1

LYGINAMOJI KONSTITUCINĖ TEISĖ (KT)

I tema. Kurso įvadas.

1.KT dalykas ir samprata.
KT suvokiama kaip viena iš viešosios teisės šakų. Tai pagrindinė viešosios teisės šaka. Valstybinė teisė ir
Konstitucinė teisė – sinonimai. Tačiau šie pavadinimai turi tam tikrą savo kilmės istoriją.
Romanų teisės tradicijoje įsigalėjo KT. jos atsiradimas siejasi su konstitucijų atsiradimu ir konstitucinės
santvarkos įsigalėjimu. KT pabrėžė naują valstybinę valdymo tvarką – konstitucinę santvarką.
Valstybinė teisė daugiausia buvo paplitusi Vokietijoje, buvusiose jos teritorijose. Kaip pagrindinė viešosios
teisės šaka valstybinė teisė iškelia valstybės sampratą, valstybės vadovaujantį vaidmenį, akcentuoja išskirtinę
valstybės paskirtį (iškelia subjektą). Ši tradicija perimta Rusijos imperijoje ir po to, įvedus caro valdžią, ši
samprata taip pat įsigalėjo TSRS ir kitose sovietinėse valstybėse. Dabar ši samprata išlieka tik Vokietijoje, o
kitur pereinama prie konstitucinės santvarkos (Rusija).

KT naudojama trimis sampratomis:

1) KT kaip teisės šaka;
2) KT kaip mokslo šaka;
3) KT kaip mokymo disciplina.

KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės svarbiausius visuomeninius
santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus,
visuomenės bei valstybės santykiais.
KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie KT
normas, jų realizavimą, KT santykius. Studijuojami KT normų ypatumai, sistema, realizavimo mechanizmas,
KT reguliuojami santykiai. Išoriškai KT šaka ir KT mokslas sutampa, bet ne visiškai, nes mokslas analizuoja
normas ir t.t. KT kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, kategorijas. Mokslas platesnis už šaką,
nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas. Tačiau tarp teisės šakos ir mokslo yra
glaudus ryšys. Mokslo suformuluotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. Taigi yra abipusis ryšys.
KT kaip mokymo disciplina susiformuoja KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo šakos pagrindu. Kaip
mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai neįmanoma be KT kaip teisės šakos.
Remiamasi ir mokslo pasiekimais, sąvokomis, kategorijomis; remiamasi tuo, kas laikoma aksiomomis. Taigi
kaip mokymo disciplina KT susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo.

KT – tai nacionalinė teisės šaka. Savo KT turi kiekviena valstybė (LT KT, Prancūzijos KT ir t.t.). Yra apie
200 valstybių, ir kiekviena iš jų turi savo KT. mūsų uždavinys – susipažinti su nacionalinėmis KT, kitų
valstybių KT, atskleisti bendrus bruožus, savitumus, skirtumus ir ypatumus.

KT dalykas – įvairių valstybių nacionalinė KT (tarptautinės KT nėra). Ši disciplina – LKT, nes siekiama
palyginti įvairių valstybių KT. šis lyginimas neaprėpiamas.
 Kiekviena nacionalinės KT dalykas – pagrindiniai toje valstybėje susiklostę svarbiausi visuomeniniai
santykiai. Taip yra todėl, kad tie santykiai nulemia tos valstybės politinę, konstitucinę sandarą, per juos
atsiskleidžia individo ir valstybės, individo ir visuomenės, atskirų individų santykių ypatumai. Individo
santykiai su visuomene ir valstybe apibrėžiami KT normomis. Visuma tų santykių – tai žmogaus teisinis
statusas (Konstitucinis-teisinis statusas), t.y. teisės, laisvės, jų gynimas.
 Kitas svarbus KT dalyko elementas – valdžios santykiai:
1) Valdžios institucijos (tai valstybės aparato struktūra, kokios institucijos, kaip jos formuojamos,
institucijų tarpusavio santykiai. Tai valstybinės valdžios santykiai. Valstybės institucijų struktūra
visada nustatoma KT normomis. Jei valdžia nustatoma pagal KT normas, jų principus – tai ji yra
legitimi, teisėta (suformuota pagal konstituciją).
2) Greta valstybinės valdžios institucijų formavimo KT normos nustato ir savivaldos mechanizmą, jos
formavimo pagrindus.
1
 2
Taigi, KT normos sudaro prielaidas t.t. visuomeninei santvarkai egzistuoti (konstitucinei santvarkai).
 KT normos įtvirtina ir svarbiausius Valstybės sudarymo principus, valdymo formas.
 KT normose kaip dalykas yra ir kai kurie politiniai santykiai, kurie yra valstybinės visuomeninės
santvarkos pagrindas (ne valdymo sferoje). Tai pasireiškia per daugiapartinės sistemos įtvirtinimą
(pliuralizmą).
 Šiuolaikinės KT normos įtvirtina ir ekonominės santvarkos pagrindus (per nuosavybės teisę: nustatant
NT institutus, nuosavybės naudojimo ribas ir pan.).

KT – konkrečios šalies teisės normų sistema, reguliuojanti žmogaus teisinę padėtį, visuomeninės santvarkos
pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos pagrindus.

2.KT sistema.
KT – tai tam tikrų teisės normų visuma. KT susideda iš normų visumos. KT normos turi savo vidinę sandarą.
KT sistemos pagrindiniai elementai:
1) Bendrieji principai;
2) Institutai;
3) Normos.

Principai – tai pagrindiniai pradai, nulemiantys normų turinį bei paskirtį.

KT principai:
1) Bendrieji (universalūs) principai. Tai pačio bendriausio pobūdžio tam tikri reikalavimai. Jie patys
savaime neveikia, bet jie apsprendžia kitų konstitucinių normų paskirtį. Didžiausią įtaką jie turi priimant
įstatymus. Jais remiamasi, kai realizuojamos KT normos. Bendrieji principai:
1) Tautos suvereniteto (Prancūzijos, LT konstitucijos). Jis parodo, iš kur kyla valstybės valdžia.
Akcentuojama, kad visa valdžia priklauso tautai (tauta suvokiama ne etnine, bet teisine prasme). Visa
valstybė grindžiama tautos buvimu, tautos valia ir pan.
2) Tautos atstovybės. Susijęs su tautos suvereniteto principu. Tai išvestinis principas. Visa valdžia
priklauso tautai, bet įgyvendinimas ne visada priklauso tautai. Šio principo esmė ta, kad tauta pati
įgyvendina tą valdžią. Tautos atstovybė įtvirtinta Japonijos konstitucijos preambulėje, nors ši šalis ir
yra monarchija. Šis principas gali būti kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės principas.
3) Valdžių padalijimo principas. Tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis pakirto absoliutizmą.
Įtvirtintas Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių padalijimo principu. Taip
pat JAV konstitucijoje. Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose konstitucijose.
4) Lygiateisiškumo principas. (Italijos konstitucija). Turi didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir
laisves, teisinį statusą ir pan.
5) Neatimamų teisių principas. Vokietijos konstitucijos 1 str. kalbama apie žmogaus teises: jos turi būti
pripažįstamos, negali būti siaurinamos, atimamos.
2) Specialieji (konkretūs) principai. Jie turi gana siaurą pritaikymo sritį. Dažniausiai liečia vieną institutą.
Jie panašūs į normą. Specialiųjų principų pavyzdžiai:
1) Deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų. Prancūzijos konstitucija: įtvirtintas deputatų laisvasis
mandatas – vieną kartą išrinktas deputatas negali būti atleistas pirma laiko.
2) Konstitucinių teisių teisminė gynyba. Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms gali būti taikoma teisminė
gynyba. Tai aukščiausias teisių garantavimo principas (Ispanijos konstitucija).
3) Valstybės vadovo absoliutaus imuniteto principas. (Ispanijos konstitucija). Įtvirtinamas valstybės
vadovo neatsakingumas. Jis negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn. Ne visose
valstybėse įtvirtintas toks principas. Egzistuoja kontrasignacijos institutas.

Institutai – tai normų visuma, reguliuojanti vienarūšius, susijusius visuomeninius santykius. Teisės institutai
padeda geriau suvokti teisės sistemą, nes sugrupuoja visas tos šakos normas.
KT institutai:
1) Žmogaus teisinio statuso;
2
 3
2) Visuomeninės santvarkos pagrindų;
3) Valstybės valdymo formos;
4) Rinkimų teisės;
5) Tautos atstovybės;
6) Konstitucinės priežiūros ir t.t.
Stambiausi institutai skirstomi į smulkesnius – subinstitutus. Pvz.: žmogaus teisių instituto subinstitutas –
pilietybės institutas.

KT norma – tai valstybės nustatyta ar sankcionuota, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, reguliuojanti tam
tikrus visuomeninius santykius. Pabrėžiamas tos taisyklės privalomumas – esant reikalui valstybė gali
panaudoti prievartą. Pakanka pačios prievartos galimybės (tai skirtumas nuo kitų visuomeninių organizacijų
normų). Kokia tai prievarta, nustatyta kituose teisės aktuose (pvz.: baudžiamoji prievarta, administracinė
prievarta, civilinė prievarta).
KT normos turi daug skiriamųjų bruožų lyginant su kitų teisės šakų normom. Jų struktūra tokia kaip ir kitų
normų:
1) hipotezė – tai sąlyga, kuriai esant ta norma veikia;
2) dispozicija – tai pati elgesio taisyklė;
3) sankcija – tai prievarta, taikoma pažeidus taisyklę.
Toli gražu, ne visose KT normose yra sankcija. Konstitucija – tai pats svarbiausias KT normų rinkinys, bet
ten nerasime nė vienu atveju sankcijų. Taigi KT normos lyg ir neturi sankcijų. Tai yra vienas iš KT normų
ypatumų. Kai yra suformuluota elgesio taisyklė, tiesiogiai sankcijos čia pat nėra, bet ta taisyklė užtikrinama
sankcijomis, kurias nustato kitos teisės šakos (KT normų nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę už
valdymo normų pažeidimus, nusikaltimus. Pati sankcija yra kitur nei dispozicija, skirtingai nuo BT).
Kitas ypatumas – pačios KT normos dispozicijos bendras pobūdis. Tai labai bendro pobūdžio taisyklės, jos
dažnai būna deklaratyvaus pobūdžio, o ne konkretaus.

KT normos pagal jų formulavimą skirstomos taip:

1) Normos-tikslai (konstitucijų preambulėse, taip pat gali būti ir konstitucijų tekstuose);
2) Normos-uždaviniai (t.y., ko tam tikri teisės subjektai turi siekti, jų kompetencija);
3) Normos-simboliai (nustato valdžios atributus).

Kitos KT normų klasifikacijos:

 Reguliatyvinės normos. Jos reguliuoja santykius;
 Apsaugos normos. Tai draudimai. Jomis siekiama apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius.

 Įgalinančios normos. Tai normos, kurios įtvirtina žmonių teises.

 Įpareigojančios normos. Tai normos, kuriose nustatoma valdžios institucijų kompetencija.
 Draudžiančios normos. Tai konkretūs draudimai. Šios normos nustato pareigas.

 Materialinės normos;
 Procesinės normos.

 Nuolatinės normos;
 Laikinosios normos.

 Išimtinės normos. Tai konstitucinės normos dėl ypatingos padėties, dėl karo padėties paskelbimo ir pan.

KT vieta teisės sistemoje. KT tenka išskirtinė vieta. Kiekviena valstybė mano, kad KT – tai visos teisės
pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos. Tai susiję su tokiais aspektais:
1) Ypatinga konstitucijos paskirtis ir ypatingas konstitucinių normų vaidmuo;
2) KT normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;
3
 4
3) KT normos įtvirtina žmogaus teisęs ir laisves bei jų gynimą;
4) KT normos įtvirtina ir visos valstybės sandaros principus, struktūrą ir pan.;
5) Iš KT normų kildinamos visos kitos teisės šakos.

Kiekvienos valstybės teisės sistemoje tam tikros teisės šakos pradžia yra konstitucijoje. KT normoms
teikiamas prioritetas, todėl kiekviena kita teisės šaka turi neprieštarauti KT normoms. Taigi KT – tai
pagrindas, iš kurio išauga kitos teisės šakos.

3.KT subjektai.
KT subjektai – tai adresatai, kuriems skirtos KT normos.
KT subjektais yra visi teisės subjektai. Sunku įsivaizduoti teisės subjektą, kuris būtų laisvas nuo KT.
KT subjektus galima skirstyti į dvi grupes (tai santykinis grupavimas):
1) Fiziniai;
2) Socialiniai junginiai.

Išskiriami tokie fiziniai KT subjektai:

1) Žmonės;
2) Piliečiai;
3) Užsieniečiai;
4) Asmenys be pilietybės (apatridai);
5) Piliečių grupės;
6) Rinkėjai (pilnamečiai);
7) Deputatai (kurie rinkimų procese išrenkami į Seimą ar Savivaldybės tarybas).

Socialiniai junginiai arba institucijos – tai specialios organizuotos grupės, suformuotos įstatymų nustatyta
tvarka, turinčios savo teisinį statusą,. Tai:
1) Valstybė. Tai pati reikšmingiausia institucija.
2) Valstybės organai (valstybės institucijos). Valstybė – tai valstybės institucijų visuma. Valstybė veikia per
valstybės institucijas. Valstybės valdžia įgyvendinama per valstybės institucijas. Jos formuojamos
konstitucijos nustatyta tvarka. KT normos nustato tų institucijų teisinį statusą bei kompetenciją.
Konstitucijos ypatingas nuopelnas – tas, kad KT normos riboja valstybės institucijų ribas. KT normos,
apibrėždamos institucijų galias, tuo pačiu apsaugo individą nuo valdžios savivalės.
3) Institucijų struktūriniai padaliniai. Parlamentas, kuris gali būti iš 2 rūmų, turi savo nuolatines komisijas,
parlamentarų skaičių. Tie struktūriniai padaliniai taip pat turi teisinį statusą ir yra traktuojami kaip KT
subjektai.
4) Valstybinės įstaigos ir kitos organizacijos. Valstybės įstaigos – tai žemesnės institucijos, pavaldžios
valstybės institucijoms, tačiau veikiančios valstybės vardu.
5) Savivaldos institucijos. Tai nėra valstybinės valdžios dalis, tai yra savarankiška valdžia. Tačiau
savivaldos principai įtvirtinami konstitucijoje.
6) Politinės partijos ir kitos politinės organizacijos . Tai socialiniai junginiai, kurie kelia politinius
uždavinius. Vienas svarbiausių politinių uždavinių – siekti politinės valdžios. Siekiama laimėti rinkimus.
Tai svarbi politinio mechanizmo dalis, kurios pagalba valdoma valstybė. Piliečiai turi galimybę realizuoti
jiems priklausančias politines teises.
7) Visuomeninės organizacijos.
Išskirtinė vieta tenka valstybei.
Kai kurie autoriai prie socialinių junginių priskiria ir bažnyčią. KT svarbu tai, kad pabrėžiant bažnyčios
vaidmenį, tam tikra religija pripažįstama valstybine. Pvz.: D.Britanijoje anglikonų religija yra valstybinė, o
monarchas – tos bažnyčios vadovas. Taip pat valstybinės religijos išskyrimas būdingas Islamo šalyse.

Kartais skiriama trečia KT subjektų grupė – teritoriniai dariniai. Jų grupės:

4
 5
1) Federacijos subjektai. Tai tam tikros teritorijos, turinčios specialų konstitucinį teisinį statusą, kuris
pripažįstamas federacijos konstitucijoje. Tos konstitucijos pagrindu formuojama federacijos valdžia.
2) Autonominiai dariniai. Tai teritorijos, turinčios autonominį statusą. Turi ypatingą teisinį statusą.
Suteikiamos papildomos teisės. Tačiau autonominiai dariniai turi mažesnį statusą nei federacijos
subjektai.
3) Administraciniai teritoriniai vienetai. Tai įprastiniai kiekvienos valstybės dariniai. Tai būdas
dekoncentruoti valdžią ir pereiti prie decentralizuoto valdymo. Šie vienetai padeda geriau organizuoti
valdymą. Juose (ypač žemiausiuose) valdymas organizuojamas savivaldos pagrindais, steigiamos vietos
savivaldos institucijos. Jie kartais dar vadinami teritoriniai kolektyvais. (pati žemė dar nėra subjektas. KT
subjektu tos teritorijos laikomos todėl, kad jose gyvena gyventojai. Tie žmonės įgauna teisę veikti,
tvarkyti, realizuoti suteiktą kompetenciją).

4.KT šaltiniai.
Iš vienos pusės ši tema sudėtinga, bet iš kitos pusės – gana paprasta.
KT šaltiniai – tai teisės normų išorinė išreiškimo forma. Teisės norma – tai tam tikra elgesio taisyklė,
visuotinai privaloma. Kad ji būtų vykdoma, ją reikia žinoti, todėl ji turi būti kaip nors išoriškai išreikšta.
Taigi teisės normos išreiškimo forma – teisės šaltiniai.
Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata.
Egzistuoja dvi stambios teisės sistemos ir nuo jų priklauso KT šaltinių samprata, klasifikacija bei ypatumai:
1) Romanų-germanų teisės sistema;
2) Anglo-amerikiečių teisės sistema.
Šios teisės sistemos yra labiausiai paplitusios pasaulyje.

1.Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo XII lentelių
įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės kompiliacija. [ VI a. įvyko romėnų
teisės perėmimas. ~530m. sukurtas Justiniano CK (Corpus iuris civilis) iš 4 dalių. ] Ši romėnų teisės
kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei.
Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta teisė išliko.
Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais puoselėtojais.
Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos procesą). Ją perėmė
Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės.
Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra:
1) Įstatymas. Tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymai yra
klasifikuojami.
2) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės vadovo, vyriausybės ir
pan.).
Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis teisės šaltinis.
Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to ir baudžiamosios teisės
kodifikacijos.
KT apskritai kaip teisės šaka susiformavo 18 amžiuje ir nuo 18a. pabaigos vadinama šiuolaikine valstybės
teisės šaka. Vis dėlto KT šaltiniams ypatingą įtaką darė romanų-germanų teisės sistema.
Pagrindiniai KT šaltiniai:
1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią. Romanų-germanų teisės
sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės
aktus. Tai pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis.
2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės aktai. Jiems
pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės galios nelygumas:
1) konstituciniai įstatymai. Jais papildoma konstitucija, konstitucijos pataisos. Turi beveik tokią pačią
reikšmę kaip ir konstitucija;
2) organiškieji įstatymai. Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių KT normų pagrindu, remiantis tam
tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Organiškieji įstatymai yra tada, kai KT norma

5
 6
nurodo, kad tam tikri santykiai bus reguliuojami tam tikro įstatymo. Dažniausiai nustato aukščiausių
valstybės institucijų statusą. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali prieštarauti
konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;
3) paprastieji įstatymai. Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra daugiausiai.
Jie negali prieštarauti aukštesniems;
4) deleguotieji įstatymai. Juos priima ne parlamentas, o vykdomosios valdžios tam tikros institucijos
(valstybės vadovas, vyriausybė). Tai įstatymų galią turintys aktai, kurie priimami remiantis
įgaliojimu. Jų leidyba galima arba pagal konstituciją, arba parlamentui pavedimu. Deleguotųjų
įstatymų leidyba yra išimtis iš valdžių padalijimo principo. Jie užima žemiausią vietą. Neretai jie
traktuojami kaip turintys trumpalaikį galiojimą. Juos turi patvirtinti parlamentas, taip pat parlamentas
gali juos ir panaikinti. Dažniausiai jie priimami svarbiais klausimais tarp Seimo sesijų.
3) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, taip pat
konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus poįstatyminiai aktai yra:
1) valstybės vadovo aktai. (dekretai, įsakai, įsakymai);
2) vyriausybės norminiai aktai. (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė leidžia didelę dalį
poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus (įstatymus papildančius
aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką. Parlamentinėse valstybėse dominuoja
vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse – valstybės vadovo aktai;
3) teritorinių darinių vadovų aktai. (gubernatorių);
4) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos;
5) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai.

Romanų –germanų valstybėse KT pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai.

Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra:
1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas. Ilgus šimtmečius nebuvo
pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės sistemoje precedentas
pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti patvirtinimą.
2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu
nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis išvadomis,
rekomendacijomis.
3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar prisijungia ir
prisiima įsipareigojimus.
Kalbant apie teisės šaltinį ir sprendžiant, ar tai KT šaltinis ar ne, reikia žiūrėti, ar yra KT normų. Jei KT
normų yra – tai KT šaltinis.

2.Anglo-amerikiečių teisės sistema yra dvigubai jaunesnė už romanų-germanų teisės sistemą, nes atsirado
11a. (1066m.), kai normanai užkariavo anglus. (Amerikiečiai perėmė tą teisę iš anglų.) Iki tol Anglijoje
gyveno daug genčių, nebuvo vieningos teisės. Nuo 11a. pradėjo formuotis vieninga teisės sistema. Tos teisės
požymiai:
1) svarbiausias teisės šaltinis – bendroji teisė (common law). ji dar vadinama precedentine teise. Teismų
sprendimai konkrečiose bylose tapdavo pagrindine norma kitoje byloje. Per kelis šimtmečius susiformavo
bendroji teise, ji dar vadinama teismine teise. 15a. greta bendrosios teisės susiklostė teisingumo teisė. Ją
kūrė specialūs lordo kanclerio teismai, kurie nagrinėjo bylas, kai jomis buvo nepatenkinti piliečiai.
Skundai adresuojami monarchui. (bendrieji teismai).
2) Konstituciniai papročiai. Tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda jas nuolat taikant. Jų laikomasi
laisvanoriškai. Jos tapo visuomenės pripažintomis elgesio taisyklėmis. Konstituciniai papročiai turi tokią
pat galią kaip bendroji teisė.
3) Konstituciniai susitarimai. Šios taisyklės egzistuoja santykiuose tarp aukščiausių valdžios institucijų (tarp
monarcho ir parlamento, tarp parlamento ir vyriausybės). Šių normų netaiko teismai, nes jie nesprendžia
ginčų tarp aukščiausių valdžios institucijų. Monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus. Konstitucinių
susitarimų pavyzdžiai:

6
 7
1) yra sukurta kontrasignacija. Reiškia, kad monarcho aktą turi pasirašyti vyriausybės narys.
2) Ministru pirmininku skiriamas rinkimus laimėjusios partijos lyderis.
3) Aukštieji rūmai nesikiša į finansinių bilių leidimą.
4) Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Daugiau kaip prieš 200 metų monarchui
suteikta veto teisė, bet ją pakeitė šis konstitucinis susitarimas.
4) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai. Jau ilgus šimtmečius doktrinai pripažįstamas teisės šaltinio vaidmuo.
Užpildydavo teisės spragas.
5) Statutinė teisė. Tai parlamento priimti aktai ir kiti valstybės organų priimti aktai. Tai oficialūs aktai.
(Didžioji laisvių chartija(1215m.), Teisių peticija (1628m.), Teisių bilis (1689m.), Habeas Corpus
(1699m. (įtvirtino asmens neliečiamybę)) ir kiti aktai). Visi D.Britanijos statutai yra tarpusavyje lygūs.
Nėra hierarchijos. Net tie, kurie laikomi konstitucijos dalimis yra lygūs su kitais statutais.

Prie KT šaltinių taip pat priskiriami ir kitų teisės sistemų teisės šaltiniai:
3.Socialistinės teisės sistema. Ji sukurta Rusijoje, išplėtota TSRS. Jos pagrindas yra romanų-germanų teisės
sistema. Joje buvo esminių permainų, lyginant su romanų-germanų teisės sistema (dėl požiūrio į visuomenę,
valstybę, ekonomiką). Teigta, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, pereiti prie kolektyvinės
nuosavybės.
Buvo pabrėžiamas ypatingas valstybinio reguliavimo vaidmuo. Valstybė tapo didžiosios nuosavybės
savininku. Tai atsispindėjo ir kitose gyvenimo srityse. Šiai sistemai būdingas toks dalykas, kad paneigtas
politinis pliuralizmas. Teigė, kad visuomenės ir valstybės reikalus galima patikėti tik vienai proletariato
organizacijai – komunistų partijai. Valstybėje diegiama vienpartinė sistema. Tam tarnavo visas aparatas.
Paneigtas demokratijos principas. Tačiau teisė pripažįstama. Buvo konstitucija ir jos viršenybė. Realios
reikšmės ji neturėjo, nes teisei buvo suteikiama tik tam tikra teisinio reguliavimo ribota galimybė, kadangi
viską tvarkydavo partiniai organai, jų sprendimais buvo realizuojami įstatymai ir pan. viskam vadovauja
Komunistų partija.
Kitas bruožas tas, kad teisės sistemai buvo būdingas veidmainiškumas. Žmonių teisės ir laisvės buvo
įtvirtinamos, bet jų realiai nepaisoma (vyko disidentiniai judėjimai).
Socialistinė teisės sistema praktiškai yra sugriuvusi, nors tam tikrų išlygų yra. Ji sugriuvo, nes žlugo TSRS,
socialistinės šalys. Šiandien su komunistine sistema egzistuoja Kinija, Vietnamas, Š.Korėja, Laosas ir Kuba.
4.Taip pat yra išskiriamos Musulmonų valstybės, kurios turi savitą teisės sistemą, grindžiamą Islamo religijos
principais. Tai fundamentalistinės valstybės.

5.Nagrinėjamų valstybių grupės, jų klasifikavimas.

Lyginamoji KT gali apimti apie 200 valstybių, nes beveik visos jos turi savo konstitucijas. Tačiau
neįmanoma atskirai išstudijuoti tų 200 valstybių. Todėl jos yra klasifikuojamos.
Atsižvelgiant į KT šaltinius (pagal teisės sistemą), išskiriamos tokios valstybių grupės:
1) Romanų-germanų teisės sistemos šalys. Tai :
a) didžioji dauguma Europos valstybių, išskyrus D.Britaniją, iš dalies Airiją;
b) didžioji dalis P.Amerikos valstybių;
c) nemaža dalis Afrikos ir Azijos valstybių (Japonija).
2) Anglo-amerikiečių teisės sistemos šalys. Tai:
a) Anglija (bendroji teisė);
b) buvusios D.Britanijos kolonijos (Australija, N.Zelandija, Indija.,Kanada, didžioji dalis Afrikos
valstybių, kai kurios Azijos valstybės.
3) Socialistinių valstybių grupė. Buvo Sovietų Sąjunga, taip pat Kinija, Kuba, Rytų Blokas, besivystančios
valstybės, kurios buvo pasirinkusios socialistinį kelią. Dabar jų sumažėjo, liko tik 5. Socialistinės
orientacijos šalys žlugo.
4) Islamo (musulmonų) valstybių grupė. Diegiama religinė doktrina, didelis vaidmuo bažnyčiai.

Atsižvelgiant į ekonominės, politinės raidos ypatumus (išsivystymo lygį):

7
 8
1) Senosios valstybės. Jos yra pasiekusios aukštą ekonominį lygį. Jose aukštas demokratijos išsivystymo
lygis, demokratijos etalonas. Jos turi gana tolygų istorinį vystymąsi.
2) Besivystančios valstybės. Tai po II pasaulinio karo susikūrusios valstybės, kurios iki tol buvo didžiųjų
valstybių kolonijomis. Valstybingumas čia yra pradinėje stadijoje. Jų yra virš pusės visų egzistuojančių
valstybių. Jose palyginti žemas ekonominis lygis, daug valstybinės raidos problemų, demokratinės
plėtotės problemų. Buvusios metropolijos (D.Britanija, Prancūzija, Vokietija) teikia paramą savo
buvusioms kolonijoms. Buvusių kolonijų konstitucinė sistema formuojama pagal buvusios metropolijos
konstitucinę sistemą ir modelį.

II tema.Konstitucijos teorijos pagrindai.

1.Konstitucijos (K) dalykas, paskirtis, samprata.
Modernioji K yra buržuazinių revoliucijų produktas. Šiuolaikinės K samprata suformuota buržuazinių
revoliucijų ideologų. Po tų revoliucijų dažniausiai buvo priimamos konstitucijos. K buvo pripažįstama kaip
modernios valstybės požymis.
Atsiradus konstitucijoms, atsirado konstitucionalizmo sąvoka. Konstitucionalizmas – tai valdymo sistema,
paremta K normomis.
K paskirtis – įtvirtinti teises ir laisves, saugoti žmogų. Konstitucijomis bandoma riboti valstybinės valdžios
ribas, apibrėžti institucijų kompetenciją.
Konstitucija – tai tam tikras teisinis dokumentas, nes ją sudaro teisės normų visuma. Tai ypatingos galios
teisinis dokumentas. Pabrėžiama, kad konstitucinės normos yra ypatingos reikšmės, nes reguliuoja
svarbiausius visuomeninius santykius.
Taip pat pabrėžiama K politinė reikšmė. Kaip politinis dokumentas K suprantama ta prasme, kad K nustato
politinę sistemą, jos elementus, sudaro prielaidas jai veikti. K – tai pagrindinis politinės sistemos aktas.
Konstitucijos dalykas – tai tam tikri visuomeniniai santykiai. Jie ypatingai svarbūs, nes tai santykiai, susiję
su žmogaus teisine padėtimi visuomenėje. Tai demokratijos pagrindas. K dalyko elementai:
1) Konstitucinių normų uždavinys – įtvirtinti prigimtines žmogaus teises, kurias individai turi nuo seno.
Tarptautiniai dokumentai negali laiduoti individui realaus teisių įgyvendinimo, realaus teisinio statuso.
Siekiama tam tikro unifikavimo, kad žmogaus teisės būtų traktuojamos bent jau panašiai. Tarptautinės
normos yra kaip rekomendacinės žmogaus teisių ir laisvių srityje. Nepaneigiama K reikšmė, vaidmuo
teisių srityje.
2) Kita santykių grupė susijusi su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valstybinės valdžios institucijų
kompetencijos nustatymu ir pan. tai santykiai, kurie susiję su valstybės mechanizmo kūrimu. Sudaro
didžiausią K dalį.
3) Visuomeninės santvarkos dalykai.
4) Nuosavybės santykiai.
5) Politinė sistema.
6) Dvasinė sistema.
7) Konstitucijos keitimo tvarka.
8) Valstybės atributai, simboliai.
9) Valdymo forma, teritorinis sutvarkymas.
K normų visuma sudaro konstituciją formaliąja prasme. Normų paskirtis – reguliuoti visuomeninius
santykius. Tai, ką K normos reguliuoja – konstitucija materialiąja prasme. Materialioji K negalima be
formaliosios K.
Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, kurio normų visuma nustato valstybinės santvarkos
principus, įtvirtina žmogaus teises ir laisves, taip pat nustato valstybinės valdžios organizavimo ir
funkcionavimo pagrindus.
Konstitucija juridine prasme – tai normų visuma, kuri reguliuoja svarbiausius santykius.
Realiai tie santykiai nėra vienodi. Egzistuoja faktinė konstitucija – tai realiai susiklostantys valstybėje
santykiai, kurie ne visada sutampa su konstitucijos normomis. Idealiu atveju tarp normų ir dalyko turi būti
harmonija – tuomet yra reali konstitucija. O kai K normos reguliuoja vienus dalykus, o realybėje yra kiti

8
 9
dalykai – atsiranda disproporcija; tokiu atveju konstitucija yra fiktyvi (tokios K būdingos autoritariniams
diktatūriniams režimams; K tampa kaip priedanga diktatūrai paslėpti).

2.Konstitucijų (K) bruožai, funkcijos, ypatumai.

Konstitucijos yra individualūs teisės aktai, nes valstybės siekia jose įtvirtinti jai būdingus santykius, pabrėžti
savitumą, tradicijas. Tai konkrečios valstybės K. tačiau iš kitos pusės per 200 metų istorinę raidą
konstitucijos labai supanašėjo. Išimtis tam yra nebent senosios konstitucijos (JAV K, 1787, kuri
tebegyvuoja). Šiuolaikinės konstitucijos plinta po II pasaulinio karo.
Šiuolaikinės K susideda iš 3 svarbių dalių:
1) Preambulė;
2) Pagrindinė dalis;
3) Baigiamieji nuostatai.

Įvadinėje dalyje nurodomi tikslai, apystova, orientyrai ir pan. Neretai įtvirtinami ir principai. Tai savotiškas
įvadas į konstituciją.
Pagrindinė dalis – tai pagrindinis K tekstas. Jis prasideda nuo visuomenės ir valstybės santvarkos įtvirtinimo.
Įtvirtinamas suvereniteto, valdžių padalijimo, teritorijos sudarymo principai, administracinė-teritorinė
sandara, valstybės simboliai, valstybinės sandaros principai. Kitas didelis skirsnis – K dalis apie žmogaus
teises ir laisves. Jų iškėlimas į pradžią rodo pagarbą žmogui. Tai būdinga pokarinėms konstitucijoms. Ne
visada K tekstai prasidėdavo nuo žmogaus teisių ir laisvių. JAV K nėra skirsnio apie žmogaus teises. Tuo
metu toks klausimas net nekildavo, nes buvo laikomasi principo – leidžiama viskas, kas nedraudžiama. Todėl
nėra net reikalo kabėti apie tai. Buvo priimtos 10 K pataisų – Teisių Bilis. Jos skirtos pagrindinėms žmogaus
teisėms įtvirtinti. Kita dalis – skyriai apie valdžios institucijų sistemą, jų formavimo principus ir
kompetenciją. Laikomasi valdžių padalijimo principo: išskiriamos trys valdžios – įstatymų leidžiamoji,
įstatymų vykdomoji ir teisminė. Kai K apibrėžia valdžios galias, tai reiškia, kad valdžia gali veikti tik tiek ir
tik tokiose ribose, kaip nustatyta konstitucijoje. K – tai valdžios galias ribojantis aktas. Individų atžvilgiu yra
atvirkščiai. Kita dalis – valstybės veikla užsienio politikoje, gynybos srityje, jos užsienio politikos
orientacijos. Kita dalis – vietos savivalda. Savivalda – tai nėra valstybinės valdžios dalis, bet tai yra atskira
viešojo administravimo sistema, dalis.
Baigiamieji nuostatai – tai dalis, kurioje nustatoma K keitimo ir priėmimo tvarka, kokių procedūrų turi būti
laikomasi, priimant pataisas, keičiant konstituciją ir pan. Čia yra ir konstitucinės normos, kurios nustato K
įsigaliojimo tvarką.

Konstitucijos ypatumai (skirtumai nuo kitų teisės aktų):

1) K normos turi ypatingą galią – tai aukščiausia juridinė galia kitų normų atžvilgiu;
2) Konstitucijoje numatomi būdai, kaip užtikrinti K normų galią;
3) K normų reikšmingumas, reguliavimo dalyko reikšmingumas;
4) K normos neretai gali būti tiesiogiai taikomos. Teismai orientuojami taip, kad, jei K norma gali būti
tiesiogiai taikoma, tai taip ir turi būti daroma.Kitos normos yra normos-principai, normos-tikslai.
5) K normos yra pagrindas kitoms teisės normoms atsirasti, kitoms teisės šakoms susiformuoti. K normos –
visos teisės sistemos ir įstatymų leidybos pagrindas.
6) Stabilumas, ilgaamžiškumas. Stabilumas – tam tikras siekis, K normų neliečiamumas. Stabilumas
pasiekiamas apsunkinant K keitimo tvarką. Kai kurios konstitucijos ilgai nekeičiamos, ilgaamžės (JAV,
Norvegija, Meksika).

Konstitucijos funkcijos:
1) teisinė;
2) politinė;
3) humanistinė;
4) ideologinė.

9
 10
Teisinė funkcija reiškia, kad K yra ypatingos reikšmės įstatymas. K yra laikoma visos teisės sistemos
fundamentu, baze. K surandama visų kitų teisės šakų pradžia. Ji turi prioritetą prieš kitus teisės aktus. Tai
prielaidų sudarymas visai teisės sistemai sukurti.
Politinė funkcija reiškia, kad K įtvirtina politinę valstybinę santvarką. K normose nustatomas visas politinės
sistemos mechanizmas, jo elementai, jų funkcionavimas. K įtvirtinta valstybės valdžių sistema ir tų valdžių
formavimo principai. Ypatingai svarbus atstovavimo principas – tauta formuoja atstovaujamus organus, K
įtvirtina politines teises ir laisves, kurios yra demokratijos pradžia. Įtvirtinamas politinis pliuralizmas.
Humanistinė funkcija reiškia, kad K įtvirtina bendražmogiškas vertybes, žmonių teises ir laisves. Teisės ir
laisvės apibrėžia pripažįstamą žmogui teisinį statusą. Įtvirtinama kultūrinių vertybių apsauga,
reglamentuojami šeimos, švietimo, paramos senatvėje aspektai ir t.t.
Ideologinė funkcija. K vaidina didelį vaidmenį įtvirtinant visuomenėje taiką, teisingumo principą, teisėtumą,
pilietinės visuomenės kūrimo doktriną. Teisinės valstybės principas, įstatymų viešpatavimas, pagarba teismui
– taip pat įtvirtinami K.

3.Konstitucijų priėmimo būdai ir keitimo tvarka.

Vieningos K priėmimo tvarkos neegzistuoja. Šis klausimas nusistovėjo praktikos keliu. K priėmimo ir
keitimo tvarkos keitėsi ir dabar egzistuoja keli pagrindiniai K priėmimo būdai.

Konstitucijų priėmimo būdai:

1.XIX a. labai paplito K priėmimo būdas, kai ją priimdavo vykdomoji valdžia. Tai monarchinis konstitucijos
priėmimo būdas. Valstybės vadovas – aukščiausia valstybės galva. Vadovai priimdavo K skelbdami, kad jie
dovanoja K tautai. Tai vadinama oktrajavimu (dovanojimu). Karaliai skelbdavo, kad dovanoja K liaudžiai.
(Prancūzija). Projektus rengdavo specialios komisijos ar vyriausybės nariai, o pats karalius po to ją tik
paskelbdavo. Pirmasis buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (1814m.). Vėliau Belgijos, Japonijos
(1887) vadovai. 1906m. taip buvo paskelbti ir Rusijos imperijos pagrindiniai įstatymai. Šis būdas buvo
naudojamas ir vėliau kitų vyriausybių, demokratinėse valstybėse K dovanodavo prezidentai. Prezidentai
remdavosi vyriausybės pagalba. 1928m. LR K taip pat buvo priimta tokiu būdu. Taigi oktrajavimas buvo
naudojamas ir Lietuvoje.
Šį būdą plačiai naudoja perversmo keliu atėjusios valdžios, siekdamos save legalizuoti. Šio būdo privalumas
tas, kad galima apseiti be įvairių K projektų svarstymų, tiesiogiai valdžią turintys asmenys skelbia tokią K,
kokia jiems atrodo priimtina. Toks būdas dabar sutinkamas rečiau. Šis būdas laikomas nedemokratiniu K
priėmimo būdu.
1962m. Pakistano, 1969m. Brazilijos K (ji priimta po karinio 1968m. perversmo) – tai paskutinės K, priimtos
oktrajavimo būdu.
2.Parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. K priima tautos atstovybė. Tai demokratinis, visuotinai
toleruojamas, seniai išbandytas K priėmimo būdas. Tokiu būdu priimtos ir pirmosios K. Yra du šio K
priėmimo būdo porūšiai:
1) Kai konstituciją priima Steigiamasis (nacionalinis) susirinkimas. Išrenkama speciali institucija
konstitucijai priimti. Privalomumas – išrenkama speciali atstovybė k parengti ir priimti. Priimant K
dalyvauja pati tauta. Tokiu keliu buvo priimta JAV 1787m. K, kuri buvo pirmoji pasaulyje (buvo
išrinktas Konventas). 1791m. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas priėmė Prancūzijos K. Po II
pasaulinio karo priimtos Italijos (1947), Indijos (1950), Bolivijos (1967), Portugalijos (1976)
konstitucijos. Kurias priėmė steigiamieji susirinkimai. LT 1922m. steigiamojo susirinkimo priimta
pirmoji nuolatinė konstitucija.
Steigiamasis susirinkimas, priėmus K, paleidžiamas, nes jo uždavinys – parengti ir priimti K. Po to,
įsigaliojus K, formuojamos naujos institucijos (Parlamentas, Vyriausybė, vadovas, teismai) ir jos
pradeda veikti. Būna taip, kad steigiamasis seimas dar kurį laiką egzistuoja, atlikdamas Parlamento
vaidmenį, kad užtikrinti tvarką.
2) Kai konstituciją priima Parlamentas. Jis pagrindinis įstatymų leidžiamasis organas, veikiantis
nuolat iki kitų rinkimų. K rengia ir priima tautos atstovybė, bet ji nuolat yra nuolat veikianti. Šis

10
 11
atvejis turi tam tikrų pranašumų, lyginant su tuo atveju, kai K priima steigiamasis susirinkimas, nes
parlamentas nuolat veikia ir nereikia rinkti specialių institucijų (nereikia papildomų išlaidų.
Šios dvi formos yra labai panašios, nes atstovauja tautą, suformuojamos rinkimų keliu. Bet steigiamasis
susirinkimas suformuojamas, šaukiamas, kai kuriasi nauja valstybė, kai reikia nustatyti naują tvarką. Tuo
tarpu, kai yra egzistuojanti valstybė, sudėtinga rengti kitą instituciją, nes gali kilti ginčų tarp tų dviejų
institucijų. Senose valstybėse dėl tokios priežasties ir yra naudojamas parlamentinis konstitucijos priėmimo
būdas. 1975m. Graikijoje parlamentas priėmė naują K (prieš tai Graikija buvo monarchinė, o po karinio
perversmo 1967m.juodieji pulkininkai įvedė karinį režimą, po kurio žlugimo parlamentas priėmė naują K).
Šis būdas turi tam tikrų probleminių momentų: parlamentas visada veikia politiniu principu, nes po rinkimų
dažnai keičiasi politinė jo sudėtis, keičiasi valstybės politika. Todėl šis būdas turi privalumą valdančiosioms
partijoms, nes jos gali primesti savo valią, valstybės, valdžios sampratą tautai. To sunku išvengti ir esant
steigiamajam susirinkimui (nebent nėra vyraujančių partijų, bet vis vien sunku to išvengti).
3.Rinkėjų korpuso (tautos valios pareiškimo) forma. Tai tiesioginės demokratijos forma – referendumas arba
plebiscitas. Konstitucijas tiesiogiai priima pati tauta referendumo keliu. Gali atrodyti, kad tai pats
demokratiškiausias K priėmimo būdas. Iš tiesų, šiuo būdu priimant K, laikoma, kad K priimta pačios tautos.
Šiuo atveju nereikia pervertinti referendumo reikšmės. Iš tiesų balsavimas yra visuotinis, bet jo visa esmė –
K projekto parengimas. Tą projektą turi svarstyti, o tik po to pateikiama tautai. Priimta K priklauso nuo to,
koks jos projektas buvo parengtas, nes yra atvejų, kai buvo priimtos labai abejotinos K (būna įvairios
agitacijos ir pan.). Referendumą rengia tuo metu valdžioje esančios politinės jėgos ir daug kas priklauso nuo
tų jėgų. Pagal formą – tai demokratinis būdas, bet nereikia pervertinti reikšmės. K priėmimas referendumo
keliu turi 200 metų istoriją. Pirmoji K referendumo keliu (kuris buvo vadinamas plebiscitu) buvo priimta
1799m. Prancūzijoje (VIII-ųjų metų K, nes po Prancūzijos revoliucijos pradėti skaičiuoti metai iš naujo). Ji
buvo patvirtinta referendumo keliu, kuris buvo naudotas įvykusiam perversmui įtvirtinti.
Atsirado nauja referendumo rūšis – konstitucinis referendumas. Paplito ypač po II pasaulinio karo: Danijos
(1953), Afrikos valstybių (Gambija) konstitucijos. Referendumai, nežiūrint, kad tai tautos valios reiškimo
forma, dažnai naudoti fašistinėse valstybėse. Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. 1968m. po perversmo
Graikijos K taip pat buvo priimta referendumo keliu. O 1975m. – parlamentiniu keliu.
1996m. Baltarusija referendumo keliu patvirtino naują K, kuri įteisino Lukašenkos autoritarinį režimą.
4.Taikomas yra dar ir mišrus K priėmimo būdas. Tai parlamentinio būdo ir K įtvirtinimo referendumo keliu
derinys. Čia K projektą rengia parlamentas, po to jį dar svarsto, koreguoja, taiso ir aprobuoja (K parengto
projekto pritarimo procedūra). Po to parlamentas priima sprendimą pateikti jį tvirtinti tautai referendumo
keliu. Šis būdas buvo ypač taikomas XX a. pabaigoje. Viena iš pirmųjų šį būdą išbandė Prancūzija (1946m.
ketvirtosios Respublikos K; ją parengė parlamentas ir ji buvo patvirtinta referendumo keliu). 1992m. šį būdą
panaudojo ir Lietuva priimant K. Ji parengta atkuriamojo Seimo, o projektas pateiktas tautai. Bet viskas buvo
atliekama labai skubotai, buvo per mažai laiko susipažinti tautai su K. Šį būdą 1994m. taip pat panaudojo
Rusija( aktyviai dalyvavo prezidentas).

Šie būdai susiformavo valstybių raidos procese.

Federacinėse valstybėse K priėmimas turi savų ypatumų. Čia K rengia ir priima federacijos atstovaujamoji
valdžia (kartais ir steigiamasis susirinkimas). Federacijos parlamentas priimtą K teikia ratifikuoti.
Ratifikacija – tai priimtos K papildomas tvirtinimas federacijos subjektuose (parlamentuose). JAV – ¾
federacijos subjektų turi pritarti K ar K pataisai, kad ji įsigaliotų. Kol neišreiškiama subjektų valia, K laikoma
nepriimta. 1878 metų K: “ K įsigalios, kai ją patvirtins ¾ federacijos subjektų” (buvo 13, todėl per 2 metus
11-kai valstybių ją ratifikavus, K įsigaliojo 1789m.). panaši procedūra vyko ir pokarinėje Vokietijoje (rytų ir
vakarų). Šiuo atveju – V.Vokietijos K priėmė steigiamasis susirinkimas, o po to ji pateikta ratifikuoti
Vokietijos žemėms. 1949m. buvo 11 žemių; 10 žemių ratifikavo K ir ji įsigaliojo.
Konstitucijos pataisos federacinėse valstybėse priimamos laikantis tos pačios tvarkos. Konstitucijos keitimas
vykdomas laikantis tos pat tvarkos. Pataisos priimamos federaciniame parlamente ir po to teikiamos
ratifikuoti subjektams. Neretai pataisos lieka nepriimtos.

Konstitucijų keitimo tvarka.

11
 12
K keitimo tvarką neretai numato pati K. Dažniausiai K pabaigoje numatoma K keitimo procedūra. Skiriamos
3 konstitucijos keitimo stadijos:
1) Keitimo iniciatyvos pareiškimas (K pataisos iniciatyvos pareiškimas). Čia kalbama apie subjektą,
kuris turi teisę inicijuoti K pataisas. Dažniausiai numatoma, kad gali inicijuoti tik parlamentas
(parlamento dauguma) arba valstybės vadovas.
2) Tie subjektai pateikia konkretų pakeitimo projektą parlamentui. Pataisos projektas svarstomas
parlamente. Reikia 2/3 parlamento narių pritarimo, o jei 2 rūmų parlamentas – kiekvienuose rūmuose
po 2/3 turi balsuoti už. Tai tik pritarimas konstitucinei pataisai. Kai pritariama, pereinama į kitą
stadiją.
3) K pataisos tvirtinimas (galutinis pritarimas). Ši stadija gali vykti įvairiai:
a. Gali pritarimas vykti parlamente antrą kartą balsuojant, bet turi būti tam tikras laiko tarpas
tarp pirmo ir antro balsavimo (Italijoje – ne mažiau kaip 3 mėn., LT – po 3
mėn.;Skandinavijoje ir Nyderlanduose – po 3 mėn., bet antras balsavimas turi vykti naujos
sudėties parlamente). Tokio dvigubo balsavimo reikšmė ir tikslas – išvengti skuboto K
taikymo, keisti ją apgalvotai. Po rinkimų dažniausiai keičiasi politinė struktūra, todėl naujas
parlamentas geriau įvertina pataisas. Rodomas siekis apsunkinti K keitimą, pataisų priėmimą,
siekiama K stabilumo, rodoma pagarba esamai konstitucinei santvarkai. Naujose K numatyta
apsunkinta K keitimo tvarka.
b. Dar kitas būdas, kuris yra sunkesnis, kai pataisos tvirtinamos referendumo keliu. Gali būti, kai
referendumas naudojamas tik svarbiausioms K pataisoms (žmogaus teisės ir laisvės). Kai kada
draudžiama keisti tam tikras K nuostatas (Italijoje draudžiama keisti valdymo formą, grįžti į
monarchiją).
Dėl K pataisų apsunkinimo paaiškinamas JAV K stabilumas. Ten per 213 metų priimtos tik 27 pataisos. Tai
paaiškinama tuo, kad labai sudėtinga keitimo procedūra: kiekvienuose rūmuose turi tvirtinti 2/3 narių, o po to
dar turi būti federacijos subjektų (50) ratifikavimas. Tai labai ilgai trunkantis procesas, užtikrinantis
stabilumą.

Konstitucijos panaikinimo būdai:

1) Paprastas. Priimant naują K. Kai nusprendžiama, rengiamas naujas projektas, priimama nauja K, o
senoji nustoja gyvavusi. Naujojoje K būna numatyta jos įsigaliojimo tvarka ir senosios K
panaikinimas, kartais nustatomas pereinamasis laikotarpis.
2) Ypatingas. Tai dažniausiai daroma po valstybės perversmo, po karinio perversmo (P.Amerika,
Afrika). Esama K kliudo perversmininkams, todėl jie panaikina ją (nes jų veiksmai traktuojami kaip
antikonstituciniai) arba sustabdo jos galiojimą. Ir tada nuo tos valdžios priklauso, kokia bus nauja K.
Jie parengia naują projektą, patys K tvirtina ir skelbia. Perversmo keliu atėję, ilgai valdžioje neišbūna
(iki 20 m.). Retai ilgesnį laiką išsilaiko diktatūra.

4.Konstitucijų klasifikavimas.
Pagal K priėmimo būdą:
1) Oktrajuotos (vykdomosios valdžios priimtos K, jos nedemokratinės);
2) Demokratinės (K, priimtos referendumo kelius, parlamento, arba mišriu keliu).

Pagal K formą (tai viena iš seniausių klasifikacijų):

1) Rašytinės (tai specialus aktas, turintis paprastai vieningą formą, susideda iš vieno teksto. Tai atskiras
vientisas dokumentas. Gali būti ir iš kelių dalių : Švedijos K yra iš 3 pagrindinių įstatymų: valdymo
formos (1974), sosto paveldėjimo aktas (1810), spaudos laisvės aktas (1974)).
2) Nerašytinės (D.Britanijos K susideda iš daugelio įstatymų, kurie reguliuoja tam tikrus konstitucinės
reikšmės santykius (XX, XIX, XVIII a. ir kt.). tie įstatymai, kurie priskiriami prie konstitucinių
šaltinių, niekuo nesiskiria nuo paprastų įstatymų, nes turi vienodą juridinę galią. Kiekvienas įstatymas
gali būti keičiamas paprasta balsų dauguma. Bet tai D.Britanijoje daroma retai, nes ten labai

12
 13
puoselėjamos tradicijos. Bet vieningo akto čia nėra. Taip pat vieningo akto neturi N.Zelandija,
Izraelis. Skiriasi ir keitimo tvarka: kai K nerašytinė – nėra jokių procedūrų, lengva keisti).

Dabar siūloma rašytines/nerašytines K vadinti taip:

1) Kodifikuotos;
2) Nekodifikuotos.
Bet tai taip pat netikslu, nes K nėra kodeksai.

Pagal K keitimo tvarką:

1) Lanksčios (jas lengva pakeisti (nerašytinės));
2) Kietos (griežtos) (šių K apsunkinta keitimo tvarka).

Pagal galiojimo laiką:

1) Laikinos (jų pavadinimas – laikinoji K. Priimamos kuriantis naujai valstybei (LT 1918 ir dar 3 K));
2) Nuolatinės (nėra apibrėžtas tokios K galiojimo laikas).

Pagal valstybės santvarką:

1) Unitarinės valstybės K;
2) Federacinės valstybės K.
Jų skirtumas tas, kad dėl valstybės teritorinės sandaros skiriasi K priėmimo, keitimo, panaikinimo tvarka.

5.Konstitucinė priežiūra (kontrolė).

Yra būtinybė užtikrinti, kad konstitucinių normų būtų laikomasi, nes tik tuo atveju K funkcijos bus
įgyvendinamos. Priėmus K, vienas iš svarbiausių uždavinių – užtikrinti K laikymąsi.
Kiekviena K numato apsaugos būdus. Vienas iš tokių – įpareigojimas visiems subjektams laikytis K normų ir
jų nepažeidinėti. Šis būdas įtvirtintas kiekvienoje konstitucijoje. Ypač senosios K įtvirtino piliečių galimybę
priešintis uzurpatoriams, kurie neteisėtais būdais siekia valdžios, kelia grėsmę konstitucinei santvarkai. Kai
kas šią galimybę sieja su prigimtinėmis teisėmis. Tokia plati teisė priešintis prievartai ir pripažinimas jėga
ginti konstitucinę santvarką vis rečiau deklaruojami, nes gali kelti grėsmę taikai, valstybingumui.
Kitas apsaugos būdas – neretai konstituciniai pažeidimai traktuojami kaip dideli nusikaltimai ir už juos
numatomos kriminalinės bausmės. Impičmentas (apkalta) – tai procedūra, kuri gali būti naudojama
aukščiausiems pareigūnams, sulaužius priesaiką ar pan. (vadovams, parlamento nariams, teisėjams,
vyriausybės nariams). K pažeidimas paprastai traktuojamas kaip sunkus nusikaltimas, už kurį taikoma ne tik
kriminalinė bausmė, bet ir nušalinimas nuo pareigų (impičmentas).
K apsaugai tarnauja ir teisinė sistema, kuri privalo rūpintis K apsauga. Steigiamos konstitucinės apsaugos
institucijos.

Konstitucinė priežiūra (kontrolė) atsirado teisminės praktikos keliu. JAV 1803m., kai JAV Federalinis
Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs vieną teisminę bylą (Megbilis prieš Medisoną), konstatavo, kad neturi
juridinės galios joks įstatymas, kuris prieštarauja konstitucijai. Pradžioje šis sprendimas šokiravo
aukščiausius valstybės vadovus, sukėlė pasipiktinimą. Bet po kelių metų šis teismas priėmė kitą panašų
įstatymą, po to vėl tai pasikartojo, ir netrukus šią praktiką perėmė valstijų teismai. Tai ir buvo konstitucinės
priežiūros pradžia, kuriai pradžią davė Federalinis Aukščiausiasis Teismas. Šiandien konstitucinė priežiūra
visuotinai pripažįstama ir būtina.
Bet kyla klausimas, kodėl pradžia Amerikoje, kur galioja anglo-saksų teisės sistema, kur visi teisės aktai turi
daugmaž vienodą juridinę galią? Atsakymas būtų toks: konstitucinės priežiūros ištakos randamos senojoje
Anglijoje, kuri siekė, kad kolonijose priimami teisės aktai neprieštarautų metropolijos įstatymams. Prie
karaliaus buvo Slaptoji taryba, kuri ir tikrindavo, ar kolonijos įstatymai atitinka imperijos įstatymus, ir turėjo
įgaliojimus paskelbti negaliojančiais tuos įstatymus, kurie prieštaravo metropolijos įstatymams. Todėl, kai
JAV išsivadavo ir buvo priimta jos K, buvo perimta ta buvusi tradicija.

13
 14
Konstitucinės priežiūros plitimas vyko labai pamažu. Po 50 metų tik Amerikos valstybėse buvo pritaikyta ši
sistema. Pirmiausia paplito Bolivijoje, o po to Europoje – Šveicarija (1848).
Konstitucinė priežiūra iki pat XX a. pradžios formavosi kaip aukščiausiųjų teismų prerogatyva. Tai vyko iki
pat I pasaulinio karo pabaigos. Po I pasaulinio karo Austrijos mokslininkas Kelzenas savo veikaluose
parengė naują konstitucinės priežiūros sistemą. Jis propagavo specialios institucijos įsteigimą.
1920m. Austrijoje įsteigtas Konstitucinis teismas, 1921m. Čekoslovakijoje, 1931m. Ispanijoje.
XX a. pradžia reiškė specialios konstitucinės priežiūros institucijos atsiradimą. Tarpukario metais plačiau
paplito konstituciniai teismai. Iš anksčiau paminėtų trijų valstybių, tik Austrijoje išliko konstitucinis teismas
kaip nuolatinė institucija. Konstitucinis teismas Ispanijoje panaikintas po pilietinio karo, o po II pasaulinio
karo atkurtas.
Po II pasaulinio karo plėtėsi aukščiausių teismų jurisdikcija konstitucinės priežiūros sferoje.
Po II pasaulinio karo galutinai susiformavo 2 konstitucinės priežiūros rūšys:
1) Konstituciniai teismai;
2) Aukščiausieji teismai.
Po II pasaulinio karo priimtose konstitucijoje buvo numatoma konstitucinė priežiūra, kurią vykdyti turėjo
konstituciniai arba aukščiausieji teismai. XX a. pab. Pradėti steigti konstituciniai teismai (griuvo SSRS).
Dabar reta valstybė neturi institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą.
Taigi yra dvi pagrindinės konstitucinės priežiūros formos:
1)Aukščiausieji teismai;
2)Konstituciniai teismai.
(3)Dar egzistuoja trečioji forma. Prancūzijoje – Konstitucinė taryba. Ji nesivadina teismu. Paprastai tai
reiškia, kad ji neturi galutinio sprendimo teisės. Ji teikia išvadas, ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja
konstitucijai. Konstitucinė taryba atsirado 1958 metų konstitucijoje. Tokios konstitucinės tarybos įsteigtos
kitose valstybėse, dažniausiai tose, kurios buvo Prancūzijos kolonijos ar kur kalbama prancūziškai
(Mozambikas, Marokas, Senegalas, Azijos valstybė – Kazachstanas).

Konstitucinės priežiūros objektai. Svarbiausia konstitucinės priežiūros paskirtis – kad įstatymai

neprieštarautų konstitucijai. Todėl vienas iš konstitucinės priežiūros objektų (1)– įstatymai. Tam tikros
institucijos gali tikrinti, ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai. Prie objektų priskiriami ir kiti parlamento
aktai, valstybės vadovo ir vyriausybės priimami aktai. Teisės aktų konstitucingumo tikrinimas –
svarbiausia konstitucinės priežiūros paskirtis. Taip pat tam tikros institucijos turi teisę tikrinti tarptautinių
sutarčių atitikimą konstitucijai.
Konstitucinei priežiūrai taip pat priskiriama (2) spręsti ginčus tarp aukščiausių valdžių dėl kompetencijos
(pvz.: tarp prezidento ir vyriausybės). Bet tik tada, kai K paveda tą daryti ar kai yra skundžiamas konkretus
įstatymas. Reikia spręsti ir konstitucines normas.
Taip pat priskiriami (3) ginčai, kylantys tarp centrinės valdžios ir regiono. Da˛niausiai šie ginčai kyla
federacinėse valstybėse tarp federalinės valdžios ir federacijos subjekto. Praktikoje visada atsiranda
papildomų klausimų, kurie K nėra sureguliuoti.
Kiti konstitucinės priežiūros objektai (4) – rinkiminiai ginčai (dėl rinkimų įstatymų pažeidimų, kyla tarp
politinių partijų ir pan.).
Labai dažnai prie objektų priskiriami (5) ir referendumo organizavimo klausimai, jo pravedimo ir rezultatų
teisėtumo klausimai.
Kitas objektas (6) – klausimai dėl apkaltos (impičmento) procedūrų. Vienas iš pagrindų šiai procedūrai –
K pažeidimas. Todėl reikia išsiaiškinti, ar buvo K pažeidimas, reikia įvertinti pareigūno veiksmus. Po to,
remiantis ta išvada, tęsiama apkalta. Konstituciniai teismai ar aukščiausieji teismai neretai tiesiogiai
dalyvauja impičmento procedūroje.
Dar vienas objektas (7) – žmogaus ar individo konstitucinių teisių apsauga. Būna suteikiama individams
teisė kreiptis į tas institucijas dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Toks kreipimasis turi būti motyvuotas,
argumentuotas ir turi būti išnaudotos visos kitos teisinės gynybos priemonės bei galimybės. Tai labai svarbi
individo galimybė, ypač demokratinėse valstybėse.

14
 15
Dar vienas objektas (8) – ribojančiosios procedūros (dėl tam tikrų vykdomų teisinių apribojimų ar
suvaržymų (politinės partijos veiklos nutraukimas ir pan.)). Tai reiškia, kad yra abejonė, ar nebuvo pažeistos
politinės teisės, asociacijų teisės ir laisvės ir pan. Apskritai įstatymai numato galimybes politinės partijos
veiklą nutraukti ir todėl konstitucinis teismas turi patikrinti, ar ta represavimo, uždarymo procedūra įvykdyta
pagal įstatymus.
Taigi konstitucinės priežiūros objektų yra labai daug. Bet ne visose valstybėse šie objektai priskiriami
konstitucinei priežiūrai. Jų priskyrimas priklauso nuo konkrečios valstybės, konstitucinės priežiūros modelio
ir pan. Viena svarbiausių taisyklių – konstitucinė priežiūra tikrina įstatymų konstitucingumą.

Konstitucinės priežiūros formos (rūšys):

1) Išankstinė;
2) Paskesnioji.

Išankstinė konstitucinė priežiūra – tai tokia kontrolė, kai tikrinami dar neįsigalioję teisės aktai ar įstatymų
projektai. Bet dažniausiai parlamento priimti, tik vadovo dar nepasirašyti teisės aktai. Naudoja Prancūzija,
kur išankstinę priežiūrą vykdo konstitucinė taryba. Jei ji pripažįsta, kad prieštarauja, vadovas atsisako tokį
teisės aktą pasirašyti ir grąžina parlamentui. Prancūzijos Konstitucinė taryba gali būti traktuojama kaip
vadovo patariamasis organas. Išankstinės konstitucinės priežiūros pliusas tas, kad jis užkerta kelią įsigalioti
nekonstituciniam įstatymui, atsirasti neigiamoms pasekmėms. Išankstinė konstitucinė priežiūra kritikuojama
todėl, kad tai yra lyg ir kišimasis į parlamento veiklą. Konstitucinė priežiūra kišasi į pačią įstatymų leidybos
procedūrą.
Paskesnioji konstitucinė priežiūra (vėlyvoji) – tai tokia kontrolė, kai tikrinamas jau įsigaliojusių įstatymų
konstitucingumas. Šiuo atveju pati konstitucinė priežiūra negali turėti įtakos prieštaraujančio konstitucijai
įstatymo pasirodymui. Gali būti skundžiami tik įsigalioję įstatymai. Šiuo atveju konstitucinė priežiūra
nesikiša į įstatymų leidybos procesą. Bet galimi atvejai, kad antikonstitucinis įstatymas gali sukelti neigiamas
pasekmes. Tų pasekmių pašalinimas gali kelti tam tikrų problemų. Tai vyraujanti ir pagrindinė konstitucinės
priežiūros forma; ji atsirado Amerikoje, kai Federalinis Aukščiausias Teismas pasisavino konstitucinės
priežiūros funkciją.
Kai kuriose valstybėse bandoma derinti išankstinę ir paskesniąją konstitucinę priežiūrą. Bet tai sunkiai
įmanoma. Pvz.: valstybė pasirašo tarptautinę sutartį, po to ji pateikiama ratifikuoti; prieš ratifikavimo
procedūrą ta sutartis patikrinama (patikrinamas jos konstitucingumas) – tai išankstinė konstitucinė priežiūra;
po to, jei yra neatitikimų, ji ratifikuojama su tam tikrom išlygom.

Konstitucinės priežiūros formos:

1) Fakultatyvinė;
2) Privaloma.

Fakultatyvinė konstitucinė priežiūra – tai laisvai pasirenkama priežiūra, ir tai priklauso nuo subjekto, kuris
gali kreiptis į konstitucinį teismą, valios. Daugeliu atvejų konstitucinė priežiūra būna fakultatyvinė. Ta teisė
kreiptis paliekama subjekto valiai.
Privaloma konstitucinė priežiūra – tokia, kai įstatymas ar konstitucija numato atvejus, kai yra būtina kreiptis.
Ji būna nedažnai. Dažniausiai ji būna tose valstybėse, kur yra išankstinė konstitucinė priežiūra. (Prancūzijoje
tam tikrais atvejais įstatymai privaloma tvarka turi būti tikrinami Konstitucinės tarybos. Tai organiškieji
įstatymai, kurie tiesiogiai susiję su konstitucinėmis normomis, jas detalizuoja, konkretizuoja).

Kitos konstitucinės priežiūros formos:

1) Abstrakti;
2) Konkreti.

Abstrakti konstitucinė priežiūra – tokia, kai yra kreipiamasi dėl įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo
apskritai.

15
 16
Konkreti konstitucinė priežiūra – tokia, kai konstitucingumo klausimas keliamas dėl konkrečios bylos ar dėl
žmogaus teisių pažeidimo. Kreipiamasi ne apskritai, bet per individualias teises.
Konstitucinė priežiūra šiuo požiūriu labai priklauso nuo to, kokios rūšies konstitucinė priežiūra įtvirtinta
valstybėje:
1) Ten, kur konstitucinę priežiūrą vykdo aukščiausi ar bendros jurisdikcijos teismai – yra konkreti
konstitucinė priežiūra. Nagrinėjant individualią bylą, sprendžiamas konkretaus klausimo
konstitucingumo klausimas.
2) Valstybėse, kur įsteigti konstituciniai teismai (taip pat ir konstitucinė taryba), dominuoja abstrakti
konstitucinė priežiūra. Į konstitucinį teismą kreipiamasi dėl konkretaus akto konstitucingumo (taip pat
ir Prancūzijos Konstitucinėje taryboje). Yra galimybė ir konstituciniuose teismuose vykdyti konkrečią
konstitucinę priežiūrą. Tai būna tais atvejais, kai valstybės piliečiams ir kitiems individams
suteikiama teisė kreiptis į konstitucinį teismą, prašant apginti savo pažeistas konstitucines teises
(skundai). Bet ne visi konstituciniai teismai nagrinėja tuos skundus.

Subjektai, galintys kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją:

1) Valstybėse, kur konstitucinę priežiūrą vykdo bendros kompetencijos teismai ar aukščiausieji teismai,
teisę kreiptis turi visi teisės subjektai. Tokia teisė neribojama (išskyrus neveiksnius asmenis). Šiuo
atveju galimybė kreiptis į konstitucinės priežiūros instituciją yra plačiausia. Šiuo atveju beveik
visados toks kreipimasis turi būti motyvuojamas asmeninėmis priežastimis (dažniausiai tik dėl
konstitucinių teisių pažeidimų). Taip pat turi būti nurodomas konkretus įstatymas. Kai kuriose
valstybėse numatyta, kad individai gali kreiptis ir abstrakčia forma, bet tai reti atvejai.
2) Valstybėse, kuriose yra konstituciniai teismai ar konstitucinė taryba, į juos gali kreiptis ribotas
asmenų ratas:
i. pirmiausia gali kreiptis aukščiausios valdžios institucijos (vadovas, vyriausybė,
grupė parlamentarų). Parlamentarų teisė kreiptis traktuojama kaip svarbi
demokratijos garantija.
ii. Be to, teisę kreiptis į konstitucinį teismą dar gali turėti savivaldybės ar federaciniai
subjektai dėl jų teisių pažeidimo.
iii. Dar gali kreiptis kiti teismai, kai suabejoja įstatymo konstitucingumu (sustabdoma
tam laikui byla).
iv. Ten, kur yra skundo teisė, gali kreiptis individai, piliečiai (konkreti forma).
Ginčijimo forma yra abstrakti – kai kreipiasi valdžios institucijos.
Konstitucinio skundo teisė – labai svarbi žmogaus teisių garantija. Konstitucinis teismas visada būna tik
vienas valstybėje, teisėjų skaičius labai ribotas. Individualių bylų skaičius gali būti pražūtingas. Tose
valstybėse, kur yra skundo teisė, įvedamos griežtos procedūros, kad atrinkti tuos skundus. Skatinama
bylinėtis per bendrus teismus.

III tema.Konstitucinis asmenybės statusas.

1.Asmenybės teisinis statusas kaip teisinis institutas.
Teisinis statusas – tai juridiškai įtvirtinta individo padėtis visuomenėje. Jo padėtį reguliuoja įvairios
socialinės normos, kurių tarpe vyrauja teisės normos, nes teisės normos įtvirtina realiai apčiuopiamą individo
statusą. Nors individo padėtį reguliuoja ir kitos normos (dorovės, moralės ir pan.), kurios kelia tam tikrus
reikalavimus individui, vis vien dominuoja teisės normos, nes jos ginamos įvairiais valstybėje nustatytais
teisiniais būdais, jos parodo, kaip valstybė žiūri į žmogų, kokias teises ir laisves reguliuoja valstybės
įstatymai.
Žmogaus teisių institutas – tai visuma teisės normų, kurios nustato žmogaus teisinę padėtį.

Skiriami įvairūs žmogaus teisių instituto porūšiai:

1) Konstitucinis individo teisių institutas. Kaip konstitucinės normos apibrėžia individo teisinę padėtį, tai
konstitucinis-teisinis individo statusas, kuris traktuojamas kaip teisinio statuso pagrindas.

16
 17
2) Šakinis individo teisinis statusas. Kiekviena teisės šaka turi normų, kurios skirtos individo teisinei
padėčiai: civilinis-teisinis statusas – turtiniai santykiai, žmogaus nuosavybės teisės, interpeliacija ir pan.;
administracinis-teisinis statusas – kokios teisės ir pareigos administravimo srityje; žemės teisinis statusas ir
kiti statusai pagal kitas teisės šakas. Individo šakinis teisinis statusas susijęs su konstituciniu statusu, nes
pastarasis išreiškia teises ir laisves, iš jo išsiplėtoja kiti statusai. Teisės šakų reguliuojamuose sferose
išsiskiria šakinis individo statusas.
3) Specialusis individo teisinis statusas. Tai tam tikra savotiška individo padėtis, atsižvelgiant į jo tarnybinę
ar socialinę padėtį (pvz. Finansininko socialinis statusas). Tokį statusą turi diplomatai. Diplomatinis statusas
– tai tam tikros teisės ir pareigos (diplomatinis imunitetas, neliečiamybė); diplomatams suteikiamas ypatingas
teisinis režimas.
4) Individualus teisinis statusas. Jis susijęs su individo darbu tam tikrose valstybės institucijose, su tam tikrų
pareigybių užėmimu valstybės tarnyboje. Jis trunka tol, kol individas užima tas pareigas. Kadencija –
įgaliojimų trukmė. Tai valstybės prezidento statusas (turi tam tikras teises, pareigas, privilegijas), premjero,
kongresmeno statusas ir pan.
Kai kalbame apie individo teisinį statusą, reikia skirti įvairias jo rūšis. Bendriausia rūšis – konstitucinis
teisinis statusas. Tai kiekvieno individo konstitucijoje apibrėžta jo teisinė padėtis.

Žmogaus teisinio statuso struktūra (pagrindiniai elementai):

1) Subjektiškumas;
2) Principai;
3) To instituto turinys;
4) Garantijos.

Subjektiškumas. Tai yra tai, kas gali būti šio teisės instituto subjektai. Tai fiziniai asmenys. Jie traktuojami
kaip asmens teisinio statuso subjektai. Subjektiškumas išreiškiamas dviem teisinėm kategorijom:
1) teisnumu – tai įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, konstitucijos suteiktos teisės ir pareigos.
Kiekvienas individas teisnumą įgyja gimęs. Kartais teigiama, kad teisnumas atsiranda dar negimus
(abortų draudimas ir pan.);
2) veiksnumu – individo sugebėjimas realizuoti, pasinaudoti konstitucijoje ir įstatymuose numatytomis
teisėmis ir pareigomis. Siejamas su tam tikra amžiaus riba – pilnametyste. Europoje ta riba – 18
metų, kai kur – nuo 16. bet tokiu atveju reikalaujama, kad individas suvoktų, ką reiškia teisės ir
pareigos, mokėtų jomis naudotis, būtų atsakingas. Veiksnumas dar yra diferencijuojamas
(suteikiamas nepilnamečiams dėl turtinių teisių, dėl mokslo ir pan.). Politinių teisių suteikimas
siejamas su pilnametyste.
Principai. Tai tam tikros idėjos, kurios nulemia teisinio reguliavimo paskirtį, turinį. Principų sąrašas nėra
visuotinai pripažintas. Svarbiausi principai:
1) Asmens prioriteto prieš valstybę principas. Jis reiškia, kad valstybė susideda iš tam tikros
visuomenės narių, be individo valstybė neįmanoma. Jei valstybę traktuojame kaip visuomenės
dalį, prioritetas turi būti teikiamas individams, kurių visuma kuria valstybę. Be jų valstybė
neįmanoma. Vis dėlto, žmogaus teisinis statusas ne visada priklauso nuo valstybės ir ne ji turi
spręsti, kokias teises suteikti. Teisinio statuso institutas vadovaujasi prigimtinės teisės koncepcija,
kad žmogaus teisės prigimtinės, jas žmogus turi jau gimęs. Visi žmonės lygūs. Individo teisinis
statusas šiandien (ypač demokratinėse valstybėse) nedaug priklauso nuo valstybės norų ir pan.; tai
įgimta žmogaus savybė ir ją privalu užtikrinti. Todėl, kai priimami įstatymai, valstybė negali
elgtis laisvai, ji ribojama individo teisinio statuso.
2) Žmonių lygybės ir lygiateisiškumo principas. Visi žmonės gimsta lygūs, negalima jų
diferencijuoti pagal lytį, rasę, kalbą ir pan. Jis įtvirtinamas konstitucinėse normose kaip
lygiateisiškumas. Visi gimsta lygūs, bet skirtingi. Tačiau socialinė lygybė absoliuti nėra įmanoma,
todėl vartojama sąvoka lygiateisiškumas. Turi būti reglamentuojama vienoda teisių ir laisvių
apimtis kiekvienam individui. Jei atsiranda nelygybė – tai vadinama diskriminacija. Tai yra
lygiateisiškumo principo pažeidimas. Diskriminacija kartais būna pozityvi – tam tikros lengvatos

17
 18
neįgaliems, vaikams, moterims, priklausomai nuo to, ko siekiama. Šiuo atveju reikia turėti
omenyje, kad šis principas taikomas visiems žmonėms. Individualus teisinis statusas – tai ne
diskriminacija kitų atžvilgiu. Jis tarnauja visuomenės interesams, valdymo interesams. Turi būti
tam tikra hierarchija. Tai teisinis statusas pagal tam tikras veiklos sritis.
3) Individo teisių ir laisvių gynimo įstatymu principas . Individui suteiktos teisės ir laisvės ne tik turi
būti deklaruojamos, bet turi būti numatyta ir jų apsauga. Tik įstatymu numatytos priemonės
laikomos pakankama apsauga. Įstatymui teikiamas prioritetas prieš kitus teisės aktus. Įstatyminis
įtvirtinimas – vienas iš principų.
4) Individualių teisių ir laisvių koreliacijos principas. Jis diskutuotinas, nes komunistinėje žmogaus
teisių koncepcijoje skelbiama, kad žmogaus teisės ir pareigos neatsiejamos vienos nuo kitų. Tie
individai, kurie sąžiningai vykdo pareigas, įgyja teisę naudotis teisėmis. Kiekvienas žmogus
privalo vykdyti pareigas, ir tik tai darydamas jis įgis ir teises. Demokratinės valstybės kaip tik dėl
to vengdavo sąsajų tarp teisių ir pareigų, kad nebūtų nueita į kraštutinumą, būdingą totalitarinėms
valstybėms. Tačiau tam tikra priklausomybė yra ir jos atmesti negalima. Žmogaus laisvės
priklauso nuo to, ar naudodamasis tam tikra laisve individas nepažeidžia kitų asmenų tokios pat
laisvės. Laisvė – tai galimybė elgtis taip ir tokiose ribose, kol nepažeidžiamos kitų asmenų
laisvės. Tai pareiga elgtis tokiose ribose, kad nepažeist kitų asmenų teisės ir laisvės, tai pareiga
gerbti ir kitų teises ir laisves. Konstitucijoje ta pereiga įtvirtina, taip pat ir pareiga nepažeisti
konstitucijos, įstatymų. Tai garantija apskritai žmogaus teisių ir laisvių. Teisės ir laisvės dažnai
suponuoja tam tikrą pareigą elgtis tokiu būdu, kad nepažeisti kitų teisių ir laisvių ir valstybės
nustatytų teisių ir laisvių.
Turinys. Turinį sudaro pagrindinės teisės, laisvės ir pareigos.
Garantijos. Jos parodo, kaip, kokiais būdais individui turi būti laiduojamos teisės, laisvės ir pareigos, kad
individas galėtų reikalauti atstatyti pažeistas teises yra nacionaliniai ir tarptautiniai teisių ir laisvių apsaugos
mechanizmai.

Asmenybės teisinio statuso instituto šaltiniai:

1) Istoriniai-doktrininiai šaltiniai. Tarp jų yra tokie:
1)Magna Charta (XIII a., Anglija);
2)Habeas Corpus Act (XVI a.);
3)Teisių Bilis
4)Prancūzijos žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1789m.);
5)JAV Teisių Bilis (1789m., tai pirmos 10 konstitucijos pataisų).
Šiuose aktuose aptinkamos pirmos svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių formuluotės, kurios po to išplėtotos į
pagrindinių teisių ir laisvių sąrašą, šiandien realizuotos tarptautinėje teisėje. Šie dokumentai vertinami kaip
tam tikri istorijos paminklai. Šiuolaikinės teisės ir laisvės kildinamos iš istorinių dokumentų.
2) Tarptautiniai teisiniai dokumentai. Jie praktiškai atsirado po II pasaulinio karo (XX a., 2 pusė). Iš jų
primoji buvo – Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1948m.), kiti – Tarptautinis ekonominių,
socialinių, kultūrinių teisių paktas (1966m.), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966m.). Jie
patvirtinti JT organizacijos ir laikomi pasauliniais teises įtvirtinančiais dokumentais. 1950m. Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – tai pagrindinis Europos dokumentas; jo pagrindu
įkurtas Europos žmogaus teisių teismas. Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją.
3) Valstybių konstitucijos. Kiekvienos valstybės konstitucijoje yra atskiri skirsniai, skirti žmogaus teisėms ir
laisvėms įtvirtinti. Taip pat yra specialūs įstatymai, kur tos teisės ir laisvės konkretizuojamos.
Taigi šio instituto šaltinių yra daug ir įvairių. Todėl kyla klausimas, kas svarbiausia, kai kalbame apie
žmogaus teises ir laisves? Žmogaus teisinę padėtį įtvirtina tarptautiniai aktai ir nacionalinė teisė. Todėl kyla
ginčas, kam iš jų priklauso prioritetas? Tai ne tik teorinis klausimas. Svarbiausias šaltinis – nacionalinė teisė,
nes būtent ji pirmiausia realiai gali laiduoti individui tam tikras teises, galimybę pasinaudoti teisėm ir
laisvėm. Tarptautiniai dokumentai – tai tam tikras žmogaus teisinio statuso etalonas , į kurį privalo lygiuotis
nacionalinės valstybės. Iš kitos pusės, tarptautiniai teisiniai dokumentai tampa nacionalinės teisės dalimi, kai
nacionalinė valstybė ratifikuoja tarptautinius dokumentus teisių ir laisvių klausimais. Tarptautinė teisė – tai

18
 19
teisės normos, kurios sukuriamos valstybių sutikimu, gera valia. Dauguma valstybių kaip tik ir vykdo
tarptautinius dokumentus per savo nacionalinę teisę. Tarptautinių dokumentų inkorporavimas per
nacionalinius dokumentus – tai garantija, kad tarptautinės normos bus įgyvendintos.

2.Pilietybė. Įgijimo ir praradimo tvarka.

Pilietybė – tai pastovus, besitęsiantis teisinis ryšys tarp asmens ir konkrečios valstybės. Tai ryšys su valstybe.
Žmonės gyvena tam tikrose visuomenėse ir atsiduria konkrečios valstybės jurisdikcijoje, bet ne visi
gyventojai yra piliečiai. Greta piliečių yra ir asmenų be pilietybės. Todėl reikia išskirti žmogaus teises, kurios
vienodos ir laiduojamos kiekvienam individui. Tuo tarpu pilietybė – tai individo teisinis ryšys su valstybe,
suteikia papildomas teises, kurios yra priedas prie žmogaus teisių. Pilietybė suteikia pilietines teises
(politines teises). Tai papildomos teisės greta žmogaus teisių. Piliečio ir žmogaus teisių negalima sutapatinti.
Kiekvienas pilietis naudojasi (1)pilietinėmis ir (2)bendromis žmogiškomis teisėmis.
Ne kiekvienas žmogus yra pilietis. Tai priklauso nuo pilietybės turėjimo. Pilietybės institutas yra papildomas
prie bendrų žmogaus teisių. Pilietybė reiškia, kad individas, kuris turi pilietybę, turi papildomų pareigų
valstybei. Jis turi aukotis valstybei, kovoti dėl jos ir pan., o valstybė įsipareigoja savo piliečius ginti. Pilietybė
suteikia galimybę dalyvauti kuriant valstybę, dirbti valstybės valdžios institucijose, kurti ir formuoti
institucijas, užimti postus. Dauguma tų pilietinių teisių – politinės teisės (tai teisė formuoti institucijas, dirbti
jose ir pan.). Pilietybė – tai papildomas teisinis institutas.
Pilietybės įgijimo būdai:
1) Pilietybės įgijimas filiacija (gimimu). Porūšiai:
a. kraujo teisės principu (ius sangvinis). Reiškia, kad piliečių šeimoje gimęs vaikas iš kart tampa
tos valstybės piliečiu;
b. žemės teisės principas (ius soli). Reiškia, kad pilietybė įgyjama, pripažįstama pagal vaiko
atsiradimo vietą. Net užsieniečių šeimoje gimęs vaikas gali gauti tos valstybės pilietybę
(Amerikos valstybėse: Meksika (net laivuose gimę)).
Šis principas yra tada, kai valstybė suinteresuota didinti savo piliečių skaičių.
Kartais naudojamas mišrus principas : žemės ir saulės (kai šeimos mišrios).
Kai kur nustatoma pagal motinos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu –
universaliausias būdas.
2) Natūralizacijos būdu. Šiuo atveju pilietybė yra suteikiama kompetentingų valstybės institucijų
asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Valstybėse yra piliečiai, taip pat užsieniečiai (kurie
turi kitos valstybės pilietybę), asmenys be pilietybės (apatridai). Dažniausiai apatridai ar užsieniečiai
kreipiasi su prašymu suteikti pilietybę. Tai išskirtinis būdas, kurį naudoja atitinkamai valstybė savo
nuožiūra. Tai priaugimas prie tos šalies piliečių, visuomenės. Šis būdas taikomas tam asmeniui, kuris
išgyvenęs tam tikrą laiką (sėslumo cenzas). Brazilijoje reikia būti išgyvenusiam 20 metų.
Natūralizacijos būdo porūšiai:
a. Šeiminė natūralizacija – kai prašo pilietybės sutuoktinis ar įvaikinimo atveju. Tokiais atvejais
teikiamos tam tikros lengvatos, lyginant su kitais atvejais.
b. Nešeiminė natūralizacija - kai dėl pilietybės suteikimo kreipiasi užsienietis ar apatridas.
Reikalingas tam tikras sėslumo cenzas, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, žinoti tos
valstybės istoriją ir teisės pagrindus bei konstituciją, valstybės santvarką, būti nepriekaištingo
elgesio (neturėti teistumo, nebūti kariavusiam prieš tą valstybę, sveikatos reikalavimai).
Natūralizacija – tai valstybės malonė, jos išimtinė teisė. Net tarptautiniai
dokumentai skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę. Bet kaip tą
teisę realizuoti turi rūpintis žmogaus (žmogaus teisė rūpintis).
3) Reintegracija. Tai pilietybės sugrąžinimas asmeniui, kuris buvo ją praradęs. Tai pilietybės atstatymas.
4) Transferas. Tai pilietybės suteikimas, keičiantis valstybių teritorijai (tarptautinis būdas). Tai atvejis,
kai teritorija pereina kitai valstybei ir jos gyventojai gauna kitos valstybės pilietybę. Perdavimas.
Turėtoji pilietybė pradingsta. Viskas priklauso nuo tarptautinio susitarimo.
5) Optacija (tarptautinis būdas). Gyventojams suteikiama galimybė patiems rinktis, ar pasilikti senąją, ar
įgyti naujos valstybės pilietybę.

19
 20

Pilietybės netekimas:
1) Atsisakymas nuo pilietybės (išėjimas iš pilietybės). Kiekvienas pilietis turi teisę atsisakyti nuo
pilietybės;
2) Pilietybės praradimas. Nacionaliniuose įstatymuose gali būti numatyti atvejai, kai pilietybė
prarandama. Tam tikri veiksmai byloja, kad asmuo išdavė valstybę, ar tie veiksmai nesuderinami su
pilietybe (tarnyba užsienio kariuomenėje, užsienio valdžios įstaigose be valstybės žinios).
3) Pilietybės atėmimas. Didina apatridų skaičių. Atėmimas taikomas tiems, kurie pilietybę įgijo
natūralizacijos būdu. Taikomas buvo totalitariniuose režimuose.

3.Užsieniečiai, apatridai ir pabėgėliai.

Žmogaus sąvoka išreiškia individą. Žmogaus sąvoka tolygi sąvokai “asmuo” (nors tai jau dvi prasmės (fizinis
asmuo ir juridinis asmuo); žmogus – tik fizinis asmuo) ir “ asmenybė”. Kai kalbame apie žmogaus teisinį
statusą, kalbama apie individo teisinį stausą, t.y. tos minimalios teisės ir pareigos, kurios turi būti
laiduojamos visiems ir bet kur.
Greta šių minimalių žmogaus teisių yra teisės, kurios suteikiamos nuo individo papildomo statuso.
Plačiausias teisinis statusas suteikiamas piliečiams.
Taigi greta žmogaus sąvokos vartojama piliečio, užsieniečio, apatrido ir pabėgėlio sąvoka. Piliečio teisės
daugiausia politinės. Be to, jis turi visas ir žmogui laiduojamas teises. Pilietis, išvykęs į kitą šalį, tampa
užsieniečiu.
Užsienietis – tai kitos valstybės pilietis. Taigi užsienietis yra toks pat pilietis, bet jo ryšiai yra su kita
valstybe, iš kurios jis laikinai arba visam laikui išvykęs. Tarp užsieniečio ir piliečio negalima dėti lygybės
ženklo. Užsieniečio politinės teisės yra pripažįstamos jo valstybėje. Dažniausiai yra deklaruojama, kad
užsieniečiai turi tokias pačias teises kaip ir konkrečios valstybės piliečiai, jei įstatymai ar tarptautinės sutartys
nenumato kitaip. Tai diplomatinė formuluotė, rodo, kad valstybė linkusi pripažinti maksimaliai teisių, bet
kiek suteiks, jau priklauso nuo valstybės įstatymų.
Užsieniečiams pripažįstamos kai kurios politinės teisės, jei valstybės yra sudariusios sutartį, kuri užtikrina
piliečių teises. Absoliutaus užsieniečių statuso prilyginimo savo piliečiams nėra. Saviems piliečiams
suteikiamas prioritetas. Dažniausiai užsieniečiams pripažįstamos teisės, kurias turi piliečiai, kai yra glaudūs
ryšiai tarp valstybių (konfederacijoje ir pan.).
Remiantis Europos praktika, V.Europos valstybės sudariusios Europos Sąjungą (15 narių). Ši sąjunga gali
būti vertinama kaip konfederacija. Ji skelbė laisvų sienų politiką, numatytas teisinis režimas – laisvas prekių
judėjimas. Tai yra prielaida užsienio piliečiams bet kurioje valstybėje jaustis kaip namuose. Yra numatytos
bendrosios ES teisės, jos visą laiką yra vienodinamos. Pvz.: raginama suteikti užsieniečiams teisę rinkti
savivaldos tarybą. Šios sąjungos piliečiams laiduojama teisė rinkti ES parlamentarus. Taigi tarptautiniais
dokumentais išplečiamas statusas, politinės teisės.
Apskritai, kiekviena valstybė stengiasi deklaruoti ir užtikrinti visas teises užsieniečiams. Užsieniečiai turi
daug daugiau teisių nei asmenys be pilietybės. Yra tam tikra specifika užsieniečių statuse, dirbančių
diplomatinėse atstovybėse. Jie turi diplomatinį imunitetą. Pvz.: jiems negali būti keliama baudžiamoji byla,
negali būti suimti ir pan. “Persona non grata” – nepageidaujamas asmuo (skubiais atvejais per 24 valandas,
kitais – 72 valandas turi išvykti).
Apatridai – tai žmonės, neturintys pilietybės. Jie nesugeba įrodyti, kad yra kitos valstybės piliečiai. Neturi
dokumentų, jų negloboja jokia valstybė (o užsieniečiai gali kreiptis į savo šalies atstovybę). Teisiniu
požiūriu, tai labiausiai pažeidžiama asmenų grupė. Tarptautiniai dokumentai reikalauja, kad apatridams būtų
garantuojamos žmogaus teisės ir laisvės. Kiekviena valstybė rūpinasi tokiais žmonėmis (asmenimis).
Išduodami dokumentai, kurie suteikia teisę gyventi valstybėje, susirasti darbą, turėti nuolatines darbo
pajamas. Apatridams nepripažįstamos tik politinės teisės. Jie neturi karinės prievolės, neturi teisės dalyvauti
valstybės valdyme. Tarptautiniais dokumentais bandoma sumažinti apatridų skaičių. Bet tą padaryti gana
sunku. Apatridų skaičių galima sumažinti tik dviem būdais:
1) suteikiant pilietybę;
2) išsiunčiant į kitą šalį (o tai yra problematiška).

20
 21
Vienas iš mažinimo būdų – pilietybės suteikimas apatridų vaikams (žemės principas). Tai lengviausias ir
efektyviausias būdas.
Pabėgėliai – tai gali būti ir piliečiai, ir apatridai. Tai asmenys, nelegaliai atvykę į kitą šalį. Jie dažniausiai ir
vadinami “nelegalais”. Jie atvyksta be tam tikros valstybės migracijos tarnybos leidimo ir pan., t.y.
neturėdami tam tikrų dokumentų.
Pabėgėliai gali atvykti ir legaliai, t.y. gavę leidimą. Pabėgėliai yra labai įvairiai grupuojami. Dažniausiai
kalbama apie asmenis, ieškančius politinio prieglobsčio. Jie išvyksta iš savo šalies dėl politinių motyvų. Šie
asmenys priskiriami prie legalių pabėgėlių kategorijos. Tarptautiniai dokumentai ir nacionaliniai įstatymai
tokius asmenis traktuoja palankiai. Netgi konstitucijoje yra numatytas įpareigojimas teikti politinį prieglobstį
tokiems pabėgėliams. Jie vadinami politiniais migrantais. Politiniams pabėgėliams stengiamasi užtikrinti
politinį prieglobstį. Politiniai motyvai gali būti: 1) politiniai įsitikinimai, 2) religija ir t.t.
Tarptautiniuose dokumentuose reikalaujama suteikti politinį prieglobstį, kai įrodoma, kad asmenys yra
persekiojami dėl politinių motyvų. Tai humanitarinės pagalbos dalis. Politinio prieglobsčio suteikimas yra
išimtinė kiekvienos valstybės teisė, t.y. kam ir kada skirti politinį prieglobstį priklauso nuo jos pačios.
Kita pabėgėlių kategorija – ekonominiai pabėgėliai. Tai asmenys, ieškantys geresnio gyvenimo. Lietuva –
tranzito punktas į kitas šalis. Dėl ekonominių pabėgėlių tarptautiniai dokumentai nieko gero nežada.
Materialinė pagalba gali būti teikiama įvairiais būdais. Ekonominiai pabėgėliai paprastai yra traktuojami
negatyviai. Kartais jie prašo politinio prieglobsčio. Tai būtina įrodyti. Paprastai pabėgėliai grąžinami ten, iš
kur atvyko. Uždavinys – kuo greičiau išsiaiškinti , iš kurios valstybės atvyko. Sudaromi įvairūs susitarimai
tarp valstybių ir pan. Tuo laiku, kol išsiaiškinama jų asmenybė, maršrutas, pabėgėliai apgyvendinami
laikinose stovyklose. Ekonominiai pabėgėliai neįgyja jokių teisių. Užtikrinamos žmonių teisės, bet su
apribojimais. Jie uždaromi stovyklose, neturi judėjimo laisvės, negali įsidarbinti. Politiniams pabėgėliams
prieglobstis turi būti suteikiamas. Tą ragina tarptautiniai dokumentai ir nacionaliniai įstatymai. Bet
prieglobsčio suteikimas neįpareigoja suteikti pilietybės. Pilietybės suteikimas – jau atskiras klausimas.
Pilietybę gali įgyti natūralizacijos būdu.

4.Teisių ir laisvių klasifikacija.

Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas yra objektyviai būtinas vien todėl, kad teisių ir laisvių yra gana
apstu. Jas klasifikuojant lengviau suvokti, suprasti vienų teisių ir laisvių ypatumus su kitos teisių ir laisvių
grupės ypatumais. Ši klasifikacija nėra paprastas dalykas. Kai kurios teisės ir laisvės yra kompleksinio
pobūdžio, kartais sunku priskirti vienai ar kitai teisių ir laisvių grupei (pvz.: nuosavybės teisė- prigimtinė
teisė, ekonominė teisė).

Pagal subjektus teisės ir laisvės yra tokios:

1) Žmogaus teisės. Tai tas teisių minimumas, kuris turi būti garantuotas kiekvienam individui (siaurąja
prasme, t.y. individui, neturinčiam pilietybės);
2) Piliečio teisės. Tai teisės, teikiamos tik tam tikros valstybės piliečiams.

Taip pat teisės ir laisvės yra:

1) Individualios. Jos laiduojamos kiekvienam subjektui. Jų yra dauguma.
2) Kolektyvinės. Jos negali būti realizuojamos pavienio individo. Tokios teisės teikiamos asmenų grupei
(teisė streikuoti). Prie šių teisių priskiriamos mažumų teisės, susirinkimų, demonstracijų, mitingų
teisės.

Pagal reikšmę teisės ir laisvės yra:

1) pagrindinės;
2) išvestinės (papildomos).
Moderniose konstitucijose (po Ii pasaulinio karo) skelbiama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Tai
politinė teisė. Kaip išvestinė iš šios teisės – rinkimų teisė, teisė į valstybinę tarnybą.

Pagal turinį teisės ir laisvės yra (tai plačiausiai paplitusi klasifikacija):

21
 22
1) Asmeninės;
2) Socialinės-ekonominės;
3) Kultūrinės;
4) Politinės.

Asmeninės teisės ir laisvės. Jos traktuojamos kaip pagrindinės, neatimamos žmogaus teisės. Jos negali būti
labai varžomos. Šiuo atveju teisės ir laisvės pripažįstamos kiekvienam individui, nepriklausomai nuo jo
statuso. Šių teisių yra kelios grupės:
1) teisė į gyvybę;
2) teisė į laisvę;
3) teisė į fizinį integralumą;
4) teisė į asmens neliečiamybę.
Šios teisės traktuojamos kaip pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Iš jų išvedamos kitos teisės ir laisvės.
Teisė į gyvybę. Traktuojama, kad negali būti atimta žmogui gyvybė. Ją saugo įstatymai. Bet teisė į gyvybę
skirtingose valstybėse yra skirtingai traktuojama. Pvz.: Europos taryba pripažįsta, kad mirties bausmė yra
nepriimtina. Europos valstybės (daugelis jų) yra priėmusios įsipareigojimą netaikyti mirties bausmės taikos
metu. “ Žmogaus teisių ir laisvių konvencija” – čia nebuvo nuostatų apie mirties bausmės uždraudimą. Bet
vėliau pasirašytas papildomas protokolas, kuris uždraudė mirties bausmę.
Reikalaujama visų Europos Tarybos narių panaikinti mirties bausmę. Kitose valstybėse mirties bausmė
traktuojama kitaip. Netgi JAV (daugiau nei 20 valstijų) yra vykdoma mirties bausmė. Vienu metu buvo
uždrausta, bet vėliau vėl atstatyta.
Asmens neliečiamybė. Tai draudimas suimti asmenį be įstatymu numatytų pagrindų. Sulaikymo terminas turi
būti maksimaliai trumpas. Tik teismo sprendimu asmuo gali būti sulaikytas ilgesniam terminui. Šią teisę
laidavo dar “Habeus Corpus Act”. Ši teisė panašiai traktuojama visose Europos valstybėse.
Fizinis integralumas. Draudžiama kankinti asmenį, taikyti rizikingus gydymo metodus, daryti įvairius
bandymus be asmens sutikimo.

Kitos asmeninės teisės ir laisvės:

1) Minties ir sąžinės laisvės priskiriamos prie dvasinių laisvių. Iš jų išskiriamos įsitikinimų laisvė,
informacijos laisvė, galimybė gauti bet kokias žinias (spaudos laisvė) ir t.t.
2) Masinės informavimo priemonės laisvė. Negali būti trukdoma gauti informaciją, o taip pat platinti
informaciją.
3) Spaudos (informacijos) laisvė. Tai viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės laisvių.
4) Tikėjimo laisvė. Priskiriama prie dvasinių laisvių. Tai teisė išpažinti ar neišpažinti tam tikrą religiją.
Ši teisė turi būti suvokiama plačiąja prasme, t.y. asmens laisvas pasirinkimas išpažinti bet kurią
religiją. Kartais nustatomi tam tikri apribojimai. Būtina užtikrinti, kad nebūtų daroma žala
visuomenėje.
5) Privataus gyvenimo ir komunikacijų neliečiamybė. Šių teisių kompleksas garantuoja privataus
gyvenimo, pašto, telefono ir kitų susisiekimo priemonių neliečiamybę. Specialios tarnybos turi gauti
leidimą, norėdamos kontroliuoti tas susisiekimo priemones. Tokie leidimai duodami, jei tai būtina
tiriant nusikaltimus, reikalauja saugumas ir pan.
6) Būsto neliečiamybė. Tai draudimas be savininko leidimo įeiti į būstą. Kai kuriose valstybėse
susiformavęs posakis – “mano namai – mano tvirtovė” – t.y. draudimas įeiti į būstą. Pažeisti šią
konstitucinę laisvę galima tik išimtinais atvejais (dėl nusikaltimo padarymo ir pan.).
7) Kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Kilnojimasis – judėjimo laisvė. Nuo seno
pripažįstama, kad asmenys, nuolat gyvenantys valstybėje, turi teisę vykti ten, kur nori – tai
kilnojimosi laisvė. Kartais kilnojimosi laisvė traktuojama kaip žmogaus teisė, bet kai kur – tik
piliečiams (Lietuva, Italija). Totalitarinėse valstybėse tokia teisė labai ribojama.
8) Baudžiamosios teisinės ir kitos individualių teisių procesinės garantijos. Individams turi būti
suteikiama galimybė, kai jis sulaikomas, reikalauti, kad būtų pristatytas į teismą. Be to, kiekvienam
sulaikytam asmeniui turi būti pasakoma, kokiu pagrindu jis yra sulaikomas.

22
 23
9) Gynybos teisė. Tai teisė gintis pačiam ar samdyti advokatą. Kiekvienas individas laikomas nekaltu
tol, kol tai bus neįrodyta teisme ir nepriimtas sprendimas. Tai nekaltumo prezumpcija. Kiekvienas
asmuo turi teisę į objektyvų ir nešališką teismą. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų
išspręsta per trumpą laiką.

Politinės teisės ir laisvės. Jos dar vadinamos pilietinėmis, nes jos suteikiamos tik piliečiams. Bet gali būti ir
išimčių. Politinės teisės – tai privilegija, teikiama piliečiams. Politinių teisių ir laisvių sąrašas yra įvairus:
1)Teisė dalyvauti valdant valstybę. Pabrėžiama piliečio teisė dalyvauti šalies valdyme. Ši teisė daugiausia
yra naujose konstitucijose, o senose tokios teisės nėra. Ši teisė yra labai plataus pobūdžio, ji realizuojama per
kitas plačias teises. Ši teisė buvo suformuluota daugiau konstitucinės teisės doktrinoje. Tai bendra
(generalinė) teisė. Ši teisė realizuojama per kitas išvestinės teises.
Viena iš tų išvestinių teisių – rinkimų teisė. Ši teisė turi įvairius aspektus. Yra skiriama subjektyvioji rinkimų
teisė – tai asmens teisė dalyvauti rinkimuose, ji dar skirstoma į :
1) aktyvią rinkimų teisę – tai piliečio teisė dalyvauti rinkimuose su sprendžiamąja rinkimų teise, tai
teisė balsuoti, pasisakyti. Tai balso teisė;
2) pasyvią rinkimų teisę – tai galimybė kandidatuoti rinkimuose, galimybė būti iškeltam. Ji suteikia
piliečiui galimybę būti išrinktam ir pan.
Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės kartu – rinkimų teisė.
Skiriama ir objektyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisė – tai viena iš akivaizdžių piliečio dalyvavimo valdant
valstybę teisės įgyvendinimo formų.
Rinkimų teisės su laiku kito. Pirmiausia rinkimų teisė pasižymėjo tam tikra lyčių diskriminacija, nes šios
teisės buvo suteikiamos tik vyrams. Ir tik XX a. moterų rinkimų teisė prilyginta su vyrų. Ši lyčių
diskriminacija buvo žinoma įvairiose valstybėse. Viena iš demokratiškiausių Europos valstybių – Šveicarija,
ji šį diskriminacijos elementą pripažino tik XX a. antroje pusėje.
Rinkimų teisę XIX ir XX a. veikė ir kiti diskriminacijos elementai – turto cenzas; rinkimų teisė buvo
suteikiama tiems, kurie turėjo turto.taigi turintiems turto buvo suteikiama papildoma konstitucinė teisė
(žemvaldžiams). Jie buvo traktuojami kaip vertingesni piliečiai. Turtinė diskriminacija likviduota XX a., po
II pasaulinio karo jos nebeliko.
Kai kuriose valstybėse rinkimų teisė yra ne tik teisė, bet traktuojama ir kaip pareiga. Piliečiai raginami (ar
įstatymų pagalba verčiami) dalyvauti rinkimuose. Ši sistema – privalomasis votumas. Numatomos baudos už
šios pareigos nesilaikymą (Meksika, P.Amerikos kai kurios valstybės, Belgija). Taigi rinkimų teisė gali būti
ne tik tam tikra pilietinė teisė, bet ir pareiga. Privalomojo votumo prasmė – renkamas parlamentas,
parlamentarai jaučiasi turį teisę kalbėti tautos vardu; parlamentarai išrinkti visos tautos – tai neatima jiems
galimybės laikyti save tautos atstovais. Privalomasis votumas konstitucinės teisės doktrinoje vertinamas gana
kritiškai. Sakoma, kad tai individo laisvės ribojimas. Individas turi turėti teisę pats apsispręsti, ar dalyvauti
rinkimuose.
2)Asociacijų teisė (laisvė). Tai piliečių teisė vienytis į organizacijas, toms organizacijoms jungtis į
asociacijas. Ši teisė žinoma jau senosiose konstitucijose. Naujose konstitucijose ši teisė konkretizuojama
pabrėžiant teisę kurtis į politines organizacijas. Tai aiškinama tuo, kad totalitariniuose režimuose taip pat
pripažįstama ši teisė, bet neigiama ar ribojama galimybė kurti politines organizacijas. Ten yra viena
valdančioji partija. Norint pakirsti politinių partijų kūrimo ribojimo galimybes, naujose konstitucijose
pabrėžiama teisė kurti politines organizacijas.
3)Susirinkimų ir manifestacijų teisė (laisvė). Tai piliečių (kartais ir kitų gyventojų) teisė (laisvė). Susirinkimų
galimybė leidžia laisvai rinktis, diskutuoti politikos, valstybės gyvenimo klausimais, priimamos rezoliucijos,
kreipimaisi į valstybės įstaigas, institucijas. Susirinkimai galimi dėl kultūros interesų, pomėgių tenkinimo.
Tai viena iš seniausių teisių. Manifestacijų teisė – tai galimybė žygiuoti kolonomis, išreiškiant savo
nepasitenkinimą, atkreipiant dėmesį. Svarbu tai, kad:
1) susirinkimai/manifestacijos turi būti taikūs;
2) piliečiams leidžiama šią teisę realizuoti būnant beginkliais (neginkluoti susirinkimai).
Demokratinėse valstybėse paprastai susirinkimams/mitingams organizuoti nereikalingas išankstinis leidimas.
Iniciatoriai privalo tik informuoti institucijas/įstaigas (valstybės, savivaldybių). Ribojimai susiję su tuo, jei

23
 24
tokie susirinkimai gali kliudyti eismui, transportui, riboti kitų laisvę. Įstatymais gali būti numatytos ir tam
tikros sąlygos šiai teisei įgyvendinti. Demonstracijos vyksta gatvėse, todėl reikia savo veiksmus derinti su
valdžios įstaigomis. Vien visuomenės poreikiai negali būti sąlyga atsisakyti rengti mitingus. Nesant
galimybės, turi būti pasiūlyta alternatyva rengti tą mitingą kitoje vietoje.
Totalitariniuose režimuose susirinkimai būna organizuojami tik valdžios įstaigų. Kitais atvejais reikėjo gauti
specialų leidimą. Tokia tvarka, kai reikia kreiptis į valdžios įstaigas – leidiminė tvarka. Tai nedemokratinė
tvarka.
4)Informacijos laisvė. Panaši į asmenines laisves. Tai spaudos laisvė (senose konstitucijose), žodžio laisvė.
Informacijos laisvė paprastai suvokiama kaip:
1) teisė gauti informaciją;
2) galimybė skleisti informaciją.
Informacijos platinimas suvokiamas kaip spaudos laisvė, teisė turėti savo laikraštį. Didžiausia grėsmė –
valdžios noras kontroliuoti informaciją. Tai cenzūra – kai tikrinamos žinios, kurias norima paskelbti. Cenzūra
– totalitarinių valstybių požymis.spaudos cenzūra – totalitarinio režimo vienas iš svarbiausių požymių.
Cenzūra kartais įvedama karo sąlygomis (karinė cenzūra). Tai pateisinama – dėl gynybos sumetimų būtina
kontroliuoti, ką daro spauda, kas rašoma ir pan. Karo metu cenzūra įvedama ir tai nėra laikoma žmogaus
teisių pažeidimu, nes pats karas jau yra grėsmė.
Informacijos laisvė nėra absoliuti. Jai taikomi apribojimai, kai tai susiję su valstybės paslaptimi, komercine
paslaptimi, pareigų, profesine paslaptimi. Visa tai ribojama įstatymais. Kiekvienas individas turi teisę į
asmens gyvenimo apsaugą. Informacijos laisvė visada susiduria paslapčių problema. Dėl valstybės paslapčių
priimami įstatymai. Čia susiduriama su juridinėm problemom. Paslaptys labai svarbios komercinėje sferoje,
nuo to priklauso verslo sėkmė ir gerovė.
5)Peticijų teisė. Atskirų piliečių, individų, kolektyvų teisė kelti tam tikrus reikalavimus valdžios
institucijoms, pareigūnams ir pan. Peticijų teisė apima skundo teisę ir apima galimybę kelti tam tikras
visuomenines problemas, kad būtų priimami nauji įstatymai, keičiami seni ir pan. Peticijų teisė paprastai
laiduojama kiekvienam piliečiui, bet ji gali būti įgyvendinama ir grupės asmenų. Šiuo atveju daromas
didesnis poveikis valdžios įstaigoms. Kolektyvinis kreipimasis turi tam tikrą visuomeninį pobūdį. Dėl
peticijų teisės priimami įstatymai, kaip turi būti pateikiamos peticijos, taip pat nurodomos ir valdžios įstaigų
tam tikros pareigos (terminai, turi būti svarstoma, ieškoma būdų, kad išspręsti tas problemas). Skundo teisė –
tai irgi peticijų teisės atmaina.
6)Teisė ir pareiga ginti savo šalį. Tai pilietinė teisė. Ši teisė ir pareiga šiuo atveju priklauso nuo pilietinio
sąmoningumo. Tiems, kurie myli valstybę – tai yra teisė. Šiaip ši teisė formuluojama konstitucijose įvairiai.
Sunku pasakyti, kada tai teisė, kada pareiga. Tai gali būti teisė, kai pilietis nori tarnauti profesionalioje
kariuomenėje, nori tapti profesionaliu kariu. Karo atveju, kai kyla karinė grėsmė – tai jau pareiga. Taip pat
pareiga yra karinė prievolė atlikti karinę tarnybą – tai nėra tiesioginis šalies gynimas.
7)Teisė priešintis priespaudai ir prievartai. Tai viena iš seniausių teisių, nes ji suformuluota dar JAV
nepriklausomybės deklaracijoje (1776). Vėliau ši teisė pakartota Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje (1785), taip pat po II pasaulinio karo priimtose konstitucijose (Prancūzijos IV K ir kt.).
Ši teisė deklaruoja tai, kad valstybę kuria patys piliečiai, jie turi turėti teisę jėga nuversti netikusią valdžią,
kuri skriaudžia piliečius. Turi teisę priešintis uzurpatoriams (kurie siekia jėga paimti valdžią).
Ši teisė savyje turi tam tikro pavojaus, joje glūdi tam tikros revoliucingumo idėjos. Tai gali sukelti grėsmę
valstybei ir visuomenei. Valstybės vengia savo konstitucijose tokią teisę įtvirtinti. Ši teisė nėra labai plačiai
paplitusi, nes kai net nėra būtina, būna griebiamasi ginklo.

Ekonominės-socialinės teisės. Šių dienų konstitucijose deklaruojama didelė dalis visų teisių ir laisvių. Bet
taip visados nebuvo. Pirmosiose konstitucijose ekonominių-socialinių teisių nebuvo numatyta, išskyrus 2
dalykus:
1) Pirmosiose konstitucijose numatyta privatinės nuosavybės teisė (ir dabartinėse). Ši teisė į nuosavybę,
teisė turėti turtą traktuojama kaip viena iš pagrindinių, kartais kaip asmeninė teisė. Nuosavybė –
sąlyga žmogaus laisvei egzistuoti. Nuosavybės turėjimas suteikia maksimalias galimybes. Nuosavybė
ir nuosavybės teisė – viena iš prigimtinių žmogaus teisių. Todėl pirmosiose konstitucijose jau buvo

24
 25
numatyta, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybę gina konstitucija ir įstatymai. Iš nuosavybės teisės
kyla visa civilinė teisė, didžioji dalis civilinės teisės.
2) Greta nuosavybės teisės pirmosios konstitucijos įtvirtindavo ūkinės veiklos laisvę, iš kurios išsivystė
rinkos ekonomika (šiuolaikinė ekonominė sistema). Dar viena pareiga, numatyta senosiose
konstitucijose, - pareiga mokėti mokesčius. Valstybės materialinis pagrindas yra mokesčiai – tai jau
buvo suvokta senaisiais laikais. Mokesčiai – tai gaunamų pajamų dalies nusavinimas. O valstybė,
surinkdama mokesčius, įgyja finansinių lėšų įstaigoms išlaikyti, kariuomenei išlaikyti ir kt. Su laiku iš
valstybės biudžeto pradėta teikti socialinė parama tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Tai lyg
labdaros funkcija. Toks dalykas buvo numatytas net pirmosiose konstitucijose. Mokesčių
nemokėjimas buvo traktuojamas kaip vienas sunkiausių nusikaltimų, buvo taikomos kriminalinės
bausmės (tai gėdingas nusikaltimas).
Po II pasaulinio karo (XX a.) ekonominių-socialinių teisių sąrašas pradėjo pildytis naujomis teisėmis, jos
suformuluotos ir iškeltos socialistų partijų. Rusijoje buvo įvairios revoliucijos, todėl šių teisių sąrašas pradėjo
labai plisti. Tų revoliucijų pasėkoje atsiradusios teisės:
1) Teisė į darbą. Valstybė turi priedermę laiduoti teisę į darbą. Tai deklaratyvi teisė, bet kai ši teisė
įrašyta į konstituciją, valstybė pati privalo kurti specialias programas, kad atsirastų naujų darbo vietų,
kad netekusieji darbo įgytų naują profesiją. Taigi ši teisė yra XX a. paplitusi ir atsiradusi.
Teisė į verslą, į profesijos pasirinkimą – tai teisė lygiavertė teisei į darbą. Teisė į darbą komunistinėse
valstybėse buvo suvokiama ir kaip pareiga dirbti (tie, kurie nenorėdavo dirbti, vadinami veltėdžiais, juos
bausdavo pagal tam tikrus įstatymus, įsakymus ir pan.). Teisė į darbą ir pareiga dirbti – nedemokratinis
lozungas, kuris kėsinasi į žmogaus laisvės idėją. Net tarptautiniuose dokumentuose numatytas
priverstinio darbo draudimas. Tai nesuderinama su demokratiniu principu. Priverstiniu darbu nelaikoma:
1.karinė tarnyba;
2.darbas įkalinimo įstaigose.
2) Streiko teisė.tai diskutuotina teisė. Ši teisė iškilo kaip tam tikras socialistų lozungas, ji naudojama
kaip priemonė priversti darbdavius sutikti su tam tikrais reikalavimais. Ši teisė – organizuotas,
kolektyvinis darbuotojų poveikis darbdaviui nedirbant, bet būnant darbo vietose. Profsąjungos juos
remdavo, buvo surenkami tam tikri fondai ir pan. Iš pradžių tai buvo tik darbininkų teisė.Totalitarinio
režimo kraštuose streikai buvo uždrausti. Laikoma, kad pati valdžia priklauso darbininkams ir jie
negali streikuoti prieš save. Demokratinėse valstybėse ši teisė labai paplitusi. Daugelyje naujų
konstitucijų atsirado streiko teisė. Šiaip ji demokratinių šalių konstitucijose nėra fiksuojama.
Laikoma, kad tai viena iš socialinių teisių, kuri neprieštarauja konstitucijai. Ši teisė traktuojama kaip
viena iš susirinkimų/mitingų teisių.
3) Teisė dalyvauti valdant įmonę./ tai nauja teisė, atsiradusi XX a. (Italijos, Ispanijos konstitucijos). Šiuo
atveju tai dirbančiųjų teisė dalyvauti valdant įmonę. Tai liečia ir privačias įmones. Ši teisė kildinama
iš socialistinių konstitucijų deklaruojamų teisių. Skatinama darbdavius atsižvelgti į dirbančius ir pan.
Rekomenduojama sudaryti kuo palankesne sąlygas dirbantiesiems, nes tai pakelia darbo našumą ir
pan. Bet šiaip ši teisė yra socialistų išradimas.
4) Teisė į socialinį aprūpinimą. Tai:
1) teisė į pensiją (sulaukus tam tikro amžiaus);
2) teisė į invalidumo pensiją (susiluošinus darbo metu);
3) laikino darbingumo netekimo atveju numatoma socialinė parama, ji realizuojama iš valstybės
biudžeto. Teikiama tiems, kurie reikalingi socialinės paramos ar sulaukė tam tikro amžiaus.
Ši teisė reiškia ne vien tik galimybę gauti paramą iš valstybės, bet ir privačių fondų. Ši teisė
reiškia, kad iš valstybės biudžeto ir iš privačių fondų būtų gaunama parama.
5) Teisė į sveikatos apsaugą. Tai socializmo išradimas. Socialistinėse konstitucijose buvo skelbiama
teisė į nemokamą gydymą, teisė į sveikatos apsaugą. Pamažu ši teisė atsirado ir vakarų valstybių
konstitucijose. Tam įtaką turėjo socialistinės partijos. Ši teisė vis dėlto nėra absoliuti, nes ši teisė
nustato tik būtinus medicininės pagalbos teikimo atvejus (nelaimingi atsitikimai ir pan.). Kartais
teikiama tam tikroms socialinėms grupėms. Vakarų valstybėse sveikatos apsauga mokama, išskyrus
neatidėliotiną pagalbą ar kai reikalinga parama iš valstybės.

25
 26
6) Teisė į gyvenamą būstą. Tai socialistų išgalvota teisė. Panaikinus privatinę nuosavybę atskiri asmenys
negalėjo apsirūpinti būstu. Todėl reikėjo teisės, kad asmuo turėtų būstą. Šios teisės atsiradimą lėmė
objektyvūs veiksmai. Ši teisė išlikusi Kinijoje, Š.Korėjoje, Vietname, Kuboje, Ispanijoje.
7) Teisė į sveiką gamtinę aplinką. Tai XX a. konstitucinė teisė, kuri laiduoja kiekvienam individui teisę į
sveiką aplinką. Reikalaujama iš valstybės rūpintis aplinka, kitom infrastruktūrom, kurios daro poveikį
gamtai. Ši teisė pabrėžiama ir tarptautiniuose dokumentuose tikslu, kad gamta išliktų ir ateity.
Numatoma ir piliečių pareiga saugoti gamtą.

Kultūrinės teisės. Rūšys:

1) Teisė į mokslą. Deklaruojama visose konstitucijose (ir senosiose). Dabar mokslas suvokiamas
kaip visuotinai privalomas (nustatomas vidurinis, nemokamas, o tiems, kurie gerai mokosi –
nemokamas). Aukštosiose ir aukštesniosiose – paprastai mokamas. Mokslas yra būtinas.
2) Akademinė laisvė. Tai dėstymo laisvė, dėstytojų mąstymo, kūrybos laisvė.
3) Kūrybos ir naudojimosi kultūros vertybėmis laisvė. (XX a.) Valstybė turi saugoti kultūros,
istorijos, architektūros, meno vertybes. Laiduojama teisė naudotis tomis vertybėmis.

5.Žmogaus teisių ir laisvių teisinis įtvirtinimas, ribojimo galimybės.

Daugelis žmogaus teisių laikomos prigimtinėmis (įgyjamos gimus), todėl susidaro padėtis, kad jei taip yra –
ar reikalingas teisinis įtvirtinimas. Tos teisės negali būti paneigiamos. Šiandien egzistuoja ir specialūs
tarptautiniai aktai, reglamentuojantys teises, - todėl vėl neaišku, ar reikia jas įtvirtinti atskirai. Atsakymas
būtų toks: juridinis žmogaus teisių įtvirtinimas būtinas, todėl kiekviena valstybė turi jas įtvirtinti
konstitucijoje ar įstatymuose. Įtvirtinimas – būtina žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad jas pažeidus būtų
galima apginti. Juridinis įtvirtinimas apriboja valdžios įstaigų savivalės galimybes.
Reikia skirti žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimą ir nustatymą (dovanojimo prasme).
Įtvirtinimo prasmė ta, kad valstybė yra pati suvaržyta, privalo elgtis tam tikru būdu, kuris fiksuojamas
tarptautiniuose dokumentuose, kurie yra savotiškas žmogaus teisių ir laisvių etalonas. Valstybės,
reguliuojamos žmogaus teises ir laisves, turi laikytis tarptautinių standartų. Tarptautinė teisė yra savotiškas
pavyzdys nacionalinėms valstybėms. Kartais klaidingai teigiama, kad tarptautinė teisė nustato žmogaus teises
ir laisves ir nukonkuruoja kiekvienos valstybės nustatomas teises ir laisves. Tai tik orientyrai. Reali žmogaus
teisių ir laisvių gynyba ir jų realizavimo galimybė būna toje valstybėje, kurioje jis gyvena ar laikinai būna.
Nacionalinis žmogaus teisių ir laisvių institutas vaidina svarbų vaidmenį, kai kalbame apie jų gynimą,
realizavimą.
Kitas dalykas yra tas, kad įtvirtinimas yra susijęs su galimybe riboti žmogaus teises ir laisves. Dažniausiai
konstitucijose, įstatymuose žmogaus teisės ir laisvės deklaruojamos labai kategoriškai, kaip absoliuti teisė;
toks dalykas kelia klausimą, ar galima dar varžyti tokias teises ir laisves (gyvybė neatimama, spaudos laisvė,
teisė į nuosavybę, nuosavybė yra neliečiama ir pan.).
Kiekvienoje valstybėje egzistuoja įvairūs būdai, kaip nuosavybę paimti iš individo, kaip jį nubausti ir pan.
Taigi ribos yra.
Kodėl valstybė vartoja kategoriškas formuluotes (nuosavybė neliečiama, būstas neliečiamas ir pan.)? Šios
formuluotės siekia pabrėžti tokių teisių ir laisvių reikšmę, vertė. Konstitucinės normos kartu siekia valdžios
institucijas priversti gerbti teises ir laisves. Žmonių bendras gyvenimas priveda prie to, kad jis, turėdamas
teises ir laisves, turi gerbti ir kito teises ir laisves. Kai absoliučios teisės ir laisvės susikerta, iškyla klausimas,
kieno teisės ir laisvės svarbesnės ir pan. Negalima pamiršti ir visuomenės interesų. Dažnai nustatant tam
tikras normas, reikia atsižvelgti į įvairius faktorius, užtikrinti kiekvienam individui galimybę naudotis
teisėmis ir laisvėmis. O tai susiję ir su būtinumu riboti kitų teises ir laisves. Tai būtinybė.
Viena laisvės sampratų – individas laisvas tiek, kiek nepažeidžia kito individo laisvės. Laisvė baigiasi ten,
kur prasideda kito individo laisvė.
Pripažįstant galimybę riboti žmogaus teises ir laisves, reikia pasakyti, kad tai irgi turi ribas. Yra taisyklės,
nustatančios ribojimo galimybes. Apibrėžiamos ribojimo galimybės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijoje, taip pat kiekvienoje valstybėje.

26
 27
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija suformuluoja tam tikras taisykles, nustatančias
suvaržymus. Pagrindinės taisyklės:
1) Apribojimai turi būti nustatyti tik įstatyme. Pačios žmogaus teisės ir laisvės įtvirtinamos įstatymais
(konstitucijose), todėl, kad tas įtvirtinimas yra įstatyminis, ir apribojimus taip pat gali nustatyti tik
įstatymas. Nustatant apribojimus, varžoma konkreti laisvė ar teisė. Kai nustatomas apribojimas, turi
būti nustatomas baigtinis apribojimų sąrašas. Tie įstatymai turi būti paskelbti kaip ir kiti įstatymai.
Kiekvienas individas turi žinoti, kad yra tam tikri apribojimai/suvaržymai. Kai nustatomi apribojimai,
jie turi būti formuluojami aiškiai, vienareikšmiškai. Nustatant apribojimus, turi būti siekiama teisėtų
tikslų.
2) Tokie apribojimai turi būti pripažįstami, priimtini demokratinėje visuomenėje . Ši sąlyga reiškia, kad
tie suvaržymai neturi būti nukreipti riboti pačią demokratinę sistemą. Jų pobūdis turi būti toks, kad
nekeltų grėsmės demokratinei visuomenės sampratai. Pasirinktos ribojimo priemonės turi būti
adekvačios siekiamam tikslui.
3) Jokie apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių. Tai susiję su tų ribojimų apimtimi. Negalima
apriboti tiek, kad neliktų pačios teisės ar laisvės. Tie ribojimai negali paneigti teisės ar laisvės. Tie
suvaržymai negali paneigti ir kitų teisių.
Tai yra trys pagrindinės sąlygos, galimybės, kuriomis turi būti vadovaujamasi. Yra ir kitų taisyklių:
4) Jei yra tam tikri žmogaus teisių apribojimai, jie negali būti taikomi kitiems. To apribojimo negalima
taikyti kitoms teisėms. Turi būti nustatomi tik konkrečiai teisei ar laisvei.
Kadangi šie apribojimai nustatyti Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo, tai kiekvienas teismas turi
vadovautis šiais pagrindais (3+1). Pats Europos žmogaus teisių ir laisvių teismas negali keisti nacionalinių
įstatymų. Nacionalinės valstybės priimdamos savo įstatymus turi paisyti šių teisių ir laisvių ribojimo
pagrindų. Šiandien jau daugiau kaip 41 Europos valstybė yra ratifikavusios Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių konvenciją. Todėl joms taikoma Europos žmogaus teisių ir laisvių teismo jurisdikcija ir
jos turi laikytis tų reikalavimų.
Pavyzdys, kaip praktiškai yra ribojama teisė: “Nuosavybė yra neliečiama” – nacionaliniai įstatymai paprastai
nustato tam tikras sąlygas apriboti:
•(1)Privačią nuosavybę galima paimti iš individo, jei yra valstybinis poreikis. Turi būti priimamas specialus
teisės aktas, turi būti visuomenės poreikis, ir įstatymas turi numatyti tuos atvejus, kai galima paimti
nuosavybę:
a. visuomenės poreikiai;
b. tie poreikiai turi būti detalizuoti;
c. turi būti teisingai atlyginama.
Privati nuosavybė gali būti paimta visuomenės reikmėms, bet teisingai atlyginta.
•(2)Nuosavybė gali būti varžoma įstatymo, kai tai taikoma kaip sankcija už padarytą nusikaltimą ar
nusižengimą. Pripažįstama, kad gali būti nuosavybė paimama iš asmens, kuris nuosavybę naudojo
nusikaltimams padaryti, ar nuosavybė buvo kaip įrankis. Tai įvardijama kaip turto konfiskacija. Ji numatyta
BK ir ATPK. Tai teisėtas suvaržymas.

6.Žmogaus teisių ir laisvių garantijos.

Labai dažnai, ypač anksčiau, būdavo, kad žmogaus teisės ir laisvės buvo skelbiamos, bet nebuvo tinkamų jų
realizavimo ir apsaugos mechanizmų. Tai pasitaiko ir dabar nedemokratiniuose režimuose. Tokiais atvejais
teisės ir laisvės deklaruojamos, nes tai būtina kiekvienai valstybei, bet totalitariniuose režimuose nėra
mechanizmo joms apsaugoti. Nepakanka vien tik paskelbti žmogaus teisių ir laisvių, bet reikia ir apsaugos
sistemos.
Egzistuoja dvi pagrindinės žmogaus teisių ir laisvių garantijų grupės:
1) Vidaus garantijų sistema (nacionalinė);
2) Tarptautinė žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema.

Vidaus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema.

Nacionalinė apsaugos sistema susideda iš dviejų blokų:

27
 28
1) Formalios teisinės garantijos;
2) Institucinės teisinės garantijos.
Formalios teisinės garantijos. Tai įstatymai, kuriuose yra įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės, iš
jų išsiskiria konstitucinės teisės ir laisvės.
(1)Teisė į savigyną yra viena iš tokių teisių, kurios seniausiai numatytos,. Prie kitų konstitucinių teisių galima
priskirti (2) peticijos teisę – tai galimybė kreiptis į valdžios įstaigas (galima pavieniui, galima grupėmis). (3)
Skundo teisė dažniausiai įeina į peticijos teisę, bet kai kuriose valstybėse ji išskiriama atskirai, kaip žmonių
reakcija į jų teisių pažeidimus. Prie formaliųjų teisinių garantijų priskiriamos 4() procesinės teisminės
garantijos – individo teisė kreiptis į teismą; demokratinėse valstybėse ši teisė pripažįstama bet kuriuo atveju.
Deklaruojama absoliuti (5) teisė į teisminę gynybą. Taip pat priklauso (6) asmens neliečiamybė (Habeas
Corpus): kai asmuo sulaikomas, turi būti per 48h (72h) pristatomas į teismą, ir individai turi teisę prieš teisėją
ginti save. Tai kiekvieno individo galimybė reikalauti kuo greičiau būti pristatytam į teismą. Numatomas kuo
trumpesnis terminą, bet vieningo termino nėra (2-3, kai kur 5 paros ir pan.). Prie formaliųjų teisinių garantijų
reikia priskirti (7) nekaltumo prezumpciją – tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą ir
bausti. Kol nėra teismo nuosprendžio, nieks negali būti vadinamas nusikaltėliu. Teisė į gynybą – individas
gali gintis pats asmeniškai, ir taip pat gali naudotis advokatų pagalba. Kiekvienas individas turi teisę į
nepriklausomą teismą. Formaliosios teisinės garantijos suteikia galimybę gintis pačiam individui.
Institucinės teisinės garantijos. Šios garantijos skirstomos dar į dvi grupes:
3) Bendros organizacinės garantijos;
4) Teisminės garantijos.
Kai kalbama apie institucines teisines garantijas, svarbu, kad valstybėje egzistuoja specialios institucijos,
kurių paskirtis – užtikrinti žmonių teisių ir laisvių garantijas.
Bendros organizacinės garantijos – valstybės ir savivaldybių institucijos, kurios dalyvauja įgyvendinant
žmonių teises ir laisves. Didžioji dalis žmogaus teisių ir laisvių gali būti realizuojamos tik tam tikrose
valdžios institucijose (ministerijose, įstaigose, savivaldos institucijose). Pvz.: socialinės-ekonominės teisės:
kiekvienoje valstybėje būna socialinės apsaugos, rūpybos institucija, kuri rūpinasi tokių teisių įgyvendinimu
(teisė į pensiją, teisė į socialinę paramą ir pan.). Asmenys, kurie turi tas teises, privalo kreiptis į valdžios
įstaigas, kurios rūpinasi tomis teisėmis. Teisės kultūros srityje realizuojamos per įvairias kultūros įstaigas.
Greta valdžios institucijų, egzistuoja įvairios kontrolės institucijos, inspekcijos, vartotojų interesų specialios
įstaigos. Greta vykdomosios valdžios institucijų, egzistuoja ir specialios institucijos, kurių paskirtis –
tiesiogiai ginti žmonių teises. Tai ombudsmenai , kurie yra savotiški pareigūnai. Jie atsirado Skandinavijos
valstybėse. Lietuvoje jie vadinami Seimo kontrolieriais. Jų paskirtis – nagrinėti žmonių skundus dėl valdžios
įstaigų piktnaudžiavimo ir pan.. Jie dažniausiai steigiami prie parlamento. Tai garantuoja nepriklausomumą
nuo valdžios įstaigų. Kai kuriose valstybėse jie steigiami prie valstybės vadovo, vyriausybės, bet tai
sumažina nešališkumą, nes skundžiami dažniausiai vykdomosios valdžios veiksmai.
Teisminės garantijos – tam tikri teismai, į kuriuos gali kreiptis žmonės (fiziniai ir juridiniai asmenys),
siekdami ginti savo teises ir laisves. Tai patikimiausia priemonė. Todėl demokratinės valstybės požymiu yra
tai, kad konstitucijose įtvirtinta nevaržoma teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir laisvių.
Šiandieninėse valstybėse egzistuoja trejopa teismų sistema:
1)Bendrosios kompetencijos teismai – būna ne mažiaus kaip dviejų instancijų, dažnai trijų (pirmos
instancijos, apeliacinis, kasacinis).
2)Specializuoti teismai (administraciniai) – jie dažniausiai skirti apginti žmogų nuo valdžios įstaigų. Jie
vykdo tam tikras vykdomosios valdžios teisminę priežiūrą.
3)Konstituciniai teismai ar kitos institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą. Konstituciniai teismai
užtikrina konstitucijos viršenybę, taip pat nagrinėja ir žmonių skundus dėl pažeistų konstitucinių teisių.
Tai laikoma aukščiausia teisminės gynybos forma. Neretai būna taip, kad individas praeina visas grandis,
ir po to, kai pasinaudoja visomis nacionalinės gynybos priemonėmis, jau atsiveria kelias į tarptautinės
gynybos priemones.

Tarptautinė žmonių teisių ir laisvių apsaugos sistema.

Skiriamos dvi grupės:

28
 29
1) Formalios teisinės garantijos;
2) Institucinės teisinės garantijos.
Formalios teisinės garantijos. Tai svarbiausi tarptautiniai dokumentai, kur įtvirtintos teisės ir
laisvės. Tie dokumentai:
1) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) – ji daugiau politinio pobūdžio, ja kreipiamasi į valstybių
vadovus, parlamentus.
2) Deklaracija dėl rasinės diskriminacijos likvidavimo (1963).
3) Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (1966, priėmė JTO).
4) Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966, priėmė JTO).
Šie dokumentai buvo priimti JTO; laikomi universaliais tarptautiniais dokumentais. Juos valstybės
ratifikuoja, norėdamos prisijungti. JAV tie paktai neratifikuoti dėl sudėtingos ratifikavimo sistemos (3/4).
Dar yra regioniniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950)
(EŽTK). Panašios konvencijos yra ir Afrikoje bei Azijoje. Bet EŽTK nėra vien tik teisių ir laisvių
deklaracija. Įsteigta 1950m. Europos Taryba, kuri kelia reikalavimą narėms pripažinti šią konvenciją, ją
ratifikuoti ir laikytis. 41 Europos Tarybos narė yra ratifikavusios šią konvenciją. Šios konvencijos ypatumas
tas, kad ji sukuria tam tikras institucijas, kurių paskirtis ginti žmogaus teises.
Institucinės teisinės garantijos. Tai tam tikros organizacijos, skirtos žmonių teisėms ir laisvėms
ginti. Šios garantijos skirstomos į:
1) universalias (pasaulines) – tai JTO tam tikros organizacijos. Yra JTO žmogaus teisių komitetas.
2) Regionines – steigiamos tam tikruose kontinentuose. Tai Europos institucijos, kurios labai išplėtotos.
Įsteigta:
1. Žmogaus teisių komisija;
2. Žmogaus teisių teismas;
3. Ministrų komitetas.
Šiandien padarius pakeitimus Europos žmogaus teisių komitete, liko:
1. Žmogaus teisių teismas;
2. Ministrų komitetas.
Sąlygos, kurioms esant galima kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą:
1) Į šį teismą gali kreiptis kiekvienas valstybės pilietis, jei ta valstybė yra ratifikavusi EŽTK.
Ratifikavimas sudaro prielaidą kreiptis į teismą. Taip pat turi būti įsipareigojimai laikytis tos
konvencijos.
2) Kiekvienas individas, kuris nori kreiptis į šį teismą, turi būti pasinaudojęs nacionalinėmis gynybos
priemonėmis.

IV tema.Visuomeninės santvarkos konstituciniai pagrindai.

1.Visuomeninės santvarkos samprata.
Žmonės, gyvendami visuomenėje, sueina į įvairius santykius tiek vieni su kitais, tiek su įvairiomis
organizacijomis.šie santykiai yra visuomeniniai santykiai, nes jie vyksta žmonių visuomenėje. Yra labai plati
jų įvairovė. Pagal reikšmę jie labai svarbūs visuomenėje. Žmonių tarpusavio bendravimas remiasi
visuomeniniais santykiais.
Nuo seno priimta, kad svarbiausi visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis. Teisinis
reguliavimas atsirado su valstybės atsiradimu. Pati valstybė daugelį visuomeninių santykių vertina ne
vienodai, kai kuriems iš jų suteikia prioritetą. Valstybinis reguliavimas nukreiptas ir į individualių poreikių
tenkinimą. Tas teisinis reguliavimas turi tam tikrus uždavinius, tikslus. Pagrindiniai visuomeniniai santykiai
apibrėžiami konstitucijoje. Todėl išskiriama tam tikra santykių grupė, kuri įtvirtinta konstitucijoje.
Konstitucinis reguliavimas pirmiausia turi paskirtį įvesti tam tikrą tvarką visuomenėje, išryškinti valstybinio
gyvenimo prioritetus, sukurti valstybei normalias gyvenimo sąlygas, individo teises.
Visuomeninė santvarka – tai ne tik individo reikalai, bet ir visuomenės, valstybės interesai. Visuomeninės
santvarkos konstitucinis reguliavimas išreiškia visuomenės, valstybės poreikius, o ne vien tik individo.
Žvelgiama iš valstybės poreikių, o taip pat leidžiama gerai jaustis individui.
Pagal turinį skiriami 4 pagrindiniai visuomeninių santykių blokai:

29
 30
1) Ekonominiai santykiai;
2) Kiti socialiniai santykiai;
3) Dvasiniai – kultūriniai;
4) Politiniai santykiai.

Tokia struktūra, įeinanti į visuomeninę santvarką, susiformavo XX a. (po 2 dešimtmečio. Orientyras – I

Pasaulinis karas. Nuo bolševikų revoliucijos Rusijoje.) Tuo metu prasidėjo išplėstinis valstybinės santvarkos
suvokimas.
Pirmosiose konstitucijose daugiausia dėmesio skiriama politiniams santykiams, nes jie susiję su valstybinės
valdžios kūrimu, formavimu, funkcijomis.
XX a. po 2 dešimtmečio, susikūrus komunistinei sistemai, teisinis reguliavimas išplito ir į kitas visuomeninių
santykių grupes. XX a. pabaigoje po II Pasaulinio karo priimtose konstitucijose teisinis reguliavimas apima
daug svarbiausių visuomeninių santykių.

2.Ekonominė sistema.
Ekonominę sistemą sudaro nuosavybės santykiai ir su jais susiję gamybos santykiai, gėrybių paskirstymo
santykiai.
Nuosavybė vartojama dviem prasmėm:
1) turtas;
2) santykiai tarp žmonių dėl turto.
Nuosavybės kaip turto suvokimas yra buitinis. Turtas- tai nuosavybės santykių objektas. Teisės požiūriu
svarbiausia yra 2 prasmė – tai santykiai dėl turto, valdymas, naudojimas, disponavimas. Per santykius teisės
normos gali daryti poveikį pačiam turtui.

Nuosavybė skirstoma į :
1) viešąją;
2) privatinę.

Viešoji nuosavybė – turtas, priklausantis valstybei, visuomenei ar tam tikriems teritoriniams kolektyvams.
Viešoji nuosavybė savo prigimtimi yra kolektyvinė, nes priklauso visiems visuomenės nariams. Bet viešoji
nuosavybė negali būti daloma. Padalyta ji tampa privačia.
Privatinė nuosavybė – tai individams priklausantis turtas (fiziniams ar juridiniams asmenims). Privatinė
nuosavybė gali priklausyti ir valstybei, bet tik tuo atveju, kai privatinė nuosavybė yra akcine forma.
Privatinė nuosavybė gali būti perleidžiama kitiems teisės subjektams, gali būti dalijama, o viešoji nuosavybė
jokiu būdu negali būti dalijama, nes bet koks dalijimas reiškia viešosios nuosavybės statuso pakeitimą.

Privatizavimas – tai viešosios nuosavybės pavertimas privačia. Jis vyksta įvairiose valstybėse. Plačiausiai
vykdomas buvusiose komunistinėse valstybėse. Pasikeitus valstybiniams santykiams, vienas iš uždavinių –
privatizuoti viešąją nuosavybę, sukurti būtinas prielaidas laisvajai rinkai. Priimami specialūs įstatymai,
kuriuose nurodoma, kaip turtas privatizuojamas. Išvalstybinimas vyksta privatizavimo keliu, jis vyksta
skausmingai.
Dominuojanti nuosavybės forma apsprendžia valstybės ekonominę santvarką. Istoriškai įrodyta, kad privati
nuosavybė sudaro geriausias sąlygas ekonomikos klestėjimui. Nuosavybės santykiams skiriamas ypatingas
dėmesys demokratinėse valstybėse; atsiradus konstitucinei santvarkai ypatingas dėmesys ypač išryškėjo.
Prancūzų didžiosios revoliucijos metu priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurioje buvo atskiras
skirsnis nuosavybei: 17str.: nuosavybė neliečiama ir šventa teisė, todėl iš nieko negali būti paimta, išskyrus
įstatymu numatytu, akivaizdžiu visuomeninio būtinumo atveju ir su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto
atlyginta.
Ši idėja išliko ir šiandien. LRK 23 str. nustato tą patį.
Įvyko tam tikri pokyčiai požiūriuose į nuosavybę. Jie sietini su bolševikų revoliucija Rusijoje, kuri turėjo
didelę įtaką konstitucinei raidai ir visuomeninių santykių konstituciniam reguliavimui.

30
 31
Nuosavybės santykių socializacija šiuolaikinėse konstitucijose nereiškia atsisakymo nuo nuosavybės ar nuo
jos gynimo, bet pasireiškia tam tikru įpareigojimu naudotis nuosavybe visos visuomenės gerovei (XX a. ši
idėja dažnai sutinkama). Kitas socializacijos požymis – naujose konstitucijose išplečiama galimybė paimti
nuosavybė visuomenės reikmėms.
Kai kuriose konstitucijose kalbama apie nuosavybės nacionalizaciją. Ji demokratinėse valstybėse suvokiama
kaip teisingas nuosavybės paėmimas. Nacionalizacija – masinis paėmimas. Ją propaguoja socialdemokratai,
socialistų partijos. Tokia nacionalizacija vykusi D.Britanijoje (leiboristai): buvo nacionalizuota anglies
pramonė, geležinkeliai ir pan. Kai rinkimus laimėdavo konservatoriai – jie vykdydavo denacionalizaciją.
Socializacija – siekimas, kad nuosavybė tarnautų visuomenės reikmėms.

Ekonominės veiklos principai. Jie atsirado konstitucinėje teisėje XX a. (tarp I ir II PK – ekonominės krizės
pasėkoje, kuri vyko 1927-1929m.).Ši krizė vyko dėl to, kad valstybės nebandė vykdyti jokių reguliavimo
metodų, kad būtų išvengta ekonominės krizės. Po jos vakarų Europos ekonomistai pradėjo ieškoti metodų
įrodinėti, kad galimas valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą; ir jei valstybė ribotai vykdytų ekonominį
reguliavimą, tai užkirstų perprodukcijas, ekonominio žlugimo sustojimą ir pan.
Valstybinis ekonominis reguliavimas buvo vykdomas ekonominiuose kraštuose. Rusijoje – pramonės
industrializacija (visa pramonė nacionalizuota). Valstybė reguliavo visą ekonominį gyvenimą. Krizė beveik
nepalietė Rusijos. Šiandien galima aptikti valstybinio ekonomikos reguliavimo svertų, valstybinio planavimo,
įpareigojimą rūpintis naujų darbo vietų kūrimu ir pan.
Valstybiniame ekonominiame reguliavime pabrėžiama, kad nacionalinis turtas turi būti naudojamas visos
visuomenės interesams. Todėl gamtos turtai – taip pat nacionalinis turtas. Tik vėliau jie gali būti pamažu
privatizuojami įstatymų nustatyta tvarka. Šiuolaikinėse konstitucijose daug dėmesio skirta žemės ūkio,
gamybos raidai. Valstybės įsipareigoja remti nacionalinį ūkį, remti žemdirbius. Konstitucijos įtvirtina
garbingą konkurenciją (tai rinkos principo įtvirtinimas, monopolizavimo draudimas). Šiuolaikinės
konstitucijos pabrėžia privačios iniciatyvos rėmimą.

Kita ekonominės sistemos sritis – finansų sistema. Ji priklauso nuo ekonomikos, gamybos ir pan.
Finansų sistema – tai piniginio vieneto įvedimas, valstybės bankų sistema. Bet svarbiausia – mokesčiai.
Mokesčių rinkimas – labai sena funkcija. Per mokesčius nusavinama dalis privataus kapitalo. Mokesčiai –
pagrindinis biudžeto šaltinis. Mokesčius paprastai nustato tik parlamentas.
Konstitucijose nustatoma biudžeto formavimo tvarka. Jo projektą teikia vyriausybė, tvirtina parlamentas,
vykdo vyriausybė. Nustatomas paprastai vieneriems metams. Biudžetu disponuoja valdžios įstaigos, iš jo
gyvena pati valstybė (galima skirti lėšas socialinėms reikmėms).
Konstitucijose sutinkami finansų naudojimo principai:
1. draudimas valstybės lėšas naudoti labdarai;
2. draudimas valstybės lėšas naudoti bažnyčiai;
3. draudimas valstybės lėšas naudoti privačiai sferai.

3.Socialinė sistema.
Socialinė sistema – tai, visų pirma, visuomeninių santykių grupė, kurie tiesiogiai nėra susiję su gamyba, bet
esantys šalia ekonominės sistemos. Tai pavyzdžiui santykiai tarp darbdavių ir darbininkų. Jie susiję su
gamyba ir užmokesčiu. Šie ekonominiai santykiai yra peraugantys į socialinius konfliktus, kai darbininkai
yra nepatenkinti darbo sąlygomis. Konfliktus tenka spręsti valstybei. Paprastai valstybė įpareigojama rūpintis
žmonių užimtumu, įstatymais kurti darbo vietas.
Kai kurios konstitucijos skelbia, kad valstybė yra socialinė valstybė (Italijos konstitucija). Ispanijos
konstitucija įpareigoja valstybę siekti , kad nebūtų bedarbystės, rūpintis darbuotojų profesiniu mokymu.
Panašios nuostatos dėl valstybės socialinės paskirties yra Portugalijos, Brazilijos, Indijos ir kitose
konstitucijose.
Konstitucijose dažnai būna nuostatos, draudžiančios priverstinį darbą (iš vienos pusės valstybė turi kurti
darbo vietas, iš kitos – draudžiamas priverstinis darbas, nes tuo ribojama žmonių laisvė).

31
 32
Kita socialinių santykių sritis – tarpnacionaliniai santykiai. Dauguma valstybių – daugianacionalinės.
Nacionaliniai konfliktai kyla tarp tam tikrų grupių ir etninės daugumos. Jie kelia pavojų taikai, todėl
konstitucijos numato, kaip tvarkyti tokius santykius. Naudojami įvairūs būdai:
1) Tautinei mažumai suteikiama nacionalinė teritorinė autonomija. Pastoviai tam tikroje teritorijoje
gyvenanti tauta įgauna autonomijos statusą, suteikiant galimybes tvarkytis savarankiškai. Tai nereiškia
valstybingumo suteikimo. Leidžiama turėti įstatymus, vykdyti valdžią, naudotis mažumos kalba, turėti
savo spaudą, steigti mokyklas. Dažniausiai suteikiamos savivaldos teisės – tai labiausiai paplitęs
nacionalinių santykių sprendimo būdas.
2) Kultūrinė autonomija. Tai tam tikros tautos asmeninio savarankiškumo pripažinimas. Tik nefiksuojama
teritorija. Žmonėms sudaromos sąlygos naudoti nacionalinę kalbą, gali turėti savas mokyklas, spaudą,
radiją, kultūros įstaigas ir pan. Taikoma tais atvejais, kai tautinės mažumos nedidelės ir neturi nuo seno
gyvenamosios vietos. Gali būti suteikta ir didesnėms tautoms – kai įvykę asimiliacijos procesai.
3) Tautinio lygiateisiškumo principo įtvirtinimas. Visų tautų atstovai gali dalyvauti valdant valstybę,
užimant įvairias tarnybas. Priimami tam tikrais atvejais specialūs įstatymai. Piliečiai lygiateisiai nežiūrint
tautos, rasės, kalbos ir t.t.
4) Tautų apsisprendimo teisė. Ji įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Jo reikalauja daugelis valstybės
tautinių mažumų. Pačios valstybės vengia pripažinti ir įtvirtinti tokį principą. Tokio principo įtvirtinimas
konstitucijoje gali sukelti grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui. Todėl šis principas įtvirtinamas
retai. Tokie atsiskyrimai yra įvykę : Singapūras atsiskyrė nuo Malaizijos federacijos. Federacinėse
valstybėse buvę daug pilietinių karų – centrinės valdžios jėga slopinami sukilimai.

Šiuolaikinėse konstitucijose aptinkama normų, kurios buvo nebūdingos senosioms konstitucijoms:

1) Santuokos ir šeimos rėmimas. (krikščioniška tradicija).
2) Sveikatos apsauga. Būtiniausia sveikatos apsauga nemokama. Didžioji dalis sveikatos apsaugos
nemokama. Sveikatos apsauga – kaip savotiškas privatus verslas.
3) Socialinė rūpyba. Tai valstybės parama invalidumo atvejais, taip pat asmenims, sulaukusiems pensinio
amžiaus. Egzistuoja greta valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos privatūs socialinio draudimo fondai.
4) Įpareigojimas piliečiams rūpintis gamtos apsauga. Jis nustatytas normose. Tai ekologinės normos.
Įpareigoja taip pat gamintojus atsargiai naudoti gamtos resursus. Ekologija – tai ir žemės turtai, miškai,
vandenys, oras, gamyba, neteršiant aplinkos ir pan.

4.Dvasiniai-kultūriniai santykiai.
Tai dar naujesnė konstitucinio reguliavimo sritis. XIX a. praktiškai ši sritis nežinoma.
Dvasiniai santykiai tai ypatingi santykiai tarp žmonių, žmonių ir visuomenės, žmonių ir valstybės, švietimas,
mokslas, kultūra, menas, religija šių santykių reguliavimas ir šiandien nėra labai gausus.
Švietimas. Pabrėžiama jo reikšmė visuomenei, ekonominei asmenybės raidai, galimybė dalyvauti valstybės
valdyme. Ispanijos konstitucija pabrėžia švietimo tikslą – stiprinti žmogaus asmenybę, kad šis gerbtų
demokratinius principus ir žmogaus teises. Todėl Ispanijoje yra privalomas ir nemokamas pagrindinis
mokymas. Vokietijos konstitucija taip pat pabrėžia švietimo reikšmę. Taip pat mokymas yra privalomas.
Mokslas. Pabrėžiama mokslo laisvė, dėstymo laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija, valstybės pareiga remti
mokslą, nes jis – ekonominės plėtotės galimybė, kultūrinio išprusimo galimybė.
Kultūra. Pabrėžiama senosios kultūros apsauga, valstybės įsipareigoja saugoti meno paminklus. Priimami
kultūros paveldo įstatymai, istorijos paminklų apsaugos įstatymai.
Religija. Dažniausiai sutinkama, kad bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir valstybė nuo bažnyčios. Buvo
laikotarpis, kai buvo siekiama įtvirtinti religijos viešpatavimą. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo supratimas,
kad tai negerai, atsiranda nuostatos dėl atsiskyrimo. Vyko kovos atskirose valstybėse tarp bažnyčios ir
valdovų.
Šiuolaikinėse konstitucijose pabrėžiama, kad nėra valstybinės religijos – tos, kurią remtų valstybė. Įtvirtinta
galimybė gyventojams išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios.
Kai kuriose senose valstybėse yra nuostatos, pripažįstančios religijos pirmenybę kitų religijų atžvilgiu –
valstybinės religijos paskelbimas. D.Britanija – anglikonų bažnyčia. Jos vadovas – monarchas. Tai istorinės

32
 33
tradicijos. D.Britanijoje skelbiama, kad karaliumi negali būti kitą religiją išpažįstantis asmuo. Airijoje ir
šiandien aštrūs prieštaravimai tarp katalikų ir protestantų.
Musulmonų kraštai (arabų valstybės) turi valstybinė religiją – islamą. Islamo religijai teikiamos privilegijos
prieš kitas religijas. Yra nuosaikesnių islamo kraštų. Fundamentalistai reikalauja laikytis islamo nuostatų.
Nesilaikantys tų nuostatų yra baudžiami.

5.Politinė sistema ir jos elementai.

Politinė sistema suvokiama kaip visuomeninių santykių, kurie susiformuoja įgyvendinant politinę valdžią,
visuma.
Valdžia – tai sugebėjimas ir galimybė vienų asmenų valią primesti kitiems. Valdžios požymiai egzistuoja
įvairiose grupėse, susibūrimuose.
Sociologijoje: šeimos galva yra narys, kuris užima dominuojančią padėtį. Sudėtingesnėse grupėse žmonių
bendravimas neįsivaizduojamas be valdžios. Politinė valdžia – ypatinga valdžios sistema, forma. Ji kyla
visoje visuomenėje ar didelėse dalyse, teritorijose. Skiriamas elitas – valdančiųjų grupė, sugebančių
valdyti visuomenę ir naudojančius specialius vadovavimo visuomenei metodus.
Valdžią turi specialūs asmenys, kurie turi išsilavinimą, pasirengimą. Neretai politinė valdžia įgyvendinama
remiantis normomis. Išskiriami subjektai, įgyvendinantys politinę valdžią, ir išskiriamas norminis pagrindas.
Išskiriami 2 politinės valdžios įgyvendinimo elementai:
1) tam tikri institutai – subjektai, kurie vadovauja, kurie įgyvendina politinę valdžią;
2) funkcinis elementas – socialinės normos, kurios nustato tvarką, metodus, tarp jų ir teisės normos.
Funkcinio elemento negalima apibūdinti vien kaip teisės normos, bet didelė reikšmė ir kitoms
socialinėms normoms (politinių partijų, organizacijų priimai dokumentai).
Politinę valdžią įgyvendinti nepakanka vien subjektų ir normų, bet ji įgyvendinama taikant prievartą. Tai
išskirtinis politinės valdžios požymis. Prievartos taikymas – nėra pats tikslas, valdantysis subjektas būtinais
atvejais taiko prievartą, kai yra nepaklusnumas (pasipriešinimas). Galimybė taikyti prievartą – išskirtinis
politinės valdžios požymis. Kitur jos nėra ar ji netoleruotina. Ypatingą reikšmę turi teisinis reguliavimas.
Teisės normos gali sumažinti prievartos taikymo galimybes, apibrėžti tvarką, mastus, apimtį. Tai turi būti
numatyta, kad ta prievarta būtų detali, teisėta. Prievarta yra įvairių rūšių: moralinė (pašalinimas iš politinės
organizacijos), taip pat fizinė prievarta ir pan. Moralinė prievarta neturi fizinio pobūdžio ir pan.
Politinės sistemos mechanizmą sudaro šie institutai:
 politinė sistema funkcionuoja visuomenėje, todėl įtakingiausios visuomeninės organizacijos,
traktuojamos kaip politinės sistemos sudėtinės dalys.
Pagrindiniai politinės sistemos elementai:
1) Valstybė. Ji išreiškia pačios visuomeninės organizacijos laipsnį, lygį. Ji padeda gyventi visuomenei.
Valstybė neatsitiktinai pabrėžiama kaip svarbiausias elementas.
2) Vietos savivaldos institucijos. Vietos savivalda – tam tikri teritoriniai kolektyvai, organizacijos.
Totalitariniuose režimuose vietos savivalda nebuvo toleruojama, o laikoma, kad teritorijose valdžią
įgyvendina centrinė valdžia. Demokratinėse valstybėse laikoma, kad valstybė veikia visose teritorijose,
bet vietos gyventojai savarankiškai tvarkosi gyvenimą. Vietos savivaldos institucijos – tam tikra politinės
valdžios organizacija. Valstybė ir vietos savivalda – viešosios valdžios institutai. Ši valdžia veikia visos
valdžios labui. Atitinkamai apibūdinama ir vietos savivalda.
3) Politinės partijos ir politinės organizacijos. Jos demokratinės valstybėse užima svarbią vietą. Jos
pripažįstamos politinės sistemos elementais. Bet jos neprilygsta nei valstybei, nei vietos savivaldai.
Politinės partijos ir organizacijos yra visuomeniniai susivienijimai, laisvanoriškos asociacijos, bet
kiekvienos politinės partijos svajonė – paimti valstybinę valdžią į savo rankas (ar savivaldybę). Vienas iš
politinės partijos uždavinių – siekti valstybinės valdžios ar kitos viešosios valdžios.
4) Kiti socialiniai-visuomeniniai susivienijimai. Jie sudaromi socialiniais pagrindais. Jie tiesiogiai neturi
politinių tikslų, bet jie dalyvauja politikoje, juos įtraukia politinės partijos ar valstybė. Taigi jie turi
politinį vaidmenį.
5) Religinės bendruomenės ir bažnyčia. Tai nėra politinės organizacijos, nes paremtos tikėjimu, religija.
Šiuolaikinėse visuomenėse bažnyčiai ir religijai priklauso svarbus vaidmuo. Gyventojai jungiasi, sudaro
33
 34
bendruomenes, todėl turi įtaką politikai. Per rinkimus gali remti vieną ar kitą politinę partiją. Turi būti
pripažįstamas jų vaidmuo.
6) Masinės informacijos priemonės. Tai labai įtakinga sistema. Žiniasklaida nėra tiesiogiai politinė
organizacija, bet masinės informacijos priemonės neišvengiamai dalyvauja politiniame gyvenime. Tai
galinga sfera.

Visi šie pagrindiniai institutai minimi kiekvienos valstybės konstitucinėse normose. Daugiau ar mažiau jiems
konstitucijose skiriama dėmesio. Šie subjektai gali būti traktuojami kaip konstitucinio reguliavimo objektas.

Valstybė. Valstybei kiekvienos šalies konstitucijoje skiriamas ypatingas dėmesys, nes valstybė valdo
visuomenę, o iš kitos pusės – valstybė yra pačios visuomenės kūrybos rezultatas. Todėl konstitucijose
pateikiami pagrindiniai apibūdinimai.
1)Konstitucijose valstybė paprastai pabrėžiama kaip demokratinė valstybė (respublika, monarchija). Yra
pripažįstami demokratinės veiklos principai, demokratinė valdžių sudarymo tvarka, pagrindinės žmonių
teisės ir laisvės. Apie demokratinę valstybės prigimtį neverta daug kalbėti, nes tai įprastinė šiuolaikinės
valstybės charakteristika.
2)Kita charakteristika, atsiradusi XX a., yra socialinės valstybės charakteristika. Socialinė valstybė –
savotiškas įsipareigojimas prieš visuomenę, kad valdžios institucijos gerbs žmonių teises ir laisves, sukurs
kiekvienam individui normalų gyvenimą, sieks organizuoti ekonomiką taip, kad išvengti didelių
disproporcijų tarp gyventojų pajamų. Socialinė valstybės idėja kilusi iš socializmo teorijų, yra jų atspindys.
(buvo atimamas turtas iš turtingųjų ir paskirstomas. Uždrausta privatinė nuosavybė. Visa tai buvo
totalitarinėse sistemose). Socialinės valstybės idėja paremta siekiu, kad nebūtų didelio turto skirtumo.
Socialinė valstybė turi padėti paramos reikalingiems asmenims. Socialinės valstybės siekis įtvirtintas Italijos
konstitucijoje, kuri priimta po II PK, taip pat Ispanijoje (nors ji monarchija, bet skelbiama socialinės
valstybės idėja), taip pat Vokietijos konstitucijoje.
3)Teisinės valstybės charakteristika – moderniųjų valstybių požymis. Teisinės valstybės idėja išreiškia tai,
kad visas šalies gyvenimas bus tvarkomas pagal įstatymus ir kitas teisės normas. Pabrėžiama ypatinga
konstitucijos vieta teisės sistemoje. Konstitucija turi prioritetą, jai negali prieštarauti jokie kiti įstatymai.
Įtvirtinamos visuotinai pripažintos teisės ir laisvės, jų pripažinimas, jų patikimos garantijos. Nepriklausomų
teismų sukūrimas garantuoja ir įstatymų viršenybę, ir teisių bei laisvių apsaugą, nešališkus sprendimus.
4)Pasaulietinės valstybės charakteristika,skelbimas. Pasaulietinė valstybė reiškia, kad valstybė yra
nepriklausoma nuo bažnyčios, ir bažnyčia yra nepriklausoma nuo valstybės. Tai yra susiję su valstybės ir
bažnyčios santykių problemomis. Buvo laikai, kai valstybė ir bažnyčia kariaudavo dėl dominuojančių
pozicijų. Todėl dabar priimtinas pasaulietinės valstybės įtvirtinimas. Ji nepriklausoma nuo bažnyčios, o kartu
garantuoja tikėjimo laisvę. Šis principas įtvirtintas Italijos, Prancūzijos konstitucijose. Kai kuriose valstybėse
šitoks santykių apibūdinimas atmetamas, pvz.: D.Britanijoje pripažįstama valstybinė religija. Taip yra dėl
istorinių aplinkybių. Anglikonų bažnyčios vyriausiuoju vadovu yra monarchas. Turi lemiamą žodį bažnyčios
reikaluose, o monarchu gali būti tik anglikonų tikėjimo monarchų šeimos narys. Kai kuriose islamo
valstybėse religijai skiriamas ypatingas dėmesys, taip pat koranui, kuris yra ir teisinis dokumentas.
Labai svarbus dalykas – užsienio politikos įtvirtinimas. Valstybės viena iš užduočių įtvirtinti
nepriklausomybę. Pabrėžiamas taikus bendradarbiavimas, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose,
tarptautinės teisės principų pripažinimas ar jų diegimas į nacionalinę sistemą (Vokietijos, Prancūzijos
konstitucijose priimtas įsipareigojimas teikti prioritetą tarptautinėms sutartims su sąlyga, kad kita šalis
pripažins tą patį). Japonijos, Vokietijos konstitucijose yra atsisakymas naudoti karinę prievartą ir pan.
Šiuolaikinėse konstitucijose daug dėmesio skiriama valstybės mechaniniam formavimui, valdžios struktūrai.
Įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucijose detaliai apibūdinama šių 3 valdžių sudarymo, veiklos
tvarka, kompetencijos pagrindai.
Konstitucijose deklaruojamas principas, kad valdžios veikloje dalyvauti teisę turi ir piliečiai (jų teisę užimti
valstybės tarnybos pareigybes). Konstitucijose pabrėžiama piliečių išskirtinė teisė užimti pareigas valstybės
tarnyboje.
Taip pat įtvirtinami vidaus politikos principai.

34
 35

Vietos savivalda. Ji pripažįstama tam tikroms teritorijoms. Ji pradedama kurti žemiausiuose teritoriniuose
vienetuose. Ten renkamos savivaldos tarybos. Savivaldos taryba formuoja vykdomąjį aparatą, valdomą vieno
asmens (mero, burmistro), neretai išrenkama valdyba. Egzistuoja gyventojų atstovybė, ji dirba periodiškai
(kartą per mėnesį ar ketvirtį). Priimtus sprendimus vykdomoji valdžia, kuri veikia nuolat.
Savivaldybių veiklą reglamentuoja įstatymai, konstitucinės normos, specialūs savivaldos įstatymai.
Savivaldos institucijos veikia savarankiškai, bet turi gana plačias autonomijos teises. Jos gali būti
kontroliuojamos ir valstybinės valdžios. Tai administracinė savivaldos veiklos priežiūra. Šiuo atveju žiūrima,
ar nepažeidžiami įstatymai ir pan. Savivaldybėse greta atstovaujamos ir vykdomosios renkamas vienas ar
daugiau kontrolierių, kurie tikrina lėšų naudojimą ir teikia ataskaitas. Kiekviena savivaldybė turi biudžetą,
kuris formuojamas iš fizinių ir juridinių asmenų mokesčių, taip pat savivaldybes finansuoja ir valstybė (iš
valstybės biudžeto skiriamos įvairios dotacijos).

Politinės partijos. Politinė partija – tai organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti bendrus interesus ir
tikslus, ir siekianti paimti valstybės valdžią (viešąją valdžią) ar bent įtakoti jos vykdymą. Jos neatsisako
dalyvauti ir savivaldybių rinkimuose. Šiaip politinės partijos yra visuomeniniai vienminčių susivienijimai. To
susivienijimo pagrindas – konstitucijose įtvirtinta asociacijų laisvė. Pati asociacijų laisvė – labai svarbi
politinė teisė, kuri įvardijama kaip pliuralistinė demokratija, tai yra galimybė susiformuoti daugiapartinei
sistemai. Draudžiama kurti partijas, kurios siekia kovoti prieš pačią valstybę ar jos konstitucinę santvarką.
Yra nustatyta pareikštinė politinių partijų kūrimo tvarka (nustatytas įsteigėjų skaičius, kai jis surenkamas,
partija įregistruojama). Būna nustatytas minimalus skaičius (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių narių.
Reikalaujama politinės partijos įstatų ir programos. Įstatai – tai įstojimo tvarka. Programa – tai politikos
kryptis. Svarbi užduotis – siekti viešosios valdžios. Politinė partija padeda piliečiams dalyvauti valstybės
gyvenime, per jas piliečiai taip pat dalyvauja valdant savo šalį. Aktyviausiai jos reiškiasi rinkimų metu.
Politinė partija, kuri laimi rinkimus (gauna daugiau nei ½ vietų parlamente), pati faktiškai vaidina
dominuojantį vaidmenį parlamente, įgauna galimybę realizuoti savo idėjas, lozungus, įgyvendinti savo
programą. Rinkimus laimėjusi partija įgauna teisę formuoti iš savo narių vyriausybę, nes paprastai
reikalingas parlamento pasitikėjimas. Tas pats ir savivaldybių rinkimuose: laimėjusi politinė partija turi teisę
savo narį siūlyti į mero postą.

Partijų klasifikacija. Šiuolaikinėse valstybėse politinės partijos pradėjo formuotis XIX a. Pirmosios politinės
partijos susiformavo daugiau tokiais pavadinimais:
1) Konservatorių PP. Tai viena seniausių. Ji remia tam tikras istorines tradicijas, senų vertybių
išlaikymą. Jos nelinkusios ekperimentuoti, priešinasi reformoms. Priskiriamos prie dešiniųjų
klasikinių partijų.
2) Liberalai. Jie skelbia žmogaus teisių tam tikras idėjas, reformų būtinybę, siekdavo keisti valdžios
sistemą. Su laiku (XIX a.) susiformavo kaip partijos.
3) Socialistų partijos, socialdemokratų partijos. Skelbė socializmo idėjas, socialinės lygybės idėjas. Tai
kairiosios PP. Iš jų atsirado komunistų partijos.
4) Komunistų PP. Jos skelbė, kad politinę valdžią galima paimti revoliucijos, perversmo keliu (Rusijos
1917m. bolševikų revoliucija). Tai kairiosios PP.
5) Centrinės partijos. Priskiriamos prie jų liberalų, centristų PP.
 Greta šių partijų reikia paminėti ir konfesines PP, kurios steigiamos religiniu pagrindu (krikščionių
demokratų partijos). (Italija, Vokietija, Prancūzija).
 Islamo valstybėse yra fundamentalistinės PP. Jos propaguoja islamo religiją. Siekia tvarkyti valstybės
gyvenimą pagal islamo tikėjimą.

Politinės partijos yra:

1) Įformintos. Tokios turi visus partijos dokumentus, griežtą vidaus struktūrą, narių skaičių, imamas nario
mokestis. Tai socialdemokratų, komunistų politinės partijos).

35
 36
2) Neįformintos. Tai rinkiminiai judėjimai. Čia nėra griežtos narystės. Sudaromi rinkėjų sąrašai. Jei balsuoji
– esi narys. Tai JAV respublikonų politinė partija.

6.Partinės sistemos, jų ypatumai.

Demokratinėse valstybėse teisė burtis į politines partijas (PP) būna nevaržoma ar labai minimaliai varžoma
(PP negali siekti nuversti konstitucinę santvarką). Esant demokratinei santvarkai, egzistuoja daug PP ir tai
sudaro daugiapartiškumą. Daugiapartiškumas – egzistuoja daug PP, tai politinis pliuralizmas.
PP skaičius nusistovi, tampa tradiciniu (senose valstybėse). Daugiapartiškumas kartais vadinamas
daugiapartine sistema. PP gali būti įvairios pagal savo įtaką visuomenei, pagal rezultatus rinkimų metu.
Egzistuoja partinės sistemos: ši sąvoka reiškia, kiek PP realiai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, kiek
jų laimi, kurios perspektyvios. Ši sąvoka parodo įtakingas PP.

Partinių sistemų rūšys:

1.Daugiapartinė sistema (jos laimi ir prisideda prie valdžios):
a) Daugiapartinė sistema su dominuojančia partija (parlamente partijos jungiasi);
b) Daugiapartinė sistema, kai egzistuoja daug apylygių partijų, sudaromi politiniai blokai – blokinė
daugiapartinė sistema. PP sudaro blokus ir, būdamos tam tikram junginy, sudaro daugumą, ir tai
leidžia dominuoti valdant valstybę. Ji būdinga Europos valstybėse: Italijoje, Prancūzijoje,
Olandijoje, Belgijoje ir t.t. Blokinė daugiapartinė sistema iš vienos pusės – akivaizdi demokratinė
valdymo forma, demokratinės sistemos pavyzdys, bet iš kitos pusės ši sistema lemia silpnas
vyriausybes ir parlamentus. Tos koalicijos priklauso nuo sugebėjimo susitarti, tuo pačiu būna
nesantaikų, ir jei nors viena iš tos koalicijos narių pasitraukia, koalicijos nelieka, daugumos
nelieka, ir Vyriausybė turi atsistatydinti.
2.Dvipartinė sistema. Ji yra tada, kai šalyje yra dvi stambios politinės partijos, kurios rinkimų metu labai
varžosi. Šioje sistemoje greta dviejų PP dar veikia daug kitų neįtakingų partijų (DB (konservatoriai ir
leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai)). D.Britanijoje iki I PK pagrindinės PP buvo konservatoriai ir
liberalai, o po I PK liberalus išstūmė leiboristai. Iki dabar valdo leiboristai ir konservatoriai.
Mažesnės PP dvipartinėse sistemoje nevaidina labai didelio vaidmens. Dvipartinės sistemos užtikrina politinį
stabilumą. Dvipartinės sistemos traktuojamos kaip užtikrinančios politinį stabilumą, tvirtą vyriausybę,
pastovią parlamentinę daugumą.
3.Vienpartinė sistema. Šalį valdo viena PP, gali būti ir kitos PP, bet realiai pripažįstama tik viena PP. Tokia
sistema dažniausiai būna totalitarinėse valstybėse, ir tokia partinė sistema – pagrindinis būdas įvesti
totalitarinį režimą. (SSRS valdančioji PP buvo skelbiama vienintele, įstatymu buvo draudžiama kurtis kitoms
PP).9dabar tokia sistema Š.Korėjoje, Kuboje, Laose, Vietname).
Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti PP: Arabų šalys, Saudo Arabija (skiriama net mirties bausmė),
Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija. Čia Koranas – šv. knyga ir pagrindinis teisės aktas, todėl sakoma, kad
politinio gyvenimo reiškiniai nereikalingi.

Partijų institucionalizacija – tai reiškinys, kai teisės normomis reguliuojamas PP steigimas, kūrimas, veikla.
Teisės normų pagalba PP tampa savotišku teisės institutu. Partijai suteikiamas juridinis apibrėžtumas. Yra dvi
institucionalizacijos formos:
1) Konstitucinis reguliavimas. (PP konstitucionalizacija). Konstitucijos normos nustato PP
formavimą. Konstitucinis reguliavimas būna labai bendro pobūdžio. PP būna pabrėžiamos greta
asociacijų laisvės. Nurodomi PP tikslai, uždaviniai. PP padeda formuoti tautos politinę valią.
Pabrėžiama: PP negali kėsintis į konstitucinę santvarką, turi laikytis įstatymų. PP formavimas
konstitucijose pradėtas reglamentuoti po II PK.
2) Įstatyminis reguliavimas. PP sudarymo tvarką, veiklą reguliuoja specialūs įstatymai. Apibrėžia
sąlygas, reikalavimus PP sudaryti. Daugelyje šalių yra PP finansavimo įstatymai – šie įstatymai
turi ypatingą reikšmę. Valstybė turi ieškoti būdų, kaip apsidrausti nuo nešvarių PP, kurios
naudoja nešvarius pinigus. Tuose įstatymuose nustatomi piniginių lėšų gavimo būdai, šaltiniai.

36
 37
Daugelyje demokratinių valstybių pati valstybė įsipareigoja remti politines partijas, remia jas
rinkimų metu.

Partijos ir valstybės aparatas.

Partijos ir valstybės aparatas negali būti tapatinamas. Tai atskiri reiškiniai ir jų tapatinti negalima. Tačiau tarp
jų yra glaudūs ryšiai.
Politinės partijos (PP) veikla ir valstybės veikla yra politinio pobūdžio. Abu subjektai yra politinės sistemos
elementai ir jų veikla – politinė. Bet valstybės veikla yra kitokia nei PP veikla. Valstybės pareigūnų veikla
labai griežtai reglamentuojama teisės normomis. Teisės normos PP veiklą reglamentuoja labai bendrais
bruožais. Daugelis kitų klausimų, kurie nereglamentuojami – yra PP vidaus reikalas. Valstybė į PP vidaus
veiklą nesikiša.
PP pagrindinis tikslas – paimti valstybinę valdžią į savo rankas. Jų veikla nukreipta gauti valstybinę valdžią.
PP, siekdamos valdžios, dalyvauja įvairiuose rinkimuose. Kai rinkimų metu PP laimi balsų daugumą, jos
įgauna teisę vadintis tautos atstovais ir valdyti valstybę. Ta PP paima į savo rankas parlamento vairą, įgauna
teisę formuoti vyriausybę.
PP atstovai veikia parlamente ir vyriausybėje, o taip ir už jų ribų.
Skelbiamas depolitizavimo principas. Politikų veikla atskiriama nuo profesionalių valstybės tarnautojų
veiklos. Yra draudimas tarnautojams remti PP. Valstybės institucijos ir valstybės tarnyba – depolitizuota.
Visiškai depolitizuota teisingumo sistema.
Greta valstybės aparato egzistuoja savivalda. Savivaldybėse PP įtaka analogiška kaip ir valstybės lygmenyje.

V tema. Valstybės valdžių sistema.

1.Valstybinės valdžios samprata.
Valdžia – vienas esminių valstybės požymių. Valstybės elementai yra teritorija, gyventojai, valdžia.
Visuomenė turi galimybę formuoti valdžią.
Valdžios šaltinis. Valdžia kildinama iš tautos, iš visuomenės (tai demokratinė valdžios samprata). Kartais
valdžia kildinama iš atskirų valdovų (tai monarchijos, teokratinės valdžios atsiradimo teorija).
Valdžia labai dažnai siejama su suverenitetu. Būtent tauta įgauna galimybę kurti valdžią.
Valdžia – tai tam tikru būdu sukurtos ypatingos institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir
funkcijas.

Valstybinės valdžios organizavimo principai:

1) Suvereniteto principas. Jis išreiškia idėją, kad aukščiausios galios priklauso tautai ir būtent pati tauta
formuoja valdžios institucijas. Šis principas pasireiškia pirmiausia formuojant atstovaujančias institucijas.
Parlamento formavimo būdas – rinkimai. Rinkimai – tai vienas geriausių valdžios formavimo būdų.
Parlamentas – aukščiausia valdžios institucija, nes jis įgaliojimus gauna tiesiogiai iš tautos. Išrinktas
parlamentas dalyvauja formuojant vyriausybę (parlamentinė sistema). Prezidentinio valdymo modelyje
vykdomąją valdžią taip pat renka parlamentas; prezidentas gauna įgaliojimus iš tautos, bet jį renka
parlamentas). Rinkimai naudojami ir pačioje tautos atstovybėje (rinkimų būdu formuojamos institucijos).
Rinkimai naudojami ir savivaldybėse.
2) Valdžių padalijimo principas. Šis principas susiformavo moderniais laikais. Tai vienas iš pagrindinių
principų demokratinėse valstybėse. Valstybinė valdžia negali priklausyti vienam subjektui. Valstybinė
valdžia turi priklausyti visumai subjektų, tarp kurių turi būti paskirstyta kompetencija. Šis principas buvo
suformuluotas teisininkų veikaluose. Pasireiškė XVIII a. (Monteskjė), o realiai įgyvendintas XVIII a.
pab. Priėmus JAV konstituciją. Ją priimant buvo labai domimasi Europos veikalais. JAV konstitucijoje
šis principas akivaizdžiai įdiegtas; pati konstitucija sukonstruota pagal valdžių schemą (kongresas,
vykdomoji valdžia (prezidentas ir kitos vykdomosios institucijos), teisminė valdžia). Tiesiogiai apie šį
principą JAV konstitucijoje nekalbama, bet konstitucija sukurta pagal šį principą. Pabrėžiamas šių 3
valdžių savarankiškumas. Daugelis kitų valstybių remdamosi JAV konstitucija kūrė savo konstitucijas.
JAV konstitucijoje svarbu tai: numatyta tam tikra sąveika tarp tų 3 valdžių. Įstatymų leidyba – išimtinė
kongreso teisė, bet įstatymus turi patvirtinti prezidentas, kuris turi veto teisę. Yra kontrolė. Tik patvirtinus

37
 38
tą įstatymą, jis tampa privalomas. Jei prezidentas suabejoja – jis turi teisę įstatymą grąžinti į kongresą
svarstyti iš naujo. Prezidentas turi neribotas galias valdant šalį. Bet norėdamas skirti ministrus,
prezidentas turi gauti Aukštųjų kongreso rūmų pritarimą. Teisminė valdžia – savarankiška,
nepriklausoma. Teisminė valdžia: aukščiausiasis teismas prisiėmė teisę tikrinti, ar įstatymai
neprieštarauja konstitucijai. Jei prieštarauja – įstatymas nebegali būti daugiau taikomas. Aukščiausiojo
teismo teisėjus skiria prezidentas, bet turi gauti senato pritarimą. Valdžių padalijimo principą galima
aptikti tiesiogiai šiuolaikinėse konstitucijose.
3) Teisėtumo principas. Šis principas reiškia, kad visos valstybinės valdžios turi būti kuriamos pagal
įstatymą, laikantis nustatytos tvarkos. Ši valdžia – legitimi. Legitimiškumo klausimas labai svarbus.
Valdžia turi būti kuriama pagal įstatymą. Turi būti užkirstas kelias valdžios uzurpavimui. Teisėtumo
principas labai svarbus įgyvendinant pačią valdžią. Teisėtumo principas funkcionavimo prasme reiškia,
kad valdžios įstaigos turi veikti įstatymų pagrindu.

2.Valstybės valdžių klasifikavimo pagrindai.

Pagal valdžių padalijimo principą, yra:
1) įstatymų leidžiamoji valdžia;
2) įstatymų vykdomoji valdžia;
3) teisminė valdžia.

Šiuolaikinėse valstybėse greta šių 3 valdžių atsiranda ir institucijos, kurios neįtelpa į šią triadą:
1) Valstybės kontrolės (audito) institucijos. Jos vykdo valstybės finansinės veiklos kontrolę.
2) Konstituciniai teismai. Jie nepriskiriami prie bendrųjų teismų. Nagrinėjamos ne individualios bylos.
3) Ombudsmenai. Tai valstybės pareigūnai, steigiami prie parlamento ar vykdomosios valdžios. Jiems
pavedama atlikti tam tikras kontrolines funkcijas. Jie nagrinėja piliečių skundus dėl valdžios. Jie turi
savarankiškumą.
Visos šios 3 valdžios – kontrolės valdžia (gali būti ir kitų valdžių).
Kartais išskiriami ir rinkėjai, rinkėjų korpusas. Tai reali valstybinė valdžia.

Vertikali valdžių struktūra:

1) Centrinė valdžia (veikia visos valstybės teritorijoje);
2) Regioninės institucijos (veikia teritorijose).

Atskira viešosios valdžios sistema – savivaldybės. Jos neįeina į valstybinės valdžios struktūrą, bet jos veikia
žemiau valstybinės valdžios. Kuriamos teritoriniuose vienetuose.

VI tema.Valstybės valdymo forma

1. Valdymo formų sąvoka ir klasifikacija
VVF yra priskiriama prie valstybės formų. Tai valstybinės valdžios mechanizmo struktūra, valdžios
įgyvendinimo forma. Valstybės formą sudaro:
1. Valstybinės santvarkos forma;
2. Valdymo forma;
3. Režimas.
Valdymo forma – aukščiausių valstybės institucijų sistema, jų statusas ir tarpusavio santykiai.
Kalbant apie valdymo forma, pirmiausia iškyla valstybės vadovo instituto klausimas (valstybės vadovo posto
užėmimo tvarka, suverenumas ir pan.). Pagal valstybės vadovo organizavimo formą, jo pavadinimą ir
pareigas skiriamos pagrindinės valdymo formos:
1. Monarchija;
2. Respublika.
Monarchija (seniausia valdymo forma). Valstybės vadovo postas paprastai užimamas paveldėjimo būdu.
Visos kitos valstybinės valdžios daugiau ar mažiau priklauso nuo valstybės vadovo.
Monarchas (“vienvaldys”) – asmuo, pagal t.t. privilegijas gaunantis t.t. valstybės vadovo privilegijas.

38
 39
Respublika (šiuolaikinė valstybės forma, “bendras reikalas”). Valstybinė valdžia kyla iš visuomenės.
Respublika išvedama iš suvereniteto sampratos. Esant šiai valdymo formai valstybės vadovas yra renkamas
t.t. laikotarpiui – kadencijai /tai laiko trukmė, kai asmuo turi t.t. įgaliojimus/. Įgaliojimai gaunami iš tautos.
Respublika – šiuolaikinės demokratinės valstybės etalonas. Tačiau tai nėra nauja valdymo forma. Dar
senovės Graikijoje buvo miestai respublikos, taip pat viduramžiais (Hanzos miestas, Venecijos respublika).
Tačiau tais laikais respublikos nebuvo labai paplitusios, buvo laikomos gana keistoku dalyku. Pažymėtina,
kad ne visos respublikos yra demokratiškos. Monarchijos taip pat gali būti demokratiškos.
¾ šiuolaikinių valstybių – respublikos;
¼ - monarchijos (44). Europoje – 11, Amerikoje – 11, Azijoje – 13, Australijoje – 6, Afrikoje – 4.
Europoje yra šios monarchijos: Belgija, Danija, D.Britanija, Ispanija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas,
Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija.
Amerikoje daugelis monarchijų yra susijusios su D.Britanijos karalyste (buvusios kolonijos), įeina į
D.Britanijos sandraugą. Šių monarchijų oficialus vadovas – D.Britanijos monarchas. Valstybės vadovo
funkcijas atlieka generalgubernatoriai, paskirti karalienės (siūlo D.Britanijos vyriausybė).

2. Monarchijos samprata ir požymiai

Monarchijai būdinga tai, kad valstybės vadovas paprastai nerenkamas. Tai asmuo, įgaunantis valstybės
vadovo teises ir pareigas paveldėjimo keliu. Valstybės vadovas yra asmuo, turintis įgaliojimus iki gyvos
galvos. Jam mirus, įgaliojimai atitenka įpėdiniui.
Senovėje valstybės valdovo valdžia buvo aiškinama dieviška kilme (teokratinis aiškinimas). Monarchas
turėjo ne tik pasaulietinę valdžią, bet dažnai buvo laikomas ir bažnyčios galva. Todėl dažnai vyko karai tarp
žemiškosios ir dangiškosios valdžios. Pažymėtina, kad D.Britanijoje karalius laikomas bažnyčios galva ir
dabar. Faktiškai yra vyskupas, bet pagal teisę monarchas yra bažnyčios galva.
Monarchas valdo iki gyvos galvos. Nebent pats nusprendžia pasitraukti /amžius, sveikata/.

3. Monarchijų rūšys ir jų ypatumai

Monarchijų rūšys:
1. Absoliutinė (neribota);
2. Ribota.
Absoliutinė monarchija yra tuomet, kai valstybės vadovas turi neribotą valdžią: vykdomąją, įstatymų
leidybos bei yra aukščiausias teisėjas. Jo nurodymu teismai skiria bausmes, teikia malonę, gali suimti. Tiesa,
buvo patariamieji organai, kurie pareikšdavo savo nuomonę dėl priimamo įstatymo.
Senovėje absoliutinė monarchija buvo laikoma idealia valdymo forma: stipri, galinga valstybė, galinti
užkariauti ir išlaikyti tas teritorijas. Dabar tokia forma nepriimtina. Absoliutinių monarchijų yra nedaug. Ir
tos, kartais nepriskiriamos prie grynųjų absoliutinių monarchijų /laikoma, kad tokių 20a. jau nėra/.
Monarchijos, turinčios neribotos monarchijos požymių: Saudo Arabija, Omanas, Kataras, JAE. Jose
praktiškai nėra parlamentų, įstatymus leidžia ir vykdo pats monarchas. Karalius pats skiria ministrus, kurie
atsakingi tik jam pačiam. Be to, kadangi nėra parlamento, nėra ir parlamentinės kontrolės. Tai, šiais laikais,
vertinama labai skeptiškai. Pažymima, kad šios monarchijos yra įsikūrusios labai geroje geografinėje
padėtyje. Todėl, nepaisant demokratijos stokos, užtikrinamas aukštas pragyvenimo lygis.
Ribota monarchija. Tai savotiška metamorfozė iš absoliutinės monarchijos. Atsirado po buržuazinių
revoliucijų (karaliaus valdžios apribojimas). Tokioje valstybėje yra specialūs įstatymai dėl parlamentų
įsteigimo, jų įtvirtinimo. Pradedamas įgyvendinti tautos atstovavimo principas. Tiesa, po revoliucijos
parlamentai simbolizavo tam tikrą kompromisą tarp buržuazijos ir aristokratijos (dviejų rūmų parlamentas).
Su laiku ribota monarchija tampa konstitucine monarchija. Čia yra konstitucija, pagrindinis valstybės
įstatymas, kuris apibrėžia visų valdžių įgyvendinimo galias, įtvirtina valdžių padalijimo principą. Dabar tai
vyraujanti monarchijų forma. Karaliaus valdžia yra labai ribota, paliktos tik simbolinės valdymo funkcijos.
Ribota ar konstitucinė monarchija gali būti:
1. Dualistinė;
2. Parlamentinė.

39
 40
Dualistinė monarchija. Tai pirmoji ribotos monarchijos stadija, kai šalia monarcho atsiranda parlamentas.
Jam priklauso įstatymų leidžiamoji valdžia, o monarchui – vykdomoji, kuris, be to, tvirtina ir skelbia
įstatymus. Monarchas turi veto teisę – teisę atsisakyti pasirašyti ir skelbti įstatymą. Tokiu atveju įstatymas
grąžinamas pakartotiniam parlamento svarstymui.
Dualistinė monarchija gali būti lyginama su prezidentine respublika (ministrai atsakingi monarchui).
Prie dualistinių monarchijų priskiriamos: Jordanija, Kuveitas, Marokas.
Parlamentinė monarchija. Šiuo metu ji – vyraujanti. Tokioje monarchijoje valstybės vadovo teisės labai
suvaržytos, išlaikomos tik ritualinės galios. Didesnės įtakos šalies viduje monarchas neturi. Jis skiria ministrą
pirmininką, vadovauja sudarant vyriausybę. Tačiau lemiamas vaidmuo tenka parlamentui. Laimėjusi partija
įgauna teisę formuoti vyriausybę, kuri pavaldi ne monarchui, o parlamentui. Vykdomoji valdžia monarchui
nebepriklauso.
Parlamentinėje monarchijoje monarchas karaliauja, bet nevaldo. Be to, jis neturi veto teisės. Visada turi
pasirašyti ir paskelbti įstatymus. D.Britanijoje nėra uždrausta vetuoti, bet daugiau nei 200 metų to nedaroma
(konstitucinis paprotys).
Dažnai parlamentinėje monarchijoje valstybės vadovas turi teisę paleisti parlamentą. Bet tai nėra
savarankiška monarcho teisė (vyriausybės siūlymu). Parlamentas paleidžiamas, kai vyksta vyriausybės krizė.

Išskiriama ir renkamoji monarchija. Valstybės vadovo postas užimamas ne paveldėjimo keliu, o

apibrėžtam terminui. Dažniausiai sutinkama federacinėse monarchijose, kurios susideda iš mažų valstybių.
Čia t.t. laikotarpiui yra renkamas vyriausias monarchas. Pvz., Malaizijos federacijoje iš 11 kunigaikščių,
kurie valdo paveldėjimo keliu, renkamas vyriausias monarchas 5 metams. Taip pat yra ir JAE bei Butane.

Neretai išskiriama ir teokratinė monarchija. Čia lemiamą vaidmenį atlieka tam tikra religija. Valstybės
vadovas yra ir religijos galva (Omanas, Kataras, Bahreinas, Iranas, Afganistanas). Valstybės gyvenimas
tvarkomas pagal Koraną, kuriame įtvirtinti pagrindiniai įstatymų principai. Šiose valstybėse egzistuoja
šariato teismai, kurie sprendžia šeimos klausimus. Kartais prie teokratinių monarchijų priskiriamas ir
Vatikanas.

4. Respublika, jos požymiai

Ši valstybės valdymo forma pasižymi tuo, kad valdžia kildinama iš tautos, jos suverenių galių. Respubliką
kuria pati tauta (tai svarbiausias šios valdymo skiriamasis bruožas).
Respublikos privalumai yra pateikiami kaip šiuolaikinės modernios demokratijos elementai:
1. Pati tauta formuoja valstybės vadovą. Jis gali būti renkamas arba tiesioginių, arba netiesioginių
rinkimų būdu. Tiesioginių rinkimų atveju tauta pati išrenka vadovą iš t.t. skaičiaus kandidatų. Tuo
tarpu netiesioginių rinkimų atveju valstybės vadovas formuojamas specialios piliečių išrinktos
institucijos. Bet kokiu atveju, valstybės vadovas įgaliojimus gauna iš tautos.
2. Valstybės vadovas renkamas apibrėžtam laiko tarpui (kadencijai), kuris numatytas Konstitucijoje.
Pasibaigus įgaliojimų laikui valstybės vadovo postas atitenka kitam išrinktam asmeniui.
Pagal prezidento rinkimo būdą skiriamos šios respublikos:
1. Prezidentinė;
2. Parlamentinė.
Prezidentinės respublikos atveju prezidentas renkamas tiesiogiai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jis renkamas ir
netiesiogiai (pvz., JAV iš pradžių yra renkami rinkikai, kurie vėliau ir renka prezidentą → daugiapakopiai
rinkimai).
Parlamentinės respublikos atveju prezidentą renka parlamentas, kuriam tokioje respublikoje tenka itin daug
įgaliojimų. Laikoma, kad prezidentas yra tautos atstovas, nors išrinktas ir netiesiogiai.
20 a. išskiriama ir mišri respublika, turinti tiek parlamentinės, tiek prezidentinės respublikos požymių.
N.B. Dėl netiesioginių rinkimų…Prezidentinėje respublikoje rinkikai po valstybės vadovo išrinkimo netenka
savo įgaliojimų. Tuo tarpu parlamentinėje – parlamentas savo įgaliojimus išlaiko ir toliau.

5. Prezidentinė respublika. Jos požymiai

40
 41
Tokioje respublikoje prezidentą renka pati tauta (rinkimai gali būti tiesioginiai arba netiesioginiai).
Pažymėtina, kad valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Tokiu atveju nėra formuojama
vyriausybė su MP priešakyje. MP funkcijas atlieka prezidentas. Nors konstitucijoje nurodyta, kad visa
vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Prezidentas skiria ministrus (pritarus
senatui). Ministrai yra vadinami valstybės sekretoriais. Kiekvienas jų vadovauja t.t. visuomeninio gyvenimo
sričiai. Pažymėtina ir tai, kad prezidentinėje respublikoje vyriausybė nepriima jokių kolegialių aktų. Pats
prezidentas priima galutinius sprendimus /visi kiti turi patariamąjį balsą/.
Esant prezidentinei respublikai prezidentas yra ginkluotų pajėgų vadas, vadovauja visoms ginkluotosioms
struktūroms /duoda įsakymus kariuomenei, priima sprendimus gynybos klausimais/.
Prezidentinėje respublikoje vykdomoji valdžia atskirta nuo parlamento, turi didelį savarankiškumą. Paprastai
vykdomoji valdžia visiškai nekontroliuojama /kartais kontroliuojama minimaliai/. Kontrolė gali pasireikšti
skiriant ministrus /turi būti senato pritarimas/. Ir pats parlamentas yra nepriklausomas nuo vykdomosios
valdžios. Valstybės vadovas neturi teisės paleisti parlamento.
Taigi, esant prezidentinei respublikai, konstatuojamas ypatingas savarankiškumas tarp įvairių valdžios
organų. Įstatymus leidžia tik parlamentas, įstatymus vykdo prezidentas ir jo aparatas, kurio pagalba valdoma
šalis, teisingumą vykdo tik teismai /nors ryšys su kitom 2 valdžiom yra: prezidentas senato pritarimu skiria
aukščiausiojo teismo teisėjus/.
Kita vertus, griežta valdžių padalijimo koncepcija yra susieta su t.t. stabdžių ir atsvarų sistema. Tai reiškia,
kad pati konstitucija numato ne visišką valdžių savarankiškumą, tarpusavio kontrolę. Prezidentinėje
respublikoje įstatymus pasirašo ir skelbia prezidentas. Jis turi veto teisę. Atsisakymas pasirašyti reiškia, kad
nebaigta įstatymų leidybos procedūra. Norint įveikti prezidento veto reikia vėl pereiti įvairias įstatymų
leidybos procedūras /paprastai šiuo atveju reikalinga kvalifikuota balsų dauguma/. Be to, pats kongresas turi
teisę dalyvauti vykdomojoje valdžioje /skiriant įvairius pareigūnus/. Taigi, stabdžių - atsvarų sistema padeda
palaikyti balansą. Pažymėtina, kad ir teisminė valdžia atlieka stabilizuojantį vaidmenį (pvz., tikrina įstatymų
konstitucingumą, tokiu būdu neleisdamas suvaržyti vykdomosios valdžios galių).
Esant šiai valdymo formai, valdančioji partija yra ta, kurios atstovu išrinktas prezidentas.
Prezidentinė respublika pirmiausia atsirado JAV. Čia buvo sukurtas prezidentinės respublikos modelis, pagal
kurį bandė tvarkytis ir kitos valstybės. Daugiausia prezidentinių respublikų yra P.Amreikoje /pasitaiko ir
Afrikoje/. Kadangi čia vykdomoji valdžia turėjo ypatingas galias, šios respublikos dažnai vadinamos super-
prezidentinėmis. Šių respublikų ypatumai buvo sąlygojami to, kad prezidentai į valdžią dažniausiai ateidavo
karinių perversmo keliu. Tam, kad galėtų išsilaikyti valdžioje, jie turėjo užsitikrinti sau didelius įgaliojimus.
Konstatuojama, kad po II PK tokie kariniai perversmai jau nepasireiškia /paskutinis buvo Brazilijoje/.

6. Parlamentinė respublika, jos požymiai

Tokios respublikos dominuoja Europos kontinente (Austrija, Italija, VFR, Čekija, Slovakija, Vengrija, Estija,
Latvija).
Vienas iš šios respublikos ypatumų tas, kad valstybės vadovą renka parlamentas. Pažymėtina, kad k.k. /pvz.,
Vokietijoje/, renka ne tik parlamentas, bet ir vietos savivaldybių atstovai (išplėstinis parlamentas).
Parlamentinėje respublikoje dominuoja dvi vykdomosios valdžios institucijos, kurios yra gana savarankiškos
– prezidentas ir vyriausybė. Kiekviena jų turi konstitucijoje apibrėžtus įgaliojimus. Dažniausiai lemiamas
vaidmuo tenka vyriausybei. Nors prezidentas laikomas aukščiausiu pareigūnu, bet jis vykdo daugiau
reprezentacines funkcijas, atlieka ritualines apeigas. Taigi, prezidentas neturi jokių ypatingų teisių,
vyriausybei vadovauja MP.
Vyriausybė yra formuojama parlamento. Formavime dalyvauja ir prezidentas, bet vyriausybė sudaroma iš
valdančiosios partijos, kuri turi daugumą vietų parlamente, atstovų. Vyriausybė turi gauti parlamento
pasitikėjimą /parlamento votumas/. Kai parlamentas pritaria vyriausybės programai, ji įgauna įgaliojimus
veikti. Taigi, prezidentas neturi pasirinkimo teisės, skirdamas MP ir ministrus. Vyriausybės sudėtį tvirtina
parlamentas.
Kiekviena vyriausybė atskaitinga parlamentui, o ne prezidentui. Parlamentas gali tikrinti vyriausybės
veiksmus, sprendimus. Egzistuoja įvairūs paklausimai, į kuriuos privaloma atsakyti posėdžio metu.

41
 42
Parlamentas gali iškelti pasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai yra pareikštas nepasitikėjimas, vyriausybė
privalo atsistatydinti. Tuomet formuojama nauja vyriausybė.
Prezidentas turi teisę paleisti pralamentą. Bet ši teisė yra formali, ji labai retai gali būti realizuota. Tik esant
vyriausybinei krizei /kai vyriausybė atsistatydina, naujai sudaryta vyriausybė vėl atsistatydina ir t.t./, galima
paleisti parlamentą /vyriausybės siūlymu/. Tokiu atveju, vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas,
kreipiasi į prezidentą dėl parlamento paleidimo, pirmalaikių parlamento rinkimų.
Prezidentas parlamentinėje respublikoje neturi veto teisės. Tai parodo jo galių suvaržymą. Jis privalo
pasirašyti visus įstatymus. Be to, valstybės vadovas gali leisti įvairius teisės aktus, tačiau šiuo atveju būtina
MP ar kito ministro kontrasignacija. Atsakomybė už aktų teisėtumą perkeliama pasirašiusiam asmeniui.

7. Mišrios valdymo formos, jų požymiai.

Geriausias pavyzdys – Prancūzija. Kitos mišrios respublikos – Suomija, Portugalija, Kroatija, Slovėnija,
Bulgarija, Lenkija, Lietuva. T.p. Šveicarija.
Šiuo atveju nėra grynumo formuojant valstybės vadovą ir kalbant apie jo statusą. Persipina ir prezidentinės, ir
parlamentinės respublikos požymiai.
Valstybės vadovas šiuo atveju renkamas tiesiogiai piliečių /prezidentinės respublikos požymis, bet savo
galiom tokių respublikų vadovams neprilygsta/. Greta prezidento egzistuoja ir vyriausybė, kaip savarankiška
valdžios institucija. Ji yra atsakinga parlamentui, kuris gali pareikšti nepasitikėjimą ja /parlamentinės
respublikos požymis/. Prezidentas mišrioje respublikoje turi daugiau teisių nei parlamentinėje. Jis gali
dalyvauti vyriausybės posėdžiuose, jiems pirmininkauti /kai nėra MP/. Prezidentas turi teisių ir formuojant
vyriausybę, tačiau jos nėra labai reikšmingos.
Mišrioje respublikoje sukeliama tam tikra priešprieša tarp prezidento ir vyriausybės. Jei didinamos
prezidento galios, tai daroma vyriausybės sąskaita. Tokiu atveju, nukenčia stabilumas, reikalų tvarkymas.
Teoriškai priešpriešos galima išvengti. Tai įmanoma, kai vyriausybė ir prezidentas yra vienos partijos
atstovai.
Mišrioje respublikoje prezidentas turi veto teisę. Gali kontroliuoti priimamus įstatymus. Be to, prezidentas –
ginkluotų pajėgų vadas.

Europos kontinente nėra prezidentinių respublikų, k.k. atirado mišrios. Prie prezidentinių galima priskirti
Baltarusiją, kur itin pasireiškia autoritarizmas, Rusiją, Ukrainą.

Galimos ir tokios valdymo formos, kurios neatitinka šių klasikinių formų:

1. Monokratinė respublika. Čia absoliuti prezidento galia, vienpartinė sistema. Prezidentas – partijos
vadas. Nėra demokratinių rinkimų, yra jų imitacijų ir rinkimų rezultatų falsifikacija. Be to, nepaisoma
kadencija. Prezidentas skiriamas iki gyvos galvos /tai prieštarauja pačiai prezidento sampratai/.
Tokios respublikos sutinkamos Afrikoje, P.Amreikoje.
2. Teokratinė respublika /Iranas/. Greta prezidento egzistuoja dvasinio vadovo postas (pakichas). Jo
postas aukštesnis už prezidento. Religinėms dogmoms didesnė reikšmė nei teisės normoms. Būtina
laikytis islamo reikalavimų.

Šveicarija. Ji priskiriama prie mišrių respublikų. Tačiau sistema labai savotiška. Ji turi parlamentą
(federalinis susirinkimas), vykdomąją valdžią. Parlamentas renkamas 4 metams. Parlamentas formuoja
vyriausybę, išrinkdamas federalinę tarybą (4 metams) iš 7 narių. Šie nariai turi ministro rangą. Iš savo narių
federalinė taryba 1 metams renka prezidentą. Taigi, ši taryba vykdomoji valdžia – vyriausybė ir kolegialus
valstybės vadovas. Prezidentas Šveicarijoje turi ir t.t. ministro portfelį.

VII tema. Valstybės teritorinės sandaros forma

1. Teritorinės sandaros sąvoka. Pagrindinės rūšys
Valstybės teritorija – vienas iš pagrindinių V požymių. Teritorija t.t. būdu įeina į V sampratą /ypač daug
dėmesio skiriama teritorijai, kai kalbama apie V formą/.

42
 43
Kokio dydžio bebūtų V, ji suskirsto savo teritoriją į t.t. dalis. Tokiu būdu atsiranda V teritorinė organizacija.
Jos dėka palengvinamas valdžios įgyvendinimas, sudaroma galimybė kontroliuoti valdžią, o taip pat -
daugiau patogumų gyventojams.
Taigi, kiekviena V susideda iš t.t. teritorinių darinių. Jie gali būti skirstomi į:
1. Politinius;
2. Administracinius.
Šis skirstymas priklauso nuo įvairių aplinkybių. Teritoriniuose vienetuose paprastai steigiamos V valdžios
institucijos. Priklausomai nuo to, kokia tų teritorinių vienetų paskirtis, kokie V valdžios įsteigimo tikslai,
priklauso ir pats teritorinis vienetas, jo forma /ar politinis, ar administracinis/.
Išskiriamos dvi V formos:
1. Unitarinė;
2. Federacinė.
Unitarinė. V teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Pati V laikoma vieninga, vientisa ir
nedaloma. Nedalomumas reiškia, kad nėra politinių vienetų. Esantys teritoriniai vienetai pavaldūs centrinei
valdžiai. Teritoriniuose vienetuose esančios valdžios institucijos neturi didesnio savarankiškumo. Teritorinis
valdymas reikalingas vien administraciniams poreikiams.
Federacinė. V teritorijoje susikuria politiniai teritoriniai dariniai, turintys t.t. savarankiškumą. Šiuo atveju
laikoma, kad V nėra vieninga. V – t.t. teritorinių vienetų sąjunga, darinys. Laikoma, kad federaciniai
teritoriniai dariniai įgyja ypatingą teisinį statusą. Čia esančios valdžios institucijos yra suformuotos pagal
savarankišką V valdžios modelį /sava įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, dažnai ir teisminė valdžia/. Taigi,
federacijoje egzistuoja ne viena aukščiausia valdžia, o kelios. Kiekvienas teritorinis vienetas turi aukščiausius
organus, savo atributus. Pažymėtina, kad be viso to, federacijoje steigiama ir bendra federacinė valdžia.
Taigi, federacija – sudėtinga, jungtinė, sąjunginė V. Tai savotiška V sąjunga. Jos teritoriniai dariniai turi t.t.
valstybinius atributus. Esant federacijai V, įeinančios į ją, nėra savarankiškos. Tai kvazi-valstybės.

Konfederacija – tai irgi V sąjunga. Federacija ir konfederacija turi t.t. panašumų, tačiau tai skirtingos
sąvokos. Esant konfederacijai V, įeinančios į t.t. sąjungą, išlaiko visus savarankiškus V požymius.
Konfederacija – tai savarankiškų V karinė ar politinė sąjunga. Šiuo atveju sudaroma sutartis, kurioje
nurodoma, kokiais tikslais sudaroma konfederacija, kokie bus sprendžiami klausimai ir t.t. Tai laikoma V
sąjunga.
Iš istorijos žinoma, kad konfederacijos dažnai iširdavo arba išsivystydavo į federaciją. Pvz., JAV, kuri iš
pradžių buvo konfederacija, o vėliau transformavosi į federaciją /kadangi federacija yra stipresnis junginys,
valstijos atsisakė t.t. savarankiškų teisių ir ją sudarė/. Dar vienas pvz. – Šveicarija. Iš pradžių taip pat
susikūrė konfederacija, tačiau dabar Šveicarija – federacinė V.
Vienas iš konfederacijos ypatumų yra tas, kad neegzistuoja bendra teisės sistema. Jei priimami bendri teisės
aktai, tai jų taikymo, adaptavimo klausimus kiekviena V sprendžia atskirai /ratifikuodama/. Pažymėtina, kad
esant konfederacijai kiekviena V turi teisę ir atsisakyti vykdyti bendrus teisės aktus. Tokiu atveju priimamas
pralamento sprendimas dėl atsisakymo vykdyti teisės aktą /nulifikacija/.

2. Unitarinė valstybė. Jos ypatumai

Tai savo teritorine sandara vieninga V. Ji skirstoma tik į administracinius vienetus. Administracinę-teritorinę
struktūrą nustato pati valdžia /gali mažinti, gali didinti…/. Administracinė struktūra nėra vieninga. Išskiriami
įvairūs jos tipai. Ji gali būti kelių grandžių. Paprastai smulkiausi vienetai – pagrindiniai ??? /čia steigiami
savivaldos organai/.
Unitarinėje V yra viena konstitucija. Kadangi nėra politinių teritorinių vienetų, nėra reikalo turėti kelias. Taip
pat yra tik viena centrinių V valdžios institucijų sistema /parlamentas, vykdomoji valdžia, teismas/.
Esant unitarinei V yra viena pilietybė. Tačiau yra ir išimčių. Pvz., Suomija. Tai unitarinė V, bet joje yra
autonominiai dariniai (Alandų salos). Čia yra sava pilietybė – alandų. Pažymėtina, kad šių salų gyventojai
turi dvi pilietybes /alandų ir suomių/. Tačiau suomis, apsigyvenęs Alanduose, pilietybę gauna ne iš karto
/šiose salose gyvena senieji švedai, kurie turi t.t. privilegijų/.

43
 44
Pasaulyje yra daugiausia unitarinių V. Iš 200 tik 20 V turi federacinę formą. Unitarinė V laikoma tvirčiausia
V forma. Todėl taip ir paplitusi. Joje nėra išėjimo, atsiskyrimo tendencijų. Nesukuriamos prielaidos V
griuvimui iš vidaus. Ji vieninga, vientisa.

Unitarinės V /pagal valdymo sistemą/:

1. Centralizuotos;
2. Decentralizuotos.
Centralizuotos. Esant centralizuotai valdymo sistemai, svarbiausius V reikalus sprendžia centrinė valdžia. Ji
pati tvarko V gyvenimo klausimus, neteikdama teritoriniuose vienetuose esančioms institucijoms didesnių
teisių.
Kadangi valdymas iš centro ne visada patogus patiems gyventojams, ne visada palankus demokratijai
egzistuoti, todėl dažnai siekiama dekoncentruoti valdžią. Tai daroma pagal regioninę politiką: steigiami
stambūs regionai, jiems deleguojama dalis centrinės valdžios funkcijų. Regioninė sistema būdinga daugeliui
Europos V. Tie regionai kartais traktuojami vos kaip ne autonominiai vienetai. Jiems suteikiami platūs
įgaliojimai.
Decentralizuotos. Esant decentralizuotam V valdymui, dažnai yra naudojama savivalda. Steigiamos
savivaldos institucijos. Laikoma, kad savivalda – tai t.t. teritorijoje gyvenančių žmonių pačių organizuojamas
valdymas.
Savivalda organizuojama pačiuose smulkiausiuose vienetuose. Taip pat gali būti steigiami ir antrosios
grandies teritoriniai vienetai.
Savivaldos institucijos – šiuolaikinės demokratinės V elementas. Pačių gyventojų pastangomis vykdomas
valdymas derinamas su visos V valdymu. Deklaruojama, kad savivaldos yra savarankiškos. Tačiau V
valdymo funkcijos išlieka ir tuose vienetuose, kur yra savivalda. V kontroliuoja, kaip įgyvendinama
savivalda /administracinė, teisminė kontrolė/.

3. Federacinė valstybė. Pagrindiniai požymiai

Čia egzistuoja ypatingi teritoriniai vienetai – politiniai (valstybiniai), kurie yra federacijos subjektai.
Laikoma, kad federacija neturi vieningos teritorijos. Tą teritoriją sudaro federacijos subjektų visuma. Todėl
federacija – sąjunginė V.

Pažymėtina, kad greta politinių teritorinių vienetų, yra ir kiti teritoriniai dariniai, turintys kitokį statusą nei
federacijos subjektai. Dažniausiai nurodoma, kad greta federacijos subjektų yra federalinės žemės – tokios
teritorijos, kurios priskiriamos išimtinei federacijos jurisdikcijai /neįeina į federacijos subjektų teritoriją/.
Tokių žemių nėra daug. Jos nėra didelės. Pvz., JAV yra Kolumbijos federalinė apygarda, kurioje įsikūrusi
sostinė Vašingtonas. Ji turi savo jurisdikciją, neįeina į jokią kitą federacijos subjektų jurisdikciją. Greta 50
valstijų /federacijos subjektų/ yra ir Puerto Rikas. Tai prisijungusi prie JAV teritorija. Panašių žemių yra ir
kitose federacijose, pvz., Indijoje (9).
Federacinę sąjungą sudarančios teritorijos turi įvairius pavadinimus:
1. Valstijos /anglosaksų V/ - JAV, Meksika, Australija, Indija, Brazilija;
2. Provincijos – Kanada, Argentina, Pakistanas;
3. Žemės – VFR, Austrija;
4. Sritys – Belgija;
5. Kantonai – Šveicarija.

Federacijoje sudaromi dvigubi valdžios organai. Yra federalinis parlamentas, federalinė vykdomoji valdžia ir
federaliniai tesimai. Greta jų egzistuoja kiti valdžios organai. Kiekvienas federacijos subjektas turi savo
vyriausybę, parlamentus ir teismus.
Esant federacijai neretai būna ir dviguba konstitucinė sistema. Kiekvienas federacijos subjektas gali priimti
savo konstituciją.
Egzistuoja ir dviguba teisės sistema. Federaliniai įstatymai /leidžiami federalinio parlamento/ ir savi
įstatymai /leidžiami pačių federacijos subjektų/; administraciniai aktai. Esant federacijai iškyla papildoma

44
 45
problema. Reikia suderinti įstatymus. Todėl steigiamos kontrolės institucijos – konstitucinės priežiūros
institucijos, užtikrinančios teisės aktų subordinaciją.
Federacijoje yra dvi pilietybės:
1. Bendra federacinė;
2. Federacijos subjektų.
Pastaroji neturi ypatingos reikšmės.
Federacinėje V egzistuoja toks reiškinys kaip kompetencijos paskirstymas tarp federacijos ir federacijos
subjektų. Tai gana rimta problema. Susiduriama su dviem V tipais. Turi būti užtikrinta, kad tie patys
klausimai nebūtų sprendžiami ir federacijos ir federacijos subjektų. Todėl konstitucija numato, kokie
klausimai ir kam paskiriami. Taip išvengiama funkcijų dubliavimosi.
Vienas iš svarbesnių federacijos požymių - bikameralizmas - tai dviejų rūmų /padeda federacijos
subjektams dalyvauti įstatymų leidyboje/. Žemesnieji rūmai skirti visiems piliečiams atstovauti. Parlamento
narys renkamas nuo tolygaus piliečių skaičiaus. Aukštieji rūmai sudaromi pagal federacijos subjekto vienodo
atstovavimo principą. Kiekvienas federacijos subjektas čia atstovaujamas kaip ir kitas, neatsižvelgiama į
gyventojų skaičių. Aukštieji rūmai užtikrina galimybę federacijos subjektams dalyvauti priimant federalinius
įstatymus.

Pasaulyje yra apie 20 federacijų:

1. Amerika – 6: Kanada, JAV, Meksika, Venesuela, Brazilija, Argentina.
2. Europa – 4: Austrija, Vokietija, Šveicarija, Belgija. Galima dar pridėti: Bosniją – Hercogoviną,
Jugoslaviją /Serbija ir Juodkalnija/, Rusiją /tai ne vien Europos V/.
3. Azija – 4: Indija, Pakistanas, Malaizija, JAE.
4. Afrika – 4: Tanzanija, Nigerija, Komaro salų federatyvinė islamo respublika.

Federacijų rūšys.
Pagal atsiradimo būdą:
1. Sutartinės;
2. Nesutartinės.
Sutartinės. Jos atsirado sutarties pagrindu /buvusios savarankiškos unitarinės V/. Neretai iš pradžių sudaroma
konfederacinė sutartis: JAV, Šveicarija, Australija, Malaizija.
Nesutartinės. Jų yra dauguma. Šios federacijos yra susiformavusios iš unitarinių V, kai teritorijai
suteikiamas politinis savarankiškumas: Kanada, Indija, Pakistanas, Nigerija, Belgija.
Nesutartinių federacijų atsiradimo priežastys labai įvairios:
1. Jei V turi didelę teritoriją, suteikus politinį savarankiškumą teritoriniams vienetams, lengviau valdyti
šalį;
2. Tokiu būdu gali būti sprendžiamas nacionalinis klausimas. Pvz., Belgija ilgus šimtmečius buvo
unitarinė V. tačiau ji susideda iš dviejų etninių grupių: valonų ir flamandų. Todėl ilgainiui buvo
nuspręsta pereiti iš unitarinės V į federacinę /istoriškai tai gana retas atvejis/.

Pagal gyventojų nacionalinę sudėtį:

1. Daugianacionalinės federacijos: Kanada, Indija, Šveicarija, Meksika, Malaizija;
2. Nacionalinės federacijos: Austrija, Vokietija, Australija, JAE.
Tai sąlyginis skirstymas.
Tautiškumo požymis parodo gyventojų sudėtį: ar dauguma gyventojų vienos tautybės, ar gyventojų sudėtis
mišri. Kai naudojamas šis kriterijus, reikia turėti omeny, kad gyventojai gyvena kompaktiškai. Todėl JAV
nepriskiriama nė vienai /čia gyvena labai įvairių tautų atstovai, nėra vientisų regionų/.
Kai kalbama apie daugianacionališkumą, tai nereiškia, kad tautybių yra tiek, kiek yra federacijos subjektų.
Pvz., Kanadoje yra dvi pagrindinės nacionalinės grupės /angliškai ir prancūziškai kalbantys kanadiečiai/,
tačiau pačią Kanadą sudaro 10 provincijų. Šveicarijoje – 4 nacionalinės grupės /prancūziškai, vokiškai,
itališkai ir kalniečių kalba šnekantys šveicarai/, o kantonų yra 22.

45
 46
4.Federacijos (F) subjektų teisinė padėtis.
F subjektai – tai savotiškos valstybės, nes jie turi tam tikrų valstybės požymių. Jų pavadinimai įvairūs
(daugiausiai “valstijos”, taip pat yra žemės, “provincijos”. Išskirtinis pavadinimas – kantonai (Šveicarijoje)).
Tarptautinės teisės požiūriu F subjektai nėra tarptautinės teisės subjektai. Pačiose federacijose subjektams
pripažįstamas valstybės statusas (tai būdinga P.Amerikos federacijoms: Venesuela, Brazilija. Kalbama, kad F
subjektai yra suverenūs dariniai. Suverenitetas – vienas iš valstybės požymių).
Subjektų traktavimą kaip valstybę nulėmė istoriniai aspektai, t.y. tai, kaip kūrėsi federacijos.
F subjektų teisė išstoti iš F – tai ypač būdinga sutartinėms federacijoms. Ši teisė vadinama secesijos teise –
tai teisė išeiti, pasitraukti, išstoti iš F. Secesijos teisė apskritai nepripažįstama. Laikoma, kad F yra stabili
valstybė. Tačiau secesijos bandymų istorijoje būta. Tai privesdavo iki karinių konfliktų (XIX a. susikūrus
JAV, pietinės valstijos bandė kurti savo atskirą valstybę, ir tai pasibaigė pilietiniu karu. Po to daugiau
secesijų nebuvo. Atvirkščiai, JAV tik plėtėsi. (1350)).
XX a. žinomi 2 secesijos atvejai: Singapūras išstojo taikiu būdu iš Malaizijos F. Taip pat iš Pakistano
pasitraukė rytinė Pakistano dalis, nes tarp rytinės ir vakarinės dalių buvo Indija. Šiuo atveju vyko karas, bet
R.Pakistanui pavyko atsiskirti ir jo vietoje susikūrė Bangladešo valstybė.
F subjektai yra dvilypėje padėtyje. Jų valstybingumas, valstybingumo statusas yra ribotas. Kai kuriose
valstybėse yra pripažįstama subjektų teisė dalyvauti tarptautiniuose santykiuose. Bet tarptautinė teisė teigia,
kad tai nėra visiškai savarankiškos valstybės, kad galėtų būti tarptautinės teisės subjektais.
Nežiūrint to, F subjektai sugeba sudaryti tarptautines sutartis. Bet ši galimybė labai ribota. Pvz.: Kanados
Kvebeko provincija yra sudariusi kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija. Panašių sutarčių
Kanados provincijos yra sudariusios su JAV šiaurinėmis valstijomis (dėl gamtos apsaugos, dėl prekybos).
Bavarija (VFR žemė) yra sudariusi sutartis su Šveicarijos kai kuriais kantonais (daugiausiai gamtos apsaugos
klausimais). Vakarinės Vokietijos žemės yra sudariusios sutartis su Nyderlandais.
Dažnai F subjektams perduodamos ratifikuoti tarptautinės sutartys. Jie sprendžia, ar federacinė valstybė gali
prisijungti prie tarptautinių sutarčių (JAV dar neratifikavusi daug tarptautinių sutarčių žmogaus teisių
klausimais).
F subjektai paprastai turi savo konstitucijas. (Kai kurios Afrikos ir Azijos federacijos to neturi. Bet JAV,
Šveicarijos, Kanados ir kitų federacijų subjektai turi savo konstitucijas).
F subjektai turi aukščiausias savo valstybinės valdžios institucijas (legislatūras). Jos renkamos to subjekto
gyventojų. Subjektai patys formuoja vykdomosios valdžios institucijas (JAV valstijų gubernatorius renka
gyventojai). Yra t.t. ypatumai dėl vykdomosios valdžios yra D.Britanijos buvusiose kolonijose (Kanada).
Generalgubernatorius skiria D.Britanijos karalienė vyriausybei pateikus. Tai ribota F subjektų kompetencija.
Greta vykdomosios valdžios egzistuoja sava teismų sistema. Todėl praktiškai federacijoje susidaro dviguba
valdžios sistema (federacinė ir federacijos subjektų). F subjektų valdymas organizuojamas pagal pačios
federacijos modelį.
F subjektai turi savo pilietybę. Todėl yra ir dviguba pilietybė. Tarptautiniuose santykiuose pripažįstama tik
federacijos pilietybė.
Federacijose iškyla problema dėl kompetencijos padalinimo. Yra bendra jungtinė valstybė, kuri susideda iš
smulkių valstybėlių. Vienas iš aktualiausių klausimų – kompetencijos padalijimas. Egzistuoja F kompetencija
– F kompetencijai priskirtus klausimus gali spręsti tik F organai. Tai išimtinė federacijos kompetencija.
Federalinė konstitucija nustato veiksmu, kurie priskirtini tik federaliniams organams: tai išimtinei F
kompetencijai priskiriami klausimai: valstybės gynyba ir vadovavimas karinėms pajėgoms, užsienio politika,
finansų sistema (piniginio vieneto nustatymas, valstybinis bankas, finansų sistemos įstatyminis
reglamentavimas, mokesčiai, rinkliavos), tarifai, federalinės valdžios organų steigimas. Neretai būna, kad
pati F pasiima teisę būti arbitru, kad spręsti ginčus tarp F subjektų. Greta F kompetencijos egzistuoja F
subjektų kompetencija, kuri apibrėžiama gana įvairiai:
1) Tai, kas nepriskiriama federacijai, tai priklauso F subjektams (lygtinis kompetencijos principas).
2) Yra federacijų, kur išsamiai įvardijama tai, kas priskiriama F subjektams (išimtinė F subjektų
kompetencija). Šiuo atveju egzistuoja 2 išimtinės kompetencijos rūšys.
3) Greta išimtinės F kompetencijos, kita kompetencija laikoma mišria. Tai bendra kompetencija,
priklausanti ir F, ir F subjektams (konkuruojanti kompetencija).
46
 47
Pvz.:
P. Amerikos valstybėse yra tik išimtinė F kompetencija, o visi kiti klausimai laikomi priklausą F subjektams
(lygtinės kompetencijos principas).
Kanadoje – yra dviejų išimtinių kompetencijų sistema.
Vokietijoje, Austrijoje – nustatoma išimtinė F kompetencija, o kiti klausimai priskiriami tiek F, tiek F
subjektams (konkuruojanti kompetencija).

5.Autonomija ir jos formos.

Autonomija – tai ypatingas teisinis statusas, kuris suteikiamas dažniausiai stambiems teritoriniams
subjektams. Autonomija įvardijama kaip išplėstos savivaldos teisės ir pan. Autonomija būna sutinkama ir
unitarinėse ir federacinėse valstybėse. Kai autonomija yra federacinėse valstybėse, svarbu, kad šie
autonominiai vienetai neturi federacijos subjekto statuso, tai žemesnį statusą nei F subjektas turintis darinys.
Unitarinėse valstybėse yra įprastiniai administraciniai vienetai ir autonomija čia turi didesnį savarankiškumą.
Autonomija – tai vidinė t.t. valstybės savivalda. Tą didesnį savarankiškumą lemia t.t. istorinės sąlygos,
nacionalinės ypatybės, net geografinės sąlygos.
Dažniausiai autonomijos statusas suteikiamas teritorijoms, kurios nutolusios nuo pagrindinės valstybės
teritorijos (saloms). Pvz.: Danijai priklauso Grenlandija ir Farerų salos – abi jos turi autonomiją. Taip pat
Portugalijos Maderų salos ir Azorų salos.
Autonomija taip pat suteikiama dėl etninių klausimų, siekiant išlaikyti vientisumą. Autonomijos statusas
suteikiamas toms teritorijoms, kur gyvena tam tikra etninė grupė ar tauta.
Neretai autonomija steigiama siekiant palengvinti valstybės valdymą. Tai būna, kai yra didelės valstybės.

Autonomijų tipai:
1) Nacionalinė-teritorinė autonomija (NTA);
2) Administracinė-teritorinė autonomija (ATA).

 NTA atveju atsižvelgiama į nacionalinį principą. Centrinė valdžia būna priversta tai daryti, kad išspręsti
nacionalinius konfliktus. Nėra daug tokių NT autonomijų, kadangi daugelis pasaulio valstybių yra
mononacionalinės. Alandų salos (Suomijoje) turi autonomiją. Šių salų gyventojai turi net savo pilietybę
(tai unikalu). Nuolatos apsigyvenantys suomiai Alandų pilietybės negauna. NTA turi Grenlandija (ten
gyvena eskimai), taip pat Farerų salos (islandų kilmės gyventojai). Ispanijoje NTA turi baskų kraštas –
Katalonija ir Galisija.
 Dauguma autonomijų yra ATA. Jos steigiamos centrinės valdžios nuožiūra, kad palengvinti valdymą.
Plačiai naudojama Italijoje, kuri suskirstyta į 20 sričių ir visos jos turi autonomijos statusą (Bet šiaurinės
ir viena pietinė sritis gali būti charakterizuojamos kaip NT statusą turinčios autonomijos).

Autonominiai vienetai paprastai turi savo legislatūras (gyventojų renkamas tarybas), kurios turi teisę priimti
vietinės reikšmės įstatymus. Bet įstatymų leidyba yra sąlygojama centrinės įstatymų leidybos kompetencijos.
Autonomijai priklauso transporto priežiūra, gamtos apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, viešosios tvarkos
apsauga. Tačiau jie veikia prižiūrimi centrinės valdžios, todėl autonomijų savarankiškumas nėra realus. Yra
vedama griežta administracinė priežiūra.
Greta įstatymų leidybos autonomijos turi vykdomąją valdžią, kurią formuoja renkamos tarybos.
Paprastai esant autonomijai, atskira teisminė valdžia nekuriama.

VIII tema. Valstybinis režimas.

1.Valstybinio režimo (VR) samprata ir sąvoka.
VR – tai valstybinės valdžios įgyvendinimo būdų ir metodų visuma.
VR neretai painiojamas su politiniu režimu (PR). PR suvokiamas kaip politinės valdžios įgyvendinimo būdų
ir metodų visuma. Todėl PR yra politinės sistemos problema. PR nagrinėja politologija. PR – tai yra tai, kaip
įgyvendinama politinė valdžia.

47
 48
VR siejamas su valstybinės valdžios įgyvendinimu.šiaip tarpo VR ir PR yra glaudus ir tamprus ryšys.
Valstybė nulemia politinės sistemos pobūdį, galimybes. Bet negalima visumos sutapatinti su dalimi. VR yra
PR dalis. VR yra svarbiausia PR-mo dalis. Kalbant apie VR, susiduriama su visu valstybės mechanizmo
funkcionavimu.
Valstybės forma – tai valdymo forma ir teritorinės sandaros forma. Valstybės forma parodo patį valstybės
sudarymo mechanizmą, parodo statišką valstybės padėtį. Kai kalbame apie VR – tai akcentuojama, kad tai
valstybės forma dinamikoje, vyksme, funkcionavime (kai funkcionuoja valdymo sistema ir pan.).
VR sąlygoja teisės sistemą, kuri turi pradžią konstitucijoje, o po to išplėtojama kituose teisės aktuose. Teisės
normos sudaro galimybę valdžiai veikti vienaip ar kitaip.
VR visados yra įtvirtinamas teisės aktuose, kaip tam tikra būtinybė veikti vienu ar kitu būdu. VR didelę
reikšmę turi valdymo forma, tai, ar laikomasi valdžių padalijimo principo.
Pabrėžiama, kad teisės normos parodo ne viską, nes autoritariniuose režimuose taip pat stengiamasi
konstitucijose ir įstatymuose sukurti demokratinio valdymo iliuziją, nors praktikoje to nepaisoma. VR išeina
už teisinio reglamentavimo ribų. VR gali nesutapti su esamu teisiniu reguliavimu.
Pagal būdų ir metodų visumą, skiriami 2 VR:
1) Demokratinis VR;
2) Autoritarinis VR.

Demokratinių VR požymiai:
1) Žmogaus teisių ir laisvių skelbimas, pripažinimas ir įgyvendinimo garantavimas (vien deklaravimo
nepakanka, turi būti sukurta įgyvendinimo ir gynimo sistema);
2) Politinis pliuralizmas (tai susiję su daugiapartinės sistemos pripažinimu). Reikalaujama, kad nebūtų
varžoma galimybė kurti politines partijas ir per jas laisvai reikšti įsitikinimus. Tai neribota galimybė kurti
politines partijas.
3) Visuotinės rinkimų teisės pripažinimas (galimybė patiems gyventojams formuoti valdžios struktūras).
4) Valstybėje turi nuolat veikti atstovaujamųjų organų sistema (Pralamentas, savivaldybių tarybos, kurios
periodiškai atnaujinamos).
5) Turi būti pripažįstamas ir įgyvendinamas valdžių padalijimo principas.
6) Turi veikti vietos savivalda. Ji turi būti pripažįstama. Vietos savivalda – tai t.t. teritorijos gyventojų teisė
patiems tvarkyti savo reikalus. Vietos savivalda – tai būtinas demokratijos elementas.
7) Visuomenėje ir valstybėje turi būti veikiama pagal teisėtumo principo reikalavimus. Teismai turi veikti
pagal tuos principus taip pat.
Praktikoje ne visada yra visi šie principai. Jei kurio nors nėra, tai jau traktuojama kaip spraga.

Autoritarinio VR požymiai.
Tai demokratinio režimo priešingybė. Kai nėra demokratinio režimo požymių, galima tvirtinti, kad tai
autoritarinis režimas. Požymiai:
1) Valstybinės valdžios koncentravimas vienose rankose ar vienoje institucijoje. Ši valdžia atsiduria
vykdomosios valdžios institucijoje (absoliutinė monarchija, superprezidentinė respublika).
2) Vienpartinės sistemos įvedimas arba daugiapartinė sistema egzistuoja tik formaliai.
3) Rinkimų klastojimai. Šiuolaikinėse valstybėse paneigti rinkimų nesiryžtama net autoritariniuose VR, bet
ten rinkimai klastojami.
4) Atmetamas valdžių padalijimo principas. Sumenkinama tautos atstovybė.
5) Ignoruojamos žmogaus teisės. Visuomenė čia svarbiau už individą. Gali būti šiuo atveju užtikrinamos
nebent socialinės teisės.
6) Prievartos sureikšminimas, platus jos taikymas. Kuriamas prievartos aparatas. Prievarta taikoma ypač
plačiai. Prievarta išskiriama kaip vienas svarbiausių valdymo svertų.
7) Viso gyvenimo militarizavimas.

Autoritarinių režimų rūšys:

1) Fašistinis režimas (vienas žiauriausių);

48
 49
2) Totalitarinis režimas (tai komunistinis režimas, įvedama asmenų veiklos, įsitikinimų kontrolė, taip pat
veikia vienpartinė sistema, peršama vieninga ideologija);
3) Kariniai režimai (atsiranda po valstybės perversmo, kai kariškiai paima valdžią į savo rankas);
4) Rasistiniai režimai (vykdoma rasinė diskriminacija).

IX tema. Rinkimai ir referendumas

1. Rinkimų teisės samprata. Sąvokos susijusios su rinkimais
Rinkimai – tai valdžios organų formavimo ar įgaliojimų pareigūnui suteikimo procedūra, kuri vykdoma
balsuojant ir esant pretendentų konkurencijai.
Rinkimai naudojami tiek valdžios institucijų formavimui, tiek atskirų pareigūnų išrinkimui /pvz., JAV
renkami šerifai, kai kuriose V – teisėjai/. Būtinas rinkimų požymis – balsavimas, o taip pat pretendentų
konkurencija /min 2 konkurentai/. Kartais balsavimas vyksta, tačiau nėra rinkimų. Tai pvz., toks atvejis, kai
yra siūloma vieno asmens kandidatūra į tam tikrą postą, o tam tikra institucija sprendžia šio asmens
paskyrimo klausimą /taip skiriamas MP/. Tačiau tai nėra rinkimai. Čia balsuojama, bet balsavimas skirtas tik
pritarimui ar nepritarimui.
Rinkimai – vienas iš svarbiausių demokratijos institutų. Tai vienas iš būdų, kuriais tauta gali išreikšti savo
valią. Įgaliojimai traktuojami kaip gauti iš tautos /parlamentas veikia tautos vardu/.
Rinkimų – tai procedūra y, kai rinkėjų korpusas balsuoja, suteikia pasitikėjimo mandatą. Rinkimais yra
legitimuojama valdžia/ Išrinktos valdžios institucijos laikomos teisėtomis.
Rinkimai pagal jų trukmė gali būti klasifikuojami:
1. Vieno turo, kai balsuojama vieną kartą;
2. Dviejų turų.
Tiek vieno, tiek dviejų turų rinkimai priklauso nuo to, kokia yra rinkimų sistema, naudojama V. Kai rinkimų
sistema yra absoliutinė mažoritarinė, tuomet rinkimai būna dviejų turų. Tuo tarpu kai yra paprasta
mažoritarinė rinkimų sistema, pakanka vieno turo rinkimų.
Rinkimai laikomi neįvykusiais, kai rinkimų dieną neatvyksta įstatymais nustatytas rinkėjų skaičius. Paprastai
būtinas rinkėjų skaičius išreiškiamas procentais (dažniausiai 50%). Rinkėjų dalyvavimo procentas
nustatomas siekiant išvengti piktnaudžiavimo rinkimais. T.y., kad nebūtų kalbama visos tautos vardu, kai
balsavo tik maža tautos dalis.
Minimalus rinkėjų skaičius dažniausiai nustatomas referendumu. Tai irgi tautos valios išreiškimas.
Referendumas laikomas įvykusiu, jei jame dalyvavo ne mažiau kaip 50% visų rinkimų teisę turinčių piliečių.
Tai nemažas procentas. Tačiau toks reikalavimas visai pagrįstas (norima sužinoti tikrąją tautos valią).
Kai rinkimai neįvyksta, organizuojami nauju rinkimai (taip ir vadinami) /pvz., kai buvę rinkimai pripažįstami
negaliojančiais, kai nėra reikiamo skaičiaus rinkėjų/. . Jei rinkimai susideda iš dviejų turų, tai antras turas
nėra nauji rinkimai, tai pirmojo turo tęsinys. Nauji rinkimai organizuojami ir tuomet, kai buvę rinkimai
pripažįstami negaliojančiais, t.y., kai pažeidžiami rinkimus reglamentuojantys įstatymai, rinkimams nustatyta
tvarka.

Rinkimai gali būti:

1. Eiliniai;
2. Neeiliniai.
Eiliniai. Jie vyksta periodiškai, praėjus įstatymų nustatytam laiko tarpui. T.y., pasibaigus įgaliojimų laikui,
kadencijai /LRS – 4 metai/.
Neeiliniai. Šie rinkimai vyksta pirma laiko. Paleidus parlamentą, skiriami nauji rinkimai. Kadangi jie vyksta
nepasibaigus kadencijai, todėl jie ir vadinami neeiliniais.
Rinkimų periodiškumas priklauso nuo renkamo organo įgaliojimų laiko. Kadencija dažniausiai būna
nustatoma konstitucijoje. Paprastai parlamentas renkamas 4, 5 metams. Kartais – trumpesniam laikui /JAV
Žemieji rūmai renkami 2 metams, Aukštieji – 6, tačiau kas 2 metus vyksta rinkimai (atnaujinamas 1/3 narių).
Kai kongreso rinkimai sutampa su prezidento rinkimais → didieji rinkimai/. Savivaldybių tarybų įgaliojimų
laikas 2, 3 kartais 5 metai.

49
 50
Kadencijos trukmė gali būti įvairiai vertinama. Kai įgaliojimų laikas trumpesnis, išrinktieji turi glaudesnius
ryšius su rinkėjais. Rinkėjams nereiks ilgai laukti, kol bus galima atsisakyti nepageidaujamų parlamento
narių. Taigi, rinkėjus tenkina trumpesnė kadencija. Tačiau ji sukelia nemažai problemų. Per trumpą laiką
išrinkti asmenys nespėja susipažinti su parlamentinio darbo tvarka, sąlygomis.
V, kur yra parlamentinis valdymas, parlamentą galima paleisti pirma laiko. Jei parlamentas ‘nepakenčiamas’,
vyksta politinės krizės, prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus.

Rinkimų sistema
Rinkimų sistema (plačiąja prasme) – tai visuma visuomeninių santykių, susijusių su rinkimų organizavimu,
jų vykdymo tvarka ir rinkimų rezultatų nustatymu.
Rinkimų sistema (siaurąja prasme) – rinkimų rezultatų nustatymas ir deputatų mandatų paskirstymo tarp
deputatų būdai. Šiuo atveju – tai lyg ir vienas elementas iš rinkimų sistemos plačiąja prasme.
Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos:
1. Mažoritarinė;
2. Proporcinė.

Rinkimų teisė
Objektyviąja prasme rinkimų teisės – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl
rinkimų organizavimo, vykdymo ir rezultatų nustatymu.
Objektyvioji rinkimų teisės susideda iš įvairių teisės normų, kurios priklauso ne tik konstitucinei, bet ir
finansų, civilinei teisei. Šios normos didžiąja dalimi yra procesinės, nustatančios įvairias procedūras
/organizavimą, vykdymą/. Aišku, yra ir materialinių teisės normų, kurios nustato piliečių, kandidatų teises.
Rinkimų teisė objektyviąja prasme susideda iš daugybės normų. Yra daug įstatymų, reglamentuojančių
rinkimų procedūrą /Parlamento; Prezidento; Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymai/. Kiekvieni rinkimai turi
savų ypatumų. Todėl ir yra tiek daug atskirų įstatymų. Pažymėtina, kad linkstama prie kodifikuotų įstatymų.
Pvz., Prancūzija turi rinkimų kodeksą, kuriame kompleksiškai sureguliuoti visi rinkimų klausimai.
Šalia teisės normų, rinkimų procedūras reguliuoja ir kitos normos:
1. Politinės. Jas rengia politinės partijos /kandidatūrų skėlimo tvarka, svarstymo normos/;
2. Moralės;
3. Papročiai, tradicijos;
Kitos socialinės normos yra papildomi rinkimų sistemos reguliatoriai, į rinkimų institutą neįeina,
funkcionuoja greta rinkimų teisės.

Subjektyviąja prasme rinkimų teisė – tai piliečiui valstybės garantuota teisė ir galimybė dalyvauti
rinkimuose, renkant valkstybės organus ar pareigūnus.
Subjektyvioji rinkimų teisės – tai lyg tam tikras subinstitutas. Subjektyvioji rinkimų teisė nėra vienoda:
1. Aktyvioji;
2. Pasyvioji.
Aktyvioji. Tai piliečio galimybė dalyvauti rinkimuose sprendžiant kad atiduoti savo balsą. Aktyvioji rinkimų
teisė siejama su tam tikru amžiumi. Daugeliu atveju – su pilnametyste (18 metų). Kai kuriose V /P. Amerika/
- 16 metų. Aktyvios rinkimų teisės neturi nepilnamečiai, ji nepripažįstama neveiksniems asmenims.
Pasyvioji. Tai galimybė kandidatuoti, pretenduoti būti išrinktu į Parlamento, savivaldybių tarybų narius. Šiai
rinkimų teisei nustatomas aukštesnis amžiaus cenzas. Tai siejama su įgyta gyvinimo patirtimi, profesiniu
patyrimu.

Deputatų atšaukimo teisė

Tai procedūra, kai asmuo, turintis mandatą, gali būti pirma laiko atšaukiamas. Atšaukimo teisė – ja anksčiau
laiko nutraukiamas mandatas ar kitų pareigūnų įgaliojimai.
Deputatų atšaukimas pačių rinkėjų valia praktikuojamas labai retai. Šis institutas buvo plačiai propaguojamas
komunistinėse šalyse. Tačiau čia buvo falsifikuojami rinkimai, o deputatų atšaukimo institutas buvo tik
deklaruojamas.

50
 51
Jei deputatas padaro nusikaltimą – jis gali būti pašalintas iš pareigų, naudojant apkaltos procedūrą. Todėl
deputatų atšaukimo teisė nesiderina su demokratinės V koncepcija, laisvo mandato principu.
Kai kuriose JAV savivaldybių lygmeny taikomas deputatų atšaukimas.

2. Rinkimų teisės principai

Rinkimų teisės principai – tai subjektyvios rinkimų teisės realizavimo sąlygos, kurių laikymasis rinkimų
metu garantuoja realias galimybes tautos valiai išaiškinti ar pareikšti.
Svarbiausi rinkimų teisės principai:
1. Visuotinė rinkimų teisė;
2. Lygi rinkimų teisė;
3. Tiesioginė rinkimų teisė;
4. Laisvas, slaptas balsavimas.

Visuotinė rinkimų teisė. Subjektyvioji rinkimų teisė turi būti pripažįstama visiems suaugusiems šalies
piliečiams /išimtis – nepakaltinami asmenys/. Kai kuriose V rinkimuose gali dalyvauti ir asmenys, neturintys
tos V pilietybės. Tai nustatoma tarptautinėse sutartyse. Dažniausiai susitaria gretimos V. ES valstybėse
municipaliniuose rinkimuose negali būti kliudoma dalyvauti ir asmenims, nuolat gyvenantiems kitoje V
/pvz., belgai, gyvenantys Vokietijoje/. Taigi, pilietybė, kaip būtina subjektyviosios rinkimų teisės sąlyga,
traktuojama laisviau.
Rinkimai – politinė teisė, todėl paprastai pripažįstama tik piliečiams. Piliečiai, turintys aktyviąją rinkimų
teisę, vadinami rinkėjais. O jų visuma – rinkėjų korpusu /elektoratu – šis terminas plačiai naudojamas
politologijoje/.
Rinkimų teisėje yra nustatomi tam tikri cenzai. Cenzai – papildomi reikalavimai, specialios sąlygos
rinkėjams. Rinkimų cenzai koreguoja visuotinės rinkimų teisės principą. Dažniausi rinkimų cenzai:
1. Amžiaus cenzas. Rinkimų teisę turi asmenys, sulaukę tam tikro amžiaus;
2. Pilietybės cenzas. Tai kriterijus, pagal kurį atrenkami asmenys, galintys būti rinkikais;
3. Sėslumo cenzas. Tai reikalavimas pragyventi tam tikroje teritorijoje nustatytą laiką (kartais
reikalaujama, kad asmuo nuolat gyventų tam tikroje teritorijoje);
4. Išsilavinimo (raštingumo) cenzas. Reikalaujama ne kokio nors ypatingo išsilavinimo, o
paprasčiausiai, kad žmogus mokėtų skaityti ir rašyti;
5. Religinis (konfesinis) cenzas. Reikalaujama išpažinti tam tikrą tikėjimą;
6. Moralinis cenzas. Tai reikalavimai, skiriami kandidatams /nepriekaištinga reputacija/ (Nyderlandai);
7. Turto cenzas. Tai reikalavimas turėti nekilnojamo turto. Kažkada turtas suteikdavo tam tikrų
privilegijų /asmuo, turintis nekilnojamo turto gaudavo ir antrą balsą/.
Cenzai traktuojami kaip nepageidautinas dalykas. Tačiau kai kurie jų yra teigiami /amžiaus cenzas/. Kai
kuriose V 19-ame amžiuje buvo lyties cenzas. Moterys rinkimuose negalėjo dalyvauti. Kai kur tik 20-ame
amžiuje šis cenzas buvo panaikintas /Šveicarijoje – tik po II PK/.

Lygi rinkimų teisė. Tai vienodos įtakos rinkimų rezultatams galimybė. Pagrindinis reikalavimas, kad renkant
parlamento narį, jis atstovautų maždaug tą patį rinkėjų skaičių. Todėl sudaromos rinkiminės apygardos. Jas
sudarant siekiama, kad jos gyventų vienodas rinkėjų skaičius. Tiesa, leidžiamos tam tikros paklaidos /iki 5
%/.
Naudojant proporcinę rinkimų sistemą, mandatai paskirstomi naudojant tam tikras formules. Rinkiminis
barjeras – nustatomas min. rinkėjų skaičius, užtikrinantis galimybę dalyvauti mandatų paskirstyme. Politinės
partijos, nesurinkusios min. rinkėjų skaičiaus, iškrenta. Dažniausiai nustatomas 4 – 5% barjeras.
Įvedant rinkiminį barjerą, siekiama, kad parlamente nebūtų labai daug politinių partijų, taip pat – smulkių
partijų. Nes jei jų būtų labai daug, atsirastų nestabilumas, nepastovumas. Išimtys kartais daromos tautinėms,
religinėms grupėms. LR iš pradžių (1992) nebuvo taikomas rinkiminis barjeras, siekiant kad mažumos turėtų
atstovus. Tai yra pozityvi diskriminacija.

51
 52
Tiesioginė rinkimų teisė. Rinkėjai patys tiesiogiai balsuoja už kandidatą, atlieka savo pilietinę pareigą.
Dažniausiai to reikalaujas įstatymas. Tam reikalui numatytas balsavimas paštu. Kai kur galima balsuoti pagal
įgaliojimą už kitą asmenį.
Tiesioginiais rinkimais balsuojama už kandidatą. Kai kuriose V rengiami daugiapakopiai rinkimai – renkami
rinkikai, kurie vėliau balsuoja už kandidatą /JAV taip renkamas prezidentas/.

Slaptas balsavimas. Šio principo paskirtis – laiduoti laisvą valios pareiškimą. Niekas neturi žinoti, kaip
rinkėjas balsavo. Tam tikslui ruošiamos specialios kabinos. Slaptam balsavimui dar naudojama mechaninė
technika. Draudžiama žymėti biuletenius, persekioti asmenis, dėl jų politinių pažiūrų.
Su slaptu balsavimu siejamas laisvas dalyvavimas rinkimuose. Kiekvienas pilietis pats sprendžia, ar
pasinaudoti rinkimų teise, ar ne. Daugumoje V egzistuoja laisvas dalyvavimas /patys piliečiai registruojasi/.
Tačiau kai kuriose V nustatomas privalomas votumas /privalomas dalyvavimas/. Nustatoma atsakomybė už
nedalyvavimą rinkimuose /Australija (baudos), Graikija (baudos), Turkija (baudos, kartais laisvės atėmimas),
Belgija (įspėjimas ar baudos), Argentina (baudos, draudimas užimti tam tikras pareigas)/. Privalomas
dalyvavimas prieštarauja laisvų rinkimų principui. Tačiau jis įvedamas turint gerų tikslų, jis užtikrina apie
90% dalyvavimą rinkimuose. Ten, kur nėra tokios pareigos, rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė rinkėjų.
Piliečių atsisakymas dalyvauti rinkimuose – absentizmas. Šio reiškinio priežastys labai įvairios: politinės
/nežino, už ką balsuoti/; indiferentiškumas /abejingumas, nesidomėjimas valdžia/.

3.Rinkimų procesas(RP).
RP – tai įstatymais ir kitomis socialinės normomis sureguliuota veikla, susijusi su rinkimų organizavimu ir jų
vykdymu. Socialinės normos – tai politinės normos ir pan. RP yra gana sudėtingas. Jo metu vyksta daug
veiksmų, agitacijų. Dėl to RP skaidomas į etapus.
Svarbiausi RP etapai:
1) Rinkimų paskyrimas. Tai veiksmas, kuris gana formalus. Tai rinkimų datos paskyrimas. Tą datą nustato
ir rinkimus paskiria valstybės vadovas, kai vyksta parlamento rinkimai, o dėl prezidento rinkimų datą
nustato parlamentas. Šis veiksmas turi rimtas teisines pasekmes, nes nustačius datą, prasideda visa kitų
RP veiksmų serija. Kai kuriose valstybėse rinkimų data nustatyta įstatymuose, ir dėl to ten tokio etapo
nebūna. Rinkimų datos nustatymas įstatymais turi t.t. prasmę – nebelieka jokios galimybės manipuliuoti
terminais. JAV – konstitucijoje nustatyta, kad rinkimai vyksta lapkričio pirmą antradienį po pirmo
pirmadienio.
2) Rinkiminių apygardų ir rinkiminių apylinkių nustatymas . R apygarda – tai teritorija, nuo kurios renkamas
1 parlamento narys ar keli parlamento nariai. Sudarius R apygardą yra galimybė patikrinti lygių
galimybių principo įgyvendinimo praktiką. Kiekvienoje R apygardoje turi būti daugmaž vienodas rinkėjų
skaičius. Kiekvienas mandatas turi atstovauti tokį patį rinkėjų skaičių. Atsižvelgiama į administracinį
teritorinį valdymą. Jo laikantis yra paprasčiau spręsti klausimus, kaip suskirstyti teritoriją į rinkimines
apygardas, kad būtų vienodas rinkėjų skaičius. Tačiau tam tikrų nukrypimų būna. Patys rinkimų įstatymai
leidžia tam tikrus nukrypimus. Laikantis principo, kad mandatas atstovauja tą patį rinkėjų skaičių, yra
naudojamas žodis “daugmaž”. Leidžiama, kad rinkėjų skaičius skirtųsi nuo kelių procentų iki kelių
dešimčių. Kai piktnaudžiaujama, tai jau nusižengiama. R apylinkės sudaromos R apygardų viduje. Jose
vyksta balsavimas. Jos sudaromos pačių rinkėjų patogumui. Jose būna apie vieną, du ar kelis tūkstančius
rinkėjų. Rinkiminės teritorijos dažniausiai, kai būna sudaromos vieną kartą, po to kitiems rinkimams
būna tik patikslinamos. Dažniausiai daromi tik patikslinimai, kad išlyginti skaičių.
3) Rinkimų organų (institucijų) sudarymas. Tai rinkimus organizuojančios ir vykdančios institucijos, kurios
vadinamos rinkiminėmis komisijomis ar tribunolais. R komisijos būna:
1) Centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Ji veikia visoje valstybės teritorijoje, metodiškai
vadovauja kitoms komisijoms, prižiūri jų veiklą, atsako už visų rinkimų organizavimo tvarką,
vykdymo tvarką, sprendžia klausimus, prižiūri, kad būtų laikomasi rinkimų įstatymų
reikalavimai.
2) Teritorinės rinkimų komisijos. Svarbiausios – rinkiminių apygardų rinkimų komisijos. Jos
organizuoja rinkimų apygardų darbą ir prižiūri rinkimų apylinkių komisijų darbą.

52
 53
3) Rinkiminės apylinkės rinkimų komisijos. Tai žemiausios grandies, smulkiausios komisijos, bet
labai svarbios.
R komisijas sudaro valstybės vadovas ar vyriausybė, kartais parlamentas. Įstatymai nustato sąlygas,
reikalavimus ir pan. šioms komisijoms ir jų nariams. Nariai turi būti depolitizuoti. Taip siekiama išvengti
galimo įtakos. Praktikoje : dalis komisijų būna profesionalūs valdininkai (teisininkai, ekonomistai, valstybės
tarnautojai), reikalavimas jiems toks, kad nebūtų politinių partijų nariai; kita dalis – politinių partijų atstovai.
Šiuo atveju tas partijos atstovavimas būna paremtas parlamentiniu statusu. Teikiama tam tikra privilegija
politinėms partijoms, turinčioms atstovus parlamente. Tai motyvuojama tuo, kad pačios politinės partijos
kontroliuoja viena kitą. Tai savikontrolės mechanizmas.
4) Rinkėjų registracija. Rinkėjų registracija tenka apylinkių komisijoms. Rinkėjų registracija būna:
1) laisva (pats rinkėjas, norintis dalyvauti rinkimuose, turi atvykti ir užsiregistruoti. Turi pateikti
dokumentus. Po rinkimų paskyrimo yra paskiriamas laikas, kad rinkėjai užsiregistruotų. Tas
registravimas baigiasi dažniausiai savaitė iki rinkimų datos. Neužregistruoti žmonės vadinami
indiferentiškais.
2) Privaloma (sudaromi visų potencialių rinkėjų sąrašai. Tai pavedama R apylinkių komisijoms. Padeda
policija, mokesčių inspekcija. Piliečiai gali patikrinti, ar jie įrašyti į tuos sąrašus. Rinkėjų sąrašai yra
privalomi, kur yra privalomasis votumas (kai yra sancija už nedalyvavimą rinkimuose). Tai reikalinga
tam, kad žinoti, kiek balsuos žmonių, kiek reikia biuletenių ir pan.
5) Kandidatų kėlimas. Jis vyksta nustatytais terminais. Kandidatų kėlimas turi būti užbaigtas maždaug prieš
mėnesį iki rinkimų dienos, nes turi vykti agitacija. Kandidatų kėlimas vyksta įvairiai: (1) patys asmenys
gali kelti kandidatūrą. Šiuo atveju reikia, kad būtų surinktas rinkėjų parašų reikalingas skaičius. Pats
išsikeliantis asmuo prašo jį paremti. Dar viena priemonė, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams –
rinkimų užstatas. Pretendentas į kandidatus turi įnešti tam tikrą sumą pinigų į banko sąskaitą; ir po to, kai
surinktas reikalingas rinkėjų parašų skaičius, įnešta suma – rinkimų komisija sprendžia jį užregistruoti
kaip kandidatą. (2) Kandidatus taip pat gali kelti politinės partijos. Tai dažniausiai pasitaikantis atvejis.
Politinė partija visada žino, ką kelti, kokius sąrašus sudaryti ir pan. Nebereikalingi rinkėjų parašai. Bet
užstatas visgi reikalingas, tačiau jis būna mažesnis. Užstatas papildo valstybės biudžetą. (3) Kai kuriose
valstybėse būna dar viena kandidato kėlimo galimybė – kandidatus gali kelti piliečių grupės savo
iniciatyva. Anksčiau buvo, kad kandidatus keldavo darbo grupės, visuomeniniai kolektyvai. Iškeltos
kandidatūros teikiamos apygardos rinkimų komisijai arba jei vyksta parlamento rinkimai – tai atlieka
centrinė (vyriausioji) rinkimų komisija. Kartais būna ir papildomų reikalavimų. Reikalaujama, kad
žmonės, kurie nori iškelti savo kandidatūrą, turi prisipažinti apie dalyvavimą slaptose užsienio valstybių
tarnybose. Kai prisipažįsta, rinkėjai išsprendžia, ar jis gali kandidatuoti. Jei kandidatas nuslepia ir tą faktą
išaiškina rinkimų komisija – jo neregistruoja kaip kandidato. O jei jo buvę ryšiai išaiškėja jau išrinkus
parlamentą – gali būti atimamas mandatas. Užregistravus visus kandidatus, prasideda rinkiminė agitacija.
6) Rinkiminė agitacija. Tai galimybė patiems kandidatams susitikinėti su rinkėjais, kalbėti per TV ar radiją.
Rinkiminė agitaciją plačiausiai organizuoja ir vykdo politinės partijos, jos organizuoja savo kandidatų
rėmimą. Rinkinė agitacija reikalauja nemažai lėšų. Apie finansinius šaltinius turi būti informuojamos
rinkimų komisijos ir visuomenė. turi būti žinoma, kas eina į valdžią. Įstatymas numato, kad dalį išlaidų
finansuoja valstybė ir biudžeto. Vyriausioji rinkimų komisija nuperka laiką TV, radijo laidose ir jį
padalina kandidatams. Greta šio valstybinio finansavimo kandidatai gali naudotis savo ar savo rėmėjų
lėšomis. Rėmėjais gali būti kiekvienas pilietis, firma, išskyrus biudžetą. Nustatomi tam tikri maksimalūs
finansinių dovanų dydžiai, kad būtų lygios galimybės. Apie finansinius šaltinius turi būti deklaruojama su
paaiškinimais, kas juos remia. Užsienio valstybių finansinės lėšos neleidžiamos naudoti rinkimų
kampanijoje. Rinkimų agitacija baigiasi likus dienai ar dviem iki rinkimų dienos. Jei vyksta jau neleistinu
laiku įvairūs renginiai, kaip rinkimų agitacija – tai jau taikomos sankcijos.
7) Balsavimas. Jis vyksta rinkimų dieną, dažniausiai vieną diena, bet kartais dvi, kai yra didesnes valstybės.
Balsavimas – laikas, kai rinkėjai atvyksta į rinkimines apylinkes ir patys sprendžia, už ką balsuoti. Svarbu
užtikrinti balsavimo slaptumą. Visada būna balsavimo kabinos, po to biuletenis metamas į balsadėžę.
Balsavimo dieną balsavimo patalpoje leidžiama dalyvauti politinių partijų atstovams – kurie vadinami

53
 54
stebėtojais. Tai užtikrina tam tikrą tvarką. Gali būti rašomi skundai dėl balsavimo tvarkos pažeidimų. Jie
duodami vyriausiajai rinkimų komisijai ar teismui. Pasibaigus rinkimams, tai paskelbiama.
8) Balsų skaičiavimas. Jis vyksta stebėtojams matant. Bet skaičiuoja balsus rinkimų komisijos nariai.
Surūšiuojami biuleteniai ir suskaičiuojami balsai. Po to surašomas balsų skaičiavimo protokolas, jį
pasirašo apylinkės komisijos nariai,jis užantspauduojamas ir siunčiamas į apygardos rinkiminė komisiją.
Čia, gavus protokolus, sumuojami balsai apygardoje. Iš rinkimų apygardų dokumentai perduodami
centrinei rinkimų komisijai. Ji nustato galutinius rinkimų rezultatus. Kai gaunama skundų, juos nagrinėja
rinkimų komisijos, jų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Kol teismas nagrinėja skundą, galutiniai
rinkimų rezultatai neskelbiami. Teismo sprendimai neskundžiami. Įstatymai nustato labai glaustus
terminus skundui paduoti (2, 3 paros), tokie patys terminai skiriami ir teismui.

4.Rinkimų sistemos (RS).

RS nagrinėjamos siaurąja prasme. RS – tai mandatų tarp kandidatų paskirstymo būdai. Literatūroje randama
duomenų, kad egzistuoja apie 100 RS, nes kiekviena valstybė pati gali nustatyti tam tikrą tvarką skaičiuoti
rinkimų rezultatus. Paprastai tai būna daugiausia tam tikros RS variacijos, nes pagrindiniai bruožai išlieka
vienodi. Svarbiausios RS yra šios:
1) Mažoritarinė RS;
2) Proporcinė RS.
Po II PK naudojama dar mišri RS. Tai šių dviejų sistemų derinimas. Ji naudojama ir LT.

MAŽORITARINĖ RS. (Balsų daugumos sistema). Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiau
balsų, nei kuris nors iš konkurentų. Ši sistema turi savo porūšius:
1) Santykinės daugumos mažoritarinė sistema;
2) Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema;
3) Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema.
Santykinės daugumos mažoritarinė sistema – reikalaujama, kad vienas iš kandidatų surinktų daugiau balsų,
nei kitas atskiras kandidatas. Sakykime: yra 12 kandidatų, dalyvavo 10 000 rinkėjų. Vienas iš kandidatų gavo
2000 balsų, o kiti likę 11 – pasidalijo likusius balsus, bet nė vienas iš tų 11 negavo 2000. Laimėjo asmuo,
surinkęs 2000. Tačiau gaunami rezultatai yra įdomūs, nes visi kiti kartu surinko pagal pateiktą pavyzdį 8000.
Reiškias visi 8000 buvo prieš tą, kuris surinko 2000. Dėl to ši sistema peikiama, nes nėra tikro atstovavimo.
Siekiant tobulinti šią sistemą, pereinama prie absoliučios daugumos sistemos. Tokia sistema buvo ir LT šių
metų rinkimuose.
Absoliučios daugumos mažoritarinė sistema – laimi tas, kuris surenka ne mažiau kaip 50 procentų + 1 balsas
nuo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Esant šiai sistemai, atsitinka kitas negeras dalykas. PVZ.: 12 kandidatų
per rinkimus nesurenka absoliučios balsų daugumos. Todėl po pirmojo turo organizuojamas antras turas. Į jį
atrenkami 2 kandidatai, surinkę daugiausiai balsų. Antrame ture paprastai nereikalaujama absoliučios balsų
daugumos. Tas mandatas, kuris gaunamas tokiu būdu, įgyja tam tikrą svorį. Išrinktas kandidatas atstovauja
daugiau kaip pusę rinkėjų. Kai vyksta antras turas, gali būti, kad tas, kuris pirmame ture laimėjo, pirmame
ture pralaimi.
Kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema – taikoma itin retai, nes reikalaujama, kad už kandidatą
balsuotų 2/3, ¾, ar 60 procentų, bet daugiau kaip pusė. tai nėra labai realu. Tokiu atveju rinkimai gali būti
paskelbti neįvykusiais.
Mažoritarinė RS patinka rinkėjams, nes visada matomi konkretūs asmenys, iš kurių pasirenkamas vienas. Ši
sistema kartu pasižymi vienu dideliu trūkumu – jai esant “prapuola” daug rinkėjų balsų. Ši sistema aiškinama
kaip neteisinga. Ši sistema garantuoja laimėjimą stambioms politinėms partijoms. Didelės partijos laimi, o
mažos – nežinomos ir turi mažiau galimybių.

PROPORCINĖ RS. Ji yra ne sena. Atsirado XIX a., pirmą kartą 1889 m. Belgijoje. Pagrindinė šios RS idėja
– užtikrinti proporcingą politinių jėgų atstovavimą. Principai:
1) Visada sudaromos daugiamandatės rinkiminės apygardos ar bendranacionalinė R apygarda (ji taikoma
mažesnėse valstybės). Esant mažoritarinei RS – sudaromos vienmandatės R apygardos.

54
 55
2) Keblu nustatyti ir paskirstyti mandatus. Yra balsuojama už atskiras politines partijas. Skaičiuojama, kiek
balsų kuri politinė partija surinko, po to, atsižvelgiant į tą proporciją, dalijami parlamento narių mandatai.
Esant proporcinei RS naudojamas rinkiminis barjeras – nustatomas minimalus procentas balsų, kuri
politinė partija turi surinkti, kad galėtų dalyvauti mandatų dalybose. Rinkimų barjeras būna dažniausiai 5
procentai (LT0. To tikslas – užtikrinti, kad nebūtų parlamente daug politinių partijų įvairovės.
3) Sudaromos daugiamandatės rinkimų apygardos. Iš vienos rinkiminės apygardos renkama grupė
parlamento narių. Čia konkuruoja partijos: rinkėjai balsuoja už sąrašus, pateiktus politinių partijų.
Kiekvienai politinei partijai tenka tiek vietų parlamente, kiek išeina pagal surinktą balsų skaičių.
Skaičiavimui naudojamas rinkiminis metras (rinkiminė kvota). Natūrali rinkiminė kvota apskaičiuojama
dalijant rinkėjų balsus iš mandatų skaičius. T.y., jei yra 10 tūkst. rinkėjų ir 5 mandatai, tai rinkiminė kvota
yra 2000. Praktikoje būna taip: Keturios politinės partijos dalyvauja rinkimuose. Balsai tarp partijų
pasiskirsto:
1. A – 45 000
2. B – 34 000
3. C – 15 000
4. D – 6 000
Rinkiminis metras - 20 000 (100 000 gyventojų / 5 mandatų).
Partijai A atitenka 2 mandatai, partijai B – 1. Kiti trys mandatai lieka. Kyla klausimas, kaip juos paskirstyti.
Greta natūralios rinkiminės kvotos naudojamas dar ir toks skaičiavimo principas: rinkėjų skaičius / mandatas
+ 1. Tuomet partijai A tenka tiek pat (2 mandatai), o partijai B – 2. Gali būti atsižvelgiama į liekaną.
Mandatas atitenka tai partijai, kuriai po visų skaičiavimų lieka didžiausia liekana. Šiuo atveju mandatas
atitenka partijai C (liekanos: partija A – 13 000; B – 2 000; C – 15 000; D – 6 000).
Gali būti naudojama ir kitokia mandatų paskirstymo metodika – daliklio metodas (d’Ondto). Šiuo atvejai
partijų surinkti balsai dalijami iš 1, po to iš 2, vėliau iš 3 ir t.t.

Daliklis Partija A Partija B Partija C Partija D

/1 45 000 (I) 34 000 (II) 15 000 6 000
/2 22 500 (III) 17 000 (IV) 7 500 3 000
/3 15 100 (V) 11 300 5 000 1 000

(V) skaičius yra rinkiminis metras. Galima dalinti ir iš neporinių skaičių.

Kartais iškyla tam tikri keblumai. Pvz., partijos surinko vienodą balsų skaičių. Tokiu atveju prioritetas
paprastai teikiamas partijai, turinčiai daugiau mandatų. LR – vienoje apygardoje kandidatai surinko vienodą
balsų skaičių. Prioritetas buvo atiduotas vyriausiam kandidatui.

Esant PRS didžiausia rinkėjų dalis dalyvauja mandatų paskirstyme. Rinkėjų balsai ‘nedingsta’. Todėl tai
teisingesnė rinkiminė sistema. Ji sudaro galimybę didžiajai rinkėjų daliai turėti savo atstovus. Be to, PRS
atveju padidėja politinių partijų reikšmė. Faktiškai be mandatų lieka mažiausiai balsų surinkusi politinė
partija.

Labai dažnai naudojamas rinkiminio barjero (rinkiminio slenksčio) metodas. Politinės partijos, kurios
nesurenka min. rinkėjų skaičiaus, išbraukiamos iš sąrašų.

Vienas iš PRS trūkumų – didelis parlamentinių politinių partijų skaičius (parlamentinė politinė partija yra
tokia, kuri gauna vietų parlamente). Didelis parlamentinių politinių partijų skaičius parodo, kad egzistuoja
politinis pliuralizmas. Tokiu atveju nėra vienos politinės partijos, turinčios absoliučią daugumą. Šalies
vyriausybė formuojama koalicijos pagrindu. Dauguma - 50% + 1 balsas. Tik ji užtikrina galimybę
kontroliuoti darbą parlamente. Todėl daugelyje V ir susidaro parlamentinė koalicija, koalicinė vyriausybė.
Koalicinė vyriausybė ir koalicinė parlamentinė dauguma nėra pakankamai stabilios. Dažnai atsiranda
nesutarimai, prieštaravimai. Opozicinės partijos įvairiais būdais stengiasi išardyti koalicijas. Kai viena

55
 56
politinė partija išeina iš koalicijos, koalicija sugriūna, o tuomet ir nėra daugumos. Todėl PRS dažnai ir
kritikuojama. T.y., ji neužtikrina politinio stabilumo.
Tačiau PRS sudaro geriausias sąlygas veikti visoms politinėms partijoms dalyvauti valdant V (daugiapartinė
sistema). MRS yra palankiausia stambioms politinėms partijoms, nes čia rinkimus dažniausiai laimi politinių
partijų atstovai.

MIŠRI RS. Tai yra MRS ir PRS derinys. Dalis parlamento narių renkami pagal mažoritarinę RS, kita dalis –
pagal proporcinę RS. Tokiu atveju bandoma patenkinti piliečių norus, o taip pat ir politinių partijų valią.
Mišri RS naudojama ir LT (71 ir 70). Taip pat Vokietijoje. Mišri RS – kompromisas tarp dviejų pagrindinių
sistemų.

5. Referendumas
Plebiscitas, visaliaudinė apklausa, liaudies balsavimas.
Plebiscitas. Referendumas ir plebiscitas - lygiavertės sąvokos. Plebiscitas – prancūzų kilmės žodis, reiškiantis
visaliaudinį balsavimą. Anglosaksų teisinėje sistemoje vartojamas referendumo terminas.
Kartais nurodoma, kad plebiscitas – tai toks liaudies balsavimas, kurio metu sprendžiami svarbiausi V
klausimai. O referendumu sprendžiami daugiau šalies vidaus klausimai. Tačiau daugelis nemato ir nedaro
skirtumo tarp plebiscito ir referendumo.
Visaliaudinė apklausa. Jai esant gali būti naudojamas ne tik balsavimo, bet ir kiti būdai, kurių pagalba
sužinoma visuomenės nuomonė.
Visaliaudinis balsavimas. Tai referendumas, kurio metu sprendžiami valstybiniai ar politiniai klausimai. Šis
terminas nėra labai tinkamas. Visaliaudiniame balsavime dalyvauja tik aktyviąją rinkimų teisę turintys
piliečiai.

Organizuoti, skelbti referendumą gali V vadovas ir parlamentas (arba tik jis pats). Kartais V vadovas gali ir
neturėti tokios teisės. Parlamentinio valdymo šalyse, jam suteiktos ne tokios jau ir plačios teisės.
Referendumo iniciatyvos teisė priklauso t.t. parlamento narių skaičiui, kuris paprastai nustatytas V
konstitucijoje. Po to, kai inicijuojamas referendumas, priimamas sprendimas. Kai kuriose V yra liaudies
iniciatyva. T.y., kai referendumo gali reikalauti t.t. rinkėjų skaičius. Tas skaičius apibrėžiamas įvairiai – 50
000 rinkėjų (LT – 300 000); 1%. Tokiu atveju renkami parašai. Be to, nustatomi rekvizitai (turi būti
nurodomas asmens kodas, gyvenamoji vieta ir t.t.).
Taigi, piliečiams leidžiama patiems inicijuoti R. Tai labai demokratiška. Tačiau tuo neturi būti
piktnaudžiaujama. Kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, nustatomas gana didelis rinkėjų skaičius. Kai
surenkamas pakankamas rinkėjų parašų skaičius, parlamentas privalo rengti referendumą. Negali atsisakyti.
Taigi, sprendimą dėl referendumo priima parlamentas arba V vadovas (pvz., Prancūzijoje, kur yra pusiau
prezidentinis valdymas).
Referendumas gali būti tiesiogiai siejamas su parlamentu. Referendumu pats rinkėjų korpusas sprendžia
įvairius klausimus. Tuo tarpu parlamentas – rinkėjus atstovaujanti institucija.
Referendumo rengimas dažnai kelia grėsmę parlamentarizmui, atstovaujamai demokratijai. Pati tauta pradeda
spręsti klausimus, tuo parodydama nevisišką pasitikėjimą parlamentu.

Referendumu sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus aiškaus atsakymo negaunama. Kai kurių V
konstitucijose naudojamas neigiamo apibrėžimo metodas, t.y. kokie klausimai negali būti sprendžiami
referendumu /pvz., mokesčių/. Tai dažniausiai ilgo ir išsamaus svarstymo reikalaujantys klausimai.
Paprastai referendumu teikiami spręsti svarbiausi valstybės politinio gyvenimo klausimai, kurie nėra
konkretizuojami. Vienas iš referendumo ypatumų – ribotumas. Referendumo metu neįmanoma tobulinti
priimtų sprendimų, jų keisti, racionalizuoti, nes referendumo metu pateikiamas konkretus klausimas, į kurį
galima atsakyti /paprastai/ - TAIP/NE. Kadangi atsakymas yra labai kategoriškas, klausimas turi būti
formuluojamas labai konkrečiai. Nuo to, kaip suformuluojamas klausimas, priklauso referendumo sėkmė.
LR organizuoti referendumai:
1. Dėl kariuomenės išvedimo /dauguma pasisakė už/;

56
 57
2. Dėl konstitucijos /projektą rengė LRS/.
Referendumo ribotumas turėtų eliminuoti tokius dalykus, kurių neįmanoma aiškiai įvertinti. Kartais kyla
įvairių neaiškumų, susijusių su referendumu. Retkarčiais dėl to net kreipiamasi į konstitucinį teismą.

Referendumo organizavimo sąlygos, referendumo balsavimo procedūra. Taikomi bendri rinkimų teisės
principai:
1. Dalyvauja piliečiai, turintys rinkimų teisę;
2. Komisijos tokios pat, kaip ir per rinkimus;
3. Vyksta rinkiminė agitacija.
Tačiau referendumui nustatomi t.t. įvykimo reikalavimai. Daugelyje V nustatyta, kad referendumas laikomas
įvykusiu, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių /kitaip gali būti
spekuliuojama rezultatais/. Sprendimas laikomas priimtu, kai piliečių, dalyvavusių rinkimuose, dauguma
pasisako už vieną ar kitą sprendimą. Kartais, dėl ypač svarbių V gyvenimo klausimų, reikalaujama, kad būtų
daugiau kaip pusė visų aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių balsų. Tai absoliuti dauguma.
Referendumu kartais būna sprendžiami klausimai, į kuriuos atsakymai yra alternatyvūs. Tuomet sunkiau
surinkti daugumą.

Referendumo rūšys
Referendumai klasifikuojami labai įvairiai.
1. Valstybinai;
2. Vietiniai.
1 – Jų metu sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai.
2 – Organizuojami t.t. V teritorijoje /administraciniame vienete/. Kartais jie net nevadinami referendumais.
Laikoma, kad tai gyventojų apklausa. Vietiniai referendumai gali būti pavojingi. Gali kilti prieštaravimų tarp
vietinės ir centrinės valdžios.

1. Sprendžiamieji;
2. Patariamieji.
1 – Priimamas galutinis sprendimas.
2 – Klausiama tik gyventojų nuomonės. Vėliau t.t. V institucija priima sprendimą.

1. Privalomieji;
2. Fakultatyviniai.
1 – Tam tikrus klausimus spręsti pavesta tautai, ir tik rinkėjų korpusas gali priimti sprendimą. Tai dažniausiai
referendumai dėl stojimo į tarptautines organizacijas. Pvz., LR draudžiama stoti į postsovietines
organizacijas. Tą draudimą galima panaikinti referendumo keliu.
2 – Sprendžiami bet kokie klausimai. Įstatymų leidėjas gali išspręsti klausimus įstatymų pagalba. Bet gali
pasidomėti ir visuomenės nuomone.

1. Konstituciniai;
2. Paprasti.
1 – Dėl konstitucijos, jos pataisų.
2 – Dėl paprastų įstatymų.

Referendumai vertinami atsargiai ir kritiškai. Žinomi atvejai, kai referendumai buvo rengiami
nedemokratiniais tikslais /fašistinė Vokietija, Prancūzija, Graikiją/. Kartais net karinį perversmą bandoma
įtvirtinti referendumo keliu.

X tema. Parlamento konstitucinė teisinė padėtis.

1.Parlamento samprata, paskirtis.

57
 58
Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti
įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas
tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės
funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija
priklauso nuo valstybės formos.
Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse,
senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip
atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip
priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.),
Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių parlamentų pradžia.
Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas
suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos –
“parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai
diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus.
Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi
visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų
parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų.
Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės.

Pagal kompetenciją parlamentai yra:

1) Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas
gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos
parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos
valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko,
pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas
prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje.
2) Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai).
Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais
lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie
klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių
jos kolonijų (Senegalas) parlamentai).
3) Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras
klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna
federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų
parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos
parlamentai.

Parlamentas – tai nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija ir paprastai parlamentas dirba sesijų forma.
Dažniausiai per metus būna 2 sesijos (pavasario ir rudens, nes vasaros metu ir žiemos vidury būna atostogos).
Kai kuriose autoritarinėse valstybėse ar buvusiuose totalitariniuose ir komunistiniuose režimuose parlamentai
irgi buvo arba yra, tačiau jie nepasižymi nuolatinės veiklos pobūdžiu. Jie šaukiami 2-3 kartus per metus tuo
reikalu, kad priimtų tam tikrus aktus, ir jų veikla nebuvo grynai parlamento veiklos stilius. Tai daugiau buvo
balsavimo mechanizmas, nes tam tikriems aktams reikėdavo suteikti aukščiausią galią. Tai buvo parlamento
inscenizacija.

Kai kuriose valstybėse numatytas parlamento pavadavimas. Tai skamba keistai, nes parlamentas juk yra
nuolat veikianti institucija. Kai kurių valstybių konstitucijos numato, kad ypatingos padėties atveju, jei
parlamentas negalėtų susirinkti, tai visgi turi būti išlaikomas parlamentarizmo principas. Pvz., Vokietija:
esant ypatingai padėčiai, gali būti šaukiamas bendrasis komitetas, kuris susideda iš dalies abiejų rūmų
deputatų. Susirinkęs šis komitetas gali konstatuoti faktą, kad parlamentas susirinkti negali ir tas komitetas
pats perima parlamento įgaliojimus ir vykdo visas parlamento funkcijas, išskyrus konstitucijos leidimą,

58
 59
federalinių klausimų sprendimą ir pan. Ispanijoje yra nuolatinė deputacija, tai taip pat yra tam tikra
parlamento atstovybė, kuri susideda iš 21 nario, ir į ją turi įeiti įvairių frakcijų deputatai. Taip pat Meksikoje
yra nuolatinė atstovybė, kuri gali pavaduoti parlamentą. Tačiau toli gražu ne visų valstybių konstitucijoje
toks atvejis yra numatytas.

2.Parlamento išorinė forma (išorinė struktūra).

Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna:
1) vienerių rūmų parlamentai;
2) dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai).

Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo
siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams,
buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė,
ir aukštuomenė. Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai, su laiku ir buržuazija, todėl šį
sluoksnį atstovavo vidurinieji visuomenės sluoksniai. Aukščiausią padėtį užimdavo aristokratija, kilmingieji,
kurie norėjo ypatingų teisių. Todėl ir formavosi dvejų rūmų parlamentai. Bikameralizmas susiformavo kaip
visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantys visuomenės padėties ypatumus. Žemieji rūmai buvo
formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal
titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldėjama kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario. Dvejų
rūmų parlamento struktūra yra feodalinių valstybių ypatumas, atspindintis to meto valstybių sanklodą.
Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios (iki I PK0. Vėliau, kuriantis naujoms
valstybėms, kai iro kolonijinė sistema, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Besikuriančios valstybės
formavo vienerių rūmų parlamentus. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų
parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo
vienodai.
Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II PK, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Toks parlamentas
suformuotas ir pirmoje demokratinėje valstybėje – JAV. JAV kongresas susideda iš dvejų rūmų: Atstovų
rūmai – atstovauja visai visuomenei, ir Senatas – atstovauja federacijos subjektus. Dvejų rūmų struktūra
pateisinama ir suvokiama federacinėse valstybėse. Tokia rūmų struktūra taip pat yra Vokietijoje, taip pat
kitose valstybėse.
Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir
unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse).

Dvejų ir vienerių rūmų parlamentų pranašumai ir blogybės. Vienerių rūmų parlamentas yra greičiau dirbanti
institucija, greičiau priimanti įstatymus ir atliekanti kitus veiksmus. Tai efektyvu, bet tokiam parlamentui
prikišama tai, kad dažnai jis sprendimus priima skubotai, nepakankami apsvarstytai, todėl pasitaiko klaidų,
prieštaravimų. Tokio trūkumo bandoma išvengti dvejų rūmų parlamente. Dvejų rūmų parlamentuose
kiekvieno įstatymo projektas praeina dvigubą svarstymo stadiją (abiejuose rūmuose). Toks dvigubas įstatymo
svarstymas padeda geriau aptikti spragas. Žemuosiuose rūmuose dirba jaunesni nariai, kurie neturi daug
patirties, todėl žemieji rūmai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, o aukštieji rūmai yra formuojami iš
vyresnio amžiaus asmenų, todėl jie gali pastebėti žemųjų rūmų narių padarytas klaidas. Aukštieji rūmai
padeda subalansuoti rengiamus įstatymus. Esant dvejų rūmų parlamentui, visados užtrunka įstatymų leidyba,
nes kiekvienas įstatymas turi būti priimamas du kartus, tai reikalauja daugiau laiko, daugiau papildomų lėšų.
Iš viso to seka, kad mažesnėse valstybėse, ypač jaunose, visada būna pasirenkama vienerių rūmų parlamento
struktūra. Jaunose valstybėse visada būna didelė įstatymų leidybos programa, todėl vienerių rūmų
parlamentas gali greičiau priimti reikiamus įstatymus, juos keisti, pildyti, tvarkyti ir pan.
Pagal pavadinimą, aukštieji ir žemieji rūmai skiriasi:
1) Žemieji rūmai vadinami deputatų, atstovų, bendruomenių rūmais. Tai parodo, kad šie rūmai atstovauja
visą tautą.
2) Aukštieji rūmai dažnai vadinami Senatu, pabrėžiant amžiaus solidumą. Kai kurių valstybių
parlamentuose likę Lordų rūmai. Tai parodo, kad jie skirti aukštuomenei atstovauti. D.Britanijoje jau

59
 60
priimtas įstatymas dėl Lordų rūmų reformos. Numatoma šią instituciją, kuri turi per 1000 narių,
reformuoti. Nuo kitų metų jau turėtu prasidėti tas pertvarkymas, atsisakant Lordų rūmų kaip aristokratiją
atstovaujančios institucijos.

Islandijoje ir Norvegijoje parlamentai yra vienerių rūmų. Islandijoje - Altingas, Norvegijoje – Stotingas.
Kiekvienas iš šių parlamentų, kai būna išrinkti, susirinkę į pirmą posėdį, susiskirsto į dvejus rūmus, nors
formuojami kaip vienerių rūmų. Šis dvejų rūmų parlamentas veikia dvejų rūmų forma tik priiminėdamas
įstatymus, kitais klausimai (dėl vyriausybės formavimo, biudžeto formavimo, užsienio politikos), abeji rūmai
veikia viename posėdyje vienerių rūmų forma.

3.Parlamento formavimo tvarka.

 Parlamento formavimas priklauso nuo parlamento išorinės struktūros.
 Vienerių rūmų parlamentas, o taip pat ir vejų rūmų parlamento žemieji rūmai formuojami rinkimų būdu
pagal demokratinės rinkimų teisės principus, t.y. rinkimų keliu. Paprastai jie formuojami tiesioginių
rinkimų būdu, ir taip įgyja tautos atstovybės požymį, tautos atstovybės elementus.
 Aukštieji parlamento rūmai turi savo ypatumus. Jie gali būti formuojami įvairiai:
1) Rinkimų keliu. Šis būdas taikomas gana plačiai naujose moderniose valstybėse. Šis būdas turi tam tikrų
ypatumų. Aukštieji rūmai dažnai būna skirti federacijos subjektams atstovauti, todėl rinkimai pasižymi
tuo, kad nėra lygaus atstovavimo visiems gyventojams principo. Šie nariai renkami atstovauti federacijos
subjektams, todėl siekiama užtikrinti kiekvienam federacijos subjektui vienodą atstovavimą (į JAV senatą
renkama po 2 atstovus nuo kiekvienos valstijos. Kiek valstijoje gyventojų yra, reikšmės neturi).
2) Skyrimo keliu. Nariai yra skiriami. Atmetamas rinkimų principas, rinkimų mechanizmas. Tokia tvarka
yra Vokietijos parlamente. Bundesrato narius skiria kiekvienos žemės vyriausybė. Vyriausybė kolegialiai
nusprendžia, kas iš ministrų dirbs Bundesrate, atstovaudamas žemės interesus. Vokietijoje nėra lygaus
žemių atstovavimo. Priklausomai nuo tam tikro žemės gyventojų skaičiaus skiriamas tam tikras skaičius
narių. Todėl diskutuojama, ar Aukštieji rūmai yra Vokietijos parlamento rūmai. Kai kurie mokslininkai
teigia, kad Bundesratas yra atskira valdžios institucija. Tačiau teisingiau teigti, kad šie aukštieji rūmai
visgi yra parlamento rūmai., tačiau turinti papildomų funkcijų, kurių neturi kitų valstybių parlamentai.
3) Paveldėjimo keliu. Tai D.Britanijos parlamento aukštieji rūmai. Ne visos vietos, o didžioji dalis vietų
Lordų rūmuose yra užimamos paveldėjimo keliu. Tą vietą paveldi vyriausias šeimos narys. Tai tęsiasi tol,
kol ta giminė gyvuoja, kol pagal įstatymą esantys šeimos nariai gali užimti vietą Lordų rūmuose
paveldėjimo keliu. Greta paveldimų lordų, yra skiriami lordai (perai). Perai skiriami iki gyvos galvos.
Juos skiria monarchas. Šie perai iki gyvos galvos būna Lordų rūmų nariais iki savo mirties, bet po
mirties jo vieta nėra paveldima. Perai iki gyvos galvos būna skiriami karaliaus dekretu, ir tai būna už
ypatingus nuopelnus (tai buvę ministrai pirmininkai, ministrai, sportininkai, meno žmonės, net teisėjai.
Buvę teisėjai dažniausiai ir dirba perais teisėjais). Tai paprastai būna vyresnio amžiaus žmonės.
4) Mišrus formavimas. Dalis renkama, dalis skiriama. Tokia formavimo tvarka susijusi su senomis
monarchinėmis valstybėmis.

Parlamentai formuojami apibrėžtai įstatymu trukmei. Tas įgaliojimų laikas vadinamas kadencija. Išrinktas
parlamentas dirba tol, kol pasibaigia tas terminas. Išimtys – kai parlamentas formuojamas paveldėjimo keliu.
Baigiantis parlamento kadencijai, skiriami rinkimai ir išrenkamas naujas parlamentas. Nuo tos dienos, kai
susirenka naujas parlamentas, nutrūksta senojo parlamento įgaliojimai. Taip užtikrinamas parlamento
nepertraukiamumas. Siekiama akcentuoti tą nepertraukiamumą. Kai kuriose valstybėse yra parlamento
pavadavimas, kuris užtikrina parlamento nepertraukiamumą.
Parlamentinio valdymo valstybėse numatoma galimybė paleisti parlamentą anksčiau laiko (nepasibaigus
kadencijai). Tai parlamentinės valdymo formos valstybių ypatumas. Parlamento paleidimo galimybė visados
turi būti apibrėžta konstitucijoje ar bent organiškajame įstatyme. Parlamento paleidimas siejamas su tokiais
atvejais:
1) Kai parlamentas nesugeba suformuoti vyriausybės per įstatymo nustatytą laiką (~ 1 mėn.), atsiranda
galimybė paleisti parlamentą, manant, kad jis nesugeba atlikti savo funkcijų. Taigi tai gali būti vienas
60
 61
iš pagrindų paleisti parlamentą. Vyriausybės formavimas yra ne tik naujai išrinkto parlamento
uždavinys. Būna atvejų, kai pareiškiamas nepasitikėjimas vyriausybe ir reikia formuoti naują
vyriausybę.
2) Kai parlamentas per nustatytą laiką nepatvirtina valstybės biudžeto. Biudžetas yra labai svarbus
finansinis dokumentas, todėl tokio uždavinio neįvykdymas leidžia manyti, kad parlamentas nesugebės
tinkamai dirbti ir toliau. Todėl tai taip pat vienas iš parlamento paleidimo atvejų.
3) Kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, tai vyriausybė turi teisę siūlyti valstybės
vadovui paleisti parlamentą. Tai gali atrodyti keistai, bet tai tam tikras lygsvaros ir stabdžių
mechanizmas. Jei parlamentui nebūtų jokių sankcijų, tai vyriausybės keistųsi viena po kitos. Todėl
numatyta ir parlamentui tam tikros pasekmės už neatsakingus veiksmus, todėl jis irgi turi atsakomybę.
Prieš spręsdamas nepasitikėjimo vyriausybe klausimą parlamentas turi pagalvoti, ar jam pačiam tai
nepavojinga.
Taigi tai yra trys pagrindiniai parlamento paleidimo pagrindai. Kartais yra ir daugiau pagrindų. Visi
klausimai dėl terminų, dėl parlamento paleidimo apibrėžiama valstybės konstitucijoje. Kai priimamas
sprendimas paleisti parlamentą prieš laiką, turi būti priimamas ir sprendimas dėl pirmalaikių parlamento
rinkimų. Paskelbus pirmalaikius rinkimus senos sudėties parlamentas dar dirba iki naujo parlamento
išrinkimo, bet jo įgaliojimai jau riboti. Kartu dirba ir laikinoji vyriausybė.

4. Parlamentaro statusas
Parlamentaras – parlamento narys. Tai bendrinis pavadinimas. Kai kuriose V paplitę tokie terminai:
 Deputatas – žemųjų rūmų narys;
 Senatorius – aukštųjų rūmų narys. Senatorius todėl, kad aukštieji rūmai paprastai vadinami senatu.
Tiesa, Didžiojoje Britanijoje aukštieji rūmai vadinami Lordų rūmais, o jų nariai – perai (šis titulas
perduodamas iš kartos į kartą).
Demokratinėse valstybėse parlamentarai paprastai yra profesionalūs politikai. Darbas parlamente – tai tam
tikros profesinės veiklos rūšis, kuri siejama su politika, politinių įgaliojimų vykdymu. Net nacionaliniuose
įstatymuose jie priskiriami V tarnautojų kategorijai ir vadinami politikais.
Politikų, lyginant su kitais V tarnautojais, padėtis yra ypatinga. Nors politikai išlaikomi iš V biudžeto, jie
nelaikomi eiliniais V tarnautojais. Taip yra todėl, kad juos renka piliečiai tam tikram laikotarpiui (3-5
metams). Išskirtinę politikų padėtį lemia ir tai, kad jie dirba parlamente, o iš V biudžeto mokami atlyginimai
yra kur kas didesni už paprastų V tarnautojų atlyginimą (JAV – 130 tūkst. dolerių /nuo kitų metų – 141 tūkst.
dolerių/. Prezidento atlyginimas nuo ateinančių metų bus 400 tūkst. dolerių).
Totalitarinio režimo valstybėse parlamentaras – tai garbės pareigos, tai nėra nuolatinė V tarnyba, nuolatinė
veikla. Sovietmečiu parlamentarai dirbo labai periodiškai /rinkdavosi vos 2-3 kartus per metus/.
Užsienio V parlamentarai negali užimti kitų pareigų, dirbti bet kokį kitą apmokamą darbą (išimtys –
mokslinė bei kūrybinė veikla). Dar viena išimtis iš darbinės veiklos draudimo – darbas vyriausybėje.
Anglosaksų V vyriausybės narys turi būti ir parlamento narys. Tai siejama su parlamentine vyriausybės
kontrole. Tuo tarpu Prancūzijoje reikalaujama, kad vyriausybės narys nebūtų parlamento nariu. Visgi
daugelyje V vyriausybės nariai turi būti parlamento nariais.

Parlamentaro įgaliojimai atsiranda po išrinkimo. Asmuo, išrinktas parlamento nariu įgyja parlamentaro
statusą nuo tos dienos, kai baigiasi senojo parlamento įgaliojimai. Kai kuriose V parlamentaro statusas
pripažįstamas po priesaikos davimo. Ją parlamentarai duoda parlamento rūmuose (prisiekia V vadovui,
kartais KT pirmininkui).
Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmų nariai statusą pavedėja. Tai atsitinka tuomet, kai parlamente atsiranda
vakansinė vieta šeimos nariui. Asmuo, paveldėjęs parlamentaro statusą, parlamento nariu būna iki gyvos
galvos arba iki tol, kol savo noru nepasitraukia iš parlamento.
Pagrindinės parlamentaro teisės /susijusios su darbu parlamente/:
1. Teisė dalyvauti posėdžiuose. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga, kuri praktikoje ne visuomet noriai
vykdoma. Parlamentarai pabrėžia savo laisvą statusą, tokiu būdu bando pasipriešinti bet kokių
įpareigojimų primetimui;

61
 62
2. Teisė kalbėti, diskutuoti svarstomais klausimais;
3. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Tai galimybė pateikti įstatymo projektą, pasiūlymus. Įstatymų
projektai sukuria tam tikras pareigas parlamentui. Šie projektai negali būti atmetami, turi būti
svarstomi;
4. Teisė dalyvauti parlamento komisijų, komitetų ir kitų organų veikloje. Parlamentarams laiduojama
vienoda teisė būti komisijos ar komiteto nariais. Parlamento statutas nustato, kaip ši teisė
realizuojama;
5. Teisė teikti pasiūlymus dėl darbotvarkės. O taip pat teisė dalyvauti svarstant įvairius klausimus;
6. Sprendžiamojo balso teisė. Kiekvieno parlamentaro balsas turi vienodą svorį. Balsavimuose
parlamentarai stengiasi dalyvauti. Tokį aktyvumą lemia jų partinė priklausomybė. Parlamentarai
finansuojami iš partijų, todėl jie ir paklūsta partinei drausmei.

Parlamentarai turi tam tikrų privilegijų. Svarbiausios jų:

1. Imunitetas;
2. Indemnitetas.
Imunitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri reiškia parlamentaro asmens neliečiamybę. Įstatymais
nustatoma, kad parlamento narys negali būti suimamas, sulaikomas be parlamento sutikimo. Be parlamento
leidimo negali parlamentarui iškelti ir baudžiamosios bylos. Parlamento sesijų pertraukų metu tokį sutikimą
gali duoti prezidentas, vyriausybė. Išimtis daroma tik tuomet, kai parlamentaras sulaikomas nusikaltimo
vietoje (nužudžius, panaudojus ginklą). Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo vis tiek reikia kreiptis į
parlamentą. Imunitetas siejamas su būtinumu apsaugoti parlamentarą nuo persekiojimų, dėl politinės
pakraipos, bandymų paveikti jį iš šalies. Tokia grėsmė gali kilti opozicijos nariams. Lyginant su pozicija,
opozicija yra mažuma, su kuria kartais bandoma susidoroti įvairiais būdais. Tai tam tikra parlamentaro
veiklos garantija.
Indemnitetas. Tai parlamentinė privilegija, kuri turi dvejopą reikšmę:
1. Draudimas persekioti parlamentarą už jo kalbas, pasakytas parlamente;
2. Draudimas persekioti parlamentarą už jo balsavimą.
Indemnitetas sudaro prielaidą parlamentarui laisvai veikti, vykdyti savo įgaliojimus.
Kartais indemnitetas suprantamas kaip draudimas kaltinti asmenį turimų įgaliojimų metu, t.y. kol dirba
parlamente. Tačiau kai kuriose V draudžiama kaltinti ir buvusį parlamento narį, už jo anksčiau pasakytas
kalbas ar mintis.
Indemnitetas kartais suprantamas kaip teisė gauti išlaikymą, turėti veiklos finansavimą. Parlamentarai gauna
gana didelius atlyginimus. Greta jų mokami priedai, papildomų išlaidų atlyginimui /kanceliarijos išlaidos,
pašto ir pan./.
Į indemniteto sąvoką įeina ir transporto išlaidos. Apmokamos kelionės į rinkimų apygardas, kuriuose tie
parlamentarai buvo išrinkti.
Į indemniteto sąvoką įeina ir sekretoriato /pagalbinio personalo/ apmokėjimas. Sekretoriatas padeda
parlamentarams teikdamas pasiūlymus, vykdydamas duotus nurodymus. Sekretoriatas gali būti ne tik
pačiame parlamente, bet ir rinkiminėje apygardoje. JAV 1 sekretoriaus išlaikymas kainuoja 1 mln. dolerių.

Egzistuoja laisvojo mandato koncepcija. Ji reiškia, kad parlamentaras traktuojamas kaip tautos atstovas,
vykdantis tautos jam pavestus įgaliojimus. Laikoma, kad parlamentaro negalima varžyti jokiais nurodymais,
įpareigojimais. Parlamentaras iš esmės yra laisvas. Savo veikloje vadovaujasi sąžine. Kartais šis principas
įtvirtinamas konstitucinėse normose. Vokietijoje Bundestago narys yra visos liaudies atstovas. Prancūzijoje
bet koks imperatyvinis mandatas yra negaliojantis.
Imperatyvinis mandatas – laisvo mandato priešybė. Pagrindiniai imperatyvinio mandato požymiai:
1. Deputato atskaitingumas rinkėjams;
2. Rinkėjų priesakai – tam tikri nurodymai, kuriuos deputatai gaudavo iš rinkėjų rinkimų metu;
3. Galimybė atšaukti išrinktus deputatus – deputatų atšaukimo teisė. Nors šis elementas skamba gana
grėsmingai, praktikuojamas jis būdavo labai retai.

62
 63
Laisvasis/imperatyvinis mandatas parodo parlamentaro statusą, galimybę veikti laisvai. Su demokratijos
samprata turi būti siejamas laisvasis mandatas.
Kartais deputato atšaukimo teisė yra praktikuojama ir demokratinėse šalyse. JAV vietiniai parlamentarai gali
būti atšaukiami. Tokiu atveju rengiami referendumai. Tačiau valstybiniame lygmenyje deputatų atšaukimas
nepraktikuojamas.
Pripažįstant laisvojo mandato prioritetą prieš imperatyvinį mandatą, esant laisvajam mandatui parlamentaras
susitinka su rinkėjais, informuoja juo apie darbą. Tai daroma siekiant išlaikyti savo elektoratą /parlamentaras
renkamas vienai kadencijai, jei nori būti išrinktas dar vienai – turi palaikyti bendravimą su žmonėmis/.

Parlamentaro įgaliojimų pasibaigimas

1. Parlamento įgaliojimų laiko pasibaigimas /dažniausiai pasitaiko/. Tai būdinga prezidentinėms
respublikoms, dualistinėms monarchijoms. Kai baigiasi parlamento įgaliojimai, pasibaigia ir
parlamentarų įgaliojimai. Kai tie patys parlamentarai išrenkami vėl – prasideda naujas mandatas.
2. Parlamento paleidimas anksčiau laiko. Parlamentaro įgaliojimai nutrūksta tuomet, kai naujai išrinktas
parlamentas susirenka į primą posėdį.
3. Parlamentaro mirtis.
4. Mandato pripažinimas negaliojančiu. VRK ar teismas pripažįsta rinkimus neteisėtais, o tai yra
pagrindas atimti mandatą.
5. Mandato atėmimas apkaltos proceso tvarka /atima teismas arba parlamentas/. Pagrindas atimti
mandatą – N padarymas, priesaikos sulaužymas;
6. Parlamentaro atsistatydinimas ar atsisakymas mandato /įstatymas priežasčių nenurodo, paliekama
parlamentaro nuožiūrai/.

Daugelyje šalių parlamentarams numatomos specialios pensijos. JAV kongreso nariai gali gauti iki 80
procentų parlamentaro atlyginimo dydžio pensiją. Yra reikalavimas išdirbti ilgą laiką parlamente (kongrese)
– 30 metų. Galimybė tiek išdirbti priklauso nuo pergalės rinkimuose. JAV atstovai renkami 2, o kongreso
nariai - 6 metams. Be to, yra nustatomas žemesnis parlamentaro pensijinis amžius. Nuo 50 m. galima išeiti į
pensiją.
Kai kuriose V yra kadencijų apribojimai. Draudžiama 2 ar 3 kartus iš eilės rinkti tą patį asmenį.

5. Parlamento vidinė struktūra

PVS turi panašumo tiek dviejų, tiek vienerių rūmų parlamentuose.
Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę. Tai svarbiausias elementas. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno
asmens – parlamento pirmininko /anglosaksų V – speaker’is/. Greta pirmininko būna pavaduotojai arba
vicepirmininkai. Taip pat gali būti sekretorius, kancleris arba /kai kuriose Europos valstybėse/ kvestorius
/atsakingas už finansų tvarkymą, parlamento rūmų tvarkos palaikymą/.
Paprastai parlamento pirmininkas su savo pavaduotojais sudaro kolegialią vadovybę → parlamento valdybą,
biurą, prezidiumą. Šiuo atveju valdyba veikia kaip kolegiali institucija, patarianti parlamento pirmininkui.
Svarbiausias pareigūnas yra parlameno pirmininkas. Pavaduotojai vykdo jo pavedimus. Parlamento
pareigūnai renkami posėdžio metu. Dažniausiai slaptai. Reikalinga absoliuti balsų dauguma.
Didžiojoje Britanijoje yra gana keistas paprotys. Speaker’is yra opozicijos narys.
Parlamento vadovybės ypatumas – JAV senatas. Jis ypatingas tuo, kad jam vadovauja ne senatorius, o
viceprezidentas /vykdomosios valdžios pareigūnas/. Panašiai yra ir kitose prezidentinėse V. Viceprezidentas
renkamas tam, kad pavaduotų prezidentą jo mirties atveju. Kad turėtų darbą – jis tampa JAV senato
pirmininku.
Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmams pirmininkauja taip pat vyriausybės narys – lordas kancleris.
Kanados parlamente Aukštiesiems rūmams vadovauja taip pat asmuo, kurį skiria generalgubernatorius
/Didžiosios Britanijos monarcho vietininkas/, atsižvelgdamas į MP rekomendaciją.
JAV viceprezidento įgaliojimai senate: jis pirmininkauja posėdžiams, bet balso teisės neturi. Balsams
pasiskirsčius po lygiai, tik tada jo balsas turi lemiamą reikšmę.

63
 64
Svarbiausia parlamento primininko funkcija – vadovauti parlamento posėdžiams. Jis pradeda posėdžius,
skelbia pertraukas, suteikia parlamentarams žodį, gali nutraukti parlamentaro sakomą kalbą, prašyti
nenukrypti nuo temos. Jis turi teisę pašalinti iš salės nedrausmingus parlamentarus, apriboti kalbos trukmę.
Todėl parlamento pirmininkas turi svarų vaidmenį.
Parlamento pirmininkas vykdo atstovaujamas funkcijas. Atstovauja tiek šalies viduje, tiek už V ribų. Jis
taipogi tvarko finansinius reikalus. Jo žinioje būna parlamento administracijos veiklos kontrolė, darbotvarkės
nustatymas. Parlamento pirmininkas derina su frakcijos vadovais komitetų sudėtį, jų vadovus.
Parlamento posėdžiui pirmininkauti gali ir pirmininko pavaduotojai. Parlamento pirmininkas pats parenka
pavaduotojų kandidatūras. Pavaduotojai renkami iš parlamento narių. Renkant pavaduotojus siekiama
užtikrinti ir opozicinių partijų interesus /jos gali siūlyti kandidatą į pavaduotojus/.

Parlamento komitetai ir komisijos

Tai svarbiausi parlamento vidaus organai. Tai tam tikra veiklos forma. Parlamentas dirba plenariniuose
posėdžiuose, o taip pat ir komitetų forma. Komitetai bei komisijos sudaromos iš parlamento narių.
Kiekvienas naujas parlamentas patvirtina komitetų, komisijų sąrašą ir, po vadovybės išrinkimo, prasideda
komitetų bei komisijų formavimas.
Komitetai sudaromi pagal vykdomosios valdžios struktūrą /pagal tai, kokios yra ministerijos/. Stengiamasi
suformuoti parlamente struktūras, kurios vykdytų vykdomosios valdžios kontrolę pagal sritis.
Taip pat nustatoma iš kiek narių turi susidėti komitetai. Po to vyksta komitetų bei komisijų formavimas.
Laikomais proporcinio atstovavimo principo /siekiama, kad kiekviena politinė partija turėtų po vieną atstovą
komitete/. Jei politinė partija labai maža, parlamentaras pats /savo nuožiūra/ gali išsirinkti komitetą.
Sudarant komitetus siekiama, kad jie būtų tolygios sudėties. Kai parlamentarai įsirašo į komitetus, renkami
komiteto vadovai ir pavaduotojai (opozicijos atstovai).
Komitetai bei komisijos gali būti – nuolatinės /sudaromos parlamento veiklos pradžioje ir veikia visą
parlamento įgaliojimų laikotarpį/ arba laikinos /a) sudaromos konkretiems klausimams išspręsti, po
išsprendimo – nustoja veikti; b) sudarytos tam tikram terminui, tam tikroms funkcijoms atlikti/.
Nuolatiniai komitetai – pagrindinis darbo organas. Čia svarstomi įstatymai, jų pataisos bei papildymai.Tai
specialios parlamento struktūros.

Parlamentinės frakcijos
Parlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Dažnai yra nurodomas
minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti frakciją. Tas skaičius būna įvairus. Nustatant šį skaičių
orientuojamasi, kad nebūtų per daug smulkių parlamentinių frakcijų. Šių frakcijų sudarymas grindžiamas
partine priklausomybe. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija
turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė
partija.
Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma
išvengti per didelio politinio susiskirstymo.
Prancūzijoje nacionaliniame susirinkime (žemuosiuose rūmuose) frakciją gali sudaruti ne mažiau kaip
nac.susirinkimo 30 narių, o senate – ne mažiau kaip 14. Vokietijoje Bundestage – ne mažiau kaip 15
(Bundesrate frakcijų nėra). Vokietijoje į vieną frakciją draudžiama jungtis skirtingų politinių partijų
deputatams, nes tai gali sutrukdyti dirbti deputatams.
Partinių frakcijų (grupių) pagrindinis uždavinys – užtikrinti parlamento nariams politinio veikimo galimybę.
Jungdamiesi į politinę frakciją parlamentarai išlaiko savo politines orientacijas, ir taip gali įtakoti parlamento
darbą. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai.
 Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių drausmės (kad vieningai balsuotų). Tos frakcijos nariai turi
laikytis vieningos nuomonės, ir tik atskirais atvejais gali balsuoti savo nuožiūra (priklausomai nuo to,
koks klausimas, koks įstatymas, kokia jo reikšmė). Svarbiausiais klausimais reikalaujama iš frakcijos
narių laikytis drausmės, vieningai balsuoti.
 Parinės frakcijos užtikrina drausmę, kad parlamentarai dalyvautų parlamento posėdžiuose, darbe.

64
 65
 Parlamentinės frakcijos turi teisę turėti savo atstovus įvairiose parlamento struktūrose. Parlamento
vadovybėje atstovus turi stambiausios politinės partijos ir vienam iš pirmininko pavaduotojų leidžiama
būti opozicinės partijos nariui. Frakcijos gali deleguoti narius į komitetus ir komisijas. Kiekviename
komitete turi būti įvairių politinių partijų atstovai, įvairių frakcijų atstovai. Frakcijos turi teisę turėti
atstovus įvairiose parlamento struktūrose.
 Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Partinės frakcijos išsirenka savo vadovą,
kuris atstovauja frakciją (seniūnas).

Parlamentinės frakcijos nelaikomos formalia parlamento struktūra. Jų posėdžiai nėra parlamento darbo
forma. Parlamento darbo forma – komitetai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie
aptaria savo vidinius dalykus. Paprastai partinėms frakcijoms numatomas laikas dirbti, joms skiriama dienos
pabaiga po posėdžių, ar laikas tarp posėdžių. Paprastai tai numatoma darbo reglamente.

Seniūnų taryba
Tai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės
patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių:
1) Parlamento vadovybė (arba parlamento pirmininkas, arba jo pavaduotojai). Dažniausiai tas
parlamento vadovybėsvadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai.
2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai.

Svarbiausias seniūnų tarybos uždavinys – svarstyti darbotvarkes (savaitės, dienos) iš anksto. Praktika rodo,
kad jei nėra gerai apgalvotos darbotvarkės – kyla keblumų. Seniūnų tarybai pavyksta už parlamento posėdžių
ribų numatyti, kokius klausimus svarstyti posėdžiuose. Iš anksto darbotvarkės projektai svarstomi parlamento
vadovybėje ir po to ją teikia seniūnų tarybai. Dėl to jokių ginčų vėliau nekyla. Kartais parlamento reglamente
būna nustatyta, kad parlamento vadovybė jau nebesvarsto to, ką nutarė seniūnų taryba. Seniūnų taryba taip
pat turi tokią funkciją – aptarti kandidatūras į aukščiausius postus, taip pat nuolatinių komitetų vadovų
kandidatūras ir pan. Seniūnų taryba padeda parlamento vadovybei organizuoti posėdžius, svarstyti įvairius
klausimus. Jei kyla tam tikri ginčai posėdžių metu, jie perkeliami į seniūnų tarybą.

Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento
struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai,
neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai nėra vienareikšmiai.
 Yra skiriami parlamento tam tikri pareigūnai. Šis institutas susiformavo Skandinavijoje (Švedijoje), jų
paskirtis – kontroliuoti valstybės administraciją. Šie pareigūnai tiria piliečių skundus dėl blogo
administravimo. Jie nėra parlamento nariai. Jie skiriami tam tikram laikui ir veikia parlamento vardu. Tą
kontrolę vykdo reaguodami dėl piliečių skundų. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai būna
specializuojami (armijai, savivaldybės pareigūnams, kitoms sritims). Šie pareigūnai – prestižinė
pareigybė. Bet jie parlamentinių funkcijų nevykdo, tai institucija, veikianti prie parlamento.
 Pagalbinės parlamento tarnybos:
1) parlamento sekretoriatas;
2) parlamento protokolinis (dokumentų) skyrius;
3) parlamento biblioteka;
4) šiuolaikinės technikos padaliniai.
Jų pagrindinis uždavinys – aptarnauti parlamento sesijas, komitetus, parlamento darbą ir pan.
 parlamento komitetų personalas. Tai parlamento komitetų darbą užtikrinančios tarnybos. Parlamento
komitetuose dirba kvalifikuoti ekspertai. Jie pasitelkiami kaip savo srities konsultantai. Parlamento
komitetuose svarstomi pagrindiniai įstatymų projektai. Šie patarėjai dirba, kai jų prireikia. Atlyginimas
mokamas už darbą. Tai dažniausiai neetatiniai darbuotojai arba antraeiliai darbuotojai.
 Parlamentarų padėjėjai, patarėjai. Jie būna ir pačiame parlamente. Be to, parlamento nariai turi ir
rinkiminėse apygardose savo patarėjus. Vietose dirbantys patarėjai priima gyventojus ir vietoje atstovauja
parlamentarą.
65
 66

6.Parlamento kompetencija.
Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies
parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje.

Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė
pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai
pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna
pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų
projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės
vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms
teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai
liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų
projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo
projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti
realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia
parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti
įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra.
Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai):
1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį
pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą
projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui.
2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai.
Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą
vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso
tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia
tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą
nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias.
3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, - galutinis. Bet šio svarstymo metu gali
būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam)..
posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama
dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai
surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po
to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti.
Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas.
Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti.
Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš
naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai
pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus
oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną po paskelbimo,
arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme.
Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė,
parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės
vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo
pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos
balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose,
absoliutinėse monarchijose. Kai valstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti.

66
 67
Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad
valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti
parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti.
JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina
atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis
įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki
sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė.

Kai yra dvejų rūmų parlamentai, tos pačios įstatymo priėmimo procedūros turi būti atliekamos abiejuose
rūmuose. Pradedama ten, kur įstatymas inicijuotas. Tik abiejuose rūmuose priimtas įstatymas laikomas
priimtu ir teikiamas valstybės vadovui pasirašyti. Būna, kad vieni rūmai priima, o kiti – ne. tada yra taikomi
įvairūs variantai. Šaudyklės principas – grąžina įstatymo projektą tiems rūmams, kurie jį priėmė, tai gali
tęstis keletą kartų. Kitas metodas – derinamosios komisijos: kai vieni rūmai nepriima, sudaromas jungtinis
abiejų rūmų komitetas, kuris išsprendžia nesutarimus, randa kompromisą.

Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija.

Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui
parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.
Bendrieji įgaliojimai
Įgaliojimai finansų srityje.
Šie įgaliojimai priskiriami prie senųjų įgaliojimų. Kai kalbama apie finansinius įgaliojimus pirmiausia
pabrėžiamas finansinių įstatymų leidimas.
Prie šių įgaliojimų priskiriami:
1. Mokesčių nustatymas. Jų dydį nustato tik įstatymai, Įstatyminis mokesčių reguliavimas užtikrina
stabilumą apmokestinimo srityje.
2. Biudžeto tvirtinimas. Biudžetas sudaromas iš įvairių mokesčių (FA, JA). Tokiu būdu valstybė gauna
pajamas. Jos naudojamos valstybės poreikiams tenkinti (institucijoms išlaikyti, atlyginimams išmokėti,
kariuomenei išlaikyti). Biudžetas atlieka ir socialinę funkciją. Iš jo teikiama parama socialiai remtiniems
asmenims.
Taigi, valstybės biudžetas – labai svarbi kiekvienos valstybės gyvavimo sąlyga. Todėl biudžetą išimtinai
formuoja ir tvirtina parlamentas. Jis priima specialų įstatymą dėl biudžeto ir kontroliuoja, kaip panaudojamos
valstybės lėšos. Valstybės biudžetas dažniausia tvirtinamas įstatymu (kai kuriose valstybėse – vienu specialu,
kitose – dviem: valstybės pajamų ir valstybės išlaidų įstatymais). Įstatymas yra sudarytas iš dviejų dalių.
Vienoje nustatoma, iš kur gaunamos pajamos, o kitoje – kaip tos pajamos paskirstomos.
Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų. Pagrindiniai skirtumai:
a) Biudžetas tvirtinamas kasmet, todėl biudžeto įstatymas priimamas kiekvienais metais;
b) Biudžeto įstatymas skirtas tam tikram laikui – paprastai 1 metams. Terminui pasibaigus, turi būti
priimtas kitas biudžeto įstatymas;
c) Biudžeto įstatymo turinį sudaro įvairūs skaičiai bei procentai, taigi jo turinys yra labai specifinis;
d) Biudžeto įstatymo projektą visada parengia vyriausybė, kuri vėliau jį pateikia parlamentui;
e) Biudžeto įstatymas tvirtinamas tam tikra specifine procedūra. Draudžiama daryti pataisas, nenurodant
pajamų šaltinių.
Jei parlamentas nepatvirtina biudžeto įstatymo per nustatytą terminą, parlamentas gali būti paleistas. Tais
atvejais, kai parlamentas nesuspėja patvirtinti biudžeto, o prasideda kiti biudžetiniai metai, valstybė susiduria
su labai rimta finansine problema. Neaišku, kaip finansuojamos sritys, iš kur gauti pajamų. Todėl įstatyme
paprastai nurodoma, kad jei biudžetas nepatvirtinamas, tai prasidėjus kitiems biudžetiniams metams, 1
mėnesiui skiriama tiek, kiek buvo skirta praeitais metai /procentine išraiška/.
Finansiniai metai prasideda nuo sausio, balandžio arba liepos 1 dienos.
Parlamentas turi teisę iš karto nepatvirtinti biudžeto. Gali grąžinti vyriausybei pataisyti. Taip atsitinka gana
dažnai. Vyriausybė gauna rekomendacijas, pasiūlymus, atsižvelgdama į komiteto pasiūlymus, patobulina bei
pataiso projektą, kurį vėliau vėl teikia parlamentui. Po antro svarstymo biudžeto įstatymas arba priimamas,

67
 68
arba atmetamas. Jei atmetamas – galima kelti nepasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai biudžeto įstatymas
priimamas, biudžeto vykdymas pavedamas vyriausybei.
Biudžetas turi būti vykdomas griežtai pagal įstatymus. Tik kai kuriais atvejais vyriausybė pati gali šiek tiek
manipuliuoti skaičiais. Įstatyme paprastai nurodoma, kokios ribose vyriausybė gali laisvai veikti.
Biudžeto įstatyme yra numatytas vyriausybės rezervas. Kai kyla nenumatytos aplinkybės /stichinė nelaimė/,
šiuo rezervu disponuoja vyriausybė. Vyriausybė disponuoja ir tom lėšom, kurios viršija biudžetą –
viršbiudžetinės pajamos.
Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas.
Tai steigiamieji parlamento įgaliojimai. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės
institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:
1. Formuoja vyriausybę. Parlamentas sprendžia, kas bus jos vadovu. Tai daroma tvirtinant vyriausybės
veiklos programą. Parlamentas sprendžia, ar pritarti suformuotai vyriausybei ir jos veiklos programai.
Parlamento įtaka vyriausybės formavimui labiausiai pasireiškia parlamentinėse valstybėse (dualistinėse
monarchijose, prezidentinėse valstybėse parlamento įgaliojimai ne tokie platūs).
2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. Dalyvauja skiriant AT, KT teisėjus, Kartais pats parenka
kandidatūrą, o kartai tik pritaria pateiktai.
3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Kai kuriose valstybėse
parlamentas parenka valstybės vadovą /Italija/, dalyvauja skiriant generalinį prokurorą, regionų vadovus.
Įgaliojimai kontrolės srityje.
Didžiausius kontrolės įgaliojimus parlamentas turi parlamentinėse valstybėse. Parlamento kontrolė
pirmiausia nukreipta į vyriausybę. Kai parlamentas turi plačius įgaliojimus, ore pakimba valdžių padalijimo
principas, griaunamas valdžių savarankiškumas.
Kontrolės formos:
1. Palamento klausimai. Parlamente skiriamos specialius laikas /dažniausiai 1 h – “klausimų valanda”/,
kurio metu galima užduoti klausimus vyriausybės nariams. Klausimai užduodami žodžiu. Formuluojant
klausimus, turi būti konstatuojami faktai, susiję su vyriausybės veikla, kuriuos prašoma paaiškinti. Kritikuoti
draudžiama. Kai kuriose valstybėse ribojamas klausimų skaičius. Būna labai aktyvių parlamentarų, kurie
užduoda begalę klausimų. “Klausimų valanda” būna kartą per savaitę. Tą dieną vyriausybės nariai privalo
dalyvauti “klausimų valandoje” ir atsakinėti į klausimus.
2. Interpeliacija. Šiuo atveju reikia pateikti rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Klausimai gali būti
pateikiami:
a) In corpore (vyriausybei, kaip kolegialiai institucijai);
b) Atskiriems vyriausybės nariams.
Interpeliacija kreipiasi parlamento narių grupė. Dažniausiai – opozicinė. Kai pateikiama interpeliacija,
vyriausybės narys privalo duoti atsakymą raštu. Interpeliacija ir atsakymas į tą klausimą turi būti skelbiami
spaudoje.
Po interpeliacijos atsakymas perskaitomas parlamento posėdyje. Vyksta diskusijos, gali būti užduodami
papildomi klausimai. Interpeliacija – savotiškas paklausimas.
?Teikiama rezoliucija dėl pasitikėjimo/nepasitikėjimo vyriausybe. Tada balsuojama.?
3. Nepasitikėjimo rezoliucija. Nepasitikėjimo rezoliucija gali būti keliama tik grupės parlamentarų.
Nustatomas min. skaičius, kuris gali inicijuoti tokią rezoliuciją (Prancūzija – ne mažiau 1/10).
Nepasitikėjimo rezoliucija pateikiama rašytine forma. Ji turi būti nedelsiant svarstoma. Balsuojama dėl tos
rezoliucijos sprendimo. Jei dauguma balsuoja už – vyriausybė privalo atsistatydinti (nepasitikėjimo
votumas).
4. Pasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Šiuo atveju dažnai pati vyriausybė kelia tokį klausimą.
Jis siejamas su kokio nors rimto įstatymo priėmimu. Jo priėmimas – tuo pačiu metu pasitikėjimo vyriausybe
klausimas. Nurodoma, kad jei nebus priimtas įstatymas, tai yra nepasitikima vyriausybe. Taigi, įstatymas
teikiamas su tam tikru grasinimu.
Jei parlamentas nepasitiki, vyriausybė turi atsistatydinti, o tuo pačiu kreiptis į valstybės vadovą dėl
parlamento paleidimo.
Dažnai naudojamas Italijoje.

68
 69
5. Tyrimo komitetai ir komisijos. Parlamentas savo nuožiūra sudaro komitetus ir komisijas, kai kyla
įtarimas dėl korupcijos, ministrų veiklos ir pan. Tyrimo komitetai ir komisijos išsiaiškina kilusį skandalą. Tai
laikinieji organai, sudaromi konkrečiam klausimui ištirti.
6. Parlamentiniai klausymai ir svarstymai. Ši kontrolės forma yra netradicinė. Naudojama prezidentinio
valdymo valstybės. Taigi, šiuo atveju nuolatiniai komitetai gali organizuoti svarbių valstybei problemų
tyrimą. Dažniausia organizuojami vykdomosios valdžios veiklos srityje, todėl privalo dalyvauti vykdomosios
valdžios pareigūnai. Prezidentinėse valstybėse parlamentas kontrolės įgaliojimų vykdomosios valdžios
atžvilgiu neturi.
Teisminiai įgaliojimai.
Tai netradicinė įgaliojimų grupė.
1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. Jis skelbiama priimant specialų
įstatymą, nurodant: už kokius nusikaltimus gali būti atleidžiama nuo bausmės, kokiomis sąlygomis esant,
kokio dydžio yra ta amnestija /ar iš viso atleidžiama nuo bausmės, ar sumažinama likusi bausmės dalis/. Tai
intervencija į teisingumo vykdymą.
2. Impičmentas (apkalta). Impičmentas naudojamas aukščiausio lygio valstybės pareigūnų atžvilgiu (ne
visiems valstybės tarnautojams) – valstybės vadovo /ne monarchui/, parlamento narių, o kai kuriose
valstybėse ir vyriausybės narių (nors jie gali būti atleisti ir kt. procedūra – pareiškus nepasitikėjimą), KT, AT,
apeliacinio teismo teisėjų.
Impičmentą sunku apibūdinti. Tai kvazi-teisminė /tarsi teisminė/ procedūra. Jos metu sprendžiamas tam tikro
pareigūno nušalinimo klausimas. Pareigūnas, kuriam taikomas impičmentas, pareiškus apkaltinimą, privalo
palikti užimamas pareigas. Tačiau kriminalinės ir kitos bausmės jam neskiriamos. Taigi, impičmentas –
politinė procedūra. Pažymėtina, kad po nušalinimo, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn.
Impičmentą inicijuoja parlamento nariai. Anglosaksų valstybėse impičmentą inicijuoti gali ik žemieji rūmai –
JAV Atstovų Rūmai, Didžioji Britanija – bendruomenių rūmai. Aukštieji rūmai, šiuo atveju, tampa teismu
(JAV – Senatas, Didžioji Britanija – Lordų rūmai). Jie išklauso pareikštus kaltinimus. Po viso proceso
balsuojama – pripažinti kaltu /reikalinga balsų dauguma/ ar nepripažinti. Indijos parlamente pradėti apkaltą
gali bet kurie rūmai. Kiti rūmai tampa teismu. Kai kuriose valstybėse impičmentą inicijuoja parlamentas
/žemieji rūmai/, o teismu tampa tikras teismas arba KT /Italija, Vokietija/. Tiesa, gali būti ir specialūs
teismai.
Plačiausiai impičmentas taikomas JAV. Federaliniame lygmenyje buvo keli atvejai, kai į šį procesą buvo
traukiami prezidentai. 1974 m. Nixon’as /skandalas dėl šnipinėjimo rinkiminės kampanijos metu/, prieš kelis
metus Clinton’as.
Įgaliojimai užsienio politikos srityje.
Jie nėra ypatingi. Parlamentui pavedama ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis. Ratifikuoti – t.y.
patvirtinti, valstybės vadovo arba vyriausybės pasirašytą sutartį. Ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią,
todėl jas lengviau įgyvendinti.
Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys
denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių.
Parlamentas svarsto užsienio politikos kryptis, nustato orientyrus, kurie adresuojami vykdomajai valdžiai,
kuri privalo atsižvelgti į parlamento rekomendacijas.
Užsienio politikos klausimai paprastai priklauso valstybės vadovui ir vyriausybei. Realus užsienio politikos
vykdymas – vykdomosios valdžios prerogatyva.
Parlamentas paprastai sprendžia klausimus dėl įstojimo į karines sąjungas, blokus. Tai valstybei uždeda tam
tikrus įsipareigojimus.
Tik parlamentas skelbia karą, tik jis sudaro taikos sutartis.
Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje.
Saugumo srityje svarbūs šie įgaliojimai:
1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais.
2. Nepaprastos padėties įvedimas. Ji įvedama kai kyla neramumai šalies viduje /socialiniai neramumai
dėl etninių, rasinių ir kt. priežasčių/. Nepaprastoji padėtis įvedama parlamento sprendimu. Priimamas
įstatymas, kuriame nustatomi galimi apribojimai (dažniausiai judėjimo, o taip pat draudžiami mitingai,

69
 70
eitynės ir t.t.). Kartais valstybės turi nepaprastą padėtį reglamentuojančius įstatymus. Tada parlamentas
paskelbia, kurioje teritorijoje jis galioja.
Kartai karinę, nepaprastą padėtį skelbia valstybės vadovas, bet dažnai parlamentas turi pritari.

Įgaliojimų delegavimas
Tai įgaliojimų perdavimas kitoms valstybės institucijoms. Parlamentas turi labai plačius įgaliojimus, nes tai
tautos atstovybė. Tačiau ji nerangi. Ji susideda iš narių, kurie yra politiškai angažuoti. Sunku greitai spręsti
klausimus. Todėl kai norima greičiau priimti sprendimą, ieškoma būdų, kaip tai padaryti.
Konstitucijose paprastai numatyta, kokios funkcijos deleguojamos. Tas delegavimas – vienkartinis,
konkretus. Dažniausiai deleguojama vyriausybei arba valstybės vadovui. Mišriose respublikose tokie
įgaliojimai suteikiami prezidentui.
Deleguojama įstatymų leidybos teisė. Parlamentas perduoda teisę priimti teisės aktą, turintį įstatymo galią.
Priimti konkretų įstatymą prezidentinėse valstybėse pavedama valstybės vadovui, o parlamentinėse –
vyriausybei.
Kai nusprendžiama perduoti tą teisę, gali būti nurodomi įstatymo kontūrai, pricipai. Gali būti ir taip, kad
priėmus įstatymą, parlamentas gali jį svarstyti, įvertinti.
Svarbu tai, kad delegavimas galimas, jei tai numatyta konstitucijoje. Jei ji nenumato /pvz., LRK/, bet koks
pažeidimas – antikonstitucinis.

XI tema. Valstybės vadovo konstitucinis teisinis statusas.

1.Valstybės vadovo samprata ir vieta valdžių sistemoje.
Valstybės vadovas – tai vienas seniausių valdžios institutų. Esant konstitucinei santvarkai valstybės vadovas
apibrėžiamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas. Tai ypatingas konstitucinis institutas. Su juo
sutapatinama ir valstybinė valdžia.
Reali padėtis nėra visados tokia. Reali valstybės vadovo padėtis priklauso nuo daug faktorių, kurių svarbiausi
yra šie:
1) valstybės vadovo teisinė padėtis priklauso nuo valdymo formos;
2) jo padėtį lemia istorinės tradicijos, konstituciniai papročiai.
Todėl valstybės vadovo padėtis įvairiose valstybėse gali būti skirtinga.

Valstybės vadovas – tai vykdomosios valdžios dalis. Kartais jis traktuojamas kaip vykdomoji valdžia
apskritai. Valstybės vadovas yra vykdomoji valdžia (bet tai taip pat ne visur traktuojama vienodai).
Kai kuriose senose valstybėse (ypač monarchijose (DB)), monarchas apibūdinamas kaip parlamento sudėtinė
dalis. Norima pabrėžti valstybės vadovo ypatingas prerogatyvas įstatymų leidybos procese. Jam skiriama
ypatinga funkcija – patvirtinti įstatymą ir jį paskelbti (promulguoti).

Požiūris į valstybės vadovo institutą yra gana įvairus. Tai toks institutas, kurį sunku įsprausti į valdžių
padalijimo koncepciją. Tai iš senų laikų atkeliavęs valdžios institutas. Valstybės vadovas – tai būtinas,
privalomas kiekvienos valstybės valdžios institutas.

Žinomos 3 pagrindinės valstybės vadovo organizacinės formos:

1) Monarchas (vienasmenis valstybės vadovas. Paprastai postas paveldimas iki gyvos galvos, ar kol nėra
nuverčiamas. Tokia valstybėse vadovo organizacinė forma yra monarchijose);
2) Prezidentas (tokia forma būna modernios šiuolaikinės valdymo formos valstybėse (demokratinėse
respublikose);
3) Kolegialus valstybės vadovas (rečiausiai pasitaikanti forma. Yra tam tikra kolegija. Priimami kolegialūs
sprendimai. Tai pvz., Šveicarija, kurioje yra valstybės federalinė taryba; ji kartu traktuojama ir kaip
vyriausybė, ir kaip valstybės vadovas. Toks valstybės vadovas buvo žinomas komunistinėse šalyse, kur
buvo Parlamento formuojamas Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Tas Prezidiumas turėdavo pirmininką.
1990 m. atkūrus LT nepriklausomybę, priėmus laikinąjį pagrindinį įstatymą, prezidiumas buvo paliktas.
Tai buvo kolegialus valstybės vadovas).

70
 71

Dominuojanti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valstybės vadovo organizacinė forma yra arba
monarchas, arba prezidentas. Išlikusiose komunistinėse valstybėse tebevyrauja trečia forma – kolegialus
valstybės vadovas (Kinija, Kuba).
Konstitucinės teisės doktrinoje dominuoja požiūris, kad valstybės vadovas yra vykdomosios valdžios
institucija. Tai vienas iš vykdomosios valdžios institutų.

Svarbiausi valstybės vadovo įgaliojimai:

 Ritualiniai (ceremoniniai) valstybės vadovo įgaliojimai. Jie susiję su valstybės vadovo teise atstovauti
valstybę tarptautiniuose santykiuose ir šalies viduje. Valstybės vadovas yra jos atstovas. Valstybės
vadovas turi tokias teises:
1) Teisė pasirašyti tarptautines sutartis (tą jis daro be jokio įgaliojimo);
2) Teisė skirti diplomatus į užsienio valstybės, į diplomatinę tarnybą, į užsienio valstybių atstovybes
(tie paskirti diplomatai yra valstybės vadovo įgalioti asmenys, turintys valstybės vadovo
pasitikėjimą. Juos skiriant, dalyvauja ir Užsienio reikalų ministerija. Valstybės vadovas suteikia
diplomatinius rangus, kurie parodo diplomatų kvalifikaciją, galimybę užimti tam tikro lygio
pareigas. valstybės vadovas taip pat priima kitų valstybių diplomatų raštus);
3) Turi teisę teikti apdovanojimus (savo šalies piliečiams. Prireikus, gali tuos apdovanojimus
atšaukti);
4) Teisė teikti malonę nuteistiesiems (malonės teisė. Tai valstybės vadovo prerogatyva. Tai
personalinis aktas);
5) Suteikia pilietybę, ar priima atsisakymą nuo jos (kai kuriose šalyse ši teisė priklauso vyriausybei).
Šie ritualiniai įgaliojimai būdingi visiems vadovams.
 Valstybės vadovo įgaliojimai, susiję su Parlamento funkcijomis. Dažniausia valstybės vadovas turi tokias
teises:
1) Teisė šaukti parlamentą į eilinę sesiją (ar į neeilinę sesiją), taip pat į pirmąjį posėdį;
2) Parlamento priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir tada tie įstatymai įgyja galią, kai
dar yra paskelbiami specialiame oficialiame leidinyje. Tik pasirašytas ir paskelbtas įstatymas įgyja
juridinę galią (kai kuriose valstybėse tai yra valstybės vadovo teisė, o kai kuriose – pareiga. Kai
valstybės vadovas turi tokią teisę, tai reiškia, kad jis turi veto teisę. Ši teisė suteikiama ne visų šalių
vadovams (Japonija). D.Britanijoje monarchas turi tokią teisę, bet daugiau nei 200m. to nedaro ir tai
tapo konstituciniu papročiu);
3) Skelbia parlamento rinkimus. Tai daro dviem būdais: 1.Kai baigiasi parlamento kadencija. Prieš
baigiantis tai kadencijai, pagal įstatymą, valstybės vadovas turi paskelbti eilinių parlamento rinkimų
datą; 2.Turi teisę skelbti neeilinius rinkimus (jei tą numato konstitucija).
4) Teisė teikti parlamentui aukščiausiųjų valstybės pareigūnų kandidatūras.
5) Neretai valstybės vadovas turi teisė ir pats skirti kai kuriuos pareigūnus (kai kuriose šalyse –
vyriausybės vadovą, ir paveda jam formuoti vyriausybę. Kartais šioje procedūroje dalyvauja ir
parlamentas, pritardamas ar nepritardamas pasiūlytoms ministrų kandidatūroms).
 Valstybės vadovo įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu:
1) Prezidentinėse valstybėse valstybės vadovas pats skiria vyriausybės narius, pats juos ir atleidžia.
Vyriausybei vadovauja valstybės vadovas. Čia Ministro Pirmininko nėra. Valstybės vadovas
tiesiogiai formuoja vyriausybę. Tuo tarpu parlamentinėse valstybėse ši procedūra atliekama su
parlamentu arba tą atlieka tik parlamentas.
2) Priima vyriausybės atsistatydinimą. Tai būdinga parlamentinio valdymo šalims. Savo atsistatydinimo
pareiškimą vyriausybė perduoda valstybės vadovui.
3) Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, turi teisę juose pirmininkauti (Prancūzija).
 Valstybės vadovas yra ginkluotųjų pajėgų vadas. Neretai konstitucijose įtvirtinama, kad tai
vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
1) Turi teisę skelbti karo stovį visoje ar dalyje valstybės teritorijos;

71
 72
2) Turi teisę skelbti nepaprastąją padėtį (kai iškyla grėsmė visuomenės saugumui). Sprendimai dėl
karo stovio paskelbimo ir nepaprastosios padėties įvedimo turi būti svarstomi parlamente, kuris
priima galutinį sprendimą. ;
3) Turi teisę skelbti mobilizaciją (kai iškyla intervencijos grėsmė).

2.Monarchas. Monarcho teisinės padėties ypatumai.

Tai viena iš valstybės vadovo organizacijos formų. Tai seniausia valstybės vadovo organizacinė forma. Ji
būdinga seniausioms valstybėms. Šiais laikais monarchija traktuojama kaip istorinė forma, ir monarchas
išlieka kaip senovinis institutas. Dabar yra 44 monarchinės valstybės, vadinasi yra ir 44 monarchai.

Monarchinė valdžia yra nepriklausoma nuo tautos, liaudies. Ji yra kylanti pati iš savęs. Monarcho sostas,
pareigos perduodamos paveldėjimo keliu. Nėra demokratinių procedūrų, rinkimų, kadencijos apribojimų ir
pan. Skiriamos įvairios sosto paveldėjimo sistemos:
1) Salinė paveldėjimo sistema. Tai viena griežčiausių sistemų, kuri paneigia lyčių lygybės principą. Sostą
gali paveldėti tik vyrai. Moterys nušalinamos nuo sosto paveldėjimo (Japonija, Belgija, Norvegija).
2) Kastilinė paveldėjimo sistema. Pirmenybė teikiama vyriškai giminei (jaunesnis brolis nušalina vyresniąją
seserį). Moteris gali sostą paveldėti, tik jei nėra vyriškos lyties įpėdinių (Ispanija, B.Britanija, Danija,
Nyderlandai (iki 1983 m.)).
3) Austriškoji paveldėjimo sistema. Ji siejama su buvusia Austrijos imperija. Pirmenybė teikiama vyriškai
giminei. Bet numatytas atvejis, kai sostą gali paveldėti moteris: su sąlyga, kad visiškai nėra vyriškos
lyties atstovų.
4) Švediškoji paveldėjimo sistema. Atnaujinta ir įtvirtinta 1979m. sosto paveldėjimo įstatyme. Vienodas
teises turi tiek vyrai, tiek moterys. Prioritetas teikiamas vyresniam amžiui (Švedija, 1983 m. ši sistema
priimta ir Nyderlanduose).
5) Musulmoniškoji paveldėjimo sistema. Mirus monarchui, karališkoji šeima pati nusprendžia, kurias iš jos
narių gali užimti mirusiojo vietą. Tose šalyse yra daugpatystė, todėl įpėdinių yra dešimtimis. Todėl ši
sistema padeda išvengti karų, konfliktų tarp palikuonių. Paveldi tik vyriškos giminės atstovai. Karališkos
šeimos turi teisę ir nušalinti esamus monarchus (Saudo Arabija, Omanas).

Kai sosto paveldėtojas yra nepilnametis asmuo, skiriamas regentas arba regentų taryba. Regentu dažniausiai
būna asmuo, artimas karališkajai šeimai, turintis išsilavinimą, išmanantis valstybės valdymą. Tai savotiškas
nepilnamečio monarcho patarėjas. Skiriant regentą dalyvauja karališkos giminės suaugę nariai, neretai ir
vyriausybės atstovai, dvasininkai. Tai atsakinga procedūra, nes regentas gauna ir tam tikra prasme tam tikras
teises valdyti šalį. Regentystė baigiasi monarchui (sosto įpėdiniui) pasiekus pilnametystę.
Sosto perėmimas yra vykdomas iškilmingai. Ta procedūra vadinama karūnavimu. Jis dažniausiai vykdomas
katedroje ar sobore.

Monarcho privilegijos:
1) Monarchas turi teisę į monarchinės valdžios atributus: karūną, mantiją, sostą, skeptrą ir kai kuriuos kitus.
2) Turi teisę į atitinkamą titulą. Tas titulas būna gana ilgas. Tai įvairūs aristokratiniai vardai, dažniausiai
siejami su jo valdomomis žemėmis (dvarais). Ta valda dar siejama su aristokratiniu titulu (grafas,
hercogas).
3) Teisė į rezidenciją. Tai teisė į karališkąjį dvarą, teisė turėti dvariškių (aristokratiškos kilmės asmenys,
monarcho personalo asmenys, tarnai, gvardijos daliniai). Kartu tai gali būti suprantama ir kaip tam tikros
patalpos, kur monarchas atlieka valstybės vadovo funkcijas.
4) Civilinis lakštas. Tai finansinės lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto monarchui ir jo dvarui išlaikyti,
priimamas specialus įstatymas. Jis negali būti mažinamas po to, kai nustatomas. Pasibaigus vieno
monarcho valdžiai, kai skiriamas kitas, civilinis lakštas gali būti padidintas.
5) Monarcho asmens neliečiamybė. Monarchas turi absoliučią asmens neliečiamybę. Jis negali būti
traukiamas baudžiamojon, civilinėn, administracinėn, politinėn atsakomybėn. Labai retai, bet gali būti
kaltinamas valstybės išdavyste. Bet koks monarcho garbės įžeidimas užtraukia teisinę atsakomybę.

72
 73
6) Daugeliu atveju monarchai atleidžiam,I nuo mokesčių mokėjimo.
7) Turi teisę į ypatingą pagarbą (“Raudoni kilimai”). Ypatinga monarcho pagarba pagimdė kontrasignacijos
institutą. Kontrasignacija – tai antras parašas monarcho priimamuose dokumentuose. Monarchas turi
teisę priimti aktus ir reikalaujama, kad tie aktai būtų pasirašyti dar kito pareigūno. Monarcho priimtas
teisinis aktas įsigalioja, kai yra abu parašai. Antrojo parašo esmė ta, kad monarchas nėra atsakingas už
savo veiksmus, o atsakingas tik tas pareigūnas, kuris padėjo antrą parašą. Kontrasignacijos teisė
suteikiama Ministrui Pirmininkui ar kitam ministrui.

Kai kuriose šalyse yra nustatomi apribojimai monarchui:

 Draudimas monarchui palikti valstybę be parlamento leidimo. Tai siejama su tam tikra monarcho politine
neliečiamybe. Tai reikalinga tam, kad monarchas neišduotų valstybės.
 Reikalavimas, kad monarchas išpažintų valstybinę religiją (tose šalyse, kur yra paskelbta valstybinė
religija). Jei monarchas skelbia priešingas valstybinei religijai pažiūras, jis gali būti nušalintas
(D.Britanija).

Kai kuriose valstybėse monarchai pripažįstami ir kitų valstybių vadovais. D.Britanija: yra išlikusi
D.Britanijos sandrauga, į kurią įeina 49 valstybės, kurios anksčiau buvo D.Britanijos kolonijomis. Įgijusios
nepriklausomybę, jos išlaiko saitus su buvusia metropolija ir sudaro D.Britanijos sandraugą. Kai kurios iš jų
turi respublikinę valdymo formą. 17 šių šalių išlaikė monarchinę valdymo formą ir savo valstybės vadovu
pripažįsta D.Britanijos monarchą. Todėl D.Britanijos monarchas yra ir kitų 17 valstybių valstybės vadovas.
Ši sistema vadinama asmenine unija. Tai nėra ypatinga valstybių sąjunga. Jos yra savarankiškos valstybės.
Realiai valstybės vadovo funkcijas tose valstybėse vykdo generalgubernatoriai. Jį skiria D.Britanijos
monarchas atitinkamos valstybės vyriausybės teikimu. Tai D.Britanijos monarcho vietininkai atitinkamoje
valstybėje. (Australija, N.Zelandija).

Monarcho teisinė padėtis dar priklauso ir nuo valstybės valdymo formos. Yra tokios monarchijos:
1) absoliutinė monarchija;
2) dualistinė monarchija;
3) parlamentinė monarchija.
 Didžiausius įgaliojimus turi absoliutinių monarchijų vadovai (Omanas, Saudo Arabija). Ten valstybės
vadovas iš tiesų turi realią vykdomąją valdžią. Jie leidžia įstatymus, nes ten nėra parlamento. Ten yra tik
patariamieji organai. Čia jo valdžia ne ritualinė, o reali.
 Dualistinėse monarchijose susiformavusios 2 pagrindinės valdžių šakos: vykdomoji ir leidžiamoji (yra ir
teisminė). Vykdomoji valdžia priklauso monarchui. Tik įstatymų leidyba yra parlamento žinioje. Ši
monarchija kartais lyginama su prezidentine respublika (Jordanija, Marokas).
 Parlamentinėse monarchijose monarchas daugiau yra simbolinė figūra. Jam priklauso ritualinės funkcijos.
Realios vykdomosios valdžios jis neturi. “Karalius karaliauja, bet nevaldo”. Vykdomoji valdžia yra
vyriausybės rankose. Parlamentas šią valdžią kontroliuoja.

3. Prezidento teisinis statusas

Prezidentas – respublikinės valdymo formos valstybės vadovas. Prezidentui būdingi šie požymiai, skiriantys
jį nuo monarcho:
1. Prezidentas yra renkamas;
2. Jo įgaliojimai visada apibrėžti tam tikru terminu (kadencija).
Visa tai sąlygoja, kad prezidento institucija išvedama iš tautos, valdingus įgalinimus gauna iš tautos tiesiogiai
arba iš tautos suformuotos atstovybės. Taigi, prezidento institutas siejamas su tautos suverenitetu,
atstovavimu. Tai ryškiausia demokratijos išraiška.
Prezidento rinkimo būdai:
 Tiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentas renkamas tiesiogiai tautos. Tokių rinkimų privalumas tas,
kad įgaliojimus prezidentas gauna tiesiogiai iš teisinės tautos (piliečių). Kai prezidentą renka tauta,
pabrėžiamas jo tvirtumas, jo galių stiprumas. Todėl neretai prezidentas gretinamas su parlamentu, nes tai irgi
73
 74
atstovybė. Laikoma, kad tai daugmaž tolygios institucijos, nes valdžios šaltinis – tas pats. Tiesa, tiesioginiai
prezidento rinkimai sukelia tam tikrų problemų – vyksta varžybos tarp prezidento ir parlamento, vyksta
ginčai dėl to, kurio įgaliojimai yra stipresni. Galutinai nuspręsti, kuri institucija yra svarbesnė, sudėtinga. KT
doktrinoje laikomasi, kad stipresnis yra parlamentas, nes jis plačiausiai atstovauja politines jėgas ir interesus.
Todėl tai tikroji tautos atstovybė. Tuo tarpu prezidentas – tai tik viena persona, atstovaujanti kuriai nors
vienai politinei jėgai.
Tiesioginiai prezidento rinkimai taikomi prezidentinėse respublikose. Tai vienas iš šios valdymo formos
požymių. Tiesiogiai išrinktas prezidentas traktuojamas kaip aukščiausios vykdomosios valdžios atstovas,
kuris formuoja visas kitas vykdomosios valdžios institucijas.
 Netiesioginiai rinkimai. Šiuo atveju prezidentą renką parlamentas. Taigi, prezidento instituciją tauta
formuoja netiesiogiai – jį renka tautos išrinkta atstovybė. Valstybės vadovas – prezidentu išrinktas asmuo –
gauna įgaliojimus iš tautos atstovybės. Skirtingai nuo ↑ čia nekyla konkurencijos problema. Parlamento
išrinktas prezidentas laikomas žemesne institucija, kurios galios yra siauresnės apimties. Pažymėtina tai, kad
prezidentas, išrinktas netiesioginiais rinkimais, yra politinės daugumos atstovas.
Dažniausiai šis rinkimų būdas taikomas parlamentinėse valstybėse. Tai taip pat šios valdymo formos
požymis. Valstybės vadovo įgaliojimai yra gana kuklūs. Dažniausiai jis vykdo ritualines-ceremonines
funkcijas.
Netiesioginiai rinkimai taikomi Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Estijoje, Latvijoje.
 Prezidentą renka speciali atstovybė. Šiuo atveju renkant prezidentą dalyvauja parlamentas ir savivaldybių
tarybų atstovai arba kitų renkamų institucijų nariai. Italijoje dalyvauja parlamentas ir sričių atstovai. Taigi,
sudaroma speciali komisija. Vokietijoje renkant prezidentą dalyvauja Bundestago nariai ir toks pat žemių
atstovų narių skaičius (Bundesratas nedalyvauja). Šiuo atveju paneigimas tiesioginis rinkimų principas. Ši
rinkimų sistema būdinga taip pat parlamentinėms respublikoms.

Tiesioginiai rinkimai gali vykti dviem būdais:

1. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai. Tai paprastai vieno turo rinkimai. Galimas ir antras turas, į
kurį patenka daugiausia balsų surinkę kandidatai;
2. Kai prezidentą tiesiogiai renka piliečiai, bet šie rinkimai turi tam tikrų ypatumų – pirmiausia renkami
rinkikai (JAV). Tai gana keista sistema, kuri buvo sugalvota JAV. Tai buvo savotiškas kompromisas,
pasiektas konstitucijos rengėjų, kurie negalėjo sutarti dėl prezidento rinkimo būdo (tiesioginio ar
netiesioginio). Taigi, buvo nuspręsta, kad pirmiausia renkami rinkikai, o po to jie renka prezidentą.
Pastarasis principas aiškinamas tokiais argumentais: JAV yra federacinė valstybė, sudaryta iš valstijų (iš
pradžių buvo 13, dabar 50). Pagal konstituciją visos valstijos yra lygios bei lygiateisės. Mažosios valstijos
reikalavo, kad būtų išlaikyta galimybė įtakoti federacijos institucijas. Taigi, buvo nuspręsta, kad renkami
rinkikai. Kiekvienoje valstijoje jie renkami atskirai. Jų skaičius priklauso nuo to, kiek kiekviena valstija turi
kongreso narių. Pažymėtina tai, kad valstijos turi po du senatorius. Be to, kiekviena valstija dar renka ir
žemųjų rūmų narius (jų skaičius proporcingas valstijos gyventojų skaičiui). Todėl valstijos renka ne vienodą
skaičių rinkikų (Kalifornija – 30; min. 3-4).
Amerikos rinkikų ypatumas tas, kad kongrese yra 535 nariai: 435 – žemųjų rūmų nariai, 100 – senatorių. Prie
šio skaičiaus prisideda 3 Vašingtono atstovai. Taigi, iš viso yra 538 rinkikai.
Piliečiai, balsuodami už rinkikus, žino už kokį asmenį jie balsuos.
Tiesa, žinomi atvejai (4), kai dėl tokių rinkimų sistemos kildavo nemažai sunkumų. T.y., jei būtų susumuoti
rinkėjų balsai, laimėtų vienas kandidatas (pvz., Goras), o jei rinkikų, laimėtų visai kitas kandidatas (pvz.,
Bushas).
Rinkikai nedalinami pagal politines partijas.

Įstatymai paprastai nustato reikalavimus, kuris turi atitikti asmuo, norintis tapti prezidentu:
1. Pilietybės cenzas. Prezidentu gali būti tik atitinkamos valstybės pilietis. Dažnai dar pabrėžiama, kad
kandidatas turi būti įgijęs pilietybę gimimu (o ne pvz., natūralizacijos būdu).
2. Amžiaus cenzas. Min. – 25 metai. Nors dažniausiai pasitaiko 35, 45. Italijoje – 50 m. Amžiaus cenzas
siejamas su patirtimi.

74
 75
3. Sveikatos reikalavimai. Reikia pateikti gydytojų komisijos išvadas. Max amžiaus riba nefiksuojama.
Tam, kad būtų išvengta įvairių nesklandumų, reikalaujama pateikti medicininę pažymą.
4. Nustatomas skaičius, kiek kartų asmuo gali būti prezidentu. Paprastai – ne daugiau kaip dvi
kadencijas. Tokiu ribojimu bandoma užkirsti kelią valdžios uzurpavimui.
5. Sėslumo cenzas. Reikalaujama išgyventi tam tikrą laiką savo valstybėje. JAV – 14 metų, Ukrainoje –
10 metų.
Kandidatūras kelia politinės partijos. Dažniausiai iškelia savo lyderius. Kai kuriose valstybėse kandidatūrą
galima iškelti ir parlamento narių grupei. Kartais leidžiama kelti ir savivaldybių tarybų atstovams (Italija). Be
to, asmuo gali surinkti piliečių parašų skaičių, kurio min. nurodytas įstatymuose, ir tapti kandidatu.
Prezidentas renkamas tam tikrai kadencijai. Trumpiausia – 3 metai. Dažniau pasitaiko 4 (JAV), o kartais 6
(Meksika), 7 (Italija, Prancūzija) metai.

Prezidento pavadavimas
Prezidentas – vienasmenis valstybės vadovas. Jam suteikiami valstybės vadovo įgalinimai. Tačiau kartais jis
negali atlikti savo pareigų (dėl ligos, išvykimo į užsienį). Parlamentinėse respublikose prezidentą pavaduoja
parlamento pirmininkas. Prezidentinėse respublikose, kur galioja griežtas valdžios padalijimas, kartu su
prezidentu renkamas ir viceprezidentas. Jis renkamas tam, kad būtų galimybė pavaduoti prezidentą, kai jis
negali vykdyti savo funkcijų. Valstybės vadovas – vykdomoji valdžia, kuri negali būti perduota kitai valdžiai.
Todėl viceprezidentas ir renkamas.
Viceprezidentas renkamas kartu su prezidentu, tų pačių rinkimų metu. Jų metu balsuojama už abu
kandidatus. Kartais viceprezidentu galima išrinkti neutralų asmenį.
Taigi, išrinkus prezidentą, išrenkamas ir viceprezidentas. Prezidentas paskirsto pareigas tarp savęs ir
viceprezidento, kuris traktuojamas kaip prezidento pagalbininkas. JAV viceprezidentas turi papildomą
funkciją – jis yra aukštųjų rūmų (Senato) pirmininkas. Jis pirmininkauja posėdžiams, bet nebalsuoja. Jo
balsas gali turėti reikšmės tik tuomet, kai balsai pasiskirsto po lygiai.
Jei prezidentas miršta, viceprezidentas perima jo pareigas iki kadencijos pabaigos. Laikoma, kad tokia
procedūra užtikrina valstybės interesų apsaugą, vykdomosios valdžios nenutrūkstamumą.

Prezidento įgaliojimai
Kaip valstybės vadovas bet kuris prezidentas vykdo ritualinius įgaliojimus – atstovauja valstybę
tarptautiniuose ir nacionaliniuose santykiuose. Kiti prezidento įgaliojimai priklauso nuo valdymo formos.
Mažiausiai įgaliojimų turi prezidentas parlamentinėse valstybėse. Jo, kaip ir monarcho parlamentinėse
monarchijose, įtaka yra minimali. Prezidentas dalyvauja formuojant vyriausybę: skiria ministrą pirmininką,
tačiau tai daro atsižvelgdamas į parlamento daugumos valią. Tai formalūs įgaliojimai. Realiai vykdomojoje
vadžioje nedalyvauja. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų užsienio politikos srityje, skiria diplomatus,
vyksta į kitas šalis atstovauti valstybę. Parlamentinėse respublikose prezidentas dalyvauja ir įstatymų
leidyboje. Tačiau šie įgaliojimai susiję su priimtų įstatymų pasirašymu. Prezidentas tvirtina parlamento
priimtus įstatymus ir juos promulguoja. Po to tie įstatymai įstatymų nustatyta tvarka įsigalioja.
Parlamentinėse valstybėse prezidento veto teisė gali būti varžoma, nepripažįstama. Jam gali būti draudžiama
atsisakyti pasirašyti įstatymą. Tiesa, kai kuriose valstybėse prezidentui pripažįstama veto teisė.
Parlamentinėse valstybėse dažnai naudojama ir kontrasignacija. Parlamentas gali leisti prezidentui priimti
įstatymus, bet jie turi būti kontrasignuojami. Kontrasignavimas – atvejis, kai teisė aktą pasirašo ne tik
prezidentas, bet ir vyriausybės narys arba ministras pirmininkas.
Plačiausius įgaliojimus prezidentas turi prezidentinio valdymo respublikose. Šios valdymo formos
pavadinime pabrėžiamas ypatingas prezidento statusas. Prezidentas yra vykdomosios valdžios pareigūnas. Ši
valdžia siejama su prezidento pareigybe, laikoma, kad visa vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, todėl tik
jis realus valstybės valdytojas. Žinoma, tai nereiškia, kad pats vienas įgyvendina vykdomąją valdžią. Yra
įvairūs pagalbininkai, bet prezidentas – pagrindinis vykdomosios valdžios pareigūnas.
JAV pasikeitus prezidentui keičiasi apie 7 tūkstančius pareigūnų. Iš jų apie 1600 dirba prezidento aparate
(Baltųjų rūmų tarnautojai).

75
 76
Prezidentas tvarko visus reikalus, susijusius su valdymu. Prezidentas turi veto teisę. Pasirašo įstatymus, bet
gali ir atsisakyti. Tokiu atveju įstatymas grąžinamas parlamentui. Jis prezidento veto gali įveikti (absoliuti
balsų dauguma).
Prezidentinėse respublikose nėra kolegialios vyriausybės. Ją formuoja prezidentas, skirdamas ministrus, kurie
yra jo pagalbininkai. Paprastai ministro pirmininko nebūna. Jo funkcijas vykdo pats prezidentas. Taigi,
prezidentas ne tik vyriausybės vadovas, bet ir jos galva. Nėra kito vyriausybės vadovo išskyrus prezidentą.
Kai reikia prezidentas ministrus pasikviečia, organizuoja posėdžius. Ministrai sudaro patariamąją instituciją,
kurios patarimais prezidentas nėra saistomas. Vyriausybė neatskaitinga parlamentui. Prezidentas derina
ministrų kandidatūras su aukštaisiais rūmais.
Būtent prezidentinio valdymo šalyse prezidentas savarankiškai leidžia teisė aktus. Jokia kontrasignacija
netaikoma. Tai gali būti ir norminiai aktai.

XII tema. Vyriausybės konstitucinis teisinis statusas.

1.Vyriausybės samprata ir vyriausybės organizacinės formos.
Vyriausybė – tai paprastai kolegiali ir aukščiausia vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija.
“Paprastai”, nes valstybės vadovas taip pat yra vykdomosios valdžios dalis. Tačiau vyriausybė turi daugiau
įgaliojimų nei valstybės vadovas. Pvz., parlamentinio valdymo valstybėse vyriausybei tenka svarbiausia vieta
vykdomosios valdžios struktūroje.
Ši kolegiali institucija susideda iš ministro pirmininko (MP) ir ministrų. Kai kuriose valstybėse MP
vadinamas premjeru, doktrinoje – vyriausybės vadovu.
Pati vyriausybė dirba kolegialiai (posėdžių forma). Posėdžiuose vyriausybė svarsto svarbiausius klausimus ir
priima teisės aktus. Teisės aktai priimami taip pat kolegialiai, balsų dauguma, todėl ne visados lemiamas
žodis priklauso vyriausybės vadovui.
Vyriausybė – tai bendrinė sąvoka, kuria pažymimos įvairios organizacinės formos. Japonijoje vyriausybė
vadinama Kabinetu, Prancūzijoje ir Indijoje – Ministrų taryba, Kinijoje – Valstybės taryba, Vokietijoje –
Federalinė vyriausybė, LT – vyriausybė. Taigi “vyriausybės” sąvoka apima įvairius pavadinimus.

Yra ir kai kurių kitokių ypatumų, būdingų vyriausybei.

 Prancūzijoje ir Belgijoje naudojami 2 pavadinimai: Ministrų taryba ir Kabineto taryba. “Ministrų taryba”
naudojama tada, kai posėdžiams pirmininkauja prezidentas (Prancūzija), ar karalius (Belgija). “Kabineto
taryba” naudojama tada, kai vyriausybės posėdžiams pirmininkauja vyriausybės vadovas. Čia valstybės
vadovui suteikta galimybė dalyvauti vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.
 D.Britanijoje vyriausybė susideda iš maždaug 90-100 narių. Tas skaičius priklauso nuo parlamento
rinkimų rezultatų, t.y. pats parlamentas nusprendžia, kiek bus tų narių. Šią vyriausybę galima pavadinti
“popierine”. Taip yra todėl, kad šios vyriausybės nariai visi kartu niekada neposėdžiauja, kartu į
posėdžius nesirenka. Tokia situacija yra dėl to, kad D.Britanijoje vyriausybės nariai yra turi nevienodą
statusą: yra vyresnieji ministrai (apie 20), jaunesnieji ministrai ir yra valstybės sekretoriai – ir jie visi yra
vyriausybės nariai. Jaunesnieji ministrai yra vyresniųjų pavaduotojai, padėjėjai. Todėl D.Britanijos
vyriausybę sudaro ~20 narių (vyresnieji ministrai), ir į šios vyriausybės sudėtį įeina premjeras ir
įtakingiausieji ministrai. Taigi posėdžiaujanti vyriausybė susideda iš 20 narių (1/5 visų vyriausybės
narių). Ši posėdžiaujanti vyriausybė vadinama kabinetu. Pats premjeras pasirenka, ką kviesti į posėdžius.
Tarp tų 20 ministrų dar sudaromas vidinis kabinetas (iki 5-6 narių). Tai yra savotiškas vyriausybės
prezidiumas, biuras.
 Prezidentinėse respublikose ir dualistinėse monarchijose yra toks ypatumas, kad čia neegzistuoja
kolegiali vyriausybės forma. Tokiose šalyse valstybės vadovas pats skiria/atleidžia ministrus. Kai kuriais
atvejais valstybės vadovas dar turi gauti parlamento pritarimą. Ministrai traktuojami kaip prezidento
padėjėjai, patikėtiniai. Čia nėra MP, o ministrams vadovauja prezidentas. Šiose šalyse nekviečiami
vyriausybės posėdžiai. Prireikus valstybės vadovas gali pasikviesti ministrus pasitarti, bet tuose
pasitarimuose nėra priimami kolegialūs teisės aktai. Administravimo aktus priima valstybės vadovas. O
kolegialios vyriausybės čia nėra.

76
 77
Kartais prezidentinėse respublikose visi ministrai yra prezidento komanda, vyriausybė vadinama
prezidento komanda. Meksikos konstitucinėje teisėje (ši šalis yra prezidentinė respublika) vyriausybė turi
specialų pavadinimą – valstybės sekretorių pasitarimas (tai nėra sprendžiamoji institucija). Ministrai
vadinami valstybės sekretoriai. JAAV valstybės sekretoriumi vadinamas svarbiausias ministras – užsienio
reikalų ministras. O kiti ministrai vadinami tiesiog sekretoriais (jie vadovauja įvairioms žinyboms).

2.Vyriausybės sudarymo tvarka.

Vyriausybės sudarymo tvarka priklauso nuo valdymo formos (parlamentinė/prezidentinė).
Prezidentinio valdymo šalyse ar dualistinėse monarchijose vyriausybę formuoja pats valstybės vadovas.
Skiriami ministrai ir pats valstybės vadovas savo nuožiūra pasirenka asmenis ir juos skiria (ar atleidžia).
JAV prezidentas, prieš skirdamas sekretorių, privalo gauti senato pritarimą. Kandidatūros negali būti
atmestos politiniais motyvais. Lemiamą reikšmę turi moralinės savybės.
Esant prezidentinei valdymo formai, vyriausybės kolegialių posėdžių nebūna, išskyrus, kai prezidentas
ministrus kviečia į pasitarimą. Šiuo atveju tokia vyriausybė nėra atskaitinga parlamentui. Jis neturi galimybės
kontroliuoti vyriausybės veiklos. Tokia vyriausybė yra atskaitinga tik prezidentui. Šiuo atveju taip pat nėra
MP, jo vietoje yra valstybės vadovas.

Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybės formavimas turi kitą pobūdį. Formuojant vyriausybę dalyvauja
valstybės vadovas ir parlamentas. Valstybės vadovo dalyvavimas būna ritualinis, procedūrinis, jis lemiamos
reikšmės neturi. Lemiamą reikšmę turi parlamentas. Vyriausybę formuoja parlamento rinkimus laimėjusi
partija (gavusi 50 proc. + 1 vietų); ši parlamentinė partija įgyja teisę formuoti vyriausybę. Tokia teisė ne
visada yra įtvirtinta juridiškai. Tai susiję su tuo, kad formuojama vyriausybė turi gauti parlamento
pasitikėjimą. Vienas iš būdų pasitikėjimui pareikšti, kai parlamentas balsuoja dėl MP kandidatūros.
Parlamentas turi pasisakyti, ar jis pritaria tai kandidatūrai. MP kandidatūrą paprastai teikia valstybės vadovas.
Parlamento pritarimas yra svarbiausias. Netgi yra taip, kad susiformuoja būdai sužinoti, kuri kandidatūra
parlamentui yra priimtina. Kai kuriose valstybėse valstybės vadovas pasikviečia politinių partijų vadovus ir
aptaria kandidatūras. Pvz., Nyderlandai ir Belgija (tai parlamentinės monarchijos): monarchas po parlamento
rinkimų paskiria informatorių, kuris informuoja monarchą apie politinės nuotaikas. Valstybės vadovas skiria
asmenį, kuris dar vadinamas vyriausybės formuotoju, o ne premjeru. Taip būna ypač tada, kai nėra galimybės
formuoti vienpartinės vyriausybės. Kai tokiam formuotojui parlamentas pritaria, formuojama vyriausybė.
Daugumoje parlamentinės valstybėse premjerą skiria valstybės vadovas, atsižvelgiant į tai, kokia politinė
partija laimėjo rinkimus. Prieš skiriant premjerą, turi būti gautas parlamento pritarimas. Kartais būna
išankstinis susitarimas. Būna koalicinė vyriausybė: koaliciją sudarančios partijos iš anksto užsitikrina, kiek
vyriausybės vietų jai teks, ar net būna susitariama, kokie portfeliai atiteks.
Vyriausybės formavimo ypatumas yra Švedijoje (parlamentinė monarchija). Čia formuojant vyriausybę
monarchas iš vis nedalyvauja. MP skiria parlamento pirmininkas.

Parlamentinio valdymo šalyse paskyrus ministrus vyriausybė dar nepradeda veikti. Ji turi gauti įgaliojimus
veikti iš parlamento. Reikalaujama, kad vyriausybė pateiktų savo veiklos programą parlamentui.
Parlamentas organizuoja tos programos svarstymą, po šio svarstymo balsuojama, ar pritarti tai programai. Jei
balsuojama “prieš” – tai reiškia, kad vyriausybė negavo pasitikėjimo ir įgaliojimų veikti. Tada ta vyriausybė
privalo atsistatydinti. (Gali būti nustatomas laikas patobulinti programą ir gali būti antras svarstymas).

Vyriausybės pagal savo politinę sudėtį būna;

1) vienpartinės;
2) koalicinės.
Vienpartinės vyriausybės yra tada, kai vyriausybę formuoja viena politinė partija, kuri turi absoliučią
daugumą parlamente (rinkimuose gauna 50 proc. + 1 vietų). Tokia vyriausybė traktuojama kaip tvirta ir
ilgaamžė. Traktuojama, kad visus vyriausybės veiksmus rems parlamentas. Vienpartinė vyriausybė
daugiausia sudaroma dvipartinės sistemos šalyse (D.Britanija). Daugumoje parlamentinio valdymo formos
valstybių nebūna vienpartinės parlamentinės daugumos, o po rinkimų paprastai atsiranda 2-3 partijos,

77
 78
gavusios daugiausiai vietų, ir daug kitų smulkesnių, gavusių žymiai mažiau vietų. Tokiu atveju parlamentinės
partijos būna priverstos burtis į koalicijas, eiti į politinius susitarimus, derinti programas. Pagrindinis
koalicijos tikslas – sulipdyti parlamentinę daugumą. Į koaliciją jungiasi toks partijų skaičius, kad sudaryti
daugumą. Ta koalicija, kuri įgyja absoliučią daugumą, įgauna teisę formuoti koalicinę vyriausybę. Koalicinės
vyriausybės nelaikomos tvirtomis. Ilgainiui išryškėja nesutarimai, prieštaravimai parlamentinėje koalicijoje,
todėl, kai subyra parlamentinė koalicija, iškyla grėsmė ir vyriausybei: tokiai vyriausybei pareiškiamas
nepasitikėjimas (tai vadinama vyriausybės krize – kai vyriausybė priversta atsistatydinti). Paprastai tada
formuojama nauja vyriausybė. Iki naujos vyriausybės suformavimo senai vyriausybei dar pavedama eiti
pareigas (Laikinoji vyriausybė; ji negali priimti svarbių sprendimų, spręsti svarbių klausimų).
Kartais būna taip, kad nepavyksta susitarti dėl koalicinės vyriausybės. Tada formuojama darbinė (specialistų)
vyriausybė. Ji formuojama ne iš politikų, o iš profesionalų valdininkų. Tai traktuojama kaip ta, tikras būtinas
variantas, siekiant išvengti pirmalaikių parlamento rinkimų. Būna, kad tokia darbinė vyriausybė sudaroma,
kol įvyks pirmalaikiai parlamento rinkimai.
Vyriausybės krizė (nepastovumas) – tai viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko gali būti paleistas parlamentas
ir paskelbti pirmalaikiai parlamento rinkimai. Tai apsunkina valstybės valdymą. Laikoma, kad atsiranda
pagrindas skelbti naujus rinkimus.

3.Vyriausybės kompetencija.
Parlamentinio valdymo šalyse vyriausybė yra svarbiausia vykdomosios valdžios institucija, ir jos
kompetencija nustatoma konstitucinės teisės normomis. Dažniausiai būna, kad konstitucijos nustato
įgaliojimus tik bendrais bruožais, abstrakčiai: “valstybės valdymas”, “vykdomosios valdžios funkcijų
įgyvendinimas”. Po to įstatymais būna detalizuojami tie vyriausybės įgaliojimai. Visa tai, kas susiję su
vykdomąja valdžia, tai turi priklausyti vyriausybei, išskyrus tai, kas priskiriama valstybės vadovui
(parlamentinio valdymo šalyse jo įgaliojimai yra ritualiniai, ceremoniniai). Nuolatinių valstybės reikalų
tvarkymas visada laikomas vyriausybės prerogatyva. Kartais pabrėžiama, kad valstybės valdymas priklauso
vyriausybei tiek, kiek tos funkcijos nepriskiriamos valstybės vadovui ar parlamentui. Plačiausi įgaliojimai
priklauso vyriausybei.

Vyriausybės įgaliojimai norminio reguliavimo srityje. Teisės aktų priėmimas, galimybė dalyvauti priimant
teisės aktus – yra svarbi teisė.
 Kiekviena vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Vyriausybė šia teise naudojasi labai
plačiai, ypač vienpartinės vyriausybės. Vyriausybė tampa pagrindiniu įstatymų projektų rengėju.
Parlamentas tokiu atveju be didesnių sutrikimų tvirtina vyriausybės teikiamus projektus. Tokiu atveju
parlamentas ir vyriausybė veikia sutartinai. Tokia sistema vadinama ministeralizmu. Susidaro didelė
galimybė vyriausybei daryti didelę įtaką parlamentui.
 Kai kuriose valstybėse egzistuoja deleguotoji įstatymų leidyba. Teisė priimti aktus, turinčius įstatymų
galią suteikiama vyriausybei. Įstatymų leidybos delegavimas galimas 2 atvejais:
1) kai tą tiesiogiai nustato konstitucija;
2) kai pats parlamentas nusprendžia suteikti vyriausybei tokius įgaliojimus.
Parlamentas gali nuspręsti konkrečiu atveju pavesti vyriausybei priimti tam tikrus teisės aktus.
Parlamento kompetencijos klausimai pavedami spręsti vyriausybei. Vyriausybė tą aktą priima pagal
parlamento pavedimą. Tas aktas turi įstatymų galią. Deleguotoji įstatymų leidyba yra rizikingas dalykas.
Tai gali pakirsti parlamentarizmą.
 Vyriausybė taip pat leidžia vykdomuosius (administravimo) aktus. Jie įvardinami konstitucinėje teisėje
kaip poįstatyminiai aktai. Poįstatyminiai teisės aktai – tai vykdomosios valdžios priimtas teisės aktas. Jis
turi būti priimtas : 1) remiantis įstatymu; 2) jo paskirtis yra įgyvendinti įstatymo normas (jas detalizuoti,
konkretizuoti). Nustatoma įstatymų įgyvendinimo tvarka, leidžiama papildyti įstatymines normas. Tokie
teisės aktai priimami visose parlamentinio valdymo šalyse. Jie priimami kolegialiai.

Šiaip kyla ginčų dėl teisinio reguliavimo, kurį vykdo vyriausybė. T.y. kyla ginčai dėl to, kuriuos klausimus
priskirti parlamento kompetencijai, o kuriuos – vyriausybės kompetencijai (kurie klausimai turi būti
78
 79
reguliuojami įstatymai, o kurie – poįstatyminiais teisės aktais). Poįstatyminiai teisės aktai turi remtis įstatymu
ir turi įgyvendinti tą įstatymą. Egzistuoja ir kita nuomonė, kad vykdomoji valdžia turi galimybę spręsti
savarankiškai tam tikrus dalykus, kurie susiję sy vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimu. Prancūzijoje
yra vadinamieji “reglamentiniai aktai”. Tai šiuo atveju reiškia, kad tiksliai yra tiksliai apibrėžta parlamento
kompetencija įstatymų leidybos srityje, ir vykdomosios valdžios kompetencija teisinio reguliavimo srityje.
Vyriausybė turėdama savo įgaliojimus teisinio reguliavimo srityje, savarankiškai gali priimti teisės aktus, ir
parlamentas į tą sritį negali kištis (tai reglamentiniai aktai). Nereikalaujama, kad jie remtųsi įstatymais. Tai
teisinio reguliavimo sritis, kuri yra išimtinė vyriausybės kompetencija.

Greta teisinio reguliavimo vyriausybei priklauso konkretūs įgaliojimai, įgyvendinant vykdomąją valdžią.,
kadangi ji susideda iš ministrų. Kiekvienas ministras turi jam priskirtą valstybės valdymo šaką. Kiekvienas
ministras vadovauja tam tikrai valstybės valdymo šakai, sričiai, jo žinioje atsiduria daugybė įstaigų; jis atsako
už tą jam priskirtą sritį. Susirinkę į posėdį ministrai sprendžia bendrus reikalus, priima teisės aktus.
Ministerijos – pagrindinės žinybos, joms vadovauja ministrai. Taip pat yra ir ministrų be portfelio, kurie
neturi savo atskiros jiems priskirtos srities. Jie daugiau atlieka koordinavimo funkcijas. Dažniausiai jie
skiriami vykdyti valstybinės svarbos funkcijas (pvz., socialines funkcijas).
Yra ir kitos vyriausybės žinybos. Jos yra žemesnio lygio nei ministerijos. Jos gali būti priskiriamos prie
ministerijos (ir tada tampa pavaldžios ministerijai), arba gali būti prie vyriausybės. Taigi tokios žinybos turi
žemesnį statusą nei ministerija.

XIII tema. Teisminė valdžia

1. Teisingumo samprata. Teisminė valdžia
Nuo senų laikų ginčams, kylantiems tarp FA, JA, o taip pat valdžios institucijų, spręsti naudojami teismai.
Todėl jie traktuojami kaip pagrindinis asmenų teisių ir laisvių garantas. Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į
tesimą, kad būtų apgintos jo teisės ir teisėti interesai.
Teismo veikla sprendžiant ginčus – teisingumo vykdymas. Spręsdamas ginčą teismas, laikydamasis tam tikrų
procedūrų, priima tam tikrą sprendimą. Tokio sprendimo priėmimas – teisingumo vykdymas. Taigi,
teisingumo vykdymas – teise paremtas teismo sprendimas, sprendžiant ginčus, nagrinėjant teisinius
konfliktus.
Šių ginčų nagrinėjimui naudojamos įvairios procedūros – teismo procesas. Jį reguliuoja įstatymai. Šių
procedūrų tikslas – užtikrinti nešališką ginčo sprendimą, objektyvaus sprendimo priėmimą. Tik joms esant
gali būti įgyvendintas teisingumas.
Teisingumas gali būti suprantamas kaip konkreti veikla – konkrečių ginčų sprendimas. Tai nėra abstrakti
veikla (kaip pvz., įstatymo leidėjo). Teismas nagrinėja konkretų ginčą tarp asmenų. Tokia teismo veikla –
incidentinė.
Teisingumo vykdymas skiriasi nuo kitos valstybinės valdžios. Pagrindinis skirtumas – jį nukreipta į
konkrečių ginčų sprendimą. Kita vertus teisingumas vykdomas valstybės vardu. Teisminė valdžia
traktuojama kaip viena iš valstybinių valdžių. Bet ji labai specifinė. Jai būdingas konkretumas. Teisminė
valdžia pradeda veikti tik tuomet, kai į teismą kreipiasi suinteresuoti asmenys, prašydami apginti jų teises.
Neretai teismo sprendimai prilyginami įstatymui. Jo niekas negali pakeisti, panaikinti, išskyrus aukščiausios
instancijos teismą. Kai kuriose valstybėse teismas turi priimti nuosprendžius dėl mirties bausmės. Tai liudija
ypatingas teisminės valdžios galias. Be to, neretai pabrėžiama, kad tik teismas gali apriboti turtines, tėvystės
teises.
Prie teisminės valdžios priskiriami teismai. Teismas – tai tam tikros įstaiga, kurioj dirba ir teisėjai, ir teismo
pareigūnai, ir įvairūs teismo tarnautojai. Todėl negalima sutapatinti teismo ir teisingumo. Teisingumą vykdo,
sprendimą priima tik teisėjų kolegija. Kiti teismo tarnautojai tik padeda, sudaro sąlygas teisminei kolegijai
(arba 1 teisėjui) vykdyti teisingumą.
Teisingumą vykdo įvairių pakopų teisėjų kolegija. Tiek I-osios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos
teisėjų kolegija įgyvendina teisingumą. Tuo tarpu įstatymų leidybos funkciją vykdo tik parlamentas.
Parlamentarai veikia kaip vieninga institucija.

79
 80
Prie teismo valdžios greta teismų priskiriami kiti valstybės pareigūnai, asmenys.. Ir jie dalyvauja
įgyvendinant teisingumą. T.y., prokurorai, tardytojai, advokatai, kartais ir notarai. Tai teisminė valdžia
plačiąja prasme.
“Magistratai”. Ši sąvoka naudojama Prancūzijoje ir Italijoje. Magistratai – tai teisėjai, prokurorai ir teismo
tardytojai. Jie įeina į sąvoką “magistratūra”. Visi šie pareigūnai įeina į teisminės valdžios sampratą. Be to,
egzistuoja speciali teisminės valdžios taryba, kuri apima šiuos pareigūnus, sprendžia klausimus, susijusius su
teisingumo vykdymu (?).
Kontinentinėje teisėje paplitę, kad prokuratūros egzistuoja prie teismų. Pabrėžiama, kad prokuratūra –
teisminės valdžios dalis. Jai suteikiamas tam tikras savarankiškumas. Pagrindinis uždavinys – palaikyti
kaltinimą baudžiamosiose bylose. Taigi, tarp teismų ir prokuratūrų yra organizacinis ryšys.
Prokuroras – išaiškina visas aplinkybes, perduoda bylą teismui ir t.t.
Tardytojai – tai tie teisėjai, kurie atlieka tardymą, bet pačios bylos nagrinėti negali.
Kai kuriose valstybėse prokuratūra neturi tiesioginio ryšio su teismais. Ji nelaikoma teisminės valdžios
dalimi. Prokuratūros šiuo atveju steigiamos prie teisingumo ministerijų. Pvz., JAV, Vokietijoje generalinis
prokuroru yra teisingumo ministras. Tokiu atveju prokuroras yra daugiau vykdomoji valdžia.
Advokatūra neįeina į teisminės valdžios sampratą. Tai teisinę pagalbą teikianti asociacija, susivienijimas.
Pagrindinis uždavinys – teikti teisinę pagalbą asmenims, kuriems tokia pagalba reikalinga, t.y., tiems, kurie
turi reikalų su teismais. Kai kuriose valstybėse nustatyta, kad kreipiantis į teismą, būtina turėti advokatą. Jie
kvalifikuotai surašo teisinius dokumentus, todėl palengvinamas teisėjų darbas.
Daugelis valstybių yra priėmusios įstatymus dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo. Tai motyvuojama
tuo, kad teisinės paslaugos yra brangios. Ne kiekvienas asmuo gali nusisamdyti advokatą. Todėl neretai pati
valstybė finansuoja, garantuoja teisę į teisinės pagalbos gavimą.

2. Teismų organizavimo ir veiklos konstituciniai principai

Teismų organizavimą visada nustato valstybė įstatymais. Bendrieji organizavimo klausimai aptariami
konstitucinėse normose. Tačiau kai kurių valstybių įstatymai tai daro lakoniškai - įtvirtina, kad teisingumą
vykdo tik teismas; teismų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymai. Tačiau kai kuriose valstybėse šių
klausimų sprendimas įtvirtinamas konstitucijose. Paprastai konstitucijose įtvirtinami tokie teismų
organizavimo principai:
1. Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Tai svarbiausias teismų organizavimo principas. Teismas klauso
tik įstatymo, veikia pagal įstatymus. Nustatomos tam tikros garantijos, kurios laiduoja
nepriklausomumą:
a) Teisėjų nepakeičiamumas. Negalima bet kada, bet kokiais pagrindais atleisti teisėjo. Teisėjas
– nepakeičiamas. Tiesa, yra tam tikri teisėjo atleidimo pagrindai. Jie reikalingi tam, kad esant
tam tikrom objektyviom sąlygom, galima būtų nušalinti teisėją. Teisėjas atleidžiamas, kai:
sulaukia pensijinio amžiaus; padaro nusikaltimą; elgiasi nesuderinamai su teisėjo vardu
(šiurkščiai pažeidžia teisėjų etikos kodeksą); pats paprašo atleisti; u\ima kitas pareigas, kurios
nesuderinamos su teisėjo veikla. Asmuo, paskirtas teisėju, turi garantijas visam buvimo teisėju
laikui (iki gyvos galvos, pensijinio amžiaus);
b) Teisėjų imunitetas, asmens neliečiamumas. Teisėjai negali būti suimami. Jiems negali būti
keliama baudžiamoji byla be valstybės vadovo ar parlamento sutikimo.
c) Draudimas mažinti atlyginimą, ko, teisėjas dirba tose pačiose pareigose. Toks draudimas yra
įtvirtintas JAV konstitucijoje. Tai teisėjų nepriklausomumo garantija.
2. Teismai steigiami tik įstatymu, jo nustatyta tvarka. Neretai konstitucijose įtvirtintas ypatingųjų teismų
draudimas. Paprastai tokie teismai steigiami esant totalitariniams režimams (fašistinė Vokietija,
komunistinės valstybės – čia jie taikydavo įvairias represijas tiems, kurie priešindavosi, skirdavo už
tai mirties bausmę).
3. Visuomenės dalyvavimas vykdant teisingumą. Teismo veikloje dalyvauja ir visuomenės atstovai –
prisiekusieji  prisiekusiųjų teismas. Prisiekusieji parenkami iš piliečių. Jie tam tikrą laiką dalyvauja
bylų (paprastai baudžiamųjų) nagrinėjime. Šie asmenys nėra teisėjai. Tai prisiekusieji tarėjai (žiuri).
Jie vertina faktus, atsako į tokius klausimus:
80
 81
a) ar buvo nusikalstama veika;
b) ar kaltinamasis padarė tą veiką;
c) ar kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo.
Taigi, prisiekusieji vertina tam tikrus faktus, faktines aplinkybes. Jie padeda teismui nagrinėjant sunkias
baudžiamąsias bylas, visuomenės vardu išreiškia savo nuomonė. Įstatymų taikymas, po to, kai priimtas
verdiktas, priklauso teismui. Kai yra apkaltinamasis verdiktas, jis įpareigoja teismą pritaikyti baudžiamąjį
įstatymą. Kartais prisiekusieji sprendžia ir klausimą, ar asmuo nusipelno tam tikro pasigailėjimo. Jei taip,
galima švelninti bausmę. Prisiekusiųjų gali būti 6; 12; 24 ir t.t. Prisiekusieji būdingi anglo-amerikiečių
teisinei sistemai. Kontinentinėje teisinėje sistemoje tai modifikuota (yra patarėjai). Neretai abejojama, ar
reikalingas prisiekusiųjų teismas. Prisiekusiųjų teismo objektyvumui užtikrinti yra tam tikra prisiekusiųjų
rinkimo procedūra (yra tam tikros sąlygos, kurias asmuo turi atitikti). Renkami paprastai burtų kelių, iš
tinkamų asmenų.
4. Instancijų principas. Jis reiškia galimybė apskųsti I-osios instancijos teismo priimtą sprendimą. Todėl
teismai skirstomi į I, II ir III-iosios instancijos teismus. I-osios instancijos – tai tie teismai, kurie bylą
nagrinėja pirma kartą. Tai pagrindiniai teismai, kurie išdėstyti visos valstybės teritorijoje. Nagrinėja I-
ąja instancija tose teritorijoje keliamas bylas. II-osios instancijos – tai aukštieji, apeliaciniai teismai.
Jų skaičius mažesnis. Būtent jiems gali būti skundžiami I-osios instancijos teismų priimti sprendimai
ir nuosprendžiai. II-osios instancijos teismų sprendimus galima skųsti III-osios instancijos teismui –
aukščiausiajam teismui.
Instancijų principas turi tikslą – išvengti teisminių klaidų. Aukštesnės instancijos teismas gali patikrinti
žemesnio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Gal ne tik patikrinti, bet ir panaikinti. O taip pat -
palikti galioti, jei neaptinka jokių pažeidimų.
III-osios instancijos teismai – galutinė institucija, kuri paprastai tikrina II-osios instancijos teismų
sprendimų teisėtumą.
II-osios instancijos teismai bylas paprastai nagrinėja apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad tikrinamas teismo
sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Pagrįstumas – vertinami įrodymai; teisėtumas – žiūrima, ar nebuvo
pažeisti įstatymai.
III-osios instancijos teismai nagrinėja bylas kasacine tvarka. Paprastai tikrinamas tik teismo sprendimo
teisėtumas. Įrodymai nevertinami. Žiūrima, ar nepažeisto materialinės / procesinės teisės normos.
“Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija” reikalauja, kad kiekvienoje valstybėje būtų
bent dviejų instancijų teismai. Kad individui būtu suteikta galimybė patikrinti I-osios instancijos teismo
nuosprendį. Šis dviejų instancijų reikalavimas pirmiausia taikomas baudžiamosioms byloms. Taip pat ir
kitoms byloms dėl pažeidimų, pvz., deliktinėms, kai taikomos griežtos sankcijos.
Instancinė tvarka – būtinas demokratinės valstybės požymis.

Teisminės veiklos principai – tai teisminio proceso principai. Jie gana detaliai reglamentuojami procesiniuose
kodeksuose – CP, BP, AP principai. Kai kurie jų įtvirtinami konstitucijose. Šie principai įtvirtinami kaip tam
tikros žmogaus teisės:
1. Teisė į teisėtą teismą. “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija” – tai įstatymo
nustatyta tvarka įsteigtas nepriklausomas teismas;
2. Habeus Corpus. Tai individo neliečiamybė. Norint suimti asmenį, būtina gauti teismo sankciją. Šio
principo nepaisoma totalitariniuose režimuose. Komunistinėse šalyse asmenį galima buvo suimti
esant prokuroro sankcijai;
3. Teisė į gynybą. Kiekvienas asmuo, patrauktas BA, turi teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo,
naudotis kvalifikuoto teisininko pagalba.
Taipogi įtvirtinamas ir viešumo principas. Kiekviena byla teisme turi būti nagrinėjama viešai, visuomenės
akivaizdoje (gali dalyvauti bet as, turi būti pranešama apie posėdžių vietą ir laiką). Tik įstatymo numatytais
atvejais gali būti rengiami slapti posėdžiai (siekiant apsaugoti asmens ir privataus gyvenimo neliečiamumą).
Teismo sprendimas turi būti skelbiamas viešai.

81
 82
Italijoje yra įtvirtinti ir tokie principai – teisingumas vykdomas liaudies vardu /čia įžvelgiama komunistinių
valstybių įtaka, kuriose būdavo liaudies tarėjai/, o taip pat – teisminis sprendimas ir teismo taikomos
priemonės turi būti motyvuotos (taip pat yra ir Ispanijoje).

3. Teismų sistemos. Jų ypatumai.

Skiriamos dvi pagrindinės teismų sistemos: anglosaksų ir kontinentinė. Tiesa, kartais išskiriamos ir
musulmonų, paprotinės teisės teismai. Bet pagrindinės yra dvi sistemos.
Anglosaksų teismų sistema. Anglosaksų teismų sistema yra vieninga. Steigiami tik bendrosios kompetencijos
teismai, kuriuos visus apjungia vienas aukščiausiasis teismas. Nėra specializacijos teismuose. Specializacija
galima teismo viduje. Gali būti sudaromi tam tikri skyriai, teisėjai gali skirstytis į tam tikras kolegijas
(civilines, baudžiamąsias, šeimos, darbo, nepilnamečių). Anglosaksų sistema susiformavo Didžiojoje
Britanijoje. Pagal jos teismų modelį ji paplito ir kitose valstybėse (JAV, kt. kolonijose).
Tai seniausia teismų sistema (formuotis pradėjo 11 amžiuje). Ši teismų sistema remiasi bendrąja teise
(common law).
Svarbiausia, kad pripažįstamas teisminis precedentas, kuris traktuojamas kaip savotiškas modelis kitiems
teismams, nagrinėjant tos pačios kategorijos bylas. Taigi, teisminis precedentas – šablonas, kuriuo reikia
vadovautis sprendžiant kitą tokią pat bylą. Tai teismų teisė. Ją kūrė teismai. Tai susiformavo istoriškai.
Dar vienas požymis – platus rungtyniškumo principo taikymas. Jis pasireiškia tuo, kad nagrinėdamas bylą
teismas beveik nesikiša. Jis pasyviai stebi ginčus. Todėl procesas – pasyvus.
Gali būti sudaromi teisminiai sandoriai dėl kaltės pripažinimo. Kai kaltinamajam inkriminuojami keli
nusikaltimai, advokatui su prokuroru galima susitarti, kad pripažįsta kelių nusikaltimų padarymą.
Anglosaksų teismų sistemoje plačiai naudojami prisiekusieji. Pažymėtina, kad nėra kasacinio proceso (yra
apeliacinis). Kartais naudojamas teisėjų rinkimo principas. Renkami žemesnių teismų teisėjai. Tokiu būdu
palaikomas ryšys su visuomene.
Kontinentinė teismų sistema. Čia paplitusi teismų specializacija. Be bendrosios kompetencijos teismų,
nagrinėjančių civilines ir baudžiamąsias bylas, yra specializuoti teismai. Jie yra savarankiški, neįeina į
bendrų teismų sistemą. Tai administraciniai teismai. Jie nagrinėja ginčus tarp asmenų ir valdžios institucijų.
Be to, yra konstituciniai teismai, nagrinėjantys konstitucinio teisingumo bylas.
Vokietijoje yra 5 teismų sistemos:
1. Bendros jurisdikcijos;
2. Administraciniai;
3. Finansų;
4. Darbo;
5. Socialiniai teismai.
Yra dar ir konstitucinis teismas.
Įstatymai detaliai reglamentuoja teismų organizavimo ir veiklos klausimus. Be to, aktyvus teisėjo
dalyvavimas procese. Teisėjai užduoda klausimus, ragina šalis teikti įrodymus. Žymiai rečiau naudojamas
prisiekusiųjų teismas (Vokietija, Prancūzija). Dar vienas ypatumas – nepripažįstamas teisminis precedentas.
Teismai turi vadovautis tik įstatymais. Tiesa, po II Pasaulinio karo po truputį teismo precedentas yra
pripažįstamas. Precedento galią turi aukščiausiojo teismo sprendimai.
Kontinentinėje teismų sistemoje egzistuoja 3-ų instancijų sistema:
1. I-osios;
2. Apeliacinės;
3. Kasacinės.
Prancūzijoje aukščiausias teismas vadinamas kasaciniu teismu.
Paplitusi teisėjų savivalda:
1. Magistratų tarybos;
2. Teisėjų tarybos;
3. Aukščiausiojo teismo magistratų tarybos.

82
 83
Musulmonų kraštuose paplitę šariato teismai. Tai religiniai teismai. Jie taiko šariatą, o tai yra musulmonų
religinis teisynas. Šie teismai nagrinėja tik pripažįstančiųjų islamą asmenų bylas. Kitaminčiams netaiko.

XIV tema. Vietos valdymas ir savivalda.

1.Valstybės administracinė teritorinė struktūra.
Kiekvienos valstybės teritorija skirstoma į tam tikrus teritorinius vienetus, kurie vadinami administraciniais
teritoriniais vienetais. Tai daroma nepriklausomai nuo to, ar valstybė yra unitarinė, ar federacinė. Federacinės
valstybės teritorija susideda iš federacijos subjektų teritorijų sumos. Todėl reikia turėti minty, kad šiuo atveju
kalbama apie federacijos valstybės subjektų teritorinį suskirstymą.
Unitarinės valstybės teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Federacinės valstybės
subjektų teritorija – taip pat į administracinius teritorinius vienetus, egzistuoja kiekvieno subjekto
administracinė teritorinė struktūra.
Kam to reikia? Valstybės teritorijos dalijimas vykdomas valdymo patogumui, norint suteikti tam tikrus
patogumus gyventojams, kad teritoriniuose vienetuose dislokuoti valdžios institucijas.
Administracinė teritorinė struktūra formavosi istoriškai ir neretai būdavo, kad tie vienetai buvo siejami su
gamtinėmis sąlygomis, gyventojų sėslumo ypatybėmis, ar formavosi pagal religines bendruomenes.
Mažiausieji teritoriniai vienetai Europoje sutapdavo su bažnytinėmis parapijomis. Tai vykdavo pagal
gyvenamąsias vietoves. Anglijos, Vokietijos žemiausi teritoriniai vienetai net ir vadinosi parapijomis.
Ilgainiui atsirado ir stambesni teritoriniai vienetai. Šiuo metu valstybių administracinė teritorinė struktūra
susideda iš 2 ar 3 grandžių administracinių teritorinių vienetų. Mažiausi būna apjungiami į stambesnius.
Didelėse valstybėse yra 3 ar 4 grandžių administraciniai teritoriniai vienetai. Italijoje pagrindiniai
administraciniai teritoriniai vienetai vadinasi: bendruomenės (žemiausi), apygardos (aukštesni), regionai
(sritys). Prancūzijoje: komunos, apygardos (kantonai), departamentai, regionai. Anglijoje: parapijos,
apygardos, grafystės.
Administracinės teritorinės struktūros nedera painioti su federacinių valstybių teritorijos sandara. Ne
valstybė, o jos subjektai turi administracinį teritorinį suskirstymą.

Žemiausiuose teritoriniuose vienetuose (1 ar 2 grandies) kuriamos savivaldybės. Žemiausios grandies

teritoriniuose vienetuose valdymas organizuojamas savivaldos principu.
Aukštesnės grandies teritoriniuose vienetuose organizuojamas valstybinis valdymas. Tokie teritoriniai
vienetai yra skirti valdžios institucijoms ir jų padaliniams dislokuoti, kurti valstybinės valdžios vietines
struktūras.
Žemiausios grandies teritoriniai vienetai patys organizuoja valdymą pagal savivaldos principą, ir tai nėra
valstybinė valdžia. Aukštesnės grandies teritoriniuose vienetuose kuriamos centrinei valdžiai atskaitingos ir
pavaldžios institucijos (vietinis valdymas).

2.Vietos (vietinis) valdymas.

Vietinis valdymas – valstybės valdžios institucijų kūrimas valstybės administraciniuose teritoriniuose
vienetuose (aukštesnės grandies).
Vietos valdymas labiausiai paplitęs Europos valstybėse. Valdžios funkcijas įgyvendina valstybinei centrinei
valdžiai pavaldžios įstaigos. Tai reiškia, kad vietos valdymas gali būti apibūdintas kaip valstybės valdymo
funkcijų vykdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose. Tuose administraciniuose teritoriniuose
vienetuose steigiamos centrinės valdžios institucijų įstaigos, todėl jos ir veikia prižiūrimos centrinės valdžios.
Tos įstaigos yra pavaldžios centrinei valdžiai ir veikia centrinės valdžios vardu (ministerijų skyriai pavaldūs
atitinkamoms ministerijoms).

Europos valstybėse būna dar tokia sistema, kad vietos valdymui vadovauja vyriausybės ar valstybės vadovo
skiriami pareigūnai (Švedijos srityse centrinės administracijos įstaigas vyriausybės skiriami gubernatoriai,
kurie veikia vyriausybės vardu ir prižiūri srityje įstaigų veiklą, kontroliuoja kitų centro atstovų darbą).
Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje skiriami prefektai. Prefektas – tai vyriausybės atstovas ar net valstybės
atstovas. Jo paskirtis – koordinuoti kitų valstybės įstaigų veiklą toje teritorijoje. Prancūzijoje prefektai

83
 84
skiriami regionuose ir departamentuose prezidento dekretu. Prancūzijoje prefektas atstovauja ir vyriausybei,
ir valstybei.

Toks vietos valdymo organizavimas vadinamas dekoncentracija, pabrėžiant, kad tokiu būdu
dekoncentruojama valstybinė valdžia. Tai padeda geriau organizuoti valstybės valdymą. Tendencija, kai
valstybės valdymas perkeliamas į administracinius teritorinius vienetus, vadinama regionalizmu – regionų
valdžių funkcijos labiau plečiamos. Dekoncentracija pasiekusi tam tikrą lygmenį (šis reiškinys) vadinama
regionalizmu.
Kartais šiuolaikinėse regionams suteikiamas platus savarankiškumas, kuris prilyginamas autonomijos
statusui. Italija: 20 regionų; tai pabrėžiama kaip teritorinė autonomija. Tai būdinga ir Ispanijai: tai unitarinė
valstybė, jos provincijoms suteiktos plačios teisės; Ispanijoje tas regionalizmas dažnai tapatinamas su tam
tikrais nacionaliniais, etniniais ypatumais (Katalonija, Galisija, Baskų provincija). Autonominio statuso
suteikimas traktuojamas ir kaip nacionalinė autonomija (Ispanijoje).
Kai yra suteikiamas autonominis statusas, tai tiems administraciniams teritoriniams vienetams suteikiami ir
tam tikri valstybiniai elementai: jie gali turėti parlamentus (legislatūras). Tai įstatymų leidžiamoji valdžia,
kurią renka tos teritorijos gyventojai. Ši valdžia priima vietinės reikšmės įstatymus. Be to, formuojama
vyriausybė, kuri įgyvendina legislatūros priimtus įstatymus. Visą jų veiklą prižiūri centrinės valdžios
skiriami gubernatoriai ar prefektai.

3.Savivalda.
Savivalda – tai administracinio teritorinio vieneto gyventojų bei jų rinktų organų veikla, reguliuojant ir
tvarkant vietos reikalus, įstatymo nustatytose ribose.
Vietos savivalda – tam tikras viešojo administravimo porūšis, bet šis viešasis administravimas (valdymas) jau
vykdomas ne valstybės vardu, o tam tikros teritorijos gyventojų vardu. Vietos savivalda negali būti
tapatinama su valstybės valdymu, nors ir pripažįstama, kad tai svarbi valdymo rūšis.
Viešasis administravimas susideda iš:
1) valstybės valdymo;
2) savivaldos.
Vietos savivalda vykdoma žemiausios (1 ir 2) grandies vienetuose. Patys gyventojai turi turėt galimybę
tvarkyti savo vietos reikalus. Todėl žemiausios grandies teritoriniuose vienetuose ir organizuojama savivalda.
Paprastai visados savivaldos ribos nustatomos įstatymu. Įstatymas reikalingas, kad būtų įmanoma valstybę
suderinti su savivalda. Turi būti aišku, kokius klausimus tvarko valstybė, ir kokie klausimai pavedami
gyventojams. Savivalda visada organizuojama pagal įstatymą, įstatymu nustatytose ribose. Savivaldos
įstatyminis reguliavimas reikalingas ir todėl, kad savivalda galėtų apsiginti nuo valdžios įstaigų įtakos, ir pan.
įstatyminis reguliavimas padeda įvesti tam tikrą tvarką, kartu apsaugoti savivaldos egzistavimo galimybę.
Kalbant apie savivaldą, tai svarbiausiu savivaldos subjektu laikomi tam tikros teritorijos gyventojai.
Administracinė teritorinė struktūra padeda apibrėžti ribas, kur ta savivalda egzistuoja. Savivaldybės
gyventojai vadinami kaip teritoriniai kolektyvai (toks pavadinimas naudojamas Prancūzijos konstitucijoje).
Teritorinis kolektyvas formuoja savivaldos organus.

Yra 2 pagrindiniai savivaldos modeliai:

1) anglosaksų;
2) kontinentinis.
Anglosaksų modelis paplitęs D.Britanijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, kitose valstybėse, kurios savo laiku
buvo susijusios su D.Britanijos imperija.
Kontinentinis modelis dar vadinamas prancūziškuoju. Jis paplitęs kontinentinės Europos valstybėse, o taip
pat Lotynų Amerikoje (Ispanijos, Portugalijos įtaka), ir kai kuriose buvusiose Prancūzijos kolonijose
(Afrikoje).

Anglosaksų savivaldos modeliui būdini tokie momentai:

84
 85
 pagal ši modelį savivalda kuriama daugumoje administracinių teritorinių vienetų. Laikoma, kad pagal šį
modelį valstybės valdymas vykdomas iš centro, o administraciniuose teritoriniuose vienetuose veikia
savivalda. Su laiku vyko ir centrinės valdžios funkcijų dekoncentracija. Savivalda yra daugiau paplitusi
administraciniuose teritoriniuose vienetuose ir vos ne visuose;
 savivalda šiuo atveju paprastai turi didelį savarankiškumą, nepriklausomumą. Centrinė valdžia nesikiša į
savivaldos reikalus. Egzistuoja griežtas valstybės valdymo funkcijų ir savivaldos valdymo reikalų
atskyrimas;
 neegzistuoja savivaldos institucijų pavaldumas centrinei valdžiai ir nėra administracinės priežiūros.
Savivalda – pačių tos teritorijos gyventojų reikalas. Prireikus tam tikrą kontrolę ir priežiūrą atlieka tik
teismas.

Kontinentinis savivaldos (prancūziškasis) modelis turi tokius požymius:

 savivalda organizuojama tik žemiausiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose ir savivalda būna
1 ar 2 grandžių vienetuose. Stambiausiuose teritoriniuose vienetuose organizuojamas valstybinis
valdymas;
 valstybinis valdymas derinamas su savivalda. Vietos savivaldos funkcionavimą prižiūri tam tikros
valdžios institucijos (prefektai, gubernatoriai). Tie vyriausybės atstovai turi teisę prižiūrėti ir savivaldos
veiklą. Pagal šį modelį pirmiausia susiformavo administracinė savivaldos priežiūra Prancūzijoje
(administracinė globa). Valstybės valdžios įstaigos leisdavo savivaldą, bet žiūrėdavo, kad jos per daug
neišsiplėstų.

Savivalda susiformavo apie 19 a. vidurį (šiuolaikinė). Tam tikri savivaldos požymiai buvo ir viduramžiais.
Bet 19 a. pirmiausia miestai išsikovojo savivaldos teises. Tai buvo susiję su miesto gyventojų reikmėmis.
Miestai įgijo tam tikrą nepriklausomumą nuo valdžios. Todėl atsirandant savivaldai, kadangi miestai buvo
vadinami municipijomis), atsirado municipalinė teisė. Šiandien municipalinė teisė – tai teisės normų,
reguliuojančios savivaldos reikalus, visuma.
Šiandien Europoje yra priimta Europos vietos savivaldos chartija. Tai nesenas dokumentas. Chartija priimta
1985 m. šią chartiją pasirašė Europos tarybos valstybės ir dabar ją jau pripažįsta visos Europos tarybos
valstybės. Ši chartija įtvirtina bendrus savivaldos principus. Ją yra ratifikavusi ir Lietuva. Kiekviena valstybė
turi įtvirtinti savivaldos principus įstatymuose ar net konstitucijoje.

4.Savivaldos organai ir jų sudarymo tvarka.

Savivaldą įgyvendina patys gyventojai. Šiuolaikiniai administraciniai teritoriniai vienetai nėra labai maži,
todėl visiems kartu valdyti neįmanoma ir keblu. Dėl to tos teritorijos gyventojai formuoja savivaldos organus
(institucijas). Tos institucijos (organai) kopijuoja valstybės valdymo modelį.
Gyventojai renka vietos atstovybę – tai rinkimų būdu išrinkta savivaldybės taryba, savivaldybės asamblėja ir
pan. Mažose savivaldybėse – tai pačių gyventojų susirinkimai. Gyventojų atstovybė pirmiausia svarsto
savivaldybės reikalus, priima tam tikrus teisės aktus (sprendimus). Šie sprendimai yra privalomi toje
teritorijoje, jų turi būti laikomasi. Tai tam tikri teisės aktai, kurie yra vietinės reikšmės (jie yra norminio
pobūdžio).
Savivaldybės teritorijoje yra ir vykdomoji valdžia. Tai dažniausiai renkamas meras (burmistras). Tai
vienasmenis vykdomosios valdžios funkcijas vykdantis pareigūnas. Jis turi savo valdymo aparatą.
Svarbiausia jo ir jam pavaldžių valdininkų paskirtis – įgyvendinti atstovybės priimtus sprendimus, užtikrinti
kontrolę. Tai reiškia, kad egzistuoja atstovybė, kuri priima teisės aktus, o jų vykdymą organizuoja
savivaldybės meras (burmistras). Merai ar kiti pareigūnai būna renkami kartais ir pačios atstovybės ir tokiu
būdu jai būna tiesiogiai pavaldūs. Kitais atvejais būna, kad jį renka gyventojai tiesiogiai. Laikoma, kad meras
turi didesnes galias, kai jį renka gyventojai. Jis šiuo atveju veikia daug savarankiškiau. Turi būti derinama
atstovybės ir vykdomosios valdžios veikla.
Trečioji institucija – savivaldybės kontrolierius. Jo paskirtis, funkcija yra ta, kad jis prižiūri finansinių lėšų
naudojimą ir apie tai informuoja atstovybę. Kiekviena savivaldybė turi savivaldos biudžetą. Biudžeto
vykdymas pavedamas vykdomajai valdžiai. O kontrolierius turi visa tai patikrinti ir informuoti atstovybę.
85
 86

Atstovybės renkamos 2 – 6 metams. Kai ji renkama 2 ar 3 metams, dejuojama, kad ji nesugeba gerai dirbti,
nes turi praeiti daug laiko, kol įpranta dirbti. Tačiau, jie prastai dirbama, yra galimybė juos greičiau pakeisti.
Tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Savivaldos įstatymas nustato tam tikras
atstovavimo normas arba tarybos narių minimalų ir maksimalų skaičių (Prancūzijoje: nuo 9 iki 96 narių;
Austrijoje: 9 – 45; Italijoje: 15 – 80).
Įstatymas leidžia diferencijuoti atstovybės narių skaičių, atsižvelgiant į teritorijos dydį ir gyventojų skaičių.
Didieji miestai būna dar skirstomi į rajonus ar apygardas, kur kuriamos atskiros savivaldybės. Jos jau
rūpinasi atitinkamos dalies gyventojų poreikiais (Paryžius suskirstytas į 20 apygardų, tai reiškia, kad yra ir
20 savivaldybių. Londone yra 32 apygardos, o anksčiau jame dar buvo viso miesto savivaldybė, po to tos
centralizacijos atsisakyta).
Savivaldybės atstovybės dirba sesijiniu būdu, renkasi į sesijas periodiškai (2 kartus per metus ar kas ketvirtį).
Mažesnėse savivaldybėse – kas mėnesį (bendruomenės). Greta eilinių sesijų gali būti šaukiamos ir neeilinės
sesijos. Atstovybių nariai dar pasiskirsto į komisijas ar komitetus pagal tam tikras veiklos sritis; ir jie
sudaromi šakiniu principu. Jie veikia ir laikotarpiu tarp tarybos sesijų. Jie neretai prižiūri vykdomųjų
institucijų veiklą. Svarbiausia jų paskirtis – rengti klausimus sesijai. Kai kuriose valstybėse tarybų komitetai
turi ir tvarkomosios valdžios funkcijas (anglosaksų valstybėse). Taryba įgalioja jiems teisę atlikti tam tikras
funkcijas. Jie turi ir platesnius įgaliojimus.

Amerikoje 20 a. pradžioje buvo susiformavusi komisinė savivaldos forma, kai gyventojai rinkdavo
komisierių tarybą (5-7 žmonių taryba). Ji veikdavo kaip atstovybė, o tuo pat metu kiekvienas tarybos narys
buvo laikomas vykdomosios valdžios nariu tarp sesijų. Jie dirbdavo (komisieriai) nuolatos kaip vykdomosios
valdžios pareigūnai, o kai reikėdavo – kaip taryba. Kas priima sprendimus, tas turi rūpintis ir jų realizavimu.
Tai komisinė savivaldos forma. Ji turi ir trūkumų: kiekvienas komisierius, kai veikdavo kaip vykdomosios
valdžios pareigūnas, užmiršdavo bendrus reikalavimus, ignoruodavo kitas sritis; ši veiklos sritis darėsi
vienpusiška, kildavo nesutarimai; tai tapdavo asmeniniu interesu, nebeliko galimybės prižiūrėti jų veiklos.

5.Administracinė priežiūra.
Administracinė priežiūra – tai valdžios institucijų galimybė prižiūrėti savivaldybės veiklą.
Ji atsirado Prancūzijoje (administracinė globa). Prancūzijos prefektai galėjo sustabdyti savivaldybės
sprendimus ir pan.
Administracinė priežiūra vertinama dvejopai:
1) jos uždavinys – suderinti valstybės valdymo funkcijas su savivaldos funkcijomis (harmonizuoti šias
sritis);
2) išryškėjo tai, kad kartais administracinė priežiūra peržengdavo ribas ir buvo naudojama siekiant slopinti
savivaldos iniciatyvą, iškeliant daugiau valstybės interesus.

Pastaraisiais metais išryškėjo tokia tendencija – administracinė priežiūra derinama su teismine savivaldybės
veiklos kontrole. Administracinę priežiūrą vykdantys pareigūnai patys neturi teisės keisti savivaldybės
sprendimų, veiksmų, bet gali kreiptis į teismą, kad išspręsti konfliktus tarp valstybės ir savivaldybės
pareigūnų. Tai progresyvesnis kelias.

86