girdžiu, ką sakai, Džeine, ir užtikrinu, kad manęs nedo
mina trumpi nuotykiai. Šiuo metu turiu daugybę reikalų. Bet
norėčiau dar kartą su ja susitikti. Tarp mudviejų tikrai kažkas
buvo.
- Mačiau. Visas stalas tai pastebėjo. - Džeinė nusišypsojo. -
Turiu bėgti į susirinkimą, bet atsiųsiu tau jos numerį žinute.
- Ačiū.
Išplovęs indus Nikas išgirdo, kaip dzingtelėjo jo telefonas, ir
išsitraukė jį iš džinsų kišenės.
„Labas, čia Tamės numeris. Pasimatysim vakare. Dž.“
Nikas įsirašė jį į adresų knygelę ir užlipo į savo miegamąjį.
Jis nepasakojo Džeinei, kad naktį, kai pagaliau užmigo, sapnavo
Tamę. Vaikštinėdamas po kambarį mintijo, jog turėtų palūkėti
kelias dienas ir tik tada jai skambinti, kad neatrodytų kaip „gro
buonis“, kaip sakė Džeinė.
Bet ar ištvers dvi dienas?..
Ne. Norėjo pamatyti ją dabar, pažvelgti į tas neįtikėtinai ža
lias akis, paliesti nuostabius plaukus... Jis jau ilgėjosi jos.
„Po galais, Nikai, ką ji tau padarė?“
Po kelių minučių Nikas paėmė mobilųjį ir spustelėjo Džei-
nės duotą numerį.
6
Galiniame kabinete suskambėjo varpelis, pranešantis, kad į ga

leriją atėjo lankytojas. Pouzė pakilo nuo kompiuterio ir nuėjo į
parodų salę.
- Ar galėčiau padėti? - ištarė ji, kaip įpratusi, kad žmogus
nepamanytų, jog parduotuvėje nieko nėra, ir nepabėgtų su pa
veikslu.
- Taip, galėtum. Labas, Pouze.
Ji jau rengėsi žengti į galeriją, bet sustojo kaip įbesta, širdis
ūmai ėmė greičiau plakti. Pamatė jį stovintį vidury salės ir žiū
rintį į ją.
- Aš... - Pouzė pakėlė ranką prie kaklo pridengti raudonį, ku
ris, kaip buvo įsitikinusi, greitai plito į veidą. - Kaip mane suradai?
- Na, - prabilo jis, žengdamas kelis žingsnelius arčiau, -
nepasakyčiau, kad reikėjo samdyti privatų detektyvą. Pirmas
žmogus, kurio paklausiau, labai gerai žinojo, kur tu dirbi. Esu
tikras, ir pati nutuoki, kad Sautvolde tu puikiai žinoma.
- Vargu, - paprieštaravo Pouzė.
- Na, nesvarbu, bet tu esi čia.
- Taip. Ko tu nori?
- Aš tik... na, aš tiesiog norėjau tinkamai pasisveikinti po

mūsų gan keisto susitikimo valtyje.
- Aišku.
Ji nusuko akis, nenorėdama į jį stebeilytis. Jaunas jis buvo
nepaprastai išvaizdus, o ir dabar, vos keleriais metais vyresnis
už ją, neabejotinai gražiausias vyras, kokį tik buvo regėjusi per
dešimtmečius. Ir ji nenorėjo, kad protą vėl nugalėtų jausmai.
- Kiek metų prabėgo, Pouze? Keturiasdešimt aštuoneri?
- Taip, maždaug tiek.
- Taigi, - tarė jis ir abu kurį laiką stovėjo tylėdami. - Žinai,
tu nė kiek nepasikeitusi.
- Aišku, kad ne, Fredi! Aš sena.
- Ir aš senas, - jis truktelėjo pečiais.
Jiedu vėl nejaukiai nutilo ir Pouzė neketino pirma nutraukti
tylos.
- Klausyk, noriu paklausti, gal sutiktum kurią nors dieną
kartu papietauti? Norėčiau paaiškinti.
- Ką paaiškinti?
- Kodėl aš... kodėl palikau tave.
- Tikrai nereikia. Tai buvo labai seniai, - tvirtai atsakė Pouzė.
- Esu tikras, jog buvai visai mane pamiršusi, kol kaip Pily
pas iš kanapių išdygau toje valtyje, bet leisk bent jau nusivesti
tave papietauti, kad galėtume pasipasakoti apie prabėgusius
metus. Pouze, sutik, prašau tavęs. Grįžau į Safolką visai ne
seniai - praėjusiais metais išėjau į pensiją - ir nedaug ką čia
pažįstu.
- Na, gerai, - netikėtai sutiko Pouzė.
Tikriausiai todėl, kad norėjo, jog jis kuo greičiau iš čia
išeitų, - žinojo, jog atrodo ne per geriausiai, nes į galeriją atsku
bėjo iškart po lapų šlavimo sode.
- Ačiū. Gal nori pasiūlyti kur?

- Tu pats išrink.
- Tada „The Swan“. Tai vienintelis man žinomas geras resto
ranas. Gal tiktų ketvirtadienis? Tada man laisva diena.
- Gerai.
- Pirmą valandą?
- Puikiai tinka.
- Gerai. Susitiksime ketvirtadienį pirmą pietų. Sudie, Pouze.
Fredis išėjo, o Pouzė grįžo į kabinetą atsisėsti ir pamėginti
susitvardyti.
„Ką tu darai, kvaila moteriške? Nepamiršai, kad jis užgavo
tau širdį?“
Tačiau galvodama apie Fredžio Lenokso it vaiduoklio sugrį
žimą į jos gyvenimą, Pouzė nejučia sukikeno.
„O varge, buvo dar nejaukiau nei tada, kai jis įėjo į mano
miegamąjį, o aš buvau visiškai nuoga!“
Pouzė net gėdijosi savo pastangų pasiruošti pietums su Fredžiu.

Jiedu nesimatė kone penkiasdešimt metų, bet iš tiesų jis nebuvo
tolimas prisiminimas, kaip Fredis manė. Jųdviejų santykiai ir
staigi jų pabaiga paliko neišdildomą žymę jos širdyje. Ir dauge
liu atžvilgių nulėmė jos gyvenimo kelią.
Dairydamasi po savo drabužinę Pouzė suprato, jog jau daug
metų nebuvo pirkusi naujų apdarų, ir nusprendė, kad susitiki
mas pietų suteikia puikią progą atsinaujinti.
- Apsileidai, Pouze, - griežtai pasakė sau. - Tau reikia pasi
gražinti, kaip sako tose populiariose televizijos laidose.
Taigi kitą dieną ji išsiruošė į Sautvoldą. Pasikirpo plaukus,
paryškino kaštonų spalvos sruogelėmis, nudažė per pastaruo
Luc i nda Ri l e y ★ D r u g e l i ų k a mb a r y s 117
sius dešimt metų žilstelėjusių plaukų šaknis. Paskui nuėjo į ma

dingų drabužių krautuvėlę, skelbiančią apie sezono pabaigos
išpardavimą. Pasimatavo daugumą savo dydžio - vis dar dvy
likto, patenkinta konstatavo - drabužių, bet viskas atrodė per
nelyg senamadiška arba pernelyg jaunatviška.
- Ponia Montagju, gal norėtumėte pasimatuoti štai ką? Ką
tik juos gavome, tad, deja, jų kaina nesumažinta.
Pardavėja davė jai juodus džinsus.
- Argi jie ne paaugliams?
- Jūsų kojos nuostabios, ponia Montagju, tad kodėl gi jų ne
rodyti? Dar pamaniau, kad prie jų tiktų šie marškiniai.
Pouzė į persirengimo kambarį nusinešė rugiagėlių mėly
numo medvilninius marškinius ir džinsus. Po penkių minučių
ji stovėjo priešais veidrodį, stebėdamasi savo atvaizdu. Džinsai
iš tiesų paryškino jos ilgas kojas - vis dar tvirtas dėl daugybės
valandų sode, - o marškiniai ne tik derėjo prie veido spalvos,
bet ir buvo ganėtinai platūs, kad nesimatytų kiek nukarusios
ties juosmeniu odos.
- Ir naują liemenėlę, - pasakė ji sau, nusirengdama pama
čiusi savo seną pilką, beformę liemenėlę.
Galiausiai Pouzė išėjo iš parduotuvės su dviem pirkinių
krepšiais. Nusipirko dvejus džinsus, trejus naujus marškinius,
liemenėlę ir juodus žvilgančius trumpus aulinukus.
- Tikiuosi, nepersistengiau ir neatrodau vulgariai kaip per
nelyg besijauninanti moteris, - sumurmėjo ji, eidama prie au
tomobilio.
Tada prisiminė Fredį su tvilo kelnėmis, trumpu švarku bei
stilinga fetrine skrybėle siaurais kraštais ir nusprendė, kad ne
persistengė.
- Pouze, atrodai nuostabiai, - kitą dieną pasitikdamas ją

prie staliuko tarė Fredis.
- Ačiū, - padėkojo ji, sėsdamasi ant jo atitrauktos kėdės. - Ir
pats neprastai atrodai.
- Leidau sau užsakyti butelį šardonė. Pamenu, anksčiau mė
gai baltąjį vyną. Tai yra, kai negerdavome džino, - jo lūpose
šmėstelėjo šypsena.
- Taip, taurę mielai išgerčiau, - linktelėjo ji.
Fredis įpylė jai vyno, tada kilstelėjo savo taurę.
- Į tavo sveikatą.
- Ir į tavo, - tarė Pouzė ir gurkštelėjo.
- Keista, ar ne, kad po šitiek metų likimas ir vėl mus su
vedė? - tarė jis.
- Na, jei pameni, mudu kilę iš to paties Safolko, Fredi.
- Žinoma, pamenu. Ar tu seniai grįžusi?
- Jau beveik trisdešimt ketveri metai. Užauginau čia savo
vaikus.
-Kur?
- Savo vaikystės namuose Sautvoldo pakrašty.
- Aišku. - Fredis siurbtelėjo vyno. Kiek patylėjęs paklausė: -
Ar tie namai tiko tavo šeimai? Nekamavo blogi prisiminimai?
- Žinoma, ne, kokie dar blogi prisiminimai? Vaikystėje my
lėjau tuos namus.
- Hm, - numykė Fredis.
- Ar kas nors negerai? - paklausė Pouzė, įdėmiai žvelgdama
į tas gerai pažįstamas akis.
Susirūpinęs jis visada atrodydavo taip, kaip dabar.
- Tikrai ne, mieloji, tikrai. Džiaugiuosi, kad sugrįžai ir buvai
čia laiminga.
- Aš ir dabar esu laiminga. Ten tebegyvenu.
- Išties? Ką gi.
- Atrodai nustebęs. Kodėl?
- Na, nežinau. Ko gero, visad įsivaizdavau, kad skraidysi po
visą pasaulį ieškodama retų augalų. Taigi. - Fredis padavė jai
valgiaraštį. - Gal užsisakykime?
Fredis skaitė valgiaraštį, o Pouzė vogčia stebėjo jį pro savojo
viršų, spėliodama, kodėl žinia, kad ji grįžo gyventi į Admirolo
namą, galėjo taip jį sutrikdyti.
- Renkuosi šios dienos žuvies patiekalą. O tu? - paklausė jis.
- Ir aš užsisakysiu tą patį, ačiū.
Fredis pakvietė padavėją ir pakartojo užsakymą, Pouzė
gurkštelėjo vyno.
- Na, tai papasakok apie save, Fredi. Ką gero nuveikei šiame
gyvenime?
- Jei atvirai, mano gyvenimas buvo visai įprastas. Galbūt
prisimeni, kad jau seniai supratau, jog gyvenimas svajojant apie
šlovę yra ne man, todėl pradėjau studijuoti teisę ir tapau advo
katu. Sulaukęs ketvirtos dešimties vedžiau teisininkę ir mu
dviejų gyvenimas buvo puikus. Deja, prieš dvejus metus ji mirė,
buvome ką tik nusipirkę namuką čia, Sautvolde. Ketinome
kartu išeiti į pensiją ir saulėlydžio metus praleisti dykinėdami,
plaukiodami valtimi ir keliaudami.
- Užjaučiu, Fredi. Buvai vedęs ilgą laiką. Tikriausiai patyrei
didžiulį sukrėtimą, staiga likęs vienas.
- Taip, ir ypač dėl to, kad mudu su Elspete neturėjome vaikų.
Ji nenorėjo vaikų, buvo pernelyg susitelkusi į darbą ir stiklo lu
bas', kurias ketino pagaliau sudaužyti į šipulius. Žvelgdamas
* Dirbtinės, nematomos kliūtys, trukdančios moterims kopti karjeros laiptais ir užimti

vadovaujamas pareigas.
atgal, ko gero, niekad neįsivaizdavau Elspetės dykinėjančios. Ji

buvo veržli ir ambicinga, taigi veikiausiai ir gerai, kad mirė dar
būdama karjeros viršūnėje. Kaip žinai, man visada patiko stip
rios moterys.
Pouzė nepaisė Fredžio pastabos.
- Kur yra tavo namas?
- Siauros gatvelės gale pačiame miesto centre. Net jei ir būčiau
norėjęs namo su vaizdu į jūrą ir didesniu sodu, senstant reikia
būti praktiškam: geriau, kai visi patogumai lengvai pasiekiami.
Tai senoji apynių džiovykla su priestatu - nameliu, kuriame gy
veno jos savininkai. Jau beveik baigiau juos abu renovuoti, vėliau
ketinu buvusią apynių džiovyklą nuomoti, - pasakė jis, kai buvo
patiekta žuvis. - Turiu pasakyti, žuvis atrodo gardžiai.
Bevalgant Pouzė vis paslapčiom dirsčiojo į Fredį, spėlio-
dama, kodėl jie vėl susitiko. Jis ne itin pasikeitė nuo tų laikų, kai
buvo meniškos sielos teisės studentas, kurį ji kadaise mylėjo...
Mintis, kad jiedu po šitiek metų vėl sėdi kartu, vertė jaudintis.
- Na, Pouzė, o kaip tu? - nusišypsojo Fredis, kai padavėja
nunešė lėkštes. - Jau sakei, kad turi vyrą ir vaikų.
- O, ne! Vyro nebeturiu. Džonis mirė daugiau nei prieš tris
dešimt metų. Nuo tada esu našlė.
- Kaip liūdna tai girdėti. Tikriausiai vaikai buvo labai maži,
kai jis mirė? Ko gero, tau buvo sunku.
- Taip, bet išgyvenome. Tiesą sakant, netgi turiu begalę nuo
stabių prisiminimų iš tų laikų, kai mano berniukai buvo maži.
Buvome tik trise prieš visą pasaulį. Jie padėjo man neprarasti
sveiko proto ir išlikti susitelkusiai.
- Stebiuosi, kad daugiau neištekėjai, Pouzė. Tokia moteris
kaip tu...
- Daugiau niekuo taip ir nesusižavėjau.
- Bet veikiausiai turėjai gerbėjų?

- Taip, keletas buvo. Na, ar norėsi pudingo, ar pereisime tie
siai prie kavos?
Jiems geriant kavą Pouzė toliau pasakojo Fredžiui apie savo
gyvenimą.
- Atvirai kalbant, mane išgelbėjo sodas. Stebėti, kaip jis auga
ir veša, ko gero, yra panašu į jaudulį, kurį tu jauti, laimėjęs bylą
teisme.
- Manyčiau, tai daug vertingiau, mieloji. Tu sukūrei jį iš nieko.
- Gal kada norėsi užsukti į Admirolo namą, aprodyčiau tau
savo sodą.
Fredis neatsakė. Jis pamojo padavėjai ir paprašė sąskaitos.
- Beje, aš vaišinu. Buvo nuostabu vėl pasikalbėti, Pouze,
bet, deja, turiu baigti mūsų susitikimą. Trečią valandą pas mane
ateina elektrikas tvarkyti Apynių namelio lubų apšvietimo. Ga
lėtum kada nors užeiti jo pažiūrėti.
Jis pakišo kelis banknotus po sąskaita ant stalo ir atsistojo.
- Atleisk, kad taip skubiai išeinu. Visai praradau laiko nuo
voką. Iki, Pouze.
-Iki.
Jam išėjus Pouzė giliai atsiduso ir pabaigė vyną savo taurėje.
Buvo visiškai sutrikusi, netgi sukrėsta tokio netikėto jo išėjimo.
Galų gale jis pats norėjo susitikti, pakvietė ją pietų, ir Pouzė
spėliojo, ką tokio ji pasakė ar padarė, kad Fredis taip paskubom
pradingo.
- O gal jis tikrai prarado laiko nuovoką, - sumurmėjo ji,
atsistojusi ir pasiruošusi eiti.
Bet kuriuo atveju jautėsi gan nemaloniai, skaisčioje rugsėjo
saulėje eidama pagrindine gatve. Pastarąsias kelias dienas daug
svarstė apie tai, ar Fredžio vėl pakviesta į pasimatymą ji galėtų
atleisti už tai, kad prieš šitiek metų jis nieko nepaaiškinęs ją

metė. Fredis vis dar ją žavėjo, o ir šiandien ji puikiai praleido
su juo laiką.
- Ak, Pouze, ar tu kada nors suaugsi ir liausiesi svajojusi?
Važiuodama namo - atsargiai, nes buvo išgėrusi dvi taures
vyno, - Pouzė prisiminė, jog Fredis pakvietė ją pietų pirmiausia
tam, kad paaiškintų, kodėl ją paliko. Tačiau jis nė žodžiu apie
tai neužsiminė.
- Ak, tie vyrai, - tarstelėjo ji, naujus marškinius ir džinsus
persivilkdama į senas ir daug labiau jai patinkančias medvilni
nes kelnes bei kandžių suėstą nertinį.
Tada nuėjo į savo sodą.
7
- Labai tau ačiū, kad paėmei vaikus, - padėkojo Eime, kai

Merė Simonds įsileido ją pro duris. - Nebežinojau, ką ir daryti,
kai vaikų auklė pranešė pasigavusi persišaldymo virusą.
- Jokių bėdų. Turi laiko puodeliui arbatos? - paklausė
Merė. - Visi vaikai jau pavalgė vakarienę ir dabar sėdi svetai
nėje prie televizoriaus.
Eime dirstelėjo į laikroduką.
- Gerai, jei tikrai nesutrukdysiu.
- Žinoma, ne. Ateik.
Eime nusekė koridoriumi įkandin Merės į nedidelę, neprie
kaištingai švarią virtuvę. Nors namas stovėjo naujame žemės
sklype su kitais penkiasdešimčia vienodai atrodančių namų,
kokių Eime nemėgo, jo šiluma ir tvarkingumas, palyginti su da
bartine jos gyvenamąja vieta, kėlė pavydą.
- Žinai, kai tik neturėsi galimybės pasiimti vaikų, aš mie
lai jais pasirūpinsiu kelias valandėles. Agentūroje dirbu tik iki
trijų, todėl pusę keturių jau galiu juos paimti. O ir Džošas su
Džeiku puikiai sutaria, - pridūrė Merė.
- Tu labai maloni, ačiū, - tarė Eime, - bet dabar, kai auto
mobilis pagaliau suremontuotas, turėtų būti kiek lengviau.
- Su pienu ir cukrumi?
- Taip, ačiū, - atsakė Eime.
- Dar viena laiba gazelė, tokia pat kaip Evė, - atsiduso Merė,
pildamasi juodos kavos.
- Ar Evės duktė išvažiavo į internatinę mokyklą? - paklausė
Eime.
- Taip. Ji ten jau dvi savaitės ir labai patenkinta, nors prieš
tai buvo daug jaudulio. Atrodo, tavo anyta Pouzė padėjo Klemei
pakeisti nuomonę. Ji tikrai... įdomi moteris.
- Taip, išties, - sutiko Eime. - Pouzė yra neįtikėtinai stipri.
Kaskart, kai jaučiuosi prislėgta, pagalvoju apie ją ir koks sunkus
buvo jos gyvenimas, ir liepiu sau susiimti. O kaip laikosi Evė
dukteriai išvažiavus?
- Labai ilgisi Klemės. Tikriausiai jaučiasi labai vieniša, viena
klaidžiodama po didžiulį namą.
- Pouzei visada patiko Evė, - pasakė Eime.
- Taip, - pritarė Merė, - jiedvi daug laiko praleido kartu,
dirbdamos Niko parduotuvėje.
- Tačiau keista, nes atrodė, jog Evė nejaukiai jautėsi prie
Pouzės, kai susitikome literatūros festivalyje. Pouzė norėtų ži
noti, ką ji padarė, kad taip nuliūdino Evę.
- Tikrai nežinau, - gūžtelėjo Merė. - Evė yra labai uždara -
visada tokia buvo. Taigi, kaip manai, ar Pouzė parduos Admi
rolo namą?
- Net negaliu patikėti, kad ji svarsto tokią mintį; jis pri
klausė jos šeimai mažiausiai kelis šimtus metų, bet, deja, Pouzė
veikiausiai neturi pinigų jam remontuoti.
- Galbūt paliks jį testamentu savo sūnums, tada dalis jo pri
klausytų ir tau, - pasvarstė Merė. - Manyčiau, jame būtų truputį
patogiaujums su Šernu ir vaikais nei dabartiniuose jūsų namuose.
- Pouzė daugybę kartų siūlė mums apsigyventi pas ją, bet

Šernas visada atsisakydavo, - išdidžiai atsakė Eime. - Na, bet,
tikiuosi, nebeilgai ten gyvensime. Šerno laukia didžiulis projek
tas, susijęs su nekilnojamuoju turtu.
- Taip, girdėjau, - linktelėjo Merė.
- Tikrai? - Eime nustebusi pasižiūrėjo į ją. - Iš kur?
- Tai ne paslaptis. Aš esu nekilnojamojo turto agentė, o Še
rnas buvo kelis kartus užsukęs į mūsų biurą, dairydamasis ga
limų pirkinių. Sprendžiant iš to, ko jis ieško, akivaizdu, kad turi
tam nemažai pinigų. Tikriausiai susirado turtingą finansuotoją.
Per didelis Merės smalsumas pradėjo Eimę erzinti.
- Deja, nieko apie tai nežinau. Visai nesikišu į Šerno verslo
reikalus. - Ji baigė gerti arbatą ir pasižiūrėjo į laikroduką. - Ma
nau, mums jau metas eiti.
- Žinoma. - Merė nužvelgė Eimę, kai ši atsistojo. - Beje,
neseniai mačiau tavo draugą.
- Tikrai? Ką?
- Sebastianą Žiro. Buvo užsukęs j biurą pasiteirauti apie
nuomą žiemos sezonui. Regis, turi parašyti knygą ir nori ką
nors išsinuomoti Sautvolde, kad galėtų keletui mėnesių užsida
ryti tyloje ir ramybėje.
- Nepasakyčiau, kad jis mano draugas, Mere. Tiesą sakant,
netgi atvirkščiai.
- Žinai, ką turiu omeny, - Merė suokalbiškai mirktelėjo. -
Tądien, per knygos pristatymą, atrodė gerokai tavimi susido
mėjęs. Be to, jis laaabai išvaizdus.
- Nejaugi? - Eime nuėjo į svetainę. - Gerai, vaikai, važiuo
jame namo.
Važiuodama puspenkto kilometro namo Eime jautėsi sutrik

dyta pokalbio su Mere. Nuo tada, kai prieš kelias savaites jos
susitiko su ja ir Eve, Merė pradėjo kalbinti Eimę vaikų žaidimų
aikštelėje, akivaizdžiai norėdama susidraugauti. Ji nedvejo
dama atėjo Eimei į pagalbą šįryt mokykloje, pasisiūlė parsivežti
Džeiką ir Sarą į savo namus ir prižiūrėti, kol Eime galės juos pa
siimti, tačiau per didelis Merės draugiškumas - tarytum jiedvi
būtų daugybę metų pažįstamos - vertė Eimę jaustis nejaukiai.
Merė aiškiai buvo paskalų mėgėja, gaudanti kiekvieną pikan
tišką naujieną, ir nors tikriausiai nenorėjo niekam pakenkti,
diskretiškumą viena didžiausių dorybių laikančiai Eimei tai ne
itin patiko.
- Tikriausiai jau pusė Sautvoldo žino, kad suku romaną su
Sebastianu Žiro, - sumurmėjo ji, sustojusi prie šaligatvio krašto
šalia namų.
Šerno kaip visada nebuvo, tad Eime išmaudė vaikus, paskaitė
jiems pasaką ir suguldė į lovas. Susiradusi rankinę išėmė dvi
dešimt svarų ir padėjo į skardinę netikėtiems reikalams spin
tos apačioj, kur nerastų Šernas. Tada su Sebastiano Žiro knyga
įsitaisė priešais krosnelę ir ėmė laukti sugrįžtant Šerno. Tikė
josi, kad jis nebus labai girtas. Pradėjusi skaityti, nepaisant to,
ką jautė autoriui, Eime nejučia susižavėjo jo knyga. Juk asmuo,
rašantis su tokiu patosu, taip puikiai suprantantis žmonių jaus
mus, negali būti labai blogas?
Eime įsistebeilijo į liepsnas. Tai, ką anksčiau pasakė Merė,
buvo absurdiška. Kodėl toks žavus vyras kaip Sebastianas Žiro
galėtų bent kiek susidomėti paprasta viešbučio registratore ir
dviejų vaikų mama?
Išgirdusi ant tako prie durų artėjančius žingsnius ji greitai
užvertė knygą. Ir, kaip buvo visada, kai Šernas grįždavo iš ali
nės, Eimei padažnėjo pulsas. Atsidarė durys ir į svetainę įėjo

Šėmas.
- Labas, mieloji. - Jis pasilenkė jos pabučiuoti ir Eime pa
juto pažįstamą alaus dvoką. - Ačiū Dievui, automobilis paga
liau sutaisytas.
- Taip, tai puiku, - tyliai ištarė Eime. - Bloga žinia ta, kad
remontas kainavo per tris šimtus svarų.
- O varge. Iš ko sumokėjai?
- Laimė, man buvo ką tik pervestas atlyginimas, todėl su
mokėjau kortele, taip pat padengiau dalį sąskaitos kredito per
viršio, taigi likusią mėnesio dalį turėsime maitintis tik sriuba ir
keptomis bulvėmis.
Eime nervingai laukėjo reakcijos, bet Šernas sudribo ant so
fos ir atsiduso.
- Mieloji, labai gaila. Bet man tik reikia trupučio sėkmės ir
viskas netrukus pasikeis.
- Būtų gerai, - tarė Eime, su palengvėjimu matydama, kad
Šernas nusiteikęs optimistiškai. - Tu alkanas?
- Prieš grįždamas namo valgiau mėsos pyrago ir keptų bul
vyčių.
- Aišku. Atleisk, Šernai, bet tau tikrai reikės kelias kitas sa
vaites atsisakyti tokių dalykų, antraip neišgyvensime finansiškai.
- Nori pasakyti, kad po sunkios darbo dienos žmogus ne
gali pasivaišinti porcija gruzdintų bulvyčių?
- Aš tik sakau, kad turime didžiulį kredito perviršį ir, kol
viskas susitvarkys, pirmiausia reikia pasirūpinti vaikais. Sarai
būtinai reikia naujų batų, Džeikui - striukės su gobtuvu...
- Kodėl verti mane jaustis kaltą?
- Aš tikrai to nedarau. Tiesiog vardiju faktus. Šį mėnesį iš
tiesų niekam neturime pinigų.
- Žinai, - tamsėjančiomis akimis Šernas pakraipė galvą, - tu

tikrai pamažu tampi viena iš tokių žmonų, pas kurias vakarais
vyrai nenori grįžti namo.
Jis atsistojo ir žengė prie jos.
- Atleisk. Aš... aš išeinu pasivaikščioti. Man reikia pakvė
puoti grynu oru.
Ji greitai atsistojo, pasičiupo paltą ir išėjo pro duris, kol Šė
mas nespėjo sustabdyti.
- Teisingai, - pasišaipė jis. - Kaip visada, išeini, kai kyla gin
čas, užuot ėmusi ir viską čia pat išsiaiškinusi. Panelė sąžinin-
guolė, tobula mama ir žmona, panelė...
Eime daugiau negirdėjo, nuo ašarų geliančiomis akimis pa
skubom žingsniavo miesto link. Buvo supratusi, jog tai geriau
sia išeitis, kai Šernas girtas. Jei pasiseks ir ji ilgokai užtemps, jis
jau bus užmigęs ant sofos, kai ji galiausiai grįš. O grynas jūros
oras tuo tarpu praskaidrins mintis. Vakaras buvo malonus ir
Eime greitai ėjo pajūriu, kol rado paplūdimį. Atsisėdusi įsmeigė
akis į juodumą, klausydamasi į smėlį lūžtančių bangų ošimo.
Jūros platybės visada vertė ją jaustis menką, o tai padėdavo
kitu kampu pažvelgti į savo rūpesčius. Ji sėdėjo, giliai kvėpuo
dama į taktą su bangų mūša, stengdamasi nusiraminti. Už šios
jūros gyvena milijonai žmonių, kurių gyvenimus sunaikino ka
ras, skurdas ir badas. Nuo baisių ligų kasdien mirė vaikai, o kiek
dar benamių, našlaičių, suluošintų...
Eime pabandė prisiminti, ką gera turi. Net jei gyvenimas
su Šernu sunkus, ji turi du sveikus vaikus, stogą virš galvos ir
maisto ant stalo.
- Nepamiršk, kad esi tik viena iš milijardų skruzdžių, ropi
nėjančių po žemę ir bandančių išlikti, - garsiai ištarė ji.
- Labai poetiškai ir taikliai pasakyta.
Sau už nugaros išgirdusi balsą, Eime pašoko nuo suolelio ir

atsigręžė, instinktyviai sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Ji įsi
stebeilijo į aukštą vyrą ilgu paltu, fetrinę skrybėlę užsismaukusį
ant veido taip, kad apsisaugotų nuo vėjo. Eime puikiai žinojo,
kas šis žmogus.
- Atsiprašau, kad išgąsdinau. Manau, mes jau buvome su
sitikę.
- Taip. Ką čia veikiate?
- Galėčiau jūsų paklausti to paties. Tiesiog išėjau vakare pa
sivaikščioti, prieš aštuonioms valandoms užsidarydamas vieš
bučio kambaryje.
- Žinau, kad jau negyvenate mūsų viešbutyje.
- Ne. Man labiau patinka ten, kur nėra problemų dėl karšto
vandens, kad dėl to nereikėtų virkdyti registratūros darbuotojų.
-Ak.
Eime apsisuko ir vėl atsisėdo ant suolelio.
- Numanau, jog esate čia, nes norite pabūti viena?
- Taip, - trumpai atsakė ji.
- Ką gi, prieš eidamas savo keliu norėčiau įsitikinti, kad
mano šiurkštūs žodžiai, ištarti jums prieš kelias savaites, neturi
įlakos dabartinei jūsų nuotaikai.
- Žinoma, ne. Gal galėtume tai pagaliau užmiršti?
- Gerai. Dar vienas klausimėlis: gal jau turėjote progą pa
skaityti mano knygą?
- Truputį skaičiau.
- Ir kaip?
- Labai patiko, - nuoširdžiai atsakė Eime.
- Džiaugiuosi.
- Jūs - jos autorius. Aišku, kad džiaugiatės, kai kam nors
patinka jūsų kūryba.
- Taip, bet ypač džiaugiuosi, kad patiko jums. Na, tai aš jau
eisiu. Paliksiu jus su jūra.
- Ačiū. - Staiga pasijutusi kalta, kad taip šiurkščiai su juo
kalbėjo, Eime atsigręžė. - Paklausykit, atsiprašau, kad buvau to
kia nemandagi. Tiesiog esu prastokos nuotaikos.
- Neatsiprašinėkit. Patikėkit - ir aš ne kartą buvau taip nu
siteikęs, ir dabar dažnokai pasitaiko. Iš savo karčios patirties ga
liu pasakyti, kad gyvenimas paprastai pagerėja, jei tik stengiesi
išlikti pozityvus.
- Daug metų stengiuosi išlaikyti teigiamą požiūrį, bet neat
rodo, kad tai padėtų.
- Tada galbūt turėtumėte pažvelgti į savo gyvenimą giliau,
atrasti tikrąsias liūdesio priežastis ir pabandyti ką nors pakeisti.
- Kalbate lyg iš savigalbos knygos.
- Iš tiesų. Lankiau tokius kursus, turiu ir marškinėlius su
psichoterapijos logotipu. Atleiskit.
- Atsiprašau, kad taip sakau, bet manau, jog visos psicho
terapijos ir savigalbos knygos yra tik žmogui pataikaujančios
kvailystės. Pabandykit auginti du vaikus, dirbti visą dieną ir ne
turėti pinigų. Tiesiog reikia su visu tuo gyventi toliau.
- Vadinas, esate viena iš tų, kurie save ragina susiimti.
- O kaipgi, - karštai atsakė Eime.
- Todėl ir sėdite viena ant suolelio susikrimtusi?
- Aš nesu susikrimtusi. Man tik reikia... gryno oro.
- Žinoma. Na, aš jau ir taip jus ilgokai sutrukdžiau. Pasima
tysime kada nors vėliau.
- Taip, pasimatysime.
Akies krašteliu Eime matė, kaip Sebastianas Žiro nužirglioja
keliu. Ji suprato, kodėl tokioms moterims kaip Merė jis atrodo
išvaizdus. Jis iš tiesų labai įspūdingas vyras.
Eidama namo ji tikrai jautėsi ramesnė. Tokia jos dalia, jos

gyvenimas, ir ji turi su tuo susitaikyti bei stengtis padaryti jį
kuo geresnį. Vis dėlto niekaip negalėjo pamiršti Sebastiano žo
džių, jog privalo išsiaiškinti savo nelaimingumo priežastis ir ko
nors imtis.
Eime kelias minutes pastoviniavo prie namų, baimindamasi
įeiti. Sunkia širdimi ji nenoriai pripažino, jog gerai žino savo
liūdesio priežastis.
8
- Ar galiu paskambinti jums pirmadienį ir pranešti galu

tinį sprendimą? - paklausė Nikas. - Tik noriu įsitikinti, kad
finansiniai reikalai sutvarkyti, ir per savaitgalį viską gerai ap
galvoti. Bet esu devyniasdešimt devyniais procentais tikras,
kad ją imsiu.
- Gerai. Lauksiu jūsų skambučio pirmadienį, pone Mon-
tagju.
Vyrai paspaudė vienas kitam ranką ir Nikas išėjo pro duris.
Atsigręžęs į parduotuvę mintyse regėjo dabartinį niūrų fasadą
perdažytą skaisčiai žalia spalva su jo paties pavarde virš lango,
išraityta aukso raidėmis.
Nikas buvo įsitikinęs, jog tai tinkamiausias salonas jo anti
kvariniams daiktams demonstruoti; didelės vitrinos praeiviams
masinti, erdvus pirmas aukštas ir didžiulis rūsys, kuriame už
teks vietos ir dirbtuvėms, ir sandėliavimui.
Jis perėjo judrią Fulamo gatvę, džiaugdamasis, kad jo pasi
rinkta vieta - ideali. Pačiame viduryje gatvės, kurioje rikiuojasi
aukščiausios kokybės antikvarinių daiktų, interjero ir dizaino
salonai. Žinoma, už nuomą teks mokėti daugiau, nei planavo, ir
lai buvo labai rizikingas sumanymas; dešimt metų pragyvenęs

užsienyje, čia jis visiškai nežinomas, todėl turės pradėti nuo pat
pradžių.
Tačiau ne tai jį baugino labiausiai ir vertė darkart gerai pa
mąstyti prieš sudarant sandorį. Sprendimas buvo daug esmin
gesnis: ar jis įsitikinęs, jog nori gyventi Jungtinėje Karalystėje?
Suskambo Niko mobilusis.
- Labas, Tame... Taip, man regis, radau. Kur esi? Gal susiti
kime „Bluebird“ Karaliaus kelio vidury? Aš vaišinu. Pasimaty
sime po dešimties minučių. Iki.
Matydamas automobilių spūstis gatvėje Nikas nusprendė
neieškoti taksi ir eiti pėsčiomis apie kilometrą iki restorano.
Nors ore jautėsi pamažu atsėlinanti rudeniška vėsa, vaiskiame
danguje dar skaisčiai švietė saulė. Eidamas Nikas mąstė, koks
nuostabus yra gyvenimas. Pastaruosius dešimt metų tarytum
lpypčiojęs vietoje ir vengęs grįžti namo, nes pernelyg sopėjo
širdį, šias dvi savaites parvykęs į Londoną jis išgyveno tai, ką
veikiausiai galima vadinti laime.
Gal jis dar neprisitaikęs prie pasikeitusio paros laiko, jaučiasi
sutrikęs ir apsvaigęs iš džiaugsmo, kad pagaliau grįžo namo?
Turėtų juk būti koks nors paaiškinimas būsenos, jausmo, kad
tamsa staiga išsisklaidė ir jis visu greičiu grįžta pas žmones.
Bet jei vis dėlto kalti ne šie dalykai - Nikas turėjo pripažinti,
jog tai iš tiesų mažai tikėtina, - vadinasi, yra tik viena jo dabar-
linės euforijos priežastis: Tame.
Po pirmo susitikimo Džeinės ir Polo namuose jiedu nuolat
matydavosi. Kadangi abu ieškojo patalpų savo verslui, susitik
davo pasidalinti paieškų patirtimi prie puodelio kavos, sumuš
tinio ar ankstyvo vakaro gėrimo. Abu nepaliaujamai skųsdavosi
aptiktų tinkamų patalpų nuomos kainomis, bet paskui pamirš-
davo verslą ir kalbėdavosi tiesiog apie gyvenimą, vertybes, viltis

ir baimes dėl ateities.
Nikas neprisiminė, kada dar taip gerai jautėsi su kitu žmo
gumi, ypač moterimi. Tame buvo subrendusi, sumani ir žinojo,
ko nori. Geriausia buvo tai, kad Nikas nepastebėjo nė lašelio
įprastų neurozių, kurios, regis, kamuoja visas pažįstamas ne
tekėjusias moteris. Ji atrodė atsipalaidavusi, rami ir pasitikinti
savimi, o jei ir turėjo polinkį į kokį nors emocinį nestabilumą
ar kerštingumą, tai jie dar nepasireiškė.
Iki šiol jųdviejų santykiai buvo tik draugiški ir nieko dau
giau. Tiesą sakant, žingsniuodamas gatve Nikas turėjo pripa
žinti, jog nežino, ar jis Tamei patinka tik kaip draugas, ar ji jau
čia jam ką nors daugiau. Tokia moteris kaip ji galėtų turėti bet
kurį vyrą.
Nikas suprato, jog Tame visiškai sujaukė jo mintyse susi
kurtą vaizdą. Dabar jis negalėjo priimti racionalaus sprendimo
dėl savo ateities. Jei liks čia, Londone, ar tai bus dėl jos?
Apie šią dilemą jis negalėjo prasitarti Tamei. Ji palaikytų jį
bepročiu, jei sužinotų, kad savo ateitį jis grindžia tuo, ar Tame
bus joje. Jis visai nenorėjo pabaidyti jos įžūliu skubėjimu, bet
galbūt pietaujant jam pavyktų suprasti, ar ji jaučia jam ką nors
daugiau. Tada ir apsispręstų, ką daryti toliau.
Po dešimties minučių įžengęs pro duris jis išvydo Tamę,
bare sėdinčią ant sofos, savo ilgas kojas apsimovusią džinsais ir
apsivilkusią žalią kašmyro megztinį, kurio spalva derėjo jai prie
akių. Dar nebuvo matęs jos tokios gražios.
- Labas, Tame.
Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į abu skruostus.
- Labas, Nikai, - nusišypsojo ji.
- Eime į restoraną? Aš išbadėjęs.
- Gerai. - Tame atsistojo ir abu nusekė paskui padavėją prie

staliuko. - Ši vieta kiek geresnė už mūsų įprastas susitikimo vie
teles per pietus. Tikriausiai turi gerų naujienų.
- Tikiuosi, taip. Gal po taurę šampano? - jiems susėdus pa
siūlė Nikas.
- Puiku. Galų gale juk penktadienis.
- Žinoma, - linktelėjo jis. - Man tinka bet kuri priežastis.
- Nikai?
-Ką?
- Kodėl taip į mane žiūri?
- Atsiprašau... aš tik apie kai ką galvojau.
- Apie ką?
Nikas prisivertė atsitokėti iš romantiškų svajonių, susijusių
su maža aksomine dėžute ir jos laibu baltu piršteliu. Jis išbarė
save, kad baigia visai suskysti, ir paėmė į rankas valgiaraštį.
- Nieko rimto. Man džiūvėsėliuose apvoliotos žuvies su
skrudintomis bulvytėmis. O tau?
- Manyčiau, to paties.
Nikas užsakė dvi taures šampano ir žuvies su bulvytėmis.
- Man patinka moterys, kurios mėgaujasi maistu.
- Vadinas, prieš porą metų nebūčiau tau patikusi. Buvau
kaip pamišusi dėl savo kūno formų. Beveik nieko nevalgiau, -
pasakė Tame. - Tiesa ta, kad mano karjera priklausė nuo figū
ros. Kai baigiau manekenės darbą, nusprendžiau valgyti viską,
ko noriu, ir ką tu pasakysi? Nuo tada nepriaugau nė trupučio
svorio. Tai tik įrodo, kad viskas susiję su medžiagų apykaita, o
visa kita turi mažai reikšmės. O dabar papasakok apie tas patal
pas Fulamo gatvėje.
Begurkšnojant šampaną Nikas jai viską papasakojo.
- Taigi, per savaitgalį turiu galutinai apsispręsti, - užbaigė jis.
- Veikiausiai net nėra ko svarstyti - atrodo, jos idealios!

- Taip, bet gyvenimas nėra toks paprastas, - atsiduso Ni
kas. - Man tai didžiulis žingsnis: reikės nutraukti verslą Austra
lijoje ir vėl viską pradėti iš naujo.
- Bet maniau, kad tu to ir sieki? - tarė Tame.
- Na, taip, bet nesu įsitikinęs visu šimtu procentų.
Tame nuliūdo.
- Ak, Nikai, tikiuosi, neketini grįžti į Australiją. Man labai
tavęs trūktų.
- Tikrai?
- O taip!
- Tame, aš...
Kaip visada, tinkamą akimirką sugadino padavėjas, atnešęs
dvi lėkštes žuvies su bulvytėmis. Nikas užsakė dar dvi taures
šampano. Turėjo sukaupti visą drąsą.
Tame įdėmiai pasižiūrėjo į jį.
- Nikai, ar tu nori ką nors pasakyti? Nuo pat atėjimo čionai
atrodai įsitempęs.
- Taip, tiesa. - Nikas nugėrė didelį gurkšnį šampano. - Pa
klausyk, man prastai sekasi tokie dalykai, bet pabandysiu paaiš
kinti kaip mokėdamas.
- Nagi, rėžk, - paragino Tame.
- Pastarosios kelios savaitės man buvo nuostabios, Tame. Be
galo džiaugiausi tavo draugija ir visu kitu, bet...
- Na? - Tame nerimastingai žvelgė į jį. - Ar tu bandai pasa
kyti, kad daugiau nebenori manęs matyti?
- O varge, ne! Atvirkščiai. Mes taip greitai tapome gerais
draugais ir tu man labai patinki... labiau nei patinki, tiesą sa
kant, ir aš svarsčiau... Na, man tiesiog norisi žinoti, ar netrokšti
nieko daugiau?
- Turi omeny, ar norėčiau išlikti tik gerais draugais? - pasi-

tikslino ji.
- Taip.
- O kokie pasirinkimai yra dar?
- Na, žinai, ar nenorėtum žengti toliau?
- Nikai, ar tu nori pakviesti mane į pasimatymą? Tai yra ofi
cialiai, kaip paauglystėje?
Ji žaidė su juo, bet Nikui tai nerūpėjo.
- Taip, labai norėčiau.
- Na, tai pakviesk, - tarė Tame, šakute smeigdama skru
dintą bulvytę.
- Gerai, - tarė Nikas smarkiai plakančia širdimi ir linkte
lėjo. - Ar norėtum eiti su manimi į pasimatymą?
- Ne, - ji ryžtingai papurtė galvą.
- Tikrai?
Tame per stalą ištiesė jam ranką.
- Sakiau, kad taip darytume, jei būtume paaugliai, bet mes
nebe tokie. Jau turėjome daugybę pasimatymų. Iš esmės mes ir
dabar pasimatyme. Tad siūlau elgtis kaip suaugusiems ir, pabai
gus valgyti šias gardžias bulvytes, mesti iš galvos visas paikystes
ir eiti pas mane j namus.
Niką užplūdo didžiulis palengvėjimas.
- Labiausiai to ir norėčiau.
Pro Tamės miegamojo langą neužtrauktomis užlaidomis liejosi

vėlyvos popietės saulės šviesa. Pro langą matėsi daili stogo te
rasa, kurioje Tame vazonuose augino gėles ir vasaros metu apsi
vijusi medines groteles žydėjo raganė. Gėlės jau buvo praradu
sios didumą grožio, bet jai vis tiek patiko žiūrėti į savo mažytį
gamtos lopinėlį didmiesčio centre. Nedidukas namelis buvo jos

prieglobstis, pilnas lobių, parsivežtų iš kelionių po pasaulį.
Ore šoko dulkių krisleliai ir Tame stebėjo juos primerkto
mis akimis, tuo metu Nikas rankoms ir lūpoms glamonėjo jai
nugarą. Ji jautėsi visiškai rami ir pasisotinusi po dviejų valandų
palaimingo mylėjimosi.
Paprastai ji baimindavosi pirmo karto su nauju mylimuoju.
Nors ir užplūsdavo jaudulio banga nuo naujo, nepažįstamo
kūno prisilietimo, ją vis tiek kamuodavo nerimas, ar jiedu liks
patenkinti vienas kitu.
Bet su Niku viskas buvo nuostabu.
Jo kūnas buvo gražus, įdegęs Perto saulėje, stiprus ir lieknas,
raumeningas, bet ne per daug, tiek, kiek ir reikėtų vyrui. Jis lietė
ją švelniai, be krislelio nerangumo ar dvejonių, šnibždėjo tiek
meilių žodelių, kad ji jautėsi visiškai saugi ir nė kiek nesigėdy
dama galėjo atsiliepti į savo kūno poreikius.
- Tu pati nuostabiausia ir žaviausia, - jai į kaklą sumurmėjo
Nikas. - Aš tiesiog dievinu tave.
Ji atsigręžė ir paglostė jam skruostą. Jis suėmė jos pirštus ir
pabučiavo.
- Tai ar galiu sakyti, kad mudu oficialiai susitikinėjame? -
tyliai paklausė jis.
- Vien todėl, kad su tavimi miegu, dar nereiškia, kad esi
mano vaikinas, - sukikeno ji.
- Žiūrėk tu man, kaip viskas pasikeitė šiais laikais! Anksčiau
būdavo atvirkščiai, - nusijuokė Nikas.
- Mielai su tavimi „susitikinėčiau“, - linktelėjo Tame. -
Nors šiuo metu taip gera gulėti su tavimi lovoje.
- Žinoma, ir kuo dažniau, tuo geriau. - Jis apsuko aplink
pirštą rusvų jos plaukų sruogą. - Beje, šį savaitgalį paskambin
siu mamai ir pranešiu, kad grįžau. Ji gyvena Safolke, tikriau

siai kitą savaitę važiuosiu jos aplankyti. Gal norėtum važiuoti
kartu? - nesusiturėjęs pridūrė.
- Mielai kada nors susitiksiu su tavo mama, bet gal bus ge
riau, jei pirmą kartą ją aplankysi vienas? Juk norėsite apie daug
ką pasikalbėti ir esu tikra, kad ji bent porą valandų tikėsis turėti
tave vien sau.
- Tu teisi.
Nikas juto, kaip jam kaista skruostai dėl tokio skuboto pa
kvietimo.
- Ar turi brolių arba sesių?
- Turiu. - Niko veidas apsiniaukė. - Vyresnį brolį Šerną.
Deja, ne itin jį mėgstu. Manau, jis niekam tikęs ir net nenoriu
su juo susitikti.
- Kaip sakoma, gali pasirinkti draugus, bet ne šeimą, - tarė
Tame.
- Taip, žinoma. Na, bet nekalbėkime apie Šerną. Tai kur šį
vakarą eisime per mūsų pirmą oficialų pasimatymą? Žinoma,
jei nesi suplanavusi ko nors kito.
- Deja, teks pasitenkinti vietiniu restoranėliu, parduodan
čiu maistą išsinešti. Prieš savaitgalio turgų dar turiu pataisyti
kelias sukneles. Negaliu sulaukti, kada susirasiu patalpas ir ga
lėsiu pasisamdyti siuvėją, kuri man padėtų! Turiu krūvas karo
liukų, kuriuos dar reikia prisiūti. - Tame parodė į stirtas plasti
kinių dėžučių, užgriozdinusių plotą, kurį ji naudojo kaip persi
rengimo kambarį. - Ak, jau beveik šešios! Atleisk, mielasis, bet
man jau tikrai reikia keltis ir imtis darbo.
- Gerai. Norėtum, kad išeičiau?
- Ne, tikrai ne, jei tik neprieštarauji, kad kalbėsiu su tavimi
dirbdama, ir atneši vištienos troškinio su kariu.
- Gerai.
- Gal galėtum tuoj pat ir nueiti? Aš išbadėjusi.
- Moterie, tu pamišusi dėl maisto, - šyptelėjo Nikas, žiūrė
damas, kaip ji lipa iš lovos.
Eidamas maisto Nikas jautėsi apimtas euforijos. Nežinia,
gerai ar blogai, bet šią popietę jis galutinai apsisprendė. Jis liks ir
išbandys laimę, kurdamas naują gyvenimą Londone. Su Tame.
( uoi.m .va.
Kjmu s'mvpy
nuroto namas
(Cžfcfn
A motif gruodis
Truputį liūdėjau, kad mama neatrodė nuliūdusi, kai šaltą gruo

džio rytmetį lipome į brikelę. Nors nebuvo nė septintos ryto,
mama vilkėjo vieną gražiausių savo suknelių ir buvo raudonai
pasidažiusi lūpas.
- Gražiai šiandien atrodai, - pasakiau, kai ji išėjo pro pa
grindines duris ir nulipo laipteliais prie mūsų.
- Na, jau beveik Kalėdos, chėrie, todėl visi turime stengtis, -
gūžtelėjo ji ir pasistiebusi pabučiavo mane į skruostą. - Gražiai
elkis pas močiutę, gerai?
- Gerai. Linksmų Kalėdų, mama, - tariau, kai ruošdamasis
važiuoti Bensonas pliaukštelėjo poniui per šoną. - Pasimaty
sime naujais metais, - pridūriau poniui pradėjus kaukšėti įvaža.
Bet mama jau buvo nusisukusi ir lipo laiptais į namus.
Vis dėlto Kalėdos nebuvo tokios liūdnos, kaip įsivaizdavau.

Visų pirma, dieną prieš Kūčias pradėjo snigti. Gyvendama prie
jūros per savo gyvenimą džiaugiausi vos trimis ar keturiomis
sniegingomis dienomis, bet pradėjus lyti baltas apklotas per
kelias valandas pradingdavo. Čia, Bodmino dykros pakrašty,

sniegas krito iš dangaus kaip cukraus pudra ir nesiruošė tirpti.
Jis gulė ant palangių iš lauko pusės, o viduje linksmai virpėjo
židinio ir advento žvakės liepsnos. Bilas, jaunas vyras, atliekan
tis močiutei atsitiktinius darbus, atnešė židiniui malkų ir pa
dovanojo man senas rogutes, kuriomis seniau pats važinėdavo
žiemą. Nusekiau paskui jį per sniegą, siekiantį man kelius, ir
pažvelgiau į slėnį, kur jis rodė pirštu. Maži, ryškūs apsimutu
riavę gniutulai galvotrūkčiais skriejo juo žemyn ant įvairiausių
slystančių daiktų: nuo skardų iki senų medinių padėklų krovi
niams.
Jis nusivedė mane į atšlaitę ir supažindino su mažute mer
gyte, kurios veidas buvo taip apmuturiuotas rausvu megztu ša
liku ir kepure, kad matėsi tik spindinčios mėlynos akys.
- Tai mano krikštaduktė Keitė, - pasakė Bilas, tokiu tirštu
Kornvalio akcentu, kaip karvių, išsibarsčiusių po visą krašto
vaizdį, grietinė. - Ji tavim pasirūpins.
Taip ir buvo. Nors ji siekė man tik petį, pasirodė, jog Keitė
mano amžiaus ir akivaizdus šios atokios bendruomenės auto
ritetas. Kol klampojome aukštyn šlaitu, Keitė šūkavo ir mojavo
savo draugams.
- Ten Boisis, mėsininko sūnus, o ten Rouzė, pašto virši
ninko dukra, - ji informavo mane, kai pasiekėme apsnigtą uo
lėtą viršukalnę. - O mano tata - pienininkas.
- Mano tė... tata - pilotas, - pasakiau, kai Keitė rodė, kaip
atsigulti veidu žemyn ant rogių ir atsistumti, rankomis iriantis
per sniegą.
- Na, čiuožk! - šūktelėjo Keitė, stipriai stumteldama mano
roges, ir aš dideliu greičiu nuskriejau stačiu šlaitu žemyn, gar
siai spiegdama ir mėgaudamasi kiekviena sekunde.
Tą dieną nesuskaičiuojamą galybę kartų užlipau ir nusilei

dau nuo kalno. Iš visų mano vaikystės prisiminimų tai išliko
kaip pats didžiausias malonumas, kokį tik patyriau, žinoma,
neskaitant drugelių gaudymo su tėčiu, bet dabar, kai apie tai
pagalvodavau, visada užsinorėdavau verkti. Kiti vaikai taip pat
buvo labai draugiški ir, išgėrusi karšto pieno gėrimo „Ovaltine“,
kurio atnešusi viena iš mamų išpilstė į skardinius puodelius,
kad sušiltume, grįžau namo laiminga, susiradusi daug naujų
draugų. Šis jausmas šildė mane ne ką mažiau už „Ovaltine“.
Kūčių rytą mudu su Bilu per sniegą nuklampojome į pu
šynėlį kaimo pakrašty. Išrinkau nedidelę eglutę, kuri, - nors ir
negalėjo lygintis su milžiniška egle, visada statoma Admirolo
namo vestibiulyje, - atrodė nuostabiai su močiutės senais, ne
tokiais blizgiais sidabriniais ir auksiniais papuošimais bei žva
kutėmis ant šakų, mirksinčiomis židinio ugnies šviesoje.
Kaimo gyventojai visą dieną užsukdavo pas močiutę pasi
gardžiuoti ką tik iškeptu pyragu su uogų ir vaisių įdaru. Deizė
buvo priblokšta, ant viršutinės lentynos maisto sandėliuke pa
mačiusi šešis stiklainius džiovintų vaisių ir uogų įdaro su prie
skoniais. Močiutė nusijuokė ir paklausė, kaip kas nors gali tuo
stebėtis, nes šie pyragai valgomi tik kelias dienas per metus. Ji
paaiškino Deizei, kad įdaro, kurį jos buvusi virėja paruošė dar
prieš karą, buvo tiek daug, kad jos būtų galėjusios pamaitinti
pusę Vakarų fronto, ir jį galima laikyti labai ilgai. Paskui mo
čiutė, aš ir Deizė susėdome pasivaišinti gardžiomis dešrelėmis
su Jorkšyro pudingu. Dešrelių buvo nedaug, bet kreminė bulvių
košė su riebiu padažu nepakartojama. Man atrodė, kad šis ma
žas kaimelis viržynės pakrašty per karą valgo geriau nei herco
gai ir hercogienės Londone.
- Todėl, kad mes visi labai bendruomeniški, - paaiškino
močiutė. - Aš turiu daržovių ir vištų, keičiu savo užaugintas

morkas ir kiaušinius į pieną ir mėsą. Čia mes sugebame apsi
rūpinti maistu patys. Gyvenant tokioje vietoje kitaip ir neįma
noma. Pažvelk pro langą. - Ji parodė į snaiges, sūkuriuojančias
už stiklo. - Rytoj keliai jau bus neišvažiuojami, bet pamatysi: iš
ryto prie durų vis tiek stovės šviežias pienas. Džeikas dar nie
kada nebuvo įklimpęs pusnyse.
Ir iš tiesų išaušus Kalėdų rytmečiui Deizė atnešė dar šilto
pieno, palikto prie durų nedideliame skardiniame kanistre. To
kia buvo viržynių dykros bendruomenė, jos žmonės rūpinosi
vieni kitais, nes jie buvo atskirti nuo likusio pasaulio. Artimiau
sias miestas Bodminas buvo už šešiolikos kilometrų. Žiūrint į
didžiules sniego pusnis lauke atrodė, kad Bodminas už tūks
tančio kilometrų. Jaučiausi atsiribojusi nuo tikrovės šiame sau
giame, minkštame sniego lizde. Ir nors beprotiškai ilgėjausi
mamos, tėčio ir Admirolo namo, man čia patiko.
Po bažnyčios atplėšėme dovanas ir aš apsidžiaugiau, gavusi
Margaretos Mi, anksčiau buvusios Karališkojo Kju sodo tyrinė
tojos, augalų piešinių knygą. Ją prieš kelias dienas man atsiuntė
tėtis močiutei adresuotoje Kalėdų dovanų dėžėje.
1944 m. Kalėdos
Mano brangiajai Pouzei. Smagiai praleisk laike}
su močiute, skaičiuoju dienas, kol vėl tave pamatysiu.
Su meile, tėtis
Na, pamaniau, jis bent jau žino, kur esu, ir tai guodė ne mažiau
nei dovana, su kuria praleisiu daug ilgų snieguotų dienų. Deizė
numezgė man vilnonę kepurę su ausinėmis, užsirišamomis po
smakru.
- Puikiai tiks važinėtis rogutėmis! - apkabinusi ją pasakiau

ir Deizė paraudo iš malonumo.
Močiutė padovanojo man rinkinį knygų odiniais viršeliais,
kurias parašė seserys Anė, Emilė ir Šarlotė Brontės.
- Tikriausiai tujoms dar truputį per maža, miela Pouze, bet
man labai patiko šie romanai, kai buvau jauna mergina, - šyp
sodamasi tarė močiutė.
Deizė buvo pakviesta kartu su mumis valgyti Kalėdų pietų,
ir mane tai labai nustebino. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad
Deizė sėdėtų prie stalo Admirolo name, bet močiutė primyg-
linai reikalavo, sakydama, jog netinkama nuostabiausią metų
dieną Deizei vienai sėdėti virtuvėje. Man močiutė labai patiko
dėl to, kad jai nerūpėjo tokie dalykai, kaip iš kur žmogus kilęs
ar kuo dirba. Tiesą sakant, močiutė kuo toliau, tuo labiau man
patiko.
Taip pat pastebėjau, kad po kelių taurių viskio ji tapo daug
šnekesnė. Kalėdų vakarą mums sėdint priešais židinį - aš jau
buvau su naktiniais marškiniais ir prieš miegą gėriau karštą ka
kavą, - ji papasakojo, kaip susipažino su seneliu. Tai įvyko, kaip
močiutė sakė, „sezono“ metu, kai ji turėjo „pasirodyti“ (nelabai
supratau kur), ir tai, regis, buvo susiję su begale pobūvių, šokių
ir dar kažkuo pavadinimu „debiutančių džiaugsmas“. Atrodo,
mano senelis ir buvo tas džiaugsmas.
- Pamačiau jį per patį pirmą pobūvį... na, kaip kas nors
galėtų jo nepastebėti?! Jis buvo metro devyniasdešimt penkių
centimetrų ūgio, ką tik baigęs Oksfordo universitetą. Su tomis
didžiulėmis rudomis akimis, kurias paveldėjai tu, mano mie
loji, ir tavo tėtis, jis galėjo pavergti bet kurią iš sezono merginų,
nors ir neturėjo jokio titulo kaip dauguma kitų. Jo motina buvo
„gerb.“ - (Nebuvau tikra, ką tai reiškia, bet veikiausiai ką nors
gero.) - Taigi, sezonui baigiantis mes jau buvome susižadėję.

Žinoma, santuoka reiškė, jog turėsiu palikti savo mylimus na
mus čia, senajame gerajame Kornvalyje, ir persikelti į Safolką,
bet tais laikais visos merginos taip elgėsi - sekdavo paskui savo
vyrus.
Močiutė siurbtelėjo viskio ir jos akys tapo svajingos.
- Ak, mieloji, mes buvome tokie laimingi pirmuosius dve
jus metus prieš prasidedant Didžiajam karui. Pradėjau lauktis
tavo tėčio ir viskas buvo tiesiog tobula. O tada... - Močiutė giliai
atsiduso. - Džordžis stojo į tarnybą iškart, kai tik buvo paskelb
tas karas, ir jį išsiuntė į apkasus Prancūzijoje. Jis žuvo anksčiau,
nei gimė jo sūnus.
- Ak, močiute, kaip baisu, - ištariau, kai ji pasivalė akis nė
riniuota nosinaite.
- Taip, buvo siaubinga, bet tuo metu daug moterų prarado
savo vyrus, ir kadangi kaime kai kurios dėl to ėmė skursti, jau
čiau, jog mano pareiga joms padėti. Tai ir tavo mielo tėčio gimi
mas padėjo ištverti. Lorensas buvo labai mielas kūdikis ir geras
vaikas - jei atvirai, gal net per švelnus kaip berniukas, bet aš,
žinoma, palaikiau jo aistrą gamtai, nes ir pati labai mėgau būti
lauke. Jis jau tada itin domėjosi drugeliais, turėjo nemažą ko
lekciją ir kitokių vabzdžių. Todėl jam ir atidaviau viršutinį Pi
lies aukštą, nenorėjau, kad jis miegotų kambaryje su vabzdžių
ir vorų pilnais stiklainiais, - nusipurtė močiutė. - Niekad neži
nai, ar kuris nors neištrūks. Tavo tėtis - sumanus vyrukas, nors
labiau vadovaujasi širdimi nei protu. Ir nors jis labai švelnus,
jeigu ką nors įsikala į galvą, jo jau niekas nesustabdys.
- Ką įsikala į galvą, močiute?
- Tai tik toks posakis, jis reiškia, kad jei tavo tėtis žino, ko
nori, tai to ir siekia visomis jėgomis. Visi mokytojai sakė, kad
jis pakankamai protingas studijuoti teisę Oksforde, kaip ir jo

tėvas, bet Lorensas apie tai nė negalvojo. Jis norėjo studijuoti
botaniką ir pasirinko Kembridžą. O paskui pasiryžo vesti tavo
motiną, nors... - močiutė staiga nutilo ir giliai įkvėpė, - ji buvo
prancūzė, - silpnu balsu pridūrė.
- Ar kaip nors negerai būti prancūzu? - paklausiau jos.
- Ne, visiškai ne, - greitai atsakė ji. - Jiems tiesiog teko iš
mokti vienas kito kalbą. Pažiūrėk, kiek valandų! Jau po devy
nių, mažoms mergaitėms jau seniai reikia gulėti lovose. Nagi,
bėk, panelyte.
Džiaugiausi, kad ir po Kalėdų sniegas nenutirpo, nes turėjau,

ką veikti, buvau net labai užsiėmusi. Kiekvieną dieną su kaimo
vaikais važinėjome rogėmis, svaidėmės sniego gniūžtėmis ir
rengėme sniego senių lipdymo varžybas. Man patiko, kad gy
vename visai prie pat kaimo ir Keitė galėdavo atbėgti pas mane
arba aš pas ją, nes Admirolo name, aplink kurį kelių kilometrų
atstumu nebuvo nė vieno namo, mane buvo aplankiusi tik Mei-
belė. Ir nors močiutė gyveno didžiausiame kaimo name, kiti vai
kai elgėsi su manimi kaip su lygia sau, tik erzindavo dėl mano
tarties. Tai buvo gan ironiška, turint omeny, kad man tekdavo
gerokai susikaupti norint suprasti, ką jie sako man.
Naujųjų metų išvakarėse visas kaimas ėjo į bažnyčią daly
vauti ypatingose pamaldose kare žuvusiems vietiniams vyrams
atminti. Daug kas šniurkščiojo ir verkė, o aš karštai meldžiau,
kad tėtis saugiai grįžtų namo (nors močiutė sakė, kad tai jau
„baigtas kriukis“, - nesupratau, ką tai reiškia, - ir tėtis gali pasi
rodyti bet kurią dieną). Po pamaldų gretimoje salėje visi nema
žai gėrė. Keitė slapta pasiūlė man punšo, kurio vogčiom įsipylė
iš didelio dubens, kai niekas nematė. Paragavau ir vos neapsivė-

miau, nes skonis ir kvapas buvo panašus į benzino, sumaišyto
su supuvusiais obuoliais ir prarūgusiomis gervuogėmis. Tada
vienas atsinešė smuiką, kitas - fleitą ir netrukus visas kaimas,
įskaitant mane, močiutę ir Deizę (kuri šoko su Bilu), straka-
liojo, šokinėjo ir sukosi po salę. Buvo labai linksma, nors visiš
kai nesupratau, ką darau.
Tą vakarą gulėdama lovoje, pavargusi nuo šokių ir klam
pojimo per sniegą namo, vos įstengiau mintimis pasiųsti savo
meilę mamai ir tėčiui.
- Laimingų Naujųjų metų ir saldžių sapnų, - sumurmėjau ir
laiminga giliai užmigau.
Po dviejų dienų, kai sniegas dienomis pradėjo tižti ir virsti

pliurze, tačiau naktimis klastingai užšaldavo, močiutė gavo te
legramą. Tuo metu, kai nuaidėjo durų skambutis, visos kartu
pusryčiavome, spręsdamos, ką Deizė galėtų paruošti vakarie
nei. Deizė atnešė telegramą ir pamačiau, kaip močiutės veidas
išbalo ir papilkėjo kaip vakarykščiai pelenai, dar gulintys židi
nyje.
- Atsiprašau, mieloji, - ištarė ji ir, pakilusi nuo stalo, išėjo
iš kambario.
Ji negrįžo, o kai po pusryčių savo kambaryje nusiprausiau
veidą bei rankas ir nulipau į apačią, Deizė pasakė, kad močiutė
darbo kambaryje kalba telefonu ir prašė jos netrukdyti.
- Ar viskas gerai, Deize? - nedrąsiai paklausiau, puikiai su
prasdama, kad tikrai ne viskas gerai.
- Taip, o dabar pažiūrėk, kas ateina kviesti tavęs į lauką! -
atsakė ji abiem pamačius prie durų privažiuojančią Keitę.
Deizė nuėjo atidaryti durų, supratau, kad jai kažkodėl pa

lengvėjo, kad pas mane atėjo draugė.
- Labas rytas, Keite. Koks šaunus dviratis!
- Gavau jį nuo Kalėdų Senelio, bet per sniegą negalėjau va
žinėti. Ar ateisi apsukti su manimi rato, Pouze? Leisiu ir tau juo
pasivažinėti. Mama taip pat kviečia tave pas mus pietų.
Mačiau, kaip Keitė didžiuojasi dviračiu, bet pastebėjau, kad
jis nenaujas - purvasargiai buvo parūdiję, o priekyje nepati
kimai pasviręs į šoną kabojo susidėvėjęs krepšys. Prisiminiau
savo gražų blizgantį raudoną dviratį, stovintį Admirolo namo
lvartė, tada prisiminiau tėtį ir siaubingai išbalusią močiutę, kai
ji perskaitė telegramą. Atsigręžiau į Deizę.
- Ar tikrai viskas gerai?
- Taip, Pouze, o dabar keliauk su drauge, pasimatysime vėliau.
Visą dieną, nors ir buvo smagu pasivažinėti dviračiu, susė
dus ratu prie didžiulio stalo su Keite ir trimis jos broliais ir se
sėmis valgyti mėsos ir bulvių apkepo, kurį čia vadino pyragu,
krūtinę man veržė didžiulis baimės gniutulas.
Grįžau namo jau temstant. Mačiau, kad svetainėje dega
šviesa, bet židinys - paprastai šiuo metu jau linksmai žaižaruo-
i.uitis - ne.
- Sveika, Pouze, - prie durų pasisveikino Deizė. Jos veidas
Inivo toks pat tamsus kaip sutemos lauke. - Tu turi svečių.
-Kas?
- Tavo mama, - pasakė ji, padėdama nusivilkti paltą ir atriš-
dama man Kalėdoms padovanotos kepurės raištelius.
- Mama? Čia?
- Taip, Pouze. Dabar eik nusiprausti veido ir rankų, susišu
kuoti, o tada palydėsiu tave į svetainę.
Man lipant laiptais į miegamąjį kojos atrodė it tirpstantis,
balutėmis virstantis ledas. Priešais veidrodį pindamasi plaukus

išgirdau iš svetainės sklindančius pakeltus balsus, verkiančią
mamą.
Tada ir supratau, ką netrukus išgirsiu.
- Pouze, mieloji, ateik.
Močiutė pakvietė mane vidun, švelniai uždėjusi ranką ant
peties, atvedė prie mamos, sėdinčios krėsle aukštu atlošu šalia
nedegančio židinio.
- Paliksiu jus vienas, - pasakė močiutė, o aš pažvelgiau į
mamą, pakėlusią į mane ašarotas akis.
Norėjau paprašyti močiutės pasilikti - jos tvirta laikysena
galėjo suteikti paguodos, kurios, kaip žinojau, nesulauksiu iš
mamos, bet ji išėjo iš kambario ir uždarė duris.
- Pouze, aš... - ištarė mama, bet balsas užlūžo ir ji vėl pra
virko.
- Tėtis, ar ne? - vos įstengiau sumurmėti, jau žinodama, bet
kartu ir tikėdamasi, jog tai netiesa.
- Taip, - atsakė ji.
Su šiuo vieninteliu žodžiu pasaulis, kurį pažinojau, sudužo į
milijonus mažyčių šukių.
Antskrydis... bombardavimas... tėčio lėktuvas numuštas...
liepsnos... niekas neišgyveno... didvyris...
Žodžiai vis sukosi ir sukosi galvoje, kol panorau išlupti juos
pro ausis, kad daugiau niekada negirdėčiau. Arba nesuprasčiau,
ką jie reiškia. Mama bandė mane apglėbti, bet nenorėjau nie
kieno apkabinimų, išskyrus to vienintelio žmogaus, kuris jau
niekada manęs neapkabins. Todėl užbėgau į savo kambarį vir
šuje ir apglėbiau pati save. Iš sielvarto ir siaubo maudė kiek
vieną kūno ląstelę. Kodėl jis, kodėl dabar, klausiau, nes visi
kartojo, kad karas beveik baigtas. Kodėl Dievas - jei Jis tikrai
yra - buvo toks žiaurus, kad pačioje pabaigoje atėmė tėtį, taip
ilgai ištverusį kare? Pastaruoju metu per radiją negirdėjau apie
jokius antskrydžius, tik tai, kad vokiečiai traukiasi per Prancū
ziją ir kad jie ilgai nebeišsilaikys.
Nežinojau, kokiais žodžiais apibūdinti tai, ką jaučiau, - gal
lokių nė nebuvo, - todėl tik inkščiau kaip sužeistas žvėris, kol
pajutau, kaip kažkas švelniai palietė petį.
- Pouze, širdele mano, aš labai labai apgailestauju. Dėl ta
vęs, savęs, Lorenso ir, žinoma, - po trumpos tylos pridūrė mo
čiutė, - dėl tavo mamos.
Išsižiojau, norėdama ką nors atsakyti, nes net ir dabar, šią
siaubingą akimirką, buvau išauklėta visada mandagiai kalbėti
su suaugusiuoju, bet neišleidau nė garso. Močiutė apglėbė mane
ir verkiau toliau, prisiglaudusi jai prie krūtinės. Nežinau, iš kur
larėjau tiek ašarų, nes nuo pietų nebuvau gėrusi vandens.
- Na, na, mieloji, - bandė mane apraminti močiutė, kol ga
liausiai užsnūdau.
Gal tik įsivaizdavau, bet buvau beveik įsitikinusi, kad gir
dėjau tylią raudą, kuri, man pusiau miegant, galėjo sklisti tik iš
močiutės.
Mano brangiausias, brangiausias vaikeli... kaip tu kentėjai. Ir
po visko, ką ištvėrei... Aš suprantu, mano mielasis, aš suprantu...
Tada tikriausiai giliai užmigau, nes pabudusi pamačiau, jog
aušta nauja niūriai pilka diena. Prireikė kelių sekundžių prisi
minti, kas nutiko, ir ašaros vėl ėmė byrėti.
Netrukus į miegamąjį įėjo Deizė su padėklu ir padėjo jį ant
lovos. Kaip ir močiutė, ji apkabino mane.
- Mano vargšele, - tarė ji, paleisdama mane iš glėbio. - Ma
tai? Atnešiau tau ką tik išvirtą kiaušinį ir skrebučių lazdelių pa
mirkyti į trynį. Pavalgiusi pasijusi geriau.
Norėjau atsakyti, kad daugiau niekada gyvenime nesijau

siu gerai, bet nesąmoningai išsižiojau ir Deizė pamaitino mane
kaip kūdikį.
- Ar mama atsikėlusi? - paklausiau.
- Taip, ir jau ruošiasi išvažiuoti.
- Šiandien grįžtame į Admirolo namą? Turiu susidėti daiktus!
Numečiau apklotą ir pašokau iš lovos.
- Pirmiausia apsirenk, Pouze. Mama kviečia tave į apačią.
Apsirengiau ir radau mamą, sėdinčią kambaryje prie židi
nio. Jos daili oda buvo balta kaip lauke tirpstantis sniegas, ma
čiau, kaip dreba jos ranka, kai prisidegė cigaretę.
- Bonjour, Pouze. Kaip miegojai?
- Geriau nei tikėjausi, - atvirai atsakiau, atsistojusi priešais ją.
- Sėskis, chėrie. Noriu su tavimi pasikalbėti.
Atsisėdau, guosdamasi, kad viskas, ką ji ketina man pasa
kyti, nebus taip blogai, kaip vakar išgirsta žinia.
- Pouze, aš...
Laukdama, kol ji prabils, žiūrėjau, kaip ji vis iš naujo suneria
rankų pirštus.
- Aš labai apgailestauju dėl to, kas įvyko.
- Tu nekalta, kad tėtis žuvo, mama.
- Ne, bet... tu to nenusipelnei. O dabar...
Ji vėl nutilo, tarsi nerasdama žodžių. Jos balsas buvo duslus,
vos girdimas. Kai pakėlė į mane akis, nesupratau, kokie jausmai
jose atsispindi, bet, kad ir kas tai buvo, mama atrodė labai ne
laiminga.
- Pouze, mudvi su tavo močiute kalbėjomės, kas būtų ge
riausia tau. Ir mes manome, kad, ypač dabar, turėtum likti čia.
- Tikrai? Bet ar ilgai?
- Nežinau. Turiu sutvarkyti... daugybę dalykų.
- O kaip tėčio... - prarijau besikaupiančias ašaras ir sukau

piau visą drąsą ištarti šį žodį, - laidotuvės?
- Aš... - Mama nusigręžė nuo manęs į židinį ir taip pat nu
rijo ašaras. - Su močiute nusprendėme, kad būtų geriausia su
rengti atminimo pamaldas po kelių savaičių. Dar reikia... par
gabenti jo... jį iš Prancūzijos, supranti?
- Taip, - sušnibždėjau smarkiai mirksėdama.
Tada ir supratau, kad privalau būti stipri dėl mamos. Būti
„didelė drąsi mergaitė“, kaip mane vadindavo tėtis, kai spygliu
įsidurdavau pirštą ar nukrisdavau nuo jo man padarytų sūpy
nių. Mamai juk taip pat labai skaudėjo.
- Ar ilgai? Kitą savaitę prasideda mokslo metai.
- Močiutė sako, kad kaime susiradai daug draugų, tad pa
manėme, kad bent kol kas galėtum lankyti mokyklą čia.
- Galėčiau, bet ar ilgai? - dar sykį paklausiau.
- Ak, Pouze, - atsiduso mama. - Negaliu dabar tau atsa
kyti. Supranti, aš turėsiu daugybę reikalų. Teks dėl daug ko ap
sispręsti. Ir, kol būsiu užsiėmusi, negalėsiu tau skirti dėmesio. O
čia su tavimi visada bus močiutė ir Deizė.
- Deizė taip pat lieka?
- Aš jos paprašiau ir ji sutiko. Girdėjau, kad tu ne vienintelė
šiame kaime susiradai draugų. - Mama pirmą kartą man šyp-
lelėjo ir skruostai šiek tiek parausvėjo, paryškindami jos odos
spalvą, primenančią pilkšvą tešlą, kurią Deizė užminkydavo su
laukais. - Tai kaip, Pouze? Ar sutinki, kad tai geriausias planas?
Susimąsčiusi pasitryniau nosį. Galvojau, ką tėtis patartų
man atsakyti.
- Aš labai pasiilgsiu tavęs ir Admirolo namo, mama, bet
icigu tau taip bus geriau, tai pasiliksiu čia.
Pastebėjau, kaip jos veide trumpai blykstelėjo palengvė-
jimas, ir supratau, kad mano atsakymas buvo teisingas. Tikriau

siai ji manė, kad šauksiu, spiegsiu ir maldausiu važiuoti namo
su ja. Dalelė manęs beprotiškai to norėjo; važiuoti namo, kad
viskas būtų kaip anksčiau. Bet tada suvokiau, kad jau niekas ne
bebus kaip anksčiau, tad koks gi skirtumas?
- Eikš, chėrie.
Mama išskėtė rankas ir žengiau jai į glėbį. Užsimerkusi įkvė
piau pažįstamo muskusinio jos kvepalų aromato.
- Prisiekiu, šiuo metu tau taip bus geriausia, - sušnibždėjo
ji. - Aš tau rašysiu laiškus ir sugrįšiu pasiimti, kai tik viską su
tvarkysiu.
- Pažadi?
- Pažadu. - Ji atsitraukė ir nuleido prie šonų rankas. Pa
žvelgė į mane iš krėslo, kuriame sėdėjo, tada ištiesė ranką ir pa
lietė man skruostą. - Tu tokia panaši į savo tėvelį, chėrie: drąsi ir
ryžtinga, turinti didelę, meilės kupiną širdį. Neleisk, kad ji tave
sunaikintų, gerai?
- Gerai, mama, ir kodėl ji turėtų ką nors sunaikinti. Juk my
lėti yra gerai, tiesa?
- Oui, žinoma, gerai. - Ji linktelėjo ir atsistojo. Pamačiau jos
akyse neviltį. - Dabar turiu ruoštis. Turiu nuvažiuoti į Londoną
pas tavo tėčio advokatą. Reikia sutvarkyti daugybę dalykų. Kai
susidėsiu daiktus, ateisiu atsisveikinti.
- Gerai, mama.
Žiūrėjau, kaip ji išėjo iš kambario, tada man ėmė linkti ke
liai, susmukau ant krėslo, kur ką tik sėdėjo mama, ir tyliau pra
virkau, įsikniaubusi į ranktūrį.
/<y./Ų metų rugpjūtis
- Taigi, Pouze, pasikalbėjau telefonu su tavo mama, nes tu

riu vieną pasiūlymą.
- Tikrai? Ar ji atidaro Admirolo namą ir kviečia mane su
grįžti?
- Ne, mieloji, kaip apie tai ir kalbėjomės, jis yra per didelis
lik jums dviem. Galbūt vieną dieną, kai ištekėsi, galėsi sugrįžti
ir gyventi jame su visa didele laiminga šeima, kaip ir turėtų būti.
Tavo tėčiui... žuvus, dabar jis priklauso tau.
- Norėčiau jau rytoj ten važiuoti ir apsigyventi, žinoma, su
lavimi, močiute.
- Kai sulauksi pilnametystės ir oficialiai paveldėsi namą bei
lau priklausantį turtą, galėsi taip ir padaryti. O kol kas protin
giausia laikyti jį uždarytą. Kaip vieną dieną neabejotinai suži
nosi, jo išlaikymo išlaidos - milžiniškos. Na, bet pakalbėkime
apie mano sumanymą. Manau, tau būtų geriausia vykti mokytis
ir gyventi internatinėje mokykloje.
- Ką?! Palikti tave ir savo draugus?! Nieku gyvu!
- Pouze, prašau nusiraminti ir išklausyti mane. Suprantu,
kad nenori išvažiuoti, bet darosi akivaizdu, jog tau reikia kur
kas geresnio išsimokslinimo, nei gali suteikti paprasta kaimo
mokykla. Buvo netgi atėjusi tavo mokytoja Brenan ir pasakė tą
patį. Ji jau ir taip paruošusi tau daug aukštesnio lygio kursą nei
kitiems klasėje, bet pripažino, kad netrukus žiniomis tu pra
lenksi ją pačią. Ji taip pat mano, kad esi nepaprastai protinga
n turėtum lankyti mokyklą, kuri suteiktų tau tokį visapusišką
išsilavinimą, kokio nusipelnai.
- Bet... - jaučiau, kad raukausi, bet negalėjau susivaldyti, -

man patinka mokykloje ir gyventi su tavimi, močiute. Aš neno
riu išvažiuoti, tikrai ne.
- Suprantu, bet jei tavo tėtis būtų gyvas, esu tikra, kad ir jis
pasakytų tą patį.
- Taip manai?
Praėjo penkeri metai, bet man vis dar buvo beprotiškai
skaudu apie jį kalbėtis.
- Taip, o po kelerių metų tikriausiai pradėsi mąstyti apie
karjerą, kaip daro ir daugybė kitų moterų šiais laikais.
- Apie tai nebuvau pagalvojusi, - pripažinau.
- Ne, ir kodėl turėtum galvoti? Tam ir esu aš, ir, žinoma,
tavo mama; tai mes turime pasirūpinti tavo ateitimi. Ak, Pouze,
jeigu aš būčiau gimusi tuo metu, kai moterys gali įsigyti išsilavi
nimą ir galbūt net studijuoti universitete, nieku gyvu nebūčiau
atsisakiusi tokios galimybės! Ar žinai, kad prieš susipažindama
su tavo seneliu aš buvau sufražistė? Registruota Moterų socia
linės ir politinės sąjungos narė? Buvau grandinėmis prisiraki-
nusi prie geležinkelio bėgių kartu su ponia Pankherst, mums
kovojant dėl moterų teisės balsuoti.
- Ak, močiute, tikrai?
- O kaipgi! Bet paskui įsimylėjau, susižadėjau ir visi nuoty
kiai turėjo baigtis. Vis dėlto jaučiuosi bent prisidėjusi, o dabar
kiti laikai, viskas keičiasi, ir labiausiai už tai turime būti dėkingi
poniai Pankherst ir kitoms drąsioms jos bendražygėms.
Pažvelgiau į močiutę kitomis akimis, staiga prisiminusi, kad
ir ji kadaise buvo jauna.
- Taigi, Pouze, mokykla, kurią tau siūlau, yra Devone, nela
bai toli nuo čia. Jos reputacija puiki, ypač gamtos mokslų srityje,
nemažai jos mokinių vėliau įstoja į universitetą. Jau kalbėjausi
Luc i nd a Ri l e y * Dr u g e l i ų k a mb a r y s 159
su direktore ir ji labai norėtų su tavimi susipažinti. Manyčiau,

kitą savaitę turėtume ten nuvažiuoti apsižvalgyti.
- O jei man ten nepatiks?
- Palaukime ir pamatysime, ar tau patiks, ar nepatiks, pane
lyte. Kaip žinai, man nepatinka išankstinis neigiamas nusistaty
mas. Beje, kambaryje viršuje tavęs laukia mamos laiškas.
- Ar ji vis dar Italijoje?
- Taip.
- Maniau, kad važiuoja tik atostogų, o tai buvo prieš metus.
Sakyčiau, ganėtinai ilgos atostogos, - sumurmėjau.
- Nebūk įžūli, panelyte. Lipk į viršų ir nusiprausk. Vaka
rienė bus paruošta po dešimties minučių.
Nuėjau į savo miegamąjį, jau nebe laikiną, kaip maniau iš
pradžių, kai tik čionai atvažiavau, o dabar pilną visokių nieku
čių, susikaupusių per penkerius čia praleistus metus. Ir kam
barys, ir aš prisitaikėme vienas prie kito - turėjome, nes dvejus
ilgus metus kiekvieną dieną laukusi, kol mama mane pasikvies,
galiausiai supratau, kad to nebus. Bent artimiausiu metu. Po tė
čio mirties ji išvažiavo į Paryžių. Karas baigėsi ir daugelis jos
draugų grįžo į savo namus, kaip ji rašė viename iš retkarčiais
atsiunčiamų atvirlaiškių. Pirmuosius dvejus metus rašydavau
ini kiekvieną savaitę sekmadienio popietėmis prieš arbatėlę. Ir
visada klausdavau tų pačių dviejų dalykų: kada ji atvažiuos ma
nęs pasiimti ir kada vyks pamaldos tėčiui atminti? Atsakymas
visada buvo toks pats: „Greitai, chėrie, greitai. Prašau suprasti,
kad aš dar negaliu grįžti į Admirolo namą. Kiekvienas kamba
rys kupinas prisiminimų apie tavo tėtį...“
Taigi galiausiai susitaikiau su mintimi, kad kol kas gyven
siu čia, šioje mažoje bendruomenėje, fiziškai ir mintimis atskir
toje nuo pasaulio. Net močiutės branginamas radijas - kurio ji
kone fanatiškai klausydavosi kiekvieną dieną, norėdama išgirsti

naujienų apie karą, - sugedo netrukus po tėčio žūties. Dar ste
buklingai atgijo vienai valandai, kai Europoje buvo paskelbta
pergalė, ir mes apsikabinome su močiute ir Deize, net trumpai
pašokome svetainėje. Prisimenu, klausiau, kodėl mes džiaugia
mės, nes žmogus, kurį labiausiai mylėjome, niekada pas mus
nesugrįš, kaip vėliau į mūsų kaimą grįžo kai kurie kiti tėvai ir
sūnūs.
„Turime rasti širdyje džiaugsmo dėl jų, Pouze, net jei mūsų
mieliausiojo nebėra su mumis“, - atsakė tada močiutė.
Galbūt buvau blogas žmogus, bet kai visas kaimas susirinko
bažnyčios salėje švęsti pergalės dienos, širdyje jaučiau tik di
džiulę spengiančią tuštumą.
Po pergalės dienos mažai kas tepasikeitė, tik močiutė pra
dėjo dažnai važinėti į Londoną, kartodama, kad reikia sutvar
kyti „popierius“. Tikriausiai tai buvo labai varginantis darbas,
nes močiutė visada grįždavo išvargusi ir klaikiai papilkėjusi.
Aiškiai atsimenu, kaip ji paskutinį kartą grįžo iš kelionės.
Užuot iškart susiradusi mane ir įteikusi kokį nors saldainį,
parvežtą iš Londono, ji nuėjo tiesiai į savo kambarį ir nesirodė
ištisas tris dienas. Kai pasakiau, kad noriu ją pamatyti, Deizė
perspėjo, kad močiutė labai persišaldžiusį ir nenori apkrėsti
dar ir manęs.
Tada ir apsisprendžiau, kad jei kada nors turėsiu vaikų ir
gulėsiu mirties patale, sirgdama kokia nors labai užkrečiama
liga, pavyzdžiui, cholera, vis tiek įsileisiu juos pas save. Suau
gusieji, kuriuos mylime, mėgsta slėptis už uždarų durų, bet tai
kelia didžiulį nerimą vaiko sieloje. Per savo gyvenimą patyriau
tai daugiau kartų nei derėtų.
Galiausiai močiutė išėjo iš kambario ir aš vos neaiktelėjau
pamačiusi, kokia ji sulysusi. Tarytum tikrai būtų sirgusi cho

lera. Oda buvo vaško spalvos, akys įdubusios. Atrodė labai sena
ir visiškai ne linksma, kokia būdavo anksčiau.
- Mieloji Pouze, - tarė ji, išspaudusi šypseną, kuri nepasiekė
jos akių, kai mudvi svetainėje prie židinio gėrėme arbatą. - At
leisk, kad taip mažai buvau su tavimi pastaruosius kelis mėne
sius. Turbūt apsidžiaugsi sužinojusi, kad viskas baigėsi, man dau
giau nebereikės važiuoti į Londoną - nei dabar, nei kada nors
vėliau. Tiesiog negaliu pakęsti to bedieviško miesto, supranti? -
nusipurtė ji.
- Aš niekad ten nesu buvusi, močiute, tad nežinau.
- Ne, nors esu tikra, kad vieną dieną ten nuvažiuosi, todėl
neturėčiau iš anksto gadinti tavo nuomonės, bet aš neturiu gerų
prisiminimų apie tą miestą... - Jos liūdnos akys nukrypo į šalį,
bet greitai vėl apsimestinai linksmai atsigręžė į mane. - Na, kas
buvo, pražuvo. Metas mums žvelgti į ateitį. Turiu paruošusi tau
staigmeną, Pouze.
- Tikrai? Kokia tu miela, - atsakiau, nežinodama, kaip rea
guoti į šią naują, kitokią močiutę. - Ačiū.
- Nenoriu sugadinti staigmenos ir nesakysiu, kas tai, bet pa
maniau, kad norėtum turėti ką nors, kas tau primintų tėtį. Ką
nors... praktiško. O dabar gal įmestum dar kelias malkas į ži
liinį? Šaltis tiesiog smelkiasi į kaulus.
Taip ir padariau, o po pašnekesio apie tai, ką nuveikiau, kol
jos nebuvo, - nelabai ką, nors galėjau pridurti, kad Deizė priim
davo Bilą virtuvėje dažniau, nei, mano manymu, reikėjo, - mo
čiutė pasakė, kad pavargo ir nori pailsėti savo kambaryje.
- Bet pirmiau ateik ir apkabink savo močiutę.
Priėjau arčiau, ir nors močiutė atrodė labai trapi, apkabino
mane taip stipriai, tarsi norėtų niekada nepaleisti.
162 L u c i n d a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s
- Na, o dabar, - ištarė ji atsistojusi, - aukščiau galvą, Pouze.

Turime žengti į priekį.
Po trijų dienų prie namų durų sustojo nedidelis furgonas.
Atklydusi į prieškambarį pamačiau, kaip tvirtas vyras neša į
darbo kambarį dideles dėžes. Šalimais išdygo močiutė ir aš ste
bėdamasi pakėliau į ją akis. Ji uždėjo ranką man ant peties.
- Jos visos tau, mieloji. Eik ir pasižiūrėk, o paskui galėsi iš
sidėlioti jas ant lentynų. Atlaisvinau joms vietos.
Nuėjusi į darbo kambarį nuo viršutinės dėžės nuplėšiau pla
čią lipniąją juostą. Dėžėje aptraukti pažįstamais rudais viršeliais
gulėjo Britanijos enciklopedijos tomai.
- Turėsi ką veikti tamsiais Kornvalio vakarais, - pasakė mo
čiutė, kai vieną išėmiau ir pasidėjau ant kelių. - Pirkau jas tavo
tėčiui per kiekvienas Kalėdas ir gimtadienius. Žinau, kad jis no
rėtų, jog turėtum jas.
- Ačiū, močiute, labai tau ačiū, - ištariau ašarojančiomis
akimis, glostydama odinį viršelį. - Tai pats geriausias dalykas,
koks tik galėtų man jį priminti.
Per kitus metus močiutė pamažu atvirto į tokią, kokia buvo
anksčiau. Nors dažnai jos akyse pastebėdavau liūdesį, džiau
giausi, kad atsigavo, kaip visada bruzdėjo po namus, o žiemai
atsitraukus visą savo energiją nukreipė į didžiulį sodą už namo,
greitai bundantį po žiemos miego. Kai nebūdavau mokykloje
arba viržynėje su draugais, padėdavau jai. Mums dirbant ji
mokė mane apie įvairias sodinamų ir prižiūrimų augalų rūšis.
Sename apkerpėjusiame šiltnamyje močiutė rodė, kaip daiginti
sėklas ir rūpintis daigais. Netgi padovanojo man sodo įrankius,
sudėtus į tvirtą gluosnio pintinėlę.
- Kai mane apima liūdesys, - pasakė ji, man ją įteikdama, -
sukišu rankas į derlingą žemę ir galvoju apie stebuklus, kuriuos
Luc i nd a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 163
ii išaugina. Tai visada pakelia nuotaiką. Tikiuosi, ir tau tai kels

panašius jausmus.
Mano nuostabai, taip ir buvo, aš vis daugiau laisvo laiko
praleisdavau sukišusi rankas į dirvą arba gilindamasi į močiu
tės sodininkystės knygas bei žurnalus. Deizė taip pat priglaudė
mane po sparneliu ir aš daug laimingų valandų praleidau virtu
vėje, kočiodama tešlą ir kepdama. Be to, toliau piešiau augalus,
kaip buvo prašęs tėtis.
Vieną kovo pabaigos popietę močiutė pasikvietė pastorių iš
gerti arbatos ir suplanuoti kasmetines velykinių kiaušinių paieš
kas (jos visada būdavo rengiamos mūsų sode, nes jis - didžiau
sias kaime). Negalėjau nepajusti pasididžiavimo, kai išaušto toji
diena ir visi dalyvaujantieji kartojo, koks gražus ir puikiai pri
žiūrimas mūsų sodas.
Maždaug tuo metu pradėjau gauti mamos atvirlaiškius iš
Paryžiaus. Pasirodo, ji vėl pradėjo dainuoti. Atvirlaiškyje ne
galėjai parašyti daug, bet ji atrodė laiminga. Aš bandžiau dėl
jos džiaugtis, bet kadangi širdyje jaučiausi tuščia kaip kokoso
kevalas (nors išoriškai stengiausi atrodyti tokia kaip visada),
man nepavyko. Močiutė nuolat kalbėjo apie dvasios dosnumą,
bet mano dvasia niekaip negalėjo būti dosni mamai, nuspren
džiau, kad esu pasibaisėtinas žmogus. Tiesa ta, jog norėjau, kad
ji jaustųsi tokia pat nelaiminga kaip aš. Kad negalėtų džiaug-
lis, kai žmogus, kurį abi mylėjome labiausiai pasaulyje, jau nie
kada nesugrįš.
Galiausiai papasakojau apie savo jausmus Keitei, kuri, nors
niekada nekeliavusi toliau nei į Bodminą (ir ten lankėsi tik
kartą, kai vyko į savo močiutės sesers laidotuves) ir per pa
mokas visiškai nieko neišmananti, turėjo tikrai daug sveikos
nuovokos.
„O gal tavo mama tik apsimeta laiminga, kaip ir tu, Pouze.

Nepagalvojai apie tai?“ - paklausė ji manęs.
Pakako šio vieno sakinio ir man tapo šiek tiek lengviau. Mu
dvi su mama žaidėme apsimetinėjimo žaidimą; mama visomis
jėgomis metėsi į dainavimą, o aš - j pamokas ir nuosavą sodo
sklypelį, kurį man neseniai buvo paskyrusi močiutė, kad galė
čiau jame sodinti ir auginti, ką tik panorėjusi. Mes abi kaip išma-
nydamos stengėmės užsimiršti, nors visą laiką skausmingai pri
siminėme. Taip pat pagalvojau apie močiutę ir kaip ji bandė su
grįžti į įprastas vėžes. Kad jai vis dar sopa širdį dėl tėčio mirties,
suprasdavau tik iš retkarčiais akis užtemdančio liūdesio. Mamos
akių nemačiau, bet jei močiutė būtų atsiuntusi man atviruką iš
užsienio, esu tikra, kad būtų jame parašiusi ką nors linksmo.
Pastaruosius dvejus metus atvirlaiškiai ateidavo vis rečiau,
o tada, prieš metus, gavau vieną iš Romos su Koliziejaus nuo
trauka. Mama rašė, kad pasiėmė petite vacance'.
„Panašiau [grande vacance"“, - vėl pasiskundžiau savo atvaiz
dui veidrodyje, pindama į kasą visiškai nesuvaldomus plaukus.
Stengiausi nepykti, kad nuo tada, kai išvažiavo tuoj po ži
nios apie tėčio mirtį, ji nė karto manęs neaplankė, bet kartais vis
tiek pykdavau. Juk ji mano mama, o praėjo ilgi penkeri metai!
„Bent jau turi močiutę, - pridūriau savo atvaizdui. - Dabar
ji - tavo mama.“
Nulipusi į apačią vakarieniauti ir pasikalbėti apie interna
tinę mokyklą, supratau, jog taip ir yra.
* trumpas atostogas (pranc.).

** ilgas atostogas (pranc.).
- Štai ir viskas, - pareiškė Deizė, uždarydama spindintį

odinį lagaminą, kurį močiutė atsisiuntę iš Londono kartu su
tamsiai žalia mokyklos uniforma, kuri man atrodė bjauri.
Bet veikiausiai ji ir turėjo būti bjauri. Nepadėjo ir tai, kad
uniforma buvo užsakyta be pasimatavimo, todėl aš joje kone
paskendau.
- Yra vietos išaugimui, Pouze, - pasakė močiutė man sto
vint priešais veidrodį su švarkeliu, iš kurio rankovių nė nesi
matė mano pirštų galiukų, o per pečius buvo toks platus, kad į
jį būtų tilpusi ir Keitė. - Tavo mama ir tėtis buvo aukšti, tad nė
kiek neabejoju, kad per kelis ateinančius mėnesius tu išstypsi
kaip jaunas medelis. O kol kas Deizė palenks rankoves ir sijoną,
kad galėtum lengvai atlenkti, kai prireiks.
Deizė sukinėjosi aplink mane, dygsniuodama švarkelio ran
koves ir klostuoto sijono palanką, dabar siekiantį viršų suvars
tomų juodų raštuotos odos batų, kuriuos avėdama jaučiausi - ir
atrodžiau - lyg su valtimis ant kojų. Deizei sukinėtis buvo sunku,
nes trukdė didžiulis pilvas, ji galėjo pagimdyti bet kurią dieną.
Labai norėjau pamatyti kūdikį prieš išvažiuodama į mokyklą, bet
sulig kiekviena prabėgančia diena tai atrodė vis mažiau tikėtina.
Iš mūsų trijų Deizė rado didžiausią laimę Kornvalio viržy-
nėje. Ji su Bilu - močiutės pagalbiniu darbininku - susituokė
prieš dvejus metus, vestuvėse dalyvavo visas kaimas, kaip ir
visose šventėse ar laidotuvėse. Dabar Deizė gyveno jaukiame
sodininko namelyje, stovinčiame močiutės namų žemėse. Blyš
kiaveidė mergina, kurią pažinojau Admirolo name, čia sužydo
ir tapo gražia jauna moterimi. „Akivaizdu, kad tikra meilė pa
daro žmogų gražų“, - pagalvojau, žiūrėdama veidrodyje į save,
pasipuošusią tamsiai žalia uniforma. Tikėjausi, kad ir pati kada
nors surasiu meilę.
Tądien per paskutinę bendrą vakarienę, kurią malonų vė

lyvo rugpjūčio vakarą valgėme lauke, paklausiau močiutės, ar
jai viskas bus gerai, kai liks viena.
- Turiu omeny, kai Deizė susilauks vaikelio, o aš būsiu išva
žiavusi, ar susitvarkysi viena?
- Ak, Pouze, nenurašyk manęs taip greitai. Man dar nėra
šešiasdešimties! Be to, aš vis tiek turėsiu Bilą ir Deizę - jei su
silauki kūdikio, dar nereiškia, kad tampi neįgalus. Ir man la
bai patiks namuose turėti mažylį. Nauja gyvybė visada praskai
drina sielą.
„Jei tik tas kūdikis neatims iš manęs visos tavo meilės...“ -
pagalvojau, bet neištariau to garsiai.
Kitą rytą lipdama į senovinį „Fordą“, kuriuo Bilas ketino vežti

mane į Plimuto stotį, vos tvardžiau ašaras, atsisveikinimui bu
čiuodama močiutę. Ji bent nelaistė manęs ašaromis kaip Deizė,
bet akys tikrai blizgėjo labiau nei visada.
- Sudie, mieloji. Dažnai man rašyk ir pasakok, ką įdomaus
veiki.
- Gerai.
- Stropiai mokykis, kad tavo tėtis - ir aš - galėtume tavimi
didžiuotis.
- Pažadu, kad labai stengsiuosi, močiute. Sudie.
Bilui vežant mane įvaža atsigręžiau į jas. Žinojau, kad, ne
paisant skausmo, kurį iškentėjau atvykusi čia prieš penkerius
metus, nedidelė bendruomenė, kurioje gyvenau, saugojo ir rū
pinosi manimi. Be galo to ilgėsiuosi.
Internatinėje mokykloje buvo... neblogai. Na, jei nekreiptum

dėmesio į žiemą iš vidaus apšarmojančius bendrabučio langus,
visiškai nevalgomą maistą ir kūno kultūros pamokas, vykstan
čias sporto salėje tris kartus per savaitę. Vadinau tai „kūno koš
maru“, nes taip ir buvo. Daugybė nerangių paauglių, mėginan
čių peršokti „ožį“, veikiausiai buvo baisiausias vaizdas, kokį tik
galima pamatyti. Kita vertus, žaisdama žolės riedulį - apie kurį,
panelės Šuter siaubui, anksčiau niekada gyvenime nebuvau gir
dėjusi, - jaučiausi kaip žuvis vandeny. Pasak jos, mano svorio
centras buvo žemai - tai supratau kaip eufemizmą vietoj žodžių
„stovi tvirtai ant žemės“, - bet tai tiko žaidimui ir netrukus ta
pau geriausia komandos įvarčių mušėją. Man taip pat puikiai
sekėsi bėgti krosą, nes pastaruosius penkerius metus daug laiko
buvau praleidusi bėgiodama po Kornvalio viržynes.
Polinkis į žaidimus šiek tiek padėjo, nes kitos mergaitės
mane laikė moksliuke - o tokia ir buvau - ir vadino Kalike.
Taip, kaip jos nesuprato mano užsidegimo mokslui, aš nesu
pratau, kodėl jos nesidžiaugia kiekvieną dieną joms laisvai da
lijamomis žiniomis. Daug metų mokiusis iš šventų Britanijos
enciklopedijos puslapių (močiutė, žinoma, teisingai sakė, kad
panelei Brenan sunku neatsilikti nuo manęs), buvo nuostabu
klausytis, kaip kitas žmogus prikelia gyvenimui mokslo tiesas.
Kadangi buvau pratusi šeimoje būti vienintelis vaikas ir išsisky
riau iš kitų, net draugaudama su Keite bei kitomis mergaitėmis,
nesijaučiau labai įskaudinta, kad naujosios mokyklos mergai
tės žiūrėjo į mane kreivai. Tarp bendramokslių buvo dar viena
mergaitė, kurią kitos laikė keista dėl jos aistros baletui. Tai mus
ir suvienijo.
Sakoma, kad panašumai traukia, bet, neskaitant tariamo
bendro keistumo, mudvi su Estele Simons niekuo daugiau ne
buvome panašios. Palyginti su kitomis mergaitėmis, aš buvau

aukšta, tvirtai sudėta ir, kaip pati maniau, ne itin išraiškingų
veido bruožų, o Estelė smulkutė ir trapi, eidama ji priminė
ore plevenančią voratinklio atplaišą. Be to, turėjo tankią švie
sių žvilgančių plaukų kupetą ir ryškias žalsvai mėlynas akis. Aš
visą savo laisvalaikį leisdavau bibliotekoje, o Estelė - sporto sa
lėje, priešais veidrodį mokydamasi kilnoti kojas ir suktis ratu.
Ji sakė, kad yra kilusi iš „bohemiškos“ šeimos; jos mama buvo
aktorė, o tėtis - gerai žinomas rašytojas.
- Jie atsiuntė mane čia, nes mama nuolat keliauja tai į vieną,
tai į kitą teatrą, o tėtukas visada įkišęs nosį į rankraštį, todėl aš
jiems tik trukdžiau, - Estelė ramiai gūžtelėjo pečiais.
Ji man taip pat pasakė, kad vieną dieną taps garsia balerina,
tokia kaip Margo Fontein, apie kurią nieko nebuvau girdėjusi,
bet Estelė apie ją visada kalbėjo tyliu, pagarbiu balsu. Dėl savo
šokio manijos ji beveik neturėjo laiko mokslams, todėl už ją
pabaigdavau namų darbus, palikdama šiek tiek rašybos klaidų,
kad atrodytų lyg jos pačios daryta. Estelė buvo ne tik nežemiš
kos išvaizdos, bet ir svajingos prigimties. Kartais pagalvodavau,
kad jei kas nors sukurtų baletą apie dailią šviesiaplaukę fėją,
šiam vaidmeniui būtinai pasirinktų Estelę.
- Tu tokia protinga, Pouze, - atsidususi pasakė ji, kai sugrą
žinau jos matematikos pratybas. - Norėčiau turėti tokias kaip
tavo smegenis.
- O aš manau, jog reikia labai gerų smegenų, kad prisimin
tum tiek daug šokio žingsnelių ir rankų judesių.
- Ak, tai visai paprasta; mano kūnas pats žino, ką daryti,
panašiai kaip tavo smegenys žino lygties atsakymą. Kiekvienas
žmogus turi kokį nors talentą. Mes visi esame apdovanoti.
Geriau pažinusi Estelę supratau, kad pamokose jai prastai
L u c i n d a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s 169
sekėsi vien todėl, kad jai tai buvo neįdomu, nes gyvenimo daly
kuose ji buvo labai išmintinga, geriau už mane mokėjo į viską
žvelgti filosofiškai. Man kastuvas buvo tik kastuvas, o Estelė
galėjo pamatyti kai ką daug vaizdingesnio. Draugaudama su ja
prisiminiau tuos laikus, kai tėtis vadindavo mane fėjų princese,
o save - karaliumi, ir supratau, kad kažkuriuo metu pamiršau
visus stebuklus.
Praėjus rudeniui ir žiemai, sugrįžome į mokyklą, į vasaros
semestrą. Mėgome gulėdamos ąžuolo paunksmėje kalbėtis apie
slapčiausius dalykus.
- Ar tu daug galvoji apie berniukus? - vieną saulėtą birželio
popietę paklausė manęs Estelė.
- Ne, - atvirai atsakiau.
- Bet juk nori kada nors ištekėti?
- Niekad apie tai negalvojau, tikriausiai todėl, kad neįsivaiz
duoju, kas galėtų manęs norėti. Nesu tokia graži ir moteriška
kaip tu, Estele.
Pasižiūrėjau į savo blyškias strazdanotas kojas, galvodama,
kad jos primena medžio kamieną, į kurį rėmiausi nugara, tada -
į Estelės tobulas kojas dailiomis laibomis kulkšnimis. Mama vi
sada sakydavo, kad vyrams tokios labiausiai patinka. (Žinoma,
ir jos kulkšnys buvo laibos, ne taip kaip dukters.)
- Ak, Pouze, kodėl taip apie save kalbi? Tu esi puikaus spor
tiško sudėjimo, neturi nė gramo riebalų, turi nuostabius ru
dens lapų spalvos plaukus ir mielas dideles rudas akis, - subarė
mane Estelė. - O kur dar tavo protas, nė kiek ne menkesnis už
vyrų.
- Gal jiems ir tai nepatiks, - atsidusau. - Man atrodo, vy
rai nori, kad moterys gimdytų vaikus ir rūpintųsi namais, bet
niekada nereikštų savo nuomonės. Manau, būčiau labai bloga
žmona, nes visada pataisyčiau savo vyrą, jei jis pasakytų ką nors
ne taip. Be to, - prisipažinau, - noriu siekti karjeros.
- Aš taip pat, Pouze, bet nesuprantu, kodėl greta darbo ne
galėčiau turėti ir vyro.
- Na, aš nepažįstu nė vienos moters, kuri būtų ištekėjusi ir
turėtų darbą. Net mano mama metė dainavimą, kai ištekėjo už
tėčio. Ir pažiūrėk į mūsų mokyklos mokytojas - visos netekėju
sios, visos iki vienos, - atsidusau.
- Galbūt jos dairosi į kitą pusę?
- Ką turi omenyje?
- Negi nesupranti?
- Ne, tad nustok kalbėti mįslėmis.
- Tai reiškia, kad galbūt jos patinka viena kitai.
- Ką?! Merginai patinka mergina? - priblokšta ištariau.
- Ak, Pouze, nors tu ir labai protinga, kartais esi tokia naivi!
Tikriausiai pastebėjai, kaip meiliai panelė Šuter žiūri į panelę
Viljams?
- Ne, - atžariai atsakiau. - Netikiu, kad tai gali būti tiesa.
Tai... tai tiesiog prieštarauja gamtos dėsniams.
- Nepainiok botanikos su žmogaus prigimtimi. Ir jei tokia
tema nepaminėta tavo storose enciklopedijose, dar nereiškia,
kad taip nėra. Tai tiesa, - tvirtai pasakė Estelė. - O vyrams pa
tinka vyrai. Net ir tu turėjai girdėti apie Oskarą Vaildą, kurį pa
sodino į kalėjimą už santykius su kitu vyru.
- Matai? Tai neteisėta, nes nenatūralu.
- Ak, Pouze, nebūk tokia doruolė! Teatro pasaulyje tokie da
lykai įprasti. Be to, tai ne jų kaltė. Žmonėms turi būti leidžiama
būti tokiems, kokie jie yra, nepaisant visuomenės normų. Taip
nemanai?
Estelės dėka iš tiesų pradėjau mąstyti. Ne tik apie fotosin
tezę ir organizmų cheminę sudėtį kaip iki šiol, bet ir apie tai,
kaip žmonės nustatė taisykles to, kas, jų manymu, yra priim
tina, o kas ne. Ir pradėjau viskuo abejoti.
Pamažu žengiau į suaugusiųjų pasaulį.
(954 metiį. (apimtis
- Taigi, Pouze, turime aptarti tavo ateities planus.

Panelė Sampter, mokyklos direktorė, nusišypsojo man iš ki
tos stalo pusės. Bet mačiau tai tik akies krašteliu, nes kaskart, kai
per tuos penkerius metus į ją pažvelgdavau, akys kaipmat kryp
davo į karpą kairiame jos smakro šone ir ilgus žilus plaukus, iš
augusius iš jos. Šimtąjį kartą klausiau savęs, kodėl ji nenusikerpa
jų žirklėmis, nes apskritai jos veidas buvo ganėtinai dailus.
- Gerai, panele Sampter, - automatiškai atsakiau.
- Kitą vasarą tu mus paliksi, todėl jau turėtum pradėti gal
voti apie stojimą į universitetą. Numanau, kad to ir sieki, tiesa?
- Aš... na, taip. Ką jūs patartumėte?
- Manau, kad su savo gabumais turėtum taikyti į pačią vir
šūnę ir pabandyti stoti į Kembridžą.
- Tikrai? - tarstelėjau jausdama, kaip užspaudė gerklę. -
Ten mokėsi mano tėtis. Jūs iš tiesų manote, kad turėčiau paban
dyti? Kaip suprantu, konkurencija - ypač moterims - ten labai
didelė.
- Tiesa, bet tu esi išskirtinė mokinė. Prašyme būtinai turė
sime paminėti, kad šį universitetą lankė ir tavo tėtis. Seni mo
kyklos ryšiai dar niekam nepakenkė, - nusišypsojo ji.
- Net jei į juos kreipiasi moteris? - paklausiau su ironija.

- Taip. Tikriausiai žinai, kad Gertone ir Niuname yra mo
terų koledžai, bet ar esi girdėjusi apie Niu Holą? Jis atidarytas
šį rugsėjį, kol kas jame tik šešiolika vietų, bet koledžo kuratorė,
panelė Rouzmerė Murėj, sena mano draugė. Tai reiškia, kad ga
lėčiau tave užtarti geru žodžiu, bet priėmimas priklausys tik nuo
to, kaip išlaikysi trijų valandų egzaminą raštu. Praėjusiais metais
į tas šešiolika vietų pretendavo keturi šimtai merginų. Konku
rencija yra milžiniška, bet aš tikiu, kad turi didžiules galimybes
įstoti. Numanau, kad norėtum studijuoti gamtos mokslus?
- Taip, norėčiau rinktis botaniką, - tvirtai atsakiau.
- Na, Kembridžas garsėja savo Botanikos katedra. Geriau
nė būti negali.
- Pirmiausia turėčiau tai aptarti su močiute, bet esu tikra,
kad ji man pritartų. Nors dar, žinoma, galiu ir neįstoti, panele
Sampter.
- Jei nemėginsi, tai nieko ir nepasieksi. Be to, iš visų mo
kinių, kada nors įėjusių pro šias duris, tu esi viena talentin
giausių. Aš tikiu tavimi, Pouze. O dabar keliauk ir pasidžiauk
Kalėdomis.
Nors jaudulys, kurį jaučiau grįždama namo į Kornvalį - ypač

Kalėdoms, - jau nebuvo toks didelis ir nevaldomas, kad savaitę
iki grįžimo negalėčiau užmigti, vis tiek akimirkos, kai su Bilu
važiavome per mūsų kaimelį, buvo ypatingos. Pradėjo tirštėti
rūkas, neišvengiamai artėjo sutemos, nors buvo dar tik po trijų.
Nusišypsojau pamačiusi spalvotomis lemputėmis papuoštą di
dingą pušį, augančią močiutės priekiniame sodelyje. Ji buvo
man sakiusi, kad per vienas Kalėdas pušį pasodino jos seneliai,
tikėdamiesi, kad ji įleis šaknis. Taip ir buvo, o dabar visas kai

mas susirinkdavo į tradicinį lempučių įžiebimą žiemos saulė
grįžos dieną.
- Mano mieloji, sveika sugrįžusi namo!
Tarpduryje stovėjo močiutė, ištiesusi man rankas, bet ne
spėjus prieiti pro ją prasibrovė mažas berniukas ir pribėgo prie
manęs.
- Pouze! Kalėdos! Jos ateina!
- Žinau, Rosai. Nuostabu, tiesa?
Pasilenkusi pakėliau berniuką ant rankų, pabučiavau į to
kius pat kaip Deizės šiaudų spalvos plaukus ir nusinešiau vidun.
Prieškambaryje pasisveikinti su manimi laukė Deizė. Rosas
rangėsi mano glėbyje, nekantraudamas parodyti piešinį, kurį
nupiešė Kalėdų Seneliui, dabar kabantį ant virtuvės spintelės.
- Pouzė pasižiūrės vėliau, Rosai, - meiliai subarė sūnų
Deizė. - Kelionė buvo ilga ir esu tikra, kad ji nori atsisėsti prie
šais židinį ir išgerti puodelį arbatos su bandele.
- Bet...
- Jokių bet, - Deizė nusivedė jį į virtuvę. - Eime, padėsi
man paruošti arbatą.
įžengiau paskui močiutę į svetainę, ten židinyje linksmai
spragsėjo ugnis. Eglutė stovėjo dideliame vazone, bet dar ne
buvo papuošta.
- Nusprendžiau tau palikti šį malonumą, - nusišypsojo mo
čiutė. - Žinau, kaip tau tai patinka. O dabar atsisėsk ir papasa
kok man apie savo rudens semestrą.
Prie arbatos ir bandelių papasakojau močiutei apie viską,
kas įvyko per pastaruosius tris mėnesius. Ji labai didžiavosi, kai
rugsėjį mane išrinko seniūne.
- Vis dėlto man nepatiko su šiomis pareigomis gauta atsa
174 Luc i nd a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s
komybė, sunkiausia buvo skirti bausmes kai kurioms draugėms.

Semestro pradžioje sugavau Matildą Meihju rūkančią giraitėje.
Paleidau ją, nes pažadėjo daugiau nerūkyti, bet rūkė, todėl tu
rėjau apie tai pranešti. Jai buvo uždrausta tris savaites išeiti iš
mokyklos teritorijos ir dabar ji manęs nekenčia, - atsidusau.
- Taip, bet ar tai sustabdė kitas, kurioms gal būtų kilusi pa
gunda daryti tą patį?
- Taip, arba jos labiau saugojasi, kad nepričiupčiau. Bet taip
išeina, kad jos šalinasi manęs ir neleidžia prisidėti prie jų links
mybių. Ne geriau ir tai, kad gavau atskirą kambarį. Jaučiuosi
nuo visų atskirta, močiute. Mokykloje man jau ne taip smagu,
kaip anksčiau.
- Kaip jau supratai, atsakomybė yra įvairūs iššūkiai ir sun
kių sprendimų priėmimas, Pouze. Esu tikra, kad ši patirtis pa
dės tau ateity. O dabar papasakok daugiau apie stojimą į Kem-
bridžą.
Papasakojau jai apie naują merginų koledžą ir tai, kad pa
nelė Sampter mano, jog turiu nemažai galimybių laimėti vieną
iš tų kelių vietų universitete. Močiutės akyse sublizgo ašaros.
- Tavo tėtis nepaprastai tavimi didžiuotųsi, Pouze, kaip ir
aš.
- Neskubėk, močiute, aš dar neįstojau!
- Ne, bet man pakanka vien žinios, kad, jos nuomone, tu
gali įstoti. Mieloji, tu tampi labai ypatingu žmogumi ir aš be
galo tavimi didžiuojuosi.
Buvo gera tai išgirsti iš močiutės, bet Kalėdų šventėms tęsiantis

ir mums lankantis tradiciniuose kaimo susibūrimuose pamažu
supratau, kad net čia, namie, bendruomenėje, kurioje praleidau
Lu c i n d a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s 175
kone visą vaikystę, mano „ypatingumas“ paveikė ir draugystės

ryšius. Keitė, kuri paprastai jau belsdavosi į duris, vos tik pa
mačiusi pro jų namelį pravažiuojantį Bilo automobilį, nepasi
rodė iki pat Kūčių vakarienės, kurią visada ruošdavo močiutė.
Iš pirmo žvilgsnio vos ją atpažinau, nes buvo nusikirpusi žavin
gus rusvus plaukus ir susigarbiniavusi tuo metu madinga „pu
delio šukuosena“, su kuria (žiaurokai pagalvojau) ir panėšėjo į
pudelį. Ji buvo ryškiai pasidažiusi ir taip prisipudravusi, kad ties
smakro linija tarytum nubrauktas brūkšnys, nuo kurio žemiau
kaklas buvo natūraliai blyškus, ir ji atrodė lyg būtų su kauke.
- Ateik kurį vakarą pas mane, galėsiu ir tau padaryti ma-
kiažą, - pasiūlė Keitė, kai stovėjome šaltyje lauke, kol ji rūkė. -
Tavo gražios akys, Pouze, galėtum jas išryškinti juodu pieštuku.
Ji papasakojo ką tik gavusi kirpėjos padėjėjos darbą
Bodmine. Gyveno ten pas giminaičius ir jau susipažino su
vienu jaunuoliu, vardu Džiago.
- Jo tata turi mėsos krautuvę Bodmine ir vieną dieną Džiago
perims jo verslą. Mėsa duoda didelį pelną, - patikino ji mane. -
O kuo tu užsiėmusi, Pouze? Vis dar mokaisi mokykloje?
Patvirtinau, kad mokausi ir tikiuosi įstoti į Kembridžo uni
versitetą, apie kurį Keitė nieko nebuvo girdėjusi.
- Po galais, man atrodo, tu mokysiesi, kol liksi sena merga!
Negi visai nenori pasilinksminti? Retkarčiais išeiti pašokti su
vaikinais?
Bandžiau paaiškinti, kad man patinka mokytis, bet mačiau,
kad ji nesupranta. Po vakarėlio dar keletą kartų ją mačiau, pas
kui ji turėjo grįžti į Bodminą trinkti klientėms plaukų. Tapo
akivaizdu, kad tarp mūsų neliko nieko bendra. Mane tai labai
nuliūdino. Be to, nors gal kalta tik mano vaizduotė, atrodė, kad
mūsų nedidelė šeimyna, kurios centre anksčiau visada buvau
aš, dabar kuo puikiausiai gyvavo ir be manęs. Visų dėmesys

buvo sutelktas į Rosą, - kuris iš tiesų buvo labai mielas vaiku
tis, - ir net močiutė su juo praleisdavo daugiau laiko nei su ma
nimi. Praėjus Kalėdoms nejučia ėmiau skaičiuoti dienas, kada
galėsiu grįžti į mokyklą.
„O tu taip nekantravai grįžti namo, Pouze, - mintijau vieną
popietę vaikštinėdama po viržynę. - Nepritampi nė čia...“
„Tai kur yra mano vieta?“- paklausiau savęs, klumpindama
namo, šiek tiek gailėdamasi savęs ir jausdamasi lyg pusiau naš
laitė, beveik prieš dešimt metų palikta mamos, kuri taip nie
kada ir nesugrįžo.
Tiesa ta, kad nežinojau, kur toji mano vieta.
Likus dienai iki išvykimo į mokyklą gavau laišką su pašto ant

spaudu iš Romos. Rašysena buvo mamos, todėl nusinešiau jį į
savo miegamąjį ir pradėjau skaityti.
Mano brangioji Pouze,

Atleisk, kad neparašiau anksčiau, bet pastarieji
metai pralėkė kaip viesulas ir nenorėjau nieko sakyti, kol
nebuvau visiškai tikra dėl savo planų. Tiesa ta, chėrie, kad
sutikau nuostabų vyrų, vardu Alesandras. Jis italas, ir spėk
ką! - jis man pasipiršo. Vestuvės vyks birželio pradžioje -
pačiu nuostabiausiu metų laiku čia - ir aš, žinoma,
noriu, kad dalyvautum ir tu kaip mano pamergė. Vėliau
atsiųsiu tinkamą kvietimą su visomis smulkmenomis tau
ir močiutei, bet pirmiausia noriu pasirūpinti, kad tau
būtų pasiūta suknelė.
Žinau, tu dar mokaisi, bet pamaniau, kad galbūt per
Velykų atostogasgalėtumpas mane atskristi: tave išmatuotų

siuvėja ir susipažintum su Alesandru. Žinau, tau jis labai
patiks. Apsigyvensimejo rūmuose Florencijoje - įsivaizduok
daug šiltesnę ir senesnę Admirolo namo versijų (kai kurios
freskos nutapytos tryliktame amžiuje) su kiparisais vietoj
kaštainių Anglijoje. Tai tikras rojus ir tavo mama šiuo
metu yra laimingiausia moteris pasaulyje.
Pouze, žinau, kaip mylėjai savo tėtį - aš taip pat jį
mylėjau, - bet pastarieji dešimt metų buvo tokie liūdni,
jaučiausi tokia vieniša, gedėdama tavo tėčio. Todėl tikiuosi,
kad sugebėsi savo širdy rasti džiaugsmo dėl manęs. Mes
turime gyventi toliau ir, nors niekada nepamiršiu tavo
brangiojo tėtuko, jaučiu, kad nusipelnau šiek tiek laimės,
kol dar nėra per vėlu.
Pranešk man, kada tavo velykinės atostogos, kad ga
lėčiau nupirkti tau lėktuvo bilietų, - jau vien tai, patikėk,
yra didžiulis nuotykis.
Nekantrauju tave pamatyti ir išgirsti visas naujienas.
Močiutė sako, kad esi pati geriausia mokinė.
Milijonas bučinių, chėrie,
Mama
Prireikė vos kelių sekundžių išbėgti iš namų, pasileidau tekina

į viržynę, kur galėjau šaukti visa gerkle, kad niekas manęs neiš
girstų. Ašaros tekėjo upeliais, kai staugiau kaip koks Bodmino
dykros žvėris iš siaubo dėl to, ką buvau perskaičiusi.
- Kaip ji drįsta? Kaip ji drįstaV. - šaukiau šiurkščioms žo
lėms ir dangui.
Šie trys žodžiai apėmė viską, ką ji buvo man padariusi: pir-
miausia ir visų blogiausia - tikėjosi, kad aš - numylėta tėčio

dukrelė - „džiaugsiuosi“, jog ji rado naują nuostabią meilę.
Antra, per dešimt metų nė karto manęs neaplankiusi, kai aš -
ypač pradžioje - ėjau iš proto ir siaubingai sielvartavau, dabar
įsivaizduoja, kad gali paprasčiausiai liepti man sėsti į lėktuvą ir
atskristi matuotis suknelės tuo metu, kai man reikės daug mo
kytis ir ruoštis baigiamiesiems egzaminams ir stojamiesiems į
Kembridžą. Ji baisi savanaudė! Ir dar pačios vestuvės birželį -
negi ji nė nepagalvojo, kad tuo metu aš laikysiu egzaminus?!
Ir be to, birželį - mano aštuonioliktas gimtadienis. Kartą
nugirdau, kaip močiutė virtuvėje šnibždėjosi su Deize apie
šventę, ir šmėkštelėjo mintis, kad galbūt - tik galbūt - per mano
gimtadienį grįš mama, bet dabar aišku, kad ji tokia užsiėmusi,
planuodama savo pačios šventę, jog jai nė nešauna mintis apie
dukters aštuonioliktąjį gimtadienį.
- Žinoma, nešauna, Pouze! Nuo tada, kai išvažiavo, ji su ta
vimi telefonu kalbėjosi vos keletą kartų, - pasakiau garsiai, vaikš
tinėdama pirmyn atgal po šiurkščią viržynės žolę. - Kokia ji mo
tina?! - surikau per dangų plaukiantiems pilkiems debesims.
Staiga atsisėdau, nes nuo emocijų neatlaikė kojos, kai aš,
Pouzė - jau nebe maža išsigandusi mergaitė, kokia buvau anks
čiau, bet Pouzė, beveik suaugusi moteris, - pagaliau pripažinau
tiesą. Per tuos metus, net jei kada ir šmėstelėdavo tokia mintis,
neleidau jai įsišaknyti, nes bijojau jos prasmės: mano mama ne
myli manęs. Arba save myli labiau nei mane.
- Ji - pasibaisėtina motina, - skaudama širdimi piktai išta
riau viržiams.
Supratau, kad ir anksčiau, kai gyvenome Admirolo name,
ji buvo palikusi mane vien Deizės globai. Nors buvo įprasta,
kad pasiturinti šeima samdo aukles vaikams prižiūrėti, paban
Luc i nda Ri l e y + Dr ug e l i ų k a mb a r y s 179
džiau prisiminti nors vieną atvejį, kai mama būtų atėjusi pasi
imti manęs iš mokyklos arba užėjusi į miegamąjį pabučiuoti ir
palinkėti saldžių sapnų ar paskaityti pasakos prieš miegą. Kad
ir kaip stengiausi prisiminti per laiko rūką, į galvą neatėjo nė
viena tokia mintis.
- Ji niekad nebuvo tau žiauri, Pouze, - pasakiau sau, ne
norėdama pasiduoti savigailai, - niekada tavęs nemušė. Visada
buvai pavalgiusi ir aprengta, - dar pridūriau.
Taip ir buvo, o kai tėtis būdavo šalia ir dovanojo man savo
juoką ir meilę, turėjau viską, ko man reikėjo; kaip daigeliai ant
palangių namie ir mokykloje, gaunantys užtektinai saulės švie
sos, vandens ir meilės, aš žydėjau.
Tada prisiminiau močiutę, kokia ji buvo nuostabi, kaip ne
dvejodama ėmėsi motinos pareigų, ir supratau, kad man labai
pasisekė. Niekieno gyvenimas nėra tobulas ir, net jei mano mo
tina nedalyvavo mano gyvenime (ko gero, jos nebuvo nuo pat
pradžių), vis tiek buvau gausiai laiminama. Pagalvojau apie lau
kinius žvėris, kurie palieka savo jauniklius vos kelios valandos
po gimimo. Mano mama tikrai taip nepasielgė.
- Pouze, turi priimti ją tokią, kokia yra, - tvirtai pasakiau
sau, - nes ji niekada nepasikeis ir tau bus tik skaudžiau, jei to
tikėsiesi.
Eidama namo išbariau save dėl pykčio protrūkio, nes iš to,
ką skaičiau psichologijos knygose, žinojau, jog svarbiausia ne
tai, kas tau nutinka, o tai, kaip tu tai priimi.
- Nuo šiol galvok apie savo mamą kaip apie tetą arba krikš
tamotę, - įsakiau sau. - Tada nebus taip skaudu.
Tačiau dar liko vestuvių Italijoje problema.

- Kaip aš galiu ten važiuoti, močiute? - paklausiau jos kitą
rytą per pusryčius, pagaliau apsiraminusi.
- Esu tikra, kad jei parašysi ir paaiškinsi, jog tuo metu tau
bus pats baigiamųjų egzaminų įkarštis, ji supras, kad negali da
lyvauti. Aš taip pat pasakysiu, kad negalėsiu atvykti.
- Ir tu būsi užsiėmusi?
- Aš... taip, - kiek patylėjusi atsakė močiutė. - Birželis - vi
sada labai užimtas mėnuo, nes reikia ruošti kaimo šventę.
Tada ir supratau, kad močiutė taip pat nenori važiuoti, -
šventė vyksta tik mėnesio pabaigoje, ir pakanka vos kelių dienų
sode iškabinti vėliavėlėms ir pastatyti stalus tortams. Pasijutau
šiek tiek geriau ir ėmiau spėlioti, ar būčiau sutikusi skristi į Ita
liją, jei nebūtų tokios svarbios priežasties atsisakyti. Visiškai ne
norėjau susipažinti su nauju mamos vyru ir kelti taurę už jų
meilę. Kaip galėčiau? Ir dar svarbiau: kaip ji galėjo pagalvoti,
kad aš galėčiau? Jei būtume buvusios artimesnės, gyvenusios
kartu pastaruosius dešimt metų ir būčiau mačiusi, kaip ji gedi
tėčio, galbūt viskas būtų kitaip, bet dabar tokia netikėta kaip
perkūnas iš giedro dangaus žinia tik įžiebė mano pyktį.
Prireikė dešimties juodraščių, kol pagaliau parašiau jai
laišką. Prieš užklijuodama ir išsiųsdama paprašiau močiutės jį
perskaityti.
- Labai gerai parašei, Pouze. Tokiais atvejais geriausia ra
miai išdėstyti faktus, o tu taip ir padarei.
Taigi įdėjau jį į voką, užklijavau ir nunešiau Lorai, kaimo
paštininkei. Tada susikroviau lagaminą ir išvažiavau į mokyklą,
kur laukė svarbiausias pusmetis mano gyvenime.
(('Mcfvrniroio namas
SOObmehį spalis
9
Genėdama rožes Pouzė pamatė ant violetinių verbenos žiedelių

nutūpusį drugelį admirolą, siurbiantį paskutinį prieš artėjančią
žiemą likusį nektarą. Praskleisti jo sparneliai leido grožėtis ryš
kiais juodais, raudonais ir baltais raštais, ir Pouzė susižavėjusi
stebėjo jį, prisimindama kitą, labai seniai buvusią akimirką...
Krūptelėjo, kai kelnių kišenėje staiga suskambo telefonas, vos
spėjo nusitraukti sodo pirštines ir atsiliepti, kol jis neišsijungė.
- Klausau?
- Mama, čia Nikas.
- Nikai, mielasis! Kaip tau sekasi?
- Gerai, mama, o tau?
- Ir man gerai, Nikai, ačiū.
- Klausyk, tu trečiadienį neužsiėmusi? Pamaniau, kad galė
čiau atvažiuoti ir nusivežti tave kur nors papietauti.
- Bet... - Pouzei prireikė kelių akimirkų, kol smegenys ap
dorojo informaciją. - Nikai, nori pasakyti, kad tu Anglijoje?
- Taip, jei tiksliau - Londone. Prieš atvažiuodamas pas tave
norėjau sutvarkyti kelis verslo reikalus. Ir tai jau atlikta.
Pouzė negalėjo apsispręsti, ar labiau džiaugtis, kad Nikas
184 Luc i nda Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s
pagaliau sugrįžo į Angliją, ar motiniškai pavydėti, kad iki šiol

nieko jai apie tai nepranešė.
- Žinoma, aš neužsiėmusi, be galo norėčiau tave pamatyti.
- Puiku. Atvažiuosiu vidurdienį ir eisime į tavo išrinktą res
toraną. Turiu tau daug ką papasakoti.
„Ir aš turiu daug ką papasakoti“, - pagalvojo Pouzė.
- Tiesiog nuostabu, mielasis.
- Gerai, mama, pasikalbėsime, kai susitiksime. Iki.
Pouzė atsilošė, pakėlė veidą į menkai tešildančią spalio
saulę, su džiaugsmu galvodama apie Niką, po tiek metų grįž
tantį namo...
Tada išgirdo ilgu vingiuotu keliuku namo link atvažiuojantį
automobilį.
- Po galais! Kas čia galėtų būti? - paklausė savęs, norėdama
greičiau apgenėti rožės, kol dar nepradėjo šalti.
Suerzintas garsų, admirolas nuskrido. Pouzė nusprendė,
jog tai tikriausiai malonus vyrukas, kartą per mėnesį atvežantis
parapijos laikraštį. Paprastai pakviesdavo jį išgerti arbatos, bet
šiandien apsimes, kad jos nėra, ir jis tiesiog įmes laikraštį per
durų plyšį paštui.
- Pouzė?
Ji pašoko. Balsas buvo labai arti, pakėlusi akis, ji pamatė ar
tyn einantį Fredį.
- Labas, - tarė ji, prisidengusi akis nuo saulės ir gailėda-
masi, kad nepasidažė lūpų.
- Atleisk, kad taip įsiveržiau pas tave. Kelis kartus pasibel
džiau - beje, priekinių durų skambutis neveikia, - bet pama
čiau tavo automobilį ir spėjau, kad esi sode.
- Man... viskas gerai, ir jau tikrai reikia sutaisyti tą prakeiktą
durų skambutį, - pasakė ji.
- Labai gražus namas, Pouze. Pagal jo tobulą simetriškumą

sprendžiu, jog tai karalienės Onos laikų stilius?
- Iš tiesų.
Pouzė nutilo, laukdama, kol Fredis paaiškins, kodėl atva
žiavo. Pati ji neketino klausti.
- Aš... Pouze, gal norėtum išgerti puodelį arbatos?
- Ne, bet stiklinę vandens išgerčiau.
Ji atsistojo, Fredis ėmė žvalgytis po jos sodą.
- Pouze, tai neįtikėtina! Tu tikrai viena visa tai sukūrei?
- Taip, išskyrus takelių klojimą, be to, vasarą atvažiuoja so
dininkas nupjauti vejos, apkarpyti gyvatvorių ir išravėti piktžo
lių. Bet man visa tai užtruko beveik dvidešimt penkerius metus.
Pradėjau, kai berniukai išvyko į internatinę mokyklą.
- Ar kada nors atidarai jį visuomenei?
- Anksčiau atidarydavau per kasmetinę kaimo šventę. Taip
pat kelis kartus sodas buvo fotografuojamas dizaino žurnalams,
man tai buvo didžiulis įvertinimas, bet, atvirai kalbant, dar šįryt
galvojau, kad jam reikia daug daugiau dėmesio, o aš jau nebetu
riu tiek jėgų ir energijos. Sukūriau monstrą, kurį reikia nuolat
maitinti ir laistyti.
- Bet šis monstras nuostabus, Pouze, kad ir kiek daug iš ta
vęs reikalauja, - pasakė jis jiems žingsniuojant takeliu namo pro
buką, visą tvaskantį ryškiomis rudens spalvomis. Staiga Fredis
sustojo, pažvelgė kairėn ir parodė: - Koks ten pastatas?
- Pilis. Mano tėtis naudojo ją kaip savo darbo ir poilsio
kambarį. Jis kolekcionavo drugelius, o aš padėdavau juos gau
dyti - maniau, kad jis tik apžiūri juos ir paleidžia. Kartą man
pavyko slapta įsmukti vidun ir pasibaisėjau, pamačiusi juos ne
gyvus kabančius ant sienos, persmeigtus dideliais smeigtukais.
Nuo tada nesu ten kojos įkėlusi, - nusipurtė ji.
186 Luc i nd a Ri l e y ■+ D r u g e l i ų k a mb a r y s
Fredis kurį laiką tylėdamas žiūrėjo j pastatą, tada atsigręžė į

Pouzę ir sunkiai atsiduso.
- Taip. Suprantu tave.
- Ką gi. - Pouzė juto, kad nuotaika staiga tapo slogi dėl ap
silankiusių praeities vaiduoklių, ir dėl to ji pati kalta. - Eime
vidun, išvirsiu tau skanios arbatos.
Ji sukinėjosi po virtuvę, o Fredis tylėdamas sėdėjo prie seno
ąžuolinio stalo. Pouzė neabejojo, kad sanitarinė tarnyba lieptų
stalą sunaikinti, nes per daugybę metų medienos plyšeliuose
tikriausiai prisiveisė visokiausių bakterijų, bet ji turėjo tiek lai
mingų prisiminimų, kai jų šeima prie jo pietaudavo ir vakarie
niaudavo.
- Ar tau viskas gerai, Fredi? - paklausė Pouzė, dėdama prie
šais jį puodelį arbatos. - Tu kažkoks labai tylus.
- Atleisk, Pouzė, galbūt tave pamatęs mintimis sugrįžau į se
nus laikus. Ir supratau, koks aš jau senas, - gūžtelėjęs pridūrė jis.
- Gaila, kad matydamas mane nuliūsti, - pasakė ji, atsisė
dusi priešais su stikline vandens. - Gal gabalėlį pyrago?
- Ne, ačiū, stengiuosi neužsiauginti pilvo. Bet, Pouzė, iš
tiesų aš labai džiaugiuosi, kad mudu susitikome po šitiek metų.
- Na, bet neatrodai džiūgaujantis, - stačiokiškai ištarė Pouzė,
nusprendusi būti atvira. - Gal pasakysi man, kas nutiko? Mudu
taip maloniai pietavome, o paskui tu staiga atsistojai ir išėjai.
- Aš... Pouzė, tiesa ta, - Fredis sunkiai atsiduso, - jog buvo
priežastis tada ir yra dabar, kodėl aš negaliu... puoselėti santykių
su tavimi, nors ir labai norėčiau. Tai visiškai nesusiję su tavimi.
Tik su manimi. Paprastai kalbant, turiu... tam tikrų rūpesčių.
Pouzės galvoje praskriejo šimtai minčių: „Ar jis slaptas gė-
jus? Ar jis turi kokį nors psichikos sutrikimą, pavyzdžiui, bipo
linį? Ar jo laukė kita moteris?“
- Pasakyk man, kokie tie rūpesčiai, tada galbūt ir nuspręsiu,

ar tai svarbu, ar ne.
- Deja, negaliu, Pouze, - niūriai atsakė Fredis. - Dabar dar
jaučiuosi kaltas, kad čia atvažiavau. Buvau sau prisiekęs neva
žiuoti, bet... tave pamačius man vėl sukilo jausmai, kuriuos tau
jaučiau prieš daug metų, ir tiesiog neįstengiau susilaikyti.
- Nekalbėk mįslėmis, Fredi, - atsidususi tarė Pouzė. - Tikrai
norėčiau, kad viską man pasakytum.
- Ar galėtum susitaikyti, kad aš negaliu, bent dabar? Nes jei
įstengtum, tada galbūt mes galėtume būti bent jau draugai.
Pouzė suprato, kad turi sutikti. Jei pasakytų ne, atrodytų
arba nemandagi, arba norinti daugiau, nei jis gali pasiūlyti.
- Gerai, aš sutinku, - gūžtelėjusi tarė ji.
Fredžio veidą pagaliau nušvietė šypsena.
- Tada aš esu labai laimingas žmogus. Ar galėčiau rytoj va
kare nusivesti tave pavakarieniauti, jei pažadėčiau, kad pabai
goje nepabėgsiu kaip kokia nekalta mergelė, bijanti, kad nebūtų
pavogta jos dorybė?
Jo žodžiai prajuokino Pouzę ir įtampa atlėgo.
- Taip, mielai su tavimi pavakarieniaučiau, ačiū.
Kai Fredis išėjo, jau buvo per tamsu grįžti į sodą. Ji pasi
ruošė skrebučių su keptomis pupelėmis ir nuėjo į ryto kambarį,
kuris daug metų atstojo jai svetainę, nes tikroji buvo per didelė,
kad galėtum gerai įšildyti. Atsiklaupusi židinyje užkūrė pirmą
šio rudens ugnį, tada atsisėdo į mėgstamą krėslą ir stebėjo šoki
nėjančius liepsnos liežuvius.
- Kodėl gyvenimas toks sudėtingas? - atsidususi paklausė
savęs.
Atrodė absurdiška, kad, jiedviem sulaukus septyniasdešim
ties, vis dar yra „problemų“, neleidžiančių jiems palaikyti ryšių.
Bet vis tiek malonu galvoti apie rytojaus vakarienę, nors Fredis
ir perspėjo, kad po jos atsisveikinimo bučinio nebus.
- Galbūt aš jo kaip moteris netraukiu, gal niekad ir netrau
kiau, - pasakė ji liepsnai. - Gal tai ir yra tikroji bėda. Taip, tik
riausiai taip ir yra, tik jis nedrįsta to pasakyti.
Tas truputis pasitikėjimo savimi, kurio Pouzė įgavo po pra
džioje Fredžio rodyto dėmesio, dabar visai išgaravo. O ji dėl jo
apsikirpo ir nusipirko džinsus!
- Liaukis, Pouze! - griežtai liepė sau.
Geriau galvoti apie, kad po kelių dienų ji pamatys savo mie
ląjį Niką, kurio nebuvo mačiusi ilgus dešimt metų.
10
Eime klausėsi aplink plonas namo sienas ūžaujančio vėjo. Nak

ties tyloje girdėjosi vos už keturių šimtų metrų į smėlį dūžtan
čios jūros bangos. Kiti Kelto kelio gyventojai jau seniai persi
kėlė į šiltesnius ir tvirtesnius namus.
Kitame kambaryje per miegus sukosėjo Sara. Eime sune
rimusi atsigulė ant kito šono, galvodama, kad rytoj turės vesti
dukrą pas gydytoją. Kosulys tęsėsi jau per ilgai.
Šalimais knarkė Šernas, nieko nežinantis apie neramias
mintis, neleidžiančias žmonai užmigti. Pastarosiomis dieno
mis namo jis grįždavo vis vėliau, dangstydamasis dideliu darbo
krūviu, o ji stengėsi atsigulti ir apsimesti mieganti, kai jis par
eidavo.
Nebuvo jokios abejonės, kad jų santuoką ištiko krizė. Ir dėl
to ji negalėjo kaltinti dabartinių aplinkybių. Jau ir anksčiau taip
ne kartą buvo, jiems dažnai trūko pinigų, kai žlugdavo eilinis
Šerno sumanymas. Gal ne taip smarkiai kaip šįsyk, bet jų gyve
nimas niekada nebuvo rožėmis klotas.
Bet dabar viskas buvo velniškai blogai. Mintis, kad jiems
teks ilgą žiemą praleisti šiame baisiame name, buvo nepake-
liama. Anksčiau ji tikėjo, kad nesvarbu, kur gyveni ar kiek už

dirbi, jei tik jie kartu, - bet iš tiesų tai buvo svarbu, nes gyve
nimas tapo daug sunkesnis. Ji pavargo prieš visus apsimetinėti,
kad yra drąsi ir linksma, pavargo gintis nuo girto vyro pykčio
priepuolių, o labiausiai ją išsekino pastangos gerai atlikti savo
darbą ir pasirūpinti jųdviejų vaikais.
Nors Šernas gulėjo vos už kelių centimetrų, juos skirianti
jausmų bedugnė buvo be galo plati. Po to vakaro, kai prie jūros
sutiko Sebastianą Žiro, Eime pradėjo abejoti, ar jos liūdesys su
sijęs tik su sunkia dabartine jų padėtimi, ar - ir tai kėlė didžiulį
nerimą - su tuo, kad ji daugiau nebemyli Šerno. Tiesą sakant,
būdamas girtas jis net kėlė jai pasibjaurėjimą. Bet ką gi daryti?
Kitą rytą Eime atsikėlė kaip paprastai, palikusi Šerną to
liau miegoti. Ji nuvežė Džeiką į mokyklą, tada su Sara ant kelių
laukė, kol jas priims gydytojas.
- Sara turi temperatūros, sloguoja ir stipriai kosėja. Tegul
kelias dienas paguli šiltoje lovoje ir pasveiks. Jei nepagerėtų, vėl
atvažiuokite, nuspręsime, kokių antibiotikų išrašyti. Bet pir
miausia pabandykite paslaugyti ją senoviniu būdu, gerai? - pa
siūlė gydytojas.
Eime nusiminė. Vadinasi, ji negalės dvi dienas eiti į darbą ir
negaus už jas pinigų. Pakeliui namo ji paskambino į viešbutį ir
pranešė, kad negalės dirbti, tada trumpai užsuko į parduotuvę
nusipirkti maisto. Vežimėlio priekyje sėdinti Sara zirzė ir verkš
leno, kol Eime sparčiai vaikštinėjo tarp eilių, skubėdama kuo
greičiau grįžti namo.
- Mieloji, greitai važiuosime. Dar paimkime sulčių ir...
Eime nežiūrėdama greitai pasuko į kitą eilę ir vežimėliu at
sitrenkė į pirkinių krepšį, kabantį vyrui ant sulenktos rankos.
- Atsiprašau, atsiprašau.
Eimei nutirpo širdis pamačius, kas jis toks.

Sebastianas Žiro kilstelėjo antakį.
- Mes tikrai turime liautis šitaip susitikinėję. Dar žmonės
ims kalbėti!
- Taip, iš tiesų. Dar sykį atsiprašau.
Eime ištiesė ranką ir pabandė paimti už jo stovintį butelį
gėrimo „Ribena“. Sebastianas paėmė butelį už ją ir įdėjo į veži
mėlį, o Sara pradėjo spiegti.
- Še tau kad nori, ji neatrodo patenkinta.
- Taip. Ji serga. Turiu vežti ją namo.
- Žinoma. Viso geriausio.
- Viso.
Sebastianas akimis palydėjo eile tarp lentynų einančią ir
pradingstančią Eimę. Net susivėlusi ir akivaizdžiai susirūpinusi,
ji buvo graži moteris. Jam pasidarė smalsu, kas ji tokia ir iš kur
kilusi. Šiame mažame pajūrio miestelyje, kuriame buvo gausu
vidutinio amžiaus žmonių ir pensininkų, daili ir jaunatviška
Time ryškiai išsiskyrė iš kitų.
Sebastianas jau ketino eiti, bet netikėtai pamatė ant grindų
numestą mažą rausvą kumštinę pirštinę. Tikriausiai Eimės
duktė ją pametė. Pakėlęs ją nuskubėjo per parduotuvę paskui
i.is. Tačiau priėjęs kasas pamatė, kad Eime jau sėda į automobilį,
kol jis pasiekė duris, ji jau buvo nuvažiavusi.
Sebastianas pasižiūrėjo į pirštinaitę. Gal ir ne Pelenės kur
paitė, bet tiks ir ji.
I.imei net palengvėjo, kai po kelių dienų jau galėjo grįžti į darbą.
Sėdėjimas užsidarius namie su sergančia ir be paliovos zirzlenan-
<ia keturmete, kai už lango pliaupia lietus, dar labiau ją išsekino.
192 L u c i n d a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s
Vienintelis teigiamas dalykas buvo tai, kad ji turėjo laiko aptvar

kyti namus ir išsiskalbti, tad dabar jų lūšnelė bent buvo švari.
- Kaip laikosi Sara? - eidama pro registratūrą paklausė
Vende, viešbučio kambarinė.
- Daug geriau, tik man dabar reikia raminamųjų, - pavartė
akis Eime.
- Nėra nieko blogiau už sergantį mažylį, - sukikeno Vende. -
Bet gerai, kad ji pasveiko.
Staiga Eimei į kulnus nusirito širdis - pro duris įžengė Se
bastianas Žiro ir priėjo prie registratūros.
- Taip, čia ir vėl aš. Atsiprašau, bet atėjau grąžinti kai ką tavo
ar, tiksliau, tavo dukters. - Jis padėjo pirštinaitę ant stalo. - Pa
metė ją prekybos centre.
- Ak... ačiū, - užsikirsdama ištarė Eime, nežiūrėdama jam į
akis. Sebastianas lūkuriavo prie stalo ir Eime staiga suprato, kad
jis nori dar kažką pasakyti. - Kas?
- Norėčiau pakviesti tave išgerti per pietų pertrauką.
- Kodėl?
- O kodėl ne? Nes norėčiau, kad ateitum, - gūžtelėjęs at
sakė jis.
- Pone Žiro, - sutrikusi ir iškaitusi Eime pritildė balsą, kad
nenugirstų kiti, - jūs net nežinote mano vardo.
- Aišku, kad žinau. Ponia Eime Montagju, - perskaitė jis ant
ženklelio, prisegto jai prie palaidinės. - Štai, matai?
- Visiškai teisingai. „Ponia“, - kone sušnypštė Eime. - Gal
ir nepastebėjote, bet aš esu ištekėjusi ir turiu du vaikus. Aš ne
vaikštau į barus išgerti su nepažįstamais vyrais.
- Taip, aš gal ir nepažįstamas, - sutiko Sebastianas, - bet dar
neatskleidžiau savo tikrojo motyvo, kuris man iškilo kalbantis
su tavo drauge Mere...
- Atsiprašau, pone Žiro, turiu pateikti klientui sąskaitą, -

tarė Eime ir parodė į vyrą, kantriai stovintį greta Sebastiano.
- Žinoma. Susitikime pirmą valandą „Crown“ bare.
Jis nusišypsojo ir išėjo iš viešbučio.
Aptarnavusi klientą Eime tuoj paskambino Merei.
- Ak, - sukikeno Merė, - čia aš kalta. Kai ką jam pasiūliau,
kai vakar užsuko į mūsų biurą. Jis vis dar ieško, kur žiemai išsi
nuomoti kambarį.
- Ir ką tu jam pasiūlei? Apsistoti pas mus Kelto kelyje?
- Cha cha, ne. Turėsi nueiti su juo susitikti ir išsiaiškinti.
- Mere, man nepatinka tokie žaidimai. Tiesiog pasakyk.
- Gerai gerai, nesinervink. Sebastianui žūtbūtinai reikia vie
tos, kur galėtų rašyti savo kitą romaną. Iki šiol namai, kuriuos
apžiūrėjo, buvo per dideli, per maži, per seni, per nauji, - trum
pai tariant, jam niekas neįtiko. Taigi, kai vakar jis atėjo, buvau
ką tik kalbėjusi su tavo anyta, ponia Montagju. Ji paskambino ir
pasakė, kad galvoja apie pardavimą, ir paprašė užsukti įvertinti
Admirolo namo. Tada man ir kilo mintis, jog tai būtų nepapras
tai puiki vieta romanui rašyti.
- Tai kodėl nepasiūlei Sebastianui iš karto susisiekti su
Pouze, neįveldama ir manęs? - piktai paklausė Eime.
- Nes aš beveik nepažįstu tavo anytos ir pamaniau, kad būtų
netinkama dalinti jos telefono numerį nepažįstamiems žmo
nėms. Man atrodė, būtų geriau, jei Sebastianas pasikalbėtų su
tavimi, o tu būtum jam kaip tarpininkė. Tik tiek. Atsiprašau, jei
netinkamai pasielgiau, Eime.
- Ne ne, tu nepadarei nieko blogo, - atsiduso Eime, jaus
damasi kalta dėl savo įtarumo, nors Merė neturėjo jokių ne
deramų minčių. - Tiesiog atrodo, kad sutinku jį ant kiekvieno
kampo.
- Na, nemanau, kad susitikimas „Crown“ bare gali pakenkti

tavo reputacijai, - nuovokiai pasakė Merė.
- Ne, atleisk man, Mere.
Eime padėjo ragelį, svarstydama, kas jai pastaruoju metu
darosi. Atrodė, kad ankstesnis pozityvus nusiteikimas kažkur
išgaravo. Ji buvo pikta su visais, ir ypač su vaikais. Po susitikimo
su Sebastianu ji užsuks į parduotuvę ir vakarienei parveš jiems
ko nors gardaus.
Sebastianas jau buvo įsitaisęs baro kamputyje su laikraščiu „The

Times“ rankose. Nervingai apsidairiusi Eime apsidžiaugė, kad
bare, be poros vyresnių žmonių, geriančių alų „Adnams“, nieko
daugiau nėra.
- Sveiki, pone Žiro.
Jis nuleido laikraštį.
- Prašau vadinti mane Sebastianu. Ką užsakyti?
- Nieko. Užsukau trumpam. Turiu dar apsipirkti.
Eimei trūko kvapo, širdis smarkiai daužėsi krūtinėje.
- Gerai, - gūžtelėjo Sebastianas. - Gal bent prisėsit? Pri
siekiu, nepulsiu jūsų prievartauti, ponia, - mano ketinimai yra
garbingi, - jis nusišypsojo ir žalios akys sužaižaravo iš links
mumo matant, kaip nesmagiai ji jaučiasi.
- Prašyčiau iš manęs nesišaipyti, - tyliai ištarė Eime. - Tai
mažas miestelis su daugybe liežuvautojų. Nenoriu, kad žinia
pasiektų ir mano vyrą, jog susitikau su jumis išgerti.
- Na, jau sakėt, kad negersit, taigi pusė bėdos išspręsta, -
ramiai atsakė Sebastianas. - Ir labai abejoju, ar slaptiems susiti
kimams kas nors išdrįstų pasirinkti populiariausią barą mieste.
Na, o aš išgersiu. Atsiprašau.
Eime pasitraukė į šalį, jį praleisdama. Žiūrėjo, kaip jis eina

prie baro, ir staiga suprato, koks vaikiškas jam tikriausiai atrodo
jos elgesys. Persigalvojusi ji žengė prie jo.
- Atleiskit, Sebastianai. Prašyčiau apelsinų sulčių ir limonado.
- Tuoj atnešiu.
Eime nuėjo ir atsisėdo prie stalo.
- Štai, apelsinų sultys ir limonadas.
- Ačiū. Atsiprašau, kad taip elgiausi anksčiau ir dabar.
- Nieko tokio. Gerai žinau, kas yra maži miesteliai. Ir pats
tokiame gyvenau. Į sveikatą. - Sebastianas siurbtelėjo alaus. -
Neabejoju, kad paskambinot savo draugei Merei...
- Nepavadinčiau jos drauge, - nutraukė jį Eime. - Ne itin
gerai ją pažįstu.
- Gerai, paskambinot Merei ir sužinojot, ką ji man pasakė.
- Taip, - linktelėjo Eime.
- Ir ką apie tai manot?
- Nė neįsivaizduoju, ką Pouzė manytų apie nuomininką, -
gūžtelėjo Eime. - Ir ar jums patiktų Admirolo namas. Tai nebūtų
ištaigingi apartamentai. Antras aukštas ten visai nešildomas.
- Manęs tai negąsdina. Lankiau valstybinę mokyklą, žinau,
ką reiškia būti sušalusiam į ragą. Tiesą sakant, kadangi daugiau
nebeliko nuomos pasiūlymų, jūsų anytos namai atrodo kaip tik
man. Man reikia daug erdvės, kad galėčiau judėti.
- Na, Admirolo name vietos vaikščioti užtektinai. Netgi so
čiai, - pripažino Eime. - Man tereikia paklausti Pouzės ir pa
žiūrėti, ką ji atsakys. Kuriam laikui norėtumėt nuomotis?
- Pradžiai porai mėnesių. Sunku pasakyti, kaip man seksis
rašyti.
- Na, maitinamas būtumėte puikiai. Pouzė yra nuostabi šei
mininkė.
- Tai bent, maitinimo aš nė nesitikėjau, bet tai būtų tikras

rojus. Kai rašau, teįstengiu susitepti skrebutį ar užsipilti greitai
paruošiamų makaronų.
- Manau, Pouzė su malonumu sutiktų jus maitinti, - nusi
šypsojo Eime. - Žinau, kad ji mėgo ruošti maistą savo šeimai ir
dabar jai to labai trūksta.
- Tai jūs ištekėjusi už vieno iš jos sūnų?
- Taip. Vyresniojo, Šerno.
- Ir ji gyvena viena tame name?
- Taip, bet jau nebeilgai. Man regis, ji pagaliau apsisprendė
jį parduoti. Merė sakė, kad vėliau šią savaitę važiuos jo įvertinti.
- Vadinas, man reikia paskubėti. Ar paskambinsit dėl ma
nęs savo anytai? Užtarsit geru žodeliu? Pasakykit, kad aš šva
rus, moku gražiai elgtis namuose ir esu pasiruošęs mokėti už
nuomą. Tik mano darbo ir miego valandos kiek neįprastos.
- Gerai, - linktelėjo Eime.
- O kur jūs gyvenate? Tikriausiai ne ką prastesnėje pilyje?
- Vargu, - prunkštelėjo Eime. - Montagju šeima jau nėra
tokia turtinga kaip kadaise. Viskas, kas liko iš šlovingų praeities
laikų, - tai Admirolo namas. Šernas turi pats užsidirbti pragy
venimui.
- Supratau. O kuo užsiima vyras?
Paprastai žodis „verslininkas“ lengvai išsprūsdavo jai iš
lūpų, kai kas nors paklausdavo apie Šerno darbą. Bet šiandien ji
neprisivertė to ištarti. Tik gūžtelėjo.
- Šiuo bei tuo. Dabar jis dirba su nekilnojamojo turto bend
rove, kuri, žinant iki šiol Šerno pasiektus rezultatus, tikriausiai
bankrutuos per ateinantį pusmetį.
- Aišku.
- O varge, nuskambėjo baisiai, ar ne? - Eime susigėdusi už
sidengė burną. - Norėjau pasakyti, kad Šėmas yra puikus žmo

gus ir aš labai jį myliu, bet su darbais jam nesiseka.
- Ko gero, jums labai sunku, - tarė Sebastianas, - ypač tu
rint vaiką.
- Tiesą sakant, du vaikus. Ne viskas einasi kaip sviestu pa
tepta, bet gyvenimas ir nebūna lengvas, ar ne?
- Tiesa. - Sebastianas žvilgtelėjo į laikrodį. - Deja, man jau
reikia eiti. Pusę dviejų turiu kitą susitikimą. Labai ačiū, kad at
ėjot, ir būčiau be galo dėkingas, jei per kelias kitas dienas pasi-
kalbėtumėt su anyta. Ji bet kada gali mane rasti „The Swan“, jei
susidomėtų. - Sebastianas atsistojo. - Iki, Eime.
Jis linktelėjo jai ir išėjo iš baro. Eime liko sėdėti su nepa
baigtu gėrimu, gerokai nustebusi ir prislėgta. Tai, kad Sebastia
nas po pusvalandžio buvo sutaręs kitą susitikimą, vertė jaustis
dar kvailiau nei prieš tai. Visiškai aišku, kad jis neturėjo jokių
negarbingų ketinimų.
Ir kodėl turėtų būti kitaip? Eime ištuštino savo taurę ir atsi
stojo. Šiaip ar taip, ji ne iš tokių moterų, prie kokių Sebastianas
pratęs - arba kokiomis domėtųsi - savo didelių polėkių litera
tūros pasaulyje.
O ji elgėsi kaip nervinga paauglė, išsigandusi, kad kas nors
nepasikėsintų į jos nekaltybę. Eime nusipurtė. Buvo visiškai įsi
tikinusi, kad po šiandieninio savo elgesio Sebastiano Žiro dau
giau nepamatys. Nustebo supratusi, kad ši mintis ją liūdina.
Iš patogios padėties nuošaliame viešbučio laukiamojo kampe

Sebastianas matė, kaip Eime išėjo. Lėtai sugrįžęs į barą, prie to
paties staliuko, jis užsisakė dar vieną bokalą alaus ir atsisėdo
pabaigti skaityti laikraščio.
11
Pamačiusi lėtai įvaža namo link riedantį automobilį, Pouzė vos

susivaldė neišbėgusi jo pasitikti. Ji priėjo prie durų, atidarė jas
ir be galo jaudindamasi stovėjo prieangyje, laukdama, kol auto
mobilis sustos priešais ją.
Pagaliau jos aukštas išvaizdus sūnus iškėlė savo ilgas kojas iš
automobilio ir priėjęs pasitiko mamą pusiaukelėje ant žvyro. Jis
ištiesė rankas ir apkabino ją.
- Labas, mama.
- Nikai, mano mielas berniuk. Kaip gera tave matyti!
- Ir man tave, mama.
Jiedu kurį laiką stovėjo apsikabinę, abu mėgindami susi
tvardyti prieš prabildami toliau. Pagaliau Nikas paleido Pouzę
ir pažvelgė į ją.
- Mama, tu atrodai nuostabiai! Netgi jaunesnė nei tada, kai
išvažiavau.
- Na jau, Nikai, aišku, kad ne, bet vis tiek ačiū už kompli
mentą.
Jis apglėbė ją per pečius ir abu patraukė prie namo. Sustojęs
priešais jį Nikas pakėlė akis.
- Atmintis manęs dar nenuvylė. Jis lygiai toks, kokį ir prisi

mindavau visus tuos metus.
- Puiku, - tarė Pouzė, kai jiedu įėjo į vestibiulį, - tik bijau,
kad netrukus pastebėsi, kaip stipriai jis nusidėvėjo per šiuos de
šimt metų.
Kai jie įžengė į virtuvę, kurioje tvyrojo pažįstamas rami
namas kvapas, Niką užplūdo vaikystės prisiminimai. Jam tai
visada buvo saugus prieglobstis, niekuo nepasikeitęs ir dabar.
Ant sienos vis dar kabojo tie patys sunkūs geležiniai prikaistu
viai, ant bufeto buvo išrikiuotas eklektiškas rinkinys reto, ver
tingo porceliano, virš viryklės „Aga“ kabojo tas pats didžiu
lis apskritas laikrodis, kurį jis prisiminė net iš ankstyvos vai
kystės.
- Mmm, kas čia taip kvepia? - paklausė Nikas. - Nejaugi...
- Taip, kepenėlės su kumpiu, tavo mėgstamiausias patieka
las, - atsakė Pouzė.
- Bet, mama, aš ketinau tave nusivežti į restoraną ir pavai
šinti.
- Sakei, kad galėsiu rinktis, o aš norėjau paruošti tau valgį
namie. Kur nors nueiti galime bet kada. Ak, Nikai, mielasis, ne
galiu apsakyti, kaip džiaugiuosi tave matydama. Tu taip pat nė
lrupučio nepasikeitei. Kavos, arbatos, o gal alaus?
- Ačiū, alaus. Ir aš pasikeičiau, mama. Man trisdešimt ket-
veri, jau atsiradę žilų plaukų ir raukšlelių aplink akis, - atsiduso
jis. - Tai kaip tu laikaisi? - paklausė, gurkštelėjęs alaus iš jos
paduoto butelio.
- Man jau pradėjo stingti sąnariai, ypač rytais, bet vis dar
esu tvirta ir žvali. - Pouzė įsipylė sau vyno. - Už tave, mano
mielasis, ir tavo saugų sugrįžimą namo po šitiek metų, - tarė ji
ir pakėlė taurę.
- Kad tu žinotum, kaip gera sugrįžti, sėdėti sename name,

kuris nėra pastatytas vos prieš kelerius metus ir nėra mažutis
vieno aukšto namukas.
- Noriu sužinoti apie viską, kas tau nutiko Perte. Vis dėlto
tau turėjo ten patikti, jei taip ilgai prabuvai.
- Ir patiko, ir nepatiko, - tarė Nikas. - Jis labai skiriasi nuo
Anglijos ir ypač Sautvoldo, o būtent to man ir reikėjo.
- Žinai, visada maniau, kad tu nuo kažko pabėgai.
- Taip ir buvo, bet dabar sugrįžau.
- Ar ilgam? - vos išdrįso paklausti Pouzė.
- Tai milijono dolerių vertės klausimas, - šyptelėjo Nikas. -
O dabar gal galėčiau gauti tų kepenėlių su kumpiu? Jaučiuosi
išbadėjęs.
Pouzei iš jaudulio buvo dingęs apetitas, tad ji tik stumdė maistą

lėkštėje, klausydamasi Niko pasakojimo apie Pertą. Jis atskleidė
ir savo planus Londone atidaryti parduotuvę. Pouzė išgėrė šiek
tiek per daug vyno, kaupdama drąsą pasakyti Nikui, jog nori
parduoti Admirolo namą.
- Taigi, jei domėjaisi parduotuvių nuomos rinka Londone,
galbūt mąstai pasilikti čia visam laikui? - pasidomėjo Pouzė.
- Neskambinau tau, vos grįžęs į Londoną, nes pirmiausia
norėjau gerai apsidairyti. O dabar, kai jau radau tinkamas pa
talpas, nusprendžiau pabandyti pasilikti.
Pouzė nušvito ir pliaukštelėjo delnais.
- Ak, Nikai! Nė neįsivaizduoji, kaip mane džiugina ši nau
jiena!
- Tikriausiai matysi mane ne dažniau nei per pastarąjį de
šimtmetį, nes aš daug ir sunkiai dirbsiu, - nusijuokė Nikas.
Pouzė norėjo nurinkti lėkštes, bet Nikas švelniai stumtelėjo

ją vėl atsisėsti.
- Aš sutvarkysiu, mama.
- Ačiū, mielasis. Ryžių pudingas - orkaitėje, ištrauk, jei ne
sunku. Tai kas gi tave privertė priimti tokį svarbų sprendimą
dabar? - paklausė Pouzė, kai Nikas įdėjo pudingo į du dubenė
lius ir atnešė ant stalo.
- Daugybė priežasčių, - sėsdamasis atsakė jis. - Tikriau
siai pati svarbiausia buvo ta, jog pagaliau supratau, kad galima
bėgti, kiek tik nori, bet nuo savęs niekur nepabėgsi.
Pouzė tylėdama linktelėjo, laukdama tolesnio jo paaiški
nimo.
- Jei atvirai, man labai trūko Anglijos, ypač šito, - Nikas pa
rodė į ryžių pudingą. - Ten nebuvo tikrieji mano namai.
- Bet džiaugiesi, kad išvykai?
- Žinoma, - linktelėjo Nikas, sukiodamas šaukštą po dube
nėlį. - Tai buvo didžiulis nuotykis, padėjęs man uždirbti krūvą
pinigų.
- Tau tai visada neblogai sekėsi, - sutiko Pouzė. - Viskas,
prie ko prisilieti, virsta auksu. Deja, vargšelis Šernas - visiška
tavo priešingybė.
Niko veidas paniuro.
- Jam vis dar sunku pragyventi?
- Taip.
- Na, dažniausiai jis pats dėl to kaltas, argi ne, mama? Vie
nas lengvabūdiškas sumanymas po kito. Ar nuo jo dar nepa
bėgo jo miela žmona?
- O, ne, Eime vis dar su juo. Ir tu dar nematei jų vaikučių,
Džeiko ir Saros. Jie nuostabūs.
- Vadinas, atsigimė ne į tėvą, - pajuokavo Nikas.
- Ak, Nikai, tu kalbi apie Šerną su tikra pagieža, - liūdnai

atsiduso Pouzė. - Nors verslas jam labai nesiseka, jis nėra blo
gas žmogus.
- Suprantu, kad jis tavo sūnus ir mano brolis, bet, deja, ne
galiu su tavimi sutikti, mama.
- Ką turi omeny?
Sūnus sėdėjo priešais ją tylėdamas.
- Nikai, prašau pasakyti man, kad bent pabandyčiau su
prasti, - ėmė maldauti Pouzė. - Motinai nėra nieko liūdniau,
kaip matyti tarpusavyje nesutariančius savo vaikus.
Nikas papurtė galvą.
- Klausyk, mama, tai nesvarbu, pakalbėkim geriau apie
smagius dalykus - iš jų vienas yra toks, kad aš, gal ir nepatikėsi,
su kai kuo susipažinau. Tai ypatinga mergina.
- Ak, tu, slapuk! Kur ji? Kas ji tokia? Manyčiau, australe?
- Hm... ne, tai ir įdomiausia. Susipažinau su ja tądien, kai
parskridau į Angliją. Ji mano senų draugų Polo ir Džeinės La-
jonsų-Harvių draugė. Jos vardas Tame, ji nepaprastai graži ir
turi vintažinių drabužių verslą.
- Na ir greitai, Nikai.
- Žinau. Ar turėčiau labiau dvejoti?
Pouzė prisiminė pirmą akimirką, kai pamatė Fredį, ir pa
purtė galvą.
- Tikrai ne. Jei jausmai yra, tai yra, - bent jau mano nuo
mone.
- Man taip greitai niekad nebuvo to nutikę ir tai šiek tiek
gąsdina, mama. Man ji labai labai patinka.
- Gerai. Tai kada galėsiu su ja susipažinti?
- Pamaniau, kad galėčiau ją atsivežti kitą savaitę, jei tik ji
turės laisvo laiko. Dabar ji užsiėmusi verslo kūrimu, kaip ir aš.
- Būtinai atsivežk, Nikai. Jei galėtum savaitgalį, būtų dar ge

riau. Pakviesčiau Šerną su Eime... Kad ir ką jauti broliui, vis tiek
turi susipažinti su savo sūnėnu ir dukterėčia.
- Žinoma, mama. Mes juk visi suaugę. Labai norėčiau pa
matyti Eimę ir jų vaikus. Tai gal kitą savaitgalį?
- Puiku! - Pouzė pliaukštelėjo delnais. - Perspėk savo
draugę, kad atsivežtų šiltą pižamą. Naktimis čia gerokai atvėsta.
- Gerai, mama, - tarė jis, žiūrėdamas į šelmišką mamos
šypseną. - O dabar prieš išvažiuodamas dar norėčiau pamatyti
tavo sodą.
Pasivaikščiojus po sodą Pouzė grįžo į virtuvę išvirti arbatos,

o Nikas per vestibiulį patraukė į ryto kambarį. Sustojęs jis pa
žvelgė į didžiulį sietyną, pastebėjo lempų apšviestus įtrūkius,
išraižiusius aukštas lubas, besilupančius dažus ir trupančias
ornamentuotas atbrailas virš langų ir durų. Ryto kambaryje jis
paspaudė juodą elektros jungiklį ir priėjo užkurti židinio. Kam
baryje buvo labai šalta, jautėsi drėgmės kvapas. Gražios šilkinės
užuolaidos, už kurių jis slėpdavosi vaikystėje, anuomet tokios
švelnios, dabar buvo nuspurusios ir papelijusios.
Panašiai kaip nebyliojo kino karalienės prabėgusio laiko su
niokotas grožis, taip ir šio kadaise elegantiško, o dabar apgailė
tino kambario vaizdas užgniaužė Nikui gerklę. Kai jis darbavosi
prie židinio, atėjo mama, nešdama padėklą su arbata ir savo žy
miuoju biskvitu „Viktorija“.
- Na, štai, - ištarė jis, tupėdamas priešais židinį. - Pirma
mano per dešimt metų užkurta ugnis.
- Ar jau nusprendei, kur gyvensi? - paklausė jo Pouzė.
- Ne, Polas ir Džeinė sakė, kad galiu gyventi pas juos tiek,
kiek noriu. Pirmiausia užsiimsiu verslo kūrimu, o tada pradėsiu

ieškoti būsto.
- Kai atvažiuosi kitą savaitgalį, norėčiau, kad apžiūrėtum
namą. Dauguma baldų tikriausiai nieko neverti, bet galbūt atsi
ras ir kai kas vertingo.
- Tau trūksta pinigų, mama? Aš juk daug kartų sakiau pa
prašyti manęs, jei tau ko nors reikia.
- Ne, Nikai, man nieko nereikia. Tiesa ta, kad... pradėjau
galvoti, jog reikėtų parduoti Admirolo namą. Kitais metais man
sueis septyniasdešimt.
Nikas apstulbęs pasižiūrėjo į ją, tada nusigręžė į liepsnas.
- Aišku, - galiausiai ištarė.
- Nikai, pasakyk, ką apie tai manai.
- Jei atvirai, mama, nė nežinau. Akivaizdu, kad man liūdna:
tai mano vaikystės namai - kaip, beje, ir tavo, - bet suprantu,
kodėl nori jį parduoti.
- Tai šiek tiek panašu į rūpinimąsi senu ir ligotu auginti
niu, - liūdnai ištarė Pouzė. - Tu jį myli ir tau plyš širdis, kai jis
numirs, bet žinai, kad taip būtų geriausia. Būtent tokius jaus
mus man kelia Admirolo namas. Jam reikia naujo šeimininko,
kuris galėtų juo pasirūpinti ir sugrąžinti ankstesnę šlovę. Na
mas pamažu subyrės, ir turiu ko nors imtis, kol ne per vėlu.
- Suprantu, mama.
Nikas pakėlė akis ir pamatė didelę drėgną dėmę, kuri ten
buvo dar jo vaikystėje. Tada ji atrodė panaši į begemotą. Dabar
buvo atsiradę ir daugiau dėmių, sukūrusių ant lubų visą freską.
- Kitą savaitę pakviečiau vietinę nekilnojamojo turto agentę
jį įvertinti, - pasakė jam Pouzė, - bet, žinoma, pirmiausia turiu
paklausti tavęs, ar nenorėtum jo perimti.
- Net jei sutikčiau, Šernas man niekada neatleistų. Šiaip ar
taip, jis yra vyriausias sūnus ir paveldėtojas. Be to, mano gyve

nimas ne čia ir man reikės kiekvieno cento, kurį turiu, verslui
kurti. Man labai gaila, mama.
- Nesijaudink, Nikai. Aš tiesiog turėjau paklausti.
- Kur apsigyvensi pati, kai jį parduosi?
- Kol kas apie tai per daug negalvoju. Tikriausiai daug ma
žesniame namelyje, kuriam nereikia didelių išlaikymo išlaidų.
Su bent šiokiu tokiu sodeliu, - nusišypsojo ji. - Labai viliuosi,
kad naujasis savininkas neišnaikins šio sodo.
- Esu įsitikinęs, kad ne. Tai nuostabi šių valdų dalis. Tau tik
reikia surasti turtuolį iš didmiesčio su gražuole žmona ir visu
būriu tarnų.
- Neįsivaizduoju, ar daug tokių atsiras, bet pamatysim.
- Kaip man visada sakydavai, kaip bus, taip bus. O dabar
man jau metas važiuoti.
Nikas atsistojo, Pouzė taip pat, ir abu nuėjo į vestibiulį.
- Kol neišvažiavai, turiu tai kai ką atiduoti. - Pouzė paėmė
laišką nuo staliuko prie laukujų durų ir padavė jam. - Vakar jį
atnešė man į galeriją - kaip pasisekė, kad šiandien susitikome ir
galiu tau jį perduoti.
Nikas paėmė laišką ir pasižiūrėjo į savo vardą, juodu rašalu
užrašytą pažįstamu pakrypusiu braižu. Jis nurijo seilę, stengda
masis neparodyti, koks yra sukrėstas.
- Ačiū, mama, - kiek patylėjęs ištarė jis.
- Kaip buvo nuostabu tave pamatyti, mielasis, - bučiuo
dama pasakė ji. - Ir aš beprotiškai džiaugiuosi, kad grįžai namo
visam laikui.
- Aš taip pat džiaugiuosi, mama, - nusišypsojo Nikas. -
Sudie.
Nikas nuėjo prie automobilio, įsėdo ir įjungė variklį. Nuva
žiavęs keliuku sustojo tuoj už įvažos į valdą. Laiškas gulėjo ant

keleivio sėdynės, kviesdamas jį atplėšti. Drebančiais pirštais Ni
kas jį atplėšė ir perskaitė, ką ji parašė jam.
Tada sėdėjo, įsistebeilijęs į tuščią erdvę priešais, bandyda
mas nuspręsti, ką daryti. Gali suplėšyti laišką ir grįžti į Londoną
pas Tamę. Arba gali važiuoti į Sautvoldą, išklausyti, ką ji turi
jam pasakyti, ir palikti visa tai praeityje.
Nikas pasuko dešinėn ir nuvažiavo į Sautvoldą. Rudens
prieblandoje miestelis atrodė toks pat gražus kaip visada. Rie
dėdamas Aukštutine gatve pastebėjo, kad senoji jo parduotuvė
pavirtusi nekilnojamojo turto agentūra, bet visa kita mažai te-
pasikeitę. Staiga apėmė noras pastatyti automobilį ir pasivaikš
čioti krantine.
Eidamas leidosi į prisiminimus - gerai suprato, kad negali
jų palaidoti ir užmiršti. Galbūt, jei ją pamatys, turėdamas naują
tikslą ir Tamę savo gyvenime, įstengs atsikratyti jų visam laikui.
Pasirėmęs į turėklus, stebėdamas švelniai krantą skalaujan
čias bangas, Nikas prisiminė, kokį skausmą jautė, kai paskutinį
kartą čia stovėjo. Jis labai ją mylėjo. Galbūt daugiau niekada
taip nemylės, ir meldėsi, kad iš tiesų daugiau niekada nepatirtų
tokio stipraus jausmo. Tokia meilė nenešė gėrio, o buvo visa
apimanti, visa triuškinanti ir pragaištinga.
Nikas grįžo į automobilį, įjungė variklį ir nuvažiavo į jos na
mus.
12
Tame plačiu mostu išraitė parašą ant dokumentų ir grąžino

sunkų rašiklį agentui.
- Na, štai, viskas pagaliau baigta!
- Regis, dabar jie jūsų, - tarė agentas, priešais ją sutabaluo-
damas raktais.
- Taip, ačiū. - Tame paėmė ryšulį ir saugiai įsidėjo į užse
gamą rankinės kišenėlę. - Ar yra dar kas nors?
- Ne, viskas gerai. - Agentas pasižiūrėjo į laikrodį ir su-
glostė plaukų sruogą, dengiančią pliką viršugalvį. - Jau beveik
pietūs. Gal norėtumėte išgerti po taurę šampano už jūsų naujo
verslo ateitį?
- Hm, ačiū už pasiūlymą, bet aš nekantrauju keliauti į savo
naujas patalpas ir pradėti tvarkytis.
- Kaip norite. Sėkmės, panele Šo.
- Ačiū, pone Brenanai.
Pagaliau ištrūkusi į gatvę Tame šūktelėjo taksi.
- Prašyčiau į Elis gatvę keturi. Ji prie pat Slouno gatvės,
Slouno aikštės gale, - išdidžiai pridūrė, atsisėdusi ant galinės
laksi sėdynės.
Važiuodama Karaliaus keliu Tame žvelgė pro langą, nega

lėdama patikėti savo sėkme. Dar praėjusią savaitę skundėsi Ni-
kui, kad tikriausiai taip ir neras tinkamų patalpų. Tokiam vers
lui svarbiausia yra vieta, tačiau jai tinkančiuose rajonuose nuo
mos kainos buvo sunkiai įkandamos.
O tada paskambino Džeinė ir pasakė, kad per fotosesiją ne
tyčia nugirdo, jog uždaroma viena drabužių krautuvėlė ir likvi
datoriai ieško, kam parduoti visą įrangą, taip pat ir nuomos su
tartį likusiam laikui. Džeinė davė jų telefono numerį ir Tame iš
karto paskambino.
Nė neįžengusi vidun, ji nusprendė, kad patalpos idealios.
Įsikūrusi šoninėje gatvelėje visai šalia Slouno gatvės, nedidukė
parduotuvė su vitrina stovėjo tarp kylančio batų dizainerio -
apie kurį neseniai buvo skaičiusi „Vogue“ - ir skrybėlininko
parduotuvių. Iš vidaus ji buvo beveik tokia, kokios Tame ir
tikėjosi: maža, bet skoningai įrengta, pakankamai vietos dra
bužiams iškabinti. Gale buvo kabinetas ir virtuvėlė, apačioje -
sausas rūsys, kuriame galėtų būti ne tik sandėlis, bet ir siuvėjos
darbo vieta. Be to, parduotuvė buvo vos už penkių minučių
kelio automobiliu nuo jos namų, ir tai dar vienas didžiulis pri
valumas.
Labai nerimaudama Tame agento paklausė kainos. Įvar
dinta suma siekė pačią viršutinę jos biudžeto ribą ir atrodė ne
padoriai didelė už tokią mažą erdvę, bet ji buvo įsitikinusi, jog
tai geriausias pasirinkimas.
Jie čia pat sutarė dėl nuomos ir, praėjus vos kelioms die
noms, Tame išlipo iš taksi, priėjo prie parduotuvės durų ir dre
bančiomis rankomis pasuko raktą spynoje.
Kelias minutes stovėjo, negalėdama patikėti, jog jai pagaliau
pavyko, tada džiaugsmingai šūktelėjo. Išsiėmusi mobilųjį pa
Luc i nd a Ri l e y ★ D r u g e l i ų k a mb a r y s 209
skambino Nikui. Nors šiandien jis lankėsi pas mamą ir ji tikė

josi išgirsti balso paštą, norėjo jam pirmam pranešti naujieną.
- Sveikas, mielasis, čia aš. Tik norėjau pasakyti, kad radau
patalpas! Jos nuostabios ir aš laiminga! Kai susitiksime, iššau
sime šampaną. Paskambink, kad žinočiau, kelintą grįši. Tik
riausiai būsiu parduotuvėlėje, tad galbūt galėsi atvažiuoti manęs
paimti. Iki, mielasis.
Ji švelniai nusišypsojo, žiūrėdama į telefoną, ir įsidėjo jį į
rankinę. Jau seniai nesijautė tokia laiminga. Nikas mokėjo ją
prajuokinti, ji ilgėdavosi jo, kai nebuvo kartu, ir taip stipriai,
kad net ėmė svarstyti, ar tik jo neįsimylėjo. Tame apglėbė save,
džiaugdamasi šia akimirka: žavus vaikinas šalia ir išsipildžiusi
svajonė turėti savo parduotuvėlę. Šiuo metu, rodės, laimė liejosi
per kraštus.
- Gerai, Tame, pakaks džiūgauti. Kiekviena sekundė čia kai
nuoja maždaug penkinę, tad prie darbo, mergele, - paragino
save.
Kitas tris valandas užėmė siuvimo mašinos, plastikinių dė
žučių su karoliukais ir brangakmeniais pervežimas į parduo
tuvę. Tada ji nuvyko į sandėlį parsivežti savo vintažinių dra
bužių kolekcijos. Pernelyg daug laiko užtruko įvairia tvarka
kabindama rūbus, išmėgindama įvairias vitrinos papuošimo
idėjas, užuot perėjusi prie rimtesnių persikraustymo darbų.
Bet juk galėjo kelias valandas skirti šiems širdžiai mieliems
darbeliams.
Kai pasigirdo beldimas į duris, Tame šoko pagal Robio Vil
jamso per radiją grojamą dainą, ant džinsų ir megztinio apsivil
kusi vieną iš platesnių plono audinio suknelių.
- Labas, - vidury judesio ištarė Tame į parduotuvę įžengu
siai dailiai indei.
- Labas. Aš esu Džiotė Radživ iš gretimos batų parduotuvės.

Nusprendžiau užeiti pasisveikinti.
- Aš - Tame Šo ir man labai patinka jūsų batai. Pastebėjau,
jie jau patraukė blizgių žurnalų dėmesį, ar ne?
- Taip, laikysim sukryžiuotus pirštus, - tarė Džiotė. - Tai
puiki vieta, be to, labai svarbu, kad ir kaimynams gerai sektųsi,
nes gatvė įgauna gerą reputaciją, klientai praeidami užsuka ir į
kitas parduotuvėles.
- Žinoma, - linktelėjo Tame. - Na, tikiuosi, nenuvilsiu savo
kaimynų, kaip nutiko ankstesniam čia įsikūrusiam verslui.
- Sprendžiant pagal šią suknelę, tau turėtų sektis. Ji nuo
stabi! - tarė Džiotė, palietusi ant šifono subtiliai išsiuvinėtus
karoliukus.
- Taip, nusipirkau ją už centus per turto išpardavimą, tik
ankstesnė savininkė visai jos neprižiūrėjo. Turėjau pati iš naujo
prisiūti visus karoliukus, bet, tikiuosi, jau nebeilgai dirbsiu viena.
Ieškau darbuotojų, - tarė Tame, - tik mano ištekliai nėra labai
dideli.
- Gal ir juokinga, bet aš pažįstu žmogų, kuris galbūt sutiktų
padėti. Ir ji - puiki siuvėja.
- Tikrai? Ko gero, neišgalėsiu jos išlaikyti.
- Tikriausiai galėsi. Tiesą sakant, tai mano mama.
- Ak, supratau.
Tame nenorėjo jos įžeisti, bet jai reikėjo aukštos kvalifika
cijos siuvėjos.
- Kadaise ji buvo viena geriausių sarių siuvėjų šiame
versle, - pridūrė Džiotė. - Jos smulkūs siuviniai buvo patys ge
riausi. Bet prieš metus išėjo į pensiją, o dabar jai iki gyvo kaulo
įgriso sėdėti namie.
- Gal ji norėtų užsukti pas mane pasikalbėti? - pasiūlė Tame.
- Paklausiu. Man pačiai būtų geriau, jei ji vėl dirbtų ir nu

stotų mane grizinti, - sukikeno Džiotė. - Na, o dabar paliksiu
tave darbuotis toliau, bet jei po darbo norėsi kartu išgerti, užsuk
pas mane. Beje, turiu idealiai prie šios suknelės tinkančius ba
telius. Galbūt galėtume pritaikyti kryžminę rinkodarą. Iki pasi
matymo, - atsisveikino Džiotė ir išėjo iš parduotuvės.
Aštuntą valandą suskambo Tamės mobilusis, ji atsiliepė, ti
kėdamasi išgirsti Niką.
- Labas, Tame, čia Džeinė. Kaip sekasi?
- Pasakiškai! Aš iš džiaugsmo šoku savo parduotuvėje!
- Šaunu. Ar jau sugalvojai, kaip ją pavadinsi?
- Dar ne. - Tame niekaip negalėjo apsispręsti dėl pavadinimo.
- Na, turėsi tai padaryti prieš didįjį savo parduotuvės atida
rymą.
- Taip, teks kaip nors apsispręsti.
- Gal nori, kad užsukčiau ir kartu nueitume į „Harvey Nieks“
penkto aukšto barą išgerti po taurę šampano už tavo sėkmę?
- Ak, Džeine, būtų nuostabu, bet pažadėjau šį vakarą susi
tikti su Niku.
- Na, žinoma. Bet pažadėk, kad rytoj vakare eisi su manimi
į naujos „Gucci“ parduotuvės atidarymą.
- Fe, - sudejavo Tame. - Nekenčiu tokių dalykų.
- Žinau, bet kelis ateinančius mėnesius turi visur rodytis ir
pasakoti žmonėms apie savo naują verslą.
- Gerai, tu visiškai teisi, - sutiko Tame. - Galėtume užsukti
į jų vakarėlį valandėlei, o vėliau nueiti kur nors pavakarieniauti
ir ramiai pasikalbėti?
- Tinka, - tarė Džeinė. - Užsuksiu rytoj septintą į tavo nau
jas patalpas. Sveikinu dar kartą, brangioji.
- Ačiū, Džeine. Iki.
Devintą valandą susiruošusi važiuoti namo, Tame dar kartą

paskambino Nikui. Vėl įsijungė balso paštas. Ji nusprendė ke
liauti namo, išsimaudyti vonioje ir laukti jo skambučio. Gal
būt jiedu su mama turėjo tiek daug vienas kitam papasakoti,
kad nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas. Vis tiek buvo labai
keista, kad jis neatskambino.
Išsimaudžiusi Tame, negalėdama nusiraminti, vaikštinėjo
po svetainę. Dešimtą vėl pabandė paskambinti jam į mobilųjį,
bet atsiliepė tas pats balso paštas. Tada paskambino Džeinei ir
Polui į namus, bet ir jie buvo įjungę atsakiklį.
Tame sudribo ant sofos. Buvo išbadėjusi, tad pasišildė rie
kelę picos ir atsikimšo šampano butelį.
- J sveikatą, - liūdnai pasveikino save ir nurijo didelį
gurkšnį, bet visas šios dienos džiaugsmas buvo išgaravęs ir da
bar ji buvo susierzinusi bei nusivylusi.
Jei Nikas būtų paskambinęs ir pranešęs, kad nespės grįžti, ji
būtų galėjusi susitikti su Džeine ir atšvęsti. Niekaip nesuprato jo
elgesio. Juk Nikas gerai žino, kokia jai svarbi ši diena.
- Prakeikti vyrai, visi jie vienodi, - suniurzgė ji, gerdama
trečią taurę šampano.
Vidurnaktį išmetusi tuščią butelį į šiukšliadėžę, Tame ne
tvirtai nušlepsėjo į miegamąjį, krito ant lovos ir iškart užmigo.
Kitą rytą irzli ir kamuojama pagirių ji nuėjo į parduotuvę ir
pradėjo dėlioti drabužius. Buvo nusipirkusi brangių pakabų su
juodu aksomu, ant jų sukabino vakarines sukneles, išrikiavo jas
pagal epochą ir stilių. Tada šiaip ne taip apvilko manekeną sod
riai raudona šešto dešimtmečio suknele, kurios platus sijonas
siekė žemę. Tada ėmė tvarkyti vintažinių papuošalų kolekciją,
ant aksominių pagalvėlių dėliojo auskarus su netikrais brangak
meniais, ant porcelianinio papuošalų medelio kabino apyrankes.
Iš Niko vis dar nesulaukė nė žodžio.

- Tai bent, - nusišypsojo vakare pasirodžiusi Džeinė. - Ma
tau, kad kai kas buvo labai užsiėmęs.
- Taip, išties, bet dar laukia kalnai darbų. Ką manai apie vit
riną? Užsakiau daug dirbtinių gėlių ir didelių krūmų. Noriu ją
papuošti „Vasarvidžio nakties sapno“ tema.
- Puiki mintis. Beje, su šia suknele atrodai nuostabiai, - žavė
damasi pasakė Džeinė. - Tikra vaikščiojanti savo prekių reklama!
- Ačiū. Vienintelis dalykas, dėl kurio turiu apsispręsti, kaip
vakar ir minėjai, yra pavadinimas.
- Galėsim tai aptarti vakarieniaudamos. Eime, juk nenorim
pavėluoti, kai bus vaišinama sumuštinukais su rūkyta lašiša.
Džeinė įsikibo Tamei už parankės ir abi patraukė į vakarėlį.
Tame maloniai pasikalbėjo su garsiais svečiais, pakviestais į
naujos parduotuvės atidarymą. Nors jau kelerius metus nesisu-
kinėjo garsenybių pasaulyje, veidai buvo tie patys; ironiška, kad
daugelis net atrodė jaunesni nei tada, kai pastarąjį kartą juos
matė. Paparacai fotografavo renginį bulvariniams laikraščiams
ir blizgiems žurnalams. Nors Tamei toks gyvenimas atrodė
paviršutiniškas, ji gerai žinojo, kad norėdama patekti į mados
verslą turės į jį įsilieti.
- Bent jau galėsiu pasinaudoti kontaktais, - sumurmėjo ji
sau, stebėdama garsų dizainerį, apsuptą gražių merginų ir toli
mesnių karališkosios šeimos giminaičių.
Po valandos ją susirado Džeinė ir abi taksi nuvažiavo įjaukų
italų restoraną prie pat Karaliaus kelio.
- Ar gersi šampano? - paklausė Džeinė, kai jos susėdo prie
staliuko.
- Vakar vakare viena išgėriau visą butelį. Nikas nepasi
rodė, - netikėtai pasakė Tame.
- Tikrai? - susiraukė Džeinė. - Stebiuosi. Pas mus taip pat

negrįžo, tad maniau, kad jis su tavimi.
- Ne, - Tame papurtė galvą. - Pradingo kaip į vandenį. Ir
šiandien nesulaukiau iš jo jokių žinių.
- Tai visiškai nepanašu į Niką. Paprastai juo galima pasi
kliauti. Tikiuosi, jam nieko nenutiko.
- Na, - gūžtelėjo Tame, - aš juk negaliu skambinti į policiją
ir pranešti apie dingusį trisdešimt ketverių metų vyrą vien to
dėl, kad vieną vakarą jis neatėjo pas mane?
- Ne, bet jei nieko iš jo neišgirsi ir jis nepasirodys nė pas
mus, gal reikėtų bent paskambinti jo mamai.
- Aš neturiu jos numerio. Na, tai ar užsisakome šampano?
- Aš negersiu, bet tu gali užsisakyti. Man tiks ir vanduo.
- Tikrai? Nepanašu į tave. Gal valaisi organizmą?
- Galima ir taip sakyti. Aš... na, aš... - Džeinė papurtė galvą
ir atsiduso. - Po galais, neketinau nieko sakyti, nes dar ir Polas
nežino, bet...
- O Dieve! Tu laukiesi, ar ne?
Džeinė spinduliuojančiomis akimis linktelėjo.
- Taip, laukiuosi. Dar pati negaliu patikėti, esu apstulbusi.
- Ak, Džeine! - Tamės akyse sublizgo ašaros, ji ištiesė per
stalą ranką ir suėmė Džeinės delną. - Tai pati nuostabiausia ži
nia! Aš taip dėl jūsų džiaugiuosi.
- Ačiū. - Džeinei taip pat ištryško ašaros, ji išsiėmė iš ran
kinės popierinę nosinaitę ir išsipūtė nosį. - Bet dar tik pati pra
džia. Šešios savaitės, dar visko gali nutikti.
- Turėsi labai saugotis, kad nieko nenutiktų. Daug ilsėkis,
sveikai maitinkis, jokio alkoholio... visko, ką įprastai darai. Tai
kaipgi tai nutiko?
- Įprastu būdu, - sukikeno Džeinė. - Viską žinai, kaip mudu
daug metų bandėme susilaukti vaiko, išleidome daugybę pinigų

dirbtiniam apvaisinimui, aš vos neišsikrausčiau iš proto, dėl
įtampos vos neiširo mūsų santuoka. - Džeinė atsikando duo
nos lazdelės. - Pameni, kaip sakiau, jog su Polu nusprendėme
viską pamiršti, susitaikyti su mintimi, kad neturėsime vaikų, ir
baigta. Juokingiausia tai, jog mums jau tikrai beveik pavyko su
sitaikyti su neišvengiamybe.
- Galbūt todėl ir pavyko, nes tu pagaliau visiškai atsipalai
davai, - tarė Tame.
- Taip sakė ir gydytoja.
- Kada praneši Polui?
- Nežinau. Noriu jam pasakyti, bet žinai, koks jis - kaip di
delis vaikas. Taip apsidžiaugs, kad tuoj pat bėgs ieškoti senovi
nio lopšio ir originalių tapetų vaikų kambariui. Neištverčiau, jei
mums kas nors nutiktų. Polas visai sugniužtų.
- Ak, Džeine, jei taip būtų man, abejoju, ar įstengčiau nuty
lėti, bet suprantu tave.
- Galbūt pasakysiu jam po kelių savaičių. Su kiekviena pra
slenkančia diena jaučiuosi vis tvirčiau, o kai sueis dvylika savai
čių, galėsiu bent truputį atsipalaiduoti.
Tame pakėlė taurę šampano.
- Už tave, Džeine. Labai dėl tavęs džiaugiuosi. Į sveikatą.
- Ir už tave bei už tavo netrukus suklestėsiantį, tik dar netu
rintį pavadinimo verslą, - pridūrė Džeinė.
Jos susidaužė taurėmis.
- Kol kas pamirškime mano parduotuvę. Kada turėtų gimti
kūdikis?
- Gegužę. - Džeinė nutilo ir pažvelgė į Tamę. - Gims... „At
gimusi“? Argi nebūtų šaunus tavo parduotuvėlės pavadinimas?
- Atgimusi... atgimusi. - Tame kelis kartus ištarė šį žodį,
pabandė įsivaizduoti jį užrašytą virš parduotuvės vitrinos. -

Džeine, jis tobulas! Man labai patinka! Kokia tu sumani!
- Ačiū.
- Dabar galiu susirasti iškabų piešėją ir pradėti rašyti kvieti
mus į atidarymo šventę.
- O kada ji vyks? - pasidomėjo Džeinė, kai joms buvo at
nešti makaronai.
- Kaip galima greičiau, nes kiekviena nedarbo diena yra
prarasti pinigai. Galbūt lapkritį. Dar daug drabužių reikia pa
taisyti, bet naujoji mano kaimynė sako, kad galbūt galės padėti
jos mama. O varge, kiek dar daug manęs laukia darbų.
- Na, tavo vardas turėtų į atidarymą pritraukti daug svarbių
asmenų, net jei jie ateitų tik dėl gėrimų ir šiaip apsidairyti. Pažiū
rėsiu, gal pavyks suorganizuoti didelį straipsnį apie tave ir tavo
parduodamus drabužius kokiame nors populiariame žurnale.
- Džeine, tai būtų nuostabu!
- Aš pasistengsiu. - Džeinė žiūrėjo, kaip draugė stumdo po
lėkštę makaronus. - Nealkana?
Tame gūžtelėjo.
- Nelabai.
- Jaudiniesi dėl Niko, ar ne?
- Taip. Atrodė, tarp mūsų viskas taip gerai klostosi, jau
pradėjau tikėti, kad mums gali pavykti. Aš jam tikrai neabe
jinga, Džeine, ir... - Tame gurkštelėjo šampano, - man vėl teko
nusivilti. Vakarykštė diena buvo tokia svarbi, ir Nikas tai ži
nojo.
- Paklausyk, Tame, aš jau seniai pažįstu Niką ir žinau, kad
jis nėra ir niekada nebus šunsnukis. Kad ir kas jam nutiko per
pastarąją parą, esu tikra, jog tai visiškai nesusiję su jo jausmais
tau. Mačiau, kaip jis į tave žiūri. Jis tave dievina, Tame, tikrai.
- Nežinau, - atsiduso ji. - Jau buvau pradėjusi jaustis ganė

tinai saugi su juo, o dabar... Mane nesunku pabaidyti.
- Suprantu, bet tiesiog turėsi juo pasitikėti.
- Norėčiau žinoti, ar prieš išvykdamas į Australiją jis turėjo
daug moterų.
- Nemanau, bet pamenu Polą minėjus, kad jis buvo susiža
vėjęs viena moterimi prieš pat išvykimą į Pertą. Man regis, ji
dirbo jo antikvariate Sautvolde. Bet tikriausiai nebuvo taip stip
riai susižavėjęs, jeigu netrukus išsikraustė į kitą pasaulio galą.
- Arba išvyko todėl, kad nesusiklostė jų santykiai, - gūžte
lėjo Tame. - Ką gi, teks palaukti ir paklausyti, ką jis atėjęs pasa
kys. Jei ateis.
Tame grįžo namo apie vienuoliktą, šiek tiek ramesnė po po
kalbio su Džeine. Beprasmiška nerimauti, kol nežinai visos tie
sos, tačiau šis pokalbis trikdė Tamę. Tai rodo, kad Nikui ji išties
puoselėja stiprius jausmus.
Žinodama, kad neužmigs, Tame išsiėmė popieriaus lapą ir
ėmė piešti įvairias parduotuvės pavadinimo užrašo kompozici
jas. Vidurnaktį suskambo jos mobilusis.
- Klausau?
- Tame, čia aš, Nikas. Pažadinau tave?
„Kur, po galais, tu buvai?“ - norėjo ji paklausti, tačiau ra
miai ištarė:
- Viskas gerai, aš dirbau.
- Paklausyk, aš labai apgailestauju dėl vakar vakaro, kad ne
paskambinau tau. Kai kas nutiko ir... aš tiesiog negalėjau išva
žiuoti. Ar dar ne per vėlu atšliaužti pas tave ant kelių ir maldauti
atleidimo?
Ji žinojo, kad neturėtų to leisti, bet džiaugėsi, kad jam nieko
nenutiko, ir be galo troško jį pamatyti.
- Jei tik nori, - pasistengė kuo paprasčiau ištarti, - bet aš

labai pavargusi.
- Būsiu po penkiolikos minučių.
Tame nubėgo į vonią susišukuoti plaukų ir išsivalyti dantų,
žadėdama sau elgtis oriai ir prideramai, jokiu būdu neparodyti,
kaip buvo nusiminusi.
Nikas įvažiavo į degalinę, išjungė variklį ir liko sėdėti tamsoje.

Jautėsi išsekęs ir protiškai, ir emociškai.
Kai sugrįžo į Angliją, susipažino su Tame ir apsisprendė
pradėti čia verslą, jis patyrė milžinišką euforiją ir leido sau pati
kėti, kad pagaliau dievai jam palankūs, o praeitis jau užmiršta.
Tačiau per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jis nenorom
buvo į ją sugrąžintas. Pasižiūrėjęs į rankas pamatė, kad jos vis
dar virpa nuo adrenalino.
Visą kelią iš Sautvoldo Nikas mąstė, ką pasakyti Tamei. Kaip
jis gali tikėtis, kad Tame jį supras? Net ir jam buvo sunku pa
tikėti ir susitaikyti su ką tik išgirsta žinia. Nors jiedu su Tame
suartėjo, jų santykiai dar buvo labai nauji ir trapūs.
Nikas persibraukė ranka plaukus. Jis nenorėjo Tamei me
luoti, bet jei pasakys tiesą, pabandys paaiškinti padėtį, gali būti,
jog išgąsdins ir ji atstums jį. Be to, dar nieko nėra šimtu pro
centų aišku. Ko gero, protingiausia būtų kol kas nieko nesakyti,
palaukti patvirtinimo ir tada nuspręsti, kaip toliau elgtis.
Akis ėmė dilginti ašaros, tik Nikas nežinojo, ar iš nuovargio,
ar nusivylimo. Suprato tik tiek, kad jausmų pasaulyje visi jo po
elgiai turės tam tikrų padarinių, ir tik galėjo tikėtis, kad neteks
už visa tai mokėti pačios didžiausios kainos.
Išgirdusi skambutį Tame nuėjo atidaryti durų.

- Čia tau. - Nikas įgrūdo Tamei į rankas tris puokštes vys
tančių gėlių, veikiausiai pirktų degalinėje. - Ar galiu užeiti?
- Žinoma.
Tame žengė į šalį, įsileisdama jį. Uždariusi duris nuėjo pas
kui Niką į svetainę. Stovėjo tylėdama ir laukė, kol jis prabils.
- Atleisk, Tame, - gūžtelėjo jis. - Negalėjau išvengti to, kas
nutiko.
- Ką tu, po galais, veikei? Atrodai lyg voliojęsis brūzgynuose.
- Panašiai ir jaučiuosi, - sutiko jis. - Nesupyksi, jei greitai
išsimaudysiu po dušu? Ko gero, ir kvepiu nekaip.
- Prašom, - ramiai atsakė Tame ir grįžo prie siuvinio, kol
jis buvo duše.
Po dešimties minučių išėjęs iš vonios su rankšluosčiu aplink
juosmenį, daugmaž atgavęs ankstesnę išvaizdą, Nikas priėjo
prie jos ir švelniai suėmė už pečių.
- Mieloji... - bučiuodamas kaklą sumurmėjo jis, - pasakyk,
ar labai ant manęs pyksti?
- Taip, jaučiuosi nusivylusi, bet svarbiausia, kad beprotiškai
dėl tavęs jaudinausi. Šį vakarą buvau susitikusi su Džeine ir ji
sakė, kad tavęs nebuvo nė pas juos.
-Ne.
Kambaryje įsivyravo tyla.
- Bet, - pagaliau ištarė Tame, - nesu tavo prižiūrėtoja ir ne
turiu teisės reikalauti pasiaiškinti už kiekvieną žingsnį.
- Žinoma, turi teisę žinoti, kur aš esu, Tame. Juk mudu
pora! Tai, ką padariau vakar, yra neatleistina, bet man tiesiog
buvo būtina kai ką išspręsti.
- Tai susiję su moterimi?
- Iš dalies. - Nikas atsiduso ir sudribo ant fotelio. - Tai labai
sudėtinga istorija ir vargu ar įstengsiu tau šiandien viską papa

sakoti.
- Gerai, - šaltai atsakė ji.
- Tame, tu turi žinoti tik viena: visa tai nekeičia mano
jausmų tau.
- Aišku. Vadinas, turiu pasikliauti vien tavo žodžiu?
- Taip, - liūdnai linktelėjo jis, - deja, taip. Juk tai ir svarbiau
sia, ar ne? Pasitikėti vienam kitu. O geriausia iš to, kas nutiko
vakar, net jei ir apvyliau tave, dabar gerai žinau, kad, - nors ir
atrodo juokinga, turint omeny, kaip trumpai mudu pažįstami, -
aš myliu tave.
Tame pakėlė akis, norėdama džiaugtis ką tik išgirstais Niko
žodžiais, bet jo akyse atsispindėjo toks gilus liūdesys, kad ji ne
įstengė.
- Tame?
-Ką?
- Ar tiki tuo, ką pasakiau? Kad myliu tave?
- Aš... ne, šį vakarą ne. Bet kas gali ištarti šiuos žodžius.
- Taip, gali. Bet ar bent leisi man tai įrodyti?
Tame nusižiovavo.
- Mudu abu pavargę, Nikai. Eikime miegoti, o pasikalbėti
galėsime rytoj rytą.
Ji atsistojo, išjungė stalinę lempą ir ištiesė jam ranką.
- Ar galiu tave apkabinti? - paklausė Nikas, atsigulęs šaliajos.
Tame linktelėjo ir jaukiai prisiglaudė prie jo, nerimaudama
dėl to, kaip jai gera Niko glėbyje. Jis švelniai paglostė jai plaukus.
- Atleisk man, Tame. Nenoriu niekada tavęs įskaudinti, my
liu tave, Tame.
„Ir aš tave myliu.“
- Ša, užteks, - sušnibždėjo ji.
13
Sutilindžiavus galerijos durų varpeliui Pouzė pakėlė akis.

- Labas, Fredi, - nusišypsojo ji, kai jis įėjo j ekspozicijos
salę. - Kaip laikaisi?
- Labai gerai, labai, - tarė jis, eidamas prie Pouzės, sėdinčios
prie stalo. - Pamaniau, gal norėtum rytoj vakare nueiti į kiną?
Rodo prancūzų filmą, girdėjau, atsiliepimai visai neblogi.
- Na, tokio pasiūlymo negaliu atsisakyti. Galime nueiti.
- Puiku, - tarė jis. - Susitinkame šeštą prie kino teatro?
- Gerai.
- Tai iki pasimatymo rytoj, Pouze.
- Iki, Fredi.
Jis kilstelėjo kepurę, apsisuko ir išėjo pro duris.
Pouzė atsiduso. Nors stengėsi apie tai negalvoti, jai buvo
sunku susitaikyti su šiais naujais draugiškais santykiais. Nuo
lada, kai Fredis pasirodė jos sode, jiedu kelis kartus maloniai
pavakarieniavo restorane. Jiems tikrai netrūko pokalbių temų -
Fredis linksmino ją nepaprastomis istorijomis iš tų laikų, kai
dirbo baudžiamųjų bylu advokatu, o ji pasakojo apie savo gyve
nimą nuo to laiko, kai jie matėsi paskutinį kartą.
Tačiau atrodė, jog svarbiausia tai, kas liko neištarta; kodėl jis
tada ją paliko ir kodėl po penkiasdešimties metų gali pasiūlyti
jai tik savo draugiją, bet ne širdį.
Nė kiek nepadėjo ir tai, kad, kaip sakydavo Šernas, jis
traukė ją kaip magnetas. Ir nors Pouzė daugybę kartų sau sakė,
kad turi susitaikyti ir džiaugtis tuo, ką jis gali jai duoti, tai vis
tiek neveikė. Susitikimas su juo buvo lyg kokia graži kančia
ir Pouzė suprato, kad ji visada jausis nusivylusi. Atsisveikin
damas Fredis apsiribodavo tik mandagiu bučiniu į skruostą ir
nieko daugiau.
Ji išėjo iš galerijos vidudienį ir nuvažiavo namo. Antrą va
landą įvertinti Admirolo namo turėjo atvykti Merė. Pouzė su
tvarkė virtuvę ir užkūrė židinį ryto kambaryje, matydama, jog
nieko daugiau padaryti negali, kad namai atrodytų jaukesni.
Prieš pirmą suskambo telefonas ir ji atsiliepė.
- Klausau?
- Ar čia Pouzė Montagju?
- Taip.
- Jums skambina Sebastianas Žiro. Manau, jūsų marti Eime
kalbėjo su jumis apie mane.
- Taip, ji minėjo, kad galite paskambinti.
- Ar jūs sutiktumėte priimti mane kaip nuomininką? Tik
porai mėnesių. Prieš Kalėdas manęs čia nebebūtų nė kvapo.
- Maloniai kviečiu atvažiuoti apžiūrėti namo, pone Žiro, bet
nemanau, kad jums jis pasirodys tinkamas. Čia viskas labai pa
prasta.
- Žinau. Eime apie jį pasakojo ir manau, kad man jis idealiai
tiktų. Neprieštarausite, jei atvažiuosiu jo apžiūrėti?
- Tikrai ne. Tiesą sakant, šią popietę būsiu namie. Jei už
suktumėte apie ketvirtą, būtų puiku. Namą surasti nesunku,
pakeliui j Sautvoldą nuo Heilsverto kelio atsišakoja keliukas su

abiejose pusėse augančiais bukais, o ant pašto dėžutės užrašyta
„Admirolo namas“.
- Nesijaudinkite, turiu navigacijos įrangą. Ačiū, ponia Mon-
tagju. Pasimatysime ketvirtą.
Pouzė padėjo telefoną, nė kiek neabejodama, kad vos pama
tęs namą Sebastianas persigalvos. Tačiau jo draugija bent pus
valandžiui pakels jai nuotaiką, kurią tikriausiai bus numušęs
Merės apsilankymas ir namo vertinimas.
Lygiai antrą valandą Pouzė išgirdo beldimą į duris.
- Labas, Mere. Užeik ir prašyčiau vadinti mane Pouzė.
- Ačiū. - Merė įėjo su segtuvu rankose. Ji pakėlė akis į sie
tyną. - Tai bent. Jis tiesiog nuostabus. Koks stulbinamas vesti
biulis!
- Ačiū. Gal prieš pradėdama norėtum arbatos ar kavos? -
pasiūlė Pouzė. - Kaip suprantu, tai ilgokai užtruks.
- Ne, ačiū, ponia Montagju. Trečią valandą turiu pasiimti
vaikus, tad bus geriausia, jei iš karto ir pradėsiu.
- Galėčiau tau aprodyti sodus ir pirmą bei antrą aukštus,
o pastogės kambarius apžiūrėtum viena. Mano kojos jau nebe
tokios kaip anksčiau, o laiptai gan statūs.
- Gerai, Pouzė.
Moterys pirmiausia nuėjo į sodus, paskui grįžusios ėmė
vaikščioti iš kambario į kambarį, Merė žavėjosi daugybe origi
nalių senų laikų detalių ir vis ką nors užsirašydavo segtuve.
Aprodžiusi Merei šešis miegamuosius antrame aukšte,
Pouzė nulipo į apačią įjungti virdulio ir pašildyti bandelių, ku
rias buvo iškepusi prieš darbus. Gerai, kad Merė nebuvo apsukri
verslininkė dalykišku kostiumėliu, nes Pouzė nebūtų ištvėrusi,
jei toks asmuo kaišiotų nosį po jos širdžiai brangius namus.
Galiausiai Merė grįžo į virtuvę ir, susėdusios prie ilgo stalo,

jiedvi išgėrė arbatos, užsikąsdamos šviežiomis bandelėmis.
- Jos labai skanios, Pouze. Norėčiau ir aš mokėti tokias kepti.
- Tiesiog esu įgudusi, nes daug metų jas kepu, mieloji.
- Bet namas dar nuostabesnis, na, o sodas - tai bent! Nega
liu patikėti, kad pati viena jį sukūrėte.
- Tai buvo darbas iš meilės, todėl tikras malonumas, Mere.
- Gal todėl jis ir yra toks ypatingas. Ką gi, o dabar prie rei
kalo. - Merė pažvelgė į ją. - Pouze, namas nepaprastai įspūdin
gas. Originalios detalės - stulbinamos. Židiniai, ornamentuo
tos atbrailos virš langų, langinės... sąrašas begalinis. Kambariai
dideli ir visa teritorija nuostabi.
- Bet... - tarė Pouzė, žinodama, kas dabar bus pasakyta.
- Ką gi, - Merė pasitrynė nosį, - turbūt nereikia nė sakyti,
kad žmogui, nusipirkusiam šį namą, teks didžiulė ir ilgalaikė
finansinė atsakomybė. Esu tikra, kad suprantate, kiek daug
darbo reikės įdėti, norint suremontuoti šį namą. Čia ir slypi
bėda.
- Taip, - pritarė Pouzė.
- Atvirai sakau - jums labai pasiseks, jei rasite žmogų, ku
ris norės prisiimti šią naštą. Pastaruoju metu namų kaimiškose
vietovėse rinka šiek tiek atvėso, be to, nors Sautvoldas labai po
puliarus miestelis antriesiems namams įsigyti, šis gerokai tam
per didelis. Mažai tikėtina, kad kas nors norėtų kasdien iš čia
keliauti į darbą Londone, taip pat nemanau, kad dėl namo dy
džio ir begalės nuolat laukiančių darbų juo susidomėtų į pensiją
išėję žmonės.
- Mere, brangioji, sakyk man tiesiai šviesiai, ką manai.
- Tiesiog bandau pasakyti, kad jei nerasite popdainininko
ar kino žvaigždės, turinčios užtektinai finansinių išteklių namui
užmiestyje įsigyti, o tada leisti savo laiką ir pinigus jo renovaci

jai, pirkėjų ratas bus labai mažas.
- Taip, suprantu.
- Pouze, esu tikra, kad jums nepatiks ši mintis, bet aš įsi-
likinusi, jog geriausias variantas būtų parduoti namą nekilno
jamojo turto vystytojams, kurie pertvarkytų jį į skoningus bu
tus. Deja, šiais laikais mažai kas nori tokio dydžio namų, tačiau
puiki aplinka ir didingumas patiktų daugeliui.
- Numaniau, kad gali tai pasiūlyti. Žinoma, man plyštų šir
dis ir mano protėviai apsiverstų kape, bet... - Pouzė gūžtelėjo, -
privalau būti praktiška.
- Taip. Bėda ta, kad vystytojai stengsis nupirkti jį kuo pi
giau. Juk laukia labai daug darbo, o jiems svarbiausia - galutinis
pelnas. Vienintelis privalumas toks, kad jums nereikės kęsti gė
dos paskelbus apie namo pardavimą atviroje rinkoje. Mes biure
pažįstame kelis vystytojus, kurie galėtų susidomėti. Supažin
dintume jus, jie apžiūrėtų namą ir sandoris galėtų būti sudary
tas greitai bei diskretiškai.
- Kaip manai, kiek toks vystytojas galėtų už jį sumokėti?
Merė gūžtelėjo.
- Sunku pasakyti, bet, manyčiau, suma turėtų siekti milijoną.
Pouzė tyliai nusijuokė.
- Va tai tau! O štai neseniai mus palikusios ponios Vinston
trijų miegamųjų namelis Aukštutinėje gatvėje parduodamas už
kiek daugiau nei pusę šios sumos.
- Žinau, palyginus atrodo tikras absurdas, - sutiko Merė, -
liet tas namelis yra pačiame Sautvoldo centre ir puikiai tinka
antriesiems namams. Ponia Montagju, aš visiškai neįsižeisčiau,
jei norėtumėte pasikviesti dar vieną nekilnojamojo turto ver
tintoją. Netgi patarčiau tai padaryti.
- Ne, ne, mieloji, manau, tu esi visiškai teisi. Ir būkime są

žiningi: milijonas svarų yra nemenka sumelė. Tiek aš niekada
neišleisiu per savo gyvenimą, o sūnums bus malonu paveldėti.
- Iš tiesų. Na, o dabar turiu skubėti pasiimti vaikų. Ačiū už
arbatą ir bandeles. - Merė atsistojo. - Viską, ką pasakiau, sura
šysiu jums laiške. Kai apsvarstysite ir pasikalbėsite su sūnumis,
paskambinkite man.
- Būtinai. - Pouzė palydėjo Merę iki durų ir paspaudė
ranką. - Ačiū už tavo pastangas, kad ši nemaloni užduotis ne
būtų man tokia skausminga. Kai apsispręsiu, susisieksiu su ta
vimi. Iki, mieloji.
Pouzė palaukė, kol Merė nuvažiuos, tada sugrįžo į virtuvę
išgerti dar vieno puodelio arbatos ir pamąstyti.
Netrukus ant jos durų slenksčio išdygo Sebastianas Žiro.
- Malonu susipažinti, ponia Montagju, - tarė jis, tvirtai pa
spausdamas jai ranką.
- Vadinkite mane Pouzė. - Ji pažvelgė į žalias jo akis, gailė-
damasi, kad nėra trisdešimčia metų jaunesnė. - Prašau užeiti. -
Ji užsklendė paskui jį duris ir nusivedė į virtuvę, ten vėl įjungė
virdulį. - Prisėskite, pone Žiro.
- Ačiū. Ir vadinkite mane Sebastianu. Koks nuostabus jūsų
namas!
- Taigi, Eime sako, kad ieškote vietos, kur galėtumėte ramiai
rašyti?
- Taip, ir erdvės. Man tai labai svarbu.
- Na, šis namas gal ir neturi patikimos šildymo sistemos ar
daug šiuolaikiškų patogumų, bet erdvės čia tikrai užtektinai, -
nusijuokė Pouzė. - Parodysiu jums kelis miegamuosius, galėsite
man pasakyti, kad juose beprotiškai šalta ir dulkina, tada nulip
sime į apačią, užmiršime tai ir maloniai išgersime arbatos.
Antro aukšto koridoriaus gale buvo Pouzės vienas mėgsta

miausių miegamųjų. Jis buvo namo kampe, su langais iki že
mės, pro kuriuos iš dviejų pusių vėrėsi vaizdas į sodus.
- Gražu, - tyliai ištarė Sebastianas, kai Pouzė parodė jam
šalia esantį vonios kambarį, įrengtą dar praėjusio amžiaus ke
tvirtame dešimtmetyje.
Patalpos viduryje riogsojo didžiulė ketaus vonia, grindys
dengtos kadaise buvusiu juodu, dabar labai nudėvėtu lino
leumu.
- Na, štai, ką manot? Aš tikrai neįsižeisiu, jei atsisakysite.
Sebastianas sugrįžo į miegamąjį.
- Kaip manot, ar židiniu bus galima naudotis?
- Veikiausiai taip. Tik reikėtų išvalyti jo kaminą.
- Žinoma, aš už tai sumokėčiau ir... - Sebastianas priėjo prie
lango, - galėčiau čia pasistatyti stalą, kad spoksodamas priešais
galėčiau mėgautis vaizdu. - Jis atsigręžė į Pouzę. - Ponia Mon-
lagju, man tai idealu. Jei sutinkate mane priimti, labai norėčiau
čia apsistoti. Žinoma, ir gerai jums mokėčiau. Ar tiktų du šimtai
už savaitę?
- Du šimtai svarų? Net per daug!
Pouzė tiek neuždirbdavo per savaitę galerijoje.
- Tai vis tiek mažiau, nei mokėčiau už namelio nuomą
mieste. O gal net sutiktumėte ruošti man valgį? - paklausė Se
bastianas. - Girdėjau, jūs nuostabi virėja.
- Ne nuostabi, o tiesiog nuosekli, - pataisė jį Pouzė. - Be
abejo, ruošiu jums maistą, juk ir pati turiu kasdien valgyti. Bet
ar jūs įsitikinęs, kad čia bus patogu? Galiu duoti keletą šildy-
Uivų, nors juos naudoti yra gan brangu.
- Aš padengsiu visas savo pragyvenimo išlaidas. Dėl mano
profesijos pobūdžio nemanau, kad labai jums trukdysiu, nors
tuo metu, kai rašau, mano miego ir darbo valandos kiek ne
įprastos.
- Tai ne bėda, nes aš miegu kitame namo gale. Beje, turiu
paminėti vieną dalyką. Šią popietę pas mane buvo atvykusi ne
kilnojamojo turto agentė: mąstau apie namo pardavimą. Esu
tikra, kad iki Kalėdų tikrai nieko neįvyks, bet nežinau, kaip il
gai norėsite čia gyventi.
- Galutinis knygos atidavimo terminas yra vasaris, bet, kaip
minėjau, tikiuosi pirmąjį juodraštį užbaigti iki gruodžio vidu
rio. Toliau prie pataisymų galėsiu dirbti ir savo bute Londone,
taigi jau prieš Kalėdas išsikraustyčiau, kad jums netrukdyčiau.
Tai ar susitarėme? - Sebastianas nedrąsiai ištiesė jai ranką.
Pouzė paspaudė ją.
- Taip, pone Žiro, manau, susitarėme.
Jiedu nulipo į apačią ir vietoj arbatos išgėrė po taurę vyno
susitarimui atšvęsti. Jis pastebėjo įrėmintą Pouzės tėčio, vilkin
čio karinių oro pajėgų uniformą, nuotrauką, stovinčią ant sta
liuko ryto kambaryje.
- Mano naujos knygos veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio
karo metais. Ar jūsų tėvas kada nors skraidė „Spitfire“?
- O, taip, skraidė. Jis dalyvavo keliuose dideliuose mūšiuose,
taip pat ir mūšyje dėl Britanijos. Deja, jis žuvo prieš pat karo
pabaigą, per vieną iš paskutinių antskrydžių.
- Užjaučiu, Pouze.
- Ačiū. Kaip ir visos dukros, be galo mylėjau savo tėtį.
- Be abejo. Ar jums nebūtų sunku, jei kurią nors dieną pa-
klausinėčiau apie tai, ką prisimenate apie karą čia, Sautvolde?
- Visai ne, bet tada aš dar buvau vaikas.
- Vis tiek būtų puiku. O dabar, kad žinotumėte, jog aš nu
siteikęs rimtai, noriu iš anksto sumokėti už pirmą savaitę. -
Luc i nd a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s 229
Sebastianas atsegė piniginę ir išėmė grynųjų. - Kada galiu įsi

kelti?
- Kada tik norit, tik turiu perspėti, kad šį sekmadienį pietų
susirinks visa mano šeima, tad nebus taip tylu ir ramu kaip pa
prastai.
- Jokių bėdų. Pažadu, kad jums netrukdysiu.
- Nekvailiokit. Kviečiu prie mūsų prisidėti, - pasakė Pouzė
ir priėjusi atidarė laukujės duris. - Ak, turėsiu jums duoti
raktą, - sukikeno ji.
- Taip, raktas man praverstų. Iki pasimatymo ir ačiū už
viską.
Jis pabučiavo ją į abu skruostus.
- Nėra už ką. Man bus labai malonu, kad čia gyvensite. Su
die, Sebastianai. Praneškite, kada norėsite įsikelti.
14
Kai kitą rytą Pouzė nusipraususi rengėsi, išgirdo įvaža atrie

dantį automobilį. Nustebo, pamačiusi Šerno seną raudoną „Fi-
atą“, sustojusį priešais namą. Nulipusi į apačią rado jį stovintį
vestibiulyje ir žiūrintį į sietyną.
- Labas, mielasis. Kokia maloni staigmena.
- Labas, mama. - Šernas priėjo ir pabučiavo ją. - Kaip lai
kaisi?
- Kaip visada, pukšiu po truputį. Seniai tavęs nemačiau.
Kuo nusipelniau tavo apsilankymo?
- Atleisk, mama, žinau, kad seniai pas tave nesilankiau, -
tarė Šernas, - bet buvau labai užsiėmęs savo naująja bendrove.
Važiavau pro šalį ir nusprendžiau užsukti pasisveikinti. Gal pa
vaišinsi kava?
- Taip, bet turime paskubėti. - Pouzė pasižiūrėjo į laikro
duką. - Turiu reikalų mieste.
Šernas nuėjo įkandin jos į virtuvę ir žingsniavo pirmyn at
gal, kol ji kaitė virdulį.
- Tai įspūdinga virtuvė, - pasakė jis, sėsdamasis prie stalo. -
Joje nesunkiai tilptų net keturios šiuolaikiškos virtuvės.
- Taip, ko gero, - sutiko Pouzė.

- Langai nėra labai blogos būklės, nors ir seni, - pridūrė jis.
- Taip. - Pouzė užplikė sūnui kavos ir padėjo puodelį prie
šais jį. - Kaip laikosi Eime ir vaikai? Ir jų senokai nemačiau.
- Jiems viskas gerai, - tarė Šernas, dabar apžiūrinėdamas
grindis. - Tai originalios Jorko akmens plytelės, ar ne?
- Taip. Ar Eime sakė, kad pakviečiau jus sekmadienio pietų?
Žinai, kad Nikas grįžo į Angliją, tiesa?
- Taip, pietūs man tinka. Mama?
- Ką, Šernai?
Pouzė jau laukė klausimo. Šernas atvažiuodavo tik tada, kai
jam ko nors reikėdavo.
- Paukštelis man pačiulbėjo, kad vakar buvai pasikvietusi
agentę įvertinti namo, nes nori jį parduoti.
- Ak, kaip greitai sklinda naujienos. Taip, - linktelėjo
Pouzė. - Ar tave tai nuliūdino?
- Na, tai senieji mano namai, žinoma, norėčiau, kad jie
išliktų šeimai, ir visa kita... - Šernas nutilo, galvodamas, kaip
išdėstyti savo mintį. - Taip jau išėjo, kad aš tikriausiai radau
būdą, kaip mums tai padaryti.
- Tikrai? Gal slapta laimėjai loterijoje, Šernai, ir atėjai man
pasakyti, kad pagaliau baigėsi tavo finansinės bėdos?
- Iš dalies taip.
- Nagi, pasakok, - stengdamasi tvardytis paragino Pouzė.
- Žinai, kad neseniai pradėjau jungtinę veiklą ir dabar esu
nekilnojamojo turto vystymo bendrovės direktorius?
- Eime kažką apie tai minėjo, - lėtai atsakė Pouzė, pamažu
pradėjusi suvokti.
- Turiu rėmėją, kuris yra pasiruošęs finansuoti mano su
rastus projektus. Aš organizuoju ir iki galo įvykdau pasirinktą
projektą. Tada pasidaliname pelną, gautą pardavus išvystytą ne

kilnojamąjį turtą.
- Taip... - tarė Pouzė, dėdamasi nenutuokianti, kur link
krypsta šis pokalbis.
- Taigi, mama, Merė, kaip nekilnojamojo turto agentė, tu
rėjo mane informuoti, jei rinkoje atsirastų kas nors tinkamo
mūsų poreikiams. Kaip tik kalbėjausi su ja vakar po pietų ir ji
pasakė, kad buvo atvykusi įvertinti tavo namo.
- Aišku.
- Mama, Admirolo namas yra būtent tai, ko ieško mano
bendrovė. Tai nuostabus namas, turintis daugybę išskirtinumų,
jį lengvai būtų galima pertvarkyti į keturis ar šešis įspūdingus
butus.
Pouzė tylėdama kurį laiką žiūrėjo į Šerną, tada tarė:
- Šernai, ar Merė tau sakė, kokia suma jį įvertino?
- Taip, maždaug milijonu.
- Ir nori pasakyti, kad tavo bendrovė gali už milijoną svarų
nupirkti Admirolo namą?
- Be abejo, - kaupinas pasitikėjimo savimi linktelėjo Šernas.
- Taip pat reikėtų pinigų pastatui perplanuoti ir renovuoti,
o tai, esu tikra, kainuotų ne mažiau nei keletą šimtų tūkstančių,
o gal net dar vieną milijoną.
- Taip, nematau jokių problemų.
- Ką gi, ko gero, kalbame apie labai didelę verslo kompa
niją, - susimąsčiusi tarė Pouzė.
- Tiesa. Mano partneris yra labai labai turtingas žmogus. Jis
nenori žaisti su menkaverčiais projektais.
- O kiek tokių „projektų“ jau esi pradėjęs, Šernai?
- Šis būtų pirmasis. Mes pradėjome darbą vos prieš kelias
savaites.
Lu c i n d a Ri l e y D r u g e l i ų k a mb a r y s 233
- Tai ko konkrečiai manęs prašai?

- Noriu paklausti, ar sutiktum parduoti Admirolo namą
mano bendrovei. Sumokėsime visą rinkos kainą, neprašysiu
jokių nuolaidų, remdamasis mūsų giminyste. Tau tai išeitų tik
į naudą, mama. Nereikėtų pardavimo skelbti viešai, galėtume
sandorį sudaryti tyliai, tarpusavyje. Be to, tau būtų ir paskata.
- Tikrai? Kokia? - paklausė Pouzė.
- Pasikalbėjau su partneriu ir jis sutiko, kad pasiūlytume
lau vieną iš butų su nuolaida, jei parduotum namą mums. Taip
galėtum ir toliau čia gyventi! Ką manai?
- Nežinau, nė ką galvoti, Šernai. Pirmiausia dar turiu apsi
spręsti, ar tikrai noriu parduoti namą.
- Žinoma, bet jei nuspręsi parduoti, negi atmesi mano pa
siūlymą? Toks projektas išgarsintų ir mane, ir mano bend
rovę, padėtų įsitvirtinti aukščiausiuose sluoksniuose. Tada ir
kiti potencialūs pardavėjai imtų mumis pasitikėti. Jei ne dėl
manęs, padaryk tai dėl Eimės ir vaikų. Matei, kur dabar gyve
name.
- Mačiau ir buvau pasibaisėjusi, - sutiko Pouzė.
- Jie nusipelnę daug geresnio gyvenimo ir esu pasiryžęs tokį
jiems suteikti. Taigi, mama, ar pagalvosi apie tai?
Pouzė pažvelgė į savo sūnų, jo mėlynos akys - tokios pat
kaip jo tėčio - maldaute maldavo teigiamo atsakymo.
- Pažadu, kai apsispręsiu, tavo pasiūlymą apsvarstysiu pirmą.
- Ačiū, mama. - Šernas atsistojo, priėjo prie jos ir apka
bino. - Prisiekiu - gali manimi pasikliauti - aš pasirūpinsiu
šiuo senu namu. Ir jei jau taip turi nutikti, argi ne geriau, kad
jis išliktų šeimos rankose, nei būtų atiduotas svetimiems, kurie
žiūrėdami į jį matys tik plytas, cementą ir pelną?
- Tu teisus.
Pouzė norėjo juoktis, klausydamasi emocionalaus nė kiek

nesigėdijančio Šerno šantažo.
- Aš tavęs neskubinsiu. Galvok, kiek reikės. Nors galiu pasa
kyti, kad namo būklė pradėjusi sparčiai blogėti.
- Na, jis stovi jau tris šimtus metų ir abejoju, ar per kelias
savaites staiga ims ir visas sugrius, - ramiai atsakė Pouzė. -
O dabar atleisk, mielasis, aš turiu išvažiuoti po penkių mi
nučių.
- Gerai. Pranešk man, kai tik apsispręsi. Būtų šaunu kuo
greičiau sudaryti sandorį, kad pavasarį galėtume pradėti dar
bus. Vasaros mėnesiais atliekant statybos darbus efektyviausiai
taupomos sąnaudos.
- Maniau, sakei, kad neskubinsi manęs, - eidama prie durų
papriekaištavo Pouzė.
- Atleisk, mama. Aš tik žinau, kad man tai išeis į gera. Taip
pat ir Eimei su vaikais.
- Iki, Šernai. - Pouzė sunkiai atsiduso ir pabučiavo sūnų į
skruostą. - Pasimatysime sekmadienį.
Tą vakarą, kaip ir buvo susitarę, Pouzė susitiko su Fredžiu prie

Meno centro. Kadangi ramybės jai nedavė daugybė minčių, vė
liau ji prisipažino, kad kai kurių įdomesnių filmo vietų beveik
nesuprato.
- Ir aš nesupratau, mieloji. Neįsivaizduoju, ką galėjo simbo
lizuoti tas skorpionas.
- Atrodo, filmas buvo skirtas kur kas protingesniems žiūro
vams, nei esame mes, - šypsodamasi pasakė Pouzė.
- Gal norėtum išgerti po taurelę mano namuose? Iki jų tik
kelios minutės pėsčiomis.
- Kodėl gi ne? - nejučia ištarė ji ir mintyse išbarė save, kad

taip greitai sutiko.
Jiedu ėjo Aukštutine gatve jaukiai tylėdami. Fredis pasuko
į siaurą skersgatvį, jis galiausiai atvedė į nedidelį kiemą, ku
riame stovėjo namelis titnago sienomis ir prie jo prijungta apy
nių džiovykla. Kiemo viduryje stiebėsi japoninis klevas, du kiek
mažesni lauramedžiai augo iš abiejų pusių naujai nudažytų lau
kujų durų. Fredis jas atrakino ir pakvietė ją užeiti.
- Fredi, tai nuostabu! - ištarė ji, įėjusi į svetainę su atideng
tomis medinėmis sijomis ir didžiuliu židiniu centre.
- Ačiū. - Fredis kaip tikras džentelmenas nusilenkė ir, nu
ėmęs Pouzei nuo pečių paltą, pakabino ant kablio prieškamba
ryje. - Turiu prisipažinti, man ir pačiam jis patinka. O dabar
eikš, parodysiu tau savo mėgstamiausią kambarį - virtuvę.
Pouzė nusekė paskui jį į erdvią patalpą ir pamatė, kad trys
sienos priešais yra vien iš stiklo. Fredis uždegė šviesą ir Pouzė pa
žvelgė pro langą į nediduką, bet nepriekaištingai sutvarkytą sodą.
- Kai atsikrausčiau, tai buvo nedidukas namukas su dviem
miegamaisiais antrame aukšte, todėl prijungiau kai ką panašaus
į oranžeriją.
- Man labai patinka. - Pouzė iš džiaugsmo suplojo delnais. -
Ir kokie šiuolaikiški elektros prietaisai! - tarė ji, sukinėdamasi ir
žavėdamasi spindinčiu nerūdijančio plieno šaldytuvu, orkaite ir
indaplove, įmontuotomis po storu marmuro stalviršiu. - Man
net gėda dėl savo senienų.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka, - tarė Fredis. - Brendžio?
- Taip, ačiū. Būtent tokį namelį ir norėčiau nusipirkti. Ne
didelį, nesunkiai prižiūrimą, bet kupiną savitumo, - pasakė ji,
nudžiuginta minties, kad galbūt pardavus Admirolo namą ir jai
pavyktų rasti ką nors panašaus.
- Vadinasi, galvoji persikelti kitur? - kasdieniškai paklausė

Fredis, paduodamas jai taurę ir vesdamas į svetainę.
- Taip.
Iki šiol Pouzei kažkodėl nesinorėjo Fredžiui pasakoti apie
namo vertinimą ir galimą pardavimą.
- Tai labai svarbus sprendimas, - atsisėdęs tarė jis.
- Išties.
- Bet gal ir teisingas. Kartais naudinga žengti j priekį ir pa
likti praeitį už nugaros, - susimąstęs ištarė Fredis.
- Na, jei toji praeitis buvo sunki, tada taip. Bet man Admi
rolo namas žadina daugybę laimingų prisiminimų, - atsakė
Pouzė.
- Taip, žinoma. Vadinas, parduosi jį grynai dėl praktinių
priežasčių?
- Be abejo. Tiesą sakant, jau netgi turiu šiokį tokį pasiū
lymą. Šįryt pas mane buvo užsukęs Šernas, vyresnysis sūnus,
ir pareiškė, kad norėtų nupirkti namą ir paversti jį daugiabu
čiu. - Pouzė atsiduso. - Prisipažįstu - atsidūriau gan keblioje
padėtyje.
- Kodėl?
- Visų pirma namą įvertino tik vakar. Tai buvo veikiau slap
tas veiksmas, norint išsiaiškinti jo vertę, nei gerai apgalvotas
planas.
- O tu jau iškart gavai pasiūlymą?
- Taip, ir bėda ta, kad mane tai varžo. Jei tikrai nuspręsiu
parduoti, kaip galiu nepriimti sūnaus pasiūlymo? Bet, atvi
rai kalbant, jo verslo patirtis ir įgūdžiai pasibaisėtini, o įkurta
jo bendrovė dar visiškai nauja ir neišbandyta. Kaip suprantu,
Admirolo namas būtų jų pirmas svarbus projektas.
- Tu įsitikinusi, kad jis turės tam pinigų?
- Sernas tvirtina, kad turės, bet ar aš juo tikiu? Deja, ne.

- Bet jis neprašo tavęs jokių paslaugų?
- Jis siūlosi sumokėti visą prašomą kainą.
- Aišku. O ar jis galėtų mėginti apgauti savo motiną?
- Norėčiau manyti, kad ne. Bet esu jo motina ir visada noriu
galvoti apie jį tik gerai. Nors ir žinau, kad turi trūkumų, priva
lau tikėti, kad jis yra geras žmogus.
- Be jokios abejonės, bet per jį atsidūrei labai keblioje padė
tyje. Žinoma, manai, jog tavo pareiga parduoti namą jam. Ta
čiau iš savo kaip advokato patirties žinau, jog finansiniai sando
riai tarp artimų giminaičių dažnai baigiasi ašaromis.
- Žinau, - linktelėjo Pouzė.
- Manau, geriausia tau būtų išlikti tvirtai ir praktiškai. Namą
įvertino nepriklausomas nekilnojamojo turto agentas, taigi ži
nai tikrą jo vertę. Galbūt turėtum Šerno bendrovei suteikti pir
mumo teisę ir galutinį terminą, iki kurio privalote pasirašyti
sutartį, o jis - pervesti solidų užstatą. Tu niekur neskubi ir, jei
Šernui nepavyks įvykdyti sutarties sąlygų, būsi tepraradusi vos
kelias savaites laiko. Ir bent jau suteikusi jam galimybę.
- Taip, ačiū, brangusis Fredi. Tu tikrai išmintingas. Ir ma
nau, kad esi visiškai teisus. Padarysiu, kaip tu patarei.
- Džiaugiuosi, kad padėjau, mano ponia.
- Beje, noriu tavęs paklausti: gal sutiktum šį sekmadienį at
važiuoti į Admirolo namą ir prisidėti prie bendrų mūsų šeimos
pietų? Atvyks mano sūnus Nikas su nauja mergina, bus Šernas,
Eime ir jų vaikai.
- Turėsiu paklausti Džo, ar vietoj manęs pairkluotų valtį,
bet manau, kad pavyks.
- Gerai. - Pouzė atsistojo. - O dabar turiu eiti. Ačiū už ma
lonų vakarą ir išmintingą patarimą.
Pouzė nuėjo j prieškambarį, ir Fredis padėjo jai apsivilkti

paltą.
- Labanakt, Pouze. Ačiū ir tau.
Jis pasilenkė jos pabučiuoti ir trumpą akimirksnį Pouzė pa
manė, kad jis taikosi į lūpas. Vis dėlto Fredis pasisuko ir švelniai
pakštelėjo į skruostą.
- Labanakt, Fredi.
Paskutinį kartą pažvelgusi į jį, Pouzė apsigręžė ir nužings
niavo skersgatviu, svarstydama, kodėl jis atrodė toks liūdnas.
15
- Nikai, kas tai, po galais, yra? - nusijuokė Tame, sėsda

masi į senovinio ryškiai raudono sportinio automobilio kelei
vio vietą.
- Tai, mano mieloji Tame, yra „Austin Healey“.
- Man patinka jo spalva, - tarė Tame ir atsisėdusi įkvėpė
odinės apdailos ir vaško kvapo. - O jis nesuges? - paklausė, kai
Nikas pabandė įjungti variklį ir jam nepavyko.
- Gal ir ne, bet jeigu ką, tereikės jį stumtelėti.
- Kodėl gi tave taip traukia senienos? - paklausė ji, kai auto
mobilis pagaliau užsivedė ir jie atsiplėšė nuo šaligatvio.
- Ar turi omeny ir save? - šypsodamasis tarė jis ir, perjungęs
pavarą, suėmė jos ranką.
- Koks tu žavus!
- Tikiuosi, tu nesijaudini dėl šios dienos? - paklausė Ni
kas jiems lekiant į rytus apytuščiu Londonu, dar tik bundančiu
ramų sekmadienio rytą.
- Šiek tiek jaudinuosi.
- Nė kiek neabejoju, kad mamai tu patiksi, tikriausiai ir Še
rnui, nors ir dėl neteisingų priežasčių. Jis visada norėjo to, ką
turiu aš, bet Eime tau tikrai patiks. Kiek ją prisimenu, ji labai
miela. Žinau, kad tu juos visus sužavėsi.
- Tikiuosi, - atsiduso Tame, svarstydama, kodėl jai tai taip
svarbu.
Pouzė buvo ką tik padengusi virtuvės stalą ir pačiame jo vidu

ryje vazoje komponavo įvairiaspalvius astrus, kurių ji augino
begalę, nes jų žiedai ir vėlyvą rudenį teikė nektarą drugeliams
prieš žiemos miegą. Šįryt ji pabudo labai susijaudinusi - ne
paprastai džiaugėsi, kad po tiek metų pietų susirinks visa jos
šeima. Trumpam nubėgusi į sodą priskinti gėlių, ji jau nuo sep
tynių ryto sukosi virtuvėje, ruošė ir kepė vakar pirktą jautieną.
Suskambo telefonas.
- Klausau? - atsiliepė ji.
- Pouze, čia Fredis. Labai atsiprašau, kad taip vėlai pranešu,
bet šiandien negalėsiu pas tave atvykti.
- Aišku.
Pouzė laukė, kol Fredis ką nors paaiškins, bet iš tylos su
prato, kad jis neketina to daryti.
- Kaip gaila. Norėjau supažindinti tave su savo šeima.
- Aš taip pat norėjau su jais susipažinti. Bet, deja, niekaip
negaliu. Paskambinsiu tau kitą savaitę. Sudie, Pouze.
Ji padėjo ragelį, jausdama, kad diena prarado dalį buvusio
žavesio. Fredis kalbėjo su ja taip trumpai ir šaltai...
- Atrodot giliai susimąsčiusi, Pouze.
Ji krūptelėjo, už nugaros išgirdusi Sebastiano balsą. Jis at
sikraustė prieš keletą dienų, ir jai vis dar buvo sunku priprasti,
kad namuose yra daugiau žmonių.
- Tikrai? - Ji atsigręžė į jį. - Atleisk.
- Ar nesutrukdyčiau, jei išsivirčiau kavos? - pasiteiravo Se

bastianas. - Pažadu rytoj nuvažiuoti ir nusipirkti kitą virdulį,
kad nereikėtų jūsų trukdyti virtuvėje.
- Tu visai man netrukdai.
Pouzė priėjo prie stalo ir nuėmė Fredžiui skirtą lėkštę su
stalo įrankiais. Sebastianas stebėjo ją.
- Kas nors neatvažiuos?
- Taip, - atsakė Pouzė, plačiau išdėstydama lėkščių kilimė
lius. - Nebus mano draugo Fredžio.
- Atsiprašau, kad kišuosi, bet pranešė gan vėlai, ar ne?
- Taip, - atsiduso Pouzė ir, tebelaikydama rankoje stalo
įrankius, sudribo ant kėdės. - Sebastianai, tu esi rašytojas ir vy
ras. Gal gali man pasakyti, ką reiškia, kai kas nors būna... labai
dėmesingas, vieną akimirką nori leisti laiką su tavimi, o kitą -
atrodo šaltas, atitolęs ir netikėtai atšaukia susitikimą?
- Kas gali žinoti? - Sebastianas šaukšteliu įsibėrė į puodelį
tirpios kavos. - Kaip žinot, vyrai dažniausiai daug paprastesni
už moteris; bent jau ne tokie sudėtingi emociškai. Daiktus va
dina tikraisiais vardais, pavyzdžiui, kastuvas jiems yra kastuvas,
o moteris gali pasakyti, jog tai metalinis kasimo įrankis, naudo
jamas sode.
Palyginimas privertė Pouzę nusišypsoti.
- Todėl daryčiau išvadą, kad jūsų Fredis negali šiandien at
vykti, nes turi kokią nors labai aiškią priežastį.
- Tai kodėl man jos nepasakė?
- Vienas Dievas težino. - Sebastianas paėmė nuo viryklės
virdulį ir įpylė į puodelį verdančio vandens. - Iš savo patirties
žinau, kad susitikę vyrai kalbasi apie sportą, alų ir dar prideda
žiupsnelį sąmojo. Dauguma nemoka bendrauti, ypač - jei ne-
įsižeisite - vyresnės kartos vyrai, kuriuos nuo lopšio mokė visas
mintis ir jausmus pasilaikyti sau. O vyrai britai, matyt, labiau

siai. Jie ir ką tik gimę neverkia.
- Na, atrodo, tu esi drėbtas iš kitokio molio. Moki išties pui
kiai reikšti mintis.
- Tikriausiai dėl to kalti mano prancūziški genai, - maišy
damas kavą pasakė Sebastianas.
- Aš taip pat pusiau prancūzė, iš motinos pusės, - tarė Pouzė
ir, iš orkaitės ištraukusi didžiulę jautienos mentę, ėmė laistyti ją
sultimis.
- Iš tiesų? - nusišypsojo Sebastianas. - Štai kodėl taip man
patinkate.
- Na, kadangi esu moteris ir dar pusiau prancūzė, paklausiu
tiesiai šviesiai: ar šiandien sutiktum užimti Fredžio vietą prie
pietų stalo?
- Tikrai norite, kad sėdėčiau su visa jūsų šeima?
- O kaipgi. Jau anksčiau buvau sakiusi, kad esi mielai kvie
čiamas. Be to, daug didesnė tikimybė, kad jie mandagiai elgsis,
kai šalia bus nepažįstamas žmogus.
- Tikitės susišaudymo per pietus?
- Tikiuosi, taip nebus, bet abejoju, ar Nikas apsidžiaugs, jei
Šernas užsimins, kad ketina pirkti šį namą ir paversti jį butais.
Dar juk nieko nenuspręsta.
- Manęs taip pat nežavi ši mintis, o aš net nesu jūsų giminai
tis, - atsiduso Sebastianas. - Jau spėjau pamilti šią vietą. Šiaip ar
taip, jei tikrai norite, galėsiu palaikyti jums draugiją per pietus.
- Puiku, - tarė Pouzė. - Dabar oficialiai esi mano pora.
- Nulipsiu į apačią lygiai pirmą valandą, - linktelėjo jis. -
Pasimatysime vėliau.
Tuoj po dvyliktos Pouzė pamatė privažiuojantį ir ant žvyro su

stojantį senovinį raudoną sportinį automobilį. Atsidarė kelei
vio durelės ir ant žemės nusileido ilgos laibos kojos, apmautos
prašmatniomis zomšos kelnėmis, tada pasirodė lieknas liemuo
ir kupeta žvilgančių rusvų garbanų.
- Vaje, kokia tu graži moteris, - nusivylusi sumurmėjo Pouzė.
Gyvenime nedaug buvo sutikusi gražių moterų, kurios jai iš
tiesų patiko, ir Pouzė tikėjosi, kad Tame bus išimtis.
Per dešimt pirmųjų pažinties minučių Pouzė suprato, jog ši
maloni, nuoširdi mergina tikrai taps išimtimi. Nors akivaizdžiai
jaudinosi - ir Pouzei tai atrodė žavu, - Tame atrodė protinga,
draugiška ir visiškai neišlepinta dėmesio dėl savo išvaizdos. O
svarbiausia - iš to, kaip Tame tiesė ranką jos sūnui ir nenuleido
nuo jo akių, Pouzė suprato, kad ji dievina Niką.
- Ar galėčiau jums padėti, Pouzė? - paklausė Tame, kai jie
trise virtuvėje gėrė vyną.
- Ne, aš...
- Ką tik atvažiavo Šernas ir Eime, mama, - žiūrėdamas pro
virtuvės langą pasakė Nikas. - Tik pažiūrėkit į mano sūnėną ir
dukterėčią! Jei nesupyksit, noriu eiti jų pasitikti ir prisistatyti,
kad esu jų dėdė.
- Žinoma, eik.
- Pouzė, koks gražus jūsų namas, - tarė Tame.
- Ačiū, Tame. Man jis taip pat labai patinka. Dar vyno?
Tame sutiko.
- Žinai, man atrodo, dar niekada nesu mačiusi Niko tokio
laimingo, - pasakė Pouzė, įsipildama ir sau. - Tikriausiai tu jam
labai patinki.
- Tikiuosi, - linktelėjo Tame. - Jis man taip pat labai pa
tinka.
- Kaip gerai, kad judviem abiem puikiai sekasi savo srityse.

Manau, tai santykiams suteikia daugiau pusiausvyros.
- Na, kol kas aš dar nesu patyrusi verslininkė, Pouze. Kas
žino, mano parduotuvėlė gali patirti ir didžiulę nesėkmę.
- Abejoju, mieloji, o jei taip ir nutiktų, esu tikra, kad su
gebėtum vėl atsistoti ant kojų ir sugalvoti ką nors kita. Ak,
jau girdžiu mažų pėdučių trepsenimą, - Pouzė pasisuko į
duris.
Į virtuvę įėjo Nikas su Sara ant rankų ir Džeiku prie šono.
- O dabar susipažinkite su teta Tame.
Nikas atsivedė juos prie Tamės, pastatė Sarą ant žemės ir
abu vaikai droviai jai nusišypsojo.
- Sveiki, vaikučiai, - pasilenkusi prie jų tarė Tame.
- Ar tu ištekėjusi už dėdės Niko? - paklausė Džeikas.
-Ne.
- Tai kodėl esi teta? - pasidomėjo jis.
- Kokie gražūs tavo plaukai, - Sara tyliai pasakė Tamei. - Jie
tikri?
Tame rimtai linktelėjo.
- Taip. Gal nori paliesti ir įsitikinti?
Sara ištiesė putnų delniuką ir suėmė žvilgančių varinių
plaukų sruogą.
- Jie tokio pat ilgio kaip mano Princesės Barbės. Bet jos
plaukai netikri.
- Labas, Pouze, kaip laikotės?
Tame pakėlė akis ir pamatė pro duris įeinančią labai gražią
šviesiaplaukę moterį.
- Eime! - Pouzė ją šiltai pabučiavo. - Puikiai atrodai. Su
sipažink su Tame. Tame, čia Eime, mano mylimiausia marti.
- Todėl, kad kol kas esu vienintelė marti, - nusišypsojo
Kimė ir Tame staiga suprato, kad jiedvi puikiai sutars. - Labas,

Nikai, kaip smagu tave matyti po šitiek metų.
Tame žiūrėjo, kaip Eime apglėbė rankomis Niką, o šis taip
pat ją stipriai apkabino.
- Atrodai nuostabiai, - šypsodamasi jam pasakė Eime. -
beje, iš anksto atsiprašau už viską, ką mano vaikai gali padaryti
arba pasakyti prie pietų stalo. Tik neleisk, kad jie savo lipniais
pirštukais liestų tavo gražias zomšines kelnes, Tame.
- Labas, mama.
Tame pamatė neaukštą plačiapetį šviesiaplaukį vyrą, bu
čiuojantį Pouzę į skruostą. Ji pajuto, kaip įsitempė Nikas, kai jis
žengė prie jų.
- Nikai, seni, kaip malonu tave matyti.
- Labas, Šėmai, - ramiai ištarė Nikas.
Jis padavė ranką ir brolis širdingai ją paspaudė. Tame įdė
miai nužvelgė Šerną ir nusprendė, kad iš jų abiejų Šernas atrodo
labiau susenęs. Plaukai viršugalvyje jau buvo pradėję retėti ir jis
turėjo pastebimą alaus pilvą. Išskyrus nosį, jis daugiau niekuo
nebuvo panašus į Niką, kuris buvo atsigimęs į mamą.
- Tai kas privertė sugrįžti į senąjį kraštą? Perte atėjo sunkūs
laikai verslui?
Tame matė, kaip įsitempė Niko žandikaulis.
- Tiesą sakant, verslas sekėsi net geriau, nei tikėjausi, - šal
tai atsakė jis.
- Puiku. Regis, netrukus sulauksi savo vyresniojo brolio
konkurencijos, - pasakė Šernas. - Bet papasakosiu apie tai vė
liau.
- Negaliu sulaukti, - su aiškiu sarkazmu balse atsiliepė Nikas.
Tame dirstelėjo į Eimę ir moterys apsikeitė viską suprantan
čiais žvilgsniais.
- Ką gi, kas nori taurės šampano, kurio man atvežė Tame ir

Nikas? - tinkamu metu įsiterpė Pouzė.
- Aš atkimšiu, gerai? - pasisiūlė Nikas ir nuėjo paimti bu
telio.
- Na, mieloji, tai kur tave Nikas rado?
Šernas atsigręžė į Tamę ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
Tame iškart atpažino vyrą, kuris daugybę kartų buvo sėkmingai
naudojęsis savo žavesiu, vieną iš tokių, kokių jai ne kartą teko
sutikti per gyvenimą... ir kokių ji negalėjo pakęsti.
- Mudu turime bendrų pažįstamų.
- Iš tavo tarties spėju, kad nesi australe.
- Ne, Šernai. Tame yra labai žinoma manekenė, - įsiterpė
Pouzė.
- Buvau, - pataisė ją Tame. - Dabar turiu savo verslą.
- Na, pagal tai, kaip atrodai, galiu pasakyti, kad neturi vaikų, -
tarė Šernas. - Gimdymas ir bemiegės naktys per anksti susendina
moteris, ar ne, brangioji? - Jis vertinamai dirstelėjo į žmoną. -
Na, paliksiu jus, damos, vienas. Turiu pasikalbėti su mama.
Šernas mirktelėjo joms ir išėjo.
Tamei kaip visada pasidarė nejauku stovint prie moters, ku
rios vyras ką tik aiškiai parodė, kad laiko ją patrauklia. Ji neži
nojo, ką pasakyti, bet Eime pirmoji nutraukė tylą atodūsiu.
- Žinai, Šernas teisus. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau ge
rai išsimiegoti ir turėčiau laiko prieš išeidama iš namų suside
rinti drabužius, bet tokia yra bausmė už tai, kad turi vaikų.
- Nežinau, kaip moterims tai pavyksta. Bet, ko gero, verta,
nes tik pažiūrėk į taviškius! - Tame nusišypsojo. - Jie nuostabūs.
Sara ir Džeikas buvo su Niku, kikeno iš to, ką jiems pasakė
naujai atrastas dėdė.
- Galbūt, bet aš jau pradėjau svarstyti, ar tik motinystė ne-
bus didžiausias gamtos pasišaipymas. Žinoma, mane iškart nu

šautų žaidimų aikštelėje, jei kam nors prisipažinčiau, kad mane
ne itin žavi visa diena praleista su keturmete ir šešiamečiu be
paliovos žiūrint „Tvynių“ vaizdo įrašus, bet kartais būna taip
sunku, kad norisi rėkti.
- Bent jau sąžiningai tai pripažįsti, - tarė Tame, kuriai Eime
ėmė vis labiau patikti. - Žiūrint iš šalies, man motinystė atrodo
devyniasdešimt procentų sunkaus darbo ir dešimt procentų
malonumo.
- Na, ilgainiui, žinoma, visi sunkumai atsiperka; visi sako,
kad būna nuostabu, kai vaikai užauga ir tampa draugais. Tik
bėda ta, kad daugumai suaugusių vaikų lankytis pas tėvus at
rodo nuobodi pareiga. O varge, - sukikeno Eime, - aš ne itin
patraukliai reklamuoju šeimos gyvenimą, tiesa? Bet be savo
vaikų aš būčiau niekas.
- Suprantu, Eime. Tu tik nori pasakyti, kad retkarčiais būtų
malonu turėti daugiau laiko sau.
- Tikra tiesa. Žiūrėk, Tame, - tarė Eime, stebėdama savo
vaikus su Niku, - štai kur vyras, mielai leidžiantis laiką su vai
kais. Tau gali baigtis panašiai kaip man: dar imsi ir tapsi irzlia,
išsekusia mamyte. Gal aš jau eisiu išvaduoti Niko.
- Kviečiu visus šampano. - Pouzė pilstė gėrimą į taures ant
stalo. - Noriu pakelti taurę už Niką ir pasveikinti grįžus namo.
- Ačiū, mama, - linktelėjo Nikas.
- Taip pat noriu pasveikinti prie mūsų šeimos prisidėjusią
Tamę, - pridūrė Pouzė. - Ką gi, pietūs bus paruošti po dešim
ties minučių. Ar supjaustysi mėsą, Nikai?
Tame matė, kaip Eimės vyras primerkė akis stebėdamas
mamą, šokinėjančią apie jaunesnįjį brolį. Nuo jo lyg stiprus
kvapas sklido pavydas.
Visiems pradėjus sėstis prie stalo, į kambarį įėjo Sebastianas.

- Pačiu laiku, - tarė Pouzė, rodydama į kėdę tarp savęs ir
Tamės. - Tai mano nuomininkas Sebastianas Žiro.
- Sveiki visi, - Sebastianas linktelėjo susirinkusiems ir at
sisėdo prie stalo. - Tikiuosi, niekas nesupyks, kad įsibroviau į
jūsų šeimos susibūrimą.
- Tikrai ne. Nikas Montagju. - Nikas per stalą ištiesė jam
ranką. - Perskaičiau tavo knygą ir man labai patiko.
- Ačiū.
- Aš - Šernas Montagju, o čia mano žmona Eime.
- Taip. Mudu su Eime susipažinome viešbutyje, - atsakė Se
bastianas. - Kaip laikaisi? - paklausė jos.
- Ačiū, gerai.
Tame pastebėjo, kaip Eime paraudo ir nuleido akis.
- Tai ką veiki Admirolo name, Sebastianai? - paklausė Še
rnas ir, ištuštinęs savo taurę, įsipylė dar šampano.
- Rašau knygą. Jūsų mama maloniai pasiūlė pagyventi pas ją.
- Kokia tu slapukė, mama, - paerzino ją Nikas.
- Taip, kai Sebastianas įėjo, akimirką pagalvojau, kad susi
radai berniuką žaisliuką, - pridūrė Šernas.
- Vargu ar turėčiau tokią galimybę, - nusišypsojo Pouzė. -
Na, ar niekam nieko netrūksta?
Kitą valandą Pouzė sėdėjo stalo priekyje, krūtinėje jaus
dama malonią šilumą, žiūrėdama į visą savo šeimą, pagaliau
susirinkusią po dešimties metų. Net ir Šernas su Niku, rodės,
pamiršo tarp jų tvyrojusią įtampą ir Nikas pasakojo broliui apie
gyvenimą Australijoje. Tame maloniai šnekučiavosi su Sebas
tianu, tik Eime vienintelė atrodė negalinti atsipalaiduoti. Tik
riausiai dėl vaikų - Pouzė gerai prisiminė, kaip ir ji kur nors
nusivedusi vaikus sekmadienio pietų sėdėdavo kaip ant adatų,
baimindamasi, kad jie ko nors neiškrėstų. Eime atrodė pervar

gusi ir Pouzė nejučiom lygino nusikamavusią, nerimastingą
marčios veido išraišką su Tamės spinduliuojančiu veidu, ku
riame nebuvo nė raukšlelės.
- Pouze, man jau metas grįžti į savo kambarį ir dirbti toliau,
arba, tiksliau, po šio nuostabaus vyno nusnūsti prieš vėl kimbant
į darbą, - stodamasis pasakė Sebastianas. - Pasimatysime vėliau.
Jis pamojo visiems ir išėjo iš virtuvės.
Kol Pouzė virė kavą, o Eime nurinko lėkštes, Nikas atsisėdo
prie Tamės ir savininkiškai uždėjo ranką jai ant pečių.
- Sveika, mieloji, - jis pabučiavo jai kaklą. - Seniai nesima
tėme. Ką manai apie mamos nuomininką?
- Jis šaunus, - atsakė Tame. - Visai nearogantiškas, nors ir
yra žymus rašytojas.
- Mamyte, noriu siusinti, - iš kito stalo galo plonu balseliu
šūktelėjo Sara.
- Gerai, eime, ir tu, Džeikai, o paskui pasivaikščiosime po
namus ir duosime kitiems pailsėti.
Eime paėmė vaikus už rankų ir išėjo iš virtuvės.
- Taigi, manyčiau, mama tau sakė, kad man parduoda
Admirolo namą? - pildamasis vyno paskelbė Šernas.
- Ką?! Ne. Kodėl nieko man nesakei, mama?
Pouzei suvirpėjo širdis, ji padėjo padėklą su kava ant stalo.
- Dar nieko nenuspręsta, Nikai. Todėl nieko ir nesakiau.
- Tu parduodi Admirolo namą? Šernui? - negalėdamas pa
tikėti pakartojo Nikas.
- Taip, mano bendrovei. Ir kuo tau tai nepatinka? - paklausė
Šernas. - Kaip jai ir sakiau, jei jau parduoda, tai kodėl gi ne savo
šeimai? Pažadėjau mamai nuolaidą įsigyjant vieną iš butų, kad
galėtų čia ir toliau gyventi, jei norėtų.
- Luktelėk, Šėmai, aš dar nieko nepažadėjau...

- Butai?! Apie ką, po galais, jis kalba? - perbalęs paklausė
Nikas.
- Mama parduos namą mano nekilnojamojo turto vystymo
bendrovei ir mes paversime jį prašmatniu daugiabučiu. Šiuo
metu tai labai populiaru - jie turėtų didžiulę paklausą, ypač to
kioje vietoje, kur keliasi gyventi daug pensininkų. Patiems ne
reikėtų prižiūrėti sodo - pasamdytume sodininką juo rūpintis,
gerą apsaugą ir visa kita.
- Dieve, mama, - Nikas papurtė galvą, stengdamasis nu
maldyti pyktį. - Negaliu patikėti, kad prieš tai nepasikalbėjai su
manimi, nedavei man galimybės išsakyti savo nuomonės.
- Nepamiršk, broleli, kad tu dešimt metų praleidai kitame
pasaulio krašte. Gyvenimas tęsiasi, - įsiterpė Šernas. - Mamai
jau seniai sunku vienai išlaikyti šį namą.
- Na, akivaizdu, kad judu jau viską aptarę ir mano nuomonė
nereikalinga. - Virpėdamas iš pykčio Nikas atsistojo. - Eime,
Tame, mes išvažiuojame.
Tame taip pat atsistojo, nuleidusi galvą, norėdama pra
smegti skradžiai žemę.
- Nikai, neišvažiuok. Žinoma, ketinau pasikalbėti su tavimi,
paklausti tavo nuomonės. Aš... - Pouzė bejėgiškai gūžtelėjo.
- Atrodo, tu jau apsisprendei, kaip elgtis. - Nikas priėjo
prie mamos ir greitomis pabučiavo į skruostą. - Ačiū už pietus,
mama.
- Taip, labai jums ačiū, - tarė Tame, žiūrėdama į sielvarto
perkreiptą Pouzės veidą. Bet Nikas jau žengė prie durų ir ji tega
lėjo sekti įkandin. - Tikiuosi, netrukus vėl pasimatysime. Sudie.
Virtuvės durys užsitrenkė ir Pouzė užsidengė veidą delnais.
- Atleisk, mama, - lengvabūdiškai gūžtelėjo Šernas. - Ma-
niau, kad jis žino. Netrukus apsipras su šia mintimi. Tiesą sa
kant, net galvojau, kad reikėtų Nikui parodyti...
- Užtenka, Šernai! Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Ar su
pranti?
- Žinoma, - linktelėjo jis. - Padėsiu tau susitvarkyti, gerai?
Rime vaikštinėjo po antro aukšto miegamuosius, be entuziazmo

su vaikais žaisdama slėpynių. Ji dirstelėjo į laikroduką, tikėda
masi, kad Šernas netrukus užsinorės važiuoti namo. Grįžus jos
dar laukė kalnas nelygintų skalbinių. Kaip tikriausiai nuostabu
Tamei, pagalvojo ji, - gali grįžusi namo pasiimti knygą ir nie
kieno netrukdoma skaityti prie židinio.
- Mamyyyte! Surask mane! - iš kito koridoriaus galo pasi
girdo prislopintas balselis.
- Ateinu, - atsakė ji ir, sekdama paskui balsą, įėjo į miega-
mąjį.
Sebastianas sėdėjo prie stalo priešais nešiojamąjį kompiu
terį. Stalas stovėjo prie vieno iš vitrininių langų iki grindų, pro
kurį vėrėsi nuostabus vaizdas į gėlyną ir sodą.
- Ak, atsiprašau, pamaniau...
- Nieko tokio, - atsigręžęs tarė Sebastianas. - Netgi džiau
giuosi prablaškymu. Tas puikus raudonasis vynas per pietus su
naikino dar kelis tūkstančius smegenų ląstelių ir man nesiseka
rašyti.
- Kiek puslapių jau esi parašęs?
- Nepakankamai. Jau įveikiau trečdalį, bet supratau, kad
antrą knygą rašyti daug sunkiau nei pirmą.
- O aš maniau, kad turėtų būti lengviau, juk jau sukaupei
patirties, rašydamas pirmąją.
- Taip, bet kartais patirtis gali tik trukdyti. Rašydamas „Še

šėlių laukus“ tiesiog išguldžiau mintis popieriuje, nežinodamas,
ar gerai, ar blogai, ir net nesukdamas dėl to galvos. Tai buvo
beveik sąmonės srautas. Bet kai knyga sulaukė sėkmės ir gerų
vertinimų, dabar jaučiuosi papuolęs į savo paspęstus spąstus,
nes visi laukia, kol susimausiu.
- Tai labai neigiamas požiūris, jei neįžeisiu taip sakydama.
- Sutinku, bet iš tiesų gali būti, kad esu vienos knygos ste
buklas, - atsiduso Sebastianas. - O su šia atrodo, kad privalau
ją parašyti, tačiau nenutuokiu, ar ji gera, ar visiškas šlamštas.
- Mamyte! Kur tu?
- Geriau jau eisiu, - kilstelėjusi antakį tarė Eime.
Sebastianas nusišypsojo jai.
- Man labai patiko pietūs. Turi nuostabią šeimą.
- Tame atrodo šauni. Ir labai graži, - žavėdamasi ištarė Eime.
- Taip, ji labai miela, nuoširdi mergina, bet ne mano skonio.
- O kokios moterys tau patinka? - netikėtai išsprūdo Eimei.
- Nedidukės, lieknos šviesiaplaukės plačiomis mėlynomis
akimis. - Sebastianas nužvelgė ją. - Kaip keista, truputį pana
šios į tave.
Eimės nugara nuvilnijo jaudulys, abu nenuleisdami akių
žiūrėjo vienas į kitą.
- Mamyte! - Tarpduryje išdygo Sara, papūtusi lūputes. - Aš
tavęs laukiau, bet tu neatėjai.
- Aš... - Eime atsigręžė į ją. - Atleisk, mieloji. Bet mums jau
reikia eiti.
- Viso, Sara. Viso, Eime, - linksmai žibančiomis akimis Se
bastianas pamojo joms. - Pasimatysime vėliau.
Eime surado Džeiką po močiutės lova ir visi trys nulipo į
pirmą aukštą. Kas, po perkūnais, ją traukė už liežuvio? Tai buvo
tolygu flirtavimui ir visiškai nepanašu į ją. Galbūt dėl vyno, o

gal... nors Eime ir nenorėjo to pripažinti, Sebastianas jai tikrai
atrodė patrauklus.
Atėję į virtuvę jie pamatė Šerną ir Pouzę tyliai plaunant ir
šluostant indus.
- O kur Nikas su Tame? - paklausė Eime.
- Išvažiavo į Londoną, - pasakė Pouzė.
- Galėjot mane pakviesti. Būčiau bent atsisveikinusi.
- Jie tiesiog atsistojo ir išėjo, - pasakė Šernas. - Regis, Niką
suerzino kai kas, ką pasakiau.
- Šernas pasakė Nikui, kad aš parduodu jam Admirolo
namą. Aišku, tokia žinia jį sukrėtė. Norėjau pati jam atsargiai
pasakyti, bet štai kaip išėjo, - paaiškino Pouzė.
- Atleisk, mama.
Bet Eimei neatrodė, kad Šernas gailisi.
- Na, dabar jau nieko nepakeisi. Turėsiu jam paskambinti ir
pasikalbėti. - Pouzė vos įstengė šyptelėti. - O dabar - kas no
rėtų puodelio arbatos ir geriausio močiutės šokoladinio pyrago?
- Negaliu patikėti! Kaip mama gali net svarstyti mintį par

duoti Admirolo namą Šernui?! Tai... beprotybė!
Tame tyliai sėdėjo keleivio vietoje Nikui didžiuliu greičiu
lekiant į Londoną. Jis piktai gniaužė vairą, net krumpliai buvo
pabalę.
- Mielasis, esu tikra, kad mama ruošėsi tau pasakyti. Tu be
reikalo pyksti.
- Buvau susitikęs su ja praėjusią savaitę ir ji minėjo, kad ke
tina įvertinti namą, bet apie Šerną neužsiminė nė žodeliu. Ne,
manau, ji tiesiog puikiai žinojo, kaip į tai reaguočiau.
254 Luc i nda Ri l e y * D rugelių k a mb a r y s
Pastarąsias keturiasdešimt minučių klausiusis Niko tirados,

Tame nesuprato, ar Nikas labiau pyksta dėl to, kad parduoda
mas Admirolo namas - jo mylimi vaikystės namai, ar dėl to,
kad mama jį parduoda Šernui.
- Nikai, tai labai liūdna, bet turi suprasti ir savo mamą. To
namo jai per daug, visi tai mato. Juk ji nekalta, kad neturi pi
nigų namui išlaikyti ir remontuoti, tiesa? O jei Šerno bendrovė
gali jį nupirkti, tai namas bent jau išliktų šeimos rankose, kaip
jis ir sakė.
- Tame, tu nė neįsivaizduoji, koks žmogus yra Šernas. Ma
nau, nė kiek neperdėsiu sakydamas, jog jis nė nemirktelėjęs ap
gautų savo motiną, kad tik pasiektų, ko nori.
- Ir tu manai, jog būtent taip ir nutiks?
- Nežinau, nes mama nusprendė nieko man apie tai nesa
kyti. Ji aiškiai parodė, kad jai nereikia nei mano pagalbos, nei
patarimo. Ką gi, kaip pasiklos, taip ir išsimiegos!
16
Kitą rytą labai nusiminusi Pouzė išvažiavo į Sautvoldą. Ji taip

laukė, kol pagaliau susirinks visa šeima, tačiau tokia bendrų
pietų pabaiga ją visai sugniuždė. Ji visą naktį nesudėjo bluosto,
mąstydama, kaip geriausia ištaisyti padėtį, ir rytą ne kartą tiesė
lanką prie telefono, bet ir vėl padėdavo ragelį. Nikas buvo labai
panašus į ją; ji žinojo, jog jam reikia laiko nusiraminti, kad ga
lėtų ramiai išklausyti, ką ji pasakys.
Pouzė atidarė galeriją, išsivirė puodelį arbatos ir žiūrėjo,
kaip už lango pliaupia lietus. Blogiausia buvo tai, jog žinojo
lurinti galutinai apsispręsti dėl Admirolo namo. Jos dvejonės
trikdo juos visus, jau ir taip sukėlė daug pykčio. Jai tereikėjo
pakelti telefono ragelį ir pranešti Šernui, kad suteikia jam pir
mumo teisę. Tada galėtų viską perduoti savo advokatui, o pati
užsiimtų naujų namų paieška.
Po valandos pro galerijos duris įžengė Fredis, nuo lietpalčio
purtydamas lietaus lašus.
- Labas rytas, brangioji Pouzė. Koks bjaurus oras lauke, -
pasakė jis, eidamas artyn.
- Labas, Fredi.
Pouzė net pati išgirdo, koks silpnas jos balsas.

- Žinau, jog niršti ant manęs, kad vakar taip netikėtai pra
nešiau, jog neatvyksiu.
- Nesuk dėl to galvos, Fredi.
- Vis dėlto suku, todėl ir esu čia. - Fredis ėmė vaikštinėti
pirmyn atgal po galeriją. - O varge, kaip tai erzina!
-Kas?
- Tiesiog... - Jis pažvelgė į ją nevilties sklidinomis akimis. -
Nieko, - teištarė purtydamas galvą.
- Atleisk, Fredi, bet aš nenusiteikusi klausytis dar daugiau
dramų. Ypač kai nė nenutuokiu, kas dedasi tavo galvoje. Taigi,
jei ir toliau atsisakai man pasakyti, būčiau labai dėkinga, jei iš
eitum.
Pouzė jautė, kad gali tuoj apsiverkti, bet nenorėjo, kad jis tai
matytų. Todėl nusigręžė ir nuėjo į savo kabinetą.
- Pouzė, labai atsiprašau. Aš tikrai nenorėjau dar labiau ta
vęs liūdinti, - sekdamas įkandin ištarė jis.
- Tai ne dėl tavęs, - pasakė ji ir, iš dėžutės ant stalo ištrau
kusi popierinę nosinaitę, išsipūtė nosį. - Viskas dėl to pra
keikto namo pardavimo. Mano sūnūs vakar gerokai dėl to susi
ginčijo.
- Pouzė, neverk, negaliu matyti tavo ašarų...
Fredis apkabino ją ir prisitraukė prie savęs. Pouzė buvo
pernelyg nusiminusi, kad pasipriešintų. Jai reikėjo apkabinimo
ir, nors nenorom, Fredžio glėbyje pasijuto saugi ir globojama.
Girdėjo, kaip jis sunkiai atsiduso, ir pakėlė į jį akis, o Fredis
pasilenkęs pabučiavo ją į kaktą. Sutilindžiavęs durų skambutis
pranešė apie įeinantį klientą ir jiedu atsitraukė vienas nuo kito.
- Klausyk, gal po darbo nueikime užkąsti į „The Swan“?
Tada galėsi man viską papasakoti. Susitinkame pirmą?
- Gerai, būtų puiku, Fredi. Ačiū.

Žiūrėdama, kaip jis išeina, Pouzė pagalvojo, jog nesvarbu,
kokie keisti jųdviejų santykiai būtų, jai vis tiek reikia draugo.
O Fredis bent jau draugu tikrai gali būti, pamanė ji, žengdama
prie kliento.
Išgėrus taurę gaivinančio džino su tonikų ir išklojus savo bėdas

dėmesingajam Fredžiui, Pouzės nuotaika šiek tiek pasitaisė.
- O varge, - tarstelėjo Fredis jiedviem čiaumojant gardžią
žuvį su skrudintomis bulvytėmis, - viskas daug sudėtingiau nei
paprastas namo pardavimo reikalas. Atrodo, tai ne ką mažiau
susiję ir su brolių konkurencija.
- Taip ir yra, - sutiko Pouzė. - Šernas visada jautėsi antra
eilis, palyginti su Niko sėkme versle. Jis norėjo pasigirti savo
nauja bendrove ir tuo, kad pirks Admirolo namą. Nikas supyko,
kad nieko jam neužsiminiau apie šiuos planus, be to, jis labai
myli savo vaikystės namus. Ir štai kas pasidarė. Taip šeimos ir
subyra, - atsiduso ji. - Neištversiu, jei taip nutiks mano šeimai.
- Turi pasikalbėti su Niku, kuris, man atrodo, pasielgė itin
aikštingai.
- Galbūt, - gūžtelėjo Pouzė. - Nors paprastai Nikas yra gero
būdo, bet jei jau įsikala ką nors į galvą, gali būti labai griežtas ir
užsispyręs, ypač jei tai susiję su broliu.
- Esu tikras, kad jis persigalvos, Pouzė. Galų gale pirmiau
sia turėtum galvoti apie save ir savo poreikius. Tas namas, regis,
sukėlė tau daug skausmo ir aš tikrai manau, jog turėtum jį par
duoti.
Pouzė pastebėjo, su kokiu užsidegimu jis tai ištarė.
- Tau iš tiesų nepatinka Admirolo namas, ar ne?
- Visiškai nesvarbu, kas man patinka ar nepatinka. Svar

biausia, kad tu būtum laiminga. Ir jei norėtum išgirsti mano
kuklią nuomonę - tau laikas judėti į priekį.
- Taip, tu teisus. Gerai, - tarė Pouzė ir ištuštino taurę džino
su tonikų. - Darysiu taip, kaip patarei, ir suteiksiu Šernui pir
mumo teisę pirkti namą.
- Puiku. Visada yra sunku paleisti; kai po žmonos mirties
pardaviau mūsų namą Kente, tai buvo pats sunkiausias mano
priimtas sprendimas. Bet neabejoju, kad pasielgiau teisingai.
- Kai baigsime pietauti, nueisiu pas Merę į nekilnojamojo
turto agentūrą, - pažadėjo Pouzė.
- Štai kur tikras ryžtas! - pagyrė Fredis, prašydamas są
skaitos.
Jis ilgokai į ją žiūrėjo, tada trinktelėjo kumščiu į stalą.
- Po galais! Gyvenimas ir taip per trumpas.
- Apie ką tu kalbi, Fredi?
- Noriu tavęs paklausti: ar nesutiktum kartu su manimi
skristi j Amsterdamą ne šį, o kitą savaitgalį. Esu pakviestas į
vieno seniausių mano draugų septyniasdešimtąjį gimtadienį;
mudu kartu studijavome teisę. Labai norėčiau, kad vyktum su
manimi, Pouzė, labai.
- Aišku. Na...
- Paklausyk, suprantu, kad siunčiu tau neaiškius signalus,
bet aš įsitikinęs, jog savaitgalio išvyka kur nors toliau už Sau-
tvoldo mums abiem išeitų į gera, - įkvėptume gryno oro, nesle
giami praeities naštos.
- Turi omeny, mūsų praeities?
- Tai ir... - Fredis papurtė galvą. - Manau, mudu nusipel
nėme atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką, Pouzė. Žinoma, be
jokių įsipareigojimų, atskiri kambariai viešbutyje ir visa kita.
- Žinoma.
- Taigi? - žiūrėdamas į ją paklausė Fredis.
- Kodėl gi ne? Daug metų nebuvau užsienyje, be to, kaip tu
sakai, gyvenimas ir taip trumpas. Taigi priimu tavo kvietimą.
Pouzė nusišypsojo ir jiedu nuėjo per barą durų link.
- Mama, labas!
Pouzė pajuto, kaip jai paraudo skruostai pamačius Šerną, sė
dintį prie baro ir geriantį alų.
- Labas, Šernai.
- Kas tavo draugas? - paklausė jis ir, dirstelėjęs į Fredį, šel
miškai šyptelėjo mamai.
- Fredis Lenoksas, malonu susipažinti, - prisistatė Fredis ir
paspaudė Šernui ranką.
- Man taip pat. Gal jau apsisprendei, mama?
- Pranešiu, kai tik apsispręsiu. Iki. - Norėdama kuo greičiau
išeiti, Pouzė sparčiai nuėjo per barą į vestibiulį. - Ačiū, Fredi,
už pietus ir patarimą. Aš pasiruošusi veikti. Einu pasimatyti su
Mere, kol nepersigalvojau.
Nuėjusi į nekilnojamojo turto agentūrą ir pasakiusi Merei,
kad suteikia Šernui pirmumo teisę, Pouzė per lietų nuskubėjo
prie automobilio. Įjungusi variklį nusprendė, kad nenori va
žiuoti namo, kur sėdėtų ir toliau galvotų apie Niko ir Šerno ne
sutarimus. Prisiminė Eimę vakar sakius, jog vaikams prasidėjo
semestro vidurio atostogos ir ji taip pat pasiėmė savaitę atos-
logų, kad galėtų juos prižiūrėti. Taigi Pouzė stabtelėjo prie ke-
pyklėlės, nubėgusi vidun nusipirko pyragą ir nuvažiavo į Kelto
kelią aplankyti marčios ir anūkų.
- Sveika, Eime, kaip laikaisi? - pasisveikino ji, kai Eime ati
darė duris. - Atnešiau jums pyragą.
- Aš... ačiū... - Dar labiau išblyškusi nei paprastai, Eime pa
lietė ranka savo nešukuotus plaukus, ir Pouzė pastebėjo, kad jos

akys paraudusios. Atrodė, lyg ką tik būtų verkusi. - Nesitikėjau
sulaukti svečių, - pasakė ji, vesdamasi Pouzę per užgriozdintą
koridorių į svetainę.
Ant grindų mėtėsi vaikų žaislai ir didelė šūsnis nelygintų
drabužių. Džeikas ir Sara sėdėjo priešais seną televizorių ir be
veik nepastebėjo atėjus močiutę.
- Gal palikime juodu vienus, kol taip užsiėmę, ir išsivirkime
arbatos? - švelniai pasiūlė Pouzė.
- Gerai, bet virtuvė atrodo dar baisiau nei svetainė.
- Atėjau aplankyti jūsų, o ne rūpintis tvarka namuose, - pa
sakė Pouzė, sekdama paskui Eimę į virtuvę. - Kaip tu laikaisi,
mieloji? Atrodai ne per geriausiai.
- Ko gero, pasigavau dabar visur siaučiantį virusą, ir tiek, - at
sakė Eime ir, įjungusi virdulį, į popierinį rankšluostį išsipūtė nosį.
- Tada turėtum gulėti lovoje.
- Norėčiau.
Eime palinko virš nešvaraus stalviršio ir Pouzė pamatė, kaip
dreba jos pečiai.
- Eime, mieloji. - Pouzė priėjusi apkabino ją ir laikė glėbyje,
kol Eime kūkčiojo. - Nagi, pasakyk, kas nutiko, - guosdama
ištarė ji.
- Ak, Pouzė, aš negaliu, - sukūkčiojusi atsakė Eime.
- Gali, ir jei tai susiję su Šernu, aš tikrai nepalaikysiu tavęs
nedėkinga marčia. Esu jo motina ir geriau už bet ką žinau jo
trūkumus.
- Aš... - prabilusi Eime sužagsėjo. - Tiesiog nežinau, kaip
mes ištempsime šį mėnesį. Jau išeikvojome visą sąskaitos kre
ditą, vėluojame sumokėti kelis šimtus svarų už telefoną, dujas
ir elektrą, o Šernas nieko nedaro, tik leidžia paskutinius mūsų
Luc i nda Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s 261
pinigus, bare maukdamas alų! Vaikai elgiasi košmariškai, o aš

jaučiuosi labai prastai... Atleiskit, Pouze. - Eime sunkiai šlepte
lėjo ant kėdės. - Daugiau nebeturiu jėgų.
Pouzė atplėšė popierinio rankšluosčio ir padavė Eimei, ši
nusišluostė akis ir vėl išsipūtė nosį.
- Visiškai tave suprantu, mieloji. Visi prieina ribą, kai kant
rybės taurė prisipildo iki pat kraštų. Taip nutiko ir tau. Jei atvi
rai, stebiuosi, kad taip ilgai ištvėrei.
- Tikrai?
Eime pažvelgė į Pouzę, o šioji atsisėdo greta ir suėmė marčią
už rankų.
- Taip. Visi, kas tave pažįsta, žino, kokia tu atsidavusi Še
rnui. Nors buvo labai sunku, tu niekad nesiskundei.
- Iki dabar.
- O dabar atėjo metas skųstis. Tu nesi šventoji, Eime, tiesiog
žmogus kaip ir mes visi.
- Stengiausi būti pozityvi, bet kaip tai sunku, kai esi įstrigęs
tokioje apgailėtinoje skylėje ir dar šitaip pliaupia lietus, jautiesi
visiškai praradęs viltį.
- Tu visiškai teisi, tai tikra skylė, bet viltis visada yra, - pati
kino ją Pouzė. - Dabar paruošiu skanios karštos arbatos ir pa
sikalbėsime, ką reikėtų daryti, kad išspręstume bent jau finan
sines jūsų bėdas.
- Galiu paprašyti avanso iš kito mėnesio algos, bet tada po
kelių savaičių mums dar labiau trūks pinigų.
- Manyčiau, dabar turėtum rūpintis tik šia diena, - įjungusi
virdulį pasakė Pouzė. - Ar Šernas visiškai nieko neuždirba?
- Ne, ir nieko neuždirbs, kol nesuras kokio nors projekto
ir nepradės darbų. Bet šiuo metu kaip visada nieko konkretaus
nėra.
- Na, aš turiu bent vieną gerą naujieną, Eime. Ką tik buvau

užsukusi pas Merę ir pranešiau, kad suteikiu Šernui pirmumo
teisę pirkti Admirolo namą.
- Iš tiesų? Na, tai pakels jam nuotaiką, - tarė Eime. - Ar jūs
įsitikinusi, kad tai geras sprendimas, Pouze?
- Ne, bet bent jau suteikiau Šernui progą.
- Turėjau omeny namo pardavimą apskritai.
- Žinoma, ne, bet kaip neseniai pasakė mano geras draugas,
reikia judėti į priekį. Be to, jeigu Šerno projektas pavyktų, jūsų
tikrai lauktų šviesesnė ateitis, - tarė Pouzė.
- Galbūt. Šernas atrodo labai atsidavęs ir susijaudinęs dėl
šio projekto, seniai jo tokio nemačiau. Bet praeity viskas taip
dažnai sužlugdavo, kad jau nedrįstu nieko tikėtis.
Pouzė padavė Eimei arbatą, tada atsidarė durys ir pasirodė
mažas purvinas veidelis kaip regio muzikanto susivėlusiais plau
kais. Sara užsiropštė mamai ant kelių ir įsikišo į burną nykštį.
- Apkabink, mamyte, - paprašė ji.
- Ir dar, Eime, turėtum rimtai apsvarstyti mintį persikelti
gyventi pas mane, kol pagerės padėtis. Aš nemanau, kad šiame
name gali per žiemą gyventi šeima su mažais vaikais. Dar galą
čia visi gausite. Skersvėjai čia daug didesni nei pas mane, - pa
sakė Pouzė, nejučia nusipurčiusi.
- Negalime. Žinote, kad Šernas niekada nesutiktų.
- Šernas turėtų pamiršti savo išdidumą ir pagaliau pradėti
galvoti apie šeimos gerovę. Sara, aš pripilsiu tavo mamytei į šil-
dyklę karšto vandens ir paguldysiu į lovą, prieš tai davusi išgerti
kelias paracetamolio tabletes.
- Nereikia, Pouze, man viskas gerai.
- Tu pervargusi, o mudvi su Sara iškepsime pyragėlių su
džemu prie arbatos, ar ne?
Sara nušoko mamai nuo kelių ir pribėgusi apkabino mo

čiutę.
- Gerai!
Atėjus metui gerti arbatą su pyragėliais, Eime nepasirodė, tad

Pouzė pamaitino vaikus, išmaudė juos, džiaugdamasi, kad Eime
gavo valandėlę poilsio. Ji skaitė vaikams pasaką prieš miegą tuo
metu, kai išgirdo atrakinamas duris. Tikriausiai sugrįžo Šernas.
Pabučiavusi abu vaikus, palinkėjusi jiems labos nakties, Pouzė
lyliai praėjo Eimės miegamojo duris ir nulipo laiptais.
- Labas, mama. Ką...
Pouzė pridėjo pirštą prie lūpų.
- Ššš, Eime miega. Ji prastai jaučiasi. Eime į virtuvę, galė
sime ten pasikalbėti.
- Kas čia darosi? - sutrikęs paklausė Šernas.
- Atvažiavau šią popietę pas jus ir radau ją beveik isterinės
būsenos.
- Kodėl?
- Galbūt todėl, kad neturite pinigų apmokėti sąskaitoms,
kad jai tenka gyventi name, kuris netiktų nė šuniui, kad ji visą
laiką dirba ir rūpinasi vaikais, atrodo, nesulaukdama iš tavęs
jokios pagalbos.
- Po galais, ji šitaip apie mane prilojo?
- Šernai, nemanau, kad tau dabar būtų palanku mane pyk
dyti. Prašau atsisėsti.
Šernas iš vaikystės laikų atpažino tokį retai girdimą šaltą
mamos balso toną ir pakluso.
- O dabar paklausyk manęs. Tavo žmona - ant nervinio iš
sekimo ribos. Jei drįsti kritikuoti ją, kad išliejo man savo bėdas,
tai žinok, iš manęs paguodos nesulauksi. Eime daug metų nesi

skųsdama palaikė tave ir varge, ir džiaugsme. Ir aš, ir kiti dažnai
svarstėme, kodėl ji taip elgiasi, bet, kad ir kokios būtų tos prie
žastys, tau iš tiesų labai pasisekė.
- Tik neauklėk manęs, mama. Aš žinau, kad vedžiau šven
tąją, visi tai kartoja, sako, kad turėčiau būti dėkingas ir...
- Šernai, jei tuojau pat nesusiimsi, tu rizikuoji prarasti Eimę.
Labai nenorėčiau, kad taip nutiktų, bent jau dėl vaikų, jei ne dėl
tavęs. Todėl esu pasirengusi tau padėti.
- Kaip?
- Išrašiau tau penkių šimtų svarų čekį. Kiek žinau iš Eimės,
tai turėtų padėti apmokėti sąskaitas ir kurį laiką pragyventi.
- Mama, nemanau, kad yra taip blogai, kaip kalba Eime...
- O aš manau, kad yra. Štai.
Pouzė padavė čekį. Šernas paėmė jį ir perskaitė.
- Ačiū, mama. Grąžinsiu tau pinigus, kai reikalai pajudės.
- Žinoma. - Pouzė giliai įkvėpė. - Kitas dalykas, kurį tu
rėtum žinoti: dėl Eimės ir vaikų esu pasirengusi suteikti tavo
bendrovei pirmumo teisę pirkti Admirolo namą.
Šerno veidas nušvito.
- Mama, tai nuostabu! Nė nežinau, ką pasakyti.
- Gali sakyti, ką nori, bet turėsi kalbėtis su mano advokatu,
kuris nuo šiol užsiims šiuo reikalu, - ramiai atsakė Pouzė. - Vis
kam suorganizuoti prireiks nemažai laiko, todėl nenoriu išsi
kraustyti anksčiau vasario, bet dokumentai turi būti sutvarkyti
kuo greičiau. Rytoj susisieksiu su advokatu ir pranešiu jam apie
savo sprendimą. Manau, bus daug geriau, jei visa tai grįstume
verslo santykiais. Suteikiu tau galimybę, bet jei susikirsi, niekas
kitas nebus dėl to kaltas.
- Žinoma, mama. Aš labiau džiaugiuosi.
Jis žengė arčiau, norėdamas ją apkabinti, bet Pouzė atsi

traukė.
- Aš tik meldžiuosi, kad savo šeimos labui sėkmingai įgy
vendintum šį projektą. O dabar jau turiu eiti.
- Tikrai nenori pasilikti? Nubėgčiau nupirkti šampano, at
švęstame šią puikią žinią.
Pouzė atsiduso.
- Vargu ar dabartinėje savo finansinėje padėtyje gali sau
leisti pirkti šampaną. Perduok linkėjimus Eimei ir pasakyk, kad
netrukus ją aplankysiu. Iki, Šernai.
- Iki, mama.
Vos tik durys užsidarė, Šernas iš džiaugsmo garsiai šūkte
lėjo.
17
Nikas numetė mobilųjį ant keleivio sėdynės. Žiūrėjo į tolį, neži

nodamas, nei ką galvoti, nei ką jausti.
Dabar jis neturėjo abejonių. Tik klausimas, kaip elgtis to
liau. Ar pasakyti Tamei visą tiesą ir pabandyti kaip nors paaiš
kinti nepaaiškinamą dalyką? Ar geriau palūkėti dar kelias savai
tes, padaryti tai, ką reikia, ir tik tada, kai viskas labiau nusisto
vės, pasakyti jai?
Bet kas žino, kaip ji reaguos? Gal būtų geriau kurį laiką vie
nam nešti šią naštą. Tokia padėtis reikštų, kad jis turėtų elgtis
labai atsargiai, o tai dar sustiprintų jau ir taip jaučiamą įtampą.
Bet ką daryti? Tokiomis aplinkybėmis jis negali nusigręžti ir
visko palikti, kaip yra, nors būtent to šią akimirką labiausiai ir
troško.
Jam buvo sunku suvokti, kad vieną akimirką gyvenimas gali
atrodyti nuostabus, o paskui per kelias trumpas savaites viskas
apsiversti aukštyn kojom. Jei būtų linkęs savęs gailėtis, sakytų,
kad likimas išmetė jam labai prastą kortą, bet žinojo, kad ki
tiems šiuo metu daug sunkiau nei jam.
Nikas giliai atsiduso, tada pasistengė nusiraminti ir išlipo iš
automobilio. Rakindamas Polo ir Džeinės namų duris, pažadėjo

sau viską sutvarkyti. Šiaip ar taip, neturėjo kito pasirinkimo.
Išgirdusi durų skambutį, Evė šūktelėjo Klemei atidaryti duris.

- Sveika, Kleme. Kaip laikaisi?
- Ačiū, gerai, Mere. Mama viršuje.
- Šaunu. Noriu tavęs paklausti, gal norėtum užsukti pas mus
į svečius ir pažaisti su Liuse? - paklausė Merė, paskui Klemę
lipdama laiptais į antrą aukštą.
- Labai norėčiau. Per atostogas būna nuobodu, ypač kai
daugiau nieko čia nepažįstu.
- O kaip tau sekasi mokykloje?
- Puikiai. Man ten labai patinka, - pasakė Kleme, atidary
dama mamos miegamojo duris.
Evė gulėjo lovoje, atsirėmusi į pagalves.
- Labas, Mere. Kaip einasi?
- Ačiū, gerai.
- Ką tik klausiau Klemės, ar nenorėtų važiuoti pas mus
pietų, ir ji sutiko.
- Būtų šaunu.
- O kaip tu laikaisi?
- Pasigavau peršalimo virusą, bet šiaip viskas gerai.
- Gal norėtumėte puodelio arbatos, Mere? Kaip tik ketinau
paruošti mamai.
- Mielai išgerčiau, ačiū, Kleme.
- Oho, Eve, - švilptelėjo Merė, kai Kleme išėjo, - tavo dukra
ypatinga. Aš vis dar laukiu, kada ir man Liusė ką nors paruoš.
- Taip, ji tikrai šauni, bet turėjo greitai užaugti.
- Kleme sako, kad jai labai patinka mokykloje.
- Išties. Aš taip džiaugiuosi, kad ji patenkinta.

- Na, - tarstelėjo Merė, sėsdamasi ant Evės lovos krašto, - ar
girdėjai naujieną apie Pouzę Montagju?
- Ne, aš nesiklausau miesto paskalų.
- Ji parduoda Admirolo namą.
- Tikrai?
- Taip. Savo sūnui Šernui.
- Aišku. O ką jis su juo darys?
- Pavers prabangiais butais. Aš tarpininkauju sudarant su
tartį, - pridūrė Merė. - Bet man labai gaila jo vargšės žmonos.
Akivaizdu, kad jie visai neturi pinigų, bet...
- Jei neturi pinigų, tai už ką Šernas pirks Admirolo namą?
- Šernas sakė, kad turi investuotoją, vyruką, pavarde Kenas
Nouksas. Atrodo, jis pasakiškai turtingas.
- Tikriausiai Pouzei plyšta širdis, kad turi parduoti savo
mylimus namus, - susimąsčiusi tarė Evė.
- Na, tikiuosi, man pavyks per kelias kitas savaites surasti
jai gražią vietelę gyventi. Jau nusiunčiau jai keletą pasiūlymų.
Žinai, ji, rodos, labai tave vertina, Eve. Kodėl nenuvažiuoji jos
aplankyti?
- Gal ir nuvažiuosiu, kai pasveiksiu.
- Nepatikėsi, ką aš mačiau praėjusį penktadienį išvažiuo
jantį iš miesto senoviniu „Austin Healey“...
-Ką?
- Niką Montagju, Šerno brolį.
- Aš žinau, kas jis toks, Mere. Anksčiau dirbau jam, pa
meni? - šaltai pasakė Evė.
- Ak, atleisk, tikrai. Ko gero, jam puikiai sekasi, jei išgali
įsigyti tokį automobilį.
Kleme atnešė arbatos ir Evė nusprendė, kad susitikimas su
Mere panešėją į „McDonald’s“ maistą: iš pradžių labai jo nori, o

paskui vidury valgymo pradeda darytis bloga.
- Ačiū, Kleme, - tarė Merė. - Duok man dešimt minučių ir
galėsime važiuoti.
- Gerai, - sutiko Kleme ir išėjo iš kambario.
- Ar tau niekad netrūksta vyro namuose?
- Ne, - atšovė Evė. - Man patinka mano pačios draugija.
- Tu visada buvai kitokia nei aš. O man visada reikia žmo
nių, kad turėčiau su kuo pasikalbėti, - prisipažino Merė. - Iš-
protėčiau gyvendama viena.
- Kartais ir aš pasijuntu vieniša, bet labai retai.
Merė kurį laiką žiūrėjo į Evę, tada paklausė:
- Tu tikrai gerai jautiesi? Atrodai baisiai perbalusi ir dar ki
besnė nei visada.
- Iš tiesų? Ne, viskas gerai, - gūžtelėjo Evė.
- Ir dar atrodai... įsitempusi.
- Man tikrai viskas gerai.
Merė atsiduso.
- Gerai gerai, suprantu, ką nori pasakyti. Kad ir kas tai būtų,
tu nenori apie tai kalbėti. Aš tiesiog jaudinuosi dėl tavęs. Pažįstu
tave beveik visą gyvenimą ir jaučiu, kad kažkas negerai.
- Po perkūnais, ar nustosi su manimi elgtis kaip su vienu
iš savo vaikų, Mere?! Aš - suaugusi moteris ir puikiai sugebu
savimi pasirūpinti!
- Atleisk. - Merė atsistojo. - Parvešiu Klemę apie penktą.
- Ačiū. Nenorėjau pasirodyti irzli ir... taip, tu teisi, - atsi
duso ji. - Tikrai turiu rūpesčių, kurie neleidžia užmigti naktį,
bet aš juos išspręsiu ir viskas bus gerai.
- Na, jei norėsi pasikalbėti, visada tave išklausysiu.
- Taip, ačiū. Ir atsiprašau, kad šaukiau ant tavęs.
- Nesijaudink. Visiems būna blogų dienų. Dabar pailsėk,

pasimatysime vėliau.
Vos Merė ir Kleme išėjo, suskambo telefonas. Evė atsikėlė iš
lovos atsiliepti.
- Klausau?
- Čia aš. Tik skambinu paklausti, kaip laikaisi, - tarė jis.
- Gerai.
- Iš balso atrodo kitaip.
- Viskas gerai, - pakartojo ji.
- Bloga diena?
- Truputį.
- Man labai gaila, Eve, norėčiau tau labiau padėti. Ar mūsų
susitarimas dėl savaitgalio dar galioja?
- Taip.
- Dieve, kaip aš jaudinuosi.
- Viskas bus gerai, - nuramino jį Evė.
- Aš stengsiuosi kaip įmanydamas.
- Žinau. Ir nesijaudink taip.
- Pamėginsiu. Jei tau ko nors reikės, iš karto skambink man
į mobilųjį. Jei ne, pasimatysime rytoj per pietus.
- Taip, iki rytojaus.
Evė padėjo telefoną, susmuko ant pagalvių ir giliai lėtai at
siduso. Nežinojo, kaip reikės pasakyti dukrai. Mintis, kad ją
įskaudins, buvo lyg dūris peiliu pačiai į širdį, bet Evė neturėjo
kito pasirinkimo.
Ji užsimerkė, jausdama šleikštulį ir mąstydama apie tai, kaip
sugriovė savo gyvenimą ir kaip tai paveiks Klemę.
Kai kurie dalykai jai nepavaldūs, bet dabar ji turi padaryti
viską, kad kuo geriau pasirūpintų savo dukters ateitimi.
- Labas, Eime, kokia maloni staigmena, - tarė Pouzė, pakė

lusi akis nuo darbo stalo galerijoje. - Kaip jautiesi?
- Ačiū, jau geriau, - atsakė Eime ir priėjusi padėjo puokštę
lelijų ant stalo. - Atnešiau jums gėlių, norėdama padėkoti, kad
buvote man tokia gera ir anądien prižiūrėjote vaikus.
- Juk tam ir yra šeima, Eime, - atsakė Pouzė ir, paėmusi
puokštę, pauostė gėles. - Kelintą pabudai?
- Tik kitą rytą, - prisipažino Eime. - Kaip reikiant išsimie
gojau ir iškart pasijutau daug geriau. Jau ir nuotaika pasitaisė.
Dar noriu padėkoti už pinigus. Šernas sakė, kad davėte jam
čekį, jūs išties labai gera. Jis nunešė jį į banką ir apmokėjo kai
kurias sąskaitas.
- Na, kadangi po kelių mėnesių turėčiau tapti milijoniere,
pamaniau, kad bent taip galiu jums truputį padėti.
- Net neįsivaizduojate, koks Šernas laimingas dėl Admirolo
namo. Jis virto visiškai kitu žmogumi, - pasakė Eime. - Neži
nau net kaip atsidėkoti, kad suteikėt jam tokią galimybę, Pouzė.
- Kad jau esi čia, tuoj tau kai ką duosiu. - Pouzė išėmė iš
rankinės voką. - Štai.
- Kas čia?
- Kvietimas į Tamės parduotuvėlės atidarymą. Ji parašė
man, dėkodama už pietus, ir įdėjo kvietimą jums. Sakė, kad
judu su Šernu galėsite pernakvoti jos namuose Londone.
- Ji labai miela, bet aš negalėsiu važiuoti, - tarė Eime ir at
vėrusi voką pasižiūrėjo į dailų kvietimą.
- Aišku, kad galėsi. Aš pasiimsiu vaikus, kad judu su Šernu
galėtumėte nuvažiuoti.
- Ačiū, Pouzė, bet aš turėsiu dirbti.
- Esu tikra, kad galėsi apsikeisti pamainomis su kuria nors
mergina, Eime. Tau išeitų į naudą truputį prasiblaškyti.
- Galbūt, bet aš neturiu suknelės, tinkamos tokiam ištaigin

gam vakarėliui Londone.
- Liaukis atsikalbinėjusi, panelyte! - Pouzė pagrūmojo jai
pirštu. - Palik tai man. Aš ką nors sugalvosiu, gerai?
- Atrodo, esat mano geroji fėja krikštamotė, Pouze.
- Na, manau, tu nusipelnei retkarčiais pasilinksminti, mie
loji. O jei jau kalbame apie linksmybes, spėk, kur išvykstu kitą
savaitgalį?
-Kur?
- Į Amsterdamą!
- Tai bent! Su kuo?
- Su vienu draugu. Atleisk, Eime, bet turėjau kam nors pa
sakyti. Bet norėčiau, kad nieko apie tai neužsimintum Šernui.
Jis gali nepritarti.
- Na, o aš manau, kad tai nuostabu. Ar judu?..
- Oi, ne, bet man labai patinka jo draugija. Mano amžiuje
reikia džiaugtis kiekviena diena ir per daug negalvoti apie ateitį.
Būtent tai ir ketinu daryti Amsterdame, - šypsodamasi pridūrė
Pouzė.
18
Tame pabučiavo Niką į viršugalvį.

- Kaip sekasi? - paklausė ji, kai jis atsistojo, apžiūrėjęs di
džiulės dažytos knygų spintos apačią.
- Medgręžių lervos! Joje pilna kirmgraužų! Negaliu pati
kėti, kad nepastebėjau. Suplojau penkis tūkstančius, o dabar
vargu ar gausiu už ją du!
- Labas ir tau, mielasis, - tarė Tame, kai Nikas trenkė kumš
čiu į spintą.
- Atleisk. Sveika, brangioji.
- Kaip čia, apačioje, šalta! - suvirpėjo Tame. - Bet ekspozi
cijos salė jau atrodo visai neblogai.
- Ačiū. Manau, galėsiu atidaryti maždaug po mėnesio. Po
galais, kaip sunervino ta knygų spinta, - atsiduso jis.
- Gal norėtum pavakarieniauti italų restoranėlyje už
kampo? - paklausė Tame.
- Tiesą sakant, šį vakarą mane labiau viliotų vonia ir užsa
kyta pica priešais televizorių.
- Gerai, man tinka. Ateik pas mane, - tarė Tame.
Nikas išjungė rūsyje šviesas ir jie kartu užlipo į pirmą aukštą.
Tame krito ant didžiulės lovos su baldakimu, stovinčios vidury

salės.
- Nagi, pone, ateikit ir nupieškit man garbę čia ir dabar! Gal
pastatykime vitrinoje ir patys j ją atsigulkime. Iškart plūstelėtų
klientai, - sukikeno ji, bet pamatė, kad jos pokštas net nepri
vertė jo nusišypsoti. - Ak, mielasis, tu atrodai visai iškamuotas
streso.
- Taip ir yra, - gūžtelėjo Nikas. - Atleisk.
Prie neapolietiškos picos ir butelio vyno Tamės svetainėje
Nikas išklojo jai savo vargus.
- Prieš parduotuvės atidarymą dar laukia galybė reikalų, be
to, reikia parduoti verslą Perte. Visai neturiu laiko važinėti po
aukcionus ieškoti prekių. Jei būčiau dalyvavęs pats, o ne skelbęs
statymą telefonu, būčiau iškart pastebėjęs kirmgraužas. Mano
reputacija Londone kils arba smuks priklausomai nuo siūlomų
prekių kokybės. - Nikas persibraukė ranka plaukus. - Na, bet
užteks. Nekreipk į mane dėmesio, aš tiesiog pavargęs. Papasa
kok, kaip sekasi tau.
- Aš labai patenkinta. Man pavyko rasti nuostabiausią pa
dėjėją.
- Turi omeny savo kaimynės mamą, Plytų skersgatvio sarių
karalienę?
- Taip. Minai apie šešiasdešimt, bet energijos ji turi daugiau
už mane! Ji labai įgudusi siūti ir siuvinėti karoliukus, bet tai dar
ne viskas, Nikai. Ji be galo darbšti. Šiandien atėjau į parduotuvę
devintą, o ji jau buvo ten, užrašiusi dar penkiasdešimt adresų
ant kvietimų vokų iš svečių sąrašo. Jei ir nebus darbo, ji vis tiek
ras, ką veikti.
- Gal ji sutiktų dirbti man? - sumurmėjo Nikas.
- Najau ne! Ji netgi man atneša indiško maisto „Tupperware“
Luc i nda Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 275
indeliuose. Pasiūliau jai padėjėjos pareigas, o jei atsiras labai

daug darbo, drabužiams taisyti pasamdysiu dar ką nors. Mina
sako, kad turi daugybę draugių, kurios sutiktų padėti.
- Ar tavo prekės jau paruoštos?
- Dar ne visos, bet, padedama Minos, parduotuvės atida
rymui drabužių turėsiu pakankamai. Ir tu nepatikėsi! Džeinė
tikrai nepakartojama: jai pavyko susitarti, kad apie mane ir
mano parduotuvę būtų parašytas didelis straipsnis „Marie
Gaire“. Be to, vienas sekmadieninis žurnalas ir keli dienraščiai
nori mano interviu.
- Tai nuostabu, mieloji.
- Atleisk, Nikai, nenoriu atrodyti pernelyg laiminga, kai tu
nusiminęs.
- Nekvailiok. - Jis prisitraukė ją ir paglostė plaukus. - Kai
lik mano verslas įsibėgės, viskas bus gerai. Rytoj dešimtą ateina
iškabų rašymo meistras, taigi virš vitrinos bent jau kabės mano
vardas.
- Puiku. Beje, skambino Džeinė. Pakvietė mus vakarienės
šeštadienį atšvęsti didžiąją naujieną. Ar būsi laisvas?
- Deja, aš jau pasakiau jai, kad negalėsiu dalyvauti. Sekma
dienį užmiesčio viloje Stafordšyre vyks aukcionas, o šeštadienį
bus demonstruojami parduodami daiktai. Išvyksiu visam sa
vaitgaliui.
- Kaip gaila, bet nieko tokio. Gal galiu važiuoti su tavimi?
Hsu tikra, kad su Džeine galime sutarti kitą vakarą švęsti.
- Galėtum, bet tau bus labai nuobodu. Beje, jei užsiminei
apie Džeinę, man jau tikrai laikas susirasti gyvenamąją vietą.
Taip, daugumą naktų leidžiu čia, bet visi mano daiktai yra ten,
ir tai jau šiek tiek vargina Džeinę ir Polą. Manau, per kelias kitas
dienas reikia pradėti ieškoti naujų namų.
- Žinai, gali persikelti ir pas mane.

- Tikrai?
- Taip, - linktelėjo Tame.
- Tai svarbus žingsnis. Galų gale mes pažįstami ne taip seniai.
Tamę staiga suerzino vangus Niko atsakas į jos pasiūlymą.
Jai tai taip pat buvo svarbus žingsnis, bet atrodė, kad Nikas jam
dar nepasiruošęs.
- Na, tai tik mintis, - gūžtelėjo ji.
- Ačiū, labai vertinu tavo pasiūlymą, bet manau, kad gy
venti su manimi kelis ateinančius mėnesius būtų tikras praga
ras. Jei atvirai, norėčiau palaukti, kol viskas susitvarkys ir būsiu
teigiamiau nusiteikęs dėl ateities. Neprieštarauji?
-Ne.
- Kas nutiko, Tame?

Tame pažvelgė į Miną, padėjusią karštą kavą jai ant stalo
mažame kabinete parduotuvės gale. Vyresnioji moteris buvo
kaip visada nepriekaištingai pasipuošusi ryškiai rausvu kostiu
mėliu ir per petį stilingai užmestu daugiaspalviu šalikėliu. Žvil
gantys juodi plaukai buvo tvarkingai susukti ir susegti ant pa
kaušio, o makiažas - idealus.
- Nieko, viskas gerai, - atsakė Tame, atplėšdama laiškus. -
Gavome dar dešimt patvirtinimų dėl dalyvavimo šventėje. Jau
pradedu baimintis, kad pritruksime oro kvėpuoti.
- Bet juk tai gera žinia, ar ne? - Mina plačiai nusišypsojo,
parodydama idealius baltus dantis. - Tai pasakyk, kodėl tada
atrodai tokia nusiminusi?
- Aš nenusiminusi.
- Cha! - Mina pamosavo žieduotais pirštais ore. - Vakar
sulaukei skambučio iš „Marie Gaire“ dėl fotosesijos, o šįryt

atėjai atrodydama taip, lyg būtum pardavusi žemes. Tai kas
nutiko?
- Manau, aš tik per jautriai reaguoju. Vakar vakare pasiūliau
Nikui atsikraustyti pas mane, o jis atsakė, kad dar nėra pasiren
gęs. Pasijutau, lyg spausčiau jį labiau, nei jis nori.
- Ak, tie vyrai! - šnarpštelėjo Mina. - Jam siūloma šilta lova
ir gražuolė joje, o jis atsisako, nes dar nėra pasiruošęs! Prisi
mink mano žodžius, jis dar gailėsis savo sprendimo.
- Taip manot? - atsiduso Tame. - Tiesiog nežinau. Mūsų
santykiai su Niku kartais atrodo kaip žingsnis pirmyn ir du
atgal. Kartais jis būna nuostabus, jaučiuosi su juo saugi ir lai
minga, tikiu, kad jis mane myli, ir viskas susiklostys laimingai.
O paskui staiga ką nors padaro ar pasako, ir mano tikėjimas su
svyruoja. Nepadeda ir tai, kad jis daug laiko praleidžia ne Lon
done, ieškodamas prekių savo antikvariatui. Aš jo pasiilgstu,
Mina. Kartais svarstau, ar ne per giliai įklimpau.
- Taip ir yra, nė kiek neabejoju, - linktelėjo Mina. - Aiš
kiai matyti, kad tu myli tą vyrą. Kai taip nutinka, nieko negali
pakeisti, taip buvo ir mums su Sendžėjumi. Tik pagalvok - jei
prieš trisdešimt metų nebūčiau pamačiusi jaunuolio, stovinčio
už prekystalio Plytų skersgatvio turguje, gal būčiau ištekėjusi už
maharadžos, o ne už sarių siuvėjo.
Tame nusijuokė.
- Vis dar jį mylite?
- Taip, bet daug svarbiau, kad man jis patinka ir jį gerbiu,
lis - geras žmogus. Ir tiek, kiek mačiau Niką, man jis taip pat
atrodo geras žmogus. Džiaukis šia akimirka, Tame. Mėgaukis
tuo, kad esi jauna, graži ir įsimylėjusi, nes nespėsi nė mirktelėti,
kai tapsi sena boba kaip aš.
- Mina, jei įžengusi į šeštą dešimtį atrodysiu kaip jūs, būsiu

be galo laiminga, - pasakė Tame, žiūrėdama į lygią, rusvą savo
padėjėjos odą. - Vadinas, sakote, jog neturėčiau jo atstumti?
- Jokiu būdu. Priimk jį atvira širdimi! - Mina išskėtė ran
kas. - O skausmas tik dar sustiprins malonumą. Toks ir yra gy
venimas. Ir tu dar pakankamai jauna, kad atsigautum, jei jums
nieko nepavyktų.
- Taip, jūs teisi, - linktelėjo Tame. - O jei liksiu sena merga,
turėsiu daug gerų prisiminimų ir galėsiu sakyti, kad mano gy
venimas buvo nuostabus.
- Taip, Tame.
Tuo pačiu metu suskambo durų skambutis ir telefonas.
- Metas pamiršti meilę ir tapti verslininke, - tarė Mina. - Aš
atsiliepsiu telefonu, o tu įleisk pasiuntinuką.
19
Eime jautėsi tokia pakylėta, kokia jau seniai nebuvo. Per tas de
šimt dienų nuo tada, kai jų namuose pasirodė ryžtingai nusitei
kusi Pouzė ir pranešė Šernui, kad sutinka parduoti jam Admi
rolo namą, nuotaika namuose tapo gerokai linksmesnė. Šernas
pasakė, jog jo partneris Kenas Nouksas taip apsidžiaugė, kad
Šernui pavyko gauti tokį projektą, jog pasiūlė jam nedidelį kas
savaitinį atlyginimą, kol Šernas derasi dėl sutarties.
„Tai nėra daug, nes tikruosius pinigus gausiu tik tada, kai
užbaigsiu šį projektą, bet manau, kad mums galbūt pavyks iš čia
išsikraustyti pavasarį.“
„Ak, Šernai, tai būtų nuostabu“, - su palengvėjimu ištarė
Eime praėjusį vakarą, patiekdama dešreles su bulvių koše.
„Žinau, kaip tau buvo sunku, mieloji. Štai ką tau pasakysiu:
kai viskas baigsis ir pagaliau turėsime banke pinigų, nusivešiu
tave ypatingų atostogų į užsienį.“
„Būčiau devintame danguje“, - atsakė Eime, džiaugdamasi,
kad Šernas taip gerai nusiteikęs ir tiek daug nebegeria - dėl to
jos gyvenimas iškart tapo lengvesnis.
„Beje, rytoj vakare manęs nebus, - pasakė Šernas. - Iš Ispa-
nijos atskrenda Kenas ir nori susitikti pietų viešbutyje Norfolke.

Šiuo metu jis ten vysto dar vieną projektą, tad užsakė ir man kam
barį nakčiai. Manyčiau, nori atšvęsti sandorį dėl Admirolo namo.“
„Gerai, - sutiko Eime, galvodama, kad pastaruoju metu Še
rnas taip retai vakarais buvo namie, jog dar viena naktis neturi
jokios reikšmės. - Važiuok ir smagiai praleisk laiką. Tu to nusi
pelnei, mielasis.“
Šįryt Eime atsisveikindama pabučiavo Šerną ir išvažiavo į
darbą, galvodama, kaip bus gera vienai praleisti vakarą. Merė
paims vaikus iš mokyklos, o grįžusi iš darbo, ji suguldys juos į
lovą, patogiai įsitaisys prie židinio ir pagaliau pabaigs skaityti
Sebastiano knygą.
- Rodos, šį vakarą bus prastas oras, - pasakė Karena, vieš
bučio registratūros darbuotoja, ant stalo dėdama tos dienos orų
prognozę. - Numatomas stiprus vėjas ir liūtys.
- O varge, - tarė Eime. - Kažin, ar prireiktų labai didelės
audros mūsų namo stogui nunešti.
- Taip, jums ten ne itin saugu, ar ne? - pritarė Karena. - Vis
dėlto tas namelis jau ištvėrė ne vieną audrą ir vis dar stovi ne
sugriuvęs.
Kai Eime atvažiavo į Merės namus, oras iš tiesų buvo su
bjuręs.
- Nelabai malonus vakaras, - tarė Merė, įleisdama vidun
Eimę varvančiais drabužiais. - Vaikus pamaitinau, jiems viskas
gerai. Gal norėtum taurės vyno prieš važiuodama namo?
- Ačiū, nebent truputį. Nenoriu vėlai grįžti. Negaliu pakęsti
to laiko, kai prasideda žiema. Jau dabar beveik tamsu, nors dar
tik dvidešimt po penkių, - pasakė Eime, paimdama Merės duo
damą taurę.
- Taigi. Bet netrukus ateis Kalėdos. Į sveikatą. - Merė kils
telėjo taurę. - Už tavo vyrą - nekilnojamojo turto magnatą. Ar

jis patenkintas?
- Labai, - linktelėjo Eime.
- Gerai. Manyčiau, jis uždirbs daug pinigų, jei sėkmingai
atliks savo darbą.
- Tikėkimės, - pritarė Eime. - Bet iki to dar labai toli.
Po dvidešimties minučių ji susodino vaikus j automobilį ir
išvažiavo namo. Lietus taip smarkiai čaižė priekinį stiklą, kad
ji vos įžiūrėjo kelią. Sustojusi prie namų, iš bagažinės išėmė
pirkinių krepšį ir su Džeiku ir Sara nubėgo takeliu prie durų.
- Eime vidun, išsimaudysime karštoje vonioje ir sušilsime, -
pasakė ji ir, atrakinusi duris, paspaudė elektros jungiklį.
Šviesa neužsidegė. Ji pabandė dar kartą ir atsiduso. Tikriau
siai dėl audros iššoko saugikliai. Nuleidusi Sarą ant grindų ir
uždariusi laukujės duris, Eime pasisuko tamsiame koridoriuje,
mėgindama prisiminti, kur yra saugiklių dėžė.
- Mamyte, man baisu, - suinkštė Sara, kai Eime apgraibo
mis nužingsniavo į svetainę, pirmiausia susirado židinio at
brailą, tada degtukus.
- Na, štai. - Ji brūkštelėjo degtuką ir paskubom apžvelgė
kambarį, ieškodama žvakės, kurią galėtų uždegti. Ant palangės
lėkštutėje pastebėjo kelis centimetrus vaško. - Gerai. - Ji grįžo
pas Sarą ir Džeiką baimės kupinais veideliais. - Eikite paskui
mane, surasime ir įjungsime šviesas.
Visi trys atsargiai perėjo virtuvę iki nedidelio prieangio už
jos. Eime atidarė dėžutę, joje rado saugiklius ir apžiūrėjo jun
giklius. Keista: nė vienas neatrodė iššokęs; vis dėlto ji pabandė
juos įjungti, bet be naudos.
- Mamyte, man nepatinka tamsa. Aš matau pabaisas, - pa
siskundė Džeikas. - Kada atsiras šviesos?
- Mamyte, man šalta, - pridūrė Sara.

- Žinau, bet mamytei reikia pagalvoti, ką daryti. Galbūt dėl
audros ir kituose namuose dingo elektra. Ji gali atsirasti bet kurią
akimirką. Bet aš paskambinsiu elektrikams ir išsiaiškinsiu, gerai?
Vaikams stipriai įsikibus į jos palto skvernus, Eime susirado
rankinėje mobilųjį. Tada rado numerį ir paskambino avarinei
tarnybai.
- Sveiki, aš noriu pasiteirauti, ar Sautvolde nenutrūko
elektros tiekimas? Mes gyvename Kelto kelyje ir grįžę namo ne
turime elektros. Ne? Ką gi, tada reikia, kad kas nors atvyktų ir
patikrintų, kas nutiko. Mano pavardė ir adresas? Taip, gerai.
Eime suteikė visą reikalingą informaciją ir palaukė, kol ope
ratorius pasidomės, kas galėjo atsitikti. Galop kitame gale vėl
pasigirdo balsas.
- Man labai gaila, ponia Montagju, bet mūsų kompiuteris
rodo, jog jums buvo nutrauktas elektros tiekimas.
- Ką?! Kodėl?
- Nes vis dar nesulaukėme mokėjimo už pastarąjį ketvirtį.
Spalio vienuoliktą, prieš dvi savaites, jums buvo išsiųstas laiš
kas, pranešantis, kad jei per keturiolika dienų nesumokėsite
skolos, nutrauksime elektros tiekimą.
Eimei ėmė smarkiai daužytis širdis.
- Taip, aš jį gavau ir gerai žinau, kad mano vyras sumokėjo.
- Deja, mūsų sistemoje nematyti jokio mokėjimo, ponia
Montagju.
- Bet jis sumokėjo, sakė, kad sumokėjo. Galbūt tai kur nors
pasimetė, - beviltiškai ištarė Eime.
- Galbūt, - tarė operatorius, ko gero, ne kartą tai girdėjęs.
Eime prikando lūpą.
- Tai ką dabar daryti?
- Greičiausias būdas būtų tuojau pat sumokėti grynaisiais

pašte, tada paskambinti mums ir pranešti apie sąskaitos ap
mokėjimą. Kai tik gausime patvirtinimą, tuoj pat atnaujinsime
elektros tiekimą.
- Bet kaip dėl šio vakaro? Turiu du mažus vaikus, čia jiems
pavojinga tamsoje.
Eime juto, kaip kylančios ašaros gniaužia gerklę.
- Atsiprašome, bet negalėsime nieko padaryti, kol nesumo
kėsite, ponia Montagju.
- Na, tai... ačiū už nieką!
Eime išjungė telefoną ir susmuko ant kėdės.
- Mamyte, kas atsitiko? - susirūpinęs paklausė Džeikas.
- Nieko, visiškai nieko, Džeikai.
Eime šiurkščia rankove nusibraukė ašaras, galvodama, ką
dabar daryti. Jie negalėjo likti čia nakčiai. Daugiau žvakių netu
rėjo, o vaikams buvo per šalta. Žinojo, kad Merė priimtų juos,
bet išdidumas neleido paprašyti pagalbos.
Ne, buvo tik viena vieta, kur jie galėjo važiuoti. Ji susuko
Pouzės numerį. Telefono linija buvo užimta, vadinasi, ji tikrai
bus namie. Nenorėdama ilgiau čia būti, Eime nusprendė suso
dinti vaikus į automobilį ir važiuoti tiesiai į Admirolo namą, o
ten pasiprašyti priimamiems nakčiai.
- Grįžtame į automobilį, vaikai, mūsų laukia nuotykis. Va
žiuosime pas močiutę ir pas ją pernakvosime.
- Miegosime tame dideliame name? - paklausė Džeikas,
kuris, nors gyveno vos už dešimties minučių kelio nuo močiu
tės, niekada nebuvo likęs pas ją nakvoti.
- Taip, argi ne šaunu?
Eime pakėlė ant rankų Sarą ir paėmė žvakę pasišviesti keliui
iki laukųjų durų.
- O mūsų pižamos? - prisiminė Džeikas.

- Tikrai ką nors jums rasime apsivilkti močiutės namuose, -
pabandė juos nuraminti Eime, norėdama kuo greičiau iš čia
išeiti. - Gerai, Džeikai, tu bėk takeliu prie automobilio, o ma
mytė užrakins duris.
Eime peršlapo iki paskutinio siūlo, kol pagaliau prisegė abu
vaikus automobilio kėdutėse.
- O kaip tėtis? Grįžęs namo jis mūsų neras, - pradėjus va
žiuoti paklausė Džeikas.
Šią akimirką Eime troško, kad Šerną ištiktų kokia nors baisi
nelaimė ir jai daugiau niekada nereikėtų jo matyti.
- Tėvelis išvykęs ir šiąnakt negrįš, mielasis. Rytoj mes jau
būsime namie, kai jis parvažiuos, - patikino jį sūnų.
Kai Eime pervažiavo tuščias Sautvoldo gatves ir pasuko
Admirolo namo link, audra jau buvo įsišėlusi. Kai įsuko į gat
velę, vedančią prie namo, vėjas visu smarkumu talžė jų mažytį
automobilį.
- Jau beveik atvažiavome, - raminamai pasakė, įsukusi į
įvažą. - Močiutė tikriausiai turės mums skanaus pyrago savo
podėlyje.
Eime sustojo prie namo ir išjungė variklį, jai palengvėjo pa
mačius šviesą pirmame aukšte ir keliuose kambariuose viršuje.
- Judu palaukite čia, kol nueisiu pasikalbėti su močiute.
Eime atidarė vairuotojo dureles ir išlipusi vos jas užtrenkė
prieš vėją. Nubėgo prie pagrindinių durų ir paspaudė skambutį.
Kai niekas neatsiliepė, garsiai pabeldė į duris. Varvančiais nuo
lietaus plaukais ji nubėgo prie virtuvės durų iš kitos namo pu
sės. Jos taip pat buvo užrakintos. Grįžusi vėl prie pagrindinių,
ėmė smarkiai daužyti jas kumščiu.
- Pouze? Čia aš, Eime!
Name ir toliau buvo tylu.

- O Dieve, ką dabar man daryti? - beviltiškai ištarė ji.
Dar kelis kartus padaužiusi į duris Eime suprato, jog turės
paminti savo išdidumą ir su vaikais atsiduoti Merės malonei.
Apsisukusįjį liūdnai nužingsniavo prie automobilio. Tačiau pu
siaukelėje išgirdo atitraukiamą skląstį ir atsigręžė pažiūrėti. Du
rys iš tiesų vėrėsi.
- Ačiū Dievui, ačiū Dievui, - sumurmėjo ji ir nuskubėjo
prie jų. - Pouze, čia aš, Eime. Aš...
Staiga ji nutilo, vietoj Pouzės pamačiusi tarpduryje stovintį
Sebastianą Žiro, rankšluosčiu apsijuosusį liemenį.
- O varge, Eime, tu visa permirkusi. Pouzės nėra.
Eime nusivylė.
-O kur ji?
- Šiandien rytą išvyko į Amsterdamą.
- Velnias! Ji man sakė apie tai praėjusią savaitę, bet visai
pamiršau.
Eime nurijo besikaupiančias ašaras, jausdama, kad netru
kus pravirks.
- Manyčiau, vis tiek turi užeiti vidun, bent jau kol išdžiūsi, -
pasiūlė jis. - Antraip mirtinai persišaldysi.
- Automobilyje mano vaikai. O Dieve, aš nežinau, ką daryti,
nežinau, ką daryti...
- Pasiimk vaikus ir ateik, gerai?
Po pusvalandžio visi trys jau buvo išsimaudę karštoje vonioje,

dabar vaikai, apsukti antklodėmis, sėdėjo ant sofos ryto kamba
ryje, o Eime - sukryžiavusi kojas prie židinio, apsivilkusi seną
Pouzės veliūrinį chalatą.
Sebastianas iš virtuvės vaikams atnešė karštos kakavos, o jai

padavė didelę taurę brendžio.
- Išgerk. Atrodo, tau jo labai reikia.
- Ačiū, - padėkojo Eime.
- Jūsų šlapius drabužius pakabinau virš krosnelės. Iki ryto
turėtų išdžiūti.
- Tikiuosi, nepyksti, kad taip netikėtai užgriuvome, - tarė
Eime. - Tiesiog neturėjome, kur daugiau eiti.
- Nekvailiok. Tu esi Pouzės marti, - atsakė Sebastianas,
dabar jau apsirengęs sportinėmis kelnėmis ir megztiniu. - Ji
iškarštų man kailį, jei sužinotų, kad nebuvau jums svetingas.
Visa laimė, kad išgirdau tave. Buvau ką tik įlipęs į vonią ir per
ausines klausiausi Verdžio. Jei nebūčiau prie kriauklės palikęs
muilo ir išlipęs jo pasiimti, niekad nebūčiau supratęs, kokia tra
gedija vyksta už durų. Jei galiu paklausti - kas iš tiesų nutiko?
Eime priglaudė pirštą prie lūpų ir parodė į vaikus.
- Eime, vaikai, metas į lovą. Nusprendžiau, kad galėsite šią
nakt miegoti kartu su mamyte, ir jau padėjau karšto vandens
pūsles lovai sušildyti.
- Gal tau padėti? - paklausė Sebastianas, kai ji paėmė mie
guistą Sarą ant rankų. - Ar norėtum, kad tave paneščiau ant
nugaros? - pasiūlė jis Džeikui.
- Gerai, - nedrąsiai linktelėjo berniukas.
- Na, tai šok man ant pečių.
Eimei pavyko nusišypsoti, kai Sebastianas visu greičiu už
bėgo laiptais su spiegiančiu iš džiaugsmo Džeiku, įsikibusiu jam
už kaklo.
Jie apklostė vaikus pūkine antklode dvigulėje lovoje vie
name iš laisvų kambarių.
- Mamyte, pasek pasaką!
- Ak, mielasis, mamytė šį vakarą truputį pavargusi ir jau

vėlu...
- Aš galiu pasekti pasaką, Džeikai, - įsiterpė Sebastianas, -
bet kadangi esu pasakų sekimo specialistas, galiu paprašyti tam
tikro mokesčio už savo paslaugas, pavyzdžiui, kad mamytė nu
liptų į apačią ir įpiltų man į taurę vyno iš butelio šaldytuve. Kaip
manai, tai būtų teisinga, Džeikai?
- Taip, bet apie ką bus pasaka?
Eime pabučiavo beveikjau miegančią Sarą, apkabino Džeiką,
trokštantį kuo greičiau jos atsikratyti.
-Ką gi...
Sebastianas mirktelėjo Eimei ir ši išėjo iš kambario, lėtai
nulipo laiptais, sujaudinta, kaip paprastai šis vyras bendravo
su jos vaikais. Paėmusi taurę, įpylusi vyno ir nunešusi į viršų,
kur pakerėtas Džeikas gaudė kiekvieną Sebastiano žodį, nega
lėjo nelyginti jo su Šernu. Ji turėdavo kone maldauti, kad Šernas
paskaitytų vaikams knygutę ar bent kiek laiko praleistų su jais.
Neseniai ji buvo padariusi išvadą, kad, nors Šernas ir myli savo
vaikus, jis nemėgsta su jais būti. Ji tik galėjo tikėtis, kad padėtis
pasikeis, kai jie paaugs ir šiek tiek mažiau išdykaus.
Eime grįžo į ryto kambarį, įsitaisė priešais židinį ir pasiėmė
taurę su brendžio likučiu. Mąstė, kaip jai patinka šis namas,
nors senas ir aptriušęs, bet vis tiek kupinas senų laikų žavesio.
Jame ji jautėsi saugi ir pati troško turėti tokius namus.
- Apie ką galvoji?
Eime krūptelėjo ir atsisukusi pamatė tarpduryje stovintį
Sebastianą. Buvo taip giliai susimąsčiusi, jog negirdėjo jo at
einant.
- Galvojau, kaip man patinka šis namas ir kaip bus liūdna,
kai jį pavers daugiabučiu.
- Nekalbėk, - sudejavo Sebastianas, - ir man ši mintis at

rodo pasibaisėtina. Nė negaliu pagalvoti, kaip dėl to jaučiasi pati
Pouzė.
- Taigi įsivaizduok, kaip jaučiuosi aš. Mano pačios vyro
bendrovė jį griaus.
- Jau girdėjau. - Sebastianas priėjęs atsisėdo ant sofos. - Na,
bet jis uždirbs pinigų, ir jūsų šeimai nuo to bus tik geriau.
- Galbūt, - gūžtelėjo Eime. - Bet kadangi dėl jo nesugebė
jimo tvarkytis šį vakarą mes atsidūrėme ant tavo slenksčio, ne
galiu pasakyti, kad turiu daug vilčių.
- Ar galiu paklausti, kas nutiko?
- Taip. - Eime sunkiai atsiduso. - Jis nesugebėjo apmokėti
sąskaitos už elektrą ir ji buvo išjungta.
- Aišku. Ar dėl to, kad neapsižiūrėjo, ar dėl pinigų trūkumo?
- Tikrai dėl neapsižiūrėjimo. Gerai žinau, kad pinigų jis tu
rėjo. Pouzė buvo tokia maloni, išrašė jam čekį. Žinoma, jis ga
lėjo juos išleisti gėrimams... - gūžtelėjo Eime. - Kad ir kaip į tai
žiūrėtum, gražia ateitimi mums net nekvepia.
- Ne, ko gero, ne. O kur jis dabar? Palikai jį vieną tamsiame
name?
- Jis kažkokiame prašmatniame viešbutyje Norfolke vaka
rieniauja su verslo partneriu. Sebastianai, ar neprieštarautum,
jei pasidaryčiau skrebutį? Nuo pietų nieko neturėjau burnoje ir
dabar nuo brendžio sukasi galva.
- Būtinai pasidaryk. Gal net ir aš prisidėsiu. Buvo tiek daug
jaudulio, kad net aš jaučiuosi išalkęs.
Jis nusekė paskui ją į virtuvę.
- Ar norėtum skrebučio su sūriu? - paklausė ji.
- Žinoma. Džiaugiuosi, kad atvažiavai.
- Aš jokiu būdu nenoriu tau trukdyti dirbti. Jei nori išeiti,
Luc i nda Ri l e y ★ Dr u g e l i ų k a mb a r y s 289
tik pasakyk, - tarė Eime, iš duoninės imdama kelias riekeles

duonos.
- Ne, šį vakarą jau neketinau daugiau dirbti, be to, šiandien
išgirdau gerą naujieną.
- Iš tiesų? - Eime supjaustė sūrį, uždėjo ant duonos ir pa
šovė į orkaitę. - Kokią?
- Viena Holivudo kino kompanija ką tik nusipirko teises
į „Šešėlių laukus“. Atrodo, nori padaryti vieną geriausių kitų
metų filmų.
- Ak, Sebastianai, tai nuostabu! Ar tu tapsi turtingas?
- Galbūt. Nors ir dabar nesu vargšas, - be kruopelytės aro
gancijos pasakė Sebastianas. - Tikriausiai jie labai pakeis scena
rijų, bet tikiuosi, kad bent išliks pati mano knygos turinio esmė.
Kelias minutes jiedu tylėjo, laukdami, kol ant duonos išsileis
ir paruduos sūris.
- Prašom. - Eime padėjo valgį ant stalo. - Ne itin šventiška
vakarienė, ar ne? - tyliai nusijuokusi pridūrė.
Sebastianas pasižiūrėjo į ją, sėdančią prie stalo.
- O man ji atrodo tobula.
- Šiaip ar taip, sveikinu dėl filmo sutarties!
- Gal galėčiau pasiūlyti taurę vyno mano sėkmei paminėti?
- Gerai.
Eime ėmė valgyti, o Sebastianas abiem įpylė vyno.
- Keista, kad šįvakar pasirodei ant šių namų slenksčio. Kaip
sėkmingai susiklostė įvykiai, - tarė Sebastianas. - Pouzė sakė,
kad pastaruosius penkerius metus nebuvo niekur išvažiavusi...
- O man niekada anksčiau nereikėjo prašytis pas ją nak
vynės, - pridūrė Eime.
- Įdomu, ką pagalvotų tavo draugė Merė, jei pamatytų mus
čia sėdinčius ir valgančius skrebučius su sūriu tavo anytos vir
tuvėje, - pajuokavo Sebastianas. - Pouzė - Amsterdame, tavo

vyras išvykęs...
- Baik, - nusipurtė Eime. - Puikiai žinau, ką ji pagalvotų.
- Na, net ir pats ciniškiausias žmogus imtų svarstyti, ar tik
likimas nenori suvesti mūsų draugėn, - kramtydamas sumuš
tinį pasakė Sebastianas. - Taigi reikėtų paklausti - kodėl?
Eime liovėsi valgiusi ir pasižiūrėjo į jį.
- Ir ką tu atsakytum?
- Jei būčiau kūrybinės rašymo nuotaikos, sakyčiau, kad nuo
pat pirmos akimirkos, kai pamatėme vienas kitą, tarp mūsų at
sirado ryšys.
- Tu mane apšaukei ir pravirkdei, - paprieštaravo ji.
- Taip, bet paskui dėl nežinomų priežasčių pasijutau pri
verstas sekti paskui tave į gatvę ir atsiprašyti.
- Matyt, tu tiesiog gerai išauklėtas, - tarė Eime, nejučia įsi
traukusi į koketiškus pasišaipymus.
- Eime, brangioji, deja, tu manęs visai nepažįsti. Noro at
siprašinėti manyje nė su žiburiu nesurasi. Ne, - jis pakraipė
galvą, - tai buvo kažkas kito. O vėliau, po susitikimo su skai
tytojais, pajutau norą įbrukti tau savo knygą. Nemokamai. Tai
taip pat buvo visiškai nepanašu į mane. Gal su vynu pereikime
į ryto kambarį?
Jie nuėjo į kitą kambarį, ten Eime įsitaisė prie židinio ir
įmetė į jį dar malkų.
- Turiu prisipažinti, kad iš pradžių tu man visai nepatikai.
Bet paskui paskaičiau tavo knygą ir pagalvojau, kad sugebantis
taip jaudinamai rašyti žmogus negali būti visiškai blogas.
- Ačiū, - tarė Sebastianas. - Priimsiu tai kaip komplimentą.
Išduosiu tau vieną paslaptį, gerai?
- Jei tik nori.
- Manau, - tarė jis abiem delnais apglėbęs vyno taurę, - kad

tik dėl tavęs panūdau pasilikti ir rašyti knygą Sautvolde.
- Ką? Prieš tau nusprendžiant mes buvome susitikę vos du
kartus. Jei bandai apiberti mane komplimentais, kad paskui ga
lėtum nedorai su manimi pasielgti, tai tau neišdegs.
- Nejaugi aš padariau tokią niekingą užuominą? - Sebastia
nas apsimetė pasibaisėjęs. - Ponia, aš esu džentelmenas. Gerbiu
jūsų gerą vardą.
- Gerai, - linktelėjusi tvirtai ištarė Eime, nors iš tiesų nesi
jautė tokia griežta.
Netikėtai tarp jųdviejų atsirado įtampa, abu tylėdami gurkš
nojo vyną.
- Tu man pernelyg primeni Pouzę su šiuo chalatu, - galop
pajuokavo Sebastianas. - Na, pasakyk man, Eime, tiesą, ar tikrai
nieko man nejauti?
Ji pažvelgė į Sebastianą ir pamatė jo surimtėjusias akis.
- Aš... - ji pakraipė galvą, - nežinau. Na, tu man patinki, bet
esi turtingas, sėkmingas rašytojas, išgarsėjęs net užsienyje, o aš
esu suvargusi ir visai nusigyvenusi motina iš kaimo glūdumos.
Kaip galėčiau galvoti apie ką nors... daugiau.
- O jei pasakyčiau, kad nesiliauju apie tave galvojęs nuo tos
akimirkos, kai pirmą kartą pamačiau, ir kad kaskart su tavimi
susidūrus tas jausmas tik stiprėjo? - lėtai ištarė jis. - Ir nesvarbu,
ką daryčiau, kiek sykių sau kartočiau, kad tu nesi laisva ir nesi
domi manimi, vis tiek negaliu išmesti tavęs iš savo minčių?
Eime neįstengė nieko atsakyti, tik apstulbusi stebeilijosi į jį.
- Eime, suprantu, kad tai absurdas ir tarp mūsų niekada
nieko nebus, bet, deja, manau, kad aš tave įsimylėjau.
- Negalėjai, tu net nepažįsti manęs, - kimiu balsu sušnibž
dėjo ji.
292 Lu c i n d a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s
- Ar prieisi arčiau? Aš tik noriu tave apkabinti, nieko daugiau.

Eimei pašėlusiai tvinksėjo širdis.
- Aš neturėčiau, tikrai neturėčiau...
- Paklausyk, jei likimas nebūtų šį vakarą atsiuntęs tavęs čio
nai, tikriausiai būčiau ir toliau tyliai kentėjęs. Bet tu čia. Ar at
eisi pas mane?
Sebastianas atsistojo ir ištiesė į ją rankas.
- Vaikai... aš...
- Tik noriu tave apkabinti.
Ji atsistojo ir lėtai priėjo. Sebastianas apglėbė ją ir ji padėjo
galvą jam ant krūtinės, išgirdo, kad jo širdis plaka ne ką lėčiau
nei josios. Užuodus jo kvapą ir pirmą kartą prisilietus prie jo
kūno Eimei keistai suvirpėjo pilve.
- Na, Eime?
-Ką?
- Ar jauti ką nors?
Ji pakėlė į jį akis ir liūdnai linktelėjo.
- Žinoma, jaučiu ir nekenčiu savęs už tai. Štai, stoviu tavo
glėbyje, ištekėjusi moteris, norinti...
Sebastianas palenkė galvą ir aistringai ją pabučiavo. Eime
atsakė su ne ką mažesniu įkarščiu.
- Eime, Eime...
Jis bučiavo jai kaklą, glamonėjo jos plaukus. Abu susmuko
ant grindų ir jis nuplėšė jai nuo pečių Pouzės chalatą, švelniai
perbraukė pirštais krūtis. Nuo prisilietimo jos speneliai sustan
dėjo, ji nutraukė jo marškinius ir pajuto priglundančią jo odą.
- Tu tokia graži, tokia graži, - ištarė jis, galiausiai nuvilkęs
jos chalatą.
Vėl pabučiavo ją, ranką leisdamas jai prie pilvo, tada - prie
vidinės šlaunies. Eime sudejavo iš malonumo, žinodama, kad
yra daugiau nei pasiruošusi, kai jis lengvai įsiskverbė ir ėmė

judėti, kol abu pradėjo garsiai šnopuoti ir Eime šūktelėjo, neį
stengdama ilgiau tvardytis.
Jis susmuko ant jos, toliau bučiuodamas veidą, kaklą ir
krūtis.
- Myliu tave, Eime, myliu tave, - sušnibždėjo. - Atleisk, bet
nieko negaliu sau padaryti.
Jiedu gulėjo, dabar visiškai nurimę. Eimei akyse sudilgčiojo
ašaros.
- Ką aš dabar padariau? - ištarė ji.
- Mylėjaisi su manimi, - atsakė jis.
- Kaip aš galėjau?
- Tu paprasčiausiai norėjai.
- Taip, bet vaikai... jie juk galėjo...
- Na, bet jie neatėjo, mieloji. - Sebastianas pasirėmė ant al
kūnės ir pasižiūrėjo į ją, nubraukė plaukų sruogą jai nuo akių. -
Tik nesakyk, kad gailiesi, - tyliai paprašė.
Eime papurtė galvą.
- Nežinau. Bet aš ištekėjusi! Niekad nebuvau neištikima Še
rnui. Kokia aš dabar žmona?
- Kiek girdėjau iš Pouzės, esi mylinti, visada palaikanti ir
labai kantri žmona.
- Taip, bet tai nepateisina to, ką padariau. „Ak, atleisk, Se
inai, man buvo sunki diena, todėl mylėjausi su svetimu vyru.“
Po galais!
Eime atsistojo ir pakėlė Pouzės chalatą. Apsivilkusi jį at
sisėdo ant sofos ir įsmeigė akis į ugnį židinyje, susijaudinusi
gniaužydama rankas.
Sebastianas priėjęs atsisėdo šalimais.
- Eime, ar aš priverčiau tave taip pasielgti?
- Tikrai ne. Tai ir yra blogiausia. Aš pati to norėjau.

Sebastianas prisitraukė ją ir stipriai apkabino.
- Turėjau tai išgirsti.
Jiedu kurį laiką sėdėjo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo
mintyse.
- Taigi, - galiausiai ištarė jis, - ką dabar darysime?
- Ką turi omeny?
- Noriu žinoti, ar ši naktis yra gražios draugystės pabaiga, ar
naujo meilės romano pradžia?
- Negaliu galvoti apie rytojų. Visos mintys sukasi tik apie
tai, kas ką tik įvyko, - atsiduso Eime, nekęsdama savęs už tai,
kad jaučiasi laiminga jo glėbyje. - Aš pernelyg suglumusi.
- Tu teisi. Nesijaudinkime dėl rytojaus. Mes turime šią
naktį, tiesa? - Jis kilstelėjo jos smakrą. - Kad ir kas nutiktų vė
liau, dabar turime džiaugtis šia akimirka, - pridūrė ir vėl ėmė
ją bučiuoti.
Po kelių valandų Eime paliko Sebastiano glėbį ir tyliai atsigulė

į lovą, kurioje miegojo vaikai. Pajuto jų mažų kūnelių šilumą ir
jausdama sąžinės graužimą prikando lūpą.
Svaigstančia galva bandė susivokti, kas nutiko. Žinojo tik
tiek, kad nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai, ji dar niekada nebuvo
to patyrusi per visą savo suaugusios moters gyvenimą. Aistra ir
jaudulys, kurį jautė vėl ir vėl mylėdamiesi, regis, tik stiprėjo, kai
jiedu tyrinėjo intymų vienas kito kūno žemėlapį.
Kažkuriuo metu Sebastianas nusivedė ją į savo lovą ir jiedu
gulėjo tamsoje, klausydamiesi stūgaujančios audros ir stebė
dami per mėnesienos apšviestą dangų plaukiančius debesis. Jie
dviem gulint vienas kito glėbyje Sebastianas truputį papasakojo
apie savo gyvenimą, pirmąją žmoną ir jos bei jų kūdikio netektį.

Eime taip pat pasakojo jam apie save, apie studijas meno kole
dže ir svajonę tapti tapytoja, kol dar nebuvo sutikusi Šerno.
Galiausiai jausdama, kad tuoj užmigs, Eime pasakė, jog turi
grįžti į lovą pas vaikus.
Jis trūktelėjo ją už rankos, mėgindamas sutrukdyti jai išlipti.
„Neišeik, Eime, aš neištversiu.“
„Privalau.“
„Dar akimirką. - Jis prisitraukė ją, pabučiavo ir stipriai ap
glėbė. - Aš tik noriu pasakyti, Eime, kad, jei nuspręsi, jog tai
daugiau negali pasikartoti, aš iki gyvenimo galo prisiminsiu šią
naktį. Labanakt.“
„Labanakt.“
Ji švelniai pabučiavo jį į lūpas ir svirduliuodama linkstan-
čiomis kojomis nuėjo į vaikų kambarį.
Dabar gulėjo, negalėdama užmigti, jausdama, kaip maudžia
kūną po begalinio mylėjimosi.
Kad ir kaip stengėsi galvoti apie tai, koks pasibaisėtinas buvo
jos neištikimybės poelgis, Eimę buvo apėmęs tik neaprėpiamas
džiaugsmas... ir jausmas, kad pagaliau sugrįžo namo.
20
Pouzė ir Fredis nusileido Schipholio oro uoste antrą valandą

po pietų. Pouzė jautėsi pavargusi. Praėjusią naktį visai nemie
gojo, nes kankino nerimas dėl jos sprendimo skristi su Fredžiu
į Amsterdamą ir galimi to padariniai. Penktą ryto jai pagaliau
pavyko užsnūsti, bet turėjo keltis be penkiolikos septynios, kad
spėtų susiruošti iki Fredžiui atvykstant.
Kelis kartus dėjosi į lagaminą daiktus, negalėdama apsi
spręsti, ką pasiimti ir ką apsivilkti pobūviui. Sebastianas malo
niai pasisiūlė nunešti lagaminą į apačią, ir ten Pouzė supažin
dino jį su Fredžiu.
- Noriu pasakyti, kad man labai patiko jūsų knyga, pone Žiro.
- Prašau vadinti mane Sebastianu. Gal galėsime kada nors
nueiti išgerti alaus? Pouzė sako, kad ir jūs esate Antrojo pasau
linio karo vaikas.
- Su malonumu susitikčiau.
- Puiku. Tikiuosi, pasirūpinsite ja kelionėje, tiesa?
- Žinoma, - nusišypsojo Fredis.
- Iki, Sebastianai! - šūktelėjo ji, kai Fredis nunešė lagaminą
prie automobilio ir padėjo bagažinėje šalia savojo.
- Pasiruošusi? - paklausė jos.

- Manau, taip.
Jis suėmė ją už pečių ir švelniai pakštelėjo į skruostą.
- Atrodai siaubingai išsigandusi, mieloji Pouze. Ojuk turėtų
būti smagu!
- Tiesiog prireikė daug laiko susiruošti. Aš jau, ko gero, at
pratau keliauti.
- Ką gi, turėsime pamažu vėl tave pripratinti prie kelionių.
Tada ji ir nusprendė nesielgti kaip kvaila sena moteriškė ir
mėgautis savaitgaliu.
Jiedu nuvažiavo į Stanstedo oro uostą, draugiškai šneku
čiuodamiesi apie įvairius dalykus, ir Pouzė pamažu atsipalai
davo. Oro uoste registruojantis skrydžiui ją jau buvo apėmęs
malonus jaudulys.
- Ar žinai, kad aš daugiau nei dvidešimt metų niekur ne
skridau lėktuvu, o ir tada tik į Džersj atostogauti su berniu
kais? - pasakė ji Fredžiui jiems einant į išvykimo salę.
- Turiu perspėti, kad keleiviams jau neliepia užsidėti deguo
nies kaukių ir apsauginių akinių, - pajuokavo jis.
Pouzei labai patiko, kad skrydis buvo ramus, ir netgi šiek tiek
nuliūdo, kai lėktuvas nusileido. Fredis, aiškiai pratęs keliauti, nu
sivedė ją per pasų kontrolę į bagažo atsiėmimo salę, ten jie pasi
ėmė lagaminus nuo besisukančios konvejerio juostos.
Jie susėdo į taksi ir, įvažiavus į miestą, Pouzė susižavėjusi
dairėsi pro langą į namus šlaitiniais stogais, rodos, pavojin
gai palinkusius virš medžiais iš abiejų pusių apsodintų kanalų
tinklo, kuris ir buvo centrinio Amsterdamo šerdis. Atrodė, kad
kone visi miestiečiai dviračiais nardo siauromis akmenimis
grįstomis gatvėmis, skambindami varpeliais, pranešdami apie
save pėstiesiems ir automobilių vairuotojams.
Taksi sustojo priešais dailų septyniolikto amžiaus sublo

kuotą namą prie kanalo.
- Koks gražus miestas, - sumurmėjo Pouzė, lipdama iš au
tomobilio.
- Prieš daugybę metų buvau atvykęs čionai su Džeremiu ir
pamilau šį miestą. Visada norėjau į jį sugrįžti. Nuostabiausia
tai, kad beveik visur gali nueiti pėsčiomis, miestas nėra labai
didelis. Arba galima plaukti laiveliu. - Fredis parodė į kanalu
po tiltu plaukiančią baržą. - Gerai, įsiregistruokime viešbutyje,
o tada galėsime eiti patyrinėti miesto.
Viešbučio registratūra buvo graži, santūri ir jauki. Pouzė at
sisėdo ant kėdės ir palaukė, kol Fredis juos įregistruos.
- Štai, - tarė jis, paduodamas raktą. - Gal pirmiau išsidėlio
kime daiktus, o tada eikime pasivaikščioti?
Kelias valandas jie klaidžiojo kanalų labirintu, tada užsuko į ne

didelę kavinukę išgerti karšto šokolado ir pasitikrinti žemėla
pyje, kur atsidūrė.
- Žinai, ko dar galima čia nusipirkti? - kilstelėjęs antakį pa
klausė Fredis.
-Ko?
- Kokių tik geidi produktų iš kanapių. - Fredis parodė į
juodą lentą, atremtą į barą, ant kurios buvo surašytos įvairios
marihuanos rūšys. - Ar esi kada nors bandžiusi?
- Ne, senais laikais visada to atsisakydavau. O tu?
- Kelis kartus bandžiau. - Fredžio akys sužibo. - Gal prie
karšto šokolado norėtum sutraukti suktinę?
- Kodėl gi ne?
- Tikrai?
- Taip, - linktelėjo Pouzė. - Mano manymu, viską reikia iš

bandyti bent kartą.
- Gerai, - pritarė Fredis ir nuėjo prie baro. Grįžo su suktine
ir degtukų dėžute. - Beje, paprašiau pačios silpniausios.
Jis pridegė suktinę, įtraukė dūmą ir padavė Pouzei, ši paėmė
ją ir priglaudė prie lūpų. įtraukė, bet aitriems dūmams patekus
į galugerklį bejėgiškai užsikosėjo.
- Fe! - nusipurčiusi grąžino suktinę Fredžiui.
- Prie skonio reikia priprasti, bet bent jau pabandei. Gal dar?
- Ačiū, ne. - Šluostydamasi ašarotas akis nusijuokė Pouzė. -
O, vargeli, jei dabar sūnūs pamatytų mane, sėdinčią kavinėje
Amsterdame su vyriškiu ir rūkančią marihuanos suktinę!
- Esu tikras, kad jie tavimi žavėtųsi. Kaip ir aš, - pridūrė
Fredis, gesindamas nuorūką peleninėje. - Eime?
Pouzė neskubėdama ruošėsi vakarienei, sėdėdama priešais

veidrodį jaukiame kambaryje, pro kurio langą matėsi kanalas,
ir kruopščiau nei visada tepėsi blakstienų tušą ir lūpų dažus.
Fredis atėjo jos pasitikti, vilkėdamas šiugždančiais melsvais
marškiniais ir prašmatniu švarku.
- Puikiai atrodai, Pouzė, - pagyrė jis. - Pasiruošusi?
Jie nuėjo į žavingą prancūzišką restoranėlį, kurį pareko
mendavo viešbučio registratorė. Prie gero Šabli vyno ir gardaus
kepsnio jie aptarė, ką norėtų aplankyti rytoj prieš vakare vyk
siantį pobūvį.
- Jei tik įmanoma, norėčiau nueiti į Van Gogo muziejų, -
pasakė Pouzė Fredžiui pilant jai į taurę dar vyno.
- O aš norėčiau pamatyti Anės Frank namą, kuris pasie
kiamas pėstute nuo mūsų viešbučio. Galbūt ir reikėtų pradėti
nuo jo, nes girdėjau, kad eilės patekti į jį būna didžiulės, - tarė
Fredis. - O ką manai apie labiau apleistą miesto dalį? Girdėjau,
kad gyvi šou kai kuriuose rajonuose yra... mažų mažiausiai in
formatyvūs.
- Jau išdrįsau paragauti suktinės, bet, manau, sekso šou atsi
sakysiu, - pasakė Pouzė. - Bet jei tu nori, laisvai gali eiti.
- Ne, galiu užtikrinti, kad tai ne mano skoniui. Na, tai ką
užsisakysime deserto?
Po vakarienės jie grįžo į viešbutį pėsčiomis. Nors jau buvo
vėlyvas spalis ir ore jautėsi šaltukas, vakaras buvo malonus ir
gaivus.
Pouzė įsikibo Fredžiui už parankės.
- Jaučiuosi truputį apsvaigusi, - prisipažino ji. - Išgėriau
daugiau, nei esu pratusi.
- Retkarčiais juk nieko tokio, ar ne?
- Taip. - Jie priėjo viešbutį ir Pouzė pasisuko į Fredį. - No
riu tau pasakyti, jog man čia labai patinka ir džiaugiuosi, kad
važiavau su tavim.
- Šaunu, - tarė jis, kai jie įėjo į vestibiulį. - Gal po taurelę
brendžio prieš miegą?
- Ne, ačiū, Fredi. Aš visiškai nusivariusi nuo kojų, noriu pa
ilsėti ir rytoj atsikelti kupina jėgų.
- Žinoma, - sutiko jis, kai Pouzė pasiėmė iš registratūros
raktą. Pasilenkęs pabučiavo ją į skruostą. - Gerai išsimiegok,
mieloji.
Jis nulydėjo ją akimis, lengvai lipančią laiptais į savo kam
barį antrame aukšte. Niekas nebūtų atspėjęs, kad jai beveik sep
tyniasdešimt, - turėjo tiek energijos, kad jai galėjo pavydėti ir
daugjaunesnės moterys. Ir ji buvo kupina gyvenimo džiaugsmo,
it būtų dvidešimties.
Fredis nuėjo į jaukų barą ir užsisakė brendžio. Pasižiūrėjo į

kitas poras, plepančias ant patogių kėdžių, ir sunkiai atsiduso.
To norėjo ir jis, ir būtent su Pouze. Dėl, rodos, neįmanomai su
siklosčiusių aplinkybių anksčiau jis turėjo viso to atsisakyti, bet
kai vėl išvydo ją savo valtyje, be galo apsidžiaugė, pamanęs, kad
galbūt likimas suteikė jam antrą progą.
Žinoma, jis manė, kad ji viską žino. Galų gale praėjo pen
kiasdešimt metų nuo tada, kai matė ją paskutinį sykį. Nejaugi
jai niekas taip ir nepasakė?
Fredis siurbtelėjo brendžio. Kai jiedviem pirmąkart pietau
jant suprato, kad ji nieko nenutuokia, jis turėjo atsistoti ir išeiti.
Buvo per daug nuliūdęs, kad pasiliktų.
- Ką daryti? - tyliai sumurmėjo jis.
Žinojo, kad tai negali tęstis, jis ir vėl turės pasitraukti kaip
tąsyk. Tai, ką jis žino, tada būtų sugniuždę ją; tačiau kaip į tai
Pouzė reaguotų dabar?
Jis pabaigė brendį ir pasiėmė iš registratūros raktą. Nu
sprendė, kad turi pasikalbėti su kuo nors, kas ganėtinai neblo
gai pažįsta Pouzę ir galėtų objektyviai ją apibūdinti.
Regis, žinojo, kieno nuomonės galėtų paklausti.
Kai lėktuvas pakilo iš Schipholio oro uosto, Pouzė žvelgė pro

iliuminatorių. Šios trys dienos buvo nuostabios ir ji mėgavosi
kiekviena jų akimirka. Pobūvis buvo šaunus, o Fredžio draugas
Džeremis ir jo žmona Hildė - labai svetingi.
Ji dirstelėjo į šalia užmerktomis akimis sėdintį Fredį.
„Myliu tave“, - liūdnai ištarė mintyse. Tai buvo vienintelis
neigiamas visos kelionės aspektas - Fredis kaip visada elgėsi
kaip tikras džentelmenas, nors ji norėjo, kad būtų buvę kitaip.
Atrodė, kad daug kas liko neišsakyta, kaip dažniausiai ir būdavo

jiedviem bendraujant.
„Nebūk godi, Pouze. Džiaukis tuo, ką turi, ir nenorėk dau
giau“, - griežtai pasakė sau.
Atsiėmę lagaminus jiedu išvažiavo į Safolką. Fredis sėdėjo
prie vairo tylus, žiūrėjo tiesiai priešais save.
- Ar viskas gerai, Fredi? - paklausė Pouzė, pastebėjusi jo
niūrų veidą.
- Atleisk, Pouze. - Fredis susiėmė ir šyptelėjo. - Viskas ge
rai, aš tik truputį pavargęs.
Kai privažiavo Admirolo namą, Fredis įnešė jos lagaminą
vidun. Virtuvėje Sebastianas darėsi puodelį arbatos.
- Sveiki, keliauninkai. Kaip patiko Amsterdame?
- Buvo nuostabu, - atsakė Pouzė. - Atleiskit, turiu nubėgti
į vonią.
Jai išėjus iš virtuvės Sebastianas pasiūlė Fredžiui arbatos.
- Ačiū, ne, turiu skubėti. Bet ar galėtume kada nors susitikti
išgerti? Norėčiau kai ką su tavimi aptarti...
^ uomj.mui ojiii'i)į p
smompiTj/uy
džino.’S
btJvaro rūmai,
ocCmino
J955 metų (irželis
- Nuostabaus aštuonioliktojo gimtadienio proga norėčiau

ištarti kelis žodžius apie savo anūkę Pouzę. Nuoširdžiai sakau -
be galo ja didžiuojuosi. Žinau, kad kalbu jos tėčio... taip pat ir
mamos vardu.
Mačiau močiutės akyse spindinčias ašaras, kai ji pažvelgė į
mane.
Ašaros yra labiausiai užkrečiama liga šioje planetoje, taigi
netrukus jos ėmė kauptis ir mano akyse.
- Ji ne tik iškovojo visų taip geidžiamą vietą Kembridžo
universitete ir puikiai išlaikė baigiamuosius mokyklos egzami
nus, bet ir, nepaisydama visų išbandymų, su kuriais susidūrė
atvykusi gyventi pas mus, Pouzė niekada nepiktnaudžiavo kitų
gailesčiu jai. Visi žinote, kad ji šypsojosi kiekvienam, kas su ja
pasisveikindavo, noriai padėdavo ištikus bėdai ir maloniai iš
klausydavo tuos, kuriems reikėjo išsikalbėti.
- Geros ausys! - išgirdau, kaip iš minios, susibūrusios aplink
mane sode, šūktelėjo Keitė.
Žmonės tyliai nusijuokė iš jos pastabos.

- Tad palinkėkime jai sėkmės žengiant į suaugusiųjų pasaulį
ir pasitinkant kitą nepaprastą iššūkį. Už Pouzę!
- Už Pouzę! - pakartojo visi choru, pakėlę taures putojančio
gėrimo.
Aš taip pat pakėliau, nežinodama, ar turėčiau gerti į savo
sveikatą, bet vis tiek norėjau nors truputį gurkštelėti. Tądien
buvo baisiai karšta.
Paskui daugybė kaimo gyventojų priėjo pasveikinti manęs
asmeniškai, o tada valgėme puikius Deizės paruoštus sumušti
nius su užtepėk, kol jie sugedo karštyje.
Vėliau tą vakarą, kai visi išsiskirstė, atplėšiau ant stalo su
krautas dovanas. Dauguma buvo rankų darbo ir dabar turėjau
tiek nosinaičių su savo inicialais, kad jų užteks visiems trejiems
metams Kembridže ir tikriausiai nepritrūksiu iki pat pensijos.
Vis dėlto žinojau, kad kiekviena išsiuvinėta su meile, ir mano
širdis buvo pilna dėkingumo žmonėms, parodžiusiems man
tiek gerumo. Jis užpildė tą tuštumą, atsivėrusią dėl nusivylimo,
kad mama neatvyko net į mano gimtadienį. Nors pernelyg ir
nesitikėjau, vis tiek dalelė manęs, dar išlikusios mažos mergy
tės, manė, kad galbūt močiutė jos atvykimą laiko paslaptyje.
Nors prieš mėnesį ji man buvo švelniai užsiminusi, kad mama
negalės dalyvauti.
- Jie išvykę ilgų medaus mėnesio atostogų, mieloji. Ji sakė,
kad labai liūdi, jog negali atvykti, bet atsiuntė tau štai ką.
Vokas vis dar gulėjo ant dovanų stalo kartu su močiutės at
viruku, priklijuotu prie dovanos, suvyniotos į blizgantį sidab
rinį popierių. Jos dydis ir forma leido spėti, jog tai bus nestora
knyga.
- Gal dabar atplėši mamos voką?
Močiutė paėmė ir padavė jį man. Dalelė manęs norėjo jį su

plėšyti arba sudeginti, kad nereikėtų skaityti tuščių žodžių ir
banalybių, parašytų dukrai, kurios ji jau visai nepažįsta.
Vis dėlto sukandusi dantis atplėšiau jį, svarstydama, kodėl
po tiek pokalbių su savimi ir įtikinėjimo priimti ją tokią, kokia
yra, vis tiek esu arti ašarų.
Ant atviruko buvo užrašyta: „Linksmo 18-ojo gimtadie
nio!“, nupieštas butelis šampano ir dvi taurės. Panašių atvirukų
gavau ir iš kaimo gyventojų.
„Po galais, Pouze, ko tu tikėjaisi?! Ranka pieštos akvare
lės?“ - subariau save, atversdama jį. Viduje buvo dar vienas vo
kas, jį pasidėjau ant kelių, kol skaičiau linkėjimą atviruke.
Mieloji Pouze,
Sveikiname tave su 18-uoju gimtadieniu,
Su meile,
Mama ir Alesandras
Pamačiusi jo vardą prikandau lūpą, nenorėdama daugiau lieti

nė vienos ašaros. Padėjau atviruką ant stalo su kitais ir atplėšiau
dar vieną voką. Išėmiau iš jo nuotrauką ir ėmiau apžiūrinėti.
Ten buvo mama ir vyras, už ją žemesnis ir apkūnesnis. Mama
vilkėjo gražią vestuvinę suknelę su ilgu šleifu, buvo su spindin
čia diadema ir meiliai žiūrėjo žemyn savo naujam vyrui į akis.
Abu stovėjo ant laiptų, o už jų stūksojo didžiulė pilis. Ko gero,
tai ir yra jo rūmai, naujieji mamos namai.
- Štai, - padaviau nuotrauką močiutei, o pati ištraukiau dar
vieną lapelį iš voko. Tai buvo čekis su rašteliu.
308 Lu c i n d a Ri l e y Dr ug e l i ų k a mb a r y s
Mieloji Pouze, kadangi nežinojome, ką tau padovanoti,

Alesandras pamanė, kad tai padėtų tau padengti studijų
universitete išlaidas. Būtinai atvažiuok mūsų aplankyti -
Alesandras nekantrauja su tavimi susipažinti.
Su meile, M ir A
Vos susitvardžiau nenusipurčiusi, tada pasižiūrėjau į čekį ir aik

telėjau. Jis buvo išrašytas penkiems šimtams svarų!
- Kas yra, Pouze?
Parodžiau močiutei čekį ir ji išmintingai palingavo galva.
- Tau jie pravers ateinančiais metais, tiesa?
- Taip, bet, močiute, tai didžiulė suma! Mudvi žinome, kad
mama neturi tiek pinigų, vadinasi, jie nuo jos vyro, kuris manęs
nepažįsta ir niekada nėra matęs...
- Liaukis, Pouze! Iš to, ką pasakojo tavo mama, akivaizdu,
kad ji ištekėjo už labai turtingo žmogaus. Nori to ar ne, esi jo
podukra ir, jeigu jis nori įteikti tokią dovaną, turi dėkingai ją
priimti.
- Bet ar tai nereiškia, kad aš... - bandžiau rasti tinkamus
žodžius, - būsiu jam skolinga?
- Tai reiškia, kad tu esi šeimos narys, Pouze, ir jis tai pripa
žįsta. Po perkūnais, tu daug metų nieko nesulaukei iš mamos,
taigi kad ir ką apie tai galvotum, nežiūrėk dovanotam arkliui į
dantis!
- Aš jų neliesiu, - užsispyrusi atsakiau. - Jaučiuosi, lyg mane
norėtų papirkti. Be to, laimėjau stipendiją, močiute, taigi, man
jų nereikia!
- Tu juk žinai, kaip tavo globėja, aš panaudojau dalį tavo
tėčio palikimo sumokėti už tavo mokslus ir mes sutarėme, kad
taip pat padengsime pragyvenimo išlaidas Kembridže, bet tėčio
Luc i nda Ri l e y ■* D r u g e l i ų k a mb a r y s 309
palikta pinigų suma nėra labai didelė. Leisk man šį čekį kol kas
atidėti tau, galėsi panaudoti jį vėliau, kai labai prireiks. Jei ne
reikės, galėsi šių pinigų neliesti, bet jie visada bus juodai dienai.
- Gerai, bet aš nenoriu jaustis, tarsi būčiau nupirkta. Be to,
turėsiu parašyti padėkos laiškelį, - niūriai pasakiau.
- Nebūk tokia nemandagi. Pakaks tokių niūrių kalbų per
tavo gimtadienį. Nenori išpakuoti mano dovanos? Nors, reikia
pripažinti, ji nebus tokia įspūdinga kaip tavo mamos, - nusi
šypsojo močiutė.
Paėmiau ploną paketėlį ir nuplėšiau popierių. Iš pradžių pa
sirodė, kad tai knyga odiniais viršeliais, kaip ir įtariau, bet, iš
traukusi iš pakuotės, supratau, jog tai dėžutė. Atsegusi sąsagą
pamačiau ant ryškiai mėlyno aksomo gulintį kreminės spalvos
perlų vėrinį.
- Ak, močiute, koks gražus! Ačiū.
- Iš tiesų jie mano mamos, taigi ganėtinai seni, bet tai tikri
perlai, Pouze. Ne kokie nors pigūs dirbtinai užauginti, kaip da
bar labai madinga. Eikš, - tarė ji, - užsegsiu.
Nejudėdama sėdėjau, kol ji užsegė man ant kaklo dailią są
sagą. Tada močiutė apėjo mane pasižiūrėti iš priekio.
- Nuostabu, - nusišypsojo ji. - Kiekviena mergina turi tu
rėti perlų vėrinį. - Ji pabučiavo mane į skruostą. - Dabar tikrai
esi pasiruošusi žengti į pasaulį.
Spalio pradžioje atvykau į Kembridžą su dviem lagaminais ir

augalų piešinių aplanku. Mudviem su Bilu teko šiek tiek pa
klaidžioti po akmenimis grįstų gatvių labirintą miesto centre.
Ieškodami Sidabro gatvės, kokius tris kartus pravažiavome Švč.
Trejybės ir Karaliaus koledžus. Kai sustojome prie bendrabučio,
kuriame gyveno Niu Holo studentai, šiek tiek nusivyliau. Bend

rabutis buvo puikus didžiulis namas, bet nė kiek nepanašus į
žavingus keturių šimtų metų senumo vaikinų koledžus su svai
ginamais špiliais.
Prie durų mane šiltai pasitiko panelė Murej, Niu Holo kura
torė, kurią iš senų internatinės mokyklos laikų pažinojo mano
buvusios mokyklos direktorė panelė Sampter.
- Panele Anderson, atvykote net iš Kornvalio! Tikriausiai
esat labai pavargusi. Palydėsiu iki jūsų kambario, - nors jis ma
žas ir pačiame pastato viršuje, nes geriausius užsiėmė merginos,
įstojusios į koledžą pernai, - pro jo langą atsiveria visų nuosta
biausias miesto vaizdas.
Panelė Murej buvo teisi - kambarys iš tiesų buvo mažas.
Spėjau, kad anksčiau jis priklausė tarnaitei, nes buvo įrengtas
palėpėje, bet jame buvo žavus nedidukas židinys ir nuolaidžios
lubos, be to, pro langą tikrai vėrėsi nuostabus vaizdas į kitų pa
statų stogus ir špilius. Tualetas ir vonia buvo aukštu žemiau, bet
panelė Murej pasakė, kad planuoja greta mano kambario esantį
sandėliuką paversti dar vienu vonios kambariu.
- Žinoma, dėl šių metų naujokių antplūdžio padvigubėjo stu
denčių skaičius ir tai mums tapo tikru iššūkiu, daugelis merginų
turi dalintis didesniais kambariais apačioje. Nujaučiau, kad tau
labiau patiktų turėti asmeninę erdvę, nors ir mažutę. Dabar pa
liksiu tave išsidėlioti daiktus ir įsikurti, o šeštą valandą kviečiu
nusileisti į valgomąjį, ten susipažinsi su kitomis merginomis.
Durys man už nugaros užsivėrė ir akimirką stovėjau nejudė
dama, uosdama dulkių ir, kaip įsivaizdavau, senų knygų kvapą.
Nuėjusi prie lango pažvelgiau į apačioje plytintį Kembridžą.
- Man pavyko, tėveli, - sumurmėjau. - Aš esu čia!
Kai po valandos lipau į apačią, širdis neramiai plakė pagalvojus,

kad tuoj susipažinsiu su kitomis studentėmis. Buvau pavargusi
ne tik po ilgos kelionės, bet ir kelių pastarųjų bemiegių naktų.
Kankinausi galvodama, kad kitos merginos bus protingesnės,
sumanesnės ir tikrai daug gražesnės už mane, be to, veikiausiai
įstojau tik dėl panelės Sampter pažinties su panele Murej.
Giliai įkvėpusi įžengiau į valgomąjį, kuriame jau buvo susi
rinkusios visos merginos.
- Sveika, kuri iš naujokių tu esi? - paklausė aukšta jauna
moteris, vilkinti į vyrišką panašų kostiumą.
Ji laikė rankose padėklą su cheresu ir pasiūlė taurelę man.
- Pouzė Anderson, - prisistačiau, paimdama taurelę. Man
jos reikėjo dėl drąsos.
- Ak, aišku. Studijuosi botaniką, ar ne?
- Taip.
- Andrėja Grenvil. Studijuoju anglų kalbą ir literatūrą. Mano
kurse yra tik saujelė merginų, o taviškiame, ko gero, bus dar
mažiau. Turėsi kuo greičiau įprasti bendrauti su būriu kvailų
berniūkščių, tau mėtančių lėkštus juokelius.
- Supratau, pasistengsiu, - atsakiau ir išmaukiau visą cheresą.
- Liūdniausia tai, Pouze, kad pusė jų čia yra tik todėl, kad
ten pat studijavo jų tėvai ir seneliai, - garsiai išrėkė Andrėja (ji
visada kalbėdavo labai garsiai). - Gausybė visokiausių lordų
sūnų ir anūkų. Dauguma jų išeis iš čia su žemiausiais arba ge
riausiu atveju vidutiniais balais ir toliau gyvens iš savo patikos
fondų, gainiodami tarnus po šeimos rūmus.
- Ak, Andrėja, jie ne visi tokie, pati žinai. Nesileisk jos įbau
ginama, - įsiterpė mergina nuostabiais garbanotais plaukais ir
didelėmis tamsiai mėlynomis akimis. - Aš - Selija Manro. Taip
pat studijuoju anglų kalbą ir literatūrą.
- Pouzė Anderson, - nusišypsojau. Man ji iškart patiko.

- Na, Pouze, einu dalinti chereso kitoms, bet saugokis rupū
žių stalo stalčiuose ir bezdančių pagalvėlių ant kėdės. Ak, ir dar
turėtum žinoti, kad, pasak vaikinų, mes visos esame lesbietės, -
nueidama pridūrė Andrėj a.
- Siaubas! - papurtė galvą Selija. - Mes turėtume padėti
tau pasijusti kaip namie, o ne mirtinai gąsdinti. Nekreipk į tai
dėmesio, Andrėja - šauni, tik labai karštai pasisako už moterų
teises. Tarp merginų daug tokių čia sutiksi. Žinoma, aš taip pat
joms pritariu, bet esu labiau linkusi sutelkti jėgas į mokslus ir
kartu gerai leisti čia laiką.
- Ir aš siekiu to paties. Vadinas, esi jau antro kurso studentė?
- Taip, ir nepaisant to, ką Andrėja sakė apie mus erzinan
čius vaikinus, man iš tiesų labai patiko pirmais metais. Ko
gero, padėjo tai, kad esu vienintelė mergaitė su trimis broliais
šeimoje.
- Tiesą sakant, iki šiol nedaug tegalvojau apie vaikinus, man
buvo svarbiausia mokslai ir kaip patekti į Kembridžą. - Apsi
dairiau į kitas merginas. - Vis dar negaliu patikėti, kad čia esu.
- Taip, tai tikrai keista vieta, tarytum visai atskira visata, bet
esu tikra, kad netrukus prie visko priprasi. Na, o dabar siūlau
pasivaikščioti ir susipažinti su kitomis tavo kurso merginomis.
Mes taip ir padarėme, spausdama ranką kitoms jaunoms
moterims supratau, kad dauguma jų jaudinasi ne ką mažiau
už mane. Apskritai visos atrodė labai malonios ir, išgėrus antrą
chereso taurelę, mane užliejo raminanti šiluma.
- Merginos! Norėčiau pakviesti prieiti arčiau.
Pamačiau valgomojo priekyje stovinčią panelę Murej ir
kartu su visu būriu žengiau prie jos.
- Pirmiausia noriu pasveikinti mūsų naująsias Niu Holo
studentes. Esu tikra, antrakursės man pritars, jog jums pasi

sekė, kad atvykote antrais metais po koledžo atidarymo.
- Ji turi omeny, kad mes pagaliau išnaikinome blakes čiu
žiniuose, - pajuokavo Andrėja ir kelios jos draugės sukikeno.
- Taip! - sutiko panelė Murej. - Be jų, buvo ir daugiau ne
malonių smulkmenų, kurias turėjome išspręsti, atsikrausčiu-
sios į naujuosius namus. Taigi, pagaliau įveikusios kūrimosi
sunkumus, manau, kad mes ir mūsų koledžas galime pradėti
augti kaip jėga, su kuria turi skaitytis visi, ir ne tik akademi
nėje srityje, bet ir kaip moterys, kokios esate ir norite tapti atei
tyje. Kaip paaiškinau kiekvienai jūsų per pokalbį, būti studente
Kembridže, kur vaikinų dešimteriopai daugiau, yra baugu, net
jei iš tiesų pasitikite savimi. Lengva tapti piktoms ir rėksmin
goms, kai nuolat susiduriate su kolegų vaikinų pasišaipymais,
kurie tik jiems vieniems atrodo juokingi. Žinoma, kiekviena tu
rėsite pati kaip nors su tuo susidoroti. Bet noriu pasakyti štai ką:
mes, moterys, turime savų nepaprastų galių. Man, kaip dėsty
tojai, dvidešimt metų dirbančiai šiame vyrų pasaulyje, ne kartą
buvo kilusi pagunda atsikirsti tuo pačiu, tačiau aš raginu jus
išsaugoti moteriškumą ir pasinaudoti savo unikaliais įgūdžiais.
Nepamirškite, jog dauguma jų taip elgiasi skatinami baimės.
Pamažu į jų kadaise vien vyriškas tvirtoves skverbiasi moterys,
bet tai tik mūsų žygio lygybės link pradžia.
- Nejaugi vaikinai tikrai tokie blogi? - nervingai sumur
mėjo viena iš naujokių.
- Ne, bet iš anksto įspėtos būsite pasiruošusios, - pasakė
panelė Murej, - be to, nenorėčiau išgirsti, jog kuri nors iš mūsų
merginų įsivėlė į peštynes, kaip praėjusį semestrą nutiko Ger-
tone. Na, o dabar linksmesne gaida: nusprendžiau, kad, kol
oras pakankamai šiltas naudotis sodu, kito penktadienio vakarą
kokteilių vakarėliui atversime savo duris naujiems studentams

iš Šv. Jono koledžo, kuriam priklauso ši valda ir jie maloniai
sutiko mums ją išnuomoti. Tai suteiks jums, merginos, progą
susipažinti su kolegomis vaikinais ramioje, draugiškoje aplin
koje.
- Turite omenyje, su priešais, saugiai paimtais į nelaisvę? -
nusikvatojo Andrėja.
Panelė Murej nekreipė dėmesio į jos pastabą, o aš supratau,
kad jei kas nors iš mūsų ir galėtų apsikumščiuoti su vaikinais,
tai tik Andrėja.
- O dabar perduosiu jus kitai bendrabutyje gyvenančiai
studenčių kuratorei, daktarei Hamond, kuri supažindins jus su
praktiniais studijų reikalais, bet prieš tai dar norėčiau pasiūlyti
tostą už Niu Holą ir naująsias jo gyventojas.
- Už Niu Holą, - pasakėme choru ir mane vėl užliejo ši
luma, nes supratau, jog tapau dalimi kai ko ypatingo.
Ir iš tiesų per kelias kitas savaites susipažinusi su bendra
mokslėmis, ėmiau vis labiau jaustis nebesanti balta varna ir pa
galiau pritampu. Visos merginos buvo gąsdinamai protingos
ir - dar svarbiau - aistringai domėjosi savo pasirinktu studijų
dalyku. Vakarams ilgėjant pokalbiai prie židinio patogiame
bendrajame kambaryje apėmė temas nuo matematikos iki
Jeitso ir Bruko poezijos. Gyvenome ir kvėpavome savo mokslo
disciplinomis, ir galbūt todėl, kad žinojome, kaip mums pasi
sekė, kad čia patekome, beveik niekada nesiskundėme didžiuliu
darbo krūviu. Man svaigo galva iš džiaugsmo, o įžengusi pro
duris į Botanikos fakultetą vis dar turėdavau sau įžnybti, kad
patikėčiau, jog nesapnuoju.
Pats pastatas nekėlė didelio susižavėjimo, tai buvo ketur
kampis namas su daugybe langų Dauningo gatvėje, bet nuo Niu
Holo iki jo tebuvo trumpa kelionė dviračiu, reikėjo tik perva

žiuoti per upę. Rytais įpratau matyti tuos pačius dardančiųjų
akmeniniu grindiniu veidus. Su kiekvienu pedalų pasukimu
mano nusipirktas senas dviratis aimanuodamas girgždėjo.
Nė nenumaniau, koks neįtikėtinas jaudulys mane užplūs,
kai pirmą kartą įžengiau į laboratoriją: ilgi suolai, šiuolaikiška
įranga, kurią man taip niežtėjo pirštus paliesti, ir didžiulė ko
lekcija sėklų bei džiovintų augalų herbariume (į jį įeidavome tik
su leidimu).
Kaip Andrėja ir perspėjo mane, mūsų kurse tebuvau viena
iš trijų merginų. Enida ir Rome - kitos dvi studentės - per pa
skaitas apsisprendė sėdėti atskirai, kiekviena siekdama išsiko
voti teritoriją vyriškoje erdvėje. Per pietų pertrauką dažnai su
sitikdavome ant mėgstamo suoliuko Botanikos sode, ten dalin-
davomės paskaitų užrašais ir kartu padūsaudavome dėl vaikinų
kvailiojimų. Susėdusios prie staliuko alinėje „The Eagle“ visos
trys aistringai diskutuodavome apie botanikos ateitį. Alinėje vi
sada būdavo daug žmonių, galbūt todėl, kad visi universiteto
gamtos mokslų studentai tikėdavosi čia pamatyti Votsoną ir
Kriką, vos prieš dvejus metus atradusius DNR struktūrą. Tą va
karą, kai prie baro pastebėjau Fransio Kriko pakaušį, sustingau
savo krėsle iš pagarbos, kad esu taip arti genijaus. Enida, daug
drąsesnė už mane, nužygiavo tiesiai prie jo ir tol jį kalbino, kol
jis mandagiai nuo jos paspruko.
- Žinoma, didžiąją darbo dalį atliko Rozalinda Franklin, -
piktai pareiškė Enida, grįžusi prie mūsų staliuko. - Bet ji mote
ris, todėl niekada nebus įvertinta.
Neturėjau nei laiko, nei noro stoti į kokias nors draugijas,
nes visą savo energiją troškau sutelkti į studijas. Ir Selija, ir An-
drėja, tapusios mano geriausiomis draugėmis Niu Hole, kiek
vieną savaitgalį lakstė po įvairius renginius, Selija priklausė

šachmatų klubui, Andrėja - „Rampos šviesoms“, garsiai teatro
trupei. O aš kiekvieną laisvą minutę leidau soduose ir oranže
rijose. Daktaras Voltersas, vienas iš mano dėstytojų, priglaudė
po savo sparneliu tropinių augalų oranžerijoje - dailiame stik
liniame pastate, kur oras buvo net tirštas nuo drėgmės. Kartais
vakarais grįždavau prieš pat uždarant bendrabučio duris, už
kopdavau į savo šaltą miegamąjį ir krisdavau į lovą pervargusi,
bet laiminga.
- Dievaži, kokia tu nuoboda, - vieną rytą per pusryčius pa
sakė man Andrėja. - Niekur neini, jei tai nesusiję su sėklomis
ir purvu. Šį vakarą „Rampos šviesos“ rengia vakarėlį ir eisi su
manimi, net jei turėsiu tave jėga ištempti.
Suprasdama, kad Andrėja teisi ir nepriims neigiamo atsa
kymo, leidau jai užrišti vieną iš jos ryškių šalikėlių prie raudo
nos suknelės, kuria vilkėjau per aštuonioliktąjį gimtadienį. Per
kelias akimirkas supratau, kad bus taip neįdomu, kaip ir tikė
jausi. Skardžių balsų ir muzikos kakofonija, kai įžengėme į tru
pės vadovo kambarius, leido suprasti, kad ir vėl čia būsiu balta
varna. Vis dėlto nuo stalo paėmiau gėrimo, kad bent kiek apsi
raminčiau, ir nusekiau paskui Andrėją. Ji ėmė brautis per mi
nią, ieškodama vakarėlio šeimininko.
- Ten Fredis. Tikras saldainiukas, ar ne? - tarė ji ir nusišyp
sojo taip, kaip dar nebuvau mačiusi jos šypsantis.
Pasisukau rodoma kryptimi ir pamačiau jaunuolį, apsuptą
minios gerbėjų, sulaikiusių kvapą besiklausančių jo kalbos. Vos
į jį pažvelgus mane apėmė keistas jausmas, lyg būtų sustojęs lai
kas. Tarsi sulėtintame kine mačiau, kaip jo putlios lūpos pra
siveria ir užsičiaupia, kaip kalbėdamas gestikuliuoja. Tankių
plaukų kupeta siekė pečius kaip mano matytuose romantinių
poetų paveiksluose. Jo akys buvo didelės, išraiškingos, gelsvai

rudos it elniuko, skruostikauliai - aukšti, o smakras - kampuo
tas, lyg išskaptuotas iš uolos. Iš jo išeitų labai graži moteris, pa
galvojau, kai Andrėja trūktelėjo mane arčiau jo ir pabudau iš
transo.
- Fredi, brangusis, noriu tave supažindinti su Pouze Ander
son, puikia mano drauge.
Atrodė, kad mane nutrenkė tūkstantis žaibų, kai jis paėmė
mano ranką ir pabučiavo, žiūrėdamas taip, tarsi būčiau vienin
telis asmuo kambaryje.
- Malonu susipažinti, - ištarė jis giliu, melodingu balsu. - Ir
kuo gi tu užsiimi Kembridže?
- Botanika, - vos sugebėjau atsakyti, jausdama, kaip kaklu
kyla raudonis.
Su raudona suknele, ko gero, atrodžiau kaip pernokęs po
midoras.
- Ką gi, mūsų, estetų, gretose atsirado gamtininke! - pa
skelbė miniai ir man pasirodė, kad jis šaiposi, nors jo akys - vis
dar įsmeigtos į mane - buvo malonios.
- Iš kur tu kilusi, Pouze?
- Iš Safolko, bet daugiausia laiko gyvenau Kornvalyje.
- Safolko? - nusišypsojo jis. - Pasirodo, turime šį tą bendro.
Aš taip pat gimiau Safolke. Pouze, pasikalbėkime vėliau. Labai
norėčiau sužinoti, kodėl tokia graži moteris kaip tu apsivilko
baltą chalatą ir leidžia laiką palinkusi prie mikroskopo.
Linktelėjau ir išsišiepiau kaip kvailutė - buvau praradusi
kalbos dovaną, todėl labai apsidžiaugiau, kai kažkas kitas pa
traukė Fredžio dėmesį ir jis pagaliau nusuko nuo manęs akis.
Žinoma, mes taip ir nepasikalbėjome vėliau; visą vakarą Fre
dis buvo apsuptas elegantiškų moterų, kurioms aš su savo pa
prasta raudona suknele ir nevaldomomis garbanomis niekad

nebūčiau prilygusi. Andrėja netrukus pradingo minioje, pali
kusi mane vieną, todėl po valandos išėjau namo, svajodama apie
Fredį ir negalėdama pamiršti, kad jis pavadino mane gražia.
Žiema Kembridže tapo netikėtu džiaugsmu. Senovinius akme

ninius pastatus aptraukė spindintis baltas šerkšnas, o Botanikos
sodo oranžerija atrodė lyg milžiniškas iglus. Artėjo rudens se
mestro pabaiga ir pokalbiai prie vakarienės stalo Niu Hole su
kosi vien apie kalėdinį pobūvį Šv. Jono koledže.
- Aš mūvėsiu kelnes, - pranešė Andrėja. - Būsiu kaip Mar
lena Dytrich, o visi vyrai, kurie išdrįs prisiartinti, turės įrodyti
savo narsą.
Mudvi su Selija šeštadienio rytą išėjome pirkti naujų dra
bužių, dalį pinigų teko išleisti melsvai aksomo suknelei, per lie
menį suveržiamai priekyje surišamu kaspinu. Liūdnai prisimi
niau visas mamos gražias vakarines sukneles Admirolo name,
spėliodama, ar jos dabar kabo naujuose mamos rūmuose.
Selija įkalbėjo prie suknelės nusipirkti ir aukštakulnius ba
telius, nes nė vienų tokių neturėjau.
- Tik nedrįsk su jais braidyti po žemes, ieškodama augalų
pavyzdžių, - šypsodamasi perspėjo ji.
- Labiau nerimauju dėl to, kad galiu su jais pargriūti ir visiš
kai apsikvailinti, - atsidusau, mokydamasi vaikščioti su aukšta
kulniais po savo mažutį miegamąjį.
Paskutinę semestro dieną išbėgau iš Botanikos fakulteto, slys-

čiodama apledijusiais laiptais, tada vos sugraibiau raktą dvira
čiui atrakinti. Jau vėlavau susitikti su Selija, pasisiūliusia padėti

sušukuoti plaukus, kad per pobūvį atrodyčiau bent šiek tiek
stilingiau. Buvo šešta valanda, kai užšokau ant dviračio ir nu
myniau Sidabro gatve, stengdamasi išvengti kelio duobių ir ne
kreipdama dėmesio į susierzinusių vairuotojų pypsėjimą.
Staiga pasaulis apsivertė aukštyn kojom, kritau veidu į pilką
ližę ant akmeninio grindinio, dviratis netoliese parvirto ir gu
lėjo tebesisukančiais ratais.
- Ar neužsigavai? - pasigirdo balsas.
Priblokšta sunkiai atsistojau.
- Ne... manau, kad neužsigavau.
- Eikš, atsisėsk ir bent kiek atsigauk, tai bent krytis buvo! -
tarė vaikinas.
Jis apglėbė mane ir nuvedė toliau nuo kelio. Pasodinęs ant
suoliuko prie autobusų stotelės, sugrįžo paimti dviračio. Mikliai
koja nuleidęs atramą, pastatė dviratį šalia manęs. Jo mėlynos
akys buvo malonios, kaip ir šypsena, šviečianti po tvarkingais
ūsais, iš po skrybėlės krašto kyšojo šviesių plaukų sruogelės.
- Ačiū, - padėkojau, taisydamasi sijoną ir žiūrėdama, ar ne-
suplyšo. - Dar niekada nebuvau parkritusi, paprastai važiuoju
atsargiai...
- Kai keliai tokie aplediję, sunku to išvengti, - tarė jis. - Sa
vivaldybė nespėjo laiku pabarstyti gatvių smėliu. Kaip visada!
Beje, aš - Džonis Montagju.
- Pouzė Anderson, - prisistačiau, paspausdama jo ištiestą
ranką. Tada atsistojau. - Atsiprašau, jau turiu važiuoti, manęs
laukia draugė...
- Po tokio kritimo negaliu leisti tau vėl sėstis ant dviračio, -
pasakė jis. - Kur važiuoji? Palydėsiu tave.
- Nereikia, man tikrai viskas gerai.
- Primygtinai reikalauju. - Jis suėmė dviračio rankenas, ku

rios atrodė šiek tiek sulinkusios. - Rodykit kelią, mieloji ponia.
Mums kartu žingsniuojant Niu Holo link sužinojau, kad
Džonis studijuoja geografiją Šv. Jono koledže.
- Tačiau po universiteto stosiu į kariuomenę, seksiu savo
senojo gerojo tėvelio pėdomis, - pasakė jis. - O ką studijuoji tu?
- Botaniką... augalų mokslą, - atsakiau.
Žodis „mokslas“, regis, padarė jam įspūdį.
- Būsi mokslininkė? - jis nustebęs pažvelgė į mane. - O ką
tyrinėja tie augalų mokslininkai?
Man nespėjus paaiškinti jam apie skiepijimą, taksonomiją ir
ekosistemas priėjome Niu Holo koledžą.
- Turi pasirūpinti, kad tau pataisytų dviratį prieš vėl ant jo
sėsdama. Nepaisant tokių dramatiškų aplinkybių, buvo malonu
susipažinti, panele Anderson.
- Taip, - tariau. - Ačiū dar kartą, kad sustojai padėti.
- Tai mažiausia, kuo galėjau padėti, - linktelėjo Džonis ir,
mostelėjęs skrybėle, pradingo vakaro tamsoje.
Šiek tiek apsvaigusi užlipau į savo kambarį, ten manęs jau
laukė Selija, nekantriai trepsėdama pėda ir rankose laikydama
gąsdinamai atrodančius geležinius plaukų suktukus.
- Bet mano plaukai ir taip garbanoti, - paprieštaravau.
- Ne taip, kaip reikia, - atsakė ji. - Sėskis. Ak, Pouze, ką tu,
po perkūnais, veikei? Tavo plaukai tiesiog siaubingi!
Po pusantros valandos, besistengdamos labai nekrypuoti
ant aukštų kulniukų, mes, grupelė merginų iš Niu Holo, priė
jome Šv. Jono koledžą. Tamsai atbaidyti apšerkšnijusiose pieve
lėse buvo prismaigstyta žvakių, jos apšvietė senovinius akme
ninius bokštus ir neogotikinį fasadą. Girdėjome iš didžiosios
salės sklindančią svingo grupės muziką ir gausmą alkoholio ge-
rokai pagarsintų balsų. Vienu sklandžiu judesiu patarnautojas

nuvilko man paltą ir įteikė taurę šampano.
- Eime, Pouze, - Selija paėmė mane už rankos ir nusivedė į
didžiąją salę.
Ji buvo išlyginusi mano plaukus ir susukusi švelniomis ban
gelėmis, tada šonuose prisegusi juos segtukais su dirbtiniais
deimantais. Ji mane ir padažė, tad dabar bijojau pakrutinti lū
pas, kad neišsiterliočiau ryškiai raudonais dažais.
Salė buvo pilna vyrų su smokingais, jų balsai aidėjo atsi-
mušdami nuo aukštų lubų.
- Į sveikatą, merginos, - pasveikino mus Andrėj a. - Už
linksmas Kalėdas!
- Sveika, brangioji. Džiaugiuosi, kad tave radau šioje spūs
tyje! Gal nori pašokti? - tarė prie mūsų priėjęs Selijos vaikinas,
jiedu susitikinėjo jau nuo spalio.
- Žinoma.
Jiedu nuėjo ir mudvi su Andrėja likome dviese.
- Ko gero, po kelerių metų ji ištekės ir susilauks vaiko, - pa
niekinamai purkštelėjo Andrėja. - Tik veltui bus įgijusi mokslo
laipsnį. Varge, kaip man ne prie širdies tokie dalykai. Eime
paieškoti maisto. Aš išbadėjusi.
Mudvi prasibrovėme per žmones prie ilgo valgiais nukrauto
stalo. Aš nebuvau alkana, iš jaudulio ir taip suko pilvą, o An
drėja prisikrovė pilną lėkštę.
- Tai vienintelė priežastis, kodėl čia atėjau, - kimšdama šyp
telėjo ji.
- Labutis, - man už nugaros pasigirdo balsas.
Atsigręžusi pamačiau šalimais stovintį Džonį, savo riterį
spindinčiais šarvais.
- Labas.
- Kaip tu pasikeitusi! - žavėdamasis ištarė jis.

- Ačiū.
- Jau atsigavai po kritimo?
- Taip.
- Tiek, kad sutiktum su manimi pašokti?
- Aš... gerai, - atsakiau, kaip visada jausdama kaklu plin
tantį raudonį.
Jis ištiesė ranką ir aš ją paėmiau.
- Dar viena nugalėta, - išgirdau, kaip sumurmėjo Andrėja
mums nueinant į šokių aikštelę.
Vėliau išėjome į lauką įkvėpti gryno oro ir parūkyti. (Bu
vau pradėjusi rūkyti ir aš, nes visi aplink tai darė ir nenorėjau
išsiskirti iš kitų.) Mudu draugiškai susėdome kieme ant suo
liuko.
- Kur važiuosi per kalėdines atostogas? - paklausė jis.
- Į Kornvalį. Gyvenu su močiute.
- Tikrai? O kur tavo tėvai?
- Tėtis žuvo kare. Jis buvo pilotas, o mama gyvena Itali
joje, - pasakiau jam.
Kembridže mažai kam buvau pasakojusi apie savo šeimą,
bet jis atrodė iš tokių, kuriems galima išsipasakoti.
- Užjaučiu dėl tavo tėčio, - švelniai ištarė jis. - Suprantu,
kaip man pasisekė, kad maniškis nežuvo tame prakeiktame
kare. Tikriausiai tavo tėtis buvo didvyris.
- Taip.
Pastebėjau, kad jis pasislinko arčiau ir jo švarko rankovė lie
tėsi prie mano rankos. Jaučiau nuo jo sklindančią šilumą ir ne
atsitraukiau.
- O kokia tavo šeima?
- Mano tėvai gyvena Saryje. Turiu dvi seseris, vieną katę ir
senstančią labradorę, vardu Molė. Panašiai kaip ir visi kiti, sa

kyčiau.
- Tavo tėtis irgi tarnavo kariuomenėje?
- Taip, jis buvo greitai sužeistas Diunkerke - neteko kojos,
taigi likusį karą praleido kabinete prie darbo stalo. Visada kar
tojo, kad kojos praradimas tapo palaima. Jis bent jau išsaugojo
gyvybę. Man labai gaila, kad tavo tėčiui nepavyko.
- Ačiū. - Užgesinau cigaretę naujuoju bateliu ir nusipur
čiau. - Gal grįžkime vidun? Lauke labai šalta.
- Tada pašokime, kad sušiltume.
Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į didžiąją salę.
Leisdama Kalėdas Kornvalyje be perstojo galvojau apie Džonį. Po

šokių jis palydėjo mane namo ir pirmą kartą pabučiavo. Pasakė,
kad parašys man, ir aš kiekvieną dieną skubėdavau pasisveikinti
su paštininku Viljamu ir kaskart džiugiai susijaudindavau, gavusi
dar vieną dailia Džonio rašysena man adresuotą laišką.
Močiutė tik kilstelėdavo antakį ir nusišypsodavo, bet nieko
nekamantinėjo, ir aš buvau už tai jai dėkinga. Kai naujais metais
grįžau į Kembridžą pavasario semestran, netrukus su Džoniu
ėmėme oficialiai susitikinėti. Tai įvyko natūraliai ir man nespė
jus susivokti, kas darosi, jau nebebuvau tiesiog Pouzė, o puselė
„Džonio ir Pouzės“. Mudu susitikdavome dukart per savaitę -
trečiadieniais tarp konsultacijų kartu papietauti kavinėje ir sek
madieniais „The Eagle“ alinėje. Supratau, kad man patinka bu
čiuotis, net jei jo ūsai ir kuteno odą, bet nebuvau patyrusi nieko
daugiau, apie ką Niu Holo merginos mėgdavo vakarais šnibždė
tis bendrajame kambaryje.
Andrėj a nebuvo tokia subtili. Ji primygtinai reikalavo su
sitikti su Džoniu ir griežtai jį apklausti, kad galėtų „pritarti“

mano pasirinkimui.
- Atrodo ganėtinai malonus, Pouze, bet, jei atvirai, Džonis
šiek tiek nuobodus, ar ne? Visos tos kalbos apie jo šiurpiai pro
vincialią kilmę! Tu tikrai nenori ko nors labiau jaudinančio?
Nekreipiau dėmesio į Andrėjos šnekas, nes žinojau, kad ji
tiesiog mėgsta dėtis storžieve. Po savo neįprastos vaikystės man
jo šeima atrodė labai priimtina ir tikėjausi, kad kada nors nusi-
veš mane su jais susipažinti.
Vieną savaitgalį manęs aplankyti atvyko Estelė, senų mo
kyklos laikų draugė, jau tapusi Karališkojo Londono baleto tru
pės nare. Tą naktį ilgai kalbėjomės, gėrėme pigų vyną ir dalino
mės paslaptimis.
- Na, tai ar padarei, na, žinai, tai su Džoniu?
- O varge, ne, - išraudau. - Mudu pažįstami vos kelis mė
nesius.
- Ak, Pouze, tu nė per nago juodymą nepasikeitei nuo mo
kyklos laikų, - nusijuokė ji. - Aš permiegojau mažiausiai su
penkiais vyrais Londone - per daug nė nesvarsčiusi!
Atėjo Velykų atostogos. Visą laiką praleidau Kornvalyje, daug

mokydamasi savo pirmųjų metų egzaminams. Sugrįžus į Kem-
bridžą Džonis skundėsi, kad tiek mažai mane mato.
- Kai baigsis egzaminai, matysi mane tiek, kiek norėsi, - pa
guodžiau jį, svarstydama, kodėl jis ir pats taip nesistengia ruoš
tis artėjantiems egzaminams.
Pagaliau egzaminai baigėsi, jaučiau, kad man visai neblogai
pasisekė, ir nusipelniau atsipalaiduoti. Artėjo gegužės mėnesio
pobūvių sezonas ir mudu su Džoniu svarstėme, kuriame apsi
lankyti. Džoniui pavyko gauti keturis bilietus į Švč. Trejybės ko

ledžo pobūvį, patį populiariausią Kembridže.
- Pakviesiu Edvardą (tai buvo Džonio geriausias draugas), o
lu gal galėtum pasikviesti Estelę? Žinau, kad ji labai jam patiko,
kai buvo susitikę vasarį, - pasiūlė Džonis.
Estelė iš tiesų atvyko ir mudvi visą dieną praleidome besi-
ruošdamos šventei.
- Brangioji, primink man, kaip tas Edvardas atrodo, - pa
prašė Estelė, sukdama linų spalvos plaukus į kuoduką ant pa
kaušio. - Ar jis patrauklus ir ar verta dėl jo puoštis?
- Turėtum jį prisiminti, Estele. Visą vakarą praleidome jo
kambaryje, gerdami džiną ir ant židinio ugnies skrudindami
duoną.
- Pouze, tai buvo prieš visą amžinybę. Beje, tau patinka
mano suknelė? - paklausė ji, sukdamasi ratu su mirguliuojan
čiu drabužiu iš balto atlaso ir tiulio. - Trumpam nukniaukiau iš
kostiumų skyriaus.
- Atrodo labai lengvutė ir tau tinka, - atsakiau.
Paprašiusi jos užsegti mano suknelės sagutes nugaroje, jau
čiausi kaip gremėzdiškas dramblys šalia savo elegantiškos draugės.
Mane išgelbėjo močiutė, užsakiusi savo siuvėjai (kurios pa
slaugos, kaip ji sakė, kainavo pigiau grybo, palyginti su did
miesčio siuvėjų) pasiūti man dailią melsvą suknelę plačiu si
jonu, švelniai šnarančiu aplink kulkšnis.
Kai abi likome patenkintos savo išvaizda, išėjome į šiltą bir
želio vakarą, kur mūsų jau laukė Džonis ir Edvardas.
- Atrodai nuostabiai, brangioji, - nusišypsojo Džonis ir pa
bučiavo mano pirštinėtą ranką.
Prisidėjome prie kitų šventės dalyvių, žingsniuojančių į po
būvio vietą, Estelė atsiliko kelis žingsnius nuo vaikinų.
- Nenuostabu, kad neprisiminiau jo, bet šiam vakarui tiks, -

sušnibždėjo ji.
- Estele, kokia tu siaubinga, - sumurmėjau jai.
Per priėmimą Didžiajame Švč. Trejybės koledžo kieme, kur
buvo vaišinama šampanu, Estelė vis rodė man sukneles, maty
tas „Vogue“ žurnale, paskui susėdome gardžios penkių patie
kalų vakarienės, o po jos prasidėjo šokiai.
Laiminga šokau Džonio glėbyje, o Estelė darė piruetus
aplink Edvardą, stebima susižavėjusios minios. Po fejerverkų ir
ankstyvųjų pusryčių keturiese susėdome ant upės kranto laukti
aušros. Virš upės tvyrojo švelni migla, mieguistas paukščių
čiulbesys skelbė dar vienos šiltos dienos pradžią.
- Galėčiau amžinai likti Kembridže, - susimąstęs ištarė
Edvardas, žiūrėdamas į rausvėjantj dangų.
- O aš - ne, - pasakė Džonis. - Jau laukiu karininkų ren
gimo kursų Monse, kai baigsiu universitetą. Esu čia tik todėl,
jog tėtis reikalavo, kad gaučiau mokslo laipsnį - tam atvejui, jei
panūsčiau anksčiau pasitraukti iš kariuomenės. Noriu kuo grei
čiau pradėti keliauti ir pamatyti pasaulio. - Jis spustelėjo man
ranką ir atsigręžė. - Tau taip pat tai patiktų, ar ne, Pouze?
- Na... taip, - atsakiau, netikėtai užklupta, nes iki tos aki
mirkos nebuvau susimąsčiusi apie ateitį, ar bent apie ateitį su
Džoniu...
- Na, - pasiskubino mane gelbėti Estelė, nusiaudama bate
lius. - Pažiūrėkime, ar pavyks viršyti įžymųjį Švč. Trejybės Di
džiojo kiemo rekordą. Kas mane aplenks?
Ji pasileido bėgti kaip elnė, ir, Džoniui nespėjus manęs su
stabdyti, pašokau ir nukūriau paskui ją.
Tą vasarą pagaliau turėjau susipažinti su Džonio šeima. Iš Korn

valio net keliais traukiniais važiavau iki Sario, dovanų vežda-
masi Deizės virtų džemų ir marinuotų agurkėlių. Atvažiavęs su
prašmatniu žalios spalvos lenktyniniu „Fordo“ sedanu, Džonis
pasitiko mane Kobamo stotyje.
- Mieloji, kaip aš džiaugiuosi tave matydamas!
Sveikindamas jis mane pabučiavo, atsisėdau ant odinės au
tomobilio sėdynės ir, jam vairuojant, žavėdamasi stebėjau pro
šalį lekiančią sodrią lapiją, gražius namus su dailiomis gyvatvo
rėmis. Galiausiai sustojome įvažoje priešais namą su simetriš
komis skroblų gyvatvorėmis, kurios atrodė tarytum apkarpytos
matuojant gulsčiuku. Džonis iššoko iš automobilio ir atidarė
mano dureles. Išlipau ant žvyro, jausdama, kaip iš jaudulio suka
pilvą.
Atsidarė priekinės durys, pro jas pirmiausia palengva išėjo
labradoras, o paskui jį - graži ką tik į penktą dešimtį įžengusi
moteris trumpai pakirptais žvilgančiais šviesiais plaukais ir ma
lonia šypsena. Už jos pasirodė aukštas lieknas vyras su lazdele
rankoje ir panašiais į Džonio ūsais.
Džonis paėmė mane už rankos ir truktelėjo paskui save.
- Pouze, čia mano tėvai.
Pirmiausia man ranką paspaudė ponas Montagju, jo delnas
buvo sausas ir tvirtas.
- Nuostabu pagaliau susipažinti, Pouze. Džonis tiek daug
apie tave pasakojo.
- Malonu susipažinti, - pritarė ir ponia Montagju. - Sveika
atvykusi į mūsų namus.
Įžengiau paskui juos į namus su greta garsiai lekuojančiu
labradoru; pastebėjau, kad, nors ir su medine koja, Džonio tėtis
vaikščioja nešlubuodamas.
- Džoni, mielasis, nunešk Pouzės lagaminą į svečių miega

mąjį.
- Gerai, mama.
Džonis paklusniai užlipo į antrą aukštą, o jo mama per kori
dorių nusivedė mane į baltą švarią virtuvę. Ant indaujos stovėjo
prašmatnus pyragas „Viktorija“.
- Tikiuosi, neprieštarausi, jei gersime arbatą sode - šian
dien tokia graži diena.
- Su malonumu, - nusišypsojau.
Įkandin jos pro virtuvės duris išėjau į terasą, kurios pakraš
čiuose augo saldžiai kvepiančios gardenijos. Dvi merginos, ant
stalo dėliojančios porceliano puodelius, šypsodamosi sužiuro į
mane.
- Čia Dorotėja ir Fransė, - pasakė ponia Montagju ir mergi
nos priėjo pasisveikinti.
- Vadink mane Dote, - tarė viena iš jų, taip pat tvirtai pa
spausdama ranką kaip ir jos tėtis.
Jų abiejų plaukai buvo tokie pat šviesūs kaip Džonio, akys -
melsvos, abi mano ūgio, todėl nudžiugau, kad bent kartą nebū
siu aukštesnė už kitas.
- Džonis dar niekad nebuvo į namus atsivežęs merginos, -
sukikeno Fransė, kaip spėjau, jauniausioji, maždaug šešiolikos
metų. - Ar jis tau jau pasipiršo?
- Fransė, - šūktelėjo už manęs išdygęs Džonis, - tu jau visai!
Gerdama arbatą mačiau, kaip Džonis bendrauja su šeima,
ir širdį užliejo šiluma. Nebuvau pratusi prie tokių dalykų -
draugiškų jo pasišaipymų su sesėmis, švelnių ir linksmų jų
mamos priekaištų, bet matydama pulkus geltonų drugelių,
plazdančių virš violetinių verbenų, pajutau, kaip visiškai at
sipalaidavau.
- Džonis pasakojo, kad gyveni Kornvalyje su močiute. Tik

riausiai ten gyvenimas labai tykus, - tarė ponia Montagju, kai
kitoje stalo pusėje Fransė ir Dorotė karštai dėl kažko ginčijosi.
- Taip, ten labai ramu, - atsakiau ir gurkštelėjau gaivinan
čios arbatos, - tačiau ir labai audringa, ypač žiemą.
- Džonis sakė, kad studijuoji botaniką. Galbūt galėtume ry
toj pasivaikščioti po sodą ir duotum man kelis patarimus.
Pažvelgiau į jos malonias melsvas akis ir pajutau trikdančią
jausmų sumaištį: džiaugsmą, kad buvau taip maloniai priimta į
Džonio šeimą, ir pavydą, kad jis užaugo turėdamas mylinčius
tėvus, besidominčius jo gyvenimu.
- Būtų nuostabu, - atsakiau jai, nurijusi gerklėje įstrigusį
gumulą.
Kitas kelias dienas padėjau poniai Montagju, kuri primygtinai

prašė vadinti ją Sele, virtuvėje ir patariau, kaip apsisaugoti nuo
šliužų sode. Su ponu Montagju šnekučiavomės apie jo dienas
kariuomenėje, kartu su Franse ir Dote ėjome apsipirkti į gražų
Kobamo kaimelį. Kas vakarą atsiguldavau į lovą svečių kamba
ryje, svarstydama, kad gal toks ir yra normalus gyvenimas, o aš
pati paskutinė šiame pasaulyje gavau jo scenarijų.
Paskutinį vakarą prieš man grįžtant į Kornvalį Džonis pasi
skolino tėčio automobilį ir nusivežė mane į restoraną Kobame.
Jis pastebimai jaudinosi, vos paragavo jautienos troškinio, o aš
valgiau pilna burna.
Kai atnešė pudingą - pilkšvą obuolių apkepą su sustingusiu
kremu, - Džonis suėmė mano delną ir droviai nusišypsojo.
- Pouze, noriu padėkoti, kad buvai tokia nuostabi su mano
šeima.
- Džoni, man pačiai buvo labai malonu. Jie - puikūs žmonės.

- Pouze, mes kartu jau septynis mėnesius ir aš... noriu, jog
žinotum, kad mano ketinimai yra garbingi. Tikiuosi, vieną
dieną galėsiu tavęs oficialiai paprašyti tapti amžinai mano, bet
pirmiausia turiu baigti Kembridžą ir pradėti užsidirbti duoną
kaip karininkas. Taigi, - toliau kalbėjo jis, - pamaniau, galbūt
mudu galėtume neoficialiai vienas kitam pažadėti kiek vėliau
susižadėti. Ką apie tai manai?
Gurkštelėjau vyno ir nusišypsojau, jausdama šilumą po to
kio nuostabaus su jo šeima praleisto laiko.
- Taip, - atsakiau.
Kai grįžome namo, šviesos jau buvo išjungtos, visi miegojo.

Džonis paėmė mane už rankos ir nenorėdami prižadinti kitų
mudu ant pirštų galiukų užlipome į antrą aukštą. Prie mano
kambario Džonis suėmė delnais mano veidą ir pabučiavo.
- Pouze, - sušnibždėjo į kaklą, - ar tu... ar ateitum į mano
kambarį?
„Jei jau pažadėjome susižadėti, tai vis tiek turėtų kada nors
įvykti“, - pagalvojau, eidama koridoriumi paskui Džonį į jo mie
gamąjį, kuris labai patogiai buvo kitame namo gale nuo tėvų.
Kambaryje jis atsivedė mane prie lovos ir ėmė bučiuoti, at
segęs suknelę, švelniai pirštais glamonėjo odą. Atsigulėme siau
roje lovoje, pajutau ant savęs jo didelį svorį pirmą kartą susi
lietus mudviejų nuogiems kūnams. Stipriai užsimerkiau, kai jis
staiga atsisėdo, atidarė staliuko prie lovos stalčių ir išėmė ne
didelį keturkampį paketėlį, sušnibždėjęs, jog turi mane apsau
goti. Po kelių sekundžių vos susivaldžiau neaiktelėjusi, kai jis
įsiskverbė į mane.
Luc i nd a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 331
Viskas baigėsi daug greičiau, nei tikėjausi. Džonis nusirito

nuo manęs, apglėbė pečius ir prisitraukė.
- Myliu tave, Pouze, - mieguistai pasakė ir netrukus išgir
dau jį šalimais tyliai užknarkiant.
Vėl įsispraudžiau į apatinius drabužėlius, pasiėmiau suk
nelę, batelius ir ant pirštų galiukų nustypinau į savo miegamąjį.
Ten gulėjau neįstengdama užmigti iki pat brėkštančios aušros,
niekaip nesuprasdama, kodėl visi atrodo kaip pametę galvą dėl
intymių santykių.
Rudenį grįžome į Kembridžą ir pamažu nusistovėjo įprasta

tvarka, tik atsirado vienas žymus pokytis: maždaug kartą per
mėnesį mudu kartu praleisdavome naktį nedideliame viešbu
tyje Kembridžo priemiestyje. Dėl baimės, kad neišmestų iš uni
versiteto, jei pas studentę bendrabučio kambaryje būtų užklup
tas vaikinas arba atvirkščiai, tokie viešbutėliai klestėte klestėjo,
dažnai matydavau tuos pačius jaunuolius, slapta užeinančius ir
išeinančius iš jų.
- Na tu ir teisuolė, Pouze, - niekinamai pareiškė Andrėja
kartą man grįžus iš tokios naktinės išvykos. - Vos vakar ma
čiau, kaip Arabelė Beskin lipo pro langą iš Džordžo Rastvelo
kambario Karaliaus koledže.
- Na, jai pasisekė, kad jos vaikino kambarys pirmame
aukšte, be to, aš neketinu dėl tokio dalyko rizikuoti netekti vie
tos universitete, - atšoviau.
Niekam nepasakojau apie mūsų pasižadėjimą susižadėti,
visa galva nėriau į darbus su daktaru Voltersu. Prisidėjau prie
jo garsaus tyrimo projekto apie astrinių šeimos augalų citoge-
netiką ir buvau viena iš vos keleto universiteto studentų - ir,
žinoma, vienintelė moteris, - dirbančių su šiuo projektu. Jo

mokoma jutau, kaip auga mano pasitikėjimas savimi, jau ne-
bebijojau garsiai reikšti nuomonės per konsultacijas. Be to, Bo
tanikos fakultete užsitarnavau reputaciją kaip gebanti prikelti
augalus naujam gyvenimui. Mano kambarėlis Niu Hole kvepėjo
žemėmis ir augalija, nes visi man nešdavo vystančius chlorofi-
tus, kaktusus, o kartą netgi sulaukiau nykštukinio ginkmedžio.
- Atrodo, jam penkiasdešimt metų, - pasakė Henris, vienas
iš laborantų, atkišdamas man varganą medelį krentančiais la
pais. - Jis buvo mano senelio ir aš negaliu būti apkaltintas jo nu
marinimu po šitiek metų, Pouze. Šeima man niekad neatleistų.
Rytais prieš pusryčius pasirūpindavau savo margaspalve
augalija kambaryje, tada dviračiu važiuodavau į Botanikos fa
kultetą. Savaites, mėnesius ir metų laikus Kembridže skaičiavau
ne semestrais ir galutiniais rašinių atidavimo terminais, kaip
darė draugės, o natūraliais aplinkui vešančios augalijos ritmais.
Smulkmeniškai nupiešdavau visus neįprastus ir egzotinius au
galus, kolekcionuojamus herbariume, ir jaučiausi kaip niekada
laiminga, sukišusi pirštus į drėgną minkštą žemę, kai reikėdavo
persodinti daigus, išaugusius savo daigyklas.
Pasibaigus antrųjų mokslo metų egzaminams gavau žinutę
iš daktaro Volterso, kviečiančio užeiti į jo kabinetą. Visą naktį
nemiegojau, spėliodama, ko jis gali iš manęs norėti, kankino
tamsios vizijos, kaip dėl kokio nors nežinomo nusižengimo esu
gėdingai išmetama iš universiteto.
- Užeikite, panele Anderson, - nusišypsojo jis, kai įžengiau
į elegantišką ąžuolo plokštėmis apkaltą kabinetą. - Taurelę che
reso?
- Hm... taip, ačiū.
Jis padavė man taurę ir pakvietė atsisėsti ant sutrūkinėjusia,
nublukusia oda aptraukto krėslo kitoje jo darbo stalo pusėje.

Ant sienų kabojo daugybė sudėtingų augalų piešinių - būčiau
norėjusi apžiūrėti juos atidžiau.
- Panele Anderson, turbūt nė nereikia sakyti, kiek daug pri
sidėjote prie mūsų projekto, - tarė jis ir, atsilošęs krėsle, susi
nėrė ant pilvo rankas, žvelgdamas į mane pro akinių viršų. - Ar
jau mąstėte apie tai, ką norėtumėte veikti baigusi universitetą?
- Na, - prabilau, staiga pajutusi, kaip išdžiūvo burna, - man
patinka dirbti su augalais, išvesti naujas veisles, taigi, jei atsi
rastų galimybė dirbti su jumis kokiame nors antrosios studijų
pakopos tyrime...
- Man būtų didelė garbė, panele Anderson, tačiau esu jums
numatęs kai ką kito. - Jis siurbtelėjo chereso. - Jau pastebėjote,
jog mūsų tyrimas vis labiau telkiamas į patį mažiausią - gene
tinį lygmenį, bet jūs turite tokių sugebėjimų puoselėti augalus,
kad negalite jų švaistyti tiesiog laboratorijoje. Ar kada nors lan
kėtės Karališkajame Kju sode?
Paminėjus Kju sodą mano nugara nuvilnijo šiurpuliukas.
- Ne, bet girdėjau apie jį nuostabių dalykų, - tyliai ištariau.
- Mano geras draugas, ponas Turilas, yra herbariumo, taip
pat ir kitų oranžerijų vadovas, - tarė jis. - Manau, jūs būtumėte
ideali kandidatė ten dirbti.
Praradau žadą.
- Aš...
- Žinoma, būtų gerai baigti mokslus puikiais pažymiais, -
tęsė jis, - bet, kiek esu matęs jūsų įvertinimų, neabejoju, jog
jums tai nebus sunku. Tai ar norėtumėte, kad užtarčiau jus geru
žodeliu ponui Turilui?
- Dievaži, - priblokšta ištariau, - tai būtų nuostabu!
Jaučiausi labai vieniša, kai Andrėja ir Selija, abi metais už mane

vyresnės, baigė studijas Kembridže. Per diplomų teikimo cere
moniją abidvi atrodė prašmatniai su juodomis mantijomis ir
ant pečių nuleistais gobtuvais kailiu apsiūtu krašteliu. Prieš ke
lis mėnesius Selija susižadėjo ir aš jau laukiau rugpjūtį Gloster-
šyre vyksiančių jos tuoktuvių su Metjusu.
- Ar ketini susirasti darbą? - paklausiau žiūrėdama, kaip ji
dedasi daiktus j lagaminą.
- Jau pateikiau prašymus į dvi mokytojos darbo vietas, taigi,
kol neatsiras vaikų, tikrai dirbsiu. Mums reikės pinigų: Metju-
sas turi baigti advokatūrą, - gūžtelėjo ji, tada stipriai mane ap
kabino. - Palaikysime ryšį, Pouze, tiesa?
Paskui nulipau į apačią atsisveikinti su Andrėja.
- Pouze, aš būsiu visai netoli - Londone, Britų bibliote
koje, - pasakė ji, kai mano akyse sužvilgo ašaros. - O po metų
tu pradėsi dirbti Kju sode, taigi nuolat matysimės. - Ji rimtai
pažvelgė į mane. - Pažadėk, kad per anksti neištekėsi už savo
karininko Džonio. Pirmiausia nors truputį pagyvenk savo gy
venimą, gerai?
- Tikiuosi, taip ir bus. Pasimatysime Londone, - nusišypso
jau ir išėjau pakuotis daiktų vasarai Kornvalyje.
Paskutiniai metai Kembridže buvo tarytum lėkimas tuneliu su

vieninteliu tikslu jo gale: darbas Karališkajame Kju sode. Ba
landį prieš pat baigiamuosius egzaminus daktaras Voltersas su
sirado mane herbariume.
- Panele Anderson, gavau žinią iš pono Turilo. Kitą pirma
dienį pusę vienuolikos ryto jums paskirtas susitikimas su juo.
Kaip manote, ar suspėsite?
- Žinoma! - nudžiugusi atsakiau.

- Pranešiu ponui Turilui. Sėkmės, panele Anderson.
Susitikimo rytą deramai apsirengiau geriausiu sijonu ir pa
laidine, susirišau plaukus ant pakaušio, kad atrodyčiau vyresnė.
Tada susidėjau augalų piešinius į dailų odinį aplanką, Džonio
padovanotą man per Kalėdas. Nieko jam nesakiau apie susiti
kimą, norėjau palaukti, kol žinosiu, ar tikrai gavau darbą. Tik
tada ketinau pasikalbėti apie tokį svarbų dalyką kaip mūsų atei
tis. Iki šiol mudu labai daug kalbėdavomės apiejo karjerą ir be
veik nieko apie manąją.
Į Karaliaus Kryžkelę atvykau per pačias spūstis, šiaip ne
taip įsispraudžiau į Rato linijos metro, persėdau į Rajono liniją
ir nuvažiavau iki pat Kju sodo stoties. Rytas buvo vaiskus ir
gaivus, gatvių pakraščiuose kerinčiai žydėjo vyšnios. Priešais
mane stūksojo kaliojo plieno vartai su puošniomis baltomis
kolonomis iš šalių. Įėjusi pro šoninius vartelius atsidūriau di
džiuliame parke, jo viduryje telkšojo ežeras, kuriame atsispin
dėjo žydras dangus. Vingiuoti takai vedė prie įvairių karalienės
Viktorijos epochos pastatų ir oranžerijų. Laikydamasi daktaro
Volterso duotų nurodymų, patraukiau pagrindinio priima
mojo link.
Susiradusi jį priėjau prie merginos su madingais katės akis
primenančiais akiniais, sėdinčios prie stalo.
- Sveiki, - ištariau, jausdama, kaip staiga išdžiūvo gerklė. -
Esu Pouzė Anderson, pusę vienuolikos turiu susitikimą su ponu
Turilu.
- Prašau prisėsti šalia kitų ir netrukus jus pakvies, - nuobo
džiaujančios balsu ištarė ji.
Apsigręžusi pamačiau tris jaunus vyrus tamsiais kostiu
mais - visi su panašiais į mano odiniais aplankais, - sėdinčius
nedideliame laukiamajame. Atsisėdusi šalia jų, jaučiausi perne

lyg moteriška.
Praėjo valanda, per kurią visi vyrai vienas po kito buvo pa
kviesti į nedidelį kabinetą, o išeidami iš pastato nė nelinktelėjo
atsisveikinimui. Paskutiniam išėjus sėdėjau prakaituotais delnais
gniaužydama aplanką, svarstydama, ar tik nebūsiu pamiršta.
- Panelė Anderson? - pasigirdo žemas balsas.
Iš kabineto išėjo aukštas vyras tvido kostiumu, su apskritais
akiniais storais lęšiais ir malonių mėlynų akių.
- Taip.
Skubiai atsistojau.
- Tiek prisikalbėjus visai perdžiūvo gerklė. Gal sutiktumėte
nueiti su manimi išgerti arbatos?
- Aš... taip, gerai.
Jis išsivedė mane iš pastato ir mudviem draugiškai žings
niuojant per parką saulė maloniai šildė veidą.
- Taigi, panele Anderson, - tarė jis, susikišęs rankas į kiše
nes. - Daktaras Voltersas man daug apie jus pasakojo.
Linktelėjau, nes iš susijaudinimo neįstengiau ištarti nė žodžio.
- Tuoj po karo tapau herbariumo prižiūrėtoju, - kalbėjo
jis. - Per tą laiką jis gerokai pasikeitė.
- Taip, - pritariau, - skaičiau apie jūsų darbus, pone. Jūsų
klasifikacijos sistema pagal lapų kontūrus yra neprilygstama.
- Taip manote? Ką gi, džiaugiuosi. Tiesą sakant, šiais metais
išeinu į pensiją ir su liūdesiu turėsiu palikti Kju sodą. Mes čia
esame tikra šeima, suprantate, todėl parinkti naują narį į mūsų
šeimą - labai rimta užduotis. Daktaras Voltersas sako, kad esate
įgudusi augalų iliustruotoja.
- Taip, nors niekada nelankiau dailės pamokų, augalų pa
vyzdžius piešiu nuo vaikystės.
- Tai ir yra geriausias būdas išmokti, - atsakė jis. - Mums

reikia žmogaus, turinčio ir menininko, ir mokslininko gyslelę
lygiomis dalimis. Per kelerius ateinančius metus ir herbariu
mas, ir Džodrelo laboratorija planuoja smarkiai plėstis, todėl
ieškome darbuotojo, galinčio palaikyti ryšį tarp jų abiejų. Štai
ir atėjome.
Priėjome vidury išpuoselėto sodo stovinčią kinų pagodą.
Staliukai sode buvo išdėstyti taip, kad visi gautų saulės šviesos,
ir ponas Turilas pakvietė mane atsisėsti. Prie mūsų priėjo mer
gina su prijuoste.
- Kaip paprastai, pone Turilai? - paklausė ji.
- Taip, ir galbūt pyrago mudviem su panele Anderson, - jis
linktelėjo jai, tada atsigręžė į mane. - O dabar peržiūrėkime
jūsų piešinius.
Vos sugraibiau savo aplanko užraktą, pagaliau atsegusi pa
skleidžiau eskizus ant staliuko. Ponas Turilas nusiėmė akinius ir
ėmė atidžiai juos apžiūrinėti.
- Turite puikią akį, panele Anderson. Jie man netgi primena
panelės Marianos Nort darbus.
- Aš ja nepaprastai žaviuosi, - apsidžiaugusi ištariau.
Mariana Nort iš tiesų buvo moteris, į kurią stengiausi ly
giuotis, tai buvo karalienės Viktorijos laikų pionierė, išdrįsusi
viena keliauti po pasaulį ir rinkti augalų pavyzdžius.
- Darbas Kju sode bus įvairus. Daugiausia laiko praleistu-
mėte herbariume, kur pieštumėte ir kataloguotumėte naujus
pavyzdžius, o kartais padėtumėte Džodrelo laboratorijoje atlie
kamuose citogenetikos tyrimuose. Taip pat visi prisidedame
prie darbo oranžerijose. Daktaras Voltersas sako, kad turite ne
paprastų sugebėjimų naujam gyvenimui prikelti bet kokį au
galą.
Iškaitau.
- Tiesiog stengiuosi pasirūpinti kiekvieno augalo reikmėmis.
- Na ir puiku. Į Kju sodą iš pasaulio gabenama daugybė
egzotinių augalų. Deja, dažniausiai neturime nė menkiausio
supratimo, kokios yra idealios jų augimo sąlygos, todėl tenka
eksperimentuoti ir... pasikliauti sėkme! - jis sukikeno ir atidžiai
pasižiūrėjo į mane.
Tą akimirką prie mūsų staliuko priėjo moteris įdegusia oda
ir trumpais garbanotais rudais plaukais. Ji vilkėjo praktišką kel
nių kostiumą, per petį buvo persimetusi odinę dėžutę, kurioje
laikomi augalai.
- Viljamai, ką mergini šiandien? - linksmai paklausė ji.
- Ak, panele Anderson, tai Žana Kingdon-Vord, viena gar
siausių mūsų augalų ieškotojų, - pristatė ponas Turilas, atsisto
jęs su ja pasisveikinti. - Ji ką tik grįžo iš Birmos.
- Esu visa sukandžiota vabzdžių, - nusijuokė ji, spausdama
man ranką. - Malonu susipažinti, panele Anderson.
- Panelė Anderson netrukus baigs Kembridžą ir mes svars
tome jos kandidatūrą dirbti Kju sode.
- Tai geriausia darbo vieta pasaulyje, panele Anderson, -
pasakė Žana. - Viljamai, gal man nunešti pavyzdį tiesiai į her
bariumą?
- Taip, bet pirmiausia kruopščiai patikrinkit, ar kartu su juo
neatkeliavo kokių nors mūsų mažųjų draugų, - tarė jis ir kilste
lėjo antakį. - Tikiuosi, nereikia priminti pernykščio vikšrų už
krato?
- Pedantiškas kaip visada, - pasakė Žana ir, nusišypsojusi
man, pasuko į herbariumą.
- Ar mėgstate keliauti, panele Anderson? - paklausė ponas
Turilas, kai mums buvo atnešta arbatos ir pyrago.
- Taip, labai mėgstu, - tariau ir gurkštelėjau arbatos, minty

dama, kad dėl darbo Kju sode galiu sutikti su viskuo.
- Džoni, mielasis, turiu tau kai ką pasakyti.

Gulėjome viešbučio lovoje ir rūkėme po mylėjimosi.
- Kas yra, brangioji? Atrodai labai rimta.
- Man pasiūlė darbą Karališkajame Kju sode Londone.
Dirbsiu herbariume, piešiu ir kataloguosiu augalus.
- Kokia puiki žinia! - atsisukęs į mane atsakė Džonis ir nuo
širdžiai nusišypsojo.
Kažkodėl maniau, kad jis supyks, tad man labai palengvėjo,
kai jis mane pasveikino.
- Aš būsiu Monso karininkų mokykloje Olderšote, nuo jo
iki Londono - vos pusantros valandos kelio traukiniu, taigi ga
lėsime dažnai matytis, kai po pirminių apmokymų gausiu lei
dimą išeiti iš mokyklos teritorijos. O kur tu gyvensi?
- Estelė sako, kad galiu kraustytis pas ją. Mergina, su kuria ji
kartu nuomojasi butą, kitą mėnesį išvyksta dirbti baleto trupėje
Italijoje, todėl galėsiu užimti jos kambarį.
- Puiku, tik Estelė, atrodo, šiek tiek pašėlusi, Pouze. Ti
kiuosi, tau nekils pagundų sekti jos pėdomis?
- Žinoma, ne, mielasis. Šiaip ar taip, mudvi beveik nesima
tysime, nes aš dirbsiu dienomis, o ji šoka vakarais.
- Na, bent jau nepapulsi į bėdą, kol baigsiu mokymus, o
tada, - stipriai mane suspaudė, - vyksime pamatyti pasaulio.
Nusprendžiau kol kas daugiau apie tai nekalbėti. Tai, kad
Džonis manė, jog aš mesiu taip trokštamą darbą iškart, kai tik
jis pasakys, buvo pokalbio tema kitą kartą.
Paskutinis gegužės pobūvis buvo smagus ir kartu liūdnas. Mudu

su Džoniu ir grupe kitų paskutinio kurso studentų iš Šv. Jono ir
Niu Holo koledžų šokome iki ryto ir gėrėme šampaną, kol visai
netekusi jėgų susmukau ant upės kranto ir atsirėmiau Džoniui
į petį. Nuo per didelio alkoholio kiekio jaučiausi ašaringa, pas
kutinį kartą žiūrėdama, kaip virš Kembridžo kyla saulė.
- Pouze, aš myliu tave, - sumurmėjo Džonis.
- Hmm, ir aš tave myliu, - užsimerkusi mieguistai ištariau,
bet Džonis atsikėlė nuo žemės, o aš padėjau galvą ant minkštos
kvepiančios žolės.
- Pouze?
Prisiverčiau atsimerkti ir pamačiau priešais ant kelio klū
pint} Džonį su maža papuošalų dėžute rankoje.
- Žinau, kad mes jau ilgokai esame pažadėję susižadėti, to
dėl prieš išvažiuojant skirtingais keliais noriu tai padaryti ofi
cialiai. Kai per Velykas buvau namie, mama man davė savo mo
čiutės žiedą ir nuo tada nešiojausi jį kišenėje, laukdamas tinka
mos akimirkos. Naktis buvo nuostabi, mudu paliekame Kem-
bridžą ir... Noriu pasakyti, - jis giliai įkvėpė. - Pouze Anderson,
ar tekėsi už manęs?
Jis atidarė dėžutę - joje gulėjo žiedas su trimis safyrais, ap
suptais mažučių deimantų, ir užmovė jį man ant piršto.
- Aš... taip, - atsakiau, žiūrėdama, kaip pirmuose saulės
spinduliuose žėri žiedas.
Nors ir nejutau tokio didelio jaudulio, kokį veikiausiai tu
rėjo sukelti Džonio pasipiršimas, atsakiau į jo bučinį, kai prisi
traukė mane į glėbį.
( smoij.
syi.ajdnj tymu goos
SVUIVU
21
Savaitgalį Eimės emocijos svyravo nuo sąžinės graužaties iki

euforijos. Tą rytą po nakties su Sebastianu ji anksti atsikėlė, ne
galėdama miegoti, pažadino vaikus ir jie tyliai išėjo iš namų, ne
norėdami jam trukdyti. Ji nuvažiavo tiesiai į Sautvoldą, paėmė
iš banko pinigų ir pati pirma atsistojo į eilę pašte sumokėti už
elektrą. Grįžusi į šaltus namus Eime pamatė, kad atitirpo šaldy
tuvas, ant virtuvės grindų telkšojo didelė bala, vadinasi, diduma
maisto buvo pagedę. Išsaugojusi tai, ką dar galės suvalgyti per
dieną, Eime išmetė visa kita, o vidurdienį šaldytuvas vėl pradėjo
burgzti ir įsižiebė plika virtuvės lemputė.
Kai Šernas grįžo namo, ji ramiai papasakojo jam, kad buvo
išjungta elektra ir jie turėjo praleisti naktį Admirolo name.
Buvo beprasmiška bandyti nuslėpti arba meluoti apie tai, kur
jie buvo, nes vaikai vis tiek būtų pasakę.
Šernas labai gailėjosi, sakė, kad tikriausiai bus pamiršęs su
mokėti, klausė, ar ji atleis jam. Pernelyg pavargusi ginčytis, be
to, pati neturėdama moralinės teisės ant jo pykti, Eime pasakė,
kad atleidžia ir nori tiesiog tai užmiršti. Apsidžiaugęs, kad taip
lengvai atsipirko, Šernas pranešė, kad vakar jam buvo sumo-
ketas atlyginimas ir jis nori nusivesti Eimę vakarienės, tik rei

kėtų greitai surasti vaikams auklę. Ji padėkojo, bet atsisakė, ži
nodama, kad negalės ištverti tų kelių intymių valandų prie stalo
su savo vyru, ir anksti atsigulė į lovą. Šernas taip pat atėjo į mie
gamąjį, norėdamas su ja mylėtis. Eime apsimetė mieganti ir jos
atsisakymą Šernas suprato kaip ženklą, kad ji vis dėlto pyksta
dėl neapmokėtos elektros. Likusią savaitgalio dalį jis buvo blo
gos nuotaikos, o Eime stengėsi kuo mažiau maišytis jam po ko
jomis.
Džiaugėsi, kai pagaliau atėjo pirmadienis ir ji galėjo pa
sprukti į darbą. Per pietus Eime nusipirko sumuštinį ir nuėjo
prie jūros pavalgyti ant suoliuko. Diena buvo gaivi, bet nešalta.
Ji užsimerkė ir pirmą kartą leido sau prisiminti, kaip mylėjosi
su Sebastianu, kokius žodelius jis murmėjo, kaip švelniai gla
monėjo jos kūną, glostė veidą, plaukus. Kadangi beveik ne
turėjo su kuo palyginti šios patirties, neskaitant kelių trumpų
nuotykių universiteto laikais ir draugystės pradžios su Šernu,
ji spėliojo, ar toks švelnus Sebastiano elgesys ir meilūs žodžiai
nebuvo tik būdas vyrui įsivilioti moterį į lovą: ar ji tapo tik dar
vienu brūkšneliu ant jo lovos rėmo, ar vis dėlto tai buvo kur kas
daugiau?
Pasinėrusi į prisiminimus, ji pajuto virpulį pilvo apačioje ir
suprato, jog jai tai išties buvo kur kas daugiau nei vienos nakties
nuklydimas.
Grįždama į viešbutį Eime svarstė, ar norėtų, kad tai vėl nu
tiktų, jei Sebastianas su ja susisiektų. Kad ir kaip stengėsi galvoti
apie savo santuoką, vaikus ir liūdnus padarinius, jei išaiškėtų
tiesa, ji žinojo, kad vis tiek sutiktų.
Tačiau kitas kelias dienas negavus jokios žinios iš Sebas
tiano, romantiškos mintys ėmė blėsti. Darėsi akivaizdu, kad jis
nenori toliau palaikyti santykių. Kodėl gi daugiau su ja nesusi

siekia?
Eime bandė priminti sau, kad ji suaugusi, kad jis nenusi
tempė jos į lovą jėga, ji tai padarė savo noru ir savo malonumui.
Todėl neturėtų jaustis, lyg Sebastianas būtų ja pasinaudojęs. Tai
atgyvena. Šiais laikais moteris gali miegoti su vyru, nelaiky
dama savęs kekše.
Vis dėlto, prabėgus visai savaitei ir nesulaukus iš jo jokios
žinios, jos nuotaika vis labiau bjuro. Net Sara ir Džeikas paste
bėjo, kad mama greit susierzina. Šernas išradingai paklausė, ar
jai tos dienos, kai ji piktai trenkė vakarienę ant stalo.
- Kai buvai išėjusi apsipirkti, skambino mama, - pasakė jis,
kai visi susėdo valgyti.
- Tikrai?
- Taip, klausė, ar nenorėtume šį sekmadienį atvažiuoti pas
ją pietų.
Ją ėmė pykinti nuo minties apie svečiavimąsi Admirolo
name. Ten bus ir Sebastianas, tikriausiai piktdžiugiaujantis dėl
dar vieno laimėjimo, o ji kentės pažeminimą, jog buvo atmesta.
- Ačiū, bet ne. - Eime atsistojo ir išvertė į šiukšlių dėžę savo
makaronus su Bolonijos padažu. - Turiu daugybę skalbimo ir
lyginimo darbų ir, jei atvirai, man visiškai nesinori ten vykti.
- Tik nesinervink taip, brangioji! Maniau, kad tau patinka
lankytis pas mano mamą.
- Patinka... patiko... tiesiog dabar nenoriu, ir viskas. O da
bar atleiskit, bet aš einu į lovą.
Eime užlipo laiptais, krito ant nepaklotos lovos ir išverkė
savo širdgėlą į pagalvę.
Pirmadienį buvo praėjusi daugiau nei savaitė ir Eime jau ne

kentė Sebastiano. Suprato turinti užmiršti jį ir tai, kas tarp jų
dviejų nutiko. Tikriausiai Sebastianas nuolat miega su moteri
mis, o paskui nė neprisimena jų. Per jį ji blogai elgėsi su vaikais,
nors jie visiškai nekalti, kad ji šitaip apsikvailino.
Tą vakarą, kai ji ėjo iš viešbučio prie savo automobilio, kaž
kas uždėjo ranką jai ant peties.
- Eime.
- Labas, Sebastianai.
Ji neatsigręžė į jį, nors širdis ėmė plakti smarkiau.
- Kaip laikaisi? - paklausė jis jai toliau žingsniuojant į auto
mobilių aikštelę ir nervingai dairantis į šalis, ar jų niekas ne
mato.
- Gerai, - pamelavo Eime.
- Kodėl išėjai neatsisveikinusi tą rytą?
- Aš... - Ji apstulbo, kad daugiau nei savaitę tylėjęs jis iš
drįso kaltinti ją. - Tu miegojai, o aš turėjau važiuoti sumokėti
už elektrą.
- Aišku. Tikriausiai dabar gailiesi to, kas nutiko?
Eime sustojo ir atsigręžė į jį.
- Akivaizdu, kad tu gailiesi, o gal jau ir visai apie tai pamiršai.
-Ką?!
Atrodė, kad jį nustebino jos pyktis.
- Pripažink - ne itin stengeisi su manimi susisiekti visą pra
ėjusią savaitę, ar ne? - pasakė ji.
- Eime, praėjusį pirmadienį atvažiavau į viešbutį, bet tavęs
neradau. Aš skubėjau į traukinį, važiuojantį į Londoną, todėl
registratūroje palikau tau raštelį. Argi jo negavai?
- Ne, - ji papurtė galvą.
- Prisiekiu, kad palikau. Pasiteirauk, kai grįši į viešbutį. Ži-
noma, raštelis buvo užkoduotas ir trumpas, bet jame pranešiau,

kad savaitei išvykstu į Oslo literatūros festivalį. Palikau tau savo
mobiliojo numerį, kad paskambintum, kai galėsi.
-Ak.
- Taip, ak, - pakartojo jis ir nusišypsojo. - Taigi, Osle liū
dėjau kaip žemę pardavęs, nes nepaskambinai, o tu manei, kad
esu visiškas niekšas.
- Taip, panašiai, - sutiko Eime ir vos pastebimai šyptelėjo
pajutusi palengvėjimą.
- Eime... - Jis suėmė jos delną. - Paklausiu dar kartą, tik at
sakyk man sąžiningai: ar gailiesi to, kas nutiko?
-Otų?
- Tikrai ne, - jis energingai papurtė galvą. - Bet nerimauju,
kad tu gailiesi.
- Ne, - tyliai atsakė Eime, - deja, ir aš ne. Nors norėčiau
gailėtis.
- O aš norėčiau tave apkabinti, - sumurmėjo jis. - Aš taip
tavęs pasiilgau! Oslo viešbučio kambaryje visą laiką vien apie
tave galvojau. Kada galėtume susitikti?
- Na, nežinau.
- Ar kada nors šią savaitę turėsi laisvo laiko?
- Trečiadienio popietę, - atsakė ji.
- Dabar trečiadieniais Pouzė galerijoje dirba iki penkių, nes
artėja Kalėdos ir ji turi daugiau darbo. Gal galėtum atvažiuoti į
Admirolo namą? Prašau, - maldavo jis.
Eime pasitrynė kaktą.
- Sebstianai, tai negerai. Aš...
- Mums tik reikia pasikalbėti, - švelniai pasakė jis.
- Pusę keturių turiu iš mokyklos paimti vaikus, nebent pa
prašyčiau Merės pagalbos... O varge, mes tikrai negalime...
- Eime, prašau tavęs.

Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Gerai. - Ji įsėdo į automobilį ir liūdnai jam nusišypsojo. -
Iki, Sebastianai.
- Pasimatysime trečiadienį, - sušnibždėjo jis.
Kitą dieną Pouzė atvažiavo į Kelto kelią, kai Eime maitino va
kariene vaikus.
- Sara, kaip tu meiliai mane apsikabinai! - tarė Pouzė, kai
mergytė apsivijo ją rankomis ir kojomis. - Eime, gerai atrodai.
Bent jau geriau nei tada, kai mačiau aną sykį, - tarė ji, išsilaisvi
nusi iš Saros glėbio ir žengdama į virtuvę. - O Šernas sakė, kad
prastai jautiesi, todėl ir neatvažiavote sekmadienį pietų. Štai, pa
dariau vaikams sluoksniuoto deserto su plakta grietinėle. - Pouzė
padėjo jį ant stalo ir pažvelgė į Eimę. - Apsikirpai plaukus?
Eime paraudo.
- Taip. Per pietų pertrauką trumpam užsukau į kirpyklą. Jau
metus nebuvau kirpusis ir tikrai reikėjo.
- Tau puikiai tinka. Tiesą sakant, mieloji Eime, tu atrodai
puikiai. - Pouzė valiūkiškai šyptelėjo. - į tave pasižiūrėjus re
gisi, kad jums su Šernu sekasi daug geriau. Ar aš teisi?
- Taip, - Eime energingai sulinksėjo galva, - tikrai daug ge
riau.
- Tiesiog nuostabu, kad tai šitaip aiškiai matyti. Akyse vėl
šviečia žiburiukai, džiaugiuosi dėl tavęs.
Eime pradėjo šaukštu kabinti desertą, kad anyta nepama
tytų jos išraudusių skruostų, tada liepė vaikams eiti į svetainę.
- Beje, girdėjau apie neapmokėtą elektros sąskaitą, - atsi
sėdusi prie stalo tarė Pouzė. - Šernui buvo labai gėda, kad pa
miršo. O manęs kaip tik nebuvo namie! Bet, manau, Sebastia

nas buvo jums visiems trims svetingas.
- Žinoma.
- Jis labai malonus vyrukas. Ilgėsiuosi jo, kai išvažiuos.
- Jis išvažiuoja? - nesusiturėjusi paklausė Eime.
- Kiek žinau, iki Kalėdų tikrai ne. Tik sakau, kad pripra
tau prie jo. Bet, žinoma, ateinančiais metais daug kas pasikeis, -
atsiduso Pouzė. - Vis dėlto džiaugiuosi matydama, kad tu vėl
puikiai atrodai. Jaučiu, kad teisingai pasielgiau, suteikusi Šernui
galimybę pirkti Admirolo namą.
- Taip, ačiū dar kartą, Pouze.
- Na, bet užsukau pas jus, nes noriu paklausti kelių dalykų.
Pirmiausia, ar suteiktum man tokią garbę ir sukurtum keletą
Kalėdų atvirukų? Pamaniau, būtų nuostabu turėti paskutinį
Admirolo namo fasado piešinį. Žinoma, sumokėčiau už tai.
- Nekvailiokit, Pouze. Padarysiu tai nemokamai. Man ir pa
čiai tai labai patiktų.
- Ačiū, mieloji. Būtų nuostabu. Taip pat noriu paklausti, ar
galėtum ateinantį savaitgalį kartu su manimi apžiūrėti kai ku
riuos namus? Merė man į galeriją atnešė keletą pasiūlymų ir kai
kurie pasirodė verti dėmesio.
- Žinoma, padėsiu. Tik paklausiu, ar Šernas galės pabūti su
vaikais.
- Mieloji, manau, šiuo metu Šernas pereitų net per karštas
anglis, kad tik atleistum jam už prasižengimą. Vadinas, susitin
kame šeštadienį. Nueisime papietauti, kaip jau seniai ketinome.
O dabar kitas dalykas: tikiuosi, kitą savaitę judu važiuosite į Ta
mes parduotuvės atidarymo šventę Londone?
- Tiesą sakant, buvau visai apie tai pamiršusi, - nuoširdžiai
atsakė Eime.
- Manau, labai svarbu, kad judu su Semu nuvažiuotumėte.

Visoms poroms kartais reikia praleisti vakarą be vaikų. Aš juos
prižiūrėsiu.
- Ačiū.
- Ak, ir dar vienas dalykas! Ruošdamasi kraustytis užlipau į
antro aukšto miegamuosius tvarkyti spintų, - aiškino Pouzė. -
Ir radau visą šūsnį senų savo mamos vakarinių suknelių. Dau
guma jų tikriausiai jau taip suėstos kandžių, kad nepavyks su
taisyti, bet kelios išliko nepaliestos, tarp jų ir graži juoda di
zainerio Hartnelio kurta suknelė. Manau, tau tikrai vertėtų jas
pasimatuoti. Mano mama buvo maždaug tokio pat ūgio ir su
dėjimo kaip tu, o Hartnelio suknelė ypač tiktų vakarėliui. Tas,
kurios tau nepatiks, galėsime atiduoti Tamės parduotuvei. Taigi,
aš jas atidėsiu, o tu užsuk, kai galėsi, ir pasimatuok.
- Galbūt... - Eimei staiga šovė mintis, - galėsiu užsukti rytoj
po pietų, jei jums tinka.
- Gerai, mieloji. Aš būsiu galerijoje, bet paliksiu neužrakin
tas virtuvės duris.
- Kaip jums sekėsi Amsterdame?
- Puikiai.
- O kada supažindinsite mus su savo Fredžiu?
- Jis ne „mano“ Fredis, mieloji, tik labai geras draugas. O
dabar jau turiu važiuoti. Paskambinsiu tau, kai tiksliai žinosiu,
kelintą valandą šeštadienį bus galima apžiūrėti namus, bet vis
tiek galime tartis susitikti pirmą, gerai?
- Gerai. Iki, Pouze.
Eime žiūrėjo, kaip Pouzė eina į svetainę atsisveikinti su anū
kais, ir pagalvojo, kad pastaruoju metu ne jos vienos akyse švie
čia žiburiukai.
Trečiadienio popietę, negalėdama patikėti, kaip jai pasisekė,

log gavo tikrą priežastį apsilankyti Admirolo name, Eime išėjo
iš darbo ir išvažiavo iš miesto, jausdama neramiai plazdančią
širdį. Pastatė automobilį priekyje ir apėjo namą prie virtuvės
durų. Nespėjus jų atidaryti, pasirodė Sebastianas ir čiupo ją į
glėbį.
- Kaip aš tavęs pasiilgau, - tarė jis ir, įsitraukęs vidun, kone
šiurkščiai pabučiavo.
Eime atsakė su tokiu pat įkarščiu. Pagaliau atsitraukusi ir
įkvėpusi ji pakėlė į jį akis ir nusišypsojo.
- Maniau, atėjau čia pasikalbėti?
- Taip, galime pasikalbėti, - atsakė jis, bučiuodamas jai
kaklą ir tuo pat metu nuvilkdamas paltą. - Bet pirmiausia kvie
čiu į lovą. Daug smagiau kalbėtis be drabužių.
Jo rankos nuslydo Eimei po marškiniais ir ji suvirpėjo iš
aistros. Ji leidosi nuvedama į jo miegamąjį antrame aukšte, tik
pareikalavo užrakinti duris, jei netyčia grįžtų Pouzė.
- Mieloji, ji vis tiek pastebėtų tavo automobilį lauke, bet ne
svarbu, - nusijuokė jis ir, nuplėšęs Eimės drabužius, ėmėją švel
niai glamonėti.
Po valandos ji gulėjo jam ant krūtinės, o Sebastianas glostė
jai plaukus.
- Gal nuskambės banaliai, bet ar tau taip buvo anksčiau? -
paklausė jis.
Eime žvelgė į tolį.
- Ko gero, turėčiau atsakyti taip, daugybę kartų šauniai my
lėjausi su kitais vyrais, taigi, jei mane mestum, nesijausčiau lyg
būčiau paglosčiusi tavo savimeilę...
- Eime, liaukis, žinau, kad visą savaitę galvojai, koks aš šun
snukis, bet turi pasitikėti manimi. Aš nesu vienas iš tokių. Iš
tiesų paskutinį kartą mylėjausi... - jis pagalvojo, - daugiau nei

prieš metus.
- Ak, tai tu tiesiog beviltiškai troškai sekso?
Ji atsigręžė į jį ir ėmė sukti aplink pirštą krūtinės plaukelius.
- Tau niekaip neįtiksi, - atsiduso Sebastianas.
- Na, tiesa ta, kad dar niekada gyvenime nesu patyrusi
to, kas ką tik tarp mūsų įvyko. - Ji pabučiavo jam krūtinę. -
Tinka?
Kiek patylėjęs Sebastianas prabilo:
- Eime, tai, ką tau jaučiu, nėra susiję vien su seksu. Mano
jausmai daug gilesni. Ir tai mane gąsdina. Žmogus, kuriam ka
daise jaučiau tą patį, mirė.
- Na, aš neketinu mirti, - pažadėjo Eime.
Sebastianas papurtė galvą.
- Bet tu ištekėjusi už kito. Moralės požiūriu aš negaliu tavęs
mylėti.
- Aš taip pat negaliu, - atsiduso ji. - Esu žmona ir mama.
- Bandau pasakyti, jog būtų geriau, jei mudu trauktume
vienas kitą tik fiziškai, tai būtų bendras susitarimas be jokių
įsipareigojimų. Ką gi mums, po galais, daryti? - susimąstęs pa
sakė jis.
- Sebastianai, mes beveik nepažįstame vienas kito ir...
- Jaučiuosi taip, tarsi pažinočiau tave daugybę metų, - pa
prieštaravo jis.
- Bet taip nėra.
- Ne. - Sebastianas patylėjo. - Eime, užduosiu tau šiurpų
klausimą, bet aš turiu žinoti. Ar tu dar myli Šerną?
Ji prikando lūpą ir pažvelgė pro langą.
- Pastarąsias kelias savaites ir pati savęs to klausiu, na, dar
prieš tai, kai mes... Jis yra mano vaikų tėvas ir tokio ryšio nebe-
nutrauksi, kad ir kas nutiktų. O ar myliu jį... Jeigu visiškai atvi

rai, tai ne. Daugiau nebemyliu jo.
Eime pirmą kartą pati pripažino šią tiesą. Akyse ėmė kaup
tis ašaros ir ji atsisėdo.
- Na aš ir kalė! Guliu lovoje su kitu ir sakau, kad nebemyliu
savo vyro.
- Taip nutinka milijonams porų visame pasaulyje. - Sebas
tianas švelniai paglostė jai nugarą. - Iš Pouzės girdėjau, kad bu
vai jam nuostabi atsidavusi žmona.
- Ir kaip nuostabiai ką tik nupuoliau, - liūdnai sumurmėjo ji.
- O dabar svarbiausias klausimas... - Sebastianas nutilo,
galvodamas, kaip geriausia tai ištarti. - Ar toliau tyliai kentėsi ir
liksi su Šernu dėl vaikų, ar pripažinsi, jog jūsų santykiai baigėsi
ir būsi pakankamai drąsi judėti toliau?
- Nežinau. Tikrai nežinau.
- Aišku, kad nežinai, ir aš neturiu teisės to klausti. Abu su
prantame, kad mano nuomonė šiuo klausimu yra šališka, tad
bus geriau, jei nieko nekomentuosiu. Pasakysiu tik tiek, jog ži
nau, kad myliu tave ir noriu būti su tavimi. Būtų geriau, jei tau,
taip sakant, nedarytų įtakos mano nuomonė, todėl pažadu būti
kantrus ir neskubinti priimti sprendimo.
Eime atsigręžė į jį.
- Sebastianai, kaip tu gali būti toks tikras dėl manęs, kai mes
taip trumpai pažįstami?
- Nežinau, tiesiog esu. Bet man daug lengviau - esu visiškai
laisvas. Bet aš galiu tik laukti ir tikėtis, jog vieną dieną ir tu tapsi
laisva.
Po dvidešimties minučių atsisveikindama ji pabučiavo Se
bastianą, pažadėjusi paskambinti kitą dieną, ir iškeliavo pasi
imti vaikų. Važiuodama į Sautvoldą, kamuojama prieštaringų
jausmų, Eime staiga suprato, kad visai pamiršo pasimatuoti

Pouzės jai paliktas sukneles.
Kitą šeštadienį Šernas sutiko pabūti su vaikais, kol Eime važiuos

su Pouze apžiūrėti kelių namų.
- Tau reikia retkarčiais ištrūkti, - pasakė jis. - Ir neskubėk
grįžti. Mums viskas bus gerai.
- Ačiū, Šernai. Piemenų pyragas iškeps po pusvalandžio. Te
gul jie pirmiausia viską suvalgo ir tik tada duok pudingo.
- Gerai. Iki, mieloji. Šauniai praleisk laiką, - pasakė jis, iš
girdęs lauke jau pypsinčią mamą.
Šernas priėjo pabučiuoti jos į lūpas, bet Eime nusisuko ir jis
pakštelėjo į skruostą.
Eidama prie automobilyje laukiančios Pouzės ji mąstė, jog
būtų geriau, jei Šernas taip nesistengtų atsilyginti už padarytas
skriaudas, nes dabar ją tik dar labiau slegia kaltės jausmas.
- Sveika, mieloji, kaip laikaisi? - tarė Pouzė.
- Labai gerai, - atsakė Eime, atsisėdusi į keleivio vietą.
- Šaunu. Mudvi smagiai praleisime laiką. Pamaniau, kad
galėtume nuvažiuoti pietų į tą jaukią alinę Volbersvike. Pirma
sis namas, kurį apžiūrėsime, yra Blitburge. Prie jo reikia būti
antrą valandą, taigi turime daug gražaus laiko.
- Esujūsų rankose, Pouze, - linktelėjo Eime irjiedvi nuvažiavo.
Aplenkusios pagrindinę gatvę, jos pasuko pajūrio keliu.
- Štai ten gyvena Evė Niuman. - Pouzė parodė į didelį Vikto
rijos laikų stiliaus namą, kai jos pasuko į šalia prieplaukos esančią
plačią gatvę su pakraščiuose augančiais medžiais. - Gerokai per
didelis jai ir jos dukrai, bet įspūdingas, - tarė ji. - Beje, ar pasima
tavai sukneles trečiadienį? Neatrodė, kad jos būtų liestos.
- Taip... Deja, visos buvo per didelės.

Tai buvo pirmas Eimės melas ir ji nekentė savęs už tai.
- Tikrai? Kaip keista. Mano mama buvo labai liekna. Aki
vaizdu, kad tave reikia primaitinti, Eime.
Valgant šviežias midijas alinėje Eimei pavyko nukreipti po
kalbį apie pačią Pouzę, ir ji, šiek tiek paraginta, pradėjo pasakoti
apie kelionę į Amsterdamą su Fredžiu.
- Supratau, kad gyvendamas mažame miestelyje tampi labai
ribotas. Kai ištekėjau už Šerno tėčio, keliavome po visą pasaulį iš
vienos karinės bazės į kitą ir niekad dėl to nesigailėjau. - Pouzė
siurbtelėjo vyno. - Galbūt, kai parduosiu Admirolo namą, išsi-
ruošiu į kruizą po Skandinavijos šalis. Visada norėjau pamatyti
Norvegijos fjordus.
- O Fredis važiuos kartu?
- Kas žino? Kaip ir sakiau, mudu tik geri draugai. Iš tik
rųjų, - pabrėžė ji. - Nors keliauti daug smagiau su kuo nors kitu
nei vienam. O dabar jau laikas važiuoti, antraip pavėluosime į
pirmą susitikimą. - Pouzė apsivilko paltą ir pažvelgė pro langą
į dulksną lauke. - Pilka bjauri lapkričio diena puikiai tinka ap
žiūrinėti namus, kai jie blogiausiai atrodo.
Pirmi du pasirodė netinkami, nes Pouzė ieškojo sodo pieti
nėje pusėje.
- Žinau, kad prašiau Merės parodyti įdomesnių namų, -
tarė Pouzė, segdamasi saugos diržą, - bet jei atvirai, nesu tikra,
ar po didelių erdvių neišprotėsiu gyvendama mažame name že
momis lubomis. Liko paskutinė vieta, trijų aukštų sublokuotas
namas visai netoli švyturio. Turiu pripažinti, norėčiau gyventi
pačiame miesto centre, nes jau atsibodo šitiek metų važinėti į
miestą ir atgal.
Sublokuotas namas pasirodė geriausias iš visų tą dieną ap
žiūrėtų. Ką tik atnaujintas, šviesus, su šiuolaikiška virtuve ir

nedideliu, bet pietų pusėje užveistu sodu. Eime pavydėdama
vaikščiojo paskui Pouzę ir pati troško gyventi tokiame name.
- Jis labai skiriasi nuo Admirolo namo, ar ne? - tarė ji jie
dviem stovint lietuje, kai Pouzė bandė susivokti, kaip dienos
metu judės saulė.
- Prisipažinsiu - mane jis sužavėjo. Žinau, kad jis labiau
tiktų trisdešimtmečiam šiuolaikiškam žmogui, ne tokiai mo
čiutei kaip aš, bet man jis tikrai patinka. Dideli langai ir aukštos
lubos teikia namui daugiau šviesos ir erdvės, be to, yra pakan
kamai miegamųjų, kuriuose galėtų apsistoti draugai ir šeima.
- Bet jis labai brangus, Pouze. Beveik pusė to, ką gautumėte
už Admirolo namą.
Eime skaitė katalogą, kai nekilnojamojo turto agentas Ro
džeris užrakino duris.
- Absurdas, ar ne? - pritarė Pouzė. - Tačiau negaliu pasi
imti pinigų su savimi, kas liks po manęs, bus padalinta Šernui ir
Nikui, todėl manyčiau, jog toks namas būtų puiki ilgalaikė in
vesticija, - pasakė Pouzė joms grįžtant į Sautvoldą. - Turiu pasi
kalbėti su Šernu ir paklausti, kaip klostosi reikalai su Admirolo
namu, o tada galbūt susigundysiu pasiūlyti kainą už šį namą.
Važiuodamos pro Evės namą moterys sužiuro į neabejotinai
pažįstamą raudoną automobilį, stovintį prie jo.
- Tai juk Niko automobilis, ar ne, Pouze? - paklausė Eime.
- Taip.
- Žinojote, kad šį savaitgalį jis bus Sautvolde?
- Ne. - Pouzė atsikrenkštė. - Jis jau suaugęs ir neturi mamai
atsiskaityti už kiekvieną savo žingsnį.
Abi nuvažiavo tylėdamos, nes nė viena nenorėjo daugiau
kalbėti ta tema.
22
Rytą prieš parduotuvės „Atgimusi“ atidarymo vakarėlį Tame

pabudo išpilta prakaito. Nors viskas buvo suorganizuota, iki va
karo jos dar laukė šimtai reikalų. Ji iššoko iš lovos, nusimaudė
po dušu, greitai išgėrė kavos ir nuvažiavo į parduotuvę. Mina
jau buvo ten, siurbė kilimą.
- Nežinau, kodėl stengiuosi, juk vakare jį tryps šimtai
kojų, - gūžtelėjusi pasakė ji.
Tame dirstelėjo į laikroduką. Dešimtą valandą jos laukė
vieno dienraščio interviu, dvyliktą atveš gėles vitrinai papuošti,
o trečią atvyks maisto tiekėjai.
- Neįsivaizduoju, kur jie padės sumuštinukus, - atsiduso
ji. - Ant darbo stalo pilstysime į taures šampaną. - Tame su
dribo ant kėdės. - O varge, ko gero, dar niekada gyvenime taip
nesijaudinau. Net labiau nei tada, kai pirmą kartą Paryžiuje tu
rėjau išeiti ant podiumo.
- Ak, Tame, nepamiršk, kad šiandien čia ateisiantys žmonės
yra tavo draugai. Jie visi linki tau sėkmės. Pasistenk mėgautis
šia akimirka. Juk tokių gyvenime nedažnai pasitaiko. Kada at
važiuos Nikas?
- Vėliau. Jis ir pats paskendęs iki kaklo darbuose. Pastarą

sias tris savaites mudu nedaug tesimatėme. Tikiuosi, po šian
dienos turėsime daugiau laiko vienas kitam.
- Taip. Tavo Nikas - labai malonus žmogus. Man jis pa
tinka, - pareiškė Mina. - Gerai, einu praskalauti vakar atvežtų
šimto šampano taurių. Man jos neatrodo itin švarios.
Atvežė gėles ir Tame valandą krapštėsi su jomis vitrinoje,
mąstydama apie Niką. Pasiilgdavo jo, kai ryte pabusdavo lovoje
viena. Taigi lipdama iš vitrinos ji paskambino jam į mobilųjį.
Nikas iš karto atsiliepė.
- Sveikas, mielasis, čia aš.
- Kaip jautiesi? - paklausė jis.
- Net pykina iš nervų, - prisipažino ji.
- Visiškai suprantama. Laukiu, kol atveš prekes, bet kai tik
jas iškrausime, atvažiuosiu palaikyti tavęs bent morališkai.
- Ačiū, mielasis. Pasiilgau tavęs, - droviai pridūrė.
- Ir aš tavęs pasiilgau. Pasimatysime vėliau.
Kišdama mobilųjį į užpakalinę džinsų kišenę Tame suvokė,
kad vietoj „pasiilgau tavęs“ ji trokšta išgirsti kitus du daug ga
lingesnius žodžius.
- Po galais, Tame, - suniurnėjo ji, eidama padėti Minai dė
lioti taurių. - Kaip giliai tu įklimpusi!
Eime džiaugėsi, kad tą rytą Pouzė dirbo galerijoje, nes galėjo čia
užvežti krepšius su vaikų daiktais, užuot rizikavusi susitikti su
Sebastianu Admirolo name.
- Labas, Eime, - nusišypsojo Pouzė. - Viskas suruošta?
- Taip, tik atrodo, kad Džeikas pasigavęs tą patį peršalimą,
kuriuo prieš kelias savaites persirgo Sara. Temperatūros neturi,
todėl nuvežiau j mokyklą, bet mokytojai daviau jūsų numerį ga

lerijoje, jei kas nors pasikeistų. Tikiuosi, neprieštarausit.
- Žinoma, ne.
- Į jo krepšį įdėjau paracetamolio „Calpol“. - Eime padavė jį
Pouzei. - Jei ims karščiuoti, keli arbatiniai šaukšteliai sirupo tu
rėtų padėti. Ir galbūt šį vakarą jam nereikėtų maudytis vonioje.
- Nesijaudink, Eime. Pažadu gerai jais pasirūpinti. Juk žinai,
ir pati užauginau du vaikus, - kantriai ištarė Pouzė. - Kelintą
susitinki su Semu?
- Jis pas architektą Ipsviče, važiuoju automobiliu į Ipsvičo
stotį, ten ir susitiksime. Ką gi, jau turiu keliauti. Jei prireiktų,
žinote, kad būsime pas Tamę, - pasakė ji.
- Taip, Eime, žinau. O dabar važiuok ir šauniai praleisk
laiką. Iki.
Eime sėdėjo Ipsvičo stoties perone ir nervingai dirsčiojo į laik

roduką. Po dviejų minučių turėjo pasirodyti traukinys į Lon
doną, o Šerno dar nebuvo. Ji kelis kartus skambino jam į mobi
lųjį, bet šis buvo išjungtas.
Pamačiusi į stotį [pūškuojantį traukinį, bandė dar kartą pa
skambinti Šernui. Šįsyk jis atsiliepė.
- Alio?
- Čia aš. Kur esi? Traukinys jau atvažiavo!
- Mieloji, deja, mane užlaikė architektų biure ir jau nespėsiu
atvažiuoti. Man labai gaila, Eime. Bet tu važiuok ir pasilinks
mink.
- Gerai, iki.
Neturėdama laiko svarstyti, Eime įšoko į traukinį, kurio du
rys jau pradėjo vertis.
Prieš pat šešias ji jau buvo prie Tamės parduotuvės, pabeldė

į duris ir jas atidarė žavi indė nuostabiais baltais dantimis.
- Tu - Eime, ar ne?
- Taip. Ar Tame yra?
- Ne, ji nubėgo namo nusiprausti ir persirengti. Aš - Mina,
jos padėjėja. Tame sakė, kad turite pasirodyti jūs su vyru.
- Deja, būsiu tik aš. Vyras negalėjo atvykti.
- Ką gi, - gūžtelėjo Mina. - Ar galiu pasiūlyti puodelį ar
batos?
- Su malonumu išgerčiau, - tarstelėjo Eime, žengdama
įkandin Minos į parduotuvę, gėrėdamasi kreminės spalvos da-
masto audeklu, kurį Tame buvo stilingai nuleidusi nuo aukštų
lubų, kad susidarytų palapinės vaizdas. - Ko gero, kvailas klau
simas, bet kur visi drabužiai? - paklausė ji.
- Prekes palikome sandėlyje rūsyje, kad būtų daugiau
erdvės. Sukneles vilkės Tamės draugės manekenės ir kitos dai
lios moterys, kurias tik jai pavyko įkalbėti. Tame paliko suknelę
ir tau, jei norėsi apsivilkti.
- Ji labai miela, bet aš nesu panaši į manekenę, - pasakė
Eime.
- Niekai! - tarė Mina. - Tu labai graži. Primeni man Mo
nako princesę Greisę jaunystėje. Eik į persirengimo kambarėlį
ir pasimatuok ten tau pakabintą suknelę.
- Kodėl gi ne? - sutiko Eime, galvodama apie savo seną
trumpą juodą suknelę iš „Topshop“, suglamžytą gulinčią krepšyje.
Ji nuėjo į užuolaida atskirtą persirengimo kambarėlį ir pa
matė žvilgančią vidurnakčio mėlio atlaso suknią, kurios priekis
buvo išsiuvinėtas šimtais mažučių blizgančių karoliukų.
- Oho! - tarstelėjo ji, pasižiūrėjusi į etiketę ir pamačiusi, jog
tai „Givenchy“.
- Ak, Eime! - Mina gėrėdamasi pliaukštelėjo delnais, kai ji

išniro iš persirengimo kambarėlio. - Atrodai tobulai.
- Negaliu patikėti, kad ji tinka taip, lyg būtų man pasiūta, -
tarė Eime ir apsisuko ratu.
- Ir parodo tavo puikią figūrą. Turėtum aukštai susisegti
plaukus, štai taip. - Mina suėmė Eimės plaukus viršugalvyje. -
Tavo nuostabus ilgas kaklas. Gal man juos sušukuoti?
- Jei tik turite laiko, ačiū.
- Laiko turiu ir labiausiai mėgstu padėti kitoms ruoštis šven
tei. Mūsų kultūroje pasiruošimui skiriame net kelias valandas.
Taigi, sėskis priešais veidrodį, o aš atsinešiu plaukų segtukų.
Po dvidešimties minučių, kai Mina ne tik susuko plaukus į
kuodą, bet ir padarė jai makiažą, Eime pakilo nuo kėdės.
- Atrodai stulbinamai, - aiktelėjo Mina.
- Tik viena nedidelė bėda, - tarė Eime. - Neturiu batelių.
- Ak! - sukikeno Mina. - O kam gi reikalinga geroji krikš
tamotė fėja? - Ji paėmė Eimę už rankos. - Eime, Pelene, pas
mano dukrą į gretimą parduotuvę ir tada tu būsi pasirengusi
puotai!
23
- Kaip atrodau? - paklausė Niko Tame, nulipusi laiptais j

svetainę.
- Pritrenkiamai, brangioji, - atsakė Nikas, žavėdamasis so
drios žalios spalvos suknele, atidengiančia pečius ir idealiai de
rančia prie žalių Tamės akių. - Nė kiek neabejoju, kad apie tave
rašys visi laikraščių paskalų skyreliai. - Jis suėmė ją už pečių ir
pabučiavo. - Be galo tavimi didžiuojuosi. Štai.
Jis padavė jai nedidelę aksominę dėžutę.
- Kas čia? - paklausė Tame.
- Dovana šiai progai atminti.
- Ačiū, mielasis. - Atidariusi dėžutę Tame pamatė subtilų
senovišką chrizolitų vėrinį. - Koks gražus, - aiktelėjo ji, - ir
puikiai tinka prie suknelės. Koks tu nuovokus!
- Jis maždaug pusantro šimto metų senumo. - Nikas nusi
šypsojo, kai ji apsisuko, kad jis galėtų užsegti vėrinį. - Štai.
Tame atsigręžė jo glėbyje ir pabučiavo Niką.
- Man jis labai patinka. Myliu tave, - tyliai pridūrė.
- Tikrai? - Jis kilstelėjo jos smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis. -
Iš tiesų?
- Taip, iš tiesų.
Jis perbraukė pirštais jai kaklą ir nusileido iki suknelės iš

kirptės.
- Gal pamirškime šio vakaro šventę ir likime namie?
- Norėčiau, bet, manau, mums jau laikas eiti. - Tame giliai
įkvėpė. - Negaiškime.
Aštuntą vakaro šventė jau buvo įsisiūbavusi. Lauke sukiojosi

paparacai, fotografuojantys atvykstančius ir išeinančius sve
čius, ant šaligatvio filmavimo komanda ėmė Tamės interviu.
Eime puikiai leido laiką. Visi buvo labai draugiški ir nuolat
kartojo, kaip nuostabiai ji atrodo. Ji susirado naują draugą Mar
tiną, laisvai samdomą fotografą, žarstantį jai komplimentus ir
vaišinantį šampanu.
- Žinai, galėtum kada tik panorėjusi padaryti fotomodelio
karjerą.
Kai jo ranka glostė jai petį, staiga ji pajuto nuo durų slenks
čio įsmeigtą žvilgsnį. Eimei smarkiau suplakė širdis.
- Atsiprašau, Martinai. Man reikia įkvėpti gryno oro.
Ji pasitraukė nuo fotografo ir žengė prie durų, kur stovėjo jis.
- Ar mes pažįstami? - dėdamasis nustebęs paklausė jis.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Eime.
- Atvažiavau į Londoną papietauti su savo redaktoriumi.
Nors Tame kvietė, neketinau eiti į vakarėlį, nes man tokie rengi
niai paprastai ne prie širdies. Bet mano butas tiesiog už kampo,
todėl eidamas nusipirkti pieno ir duonos nusprendžiau prasukti
pro šalį. O tada pro langą pamačiau, kaip kažkoks prakaituotas
padaras tave gniaužo. Kas tas gorila? - paklausė Sebastianas,
rodydamas į Martiną.
- Kažkoks mados fotografas, - gūžtelėjo Eime.
- O kur tavo vyras?

- Namie. Negalėjo atvažiuoti.
- Vadinasi, nori pasakyti, - sušnibždėjo jai į ausį Sebastia
nas, - kad visą naktį praleisi mieste viena?
- Taip.
- Na, kadangi atrodai taip... - Sebastianas papurtė galvą,
ieškodamas tinkamų žodžių, - pritrenkiamai ir esi visiškai
viena šiame didžiuliame mieste, manau, mano pareiga - apsau
goti tave nuo plaukuotų grobuonių, tokių kaip tas kvailys. - Jis
švelniai pabučiavo ją į kaklą. - Geidžiu tavęs.
- Atsiprašau, - pro juos prasispraudė Tame ir Eime paraudo
iki plaukų šaknų. - Kaip laikaisi, Sebastianai? Džiaugiuosi tave
matydama.
- Puikiai, - ramiai atsakė Sebastianas. - Ar galiu pasveikinti
su šiuo akivaizdžiai sėkmingu vakaru?
- Gali, - linksmai linktelėjo Tame. - Vakarėlis tikrai pavyko.
Rodos, atėjo visi kviesti svečiai ir apie mane turėtų parašyti
keli laikraščiai. Jei nepamatysiu tavęs vėliau, po šventės būrelis
mūsų eis vakarieniauti į „La Famiglia“ visai šalia Karaliaus ke
lio. Būtų smagu, jei ir judu prisidėtumėte.
- Tame! - kažkas pašaukė ją iš vidaus.
- Ateinu! - Ji kilstelėjo antakį. - Atsiprašau ir iki.
- O varge, - sušnibždėjo Eime, žiūrėdama į minioje pra-
dingstančią Tamę, - tikriausiai ji viską matė.
- Eime, brangioji, čia ne Soutvoldas, o Tame - ne tavo
draugė Merė. Ji - kosmopolitiška, protinga moteris, kuriai nė
per nago juodymą nerūpi, ar tarp mūsų yra romanas, ar ne, -
atšovė Sebastianas.
- Kalbi taip, lyg būčiau siaurų pažiūrų kaimietė, - tarstelėjo
Eime.
- Dar niekad nemačiau tokios gražios kaip tu moters, nė

truputėlio nepanašios į kaimietę. O dabar pasinaudokime
mums suteikta proga ir pasimėgaukime šiuo vakaru.
Eime žinojo, kad išgėrė per daug šampano, bet ji buvo praš
matniame vakarėlyje Londono centre, vilkėjo nuostabią suk
nelę, o geriausia buvo tai, jog šalia stovėjo Sebastianas.
Po valandos jis sukuždėjo jai į ausį:
- Gal galime eiti? Man jau užtenka.
- Bet man čia labai smagu, nenoriu niekur eiti. Pabūkime
dar dešimt minučių, - paprašė ji.
Galiausiai jam pavyko išsitempti ją pro duris į lauką.
- Tau reikia ko nors užkąsti, - pasakė jis.
- Man viskas gerai, - atrėžė ji ir žagtelėjo, tada pabučiavo jį į
skruostą... tuo metu jiems į veidus plykstelėjo fotoaparato blykstė.
- Pone Žiro, ar galime sužinoti, kuo vardu jūsų draugė? -
paklausė fotografas.
- Ne, po galais, negalit! - niūriai atsakė Sebastianas, temp
damas kikenančią Eimę tolyn gatve, kol jie nespėjo nufotogra
fuoti daugiau. - Po perkūnais, tiesiog nuostabu, brangioji! Toji
nuotrauka gali atsidurti paskalų skiltyje!
- Ar tai reiškia, kad pateksime į žurnalą „Heilo“?
Eime netvirtai, šiek tiek svirduliuodama žengė gatve ir Se
bastianas nesusiturėjęs nusišypsojo.
- Kaip smagu, kad dėl to džiaugiesi, bet abejoju, ar tavo vy
ras labai apsidžiaugtų.
- Jis neskaito „Heilo“ ir, jei atvirai, šiandien man nusispjaut,
kas pamatys tą nuotrauką.
- Rytoj galvosi kitaip, - sumurmėjo Sebastianas, vesdamasis
ją į vietinę visą naktį veikiančią krautuvėlę nupirkti maisto, kad
ji šiek tiek prablaivėtų.
Tada nuėjo su ja Slouno aikštės link ir atrakino savo buto

duris. Eime šokio žingsneliu įskriejo vidun ir klestelėjo ant so
fos.
- Ak, kaip puikiai praleidau laiką, - atsidususi ištiesė į Se
bastianą rankas ir prisitraukė prie savęs. - Aš tave myliu.
- Aš taip pat tave myliu, mano apsvaigusi svetimautoja. Da
bar pabūk čia, o aš išvirsiu kavos ir paruošiu skrebučių.
Kai Sebastianas grįžo į svetainę, Eime giliai miegojo. At
sidusęs surado antklodę, švelniai apklostė ją ir vienas nuėjo į
miegamąjį.
24
Tame pabudo, užuodusi verdančios kavos kvapą. Kai apsimie

gojusi ji pramerkė akis, į miegamąjį įėjo Nikas, nešdamas pus
ryčių padėklą su šviežiais sviestiniais rageliais ir visa šūsnimi
ryto laikraščių.
- Hm... kiek valandų? - paklausė ji kimiu balsu - praėjusį
vakarą surūkė per daug „Malboro Lights“.
Pastaruoju metu rūkydavo tik susitikusi su draugais, todėl
dabar jai buvo negera.
- Beveik dešimta.
- Po galais, pažadėjau devintą susitikti su Mina ir padėti su
sitvarkyti po vakarykščios.
Tame atsisėdusi nuo veido nusibraukė susivėlusius plaukus.
- Paskambinau jai ir pasakiau, kad tu dar miegi, ji liepė ne
sijaudinti ir sakė, kad pradės tvarkytis viena. Mina - iš tų žmo
nių, kuriems labai patinka padėti kitiems.
- Žinau. - Tame sukikeno: - Vakar ją kalbino vienas sens
telėjęs buvęs modelis su prisegamu peruku. Ji buvo sužavėta.
Nikas atsisėdo ant lovos šalia jos ir paskleidė laikraščius.
- Štai, ponia, nupirkau tik tuos, kuriuose rašoma apie tave, -

šyptelėjo jis.
Ji peržiūrėjo keturis, kurie išspausdino visokio dydžio nuo
traukų su Tame ir įvairiais svečiais bei komentarus po jomis.
- „Tame Šo švenčia savo parduotuvėlės „Atgimusi“ atida
rymą. Buvusi manekenė Tame, nufotografuota su savo vaikinu,
sėkmės lydimu prekiautoju antikvariniais daiktais Niku Monta-
gju, buvo būrelio įžymybių vakarėlio šeimininkė.“ Mielasis, čia
atrodai labai žavus, - tarė ji ir, pabučiavusi jį į kaklą, ėmė vartyti
kitus laikraščius.
- Ko gero, apie tave sužinojo visas Londonas, - pasakė Nikas.
- Na, bet ačiū Dievui, kad viskas baigėsi. Dabar galiu imtis
verslo reikalų ir pagaliau uždirbti pinigų. - Tame suėmė Niko
delną. - Ačiū už pagalbą vakar. Buvai nuostabus.
- Nekvailiok. To paties tikiuosi iš tavęs, kai kitą mėnesį ati
darysiu antikvariatą ir šventės proga pakviesiu vietinius valka
tas išgerti limonado bei pasivaišinti sumuštinukais, - nusijuokė
Nikas ir pabučiavo ją į kaktą. - Tiesą sakant, prieš tau išeinant į
parduotuvę noriu kai ką parodyti.
Nikas nusivežė Tamę per Alberto tiltą, įveikęs transporto
spūstis, sustojo priešais Viktorijos laikų stiliaus namą, stūksantį
plačioje medžių lapų prikritusioje gatvėje prie Batersio parko.
- Ką manai? - paklausė jis.
- Apie ką?
- Apie namą priešais.
Tame jį atidžiai nužvelgė.
- Atrodo... didelis.
- Išties. Eime, turiu raktus. Parodysiu jį iš vidaus.
Su Tame perėjęs tris erdvius namo aukštus, Nikas atrakino
galines duris, vedančias į didelį sodą.
- Na, ką manai?
- Manau, jis būtų nuostabus šeimos namas, - suglumusi pa
sakė Tame.
- Tiesa. Todėl jis man ir patinka. Taigi, panele Šo, ar ga
lite įsivaizduoti mūsų atžalas, pašėlusiai lakstančias po sodą, o
mudu - sėdinčius terasoje, su vyno taure rankose palydinčius
besileidžiančią saulę?
Kalbėdamas Nikas žiūrėjo tiesiai priešais save, susigrūdęs
rankas į kišenes.
- Aš... Nikai, ką tai reiškia?
- Klausiu, ar, užuot man pirkus nedidelį viengungio būstą,
sutiktum neskubėdama apsvarstyti šio didžiulio namo teikia
mus privalumus? Ir galbūt padėtum man susilaukti tų atžalų,
kurios lakstytų po sodą. - Jis galop atsisuko ir nusišypsojo jai. -
Negaliu įsivaizduoti jokio kito žmogaus, su kuriuo norėčiau tu
rėti vaikų.
Tame papurtė galvą.
- Aš taip pat ne, - tyliai ištarė.
Nikas priėjo prie jos ir apkabino.
- Gerai. Tame?
- Ką? - ji pakėlė į jį akis.
- Yra keletas dalykų, kuriuos turiu sutvarkyti, prieš visa šir
dimi atsiduodamas tau, bet noriu, kad žinotum, jog tai ir ketinu
daryti.
- Turi omeny savo verslą? Aš suprantu, Nikai. Nebūtina sku
bėti.
- Verslą ir dar kai ką, tik apie tai paaiškinsiu truputį vėliau.
Bet jeigu manai, jog būtum laiminga, gyvendama šiame name
su manimi, aš pateiksiu pasiūlymą nekilnojamojo turto agentū
rai ir pažiūrėsiu, ar pavyks susitarti. Iš tiesų manau, kad namas
turi didžiulį potencialą ir mudu galėtume paversti jį puikiais

namais.
- Taip, - vis dar priblokšta ištarė Tame. - Manau, galėtume.
Eimei atrodė, lyg miegotų karuselėje, turėjo tučtuojau iš jos iš

lipti, kol nesublogavo. Ji staiga atsisėdo, nes gerkle ėmė kilti tul
žis. Kambarys skendėjo aklinoje tamsoje ir ji niekaip nesuprato,
kur yra.
- Padėkit, - suinkštė ir sverdėdama pakilo nuo sofos, ant
kurios miegojo. Ėmė apgraibom ieškoti šviesos jungiklio, bet į
kažką atsitrenkė ir susimušė blauzdą. - Oi!
Atsivėrė durys ir tarpduryje išdygo Sebastianas, nutviekstas
šviesos iš koridoriaus.
- Labas rytas.
- Vonia, man reikia vonios, - vos įstengė ištarti ji, ženg
dama prie jo.
- Štai ten, - jis parodė ir Eime nubėgo į vonią.
Vos suspėjo prieš subloguodama. Nusipraususi veidą šaltu
vandeniu, ji apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje. Vakarykštis
makiažas buvo nutekėjęs po akimis. Plaukai nutįsę, o graži va
karinė suknelė - suglamžyta ir dėmėta.
- O varge, - sudejavo ji ir, atidariusi vonios duris, nustyp
čiojo koridoriumi.
Pamažu pradėjo grįžti vakarykštės dienos vaizdai. Sebastia
nas buvo virtuvėje, ji užuodė verdamos kavos kvapą. Sužiauk-
čiojo ir vėl nubėgo į vonią.
- Vargšelė, - tarė Sebastianas, kai ji antrąkart grįžo į vir
tuvę. - Prastokai jautiesi, ar ne?
- Siaubingai, - prisipažino Eime ir, sudribusi ant kėdės, pa-
sirėmė alkūnėmis ant siauro stalo. - Vakar tikriausiai visiškai

apsikvailinau.
- Visai ne. Buvai to vakaro gražuolė. Gal ko nors norėtum?
- Prašyčiau vandens ir poros tablečių paracetamolio, jei turi.
- Gerai.
Sebastianas padavė jai stiklinę vandens ir tabletes, Eime at
sargiai jas nurijo, tikėdamasi, kad skrandis priims.
- Atsiprašau. - Ji papurtė galvą. - Nesuprantu, kaip galėjau
šitaip apsvaigti. Nepamenu, kad būčiau daug išgėrusi.
- Kitaip ir neįmanoma, - tarė Sebastianas. - Išgėrus vieną
taurę, stebuklingai atsiranda kita, kol galiausiai pameti jų skaičių.
Be to, numanau, kad buvai nieko nevalgiusi.
- Ne, nuo pusryčių nieko burnoj neturėjau, - patvirtino Eime.
- Tai ko gi daugiau galima tikėtis?
Ji pakėlė į jį akis.
- Pyksti ant manęs?
- Ko gero, tik savanaudiškai. Turėjome vienintelę naktį
kartu, o tu užmigai ant sofos. Na, bent jau galėjau pasakyti Ta-
mei tiesą, kai naktį paskambino tavęs ieškodama.
Eime su siaubu pasižiūrėjo į jį.
- Iš kur ji gavo tavo numerį?
- Paskambino Pouzei.
- O varge, - sudejavo Eime. - Dabar ir Pouzė žino, kad aš čia.
- Taip, bet nesijaudink, aš jai paskambinau ir paaiškinau,
kas nutiko, o ji liepė perduoti, kad vaikai laikosi kuo puikiau
siai. Pasiūliau, kad turint omeny tavo savijautą, būtų geriausia,
jei aš tave nuvežčiau automobiliu į Admirolo namą, o ji paimtų
vaikus iš mokyklos. Vėliau visi ten susitiksime.
- Sebastianai, labai atsiprašau, kad pridariau tau tiek vargo.
Jaučiuosi siaubingai.
- Tai visai ne bėda, Eime.

- O jeigu jie pagalvos?.. - Ji prikando lūpą. - Kad tu ir aš?..
- Atsižvelgiant į tavo būklę šįryt, nemanau, kad kas nors ne
patikėtų mano paaiškinimu. O dabar pripilsiu į vonią vandens,
kad truputį atsigautum.
- Ak! - Eime prispaudė rankas prie skruostų. - Mano rūbai
liko Tamės parduotuvėje.
- Gerai sakai. Man vis tiek reikia eiti nusipirkti laikraščių,
tad, kol tu maudysiesi, užsuksiu ir juos paimsiu. Taip pat grą
žinsiu batelius, o šią gražią Tamės paskolintą suknelę nunešiu į
valyklą ir paduosiu jai kvitą, kad galėtų atsiimti, gerai?
Eime dėkinga linktelėjo.
- Perduok jai mano atsiprašymą ir padėkok už suknelę bei
vakarėlį.
Sebastianui išėjus, Eime paniro į levandomis kvepiančią vo
nią, graužiama kaltės dėl savo elgesio, bet kartu ir džiaugda
masi, kad Sebastianas, jos neprašytas ir neragintas, viską per
ėmė į savo rankas. Jis buvo visiškai kitoks nei Šernas, kuris tikė
josi, kad ji organizuos visą jų šeimos gyvenimą.
Kai Eime išlipo iš vonios ir susisiautę Sebastiano chalatu,
gardžiai kvepiančiu juo pačiu, Sebastianas jau buvo grįžęs ir da
bar kepė dešreles su kumpiu ir kiaušiniais. Orkaitėje šilo svies
tiniai rageliai.
- Gal tau atrodo, kad nenori valgyti, bet užkandusi kaipmat
pasijusi geriau. - Jis padėjo priešais ją stiklinę apelsinų sulčių. -
Prašau išgerti, mano ponia. Gausite šiek tiek vitamino C.
- Ačiū. - Gurkšnodama sultis Eime stebėjo virtuvėje besi
sukantį Sebastianą. - O tu moki šeimininkauti namuose.
- Kai tiek laiko pagyveni vienas, neturi kitos išeities, kaip
visko pačiam išmokti.
- Jau seniai man niekas neruošė pusryčių, - atsiduso ji.

- Tada mėgaukis, kol gali, - tarė jis ir, sudėjęs maistą į dvi
lėkštes, stumtelėjo vieną jai.
Tada atsisėdo kitoje stalo pusėje.
- O kur tiksliai esame? - paklausė Eime, nedrąsiai keldama
prie lūpų riekelę kumpio.
- Jei klausi, kur yra mano butas, tai už dviejų minučių kelio
nuo Slouno aikštės, - atsakė Sebastianas, - ir maždaug už pen
kių minučių nuo Tamės parduotuvėlės.
- Kaip smagu gyventi pačiame centre.
- Atvirai kalbant, tuo metu, kai prieš šešerius metus jį pir
kau, nebuvau tikras, ar man patiks. Mudu su žmona anksčiau
gyvenome nedideliame kaimelyje Dorsete. Man ten be galo
patiko. Buvome tapę vietinės bendruomenės dalimi, širdyje
esu tikras kaimo vaikinas. Bet po žmonos mirties norėjau
kur nors nuo visų pasislėpti, kad niekas netrukdytų ir galė
čiau gyventi ten, kur kiekviena kertelė nekelia prisiminimų
apie ją.
- Visiškai nauja pradžia.
- Taip, - sutiko jis. - Žinau, draugams atrodė, kad bėgu. Gal
taip ir buvo, bet tikiu, kad gedėdamas turi elgtis taip, kaip tau
atrodo tinkamiausia. O man tai buvo geriausia išeitis.
- Neįsivaizduoju, kaip išgyvenai tokią netektį - praradai iš
karto ir žmoną, ir vaiką.
- Sunkiausia buvo tai, kad prieš jos mirtį mudu taip lau
kėme laimės. Turiu omenyje kontrastą - naujos gyvybės lau
kimo bei džiaugsmo, kurį ji atneša, ir visiškai kitokios baigties:
užgesusių dviejų gyvybių. Niekas nežino, ką tau pasakyti. Arba
ignoruoja tai, arba stengiasi kaip nors pralinksminti, ar ap
skritai tiek persistengia, jog elgiasi su tavimi kaip su emociškai
nestabiliu žmogumi. - Jis gūžtelėjo. - Visi linkėjo man gera, tie

siog tuo metu niekas negalėjo paguosti.
- Išskyrus rašymą.
- Taip. Kadangi mano tikrasis gyvenimas sudužo į šipulius,
jaučiau, kad rašymas yra vienintelis dalykas, kurį dar galiu suval
dyti. Dėjausi Dievu: sprendžiau, kas gyvens, kas mirs, kam lemta
patirti laimę, o kam - vargus. Tik rašymas padėjo neišprotėti.
- Bet tikriausiai kasdien mąstai, kaip būtų buvę, jei tavo
žmona būtų likusi gyva? - paklausė Eime.
- Ėmiau labiau tikėti neišvengiama lemtimi. Jei ji būtų gyva,
veikiausiai tebegyventume kaime Dorsete, gal būčiau tapęs
laikraščio, kuriame dirbau, redaktoriumi ir niekad neparašęs
knygos. Tragedija arba sugniuždo, arba padaro tave kitu žmo
gumi. Kai dabar pagalvoju, manau, jog mane ji pakeitė. Dabar
esu ne toks paviršutiniškas, koks buvau, ir tikrai tapau geres
niu žmogumi. Be to, Eime, jei gyvenimas nebūtų pasukęs tokia
skausminga kryptimi, dabar mudu nesėdėtume čia ir kartu ne
pusryčiautume. - Sebastianas per stalą suėmė jos delną. - O aš
būčiau norėjęs tave pažinoti.
- Net po mano vakarykščio elgesio?
- Taip. Net jei ir laikinai, man patiko įsivaizduoti, kad esame
kartu; kaip tikra pora, išėjusi pavakaroti. Be galo didžiavausi,
būdamas su tavimi.
- Ko gero, kol nepadauginau, - atšovė ji.
- Tiesą sakant, buvo smagu matyti tave laimingą ir mokan
čią linksmintis. Sautvolde tu visai kitokia.
- Paprastai neturiu nei laiko, nei pinigų linksmybėms. Net
buvau pamiršusi, koks tai jausmas, o dabar... - Eime papurtė
galvą ašarotomis akimis. - Tai siaubinga, bet aš nenoriu grįžti
namo.
Sebastianas spustelėjo jai delną.

- Tai ir negrįžk.
- O, kad gyvenimas būtų toks paprastas. Bet taip nėra. Kai
turi vaikų, niekas nebūna paprasta.
- Žinoma, ne, bet galbūt turėtum iš lygties pašalinti mane ir
sąžiningai sau atsakyti, ar nori likti su Šernu, nesvarbu, su ma
nimi ar be manęs?
- Be abejo, prieš mums... suartėjant aš svarsčiau galimybę jį
palikti. Bėda ta, kad šiuo metu jis toks laimingas dėl Admirolo
namo pirkimo, ir negaliu sakyti, kad bjauriai su manimi elgiasi,
nes taip nėra. Jis netgi labai stengiasi tapti geresnis.
- Galbūt nutuokia, kad kažkas pasikeitė.
- O, ne! Iš kur? - Jai ėmė smarkiau plakti širdis. - Jeigu jis
sužinotų, aš...
Sebastianas pakilo nuo kėdės.
- Kol kas pamirškime tavo vyrą ir pasimėgaukime tomis
trumpomis akimirkomis, kurias dar turime.
Jis truktelėjo ją už rankos ir pastatė ant kojų, tada pabučiavo
ir nusivedė į miegamąjį.
Grįžtant į Sautvoldą Eime buvo labai tyli. Ji stipriai suspaudė

Sebastiano delną ir užsimerkė. Žinoma, norėjo pamatyti vai
kus, bet jai kėlė siaubą mintis apie grįžimą į tą baisų namelį ir
labiausiai - pas Šerną.
„Ar galėčiau taip pasielgti? Ar galėčiau jį palikti?“ - klausė
ji savęs.
Galbūt išsinuomotų namelį Sautvolde, kur galėtų ramiai
apsvarstyti, kas toliau. Pulti tiesiai Sebastianui į glėbį nebuvo
tinkama išeitis, net jei jis ir nebūtų apsigyvenęs pas jos anytą
Admirolo name. Prieš pradedant kurti tolesnius bendrus pla

nus, jis turėjo geriau susipažinti su vaikais, o jie su juo.
Eime vogčia jį stebėjo. Sebastianas susikaupęs žiūrėjo į ke
lią ir tyliai niūniavo pagal „Classic FM“ radijo stoties muziką.
Jis patiko jai vis labiau - ne tik dėl to, kad jiems mylėtis kas
kart buvo vis geriau, - vis stipriau žavėjo jo asmenybė, kurią ji
kaskart vis labiau pažino. Jis buvo geraširdis, linksmas, švelnus,
visiškai atviras ir itin sumanus. Su juo ji jautėsi branginama,
saugoma ir mylima.
Iš esmės jis buvo visiška Šerno priešingybė. Ir net po tokios
trumpos pažinties Eime jautė, jog nori būti su juo.
Sebastianas sustabdė automobilį prieš jiems sukant į Admi
rolo namo įvažą. Jis ištiesė rankas ir ji prigludo prie jo.
- Noriu, kad žinotum, jog myliu tave ir noriu būti su tavimi,
bet suprantu, kokia tau sunki ši padėtis. Lauksiu taip ilgai, kiek
reikės, kol nuspręsi, ką daryti toliau.
- Ačiū, - sumurmėjo Eime ir giliai įkvėpė. - Ką gi, metas
prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Sara ir Džeikas sėdėjo virtuvėje ir valgė ką tik su Pouze iš
keptus keksiukus.
- Mamyte, mamyte! - jie puolė prie Eimės, kai jie su Sebas
tianu įėjo į virtuvę.
- Sveiki, mielieji! Ar gražiai elgėtės?
- Nežinau, bet mums buvo labai smagu, - atsakė Džeikas. -
Ir tėtis čia.
Eimei nusirito į kulnus širdis.
- Tikrai?
- Jis ryto kambaryje su močiute. Tėveliii! Mamytė atva
žiavo! - sušuko Sara.
Atsidarė ryto kambario durys ir pro jas išėjo Šernas ir Pouzė.
Sernas rankose turėjo dokumentų aplanką ir susuktus projekto

brėžinius.
- Mieloji. - Šėmas priėjęs pabučiavo Eimę. - Labai atsipra
šau, kad vakar negalėjau važiuoti kartu, bet suprasi, kai paaiš
kinsiu kodėl.
Pouzė, eidama paskui Šerną j virtuvę, pastebėjo, kaip Sebas
tianas žiūri į jos sūnų, apkabinusį Eimę. Sebastiano veido iš
raiška liudijo tai, ko ji visai nenorėjo žinoti.
- Sveiki, abudu, kelionė namo neprailgo?
- Ne, ačiū, Pouze, - atsiliepė Sebastianas. - Dabar atsiprašy
siu, eisiu į savo kambarį padirbėti.
Jis jau norėjo išeiti, bet Šernas sustabdė jį.
- Kol dar neišėjai, ateikite abu pažiūrėti, ką rodžiau ma
mai. - Jis atsivedė Eimę prie stalo ir išvyniojo planus. Sebastia
nas nenoriai taip pat priėjo arčiau. - Žiūrėk, mieloji, ar atpažįsti
šią vietą?
Eime pasižiūrėjo į architekto suprojektuotą namą. Ji pa
purtė galvą.
-Ne.
- Žinai tą apleistą daržinę maždaug už trijų šimtų metrų
nuo Admirolo namo, pačiame valdos pakrašty, pasislėpusią už
pušų?
- Miglotai prisimenu, - linktelėjo Eime.
- Žinau, ką turi omeny. Praėjusį savaitgalį kaip tik pro ją
ėjau, - pasakė Sebastianas. - Labai graži vieta.
- Iš tiesų, - pritarė Šernas. - Pasikalbėjau su architektu,
ruošiančiu butų brėžinius, ir jis mano, jog mums gali pavykti
gauti leidimą šią daržinę paversti gyvenamuoju namu. Jei pa
vyks, mieloji, - jis nusišypsojo Eimei, - tai taps naujais mūsų
namais. Čia, kaip matai, jis nupiešė didžiulę svetainę aukštomis
lubomis, erdvią virtuvę, žaidimų kambarį vaikams... ir keturis

miegamuosius antrame aukšte. Na, ką manai? Norėtum čia gy
venti?
Eime prisivertė nusišypsoti ir linktelėjo.
- Atrodo nuostabiai, - tarstelėjo ji.
- Matai, sakiau, kad vieną dieną padovanosiu tau jaukius
namus. Ką tu manai, Sebai?
Sebastianas nusipurtė, išgirdęs sutrumpintą savo vardą.
- Manau, atrodo puikiai. O dabar atsiprašau, aš tikrai turiu
eiti ir užsidaryti kambaryje. Iki, Šernai. Iki, Eime.
Jis linktelėjo ir išėjo iš virtuvės.
- Na, kas norėtų puodelio arbatos? - paklausė Pouzė, ban
dydama sušvelninti akivaizdžiai tvyrančią įtampą.
- Turiu grįžti į darbą ir paskambinti keliems žmonėms. -
Šernas pasižiūrėjo į laikrodį. - Mama, nepamiršk, kad rytoj de
šimtą ateina matininkas.
- Tikrai nepamiršiu, - pažadėjo Pouzė.
- Jei nebus jokių trukdžių, kitą savaitę jau galėsime pasira
šyti sutartis.
- Gerai, Šernai, sakei tai jau tris kartus, - kantriai linktelėjo
Pouzė.
- Aš, ko gero, tik nerimauju, kad gali paskutinę minutę per
sigalvoti. Juk taip nebus, ar ne, mama?
- Ne, Šernai, aš nepersigalvosiu.
- Grįšiu paimti tavęs po valandos, gerai, Eime? - tarė Šernas.
Eime linktelėjo, norėdama, kad jis niekada negrįžtų. Vyrui
išėjus, ji pasijuto pavargusi ir prislėgta. Sunkiai atsisėdo prie
virtuvės stalo ir abu vaikai tuoj užsiropštė jai ant kelių. Pouzė,
pamačiusi Eimės veidą, pasiūlė ryto kambaryje įjungti televizo
rių ir vaikai nusekė paskui ją.
- Atrodai visai nusikamavusi, mieloji, - grįžusi pasakė

Pouzė ir uždėjo ant viryklės virdulį.
- Taip ir yra, - atsiduso Eime. - Aš nepratusi ilgai vakaroti ir
gerti alkoholį. Gėda prisipažinti, bet vakar gerokai padauginau
ir užmigau ant Sebastiano sofos.
- Jis jau sakė. Na, bet kartais gerai taip visiškai atsipalaiduoti.
- Pasistengsiu, kad taip daugiau nenutiktų, Pouze. Galų gale
aš esu motina. Taigi, - Eime greitai pakeitė pokalbio temą, -
kaip jaučiatės, parduodama Admirolo namą?
- Stengiuosi galvoti apie teigiamus dalykus. Jei kitą savaitę
pasirašysime sutartis, galėsiu pasiūlyti kainą už tą mielą sublo
kuotą namelį, kurį apžiūrėjome praėjusią savaitę. O tai juk jau
dinantis dalykas, tiesa?
- Ar tikrai? - Eime žiūrėjo į Pouzę, į arbatinį pilančią karštą
vandenį. - Ar jūs įsitikinusi, kad norite parduoti Admirolo
namą?
- Aišku, kad ne, bet tai nereiškia, jog nežinau, kaip turiu
elgtis. O aš tai puikiai žinau. - Pouzė atsigręžė į marčią. - Mie
loji, kartais, net jei širdis sako viena, turi daryti taip, kaip lie
pia protas. Tam tikru metu savo gyvenime mums visiems tenka
priimti sunkius sprendimus.
Eime pajuto, kaip skruostais kyla karštis, nors ir žinojo, kad
Pouzė kalba apie savo pasirinkimą.
- Taip, - teįstengė ištarti ji.
- Be to, tikiu, kad galiu būti laiminga tame name. Žinoma,
pasiilgsiu šio sodo, bet jis labai didelis ir man jau darosi per
sunku juo rūpintis. O ką tu manai apie gyvenimą senojoje dar
žinėje, jei Šernui pavyktų gauti statybos leidimą?
- Jis atrodo... puikus. - Eime stengėsi rodyti susidomė
jimą. - Bet nenoriu pernelyg daug tikėtis.
- O man veikiausiai patiktų, jei kas nors iš Montagju liktų

šiose valdose ir čia augintų vaikus. Tuomet išsiskirti su namu
nebūtų taip sunku, be to, kartais galėčiau jus aplankyti, - nusi
šypsojo Pouzė.
- Žinoma, galėtumėte, - sutiko Eime. - Jei taip išeis.
- Suprantu, tavo tikėjimas Šerno verslo sumanymais buvo
gerokai išbandomas, bet aš dar niekad nemačiau jo tokio užsi
degusio. Kai vyras laimingas, tikriausiai ir tavo gyvenimas leng
vesnis.
Eime juto, kad Pouzė bando išgauti tiesą, bet dabar tikrai
nenorėjo apie tai kalbėtis.
- Taip, išties lengviau. - Ji atsistojo. - Jei nesupyksit, eisiu su
vaikais pažiūrėti televizoriaus.
Pouzė palaukė, kol Eime išėjo iš virtuvės, ir atsiduso. Bent
šįsyk gailėjosi, kad su amžiumi įgaunama daugiau išminties.
25
Minos padedama Tame pagaliau sutvarkė savo parduotuvėlę ir

paruošė tikram atidarymui. Jos laukė visas sąrašas telefono nu
merių, kuriais turėjo paskambinti, - tai buvo žiniasklaidos už
klausos ir galimi klientai, norintys sužinoti parduotuvės darbo
valandas.
- Rytoj pradedame darbą, - pasakė Mina, kai jos paskutinį
sykį nulipo į rūsį parsinešti likusių drabužių.
- Taip. Gerai, jei jau baigėme, einu pas Niką į jo parduotuvę.
Jis vedasi mane vakarieniauti. - Tame atsigręžė į Miną ir nusi
šypsojo. - Jūs buvote nuostabi. Ar galiu kitą savaitę pakviesti jus
vakarienės ir atsidėkoti?
- Visai nebūtina, bet gerai, man būtų labai malonu, Tame.
- Be jūsų nebūčiau tiek daug padariusi.
Tame nuoširdžiai apkabino Miną.
- O tavo dėka mano gyvenimas ir vėl prasmingas, taigi išėjo
j naudą mums abiem. Gero vakaro ir pasimatysime rytoj.
Po dvidešimties minučių Tame jau buvo prie Niko parduo
tuvės ir sustojusi pažvelgė pro langą. Ant nematomų vielelių ka
bojo du apskriti art deco veidrodžiai, o tarp jų - įmantrus siety-
nas iš kelių eilių trapaus Murano stiklo, kybantis virš šezlongo,

aptraukto kremine oda. Įėjus į parduotuvę ją užliejo meilės ir
pasididžiavimo banga. Iš rūsio sklido plaktuko kaukšėjimas.
- Mielasis, čia aš! - šūktelėjo ji, palinkusi ant turėklo.
- Aš tuoj ateisiu, - atsiliepė Nikas ir vėl ėmė kalti.
Tame vaikštinėjo po ekspozicijos salę, kurioje pamažu kau
pėsi daiktai, Niko kantriai rinkti kelis mėnesius. Kažkur salėje
suskambo mobilusis. Paieškojusi rado jį ant atlasmedžio stalo,
kurį Nikas naudojo kaip darbastalį.
- Nikai, telefonas! - šūktelėjo ji, bet plaktukas nesiliovė
kaukšėjęs, todėl Tame pati atsiliepė.
- Klausau, Niko Montagju telefonas.
Kitame linijos gale buvo tylu, paskui skambintojas išjungė
telefoną. Tame patikrino skambučių išklotinę ir pamatė, jog nu
meris pažymėtas kaip EN.
Ji pervertė Niko telefonų knygą, norėdama užrašyti numerį,
kad Nikas galėtų atskambinti. Versdama pamatė žodį „mama“
ir atkreipė dėmesį, kad Pouzės miesto kodas yra toks pat, kaip ir
EN, vadinasi, skambino kažkas iš Sautvoldo. Apačioje pagaliau
nutilo plaktuko kaukšėjimas ir Nikas, suprakaitavęs ir dulkinas,
užlipo į viršų.
- Praleidai skambutį, - pasakė Tame. - Aš atsiliepiau, bet
skambintojas išjungė telefoną. Kažkoks EN.
- O, taip, tai vienas mano draugas, kurio paprašiau apžiū
rėti kelis nuostabius marmurinius lempų stovus, - vilkdamasis
švarką atsakė Nikas.
- Jis gyvena Londone? - ramiai paklausė Tame.
- Taip, Londone. Na, mieloji, einame?
- Sveikas, Sebastianai, - tarė Fredis, atidaręs laukujės du

ris. - Ačiū, kad atėjai.
- Su malonumu, - atsakė šis, kai Fredis nusivedė jį į sve
tainę, kurios židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis. - Jei atvirai,
džiaugiuosi dėl kiekvienos progos atsiplėšti nuo nešiojamojo
kompiuterio.
- Sunkiai rašosi?
- Taip. Kaip tik įpusėjau romaną. Man knygos rašymas
yra lyg plaukimas per Lamanšą: pradedi kupinas jėgų ir entu
ziazmo, o tada, perplaukęs pusę ir nematydamas kito kranto,
suvoki, jog jau per vėlu grįžti atgal, bet dar ir pabaiga labai toli.
Jei suprantamai aiškinu, - pridūrė Sebastianas, sėsdamas ant
Fredžio parodytos kėdės.
- Alaus, o gal vyno?
- Ačiū, alus būtų puiku.
Fredis grįžo su dviem buteliais, vieną padavė Sebastianui ir
atsisėdo.
- Į sveikatą.
- Į sveikatą.
Abu gurkštelėjo ir Sebastianas ėmė laukti, kol Fredis pa
aiškins, kodėl norėjo su juo pasikalbėti. Tačiau praėjo šiek tiek
laiko, kol Fredis atplėšė akis nuo židinio ugnies.
- Tiesą sakant, noriu su tavimi pasikalbėti apie keletą dalykų.
Man reikia, taip sakant, nešališkos nuomonės. Tu pažįsti Pouzę ir
manau, kad tau ji gan svarbi, bet nesi prie jos prisirišęs emociškai.
Taip pat iš tavo biografijos knygoje žinau, kad anksčiau dirbai
reporteriu, todėl tavęs veikiausiai nesukrės tai, ką papasakosiu.
- Suprantu. Ir, žinoma, viskas, ką pasakysit, liks tarp šių ke
turių sienų.
- Ačiū. Net nežinau, nuo ko pradėti. - Fredis pasikasė
galvą. - Na, pirmiausia man kelia nerimą mintis, kad Pouzės

sūnus perka Admirolo namą.
- Aišku. Manot, kad jis ne itin patikimas?
- Ne tiek jis, kiek jo verslo partneris ir finansuotojas - žmo
gus, vardu Kenas Nouksas.
-Ir?
- Pouzė davė man peržiūrėti kai kuriuos dokumentus ir pa
stebėjau, kad laiškiniame popieriuje su bendrovės pavadinimu
bei adresu, taip pat teisiniuose dokumentuose tas Nouksas nėra
įvardijamas kaip bendrasavininkis arba direktorius. Aš ketu
riasdešimt metų dirbau advokatu ir per tą laiką susidūriau su
tiek nesąžiningų veikėjų nekilnojamojo turto versle, kad ant
pirštų nesuskaičiuosi. Jei šis asmuo finansuoja visą verslą, kaip
ir turėtų būti, nes mes žinome, kad Šernas neturi nė skatiko, tai
faktas, jog jis nėra šios bendrovės direktorius, iš karto sukėlė
įtarimą.
- Aišku. Aš galiu paprašyti draugo iš savo senosios dar
bovietės naujienų tarnyboje, kad pasidomėtų juo, sužinotų to
žmogaus verslo istoriją. Jis iš tolo užuodžia nešvarius reikalus.
- Būtų labai gerai, Sebastianai. Nenorėčiau, kad Pouzė būtų
apgauta parduodama Admirolo namą. Tik tarp mudviejų: nors
Šerną mačiau labai trumpai, neteigčiau, kad man jis labai pa
tiko, bet juk to nepasakysi jo motinai, tiesa?
- Taip, tikrai ne.
- Ar buvai su juo susitikęs?
- Kelis kartus ir, deja, pritariu jums.
- Labai gaila vargšelės jo žmonos. Man jis atrodo gan
agresyvus žmogus. O Pouzė ne kartą minėjo, kokia švelni yra
Eime.
- Taip, išties.
Vėl įsivyravo tyla, Fredis atsistojo ir įmetė į židinį malkų,

nors ir nereikėjo, tada atsigręžė į Sebastianą.
- Velniop viską! Man reikia viskio. Gal prisidėsi?
- Ne, ačiū. Tada visa popietė būtų nurašyta tikrąja žodžio
prasme, - nusišypsojo jis.
Fredis išėjo iš kambario ir grįžo su viskiu rankoje ir niū
riu veidu. Sebastianas iš karto suprato, jog ligšiolinės kalbos
buvo tik antraeilės, o dabar jis išgirs, ką iš tiesų Fredis norėjo
pasakyti. Jis žiūrėjo, kaip vyresnis vyras atsisėdo ir nurijo didelį
gurkšnį gėrimo.
- Ką gi, - jis atsiduso ir pakėlė akis į Sebastianą. - Atsipra
šau, kad taip delsiu, bet kai papasakosiu, suprasi kodėl. Iki šiol
niekam nebuvau apie tai prasitaręs. Tikiuosi, ir tu laikysi tai pa
slaptyje.
- Žinoma, - patikino Sebastianas.
Fredis giliai trukčiojamai įkvėpė ir ištuštino taurę.
- Gerai, pradėsiu...
Po valandos Sebastianas su Fredžiu jau buvo išgėrę kelias taures

viskio, ant stalo stovėjo pustuštis butelis.
- Tikrai nežinau, ką pasakyti.
- Taigi, - pritarė Fredis. - Ir net nėra, ką sakyti.
- Nors ir esu rašytojas, ko gero, niekada nesugalvočiau to
kios... tragiškos situacijos.
- Galiu užtikrinti, kad kiekvienas mano ištartas žodis yra
tiesa. Deja... - gūžtelėjo Fredis. - Gerai paieškojęs, viską rastum
internete.
- Ir jūs įsitikinęs, kad Pouzė lig šiol nieko nežino?
- Ne. Kai vėl ją sutikau po tokios daugybės metų, maniau, kad
jau bus sužinojusi. Kad kas nors bus jai pasakęs. Bet ji daugiau
nei dvidešimt penkerius metus gyveno toli nuo Admirolo namo.
- Tiesą sakant, galiu tuo patikėti, - tarė Sebastianas. - Žmo
nės nemėgsta kalbėti apie nemalonius dalykus su nukentėju
siuoju. Kai mirė mano žmona, net artimiausi draugai vengė šios
temos, tad ką ir kalbėti apie svetimus.
Fredis pasižiūrėjo į Sebastianą, tada j gęstančias žarijas ži
dinyje.
- Tu supranti, kodėl turėjau ją tada palikti?
- Taip. Buvote atsidūręs neįmanomoje padėtyje.
- Kai supratau, kas ji tokia ir kad ji nieko nežino, neturėjau
kito pasirinkimo. Aš... - Fredžio balsas užlūžo, akyse sublizgo
ašaros. - Manęs tai vos nepalaužė, todėl žinojau, kad ją toji is
torija būtų sunaikinusi.
- Iš to, ką man papasakojot, suprantu, kad tuo metu tikrai
būtų taip nutikę.
- O šiuo metu vis klausiu savęs, - Fredis įsipylė dar viskio. -
Ar dabar sužinota tiesa ją palaužtų?
Sebastianas bandė įsijausti, suprasti, ką jis galvotų... taip
darė visada, kai imdavo dvejoti dėl savo veikėjo.
- Tiesiog... nežinau, kaip ji į tai reaguotų, Fredi. Ko gero,
būtų siaubingai priblokšta ir negalėtų patikėti. Bet jei papasa
kotumėte, Pouzė bent jau suprastų, kodėl ją palikot.
- Ir kodėl negaliu jai įsipareigoti. Ji tikriausiai nesupranta,
kas čia dedasi. O juokingiausia tai, kad praėjus penkiasdešim
čiai metų aš noriu tik vieno: priklaupti prieš ją ir pasakyti, jog ją
myliu ir trokštu, kad ji pagaliau taptų mano. - Fredis išsitraukė
iš kišenės nosinę ir garsiai išsipūtė nosį. - Gal man geriau ir vėl
pasitraukti, Sebastianai, parduoti...
- Ir įstoti į užsieniečių legioną?
Tai privertė Fredį nusišypsoti.

- Aš net ir tam per senas. Ką tu darytum manimi dėtas, Se
bastianai?
- Manau... tikriausiai bandyčiau rasti būdą, kaip jai pasakyti,
bet tai tik mano nuomonė, juk žinote, kaip susiklostė mano pa
ties gyvenimo aplinkybės. Praradęs žmoną supratau, jog turiu
džiaugtis kiekviena diena ir naudotis kiekviena suteikta proga,
ypač jei tai susiję su meile.
- Aš, žinoma, sutinku, bet to, kas jau pasakyta, niekaip ne
atšauksi, tiesa?
- Taip, bet nepamirškit, kad judu abu tapote nekaltomis au
komis to, ko niekaip negalėjote suvaldyti. Suprantu, kad sten
gėtės Pouzę apsaugoti, nes ją mylėjote, bet jūs taip pat nukentė
jote. Esu tikras, ji supras.
- Tu teisus, man iš tiesų buvo labai sunku. Ką gi, ir taip ilgai
tave sutrukdžiau, esu dėkingas už išmintingus žodžius. Galbūt...
gal reikėtų palaukti ir pasakyti jai, kai bus išsikėlusi iš Admirolo
namo ir pradėjusi naują gyvenimą. Jaučiu, jog tai šiek tiek su
švelnintų smūgį - ji bent jau negyventų tame name.
- Ko gero, jūs teisus. Palaukit, kol ji išsikraustys, nes ir tai jai
bus emociškai sunkus žingsnis, tada dar luktelkit, kol apsipras
su nauja padėtimi. - Sebastianas atsistojo ir Fredis palydėjo jį
prie durų. - Sudie, Fredi. Dar pasimatysime.
- Taip. Džiaugiuosi, kad dabar gyveni pas Pouzę. Man buvo
neramu, kad ji viena tame dideliame name.
- Iš tiesų manau, kad Pouzė yra vienas stipriausių mano
kada nors sutiktų žmonių, - atsakė Sebastianas. - Paprašysiu,
kad mano draugas iš naujienų tarnybos pašniukštinėtų apie tą
Keną Nouksą, ir pranešiu jums.
Pouzei nesimiegojo, vis kankino mintys apie darbus, kuriuos

reikia atlikti iki išsikraustymo. Tą rytą paskambinęs Nikas at
siprašė dėl savo pirmos reakcijos sužinojus apie namo parda
vimą, ir paklausė, ar senas jo mokyklos draugas galėtų apžiūrėti
namuose esančius paveikslus.
- Jis tikisi, kad būsiu praleidęs pro akis Van Gogą, - nusi
juokė sūnus.
- Mielasis, gerai žinai, kad paveikslai namuose yra tik pa
prastos teplionės, kurioms lemta atsidurti šiukšlių konteineryje,
o ne „Sothebys“.
- Blogiausiu atveju tai bent bus proga apsilankyti Sautvolde,
mama. Žinai, kad Polas visada mėgo ir tave, ir Admirolo namą.
Jis norėtų atvažiuoti atsisveikinti.
- Su manimi ar su namu?
- Labai juokinga. Tad Polas atvažiuos pas tave šeštadienį
apie dešimtą, aš ir pats savaitgalį kuriuo nors metu pasirodysiu.
- Nuostabu. Paruošiu pietus. Gal atsiveši ir savo mieląją
draugę?
- Ne, Tame dabar labai užsiėmusi savo parduotuvės reikalais.
- Bet kada nors ji vis tiek turės atvažiuoti ir apžiūrėti tavo
močiutės sukneles, gal ką nors norės pasiimti. Pakviesk ją at
vykti pas mane per Kalėdas, gerai? Jos bus paskutinės šiame
name, norėčiau, kad susirinktų kuo daugiau žmonių ir būtų
kuo linksmiau.
- Aš... gerai, būtinai.
- Ar tarp judviejų viskas gerai? - pasiteiravo Pouzė.
Ji gerai pažinojo savo sūnų ir tas trumpas delsimas prieš at
sakant iškart sukėlė jai įtarimą.
- Viskas gerai, mama. Tiesiog mudu labai užsiėmę, beje,
jau turiu važiuoti į aukcioną Lotso gatvėje. Atsiųsiu tau pažįs-
lamo vietinio aukcionatoriaus iš Sautvoldo telefono numerį. Jis

galėtų atvažiavęs įvertinti daiktus namuose. Perspėju pernelyg
daug nesitikėti, mama. Seni mediniai baldai yra beverčiai šiais
laikais, nebent būtų labai ypatingi. Tavimi dėtas, atsirinkčiau
kelis širdžiai brangius daiktus, tada išnuomočiau kelis šiukš
lių konteinerius ir išmesčiau senas lovas ir sofas. Už jas vis tiek
nieko negausi.
- Ir nesitikiu, mielasis.
- Vadinasi, namo pardavimas tikrai vyksta?
- Kiek žinau, taip.
- Ir tu nė kiek nesijaudini?
- Visai nesvarbu, ar aš jaudinuosi, ar ne. Tiesiog neturiu
kito pasirinkimo, Nikai, nebent iš kur nors stebuklingai atsi
rastų koks milijonas svarų, už kuriuos galėčiau renovuoti namą.
- Taip, tu teisi. Gaila, kad neturiu atliekamų pinigų - viską
sudėjau į naują verslą.
- Taip ir turi būti, Nikai. Metas visiems judėti pirmyn, kad
ir kaip būtų sunku. Labiausiai pasiilgsiu savo sodo, bet Šernas
sakė, kad bus pasamdyta nekilnojamojo turto valdymo bend
rovė, kuri prižiūrės ir butus, ir valdą. Be to, man visai patiktų
Iurėti naujus šiuolaikiškus baldus ir langus dvigubais stiklais.
- Gerai. Na, man jau laikas. Pasikalbėsime rytoj. Myliu tave,
mama.
- Ir aš tave myliu, brangusis.
Pouzė padėjo ragelį ir atsiduso. Tada paskambino Niko re
komenduotam vietiniam aukcionatoriui ir paprašė jį įvertinti
name esančius daiktus. Jiedu susitarė susitikti po kelių dienų.
Vaikščiodama iš kambario į kambarį, kaip patarė Nikas,
Pouzė suprato, kad labai mažai ką norėtų pasiimti į naują gy
venimą. Vieną kitą paveikslą, žalsvą art deco laikrodį, stovintį
ant židinio atbrailos svetainėje, tėčio darbo stalą nusitrynusiu

odiniu paviršiumi...
Pouzė sunkiai atsisėdo ant gerokai padėvėto čiužinio vie
name iš laisvų kambarių. Pamatė savo atvaizdą sename dėmė
tame veidrodyje paauksuotais kraštais, kuriame į save žiūrėjo
ne viena Andersonų karta. Ką jie pagalvotų sužinoję, kad ji iš
metė trijų šimtų metų giminės istoriją, susimąstė. Jei tik įma
noma „galvoti“ atsidūrus kape - tuo pastaruoju metu ji dažnai
abejojo. Vis dėlto šias kelias savaites nuo tada, kai pagaliau su
tiko parduoti namą, ji kaip niekad arti juto savo tėčio buvimą -
to nebuvo jau daugelį metų.
- Pouze, jau laikas, - pasakė ji savo atspindžiui.
- Sebastianai, svarsčiau, gal galėtum man skirti pusvalandį

ir nueiti kartu į Pilį sode. Supranti, tai buvo mano tėčio buveinė.
Kai buvau maža, manęs į ją neįleisdavo. Tėtis - kurį, kaip žinai,
labai mylėjau, - vedžiodavosi mane po sodą ir mokė tinkleliu
gaudyti drugelius. Paskui jis nešdavosi juos į Pilį „ištyrinėti“, o
tada paleisdavo, kaip man sakė. Kartą man pavyko įsmukti vi
dun ir radau ten didžiulę kolekciją negyvų drugelių rėmeliuose,
kabančiuose ant sienų. Tuo metu baisiausiai nusiminiau, bet
dabar suprantu, jog jis buvo tiesiog kolekcininkas. Tais laikais
tai buvo visiškai įprastas hobis, jis norėjo išsaugoti juos ateities
kartoms - gali būti, kad kai kurios jo surinktų drugelių rūšys
jau išnykusios.
Sebastiano ranka, laikanti skrebutį su varvančia namine uo
giene, sustingo pakeliui į burną.
- Na, jie bent jau gali būti šio to verti.
- Galbūt, bet niekad neimčiau už juos pinigų. Jei jie turėtų
kokią nors vertę, padovanočiau Gamtos istorijos muziejui. Vis

dėlto turiu prisipažinti, kad manęs nežavi mintis eiti į Pilį. Dau
giau nei šešiasdešimt metų nebuvau ten kojos įkėlusi. Po tėčio
mirties išvažiavau gyventi pas močiutę į Kornvalį, o kai galiau
siai grįžau su vyru ir vaikais, na, tiesiog nenorėjau ten eiti.
- Visiškai suprantu kodėl, - pasistengė nešališkai atsakyti
Sebastianas.
- Ir dabar nenoriu ten eiti, bent jau viena, bet tai jau būti
nybė, nes prieš išsikraustant reikia ją sutvarkyti.
- Žinoma, eisiu su jumis, Pouze. Tik pasakykit kada.
- Gal šią popietę? Pagaliau turiu susiimti, o dar savaitgalį
atvyksta Niko draugas Polas, prekiautojas meno kūriniais, tad
pamaniau, jog būtų gerai jam parodyti drugelių kolekciją.
Sebastianas sunkia širdimi palydėjo akimis iš virtuvės išei
nančią Pouzę, svarstydamas, kodėl ji neprašo Šerno palydėti ją
į Pilį. Jis juk vyresnysis sūnus ir turėtų jai padėti. Sebastianas
atsistojo išsiplauti lėkštės ir puodelio, galvodamas, kad galbūt
jis šališkas, bet net jei nebūtų pamilęs Šerno žmonos, vis tiek
Šernas jam atrodytų nemalonus ir pasipūtęs.
- Nesuprasi, kaip tie genai nulemia žmogaus charakterį, -
sumurmėjo jis, lipdamas aukštyn žavingais lenktais laiptais, ti
kėdamasis, kad Pouzė nesupyks, jog jis pasivogė jų grožį ir pa
naudojo kaip pagrindinį savo knygos motyvą.
- Tai ar galėsi man skirti pusvalandį ir nueiti kartu į Pilį? -

paklausė Pouzė, kai jie baigė valgyti pietus.
Sebastianas padėjo kartu peilį ir šakutę.
- Tokio skanaus jautienos ir kukulių troškinio gyvenime
nebuvau valgęs, palydėčiau jus iki pat mėnulio, jei tik dar kada
nors tokio paruoštumėte. Gerai, paimsiu žibintuvėlius. Abejoju,

ar ten veiks elektra.
Pouzė vos pastebimai šyptelėjo, bet kildamas nuo kėdės Se
bastianas juto, kokia ji įsitempusi.
Jiems einant per sodą, kuriame visą dieną tvyrojo rudeniška
migla, Sebastianas pamatė Pilį, stūksančią už plikų kaštainių.
Jis nevalingai nusipurtė; dėl to, ką žinojo, ko gero, baiminosi ne
mažiau už Pouzę.
Jie prisiartino prie durų, padarytų iš kadaise tvirto ąžuolo,
tačiau po tiek metų nepriežiūros jos buvo beveik sutrūnijusios.
Pouzė pakėlė prie spynos sunkų raktų ryšulį. Ranka taip dre
bėjo, kad neįstengė įkišti reikiamo rakto į skylutę.
- Duokite man.
Sebastianui teko panaudoti visą jėgą, kad atrakintų, kaip su
prato, šešiasdešimt metų nejudintą spyną. Juto, kaip smarkiau
plaka širdis. Kas žino, kas ten yra, kas liko po tragedijos, kaip jis
žinojo, įvykusios tarp šių sienų...
Raktas pagaliau pasisuko ir Pouzė nieko nelaukdama stum
telėjo duris. Jiedu įžengė į tamsų kambarį; Sebastianas pamatė,
kad langas iš vidaus aptrauktas voratinkliais, o iš išorės pri
dengtas susivijusių gebenės šakų. Abu įjungė žibintuvėlius ir
ėmė sukiotis aplink.
- Čia tėtis laikė visus sporto reikmenis, - pasakė Pouzė, per
žengusi krūvą žaliais pelėsiais aptrauktų lazdų. - Kriketo varte
lių kuoleliai, - tarė ji. - Pažiūrėk į šitą. - Ji pakėlė medinį daiktą
ir pamojavo juo. - Kroketo plaktukas. Pamenu, kaip žaisda
vome, kai tėvai surengdavo vakarėlį.
Sebastianas žibintuvėliu apšvietė didelę spintą. Durelės
buvo praviros, o atidaręs plačiau pamatė tvarkingai išrikiuotų
ginklų kolekciją, kadaise spindintis metalas dabar buvo surū
dijęs iki tamsiai rudos spalvos. Jam nutirpo širdis supratus, kad
vieno ginklo trūksta.
- Tėčio medžiokliniai šautuvai, - pasakė Pouzė. - Kartais
naktį girdėdavau šūvius. Tėtis sakydavo, kad vietinis ūkininkas
medžioja kiškius, bet jo ūkis buvo gan toli, o šaudydavo visai
šalia, tad tikriausiai jis pats.
- Tai „Purdey“, jeigu pavyktų gerai išvalyti, tikriausiai būtų
gan vertingas, - tarė Sebastianas, ištraukęs vieną šautuvą.
- Tu šaudai?
- Ginkdie, apie „Purdey“ žinau tik todėl, kad teko jais do
mėtis dėl mano pastarojo romano, - nusišypsojo jis.
Prieblandoje pamatė, kad Pouzė pašvietė žibintuvėliu laip
tais aukštyn.
- Gal man lipti pirmam? - paklausė jis.
- Jei nesunku. Tik būk atsargus, kiek pamenu, jie labai stai
giai sukasi.
- Gerai.
Jiems lipant batai kaukšėjo ant senų akmeninių pakopų ir
bokštelyje atsiliepė aidas. Tvyrojo stiprus drėgmės kvapas, pa
siekusi siaurą laiptų aikštelę viršuje Pouzė ėmė čiaudėti.
- Vargeli, - tarė ji ir, striukės kišenėje susiradusi nosinę, iš
sipūtė nosį. - Ko gero, kvėpuojame karo metų oru!
- Ką gi. - Sebastianas apžiūrinėjo priešais stūksančias du
ris - mažesnę ąžuolinių lauko durų, tik daug geriau išsilaikiu
sių, versiją. - Štai ir atėjome.
- Taip.
Pouzė taip pat žiūrėjo į duris, atrodė, kad per medieną ver
žiasi lauk šimtai prisiminimų.
- Atidaryti?
Pouzė padavė jam didžiulį geležinį raktų žiedą, primenantį
per didelę apyrankę, o įvairaus dydžio raktai atrodė kaip karu

liai.
Sebastianas nulenkė rankeną, tikrindamas, ar durys užra
kintos, - taip ir buvo, - tada iš trečio karto atitaikė raktą.
- Pasirengusi?
- Gal galiu užsidėti akidangčius, kad nematyčiau visų tų
vargšų negyvų drugelių?
- Taip, bet tada ko mes čia apskritai atėjome?
Sebastianas ištiesė jai ranką ir Pouzė įsikibo, kvėpuodama
giliai, kad apramintų smarkiai plakančią širdį. Už šios medie
nos plokštės slypėjo jos mylimo tėčio gyvenimo esmė. Ji žengė
paskui Sebastianą vidun, nudelbusi akis į grindis, nuklotas ke
lių dešimtmečių dulkėmis.
Sebastianas ėmė sukioti žibintuvėlį po apskritą kambarį, ap
šviesdamas daugybę negyvų drugelių, kreivai kabančių rėme
liuose ant sienų. Jis pamatė stalą, oda trauktą kėdę ir knygų len
tyną, dar pilną dokumentų. Tada už jų pastebėjo didžiulę dėmę
ant sienos.
Ji buvo vario spalvos, su mažais taškeliais aplink, tarytum
šiuolaikinis tapytojas būtų ant drobės kaip pakliuvo šliūkštelė
jęs dažų.
Kiek užtruko, kol suprato, kas tai, bet kai susivokė, Sebastia
nas įkvėpė didžiulį gurkšnį dvokaus oro, kad nesusvyruotų. Jis
pasižiūrėjo į Pouzę, bet ji buvo nusigręžusi ir apžiūrinėjo dru
gelį rėmelyje.
- Prisimenu jį - tai aš jį sugavau ir tėtis labai džiaugėsi, nes
juodataškiai melsviai labai reti. Ko gero, tai buvo paskutinis dru
gelis, kurį sugavau, - atsiduso ji. - Galbūt paprašysiu Eimės man
jį nupiešti, kad galėčiau prisiminti jo grožį, bet nereikėtų matyti
mirusio, - pasakė Pouzė ir liūdnai šypsodamasi atsigręžė.
Kai ji ėmė žvalgytis po kambarį, Sebastianą apėmė noras

kuo greičiau išvesti ją lauk, kol nepastebėjo, bet buvo jau per
vėlu. Pouzė nukreipė žibintuvėlį tiesiai į tą vietą.
- O kas gi čia?
Ji priėjo prie sienos apžiūrėti dėmės iš arčiau.
- Galbūt nuvarvėjo nuo lubų.
Net jis pats suprato, kaip kvailai nuskambėjo šis melas.
- Ne... - Pouzė beveik įbedė nosį į dėmę. - Man tai panašu
į sudžiūvusį kraują, Sebastianai. Tiesą sakant, netgi atrodo, kad
kažkas buvo pastatytas prie sienos ir nušautas.
- Galbūt vienas iš jūsų protėvių buvo įsivėlęs į kokią nors
dvikovą ar dar kas?
- Taip, galėtų būti, bet esu tikra, kad būčiau ją pastebėjusi,
kai vaikystėje buvau slapta čia įsliūkinusi. Vargu ar įmanoma
nepamatyti tokio dalyko. Ir ji tiesiai priešais duris.
- Galbūt tuo metu čia kabojo daugiau įrėmintų drugelių.
- Gal tu ir teisus. Netgi esu įsitikinusi, kad ant šios sienos
kabėjo tėčio drugelių admirolų kolekcija. Jei gerai prisimenu,
lai buvo pirmieji drugeliai, kuriuos pamačiau atvėrusi duris,
nes paskui iškart apsisukau ir nubėgau laiptais. Taip, tai paaiš
kintų, kodėl nepastebėjau dėmės.
Sebastianui iš palengvėjimo net pakirto kojas, kai Pouzė pa
sisuko ir nuėjo prie stalo. Ji paėmė didžiulį didinamąjį stiklą ir
papūtė. Ore pasklido tūkstančiai dulkelių, žėrinčių žibintuvėlio
spindulyje.
- Veikiausiai tai buvo vienas iš kankinimo įrankių. Ir ko tik
tėvai neprimeluoja savo vaikams, norėdami juos apsaugoti, -
atsiduso ji. - Aišku, mes visi taip elgiamės, bet geriau pagalvo
jus nežinia, ar tai gerai.
Sebastianas vėl giliai įkvėpė.
- Gal man surinkti drugelių rėmelius ir nunešti į namą? -

pasiūlė.
- Taip, ačiū, Sebastianai. - Pouzė parodė į knygas lenty
noje. - Manau, viskas, išskyrus šias, galės keliauti į šiukšlių
konteinerį. - Ji suvirpėjo. - Man čia visai nepatinka. Tvyro kaž
kokia keista atmosfera. O vaikystėje įsivaizdavau tėtį, sėdintį
spindinčiame soste tarsi drugelių karalių pilies bokšte. Ką gi, -
gūžtelėjo ji, - visa tai buvo tik žaidimas.
- Taip. Jūs eikite, Pouze. Aš atnešiu drugelius į namą.
- Ačiū, Sebastianai, - padėkojo ji ir išėjo.
26
Tame gulėjo lovoje šalia Niko ir žiūrėjo, kaip jis skaito aukciono
katalogą.
- Vadinas, šį savaitgalį važiuoji į Sautvoldą? - paklausė ji.
- Taip. Kaip minėjau, atvažiuoja Polas apžiūrėti mamos
paveikslų, o sekmadienį noriu užsukti į aukcioną Lavename.
Penktadienio vakarą važiuosiu į Admirolo namą, o sekmadienį
po pietų grįšiu į Londoną.
- Gal galiu važiuoti kartu? Norėčiau susitikti su tavo mama,
be to, ji sakė, kad nori man parodyti savo mamos sukneles.
- Maniau, norėsi šeštadieniais būti savo parduotuvėje. Sa
kei, kad labiausiai užimta savaitės diena.
- Nepamiršk, kad turiu Miną, kuri yra daug geresnė parda
vėja už mane!
- Taip, bet ji tai ne tu, be to, argi nesi susitarusi papietauti
su Džeine?
- Esu, bet galėčiau atšaukti susitikimą. Norėčiau dar kartą
pamatyti tavo mamą, - tarė Tame.
- Jei atvirai, manau, jai šiuo metu ir taip nelengva. Galbūt
dar kitą savaitgalį, kai jau bus aiškiau dėl namo pardavimo?
398 Luc i nd a Ri l e y Dr ug e l i ų k a mb a r y s
- Po galais, Nikai, tu nuolat tai kartoji! - Sukilo visos Tamės

abejonės ir susierzinimas. - Neprisimenu, kada pastarąjį sykį
kartu praleidome savaitgalį. Tu nuolat kažkur vienas pradingsti.
- Taip, nes noriu nusipirkti gerų daiktų, kad mano verslas
užsisuktų. Labai atsiprašau, kad negaliu tau skirti viso savo dė
mesio, Tame, - išrėžė jis. - Bet maniau, kad mes suprantame ir
gerbiame vienas kito darbą.
- Taip, aš suprantu, - tarė Tame, - bet net ir visame šiame
chaose turėtų būti įmanoma rasti bent vieną dienelę, kurią ga
lėtume praleisti kartu. Gyvenime juk svarbiausia atrasti pusiau
svyrą!
- Tame, nenoriu pasirodyti šiurkštus, bet dabar, kai tavo
verslas pradėjo gyvuoti, atrodo, tau nepatinka, jog aš daug laiko
skiriu savajam.
- Tai neteisinga! Aš visada rasdavau laiko tau, kad galėtume
būti kartu.
Nikas nutėškė katalogą ant grindų ir išlipo iš lovos.
- Mano galvoje sukasi šimtai dalykų, kuriais turiu pasirū
pinti, tad mažiausiai noriu dar ir kivirčytis su tavimi. Važiuoju
pas Polą ir Džeinę, ten nors šiek tiek pailsėsiu!
Tame girdėjo, kaip Nikas išeidamas užtrenkė paskui save
duris. Ji įsikniaubė veidu į pagalvę ir pravirko.
Prabėgo dvi dienos, o Tame taip ir nesulaukė iš Niko jokios ži

nios. Vidurdienį ji išėjo iš parduotuvės susitikti su Džeine Bo-
šano gatvės „Langano“ bare, kur abi mėgo šeštadieniais pietauti.
- Tu visa švyti, - pasakė Tame, atsisėdusi priešais draugę.
- Ačiū, ir jaučiuosi puikiai. Ką tik atlikome pirmą tyrimą ul
tragarsu ir atrodo, kad vaikeliui viskas gerai, taigi galiu šiek tiek
atsipalaiduoti. Gal išgersi taurę vyno, Tame? Regis, tau nepa

kenktų. - Džeinė įdėmiai pažvelgė į draugę. - Ar gerai jautiesi?
Atrodai išblyškusi.
- Tiesiog prastai miegu.
- Ką? Naktimis skaičiuoji parduotuvės pajamas, kad negali
užmigti? - Džeinė nusišypsojo ir praeinančio padavėjo paprašė
atnešti mineralinio vandens bei vyno.
- Ne, nors pastarosiomis dienomis tikrai gerai sekasi, o šį
ryt klientai vos sutilpo parduotuvėje. Tiesą sakant, negaliu ilgai
užsisėdėti, nes palikau Miną vieną.
- Manau, ji puikiai susitvarkytų ir viena, bet jei taip seksis ir
toliau, turėsi susirasti padėjėją, kuri padėtų jums.
- Taigi. Reikės apie tai pagalvoti, - sutiko Tame.
- Tame, turėtum šokinėti iš džiaugsmo. Visi kalba apie tave
ir tavo nuostabias sukneles, o tu atrodai nusiminusi. Kas yra?
Tame paėmė savo taurę ir nurijo didelį gurkšnį vyno.
- Prieš kelias dienas susipykau su Niku ir nuo tada negavau
iš jo jokios žinios. Džeine... - Tame vėl gurkštelėjo vyno. - Man
atrodo, Nikas gali būti užmezgęs romaną.
Džeinė apstulbusi pasižiūrėjo į ją.
- Ką?! Negali būti!
- Na, aš taip manau.
- Bet kai mačiau judu per vakarėlį, abu atrodėte laimingi. -
Džeinė papurtė galvą. - Atleisk, bet negaliu tuo patikėti. Tik jau
ne Nikas! Jis ne tokio būdo.
- Džeine, neseniai kai kas įvyko ir aš gerai žinau, kad jis
man melavo.
-Kas?
Tame papasakojo Džeinei, kaip atsiliepė Niko mobiliuoju ir
skambintojas išjungė telefoną. Tada ji patikrino numerį jo tele-
fono adresų knygelėje ir pamatė, kad skambinęs žmogus pava

dintas EN, o vietovės kodas - Sautvoldo.
- Nikas man sakė, kad tas EN gyvena Londone. Kodėl jis
melavo?
- Galbūt EN iš tiesų kurį laiką gyvena Londone. Tai jokiu
būdu neįrodo jo neištikimybės, Tame.
- Žinau, kad ne, bet aš tiesiog jaučiu... - Tame sukiojo tarp
pirštų vyno taurę. - Be to, jis man sakė, kad pirmiausia turi kai
ką išspręsti ir tik tada galės visiškai man įsipareigoti. Kartą mi
nėjai jo pažinotą merginą, kuri gyveno Sautvolde, ar ne?
- Taip, bet... nemanau, kad tai buvo rimta ar ilgai tęsėsi. Jei
gerai pamenu, ji gyveno su savo vaikinu.
- Bet kažkas buvo? - paklausė Tame.
- Taip.
- Kuo ji buvo vardu?
- Lyg ir Evė... Taip, Evė Niuman.
- O Dieve! EN! - Tamei akyse ėmė kauptis ašaros. - Aš taip
ir žinojau!
- Tame, pasistenk nusiraminti...
- Kaip galiu nusiraminti? Akivaizdu, kad jis vėl su ja susi
tikinėja.
- Tai buvo prieš dešimt metų ir tu neturi jokių įrodymų, jog
jis dabar palaiko su ja ryšius, - bandė ją raminti Džeinė.
- Gerai, tai kodėl ji skambino jam ir kodėl jis nenorėjo, kad
šį savaitgalį važiuočiau su juo?
- Nes manė, kad tau bus nuobodu ir turi įdomesnių užsiė
mimų, pavyzdžiui, su manimi papietauti.
- Ne, Džeine, abi žinome, kodėl jis ten. Geriau pagalvojus,
beveik kiekvieną pastarojo mėnesio savaitgalį Nikas buvo išva
žiavęs - tariamai į aukcionus.
- Taip. Jis juk prekiautojas senoviniais daiktais, toks jo dar

bas, - gūžtelėjo Džeinė.
- Ir jis niekad nekviečia manęs važiuoti kartu. O jei pati
pasisiūlau, sugalvoja kokią nors priežastį, kodėl neturėčiau va
žiuoti.
- Klausyk, Tame, suprantu, kodėl tau tai atrodo įtartina.
Man ir pačiai kiltų tamsių minčių. Bet esu visiškai įsitikinusi,
kad Nikas tave myli, - jis netgi prisipažino apie tai Polui. Taigi,
prieš sugadindama patį geriausią tau per daugybę metų nuti
kusį dalyką, privalai atvirai pasikalbėti su Niku ir pareikalauti
paaiškinimo. Galbūt jis turi labai teisingą priežastį dabar būti
Sautvolde. Gal jau užsisakykime maisto, jei skubi grįžti į par
duotuvę. Aš valgysiu jūrų velnią.
- Aš nealkana. Paimsiu gražgarsčių salotų ir dar vieną taurę
vyno.
Kol Džeinė užsakė, Tame išsiblaškiusi žaidė su servetėle.
- Keisčiausia tai, kad neseniai jis nusivežė mane parodyti
vieno namo Batersyje ir paklausė, ką apie jį manau - ar galiu
įsivaizduoti jame bėgiojančius mūsų vaikus.
- Na, štai! Kokių dar tau įrodymų reikia?
- Ko gero, jokių, - truktelėjo pečiais Tame, duonos lazdele
kabindama alyvuogių užtepėlę, - bet tai vis tiek nepaaiškina EN.
- Paklausyk, aš daug metų pažįstu Niką. Galiu prisiekti, kad
jis ne iš tų, kurie vedžioja kitus už nosies, Tame. Mudu su Polu
kaip tik neseniai kalbėjome, kad Nikas jau surado savo antrą
puselę. Ar tu jį myli?
- Taip. Labai to bijau, bet manau, kad tikrai myliu.
- Tuomet, kaip ištekėjusi moteris, patarsiu tau neleisti, kad
tokie piktumai užpūliuotų. Ar šį vakarą Nikas pas mamą Saut
volde?
402 Luc i nd a Ri l e y Dr u g e l i ų k a mb a r y s
- Taip, bent jau taip sakė.

- Ką gi, tavim dėta, aš sėsčiau j automobilį ir nuvažiuočiau
pas jį dar šį vakarą. Nėra prasmės toliau šitaip graužtis. Važiuok
ir viską išsiaiškink.
- Galbūt, - gūžtelėjo Tame, - bet aš dar niekada gyvenime
nebėgiojau paskui jokį vyrą.
- Tai ne bet koks vyras, Tame. Tai žmogus, su kuriuo nori
praleisti visą likusį gyvenimą. Taigi, pamink savo išdidumą
ir važiuok su juo pasikalbėti. Toks mano patarimas, - pasakė
Džeinė. - O dabar būsiu visiškai apgailėtina ir parodysiu tau
savo kūdikio skenogramą.
Grįžusi į parduotuvę Tame rado Miną narsiai bendraujančią iš

karto su keturiais klientais. Dar kelias valandas darbo buvo per
akis, tada ketvirtą parduotuvė staiga ištuštėjo ir iki be penkioli
kos penkios neužėjo nė vienas žmogus.
- Šiandien anksčiau užsidarysime, Mina, - nusižiovavusi
tarė Tame. - Jaučiuosi visai išsunkta.
- Tu per sunkiai dirbi. Žiūrėk, kad rytoj gerai pailsėtum,
panelyte. Savaitė buvo labai sunki.
- Taip, tikrai, - sutiko Tame ir, išjungusi kasos aparatą, pa
dėjo Minai suskaičiuoti tos dienos įplaukas.
Po pusvalandžio Tame jau vaikštinėjo po namus, niekaip nega

lėdama nusiraminti.
- Po šimts! - šūktelėjo ji, tada į kelionmaišį įsidėjo tualeto
reikmenų krepšelį, kelis drabužius persirengti ir nuėjo prie au
tomobilio.
Važiuodama į Sautvoldą paskambino Nikui į mobilųjį, bet

kaip visada įsijungė balso paštas. Sugriežusi dantimis ji paliko
balso žinutę.
- Labas, čia aš. Tik norėjau atsiprašyti dėl to vakaro. Elgiausi
savanaudiškai. Dabar važiuoju į Sautvoldą, nes noriu su tavimi
susitikti ir pasikalbėti. Būsiu apie aštuntą vakaro. Jei tau tai ne
patogu, pranešk. Gerai, iki.
Kai Tame pagaliau įsuko į Admirolo namo įvažą, širdis pa
šėlusiai plakė. Siaubingai bijojo to, ką gali sužinoti. Bent jau
kažkas buvo namie, nes ji matė šviesas. Priėjusi prie durų gar
siai pasibeldė.
- Labas, Tame, ką čia veiki?
Duris atidarė ne Pouzė, o Eime.
- Aš... atvažiavau pasimatyti su Niku.
- Niku? - Eime susiraukė. - Bet jo čia nėra, Tame.
- Tikrai?
- Vis tiek užeik, smagu tave matyti, - nusišypsojo Eime ir
jos per vestibiulį nuėjo į virtuvę. - Piešiu namo fasadą, kuris
atsidurs ant Pouzės Kalėdų atvirukų.
Prie virtuvės stalo sėdėjo Sebastianas su taure vyno rankoje.
- Tame, kokia maloni staigmena! Gal norėtum vyno? Palai
kau Eimei draugiją, kai ji piešia.
Faktas, kad abu pernelyg stengėsi paaiškinti, ką jie veikė, pa
tvirtino tai, ką Tame įtarė per parduotuvės atidarymo vakarėlį.
- Taip, norėčiau, - sutiko ji ir sunkiai klestelėjo ant kėdės,
jausdamasi visai išsekusi. - Kur Pouzė?
- Išvažiavusi vakarieniauti su savo draugu Fredžiu, - pasakė
Eime. - Judvi prasilenkėte vos dešimčia minučių. - Eime įpylė
jai didelę taurę ir padavė. - Prašom.
- Gerai, aš grįžtu prie darbo, - tarė Sebastianas. - Paliksiu
jus, merginos, pasišnekėti. Smagu vėl tave matyti, Tame, ir ačiū,

kad pakvietei j vakarėlį, puikiai praleidau ten laiką. Iki, Eime, -
linktelėjęs pridūrė.
- Iki, Sebastianai.
Tame stengėsi nesišypsoti, matydama apsimestinį jų oficia
lumą. Ji nurijo didelį gurkšnį vyno.
- Vadinas, Pouzė nelaukė šį vakarą atvykstant Niko?
- Ji neminėjo, bet galbūt jis turi raktą ir pasakė jai, kad pats
įeis į namus.
Eime dirstelėjo į viryklę, žinodama, kad jei kas nors būtų
ketinęs nakvoti, kad ir kaip vėlai atvažiuotų, Pouzė būtų ko nors
paruošusi ir palikusi pasišildyti. Ant viryklės nieko nebuvo.
- Nikas turėjo čia nakvoti ir praėjusią naktį.
- Gal ir nakvojo, Tame, aš atvažiavau tik po pietų. Čia buvo
Niko draugas Polas, jis išvyko apie trečią. Atleisk, bet atrodo,
kad veltui atvažiavai.
- Taip, - Tame kreivai šyptelėjo. - Atrodo, man viskas susi
painiojo.
- Nieko tokio. Vis tiek smagu tave matyti ir esu tikra, kad
Pouzė priims tave nakčiai.
- O, ne, manau, iškart važiuosiu atgal į Londoną.
Eime matė, kokios liūdnos išraiškingos Tamės žalios akys.
- Klausyk, nenoriu kištis ne į savo reikalus, bet galbūt tau
palengvėtų, jei išsikalbėtum?
- Kad nelabai yra apie ką kalbėtis. Man pasirodė, jog Nikas
sakė, kad savaitgalį praleis čia. Bet, ko gero... ne taip supratau. -
Kelių pastarųjų dienų įtampa taip ėmė slėgti, kad Tame pajuto,
kaip gerklę užspaudė gniužulas, o akyse ištryško ašaros. - Po
galais! Atleisk, Eime. Neturiu jokios teisės pasakoti tau apie
savo bėdas.
- Nebūk kvailutė. Štai. - Eime padavė dėžutę popierinių no

sinaičių ir Tame išsipūtė nosį. - Paskambinsiu Šernui ir pasaky
siu, jog grįšiu truputį vėliau, o tada galėsime pasikalbėti, gerai?
Kol Eime skambino Šernui, Tame pabandė suimti save į
rankas.
- Taigi, kaip spėju, judu dėl kažko susipykote? - tarė Eime,
atsisėdusi prie stalo.
- Taip.
- Ar galiu paklausti, dėl ko?
- Nieko rimto, - gūžtelėjo Tame. - Tiesiog man kilo šiokių
tokių įtarimų, dėl kurių pasijutau nesaugi, o tai neišvengiamai
sukėlė kivirčą.
- Na, aš stebiuosi, kad Nikas sukėlė tau įtarimų. Jis tave die
vina.
- Taip visi sako, - atsiduso Tame. - Eime, noriu tavęs kai ko
paklausti. Ar pažįsti tokią Evę Niuman?
- Taip, pažįstu, bet ne itin gerai. Tuo metu buvau ką tik pra
dėjusi susitikinėti su Šernu ir dar gyvenau Londone. O kai ište
kėjau ir persikėliau į Sautvoldą, Evė ėmė ir staiga išvyko.
- Bet dabar grįžo.
- Taip.
- Ar Nikas buvo ją įsimylėjęs?
- Kiek girdėjau, taip, - patvirtino Eime. - Man labai gaila,
Tame.
- Viskas gerai, jau buvau tai girdėjusi iš savo draugės Džei-
nės. Ar tau neatrodo keista, kad Evė pasirodė Sautvolde tuo pat
metu, kai Nikas grįžo iš Perto?
Eimei nutirpo širdis, kai prisiminė, jog kartą su Pouze va
žiuodamos pro Evės namus matė prie jų stovintį Niko automo
bilį.
- Taip... gal ir keista.

- Manau, jis vėl su ja susitikinėja. Prieš kelias dienas atsilie
piau jo mobiliuoju telefonu, skambinusiojo inicialai buvo EN.
Kai pasisveikinau, jis išjungė telefoną, tada patikrinau numerį
Niko adresų knygelėje ir pamačiau, jog tai Sautvoldo kodas. Tai
turėjo būti ji, ar ne?
- Taip, panašu.
- Vadinas, nemanai, kad elgiuosi paranojiškai?
Eime liūdnai papurtė galvą.
- Nemanau.
- O paskui Nikas pasakė, kad šį savaitgalį nakvos Admirolo
name. Kodėl jis man pamelavo?
- Iš tiesų nežinau.
- Manau, kad jis su ja.
Eime nieko neatsakė, nes širdyje pritarė Tamei. Tikriausiai
tai atsispindėjo jos veide, nes Tame tarė:
- Jei ką nors žinai, pasakyk man, Eime. Bus daug geriau, jei
sužinosiu dabar, o ne klaidžiosiu tamsoje, kol galiausiai liksiu
kvailio vietoje.
- Aš... prieš kelias savaites mudvi su Pouze važiavome pro
Evės namus ir abi matėme priešais juos stovintį raudoną „Aus
tin Healey“. Bet tai dar nereiškia, kad ten buvo Nikas, tiesa?
Galbūt tik sutapimas...
- Ką gi, - Tamės akyse suspindo ašaros. - Abi žinome, kad
tai ne sutapimas. Kiek dar ryškiai raudonų senovinių „Austin
Healey“ gali važinėti po Sautvoldą? Dieve! Kaip jis galėjo šitaip
su manimi pasielgti?!
- Bet tu dar negali būti dėl to tikra. Privalai pasikalbėti su
juo - galbūt yra kokia nors priežastis jiems susitikti, gal tai su
siję su verslu ar dar kuo nors, - maldaujamai ištarė Eime.
Tame atsistojo.
- Eime, noriu, kad padarytum man didelę paslaugą. Ar
nuvažiuosi su manimi į Sautvoldą ir parodysi, kur gyvena Evė
Niuman?
- Jei tikrai to nori, taip.
- Noriu, - tvirtai ištarė Tame ir išėjo iš virtuvės, palikdama
Eimę sekti jai įkandin.
Moterys susėdo į Tamės automobilį, ji įjungė variklį ir nu
rūko keliuku.
- Čia suk dešinėn, tada pirma gatvelė į kairę, - nurodė
Eime. - Štai tas namas ant kampo.
Eime vos įstengė pakelti akis, kai Tame sumažino greitį ir
jos ėmė lėtai riedėti namo link. Ji lengviau atsiduso pamačiusi,
kad gatvėje priešais Evės namą nėra automobilių.
- Matai? Tikriausiai tik sutapi...
- Štai! - Tame parodė į kitą gatvės pusę už trisdešimties
metrų nuo namo. Ji lėtai pravažiavo pro automobilį ir, kad būtų
likra, pasižiūrėjo jo numerį. - Tai tikrai Niko automobilis.
Pavažiavusi kiek tolėliau Tame staiga sustabdė automobilį ir
moterys kurį laiką sėdėjo tylėdamos. Galiausiai Eime prabilo:
- Man labai gaila, Tame. Bet vis tiek manau, kad turi pasi
kalbėti su Niku. Galbūt tam yra koks nors visai nekaltas paaiš
kinimas. Nikas paprasčiausiai nėra toks vy...
- Ar gali visi liautis pasakoję, koks Nikas nuostabus, kai da
bar taip sumautai akivaizdu, kad jis yra mėšlo krūva! - Tame
kumščiu trenkė per vairą ir pravirko. - Atsiprašau, kad šaukiu,
Eime. Tu dėl to nekalta.
- Tik nesijaudink, puikiai tave suprantu. Grįžkime į Admi
rolo namą, išgerkime dar po taurę vyno ir pasikalbėkime.
- Ne, ačiū. - Tame iš daiktadėžės išsiėmė popierinę nosi
naitę ir išsišnypštė nosį. - Šiuo metu nenoriu kelti kojos niekur,

kur yra buvęs Nikas Montagju. Parvešiu tave atgal, o tada ke
liausiu tiesiai į Londoną.
Jiedvi tylėdamos nuvažiavo prie Admirolo namo, Eime
matė, kad beprasmiška mėginti kaip nors banaliai guosti Tamę.
Ši sustojo priešais namą.
- Ar tikrai įstengsi parvažiuoti namo?
- Taip.
- Man labai gaila, Tame.
Tame gūžtelėjo.
- Man taip pat.
- Ar galiu tau paskambinti po kelių dienų pasiteirauti, kaip
laikaisi? - atidariusi dureles tyliai paklausė Eime.
- Žinoma, gali. Ačiū už pagalbą. Iki.
Eime stovėjo ir žiūrėjo, kaip Tamės automobilis apsisuko ir
žviegiančiomis padangomis nurūko įvaža.
Ką tik mačiusi, kokį skausmą gali sukelti tokia kaip jos neiš
tikimybė, Eime nenorėjo grįžti ir ką nors pasakoti Sebastianui.
Ji iš rankinės pasiėmė raktelius, įsėdo į savo automobilį ir nuva
žiavo namo pas vaikus ir vyrą.
27
Po vakarienės su Fredžiu Pouzė grįžo namo pavargusi. Nors

buvo pratusi prie staigios jo nuotaikų kaitos - vieną akimirką jis
malonus ir trykšta energija, kitą - nutolęs ir kone slapukaujan
tis, - šį vakarą buvo neįprastai tylus, kalbėjo vienskiemeniais žo
džiais ir ji turėjo stengtis palaikyti pokalbį už abu. Važiuodama
namo ėmė rimtai svarstyti, ar jo nekamuoja bipolinis sutrikimas.
O dar Niko draugas Polas Lajonsas-Harvis tądien po pietų
apžiūrinėjo namuose esančius paveikslus! Nors ji manė, kad jau
yra susitaikiusi su namo pardavimu, klausydama jo kalbų apie
paveikslų vertę - tiksliau, diduma atvejų apie bevertiškumą, -
Pouzė pirmą kartą aiškiai suvokė, kokios neįmanomai sunkios
užduoties ėmėsi.
Nustebo įvažoje pamačiusi Niko automobilį. Manė, jog jis
atvažiuos tik rytoj rytą, ir šįkart ne itin apsidžiaugė jo netikėtu
atsiradimu. Tenorėjo į guminę pūslę įsipilti karšto vandens ir
gultis į lovą.
- Mama! - Nikas paklaikusiomis akimis vaikštinėjo pirmyn
atgal po virtuvę. - Ačiū Dievui, kad sugrįžai. Ar šį vakarą čia
buvo Tame?
- Aš buvau išvažiavusi, Nikai, bet kodėl ji būtų turėjusi čia

pasirodyti?
- Nes ji kiek anksčiau paliko man žinutę mobiliajame, pra
nešdama, kad atvažiuoja ir bus čia apie aštuntą. Aš ją išklausiau
tik prieš penkiolika minučių ir nedelsdamas atvažiavau čia.
- Supratau. Na, čia buvo Eime ir Sebastianas. Gal nueik pas
jį ir paklausk, ar Tame buvo užsukusi.
- Mama, aš nenoriu jam trukdyti.
- Dažniausiai jis eina miegoti tik pirmą ar antrą nakties, -
pasakė Pouzė.
- Čia aš, tas vampyras, pasirodantis naktį, - pajuokavo Se
bastianas, įeidamas į virtuvę su puodeliu rankoje. - Nulipau
pasidaryti karštos kakavos. Labas, Nikai. Negaliu patikėti - šį
vakarą jūsų virtuvė pavirto tikra Pikadilio aikšte.
- Sebastianai, ar Tame buvo čia atvažiavusi? - paklausė Ni
kas, priėjęs prie viryklės, ant kurios šis prikaistuvyje šildėsi pieną.
- Taip, - linktelėjo Sebastianas. - Po aštuonių.
- Kaip ji buvo nusiteikusi?
- Nežinau. Palikau Eimę su ja kalbėtis, o pats užlipau į savo
kambarį dirbti. Bet ji atrodė nustebusi, kad tavęs čia nebuvo.
Man regis, ji manė, kad ras tave Admirolo name.
- Mėšlas! Ar ilgai ji čia buvo? - Nikas išsiblaškęs persi
braukė plaukus.
- Gal penkiolika minučių. Tada abi su Eime kažkur dideliu
greičiu išrūko automobiliu. Po pusvalandžio grįžo. Nemalonu
prisipažinti, bet pažiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip Eime iš
lipo iš Tamės automobilio, tada įsėdo į savo ir abi atskirai vėl
išvažiavo. Daugiau nieko nežinau.
- Kaip keista, - susimąsčiusi ištarė Pouzė.
Nikas pasižiūrėjo į laikrodį.
- Dabar dešimta. Eime dar nemiegos, ar ne? - paklausė jis,

eidamas prie telefono. Ten pervertė Pouzės adresų knygą ir su
rinko numerį. - Eime? Taip, čia Nikas. Girdėjau, kad šiandien
matei Tamę. Ar galėčiau užsukti pas tave trumpai pasikalbėti?
(ierai, ačiū. Pasimatysime po kelių minučių. - Nikas numetė
lelefono ragelį, pasičiupo raktelius ir nuskubėjo prie durų. - Iki,
mama. Dar susiskambinsime dėl rytojaus, bet gali būti, jog šį
vakarą turėsiu grįžti į Londoną, tad nelauk manęs.
- Nelauksiu. Tik vėliau paskambink.
- Būtinai, mama. Iki.
Sebastianas kilstelėjo antakį, kai abu išgirdo, kaip per žvyrą
dideliu greičiu nuvažiavo Niko automobilis.
- Aš čia bandau sukurpti pramanytą istoriją, o tuo metu
aplink mane rutuliojasi tikro gyvenimo intriga.
- Ar man reikia žinoti, kas čia nutiko? - nedrąsiai paklausė
l’ouzė.
- Negalėčiau pasakyti, nes ir pats nieko nežinau. Norite ka
kavos? Atrodote pavargusi.
- Taip, ačiū. Ir iš tiesų esu pavargusi, - sutiko Pouzė.
- Gal norite apie tai pasikalbėti? - pasiūlė Sebastianas.
- Ne šį vakarą, bet ačiū, kad paklausei. - Iš ką tik užvirusio
virdulio Pouzė įsipylė į pūslę vandens. - O maniau, kad su am
žiumi gyvenimas darosi paprastesnis.
- Bet taip nėra? - tarė jis, paduodamas jai puodelį kakavos.
- Deja, ne. Labanakt, Sebastianai.
Apsisiautusi chalatu Eime atidarė Nikui duris.

- Labas, Eime, atleisk, kad taip vėlai užsukau. Šernas yra? -
paklausė jis.
412 Luc i nda Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s
- Ne, vis dar alinėje. Jis prižiūrėjo vaikus, kol grįžau namo,
todėl pasakiau, kad gali nueiti. Užeik, - pakvietė ji ir Nikas nu
sekė paskui ją į mažą svetainę. - Sėskis, Nikai.
Užuot atsisėdęs, jis ėmė vaikštinėti po kambarį.
- Eime, kas šiandien nutiko su Tame?
- Nemanau, kad tai turėtum išgirsti iš manęs. Geriau jau
pasikalbėk su ja pačia.
- O kur ji?
- Sakė, kad grįš į Londoną, tad, manau, ten ir yra.
- Po galais! Kaip ji reagavo sužinojusi, kad manęs nėra
Admirolo name?
- Nuliūdo. Net labai.
- Ar važiavote manęs ieškoti?
Eime tylėdama linktelėjo.
- Ir radote?
- Taip, Nikai. Man labai gaila.
- Bet kaip?.. - Jis papurtė galvą. - Tujuk jai nepasakei, tiesa?
- Ne! Tame atvažiavo į Sautvoldą, nes jau įtarė, kad kažkas
ne taip. Ji žinojo apie Evę. Ji atsiliepė, kai Evė skambino tau į
mobilųjį, ir viską pamažu suprato.
- Kaip suprantu, ji paprašė tavęs parodyti, kur gyvena Evė?
Ten, kur, kaip įtarė, galiu būti aš?
- Taip, ir ji - mes - pamatėme tavo automobilį. Ką aš galėjau
padaryti? Nežinojau, ar tu ten būsi, ar ne. - Eime dar labiau nu
siminė ir nejuokais supyko. - Tai visiškai nesusiję su manimi ir
aš nenoriu būti nei kuo nors kaltinama, nei į tai įtraukta.
- Žinoma, ne. - Nikas sudribo ant kėdės. - Atleisk, kad šau
kiau ant tavęs. Ak, Eime, ką, po galais, man jai pasakyti, kad
patikėtų?
- Nežinau, Nikai. Maniau, kad tu myli Tamę.
- Taip ir yra. Bet patekau j tokią siaubingą padėtį, kad... - Jis

bejėgiškai papurtė galvą. - Aš nieko negaliu padaryti.
- Klausyk, tavo asmeninis gyvenimas yra visiškai ne mano
reikalas, bet akivaizdu, kad šį vakarą buvai pas Evę. Galbūt
Tame suprastų, jei pasistengtum paaiškinti priežastis, kodėl ten
buvai. Žinau, kad ji tave myli, bet tu ją smarkiai įskaudinai.
Nikas stebeilijosi į tuštumą.
- Gal taip ir geriau. Kaip galėjau tikėtis turėti viską? Niekad
nebūtų pavykę! Tai neįmanoma.
Eime suglumusi žiūrėjo į jį.
- Nikai, visai tavęs nesuprantu.
- Tikiu. - Jis atsistojo. - Atleisk, kad tave sutrukdžiau, Eime.
)au vėlu, geriau važiuosiu. Ačiū, kad pasakei.
- Grįžti į Londoną? - paklausė ji, lydėdama jį iki durų.
Nikas gūžtelėjo.
- Nėra prasmės. Net nežinau, nuo ko pradėti aiškinti, be to,
aš nieko negaliu pakeisti. Iki.
Eime išleido jį pro duris, nesupratusi, ką jis kalbėjo, bet
buvo akivaizdu, ką padarė, ir jai staiga pagailo jo.
28
Pirmadienio rytą Sebastianas pasibeldė į Fredžio namelio duris.

- Labas, Sebastianai, ką čia veiki? - paklausė Fredis, vesda
masis jį į svetainę.
- Nusprendžiau užsukti pasakyti, kad mano draugas iš se
nosios naujienų tarnybos sužinojo įdomių dalykų apie Keną
Nouksą. Jis patikrino jo pavardę savo kompiuteryje ir turimuose
šaltiniuose. - Sebastianas iš kišenės išsitraukė kelis popieriaus
lapus ir išlankstė. Susiradęs užsidėjo skaitymo akinius. - Re
netas Nouksas buvo vienintelis nekilnojamojo turto bendrovės
valdytojas dešimto dešimtmečio pabaigoje. Jis statė keletą praš
matnių namų žemėje, kurią nupirko iš vietinės mokyklos Šiau
rės Norfolke. Surinko pradinius įnašus, o po kelių mėnesių pa
skelbė bankrotą. Buvo išlieti tik pastatų pamatai ir kreditoriai
beveik nieko neatgavo.
- Taip ir žinojau. - Fredis papurtė galvą. - O kas nutiko
mūsų Kenui vėliau?
- Pasirodo, nuo tada mažiausiai trys - gal net ir keturi,
bet jis dar tikrina, - kiti Nouksai buvo įregistruoti kaip įvairių
bendrovių direktoriai. Jie visi susiję su juo giminystės ryšiais.
Turime buvusią žmoną, dabartinę žmoną, brolį, galbūt ir duk

terį, bet tai, kaip sakiau, dar reikia patvirtinti.
- Įprasta istorija - jam pačiam draudžiama tapti direkto
riumi, todėl dokumentuose panaudoja giminaičius, bet bend
rovę valdo pats, tik už kulisų.
- Taigi.
- Ar tos kitos bendrovės taip pat susijusios su nekilnoja
mojo turto vystymu?
- Viena iš keturių - taip, bet kitos trys buvo nekilnojamojo
turto nuomos bendrovės.
- Supratau. Pasakok toliau.
- Turime šių registruotų bendrovių pavadinimus, - Sebas
tianas skaitė iš spausdinto popieriaus lapo. - „Trimco Ltd“, vei
kianti kaip „Westway Holiday Cottages“, „Ideal Ltd“, veikianti
kaip „Hedgerow Holiday Homes“, ir „Chardway Ltd“, veikianti
kaip „St Tropez Blue“. - Sebastianas nusiėmė akinius. - Mano
draugo kontaktinis asmuo iš Prekybos ir pramonės departa
mento paaiškino, kad atostogų namų nuomos afera stebėtinai
paprasta. Išsinuomoji kabinetą su keliomis telefono linijomis,
sukuri gražų akį traukiantį svetainės tinklalapį ir reklamuojiesi
įprastose rinkose. Tada susirenki pradinius įnašus, o po pusės
metų, kai jau esi išplovęs gražią šūsnį čekių per banko sąskaitą
Meno saloje, bendrovę paskelbi nemokia ir pasprunki su susi
žertais pinigais. Tada pradedi iš naujo kitoje vietoje.
- Palikdamas vargšus klientus be pradinio įnašo ir atos
togų, - užbaigė Fredis.
- Tikrai taip. Mano draugas įtaria, jog tai tik ledkalnio vir
šūnė. Jam pavyko atsekti tik šias bendroves, nes ponas Nouk-
sas naudojosi giminaičiais su tokia pat pavarde. Bet veikiausiai
jis pasinaudojo ir daugiau neišmanėlių. Štai, pavyzdžiui, šernas
yra vienintelis „Montagju nekilnojamojo turto vystymo Ltd“

direktorius.
- Taip, - atsiduso Fredis. - Po galais.
- Taigi, - pritarė Sebastianas.
- Kur tas Nouksas gyvena?
- Deja, mano bičiulis tiek dar neatkapstė, bet galiu garan
tuoti, kad ten, kur nesiekia Britanijos įstatymų jurisdikcija.
- Tai ką dabar daryti?
- Džeimsas pasiknaisios daugiau - jis turi kontaktą polici
joje ir pabandys išsiaiškinti, ar ponu Nouksu nesidomi kovos
su sukčiavimu skyrius. Gali būti, kad taip ir yra, bet jeigu jis
slapstosi užsienyje, turint omeny dabartinį policijos finansa
vimo trūkumą, veikiausiai nėra stambi žuvis, verta ekstradici-
jos išlaidų.
- Žinau, kad jis buvo sugrįžęs į šalį, - Pouzė sakė, jog nese
niai Šernas važiavo su juo susitikti Norfolke.
- Aišku.
- Ar turėtume pasakyti Pouzei? Manau, jei šitas Nouksas
ketina sužaisti tą patį žaidimą - reklamuoti „butus pensinin
kams“ Admirolo name, tada susišluoti stambius pradinius įna
šus ir likviduoti bendrovę, - Pouzė turi tai žinoti. O kaip Še
rnas? Kaip manai, ar jis žino?
- Neturiu supratimo. Manyčiau, turėjo pasidomėti savo rė
mėjo istorija, bet...
- Galbūt nenorėjo žinoti, - Fredis atkartojo Sebastiano min
tis. - Iš to, ką Pouzė pasakojo apie savo sūnų, suprantu, kad jis
neturi verslininko gyslelės. Bet akivaizdu, jog beviltiškai trokšta
įrodyti esąs puikus verslininkas. Savo žmonai ir mamai. Kokia
painiava!
- Deja, taip. Manau, būtų geriausia dar truputėlį palūkėti,
kol Džeimsas dar ką nors sužinos. Kai turėsime daugiau infor

macijos, galėsime spręsti, kaip pasielgti. Sutartys dar nepasira
šytos, ar ne?
- Ne, bet Pouzės advokatas jau atsiuntė parengtą sutartį, -
tarė Fredis. - Pouzė prašė mane ją peržvelgti.
- Gerai. Paimkite iš jos sutartį ir palaikykite pas save, kol
sužinosime daugiau.
- Taip ir padarysiu, bet jeigu sandoris sužlugs, tada ir aš
negalėsiu atskleisti jai to kito dalyko, apie kurį tau pasakojau.
Gali prabėgti ne vienas mėnuo... gal net metai, kol atsiras tikras
namo pirkėjas, o aš nebežinau, kiek dar galėsiu susitikinėti su
ja, nepasakydamas visos tiesos. Tai mane gyvą ėda... Pamirškim
Nouksą, - gūžtelėjo Fredis, - aš pats jaučiuosi kaip didžiausias
apgavikas.
- Suprantu, Fredi, bet duokime Džeimsui dar kelias dienas
ir pažiūrėsime, ką jis atkapstys. O dabar jau turiu eiti.
- Žinoma. - Fredis atsistojo ir palydėjo jį iki durų. - Esu tau
labai dėkingas už pagalbą, Sebastianai.
- Viskas gerai. Iki, Fredi. Pranešiu tuoj pat, kai tik ką nors
sužinosiu.
Sebastianas nuėjo, mintydamas, jog jei koks nors knygų ap
žvalgininkas išdrįstų pasakyti, kad jo romanų siužetas netikro
viškas, tai jis smogtų jam į nosį, nes tikrovėje gali nutikti dar
keistesnių dalykų.
29
Eime stovėjo ir žiūrėjo j pilką pasišiaušusią jūrą. Danguje plaukė

debesys, genami nematomo vėjo, plaikstančio jai plaukus. Jai
spengė ausyse, o laikraštis, kurį nusipirko, plazdeno vėjyje.
Ji nuėjo į bjauriai dvokiančią autobuso stotelės pastogę ir
atsisėdo pagalvoti.
Vakar vakare grįžęs namo Šernas ant virtuvės stalo išskleidė
planus, kaip daržinę perdaryti į gyvenamąjį namą.
- Buvau susitikęs su matininku ir jis beveik įsitikinęs, kad
valdininkai iš planavimo skyriaus duos leidimą perstatyti. Dėl
to pasiskųsti galėtų tik Admirolo namo savininkas, o kadangi
namas priklausys man, nekils jokių bėdų, - nusišypsojo jis.
Tada vėl ėmė jausmingai pasakoti apie architekto planus su
projektuoti erdvią svetainę skliautinėmis lubomis ir senomis
stogo sijomis, židiniu ir šiuolaikiškiausia virtuvės įranga.
Eime stengėsi atrodyti susidomėjusi ir entuziastinga, bet
jautė, kad jai nepavyko, ir Šernas labai suirzo.
- Nesuprantu tavęs, - pasakė jis. - Maniau, nori turėti gražų
namą. Maniau, kad džiaugsiesi.
Vėliau tą naktį Šernas norėjo su ja suartėti, bet vien nuo jo
prisilietimo ją nukrėtė šiurpas. Jis pajuto jos nenorą ir supyko,

todėl galiausiai prispaudė ją prie lovos, suėmė virš galvos iškel
tus riešus ir užgulė visu svoriu taip, kad ji negalėjo pajudėti.
Ji bejėgiškai gulėjo, kol jis smaginosi. Visa laimė, kad kam
baryje buvo tamsu ir jis nematė jos skruostais tekančių skausmo
ir nevilties ašarų.
Eime pasižiūrėjo į riešus ir pamatė, kad jautri oda iš vidinės
pusės jau pamėlusi tose vietose, kur spaudė jo pirštai. Ji žemiau
nuleido marškinių rankoves, slėpdama žymes. Ne Šernas kaltas
dėl to, kad ji nebegeidžia jo, todėl ir paėmė ją jėga. Net jeigu ir
jautėsi, lyg būtų buvusi išprievartauta, tai buvo netiesa, nes ji
yra ištekėjusi, be to, po visko, ką buvo padariusi, ir nenusipelnė
nieko daugiau.
Eimei akis vėl sudilgino ašaros prisiminus, kaip švelniai su
ja mylėjosi Sebastianas.
Dabar suprato, kad Šernas visada buvo agresyvus lovoje,
ypač išgėręs, - anksčiau ji klaidingai tai laikė aistra.
„Nėra normalu, jei tau skauda, Eime...“
Gaila, kad ji neturėjo kam pasipasakoti apie impulsyvų
Šerno būdą ir dalykus, kuriuos jis padarė jai per tiek metų. Bet
dažniausiai jis taip elgdavosi tik per daug išgėręs. Tačiau... šįryt
nutiko kai kas, kas sukėlė nerimą. Kai ji antrame aukšte rengė
Sarą į mokyklą, išgirdo, kaip virtuvėje kažkas sudužo ir Šernas
pradėjo šaukti. Paskubom nulipusi į apačią pamatė ant grindų
gulinčią sudužusią sviestinę, o Šernas purtė Džeiką taip, lyg jis
būtų skudurinė lėlė. Ji riktelėjo Šernui paleisti vaiką, ir šis at
bėgo jai į glėbį. Ji juto, kaip jis virpa, išsigandęs staigaus tėčio
pykčio.
Automobilyje pakeliui į mokyklą ji atsargiai paklausė
Džeiko, ar tėtis yra taip daręs ir anksčiau.
„Ne taip smarkiai, mamyte, bet jis kartais man suduoda, kai
išdykauju, o tavęs nebūna namie.“
„Ir man, - plonu balseliu iš galinės sėdynės atsiliepė Sara. -
Kartais tėvelis labai supyksta.“
Eime susinervinusi pasitrynė pirštais kaktą.
„O Dieve, o Dieve“, - apimta nevilties tyliai sumurmėjo.
Ji gali viską ištverti, bet jeigu jis pradėjo lieti pyktį ir ant
vaikų...
Susimąsčiusi Eime papurtė galvą, per pietų pertrauką liūdnai
kramtydama sumuštinį su kumpiu. Ji suprato, jog tai visiškai ne
susiję su vieta, kur jie gyvena, ar netgi kiek pinigų turi ar neturi.
Ji nenori būti su Šernu niekur. Tiesa ta, kad ji visai nenori būti su
juo. Jo pyktis darosi vis sunkiau valdomas, o po šio ryto įvykių
Eime suprato, jog privalo ką nors daryti.
Ji nusibraukė nuo sijono trupinius. Vien dėl vaikų jie turi
išeiti.
Vėliau tą popietę laikraštyje ji peržiūrėjo būsto nuomos
skelbimus. Buvo keletas baldais apstatytų atostogų namelių, ku
riuos savininkai nuomojo žiemai, dauguma už prieinamą mė
nesio kainą. Tai nebuvo idealu, nes per Velykas jie turėtų išsi
kelti, kadangi tuo metu prasideda atostogų sezonas, bet bent jau
išsikraustytų iš dabartinio vasarnamio ir kuo toliau nuo Šerno.
O dėl Sebastiano... taip, ji myli jį, bet Šerną palieka ne dėl jo,
o dėl jų visų saugumo.
Ji palaukė, kol viešbučio priimamasis ištuštės, ir susuko nu
merį, kurį buvo persirašiusi iš laikraščio.
- Laba diena, teiraujuosi dėl jūsų skelbimo „Gazette“. Ar
nuomojamas namas dar laisvas?
- Taip, - atsakė sodrus vyriškas balsas.
- Turiu du vaikus, ar tai nebus problema?
- Man ne, bet jums gali pasirodyti per mažai vietos.

- Aš neieškau didelio namo. Gal galite trumpai apie jį pa
pasakoti?
- Yra nemažas miegamasis dviem žmonėms su įėjimu į dušo
kambarėlį, nedidelė virtuvė ir svetainė su nedidele laiptų aikš
tele skliautinėmis lubomis. Pastačiau ten sofą-lovą, bet jeigu
norėtumėte, surasčiau jums tinkamesnę.
- Skamba puikiai, - tarstelėjo Eime. - Ar galėčiau užsukti
apžiūrėti?
- Žinoma. Kada norėtumėte atvažiuoti?
- Ar būsite šį vakarą apie pusę šešių?
- Būsiu. - Jis padiktavo jai adresą. - Mano pavardė Lenok-
sas, o jūs?..
- Eime... - Ji nenorėjo sakyti savo pavardės. Montagju šeima
buvo gerai žinoma Sautvolde. - Pasimatysime vėliau, pone Le-
noksai. Iki.
Vos padėjus ragelį po pokalbio su Eime telefonas vėl suskambo.

- Labas, Sebastianai. Kas naujo? - atsiliepė Fredis.
- Man ką tik skambino draugas Džeimsas iš naujienų tarny
bos. Atrodo, policijos kovos su sukčiavimu skyrius tikrai norėtų
šnektelėti su Kenetu Nouksu.
- Aišku.
- Kaip Džeimsas ir įtarė, Nouksas išvyko iš šalies, jiems ne
spėjus jo pričiupti. Ką tik telefonu kalbėjausi su vienu kovos su
sukčiavimu skyriaus pareigūnų. Jie nori žinoti, ar ponas Nouk
sas artimiausiu metu nesiruošia vėl pasirodyti Anglijoje.
- Ir kaip mes tai išsiaiškinsime?
- Eime turėtų žinoti. Turime kaip nors iššniukštinėti.
- Ir kaip tai padarysime, Sebastianai? - sukikeno Fredis. -

Atvykau j Sautvoldą, ieškodamas ramaus gyvenimo kuo toliau
nuo nusikaltimų, ne tam, kad tapčiau slaptu kovos su sukčia
vimu skyriaus agentu!
- Žinoma, ne. Tiesiog reikia būti pastačius ausis. Pavyz
džiui, jei Pouzė užsimintų apie sutarčių pasirašymo datą.
- Kodėl, po galais, jie tiesiog nepasiklauso Šerno telefono
pokalbių?
- Pareigūnas, su kuriuo kalbėjau, sako, jog pirmiausia jie
norėtų išmėginti „švelnų“ būdą, pažiūrėti, ar pavyktų paspęsti
„medaus spąstus“, tai yra užklupti Nouksą iš netyčių, kai jis vie
šės Jungtinėje Karalystėje. Bet net jei jiems ir pavyks pričiupti
Nouksą, nujaučiu, jog jis nėra jų sąrašo viršuje. Jiems jis tik
smulki nusikalstamo pasaulio žuvelė.
- Bet labai stambi tiems, kuriuos jis apgavo, ir, žinoma, mūsų
mylimai Pouzei, - nepatenkintas suniurnėjo Fredis. - Deja, per
savo kaip kaltintojo karjerą teisme daugybę kartų susidūriau su
panašiais atvejais. Policijai trūksta lėšų ir darbuotojų; dažnai dėl
kokio nors teisinio formalumo tikrai kaltas įtariamasis palei
džiamas iš kaltinamųjų suolo.
- Na, mes padarysime, ką galime. Dar paskambinsiu. Iki,
Fredi.
- Iki, Sebastianai.
Eime priėjo prie dailaus namelio, esančio visai netoli viešbu

čio. Pagalvojo, kad jo vieta būtų labai patogi. Namelis stovėjo
siauro skersgatvio gale ir, nors ji manė, kad pažįsta Sautvoldą
kaip savo penkis pirštus, niekad nebūtų spėjusi, kad čia gali būti
tokia vietelė. Sumūrytas iš vietinio akmens, namelis atrodė ne
priekaištingai, kieme sušluoti lapai, žalvarinis durų belstukas ką

tik nušveistas. Eime pabeldė juo, pranešdama šeimininkui, kad
ji jau čia. Durys atsivėrė ir į ją susmigo spindinčios akys.
- Tikriausiai tu Eime? - tarė jis.
- Taip, o jūs - ponas Lenoksas?
- Išties, bet vadink mane Fredžiu. Turiu raktus, tad galime
eiti apžiūrėti Apynių namelio.
Eime linktelėjo ir nusekė paskui Fredį akmenimis grįstu
kiemu į priešais stovintį rekonstruotą pastatą.
- Kaip ir perspėjau telefonu, Apynių namelis nėra itin
erdvus. Gali būti, kad jums pasirodys per mažas, - atrakinda
mas duris pasakė jis.
Eimei užteko dviejų minučių visą jį apeiti. Fredis buvo tei
sus, namelis iš tiesų buvo mažas, bet Eimei labai patiko. Aki
vaizdu, jis buvo rūpestingai atnaujintas, kiekvienas centimetras
išradingai panaudotas, o dėl aukštų skliautuotų lubų svetainėje
ji nesijautė nejaukiai, kaip paprastai būna labai ankštoje erdvėje.
- Gal čia dar yra ir sodelis? - paklausė ji.
Fredis papurtė galvą.
- Deja, ne, bet, kai orai pagerės, galėtumėte naudotis ma
nuoju.
- Kaip suprantu, tai bus tik trumpalaikė nuoma, kol prasi
dės atostogų sezonas?
- Jeigu tave jis domina, norėčiau nuomos sutartį pratęsti kas
mėnesį, kad pamatytume, kaip mums pavyks sutarti. Kaip ma
tai, gyventume labai arti vieni kitų, - nusišypsojo jis.
- Fredi, manau, mums šis namelis idealiai tiktų, bet galbūt
labiau patiktų nuomininkas be vaikų? Norėčiau pasakyti, kad
maniškiai tylūs kaip pelytės, bet, deja, jie...
- ... yra vaikai, - linktelėjo Fredis. - Man asmeniškai nekyla
jokių nepatogumų dėl vaikų. Gal grįžkime į mano namus ir iš

gerkime arbatos?
Eime dirstelėjo į laikroduką.
- Gerai, tik labai trumpai, - sutiko ji ir nuėjo su juo per
kiemą į Fredžio namus.
- Ar turite šeimą? - paklausė Eime, kai jis padavė arbatos ir
abu susėdo svetainėje.
- Deja, ne. Kaip neseniai sakiau draugui, neturiu kuo dau
giau rūpintis, tik savimi.
- Taigi, Fredi, kada galėčiau atsikraustyti ir kiek reikėtų su
mokėti jums užstato? - paklausė Eime.
- Kiek žinau, paprastai mokama už mėnesį į priekį. Galite
įsikelti, kada tik norite.
- Ar poryt nebūtų per greitai? Žinoma, jei sumokėčiau nuo
mos mokestį už pirmą mėnesį ir užstatą.
Fredis matė neviltį jos akyse.
- Man tinka. Gali iš pradžių sumokėti tik už savaitę į priekį.
Pavadinkime tai bandomuoju laikotarpiu ir pažiūrėsime, kaip
mums seksis. Galėtume laikyti tai trumpalaike atostogų nuoma.
- Tikrai? - Eimės akyse sužvilgo ašaros. - Jūs labai geras,
Fredi.
- Atleisk, kad smalsauju, bet, kaip suprantu, vaikų tėvas
kartu neatsikraustys?
- Ne. Tiesą sakant, mes skiriamės, bet aš dirbu registratore
viešbutyje „Feathers“, tad galiu pateikti jų rekomendaciją, jeigu
jums reikia.
Pagaliau jam kai kas paaiškėjo.
- Eime, ar tu kartais nesi susijusi giminystės ryšiais su Pouze
Montagju? - paklausė Fredis.
- Hm, taip. Aš jos marti.
- Taip ir maniau, - linktelėjo jis. - Tu - Eime Montagju,

ištekėjusi už jos sūnaus Šerno. Turite du vaikus, ir sunkiai dirbi
viešbučio registratūroje, kad išlaikytum šeimą. Pouzė nuolat
kartoja, kad esi tikras stebuklas.
- Vadinasi, jūs - Fredis, Pouzės bičiulis, - lėtai ištarė Eime,
pagaliau viską supratusi. - O varge, - ji išsigandusi pažvelgė j
jį. - Kaip nemalonu! Fredi, tiesa ta, kad dar niekas nežino, jog
aš palieku Šerną. Nei jis, nei Pouzė.
- Mieloji, nesijaudink - aš niekam apie tai neprasitarsiu.
Eime atsistojo, kartu ir sutrikusi, ir pajutusi palengvėjimą.
Fredis atrodė labai malonus žmogus - mažai trūko, kad ji apsi
verktų, įsikniaubusi jam į petį, ir viską išpasakotų.
- Ar galėčiau užsukti rytoj ir atnešti pinigus už pirmąją sa
vaitę?
- Gali neskubėti, mieloji Eime. Esu tikras, kad šiuo metu
turi ir taip daug rūpesčių.
- Ir, Fredi?.. - prie durų Eime atsigręžė į jį, akimis maldau
dama slaptumo.
Jis priglaudė pirštą prie lūpų.
- Skauto garbės žodis, tylėsiu kaip žemė.
- Aš... - Eime stabtelėjo tarpduryje, - gal žinote, ar Pouzė
šiuo metu namie?
- Ne. Ji iki vėlumos dirba galerijoje. Šį vakarą užsakyta pri
vati peržiūra, bet jeigu nori su ja susitikti, manau, ji tikrai rastų
dešimt laisvų minučių.
- Ne... viskas gerai. Iki pasimatymo, Fredi.
Fredis uždarė duris, nuėjo į išplėstą ir įstiklintą virtuvės dalį
ir įsipylė didelę taurę viskio.
- Ką daryti? - sumurmėjo jis, jausdamas, kaip Montagju
šeimos gijos vėl veržiasi aplink jį.
Jis pastebėjo mėlynes ant Eimės riešų, kai ji pakėlė ranką

gerdama arbatą. Tačiau kaip jis galėtų pasakyti Pouzei, kad jos
sūnus - smurtaujantis niekšelis? Tai, kad jis siūlo prieglobstį
nuo Šerno jos marčiai, Pouzė gali palaikyti išdavyste.
- Brangioji Pouze, - vaiskiam dangui už stiklinių lubų su
šnibždėjo Fredis. - Ar mums niekada nelemta būti kartu?
Važiuodama su vaikais namo ir žinodama, jog Pouzė galerijoje,

Eime užsuko į Admirolo namą. Turėjo pamatyti Sebastianą,
nors akimirką pasijusti saugi jo glėbyje, kai pasakos apie savo
svarbų sprendimą. Sustojusi priešais namą ji atsigręžė ir pa
matė, kad Sara užmigusi automobilio kėdutėje.
- Džeikai, aš labai trumpai užbėgsiu pas močiutę. Ar gali
palaukti čia? Pažadu ilgai neužtrukti.
Džeikas linktelėjo, įsmeigęs akis į jos nupirktą vaikišką ko
miksų knygelę. Eime apibėgo namą, įėjo pro galines duris ir
paskubom užlėkė laiptais į miegamąjį, kuriame dirbo Sebas
tianas.
- Eime!
Jis atsigręžė nuo kompiuterio ir atsistojo.
- Negaliu ilgai pasilikti, automobilyje laukia vaikai.
Sebastianas priėjo ir apkabino Eimę.
- Mieloji, pasiilgau tavęs, - sušnibždėjo jai į kaklą.
- Šįryt kai kas nutiko ir aš apsisprendžiau. Susiradau gyvena
mąją vietą sau ir vaikams - palieku Šerną. Rytoj jam pasakysiu.
Apstulbęs Sebastianas pažvelgė į ją.
- Ar pasirodysiu pernelyg nejautrus, jei pasakysiu, kaip dėl
to džiaugiuosi?
- Galbūt, bet man reikia tai išgirsti.
- Tada, mieloji, aš tikrai labai džiaugiuosi. - Jis stipriau su

spaudė ją glėbyje. - Ir pažadu, kad būsiu šalia ir padėsiu tau,
kiek tik reikės.
- Iš pradžių negalėsime dažnai susitikti, - atsiduso ji. - Na
melis, kurį susiradau, priklauso Fredžiui, Pouzės bičiuliui. Jis
gyvena visai šalia.
Sebastianas kilstelėjo antakį.
- Tiesiog žavu! Aš gyvenu pas tavo anytą, kuri netrukus taps
buvusi, o tu išsinuomoji būstą tiesiai po tavo anytos draugo no
simi. - Jis nusišypsojo. - Beveik tas pats, kaip įdėti skelbimą
apie mudu pirmame „Gazette“ puslapyje.
- Žinau, bet, man atrodo, Fredis yra padorus žmogus ir nie
kam nepasakos apie mus. Be to, nuoma nebrangi, namelis labai
dailus ir galima iš karto įsikelti.
- Taip, Fredis iš tiesų šaunus vyras, ir žinai, kad padėsiu tau
finansiškai, jei tik reikės. Tau tereikia paprašyti.
- Ačiū, Sebastianai, bet turiu tai padaryti pati. Ir noriu, kad
žinotum, jog tai visiškai nesusiję su tavimi.
- Nė trupučio?
- Na... man tiesiog neliko kito pasirinkimo.
- Supratau.
- Būčiau turėjusi taip pasielgti, jei ir nebūčiau sutikusi tavęs.
- Aišku.
- Tik neprasitark nė žodeliu apie tai Pouzei, gerai? Kol kas.
- Žinoma, ne.
Eime užsimiršusi persibraukė ranka plaukus ir Sebastianas
pamatė mėlynę ant riešo.
- Kaip ji atsirado?
- Užkliuvau ir griuvau, riešu ieškodama atramos. Jau turiu
važiuoti - Šernas ims svarstyti, kur prapuoliau.
- Eime, būk atsargi, gerai? Šėmas gali... susinervinti, kai jam

pasakysi.
- Nesijaudink. Šį vakarą Šėmas išvažiuoja. Jis susitinka su
savo finansuotoju „Victoria“ viešbutyje Šiaurės Norfolke. Šis
turi perduoti jam užstato pinigus, kad po kelių dienų galėtų pa
sirašyti sutartis dėl Admirolo namo.
„Na, štai!“ - pagalvojo Sebastianas.
- Todėl šį vakarą surinksiu mūsų daiktus, - toliau kalbėjo
Eime, - ir paliksiu automobilyje. Kai rytoj rytą jam pasakysiu,
galėsiu tuoj pat išvažiuoti.
- Eime, pasakyk man: ar tu bijai Semo?
- Bijau? Ne, tikrai ne. Žinau, kad jis susijaudins, kai pasaky
siu. Po visko išsyk paskambinsiu tau.
- Eime?
-Ką?
Eime sustojo ir atsigręžė į jį.
- Tik prisimink, kad aš myliu tave, ir jei tau manęs reikės,
esu čia pat, gerai?
Per savo miegamojo langą Sebastianas žiūrėjo, kaip Eime
įlipo į seną aplamdytą automobilį, įjungė variklį ir nuvažiavo.
Tada paėmė mobilųjį, paskambino kovos su sukčiavimu skyriui
ir pranešė, kur šį vakarą bus ponas Nouksas. Jei viskas gerai su
siklostys, Eimei apskritai nereikės nieko sakyti Šernui...
30
Vaikams nuėjus miegoti, Eime į kelioninį krepšį sudėjo savo

drabužius, surinko kelis vaikų žaislus ir uždengė antklode au
tomobilio bagažinėje. Tada atsigulė į lovą ir stengėsi užmigti,
bet galiausiai pasidavė ir nulipo į virtuvę pasidaryti puodelio
kavos - nuo jos ir taip greitas širdies plakimas dar paspartėjo.
- Nusiramink, Eime, turi išlikti rami vien dėl vaikų, - su
šnibždėjo ji sau, stebėdama tamsų nakties dangų mėginančią
praplėšti pilkšvą aušrą.
Ji stengėsi galvoti apie tai, kad šį vakarą su vaikais bus sau
gūs jaukaus Apynių namelio prieglobstyje. Norėjosi verkti iš
džiaugsmo, kad jį rado. Nors neužsiminė apie tai Fredžiui, tai,
jog namelis pasislėpęs siauro skersgatvio gale, buvo didžiulis
privalumas. Net jei Šernui ir pavyktų ją rasti, jai tereikėtų gar
siai pašaukti ir Fredis išgirstų.
Septintą ryto Eime pažadino vaikus, paruošė pusryčius,
stengdamasi, kad viskas būtų kaip įprasta. Veždama juos į mo
kyklą klausėsi, kaip Džeikas skaito knygelę, o Sara čiauška apie
savo angelo kostiumą Kalėdų vakaro vaidinimui.
Grįžusi namo Eime nuėjo į vaikų miegamąjį ir į du didelius
šiukšlių maišus sudėjo jų drabužius, tada nunešė juos j automo

bilio bagažinę. Paskui atsisėdo prie virtuvės stalo, nežinodama
kur dėtis iš įtampos. Net pasvarstė, ar nereikėtų išgerti raudo
nojo vyno likučių. Laikrodis ant sienos rodė beveik devintą -
dar valanda, kol, kaip žadėjęs, grįš Šernas. Kai jau ketino eiti
pasivaikščioti, suskambo mobilusis.
- O varge, - sušnibždėjo ji, pamačiusi, jog tai Šernas.
- Klausau?
- Eime, ačiū Dievui! Atvažiuok manęs paimti.
- Sugedo tavo automobilis?
- Ne, aš... aš Velso policijos nuovadoje Norfolke. O Dieve,
Eime... - Šerno balsas virpėjo, - jie mane suėmė.
- Bet kodėl?..
- Dabar negaliu kalbėti. Mano advokatas susitarė dėl palei
dimo už užstatą ir man reikia tūkstančio svarų. Ar gali nuva
žiuoti pas mamą, papasakoti, kas nutiko, ir paprašyti paskolinti
pinigų? Jau turiu baigti. Iki, mieloji, myliu tave.
Telefonas išsijungė. Eime stebeilijosi į jo ekraną, sukrėsta ir
nieko nesuprasdama. Kai pagaliau atsitokėjo, pajuto, kad visa
virpa. Ji paskambino Pouzei ir trumpai papasakojo, kas nutiko
Šernui ir ko jam reikia.
- Iškart važiuoju į miestą ir einu į banką, o tada užsuksiu
pas tave. Pasistenk nesijaudinti, Eime, esu tikra, kad tai tik ne
susipratimas.
Laukdama Pouzės Eime susimąstė - nuojauta jai sakė, jog
tai ne nesusipratimas. Ji sėdėjo prie virtuvės stalo, sutelkusi dė
mesį į sienos įtrūkį, vingiuojantį iki pat apačios.
- Ak, mieloji, - atvažiavusi tarė Pouzė, visa išbalusi nuo pa
tirto sukrėtimo. Eime nusivedė ją į svetainę. - Ką jis tau iš tiesų
sakė?
- Kad buvo suimtas ir dabar yra Velso policijos nuovadoje

Norfolke, - atsakė Eime.
- Eime, ką tokio jis galėjo padaryti?
- Visiškai nenutuokiu, - apatiškai ištarė ji.
- Gal girtas vairavo automobilį?
-Gal.
- O jei ką nors sužeidė?..
- Reikia nuvažiuoti ir išsiaiškinti.
- Ar nori, kad važiuočiau kartu?
Eime prisiminė visus daiktus automobilyje ir papurtė galvą.
- Ačiū, man viskas bus gerai.
- Ką gi, štai tūkstantis svarų, - tarė Pouzė, iš rankinės išė
musi voką.
- Ačiū, - padėkojo Eime, dėdama jį į savo rankinę. - Pa
skambinsiu jums, kai tik ką nors sužinosiu.
Pouzė stipriai apkabino Eimę.
- Jei tau ir vaikams ko nors prireiks, tik pasakyk.
Valandą važiuodama į Velsą Eime neleido sau nieko galvoti.
Ji garsiai pasileido „Classic FM“ ir sutelkė dėmesį į kelią.
Mažutėje policijos nuovadoje ji užpildė dokumento blanką
ir padavė tūkstantį svarų. Jai liepė pasėdėti laukiamajame, ku
ris, laimei, buvo tuščias.
Pagaliau pasirodė Šernas. Atrodė siaubingai: išbalęs kaip
kreida, pasišiaušusiais styrančiais plaukais. Eime atsistojo jo
pasitikti ir jis susmuko jos glėbyje.
- Ačiū Dievui, kad atvažiavai, mieloji, ačiū Dievui.
- Eikime iš čia, gerai? - švelniai pasiūlė ji.
Šernas įsikibo į ją taip, tarsi neturėtų jėgų paeiti.
- Mano automobilis vis dar prie viešbučio, - pasakė jis, atsi
sėdęs į keleivio sėdynę, kai Eime įjungė variklį.
- Gerai, pasakyk, kur važiuoti.

- Išvažiuok į pakrantės kelią, viešbutis „Victoria“ maždaug
už dešimties minučių kelio, kairėje. Turėtum prisiminti.
Važiuodama siauromis miesto gatvelėmis ir galiausiai atsidū
rusi pakrantės kelyje, Eime išties prisiminė pastarąją kelionę į šį
dailų viešbutį daugiau nei prieš dešimt metų. Jaudulį tikintis, kad
Šernas pasipirš, kai vežėsi ją pajūriu. Tada nepasipiršo, bet vaka
ras vis tiek buvo nuostabus. Tuomet nuostabiai švietė saulė. Da
bar virš žemės kybojo sunkūs, lietų žadantys debesys. Jie įvažiavo
į automobilių aikštelę ir Eime sustojo prie Šerno seno „Fiato“.
- Ar sugebėsi pats parvairuoti namo? - paklausė ji.
- Aš... taip.
- O aš ne, kol nesužinosiu, už ką buvai suimtas.
- O Dieve, Eime. - Šernas papurtė galvą, negalėdamas pa
žvelgti jai į akis. - Aš siaubingai nuvyliau tave ir vaikus. Šįsyk
tikrai maniau, kad man pavyks, kad didžiuosiesi manimi. O da
bar viskas baigta. Viskas. Ką mes darysime?
- Nežinau, kol nepasakysi, kas nutiko.
- Tai dėl mano verslo partnerio Keno Noukso. Pasirodo, jis
aukščiausio lygio sukčius ir apgavikas. Trumpai tariant, jis jau
daug metų apiplėšinėja žmones. Iš esmės pinigai, kuriais turėjo
būti finansuojama mūsų bendrovės veikla, yra vogti. Ar bent
priklauso kreditoriams. Mudu sėdėjome bare ir gėrėme - Kenas
atsivežė šimtą gabalų grynaisiais, kuriuos turėjau sumokėti už
Admirolo namą, - ir tuo metu prie mūsų staiga išdygo du neu-
niformuoti policininkai. Jie liepė eiti su jais ir atsakyti į klausi
mus, susijusius su „apgaulės būdu įgytais pinigais“... - Šernas
papurtė galvą. - Tiksliai neprisimenu. Buvau pernelyg apstul
bęs. Vienas pareigūnas įsisodino mane į automobilį, o kitas išsi
vežė Keną. Nuo tada jo nemačiau.
- Gerai, bet jei tai susiję su Keno Noukso praeitimi, kodėl

suėmė ir tave?
- Todėl, kad esu sumautas vienintelis bendrovės direktorius!
Kenas buvo tik mano finansuotojas, jo pavardės nėra bendrovės
dokumentuose! Po paraliais! Iš kur aš galėjau žinoti, kad pinigai
įgyti nesąžiningu būdu?! Kovos su sukčiavimu skyriuje nepati
kėjo, kad nieko nežinojau.
- Ak, Šernai. - Eime prikando lūpą. - Negi tikrai nenutuokei?
- Žinoma, ne! Po galais, Eime, - piktai nusikeikė jis. - Aš
daug kas galiu būti, bet nesu sukčius. Gerai, man nepasisekė
keli verslai, bet, patikėk manim, jie iškapstė visą purvą, kokj tik
galėjo apie juos rasti. Apkaltino, kad toliau vysčiau prekybą, kai
pastaroji mano valdyta bendrovė jau buvo nemoki, o tai taip
pat kriminalinis nusikaltimas. Jie gali dėl to pateikti kaltinimus,
bet, advokato manymu, man pavyktų jų išvengti, jei duočiau
parodymus prieš Keną. Bėda ta, kad aš nieko nežinau apie jo
veiklą. Ničnieko. - Šernas pažvelgė j ją. - Eime, ar tiki manimi?
Nepaisydama visko, Eime tikėjo. Jos vyras nebuvo nusikal
tėlis, tik beviltiškai norintis užsidirbti ir nelabai sumanus.
- Žinoma, tikiu. Pasikalbėkime, kai grįšime namo.
- O Dieve, - Šernas užsidengė delnais veidą, - kaip man
reikės pažvelgti mamai į akis? Admirolo namo pirkimas neabe
jotinai žlugo. Aš sumautas nevykėlis. Nieko, ką iki šiol dariau,
nepavyko, nors aš taip stengiausi. Atleisk man, Eime. Ir vėl tave
nuvyliau. - Staiga jis sugriebė ją už rankos. - Pasakyk, kad ne
paliksi manęs. Be tavęs ir vaikų aš... aš... tiesiog neištverčiau.
Eime neįstengė atsakyti.
- Pažadėk man, Eime. Prašau tavęs. Aš labai tave myliu. -
Šernas pradėjo gokčioti. - Nepalik manęs, nepalik... - maldavo
jis ir, palinkęs virš pavarų svirties, lyg vaikas įsikibo į ją.
- Nepaliksiu, Šėmai, - Eime išgirdo tariant apatišką balsą,

visai nepanašų į jos.
- Pažadi?
- Pažadu.
Kai jiedu grįžo namo, Eime liepė Šernui lipti į viršų ir nu
simaudyti po dušu. Po dvidešimties minučių jis nulipo j apačią
jau panašesnis į save.
- Važiuosiu į Admirolo namą pasikalbėti su mama. Turiu
bent jau viską jai paaiškinti.
- Taip ir padaryk, - atsakė Eime, lankstydama ant džiovy-
klės kabėjusius rūbus ir dėdama į skalbinių krepšį.
- Myliu tave, Eime, ir labai atsiprašau. Kaip nors ištrauksiu
mus iš šio jovalo, prisiekiu. Iki, brangioji.
Šernui išėjus, Eime palaukė penkias minutes, tada nuėjo
prie automobilio ir sunešė viską iš bagažinės į namus. Vėl sudė
liojo rūbus į stalčius savo ir vaikų miegamuosiuose. Tada nulipo
į pirmą aukštą, iš rankinės išsiėmė lapelį su Fredžio telefono
numeriu ir paskambino jam į mobilųjį.
- Klausau?
Žemas raminamas jo balsas vos nesudrumstė keistos ją apė-
musios ramybės. Eime giliai įkvėpė.
- Laba diena, Fredi, čia Eime Montagju. Skambinu jums pa
sakyti, kad kai kas nutiko ir aš negalėsiu šiandien pas jus atsi
kraustyti.
- Aišku. Nieko tokio, tik pranešk, kada tau bus patogiau,
Eime. Gali neskubėti.
- Bėda ta, kad nebežinau, kada galėsiu, todėl būtų geriausia,
jei išnuomotumėte Apynių namelį kam nors kitam.
Fredis patylėjo.
- Aišku. Ar viskas gerai, Eime?
- Ne, negerai, bet esu tikra, kad Pouzė papasakos jums, kas
nutiko. Aš... man reikia eiti, Fredi, bet ačiū, kad buvote toks ma
lonus. Iki.
Ji baigė pokalbį, kol nepratrūko verkti, tada, žinodama, kad
bet kurią minutę gali grįžti Šernas, susuko Sebastiano numerį,
įsijungė balso paštas.
- Čia aš, Eime. Susitikime šiandien penktą autobusų stote
lėje prie jūros.
Eime įsimetė mobilųjį į rankinę ir užlipo į viršų persirengti
darbo uniforma.
Kai Eime atvažiavo, Sebastianas jau buvo ten. Jis atsistojo nuo
suoliuko ir norėjo apkabinti ją, bet Eime atsitraukė.
- Eime, žinau, kas nutiko. Pouzė papasakojo, kai Šernas iš
važiavo.
- Taip, - bespalviu balsu ištarė Eime. - Atėjau tau pasakyti,
kad pasilieku su Šernu, nes esu jo žmona, jo vaikų motina ir to
dėl, kad jam reikia manęs.
Sebastianas vos tvardydamasis lėtai ištarė:
- Suprantu, kad šiandien patyrei sukrėtimą, ir, akivaizdu, ma
nai, jog turi jį palaikyti. Žinoma, turi palaukti, kol viskas aprims.
- Ne, tai daug daugiau, Sebastianai. Tai, ką mudu darėme - ką
aš dariau, - buvo blogai. Aš esu Šerno žmona, daviau priesaiką
bažnyčioje. Esu jo vaikų motina ir... negaliu jo palikti. Niekada.
- Sakai, kad tarp mūsų viskas baigta?
- Taip. Kaip pasiklojau lovą, taip ir turiu miegoti. Šerno
būklė siaubinga ir aš turiu būti šalia, nesvarbu, kaip jaučiuosi
pati. Jei jis sužinotų apie mus, manau, jį tai pribaigtų. Šįryt au
tomobilyje jis kone pagrasino nusižudysiąs.
- Suprantu, bet galbūt ateity...

- Ne! Sebastianai, nebus jokios ateities. Patikėk manimi. Aš
niekada nepaliksiu savo vyro, todėl būtų nesąžininga leisti tau
ko nors tikėtis. Gyvenk savo gyvenimą ir susirask moterį, kuri
yra laisva, - maldavo ji.
- Aš nenoriu gyvenimo su kuo nors kitu. Aš noriu tavęs. Aš
myliu tave!
- Atleisk, Sebastianai, bet, kaip sakiau, viskas baigta. Turiu
eiti. Iki.
Eime nusigręžė ir pradėjo eiti.
- Eime, palauk! Aš žinau, ką jis daro!
Paskubom eidama Aukštutinės gatvės link ji tik papurtė
galvą. Sebastianas lydėjo ją akimis, kol Eime pasuko už kampo
ir pradingo. Jis tyliai nusikeikė, suprasdamas, kad pats dėl visko
kaltas. Jei kovos su sukčiavimu skyriui nebūtų pranešęs Keno
Noukso buvimo vietos, Eime su vaikais dabar saugiai būtų Fre
džio namelyje. Norėdamas apsaugoti Pouzę, jis sunaikino savo
paties - ir Eimės - galimybę būti laimingiems.
Sebastianas atsisėdo ant suoliuko priešais jūrą, susiėmė ran
komis galvą ir pravirko.
j-foncfonas
/95<V metų imam
Stovėjau autobuse, iš vienos pusės spaudžiama moters su vai

kišku glaustiniu vežimėliu, iš kitos - jaunuolio, nuo kurio dvokė
senu prakaitu. Nors langai buvo atviri, autobuse buvo karščiau
nei šiltnamyje. Apsidžiaugiau, kai iš už kampo pasirodė Barons
Kortas. Paskambinau varpeliu ir, prasispraudusi per minią, iš
lipau iš autobuso.
Londonas rugpjūtį būna labai nemalonus, pagalvojau, su
skausmu prisimindama nuostabias vasaros dienas, kuriomis
džiaugdavausi Kornvalyje. Didmiestyje sunku ištverti karštį,
nors jis tvyro vos kelias dienas per metus, - suvokiau tai, ša
ligatviu žingsniuodama į savo daugiabutį. Su Estele gyvenome
pačiame pastato viršuje, vadinasi, turėjau laiptais užlipti šešis
aukštus. Žinojau, kad sportuoti sveika, bet ne tada, kai tempe
ratūra siekia kone trisdešimt laipsnių. Išmušta prakaito atraki
nau laukujės duris ir nuėjau tiesiai į mažą, niūrų vonios kam
barį, ten į vonią prisileidau drungno vandens. Svetainė kaip vi
sada dvokė rūkalais, todėl plačiai atvėriau langus, tada ėmiausi
tvarkyti kavos staliuką, apkrautą tuščiais alaus buteliais, džino
taurėmis ir nuorūkų pilnomis peleninėmis.
Nunešiau viską į virtuvę ir išmečiau šiukšles, taures sudė

jau į plautuvę, svarstydama, ar tikrai gerai padariau nuspren
dusi dalintis butu su Estele. Mūsų gyvenimo būdas buvo vi
siškai skirtingas; aš kas rytą anksti keldavausi, kad suspėčiau
devintą valandą atvykti į Kju sodą, o Estelė miegodavo daug
ilgiau - jos kasdienės repeticijos Kovent Gardene prasidėdavo
tik vienuoliktą. Po pietų ji grįždavo namo pailsėti prieš vakaro
spektaklį, tada išeidavo, kai aš jau būdavau pakeliui į namus.
Maždaug iki vienuoliktos vakaro turėdavau ramybę, tada ir gul-
davausi į lovą, pavargusi po dienos darbų. Kai jau pradėdavau
snūduriuoti, atsirakindavo durys ir namo sugrįždavo Estelė su
būriu bohemiškų draugų. Jie čia ateidavo iš barų, esančių aplink
teatrą, pratęsti puotos. Gulėdavau neįstengdama užmigti, nes
muzika grodavo visu garsu - anksčiau mėgau Franką Sinatrą,
bet dabar jis atrodė tarsi kankintojas, savo sodriu balsu dainuo
jantis man iki paryčių.
Sutvarkiusi svetainę, mąstydama, kodėl Estelė niekada ne
pagalvoja pati to padaryti prieš eidama į teatrą, nusirengiau ir
įlipau į vonią, kuri buvo tokia maža, kad tekdavo sėdėti prie
krūtinės pritraukus kelius.
„Šį vakarą eisiu miegoti aštuntą“, - prausdamasi pagalvojau.
Išlipusi iš vonios nusišluosčiau, apsivilkau chalatą, pasidariau
skrebučių su sūriu ir atsisėdau ant sofos pavalgyti. „Negi aš tikrai
nuoboda, kuriai sodinukai patinka labiau nei nesibaigiantys va
karėliai?“ - paklausiau savęs. Kai prieš kelias dienas pasiskun
džiau dėl triukšmo, Estelė pasakė, kad senstu pirma laiko.
- Galėsi miegoti sulaukusi keturiasdešimties, Pouze. Džiau
kis jaunyste, kol gali, - gūžtelėjusi tarė ji ir dar kartą užsitraukė
suktinės, kurią jai perdavė vaikinas akivaizdžiai padažytomis
lūpomis.
Nukiūtinau į miegamąjį ir užsikimšau ausis vatos gumulė

liais.
Bent jau darbas buvo be galo mielas širdžiai. Regis, patikau
ponui Hubardui, naujajam herbariumo vadovui, ir jis mane la
bai palaikė. Kas rytą Kju sode gaudavome naujų augalų pavyz
džių iš viso pasaulio: kai kuriuos augalų medžiotojai atsiųsdavo
specialiose dėžėse, kad nenuvystų kelis mėnesius keliaudami per
kalnus ir džiungles, kiti atkeliaudavo paprastose dėžėse iš Singa
pūro, Australijos ar Šiaurės ir Pietų Amerikos botanikos sodų. Iš
pradžių atidžiai patikrinusi augalus, ar su jais neatkeliavo jokių
parazitų ir muselių, imdavau juos tyrinėti, prie savo darbo stalo
herbariume ruošdavau mokslines iliustracijas, fotografuodavau
ir ryškindavau juosteles tamsiajame kambarėlyje.
Išmokau techninėse patalpose suslėgti pavyzdžius ant ar
chyvinio popieriaus, tada nedidelėje etiketėje užrašydavau jų
kilmę, šeimos ir genties numerius bei juos atsiuntusio asmens
pavardę. Ilgiausiai užtrukdavau, kol iššifruodavau botanikų iš
viso pasaulio pastabas, bet galiausiai sužinodavau gyvybiškai
svarbios informacijos, kaip prižiūrėti augalą. Suslėgtus ir su
džiovintus augalus sudėdavau į aukštas spinteles herbariumo
centre - dviejų aukštų patalpoje, kurioje vos tilpo visi pavyz
džiai. Kartą paklausiau bendradarbės Alisos, kiek jų turime iš
viso, ir ji susimąstė kramtydama pieštuką.
- Gal keturis su puse milijono?
Puikesnės vietos dirbti ir nebūčiau sugalvojusi; mane su
pantys sodai teikė taip trokštamą atsvarą didmiesčio triukšmui.
- Širdyje esu kaimo mergina, - nusižiovavusi atsidusau ir,
išsiplovusi lėkštę bei stalo įrankius, nuėjau į lovą. - Pasiilgstu
Kembridžo ir Džonio, - sumurmėjau, neužsiklojusi gulėdama
ant kieto čiužinio - su antklode buvo tiesiog per karšta.
Kadangi vis tiek pylė prakaitas, nusivilkau ir naktinius

marškinius ir likau gulėti visai nuoga. Nuo staliuko prie lovos
pasiėmiau knygą ir pabandžiau skaityti, bet buvau taip pavar
gusi, kad netrukus užsnūdau, glamonėjama švelnaus vėjelio, at-
skriejančio pro atvirą langą.
Po kelių valandų pabudau, išgirdusi laukujų durų trinktelė
jimą ir juoką siaurame prieškambaryje.
- O varge, - sudejavau, kai iš gramofono vėl visu garsu už
dainavo Frankas.
Paėmusi nuo staliuko stiklinę vandens godžiai atsigėriau.
Vėl atsiguliau ir užsimerkiau, norėdama išskristi į mėnulį, kaip
Sinatra dainoje maldavo merginos. Ten bent jau būtų tylu.
- Aš greitai, einu tik...
Staiga atsidarė mano miegamojo durys ir tarpdury išdygo
žmogaus siluetas, apšviestas iš koridoriaus. Suspigau ir puoliau
ieškoti antklodės nuogumui prisidengti, o tuo metu užsidegė
šviesa.
- Eik iš čia! - riktelėjau siluetui tarpduryje.
Tai buvo vyras, nutviekstas iš koridoriaus sklindančios švie
sos. Nors prietemoje neįžiūrėjau veido bruožų, staiga supratau,
kad jį pažįstu.
- O varge, labai atsiprašau, ieškojau tualeto, - pasakė įsibro
vėlis ir persibraukė tankius banguotus plaukus, spoksodamas
tiesiai į mane.
Išraudusi dar aukščiau užsitempiau antklodę.
- Nieko tokio, - susijaudinusi ištariau. - Tualetas - kitoje
koridoriaus pusėje.
- Aišku. Dar kartą atsiprašau. - Jis prisimerkęs vėl pasižiū
rėjo į mane. - Ar mudu nesame pažįstami? Atrodai labai ma
tyta.
- Nemanau, - atsakiau, norėdama, kad jis greičiau išeitų.

- Gal kartais studijavai Kembridže?
- Taip, - atsidusau.
- Ir turėjai draugę, vardu Andrėja?
- Turėjau.
- Aš niekada nepamirštu veidų, - nusišypsojo jis. - Ji at
sivedė tave į vieną iš mano rengtų vakarėlių - aiškiai tai prisi
menu. Vilkėjai raudoną suknelę.
- Taip, tai buvau aš, - tariau ir, akimis prisitaikius prieblan
doje, įžiūrėjau jo dideles šviesiai rudas akis.
- Ką gi, - nusišypsojo jis. - Koks mažas pasaulis! Aš - Fredis
Lenoksas. Malonu vėl susitikti?..
- Pouzė Anderson.
- Žinoma, dabar prisimenu. Ar galėčiau paklausti, kodėl esi
čia kaip kokia Pelenė, kai visai šalia vyksta vakarėlis?
- Todėl, kad, kitaip nei dauguma svečių, aš turiu anksti kel
tis į darbą.
- Skamba labai rimtai, - šyptelėjo Fredis. - Na, leisiu tau to
liau miegoti. Buvo labai malonu vėl susitikti, Pouze. Labanakt.
- Labanakt.
Jis išjungė šviesą ir uždarė duris, o aš atsiguliau ant lovos ir
su palengvėjimu atsidusau. Prisiminiau, kaip ėjau su Andrėja į
vakarėlį, aiškiai prisiminiau ir Fredį; tada jis man pasirodė gra
žiausias vaikinas, kokį tik buvau mačiusi, toli gražu ne mano
nosiai: jis buvo ne tik išvaizdus, bet ir spinduliavo pasitikėjimu
savimi, be to, mokėsi jau trečiame kurse. Stebėjausi, kad jis
mane prisiminė, - mudu persimetėme vos keliais žodžiais.
Kitame kambaryje skambant muzikai įsivaizdavau Fredį,
stovintį vos už kelių metrų nuo manęs, tikriausiai su gėrimu
rankoje, kalbinantį kurią nors iš Estelės stulbinamai gražių
draugių balerinų. Iš stalčiaus išsiėmusi vatos, atplėšiau du gu

mulėlius ir įsikišau į ausis.
Kitą rytą išėjusi iš savo miegamojo atsidusau, pamačiusi ne
tvarką svetainėje. Vienas žmogus gulėjo ant grindų, ant sofos -
kitas. Nekreipdama į juos dėmesio, nuėjau į virtuvę pasidaryti
puodelio arbatos ir skrebučių. Tepant vieną sviestu už nugaros
pasigirdo pažįstamas balsas.
- Labas rytas, Pouze. Kaip laikaisi šį gražų rytmetį?
Tarpduryje stovėjo ir į mane žiūrėjo Fredis.
- Ačiū, puikiai, - mandagiai atsakiau, pjaudama skrebutį
per pusę.
- Kaip gardžiai atrodo, - tarė jis, rodydamas į skrebutį. -
Gal galiu gauti riekelę ir aš?
- Pasidaryk pats, - atsakiau. - Aš skubu.
Pasiėmusi arbatą ir lėkštę žengiau prie virtuvės durų. Jis pa
sitraukė į šalį, mane praleisdamas, ir nusišypsojo.
- Ačiū, - tarstelėjau.
- Turiu pasakyti, - man praeinant sušnibždėjo jis, - be dra
bužių atrodei nuostabiai.
Nusisukau, kad jis nepamatytų, kaip išraudau, ir per sve
tainę grįžau į savo miegamąjį. Atsisėdusi ant lovos valgiau skre
butį, užsigerdama arbata, ir prisiekiau, kad pasikalbėsiu apie šią
padėtį su Estele. Man visai nepatiko, kad pusryčiaujant prie ma
nęs kabinėjasi nepažįstami vyrai. Pasidažiusi lūpas, pasiėmiau
rankinę, odinį dėklą ir išėjau iš kambario.
- Kur trauki? - paklausė Fredis, kai atidariau duris.
- Į Kju sodą.
- Kaip... botaniška, - tarė jis, sekdamas paskui mane, lipan
čią, rodos, niekad nesibaigsiančiais laiptais. - Ar dėl malonumo?
- Ne, aš ten dirbu.
- Tu sodininkė?
- Ne, aš mokslininkė.
- Taip taip, žinoma. Pamenu, ką tada sakei. Įspūdinga!
Nesupratau, ar jis iš manęs šaiposi. Fredis tikriausiai tai pa
juto, nes pridūrė: „tikrai“.
- Aš Kembridže studijavau teisę.
- Nejaugi? - tarstelėjau ir, pagaliau pasiekusi pirmą aukštą,
atidariau laukujės duris.
- Taip, bet iš tiesų norėjau būti aktorius, todėl nusprendžiau
išbandyti laimę Londone.
- Aišku.
Ėmiau žingsniuoti šaligatviu, o jis draugiškai ėjo šalimais.
- Šiek tiek dirbau radijuje, buvau gavęs nedidelį vaidmenį
viename televizijos seriale, ir tai viskas.
- Iš to, ką man pasakojo Estelės draugai, atrodo, jog akto
riaus gyvenime sėkmė svarbesnė už talentą.
- Tikra tiesa, - pritarė Fredis. - Jei pameni, su Andrėja susi
pažinau teatro būrelyje „Rampos šviesos“.
- Pamenu.
- Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl sutikau važiuoti į
Kembridžą. Pasiilgstu jo, o tu? - paklausė jis, kai priėjome au-
lobusų stotelę.
- Ir aš pasiilgstu, o dabar atsiprašau, bet tai mano autobusas
ir jau tikrai reikia važiuoti.
- Žinoma, Pouze. O aš turiu grįžti į savo butą, nusiprausti ir
susišukuoti. Vėliau manęs laukia perklausa.
- Sėkmės, - tariau, lipdama į autobusą.
- Kelintą grįžti namo? - šūktelėjo jis, kai autobuso konduk
torius skambtelėjo varpeliu, pranešdamas vairuotojui, kad jau
galima važiuoti.
- Paprastai apie šeštą, - atsakiau.

- Iki, Pouze, netrukus pasimatysime!
Tą dieną ne taip atidžiai piešiau augalus. Niekaip negalėjau
liautis galvojusi apie gražias Fredžio akis ir tankius žvilgančius
plaukus, kuriuos taip magėjo paliesti, kad net dilgsėjo pirštų ga
liukai...
- Baik, Pouze, - subariau save, per pietų pertrauką sode val
gydama sumuštinius, - tu esi susižadėjusi, o jis aktorius be ska
tiko. Susiimk, mergyte.
Važiuodama autobusu namo fantazavau, kad kai grįšiu, jis
lauks manęs prie durų. Išlipusi iš autobuso ir žingsniuodama
namo vėl griežtai save išbariau. Ir kaip apstulbau, kai iš tiesų pa
mačiau jį stoviniuojantį prie namo durų, tokį ryškų (ir svajingą)
su mėlynu aksominiu švarku ir kaklaskare, marginta turkiškais
raštais.
- Labas vakaras, Pouze. Atėjau atsiprašyti, kad vakar vakare
taip įžūliai įsilaužiau į tavo kambarį. - Jis atkišo man vystančių
gėlių puokštę ir rudą popierinį maišelį. - Atsinešiau džino ir
saldaus vermuto. Ar kada nors gėrei jų kokteilį?
- Ko gero, ne, - atsakiau, rakindama laukujės duris.
- Vadinasi, šįvakar paragausi, Pouze. Mes švenčiame.
- Tikrai?
- Iš tiesų, taip! Perklausa buvo sėkminga! - pranešė jis, lip
damas paskui mane laiptais. - Gavau statisto vaidmenį Noelio
Kovardo pjesėje, kuri bus statoma „Lyric“ teatre Šaftsberio pro
spekte. Pasakysiu net keturias eilutes, Pouze! Argi ne nuostabu?
- Tikrai šaunu, - atsakiau kopdama laiptais ir jausdamasi...
na, iš tiesų nesupratau, ką jaučiu.
Niekaip nesupratau, kodėl jis čia, nes juk jo negalėjo do
minti tokia mergina kaip aš, argi ne?..
Pasiekusi mažutę viršutinę laiptų aikštelę atrakinau buto

duris. Fredis įėjo iš paskos ir nužvelgė po vakarykščių linksmy
bių vis dar nesutvarkytą svetainę.
- Na, ir netvarka. Padėsiu tau apsikuopti.
Jis tikrai padėjo ir man tai pasirodė labai miela, tada pa
ruošė mums po kokteilį.
- Į sveikatą, - tarė Fredis. - Už mane, einantį Olivjė' pėdomis.
- Už tave, - pritariau ir gurkštelėjau gėrimo, kuris išties
buvo labai skanus.
- Kiek pamenu, esi kilusi iš Safolko, kaip ir aš. Ar dažnai ten
nuvažiuoji?
- Niekada, - atsidusau. - Išvažiavau iš Safolko devynerių.
- Labai miela grafystė, - tarė Fredis, - bet man, žinoma,
daug labiau patinka smogas, o tau?
- Na jau ne, man patinka didelės atviros erdvės.
- Tikrai?
- Taip. Kai turėsiu pinigų, tikriausiai persikelsiu į Ričmondą,
nuo kurio visai netoli Kju sodas ir yra nuostabus parkas.
- Aš ten niekad nebuvau. Gal rytoj surenkime ten iškylą?
- Aš... na, - išraudau, nežinodama, ką atsakyti.
- Ar tu labai užsiėmusi? O gal bandai man pasakyti, kad
.itstočiau ir palikčiau tave ramybėje?
Žinojau, kad dabar pats laikas pasakyti, jog esu susižadėjusi,
būtų buvę akivaizdu ir daug paprasčiau, jei ant piršto būčiau tu
rėjusi žiedą. Bet kadangi daug laiko praleisdavau sukišusi ranką
į dirvą, savo gražųjį sužadėtuvių žiedą saugiai laikiau dėžutėje
naktinio staliuko stalčiuje. Ir dabar kankinausi negalėdama
4 Laurence Olivier, garsus XX a. vidurio Britanijos aktorius ir režisierius.

448 Luc i nda Ri l e y +■ D r u g e l i ų k a mb a r y s
apsispręsti: „geroji“ Pouzė ragino ištarti tuos žodžius, o „blo

goji“ atsisakė praverti burną ir pasakyti tai, ką privalėjau.
- Na? - Fredis nenuleido nuo manęs akių.
- Ne, nesu užsiėmusi, - išgirdau išdavikišką savo balsą. -
Būtų labai smagu.
Po antro kokteilio Fredis pareiškė, kad yra alkanas ir ką nors
pataisys iš mūsų menkų atsargų, rastų spintelėje. Mudu drau
giškai valgėme sardines ant sviestu apteptos duonos, o Fredis
pasakojo apie savo gyvenimą Londone ir sutiktus žymius ak
torius.
- Ką gi, - galiausiai ištarė, - ko gero, jau turiu eiti, antraip
pavėluosiu į paskutinį autobusą, vežantį į Klapamą.
Pasižiūrėjau į laikrodį ir nustebau pamačiusi, jog jau po vie
nuolikos.
- Vakaras buvo nuostabus, - stodamasis pasakė jis.
- Iš tiesų, - pritariau ir atsistojau nuo džino truputį svaigs
tančia galva.
- Turiu pasakyti, mieloji Pouze, kad esi nepaprastai žavinga.
Nespėjus susivokti, Fredis čiupo mane į glėbį ir pabučiavo.
Pasijutau kaip danguje. Mano kūnas išsyk atsakė tuo pačiu; taip
niekada nebuvo su Džoniu. Ir net nusivyliau, kai Fredis atsi
traukė.
- O dabar tikrai privalau lėkti, antraip turėsiu nakvoti parke
ant suoliuko, - nusišypsojo jis. - Ateisiu pas tave rytoj vidur
dienį. Tu pasiimk maisto, o aš - alkoholio. Labanakt, mergyte.
- Labanakt.
Kai jis išėjo, nutipenau į savo miegamąjį, nusirengiau ir
atsiguliau ant lovos, maloniai svaigdama nuo džino ir aistros.
Įsivaizdavau laibus Fredžio pirštus švelniai šliaužiančius mano
krūtimis, pilvu... Kai grįžo Estelė su įprasta šutve draugų, be-
veik nekreipiau dėmesio į triukšmą, be to, rytojaus rytą galėsiu

pamiegoti ilgiau.
- Labanakt, mielasis Fredi, - sumurmėjau ir užsimerkiau.
Nors kitą rytą pabudau skaudama galva ir širdį slegiančiu kal

tės jausmu, gėda prisipažinti, kad vis tiek neatšaukiau iškylos
parke su Fredžiu. Sėdėjome ant saulės išdegintos žolės pasi
tiesę užklotą ir gėrėme vyną, buvau atrėmusi galvą Fredžiui į
petį.
Negalėjau patikėti, kaip laisvai su juo jaučiuosi, - prisimi
niau, kad prireikė net kelių mėnesių, kol mudu su Džoniu pri
pratome vienas prie kito ir pagaliau atsipalaidavome. Su Fredžiu
beprotiškai daug bučiavomės ir mažai kalbėjomės, o galiausiai
abu užsnūdome. Vėliau grįžome autobusu namo, jis užlipo į
mano butą. Kaip įprasta, čia tvyrojo netvarka, bet nekreipėme
dėmesio ir vėl bučiavomės.
- Pouze, - tarė jis, prigludęs man prie kaklo, - žinai, kad
trokštu nusivesti tave į miegamąjį ir...
- Ne, Fredi! - iškart atsisėdau tiesiai, apsiblaususi nuo vyno
bei saulės, ir griežtai į jį pažvelgiau. - Aš ne iš tokių merginų.
- Gerbiu tai, - linktelėjo jis. - Tik sakau, kad noriu - bevil
tiškai trokštu. Kaskart užmerkęs akis matau tave, sėdinčią lo
voje kaip Afroditės statula iš alebastro, marška dengiančią savo
nuogybę, - pasakė jis šypsodamasis.
- Kodėl manęs nori, Fredi? Juk tau, ko gero, labiau patiktų
žavinga aktorė, o ne tokia neelegantiška mokslininkė kaip aš.
- Pouze, tu toli gražu nesi neelegantiška. Iš dalies mane
trauki todėl, kad nė pati nesuvoki, kokia žavi esi. Tu tokia pa
prasta ir nuoširdi, - tarė jis, artėdamas prie mano lūpų. - Kaip
gurkšnis tyro oro, palyginti su kitomis pažįstamomis mergino

mis...
Atsitraukiau nuo jo.
- Na, aš tikrai ne tokia kaip jos. Ar tu geidi tik mano kūno? -
tiesiai paklausiau.
- Taip, be abejonės, geidžiu tavo kūno, kaip iš karto tau ir
pasakiau. Bet ne tik. Supranti, po šia tuščia aktoriaus išore slypi
kur kas rimtesnis žmogus. Tiek daug mano sutiktų moterų yra
paviršutiniškos ir tuščiagalvės. Juk praėjus pirmam susižavėji
mui dar reikia sugebėti ir palaikyti pokalbį, ar ne?
- Taip, manyčiau, reikia.
- O tu tokia protinga, Pouze. Man patinka klausytis tavo
pasakojimų apie arkinius šiltnamius ir kompostą. Mane tai už
veda.
Nuraminta Fredžio žodžių, leidausi vėl jo pabučiuojama.
Kai jis išėjo, pagalvojau, jog blogiausia, kas gali nutikti, - jis
mane suviliotų ir paliktų sudaužyta širdimi. Bet jeigu ketinu te
kėti už Džonio ir praleisti su juo visą likusį gyvenimą, juk nieko
tokio, jei prieš tai patirsiu vieną nuotykį...
Rodos, nespėjus nė mirktelėti vasara pavirto rudeniu, o mano

romanas su Fredžiu vis dar tęsėsi. Džonis kas savaitę rašė laiš
kus iš savo karininkų mokyklos Olderšote. Kartą pranešė, kad
netrukus gaus trumpų atostogų ir atvažiuos savaitgalį aplankyti
manęs. Atrodė laimingas, pasakodamas, į kurį pulką stos - 7-ąjį
gurkhų šaulių - ir į kurią bazę „mus“ išsiųs, kai jis baigs šešių
mėnesių mokymus. Jis tikėjosi patekti į kokią nors egzotišką
šalį, pavyzdžiui, Malają.
Staiga suvokiau, kad niekada rimtai negalvojau apie ateitį, o
dabar toji ateitis atėjo - Džonis ruošėsi kariuomenei, o aš dir

bau savo svajonių darbą Kju sode. Jei ištekėsiu už jo, turėsiu
važiuoti ten, kur jį siųs, vadinasi, teks atsisakyti savo tikslų ir
ateities ambicijų. O su Fredžiu galėčiau likti Londone ir siekti
karjeros...
Teatre buvo pradėtas rodyti Fredžio spektaklis, nuėjau pasi
žiūrėti ir išgirsti tas keturias jo tariamas eilutes. Kai vaidinimui
pasibaigus jis nusilenkė žiūrovams, plojau kaip pašėlusi. Dabar
matėmės rečiau, nes vakarais jis vaidindavo, bet sekmadienius
visada leidome kartu.
- Ar jau miegojai su juo? - paklausė manęs Estelė, kai ruo
šiausi susitikti su Fredžiu papietauti „Lyon’s Corner House“ Ča-
ringo Kryžkelės kelyje.
- Aišku, kad ne, Estele, - atsakiau, dažydamasi lūpas ir žiū
rėdama į dėmėtą veidrodį, kabantį svetainėje virš sofos.
- Stebiuosi, nes atrodo, kad judu tikrai kartu miegate.
- Kodėl?
- Tiesiog esate labai artimi.
- Na, bet nemiegojome.
- Bet tikriausiai norėtum. Jis toks gardus kąsnelis, - tarė Es-
lelė, toliau tempdama mane už liežuvio. - Ką darysi su savo
kareiviu Džoniu?
- Nežinau...
- Ar Fredis apie jį žino? Ar sakei, kad esi susižadėjusi?
- Ne... nieko nežino.
- Ak, Pouze, - sukikeno Estelė. - Aš čia jaudinuosi dėl savo
doros, o tu štai apgaudinėji sužadėtinį!
Eidama į pasimatymą su Fredžiu mąsčiau apie tai, ką pasakė
Estelė. Supratau, kad ji teisi. Mintyse patogiai leidau sau susiti
kinėti su Fredžiu vien todėl, kad mudu kartu nemiegojome, bet
žinojau, jog meluoju ir sau, ir jam. Tiesa ta, kad buvau bepro
tiškai jį įsimylėjusi.
Privalėjau pasakyti Džoniui, kad tarp mūsų viskas baigta.
Tai būtų sąžiningas poelgis.
„Ojeigu Fredis tave paliks?..“
Jei paliks, mintijau, būsiu pati nusipelniusi to, kad praradau
Džonį. Jis buvo geras, malonus ir patikimas - idealus būsimas
vyras. Jam plyštų širdis, jei sužinotų, kad jo sužadėtinė šitaip
elgiasi.
Po pietų pasakiau Fredžiui, kad man skauda galvą, parvažia
vau autobusu namo ir atsisėdau miegamajame rašyti Džoniui
laiško. Prireikė mažiausiai šešių juodraščių, nes niekaip nega
lėjau rasti tinkamų žodžių, bet galop sulenkiau parašytą laišką
ir įkišau į voką. Tada iš dėžutės išėmiau sužadėtuvių žiedą, ap
vyniojau jį vata bei lipnia juostele ir įmečiau į voką. Palaižiusi
kraštus užklijavau, užrašiau jo bazės adresą ir priklijavau pašto
ženklą. Kol nepersigalvojau, nuėjau prie pašto dėžutės ir giliai
įkvėpusi įmečiau jį vidun.
- Labai atsiprašau, mielas Džoni. Sudie.
Po trijų dienų permiegojau su Fredžiu. Jei dar dalelė manęs ne

rimavo dėl nutrauktų sužadėtuvių su Džoniu, tai Fredžio gla
monės išsklaidė visas mano baimes. Tai įvyko jo bute Klapame.
Po to mudu gulėjome, rūkėme ir gėrėme džiną su vermutu, ku
ris buvo tapęs mūsų mėgstamiausiu kokteiliu.
- Vadinas, nebuvai nekalta. - Fredis perbraukė delnu man
krūtį. - Maniau, kad būsi. Kas tas laimingasis?
- Fredi, turiu tau kai ką pasakyti, - atsidususi ištariau.
- Rėžk, mieloji. Ar aš turiu konkurentą?
- Turėjai. Matai, kai susitikome, aš buvau... susižadėjusi su

vaikinu, vardu Džonis. Jis išvykęs j karininkų mokyklą, na, bet
prieš kelias dienas jam parašiau ir pranešiau, kad nutraukiu
mūsų sužadėtuves. Aš negaliu už jo tekėti.
- Ar tai dėl manęs?
- Taip, - sąžiningai atsakiau. - Tik neišsigąsk, gerai? Nesi
tikiu, jog mudu susižadėsime, tiesiog nusprendžiau, kad būtų
teisinga pasakyti Džoniui.
- Ak, tu, šelme, - nusišypsojo Fredis. - Aš visą laiką ma
niau, kad esi labai miela ir nekalta, o tu tuo metu turėjai kitą!
- Taip, žinau, kad elgiausi nedorai, ir atsiprašau. Bet nema
čiau jo nuo tada, kai mudu susitikome, nes jis - kariniuose mo
kymuose. Taigi galima sakyti, kad nebuvau tau neištikima, Fredi.
- Tai štai kodėl nemiegojai su manimi?
- Taip.
- Ką galiu pasakyti - džiaugiuosi, kad jo nebėra ir tavęs ne
varžo moraliniai įsipareigojimai. - Jis stipriai mane apkabino. -
Gal ta proga vėl tai padarykime?
Džiaugiausi, kad Fredžio nesujaudino mano išpažintis. Ne
rimavau, kad pamanys, jog spaudžiu jį, nors iš tiesų neturėjau
tokių ketinimų. Sakiau sau, kad buvo ir kitų priežasčių, dėl ku
rių teko nutraukti sužadėtuves; negalėjau nė pagalvoti, jog tu
rėsiu mesti darbą, kad galėčiau išvykti kartu su Džoniu. Visgi
sąžiningai sau prisipažinau: jei tik Fredis paprašytų, kaipmat
sutikčiau keliauti su juo kad ir į pasaulio kraštą.
Po pirmo nuostabaus karto su Fredžiu aš beveik persikraus-
čiau pas jį. Laukdavau jo po spektaklio ir mudu mylėdavomės
iki paryčių, kol galiausiai užmigdavau jo glėbyje. Keisčiausia
buvo tai, kad miegodavau labai mažai, bet atsikėlusi ryte va
žiuoti į darbą Kju sode jausdavausi gaivi kaip ką tik pražydusi
gėlė. Būdama jaunesnė ryte rijau romanus apie meilę, bet tik
dabar supratau, apie ką iš tiesų pasakojo rašytojai. Dar niekad
gyvenime nebuvau tokia laiminga.
Spalio vidury kaip ir kas savaitę parvažiavau į Barons Kortą pa

siimti drabužių pamainos ir pašto. Miegamajame manęs laukė
storo veleninio popieriaus vokas su itališku pašto ženklu.
„Nuo mamos“, - pagalvojau jį atplėšdama.
Ma chėre Pouze,
Praėjo labai daug laiko nuo pastarojo mano laiško tau,
tikiuosi, kad atleisi man už tai. Buvome be galo užsiėmę,
nes kėlėme vestuves vienam iš Alesandro sūnų. Sveikinu
gavus pirmąjį mokslo laipsnį Kembridže. Didžiuojuosi
turėdama tokią protingą dukterį.
Pouze, lapkričio pradžioje mudu su Alesandru
atskrendame į Londoną ir aš labai norėčiau su tavimi
susitikti. Apsistosime viešbutyje „Ritz“ nuo lapkričio
pirmos iki devintos dienos, taigi paskambink man ir
pranešk, kada galėsi ateiti. Mes taip ilgai nesimatėme,
tad prašau pažadėti, kad tikrai susitiksi su savo mama ir
susipažinsi su Alesandru.
Su meile,
Mama
Žiūrėjau į laišką galvodama, kad prabėgo trylika metų nuo

tada, kai ją mačiau. Kad ir kaip svarstytum, mama mane paliko.
Ir nors sveika nuovoka sakė, kad pastovumas, kurį man augant
suteikė močiutė Kornvalyje, buvo daug geriau už blaškymąsi po
Europą, jaučiausi tokia pat pikta ir įskaudinta, kaip ir visi mo

tinų palikti vaikai.
Važiuodama autobusu į Klapamą mąsčiau, ar nereikėtų to
aptarti su Fredžiu, bet nusprendžiau to nedaryti. Nenorėjau,
kad jis imtų manęs gailėtis, todėl nieko ir nepasakiau. Grįžus
namo jis pastebėjo, kad mano mintys klaidžioja kažkur kitur.
- Kas nutiko, mieloji? Matau, kad kažkas ne taip.
- Nieko, Fredi, man tiesiog skauda galvą.
- Tada eikš, nuvalysiu tavo prakaito išpiltą kaktą.
Žengiau į jo glėbį ir apsiraminau.
- Žinai, mieloji, svarsčiau, ar mudviem nereikėtų išsinuo
moti kartu buto? Viengulė lova jau darosi nepatogi, kaip manai?
Pakėliau į jį akis.
- Siūlai kartu gyventi?
- Kodėl taip stebiesi, mieloji? Mes jau dabar praktiškai gy
vename kartu, tik neoficialiai.
- Ak, Fredi, neįsivaizduoju, ką pasakytų mano močiutė, jei
sužinotų. Juk tai nelabai padoru, ar ne?
- Pouze, dabar šeštasis dešimtmetis, daug žmonių taip el
giasi. Noriu pagaliau pristatyti tave į virtuvę, kurioje galėtum
ruošti visus tuos nuostabius valgius, apie kuriuos pasakoji, -
šypsodamasis pasakė jis.
- Ar galiu apie tai pagalvoti?
- Žinoma.
Fredis pabučiavo mane į skruostą.
- Ačiū.
Artėjant 1958-ųjų Kalėdoms mano gyvenimas buvo kaip niekad

visavertis. Atrodė, nieko netrūksta - turėjau nuostabų darbą ir
Fredį, kuris nuolat buvo mano mintyse ir širdyje. Tokia laimė

net baugino, nes ji juk negali tęstis amžinai, ar ne?
Kadangi buvau laiminga ir linksma, nusprendžiau susitikti
su mama, kai ji atvyks į Londoną, bent jau iš mandagumo. Taigi
tą savaitę, kai ji turėjo būti mieste, paskambinau į „Ritz“ ir mane
sujungė su jos tarnaite. Pasakiau jai, kad aplankysiu mamą at
einantį šeštadienį. Tada nuvažiavau į parduotuvę „Swann and
Edgar“ Regento gatvėje ir nusipirkau dailų kostiumėlį, kurį ga
lėčiau apsivilkti ir kitomis tinkamomis progomis.
Kai po kelių dienų įžengiau į „Ritz“, kojos atrodė lyg vatinės,
o krūtinėje tankiai daužėsi širdis.
- Kuo galiu padėti, ponia? - pasiteiravo padavėjas, stovintis
prie įėjimo į ištaigingą barą, kuriame buvo patiekiama arbata.
- Taip, ieškau grafo ir grafienės D’Amikų.
- Ak, taip, ponia, jie laukia jūsų. Eikite paskui mane.
Kai metrdotelis vedė mane pro puošniai vilkinčius svečius,
gurkšnojančius arbatą ir valgančius dailius sumuštinukus, dai
riausi, akimis ieškodama mamos. Ir tada pamačiau ją, šviesius
plaukus susišukavusią į aukštą kuodą, tobulai pasidažiusią. At
rodė visiškai tokia pat, tik ant kaklo kabojo trijų eilių kreminės
spalvos perlų vėrinys, o ant pirštų ir riešo žaižaravo deimantai.
Ji sėdėjo šalia mažučio pliko vyro, kuris, mano akimis, buvo
dukart už ją vyresnis, bet galbūt tiesiog mama buvo išskirtinai
gerai išsilaikiusi.
- Mieloji Pouze, susipažink su Alesandru, savo patėviu.
- Cara mia, tu net gražesnė, nei pasakojo tavo mama. Man
garbė su tavimi susipažinti.
Alesandras atsistojo ir suėmė mano delnus, nustebau, jo
* Mano brangioji (it.).

akyse pamačiusi ašaras. Buvau pasiryžusi jo nemėgti, bet jis

akivaizdžiai buvo labai mielas žmogus ir mačiau, kad jis die
vina mano mamą.
Kol knebinėjau agurkų salotas ir vieną taurę po kitos gėriau
šampaną, Alesandras linksmino mane pasakojimais apie jų gy
venimą Italijoje, apie jų rūmus ir vasaros kruizus palei Amalfio
pakrantę.
- Tavo mama yra - koks tas žodis? - nepakarrrtojama! Ji
suteikė mano gyvenimui tiek daug džiaugsmo ir šviesos!
Nuleidau akis į arbatos puodelį, kai jis pabučiavo jai ranką.
Mama džiugiai jam nusišypsojo ir staiga supratau, kad nebuvau
nė karto jos mačiusi taip šypsantis Admirolo name.
- Turi atvažiuoti mūsų aplankyti! - pasakė mama, kai pa
davėjai nurinko tuščias lėkštes. - Kalėdos rūmuose būna tokios
nuostabios, o kitą vasarą plauksime laivu ir parodysime tau
nuostabiausias Italijos vietas.
- Nežinau, kada galėsiu atsitraukti nuo savo darbų, - išsisu
kinėdama pasakiau.
- Bet juk turėsi atostogų, - tarė ji. - Aš... - mama atsigręžė
į savo vyrą. - Amore, ar gali leisti akimirką man vienai pasikal
bėti su dukra?
- Si, certo".
Dar sykį pabučiavęs mamai ranką, Alesandras išėjo iš baro.
Kai likome vienos, ji palinko arčiau manęs.
- Pouze, žinau, kad praleidau didelę tavo gyvenimo dalį...
- Mama, aš suprantu, tau nereikia...
- Reikia, - griežtai pasakė ji. - Užaugai ir tapai gražia, pro-
* Meile (it.).
** Taip, žinoma (it.).
tinga ir stipria moterimi, gailiuosi, kad visai prie to neprisi

dėjau. - Jai, regis, trumpai užgniaužė gerklę. - Tiek daug da
lykų norėčiau tau paaiškinti, bet... - ji papurtė galvą. - Praėjo
daug laiko ir nėra prasmės žvalgytis atgal. - Ji patapšnojo man
delną. - Chėre, prašau bent apsvarstyti mintį atvažiuoti pas mus
į Italiją per Kalėdas, gerai?
Ėjau iš „Ritz“ šiek tiek apsvaigusi nuo šampano, svarstydama,

kad gal tikrai neteisingai vertinau savo mamą; ji taip puikiai vai
dino, kad man nuoširdžiai jos pagailo. Tačiau kol autobusu par
važiavau namo, visas spindesys išbluko ir suvokiau, kad ji ir vėl
manimi manipuliavo, o aš ja patikėjau. Ji beveik nieko neklausi
nėjo apie mano gyvenimą, išskyrus tai, kur dirbu ir gyvenu. Nors
buvau pasiruošusi papasakoti apie Fredį ir savo meilę jam, ši
tema taip ir nebuvo paliesta. Ji pasakojo apie savo žavingą gyve
nimą, keliones su Alesandru po Europą iš vieno aukštuomenės
renginio į kitą. Panorau naktį praleisti viena, todėl paskambinau
Fredžiui ir pasakiau, kad šiąnakt liksiu namuose. Miegamajame
gėriau arbatą, bandydama prablaivėti ir pamąstyti.
Ir kuo daugiau mąsčiau, tuo labiau kietėjo širdis. Nuspren
džiau nešvęsti Kalėdų jų rūmuose ir neprisidėti prie jų kelio
nėse po Italiją kitą vasarą... Mama nesistengė prisimeilinti man,
ji tik norėjo pati geriau pasijusti ir nesigraužti, kad buvo mane
palikusi.
- Išgyvenai bejos pastaruosius trylika metų, Pouze, išgyvensi
iš kitus trylika, - pasakiau sau ir piktai nusibraukiau ašaras.
Kažkas pasibeldė į duris ir į kambarį įkišo galvą Estelė.
- Pouze, tau viskas gerai?
Gūžtelėjau pečiais.
- Gal galiu kuo nors padėti?

- Taip. Kaip manai, ar galima liautis mylėjus tėvus? Tai yra,
jei jie elgiasi su tavimi siaubingai, ar meilė vis tiek egzistuoja?
- Ak, Pouze, kokius sudėtingus klausimus užduodi! - Estelė
priėjusi atsisėdo ant lovos. - Tikriausiai tau labiau padėtų An-
drėja su savo literatūros mokslo laipsniu.
- Bet meilė nėra kokia nors procedūra. Negali jos apskai
čiuoti. Tiesiog ji... yra, ir viskas.
- Taip, tu teisi, bet aš nežinau atsakymo į tavo klausimą,
Pouze. Aš myliu savo tėvus, todėl niekad nesusimąsčiau apie
tokius dalykus, bet vis dėlto manau, jog gali pasirinkti drau
gus, bet šeimos narių - ne. Tau jie gali nepatikti, bet meilė, ypač
motinai, tikriausiai visada išlieka, kad ir kaip blogai ji su tavimi
elgtųsi. Juk meilė yra besąlyginė, tiesa?
- Taip, ko gero. Ir labai gaila, nes daug labiau norėčiau ne
mylėti jos.
- Vadinasi, susitikimas buvo sunkus?
- Ne, jis buvo puikus, - nusišypsojau. - Bet čia ir slypi bėda.
Nenoriu, kad ji dar sykį mane nuviltų. Rodos, ji mano, kad gali
bet kada lengvabūdiškai sugrįžti į mano gyvenimą... Ji pakvietė
rytoj eiti kartu apsipirkti!
- Gal ir vertėtų, Pouze. Kaip suprantu iš tavo kalbų, ji turi
daugybę pinigų.
Estelė, visada tokia pragmatiška, šyptelėjo man.
- Aš nenoriu būti nupirkta, Estele, o būtent to ji ir siekia.
Kad paskui galėtų manyti, jog mudvi susitaikėme ir nuo šiol
viskas bus gerai.
- Suprantu. Na, gera žinia ta, kad ji gyvena Italijoje ir judvi
dažnai vis tiek nesimatysite. Šiaip ar taip, kai nematai, tai ir šir
dies neskauda.
- Manai, kad elgiuosi vaikiškai?

- Visai ne. Ji paliko tave, kai buvai aštuonerių ir ką tik prara
dusi tėtį. Kelios gražios suknelės po trylikos metų neužglaistys
šios spragos.
- Ačiū, Estele, - tariau, atsigręžusi į ją. - Ji privertė mane jaus
tis kaltą, kad iš karto nesutikau, kai pasiūlė paviešėti pas juos.
- Nesigraužk dėl to, Pouze. Tai ji turi elgtis kaip suaugusi, ne
tu. Na, turiu bėgti. Manęs laukia pasimatymas! - pasakė Estelė
spindinčiomis akimis.
- Atrodai susijaudinusi. Ar jis pagrindinis Kovent Gardeno
šokėjas?
- Ne, todėl taip ir jaudinuosi. Nepatikėsi, bet jis turi įprastą
darbą. Kažką veikia Sityje su biržomis ir akcijomis. Jis dėvi kos
tiumą, kurį aš, aišku, mirtinai trokštu nuplėšti, bet nujaučiu,
kad jis siaubingai padorus.
- Nori pasakyti, kad jis normalus?
- Taip, ir labai gardus, - eidama prie durų sukikeno Estelė. -
Einu ieškoti savo padoriausios suknelės.
- Papasakosi man viską, kai kitą kartą susitiksime, - pasa
kiau.
- Žinoma!
- Taigi, kokie tavo planai dėl Kalėdų, Pouze? - paklausė Fre

dis mums geriant arbatą kavinėje per pertraukėlę tarp jo šešta
dienio popietės ir vakarinio vaidinimų.
- Kaip visada, važiuosiu namo pas močiutę, - gūžtelėjusi
atsakiau. - O ką tu darysi?
- Tikriausiai taip pat keliausiu pas mamą ir praleisiu ten ke
lias liūdnas dienas. Pasakojau tau, kad ji labai nervinga, ar ne?
O Kalėdos ir Naujieji metai jai būna pats blogiausias laikas. Bet

bent jau šiais metais turiu tikrą pasiteisinimą! Man teks ištverti
tik tris dienas, nes spektakliai vyks iki pat Naujųjų.
Fredis niekada daug nepasakojo apie savo gyvenimą na
mie ir vaikystę (kuri, kaip supratau, nebuvo lengva), todėl,
nors šiek tiek ir prasitariau jam apie savo tėtį ir koks jis buvo
nuostabus, apie savo vaikystę taip pat per daug nekalbėjau. Jei
kada apie tai užsimindavome, jis visada sakydavo, kad praeitis
nesvarbi, mudu turime žvelgti tik į ateitį, ir man tai kuo pui
kiausiai tiko.
- Vadinasi, negalėsi atvažiuoti pas mane į Kornvalį?
- Deja, ne, nors labai norėčiau. Tavo Kalėdos ten atrodo
kaip tikra palaima.
- Ne, Fredi, jos nebūna labai iškilmingos ar dar kokios, tie
siog... tikros Kalėdos. O aš labai norėčiau, kad atvažiuotum su
sipažinti su mano močiute.
- Pažadu, kad atvažiuosiu, kai tik bus baigtas rodyti tas su
mautas spektaklis, - atsiduso Fredis. - Man nuo jo jau bloga,
Pouze. Turiu kelias valandas trainiotis persirengimo kamba
ryje, laukdamas, kol pasakysiu savo keturias eilutes. Esu tikras,
kad tas sumautas aktorius, kurio dubleris esu, tyčia nusprendė
nesirgti. Visi buvo persišaldę, bet tik ne jis. O aš tikėjausi kada
nors pasikviesti agentus, kad pamatytų, kaip atlieku jo vaid
menį.
- Na, bent jau turi darbą, ir tai jau šis tas.
- Taip, už kurį gaunu vos kelis skatikus, - niūriai pasakė
jis. - Pouze, aš jau rimtai pradėjau mąstyti, jog reikia pagaliau
mesti šį reikalą ir nuo rugsėjo grįžti į advokatūros studijas, jei
nenutiks nieko gero per kitus kelis mėnesius. Juk žmogus negali
gyventi misdamas vien sardinėmis, tiesa?
- Aš gaunu atlyginimą, Fredi, ir kaip nors pragyvename, ką?

- Taip, bet nors ir apsimetu, kad esu už lygias teises ir ne
svarbu, kuris iš mūsų daugiau uždirba, nesu tikras, ar labai no
riu būti tavo išlaikytinis.
- Oi, - nusišypsojau jam, - ir vėl nuo tavęs dvelktelėjo tra
diciniu vyru.
- Taip, ir nesigėdiju to pripažinti. Išbandžiau save vaidy
boje, galėsiu sakyti, kad stengiausi. Bet dar šįryt pagalvojau, kad
advokatas taip pat yra žmogus, stovintis prieš publiką ir vaidi
nantis. Skirtumas tas, kad už savo vargą jis gauna puikų atlygį,
be to, dar turi galimybę padaryti ką nors gero šiam pasauly. Juk
aktorystė yra visai beprasmė profesija, ar ne? Čia svarbiausias
pats aktorius, o ne kiti.
- Gal ir taip, bet kitiems žmonėms tai taip pat suteikia ne
mažai malonumo; nors kelioms valandoms pakylėja virš pilkos
jų gyvenimo tikrovės.
- Taip, tu teisi, - atsiduso jis. - Galbūt aš tiesiog senstu, bet
vieną dieną norėčiau padovanoti tau gražius namus ir turėti pa
kankamai pinigų, kad galėtume užauginti kelis vaikus.
Nuleidau akis, kad jis nepamatytų, kaip iškaitau iš malo
numo. Labiau už viską norėjau ištekėti už Fredžio ir visą likusį
gyvenimą praleisti su juo. Net buvau pagavusi save apžiūrinė-
jant nuotakų sukneles moterų žurnaluose.
- Mums būtų gerai kartu, tiesa, tau ir man? - šypsodamasis
ištarė Fredis.
- Manau, taip. Tu... tikriausiai neprieštarautum, kad aš to
liau dirbčiau, ar ne?
- Žinoma, ne! Aišku, tikėčiausi, kad pasiimtum savaitę kitą
atostogų, jei susilauktume vaikų, be to, turėčiau uždirbti daug
daugiau už tave, bet...
Žaismingai niuktelėjau Fredžiui į ranką, suprasdama, kad

jis tik erzina. Jis pasižiūrėjo į laikrodį.
- Gerai, man jau metas grįžti į savo kalėjimo kamerą persi
rengimo kambaryje, nes iki spektaklio liko vos pusvalandis. Iki,
mieloji, pasimatysime vėliau bute.
Mačiau, kaip jam vinguriuojant tarp staliukų kelios mote
rys pakėlė į jį akis. Jis tikrai buvo nepaprastai išvaizdus ir nie
kaip negalėjau suprasti, kaip man, po galais, pavyko jį prisivi
lioti.
- Jis tiesiog tobulas, - sumurmėjau, nusprendusi pasivaikš
čioti Regento gatve ir pasidairyti į kalėdines parduotuvių vit
rinas. Gatvė buvo pilna tokių pat kaip aš žmonių ir keptų kaš-
tainių pardavėjų verslas klestėjo.
- Šį vakarą esu be galo laiminga, kad gyvenu, - pasakiau
kaštainiui prieš įsimesdama į burną, tada nubėgau į autobusą,
kuris nuveš mane į Fredžio butą Klapame.
Vakaras prieš kelionę traukiniu į Kornvalį buvo malonus ir

kartu graudus. Nors ir norėjau pamatyti močiutę ir Deizę, su
pratau, kad per pastaruosius keturis mėnesius su Fredžiu at
skirai praleidome vos kelias naktis. Po spektaklio Fredis grįžo
namo ir mylėjosi su manimi dar aistringiau nei įprastai.
- Man labai tavęs trūks, - pasakė Fredis, kai gulėjau jo glė
byje. Jis paglostė man plaukus. - Pouze, mano mergyte, ar te
kėsi už manęs? - sukuždėjo į ausį.
- Aš... ar tu kalbi rimtai? - pakėliau galvą, kad matyčiau jį
mirguliuojančioje žvakės šviesoje.
- Žinoma! - įsižeidęs atsakė jis. - Negalėčiau juokauti apie
tokį dalyką. Na?
- Tai ir viskas? Net ant kelio nepriklaupsi? - paerzinau jį,

nors širdis kone sprogo iš jaudulio ir meilės.
- Jei ponia to reikalauja, tada priklaupsiu.
Žiūrėjau, kaip jis atsiduso, išlipo iš lovos ir atsiklaupė ant
vieno kelio prieš mane. Jis paėmė mano ranką ir pakėlė akis į
mane, sėdinčią ant čiužinio.
- Mieloji Pouze, aš...
- Kadangi tai oficialus pasipiršimas, manau, turėtum vartoti
mano tikrą vardą.
- Kokį tikrą vardą? - susiraukė jis.
- Tą, kuris užrašytas mano gimimo liudijime. Supranti,
Pouzė yra tik mano pravardė.
- Aišku. O koks vardas užrašytas tavo gimimo liudijime?
- Adriana Rouzė Anderson.
- Adriana Anderson? - Jis trumpai nusuko nuo manęs akis,
regimai suglumęs.
- Žinau, vardas klaikus. Man buvo duotas mamos vardas.
Bet jį reikia pasakyti tik du kartus - dabar ir per tuoktuves.
Taigi?..
Fredis vėl pažvelgė į mane ir gūžtelėjo, atrodydamas keistai
nelaimingas.
- Aš... manau, tu teisi, Pouze. Turiu tai padaryti tinkamai.
Tai yra apsivilkęs drabužius, - jis nervingai sukikeno ir atsi
stojo.
- Ak, Fredi, aš tik erzinau tave. Tau tikrai nebūtina vadinti
manęs tikru vardu, ir visa kita.
- Ne, kai grįši Naujų metų išvakarėse, aš... ką nors suorga
nizuosiu.
Jis vėl atsigulė į lovą, aš užpūčiau žvakę ir prigludau prie jo.
- Atrodai nusiminęs, mielasis, - sušnibždėjau.
- Ne, tiesiog pavargęs po dviejų vaidinimų.

- Pouze, - tarė jis, kai jau buvau beužsnūstanti. - Kaip vadi
nosi namas, kuriame vaikystėje gyvenai Safolke?
- Admirolo namas, - mieguistai atsakiau. - Labanakt, mie
lasis Fredi.
Buvo nepaprastai gera grįžti namo pas močiutę į Kornvalį. Ka

lėdas praleidome kaip visada, laikydamiesi tų pačių tradicijų.
- Tai kada supažindinsi mane su savo Fredžiu? - paklausė
močiutė, kai vėl nejučia užsiminiau, ką jis pasakė ar padarė.
- Kai baigs vaidinti spektaklyje Londone. Jis prašė pasakyti,
kad labai laukia susitikimo su tavimi.
- Akivaizdu, kad tu įsimylėjusi iki ausų, Pouze. Ir aš šiek
tiek nerimauju, nes jis yra aktorius ir visa kita. Tai juk nėra
viena patikimiausių profesijų, ar ne?
- Fredis sakė, kad ketina nuo rugsėjo vėl studijuoti teisę. Jis
nori tinkamai manimi pasirūpinti, tad gali nesijaudinti, močiute.
- Tai manai, kad jis tau pasipirš, Pouze?
- O, taip, mes jau apie tai kalbėjomės. Matai, nepaisant pro
fesijos, iš tiesų jis labai paprastas.
- Ir tu niekad nesigailėjai, kad nutraukei sužadėtuves su
Džoniu?
- Ne, močiute, nekart.
- Jis buvo labai mielas vaikinas, Pouze. Būtų buvęs tau pui
kus vyras.
- Toks bus ir Fredis.
- Jei pasipirš.
- Močiute, jis jau pasipiršo, tik neoficialiai.
- Nepyk, Pouze, bet aš truputį nerimauju, kad vėliau gali
imti gailėtis, jog atsisakei Džonio. Visiškai suprantu naujos

meilės aistras, bet, mano nuomone, lėtesnis ir pastovesnis daž
nai laimi lenktynes.
- Močiute, vien dėl to, kad Fredis išmėgino save aktorystėje,
dar nereiškia, kad jis - lengvabūdis bohemiškas žmogus. Pati
suprasi, kai su juo susipažinsi. O dabar einu miegoti, kol ne
atkeliavo Kalėdų Senelis, - nusišypsojau ir priėjusi pabučiavau
ją. - Labanakt, močiute.
Visą Kalėdų dieną laukiau Fredžio pažadėto skambučio, bet

jis nežinia kodėl nepaskambino. Nusprendžiau, jog veikiausiai
dėl kokio nors telefono linijų gedimo, nes šiuo metu tikriau
siai tūkstančiai žmonių visoje šalyje skambina artimiesiems, o
mūsų telefono linija niekada nebuvo patikima.
- Jis paskambins rytoj, tikrai paskambins, - guodžiau save,
tą vakarą eidama miegoti.
Antrosios Kalėdų dienos rytą išėjau aplankyti Keitės, gyve
nančios mažame name su vyru ir dviem vaikais.
- Jie tiesiog nuostabūs, - pasakiau šypsodamasi, kai ką tik
pradėjusi vaikščioti Merė užsiropštė man ant kelių, kad ją ap
kabinčiau. Keitė tuo metu maitino naujagimį Džeką. - Negaliu
patikėti, kad jau turi du vaikus. Aš dar nesijaučiu tokia subren
dusi tapti motina.
- Na, taip jau būna, kai išteki, ką? - gūžtelėjo Keitė. - Bet,
po perkūnėliais, koks sunkus tai darbas! Tetrokštu vieno - gerai
išsimiegoti visą naktį.
- Ar Tomas tau padeda su vaikais?
- Gal juokauji? - Ji pavartė akis. - Jis beveik visus vakarus
praleidžia alinėje.
Išėjusi namo pamaniau, kad Keitė - ne pati geriausia moti

nystės reklama. Anksčiau tokia nepriekaištingai tvarkinga, da
bar riebaluotus plaukus ji buvo standžiai susirišusi plaukų gu
myte ir vienuoliktą ryto dar vaikščiojo su chalatu.
„Tikiuosi, niekada taip neapsileisiu, kai su Fredžiu susilauk
sime vaikų“, - pagalvojau ir, įžengusi į namus, patraukiau tie
siai į virtuvę, kur Deizė ruošė tradicinį troškinį iš vakarykščių
maisto likučių.
- Ar man kas nors skambino, kol buvau išėjusi, Deize?
- Ne, panele Pouze.
- Na, tiek to. Gal tau padėti?
- Ne, ačiū, susitvarkysiu pati.
Per pietus močiutę aplankė pastorius su žmona, bet aš bu
vau išsiblaškiusi, visą laiką svarsčiau, kodėl, po galais, nepa
skambino Fredis, nors ir pavėluotai, pasveikinti su Kalėdomis.
Paskui ėmiau nerimauti, kad jam kas nors nutiko, gal jis guli
ligoninėje ir vienišas kenčia skausmus...
- Močiute, ar galėčiau paskambinti į Fredžio butą Londone?
Šiek tiek jaudinuosi, kad negavau iš jo jokių žinių.
- Būtinai paskambink, mieloji, - tarė močiutė.
Užlipau į savo kambarį pasiimti adresų knygelės, tada dre
bančiomis rankomis susukau numerį. Tai buvo bendras telefo
nas name, paverstame į tris butus, jis stovėjo koridoriuje.
- O, kad kas nors atsilieptų, - sušnibždėjau, norėdama bent
sužinoti, kad jam viskas gerai.
- Klausau? Klapamo 6951?
- Laba diena, čia Alanas?
- Taip.
- Alanai, - tariau, - čia aš, Pouzė, - pasakiau Fredžio buto
kaimynui. - Ar Fredis yra?
- Ne, Pouze, maniau, žinai, kad jis išvažiavo kelioms die

noms aplankyti mamos. Bet šiandien po spektaklio turėtų
grįžti.
- Taip, tik aš truputį nerimauju, ar jam nieko nenutiko, nes
negavau iš jo jokios žinios. Gal gali palikti jam žinutę, kad pa
skambintų man, kai tik vakare grįš po vaidinimo? Pasakyk, kad
nesvarbu, net jei bus labai vėlu.
- Gerai, Pouze. Esu visiškai tikras, kad jam nieko nenutiko.
Žinai, kokios būna tos Kalėdos.
- Taip, žinau. Ačiū, Alanai, netrukus pasimatysime.
- Iki, Pouze.
Paskambinusi pasijutau kvailokai. Žinoma, Fredžiui nieko
nenutiko, tikriausiai jis buvo labai užsiėmęs su mama. Bent jau
vėliau sulauksiu jo skambučio. Palengvėjusia širdimi nuėjau su
močiute pažaisti kortomis.
Nors nėjau miegoti dar ilgai po vidurnakčio, sėdėjau ant apa

tinio laiptelio priešais telefono staliuką, kad nepraleisčiau
skambučio, telefonas taip ir nesuskambėjo.
Liūdnai lipant laiptais aukštyn mane užplūdo tamsios ir
siaubingos mintys. Fredis dar niekada nebuvo šitaip neatskam-
binęs. Atsikėlusi po bemiegės nakties žinojau, ką turiu daryti.
Kai per pusryčius susitikau su močiute, jau buvau susidėjusi
daiktus ir pasiruošusi važiuoti į traukinių stotį.
- Aš labai atsiprašau, močiute, bet viena mano draugė pa
guldyta į ligoninę Londone, turiu važiuoti jos aplankyti. At
rodo, ji netoli mirties, - pamelavau.
- Tikrai? Bet aš negirdėjau telefono skambučio nei vakar
vakare, nei šįryt.
- Ir gerai, kad tavęs nepažadino, močiute.

- Ar grįši per Naujuosius metus?
- Manau, priklausys nuo to, kaip jausis draugė. Pranešiu tau
iš karto, kai sužinosiu. O dabar turiu skubėti, nenoriu pavėluoti
į devintos valandos traukinį. Iki, močiute, tikiuosi, greitai pasi
matysime.
- Saugios kelionės, Pouze, - šūktelėjo ji, kai išbėgau pro lau
kujės duris, kur Bilas jau buvo užvedęs senąjį „Fordą“ ir į baga
žinę įkėlęs mano lagaminą.
Supratau, kad močiutė nepatikėjo, bet nieko negalėjau pa
daryti. Kad ir kas nutiko Fredžiui, nebūčiau ištvėrusi dar pen
kių dienų be jokios žinios iš jo.
Kai traukinys pagaliau sustojo Padingtono stotyje, metro
nuvažiavau į Barons Kortą ir užpūškavau begaliniais laipteliais
į savo butą. Buvo akivaizdu, kad praėjusį vakarą Estelė čia buvo
surengusi vakarėlį, nes svetainėje tvyrojo įprasta netvarka. Ne
kreipdama į tai dėmesio nuėjau į vonią, tada tiesiai į savo mie
gamąjį persirengti.
Ant pagalvės gulėjo vokas. Iškart atpažinau Fredžio rašy
seną. Mano pirštai taip virpėjo, kad vos įstengiau jį atplėšti. Vos
įžiūrėdama per ašaras pradėjau skaityti.
Mano mieloji Pouze,

Rašysiu trumpai ir nedaugžodžiausiu. Kai pasipiršau
tau prieš išvažiuojant į Kornvalį, turbūt pastebėjai, kad
vėliau elgiausi gan keistai. Galbūt ištaręs tuos žodžius
garsiai, suvokiau, jog mudviem nelemta būti kartu.
Nors ir maniau, kad esu pasirengęs įsikurti, atsiduoti
santuokai ir šeimos gyvenimui, supratau, jog taip nėra.
Mieloji Pouze, tu dėl to nė kiek nekalta, tik aš, bet
privalai patikėti, kad mudu negalime turėti bendros

ateities.
Atsiprašau už šiuos žiaurius žodžius, bet noriu būti
tikras, kad išmesi mane iš galvos ir susirasi tą, kuris
bus tikrai vertas tavęs. Neprašau tavo atleidimo, nes jo
nenusipelniau (šis žodis buvo pabrauktas).
Linkiu tau ilgo ir laimingo gyvenimo,
Fredis
Jaučiau, kaip tankiai kvėpčioju, širdis, stengdamasi prisiderinti,

plakė pašėlusiu ritmu. Nuleidau galvą ant kelių, kad nustotų
svaigti galva ir nenualpčiau.
Nejau tai koks nors piktavalis pokštas? Nė vienas žodis ne
atrodė parašytas Fredžio, kurį pažinojau ir mylėjau. Tarsi jo sie
loj būtų apsigyvenęs piktas demonas ir privertęs ant popieriaus
lapo išguldyti šiuos šaltus beširdžius žodžius. Galėjau skaityti
juos tūkstantį kartų, vis tiek nebūčiau aptikusi nė lašelio šilu
mos. Lygiai taip pat jis galėjo parašyti „Aš tavęs nebemyliu“ ir
daugiau nieko.
Kai svaigulys šiek tiek nuslūgo, atsiguliau ant pagalvės. Bu
vau pernelyg sukrėsta, kad galėčiau verkti. Niekaip negalėjau
suprasti, kas nutiko per tas kelias trumpas minutes tarp mūsų
mylėjimosi bei jo pasipiršimo iki keisto jo vėlesnio elgesio. Vie
nintelis paaiškinimas buvo toks, kad ištaręs tai garsiai, jis iš
tiesų suprato, kad nemyli manęs. Arba, pamaniau, ir širdį dar
kartą perplėšė skausmas, Fredis sutiko kitą...
Taip. Toks ir buvo paaiškinimas, kodėl taip staiga jo jausmai
atšalo. Ar tai dėl jaunos dailios aktorės, vaidinančios tame pa
čiame spektaklyje? Iš tiesų ne kartą mačiau, kaip ji svaidė susi
žavėjusios žvilgsnius į Fredį, kai visi po pasirodymo eidavome
išgerti. O galbūt dėl spektaklio butaforija besirūpinančios mer

ginos juodais kaip varno plaukais, ryškiai apvestomis akimis ir
raudonai padažytomis lūpomis?..
„Liaukis, Pouze“, - sudejavau, purtydama ant pagalvės pa
dėtą galvą. Kad ir kokia buvo tikroji priežastis, žodžiai popie
riaus lape aiškiai bylojo, jog mūsų santykiai baigti ir ateitis, ku
ria dar prieš tris dienas tikėjau, visiškai sunaikinta.
Atsikėlusi pačiupau laišką, piktai suglamžiau jį, tada pa
ėmusi už kraštelio, tarsi bijočiau, kad dar labiau manęs nesu
žeistų, nunešiau į svetainę. Įmečiau jį į židinį, priglaudžiau de
gantį degtuką ir stebėjau, kaip laiškas pavirto pelenais.
Galbūt reikėtų apsimesti, kad jo negavau, ir šį vakarą kaip
niekur nieko pasirodyti prie durų į sceną...
„Ne, Pouze, tada turėsi dar ir išgirsti tuos pačius žodžius,
kuriuos jis parašė, o tai sukels dvigubai didesnį skausmą...“
Nuėjau į virtuvę paieškoti vakarykščio vakarėlio likučių.
Šliūkštelėjau į taurę nemažą kiekį džino, susipyliau ir vermuto
likučius, tada viską vienu mauku išgėriau. Įsipyliau dar - kad
tik atbuktų skausmas - ir dar. Po valandos svaigstančia galva
susmukau ant lovos, netrukus persisvėriau per kraštą ir viską
išvėmiau ant grindų. Nesijaudinau dėl to, nes man jau niekas
neberūpėjo. Auksinė ateitis su vyru, kurį mylėjau, niekada ne
ateis. Ir daugiau niekas gyvenime nebus svarbu.
ruo
LAdmirolo namas
(C'J(ex acĮuifolium)
31
Vakare po Semo suėmimo grįžusi namo, išvargusi po bemie

gės nakties, mintims nepaliaujamai sukantis apie sūnų ir dar po
sunkios dienos galerijoje Pouzė rado voką, gulintį ant virtuvės
stalo po šampano buteliu. Ji sunkiai atsisėdo ir atplėšė jį.
Brangioji Pouze,
Pirmas knygos juodraštis pagaliau baigtas, taigi
atlikau tai, ką ir ketinau, apsistodamas Admirolo name.
Labai atsiprašau, kad išvykau, asmeniškai su jumis
neatsisveikinęs, tačiau turėjau tai padaryti dėl įtempto
savo darbų grafiko. Voke įdėjau nuompinigius už visą
gruodį ir dar truputėlį viršaus už tuos butelius vyno,
kuriuo taip draugiškai mane vaišinote. Laiško viršuje
parašau savo adresą ir telefono numerį. Jei kada nors
būsite Londone, paskambinkite, mielai pavaišinsiu jus
prabangiais pietumis.
Pouze, jūs esate nepaprasta moteris. Nusipelnote
didelės laimės, ojūsų šeimai labai pasisekė, kad jus turi.
Tik nepamirškite bent kartais pirmiausia pagalvoti apie

save, gerai?
Dėkoju už viski}. Su meile,
Sebastianas
P. S. Atsiųsiu jums vieną pirmųjų savo romano egzemplio
rių. Tikriausiai jame atpažinsite kai kurias savo gražaus
namo detales!
Pouzė išėmė iš voko pinigus ir pamatė, kad Sebastianas

įdėjo dukart daugiau, nei buvo skolingas. Akis sudilgino ašaros.
Ji pasiilgs jo, ir net labai, be to, stebėjosi, kodėl jis pradingo taip
staiga, be jokio perspėjimo.
Uždėjusi ant viryklės virdulį Pouzė pajuto, kad namų atmo
sfera jau pasikeitusi. Nors Sebastianas daug laiko praleisdavo
savo kambaryje viršuje, vis tiek galėjai justi esant kitą žmogų. O
dabar ji ir vėl liko viena. Įprastai viskas būtų buvę gerai - šiaip
ar taip, ji daug metų viena gyveno šiame name. Tačiau šį va
karą po nutikimo su Šernu ir niekaip negalėdama pamiršti tų
kraujo dėmių ant sienos Pilyje, Pouzė jautėsi ypač vieniša. Jai
reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Greitai paskambinusi, ji paėmė
piemenų pyragą, kurį iš anksto buvo iškepusi Sebastianui vaka
rienei, taip pat butelį šampano ir išėjo iš namų. Įsėdusi į auto
mobilį nuvažiavo tiesiai pas Fredį.
- Užeik, mieloji, - tarė jis, įleisdamas ją pro duris.

- Ačiū, Fredi. Atsivežiau piemenų pyragą. Tik reikia pašil
dyti orkaitėje.
- Tai bent vaišės, - nusišypsojo jis, imdamas iš jos indą. -
Jau ketinau išsikepti plaktos kiaušinienės su skrebučiu.
- Aš tau netrukdau? - paklausė Pouzė, eidama įkandin jo į

virtuvę.
- Visai ne. - Fredis žvilgtelėjo į šampano butelį. - Ką šven
čiame?
- Deja, nieko. Tai Sebastiano atsisveikinimo dovana. Jis la
bai netikėtai išvyko.
- Tikrai? Kaip keista. Man jis pasirodė itin patikimas vyru
kas, bet, ko gero, visi menininkai nenuspėjami. Ar atkemšame
šampaną?
- Kodėl ne? - atsiduso Pouzė. - Manau, jis tinka ir šventei,
ir paguodai.
- Gerai, aš atkimšiu butelį, o tu pašauk pyragą į orkaitę.
Tada papasakosi man, kas nutiko.
- Tai dėl Šerno, Fredi. Vakar vakare jį suėmė viešbutyje „Vic
toria“ Norfolke ir apkaltino sukčiavimu.
- Aišku, - tarstelėjo Fredis, tikėdamasis, kad jog veidas ne
išduoda, kad jau buvo tai girdėjęs iš Sebastiano.
Fredis iš spintelės išėmė dvi šampano taures.
- Jį paleido už užstatą, - toliau pasakojo Pouzė. - Advokatas
mano, kad jei Šernas sutiks duoti parodymus prieš buvusį part
nerį, galbūt jam nepateiks kaltinimų, bet tai nuspręs Karališkoji
prokuratūra.
- Nesitikėk nieko greitai įvyksiant, Pouzė. Prieš man išei
nant į pensiją paruošiamieji darbai tokiose bylose užtrukdavo
ne vieną mėnesį. Tas jo partneris buvo sukčius, ar ne?
- Atrodo, taip, - gūžtelėjo Pouzė. - Nežinau visų smulk
menų, bet svarbiausia tai, kad suėmus mano sūnų Admirolo
namo pardavimo sandoris tuoj pat žlugo. Ačiū, Fredi, - padė
kojo, kai jis padavė jai taurę. - Nežinau, kokį tostą skelbti.
- Galbūt už gyvenimą? Už tai, kad vakar niekas nemirė ir
Sernas, kaip man atrodo, išneš sveiką kailį, tik gavęs pylos nuo
teisėjo. Tiesiog kalėjimuose nėra vietos tokiems smulkiems nu
sikaltėliams, Pouze.
- Mano sūnus - nusikaltėlis, - ištarė Pouzė ir nusipurtė. -
Ar liks įrašas apie jo teistumą?
- Galbūt, bet dabar nėra prasmės apie tai galvoti. Iki to dar
laukia ilgas kelias. Už tave, Pouze, - Fredis pakėlė taurę ir siurb
telėjo šampano.
Jie valgė piemenų pyragą prie stalo įstiklintoje virtuvės da
lyje. Pouzė pastebėjo, kad Fredis tylesnis nei paprastai.
- Kavos? - pasiūlė jis.
- Taip, ačiū.
Jie nusinešė puodelius į svetainę ir atsisėdo priešais židinį.
- Ar tau viskas gerai, Fredi? Atrodai... kaip nesavas.
- Taip manai? Ko gero, taip ir yra.
- Ar gali pasakyti kodėl?
Jis pasižiūrėjo į ją liūdesio kupinomis akimis.
- Pouze, aš... nežinau, kaip tai pasakyti, bet turiu tau kai
ką papasakoti. Vis atidėliojau, laukdamas tinkamos akimir
kos, bet jaučiu, kad daugiau neištversiu. Gal turėjau tai pa
sakyti jau prieš penkiasdešimt metų, bet ir dabar sunku tai
daryti.
- Ak, Fredi, atrodai baisiausiai rimtas. Jei tada tai buvo su
siję su kita mergina, tai nesijaudink. Viskas seniai pamiršta.
- Ne, Pouze, mūsų abiejų nelaimei, tai visai kas kita.
- Vis tiek pasakyk. Šiaip ar taip, atrodo, šiuo metu sulaukiu
tik blogų žinių, tad abejoju, ar bus dar blogiau.
Fredis atsistojęs priėjo prie Pouzės ir ištiesė jai ranką.
- Bijau, kad tai gali būti dar blogesnė žinia. Bet prieš tai no
riu pasakyti, kad mylėjau tave tada ir myliu dabar, o tinkamo
laiko tam papasakoti vis tiek nebus. Aš paprasčiausiai nebegaliu

saugoti šios baisios paslapties.
- Fredi, dabar tu jau gąsdini mane. Tiesiog pasakyk, gerai? -
paragino Pouzė.
- Gerai. - Fredis grįžo prie savo krėslo, gurkštelėjo brendžio
ir tarė: - Tai dėl tavo tėčio, Pouze.
- Mano tėčio? - susiraukė Pouzė. - Kuo jis čia dėtas?
- Pouze, mieloji, deja, nėra kito būdo, kaip tai pasakyti: tavo
tėtis žuvo ne skrisdamas „Spitfire“, kaip man sakei. Jis... - Fre
džiui sunkiai sekėsi rasti tinkamus žodžius. - Na, jis buvo nu
teistas dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės ir... - Fredis nutilo,
giliai ir lėtai atsiduso. - Dėl šio nusikaltimo buvo pakartas. Aš
labai apgailestauju, bet turi manimi patikėti - tai tikra tiesa.
Pouzė akimirką užsimerkė, jausdama, kad jai trūksta de
guonies ir svaigsta galva.
- Fredi, mielasis, man atrodo, tau truputį pasimaišė. Mano
tėtis žuvo, kai buvo numuštas jo „Spitfire“. Jis buvo didvyris, ne
žmogžudys. Prisiekiu.
- Ne, Pouze, tau taip pasakė, nes buvai maža mergaitė, bet
tai buvo melas. - Fredis nuėjo prie nedidelio darbo stalo prie
lango ir iš stalčiaus paėmė aplanką. - Čia viskas parašyta. - Jis
atvertė aplanką ir išėmė laikraščio iškarpos fotokopiją. - Štai,
Pouze, pažiūrėk.
Pouzė paėmė popieriaus lapą ir pamatė savo tėčio veidą,
tada perskaitė antraštę virš jo.
LORENSAS ANDERSONAS PRIPAŽINTAS KALTU

DĖL PIRMOJO LAIPSNIO ŽMOGŽUDYSTĖS!
- O Dieve, o Dieve... - Pouzė paleido lapą ir šis nusklendė

ant grindų. - Ne! Aš netikiu. Kodėl man visi melavo?
- Imk, išgerk brendžio, - Fredis davė jai taurę, bet Pouzė
atsisakė.
- Nesuprantu, Fredi. Kodėl niekas man nepasakė? - pakar
tojo ji.
- Stengėsi tave apsaugoti. Tada tau buvo tik aštuoneri, o iš
tavo kalbų tada ir dabar suprantu, jog jį dievinai.
- Žinoma, jis buvo mano tėtis! Buvo labai švelnus žmogus,
mudu kartu gaudydavome drugelius... jis niekaip nebūtų galėjęs
nužudyti žmogaus. O Dieve! - Pouzė grąžė rankas. - Kodėl jis
taip padarė?
- Tai buvo nusikaltimas iš aistros, Pouzė. Jis gavo trumpų
atostogų Naujųjų 1944-ųjų metų išvakarėse ir parvažiavo
namo, norėdamas nustebinti tavo motiną. Atvykęs į Admirolo
namą, jis užtiko ją su... kitu vyru Pilies antrame aukšte... pa
čiame meilės įkarštyje. Jis pasiėmė vieną iš savo medžioklinių
šautuvų iš spintelės apačioje ir apimtas aklo įniršio nušovė tą
vyrą prie sienos.
Pouzė pasižiūrėjo į nespalvotą tėčio nuotrauką, gulinčią ant
grindų, kurioje jis su antrankiais buvo vedamas iš teismo salės.
Ji neįstengė nei kalbėti, nei aiškiai mąstyti.
- Man plyšta širdis, bet turėjau tai pasakyti, Pouzė.
- Tai kodėl pasakei? - Ji pakėlė į jį akis. - Kodėl, po galais,
pasakei?!
- Privalėjau. Vyras, kurį jis nužudė... jo vardas buvo Ralfas
Lenoksas - jis buvo mano tėvas.
Pouzė užsimerkė, bandydama apsiraminti giliai kvėpuo
dama. Ji negalėjo ir nenorėjo viso to suvokti.
Ralfas... vardas vis sukosi mintyse ir ji grįžo šešiasdešimt
metų atgal į savo vaikystę. Štai. Dėdė Ralfas, tėčio geriausias

draugas, vyras, kuris atveždavo jai šokolado, kai atvažiuodavo
aplankyti mamos... Fredžio tėvas.
- Pouze, kaip tu? Suprantu, kad esi siaubingai sukrėsta. Bet
argi nesupranti? Turėjau tau tai pasakyti, jei norime, kad mūsų
santykiai būtų artimesni. Aš... negalėjau to pasakyti tada. Su
pratau, kas tu esi, tik tada, kai pasakei savo tikrąjį vardą tą naktį,
kai tau pasipiršau. Žinojau, kaip mylėjai savo tėvą, ir manei, kad
jis žuvo per antskrydį, todėl neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik
pasitraukti. Supratau, kad sužinojusi, kaip ir kodėl iš tiesų mirė
tavo tėtis, būsi sugniuždyta, ir tiesiog negalėjau prisiversti tau
to pasakyti. Nežinau, ar buvau bailys, ar tiesiog stengiausi tave
apsaugoti... - atsiduso Fredis. - Bet būčiau negalėjęs tavęs vesti,
jei nežinotum tiesos. Ak, Pouze, pasakyk ką nors.
Pouzė atsimerkė ir pažvelgė į jį.
- Nesuprantu, kaip tu gali apskritai į mane žiūrėti. Esu
dukra žmogaus, nušovusio tavo tėvą.
- Dieve mano, Pouze! Tu dėl to nė kiek nekalta, aš niekada
taip nemaniau nei tada, nei dabar. Tiesiog taip lėmė likimas,
kad mudu turėjome susitikti ateityje. Aš... mylėjau tave tada ir
myliu dabar. Maldauju - atleisk, kad po šitiek metų pasakiau
lau tiesą. Kai mudu vėl susitikome, pamaniau, kad tu jau žinai,
kad gyvendama čia, Safolke, name, kuriame tai nutiko, turėjai
išgirsti tai iš kurio nors vietinio, bet akivaizdu, kad tau niekas
neprasitarė.
- Ne. - Pouzė ūmai atsistojo. - Atleisk, Fredi, bet dabar tu
riu grįžti namo. Ačiū, kad pasakei, ir suprantu kodėl. Bet dabar
turiu eiti.
- Žinoma. Gal galiu tave parvežti, Pouze? Tu dabar tokios
būsenos...
- Ne, aš kuo puikiausiai galiu parvairuoti pati.

- Štai, paimk šį aplanką. Galbūt, kai praeis pirmas sukrė
timas, norėsi gauti patvirtinimą to, ką papasakojau. - Fredis
nusekė paskui ją į koridorių, kur ji vilkosi paltą, ir padavė ap
lanką. - Man labai gaila, Pouze. Nieku gyvu nenorėjau tavęs
įskaudinti. Tikiuosi, supranti tai. Bet aš turėjau...
- Taip. - Pouzė atidarė duris. - Palik mane ramybėje, Fredi.
Labanakt.
32
Pabudusi antrą gruodžio šeštadienį Tame suvokė, jog prabėgo

trys savaitės nuo tada, kai ji sužinojo apie Niko apgaulę. Atrodė,
lyg būtų praėję keli mėnesiai. Nors buvo užsivertusi darbais ir
ką tik pasisamdė dar vieną padėjėją dirbti parduotuvėje, kol ji
važinėja ieškodama prekių, beveik nesidžiaugė klestinčiu verslu.
Tame taip pat žinojo, jog turi nuvažiuoti į Sautvoldą paimti senų
suknelių iš Admirolo namo. Bet kaipji galėjo prisiversti ten grįžti?
- Tai verslas, Tame, tiesiog turėsi tai padaryti, - ji tvirtai
pasakė sau.
Ne kasdien randi spintų, pilnų vintažinių suknelių, ir nors ji
(dėjo skelbimą žurnale „The Lady“, kreipdamasi į tam tikro am
žiaus moteris, norinčias parduoti savo senas sukneles, dėmesio
sulaukė ne tiek ir daug. Praėjusią naktį, kai niekaip neįstengė
užmigti, nes mintys vis grįždavo prie Niko, jai šovė nebloga
idėja: vienas drabužis, kurį paprastai moterys saugoja, yra jų
vestuvinė suknelė. O jeigu ji savo parduotuvėje atidarytų skyrių
nuotakoms, siūlydama tik geriausius vintažinius perliukus?
- Santuoka, cha! - sumurmėjo ji ir siurbtelėjo jau atvėsusios
arbatos, kurią buvo atnešusi Mina.
Vis dėlto Tame nesitikėjo, kad taip ir nesulauks jokios žinios

iš Niko. Nors ir nenorėjo jo matyti - žinoma, nenorėjo, - vy
lėsi bent jau pasakyti į akis, kad jis paskutinis niekšas. Tai, kad
Nikas net nepasivargino su ja susisiekti, dar labiau skaudino,
Tame ir niršo ant jo, ir jautėsi visiškai sugniuždyta.
Taip pat jautė baisų priešiškumą visiems, kas kada nors
buvo jai sakęs, koks nuostabus žmogus yra Nikas. Buvo įsitiki
nusi, kad šitaip jie visi prisidėjo prie Niko apgaulės. Todėl ir at
siribojo nuo visų, neatsiliepė į skambučius tų, kurie buvo su juo
susimokę. Tame surinko Niko drabužius ir kitus daiktus, susi
kaupusius per keletą mėnesių jos namuose, ir sugrūdo j šiukšlių
maišus. Norėjosi viską sudeginti, bet ji nusprendė atsinešti juos
į parduotuvę, o vėliau palikti prie Džeinės ir Polo namų durų,
tada paskambinusi prie durų paskubom nueiti.
Nors ir niūrios nuotaikos, Tame giliai įkvėpė ir suspaudė
Pouzės telefono numerį mobiliajame. Telefonas ilgai skambėjo,
niekas neatsiliepė, nebuvo ir automatinio atsakiklio, kuriame
galėtum palikti žinutę. Taigi jai teko sukandus dantis skambinti
Eimei į mobilųjį.
- Klausau, čia Sara, - atsiliepė plonas balselis.
- Labas, Sara, ar mama yra?
- Taip, bet ji valo mano kombinezoną, nes apsitaškiau ke
čupu...
- Klausau?
- Čia tu, Eime?
- Taip, kas skambina?
- Tame.
- Ak, sveika. - Eimės balsas atrodė pilkšvas ir monotoniš
kas. - Ar gavai mano žinutes?
- Taip. Atleisk, Eime, buvau labai užsiėmusi ir...
- Tau nebūtina aiškintis. Tik norėjau pasakyti, kad kalbė

jausi su Niku tą vakarą, kai tu išvažiavai iš Admirolo namo. Jis
žino, kad matei jo automobilį prie Evės namų. Jei tau bus nors
kiek lengviau, tai jis labai susijaudino.
- Ne, nė kiek ne lengviau, bet ačiū.
- Ar kalbėjaisi su juo?
- Ne, ir dabar nenoriu apie tai kalbėti.
- Suprantu.
- Tiesą sakant, skambinu tik todėl, kad noriu susisiekti su Pou-
ze dėl jos mamos suknelių. Tikriausiai ji jau netrukus išsikraustys?
- Ne, ji nesikrausto. Nieko neišėjo, Tame. Namo pardavimo
sandoris atšauktas.
- O varge, kas nutiko?
- Tai... ilga istorija.
Tame girdėjo, kaip Eime atsiduso. Ji taip pat atrodė labai
prastos nuotaikos.
- Ar tau viskas gerai?
- Ne, bet nekreipk dėmesio.
- Na, jei man pavyks susisiekti su Pouze ir sutarti laiką, kada
galėčiau paimti senas jos mamos vakarines sukneles, galbūt ga
lėtume susitikti ir kartu papietauti?
- Būtų gerai, - tyliai atsakė Eime.
- Ar Pouzė Admirolo name?
- Manyčiau, taip. Tiek visko nutiko ir aš daugiau nei savaitę
jos nemačiau. Pabandysiu jai paskambinti, o jei neatsilieps, nu
važiuosiu ir patikrinsiu, ar jai viskas gerai.
- Ačiū, Eime. Vėliau susiskambinsime, iki.
-Iki.
- Gal puodelį šviežios arbatos? - paklausė Mina, įkišusi
galvą pro duris į kabinetą.
- Taip, ačiū, - Tame dėkinga linktelėjo.

Ji iš karto pasakė Minai, jog jiedu su Niku nutraukė santy
kius, kad vėliau apie jį nebūtų jokių kalbų. Nuo tada Mina nė
karto apie tai neužsiminė, bet Tame žinojo, jog vyresnioji mo
teris rūpinasi ja: vieną rytą atnešė puokštę šviežiai skintų gėlių,
per arbatos pertraukėles pasirodydavo su pyragėliais, žadin
dama jai apetitą, ir padovanojo pačios išsiuvinėtą nepaprastai
gražų šalikėlį, kaip sakė, derantį jai prie akių.
Tame dėkinga paėmė atneštą puodelį arbatos ir kitas ketu
riasdešimt penkias minutes praleido prie kompiuterio, tvarky
dama finansinius reikalus. Nors pajamos ir buvo didesnės, nei
ji iš pradžių planavo, papildomų prekių įsigijimas, atlyginimas
Minai ir dar vienai ne visą dieną dirbančiai padėjėjai gerokai
sekino išteklius.
- Turi rizikuoti, jei nori uždirbti, - sumurmėjo Tame, išei
dama iš parduotuvės, ketindama važiuoti prie Polo ir Džeinės
namų, iki kurių buvo vos dešimt minučių kelio.
Pastebėjo Slouno aikštėje medžiuose tvaskančias kalėdines
lemputes. Viskas atrodė taip idiliška, o jai norėjosi plikomis
rankomis nuplėšti visas puošmenas.
Ji pastatė automobilį ir iš bagažinės išėmė šiukšlių maišus.
Sumetė juos ant laiptelių, spustelėjo durų skambutį ir apsigręžė
eiti, bet Polas beveik iškart atidarė duris.
- Labas, Tame. Neužsuksi pasisveikinti? - Polas kilstelėjo
antakį, nužvelgęs ant laiptelių gulinčius maišus. - O kas čia, po
galais? Lavonas?
- Gerai būtų. Čia Niko daiktai.
- Aišku. O kodėl juos čia atvežei?
- Nes jis čia gyvena, ar ne? - vis dar iš saugaus atstumo at
šovė ji.
- Deja, jau ne. Jis susidėjo ir išsivežė savo daiktus prieš ke
lias dienas, kai mudu su Džeine buvome išvažiavę į kaimą. Pa
liko padėkos raštelį ir butelį gero brendžio. Nuo tada jo nema
čiau. Mudu su Džeine pamanėme, kad jis pagaliau nusprendė
rizikuoti ir persikraustė pas tave.
-Ne.
- Hm, - nustebo Polas. - Tai kur jis tada?
- Neturiu žalio supratimo.
- Aišku. Gal nori išgerti? Prisiekiu, Niko čia nėra. O Džeinė
išėjusi į vakarinę fotosesiją.
- Na, gerai, - atsiduso Tame, staiga pajutusi, kad jai būtina
išgerti.
Ji nusekė paskui Polą koridoriumi į virtuvę. Polas atkimšo
butelį vyno ir įpylė abiem po taurę.
- Tai kas nutiko, Tame?
- Ar nesupyksi, jei apie tai nekalbėsime?
- Gerai, jei nenori, - sutiko jis. - Bet ir man pasirodė gan
keista, nes vakar bandžiau paskambinti į jo parduotuvę, suži
noti, kodėl išsikraustė, bet ji uždaryta. Galėčiau prisiekti, jis
sakė, jog atidarys šią savaitę.
- Taip, tikrai, - patvirtino Tame.
Polas siurbtelėjo vyno.
- Ką gi, jei jo nėra nei pas mus, nei pas tave, o antikvariatas
uždarytas, galima spėti, kad jis išvyko.
- Tikriausiai.
- Na, aš tikiuosi, kad jam nenutiko nieko blogo.
- Aš asmeniškai, Polai, tikiuosi, kad jis supus pragare.
- Vadinas, judu?..
- Išsiskyrėme, visam laikui. - Tame ištuštino savo taurę. -
Ačiū už vyną. Kaip laikosi Džeinė?
- Visa žydi, - nusišypsojo Polas.

- Perduok mano atsiprašymą, kad senokai su ja nesikalbė
jau. Rytoj jai paskambinsiu, - pasakė ji ir nuėjo prie durų.
- Tame?
-Ką?
- Nesijaudink, gerai? Pasimatysime vėliau.
- Gerai. Ačiū, Polai.
33
Padėjusi telefoną po pokalbio su Tame Eime pagalvojo, kad bent

pietūs su ja taps jai prošvaiste toje pilkumoje, šiuo metu tvyran
čioje jos gyvenime. Ji grįžo į svetainę, kur Džeikas ir Sara džiu
giai kabino papuošimus ant apatinių šakų dirbtinės nuskurusios
eglutės, kurią kiek anksčiau tądien Eime buvo atnešusi iš palėpės.
- Vaikai, gal man pakabinti žaisliukų ir truputėlį aukščiau? -
pasiūlė ji, bent stengdamasi atrodyti linksma.
- Ne, mums su Sara patinka šitaip, - tvirtai atsakė Džeikas.
- Gerai gerai, - palinksėjo galva Eime.
Šiaip ar taip, jai nerūpėjo, kaip atrodys eglutė. Vis tiek per
Kalėdas nebus šventinės nuotaikos.
- Paruošiu ką nors pietums, - pasakė jiems.
- Gal paskui galėsime siūti man angelo kostiumą, kaip žadė
jai, mamyte? - nedrąsiai paklausė Sara.
- Žinoma, galėsime.
Ji pabučiavo Sarą į auksines garbanas viršugalvyje ir paliko
vaikus prie eglutės. Sudėjo dešreles į kepimo krosnelę, tada pa
bandė paskambinti Pouzei, bet ji neatsiliepė nei laidiniu, nei
mobiliuoju telefonu. Eime susmuko ant virtuvės kėdės ir nu-
leido galvą ant rankų. Nors vaikai kaip visada reikalavo dėme
sio, kėlė triukšmą ir visiškai nepastebėjo savo tėvų vargų, Eime
dėkojo Dievui, kad juos turi. Jie neleido jai dykinėti ir galvoti
apie kitus dalykus. Be jų niekaip nebūtų ištvėrusi.
Pastarosios dvi savaitės neabejotinai buvo pačios blogiau
sios jos gyvenime. Šernas kone apsigyveno ant sofos, nuo ryto
iki vakaro žiūrėjo televizorių ir daugiausia tylėjo, į klausimus
atsakydamas tik „taip“ arba „ne“. Ji buvo nedrąsiai patarusi jam
nueiti pas gydytoją paprašyti vaistų, kurie palengvintų jo aki
vaizdžią depresiją, bet Šernas visiškai nekreipė į ją dėmesio.
Kai Eime pagaliau išdrįso pasiūlyti jam pasiieškoti kokio
nors darbo, kuris atitrauktų mintis nuo dabartinių bėdų, be to,
šiek tiek pagerintų jų finansinę padėtį, Šernas pasižiūrėjo į ją,
lyg ji būtų netekusi proto.
„Tikrai manai, kad kas nors priimtų mane į darbą, kai artėja
teismas ir esu tokios būsenos?!“
„Šernai, žinai, kad advokatas sakė, jog kaltinimai tau beveik
garantuotai nebus pateikti. Jie patikėjo, kad tu nieko nežinojai
apie Keną Nouksą ir jo praeitį.“
„Jie dar gali persigalvoti, Eime. Prakeikta prokuratūra - ko
gero, turėsiu čia sėdėti ne vieną mėnesį ir laukti, kol jie ką nors
nuspręs!“
- Pietūs! - dabar ji iš virtuvės pašaukė Šerną ir vaikus.
Atbėgę Sara ir Džeikas susėdo prie stalo.
- Atnešk man čia ant padėklo, Eime, - šūktelėjo Šernas iš
svetainės.
Eime taip ir padarė, tada atsisėdo su vaikais, klausydamasi jų
čiauškėjimo apie Kalėdų Senelį ir svarstymų, ką jis atneš dovanų.
Jai gerklę užgniaužė gumulas, nes žinojo, kad brangioms
dovanoms nėra pinigų. Teko imti pinigus iš slėptuvės vien tam,
kad jie prasimaitintų. Išplovusi indus Eime nuėjo j svetainę, ten

ant sofos vis dar išsidrėbęs sėdėjo Šernas, o vaikai ginčijosi, ku
ris ant eglutės kabins paskutinį burbulą.
- Šernai, ar pastaruoju metu kalbėjaisi su mama?
- Ką?! - Jis pakėlė į ją akis. - Eime, tu visai išprotėjai? Po to,
ką padariau, abejoju, ar ji apskritai kada nors su manimi kalbėsis.
- Žinai, jog tai netiesa. Tavo mama buvo labai supratinga,
kai nuvažiavai pas ją po suėmimo.
Šernas niūriai gūžtelėjo ir siurbtelėjo iš butelio alaus.
- Aš dar sykį paskambinau jai į abu telefonus, bet ji ir vėl
neatsiliepė. Pasuksiu į galeriją, - pasakė ji, eidama į virtuvę. -
Galbūt ji ilgiau dirba prieš Kalėdas.
Eime paskambino ir po trumpo pokalbio su galerijos savi
ninku nuo kablio nusikabino paltą.
- Ponas Gryvsas sako, jog tavo mama paskambino prieš
dešimt dienų ir pranešė serganti. Nuo tada jis nematė jos. Va
žiuoju pas ją. Pažiūrėk vaikus, gerai?
Šernas kaip visada tik gūžtelėjo nuo sofos ir Eime paskubom
išėjo iš namų, kol nepasidavė įtūžiui dėl jo abejingumo savo
motinai ir, tiesą sakant, visiems kitiems, išskyrus save patį.
Ji važiavo Aukštutine gatve, bandydama džiaugtis išpuoš
tomis, lemputėmis apšviestomis vitrinomis ir linksmų žmonių
pilna gatve. Juto palengvėjimą, pagaliau ištrūkusi iš namų, nors
ir labai jaudinosi dėl Pouzės. Tai buvo visiškai nepanašu į jos
anytą, paprastai ji dažnai skambindavo pasiteirauti, kaip jiems
sekasi, be to, visada atsiliepdavo mobiliuoju telefonu. Pasken
dusi savo rūpesčiuose Eime iki šiol nebuvo to pastebėjusi.
- Ak, kad tik viskas būtų gerai, - maldavo ji temstančio
dangaus.
Atvažiavusi prie Admirolo namo Eime pamatė įvažoje sto
vintį Pouzės automobilį. Apėjo aplink namą prie virtuvės durų,

tikėdamasi, kad nepasitvirtins jos baimės nuojauta, sukelta pas
tarųjų įvykių įtampos. Virtuvė skendėjo tamsoje, net ir radijas,
amžinai transliuojantis 4-ąją stotį ir fone besikalbantis su sa
vimi, dabar tylėjo.
- Pouze? Čia Eime. Kur jūs? - šūktelėjo ji, eidama į ryto
kambarį, bet ir jis buvo tuščias.
Apėjusi visus kambarius, net ir tualetą pirmame aukšte,
Eime užlipo laiptais, toliau šaukdama Pouzę vardu. Pagrindi
nio miegamojo durys buvo uždarytos, ji pasibeldė, mintyse
piešdama baisius vaizdus. Neišgirdusi atsakymo ji sukaupė visą
drąsą ir atvėrė jas, ir kone aiktelėjo iš palengvėjimo, pamačiusi
tuščią ir tvarkingai paklotą lovą. Tada apibėgo visus kitus kam
barius, trumpai stabtelėjo prie miegamojo, kuriuo naudojosi
Sebastianas, kai dar buvo čia ir taip švelniai su ja mylėjosi...
- Liaukis! - piktai sumurmėjo sau, tada apsigręžė ir nuėjo
patikrinti palėpės.
Ji taip pat buvo tuščia, buvo akivaizdu, kad Pouzės nėra na
mie. Bet automobilis juk čia...
Greitai nusileidusi laiptais Eime nubėgo koridoriumi virtu
vės link, dabar įsivaizduodama, kad Pouzė guli susmukusi sode,
visiškai viena, kenčia skausmą, o gal dar blogiau...
- Sveika, Eime, - ištarė pažįstamas balsas, kai ji įėjo į virtuvę.
Dabar čia degė šviesos, o Pouzė su lietpalčiu stovėjo prie
viryklės, šildydamasi rankas ir laukdama, kol užkais virdulys.
- O Dieve! O Dieve, Pouze! - uždususi vos pratarė Eime ir
sunkiai šleptelėjo ant kėdės. - Maniau, kad jūs, maniau, kad...
- Mirusi?
Pouzė pasižiūrėjo į Eimę ir nusišypsojo, bet šypsena nepa
siekė akių.
- Jei atvirai - taip. Kur jūs buvote? Neatsiliepiate telefonu,

neinate į darbą...
- Visą laiką buvau čia. Arbatos?
- Mielai, ačiū.
Eime įdėmiai nužvelgė Pouzę. Ji atrodė tokia pat, bet kaž
kaip ir pasikeitusi. Rodės, lyg būtų išgaravęs visas jos gyvybin
gumas, kuriame tilpo ne tik gyvenimo džiaugsmas, bet ir visas
jos gerumas bei rūpestingumas.
- Prašau. - Pouzė pastatė puodelį Eimei. - Deja, turiu tik
sausainių iš parduotuvės. Pastaruoju metu nieko nekepiau.
- Viskas gerai.
Ji stebėjo Pouzę, kuri įsipylė arbatos, bet nepriėjo atsisėsti
prie stalo, kaip paprastai darydavo.
- Gal jūs sergate? - išdrįso paklausti Eime.
- Ne, aš kaip visada geros būklės, bet ačiū už rūpinimąsi, -
atsakė Pouzė.
Eime suprato, kad anksčiau niekada jai nereikėdavo vesti
pokalbio, ir dabar jai tai sunkiai sekėsi.
- Kuo buvote užsiėmusi?
- Daugiausia dirbau savo sode.
- Aišku.
Įsivyravo tyla ir Eime nežinojo, kuo ją užpildyti.
- Pouzė, ar tai dėl Šerno ir to, kas nutiko? - galiausiai pa
klausė ji. - Man labai gaila, bet, manau, jūs rasite kitą pirkėją ir...
- Tai ne dėl Šerno, Eime. Nors kartą tai susiję su manimi.
- Ak, aišku. Gal aš galėčiau kuo nors padėti?
- Ne, mieloji, bet ačiū, kad pasisiūlei. Tiesiog turėjau kai ką
gerai apgalvoti.
- Dėl namo?
- Iš dalies taip.
Eime gurkštelėjo arbatos, supratusi, kad nieko daugiau iš

Pouzės neišpeš.
- Jums bandė prisiskambinti Tame. Ji nori atvažiuoti paimti
jūsų mamos suknelių.
- Tiesą sakant, aš sudėjau jas visas j dėžes ir palikau senose
arklidėse. Ji gali bet kada atvažiuoti ir pasiimti.
Eime matė, kaip Pouzė staiga keistai nusipurtė.
- Gerai, pasakysiu jai. Man labai patinka Tame, gaila, kad... -
Negalėdama daugiau ištverti Eime atsistojo. - Geriau jau važiuo
siu, bet jei galėčiau kuo nors pagelbėti, tik pasakykit, Pouze.
- Ačiū, mieloji. Perduok linkėjimų Šernui ir vaikams.
- Būtinai.
Eime padėjo puodelį į plautuvę ir nuėjo prie galinių durų.
Atsigręžusi pasižiūrėjo į Pouzę.
- Mes visi jus labai mylime. Sudie, Pouze.
- Sudie.
Važiuodama namo Eime nebyli žiūrėjo tiesiai priešais save.
Iki šiol ji nesuprato, kokį saugų prieglobstį visus tuos metus
jiems teikė Pouzė su savo neišsenkamu pozityviu požiūriu į gy
venimą, praktiniais ir kartu delikačiais patarimais. Eime sustojo
prie prekybos centro ir paskutinius savo pinigus išleido maka
ronams ir bulvėms, tikėdamasi, kad jų užteks šeimai iki kito
trečiadienio, kai vėl gaus atlyginimą. Suskaičiavusi tai, kas liko,
ji paėmė šešių butelių „Adnam’s“ alaus pakuotę.
Stovėdama prie kasos Eime prisiminė Pouzės veido išraišką.
Ir suprato, jog ji atrodė palūžusi.
Pouzė stovėjo ryto kambaryje, apglėbusi save rankomis, ir žiu

rėjo į tolstančius Eimės automobilio galinius žibintus. Graužė
sąžinė, kad negalėjo būti tokia kaip visada, bet šiuo metu ji tie
siog neįstengė. Tiesą sakant, nė nežinojo, ar ankstesnė „ji“ buvo
tikroji Pouzė, o gal tik asmenybė, kurią ji išsiugdė ir vilkėjo kaip
mėgstamiausią megztinį, stipriai juo susisiautusi, slėpdama vi
duje gyvenančią baugščią sutrikusią sielą.
Ką gi, per pastarąsias dešimt dienų tas megztinis, visiškai
per tiek metų suėstas kandžių, buvo nuplėštas nuo jos. Kai Fre
dis viską papasakojo ir padavė aplanką, ji kažkaip sugebėjo par
važiuoti namo, atsirakino duris, užlipo į antrą aukštą ir atsigulė
į lovą. Pragulėjo joje beveik tris dienas, atsikeldama tik į tualetą
ir atsigerti vandens iš dantų šepetėlio puodelio. Kažkur namų
gilumoje girdėjo aidintį telefoną, bet neatsiliepė.
Daug laiko praleido spoksodama į lubas, bet jų nematy
dama, nes mintyse sukosi sudėtingi algoritmai, stengiantis su
vokti tai, ką papasakojo Fredis. Supratusi, jog niekada iki galo
nesuvoks, ji daug miegojo - gal toks buvo jos organizmo būdas
apsisaugoti, antraip, ko gero, nebūtų ištvėrusi skausmo ir su
krėtimo. Ji ir vėl gedėjo savo tėčio, kurio, pasirodo, niekad gerai
nepažino, ir mamos, kurią pažinojo pernelyg gerai.
Nusikaltimas iš aistros... žiauri žmogžudystė...
Pouzė suprato, kad buvo ir tai, ir tai.
Labiausiai žeidė tai, jog žlugo viskas, kuo ji tikėjo daugiau
nei šešiasdešimt metų. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad
Fredis sakė tiesą. Pagaliau išdrįsusi atsiversti aplanką, ji pamatė
begalę didžiulių antraščių laikraščiuose.
DRUGELIŲ KAMBARIO ŽMOGŽUDYSTĖS NAUJIENOS!!...

ŽMONĄ IR MEILUŽĮ NUSIKALTIMO VIETOJE PRIČIUPO
VYRAS, „SPITFIRE“PILOTAS!... KARO DIDVYRIS
ANDERSONAS BUS PAKARTAS!!
Ji paskubom užvertė aplanką, žinodama, kad nepadorios

tos istorijos smulkmenos sukels tik dar daugiau skausmo. Fre
dis įdavė jį kaip įrodymą, nes tuo metu ji tiesiog negalėjo pri
pažinti, jog tai, ką jis sakė, tiesa. Tik dabar viskas pagaliau stojo
į savo vietas. Ji suprato, kad mylima močiutė darė viską, kad ją
apsaugotų: tiek metų gyvenant atokiam Kornvalio krašte buvo
nedaug galimybių sužinoti, kad jos mylimas tėtis sėdėjo kalė
jime ir buvo nuteistas už dėdės Ralfo nužudymą.
„Fredžio tėvas“, - negalėdama patikėti sumurmėjo Pouzė.
Žinoma, laikraščiuose ji buvo vadinama Adriana Rouze - tai
ir atkreipė Fredžio dėmesį naktį, kai jai pasipiršo. Niekas nesiejo
Pouzės, mažos mergaitės, gyvenusios kaimelyje šalia Bodmino
dykros, su siaubingais dalykais, vykusiais Londono kartuvėse.
Pouzė būtų norėjusi paklausti močiutės, kaip ji ištvėrė tą
nešlovę ir skausmą, kai jos sūnus buvo teisiamas dėl žmogžu
dystės ir vėliau pakartas už šį nusikaltimą. Iš atminties išplaukė
išblyškęs, įsitempęs močiutės veidas... tą dieną, kai buvo gauta
telegrama, o po kelių valandų atvyko mama pasakyti, kad jos
tėtis žuvo. Ir visi tie kartai, kai močiutė vyko į Londoną tikriau
siai pasimatyti, o galiausiai atsisveikinti su sūnumi...
„Kaip ji įstengė bendrauti su mano mama?“ - įsmeigusi akis
į lubas sumurmėjo Pouzė.
Jos sūnaus žmona, savo veiksmais pastūmėjusia jį nužudyti
kitą žmogų.
Senuose laikraščiuose ji skaitė, kad tėčio advokatai gynė jį,
tvirtindami, jog Lorensas buvo praradęs sveiką nuovoką, tiek
metų rizikuodamas gyvybe dėl šalies saugumo. Jie maldavo at
laidumo karo didvyriui, kurio nervai buvo pakrikę dėl nuolati
nės gyvybės ir mirties loterijos, nes jis kone kasnakt turėjo skrai
dyti į Vokietiją. Atrodo, teismo procesas buvo suskaldęs visą šalį,
tai teikė žiniasklaidai peno ir laikraščių puslapiuose mirgėjo vie

šosios nuomonės svyravimai tai į vieną, tai j kitą pusę.
„O jeigu jis būtų likęs gyvas? Vietoj mirties bausmės būtų
nuteistas kalėti iki gyvos galvos? - mąstė Pouzė. - Ar tada jos
būtų man pasakiusios?..“
Didžiausią apmaudą jai kėlė tai, kad motina kone tuoj pat
išvyko iš šalies ir gyveno toliau, tarsi senasis gyvenimas būtų
tapęs atsibodusią suknele, kurią ji greitai išmetė ir įsigijo naują.
„Ir paliko mane kartu su ta suknele, - pridūrė Pouzė ašarų
pilnomis akis. - Ak, močiute, kodėl tavęs nėra? Kaip norėčiau
dabar su tavimi pasikalbėti!“
Galiausiai ji pakilo iš lovos ir pasislėpė vieninteliame prieglobs

tyje, kuris visada teikė paguodą. Bent kartą ji džiaugėsi gėlių
lysvėse išsikerojusiomis piktžolėmis, nesvarbu, kad buvo žie
mos metas. Raunant jas iš žemės pamažu praskaidrėjo mintys ir
jausmai, bet galvoje kilo tiek klausimų, kad ji vos neišsikraustė
iš proto. Močiutė ir Deizė buvo seniai mirusios, o vienintelis
žmogus, kuris galėtų padėti ką nors išsiaiškinti, buvo tas, kurio
ji daugiau negalėjo matyti. Jos tėtis nužudė jo tėtį, sugriovė jo
vaikystę, o ji gyveno toliau, nieko apie tai nenutuokdama.
Pouzė net nusipurtė prisiminusi, kiek kartų ji svajingai pa
sakojo Fredžiui apie savo tėtį, ypač jų pažinties pradžioje, ir su
prato, jog būtent Fredis buvo tikroji tų įvykių auka. Nieko nuo
stabaus, kad jis paliko ją, kai sužinojo, kas iš tiesų ji tokia. Ne
Pouzė, moteris, kaip kartą jis sakė, nušvietusi jo gyvenimą, bet
Adriana Rouzė, dukra žmogaus, amžiams atėmusio iš jo tėvą.
Žinoma, jis manė, kad praėjus penkiasdešimčiai metų ji pa
galiau žinojo tiesą, kas nors turėjo jai pasakyti, bet niekas apie
tai neprasitarė. Pouzė prisiminė tuos laikus, kai sugrįžo į Sau-

tvoldą ir Admirolo namą su vyru ir vaiku. Ji naršė savo atmintį,
ieškodama vietinių žmonių keistų žvilgsnių, bet nieko panašaus
negalėjo prisiminti. Galbūt, pamanė ji, tokių žvilgsnių ir buvo,
bet ji tiesiog nepastebėjo.
Jai buvo taip gėda - jautėsi sutepta praeities, kurią sukūrė
jos tėtis, praeities, atsėlinusios iki šios dienos ir - kokia iro
nija! - pakeitusios visą jos gyvenimo tėkmę. Jei viso to nebūtų
nutikę, ji būtų ištekėjusi už Fredžio, kaip jiedu ir planavo, būtų
kartu susilaukę vaikų ir laimingai gyvenę...
„Ar aš nekenčiu savo tėčio?“ - paklausė ji daržo šakių, ku
rias, kasdama piktžolių šaknis, buvo įsmeigusi į sušalusią žemę.
Šį klausimąjį uždavė sau begalę kartų, bet širdis vis atsisakė
skelbti nuosprendį. Pouzė kone tikėjosi, kad širdis atsiųs tą taip
erzinantį elektroninio laiško pranešimą, jog „šiuo metu ji ne
dirba“, ir vylėsi, kad pagaliau grįžusi iš atostogų duos atsakymą.
Pouzė baigė gerti arbatą, klausydamasi namuose karaliaujan

čios tylos, ir nusipurtė. Blogiausia buvo tai, kad nebeliko gali
mybės išsikelti iš šio pastato, nebylaus čia įvykusios tragedijos
liudininko. Nenuostabu, kad Fredis taip skatino ją išsikraustyti.
Niekaip nesuprato, kaip jis įstengdavo prisiartinti prie namo,
kuriame buvo nužudytas jo tėvas.
Dešimt dienų laižiusis žaizdas, Pouzė galop suvokė, jog vie
nintelis būdas išgyventi - galvoti apie ateitį. Ji galėtų paskelbti
apie Admirolo namo pardavimą atviroje rinkoje, parduoti ir
galbūt visai išsikraustyti iš Sautvoldo. Bet kaip jos mylimi anū
kai, darbas ir gyvenimas čia? Buvo girdėjusi, kad ne vienas jos
bendraamžis, išėjęs į pensiją, persikėlė į šiltus kraštus, bet ji
buvo vieniša, be to, gerai žinojo vieną dalyką: nuo praeities ne
pabėgsi, kad ir kaip stengtumeisi. O galbūt šis namas ir tai, kas
čia nutiko, yra jos likimas: kaip ponia Havišam', praradusi savo
meilę, ji gyvens čia iki mirties, pamažu trūnydama Admirolo
name...
- Baik, Pouze!
Eimės apsilankymas išsklaidė susitvenkusias ūkanas; la
biausiai ji negalėjo pakęsti vieno dalyko: būti ir jaustis auka.
- Pakaks gailėtis savęs, turi susiimti, - pasakė ji sau, nes
mintis, kad Eime skuba namo pasakyti jos sūnui, jog jo motina
baigia sukiužti, suteikė Pouzei naujų jėgų.
Iškilo dar vienas klausimas: ar pasakyti sūnums, ką ji suži
nojo apie jų senelį?..
Ne, buvo instinktyvus atsakymas.
- Taip, - garsiai ištarė ji.
Tik pažiūrėk, kuo baigėsi jos močiutės pastangos apsaugoti
ją. Be to, jie jau suaugę ir niekada nepažinojo senelio. Taip, kai
ateis tinkamas metas, ji papasakos jiems.
Pouzė priėjo prie radijo ir ryžtingai jį įjungė. Tada sudėjo
ant stalo produktus kepti pyragui, kurį rytoj nuveš anūkams.
Pradėjo į dubenį sijoti miltus. Tvarka buvo atkurta. Bent ku
riam laikui...
- Kur tu buvai?
Eime pažvelgė į Šerną, pavojingai svyruojantį svetainės tarp
duryje. Matė, kad jis girtas, bet nesuprato, iš kur gavo pinigų nu
sipirkti dar alkoholio. Juk negalėjo rasti jos slaptavietės, o gal?..
* Ch. Dickenso romano „Didieji lūkesčiai“ veikėja.

- Pas tavo mamą, Šernai. Jaudinuosi dėl jos. Ji atrodo kaip

nesava.
- Skundei mane, ar ne?
- Aišku, kad ne. Ką tik pasakiau, kad man dėl jos neramu, -
pakartojo Eime. - Ar vaikai ko nors valgė? - paklausė ir, nune
šusi pirkinių krepšius į virtuvę, sudėjo ant stalo.
- Pati gerai žinai, kad nėra ko valgyti, Eime.
Ji matė, kaip sužibo Šerno akys pastebėjus alų. Jis iškart
čiupo butelį, atkimšo ir nugurkė didelį gurkšnį. Prikandusi lie
žuvį, kad nepasakytų, jog jis atrodo ir taip pakankamai išgėręs,
Eime nuėjo į svetainę, kur Džeikas ir Sara kaip prilipę sėdėjo
prie vaizdo grotuvo.
- Sveiki, vaikučiai, - tarė ji ir abu pabučiavo. - Išvirsiu ma
karonų prie arbatos. Ilgai netruksiu.
- Gerai, mamyte, - neatitraukdamas akių nuo ekrano atsakė
Džeikas.
Ji grįžo į virtuvę ruoštis vakarienei.
- Kas čia? - paklausė Šernas.
- Makaronai.
- Ir vėl prakeikti makaronai! Nieko daugiau ir nevalgiau
pastarąsias dvi savaites!
- Šernai, niekam kitam nėra pinigų!
- O, taip, pinigų yra. Radau grynųjų tavo drabužinės apačioje.
- Jie skirti vaikų Kalėdų dovanoms, Šernai! Tikiuosi, tu jų
nepaėmei?
- Tikiuosi, tu jų nepaėmei! - pamėgdžiodamas piktai at
kartojo Šernas. - Vadinas, nepasitiki manimi? Maniau, kad esu
tavo vyras, - pridūrė jis, atkimšdamas dar vieną butelį alaus.
- Tu esi mano vyras, Šernai, ir taip pat tėtis. Juk nori, kad
vaikai gautų dovanų?
- Aišku, noriu, bet kodėl visada atrodo, kad mano norai nie
kam nerūpi, ką?
Kai Eime paėmė verdančio vandens virdulį, norėdama
įpilti į prikaistuvį, Šernas priėjo jai už nugaros ir palinko virš
jos.
- Atsargiai, Šernai, kad neišlaistyčiau vandens.
Iš jo iškvepiamo jai į petį kvapo Eime suprato, kad Šernas
labai girtas. Tikriausiai rado jos slėptuvę ir nuėjo į alkoholinių
gėrimų parduotuvę, kol jos nebuvo. Priėjusi prie viryklės ji įpylė
į prikaistuvį vandens, tada subėrė makaronus.
- Žinau, kai tai ne vienintelė slėptuvė namuose, Eime.
- Aišku, kad vienintelė. Labai norėčiau, kad jų būtų dau
giau, bet taip nėra.
- Meluoji!
- Aš nemeluoju, Šernai.
- Man nereikia tų sumautų makaronų! Noriu išsineštinio
maisto ir butelio gero vyno, tad geriau iš karto pasakyk, kur
pinigai.
- Nėra jokių pinigų, Šernai, prisiekiu.
- Pasakyk, kur jie, Eime.
Šernas čiupo prikaistuvį su kunkuliuojančiu vandeniu.
- Padėk jį, kol neišlaistei! - išsigandusi paprašė Eime.
- Nepadėsiu, kol nepasakysi, kur slepi pinigus!
- Negaliu tau nieko pasakyti, nes daugiau slėptuvių nėra!
Šernas žengė arčiau jos, Eime matė, kaip verdantis vanduo
tykšta ant virtuvės grindų.
- Šernai, prisiekiu, nėra jokios...
- Meluoji!
Šernas sviedė prikaistuvį į ją. Vanduo išsiliejo ant jos kaip
potvynio banga ir Eime sukliko, pajutusi, kaip karštas vanduo
nuplikė kojas, tik tada prikaistuvis tarškėdamas nukrito ant

grindų.
Šėmas prišoko prie jos ir sugriebė už pečių.
- Aš tik noriu sužinoti, kur slepi pinigus.
- Aš jų neturiu, - sudejavo ji.
Eime ištrūko iš jo gniaužtų ir nusvirduliavo į prieškambarį,
bet jis sučiupo ją už marškinių iš nugaros ir stumtelėjo prie sie
nos. Ji bandė nustumti jį, draskydama nagais, bet Šernas buvo
daug stipresnis.
- Šernai, liaukis! Prašau!
Dabar jo rankos suspaudė jai gerklę ir Eime pajuto, kaip
buvo pakelta nuo grindų ir tabaluojančiomis kojomis pri
spausta prie sienos.
- Eime, pasakyk, kur yra pinigai, pasakyk...
Bet ji negalėjo nieko ištarti, išvirtusiomis akimis, išsižiojusi
beviltiškai bandė įkvėpti nors gurkšnelį oro. Svaigo galva ir ji
suprato, kad netrukus praras sąmonę.
Staiga netoliese pasigirdo riksmas ir jos kaklą gniaužusios
rankos atsileido. Godžiai rydama orą Eime susmuko prie sienos
ant grindų. Sumirksėjusi pakėlė akis ir pasaulis nustojo suktis
ratu. Virš jos stovėjo Fredis Lenoksas, kurio gniaužtuose bejė
giškai muistėsi Šernas.
- Mamyte, kas nutiko?
Eime miglotai matė Džeiką, stovintį prie svetainės durų, ap
kabinusį Sarą.
- Mielasis, mamytė netrukus pas jus ateis, - kimiai su
švokštė Eime.
Fredis pamatė vaikus, nubloškė Šerną ant grindų ir keliais
ilgais žingsniais priėjo prie jų. Jis tvirtai suėmė Džeiką ir Sarą
už rankų, tada grįžęs palinko prie Eimės.
Luc i nda Ri l e y + Dr ug e l i ų k a mb a r y s 503
- Ar įstengsi atsistoti, mieloji?

- Tikriausiai.
Eime pabandė, bet kojos neklausė.
Prie jų prisvirduliavo Šernas.
- Ką, po velniais, čia darai? - besipinančiu liežuviu paklausė
Fredžio.
- Nedrįsk prie jos artintis, - lediniu balsu ištarė Fredis. - Pa
liesi bent pirštu Eimę arba vaikus, kaipmat paskambinsiu 999.
Gerai. Džeikai, paimk Sarą už rankos, kol aš padėsiu mamytei
nueiti iki automobilio.
- Eime, sustok! Kur tu eini? - suinkštė Šernas, kai Fredis
parodė vaikams eiti pro duris ir žengė paskui juos pusiau neš
damas Eimę.
- Eime! Aš...
Fredis užtrenkė paskui save duris ir nusivedė juos prie savo
automobilio.
- O dabar, - tarė, kai visi susėdo, - važiuosime į ligoninę,
mieloji.
Eime papurtė galvą.
- Nereikia, man viskas gerai. Tik kojos - jis užpylė verdančio
vandens, - vos išstenėjo ji, nuo patirto šoko kalendama dantimis.
- Vadinasi, tave turi apžiūrėti daktaras, - tvirtai pasakė Fre
dis ir įjungė variklį. - Kaip jaučiatės, vaikai?
Atsisukęs jis pamatė dvi poras išsigandusių akių.
- Manau, gerai, - atsakė Džeikas.
- Na ir šaunuoliai, - linktelėjo Fredis ir automobilis atsi
plėšė nuo šaligatvio, o Eime su palengvėjimu užsimerkė.
34
Kai kitą vakarą Tame ruošėsi eiti iš savo parduotuvės, suskambo

telefonas.
- Tai Džeinė, - pasakė Mina. - Kažkaip keistai kalba.
- Gerai. - Tame paėmė ragelį. - Labas, Džeine, tau viskas
gerai?
- Taip, bet man būtinai reikia su tavimi pasikalbėti. Gal ga
lėtum užsukti?
- Žinoma, - sutiko Tame, nors po darbo jautėsi labai pa
vargusi.
- Ačiū, Tame. Iki.
Išėjusi iš parduotuvės Tame nuvažiavo į Gordono skers
gatvį, tikėdamasi, jog tai ne dar vienas persileidimas. Apimta
nerimo ji paskambino prie durų.
Jos tuoj pat buvo atidarytos.
- Sveika, mieloji. Ačiū, kad atvažiavai.
Tame pamanė, kad Džeinė atrodo gan rami, nors telefonu
kalbėjo, lyg būtų patyrusi didžiulį sukrėtimą.
- Tai kas nutiko?
- Ateik į virtuvę. Gal vyno? - pasiūlė Džeinė.
Lu c i n d a Ri l e y * Dr ug e l i ų k a mb a r y s 5()r>
- Ačiū. - Tame paėmė taurę. - Kaip laikaisi ir tu, ir tavo

kūdikis?
- Labai gerai. - Džeinė išdidžiai persibraukė marškinius,
rodydama dar nedidelį pilvuką. - Tai ką veiksi per Kalėdas?
- Siūsiu. - Tame įtariai į ją pažvelgė. - Džeine, kas čia da
rosi?
- Nieko, nieko, tik...
Tuo metu atsidarė ir vėl užsidarė lauko durys. Tame išgirdo
link virtuvės artėjančius vyriškus balsus ir jos širdis ėmė tuksėti
vis tankiau.
- Džeine, nereikia...
Ji apsidairė po virtuvę, lyg užspeistas žvėrelis, ieškantis būdo
pasprukti.
- Manau, tai labai gera kaina ir turėtum patarti mamai pri
imti pasiūlymą, - pasakė Polas, įeidamas į virtuvę.
Kartu su Niku.
Jųdviejų akys susmigo vienos į kitas ir abu prabilo vienu
metu.
- Po galais, Polai! - supyko Nikas.
- Ačiū tau, Džeine! Aš išeinu.
Tame atsistojo ir nuleidusi akis pirmą kartą pamatė devynių
ar dešimties metų mergaitę, įsikibusią Nikui į ranką.
- Na? - tarė Polas. - Ar man reikės jas supažindinti, ar tu tai
padarysi, Nikai?
Nikas pasidavęs giliai atsiduso.
- Tame, čia Kleme. Mano dukra.
- Atsiprašau visų ir viso gero.
Tame praėjo pro juos ir patraukė prie laukujų durų, širdis
taip smarkiai plakė, kad jai svaigo galva. Išėjusi į lauką, ji ėmė
bėgti nuo to, ko nenorėjo nei žinoti, nei girdėti.
- Kas ji tokia, tėveli? Labai graži, - tarė Kleme.

- Dėl Dievo meilės, žmogau, bėk paskui ją! - paragino Po
las, pamatęs, kaip Nikas žvelgia įkandin Tamės. - Nemanai, kad
ji bent jau nusipelnė paaiškinimo? - Polas kone jėga išstūmė
Niką iš virtuvės. - Mes pabūsime su Kleme, o tu BĖK!
Nikas išėjo ant šaligatvio ir pamatė greitu žingsniu gatve
nueinančią Tamę. Jis kurį laiką dvejojo, žiūrėdamas į ją, tada
ėmė vis sparčiau žingsniuoti paskui. Polas teisus. Tame tikrai
nusipelnė paaiškinimo. Dabar, kai yla išlindo iš maišo, jis bent
jau turi su ja pasikalbėti.
Tame aklai bėgo tolyn Kensingtono sodų link, nes jai rei
kėjo erdvės ir gryno oro. įėjusi į parką ji susmuko ant suoliuko
ir riktelėjo iš pykčio, kai po kelių sekundžių šalia išdygo Nikas.
- Palik mane ramybėje!
- Tame, suprantu, kad daugiau nenori manęs akyse matyti,
ir man labai gaila, kad buvome taip grubiai suvesti. Prisiekiu -
ne aš tai sugalvojau.
Ji buvo nuleidusi galvą ir matė tik jo batus ir džinsų galus.
Stipriai užsimerkė, nes nenorėjo matyti nė jų.
- Paklausyk, aš papasakosiu, kas nutiko, ir tada nueisiu, -
tarė Nikas. - Tai štai: prieš vienuolika metų įdarbinau merginą,
vardu Evė Niuman, savo antikvariate Sautvolde. Ji buvo ener
ginga ir labai stropi. Mudu puikiai sutarėme ir, nors žinojau,
kad ji seniai draugauja su kitu, aš... pamilau ją, bet ji nė karto
neleido man suprasti, jog jausmai abipusiai. Sykį išvykome į
Prancūziją ieškoti senienų. Nuėję į barą abu per daug išgėrėme
ir tą naktį permiegojome. Tuo metu maniau, kad pagaliau išsi
pildė mano svajonė. Prisipažinau apie savo jausmus, pasakiau,
kad ją myliu.
Nikas kalbėdamas vaikščiojo pirmyn atgal.
- Kitą dieną grįžome namo. Maniau, jog tai bus nuostabios,

visa apimančios meilės pradžia, bet ji kelias kitas savaites sten
gėsi manęs išvengti. Tada pasakė, kad laukiasi. Brajanas, jos vai
kinas, gavo naują dėstytojo darbą Lesteryje ir jiedu išvyko iš
Sautvoldo.
Nikas spyrė batu į akmenį ir šis nuriedėjo tolyn.
- Sunku paaiškinti, kokią meilę jaučiau Evei. Tik po šitiek
metų pagaliau suvokiau, jog tai nebuvo sveika meilė, greičiau -
apsėdimas. Kai ji pasakė, kad išvyksta, supratau, jog negalėsiu
gyventi vietoje, kuri nuolat ją primins, todėl pardaviau verslą ir
persikėliau į Australiją. Ar galiu atsisėsti?
Tame gūžtelėjo ir jis atsisėdo ant suolelio kiek atokiau nuo jos.
- Vėl pamačiau Evę prieš keletą mėnesių, kai atvažiavau į
Sautvoldą aplankyti mamos. Supranti, ji parašė man laišką. Nu
ėjau pas ją į namus ir Evė paaiškino, kodėl nusprendė su ma
nimi susisiekti. Ar dar klausaisi?
- Aha, - tyliai ištarė Tame.
- Ji rašė man dėl Klemės. Evė papasakojo, kad jiems persi
krausčius į Lesterį jos santykiai su Brajanu ėmė irti, bet ji neži
nojo kodėl. Netrukus po Klemės gimimo Brajanas prisipažino,
jog prieš penkerius metus buvo pasidaręs vazektomiją. Jis buvo
gerus penkiolika metų už ją vyresnis, išsiskyręs ir turėjo du vai
kus, kurie gyveno su motina. Kitaip tariant, jis negalėjo būti
Klemės tėvas. Brajanas tikėjosi, kad įstengs susitaikyti su Evės
neištikimybe ir auginti Klemę kaip savo dukrą, bet pasirodė,
kad negalėjo. Todėl netrukus išsikraustė ir Kleme užaugo, ne
pažinodama savo tėvo.
Nikas pažvelgė į Tamę, tikėdamasis kokios nors reakcijos.
Tačiau jos veidas išliko bereikšmis, todėl jis pasakojo toliau.
- Tą vakarą Sautvolde Evė paklausė manęs, ar sutikčiau pa
sidaryti tėvystės tyrimą, kad įsitikinčiau, jog tikrai esu Klemės

tėvas. Taip ir padariau, jei atvirai, melsdamasis, kad atsakymas
būtų neigiamas. Buvau ką tik susipažinęs su tavimi - mudu jau
kūrėme ateities planus, aš... - Nikas papurtė galvą ir atsiduso. -
Taigi, rezultatas buvo teigiamas, mano DNR sutapo su Klemės.
Aš esu jos biologinis tėvas.
Tame lėtai įkvėpė, stengdamasi išlikti rami.
- Kodėl nesidžiaugei? Pats sakei, kad mylėjai Evę. Juk išsi
pildė tavo svajonė!
- Anksčiau taip ir būtų buvę. Bet, kaip jau sakiau, tai buvo
ne meilė, o lyg koks apsėdimas. Be to...
- Kas? - paklausė Tame, norėdama, kad šis širdį draskantis
košmaras greičiau baigtųsi.
- Evė miršta nuo leukemijos. Ji paprašė, kad atlikčiau tė
vystės tyrimą tam, kad Kleme turėtų nors vieną iš biologinių
tėvų. Ir galbūt šeimą, kai Evės nebeliks. Todėl ji ir sugrįžo į
Sautvoldą.
- O Dieve. - Tame apstulbusi pakėlė akis į Niką. - Tai...
siaubinga.
- Taip. Jai tik trisdešimt vieni - kaip ir tau.
Abu kurį laiką sėdėjo tylėdami.
- Nikai, - tyliai ištarė Tame. - Atsiprašau, kad tavęs to klau
siu, kai ką tik papasakojai tokį dalyką, bet ar tu... vėl esi su ja?
- Ne. Prisiekiu, ne. Aš jai papasakojau apie tave, pasakiau,
kad myliu tave ir noriu savo ateitį susieti su tavimi.
- Bet... - ji šiaip ne taip nurijo gurkšnį oro, - jei Evė ne
sirgtų, ar norėtum būti su ja?
- Patikėk, aš daug apie tai galvojau, Tame. Ir atsakymas yra
ne. Aš myliu tave ir visai nesvarbu, ar Evė būtų vėl pasirodžiusi
mano gyvenime, ar ne. Tu nutraukei tuos kerus, kuriais buvau
apraizgytas. Dar niekad nebuvau toks laimingas, o kai visa tai

nutiko, aš...
Nikas susiėmė rankomis galvą ir Tame pamatė, kaip virpa jo
pečiai. Nepaisant visko, širdis jai liepė ištiesti ranką ir ji švelniai
spustelėjo jam delną.
- Atleisk man, Tame, atleisk už šią baisią painiavą.
- Nikai, kodėl gi nieko man anksčiau nepasakei?
- Nes turėjau pasirūpinti Eve, taip pat reikėjo laiko geriau
pažinti Klemę, suprasti, ar mums pavyks, prieš tai, kai viską pa
pasakosiu tau. Be to, kaip vėliau ir pasitvirtino, nemaniau, kad
tu patikėsi, jog neužmezgiau romano su Klemės mama. Buvau
įsitikinęs, jog sužinojusi tiesą paliksi mane. Mudu per trumpai
pažįstame vienas kitą. Kaip galėjau prašyti, kad susitaikytum su
mintimi, jog dažnai lankysiuosi pas buvusią mylimąją ir dukrą?
- Tą naktį, kai su Eime važiavome per Sautvoldą, pamačiau
tavo automobilį prie jos namo.
- Žinau, Eime pasakojo. Buvau ten su Eve ir Kleme. Beveik
visus savaitgalius praleidau su jomis. Jei tau nuo to bus geriau,
Evė sakė, jog norėtų su tavimi susipažinti.
- Kodėl ji nori susipažinti?!
- Todėl, kad... - Nikas atsiduso, - ji žino, jog galbūt vieną
dieną tu tapsi Klemės pamote.
- Aišku. - Nuo šios minties Tamei užgniaužė gerklę. - Būtų
buvę geriau, jei būtum viską man papasakojęs, užuot nuolat
kažkur pradingdamas, palikęs mane vieną padaryti akivaizdžią
išvadą. Tu nepasitikėjai nei manimi, nei mano meile, Nikai, -
sušnibždėjo ji.
- Žinau, kad netinkamai elgiausi, ir labai atsiprašau.
- Tai kur buvai pastarąsias dvi savaites? - paklausė ji. - Po
las sakė, kad išsikraustei iš Gordono skersgatvio.
- Taip. Palikau savo daiktus naujame name Batersyje, tada

pasiėmiau iš mokyklos Klemę ir kartu nuskridome į Verbjė pa
slidinėti. Mums reikėjo pabūti vieniems, be to, Klemei derėjo
suteikti nors šiokios tokios šviesos spindulėlį. Juk jos akyse pa
mažu gęsta mama.
- Tikriausiai jai plyšta širdis.
- Taip. Evė prieš kelerius metus sužinojo, kad serga leuke
mija. Kleme buvo pagrindinė jos slaugytoja, kai Evė gydėsi.
Metus laiko jai buvo remisija, bet birželį liga sugrįžo taip nuož
miai, kad gydytojai pasakė, jog ji jau neišgydoma.
- Ir Kleme žino, kad jos mama mirs?
- Taip. Ji labai miela mergaitė, Tame, nepaprastai narsi. Ži
noma, sielvartauja dėl mamos. Negaliu to pakeisti, bet bent jau
turiu būti šalia, prablaškyti ją, kol Evė... - Nikas truktelėjo pe
čiais. - Grįžę iš Verbjė renkamės baldus jos miegamajam Bater-
sio name. Svarbu, kad ji žinotų, jog turi namus.
- Namus, kuriuose prieš kelias savaites prašei gyventi ir mane?
- Taip.
Tame pasižiūrėjo į jį ir atsiduso.
- Oho, kiek daug naujienų. Ar ketinai kada nors man tai
papasakoti?
- Nežinau... Kai mane prisivijo praeitis ir, galima sakyti,
sprogo dabartyje, teįstengiau žengti po mažą žingsnelį ir gy
venti šia diena. Turėjau dažnai lankyti Klemę ir nežinojau, kaip
visa tai paaiškinti tau.
- Suprantu.
- Tikrai?
- Taip.
Sudrėkusiomis akimis Nikas atsigręžė į ją. Suėmė jos delną
ir spustelėjo.
- Ačiū.
Jiedu ilgai taip sėdėjo, Tame apgalvojo tai, ką jis pasakė.
- Nikai?
-Ką?
- Ar gali man sąžiningai atsakyti: ar dar ką nors jauti Evei?
- Man ji... svarbi, Tame, kitaip ir negali būti. Ji miršta, nors
yra tokia jauna, ir gyvenimas žiaurus, bet ar aš ją myliu? Ne.
- Tikrai? Nikai, būk atviras su manimi, - maldavo ji.
- Tikrai. - Jis vėl atsigręžė į ją ir nusišypsojo. - Ir šį vakarą
po tavo reakcijos į tai, ką papasakojau, myliu tave dar labiau.
Tame, tu esi graži ir išore, ir siela. Nuoširdžiai tai sakau. Tik ne
žinau, ar įstengsi būti su vyru, kurio gyvenime staiga atsirado
devynmetė dukra.
- Niekada rimtai negalvojau apie vaikus, - gūžtelėjo Tame.
- Ironiška, bet ir aš negalvojau, kol nesutikau tavęs, - nu
sišypsojo Nikas. - Bet dabar jau turiu vieną, ir tu nesi jos bio
loginė motina, todėl suprasiu, jei tau tai pasirodys per sunku.
Ateinančiais mėnesiais Klemei reikės labai daug meilės. Turiu
skirti jai visą savo dėmesį, Tame.
- Žinoma, aš suprantu.
- Turbūt nereikia nė sakyti, jog norėčiau, kad ir tu leistum
laiką su ja.
- Aš... ak, Nikai, aš nežinau. Nesu tikra, ar esu labai moti
niška, be to, Kleme tikriausiai manęs nekęs, nes niekada jai ne
atstosiu tikrosios mamos.
- Ji tikrai nejaus tau neapykantos, Tame. Ji nepaprastai švel
nios prigimties. Prieš mudviem... išsiskiriant papasakojau jai
apie tave, pasakiau, jog tikiuosi, kad vieną dieną mudu susi
tuoksime. Ir ji pasakė, kad norėtų su tavimi susipažinti.
- Ji taip sakė?
- Taip.
Tame pažvelgė į Niką ir suprato, kad tiki juo. Taip pat pa
juto, kad yra visai sušalusi.
- Nikai, manau, man reikia šiek tiek laiko susivokti.
- Žinoma.
- Nenorėčiau tapti Klemės gyvenimo dalimi, o vėliau pa
matyti, kad negaliu su tuo susidoroti, ir palikti jus. Ar supranti
mane?
- Visiškai. - Nikas liūdnai jai šyptelėjo. - Tik žinok - aš my
liu tave ir labiau už viską noriu, kad mums pavyktų. Bet supra
siu, jei tau pasirodys per sunku.
- Ačiū. - Tame atsistojo ir sugrūdo rankas į odinės striukės
kišenes, kad bent kiek sušiltų. - Pranešiu tau, kai galėsiu. Iki,
Nikai.
-Iki.
Nikas palydėjo akimis ją nueinančią; Tamės plaukai su
žvilgo, kai ėjo pro gatvės žibintą. Jis karštai pasimeldė, tada atsi
stojo ir sugrįžo pas dukrą.
35
- Labas, Šėmai. Atvežiau vaikams pyrago.

Pouzė nužvelgė jai duris atidariusį sūnų. Jis atrodė pasibai
sėtinai. Akių krašteliai buvo paraudę, oda - išblyškusi ir bliz
gėjo nuo prakaito, nors įėjusi vidun ji pajuto, kad namuose labai
šalta. Šernas vėl sudribo ant sofos, kurios gale gulėjo pagalvė
lės, - vadinasi, tikriausiai čia miegojo visą naktį. Ant kavos sta
liuko stovėjo daug tuščių alaus ir pustuštis viskio butelis.
- Eime yra?
-Ne.
- Kur ji?
- Neklausk manęs, mama.
- O vaikai? - paklausė Pouzė.
- Su Eime. Jie išvažiavo vakar vakare su tavo mylimu drau
gužiu.
- Fredžiu?
- Tuo pačiu.
- Joks jis man ne mylimas, Šernai, ir apskritai - ką jis čia
veikė?
- Nežinau.
- Ar nori pasakyti, kad Eime tave paliko?

- Taip, galbūt. Tik pažiūrėk j mane ir visa tai. - Jis plačiai
mostelėjo ranka per kambarį. - Ar tu norėtum su manimi likti?
- Šernai, Eime tave myli. Ji taip paprastai nepaliktų tavęs. -
Pouzė suprato, kad tebelaiko rankose pyragą, tad patraukė kelis
butelius ir padėjo jį ant staliuko. - Gėrei? - bergždžiai paklausė.
- Sakyčiau, skandinau savo skausmą.
- Įjungsiu virdulį ir išvirsiu tau kavos. Tada galėsi man pa
pasakoti, kas nutiko.
Virtuvėje Pouzė pamatė ant grindų gulintį prikaistuvį ir iš
jo išvirtusius sustingusius makaronus. Grindys aplink buvo šla
pios ir Pouzė paėmė virtuvės skudurėlį joms pavalyti. Tada su
braukė makaronus į prikaistuvį ir išmetė į šiukšlių kibirą.
- Tai kas nutiko? - grįžusi į svetainę ir sūnui padėjusi ka
vos paklausė Pouzė. - Matydama virtuvės būklę sprendžiu, kad
judu susikivirčijote.
- Taip, o paskui ji su vaikais išvažiavo.
-Kur?
- Paklausk savo mylimojo. Tai jis išsivežė ją ir vaikus. Ap
kaltino mane, kad ją užpuoliau! - Šernas pažvelgė į motiną
ašarų pilnomis akimis. - Žinai, kad aš niekada taip nepasielg
čiau. Mes tik apsižodžiavome.
Pouzei svaigo galva. Visa tai atrodė nelogiška. Ji nurijo
gurkšnelį kavos, stengdamasi suprasti, ką jis kalba.
- Fredis apkaltino tave Eimės užpuolimu?
- Aha, - linktelėjo jis. - Juokinga, ar ne?
- Tai kodėl nenuvažiavai pas juos?
- Aš nežinau, kur jis gyvena. - Krauju pasruvusiose akyse
vėl sužibo ašaros. - Aš myliu Eimę, mama, žinai, kad myliu.
Niekada nenuskriausčiau nei jos, nei vaikų.
Lucinda Riley + Druge lių kambarys 515
- Manau, tau metas susiimti, Šernai. Išgerk kavą ir palįsk po

šaltu dušu. Dvoki kaip alaus darykla ir pats, ir visas kambarys.
O kol susitvarkysi, važiuosiu paieškoti tavo žmonos ir vaikų.
- Ji tik primeluos apie mane, negi nesupranti? Taip, aš šiek
tiek išgėriau, atmosfera truputį įkaito, bet...
- Pakaks, Šernai. - Pouzė atsistojo. - Pasimatysime vėliau.
- Mama, nevažiuok! Sugrįžk!
Pouzė užtrenkė paskui save duris, prisimindama, kad pa
našiai Šernas maldavo, kai ji pirmą kartą paliko jį internatinėje
mokykloje. Tada jai plyšo širdis ir verkė visą kelią važiuodama
namo. Bet dabar Šernui trisdešimt aštuoneri, jis - vyras ir tėvas.
Lipdama į automobilį ji nusipurtė. Tas amžinas jo savanau
diškumas ir savigaila - ką ir kalbėti apie dvokiančią, pagiringą
būseną šįryt, - nesukėlė jai motiniškos užuojautos. Pouzė pasi
baisėjo supratusi, jog jos pačios sūnus jai kelia pasibjaurėjimą.
Ji barbeno pirštais į vairą, suprasdama, jog susidūrė su di
lema. Vienintelis žmogus, kuris, kaip nurodė Šernas, žino, kur
yra Eime su vaikais ir kas nutiko vakar vakare, yra tas, kurio ji
daugiau niekada nenori matyti.
Ar jai atsitraukti? Leisti Eimei ir Šernui patiems viską išsi
aiškinti? Šiaip ar taip, jų santuoka ne jos reikalas.
Bet anūkai - visai kas kita...
Turėjo nutikti kažkas negero, jei Eime pasiėmė vaikus ir iš
važiavo su Fredžiu. Pouzė turėjo išsiaiškinti, antraip tai neduotų
jai ramybės. Ji įjungė variklį ir lėtai nuvažiavo miesto link. Fre
dis tikriausiai suklydo ir Šernas neužpuolė Eimės? Šernas gal
būt ne pats geriausias žmogus, bet ji nematė jo smurtaujant. Vis
dėlto, jeigu jis ant nervinio pakrikimo ribos, ar galėtų ką nors
sau padaryti likęs vienas?..
- Ne, - ištarė ji garsiai.
Kad ir koks būtų, Šėmas moka išgyventi, be to, tikriausiai

yra per didelis bailys, kad kenktų sau. Ji pastatė automobilį
Aukštutinėje gatvėje ir eikliai nužingsniavo skersgatviu, vedan
čiu prie Fredžio namų. Susitvardžiusi, kad neapsisuktų ir nenu
eitų, ji paspaudė durų skambutį. Po kelių sekundžių Fredis jas
atidarė.
- Labas, Pouze, - liūdnai šyptelėjo jis. - Kaip suprantu, atė
jai pasimatyti su Eime ir vaikais?
- Taip, bet prieš tai norėčiau iš tavęs išgirsti, ką vakar ma
tei. - Pouzė girdėjo savo šaltą toną. - Jei neprieštarauji, - susi
gėdusi pridūrė.
Šiaip ar taip, Fredis dėl nieko nekaltas.
- Žinoma, bet perspėju, kad tau nebus malonu klausytis, -
pasakė jis, vesdamas ją į svetainę.
- Jie čia?
- Ne, jie gretimame mano nuomojamame Apynių namelyje.
- Kaip jie laikosi?
- Vaikai gerai. Buvo atėję pas mane papuošti eglutės, lei
dome Eimei truputį pamiegoti. Jie labai mieli vaikučiai, - nusi
šypsojo Fredis.
- O kaip Eime?
- Išgyvens. Vakar ją nuvežiau tiesiai į skubiosios pagalbos
priėmimo skyrių, kad apžiūrėtų nuplikytas kojas. Laimė, ji
buvo su džinsais, o vanduo prikaistuvyje, kurį į ją sviedė Šernas,
dar nebuvo užviręs. Gydytojas sutvarstė kojas ir davė vaistų nuo
skausmo.
- Jis metė į ją prikaistuvį su karštu vandeniu?
- Atrodo, taip. Aš atėjau jau po to.
Pouzė prisiminė ant virtuvės grindų gulintį prikaistuvį ir
sunkiai nurijo seilę.
- O ką tu matei?
- Pouze, aš... gal nori ko nors atsigerti?
- Ačiū, ne. Ką tu matei, Fredi? Pasakyk.
- Atvažiavęs ir priėjęs prie jų durų, viduje išgirdau riksmus.
Atidariau duris ir pamačiau prieškambaryje Šerną, sugniaužusį
Eimei gerklę.
- O Dieve.
Pouzė susmuko ant kėdės.
- Pouze, labai gaila. Man nereikėjo taip stačiokiškai kalbėti.
Luktelk, atnešiu tau brendžio.
- Nereikia! Man viskas gerai, Fredi. Tiesiog esu... sukrėsta.
Ar jis bandė... - Pouzė nurijo seilę, - ją nužudyti?
Fredis akimirką patylėjo.
- Negalėčiau atsakyti. Jis buvo labai girtas.
- Gerasis Dieve, Fredi! - Pouzė nuleido galvą ir prispaudė
prie kaktos ranką. - Ar jai ant kaklo liko mėlynių?
- Deja, taip. Ligoninės gydytojas norėjo kviesti policiją, bet
Eime griežtai atsisakė. Ji ir man šįryt pakartojo, kad nenori pa
teikti jam kaltinimų.
Pouzė buvo be žado, sėdėjo tylėdama ir gniaužydama skreite
rankas. Fredis nedrąsiai žengtelėjo prie jos.
- Man labai gaila. Tik to tau ir betrūko, be visko, ką papa
sakojau anksčiau. Pouze, mieloji, pasakyk, kaip man tau padėti.
Ji pakėlė į jį akis ir vos pastebimai papurtė galvą.
- Fredi, neatsiprašinėk. Visa tai... visas mano sujauktas gy
venimas... Tu nesi dėl to kaltas. O dabar ar gali nuvesti mane
pas Eimę?
- Žinoma.
Pouzė nusekė paskui Fredį per kiemą į Apynių namelį. Ji
pabeldė į duris ir Džeikas jas atidarė.
- Labas, dėde Fredi, - išsišiepė jis. - Gal galime vėl pas tave
pažiūrėti kalėdinį kanalą per palydovinę televiziją?
- Aišku, galit. Ar mamytė miega? Močiutė atėjo jūsų aplan
kyti.
- Labas, močiute. Mamytė jau pabudusi. Ją vakar nuplikė
vanduo iš prikaistuvio, o tėvelis buvo truputį girtas ir jam ne
buvo galima vairuoti, todėl dėdė Fredis nuvežė ją į ligoninę.
Tarpduryje už brolio išdygo Sara šokoladu išterliota burna.
- Labas, močiute, dėdė Fredis nusivežė mus į žaislų parduo
tuvę ir nupirko man naują lėlę, - pasakė ji, tiesdama rankas ap
kabinti.
Vos tramdydama ašaras Pouzė prisitraukė anūkus ir stipriai
apkabino, dėkodama Dievui už nekaltą jų naivumą. Ir už Fre
džio gerumą.
- Na, vaikai, eime žiūrėti televizoriaus. Man atrodo, po de
šimties minučių prasideda „Mapetų kalėdinė giesmė“. Ji mano
mėgstamiausia, - pridūrė Fredis, duodamas abiem vaikams
rankas.
Sara pasiėmė lėlę ir Pouzė žiūrėjo, kaip Fredis nusivedė juos
per kiemą į savo namus. Tada pati užėjo vidun. Eime sėdėjo ant
sofos, šlaunis užsiklojusi mažute antklode.
- Čia Saros naujos lėlės antklodė, ji manė, kad man su ja bus
šilčiau, - paaiškino Eime ir patraukė ją, atidengdama tris dide
lius baltus tvarsčius ant kojų.
Ji padėjo antklodėlę į nedidelį pintą lopšį, gulintį jai prie
kojų, ir pakėlė neramias akis į Pouzę.
- Ak, mieloji, man siaubingai gaila. - Pouzė priėjo prie jos,
atsisėdo ant sofos krašto ir suėmė Eimę už rankos. - Kaip tu
jautiesi?
- Gerai. Gydytojas sako, kad randų veikiausiai neliks, o tai
gerai, ir davė stiprių vaistų nuo skausmo. - Eime sutramdė žio

vulį. - Bėda ta, kad nuo jų mane visą laiką ima miegas. Atsipra
šau, Pouze.
- Mieloji, kodėl tu turi atsiprašinėti? Fredis papasakojo
man, ką matė vakar vakare.
Būdama arčiau Pouzė pastebėjo tamsias mėlynes Eimei ant
kaklo ir ją nevalingai nukrėtė šiurpas.
- Aš... - Eime papurtė galvą ir smulkiais baltais dantimis
stipriai sukando apatinę lūpą. - Negaliu kaltinti Šerno. Pasta
ruoju metu jam buvo labai sunku, be to, jis buvo per daug išgė
ręs ir...
- Ne, Eime, nesistenk pateisinti Šerno. Jo elgesys visiškai ne
priimtinas. Gal jis ir mano sūnus, bet, Dievas mato, taip užpulti
žmoną... - Pouzė papurtė galvą. - Jis daro man gėdą, ir pasaky
siu štai ką: jei norėsi pateikti jam kaltinimus, važiuosiu į policiją
kartu su tavimi. Eime, pasakyk man tiesą: ar tai pirmas kartas,
ar taip buvo nutikę ir anksčiau?
- Aš... taip kaip vakar dar nebuvo, - atsiduso Eime.
- Vadinasi, jis buvo pakėlęs ranką ir anksčiau?
Po ilgos tylos Eime linktelėjo, šis judesys akivaizdžiai sukėlė
skausmą, nes ji susiraukė ir kilstelėjo ranką prie kaklo.
- Ką gi, atsiprašau, kad nemačiau to, kas dėjosi man po pat
nosimi.
- Tai nenutikdavo labai dažnai, Pouze, tik kai jis būdavo iš
gėręs, bet pastaruoju metu...
- Tai neturėjo nutikti nė karto, Eime. Ar supranti? Smurto
prieš moterį jokiais būdais negalima pateisinti. Jokiais.
- Bet aš... - Eimės akyse sužibo ašaros. - Aš nebuvau gera
žmona, Pouze. Aš... su kai kuo susipažinau.
- Turi omeny Sebastianą?
Eime apstulbusi pakėlė akis j anytą.

- Taip. Iš kur jūs žinote?
- Išskaičiau tai iš jūsų abiejų veidų. Ar Šėmas žino?
- Ne, bent jau taip manau. Jis buvo taip susitelkęs į naują
verslą, bet... matot? Ne jis vienas dėl to kaltas.
- Klysti, Eime, ir turi pati tuo patikėti, - karštai pasakė
Pouzė. - Kaip suprantu, tai prasidėjo daug anksčiau, nei tu su
sipažinai su Sebastianu, ar ne?
- Taip.
- Negali savęs kaltinti, kad ieškojai paguodos kitur. Žinant
aplinkybes, tai visiškai suprantama. Tu esi žmogus, Eime, ir po
visko, ką patyrei, na...
- Tai jūs nepykstate ant manęs?
- Žinoma, ne.
- Bet... aš mylėjau jį, myliu jį, Pouze. Sebastianas buvo man
labai geras ir švelnus, o varge...
Eime pradėjo verkti, o Pouzė atsargiai apkabino marčią per
pečius ir laikė glėbyje, švelniai glostydama jos šviesius plaukus.
Kai Eime apsiramino, Pouzė paėmė nosinę iš savo juodų džinsų
kišenės ir padavė jai. Išsipūtusi nosį Eime patogiau atsisėdo.
- Atsiprašau, Pouze.
- Liaukis atsiprašinėjusi, mieloji. Gyvenimas yra žiaurus ir
sudėtingas. Mes viską sutvarkysime, pažadu tau.
- Tai aš turiu viską sutvarkyti. Jūs ir taip turite savų bėdų.
- Mano „bėdos“, kaip tu vadini, yra mano šeima, o šeima esi
tu ir mano mylimi anūkai. - Eime verkė, o Pouzė mąstė. - Še
rnui skubiai reikia pagalbos, ir galbūt visada jos reikėjo...
- Ką turite omenyje?
- Tai, kad kartais motiniška meilė būna akla. Ar norėtum
važiuoti su manimi ir apsistoti Admirolo name?
- Jei neprieštaraujate, Fredis sakė, kad kurį laiką galime pa

silikti čia. Šiame namelyje jausčiausi saugesnė, nes Šernas ne
žino, kur esame. Deja, kol kas nenoriu susitikti akis į akį su juo.
Fredis yra labai mielas žmogus, Pouze. Jis buvo mums toks ge
ras ir vaikai jau spėjo jį pamilti. Jums labai pasisekė.
- Taip, jis - labai geras žmogus.
- Ir akivaizdu, kad jūs jam esate labai brangi. Todėl ir už
suko vakar vakare pas mus, norėjo sužinoti, kaip laikotės. Jau
dinosi dėl jūsų, kaip ir aš. Kaip jaučiatės, Pouze?
- Gerai, Eime, o dabar man labiausiai rūpi, kad ir tu pasijus-
tum geriau. Turiu pasakyti, šis Fredžio namukas be galo jaukus.
- Jis nuostabus. - Eime pirmą kartą nuoširdžiai nusišyp
sojo. - Tai lyg... saugus prieglobstis, - pridūrė.
- Būtent to tau šiuo metu ir reikia. O dabar noriu paklausti
tavęs dar kartą: ar tikrai nenori pateikti Šernui kaltinimų?
- Nieku gyvu. Noriu viską pamiršti, o ne pradėti ilgą pro
cesą, kurio pabaigoje mudu su Šernu atsidurtume teismo salėje.
- Na, tai tavo apsisprendimo teisė, Eime, bet dėl jo būtina ką
nors daryti. Šiuo metu jis kelia pavojų ir visoms kitoms mote
rimis, kurios galėtų pasipainioti kelyje. Tikiuosi, supranti, kad
negalėsi pas jį grįžti?
- Gal ir pagalvočiau apie tai, jei jis nustotų gerti, Pouze.
Galų gale jis yra vaikų tėvas.
- Taigi. Vien dėl vaikų turi laikytis nuo jo atokiau. Jei jis
smurtavo prieš tave, neilgai trukus pakels ranką ir prieš Sarą su
Džeiku.
Eime žvelgė į tolį, tarsi kažką svarstydama. Tada atsigręžė į
Pouzę.
- Tai siaubinga, bet net jeigu jis liautųsi gėręs, aš vis tiek jo
jau nemyliu. Ir dėl to labai graužia sąžinė.
- Eime, turi suprasti, - lėtai ištarė Pouzė, - kad po pirmo

aistros įsiliepsnojimo meilę reikia užsitarnauti, jei nori, kad ji
ištvertų laiko išbandymą. Net jei nežinočiau to, ką dabar žinau,
vis tiek suprasčiau, kad Šernas visai nesistengė išsaugoti šeimos.
- Ak, Pouze, kaip jūs galite taip nešališkai kalbėti apie savo
sūnų? Dauguma motinų neįstengtų to daryti.
- Nes aš savo kailiu patyriau, kad gali pasirinkti draugus ir
partnerį, bet ne šeimą. Žinoma, aš visada mylėsiu Šerną ir kaip
įmanydama stengsiuosi jam padėti -jei priims mano pagalbą, -
bet tai nereiškia, kad šią akimirką juo didžiuojuosi. Atvirai kal
bant, jis daro didžiulę gėdą, ir jau seniai. Na, štai, - atsiduso
Pouzė, - tokia mano išpažintis.
Abi kurį laiką žiūrėjo į židinyje spragsinčią ugnį, tada Pouzė
atsigręžė į Eimę ir nusišypsojo.
- Dėl to kaltinu filmo „Tobula šeima“ scenarijų: mums vi
siems atrodo, kad esame nevykėliai, nes gyvenimas niekada ne
būna toks kaip filmuose, arba dar svarbiau - kaip fasadas, kurį
dauguma šeimų mėgsta demonstruoti aplinkiniams. Vis dėlto
niekas nežino, kas vyksta už uždarų durų, bet galiu prisiekti,
kad daugumos šeimų santykiai tokie pat sudėtingi kaip mūsų.
O dabar, manau, galėtume išgerti po puodelį gardžios arbatos.
Ji atsistojo ir nuėjo į nedidelę, bet idealiai sutvarkytą virtuvę.
- Pouze?
-Ką?
- Ačiū. Už viską. Manau, esate nuostabiausias žmogus, kokį
pažįstu, ir aš jus labai myliu.
- Ačiū, mieloji, - atsakė Pouzė ir įjungė virdulį, jausdama,
kaip nuo ašarų ima perštėti akis. - Aš taip pat tave myliu.
Po penkiolikos minučių Pouzė išėjo iš Apynių namelio. Jai žings

niuojant per kiemą, Fredis atidarė savo namų duris ir priėjo.
- Kaip ji?
- Apsiraminusi, - atsakė Pouzė. - Kalbėjomės apie tai, ką jai
dabar daryti.
-Ir?
- Ji galiausiai pripažino, kad nenori grįžti pas Šerną, net jei
jam pavyktų kaip nors susitvarkyti, bet ji bijo jam tai pasakyti.
- Ji negali prie jo artintis, Pouzė. Atleisk, kad taip sakau, bet
tu nematei to, ką vakar mačiau aš.
- Suprantu. Ji sakė, jog siūlei kurį laiką apsistoti Apynių na
melyje. Priminiau, kad ji bet kada gali atvažiuoti gyventi pas
mane, bet ji labiau norėtų likti čia. Sako, kad čiajaučiasi saugesnė.
- Gerai. Šiuo metu tai labai svarbu. Ji su vaikais galės pasi
likti, kiek tik norės.
- Ačiū, Fredi, už tavo gerumą. O dabar, - Pouzė atsiduso, -
turiu važiuoti pas Šerną, surinkti Eimės ir vaikų drabužius bei
paimti keletą žaislų.
- Eisiu su tavimi, Pouzė, negali ten važiuoti viena.
- Suprantu tavo rūpestį, bet aš pažįstu savo sūnų. Šiandien
jis sielvartauja ir nekelia jokio pavojaus.
- Leisk bent tave nuvežti.
- Manau, jau pakankamai padėjai mano šeimai.
- O tu, Pouzė? Kaip tu laikaisi?
- Darau tai, ką privalau daryti. Jau turiu skubėti.
Ji nusigręžė eiti, bet Fredis pagavo ją už rankos.
- Turime pasikalbėti.
- Žinau, bet ne dabar, Fredi. To būtų per daug. Kada nors
vėliau.
Pouzė liūdnai jam šyptelėjo ir nužingsniavo skersgatviu.
Kai ji pasibeldė į Semo ir Eimės namų duris, niekas neatsi

liepė, todėl Pouzė atsirakino jas savo turimu raktu. Šaukdama
sūnų vardu ji perėjo pirmą aukštą, tada užlipo į miegamuosius
antrame ir pamatė, kad jo tikrai nėra namie. Paėmusi kelis kelio
ninius krepšius, ji sudėjo tiek Eimės ir vaikų drabužių, kiek rado.
Tada į dėžę sukrovė žaislus ir viską nunešė į automobilio baga
žinę. Uždarydama dureles pamatė šaligatviu ateinantį Šerną.
- Labas, mama, kaip laikosi Eime su vaikais? Kur jie?
Pouzė apsidžiaugė, kad jis bent jau negirtas.
- Eime pasikalbėti viduje.
Ji žengė pirma ir abu nuėjo į svetainę. Pouzė atsisėdo, o Še
rnas liko stovėti.
- Tai kur jie? - vėl paklausė jis.
- Aš tau nesakysiu.
- Nesakysi, kur yra mano žmona ir vaikai?!
- Šernai, vakar tu žiauriai užpuolei Eimę. Tau labai pasisekė,
kad ji nusprendė nekelti kaltinimų. Skubiosios pagalbos gydy
tojai norėjo pranešti policijai.
- Skubiosios pagalbos? - nustebo Šernas. - Mama, tai buvo
tik šiek tiek per toli nuėjęs ginčas.
- Eimei daugybiniai kojų nuplikymai ir mėlynės ant kaklo,
kurį tu buvai sugniaužęs. Taip pat yra liudininkas, kuris nedve
jodamas teisme papasakotų, ką matė. Didelė tikimybė, kad bū
tum nuteistas dėl smurtavimo ir atsidurtum kalėjime. Taigi, -
Pouzė parodė į kėdę priešais save, - siūlau atsisėsti ir paklausyti,
ką turiu tau pasakyti.
Mirtinai išblyškęs Šernas pakluso.
- Eime su vaikais išsikrausto. Jų drabužiai jau mano auto
mobilio bagažinėje.
- Jie apsistojo pas tave?
- Ne, jie saugioje vietoje, ir perspėju tave, Šėmai, - jei ban

dysi artintis prie jos darbe ar vaikų mokykloje, Eime kreipsis j
policiją, todėl patariu kol kas laikytis nuo jų atokiau.
- O kaip vaikai? Turiu teisę su jais matytis.
- Esu tikra, kad ilgainiui ką nors susitarsite, bet pirmiausia
noriu pasikalbėti apie tave.
- Ir pasakyti, kad jau nežinia kelintą kartą tave nuvyliau?
- Žinai, kad niekada nesu taip sakiusi, Šernai. Visada tave
palaikiau, netgi suteikiau pirmumo teisę pirkti Admirolo namą,
tad liaukis pliaukšti niekus apie tai, koks tu vargšelis. Tai, kas
nutiko vakar, visiškai nepateisinama. Aš sukrėsta ir man be galo
gėda dėl tavo elgesio. Vis dėlto esu tavo motina ir myliu tave.
Atėjau pasakyti, jog tau reikia pagalbos. Akivaizdu, kad turi
bėdų dėl alkoholio, išgėręs imi smurtauti prieš žmoną.
- Mama, aš niekada nenorėjau užgauti Eimės, aš ją myliu.
Nekreipdama dėmesio į jo pastabą Pouzė kalbėjo toliau:
- Aš siūlau sumokėti už gydymo kursą reabilitacijos centre,
kuriame tau padėtų susidoroti su alkoholio ir pykčio neval-
dymo problemomis. Tačiau daugiau neremsiu tavęs, kad gy
ventum taip, kaip iki šiolei. Negausi nė penso nei iš manęs, nei
iš Eimės atlyginimo, taigi, manau, turėsi prašyti bedarbio pašal
pos, ar kaip tai šiais laikais vadinama. Taigi, ką darysi?
Šernas stebeilijosi į mamą, tarsi ji būtų pamišusi.
- Mama, liaukis! Suprantu, kad tai, kas nutiko vakar, buvo
blogai, bet man nereikia važiuoti į jokią sumautą gydyklą, kad
išsiblaivyčiau! Šiandien aš negirtas, ar ne? Pažiūrėk į mane!
Man viskas gerai.
- Galbūt, tačiau išgėręs tampi nevaldomas, Šernai. Jei vakar
Fredis nebūtų atėjęs, galėjai Eimę pasmaugti. Dėl Dievo meilės,
tu buvai sugriebęs jai už gerklės!
526 Luc i nd a Ri l e y ★ Dr ug e l i ų k a mb a r y s
- Mama, aš to iš tiesų neprisimenu.

- Juo labiau turi kreiptis pagalbos. Antraip vieną dieną
tikrai gali ką nors nužudyti. Šernai, turi pripažinti, kokia rimta
ši bėda. Kitas žmogus matė, ką tu darei, skubiosios pagalbos
skyriaus gydytojai matė Eimės sužalojimus. Kaip sakė Fredis,
tave galėtų nuteisti dėl pasikėsinimo nužudyti.
- Ką jis apie tai žino?!
- Jis yra buvęs baudžiamųjų bylų advokatas, Šernai. Deja, jis
žino labai daug. Taigi, - Pouzė atsistojo. - Galiu tau tik patarti,
pasiūlyti pagalbą, kurios, mano manymu, tau reikia, bet never-
siu nieko daryti. O dabar turiu eiti.
Ji žengė durų link.
- Mama! Kur tu važiuoji?
- Nuvešiu Eimei ir vaikams jų daiktus. Ar turėčiau perduoti
jiems tavo atsiprašymą? Kol kas dar jo neišgirdau.
- Aš... aišku, man labai gaila, bet...
- Jokių „bet“, Šernai. Metas prisiimti atsakomybę už savo
veiksmus. Paskambink man, kai apsispręsi, ką daryti. Sudie.
Pouzė įsėdo į automobilį ir užtrenkė dureles. Atsisėdusi prie
vairo pajuto, kaip tankiai ir trūkčiojamai kvėpuoja, o rankos
virpa. Šernas stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo į ją. Ji įjungė variklį ir
nuvažiavo, kol jis nespėjo įšokti į savo automobilį ir sekti paskui
ją iki Fredžio.
36
- Atrodai, išsekusi, mieloji, - pasakė Fredis, atidaręs Pouzei

duris.
- Ir esu. Atleisk, kad vėl trukdau, bet Eimės ir vaikų nėra
Apynių namelyje, jų drabužius ir žaislus palikau prieangyje.
- Taip, jie pas mane. Ką tik baigėme vakarieniauti.
- Aišku. Gal galėsi pasakyti Eimei, kad atvežiau...
Pouzė staiga susvyravo ir antrąkart tą dieną pamanė, kad
nualps. Fredis sugriebė ją už rankos ir kone nunešė į svetainę.
- Pabūk čia. Atnešiu brendžio ir pasakysiu Džeikui su Sara,
kad jau atvežti jų žaislai. Jie tuoj pat kurnės į Apynių namelį.
- Ačiū. Negaliu dabar su jais susitikti.
Fredis uždarė paskui save duris ir Pouzė apsidairė po nepa
prastai jaukų kambarį - židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis, lange
mirksėjo Kalėdų lemputės. Širdis ėmė plakti lėčiau, akių vokai
apsunko ir, kai Fredis sugrįžo, ji jau snūduriavo.
- Namai tušti. Jie grįžo į Apynių namelį. Štai, - tarė jis, - iš
gerk.
- Tiesą sakant, negaliu, nes man iškart apsvaigs galva - nuo
pusryčių neturėjau nieko burnoje.
528 Luc i nd a Ri l e y ★ D r u g e l i ų k a mb a r y s
- Tuomet atnešiu dubenį ėrienos troškinio su bulvėmis -

Eime su vaikais pasigardžiuodami sušveitė savo porcijas - ir
brendį pakeisiu taure baltojo vyno. Netrukus grįšiu.
Kaip seniai niekas ja šitaip nesirūpino - neatnešė išgerti,
neruošė maisto, taigi laukdama grįžtančio Fredžio Pouzė labai
susijaudino.
- Imk, mieloji. - Fredis padėjo jai ant kelių padėklą, ant
kurio gulėjo ir lininė servetėlė bei druskos ir pipirų indeliai.
Paėmė nuo padėklo taurę vyno ir įteikė jai. - O aš eisiu sutvar
kyti virtuvės. Nėra nieko blogiau, kaip būti stebimam valgant.
„Jis toks dėmesingas, - vėl pagalvojo Pouzė, šaukštu kabin
dama troškinį, - ir geraširdis...“
Baigusi valgyti nunešė padėklą į virtuvę.
- Geriau jautiesi? - šluostydamas prikaistuvį paklausė Fredis.
- Ačiū, daug geriau. Buvo labai gardu.
- Ačiū. Tik per daug neįsijausk. Žmona iš manęs visada šai
pydavosi, sakydama, kad turiu tik du receptus - ant žarijų kepta
mėsa vasarą ir mėsos troškinys su bulvėmis žiemą! Eime atsi
sėsti?
Pouzė pagalvojo, kad reikėtų važiuoti namo, bet čia buvo
taip šilta ir jauku, palyginti su didžiuliu ir šaltu Admirolo namu,
kad ji sutiko. Fredis įmetė daugiau malkų į židinį ir atsisėdo į
fotelį priešais, pasiėmęs taurę brendžio.
- Kaip sekėsi su Šernu?
- Nežinau. Pateikiau jam pasiūlymą - sumokėti už gydy
mąsi klinikoje nuo alkoholizmo, bet jis vis dar neigia, kad turi
bėdų dėl alkoholio.
- Kiek žinau, smurtautojai visada neigia, kad turi bėdų. Kal
tas visada būna kas nors kitas, o jie nieko blogo nepadarė, ir taip
toliau.
- Įdomu. Mokydamasis internatinėje mokykloje Šernas

man nuolat skambindavo ir skųsdavosi, kad susikivirčijo su
draugais. Bet, - atsiduso ji, - gal nesupyksi, jei daugiau apie
tai nekalbėsime? Bent jau šį vakarą Eime su vaikais saugi tavo
kaimynystėje, o aš padariau, kas buvo mano jėgoms. Dar kartą
ačiū, Fredi. Tau reikėjo paskambinti man vakar į mobilųjį. Bū
čiau nuvežusi Eimę į ligoninę.
Fredis susimąstęs pažvelgė į ją.
- Ar būtum atsiliepusi, matydama, kad tai aš?
- Tikriausiai ne, - silpnai šyptelėjo Pouzė.
- Vadinas, vis dar pyksti ant manęs, kad papasakojau, kas iš
tiesų nutiko prieš daugybę metų?
- Ne, nepykstu. Ir kaip galėčiau pykti? Man tik reikėjo laiko,
kad visa tai galutinai suvokčiau. Ir pakeisčiau požiūrį į savo tėtį,
kurį garbinau daugiau nei šešiasdešimt metų.
- Jei nebūčiau vėl pasirodęs tavo gyvenime, veikiausiai nie
kada nebūtum sužinojusi.
- Bet ar tai būtų teisinga? Atsigulti į kapą, taip ir nesužinojus
tiesos? Ne, dabar, kai apsiraminau, džiaugiuosi, kad papasakojai.
- Juk supranti, kodėl prieš daugybę metų turėjau tave palikti?
- Taip. Nemanau, jog tavo mama būtų pritarusi tavo nuota
kos pasirinkimui, - atsiduso Pouzė. - Dukros žmogaus, nužu-
džiusio jos vyrą.
- Tas vyras ne vienus metus svetimavo su tavo motina, -
tyliai pridūrė Fredis. - Žinai, kai supratau, kas esi, prisiminiau,
jog mudu buvome vieną kartą susitikę dar vaikai.
- Nejaugi?
- Taip. Man buvo maždaug penkeri, o tau - ne daugiau
nei treji. Tavo tėvai atvažiavo mūsų aplankyti ir atsivežė tave.
Pamenu, pabudau naktį, išgirdęs baisų triukšmą, sklindantį iš
tėvų miegamojo. Mama isteriškai verkė, o tėtis stengėsi ją nu

raminti. Ko gero, tada ji suprato, kad kažkas vyksta tarp mano
tėčio ir tavo mamos.
- Net aš prisimenu, kad dėdė Ralfas dažnai lankydavosi
Admirolo name, kai tėčio nebūdavo. Vadinasi, jų romanas tę
sėsi ne vienus metus. Ir pamenu, kaip mūsų tarnaitė Deizė sakė,
jog mama nori išnešdinti mus iš namų per Kalėdas, ir buvome
išsiųstos pas močiutę. Ar tavo tėvai dar gyveno kartu, kai... tai
nutiko? - paklausė Pouzė.
- Tuo metu aš jau buvau išsiųstas į privačią parengiamąją
mokyklą, bet jie dar gyveno po vienu stogu, net jei ir nesida-
lijo lova ir nebesikalbėjo. Santuoka jau buvo žlugusi, bet mano
mama finansiškai buvo visiškai priklausoma nuo tėvo, kaip ir
dauguma moterų tais laikais. Galbūt ji tiesiog susitaikė su padė
timi, nes neturėjo kitos išeities. Be to, - atsiduso Fredis, - my
lėjo tėvą. Jai plyšo širdis, kai jis... žuvo. Taip niekada ir neatsi
gavo, likusį gyvenimą našlavo, vieniša ir pikta. Pamenu, esu tau
sakęs, kad mūsų Kalėdos būna labai liūdnos. Ir ypač Naujųjų
metų išvakarės, kaip pati supranti.
- O, taip, - sutiko Pouzė. - Svarstau, ar mano tėtis žinojo
prieš tai, kai... juos užklupo?
- Mes, žmonės, turime neįtikimų sugebėjimų nepastebėti
to, ko nenorime žinoti, Pouzė.
- Tiesą sakai. Tik pažiūrėk į mane ir mano sūnų. Tėtis die
vino mano mamą. Ir jei jis ničnieko nenutuokė, kai užtiko juos
ne bet kur, o jo drugelių kambaryje, pačiame aistros įkarštyje...
Na, aš suprantu, kodėl jis taip pasielgė, kad ir kaip neteisinga
tai būtų.
- Ypač turint omeny, kad penkerius metus jis rizikavo gy
vybe pilotuodamas „Spitfire“. Neįsivaizduoju, kaip tai paveikė
jo dvasinę būseną, - tarstelėjo Fredis. - Daugelis pilotų taip ir

neatsigavo po karo.
- Vis tiek tai nėra priežastis šaltakraujiškai nužudyti.
- Ne, bet teismo proceso metu reikėjo į tai atsižvelgti. Ne
manau, kad jis turėjo būti pakartas, ir daugelis tam nepritarė.
- O kaip tu, Fredi? Ar tau pasakė, kas iš tiesų nutiko?
- Iš pradžių ne. Prisimenu tik beldimą į duris ir du polici
ninkus ant slenksčio. Man liepė eiti į savo kambarį, o po kelių
akimirkų išgirdau klykiančią mamą. Policijai išėjus, ji atėjo į
mano kambarį. Buvo puolusi į isteriją. Be perstojo kartojo, kad
mano tėtis mirė, kol galiausiai tarnaitė iškvietė vietinį gydytoją.
Jis beveik jėga ištempė ją iš kambario ir tikriausiai davė kokių
nors raminamųjų. Kitą dieną išvažiavau į mokyklą. Tada mano
bendraklasiai ir išpasakojo visas pikantiškas smulkmenas, suži
notas iš laikraščių.
- Ak, Fredi, man labai gaila. Tau buvo tik dešimt. Tikriau
siai jauteisi siaubingai.
- Taip ir buvo, bet tau nereikia atsiprašinėti, Pouze. Tai
mūsų tėvų nuodėmės, - jis liūdnai šyptelėjo. - Aš bent žino
jau tiesą, kad ir kokią žiaurią, todėl neturėjau kitos išeities, kaip
tik susitaikyti su ja. Pats liūdniausias dalykas nutiko tada, kai
sužinojau, kas esi tu. Ir tai, kad tu nieko nežinai. Dažnai man
pasakodavai apie savo tėtį, ir dar su tokia meile... Supratau, kad
negaliu sudraskyti tau širdies, atskleisdamas tiesą.
- Gaila, kad nepasakei.
- Taip manai, Pouze? Dabar galbūt lengva taip kalbėti, bet
abejoju, ar būtum už manęs tekėjusi, sužinojusi tiesą. Būtų buvę
mums visiems pernelyg sudėtinga, argi ne? - tarė Fredis.
- Taip, - Pouzė giliai atsiduso. - Buvau visai sugniuždyta,
kai mane palikai... Nekenčiau tavęs.
- Suprantu, bet ką aš galėjau padaryti?

- Nieko, dabar tai žinau. Tada ir nusprendžiau, kad tikra
meilė yra tik fantazija, ir pasiryžau nugyventi gyvenimą kaip
vieniša senmergė. - Pouzė pažvelgė į Fredį ir liūdnai nusišyp
sojo. - Tiesą sakant, mano noras beveik ir išsipildė. Didžiąją
dalį savo suaugusios gyvenimo praleidau viena, neskaitant dvy
likos metų su brangiuoju Džoniu.
- Kaip tu už jo ištekėjai, Pouze? Po to, kai jam pasakei apie
mane ir nutraukei sužadėtuves?
- Susitikome vėl per Andrėjos iškeltą vakarėlį, praėjus ke
liems mėnesiams, kai mane palikai. Džonis buvo gavęs atos
togų - baigęs karininkų mokymus - ir laukė, kada bus išsiųstas
į užsienį. Jis paklausė, kaip laikausi, ar mudu vis dar kartu, ir
atsakiau, kad mums nieko neišėjo. Maždaug po savaitės jis pa
kvietė mane vakarienės ir aš sutikau, nes neturėjau jokių kitų
planų. Jis buvo labai ramus ir geras man, Fredi. Pasakė, kad at
leido man - kad tai buvo visai suprantama, nes jis daug laiko
buvo atskirai, karininkų mokykloje. Nors iš tiesų tai nebuvo
visai suprantama, - Pouzė raustelėjo. - Jis dar kartą pakvietė
mane susitikti ir, kelis mėnesius sielvartavusi dėl tavęs, jaučiau
palengvėjimą bent galėdama nusišypsoti, klausydamasi jo pa
sakojimų. Būdama su juo jaučiausi saugi kaip visada, jis leido
man pasijusti mylimai ir geidžiamai, kai to labiausiai reikėjo,
taigi kai galiausiai paklausė, ar tekėčiau už jo, sutikau. Norėjau
atsikratyti prisiminimų apie tave, todėl mečiau darbą Kju sode,
paskubom susituokėme ir išvykome į pirmąją Džonio pasky
rimo vietą Kipre.
- Ar buvai laiminga su juo?
- Taip. Tai buvo geras gyvenimas, - prisiminė Pouzė. - Gy
venau labai įdomiose vietose, tarp jų ir Taipinge, Malaizijoje.
Nors ir nebedirbau, džiunglių flora ir fauna atimdavo žadą, -

pasakodama nusišypsojo ji. - Ir toliau piešiau augalus.
- Ar mylėjai jį?
- Taip. Nors tai ir nebuvo tokie visa apimantys aistringi
jausmai, kokius jaučiau tau, bet kai jis mirė, buvau visiškai su
gniuždyta. Džonis buvo labai geras vyras ir nuostabus tėtis Še
rnui. Labai gaila, kad jis niekada nepažino Niko ir neturėjo ga
limybės pagyventi ramaus civilinio gyvenimo Admirolo name,
bet, kaip mudu patyrėme savo kailiu, gyvenimas gali būti labai
žiaurus. Supratau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena.
- Taip, ir jei jau apie tai kalbame... - Fredis palinko į priekį
ir suėmė Pouzės delną. - Ar gali man atleisti, Pouze?
- Ak, Fredi, nėra nieko, už ką turėčiau atleisti.
- Tai ar tu... ar mes galėtume pabandyti iš naujo? Dabar, kai
viską žinai, man regis, pirmą kartą tarp mūsų nebeliko jokių
kliūčių, trukdančių būti kartu.
- Tikrai nebeliko, - sutiko Pouzė.
- Na, tai kaip?
- Taip... galėtume pamėginti. Jei tik nori, - išraudusi pri
dūrė Pouzė.
- Labai noriu. Aš myliu tave, brangioji, ir visada mylėjau.
Nenoriu daugiau tuščiai švaistyti laiko. Kas žino, kiek jo mums
dar liko? Manau, turime teisę būti laimingi, kol galime.
- Ak, Fredi, tu jau žinai, kokia sudėtinga mano šeima ir...
- Visos šeimos yra sudėtingos, Pouze, ir tai geriau, nei vie
nišas, tuščias gyvenimas. Abu tai gerai žinome, tiesa?
- Taip, išties.
Pouzė staiga nusižiovavo, netikėtai pajutusi visos ilgos die
nos nuovargį.
- Esi išsekusi, mieloji. Gal norėtum praleisti šią naktį čia?
Ji tylomis nužvelgė jį ir Fredis sukikeno.

- Mieloji, kuo tu mane laikai?
- Aš puikiai žinau, koks jūs, pone Lenoksai, - atsakė ji, iro
niškai šyptelėjusi. - Ir, kiek pamenu, man tai labai patiko.
- Na, bent šiai nakčiai galiu pasiūlyti labai patogų svečių
kambarį, kuriuo kviečiu tave pasinaudoti, ir pažadu, kad tavo
garbė nebus suteršta. - Jis atsistojo ir padavė ranką. - Eime į
viršų, parodysiu tau visus patogumus.
- Ačiū. Aš iš tiesų pernelyg pavargusi vairuoti namo.
Pouzė suėmė Fredžio delną, ir jie siaurais laipteliais pakilo
į antrą aukštą.
- Štai tavo kambarys, - pasakė jis, atidaręs duris ir uždegęs
šviesą.
- Jis nuostabus, - tarė ji, apžiūrinėdama ramias kambario
spalvas ir naują kilimą, kol jis užtraukė užuolaidas. - Ir labai šiltas.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka. O dabar gal galėčiau pasiū
lyti tau savo marškinėlius nakčiai?
- Būtų labai gerai, - sutiko ji.
- Tuoj grįšiu, - tarė jis ir išėjo iš kambario.
Atsisėdusi ant lovos Pouzė atkreipė dėmesį, koks pato
gus čiužinys, palyginti su senu ašutiniu jos čiužiniu Admirolo
name, taip pat kaip jaukiai ji jaučiasi Fredžio namuose.
- Ar mudu tikrai galime turėti bendrą ateitį po to, kas nu
tiko? - sušnibždėjo ji sau.
Na, bent jau gali pabandyti, juk ji nieko nepraras? Pouzė pa
juto nedidelį laimės virptelėjimą krūtinėje.
Fredis mandagiai pabeldė į duris ir įėjo, nešinas marškinė
liais ir puodeliu.
- Paruošiau tau kakavos, mieloji, kad geriau miegotum, -
tarė jis, dėdamas puodelį ant staliuko prie lovos.
- Koks tu mielas, Fredi. Ačiū.

- Ką gi, saldžių sapnų.
Jis pasilenkė, suėmė delnais jos veidą ir pabučiavo į lūpas.
Kai ji neatsitraukė, pabučiavo dar kartą, tinkamai, ir kai jo ran
kos apsivijo Pouzę, ją apėmė svaiginamas jaudulys.
- Geriau jau eisiu, kol nepasielgiau nederamai, - nusišyp
sojo jis atsitiesęs. - Labanakt.
- Labanakt, Fredi.
Pouzė išjungė šviesą ir atsigulė ant patogios lovos, galvoje
sukosi šimtai minčių. Tai bent diena buvo!
- Kaip sakydavo Skarletė O’Hara, pagalvosiu apie tai ry
toj, - pasakė ji sau ir užsimerkė.
37
- Labas, - nedrąsiai pasisveikino Tame, atidariusi Niko par

duotuvės duris. - Nusprendžiau užsukti pasižiūrėti, kaip tau se
kasi.
- Po truputį judu į priekį, - nusišypsojo jis, per kambarį
stumdamas sunkų ketvirtojo dešimtmečio tualetinį staliuką su
veidrodžiu.
- Jis nuostabus, Nikai. Gaila, kad neturiu pinigų, tikrai nu
sipirkčiau.
- Na, jei pavyks parduoti už gerą kainą, rasiu tau panašų
kitą.
- Ar jau nusprendei, kada atidarysi?
- Palauksiu, kol Kleme sugrįš į mokyklą po Kalėdų. Šiuo
metu noriu skirti jai kuo daugiau laiko.
- Žinoma.
Tarp jųdviejų įsivyravo tyla. Galop Nikas priėjo prie jos.
- Kaip tu laikaisi?
- Gerai. Aš daug galvojau.
- Aišku. Ir?..
Tame pažvelgė į viltingas Niko akis.
- Ir... pamaniau, kad turėčiau susipažinti su Kleme.

- Tikrai?
- Taip. Nieko nepažadu, Nikai, tiesiog noriu pasižiūrėti,
kaip mudvi sutartume.
- Gerai. Tiesą sakant, man būtinai reikia nuvažiuoti pas
mamą ir viską jai paaiškinti. Ji turi žinoti apie savo anūkę ir kas
nutiko Evei, kol dar ne vėlu. Mamai ji labai patiko.
- Taip, tikrai turi su ja pasikalbėti, Nikai.
- Ketinu važiuoti šį trečiadienį. Galbūt galėtum tą dieną pa
būti su Kleme?
- Nežinau, Nikai, - susiraukė Tame. - Aš dirbsiu parduotu
vėje. Ką man reikės su ja daryti?
- Esu tikras, kad sugalvotum, kuo ją užimti, Tame. Jei ne, ji
galėtų pabūti su Džeine ir Polu.
- Bet jeigu važiuosi į Sautvoldą, Kleme tikriausiai norėtų
pasimatyti su mama?
- Evė guli ligoninėje Ipsviče. Deja, ji sunkiai serga. Jai inkstų
uždegimas ir gydytojai stengiasi stabilizuoti būklę. Aš važiuosiu
jos aplankyti, bet Evė nenori, kad Kleme matytų ją tokią.
- Aišku... Ar ji labai?.. Tai yra...
- Ar tai pabaiga? - už ją ištarė Nikas. - Kas žino? Gal jai
pavyks atsigauti, bet tai tik laiko klausimas, kada vėl užklups
kokia nors infekcija.
- Ak, Nikai, kaip tai siaubinga. Negaliu nė įsivaizduoti, ką ji
jaučia. Ir, žinoma, aš pabūsiu su Kleme, - sutiko Tame.
- Ačiū. - Nikas stipriai ją apkabino. - Gerai, eisiu paskam
binti mamai, o tada važiuosiu iš Džeinės ir Polo pasiimti Kle-
mės. Šiandien ji buvo išėjusi su Džeine į fotosesiją. Labai džiau
gėsi - buvo filmuojamas kažkokios vaikinų grupės naujausio
singlo vaizdo klipas. Nesu apie juos girdėjęs, bet ji juos žino.
- Na va, - Tame pavartė akis, - deja, mano parduotuvėje

nebus taip šaunu.
- Neabejoju, kad jai labai patiks. Tai pasimatysime trečia
dienį.
- Gerai. Iki, Nikai.
Tame pabučiavo jį ir išėjo. Įsėdusi į automobilį sunkiai at
siduso. „Į ką aš veliuosi?“ - paklausė savęs, tada įjungė variklį
ir nuvažiavo namo. Įsipareigoti Nikui buvo viena, bet gauti do
vanų ir jo vaiką - visai kas kita. Ji abejojo, ar apskritai turi moti
nišką instinktą. „Ojeigu aš jai nepatiksiu? - sustojusi prie švie
soforo Tame prikando lūpą. - Ką tada darysiu? Be to, esu labai
užsiėmusi ir niekada neatstosiu jai tikros mamos...“
Tame sustojo prie savo namų, atsirakino laukujės duris. Nu
ėjusi prie šaldytuvo įsipylė didelę taurę baltojo vyno ir nurijo
gerą gurkšnį. Nėra prasmės iš anksto nerimauti. Tiesiog pažiū
rės, kaip seksis trečiadienį.
- Labas, Tame. Štai ir mes.

- Sveikas, Nikai, labas, Kleme.
Tame nusišypsojo mergytei ir sulaukė jos drovios šypsenos.
- Labas, Tame.
- Tikiuosi, man šiandien padėsi.
- Pasistengsiu, - sutiko Kleme, - bet aš niekad nesu dirbusi
parduotuvėje.
- Ką gi, aš jau važiuosiu. Grįždamas paskambinsiu, bet turė
čiau būti namie apie šeštą.
- Gerai, Nikai. Perduok linkėjimų savo mamai, - tarė Tame.
- Ačiū. Iki, Kleme. - Nikas pabučiavo dukrą į švelnius plau
kus viršugalvyje. - Būk gera mergytė.
- Gerai. Iki, tėti, - tarė ji, kai Nikas pamojavo ir išėjo.

- Ir ką gi mes čia turime? - tarė iš kabineto išėjusi Mina ir
žengė prie jų.
- Aš - Kleme. Malonu susipažinti.
- O aš - Mina. Tu labai gražiai išauklėta, Kleme. Gal no
rėtum su manimi nulipti į apačią ir Kalėdoms padaryti vėrinį
savo mamai? Turiu įvairiausių spalvų karoliukų, galėsi pati išsi
rinkti labiausiai patinkančius.
- Ačiū, labai norėčiau.
Tame nulydėjo jas akimis, lipančias žemyn, ir atsiduso.
Mina moka elgtis su vaikais, nes pati jų daug užaugino, o ji nė
nežino, nuo ko pradėti.
Laimė, parduotuvėje buvo daug žmonių ir Tame visą rytą
buvo užsiėmusi su pirkėjomis. Kadangi artėjo šventės, per vieną
rytmetį ji pardavė daug daugiau prekių nei kitomis dienomis.
Per pietus Mina ir Kleme užlipo į pirmą aukštą.
- Mes einame į gastronomijos parduotuvę. Ko tau atnešti,
Tame?
- Salotų kaip visada, ačiū. Ir kokakolos. Man reikia kofe
ino, - pasakė stebėdama, kaip Kleme vaikštinėja palei rūbų ka
byklas.
- Tavo suknelės labai gražios, Tame, - tyliai ištarė ji.
- Ačiū, Kleme. Aš... na, pasimatysime, kai grįšit.
Tame nusigręžė ir nuėjo į kabinetą, pykdama ant savęs, kad
kalbėjo užsikirsdama. Jukji suaugusi moteris, tačiau liežuvis at
rodė tarsi užrištas, o galva tuščia, niekaip nesugalvojo, ką sakyti
mergaitei.
Po dešimties minučių Mina su Kleme grįžo, nešinos pietu
mis, visos trys nusinešė maistą į kabinetą ir susėdo valgyti.
- Man patinka kokakola, bet mama neleidžia gerti. Sako,
kad nuo jos genda dantys, - tarė Kleme, kai Tame gurkštelėjo
gėrimo iš skardinės.
- Tavo mama teisi, - sutiko Tame.
- Bet tavo dantys atrodo puikūs, Tame, - tarė Kleme, žiūrė
dama į skardinę.
- Gal norėtum gurkštelėti? Nedidelis kiekis tikrai nepakenks.
- Gerai, ačiū, tik nesakyk tėčiui, kad nesupyktų.
- Nesakysiu, - pažadėjo Tame, pildama gėrimo į stiklinę.
Nuaidėjo varpelis, pranešdamas apie įėjusį klientą.
- Aš nueisiu, - tarė Mina, - o jūs valgykit.
- Mina labai gera, - pasakė Kleme. - Žadėjo kitą kartą pa
ruošti man kario troškinio, kai ateisiu. Man jis labai patinka, bet
esu valgiusi tik parduodamo išsinešti, o ne naminio.
- Tai pasiruošk, kad tau išdegins visą gerklę. Jos kario troš
kinys labai aštrus, - nusišypsojo Tame ir Kleme sukikeno.
- Tėtis sakė, kad anksčiau, kai dar neturėjai parduotuvės,
buvai manekenė.
- Taip.
- Tavo labai gražūs plaukai, Tame. Ir aš norėčiau tokių. Ma
niškiai tokie neįdomūs.
- Netiesa. Tavo plaukai tankūs, žvilgūs ir tiesūs, būtent to
kių visada norėjau.
- Tikriausiai, kai buvai manekenė, tau dažnai darė visokiau
sias šukuosenas.
- Taip, ir negalėjau to pakęsti.
- Bet dirbti manekene patiko?
- Iš dalies. Man patiko keliauti, pamatyti naujas vietas, taip
pat kai kurie drabužiai, kuriuos gaudavau, buvo nuostabūs, bet
pats darbas labai sunkus.
- Maniau, kad manekenės išteka už princų. - Kleme siurb
telėjo kokakolos ir susirūpinusi pažvelgė į Tamę. - Tai kodėl tu

esi su mano tėčiu?
- Nes myliu jį, - gūžtelėjusi atsakė Tame.
- Aš taip pat jį myliu. Nežinojau, ar mylėsiu, kai mamytė
man apie jį papasakojo, bet dabar labai džiaugiuosi, kad jis
mano tėtis. Tu pažįsti Pouzę?
- Taip, kartą buvome susitikusios. Man ji labai patiko. O tau?
- Taip. Kaip močiutė, ji labai jauna. - Kleme atsikando
prancūziško batono. - O tu žinai, kad ji - tikra mano močiutė?
- Žinau.
- Tėtis šiandien nuvažiavo jai apie mane papasakoti. Įdomu,
ką ji pasakys.
- Esu tikra, kad ji be galo apsidžiaugs. Tavo mama anksčiau
su ja buvo labai geros draugės - taip sakė tavo tėtis.
- Žinau. Dar tėtis sakė, kad turiu pusbrolių, tetą ir dėdę. Anks
čiau neturėjau tokios didelės šeimos. Buvome tik aš ir mama.
Kleme giliai atsiduso ir jos akys prigeso iš liūdesio. Tame
nevalingai suėmė jos mažą delniuką ir spustelėjo.
- Jie ir tėtis visada bus su tavimi.
- Man atrodo, mamytė gali netrukus mirti, Tame. Girdėjau,
kaip tėtis telefonu kalbėjosi su gydytoju. Tikiuosi, dar spėsiu ją
pamatyti. Noriu... - Kleme prikando lūpą, akyse sužvilgo aša
ros. - Noriu su ja atsisveikinti.
- Na, žinoma. Eikš pas mane. - Tame ištiesė į Klemę rankas
ir pasisodino mergaitę ant kelių. Ji ėmė švelniai glostyti jos tam
sius plaukus, jausdama gerklėje gumulą. - Žinai ką, Kleme? Aš
manau, kad tu esi pats narsiausias mano sutiktas žmogus.
- Ne, mamytė yra pati narsiausia.
- Na, aš jos nepažįstu, bet jeigu susitiktume, esu tikra, ji pa
sakytų, kad esi labai narsi.
- Kartais sunku būti narsiai, bet aš stengiuosi dėl jos.

- Tikriausiai ji tavimi labai didžiuojasi, Kleme. Aš didžiuo
čiausi, jei būtum mano duktė.
- Na, aš būsiu tavo duktė, kai ištekėsi už tėčio, ar ne?
- Aš... taip, pažadu, kad būsiu labiausiai tavimi besididžiuo
janti pamotė pasaulyje, - nurijusi ašaras pasakė Tame ir suvokė,
jog iš tiesų taip galvoja. - Žinau, kad niekada neatstosiu tau
tikros mamos, bet labai tikiuosi, jog tapsime geromis draugėmis.
- Taip. - Kleme paėmė Tamės ranką ir pasižiūrėjo į jos na
gus. - Kokia graži spalva, Tame. Ar galėčiau ir aš tokia pat nu-
silakuoti?
- Žinoma, gali. Rankinėje turiu nagų lako. - Tame parodė į
savo rankinę. - Jei jį išimtum, tuojau pat juos tau nulakuočiau.
- Bet tu turi klientų.
- Mina aptarnaus juos. Uždarykime duris, o aš pasakysiu
jai, kad mes dabar susirinkime.
Ji mirktelėjo Klemei ir mergaitė nulipo jai nuo kelių paimti
rankinės. Tada šypsodamasi uždarė duris.
- Labas, mama, kaip laikaisi? - tarė Nikas, įėjęs į Admirolo

namo virtuvę.
- Nikai, mielasis! Kaip tu laikaisi? - paklausė Pouzė ir, padė
jusi medinį šaukštą, kuriuo maišė sriubą, priėjo apkabinti sūnaus.
- Gerai, mama, tik noriu... pasikalbėti su tavimi.
Pouzė matė, kokia rimta jo veido išraiška.
- Gal atkimšti butelį vyno, kurį laikau šaldytuve?
- Aš atkimšiu, nors išgersiu tik truputį, nes vėliau turėsiu
grįžti į Londoną.
- Tikrai? Tikėjausi, kad galbūt liksi nakčiai.
- Deja, negaliu, - atsakė Nikas, imdamas iš šaldytuvo vyną.

- Tavęs laukia Tame?
- Taip. Mama, atsisėskime, gerai?
Nikas atnešė butelį prie stalo ir įpylė gėrimo į dvi taures, ku
rias Pouzė jau buvo pastačiusi prie pietų lėkščių.
- Gerai, pradėk pirmas, nes paskui ir aš turėsiu tau kai ką
papasakoti, - tarė ji. - Kur buvai pradingęs kelias savaites, Ni
kai? Neatsiliepei mobiliuoju, kai tau skambinau.
- Atsiprašau, mama. Turėjau pasakyti, kur esu, bet... - gūž
telėjo jis, - mano galva buvo užimta visai kitais dalykais. O tau
viskas gerai?
- Taip, dabar gerai, bet pakalbėsim apie tai vėliau. Papasa
kok, kas tau nutiko, Nikai.
Pouzė siurbtelėjo vyno, kad taip nesijaudintų. Tikėjosi neiš
girsti dar daugiau blogų naujienų - nebuvo tikra, kiek dar ga
lėtų ištverti.
- Pameni Evę Niuman?
- Žinoma, pamenu, Nikai. Pats žinai, kaip ji man patiko. Ji
grįžo į Sautvoldą, kartą nusivežiau paiškylauti jos dukrą - labai
miela mergytė, - bet Evė, atrodo, nelinkusi draugauti.
- Ne, bet tikiuosi, kad po to, ką tau papasakosiu, suprasi
kodėl, mama.
Nikas gurkštelėjo vyno ir pasistengė kuo paprasčiau paaiš
kinti apie viską, kas nutiko.
- Aišku. - Pouzei buvo sunku suvokti tai, ką Nikas pasakė. -
Dievulėliau! - Ji pakėlė į sūnų akis. - Nori pasakyti, kad Kleme
yra tavo dukra?
- Taip, mama.
- Vadinasi, ji - mano anūkė?
- Taip.
- Aš... ar seniai tai žinai?

- Sužinojau grįžęs į Angliją.
- Todėl ir sugrįžai namo?
- Ne, tai buvo visiškas atsitiktinumas. Evė buvo parašiusi
man laišką į Australiją - susirado per mano verslą, - bet tada
tu pasakei jai, kad aš grįžau namo, todėl ji paliko tą laišką tavo
galerijoje ir paprašė su ja susisiekti.
- Regis, supratau. Bet kodėl dabar, Nikai? - susiraukė
Pouzė. - Kodėl ji laukė dešimt metų ir nepasakė tau anksčiau?
- Mama, deja, tai bus sunku girdėti. Evė susisiekė su ma
nimi, nes ji sunkiai serga. Jai leukemija ir labai gali būti, kad
net nesulauks Kalėdų. Man labai gaila, mama, žinau, kaip ji tau
patiko.
Nikas ištiesė ranką per stalą ir suėmė mamos delną.
- O varge, o varge, tokia nuostabi ir tokia jauna... - Pouzė
pasiėmė iš kišenės nosinę ir išsipūtė nosį. - O štai aš, beveik
septyniasdešimtmetė, sėdžiu čia tvirta ir žvali... Koks siaubingai
neteisingas šis gyvenimas! Turėjau suprasti, kad kažkas negerai.
Ji atrodė labai prastai, kai užsukau pasiimti Klemės.
- Taip, mama, tai baisi tragedija.
Motina ir sūnus kurį laiką sėdėjo tylėdami, paskendę savose
mintyse.
- Vadinasi, Evė susisiekė su tavimi dėl Klemės, - galop iš
tarė Pouzė. - Nes esi jos tėvas.
- Taip.
- Ir, žinoma, pati Evė neturi šeimos, nes dar jauna tapo naš
laite. Kaip laikosi Kleme?
- Neįtikimai gerai, turint omeny aplinkybes, bet už tai rei
kėtų padėkoti Evei, kuri taip protingai paruošė dukterį tam, kas
laukia. Ji buvo labai stipri, jos abi stiprios.
- Ar judu su Kleme gerai sutariate?

- Mes ne tik kad sutariame, mama. Labai jaudinausi, kai
turėjau su ja susipažinti, bet nuo pat pradžių mūsų santykiai
ėmė klostytis visai natūraliai, tarytum seniai vienas kitą paži
notume. Žinau, kad niekada neatstosiu jai Evės, ir net nemė
ginsiu to daryti, bet būsiu visada šalia ir palaikysiu kiekvie
name žingsnyje.
- O kaip Tame, ką ji apie visa tai mano?
- Deja, su Tame nesugebėjau visko teisingai išspręsti, - atsi
duso Nikas. - Aš taip bijojau prarasti ją, kad nežinojau, kaip pa
sakyti apie Klemę, todėl tiesiog ėmiau ir pabėgau. Tik Džeinės
ir Polo dėka mudu susitaikėme ir galiausiai pasakiau jai tiesą.
Ji buvo nuostabi, tiesą sakant, Tame šiuo metu prižiūri Klemę.
Kaip keista, mama, aš dešimt metų buvau vienišas - dar ilgiau,
jei priskaičiuotume laiką, kai buvau įsimylėjęs Evę, - ir staiga
jau turiu šeimą!
- Ir Kleme, ir Tame yra ypatingos, Nikai. Tikiuosi, supranti,
kaip tau pasisekė.
- Taip. Tame labai jaudinosi dėl to, kad šiandien turės pa
būti su Kleme. Tikiuosi, jos gerai sutaria.
- Manau, taip ir yra. Tai tik parodo, kaip stipriai ji tave myli,
Nikai.
- Žinau ir prisiekiu, kad kaip įmanydamas stengsiuosi paro
dyti jai savo dėkingumą.
- Ar tu ją myli? Tikriausiai, pamatęs Evę, vėl prisiminei se
nus jausmus?
- Taip, bet manau, kad buvau užkėlęs ją ant metaforinio pje
destalo. Tai, ką jaučiu Tamei, labai skiriasi nuo mano buvusių
jausmų Evei. Tai atrodo... - Nikas paieškojo tinkamo žodžio, -
tikra. Ji mano atrodo tokia tikra.
- O Evė? Kas rūpinasi ja, Nikai?

- Šiuo metu ji ligoninėje Ipsviče. Bet kai būna namie, ją visą
parą prižiūri slaugytoja.
- Kaip gaila, kad anksčiau to nežinojau, - būčiau padėjusi, -
bet ji labai aiškiai parodė, kad nenori manęs matyti.
- Jai buvo gėda dėl to, ką padarė, mama, bet dabar, kai viską
žinai, esu tikras, ji džiaugsis, jog būsi Klemei tikra močiutė.
- Žinoma, Nikai. Nuramink ją ir pasakyk, kad būsiu labai
gera močiutė. O dabar, - Pouzė atsikrenkštė ir atsistojo. - Ma
nau, turėtume pavalgyti. Sriubos?
- Ačiū, mama.
Pouzė įpylė sriubos j du dubenėlius, iš orkaitės išėmė šiltos
duonos.
- Taigi, - tarė Nikas, - kas gero nutiko čia?
- Nutiko labai daug kas, bet, deja, ne viskas yra gerai.
- Šernas? - pabandė atspėti Nikas.
- Taip, - atsakė Pouzė ir atsisėdo. - Pirmiau pavalgykime,
kol neataušo sriuba. Klausytis nebus itin malonu.
Vėliau prie puodelio kavos Pouzė papasakojo, kaip buvo at
šauktas Admirolo namo pardavimas.
- Atleisk, kad taip sakau, bet tai nieko naujo. Ar policija pa
teiks jam kaltinimus?
- Jei jis liudys prieš Keną Nouksą, o aš tikiu, kad taip ir bus,
tikriausiai atsipirks tik įspėjimu. Tačiau yra dar kai kas, Nikai, -
ir daug rimčiau.
Pouzė sunkia širdimi papasakojo Nikui, kaip jo brolis smur
tavo prieš savo žmoną.
- Jis vis dar atsisako gydytis klinikoje. Nemano, kad turi
problemų.
- Ir vis dėlto turi, mama, - tvirtai ištarė Nikas. - Galėjau tai
pasakyti tau jau prieš daug metų. Beveik visą vaikystę jis užgau
liodavo mane ir mušdavo.
Nikas matė, kaip išbalo mamos veidas.
- Man labai gaila, mama. Turbūt tau sunku tai girdėti, bet
turi suprasti, jog išpuolis prieš Eimę nebuvo vienintelis toks
atvejis. Žinau, kad ir mokykloje jis taip elgdavosi su kitais ber
niukais, bet visada kažkaip sugebėdavo išsisukti nuo bausmės.
- Nikai, net nežinau, ką pasakyti. Ar jis stipriai tave skriaus
davo?
- Visi broliai pešasi, bet žinai, kad aš nebuvau agresyvus,
todėl nenorėdavau atsakyti jam tuo pačiu. Šiaip ar taip, viskas
baigėsi, kai man suėjo trylika ir praaugau jį bei pasidariau stip
resnis. Kelis kartus taip jam vožtelėjau, kad tikriausiai man nie
kad neatleis. Bet po to jis paliko mane ramybėje.
- Turėjau tai pastebėti... Kodėl man nieko nesakei, Nikai?
- Bijojau gauti nuo jo dar daugiau. Todėl tokie smurtautojai
ir išsisuka. Eime turėtų pateikti jam kaltinimus. Šernas iš tiesų
to nusipelnė. Ar tau viskas gerai, mama?
- Tiesą sakant, ne. Kaip galėjau nesuprasti, kad visą vaikystę
tu bijojai brolio? Kokia aš siaubinga motina! Privalėjau atpa
žinti ženklus ir apsaugoti tave, Nikai, bet nepadariau to.
- Mama, mano gyvybei niekada negrėsė pavojus, o tu bu
vai - ir esi - nuostabi mama ir močiutė.
- Dieve mano! - Pouzė vėl išsiėmė nosinę. - Kokios klaikios
buvo šios dvi savaitės. Na, bet aš nesėdėsiu čia, gailėdamasi sa
vęs. Evės liga priverčia į viską pažvelgti kitaip, ar ne? Galiu tik
atsiprašyti, kad nesupratau, kaip su tavimi elgėsi Šernas.
- Klausyk, mama, - tarė Nikas, - palik Šerną man, gerai?
Pakeliui į ligoninę užsuksiu pas jį ir įtikinsiu, jog jam reikia va
žiuoti į reabilitacijos kliniką.
Pouzė įdėmiai pažvelgė į Niką.

- Skamba labai grėsmingai. Tikiuosi, tu jo neužgausi?
- O Dieve, mama, aišku, kad ne! Labiau tikėtina, kad jis no
rės mane užgauti. Bet tu jau užtektinai padarei. Dabar leisk man
tuo pasirūpinti.
- Ačiū, Nikai. Pasakyk jam, kad visa tai jo labui.
- Būtinai. Gerai, man jau reikia važiuoti. - Nikas atsistojo. -
Pagalvojau, kad galėčiau atsivežti Klemę kurį laiką pabūti
Admirolo name, jei neprieštarautum. Taip būtume arčiau ligo
ninės, jei kas nors nutiktų.
- Žinoma, labai to norėčiau, Nikai. Bet kaip tavo darbas?
- Laikinai sustabdžiau darbus iki Naujųjų metų. Nors kartą
teisingai susidėliojau prioritetus, - šyptelėjo jis.
- Na, aš su džiaugsmu pasirūpinsiu Kleme, būsiu su ja tiek,
kiek reikės. Taip pat padėčiau ir Evei. Perduok jai nuo manęs
linkėjimų.
- Gerai, mama. O kai turėsime daugiau laiko, reikės pasikal
bėti apie Admirolo namą.
- Taip, aš ir vėl su juo grįžau į pradžią, bet šiuo metu tau
nebūtina jaudintis dar ir dėl to. Noriu pabaigti nors vienu tei
giamu dalyku, Nikai. Aš... norėčiau tave su kai kuo supažin
dinti, - pasakė Pouzė, lydėdama jį prie galinių durų.
- Tikrai? Ar tas „kai kas“ yra vyriškis? - šyptelėjo Nikas,
matydamas, kaip paraudo mama.
- Taip, jo vardas Fredis ir jis be galo mielas žmogus.
- Skamba rimtai, mama.
- Gal taip ir yra, - sutiko Pouzė. - Pažinojau jį, būdama
jauna, o visai neseniai jis atsikraustė gyventi į Sautvoldą.
- Ar tu su juo laiminga?
- Taip, - linktelėjo Pouzė. - Labai.
- Tai ir aš džiaugiuosi už tave. Pernelyg ilgai buvai vieniša.

- Kaip ir tu. - Pouzė šiltai pabučiavo sūnų. - Iki, Nikai. Pa
skambink man, kai pasikalbėsi su Šernu.
- Būtinai. Iki, mama.
Po kelių valandų grįždamas į Londoną Nikas paskambino ma

mai, kaip ir buvo žadėjęs. Mama atsiliepė po antro kvietimo sig
nalo.
- Labas, mama, ar viskas gerai?
- Taip, o kaip tau sekėsi?
Nikas girdėjo nerimą jos balse.
- Viskas gerai, Šernui taip pat. Mudu pasikalbėjome ir jis
sutiko važiuoti į reabilitacijos kliniką. Susiradome vieną, pa
skambinome, o rytoj nuvažiuosiu jo paimti ir nuvešiu tiesiai į
kliniką.
- Ak, kokia gera naujiena! Ar jis... kaip jis į tai reagavo?
- Manau, kad kelias dienas pabuvęs vienas tame baisiame
nuomojamame name be pinigų alkoholiui jis pagaliau atėjo į
protą, - diplomatiškai atsakė Nikas, nenorėdamas pasakoti ma
mai, kaip agresyviai iš pradžių elgėsi Šėmas ir ko jam prireikė
griebtis, kad įtikintų brolį sutikti.
- O kaip dėl kainos? Aš internete pažiūrėjau kelias klinikas
ir žinau, kad jos baisiausiai brangios.
- Nesijaudink dėl to, mama. Aš sumokėsiu.
- Ačiū, mielasis. Aš taip dėl jo jaudinausi. O dabar tai, kas
svarbiausia, - kaip laikosi Evė?
- Deja, ji labai silpna. Gauna daug įvairių vaistų, todėl beveik
visą laiką, kol pas ją buvau, miegojo. Perdaviau jai nuo tavęs lin
kėjimų ir, jei tikrai neprieštarauji, kitą savaitę į Admirolo namą
atsivesiu Klemę. Manyčiau, mums reikia būti netoliese. Evė sakė,

kad norėtų susipažinti su Tame, taigi galbūt atvažiuos ir ji.
- Kuo daugiau, tuo linksmiau, jei nesupyksi, kad taip sakau,
sūnau. Labai jūsų lauksiu.
- Viskas gerai. Aš dar pranešiu, kada tiksliai atvažiuosime.
- Gerai. Atsargiai vairuok, Nikai, ir ačiū už viską.
- Gerai. Ir tu pasirūpink savimi, mama. Iki.
Nikas leido sau nusišypsoti išjungdamas telefoną. Tikriau
siai, kai jis išeis į pensiją, mama vis dar lieps jam atsargiai vai
ruoti. Jautėsi siaubingai, kad turėjo papasakoti jai apie Šerną, -
žinojo, kaip ji nulius, bet dabar ji bent jau supranta, kodėl tarp
jų niekada nebuvo broliško artumo.
Artėdamas prie Čelsio Nikas grįžo mintimis prie Tamės ir
Klemės. Tame atsiuntė jam žinutę tuo metu, kai jis ėjo iš ligo
ninės, pranešdama, kad vežasi Klemę pas save, ten užsisakys į
namus picą, o tai, Niko nuomone, buvo geras ženklas.
- Labas, mieloji, - pasisveikino jis, kai Kleme atidarė Tamės
namų duris.
- Labas, tėveli, - atsakė ji ir Nikas pastebėjo, kaip spindi
dukters akys. - Mes kaip tik laukiame, kol atveš picas. Užsa
kėme vieną ir tau.
- Ačiū, - tarė jis ir, įžengęs vidun, pamatė Tamę, virtuvėje
dėliojančią lėkštes. - Ar gerai praleidai dieną?
- Puikiai, - atsakė Kleme ir atkišo rankas, rodydama jam
savo nagus. - Tame nulakavo. Ką manai?
Nikas pasižiūrėjo į ryškią žalsvai melsvą spalvą ir linktelėjo.
- Labai gražu, - patikino.
- Tėveli, šitas namas yra pats gražiausias, kokį tik esu ma
čiusi! - pasakė Kleme. - Lyg lėlių namelis, tik skirtas suaugu
siems. Gal galime gyventi čia, o ne Batersyje?
- Manau, mums trims jis būtų kiek per mažas, bet iš tiesų
labai gražus. Labas, Tame. - Nikas droviai pabučiavo ją į
skruostą. - Kaip sekasi?
- Ačiū, gerai, - nusišypsojo Tame. - Buvo puiki diena, tiesa,
Kleme?
- Taip, valgydamos picą ketinome žiūrėti Tamės senus fil
mukus apie Barbę, bet dabar tikriausiai jau nenorėsit?
- Man tinka, Kleme, jei tik nori, galime žiūrėti.
- Bet nebūtina, Tame sako, kad kurią nors dieną galėsiu likti
pas ją nakvoti. Kaip mamytė?
- Gerai, perduoda tau linkėjimų, - pasakė jis. Tame parodė į
taurę, pildamasi vyno, ir Nikas linktelėjo. - Šiandien kalbėjausi
ir su Pouze. Ji teiravosi, ar nenorėtume atvažiuoti truputį pagy
venti pas ją. Tada būtume arčiau tavo mamytės.
- Ar gali važiuoti ir Tame?
- Žinoma, gali. Jei tik atrastų laisvo laiko nuo savo parduo
tuvės.
- Esu tikra, kad kelias dienas galėčiau palikti visus reikalus
Minai, - pasakė Tame, duodama Nikui taurę.
Nuaidėjo durų skambutis ir Kleme nuėjo paimti picų.
- Kaip šiandien sekėsi? - Nikas pašnibždom paklausė Tamės.
Tame papurtė galvą.
- Tavo dukra - nuostabi, Nikai. Aš jau ją myliu.
Po šių žodžių Niko akyse sublizgo ašaros ir jis vos susitvardė.
- Iš tiesų?
Tame suėmė jį už rankos.
- Taip, Nikai.
38
- Taigi, Eime, Nikas vakar nuvežė Semą į kliniką. Ką apie tai

manai? - paklausė Pouzė joms geriant arbatą Apynių namelyje.
- Jei atvirai, man palengvėjo, Pouze. Bent jau žinau, kad ry
toj jis nepasirodys mano darbe. Baiminausi, kad galėtų užsukti.
- Taip pat noriu tau pasakyti, kad buvau susitikusi su Niku.
Jis papasakojo, kad Šernas vaikystėje skriausdavo ir jį. Turi ži
noti, jog nesi vienintelė, patyrusi jo smurtą, Šernas taip elgda
vosi ir su kitais. Gali įsivaizduoti, kaip mane kankina sąžinė, kad
nemačiau, kas vyksta po nosimi, - nei su tavimi, nei su Niku.
- Pouze, galiu patikinti, jog Šernas labai stengdavosi, kad
niekas kitas to nepastebėtų, - atsiduso Eime.
- Ar susitiksi su advokatu dėl skyrybų?
- Taip, bet ne dabar, palauksiu, kol Šernas baigs gydymo
kursą. Šiaip ar taip, skyrybos neturėtų būti labai sunkios. Netu
rime dėl ko ginčytis, tik dėl vaikų.
- Na, kai ateis laikas, turėsi elgtis labai apgalvotai, Eime.
Vaikų jokiu būdu negalima palikti vienų su juo.
- Žinau, bet tikiuosi, kad išėjęs iš klinikos jis bus visai kitas
žmogus. Beje, gal žinote, ar ilgai jis gydysis?
- Nikas sako, kad mažiausiai šešias savaites, o paskui dakta

rai įvertins jo pažangą. O dabar turiu eiti - po kelių valandų pas
mane atvažiuoja Nikas su Tame ir Kleme.
- Kleme? Turit omeny Evės dukrą?
- Tikrai taip. Pasirodo, ji yra ir Niko dukra. Taigi Sara ir
Džeikas turi pusseserę.
Eime išpūtė akis.
- Kleme yra Niko dukra?
- Taip. Labai liūdna, bet Evė sunkiai serga. Ji visai netikėtai
susisiekė su Niku, kai jis grįžo į Angliją, ir pasakė jam.
- Štai kodėl mudvi su Tame matėme jo automobilį prie
Evės namų. Tame buvo įsitikinusi, jog jiedu užmezgė romaną.
Ji buvo baisiausiai nusivylusi, kai išvažiavo. Bet jeigu šiandien
atvažiuoja, vadinasi, susitaikė su Niku.
- Taip, ir aš labai dėl jų džiaugiuosi. Jie apsistos pas mane,
kad būtų arčiau ligoninės. Evei nedaug liko laiko. O dabar jau
turiu skubėti. Gal kurią nors kitą dieną jūs su vaikais atvažiuo
tumėte pas mane vakarienės?
- Su malonumu, Pouze, ir ačiū, kad esate tokia nuostabi.
- Paistalai! Jei būčiau buvusi nuostabi, nieko panašaus tau
su Šernu nebūtų nutikę. Na, jau lekiu.
Pouzė išėjo iš Apynių namelio ir, jai žingsniuojant per kiemą,
Fredis atidarė savo namų laukujės duris.
- Pouze, mieloji, gal turi laiko išgerti arbatos?
- Atleisk, Fredi, bet neturiu.
- Tai gal bent apkabinimui?
- Tam visada rasiu laiko, - tarė ji, kai Fredis prisitraukė ją
į glėbį ir ji pirmą kartą tą dieną su palengvėjimu giliai atsi
duso.
- Žinau, kad tu labai užsiėmusi, bet galbūt pavyktų dar šią
savaitę įterpti ir susitikimą su manimi - kartu papietautume ar

pavakarieniautume?
- Žinoma, Fredi, labai norėčiau su tavimi susitikti. Aš tikrai
dabar užsiėmusi, nes Nikas atsiveža Tamę ir Klemę, bet galėtum
užsukti pas mus ir su visais susipažinti.
- Būtų šaunu. Ir, mieloji, nenusivaryk nuo kojų, gerai?
- Pasistengsiu, Fredi.
- Gerai, - tarė jis, kai Pouzė atsitraukė iš jo glėbio. - Nepa
miršk, kad tu jau pensinio amžiaus ir turi teisę gyventi lėtesniu
tempu.
- Gerai, - pasakė Pouzė ir pabučiavo jį į skruostą. - Iki,
Fredi, netrukus pasikalbėsime.
Važiuodama į Admirolo namą Pouzė bent kelioms sekun
dėms leido nublankti visiems kitiems įvykiams ir galvoti tik
apie Fredį bei laimės pažadą, kurį jis atnešė į jos gyvenimą. Ji
tikėjosi, kad netrukus turės laiko iš tiesų tuo pasimėgauti. O
dabar visos jos mintys sukosi apie Evę ir jos dukrą.
Grįžusi namo ji paklojo svečiams lovas, iškepė pyragą Kle-
mei ir vakarienei paruošė pyragą su žuvies įdaru. Temstant išėjo
trumpai pasivaikščioti po sodą, šiek tiek apsiraminti ir įkvėpti
gryno oro. Ji pastovėjo prie Pilies, žvelgdama į aukštutinį kam
barį su bokšteliu ir gebenėmis apraizgytu langu.
Susimąsčiusi grįžo į namus, iš rankinės pasiėmė mobilųjį
ir susirado telefono numerį. Kelias sekundes padvejojusi, giliai
įkvėpė ir spustelėjo skambinimo mygtuką.
- Labas, Pouzė, - po kelių kvietimo signalų atsiliepė gilus
melodingas balsas. - Kam turiu būti dėkingas už šią garbę? Ar
viskas gerai?
- Tas „viskas“ yra sudėtinga, kaip visada, Sebastianai, - nu
sišypsojo Pouzė, - bet šiaip ne taip išgyvenu. O kaip tu laikaisi?
- Kaip visada. Naudojuosi visomis galimybėmis - tarp jų

ir daugybe kalėdinių vakarėlių, į kuriuos iš tiesų visai nenoriu
eiti, - kad tik nereikėtų sėsti prie darbo stalo ir pabaigti knygos,
bet šiaip viskas gerai, ačiū.
- Sebastianai, svarsčiau, ar negalėtum man padėti.
- Būtinai, Pouze, tik pasakykit.
- Fredis sakė, kad jis kalbėjosi su tavimi apie mano... tėtį.
- Taip. Ir suprantu, kad jau papasakojo ir jums.
- Išties. Kaip ir gali įsivaizduoti, man tai buvo siaubingas
sukrėtimas, bet dabar po truputį atsigaunu. Juk reikia, tiesa?
- Deja, taip. Kas jau kas, bet jūs tikrai turėtumėte sugebėti
atsitiesti, Pouze. Esate vienas stipriausių mano pažįstamų žmo
nių. Tą pasakiau ir Fredžiui, kai klausė mano nuomonės, ar tu
rėtų jums viską papasakoti. Jis siaubingai bijojo jus nuliūdinti.
Pouze, jis be galo jus myli.
- Aš taip pat jį myliu. Dabar mudviem viskas gerai.
- Labai dėl jūsų džiaugiuosi, - atsakė Sebastianas. - Po ši
tiek metų abu nusipelnote laimės.
- Ačiū, mielas Sebastianai. Šiaip ar taip, gyvenimas pasta
ruoju metu negailėjo man iššūkių. O dabar dėl mano tėčio: ban
džiau sugalvoti būdą, kaip pabaigti visą šią istoriją, kad ir jis
galėtų ilsėtis ramybėje.
- Norite, kaip pasakytų mūsų draugai amerikiečiai, visus
nemalonius įvykius palikti už nugaros.
- Panašiai. Ir sugalvojau vieną tokį būdą.
- Puiku. Sakykit, kaip galėčiau padėti?
Pouzė viską jam apsakė.
- Supratau, - po trumpos tylos ištarė Sebastianas. - Galė
čiau paskambinti vienam pažįstamam iš Vidaus reikalų minis
terijos. Jis padėjo man atlikti tyrimą, kai rašiau „Šešėlių laukus“,
ir tikriausiai dabar galėtų nukreipti tinkama linkme. Nežinau,

ar tai įprasta procedūra.
- Gal jie bent galėtų tau pasakyti, kur jis yra, Sebastianai. Ir
tai jau būtų daug.
- Žinoma. Pranešiu, ar pavyks ką nors išsiaiškinti, o tada jau
jūs apsispręsite, ką daryti.
- Ačiū, mielas Sebastianai. Būsiu tau labai dėkinga. O dabar
turiu bėgti prie orkaitės, kol nesudegė žuvies pyragas.
- Net iš čia jį užuodžiu. Išlepinote mane savo patiekalais,
Pouze. Dabar joks maistas išsinešti nebeskanus. Paskambinsiu,
kai ką nors sužinosiu, iki.
Pouzė išjungė mobilųjį ir nuėjo pažiūrėti žuvies pyrago.
- Nikai, mielasis, - Pouzė meiliai pabučiavo sūnų, įžengusį

pro virtuvės duris.
- Labas, mama, kaip visada, kažkas gardžiai kvepia, - nusi
šypsojo jis ir atsisuko į Klemę, stipriai įsikibusią jam į ranką. -
Tavo močiutės keptas purus šokoladinis pyragas - pats skaniau
sias pasaulyje.
- Labas, Kleme, - tarė Pouzė, žiūrėdama į blyškų mergytės
veidą, kurio bruožai buvo tokie panašūs į Evės. - Ar galiu tave
apkabinti?
- Gerai, Pouze... tai yra, močiute, - išraudusi ištarė ji.
- Žinau, tai truputį glumina, - pasakė Pouzė ir apglėbė
anūkę. - Bet kaip smagu, kad esame giminės, ar ne?
- Tikriausiai taip, - nedrąsiai sušnibždėjo Kleme.
- Nusivilk paltą, o aš įdėsiu tau didelį gabalą pyrago, apie
kurį sakė tėvelis. Ko gero, išalkai po ilgos kelionės.
- Labas, Pouze, - paskutinė įėjusi pasisveikino Tame.
- Mieloji, kaip gera vėl tave matyti. Įjungsiu virdulį. - Pouzė

paėmė jį nuo viryklės ir įpylė vandens. - Ar kelionė nebuvo
sunki?
- Nelabai, bent jau išvengėme spūsčių, - tarė Nikas ir, žiūrė
damas į Klemę, paėmė peilį atriekti jai pyrago.
- Kai suvalgysi, Kleme, parodysiu tavo kambarį. Jame vai
kystėje miegodavo tavo tėtis, - pasakė Pouzė.
- Koks didelis šis namas, močiute. - Kleme apsidairė po vir
tuvę. - Kaip pilis.
- Taip, labai didelis ir jame turi gyventi daug žmonių, - nu
sišypsojo Pouzė, o tuo metu virdulyje užvirė vanduo.
- Tau labai pasisekė, kad augai šiame name, tėti, - tarė
Kleme, smulkindama pyragą į dailius gabaliukus, tada vieną
įsidėjo į burną.
- Iš tiesų.
- O dabar gal išgerkime arbatos ryto kambaryje? - pasiūlė
Pouzė. - Užkūriau ten židinį.
Po pusvalandžio Tame nusivedė Klemę į antrą aukštą išsidė
lioti daiktų, ir Pouzė atsisėdo su sūnumi priešais židinį.
- Ar yra naujienų iš ligoninės?
- Deja, vis dar tas pats. Rytoj vežuosi Tamę, nes Evė nori
su ja susipažinti. Ar galėsi prižiūrėti Klemę, kol būsime išva
žiavę?
- Žinoma. Ji galės kelias valandas su manimi praleisti gale
rijoje. Kaip ji laikosi?
- Žino, kad mama vis dar ligoninėje. Evė nenori su ja su
sitikti, kol nebus išleista namo, bet manau, kad tam jau per
vėlu, - atsiduso Nikas. - Tikiuosi, tai nenutiks per Kalėdas - vi
sada būna daug sunkiau, kai visi kiti šventiškai nusiteikę.
- Na, mes pasistengsime, kad Kleme pasijustų čia mylima
ir laukiama. Rytoj po pietų atveža Kalėdų eglutę, tad ji galės

padėti papuošti.
- Galbūt ir tu norėsi aplankyti Evę, - tik viskas priklausys
nuo to, kaip ji jausis.
- Žinoma, mielasis. O dabar einu paruošti daržovių prie žu
vies pyrago.
Po vakarienės Nikas palydėję Klemę į lovą, o Tame ir Pouzė
susiruošė plauti indus.
- Eime sakė, kad užtikai Niką, lankantį Evę, - atsargiai iš
tarė Pouzė.
- Taip.
- Na, tu išties geras žmogus, jei esi pasirengusi palaikyti jį
ir Klemę.
- Aš myliu jį, Pouzė, - gūžtelėjo Tame. - Atvirai kalbant, abe
jojau, ar įstengsiu Klemei atstoti motiną, bet tik iki praėjusio šeš
tadienio. Nebuvau tikra, kad turiu motinišką instinktą, ir labai
nerimavau, kaip mane priims Kleme. Bet ji buvo nuostabi, Pouzė,
lyg būtų supratusi, kaip aš jaudinuosi, ir iškart ją pamilau. Ji -
šauni mergytė ir man jau norsi saugoti ją nuo visų negandų.
- Tai ir turi pasakyti Evei, kai rytoj su ja susitiksi, Tame.
- Ak, Pouzė, kaip aš bijau to susitikimo, - atsiduso Tame. -
Tikrai manote, kad ji norės tai girdėti? Ar jai neatrodys, lyg mė
ginu atimti iš jos vaiką?
- Manau, ji būtent tai turi ir nori išgirsti, Tame. Svarbiausia,
kad jos mergytė būtų mylima ir globojama. Bent aš, ja dėta, taip
jausčiausi.
- Nemanau, kad moku elgtis tokiose situacijose, - prisipa
žino Tame. - Tikriausiai susisielosiu ir visą laiką praverksiu.
- Tame, tu nemanei, kad galėtum būti gera mama, bet aki
vaizdu, kad tokia ir būsi. Tai iš tiesų didžiulė našta ir turi judėti
L u c i n d a Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s 559
pirmyn mažais žingsneliais. Aš tik galiu pasakyti, kad beprotiš

kai džiaugiuosi, jog būsi su mano sūnumi ir anūke. Esu tikra, ir
Evė taip manys, kai su tavimi susipažins.
- Ačiū, Pouze, už jūsų paramą. O dabar, - pasakė Tame,
šluostydamasi rankas į virtuvinį rankšluostėlį, - einu palinkėti
Klemei labos nakties.
Tamei atrodė, kad tuoj nualps, kai Nikas vedėsi ją koridoriumi

į Evės palatą. Ji visada blogai jausdavosi ligoninėse - gąsdino
nuolat dūzgiantys ir pypsintys aparatai, stebintys žmogaus svei
katos būklę.
- Ji čia, - Nikas parodė į duris.
- O Dieve, - Tame įsikibo į jį. - Nežinau, ar įstengsiu, Ni
kai, aš...
- Viskas bus gerai, mieloji. Daugiausia laiko ji miega, ir aš
būsiu šalia, nesijaudink, gerai?
Jis kilstelėjo jos smakrą, kad Tame pažiūrėtų į akis.
- Gerai, atleisk.
Nikas stumtelėjęs atidarė duris ir jiedu įėjo į palatą. Tame
pamatė smulkutę išblyškusią moterį, gulinčią lovoje. Evė atrodė
kaip nykštukė prie ją supančios aparatūros ir beveik tokia pat
jauna kaip jos dukra.
- Sėskis čia, - sušnibždėjo Nikas, rodydamas į kėdę.
Tame atsisėdo šalia Niko, įsmeigusi akis į monitorių, ro
dantį stabilų Evės širdies plakimą. Buvo tiesiog neįmanoma su
vokti, kad jos amžiaus moteris po kelių dienų gali pranykti iš
šios žemės. Tame sunkiai tramdė besikaupiančias ašaras - ne
turėjo teisės verkti, nes jos pačios laukė gyvenimas su mylimu
vyru ir Evės numylėta dukrele.
Galiausiai ilgos Evės blakstienos suvirpėjo ir ji atsimerkė.

Nikas tuoj pat suėmė jos delną.
- Sveika, mieloji. Čia Nikas. Gerai miegojai?
Evė vos pastebimai šyptelėjo ir linktelėjo galvą.
Nikas iš kišenės išėmė Klemės nupieštą atviruką su raudo
nomis širdelėmis.
- Tau jj siunčia Kleme. - Nikas pakėlė atviruką priešais Evę,
kad ji geriau matytų. - Ar man jį perskaityti?
Ir vėl vos pastebimas linktelėjimas.
- „Brangi mamyte, pasiilgau tavęs ir labai labai tave my
liu. Pasakyk tėčiui, kada galėčiau atvažiuoti tavęs aplankyti. Su
meile, Kleme.“
Tame matė, kaip Evės akies kraštelyje sužvilgo ašara. Gir
dėjo, kaip ji atsiduso.
- Eve, atsivežiau Tamę, kaip tu ir prašei. Ji - štai čia.
Evė lėtai pasuko galvą ir kurį laiką žiūrėjo į Tamę. Tame pa
juto, kaip raustelėjo.
- Labas, Eve, aš - Tame. Malonu susipažinti.
Evė nusišypsojo, tada mažu rausvu liežuviu apsilaižė lūpas.
- Ir man, - sušnibždėjo.
Ji ištiesė į Tamę liesą ranką ir atsuko delną. Tame švelniai jį
suėmė.
- Tu labai graži, kaip Nikas ir sakė.
- Atrodo, jis turi gerą skonį moterims, - nusišypsojo Tame
ir spustelėjo jai delną.
- Taip. - Evė kurį laiką tylėjo, tarytum kaupdama jėgas kal
bėti toliau. - Ar jau susipažinai su... Kleme?
- Taip. Ji nuostabi, Eve. Tu užauginai puikią mergaitę. Aš... -
Tame nurijo ašaras. - Tikriausiai labai ja didžiuojiesi.
- Taip, labai.
Evei pradėjo merktis akys, pro duris įkišo galvą slaugytoja.

- Sveiki, tik patikrinsiu Evės duomenis ir vaistus, - žvaliai
pasakė ji, imdama lentelę prie kojūgalio.
Tame negalėjo suvokti, kaip slaugytoja įstengia šypsotis,
kasdien susidurdama su tokiomis liūdnomis aplinkybėmis.
- Viskas gerai, - patvirtino šioji. - Paliksiu jus vienus.
Slaugytojai išėjus Evė toliau snūduriavo. Nikas pasisuko į
Tamę.
- Tau puikiai sekasi, - nuramino ją. - Gal norėtum puodelio
arbatos? Kol ji miega, nueisiu atnešti iš kavinės.
Tame norėjo paprašyti jį pasilikti, esą ji viena neištvers, bet
nutylėjo ir leido jam išeiti. Ėmė svarstyti, kaip Minai sekasi par
duotuvėje, pagalvojo, kad senka jos prekių atsargos, bet pažvel
gusi į Evę suprato, jog visa tai niekai. Tai, kas iš tiesų svarbu,
yra šioje palatoje - ji turės visomis jėgomis rūpintis šios moters
vaiku.
- Tame?
Evės balsas pažadino ją iš minčių.
- Klausau?
- Kur Nikas?
- Nuėjo atnešti arbatos, netrukus grįš.
- Gerai, kad likome vienos. Noriu pasakyti, aš džiaugiuosi,
kad rūpinsies! Kleme. Nikas, - Evė nurijo seilę, - yra geras, bet
jis - vyras, supranti?
- Taip, suprantu, - nusišypsojo Tame.
- Klemei reikia moters, motinos. Ar tu... neprieštarauji?
- Ak, Eve, tikrai ne. Išvakarėse sakiau Pouzei, jog anksčiau
nerimavau, kad galbūt nesu motiniška. Bet kai susipažinau su
Kleme, aš... pamilau ją. Jau dabar trokštu ją saugoti ir globoti.
- Tai gerai, džiaugiuosi. - Evė linktelėjo. - Žinau... man jau
nedaug liko. Turiu pamatyti Klemę. Atsisveikinti... - ji prikando

lūpą ir linktelėjo.
- Norėtum su ja susitikti?
- Taip, ir kuo greičiau, tuo geriau.
- Gerai, pasakysiu Nikui.
- Tu pasirūpinsi ja už mane? Mylėsi ją už mane?
- Pažadu, Eve, mylėsiu.
- Ačiū.
Evė vėl užsimerkė ir tuo metu grįžo Nikas su arbata.
- Tau viskas gerai, mieloji? - paduodamas vienkartinį puo
delį paklausė jis.
Tada švelniai nubraukė jai skruostu riedančią ašarą.
- Ji ką tik sakė, kad nori pamatyti Klemę ir... atsisveikinti.
Kaip galima greičiau.
- Gerai.
Nikas siurbtelėjo arbatos ir abu tylėdami sėdėjo, kol Evė
miegojo. Praėjo keturiasdešimt minučių ir ji vis dar nepabudo.
Nikas mostelėjo, kviesdamas išeiti.
- Grįždamas su arbata sutikau gydytoją, - pasakė jis, kai
jiedu išėjo iš palatos. - Parvešiu tave namo ir dar šį vakarą atsi-
vešiu Klemę. Evė teisi, laikas greitai senka.
- Gerai, - sutiko Tame.
- Paprašysiu, kad ir mama važiuotų kartu. Paskui ji galės
parvežti Klemę namo, o aš liksiu su Eve, - pridūrė Nikas, kai jie
išėjo pro ligoninės duris ir Tame kelis kartus giliai įkvėpė gryno
oro. - Nenoriu, kad ji būtų viena, kai...
- Žinoma, Nikai. Mudvi su Pouze pasirūpinsime Kleme,
kad tu galėtum pabūti su Eve, - pasakė Tame jiems sėdantis į
automobilį.
- Tau tikrai nebus sunku?
- Sunku? O Dieve, žinoma, nesunku.

- Kai kurios moterys prieštarautų, - įjungęs variklį tarė Ni
kas. - Šiaip ar taip, anksčiau aš ją mylėjau ir puikiai suprantu,
jog tokia padėtis nėra ideali mūsų santykių pradžioje.
- Nikai, daugiau nekalbėkime apie tai. Jei nenorėčiau būti
su tavimi ir Kleme, tai ir nebūčiau. Evei dabar tavęs reikia daug
labiau nei man.
- Ačiū, Tame. - Nikas liūdnai jai nusišypsojo ir jiedu nu
važiavo. - Gerai, kad šiandien su ja susipažinai. Ką dar ji sakė?
- Ji prašė... - Tame nurijo ašaras, - kad už ją pasirūpinčiau
Kleme. Pažadėjau padaryti viską, kas mano jėgoms.
- Tujau ir darai tai, mieloji, būsiu tau amžinai už tai dėkingas.
Kai išlydėjusi Niką, Klemę ir Pouzę į ligoninę Tame pylėsi taurę

vyno, pamatė įvaža artėjančio automobilio priekines šviesas.
- Kas čia galėtų būti? - sušnibždėjo ji, kai jis sustojo prie
galinių durų.
Pasižiūrėjusi pro virtuvės langą ji pamatė prie durų einančią
Eimę.
- Ar kas nors yra namie? - šūktelėjo ji, atidarydama duris.
- Aš esu! - Tame priėjusi nuoširdžiai pabučiavo Eimę į
skruostą. - Kaip gera tave matyti. Maniau, Pouzė tau sakė, kad
važiuos su Niku ir Kleme į ligoninę.
- Taip, sakė, bet aš norėjau susitikti su tavimi, o Fredis pa
žadėjo pabūti su vaikais. Jis tikrai nuostabus žmogus, ar jau su
sipažinai su juo?
- Ne, o kas jis toks?
- Pouzės širdies draugas, kaip ji vadina. Bet taip pat ir mano
gelbėtojas. Jis ypatingas - nė kiek neperdedu. Jei Pouzė jo ne
564 Luc i nda Ri l e y •* D r u g e l i ų k a mb a r y s
norės, tikriausiai aš už jo ištekėsiu, - šyptelėjo ji. - Gal yra dar

vyno?
- Žinoma, - tarė Tame ir įpylė dar vieną taurę. - Eime, ne
galiu nesistebėti, - tarė ji, paduodama jai gėrimą, - Nikas sakė,
kiek tau pastaruoju metu teko patirti, bet atrodai išties puikiai.
- Dabar, kai pagaliau atsigavau po sukrėtimo, jaučiuosi
daug geriau. Veikiausiai tai tik palengvėjimas, nes žinau, kad
Šernas negali manęs susirasti ir nereikia baimingai gręžiotis per
petį rakinant namų duris... Į sveikatą.
Jos susidaužė taurėmis.
- Turėjai kam nors apie tai pasakyti, Eime. Tikrai būčiau tau
padėjusi.
- Žinau, bet paprasčiausiai bijojau, kad vėliau gausiu nuo jo
dar daugiau pylos. Šernas vis tiek būtų viską neigęs. Buvai su juo
susitikusi - žinai, koks jis. Gali bet ką sužavėti.
- Na, manęs jis nesužavėjo, - Tame nusipurtė. - Esu suti
kusi tokio tipo žmonių ir anksčiau.
- Tikrai?
Abi susėdo prie stalo ir Eime įdėmiai į ją pasižiūrėjo.
- Deja, taip. Laimė, neturėjau vaikų ir buvau finansiškai
nepriklausoma, nes dirbau ir keliavau po visą pasaulį. Galėjau
lengvai pasitraukti, o tau nebuvo taip paprasta. Taigi, suprantu,
ką tau teko patirti. Tokiems žmonėms svarbiausia valdyti ki
tus, taip man vėliau sakė psichoterapeutas. Tai menkystos, ku
rie jaučiasi reikšmingi tik tada, kai gali pykčiu ir smurtu valdyti
savo moterį. Noriu pakelti taurę, kad jis dingo iš tavo gyvenimo.
- Kol kas neilgam, jis klinikoje gali prabūti tik šešias savai
tes. - Eime nusipurtė. - Todėl ir norėjau su tavimi pasikalbėti.
Pouzė papasakojo, kad Šernas vaikystėje mušdavo ir Niką. Ilgai
kalbėjausi su Fredžiu - anksčiau jis dirbo kriminalinės teisės
advokatu - ir... nusprendžiau pateikti policijai pareiškimą dėl

užpuolimo.
- Aišku. Ir kaip dėl to jautiesi?
- Siaubingai bijau, jaučiuosi kalta ir neištikima... - gūžtelėjo
Eime, - bet, kaip sakė Fredis ir Pouzė, jei to nepadarysiu, Šernas
vėliau vėl gali panašiai pasielgti su kuo nors kitu. Nenoriu, kad
man tai gultų ant sąžinės. O ką tu manai?
- Eime, manau, jog tai labai drąsus ir teisingas poelgis.
- Bet ką apie tai pasakys Pouzė? Ji buvo man labai gera, pa
laikė mane, bet galų gale Šernas jos sūnus.
- Žinau ir suprantu tavo susirūpinimą, Eime, bet esu tikra,
kad Pouzė tau pritars.
- Fredis sako, jog Šernas veikiausiai nebus nuteistas ka
lėti. Tai, kad jis sutiko klinikoje gydytis alkoholizmo ir pykčio
problemas, taps įrodymu teisėjui, jog jis prisiima atsakomybę
už savo veiksmus. Gal jis bus nuteistas tik lygtinai, bet ne tai
svarbiausia. Noriu, jog tai, ką padarė man, būtų užfiksuota,
kad, jeigu ateityje vėl nutiktų kas nors panašaus, jis taip lengvai
neišsisuktų. Bet labai bijau viso laukiančio proceso - mintis,
kad teks teismo salėje atsistoti ir liudyti prieš savo vyrą... -
Eime nusipurtė. - Tačiau tą vakarą jis galėjo mane užmušti,
nenoriu užsitraukti atsakomybės, jei Šernas tai padarytų kam
nors kitam.
- Žinoma. Ir mes visi tau padėsime tai ištverti, pažadu.
Eime, aš labai tavimi didžiuojuosi. Tiek daug moterų bijo pa
duoti į teismą smurtautoją, ypač jei tai jų vyras ar partneris. Jei
daugiau mūsų taip pasielgtų, galbūt vyrai suvoktų, jog nepavyks
išsisukti. - Tame ištiesė per stalą ranką ir suėmė Eimės delną. -
Padaryk tai dėl mūsų visų, Eime, o svarbiausia - dėl savęs ir
savo mielų vaikučių.
- Palauksiu, kol praeis Kalėdos, - šiaip ar taip, Montagju šei

mai dabar ir taip bėdų per akis, bet ačiū už palaikymą, Tame. -
Eimės akyse sužvilgo ašaros ir ji nurijo nemažą gurkšnį vyno. -
Pakalbėkime apie ką nors kita. Kaip laikosi Evė?
- Deja, prastai. Šiandien buvau jos aplankyti.
-Ir?
- Daugiausia laiko stengiausi nežliumbti. Tai siaubinga, Eime.
Dabar Kleme nuvažiavo į ligoninę, nes Evė nori atsisveikinti.
- O varge, gyvenimas - tikra mėšlo krūva, tiesa? Vargšas
Nikas ir vargšelė Kleme.
- Taip. Nikas toks geras jai, rūpestingas ir atidus.
- Nikas yra geras žmogus, Tame. Ir tau nereikia jaudintis,
kad jis ir Evė...
- O ne, daugiau dėl to nesijaudinu, Eime. Iš tiesų džiau
giuosi, kad jis nepaliko Evės vienos.
- Kaip gali du broliai būti tokie skirtingi? - atsiduso Eime. -
Pasirodo, išsirinkau pagedusj obuolį.
Tame siurbtelėjo vyno ir įdėmiai pažvelgė į Eimę.
- Ar pastaruoju metu kalbėjaisi su Sebastianu?
- Ne, o kodėl turėčiau kalbėtis?
- Nes vakarėlyje judu atrodėt... na, jei atvirai, man pasirodė,
kad judu kai kas sieja.
- Taip, kurį laiką taip ir buvo. Tiesą sakant, prieš pat Šerną
suimant dėl Admirolo namo pirkimo apgavystės ketinau jį pa
likti. Tačiau kai jį paleido už užstatą, supratau, kad negaliu. Pa
sakiau Sebastianui, kad tarp mūsų viskas baigta ir daugiau nie
kada nenoriu jo matyti.
- Aišku. Ir tikrai baigta? Net dabar, kai palikai Šerną?
Eime įsistebeilijo į tolį.
- Nuolat tai kartoju savo širdžiai, bet ji nenori klausyti. Šiaip
ar taip, turėjau progą ir ją praleidau. O dabar privalau visą dė

mesį skirti vaikams. Po šių įvykių jie jaučiasi taip, lyg būtų pra
radę tėvą.
- Tai Sebastianui nepraneši, kad palikai Šerną?
- Ne, - tvirtai atsakė Eime. - Be to, manau, jis jau viską
užmiršo ir gyvena toliau. Veikiausiai buvau jam tik maloni pra
moga, kol buvo čia apsistojęs.
- Sprendžiant iš to, ką mačiau, atrodo, tai buvo daug dau
giau, Eime.
- Tame, atleisk, bet gal galėtume kalbėti apie ką nors kita?
- Žinoma, atsiprašau. Kaip laikosi vaikai?
- Ačiū, gerai. - Eimės veidas nušvito. - Jiems labai patinka
naujieji namai ir jų auklė, tai yra Fredis. Jis baigia visai juos iš
lepinti. Beje, ar judu su Niku jau nusprendę, kai veiksite per
Kalėdas?
- Jei atvirai, manau, viskas priklausys nuo Evės. Nesame
nieko suplanavę.
- Suprantu. Aš taip džiaugiuosi, kad judu viską išsiaiški
note, Tame. Ir sveikinu su motinystės pradžia.
Eime nusišypsojo ir abi vėl susidaužė taurėmis.
- Taip. Šiek tiek anksčiau, nei pati būčiau norėjusi, bet
Kleme - labai miela mergytė, be to, bent jau išsisukau nuo gim
dymo skausmų.
- Tiesa, - sukikeno Eime, - bet esu tikra, kad ateity to neiš
vengsi. Ar judu su Niku jau gyvenate kartu Londone?
- Ne, nenorėjau skubėti dėl Klemės. Bet manau, kad po Ka
lėdų atsikraustysiu pas juos į naują Niko namą Batersyje.
- Labai tikiuosi, kad judu susituoksite, Tame. Būtų smagu
laukti tokios nuostabios šventės.
- Kol kas taip toli neplanuojame, bet norėčiau ištekėti, ma-
nau, kad tai būtų gerai ir dėl Klemės. Vis dėlto teks palaukti,
kol jis pasipirš, - nusišypsojo Tame. - Atrodo, mums viskas
atvirkščiai.
- Štai kokios tos šiuolaikinės šeimos, ar ne? Beje, ar Pouzė
apsisprendė, ką darys su Admirolo namu?
- Šįryt trumpai apie tai kalbėjomės - man regis, sausį vėl
skelbs apie jo pardavimą nekilnojamojo turto rinkoje.
- Kaip liūdna - namas du šimtmečius priklausė jos šeimai.
Jis toks gražus. Sebastianas jį tiesiog įsimylėjo, man taip pat la
bai patinka. Turėsiu jį nupiešti, kol dar neparduotas. Pamaniau,
kad galėčiau padovanoti paveikslą Pouzei septyniasdešimt
mečio proga.
- Pouzei septyniasdešimt? - apstulbo Tame. - Maniau, ji
visa dešimčia metų jaunesnė.
- Suprantu. Ji mus visus lenkia savo trykštančia energija. Na,
man jau laikas grįžti namo ir duoti pailsėti Fredžiui, jis tikriau
siai jau dvyliktą kartą su vaikais žiūri „Mapetų kalėdinę giesmę“.
Buvo smagu susitikti, Tame. Jei turėsi progą, užsuk pas mus į
svečius. Gyvenu visai šalia pagrindinės gatvės, jei prieš atvažiuo
dama paskambintum, nupasakočiau tiksliau. Atsivežk ir Klemę,
ji galės susipažinti su savo išdykusiais pusbroliu ir pussesere.
- Jei tik turėsiu laiko, būtinai užsuksiu. Buvo tikrai labai
smagu pasimatyti, Eime. - Tame atsistojo ir pabučiavo ją. - Būk
saugi.
- Dabar galiu beveik užtikrintai sakyti, kad taip ir bus. Iki,
Tame.
39
Kai kitą popietę Tame su Kleme ir Pouze vaikštinėjo po sodą,

kišenėje suskambo jos mobilusis.
- Atsiprašau, aš trumpai atsiliepsiu, - pasakė ji. - Tai Ni
kas, - sužiopčiojo Pouzei taip, kad Kleme nematytų.
Pouzė linktelėjo ir nusivedė Klemę tolėliau, kad Tame ga
lėtų atsiliepti joms negirdint.
- Klausau?
- Tame, čia Nikas. Prieš dvidešimt minučių mirė Evė.
Ji girdėjo tuštumą ir nuovargį jo balse.
- Labai užjaučiu, Nikai.
- Ačiū. Dar turiu užpildyti dokumentus, o paskui parva
žiuosiu. Nieko nesakyk Klemei, kol negrįšiu, gerai? Aš pats jai
pasakysiu.
- Žinoma, mielasis. Myliu tave.
Tame pažvelgė į migloje skendintį sodą, užuodė raminamą
deginamų malkų dūmų kvapą. Pouzė nuo bugienio krūmo
pjovė šakelę, o Kleme prilaikė kopėčias. Tame priėjo prie jų,
lipdama nuo kopėčių Pouzė pasižiūrėjo Tamei į akis. Ši vos pas
tebimai papurtė galvą ir Pouzė linktelėjo.
- Atrodo, pagaliau turiu šeimos narį, su kuriuo galėsiu da

lintis sodininkystės aistra, tiesa, Kleme? - nusišypsojo Pouzė.
- O taip, man patinka gėlės ir kiti augalai. Močiutė mane
visko apie juos išmokys, kai pavasarį pradės busti gamta.
- Taip ir bus. O dabar gal eikime išgerti po puodelį karšto
šokolado ir užkrimsti pyrago? Lauke jau temsta ir darosi šalta.
Grįždama į namą Tame pakėlė akis į dangų ir pamatė pir
mąsias žvaigždes, mirksinčias joms virš galvų.
„Ilsėkis, brangioji Eve. Pažadu visomis jėgomis rūpintis
tavo dukra...“
Po valandos sugrįžo išblyškęs ir liūdnas Nikas. Jis nusivedė
Klemę į ryto kambarį, kuriame jiedvi su Pouze buvo pastačiu
sios Kalėdų eglutę, ir užsklendė duris.
- Man praverstų didelė taurė vyno, esu tikra, kad ir tau
būtų ne pro šalį, - liūdnai pasakė Pouzė, imdama iš šaldytuvo
butelį.
- Ačiū, Pouze.
Abi moterys tylėdamos sėdėjo prie stalo, paskendusios savo
mintyse.
- Buvau šiek tiek jaunesnė už Klemę, kai išgirdau žinią apie
tėčio mirtį, - galiausiai ištarė Pouzė. - Skirtumas tik tas, kad ne
buvau tam pasiruošusi, bet ir Klemei nebus lengva, nors mama
ir labai stengėsi ją tam paruošti. Ji bus sugniuždyta. Iki šiol apie
tai tik galvojo, o dabar tai tikra.
- Kaip mirė jūsų tėtis, Pouze?
- Tai labai ilga istorija, Tame, - liūdnai nusišypsojo Pouzė. -
Neseniai kai kas nutiko ir jaučiausi lyg iš naujo jo netekusi.
Moterys išgirdo atsidarančias ryto kambario duris, pro jas
išėjo Nikas, ant rankų nešdamasis Klemę. Ji buvo veidu įsi
kniaubusi jam į petį.
- Ji sakė, kad nori pas tave, mama, - tarė jis, perduodamas

mergytę Pouzei.
Tame pamatė ašarotą Klemės veidelį ir širdgėla bei meilė
nutvilkė jai širdį. Nikas ištiesė Tamei ranką, o Pouzė pasisodino
Klemę ant kelių.
- Ar dar liko vyno? - paklausė jis.
Tame išėmė butelį, įpylė jam ir abu išėjo iš virtuvės.
- Kaip ji sutiko žinią?
- Palyginti ramiai. Sakė, kad vakar Evė su ja atsisveikino, -
tarė Nikas, kai jiedu susėdo ryto kambaryje priešais židinį. -
Bet akivaizdu, kad jai plyšta širdis.
- Žinoma.
- Pasakiau jai, kad mamytė ramiai užmigo, - taip iš tiesų
ir buvo. Evė užsnūdo ir daugiau nebeprabudo. Ir tuo geriau,
Tame, nes ją kamavo dideli skausmai. Aš...
Nikas neišlaikęs apsiašarojo. Tame prisitraukė jį į glėbį ir jis
tyliai kūkčiojo jai į petį.
- Man siaubingai gaila, - sušnibždėjo Tame.
Pagaliau Nikas atsitraukė ir megztinio rankove nusivalė
akis.
- Atleisk, kad verkiau tau ant peties, Tame, turiu susiimti
dėl Klemės. Reikės daug kuo pasirūpinti - pavyzdžiui, Evės
laidotuvėmis, - ji norėjo kuklių pamaldų vietinėje bažnyčioje.
O dar yra namas Sautvolde - ji viską, žinoma, paliko Klemei.
Manė, kad geriausia būtų jį parduoti ir atidėti pinigus Klemės
mokslams ir universitetui.
- Visa tai ilgainiui sutvarkysi, Nikai. Dabar svarbiausia
mums visiems rūpintis Kleme.
- Taip. - Nikas liūdnai nusišypsojo. - Ačiū, kad esi tokia
nuostabi. Atleisk, Tame, aš...
- Ša, Nikai. Tai juk ir yra meilė, tiesa? Kartu ištverti sunkius
laikus.
- Na, reikia tikėtis, kad ateityje mūsų laukia ir geri laikai.
- Žinoma, Nikai, nė kiek tuo neabejoju, - jausmingai ištarė
Tame.
Evės laidotuvės įvyko po savaitės drėgną ir šaltą trečiadienį. Po

jų keletas gedėtojų sugrįžo į Admirolo namą išgerti karšto vyno
ir užkąsti Pouzės keptų pyragėlių su mėsa.
- Aš taip ja didžiuojuosi, - Pouzė pasakė Nikui, kai abu
žiūrėjo į Klemę, sėdinčią virtuvėje ant grindų su pusbroliu ir
pussesere. - Atrodo, ji lengvai prisitaiko prie naujo gyvenimo.
Jau nusprendei, ar ji toliau mokysis internatinėje mokykloje?
- Mes apie tai kalbėjomės ir Kleme sako, kad kol kas norėtų
ten likti. Ji susirado daug draugų ir tai, tikiuosi, padės sugrįžti į
įprastą gyvenimą, ko šiuo metu labiausiai ir reikia, - atsakė Nikas.
- Sveika, Pouze, - prie jų priėjo pasisveikinti Merė. - Labas,
Nikai.
- Labas, Mere, ačiū, kad atėjai, - mandagiai atsakė jis.
- Nėra už ką. Mudvi su Eve mokykloje buvome geriausios
draugės. Kiek svajonių turėjome... - Merė papurtė galvą. - Nie
kas negalėjo įsivaizduoti, kokia bus Evės ateitis.
- Taip, labai liūdna, - atsiduso Pouzė.
- Suprantu, jog dabar netinkamas metas, bet ar jau galvo
jote, ką darysite su Admirolo namu? - pasiteiravo Merė.
- Ne, mieloji, dar ne, bet tu sužinosi pirmoji, kai apsisprę-
siu, - kiek suirzusi atsakė Pouzė.
- Po Kalėdų užsuksiu pas tave pasikalbėti dėl Evės namo
pardavimo, - tarė Nikas.
- Puiku. Nemanau, kad bus sunku jį parduoti. Kleme tik

riausiai taps turtingesnė už mus visus, - gūžtelėjo Merė. - Tik
paskambink man.
Linktelėjusi Merė nuėjo.
Nikas pastebėjo niūrią Pouzės veido išraišką.
- Gyvenimas tęsiasi, mama, - tarė jis. - Toks yra šis pa
saulis.
- Žinau, jis tęsėsi ir tada, kai mirė mano tėtis.
Pouzė grįžtelėjusi pažvelgė į Fredį, vilkintį puošnų tamsų
kostiumą. Jis buvo įsitraukęs į pokalbį su Tame.
- Jis atrodo labai malonus, - šypsodamasis pasakė Nikas.
- Tai tiesa. Jaučiuosi palaiminta.
- Puiku, kad pagaliau turi žmogų, kuris gali tavimi pasirū
pinti.
- Tikiuosi, mes abu pasirūpinsime vienas kitu, - nusišyp
sojo Pouzė. - Vieną dieną viską tau papasakosiu apie jį ir kodėl
prieš daugybę metų negalėjome būti kartu. Beje, ar galvojai, ką
veiksi per Kalėdas, Nikai?
- Vakar vakare kalbėjomės apie tai su Tame ir Kleme. Norė
tume jas praleisti čia su tavimi, jei tik sutinki.
- Žinoma, Nikai. Fredis ir Eime su vaikais taip pat atva
žiuos. Jiems dabar sunkus metas - pirmosios Kalėdos be tėčio.
Pasistengsime suteikti jiems bent šiek tiek džiaugsmo.
Pouzė išgirdo rankinėje skambantį mobilųjį.
- Atsiprašau, Nikai, turiu atsiliepti.
- Žinoma.
- Klausau?
- Pouzė, čia Sebastianas.
- Labas, mielas Sebastianai.
- Ar ne laiku paskambinau?
- Ne, nieko tokio. - Pouzė išėjo iš virtuvės ir užsklendė pas

kui save duris, kad geriau jį girdėtų. - Ką nors sužinojai?
- Tiesą sakant, taip. Jūsų tėtis buvo palaidotas nepažymė
tame kape Pentonvilio kalėjimui priklausiančioje žemėje.
- Nepažymėtame?
- Nėra antkapio, tik numeris, nurodantis, kurioje vietoje jis
palaidotas.
- Aišku. Ar galėsiu nuvažiuoti pamatyti tą vietą?
- Na, tai nėra įprasta procedūra, bet mano pažįstamas timp
telėjo už kelių virvučių ir jums leista atvykti. Ar penktadienis
tiktų?
- Net jei ir netiktų, vis tiek atvažiuočiau. Sebastianai?
- Klausau?
- Ar neprieštarautum eiti ten kartu su manimi?
- Žinoma, ne, bet ar nenorėtumėte geriau pasiimti ką nors
iš šeimos narių?
- Nieku gyvu. Mano sūnūs kol kas nieko apie tai nežino.
- Gerai. Nemaniau, kad kada nors gyvenime jums taip saky
siu, bet susitiksime prie kalėjimo vartų antrą valandą po pietų.
- Puiku. Iš visos širdies dėkoju, kad tai suorganizavai.
- Nėra už ką, Pouze. Pasimatysime penktadienį. Iki.
Pouzei prireikė akimirkos nusiraminti. Kaip ironiška, kad ji
sužinojo, kur palaidotas tėtis, tą dieną, kai jie palydėjo į kapus
kitą per anksti mirusį žmogų... Ji giliai įkvėpė ir grįžo į virtuvę.
40
- Labas, Pouze. Pasiruošusi? - šypsodamasis pasisveikino

Sebastianas.
- Taip, jei tai apskritai įmanoma.
- Jūs įsitikinusi, kad norite tai daryti? Ten bus šiek tiek
niūru, - tarė jis, rodydamas į rūstų pastatą priešais juos.
- Visiškai įsitikinusi.
- Gerai, eime.
Sebastianas paspaudė skambučio mygtuką, pasakė jų pavar
des ir kalėjimo vartai spragtelėję atsivėrė.
Po penkiolikos minučių kalėjimo tarnautoja nuvedė juos į
sodą.
- Pagal koordinates, jūsų tėvas buvo palaidotas štai ten, - tarė
ji jiems einant žole - ir, kaip įsivaizdavo Pouzė, per nesuskaičiuo
jamą daugybę čia palaidotų kūnų, - aukštos kalėjimo tvoros link. -
Taip, - tarė tarnautoja, žiūrėdama į atsineštą spausdintą lapą. Ji
parodė į žole apaugusį kauburėlį kairėje nuo jų. - Čia toji vieta.
- Ačiū.
- Ar norite, kad pabūčiau su jumis? - paklausė Sebastianas.
- Ne, ačiū, aš ilgai neužtruksiu.
Pouzė smarkiai besidaužančia širdimi priėjo prie nedidelio
576 Luc i nd a Ri l e y *■ D r u g e l i ų k a mb a r y s
tarnautojos parodyto kauburio. Atsistojo priešais jį ir apsiaša

rojo, pamačiusi, kad nėra jokio ženklo, kuriame nurodyta, kas
buvo jos tėtis.
- Labas, tėveli, - sušnibždėjo ji. - Man labai gaila, kad atsi
dūrei šioje siaubingoje vietoje. Tu nusipelnei daug daugiau.
Ten bestovint Pouzei pirmą kartą dingtelėjo mintis, kad tė
čiui buvo suteikta teisė žudyti, kai su savo „Spitfire“ skrisdavo į
karo epicentrą. Už tai jis buvo apdovanotas, vadintas didvyriu.
Bet čia guli tarp šimtų kitų nusikaltėlių, nes atėmė gyvybę žmo
gui, kuris taip žiauriai jį išdavė.
- Neturėtum čia būti, tėveli, ir noriu, kad žinotum, jog aš
atleidau tau. Visada tave mylėsiu.
Ji atsisegė storos drobės rankinę ir išėmė iš jos puokštelę,
kurią buvo sudėliojusi iš baltų lengvučių eleboro žiedelių ir
žvilgančio žalio bugienio šakelių, apkibusių raudonomis uo
gomis.
Ji padėjo puokštelę ant kauburio ir užsimerkė maldoje.
Sebastianas stovėjo su tarnautoja, laikydamiesi pagarbaus
atstumo.
- Ar ji žino, kad tame pačiame kape palaidoti dar du žmonės?
- Ne, ir nereikia žinoti, - pašnibždom atsakė Sebastianas,
kai Pouzė baigė melstis ir pasuko eiti prie jų.
- Viskas? - paklausė jis.
- Taip, ačiū.
Išėjus iš kalėjimo Sebastianas atsisuko į ją.
- Dabar, kai viskas baigta, gal sutiktumėte šokti į taksi ir nu
važiuoti popiečio arbatėlės į „Fortnum“?
- Sebastianai, nieko labiau už tai netrokštu, - nusišypsojo
Pouzė. - Kuo greičiau palikime šią šiurpią vietą.
Po pusvalandžio jiedu sėdėjo šventiškai papuoštame „Foun-
tain“ restorane „Fortnum &Mason“ prekybos centre. Sebastia

nas buvo užsakęs abiem po taurę šampano.
- Už jūsų tėtį, Pouze. Ir už jus. - Jie susidaužė taurėmis ir
abu gurkštelėjo gėrimo. - Kaip jaučiatės pamačiusi, kur jis pa
laidotas? Geriau ar blogiau?
- Daug geriau, - linktelėjo Pouzė, imdama sumuštinį su
agurkais. - Kad ir kaip tai būtų siaubinga, viskas baigėsi. Ir pa
galiau su juo atsisveikinau.
- Jūs pasielgėte labai drąsiai, Pouze.
- Džiaugiuosi, kad taip padariau, ir nežinau, kaip tau atsidė
koti už pagalbą. Na, papasakok, kaip sekasi rašyti knygą.
- Et, po truputį. Vasario pradžioje leidyklai atiduosiu rank
raštį.
- O ką veiksi per Kalėdas?
- Nieko, - gūžtelėjo Sebastianas. - Ramiai padirbėsiu tuo
metu, kai kiti kimš slyvų pudingą.
- Skamba labai liūdnai, jei nesupyksi, kad taip sakau.
- Galbūt, bet daug geriau, nei leisti šventes su mama ir tuo
siaubingu vyru, už kurio ji ištekėjo keleri metai po tėčio mirties.
Kalėdos yra šeimos šventė, o aš savo šeimos neturiu, tad nieko
nepadarysi.
- Gal norėtum šventes praleisti su mano šeima Admirolo
name?
- Pouze, jūs labai maloni, bet abejoju, ar jūsų šeima norės
mane matyti.
- Kodėl?
- Na, - sumurmėjo Sebastianas, tepdamas bandelę sviestu, -
aš tiesiog esu svetimas.
- Tiesą sakant, Sebastianai, manau, kad mano šeima labai
apsidžiaugtų tave pamačiusi. Ypač vienas žmogus.
578 Luc i nda Ri l e y + D r u g e l i ų k a mb a r y s
- Ir kas tai būtų?

Pouzė įdėmiai į jį pasižiūrėjo ir paėmė dar vieną sumuštinį.
- Eime, kas gi daugiau.
Ji matė, kaip Sebastianas paraudo iki plaukų šaknų.
- Tik neapsimesk, kad nesupranti, apie ką kalbu, Sebastia
nai, nes tai būtų melas, o aš savo gyvenime jau ir taip per daug
jo prisiklausiau.
- Gerai, neapsimesiu. - Jis paėmė taurę ir nurijo didelį
gurkšnį šampano. - Kaip sužinojote?
- Tai buvo parašyta jūsų abiejų veiduose.
- Gal taip ir buvo, bet Eime labai aiškiai man pasakė, kad
niekada nepaliks Šerno.
- Todėl taip staiga ir išvažiavai iš Admirolo namo?
- Taip. Atleiskit, Pouze, tikriausiai baisiai ant manęs pyks
tate. Šernas yra jūsų sūnus ir...
- Eime paliko jį, Sebastianai. Jis žiauriai ją užpuolė ir tik
Fredžio dėka tai nesibaigė nelaime. Šiuo metu Šernas yra rea
bilitacijos klinikoje Esekse, bando spręsti savo alkoholizmo ir
pykčio problemas.
- O Dieve, Pouze. - Sebastianas papurtė galvą. - Aš... na,
net nežinau, ką šiuo metu jaučiu. Tikriausiai „pakraupęs“ yra
tinkamiausias apibūdinimas.
- Ar kada nors įtarei, kad Eime yra smurto auka, Sebastianai?
- Aš... taip, man buvo kilusi tokia mintis. Pastebėdavau mė
lynių neįprastose vietose...
- Nereikia išsisukinėti, Sebastianai. Dažnai svarstau, kodėl
jaunesnė karta pradeda kalbėti užuolankomis su vyresniais, kai
kalba pasisuka apie seksą, nors mes šioje srityje turėtume žinoti
daug daugiau nei jie. Taigi, Eime neketina grįžti pas Šerną, net
jei jis išeis iš klinikos tapęs visiškai nauju žmogumi.
- Turiu pasakyti, jog man palengvėjo. Ji toks geras žmogus,

o iškentė labai daug vargo.
- Tai tiesa, Sebastianai. Tu ją myli?
- Taip, Pouze. Išvažiuodamas nebuvau dėl to tikras, o dabar
esu visiškai įsitikinęs. Nors ji pasakė man neturėti jokių vilčių,
pastarąjį mėnesį apie nieką daugiau negalvojau, tik apie ją. To
dėl ir neįstengiau rašyti. Tiesiog... - atsiduso jis, - mintys nuolat
sukasi apie Eimę.
- Tai ar norėtum kartu su mumis sutikti Kalėdas? - dar sykį
paklausė Pouzė.
- Tikrai nežinau. - Jis įdėmiai pažvelgė į kitoje stalo pusėje
sėdinčią Pouzę. - Jei atvirai, man sunku suprasti, kodėl skati
nate savo sūnaus žmoną grįžti į meilužio glėbį.
- Nes esu realistė, Sebastianai. Sunku ne tik Eimei, bet ir tau.
Daug žmonių taip ir nesulaukia laimingos pabaigos - man pri
reikė penkiasdešimties metų, kol pagaliau suradau savo laimę,
ir jeigu galiu padėti kam nors kitam, taip ir padarysiu. Eimei
reikia tavęs, taip pat ir mano anūkams.
- O kaip Šernas?
- Nė viena motina nenori pripažinti, kad jos obuolys supu
vęs, bet, deja, taip yra. Todėl, kad neatkreipiau į tai dėmesio, Niko
vaikystė buvo sunki, o Eime, kurią be galo myliu, vos neprarado
gyvybės. Pastarosiomis dienomis svarstau, ar dėl to gali būti kalti
genai - galų gale mano tėtis nužudė savo geriausią draugą.
- Pouze, tai visai kas kita. Tai buvo nusikaltimas iš aistros.
Jei tai būtų nutikę Prancūzijoje, tikriausiai jam būtų buvę at
leista. - Sebastianas nusišypsojo. - Taip, genai yra genai, bet ne
pamirškite, kad kiekvienas turime unikalią DNR, kuri būdinga
vien tik mums. O šiame išskirtiniame derinyje gali slypėti įvai
riausių asmenybės bruožų.
- Ko gero, esi teisus, niekada apie tai nepagalvojau. Bet vis

tiek jaučiuosi kalta dėl Šerno elgesio. Vis svarstau, ar aš ką nors
negerai padariau - o gal ko nors nepadariau, - bet šis kelias
veda į niekur.
- Taip, Pouze, bet bent jau Eime ir jūsų anūkai dabar sau
gūs.
- Norėčiau, kad jie būtų ir laimingi. Tai ar atvažiuosi, Sebas
tianai? Bus ir Fredis, taip pat mano sūnus Nikas su Tame.
- Jūs labai maloni, Pouze, bet gal galėčiau truputį pagalvoti
prieš atsakydamas?
- Žinoma. O dabar noriu papasakoti tau graudžią istoriją,
kaip aš įgijau dar vieną anūkę...
- Pagaliau viena! - tarė Fredis, savo namų tarpduryje apka

binęs Pouzę. - Užeik, užeik. Atrodo, kad jau daugybę savaičių
neturėjau tavęs tik sau, - pasakė jis, vesdamasis į svetainę, ku
rioje ant kavos staliuko stovėjo padėklas su buteliu šampano ir
dviem taurėmis.
- Oho, ar yra kokia nors proga?
- Jokios, išskyrus tai, kad netrukus Kalėdos ir dar svar
biau - mūsų širdys vis dar plaka krūtinėje. Sulaukus mūsų am
žiaus nereikia ieškoti progų šampanui gerti, Pouze.
- Aš ir vakar gėriau šampano.
- Tikrai? Ir kurgi jo gavai? - paklausė Fredis ir, iššovęs
kamštį, pripylė taures ir vieną įteikė jai.
- „Fortnum“. Gėriau arbatą su Sebastianu.
- Ką tu sakai! Nejaugi aš turiu konkurentą?
- Jei būčiau trisdešimčia metų jaunesnė, tikrai turėtum, -
nusišypsojo Pouzė. - Į sveikatą.
- Į sveikatą, - atsakė Fredis. - Kaip jam sekasi?

- Gerai, siunčia tau linkėjimų. Girdėjau, kad jis tapo klausy
toju ir patarėju mūsų melodramiškoje istorijoje.
- Išties, ir esu dėkingas už jo išmintingą patarimą. Bet man
labiau rūpi, kodėl buvai su juo susitikusi „Fortnum“?
- Paprašiau jo surasti mano tėčio kapą ir vakar važiavau jo
aplankyti.
- Supratau. O kur jis yra?
- Pentonvilio kalėjime ir, kol dar nieko nepasakei, - taip,
buvo labai sunku. Bet tai buvo būtina, dabar jaučiu, kad paga
liau galiu judėti pirmyn.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, Pouze, bet jei būtum mane pakvie
tusi, būčiau mielai palaikęs tau draugiją.
- Turėjau tai padaryti viena, Fredi. Tikiuosi, supranti mane.
- Suprantu.
- Tiesą sakant, pakviečiau Sebastianą kartu su mumis su
tikti Kalėdas.
- Tikrai? Džiaugiuosi. Pastaruoju metu tavo šeimoje justi
vyrų trūkumas.
- Jiedu su Eime buvo užmezgę romaną, kai Sebastianas gy
veno pas mane Admirolo name.
- Nejaugi? Ir tu tai žinojai?
- Taip, turėjau tokių įtarimų. O dabar abu atvirai man tai pri
pažino. Jis labai malonus žmogus, Fredi. Būtent tokio Eimei ir
reikia.
- Pasirodo, tu esi tikra piršlė.
- Po visko, kas nutiko pastarosiomis savaitėmis, manau, abu
galime sutikti, jog gyvenimas tiesiog per trumpas. Mudu prara
dome tiek daug metų, per kuriuos galėjome būti laimingi, ne
noriu, kad taip nutiktų ir Eimei su Sebastianu.
- Ką gi, ką gi, - nusišypsojo Fredis. - Tai labai kilniaširdiš

kas poelgis, turint omeny Semą.
- Na, kadangi prieš kelias dienas Šėmas skambino man ir
sakė, kad susipažino su viena moterimi, kuri jam tapo labai ar
tima, abejoju, ar jis ilgai bus vienišas. Ji vardu Hetera, ten pat
gydosi alkoholio priklausomybę. Atrodo, ji labai padeda Šernui.
Jis kalbėjo optimistiškai, turint omeny visas aplinkybes. Ir, ži
noma, buvo blaivus.
- Gera žinia.
- Tiesa, o dėl Eimės ir Sebastiano - aš tik įteikiau kvietimą.
Nuo jų pačių priklausys, ar tuo pasinaudos.
- Taip! O dabar - ar esi išalkusi? Deja, ir vėl galiu pasiūlyti
tik savo troškinio.
Virtuvėje ant stalo jau degė žvakės, Pouzė atsisėdusi laukė,
kol jis įdės į lėkštes maistą.
- Kaip laikosi Kleme? - pradėjus valgyti paklausė Fredis.
- Neblogai, labai laukia Kalėdų. Jie kelioms dienoms išva
žiavo į Londoną, sugrįš per Kūčias. Noriu pasistengti, kad jai tai
būtų ypatingos Kalėdos.
- Taip ir bus, Pouze. O kaip dėl Admirolo namo?
- Apsispręsiu po Kalėdų, - tvirtai pasakė Pouzė.
- Žinoma. Na, užkirskim.
Po vakarienės abu vėl sugrįžo į svetainę ir atsisėdo priešais
židinį pagurkšnoti brendžio.
- Tikėkimės, kiti metai bus daug ramesni, - tarė Fredis.
- Taip, ir noriu padėkoti už tavo palaikymą, ne tik man,
bet ir visai mano šeimai. Tu toks geras, Fredi. Visi tave labai
myli.
- Išties?
- Taip. Jiems tave pristatydama jaučiausi kaip vaikas, trokš-
Luc i nda Ri l e y D r u g e l i ų k a mb a r y s 583
tantis tėvų pritarimo. Kaip svarbu, kad šeima būtų palanki,

tiesa?
- Tikrai. Džiaugiuosi, kad jiems įtikau.
- Manau, daug daugiau, Fredi. O dabar turiu važiuoti. Ke
lios pastarosios dienos buvo labai sunkios, jaučiuosi išsekusi.
- Pouze? - Fredis atsistojo ir priėjo prie jos. Paėmęs už ran
kos padėjo pakilti nuo krėslo. - Gal pasiliksi?
- Aš...
- Prašau, - tarė jis.
Tada pabučiavo ją, o kai po dešimties minučių nusivedė
Pouzę į antrą aukštą, jai jau nerūpėjo, kad jos kūnas nebejau
nas, juk prabėgę metai palietė juos abu.
41
- Eime, ar galėtum nuvažiuoti į Heilsverto stotį pasitikti

mano seno pažįstamo? Mes čia turim darbo iki kaklo su mėsos
pyragėliais, tiesa, Kleme?
- Taip, - pritarė Kleme, šaukštu dėdama maltą mėsą ant iš
kočiotos tešlos lapelio.
- Gerai. Ko ieškoti?
- Ak, jo vardas Džordžas. Parašysiu jam žinutę, kad dairy-
tųsi gražios šviesiaplaukės, - nusišypsojo Pouzė.
Prie stalo sėdintis Fredis linksmai jai mirktelėjo.
- Gerai, tik vis užmeskite akį į vaikus. Jie ryto kambaryje,
bando atspėti, kokios dovanos guli po eglute.
- Eisiu pažiūrėti, kad jų nepraplėštų, - pasakė Kleme ir, nu
sišluosčiusi rankas į prijuostę, išėjo iš virtuvės.
- Sakai, Džordžas? - tarė Fredis, atsistojęs už Pouzės, masa
žuodamas jai pečius.
- Toks Sebastiano knygos pagrindinio veikėjo vardas, -
gūžtelėjo ji. - Tiesiog pasakiau tai, kas pirmiausia šovė į galvą.
- Aišku. Kuo galėčiau tau padėti?
- Galėtum padengti stalą. Tame ir Nikas viršuje pakuoja
paskutines dovanas. Per šias Kalėdas vaikus visai išpaikin

sime.
- Ką gi, - tarstelėjo Fredis ir žengė prie stalčiaus paimti stalo
įrankių. - Svarsčiau...
- Ką? - paklausė Pouzė.
Ji atidarė orkaitės dureles ir įstūmė padėklą su pyragėliais.
- Ar, kai baigsis šios beprotiškos šventės, galėčiau tave išsi
vežti kelioms savaitėms atostogų? Tu neabejotinai jų nusipelnei,
Pouze.
- Na, būtų šaunu, bet...
- Jokių „bet“, Pouze. Esu tikras, kad visi kaip nors išgyvens
ir be tavo pagalbos kelias savaites. Mums reikia pabūti kartu,
mieloji. - Priėjęs pilnomis rankomis peilių ir šakučių Fredis
švelniai pabučiavo Pouzę į skruostą. - Mąsčiau apie Tolimuo
sius Rytus. Galbūt Malaiziją.
- Tai bent, tikrai norėčiau ten nuvykti, Fredi.
- Gerai. Tai ir keliaukime, kol dar turime sveikatos ir jėgų.
- Taip, tu teisus, - sutiko Pouzė. - Mielai sutinku.
Tuo metu į virtuvę sugužėjo visi trys vaikai ir Pouzės dėme
sys nukrypo į juos.
Eime stovėjo perone, gniaužydama šąlančias rankas. Traukinys

vėlavo penkiolika minučių ir buvo tikrai šalta. Galop jis įpuš-
kėjo į stotį, į peroną išlipo minia keleivių su pilnais krepšiais
dovanų. Eime dairėsi po žmones, tikėdamasi, kad Pouzė nepa
miršo išsiųsti žinutės, antraip ji niekaip neras Džordžo. Kai pe
ronas pamažu ištuštėjo ir Eime jau ketino grįžti į automobilį pa
siimti mobiliojo ir skambinti Pouzei, staiga vos už kelių metrų
pamatė stovinčią aukštą figūrą.
Eime aiktelėjo, nesuprasdama, ar mato keistą viziją, - bet

ne, ten tikrai jis. Ji stovėjo ir žiūrėjo, kol jis lėtai prie jos priėjo.
- Labas, Eime.
- Labas, atsiprašau, bet skubu į automobilį, nes turėjau pa
imti žmogų, vardu Džordžas, Pouzės draugą, ir...
- Taip, tai aš, - nusišypsojo jis.
- Bet tu ne Džordžas ir Pouzė tavęs nekvietė Kalėdoms, ar ne?
- Tiesą sakant, pakvietė.
Eime nustėrusi pažvelgė į jį.
- Jei netiki, paskambink jai.
- Bet kodėl?..
- Nes ji yra vienas nuostabiausių mano sutiktų žmonių, bet
jeigu tu nenori, kad čia būčiau, galiu kitu traukiniu grįžti į Lon
doną. Ar nori manęs, Eime?
- Turi omeny, Kalėdoms?
- Žinai, kas kalbama apie dovanojamus šuniukus - jie ne tik
Kalėdoms, bet ir visam gyvenimui, - šypsodamasis pasakė jis. -
Taigi, galbūt šiek tiek ilgesniam laikui.
- Aš...
Eimei ėmė svaigti galva.
- Jei tai nors kiek padės, Pouzė man viską papasakojo, ir
beprotiškai gaila, kad tau teko tiek iškentėti. Jei atvirai, galėčiau
plikomis rankomis pasmaugti Šerną, bet abejoju, ar nuo to kam
nors būtų geriau, todėl labai stengsiuosi susivaldyti. O dabar gal
jau galėtum apsispręsti, kol mirtinai nesušalome?
Eime gerai jo nematė, nes vaizdas liejosi nuo ašarų. Širdis,
giliai paslėpta ir užrakinta spyna, dabar, atrodė, tuoj sprogs krū
tinėje.
- Na, - ji sunkiai nurijo seilę. - Tu esi Pouzės svečias ir ji
paprašė tave atvežti.
L u c i n d a Ri l e y ★ Dr ug e l i ų k a mb a r y s 587
- O tu tikrai nori tai padaryti?

- Taip.
- Tada važiuojam.
Sebastianas padavė jai ranką ir ji suėmė ją. Jiedu kartu nuėjo
per ištuštėjusią stotį prie automobilio.
ętrojnises metų
(ę tfrfn tin ė rožė

(Čltosa oclomta)
42
Sėdėdama priešais tualetinio staliuko veidrodį Pouzė dažėsi

blakstienas. Tada pasitepė lūpas naujais šiam vakarui nusipirk
tais dažais ir iškart nusivalė.
- Per ryškūs tokiai senai bobai kaip tu, Pouze, - sumurmėjo.
Per pravirą langą girdėjo, kaip terasoje instrumentus derina
nedidelis orkestras. Maisto tiekėjai sukosi virtuvėje, jos šeima
uždraudė jai įžengti į virtuvę jau tris valandas.
Pakilusi nuo kėdutės ji priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn.
Buvo nuostabus švelnus birželio vakaras, primenantis pasku
tinę didelę puotą, čia surengtą, kai jai buvo septyneri. Ji sėdėjo
ant laiptelių, vedančių į sodą, baimindamasi, kad nebūtų su
rasta ir nuvesta į lovą. Tada prie jos prisėdo ir tėtis.
„Pažadėk man, kad radusi meilę tvirtai įsikibsi jos ir nie
kada nepaleisi“, - tada pasakė jis.
Šie žodžiai dabar skambėjo ausyse, ir Pouzė tikėjosi, jog tė
tis pritartų šiai šventei.
Vakar jiedu su Fredžiu tyliai susituokė metrikacijos sky
riuje, ceremonijoje dalyvavo tik šeimos nariai. O šį vakarą - per
septyniasdešimtąjį jos gimtadienį - jie visi tai atšvęs.
Pouzė atsisėdo ant lovos krašto apsiauti batelių - jie buvo

plonu neaukštu kulniuku ir labai nepatogūs, bet tokį ypatingą
vakarą ji negali avėti guminių batų, kaip pasakė Kleme, kai jie
dvi ieškojo jai prie aprangos derančių batelių.
Tame surado jai apdarą - kreminės spalvos tvaskančią ket
virto dešimtmečio suknelę, pridengiančią visus nelygumus, at
siradusius su amžiumi, ir kartu neleidžiančią atrodyti kaip lai
vas išpūstomis burėmis.
Kažkas pabeldė į duris.
- Kas čia?
- Tame ir Kleme! - šūktelėjo Kleme. - Atnešėme gėlių į
plaukus.
- Užeikit!
Jos įėjo - Tame atrodė stulbinamai su skaisčiai žalia suknia,
o Kleme vilkėjo bronzos spalvos taftos suknelę, idealiai paryš
kinančią jos odą.
- Ak, kaip nuostabiai abi atrodote! - nusišypsojo Pouzė.
- Ir tu, močiute, - tai yra tu visai nepanaši į močiutę, - su
kikeno Kleme.
- Šį vakarą, mieloji, aš ir nesijaučiu močiute, - pritarė Pouzė.
- Imkite taurę šampano jauduliui apraminti. Ar man įsegti
gėles į plaukus? - paklausė Tame.
- Ačiū.
Pouzė siurbtelėjo šampano, tada nuėjo prie tualetinio staliuko
ir atsisėdo. Fredžio prašymu ji buvo pasiauginusi šiek tiek ilges
nius plaukus ir dabar jie krito apie veidą švelniomis bangomis.
- Štai, - tarė Tame, prisegusi dvi kreminės spalvos rožytes,
nuskintas sode.
- Kaip sekasi maisto tiekėjams? Ar jau išdėliojo gėrimus?
- Močiute, nesirūpink. Viskas kontroliuojama.
- Iš tiesų, Pouze, - patvirtino Tame. - Ar jums dar ko nors

reikia? Jau pradeda rinktis svečiai, vyrai sveikinasi su jais. Turė
tume ir mes nusileisti į apačią.
- Man nieko netrūksta, ačiū. Prieikit arčiau, mano mielo
sios, noriu jus abi pabučiuoti.
Pouzė ištiesė rankas, norėdama prisitraukti Klemę, bet
anūkė sugavo jos kairę ranką ir ištiesė Tamei.
- Žiūrėk, Tame, Pouzė dabar ant piršto turi du žiedus, o tu
tik vieną.
- Ak, tu, išdykėle, - pagrūmojo Tame. - Tu tik nori apsi
vilkti dar vieną pamergės suknelę.
- Noriu, kad judu su tėčiu susituoktumėte, kad būtume
tikra šeima.
- Netrukus taip ir bus, Kleme, pažadu, bet pirmiausia tu
rime leisti Pouzei pasidžiaugti savo tuoktuvių ir gimtadienio
švente, tiesa?
Tame pavartė akis Pouzei, kai ši pabučiavo anūkę.
- Lipkite žemyn. Netrukus ateisiu ir aš.
- Fredis užlips jūsų pasiimti maždaug po penkiolikos mi
nučių.
- Ačiū, Tame. Jaučiuosi nepaprastai lepinama.
- Jūs to ir nusipelnėte, Pouze. Tiek daug dėl mūsų visų pa
darėte, o dabar atėjo metas mums pasirūpinti jumis.
Jiedvi išėjo, o Pouzė vėl gurkštelėjo šampano ir atsisėdo ant
suoliuko prie lango pasižiūrėti j žemiau terasoje didėjančią sve
čių minią.
Kažkas vėl pabeldė j duris.
- Užeikit.
Šįkart tai buvo Eime, puikiai atrodanti su žalsvai melsva
šilko suknele.
- Tik atėjau palinkėti jums sėkmės šį vakarą, Pouze.

- Ačiū, brangioji. Beje, atrodai pasakiškai. Tai iš tiesų naujų
pradžių vakaras, ar ne?
- Taip, bet pažadu, Pouze, kai mudu su Sebastianu galiausiai
įsikelsime į Admirolo namą, jūs visada čia būsite laukiama.
- Žinau, mieloji, ačiū tau. Šiam namui reikia ir remonto, ir
didelės šeimos. Aš tokia dėkinga Sebastianui, kad prisiima šią
atsakomybę.
- Na, praeis mažiausiai metai, kol mes į jį įsikelsime, nes re
montas truks tikrai ilgai, bet pažadu rūpintis šiuo namu, jei jūs
pažadėsite padėti mums sodininkauti. Aš nė nežinočiau, nuo
ko pradėti.
- Vadinasi, turėsi išmokti, o kai grįšiu po medaus mėnesio,
parodysiu, ką daryti.
- Jūs tikrai neprieštaraujate?
- Žinoma, ne. Galų gale Džeikas ir Sara mano anūkai. Nepa
miršk, kad jie yra Montagju, taigi namas išlieka šeimos rankose.
- Aš... Ar ką nors girdėjote iš Šerno? - nedrąsiai paklausė
Eime.
- Taip, jis skambino palinkėti gero vakaro.
- Aišku. - Eime nejaukiai pažvelgė į Pouzę. - Kaip jis lai
kosi?
- Atrodė gerai nusiteikęs. Jis vis dar su Hetera - moterimi,
su kuria susipažino klinikoje. Gyvena pas ją Viltšyre. Sakė, kad
teismui pasibaigus jie ketina išvažiuoti gyventi į užsienį, - ži
noma, viskas priklausys nuo teismo nuosprendžio. Regis, He
tera yra pasiturinti moteris ir laiko Šerną už trumpio pavadžio.
Jis tikrai nebegeria - Hetera yra negerianti ir dukart per savaitę
tempiasi Šerną į anoniminių alkoholikų susirinkimus, - Pouzė
liūdnai nusišypsojo.
- Man labai gaila, kad jis neatvyko į tuoktuves ir šio vakaro

šventę, - atsiduso Eime.
- Taip daug geriau. Gyvenimas niekada nebūna visiškai
tobulas, mieloji. Na, bet užteks apie Šerną. - Pouzė atsistojo. -
Noriu, kad puikiai pasilinksmintum šį vakarą.
- Taip ir bus. Ak, atnešiau jums gimtadienio dovaną. Ji nuo
mūsų visų. Atplėškit, kai turėsite laiko.
- Būtinai, - tarė Pouzė, kai Eime parodė į didelį kvadratinį
daiktą, įvyniotą į rudą popierių ir atremtą į sieną. - Ačiū, bran
gioji.
- Iš tiesų tai menkniekis, palyginti su tuo, kiek dėl manęs
padarėte. - Priėjusi Eime apkabino Pouzę. - Jūs esate nuostabi.
O dabar einu į apačią. Smagaus vakaro!
- Ačiū.
Pouzė nulydėjo akimis išeinančią Eimę ir žengė prie rudu
popieriumi apvynioto paketo. Ji atsisėdo ant lovos ir pasidėjo jį
ant kelių, galvodama apie Šerną ir gailėdamasi, kad šį vakarą jo
čia nėra. Galėjo tik tikėtis, kad jis išmoks džiaugtis savo nauju
gyvenimu, tačiau šiek tiek tuo abejojo. Per savo gyvenimą buvo
išmokusi vieną dalyką - žmonės niekada nesikeičia.
- Ne dabar, Pouzė, - sušnibždėjo ji ir sutelkė dėmesį į pa
ketą ant kelių.
Nuplėšusi popierių pamatė drobės nugarėlę. Atsukusi į save,
aiktelėjo, išvydusi nutapytą Admirolo namą.
Eime buvo pasirinkusi užpakalinę namo pusę su terasa, pir
mame paveikslo plane vešėjo sodas. Čia buvo gėlynas, rožių ir
gluosnių takas, drugelių sodas, apsipylęs nuostabiais žiedais.
Pouzei akyse sužvilgo ašaros ir ji sunkiai jas sutramdė, kad
nesugadintų makiažo. Sodas buvojos indėlis į Admirolo namą,
ir ji žinojo, jog turi tuos, kurie pasirūpins juo ateityje. Pasiūlys
Sebastianui ir Eimei susirasti gerą sodininką - iš šio paveikslo

buvo aišku, jog Eime pernelyg talentinga, kad dienas leistų iki
kelių panirusi į kompostą.
Vėl pasigirdo beldimas į duris ir šįkart įėjo Fredis, toks ža
vingas su smokingu.
- Sveika, mieloji, - nusišypsojo jis atsistojusiai Pouzei. - At
rodai kaip paveikslėlis!
Jis ištiesė į ją rankas ir Pouzė žengė jam į glėbį.
- Kaip jautiesi?
- Labai jaudinuosi.
- Liūdi, jog tai bus paskutinis tavo pokylis Admirolo name?
- Ne, nelabai, - atsakė ji.
- Stebiuosi.
- Na, per pastaruosius mėnesius kai ką supratau.
- Ir ką gi?
- Kad namai nėra vien plytos ir cementas, - Pouzė nusišyp
sojo jam. - Namai yra čia - tavo glėbyje.
Fredis pažvelgė į ją.
- Ak, ponia Lenoks, tai tokie romantiški žodžiai.
- Tikriausiai bėgant metams darausi sentimentali, bet iš
tiesų taip manau.
Jis pabučiavo ją į kaktą.
- Pažadu, kad tau niekada nereikės palikti šio glėbio, o jei
norėsi gyventi didesniame name ir turėti sodą, kurį galėtum
prižiūrėti, galėsime po medaus mėnesio tokio paieškoti.
- Nereikia, tavo namelis yra idealus, Fredi. Tai bus mūsų
namai, kuriuose apsistosime grįžę po ilgų kelionių.
- Dar pažiūrėsim. Užteks vieno susirūpinusio tavo šeimos
nario skambučio ir tu lėkte parlėksi namo, - nusijuokė jis. - Bet
taip ir turi būti. Myliu jus, ponia Lenoks.
- Ir aš tave myliu.
Kažkas vėl pasibeldė ir Pouzė su Fredžiu atšoko vienas nuo
kito. Įėjo Nikas.
- Rimtai, - jis kilstelėjo antakį. - Lyg užtikčiau du paauglius,
nežinia ką veikiančius miegamajame. Pasiruošusi eiti, mama?
Visi jau laukia vestibiulyje.
- Manau, taip.
Ji spindinčiomis akimis atsigręžė į Fredį.
- Jaučiu, kaip į šį namą sugrįžta gyvybė.
Fredis linktelėjo.
- Suprantu, mieloji, suprantu.
Tai taręs jis ramiai išsivedė ją pro duris.
Pouzė sustojo laiptų aikštelėje su sūnumi ir vyru iš šonų. Virš

galvų spindėjo sietynas, ji pažvelgė į vestibiulį apačioje. Prieš
akis mirguliavo veidų jūra. Tarp jų buvo ir mylima šeima - nauja
karta, kuriai ji davė pradžią. Jų akyse spindėjo ateities viltis.
Kažkas pradėjo ploti, netrukus prisidėjo ir kiti svečiai, vesti
biulis sugriaudėjo nuo plojimų ir sveikinimų šūksnių.
Pouzė tvirtai įsikibo Fredžiui ir Nikui už parankių ir nulipo
žemyn pas svečius.
TAIP PAT SKAITYKITE
SEPTYNIOS
Romanas
Iš anglų kalbos vertė

Kristina Miliūnienė
VILNIUS 2016
1
Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužino

jau, kad mirė mano tėvas.
Sėdėjau gražiame sode Londone, mokyklos laikų draugės
namų kieme, ant kelių gulėjo atversta „Penelopiada“, bet to ro
mano neskaičiau, tik mėgavausi birželio saule ir laukiau, kol
Dženė parsiveš iš darželio savo sūnelį.
Jaučiausi rami ir dabar pripažinau, kaip gerai padariau išvykusi
iš namų. Gėrėjausi skleidžiančia žiedus ragane, saulės tartum pri
buvėjos paskatinta apsipilti spalvų margumynu, ir tada suskambo
mano mobilusis. Žvilgtelėjau į ekraną - skambino Marina.
- Sveika, Ma, kaip laikaisi? - ištariau tikėdamasi, kad ji iš
girs šilumą mano balse.
- Maja, aš...
Marina nutilo, ir akimirksniu supratau, kad kažkas yra bai
siai blogai.
- Kas atsitiko?
- Maja, nelengva tau tai pasakyti, bet vakar popietę čia,
mūsų namuose, tavo tėvą ištiko širdies priepuolis, o šįryt auš
tant jis... iškeliavo.
Nieko neatsakiau - mano galvoje sukosi daugybė visokių
kvailų minčių. Pirmiausia pagalvojau, kad Marina visai neaišku
kodėl bus sumaniusi iškrėsti kokį nevykusį pokštą.
14 L u c i n d a Ri l e y
- Tau, Maja, pranešiau pirmai iš seserų, kaip vyriausiai. Ir

norėjau paklausti, ar tu pati pasakysi kitoms, ar paliksi tai man.
- Aš...
Vis dar negalėdama suregzti sakinio ėmiau suvokti, kad Ma
rina, mieloji, taip mylima Marina, moteris, visada buvusi kaip
mama, niekada man to nesakytų, jei tai būtų netiesa. Tad turi būti
tiesa. Ir tą akimirką visas mano pasaulis ėmė suktis vien apie šią ašį.
- Maja, būk gera, sakyk, kaip jautiesi. Iš tiesų tokios baisios
žinios dar nėra tekę pranešti telefonu, bet ką man reikėjo daryti?
Vienas Dievas težino, kaip j tai sureaguos kitos seserys.
Tik tada išgirdau kančią jos balse ir supratau, kad jai reikėjo
pasidalyti ta žinia ir dėl savęs. Tad sugrįžau į man įprastą ramy
bės būseną guosti kitų.
- Žinoma, jei tau taip būtų geriau, Ma, aš pranešiu seserims,
nors nenumanau, kur jos galėtų būti. Ar Alė nėra išplaukusi tre
niruotis regatai?
Aptarinėjant, kur yra kiekviena iš mano jaunesniųjų seserų,
tartum būtų reikėję sukviesti jas kokio gimtadienio švęsti, o ne
gedėti mūsų mirusio tėvo, visas pokalbis ėmė atrodyti atitrūkęs
nuo tikrovės.
- O kada laidosim, kaip manai? Juk Elektra Los Andžele, o
Alė kažkur atviroje jūroje, tad planuokim nebent kitą savaitę? -
paklausiau.
- Na... - Marinos balse išgirdau abejonę. - Gal mudviem
bus geriausia tai aptarti, kai grįši namo. Iš tiesų, Maja, skubėti
nėra ko - jeigu dar porą savo atostogų dienų norėtum likti Lon
done, tai ir lik. Čia nieko daugiau dėl jo negalim padaryti... -
nutilo jos liūdnas balsas.
- Ma, savaime aišku, aš išskrisiu į Ženevą artimiausiu reisu!
Tuoj pat skambinu į oro uostą, o tada pasistengsiu susisiekti su
kiekviena sese.
S e p t y n i o s s eserys * Maj os ist ori j a 15
- Labai užjaučiu tave, chėrie, - liūdnai tarė Marina. - Ži

nau, kaip nepaprastai jį mylėjai.
- Taip, - atsakiau ir keista ramybė, apėmusi mane, kol dėl
visko tarėmės, staiga dingo tartum tyka prieš smarkią audrą. -
Paskambinsiu tau vėliau, kai jau žinosiu, kada parvykstu.
- Žiūrėk savęs, Maja. Tau tai baisus sukrėtimas.
Paspaudžiau pokalbio baigimo mygtuką ir, kol nepratrūko
audros debesys ir neužliejo širdies, užlipau į savo miegamąjį su
sirasti skrydžio dokumentų ir susisiekti su oro uostu. Laukdama
eilėje, kol atsilieps į mano skambutį, pažvelgiau į lovą, kurioje
šį rytą nubudau paprasčiausiai pasitikdama dar vieną dieną. Ir
padėkojau Dievui, kad žmonės neturi galios įžvelgti ateities.
Pagaliau atsiliepusi moteris nebuvo labai paslaugi, kalbėjo
įsakmiai, ir, jai išsamiai aiškinant apie tiesioginius skrydžius, pi
nigines baudas ir kredito korteles, jaučiau, kad mano jausmų už
tvanka tuoj bus pralaužta. Galų gale, kai man nenoromis skyrė
vietą ketvirtos valandos lėktuve į Ženevą, - o tai reiškė, kad turiu
nedelsdama viską susimesti į kelionės krepšį ir lėkti taksi į Hi-
trou, - aš atsisėdau ant lovos ir įsispoksojau į žaliomis šakelėmis
raštuotus sienų apmušalus, kol tas raštas ėmė mirguliuoti akyse.
- Jis iškeliavo, - sušnibždėjau, - iškeliavo visiems laikams.
Aš jo niekada nebepamatysiu.
Tikėjausi, kad ištarus šiuos žodžius upeliais paplūs ašaros, ir
nustebau, kai nieko panašaus nenutiko, aš tik sėdėjau sustingusi,
o galva tebebuvo pilna praktinių rūpesčių. Baugino mintis, kad
turėsiu pranešti seserims - visoms penkioms, - ir savo jausmų
failuose ėmiau ieškoti tos, kuriai skambinsiu pirmai. Kaip ir rei
kėjo tikėtis, pasirinkau Tigę, pagal amžių ji iš visų šešių antra
nuo galo, ta, kuriai jaučiausi artimiausia.
* mieloji (pranc .).

16 L u c i n d a Ri l e y
Virpančiais pirštais pervariau numerius, susiradau jos ir

paskambinau. Atsiliepė jos balso paštas, ir nebesumaniau, ką
sakyti, kažką painiai išlemenau prašydama nedelsiant man pa
skambinti. Tuo metu ji kažkur Šiaurės Škotijos kalnyne darba
vosi vienišų ir ligotų elniukų centre.
O kitos seserys... Žinojau, kad jos reaguos skirtingai, bent
iš pažiūros, - pradedant abejingumu ir baigiant audringai lieja
mais jausmais.
Kadangi nelabai žinojau, j kurią tos skausmo liejimo skalės
vietą pati pateksiu kalbėdamasi su jomis, nusprendžiau pasi
rinkti bailės kelią ir visoms pasiunčiau žinutes prašydama pa
skambinti man, kai tik galės. Tada greitomis susikroviau daik
tus į kelionės krepšį ir siaurais laiptais nulipau į virtuvę, para
šiau Dženei raštelį aiškindama, kodėl turiu išvažiuoti ir dar taip
skubiai.
Juodą Londono taksi nusprendžiau pasigauti gatvėje ir išė
jusi iš namų nuskubėjau lenkta lapuočių gaubiama Čelsio gatve
kaip bet kuris normalus žmogus bet kurią eilinę dieną. Regis,
prasilenkdama net pasisveikinau su kažkuo, vedžiojančiu šunį,
ir pajėgiau nusišypsoti.
Kai judriame Karaliaus kelyje pavyko surasti taksi ir įlipusi
paprašiau vairuotojo vežti į Hitrou oro uostą, pagalvojau, kad
niekas nesužinos, kas ką tik mane ištiko.
Niekas nesužinos.
Po penkių valandų, kai saulė jau iš lėto leidosi virš Ženevos

ežero, pasiekiau mūsų nuosavą pontoną pakrantėje - iš čia lei-
siuosi į paskutinį kelionės namo etapą.
S e p t y n i o s seserys * Maj os ist ori j a 17
Kristianas jau laukė manęs mūsų aptakioje „Riva“ motori

nėje valtyje. Iš jo veido buvo matyti, kad žino.
- Kaip laikotės, panele Maja? - paklausė jis padėdamas man
įlipti, jo mėlynose akyse mačiau užuojautą.
- Man... gera čia sugrįžus, - atsakiau nerodydama jausmų
ir nuėjusi į galą atsisėdau ant minkštos kreminės odos sėdynės,
einančios lanku palei laivagalį. Paprastai tą dvidešimtį minučių,
kai lėkdavom per ramius vandenis namo, sėdėdavau priekyje
šalia Kristiano ant keleivio sėdynės. Kristianui įjungus galingą
variklį, pasakiškų Ženevos ežero pakrantės namų languose su
tvisko saulė. Šitaip grįždama namo aš dažnai jausdavausi žen
gianti į nežemišką pasaulį, atsijusį nuo tikrovės.
Į tėčio Atlanto pasaulį.
Prisiminusi šį mielą savo tėvo vardą, kurį jam daviau bū
dama vaikas, pajutau akyse sudilgsint pirmąsias ašaras. Tėtis
labai mėgo plaukioti jūromis ir grįžęs pas mane į namus ežero
pakrantėje kvepėdavo gaiviu oru ir jūra. Tas vardas jam prilipo,
o kai atsirado jaunesniosios sesutės, ir jos jį taip vadino.
Valčiai didinant greitį per plaukus ėmė lietis šiltas vėjas, o aš
galvojau apie daugybę kitų kartų, kai sugrįždavau į „Atlantidą“,
pasakišką savo tėčio Atlanto pilį. Nepasiekiama iš sausumos, ji
viena stovi kyšulyje, o už jos puslankiu iškilęs status kalnas ir į
ją galėjai patekti tik vandens keliu. Artimiausi kaimynai buvo
už daugelio mylių ežero pakrantėje, tad „Atlantida“ buvo vien
mūsų karalystė, atskirta nuo kitų žmonių pasaulio. Viskas joje
buvo stebuklinga... tartum tėtis Atlantas ir mes - jo dukterys -
būtume čia gyvenę užkerėti.
Tėtis kiekvieną iš mūsų išsirinko dar visai mažutę, įsivaikino
susiradęs kuriame nors iš keturių pasaulio kraštų ir parsigabeno
namo, kad gyventume jo globojamos. Kiekviena buvom, kaip
tėtis sakydavo, skirtinga, ypatinga... mes buvomjo dukros. Pava-
18 Lu c i n d a Ri l e y
dino mus Septynių Seserų, Plejadžių, jo mėgstamiausio žvaigž

dyno, vardais. Aš, Maja, buvau iš jų pirmoji ir vyriausia.
Kai buvau maža, jis nusinešdavo mane į savo observatoriją
su stikliniu kupolu, stovinčią ant namo viršaus, didelėmis stip
riomis rankomis pakeldavo prie teleskopo pasižiūrėti į nakties
dangų.
- Štai, - sakydavo sureguliavęs objektyvą. - Pažvelk, Maja,
ten toji gražiai šviečianti žvaigždė, kurios vardu tu pavadinta.
Ir aš į ją žiūrėdavau. Kai jis pasakodavo legendas, iš kurių kilo
mano ir seserų vardai, beveik nesiklausydavau, tiesiog džiaug
davausi, kad laiko mane tvirtai apkabinęs, ir suvokdavau - tai
reta, ypatinga akimirka, ir jis priklauso vien man.
Ilgainiui supratau, kad Marina, kurią paaugusi maniau esant
mano mamą, - net sutrumpinau jos vardą į Ma, - buvo puikios
reputacijos auklė, tėčio pasamdyta rūpintis manimi, nes jis ilgai
būdavo išvykęs. Tik, žinoma, mums visoms Marina buvo daug
daugiau nei auklė. Tai ji nušluostydavo mums ašaras, apibar
davo, jei prie stalo elgdavomės kaip paršeliai, ir ramiai vedė mus
sunkiu perėjimo iš vaikystės j brandą laikotarpiu.
Ma visada buvo šalia, ir nebūčiau mylėjusi jos labiau, net jei
būtų mane pagimdžiusi.
Pirmuosius trejus vaikystės metus mudvi su Marina gyve
nom vienos savo pasakų pilyje ant Ženevos ežero kranto, o tėtis
Atlantas keliavo po visus pasaulio vandenynus verslo reikalais.
Tada viena po kitos ėmė rastis mano seserys.
Tėtis paprastai grįždavo namo su dovana man. Išgirdusi at
plaukiant motorinę valtį, leisdavausi bėgti per plačią veją, pro
medžius į prieplauką su juo pasisveikinti. Kaip ir kiekvienas
vaikas, norėdavau pamatyti, ką tokio nuostabaus jis turi paslė
pęs kišenėse, kad mane pradžiugintų. Tačiau vienas kartas buvo
ypatingas. Kai jis padovanojo man medinį nepaprastai dailiai
S e p t y ni o s seserys * Maj os ist ori j a 19
išdrožinėtą šiaurinį elnią, - tikino gavęs pačioje Kalėdų Sene

lio dirbtuvėje Šiaurės ašigalyje, - paskui jį išlipo uniformuota
moteris, glėbyje ji laikė ryšulėlį, kažką suvyniotą į skarą. Ir tas
ryšulėlis krutėjo.
- Šį kartą, Maja, parvežiau tau išskirtinę dovaną. Tu turi
mažą sesutę. - Jis šypsojosi keldamas mane ant rankų. - Dabar
nebebūsi vieniša, kai man reikės išvykti.
Nuo tada gyvenimas pasikeitė. Slaugytoja, kurią tėtis buvo
parsivežęs, po kelių savaičių dingo, mano mažąja sesute ėmė rū
pintis Marina. Negalėjau suprasti, kaip tas raudonas klykiantis
padarėlis, dažnai dvokiantis ir atitraukiantis dėmesį nuo manęs,
galėtų būti dovana, bet vieną rytą Alkionė, - pavadinta antrosios
Plejadžių žvaigždės vardu, - man nusišypsojo sėdėdama aukš
toje kėdėje prie pusryčių stalo.
- Ji žino, kas aš esu, - nustebusi pasakiau ją maitinančiai
Marinai.
- Aišku, ji tai supranta, Maja, mieloji tu mano. Tu jos vy
resnioji sesuo ir ji žiūrės į tave pagarbiai. Tau teks išmokyti ją
daugelio dalykų, kuriuos jau moki, o ji dar ne.
Ir augdama ji tapo mano šešėliu, visur paskui mane sekiojo,
tai buvo malonu, bet kartu ir erzino.
- Maja, palauk manęs! - garsiai šaukdavo ji tursendama iš
paskos.
Nors Alė - taip vadinau ją sutrumpinusi vardą - iš pradžių
buvo nepageidaujamas priedas mano pasakiškame gyvenime
„Atlantidoje“, nebuvo ko nė norėti malonesnės, mielesnės drau
gės. Ji beveik niekada neverkdavo ir nesiožiuodavo kaip kiti jos
amžiaus mažyliai. Su kupeta garbanotų ryškiai rudų aukso at
spalvio plaukų, didelėmis mėlynomis akimis, Alė turėjo įgimto
žavumo, žmones traukė prie jos, taip pat ir mūsų tėvą. Kai tėtis
Atlantas būdavo namie, grįžęs iš ilgos kelionės po kitas šalis,
pastebėdavau, kaip nušvinta jo akys ją išvydus, ir buvau tikra,

kad labiau negu išvydus mane. Aš su nepažįstamais būdavau
drovi ir tyli, o Alė atvira ir linkusi pasitikėti, dėl to ją visi my
lėjo.
Be to, ji buvo iš tų vaikų, kurie, regis, pranoksta kitus visais
atžvilgiais - ypač muzikoje ir sporte, susijusiame su vande
niu. Prisimenu, kaip tėtis mokė ją plaukti dideliame mūsų ba
seine, - jei aš stengdavausi laikytis ant vandens ir baisiai nemė
gau nirti po vandeniu, tai mano mažoji sesutė nardydavo kaip
undinė. Aš negalėjau priprasti prie jūros supimo net „Titane“,
gražioje didžiulėje tėčio jūrinėje jachtoje, o Alė maldaudavo jo
paplukdyti nediduke „Laser“ klasės jachta, paprastai prišvar
tuota mūsų nuosavoje prieplaukoje ežero pakrantėje. Aš gūž
davausi ankštame jachtos laivagalyje, o tėtis ir Alė vairuodavo
ją mums lekiant lygiu kaip stiklas vandeniu. Bendras potraukis
plaukioti laivais suvienijo juos taip, kaip man, jaučiau, nebus
pasiekiama.
Nors Alė mokėsi muzikos Ženevos konservatorijoje - Con
servatoire de Musiąue de Genėve - ir buvo labai talentinga flei
tininke, net būtų galėjusi groti profesionaliame orkestre, tačiau
baigusi mokslus ji pasirinko gyvenimą jūroje. Dabar nuolat da
lyvauja regatose, daugelį kartų atstovavo Šveicarijai.
Kai Alė buvo bebaigianti trečius metus, tėtis parkeliavo namo
su dar viena sesute, pavadinęs ją trečiosios Plejadžių žvaigždės
vardu - Sterope.
- Bet vadinsim ją Star, - pasakė tėtis šypsodamasis Marinai,
Alei ir man, apžiūrinėjančioms naujausią šeimos narę, gulinčią
pintame lopšelyje.
Tačiau tuomet aš kas rytą mokiausi pas privačią mokytoją,
tad naujosios sesutės atsiradimas paveikė mane mažiau nei Alės.
Paskui, vos po pusmečio, prie mūsų prisidėjo dar vienas kūdi-
S e p t y n i o s seserys * Maj os ist ori j a 21
kelis, trijų mėnesių mergytė, pavadinta Kelaino, ir Alė jos vardą

bematant sutrumpino j Kėlė.
Tarp Star ir Kėlės buvo tik trijų mėnesių skirtumas, ir, kiek
prisimenu, tarp jųdviejų atsirado stiprus ryšys. Jos buvo artimos
kaip dvynukės, susikalbėdavo savita vaikiška kalba, šis tas iš tos
kalbos išlikę ir šiandien. Jos gyveno savo atskirame pasaulyje,
mūsų, kitų seserų, į jį neįsileisdavo. Net dabar, kai jos jau per
žengusios dvidešimt, niekas nepasikeitė. Vadovavo visada Kėlė,
jaunesnioji, jos kresnas rudas kūnas buvo visiška priešybė iš
blyškusiai, liesutei Star.
Dar po metų atkeliavo mažutė Taigetė, ją pavadinau Tige,
nes jos trumpi tamsūs plaukai styrojo ant mažos galvelės keistai
pasišiaušę į visas puses - ji priminė ežiukę iš garsios Beatričės
Poter pasakos.
Tada man buvo septyneri, prisirišau prie Tigės nuo pirmos
akimirkos, vos ją išvydusi. Ji buvo gležniausia iš mūsų visų, per
sirgo visomis vaikiškomis ligomis iš eilės, bet nuo mažens buvo
ištverminga ir nereikli. O kai tėtis po kelių mėnesių parsigabeno
dar vieną mergytę, pavadintą Elektra, išvargusi Marina dažnai
paprašydavo manęs pasėdėti prie Tigės, tai krupu nuolat sergan
čios, tai karščiuojančios. Galų gale jai buvo diagnozuota astma,
ir ją retai kada beišveždavo vežimėliu iš vaikų kambario į lauką,
kad šaltas oras ir tirštas Ženevos ežero rūkas žiemą nepakenktų
plaučiams.
Elektra buvo jauniausia iš mano sesučių ir tas vardas jai
puikiausiai tiko. Tuo metu jau buvau įpratusi prie kūdikių ir
jų poreikių, bet su jauniausiąja sesute, be jokios abejonės, su
sigyvenau sunkiausiai. Tartum įelektrinta ji skleidė aplink save
jaudulį, tokia jau buvo iš prigimties - jos nuotaika akimirksniu
iš giedros virsdavo niūria ir atvirkščiai, o tai reiškė, kad buvę
ramūs mūsų namai kasdien aidėdavo ausį rėžiančiais šauksmais.
Jos nevaldomo irzlumo priepuoliai lydėjo visą mano vaikystę,

bet ir paaugus jos ūmus būdas nesušvelnėjo.
Alė, Tigė ir aš turėjom jai pravardę ir tik tarpusavyje va
dindavome ją Trikdė. Elgėmės su ja labai atsargiai, nenorėjom
provokuoti žaibiškos nuotaikų kaitos. Galiu atvirai pasakyti, kad
būdavo akimirkų, kai nekenčiau jos, taip trikdančios gyvenimą
„Atlantidoje“.
Ir vis dėlto, kai Elektra sužinodavo, kad kuri nors iš mūsų
turi rūpesčių, pati pirmoji pasiūlydavo pagalbą, paremdavo. Ly
giai taip pat kaip galėdavo elgtis baisiausiai egoistiškai, kitomis
aplinkybėmis būdavo visų dosniausia.
Visi namai laukė, kada po Elektros atkeliaus septintoji sesuo.
Juk visos esam pavadintos tėčio Atlanto mėgstamo žvaigždyno
vardais, ir be jos nėra užbaigtumo. Net žinojom jos vardą - Me-
ropė - ir spėliojom, kas ji bus. Bet praėjo metai, paskui kiti ir dar
vieni, o kūdikių su tėčiu daugiau neatkeliavo.
Aiškiai prisimenu, kaip kartą stovėjau su juo observatorijoje.
Man buvo keturiolika, dariausi moteris. Mes laukėm užtemimo,
o jie, sakė tėtis, žmonijai labai reikšmingi ir paprastai atneša per
mainų.
- Tėti, ar tu kada parneši namo septintąją sesutę? - paklau
siau jo.
Tvirtas raumeningas tėčio kūnas kelias sekundes, regis, su
stingo. Man pasirodė, lyg staiga jam ant pečių būtų užvirtusi
viso pasaulio našta. Nors jis neatsigręžė, nes vis dar susikaupęs
reguliavo teleskopą prieš artėjantį užtemimą, instinktyviai su
pratau, kad mano žodžiai jam sukėlė sielvartą.
- Ne, Maja, neparnešiu. Nes aš jos taip ir neradau.
S e p t y n i o s seserys * Maj os i storij a 23
Kai akiratyje iškilo pažįstama tanki eglių gyvatvorė, užstojanti

mūsų namus pakrantėje nuo smalsių akių, išvydau prieplaukoje
stovinčią Mariną ir pagaliau ėmiau įsisąmoninti baisią tiesą, kad
netekau tėčio.
Supratau, kad vyro, sukūrusio šią karalystę, kurioje mes bu
vome princesės, daugiau nebėra ir visi jos kerai išsisklaidys.
Lucinda Riley (Liusinda Raili) gimė Airijoje. Jos knygos išverstos į 37 kalbas, visame
pasaulyje jų parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių. „Drugelių kambarys“ -
tai įkvepiantis romanas apie šeimą, kurios praeityje glūdi grėsminga paslaptis.
Pouzei jau greit sukaks septyniasdešimt; ji vis dar tebegyvena didžiuliame name
Safolke, kur praėjo jos vaikystė ir kur ji pati užaugino du savo sūnus. Netikėtai į
Pouzės gyvenimą įsiveržia Fredis, jos jaunystės meilė, kuris paliko ją prieš 50 metų
nieko nepaaiškinęs - ir gyvenimas pradeda kunkuliuoti... Bet labiau už viską jai
norisi išsiaiškinti, kur ir kodėl kadaise dingo Fredis. Pasirodo, jos buvęs mylimasis ir
jos vaikystės namas saugo didžiulę paslaptį...
DRUGELIŲ KAMBARYS
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė

Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Redaktorė Palmira Mikėnaitė
Kalbos redaktorė Giedrė Šlapelytė
Tiražas 5 000 egz.

SL 1686. 2020 03 06. 20,06 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117 Vilnius,
tel. 249 75 98, info@tytoalba.lt
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius

Lucinda Riley - Drugeliu Kambarys 2020 PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lucinda Riley - Drugeliu Kambarys 2020 PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LUCI NDA

Iš anglų kalbos vertė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

Copyright © Lucinda Riley, 2019

{94$ metų birželis

- Nepamiršk, mieloji, tu esi fėja, tyliai sklendžianti virš žo­

bus paleistas, prieš tai gavęs progą pasigardžiuoti pačiu geriau­

šypsojo žiūrėdamas į savo žmoną - mano mamą, stebuklingų

pelijusiomis kojinėmis, - kai mama paprašydavo kviesti tėtį

4 kavos su pienu (pranc.).

Išdygęs terasoje tėtis čiupo mamą į glėbį ir iš ąsočio, kurį ji

- Tikrai ne, brangioji. Tavo tėtis - nesunaikinamas, tiesa,

- Tėveli? - kitą rytą per pusryčius kreipiausi į jį, atsargiai

Man ilgai zyzus, tėtis galop pasidavė ir nusprendė vežti mane

Jis ištraukė žvilgią skardinę ir padavė man. Atidariusi ją

Kai grįžome namo, Deizė išbarė mane, kad susišlapinau plau­

kystės kalbėjo su manimi prancūziškai, žinojau, jog tai reiš­

koncertuojantis pianistas (prieš karą visi mano pažįstami suau­

Iš tiesų mano vardas ne Pouzė; motinos garbei mane pavadino

Po pietų man leido truputį pažaisti kroketą, ir man stebėti­

savo švelnia Safolko tarme. - Vieniems žmonėms pasiseka, o

Šeštą valandą po pietų visi pabudo ir išsiskirstė persirengti va­

Išgėrusi arbatą išsmukau iš virtuvės, kol Deizė nespėjo liepti

- Aš visada stengiuosi, tėveli. Bet jai liūdna todėl, kad pasi­

Kitos dienos popietę tėtis ir visi svečiai išvyko. Tą vakarą buvo

Pradėjus kristi pirmiesiems lašams, kurie netrukus virto

elektra, todėl uždegiau vieną iš žvakių, stovinčių ant lentynos.

tik galiukas, todėl žiūrėjau į debesis, stengdamasi negalvoti apie

Kurį laiką jį stebėjau, spėliodama, ar drugeliai miega išskleidę

Pabudusi pamačiau lubas išmarginusius dryžius šviesos, pra­

(944- metų ruduo

Man patikdavo metas, kai vasara eina į pabaigą, užleisdama

buvo gan didelis ir puošnus, jo pilkos sienos ir sunkūs tamsūs

* Dar viena vokiečių pravardė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais.

Stojo trumpa tyla, paskui mama liepė man bėgti j savo

Maisto stigo dar labiau ir mums buvo likusios dvi paskutinės

*Taip, mieloji (pranc .).

šis kambarys buvo mažesnis už didžiulę svetainę ir greičiau

Deize slankiojome po namus kaip blyškios pamėklės, visam li­

Kadangi namą buvo ketinama uždaryti visam mėnesiui, Deizė

šerkšnu. Nusimoviau kumštines pirštines, kad per didinamąjį

Tada pamačiau galvutes smeigtukų, kuriais jie buvo pri­

<fP>udfėja. dviujelių (.rūmas

Nuėjusi į daržą pasirauti morkų Pouzė išgirdo savo „Barbour“

per mano septyniasdešimtąjį gimtadienį kitą birželį? - šypso­

motinos meilės ir dėmesio, - Pouzė suprato, jog bus neįmanoma

Pouzės akys paplūdo ašaromis ir ji stipriai užsimerkė. Atsimer­

Be to, ji labai mylėjo namą - buvo ką tik į jį sugrįžusi po

Šis jausmas išmokė ją nuolankumo - iki tol ji nesuprato, kas

svogūnėliai, iš kurių pavasarį išaugs įvairiausių spalvų gėlės,

Siaubinga tiesa yra ta, mintijo ji, į tešlą maišydama kiauši­

mokė Evę darbo parduotuvėje subtilybių. Nepaisant didelio

Miegamajame Pouzė nuėjo prie lango ir atitraukė sunkias

naus sugrįžimas iš Australijos. Virtuvėje iš orkaitės ištraukė py­

Ji žvaliai žingsniavo gatve, linksėdama ir linkėdama labo

- Džeikai, prašau eiti ir susirasti batus. Tučtuojau!

mus. Kai baigsiu darbą, atvažiuosiu jūsų pasiimti, - pridūrė

Eime pasuko į takelį, vedantį prie skurdaus namelio, prieš še­

- Fantastiškai. - Jis pažvelgė į ją. - Manau, man netrukus

jokių perspektyvų? Arba į fabriką, kad namo parneščiau kelis

riai sugriebė Eimę už rankos, kai ji ėjo prie plautuvės. - Aš

Jis buvo tokios tobulos formos, dailus it lėlių namelis, kad ją

- Nepamiršk, mieloji, tu esi fėja, tyliai sklendžianti virš žo

bus paleistas, prieš tai gavęs progą pasigardžiuoti pačiu geriau

Kai grįžome namo, Deizė išbarė mane, kad susišlapinau plau

kystės kalbėjo su manimi prancūziškai, žinojau, jog tai reiš

koncertuojantis pianistas (prieš karą visi mano pažįstami suau

Po pietų man leido truputį pažaisti kroketą, ir man stebėti

Šeštą valandą po pietų visi pabudo ir išsiskirstė persirengti va

- Aš visada stengiuosi, tėveli. Bet jai liūdna todėl, kad pasi

Pabudusi pamačiau lubas išmarginusius dryžius šviesos, pra

Deize slankiojome po namus kaip blyškios pamėklės, visam li

Tada pamačiau galvutes smeigtukų, kuriais jie buvo pri

per mano septyniasdešimtąjį gimtadienį kitą birželį? - šypso

Pouzės akys paplūdo ašaromis ir ji stipriai užsimerkė. Atsimer

Siaubinga tiesa yra ta, mintijo ji, į tešlą maišydama kiauši

naus sugrįžimas iš Australijos. Virtuvėje iš orkaitės ištraukė py

Eime pasuko į takelį, vedantį prie skurdaus namelio, prieš še

Eime nubėgo į galinį kabinetą, rankinėje susirado seną po

- Mielasis. - Pouzė atsistojo ir pabučiavo sūnų į skruos

- Bet jei išvažiuosiu į tą mokyklą, tu liksi viena šiame dide

- Labas, Eve, žinau, kad aš ankstyva, bet miestas jau šurmu

Kai šviesos salėje prigeso, Eime užsimerkė. Buvo visiškai iš

Ūmai ją apėmė keistas pojūtis, lyg laikas būtų sustingęs. Ne

ant to suolelio ir išgerkime po puodelį vandens, kurio turiu iš

užkąsti vietinėje kavinėje, - pasakė ji ir abi iškratė krabus į van

- Sveikas, Nikai! - Polas Lajonsas-Harvis apkabino jį ir pa

žastis nėra žinoma. Šiaip ar taip, blogiausia jau praeity. Susi

Po pusvalandžio, pasivaišinęs antru bokalu, Nikas išėjo iš ali

įpylė jiedviem kavos. - Ko gero, man ilgalaikiai santykiai ne

Galiniame kabinete suskambėjo varpelis, pranešantis, kad į ga

sius dešimt metų žilstelėjusių plaukų šaknis. Paskui nuėjo į ma

Važiuodama puspenkto kilometro namo Eime jautėsi sutrik

- Ar galiu paskambinti jums pirmadienį ir pranešti galu