Professional Documents
Culture Documents
34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-
13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2,
3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA), 20 STRAIPSNIO 5 DALIES (2004 M.
LIEPOS 5 D. REDAKCIJA), 43 STRAIPSNIO 4 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D.
REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. birželio 8 d.
Vilnius
teismo prašymas Nr. 1B-5/2009 (byla Nr. 7/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo
prašymas Nr. 1B-6/2009 (byla Nr. 9/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas
Nr. 1B-12/2009 (byla Nr. 12/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-
14/2009 (byla Nr. 13/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-16/2009
(byla Nr. 14/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-18/2009 (byla
Nr. 17/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-20/2009 (byla
Nr. 18/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-21/2009 (byla Nr. 19/2009),
pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas Nr. 1B-23/2009 (byla Nr. 20/2009), pareiškėjo
– Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-25/2009 (byla Nr. 22/2009) buvo sujungti į
vieną bylą ir jai suteiktas numeris 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-
9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio
1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas
Nr. 1B-37/2008). Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 31 d.
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
spalio 29 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims
(prašymas Nr. 1B-42/2008).
3. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
gruodžio 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3,
5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008).
4. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
gruodžio 22 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3,
5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008).
5. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas
2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009).
5
II
1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-37/2008) grindžiamas šiais
argumentais.
1.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę specifiniam subjektui –
juridiniam asmeniui, neapibrėžė šio subjekto sąvokos, juridinio asmens baudžiamosios
atsakomybės pagrindų bei sąlygų. Toks reguliavimas suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas
juridinio asmens statusą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aspektu prilygino fizinio asmens
statusui, todėl šių subjektų baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai, laikantis konstitucinio
asmenų lygybės principo, turėtų būti vienodi. Tačiau minėtas konstitucinis principas, pareiškėjo
teigimu, yra pažeistas, kadangi fiziniai asmenys baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik
už jų pačių padarytas nusikalstamas veikas, o juridiniams asmenims BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse
baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ne už jų pačių, bet už kitų subjektų – fizinių asmenų
padarytas nusikalstamas veikas.
7
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo
atstovų Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo
G. Ivoškos ir Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo D. Zebleckio rašytiniai paaiškinimai,
kuriuose teigiama, kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. BK 20 straipsnio ir specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta, kad už tuose
straipsniuose nurodytas veikas atsako ir juridinis asmuo, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą,
kad įstatymų leidėjas baudžiamosios atsakomybės taikymo požiūriu juridinio asmens teisinės
padėties neprilygina fizinio asmens teisinei padėčiai. Lietuvos baudžiamojoje teisėje juridinis
asmuo nelaikomas nusikalstamos veikos subjektu – tai ypač akivaizdu, jei imsime tokias
nusikalstamas veikas kaip išžaginimas ar gyvybės atėmimas, už kurias taip pat numatyta juridinio
asmens baudžiamoji atsakomybė. Todėl skirtingi baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams
asmenims ir fiziniams asmenims pagrindai ir sąlygos yra konstituciškai pagrįsti ir negali būti
vertinami kaip pažeidžiantys Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės principą.
2. Tai, kad juridinis asmuo nėra nusikalstamos veikos subjektas, taip pat reiškia, kad
juridinis asmuo negali būti prilygintas fiziniam asmeniui kaip galintis atsakyti už nusikalstamą veiką
esant savarankiškai, atskirai ar kitaip nuo fizinio asmens nepriklausančiai kaltei. Kartu tai reiškia,
kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda dėl fizinio asmens kaltės. Tačiau tai negali
būti tapatinama su fizinio asmens kaltės perkėlimu juridiniam asmeniui. Juridinis asmuo negali būti
laikomas kaltu baudžiamosios teisės požiūriu, nes jo veiklos politiką, taikytinus standartus, su juo
siejamas vertybes lemia vienas ar daugiau fizinių asmenų. Todėl nėra pagrindo nagrinėti BK 20
straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai nekaltumo
prezumpcijos principą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Nėra pagrindo juridiniam asmeniui taikyti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų
procesinių garantijų, kadangi ne juridinis, o fizinis asmuo yra nusikalstamos veikos subjektas, kartu
ir proceso dalyvis, kuriam taikomos procesinės garantijos.
4. Sutikdami su pareiškėjų teiginiu, kad pagal BK fizinio asmens ir juridinio asmens
bendrininkavimas negalimas, suinteresuoto asmens atstovai nesutinka, kad ginčijamas
reguliavimas pažeidžia principą non bis in idem. Paaiškinimuose pabrėžiama, jog Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje minėtas principas aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad asmuo antrą kartą
negali būti baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, t. y. vienas asmuo antrą kartą negali būti
baudžiamas tos pačios rūšies sankcija. Tuo tarpu juridinio asmens atsakomybė už fizinio asmens
padarytą veiką reiškia, kad yra skirtingų asmenų baudžiamoji atsakomybė už tą pačią veiką.
5. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies
atitiktis Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms negali būti šios konstitucinės justicijos bylos
11
nagrinėjimo dalykas, kadangi BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyti juridiniai asmenys nėra ūkio
subjektai ar asmenys, kurių veikla grindžiama privačios nuosavybės teise arba asmens ūkinės
veiklos laisve ar iniciatyva.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys
V. Gedvilas ir advokatas V. Bužinskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus,
advokatas V. Bužinskas taip pat atsakė į teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai G. Ivoška ir D. Zebleckis pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus. G. Ivoška taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir
atsakė į teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2,
3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio
1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas
Nr. 1B-37/2008), pareiškėjai – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-42/2008), Kauno
apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-45/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-
48/2008), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-1/2009), Jonavos rajono apylinkės
teismas (prašymas Nr. 1B-3/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-4/2009), Kauno
apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-5/2009), Klaipėdos rajono apylinkės teismas (prašymas
Nr. 1B-6/2009), Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-16/2009), Vilniaus miesto
2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-20/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-
21/2009), Klaipėdos apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-23/2009), Pasvalio rajono apylinkės
teismas (prašymas Nr. 1B-25/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas
(prašymas Nr. 1B-12/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar BK
43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Kauno apygardos teismas (prašymas
Nr. 1B-14/2009) prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK
12
II
1. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1961 m. birželio
26 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas. Šiame kodekse nebuvo nuostatų, įtvirtinančių juridinio
asmens baudžiamąją atsakomybę.
2. Seimas 2002 m. sausio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71, 32,
35, 282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 11 1, 221, 321, 322, 3022 straipsniais ir
319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu tuo metu galiojusiame
Baudžiamajame kodekse (1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia buvo įtvirtintos nuostatos,
susijusios su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe, kaip antai:
„11(1) straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
Juridinis asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už kyšio priėmimą
(282 straipsnis), papirkimą (284 straipsnis) ir pinigų plovimą (326 straipsnis).
Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus nusikaltimus tuo atveju, kai nusikaltimą
juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio
asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
1) atstovauti juridiniam asmeniui arba
2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikaltimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens
naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio antrojoje dalyje
nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
13
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridiniam asmeniui nustatytas maksimalios baudos dydis – jis
padidintas iki 50 000 MGL.
6. Aiškinant BK 20 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina,
kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtinti
juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir jos taikymo sąlygos.
7. Pažymėtina, kad BK nėra apibrėžtos juridinio asmens, atstovavimo juridiniam asmeniui,
vadovaujančių pareigų ir kitos sąvokos, svarbios aiškinant BK 20 straipsnio nuostatų turinį. Todėl
ginčijamo teisinio reguliavimo nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai tarpusavyje, bet ir
kartu su kituose įstatymuose įtvirtintomis nuostatomis, reguliuojančiomis juridinio asmens valdymo
organų sudarymą, teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat atstovavimo teisinius santykius.
8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas juridinio
asmens sąvokos apibrėžimas: „Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar
organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.“
Civilinio kodekso 2.34 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų rūšys ir jų apibrėžimai:
„2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys
1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.
2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,
nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus
(valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės
bendruomenės ir t. t.).
3. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius
interesus.“
Civilinio kodekso 2.35 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai
asmenys (1 dalis); valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Konstitucija, yra
juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais (2 dalis).
Civilinio kodekso 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises,
prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (1 dalis); juridinio asmens valdymo
organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys (4 dalis).
Taigi juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio
asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia inter alia tai, kad jis,
turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių
santykių subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.).
Vadinasi, juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia,
veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma.
9. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1 dalį juridiniams asmenims baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikoma už tas nusikalstamas veikas, už kurias juridinių asmenų baudžiamoji
atsakomybė numatyta šio kodekso specialiojoje dalyje. Įstatymų leidėjo nustatytas tokių
nusikalstamų veikų sąrašas yra gana platus: nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei;
17
remiantis ūkio subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su juridinių
asmenų valdymu.
10.3.1. Šiame kontekste paminėtinos Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su juridinių
asmenų organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis:
„2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai
1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per
savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.
2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines
teises ir pareigas per savo dalyvius.
3. Juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti
juridinio asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens
veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.
4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų
nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.
2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos
1. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos
juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
2. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių
susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose
įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas
reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti
vienu juridinio asmens organu.
3. Valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens
dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui,
pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens
veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus,
nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą
reglamentuojančiuose įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose.
4. Juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais,
jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams
arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai –
jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas,
juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas
trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas
sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai
nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.“
10.3.2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija)
37 straipsnyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo sąvoka, jo išrinkimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, jo
19
veiklos pagrindai ir kompetencija. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: bendrovės vadovas yra
vienasmenis bendrovės valdymo organas (1 dalis); bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo;
bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų
(2 dalis); bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina
pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma –
stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas) (3 dalis);
su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (4 dalis); bendrovės vadovas savo veikloje
vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo
sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; bendrovės
vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir
nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (6 dalis); bendrovės vadovas
veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai
bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (8 dalis).
Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalyje (2006 m. liepos 11 d.
redakcija) nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos
tikslų įgyvendinimą; 2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą; 3) sutarties su audito įmone
sudarymą, kai auditas privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus; 4) informacijos ir
dokumentų pateikimą visuotiniam akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ir valdybai šio įstatymo
nustatytais atvejais ar jų prašymu; 5) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų
registro tvarkytojui; 6) akcinės bendrovės dokumentų pateikimą Vertybinių popierių komisijai ir
Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui; 7) šiame įstatyme nustatytos informacijos
viešą paskelbimą įstatuose nurodytame dienraštyje; 8) informacijos pateikimą akcininkams; 9) kitų
šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo
pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą.
10.3.3. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio
16 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir
veikia įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis. Įmonės vadovas: priima į darbą ir
atleidžia darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; tvirtina įmonės filialų ir atstovybių
nuostatus; skiria bei atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organus; turėdamas valdybos, o
jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos
išankstinį pritarimą, nustato įmonėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus ir
normatyvus; parengia įmonės darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisykles; teikia informaciją
įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes ir
planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, bei apie įvykius,
turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai. Jeigu įmonėje valdyba nesudaroma, įmonės vadovas
atlieka ir valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, išskyrus šio Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje
nustatytas išimtis“. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę
vienvaldiškai sudaryti sandorius, o jo 6 dalyje numatyta, kad įmonės vadovas yra atsakingas už:
20
pareigos“ aiškinimas baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims požiūriu turi būti
ne lingvistinis, bet sisteminis, kai taikoma keletas kriterijų, padedančių kompleksiškai įvertinti
konkretaus fizinio asmens vaidmenį juridinio asmens veikloje, t. y. juridinio asmens valdymo
struktūrą, konkretaus asmens einamas pareigas, tų pareigų aprašymą (pareiginę instrukciją), jo
vykdomas funkcijas. Pavyzdžiui, kai juridinis asmuo yra sudėtingos struktūros įmonė ar
organizacija, prie vadovaujančių asmenų gali būti priskirti ir juridinio asmens skyrių ar padalinių
vadovai.
10.6. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytą fizinį asmenį, kuriam padarius
nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo, be jau
aptartojo „vadovaujančių pareigų“ požymio, apibūdina ir tai, kad toks fizinis asmuo, eidamas
vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turi turėti teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui,
arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
10.6.1. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad minėti BK 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti
nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai ar interesais padariusio asmens požymiai yra taikomi
tik vadovaujančias pareigas einančiam asmeniui, atstovavimą šiuo atveju reikia suprasti kaip
nesutartinį atstovavimą (t. y. teisė veikti juridinio asmens vardu siejama su atitinkamo fizinio
asmens vadovaujančiomis pareigomis).
10.6.2. Teisė priimti sprendimus juridinio asmens vardu reiškia teisę spręsti klausimus,
susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Ši teisė paprastai gali
apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti
darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo
priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius
su juridinio asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo
klausimus.
10.6.3. Teisė kontroliuoti juridinio asmens veiklą, kaip ir kiti požymiai, aiškintina remiantis ir
paminėtomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis įvairių rūšių juridinių asmenų valdymo
organų kompetenciją. Ši teisė yra susijusi su juridinio asmens vidaus kontrolės sistema, kuria
siekiama užtikrinti juridinio asmens veiklos teisėtumą, rezultatyvumą, veiksmingumą, strateginių
tikslų įgyvendinimą, efektyvų ir teisėtą finansinių išteklių naudojimą ir apskaitą, įsipareigojimų
tretiesiems asmenims laikymąsi bei su visu tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą. Taigi
vadovaujančias pareigas einančio asmens vykdoma kontrolė inter alia reiškia teisę prižiūrėti, ar
tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisę imtis tam tikrų priemonių, kad veikla
būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai. Ši teisė apima ne tik
organizacijos veiklos rezultatų ir finansinių išteklių valdymo kontrolę – ji gali apimti ir, pavyzdžiui,
saugos reikalavimų laikymosi įmonėje kontrolę ir pan.
10.7. BK 20 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta galimybė juridinį asmenį traukti baudžiamojon
atsakomybėn ir už juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto atstovo padarytą veiką, jei ji padaryta dėl
vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės.
24
Pagal BK 20 straipsnio 3 dalį juridinis asmuo gali atsakyti ir už juridinio asmens darbuotojo
ar įgalioto atstovo padarytą nusikalstamą veiką, tačiau tik tuo atveju, jeigu tokia veika padaryta dėl
vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės. Skirtingai nei
BK 20 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „juridinis asmuo atsako“, šio straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta formuluotė „juridinis asmuo gali atsakyti“ aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, šiuo atveju
spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi įvertinti vadovaujančias
pareigas einančio asmens nepriežiūros ar kontrolės stokos pobūdį ir įtaką nusikalstamos veikos
padarymui: ar vadovaujančias pareigas einantis asmuo sąmoningai arba netgi piktybiškai nevykdė
ar aplaidžiai vykdė jam pavestas priežiūros ir kontrolės funkcijas, ar tos funkcijos buvo įvykdytos
nepakankamai rūpestingai ir ar tai galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą ir
pan.
Juridinio asmens darbuotojo samprata aiškintina remiantis darbo teisinius santykius
reguliuojančio Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis darbuotojo
sąvoką. Darbo kodekso 15 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas yra fizinis asmuo, pagal šio
kodekso 13 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už
atlyginimą. Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos, dėl
kurių šalys privalo sulygti kiekvienoje darbo sutartyje, t. y. darbuotojo darbovietė (įmonė, įstaiga,
organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės,
kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos).
Vadinasi, taikant BK 20 straipsnio 3 dalį darbuotoju laikytinas asmuo, kurį su juridiniu
asmeniu sieja darbo santykiai, kai yra sulygta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.
Apibrėžiant atstovavimo teisę taikant BK 20 straipsnio 3 dalį, atsižvelgtina į Civilinio
kodekso nuostatas, reglamentuojančias sutartinio atstovavimo santykius, inter alia įgaliojimo ar
prokūros pagrindu.
Civilinio kodekso 2.137 straipsnyje nustatyta:
„2.137 straipsnis. Įgaliojimas
1. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui
(įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
2. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių
reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.“
Civilinio kodekso 2.176 straipsnyje apibrėžta prokūros samprata: „Prokūra yra įgaliojimas,
kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui
atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio
asmens (verslininko) verslu.“
Taip pat paminėtinos ir Civilinio kodekso 2.132 straipsnyje įtvirtintos sandorių sudarymo per
atstovus taisyklės:
„2.132 straipsnis. Sandorių sudarymas per atstovus
25
1. Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl
savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus
sandorius.
2. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.
3. Atstovai gali būti tiek veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys.
4. Atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens interesų
(prekybos tarpininkai ir kt.).“
Būtent sutartiniais atstovavimo santykiais, inter alia reguliuojamais paminėtomis Civilinio
kodekso nuostatomis, juridinio asmens atstovo samprata turėtų būti grindžiama ir taikant BK
20 straipsnio 3 dalį.
10.8. Kita juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra nusikalstamos veikos
padarymas individualiai ar juridinio asmens vardu ir juridinio asmens naudai arba jo interesais.
Svarbu pažymėti, kad naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės
naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens
siekių įgyvendinimą. Pažymėtina ir tai, kad šis požymis padeda kvalifikuoti veiką ir leidžia nustatyti,
kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens
nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą
pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.
11. Taigi pagal BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą juridinis asmuo
baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas esant šioms sąlygoms:
1) padaryta nusikalstama veika patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų
veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą;
2) a) nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis
asmuo, kuris juridiniame asmenyje eina vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio
asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas –
bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo
organui atstovaujantis narys, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas)
ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę
veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis
pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus,
susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti
juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip
pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs
veiklos rezultatai); b) arba nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens
darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai
asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar
pan.) ir veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros
arba kontrolės;
26
3) nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio
asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba
kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba tik jo naudai.
12. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m.
liepos 5 d. redakcija) nuostatoje yra įtvirtinta baudžiamosios atsakomybės taikymo kai kuriems
juridiniams asmenims išimtis. Pagal minėtą BK nuostatą baudžiamoji atsakomybė netaikoma
valstybei, savivaldybėms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, tarptautinėms
viešosioms organizacijoms.
12.1. Aiškinant šią BK numatytą juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtį,
būtina įvertinti įstatymuose įtvirtintas juridinių asmenų sampratas ir jų rūšis. Kaip minėta, Civilinio
kodekso 2.34 straipsnyje yra įtvirtintas juridinių asmenų skirstymas į viešuosius ir privačiuosius
(1 dalis); apibrėžta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba
kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius
interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos,
religinės bendruomenės, politinės partijos, labdaros ir paramos fondai ir t. t.) (2 dalis); taip pat
apibrėžta privačių juridinių asmenų sąvoka: tai yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti
privačius interesus (3 dalis). Pagal Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį valstybė ir savivaldybės
yra juridiniai asmenys.
12.2. Šiame kontekste derėtų aptarti, kaip yra apibrėžiamos BK 20 straipsnio 5 dalyje
(2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodytų subjektų, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė,
sąvokos.
12.2.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės sampratą, savo aktuose
ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d.,
2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarimai); valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima
visą valstybės teritoriją, jos paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį
interesą (2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybė, vykdydama savo
funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarimai).
12.2.2. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė vietos savivaldos samprata
aiškinama kaip įstatyme numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y.
teritorinių, arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos
Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad
Konstitucijoje savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos
administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos
teisė yra neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų
institucijų organizavimo bei veiklos, neatsitiktinai Konstitucijoje „savivaldybės“ sąvoka yra
27
religines bendruomenes ir t. t. Taigi į viešųjų juridinių asmenų kategoriją patenka ne tik valstybės ar
savivaldybių institucijos ir įstaigos, įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių pavestas viešąsias
funkcijas, bet ir tie subjektai, kurie vykdo ūkinę veiklą (valstybės ir savivaldybės įmonės),
nevalstybinės viešosios organizacijos (religinės bendruomenės, viešosios įstaigos, asociacijos,
labdaros ir paramos fondai).
Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad prie BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų juridinių asmenų,
kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, priskiriami ne visi viešieji juridiniai asmenys. Šioje BK
nuostatoje yra nurodyti specifiniai juridiniai asmenys – jie iš visos viešųjų juridinių asmenų
kategorijos išskirtini pagal šiuos esminius požymius: jie yra steigiami visuomenei svarbiems
tikslams įgyvendinti (visuomeninės reikšmės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti ir
administruoti) ir paprastai neužsiima ūkine veikla.
14. Minėta, kad pagal BK juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių
padarymą tokiam asmeniui šiame kodekse numatyta atsakomybė. Taigi, atsižvelgiant į tai
paminėtina, už kokias nusikalstamas veikas BK numatyta juridinio asmens baudžiamoji
atsakomybė.
14.1. BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
numatyta už šias nusikalstamas veikas: neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų
nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (132 straipsnio 3 dalis), sunkų sveikatos
sutrikdymą dėl neatsargumo, kai tai padaryta pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio
saugumo taisykles (137 straipsnio 3 dalis), neteisėtą susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar
pokalbių telefonu slaptumo pažeidimą (166 straipsnis), neteisėtą informacijos apie privatų asmens
gyvenimą rinkimą (167 straipsnis), neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą
atskleidimą ar panaudojimą (168 straipsnis), kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę,
religinę ar kitokią žmonių grupę (170 straipsnis), neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių
paslaugomis (179 straipsnis), sukčiavimą (182 straipsnio 1, 2 dalys), turto pasisavinimą
(183 straipsnio 1, 2 dalys), turtinės žalos padarymą apgaule (186 straipsnio 1 dalis), turto
sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (188 straipsnio 2 dalis), literatūros, mokslo, meno ar
kitokio kūrinio neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą
(192 straipsnis), informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą sunaikinimą arba
pakeitimą (193 straipsnis), neteisėtą autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių
pašalinimą (194 straipsnis), pramoninės nuosavybės teisių pažeidimą (195 straipsnis),
kompiuterinės informacijos sunaikinimą ar pakeitimą (196 straipsnis), kompiuterinės programos
sunaikinimą ar pakeitimą (197 straipsnis), kompiuterinės informacijos pasisavinimą ir skleidimą
(198 straipsnis), kontrabandą (199 straipsnis), neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš
Lietuvos Respublikos (200 straipsnis), neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine
veikla (202 straipsnis), neteisėtą įmonės stambaus masto veiklą (203 straipsnio 1 dalis), kitos
įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimą (204 straipsnis), apgaulingą pranešimą apie įmonės
veiklą (205 straipsnis), kredito ar paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (206 straipsnis), kreditinį
29
sukčiavimą (207 straipsnis), skolininko nesąžiningumą (208 straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių
popierių realizavimą (213 straipsnio 3 dalis), nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą
(216 straipsnis), prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija
(217 straipsnis), manipuliavimą vertybinių popierių kaina (218 straipsnis), mokesčių nesumokėjimą
(219 straipsnis), neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (220 straipsnis),
deklaracijos nepateikimą (221 straipsnis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (222 straipsnis), aplaidų
apskaitos tvarkymą (223 straipsnis), kyšininkavimą (225 straipsnis), papirkimą (227 straipsnis),
šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimą
(255 straipsnis), teisėto disponavimo radioaktyviosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą
(257 straipsnis), teisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis, stipriai veikiančiomis ar
nuodingosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą (268 straipsnis), aplinkos apsaugos arba gamtos
išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą (270 straipsnis), saugomų teritorijų ar saugomų gamtos
objektų sunaikinimą ar suniokojimą (271 straipsnis), neteisėtą miško kirtimą (273 straipsnis),
neteisėtą farmacinę veiklą (275 straipsnis), kenksmingų žmogaus sveikatai ar gyvybei produktų
gamybą arba prekybą jais (276 straipsnis), kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis
taisyklių pažeidimą (277 straipsnis), neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną
(292 straipsnis), Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba
palikti be pagalbos organizavimą (293 straipsnis), dokumento suklastojimą ar suklastoto
dokumento panaudojimą arba realizavimą (300 straipsnis), antspaudo, spaudo ar blanko
suklastojimą (301 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimą arba pagrobtojo
panaudojimą (302 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento sunaikinimą arba paslėpimą
(303 straipsnis), melagingos informacijos pateikimą siekiant įgyti dokumentą (304 straipsnis),
matavimo priemonių išleidimą į apyvartą, jų panaudojimą be valstybinės metrologinės kontrolės ar
jų parametrų pakeitimą (305 straipsnis), valstybinio kontrolinio prabavimo ženklo įspaudo
pagrobimą, suklastojimą, realizavimą ar netikro įspaudo panaudojimą (306 straipsnis).
14.2. Seimas 2003 m. balandžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso,
patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51,
61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199,
202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir
papildymo bei kodekso papildymo 39-1 ir 306-1 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m.
gegužės 1 d. Šiuo įstatymu inter alia juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir
už šias nusikalstamas veikas: nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą
(189 straipsnio 1, 2 dalys), teroro aktą (250 straipsnis). Be to, minėtu įstatymu BK (2000 m. rugsėjo
26 d. redakcija) buvo papildytas 306-1 straipsniu (transporto priemonės identifikavimo numerių
suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar pakeitimas), kuriame numatyta ir juridinių asmenų
baudžiamoji atsakomybė.
14.3. 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13,
162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso
30
papildymo 198-1 ir 198-2 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d. Šiuo įstatymu
juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už šias nusikalstamas veikas: vaiko
išnaudojimą pornografijai (162 straipsnis), autorystės pasisavinimą (191 straipsnis), disponavimą
pornografinio turinio dalykais (309 straipsnis). Be to, BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo
papildytas šiais straipsniais, numatančiais ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę: 198-1
straipsniu (neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo), 198-2 straipsniu
(neteisėtas disponavimas įrenginiais, kompiuterinėmis programomis, slaptažodžiais, prisijungimo
kodais ir kitokiais duomenimis, skirtais nusikaltimams daryti).
14.4. Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42,
63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204,
205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių
pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymo, kuris įsigaliojo 2004 m.
liepos 13 d., 17 straipsniu juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už žmogaus
veiksmų laisvės varžymą (148 straipsnis).
14.5. 2004 m. spalio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
XXXVI skyriaus pavadinimo pakeitimo ir kodekso papildymo 253-1 straipsniu įstatymas, kuris
įsigaliojo 2004 m. lapkričio 16 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo
papildytas 253-1 straipsniu „Neteisėtas tarpininkavimas dėl karinės įrangos perdavimo“, kuriame
už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė.
14.6. 2004 m. lapkričio 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
papildymo 250-1 straipsniu įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 26 d. Šiuo įstatymu BK
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 250-1 straipsniu „Terorizmo kurstymas“, kuriame
už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė.
14.7. Seimas 2005 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48,
60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių
ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 147-1, 199-1, 199-2, 267-1, 270-1, 308-1
straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) buvo inter alia papildytas šiais straipsniais, kuriuose taip pat numatyta juridinių asmenų
baudžiamoji atsakomybė: 147-1 straipsniu (išnaudojimas priverstiniam darbui), 199-1 straipsniu
(muitinės apgaulė), 199-2 straipsniu (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis
prekėmis), 267-1 straipsniu (biologinio ginklo kūrimas ar neteisėtas disponavimas juo), 270-1
straipsniu (neteisėta prekyba ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis), 308-1 straipsniu
(draudžiami biocheminiai tyrimai su žmogumi ar žmogaus embrionu). Taip pat šiuo įstatymu
nusikaltimams, už kuriuos numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, priskirtos šios
nusikalstamos veikos: grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus
terorizavimas (145 straipsnis), prekyba žmonėmis (147 straipsnis), vaiko pirkimas ar pardavimas
(157 straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas
(213 straipsnis), tarpininko kyšininkavimas (226 straipsnis), nusikalstamas susivienijimas
31
pratęsti. Patvarkymas nepratęsti raginime nustatyto termino gali būti skundžiamas antstolio veiklos
teritorijos apylinkės teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
4. Jei juridinis asmuo per nustatytą terminą neįvykdo raginime nurodytų veiksmų, antstolis
arba jo paskirtas asmuo atlieka nuosprendžiui vykdyti būtinus veiksmus.
5. Antstolis visą bausmės vykdymo laikotarpį pats arba per paskirtą asmenį kontroliuoja,
kaip juridinis asmuo laikosi nuosprendyje nustatytų veiklos apribojimų.“
Bausmių vykdymo kodekso 28 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens likvidavimo tvarka.
Jame nustatyta:
„28 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimo bausmės vykdymas
1. Antstolis per septynias darbo dienas nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos išsiunčia
juridiniam asmeniui raginimą per nuosprendyje nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę,
finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius, taip pat atlikti kitas
likvidavimo procedūras ir juridinį asmenį išregistruoti iš juridinių asmenų registro. Be to, raginime
nurodomas terminas, per kurį turi būti paskirtas juridinio asmens likvidatorius ir parengtas, jei taip
nusprendžia antstolis, juridinio asmens likvidavimo vykdymo planas.
2. Jei juridinio asmens organas per nustatytą terminą likvidatoriaus nepaskiria,
likvidatoriumi ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų antstolio patvarkymu skiriamas antstolis arba
kitas likvidatoriui keliamus reikalavimus atitinkantis asmuo.
3. Juridinio asmens organo bei likvidatoriaus veiksmus vykdant juridinio asmens likvidavimą
nustato Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. Apie juridinio asmens likvidavimą pagal teismo
nuosprendį likvidatorius paskelbia viešai vieną kartą ir praneša raštu visiems kreditoriams.
4. Jei juridinio asmens organas arba likvidatorius dėl objektyvių priežasčių negali per
nuosprendyje nustatytą terminą juridinio asmens likviduoti, antstolio veiklos teritorijos apylinkės
teismas, gavęs juridinio asmens arba likvidatoriaus motyvuotą prašymą ir antstolio išvadą, turi
teisę nustatytą terminą pratęsti.“
III
1. Pažymėtina, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė nėra baudžiamosios teisės
novela. Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta daugelio Europos valstybių
baudžiamuosiuose įstatymuose, pavyzdžiui, Suomijos baudžiamajame kodekse, Prancūzijos
baudžiamajame kodekse, Kroatijos juridinių asmenų atsakomybės už kriminalinius pažeidimus
įstatyme, Airijos korupcijos prevencijos akte, Portugalijos, Belgijos baudžiamuosiuose įstatymuose.
2. Minėta, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas BK yra susijęs
inter alia su įstatymų leidėjo siekiu BK nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia
ES teisės, kylančiais reikalavimais. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios
tarptautinių dokumentų nuostatos:
– 1999 m. gruodžio 9 d. pasirašytos Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo
finansavimu (Seimo ratifikuota 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1216) 5 straipsnyje nustatyta:
kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, pagal savo vidaus teisės principus imasi būtinų
35
priemonių, kad jos teritorijoje esantis arba pagal jos įstatymus įsteigtas juridinis subjektas būtų
patrauktas atsakomybėn, jeigu už jo valdymą ar kontrolę atsakingas asmuo, eidamas tas pareigas,
padarė nusikaltimą; tokia atsakomybė gali būti baudžiamoji, civilinė arba administracinė (1 dalis);
tokia atsakomybė kyla nepaisant nusikaltimus padariusių fizinių asmenų baudžiamosios
atsakomybės (2 dalis); kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, visų pirma garantuoja, kad
atsakingiems pagal pirmiau minėtą 1 dalį juridiniams subjektams gali būti paskirtos veiksmingos,
proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios, civilinės arba administracinės sankcijos; tokios
sankcijos gali būti ir piniginės (3 dalis);
– 2000 m. gruodžio 13 d. Palerme pasirašytos Jungtinių Tautų konvencijos prieš
tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794)
10 straipsnyje įtvirtintos su juridinių asmenų atsakomybe susijusios nuostatos iš esmės
analogiškos įtvirtintosioms 1999 m. gruodžio 9 d. Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo
finansavimu 5 straipsnyje;
– Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre
pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos (Seimo ratifikuota 2002 m. sausio
25 d. įstatymu Nr. IX-736) 18 straipsnyje „Juridinio asmens atsakomybė“ nustatyta: kiekviena šalis
priima reikiamus teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad užtikrintų galimybę patraukti
atsakomybėn juridinius asmenis už pagal šią konvenciją nustatytus aktyviojo kyšininkavimo,
prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius nusikaltimus, kuriuos jų naudai įvykdo fizinis
asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje
užimantis vadovaujančią padėtį, pagrįstą juridinio asmens atstovavimo teise arba įgaliojimu priimti
sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį; taip pat už fizinio
asmens bendrininkavimą vykdant pirmiau minėtus nusikaltimus arba jų kurstymą (1 dalis); išskyrus
šio straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kiekviena šalis imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų
galimybę patraukti atsakomybėn juridinį asmenį tada, kai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio
asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo juridiniam asmeniui pavaldus fizinis asmuo galėjo įvykdyti
to juridinio asmens naudai šio straipsnio 1 dalyje minimus baudžiamuosius nusikaltimus (2 dalis);
juridinių asmenų atsakomybė apima ir fizinių asmenų, kurie yra šio straipsnio 1, 2 dalyse minimų
baudžiamųjų nusikaltimų vykdytojai, kurstytojai ar bendrininkai, baudžiamąjį persekiojimą (3 dalis);
– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1988 m. spalio 20 d. rekomendacijos Nr.
R(88)18 valstybėms narėms dėl juridinių asmenų atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas
vykdant savo veiklą priedo I skyriaus „Atsakomybė“ 3 punkto a pastraipoje valstybėms narėms yra
rekomenduojama taikyti juridiniams asmenims baudžiamąją atsakomybę ir sankcijas atsižvelgiant į
padaryto pažeidimo pobūdį, įmonės kaltės laipsnį, visuomenei atsiradusius padarinius ir būtiną
prevenciją;
– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. gegužės 19 d. rekomendacijos Nr.
R(2000)11 valstybėms narėms dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo
tikslais VI skirsnyje „Baudžiamoji teisė ir teisinis bendradarbiavimas“, be būtinybės įvesti naujas
36
naudai įvykdo bet kuris asmuo, veikęs atskirai arba kaip tokio juridinio asmens struktūros narys,
einantis tame juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas, remiantis tuo, kad turi teisę
atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu arba vykdyti kontrolę
tame juridiniame asmenyje.
Šio sprendimo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame sankcijas, nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui,
patrauktam atsakomybėn pagal 6 straipsnio 1 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir
atgrasančios sankcijos, įskaitant baudžiamąsias arba ne baudžiamojo pobūdžio baudas, arba kitos
sankcijos, pavyzdžiui:
a) atimta teisė gauti viešąsias išmokas ar viešąją pagalbą;
b) laikinai arba visam laikui atimta teisė verstis komercine veikla;
c) skiriama teisminė priežiūra;
d) teismo nutartimi skiriamas likvidavimas;
e) laikinai arba visam laikui uždaromi padaliniai, kurie buvo panaudoti nusikaltimui įvykdyti.
2. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui,
patrauktam atsakomybėn pagal 6 straipsnio 2 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir
atgrasančios sankcijos ar priemonės.“;
– 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/667/TVR dėl baudžiamosios
teisės sistemos stiprinimo įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę preambulės 6 punkte
pažymėta, kad, „atsižvelgiant į srities specifiškumą, turėtų būti nustatytos bendros juridiniams
asmenims taikomos sankcijos“.
Šio sprendimo 5 straipsnyje nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už sprendimo 2,
3 straipsniuose nurodytas veikas.
Šio sprendimo 6 straipsnio, reglamentuojančio sankcijas, 1 dalyje nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad pagal 5 straipsnio 1 dalį
patrauktas atsakomybėn juridinis asmuo būtų baudžiamas veiksmingomis, proporcingomis ir
atgrasančiomis sankcijomis. Sankcijos:
a) apima baudžiamojo ar ne baudžiamojo pobūdžio baudas, bent bylose, kai juridinis
asmuo yra patrauktas atsakomybėn už 2 straipsnyje nurodytas veikas, kurių:
i) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 150 000–300 000 EUR;
ii) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 750 000–1 500 000 EUR bylose dėl sunkiausių
nusikaltimų, įskaitant bent 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas tyčia padarytas veikas;
b) visose bylose gali apimti kitokias, nei baudos, sankcijas, pavyzdžiui:
i) teisės į valstybės teikiamas lengvatas arba pagalbą atėmimą;
ii) teisės užsiimti komercine veikla atėmimą laikinai arba visam laikui;
iii) teisminės priežiūros paskyrimą;
iv) teismo nutartį dėl likvidavimo;
39
v) įpareigojimą imtis konkrečių priemonių siekiant panaikinti veikos, dėl kurios juridinis
asmuo buvo patrauktas atsakomybėn, padarinius.“
3. Apibendrinant minėtuose tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį
su atsakomybės juridiniams asmenims už nusikalstamą pobūdį turinčias veikas nustatymu,
pažymėtina, kad valstybės yra įpareigojamos arba joms rekomenduojama (atsižvelgiant į teisės
akto privalomumą) už neteisėtas, nusikalstamo pobūdžio veikas juridiniams asmenims nustatyti
tokias poveikio priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Taigi, viena
vertus, valstybėms yra paliekama tam tikra laisvė nustatyti atsakomybės rūšį ir taikymo sąlygas
juridiniams asmenims atsižvelgiant į nacionalinės teisės specifiką. Kita vertus, pagrindinis
reikalavimas valstybėms nustatant atsakomybę ir poveikio priemones, taikytinas juridiniams
asmenims, yra tas, kad tokios priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams. Kitaip
tariant, valstybės, nustatydamos atsakomybę juridiniams asmenims už neteisėtas veikas, turėtų
įvertinti, ar tos neteisėtos veikos pagal nacionalinę teisę yra laikomos kriminaliniais nusikaltimais,
ar jos pripažįstamos kitokio pobūdžio nusižengimais (civiliniais deliktais, administraciniais
pažeidimais ar pan.), ir, atsižvelgdamos į tai, taikyti atitinkamas nacionalinėje teisėje už tas veikas
numatytą atsakomybę ir sankcijas.
4. Pažymėtina ir tai, kad kai kuriuose tarptautinės teisės aktuose yra ne tik įtvirtinti bendrieji
atsakomybės nustatymo juridiniams asmenims už nusikalstamo pobūdžio veikas reikalavimai ir
principai, bet ir reglamentuojamos tos atsakomybės taikymo sąlygos.
Antai jau minėtos Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d.
Strasbūre pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos 18 straipsnyje yra
numatyta, kad už aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius
nusikaltimus juridiniams asmenims taikoma atsakomybė, jei tuos nusikaltimus jų naudai padaro
fizinis asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame
asmenyje užimantis vadovaujančią padėtį, pagrįstą arba juridinio asmens atstovavimo teise, arba
įgaliojimu priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį.
Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsakomybėn juridinis asmuo traukiamas ir tada, kai jam pavaldus
fizinis asmuo galėjo padaryti to juridinio asmens naudai baudžiamuosius nusikaltimus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo.
Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio
nuostatose yra įtvirtintas iš esmės analogiškas paminėtajam baudžiamosios atsakomybės taikymo
juridiniams asmenims sąlygų reguliavimas.
IV
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti BK nuostatų, reguliuojančių
juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims,
29 straipsniui, 31 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:
40
bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui,
atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą
bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą
teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas
(Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik
remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu
nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas.
Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra
saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės
valstybės reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip
nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė
žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią
bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas
bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu;
bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio
teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti
teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės
taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios
nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti
tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir
bausmės paskirčiai. Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami
atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d.
nutarimas);
– konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią
teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra
nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio
10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės
pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn
(Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d.
nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti
asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos
normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba
pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d.,
2008 m. sausio 21 d. nutarimai);
– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs
nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama
teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens,
44
įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių
apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą
padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas
(Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad
kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto
kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos
nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso
uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas
asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo
metu svarbi asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo,
teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų
teisių lygybė ir rungimosi principo laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d.
nutarimas).
5. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių
lygiateisiškumo imperatyvų kontekste. Paminėtinos šios konstitucinės doktrinos nuostatos,
susijusios su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo aiškinimu:
– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams,
bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d.,
2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d.
nutarimai);
– šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė.
Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir
pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m.
birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos
taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis
reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio
Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo
26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra
grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais,
būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks
nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio
20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio
24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į
konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas
45
skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario
28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d.
nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik
atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,
2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų
lygiateisiškumo principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir
leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; pagal Konstituciją teisinis reguliavimas
turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą
(nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.),
būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti
paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios
atsakomybės subjektais. Kartu paminėtina ir tai, kad tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios
atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios
atsakomybės teisinį reguliavimą. Tačiau nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą turi būti
paisoma Konstitucijos normų ir konstitucinių principų.
6. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos neatsiejamos ir nuo iš Konstitucijos 23 bei 46
straipsnių kylančių reikalavimų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtini
šie Konstitucinio Teismo aktuose suformuluoti doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių
nuosavybės teisės apsaugos ir ūkinės veiklos reguliavimo imperatyvų interpretavimu:
– nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „nei Konstitucija, nei
galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia
galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą,
naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. gegužės
6 d., 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai);
– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl
nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir
konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių
sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje
visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,
visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas);
– už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos:
bauda, turto konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš
kaltininko valstybės nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui,
padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijoje numatytas ribas.
Tokia nuostata gali būti pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva
46
yra ratifikavusi ir kurie yra Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės
teisių ribojimą yra laikomas priimtinu ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius
įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais,
arba garantuotų mokesčių ar kitų rinkliavų bei baudų mokėjimą (Konstitucinio Teismo 1997 m.
balandžio 8 d. nutarimas);
– iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais
galima nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas
už padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės
(Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);
– Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio
konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl
kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo
1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę,
sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos
pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar
likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla
arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš
jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).
Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų
reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002
m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai);
– nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą
(Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia
diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos
gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo
sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių
pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei,
net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės
31 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją,
inter alia jos 31 straipsnį, ir teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius,
susijusius su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
teismas, spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės jam
skyrimo, klausimą, galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, inter alia į aplinkybes, didinančias ar
mažinančias juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šiame kontekste
pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (inter alia tai, kad
47
juridinis asmuo turi savarankišką struktūrą ir teisinių santykių dalyvis yra per tam tikrus fizinius
asmenis) suponuoja ir tai, kad įstatyme aplinkybėmis, didinančiomis ar mažinančiomis juridinio
asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, gali būti pripažintos ir tokios aplinkybės,
kurios paprastai negali būti laikomos fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą
didinančiomis ar mažinančiomis aplinkybėmis. Antai juridinio asmens padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumą gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė kultūra ir
pan. Pavyzdžiui, vienaip juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas
vertintinas, kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad
juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai, kitaip – kai juridinio asmens veiklos strategija, vidaus
procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai
juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.
Pažymėtina ir tai, kad minėtų aplinkybių buvimas ar nebuvimas juridinio asmens
padarytoje nusikalstamoje veikoje gali turėti lemiamos reikšmės juridinio asmens atleidimui nuo
baudžiamosios atsakomybės.
V
Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Kaip minėta, pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
2. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta:
„1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso
specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju,
jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs
individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame
asmenyje, turėjo teisę:
1) atstovauti juridiniam asmeniui arba
2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio
asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje
nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.“
3. Minėta, jog BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad
juridinis asmuo pagal BK atsako esant šioms sąlygoms: padaryta nusikalstama veika patenka į BK
specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji
atsakomybė, sąrašą; nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs
fizinis asmuo, kuris atitinka šiuos požymius: jis eina juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas
(priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio
48
asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio
asmens kolegialiam valdymo organui vadovaujantis asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek
skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis
atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio
asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra
teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis),
arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio
asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų
pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai), arba nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens
darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai
asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar
pan.) dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės, kuri
galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą; nusikalstama veika padaryta juridinio
asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi
konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir
jos sukuriamais padariniais), arba nusikalstama veika padaryta tik juridinio asmens naudai.
4. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos yra neatsiejamos, todėl šioje konstitucinės
justicijos byloje bus tiriama ne kiekvienos atskirai, bet jose įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo
atitiktis Konstitucijai.
5. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos
31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas
įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, grindžia tuo, kad pagal
ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, taip pažeidžiant nekaltumo
prezumpcijos principą.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog
nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje
valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m.
balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
6. Kaip jau buvo konstatuota, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga
pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas yra tai, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo padaro
juridinio asmens naudai arba jo interesais. Konstatuota ir tai, kad šis požymis leidžia nustatyti,
kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens
nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą
pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.
Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra
savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką
pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra
49
teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės
specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai
ar jo interesais, kalte. Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra
sudaroma prielaidų juridinio asmens atsakomybei be kaltės.
7. Taigi toks BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį
juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia,
kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse
nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų pažeisti iš Konstitucijos 31 straipsnio
kylančio nekaltumo prezumpcijos reikalavimo.
8. Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio
2 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai
ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą
teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, kaltė dėl kito subjekto padarytos nusikalstamos veikos yra
perkeliama juridiniam asmeniui ir jis baudžiamojon atsakomybėn teismo traukiamas ir nuteisiamas
ne už savo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pasak pareiškėjų, tai reiškia, kad juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens
gynybos nuo jam pareikštų kaltinimų rezultato.
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog
konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti
laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme
nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos
visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką
asmeniui paskirti teisingą bausmę.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinė teisė į teisingą
teismą reiškia ir tai, kad teismui sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti
nustatytos visos baudžiamajai atsakomybei taikyti įstatyme numatytos būtinos sąlygos, inter alia
traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto
ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo
fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat
yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais,
nusikalstama veika.
Kaip jau konstatuota, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal
kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika,
nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
50
VI
Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, jog
pagal BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei
tarptautinė viešoji organizacija. Taigi pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą
yra išskiriami tam tikri viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti traukiami baudžiamojon
atsakomybėn.
2. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
atitikties konstituciniams teisinės valstybės ir lygybės įstatymui principams grindžia tuo, kad šioje
BK nuostatoje nepagrįstai numatyta skirtinga ūkio subjektų baudžiamoji atsakomybė, kai atskiri
ūkio subjektai, pažeidžiant iš Konstitucijos kylančius konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų
lygiateisiškumo imperatyvus, yra visiškai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijos 23, 31,
46 straipsnių nuostatoms pareiškėjai grindžia tuo, kad pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės,
lygiateisiškumo principai. Todėl pirmiausia bus sprendžiama, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m.
liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.
3. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų
lygiateisiškumo principui, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant
įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas
teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
– minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu
tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos
adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų,
kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
– minėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina
atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems
taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos
atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės
aplinkybes;
– minėta, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodyti subjektai –
tam tikri viešieji juridiniai asmenys: valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir
įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija, pagal BK neatsakantys, palyginti su kitais viešaisiais
56
juridiniais asmenimis, kurie gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra specifiniai ir pagal
savo teisinę padėtį, ir pagal funkcijas;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) išvardytų viešųjų juridinių
asmenų: valstybės, savivaldybės, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei tarptautinės
viešosios organizacijos teisinė padėtis, palyginti su kitų viešųjų juridinių asmenų teisine padėtimi,
yra skirtinga. Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad
nevienodas jų traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti
negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas;
– nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
5. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės
neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu
atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą
bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; savininkas turi teisę
reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti
nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies
nuostata inter alia reiškia, jog įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas,
pagal kurį tam tikri viešieji juridiniai asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn,
negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, jog yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su nuosavybės
neliečiamumu ir apsauga;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio
pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse;
– vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis iš
Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 1, 2 dalių, kylančius nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos
imperatyvus.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims.
7. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse, įtvirtinti
principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą;
– minėta ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas tautos ūkio pagrindas,
kurį sudaro šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva;
57
46 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; 46 straipsnio
3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus,
kryptis, būdus, ribas;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami su ūkine veikla
ir apskritai su šalies ūkiu susiję santykiai – šioje BK nuostatoje yra reguliuojami santykiai, susiję su
tam tikrų viešųjų juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio
pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
9. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos
principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta
tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra
įtvirtintas asmens, inter alia kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į tinkamą teismo procesą
principas; iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti,
kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tas veikas;
– taigi iš Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalių kylantys imperatyvai taikomi inter alia
reguliuojant teisinius santykius, susijusius su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką,
teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą įtvirtinimu įstatyme;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami santykiai,
susiję su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės
už nusikalstamų veikų padarymą nustatymu, – priešingai, BK 20 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti
atitinkami viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti baudžiamosios atsakomybės subjektais
pagal BK;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio
pobūdžio santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalyse.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
(2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims.
VII
Dėl Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
1. BK 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio
kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos ir kad teismas, skirdamas
bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
58
nutaria: