Demokratija – Valstybės valdymo būdas, kai piliečiai turi teisę tiesiogiai arba ne netiesiogiai dalyvauti

valstybės valdyme, o jų nuomonė nulemia aukščiausią šalies valdžią bei jos priimamus sprendimus.
Priimti įstatymai ar kiti nutarimai tampa daugumos valios išraiška.
Demokratija gali būti tiesioginė ir atstovaujamoji. Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė
valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai
reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina
tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus. Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo
„atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Šiuolaikiniame
pasaulyje tiesioginis demokratinis valdymas sunkiai įsivaizduojamas. Pirmiausia dėl to, kad
neįmanoma tiesiogiai išklausyti kiekvieno piliečio nuomonės.
Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje
demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to
didesnę įtaką gali įgyti interesų grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant
parašus siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei laiko
požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų organų rinkimais. Tarp trūkumų
nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus, nei atstovaujamoji
demokratija.
Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos nurodant, kad žmonės
balsuoja galvodami vien apie savo interesus. Tačiau referendumais priimama ir nepopuliariais
atrodančių sprendimų.
Antroji demokratijos rūšis yra atstovaujamoji. Tai reiškia, kad valstybę valdo piliečiai ne
tiesiogiai, o per išrinktus atstovus. Pastarieji rinkimų būdu patenka į įstatymų leidžiamąją
valdžią ir įgyvendina piliečių politinę valią. Vėliau jie turi atsiskaityti savo rinkėjams.
Privalumas yra tas, kad ją galima įgyvendinti didelėse bendruomenėse . Atstovaujamosios
demokratijos trūkumai dažniausiai siejami su išrinktų atstovų savivalės apraiškomis. Jie po
rinkimų gali pakeisti savo nuomonę, priimti tokius įstatymus ar nutarimus, kuriems gali
nepritarti pieš tai už juos balsavusieji. Piliečiai turi teisę išsirinkti politinius lyderius ir vėliau
pakeisti juos kitais. Rinkimai paprastai būna laisvi, o kandidatai turi lygias galimybes siekti
pergalės. Svarbus yra visuotinumo principas. Savo atstovus į valdžia gali rinkti didžioji dalis
valstybės piliečių. Taip pat atitikę keliamus reikalavimus, didžioji dalis asmenų gali pretenduoti
į renkamas pareigybes. Suteikiama laisvė kritikuoti valdžią, demokratinėje valstybėje yra
įgyvendintas valdžių padalijimo procesas. Jo esmė – valstybėje egzistuoja įstatymu
leidžiamoji, įstatymų vykdomoji, bei valdymo teisėtumą prižiūrinti teisminė valdžia.

Deividas Godvaišas 12a