1.

Esė „Aš esu svajotoja“

Visą gyvenimą kiekvienas iš mūsų stengiamės atrasti save, o, kad save atrasti būti lengviau, bandome
save pažinti. Savęs pažinimą jau pradedame vaikystėje, jau tada žinome kokia plaukų šukuosena mums
labiausiai patinka, kokia yra mūsų akių spalva, koks mūsų ūgis. Pažinę save iš išorės prieiname prie savo
vidaus. Tada pastebime kokių charakterio savybių nemėgstame kituose žmonėse ir stengiamės jų
neaptikti savyje, suprantame kokios veiklos mus domina, ką norime veikti laisvu laiku, kaip greitai
mokinamės ar kaip greit susirandame naujų draugų ir laviname savo komunikaciją su jais – visą tai jau
žinome vaikystėje. Tačiau augdami mes keičiamės, mūsų vertybės keičiasi, juk turbūt dabar sutaupytus
pinigėlius neišleistumėm naujausiai lėlei? Todėl dabar noriu pristatyti save, tokią save, kuriai dabar
devyniolika metų.
Kas aš esu? Esu žmogus, kuris kol kas į ši klausimą gali atsakyti labai abstrakčiai... Tikiu, kad nesu kaulų
rinkinys, turiu jausmus, vertybes ir įsitikinimus, o dar paprasčiau kalbant, esu devyniolikos metų
mergina. Kalbant apie įsitikinimus, tikiu, kad norint tikrai pajusti gyvenimą, reikia atsisakyti savo baimių
ir joms dažniau sakyti „taip“, o ne žodį „ne“, nes tikriausiai tik taip gyvensime ne rutinoje, kuri dažniau
slegia, nei suteikia saugumo jausmą. O šis pavyzdys ir aprašytas man skaitytoje knygoje
„Metamorfozė“, kurią parašė autorius Franzas Kafka. Beje ir sakant žodelį „taip“ galime patirti pačių
įsimintiniausių įvykių, kurie suteiks tos gyvenimo pilnatvės jausmą ir nevirsime paprasčiausiais vabalais
be jokių vertybių ir tikslų.
Taip pat tikiu, kad būdamas geras sulauksi lygiai to paties iš kitų, todėl stengiuosi principų ir kitų
blogybių atsisakyti ir elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Kalbant apie vertybes, turbūt
pačią didžiausią vertybę laikau žmogiškumą ir tikiuosi ši vertybė nepasikeis. Žmogiškumas tikrai labai
plati sąvoka, tačiau į ja įeina tokios savybės kaip atlaidumas, supratingumas, todėl tai labai stengiuosi
ugdyti savyje, tikriausiai ir tai laikau svarbiausią savyje. Taip pat vertinu ir tai, kad išmokau visko
neatidėlioti paskutinei minutei, susidaryti dienos planą ir juo vadovautis, tai tikiuosi ir ateityje
nepasikeis, nes anksčiau, o ir tikrai dabar pasitaiko dienų, kai viduje yra per didelis sąmyšis ir net
nežinai kaip su viskuo susidoroti, todėl net tokios smulkmenėles kaip užrašų knygutės, padeda
susitvarkyti su tuo vykstančiu sąmyšiu galvoje. Todėl ir vienas iš didesnių ateities tikslų – mažiau dėl
visko pergyventi, išmokti susidėlioti prioritetus, geriau planuoti laiką, o tikiuosi tai į gyvenimą atneš dar
daugiau laimės.
O tikriausiai didžiausia mano savybė, dėl kurios ir kyla visos šios mintys, pamąstymai ir tikslai, tai esu
didelė svajotoja. Svajoju tikrai labai daug ir labai dažnai, o dėl visų šitų svajonių ir kyla gyvenimo tikslai,
kurie vieną gražią dieną ir padės pasiekti svajonių. O tai ir nuo pat vaikystės nepasikeitė. Dalis vaikystės
svajonių šiandien tikrai yra išsipildžiusios, na, o kitai daliai, dar tikiu, kad laikas ateis. Todėl ši savybė
man asmeniškai yra labai svarbi, nes ji man primena tai, kad visgi esu ta pati maža svajotoja ir tikrai ne
viskas gyvenime turi keistis, jei keičiasi mūsų išvaizda, kartais svarbu išsaugoti tai, kas leidžia vėl
pasijusti vaiku, kai galvoje nesisuko baisus sąmyšis ir viskas atrodė tikra.
Galiausiai, kalbant apie trūkumus, per daug idealizuoju aplinkinius ir savo gyvenimą, nes kartais norisi,
kad gyvenimas būtų lyg iš pasakos, nors pasakoje tikrumas neegzistuoja. Todėl dabar stengiuosi
suprasti, kad visą tai, kas nėra tobula, yra tikra. Taip pat dažnai aplanko „tinginys“ su kurio ir pilna
išsisukinėjimu ir priežasčių kodėl turėčiau kažko nedaryti, todėl labai tikiuosi, kad anksčiau išdėstytos
mintys padės su tuo susidoroti.
Jau praėjo devyniolika metų, kai bandau save pažinti ir tikrai tai yra dar visko ko pradžia, bet labai
tikiuosi, jog kai kurios jau dabar įskiepytos vertybės nepasikeis ir ateityje. Smagu save pažinti su
kiekvienais metais, todėl jau įdomu ką apie save rašysiu sulaukus dvidešimtie
Esė „Trys istorijos“
Gyvenimo komedija. Prisimenu kaip vieną gražią, o gal ir ne tokią gražią dieną viena mergina išėjo į
mokyklą, tuo metu jai buvo na gal šeši ar septyni metukai, o ir į mokyklą ėjo ji džiugiu žingsniu, nes
batukai buvo nauji, na tokie kur eini ir iš batukų švieselės įvairios šviečia. Tik problema ta, kad lipdama
laiptais kojytės susimaišė, o gal ir raišteliai atsirišo ir ji nukrito... Bet nieko aplink nebuvo, todėl tik iš
savęs linksmai pasijuokė ir keliavo toliau, dabar prisiminus šį įvykį merginai kyla šypsena, kaip ir tada,
visgi svarbu nieko rimto nenutiko, o tokia nelaimė dar ir nuotaiką pakėlė. Dar tais metukais, žodžiu
vaikystėj, ji mėgo po balas šokinėti, jei mama ar tėtis liepia balą praeiti, na tai būtinai į ją įšoks ir visus
batus sušlaps ir rūbelius apsitaškys. Tai lietus buvo didžiausias atrakcionas, kai išėjus į lauką jau žinojo
kaip bus smagu. O net ir paaugus, gal trylikos ar keturiolikos metų kartu su drauge išėjo vakare po
vasariško lietaus į didžiulę balą šokti, tada net lyg ir į balą atsigulė... Bet smagu buvo tikrai, o ir oras po
tokio lietau buvo gaivus ir malonus, todėl šokt baloje norėjosi iki tol, kol ta bala išgaruos. Tai kaip ir
suprantama, kad smagiausios linksmybės atsitikdavo lauke, nes lauke visi draugai susirinkdavo, o su jais
liūdna tikrai nebūdavo ,net ir dabar jai būtų smagu pažaisti tuos lauko žaidimus, kuriuos žaisdavo
vaikystėje, pavyzdžiui „dešimt kart dešimt“ ar „tuku tuku“. O kalbant apie netolimą praeiti, tai ji
prisimena kai su šokiu grupe važiavo į Vilniuje vykstanti konkursą ir per ta žioplumą ji pamiršo savo
telefoną, aišku tada buvo šokas, nes atrodė kaip svarbu jį turėti ir viską filmuoti, bet vėliau bent vieną
aktyvią dieną praleisti be jo išėjo į naudą, nes džiaugėsi šia minute vykstančiais užsiėmimais ir gyvais
poelgiai, tai kaip ir komedija jai atrodė namie palikti tokį svarbų daiktą, bet dienos eigoje viskas išėjo į
naudą.
Žodžiu gyvenimo linksmybių buvo labai daug, o dar tiek pat ir dar daugiau jos laukia ir ateityje.
Kalbant apie gyvenimo tragedijos, tai jei kalbėsime apie vaikystę, tuo metu jos atrodo pačios
didžiausios. Pradinėse klasėse turėjo kiekvienas vaikas prižiūrėti tokį žaisliuką, kuris buvo klasės
talismanas ir kiekvienas vaikas norėjo šį žaisliuką prasinešti namo, su juo miegoti, jį mylėti, rūpintis ir
prižiūrėti. Na tai atėjo diena, kai ir ji turėjo tą žaisliuką pasiimti namo ir visą savaite juo rūpintis. Ta
savaitė prabėgo labai greitai, o žaisliuką prižiūrėti ir juo rūpintis buvo labai smagu ir kai reikėjo jį
grąžinti klasei, tai atrodė didžiausia tragedija... Aišku tuomet klasėje galėdavo su juo žaisti, nes jį
kiekvienas mokinys turėjo neštis į pamokas, tai bent tai ją guodė, na bet šiek tiek paaugus ji suprato,
kad tai tikrai nėra didžiausia tragedija. O dar buvo ir taip, kad ji, kaip ir daugelis kitų tokių metų vaikų,
labai mėgsta saldumynus ir vieną dieną tiek jų privalgė, kad apsinuodijo ir taip skaudėjo tą pilvuką, o
dar ir tėveliai sako, kad daugiau jokių saldainių niekada, tai ir tada, tai atrodė didžiausia tragedija, nes gi
saldumynai taip skanu, na bet žinoma po kiek laiko ir vėl galėjo mėgautis saldainiais, tik žinoma jau su
saiku.
Na ,o kalbant apie sėkmes, tai nuo pat vaikystės ji labai mėgo šokti, na, o kai mėgsti, tai ir sekasi. Tai po
daug lankytų treniruočių varžybose aplankydavo sėkmė ir dažnai pasisekdavo užimti prizinę vietą. Taip
pat ir mokykloje mėgdavo dalyvauti įvairiuose konkursuose, na tai kai dalyvavo talentų šou su drauge,
pasisekė laimėti pirmą vietą. O dar kiek paaugus dalyvavo ir oratorių konkurse, kuris vyko mokykloje
tarp aštuntos klasės mokinių ir konkurse pavyko laimėti pirmąją vieta, nors jaudulys ir baimė buvo
didžiulė. Kiek vėliau nuo šokių priėjo prie lengvosios atletikos ir pradėjo mėgti bėgimą, aišku buvo daug
varžybų ir įvairių pergalių, bet labiausiai savimi didžiavosi, kaip pirmą kart nubėgo dešimt kilometrų be
sustojimo, o vėliau ir per Vilties bėgimą pavyko užimti antrąją vietą toje amžiaus grupėje, kurioje
dalyvavo, nors buvo ir labai sunku, tačiau toks jai svarbus pasiekimas paslepia visus sunkumus.
Tai tokios tos trys istorijos, kurios primena įvairius gyvenimo etapus, kurie buvo įvairūs ir linksmi, ir
liūdni, na bet jau toks tas gyvenimas – visoks.