1

Meksikos indėnas šamanas Migelis, kuris mokė dr. Siuzaną Gregg, jai aiškino, jog „Laisvė
reiškia visada ir visur turėti tai, ką nori turėti“. Tačiau siekdami tokios asmeninės laisvės
privalome rinktis kelią, kuriuo einant visiškai keičiasi gyvenimo suvokimo būdas ir pati tikrovė.
„Galios šokis“ – tai dr. Gregg kelionė į šamanų pasaulį, kuriame jos tikrovės supratimas
visiškai pasikeitė. Jos požiūris iš esmės skiriasi nuo mūsų sustabarėjusios gyvenimo sampratos.
Galbūt kada nors domėjotės, kaip buvote mokomi suprasti pasaulį. Dabar galėsite keliauti
Nagvalio keliu ir šokti didžiulį šuolį asmeninės laisvės link. Ar jūs žinojote, jog esate tobuli
kūriniai? Esate laisvi – tiesiog tai pamiršote. „Galios šokis“ padės jums prisiminti prigimtinę teisę būti
laiminga ir dvasinga būtybe, atskleis tiesą, kas jūs iš tikrųjų esate.
Kartu su dr. Gregg išgyvenkite jos įspūdžius: pirmąjį susitikimą su Migeliu, mokymąsi, keliones
į kitus būties lygius (nevartojant narkotinių medžiagų), įšventinimus į dvasinio kario gyvenimą.
Remdamiesi autorės pavyzdžiu, išmokite kovoti vidines kovas: įveikite pokyčių baimę, puikybę
paverskite asmenine jėga, nugalėkite dvasios ir proto mūšyje. Tai padės jums susilieti su gyvenimu ir
mirtimi.
Kai pasieksite asmeninę laisvę, jūsų dvasinis „aš“ taps už viską atsakingas – štai ką reiškia
Nagvalio kelias ir visiška atsakomybė už savo tikrovę. Praėjus šią dvasinę ir vienišą kelionę, pasaulis
jau niekada nebus toks, koks buvo.

DEDIKACIJA

Ši knyga – apie mūsų švenčiausiąją vidinę erdvę, kuri amžinai skendi ramybėje

ĮVADAS

Mes regime daiktus ne tokius, kokie šie yra iš tikrųjų, o tokius, kokie esame patys.

Vėlyvas kovas Vermonte – sunkus metas. Šiemet žiema gerokai ilgesnė. Ant žemės tebėra
aptirpusio, papilkėjusio ir purvino sniego. Tačiau kūnas šaukiasi pavasario ir šilumos.
Gyvenu čia daug metų ir pagaliau suvokiau, jog pavargau nuo šalčio. Atėjo laikas iškeliauti.
Prieš keletą metų aiškiaregė man išpranašavo, kad aš išvyksiu iš Vermonto, bet tada maniau, jog ji –
tikra beprotė. Dabar supratau, kad klydau. Nusprendžiau persikelti į pietų Kaliforniją, nors ten
niekada nebuvau viešėjusi.
Vieną pilką ir šaltą dieną, jau tvirtai nutarusi išvažiuoti, sėdėjau vienoje iš knygyno patalpų ir
klausiausi mediumės, per kurią apie mūsų ryšį su gamta ir žeme kalbėjo būtybė, itin subtili dvasia,
pasivadinusi Šefu. Šią kovo dieną ji man pasakojo, jog netrukus leisiuosi ilgon kelionėn. Kelionėn,
kurios metu atrasiu savąją sielą. Ji pasakojo apie dykumos magiją bei manęs laukiantį didį ir
išmintingą mokytoją. Kalbėjo apie nepaprastas asmenybes, kurias man lemta sutikti, ir drąsą, kurios
prireiks, kai keliausiu per šešėlių slėnį.

2
 Tada menkai tenutuokiau, kokia teisi yra toji būtybė. Dabar suprantu, jog viskas, ką ji kalbėjo,
buvo tiesa. Tačiau tą dieną dar nežinojau, su kokiais išbandymais teks susidurti. Jaučiau vien laukimo
įtampą.
Žinoma, niekada nesitikėjau, jog teks mokytis pas Nagvalį. Aštuntajame dešimtmetyje kartu su
draugu perskaitėme Carloso Castanedos knygas apie don Chuaną. Tuomet jaučiau daugiau baimės
negu smalsumo. Tokie nuotykiai manęs visiškai neviliojo. Tiesa, mano draugas buvo iškeliavęs į
Meksiką ieškoti mokytojo, tačiau grįžo nieko nepešęs ir nusivylęs. Tad jūs galite įsivaizduoti mano
nuostabą, kai aš po kelių metų tapau Nagvalio mokine.
Nagvaliai – tai Meksikos indėnai šamanai, arba hileriai, puoselėjantys senųjų toltekų ir actekų
tradicijas. Kai šalį užkariavo Ispanijos konkistadorai, jų veikla tapo pogrindinė, slapta. Jie – ypatingi
burtininki, galintys atlikti nuostabiausius dalykus. Kai kurie sugeba keisti savo pavidalą, kurti
antrininkus, tačiau dauguma jų – hileriai.
Paprastai Nagvalis turi septynis mokinius, kurie sudaro būrį, arba grupę. Ši grupė dažniausiai
priklauso „ugnies žiedui", arba „galios lankui“. Jeigu į šiuos žiedus žvelgtume kaip į energiją, jie
panėšėtų į laike nusidriekusius koncentrinius ratus.
Nagvalis Migelis mokė ne tik mane, bet ir dar šešis žmones. Baigusi mokslus tapau viena iš
septynių jo ugnies žiede. Migelio mokytojas niekuomet netikėjo narkotikų nauda. Jis manė, kad šie
mažina kario stiprybę, todėl mokantis keliauti į kitus lygius narkotikų vartoti nepatartina.
Migelio mokoma suvokiau, jog Nagvalio kelias yra tam tikras gyvenimo būdas. Kartą žengus
šiuo keliu, pasaulis jau niekada nebus toks, koks buvo. Tikrovė tampa iliuzija. Tai kelias, kuriuo
eidami kuriate savo asmeninę jėgą, bet jei šia jėga piktnaudžiausite, sulauksite neatremiamo atkirčio.
Mokiniu tampama tik tada, kai suvokiama pasiaukojimo prasmė, o kiekvienoje mokymosi pakopoje
prireiks daugybės pastangų.
Pirmoji pakopa – mokinio. Vienintelis reikalavimas mokiniui būti smalsiam ir lavinti vaizduotę.
Vėliau mokinys ima kviesti galią. Šioje svarbioje pakopoje mokinys tampa medžiotoju ir pradeda
medžioti „jėgą“. Sugebėjimais, kuriuos išsiugdote būdami medžiotojais, grindžiamas
visas tolesnis mokymasis. Šie sugebėjimai lemia atitinkamą mokymosi eigą bei būdus skirtingose
tikrovėse. Kad taptumėte medžiotojais, turite būti budrūs, kantrūs, atkaklūs ir akyli kasdienybės
stebėtojai. Ši mokymosi pakopa sėkminga būna nedaugeliui.
Paskutinė mokymosi pakopa – tapimas kariu. Karys turi būti budrus, valdantis savo jausmus ir
pasirengęs veikti. Be to, jums reikia varžovo. Nedori ketinimai taip pat yra jūsų varžovai. Dauguma
žmonių įstringa šioje pakopoje, mat juos sugundo naujai atrastos jėgos fenomenas –
sugebėjimas valdyti kitus asmenis.
Viena iš kario varžovių yra mirtis. Stipriausias ir pavojingiausias priešas – kario ego. Kai karys
sukaupia daugiau jėgos, jam kartais knieti ja piktnaudžiauti, o tada galima susižeisti pačiam ar
sužeisti kitus. Senovės Nagvaliai „negaudė energijos“ šiaip sau, bijojo mirties ir ieškojo būdų, kaip
po jos išsaugoti asmeninę jėgą. Jie suvokė visatą kaip didžiulį erelį, kuris žmogui mirus praryja jo
dvasią. Manau, kad jie klaidingai suprato savo vizijas, susijusias su visatos vienove.
Aš išmokau energiją vertinti savaip. Ilgainiui ėmiau justi ir savo mirties vienovę, lioviausi bijoti
užmaršties, kuri neva yra mirties pasekmė. Dvasia nedingsta ir po mirties. Viskas yra kova, kurios
metu paaiškėja, katras jūsų gyvenime yra stipresnis – dvasinis pradas ar protas.

3
 Protas nepaprastai galingas. Jis neabejoja, kad kova – vienintelis būdas išgyventi, tad nuožmiai
priešinasi mūsų siekiams tapti laisviems Protas mus geriau numarins, nei leis išsivaduoti. Mano protas
žinojo, kad mokymosi tikslas – asmeninė laisvė. Vos tik tapsiu laisva, vadovauti ims mano dvasinis
„aš“, o protas daugiau negalės man priekaištauti.
Mokydamasi galiausiai supratau, kad tikrasis tikslas – laisvė kas akimirką rinktis tai, ką nori
išgyventi. Asmeninė laisvė – tai pats ieškojimas. Kartą Migelis pasakė, kad jei būčiau tikrai laisva,
tuomet neturėdama pinigų, nemokėdama kalbos klestėčiau kiekvienoje žemės kertelėje, į kurią tik jis
mane nudangintų.
Laisvės siekimas – tai iki šiol trunkanti nuostabi kelionė. Aš vis dar apdoroju sukauptą
informaciją. Kaskart, kai mokau šių tiesų, jos tampa vis reikšmingesnės.
Didžiosios šios kelionės dalies nesugebėjau nuodugniau aprašyti, nes paprasčiausiai pristigau
žodžių. Taigi viskas, ką galiu padaryti – pasidalyti to meto išgyvenimais.
Tikiuosi, jums patiks ši kelionė.

SAPNAS

Karštas dykumos vėjas pustė smėlį. Tarsi liudydami apie jo galią, tai šen, tai ten į orą pakildavo
dulkių tumulai. Vėjas staugė tarpekliuose, ūkė ir smarkėjo, kol beveik visiškai nuslopo uolose.
Sena moteris stovėjo ant uolėto skardžio ir žvelgė į apačioje plytinčią dykumą. Ji mąstė: „Kiek
metų aš čia šitaip laukiu?“ Gūsis bloškėsi į moterį ir jos atodūsis susiliejo su vėjo švilpesiu.
Tą vakarą, po saulėlydžio, tolumoje ji išvydo stovyklavietės ugnį. Kai moteris ją pasiekė,
danguje blėso paskutiniai šviesos spinduliai. Pamačiusi prie laužo vienišą moterį, atklydėlė lengviau
atsikvėpė. „Pagaliau, – pamanė ji, – šiąnakt galėsiu pasakyti savo paskutinę kalbą ir išeiti pas
protėvius“.
Ji įsitaisė patamsyje ir ėmė apžiūrinėti tą moterį. Kuomet senoji pažvelgė į jos tamsias akis,
išvydo bebaimę dvasią. Ji suprato, jog mato galios moterį. Ši atrodė giliai susimąsčiusi. Ji tyliai
giedojo, o jos balsas skambėjo taip vaiduokliškai, tarsi sklistų iš kito pasaulio. Vėjui aprimus senoji
moteris nugirdo dainos nuotrupas. Giedotoja kreipėsi į šios žemės dvasias ir prašė vizijos. Senoji
moteris suprato, kad jos laukimas baigėsi. Vos ji žengtelėjo į šviesą, moteris atsisuko ir pasisveikino:
– Senoji, aš tavęs laukiau. Kviečiu arčiau ugnies. Naktis tamsi. Ši naktis – galios naktis, ir aš
sveikinu tave iš visos širdies.

4
 Senoji moteris atsisėdo ir ištiesė ranką. Jai buvo malonus toks pasveikinimas – kupinas meilės, o
ne pokyčių baimės.
– Klausyk, mano vaike, aš laukiau tokios kaip tu. Atėjo laikas papasakoti savo istoriją
paskutinį kartą. Man liūdna, kad tiek daug visko dingsta užmarštyje.
Moteris pasiūlė senajai arbatos, bet ši papurtė galvą ir tęsė:
– Tu esi ypatinga būtybė. Tave sukūrė Didžioji Dvasia ir nėra kitos tokios kaip tu. Visoje
visatoje esi vienintelė tokia. Tu esi tikrasis Didžiosios Dvasios meilės atspindys. Atėjai čia, kad
prisimintum, kas esi, o paskui primintum ir kitiems, kas jie iš tiesų yra. Be to, esi nepaprasta
pasakojimo meistrė. Privalai savo meile ir žiniomis dalytis su kiekvienu žmogumi, kuris klausysis
tavęs atvira širdimi. Atėjai čia, kad prisimintum, kad esi meilė ir kad vienintelis tikras dalykas – meilė.
Visa kita tėra iliuzija. Materialusis pasaulis – be galo gražus ir jaudinantis, tad labai paprasta išklysti
iš tikro kelio.
Metų laikai keičiasi, o mes gedime prarastos jaunystės. Imame tikėti, jog tesame kūnai. Mes
pamirštame savo dieviškumą. Blaškomės po tuščią gyvenimą nejausdami pilnatvės. Tą tuštumą
bandome prikimšti šio pasaulio malonumų ir išklystame iš kelio, vedančio namo. Nebepažįstame
tiesos, todėl pradedame tikėti iliuzijomis. Pamirštame, jog mes ir Didžioji Dvasia esame viena,
pamirštame, koks vertingas yra kiekvienas žmogus. Tiesą sakant, mes tik skaudiname vieni kitus, –
senosios moters akys pasruvo ašaromis.
Mes pamirštame, – tęsė ji, – kad mūsų stiprybė – švelnumas. Ar karą galima laimėti? Pralaimi
kiekvienas, kuris neklauso savo širdies. Vien tik meilė yra tikra... Išmok klausytis širdies, mieloji,
išmok gyventi meilėje. Tegul meilė būna atsakas į visus tavo klausimus. Niekada nepaklusk pykčio
balsui ir neteisk. Klausykis vien švelnių meilės šnabždesių.
Senoji moteris dar ilgai kalbėjo apie pasaulio istoriją bei žmones, apie jėgos reiškimosi būdus ir
širdies išmintį. Kalbėjo tol, kol pailso. Baigusi paėmė arbatos puodelį, kurį pasiūlė jaunoji moteris.
Paskui, jau suskatusi išeiti, pridūrė:
– Mano žodžius girdėsi vėjo šlamesyje. Tiesas tau kalbės šniokščiantys upokšniai. Gamta atsimena
tiesą. Nurimk ir klausykis. Klausykis savo širdies patarimų, tada visada atsidursi ten, kur reikia, ir
žinosi vis daugiau. Stenkis gyventi meilėje, lengvai žingsniuoki Motina Žeme. Tu esi saugi, mano
mieloji. Tu visada esi mylima visatos širdyje.
Moteris pabudo iš sapno. Ji apsidairė aplinkui, akimis karštligiškai ieškodama pasakotojos, bet
šios niekur nesimatė. Paskui prie laužo šildėsi rankas ir bandė atgaivinti sapną. Prisiminė vienintelį
epizodą – apie vėją. Tą pačią akimirką pakilo vėjas ir moteriai pasirodė, kad girdi melodingą balsą. Ji
įsiklausė.

5
 I
SUSITIKIMAS

Pati ilgiausia kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio.

Kai sunerimusi prisiartinau prie didžiulės piramidės, iš jos vidurio į mane spoksojo mėlyna akis.
Stovėjau prie sesers Saritos, meksikiečių hilerės, šventyklos. Sesuo Sarita darydavo energines
operacijas ir buvo žinoma kaip stebuklinga gydytoja.
Vaikščiojau pirmyn atgal stebėdamasi kontrastu tarp piramidės, nupieštos vienoje durų pusėje, ir
didžiulių, spalvingų vaisių – kitoje. Pastatas, kuriame ankščiau buvo skalbykla, stovėjo pietų
Kalifornijos miesto ispaniškojoje dalyje, barrio.
Aš, ką tik atsikrausčiusi į Kaliforniją iš kaimiškojo Vermonto, jaučiausi tarsi kitoje tikrovėje. Prie
posūkio į barrio ant milžiniškų greitkelio stulpų regint didžiulius, įspūdingus piešinius, vaizduojančius
actekų karius bei meksikiečių darbininkus, neapleido nuojauta, kad netrukus įžengsiu į visiškai
nepažįstamą pasaulį.
Nors buvau nustėrusi iš nuostabos ir baimė vertė bėgti šalin, aš visiškai pasitikėjau Marija, ta
moterimi, kurios laukiau. Susipažinau su ja prieš kelias savaites, kai atsitiktinai apsilankiau „kitokioje“
dvasinėje bažnyčioje.

6
 Išvažiuojant iš Vermonto draugė man pasakė šios dvasinės bažnyčios adresą ir pamaldų metą,
kuris jai buvo žinomas. Praėjus trims dienoms nuo atvykimo į Kaliforniją, naršydama laikraščius
aptikau minint Marijos dvasinę bažnyčią, įsikūrusią tuo pačiu adresu. Nors pamaldų laikas skyrėsi,
pamaniau, jog tai gali būti ta pati bažnyčia, kurioje apsilankyti siūlė mano draugė. Tik po kelių
mėnesių išsiaiškinau, kad tame pačiame pastate, tik skirtingu metu, veikė dvi dvasinės bažnyčios.
Vos įžengus į bažnyčią man tapo jauku kaip namie. Marija, septyniasdešimtmetė moteris
raukšlėtu veidu, pasitiko mane išskėstomis rankomis. Karštai apkabinusi ji elgėsi taip, tarsi būtų ilgai
laukusi, kada aš grįšiu namo. Atrodė, jog pažinojau ją visą gyvenimą. Gal taip ir buvo.
Aš gerokai varžiausi, tačiau Marija mane kaipmat supažindino su kitais bažnyčios nariais. Mane
ypač stebino tai, kad Marija kiekvienam iš jų aiškino, jog esu puiki hilerė ir mokytoja. Galop
nusprendžiau, kad taip reiškiasi „kalifornietiška maniera“, mat ne vienas mane buvo įspėjęs apie
Kalifornijos keistenybes.
Nuo to susitikimo praėjus gal savaitei, Marija pareiškė norinti pakviesti mane į sesers Saritos
šventyklą. Taigi dabar nekantriai laukiau, kada ateis Marija, tikėdamasi jos draugijoje patirti naują
nuotykį.
Galiausiai ji pasirodė ir mudvi įėjome pro lauko duris. Viskas čia priminė mano močiutės butą
Kvinso rajone. Netgi kvepėjo taip pat. Durų viršlangis buvo praviras. Už durų buvo tamsus koridorius
– kaip močiutės namuose.
Kai akys prietemoje apsiprato, koridoriaus gale pastebėjau stiklines duris, už kurių matėsi
patalpa, pilna baltų rūbų. Buvo smalsu, kam jų reikia. Kambario viduryje spinksojo lemputė be jokio
gaubto. Norėdama aprimti, sutelkiau dėmesį į seną, dulkėtą ventiliatorių, pritvirtintą prie lubų.
Marija ir aš atsisėdome ant metalinių, ratu sustatytų sulankstomų kėdžių, kurių iš viso buvo
dvidešimt. Garsiai šnekėdamiesi ispaniškai į patalpą rinkosi kažkokie žmonės. Marija atsistojo, ėmė
šiltai sveikintis su savo draugais ir ištirpo būryje. Jaučiausi labai nejaukiai, nes nesupratau, ką jie
kalba.
Ėmiau apžiūrinėti šventyklą. Patalpos priekyje stovėjo altorius, įrėmintas dulkėtų aukso spalvos
aksominių užuolaidų klosčių. Už altoriaus kabojo piešinys, vaizduojantis į debesis panirusią piramidę
su mėlyna akimi. Iš piramidės sklido pluoštai spindulių, o iš debesų kyšojo kryžiaus kontūrai. Ant
altoriaus stovėjo daugybė senų stiklinių vazų su apvytusiais kardeliais ir geltonomis bei
auksaspalvėmis chrizantemomis.
Kampe, prie altoriaus, sėdėjo nuoširdžiai besišypsanti nedidukė, apvali moteris, apie kurią
būriavosi žmonės. Ji, atrodė, juos laimino. Netrukus supratau, kad tai ir yra sesuo Sarita.
Atėjo Marija ir mane nuvedė pas seserį Saritą. Ši atsistojusi mane apkabino. Vėl jaučiausi sava
tarp savų. Sesuo Sarita man kažką greitai kalbėjo ispaniškai. Deja, nesupratau nė vieno žodžio, visgi
intuityviai jutau, jog tarp mudviejų atsirado ryšys.
Mes grįžome į savo vietas, tuomet sesuo Sarita ėmė kalbėti. Laimė, atsirado žmogus, kuris vertė
jos žodžius. Sarita laimino žmones ir rengė savo mokinius gydymo seansui. Atsisėdusi ji paniro į
transą, kiti susirinkusieji – taip pat. Staiga žmonės, būdami transe, ėmė krūpčioti ir murmėti. Korido-
rius dabar buvo pilnutėlis šeimų, atvykusių iš barrio. Vėliau supratau, jog būtent tą vakarą Sarita su
savo grupe veltui gydė to priemiesčio žmones.
Du žmonės baltais švarkais vadovavo tiems, kurie gydė. Patikėkite, tąkart mano akys iš
nuostabos turėjo būti didžiulės kaip lėkštės. Šalia manęs sėdinti moteris ėmė čiulpti kitos moters kojos

7
žaizdą ir spjaudyti kraujo krešulius. Norėjosi sprukti laukan klykiant visa gerkle. Tačiau sėdėjau ir
viską stebėjau – pagarbiai bei susižavėjusi.
Prie manęs artinosi neaukštas, tamsaus gymio vyriškis. Mano dėmesį prikaustė jo akys – labai
tamsios, beveik juodos. Atrodė, kad tos akys, panašios į katės, mane siurbė. Tas žmogus skleidė
kažkokią jėgą. Jis buvo tarsi vaikščiojantis prieštaravimas. Ir gąsdino, ir masino tuo pačiu metu. Ir
buvo nenusakomo amžiaus.
Jis man mostelėjo. Nesupratau, ko jam iš manęs reikia. Staiga suvokiau, jog šis žmogus nori,
kad jį „gydyčiau“. Nusišypsojęs jis parodė, kokiais judesiais turėčiau „glostyti“ orą prie jo kūno. Aš
paklusau. Jis vėl nusišypsojo. Ta šypsena jį darė panašų į Češyro katiną iš „Alisos Stebuklų šalyje“. Ji
tvyrojo ant lūpų. Paslaptinga, pusiau geraširdė, bet kartu labai įžūli.
Aš negalėjau tinkamai atlikti ritualo. Jaučiausi kvailai bandydama jėgas nepažįstamų žmonių
akivaizdoje. Tačiau kažkas mane vertė paklusti. Kai baigiau, priėjo moteris, kalbanti angliškai, ir
išvertė paslaptingojo vyro žodžius. Pasirodė, jog jis kviečia mane į savo pamoką, kuri vyks
šeštadienio vakarą. Pasakiau, kad ateisiu. Kai jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo, atrodė lyg katinas, ką
tik sudorojęs kanarėlę.
Vėliau sužinojau, kad tai buvo sesers Saritos jaunesnysis sūnus Migelis – Nagvalis, arba
Meksikos šamanas, kaip ir jo tėvas ar tėvo tėvas. Saritos tėvas nuolat ragino Migelį puoselėti šeimos
tradiciją, tačiau šis nusprendė tapti diplomuotu gydytoju. Visgi kai medicinos interno studijos
Mechike jau buvo kone baigtos, Migelis ėmė mokytis pas Nagvalį. Galiausiai jis metė pelningą
gydytojo darbą ir pasirinko dvasinį kelią.
Visą savaitę nerimastingai laukiau šeštadienio vakaro, žengusi į šventyklą tiesiog suakmenėjau:
labai nesinorėjo vėl matyti, kaip iš žaizdų čiulpiami kraujo krešuliai.
Tą vakarą susirinko mažesnė grupelė – gal aštuoni žmonės. Jie juokavo ir plepėjo tarsi seni
bičiuliai. Vos mane išvydęs Migelis priėjo ir pasitiko tvirtai apkabindamas.
Sarita atsikrenkštė. Visi susėdo ir prasidėjo mokymas. Ji kalbėjo apie penkių žmonijos rasių
istoriją ir žmogaus energinį kiaušinį. Šios sąvokos man pasirodė visiškai negirdėtos ir beprasmės. Be
to, buvo sunku vienu metu klausytis ir Saritos, ir vertėjos.
Paskui mokiniai kai ko paklausinėjo, o po trumpos pertraukėlės Migelis su Sarita parodė, kaip
išsirikiuoti meditavimui. Rato viduryje juodu sustatė žmones trikampiu, jo centre padėjo didžiulį
šviesiai rudą kristalo gabalą.
Prasidėjo meditavimas. Migelis su Sarita, šmižinėjantys po kambarį, stabtelėdavo prie vieno ar
kito mokinio, kad prie tam tikrų jų kūnų vietų rankomis atliktų ypatingus sukamuosius judesius.
Kartais staigiais mostais kažką lyg nuplėšdavo ir mesdavo šalin. Vėliau sužinojau, kad taip jie darė
poveikį mokinių jėgos taškams. Juodu darbavosi tikslingai ir buvo tarsi tapę visatos energijos kanalais
ar vamzdžiais. Šitaip jie padėdavo žmonėms atsikratyti kūno ir auros „kamščių“.
Atėjo mano eilė ir aš pasijutau nublokšta į kitą planetą. Karštis, tvoskiantis nuo jų rankų, buvo
stulbinantis, tarsi liepsnos. Iš pradžių tam išgyvenimui dar lyg ir priešinausi, tačiau po kelių minučių
leidau sau atsiverti. Pradėjau jausti į paviršių išsiveržusias emocijas ir mintis. Galva svaigo, o kūnas,
atrodė, sukasi ratu. Vėliau supratau, kad tuomet mano sąmonė norėjo palikti kūną.
Meditavimui pasibaigus visi sustojo ratu ir pakėlė rankas. Migelis pakvietė mane sėstis į rato
vidurį. Man pasirodė, jog iš kitų mokinių sklinda pavydas. Grupė septynis kartus sugiedojo OM.

8
Kambaryje tvyrojo virpanti energija. Dabar, iš laiko perspektyvos, man regis, jog tai buvo mano
įšventinimas septintąja Migelio mokine.
Iš pradžių mokiausi šeštadienio vakarais. Man, naujokei, buvo nejauku klausinėti, juolab kad
visi kiti, rodės, puikiai viską išmanė.
Laimė, vienas mokinys man vertė. Sarita mus taip pat dažnai mokė. Po kurio laiko pastebėjau,
jog jos klausausi įdėmiau nei vertėjo. Tam tikrame lygyje aš pajusdavau ar suprasdavau, apie ką ji
kalba.
Šventadieniais mokinių nebūdavo ir aš likdavau viena. Nors Migelis pradėjo mokytis anglų
kalbos, mums vis tiek kliudė kalbos barjeras. Migelis paaiškindavo, kaip atlikti pratimus, tačiau
negalėjo ar nenorėjo kalbėti apie abstrakčius dalykus. Dabar suprantu, kokia tai buvo Dievo dovana.
Labiausiai man trukdė mokytis manasis protas. Sveikas protas nuolat mėgo man nurodinėti. Mano
protas visuomet reikalaudavo racionalaus paaiškinimo, o šitaip neperžengsi šios tikrovės ribų. Šiame
kelyje racionalių paaiškinimų nebūna – vien kitoks požiūris į pasaulį.
Mano pirmosios pamokos pas Migelį buvo vien grynieji potyriai. Dažnai nesulaukdavau jokių
nuorodų. Pasak Migelio, mokiausi eteriniame lygyje. Jis aiškino, jog galbūt prireiks daugybės metų,
kol sąmoningai prisiminsiu visą sukauptą informaciją. Tačiau, tikino mokytojas, žinios būtinai mane
aplankys, kai jų prireiks, o geriausias būdas visa tai kuo greičiau prisiminti – mokyti kitus. Mat
mokiniai iš tiesų priverčia mokytoją tobulėti.
Prireikė kelerių metų, kad suvokčiau, ką reiškia siurbti informaciją iš eterinio lygio. Migelis
aplenkdamas sąmonę mokė tik mano dvasią. Kai iššlaviau emocines praeities šiukšles, šių žinių siekti
tapo lengviau. Nustebusi matydavau, kad informacija visuomet atsirasdavo tuomet, kai jos
prireikdavo.
Migelis buvo vienas romiausių mano kada nors sutiktų žmonių. Per visus mokymosi metus
nemačiau jo supykusio. Šalia jo jaučiausi saugi ir besąlygiškai mylima. Nors jis ir toliau dažnai
šypsodavosi savo keista šypsena. Kai taip atsitikdavo, žinodavau, jog teks patirti nuotykį, kurio
norėčiau išvengti. Būdama su juo tarsi atsidurdavau kitoje tikrovėje. Pajutau, jog mane jo draugija
tiesiog pasiglemžė.
Dirbau nuo šešių ryto iki pusiaudienio, tad popietes paprastai leisdavau su Migeliu. Mes
būdavome parke netoli paplūdimio, bet dažniausiai šventykloje.
Pietų Kalifornijoje saulėta, bet vėsu. Šventyklos nešildė, todėl joje būdavo klaikiai drėgna, šalta
ir trošku. Kartais jis mane masažuodavo. Vienintelis panašumas į paprastą masažą – kūno trynimas.
Jis nuodugniai „tvarkė“ mano energinį kūną. Kartais išgyvendavau stiprias emocijas arba atrodydavo,
jog pasikeitė pasaulio matavimai. Retsykiais jausdavausi taip, tarsi mano kūnas būtų susisukęs. Jis
„išsitiesdavo“ tik po Migelio masažo.
Po masažo dalydavome tai, ką Migelis vadino „skraidymo meditacija“. Aš gulėdavau ant
šventyklos grindų padėjusi galvą jam ant kelių, Migelis suimdavo ją rankomis ir laikydavo tol, kol
panirdavau į gilaus meditavimo būseną. Paskui jis spustelėdavo mano jėgos taškus ir aš palikdavau
savąjį kūną. Jėgos taškai sutampa su čakromis. Tai kūno vietos, kurios siejasi su įvairiais energiniais
kūnais ir emocinėmis sistemomis. Jos yra tarsi vožtuvai. Aš patekdavau vis į kitą sąmonės būseną,
nelygu kuri vieta būdavo mygiama.
Kai Migelis spausdavo mano jėgos taškus, jusdavau, kaip lėtai išsivaduoju iš savęs ir pakimbu
maždaug pėdos aukštyje. Kartais atrodė, jog esu ore sklandanti grynoji sąmonė. Kitais atvejais

9
jausdavau stiprių emocijų srautą, nevaldomai tekantį kūnu. Paprastai protas viską stebėdavo iš šalies ir
griežtai kritikuodavo mano išgyvenimą. Kai, regis, po kelių minučių grįždavau atgalios, prasidėdavo
kūno traukuliai, matyt, dėl to, kad būdavau ilgai „išskridusi“.
Su Migeliu dažnai vaikštinėdavome vandenyno pakrante. Gamtoje jis nuolat atkreipdavo mano
dėmesį į tam tikras kraštovaizdžio detales, liepdavo pajusti tai, ką matydavau aplinkui. Vėliau
sužinojau, kad šitaip jis stengėsi man padėti praverti duris į kitus lygius. Iš pradžių buvau atkakli, bet
labai negabi mokinė. Išskyrus medį ar vandens raibuliavimą, nieko daugiau nesugebėdavau pastebėti.
Vieną dieną Migelis, įkėlęs mane į medį, liepė stebėti šešėlius, judančius vandenyno paviršiuje. Po
kurio laiko pajutau, jog esu išstumta iš savęs ir atsidūrusi kitokiame energiniame lauke. Migelis ragino
nesutrikti ir toliau susikaupus stebėti vandens šešėlius. Jaučiau, kad šis pasaulis įtrūko – prasivėrė
durys į kitą pasaulį. Tai buvo tam tikras energinis lygis, arba tikrovė, be įprasto fizinio pavidalo,
tačiau toks pat tikras, gal net tikresnis už mūsų tikrovę.
Būtybės iš anapus vargu ar galėjo matyti mūsų pasaulį, kaip ir aš jų. Jaučiau, kad stoviu pačiame
ilgo ir tamsaus koridoriaus gale. Kūno nebeturėjau. Buvau vien grynoji sąmonė. Ten, kur koridorius
baigėsi, pamačiau keletą švytinčių būtybių. Jos buvo didžiulės, tačiau manęs visai nebaugino. Būtybės
jautė mane ir tarsi kvietė žengti į jų pasaulį. Girdėjau, kaip iš tolumos Migelis ragina „nepaleisti“
savęs. Rodės, kad tos būtybės meilios ir geros. Nejutau nė menkiausios grėsmės ar smerkimo. Mane
viliojo, masino iš koridoriaus žengti į jų tikrovę. Akimirką dvejojau, ar eiti toliau, ir staiga supratau
esanti grąžinta į šią tikrovę. Tokiuose grynosios energijos lygiuose mintys įsikūnija akimirksniu, nes
čia nėra laiko tėkmės.
Vėliau suvokiau, kad kiekvienas toks pasaulis už įėjimą, regis, ėmė tam tikrą mokestį. Mano
ketinimas ar apsilankymo priežastis darė įtaką maniesiems potyriams. Pavyzdžiui, jei ten keliaudavau
mokytis, įgydavau žinių. Kai jausdavau, jog turiu tikslą, sukaupdavau atitinkamos informacijos.
Tačiau jei ten lankydavausi nežinia ko, rezultatai būdavo migloti. Grįždavau sumišusi, nieko
nesuprantanti.
Niekuomet tiksliai nežinojau, su kokios rūšies energija tuose lygiuose susidursiu. Kiekvienas
„pasaulis“ turėjo savas taisykles. Kai kurie iš jų buvo džiaugsmingi ir šviesūs, kiti – be galo
bauginantys. Atrodė, jog riedu „amerikietiškais kalneliais“. Kartais jaučiausi taip, tarsi būčiau, pasak
Migelio, „arti pamišimo“. Jis dažnai įspėdavo, kad pernelyg skubėdama galiu išprotėti.
Mokantis pas Migelį baimė tapo mano artimu bičiuliu. Protas jau prastai nutuokė, kas vyksta.
Mūsų visuomenė negali paaiškinti šamanų paslapčių, jų kelionių į eterinius lygius ar susitikimų su
neorganinėmis būtybėmis, su kuriomis ir man teko susidurti. Mes augome apie jas nieko nežinodami.
Mus gąsdino „baubais“ iš palovio, tačiau tai tebuvo vaikų žaidimai.
Vieną dieną sėdėjome pakrantėje ir žiūrėjome į horizontą. Migelis liepė stebėti vandenyno
šešėlius. Staiga visas mano kūnas pradėjo nevalingai drebėti. Migelis nusišypsojo „savo šypsena“ ir
pasiteiravo, ar man nešalta.
Pasakiau, kad ne, tada jis liepė sutelkti dėmesį į horizontą. Pajutau kažką esant šalia ir ėmiau dar
labiau drebėti. Protas įtikinėjo, jog čia nieko nėra, tačiau kūnas žinojo geriau. Mano kūnui tapo
skausmingai aišku, koks jis laikinas ir mirtingas. Aš klaikiai bijojau, tačiau negalėjau apibūdinti savo
siaubo. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokios baimės. Migelis paaiškino, kad aš jutau mirties
alsavimą, mat ji buvusi visai šalia. Jeigu mano kūnas būtų galėjęs reaguoti, žinau, siaubo pagauta
būčiau skuodusi kur akys veda. Tačiau aš sėdėjau lyg įaugusi į žemę.

10
 Migelis tvirtino, kad man nėra ko bijoti, išskyrus savąją baimę. Pasak jo, mano baimė tas
neorganines būtybes peni ir suteikia joms galios man pakenkti, todėl aš privalanti mokytis savo baimę
valdyti. Eterinės būtybės maitinasi emocijomis taip, kaip mūsų fiziniai kūnai – maistu. Daug
neorganinių būtybių energiškai susisieja su žmonėmis ir maitinasi jų išgyvenimais. Jos sugeba skleisti
žmogiškosioms būtybėms būdingas emocijas: baimę ar pyktį. Spinduliuodamos šiuos jausmus, juos
tarsi pasėja, tad gali tikėtis ir derliaus arba savojo maisto – emocijų. Migelis tikino, jog nė viena iš šių
būtybių manęs negali sužeisti tol, kol aš jų nepradėsiu „maitinti“. Bet vos tik imsiu jas „maitinti“ ar
patikėsiu, kad jos man gali pakenkti, tapsiu pažeidžiama ir tikrai galiu mirti. Mirtis dažniausiai mai-
tinama baime. Mirties maitinti nenorėjau, tad stengdavausi susitvardyti, nors tai pavykdavo ne visada.
Migelis aiškino, kad mirtis yra išties didi mokytoja. Ji verčia mus mokytis, skatina stengtis ir
tobulėti. Po kelerių metų, kai atlikau tą patį pratimą su savo mokiniais, mirtis man tikrai atrodė meili ir
švelni mokytoja. Ji ateina pasisveikinti, kai mūsų laikas šioje žemėje baigiasi. Tačiau tuomet,
pakrantėje, buvau taip apimta baimės, jog tikrai negalėjau džiaugtis jos meilumu. Mirtis nereiškė man
nieko daugiau – vien baimę. Jos energija, kurią tada jaučiau, panėšėjo į trankiai šuoliuojančių ir
pasirengusių mane sutrypti laukinių arklių kaimenę.
Kartu su Migeliu tyrinėdama šias paralelines tikrovės buvau priversta pripažinti savo baimes bei
nuostatų skurdumą. Atrodė, jog gyvenu košmare. Beprotyste virto ne tik mano vidinis pasaulis, bet
akivaizdžiai byrėjo ir išorinis. Dabar suvokiu, kad tuomet fiziniame lygyje prasidėjo mano vystymosi
pakopa, kurią vėliau pavadinau „ėjimu per tunelį“.

Pirmas pratimas
Tai kelionė, kurios metu jūs atrasite save. Bet jei pasirinksite šį kelią, privalėsite iš naujo
įvertinti savo įsitikinimus. Turėsite pripažinti savo ribotumą ir jo atsikratyti. Šios kelionės tikslas –
laisvė.
Kiekvieno skyriaus pabaigoje rasite pratimą ir keletą klausimų. Labai svarbu į šiuos klausimus
atsakyti. Tai jums padės atsikratyti kai kurių ribotų nuostatų, kad galėtumėte kitaip matyti pasaulį.
Dabar pradėkite atsakinėti į šiuos klausimus. Būkite sau kuo sąžiningesni. Stenkitės atsakyti į
klausimus daugiau nei kartą. Jums keičiantis keisis ir atsakymai. Padovanokite sau dovaną tapdami
tuo, kuo galite tapti. Didžioji Dvasia mato vien jūsų tobulumą, tad leiskite sau būti tobulais.
Būkite kruopštūs, nuodugniai išnagrinėkite visas savo nuostatas apie pasaulį. Negailėkite laiko ir
gerai apsvarstykite atsakymus į šioje knygoje pateikiamus klausimus.
Kokį matote šį pasaulį?

Ar esate jo reikšminga dalis, ar jaučiatės nuo jo atskirti?

Pasaulis jums atrodo saugus ar priešiškas?

Koks jūsų vaidmuo – jūs didvyris ar auka?

11
Kaip viskas klostosi jūsų pasaulyje – dažniausiai atsitiktinai ar iš anksto nustatyta tvarka?

Ko jūs ieškote?

Ko jūs norite – nusiraminimo, meilės ar galios?

Ko norėtumėte pasiekti perskaitę šių knyga?

Kaip sužinosite, jeigu tai išsipildys?

Kaip pasikeis jūsų gyvenimas?

Kaip atrodytų jūsų gyvenimas?

Ar jūs dirbtumėte tą patį darbą?

Kokios aplinkybės keistųsi jūsų gyvenime?

Ką šiandien nuveiksite dėl to, kad jūsų gyvenimo kokybė pagerėtų?

12
 II
TUNELIS

Ilgiausia mūsų kelionė yra ta, kurioje atrandame save.

Vieną dieną, kai meditavau su grupe, prasidėjo mano simbolinė kelionė tuneliu. Migelis dar
kartą pasodino mane į trikampį rato centre. Trikampis simbolizuoja fizinę, eterinę ir dvasinę trejybę, o
išorinis ratas – ugnies žiedą ir kiekvieną Nagvalį saugančius mokinius.
Medituodama pajutau kažką atsidarant ir mane traukiant. Kankino draskantis prieštaravimas tarp
noro eiti į priekį ir baimės žengti bent žingsnį. Didesnė manosios esybės dalis troško sprukti, tačiau
žinojau, kad pabėgusi niekuomet nesukaupsiu drąsos tolimesnei kelionei.
Žengiau į plyšį. Staiga atsiradau tunelyje. Nors neįstengiau aiškiai matyti, aplinkui jaučiau
slegiančias sienas. Visa mano savastis ėmė priešintis. Negailestinga jėga man neleido ištrūkti iš
tunelio. Vos galėjau kvėpuoti. Užuodžiau pelėsių ir šlapimo tvaiką. Staiga apėmė neapsakoma baimė
ir siaubas. Nieko nemačiau, tik jaučiau pavojų. Atrodė, tarsi manęs tykotų siaubingi padarai, čia pat,
mano tikrovės pakraštyje. Aš kone išvydau kažkokias būtybes, bet vos pasukau galvą, kad geriau

13
įsižiūrėčiau, šios pranyko. Nors iš tikrųjų negalėjau jų aiškiai matyti, siaubūnai panėšėjo į vampyrus,
vilkolakius ar demonus.
Supratau, jog įkliuvau. Kažkuri mano esybės dalis baiminosi, jog šiame tunelyje galiu įstrigti
visiems laikams. Visgi supratau, jog tikrai liksiu spąstuose amžiams, jei priešinsiuosi tam
išgyvenimui, mat vos imdavau muistytis, sienos pradėdavo artėti ir dar labiau dvokdavo pelėsiais.
Visas oras tvoskė mirtimi. Kai pajusdavau, kad mane persekioja, sustiprėdavo klaustrofobija. Atrodė,
jog kraustausi iš proto.
Nutariau bėgti. Buvau visiškai praradusi orientaciją ir sutrikusi. Staiga tunelis išsišakojo į
akligatvius, nebežinojau, į kurį smukti. Atrodė, jog visos mano baimės įgijo pavidalus. Mane tarsi
vijosi šimtai demonų. Jų veidai buvo iškreipti pykčio ir siaubo. Ačiū Dievui, tolumoje pasigirdo
Migelio balsas, kviečiantis baigti meditavimą. Kai atsitokėjau, pamačiau, jog esu šlapia nuo prakaito.
Nenutuokiau, kad tą vakarą prasidėjo tai, kas visą mano pasaulį apvertė aukštyn kojomis. Man
atrodė, jog žiūriu B kategorijos filmą, kurio metu visos mano baimės kaip kažkokios spalvotos
būtybės susispietė ekrane, o mano gyvenimas virto viena didžiule baime ir nusidažė pilka spalva.
Džiaugsmas dingo, liko vien baimė.
Aš mačiau, kaip skirtingais būdais įsikūnija mano baimės. Viena iš mėgstamiausių baimių –
nuolatinis pinigų stygius. Kai jų atsirasdavo pakankamai, būdavau įsitikinusi, jog pamesiu
(dažniausiai taip ir atsitikdavo). Kai pinigų trūkdavo, atrodydavo, kad jų jau niekada nebeturėsiu.
Dirbau aukcione ir pinigų tikrai pakakdavo, tačiau kartą nelauktai apėmė nuojauta, jog daugiau nieko
nesugebėsiu parduoti, ir kaipmat to darbo netekau.
Tada įvykiai ėmė klostytis taip, kaip gyvenime dar niekad nebuvo klostęsi. Aš retai sirgdavau,
bet tąkart persišaldžiau. Vieną dieną, siekdama butelio vandens, paslydau ir išsinarinau stuburo
slankstelį. Man klaikiai skaudėjo. Atrodė, jog subyrėjo ne tik mano kūnas, bet ir visas gyvenimas.
Sapnuodavau labai daug keistų, ryškių sapnų. Dažnai atrodydavo, jog mane vejasi tamsiomis
alėjomis. Kartais patekdavau į kitus pasaulius. Mūsų fizinio pasaulio dėsniai tose visatose negaliojo,
tad čia įsikūrusios būtybės krėsdavo neįtikėtinas šunybes. Vieną akimirką būtybės atrodydavo mažos
ir nepiktos, kitą – virsdavo didžiulėmis, bauginančiomis pabaisomis. Jos galėjo prasmukti kiaurai
sienas ir keisti pavidalus. Dažnai šokinėdavo per mane. Sykį vienos būtybės oda susilydė kaip žvakės
vaškas. Mačiau, kaip tos būtybės akis veidu nuriedėjo žemyn.
Kartais sapnuose mane aplankydavo Migelis arba jo motina ir mes keliaudavome kartu. Juodu
mane išmokydavo nuostabiausių dalykų. Pabudus likdavo vien manosios padėkos už tas žinias
jausmas, bet pačių žinių – ne. Tiesa, po kelerių metų prisiminiau daug dalykų apie tai, kaip sapnuojant
daryti poveikį žmonėmis, juos gydyti ar keisti savo pavidalus. Iki šiol sapnuoju dažnai ir ryškiai.
Per tą laikotarpį visos mano senosios baimės iškilo į paviršių. Kartais atsibudusi ryte
abejodavau, ar tikrai sapnavau, ar sapnai buvo virtę tikrove. Riba tarp tikrovės ir sapnų pamažu nyko.
Aš prisipildžiau siaubo. Rodės, jog atsidūriau pragaro prieangyje.
Stengiausi remtis išorinio pasaulio svertais — pažįstamais žmonėmis, vietomis, daiktais – tačiau
kad ir į ką bandžiau įsitverti, viskas tiesiog ištirpdavo.
Mano protui tai buvo siaubingas metas. Dingo mieli, švarūs stalčiukai, į kuriuos kitados tilpdavo
mano gyvenimas. Senųjų aiškinimo metodų, taip reikalingų mano protui, nebeliko. Atrodė, jog
atsidūriau nepažįstamoje teritorijoje. Tyrinėdama naująją tikrovę, retsykiais jausdavausi šauniai, o

14
kartais visiškai sutrikdavau. Netgi abejodavau, ar dar noriu mokytis, ar pajėgsiu. Tačiau lemtis stūmė
mane į priekį.
Besimokant protas ne kartą stengėsi mane įtikinti, jog aš jau „radau“ atsakymą, bet netrukus
susivokdavau esanti tunelyje. Tas tunelis – tai mano nuostatos. Kai tik pamanydavau, jog žinau
atsakymą, nustodavau matyti iš savo dvasinio centro ir vėl atsidurdavau tunelyje. Man prireikė kelerių
metų, kad suvokčiau, jog kuo ilgiau būnu nuolanki, nežinanti tikslaus atsakymo, tuo esu laisvesnė ir
imlesnė mokymui.
Vėliau vienas bendramokslis man paaiškino, ką tunelis simbolizuoja. Iš tikrųjų jis reiškia visų
mūsų baimių bei ribotų nuostatų pripažinimą. Tikrovė, kokią mes ją paprastai suvokiame, yra iliuzija.
Ėjimas tuneliu – tai iliuzijų sklaidymo ir egzistavimo, kaip buvimo grynąja energija, išgyvenimo
procesas. Tam reikia laiko.
Keliaudama tuneliu mačiau savo gyvenimą. Didžioji jo dalis buvo iliuzija, proto paklydimas.
Supratau, jog tai, kas nutinka išorėje, nieko nereiškia. Reikšminga tik tai, ką pasakau sau apie tai, kas
nutiko. Ėmiau suvokti, jog iš tikrųjų jokios išorės nėra. Išorė tėra vidinių procesų atspindys. Jeigu
būdavau pikta, bet savo pykčio nenorėdavau rodyti, būtinai patekdavau į tokias situacijas, kurios
priversdavo tą pyktį pajusti. Pavyzdžiui, kai dirbau aukcione. Mano užmokestis nedidėjo daug
savaičių, tad nudrožiau pas viršininkus ir išliejau savo įtūžį. Tai buvo pavojingas būdas kaip atsikratyti
pykčio.
Ėmiau suvokti, kad visatą sudaro priežasties ir pasekmės virtinės. Vėliau pamačiau priežastis ir
pasekmes kaip energijos tinklą, kuris mus skausmingai saisto su praeitimi – tol, kol jos nepaleidžiame.
Iš tikrųjų tunelis man padėdavo iš naujo įvertinti praeitį ir įvardinti tas senąsias nuostatas, kurios
man daugiau nebetiko. Tuomet stengdavausi pakeisti tai, ką reikėjo pakeisti. Dirbdama aukcione
pagaliau suvokiau, jog pinigus gaunu iš savo viršininkų, o ne iš visatos. Ši nauja nuostata lėmė, kad
man padidino atlygį. Jeigu tai būčiau supratusi mokymosi pradžioje, esu tikra, mano gyvenimas būtų
buvęs lengvesnis. Tačiau buvau susitelkusi į baimes, o ne į nuostatas, skatinančias šias baimes.
Šis procesas buvo labai skausmingas, kupinas dvasinių kančių. Negalėjau ir nenorėjau prašyti
pagalbos. Kad ir kaip kentėjau, likau tvirta. Taip norėjosi mano protui. Aš įkūnijau savąjį įsitikinimą,
jog esu nemylima, ir savo norą būti teisia itin skausmingu būdu. Leidau sau jaustis auka viso proceso
metu. Man prireikė daug laiko, kad atsikratyčiau savųjų baimių. Iki tol nesupratau, jog devyni
dešimtadaliai mano kovų – tai kovos su vėjo malūnais.
Keliaudama tuneliu dažnai jausdavausi bejėgė, apleista, beviltiška. Netikėjau, jog galiu būti savo
gyvenimo kūrėja. Tiksliau sakant, aš neketinau atsisakyti aukos vaidmens. Dar vaikystėje išmokau
atkreipti į save dėmesį žaisdama žaidimą, kuris vadinosi „Kokia aš vargšelė!“ Suaugusi elgiausi taip
pat. Netyrinėjau savo nuostatų, tiesiog leidau sau būti savųjų jausmų ir tų jausmų kuriamų situacijų
auka. Pavyzdžiui, kai stigdavo pinigų, užuot dirbusi papildomą darbą ar paprasčiausiai pasistengusi
daugiau parduoti, tik inkšdavau, kad nėra pinigų.
Toks mano elgesys labai trukdė mokytis, be to, buvo didžiulių dvasinių kančių priežastis.
Pavyzdžiui, kai medituodama pradėjau keliauti į kitus lygius, dažnai grįždama parsigabendavau
neorganinių būtybių, prisisiurbusių prie mano sielos. Jos sukeldavo daug dvasinio skausmo. Šios
būtybės maitinasi pykčio ir baimės emocijomis. Galėjau jų nesunkiai atsikratyti, tereikėjo pareikalauti,
kad jos pasitrauktų. Tačiau būdavau taip įsijautusi į aukos vaidmenį, jog turėdavau bėgti pas Migelį,
kad šis mane išvaduotų. Tuo metu šios būtybės mane išties galėjo valdyti.

15
 Pamenu, kartą buvau įsitikinusi, jog tiesiog privalau nusižudyti. Kupina įtūžio aš niekam
neleidau prie savęs prisiartinti ir užšnekinti. Migelis sėdėjo kitame kambario gale ir šypsojosi. Tuo
metu jam jaučiau vien panieką. Tetroškau jį nužudyti. Dar niekada manyje nebuvo tiek neapykantos.
Nesuvokiau, kas vyksta. Kad ištverčiau toje patalpoje, turėjau tvardytis iš paskutiniųjų. Kai Migelis
pranešė, jog atėjo laikas medituoti, troškau kuo skubiau iš ten dingti. Mano emocijos buvo tokios
stiprios, kad visiškai nesusigaudžiau, kas vyksta.
Blausiai šviečiant lempai prasidėjo meditavimas. Migelis atsisėdo tiesiai prieš mane. Buvau
priblokšta. Anksčiau jis niekada taip nesielgė. Mane draskė pyktis, tačiau šiaip ne taip tvardžiausi,
tenorėdama nurimti ir medituoti. Migelis įsispitrino man į akis. Jo žvilgsnis spinduliavo neapykantą ir
mano pyktis pavirto į siaubą. Užsimerkiau ir akimirksniu ėmiau suktis. Tolumoje pasigirdo pykčio
iškraipyti, itin garsūs balsai.
Staiga su Migeliu atsiradome netoli puikaus ežero. Mudu jojome arkliu, o paskui šis ėmė
plukdyti mus per ežerą. Man buvo jauku, ramu ir atrodė, kad toje vietovėje jau kažkada lankiausi.
Netikėtai vėl pasijutau sėdinti šventykloje ir spoksanti Migeliui į akis. Jis pasiteiravo, kaip aš
jaučiuosi. Atsakiau, jog puikiai.
Per pertrauką Migelis priėjo ir šypsodamasis paaiškino, jog parsigabenau labai piktą padarą,
kuris buvo tvirtai įsikibęs į mane. Jis kvatojosi pasakodamas, kaip ta pabaisa visą laiką spoksojo į jį
pamokos metu. Pasak Migelio, padariau didelę pažangą, kadangi ta būtybė labai stambi ir stipri. Ap-
stulbusi klausiausi, o jis juokdamasis tikino, kad tik galingas burtininkas gali sugauti tokį didelį
padarą. Atsakiau, jog ne aš, o jis mane sugavo. Tada suvokiau, jog galiu pakeisti savo požiūrį ir iš šių
nemalonių būtybių atsiimti savąją galią. Migelis pritariamai linktelėjo. Mano baimė sumažėjo.
Keliaujant tuneliu nemaloniausia būdavo išgyventi savo jausmus. Vaikystėje augau alkoholikų
šeimoje, kurioje rodyti savo jausmus buvo nesaugu. Todėl dažniausiai stengdavausi galvoti, o ne
tiesiog išgyventi emocijas. Aš maniau, jog privalau slopinti jausmus, remdamasi maždaug tokiu
teiginiu: „Jei iš tiesų būčiau dvasinga, būčiau laiminga – ne pikčiurna, ne bailė“.
Bet galiausiai nebeliko kito pasirinkimo. Norėjosi bėgti ir slėptis. Protas nebegalėjo ilgiau
atsikalbinėti. Gyvenimiškosios situacijos tapo tokios intensyvios, jog ėmiau trokšti išlieti savo
jausmus. Supratau, kas yra svarbiausia. Jau nereikėjo, kad kas nors įsilaužtų į mano namus ir mane
įbaugintų, aš pati galėjau pažvelgti – savo baimę. Ėmiau stebėti savo jausmus. Kai netikėtai imdavau
jaustis nejaukiai, pradėdavau aiškintis, kodėl taip yra. Kelionė tuneliu tapo kur kas paprastesnė. Tame
tunelyje įvyko mano didžiosios permainos. Suvokiau: reikia skubėti pasitikti laimės, o ne bėgti nuo
skausmo. Pamažu ėmiau atgauti savąją galią. Lioviausi būti auka.
Supratau, jog saugumo jausmas kyla iš vidaus, o išorės dalykai mane liūdina ir išmuša iš vėžių.
Tad atsigręžiau į savo vidų ir nustojau „taisyti“ reikalus išorėje. Aš perkainojau savo vertybes.
Taip pat suvokiau, jog mano svarbiausia nuostata buvo tokia: pasaulis nori mane sugniuždyti.
Kai pakeičiau šią nuostatą, išgyvenimai pasidarė kur kas švelnesni. Mokytis tapo ne taip skausminga,
o gyventi – paprasčiau.
Vienas bendramokslis paaiškino, jog tunelis buvo mano pirmasis mūšio laukas, kuriame aš
koviausi dėl asmeninės galios. Ribotas protas grūmėsi su vidine esme, dvasiniu centru. Mūsų prigimtis
– visiškai laisva, tad bet kokie jos varžymai ir ribojimai – slogūs. Mes norime išsilaisvinti iš savųjų
pančių, todėl priverčiame save eiti tuo tuneliu.

16
 Tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas – tai kelionė tuneliu. Ir galiausiai, užuot įstrigę tunelio
pradžioje ar pabaigoje, mes suvokiame, kur mums būtina pasukti: kairėn ar dešinėn, pirmyn ar atgal.

Antras pratimas

Kelionę tuneliu galite pradėti gilindamiesi į savo emocijas. Kas jus pykdo, daro laimingus,
priverčia nusiminti ar baugina? Užuot kaltinę išorines aplinkybes, sutelkite dėmesį į vidines priežastis.
Kokiomis ribotomis nuostatomis jūs remiatės? Puikiausias būdas pradėti tyrimą – viską užsirašyti.
Išliekite savo jausmus.
Užrašykite, kokias emocijas išgyvenote pastarąją savaitę. Paskui, turėdami omenyje tam tikrą
įvykį, sukėlusį vienokius ar kitokius jausmus, pateikite sau tokius klausimus:

Koks reiškinys, įvykis ar įvykiai jus sujaudino?

Kaip tą įvykį ar įvykius įvertintumėte?

Ar kartojate tokius teiginius: „Niekas nepasikeis. Aš visuomet liksiu toks pat. Man nepasiseks. Man
niekada nepavyksta gauti to, ko noriu. O gal mane įskaudins?“

Retsykiais įsiklausykite į savo vidinį dialogą. Ką jus, būdami budrūs, kalbate sau apie savo
gyvenimą?
Užrašykite emocijas, kurias išgyvenote pastarąją savaitę. Mes labai dažnai nusimename visai ne
dėl tų priežasčių, kaip mums atrodo. Iš tiesų nusimename dėl to, kaip reagavome į tai, kas įvyko.
Kelias kitas savaites būkite savo gyvenimo stebėtojai. Stebėkite savo protą ir įsidėmėkite, kaip
jis vertina tai, kas atsitiko.

Kokią emociją jus išgyvenate dažniausiai?

Pasimėgaukite galimybe stebėti, kaip jūsų protas jums dažniausiai meluoja.

Mūsų mintys tokios įprastos, jog mes savaime jomis patikime. Žmonės retai iš naujo įvertina
savo mintis, paprastai jie tai, ką sako jų protas, laiko faktu. Tai ne faktas, tiesiog požiūris. Kai
pakeisite savo požiūrius, jūsų gyvenimas dramatiškai pasikeis.
Kokia jūsų mėgiamiausia emocija?

17
Emocija, kurią jaučiate dažniausiai, iš tiesų yra jūsų mėgiamiausia emocija, kitaip jūs negalėtumėte
išgyventi jos visą laiką. Kaip jūsų protas tai paaiškina?

III
TIKROVĖS PRIGIMTIS
Esame energija beribė kaip dangus.
Deja, dažnai manome, jog esame debesys.

Migelio mokymo metodas pasikeitė. Iš pradžių pamokos vykdavo „vienas prieš vieną“ ir mes
dažnai mokėmės bendraudami tarpusavyje. Kažkodėl Migelis skatino mokinius rungtyniauti, dėl to
man būdavo dar sunkiau kalbėti apie savo baimes ar ko nors paklausti.
Po švenčių pamokose galėjo dalyvauti ir daug kitų žmonių. Tai, ką pamokų metu sužinojau man
padėjo suvokti ir apibrėžti daug savo išgyvenimų. Jau galėjau žodžiais apibūdinti tokias sąvokas, kaip
„tunelis“ ar „žmogiškasis kiaušinis“.
Vieną vasario vakarą migelis pirmą kartą aiškiai išdėstė savo sampratą apie tikrovės prigimtį ir
žmogiškąjį kiaušinį. Šventykla buvo sausakimša įvairiausių žmonių. Niekas nežinojo kas vyksta, tad
kaip visuomet šiek tiek nerimavome ir buvome smalsiai nusiteikę.

18
 Migelis gerokai vėlavo, todėl žmonės bruzdėjo ir nekantravo. Galiausiai Migelis pasirodė ir
atsisėdo ant grindų, Kai kurie mokiniai, rodės, jo pavydėjo kitiems čia susirinkusiems žmonėms.
Migelis žaviai nusišypsojo. Pamoka prasidėjo.
Migelis prabilo angliškai. Užsikirsdamas ir painiodamas svetimos kalbos žodžius jis ėmė aiškinti
apie tikrovės prigimtį ir žmogaus formą. Jis pradėjo „paskaitą“ tokia istorija:
– Įsivaizduokite, kad vieną rytą nubudote kambaryje, kuriame pilna mygtukų bei jungiklių, yra
langai, bet nėra durų. Galbūt iš smalsumo pradėjote tuos mygtukus ir jungiklius maigyti. Galop
pastebėjote, kad tam tikras mygtukas gali judinti kažkokį daiktą. Vėliau išsiaiškinote, kad daiktas
vadinasi „pirštu“. Taip pat pastebėjote, jog smarkiai iškvėpdami orą sukeliate triukšmą, o tuomet
pasirodo didelė būtybė, kuri jumis rūpinasi. Laikui bėgant jus visiškai pakeri šios sistemos veikimas.
Galiausiai pamirštate, jog esate energija, glūdinti kambario viduje, ir imate tikėti, jog esate kambarys.
Jis tęsė pasakojimą teigdamas, jog gyvendami turime išmokti prisiminti, kas mes esame iš
tikrųjų. Gyvenimo tikslas – „sugriauti šią tikrovę“ ir žengti anapus iliuzijos bei dualizmo. Mes esame
čia, kad prisimintume, jog mūsų esmė – energija, visiškai laisva ir besiplečianti. Kai šios laisvės
nejaučiame, mums būna nejauku. Fizinio pasaulio ribotumas verčia mus augti ir tobulėti.
Migelis rodė į daiktus patalpoje ir minėjo, kad jie visi sudaryti iš atomų, o atomai gali būti
skaidomi tol, kol galiausiai liks vien grynoji energija. Tame lygyje – tai tiesiog energija, nedaloma
energija. Ji yra sąmoninga, o šis sąmoningumas yra grynoji meilė. Ji absoliučiai ekspansyvi, universali
ir amžina. Ji – begalinė. Niekada negalėsite peržengti jos ribų, nes jos prigimtis – beribė. Mes visi
esame jos dalis.
Paskui jis aptarinėjo žmogaus smegenis. Migelis jas palygino su kompiuteriu. Smegenys –
neįtikėtinai sudėtinga mašina. Jo sistemina informaciją ir įsimena viską, ką išgyvename ar kada nors
išgyvenome. Mūsų smegenys – tai atminties sandėlio skyrius, kuris siejasi ir bendradarbiauja su mūsų
fiziniais pojūčiais.
Kai mūsų akys pamato objektą, jos iš tikrųjų „mato“ tam tikrą virpančios energijos darinį.
Smegenys šią energijos formą suvokia kaip daiktą. Tiesa sakant, reikia mokytis matyti. Visi kietieji
objektai iš tikrųjų yra veikiau „erdviniai“ nei tankūs. „Kietaisiais“ juos paverčia mūsų smegenys.
Puslapis, kurį dabar skaitote, iš tiesų yra „erdvė“.
Kai mūsų akys perduoda energiją smegenims, šios įsidėmi energiją kartu su emocijomis, kurias
tuo metu išgyvename. Kiekvienas informacijos gabalėlis mūsų smegenyse turi ir emocijų, ir veiksmo
komponentus. Atmintyje net negyvus objektus lydi gaubia emocija. Pavyzdžiui, jei pirmą kartą
gyvenime matomas šuo mums įkąs, vadinasi, po to išvydę šunį kassyk išgyvensime baimę.
Iš tiesų mums žiūrint smegenys ieško atitikmens atminties duomenų saugykloje. Jei tokį asmenį
ar vietovę matėme, o emocijas išgyvenome praeityje, ši patirtis atgimsta mūsų atmintyje. Netgi jei
panašumas miglotas, mes vis tiek pasitelksime prisiminimus, užuot išgyvenę tikrovę tokią, kokia ji
yra.
Migelis toliau aiškino apie tai, kaip protas suvokia, kad tikrovė iliuzinė. Tikrovė visiškai
nuspalvinta mūsų nuostatų ir potyrių. Tiesą sakant, mes itin retai išgyvename tikrovę, tiesiog
pasitelkiame prisiminimus ir perkeliame į juos šiandienos įvykius. Mes neturime pasirinkimo laisvės.
Mus valdo emocijos, įpročiai ir senosios nuostatos.
Tam tikra prasme gyvenimas yra procesas, kurio metu nuolat tolstame nuo tiesos apie tai, kas iš
tikrųjų esame. Jeigu mums pasisekė, imame blaivytis ir pradedame prisiminti, kas esame iš tiesų. Štai

19
ko siekiame mokydamiesi – susigrąžinti savo asmeninę laisvę. Ją atgauti lengviau, kai suvokiame savo
ir visatos prigimtį. Kai žiūrime į save ir pasaulį kaip į energinę sistemą, laisvė pasiekiama greičiau.
Visata yra mūsų atspindys. Kai suvokiame savo prigimtį, pradedame suprasti ir visatos prigimtį.
Neįmanoma nuodugniai ištyrinėti ir visiškai suvokti visatos prigimties, kadangi mūsų gyvenimas yra
per daug trumpas. O savosios prigimties suvokimas – įveikiama užduotis.
Mūsų kūnas iš tikrųjų yra sudarytas iš įvairių energijos tipų, ar lygių. Šių energijų bangų ilgiai
skirtingi. Įvairių energijų poveikį gali paaiškinti elektros lemputės pavyzdys. Jei prie 6 voltų lemputės
prijungsime 220 voltų srovę, lemputė kaipmat sprogs. Tačiau jei naudosite transformatorių, galėsite
sėkmingai įjungti šią lemputę ir 220 voltų elektros grandinėje. Tam tikra prasme mūsų kūno energijos
įtampa taip pat turi būti mažinama. Dvasinė energija savo grynąją forma negali egzistuoti fiziniame
lygyje. Kad tai įvyktų, mums reikia eterinio kūno, mažinančio šios energijos stiprumą.
Fizinė energija sąveikauja vien su fizine energija, eterinė – su eterine, o dvasinė – su dvasine.
Mes vertiname tikrovę būdami dvasiniame lygyje, tačiau šiam vertinimui lemiamą įtaką daro daugybė
emocijų, saugomų mūsų fiziniame ir eteriniame kūnuose. Tokiu būdu mūsų tikrovė tiksliai atspindi
mūsų esmines nuostatas. Kai nuostatas pakeičiame, pasikeičia ir gyvenimiškieji potyriai.
3 – 1 piešinys vaizduoja žmogaus formą. Energiniame lygyje žmogiškoji būtybė atrodo kaip
nepaprastai gražus švytintis kiaušinis. Aura – šio energinio lauko dalis. Energijos pluoštai kiaušinį
gaubia ir persmelkia. Kai kuriuose iš jų matosi „kamščiai“, pavyzdžiui, ligos. Kiti rodo nuostatas.
Pjūviai diagramoje vaizduoja įvairius informacijos gabalėlius, saugomus mūsų smegenyse.
Atidžiau įsižiūrėję pamatysime, jog kiekvieną tokį informacijos gabalėlį sudaro emocija ir veiksmas.
Paprastuose žmonėse šie du komponentai yra susiję ir veikia išvien.
Žmonės, kurie žengė anapus šios tikrovės, pavyzdžiui, nagvaliai ar didieji mokytojai – Buda,
Lao Dzė, Jėzus – šiuos du komponentus atskyrė.
Kaip matote diagramoje, emocijos atskirtos nuo veiksmo. Jų eteriniai kūnai taip pat kitokie. Jie
suprato nesantys fiziniai kūnai, tad jų eterinis kūnas sutampa su dvasiniu.
Buvo nuostabu taip sėdėti ir klausytis Migelio žodžių, aiškinančių mano išgyvenimus. Kartą
medituodama išvydau savo draugės energinį kiaušinį. Jis buvo didžiulis, visas švytintis. Šviesos
pluoštai rangėsi jos kūnu. Jie virpėjo ir šoko. Vienur kitur pluoštai susikirsdavo ir sudarydavo
apskritimus ar šviesias dėmes. Vėliau supratau, kad susikirtimo vietose buvo jos galios taškai. Buvau
priblokšta: kokia graži mano draugė energiniame lygyje.
Tuomet ant jos klaikiai pykau, nes ji buvo pavogusi iš manęs didžiulę sumą pinigų. Šalia jos
tokiu pačiu pavidalu stovėjo keli mano bičiuliai bendramoksliai, kuriems tikrai nejaučiau priešiškumo.
Energiniame lygyje jie visi atrodė taip pat. Vienintelis į akis krentantis skirtumas buvo kitaip išsidėstę
švytintys pluoštai.
Vėliau buvo parodytas manasis energinis kiaušinis. Mačiau savo pyktį kaip atplaišą, kaip atskirą
visos struktūros energijos giją. Mano pyktis draugei pakeitė mane, o ne ją. Pastebėjusi, kokią įtaką
pyktis daro mano energinei sistemai, iš naujo apsvarsčiau savo nuostatas apie pyktį – ar jis man
apskritai būtinas. Migelio aiškinimai apie žmogaus energinį kiaušinį man padėjo savo emocijas
vertinti visai kitaip.
Ėmiau aiškiau suvokti, ką Migelis iš tikrųjų darė mano galios taškams. Meditacijų metu Migelis
su kai kuriais patyrusiais mokiniais „tvarkė“ žmonių galios taškus. Kai jie atverdavo energijos
kanalus, mūsų kūnai, regėjos, pradėdavo virpėti. Kartais man atrodė, kad pasaulis ima suktis.

20
Dažniausiai pasidarydavo bloga. Nesyk apėmė baimė ar netikėtas pyktis. Kartais jusdavau, kad
atsidūriau emocijų nelaisvėje.
Dabar supratau, jog žmogaus energiniame lauke yra taškų, kuriuos veikiant galima keisti kai
kurių energinių pluoštų padėtį. Šie pluoštai susiję su mūsų nuostatomis. Kai jie paveikiami, mūsų
nuostatos tarsi supurtomos. Bet koks elgesys, paskatintas šių nuostatų, iškyla į tikrovės paviršių.
„Tvarkydamas“ mano galios taškus, Migelis nuo veiksmų atskyrė emocijas. Emocijos liko, bet
neliko veiksmų toms emocijoms išlieti. Tai man suteikė galimybę nuodugniau tyrinėti jausmus. Kai
jausdavau didesnį emocinį skausmą, imdavau gilintis į nuostatas, slypinčias už šių reiškinių.
Tą vakarą, po Migelio „paskaitos“, mūsų grupė kaip paprastai ėmė medituoti. Manęs vėl paprašė
sėstis į trikampį. Pajutau energiją, virpančią rato viduje. Ji vis stiprėjo ir stiprėjo. Paskui supratau tik
tiek, kad kažkur iškeliauju.
Pajutau, jog vaikštau kažkokiame lauke. Tam tikri dangaus požymiai liudijo, jog esu kitoje
tikrovėje. Dangus, dažniausiai pilkas arba rausvas, tose tikrovėse visuomet atrodo lėkštas tarsi
prastose filmų dekoracijose.
Iš pradžių laukas buvo tuščias ir mažas. Jaučiausi praradusi orientaciją ir sutrikusi. Visas
pasaulis buvo toks tylus, kad girdėjau savo alsavimą. Paskui pradėjau matyti kūnus. Iš pradžių kelis,
paskui daugybę. Kūnai buvo suknežinti, žiauriai sužaloti. Atrodė, jog aš viena judu šiame pasaulyje.
Norėjau bėgti, bet negalėjau. Man labai palengvėjo, kai išgirdau Migelio balsą, kviečiantį atgalios.
Po meditacijos grupė dalijosi išgyvenimais. Dauguma buvo regėję žvaigždes ir kažkokius
pavidalus. Atrodė, jog kažką padariau ne taip, nes mano išgyvenimai toli gražu nebuvo malonūs.
Vėliau Migelis man paaiškino, jog paprasčiausiai mačiau kenčiančias sielas. Išėjau namo labai
sutrikusi.

Trečias pratimas

Sąmoningas savo galios taškų jutimas ir sugebėjimas pamatyti žmones kaip energijos formas –
tai praktikos pagrindas. Pradėkite medituoti ir nusiteikite išvysti žmogaus esmę. Atsipalaiduokite ir
pamažu imkite galvoti apie kokį pažįstamą, geriau apie tą, kuriam esate emociškai neutralūs.
Leiskite jam ramiai pasinerti į savo sąmonę. Giliai kvėpuokite ir mintimis pradėkite jį jausti. Ką
išgyvenate? Kokios mintys atklysta į jūsų sąmonę?
Likite budrūs ir atviri savo pojūčiams bei mintims. Paklauskite savęs apie žmogų, esantį jūsų
viduje.
Kai įvaldysite šią techniką, galėsite ją pritaikyti kaupdami informaciją apie įvairiausius dalykus.
Jeigu laikote egzaminą, vizualizuokite mokytoją ir jo pasiteiraukite atsakymų. Jūs nustebsite, kad
šitaip galima kaupti informaciją.
Laimė, sunku gauti emocijomis grįstą informaciją. Minėtu būdu beveik neįmanoma įsiveržti į
kito žmogaus privatumą, ypač jei kokios nors jūsų emocijos yra susijusios su ta informacija, kurią
stengiatės gauti.
Be to, galite išmokti matyti aurą, esančią žmogiškojo kiaušinio pakraštyje. Nors tai nesunku,
visgi reikia daug praktinių įgūdžių. Protas linkęs kontroliuoti mūsų gebėjimą matyti energijos bangas.

21
Tokioms meditacijoms tinka blausus kambarys, kuriame žmogus atsistoja baltame fone. Telkite
dėmesį į jo galvą bei pečius, tačiau nežiūrėkite tiesiai į jį, o į erdvę kelios pėdos nuo jo. Stebėkite
žmogų tik akies krašteliu, skersakiuodami. Kvėpuokite lėtai ir giliai. Atsipalaiduokite ir nieko
negalvokite. Tarsi nugrimzkite į snaudulį. Po kurio laiko pradėsite matyti žmogaus aurą.
Kokią nuomonę esate susidarę apie save?

Kaip save apibūdintumėte? Ar jūs – tai jūsų kūnas?

Kaip apibrėžtumėte savo dvasinę esmę?

Jeigu mąstytumėte apie save kaip apie grynąją energiją, į ką būtumėte panašūs?

IV
VISATA

Viskas yra iliuzija, iliuzija yra viskas.

Kitą savaitę baimių nemažėjo. Išvydau savo vaikystės baimes, taip pat nežinomas baimes,
iškilusias į sąmonės paviršių. Visą savaitę praleidau bijodama ir nerimaudama. Tai man priminė, kaip
jausdavausi būdama maža, kai eidavau namo rudens prieblandoje. Medžiai mesdavo keistus šešėlius,
girgždėdavo besitrinančios plikos šakos, o aš spartindavau žingsnį žvelgdama į šilumą
spinduliuojančius savo namus. Tai buvo nerimo ir didelio vienišumo metas.
Kai tą vakarą ėjau į šventyklą, buvo šalta ir lietinga Kalifornijos naktis. Trūko vienintelio dalyko
– nukritusių lapų kvapo po kojomis ir šakų girgždesio. Jaučiau tokią pačią baimę kaip anuomet,
vaikystėje. Manęs neviliojo šventyklos vėsa ir drėgmė. Pažvelgiau į dangų ir susimąsčiau prisiminusi,
kaip vaikystėje dangus mane žavėjo. O ypač domino žvaigždės. Net kai gyvenome Niujorke,
žiūrėdama į žvaigždes visuomet išgyvendavau nepaprastą susižavėjimą ir nuostabą. Aš buvau tikra,
kad jos yra stebuklingas kūrinys. Kai pirmąkart važiavome aplankyti mano senelių, gyvenančių

22
Pensilvanijoje, buvau priblokšta žvaigždžių gausos. Tėvams pritrūko kantrybės, nes aš be paliovos
klausinėjau apie pasaulio sandarą ir apie tai, kodėl čia, Pensilvanijoje, žiba kur kas daugiau žvaigždžių
nei namuose. Paskui stovėjau visiškai pakerėta, užsimiršusi, nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta
aplinkui. Motina mane kvietė, ragino ateiti, tačiau aš, pasiklydusi kitame pasaulyje, jos negirdėjau.
Pamenu, kai man buvo septyneri, pirmą kartą susidūriau su begalybės sąvoka. Niekada
gyvenime nebuvau taip išsigandusi. Juodo kosmoso, besitęsiančio amžinybėje, sąvoka man pasirodė
esąs pats baisiausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti. Drebėdama iš siaubo praleidau daugybę
nemigo naktų. Pagaliau, kaip ir visi vaikai, aš „pamiršau“ savo baimę ir tiesiog augau. Su begalybės
sąvoka vėl susidūriau tada, kai mokiausi geometrijos, bet šį kartą begalybė buvo laikoma uždara
sistema. Tai mane šiek tiek apramino.
Tą vakarą, kai Migelis aiškino visatos sandarą, jaučiau tokią pačią baimę kaip vaikystėje. Aš vėl
tarsi buvau išsigandusi septynerių metų mergaitė, žiūrinti į naktinį dangų ir apimta begalinio siaubo. Ir
man toptelėjo, jog mano būsena visuomet buvo tokia. Baimė ėmė slopti. Suvokiau, jog galų gale
užbaigiau visą ciklą. Kai stovėjau ir žiūrėjau į tą žvaigždėtą naktinį dangų, mačiau vien stebuklą ir
supratau, jog daugiau nebijau amžinybės.
Migelis pamažu pradėjo dėstyti savo požiūrį į mūsų visatos begalybės prigimtį. Jis nupiešė šią
diagramą ir paaiškino, jog visata taip pat sudaryta iš trejopos energijos: fizinės, eterinės ir dvasinės.
Migelis aiškino:
– Žinome, kad visi daiktai sudaryti iš atomų. Skaidydami atomus fizikai nustatė, jog šie susideda iš
grynosios energijos. Jiems taip pat atrado, kad šiai energijai daro įtaką stebėtojo lūkesčiai. Jei
stebėtojas tikisi, kad energija veiks kaip dalelė, ji taip ir veiks, jei stebėtojas tikėsis, jog ji veiks kaip
banga, ji taip ir veiks. Tai reiškia, jog energija turi sąmonę.
Pasak Migelio, ši sąmonė yra grynoji meilė. Šiame energijos lygyje mes visi esame viena, čia
nėra jokio atskirumo ar dualumo. Ši sistema žavi tuo, jog mums suteikia galimybę matyti kelis lygius
vienu metu. Žmogiškosios būtybės turi daugybę ląstelių: kepenų, smegenų, odos ir t. t. Kiekvienos
rūšies ląstelės funkcionuoja savitai ir nepriklausomai nuo kitos rūšies. Dažniausiai jos visos
funkcionuoja harmoningai. Jei tarp įvairių rūšių ląstelių nėra darnos, vadinasi, organizmas serga. Odos
ląstelės nenutuokia apie kepenų ląsteles, tačiau jos egzistuoja kartu. Galima sakyti, kad mes esame
žemės „ląstelės“ ir funkcionuojame nepriklausomai, tačiau tuo pačiu esame didesnės ekosistemos –
žemės – dalys. Žemė savo ruožtu yra visatos dalis. Be to, mes egzistuojame įvairiuose energijos
lygiuose tuo pačiu metu. Nors didžiausią dėmesį skiriame fizinei tikrovei, taip pat esame eterinės bei
dvasinės būtybės. Dažnai apie tuos kitus lygius net nežinome, kaip kad, tarkim, kepenų ląstelės nežino
apie piršto ląstelių egzistavimą. Mokydamasi išties dažnai ir skausmingai įsitikindavau, kad tie kiti
lygiai egzistuoja. Galų gale ėmiau suvokti, kad mano baimės dažniausiai reiškiasi eteriniame lygyje, o
ramybė glūdi dvasiniame lygyje.
4 – 2 piešinys – tai senovinis visatos simbolis. Jame vaizduojama saulė su septyniomis
rankomis arba spinduliais. Savo visuma ji simbolizuoja visą visatą. Ji leidžia suvokti ar pajusti
tarpusavio priklausomybę ir darną, egzistuojančią visatoje. Žmonės pavaizduoti centre, nes juose glūdi
visų formų energija.
Sėdėdama ir klausydamasi, kaip Migelis aiškina šias sąvokas, aš supratau jas vien protu. Tik
vėliau šias sąvokas suvokiau kaip tikrovę ir gyvenimo būdą. Šios energijos neįmanoma perteikti
žodžiais. Kai ją pradėjau justi, paaiškėjo, kad jos negaliu aprašyti. Vos pasitelkdavau žodžius,

23
norėdama ją apibrėžti, energija pasikeisdavo. Atrodo, jog čia slypi daugybe prieštaravimų. Energija –
begalinė, amžina ir nemirtinga. Ji nepaprastai švelni, nors ir galinga. Ji – neaprėpiama, tačiau
egzistuoja net mažiausiose objektuose. Ji visiškai taiki. Niekada nepasakys „ne“, ji visuomet mūsų
paslaugoms. Vos ją įvardinsite, ji dings ir vis tiek bus čia pat.
Migelis vadino tai energija. Jis sakė, jog senovės išminčiai, bandydami ją suvokti, daug
kamavosi. Pasak Migelio, ši energija yra kažkas, ką turime išgyventi. Žodžiais jos paaiškinti
neįmanoma. Ji tiesiog egzistuoja. Galbūt geriausia energiją lyginti su elektra. Elektra egzistuoja mūsų
namuose, nors dažnai mes to nejaučiame. Kai mums prireikia jos energijos, paprasčiausiai
paspaudžiame elektros jungiklį arba prijungiame prietaisą prie elektros lizdo. Mes negalime elektros
naudoti tiesiogiai, nes ji mus nužudytų, nors ji nepaprastai gerina mūsų gyvenimo kokybę. Jeigu
įjungsime elektrinį pjūklą, elektros srovei nerūpės, ar mes naudosime ją namo statybai, ar savo rankai
nupjauti. Elektra paprasčiausiai yra tam, kad naudotume ją kaip tinkami. Ji – neribota, tad ji neriboja ir
savo naudojimo.
Energija, sudaranti kosmosą, taip pat yra beribė. Vos tik pabandome ją įvardinti ar aprašyti, ją
ribojame. Žmonės dažnai vadina šią energiją Dievu. Migelis ėmė kalbėti apie Dievo valią. Jis sakė,
jog energija, kurią žmonės vadina Dievu, yra tiesiog meilės energija, tyvuliuojanti aplink mus. Ji
panaši į elektros energiją; ji nesmerkia ir neteisia mūsų dėl to, jei ja naudojamės netinkamai. Būdas,
kuriuo naudojame energiją, slypi mūsų protuose, o ne pačios energijos sąmonėje. Ši energija trokšta
mums vieno – laimės. Jeigu manysime, jog esame jos neverti, susikursime ydingą, ribotą „laimę“.
Ribas nubrėžia mūsų įsitikinimai. Protas yra tarsi filtrų rinkinys, per kurį ši energija atkeliauja į mūsų
tikrovę.
Migelis aiškino, kad mūsų visatoje viskas sudaryta iš šios energijos. Įsitikinimas, jog mums ji
nepasiekiama, verčia tikėti dualizmu, o tai savo ruožtu suteikia mūsų tikrovei fizinę formą. Mūsų
protai šią energiją gali sučiupti, tačiau jie tiki, jog yra atskiri, todėl ir mato atskirumą. Protai regi
sūkuriuojantį elektronų telkinį ir verčia jį daiktu, pavyzdžiui, kėde. Iš tikrųjų kėdė yra ta pati energija
ir visai nėra kieta. Tačiau mūsų protai mano, kad ji yra kieta, tad matome ją kietą. Tai, ką mes matome
ir išgyvename, visuomet yra tiesioginis mūsų įsitikinimų atspindys. Šis puslapis iš tiesų tėra tuščia
erdvė, tačiau mes matome jį tankų. Prabėga gyvenimai, kol suvokiame, kuo mes iš tikrųjų nesame, ir
tada galiausiai prisimename, jog mes ir ta energija iš tiesų yra viena.
Mano protui atrodė, jog šių tiesų neįmanoma suvokti. Jos sklaidėsi, kaip ir tos sąvokos, kurias
bandžiau sau išsiaiškinti. Galiausiai pripažinau, kad šis visatos apibrėžimas yra labai naudingas. Jis
man leido pažvelgti anapus iliuzinio dualizmo, suteikė galimybę gilintis įtai, koks būna pasaulis, kai
gyvename be tos daugybės mums įpirštų ribojimų ir taisyklių. Iš pradžių taisyklių stygius kėlė nerimą,
tačiau žengiant dvasiniu keliu įtampa mažėjo. Ilgainiui ėmė atrodyti, jog visiškai nebūtina taip
energingai ginti savo ribotus įsitikinimus. Mano gyvenimas tapo harmoningesnis.
Pamažu man pradėjo aiškėti, ką Migelis turėjo omenyje sakydamas, kad nėra jokios išorės.
Vadinamoji išorė tėra vidinių vyksmų atspindys. Migelis dažnai pabrėždavo, jog tyrinėjant
mikrokosmosą mūsų kūnas yra veiksmingiausia priemonė padedanti pažinti makrokosmosą ir visatą.
Visata tokia begalinė, kad prireiktų kelių gyvenimų, kad visiškai ją suvoktumėte, tačiau mes galime
suvokti save, jei mums netruks vidinės drausmės, galiausiai aš supratau, kaip kuriu savo tikrovę.
Šiame procese ėmė aiškėti ir visatos veikimo principai.

24
 Protas – tai neįtikėtinai atspari filtravimo sistema. Migelis papasakojo istoriją apie pirmąjį inkų
susidūrimą su ispanais. Genties Šventasis Vyras sapnavo, kaip baltieji savo didžiuliais laivais
atplaukia užkariauti jo žmonių. Kai ispanai atkeliavo, dauguma inkų negalėjo matyti tų laivų. Jie
tematė mažas valtis, kuriomis ispanai kėlėsi į krantą. Šventasis sapnavo didžiulius laivus, tad jis juos
išvydo. Galiausiai jis nuvedė žmones į pakrantę ir paaiškino, kur link ir į ką žiūrėti.
Protas riboja gyvenimo potyrius ribodamas mūsų pojūčius. Protų naudojama filtrų sistema – tai
mūsų įsitikinimai. Tai, kuo tikime, galime ir patirti. Šis sugebėjimas filtruoti tikrovę paaiškina, kodėl
mūsų protai yra mums priešai, kai tyrinėjame savo dvasingumą eteriniame lygyje. Tai nauja teritorija,
protas atsisako pripažinti, jog šie lygiai egzistuoja. Eidama dvasiniu keliu suvokiau, jog mano protas
buvo linkęs daryti bet ką, kad tik išvengtų pokyčių.

Ketvirtas pratimas

Jūs galite tiesiog pajusti šią energiją, arba gyvenimo galią. Ramiai pasėdėkite kelias minutes ir
susitelkite į savo kvėpavimą. Kvėpuokite giliai ir ritmingai. Numalšinkite protą ir atsipalaiduokite.
Ištieskite rankas taip, kad jos viena nuo kitos būtų maždaug šešių colių atstumu. Susitelkite į
tarpą, esantį tarp jų, ir „patalpinkite“ ten savąją sąmonę. Rankomis lėtai „spauskite“ orą, paskui
„atleiskite“. Ramiai kvėpuokite ir tęskite šį žaidimą. Atidžiai stebėkite, ką jaučiate tarp rankų.
Spausdami orą kaitaliokite tempą ir atstumą tarp rankų. Leiskite išgyventi savuosius pojūčius širdžiai,
arba vidiniam „aš“.
Netrukus jūs kažką pajusite. Kai kurie žmonės apibūdina šį jausmą kaip „traukiantį“, kiti junta
pasipriešinimą, treti – energijos kamuolį. Kiekvienas žmogus jaučia skirtingai, tad įsigilinkite į savo
pojūčius ir jūs. Jeigu įmanoma, nutildykite proto balsą. Jei jūs „tai“ pajusite, vadinasi, pajusite
gyvenimo galią. Būkite sau atlaidūs. Truputis kantrybės, ir jūs „tai“ pajusite.
Tai, kaip mes apibūdiname įvykius, žmones ir mintis, daro įtaką šių dalykų išgyvenimui.
Tarkime, nusprendėme netikėti kokiu nors žmogumi. Kad ir ką jis darytų, abejosime jo motyvais.
Tačiau jei panašiai pasielgs kitas asmuo, mes juo tikėsime, kadangi buvome nusprendę, kad jis yra
sąžiningas.

Ką manote apie Dievą?

Kaip jums atrodo, ar energija jus besąlygiškai myli, ar kažkodėl jus teisia?

Pamąstykite apie savąjį pasaulį: ar jis draugiškas ir jus palaiko, ar jaučiate,jog jums yra
pavojingas?

Ar jums atrodo, jog reikia saugoti save ir savo turtą?

Gyvenimas – kova ar nuotykis?

25
Apibūdinkite šias sąvokas:
Meilė

Galia

Dvasingumas

Gausa

Ribotumas

Karma

Nuostatos

Tiesa

Pinigai

Ego

Magija

Stebuklai

Sėkmė

Nesėkmė

26
 Ar šie apibrėžimai jūsų gyvenimo suvokimą siaurina, ar jį išplečia? Ištaisykite savo apibrėžimus
taip, kad jie gyvenimui suteiktų džiugesio.

V
SAUGUMO TAŠKAS IR PASIKEITIMAS

Pasakyti „aš tikiu“, vadinasi, riboti savo patyrimą.

Mūsų ribos yra mūsų ribos, jei mes jomis tikime.

Mano mokymasis darėsi sklandesnis, tačiau vienas faktas tapo skausmingai akivaizdus – mano
protas, užuot buvęs laimingas, stengėsi išlikti teisus. Retsykiais aš staiga suvokdavau, kad pati
renkuosi skausmingus dalykus. Kėlė nuostabą mano proto painiava ir užsispyrimas elgtis įprastai. Kai
kartą aš Migelio pasiteiravau apie šį reiškinį, jis nusišypsojo ir ėmė pasakoti apie mūsų saugumo
tašką.
Mūsų saugumo taškas – tai mus ribojanti pažįstamos tikrovės sritis. Joje mes jaučiamės saugūs,
nes žinome, ko galime tikėtis. Jeigu sukamės šiame mažame gyvenimiškosios patirties rate, būname
lyg ir patenkinti, nejaučiame prieštaravimų, tačiau dažniausiai nerandame laimės. Mūsų protai padarys
bet ką, kad šį status quo išsaugotų. Sutikau daug asmenų, kurie atkakliai bandė pasikeisti, buvo
bepasiekią gerų rezultatų, tačiau jų protai vis tiek grąžindavo jiems senuosius įsitikinimus.

27
 Mūsų saugumo taškas veikia panašiai, kaip „komforto zona“ šildymo sistemoje. Šildymo ar
vėdinimo sistemose yra tam tikri temperatūrų intervalai, vadinami „komforto zona“. Termostatas
leidžia temperatūrai kažkiek laipsnių pakilti ir nukristi anksčiau, nei suveikia visa sistema. Jeigu
sistemos temperatūros intervalas 2 laipsniai, o mes nustatėme termostatą 68 laipsniams, temperatūra
gali pakilti iki 70 ar nukristi iki 66 laipsnių, šildymo sistemai neįsijungiant ar neišsijungiant. Tai
vadinama „komforto zona“, nes manoma, jog žmonės nenutuokia apie temperatūros pokyčius.
Mūsų saugumo taškas veikia panašiai, tačiau kiekvieno žmogaus saugumo taškas savitas.
Norėdami jaustis saugūs vieni žmonės privalo turėti darbą, antri – meilužius, tretiems saugumą
suteikia tam tikra pinigų suma banke. Tai, ką mūsų protas vadina saugumu, kiekvienas žmogus
supranta savaip, be to, ši samprata kasdien kinta. Vienintelis nekintamas dalykas šioje sampratoje –
kad toks saugumas visuomet grindžiamas išorės dalykais. Mūsų proto saugumas siejasi su žmonėmis,
vietovėmis ar daiktais, kurių negalime valdyti.
Jei savo saugumo pamatų ieškosime išorėje, būsime pasmerkti visą gyvenimą beviltiškai siekti
saugumo bei laimės. Tai visuomet bus anapus mūsų galimybių. Taisyklės nuolat keičiasi. Kai tik
įgyvendiname tai, kas, proto nuomone, apibūdina saugumą, tas apibūdinimas pasikeičia. Protai yra
stiprūs priešininkai einantiems dvasiniu keliu. Jie bijo savojo mirtingumo, todėl elgiasi kaip banalių
fokusų meistrai. Protai mums visuomet pataria ieškoti laimės išorėje, nors iš tikrųjų mūsų laimę lemia
ryšys su dvasiniu centru.
Protas veikia kaip kompiuteris, kuris kaupia klaidingus duomenis. Jis padarys bet ką, kad išliktų
mūsų saugumo taškas ir būtų išsaugotas status quo. Deja, tai taip pat riboja mūsų gyvenimą. Saugumo
taške glūdi visi mums patogūs potyriai. Jei niekada neskraidėme lėktuvu, o mūsų nuostatos apie
nuotykius neigiamos, negalėsime skraidyti tol, kol neišplėsime savojo saugumo taško. Žmogiškojo
kiaušinio apskritimas atspindi visus mums prieinamus gyvenimo potyrius. Paveikslėlyje matome, jog
saugumo taško sritis tėra tik dalis šios visumos. Jei apibūdindami saugumo tašką imame pataikauti
savajam protui, mes paprasčiausiai ribojame save. Priešprieša kyla todėl, kad protas ragina mus tikėti,
jog šie ribojimai ir yra svarbiausia. Kai bandome keistis, susiduriame su mūsų pagrindiniais
gebėjimais prisitaikyti. Mes pasiduodame įsitikinimams, kuriuos atėję į šį pasaulį privalėjome
nugalėti.
Tam tikra prasme mūsų įsitikinimai yra saugumo taško ribos. Protas nuostatas paverčia
nurodymais. Kuo tikime, tą ir įgyvendiname. Mokydamasi aš suvokiau, jog visi manieji potyriai glūdi
mano prote. Nė viena gyvenimo situacija nėra savaime gera ar bloga, maloni ar kelianti įtampą. Mano
protas apibūdina tai, ką aš patiriu. įsitikinimai nurodo, ką aš turiu jausti ir galvoti apie vieną ar kitą
situaciją.
Aš jau mokiausi pas Migelį, kai kartą man buvo liepta išsikraustyti iš buto, kuriame gyvenau,
nes šį ketino parduoti. Dėl tokios nelauktos įvykių permainos vėl pasijutau nelaiminga auka. Turėjau
šunį, tiesą sakant, visai mažytį šunelį, tad susirasti būstą mums abiems nebuvo lengva. Kasdien
laikraščiuose ieškojau skelbimų apie butų nuomą man tinkančioje vietovėje. Buvau įsitikinusi, jog
mano padėtis baisi, tiesiog beviltiška.
Po kelių savaičių paieškų išsinuomojau gražų vieno miegamojo butą netoli paplūdimio.
Stebėtina, tačiau nuoma buvo tik šiek tiek didesnė už ankstesnę. Bute grindys buvo šildomos, o
šeimininkui mano šunelis netgi patiko. Situacija, kurią taip rūsčiai smerkė mano protas, virto tikra
palaima.

28
 Mūsų saugumo taškas panašus į plienines duris, kurios kaskart užsitrenkia, kai tik pabandome
peržengti savo ribas. Yra keletas būdų, leidžiančių saugumo tašką apmulkinti. Lengviausia pasiekti
negrįžtamų pokyčių – tai darbuotis kitame energiniame lygyje. Juk neįmanoma pataisyti sugedusio
kompiuterio sugedusiu kompiuteriu. Sunku keisti nuostatas ir elgesį, jei veikiame vien fiziniame
lygyje. Žengus į kitą energinį lygį, pokyčiai vyksta kur kas sparčiau.
Medituojant nutinka tam tikrų dalykų. Kai nuraminame protą ir atsipalaiduojame, panyrame į
kitokią sąmonės būseną. Mintims nuščiuvus, atsiveria durys į eterinį lygį. Tiksliau sakant, leidžiame
energijai tekėti iš visatos. Štai kodėl medituojant mus dažnai aplanko gilios įžvalgos. Mes susisiejame
su kolektyvine pasąmone. Šią energiją galime naudoti siekdami dvasinių pokyčių arba plėsdami
„ankštą“ savojo proto pasaulėžiūrą.
Kartais atrodo, jog esminiai nuostatų pokyčiai vyksta be sąmoningo apsisprendimo. Netikėtai
pradedame visiškai kitaip jausti tikrovę. Mūsų elgesys dramatiškai keičiasi, nors tam, regis, nėra
jokios priežasties. Įsikiša ir mūsų dvasinis „aš“. Paprastai šitaip būna, jei mums gresia pavojus.
Visuomet turime laisvą valią, tačiau kartais mūsų dvasinis „aš“ gelbsti mus nuo mūsų pačių. Jis
neverčia mūsų keistis, tačiau leidžia vykti pokyčiams be sąmoningų pastangų. Toks pasikeitimas
įmanomas, jei mes nusprendžiame jungtis su savo dvasiniu centru.
Po ilgos kovos išmokau nuolat prašyti nuorodų ir patarimų savo dvasinės savasties. Aš
suvokiau, jog ja remdamasi galiu aiškiau suvokti, kas vyksta mano gyvenime. Mūsų dvasinė savastis
linki mums laimės ir absoliučios meilės. Bet ji visuomet gerbia laisvą valią, todėl leidžia jaustis ir
blogai.
Kita keitimosi prielaida – krizės arba netektys. Kai žmogus netenka darbo, nutrūksta artimi
ryšiai, jo požiūris į gyvenimą dažnai dramatiškai pasikeičia. Susidūrimas su mirtimi taip pat lemia
tokius pokyčius. Tokiais atvejais mūsų gyvenimas, regis, keičiasi apvaizdos dėka. Tokių pokyčių
paprastai negalime kontroliuoti protu. Ir jie man mažiausiai patikdavo.
Vaikystėje dažnai tekdavo išgyventi tokius pokyčius. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, mūsų
namas sudegė iki pamatų ir mūsų šeima viską prarado. Paskui ilgai neleidau sau prie ko nors prisirišti.
Kartais manydavau, jog šis atsainumo jausmas labai neigiamas, bet mokydamasi pas Migelį ėmiau
suvokti, jog tai gali būti ir malonė.
Kai mano saugumo taškas ėmė plėstis pamažu pradėjo aiškėti, kad laimė glūdi viduje. Dabar
žinau, jog laimė visiškai priklauso nuo mano požiūrio. Galiu būti laiminga tiek, kiek nutarsiu būti
laiminga. Man nereikia keisti tai, ką sakau sau. Mano protas paprastai pasirinkdavo neigiamą nuostatą.
Bet tik nuo mano sprendimo priklauso, klausyti proto ar ne.
Mums besikalbant Migelis pradėjo spaudinėti mano galios taškus. Taip jis atvėrė mano kūno
kanalus eterinei energijai. Jo balsas pamažu nuslopo tolumoje ir aš suvokiau, jog jau esu ne
kambaryje. Kai taip atsitikdavo, visuomet atrodydavo lyg atbulomis plaukčiau į tunelį. Jis įsiurbdavo
mane be jokio pasipriešinimo. Žinoma, negalėjau nieko kontroliuoti, tiesiog plaukiau ir tiek. Iš
pradžių jaučiausi pavargusi, paskui pradėjau plaukti mintyse ir tarsi užsnūdau. Supratau, jog atsidūriau
kitoje tikrovėje.
Šįkart suvokiau esanti ten, kur tvyro grynoji energija. Čia buvo labai ramu, nors žinojau, kad
atėjo laikas judėti tolyn. Supratau, jog grįžau į metą prieš pat savo gimimą. Aš sprendžiau dilemą:
reinkarnuotis ar ne. Vietą, kurioje atsidūriau, dabar tiesiog sunku aprašyti. Tai net ne vieta, veikiau
jausmas. Patekau anapus laiko, erdvės ir pažįstamos tikrovės. Buvau grynoji sąmonė, egzistavau visur

29
ir niekur. Laikas beveik neturėjo reikšmės. Žinojau, jei grįšiu atgal į savo kūną, pajusiu laiką, bet
kadangi laikas neegzistavo, tai buvo visiškai nesvarbu.
Apžvelgusi savo gyvenimą mačiau daug skausmo ir kovos, bet taip pat ir dvasinį augimą.
Jaučiau, kad nusprendusi reinkarnuotis geriau pažinsiu save. Kodėl gi aš norėčiau palikti šią ramią
vietą? Žinojau, nors tuo ir abejojau, kad galėsiu jaustis laisvesnė. Buvau sutrikusi. Staiga pasijutau
šventykloje šalia Migelio. Jis šypsojosi savo keista šypsena. Pasidomėjo, ką mačiau. Papasakojau.
Migelis ėmė kalbėti apie reinkarnaciją. Jis dažnai pabrėždavo, kad galime viską rinktis, taip pat
ir savo tėvus. Anksčiau naudojau šį gebėjimą kaip leidimą save emociškai skriausti. Mano protas
atsakomybės jausmą painiojo su kaltės jausmu. Migelis tiesiog šypsodavosi ir purtydavo galvą, kai aš
pakliūdavau į tokias mąstymo pinkles. Šiandien pradėjau matyti skirtumą. Supratau, kad šis
pasirinkimas iš tikrųjų buvo sprendimas tapti laisvesne, išties pajusti, kad aš ir mano dvasinis centras,
yra viena. Aš ėjau šviesos link nebausdama savęs už tai, kad esu bloga.
Migelis nupiešė diagramą. Pasak jo, kai mes mirštame, pamažu atsikratome savo fizinio
pavidalo. Iš pradžių mums vis dar atrodo, jog esame fizinis kūnas, tad mūsų eterinis kūnas išsaugo jo
žmogiškąją formą. Galiausiai suvokiame, jog esame energija, tuomet nebelieka ir eterinio kūno.
Esame pasirengę reinkarnacijai. Dažniausiai mes nežinome, jog meilė mums pasiekiama. Mes
prisirišame prie tėvų, kurie nesugeba rodyti savosios meilės. Vėliau, laikui bėgant, mes įrodinėjame tą
nuostatą, kad nesame nusipelnę meilės. Mūsų iššūkis bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu – peržengti
savo ribotas nuostatas. Privalome išmokti mylėti save besąlygine meile. Dalykai, kurių perprasti
atėjome į šį pasaulį, visuomet glūdi anapus mūsų saugumo taško.
Migelis nuolatos versdavo savo mokinius peržengti saugumo taškus. Jis metė man iššūkį
pareikšdamas, jog šį vakarą turėsiu atskleisti savo saugumo tašką. Aš išsigandau. Tą vakarą,
mokiniams renkantis į salę, smarkiai plakančia širdimi atsisėdau greta Migelio. Pratybos vyko ramiai,
tačiau meditacija man atrodė išties įspūdinga.
Medituodama aš vėl atsidūriau toje pačioje tykioje vietoje, kurioje anąkart jaučiausi tapusi
grynąja energija. Aš vėl buvau visur ir niekur. Geriausiai savo pojūčius apibūdinčiau sakydama, jog
tarsi stovėjau ant kalno viršūnės, nors jokio kalno nebuvo. Užkopiau ant uolos, tačiau uolos irgi
nebuvo. Apačioje žibėjo milijonai žvaigždžių. Jas visas jungė energinis tinklas. Mačiau visatą kaip
energinį tinklą. Viskas buvo susieta švytinčiomis gijomis.
Kai kur matėsi tirštesnės vietos, panašios į mažus šviesos rutulius, apsuptus šviesių voratinklių.
Stebėjau, kaip kiekvienas judesys veikė visumą. Nors ją sujudindavo menkiausias krustelėjimas,
jokios sumaišties nebuvo. Kad ir kaip judėjo koks nors objektas, visuma išsaugodavo pusiausvyrą ir
darną. Jeigu šviesa išnykdavo vienoje vietoje, ji vėl pasirodydavo kitoje. Tvyrojo vien tik meilė ir
ramybė, nebuvo jokios įtampos. Tarsi nuostabus, kupinas meilės šviesos spektaklis. Čia nebuvo nei
gėrio, nei blogio, nei jokio smerkimo. Tiesiog nepaprastai sudėtingas voratinklis, drebantis nuo
švelnaus vėjo, arba gražus, nuolat virpantis šviesos audinys – baigtas, alsuojantis visuma ir pilnatve.
Atrodė, jog laikas neegzistavo, viskas vyko iškart, tuo pačiu metu. Tai buvo išties didinga.
Pamažu suvokiau, jog matau pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Mano „normalus“ požiūris buvo
klaidingas. Tad reikėtų rinktis tikrąjį gyvenimą ir jis taptų kur kas lengvesnis. Bet kaip tai padaryti?
Išgirdau: „Atsipalaiduok ir prisimink, jog mes esame viena. Tikra tik meilė, visa kita – iliuzija.“

30
 Kai atsimerkiau, Migelis meiliai šypsojosi ir lėtai judino galvą. Pajutau ramybę, kokios iki tol
nebuvau išgyvenusi. Mazgas, kuris visuomet pūpsojo mano pilve, (aš net nežinojau, kad jis
egzistuoja) išnyko.
Penktas pratimas

Mes esame įpročių būtybės. Nuolat kartojame savo veiksmus, elgiamės taip, kaip esame įpratę.
Mūsų įpročiai ir senosios nuostatos leidžia mums jaustis saugiai, tačiau taip pat sergsti ir mūsų ribotą
požiūrį. Tad pastangos išsaugoti status quo laiduoja mūsų saugumo taško egzistavimą.
Pabandykite elgtis kitaip ir paprasčiausiai stebėkite, kas nutiks. Eikite į darbą kitu keliu,
miegokite kitame lovos krašte, renkitės kitaip kaip esate pratę, valgykite kitu metu. Tiesiog pakeiskite
įpročius, o tuomet žiūrėkite, kas įvyks. Jūsų požiūris į pasaulį turėtų pasikeisti, tuomet pasislinks ir
saugumo taškas.
Jeigu elgsimės taip, kaip esame įpratę, ir rezultatai bus tokie patys. Ypač tai būdinga mūsų
mąstymui. Iš visų elgesio stereotipų daugiausia skausmo pridaro mąstymo klišės. Jeigu įsikibote tam
tikro mąstymo būdo tam tikrų įsitikinimų, jūsų tikrovė atspindės šiuos įsitikinimus ir mąstymą. Jeigu
manote, jog pasaulis yra pavojinga vieta, neišvengsite pavojų. Jeigu tikite, jog visata yra mylinti ir
jums palanki, atrasite gyvenimo gėrį, švelnumą ir lengvumą. Bet paprastai mūsų protai nori šias tiesas
paneigti ir padarytų bet ką, kad tik apgintų savo ribotus įsitikinimus.

Kokių ribotų įsitikinimų laikotės?

Ar gyvenimas sunkus, ar lengvas?

Ar jūs turite sunkiai plušėti, kad ką nors pasiektumėte?

Ar meilė yra saugi, be pastangų, ar skausminga?

Ar pasaulis saugi, ar pavojinga vieta?

Ką manote apie posakį: „Be vargo nieko nepasieksi?"

Apmąstykite tas savo gyvenimo sritis, kuriose nesate patenkinti savo laimėjimais. Tai gali būti
jūsų darbas, santykiai su žmonėmis, finansinė padėtis, dvasinė savijauta. Užsirašykite tai.

31
Apibūdinkite savo jausmus? Apie ką liudija šie trūkumai? Ką apie tai sako kiti žmonės?

Ką tėvai jums kalbėjo apie šią problemą?

Ką visuomenė galvoja arba kokių nuostatų laikosi svarstydama šią problemą?

Ką norėtumėte patirti savo gyvenime?

Rašykite tol, kol pajusite, jog viską parašėte. Dabar užmirškite tai kelioms dienoms. Tuomet
vėl perskaitykite ir pasistenkite apibendrinti. Kartokite tai, kol teliks keli bendri sakiniai,
atspindintys esmę. Tai ir yra jūsų požiūris į šią problemą. Pakeiskite savo įsitikinimus į labiau
teigiamus ir laukite geresnių rezultatų. Mūsų pasaulis – tai tikslus mūsų įsitikinimų atspindys.

VI
MEDITAVIMAS SU VEIDRODŽIU
Pasitenkinimą suteikia kelionė, o ne kelionės tikslas.

Mano gyvenimas, rodės, pavirto į milžinišką amerikietiškų kalnelių atrakcioną. Vieną dieną
atsidurdavau gyvenimo viršūnėje, kitą bijodavau išeiti iš namų. Iš pradžių stengiausi savo emocijų
nepaisyti, tačiau visgi apie tai pasiteiravau Migelio. Jis nusijuokęs paaiškino, jog medituodama
parsivedžiau namo „draugą“.
Eterinis lygis pilnas bekūnių būtybių, kurios negrįžo į šviesą. Jos minta kitų būtybių emocijomis.
Vienintelis jų išlikimo būdas – prikibti prie nieko neįtariančių sielų, klajojančių jų keliais. Mokydamasi

32
daug laiko praleidau jų lygyje ir man atrodė, jog jos tikrai mane myli. Tačiau jos mane nepaprastai
baugino. Dabar aš suprantu, kad būtent mano baimė jas ir viliojo.
Aš medituodavau, o paskui jusdavau, kad bijau net savo šešėlio, arba mane kankindavo depresija.
Galop suvokiau, jog tokia savijauta reiškia, kad viena iš tų būtybių vėl prikibo prie manęs. Tuomet
eidavau į šventyklą, kur Migelis kvatodamas išsiųsdavo būtybę atgalios. Migelis įtikinėdavo mane, jog
iš esmės jos yra nepavojingos, tačiau aš nebuvau tuo įsitikinusi. Jis klausdavo manęs, kodėl joms
leidžiu save kankinti. Aš supykdavau. Jaučiausi jų nugalėta. Nemaniau, kad jas galiu valdyti.
Man dažnai atrodydavo, kad Migelis ir Sarita jausdavo iškrypėlišką malonumą stebėdami, kaip
mes, susidūrę su tomis būtybėmis, stingstam iš siaubo. Vieną dieną du mano bičiuliai meditavo Migelio
kieme. Jiems tapo nejauku, tad mokiniai įėjo vidun, kur nieko nebuvo. Tačiau viduje jie siaubingai
išsigando. Jie tirtėjo iš baimės. Tuo metu grįžo sesuo Sarita. Iki tol ji buvo Migelio mokiniams
linksmai pakanti ar abejinga, tačiau dabar, regis, jais pasišlykštėjo. Ji ėmė kažką klykti ispaniškai,
lakstė lyg pamišusi ir tai mokinius dar labiau išgąsdino. Jie buvo įsitikinę, jog tuoj mirs. Tada Sarita
nusikvatojusi pareiškė, jog nereikia kviestis būtybių, jei nežinai, ką su jomis daryti. Ji atidarė duris ir
paprasčiausiai ištarė: „Lauk!” Mokiniai apstulbę įsitikino, kad būtybės dingo.
Galiausiai suvokiau, kad jei jau mokausi, vadinasi, turiu išmokti ir būtybes tramdyti. Negalėjau
leisti, kad jos mane valdytų. Tad išmokau paversti juos savo sąjungininkais kelionėse į kitus pasaulius.
Migelis pabrėžė, jog fiziniame lygyje mes visuomet esame valdomi, bet jei leisime save valdyti baimei
būdami tų būtybių pasauliuose, neteksime gyvybės. Prisimenu, kai buvau maža, tėvas sakydavo man,
jog turiu bijoti vienintelio dalyko – savosios baimės. Dabar tai ypač tiko. Į manąją tikrovę būtybes
pakviesdavo mano baimė. Mano baimė leisdavo joms įeiti, durys likdavo atdaros ir jos galėdavo sekti
paskui mane iki pat namų. Kurį laiką mano mokymasis virto kova su baime.
Anksčiau taip nuodugniai nenagrinėdavau savo išgyvenimų, todėl nuoširdžiai maniau, jog
niekada nesusidūriau su tikra baime. Migelis ir neorganiniai sutvėrimai visiškai paneigė šį mitą.
Artėjant Vandens iniciacijai mano emocinis sąmyšis nepaprastai sustiprėjo. Visos neišspręstos
dvasinės problemos iškilo į paviršių. Praradau savitvardą ir daug verkiau, o to nebuvau dariusi metų
metus.
Migelis pranešė, jog laikas ruoštis mūsų pirmajam įšventinimui. J i s paaiškino, jog kiekvienas
įšventinimas (iniciacija) – tai būdas išmokti atsiverti arba valdyti didesnę jėgą. Migelis priminė, kad
Nagvalio kelias yra labai sunkus. Kad taptume laisvi, privalome savo emocijas atskirti nuo veiksmų ir
dabar atėjęs laikas tai pradėti. Jis minėjo, jog tai labai svarbi mokymosi pakopa, ne tik kiekvienam iš
mūsų, bet ir visai grupei. Pasak Migelio, turime tapti tikra grupe ir nugalėti baimę. Atėjo laikas mums
tapti junginiu, arba ugnies žiedu.
Migelis liepė mums rinktis du kartus per dieną ir visiems kartu medituoti. Turėjome kartu
medituoti net ir tuo atveju, jei visi būtume kas kur. Prieš meditavimą privalėjome pasikviesti savo
saugotoją. Migelis aiškino, jog turime ateiti į šventyklą ir „perimti“ šiuos saugotojus iš jo arba Saritos.
Mums paprastai tekdavo medituoti rytais. Vakare privalėjome sėdėti tamsiame kambaryje priešais
veidrodį, kur stovėjo žvakė ir stiklinė vandens. Medituoti reikėdavo atmerktomis akimis. Migelis
draudė tai daryti be saugotojo.
Po kelių dienų atėjau į šventyklą lydima įprastos baimės, sumišusios su jauduliu. Dienos
šviesoje šventykla atrodė daug patraukliau. Migelis kaip paprastai vėlavo, aš nuėjau į parduotuvę,
įsikūrusią šalia šventyklos. Ten spaudė skanias morkų sultis. Aš jų užsisakiau, išėjusi atsirėmiau į

33
sieną ir mėgaudamasi laukiau Migelio. Kaitino saulė, tad ėmiau snūduriuoti. Kai atsimerkiau, šalia
stovėjo besišypsantis Migelis.
Mudu įžengėme į šventyklą. Net vasarą čia dvelkė šalčiu. Jis atsivedė savo padėjėją, mes
nuėjome į vieną iš gydymo kambarių, kur Migelis liepė man sėstis ir pradėti medituoti, o pats ėmė
ispaniškai melstis. Pajutau, kad kažkas yra kambaryje – didžiulis, galingas, mylintis. Migelis pasakė jo
vardą ir paaiškino, jog jis bus mano saugotojas, kai tyrinėsiu kitus pasaulius, ir kad turėčiau prašyti jo
pagalbos.
Padėkojau jam ir išėjau. Buvo saulėta popietė. Vyliausi, jog mano saugotojas padės man
atsikratyti baimių. Laukiau vakaro meditacijos. Kai atėjo laikas, buvau pasirengusi. Vos atsisėdusi
pajutau grupės, supančios mane, jėgą. Priešais, ant sienos, išvydau vaizdus. Apėmė baimė, tad
prisiminiau, kad reikia kviesti saugotoją. Staiga kambarys prisipildė jo energijos. Veidrodyje
pamačiau keistus reginius. Man už nugaros išdygo šešėliai, tačiau kambaryje nebuvo nieko, kas galėtų
juos mesti. Šešėliai pradėjo judėti ir pleventi. Mano širdis spurdėjo. Staiga mano veidas pasikeitė,
kraujas ėmė tekėti man iš akių. Regėjau veidą, kurio niekada anksčiau nemačiau. Paskui veidrodis
ištuštėjo. Nusprendžiau, jog atėjo laikas baigti meditaciją.
Tą naktį sapnavau keistus sapnus, tačiau pabudusi nė vieno aiškiai neprisiminiau. Rytą
prausdamasi bijojau pažvelgti į veidrodį. Vis dar nerami atsisėdau rytiniam meditavimui.
Kai tik užsimerkiau, pajutau grupę, esančią šalia. Netrukus panirau į labai gilią meditaciją.
Supratau, jog skrendu. Jaučiau, kaip pečių raumenys valdo sparnų mostus. Mano pirštai ėmė judėti,
tad geriau jutau oro sroves. Tapau ereliu. Aš neįsivaizdavau, aš iš tikrųjų buvau erelis. Jaučiau esanti
danguje sklandantis paukštis ir išgyvenau nepaprastą laisvės pojūtį. Aš džiūgavau. Ilgai mėgavausi
skridimu. Norėdama pakilti aukščiau, pasinaudodavau terminėmis srovėmis. Buvau ypač budri ir
sąmoningai sekiau, kas vyksta apačioje, ant žemės. Be paliovos minėjau horizontą. Skridau nuleidusi
galvą, dairydamasi į šalis, pastebėdama bet kokį krustelėjimą.
Dešinėje kažkas šmėstelėjo. Suvokiau, jog vejuosi laukinį triušį. Mano protas neiškentė: „Ak, negali
būti, aš ketinu nužudyti triušį“. Viskas klostėsi labai natūraliai. Žinojau, kad tai teisinga. Supratau, jog
šį gyvūną suvalgysiu. Smigau žemyn siaubingu greičiu. Jėgos pojūtis, užliejus mane, buvo
stulbinantis. Paskutinę akimirką kryptelėjau ir suleidau nagus į triušį. Man reikėjo kitaip mosuoti
sparnais, kad išlaikyčiau padidėjusį svorį. Kiškis man paaukojo savo dvasią, tad aš dėkingai priėmiau
jo energijos dovaną. Skridau savo lizdo link žvelgdama į slėnį. Suklykiau iš dėkingumo ir ėmiau ryti
triušį.
Galiausiai vėl atsiradau savo valgomajame. Man reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti, kad grįžčiau į
savo kūną. Nekantravau eiti į šios savaitės pratybas. Norėjau sužinoti, kas man atsitiko. Kitus du
vakarus meditacijos vėl buvo keistos. Mačiau besimainančius veidus veidrodyje. Kai kurie veidai
buvo vyrų, kai kurie – moterų, vieni – jauni, kiti – seni. Daugelis jų, rodės, išgyveno dvasinį skausmą
ir baimę.
Apžiūrinėdama šią veidų procesiją, išvydau kai ką bendra: kiekvienas iš jų buvo su kauke. Net
jeigu jie ir jautė baimę, pyktį ar liūdesį, vis tiek „užsidėdavo“ šaunų veidą. Ėmiau suvokti, jog didžiąją
savo gyvenimo dalį aš elgiausi taip pat. Nesvarbu, kas vykdavo mano viduje, visuomet sakydavau,
kad viskas klostosi puikiai. Aplinkiniai retai sužinodavo apie mano tikruosius jausmus. Visuomet
slėpiau skausmą viduje ir net sau apie jį beveik niekada neužsimindavau. Nenuostabu, kad vėliau
tapau baile. Visos mano baimės, kauptos metų metais, iškilo į paviršių.

34
 Kitą vakarą medituojant atsivėrė visi šliuzai. Išvydau, kaip išsiveržė tiek laiko slopintas įniršis ir
liūdesys. Dauguma šių emocijų išnyko, kitos liko tvyroti. Dar nekantriau laukiau pratybų.
Kai nuvykau, prie šventyklos jau lūkuriavo keli mokiniai. Kai mes nervingai palyginome
užrašus, supratau, jog visi patyrėme panašius išgyvenimus. Veidai ir vaizdai buvo skirtingi, tačiau
rezultatai – tokie patys. Visi nuslėpti jausmai ir mintys iškilo paviršiun. Tą vakarą pratybos turėjo būti
kiek trumpesnės. Atvyko Migelis ir mes vorele lėtai pajudėjome vidun.
Jis paprašė atpasakoti išgyvenimus, patirtus medituojant. Kai pasakiau, jog tapau ereliu ir
suėdžiau triušį, viena iš mokinių labai susijaudino. Ji pareiškė tapusi triušiu. Dauguma kitų mokinių
taip pat buvo įgiję gyvūnų pavidalus. Beveik visi taip pat matė keistus reginius veidrodyje. Migelis
paaiškino, jog prieš Vandens iniciaciją buvo labai svarbu atsikratyti kuo daugiau praeities.
Migelis išsamiai nepasakojo apie patį įšventinimą, veikiau apie tai, kodėl taip svarbu išgryninti
praeitį. Pasak jo, jėga, kurią siekiame įvaldyti, yra negailestinga užduočių vykdytoja. Kai valdysime
daug energijos, į paviršių neiškils nieko, išskyrus šviesą. Jeigu mums patinka valdyti kitus, mus vilios
galimybė tam panaudoti energiją. Mūsų mintys kaipmat įsikūnys. O kuo stipriau mylėsime, tuo
lengvesnis bus procesas. Jei susitelksime į pyktį, prisišauksime pyktį. Tad labai svarbu mylėti save ir
būti sau geriems.
Migelis pasakojo, kad didžiausias dvasinio kario priešas, nepaisant amžiaus, yra jėgos
gundymas. Galia – labai gundanti. Todėl ypač svarbu visuomet tikrinti savo paskatas, antraip
pražūsime. Jis nepaaiškino, kaip tai padaryti.
Tą vakarą važiuodama namo mąsčiau apie Migelio perspėjimą. Ką tai iš tikrųjų reiškė? Pasukau
iš greitkelio paplūdimio link ir apstulbau, pakerėta gatvių šviesų grožio. Jos atrodė lyg žibančios
šviesos iš mano meditacijos. Baimė smelkėsi į kūną. Aš suvokiau, jog didžiąją savo gyvenimo dalį
galvojau, kad pasaulis – grobuoniška vieta. Bijodavau, kad jis mane sugniuždys. Dabar mokiausi pas
Meksikos Nagvalį, kuris pranešė man, jog galiu pražūti. Ėmiau niršti, tačiau prisiminiau meditacijos
ramybę, kai pasaulį regėjau kaip energiją.
Prisiminiau, kad Migelis minėjo, jog energija turi sąmonę, o ši sąmonė – vien meilė. Pradėjau galvoti
apie seserį Saritą. Tai buvo išties mylinti siela. Kai ji buvo dar jauna, susirgo vėžiu. Anais laikais tai
reiškė mirties nuosprendį. Ji kreipėsi į dvasinio gydymo centrą Meksiko mieste ir ją pagydė. Po to
Sarita tapo hilere ir paaukojo savo gyvenimą padėdama kitiems. Sarita buvo patikli kaip vaikas, itin
mylinčios universalios energijos, ir tarsi Dievas rūpinosi kiekvienu.
Palyginau savo įsitikinimus apie baudžiančią visatą su jos mylinčia visata. Supratau, kodėl visą
laiką bijojau. Nusprendžiau, kad atėjo laikas pakeisti kai kuriuos savo įsitikinimus. Matyt, reikia
pagaliau patikėti, jog visata tarnauja man, kad ji man nėra priešiška. Ši paprasta permaina mano
sąmonėje pakeitė beveik viską. Vizijos veidrodyje tapo draugiškesnės. Po to net neorganiniai padarai
atrodė ne tokie priešiški. Po daugybės metų ėmiau ramiau miegoti.
Kitą rytą pabudau anksti, jaudindamasi dėl rytinės meditacijos. Vos tik atsisėdau į kėdę, pajutau,
kad grupė tarsi yra šalia. Akimirksniu pasinėriau į gilią meditaciją. Mane apsupo nepaprastai mylinti
energija. Niekada nieko panašaus neteko išgyventi. Energija buvo švelni ir šilta. Jaučiau, kaip mano
širdis atsiveria ir sąla. Galiu apsakyti šį išgyvenimą vieninteliu būdu – aš jutau Dievo egzistavimą.
Energija švelniai apsupo mane ir glaudė. Niekada anksčiau nejutau tokios meilės ir švelnumo. Akys
priplūdo ašarų, visas ilgametis liūdesys bei vienatvė išnyko. Įsigilinusi į šią energiją supratau, kad ji

35
yra nepaprastai galinga. Pasijutau visiškai saugi, globojama ir mylima, labai mylima. Mane priėmė
tokią, kokia buvau. Nesinorėjo nutraukti šios meditacijos.
Vakaro meditacijos tapo nuostabiu atradimu ir palaima. Mačiau vaizdus iš savo vaikystės. Senos
žaizdos, kurias sąmoningai pamiršau, iškilo paviršiun, aš pajėgiau atleisti sau ir savo tėvams. Pradėjau
spinduliuoti šią besąlyginę meilę sau ir savo pasauliui. Tai buvo stebuklas. Didžiąją laiko dalį
jaučiausi nuostabiai. Bet vos tik įsikišdavo manasis protas, viską pamiršdavau ir vėl įstrigdavau
baimėje ir neigime. Tada vėl atsigręždavau į meilę. Paprašydavau energijos, kurią pažinau rytinėje
meditacijoje, kad ši mane mylėtų, ir ji mylėdavo.
Po kelių savaičių Migelis pranešė, kad Vandens iniciacija vyks kitą savaitę. Visi nervingai
klausinėjo, kaip jai reikėtų rengtis. Pasninkauti, o gal..? Migelis tik nusišypsojo, paprašė apsirengti
baltais drabužiais ir atvykti sutartu metu.
Šeštas pratimas

Meditavimas – nuostabi dovana, daranti įtaką visiems mūsų egzistavimo lygiams. Jeigu
medituojate ne kasdien, bandykite bent retkarčiais ir pamatysite, kokie pokyčiai įvyks jūsų
gyvenimuose. Suraskite vietą, kur galėtumėte nusiraminti ir kur jūsų niekas netrukdytų dešimt ar
penkiolika minučių. Iš pradžių tiesiog atsipalaiduokite ir sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą.
Paskui susitelkite į širdį. Numaldykite protą, leiskite mintims laisvai tekėti ir pradėkite „galvoti“
širdimi. Neskubėkite. Praktikuokite įsiklausydami į savąją širdį.
Jūsų širdies balsas visuomet mylintis ir geras. Kai jo klausysitės, jus apims ramybė. Jeigu balsas
šiurkštus ar kužda keistus dalykus, vadinasi, tai jūsų proto balsas. Jūsų širdyje glūdi išmintinga,
mylinti, kūrybinga energija, padedanti keisti gyvenimą. Tik išmokite klausytis savo širdies balso. Jūsų
širdis – jūsų dvasinis centras – jūsų šventasis „aš“.
Mylinti jūsų širdis lydės jus kelyje, jeigu jos klausysite. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip skirtingai
jaučiatės, kai klausotės ne proto, o savo širdies. Skirtumas visuomet esminis. Kai klausausi proto –
jauti įtampą. Kai klausausi širdies – jauti ramybę. Tad rinkitės širdį.
Dažnai mes darome viską, kad išvengtume ramybės arba buvimo vienumoje. Jeigu jaučiate
pasipriešinimą ar nerandate laiko meditacijai, keletą dienų vien stebėkite. Išsiaiškinkite, ką sau sakote.

Kas jus labiausiai baugina, kai užsisklendžiate vienumoje?

Kaip teisinatės dėl to, kad nerandate laiko meditacijai?

Kaip jūsų protas kalbasi su jumis?

Ar jūsų protas draugiškas, palankus, ar kritiškas?

36
Ar jūsų protas drąsina jus ir toliau keliauti dvasiniu keliu, ar įrodinėja, jog tai tuščias
laiko švaistymas?

Kuo dažniau pasinerkite į savo širdį, klausykitės jos. Kaip su jumis kalba jūsų širdis?
Švelniai ar šiurkščiai?

Kokius dalykus ji jums atskleidžia?

Jei tik paprašysite, širdis suteiks jums naudingos informacijos, kuri pagerins jūsų gyvenimo
kokybę. Klausykite savo mylinčios širdies balso, jis palengvins jūsų kelionę ir jūsų gyvenimas taps
daug džiaugsmingesnis.

VII
VANDENS INICIACIJA

Atsakymai pasigirsta tada, kai esame pasirengę klausyti.

Artėjant įšventinimui buvau nervinga ir susijaudinusi. Reikėjo tinkamų drabužių, todėl labai
nusiminiau neradusi baltų. Kėlė nuostabą baltos spalvos atspalviai. Jeigu Migelis žinotų mano
problemą, buvau tikra, jis kvatotų. Jis pasakė, kad tinkamai pasiruoštume įšventinimui. Nusprendžiau
paprašyti, kad vienas mano draugas nukeltų mane į kitą tikrovę.
Seansas buvo gana audringas. Būtybė kalbėjo apie įšventinimus ir jų reikšmę. Ji papasakojo, kad
senovėje šventikai ir genties vadai, rengdamiesi savo pareigoms, visuomet būdavo įšventinami.
Žmonės, dalyvaujantys tokiose iniciacijose, ceremonijos metu pasikeičia fiziškai ir psichiškai.

37
 Daugumos iniciacijų pagrindas – dvasinis. Iniciacijos dalyviai panardinami į pakeistos sąmonės
būseną, kurioje regi vizijas. Vėliau jie geriau suvokia Dievo buvimą, asmeniškai pajunta šios energijos
vadovavimą.
Migelis minėjo iniciacijas senovės Egipte. Egipto mokytojai leisdavo dalyviams vartoti
narkotikus. Narkotikai jiems suteikdavo galimybę atsidurti mirties prieangyje, kur šie susitikdavo su
savo demonais. Jei jie būdavo geri mokiniai, dievai nesirūstindavo ir dalyviai likdavo gyvi. Priešingu
atveju jie turėdavo amžiams iškeliauti į mirties šalį, kur klajodavo tol, kol jų sielos būdavo išgelbėtos.
Šių pakeistų sąmonės būsenų metu būdavo kaupiami duomenys. Iniciacijos dalyviai grįždavo
išmintingesni arba mirdavo. Praeityje iniciacijos buvo itin svarbūs dalykai, tam tikrų dvasinių mokymų
įsipareigojimai.
Būtybė kalbėjo apie šiuolaikinius žmones, kurie nesuvokia iniciacijų prasmės ir nesukaupia
jėgos, kuri atsiranda jų metu. Ji paminėjo šventąsias katalikų mišias ir įrodinėjo, kad tai buvusi
įkvepianti ceremonija. Pasak jos, bažnyčia pamiršusi tikrąją mišių prasmę. Kunigo misija buvo tapti
fiziniu Dievo energijos kanalu. Bet kokia ceremonija gali būti jėgos aktas, jei to panorėsime. Šventi
taptų ir mūsų gyvenimai. Visas gyvenimas yra šventas, tiesiog mes pamiršome jo šventumą.
Kai seansas baigėsi, apsirengiau baltais rūbais ir nuvažiavau į šventyklą. Sustabdžiusi mašiną
priešais šventyklą, pajutau tarsi dalyvaučiau Geraširdžio Žmogaus susibūrime. Kai baltais drabužiais
vaikštinėjome gatvėmis, visi atrodėme ypatingi. Labai nustebau Migelį radusi šventykloje. Altorius
buvo papuoštas šviežiomis gėlėmis, sesuo Sarita sėdėjo priešais jį. Ji švytėjo. Jos vyras ir vyresnysis
sūnus sėdėjo šalia. Jie visi buvo galios žmonės. Buvo ir keli nepažįstami. Paskui supratau, jog jie –
sesers Saritos asmeninės grupės mokiniai.
Mes nervingai stoviniavome ratu, mano pilvą raižė spazmai. Visi keistai tylėjo. Šventykla atrodė
visiškai kitokia. Paprastai čia tvyrodavo laisvumas, tačiau šįvakar aplinka buvo tarsi įelektrinta. Šalia
Saritos stovėjo stalas su nuostabia perlamutrine kriaukle. Kriauklėje, sklidinoje vandens, plūduriavo
rausvi rožės žiedlapiai. Apsidairiau. Šventykla šį vakarą atrodė magiška. Migelis liepė mums stovėti ir
laukti, kol būsime pasodinti. Be to, jis paragino artinantis prie altoriaus išsakyti visatai savo
pageidavimus, taip pat susikaupus apmąstyti savo pasižadėjimą.
Galiausiai mums buvo parodyta, kur susėsti, ir mes panirome į meditaciją. Sarita atsidūrė transe ir
ėmė kalbėti. Ji ispaniškai neskubėdama laimino grupę ir prašė Dievo, kad Jo galia apgaubtų mus. Ji
kvietė įvairias jėgas, o mes jautėme, kaip kambaryje kaupiasi energija. Būdama transe Sarita gydė. Ji
kreipdavosi į jėgas prašydama atsiųsti saugotoją.
Kai tik jį išsikvietė, Sarita atsistojo, kiti žmonės, esantys šalia jos, taip pat. Ji palaimino grupę.
Taip kambaryje atsirado dar daugiau energijos. Ši tiesiog tvyrojo ore ir buvo tokia tiršta, kad kone
gniuždė. Man palengvėjo, kai prasidėjo ceremonija.
Lėtai atsimerkiau. Vėl buvau kambaryje, nors atsitokėjau nelengvai. Negalėjau panirti į gilią
meditaciją, nes pernelyg jaudinausi ir smalsavau. Sesuo Sarita stovėjo priešais altorių apsupta savo
padėjėjų. Tai buvo išties siurrealistinis vaizdas: ryškios gėlės, meile trykštantys žmonės, apsupę Saritą.
Jie švytėjo. Visi atrodė mieli ir geri, visi – apimti transo. Šalia Saritos stovėjo moteris ir nuolat vertė.
Migelis mokinius vieną po kito lydėdavo prie altoriaus ir sustabdydavo priešais seserį Saritą. Jis
uždėdavo ranką ant jų galvų ir ceremonija prasidėdavo. Sarita juos laimindavo, o paskui pasakodavo
apie jų kelią. Ji paklausdavo, ar jie turi troškimą ir ką mano apie savo paskirtį. Visa ceremonija buvo

38
labai subtili ir labai asmeniška. Kai žmonės grįždavo į savo vietas, jie atrodydavo užsisvajoję.
Dauguma – apstulbę.
Migelis atėjo prie manęs. Šiek tiek varžydamasi priartėjau prie altoriaus. Ar iš tikrųjų renkuosi šį
kelią? Bet ar turiu kitą pasirinkimą? Pagalvojau – ne! Tą akimirką pajutau, jog esu iš tiesų vedama.
Prisiminiau, kiek kartų likimas taip akivaizdžiai įsikišo ir vedė į šią svarbią akimirką. Sarita visuomet
mane sveikindavo šiltai apkabindama ir imdavo greitakalbe kalbėti ispaniškai. Visą laiką norėjau
vertėjo, šįvakar jį turėjau.
Sarita uždėjo savo ranką man ant galvos, o kai šią palenkiau, ėmė pilti ant jos vandenį iš
perlamutrinės kriauklės. Pasklido rožių aromatas. Paskui ji pradėjo pamažėle kalbėti. Ji palaimino ir
padėkojo Tėvui, kad atsiuntė mane. Sarita sakė, jog esu didi hilerė ir mokytoja, jog man lemta dovanoti
žinias žmonėms. Ji paminėjo, kad mano kelias galbūt bus sunkus, todėl prašė globėjo padėti man iš jo
neišklysti. Jai kalbant jaučiau, kaip mano sąmonė keičiasi. Nirau į kitą tikrovę. Tai, ką ji kalbėjo,
išvysdavau jai dar nepasakius. Regėjau save sklandžiai kalbančią priešais didžiulius būrius
žmonių. Buvo sunku patikėti, nes nemėgau šnekėti viešai.
Sarita parklupdė mane priešais save ir pakėlė abi mano rankas. Ji paprašė Tėvo palaiminti mano
rankas būsimiems gydymams. Uždėjo savo rankas man ant galvos ir paprašė palaiminimo žinioms,
kuriomis dalinsiuosi. Paskui pakėlė akis į dangų ir paprašė dausų pasirūpinti manimi ir
palengvinti mano kelią. Prispaudusi savo rankas man prie širdies prašė, kad mano širdis visuomet liktų
atvira, kad galėčiau dalintis meile su tais, kuriems jos labiausiai reikia. Ji paklausė, ar turiu
pageidavimą. Akimirką stovėjau apstulbusi, o paskui paprašiau sugebėjimo daryti tai, ką reikia
daryti. Migelis nuvedė mane atgalios į mano vietą ir aš nustebusi atsisėdau. Jaučiau šiltą švytėjimą,
sklindantį iš mano vidaus, tad nusiraminau norėdama pasidžiaugti tuo jausmu. Susimąsčiau.
Kai gyvenau Vermonte, kas savaitę susitikdavau su masažuotoja. Pamenu, vieną dieną
paklausiau jos, kurioje vietoje ji gyvena savo kūne. Ji keistai dėbtelėjo į mane. Aš bandžiau nustatyti,
kurioje vietoje mano kūne yra sąmonė. Didžiąją dalį savo gyvenimo aš gyvenau galvoje. Užuot jutusi
ar išgyvenusi įvykius, paprastai stengdavausi juos vertinti protu. Tą vakarą sėdint šventykloje
dingtelėjo, jog bent kartą mano sąmonė atsidūrė širdyje. Aš iš tikrųjų galėjau jausti. Dairydamasi po
kambarį be vargo pajusdavau kitų žmonių jausmus. Tai buvo keistas pojūtis. Paskui mano dėmesys
pamažu vėl nukrypo į ceremoniją.
Kai paskutinis mokinys baigė ritualą, Sarita dar įšventino kelis savo senus mokinius. Tai buvo
paprasta, bet graži ceremonija, kurio metu ji laimino mokinių dvasinį kelią ir šventino juos į mokytojus
ar dvasininkus. Jaučiau meilę, tvyrančią aplink ją. Žmonės, kuriuos ji palaimino, ėmė švytėti, iš jų
sklido meili ramybė. Po įšventinimo Sarita susmuko ir buvo palydėta į savo vietą. Praėjus kelioms
minutėms ji grįžo iš transo būsenos, apsidairė ir nusišypsojo, paskui sukalbėjo trumpą maldą dėkodama
Tėvui ir jo padėjėjams už dalyvavimą, ji pasakė, jog visi susirinkusieji bus taip pat palaiminti. Paskui
Sarita ženklu parodė pradėti puotą.
Tai buvo neįtikėtinas nuotaikų pokylis. Prieš akimirką visi buvo susikaupę ir iškilmingai
nusiteikę, o dabar kvatojo ir pokštavo. Stalas atrodė išties įspūdingai. Iki tol aš jo, regis, net
nepastebėjau, tačiau dabar tarp jo ir žmonių baltais drabužiais buvo didžiulis kontrastas. Maistas atrodė
nuostabiai ir skaniai kvepėjo. Dairiausi į dalyvius ir manyje sumišo įvairūs jausmai. Jaučiau bendrystę,
bet kartu atrodžiau sau autsaiderė. Kažkas nunešė Saritai lėkštę su maistu į kampą, kuriame ji sėdėjo.

39
 Stovėjau ir ją ilgokai stebėjau. Tai buvo nuostabi moteris. Ji visada atrodė didingai, o tie, kurie
atsidurdavo šalia, elgdavosi nuolankiai, Sarita nuolat panėšėjo į karalienę, apsuptą dvariškių. Ji,
septyniasdešimtmetė, buvo nepaprastai guvi ir žvitri. Jeigu nebūčiau žinojusi jos amžiaus, būčiau
maniusi, kad jai per penkiasdešimt ar netoli šešiasdešimties. Ji pastebėjo mano žvilgsnį, nusišypsojo ir
pamojo prieiti. Tada apkabinusi iškėlė mano rankas. Sarita lingavo ir šypsojosi. Tą akimirką jaučiausi
karštai mylima ir labai troškau, kad nebūtų kalbos barjero. Padėkojau jai ir ji mane vėl meiliai apglėbė.
Paskui kažką murmtelėjo ispaniškai ir nusisukusi ėmė kalbėtis su kažkuo kitu.
Nusiyriau prie Migelio. Plačiai šypsodamasis jis švelniai mane apkabino. Kai šis žmogus mane
liesdavo, dabar stengdavausi būti apdairi, nes jis dažnai spustelėdavo mano jėgos taškus ir aš
atsidurdavau kur nors kitur. Jis tarsi perskaitė mano mintis, šyptelėjo ir tarstelėjo, jog tik ne šį vakarą.
Visi atrodė dvasingi. Niekas nekalbėjo apie ceremoniją. Pajutau nuovargį ir atsisveikinau.
Išėjus į naktį pasaulis atrodė kitoks. Pažvelgiau į tamsų dangų ir išvydau mėnulio pjautuvą bei
žibančias žvaigždes. Jaučiausi taip, lyg būčiau visatos dalis. Naktis atrodė keistai rami. Užuodžiau
vandenyno kvapą ir nusprendžiau pasivaikščioti pakrante. Nuvažiavusi nuėjau į paplūdimį. Man
visuomet patikdavo sėdėti prie jūros ir stebėti bangas, atspindinčias miesto šviesas. Vandenyno
šniokštimas veikė ypač hipnotizuojančiai, jaučiausi visiškai rami ir mylima. Suvokiau, jog ramybė
sklinda iš mano galvos, nes bent kartą mano protas liovėsi viską nagrinėti. Aš tiesiog mėgavausi
dabarties akimirka.
Parvažiavau namo ir ilgai maudžiausi karštoje vonioje. Vanduo atrodė toks jaudinantis. Mano
kalytė padėjo galvą ant vonios krašto norėdama, kad paglostyčiau. Jos kailis buvo labai švelnus.
Žiūrėjau į ją ir jaučiau jos meilę. Viską išgyvenau kur kas stipriau. Atrodė, lyg kas būtų pagalandęs
manuosius pojūčius. Jaučiau pakylėjimą ir jaudulį. Užmigusi sapnavau žmones ir įvykius, kurie tuo
metu man nieko nereiškė, nors tai ir buvo mano gyvenimo atspindžiai. Iš ryto viskas vėl grįžo į savo
vėžes.
Septintas pratimas

Ritualai suteikia nuostabių išgyvenimų. Liūdna, kad mūsų kultūroje jie tokie reti. Jūs galite
susikurti savo ritualą. Suraskite ypatingą vietą, galbūt pasikvieskite draugų. Sukurkite ritualą, kuris
būtų svarbus jūsų savasčiai.
Gal jums reikėtų apsilankyti skirtingose bažnyčiose ir pamatyti jose atliekamus ritualus.
Užsukite į budistų šventyklą ar žydų sinagogą ir tiesiog stebėkite ceremoniją. Eikite į įvairias
bažnyčias ir be jokių išankstinių nuostatų, ramiu protu stebėkite aplinką savo širdimi.
Jeigu pasitaikytų galimybė dalyvauti Amerikos indėnų ritualuose, nedvejodami tai padarykite.
Stebint ritualus labai svarbu leisti sau juos jausti, o ne vertinti protu. Tose ceremonijose tvyro didžiulė
jėga ir meilė. Leiskite sau tai pajusti.
Jeigu nusprendėte sukurti ritualą, darykite taip, kad kiekvienas jo elementas būtų jums
reikšmingas. Mano draugė nusprendė atsikratyti seno mylimojo, tad nusprendė atlikti ritualą. Iš
pradžių ji parašė atsisveikinimo laišką. Jame ji išklojo viską, ką norėjo pasakyti apie praeitį ir savo
jausmus. Paskui ji atsisveikino ir mintyse paleido tą žmogų. Nuėjusi prie vandenyno užkūrė nedidelį
laužą. Garsiai perskaitė laišką visatai, o paskui sudegino. Po to ji jautėsi daug laisvesnė. Kai kurie
žmonės pririša laiškelius ar žinutes prie balionų ir šiuos paleidžia. Jeigu taip, pagerbkite Motiną Žemę
naudodami savaime yrančios medžiagos balionus.

40
 Dar vienas būdas pajusti ceremonijos jėgą – eiti į gamtą. Leiskite sau pajusti gamtą, tapkite
mokiniu ar vienu iš gamtos elementų. Tiesiog juskite ją. Paprašykite gamtos, kad taptų jūsų mokytoja,
ramiai sėdėkite ir laukite atsakymo.
Visą savo gyvenimą paverskite šventuoju aktu. Laiminkite save, savo gyvenimą, draugus ir
maistą. Sėsdami prie stalo tarkite palaiminimo žodžius. Tegul tai bus tam tikras ritualas.

Kaip apibūdintumėte ceremoniją ar ritualą?

Kai galvojate apie iniciaciją, kokie vaizdai jums kyla?

Ką jums pasakojo apie ritualus vaikystėje?

Ką jaučiate ritualams? Jie šventi ar kvaili?

Koks jūsų šventumo apibrėžimas?

Kas yra šventa jūsų gyvenime?

Stebėkite genties ceremoniją. Kokie jūsų pojūčiai?

41
 VIII
RUTINA IR ĮPROČIAI
Stengdamiesi valdyti aplinkybes, dažnai tampame valdomi jų.

Pabudus rytą atrodė, kad vakar man prisisapnavo keistas sapnas. Sukiojantis po butą ir
rengiantis į darbą apėmė liūdnas praradimo jausmas. Atsisėdau pamedituoti ir vienintelis dalykas, kurį
pajutau – paaštrėjęs nerimas. Pakeliui į darbą man visuomet patikdavo stebėti, kaip teka saulė, tačiau
kai tą rytą stebėjau iš už kalnų kylančią saulę, ši atrodė keistai plokščia. Rytas man nepabudino jokių
jausmų. Buvau tarsi robotas. Laimė, teko dirbti iki pusiaudienio.
Automobilių stovėjimo aikštelėje man iš akių pasipylė ašaros. Sėdėjau ir tyliai verkiau, įjungiau
variklį ir pastebėjau, jog važiuoju į barrio. Iškart palengvėjo, kai išvydau tas didžiules figūras,
pavaizduotas ant greitkelio stulpų. Kai priartėjau prie šventyklos, buvo gera pamačius praviras duris.
Akims apsipratus tamsoje išvydau Migelį, sėdintį suole ir besišypsantį. Jis atrodė taip, tarsi manęs
lauktų. Apėjo suolą ir šiltai mane apkabino. Pradėjome šnekučiuotis. Papasakojau jam, kaip jaučiausi.
Tuomet nuėjome į vieną gydymo kambarį.
Migelis pabrėžė, kad vienas iš iniciacijos tikslų – atverti dalyvio saugumo tašką, kad plūstelėtų
daugiau eterinės energijos. Praėjusį vakarą, pasak Migelio, aš buvau visiškai pasirengusi, tad Saritai
atlikus ceremoniją mano saugumo taškas pasistūmėjo ir plačiai atsivėrė. Energiniu požiūriu, dabar aš
jau nebuvau tas asmuo, kuris vakar atėjo į šventyklą. Tai reiškia, kad netelpu į senuosius gyvenimo
rėmus. Anas gyvenimas priklausė mano senajam „aš“.
Pirmoji reakcija buvo tokia: „Ak, kaip puiku, o kas dabar?“ Migelis pasiūlė pasivaikščioti.
Viena jo mėgiamiausių pasivaikščiojimo vietų buvo parkas, esantis šalia vandenyno. Tai buvo labai
rami vieta, kur trys takai vedė prie vandens. Kai važiavome į parką, Migelis keistai tylėjo. Parke jis
prakalbo apie žengimą į eterinius pasaulius. Jei nesu senoji Siuzana, tai kas aš esu? Ieškojimas tikrojo
„aš“ – vienas didžiausių dvasios kario iššūkių, tad mes turime prisiminti, kas ir kokie esame iš tikrųjų.
Tą akimirką ėjome pro medį. Migelis sustojęs liepė man į jį įlipti. Jaučiausi kažkaip kvailai
bandydama įsikarti į medį. Seniai taip nesielgiau, todėl buvau sumišusi. Vos tik įsiropščiau, jis įsakė
susirasti patogią vietą sėdėti, įsitaisiau tarpušakyje. Akimirksniu pajutau medžio energiją. Ta energija
ėmė tekėti manimi. Ji buvo labai rami. Jutau kantrybės skonį ir tiesiog buvimą. Šioje energijoje
nejutau jokios kovos ar nedarnos. Ji buvo nuotaikinga ir, žinoma, visiška priešingybė manajai.
Paskui Migelis liepė sutelkti dėmesį į vandenyną. Pūtė švelnus vėjelis ir bangos ramiai plakėsi į
krantą. Saulė pamažu leidosi danguje, vanduo mirgėdamas šoko šviesos pluoštuose. Migelis patarė
sutelkti dėmesį į vandens šešėlius. Kai tai padariau, jis priminė, kad žmonės yra pratę atkreipti dėmesį
į džiugius gyvenimo ypatumus. Mes retai žiūrime į šešėlius, tačiau būtent šešėliai suteikia mūsų
gyvenimui aiškumo, aiškino jis.
Jam taip kalbant savasties gelmėse pajutau švelnų truktelėjimą. Pajutau, kaip atsivėrė durys,
tačiau iš tolo girdėjau, kaip Migelis ragina būti abiejose vietose. Jaučiau, jog esu medyje, ir taip pat
jaučiau, jog neriu į vandenyno plyšį. Kai tik įžengiau į vieną iš šių pasaulių, pajutau, jog pasvirau, o
mano kūnas linguoja pirmyn ir atgal. Įžengusi pro plyšį pajutau ir baimės virpulį. Stovėdama plyšyje
ar tarpduryje jaučiau, jog du pasauliai susipynė tarpusavyje ir nė vienas iš jų nėra tikras. Pasiklydau,

42
netekau orientacijos. Vėl iš toli pasigirdo Migelio balsas. Jis liepė man atsipalaiduoti ir stovėti
abiejose pusėse. Jo balsas skambėjo lyg iš statinės, pilnos vandens, dugno.
Būtybės toje tikrovėje buvo labai mylinčios ir žaismingos. Iš pradžių jos manęs nepaisė, bet paskui
ėmė smalsiai stebėti. Suvokiau, jog jos bendrauja viena su kita, bet nežinojau, apie ką kalba. Tačiau
jaučiau jų meilę ir gerumą. Atrodė, jog jos gali išmokyti mane, kaip tapti laimingesnei. Tą akimirką
žinojau, jog vien meilė yra tikra, o visa kita tebuvo mano proto kūryba. Atrodė, lyg stebėčiau
animacinį mokomąjį filmuką. Jeigu atsipalaiduočiau, negalvočiau apie pasaulį taip susikausčiusi,
spinduliuočiau meilę, gyvenimas būtų didingas. Drama tebuvo mano protui naudinga pramoga.
Suvokiau, kad mano įsitikinimai ir mano troškimas suprasti bei kovoti buvo visiškai nereikalingi.
Jeigu regėčiau save kaip fantastinį personažą, galėčiau džiaugtis ir mėgautis gyvenimo žaidimu. Galiu
atsikratyti proto ir išsilaisvinti.
Giliai įkvėpiau ir vėl pasijutau sėdinti medyje. Buvau sutrikusi, nes nežinojau, kokiu būdu aš
viską supratau. Migelis liepė sutelkti dėmesį į medžio šešėlius. Jis patarė žiūrėti į tamsias vietas ir
nepaisyti šviesos. Padariau tai ir pajutau esant šalia didžiulę, geranorišką būtybę. Kai susitelkiau į
mirgančius šviesius lapus, ši dingo.
Man tapo smalsu. Pažvelgusi žemyn pamačiau nueinantį Migelį, tad išsliuogiau iš medžio ir
nusekiau jam iš paskos. Kurį laiką ėjome tylėdami. Ėmiau mąstyti apie tai, kas ką tik įvyko, ir
suvokiau, jog mano gyvenimo potyrius skurdino įprotis telkti dėmesį į šviesius dalykus. Supratau, kad
mano dėmesys buvo paviršutiniškas, o požiūris į gyvenimą – pernelyg ribotas. Norėjosi sužinoti, ar
galima šį metodą taikyti šešėlinėms gyvenimo emocijoms. Aš nesididžiavau tokiais savo jausmais,
kaip liūdesys, pyktis ir pavydas, stengdavausi šių jausmų vengti. Dabar pradėjau suprasti, kaip šešėlių
sąvoką galima taikyti įvairiose savo gyvenimo srityse. Buvau nustebusi. Kai pažvelgiau į Migelį, šis
plačiai nusišypsojo ir pritariamai palingavo galvą. Knietėjo išgirsti, kaip jis sužinojo, nes dažnai at-
rodė, jog tiesiog skaito mano mintis.
Grįžtant į šventyklą Migelis paaiškino, kad net garsai turi šešėlius. Be savo šešėlių mes
nustotume egzistuoti. Be blogio nebūtų gėrio, be tamsos nebūtų šviesos. Migelis pasiūlė man
patyrinėti šešėlius. Tą dieną, važiuodama namo, turėjau apie tai pamąstyti. Pakeliui į namus bandžiau
įsiklausyti į garsų šešėlius, tačiau man sekėsi prastai.
Kitą rytą, kaip paprastai, atsikėliau saulei dar netekėjus ir ruošiausi į darbą. Rytas man visada
būdavo ypatingas metas. Iš ten, kur vedžiojau šunį, matėsi kalnai ir vandenynas. Dangus ką tik
nusidažė rausvai, pradėjo giedoti paukščiai. Tą rytą išgirdau paukščių giesmių šešėlius. Pajutau magiją
– tyla tarp garsų skambėjo kur kas gražiau nei kada nors girdėta muzika. Užliejo džiugesys. Stovėjau
pagarbiai klausydama tų pauzių tarp garsų. Atrodė, jog šiose pauzėse tilpo visa visata.
Tą pačią popietę išėjau pasivaikščioti pakrante ir ėmiau „žaisti“ su savo šešėliu. Iš pradžių jį
tiesiog stebėjau brisdama smėliu. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo stiprėjo įspūdis, jog esu stebima. Netrukus
smilktelėjo keista nuojauta, kad jau nežinia, kas į ką žiūri. Buvo gerokai po vidudienio ir mano šešėlis
atrodė didžiulis. Taip, aš aiškiai jaučiau savo šešėlio egzistavimą. Nežinojau, ar jis buvo draugiškas, ar
ne, bandžiau su juo bendrauti, tačiau gana nesėkmingai. Kai nusprendžiau, jog šalia manęs –
geranoriška esybė, patraukiau namo.
Tą savaitę važiavau į šventyklą kupina nuostabaus laukimo jausmo ir polėkio. Nustebau, nes
mokinių buvo perpus mažiau. Migelis visus pasveikino, o tada ėmė pasakoti apie įpročius ir rutiną.
Iniciacija išsklaido ne vieną gyvenime susikurtą iliuziją. Mes netenkame saugumo ir apibrėžtumo

43
iliuzijos, kurią teikia kasdienė rutina. Tam tikra prasme iniciacija pertvarkė mūsų įprastų veiksmų
jutimo būdą. Per vieną vakarą mes neįtikėtinai pasikeitėme, todėl „sename kailyje“ tapo nejauku.
Paprastai mūsų įpročiai keičiasi labai lėtai, per ilgą laiką. Kai pradedame dirbti naujame darbe ar
užmezgame naujus santykius, viskas būna nepažįstama. Naujų įpročių kūrimui reikia laiko. Vieni
žmonės mėgsta rutiną, kitiems gana greitai pasidaro nuobodu. Rutina – tai dalis proto saugumo taško
gynybos. Ar mes jaučiamės saugesni su savo kasdieniais įpročiais ar be jų – tai tiesiog kita mūsų
rutininių ar įprastų veiksmų ir reakcijų pusė. Iš tikrųjų mes visi esame tarsi robotai. Mes labai retai
laisvai apsisprendžiame, kaip mums elgtis – paprasčiausiai darome tai, ką esame įpratę daryti.
Migelis pasakė, jog rutina dvasios kariui pavojinga dėl kelių priežasčių: nebūsime laisvi tol, kol
mūsų gyvenimas bus valdomas rutinos; iš tikrųjų patys nesprendžiame, kaip elgtis; emocijos ir
veiksmai vis dar tarpusavyje susiję. Mūsų protai jaučiasi saugiai, kai elgiamės tarsi robotai, nes jie
žino, kad po veiksmo A visuomet bus veiksmas B. Iš esmės protai veikia kaip kompiuteriai – juose
sukaupiami klaidingi duomenys ir gaunami klaidingi rezultatai. Jeigu jau kompiuteryje įrašyta
programa, belieka vienintelis pasirinkimas – laikytis tos programos taisyklių. Jeigu bandysime elgtis
kitaip, kompiuteris neveiks. Tačiau mes galime „perprogramuoti“ savąjį protą. Vis dėlto minčių
mintimis perprogramuoti neįmanoma. Privalome tai daryti būdami eteriniame arba dvasiniame
lygiuose.
Migelis priminė, jog iniciacija kiekvienam iš mūsų suteikė galimybę giliai pasinerti į šiuos
lygius. Mes galime panaudoti šį atsivėrimą ir pakeisti daugybę savo elgesio modelių arba galime
priešintis ir likti tokie, kokie buvome. Mes daugiau nesame mokiniai. Pasak Migelio, dabar esame
medžiotojai. Medžiotojai turi būti budrūs, kantrūs, atkaklūs ir akylai stebėti savo įpročius. Jis aiškino,
kad reikia pamiršti prabangą gyventi pasikliaujant pasąmone. Turime pabusti. Galios įgijimas mus
įpareigoja būti atsakingais. Viena iš tokių atsakomybių – budrumas.
Migelis patarė sąmoningai pradėti keisti savo įpročius. Jei visuomet einame į darbą nustatytu
laiku ir keliaujame įprastu keliu, tuomet keiskime laiką ir kelią. Jeigu lipame iš lovos kaire koja,
dabar lipkime dešine. Jis liepė mums iš visų jėgų stengtis elgtis kitaip nei esame įpratę. Valgyti kita
ranka, pirma apsirengti, o tik tada valytis dantis, rinktis drabužius ne pagal paskirtį, maitintis kitu
laiku ir t. t. Taip elgdamiesi mes vis labiau atversime savo saugumo tašką ir įsileisime daugiau
eterinės energijos, todėl bus lengviau keistis. Protas visuomet nori išsaugoti rutiną, tad viskas gali
likti kaip buvę. Keisdami rutiną „perprogramuosime“ protą.
Migelis aiškino, kad įpročiai – tai rutininiai veiksmai, prie kurių esame emociškai prisirišę, nuo
kurių priklausome, kuriuos nuolat kartojame. Įpročiai paprastai patenkina kai kuriuos mūsų
emocinius lūkesčius. Norėdami įpročius pakeisti turime pasitelkti savo dvasinę energiją. Taip pat
reikia rasti naujų būdų tenkinti emocines reikmes, kurios stiprina prisirišimą prie šių įpročių.
Rutininius veiksmus keisti nesudėtinga, tiesiog reikia nuspręsti juos keisti. Įpročiai būna giliai
įsišakniję, todėl reikia tvirto ryžto ir troškimo siekti savo dvasinės esmės. Kai imame keisti įpročius ir
šabloniškus veiksmus, mūsų emocinis balastas iškyla į sąmonės paviršių. Dažnai menkiausias
nepatogumas verčia griebtis senosios elgsenos. Mums, medžiotojams, būtina stebėti savo elgesį ir
vaduotis iš įpročių.
Po trumpos pertraukėlės pradėjome medituoti. Buvau išoriniame rate ir jaučiau, kaip Migelis
pradėjo spaudinėti mano jėgos taškus. Atrodė, kad tuoj nukris viršugalvis. Kitą akimirką pajutau
plūduriuojanti kosmose. Regėjau save kaip grynąją energiją. Išgyvenau ypač stiprų vienovės ir

44
ramybės jausmą. Mačiau gijas, skrodžiančias mano kūną. Vienos buvo lygios ir žybsinčios, kitos
susiraizgiusios ir susisukusios. Suvokiau, jog pastarosios gijos – tai mano įpročiai ir rutininiai
veiksmai. Pabandžiau keletą atsargiai išpainioti. Tai darydama žinojau, kad mano elgesys taip pat kei-
čiasi. Kai tik išpainiodavau vieną, man palengvėdavo, tapdavau laisvesnė. Truktelėjus giją būdavo
iškart aišku, ką ji reiškia. Kai kurios iš jų atrodė mylinčios ir laisvos, kitos – užsisklendę ir piktos.
Piktos gijos buvo karštos ir šiurkščios. Kiekviena gija turėjo vis kitokį paviršių, atspindėjo kitokius
jausmus ir reiškė ką kita. Visa mano asmenybė buvo gijų telkinys, tvyrantis priešais mane. Aš pati
galėjau spręsti, kaip jas sudėlioti. Išgirdau, kaip iš tolo Migelis kviečia grįžti.
Kitą savaitę pradėjau keisti savo įpročius. Tai jaudino, džiugino ir leido į viską pažvelgti naujai.
Pastebėjau, kad besielgdama sąmoningai, o ne automatiškai atlikdama veiksmus, jaučiuosi daug
gyvybingesnė. Buvo nuostabu. Atrodė, lyg būčiau nubudusi po ilgo snaudulio.
Dirbau ten, kur buvo pardavinėjamos garso juostos, skirtos medituojantiems. Kartą klausiausi
vienos, galinčios padėti giliai medituoti ir susitelkti į savo asmeninius pojūčius. Visiškai
atsipalaidavęs žmogus įraše buvo raginamas lėtai atsimerkti ir tarti: „Aš matau“. Po to mintyse reikė-
davo suskaičiuoti visus matomus objektus, pastebėti visas aplinkui esančias smulkmenas, o paskui
panašiai telkti dėmesį į girdėjimą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Kitą dieną vedžiodama šunį aš galėjau
girdėti ir užuosti už kelių kvartalų pjaunamą žolę. Mano pojūčiai išties nepaprastai paaštrėjo. Viskas
atrodė šviesiau, skaniau kvepėjo, gražiau skambėjo.
Keičiant kasdienę rutiną ir šitaip medituojant mano išgyvenimai stiprėjo. Niekada nemaniau, jog
galiu jaustis tokia gyvybinga. Net nenutuokiau, kaip uoliai iki tol save marinau. Pradėjau geriau
suprasti, ką reiškia Migelio minima asmeninė laisvė.

Aštuntas pratimas

Susiraskite vietą gamtoje, kur galėtumėte stebėti šešėlius. Susitelkite į tamsiąsias sritis ir
stebėkite savo pojūčius bei išgyvenimus. Medžiai ir vanduo –puikūs tyrimo objektai. Tiesiog giliai
kvėpuokite ir telkite dėmesį į šešėlius tol, kol pajusite, kad sąmonė pasikeitė. Trumpai pastovėkite
įsaulyje, o paskui ženkite į šešėlį.
Kokie pojūčiai ar jausmai jus aplanko? Žinoma, jaučiate vėsą, tačiau kokius skirtumus,
išskyrus temperatūros, pastebėjote?

Tyliose vietovėse „klausykitės“ šešėlių arba bandykite išgirsti garsų „.šešėlius“. Klausykitės
paukščio čiulbėjimo ir to čiulbėjimo šešėlio. Mes dažniausiai nenutuokiame, koks nuostabus pasaulis
egzistuoja tarp garsų. Posakis „nėščia pauzė“ – išties puikus tos erdvės tarp garsų apibūdinimas, Šios
ramios erdvės sudaro visą pasaulį, bet mums paprastai yra nematomos. Leiskite sau patyrinėti šį
pasaulį.
Fiziniame pasaulyje nuostabu tyrinėti šešėlius, tačiau mūsų vidiniai „šešėliniai“ ypatumai itin
trukdo pajusti pasaulį. Kai tyrinėjame savo emocinius šešėlius, mūsų gyvenimas keičiasi. Deja,
kažkodėl mes savo šešėlinius aspektus neigiame, jų nemėgstame ir vengiame.
Ar vengiate savo pykčio, liūdesio, nevilties?

45
Kokių emocijų vengiate?

Kaip tas vengimas jums padeda?

Ar vengiate priešpriešos? Kodėl?

Ar vengiate artimų santykių? Kodėl?

Ar mėgstate daryti tai, kas jums gyvenime patinka?

Koks emocijų, kurių vengiate, ir jūsų gyvenimo santykis?

Kokius šešėlius meta jūsų praeitis?

Užrašykite savo paslaptis.

Ar jūsų paslaptys jums naudingos?

Kaip jūsų paslaptys jus varžo?

Ar norite jų atsikratyti?

46
 Susikaupę galvokite apie savo šešėlį. Pasakykite sau jo apibrėžimą. Parašykite, kas slypi jūsų
šešėlyje. Pagalvokite apie tai, kaip nusiminė Piteris Penas, pametęs savo šešėlį.

Išeikite pasivaikščioti į gamtą anksti ryte arba vėlai vakare, kai šešėlis didžiausias. Kokius jausmus jis
jums sukelia?

Stebėkite savo šešėlį. Ar jūs stebite jį, ar jis stebi jus?

47
 IX
ŽINOMYBĖ IR NEŽINOMYBĖ

Mes turime pasirinkimo laisvę, tačiau tik tuo atveju, kai apie tai žinome.

Kartais atrodydavo, kad kuo ilgiau mokausi, tuo mažiau nutuokiu, ko mokausi. Mano senosios
mintys ir nuostatos apie pasaulio sandarą ir prasmę, regis, nebeteko prasmės. Aš brendau puoselėdama
nuostatą, kad sėkmingą gyvenimą lemia finansinis stabilumas, o kai žmogui sueina 65-eri, jis tampa
pensininku ir, jei pasiseka, pradeda mėgautis gyvenimu. Visuomet tikėjau, jog mano laimės šaltinis yra
išorėje, ir jei tik aš tikrai daug dirbsiu, gal rytoj būsiu laiminga. Tačiau reikalas tas, kad rytojus niekad
neišausta, be to, jei laimė atkeliauja iš išorės, ji gali ten bet kada sugrįžti.
Vieną dieną pavogė Migelio automobilį. Migelio ši žinia visiškai nesujaudino. Po kelių dienų jis
prasitarė, kad jam pasisekė, jog taip atsitiko. Nemokėdamas mokesčių už automobilį jis galėjo gauti
paskolą būstui įsigyti. Aš sutrikau. Jei pavogtų mano automobilį, kad ir apdraustą, tai būtų puiki
dingstis didžiulei mano gyvenimo dramai. Galiausiai aš imčiau graužtis ir dėl to, kad taip skausmingai
reagavau į vagystę. Gal net imčiau manyti, kad vagystę lėmė mano skurdo mintys ar praradimo baimė.
Kai apie tai pasakiau Migeliui, jis tiesiog atsakė, jog kažkam jo automobilio reikėję labiau nei jam.
Pasiteiravau, ar jis yra prie ko nors fiziškai prisirišęs. Migelis atsakė, jog vienintelis dalykas, prie
kurio jis vis dar prisirišęs, yra jo vaikai, tačiau jis bandąs atsisieti ir nuo jų.
Iš pradžių tokie jo atsakymai mane glumino ir pykdė. Man atrodė, kad jis labai abejingas. Vėliau
apvogė mano butą ir aš nepaprastai nusiminiau. Vagys išsinešė visus mano papuošalus. Galop
supratau, kad man vis dar patinka aukos vaidmuo. Kai papasakojau Migeliui apie vagystę, jis tik
pakartojo, jog vagys troško šių papuošalų labiau nei aš. Jis pasiūlė pagalvoti, kokia yra mano
prisirišimo paskirtis. Aš suvokiau, jog tikroji mano liūdesio priežastis – prisirišimas prie papuošalų, o
ne pats vagystės faktas. Migelis paklausė, kodėl pirkau tuos papuošalus. Atsakiau, kad juos įsigijau
tam, kad būčiau laiminga.
Kai viską apsvarsčiau, suvokiau, kad tikslą pasiekiau: nešiodama papuošalus jaučiausi
patenkinta. Dabar aš galėjau sutelkti dėmesį į netektį ir būti nelaiminga arba jį sutelkti į malonumą,
kurį man teikė papuošalai. Pasirinkimas priklausė nuo manęs ir mano ketinimo. Ar aš ketinu tapti
laiminga, ar noriu jaustis auka?
Staiga prisiminiau Migelio pasakojimą apie „senolius". Senoliais Migelis vadino senovės
Nagvalius. Jie buvo nuostabūs burtininkai ir pavidalų keitėjai. Šie žmonės mokėjo visą savo savastį,
arba dvasią, įkvėpti negyviems daiktams. Jie buvę senosios mokyklos atstovai. Kai paklausiau, ką tai
reiškia, Migelis nusijuokęs tarė, jog man pasisekė, kad anuomet nebuvau jų mokinė.
Senovėje Nagvalius garbino, o kartu jų ir bijojo. Tarp jų vyko įnirtingos varžybos. Nagvaliai
dažnai kovėsi stengdamiesi vieni iš kitų atimti jėgą. Jie manė, jog rungtyniauja ne tik tarpusavyje, bet
ir su visata. Dėl to jų gyvenimuose trūko meilės ir atlaidumo. „Senoliai“ buvo veikiau dogmatiški ir
šiurkštūs.
Tais laikais jie suvokė visatą kaip milžinišką erelį, kuris, žmogui mirus, prarydavo šio dvasią.
Jie tikėjo, kad žmonės yra erelių maistas, tad mirdamas žmogus nustodavo egzistuoti. Taip jiems
pasirodė keliaujant į kitą pasaulį. Pasak Migelio, jie klaidingai kaupė energiją. Kai žmogus siurbia
informaciją iš eterinio lygio, protas ją pakeičia ir dažnai klaidingai įvertina. Senoliai nepaprastai daug

48
laiko praleisdavo bandydami suvokti nežinomybę. Jie nuolat ieškodavo būdų, kaip mirties akimirką
išsigelbėti nuo išnykimo ir išsaugoti savo tapatumą.
Užuot nukreipę dėmesį į dalykus, kuriuos galėjo pakeisti, jie sutelkdavo jį į nevaldomas sritis.
Migelis aiškino, jog labai svarbu dėmesį telkti į tai, ką galima pažinti, antraip išeikvojama daugybė
laiko ir energijos. Jis vadino pažinumo sritimi tuos dalykus, kuriuos galime lengvai suvokti ir tam
tikru būdu valdyti. Pasak Migelio, lygiai taip pat svarbu suprasti savo ketinimus ar priežastis, dėl kurių
norime valdyti.
Jis pasakojo, jog senovės Nagvalius taip apėmė noras nugalėti mirtį, kad jie negalėjo susitelkti
jokiai kitai užduočiai. Jie pražudė save begalinėse paieškose. Naudojo savo jėgą mokydamiesi savąją
sąmonę perduoti daiktams. Šis gebėjimas jiems nesuteikė asmeninės laisvės. Jie pamiršo savo
vienintelį tikslą ar ketinimą. Tam tikra prasme jie buvo pasmerkti beviltiškoms paieškoms. Kuo
įnirtingiau jie ieškojo, tuo labiau tolo nuo savo dvasinio centro.
Jie pamiršo savo tikruosius tikslus ir ketinimus. Pamiršo, kad gyventi – tai siekti darnos tarp
savęs ir žemės. Nagvalių paskirtis – suteikti savo žmonėms daugiau dvasinio sąmoningumo, tačiau jie
nusprendė nugalėti visatą. Jie negalėjo ar nenorėjo atsisakyti savo troškimų. Visų pirma jie buvo
kariai, o tik paskui – dvasinės būtybės. Jie visą savo dėmesį skyrė laimėjimams fizinėje realybėje,
užuot tyrinėję savo dvasinę prigimtį.
Kai žuvis ištraukiama iš vandens, kad ir kaip godžiai kvėptų orą, ji vis tiek užtrokšta, nes vanduo
– jos išlikimo elementas. Mes esame dvasinės būtybės, tad nesvarbu, kaip įnirtingai stengsimės
susitelkti vien į šią tikrovę, to maža, kad išliktume. Privalome augti dvasiškai. Senieji Nagvaliai taip
puikiai valdė fizinį pasaulį, jog panoro gyventi amžinai. Užuot mirties valandą bent kartą perkėlę
savąją sąmonę į negyvą daiktą, jie patys pakliūdavo į šios tikrovės spąstus, negalėdavo šios tikrovės
valdyti ir tapdavo negyvų daiktų belaisviais.
Pamažu ėmiau suvokti, jog vienas iš šio mokymo pavojų – tikimybė išklysti iš savo kelio.
Pernelyg svarbiu dalyku laikydama šios tikrovės valdymą galėjau kaipmat pamiršti savo tikruosius
norus. Jėga buvo labai gundanti. Supratau, kokie iš tiesų reikšmingi yra mano ketinimai. Kodėl nutariau
mokytis pas Migelį? Pirma, dėl smalsumo, antra, siekiau laimingesnio asmeninio gyvenimo. Norėjau
būti laiminga, o mano laimės apibrėžimas buvo labai primityvus įsitikinimas, jog laimė slypi
išoriniame pasaulyje, vis dar buvo stiprus, aš tebetroškau daugiau pinigų, būsto pakrantėje ir tobulų
santykių, kurių dėka tapčiau laimingesnė. Dabar žinau, kad visa tai yra puiku, tačiau laimingesnė
jaučiuosi dėl to, ką sakau sau, o ne dėl to, kad turiu šiuos daiktus. Mano laimę lemia mano sąmonė.
Ėmiau nagrinėti savo ketinimus. Pasitariau su Migeliu, šis atsakė, jog atėjo laikas mokiniams
savaitgalį keliauti į kalnus. Labai laukiau šios kelionės. Nebuvau mačiusi sniego nuo to laiko, kai
išvykau iš Vermonto, bet jo kažkodėl nepasiilgau. Susitikome šventykloje ir iškeliavome į kalnus. Ilgai
klaidžioję radome trobelę. Kol iki jos atėjome, sutemo. Buvo šalta, užtat žvaigždės mirgėjo tiesiog
magiškai.
Židinyje užkūrėme ugnį, tada Migelis liepė susėsti anapus prie durų ir šviečiant žvakei stebėti
savo atvaizdus ant durų stiklo. Oras buvo ramus, žvakės liepsna vos vos pleveno. Man seniai buvo taip
šalta. Prireikė kelių minučių, kad nustočiau kalenusi dantimis, ir netrukus ėmiau negiliai medituoti.
Pirmą kartą meditavau su grupe atmerktomis akimis. Kai pažvelgiau į durų stiklą, visi mano
bendramoksliai buvo įgavę gyvūnų pavidalus. Mane tai nepaprastai sujaudino. Pirmą kartą regėjau ne
tik save, bet ir kitus žmones keičiant pavidalus. Vakaro ramumoje pamažu tvenkėsi grupės jėga.

49
 Staiga pakilo smarkus vėjas ir užpūtė žvakę. Visi apstulbę turėjo grįžti į šią tikrovę. Trobelėje irgi
buvo šalta, todėl susispietėme priešais židinį. Migelis plačiai šypsojosi. Aš laukiau, kol jis pradės
pasakoti baisias istorijas apie vaiduoklius, tačiau jis tik nusižiovavo ir pranešė, jog laikas miegoti.
Kitą rytą pabudau labai anksti. Man klaikiai skaudėjo akį. Ji ašarojo ir tvinkčiojo. Kai nuėjusi
prie čiaupo ėmiau vilgyti akį šaltu vandeniu, prisiartino Migelis. Jis susirūpinęs paklausė, kas nutiko
mano akiai. Norėjosi jį užmušti ar bent pasakyti: „Kvaily, ar nematai, kad man skauda?“ Jis ženklu
parodė sekti paskui jį į lauką, paskui prispaudė savąją ranką prie skaudančios akies ir liepė
atsipalaiduoti. Kitas mokinys taip pat padėjo „nusiurbti“ skausmą. Šis sumažėjo. Akis nustojo ašaroti
man to net nepastebėjus. Kol kiti nubus, su Migeliu nutarėme pasivaikščioti.
Diena išaušo giedra ir vaiski. Saulė jau beveik šildė. Ėjome tolyn senuoju stovyklavietės taku.
Ilgai gyvenus mieste kalnų oras atrodė gaivus ir švarus. Mus gaubė ramybė ir tyla.
Sustojome prie medžio. Migelis liepė sutelkti dėmesį į mus nervingai stebinčią voverę. Kai man
tai pavyko, pajutau, kad šalia stovi būtybė. Pažvelgiau į Migelį, šis tarė, jog ta būtybė – mano
saugotojas. Migelis paragino mane leisti sąmonei sekti paskui dėmesį. Staiga pajutau sėdinti ant šakos
ir žiūrinti į save. Išsigandau. Akimirksniu vėl atsiradau šalia Migelio.
Šis liepė pabandyti dar kartą. Pamažu vėl pajutau esanti voverės kūne. Supratau, kad ji viską
jaučia kitaip. Voverės tikrovės suvokimas buvo visiškai kitoks nei mano. Ji įdėmiai mus stebėjo. Tas
dėmesio sutelkimas į mus jai leido valdyti situaciją. Nežinau, ar žodis „valdymas“ šiuo atveju yra
tikslus, tačiau ji nutuokė, jog sugebės atitinkamai reaguoti. Voverė jautėsi saugi, nes žinojo, jog gali
staiga pasprukti. Man pradėjus tyrinėti jos kūną ir pojūčius, ji mane „pastebėjo“ ir spruko šalin. Voverė
liuoktelėjo į kitą medį ir garsiai mane išplūdo tarsi sakydama: „Šalin iš mano kūno“. Aš įsiveržiau į jos
teritoriją, o jai tai buvo tikrai neįprasta. Mane pralinksmino jos pasipiktinimas.
Migelis pagyrė, kad gerai atlikau užduotį. Jis aiškino, jog svarbu tyrinėti savo fizinę tikrovę visais
įmanomais būdais. Mes, žmogiškosios būtybės, dažniausiai esame ribotos. Dažnai mūsų dėmesys
sutelktas į pinigus ar kitus materialius dalykus ir mes tiesiog pamirštame mėgautis gyvenimu. Gyvūnai
visuomet gyvena dabartyje. Jie niekados nesuka sau galvos dėl praeities ir džiaugiasi gyvenimu
kiekvieną akimirką. Pasak Migelio, mes galime daug ko išmokti iš gyvūnų. Mūsų potyriai ypač keičiasi
tuomet, kai į ką nors taip sutelkiame dėmesį, kad „tampame“ juo. Migelis sakė, kad dvasios kariui
svarbu tausoti energiją, ir įspėjo neeikvoti jos bandant suvokti nežinomybę.
Norėjau išsamiau panagrinėti nežinomybės sąvoką, tačiau Migelis keistai tylėjo. Jis lėtai kulniavo
atgal į trobelę. O joje buvo baisus sambrūzdis. Kiekvienas stengėsi pasigaminti pusryčius mažytėje
virtuvėje. Čiupau bananą ir nuėjau į aikštelę už namo. Ten stovėjo Migelis ir žvelgė į slėnį apačioje.
Paprastai pamačiusi, kad jis yra taip nusiteikęs, jo netrukdydavau. Visgi šį kartą prakalbau apie
netvarką viduje. Paskui paklausiau, kodėl jis skatina mokinius varžytis tarpusavyje. Migelis paaiškino,
jog tai yra tam tikras jėgos reiškimosi būdas. Man atrodė, jog tai „senolių“ palikimas. Kai tai
paminėjau, jis labai suirzo. Jo žvilgsnyje neliko jokio švelnumo. Akimirką tapo smalsu, kaip jausčiausi
atsidūrusi Afrikos tapyro kailyje. Nervingai nusišypsojau, Migelis nusisuko ir vėl žiūrėjo į slėnį.
Sugrįžau atgalios.
Po kurio laiko Migelis grįžo ir atsisėdo prie židinio. Mokiniai susibūrė aplinkui, o jis lėtai
pradėjo kalbėti. Priminė, kad jėga yra pavojinga, kad lengva išklysti iš kelio, jeigu tiksliai nežinai savo
ketinimų. Jis kalbėjo, jog kai kurie žmonės, esantys šiame kambaryje, piktnaudžiauja jėga ir naudoja
jos blogąsias ypatybes. Migelis prisipažino medituodamas ieškojęs atsakymo, paskui pridūrė nežinąs,

50
ar šiuos mokinius mokys toliau. Jėgos kelias visuomet akylai sergstimas nuo tų, kurie nori juo
piktnaudžiauti. Pasak Migelio, jis supratęs, kad jėga pati savaime yra didis saugotojas. Kariai negali
tobulėti, jei jų širdys ir ketinimai netyri.
Jėga – nuostabi dovana, taip pat didelė atsakomybė. Ji gali būti mylinti mokytoja ar žiaurus
užduočių meistras. Mes renkamės. Ar norime švaistyti gyvenimą bandydami suprasti nežinomybę, ar
norime mėgautis visatos meile? Ar norime tenkinti savo savanaudiškas užgaidas, ar padėti kitiems?
Mokiniai sutrikę ėmė muistytis. Kambaryje tapo slogu ir trošku. Niekas nedrįso pakelti akių.
Dažnai klausdavau Migelio, kodėl jis tebemoko kai kuriuos mokinius. Vienas mokinys išties buvo
nepaprastai ūmus. Aš atsisakiau dalyvauti, kai jis vadovavo grupės meditavimui. Maniau, jog Migelio
pareiga – saugoti žinias. Tačiau Migelis manė, kad jo pareiga – mokyti kiekvieną, kuris pas jį atėjo.
Jutau, jog užsimerkiu ir imu medituoti. Mačiau visus grupės narius kaip grynąją energiją. Šiame
lygyje nebuvo jokių varžybų ar blogų ketinimų. Visi buvome vienodi – vien tyra meilė. Supratau, kad
galbūt dabar mano bičiulis išklys iš savojo kelio, bet jis vis tiek į jį kada nors sugrįš. Nerimauti dėl to
tikrai nevertėjo. Baigiau medituoti džiugia širdimi.
Kai atsimerkiau, Migelis šypsodamasis paprašė papasakoti, ką manau. Netrukus grupė išsibarstė.
Leisdamasi žemyn jaučiau, jog kai kuriuos grupės narius matau paskutinį kartą. Taip pat žinojau, kad
jų nesmerkiu. Geriau liksiu neutrali, pamaniau.
Po kelių dienų paplūdimyje susidūriau su juodai apsirengusiu nepažįstamuoju. Jis atrodė
grėsmingai ir aš išsigandau. Neramiai apsidairiau. Paplūdimys buvo tuščias! Suvokiau, kad pati to
nepastebėdama patekau į kitą tikrovę. Mane pagavo siaubas, ėmiau bėgti. Skuosdama nosies tiesumu
prisiminiau, kad kažkas iš mokinių patarinėjo neapsigauti dėl išvaizdos. Tai, kad nepažįstamasis buvo
apsirengęs juodai, dar nereiškė, jog jis yra piktas, tad nusprendžiau pasikliauti savo širdimi. Kai
pradėjau jausti nepažįstamojo esmę, supratau, kad jis švelnus ir visiškai negrėsmingas. Sustojusi
atsigręžiau norėdama į jį pasižiūrėti.
Jis nusišypsojęs pasakė, kad aš gerai išmokusi šią pamoką. Paaiškino, jog mano širdis mane
visuomet ves teisingu keliu, jeigu tik klausysiu jos, o ne proto. Jis prisipažino atsiradęs čia norėdamas
pamokyti apie nematomus dalykus. Nepažįstamasis švelniai apgaubė mane savo apsiaustu ir dingo. Vėl
stovėjau paplūdimyje, pilname žmonių. Keliavau tolyn, sveikinausi su pažįstamais žmonėmis, tačiau jie
į mane nekreipė dėmesio. Man buvo keista, bet ėjau toliau.
Kitą rytą nepažįstamąjį, sutiktą paplūdimyje, pamiršau. Išėjau į darbą ir vėl pastebėjau, kad
žmonės manęs tarsi nepastebi. Priešpiečių metu mane tai itin erzino. Netgi priėjus prie žmonių ir juos
užkalbinus, šie elgėsi taip, tarsi manęs ten iš viso nebūtų. Mane apėmė įtūžis, negalėjau atsistebėti, ką
aš visiems padariau. Kai grįžau namo po darbo, šuo manimi taip pat kažkodėl nesidžiaugė.
Pavakare išėjau pasivaikščioti į paplūdimį ir prisiminiau tą nepažįstamąjį. Svarsčiau, gal galėčiau
jį surasti, jei jau čia esu viena. Rodės, jog jis negalėjo būti toli. Netrukus pajutau jo buvimą, o paskui ir
išvydau. Nusišypsojęs jis paklausė, ar man patiko būti nematomai. Žvilgtelėjusi į jo šypseną
pagalvojau, kad turbūt visi mokytojai šypsosi savo mokiniams vienodai. Nuo tos minties man iš
pradžių palengvėjo, bet tuoj pat apėmė pyktis. Keistasis nepažįstamasis vis dar šypsodamasis aiškino,
jog būti nematomam – nuostabi dovana. Tai priemonė, kurią galiu naudoti apsaugai, taip pat kaupdama
jėgą. Jis sakė, jog galiu tapti nematoma ir atskleisti tikruosius žmonių ketinimus, kad žinočiau, kaip
elgtis. Pasak jo, naudodamasi šiuo gebėjimu galiu prisėlinti prie savo priešininkų. Aš abejojau, ar to
norėčiau.

51
 Nepažįstamasis kalbėjo, jog tapti nematomu – tai dovana, kurią įteikęs keliems žmonėms.
Paklausiau, kodėl susiradęs mane, o jis atsakė, kad aš turinti atvirą širdį. Energiniame lygyje jis parodė,
kaip įsisupti į apsiaustą ir tapti nematoma. Man buvo nelengva virsti nematoma, bet dar sunkiau – vėl
tapti matoma. Kartais aš vis dar jaučiuosi taip, tarsi slėpčiausi po tuo apsiaustu, ir turiu sau priminti, jog
nereikia baimintis šviesos. Jis paragino mane įsigilinti į šį gebėjimą ir juo mėgautis. Vėl atsiradau
paplūdimyje, pilname žmonių. Gaila, nespėjau kaip reikiant pajusti, koks tykus buvo anas pasaulis.

Devintas pratimas

Kad išsiugdytume gebėjimą pajusti mus supančią energiją, reikia praktikos. Susiraskite parko
suolelį ar kokią vietą, kur galėtumėte netrukdomi sėdėti ir stebėti žmones. Aš nešioju akinius, tad
niekas nemato, kad stebiu. Užsimerkite ir pajuskite žmonių energiją. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip jūsų
energijos laukas yra veikiamas ar pasikeičia, kai kas nors į jį įeina. Stenkitės pajusti, kas įvyko, o
tuomet atsimerkite. Patikrinkite, ar atspėjote. Ar jaučiate skirtumą tarp vaikų ir suaugusių? Bandykite
suvokti , ką apie juos sužinote tiesiog stebėdami.
Tai pratimas, padedantis išsiveržti iš riboto pasaulio suvokimo. Protui didžiulę įtaką daro jo
polinkis viską filtruoti, todėl mūsų gyvenimo suvokimas ribotas. Nesidairydami pasistenkite
prisiminti, kokios spalvos kambario, kuriame sėdite, sienos. Kitą dienos dalį sąmoningai stebėkite jus
supančią aplinką.

Ką jūs „filtruojate“ savo sąmone?

Ar dažnai pasikliaujate intuicija ir kas nutinka, kai jos nepaisote?

Kai „žinote“, kad kažkas yra negerai, atsižvelgiate į tai, ar to nepaisote?

Ar jums naudinga likti nežinioje ir nepaisyti informacijos apie save?

52
 X
STALKELRIAI IR SAPNUOTOJAI

Tik sapnuotojas gali pakeisti sapną.

Pamokų pobūdis vėl pasikeitė. Migelis aiškino, jog mokiniams labai svarbu patiems dėstyti ir
tokiu būdu mokytis. Jis įrodinėjo, kad mokiniai priverčia mokytoją mokytis. Saritos pirmajai mokinių
grupei prireikė trejų metų, kad jie pasiektų tokį lygį, kurį mes pasiekėme mažiau nei per metus. Pasak
Migelio, jo mokymasis nepaprastai paspartėjo, kai jis pradėjo mokyti mus. Jis pranešė, kad pratybos
vėl prasidės po kelių savaičių ir kad keli iš mūsų bus atsakingi už naujų mokinių mokymą. Pirmosios
pamokos kainavo daug nervų. Ironiška, bet jau pirmąjį vakarą naujieji mokiniai palaikė mus tikrais
žinovais.
Už pirmąją pamoką buvo atsakingas Franciskas. Jis buvo labai malonus žmogus, kaip ir Migelis,
stengėsi kalbėti angliškai. Buvo įsitempęs, dažnai nutildavo norėdamas įsitikinti, ar vartoja tinkamus
žodžius. Jis užsikirsdamas aiškino visatos prigimtį. Galiausiai Migelis pareiškė, kad „paskaita“ baigta,
nusišypsojo ir pasakė, kad klausimus, jei jų yra, galima duoti jam, Franciskui. Atrodė, jog šis tuoj ners
po kilimu. Tačiau viskas baigėsi linksmai.
Mano pratybų apimtis sumažėjo dvigubai. Pradedantieji susimaišė su smalsiais tyrinėtojais, dauguma
pas Migelį mokėsi asmeniškai, taip pat lankė pamokas bei skaitė paskaitas. Po kelių dienų visi
pradedantieji susirinko šventykloje ir mes drauge meditavome. Buvau nugrimzdusi į gilią meditaciją,
kai mane kažkas užpuolė.
Įgavusi erelio pavidalą, aš skridau dairydamasi aplinkui, mėgaudamasi laisvės pojūčiu, kokį
visuomet išgyvendavau. Jaučiausi visiškai atsipalaidavusi, bet netikėtai mane užpuolė kitas erelis. Iš
pradžių išsigandau ir sprukau šalin, bet anas erelis nusekė iš pasakos. Staiga pradėjau kautis. Žinojau,
kad jei pralaimėsiu mūšį šiame lygyje, mane gali smarkiai sužeisti ar net nužudyti. Puolimas buvo
nuožmus, jaučiau, kad pralaimiu. Tuomet pakeičiau pavidalą ir virtau didžiule kate. Kai erelis vėl
mane puolė, smogiau letena su iškištais nagais ir nubloškiau tą paukštį. Tą akimirką visiškai
apsvaigusi vėl atsiradau kambaryje.
Netrukus priėjau prie vienos patyrusios mokinės ir papasakojau jai, kas įvyko. Ji susirūpinusi
patikrino, ar mano eterinis kūnas nesužeistas. Nebuvau sužeista, bet jai knietėjo sužinoti, kas mane
buvo užpuolęs. Jaučiau kaltę, kad sužeidžiau kitą erelį, bet ji paaiškino, jog elgiausi teisingai. Ji taip
pat įspėjo, kad nuo tol medituodama būčiau budri ir saugočiausi nakties metu.
Kai apie tai papasakojome Migeliui, šis atsakė žinojęs, kad kažkas panašaus įvyks. Mūsų grupės
galia stiprėjo ir atkreipė kitų būrių dėmesį. Pasak Migelio, atėjo laikas mums tapti kariais ir išmokti
grobti jėgą. Nuo tų žodžių man tapo nejauku. Niekada nepritariau tokioms varžyboms. Mano
užpuolimas norint pagrobti jėgą anaiptol nepanėšėjo į pramogą. Jėgos grobimas ir varžybos neatrodė
labai dvasingi dalykai. Nenorėjau patikėti, kad kova yra būtina ugdant dvasingumą. Kai apie tai
užsiminiau Migeliui, šis atsakė, jog būti kariu – viena iš Nagvalio kelio ypatybių.
Mintis apie varžybas ir kovą mane pribloškė. Man tai atrodė itin vyriška dvasinės energijos
interpretacija. Aš tiesiog „žinojau“, jog tai nebūtina, tačiau nebuvau įsitikinusi, jog galiu prieštarauti
Migeliui vadovaudamasi vien savo nuojauta. Vėliau, kai Migelis pasakė, jog mano mokymasis pas jį

53
baigtas, jis patarė man eiti savo keliu ir mokyti savo būdu. Mano būdas nepripažįsta jokių varžybų ir
jokio smurto. Visuomet iš visų jėgų stengiausi mokytis siekti energijos tyriausiais metodais.
Anksčiau Migelis buvo pasakojęs, kaip žmonės siurbdavo informaciją iš eterinio lygio ir ją
perdirbdavo. Jis sakė, jog yra du informacijos kaupimo būdai: sapnuotojo ir stalkerio. Pasak Migelio,
vienas iš šių būdų žmogui yra pagrindinis, tačiau galime taikyti ir abu. Tai ypatingi informacijos
kaupimo būdai ir nė vienas nėra prastesnis už antrą. Tam tikra prasme tai yra dešiniarankio ir
kairiarankio žmogaus analogija. Viena ranka iš esmės nėra geresnė už kitą, bet mums paprastai
patogiau naudotis ta arba ana.
Sapnuotojai – žmonės, meditacijų metu regintys vizijas ar matantys pasakojimus. Jie regi
vaizdus, o paskui vertina gautą informaciją. Energiniame lygyje jie kaupia eterinę energiją, arba
informaciją, tada ši keliauja į smegenų atminties banką. Žmogus pradeda matyti vaizdus. Šie vaizdai
vertinami priklausomai nuo žmogaus įsitikinimų, individualios simbolikos ir troškimų. Galima sakyti,
kad informacija „išverčiama“ dukart: pirmą sykį ją „išverčia“ sąmonė, antrą – asmenybė.
Stalkeriai – tai žmonės, kurie tiesiog žino informaciją. Jie negali pasakyti, iš kur atkeliavo
informacija ar kaip ją sukaupė, paprasčiausiai jie įsitikinę, jog žino. Stalkeriams nereikia energijos
„išversti“, nes ši jiems reiškiasi baigta forma. Energiškai jie gauna informaciją kaip vientisą žinių
bloką. Kai Migelis pranešė man, jog esu stalkeris, paaiškėjo, kodėl nuolat jausdavau sumaištį. Visą
gyvenimą aš žinodavau, kokia yra reikalo esmė, bet nesuprasdavau kodėl. Taip pat paaiškėjo, kodėl
kai matydavau vizijas meditavimo metu, paprastai grįždavau sukaupusi gausybę informacijos.
Migelis sakė, jog abu energijos gavimo būdai turi trūkumų. Sapnuotojai gali žūti savo sapnuose
arba išprotėti. Jie gali klaidingai aiškinti sapnus ir nesuvokti tikrosios energijos prasmės. Stalkeris,
kaupdamas informaciją, turi būti budrus ir atviras. Jis privalo būti budrus, kadangi visata retai iš anksto
perspėja apie siunčiamas žinias.
Kitos pamokos metu Migelis ėmė kalbėti apie vidinę drausmę. Pasak jo, atėjo laikas tapti
drausmingesniems, kitaip tariant, turime būti itin atsidavę savajam keliui. Jis priminė senolius. Senoliai
tikėjo, jog privalo nugalėti mirtį, o dėl to jiems reikėjo sukaupti daug jėgos. Vienas iš paprasčiausių
būdų gauti šios jėgos – pavogti ją iš kitų Nagvalių ir jų grupių. Daugelis Meksikos Nagvalių vis dar
puoselėja šiuos principus. Mano užpuolimas akivaizdžiai įrodė, jog mūsų grupė buvo pastebėta. Atėjo
laikas mokytis apsiginti.
Pasak Migelio, puikus būdas tapti budresniam ir drausmingesniam – išmokti sąmoningai
sapnuoti. Tokiame sapne sapnuotojas, ramiai sau miegodamas, sąmoningai žino, jog sapnuoja. Kai
sapnuotojas „pabunda“ sapne, jis gali pradėti keisti sapną ir jį valdyti. Jei pabundate sapne ir jus
persekioja, galite keisti savo dydį, pabėgti ar pats vytis persekiotoją. Migelis aiškino, kad pabudę sapne
galime keliauti, rinkti informaciją, didinti savo galią. Pasak jo, taip mokomasi bilokacijos paslapčių
arba gebėjimo būti dviejuose vietose tuo pačiu metu.
Migelis pabrėžė, jog sunku išsiugdyti gebėjimą sąmoningai sapnuoti. Tam reikia geros vidinės
drausmės. Bet jei susikaupę mokysimės sąmoningai sapnuoti, sakė jis, mums pasiseks. Sunkiausia būti
budriam sapnuojant. Migelis aiškino naudojąs knarkimą kaip psichinį žadintuvą. Miegodamas jis girdi
savo knarkimą, kuris jam primena, kad reikia pabusti sapne.
Jis teigė, jog jei mes užmigdami susitelksime į pabudimą sapne, galiausiai mums tai pavyks. Taip
pat minėjo, kad sapne reikia ieškoti veidrodžio ir j jį pažiūrėti. Tai mums turėtų padėti tapti sapne
sąmoningiems. Nuo tokio pasiūlymo man pašiurpo oda. Mano psichikoje tvyrojo pabaisos vaizdas,

54
atsispindintis veidrodyje. Migelis dar kartą pabrėžė, jog mes privalome karštai trokšti tapti sąmoningais
sapnuotojais.
Man toptelėjo mintis, jog būtų neblogai perprasti bilokaciją: tuomet galėčiau į darbovietę nusiųsti
savo antrininkę. Antra vertus, kartą nuėjusi miegoti visai nenoriu būti „pažadinta darbui. naktį norėjau
tiesiog miegoti. Dažnai laukdavau šio meto, kad galėčiau tapti nesąmoninga. Pradėjus mokytis pas
Migelį, mano sapnai pasidarė labai keisti. Anaiptol nebuvau tikra, ar noriu nubusti ir aktyviai juose
dalyvauti. Migelis dar anksčiau man patarė rašyti sapnų sąvadą. Dabar jis priminė mums, kad šis
sąvadas yra viena iš pakopų siekiant sąmoningo sapnavimo, nes padeda prisiminti sapnus.
To vakaro meditavimas buvo pakankamai ramus. Migeliui ėmus spaudinėti mano jėgos taškus,
šįkart sugebėjau atsipalaiduoti ir netgi atsargiai patikinau save, jog esu saugi. Kai grįžau iš meditavimo
būsenos, prisiminiau, kad Migelis ir Sarita dažnai atkeliaudavo į mano sapnus. Grupė skirstėsi, bet keli
iš mūsų užtrukome prie šventyklos ir ėmėme lyginti savuosius sapnų sąvadus. Mūsų prisiminimai apie
tai, kaip Sarita su Migeliu sapnuose pas mus ateidavo, visiškai sutapo. O Migelis, kuris ėjo pro šalį
savojo automobilio link, tik nusišypsojo savo įprastine šypsena.
Tą vakarą važiuodama namo ėmiau galvoti apie sąmoningą sapnavimą. Pradėjau savo gyvenimą
lyginti su sapnu. Daugelį metų aš miegojau manydama, kad gyvenimas – išties tikras ir konkretus.
Sąžiningai puoselėjau tėvų ir visuomenės man įpirštas nuostatas bei įsitikinimus.
Kai pradėjau mokytis, tas sapnas ėmė sklaidytis. Ėmiau abejoti savo įsitikinimais ir išgyvenimais.
Galima sakyti, pradėjau keisti savo gyvenimo arba sapno, kuriame gyvenau, turinį. Suvokiau, jog galiu
tai laikyti sąmoningu nubudimu gyvenimo sapne. Aš galiu pabusti ir pradėti keisti savo gyvenimą.
Gyvenimas tikrai gali tapti procesu, kurio metu mes mokomės sąmoningo gyvenimo.
Po kelių dienų sapnavau nepaprastai ryškų sapną. Sapnavau, jog skrendu į tolį būdama žmogumi,
visaip vartausi ore ir paprasčiausiai mėgaujuosi. Greitai skrisdama virš tam tikrų jėgos linijų išvydau
vieną mokinę, apačioje stovinčią ant žemės. Mes pradėjome kalbėtis ir ji tarė, jog iš tikrųjų aš negaliu
taip elgtis. Iš pradžių apėmė nerimas, bet paskui pažiūrėjau į ją ir atsakiau, jog visiškai akivaizdu, kad
aš skraidau. Paklausiau, ar ji nenorėtų paskraidyti drauge. Ji kiek padvejojo, paskui atskrido pas mane.
Netrukus pradėjome rungtyniauti. Mums buvo labai smagu. Praskridome virš vyrų, įsikorusių į telefono
stulpus, ir juos baisiausiai išgąsdinome. Mes abi ilgai kvatojome, o paskui aš pabudau.
Kitą rytą, prisiminusi sapną, jaučiausi emociškai pakylėta, man buvo smagu prisiminti
apstulbusius tų vyrų veidus. Tą pačią dieną sutikau savo draugę. Man nespėjus prasižioti, ji paklausė, ar
nesapnavau naktį, kad skraidau. Kai atsakiau teigiamai, mes palyginome savo užrašus ir suradome
vieną skirtumą – ji neprisiminė vyrų, kuriuos mudvi išgąsdinome.
Kiekvieną rytą užsirašinėjau savo sapnus. Atrodė, jog kasdien aš jų prisimindavau vis daugiau ir
kad jie tebėra labai intensyvūs. Paaiškėjo, kad juose labai daug laiko praleidžiu su Migeliu ir Sarita.
Viename ypač ryškiame sapne jie greitakalbe kažką sakė ispaniškai. Pamenu, apėmė keistas jausmas,
kai sau pasakiau, jog sapnuoju, todėl panorėjusi galiu suprasti ispaniškai. Tą pačią akimirką pradėjau
suprasti viską, ką jie kalbėjo. Tuomet dar tikrai nesuvokiau, jog sąmoningai sapnuoju.
Sarita iškart pradėjo kalbėti apie moteriškosios prigimties galią. Ji sakė, kad dėl tos galios
Nagvaliai savo būriuose visuomet turėdavo moterų. Tiesą sakant, moterys yra stipresnės būtybės nei
vyrai. Moteriška energija tiesiogiai susijusi su savo dvasine esme. Sarita pabrėžė, kad labai lengva
užmiršti mokymosi tikslą ir ryšio su savo moteriškumu svarbą. O juk vien tik galia yra dvasinės kilmės,
visa kita tėra iliuzija.

55
 Visuomenė visuomet pabrėžia vyriškos energijos vertę. Didžiojoje dalyje bendruomenių moterys
buvo laikomos antrarūšėmis pilietėmis. Sarita prisipažino, jog jai mokantis šioms ribotoms nuostatoms
teko atkakliai priešintis. Dažnai jos kartos moteriškos lyties kūdikius vos gimusius nužudydavo.
Mergaitės visiškai nebūdavo vertinamos. Pasak jos, vienas didžiausių jos iššūkių buvo nugalėti
nuostatą, kuri buvo neigiama jos pačios atžvilgiu – kad vyrai vertesni už moteris. Kol ji neperžengė per
save, tol negalėjo tapti ta galinga hilere ir mokytoja, kokia yra dabar. Sarita sakė, kad daugelis vyrų,
susidūrę su jos galia, šią stengėsi iš jos pavogti. Vis dėlto ji nugalėjo ir tapo labai gerbiama, netgi
garbinama.
Sarita pripažino, jog istorija rodo, kad didžiausi mokytojai buvo vyrai. Praeityje niekas
neprieštaravo šioms tradicijoms, bet dabar atėjęs metas grąžinti moteriškumą ir jį gerbti. Moteriškumas
ir Motina Žemė yra viena. Vien tik moterys ir dievai gali kurti gyvybę. Žmonės atsirado iš Motinos
Žemės įsčių, tad galime prisiminti tiesą. Mes gimėme, todėl turime prisiminti savo vienybę su
didžiuoju Kūrėju. Mūsų laimė priklauso nuo atsidavimo Kūrėjui ir grįžimo į savuosius namus. Mes
visuomet buvome viena su šia didžia kūrybine energija. Iš tikrųjų niekados neiškeliavome iš savo
namų, tačiau manome, kad jų netekome. Mūsų moteriškosios pusės grąžinimas ir jos galios bei grožio
pripažinimas yra pirmasis žingsnis pakeliui į savuosius namus.
Sarita sakė, kad jai liūdna dėl to, kad moterys, kurios moko kitas moteris, dažniausia nekenčia
savojo moteriškumo. Mums būtina su juo susilieti. Turime susigrąžinti savo švelnumą ir prisiminti, jog
mūsų stiprybę lemia šis silpnumas. Mes niekados netapsime saugios, jei slėpsimės už saugių sienų ar
už vyro pečių. Būsime saugios tuomet, kai susigrąžinsime savo prigimtinę teisę, savo moterišką galią.
Pernelyg ilgai stengėmės puoselėti savo vyriškąją pusę. Vyriška energija jau suderinta, atėjo laikas
suderinti savo moteriškąjį aspektą.
Ji priminė man, jog ši žinia skirta ne tik moterims, bet ir vyrams. Atėjo laikas mums visiems
gyventi tikresnės pusiausvyros ir darnos kupiną gyvenimą. Kovų ir varžybų metas baigėsi. Reikia
suvokti, jog tikroji galia ir stiprybė slypi meilėje ir įvertinime. Sarita liepė man gilintis į moteriškas
savybes, nes aš surasianti tikrąją stiprybę moteriškais būdais. Moterys visuomet buvo mylimosios,
gailiaširdės, mokėjo puoselėti šeimą. Sarita ragino mane susilieti su šia stiprybe ir išmintimi. Pasak
jos, vien moterys yra galingos savo prigimtimi, o vyrams reikia moteriškos energijos, kad jie pasijustų
pilnaverčiai.
Nubudusi labai stebėjausi. Vos pamačiusi, Sarita visuomet šiltai mane pasitikdavo, imdavo
kažką kalbėti, tačiau niekuomet nesuprasdavau, ką ji sako. Gulėjau lovoje mąstydama apie tai, ką ji
papasakojo sapne. Jos požiūris nepaprastai skyrėsi nuo visuomenės požiūrio į vyro ir moters
vaidmenis.
Po kelių dienų papasakojau Migeliui apie savo sapną. Jis buvo susijaudinęs, tačiau atrodė šiek
tiek susierzinęs ar sutrikęs. Vėliau, kai užsiminiau apie Migelio reakciją vienai mokinei, ši nusijuokusi
atsakė, jog Sarita visuomet erzindavo Migelį dėl jo įsitikinimų apie vyrų viršenybę. Prasidėjo įdomus
tyrinėjimo etapas. Aš vis giliau smelkiausi į savo moteriškumo centrą.
Kas dieną pilnatvės ir visapusiškumo pojūtis darėsi stipresnis. Mano ilgametė kritika ėmė virsti
atjauta. Jaučiausi švelnesnė ir tuo pačiu metu stipresnė. Pastebėjau, jog pasikeitė net mano eisena.
Didžiąją laiko dalį jausdavausi rami. Vos tik Sarita mane pamatydavo, ji plačiai nusišypsodavo ir
pritariamai linksėdavo. Kai pradėjau susikaupusi mokytis sąmoningos sapnuotojos paslapčių, tokių
permainų tikrai nesitikėjau.

56
 Dešimtas pratimas

Norėdami tapti sąmoningais sapnuotojais, pirmiausia turite išmokti prisiminti sapnus. Prieš
užmigdami įtikinkite save, jog norite atsiminti sapnus. Šalia pasidėkite bloknotą bei rašiklį ir pabudę
iškart užrašykite, ką sapnavote. Jeigu jums sunku prisiminti, prieš miegą išgerkite kelias stiklines
vandens. Tuomet dažniau pabusite ir eidami į tualetą prisiminsite savo sapnus.
Kai sugebėsite prisiminti visus savo sapnus, galėsite pradėti praktikuoti sąmoningą sapnavimą.
Eidami miegoti priminkite sau, jog sapne pabusite, nors jūsų kūnas miegos. Kartokite tai, kol pavyks.
Kai kuriems žmonėms prireikia metų, kiti tai sugeba išmokti labai greitai.
Sapnai – tai vartai į jūsų sielą. Galite naudoti savo sapnų sąvadą ieškodami įžvalgų. Vienų sapnų
prasmės akivaizdžios, kitų subtilios. Jūs visuomet galite išnagrinėti savo sapnus įvairiais požiūriais,
įvairiais aspektais. Kiekvienas žmogus turi savo vidinę simboliką, tad sapnininkai nėra itin naudingi.
Jūsų simbolių prasmės gali būti visai kitos nei sapnininko autoriaus. Išnagrinėkite savo sapną.
Iš pradžių apmąstykite paviršutinę prasmę. Ką šia istorija jums norima pasakyti? Kokią žinią šis
sapnas jums siunčia?

Ar sapno veikėjai pažįstami, ką jie vaizduoja? Ką jie stengiasi jums pasakyti?

Paskui patys tapkite sapno personažais, ar elementais, ir paklauskite savęs šių klausimų:
Kokią žinią nori man perduoti ir ką simbolizuoji?

Kaip gali man padėti? Kodėl man prisisapnavai?

Kaip aš galiu panaudoti šią informaciją, kad pakeisčiau savo gyvenimą?

Kai pajutote, jog supratote sapną, padėkokite jam. Jeigu vis dar nesuprantate jo reikšmės,
paprašykite sapno, kad padėtų suvokti šį. Taip pat sapnus galite naudoti ypatingai informacijai gauti.
Kai tik išmoksite prisiminti savo sapnus, paprašykite sapno tam tikra tema.

57
 XI
MAGIJA IR JĖGA
Įsivaizduokite patį geriausią dalyką, koks tik jums gali nutikti gyvenime, ir žinokite, jog visata jį
gali įsivaizduoti kur kas geriau.

Po to, kai sapnavau sapną apie Saritą, mano gyvenimas įgijo siurrealistinių bruožų. Visuomet
kažkodėl buvau padauža, tad prisilietimas prie savo moteriškosios pusės buvo nuostabus išgyvenimas.
Kartais dėl savo pažeidžiamumo jausdavausi labai blogai, tačiau dažniau patikdavo būti minkštai ir
švelniai. Kuo pažeidžiamesnė dariausi, tuo daugiau mano gyvenime atsitikdavo magiškų įvykių.
Vieną dieną, kai su šuneliu vaikštinėjau po paplūdimį, kažkokie žmonės mane užkalbino, parodė
į būrį gyvūnų, plaukiojančių netoli kranto, ir paklausė, kokios tai žuvys. Nustebusi supratau, kad tai
delfinai. Niekada anksčiau delfinų čia nepastebėjau, o dar taip arti kranto. Iki šiol jaučiu juos savo
siela. Jie buvo švelnūs ir meilūs. Delfinai ėmė pasakoti man apie kūrybą. Nelabai supratau, ką jie
sako, bet išgyvenimas buvo magiškas.
Kai apie tai papasakojau Migeliui, jis nusišypsojęs atsakė, jog kūryba iš tikrųjų yra magijos
forma. Jis paaiškino ketinąs mums dėstyti magijos kursą. Kone įsivaizdavau Migelį apsirengusį plačiu
apsiaustu ir traukiantį triušius iš skrybėlės, tačiau jis pradėjo piešti šią diagramą.
Šioje diagramoje vaizduojama visata. Per diagramos centrą jis nubrėžė liniją, vieną pusę
pavadino galia, o kitą – magija. Pasak Migelio, abi pusės yra viena kitos veidrodiniai atspindžiai.
Magija – tai galia, įkūnyta fiziniu pavidalu. Galia – tai potenciali energija arba energija, laukianti, kol
bus panaudota. Magija naudojamės kasdien, dažniausiai nesąmoningai. Mūsų kūnai – didieji magai,
jie nuolatos verčia maistą energija, o energiją – veiksmu.
Migelis teigė, kad norėdami suprasti magijos sąvoką turime suvokti, kaip iš tikrųjų mes kuriame
savąją tikrovę. Pasak jo, magija – tai tiesiog mūsų sugebėjimas paversti energiją fiziniu pavidalu. Mes
kasdien nuolat tai darome. Mūsų, dvasios ieškotojų, užduotis – pradėti sąmoningai ja naudotis. Didieji
meistrai galėdavo atlikti tokius žygdarbius, kurie atrodė tikri stebuklai, nes jie suvokė fizinės tikrovės
dėsningumus ir galėjo juos panaudoti savo tikslams.
Kad suprastume šiuos dėsningumus, pirmiausia turime suprasti save. Iš pradžių energija teka per
mūsų sąmonę. Tad jeigu sąmonė užgriozdinta prieštaringų minčių ir nuostatų, energija išsisklaido
arba yra iškraipoma. Turime suvokti save labai aiškiai, žinoti, ko norime ir kodėl to norime, tik
tuomet galėsime pradėti sąmoningai kurti. Kūrybinę energiją lemia mūsų dėmesys, mintys ir
emocijos.
Idėja, mintis ar emocija visuomet baigiasi fizine išraiška. Taigi beveik kiekvienas dvasinis
komponentas verčia energiją kondensuotis, o po to pasireikšti fiziniu pavidalu. Visi sugebame kurti
įvairiuose sąmonės lygiuose, bet dažniausiai sąmoningai nesuvokiame, kokiame lygyje kuriame.
Dažnai sukuriame dalykus, kurių bijome, nes baimės emocija yra labai stipri. Kuo galingiau ką nors
jaučiame, tuo greičiau tai išreiškiame. Tai pasakytina ir apie mūsų ketinimus bei dėmesį. Kuo labiau
esame susitelkę, tuo greičiau tai išreiškiame fiziniame lygyje.
Didžioji mūsų tikrovės dalis yra valdoma mūsų įsitikinimų. Kuo tikime, tą ir sukuriame. Mūsų
protai panašūs į kompiuterius, kuriems lemta be paliovos įrodinėti savo įsitikinimus ir kurti juos
įrodančias aplinkybes. Mes, subrendę žmonės, retai iš naujo įvertiname savuosius įsitikinimus, tiesiog

58
juos išreiškiame gyvenime, tad šie įsitikinimai atrodo teisingi. Pasak Migelio, norėdami pakeisti
gyvenimo rezultatus, turime pakeisti savo įsitikinimus.
Pavyzdžiui, žmogus nuoširdžiai tiki karma kaip priežasties ir pasekmės dėsniu, kai už klaidas
laukia neišvengiama bausmė. Jei tas žmogus ką nors įskaudina, kad ir netyčia, jis tiki, jog už tai bus
nubaustas. Viename iš lygių jis leidžia kažkam įvykti ir viskas susiklosto taip, kad jis yra
nubaudžiamas. Bet jei tokio įsitikinimo nebūtų, toks pats įvykis nesibaigtų bausme.
Vienas mokinys tarė, kad karma – visuotinis dėsnis, galiojantis nepriklausomai nuo to, ar
žmogus juo tiki, ar ne. Migelis atsakė, jog karma išties yra visuotinis dėsnis, tik kitaip apibūdintas.
Karma – tai paprasčiausiai kitas būdas paaiškinti, kad žmonės turi išmokti gyvenimo pamokas. Tai ne
bausmė. Svarbiausias mūsų egzistencijos tikslas – prisiminti, jog Kūrėjas ir mes esame viena. Tam
tikra prasme karma – tai dar vienas įsitikinimas, kuris neleidžia mums patirti šio vienumo. Karmos
esmė – mūsų įsitikinimų ir pasaulio suvokimo keitimas. Tad ji reiškiasi savaime, bet ne kaip
pasmerkimo forma. Karma primena mums, jog magija egzistuoja iš tikrųjų.
Magija reiškiasi kaskart, kai mes keičiame savo požiūrį į gyvenimo potyrius. Kai tik pakeičiame
savo matymo perspektyvą, pasikeičia ir mūsų tikrovė. Jeigu tikime išbandymais ir bausmėmis, mūsų
gyvenimas būna sunkus.
Jei pakeičiame požiūrį ir pradedame tikėti vystymusi ir mokymosi procesu, gyvenimas tampa
lengvesnis ir džiaugsmingesnis. Magija nuolatos reiškiasi mūsų gyvenime, o galia visuomet virsta
fizine tikrove. Tai, ko mums tikrai reikia, yra drąsa sąžiningai pažvelgti į savo praeitį ir pakeisti savo
požiūrį į ją. Mums reikia tapti budriems. Privalome sąmoningai priimti sprendimus. Turime suvokti,
jog dauguma sprendimų daromi remiantis kitų žmonių nuostatomis apie save ir pasaulį. Daugelį mūsų
įsitikinimų sukūrė informacija, sukaupta vaikystėje. Dauguma iš mūsų ir toliau priimame sprendimus
remdamiesi neteisinga informacija, išgirsta prieš tris dešimtmečius; informacija, kuri dabar yra
visiškai bevertė. Mes ir toliau stūksome saugumo taške, sukurtame dar vaikystėje. Atėjo laikas atskirti
emocijas nuo veiksmų ir pradėti daryti sprendimus remiantis dabartimi, o ne praeitimi. Magija
reiškiasi vien tik dabartyje, šią akimirką.
Kai Migelis paklausė, ar kas nors turi klausimų, visi atrodė gerokai sumišę ir apstulbę. Aš
laukiau ypatingų žingsnių. Vyliausi, jog jis pasakys: „Gerai, jei žengsite žingsnius x, y ir z, visuomet
sukursite tai, ko norite“. Vėliau suvokiau, jog tam tikra prasme jis tai ir pasakė. Migelis paragino
sąmoningai vertinti savo nuostatas ir keisti jas, jei norime kitokių rezultatų.
Po trumpos pertraukėlės buvome pasirengę meditacijai. Migelis pasodino mane į trikampio
centrą. Jau seniai nebuvau šitaip meditavusi. Susijaudinau, nes sėdėdama viduryje paprastai
patirdavau daug stiprių išgyvenimų.
Šviesos apsiblausė ir pajutau, kaip Migelis spaudinėja mano jėgos taškus. Atsilošiau ir po kelių
sekundžių pajutau, kaip mano sąmonė palieka kūną. Pajutau, jog keliauju kosmosu. Tamsoje išvydau
objektą, panašų į kalno viršūnę. Stovėdama ten jaučiau, kaip apačioje teka laikas. Intuityviai žinojau,
jog atsidūriau laiko ir begalybės sankirtoje. Suvokiau, jog susikirtimo taškas – tai akimirka, kurią
vadiname dabartimi. Tuomet suvokiau, jog laikas yra iliuzija, mūsų proto kūrinys. Laikas – tai
bandymas supaprastinti visatą, kuri mūsų protui yra nesuvokiama.
Man ten bestovint, apačioje kaip milžiniškas energijos ir šviesos telkinys plytėjo amžinybė.
Žodžiais to neįmanoma apsakyti. Jutau, kaip subyrėjo daugybė mano įsitikinimų. Tikrovė anaiptol

59
nebuvo tokia, kokią iki tol suvokiau. Man pažįstama tikrovė buvo iliuzija, o šią iliuziją valdė mano
įsitikinimai. Viskas, kuo tikėjau, ryškėjo priešais mane trijų matavimų erdvėje.
Apstulbinta stovėjau tyliai raudodama, žvelgdama į grožį ir laisvę. Žiūrėdama į tą nuostabų
paveikslą pradėjau daug ką suprasti. Suvokiau, kad jei pakeisiu įsitikinimus, galėsiu pakeisti savo
pasaulį. Mano pasaulio suvokimas iš tikrųjų slypėjo manyje. Kiekviename laiko taške galėjau laisvai
rinktis naujus įsitikinimus ir nuostatas. Nežinomos sritys, kurios mane trikdė, staiga tapo suprantamos.
Man prireikė ne vienerių metų, kol perpratau viską, ką tuomet išvydau.
Vaizdą sudarė besikertantys šviesos siūlai. Jie atrodė tarsi švytinčios gijos, įaustos į painią tinklo
struktūrą. Dariniai buvo didingi. Pamažu struktūroje įžvelgiau tam tikrą tvarką. Vyravo kryptinga
tėkmė ir darna.
Atidžiau įsižiūrėjusi į vaizdą, pastebėjau, jog išilgai gijų buvo vietų, kuriose susitelkdavo daugiau
energijos. Šie taškai atrodė kaip apskritos sferos ar ryškūs šviesos plotai. Iš kiekvieno šio taško sklido
daugybė naujų gijų. Paskui supratau, jog kiekvienas šių taškų žymėjo akimirkas, kai buvo daromi kokie
nors sprendimai. Kiekviena gija reiškė gyvenimo kelią, arba liniją, o po kiekvieno sprendimo rasdavosi
daugybė naujų egzistavimo atkarpų. Vienos gyvenimo linijos atrodė daug šviesesnės, kai kurios buvo
nutrūkusios, kitos linijos tiesėsi šaltinio link, o dar kitos driekėsi į naujus matavimus ar naują gyvenimo
periodą.
Mačiau gyvenimo tėkmę ir harmonijos prasmę. Mūsų pasirinkimai ir sprendimai iš tikrųjų
nebuvo atsitiktiniai, o visiškai kryptingi. Iš pradžių mozaika atrodė paini, tačiau kai truktelėjau
asmenines gijas, tapo aiškiau. Taip pat suvokiau, kad mozaika turėjo ir kitą matavimą. Įtempus gijas
audinys išsilenkė kaip batutas. Tuomet energija kaipmat nutekėjo į įdubimą ir jį užpildė.
Kai priartėjau prie audinio, mane įtraukė gijos. Beveik iškart netekau matymo perspektyvos,
pamiršau, jog paprasčiausiai atsidūriau laiko pluošte. Tas pluoštas pasidarė tikras, o aš akimoju tapau jo
dalimi. Ėmiau gyventi šį gyvenimą. Kai pamažu atsiskyriau ir vėl pažvelgiau iš šalies, galėjau matyti,
kur veda kiekviena galimybė. Kai kurios gijos atrodė pažįstamos, tačiau aš žinojau, jog jos neveda
namo. Tiesiog senųjų gijų pasirinkimas pažadino tuos pačius praeities išgyvenimus. Kitos gijos atrodė
grėsmingiau, tačiau aš jaučiau, kad jos nuves mane arčiau prie mano dvasinio centro. Galėjau rinktis tą
giją, kurią norėjau.
Galiausiai pajutau, kad kupina pagarbos vėl stoviu kalno viršūnėje. Iš čia visata buvo
neapsakomai graži. Ji visa žybčiojo ir baltai švytėjo, priminė ryškų Paukščių Taką naktį be mėnulio.
Galbūt todėl mane visuomet taip žavėjo žvaigždės? Tolumoje pasigirdo Migelio balsas. Nenorėjau
grįžti į šventyklą.
Kai vaikštinėdami po kambarį dalinomės savo išgyvenimais, stengiausi viską išreikšti žodžiais,
bet buvo nepaprastai sunku apsakyti laisvės prasmę ir paaiškinti to kalno viršūnėje sukauptas žinias
apie pasirinkimo galią. Viskas, ką Migelis pasakojo apie mūsų ketinimus, į kuriuos turime sutelkti
dėmesį tam, kad emocijas atskirtume nuo veiksmų, ir visos kitos nesuskaičiuojamos pamokos staiga
įgijo prasmę. Tos pamokos teigė, jog reikia palikti protą ir keliauti į savo dvasinį centrą. Po kelerių
metų suvokiau, kad tada, būdama kalno viršūnėje, aš peržengiau savo proto ribas. Stengiausi išreikšti
šiuos jausmus, o Migelis vien supratingai šypsojosi.
Tą vakarą, pratyboms pasibaigus, Migelis pranešė, jog atėjo Ugnies iniciacijos laikas. Jaučiau
susijaudinimą ir nerimą. Kai Migelio paklausė, kaip reikėtų pasirengti šiam įšventinimui, jis atsakė kaip
visuomet: „Kaip norite, taip ir pasirenkite“. Jis liepė kiekvienam atsinešti baltą žvakę. Kartais jis su

60
manimi apie šią iniciaciją kalbėdavo. Pasak Migelio, Ugnies iniciacija daug didingesnė už Vandens
iniciaciją. Tai būsiąs išbandymas, ir tik tie, kurie ištvers ugnies galią, išliks. Ugnis daugelį amžių buvo
apsivalymo priemonė. Joje grūdindavo kardus, kad šie būtų tvirti.
Artėjant Ugnies iniciacijos dienai, daug mokinių pabėgo. Jie nusprendė, kad Migeliui ir kai
kuriems jo pasekėjams pritrūko sveiko proto. Iš tų mokinių, su kuriais kartu pradėjau mokytis, liko tik
keli. Daug žmonių čia atėjo ir vėl išėjo, nes tik keli panoro išgyventi perversmus, keičiančius asmeninį
gyvenimą.
Aš suvokiau, jog sumaištis kildavo tik dėl mūsų užsispyrimo griebtis įprastų dalykų. O šioje
kelionėje tai draudžiama. Čia nuolatos plečiamas saugumo taškas, atsiveria nežinomos sritys. Mano
protui, be abejo, buvo sunku apdoroti tą didžiulį kiekį informacijos, kurį sukaupiau mokydamasi pas
Migelį.
Vairavau grįždama namo susimąsčiusi. Žinojau, jog žengiu į naują matavimą. Didžiulė mano
esybės dalis vėl troško „normalaus“ gyvenimo. Pavargau nuo permainų, pavargau virsti paukščiu ar
kate, pavargau stovėti kalnų viršūnėse.
Kai susierzinimo priepuolis praėjo, nusišypsojau. Buvau labai dėkinga už tą reginį, kurį dovanojo
vakaro meditacija. Vyliausi, jog šią viziją išsaugosiu atmintyje. Tačiau gerai žinojau iš ankstesnių
išgyvenimų, kad įžvalgos išblėsta ir jas vėl tenka atgaivinti. Ką gi, keliavau į savo dvasios centro
namus žengdama žingsnį ar du atgal, o tik vieną į priekį. Galų gale, pagalvojau, tai yra procesas.
Kai susijaudinusi lėkiau greitkeliu ir regėjau žibančias šviesas apačioje, pajutau nuostabą dėl to,
kad taip toli nukeliavau. Pasimeldžiau ir padėkojau už ištvermę.

Vienuoliktas pratimas

Magija mano gyvenime atsiranda staiga, vos tik aš pasirengiu ar trokštu keisti požiūrį. Požiūrio
keitimas – tai tiesiog kitoks pasaulio matymo būdas. Vienas iš paprasčiausių ir man gerai žinomų būdų
tai padaryti – žaidimas gamtoje. Kai būnu gamtoje ir iš tikrųjų jaučiu ramią medžių, akmenų ir vandens
energiją, aš išsiveržiu iš savęs.
Vėjas visą laiką buvo mano sąjungininkas. Kai būnu nusiminusi, vėjas dažnai paragina ištrūkti iš
savęs. Vieną vakarą sėdėjau lauke apsėsta kažkokių sunkių minčių. Staiga pakilo vėjas. Jam
sukinėjantis aplinkui prisiminiau, jog turiu pasirinkimą: galiu likti nelaiminga arba keisti savo mintis.
Tą vakarą nutariau galvoti kitaip.
Eksperimentuokite su vėju. Sutelkite į jį dėmesį, pajuskite jį visą, leiskite, kad jis padėtų jums
nuslopinti mintis.
Medžiai taip pat turi magiškos energijos. Susiraskite medį, kur jūsų niekas netrukdys, ir
atsiremkite į jį. Pasikvieskite žemės, vėjo, vandens ir ugnies elementus. Paprasčiausia malda
paprašykite jų padėti apsivalyti ir jus saugoti. Paprašykite medžio, kad jis būtų jūsų pagalbininkas.
Užsimerkite ir atsiverkite, leiskite sau pajusti medžio egzistavimą. Kai pajusite jo energiją tekant
savuoju kūnu, pradėsite švelniai sūpuotis. Kai medis nustoja skleisti energiją, supimas liaujasi.
Padėkokite medžiui už jo energiją ir buvimą jūsų gyvenime.
Pradėkite justi gamtą taip, tarsi būtumėte iš tikrųjų atgiję. Atsisėskite ant akmens ir leiskite
kalbėti. Įbriskite į vandenį, atsiverkite ir leiskite sau pajusti jus gaubiančią jo meilę. Klausykite, ką
vėjas jums šnara. Visi šie pratimai reikalauja kantrybės, atvirumo ir praktikos. Neskubėdami pradėkite

61
sąmoningai vertinti magiškas gamtos dovanas. Pamažu prisiminkite visus magiškus savo gyvenimo
įvykius.
Pamąstykite apie matematinę tikimybę, kad jūs šią akimirką sėdite ir skaitote šią knygą.
Pagalvokite apie begalę įvykių, atsitikusių iki dabartinės akimirkos ir atvedusių jus į šį laiko tašką. Tų
įvykių kiekis – astronominis. Jūsų tėvai turėjo gimti, jie turėjo susipažinti... Pripažinkite, koks iš tikrųjų
jūs esate stebuklas.

Kaip apibrėžiate magiją?

Ką manote apie stebuklus?

Ar nusipelnėte magiško gyvenimo?

Kas galėtų sustabdyti magijos reiškimąsi jūsų gyvenime?

Kai kas nors ypatinga atsitinka draugui ar pažįstamam, kaip jaučiatės?

Įsileiskite į savo gyvenimą magiją.

62
 XII
UGNIES INICIACIJA

Kiekviename iš mūsų skamba tylus ir ramus balsas. Jis atsako į visus

klausimus, jeigu tik esame pasirengę klausytis.

Artėjant iniciacijos dienai pastebėjau, kad svarstau, ar noriu žengti kitą žingsnį. Po Vandens
iniciacijos mano gyvenimas tapo chaotiškas. Migelis sakė, kad ši iniciacija bus kur kas galingesnė,
tačiau aš nežinojau, ar esu vėl pasiruošusi pribloškiantiems gyvenimo pokyčiams. Pagalvojau apie
viziją, regėtą paskutiniosios meditacijos su grupe metu, ir neliko jokių abejonių. Šis kelias buvo mano
kelias, ir nors aš dažnai prieštaravau ir purkštavau, visgi žinojau, kad visuomet eisiu ten, kur mane
kvies širdis.
Ši iniciacija turėjo vykti Migelio namuose. Jis gyveno name su Sarita ir keliais ankstesniais
mokiniais. Namas stovėjo ant uolos krašto, iš kur matėsi miestas. Tolumoje bangavo vandenynas. Nors
namas buvo miesto viduryje, atrodė labai nuošalus, atskirtas. Virš jo visuomet plytėjo beribis dangus, o
vaizdas buvo neaprėpiamas.
Kai tą vakarą artinausi prie šio namo, ėmė „sukti“ pilvą, jutau susimezgant mazgą. Stengiausi
kartoti sau, jog dabar būsiu naudojama mazgams megzti, tačiau tai nepadėjo. Mano protas buvo
pasirengęs padaryti bet ką, kad tik jam nereikėtų čia būti. Kai ėjau pasieniu, virtuvėje pastebėjau
valgiais nukrautą stalą. Namas kvepėjo šventėmis, tačiau vos įžengiau į kiemą, šventinės nuotaikos
nebeliko.
Sodyba kilo aukštyn terasomis. Eidama pakraščiu skausmingai jutau uolos statumą. Apžiūrėjau
kiemą, šis atrodė tarsi suspaustas erdvėje. Jo viduryje kūrenosi didelis laužas. Tolimiausiame kiemo
kampe, ramstydami tvorą, stoviniavo keli mokiniai. Jie atrodė susinervinę ir sutrikę. Migelis stovėjo
atokiau. Jis visuomet rengėsi juodai, tačiau šįvakar buvo baltais darbužiais. Atrodė keistai
nepasiekiamas.
Priešais tvorą pusračiu stovėjo kėdės. Sesuo Sarita sėdėjo centre. Jos vyras, puikus hileris,
sėdėjo šalia jos. Aplinkui stovėjo jų būrys. Niekada anksčiau tų žmonių nemačiau, bet žinojau, kad jie
yra galios žmonės. Savo kūnais jie simbolizavo altorių. Už jų stovėjo keletas senųjų Saritos mokinių.
Kai prisišliejau prie kitų mokinių, į mane plūstelėjo energija. Visi tylėjo nuščiuvę, aplinka atrodė
šventa. Kai būnu susijaudinusi, paprastai juokauju, žarstau sąmojį, tačiau tą vakarą buvau visiškai
pakerėta. Supratau, jog tai – ypač didingas įvykis.
Sarita pakėlė rankas ir ceremonija prasidėjo. Kai ėmė kviesti energijas, ugnis įsidegė ir rąstai
ėmė traškėti. Kibirkštys šokinėjo viršun, į naktinį dangų, tarsi pritardamos maldoms. Sarita ant
Migelio galvos užmetė raudoną pončą. Migelis, akivaizdžiai paniręs į transą, lėtai suko ratus aplink
ugnį. Kai vėl sustojo priešais altorių, lėtai nutraukė nuo savęs raudonąjį pončą. Pončas simbolizavo
fizinį pavidalą. Dabar Migelis stovėjo kaip dvasios būtybė, kokia iš tikrųjų ir buvo. Paskui iš Saritos
paėmė galios lazdą ir aplink laužą apibrėžė apskritimą.
Jis pakvietė jėgas iš visų keturių krypčių, paskui pasimeldė šviesos būtybėms, kad šios padėtų
šioje ceremonijoje, ir tvarkingai pastatė pažangesnius mokinius visuose keturiuose kampuose. Tada
atsistojo Sarita. Ji, taip pat panirusi į gilų transą, pradėjo kalbėti ilgą maldą. Sarita pasakojo šios
tradicijos istoriją. Iš pradžių toltekų išmintis būdavo perduodama iš kartos į kartą, tačiau dabar atėjo

63
laikas žinias paskleisti plačiau, kad būtų išsaugota žmonija. Kažkada gyvavo keturios žmonijos. Visos
jos susinaikino ir išnyko. Sarita kalbėjo, kas mes jau peržengėme tą laiko ribą, kai žmonija paprastai
susinaikina. Ji sakė, kad privalome prisiminti savo dvasinę prigimtį ir keliauti namo pas Tėvą, nes
antraip mes irgi susinaikinsime.
Sarita teigė, kad dabar – pusiausvyros ir harmonijos metas. Senųjų kelias buvo skausmo kelias.
Naujasis kelias – vien meilės ir pripažinimo kelias. Ji paklausė, ar mes norime pasiaukoti šiai paieškai.
Dauguma teigiamai linktelėjo. Pakilo vėjas ir pasakotojos beveik nesigirdėjo. Sarita dar šiek tiek
pakalbėjo, paskui susverdėjo ir atsisėdo. Migelis įsitikino, kad ji jaučiasi gerai ir vėl paėmė galios
lazdą. Pajutau, jog skęstu į kitokios sąmonės būseną. Nuo ugnies traškėjimo ėmė skaudėti galvą.
Aš žinojau, jog atėjo laikas man žengti į apskritimą. Padėjau savo žvakę prie ugnies ir
pažvelgiau į Migelį. Jo akys atrodė kaip tamsūs rutuliai. Jis ištiesė man galios lazdą ir liepė atsigręžti į
altorių. Iškėliau lazdą virš galvos ir giliai įkvėpiau. Supratau, jog dabar aš turiu kviesti jėgą ir pranešti
visatai savo ketinimus. Stovėjau nervingai svarstydama, ką pasakyti. Įkvėpiau ir savo geriausiu galios
balsu pakviečiau šviesos angelus. Paprašiau, kad mane padarytų kanalu, kuriuo tekėtų jų gydančioji
energija. Paprašiau drąsos ir išminties. Prašiau, kad mane visuomet įkvėptų meilės šviesa. Pasakiau
visatai, jog noriu sugebėti padėti sau ir kitiems grįžti namo. Jaučiau, kaip manimi ėmė tekėti veržlus
galios srautas. Tapau maža ir nuolanki, tačiau kupina stiprybės.
Pasisukau į Migelį. Jis parodė į mano žvakę ir ženklu liepė ją atnešti. Paskui, iš laužo ištraukęs
degantį pagalį ir uždegęs žvakę, pasakė, jog ši simbolizuoja eterinę ugnį, liepsnojančią mano viduje.
Migelis paprašė visatos padėti mano ugniai dar kaitriau degti, padėti man ir vadovauti. Jis sakė visatai,
kad esu didi hilerė ir mokytoja, prašė suteikti man visas galias, leidžiančias dalyti žinias tiems,
kuriems jų reikia. Dar jis prašė visatos palaiminti mano kelią.
Atsigręžiau į Saritą. Ši stovėdama lėtai ėmė kalbėti ispaniškai. Vos galėjau girdėti vertėją. Sarita
palaimino mane ir išvardijo daugybę dalykų, kuriuos turėčiau daryti. Ji priminė visatai ir visiems
susirinkusiems, jog aš esu galios moteris, palaiminta begale Kūrėjo dovanų. Liepė man naudotis tomis
dovanomis ir neslėpti jų po apsimestinio kuklumo kauke. Manasis laikas ateis, kai aš visiškai
suvoksiu, ko buvau mokoma. Aš iš tikrųjų būsiu galios ir didelės išminties moteris. Ji vėl atsisėdo.
Atidaviau lazdą Migeliui. Išėjusi iš rato pastebėjau, kad horizontas
vis dar blausiai švyti saulėlydžio žara. Pastačiau žvakę ant žemės priešais save ir pakėliau akis į
dangų. Žvelgiau į milijonus man mirksinčių žvaigždžių. Akys pritvinko ašarų, aš jutau meilę ir
švelniai mane apkabinusios visatos palankumą. Tą akimirką pirmą kartą gyvenime jaučiausi be išlygų
globojama ir mylima. Be abejo, nuėjau ilgą kelią, praeityje palikdama mažytę išsigandusią Niujorko
mergaitę, taip bijojusią begalybės.
Paskutiniam mokiniui išėjus iš apskritimo, Migelis nutrynė jo žymę ir lėtai padėkojo dvasioms
už paramą ir vadovavimą. Viską atlikęs atsisuko į Saritą. Ji ženklu liepė keliems vyresniems
mokiniams prieiti ir juos įšventino panašiai kaip Vandens iniciacijos metu. Jaučiausi pagerbta ir
privilegijuota, kad galėjau stebėti šią senovinę ir šventą ceremoniją.
Po ceremonijos visi susikibo rankomis ir didžiuliu ratu sustojo aplink laužą. Ugnis blėso, nors
vis dar buvo ryški. Apsidairiau. Žmonių akys panėšėjo į veidrodžius, atspindinčius liepsnas. Visi
skleidė ramybę ir energiją. Pakilo vėjas ir nakties oras padvelkė vėsa. Sarita, suteikusi paskutinį
palaiminimą, baigė ceremoniją. Grupė pamažu ėmė skirstytis. Pastebėjau, kad kol pasiekėme namą
dauguma žmonių, sėdėjusių prie altoriaus, išnyko. Nežinau kodėl, bet nustebau.

64
 Eidama Migelio link išgirdau muziką, sklindančią iš namo. Priėjau prie jo ir apkabinau. Norėjau
jam padėkoti, tačiau jis padėkojo man pirmas. Nusišypsojo ir nuėjo. Įžengiau į namą. Visi spinduliavo
šventinę nuotaiką. Čia tvyrojo juoko ir laimės atmosfera. Prisiminiau vaikystę ir pajutau didžiulį
kontrastą. Mano gyvenime suaugusieji visada buvo labai rimti ir dažniausiai pikti. Atsisėdau ir
stebėjau linksmybes. Man kažkodėl buvo sunku į jas įsitraukti. Niekaip negalėjau pajusti, jog esu
grupės dalis.
Tą vakarą, išėjusi iš Migelio namų, išgyvenau keistą vienatvės jausmą ir melancholiją. Iš
pradžių galvojau, kad taip jaučiausi todėl, jog esu išsekusi. Galiausiai suvokiau, kad tai buvo itin
svarbi diena. Jaučiausi pavargusi, o kitą dieną turėjau dirbti. Ryte buvo dar blogiau. Rodės, kad
panašiai jaučiausi ir po Vandens iniciacijos, tad stengiausi nekreipti dėmesio. Tačiau nerimas vis
stiprėjo. Visos praeityje neišspręstos problemos ir senos emocijos vėl iškilo į paviršių. Nežinojau, ką
man su tais prisiminimais ir nuotaikomis daryti.
Rytinio meditavimo metu dar kartą įsitikinau, jog visas mano kančias sukelia priešinimasis
pokyčiams. Stebėjausi, kad man tiek kartų tai reikia priminti. Aiškiai suvokiau, jog atėjo laikas iš
esmės keisti savo gyvenimo būdą, tačiau vis dar nenorėjau imtis konkrečių veiksmų.
Po iniciacijos prabėgus kelioms dienoms ėmiau labai daug sapnuoti. Sapnai panėšėjo į tikrus
serialus. Maždaug dvi savaites kas rytą jausdavausi taip, tarsi būčiau net nemiegojusi. Tiesa, sapnus
prisimindavau miglotai, tačiau žinojau, kad jie būdavo svarbūs. Netrukus vaikščiojau tarsi zombis, nes
labai išvargau. Klaidžiojau lyg rūke. Vieną rytą, stovėdama šalia telefono, išgirdau balsą, patariantį
užrašinėti sapnus. Balsas buvo toks aiškus, kad net apsidairiau bandydama pamatyti, kas kalba.
Nusprendžiau patarimu pasinaudoti kiek vėliau, kai atsigausiu. Stengiausi užsiimti savais reikalais,
visgi sapnai darė tokį didžiulį poveikį, kad galiausiai ėmiau juos užrašinėti.
Kol sapnavau, sapnai atrodė neaiškūs. Visiškai nesuprasdavau, kas juose vyksta. Kai pradėjau
rašyti, suvokiau, kad sapnavau pratimus ir tam tikras meditacijas, padedančias išryškinti praeities
emocijas. Vieną naktį sapnuodavau informaciją, o kitą – matydavau pratimus. Baigusi rašyti turėjau
visą metodiką, būtiną šešių pratybų ciklui. Buvau apstulbinta ir sumišusi, bijojau prarasti ryšį su
tikrove. Kaupti tokias žinias naktį, sapnuojant, mano „normaliame“ gyvenime nebuvo įprasta.
Kai pradėjau atlikinėti pratimus, didžioji dvasinės sumaišties daliai išsiskaidė. Susitikau su
keliais draugais ir pasidalinau šia informacija. Jų manymu, tai buvo nuostabi mokymo medžiaga.
Pasikalbėjau su vietinio New Age knygyno savininkais, šie pasiūlė mokyti pas juos. Kai pati gerai
suvokiau sukauptą informaciją ir jos veiksmingumą, parengiau ir vedžiau šešių savaičių mokymą,
kuris rėmėsi tomis žiniomis. Jis visiems patiko.
Pratybose buvo svarstomas teiginys, kad mes visi esame visiškai
atsakingi už viską, ką patiriame savo gyvenime. Vaikystėje buvome tėvų emocijų ir įsitikinimų
„aukomis“. Dabar, kai esame suaugę, turėtume patys apdoroti gaunamą informaciją ir kurti savus
apibrėžimus. Kaip vertiname gyvenimo įvykius, priklauso nuo šių apibrėžimų. Šiaip ar taip, niekas
neturi galios mūsų sutrikdyti. Mūsų reakcija į tai, kas įvyko, yra mūsų kančių šaltinis. Poelgius
paprastai valdo mintys. Kai pradėjau galvoti apie tai, kiek mes kaip asmenybės, turime galios keisti
gyvenimus keisdami savąjį mąstymą, suvokiau, kiek laisvės atsisakome norėdami žūtbūt išlikti teisūs.
Kaip minėjau, jau savo mokymosi pradžioje pastebėjau, kad man protas, užuot buvęs laimingas, labiau
troško būti teisus.

65
 Tad dažnai leisdavau sau tapti savo minčių ir emocijų auka. Ėmiau suprasti, kaip svarbu
emocijas atskirti nuo poelgių. Kol šie dalykai bus bent kiek susiję, tol būsiu pasmerkta kartoti praeities
klaidas. Mano emocijos priverčia mane vėl ir vėl elgtis taip pat. Vienas ir tas pats pasirinkimas
visuomet verčia kartoti praeitį.
Aiškiai suvokiau ir palankumo reikšmę. Bet koks smerkimas apriboja mūsų galimybes. Kai tik
ką nors teisiame, akimirksniu tampame besiginančiais, silpnesniais. Supratau, kad bet kokį kito
žmogaus smerkimą sąlygoja manasis nepilnavertiškumo pojūtis. Gal ir keista, bet atleidimas taip pat
priklauso smerkimo kategorijai. Pamažu ėmiau suvokti, jog kam nors atleisti galiu tik tuomet, jei prieš
tai jį buvau pasmerkusi. O palankumas yra neutrali teritorija, kurioje viską, kas vyksta, tiesiog
nesikišdami priimame. Pripažinimas leido man nesipriešinti gyvenimui ir išsaugoti vidinę
pusiausvyrą.
Aptariau šias tiesas su Migeliu. Jis tik šypsojosi ir linksėjo. Kai pradėjau dėstyti savo mokymą ir
taikyti tas žinias gyvenime, šis ėmė tekėti nauja vaga. O Migelio mokinių dar sumažėjo. Keli mano
draugai nusprendė negrįžti pareiškę, jog iškeliauja savo keliais. Viena iš mano artimiausių draugių
prisipažino nenorinti mokytis toliau, kadangi bijo, jog tai jai gali pakenkti. Nustebau, nes niekada
nesirūpinau dėl to, kad galiu negrįžti. Migelis pranešė, kad netrukus mūsų grupės mokymas baigsis.
Jis sakė, jog atėjo laikas kiekvienam mokytis asmeniškai.
Pradėjau daugiau dėmesio skirti mokymui. Dažniau padėdavau Migeliui mokyti pradedančiąsias
grupes. Bet visuomet labai nustebdavau, kai mokinys manęs ko nors paklausdavo. Toptelėdavo mintis,
kad aš nieko nežinau, bet tada iš mano burnos išsprūsdavo atsakymas. Migelis man vis primindavo,
kad eteriniame lygyje sukaupiau didžiulį kiekį žinių ir kad galbūt tik po daugelio metų visa tai
atsiminsiu sąmoningai. Dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje. Informacija atsirasdavo, kai tik man
jos prireikdavo. Migelis įspėjo, kad saugočiausi savojo ego. Jis liepė neleisti sėkmei įsikurti galvoje.

Dvyliktasis pratimas

Iniciacijos – tai puikus savęs įvertinimo metas. Atkreipkite dėmesį, kaip teisiate kitus ir save.
Senas posakis, jog tiesa padarys jus laisvus – labai tikslus. Galbūt šiandien puiki proga pasakyti sau
tiesą ir peržengti kai kurias nubrėžtas ribas.
Kokiose gyvenimo srityse jūs jaučiatės geriau ar blogiau už kitus žmones?

Ar dažnai sąmoningai galvojate šitaip: „Jei tik turėčiau ………………………………………………...

(užpildykite), būčiau laimingas?“

Ko trūksta jūsų gyvenime?

Ar jums atrodo, jog reikia suliesėti ar kažką savyje keisti, kad būtumėte laimingi?

66
Ar jums reikia geresnių santykių, geresnio darbo, ar daugiau pinigų?

Ar norite tapti dvasingesni, ar išmintingesni?

Ko jus laukiate, ko jums reikia, kad būtumėte laimingi?

Jūsų protas trokšta be galo daug. Dažnai sąrašas pasipildo naujais dalykais nespėjus įsigyti anų.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip tokia mąstysena jums neleidžia būti „čia ir dabar“. Jei atidėliosite savo
laimę rytdienai, lauksite amžinai, nes yra kaip toje dainoje: „Rytojus visuomet toli“.
Kaip jūs teisiate save ir kitus? Kaip apibūdinate save?

Iš kur kyla jūsų pasitikėjimas savimi, kas daro jus laimingą?

Atminkite, jog viskas vyksta mumyse. Nėra jokios išorės. Išorė tėra mūsų vidinių veiksmų
atspindys.

67
 XIII
ASMENINĖ GALIA IR ASMENINĖ PUIKYBĖ
Baimė gyvena mūsų protuose, ramybė sklinda iš mūsų širdžių.

Mokydamasi mačiau daug žmonių, kuriuos pražudė jų egoizmas. Jie neišvengiamai pradėdavo
naudoti savo galią savanaudiškiems, todėl tuštiems, tikslams. Galiausiai susidurdavo su tamsiąja
galios puse. Prisimenu, sėdėjau kino teatre ir žiūrėjau „Džedi sugrįžimą“. Filmo herojus Lukas
atskleidžia, kas iš tikrųjų yra jo tėvas, ir supranta, jog jis turėtų būti Džedi riteris. Lukas jautėsi
siaubingai apgautas ir supainiotas tariamos priešpriešos tarp gėrio ir blogio. Mokymui tęsiantis
suvokiau, jog Dartas Vaderis buvo paprasčiausiai pakliuvęs į savojo ego spąstus. Dvasinės energijos
niekada nevaldo mūsų protas ar ego.
Jėga, Dievas, kaip bevadinsime šią energiją, iš tikrųjų yra tai, kas yra. Dvasiniame lygyje nėra
jokio dvilypumo, jokio skirtumo tarp mūsų ir gyvenimo jėgos. Gėris ir blogis yra mūsų proto bei ego
kūriniai. Fiziniame lygyje blogis ir gėris, atrodytų, egzistuoja atskirai, tačiau iš tiesų jie
yra viena.
Gėris ir blogis yra dvi tos pačios monetos pusės. Jei padalintume monetą pusiau, kur būtų
priekinės pusės pabaiga ir antrosios pusės pradžia? Nesvarbu, kaip plonai pjaustytume monetą,
visuomet atrasime dvi puses. Kol būsime ego lygyje, ar fizinėje tikrovėje, tol jausime šį dvilypumą.
Čia visuomet bus teisinga ir neteisinga, gėris ir blogis, gimimas ir mirtis. Kai žengsime anapus
dvilypumo, pateksime į dvasingumo, arba stebuklų karalystę.
Vieną popietę su Migeliu kalbėjomės apie asmeninę galią. Jis paminėjo vieną mokinį, kurio ego
buvo labai stiprus. Šis mokinys nuolat gyrėsi esąs šaunus ir galingas hileris. Man atrodė, kad jo
gyvenimas buvo padrikas. Jam trūko kryptingumo, savo elgesiu jis dažnai skaudindavo žmones.
Migelis pareiškė, jog šio mokinio jėga iš esmės buvo asmeninė puikybė, o ne galia. Pasak Migelio,
asmeninė puikybė yra pavojingiausi dvasios kario spąstai. Jeigu mums per daug svarbus mūsų asmuo,
jei nesutramdome savojo ego, vadinasi, nutraukiame ryšį su savo dvasiniu centru. Vienintelė tikra
galia sklinda iš šio dvasinio centro, visa kita tėra iliuzija. Kai žmonės yra ego lygyje, jie puoselėja
iliuzijas. Apgavikai iliuzionistai yra tokių iliuzijų meistrai. Jie peni asmens ego ir valdo žmones, kad
šie išpildytų viską, ko jiems reikia.
Dvasios žmonės niekada „nepardavinėja“ savo idėjų. Jie kupini giedros, nuoširdumo,
sąžiningumo, todėl žmonės jaučia, kad jiems sakoma tiesa. Man rodos, tikra tiesa veikia kūną. Tiesa
man sukelia lengvumo ir patogumo jausmą. Pasidarau atsipalaidavusi ir rami. Niekada nejaučiu
sumaišties ar įtampos, nebent stengiuosi save įtikinti, jog tai, kas nėra tiesa, yra tiesa. Bet kai susiduriu
su ego kuriamomis teorijomis, kurios vaizduojamos tiesomis, vidinė pusiausvyra išnyksta arba aš
sunegaluoju. Jei tenka bendrauti su žmogumi, kuris elgiasi remdamasis vien savuoju ego, arba kai
įsigali manasis ego, jaučiuosi lyg būčiau išprotėjusi.
Susidūrimai su ego „tiesomis“ man primena vaikystę. Dažnai namuose atsirasdavo „baubas“
(kokia nors didžiulė problema), tačiau kiti šeimos nariai apsimesdavo, kad jo nėra. Kai ragindavau į
„baubą“ pažvelgti, visi man sakydavo, kad aš išprotėjau. Ego mus dažnai taip supainioja, kad
negalime girdėti ar matyti tiesos. Jei nusileisite savajam ego, visuomet būsite nepatenkinti arba
sutrikę.

68
 Migelis aiškino, kad asmeninės puikybės ir asmeninės galios dydžiai yra atvirkščiai proporcingi.
Kas įrodinėja esąs labai reikšmingas, tas mažai turi asmeninės galios. Turintis daug asmeninės galios
yra nuolankus, nes savo asmens nelaiko svarbiu. Dvasios karys asmeninę galią privalo akylai saugoti.
Kad galia didėtų, reikia daug pastangų ir atsidavimo. Galia greitai išnyksta, jei žmogus ima tikėti, jog
jis pats yra galia, o ne vien energijos kanalas. Būti nuolankiu, vadinasi, iš tiesų trokšti tarnauti kitiems.
Vos imame tarnauti sau, atitrūkstame nuo savo dvasinio centro ir mūsų galia ima nykti.
Migeliui dėstant šias idėjas, jutau kažkokią baimę ir sumišimą. Įsigilinusi į savo jausmus
supratau, kad akimirkai vėl įsikibau Dievo – baudėjo, arba rūstaus Dievo, nuostatos. Visgi dabar šis
senasis įsitikinimas atrodė toks nevykęs, kad net prajuokino. Supratau, jog Migelis iš esmės siūlė man
iš naujo įvertinti savo paskatas. Žinojau, kad mano ego yra labai išradinga esybė. Jeigu tik jos
klausydavau, galėdavau „logiškai“ pagrįsti bet kokį savo sprendimą. Dar kartą supratau, jog atėjo
metas pasitikėti ne galva, o širdimi.
Migelis dažnai pabrėždavo, kaip svarbu taupyti energiją. Jis juokdavosi, kad aš per daug
klausinėju. Dažnai sakydavo, kad nerimauti man patinka taip pat, kaip ir gyventi. Supratau, jog mano
sumaištis, susijusi su asmeninės galios kaupimu, buvo dar vienas dalykas, vertas nerimo. Protas nuolat
nurodinėdavo man, kad aš viską darau blogai. Priminiau sau, jog iš tiesų esu stipri moteris ir man nėra
ko bijoti. Visgi kita mintis kuždėdavo, jog net ir šitaip galvodama remiuosi savo ego. Tada tiesiog
liepiau protui nutilti.
Man kovojant su savo protu, Migelis šypsodamasis paklausė, ar jau baigiau, ar dar ketinu
ginčytis. Visuomet nustebdavau, kai jis perskaitydavo mano mintis. Kvailai šyptelėjau ir mudu
šnekėjomės toliau. Migelis pasakė norįs, kad kitą savaitę pratybas vesčiau aš. Paklausiau kokias. Jis
tik nusišypsojo.
Kitą savaitę supratau, jog atėjo laikas šuoliui, bet aš bijojau. Kaskart medituodama jausdavau
raginimą, kvietimą kažką nuveikti. Nežinojau ką, bet jaučiau, jog viena mano esybės dalis to nenori.
Buvo baugu tai daryti vienai. Tad kartą medituodama pasakiau savo saugotojams, kad padarysiu bet
ką, tačiau tik tuo atveju, jei Migelis bus kartu. Spaudimas baigėsi. Taip pat supratau, kad sutartį
turėsiu tesėti.
Kai tik Migelis atvyko šventyklon, papasakojau jam apie raginimą. Jis nusišypsojęs atsake esąs
patenkintas, kad aš galiausiai tam pasirengiau. Pratybos vyko kitaip: iš pradžių meditavome, paskui
kalbėjome apie mokymą. Mokiniams susirinkus, Migelis liepė sėsti ir išsirikiuoti žvaigždės forma, o
pats ir dar du žmonės, visi trys remdamiesi nugaromis, sėdėjo trikampiu. Vėliau jis mokinius suskirstė
į poras, ir prasidėjo „skraidymo meditacija“.
Migelis liepė man gultis priešais jį. Centre atsidūrė šeši žmonės. Figūra priminė didžiulę jūros
žvaigždę. Tai buvo labai galinga kompozicija. Kiti mokiniai ratu susėdo aplinkui. Atsigulusi pajutau,
kaip manimi ėmė tekėti energija. Širdis daužėsi, išmušė šaltas prakaitas. Pradėjau kvėpuoti lėčiau ir
pamažu atsipalaidavau. Jaučiau, kad Migelis spaudo mano jėgos taškus. Mano sąmonė neskubėdama
ištrūko iš kūno.
Vis dar buvau išsigandusi. Išsiveržusi iš kūno prisiminiau ankstesnįjį gyvenimą. Aš buvau
mokinė ar įšventinta didžio mokytojo. Senovėje mokiniai dažnai atsidurdavo mirties prieangyje. Jiems
paprastai liepdavo vartoti nuodus ar haliucinogenines medžiagas, kad sąmonė paliktų kūną. Jų sąmonė
išsisklaidydavo visatoje ir grįždavo atgalios su žiniomis. Jei mokinys mirdavo, jo sąmonė

69
išsiskaidydavo į milijonus dalelyčių. Tąkart aš numiriau. Atrodė, jog užtrukau visą amžinybę, kol vėl
„susirinkau“. Dabar žinojau, kodėl taip bijojau. Vėl atėjo laikas išbandyti jėgas.
Pajutau stovinti ant uolos krašto. Dangus atrodė siurrealistiškai negyvas, rausvai pilko atspalvio.
Nervingai sutrypčiojau ir šokau nuo uolos. Staiga pasirodė, lyg būčiau sprogusi. Viena mano esybės
dalis stovėjo ant uolos krašto ir žiūrėjo į niekada neregėtą fejerverko žaismą. Tada suvokiau, jog šios
mažos šviesos kibirkštys – tai mano visuma. Jaučiau ir mačiau milijonus įvykių, nutinkančių vienu
metu. Regėjau milžinišku greičiu lekiantį laiką. Paskui atsidūriau už laiko ribų.
Mačiau fizinę visatą, plytinčią apačioje. Atrodė, jog esu niekur ir tuo pat metu – visur. Laikas ir
erdvė neturėjo jokios reikšmės. Viskas vyko čia ir dabar ir tai buvo puiku. Buvau labai galinga, bet tą
pačią akimirką – labai silpna. Lyg atsidūrusi dvilypumo spąstuose. Jei jaučiausi didelė, jaučiausi ir
maža. Ėmiau suprasti, jog tai tiesiog yra viena arba kita monetos pusė. Nebuvo juodos ar baltos, buvo
juoda – balta. Mano požiūris nuolatos keitėsi. Nieko negalėjau teisti, nes viskas nuolat kito.
Staiga supratau, jog stebiu fizinės visatos kūrimą. Stovėjau nustėrusi iš pagarbos. Iš pradžių buvo
milžiniškas šviesos telkinys. Tai – begalybė. Ji amžinai buvo ir amžinai bus. Ji neturi nei pradžios, nei
pabaigos. Jaučiau, tarsi atsidūrusi grynosios besąlyginės meilės įsčiose. Ši energija ir aš buvome viena.
Jokio atskirumo pojūčio. Niekada neteko jaustis tokiai mylimai ir globojamai. Tada viskas ėmė keistis.
Vaizdas ėmė kunkuliuoti ir maišytis. Atrodė, lyg kas būtų atidaręs šilto alaus butelį, iš kurio ištryško
putos. Akimirką jaučiau vienovę su visa kuo, o kitą akimirką buvau atskira būtybė. Pasijutau klaikiai
vieniša. Nemačiau reginio visumos, dabar buvau vienas mažutis burbuliukas, nieko nenutuokiantis apie
kitų burbulų egzistavimą. Vienatvė buvo sumišusi su vienovės jausmu, kurį jaučiau prieš akimirką.
Vėliau vėl pamačiau vaizdą iš viršaus. Jutau būtybių vienatvę. Vienos iš jų, rodės, dar buvo
išsaugojusios ryšio pojūtį, o kitos jautėsi absoliučiai vienišos. Būtent tuo metu, kai kažkokios būtybės
patikėjo, jog yra atskirtos nuo šios gyvenimo jėgos, pradėjo egzistuoti fizinė visata. Tą akimirką taip
pat buvo sukurtas ego ir protas. Akimirksniu atsirado fizinė egzistencija ir laikas, tik ne toks, kokį jį
mes dabar suprantame. Laikas nebuvo linijinis. Viskas egzistavo vienu metu, šią akimirką. Suvokiau,
jog esu įausta į laiko audinį. Jaučiau gilų liūdesį ir vienatvę.
Vėl pajutau savo esybės dalis visatoje. Lėtai jas „susirinkau“. Iš toli pasigirdo Migelio balsas,
kviečiantis grįžti. Man buvo sunku rasti kelią atgal. Po begalybės pojūčio teko vėl atsidurti šventykloje.
Trūko orientacijos, jaučiausi visiškai sutrikusi. Migelis nusišypsojo man „savąja“ šypsena. Aš vos vos
šyptelėjau. Paskui vaikščiojome po kambarį ir kaip paprastai dalinomės savo potyriais. Kai atėjo
Migelio eilė, jis pradėjo juoktis ir žiūrėdamas į mane pasakė, jog aš sukėliau nedidelį sprogimą. Pasak
jo, mudu stovėjome ant uolos drauge, o tuomet jis man pasiūlęs šokti žemyn. Aš sutikau, mes susikibę
rankomis nėrėme nuo uolos, bet kai jis atsigręžęs, aš vis dar stovėjau ant jos purtydama galvą. Jis
juokęsis ir vėl kvietęs šokti drauge. Po kelių bandymų jam pavykę mane įkalbėti.
Migelis ženklu paragino mane pasidalinti savo išgyvenimais. Vis dar buvau išsiblaškiusi ir
kažkodėl nusiminusi. Visai neįtikinamai papasakojau apie tai, ką jaučiau virtusi fejerverku, ir trumpai
pasidalinau kai kuriais išgyvenimais. Tada Migelis paprašė manęs vesti pamoką. Nepamenu, apie ką
kalbėjau. Migelis išvažiavo į San Franciską, kur turėjo dalyvauti seminare, tad pamoka baigėsi
anksčiau.
Tą vakarą buvau pasimetusi ir sutrikusi. Atrodė, tarsi būčiau šiame pasaulyje tik dalinai.
Važiavau namo labai lėtai. Kitą dieną vos galėjau atlikti paprasčiausius dalykus. Susirūpinusi vakare
paskambinau į San Franciską. Migelis pasakė žinąs, kas vyksta, ir pasiūlė pas jį atvažiuoti. Jis

70
paaiškino, kad po sprogimo mano sąmonė visiškai grįš į kūną tik po kelių savaičių. Jis suteikė man
energinę pagalbą ir man palengvėjo. Mes dar pasikalbėjome, paskui grįžau namo.
Miegojau prastai, sapnavau, jog lankausi keistose vietose. Vaikystėje nuolat atrodė, kad man
kažko trūksta. Kai galų gale sąmonė grįžo, atsirado ir ta jos dalis, kuri buvo dingusi man žuvus per
ano gyvenimo iniciaciją.
Retsykiais būdavo išties juokinga, nes savo esybės dalis jausdavau bet kur. Prisiminiau sceną iš
„Ozo burtininko“, kai skraidančios beždžionės išmėtė Kaliausės dalis. Gulinti Kaliausė, norėdama
padaryti įspūdį, pasakė: „Aš esu visur“. Tomis savaitėmis dažnai jausdavausi panašiai. Kai sąmonė
ėmė telktis krūvon, man palengvėjo, bet vis dar vargino melancholija ir depresija. Tai tęsėsi tol, kol
vėl grįžau ir išvydau kūrimo sceną. Aną kartą mane buvo apėmęs atskirumo jausmas, dabar suvokiau,
jog mes iš tikrųjų esame viena. Po šios įžvalgos vienatvės jausmas dingo.
Pajutau smalsumą. Troškau viską prisiminti. Norėjau tiksliai žinoti, kur buvau iškeliavusi ir ką
padariau. Pradėjau kaupti informaciją apie savo praėjusius gyvenimus. Taip pat vysčiau savo gebėjimą
sukelti žmonėms transo būseną ir taip padėti jiems susilieti su savo sielomis bei išvysti ankstesnius
gyvenimus. Migelis patikino mane, jog prireiks daug laiko, kol įsisąmoninsiu visą informaciją,
sukauptą to išgyvenimo metu. Netgi dabar, praėjus daugeliui metų, aš vis dar remiuosi tuomet man
dovanotomis žiniomis.
Kai pasidalinau savo išgyvenimais su kitais mokiniais, buvau nustebinta jų reakcijų. Užuot
džiaugęsi kartu su manimi, kai kurie iš jų jautė pyktį ar pavydą. Labiau patyrusių mokinių grupė
nustojo reguliariai rinktis. Didžioji dalis mokinių pasidalino į du mažus būrelius. Jie rungtyniavo ir
nepasitikėjo vieni kitais. Kiekviena grupė stengėsi sukaupti daugiau galios. Niekados nedalyvavau
tokiuose sąmoksluose, stengiausi bendrauti su abiem būreliais. Dažnai pas Migelį mokiausi viena.
Nenorėjau, kad mane pražudytų nesibaigiančios asmeninės jėgos paieškos.

Tryliktas pratimas

Visuomenė verčia mus puoselėti ego. Supratau, jog tikra laimė ir proto ramybė pasiekiama tik
tuomet, kai atsisakoma savo ego.
Norėdami apginti ego, mes paprastai lyginame save su kitais. Ego nuolatos matuoja savo vertę
smerkdamas kitus. Smerkimas trukdo mums egzistuoti. Įsigilinkite į savo norą smerkti. Stebėkite save
meiliai ir gailestingai. Atminkite: jūsų asmeninė jėga padidės, kai sumažinsite savo ego.
Ar jums reikia būti geresniems, ar teisingesniems už kitus?

Kokius įsitikinimus puoselėjate?

Kaip vertinate kitus žmones?

71
Ar jaučiatės maži ir silpni?

Ar dažnai menkinate kitus, kad galėtumėte geriau jaustis?

Ar jaučiatės galingi nepykdami ir nevaldydami kitų?

Ką jaučiate savo kūnui?

Ką manote apie savo socialinę padėtį?

Ar dažnai sprendžiate remdamiesi nuostata: „Ką kiti pagalvos?“

Ar jums sunku kalbėti tiesą?

Ar dažnai susisiejate su savo dvasiniu centru?

72
 XIV
GALIA

Kad ir kas vyktų aplinkui, mumyse slypi rami esybės dalis.

Mokantis tapo skausmingai aišku, jog daugelį mano bičiulių mokinių apėmė nenumaldomas
noras įgyti asmeninės galios. Pradėję mokytis anksčiau nuėjo savais keliais, dauguma niekada negrįžo į
šventyklą.
Tie, kurie pasiliko, buvo atvykę daug vėliau už mane. Su Migeliu ne kartą kalbėjomės apie
mokytojo atsakomybę. Maniau, jog mokytojas privalo rinktis mokinius ir nemokyti tų, kurie
piktnaudžiauja žiniomis. Migeliui atrodė, jog jis privalo mokyti visus, kurie į jį kreipėsi. Galia
piktnaudžiavo ir keli naujokai. Netrukus ir aš lioviausi vaikščioti į šventyklą. Mokiausi pas Migelį
asmeniškai.
Sulaukiau skaudžios pamokos. Mačiau, kaip žmonės, kuriais rūpinausi, pražuvo vaikydamiesi
galią. Liūdniausia tai, kad jiems, rodės, buvo nesvarbūs jų dvasiniai siekiai. Jiems rūpėjo vienintelis
dalykas – kaip tapti dar galingesniems. Procesas paspartėjo, kai baigėme pratybas veidrodžių
kambaryje.
Migelis dažnai pasakodavo, kaip lengva įgyti galios naudojant veidrodžius. Su savo pirmaisiais
mokiniais jis naudojo keturis didelius veidrodžius. Mokiniai, apsupti veidrodžių, turėdavo sėdėti
tamsiame kambaryje. Prie savo kojų jie privalėjo pasistatyti žvakę ir medituoti atmerktomis akimis.
Efektas būdavo klaikus. Mokiniai matydavo begalę savo atvaizdų, atsispindinčių veidrodžiuose. Tai
buvo labai stiprus ir keistas potyris. Franciskas ir Migelis pastarojo kiemo kampe įrengė nedidelę
pašiūrę, kuri tapo veidrodžių kambariu.
Viena iš vėliau atvykusių mokinių buvo šokių instruktorė. Ji naudojosi sale kartu su kita
moterimi, su kuria vėliau nutraukė ryšius. Salės sienos buvo nukabinėtos veidrodžiais. Instruktorė
pareiškė, kad veidrodžiai priklauso jai, tad ji turi teisę juos pasiimti. Vieną vakarą mudvi nuėjome į salę
ir nukabinome nuo sienų visus veidrodžius. (Vėliau, tiesa, išsiaiškinau, kad jos teisė į veidrodžius buvo
ginčytina.) Kadangi turėjau ilgametę meditavimo su veidrodžiais patirtį, pati išdėliojau juos Migelio
pašiūrėje.
Kai pirmą kartą meditavau tame pastate kartu su Migeliu, tiesiog apstulbau. Žaibiškai keliavau
laiku ir erdve. Sėdėdama ten mačiau šimtus savo atvaizdų, stebinčių mane iš už nugaros. Atvaizdai, vis
mažėdami ir mažėdami, nusidriekė į begalybę. Kai atsargiai sutelkiau dėmesį į savo atvaizdus, vienas
jų žengė iš tos virtinės ir ėmė su manimi kalbėtis. Tai buvo mano dalis, vis dar kupina dvasinio
skausmo. Mintimis su ja pasikalbėjau ir padėjau tų emocijų atsikratyti. Akimirksniu suvokiau, koks
puikus įrankis gali būti šis kambarys.
Buvo nuspręsta, jog mokiniams bus leista naudotis kambariu tik juos stebint. Deja, iš ankstesnių
mokinių beliko vienas kitas. Nežinojau, kad mokiniai buriasi į smulkias grupeles ir naudojasi
veidrodžiais vieni. Viliojanti galios prigimtis tapo akivaizdi. Veidrodžiai leido žmogui įgyti daug
galios, tačiau ta galia tapdavo labai pavojinga, jei nebūdavo naudojama tinkamai. Pagrindinis šios
galios tikslas – padėti žmonėms atsikratyti emocinio balasto, kad jie galėtų tapti švariais energijos
kanalais. Bet kai galia filtruojama per ego, dažniausia pasekmė būna chaosas.

73
 Kiekvieną kartą, kai su Migeliu ateidavome į veidrodžių kambarį, turėdavome jį išvalyti, nes šis
visuomet būdavo kupinas neigiamų emocijų. Apsišvarinusi savo senuosius mąstymo įpročius, pradėjau
kaupti informaciją apie gydymą. Tai pat nuolat sulaukdavau informacijos apie tai, kaip padėti kitiems
žmonėms atsikratyti neigiamų nuostatų. Kai kurie mokiniai ėmė girtis gebą laisvai „žaisti“ kitose
tikrovėse. Vienas mano artimiausių draugų pradėjo vis dažniau meluoti. Užsiminiau apie tai Migeliui,
šis atsakė, jog kiekvienas mokosi kaip išmano. Jis patikino mane, jog valdo situaciją. Pajutau, kad
daugiau nepriklausau grupei, todėl lioviausi lankytis grupės susibūrimuose.
Manasis galios kaupimas visiškai skyrėsi nuo kitų mokinių metodų. Labai bijojau, kad tik
nepradėčiau piktnaudžiauti galia. Mano požiūris į galios naudojimą buvo itin konservatyvus, o tai
anaiptol nesiderino su mano asmenybe. Paprastai aš visuomet mėgdavau rizikuoti. Medituodama su
veidrodžiais ėmiau prisiminti kai kuriuos savo buvusius gyvenimus ir suvokiau, kodėl manęs nevilioja
piktnaudžiavimas galia. Keliuose savo praėjusiuose gyvenimuose aš naudojau galią netinkamai, todėl
nusprendžiau daugiau to nekartoti. Galią laikiau kažkuo labai šventu. Galia galėjo būti naudojama kaip
tiltas, jungiantis mane su mano dvasiniu „aš“.
Galios kaupimas – sudėtinga veikla. Supratau, kad susidūrimas su galia panašus į paplūdimio
kamuolio gaudymą. Kai plaukiodami vandenyje neatsargiai pastumiate kamuolį, šis staiga nučiuožia
tolyn. Tačiau jei prisiartinsite prie kamuolio lėtai ir atsargiai, jūs pasieksite jį ir sučiupsite. Išmokau
artintis prie galios labai pagarbiai. Mačiau, ką ji padarė kitiems mokiniams, todėl nenorėjau kartoti jų
klaidų.
Pastebėjau, kad išmintingas galios naudojimas sukuria darnaus susiliejimo su visata pojūtį.
Seniau įsikišdavo mano ego ir aš nuspręsdavau viską daryti taip, kaip norisi man. Aš galėjau naudoti
savo asmeninę galią kūrybai, tačiau visuomet suvokdavau, kad elgdamasis taip, kaip man norisi, aš
tarsi plaukiu prieš srovę – tam reikia daug pastangų. Galiausiai man paaiškėjo, jog daug lengviau daryti
tai, ko nori visata, o ne plaukti prieš srovę. Kuo daugiau mokiausi, tuo aiškiau įsitikinau, kad mano
sritys – mokymas ir gydymas.
Taigi gana netikėtai pas seserį Saritą ėmiau mokytis gydyti. Kurie tai matė, turėjo gardžiai
pasijuokti. Aš vis dar nekalbėjau ispaniškai, o buvau jos padėjėja. Maniau, kad kas nors man vers jos
žodžius. Klydau. Dauguma jos pacientų buvo meksikiečiai, tad galėjau pasikliauti tik savimi. Pirmąją
darbo su Sarita dieną ji manęs paprašė atnešti kiaušinį. Po penkiolikos minučių pantomimos galiausiai
supratau, ko jai reikia. Mes kvatodamos visgi sugebėjome išsisukti iš painiavos.
Sarita buvo itin šventa moteris, ir aš iš jos išmokau su pagarba naudoti galią. Mačiau, kaip ji gydo
baisias, šlapiuojančias žaizdas liesdamasi prie žmonių ir skleisdama meilę. Mačiau, kaip dosniai ji
dalina meilę patiems įvairiausiems žmonėms. Kai Sarita laimindavo žmones, aš jaudindavausi iki
ašarų, ji uždegdavo žvakę ir sukalbėdavo nuolankią maldą Tėvui prašydama jiems pagalbos. Nors
nesupratau žodžių, bet jutau energiją ir žinojau, jog ši buvo galinga, švelni ir mylinti. Aš daug išmokau
tiesiog būdama šalia Saritos.
Migelis pabrėždavo galią ir varžybas, o Sarita pabrėždavo meilę ir dvasingumą. Šalia Saritos ir
jos vyro mano siela jautėsi kaip namie. Jų santykiai buvo švelnūs ir meilūs. Juodu nuolat atrodė
patenkinti ir laimingi. Man visuomet patikdavo, kaip Sarita bendrauja su Migeliu. Jis buvo jauniausias
iš jų trylikos vaikų, tad ji elgdavosi su juo kaip su kūdikiu. Kartais pastebėdavau jo nekantrumą, tačiau
juodu visuomet meiliai bendravo, nors Sarita dažnai reikšdavo savo nepasitenkinimą daugeliu jo
maištingų mokinių.

74
 Pirmą sykį Migelio ir Saritos gebėjimus gydyti išvydau pradėjusi mokytis. Tuomet man išniro
nugaros slankstelis. Kenčiau baisų skausmą. Kai chiropraktikas man nesugebėjo padėti, atvykau pas
Migelį ir šis ėmė gydyti dvasiniu būdu. Baigęs paragino nulipti nuo stalo. Tikėjausi pajusti baisų
skausmą, tačiau nieko panašaus nepajutau. Tik negalėjau lankstytis. Jis liepė grįžti po penkių dienų, kai
reikėsią „išimti siūlę“.
Dėl tam tikrų priežasčių aš pripažinau dvasinę chirurgiją, visgi man buvo sunku patikėti
„dvasinėmis siūlėmis“. Kai apsilankiau pas Migelį antrą kartą, mano fizinės bėdos baigėsi. Iki tol jutau
chronišką skausmą nugaros apačioje, po gydymo skausmas išnyko.
Pamažu iš naujo įvertinau kai kurias savo mintis ir jausmus, susijusius su galia ir jos naudojimu.
Mokydamasi pas Saritą vėl suvokiau, kokie lemtingi yra mano norai ir motyvai. Migelis ir Sarita buvo
puikūs mokytojai, taigi galėjau kuo puikiausiai vystyti savo gebėjimą gydyti. Tas gebėjimas buvo labai
neryškus, tad aš juo gerokai abejojau. Tačiau Migelis įteigė man, jog esu labai gera hilerė. Jis sakė, jog
atėjo laikas atskleisti savo talentus.
Maždaug tuo metu nusprendžiau aplankyti Vermontą. Keli mano draugai negalavo ir prašė
padėti. Aš juos pagydžiau ir tai apstulbino mane pačią. Tiesą sakant, niekada anksčiau to nedariau, nors
Migelis nuolat mane įtikinėdavo, jog aš žinau, kaip dvasiškai gydyti. Kai gydžiau draugei krūtinės
ląstą, staiga pajutau, kaip mano ranka atsirado prie jos širdies. Jaučiau, kaip ši plaka mano rankoje.
Apėmė panika. Kas atsitiks, pagalvojau, jei širdis ims kraujuoti. Ir akimirksniu prisiminiau, kad jei taip
atsiliktų, intuityviai žinosiu, kaip sustabdyti kraujavimą. Paskui labai stebėjausi, kad draugės
„užsikimšusios“ arterijos po šio gydymo tapo nepriekaištingai švarios.
Kuo dažniau savo didėjančią asmeninę galią naudojau kitų žmonių labui ir kitiems teigiamiems
dalykams, tuo daugiau jos galėjau įgyti. Mano meditacijos buvo nuostabios. Kai tik kuo nors
susidomėdavau, medituodama apie tai imdavau gauti informacijos. Kurį laiką kasnakt atsibusdavau
trečią valandą ryto, eidavau į valgomąjį ir sėsdavau į savo meditacijų kėdę. Po kelių minučių
pasipildavo šūsnis informacijos apie įvairiausius dalykus. Atrodė, lyg būčiau išklausiusi daugybę
paskaitų. Būdavau susijaudinusi ir pavargusi. Apgailestavau, kad reikia keltis taip anksti, tačiau kai
viskas baigėsi, tų meditacijų pasiilgdavau.
Supratau, kad galios medžiojimas ir kaupimas – jaudinantis procesas. Supratau, kodėl žmones
tai dažnai pražudydavo. Antra vertus, aiškiai prisimenu, kaip paklausiau savęs, kada galėsiu panaudoti
galią savo asmeniniams interesams. Beveik akimirksniu mano gyvenimas pritemo, išgyvenau sunkią
depresiją. Trumpam įžengiau į grynojo ego pasaulį ir apėmė neapykanta.
Mokymasis buvo jaudinantis. Prieš tai jaučiausi lyg apakusi, o dabar man tarytum grąžino
regėjimą. Buvau dėkinga, bet tuo pat metu ir bijojau. Emocinės problemos, kurias, maniau, esu
išsprendusi, grįžo ir vėl ėmė mane persekioti. Viskas, kas stabdė galios judėjimą, ėmė kliudyti, todėl
privalėjau tai kažkaip įveikti.
Ėmiau daugiau laiko būti viena. Su manimi pradėjo bendrauti gamta, ypač vėjas. Valandų
valandas užsimiršusi mąstydavau. Dažniausiai nežinodavau, kur buvau ar ką svarsčiau, tačiau
sugrįžusi jausdavausi labai rami. Kai tik pasidalindavau savo išgyvenimais su Migeliu, šis atrodydavo
labai patenkintas. Ėmiau daug geriau suvokti Migelio metodus. Geriausias galios mokytojas buvo pati
galia. Pamokos apie galią ir savo santykį su ja nebuvo lengvai pamirštamos, tačiau Migelio įspėjimus
pamiršdavau. Vieni mokiniai pradėdavo matyti savo klaidas, o kiti tapdavo mažaisiais hitleriais ir

75
norėdavo viską valdyti. Man palengvėjo, kai įsitikinau, kad valdomi tik tie žmonės, kurie nori būti
valdomi.
Vieną dieną man paskambino ir pakvietė atvažiuoti į šventykloje vyksiančią svarbią ceremoniją.
Atskubėjusi sužinojau, kad viena mokinė žuvo sprogus šildymo sistemai jos bute. Visi baisiai
nusiminėme. Šventykloje tvyrojo niūri nuotaika. Nustebau, kai Migelis ženklu parodė sėstis ir pradėjo
įprastas pratybas. Kartais Migelis man pasakodavo apie galios plėtimąsi. Jis sakė, kad yra kitas būdas
įgyti galios. Senovinis energijos judėjimo pavyzdys – Tai či. Galios judėjimas leidžia žmonėms judinti
jų kūnus. Šiems judant energijos lygis kyla ir po kurio laiko jie gali suturėti daugiau galios. Tai
susiliejimo su visatos darna forma.
Kai visi susirinko, Migelis iškart pradėjo pasakoti apie ritualus ir galios judėjimą. Jis kalbėjo
apie katalikų bažnyčią ir daugybę ritualų, kurie iš tikrųjų buvo galios pasireiškimai. Iš pradžių kunigai
buvo galios žmonės. Šamanai ir Nagvaliai tokie yra iki šiol. Tradicinėse religijose vadovai tapo
simbolinėmis figūromis, užuot buvę galios kanalais. Tikrasis galios žmogus sugeba pažvelgti į kitų
sielas ir padėti jiems dvasiniuose ieškojimuose. Tą iš tikrųjų darydavo kunigai, tačiau dabar dauguma
ritualų prarado tikrąją prasmę. Beliko tuščios iškilmės, o ne šventos ceremonijos, kurios iš pradžių
buvo rengiamos galiai skleisti.
Migelis kalbėjo apie ceremonijas ir įvairų jų taikymą. Pasak jo, jei panagrinėsime kasdieninį
gyvenimą, įsitikinsime, jog jame yra daug ceremonijų, kurios paprasčiausiai prarado savo tikrąją
prasmę. Vestuvės, sukaktuvės, laidotuvės ar baptistų šventinimai – štai pavyzdžiai, bylojantys apie
pirminės prasmės ir galios praradimą. Žmonės dažnai dalyvauja tose ceremonijose nesuprasdami jų
paskirties. Migeliui pasakojant aš įsivaizdavau gražias ir didingas ceremonijas, tampančias šventais
aktais.
Vėl susikaupiau, kai Migelis pradėjo aiškinti tikrąją invokacijos, arba ypatingos maldos, prasmę.
Pasak jo, invokacija – viena galingiausių ceremonijų. Tai ceremonija, kurios metu visatos ir kūrinijos
jėgos kryptingai telkiamos kokiam nors tikslui. Žmogus pakviečia šias jėgas, o paskui jas panaudoja.
Migelis pasakojo, kad invokacija – tai viena iškilmingiausių ceremonijų, kuri turėtų būti atliekama
labai taktiškai. Žmogaus gyvenime galbūt yra tik vienas atvejis, kai tikrai reikalinga invokacija.
Invokaciją sudaro tariami žodžiai ir kartu atliekami galios judesiai. Migelis parodė tikslius
judesius, kurie būtini šiai ceremonijai. Jis įspėjo mus įsitikinti, ar ši ceremonija, jeigu ją sugalvotume
atlikti, tikrai reikalinga.
Visi mokiniai apsupo jį ratu ir atliko pradinius galios mostus. Prieš derindami finalinius
judesius, padarėme pertrauką. Nors dar nebaigėme daryti judesių, jautėme galią, kuri tvenkėsi
kambaryje. Man net oda šiurpo nuo tos galios didybės.
Migelis liepė pakartoti ceremoniją paskutinį kartą. Mums to nežinant jis panaudojo mūsų
energiją ir baigė ceremoniją. Jo ketinimas buvo nusiųsti energiją ką tik mirusiai moteriai ir taip padėti
jai grįžti į namus. Kai žmogus miršta, jam reikia laiko, kad atsikratytų savo žmogiškosios formos ir
prisimintų, jog yra grynoji dvasia. Migelis manė, jog naudodamas invokacijos energiją jis sutrumpina
šį laiką. Niekas iš mūsų nežinojo, jog joje vis dar ruseno gyvybė. Tiesą sakant, tuo metu vyko išėjimo
iš kūno procesas. Migelis nežinojo, jog ji dar gyva, ir netausojo jos kūno. Ir užuot mirusi, ji prisikėlė.
Kitą dieną, kai Migeliui viskas paaiškėjo, jis iškart nuvyko pas ją. Moteris kentėjo siaubingus
skausmus. Jos kūnas buvo nusėtas žaizdų, neliko jokios galimybės išgyventi. Migelis pasišnekėjo su
ja. Moteris prisiminė, kaip buvo išėjusi iš kūno. Ji džiaugėsi manydama, kad jos kova baigėsi.

76
Artėdama į šviesą ji mačiusi Migelį ir grupę. Staiga išvydusi šviesos pluoštą, srūvantį į jos kūną, ir
pajuto, kaip šis ją akimirksniu įsiurbė. Po kelių dienų ji pagaliau mirė.
Tuoj pat sunkiai susirgo Migelis. Jam grėsė mirtis. Migelis sakė, jog turi sumokėti už
piktnaudžiavimą galia. Viena svarbiausių galios naudojimo taisyklių – niekada nesikišti į evoliucijos
procesą. Pasitelkęs savo galią, Migelis įsikišo į tos moters kelionę. Vengdamas karmos ir norėdamas
likti laisvas, jis pasirinko ligą. Aš sutrikau, nes man atrodė, kad jį nubaudė. Migelis patikino mane, jog
taip nėra, o jo liga esanti jo mokymosi dalis.
Kartais, kai matydavau kenčiančius žmones, norėdavau jiems padėti. Tačiau visuomet
priešindavausi pagundai ir dabar supratau kodėl. Kuo daugiau stebėjau žmones ir galios naudojimą,
tuo geriau supratau, kaip svarbu būti apdairiai. Nusprendžiau leisti man vadovauti širdžiai ar
dvasiniam centrui ir kaip įmanoma vengti ego ar proto draugijos. Geriau padarysiu klaidą
nenaudodama savosios galios, bet ja nepiktnaudžiausiu.

Keturioliktas pratimas

Aš tikiu, jog visi žmonės gali naudoti gydomąją energiją. Žmogus ne gydo, o paprasčiausiai yra
tos energijos kanalas. Kuo sėkmingiau hileris „pasitraukia iš kelio“, tuo geresniu kanalu tampa.
Svarbu kuo toliau pabėgti nuo savo ego ir „įžengti“ į širdį. Ego trukdo tekėti energijai.
Galite pradėti praktikuoti šias technikas pasikvietę draugą. Abu paeiliui pabandykite būti
gydomosios energijos kanalu.
Iš pradžių ramiai atsistokite už žmogaus ir užsimerkite. Sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą ir
atsipalaiduokite. Kuo kruopščiau nuraminkite protą ir ženkite į savo dvasinį centrą. Įsivaizduokite, jog
esate priešais šviesos būtybę, kuri yra gydomoji jėga. Mintyse prašykite šviesos būtybės pagalbos.
Įsivaizduokite, jog atsiveriate pasirengę priimti šią energiją. Bandykite pajusti, kaip ji teka į jus
ir per jus. Įsivaizduokite, jog stovite po kriokliu, ir leiskite energijai tekėti per jus. Jei nuspręsite būti
energijos kanalu, vadinasi, ir būsite, net jei protas abejoja šiuo jūsų sugebėjimu. Energija visuomet
yra, ji teka nepaisydama mūsų įsitikinimų.
Paskui pajuskite energiją, tekančią per rankas. Leiskite rankoms intuityviai vadovauti ir tiesiog
atsiduokite energijos srautui. įsivaizduokite, jog valote žmogaus energinį lauką. Ši energija yra tyra
meilė, todėl tiesiog meiliai glostykite žmogaus energinį lauką. Baigę atsistokite žmogui už nugaros ir
tyliai padėkokite už tai, kad buvote kanalu. Paskui nusiplaukite rankas po tekančiu vandeniu, kad
pašalintumėte prikibusius nešvarumus.
Ką jūs manote apie gydymą?

Ką manote apie vakarietišką mediciną?

Ką manote apie alternatyvius gydymo metodus?

77
Kaip jaučiatės, kai susergate? Ar jaučiate, kad jus ištiko tam tikra nesėkmė?

78
 XV
ŽINIUONĖ

Būk nuolankus, mylėk ir pažink tikrąjį džiaugsmą.

Mokydamasi vis daugiau laiko praleisdavau su Migeliu. Kitus mokinius matydavau retai. Tie,
kurie man buvo artimiausi, išvyko arba daugiau nebendravo su grupe. Manęs neapleido nuojauta, jog ir
aš netrukus išeisiu. Vis dažniau meditacijos mane mokė būtybės, su kuriomis bendraudavau
medituodama. Mylėjau vėją ir jaučiau jo glamones bei globą, kai būdavau vieniša. Nors niekada
nekalbėjo žodžiais, vėjas su manimi bendravo. O Migelis, rodės, vis labiau tolsta.
Vieną dieną Migelis paskambino man ir pasakė, jog atėjo laikas man atlikti ceremoniją. Buvau
apstulbusi, nes per visus mūsų pažinties metus jis niekada man neskambindavo.
Migelis liepė atsinešti lazdą, kelias plunksnas, raudonos medžiagos, raudoną chalatą ir odos
atraižą. Pasiteiravau, kam to reikia, o jis tik nusijuokė ir pakartojo, kad viską reikia atsinešti į jo namus
kitą vakarą.
Kai artinausi prie jo namų, nenutuokiau, ko tikėtis. Labai nustebau radusi namuose tik Migelį.
Naktis buvo labai tamsi ir rami. Išėjome į kiemą. Jis liepė man sėstis į tą pačią vietą, kur kūrenosi ugnis
per Ugnies iniciaciją. Apžiūrėjęs mano atsineštus daiktus patenkintas nusišypsojo. Jam netiko tik lazda.
Staiga atsistojęs pradėjo ieškoti kieme kitos. Galiausiai rado, kuri jam tiko, ir vėl atsisėdo priešais
mane.
Migelis pastatė žvakę apskritimo centre. Nuo pat pradžių atrodė labai rimtas. Lėtai pradėjo
karpyti raudoną medžiagą siauromis skiautėmis ir nepaprastai susitelkęs išdėliojo daiktus priešais
mane. Apsisiautusi raudoną chalatą atsigręžiau veidu į rytus. Migelis ėmė raudonas skiautes ir lėtai bei
kruopščiai vyniojo aplink lazdą, kol visiškai ją uždengė. Tada pritvirtino kelias plunksnas prie lazdos
galo. Aš taip pat buvau atsinešusi didelį kristalo luitą. Migelis paėmė jį, pakaitino ant žvakės liepsnos
ir ėmė giedoti. Jis šaukė visatos jėgas ir keturių krypčių jėgas. Kvietė žemę, vėją, saulę ir lietų. Ir visų
jų prašė palaiminti mane ir man vadovauti.
Pamažu jis pradėjo leisti manimi energiją. Suvokiau, jog tai paskutinioji mano iniciacija. Jis
atliko man įšventinimo ceremoniją, aš tapau šventa moterimi. Migelis pasinėrė į transą ir tęsė
ceremoniją. Ėmė kalbėti apie gamtos jėgas, sakė man, jog esu apdovanota nepaprastomis dovanomis.
Mane palaimino gamtos dvasios. Vėjas sutiko būti mano sąjungininku. Jis visuomet leis naudoti savo
jėgą ir gydančiąją prigimtį. Vėjas man atneš žinias, gydys mano sielą. Jaučiausi sujaudinta jo kalbos.
Mane visuomet žavėjo vėjas, dabar paaiškėjo kodėl.
Migelis kalbėjo apie mano, mokytojos ir hilerės, kelią. Pasakė, jog esu žiniuonė ir dosniai
apdovanota įvairiomis dovanomis. Atėjau mokyti kitų ir priminti jiems, kas jie iš tikrųjų yra. Jis
nurodė, jog visuomet naudočiau savo galias išmintingai ir visuomet klausyčiau širdies. Sakė, jog mano
gyvenimas labai pasikeis. Aš esu keliautoja ir vadovausiu daugeliui žmonių. Atėjau mokyti meilės ir
padėti žmonėms gydyti savo širdis ir sielas. Klausantis Migelio man toptelėjo mintis: „Aš negaliu visa
to padaryti“. Giliai įkvėpiau ir pasistengiau sutelkti dėmesį į ceremoniją.
Migelis atsistojo, liepė ir man atsistoti. Jis paklausė manęs, ką aš noriu atiduoti už galią. Atrodė,
jog mano balsas sklinda man iš nugaros. Pasižadėjau nuoširdžiai tarnauti Didžiajai Dvasiai. Padėkojau
visatai už dovanas ir paprašiau leisti tarnauti žmonijai. Pasakiau, jog jaučiuosi per silpna įvykdyti

79
užduotį, todėl man reikės jos, visatos, išminties bei stiprybės, kad atlikčiau savąją misiją. Kūną lėtai
apgaubė meilūs oro gūsiai. Naktis buvo visiškai rami, tačiau mane draugiškai glamonėjo vėjas. Paskui
jis labai švelniai perkošė mane kiaurai. Jaučiausi esanti mylima ir kupina galios.
Migelis iškėlė rankas viršun ir kreipėsi į visatą. Jis kalbėjo: „Štai čia stovi galios moteris. Ji atėjo
iš rytų“. Stovėjau, žiūrėjau į žvaigždes ir klausiausi vėjo. Giliai kvėpavau leisdama kūnui prisipildyti
galios. Tada žengiau į priekį ir garsiai pasakiau: „Aš esu galios moteris. Aš atėjau iš rytų“. Tą
akimirką vėjas užpūtė žvakę ir ceremonija baigėsi. Migelis apkabino mane ir mudu nuėjome į namą.
Trumpai šnektelėjome, o tada nusprendžiau, jog metas važiuoti namo. Išėjus iš Migelio kiemo
mane apėmė liūdesys. Jaučiau, kad daugiau nesu mokinė, kad atėjo laikas žengti savo keliu.
Stengiausi negalvoti apie liūdną nuotaiką, paprastai atsirandančią po ceremonijos. Niekada
nesitikėjau, jog Migelis įšventins mane į žiniuones. Jaučiausi pagerbta ir kažkodėl sutrikusi.
Kitą dieną nuotaika buvo pakili, visiškai kitokia nei po pirmųjų įšventinimų. Galvoje vis
skambėjo: „Aš esu galios moteris. Aš atėjau iš rytų“. Pajutau, kaip mane vilioja dykuma. Keletą metų
gyvenau šalia dykumos, tačiau lankiausi joje vos kartą ar du. Dabar traukė į ją nuvykti. Artėjo mano
gimimo diena, ir aš nusprendžiau atlikti ceremoniją. Savo gimimo valandą nutariau sutikti stovėdama
kalno viršūnėje. Sumaniau ceremoniją, kurios metu ketinau paprašyti, kad visata palaimintų visus
ateinančius metus.
Pasiūliau draugei, savo mokinei, važiuoti kartu. Pradėjome kelionę į kalnus tylėdamos. Kilome
aukštyn vingiuotu keliu. Pagaliau atvykome į vietą, iš kurios atsivėrė nuostabus dykumos vaizdas.
Reginys buvo kerintis. Važiavome toliau. Dar už mylios liepiau draugei sustoti aikštelėje prie uolos
sienos. Tuo pasieniu aukštyn vingiavo takas. Buvo labai karšta, nepūtė joks vėjelis. Lėtai pradėjome
kopti viršun. Ėmiau pasakoti apie Paramahansos Joganandos mirtį – jis tiesiog liovėsi kalbėti ir mirė
neskausmingai išeidamas iš kūno. Jo kūnas nesuiro, nors ir nebuvo balzamuotas. Net nežinau, kodėl
apie tai kalbėjau.
Taip kopėme viena greta kitos, kol staiga pajutau nyranti į kitokios sąmonės būseną. Suvokiau,
jog likau viena. Atsigręžusi pamačiau savo draugę sustingusią apačioje. Trumpai pastovėjau, tada vėl
ėmiau kopti į kalną. Kai pasiekiau uolos viršų, mane apgaubė vėjas. Prieš akimirką čia buvo visiškai
ramu. Atsisėdau uolienų atodangoje, kuri atrodė tarsi kabanti erdvėje. Atsivėrė įspūdingas reginys.
Apačioje plytėjo dykuma. Tą pačią sekundę pajutau, kaip šios vietos jėga užtvindo mane. Iškart
suvokiau, jog čia yra itin šventa vieta. Padėkojau jai už kvietimą ir svetingumą.
Paprasčiausias būdas, kuriuo galima apibūdinti šį išgyvenimą, tai tiesiog pasakyti, jog aš ėmiau
bendrauti su dykuma ir uola. Paprašiau palaiminimo, o dykuma pasiteiravo, kokie yra mano ketinimai
ir atsidavimas. Buvau nepaprastai sujaudinta šios vietovės grožio ir jėgos. Jaučiausi mylima, pripažinta
ir labai energinga. Niekados neteko patirti nieko panašaus. Visą laiką, kol sėdėjau ant uolos atodangos,
vėjas sukiojosi aplink. Atrodė, jog buvau čia tik keletą akimirkų, bet kai vėjas staiga nurimo, supratau,
jog laikas grįžti į gyvenimą. Padėkojau šios vietos dvasioms ir paklausiau, ar galėsiu grįžti. Staiga vėl
pakilo vėjas. Tai reiškė sutikimą.
Kai nusileidau pas draugę, ši sutiko mane lengviau atsidusdama. Grįžome prie automobilio.
Supratau, jog buvau viršuje daugiau kaip valandą. Paklausiau draugės, kodėl sustojo, o ji atsakė, jog
atsimušė į sieną. Ji tiesiog fiziškai negalėjo žengti toliau. Pasakė, kad aš išnykau vaivorykštės spalvose,
ir ji išsigandusi pamanė, jog žengiau anapus. Kadangi pasakojau apie Joganandos mirtį, pagalvojusi,

80
jog taip ją rengiau savajai mirčiai. Visą laiką, kol buvau dingusi, ji mąsčiusi, kaip reikės paaiškinti
mano dingimą. Mes abi smagiai pasijuokėme ir pradėjome kilti aukštyn į kalnus.
Aš nuolat mintyse nuklysdavau į tą vietą ant uolos krašto. Tai mane stebino. Jaučiau nenugalimą
norą grįžti, tad po kelių dienų ten vėl nuvažiavau. Čia buvo mano ypatingoji vieta. Čia jaučiau
Didžiosios Dvasios artumą. Vos tik imdavau kilti tuo taku, susiliedavau su visata ir mane užplūsdavo
galia.
Į savo šventąją vietą visada patekdavau viena. Kartą ėmusi kopti tuo taku nusivyliau, nes
pamačiau kažkokį keliautoją. Labai nustebau, kai jis aplenkė mane keliais žingsniais ir staiga sustojo.
Tai buvo ta pati vieta, kurioje buvo priversta sustoti mano draugė. Praėjau pro jį, užkopiau į savo vietą
ir sėdėjau ten gal valandą. Keliautojas tebestovėjo lyg sukaustytas. Kai leisdamasi ėjau pro šalį, jis
pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Tada ėmė kopti aukštyn, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Nuostabu, kad užkopėme į kalno viršūnę likus kelioms minutėms iki mano gimimo akimirkos.
Turėjau žvakę ir laišką, kurį norėjau perskaityti visatai. Mano draugė atsisėdo priešais, ant didžiulio
akmens. Vėjas netrukdė, žvakė degė. Mes abi pasinėrėme į meditaciją, tada į pagalbą pakviečiau kalno
dvasias. Virš mūsų praskrido didžiulė pelėda. Jos šešėlis nuslinko per mus abi. Užuot skaičiusi laišką,
nusprendžiau prašyti visatos, kad ji padėtų man įveikti kliūtis, pasitaikančias mano kelyje. Pasakiau
visatai, jog noriu susilieti su Didžiąja Dvasia.
Nuvykome į artimiausią miestelį, kuriame buvo kepami labai skanūs obuolių pyragai.
Pasivažinėjome, suvalgėme pyrago, žodžiu, vaidinome turistes. Buvo nuostabi rudens diena. Lapai
dažėsi įvairiausiomis spalvomis, oras buvo švarus ir gaivus. Mano gyvenimas taip pat nusidažė švel-
nesnėmis spalvomis. Aplinkui viskas spinduliavo laisvumą ir ramybę. Man patiko jaustis tokiai
gyvybingai. Nuėjau išties didžiulį kelią nuo buvusios narkomanės ir savižudės.
Po kelių mėnesių pasiteiravau Migelio, ar jis nenorėtų pasigrožėti banginiais. Susitikome
prieplaukoje, kur išsinuomojome didžiulę jūrinę valtį. Buvau Migelio ilgokai nemačiusi, todėl dabar
labai džiaugiausi jo draugija. Oras buvo vėsus, mudu susiglaudėme. Migelis visuomet atrodė
laimingas ir atsipalaidavęs, kad ir kas vyktų aplink. Retai tekdavo jį matyti kasdieniškoje aplinkoje,
kai nereikia būti mokytoju. Buvo keista tiesiog kvailioti kartu su juo. Jis iš baro atsinešė alaus. Mudu
sėdėjome ir kalbėjomės. Džiaugiausi vėju ir saule.
Išplaukę į atvirą vandenyną iškart pastebėjome banginius. Susijaudinę mudu atsargiai prie jų
priplaukėme. Migelio veide žaidė išdykėliška šypsena. Paklausiau jo, ar tai ne jis prišaukęs banginius.
Migelis tik nusišypsojo. Kapitonas paaiškino mums, jog banginius galime stebėti tik iš tolo. Pasak jo,
priplaukę pernelyg arti juos išgąsdintume. O kai prie pat borto išniro banginis, ėmė skųstis, kad valtis
per daug maža. Banginio akis buvo kaip tik ten, kur sėdėjo Migelis ir aš. Atrodė, jog jis žvelgia tiesiai
į mano sielą. Žiūrėjau į jo akį ir garbinau dvasią, kurią išvydau. Akimirka buvo nepakartojama.
Kapitonas būgštavo, kad esame pernelyg arti šių milžinų. Banginis panėrė, o aš sėdėjau ir kvatojau.
Stebėti banginius buvo didžiulis malonumas. Turėjau fotoaparatą, tad sužavėta fotografavau
banginius, jų pelekus ir net patelę su jaunikliu. Diena buvo magiška. Daug kartų buvo tekę matyti
banginius, bet niekada iš taip arti. Kai plaukėme į krantą, saulė jau leidosi. Migelis surimtėjęs
pareiškė, kad turime pasikalbėti. Jis pasakė suteikęs man tiek žinių, kiek galėjęs, ir daugiau nesąs
mano mokytojas. Man atėjęs metas keliauti savo keliu ir mokytis savaip. Apstulbinta puoliau ginčytis.
Aiškinau, kad vis dar galiu daug ko iš jo išmokti.

81
 Migelis nusijuokęs atsakė baigęs savo mokymą. Pakartojo, kad aš dabar prisimenanti tik dalį to,
ko buvau išmokyta. Didžioji dalis mano žinių vis dar slypi užrakintos mano atminties banke.
Daugumą žinių sukaupiau būdama eteriniame lygmenyje, todėl reikėsią laiko, kad viską prisiminčiau.
Jis pabrėžė, jog man labai svarbu pradėti mokyti kitus. Mokiniai priversiantys mane prisiminti. Iš tiesų
kartais, kai žmonės manęs kažko paklausdavo, aš nežinodavau atsakymo tol, kol jo neištardavo mano
burna.
Laivas prisišvartavo. Mudu išlipome į krantą. Šnektelėjome dar kelias minutes, tuomet Migelis
mane pabučiavo ir nuėjo. Jaučiausi išsigandusi ir nuliūdusi. Buvau įsitikinusi, jog nieko nežinau.
Jaučiausi kaip vaikas, pametęs tėvus ir pasiklydęs atrakcionų parke. Kai atsidūriau prie greitkelio,
žibintų šviesos man priminė vakarus, kai grįždavau iš pratybų kupina jaudulio ir baimės. Širdis sakė,
kad tie laikai pasibaigė. Po kelių dienų pas mane atėjo pulkelis žmonių ir pareiškė norintys tapti mano
mokiniais. Ciklas tęsėsi.
Penkioliktas pratimas

Vėjas visuomet buvo svarbi mano mokymosi dalis. Kai tik pajuntu vėją, iškart sutelkiu dėmesį į
„čia ir dabar“.
Dažniau būkite gamtoje. Leiskite sau išgyventi stichijas pojūčiais, o ne protu. Susiraskite ramią
vietą ir pasinerkite į ją. Atsipalaiduokite, pajusite savo kūną. Numaldykite protą ir sutelkite dėmesį į
pojūčius.
Kasdien bent kiek laiko praleiskite jausdami stichijas. Tol, kol jos ims su jumis „kalbėtis“.
Motina Gamta gali būti nuostabi mokytoja, jei tik panorėsime jos klausytis. Tapkite artimi stichijoms.
Kaip jus veikia vėjas ir saulė?

Ar jų prisilietimas jums atrodo meilus, ar šiurkštus?

Ar jaučiatės jaukiai, kai susitelkiate į gamtos stichijas?

Sutelkite dėmesį į savo odą ir poodinį sluoksnį. Kokie jūsų pojūčiai?

Kaip jaučiatės sutelkę dėmesį į savo kūną, o ne į protą?

82
 Dažnai atkreipiame dėmesį į savo kūną tuomet, kai jis negaluoja. Jei jums skauda, jūs jaučiate
kūną, o jei ne, tuomet tikriausiai daugiausia laiko praleidžiate „gyvendami“ galvoje.
Ką jaučiate savo kūnui?

Ar yra kūno dalių, kurių nemėgstate? Pabandykite jas pamilti.

Ar jaučiate skausmą kurioje nors kūno vietoje?

Jeigu jaučiate skausmą, pakalbėkite su savo kūnu. Ką jis jums sako?

Kokią žinią jums nori perduoti skausmas?

Ką kūnas jums nori pasakyti?

83
 XVI
RATAS

Suraskite savo dvasinį centrą, gyvenkite jame ir jį mylėkite. Tegul jūsų širdis bus atvira,
buvimas – švelnus, o juokas – džiaugsmingas.

Keli žmonės, kurie mokėsi gydyti, panoro tapti mano mokiniais. Jie girdėdavo, kaip aš pasakoju
savo išgyvenimus, ir juos tai sužavėjo. Keletą dienų diskutavome apie tradicinį mokymą. Dvejojau, nes
nebuvau tikra, ar tradicinis kelias yra mano kelias. Vieną dieną prisiminiau savo pažadą išmokyti
septynis mokinius. Nusprendžiau, jog galiu mokyti tradiciškai, o kartu remtis asmeniniu požiūriu.
Pasakiau tiems žmonėms, kad susitiksime ir viską aptarsime.
Pirmiausia paklausiau, kodėl jie nori, kad juos mokyčiau. Pabrėžiau, kad mokysiu tik tvirtai tam
pasiryžusius ir trokštančius žinių, padedančių augti dvasiai, bet ne ego. Jie buvo nuostabūs žmonės,
meilūs ir švelnūs, tad mokymas prasidėjo. Tai įvyko tą patį vakarą, mano valgomajame.
Tai buvo ilgas kelias, prasidėjęs Niujorko gatvėse, kuriose lakstydavau vaikystėje. Niekados
nesvajojau, jog taip sėdėsiu Kalifornijoje, name, esančiame prie paplūdimio, ir mokysiu žmones, kaip
siekti kitų sąmonės lygių, ar aiškinsiu apie dvasingumą.
Mokydama aš daug ko išmokau pati. Išmokau mylėti, vertinti, džiaugtis ir viskuo dalintis.
Supratau, kad norėdama mokyti turiu mokymui atiduoti tikrąją save. Aš negalėjau slėptis po kauke, su
kuria buvau įpratusi rodytis pasauliui. Privalėjau atskleisti žmonėms savo vidinį „aš“. Negalėjau
slapstytis ir būti puiki mokytoja. Visuomet nekantriai laukdavau pamokų. Per jas visada skambėjo
juokas, tvyrojo meilė ir draugiškumas. Kartais jausdavausi nepatogiai, nes nebūdavau įsitikinusi, kad
žinau atsakymus, kol šie neišsprūsdavo man iš burnos. Tai buvo jaudinantis laikotarpis ir man, ir
mokiniams. Tam tikra prasme mes tapome šeima.
Retsykiais vis dar matydavausi su Migeliu. Pranešiau apie savo mokinių grupę, jam ši žinia buvo
maloni. Vieną vakarą pakviečiau jį ateiti ir pakalbėti su grupe. Mane pralinksmino mokinių reakcija,
mat šie bijojo su juo susitikti. Migelis neseniai vedė, jo žmona sėdėjo kampe ir užsirašinėjo, ką jis
kalba. Vakaras buvo visai puikus, niekas iš baimės nenumirė. Visi buvo laimingi, kad teko bendrauti su
Migeliu.
Dažnai medituodavome paplūdimyje. Kartą mums taip sėdint aš pakviečiau jiems mirtį. Saulė
buvo beveik nusileidusi, vandenyje švytėjo didelis, raudonas šešėlis, jis atrodė lyg šviesos spindulys,
smingantis mano mokiniams į širdis. Liepiau jiems sutelkti dėmesį į horizontą ir paklausiau, ar jie
jaučia ten gyvybę. Atrodė, lyg būčiau laiko mašinoje: išvydau save, kai Migelis pirmą kartą tai atliko
man. Mokinių kūnus sukaustė baimė. Jų reakcija buvo tokia, kaip kažkada manoji – siaubinga. Aš
buvau nustebusi, nes tai, ką dabar pamačiau, buvo labai švelni, meili energija, nuostabi mokytoja.
Mirtis nuolat yra šalia, ji primena mums, kad esame mirtingi. Suvokiau, jog mirštant mirtis pasirodo
kaip rūpestingas vedlys, meiliai padedantis mums atsikratyti kūno. Daugiau nebijojau šios mokytojos.
Norėjau tai pasakyti mokiniams, tačiau jie tenorėjo greičiau sprukti.
Kai pradėjau dalintis savo žiniomis tokiu būdu, kokio buvau mokoma pati, galėjau įvertinti
mokymą iš naujo. Migelis dažnai kartojo, kad mokiniai mokytoją priverčia mokytis. Dabar supratau, ką
jis turėjo galvoje tai sakydamas. Mokymas buvo daug aiškesnis, o mano požiūris – kur kas meilesnis ir
švelnesnis. Ir neliko baimės. Mokydamasi aš taip dažnai bijodavau, kad pražiopsodavau mokymosi

84
jaudulį ir džiaugsmą. Mano mokymosi laikas atrodė toks rimtas ir slogus. Dabar suvokiau, jog mano
potyriai visiškai atitiko mano požiūrį.
Gyvenimas atsivėrė ir prasiplėtė nuostabiausiais būdais. Kartą, kai vaikščiojau paplūdimiu,
atsidaviau vėjo valiai ir pajutau, jog stoviu ant vandens paviršiaus. Išsigandau ir akimirksniu vėl
atsidūriau krante. Supratau, jog galiu išgyventi kito asmens tikrovę sutelkdama dėmesį į tą žmogų. Iš
tikrųjų galėjau atsidurti kito žmogaus kailyje. Pastebėjau, kad moku atjausti ir visiškai neteisiu kitų.
Supratau, kad vėjas – galingas sąjungininkas. Net sunku apsakyti jo poveikį man. Kartais
sėdėdavau pliaže ir leisdavau jam skverbtis į kūną. Prašydavau vėjo atkimšti energinius „kamščius“,
apvalyti nuo neigiamos energijos. Paskui jausdavausi rami ir laisva.
Vos tik pajausdavau vėją, galėdavau keisti dėmesio centrą. Jei jausdavausi vieniša, susitelkdavau
į vėją ir jam dvelkiant jausdavau meilę. Jis visuomet man pasakydavo, kada laikas grįžti. Visuomet
atsirasdavo šalia, kai atlikinėdavau ceremonijas.
Mano išorinis gyvenimas taip pat ėmė dramatiškai keistis. Daugelį metų neturėjau intymių
santykių, o dabar užmezgiau pažintį. Ryšys buvo puikus, nors ir trumpalaikis. Šis nuotykis leido
pažvelgti į savo baimes, susijusias su intymiu gyvenimu. Taip pat supratau, jog artėja metas keltis
gyventi kitur. Mano mokiniai darė didžiulę pažangą. Atėjo Vandens iniciacijos laikas. Ceremonija
pavyko nuostabiai. Vaikščiodami pakrante atėjome į vietą, kur vandenynas plakasi į uolas. Atsisėdau
ant nedidelio plokščio akmens, o kiekvienas mokinys atbridęs sėdosi priešais. Kai visiems atlikau
ceremoniją, atūžė didžiulė banga ir mus apsėmė. Netoliese plaukiojo būrelis delfinų. Rodės, jie mus
laimina.
Po iniciacijos vienas mokinys išėjo iš grupės. Kiti mokiniai liūdėjo, tačiau jo baimė buvo didesnė
už norą mokytis. Mes praleidome daug laiko kartu mokydamiesi ir aiškindamiesi. Mačiau, kaip juos
kankina tokia pati emocinė sumaištis, kurią išgyvenau ir aš. Nors buvau veikiau nešališka stebėtoja,
mačiau, jog tikroji kova vyko tarp jų proto ir širdies. Prisiminiau, kaip Migelis sakydavo, kad šis kelias
– tai mūsų dvasinio „aš“ kova su mūsų protu arba „kompiuteriu“. Dabar labai aiškiai mačiau šią kovą.
Baimė prarasti kontrolę vertė juos daryti sprendimus, kurie jų gyvenimuose sukeldavo įtampą ir dar
didesnę baimę. Ir taip be pabaigos.
Regėdama jų vidines kovas, pamažu pradėjau vis labiau tikėti savo tobulėjimo procesu. Tai vėl
buvo lengvo, magiško gyvenimo atkarpa, kai atsiduodavau įvykių tėkmei ir nesistengiau nieko
kontroliuoti. Kai staiga nutrūko mano santykiai su draugu, iš pradžių jaučiausi sugniuždyta ir liūdna.
Visgi širdyje leidusi tam žmogui išeiti supratau, kaip svarbu mums buvo išsiskirti. Šie santykiai
neišpildė mano troškimų ir galbūt atėjo laikas iš Kalifornijos išvykti. Jei būčiau likusi su tuo žmogumi,
būčiau nepatyrusi visų tų nuotykių Havajuose.
Dabar lengviau pastebėdavau, kaip mano mokiniai patys sau kelia skausmą bei vidinę sumaištį.
Aiškiai matydavau, kad daugiausia kančių jiems sukeldavo emocinės problemos ir riboti įsitikinimai.
Seniau manydavau, kad skausmą sukelia mano gyvenimo įvykiai, tačiau stebėdama savo mokinius
ėmiau suvokti, jog pagrindinė skausmo priežastis – priešinimasis vidiniams pokyčiams. Vis dažniau
įstengdavau atsipalaiduoti, leisdavau gyvenimui tekėti savo vaga ir nebandydavau užbėgti įvykiams už
akių ar jų kontroliuoti. Ėmiau suprasti, jog gyvenimas iš tiesų gali būti šaunus. Kai tik pasileidau
pasroviui su visatos tėkme ir atsikračiau savo ribotų nuostatų, gyvenimas tapo lengvas.
Seniai norėjau persikelti į Havajus ir jaučiau, jog dabar tas laikas atėjo. Nusprendžiau išvažiuoti,
kai tik mano mokiniai užbaigs Ugnies ceremoniją.

85
 Labai mėgau savo būstą šalia paplūdimio. Neseniai buvau įsigijusi turistinį dviratį su plačiomis
padangomis ir be pavarų. Man labai patikdavo važinėtis dviračių taku saulei leidžiantis. Protas prašė
manęs pasilikti, tačiau širdyje žinojau, jog metas išvykti. Dėl to ir džiaugiausi, ir liūdėjau. Man iš tiesų
patiko čia gyventi. Mano mokiniai labai nerimavo. Jie nenorėjo, kad išvykčiau. Daug meditavau ir kiek
įstengdama bandžiau atsisakyti savo troškimo kontroliuoti įvykius.
Dažnai kopdavau į kalnus norėdama aplankyti savo šventąją vietą. Svajojau ten surengti pamoką,
tačiau nepasitaikė tinkamos progos. Kartais atrodė, jog visata gena mano gyvenimą į priekį, o kartais
manydavau, kad šliaužiu vėžlio žingsniu. Per tą laiką parašiau knygą apie savo mokymo metodus. Nie-
kados neįsivaizdavau, jog rašysiu knygą. Labai stebėjausi, kad tai padariau be ypatingų pastangų.
Jaučiausi taip, tarsi pamažu tolčiau nuo Kalifornijos.
Anksčiau nei tikėjausi mano mokiniai pasirengė Ugnies iniciacijai. Bandžiau susisiekti su
Migeliu. Maniau, jog būtų nuostabu, jei ir jis dalyvautų. Nustebau sužinojusi, kad jis grįžo atgal į
Meksiką. Niekas tiksliai nežinojo, kur jis Meksikoje gyvena. Sužinojau tik tiek, kad įsikūrė centrinėje
jos dalyje. Tai išties didžiulė teritorija. Nuliūdau, kad jis neatsisveikino, kad negaliu pasakyti jam, kur
išvykstu.
Ugnies iniciacija vyko vėlų vakarą pakrantėje. Pažvelgiau į uolas – jos buvo nusėstos tyliai
stebinčių žmonių. Buvo ir klaiku, ir magiška. Ceremonijos metu vieną mokinį paskyriau grupės
vadovu. Jis buvo labai išmintingas ir galėjo mokyti kitus. Žinoma, jis buvo įsitikinęs, jog nieko
neišmano. Pasakiau jam, kad atsakymai ateis savaime. Didžioji mano mokymo dalis panėšėjo į deja vu.
Dažnai atrodė, jog gyvenimas – tai nesibaigiantis įvykių ir žinių ciklas, vis pasikartojantis ir vis šiek
tiek kitaip.
Buvo įtemptos dienos ir aš neturėjau laiko ruoštis kelionei. Pratybos tęsėsi, kiekvieną savaitę
mano mažame bute vykdavo mūsų susibūrimai. Keletas mokinių po Ugnies iniciacijos išėjo. Augo
jaudulys ir netekties baimė. Mes ilgai dalijomės savo emocijomis, viltimis ir sapnais. Daug pasakojau
apie dvasinį gyvenimą ir norą viską kontroliuoti. Ėmiau suprasti, koks iš tiesų absurdiškas buvo mano
siekimas valdyti. Pirma, mano požiūris buvo pernelyg ribotas, kad aprėptų visumą, antra, aš negalėjau
nieko veiksmingai kontroliuoti.
Nelauktai atėjo išvykimo diena. Kaip visuomet, susirinko grupė. Buvau taip išsiblaškiusi, kad jie
turėti padėti man susikrauti lagaminus. Jiems atvykus, aš pradėjau skalbti ir buvo aišku, jog man reikia
dar vieno lagamino. Išėjau susirinkti skalbinių, tada kaimynas man pasiūlė lagaminą. Kai grįžau juo
nešina, mokiniai apstulbę sužiuro į mane. Tikriausiai jiems atrodė, kad aš jį „išsibūriau“. Vakaras buvo
malonus ir liūdnas. Atlikome baigiamąją ceremoniją. Kiekvienas turėjo galimybę pasakyti, ką jam
reiškė kartu praleistas laikas, taip pat atskleisti savo jausmus. Atsisveikinti buvo labai sunku. Grupė
sutarė ir toliau rinktis. Kitą dieną su daiktais ir šunimi išvažiavau į oro uostą.
Kai lėktuvas nusileido Havajuose, išgirdau ar pajutau, kaip salos mane sveikina. Praeitį palikau,
žengiau į naują gyvenimą. Bent kartą žinojau, jog judu į priekį, o ne bėgu nuo praeities. Per keletą
metų, praleistų Havajuose, parengiau mokymo praktiką. Ir beveik pamiršau Migelį. Dar ilgokai
siunčiau savo mokiniams garso kasetes, tačiau paskui grupė iširo. Vedžiau seminarus ir pratybas apie
emocinį gydymą, retai teprisimindavau anuo metu įgytas žinias. Pagrindinis dabartinio mokymo
motyvas buvo dvasinio centro ieškojimas, tačiau retkarčiais kalbėjau ir apie Migelį.
Kai atvykau į Havajus, medituoti buvo sunku. Taip panirau į kasdienį gyvenimą, jog trumpam
praradau ryšį su savo dvasiniu centru. Taip nerimavau ieškodama būsto, kad pamiršau, kas esu aš pati

86
ir kas iš tiesų yra gyvenimas. Vieną dieną, kai vėjas vėl ėmė kalbėtis su manimi, pradėjau prisiminti.
Buvau pamiršusi, jog turiu tikėti gyvenimu ir džiaugtis. Susiradau būstą, darbą ir vėl pradėjau mėgautis
gyvenimu. Kiek vėliau paplūdimyje ėmiau rengti seminarus. Paaiškėjo, kad mano prisilietimas padeda
žmonėms daug lengviau suvokti savo emocijas. Pastebėjau, jog vis daugiau pasakoju apie Migelį. Vis
dažniau remdavausi tradiciniu mokymu ir metodais.
Vėl persikėliau prie paplūdimio, o netrukus atkūriau ryšį su stichijomis. Žmonės ėmė prašyti
mokyti. Mano meditacijos vėl teikė daugybę informacijos. Dažnai kalbėdavau apie savo mokymąsi pas
Šamaną. Mano patarimai ir mokymo praktikos tapo visai kitokios.
Vieną savaitgalį nusprendžiau surengti dviejų dienų seminarą savo namuose šalia paplūdimio.
Visą šeštadienį lijo, o Havajuose tuo metu laiku tai buvo neįprasta. Dieną praleidome viduje rašydami
ir mokydamiesi. Kiekvienam paaiškėjo, ko norėtųsi savo gyvenime atsisakyti. Ėmiau kalbėti apie
energijas ir ceremonijas. Pasakojau apie savo mokymąsi pas Migelį, apie valdingumo atsikratymą, apie
atsidavimą savo dvasiniam centrui.
Sekmadienį skaisčiai švietė saulė. Didžiąją dienos dalį praleidome gilindamiesi į gamtos stichijas.
Mokiau žmones pratimų, kurių nebuvau mokiusi keletą metų. Dalyviai pakrantėje susirado savo galios
vietas. Prisiminiau mokinius Kalifornijoje, šmirinėjančius po pliažą ir bandančius surasti sau palankias
vietas. Drąsinau žmones tyrinėti savuosius dvasinius centrus, susilieti su tikrąja esme. Vadovavau
meditacijoms, kurių metu jie susijungė su savimi ir visata. Padėjau jiems išsiaiškinti, ko jie nori iš
gyvenimo.
Dienai baigiantis sukūriau laužą, skirtą deginti mūsų prašymus. Atlikome paprastą ceremoniją,
kurios metu dalyviai garsiai išsakė visatai, ko trokšta atsisakyti ir ką nauja norėtų įgyti. Mačiau, kaip jų
veidai švelnėjo ir keitėsi. Tai buvo magiškas išgyvenimas. Ceremonijos pabaigoje pajutau stovinti
grupės centre. Pasakiau: „Aš esu galios moteris. Aš atėjau iš rytų“. Po kelių savaičių pradėjau rašyti šią
knygą. Ratas užsidarė.

Šešioliktas pratimas

Galite paieškoti grupės, kurioje mokoma spiritizmo ir gydymo. Arba galite suburti savo grupę.
Suraskite žmonių, kuriuos mėgstate ir kuriais tikite, ir kartu gilinkite savo dvasingumą. Mėgaukitės
gyvenimu, džiaukitės juo.
Viliuosi, jog perskaičius šią knygą jūsų gyvenimo samprata pasikeitė. Atsakykite į klausimus ir
palyginkite su savo atsakymais į pirmo skyriaus klausimus.
Kokį matote šį pasaulį?

Ar esate jo reikšminga dalis, ar jaučiatės nuo jo atskirti?

Pasaulis jums atrodo saugus ar priešiškas?

87
Koks jūsų vaidmuo – jūs didvyris ar auka?

Kaip viskas klostosi jūsų pasaulyje – dažniausiai atsitiktinai ar iš anksto nustatyta tvarka?

Kaip atsakymai į klausimus pasikeitė?

Kas jumyse pasikeitė, kai perskaitėte šią knygą?

Ką norėtumėte keisti tučtuojau?

88
 MANO ISTORIJA

Gimiau 1949-ųjų rudenį Niujorke, po ilgos, karštos vasaros. Jei Niujorke karšta – tai išties
siaubingai! Karštis kyla nuo pastatų ir gatvių. Net asfaltas lydosi. Mano tėvai gyveno nedideliame bute
Kvinse. Mano motina pasakojo, kad kai aš gimiau, buvo taip karšta, jog ji statydavo ventiliatorių į
šaldytuvą ir sėsdavosi priešais bandydama atvėsti.
Kai atėjo laikas gimti, aš persigalvojau ir nusprendžiau pasilikti įsčiose. Mano motina gimdė tris
paras, bet galiausiai mane ištraukė chirurginėmis žnyplėmis. Įsivaizdavau save tūnančią įsčiose ir
sakančią visatai: „Ačiū, nereikia. Man patinka sėdėti čia. Manau, jog padariau siaubingą klaidą.
Neketinu kur nors eiti“. Kai buvau kūdikis, baisiausiai klykdavau ir varydavau iš proto kaimyną.
Bliaudavau, o jis trankydavo į sieną. Mano tėvas šiam žmogui net pradėjo trukdyti žiūrėti televizorių:
jis įjungdavo generatorių, kurį parsinešė iš darbovietės.
Matyt, aš išvariau iš proto ir savo motiną, nes ji susirgo pogimdymine psichoze. Būdama maža
dažnai sapnuodavau košmarus – siaubingai iškreiptus ir į mane artėjančius veidus. Suvokiau motinos
ligą sulaukusi keturiasdešimties ir pagaliau supratau savo sapnų prasmę: aš išgyvenau savo motinos
pamišimą.
Buvau gudrus vaikas, labai gerai žinojau, ko noriu ir ko ne. Turėjau šviesius garbanotus plaukus,
dideles mėlynas akis ir išdykėlės veiduką. Atrodžiau kaip maža princesė. Dabar suvokiu, jog buvau
ypatinga ir meili. Tačiau dar būdama visai maža žinojau, jog kažkas man yra blogai, kad esu negera
mergaitė. Kai ėmiau vaikščioti, žmonės mane kalbindavo, glostydavo ir sakydavo, jog esu graži. Man
nepatiko, kai mane liesdavo. Kartą, kai senas vyriškis glostė man galvą, ėmiau jį mušti liepdama liautis.
Apstulbusi motina pasakė, jog esu tiesiog bjauri.
Šiandien žinau, jog mano motiną labai skriaudė jos motina, tad ji išsiugdė nepilnavertiškumo
kompleksą. Ji jautėsi gerai tik tada, kai aš elgdavausi nepriekaištingai. Jeigu būdavau netobula, motina
labai pykdavo.
Vaikystėje tiesiog desperatiškai troškau būti mylima ir pripažinta. Buvau švelni, meili, labai jautri
ir nepaprastai sumani. Jeigu nesuvokdavau priežasčių, dėl kurių privalėjau ką nors padaryti, arba
nesutikdavau su motyvais, elgdavausi savo nuožiūra. Mano asmenybės ir tėvų nepilnavertiškumo
jausmo derinys sukeldavo daug dvasinio skausmo. Jaunystėje supratau, kad jei būčiau buvusi mylima ir
pripažinta, būčiau tapusi visai kitokia.
Atrodo, ypač sugebėdavau stulbinti savo motiną. Kai buvau penkerių ar šešerių metų, kartą
vaikštinėjome po Manhateną. Kalbėjau taip garsiai, kad girdėjosi už kelių kvartalų. Kai mudvi
stovėjome laukdamos, kol užsižiebs žalia šviesoforo šviesa, pasirodė būrys moterų vienuolių. Niekada
nebuvau mačiusi vienuolių, tačiau teko lankytis zoologijos sode. Pažvelgiau į jas ir švelniu mažos
mergaitės balsu tariau: „Mama, žiūrėk – pingvinai!“ Prisimenu, kaip juokėsi vienuolės, o motina buvo
pasirengusi mirti iš gėdos arba mane pritrėkšti. O gal atkeršyti abiem būdais iškart. Mano unikalumas
tąkart, kaip ir kitais atvejais, nebuvo pripažintas.
Mes atsikraustėme į Džonkersą, netoli Bronkso. Aplinkui gyveno vien berniukai. Iš pradžių
buvome maži ir mano lytis nieko nereiškė, tačiau galiausiai berniukai prisiminė, jog nekenčia mažų
mergaičių ir „tyčia“ nežaisdavo su manimi. Pamenu, apimdavo išskirtinumo jausmas, nuolat
jausdavausi nepritampanti. Dažnai įsiveldavau į muštynes, namo grįždavau sumušta ir kruvina. Motina
mokė mane muštis sakydama, kad „visada reikia duoti grąžos“. Kai grįždavau namo kruvina, ji

89
neleisdavo verkti. Kaskart paprasčiausiai kartodavo, kad aš žaizdų nusipelniau ir kad nėra ko jaudintis,
nes tai – smulkmena. Motina taip pat pabrėždavo, kad niekada neturėsiu užtarėjų, todėl privalau būti
stipri.
Niekada niekur nepritapau. Pamenu, kaip prietemoje grįždama namo spoksodavau į kitų žmonių
langus. Mane kankindavo baisi vienatvė ir ilgesys. Žiūrėdavau į šiltą, geltoną šviesą, sklindančią iš
svetimų langų, ir jausdavau, kad mano gyvenime kažko labai trūksta. Atrodė, jog visi žino, kaip žaisti
gyvenimo žaidimą, išskyrus mane. Jie turėjo kažką tokio, ko aš neturėjau, bet labai troškau turėti.
Praėjo daug laiko, kol supratau, ko man trūko. Ir dar supratau, kad tų dalykų teks ieškoti savyje.
Mano šeimos gyvenimas buvo labai chaotiškas. Motina, bandydama kontroliuoti savo svorį,
vartojo amfetaminą. Abu mano tėvai daug gėrė. Niekada nežinojau, ko galiu tikėtis ar sulaukti kitą
akimirką. Neturėjau galimybės pajusti savęs. Sukdavau galvą, kaip man elgtis, kad pritapčiau prie jų
pasaulio. Kai žmonės klausdavo manęs, ką norėčiau veikti ar kuo būti, niekada tvirtai nežinojau, ką
atsakyti, nes neturėjau jokios savimonės. Žinojau tik tiek, kaip save apibūdinti kitų žmonių žodžiais.
Labai anksti supratau, kad rodydama savo jausmus dažnai apsikvailinu. Po kurio laiko jau
nepajėgiau jų reikšti net sau pačiai. Savo jautrumą pradėjau laikyti trūkumu. Jei norėdavosi verkti,
pykdavau ant savęs. Jei pravirkdavau, tai tik tuomet, kai nieko šalia nebūdavo. Nuolat stiprėjo
svetimumo sau ir pasauliui jausmas. Daug skaičiau ir pradėjau jaustis tarytum nelaiminga Dikenso
romanų herojė. Žinojau, kad manęs niekas neišgelbės.
Nors buvau dar nedidukė, tėvai vertė mane vieną eiti į bažnyčią. Kurį laiką dainavau chore,
patarnaudavau rytinėms mišioms. Galerijoje, kurioje giedodavo choras, vitražiniame lange buvo graži
rozetė. Pamaldų metu saulės spinduliai liedavosi pro vitražą. Mane kerėdavo pro langą srūvanti šviesa
ir šešėliai. Labai dažnai nepastebėdavau, kad reikia stotis ir giedoti, nes mano dėmesys būdavo
sutelktas į langą. Kartą iš bažnyčios grįžau namo baisiai nusiminusi. Dvasininkas pasakė pamokslą apie
pragaro ugnį bei sierą, ir aš išsigandau, kad galiu patekti į pragarą. Tėvas patarė man nenuogąstauti,
tačiau tai, ką išgirdau, buvo tarsi patvirtinimas, jog Dievo nėra. Arba kad Dievui aš nerūpiu.
Didesnę laiko dalį praleisdavau savo pasaulyje. Mano vaizduotė buvo labai laki, taigi sėdėdama
mokyklos suole aš dažnai atsidurdavau „kažkur kitur“. Penktoje klasėje stalai buvo su stalčiais. Kartą
atsidariau, stalčių norėdama kažką pasiimti, o šis man prisilietus keistai suskambo. Ėmiau mušti stalą
lyg būgną. Man labai patiko šis žaidimas, bet staiga „sugrįžau“, pamačiau šalia stovinčią mokytoją ir
išgirdau, kaip visa klasė isteriškai juokiasi. Buvau pažeminta. Mokytojai atrodė, kad aš tyčia taip
elgiausi. Mane nuvedė pas direktorių ir aš netekau žado, kai reikėjo pasiaiškinti, kas iš tikrųjų atsitiko.
Juk negalėjau pasakyti, kad man buvo nuobodu mokykloje, negalėjau prisipažinti, jog nemiegu
naktimis, nes bijau, nors nežinau ko. Nemokėjau išlieti savo jausmų, kadangi niekas manęs nemokė,
kad savo jausmus galima rodyti. Buvau nubausta papeikimu ir man prilipo dar vienas apibūdinimas:
„nesugebanti bendrauti“.
Mano šeimos gyvenimo būdas lėmė tai, kad aš nesugebėdavau nei įsigilinti, nei pripažinti to, kas
vyksta su manimi. Man visuomet viskas buvo „gerai“. Niekas nemokė manęs sakyti tiesos – tų dalykų,
kurie man iš tikrųjų reiškė tiesą. Labai anksti išmokau žmonėms kalbėti tai, ką, mano supratimu, jie
norėdavo girdėti. Jokios tiesos! Abu mano tėvai augo nedarniose šeimose, tačiau jie negalėjo to
pripažinti, taigi mes nuolat vieni kitiems meluodavome. Iš pažiūros mūsų šeima atrodė nuostabi. Man,
vieninteliam vaikui, šeima buvo tikras pragaras. Niekas manęs nemokė bendrauti ir su bendraamžiais.
Augau galvodama, jog esu auka, bloga, nepilnavertė, galiausiai – nepatraukli ir negabi. Niekada

90
nežinojau, ką jaučiu, nežinojau, jog galiu prašyti pagalbos. Mano tėvai buvo tokie kupini slopinamo
pykčio, jog dažniausiai jausdavau baimę.
Mane, septintokę, perkėlė į griežtesnės drausmės klasę. Buvau įsitikinusi, kad tai klaida. Čia
mokėsi blogi ir pikti vaikai. Iš pradžių apėmė siaubas, tačiau paskui pradėjau į juos nekreipti dėmesio.
Sakydavau savo įprastąjį „man nesvarbu“. Su mergaite, kuri buvo baisiausios gaujos mokykloje lyderė,
dalijomės viena drabužių spinta. Linda, toks buvo jos vardas, savo fotografijas susidėjo mano pusėje, o
aš jas numečiau šalin, ji iškvietė mane muštis, aš sutikau. Pamaniau sau, kad ir nukentėsiu, bet
išsiaiškinsime, ir viskas bus baigta. Iš pradžių Linda įgijo persvarą, o aš tiesiog laukiau, kol ji baigs.
Tačiau ji suklydo – ėmė daužyti mano galvą į grindinį. Netekau kantrybės ir ją prikūliau. Galiausiai
kovą nutraukė jos brolis, kuris spardydamas ją nuvijo šalin.
Kitą dieną mokykloje Linda ir jos gauja po laiptais lūkuriavo manęs. Žinojau: kai nulipsiu, mane
užmuš, bet savigarba neleido sprukti. Nulipau. Jos bendrininkė ranka užtvėrė kelią. Maniau, kad man
galas. Tačiau sužinojau, kad dabar aš esu lyderė. Atsisakiau. Po to Linda tapo mano angelu sargu.
Niekas nedrįsdavo manęs erzinti, nes nenorėjo turėti reikalų su ja.
Tais metais nusprendžiau dainuoti chore. Man tikrai patiko muzika. Muzikos mokytoja mis Ponto
manęs nemėgo. Jausmas buvo abipusis. Kai atėjau prašytis į chorą, ji tikrino kitų vaikų balsus ir
privertė mane dainuoti visų akivaizdoje. Žinoma, labai sutrikau ir nusprendžiau, jog būtinai atkeršysiu.
Per kelias savaites moterį išvariau iš proto. Vieną dieną atnešiau jai puokštę pakalnučių, kurias
vadinome „šlapinimusi į lovą“, nes tas, kuriam įteikiama šių gėlių, neva ima šlapintis į lovą. Prasidėjus
pratyboms aš įteikiau jai puokštę ir paaiškinau jos magiškas galias. Mokytoja anaiptol nenudžiugo, o
man vėl teko keliauti pas direktorių. Dažnokai būdavau vejama iš mokyklos, tačiau motina visuomet
sugebėdavo mane išsukti.
Devintoje klasėje tėvas išvežė mane ir motiną į kaimiškąjį Vermontą. Jis irgi ketino persikelti,
tačiau ilgai negalėjo atvykti. Motina nekentė kaimo. Man patiko lankytis Vermonte vasarą, bet gyventi
čia reiškė visai ką kita. Aš elgiausi kaip Niujorko gatvių vaikas, tad kaimo vaikai žiūrėjo į mane lyg į
raguotą. Kai pirmąkart atvykau, jie pasišaukė mane ir prašė pakalbėti. Jiems kėlė juoką mano
niujorkietiškas akcentas. Greitai atsikračiau savo tarmės. Nežinojau, kas esu, tad stengiausi būti tokia,
kokią mane norėjo matyti kiti. Tai atimdavo daug jėgų. Man niekada nekilo minčių išsiaiškinti, ko aš
pati noriu.
Vieną savaitgalį į svečius atvyko draugė iš Niujorko. Ji buvo graži ir mokėjo bendrauti su
berniukais. O aš buvau „storulė“ ir neišmaniau, kaip koketuoti su berniukais, o gal to net nenorėjau.
Draugė susipažino su dviem berniukais iš Kanados, šie pakvietė mus į barą. Paprašiau nupirkti
alkoholio ir berniukai, keista, mane vaišino. Kai išgėriau du kokteilius, įvyko stebuklas. Balsas, nuolat
kalęs man į galvą, jog esu nepritapėlė, nutilo. Aš puikiai sugebėjau pritapti ir tai buvo magiška.
Pirmąkart gyvenime jaučiausi išties gyva ir pripažinta.
Kai man sukako šešiolika, man nupirko automobilį. Vidurinėje mokykloje daug gėriau, nes taip
man buvo lengviau tramdyti savo nemalonius jausmus. Pradėjau bėgti nuo tikrosios „aš“. Be to, ėmiau
graužtis dėl to, kuo tapau.
Pamenu, vieną naktį sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip žaibuoja. Audros grožis ir galia buvo
didingi. Kai tvykstelėdavo žaibas, kalnai iškart atgydavo. Visas kambarys virpėjo nuo griausmo. Mane
apėmė didžiulis ilgesys. Suvokiau, jog kažko gyvenime trūksta. Ir štai dabar supratau, jog trūko ryšio
su šiuo grožiu. Nebuvau susijusi su savimi, su savo širdimi ar pasauliu. Jaučiau, kaip mano dvasia tą

91
naktį budo, tačiau aš net nežinojau, kad ją turiu. Man prireikė daugybės metų, kad sužinočiau, ką iš
tikrųjų reiškė tas ilgesys.
Iškart po Kalėdų, kai buvau vidurinės mokyklos absolventė, mūsų namas sudegė iki pamatų.
Neliko nieko. Tą dieną kaip tik tapau slidinėjimo instruktore, todėl ėjau namo labai susijaudinusi.
Norėjau pranešti tėvams džiugią naujieną. Buvau priblokšta. Man patiko tas namas. Tą dieną
įsitikinimas, kad „kai atsitinka kas nors gera, atsitiks ir bloga“, įsirėžė mano galvoje tarytum juoda ant
balta. Tai, kad tapau slidinėjimo instruktore, buvo pirmasis mano reikšmingas laimėjimas. Tada, matyt,
ir nusprendžiau, jog niekada daugiau neprisirišiu prie įvykių, niekada nieko nedarysiu dėl savęs.
Kažkodėl maniau, kad gaisras kilo dėl mano kaltės. Jeigu aš tiesiog būčiau... tai namas nebūtų sudegęs.
Nuo tos dienos teko kovoti su depresijos priepuoliais. Ėmiau tikėti, kad viskas, prie ko prisirišiu, iš
manęs bus atimta. Man trūko supratimo, ko iš tikrųjų noriu. Buvau visiškai įsitikinusi, jog mano laimė
slypi ne manyje, o išorėje. Ilgai tos laimės ieškojau. Man niekada netoptelėdavo galvon savęs paklausti,
ką aš iš tikro mėgstu. Pradėjau manyti, jog esu atsakinga beveik už viską, kas nutinka mano aplinkoje.
Jaučiau atsakomybę už tai, ką kiti jaučia, kaip elgiasi – už viską. Buvau įsitikinusi, jog dėl visko esu
kalta. Taip pat tikėjau, jog neturiu jėgų ką nors pakeisti. Kai pradėjau skaityti metafizinę literatūrą,
mano protas smaginosi. Jis nesuvokė, jog atsakomybė ir kaltė yra skirtingi dalykai. Kartą mano motina
bandė nusižudyti, aš, aišku, maniau, kad taip atsitiko dėl mano kaltės.
Besimokydama koledže dirbau, dažnai net kelis darbus vienu metu. Stengdavausi rasti būdų, kaip
greitai „užkalti“ pinigų. Man kėlė jaudulį mintis, jog esu nusikaltėlė. Dažnai žengdavau už įstatymo
ribų. Viena mano esybės dalis mėgo jaudulį, tačiau apskritai aš įtampos nekenčiau. Tas gyvenimo
būdas buvo labai svetimas mano tikrajai esmei. Laimė, mano sumanymai niekada neišdegdavo, aš
neuždirbdavau „greitų“ pinigų ir todėl to modelio atsisakiau.
Kuo labiau tolau nuo savęs, tuo skausmingesnis darėsi mano gyvenimas. Užmezgiau daug
nesėkmingų romanų. Kaskart labai kentėdavau ir likdavau prie tuščios geldos. Man vis labiau nesisekė.
Aš itin retai būdavau laiminga. Jaučiausi kaip kokio „liūdno“ romano herojė, kitaip sakant, auka.
Keletą metų lankiausi pas psichoterapeutą, tačiau jis man mažai tepadėjo. Jis norėjo gydyti mane
antidepresantais. Savo esybės gelmėse žinojau, jog tai nėra atsakymas. Koledže kelis kartus keičiau
specializaciją, nes iš tikrųjų nežinojau, ko man reikia. Dar nebuvau „ragavusi“ matematikos, todėl
pasirinkau matematiką. Paskutiniaisiais studijų metais pasirinkau meną, man tai patiko, tačiau
bakalauro laipsnį apsigyniau matematikos srityje.
Baigusi koledžą atidariau vitražo studiją. Nors koledže ir patiko menas, tačiau žengdama šį
žingsnį abejojau. Tiesiog negalėjau rasti darbo, ir motina pasiūlė išbandyti vitražą, nes reikalingų
medžiagų ji turėjo rūsyje. Pradėjau savo verslą, dariau tai, ką mėgau, tačiau vis dar elgiausi kaip auka.
Tiksliau, neturėjau pasirinkimo, tad motina mane ir privertė to imtis. Trylika metų dariau tai, ką mėgau,
bet retai leidau sau džiaugtis tuo malonumu.
Kai pradėdavau naują veiklą ar užmegzdavau naujus santykius, kaskart manydavau, kad jei man
pavyks, būsiu laiminga. Buvau tikra, jog mano vienatvės, nepritapimo ir depresijos priežastys slypėjo
išorėje. Maniau, jog bent verslas mane padarys laimingą. Niekada nepagalvodavau, kad laimę ar vargą
kuria mano požiūris. Mano laimę lemdavo išoriniai dalykai: žmonės, vietos ar įvykiai – žodžiu,
dalykai, kurių negalėjau valdyti. Nesumodavau pažvelgti į savo vidų ir rasti atsakymą.
Verslą puoselėjau daug metų, jis tapo mano gyvenimo prasme. Verslas plėtojosi, persikėliau į
parduotuvių rajoną. Įsikūriau buvusioje vilnos gamykloje. Mano parduotuvė buvo magiška: visur

92
daugybė gražių vitražų, augalų ir egzotinių dovanų. Vieta buvo nuostabi, tačiau man trūko pinigų.
Daug padėjo motina, ji jautėsi esanti reikalinga, o man tai buvo svarbu. Atrodė, jog vis dar esu kalta dėl
jos bandymo nusižudyti. Ėmiau nedrąsiai tikėti, kad galbūt atsirado galimybė tapti laimingai, nes
verslas judėjo į priekį.
Asmeninio gyvenimo neturėjau. Mano gyvenimas buvo darbas. Dirbau šešias valandas per dieną,
o septintąją kūriau naujus pavyzdžius. Variau savo darbuotojus iš proto, nes jaučiausi vieniša. Jaučiau
tuštumą. Laimė trukdavo tik kelias minutes. Atsipalaiduodavau tik susirgusi ar išgėrusi.
Vieną penktadienio vakarą, praėjus kelioms savaitėms po mano gimtadienio, nusprendžiau niekur
neiti, o tiesiog atsipalaiduoti namuose. Paskambino telefono operatorė. Ji paragino kviesti greitąją
pagalbą į mano tėvų namus kaime. Operatorius pasakė vienintelį dalyką: ten atsitikusi nelaimė. Po
kelių šiurpių telefono skambučių paaiškėjo, kad mano motina žuvo tragiško įvykio kelyje metu, o tėvas
vis dar merdėja. Niekas nežinojo, ar jis išgyvens. Pamenu, kaip raudojau: „To negali būti“. Paskui taip
įsitraukiau į visus reikalus, kad neturėjau laiko jokiems jausmams. Jaučiausi kaip išprotėjusi. Mano
motina buvo vienintelis ramstis, kurį turėjau šiame pasaulyje. Daugumą savo sprendimų dariau
norėdama jai įtikti. Galvojau, jog mano laimė priklauso nuo pataikavimo jai.
Mano tėvas išgyveno, tačiau liko smarkiai sužalotas. Staiga tapau suaugusi, sprendžianti tėvo
gyvenimo ir mirties klausimus. Jaučiausi absoliučiai vieniša ir pasimetusi. Daug naktų praleidau su
buteliu rankoje. Supratau, jog tėvui reikia pagalbos, tad pasamdžiau psichiatrą, kad juo pasirūpintų.
Matyt, atrodžiau labai stipri, nes psichiatras tik po savaitės pasiteiravo, kaip jaučiuosi. Jis atsiprašė per
vėlai to paklausęs, o aš nustebau, kodėl jis iš viso apie tai užsiminė. Juk aš, žinoma, jaučiausi „puikiai“.
Ligoninėje tėvas įsimylėjo slaugę. Aš pasiutau. Jaučiausi pamesta, išduota. Pradėjome bylinėtis dėl
motinos palikimo. Aš iškėliau jam bylą dėl turto, o tėvas pareikalavo apmokėti jam už tai, kad jis mane
išaugino. Teismo procesas truko keletą metų.
Netrukus vienas draugas man pasiūlė kokaino. Atradau stebuklingą priemonę, leidžiančią vėl
pasijusti laiminga ir pasitikinčia savimi. Kai mirė motina, atrodė, jog mirė ir didžioji mano esybės
dalis. Praradau gyvenimo pagreitį ir kryptį. Nežinojau, kas esu, tad praradau norą gyventi. Kai ėmiau
vartoti kokainą, viskas pasikeitė. Vėl pasijusdavau pilnavertė, žinoma, trumpam. Jaučiau galios prasmę
ir buvau tikra, jog viską galiu.
Kadangi ėmiau pernelyg savimi pasitikėti, žengiau pragaištingą žingsnį versle. Mano parduotuvė
Vermonte buvo nepelninga, tad atidariau kitą Nantukete. Vis labiau grimzdau į alkoholį ir narkotikus.
Ir senasis tuštumos pojūtis sugrįžo. Miegodavau iki pusiaudienio, nors rytas buvo mano
mėgstamiausias paros laikas. Žlugau fiziškai, emociškai ir dvasiškai.
Nantuketo gydytojas man pasiūlė migdomųjų ir raminamųjų. Norėdama būti laiminga, jaučiausi
lyg išprotėjusi chemikė, derinanti įvairius narkotikus ir alkoholį, bet nieko nepešiau. Visą gyvenimą
didžiavausi savo nepriklausomybe, maniau esanti maištininkė. Ironiška, tačiau visuomet žvelgiau į save
kitų žmonių akimis. Net neįsivaizdavau, kokia turėčiau būti. Prieštaravimas tarp mano jausmų ir
elgesio tapo nepakenčiamai skausmingas. Nenorėjau grįžti į Vermontą, tačiau žinojau, kad ir Nantukete
laimės nerasiu.
Praėjus kelioms paroms po savo gimimo dienos, nusprendžiau pasitraukti iš gyvenimo. Mano
paskutinis bandymas susigrąžinti sėkmę ir išgelbėti verslą nepavyko. Vieną naktį nusprendžiau, jog
pakaks kentėti. Baigėsi visos viltys, žinojau, jog gyvenimas visada bus toks pats. Nors prieš dešimtmetį
buvau susidomėjusi dvasingumu ir metafizika, dabar maniau, jog visas gyvenimas tebuvo skausmas.

93
 Neaiškiai prisimenu, kaip išėjau į lauką ir pradėjau kalbėtis su žvaigždėmis. Paklausiau, ar ten,
žvaigždėse, kas nors gyvena. Jeigu taip, tai prašiau man padėti. Grįžau vidun ir nusprendžiau
nusižudyti. Išgėriau pusę buteliuko raminamųjų, pusę – migdomųjų, beveik butelį alkoholio ir dar du ar
tris gramus kokaino. Ramiai nuėjau miegoti.
Kitą dieną mane atrado kažkokie žmonės. Tas faktas, kad likau gyva, buvo tikras stebuklas. Juk
buvau beveik mirusi, kalbėjausi su mirusia motina. Rodės, tai truko amžinybę. Ji bandė įtikinti mane,
jog privalau sugrįžti. Sakė, kad mano darbas nebaigtas. Kalbėjo, jog būsiu mokytoja ir pagelbėsiu
daugeliui žmonių. Šviesos būtybė, stovinti šalia jos, garantavo man, jog būsiu labai laiminga.
Galiausiai sutikau apie tai pagalvoti. Tą akimirką vėl grįžau į savo kūną. Pabudau rėkdama ir buvau
labai pikta. Viena iš priežasčių, dėl kurios norėjau nusižudyti, buvo ta, jog jaučiausi nevykėlė. O dabar
man net nepavyko numirti.
Norėtųsi pasakyti, jog nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė, tačiau taip nebuvo. Aš vis dar
tvirtai laikiausi savo ribotų požiūrių ir įsitikinimų. Vis dar jaučiausi auka. Nežinojau, jog yra kitoks
gyvenimo kelias. Maniau, jog į visus klausimus gali atsakyti protas. Dabar žinau, jog atsakymai yra
širdyje.
Atėjo tikrų dvasingumo paieškų metas. Buvo akivaizdu, kad savo gyvenimo negyvenau.
Norėdama išlikti privalėjau suprasti, kas aš buvau iš tikrųjų, ko man reikėjo, ko troškau. Nustojau
vartoti narkotikus ir alkoholį.
Dvasiniai ieškojimai, kuriuos pradėjau, atrodo, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dabar tapo
nuoširdūs. Vėl pradėjau medituoti. Iki tol jausdavau vien pyktį, liūdesį, įniršį ir gailestį sau. Didžioji
mano gyvenimo dalis praėjo graužiantis dėl to, kad su manimi nesąžiningai elgiamasi. Mano gyvenimo
tikslas buvo patenkinti kitus, nes tik taip suvokdavau savo vertę. Maniau, jei būčiau buvusi pakankamai
gera, gyvenčiau laimingai, o jei būtų Dievas, jis būtų baudęs už tai, kad buvau bloga. Nugrimzdau į
savigraužos ir neapykantos sau liūną.
Netoliese atsidarė New Age knygynas, ir aš ėmiau godžiai skaityti. Skaičiau šūsnis knygų apie
dvasingumą ir gydymą. Daug meditavau, ilgai vaikščiodavau gamtoje. Juodi jausmai ėmė nykti.
Pamažu atgimė šviesesnės rytdienos viltis. Devynis mėnesius tvarkiau nebaigtus reikalus. Paskelbiau
bankrotą, pardaviau namą, atsisveikinau su visais ir išvažiavau į Kaliforniją.

94
 PABAIGOS ŽODIS

Mano kelionė ne visada buvo lengva, tačiau aš daug ko išmokau. Šiandien mano gyvenimas –
sėkmingas, kupinas meilės ir laimės. Mano gyvenimas – stebuklas. Nebėra kelio atgal, iš kur atėjau,
todėl esu čia.
Baigdama norėčiau papasakoti kažkada sapnuotą sapną. Atsibudau pasaulyje, kur kiekvienam
žmogui žiedu suveržta širdis. Žmonių gyvenimai ten sunkūs ir riboti. Milijonai žmonių badauja, o
miestai pilni benamių. Be to, tie gyventojai užteršė savo planetą.
Jie gyveno pasikliaudami vien protu ir nieko negerbė. Tai buvo pilna skausmo vienišųjų žemė.
Bene kiekvienas čia buvo priverstas sunkiai dirbti ir kovoti. Dauguma problemų atrodė
neišsprendžiamos. Pažvelgusi į tų žmonių akis mačiau skausmą ir neviltį. Ligoninės ir kalėjimai buvo
perpildyti.
Tada mane perkėlė į pasaulį, kuriame kiekvienas gyveno klausydamas širdies. Visi buvo laisvi.
Čia neliko baimės ir kančios. Tai buvo pasaulis be ribų. Visų norai ir poreikiai buvo patenkinti.
Kiekvienas veikė tai, ką mėgo. Planeta buvo švari. Nesimatė benamių ir badaujančių vaikų. Nebuvo
kalėjimų. Tai buvo tikroji Utopija.
Tiesiog įsivaizduokite, ką reikštų gyventi tokiame pasaulyje! Pagalvojusi apie tą sapną suvokiau,
jog tai įmanoma. Vienintelis skirtumas tarp šių pasaulių buvo tas, kad viename žmonės gyveno
pasikliaudami protu, o kitame – širdimi. Žmonės buvo tie patys. To sapno užuomazgos glūdi
kiekviename iš mūsų. Kai pajusime laisvę, galėsime ja pasidalyti su kitais. Šie savo ruožtu vėl dalysis
su kitais žmonėmis. Taip bendraudami sukursime pasaulį be ribų.
Kiekviena siela gimsta šiame pasaulyje tam, kad išmoktų visas jai skirtas pamokas. Jeigu daug
žmonių išmoks gyventi širdimi, jie parodys kitiems, kad tai įmanoma, ir kančios išnyks. Aš dalinuosi
šia vizija. Tikiuosi, jums patiks ir jūs pradėsite kurti Utopiją savo asmeniniuose gyvenimuose.

Utopijos meditacija

Visiškai atsipalaiduokite (ilga pauzė). Pajuskite savo gyvenimą. Regėkite jį tiesėje, laiko linijoje.
Regėkite praeitį, nutekančią tolyn, o ateitį – priešais save. Priekyje – didžiulis šviesos burbulas. Jis
grynas, švarus ir labai viliojantis. Jūs žengiate į jį. Jaučiatės visiškai saugūs, globojami ir mylimi. Jūs
esate meilė. Juntate, kaip visos jūsų baimės ir suvaržymai dingsta. Jaučiatės laisvi (ilga pauzė).
Apgaubti šio burbulo pamažu grįžkite atgal į savo gyvenimą. Matykite, kad daugumos žmonių
širdys apsuptos sienų, ir visas jų pyktis, baimės ir suvaržymai sklinda iš ten.
Burbulas pradeda plaukti laike. Atsiduriate pasaulyje, kuriame visi laisvi. Jų širdys – atviros.
Pasaulis – be ribų. Žiedai, veržę žmonių širdis, nukrinta. Nebėra kančios, nebėra skausmo. Tai –
Utopija. Kiekvienas gyvena širdimi (ilga pauzė). Pasiryžkite gyventi šiame pasaulyje.
Vėl plaukiate savąja laiko linija. Švelniai įterpiate šią pasaulio viziją į savo gyvenimą. Regite
save ir aplinkinius, gyvenančius širdimi.
Tai – magiška. Jaučiatės laisvi ir mylintys. Pasaulis itin švelnus. Atminkite: Utopija – įmanoma
(ilga pauzė).

95
 Įžengiate į savąjį laiką. Suvokiate, jog Utopija – šalia jūsų. Puoselėdami ją kreipkitės pagalbos.
Šią tikrovę išgyvenate. Jaučiate, kad siena, juosusi jūsų širdį, griūva. Imate gyventi širdimi. Branginkite
šį jausmą. Leiskite šiam pasauliui tarpti jumyse.
Te jūsų kelią visada nutvieskia šviesa. Te jūsų gyvenimas būna kupinas meilės. Te jūsų kelionė
būna džiaugsminga. Ateikite ir prisidėkite prie manęs gydydami save, kitus ir mūsų visatą. Pamilkite
save ir savo pasaulį besąlygine meile.

Meilės jums ir šviesos

Siuzana

96
 PAAIŠKINIMAI

ASMENINĖ VERTĖ – ego neigiama prasme.

DĖMESYS – energijos nukreipimas, pasirinkto objekto stebėjimas arba energijos sutelkimas į
objektą.
DISCIPLINA – sąmoningo elgesio ir tikslingų veiksmų praktika.
DUALIZMAS – tikėjimas, jog esame atskirti nuo dieviškojo visa ko šaltinio; priešybių koncepcija.
Pavyzdžiai: juoda ir balta, gėris ir blogis, teisinga ir neteisinga ir t. t.
ENERGIJOS PANAUDOJIMAS – žmogaus gebėjimas būti energijos laidininku; energijos
perdavimas ją transformuojant; energinis gydymas.
ETERIS – energinis lygis. Tam tikra prasme – tai buferinė zona tarp fizinio ir dvasinio lygių.
GALIA – transformacijos procese įgyta energija.
GALIOS VEIKSMAI – fiziniai kūno judesiai, skirti padėti žmogui didinti galios kiekį, kurį jis gali
valdyti. Pavyzdys – Tai či.
GAUDYTI ENERGIJĄ – šiuo posakiu nusakomas gebėjimas suvokti ir įvertinti informaciją, gautą
eteriniame lygmenyje.
INVOKACIJA – ceremonija, kurioje dalyvių ir lyderio energija sutelkiama ir nukreipiam tam
tikram tikslui. Šiam ypatingam tikslui taip pat kviečiamos dievų ir stichijų galios. Tai nėra paprasta
ceremonija. Galbūt žmogus tokioje ceremonijoje dalyvauja tik kartą gyvenime. Joje atliekami
ypatingi galios judesiai. Kai pasiekiamas aukščiausias energijos lygis, energija atpalaiduojama ir
nukreipiama į tikslą.
KANALAS – sugebėjimas būti energijos laidininku.
SAPNUOTOJAS – žmogus, gaunantis informaciją iš eterinio lygmens vaizdų forma.
MAGIJA – transformuota į fizinę išraišką galia.
STALKERIS – žmogus, intuityviai gaunantis informaciją iš eterinio lygio. Po meditacijos žmogus
grįžta įgijęs pluoštą informacijos.
STALKINGAS (MEDŽIOKLĖ) – žmogaus, vietos ar daikto stebėjimo ir persekiojimo veiksmai.