Emilija Kochanaitė 3c

1.1 „ Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę“- medžiai yra ant tiek tankūs, jog susidaro vaizdas, kad visi
lietuviai yra vieningi, o medžiai atrodo, kaip vienas.
Šis motyvas buv gaima aptikti A. Mickevičiaus kūryboje ir tai vaizduojama ikikrikščioniškoji Lietuva.
1.2 Ankščiau lietuviai duris gamindavo iš šakų, o ne lentų, miškas žmogų penėjęs, padėdavęs priešą
sumušti, buvęs prieglobstis.
1.3 Sunkiom dienom atėjus, žmonės badu merdė, kepdami duoną, dėdavo samanas, sriubą virė su žievėm,
maro užpuolimas. Tokiu būdu sustiprinamas dramatizmas.
1.4 Pravirksta pajutęs miško gailestį. Toks šilelio „sužmoginimas“ vadinama- Personifikacija
1.5 „Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę“
„Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję”
“Su ašarom pirmieji truputį praskynę”
Einant laikui, žmonių dvasingumas pradeda nykti. Šio pokyčio priežastis gali būti naudos
troškimas.
1.6 Be miško lietuvio siela nyksta. „Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta“
1.7 Meilė miškui, vieningumas, rūpestingumas.
Pasakotojas labai gerai pavaizduoja dvasingumo nykimą ir vėliau žmonių atsitokėjimą.
A. Baranauskas kėlė sau aukštus moralinius kriterijus
1.8 „Auklėjo“
Žmonės su mišku elgiasi kaip su vaiku. Rūpinimasis, meilė, priežiūra.

1.9 Anykštėnai nekirto savo auginamo miško, o pirko medieną iš kitur.

1.10 Kodėl žmogui taip reikalinga gamta?
Kodėl nyksta žmonių dvasingumas?

1.11

Miškas animizuojamas – romantikams miškas gyva būtybė.

Taip pat idealizuojami senovės lietuviai – jie visi dori, vieningi.

Pabrėžiamas tautos ir miško jausmingumas – „miškas rasa apsiverkęs, o lietuviai blakstienas ašarom suvilgę“