Ingė Lukšaitė

JONAS BRETKŪNAS IR BALTŲ KULTŪRA

Jonas Bretkūnas (1536-1602) kultūrinę veiklą pradėjo 1562 metais, kai po studijų iš tiksliau nenustatytų
Aukštutinės Vokietijos vietovių buvo parkviestas į tėvynę dirbti evangelikų liuteronų kunigu Prūsijos
kunigaikštijoje. Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios vyresnybė jį pasiuntė į Labguvą (vok. Labiau, dab.
Polesk) - mažą miestelį, turintį turgaus teisę, išaugusį prie pilies, Bretkūno žodžiais tariant, oppidulum'. Pilį
1258 metais pastatė Vokiečių ordinas. Pilis turėjo išlaikyti valdžioje Deimenos upės deltą ir vandens kelią
Deimenos ir Priegliaus upėmis nuo Kuršių marių iki pat Karaliaučiaus. Prie pilies apie 1405-1411 metus
įsteigta bažnyčia2. Šio mažo Labguvos miestelio bažnyčia Kuršių marių pakrantėse buvo antroji pagal senumą
po Klaipėdos. Žlugus Vokiečių ordino valstybei ir susiformavus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštijai, nuvilnijus
valstiečių maištų neramumams, nuo 1525 metų žiemos šioje teritorijoje visą XVI amžių nevyko jokių karo
veiksmų.
XVI amžiaus antroje pusėje evangelikų liuteronų kunigo darbo vieta mažame Labguvos miestelyje buvo
svarbi jau kitu požiūriu. Per Labguvą ėjo prekybinis vandens kelias iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos,
plaukė sieliai, prekių prikrautos vytinės, laivai, o kartu ir žmonės, perduodantys žinias, patirtį ir visokiausią
informaciją. Miestelyje apsistodavo žmonių tiek iš Didžiosios, tiek iš Mažosios Lietuvos. Labguva buvo lyg ir
vandens kelio vartai iš Kuršių marių į Prūsijos kunigaikštijos gilumą. Labguvos parapijos pietinė Kuršių marių
pakrantė buvo balota ir nederlinga. Ten kaimuose gyveno kuršininkai, prūsai, lietuviai, galbūt dar šiek tiek ir
sūduvių. Jie kalbėjo savomis baltiškomis kalbomis. Pačioje Labguvoje pagal daug vėlesnius duomenis (po l60
metų nuo Bretkūno veiklos pradžios) buvo apie 110 miestiečių šeimų3, iš jų dalis vokiečiai. Yra pagrindo
manyti, kad Labguvos parapijai priklausė4 šie Kuršių marių pakrančių žvejų kaimai: Agilas (Agill), Labagynas
(Labegienen), Nemunynas (Nemonien), Petrikai (Petrikken), Rendė (Rinderort), Taktuva (Tactau), Peltzen,
Juivent, Wippe (pastarieji trys vietovardžiai neišlikę, lietuviškos formos neatstatytos), atokiau nuo marių įsikūrę
kaimai: Tovė (Tawe), Tovelė (Tawell) ir Kriszahnen (nelokalizuotas)5. Prūsijos kunigaikštijos evangelikų
liuteronų bažnyčios vadovybė Labguvos miestelį, kad ir mažą, laikė svarbia kunigo darbo vieta, kuri, Viktoro
Falkenhahno žodžiais tariant, kėlė kunigui didelius kalbų mokėjimo, pasaulio ir žmonių pažinimo
reikalavimus6.
Bretkūnas tiDievo žodžio tarno" darbą pradėjo tuo metu, kai evangelikų liuteronų tikėjimas Prūsijos
kunigaikštijoje buvo beveik įtvirtintas. Vis dėlto pirmaisiais Bretkūno darbo dešimtmečiais dar tebevyko
komplikuoti Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios vidaus persitvarkymai, aštri polemika dėl Andrejo
Osiandro (1514-1571) teiktų teologijos dogmų interpretacijų, jo šalininkų bei priešininkų prieštara. Susidūrė
skirtingi kunigaikščio ir žemvaldžių luomo požiūriai dėl vyskupų institucijų reikšmės ir siekiai daryti įtaką
Bažnyčios valdymui, vyko skausmingas nuomonių dėl liuteronų doktrinos interpretacijos derinimas.
Bretkūnas pradėjo dirbti tuo metu, kai dar galiojo 1558 metų Bažnytiniai nuostatai, tačiau jie buvo kritikuojami
ir pradėti rengti nauji. 1566 metais landtage išryškėjo daug prieštaravimų, kurie sukėlė krizę. Bretkūno veiklos
pradžia sutapo su audringa XVI amžiaus 7-ojo dešimtmečio Bažnyčios raida, kuri kėlė vis naujus uždavinius
kunigui, plėtė veiklos ribas ir lėmė galimybes. 1567 metais Bretkūnas dalyvavo generaliniame sinode, kuriame
buvo siekiama baigti teologinius ginčus. 1567 metais buvo priimtas pagrindinių teologijos teiginių
dokumentas Coiptts doctrinae [Doktrinos scįvadas], 1568 metais priimti nauji Bažnytiniai nuostatai, o 1579
metais - Concordien formai [Santarvės formulei, kurią sutarimo vardan pasirašė daugiau kaip tūkstantis
kunigaikštijos dvasininkų, tarp jų ir Bretkūnas. Nuo XVI amžiaus 8-ojo dešimtmečio Prūsijos evangelikų
liuteronų bažnyčia perėjo jau į kitą, palyginti ramesnį raidos tarpsnį, turintį liuteronų doktrinos ortodoksijos
bruožų.

400 JAUKE LITAUISCHE BIBEL | 25

 Bretkūno kvietimas dirbti į parapiją, kurioje dauguma gyventojų kalbėjo skirtingomis baltų kalbomis,
rodė, jog Bažnyčios vyresnybė jį pasirinko dėl to, kad, kaip ir pats sakėsi, mokėjo lietuviškai ir prūsiškai, be
to, buvo išsilavinęs. Ir 1558, ir 1568 metų Bažnytiniuose nuostatuose buvo įsakmiai formuluojamas
Bažnyčios siekis mokyti katekizmo, sakramentų formulių, pagrindinių tikėjimo tiesų parapijiečių gimtosiomis
kalbomis. Jau kelis dešimtmečius stengtasi rasti būdų, kaip išugdyti kunigus, galinčius diegti tikėjimo tiesas
mažų miestelių ir kaimų gyventojų kalbomis. Tam buvo įsteigta lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai kalbančių
alumnų Karaliaučiaus universitete institucija, išlaikoma iš kunigaikščio Albrechto lėšų, teikiama materiali
parama religinių knygų leidybai lietuvių, prūsų, lenkų kalbomis. 1568 metais Prūsijos kunigaikštijos
evangelikų liuteronų Bažnytinių nuostatų skyriuje «Von Tolken" [Apie tolktts] rašoma: „O kad laikui bėgant
būtų galima atsisakyti tolkų [...], šviesiausias Prūsijos kunigaikštis išreiškė prakilnią ir dvasingą mintį, kurią
jau seniai puoselėjo, kad tų pačių lenkų, lietuvių, sūduvių vaikus būtų galima leisti studijuoti ir kad jie laikui
atėjus galėtų tapti kunigais"7. Kunigaikštis Albrechtas 1567 metų testamente parodė ypatingą susirūpinimą
prūsų tautybės jaunuolių rengimu dvasininkų pareigoms ir net siūlė sąlygas, kurioms esant pasiryžusieji
studijuoti turėtų būti atleidžiami nuo baudžiavinių prievolių. Kunigaikščio ir bažnytinės vyresnybės dėmesys
prūsų kilmės dvasininkų ugdymui ir tarnystei nebuvo menkesnis, negu lietuvių kalba aptarnaujantiems
parapijiečius kunigams. Bretkūnas, gimęs Prūsijos kunigaikštijoje, būdamas mišrios prūsų ir vokiečių kilmės,
laisvas žmogus, galėjo rinktis, kuri iš baltų kalbų - prūsų ar lietuvių - bus pagrindinė jo kaip kunigo kalba.
Jis galėjo pradėti rengti ketvirtą knygą prūsų kalba - tada 1561 metų Enchiridionas nebūtų buvusi paskutinė
prūsiška knyga. Bretkūno posūkis į lietuvių kalbos sferą rodė jo apsisprendimą rinktis lietuvių kalbą kaip
bendrąją baltiškai kalbantiems žmonėms. Toks intelektualiai pajėgios, protiniam darbui pasiryžusios
asmenybės atėjimas į knygų lietuvių kalba rengėjų gretas sustiprino lietuvių kalbos pozicijas viešajame
gyvenime, jos vietą spaudoje. Jo apsisprendimą lėmė ne vienas veiksnys. Bretkūnas, matyt, įvertino Martyno
Mažvydo (apie 1520-1563) ir jo bendradarbių jau atliktą raštijos lietuvių kalba rengimo darbą, Baltramiejaus
Vilento (apie 1525-1587) veiklą. Lyginant XVI amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžios leidinių lietuvių ir prūsų
kalbomis kiekį, įvairovę, apimtis, akivaizdu, kad lietuvių kalba parengtieji buvo gerokai pranokę
prūsiškuosius. Lietuviai jau turėjo sava kalba katekizmą (1547), laidotuvių giesmę (1549), kelis giesmynus
(1566, 1570), Krikšto sakramento formulę (1559). Pirmaisiais Bretkūno darbo dešimtmečiais Vilentas išvertė
ir išleido Martino Lutherio Enchiridioną (1579), Evangelijas bei Epistolas (1579), t. y. jau verstus Biblijos
fragmentus. Kunigai vertė ir vietos sąlygoms siekė pritaikyti Bažnytinių nuostatų siūlomų vokiečių autorių
postilių dalis (tai liudija Wolfenbüttelio Postilės rankraščio sandara). Matoma perspektyva skatino Bretkūną
apsispręsti ir nuosekliai tęsti knygų lietuvių kalba rengimo programą.
Posūkį brandino, matyt, ir Didžiosios Lietuvos kultūros pojūtis, suvokimas, kad joje esama tokiam
darbui išugdomų žmonių, nuolatiniai ryšiai su bendraminčiais. Ne viena Bretkūno laiškuose ar knygų
įžangose įrašyta mintis liudija, kad versdamas į lietuvių kalbą knygas jis neužmiršo Didžiosios Lietuvos ir jos
poreikių. 1595 metų liepos 17 dienos laiške Bretkūnas kunigaikščiui rašė: „Maniau, ar kartais J[Usų]
Kfunigaikštiškoji] Šlviesybė] nepageidautų tą labai reikalingą šiai Jūsų kunigaikštystei ir visai Lietuvai bei
Žemaitijai veikalą įsigyti JlUsų] Kįunigaikštiškosios] Šįviesybės] bibliotekai1'". Postilės lotyniškoje pratarmėje jis
tiesiai pareiškė, jog darbą rašęs siekdamas, kad „lietuvių tautoje (in bac gonte Litbuanicd) ji [Viešpaties
šventykla] puikiai galėtų būti pastatyta, [...] mat regiu, jog Kristaus žodis dėl knygų stokos tarp lietuvių
gyvena ne taip, kaip nori Apaštalas"9. Kalbininkas Jochenas D. Range, tyręs Biblijos vertimo kalbą, priėjo
prie išvados, jog vertime stengtasi Biblijos teksto kalbą taip pateikti, kad ji būtų suprantama, tiktų ir
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos visuomenei10. Nežinia, ar paties Bretkūno iniciatyva buvo pasiklausta ir
Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje dirbančio kito evangelikų tikėjimo (evangelikų reformatų) dvasininko

LIETUVIŠKAI BIBLIJAI - 400 METŲ I 26

 nuomonės - Biblijos rankraštyje yra vertinimas, kurį įrašė Didžiosios Lietuvos rytinio pakraščio evangelikų
reformatų Vydžių katechetas Albertas Striška.
Bretkūno apsisprendimą pasirinkti lietuvių kalbą galėjo skatinti tuo metu jau susidariusi kunigų,
dirbančių Mažosios Lietuvos lietuviškose bažnyčiose, grupė, kurią vienijo bendri siekiai, veiklos bruožai,
darbų perimamumas. Dėl savo profesinių sugebėjimų ir veiklos rezultatų jis buvo iškylantis neformalus
vadovas. Bretkūno darbo pradžioje toks autoritetas buvo Vilentas, ankstesnio etapo pagrindiniu lietuviškų
knygų rengėju buvo pripažintas Mažvydas. Mažvydo veiklos vertę pripažino ir Bretkūnas. Savo sudaryto ir
1589 metais išleisto giesmyno lotyniškoje įžangoje, skirtoje lietuviškų bažnyčių kunigams ir tarnams, jis
pirmiausia paminėjo Mažvydo parengtus, bet (kaip žinome, ir tai gerai žinojo Bretkūnas) ne jo išleistus
giesmynus. Jis rašė: Jūs puikiai žinote, Gerbiami vyrai, kad prieš keliolika metų buvo išleistos rinktinės
šventosios giesmės, daugiausia daktaro Martyno Liuterio, lietuvių kalba [parengtos] Martyno Mažvydo"11.
Bretkūnas, mirus Vilentui, ir pats tapo tos grupės neformaliu, bet pripažintu lyderiu, svarbiausiu to meto
lietuviškų leidinių rengėju, produktyviausiu autoriumi, vertinant abu jo darbo ir Labguvoje, ir Karaliaučiuje
laikotarpius. Bretkūnas jautėsi lietuviškose bažnyčiose dirbančių kunigų grupės nariu, jam buvo svarbi jų
nuomonė, jis vertino jų patyrimą. Pats ne kartą kreipėsi į kunigaikštį prašydamas, kad šis paskirtų kunigų jo
atliktiems darbams svarstyti, įvertinti ir taisyti, arba konstatavo, kad tai jau padaryta12. 1590 metų pavasarį į
Ragainę sukviestų kunigų konferencija svarstė Bretkūno Postilę ir pritarė jos spausdinimui. 1592 metų rudenį
būrelis kunigų mėnesį skaitė, tvarkė Biblijos vertimo rankraštį, jį svarstė taip pat Ragainėje. Bretkūno noras,
kad darbus įvertintų bendradarbiai, o bendradarbių įsipareigojimas perskaityti ir įvertinti rankraščius, pareikšti
pastabas, bendras atliekamų darbų vertės suvokimas buvo tie ryšiai, kurie siejo negausią lietuviškų parapijų
kunigų grupelę ir būrė juos apie Bretkūną. Žinome, kad šiame darbe vienaip ar kitaip dalyvavo Tilžės,
Ragainės, Rusnės, Viešvilės, Priekulės, Kaukėnų, {sruties, Širvintos, galbūt ir Vėluvos liuteronų kunigai ir
mokytojai: Jonas Bylaukis, Zacharijas Blotnas (vyr.), Danielius Galius, Jonas Gedkantas, Jonas Hiopneris
(vyr.), Frydrichas Masalskis, Jurgis Muša, Mikalojus Siautila, Aleksandras Rodūnionis (jaun.), Simonas
Vaišnoras ir dar keli nenustatyti asmenys.
Bretkūno veikla, jo pasirinkti vertimui veikalai rodo, kad jis jautėsi bendro proceso dalimi - darė tai,
ko labiausiai trūko lietuvių raštijoje ir ką manė esant reikalingiausia. Be abejo, Bretkūno pasirinkimą, kokius
leidinius rengti, daug lėmė 1568 metų Bažnytinių nuostatų, 1568 metų įsako Von Erwehlung der beiden
bischoff [Apie abiejų vyskupų rinkim ui reikalavimai, kuriuose miestelių ir kaimų parapijoms buvo iškelti
pagrindiniai tikėjimo mokymo uždaviniai, rekomenduojamos knygos. 1568 metų įsake Von Erwehlung der
beiden bischoff visiems kunigams nurodyta turėti Bibliją: iibūtent vokišką, lotynišką arba lenkišką, pagal
galimybes ir vietą, t. y. pagal tai, kaip jie [tikintieji] vokiškai ar kitaip kalba"13. Biblija lietuvių kalba nepaminėta.
Bretkūnas ėmėsi šio milžiniško darbo ir iškėlė sau maksimalius tikslus. Lietuvių raštija pakilo į naują raidos
etapą. Bretkūnas parašė pirmą autorinį (neverstą) Postilės tekstą, kuriame kunigams pateiktas pavyzdys, kaip
pamokslus taikyti prie vietos gyventojų poreikių, mąstysenos ir mentaliteto. Bretkūno Biblijos vertimas buvo
reikšmingas daugeliu požiūrių: tai jau ne ištraukų, bet Šventojo Rašto visumos įsigyvenimo į Lietuvos kultūrą
lietuvių kalba pradžia. Tik po 110 metų pasaulį išvydo pirmasis spausdintas Samuelio Bitnerio ir jo pirmtakų
Naujojo Testamento vertimas (1701) ir tik po 145 metų buvo išleista visa vadinamoji Kvanto Biblija (1735).
Nors ir neišspausdinta, Bretkūno Biblija buvo pamatas vėlesniems vertimams. Antai XVII amžiaus viduryje
Kėdainiuose Lietuvos evangelikų reformatų sinode spręsdami, ar esąs geras Samuelio Boguslavo Chylinskio
Biblijos vertimas, vertintojai parsisiųsdino Bretkūno rankraštį iš Karaliaučiaus. Kalbininkas Jonas Palionis
pažymėjo Bretkūno vertimų reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos formavimuisi11, o Range - ir bažnytinės
lietuvių kalbos turtinimui bei stabilizavimui.

•400 JAHRE LITAUISCHE BIBEL | 27

 Biblijos vertimas reikalavo naujo kalbos raiškos lygio, naujo jos raiškos etapo. Vertėjas turėjo
universalų krikščionybės tekstą, pilną priešakinės Azijos ir Europos tautų kultūrų realijų, kelių tūkstantmečių
įvairių tautų mentaliteto, perteikti XVI amžiaus lietuvių kalba, kuri neturėjo senų rašto tradicijų. Vertėjui
reikėjo praplėsti kalbos raiškos paveldėtą lygį, o tai ypač sunkus uždavinys, kai kalba nėra vartojama raštui
mokslo sferoje, politikoje ir daugelyje viešojo gyvenimo sričių. Bretkūnas ėmėsi šio darbo su didele
atsakomybe ieškodamas atitikmenų, žodinės išraiškos variantų. Bretkūnas, išvertęs visą Šventąjį Raštą, yra
pradininkas ilgo, sunkaus ir prieštaringo lietuvių kalbos intelektualėjimo.
Pasirinkęs lietuvių kalbą, skirdamas veikalus visai Lietuvai, Bretkūnas buvo Prūsijos kunigaikštijos ir
jos turtingos intelektualinės vokiečių kultūros auginta, Vokietijos protestantiškų universitetų mokslo ugdyta
asmenybė, nepamiršusi savo prūsiškos kilmės. Tai liudija jo 1578 ir 1579 metais Labguvoje pradėtas rašyti
istorinis veikalas Chronicon des Landes Preussen [Prūsų krašto kronika]. Iki mūsų dienų išliko du šio veikalo
fragmentai ir kronikos vardu pavadintas dokumentų rinkinys. Ištraukas išrašė Bretkūno bendraamžis, žymus
XVI amžiaus kartografas, Prūsijos gyventojų gyvenimo būdo, buities ir istorijos aprašinėtojas Kasparas
Hennenbergeris (1529-1600).
Viena iš tų ištraukų yra išsaugota Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Gdanske (toliau - Gdansko
ištrauka [Kat. 2/2]), kita - Erfurto universiteto mokslinėje bibliotekoje Gothoje (toliau - Gothos ištrauka [Kat.
2/1]) ir Jono Bretkūno vardu rankraštinių dokumentų rinkinys Chronika des Landes Preussen Colligirett.
Durch Johannem Bretkium Pfarrhem zu Labiaw [Prūsų krašto kronika, sulinkta Labguvos kunigo Jono
Bretkūne)]. Šis rinkinys išsaugotas Uppsalos universiteto bibliotekoje (toliau - Uppsalos Bretkūno kronika
[Kat. 2/3D15.
Uppsalos Bretkūno kronikos antraštiniame puslapyje nurodyta, kad Bretkūnas tą dalį surinko
(parašyta „Colligirett") Labguvoje 1578 ir 1579 metais. Iš tiesų Kronika yra pavadintas didelis, apie pustrečio
šimto puslapių apimties dokumentų rinkinys. Rinkinyje vyrauja XVI amžiaus Prūsijos kunigaikštijos kultūrinį
gyvenimą, Bažnyčios raidą, teologines prieštaras atspindinčių dokumentų nuorašai. Tebėra neišaiškinta, kas
juos nurašinėjo, bet akivaizdu, kad tai buvo mažiausiai trijų žmonių darbas. Uppsalos Bretkūno kronikos
antraštinio lapo tekstas teigia, kad tuos dokumentus surinko Bretkūnas, ir tam prieštaraujančių argumentų
nėra.
Bretkūno istorinio veikalo Gothos ištraukos antraštėje Chronicon des Landes Preussen taip pat
nurodyta „Colligirt durch Ioannem Bretkium Pfarhern zu Labiau", t. y., kad kroniką „surinko Labguvos
kunigas Joanas Bretkius", tačiau ši ištrauka yra jau ne atskirų dokumentų rinkinys, bet pradžia vientiso
veikalo, kuriame sumanyta nuosekliai dėstyti Prūsų krašto praeitį. Gothos ištraukos antraštiniame puslapyje
nurodyta, kad tai esanti pirmoji knyga ir kad ją 1588 metais nurašė Mūhlhauseno kunigas Kasparas
Hennenbergeris, bet kronikos ištraukos parašymo datos nėra. Išlikusiame pirmosios knygos tekste užrašyti
trijų dalių pavadinimai, kiekviena iš dalių buvo skirta vis kitam istorijos tarpsniui. Veikalą Bretkūnas pradeda
nuo bendros Prūsų krašto padėties apibūdinimo, tautų, gyvenusių senovėje toje teritorijoje, aptarimo,
remdamasis detaliau nenurodytais antikos autorių veikalais. Jis operuoja minimaliomis antikos laikų žiniomis
apie Baltijos pietinį pakraštį, apie Rytų Europos pietinėje dalyje gyvenusias tautas, tačiau tų žinių bent kiek
plačiau nekomentuoja. Bretkūnas eina XVI amžiaus pradžios Vokiečių ordino kronikininko dominikono
Simono Grunau (apie 1470 - apie 153D, parašiusio Chronica [...] des Landes zu Preussen [Pnisų krašto [...]
kronika], keliu. Šis kronikininkas pasakodamas krašto istoriją daug dėmesio skyrė senovės prūsų gyvenimui,
įsivaizduojamai, mitologizuojamai jų praeičiai. Bretkūno kronika yra kitokia negu daugelis kitų Prūsijos
kunigaikštijos istoriografijos XIV-XV amžiaus veikalų. Ji pradedama ne nuo politinės istorijos dėstymo, bet
nuo trumpo tautų kultūrų apibūdinimo. Tekste daugiausia dėmesio skiriama senovės prūsų gyvenimo būdui,

LIETUVIŠKAI BIBLIJAI - 400 METŲ I 28

papročiams. Remiantis XVI amžiaus kunigų, eruditų, knygių sluoksniuose pasklidusia informacija, aprašomas
sūduvių tikėjimas, apeigos, dievai. Bretkūnas, kaip ir Grunau, plėtoja mitą apie galingų senovės prūsų
valstybę, jos pirmąjį valdovą Videvutį ( Wiedewuti, Widewuti), jo išleistus įsakymus, mini pirmąją alanų kilmės
Videvučio žmoną, kurios sūnus buvęs Lithalanas, ir jo santykius su jau prūsės pagimdytais broliais. Videvutis
pristatomas kaip kultūrinis mito herojus, suteikęs prūsams teisėtvarką ir teisę, kaip asmeninis ryšys tarp
antikos laikų alanų ir jau Petro Dusburgiečio minėtų prūsų. Tokia istorijos pasakojimo paradigma buvo
nepriimtina XX amžiaus pirmos pusės istorikams ir susilaukė griežtos Jurgio Gerullio kritikos. Jis apibūdino
Bretkūno veikalą kaip neturintį mokslinės vertės arba ta vertė esanti abejotina16.
Bretkūno Prūsų krašto kronikos Gdansko ištraukos pasakoja jau apie žymiai vėlesnius laikus - apie XVI
amžiaus pradžią - 1519-1521 metų Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino paskutinio karo įvykius, kurie buvo
Ordino visiško žlugimo pradžia ir jo persiformavimo į Prūsijos kunigaikštiją preliudija. Iš išlikusios ištraukos
turinio galima spręsti, kad ir autoriui, ir nurašinėtojui Hennenbergeriui buvo svarbūs tie politiniai įvykiai, kurie
tapo postūmiu jų valstybės - Prūsijos kunigaikštijos susiformavimui. Bretkūnas trumpai aprašė Prūsijos
kunigaikštijos miestus, pilis, vietoves, kurios ypač nukentėjo nuo karo, o tas žinias Hennenbergeris panaudojo
savo veikale Erklemng der preussischen gmssern Landtaffel oder Mappen [Didžiųjų Pmsijos krašto žemėlapių
paaiškinimai, Karaliaučius, 15951. Tad kiek galima spręsti iš išlikusių Bretkūno kronikos, sumanytos kaip
vientisas tekstas, ištraukų, jis rašė savo tėvynės - Prūsijos kunigaikštijos kultūrinės atminties tekstą. Istoriniam
veikalui Bretkūnas pasirinko XVI amžiaus pabaigai jau archajišką - kronikos formą, tačiau turinio ir
semantikos prasme jo veikale akcentai perkelti kitur - kultūrinės atminties centre yra senovės prūsų praeitis.
Autorius siekia Prūsijos kunigaikštijos istorinio paveldo pagrindan padėti senųjų prūsų „istoriją" kaip įdomią,
savaimingą ir originalią. Šios kultūrinės atminties konstravimas Bretkūno istoriniame veikale kartu liudija ir jo
identiteto bruožus. Bretkūnas atsiskleidžia kaip sudėtinga savo meto ir vietos asmenybė: prūsų kilmės,
Centrinės Europos universitetų mentaliteto ir vokiečių kultūros ugdytas asmuo, savo tėvyne laikęs Prūsijos
kunigaikštiją ir jos kultūrinės atminties pagrinduose įžvelgęs senovės prūsų praeitį, bet pasukęs lietuvių
kultūros link ir tapęs vienu stipriausių lietuvininkų subkultūros kūrėjų.

•100 JAUKI! LITAUISCHE BIBEL I 29

1 Viktor Falkenhahn: D er Übersetzer d e r litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Königsberg, Berlin 1941, S. 418. Bretkūno
laiškas kunigaikščiui Albrechtui [be datos, į laišką atsakyta 1563 01 20]. Vertimą į lietuvių kalbą žr. Jonas Bretkūnas: Rinktiniai raštai,
parengė J[onas] Palionis irjtulija] Žukauskaitė, Vilnius 1983, p. 313-314.

2 H ans M ortensen: Erläuteningen zur Karte 'Der G ang der K irchengründungen (Pfarrkirchen) in A ltpreussen1; Karte 'Der G ang der
K irchengründungen (Pfarrkirchen) in Altpreussen', in: Historisch-geographischer Atlas des Preussenlandes, hg. v. H ans M ortensen,
Gertrud M ortensen, Reinhard W enskus, Lief. 3, W iesbaden 1973.

5 Falkenhahn 1941, S. 48.

4 Bretkūno parapijos kaim ų sąrašas nežinom as, tačiau jį iš dalies galima rekonstntoti iš vėlyvesnių 1707 metų duom enų Gilijos parapijos
steigim o dokum entuose. Juose nurodyta, kurie kaimai buvo atskirti n u o Labguvos ir priskirti Gilijos bažnyčiai, in: Falkenhahn 1941, S.
50.

’ Vietovardžių lokalizacijai ir lietuviškai rašybai nustatyti remtasi šiais leidiniais: G eorg Gemllis: Die altpreussischen O rtsnam en, Berlin
u n d Leipzig 1922; Vilius Pėteraitis: M ažosios Lietuvos ir T vankstos vietovardžiai, Vilnius 1997.

" Falkenhahn 1941, S. 55.

Die evangelischen K irchenordnungen des XVI. Jahrhunderts, Bd. 4, hg. v. Emil Sehling, Leipzig 1911, S. 87.

“ Falkenhahn 1941, S. 436. Bretkūno 1595 07 17 laiškas kunigaikščiui. Vertimą į lietuvių kalbą žr. Jonas Bretkūnas: Rinktiniai raštai, p.
323.

9 Iohannes Bretkius: Illustrissimo principi [...] G eorgio Friderico, in: Regina Koženiauskienė: XVI-XVIII am žiaus prakalbos ir dedikacijos,
Vilnius 1990, p. 116, 120

10 Jochen D. Range: Bausteine zur Bretke-Forschung. K om m entarband zur Bretke-Edition (NT), Paderborn, M ünchen, W ien, Zürich
1992, S. 270.

11 Iohannes Bretkius: Reverendis et doctis viris, dom inis pastoribus et Ministris ecclesiarum Lithuanicam m , in: K oženiauskienė 1990, p.
109.

12 Falkenhahn 1941, S. 435, 436, 441. B retkūno laiškai kanceliarijoje įregistruoti 1593 05 18; 1595 07 17; 1598 12 10; 1599 09 19. Vertimus
žr. Jonas Bretkūnas: Rinktiniai raštai, p. 323, 325, 326.

11 Die evangelischen K irchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 4, S. 115.

14Jonas Palionis: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius 1967, p. 59-62.

14 Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Respublikos am basados Švedijoje kultūros atašė Lianai Ruokytei už pagalbą ir informaciją apie Uppsalos
universiteto bibliotekoje saugom os Bretkūno bylos pobūdį.

G eorg Gerullis: Bretke als Geschichtschreiber, in: Archiv für slavische Philologie 40, Berlin 1926, S. 125-127.

LIETUVIŠKAI IIIIII.IJAI - .100 METŲ I 30

Ingė Lukšaitė

JOHANNES BRETKE UND DIE BALTISCHE KULTUR

Johannes Bretke (lit. Jonas Bretkūnas; 1536-1602) hat seine kulturelle Tätigkeit 1562 angefangen, als er nach dem
Studium aus den nicht genauer festgestellten Gegenden des „superiori Germania" zurück in seine Heimat in das Amt eines
evangelisch-lutherischen Pfarrers im Herzogtum Preußen berufen wurde. Die Leiter der preußischen evangelisch­
lutherischen Kirche ließen ihn nach Labiau (lit. Labguva, jetzt Polessk), eine Kleinstadt, laut Bretke oppidulum', die über
das Marktrecht verfügte und nahe einer Burg entstand, kommen. Die Burg wurde vom Deutschen Orden für die Kontrolle
über das Delta der Deime und den Wasserweg vom Kurischen Haff über die Deime und den Pregel bis hinauf nach
Königsberg 1258 gebaut. Die Kirche wurde 1405-1411 gebaut2. Die labiausche Kirche war nach der Kirche in Memel die
Zweitälteste an der Küste des Kurischen Haffs. Nach dem Zusammenbruch des Deutschen Ordensstaates 1525, der
Gründung eines weltlichen Herzogtums Preußen und den überstandenen Unruhen der Bauernaufstände blieb dieses
Territorium seit 1525 bis zum Ende des 16. Jahrhunderts von Kriegen verschont.
In der zweiten Hälfte des 16. Jahrhunderts war das evangelisch-lutherische Pfarramt Labiau in einer anderen
Hinsicht von Bedeutung. Labiau lag an dem für den Handel mit dem Großfürstentum Litauen wichtigen Wasserweg, durch
Labiau floß Holz, mit Waren beladene Wittinnen, Schiffe, - samt den Menschen, die die Kenntnisse, Erfahrungen und
Information herübergebrachten. Hier kamen Menschen aus Groß- und aus Kleinlitauen zusammen. Labiau war eine
Wasserpforte aus dem Kurischen Haff zum Herzogtum Preußen. Die sumpfigen und unfruchtbaren Dörfer im Labiauschen
Kirchspiel an der südlichen Küste des Kurischen Haffs bewohnten baltische Völker - Kuren (kuršininkai), Prußen, Litauer,
es können auch kleinere Gruppen der Sudauer gewesen sein; in Labiau wohnten, nach bedeutend späteren Angaben (160
Jahre nach der Ankunft Bretkes) ca. 110 Familien3, ein Teil davon waren Deutsche. Es ist anzunehmen, daß folgende
Fischerdörfer dem Labiauschen Kirchspiel am Kurischen Haff zugeordnet waren4: Agill (Agilas), Labegienen (Labagynas),
Nemonien (Nemunynas), Petrikken (Petrikai), Rinderort (Rendė), Taktau (Taktuva), Peltzen, Juwent, Wippe (die drei
letzteren Ortsnamen sind nicht erhalten geblieben, die lituanisierten Formen sind nicht festgestellt), noch weiter ins
Festland sollten die Dörfer Tawe (Tovė), Tawell (Tovelė) und Kriszaimen (nicht lokalisiert) gelegen haben5. Der Leitung der
evangelisch-lutherischen Kirche in Preußen lag viel an der Pfarrstelle in Labiau, einem Ort, der, laut Viktor Falkenhahn
„große Anforderungen an die Sprach-, Welt- und Menschenkenntnis des dortigen Pfarrers stellte"6.
Bretkes Tätigkeit als „Diener des Worts" fiel in die Zeit der endgültigen Konsolidierung des evangelisch-lutherischen
Glaubens im Herzogtum Preußen, ihre ersten Jahrzehnte verliefen aber unter dem Zeichen der inneren Umgestaltung,
einer heftigen Polemik um die Auslegung der theologichen Lehrsätze von Andreas Osiander (1514-1571), zwischen seinen
Anhängern und Gegnern, des Interessenkonflikts zwischen Herzog und Landadel über die Bedeutung des Bischofsamtes
und der Bestrebungen, die kirchliche Obrigkeit zu beeinflussen sowie der lästigen Streitereien um die Auslegung der
lutherischen Lehrsätze. Als Bretke sein Pfarramt antrat, galt die Kirchenordnung von 1558, an der jedoch Kritik geübt
wurde; 1566 traten im Landtag bedeutsame Widersprüche auf, die zu einer Krise führten. Die stürmische Entwicklung der
Kirche in den 60er Jahren des 16. Jahrhunderts fiel mit dem Anfang der Tätigkeit Bretkes zusammen und stellte ihn als
Pfarrer vor neue Aufgaben sowie bestimmte Grenzen seiner Aktivitäten wie seiner Möglichkeiten. 1567 nahm Bretke an
der Generalsynode für die Auflösung der theologischen Streitereien teil. 1567 wurde die Urkunde über die theologischen
Grundlehrsätze Corpus doctrim e, 1568 die neue Kirchenordnung und 1579 die Concordien forniel erlassen, die der
Eintracht willen von mehr als tausend Geistlichen des Herzogtums, darunter Bretke, unterzeichnet wurde. In den 70er
Jahren des 16. Jahrhunderts erlebte die evangelisch-lutherische Kirche den Übergang zu einer vergleichsweise ruhigeren
Entwicklungsetappe der Orthodoxie der lutherischen Lehrsätze.

■HK) JAUKE LITAUISCHE HIBEL 1 31

 Die kirchliche Obrigkeit setzte Bretke in ein Kirchspiel ein, in dem den überwiegenden Teil der Gemeinde
verschiedensprachige Balten bildeten, da Bretke, wie er selbst schrieb, sowohl das Litauische als auch das Prußische
beherrschte und, das ist hinzuzufügen, ein Mann von gediegener Bildung war. In den Kirchenordnungen von 1558 und
1568 war eine feste Bestrebung der Kirche zur Katechese sowie der Unterrichtung der grundlegenden Glaubenslehrsätze
und sakramentalen Formeln in der Muttersprache der Gemeindemitglieder verankert. Seit einigen Jahrzehnten war die
Bemühung bemerkbar, die Pfarrer zu bilden, die ihr Amt in den Sprachen der Bewohner der Kleinstädte und Dörfer
ausüben könnten. Dazu wurde die Institution der polnisch-, litauisch- und prußischsprachigen Alumnen an der Universität
Königsberg eingerichtet, durch Herzog Albrecht finanziert, die Herausgabe der litauischen, prußischen und polnischen
Bücher. Im Abschnitt der evangelischen Kirchenordnung im Herzogtum Preußen von 1568 „Von Tolken" steht folgendes:
„Damit man aber der tolken mit der zeit durchaus entberen möge (dieweil durch dieselbe zu predigen und das volk zu
unterrichten, fast unbequem), haben fürstliche durchlaucht zu Preussen, hochlöblicher und seliger gedächtniss etc., achon
vor langer zeit dahin getrachtet, dass derselben undeutschen, als sonderlich der Polen, Littauen, Sudauen und Preussen
kinder auch zum studiren gehalten und mit der zeit zum predigtamt möchten gebraucht werden."7 Besondere
Aufmerksamkeit hisichtlich der Ausbildung der prußischen Jugendlichen zu Geistlichen zeigte Herzog Albrecht in seinem
Testament von 1567 und nannte gar Bedingungen, unter welchen sie, im Fall der Studienaufnahme, vom Frondienst
befreit werden sollten. Die Sorge des Herzogs und der kirchlichen Obrigkeit um die Ausbildung von Geistlichen
prußischer Herkunft, einschließlich dem Kirchendienst in der prußischen Sprache war nicht geringer als die Sorge um
die Pfarrer in litauischen Gemeinden. Bretke, im Herzogtum Preußen geboren, war gemischter, prußisch-deutscher
Herkunft, ein Freier, und konnte die Wahl treffen, welche von den zwei baltischen Sprachen, - die prußische oder die
litauische, - er als Grundsprache bei seiner Arbeit einsetzt. Es ist anzunehmen, daß er die Arbeit am vierten prußischen
Buch antrat: So wäre das Enchiridion von 1561 nicht das letzte prußische Buch. Die Neigung Bretkes zur litauischen
Sprachsphäre bezeugt seine Entscheidung, das Litauische als eine Gemeinsprache für die Baltischsprachigen zu wählen.
Das Auftreten einer Persönlichkeit mit einem großen intellektuellen Potential und die Bevorzugung der geistigen Arbeit
im Kreis der Herausgeber der litauischen Bücher stärkte die Stellung der litauischen Sprache in der Gesellschaft und ihre
Positionen im Druckwesen. Bretkes Entscheidung war von mehreren Faktoren beeinflußt. Bretke hat wahrscheinlich die
Arbeit Martynas Mažvydas' (um 1520-1563) und seiner Mitarbeiter bei der Herausgabe des litauischen Schrifttums sowie
die Tätigkeit Bartholomäus Willents' (um 1525-1587) sehr geschätzt. Beim quantitativen Vergleich der litauischen und
prußischen Ausgaben sowie deren Vielfalt und Umfang in den 60er Jahren des 16. Jahrhunderts sind die litauischen
Ausgaben den prußischen weit überlegen. In litauischer Sprache lagen der Katechismus von 1547, eine Totenmesse
(1549), einige Gesangbücher (1566, 1570) und die Formel der Taufe (1559) vor; in den ersten Jahrzenten von Bretkes
Wirken arbeitete Willentus an der Übersetzung des Enchiridions von Martin Luther (1579) und an den Euangelias bei
Epistolas (1579), d.h. an der Übersetzung der Bibelfragmente; die Pfarrer übersetzten die von der Kirchenordnung
empfohlenen Teile der Postillen deutscher Autoren mit dem Versuch, sie den einheimischen Bedingungen anzupassen
(davon zeugt der Aufbau der Handschrift der W olfenbütteler Postille). Bretke schätzte das Geleistete und erkannte die
Aussichten der weiteren Arbeit. So fiel seine Entscheidung, die Kontinuität der Herausgabe litauischer Bücher zu
erhalten.
Seine Hinwendung zum Litauischen kann auch das Gespür für die Kultur in Großlitauen, Glauben am
Heranwachsen der für die sprachliche Arbeit fähigen Menschen in Großlitauen und die ständigen Kontakte mit Vertretern
Großlitauens bestimmt haben. Es sind keine vereinzelten in seinen Briefen und Vorworten zu den Büchern festgehaltene
Gedanken Bretkes, die seine Sorge um Bedürfnisse Großlitauens belegen. In einem Brief an den Herzog vom 17. Juli
1595 schrieb Bretke: „die meinung ob e van E. F. D. dasselbige, In diesem Ihrem Fürstenthum vnd ganz Littawen auch
Samaiten, hochnötige werck In Ihrer F. D. Bibliotheca begerten"“. Im lateinischen Vorwort zur Postille findet sich eine
direkte Äußerung: Das Werk hätte er im Bestreben verfaßt, daß „im litauischen Volk er [der Tempel des Herrn] aufgebaut

LIETUVIŠKAI UUiLIJAI - i(W METŲ I 32

werden könnte", „da ich merke, daß das Wort Christi wegen mangelnder Bücher nicht nach dem Wunsch des Apostels
unter den Litauern gedeiht"9. Der Sprachwissenschaftler Jochen D. Range, Erforscher der Bibelübersetzung Bretkes, ist zu
dem Schluß gekommen, daß höchstwahrscheinlich Bretke viel daran lag, den Bibeltext so zu gestalten, daß er auch im
Großfürstentum Litauen Gebrauch finden könnte10. Es ist unbekannt, ob die Meinung eines Pfarrers anderen, evangelisch­
reformierten, Glaubens im Großfürstentum Litauen auf Initiative Bretkes erfragt wurde. Wie auch immer, die Handschrift
der Bibelübersetzung weist das Gutachten Albert Strischkas auf, des evangelisch-reformierten Katecheten an der östlichen
Grenze Großlitauens in Vidžiai.
Zur Entscheidung Bretkes für die Arbeit in litauischer Sprache konnte auch die bereits vorhandene Gruppe der in
Litauisch tätiger Pfarrer Kleinlitauens, vereint durch gemeisame Zielsetzungen, Charakter und Kontinuität der Tätigkeit,
ein in der Gruppe aufgrund der professionellen Fähigkeiten und Leistungen hervortretender informeller Führer
beigetragen haben. Am Anfang der Tätigkeit Bretkes war es Willent, in der früheren Etappe galt für einen anerkannten
Herausgeber der litauischen Bücher Mažvydas. Bretke war sich über die Bedeutung der Leistung Mažvydas' bewußt. In der
lateinischen Ansprache an die Pfarrer und Minister litauischer Kirchen zu seinem 1589 herausgegebenen Gesangbuch
nannte er als seinen bedeutendsten Vorgänger Mažvydas: Vorerst erwähnte er die von Mažvydas bearbeiteten, doch, was
auch Bretke bekannt war, nicht von ihm herausgegebenen Gesangbücher. Er schrieb: „Es ist euch, ehrenwerte Männer,
bekannt, daß vor einige zehn Jahren wurden die gesammelten heiligen Lieder, vor allem durch Dr. Martin Luther, in
litauischer Bearbeitung von Martinus Mosvidius, herausgegeben"11. Nach dem Tod Willents' wurde Bretke informeller, doch
anerkanntes Haupt der Gruppe, die wichtigste Persönlichkeit der damaligen Zeit bei der Herausgabe der litauischen Bücher,
der produktivste Verfasser, wenn man seine Arbeit sowohl in Labiau als auch in Königsberg in Betracht zieht. Die
Führerposition störte ihn nicht, sich für ein Gruppenmitglied in den litauischen Kirchen tätiger Pfarrer zu fühlen, er
schätzte die Meinung seiner Mitarbeiter und ihre Erfahrung. Mehrmals bat er den Herzog um die Begutachtung,
Besprechung und Korrekturen seiner vollendeten Werke durch bevollmächtigte Pfarrer oder stellte fest, daß solches
geschehen sei12. Eine im Frühling 1590 in Ragnit einberufene Pfarrerkonferenz begutachtete die Postille Bretkes und
billigte ihren Druck. Im Herbst des Jahres 1592 wurde die Handschrift der Bibelübersetzung Bretkes einen Monat lang von
einer Gruppe von Pfarrern gelesen, redigiert und anschließend wieder in Ragnit besprochen. Die Bemühungen Bretkes um
die Begutachtung seines Werks durch seine Mitarbeiter, andererseits die Verpflichtung der Mitarbeiter, die Handschriften
zu lesen, zu Begutachten und Bemerkungen zu äußern, formte die kleine Gruppe der Pfarrer litauischer Kirchspiele und
schloß sie um Bretke herum. Es ist bekannt, daß in dieser Arbeit mehr oder weniger die Pfarrer zu Tilsit, Ragnit, Ruß,
Wischwill, Prökuls, Kaukehmen, Insterburg, Schirwindt, vielleicht auch zu Wehlau sowie die Lehrer Johannes Bielauk,
Zacharias Blothno (sen.), Daniel Gallus, Jonas Gedkantas, Johannes Hopfner (sen.), Friedrich Masalski, Georg Musa,
Nikolaus Siautil, Alexander Radunius (jun.), Simon Waischnarus und einige andere nicht genauer bekannte Personen
beteiligt waren.
Die Tätigkeit Bretkes und die von ihm für die Arbeit ausgesuchten Werke belegen, daß er sich für ein Glied des
allgemeinen Prozesses hielt und arbeitete das Mangelnde sowie Unumgänglichste seiner Auffassung nach im litauischen
Schrifttum auf. Die Wahl der Ausgaben bestimmte in vielem die Kirchenordnung von 1568 und die Verordnung des
gleichen Jahres Von Erwehlung der beiden bischoff, wo die Hauptaufgaben der Glaubenslehre für die Kirchspiele der
Städtchen und Dörfer definiert sowie die Bücher für die Pfarrer empfohlen wurden. Die Verordnung Von Erwehlung der
beiden bischoff (1568) enthielt die Empfehlung, allen Pfarrern eine Bibel zu haben: „Es sollen aber [...] etliche gute bücher
geordnet werden als nemlich eine deutsche, lateinische oder polnische bibel, nach gelegenheit der ort, da sie deutsch oder
anderer spräche seind."13 Eine litauische Bibel wurde nicht genannt. Bretke nahm sich der gewaltigen Arbeit an und stellte
sich maximale Aufgaben. So gelangt das litauische Schrifttum zu Lebzeiten Bretkes zu einer neuen Entwicklungsetappe:
Bretke verfaßte den ersten originalen (nicht übersetzten) Text der Postille, der die Pfarrer darin unterrichtete, wie die
Predigten den Bedürfnissen, der Denkart und Metalität der Einheimischen anzupassen sind. Die Bibelübersetzung Bretkes

400 JAHRE LITAUISCHE BIBEL | 33

war in vielerlei Hinsicht von Bedeutung: Seine Übersetzung bildeten nicht mehr lediglich Bibelauszüge, durch sie
etablierte sich die Heilige Schrift als Ganzes in der litauische Kultur und Sprache. Es sollten noch weitere 110 Jahre
vergehen bis zur ersten gedruckten Übersetzung des ganzen Neuen Testaments von Samuel Bittner und seiner Vorgänger
(1701) und 145 Jahre bis zur Herausgabe der vollständigen, der sog. Quandt-Bibel (1735). Das Werk Bretkes, zwar
ungedruckt, legte die Grundlage für die späteren Übersetzungen: In der Mitte des 17. Jahrhunderts wurde von der
litauischen evangelisch-reformierten Synode die Handschrift der Bretke-Übersetzung aus Königsberg nach Kėdainiai
befördert, um festzustellen, ob die Bibelübersetzung von Bogusław Chiliński von guter Qualität sei. Der
Sprachwissenschaftler Jonas Palionis wies auf die Bedeutung der Übersetzung Bretkes für die Herausbildung der
litauischen Literatursprache hin14, Range hob deren Einfluß für die Bereicherung und Stabilisierung der litauischen
Kirchensprache hervor.
Die Bibelübersetzung erforderte ein neues Niveau, eine neue Etappe des sprachlichen Ausdrucks. Der Übersetzer
mußte die für die Sprache neu gestellten Aufgaben lösen: Der universale christliche Text, der die Realien der meisten
Volkskulturen in Vorderasien wie Europa umfaßte und die Vielfalt der Mentalitäten verschiedener Völker aus einigen
Jahrtausenden aufnahm, war in der litauischen Sprache des 16. Jahrhunderts, die keine alten Schrifttraditionen kannte,
wiederzugeben. Der Übersetzer hatte das geerbte Niveau des sprachlichen Ausdrucks zu erweitern: eine immense
Aufgabe, wenn die Sprache nicht als Schriftsprache in Wissenschaft, Politik und anderen Lebensbereichen der Gesellschaft
fungiert. Bretke stellte sich dieser Aufgabe, suchte mit größter Verantwortung nach Entsprechungen und sammelte
Varianten sprachlichen Ausdrucks. Mit seiner Übersetzung der ganzen Bibel leitete Bretke den langwierigen und
widerspruchsvollen Weg der Intellektualisierung der litauischen Sprache ein.
Bei seiner Hinwendung der Arbeit in litauischer Sprache und der Bestimmung seines Werkes für ganz Litauen war
Bretke eine Persönlichkeit, die im Herzogtum Preußen durch die reiche intellektuelle deutsche Kultur geformt wurde,
und doch ihre prußische Abstammung nicht vergessen hatte. Davon zeugt sein historiographisches Werk Chronicon des
Landes Preussen, das er in Labiau 1578 und 1579 angefangen hat. Bis heute sind zwei Fragmente dieses Werks und eine
Urkundensammlung, nach dieser Chronik benannt, erhalten geblieben. Die Abschrift der Fragmente verfertigte Bretkes
Zeitgenosse, Caspar Hennenberger (1529-1600), ein hervorragender Kartograph des 16. Jahrhunderts, der die Lebensart,
den Alltag und die Geschichte der preußischen Bewohner beschrieben hat.
Eines der Fragmente wird in der Bibliothek der Polnischen Akademie der Wissenschaften zu Gdansk (weiter
Gdańsker Fragment; Kat. 2/2), das andere in der Universitäts- und Forschungsbibliothek Erfurt/Gotha (weiter Gothaer
Fragment) (Kat. 2/1), die Urkundensammlung unter dem Namen Johannes Bretkes Chronika des Landes Preussen
Colligirett, Durch Johannem Bretkiuni Pfarrhern zu Labiaw in der Universitätsbibliothek zu Uppsala (weiter die Bretke-
Chronik zu Uppsala; Kat. 2/3) aufbewahrt15.
Im Titelblatt der Chronik zu Uppsala ist darauf hingewiesen, daß dieser Teil der Chronik in Labiau 1578 und 1579
durch Bretke zusammengestellt („Colligirett") wurde. Die umfangreiche Urkundensammlung von ca. 250 Seiten wurde
Chronik genannt. Sie beinhaltet vor allem Urkundennabschriften zum kulturellen Leben, der kirchlichen Entwicklung und
den theologischen Streitereien im Herzogtums Preußen des 16. Jahrhunderts. Es ist bis jetzt nicht klargestellt, wer die
Abschriften verfertigte, doch eines steht fest: Wenigstens drei Personen haben daran gearbeitet. Im Text der Titelseite der
Bretke-Chronik zu Uppsala steht, daß Bretke die Urkunden gesammelt hatte, keine Gegenbeweise sind vorhanden.
Im Titel des Gothaer Fragmentes steht der gleiche Hinweis: „Colligirt durch Ioannem Bretkium Pfarhern zu
Labiau", doch dieses Fragment stellt keine vereinzelten zusammengetragenen Urkunden, sondern den Anfang eines
einheitlichen Werkes, das eine folgerichtige Beschreibung der Vergangenheit des Landes Preußen werden sollte, dar. Das
Titelblatt gibt an, daß es sich hier um das erste Buch handelt und Caspar Hennenberger, hat Pfarrer in Labiau, es 1588
abgeschrieben haben. Das Datum der Niederschrieft des Fragments ist nicht angegeben. Im erhalten gebliebenen Teil des
ersten Buchs sind die Titel von drei Teilen über jeweils andere historische Zeitspannen angegeben. Bretke leitet sein

LIETUVIŠKAI HIBLIJAI - <00 METŲ I 31

Werk, sich auf nicht genauer genannte antiken Autoren stützend, mit der allgemeinen Beschreibung des Landes Preußen
ein, und der Völker, die in der Vergangenheit das Territorium bewohnten. Er beruft sich auf die kargen Nachrichten der
Antike über die südliche Küste der Ostsee und die in Südeuropa angesiedelten Völker, doch läßt er sich nicht im einzelnen
darauf ein. Bretke folgt dem Chronisten des Deutschen Ordens aus dem Anfang des 16. Jahrhunderts, dem Dominikaner
und Verfasser der Chronica [...] des Landes zu Preussen Simon Grunau (um 1470-um 1531), der das Leben der alten
Prußen und insbesondere ihre mythologisierte Vergangenheit beachtet hatte. Die Chronik Bretkes unterscheidet sich von
vielen anderen historiographischen Werken im Herzogtum Preußen des 14.-15. Jahrhunderts: Er beginnt nicht mit einer
Darlegung der politischen Geschichte, sondern mit der kurzen Schilderung der Volkskulturen und rückt Lebensart und
Brauchtum der alten Prußen in den Vordergrund. Er beschreibt die Religion, die Riten und Götter der Sudauer aufgrund
der in den Büchern der Pfarrer und gelehrten Männer des 16. Jahrhunderts verstreuten Information. Wie vor ihm Grunau,
pflegte auch Bretke den Mythos eines einst mächtigen Prußenlandes, seines ersten Herrschers Weidiwuitus ( Wiedewuti,
Widewuti), und dessen Gesetzgebung. Er nennt dessen erste Frau, die alanischer Herkunft war, ihren Sohn Lithalanus und
dessen Beziehung zu den von einer Prußin geborenen Geschwistern. Weidiwuitus tritt auf als Heldengestalt, der seinem
Volk Gesetze gab, Bretkke konstatierte direkte Beziehungen zwischen den Alanen der Antike und den durch Peter von
Dusburg erwähnten Prußen. Spekulationen dieser Art wurden von den Geschichtsschreibern der ersten Hälfte des 20.
Jahrhunderts verworfen, auch von Georg Gerullis scharf kritisiert, der Bretkes Chroniken keinen oder allenfalls fraglichem
wissenschaftlichen Wert zuerkennen wollte16.
Das Gdarisker Fragment des Chroniken des Landes Preussen berichtet über eine bedeutend spätere Zeit. Im
Mittelpunkt stehen die Ereignisse zu Anfang des 16. Jahrhunderts, der letzte Krieg zwischen dem polnischen Königreich
und dem Deutschen Orden von 1519-1521, der den Verfall des Ordens einleitete, ein Vorspiel zu seiner Umgestaltung in
das Herzogtum Preußen. Aus dem Inhalt des erhalten gebliebenen Fragments geht hervor, daß sich sowohl der Verfasser
als auch der Verfertiger der Abschrift auf die politischen Ereignisse konzentrierten, die eine Anregung für die Entstehung
ihres Vaterlandes, des Herzogtums Preußen, gaben. Bretke gab eine kurze Beschreibung der Städte, Burgen und der im
Krieg verwüsteten Ortschaften. Diese Angaben benutzte Hennenberger in seiner Erkierung der preussischen grossem
Landtaffei oder Mappen (Königsberg, 1595). Die erhalten gebliebenen Fragmente der Bretke-Chronik, die er als einen
fortlaufenden Text verfaßte, lassen erkennen, daß Bretke das kulturelle Gedächtnis seiner Heimat, des Herzogtums
Preußen, sein wollte. Für sein historisches Werk bevorzugte er die Ende des 16. Jahrhunderts bereits archaisch anmutende
Form einer Chronik, die Akzente verteilte er aber anders: Im Zentrum steht die Vergangenheit der alten Prußen. Der
Verfasser fundiert den historischen Nachlaß des Herzogtums Preußen auf der eigenständigen und originalen „Geschichte"
dieser baltischen Volksstammes. Die Rekonstruktion des kulturellen Gedächtnisses im historischen Werk Bretkes bezeugt
die Besonderheiten seiner Identität. Bretke stellt sich vor uns in seinem schöpferischen Nachlaß als eine komplizierte
Persönlichkeit seiner Zeit und Umgebung: Obwohl prußischer Abstammung, wurde Bretke doch von den Universitäten
Zentraleuropas und der deutschen Kultur gebildet und hielt für seine Heimat das Herzogtum Preußen, als dessen
Fundament er die Vergangenheit der alten Prußen erkannte. Durch seine Hinwendung zur litauischen Kultur war er einer
der Schöpfer der Schriftkultur der preußischen Litauer.

Übersetzt von Vilija Gerulaitienė

■400 JAHRE LITAUISCHE BIBEL | 35

' V ik to r F a lk e n h a h n : D e r Ü b e rs e tz e r d e r lita u is c h e n B ib el J o h a n n e s B re tk e u n d s e in e H elfer, K ö n ig sb erg , B e rlin 1 9 4 1 , S. 4 1 8 . B re tk e s B rie f a n d e n
H e rz o g A lb re c h t [u n d a tie rt, d ie A n tw o rt fo lg te a m 2 0 . J a n u a r 15 6 3 ]; Ü b e rse tz u n g in s L itau isc h e s. J o n a s B re tk ū n a s: R in k tin ia i ra š ta i, h rs g . v o n J[o n a s]
P a lio n is ir J [u lija ] Ž u k a u s k a itė , V ilnius 1 9 8 3 , S. 3 1 3 - 3 1 4 .

2 H a n s M o rte n se n : E r lä u te r u n g e n z u r K a rte 'D e r G a n g d e r K irc h e n g riin d u n g e n ( P f a r r k ir c h e n ) in A ltp re u s s e n '; K a rte 'D e r G a n g d e r K irc h e n g rü n d u n g e n
(P fa rrk ir c h e n ) i n A ltp re u s s e n ' in : H is to ris c h -g e o g ra p h is c h e r A tlas d e s P r e u s s e n la n d e s , h rs g . v o n H a n s M o rte n se n , G e r tr u d M o rte n se n , R e in h a r d

W en sk u s, Lief. 3 , W ie s b a d e n 1973-

JF a lk e n h a h n 1 9 4 1 , S. 4 8 .

4 Ü b e r e in e Liste d e s K irc h sp iels B re tk e s g ib t e s k e in e A n g a b en , s ie is t zu m T eil a u s s p ä te r e n A n g a b e n in d e n G r ü n d u n g s u r k u n d e n d e s K irc h sp iels G ilge

z u r e k o n s tr u ie r e n , w o d ie v o n L ab iau g e tr e n n te n u n d d e r K irch e G ilge z u g e o r d n e te n D ö rfe r g e n a n n t s in d , in F a lk e n h a h n 1 9 4 1 , S. 50.

’ Die O rts n a m e n w u r d e n lo k a lis ie rt u n d d ie lita u is c h e S c h re ib u n g fe s tg e s te llt n a c h G e o rg G eru llis: D ie a ltp re u s s is c h e n O rts n a m e n , B e rlin u n d Leipzig
1 9 2 2 ; V ilius P ė te ra itis , M ažosios L ietu v o s i r T v a n k s to s v ie to v a rd ž ia i, V iln iu s 1 9 9 7 .

6 F a lk e n h a h n 1 9 4 1 , S. 55.

7 D ie e v a n g e lis c h e n K irc h e n o rd n u n g e n d e s XVI. J a h r h u n d e r ts , B d. 4 , h rs g . v o n Em il S e h lin g , L eipzig 1 9 1 1 , S. 87-

“ F a lk e n h a h n 1 9 4 1 , S. 4 3 6 , d e r B rie f B re tk e s a n d e n H e rz o g v o m .1 7 .0 7 .1 5 9 5 . Ü b e rse tz u n g in s L itau isc h e s. J o n a s B re tk ū n a s : R in k tin ia i ra š ta i, S. 3 2 3 .

’ I o h a n n e s B re tk iu s : Illu striss im o p rin c ip i [...] G e o rg io F rid e ric o , in : R e g in a K o ž e n ia u s k ie n ė , XVI-XVH1 a m ž ia u s p r a k a lb o s i r d e d ik a c ijo s , V iln iu s 1 9 9 0 ,

S. 1 1 6 ,1 2 0 . ' -

" J o c h e n R an g e: B a u s te in e z u r B re tk e -F o rs c h u n g . K o m m e n ta rb a n d z u r B re tk e -E d itio n (N T), P a d e r b o r n , M ü n ch e n , W ien , Z ü ric h 1 9 9 2 , S. 2 7 0 .

" I o h a n n e s B re tk iu s: R e v e re n d is e t d o c tis v iris, d o m in is p a s to r ib u s e t M in istris e c d e s ia r u m L ith u a n ic a ru m , in : K o ž e n ia u s k ie n ė 1 9 9 0 , S. 109.

12 F a lk e n h a h n 1 9 4 1 , S. 4 3 5 , 4 3 6 , 4 4 1 . D ie B rie fe B re tk e s s in d in d e r K an zlei e in g e g a n g e n a m 1 8 .0 5 .1 5 9 3 ; 1 7 .0 7 .1 5 9 5 ; 1 0 .1 2 .1 5 9 8 ; 19-0 9 -1 5 9 9 -

Ü b e rs e tz u n g e n s. J o n a s B re tk ū n a s: R in k tin ia i ra š ta i, S. 3 2 3 , 3 2 5 , 3 2 6 .

15 D ie e v a n g e lis c h e n K irc h e n o rd n u n g e n d e s XVI. J a h r h u n d e r ts 4 , S. 115.

" J o n a s P a lio n is: L ietu v ių lite r a tū r in ė k a lb a XVI-XVII a., V ilnius 1 9 6 7 , S. 5 9 - 6 2 .

15 M ein h e rz lic h e r D a n k g ilt L ian a R u o k y tė , K u ltu ra tta c h e d e r L itau is c h en R ep u b lik in S c h w e d e n , f ü r ih r e H ilfe u n d d ie I n f o r m a tio n ü b e r d e n C h a r a k te r
d e r in d e r U n iv e rs itä ts b ib lio th e k U p p sa la a u fb e w a h r te n A kte B re tk e s.

'“ G e o rg G eru llis: B re tk e als G e sc h ic h tsc h re ib e r, in: A rc h iv fü r s la v isc h e P h ilo lo g ie 4 0 , B e rlin 1 9 2 6 , S. 1 2 5 - 1 2 7 .

LIETUVIŠKAI BIBLIJAI - -WO METŲ 36