filosofiniai tyrinëjimai
Moralës genealogija: Friedrichas
Nietzsche
Vaida ASAKAVIÈIÛTË
Vilniaus pedagoginis universitetas
T. Ðevèenkos g. 31, LT–03111 Vilnius
Santrauka
F. Nietzsche pasitelkdamas „genealogijos“ ter-
minà, tarësi skelbiàs naujà mokslà. Màstytojas su-
abejoja moralës „duotumu“ ir veikale „Apie mora-
lës genealogijà“ siekia atskleisti moralës kilmës is-
torijà (genealogijà). Analizuodamas pamatiniø eti-
kos kategorijø: gëris ir blogis istorinæ raidà, F. Niet-
zsche atsiremia á „valia galiai“ principà, kaip akty-
viø ir reaktyviø jëgø kovà. F. Nietzsche moralës ge-
nealogijoje áþvelgia dvilypæ gërio ir blogio prieðis-
toræ. Nusistovëjusiai gëris / blogis vertybinei prieð-
statai Nietzsche prieðpastato gera / prasta vertybinæ
perskyrà. Ði dvilypë vertybinë perskyra kyla ið ko-
Summary
F. Nietzsche by using the term „ genealogy“
decleared the new science. He had a doubt about
„allowed“ morality and in his thesis „About
genealogy of morality“ he tries to investigate the
origin of morality, to show it‘s genealogy. His all
attention applies to the term: „prosper“ and „harm“
and their historical analysis and evolve. Step by step
we come to the origin of morality, using the
investigation of these terms. By confronting
historical analysis about the „prosper“ and „harm“
F. Nietzsche is quoting on the principle of the „power
of the will“. Nietzsche oppossites the valuable
contrast, which comes from the difference of
qualified dominating forces, with the traditional
moral „prosper/harm“ valuable possition. That is
the way of the valuable outlook of „prosper/ harm“.
56
The Moral Genealogy: Friedrich
Nietzsche
kybiðkai vyraujanèiø jëgø skirtumo. Ið èia F. Niet-
zsche‘s moralës genealogijoje plaukia dvi skirtin-
gos moralës: pirmoji aristokratiðka kilmingøjø mo-
ralë, antroji - destruktyvi vergø moralë. F. Nietzsche
konstatuoja, jog ásigalëjusi gëris / blogis vertybinë
perskyra þymi krikðèioniðkos moralës, kurioje re-
aktyvios jëgos laimi prieð aktyviàsias, pergalæ pa-
saulio istorijoje.
Prasmininiai þodþiai: Nietzsche, moralë, gene-
alogija, valia galiai, kilmingøjø ir vergø etika, gëris /
blogis ir gera / prasta vertybinë perskyra.
F. Nietzsche varies two ways of moralities of
evaluation: the first one- primeval, aristocracy
morality of knights, which decleares, that everyting,
what is weak is „harm“. The second one comes from
the subjects, which aspirate authority from morality
of slaves. This morality grows from ressentiment
full of jealous and evaluates the weak ones as
prosper“ and the strong ones are called „harm“.
Setted oppossite of „prosper / harm“ marks the
supreme of christian morality and its created ascetics
ideals in the history of the world.
Key words: Nietzsche, moral, genealogy, power
of the will, aristocracy and slaves morality, prosper /
harm and well / badness disjunction.
Vaida ASAKAVIÈIÛTË
þ m o g u s i r þ o d i s
Ávadas
Naujøjø laikø màstytojas Friedrichas Nietzsche
yra „neklasikinës“ filosofinës tradicijos atstovas. Jo
veikalai ir idëjos buvo ir iki nûdienos iðliko ávairiø
kontraversiðkø svarstymø objektu. Itin arðias dis-
kusijas sukëlë Nietzsche’s nagrinëjami moralës klau-
simai, savitai iðsikristalizavæ jo filosofinëje sistemoje
konkreèios dorovinës koncepcijos pavidalu. Ávai-
riais aspektais analizuodamas moderniosios Vaka-
rø visuomenës moraliniø prietarø kilmæ màstytojas
siekia iðsiaiðkinti, kokios kilmës yra jos pamatinës
etikos kategorijos gëris ir blogis. Akivaizdu, kad
Moralës kritika: kilmë ir vertë
Nietzsche buvo vienas radikaliausiø pamatiniø
tradicinës Vakarø krikðèioniðkosios moralës nor-
mø kritiku. Ðis iððûkis tradicinës moralës normoms
skatino já nuodugniai gilintis á kritikuojamos mora-
lës esmæ bei istorijà (genealogijà). Ðias vokieèiø màs-
tytojo etikos nuostatas atspindi programinis veiklas
Apie moralës genealogijà. Kuriuo tikslu jis savo vei-
kalo pavadinimui pasirinko þodá genealogija (gr.ge-
nea – padermë; kiltis, logos – þodis, kalba, min-
tis)1 ? Minëtame veikale filosofas aiðkinasi Vaka-
ruose ásivieðpatavusios moralës kilmæ. Savo mora-
lës genealogijos tyrinëjimus màstytojas pradeda pa-
sitelkdamas pamatiniø etikos kategorijø gërio ir
blogio raidos analizæ. Jis taikliai pastebi, jog þmo-
niø moralinis vertinimas pirmiausia yra paremtas
gërio / blogio opozicija. Metafizikai mano, kad pa-
tys vertingiausi dalykai turi turëti kità savo kilmæ.
Jø neámanoma kildinti ið ðio niekingo, nepastovaus,
kupino pagundø pasaulio. Jø ðaltinis – tai amþiny-
bë, neregimas Dievas: èia, o ne kitur slypi jø pagrin-
das. Toks samprotavimo bûdas, Nietzsche‘s nuomo-
ne, – tipiðkas prietaras. Filosofas áþvelgia, kad mo-
ralës sprendiniai nëra belaikiai, prieðingai, galima
árodyti jø istoriðkumà ir socialiná reliatyvumà. To-
dël Nietzsche priekaiðtauja moralës filosofams, kad
jie priëmë tik vienà „tiesà“, vienà atsakymà á klausi-
mà, kas yra gëris ir blogis, ir juo remiantis siejo save
su tradicija. Atsakymø gali bûti daug ir ávairiø, nes
sunkiai iðskaitomas, hieroglifais paraðytas þmogaus
moralës praeities metraðtis nëra pakankamai aiðki
„duotybë“. Moralë, màstytojo nuomone, nëra „duo-
ta“, ji susiklostë per ilgà ðimtmeèiø istorijà, ir ðià
1 Tarptautiniø þodþiø þodyne genealogija apibrëþiama dvejopai: visø pirma kaip giminës, ðeimos kilmës istorija, raðyta arba
tradiciðkai pasakojama ið lûpø á lûpas, þinoma, jau senovës egiptieèiø, graikø, romënø (buvo sudarinëjamos karaliø, mitolo-
giniø didvyriø genealoginës lentelës). Kita vertus, genealogijos sàvoka aiðkinama ir kaip istorijos mokslo ðaka, tirianti
viduramþiø giminiø istorijà, giminystës ryðius, taip pat nustatanti gimimo, santuokos ir mirties datas. Genealoginis - rodantis
kilmæ, giminystæ [Vaitkevièiûtë, 1999, p. 406].
2 0 0 5 I V
filosofiniai tyrinëjimai
ðioje etikos tradicijoje þmoniø moralinis vertinimas
pirmiausia buvo paremtas gërio ir blogio opozicija.
Taigi moralës genealogijos autoriui rûpi, kokiomis
aplinkybëmis ásigalëjo konkreèios moralinës verty-
bës, nes jø amþinu buvimu filosofas nepasikliauja.
Nietzsche áþvelgia dvilypæ gërio ir blogio prieðisto-
ræ. Klasikinëje Vakarø etikoje nusistojusiai gëris /
blogis vertybinei opozicijai prieðprieðina gera / pras-
ta vertybinæ perskyrà. Pagrindinis ðio straipsnio tiks-
las – atskleisti, kuo skiriasi ðiø perskyrø kilmë ir
vertybinis suvokimas Nietzsche’s etikoje.
istorijà mes galime atskleisti per moralines sàvo-
kas, analizuodami jø vertæ ir raidà. Taigi Nietzsche
pasiðovë árodyti, kad moralinës sàvokos – gëris, blo-
gis, kaltë, nuodëmë, sàþinë, atsakomybë – nëra ið
kaþin kur atsiradæ idealai, nëra Dievo duotos, o su-
siklostë istoriðkai paèiø þmoniø gyvenime, kilo ið
þiaurumo prievartaujant save ir kitus. „F. Nietzsche
èia panaðus á psichoanalitikà, demaskuojantá mitus,
siekiantá plika akimi áþvelgti nematomà idealø ge-
nezæ“(Baranova, 1997, 4).
Nietzsche’s moralës genealogijoje atsiveria nau-
joviðkas bûdas aiðkinti istorijà, kuris ið esmës ski-
riasi nuo tradicinës filosofijos tuo, jog buvo atkreip-
tas dëmesys á tai, jog gyvoji istorija negali tenkintis
tik iðoriðkais apraðinëjimais viso to, kaip ið tikrøjø
buvo. „Nes tai, kaip buvo, niekada negali bûti vie-
nareikðmiðkai paþinta ir suvokta, kadangi visuomet
priklauso nuo subjektyvaus poþiûrio to þmogaus,
kuris istorijà tiria“ (Nigg, 2001, 56). Taigi Niet-
zsche kuria visiðkai unikalià netradicinæ istorijos
bei moralës tyrinëjimo galimybæ. Jis ragina á tradi-
ciná moraliná vertinimà, paremtà gërio / blogio opo-
zicija, þvelgti skirtingomis akimis. Negalima pre-
tenduoti á vienà vienintelæ tiesà ir reikalauti visa
kita atmesti kaip melà ir nesusipratimà. Bûtø be-
prasmiðka vienos vienintelës absoliuèios tiesos var-
du pasisakyti uþ arba prieð vienà ar antrà moralës
tipà, siekiant kurá nors atmesti. Nietzsche savo mo-
ralës genealogija atveria tolerantiðkumà ir pabrëþia
skirtingumus. Kaip pastebi A. Mickevièius, Niet-
zsche ðiame ginèe nëra teisëjas, sprendþiantis ið ab-
soliuèios tiesos pozicijø, ir neigia, kad toks teisëjas
ISNN 1392-8600
57
 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche
gali bûti: “<…> Gyvenimo vertë negali bûti nusta-
tyta gyvenanèiojo, nes jis yra veikëjas, net ginèo ob-
jektas, bet ne teisëjas (Mickevièius, 1996, 19).
Moralës genealogijoje pateikdamas gërio ir blo-
gio istorinæ raidos analizæ, Nietzsche kartu neið-
vengiamai atskleidþia bei iðsamiai pagrindþia savo
poþiûrá á vyraujanèià moralæ. Tad koks gi Nietzsche’s
santykis su tradicine morale? Akivaizdu, jog filoso-
fo poþiûris á moralæ radikaliai skiriasi nuo ankstes-
nës filosofinës tradicijos. Kaip pabrëþia K. Jasper-
sas, Nietzsche‘i ðiuolaikinë moralë, vertybës tëra ne
kas kita kaip paslëpti krikðèioniðki idealai, kurie
moko niekam nesiprieðinti, nekovoti, bûti silpnu ir
bejëgiu. To pasekoje þmogus tampa sielos ligoniu,
jame vieðpataujanti galios valia nukrypsta ne á kovà
su gyvenimo sunkumais, ne á savo idealø kûrimà, o
á vidø ir sukelia kanèià. Vokieèiø màstytojas atkrei-
pia dëmesá á tai, jog bûtent krikðèioniðka moralë su
savo asketiniais idealais, visokiais draudimais nuo-
lat trukdanti plëtotis aktyviai prigimèiai, þmogø
„kastruoja“ ir nuþemina, padarydama já vergu savo
paèios valios. Todël baþnyèia, Nietzsche‘s manymu,
ádiegusi savo moralæ, skelbdama iliuzines antgam-
tines vertybes, naikina þmogø ið vidaus. Jausdama
neapykantà tapsmo pasauliui ir kilmingiesiems, ði
religija kiekviename gyvenimà teigianèiame polë-
kyje mato blogá ir ydà. Antgamtinis pasaulis buvo
sukurtas kaip realaus pasaulio prieðingybë, o ið tik-
røjø, anot Nietzsche‘s, tai tëra moralinë – optinë
iliuzija. Krikðèioniðka moralë nebeatitinka vyrau-
janèios amþiaus dvasios, skelbia vertybes, kurios yra
destruktyvios. Krikðèionybei màstytojas prikiða tai,
jog pirmiausia ji daug prisidëjo prie þmogaus iðtiþi-
mo, jo suvarþymo. Moralës prigimtyje glûdi þmo-
gaus galimybiø ir sugebëjimø ribojimas, tai visuma
kintanèiø vertybiø ir elgesio taisykliø, kurios nusta-
to, kuris veiksmas yra draudþiamas, o kuris gali-
mas. Nietzsche’i moralë – tai priverstinis melas, ku-
riam þmogus privalo paklusti, jei nenori praþûti.
Visais laikais norëta „pagerinti“ þmones, tai, anot
Nietzsche’s, pirmiausia ir buvo vadinama morale.
Màstytojas iðskiria veisimosi ir tramdymo morales,
kurios savo ágyvendinimo priemoniø poþiûriu bei
Valia galiai ir moraliniai vertinimai
Nietzsche savo filosofijoje atskleidë vidiná mo-
ralës ðaltiná – tai yra valià galiai2 .Valia galiai yra
centrinë màstytojo koncepcijos idëja, iðkylanti kaip
þmogaus tobulëjimo ir savæs áveikimo galimybë. Pa-
gal Nietzsche, visa filosofija iki ðiol laikosi ásikibu-
2
Vokiðkas terminas Willer zur Macht ávairiø autoriø á lietuviø kalbà verèiamas ávairiai, pvz., galios valia, valia galiai, valia
valdyti, valia siekti galios, valia vieðpatauti.
58
The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche
rezultatais niekuo nesiskiria. Iðreiðkus formule, pa-
gal Nietzsche‘æ, galime teigti, jog visos priemonës,
kuriomis þmonija iki ðiol turëjo bûti padaryta mo-
ralia, ið esmës buvo nemoralios.
Taigi Nietzsche tampa moralës persekiotoju ir
niekintoju. Jis pasisako prieð tradicinæ moralæ, ku-
rià jis vadina „bandos gyvuliø morale“. „Mes kaip
prijaukinti gyvuliai gëdingai atrodome, ir mums rei-
kia moralës drabuþiø, kad vidinis þmogaus veidas
nebûtø toks pasibaisëtinas“ (Nietzsche, 1996, 253).
Þmogø, kuris vadovaujasi jam primetamais morali-
niais nurodymais, Nietzsche vadina „paskutiniu“
þmogumi, visiðkai degradavusiu ir nekûrybiðku þmo-
gaus tipu. Visuomenë, susidedanti ið tokiø þmoniø,
anksèiau ar vëliau yra pasmerkta sunykti. Moralë,
filosofo nuomone, siekia slopinti þmogaus indivi-
dualumà ir nustatyti þmogaus vertæ pagal jo atitiki-
mà tam tikrai schemai. Nietzsche áþvelgia, kad kiek-
vienas þmogus yra skirtingas, turintis savo pasaulá,
savo poþiûrá á vertybes: „Gëris nustoja bûti gëriu,
nuskambëjæs ið kaimyno lûpø. Tuo tarpu visuotinis
gëris ið kur jam rastis? Þodis prieðtarauja pats sau –
tai, kà gali turëti visi, visada turi menkà vertæ“ (Niet-
zsche, 1996, 253). Nietzsche áþvelgia, jog kiekvie-
nai moralei bûdinga iliuzija, kad ji vienintelë tikra
ir teisinga, tai ji atkakliai bando árodyti. Taèiau tai,
kas teisinga vienam, gali bûti neteisinga kitam. Anot
filosofo, egzistuoja tam tikra þmoniø hierarchija,
kuri suponuoja ir skirtingà moralës sampratà. Stip-
rûs þmonës turi bûti patys savo moralës ir vertybiø
kûrëjai.
Nietzsche moralæ vadina problema. Jis konsta-
tuoja jog visame ligðioliniame „moralës moksle“
trûko paèios moralës problemos, t. y. stokota átari-
mo, kad kaþkas èia yra problemiðka. „Tai, kà filoso-
fai vadino „moralës pagrindimu“ ir ko ið savæs rei-
kalavo, ið tikrøjø buvo tik tvirto tikëjimo vieðpatau-
janèia morale mokslinga forma“ (Mickevièius, 1996,
9). Taigi Nietzsche suabejoja tarsi ið dangaus, ið Die-
vo rankø nukritusiø vertybiø „duotumu“. Iðkelda-
mas sau uþdaviná atskleisti gërio ir blogio kilmæ, jø
istoriná tapsmà, moralës genealogijos autorius atsi-
remia á valia galiai principà.
si moraliniø prietarø, jai trûksta ryþto skverbtis gi-
Vaida ASAKAVIÈIÛTË
lyn ir suprasti istorijà kaip valios galiai evoliuciná
mokslà. Ákvëptas A. Schopenhauerio filosofijos,
Nietzsche þmogaus elgesyje ir visoje gyvojoje gam-
toje regëjo valià iðlikimui kaip kryptá rodanèià gai-
þ m o g u s i r þ o d i s
ræ. Visø minèiø ir veiksmø motyvas esàs valia, kuri,
kitaip negu A.Schopenhauerio filosofijoje, veikian-
ti ne aklai, o tikslingai: jos tikslas iðlikimas, gyveni-
mo jausmo ir gebëjimo gyventi stiprinimas, kûryba.
Nietzsche‘i vertybës neturi savaiminës vertës, jø ver-
të priklauso nuo jø santykio su galios valia. K. Jas-
persas taikliai pastebi, jog Nietzsche savo moralës
genealogijoje iðkelia naujà gyvenimo sàvokà ir visø
verèiø matà – valià galiai(ßñïåðñ, 1994, 37).
Ði Nietzsche‘s iðkelta idëja ávairiø filosofø buvo
skirtingai interpretuojama. Pavyzdþiui, A.C. Danto
poþiûriu, Nietzsche‘i valia galiai – tai bruoþas, ku-
ris nekintamai slypi kiekviename ið mûsø – ir sil-
pnuose ir stipriuose: Valia galiai nëra kaþkas, kà
mes turime, bet yra tai, kas mes esame. Ne tik mes,
bet ir visas pasaulis yra valia galiai <…>, tai atsa-
kymas á klausimà “kas èia yra” (Danto, 1965, 124).
W. Kaufmano teigimu, veikale Apie moralës genea-
logijà Nietzsche valios galiai sàvokà vartojæs kaip
hipotezæ paaiðkinti elgesiui, kuriam jis pats nepri-
tarë. Ið visø valios galiai apraiðkø Nietzsche, anot
W.Kaufmano, pritaræs tik laisvës siekimui. Galia
suteikia dþiaugsmo tik kaip iðaugusi galia, dþiaugs-
mas kyla ne ið jos turëjimo, o ið bejëgiðkumo áveiki-
mo. Valios galia analizuojama kaip savæs áveikimo
ir savæs trancendavimo principas (Kaufmanas, 1974,
45) M. Heideggeris atkreipia dëmesá, kad Niet-
zsche‘s valios galia nëra prievarta, „tai gebëjimas
save sutelkti ir tuo iðsiverþti uþ savæs, bet ne nutol-
ti“ (Heidegeris, 1992, 184). Tam pritaria ir G. De-
leuze: ðis principas nereiðkia, kad valia nori val-
dþios ir vieðpatavimo: „Jeigu valià vieðpatauti aið-
kintume kaip „valdþios vieðpatavimà“, tai reikðtø jà
priskirti átvirtintoms „vertybëms“. Juk valios vieð-
patauti prigimtis, pagal Nietzsche‘æ, “ne tame, kad
valdytø, netgi ne tame, kad imtø, bet tame, kad kur-
tø ir atiduotø“ (Deleuze, 1994, 35). Nietzsche’i Va-
lia vieðpatauti gali reikðtis dviem skirtingais pavi-
dalais: kaip aktyvi arba kaip reaktyvi: „Nes jëgos
esmë tame ir yra, kad jëga yra santykyje su kitomis
jëgomis, bûtent santykyje ji ágauna savo esmæ, kie-
kybæ ir kokybæ“ (Äåëëç, 1997, 35). Kiekybinë ið-
raiðka nusako, ar jëgos yra dominuojanèios, ar pa-
klûstanèios, o kokybinë apibrëþia jëgø aktyvumà ir
reaktyvumà. Paèios jëgos prigimtis yra veikimas,
verþlumas ir savæs netausojimas. Jëga, kuri reali-
zuoja savo potencijà, yra aktyvi, „pirminë“. Jëga,
atsigræþusi á savo potencialo naikinimà ir turinti
neigiamà orientacijà, yra reaktyvi, „antrinë“. Valios
galiai dëka jëga dominuoja, bet valios galiai dëka
jëga ir paklûsta. Aktyvi jëga iðreiðkia pamatinius
gyvenimo instinktus, o reaktyvi stengiasi juos nu-
slopinti. Nietzsche’i aktyviø jëgos tipà nuo reakty-
2 0 0 5 I V
filosofiniai tyrinëjimai
viø skiria tai, kad aktyvume pradeda teigianèiomis,
pozityviomis prielaidomis. Ðiomis prielaidomis pra-
sidedantá veiksmà Nietzsche vadina Taip – sakymu.
Teigimas ðiose jëgose visuomet pirmas, o neigimas
lieka pasekme, kaip dþiaugsmo pervirðis. Tuo tarpu
reaktyviam jëgos tipui bûdingos negatyvios, neigian-
èios prielaidos. Jomis prasidedantá veiksmà Niet-
zsche vadina Ne – sakymu. Neigimas ðiose jëgose
pirminis, ir bûtent neigimo dëka jos pasiekia ið-
kreiptà teigimà. Taigi Valios galiai kokybë iðkyla ir
kaip teigimas ir neigimas.
Vadinasi, Nietzsche savo filosofinëje koncepci-
joje visà gyvenimo tikrovæ supranta kaip dviejø pa-
grindiniø jëgø pasireiðkimà. Visi fenomenai, taip
pat ir moralës, turi bûti priskiriami aktyviajam ar-
ba reaktyviajam jëgos tipui. Tokiu bûdu ir þmogus
Nietzsche’s yra interpretuojamas kaip aktyviø ir re-
aktyviø jëgø kovos arena. Remdamasis tokiu suprati-
mu, Nietzsche tradicinei moralinei gërio / blogio ver-
tybinei prieðstatai prieðprieðina tokià vertybinæ per-
skyrà, kuri iðplaukia ið kokybinio vyraujanèiø jëgø
skirtumo, taigi kuri „natûraliai“ atitinka pasaulio
tvarkà. Tokia yra Nietzsche’s vertybinë gera / prasta
perskyra.“Gera esà visa, kas þmoguje didina galios
jausmà, galios valià, paèià galià. Prasta esà visa tai,
kas kyla ið silpnumo“ (Nietzsche, 1991, 341).
Pirmà kartà su jo áþvalga, kad greta áprasto mo-
ralinio vertinimo, paremto gërio / blogio opozicija,
gali egzistuoti ir kitokia, jo manymu, aukðtesnë mo-
ralë, paremta gera / prasta prieðstata, susiduriame
veikale Anapus gërio ir blogio. Veikale Apie moralës
genealogijà ði tematika plëtojama toliau. Ðio veika-
lo visose trijose dalyse Nietzsche kalba apie senà-
sias vertybes, kurioms bûdinga gërio / blogio verty-
binë perskyra, vadindamas tai „vergo etika“, O sa-
vo kuriamàjà moralæ ávardydamas kaip „kilmingo-
jo“ – apibrëþdamas gera / prasta vertybine persky-
ra. Nietzsche’s manymu, mes priklausome tai pa-
èiai Vakarø Europos tradicijai: “Balsu, klausian-
èiu, kas yra gëris ir blogis, ir balsu, klausianèiu, kas
yra gera ir prasta“ (Nietzsche, 1991, 10). Ðiuos du
klausianèius balsus Nietzsche traktuoja kaip du mo-
ralinio vertinimo bûdus, kaip dvi vergø ir kilmin-
gøjø morales.
Kodël Nietzsche, analizuodamas gërio ir blogio
kategorijas, iðkelia tokius palyginimus kaip vergas
ir kilmingasis. Kà jie atskleidþia ir kur glûdi jø ðak-
nys? Pagal moralës genealogijà kilmingojo etikos
ISNN 1392-8600
ðaknys glûdi senajame, aristokratiðkame graikø po-
lyje, senovës Romoje bei Venecijoje, o vergo etika
gimsta kartu sulig krikðèionybës atëjimu á mûsø pa-
saulá. Todël Nietzsche nuo pat ankstyviausiø savo
kûrybos þingsniø þavëjosi senovës graikais. Jam jie
59
 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche
atrodë þmonës, iðskirtinio intelekto, kupinais kûry-
bingumo, spindinèiais galia ir aistra gyvenimui. Kil-
mingas apibrëþiamas kaip graikø kultûros lyderis,
didþiø siekiø þmogus, aktyvi ir nuolat veikianti as-
menybë. Todël senovës graikai Nietzsche‘s kûrybo-
je tapo visos þmonijos virðukalne. Anot taiklaus M.
Foucault pastebëjimo Nietzsche’i graikai turëjo to-
ká santyká su savimi, kurá galima ávardyti “kaip visa-
pusiðkà savæs valdymà ir tobulà galià sau” (Fou-
cault, 1999, 149). Kilmingieji tampa aktyviø jëgø
teigimo, valios galios principo átvirtinimo ðaltiniu.
Kaip prieðprieða ðiai kilmingøjø etikai Niet-
zsche’s moralës genealogijoje iðkyla vergo etika. Ver-
gø moralë – tai moralë tø, kurie bejëgiai gyventi
ðiame pasaulyje. Jie yra tik priemonë, pavaldiniai
savo ponø, neturintys nei savo þodþio, nei teisës. Ir
jei „bet kokia kilmingøjø moralë iðaugo ið to, kad
triumfuodama pati sau sako taip, tai vergø moralë ið
pat pradþiø ðaukia ne viskam, kas ne joje, kas yra
kitaip, yra ne ji pati. Ðitas ne ir sudaro vergø moralës
Gërio / blogio ir gera / prasta perskyros analizë
Kaip jau buvo minëta, Nietzsche savo dorovës
koncepcijoje analizuoja problemà: kokios gi iðties
kilmës yra pamatinës etikos kategorijos gëris ir blo-
gis? Daugelis þmoniø atsakymu á ðá klausimà ne-
abejoja, nes yra susiformavæs nuomonës pastovu-
mas, ir tai nekelia jokios dvejonës.
Klasikinë filosofija vertybiø kilmës ieðkojusi
skaidriuose ðaltiniuose – bûties gelmëje, amþinybë-
je, Dieve, „daikte savaime“. Metafizikai, paþymi
Nietzsche, taip galvoja, nes jie tiki vertybiø prieð-
prieða. Moralës geneologijos autorius suabejoja ðia
prieðprieða ir pavadina klasikinæ metafizikà tik vie-
na ið daugelio perspektyvø. Màstytojas samprotau-
ja, kodël gëris turi kilti tik ið gërio, galbût gerø ir
garbinamø dalykø vertë paaiðkinama kaip tik jø dvi-
prasmiðka giminyste, ryðiu su blogais, tariamai prie-
ðingais dalykais, netgi esminiu panaðumu á juos. Gal-
bût, – raðo Nietzsche veikale Anapus gërio ir blogio.
“Ir èia pat nusivylæs priduria, kad niekam nerûpi jo
áþvelgti, pavojingojo galbût” (Nietzsche, 1991, 320).
Nietzsche kartu su vertybiø perkainojimu sutei-
kia sàvokoms gera ir bloga kitoká statusà. Jis griau-
na senàjà vertybiniø sàvokø gëris ir blogis kilmës
teorijà, priekaiðtauja moralës filosofams uþ istori-
nës klausos stokà, kuri lëmë tai, kad þodþiams gëris
ir blogis buvo priskirta abstrakti reikðmë. Todël ðie
þodþiai buvo paversti sàvokomis „paèiomis savai-
me“, kuriomis grindþiama moralë. Taèiau jø mora-
lës genealogijos nepagrástumas atsiskleidþia ið kar-
to, jau tada, kai reikia nustatyti sàvokos geras kilmæ.
60
The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche
kûrybinæ veiklà“ (Nietzsche, 1996, 45). Vergams
vertybes kurianèioji jëga yra neigimas ir kerðto troð-
kimas, jie átvirtina reaktyviø jëgø dominavimà, o
valios silpnybæ aiðkina kaip laisvæ. Nietzsche, kriti-
kuodamas ðios degradavusios moralës ásigalëjimà,
konstatuoja, kad jos dëka ávyksta destruktyvus reak-
tyviø ir aktyviø jëgø krypties pakeitimas.
Taigi màstytojas gërio ir blogio genealoginëje ana-
lizëje, atsiremia á valia galiai principà kaip aktyviø
ir reaktyviø jëgø kovà. Nietzsche kritikuoja buvu-
sias ir esanèias moralës kilmës teorijas, kurios neat-
skleidþia moralës fenomeno vidinës esmës kaip jë-
gø raiðkos arenos. Remdamasis ðiuo principu tradi-
cinei moralinei gëris / blogis vertybinei prieðstatai
filosofas prieðprieðina tokià vertybinæ perskyrà, ku-
ri iðplaukia ið kokybiðkai vyraujanèiø jëgø skirtu-
mo, tokia yra gera / prasta vertybinë perskyra. Iðky-
la natûralus klausimas kaip Nietzsche apibrëþia gë-
ris ir gera bei blogis ir prasta vertybinio suvokimo
skirtingumà?
Visa metafizika skelbia, kad sprendinio geras kil-
mæ nusako tie, kuriems tas gera yra daroma. Niet-
zsche, pateikdamas savo gërio ir blogio analizæ, pa-
brëþia, kad ði teorija sàvokos geras iðtakø ieðkojo
klaidingoje vietoje.
Nietzsche moralës genealogijoje paþymi, jog se-
novës Graikijoje vyravo tokia nuostata, kad kilmin-
gieji tai yra tie, kurie turi teisæ nustatinëti rangus ir
kurie sudarinëja savo vertës matà. Silpnam ir nuo
kitø priklausomam þmogui, kokiu Nietzsche laiko
„vergà“, visada buvo bûdinga susitaikyti su tokia
verte, kokià jam ir jo veiklai suteikdavo ponas. Neat-
siþvelgdamas á tai, koks tas vertinimas bebûtø, „ver-
gas“ visada já priima, nes „sprendiniu geras duoda
pradþià ne tie, kuriems tas gera yra daroma. Veikiau
jau patys „gerieji“, t. y. kilmingieji, galingieji, tie
kurie suvokë ir vertino paèius save ir savo veiksmus
kaip gerus, <…> pasisavino teisæ kurti vertes, pa-
rinkti joms “pavadinimus”” (Nietzsche, 1996, 34).
Ið to iðplaukia áþvalga, kad Nietzsche gërio ir blogio
predikatus priskiria visai þmogaus esmei. Taip sa-
kantis Nietzsche’s þmogus nelaukia pritarimo ið ki-
to, kad galëtø bûti pavadintas tokiu, kokiu save tei-
gia esant. Jis visø pirma atsigræþia pats á save, ir tai,
Vaida ASAKAVIÈIÛTË
kas yra gera, sieja su savo paties aktyvumu, su nepa-
judinamu kilmingos sielos patikëjimu savimi, kaþ-
kuo, „ko negalima nei ieðkoti, nei rasti ir turbût
negalima ir prarasti“ (Nietzsche, 1991, 487). Niet-
zsche pastebi, kad tas, kuris aktyviai teigia að esu
geras, pagal tipiðkà savo charakterio bruoþà ávardi-
þ m o g u s i r þ o d i s
ja, kà reiðkia þodis gera: tai tas, kuris yra, kuris rea-
lus. Patys gerieji, t. y. kilmingieji, buvo tie, kurie su-
vokë ir vertino paèius save ir savo veiksmus kaip
gerus, bûtent juos filosofas laikë esant pirmos kate-
gorijos lyginant su visa tuo, kas priklausë prastuo-
menei.
Pateikus tokià sàvokos geras kilmæ, Nietzsche
paneigia nusistovëjusià nuostatà, jog þodis gera ið
pat pradþiø bûtinai yra susijæs su „neegoistiðkais“
poelgiais. Taèiau tai, kad „egoistiðka“ ir „neegois-
tiðka“ prieðprieða kuo toliau, tuo labiau ásigali ir
braunasi á þmogaus sàþinës sritá, Nietzsche’s teigi-
mu, lemia tai, kad pamaþu smunka aristokratiniø
vertybiniø sprendiniø autoritetas ir tuo bûdu pas-
kutiná þodá visuomenëje taria bandos instinktas, t.
y. vergø moralë.
Dar vienas svarbus Nietzsche’s moralës genealo-
gijos aspektas - distancijos patosas, kuriuo remiasi
kilmingieji nustatinëdami vertes. Filosofas distan-
cijos patosu vadina galios valios pagimdytø jëgø –
aktyvios ir reaktyvios - santyká, jø nesutapatinimà,
kokybiðkà skirtá. (Mickevièius, 1996, 13). Bûtent
aktyvi jëga, bûdama susijusi su teigianèiomis pozi-
tyviomis Taip – sakymo prielaidomis, ir paþymi mi-
nëtà pirmapradá skirtingumà, t. y. distancijos pato-
sà, pasireiðkiantá tuo, kad kilmingieji – aktyvios jë-
gos, kurdami vertybes, skiria save nuo prastuomenës
– reaktyviøjø jëgø. Nietzsche‘i be distancijos pato-
so, kurá lemia giliai ásiðaknijæ luomø skirtumai, nuo-
latinis vieðpataujanèios kastos áprotis þvelgti ið vir-
ðaus á pavaldinius, laikyti kitus þemiau, be tokio
patoso visai negalëtø iðaugti kitas paslaptingas pa-
tosas – siekimas didinti distancijà ir sieloje. Ði dis-
tancija sieloje yra labai svarbi, kad galëtø tobulëti
þmogaus asmenybës galios, kurios bûtinos saviávei-
kai.
Pratæsdamas ðià áþvalgà W. Niggas taip pat kon-
statuoja, kad naujajai F. Nietzsche’s dorovei bûdin-
gas distancijos patosas. „Kilminga siela jauèia di-
dþiausià pagarbà sau ir priskiria save prie naujos
dvasinës aristokratijos“ (Nigg, 2001, 48).
Nagrinëdamas moraliniø vertinimø raidà, Niet-
zsche atkreipia dëmesá á luominæ hierarchijà, dvasi-
ninkø kastà, kurios prigimtyje áþvelgia iðorinio ne-
veiklumo ir vidinio destruktyvumo principus: „Jie
ðalinasi veiklos, gyvena svajonëse, praktikuoja ne-
sveikà susilaikymà nuo maisto, lytinio gyvenimo,
tarsi bëga á „dykumà“ “ (Nietzsche, 1991, 346). Ðiø
áproèiø padariniai tapo praþûtingi, jie sàlygojo pyk-
èio, „neðvarios sàþinës“ ir kaltës jausmo kilmæ. Èia
Nietzsche áþvelgia „vergø“ moralës iðtakas. Bûtent
dvasininkø kastoje, kur buvo neigiamas aktyvus gy-
venimo bûdas, gimsta ressentiment’o þmogus, kupi-
2 0 0 5 I V
filosofiniai tyrinëjimai
nas nuoskaudos, pagieþos, kerðto. Todël Nietzsche
pasmerkia dvasininkø luomo vertinimo bûdà, ku-
ris yra visiðka prieðingybë aristokratiðkam vertini-
mo bûdui. Kilmingøjø vertybiniø sprendiniø prie-
laidà sudaro tvirtas kûnas, trykðtantis energija, nuo-
latinë kova ir kûryba bei nepriekaiðtinga sveikata.
Ðios vertybës ágyvendinamos veikloje. Tuo tarpu dva-
sininkai, – teigia Nietzsche, – yra pikèiausi aktyvu-
mo prieðai. Analizuodamas skirtingus moralinius
vertimus Nietzsche nuolat pabrëþia moralës genea-
logijoje ðá aktyvumo aspektà, kurá glaudþiai sieja su
laisve ir savikûra. Veikla þmogui suteikia pasitikëji-
mà savimi paèiu, þmogus tampa laisvas ir atviras
pasauliui, kitam þmogui, sau paèiam. „Jau pats þo-
dis „kilmingos prigimties“ pabrëþia niuansà „atvi-
ras, nuoðirdus“ ir net „naivus“ (Nietzsche, 1996,
47). O ressentiment’o þmogus bëga nuo savæs, nuo
gyvenimo, nuo aplinkos. Jis vengia stoti á kovà su
gyvenimu: slaptos landos ir uþpakalinës durys, vi-
sokios slëptuvës traukia já kaip jo pasaulis. Toks þmo-
gus, anot màstytojo, nutuokia, kà reiðkia patylëti,
palaukti, nusiþeminti, nes jam trûksta pasitikëjimo
savimi. Visa reaktyvios jëgos energija yra nukrei-
piama á savigriovà, neapykantà, pavydà. Tai griauna
þmogaus vientisà, kûrybingà ir harmoningà asme-
nybæ. Nietzsche’s nerimas susijæs su tuo, jog ressen-
timent’as prastuomenë neapsiriboja tik savo vidi-
nës asmenybës savidestrukcija, jie siekia savo ruoþ-
tu plëstis, „didëti“ ir ið kilmingøjø atimti jiems bû-
dingà aktyvumà, o jø vertybiø gera / prasta hierar-
chijà apversti ir pakeisti kita – gërio / blogio hierar-
chija. Ðios kovos pradþià Nietzsche’s moralës gene-
alogijoje áþvelgia tuomet, kai pats ressentiment’as
virsta kûrybine jëga ir ima kurti vertes.
Kuo skiriasi ðios kilmingøjø ir “vergø” vertybi-
nës hierarchijos ir ið jø kylantys vertinimo sprendi-
niai? Pirmiausia, Nietzsche nuomone, ið esmës yra
nesuderinamos kategorijos: “vergø” skelbiamas blo-
gis ir kilmingøjø prasta. Nes tam, kad galëtø atsiras-
ti „vergø moralë“, visados pirmiausia reikalingas
prieðingas iðorinis pasaulis. Ji atsiranda ið esmës
kaip reakcija, kaip neigimas:Tu esi blogas, todël að
esu geras. O tuo tarpu aristokratiðkas vertinimas
plëtojasi spontaniðkai, pirmiausia vyksta teigimas:
Að esu geras, todël tu esi prastas. Kilmingas þmogus
tarsi savaime sumano pagrindinæ gërio sàvokà ir tik
paskui pagal jà sukuria ávaizdá to, kas prasta. Ðis
paprastumas yra tik ðalutinybë, papildoma spalva.
ISNN 1392-8600
Prieðingybë reikalinga tik tam, kad dar labiau ásiga-
lëtø teigimas paties savæs: „Mes kilmingieji, mes
gerieji, mes puikieji, mes laimingieji“ (Nietzsche,
1996, 46). O ressentiment’o sukurtas blogis – origi-
nalas, pirminis ir pagrindinis dalykas.
61
 Moralës genealogija: Friedrichas Nietzsche
Nagrinëdamas gëris / blogis, gera / prasta vertybi-
nes prieðstatas, Nietzsche pabrëþia, kad didelis skir-
tumas yra ne tik tarp sàvokø blogis / prasta kilmës,
bet ir joms prieðtaraujanti sàvoka gëris taip pat ne ta
pati. Nietzsche pateikia subtilià áþvalgà: blogis pa-
gal ressentiment’o moralæ bus ne kas kitas, kaip ki-
tos moralës, tai yra kilmingøjø moralës gerasis. Kil-
mingieji savo veiksmus suvokë ir vertino kaip tai,
kas gera, o kadangi vergams kilmingøjø galia reiðkë
artëjanèià grësmæ, tai jiems tai jau buvo bloga. O
vergø moralëje egzistuojanti gërio sàvoka prieðin-
gai, tai kas pagal kilmingøjø moralæ yra prasta. Ver-
gø moralei blogas yra tas, kuris aktyvus, kuriam po-
zityvumas nëra padarinys, kuris tapatina save su Taip
–sakymu. O geru pavadinamas tas, kuris susilaiko
nuo aktyvumo ir visus savo veiksmus pradeda ver-
tinti padariniø, t. y. reaktyvumo, pagrindu. Moralës
genealogijos analizëje valia galiai tampa aðimi, ið
kurios iðplaukianèios aktyvios ir reaktyvios jëgos
atitinkamai nurodo, kas laikytina gera, o kas prasta.
Ið èia plaukia esminë Nietzsche iðvada, jog su-
keisdami gërio ir blogio verèiø reikðmes dvasinin-
kai moralës istorijoje ávykdo destruktyvø perver-
smà, kuris màstytojui atrodo pavojingas ir net pra-
þûtingas: “Bejëgiðkumas, neieðkantis atpildo, ver-
èiamas gëriu, baili niekðybë – nuolankumu, silpno-
jo taikumas gauna kità vardà „kantrybë“ ir pavadi-
namas „dorybe“ “(Nietzsche, 1996, 55). Nietzsche‘i
dvasininkija yra ta dirbtuvë, kur gaminami idealai,
ið kur kyla pamatinës moralinës kategorijos, nusta-
toma jø vertë. Èia viskas, kas juoda, paverèiama bal-
ta: aktyvusis gerumas paverèiamas moraliniu blo-
Iðvados
Nietzsche pasitelkdamas ið gamtos mokslø per-
imtà genealogijos terminà, tarësi skelbiàs naujà eti-
kos mokslà. Jis pagrástai suabejojo pirmapradþiu
moralës „duotumu“ ir veikale Apie moralës genea-
logijà pradëjo ið esmës aiðkintis moralës kilmæ, sa-
vo dëmesá sutelkdamas á pamatiniø etikos kategori-
jø gëris ir blogis istorinës raidos tyrinëjimà. Ávairiais
aspektais analizuodamas gërio ir blogio istoriná taps-
mà, Nietzsche atsiremia á kertiná valios galiai prin-
cipà. Kiekvienas gyvenime aptinkamas reiðkinys jo
ásitikinimu kyla ið valios galiai (genealogiðkai), ku-
rio konkretûs pasireiðkimai skiriasi pagal jëgø ak-
tyviosios ir reaktyviosios tipus. Ðiø jëgø tarpusavio
kova iðkyla kaip gërio ir blogio istorinës kilmës bei
visø moralës kategorijø tradicinio vertinimo paaið-
kinimas.
Taigi klasikinëje Vakarø etikoje nusistojusiai gë-
ris / blogis vertybinei prieðstatai prieðprieðina kità ver-
62
The Moral Genealogy: Friedrich Nietzsche
giu, o reaktyvusis prastumas ávertinamas kaip mo-
ralinis gëris. Ásitvirtinæs istorijoje gëris tampa neat-
siejamas nuo nusiþeminimo, pritarimo, savæs ver-
tës sumenkinimo. O Nietzsche’s skelbiamas geru-
mas sutelpa galybëje, valdþioje, valioje valdyti, o tas,
kas yra silpna, jam tampa prastumu. Tas þmogus,
kurá prastuomenë laikë geru, kilmingiesiems kaip
tik këlë baimæ ir nerimà, nes visada bûdavo kupinas
liûdesio, apatiðkumo.
Nietzsche konstatuoja, jog átvirtindama savo ver-
tybinæ opozicijà gëris / blogis ásivyrauja dvasininkø
tauta, kuri yra kupina neapykantos, melo, silpnu-
mo. Ji iðstumia aristokratiná, ponø moralës pagei-
daujamà, stiprø, sveikà, vitaliðkà gyvenimà. Tai re-
aktyviø jëgø skverbimosi, paplitimo ir pergalës prieð
natûralià vertybiø hierarchijà ir kultûrà epocha. Jø
moralë - tai silpnøjø moralë, reaktyviø jëgø iðraið-
ka, viso stipraus ir kelianèio pavojø aktyvumo prieð-
prieða. Visa reaktyvioji kultûra nusigræþia nuo gy-
venimo tikrovës ir bûties. Taip pasaulyje ásigali re-
aktyviøjø jëgø dominavimas: tvirto gyvenimo prieð-
pastatymas pasyvumui, aktyvumo neigimas, suta-
patinimas su blogiu. Ðiø jëgø ásigalëjimas ir kova su
aktyviomis jëgomis, anot Nietzsche’s, yra visø mo-
ralës kategorijø ir paèio gërio ir blogio ásigalëjusio
vertinimo paaiðkinimas.
Taigi vertybiniø sprendiniø gëris ir blogis genealo-
ginë analizë yra istorinis moraliniø fenomenø perin-
terpretavimas, atveriantis perspektyvà paþvelgti Ana-
pus gërio ir blogio. Tai Nietzsche’s raginimas sugráþti
prie pradiniø vertinamøjø mûsø gërio ir blogio veiks-
mø, kai pasaulyje vieðpatavo graikø kilmingieji.
tybinæ perskyrà, kuri kyla ið kokybiðkai vyraujanèiø
jëgø skirtumo, tokia yra gera / prasta vertybinë per-
skyra. Ið èia Nietzsche’s moralës genealogijoje plau-
kia du pagrindiniai vertinimo bûdai, arba moralës:
pirmoji – pirmykðtë, aristokratiðka riteriø moralë,
kuri tai, kas trykðta jëga bei stiprybe, laiko geru, o tai,
kas silpna, – prastu. Antroji – tai ið pavergtøjø, trokð-
tanèiø valdþios, ið pavydo kupino ressentiment iðau-
ganti vergø moralë, kuri silpnà ima vertinti kaip gërá,
o stiprø laiko blogiu. Nietzsche konstatuoja, jog ási-
galëjusi gërio / blogio perskyra þymi krikðèioniðkos
moralës, kurioje reaktyvios jëgos laimi prieð aktyvià-
Vaida ASAKAVIÈIÛTË
sias, pergalæ pasaulio istorijoje. Nietzsche savo eti-
koje patetiðkai kvieèia þmogø kurti, tobulëti. Valia
galiai – tai savæs sukûrimo galia. Todël reikia atsisa-
kyti visø vyraujanèiø principø ir “primetamø “mora-
liniø sàvokø, kurios yra nukreiptos prieð valios lais-
væ ir silpnina þmogaus kûrybinæ galià.
þ m o g u s i r þ o d i s
Literatûra
Baranova J. (1999). Friedricho Nietzsche‘s „Valia galiai“:
nuo gyvenimo filosofijos iki postmodernizmo //
Kultûros barai. Nr. 8–10.
Baranova J. (1999). Trys Platono apvertimai:
Friedrichas Nietzsche, Martinas Heideggeris,
Jacgues Derrida // Þmogus ir þodis. Nr. 4.
Deleuze G. (1994). Nietzsche and Philosophy. London,
New York, Columbia University Press.
Deleuze G. (1988). Active and Reactive. The New
Nietzsche // Ed. By Alison B.D. London, The MIT
Press.
Danto A.C. (1965). Nietzsche as Philosopher. New York,
Columbia University Press.
Foucault M. (1984). Nietzsche, Genealogy, History // The
Foucault Reader. – New York, Columbia
University Press.
Heidegeris M. (1992). Nyèës þodis „Dievas mirë“ //
Heidegeris M. Rinktiniai raðtai. Vilnius, Mintis.
Kaufman W. (1974). Nietzsche, Philosopher, Psychologist,
Antichrist. Princenton, Princenton University
Press.
2 0 0 5 I V
filosofiniai tyrinëjimai
Mickevièius A. (1996). F.Nietzsche‘s moralës genealogijos
samprata // Nietzsche F. Apie moralës
genealogijà.Vilnius, Pradai.
Nigg W. (2002). Friedrich Nietzsche – regëtojas,
pranaðas, ðventasis.Vilnius, Tyto Alba.
Nietzsche F. (1991) Anapus gërio ir blogio // Rinktiniai
raðtai. Vilnius, Mintis.
Nietzsche F. (1996). Apie moralës genealogijà. Vilnius,
Pradai.
Nietzsche F. (1991). Stabø saulëlydis // Rinktiniai raðtai.
Vilnius, Mintis.
Nietzsche F. (1991). Ðtai taip Zaratustra kalbëjo //
Rinktiniai raðtai.Vilnius, Mintis.
Vaitkevièiûtë V. (1999). Tarptautiniø þodþiø þodynas.
Vilnius, Þodynas.
Äåëëç Æ. (1997). Íèöùå.Ïåòåðáóðã, Àõèîìà.
ßñïåðñ Ê. (1994). Íèöøå u xðèñòèàíñòâî.
Ìîñêâà, Ìåäèóì.
ISNN 1392-8600
63