BT 1

// http://www.konspektai.cjb.
net //
1.1.Baudžiamosios teisės sąvoka

Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama keliais aspektais>
1. Kaip teisės šaka
2. Kaip įstatymų leidybos šaka
3. Kaip mokslo sritis
Žmonių ar valstybės interesams apginti baudžiamaisiais įstatymais ar kitomis normomis yra nustatomas
draudžiamų veikų ratas. Asmuo padaręs žalą teisės saugomiems gėriams, pažeisdamas vieną ar kelis draudimus padaro
nusikaltimą. Dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės
kategorijos, kurių pagrindu visa teisės šaka – baudžiamoji teisė.
Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų
padarymą, paprastai vadinamos materialiąja teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės,
kurios laikomos formaliosios teisės šakomis.
Materialinė teisė – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas
kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.
Baudžiamoji teisė – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių
draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą
nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.
Aptariant baudžiamosios teisės sąvoką jos turinys skirstomas į dvi dalis>
1. Baudžiamąją teisę objektyviąja prasme (jus poenale), t.y. visuma įstatymo numatytų draudimų ar
įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose.
2. Subjektyviaja prasme (jus puniendi), t.y. valstybės galia, sugebėjimas ir teisės nubausti asmenį, padariusį
nusikaltimą.
Valstybės teisė atsiranda tada, kai ji ima teisės normų pagrindu reguliuoti tvarką visuomenėje. Todėl
kiekvienas visuomenės narys gali reikalauti, kad būtų užtikrintas jo saugumas, žinoma jei jis elgiasi teisėtai
pats.
Baudžiamosios teisės dalykas
Nusikaltimas pats savaime neatsiranda, todėl baudžiamoji teisė iki nusikaltimo padarymo turi nustatyti
atitinkamus draudimus. Pirmiausia reikia nustatyti saugomų gėrių svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį.
Daugelis teisės šakų saugo teisinius gėrius. Tuo atžvilgiu baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė padarius
teisės pažeidimus.
Aptariant teisinių gėrių gynybą reiktų reikėtų pažymėti:
1. Gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota
2. Sprendžiant veikų kriminalizavimo klausimus taip pat gali būti įvertinimas tokių reikšmių paplitimas,
teisėsaugos organų galimybės patraukti kaltus asmenis atsakomybėn ir kt.
Baudžiamosios teisės dalykas – baudžiamosios teisės normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, o už
padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis priemonėmis.
Taigi baudžiamosios teisės dalykas yra tas, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių
interesus (teisinius gėrius), jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padarius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų
nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie suvaržymai yra
tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti.
BT sistema
BT yra kodifikuota. BK turi bendrąją ir specialiąją dalis.
BK bendroji dalis pateikia bendrąsias normas (nusikaltimo samprata, bausmės samprata, BT paskirtis, principai,
bendrininkavimas, nusikaltimo subjektas ir t.t.
Specialioji dalis pateikia sąrašą tų veikų, kurios yra draudžiamos ir baustinos, nusikaltimų sudėtys ir sankcijos,
sankcijų ribos, veikos juridinė kvalifikacija.
BT mokslo ryšys su kitais mokslais

Kriminologija. Kriminologija naudojasi pagrindinėmis BT sąvokomis. Kriminologijai didelę reikšmę turi kaip
BT yra apibrėžiamos atskiros nusikaltimo rūšys. Remiantis kriminologija BT mokslas gali pasiūlyti koreguoti
baudžiamojo įstatyto politiką.
Teisminė statistika. Surinkti duomenys apie nusikalstamumo dinamiką padeda BT mokslui paaiškinti socialinį
nusikalstamumą. Padeda įvertinti BT normų efektyvumą.
Kriminalistika. Nusikaltimų aprašymas, nusikaltimo sudėčių išdėstymas remiasi kriminalistika.
Teismo medicina, psichiatrija. BT mokslui svarbus šių mokslo tyrimo rezultatai, kai sprendžiamas
atsakomybės klausimas. Tai svarbu formuojant kaltės sąvoką (tyčia, neatsargiai, nepakaltinamas)
1.2.Baudžiamojo įstatymo samprata

B įstatymo turinį apibrėžia BK 1 str. :
// http://www.konspektai.cjb.net //
1
1. Uždrausti veikas, kurios padaro žalą asmenų, valstybės, visuomenės interesams ar kelia grėsmę tokiai žalai
atsirasti.
2. Tiksliai apibrėžia veikas, kuriuos nusikalstamos
3. Nustato nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias veikas
4. Saugo asmenis ir visuomenę nuo nusikaltimų grasindami kriminalinėmis bausmėmis ir nustato pagrindus, pagal
kuriuos baudžiami asmenys norint juos pataisyti.
BK numato ne tik draudimus ir sankcijas, bet ir priverstinį gydymą ar auklėjimą. BT remiasi tik įstatymais, todėl tai
tiesioginis BT šaltinis. Be to BT šaltinis yra ir konstitucinės normos, nes jose yra išdėstomos žmogaus teisės. Dar
šaltiniais yra: poįstatyminiai aktai, Aukščiausio teismo nutarimai ir kaip papildomi – teismo nuosprendžiai.
1.3 Baudžiamojo kodekso struktūra.

Baudžiamoji teisė remiasi išimtinai įstatymu, kurie neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato ne tik bendruosius
šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelj reikšmingų nuostatų Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo
gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Konstitucijos nuostatomis.
Pagrindas - BK - visų normų rinkinys. Bendroji dalis: apibūdina uždavinius ir kitus bendrus klausimus; atskleidžiama
priemonių esmė, turinys. Specialioji dalis: fiksuoja draudimus ir sankcijas.
Abiejų dalių normų vienos be kitos taikyti negalima. Bendrojoje dalyje normos skirstomos į skyrius, o specialiojoje – į
skirsnius (projekte tik i skyrius). Specialios dalies skirsniai dėstomi pagal ginamas ir saugomas vertybes, pagal ju
reikšmę. Skyriuose apjungiami baddžiamosios teisės institutai. Kodiflkuojant atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą,
subjektų požymius. Numcracija yra griežta, priimant naują straipsnį, jis turi būti priderintas (negauna savarankiško
numerio), tačiau projekte numeracija nauja. Straipsniai turi dalis (aprašyti skirtingu pavojingumo vienos rūšies
nusikaltimus: kvalifikuotos bei privilegijuotos sudėtys) arba punktus. Bendrojoje dalyje dalys reikalingos, kad atskirti
panašias nuostatas arba vystyti pirmines (projekte dalys irgi numeruotos). Straipsniai turi pavadinimus (institutai, kokie
klausimai sprendžiami - turinys).
1.4 Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies dispozicija ir sankcija jų rūšys

Straipsnio dispozicija - tai speciali dalis, nurodanti, aprašanti veiką, kurią padarius kaltiems asmenims numatytos
sankcijos. Ji turi būti aiški, gerai atskleista, kad užtikrintų įstatymo teisingumą:
1) paprastos - taikoma, kai nusikaltimas yra visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.:
tyčinis nužudymas, nužudymas dėl neatsargumo;
2) aprašomosios - kai yra ne tik pavadinimas, bet ir atskleidžiamos jo detalės, išsamus ir aiškus veikos požymių
aprašymas; pvz.: diversija;
3) blanketinės - kai yra pavadinimas, o požymiai nurodomi kituose įstatymuose ar teisės aktuose; pvz.: atsakomybė už.
veterinarijos taisyklių. pažeidimą; pats pažeidimas negalėtų. būti nusikaltimu, dar turetų būti papildomi požymiai;
4) alternatyvinės – kelių veikų. požymiai, kurios atskirai ar visos kartu sudaro vieno nusikaltimo sudetį;
5) nukreipiančios - kai yra nusikaltimo pavadinimas, o požymių reikia ieškoti kituose Baudžiamojo įstatymo
straipsniuose; pvz.: kai yra žodžiai "tie patys veiksmai", '"ta pati veika";
6) kompleksinės - panaudojami kelių dispozicijų rūšių būdai;
7) su vertinamaisiais požymiais - įdedami žodžiai: didelė žala, sunkios pasekmės ir pan. Jiems nustatomi aiškūs
vertinimo kriterijai pačiame įstatyme. Arba vertinamuosius požymius atskleidžia Teismų praktika, kur nurodo jog dar
reikalingi ir kiti kriterijai.
Straipsnio sankcija - bausmės rūšis ir būdas už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas.
Visada nurodomos pagrindinės bausmės, gali būti ir papildomos (privalomos ir fakultatyvios).
1) absoliučiai apibrėžtos ( buvo mirties bausmė, dabar nėra);
2) santykinai apibrėžtos - galimi 2 porūšiai: a) kai nustatoma tik aukščiausia riba. Dėl minimalios ribos remiamasi
bendrąja dalimi (laisvės atėmimas 3 mėn.; pataisos darbai-2 mėnesiai; bauda - 10 MGL); b) kai nustatoma apatinė ir
viršutinė riba;
3) altematyvios - kai yra kelios pagrindinės bausmės ir teismas turi išrinkti vieną iš jų;
4) kumuliatyvinės - kai yra ir pagrindinės, ir papildomos bausmės;
5) kompleksinės - sankcija numatyta keliais būdais. Tokių daugiausia.
1.5 Baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principai. Nusikaltimo padrymo vietos nustatymas. Ekstradicija.
Teritorinis principas - visi asmenys, padarę nusikaltimus LR teritorijoje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus.
LR teritorija:
1) žemės paviršius ir gelmės valstybės sienų ribose,
2) teritoriniai vandenys ir 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,
3) kiti vandens telkiniai iki nustatytos ribos, ojei jos nėra, tai iki vidurio,
4) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,
5) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.
Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos
teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šaliu diplomaitinis
2
korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise –jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos “Del
diplomatinių santykių” bei tarpvalstybinėmis sutartimis. Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:
1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) -jos patalpu ir transporto neliečiamybė;
2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų
šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).
Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas, taip pat užsienio
valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą- įvairių delegacijų nariai
bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non grata ir
jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.
Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai,
teisėjai ir pan. -jiems yra numatyta tam tikra proccdūra.
Nusikaltimo padarymo vieta yra ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo
baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės. Bendrininkų nusikaltimo padarymo vieta yra ta, kur buvo šis nusikaltimas
padarytas, o jeigu bendrininkas veikė kitoje vietoje - tai jo veikimo vieta. Visi nusikaltimai pagal baigtinumą yra
skirstomi į: -«
1) formalius - tokie nusikaltimai, kurie laikomijuridiskai baigtais, padarius tam tikrą veiką,
2) materialius - tokie nusikaltimai, kurie laikomi juridiškai baigtais, kilus įstatyme numatytoms pasekmėms,
3) nukirstinius - tokie nusikaltimai, kurie laikomijuridiškai baigtais, atlikus nors vieną veiksmą, kuris įeina į
nusikaltimo objektyviąją pusę. Tokiu nusikaltimų nėra daug (3-4).
Jei nusikaltimo sudėtis yra formali, tai nusikaltimo vieta bus ta, kur buvo atlikta veika. Jei nusikaltimo sudėtis
materiali - vieta ta, kur atsirado pasekmės. Jei nukirstinė - ta vieta, kur padarytas pirmas veiksmas.
Padarius tą patį nusikaltimą LR ir kitos valstybės teritorijoje, nusikaltimas laikomas padarytu LR teritorijoje, Jeigu
jis ten buvo pradėtas arba baigtas ar jam užkirstas kelias. Pagal LR baudžiamuosius įstatymus atsako taip pat asmenys,
padarę nusikaltimus orlaiviuose, jūrų ar upiu laivuose, kurie buvo su LR veliava ar skiriamaisiais ženklais už LR ribų.
Užsienio valstybiu diplomatinių atstovų bei kitų jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, šiems
asmenims padarius nusikaltimą LR teritorijoje, sprendžiamas diplomatiniu būdu.
Pilietybės principas - LR piliečiai ir nuolatos LR teritorijoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus,
padarytus užsienyje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. Kiti asmenys, padarę nusikaltimus, gali būti traukiami
baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra
baudžiama pagal nusikaltimo vietos padarymo ir LR baudžiamuosius įstatymus. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą
užsienyje, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR baudžiamuosius įstatymus,tačiau abiejose šalyse šis
nusikaltimas baudžiamas skirtingai, nusikaltusiam asmeniui skiriama bausmė, numatyta švelnesnio įstatymo. Padaręs
nusikaltimą užsienyje, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybės, jeigu j is:
- visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę;
- užsienio valstybės įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu buvo visiškai išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje numatytais teisiniais pagrindais.
Realinis principas - kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų šalių
asmenų nusikaltimus: "kiti asmenys, padarę nusikaltimus užsienyje gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn
pagal LR įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama nusikaltimo padarymo
ir LR baudžiamuosius įstatymus". Lietuva yra suinteresuota asmenį, savo veiksmais padariusį žalos Lietuvos valstybei
ar jos piliečiui, nubausti savo šalyje, o ne išduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.
Universalusis principas - visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš ju yra sulaikyti,
neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą. Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės ratifikavusios
tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo baudžiamuosius įstatymus, numatydamos
atitinkamą atsakomybę.
Asmenų, padariusių nusikaltimus išdavimas (ekstradicija)
Nusikaltelių išdavimas (ekstradicija). Bendriausi principai BK 7' straipsnyje. Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus,
išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra
- vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei. Užsienio
piliečiai neišduodami:
-jei nors vienoje iš valstybių asmens veika nėra pripažįstama nusikaltimu;
-jeigu asmeniui yra suteikta prieglobsčio teisė;
-jeigu to asmens atžvilgiu jau priimtas galutinis sprendimas;
-jeigu prašančioje šalyje asmeniui gręsia mirties bausmė ir kitais tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.
Šiuo metu ekstradicija taikoma tik už nusikaltimus, kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo.
ES jau pasilūlė naują ekstradicijos konvenciją: atsisakoma dvigubo nusikaltimo koncepcijos - prašančiojoje valstybėje
veika kvalifikuojama kaip nusikaltimas, o prašomojoje valstybėje to gali ir nebūti; negalima neišduoti asmens, jei jis yra
prašančios valstybės pilietis. Sąlygos nenumato, kad ekstradicija netaikoma už nusikaltimus, kurie baudžiami mažesne
nei 1 metų laisvės atėmimo bausme.
Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutas įteisina asmens perdavimą šiai institucijai. Tai panašu į ekstradiciją. Esminis
skirtumas - perduodama ne kitai valstybei, o viršvalstybinei teisminei institucijai, nėra sąlygų atsisakyti išduoti, turi buti
išduodamas ir savas pilietis.
Jeigu prašo išduoti kelios valstybės, atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų padavimo eiliškumą.
3
Taip pat dažnai yra nurodoma, kad negali traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus, kurie nebuvo
nurodyti prašyme išduoti tą asmenį (pvz.: bausti tik už kriminalinius, o ne už politinius nusikaltimus)
1.6 Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike, pagrindinis galiojimo laike principas. Atgalinis įstatymo veikimas.
Nusikaltimo padarymo laike nustatymas.
Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos (veikimo ar neveikimo) darymo metu.
Lietuvos įstatymų įsigaliojimo datos yra trys:
l) paskelbimo "Valstybės žiniose" diena;
2) data, nurodyta pačiame įstatyme, kuris paskelbtas VŽ;
3) paskelbimo Seimo spec. leidinyje diena.
Gyventojai turi susipažinti su teisės aktais, todėl praktiškai traukti baudžiamojon atsakomybėn galima tik tada, kai
nusikalstama veika padaryta kitą dieną po įstatymo įsigaliojimo.
Baudžiamojo įstatymo galiojimas pasibaigia:
1) kai jis panaikinamas spec. aktu;
2) kai jis pakeičiamas kitu įstatymu;
3) pasibaigus jo terminui, jeigu toks buvo nurodytas pačiame įstatyme.
Nusikaltimo padarymo laikas:
1) pavojingos visuomenei veikos pabaiga arba laikas, kai atsirado šios veikos pasekmės;
2) paskutinio veiksmo pabaiga, kai veiką sudaro keli veiksmai;
3) šios veikos nutraukimo momentas trunkamojo nusikaltimo atveju;
4) paskutinio į šio nusikaltimo sudėtį įeinančio veiksmo pabaiga tęstinio nusikaltimo atveju;
5) bendrininkavimo atveju - kada kiekvienas bendrininkas padaro sutartus veiksmus.
Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušveIninantis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio
asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas asmenims, padariusiems atitinkamą veiką iki tokio įstatymo
įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teisnumą. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą,
griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtis
-įstatymų taikymas už genocido, karo nusikaltimus bei nusikatimus žmogiškumui.
Medicininio ir auklėjamojo poveikio priemonės skiriamos tos, kurios yra nustatytos teismo sprendimo priemimo metu.
Veikos baudžiamumas panaikinamas įstatymu pašalinant iš jo numatytas nusikaltimo sudėtis, o įvedamas - jas naujai
nustatant. Taip pat veika gali būti ribojama arba plečiama įtraukiant ar pašalinant tam tikrus nusikaltimo požymius.
Bausmė gali būti švelninama:
1) sumažinant minimumą arba maksimumą;
2) įvedant naują alternatyvią sankciją;
3)paliekant įstatymo numatytą pagrindinės bausmės min ar max, tačiau atsisakant visų ar dalies privalomų
papildomų bausmių ar jas paliekant fakultatyvias;
4) įvedant naują straipsnio dalį, numatančią švelnesnę bausmę ir pan.
Tarpinio baudžiamojo įstatymo problema - veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas, tardymo metu kitas, o
sprendimo priėmimo metu trečias. Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo metu galioję
įstatymai. Taikomas švelnesnis. Jei abu lygūs - taikomas veikos metu galiojęs įstatymas. Baudžiamosios teisės normų
konkurencija, pažymi tuos atvejus, kai kelios baudžiamosios teisės normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam
faktui (nusikaltimui). Normų konkurencijos ir kolizijos skirtumai:
- kolizinės normos prieštarauja viena kitai, o konkurencinės neprieštarauja, o abi galioja savarankiškai ir
savarankiškai turi būti pritaikytos;
- normų kolizija - tai įstatymų leidybos netobulumas, konkurencijos atveju tarp galiojančių įstatymų nėra
prieštaravimų;
- klausimas kokią normą pritaikyti atsiranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima pritaikyti
skirtingas normas. Normų koliziją turi išspręsti įstatymų leidėjas, o konkurenciją - tardytojas, prokuroras, teisėjas ar
kitas pareigūnas.
Normu konkurencijos rūšys:
1) Bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikomos dvi normos -
viena bendresnė, kita konkretesnė. Todėl būtina nustatyti normų pobūdį: nustačius, kad dvi ar daugiau normų
tarpusavyje konkuruoja, reikia išsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Bendroji ir specialioji normos kartu gali būti taikomos tik
tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (realioji sutaptis).
2) Specialiųjų normų konkurencija. Kartais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos, kurios dėl savo
apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų.
Taisyklės:
1) kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas normai su
lengvinančiomis aplinkybėmis;
2) kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus, taigi, jei tarpusavyje konkuruoja keli to
paties straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, - pateikus visų požymių
aprašymą, turi būti taikomos tos, kurios numato labiausiai pavojingas;
3) visumos ir dalies konkurencija. Kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai: viena norma šią veiką
4
apibūdina visapusiškai, o kitos - tik iš dalies (sudėjus šias dalis gaunama apytikrė veikos charakteristika). Tokiai
konkurencijai būdinga (bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai), kad:
1) dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veika,
2) bendra norma apima visą veiką, kitos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis (viena norma atitinka veiką bendrais
bruožais, kitos - specifinius bruožus);
3) bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios
veikos specifikos;
4) normos del savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios.
Išvada: turi būti taikoma bendroji norma.
1.7 Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas
Tai intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti.
Rūšys: pagal subjektus:
1) autentiškas - aiškina įstatymo leidėjas. LR Konstitucija nenumato specialaus autentiško įstatymų aiškinimo, kurį
atliktų pats Seimas. Tačiau neretai įstatymo leidėjas išaiškina kai kurias įstatyme naudojamas sąvokas, kad nekiltų
abejonių dėl jų turinio;
2) teisminis: norminis - turintis norminę galią (Aukščiausiojo Teismo Senate aprobuoti teismo sprendimai,
Konstitucinio teismo sprendimai) ir kazuistinis - nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;
3) mokslinis - pateikiamas moksliniuose staripsniuose, monografijose, pranešimuose (neturi privalomosios galios).
pagal apimtį:
1) adekvatus - kas yra parašyta, taip ir aiškinama;
2) siaurinamasis - taisoma įstatymo leidėjo padaryta klaida ir įstatymas praktiškai taikomas siauriau;
3) plečiamasis - praktikoje taikomas plačiau, negu atrodo.
pagal būdus:
1) gramatinis - gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;
2) sisteminis - palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;
3) istorinis - padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;
4) loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti.
Principinės aiškinimo taisyklės:
1) jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo - naudojama asmeniui palankesnė kryptis;
2) plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;
3) plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama
kaltininko padėtis.
3.tema.Baudžiamosios atsakomybės pagrindai,nusikaltimo sudėtis.
Nusikaltimo samprata, jo požymiai. Nusikaltimų klasifikacija. Jų atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų. 1961 m.
LR BK (1997 01 01 redakcija) 8 str. 1 d. nusikaltimą apibrėžia kaip baudžiamojo įstatymo numatytą pavojingą veiką,
kuria kėsinamasi į LR visuomeninę santvarką, jos politinę ir ekon. sistemą, nuosavybę, į piliečių asmenybę, politines,
darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokią baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, kuria kėsinamasi į
Lietuvoje nustatytą teisėtvarką./Du esminiai nusikaltimo apibrėžimo momentai: akcentuojamas veikos pavojingumas
tam tikrai vertybių sistemai bei veikos požymių aprašymas baudžiamajame įstatyme./ 3 būtini nusikaltimo požymiai:1)
veika priešinga baudžiamajam įstatymui; 2) veika atitinka tam tikro nusikaltimo sudėtį; 3)veika padaryta kaltai.
Nemažiau paplitę dviejų požymių nusikaltimo apibrėžimai, laikant, kad priešingumas baudžiamajai teisei ir kaltė yra
analogiški požymiai./ Nusikaltimai baudžiam. teisėje klasifikuojami pagal rūšinį pavojingumą-išskiriamos nusikaltimų
kategorijos. Su atskiromis nusikaltimų kategorijomis siejamos tam tikros teisinės pasekmės. LTSR BK nusikaltimus
skirstė: mažareikšmiai nusikaltimai; nusikaltimai, nesukeliantys didelio pavojaus visuomenei; sunkūs n.; labai sunkūs
n..1997 m. redakcija LR BK 2 nusikaltimų klasifikacijos kategorijos: sunkūs ir nesunkūs. Sunkūs nusikaltimai numatyti
BK 8' str., kuriame pateiktas sunkių nusikaltimų pagal LR BK sąrašas. Tiksliai neapibrėžta, kokie nusikaltimai
priskiriami prie nesunkių. Nesunkiems priklauso į sąrašą BK 8' str. neįrašyti nusikaltimai. Naujajame LR BK
nusikaltimų klasifikacijai numatoma teikti daug didesnę reikšmę, susiejant su nusikaltimo kategorijomis. Numatoma
išskirti 3 kategorijas: nesunkius, sunkius, labai sunkius./ Neretai tenka spręsti, ar veika yra nusikaltimas, ar kitas
nenusikalstamo pobūdžio teisės pažeidimas. Nusikaltimai skiriasi nuo kitų teisės pažeidimų didesniu pavojingumu.
Nusikaltimo statusas suteikiamas pavojingiausioms žmogaus elgesio formoms. Nusikaltimai nuo kitų teisės pažeidimų
atribojami pagal pavojingumą, remiantis atskirais nusikaltimo sudėties požymiais: nusikaltimo dalykas, veikos pobūdis,
būdas, kilusios pasekmės, tikslas, motyvai. Anksčiau nusikaltimas ir teisės pažeidimas neretai buvo atribojami pagal
padarytų veikų skaičių. Tokiu atveju pirmą kartą padaryta veika buvo laikoma nusižengimu, o pakartotinai padaryta-
nusikaltimu. Tokios praktikos atsisakyta, nes veikų skaičius negali didinti veikos pavojingumo ir keisti jos teisinio
statuso.
3.2.Mažareikšmė veika, jos požymiai. Veikos pripažinimo mažareikšme teisinės pasekmės. Kartais susiduriama su
situacija, kai byloje lyg ir yra visi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kyla abejonių, ar tikslinga veiką laikyti
nusikaltimu. Išeitį iš tokių situacijų numato BK 8 str. 2 d. Joje pasakyta, kad nusikaltimu nėra toks veikimas ar
neveikimas, kuris formaliai kad ir turi kurios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl
mažareišksmiškumo nėra pavojingas. Įstatymas suteikia teisę tiriančiam asmeniui nelaikyti veikos nusikaltimu ir
5
pripažinti ją mažareikšme veika. Norint padaryti tokias išvadas, reikia nustatyti 2 požymius: 1) tiriama veika turi
visiškai atitikti baudžiamajame įstatyme aprašytos veikos požymius, t.y. tiriamoje veikoje yra visi nusikaltimo sudėties
požymiai. Tai yra būtina sąlyga, norint veiką pripažinti mažareikšme; 2) padaryta veika tik formaliai atitinka
baudžiamajame įstatyme numatytos veikos reikalavimus. Realus jos pavojingumas yra labai mažas, todėl kyla abejonių,
ar vertinti ją kaip nusikaltimą. Mažą padarytos veikos pavojingumą rodo kilusios pasekmės arba nusikaltimo dalyko
ypatumai. Labai svarbu atsižvelgti į kaltininko tyčios kryptingumą. Būtina, kad kaltininko tyčia būtų nukreipta į
mažareikšmę veiką. /Veikos pripažinimas mažareikšme arba ne priklauso nuo bylą tiriančio asmens arba teismo.
Sprendimas tokiais atvejais priimamas remiantis teorinėmis nuostatomis ir įstatymais. Teorija aiškina mažareikšmės
veikos požymius. Teorija taip pat teigia, kad toks sprendimas galimas tiriant ne visus nusikaltimus. Dažniausiai tai
nusikaltimai nuosavybei, finansams, ūkininkavimo tvarkai. Svarstant, ar veiką pripažinti mažareikšme, dažnai kyla
klausimas: kur riba, kuri daro veiką mažareikšme? Kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas Baudžiamajame arba
Administraciniame teisės pažeidimų kodekse pateikia paaiškinimus ( pvz.: nurodyta konkreti pagrobto turto vertės
suma). Tačiau daugeliu atvejų konkrečių paaiškinimų įstatyme nėra. Tokiais atvejais bylą tiriantis asmuo sprendimą
priima savo nuožiūra, vadovaudamasis savo teisine sąmone. Svarbu tik reikiamai argumentuoti sprendimą. Išvadą dėl
veikos pripažinimo mažareikšme tardytojas ar kvotėjas įformina nutarime atsisakyti kelti arba nutraukti baudžiamąją
bylą. Jie nurodo, kad rėmėsi BK 8 str. 2 dalimi. Paprastai mažareikšmė veika tampa administraciniu, rečiau drausminiu
nusižengimu ir užtraukia administrac. ar drausminio pobūdžio poveikio priemonių taikymą.
3.3.NUSIKALTIMO SUDĖTIES ELEMENTAI IR POŽYMIAI
3.3.Nusikaltimo sudėtį sudaro šie elementai: nusikaltimo objektas, nusikaltimo objektyvioji pusė, nusikaltimo
subjektas ir nusikaltimo subjektyvioji pusė. Nusikaltimo sudėties elementai yra tam tikro lygio abstrakcija. Jie
įrodinėjami ne tiesiogiai, o per nusikaltimo sudėties požymius, kurie įstatymų leidėjo naudojami nusikaltimo sudėčiai
aprašyti. Nusikaltimo sudėties požymiai būtinai priskiriami kuriam nors nusikaltimo sudėties elementui. Nustačius
juos, įrodomas tas nusikaltimo sudėties elementas, kuriam priskiriamas apibūdinamas požymis.
Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę bei subjektą, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo
sudėties požymiais, o apibūdinantys subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo požymiais.
Nusikaltimo objektas yra tai, į ką nukreipta pavijinga veika, ir kartu tai, ką įstatymų leidėjas nori apsaugoti
baudžiamuoju įstatymu. Kadangi kiekviena pavojinga veika yra nukreipta į tai, kas visuomenėje yra laikoma
gėriu, vertybėmis, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės yra nusikaltimo objekto požymis.
Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausia atskiriame vieną nusikaltimą
nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Išoriškai nusikaltimas pirmiausia pasireiškia per žmogaus elgesį ar
poelgį, baudž. Teisėje vadinamą pavojinga veika. Todėl pavojinga veika pirmasis nusikaltimo objektyviąją pusę
apibūdinantis požymis. Žmogaus elgesys laikomas pavojingu dėl to, kad jis sukelia pavojingas pasekmes. Todėl
baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos pasekmės yra antrasis požymis, apibūdinantis nusikaltimo objektyviąją
pusę. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir baudžiamajame įst. numatytų pavojingų pasekmių yra trečiasis
objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę apibūdinantis požymis. Šią nusikaltimo sudėties pusę apibūdina nusikaltimo
dalykas, nusik. padarymo būdas, laikas, vieta, įrankiai, priemonės ir aplinkybės.
Nusikaltimo subjektas yra tas, kas pažeidžia baudž. teisės normą, padaro nusikaltimą. Nusikaltimo sudėtyje nusikaltimo
subjektą apibūdina subjekto amžius bei specialaus subjekto požymiai.
Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai vidinė psichinė nusikaltimo pusė. Nusikaltimo subjektyvioji pusė nematoma. Šią
nusikaltimo sudėties pusę apibūdina šie požymiai : pakaltinamumas, kaltė, nusikaltimo padarymo tikslas ir nusikaltimo
padarymo motyvas.
Nusikaltimo sudėties požymiai skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvinius. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties
požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymo leidėjo yra naudojami aprašant kiekvienos
nusikaltimo sudėties požymius, taigi jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną
nusikaltimą. Fakultatyviems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymo leidėjas naudoja
konstruodamas ne kiekvieną, o tik kai kurias nusikaltimo sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis,
todėl nėra įrodinėjami tiriant ne visas bylas
Nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir fakultatyvius skirstomi tik bendrojoje nusikaltimo sudėtyje.
Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantis požymiai yra pagrindiniai, t.y.
įrodinėtini
Nusikaltimo sudėtis – tai pavojingos veikos priešingumo baudžiamajai teisei juridinė išraiška. Nusikaltimas yra
objektyvios tikrovės reiškinys, kuris kelia pavojų visuomenės vertybėms, todėl yra uždraustas.
Nusikaltimo sudėtis nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Nusikaltimo sudėties neįmanoma pamatyti. Nusikaltimo
sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo padaryti.
Vertinant žmogaus elgesį kaip nusikalstamą, baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikaltimo sudėties modelis.
Remiantis šiuo modeliu, išvadai dėl nusikalstamo ar nenusikalstamo veikos pobūdžio padaryti būtina nustatyti
nusikaltimo sudėties buvimą kaltininko veikoje, t.y. faktą, kad asmens poelgyje yra visi įstatyme numatytos ir
uždraustos veikos požymiai.
Nusikaltimo sudėties nustatymas suteikia teisę pavadinti veiką nusikaltimu, o veiką padariusį asmenį vadinti
nusikaltėliu.
6
3.4.Nusikaltimo sudėties ir BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos tarpusavio santykis.

Visais atvejais, kai reikia išsiaiškinti kokio nors nusikaltimo požymius, mes nagrinėjame BK specialiosios dalies
straipsnį ir studijuojama jo dispozicija.
Atskirų straipsnių dispozicijų analizė leidžia padaryti gan svarbią išvadą, kad BK specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje aprašomi ne visi nusikaltimo sudėties požymiai. Labai praverčia nusikaltimo sudėties požymių
klasifikacija į pagrindinius ir fakultatyvius bei jos prasmės žinojimas. Pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai įeina į
visų nusikaltimų sudėtis, taigi yra nustattinėjami tiriant visus nusiakltimus, neatsižvelgiant į tai, aprašyti jie mus
dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar ne.Atskirų nusikaltimo sudėties požymių aprašymo BK specialiosios
dalies straipsnių dispozicijose ypatumai bei jų nustatymo praktinės problemos. Baudžiamojo įst. saugomos
vertybės, kaip pagrindinis nusikaltimo objekto požymis tiesiogiai BK straipsnių dispozicijose aprašomas gan retai./
Būdai pagrindiniam nusikaltimo objekto požymiui nustatyti:
1. Remiantis skirsnio (skyriaus), kuriame įdėtas mus dominantis straipsnis, pavadinimu;
2. Įstatymo saugomoms vertybėms nustatyti – įstatymų aiškinimas. Šį būdą naudinga naudoti tais atvejais, kai skirsnio
pavadinimas yra gan aptakus, mažai pasakantis apie nusikaltimo objektą. Skaitydami dispoziciją ir panaudodami
gramatinį, loginį ar kitokį įst. aiškinimo būdą, galime nustatyti, kokias vertybes saugo mus dominantis BK
straipsnis.
Nusikaltimo objektyviosios pusės pagrindiniai požymiai BK straipsnio dispozicijose dažniausiai aprašinėjami ir norint
juos išsiaiškinti didesnių problemų nekyla. Vienintelė išimtis – blanketinės straipsnių dispozicijos. Jos tik bendrai
įvardija draudžiamą veiką, nedetalizuodamos, kokių konkrečių veikų padarymas sudarys nusikaltimo objektyviąją pusę.
Nusikaltimo subjektyviosios pusės pagrindinių požymių aprašinėjimo taisyklės nevienodos. Antai pakaltinamumo
požymis Kodekso Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose nenurodomas. Jo požymiai bendri visoms nusikaltimų
sudėtims įtvirtinti BK 12 straipsnyje. Kitas nusikaltimų subjektyviosios pusės požymis – kaltė vienais atvėjais
nurodomas specialiosios dalies straipsnių dizpozicijose, kitais – apie kaltę neužsimenama. Dabar galiojančiame BK yra
tokios kaltės požumio nustatymo taisyklės: kaltės požymis yra aprašomas BK konkrečių straipsnių dispozicijose tais
atvejais, kai kaltės požymis siejamas tik su vien kaltės forma – tyčia ar neatsargumu. Tai atvejais, kai kaltės forma BK
staripsnioi dispozicijoje neaprašyta, turėtų reikšti, jog ji neturi įtakos nusikaltimo sudėčiai, tai yra nusikaltimo sudėtis
apima abi kaltės formas: ir tyčinę ir neatsargę. Tačiau ši taisyklė nėra visuotinei ir šios taisyklės yra išimčių. Viena, kad
tai atvejais, kai dispozicija aprašo veikos padarymo tikslą arba motyvą, nusikaltimo subjektyvioji pusė gali būti tik
tyčinė kaltė.
Tik tyčinę kaltės formą gali numatyti kai kurie straipsniai, kurių dispozicijoje nėra užuomenų apie kaltės formą.
Daugelyje nusikaltimų ūkininkavimo tvarkai kaltės forma dizpozicijoje nenurodyta, tačiau nusikaltimo sudėtis apima tik
tyčinę kaltės formą.
Nusikaltimo subjekto padrindinis požymis – kaltininko amžius BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose niekada
neaprašinėjinėjamas. Jis aprašomas BK bendroje dalyje.
Nusikaltimo sudėties fakultatyvūs požymiai aprašinėjami BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose tik tais
atvejais, kai įeina į nusiakltimų sudėty, ir yra įrodinėtini tiriant nusikaltimą BK 271 str. “Vagystė” kalbama apie slaptą
ar atvirą svetimo turto vagystę. Nusikaltimo padarymo būdas – slaptumas ar atvirumas aprašytas šios straipsnio
dispozicijoje, įrodinėtinas iškėlus bylą remiantis minėtu BK str.
3.5. Nusikaltimo sudėčių rūšys
Nusikaltimo sudėtys yra klasifikuojamos pagal tam tikrus kriterijus.

Klasifikuojama į :
1. Materialiasias;
2. Formaliasias.
Klasifikacijos pgrindas yra objektyviosios pusės požymio pavvojingos pasėkmės vieta nusikaltimo sudėtyje.
1. Materialioji nusikaltimo sudėtis.
Šiose nusikaltimųsudėtyse pavojingos pasėkmės yra pagrindinis nusikaltimo sudėties požymis ir jos yra
įrodinėjamos tiriant nusikaltimą. Irodinėjant nusikaltimo sudėtį teks įrodinėti netik nusikaltimo sudėtį, bet ir
pavojingas pasėkmes.
2. Esant formaliajai nusikaltimo sudėčiai nusikaltimas iškils tiktai už pačią veiką, netsižvelgiant į pavojingas
pasėkmes.
Nusikaltimų sudėtys dar skirstomos į :
1. Pagrindines;- vadinamos tokios nusikaltimų sudėtys, kur aprašytas minimalus kiekis veikos pavojingumą
apibūdinančių požymių.
2. Kvalifikuotas;- vadinama tokis sudėtis, kurioje yra įtraukti papildomi, palyginany su pagrindine sudėtimi,
požymiai, didinantys nusikaltimo pavojingumą.
3. Privilegijuotas;-tokios sudėtys, kurios formuluojamos, įtraukiant į pagrindinę sudėtį papildomus veikos
pavojingumą mažinančius požymius. BK 106 ir 107str.
7
3.6. Nusikaltimo sudėtis ir nusikaltimo kvalifikavimas
Nusikaltimo kvalifikavimas- konkretaus gyvenimo atvejo sulyginimas su bendra baudžiamosios teisės norma ir kaip
tokio sulyginimo išdava padaryta išvada, kad poelgis turi ryšį su baudžiamąja teise.
Nusikaltimų kvalifikavimas susideda iš trijų etapų:
1. Baudžiamojo įstatymo turinio išaiškinimas.
Norint vertinti remiantis baudžiamaisiais įstatymais būtina išmanyti baudžiamuosius įstatymus. Pvz.: norint
kvalifikuoti nusikaltimus nepakanka žinoti, kas yra numatyta už kontrabandą, bet reikia žinoti kontrabandos požymius,
ką reiškia atskiri kontrabandos sudėties terminai ir etc.
2. Konkretaus gyvenimo atvejo, žmogaus poelgio teisiškai reikšmingų požymių nustatymas.
3. Tiriantis bylą asmuo ar teismas sulygina pasirinktą baudžiamosios teisės įrodinėjimo normą su tyrimo metu
nustatytų konkrečios veikos požymių visuma.
Tiriant bylą veikos kvalifikacija tikrinama..
Parengtinis tyrimas baigiasi kaltinamosios išvados surašymu.
4 Nusikaltimo objektas:samprata,požymiai,objekto rūšys

1.4 Nusikaltimo objekto samprata,požymiai
Nusikaltimo objektas - tai teisiniai gėriai,įkuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie saugomi baudžiamojo įstatymo.Šie
gėriai gali priklausyti žmogui (nuosavybė ,gyvybė)ar visai visuomeniai(valstybės suverenitetas,teritorijos
neliečiamybė). Kiekvieno nusikaltimo pavojingumas ir pasireiškia tuo,kad valstybė teisės normomis nustato tuos
gėrius,kurie yra vertingi siekiant užtikrinti normalų asmenų bei pačios valstybės egzistavimą.Tokių teisinių gėrių
pažeidimas daro žalą visuomenės nariams,jų grupiai ar visai valstybei.Teisės normų yra saugomi tik tie gėriai,kurie turi
visuomeninę reikšmę.Būtent tokie gėriai,kurie yra sau gomi teisės normų,ir yra laikomi teisiniais gėriais.Kiekvienoje
valstybėje pagri ndinis teisinis aktas,kuriamereglamentuota atitinkamų gėrių apsauga,yra Kons
titucija.Teisiniamgėriui,atsižvelgiant į jo pobūdį,gali būti padaroma fizinė turtin ė,moralinė,moralinė,politinė ir
pan.žala.Tam tikrais atvejais realižala teisiniam gėriui gali ir neatsirasti.Gali būti tik sukeliama tokios žalos
grėsmė.Baudžiamo jo įstatymosaugomi teisiniai gėriai gali turėti realų pobūdį-gyvybė,sveikata,nuosavybė arba idealų
pobūdį-garbė,orumas,religiniai jausmai ir pan.Paprastai nusikaltimo objektu gali būti laikomi teisiniai gėriai,esantys
valstybės teritorijoje. Kitose valstybėse esantys teisiniai gėriai pas mus gali būti laikomi nusikaltimo objektu,jeigu jie ir
mūsų valstybėje yra pripažystami teisiniais gėriais bei saugomi baudžiamojo įstatymo.Baudžiamojo įstatymo gali būti
saugomas:
1. Pats teisinis gėris,ginamas nuo sunaikinimo ar pakeitimo;
2. Asmens santykis su tokiu gėriu,t.y.gali būti saugoma galimybė ir laisvė tokį gėrį valdyti, disponuoti ir naudotis juo.
Nusikaltimo objektas yra būdingas kiekvienai nusikalstamai veikai.Nusikaltimo objektu negali būti laikomi
žmonės,įrankiai,gamybos priemonės ir kiti materialaus pasaulio daiktai. Nusikaltimo objektu negalima pripažinti ir
teisinės normos.Tik baudžiamojo įstatymo įstatymo saugomi teisiniai gėriai ir realus nusikaltimo objektas.Kėsinimasis į
realiai neegzistuojantį teisinį gėrį bus tariamas nusikaltimas,o kėsinimasis į teisinius gėrius,kurie nėra saugomi
baudžiamojo įstatymo,nebus laikomas nusikalstama veika.
Nusikaltimo objektą apibūdinantys požymiai

1.padeda išsamiau suvokti pačios veikos teisinę prigimtį,jos turinį ir formą;
2.Yra tuo kriterijumi,kuris padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų(veika yra nusikaltimas,kai veika
nukreipta priaš baudžiamojo įstatymo saugomą objektą);
3.padeda suprasti materialų pavojingumo požymį(kodėl taikomos prievartos priemonės);
4.svarbu atribojant vieną nusikaltimą nuo kito-klasifikacija;
5.padeda atskleisti nusikaltimo pobūdį-vertinama pati veika;
6.diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė-proporcija tarp pavojingumo ir sankcijos.
Nusikaltimo objektų rūšys.Atskirų nusikaltimo objektų rūšių apibūdinimas.

Rūšys:
-Bendrasis objektas(BO)-visi teisiniai gėriai,įkuriuos kėsinamasi nusikalstamumu,kurie yra saugomi mūsų
valstybėjebaudžia mųjų įstatymų visuma.Jis yra vieningas visiems nusikaltimams.Pagal BK:8st.1d.
-LR visuomeninė santvarka,
-visuomeninės santvarkos politinė ir ekonominė sistema;
-nuosavybė;
-piliečių asmenybė;
-piliečių politinės,dabartinės,turtinės,kitos teisės ir laisvės;
-Lietuvos teisėtvarka;
8
Jų eiliškumą nustato pagal reikšmingumą ir svarbą.Pagrindinė BO paskirtis – atskirti nusikalstamas veikas nuo
nusikaltimų.
OBJEKTŲ RŪŠYS
Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į bendrąjį,rūšinį ir tiesioginį.
Remdamiesi bendruoju nusikaltimo objektu mes pateikiame materialųjį nusikaltimo apibrėžimą.Rūšinis objektas-tai
atitinkama vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis,saugoma baudžiamojo įstatymo.Jis būdingas atitinkamai vienarūšių
nusikaltimų grupei,kuriai priklau so pvz.,nusikaltimas vienam teisiniam gėriui-“gyvybei”ar “nuosavybei”.Tai
pagrindas,praktiškai vienintelisSpacialiosios dalies sisteminimui.
Pagal jį visos nusikaltimų sudėtys yra suskirstytos į atitinkamus skirsnius:
-valstybiniai nusikaltimai;
-nusikaltimai asmens gyvybei,sveikatai,laisvei ir orumui;
-nusikaltimai valdymo tvarkai;
-nusikaltimai visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai;
-nusikaltimai nuosavybei ir t.t.
RŪŠINIS OBJEKTAS.
Paprastai apie rūšinį vienos ar kitos nusikaltimų grupės objektą dažniausiai galime spręsti iš pačio BK Specialiosios
dalies skirsnio pavadinimo.Atsižvelgiant į atitinkamos teisinių gėrių grupės svarbumą yra nustatoma BK Specialiosios
dalies skirsnių išdėstymo tvarka. Rūšinis objektas padeda atriboti vienos grupės nusikaltimus nuo kitos grupės
nusikaltimų
Nusikaltimo objektyviosios pusės samprata,požymiai

Objektyvioji nusikaltimo pusė-tia išorinė pavojingo kėsinimosi,kuriuo pažeidžiami baudžia mojo įstatymo saugomi
teisiniai gėriai,pasireiškimo pusė.Baudžiamajame įstatyme kons truojant konkrečias nusikaltimų sudėtis reikia
atsižvelgti į atitinkamos nusikaltimo rūšies es minius,būdingiausius objektyviosios pusės požymius.
Požymiai,apibūdinantys objektyviąją pusę:
1. Pavojinga veika,pasireiškianti veikimu ar neveikimu;
2. Nusikalstamos pasekmės;
3. Priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;
4. Nusikaltimo padarymo laikas,vieta,būdas,įrankiai,priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės.
Būtinasis požymis yra tik veika.Kiti yra papildomi-gali ir nebūti numatytos konkrečiose nusikalti mų
sudėtyse.Vieta,laikas,būdas,pasekmės yra būdingi kiekvienam nusikaltimui,tačiau konstruodamas konkrečias
nusikaltimo sudėtis įstatymo leidėjas į vienas iš jų įtraukia aukščiau paminėtas aplinkybes,o į kitas-
neytraukia.Kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai įvairi ,kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti
pasiekiamas labai įvairiomis pagal savo išorinę pasireiškimoformą veikomis.Apibūdindamas įstatyme objektyviąją
nusikaltimo sudėties
Pusę įstatymo leidėjas vienais atvejais nusikalstzmą veiką susieja su pasekmėmis,kitais-reglamentuoja atsakomybę tik
už pačią veiką.Remiantis šiuo kriterijumi visos nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias.
Objektyviosios pusės nustatymo reikšmė:
1. Pagrindas teisingam nusikaltimų kvalifikavimui;
2. Pagrindas pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę;ji galima tik,kai yra veika-vien už pa vojingą būseną
nebaudžiama;
3. Tai prielaidos asmens neliečiamybei,jei jo veiksmai neprieštarauja įstatymams;
4. Atribojama nusikalstoma veika nuo nenusikaltamos;
5. Atribojami panašūs nusikaltimai;
6. Galima ja remiantis atskleisti ir subjektyviąją pusę;
7. Galima užfiksuoti ir prevencinį požymį.
Tiesioginis objektas-tai teisinis gėris,į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.Jis yra būtinas kiekvie nos konkrečios
nusikaltimo sudėties elementas.Kiekvienu nusikaltimu visada yra kėsinamasi į tam tikrą gėrį.Tačiau yra
nusikaltimų,kuriais vienu metu yra kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių. Tokiu atveju,kai vienu nusikaltimu yra
pažeidžiami du ar keli objektai,visada yra iškiriamas pagrin dinis būtinasis objektas ir šalutinis(papildomas)būtinasis
objektas(pvz.,plėšimas nusikaltimas ir nuosavybei,ir sveikatai).Irpagrindinis,ir papildomas objektas yra privalomi
konkrečios nusikaltimo sudėties elementai. Tačiau pagrindinis nusikaltimo objektas nulemia nusikaltimo sudėties
struktūrą bei šios nusikaltimo sudėties vietą BK Specialiosios dalies sistemoje.
Be būtinojo objektobaudžiamosios teisės teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai-tie teisiniai gėriai,kurie nėra
būtini,atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai,bet į juos galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo
klausimus.
3.Pavojinga visuomenei veika ir jos formos. Pavojingos visuomenei pasėkmės. Priežastinis ryšys tarp pavojingos
visuomenei veikos ir kilusių pasekmių.
Nusikaltamos veikos sąvoka.
9
Nusikalstama veika – tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje.
Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas: aktyviąja (veikimą) ir pasyviąją (neveikimą). Ji
visada visada objektyviai pavojinga. Jos pavojingumas pasireiškia tame, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo
saugomiems teisiniams gėriams. Nusikalstama veika turi būti priešinga teisei. Tai reiškia, kad tokia veika yra
draudžiama baudžiamojo įstatymo.
Veika visada yra žmogaus elgesio pasireiškimas išoriniame pasaulyje. Žmogus negali būti baudžiamas už savo mintis,
įsitikinimus, pažiūras, jis gali būti baudžiamas, tik už konkrečia veika.
Nusikalstama veika, kaip viena iš žmogaus elgsio pasireiškomo formų, visada turi būti sąmoninga ir valinga, todėl
asmuo, kuris veikė nenugalimos jėgos ir fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Nenugalima jėga (hohere Gewalt) – tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs veiką,
negalėjo kontroliuoti. Fizinė prievarta – tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai ar ją palenkti nusikaltėlio norima
linkme. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus reikia atsižvelgti į psichinės prievartos turinį, jos
pavojingumą bei veikos, padarytos esant psichinei prievartai pasekmes. Tam tikrais atvejais, kai asmuo padaro
nusikaltimą dėl psichinės prievartos, pavyzdžiui grąsinant jį nužudyti, padaryti kūno sužalojimą ir pan., tokia situacija
gali būti vertinama kaip būtinasis reikalingumas. Kitu atveju skiriant bausmę gali būti atsižvelgiama į psichinę prievartą
kaip atsakomybę švelninančią aplinkybę.
Išoriškai veika gali pasireikšti dviem formomis: veikimu ir neveikimu. Veikimas yra pagrindinė nusikaltimo padarymo
forma. Veikimas pasireiškia įvairių veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius,
atlikimu. Kiekvieną veikimą sudaro sąmoningas ir valingas žmogaus kūno judesys ar judesių visuma. Veikimo sąvoka
neapima tų jėgų, dėsningumų, kuriuos nusikaltėlis panaudoja panaudoja darydamas veiką. Nusikalstamas veikimas savo
fizine esme gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai nusikaltėlis, norėdamas pasiekti atitinkamą rezultatą, veikia kitus
žmones (nužudymo atveju) ar materialaus pasaulio daiktus (vagystės atveju).Taippat gali veikti ir žodžiu, pavyzdžiui,
šmeižimo atveju ir pan.. žodžiu dažniausiai veikia nusikaltimo bendrininkai: kurstytojas, organizatorius.
Veikimas gali susidėti iš vieno kūno judesio ar kūno judesių komplekso, sistemos. Atsižvelgiant į tai yra išskiriami
tęstiniai ir trunkamieji nusikaltimai, nusikaltimo sudėtys su dviem veiksmais ir pan..
Antra veikos pasireiškimo išoriniame pasaulyje forma yra neveikimas. Neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys,
sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme.
Jei veikimo atveju nusikaltimo subjektas daro tam tikrus kūno judesiu, tai neveikimo atveju jis neatlieka tokių kūno
judesių, kuriuos jis galėjo ir privalėjo atlikti. Neveikimas gali būti paprastas, kai jį sudaro vienas epizodas ir sudėtinis,
t.y. susidedantis iš daugelio epizodų. Neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Jeigu toks asmuo
nesuvokė, kad jis turi atitinkamai veikti ir negalėjo to suvokti, tai baudžiamoji atsakomybė tokiam asmeniui
neatsiranda. Ji neatsiranda ir tada, jei asmuo suvokė, kad jis turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo
nepriklausančių priežaščių to negalėjo padaryti. Neveikimo baudžiamumas kartais įstatyme siejamas su kitomis
papildomomis sąlygomis. Norint asmenį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą visų pirma reikia
nustatyti, ar šis asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu.
Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
1) asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą);
2) giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus);
3) pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą);
4) ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas padaręs avariją privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą), kartais tokio
reikalavimo gali ir nebūti numatyta. Nusikaltimų sudėtys gali būti sukonstruotos atsižvelgiant į abi pasireiškimo
formas, pvz. nužudymo sudėtyse. Galima būtų išskirti tokias pagrindines veikos teorijas: kauzalinė, finalinė,
socialinė ir negatyvioji.
Kauzalinė teorija – atsirado kartu su klasikine mokykla (F. Listas, E. Belingas) veiką siejo su atitinkamais pakitimais
išoriniame pasaulyje. Veika tai valingas pasaulio poveikis, sukeliantis jam tam tikrus pakitimus. Pasireiškia judesiu
arba susilaikymu nuo jo, kuris turi būti nulemtas asmens valios.
Finalinė teorija (V. Velcelis, G. Radbruchas) veikia siejama su žmogaus poelgio tikslingumu – tai žmogaus tikslingos
veiklos išraiška.
Socialinė teorija (E. Šmidtas, H. Ješekas, K. Enigšas) – veika domino kaip socialinis fenomenas, kuris į nukreiptas į
socialinę tikrovę, tai socialiai sąlygota žmogaus veikla.
Negatyvioji teorija (Hercbergeris ir kt.) – rėmėsi išvengimo principu; kaltininkui bus inkriminuojama pasekmė, jei jis
jos neišvengė, nors ir galėjo išvengti. Kiekvieno nusikaltimo galima išvengti. Tik veikiant reikia nustoti veikti,
neveikimo atveju – pradėti veikti. Jam būdingas pavojingumas (atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios
žalos grėsmė), priešingumas teisei (atsakomybė turi būti reglamentuota baudžiamajame įstatyme).
Pavojingos visuomenei pasėkmės
Žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus, t.y. teisinius gėrius, ir vadinama
nusikalstamomis pasekmėmis. Nusikaltimu gali būti gali būti reali žala teisiniams gėriams ar tik keliama tos žalos
grėsmė. Nusikalstamos pasėkmės betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu. Jei tokio objekto turinį sudaro teisiniai
gėriai susiję su nuosavybe, tai paprastai atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės, jei objekto turinys susijęs su asmens
gyvybe, sveikata – tai fizinio pobūdzio pasekmės ir pan. Nuo nusikaltimo objekto vertingumo priklauso ir pasekmių
pavojingumas. Tačiau nusikaltimo objekto negalima tapatinti su nusikalstamomis pasekmėmis. Nusikaltimo objektas –
tai baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai. Jis nurodo, į kokius teisinius gėrius kėsinamasi nusikaltimu.
Nusikaltimos pasekmės – tai nusiksltimo rezultatas. Jos parodo, kokie pakitimai įvyko nusikaltimo objekte.
10
Nusikalstamos pasekmės labai artimai susijusios ir su nusikaltimo dalyku – tai materialūs daiktai, į kuriuos kėsinantis
daroma žala objektui ir atsiranda nusikalstomos pasekmės. Tačiau jos atsiranda ir tuo atveju, kai žala nusikaltimo
dalykui ir nepadaroma (pvz. pavogiamas telikas). Pagal žalos pobūdį nusikalstamas pasekmes galima suskirstyti į
turtines, fizines, organizacines, politines, socialines, moralines ir pan.
1) Pagal turtinės žalos dydį pasekmės yra suskirstytos į paprastas ir kvalifikuotas, tai yra padarytas stambiu mastu,
dažnai nurodoma ir konkreti piniginės žalos dydžio išraiška;
2) Atsižvelgiant į fizinės žalos dydį, diferencijuojamos nusikaltimų asmens sveikatai sudėtys;
3) Nusikalstamos pasekmės, susijusios su moralės, politinės organizacinės ir pan. žalos padarymu, nusikaltimų
sudėtyse nėra taip konkretizuotos ir apibrėžtos kaip turtinės ir fizinės pasekmės.
Pasekmių rūšys pagal žalos pobūdį:
Atsižvelgiant į tai, ar įstatymo leidėjas tarp konkrečių nusikaltimo sudėties požymių numato nusikalstamas pasekmes,
ar ne, visos konkrečios nusiklatimų sudėtys atitinkamai skirtomos į materialąsias ir formaliąsias. Tačiau daugelis
baudžiamosios teisės teoretikų neigia tokio nusikaltimo sudėčių skirstymo pagrįstumą. Kiekvienu nusikaltimu yra
daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Ši žala gali būti reali ar tik gresianti. Taigi
kiekviena nusikalstama veika nusikaltimo objektui sukelia tam tikrų pakitimų, kurie baudžiamosios teisės moksle
vadinami nusikalstamomis pasekmėmis. Pasekmių atsiradimas ar neatsiradimas gali turėti įtakos konkrečios bausmės
dydžiui. Viena nusikalstama veika galima kėsintis į kelis objektus. Tokiu atveju atsiranda ir dvejopo pobūdžio
pasekmės (plėšimu kėsinamasi į nuosavybę ir asmens sveikatą). Nusikalstomos pasekmės gali būti ir nusikaltimo
sudėtį kvalifikuojančiomis aplinkybėmis.
Pasekmės skirstomos į pagrindinę ir papildomą. Pagrindinė pasekmė atsiranda kaltininkui veikiant tyčia, o papildoma
– neatsargiai.
1) nuo nusikalstamų pasekmių labai priklauso nusikaltimo pavojingumas; 2) nusikalstamos pasekmės padeda apriboti
nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų; 3) nusikalstomos pasekmės gali būti nusikalstimą
kvalifikuojančiomis aplinkybėmis; 4) į nusikalstamas pasekmes kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes,
atsižvelgiama skiriant bausmę.
Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių
Žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t.y. kada tarp jo ir padarytos veikos
ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar saveikaujančių reiškinių visuma
(priežastinis) sukelia ir lemia kitą reiškinį (pasekmę). Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks
santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Priežastinio ryšio problema teisėje yra sena.
Šiuo metu teisės moksle egzistuoja labai daug įvairių priežastinio ryšio teorijų. Baudžiamosios teisės mokslui
reikšmingiausios yra dvi teorijos – tai ekvivalentinio ir adekvataus priežastinio ryšio teorijos:
1) Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nebūtų buvę,
yra to žalingo rezultato pasekmė. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės
priežastis, t.y. būtina, privaloma sąlyga. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiam
asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksnio ir pasekmių nebelieka.
2) Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai
veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Adekvati priežastis nėra vienitelė tam tikrų pasekmių priežastis,
tačiau ji ši priežastis visada išsiskiria iš kitų priežasčių tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę paversdama
tikrove. Bet kurioje žmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ir atsitiktines žmogaus veiksmų pasekmes.
Būtinoji pasekmė yra reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo priežastis.
Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota. Baudžiamojoje teisėje
nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo subjekto veikimas ar neveikimas, kurie
uždrausti baudžiamajame įstatyme. Gamtos jėgos, gyvūnai, automobiliai negali būti laikomi nusikalsamų
pasekmių priežastimis.
Priežastinio ryšio nustatymo taisyklės: a) asmens veikimas (neveikimas) turi būti bent asocialus, tai yra turėti savyje
bent galimybę sukelti žalingas pasekmes, b) reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo,
c) veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės, d) nustatyti tai, ar tokia
veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, e) taippat reikia nustatyti, ar veika, kuri atliko būtinosios
sąlygos vaidmenį, buvo konkreti pasekmės priežastis. Taigi veika turi būti pripažinta netik būtina nusikalstamos
veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi. Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas
– tai objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. f) būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą – kaltę. Tas faktas,
kad tarp asmens veikos, ir nusikalstamų pasekmių yra priežastinis ryšys, dar nereiškia, kad asmuo padarė nusikaltimą
– dar turi būti nustatyta ir jo kaltė.
Nusikaltimams kvalifikuoti priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse.
4.Fakultatyviniai objektyviosios pusės požymiai
Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir kitos aplinkybės – tai fakultatyvieji bendrosios
nusikaltimo sudėties požymiai. Jei jie yra numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, jie tampa būtinaisiais jos
požymiais. Įstatymo leidėjas, konstruodamas daugelį nusikaltimo sudėčių, šiuos požymius palieka už šių sudėčių ribų.
Visi šie požymiai apibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.
Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Šis būdas gali būti ir nusikaltimą
kvalifikuojančiu požymiu. Į nusikaltimo padarymo būdą gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę.
11
Nusikaltimo padarymo priemonės – tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina
atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai tai – daiktai ar priemonės,
kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo priemonėmis ir įrankiais
kaltininkas tiesiogiai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas jam žalą. Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones
ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmes. Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas, dažniausiai į šias
aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.
Nagrinėjant objektyviąją nusikaltimo pusę gali būti atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias objekyviąją
pusę, pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo situaciją.
5. Nusikaltimo subjekto samprata

Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus ir pakaltinamas asmuo. “Pagal
baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu”. Baudžiamąja
teisine prasme fizinio asmens pilietybė nedaro įtakos atsakomybei. Gyvuliai, įvairi technika, gamtos jėgos, darančios
žalą, negali būti pripažįstami nusikaltimo subjektu. Nusikaltimo subjektu negali būti ir juridinis asmuo. Jeigu
nusikaltimas padaromas juridinio asmens vardu arba jo veiklos sferoje, pvz. neteisėta įmonės veikla, net šiuo atveju
baudžiamoji atsakomybė iškils konkretiems fiziniams asmenims.
Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo
nustatyto amžiaus. Šiuos požymius turi turėti ne tik nusikaltimo vykdytojas, bet ir jo bendrininkai: organizatorius,
kurstytojas ir padėjėjas. Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens
individualias savybes. Antra vertus, asmens individualios savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant
bausmės vykdymo atidėjimą ar atleidžiant nuo bausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens
veikloje yra nusikaltimo sudėtis. Specialusis nusikaltimo subjektas – tai fizinis asmuo, kuris, be pagrindinių požymių
(amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus, būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai požymius, numatytus BK
Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose.
Pagrindiniai požymiai: A) amžius, B) pakaltinamumas, C) kaltė.
A) Nusikaltimo asubjekto amžius – tai konkreti amžiaus riba, kurios sulaukus pripažįstama, kad asmuo gali suvokti
savo veiksmų pavojingumą ir kartu būti atsakingas už juos. Tik tuomet, kai žmogus sugeba įvertinti savo veiksmų
pavojingumą, galima reikalauti, kad žmogus atsakytų už savo padarytus pavojingus veiksmus. Lietuvos
Respublikos BK 11 str. nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių galima asmens baudžiamoji atsakomybė: 1) tai
asmenys, kuriems iki nusikaltimo padarymo yra suėję 16 metų. Jie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn
už visus nusikaltimus, 2) asmenys, kuriems iki nusikaltimo yra suėję 14 metų. Jie gali būti patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, tik už tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą, tyčinius kūno sužalojimus,
sutrikdžiusius sveikatą, išžaginimą, piktybinį arba itin piktybinį chuliganizmą, narkotinių priemonių grobimą.
Traukiant baudžiamojon atsakomybėn nepilnamečius nuo 14 iki 16 metų, būtina turėti uomenyje kai kuriuos BK
Specialiosios dalies dispozicijų redakcijų ypatumus. Asmenys, padarę padarę pavojingas veikas iki 14 metų (arba
kai kuriais atvejais iki 16 metų), negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Asmuo laikomas sulaukęs
įstatymo nustato amžiaus tik kitą dieną po gimimo dienos. Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikaltimo subjekto
amžiaus maksimalios ribos. Dauguma užsienio valstybių nustato dvi amžiaus ribas, nuo kurių asmuo gali būti
traukiamas atsakomybėn, - tai bendroji riba ir riba nepilnamečiams. Amžiaus ribų skirtumus nulemia valstybės
ekonominis ir socialinis išsivystymas, religija, geografinė padėtis, tradicijos ir t.t.
B) Pakaltinamumas – tai asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Jis vienas iš būtinų nusikaltimo
subjekto požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Pakaltinamumas yra kaltės ir atsakomybės
prielaida. Tik pakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrovę ir jos vystymosi dėsningumus, gali veikti laisvai, t.y.
pasirinkti tikslą bei jo siekiantį elgesio variantą. Lietuvos Respublikos BK pagrindinį dėmesį skiria
nepakaltinamumui. Nepakltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri pavojingos veikos padarymo metu neleido
suprasti asmeniui savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos
sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios pataloginės būsenos. Ribotas pakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri
nusikalstamos veikos darymo metu neleido asmeniui visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti
dėl psichikos sutrikimų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu. LR BK Specialioji dalis
numato tris nusikaltimų sudėtis, kuriose praktiškai įteisintas ribotas pakaltinamumas, - tai tyčinis nužudymas
didžiai susijaudinus, tyčinis sunkus ar apysunkis žmogaus kūno sužalojimas didžiai susijaudinus ir iš dalies
motinos tyčinis nužudymas savo naujagimio. Specialusis nusikaltimo subjektas – tai fizinis asmuo, kuris be
pagrindinių požymių (amžiaus ir pakaltinamumo), turi papildomus, būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai
požymius, numatytus BK Specialiosios dalies str. dispozicijose. Įstatymų leidėjas apibrėžia dvi rūšis, nes subjektų
grupes: a) valstybės pareigūnus ir tarnautojus, b) kariškius.
C) Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. Kaltė
yra vienas iš įrodinėjimų dalykų. Apkaltinamasis teismo nuosprendis bus teisingas tik tuomet, kai iš jo bus matyti
objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką kaltė. Kaltė tampriai susijusi su objektyviąja
nusikaltimo puse: jei nėra padarytos pavojingos veikos, tai negali iškilti ir kaltės klausimas. Kaltė jungia dvi –
intelekto ir valio – kategorijas. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstmą veiką leidžia
išskirti dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Kaltės formos nustatymas, turi ypatingą reikšmę teisingai
kvalifikuojant nusikaltimus. Be to nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą
dydis.
12
Fakultatyvūs požymiai: A) Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens
pasiryžimą padaryti nusikaltimą. B) Nusikaltimo padarymo tikslas - tai asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės
pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.
Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos
kryptingumo susiformavimui. Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į: 1)pozityvius (noras
padėti, siekimas palenvinti kančias); 2)neutralus (meilė, draugystė); 3)negatyvius (pavydas, chuliganiškos). Pažymėtina,
kad nusikaltimas gali padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik
nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose
padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga
žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas
pasekmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo
pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Šis skirstymas reikšmingas tik teorijai. Realiai visi požymiai
yra privalomi.
Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa: 1)Motyvas
arba tikslas gali būti privalomų nusikaltimo sudėties požymių (valstybės išdavimas). Šiais atvejais motyvo arba tikslo
nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą. 2) Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar
priveligijuotų nusikaltimo sudėties požymių (tyčinis nužudymas). Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas
nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą (papr. nužudymas). 3) Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į
privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomi nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka
svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo
neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos krytingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi
įtakos skiriant bausmę..
Motyvas ir tikslas gali būti atsakomybę lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe, į motyvus teismas privalo atsižvelgti
pripažindamas asmenį itin pavojingu recidyvistu.
5.1 Nusikaltimo subjektyviosios pusės samprata, požymiai ir reikšmė. Nusikaltimo subjektyviosios pusės santykis
su objektyviąja puse
5.1.1 Samprata
Subjektyvioji nusikaltimo pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasėkmes, visuma.
Subjektyvioji pusė – tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė. Nusikaltimo subjektyvioji pusė nematoma.
5.1.2 Požymiai
Subjektyvūs nusikaltimo požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę.
Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus.
Požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų
nusikaltimo sudėčių. Tai yra požymiai apibūdinantys asmenį, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą.
Subjektą apibūdina amžius ir pakaltinamumas. Be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti
požymiai: lytis, pilietybė ir t.t.
Prie subjektyviąją nusikaltimo pusę sudarančių požymių priskiriami:
1. Kaltė;
2. Motyvas;
3. Tikslas
Šie požymiai parodo asmens psichinį santykį su daroma veikla.
5.1.3 Reikšmė
Kiekvieno šio požymio baudžiamoji teisinė reikšmė yra skirtinga, tačiau tik jų visuma parodo asmens sąmonės ir valios
ryšį su pavojinga veika ir pasėkmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant pavojingą veiką.
Atsižvelgiant į nusikaltimo sudėties požymių klasifikaciją, pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Antra
vertus, kaltė neatskleidžia tų vidinių veiksnių, kurie skatina pavojingos veikos padarymą, bei neparodo to rezultato,
kurio siekiama darant pavojingą veiką. Šiuos aspektus atskleidžia papildomi subjektyviosios pusės požymiai –
nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas.
5.1.4 Nusikaltimo subjektyviosios pusės santykis su objektyviają puse
Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais
nusikaltimo sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę –
subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.
Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta
žmogaus samonėje. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie objektyvių duomenų
priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veiksmų intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po
nusikaltimo padarymo (priemonių ir įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai).
5.2.Pakaltinamumas kaip baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Nepakaltinamumo samprata ir kriterijai, girtumo
ir narkotinio apsvaigimo įtaka baudžiamajai atsakomybei.
Pakaltinamumas tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, abi pusės būtinos vienu metu, jei
bent vienos nėra – kalba apie nepakaltinumą arba apie ribotą nepakaltinamumą.
13
LR BK niekur nepateikiama pakaltinamumo samprata. Įstatymas pasako kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo
samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos. Baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą
veiką, bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmąės arba jų valdyti dėl
chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.
Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:
1.Teisinį kriterijų:
intelektulusis kriterijus – nesugebėjimas suvokti veiksmų esmės.
Valinis kriterijus – nesugebėlimas suvokti veiksmų
2.Medicininį kriterijų:
chroniška psichinė liga
laikinas psichinės veiklos sutrikimas
silpnaprotystė
Tam kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu, turi būti bent 1 rūšis iš medicinos kriterijaus ir bent 1 iš teisinio
kriterijaus.
Faktas, kad žmogus serga psichine liga 100% nereiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas (pvz. Šizofrenikai tik 50%
galutinai pripažystami nepakaltinamais ir pan.)
Pripažintas nepakaltinamu asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
Beyt teismas jam gali skirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:
- atiduoti artimų giminaičių priežiūrai;
- jei veika pavojinga – gali būti atiduodamas į psichiatrinę ligoninę bendro ar sustiprinto stebėjimo.
Tuomet teismas privalo kas 6 mėn. Priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.
Analogiškos pasekmės kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o nepakaltinamu tampa iki teismo
nuosprendžio. Tokiu atveju taikomos tik medicininio poveikio priemonės, bet jeigu asmuo pasveiksta dar iki
baugžiamosios atsakomybės senaties termino tai jis gali būti baudžiamas už tą veiką, kurią padarė.
Ribotas pakaltinamumas – sampratos prasme artimas nepakaltinamumui. Ji apibrėžiantis teisinis kriterijų sudaro
siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmus ir juos kontroliuoti, o medicininis kriterijus
platesnis – apima ir psichologies žmonių problemas – psichikos nukrypimus.
Riboto nepakaltinamumo reikšmė dvejopa:
1.Baudžiamaja atsakomybę šalinanti aplinkybė
2.Bausmę švelninanti aplinkybė
BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamaja atsakomybę taip kaip ir
blaivaus.Išimtys:
1) Kai asmuo atsiduria tokioje būsenoje prieš savo valią (prigirdomas prievaeta arba apgaulės būdu). Tokiu
atveju bausmė gali būti sušvelnita arba asmuo nuo jos atleidžiamas.
2) Medicininis aspektas – ar apsvaigimo būsena fiziologinė ar potologinė. Tai vienas iš medicininių
nepakaltinamumo kriterijų.
Savanoriškas fiziologinis girtumas arba apsvaigimas nuo nakotikų turi dvejopą teisinę reikšmę. Visu pirma BK
specialiosios dalies straipsniuose asvaigimą galima numatyti kaip specialiojo nusikaltimo subjekto požymį. Antru atveju
apsvaigimas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
5.3. KALTĖS SAMPRATA IR KRITERIJAI JOS FORMOS IR RŪŠYS
Kaltė yra pagrindinis nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis. Kaltė kiekvienos nusikaltimo sudėties
būtinoji dalis, todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje.
Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje suprantama kaip pavojinga veiką padariusio asmens vidinis psichinis
santykis su objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais.
Galima išskirti du kaltės detalizacijos laipsnius, kurie neišvengiami nustatinėjaint asmens kaltę:1 ) kaltės
formos nustatymas, 2) kaltės turinio nustatymas.
Labai svarbu žinoti, kad baudžiamojoje teisėje nėra kaltės apskritai. Egzistuoja tam tikros kaltės formos. BK
išskiria dvi kaltės formas: tyčinę ir neatsargią kaltės formą.
Visos kaltės formos turi bendrą vardiklį, bendrą vienijantį jas pamatą, ant kurio konstruojami kaltės formų
apibrėžimai. Tas pamatas yra nusikaltimo objektyvioji pusė. Visos kaltės formos pirmiausia išreiškia vidinį psichinį
santykį su padaryta veika ir įstatyme numatytomispasekmėmis. Tai vienija visas kaltės formas.
Nusikaltimo Pavojinga veika ir Priežastinis ryšys tarp Baudžiamajame

objektyvioji pusė fakultatyvūs požymiai pavojingos veikos ir įstatyme numatytos
baudžiamajame pasekmės
įstatyme numatytų
pasekmių
Nusikaltimo Psichinis santykis su Psichinis santykis su Psichinis santykis su
subjektyvioji pusė padaryta pavojinga baudžiamajame baudžiamajame
Kaltė veika bei įstatymo įstatyme numatytų įstatyme numatytų
numatytais atvejais su pasekmių numatymu pasekmių kilimu
fakultatyviais
14
objektyviaisiais
požymiais
Kaltės momentai Intelektualus Valinis
Galimi psichinio Suprato arba nesuprato Numatė ar nenumatė Norėjo arba nenorėjo,
santykio variantai daromos veikos įstatyme numatytų kad kiltų įstatyme
pavojingą pobūdį pasekmių kilimo numatytos pasekmės
galimybę
Tiesioginė tyčia Suprato pavojingą Numatė įstatyme Norėjo, kad kiltų
veikos pobūdį numatytų pasekmių įstatyme numatytos
kilimo galimybę pasekmės
Netiesioginė tyčia Suprato pavojingą Numatė įstatyme Nenorėjo, kad kiltų
veikos pobūdį numatytų pasekmių įstatyme numatytos
kilimo galimybę pasekmės
Nusikalstamas Suprato rizikingą Numatė įstatyme (Norėjo)
pasitikėjimas veikos pobūdį numatytų pasekmių lengvabūdiškai tikėjosi
kilimo galimybę jų išvengti
Nusikalstamas Nesuprato pavojingo Nenumatė įstatyme Norėjo, kad kiltų
nerūpestingumas veikos pobūdžio numatytų pasekmių įstatyme numatytos
kilimo galimybę pasekmės, tačiau tyrėjo
ir galėjo suprasti
nusikalstamos veikos
pobūdį ir numatyti
baudžiamajame
įstatyme numatytų
pasekmių kilimą
Kaltės formas skiria asmens psichinio santykio tyrinio ypatumai. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tik tuo, kad ji
suponuoja skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir kilusiomis pavojingomis pasekmėmis.
Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio raida vadinamas intelektualiniu kaltės momentu, o
psichinis santykis su pasekmėmis - valiniu kaltės momentu.
Kaltės formos nustatymas apima du momentus: kaltės formos baudžiamajame įstatyme nustatymą ir kaltės
formos tiriamoje veikoje nustatymą.
Tais atvejais, kai straipsnio dispozicijoje aprašomas motyvas ar tikslas, kaltės forma gali būti tik tyčinė.
Nustačius, kokią kaltės formą numato įstatymas, galima imtis kaltės formos konkrečioje byloje įrodinėjimo.
Kaltės formos nustatymas - būtinas kaltės pažinimo etapas, bet dar nepakankamas tam, kad galėtume
profesionaliai vertinti žmonių poelgius iš baudžiamojo įstatymo pozicijų bei kvalifikuoti veikas. Norint tiesiogiai taikyti
įstatymus, dirbti su BK, būtina detalizuoti kaltės formą, t.y. nustatyti kaltės turinį. Kaltės turinys - tai tyčia ar
neatsargumas konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, psichinis santykis su konkretaus nusikaltimo objektyviais požymiais.
5.4. TYČINĖ KALTĖS FORMA IR JOS RŪŠYS
Tyčia yra pirmoji kaltės forma, įtvirtinta LR BK, kuriai esant asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn už padarytą veiką.Tyčinė kaltės forma objektyviai laikoma sunkesne kaltės forma negu neatsargi kaltės
forma. Tyčinės kaltės formos apibrėžimas pateiktas galiojančio BK 9 straipsnyje.
Tyčinė kaltė skirstoma į dvi rūšis: tiesioginę ir netiesioginę tyčią.
Tisioginė tyčia
Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jei asmuo suprato pavojingą savo veikimo ar neveikimo pobūdį,
numatė pavojingas visuomenei pasekmes ir jų norėjo. Asmens psichinis santykis su padaryta pavojinga veika,
esant tiesioginei tyčiai, pasireiškia tuo, jog asmuo supranta daromos veikos pavojingą pobūdį.Naujajame BK
numatyta kita formuluotė - “asmuo suprato nusikalstamos veikos pobūdį”.
Priešingumo teisei nežinojimas nėra gynyba nuo pateikto kaltinimo ir neneliminuoja nei tyčinės, nei kitokios
kaltės. Pakanka, kad asmuo apskritai suvokė, kaip visuomenė vertina vienus ar kitus poelgius.
Įrodinėjant tyčios intelektualų momentą pirmiausia nustatomas psichinis santykis su padaryta veika. Jei
Kodekso straipsnio dispozicijoje aprašyti fakultatyvūs sudėties požymiai, jų supratimas visuomet turi būti įrodinėjamas
greta daromos veikos pavojingumo supratimo. Intelektualus tiesioginės tyčios momentas neapsiriboja daromos veikos
pavojingo pobūdžio supratimu. Jis reikalauja dėl veikos kylančių pavojingų pasekmių numatymo. Šiuose
žodžiuose išreikštas psichinio santykio su priežastiniu ryšiu pobūdis, būtinas norint vertinti kaltininko poelgį
kaip padarytą tiesiogine tyčia.
Priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas yra būtina sąlyga išvadai dėl tyčinės kaltės formos inkriminuoto
nusikaltimo atžvilgio padaryti.
Valinis tiesioginės tyčios momentas apibūdinapavojingą veiką padariusio asmens psichinį santykį su
pavojingų pasekmių kilimu ir įstatyme išreikštais žodžiais “norėjo įstatyme numatytų pasekmių kilimo”.
15
Fizinė ir psichinė prievarta gali eliminuoti žmogaus kaltę, jeigu ši prievarta iš esmės apriboja ar visiškai atima
valios laisvę ir negalima laisvai apsispręsti, kaip elgtis. Tačiau galutinė kaltė nustatoma remiantis būtinojo reikalingumo
taisykle.
Tyčios dalijimas į tiesioginę ir netiesioginę galimas tik materialiose nusikaltimo sudėtyse.
Netiesioginė tyčia
Nusikaltimas bus laikomas padarytas netiesiogine tyčia tada, kai asmuo supranta daromos veikos pavojingą
pobūdį, numato pavojingų pasekmių kilimą ir nors nenori tų pasekmių, tačiau sąmoningai leidžią joms kilti.
Esant netiesioginei tyčiai, asmens psichinis santykis su daroma veika bei pavojingų pasekmių numatymu
yra toks pat, kaip ir esant tiesioginei tyčiai. Netiesioginė tyčia nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu -
santykiu su pavojingų pasekmių kilimu.
Valinis netiesioginės tyčios momentas išreikštas žodžiais “nors ir nenorėjo įstatyme numatytų pasekmių,
tačiau sąmoningai leido joms kilti”.
Netiesioginės tyčios kaltę suponuoja visiškas abejingumas galimoms pasekmėms. Galimos objektyviai
pavojingos pasekmės kaltininko nejaudina ir kartu nesulaiko nuo pasirinkto tikslo siekimo darant baudžiamajame
įstatyme numatytą veiką.
Galima išskirti kelis netiesiogine tyčia padarytų nusikaltimų variantus. Pirmasis, kai dėl vienos veikos kyla dvi
pavojingos pasekmės. Tai vadinamoji idealioji nusikaltimų sutaptis. Antras, kai padaromas tik vienas nusikaltimas.
Apibrėžtoji ir neapibrėžtoji tyčia
Baudžiamoji atsakomybė dažnai nustatoma ne apskritai už tam tikros rūšies pasekmes, o diferencijuojama atsižvelgiant
į pasekmių išreikštumo laipsnį.
Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtosios ir neapibrėžtosios tyčios požiūriu. To gali prireikti šiais atvejais:
 kaltininkas negali tiksliai apibrėžti kokių pasekmių jis siekė;
 kai kilusių pasekmių sunkumas neatitinka padarytos veikos pavojingumo;
 kai pats kaltinamasis teigia, kad kilusių ir jam inkriminuojamų pasekmių jis nenorėjo;
 kai pavojinga veika ių viso nesukėlė baudžiamajameįstatyme numatytų pasekmių, dėl kurių galima būtų patraukti
asmenį baudžiamojon atsakomybėn;
Apibrėžtoji tyčia bus tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, supranta daromos veikos pavojingą
pobūdį, numato, kokias baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes gali sukelti veika, ir nori griežtai
apibrėžtos pasekmės. Informacijos apie apibrėžtą tyčią nustatymas nėra savatikslis.
Nusikaltimo kvalifikavimo taisyklė, esant apibrėžtai tyčiai, yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios
kryptingumą, t.y. kaltininkas atsako pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuris numato pasekmes, kurių
asmuo siekė.
Neapibrėžtoji tyčia bus tada, kai asmuo supranta daromos veikos pavojingą pobūdį, numato
Baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių kilimą, jų nori, tačiau nedetalizuoja jų iki konkrečios
atitinkamame įstatymo straipsnyje ar jo dalyje numatytos pasekmės lygio, apsiribodamas nuo tam tikros rūšies
pasekmių siekimu.
Kai yra neapibrėžtoji tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes, t.y. asmuo atsako pagal
BK straipsnį, numatantį atsakomybę už kilusias pasekmes. Greta neapibrėžtosios tyčios yra išskiriama alternatyvioji
tyčia, kai kai kaltininkas numatė ir norėjo vienos iš dviejų galimų pavojingų pasekmių, už kurias BK numato
atsakomybę. Tai ta pati neapibrėžtoji tyčia.
Afektinė tyčia yra specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Jos pagrindinis ypatumas yra tas, kad ši tyčia
susiformuoja staiga prieš pat nusikaltimo padarymą. Tuo ji skiriasi nuo išankstinės tyčios. Be to, prie jos kilimo
būtinai prisideda išoriniai veiksniai, kurie paveikia kaltininko psichiką. Esminis afektinės tyčios momentas, kad
ši tyčia turi būti kilusi ir įgyvendinta per tam tikrą laiką.
5.5. NEATSARGI KALTĖS FORMA IR JOS RŪŠYS. MIŠRI KALTĖS FORMA

Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.
Kaltės formos (BK 9 ir 10 str.):
Tyčia; Neatsargumas ;
Nusikaltimas bus padarytas dėl neatsargumo, jei asmuo numatė pavojingas pasėkmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų
išvengti, taip pat jei asmuo nenumatė, kad bus pasekmės, bet galėjo ir turėjo jas numatyti. Atsakomybė gali kilti tik tada
kai atsiranda pasėkmės. Neatsargi veiklos forma – tik materialiuose nusikaltimuose.
Nusikalstamą pasitikėjimą (NP) apibūdina intelektualusis ir valinis momentas. Intelektualinį sudaro pavojingų
pasekmių dėl savo veiklos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad šių pasekmių bus išvengta.
Kvalifikuojant nusikatimus būtina skirti NP nuo netesioginės tyčios, nes abiem atvejais kaltininkas numato pavojingas
pasėkmes.
Kistumai:
1. Netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konktrečiai, o NP atveju – apstrakčiai.
2. Netiesiog. tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms abejingas. Tai NP atveju
kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veika yra pavojinga ir gali sukelti pasėkmes, tačiau jų nenumato kaip
pavojingų, todėl kaltininkas tikisi lengvabūdiškai jų išvengti.
16
Mišri kaltė (MK) – tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis. Veika-tyčinė, pasekmės – dėl
neatsargumo. BT suformuota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko
psichinį santykį su pasekmėmis.
Plačioji ir siauroji MK prasmė:
Plačiaja prasm. MK bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Galimi keli kvalifikavimo
variantai: 1) bendra taisyklė nustato, kad mater. nusik. Sudėtyse nus-timo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis
santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik. Bus laikomas padarytu dėl neatsargumo. 2) minėta taisyklė nebus taikoma,
kai B įstatymas numato dispozciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz.
Neteis. abortas sukėlęs mirtį).
Siauraja prasme MK bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra
tyčinė, o kitos neatsargumas. Čia būtinos trys sąl.: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir
vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekm. – neatsargumas; 3) tarp veikos ir pasėkmių egzistuoja du
savarankiški priežastiniai ryšiai.Siauraja pame MK interpretuojama tik teorijoje; būtinos 3 sąlygos: 1. Būtina viena
veika , 2. Ji turi sukelti dvi savarankiškas pasėkmes, 3. Veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų-tyčia, o kitų –
neatsargumas.
5.6 Kazusas ir jo teisinė reikšmė
Kazusas- tai baudžiamajame įstatyme numatytų pasėkmių sukėlimas be kaltės. Tai toks psichinis santykis su
daroma pavojinga veika ir kilusiomis pasekmėmis, kuri neatitinka nei tyčinės, nei neatsarggios kaltės sampratos.
Daroma išvada byloje, kad kaltės nėra ir nėra subjektyviosios pusės, ji nutraukiama ir teisiamasis išteisinamas.
1.Kazuso atvejis.
Pavojinga veika laikoma kazusu, kai asmuo supranta daromos veikos rizikingą pobūdį, numato įstatyme numatytų
pasėkmių kilimo galimybę, tačiau pagrįstai tikisi jų išvengti.
Pvz.:
- asmuo važiavo 120 km/h greičiu, jam sprogo padanga ir jis susidūrė su kita transporto priemone, kurios
vairuotojas avarijos metu žuvo. Kaltininkas pažeidė kelių eismo taisykles, bet jis pgrįstai tikėjosi, kad naujos jo
padangos nesprogs.
2. Kazuso atvejis.
Šis atvejis priartėja prie nusikalstamo nerūpestingumo, t. y., kad asmuo sukėlęs pavojingas pasėkmes, arba neturi
pareigos suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio. arba nors ir turi tokią pareigą, tačiau neturi galimybės suprasti
daromos veikos pavojingumo ir išvengti pasėkmių.
Pvz.-medicinos sesuo ligoniui suleidžia ne tuos vaistus, ko pasekoje ligonis miršta.
5.7. Faktinės ir juridinės klaidos
Klaida- tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasėkmių teisinis arba faktinis įvertinimas. Klaidų rūšys yra:
1.Teisinė;
2.Faktinė;
Jos apibūdina žmogaus sąmonės veiką, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusikaltimuose.
Teisinė klaida bus rtumet, kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, vaikos kvalifikavimą, bausmės dydį bei
rūšį.
Neteisngas veikos draudžiamumo vertinimas gali pasireikšti:
I. Asmuo mano, kad jo veika yra draudžiamabet įstatymas tos veikos nelaiko baudžiama. Šiuo atveju
baudžiamoji atsakomybė neiškyla.
II. Asmuo mano, kad veika nėra draudžiama, nors įstatymas ją draudžia. Šiuo atveju klaida nepašalina
baudžiamosios atsakomybės.
Faktinė klaida bus tuomet, kada asmuo neteisingai vertina aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo
požymius.
Prie faktinės klaidos priskiriamos:
A. klaida dėl nusikaltimo objekto.
Ji bus tada, kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius į kuriuos kėsinasi. Ji gali pasireikšti:
1. Jei kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį (svarbesnį).
Pvz.: Kaltininkas norėjo pasikėsinti į sveikatą (kūno sužalojimas), o pasikėsino į gyvybę (nužudymasd),
tai atsakomybė iškils už nužudymą.
2. Jei kaltininkas norėjo pasikėsinti į didesnį objektą, o pasikėsino į mažesnį.
Pvz.: Norėjo nužudyti, bet sukėlė tik kūno sužalojimą. Atsakomybė priklausys nuo tyčios apbrėžtumo.
Konkretizuoptos tyčios atveju veika bus kvalifikuota kaip pasikėsinimas į didesnį objektą, o
nekonkretizuotos tyčios atveju-kaip baigtas nusikaltimas.
3. Norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis.
Pvz.: Chuliganizmo metu kaltininkas šaudydamas nušauna atsitiktinį praeivį, tuo pažeizdamas du
objektus-visuomenės saugumą ir gyvybę. Kaltininkas už antrąjį objektą ataskys kaip už pasikėsinimą
nužudyti.
4. Kaltininkas norėjo pasikėsinti į kelis objektus, o pasikėsino į vieną.
Pvz.: kaltininkas norėjo išžaginti nukentėjusiąją ir nužudyti jos vyrą, o pavyko tik išžaginti. Už antrąjį
objektą kaltininkas atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti.
B. Klaida dėl dalyko
17
Bus tuomet kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsunasi, materialinę išraišką. Ši klaida
gali pasireikšti:
1. kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą.
Pvz.: kaltininkas norėjo nužudyti J., o nužudė P. Šiuo atveju klaida nedaro įtakos atsakomybei.
2. norėjo kėsintis į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį.
Pvz.: norėjo pavogti 10000 Lt., o pavogė tik 100 Lt. Jei tyčia bus konkretizuota, tai veika bus
kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką; nekonkretizuotos tyčios stveju-kaip baigtas
nusikaltimas pagal faktines pasėkmes.
3. Kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį.
Šiuo atveju atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėm pasėkmėm.
C. Klaida dėl veikos pobūdžio.
Ji gali pasireikšti neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių objektyviąją nusikalitimo sudėties pusę,
buvimą arba nebuvimą.
1. Jei asmuo mano, kad jo veiksmuose yra faktinės aplinkybės, sudarančios objektyviąją nusikaltimo
sudėties pusę, nors tikrovėje jų nėra. Ši klaida nedaro įtakos kaltės formai, bet veika gali būti
kvalifikuojama kaip pasikėsinimas.
Pvz.:asmuo, klaidingai manydamas, kad pinigai padirbti, parduoda tikrus pinigus, atsakys už pasikėsinimą
realizuoti padirbtus pinigus
2. Jei asmuo mano, kad jo veiksmuose nėra faktinių aplinkybių sudarančių objektyviąją nusikaltimo
sudėties pusę, nors tikrovėje jos egzistuoja, tai ši klaida leis asmenį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn už neatsargų nusikaltimą.
Pvz.: asmuo manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pinigus.
D. Klaida dėl priemonių.
Pasireiškia tada, kai panaudojamos kitos, nei buvo planuota priemonės.
1. Kai kaltininkas vietoj numatytos panaudoja kitą lygiavertę priemonę.
Pvz.: vietoj pistoleto panaudoja šautuvą.
2. Kai panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino.
Pvz.: kaltininkas prie tvoros prijungia elektros srovę, manydamas, kad ji nepavojinga gyvybei, tačiau prie
tvoros prisilietęs asmuo žūva. Šiuo atveju baužiamoji atsakomybė iškils už neatsargų nusikaltimą.
3. Panaudojama priemonė, kaltininko manymu, tinkama, bet konkrečiu atveju negalėjusi sukelti
siekiamų pasėkmių.
Pvz.: sugedęs šautuvas. Kaltininkas traukiamas atsakomybėn kaip už pasikėsinimą.
4. Kaltininkas naudoja objektyviai netinkamas priemones.
Pvz.: vudu magija, burtai.
E. Klaida dėl priežastinio ryšio.
Pasireiškia tuo, kad asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasėkmių plėtojimosi eigą.
1. Klaida dėl priežastinio ryšio plėtojomosi eigos turi įtakos veikos kvalifikavimui tik tuomet, jei
pasėkmės kilo ne dėl veikos, kuria siekta rezultato, o dėl kitų asmenų veiksmų. Šiuo atveju asmuo
atsakys už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą,kurį jis galvojo padaręsi ir už neatsargiai kilusias
pasėkmes.
F. Klaida dėl vietos, laiko, ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių savo esme atitinka klaidą dėl veikos
pobūdžio.
5.8 Nusikaltimo subjektyviosios pusės fakultatyvūs požymiai

Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius (pakaltinamumas, amžius, kaltė) ir fakultatyvinius (motyvas ir
tikslas).
1. Motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.;
2. Tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo
padarymo.
Šie požymiai parodo asmens psichinį santykį su daroma veikla.
Tarp motyvo ir tikslo egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo
padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios
turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasėkmėmis. Tikslas, kaip norimo
rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasėkmės yra objektyvios tikrovės faktas.
Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:
1) Pozytyvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir t.t.)
2) Neutralius (meilė, draugystė);
3) Negatyvius (savanaudiškumas, pavydas).
Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų motyvų.
Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia
tam tikrų pasėkmių. Nusikaltimuose padarytuose netiesiogine tyčia ir neatsargiose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo
nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik
18
elgesio, sukėlusio pavojingas pasėkmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai,
savanaudiški). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.
19

BT 1

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

BT 1

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

// http://www.konspektai.cjb.

1.1.Baudžiamosios teisės sąvoka

Baudžiamosios teisės dalykas

BT mokslo ryšys su kitais mokslais

1.2.Baudžiamojo įstatymo samprata

1.3 Baudžiamojo kodekso struktūra.

1.4 Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies dispozicija ir sankcija jų rūšys

3.3.NUSIKALTIMO SUDĖTIES ELEMENTAI IR POŽYMIAI

3.4.Nusikaltimo sudėties ir BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos tarpusavio santykis.

Nusikaltimo sudėtys yra klasifikuojamos pagal tam tikrus kriterijus.

3.6. Nusikaltimo sudėtis ir nusikaltimo kvalifikavimas

4 Nusikaltimo objektas:samprata,požymiai,objekto rūšys

Nusikaltimo objektą apibūdinantys požymiai

Nusikaltimo objektų rūšys.Atskirų nusikaltimo objektų rūšių apibūdinimas.

Nusikaltimo objektyviosios pusės samprata,požymiai

Nusikaltamos veikos sąvoka.

5. Nusikaltimo subjekto samprata

Nusikaltimo Pavojinga veika ir Priežastinis ryšys tarp Baudžiamajame

5.4. TYČINĖ KALTĖS FORMA IR JOS RŪŠYS

5.5. NEATSARGI KALTĖS FORMA IR JOS RŪŠYS. MIŠRI KALTĖS FORMA

5.8 Nusikaltimo subjektyviosios pusės fakultatyvūs požymiai

You might also like