Sudėkite skyrybos ženklus, įrašykite raides.

ALGIS KALĖDA
LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS: BALIO SRUOGOS „DIEVŲ MIŠKAS“

Balys Sruoga (1896.II.2-1947.X. 16) - vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas
dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir
menine skvarba.
Rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia
tikrovė - kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje Štuthofe. B. Sruogos memuarinis veikalas „Dievų miškas",
laikomas „fakto literatūra", „nefikcine proza", vis dėlto netelpa į jokius griežtus žanrinių modelių
kanonus. Visų pirma, manyčiau todėl, kad „Dievų miško" struktūra, semantikos sugestyvumas, yra
neatplėšiamai suaugę su autobiografiškuoju klodu, realybe, o kita vertus, išraiškos planas, pasakojimo
lygmuo ir stiliaus audinys pranoksta įprastinius tradicinius „gyvenimo imitavimo“ būdus. Kaip galima apie
begal žiaurius siaubo kupinus dalykus kalbėti šypsantis? Kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa ? „Prie
vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas
numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm
atarti - ir einame savo katorgininkiškas pareigas.
Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.
- Na, na, - piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, - ko gi čia dūsauji? Kad jau kartą
mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis - ir dūsauja!“.
Skaitytojas sunerimęs : kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas? Negailestingas neapykanta
visiems žmonėms persisunkęs recidivistas? Ilgametis lavoninės tarnas? Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį
galėtume įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai, skaudžios ironijos, pašaipos,
sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais palyginimais romano konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž
trilerišku viduramžių karnavalu - F. Goya'os sapnų košmarais. Kūrinio genezę, regis, labiausiai lėmė vos per
kelis mėnesius nutolęs mirties šešėlis.
Baigiantis karui rašytoją rado leisgyvį, nuo bado išsekusį, patvoryje, paskui dar du mėnesius
gydė Torūnėje. 1945 m. gegužės tryliktą pagaliau grįžo į Vilnių ir iškart, siekdamas numaldyti klaikius
išgyvenimus, vienatvę ir pesimizmo graužatį, ėmėsi plunksnos. „Dievų mišką" rašė Birštone, gavęs kelialapį
vasarai iš rašytojų sąjungos, rašė po 8-12 valandų per parą. Didžiulės (apie 450 puslapių) apimties tekstas
buvo sukurtas per keletą mėnesių. Košmarai, asmeninio gyvenimo griūtis prasidėjo nykią 1943 m. kovo
naktį, kai vokiečių politinės policijos pareigūnai įsiveržė į B. Sruogos butą. Taip prasidėjo bemaž lygiai
dvejus metus trukusi iškilaus rašytojo, profesoriaus sunkiausia kelionė, nuolat jaučiant hitlerinės žmonių
naikinimo mėsmalės krumpliaračius.
Nors Štuthofo konclageryje lietuviai turėjo būti traktuojami tarsi „politiniai garbės kaliniai",
tačiau tai buvo tik formali paguoda. Jau pirmąjį įkalinimo mėnesį keturi lietuviai buvo mirę. Kaip rašo A.
Samulionis, žymiausias B. Sruogos kūrybos tyrinėtojas : „miško darbuose rašytojas ištvėrė tik savaitę;
paskui su 39,6 laipsnių temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per
neilgą „įpilietinimo" tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, paskui vėl buvo
sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas".
Laikomi pusbadžiu, vos paeinantys, sutinusiomis kojomis, nuolat daužomi prižiūrėtojų ir kitų išgamų
lietuvių inteligentai siekė ne tik išgyventi, bet ir išlikti orūs. Vienas būdų apsaugoti savo vidinę laisvę -
atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando daryti kurdamas : rašo dramos veikalus, estetikos,
literatūros teorijos straipsnius. Tai leido kiek pakitusios gyvenimo sąlygos - balandžio mėnesį jis buvo
paskirtas dirbti raštinėje. Tačiau nuožmi realybė sekino ir fizines ir dvasines jėgas, širdį dilgino ilgesys,
nerimas dėl šeimos.
Rašytojas atkūrė žmogaus prigimčiai ir humanistinei kultūrai priešišką aplinką, jausdamas
nenumaldomą skausmą, o drauge - ir dvejones, skepsį. „Ko vertos visos mano knygos jei dvidešimtojo
amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?" retoriškai klausė B. Sruoga,
pajutęs aukštosios kultūros bejėgiškumą prieš siautėjančius žemiausius instinktus. Sarkastiška ironija ir
juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) - vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti
nuo šaltai apgalvotos racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos. Štuthofo budeliai vaizduojami kaip
pasigailėtinos likimo nuskriaustos kreatūros. Realūs košmarai - stovėjimas ant nebūties krašto - skatino
susikurti kitokį  pasaulį, egzistuojantį pagal laisvos dvasios dėsnius. Pasaulį, kuriame sąmojingas protas,
žaisminga atjauta įveikia smurtą. <...>
„Dievų miške" parodyti du pasauliai, konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas, yra
skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas - kad kurtų ir apsaugotų.
Platesne prasme - tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų
instinktų sankirta.
Literatūroje, vaizduojančioje XX amžiaus pragarą, ši priešprieša labai sugestyvi, nes aukos
paprastai yra beginklės ir nuolankios į smurtą - jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos
būdas - susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos,
pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio sukeltiems
košmarams. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas", vienas žymiausių literatūros kūrinių, tai įtikinamai
paliudija. Ilgai, per dešimt metų, sovietinė cenzūra neleido spausdinti šio kūrinio ne tik dėl ironiško
„ruskelių" apibūdinimo, bet turbūt ir dėl nesunkiai atpažįstamų paralelių su lietuvių lemtimis Stalino
Siberijos gulaguose.