Dantė (1265 – 1321) .

„Dieviškoji komedija“
Dantė - italų poetas, prozininkas, moralės filosofas ir
politinis mąstytojas.
Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Jo
tikrasis vardas – Durantė, kurį jis sutrumpino į Dantę ir padarė
savo literatūriniu slapyvardžiu.
Dantė buvo gerai susipažinęs su klasikiniais antikos kūriniais.
Be to, nors tai ir nebuvo įprasta už dvasininkų luomo ribų, jis
puikiai išmanė scholastinę filosofiją ir teologiją. Vis dėlto
nėra išlikę daug duomenų apie Dantės išsilavinimą. 
Dantės palikimas apima ne tik poeziją, bet ir teorinius
veikalus apie retoriką, moralės filosofiją ir politinę filosofiją.
Pirmas reikšmingas Dantės kūrinys – 31 eilėraščių knyga
„Naujas gyvenimas“, parašyta dar Florencijoje. Tai meilės lyrika, dedikuota Dantės
gyvenimo meilei Beatričei. Poetas „Naujajame“ gyvenime meilę Beatričei palygina
su meile Dievui.
„Dieviškoji komedija“ – tai poema, kurią Dantė pradėjo rašyti 1308
metais, o baigė – 1321 metais, prieš pat autoriaus mirtį. Kūrinį sudaro trys dalys:
1 dalis – „Pragaras“
2 dalis – „ Skaistykla
3 dalis – „ Rojus“
Kiekvieną dalį sudaro 33 giesmės, dar poemoje yra prologas (viena
papildoma giesmė). „Dieviškosios komedijos“ istorija prasideda tuo, kad Dantė
tamsiame miške sutinka poetą Vergilijų, kuris palydi Dantę į pragarą ir tampa jo
vadovu kelionėje po pomirtinį pasaulį pragare ir skaistykloje. Vergilijus simbolizuoja
žmogiškąją išmintį, kuri gali atvesti tik iki rojaus slenksčio. Rojuje Dantę pasitinka
kita vadovė, jo jaunystės meilė Beatričė, kuri simbolizuoja dieviškąją išmintį. Epinis
pasakojimas baigiasi tuo, kad Dantė regi Dievo didybės viziją. Kelionės metu poetas
bendrauja su įvairių žmonių sielomis. Kai kuriuos iš šių žmonių jis pažinojo
asmeniškai, o kiti yra istorinės ar mitinės figūros. Poemos pasakojimą didžiąja dalimi
sudaro istorijos, kurias papasakojo Dantės kelyje sutiktos sielos.
 Dantė „Dieviškosios komedijos“ pasaulyje taip pat sutinka ir pagoniškų
mitinių būtybių bei dievų, kūrinyje persipina krikščioniška teologija
ir pagoniška antikinė mitologija. Poema parašyta tercinomis – trijų eilučių
posmais.
Ši poema laikoma italų literatūros šedevru ir vienu
svarbiausių viduramžių Europos grožinės literatūros kūrinių.
 „Dieviškoji komedija:
Pragaras
PIRMOJI GIESM Ė
Per vidurį gyvenimo kelionės,
aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,
ir pamečiau aš tiesų kelią.

Žmonės, kas apsakytų, ką tada patyriau!

Kokia juoda giria, pritvinkus siaubo,
į šunkelius lig kaklo pasinėriau!

Gal net geriau patirti mirtį kraupią;

bet dėl šviesos, kurią esu suradęs,
papasakot geidžiu kas susikaupę.

Kai mano kūnas vėl atgavo galią,

lipau aukštyn, ir buvo mano ramstis
tuščia atšlaitė, truputėlis valios.

O iš aukštai, kur lankstas vijo lankstą,

išrietus liauną kūn ą šoko lūšis,
išmarginta ir išpuošta iš anksto;

užtvėrus mano kelią ėmė suktis,

ir aš, ant atskardžio stataus sustojęs,
maniau jau leistis iš vidaus palūžęs.

O valandos ankstyvos, malonioji

žvaigždes saulužė vedėsi per dangų,
lyg pirmąsyk, lyg gilioje senovėj,
kai meilė dieviškoji tiesė ranką;
ta valanda, ta proga įtikėjęs,
jaučiau, kaip kraujas gyslose atanka.

Raštuotas kailis to žvėries žėrėjo;

po to širdis ir vėl paliovė plakus,
kai liūtas, karčiais pašiauštais nuo vėjo,

tiesiog užstojo taką mano kojoms,

riaumojo pilnas tūžmo, išdidėjęs,
tam rūsty, regis, dangūs mireliojo.

Su juo klastūnė vilkė, net virpėjo

jos povyza, pritvinkusi gašlybės;
per ją ne vienas elgetom išėjo.

Plieniniai gniaužtai gerklę man sužnybo,

pikta pagieža iš akių jai sklido,
– tada buvau kaip kokioje aukštybėj.

Kada į slėnį jau buvau įslinkęs,

tasai vyriškis prieš mane išnėrė,
kuris ilgai vaizduotėje man smilko.

Kai dykumos paveikslą š į atvėrė,

„Pasigailėk! – išleidau garsą duslų.
– Tu gyvas, ar eini iš ten, kur vėlės?"

„Buvau, bet gyvas aš daugiau nebūsiu,

vedu aš savo kilmę iš lombardų,
ir Mantuja gimtinė buvo mūsų .

Glaudžiausi Romoj, ūksmėje Augusto,

Tuomet tautiečiai mano dar tikėjo
Išpuikusiais pagoniškais dievais.

Buvau poetas, žygius Enėjo

Išgarsinau ir apsakiau, kaip jis
Iš Trojos miesto degančio išėjo.

Bet kam žengi į požemio sritis?

Kodėl nekopi tu į kalną šitą,
Kuris yra visų žmonių viltis?“

„Vadinasi, Vergilijus esi tu? –

Akis nudelbęs, jam tariau droviai, -
Šaltini džiaugsmo neapsakyto.

Didingoje tavų eilių srovėj

Poetai semiasi jėgų iš seno.
Argi ne tu jiems pavyzdį davei,

Geriausias, mylimiausias dainiau mano, -

Argi ne iš tavęs lig šios dienos
Aš mokausi garbingo žodžio meno?

Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos

Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs...
Meldžiu tave, apgink mane nuo jos.“

„Tau patariu dabar klausyt manęs:

Aš būsiu tavo kelrodžiu – tu eisi
Su manim į požemio gelmes.

Tu į skausmų buveinę nusileisi,

Kur rauda ir maldauja sau mirties
Daugybę dvasių, mirusių kadaise.“
Klausimai
1. Poemos žmogus leidžiasi į pragarą, nes trokšta pažinti žmogaus klaidas –
nuodėmes. Raskite ir kitą kelionės tikslo užuominą, nusakytą apšviesto
kalno vaizdiniu. Jis leidžiasi į pragarą, kad surastų gerio.. Apšviestas kalnas -
2. Kokia giesmės pradžios nuotaika. Apibūdinkite simbolinę miško erdvės
prasmę. – Pradžioje nuotaika tikrai nėra džiaugsminga nuotaika niūri. Miško
erdvės simbolizuoja jo pasklidimą gyvenime.
3. Kokias žmonių ydas simbolizuoja lapė, lūšis ir vilkas? Pasinaudokite
internetu arba skaidrių medžiaga.
Lūšis - simbolizuodavo kraugeriškumą, nesitaikstymą su priešais,
godumą, aistras.
Lapė - gudrumą ir suktybių.
Vilkas - piktas, plėšrus ir šaltakraujis
4. Paaiškinkite, kodėl Vergilijus, siųstas Beatričės, išgelbsti poetą nuo žvėrių,
o vėliau tampa kelionės po pragarą vedliu? Nes Dantė gerbia Vergilijų kaip
garsų poetą. Jis troško pažinti žmogaus klaidas - nuodėmes