Andrius – tai veiklos mogus, niekados nenuilstantis, kaskart griebiasi naujos veiklos, ieko naujų

nuotykių. Tačiau is veikėjas yra praktiko proto. Jis siekia iniciatyvos, kupinas naujų sumanymų.
Deja, jo veikla niekados neatnea mogikumo vaisių. I tėvo Andrius paveldėjo nuomią sielą,
polinkį į prievartą, smurtą. Jam patinka kitus valdyti, aplinkiniams įsakinėti. Dramos pradioje
Andrius tik fantazuoja apie vagystes, mogudystes ar iprievartavimus, tačiau i io veikėjo
charakterio jaučiama, kad veikėjas yra linkęs į sadizmą ir gali realizuoti savo sumanymus.
Andrius pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot Andriaus, neleidia jaunimui įgyvendinti savo
tikslų. is veikėjas neturi jokių idealų, ir Beatričės pranaystė, kad Andrius gali prieiti tokią ribą,
kurią perengęs nieko nesupras, isipildo. Uvus Beatričei, Lukas paklausia: Ar mus suaudys?, o
Andrius ramiai atsako: U ką?. Andrius neturi dvasinio gyvenimo. Jis uaugęs be religijos, be
kultūros, tradicijos, idealų.

Visa tai Julius savyje sukaupęs. Gyvenimas Juliui – tai beprotnamis, kur monės maitinami
viltimi kaip pupomis. Jo manymu, pasaulis neturi ateities, prasmės: Kartą gimęs, pirmiausia
apsiprask su neteisybe. Susigyvenk su ja. Tai būtina! O tu nori kovoti? Kovai reikia entuziazmą
keliančių idėjų. Kitaip tariant – baisiai didelio ir graaus melo. Julius jaučia savo egzistencijos
tragizmą. Jo pastangos viską suprasti, isiaikinti daro jo gyvenimą gyvesnį ir spalvingesnį. Jis
atkakliai siekia Betos meilės, galvoja apie darbą, meilę, eimą, nori auginti vaikus, ir tik Beatričė
priverčia jį dar kakuo tikėti: A susimąsčiau. Pradėjau galvoti, kad a – mogaus parodija, kad reikia
būti kitokiam…. Dramos pabaigoje vienintelis Julius skuba paskui bėgančią nusižudyti Beatričę.
Jis supranta, ką reikia Beatričės auka ir koks beviltikas jo gyvenimas, nuopuolis.

Lukas – visuomenės padugnių atstovas. Jis stipriausiai myli Betą, nes gyvenime daugiau nieko
neturi. Neturi eimos, tikrų draugų, kurie galėtų itraukti jį i jo paties isikastos duobės: Be tavęs
tutuma, bedugnė! Dėl ko gyventi? Dėl ko mirti? Dėl ko?.. Tačiau net inodamas. kad Beatričė jo
nemyli, jis egoistikai tvirtina, kad Beatričė turi apsiprasti su ta mintimi, jog ji priklauso tik jam
vienam, ir todėl Lukas atkakliai gina ją nuo savo draugų.

Beatričės charakteryje sudėta visa, kas grau: ir tiesos siekimas, ir pasiaukojimas, ir nuoirdumas.
Beatričė – gatvės vaikas, be eimos. Į savo draugus ji panai tiek socialine padėtimi, tiek savo
amiumi, pomėgiais, elgesiu. Ji kartu su savo draugais groja, aistringai oka, įsivelia į mutynes su
Zina, savo dienoratyje atskleidia erotinius konpleksus. Beatričė jaučiasi sava tiel katile, tiek
gatvėje, tiek Juliaus ar Andriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėj tarp vaikų ar tėvų aplinkoje,
tiek psichiatrinėje ligoninėje ji ilieka nepaliesta blogio. Beatričė nuolatos gelbsti savo draugus,
nori juos atversti į doros kelią. ji usispyrusiai adina Andriaus tėvą prokurorą, kad is suprastų, prie
kokios bedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąina ir Juliaus tėvą, paskendusį
mokslinėse teorijose ir praradusį sąinės balsą. Sudauiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada
priverčia filosofą apsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, imesto į gatvę, ar nerealizuotų idėjų.
Beatričė savo skaistumu, ventomis idėjomis siekia igelbėti iuos tris jaunuolius, skęstančius purvo
duobėje.