Keturios naujos apysakos

ir apsakymas

Alma [ittera
Bendras Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
bei leidyklos „Alma littera“projektas.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo
įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose,
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-3859-5
©Algimantas Čekuolis, 2019
© Leidykla „Alma littera“, 2019
 1. Pirmoji kelionė / 6
2. Anselmo Kuntaplio nuotykiai / 36
3. Milijonas eurų / 92
4. Melo akademija / 128
5. Sekmadienis Kuboje / 154
1944-ųjų pavasaris Lietuvoje buvo grėsmingas.
Rytuose pradėjo dundėti dar žiemos pabaigoje. Bet nebu­
vo galima suprasti, kur tas dundesys slankioja ir į kur krypsta.
Gal tai sovietų aviacija bombarduoja vokiečių užnugarį?
Bandyti ką nors sužinoti iš radijo buvo tuščias dalykas.
Maskva lietuviškai kartojo kelias savaites iš eilės, kad nuož­
mios kovos vyksta Minsko „prieigose“, „tuoj pasimatysime
Vilniuje“, Londonas daugmaž kartojo Maskvą, vokiečiai vis
„trumpino fronto liniją“.
Radijo imtuvas buvo paslėptas bulvių rūsyje po senais
maišais. Už radijo klausymąsi vokiečiai skelbė mirties baus­
mę. Algio namiškiai eidami pasiklausyti uždarydavo visas
duris ir langus. Ir būtinai eidavo visa šeima.
Algio tėvas buvo mokyklos vedėjas, motina - mokytoja.
Jų butas buvo mokykloje. Mūrinėje, didžiausiame ir moder­
niausiame pastate valsčiuje. Vienoje iš tų, kuriuos Smetonos
vyriausybė spėjo pastatyti. Turėjo net vandentiekį. Vandenį
reikėdavo pripumpuoti rankiniu siurbliu. Užkaitinti vandenį
voniai tekdavo patiems. Sargai pakapodavo malkų.

7 Pirmoji kelionė
 Viršaitis apėjo visus miestelio gyventojus ir perdavė vo­
kiečių įsakymą nedeginti žiburių naktį ar vakare. Turbūt
tam, kad nebūtų matyti, kur pliekti. Nors Vilnius buvo už
penkiasdešimties kilometrų, vokiečiai, sakė viršaitis, šaudys į
langus ir į bet kokį žiburį.
Miestelyje vyravo gūdus laukimas. Visi suprato, kad rusai
grįžta. Tačiau kokie jie dabar? Ar vėl suiminės, trems moteris
ir vaikus kaip 1941-aisiais? Taip ir nebuvo iki galo aišku, už ką
baudžiama trėmimais. Net ir caro laikais, o dauguma juos dar
prisiminė, šito nebuvo.
Bažnyčia surengė savaitę trukusias misijas. į vidų prasi­
brauti būdavo sunku, šventorius iš abiejų pusių irgi pilnas
žmonių. Jauni kunigai, atvažiavę iš Kaišiadorių vyskupijos, sa­
kė pamokslus. Ragino atgailauti už nuodėmes, ruoštis mirčiai.
Algis irgi stovėjo su visais šventoriuje. Kelis kartus, kai vi­
si apsipildavo ašaromis, kūkčiodamas raudojo ir jis.
Atėjus nakčiai Algio tėvai ir visi trys sūnūs stovėjo prie
langų antrame mokyklos aukšte ir užgniaužę kvapą stebėjo,
kaip naikinamas Vilnius.
Jis buvo už kokių penkiasdešimties kilometrų ir žemiau
negu Širvintos. Buvo matyti, tik reikėjo atspėti, kas matosi.
Nebuvo muzikos nei kitų garsų, tik įvairūs žiburiai. Kurčne­
bylių teatras žiūrint iš paskutinės eilės.
Pirmiausia atskrisdavo žvalgybiniai lėktuvai. Būdavo
nematomi, kol nepakliūdavo į zenitinių prožektorių šviesų
juostą. Tuoj pat susikryžiuodavo antras ir trečias šviesos stul­
pai ir aplink atsirasdavo sprogimų gniužuliukų. Žvalgybiniai
stengdavosi ištrūkti. Toks jų uždavinys: išsiaiškinti, kiek ir
kur yra priešlėktuvinių patrankų ir prožektorių, aiškino tė­
vas. Retsykiais ir žvalgybinis plyksteldavo baltai oranžine
liepsna ir smigdavo žemėn kaip krentanti žvaigždė. Ką darė
rusų lakūnas, suspėjo iššokti ar ne, nebūdavo matyti. Spek­
taklis vykdavo tamsoje.

8
 Maždaug už pusvalandžio atskrisdavo rimti svečiai -
bombonešiai, ir dangus virš Vilniaus staiga nutviksdavo po
šimtų sprogimų. Vadinasi, ne į visus žvalgybinius vokiečiai
šaudė. Kantriai laukdavo. Bombonešiai paleisdavo parašiuti­
nes šviesas. Jos nušviesdavo visa aplinkui taip gerai, kad Vil­
nius būdavo kaip ant delno, o bombonešiai - tamsoje, virš tų
lempų. Įniršę ir apakinti zenitininkai dabar turėdavo steng­
tis tas lempas numušti. Visa tai vykdavo žaibo greitumu. Na,
kiekgi laiko reikia dvimotoriam bombonešiui perskristi Vil­
nių nuo vieno krašto iki kito? Tačiau žiūrint iš toliau atrody­
davo, kad viskas ten vyksta lėtai kaip per miegus.
Tik retsykiais tamsiame danguje, virš lėtai žemyn sklen­
džiančių lempų, užsidegdavo geltonai oranžinis žiburiukas.
Tai degdavo bombonešis. Porą sekundžių jis dar slinkdavo
horizontaliai, paskui pakrypdavo žemyn, tada staigiai ir be
garso smigdavo į žemę. Vadinasi, į jį pataikė zenitinis svie­
dinys. Turbūt ne naktinis naikintuvas, nes vokiečiai tokių
turėjo mažai, o sovietai daug. Amerika siuntė vieną laivų ka­
ravaną po kito su lėktuvais, sunkvežimiais, benzinu, paraku,
penicilinu, kuris buvo visiška naujovė, konservais, tarp jų ir
garsiuoju kiaulienos troškiniu tušonka, apskaičiuotu po vie­
ną skardinę kiekvienam fronto kareiviui per dieną. Ir dar ke­
lis tūkstančius būtinų kitų reikmenų.
Vilnius buvo svarbus geležinkelių mazgas. Sovietai su­
prato, kad sunaikinę sankryžą paliktų vokiečių kariuomenę
be tiekimo. Sutelkė didumą savo bombonešių paėmę iš kitų
frontų. Vyriausiuoju šturmanu paskyrė poliarinėse ekspedi­
cijose išgarsėjusį šturmaną, per karą tapusį pulkininku. Jis
kruopščiai viską apskaičiavo. Bet radijo komandą mesti bom­
bas davė puse sekundės per vėlai. Eskadrilės jau buvo praskri-
dusios stotis. Visos bombos žiupsniais krito ant senamiesčio.
Vokiečiai anksčiau ten buvo įrengę žydų getą. Jo gyventojai
prieš dvi dienas buvo išvežti į Panerių mišką ir sušaudyti.

9 Pirmoji kelionė
Sovietų aviacija sugriovė tik vieną vaizdingiausių architektū­
rinių paminklų Lietuvoje.
Širvintose frontas buvo girdėti visą laiką. Riaumojimas
netilo dieną naktį. Bet niekas nieko nedarė. Nes padaryti nie­
ko nebuvo galima. Veikė mokyklos, išskyrus mūrinę dviaukš­
tę čerpių stogu, kurios vedėju buvo Algio tėvas. Atvažiavo
visureigis su vokiečių karininkais, apžiūrėjo ir pasakė, kad
pastatas jiems patinka.

Algis buvo nenuorama ir visada stengdavosi ką nors iš­

krėsti. Gal todėl, kad aplinka buvo lenkiška. Mokytojų vaikas
manė, kad jis turi pirmauti.
Progimnazijoje, buvusiame dvare, buvo didoka salė, tur­
būt pokyliams. Per didžiąją pertrauką gimnazistai joje vaikš­
čiodavo ratu, kaip buvo įprasta Lietuvos mokyklose. Salėje
ant sienos kabėjo Hitlerio portretas. Per Vasario 16-ąją Algis
nubėgo prie krosnies - sargas ten laikė savo įnagius, - čiupo
žarsteklį ir nukabino portretą. Vaikai nuščiuvo.
Širvintose vokiečių okupacija („išvadavimas“) buvojau tre­
čioji valdžia per trumpą laiką. Visi žinojo, kad vadų portretai ir
šūkiai - neliečiami. Prišokęs mokytojas išplėšė Algiui iš rankų
portretą ir nunešė direktoriui. Algis tuoj buvo ten pakviestas.
Pas direktorių mokinius vesdavo tik ypatingais atvejais.
- Susirink savo popierius ir marš! Esi išmestas! Drožk
namo!
Direktorius mikčiojo. Jo veidas buvo raudonas. Atvejis
nebuvo paprastas. Vienos mokyklos vadovas išmeta kitos
mokyklos vadovo sūnų.
Tėvui ir motinai jau buvo pranešta.
- Supranti, ką padarei? Per tave progimnaziją gali uždary­
ti. Gal ir sudeginti. Matai, kiek vokiečių mieste? Jiems reikia

10
tik priežasties. Vilniuje net universitetą uždarė, nors studen­
tai nieko antivokiško nepadarė.
Motina jau krovė lagaminėlį. Jos sūnui gresia mirtinas pa­
vojus. Už mažesnes išdaigas vokiečiai nušaudavo žmogų.
Išėjo su Algiu į plentą, „pabalsavo“ pakėlusi ranką.
Sustojo trofėjinis rusų gamybos sunkvežimiukas polutor-
ka. Vairuotojas buvo vienas, uniformuotas vokietis, bet kaž­
koks apsmurgęs. Motina užmokėjo laikraščiu užkimštu pus­
litriu naminės. Paėmė.
Iš kitų - nes tuoj pat atsirado dar keli norintieji važiuoti
į Vilnių - ėmė kiaušiniais, kitas davė bryzą lašinių. Vokietis
nesiraukė. Galbūt specialiai važinėjo. Sunkvežimiukas buvo
varomas malkomis. Algis tokį matė pirmą kartą.
Greta vairuotojo kabinos riogsojo aukštas ir storas juodas
cilindras. Kėbule - keli maišai medienos kubelių. Kiek pa­
važiavęs vairuotojas sustodavo, įšokdavo į kėbulą ir pradaręs
dangtį sumesdavo į cilindrą pusmaišį malkų. Nuo cilindro
sklido degančios medienos kvapas.
Sustodavo ir prieš didesnę kalvą kelyje. Keleiviams liep­
davo išlipti ir stumti polutorką.
Algiui buvo tik dvylika, bet ir jam buvo aišku, kad spėlio­
ti apie ateitį nėra prasmės. Jeigu su vokiečių sunkvežimiais
šitaip, tai netrukus ir tankistai prieš eidami į mūšį turės pri­
sipjauti malkų.

Vilniuje gyveno mamos sesuo teta Kazė. Jos vyras Lietu­

vos kariuomenėje buvo majoras. Vokiečiams užpuolus Sovie­
tų Sąjungą, jis atsisakė su tankečių batalionu, kuriam vado­
vavo, trauktis į Rytus ir buvo nušautas.
Algį nuvedė į Vytauto Didžiojo lietuvišką gimnaziją. Buvo
sutarta, kad jis laikys eksternu egzaminus už trečią gimnazi­

11 Pirmoji kelionė
jos klasę, gaus pažymėjimą ir eis į ketvirtą klasę kurioje nors
Vilniaus gimnazijoje.
Algis matė, kad egzaminatorius jo rašinį laisva tema paro­
dė kitam mokytojui. Abu priėjo prie motinos ir paklausė, ar
toji nenorėtų, kad sūnus gautų pažymėjimą už ketvirtą klasę
ir galėtų stoti į penktą. Motina, pati mokytoja, atsakė, kad jis
ir taip nuėjo į mokyklą dvejais metais anksčiau, nei priklauso.
- Tegul mokosi nuosekliai. Ypač matematiką.
Važiuojant atgal, judėjimas plentu Vilnius-Ukmergė buvo
didesnis. Dabar vokiečiai ėjo pėsčiomis. Pažiūrėti atrodė tvar­
kingi. Šalmas, ginklas, jaunatviškai paraitotos rankovės, skardi­
nis dujokaukės cilindras tabaluoja. Nė karto tie cilindrai nebu­
vo atidaryti. Dujokaukės nebuvo panaudotos visus penkerius
karo metus. Bet statutas reikalavo nešiotis, tai kareiviai ir ne­
šiodavosi. Per karštį, šaltį, atakuodami ar bėgdami nuo priešo.
Ėjo jie abiem kelio pusėmis ir stengdavosi neatsidurti ar­
ti vienas kito. Nes rusų lėktuvai skrisdavo žemai ieškodami,
kur tirščiau vokiečių. Pavienių negaudydavo.
Tie kareiviai matė tiek lavonų ir gaisrų, tiek pakartų basa-
kojų, tiek kartų bėgiojo pirmyn atgal nežinodami kodėl, kad
jų veidai atrodė bereikšmiai. Kaip ateivių iš kosmoso.
Širvintose nebuvo jokios valdžios, kaip ir visoje Lietuvoje.
Retas atvejis. To chaoso liudininkų mažai. Vieni išdundėjo į
Vakarus, kiti į Rytus arba į kapus. Apie nukabintą Hitlerio
portretą niekas jau neprisiminė.
Plentu vienas paskui kitą riedėjo vežimai. Visi panašūs.
Arklys, kaimiškos vežėčios, minkšta manta, vaikai. Civilis vy­
ras, šautuvas rankose, visada žingsniuodavo greta.
Tai iš Vilniaus traukėsi Lietuvos administracija, kiek jos
buvo, ir kai kurie intelektualai. Netrukus jie taps DP. Ilgai
bus DP, dipukai bus net ir jų vaikai. Atžnybtas stambus lietu­
vių tautos gabalas.

12
 Iš pakelės miškelių kartais pašaudydavo sovietiniai parti­
zanai. Moterys vežimuose užguldavo vaikus, vyrai priklaupę,
kaip buvo išmokyti šaulių būriuose, šaudydavo j mišką. At­
lėkdavo vokiečių motociklininkai su kulkosvaidžiais ant rė­
mo. Pabėgėlių kolonos apsauga. Patratindavo miškelių kryp­
timi, ir viskas nurimdavo.
Ne pirmos jaunystės arkliai, Vilnijos ūkininkų išmainyti į
baldus, žingsniavo melancholiškai. Jie buvo įpratę prie šūvių
ir į žmonių kvailystes nekreipė dėmesio.
Mokykla buvo užimta. Tik buto, kuriame gyveno Algio
šeima, vokiečiai nelietė. Buvo vien karininkai. Į koridorius ir
abi sales sunešė stalus, ant kiekvieno - po iškabėlę su dalinio
pavadinimu arba karinės specialybės numeriu.
Kiemas buvo pilnas vokiečių kariškių, ieškančių savo da­
linių. Iš kur jie atsirasdavo, neaišku. Tarsi iš žemių išdygdavo.
Juos registruodavo ir nurodydavo, kur eiti, arba sodindavo į
sunkvežimius. Lauko virtuvėje duodavo ko nors pavalgyti.
Ordnung (tvarka) net ir traukiantis.
Tarp besibūriuojančiųjų Algis pamatė jūrininką. Skyrėsi
iš kitų ne tik mėlyna uniforma. Buvo labai aukštas, be kepu­
rės, basas ir atrodė truputį trenktas. Basas buvo turbūt todėl,
kad jo pėdos buvo milžiniškos. Negalėjo rasti savo dydžio ba­
tų. Vaikščiojo krypuodamas kaip antis.
Algis priėjo. Jau truputį švebeldžiavo vokiškai. Paklausė,
iš kur anas.
Jūrininkas nenustebo, kad pafrontėje, tarp išblaškytųjų,
yra vaikinukas ir dar kalba vokiškai. Kare visko būna.
- Aus Riga, - atsakė.
Toli ėjo pėsčias.
Algis buvo prisiskaitęs nuotykių romanų. Norėjo paklaus­
ti, kas jam nutiko. Ar jo laivas paskendo? O kaip jis išsigelbė­
jo? Kaip batus pametė. Bet pritrūko žodžių.

13 Pirmoji kelionė
 Tie vokiečiai dingo naktį.
Po jų mokykloje sustojo estų, vilkinčių vokiška uniforma,
dalinys. Iš jų Algis išmoko vieną žodį: kurrat. Iš to, kaip buvo
tariamas, spėjo, kad turbūt reiškia „velnias“.
Estams išvažiavus, įsikūrė lietuviški „plechavičiukai“.
Algis susirado dar du bendraamžius bendraminčius. Pa­
rašė prašymą priimti į Lietuvos gynėjų kariuomenę, padėjo
tris parašus. „Kulka vienodai nukauna priešą, ar bus paleista
senolio, ar paauglio“, pacitavo kažkieno žodžius.
Leitenantas paėmė prašymą, šyptelėjo ir dingo.
Po pietų tėvas pasišaukė Algį.
- Dėl tos kulkos rašai teisingai. Vienodai muša. Bet karas
visai kitoks dalykas, - tėvas kalbėjo ramiai ir rimtai, kaip su su­
augusiu. - Karas - tai ne šaudymas į taikinį. Tenka nubėgti pen­
kis ar penkiolika kilometrų. Būna ir penkiasdešimt. Kare reikia
mokėti maskuotis. Priešas tą irgi moka, jis stengiasi tave pama­
tyti ir nušauti. Palauk truputį. Galbūt šis karas ne paskutinis.
Širvintose pasirodė dar vienas vokiečių karininkas. Feld-
grau pėstininko milo uniforma, majoro žvaigždutė, bet be ge­
ležinio kryžiaus ar jo juostelės. Neįprasta vokiečių karininkui.
Užėmė namą su gonkomis, gėlių klombomis ir sodu. Šei­
mininkai išėję, bet kas dieną ateidavo moteriškė tvarkyti ir
paruošti pietų.
Su juo buvo ponia Liucija, Lietuvos kariuomenės kapito­
no žmona. 1941-ųjų birželio 23 dieną kapitonas su savo kuopa
buvo Pabradėje. Gavo įsakymą susodinti kuopos vyrus į sun­
kvežimius ir kartu su jais vykti į Mogiliovą.
Po to apie jį nieko nebuvo girdėt.
Poniai Liucijai buvo kiek daugiau nei trisdešimt. Dažyta
blondinė. Atsivežė du didelius lagaminus drabužių. Širvintų
moterys nuo pirmos dienos persisunkė jai neapykanta. Nes
ji buvo kaip tulpė kopūstų lauke. Šnabždėjo, kad majorą ji

14
pasigavo Rytų Ukrainoje. Kaip ji ten atsidūrė, ką darė? Mote­
riškėms buvo labai įdomu, bet nedrįso jos klausti.
Ponia Liucija pasakė, kaip reikia kreiptis į majorą. Būtinai
vokiškai ir su titulu: Oberst Rudolf Grafvon Morgentaus.
Ji sužinojo, kur miestelyje yra tikra vonia, ir pasakė, kad
ateis dukart per savaitę. Vonia buvo tik mokyklos vedėjo bu­
te. Algis turėdavo paskaidyti malkučių.
Po vonios ponia Liucija susisukdavo plaukus į kuodą,
atsisėsdavo salone į minkštą fotelį ir pakviesdavo šeiminin­
kę - Algio motiną - išgerti su ja Ceilono arbatos su daniškais
sausainiais.
Pamokas Algis ruošdavo, nors į progimnaziją nėjo. Rei­
kėdavo vadovėliuose surasti, kas po ko eina. Durys į saloną
būdavo privertos. Algis girdėdavo beveik viską, jeigu jos ne­
pradėdavo šnibždėtis.
Atsakydama į klausimą, ką grafas veikia Širvintose, ponia
Liucija gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Turi radijo telefoną. Bet skambino tik vieną
kartą. Nežinau kam.
Grafas galėjo būti iš sąmokslininkų prieš Hitlerį. Geriau­
sia vieta slėptis - pafrontė.
Naktį iš mokyklos išvažiavo paskutinieji. Abu sargai per
pusdienį viską iššlavė.
Ponia Liucija ir grafas išvažiavo neatsisveikinę.
Plentas tapo tuščias.
Miestelis nutilo.

Algis pamatė kažkokį sujudimą pašto kieme. Tuoj pat

nuėjo.
Būriavosi keli širvintiškiai - mokytojų aplinkoje juos va­
dindavo aptakiai: „miestelėnai“. Amžinai be darbo, o jeigu kur

15 Pirmoji kelionė
nors gaudavo, būdavo pusgirčiai. Rudenį padėdavo rišti javų
pėdus, kasti bulves, žiemą kam nors paskaldydavo malkų.
1940-aisiais atėjus sovietams jie nešiojo raudonas vėlia­
vas, kėlė kumščius šaukdami „Rot front“ ir aiškino visiems,
kad jie buvo komunistai pogrindininkai. Sovietai žiūrėjo į
juos įtariai.
Kai atėjo vokiečiai, jie padegė abi sinagogas. Gavo pylos -
vokiečiams buvo reikalingi sandėliai pyliavos grūdams.
Vokiečiams varant Širvintų žydus į Pivonijos mišką su­
šaudyti, jie irgi tuoj pat prisidėjo.
Dabar pašto durys buvo išlaužtos. Trys ar keturi „mieste­
lėnai“ triūsė prie žalio seifo antrame aukšte. Išmėgino įvai­
rius raktus, kurių prisirankiojo stalčiuose. Netiko. Sukant
užlūždavo. Girdėjo tuos vyrus tarpusavyje kalbant, kad seife
esama sovietinių „červoncų“, nes ir paštas, ir vokiečiai juos
priimdavo. Buvo sakoma, kad jie dengti auksu. Niekas neži­
nojo, kiek tai tikra ir ar galioja karo metu.
Netekę kantrybės vyrai nutempė seifą prie lango ir išmetė
ant grindinio. Krito kampu. Bet durelės buvo storos. Neatsi-
vėrė. Vyrai buvo išprakaitavę ir pikti. Atvilko dvi dalbas, di­
delį kirvį ir porą kūjų. Pastatė seifą kampu, priešingą kampą
ėmė daužyti kūjais, smūgiavo be paliovos.
- Viens du! Viens du!
Tokiai operacijai seifas nebuvo numatytas. Prasivėrė plyšys.
Į jį vyrai įkišo abi dalbas, užgulę spustelėjo, kažkas su­
traškėjo, ir durys prasivėrė. Jos buvo sugadintos visam laikui.
Algis pagalvojo: kad ir kiek jie ten rastų, seifas kainavo
daugiau.
Viduje buvo tvarkingai perrišti ir štabeliais sudėti pinigai
ir kasos knyga. Pinigai buvo okupacinės vokiečių ostmarkės.
Nei vokiečiai, nei įstaigos jų neėmė jau pusmetį. Nebuvo jo­
kių červoncų ar dolerių. Net litų nebuvo.

16
 Vyrai nusispjovė ir nuėjo kas sau.
Algio tėvai žinojo viską. Jiems buvo neramu. Balta aukšta
mokykla su čerpių stogu buvo žymiausias pastatas vieškelyje
ir geras taikinys. Be to, pagunda. Suolų ir spintų galbūt neiš­
neš, bet drabužiai, patalynė, rakandai dings, o gyventi reikės.
Svarbiausia buvo tai, kad Algio tėvas buvo šaulių būrio
vadas ir per 1941-ųjų birželio sukilimą prisidėjo prie Lietuvos
partizanų. Buvo su jais trumpai, kol reikėjo. Paskui grįžo prie
savo darbų.
Jam reikią įsikurti Vilniuje, žmonai su vaikais - kur nors
pas ūkininką, o mantą išveš į tėviškę. Kraujalių kaimas - nuo­
šaliau nuo visų kelių.
Bet Širvintose ir ilgu spinduliu nuo miestelio arklių nebu­
vo. Kai pravažiuojanti kariuomenė kelis konfiskavo ir įkinkė,
visus kitus ūkininkai ir miestiečiai išginė toli į miškus ir ten
pririšo.
Reikėjo, kad brolis Antanas atvažiuotų su savo arkliais ir
vežėčiomis. Bet kaip pranešti? Paštas neveikia. Telefono ar
telegrafo nėra.
- Ar tu galėtum... - motina pažiūrėjo į Algį svarstyda­
ma. - Ar galėtum nueiti pas dėdę Antaną į Kraujalius?
Einant vingiuotais keliais tarp miškų, ežerų ir miestelių,
Kraujalių kaimas buvo maždaug už septyniasdešimt penkių
kilometrų.
- Laisvai! Tiek kartų važiavom, - Algis stengėsi kalbėti
ramiai. Bijojo, kad jeigu parodys per daug entuziazmo, tėvai
suabejos. - Oras geras. Išeisiu ryt iš ryto, auštant.
Nebuvo apie ką daugiau kalbėti.
Motina davė jam trumpas kelnytes. Abiem buvo aišku -
tam, kad iš tolo būtų matyti, jog ne kareivis eina.
Vasarinės basutės, o jeigu atmuš kojas, suvarstomi batukai.
Storų kojinių dvi poros. Kepurė. Pagalys apsiginti nuo šunų.

v Pirmoji kelionė
 Nueiti kur nors pėsčiomis, įvykdyti užduotį Algiui nebu­
vo pirmas kartas. Visgi vyriausias iš trijų sūnų.
Kai jam buvo penkeri, motina paprašė nueiti į tolimesnę
sodybą - parodė kryptį ir pasakė pavardę - ir parnešti sude­
rėtą krepšelį kiaušinių.
- Nuėjo. Surado. Krepšiuką gavo. Ėjo laukais linksmai dai­
nuodamas, kad jis jau toks didelis. Ir mosikuodamas krepše­
liu, kiek jėgos leido, kad jis toks šaunus.
Motina laukė prie lango. Jos motina, Algio bobutė, ji kaip
tik buvo svečiuose, stovėjo greta. Motina norėjo bėgti, pasi­
tikti, surikti: „Ką tu darai? Sukulsi!“ Bet jos motina čiupo du­
krą už rankos.
- Tegul! Palik taip.
Kai Algis atėjo, jam mandagiai padėkojo ir paprašė kiau­
šinius paduoti po vieną. Kraus į spintą. Bet visi buvo sukulti.
Nei motina, nei močiutė nepasakė nieko.
Algis puolė į kitą kambarį. Gailiai verkė, veidu įsikniau­
bęs į pagalvę. Į gležną penkiamečio sąmonę tas epizodas tu­
rėjo įsirėžti labai giliai.
Taip ir augo.
Kai jam buvo septyneri, sunegalavo motina. Tėvas buvo
išvažiavęs į konferenciją Ukmergėje. Teko nueiti toliau -
penkis kilometrus į Širvintas. Rasti vaistinę, paduoti vaisti­
ninkui mamos raštelį, pinigus. Palaukė, gavo vaistus, grąžą
ir parnešė.
Kai jam buvo aštuoneri, kaimynas Kamsiukas buvo pa­
prašytas duoti arklį, ir buvo sutarta kurį - seną, visada filoso­
fiškai nusiteikusią kumelę.
Kamsiukas pakinkė. Algis atėjo, sėdo į vežimą, nuvažny-
čiojo į miestelį, padarė, kas buvo liepta, ir grįžo.

18
 Tą priešaušrį motina atsikėlė kartu su Algiu. Davė jam dvi
riekes juodos duonos, virtą kiaušinį ir porą agurkų. Daugiau
nieko namuose nebuvo. Vietoj kuprinės, kuri galėjo atrodyti
kariška, įdavė virvute užrištą maišelį.
Ir pabučiavo. Pirmą sykį jį pabučiavo prieš kelionę.
Algis išeidamas atsigręžė tik vieną kartą. Motina tebe­
stovėjo.
Plentas buvo tuščias.
Už poros kilometrų reikėjo pasukti į kairę, į Giedraičių pu­
sę. Tai jau buvo svetima teritorija. Algis tuo keliu buvovažiavęs,
bet niekada nevažnyčiojo. Žaisdavo su broliais arba snausdavo.
Prieš išleisdamas sūnų tėvas visą naktį klausėsi rūsyje pa­
slėpto radijo. Nieko negalėjo suprasti. Maskvos laidos lietu­
viškai be perstojo iškilmingu balsu kartojo: „Išvaduota Tary­
bų Lietuvos sostinė Vilnius, vyksta mūšiai.“ Po to - lietuviški
maršai, tada vėl: „Išvaduota...“
Rusiškai Maskva skelbė, kad „vyksta mūšiai dėl Kauno,
svarbaus komunikacijų centro“.
BBC iš Londono kartojo tą patį visą savaitę: „Nuožmūs
mūšiai vyksta į vakarus nuo Minsko.“
Kažkokia stotis vos girdimu balsu lietuviškai šnabždėjo:
„Vilnius didvyriškai ginasi.“
Teisybė paaiškėjo tik daug vėliau. Stalinas buvo įsakęs sa­
vo generolams neskubėti prie Baltijos. Jaltoje, vadovų susiti­
kime, Baltijos šalys buvo atiduotos sovietams. Nepabėgs. Ir
neskubėti užimti Berlyno, užbaigti karą. Visas armijas nuo
Minsko nukreipė į pietus ir pietvakarius, į Rumuniją, Čekos­
lovakiją, Vengriją ir Karpatus. Jam reikėjo naujų žemių. Prie
Minsko buvo palikti mobilieji daliniai. Jiems buvo įsakyta
puldinėti, laikyti vokiečius prirakintus.

’9 Pirmoji kelionė
 Giedraičių atšaka irgi buvo grįsta. Bet minkščiau buvo eiti
arklių vežimų išvažinėta šalikele.
Abiejose kelio pusėse augo didžiuliai beržai. Buvo sako­
ma, kad juos pasodino kažkurios carienės įsakymu. Dalį jų
buvo praretinusios audros. Kai kuriuos žaibai perskėlė pu­
siau. Taip ir augo kaip dvyniai.
Tap tap tap - tryliktus metus įpusėjusio Algio padai muša
tai smėlį, tai padžiūvusį molį.
Praskrido keli lėktuvai. Į vieną pusę, paskui į kitą. Aukš­
tai, ženklų neįžiūrėsi.
Saulėtekio pusėje vis dar griaudėjo. Kartais pritildavo
arba garsai tapdavo duslūs, o kartais trankydavosi garsiai ir
skardžiai. Rytinė dangaus skliauto dalis visą laiką buvo pa­
dūmavusi.
Nupėdinęs dešimtį kilometrų, Algis atsisėdo ant grio­
vio krašto pailsėti. Ištiesė kojas ir atsilošė. Palaima! Batukus
nusiavė, pakratė. Ar nebus smėlio ar kokio akmenuko? Ne,
viskas gerai. Tik savo pėdų liesti nedrįso. Skaudėjo nė nepri-
silietus.
Giedraičių gatvė irgi buvo tuščia. Nei žmogaus, nei ve­
žimo. Poroje trobų buvo matyti vaikų nosys, priplotos prie
stiklo. Ir jų apskritos akys.
Algis pagalvojo: kaip galima bijoti, kai nieko nežinai?
Tap, tap, tap.
Padangėje pasigirdo niekada negirdėti balsai: „UI-ul-ul-
ul...“Apsidairė - gal kažkokie nežinomi paukščiai? Paskui vėl
„ul-ul“, bet jau kitokiu tonu. Bet nieko nepamatė.
Algis šyptelėjo supratęs.
Tai lekia minosvaidžių arba artilerijos sviediniai. Jeigu jie
čiulba, jei girdėti, kaip lekia, tai reiškia, kad ant galvos nekris.
Tačiau kas šaudo ir į ką taiko? Jeigu nematyti jokių pa­
trankų ir kur sprogsta sviediniai, tai ką jie mato?

20
 Tap, tap, tap.
Dar viena sankryža. Tai posūkis. Tą sankryžą Algis atsi­
minė, o ir vakar su tėvu visas sankryžas pasikartojo. Plento
jau nebus. Tik smėlėtas arklių išmintas ir vežimų išvažinėtas
keliukas pro miškelius ir ežerus.
Maišelis jau tuščias. Neliko nieko, kad nereikėtų neštis. Ir
butelis, kur buvo vanduo, tuščias. Bet valgyti nesinori. Grei­
čiau Kraujalius pasiekti.
Ir nereikia dairytis. Maža kas aplinkui. Jeigu nenueisi, ne­
bus nueita.
Jautėsi keistai. Tarsi būtų užsimaukšlinęs nematomą kai­
liu pamuštą odinę kepurę ir nuleidęs jos ausines. Matė tik tą
kelio gabaliuką, kuris prieš nosį.
Bet krūvą minų reikėjo apeiti. Nieko baisaus. Sukrautos į
krūvą nesprogs. Algis atpažino - prieštankinės. Keptuvės dy­
džio, storos. Rusiškos raidės.
Gal čia jau rusai? O gal kas išmetė, kad būtų lengviau va­
žiuoti? O gal vokiečių grobis? O gal sukrauta tiems, kurie čia
minuoja?
Tap, tap, tap.
Pastebėjo, kad jau eina netiesiai. Ir jau prieblanda. Ėmė
rimčiau dairytis sodybų.
Tap, tap, tap.
Prie vienos sodybos pamatė apverstą vaikišką triratuką.
Vadinasi, čia yra vaikų.
Priėjo, pasibeldė. Viduje prie langų prilipo pora veidų, ap­
sidairė. Ar vienas atėjo? Gal kiti kur ant kelio laukia?
Kai suklypusios durys atsidarė, Algis paprašė leisti per­
miegoti kluone. Moteriškė dar kartą apsižvalgė, ar, be jo,
tikrai daugiau nieko nėra. Liepė eiti į vidų. Pastatė ant sta­
lo puoduką pieno ir padėjo storą riekę duonos. Pamačiusi,
kaip godžiai valgo, atnešė tris bulves, išvirtas su lupenomis.

*i Pirmoji kelionė
Buvo šaltos. Labai gardžiai kvepėjo. Algis griebė jas. Pienas
palauks.
Šeimininkė buvoviena. Ant krosnies buvo matyti trijų vai­
kų galvos. Kambarys perskirtas marška. Kas už jos, nežinia.
Paklausė Algio, kur eina. Tas sumelavo, kad į Labanorą.
Daugiau neklausinėjo. Ne laikas klausimams.
Matydama, kad Algis raukosi sėsdamas, liepė nusiauti.
Algis bandė išsisukti, pasakė, kad neskauda, bet ji nesileido
į kalbas.
Kojines teko traukti palengva. Šeimininkė aiktelėjo - ant
pėdų buvo ir pūslių, ir kraujo. Atnešė šilto vandens iš prie­
menės, nuplovė kojas su muilu, nušluostė ne trindama, o
atsargiai liesdama. Motinos moka taip mazgoti. Liepė jam
paieškoti kitų kojinių. Algis rado maišelyje. Atsargiai užmo­
vė. Davė sūnaus veltinius ir straksint} nuvedė į kluoną. Šieno
nebuvo, tik pernykščiai šiaudai.
Algis pabudo nežadinamas. Jau buvo rytas. Šeimininkė
prie šulinio sėmė vandenį. Paskui davė čiobrelių arbatos,
duonos su sviestu ir sūriu, prisakė kojinių nenusimauti ir ge­
rai suveržti batukus.
Išlydėjo iki keliuko ir peržegnojo.
Tap, tap, tap, tap.
Netrukus pėdos nustojo skaudėti.
Mindūnai. Čiulai. Stirniai su tašytų akmenų bažnyčia.
Tuoj už Stirnių pakelės žolėje gulėjo uniformuotas vyras.
Algis suprato, kad tai negyvėlis, nes jo kūnas gulėjo ant tako,
o galva nusvirusi į griovį. Uniforma nepažįstama. Nei kokios
nors rūšies vokiečių ginklo, nei rusiško. Per trejus metus Al­
gis prisižiūrėjo visko. Frenčius karininko, ant antpečių kelios
žvaigždutės.
Algis buvo skaitęs ne tik Karlą Majų, bet ir Remarką. Iš
karto suprato, kad tas karininkas nušautas tik ką. Nes geri

22
auliniai batai nenumauti, kišenės neišverstos. Gal koks is­
panas ar slovakas? Tokių, prisišliejusių prie vokiečių, buvo
daug: slovakai, ispanai, vengrai. Visi su savomis uniformo­
mis. Gal sutiko sovietų arba vokiečių patrulį, susikalbėti gal­
būt negalėjo, tai anas ir nupylė. Žvalgų patrulis netampys su
savimi nežinomo belaisvio.
Šeima ilgus metus lauks grįžtančio.
Algis nė nestabtelėjo. Nematoma odinė kepurė neleido
nei sustoti, nei pažiūrėti į žuvusiojo veidą. Tik pirmyn.
Tap, tap, tap, tap.
Upelis, medinis tiltas per jį. Stirnių ežero vanduo teka į La-
kajų ežerus. Aukštaitijos vandenų kelio į vandenyną pradžia.
Nesvarbu. Tuoj turi būti kelio į Kraujalius atšaka. Svarbu
nepražiopsoti. Negalima apie nieką daugiau galvoti.
Tas keliukas dar siauresnis. Labiau į taką panašus. Pro pu­
šyną, paskui pro eglyną.
Pagraužė. Miškingas skardis. Jo dugne upelis ir brasta.
Kraujališkiai sako, kad Pagraužėję vaidenasi. Vadinasi, jis tei­
singame kelyje.
Štai ir kaimo kapinaitės. Taip sužėlusios, kad atrodo kaip
vienas didelis krūmas.
Kaimas senoviškas - viena ilga „ūlyčia“. Visų langai į Stir­
nių ežero platybę.
Dėdės trobos.
Pro gonkus būdavo retai vaikščiojama. Algis irgi nuėjo per
kiemą. Viskas puikiai pažįstama. Šulinys. Vežėčios su žemyn
nuleistomis ienomis. Praviros tvarto durys. Gaivūs pieno ir
mėšlo kvapai.
Pergalės džiaugsmas. Pirmą kartą gyvenime.
Ir nesvarbu, pavyks ar ne išvežti savo mantą ir plieninį
mokyklos muziejuje saugomą kardą su ašmenyse iškalta Žal­
girio mūšio data, ir ašaruves, rastas piliakalnyje. Patalynę ir

*3 Pirmoji kelionė
indus. Nesuko galvos, kaip tą naują džiaugsmą pavadinti. Ži­
nojo, kad nutrintos kojos užgis.
Nežinojo, kad tai buvo ne žygio pabaiga, o pradžia.
Tarpdury pamatė pusseserę Laimutę - Laimotę.
- Labas... - pasisveikino toji nustebusi. - O kur veži­
mas? - apsidairė.
Algis papasakojo.
Laimotė paėmė jį už parankės, nusivedė į seklyčią, paso­
dino. Atėjo teta, dėdė, pusbrolis Vytautas - Vytokas. Ant sta­
lo atsirado pieno, balto sūrio, duonos, medaus.
Algis atsistojo ketindamas nubėgti savo reikalu už kam­
po, bet žnektelėjo atgal ant suolo sušukęs: „Oi!“ Ne tiek pė­
dos skaudėjo. Keliai ir šlaunys drebėjo.
Teta atnešė dubenį šilto vandens, atmirkė ir atsargiai nu­
movė kojines, nuplovė pėdas, aptvarstė. Kojos atrodė kaip
mumijos.
Atnešė naktipuodį, prisakė visiems išeiti, daugiau neklau­
sinėti, Algiui liepė gultis į lovą už marškos ir nevaikščioti.
Anksti rytą tuo pačiu keliu išvažiavo su dėde. Algis gulė­
jo vežime veidu į šiaudus, bet prie Stirnių bažnyčios pabudo
tarsi žadintuvui suskambėjus. Bet ne, to negyvo karininko
jau nebuvo.
Kitą rytą tėvas sukrovęs mantą išvažiavo su broliu į Krau-
jalius, o motina su vaikais lieptu perėjo Širvintos upę ir nuėjo
pas ūkininką Rosochacką. Buvo nutarta nuduoti, kad jiedu
su tėvu išsiskyrė.

Prasidėjus - pavėluotai - mokslo metams, motina su vai­

kais nuvažiavo pas tetą Marytę į Kauną, po kelių mėnesių - pas
Jadvygą į Panevėžį, dar po kelių - į Ukmergę, paskui - į Vilnių.
Tėvas gyveno Vilniuje nepriregistruotas.

*4
 Algis jau buvo Pirmosios berniukų gimnazijos septinto­
kas. Mokėsi vidutiniškai, bet už rašinius, tiek rašomus klasė­
je, tiek už namų darbus, mokytojas pagirdavo. Porą kartų net
liepė juos perskaityti garsiai visai klasei.
Kartą vienas aštuntokas paprašė parašyti už jį namų dar­
bą laisva tema.
Algis paklausinėjo, ką tas skaitęs, apie ką jų mokytojas
ypač mėgsta pasakoti, ir per tris valandas parašė. Aštuntokas
perrašė savo ranka ir gavo gerą pažymį. Laimingas davė Algiui
riestę rūkytos dešros, pasišnabždėjęs su Algio mama, dar šio
to atvežė iš tėvų ūkio.
Vaikai tarpusavy turi nedaug paslapčių. Tik mokytojui ką
nors išduoti baisi gėda. Apie tai, kad Algis priima užsakymus,
sužinojo dar keli, atsikėlę į Vilnių iš provincijos miestelių sil­
pnesnių mokyklų. Taksa nusistovėjo: lašinių bryzas ir dvi
riestės dešros. Algis viską atiduodavo motinai. Tris dienas šei­
ma turėjo maisto. Nes pagal korteles gaudavo tik kilogramą
juodos šlapios duonos, du kilus kruopų ir plytelę margarino.
Motina kartą pažvelgė rašančiam Algiui per petį ir patarė,
kaip būtų teisingiau ir sklandžiau.
Algis užsiuto. Suriko: „Kas rašo? Tu ar aš?!“
Parašė, kaip patartas, bet atsisakė priimti „honorarą“.
Užsakytojas jautėsi nesmagiai, pasakė, kad atneš dar dvi
ar tris riestes dešros ir lašinių pridės. Motina atsiprašė sū­
naus. „Rašyk, kaip nori!“ Bet tas užsispyrė: neimsiu!
Motina pratrūko ašaromis ir išbėgo į virtuvę.
Nes jau buvo suplanavusi: išvirs kruopų, papjaustys laši­
nių su svogūnais, paspirgins ir užkuls sriubą. Bus sotu.
Dabar Algiui ir broliams teko valgyti vien kruopas.
Tėvas atvažiuodavo tik naktimis. Kartais ko nors atnešdavo.
Algis užgirdo, kad jeigu šeimoje kuris nors išvažiuoja mo­
kytis į Rusiją, tokių šeimų neliečia.

*5 Pirmoji kelionė
 Bet jis buvo dar tik septintoje gimnazijos klasėje.
Sulaukęs tėvo, pasakė abiem su motina, kad šoks per kla­
sę. Eksternu išlaikys egzaminus už septintą, pereis į aštuntą,
o pavasarį jau laikys abitūrą.
Algis gudravo.
Jis mokėsi vidutiniškai, ir tokie triukai normalioje moky­
kloje buvo neįmanomi - neišlaikysi nei eksternu, nei abitū­
ros egzaminų. Nunešė prašymą į vakarinę „Darbo jaunimo“
gimnaziją. Čia reikalavimai buvo daug mažesni, mokytojai
liberalesni. O brandos atestatas - toks pat. Taigi tais pačiais
metais važiuos Maskvon studijuoti.
Tėvai, patys mokytojai, nustėro. Tai buvo susiklosčiusio
ritmo laužymas. Mokytis į Rusiją niekas nevažiuodavo. Ir
kalba kita, ir į tokius buvo šnairuojama.
Tėvas bandė paprotinti: Vilniaus universitetas - seniau­
sias šitoje Europos dalyje, daugelio garsių žmonių lopšys. Be
to, mes Maskvoje negalėsime tau padėti.
Algis tylėjo. Nes turėjo dar vieną, jo nuomone, rimtą prie­
žastį važiuoti. Norėjo pažiūrėti į okupantą iš arti. Maskva -
Rusijos Vatikanas.
Pradėjo ruoštis kelionei.
Pirmoje berniukų gimnazijoje buvo vyresnių klasių gim­
nazistų literatų būrelis. Vadovavo mokytojas. Rašytojų sąjun­
ga leido jiems rinktis savo rūmuose, kviesti iš kitų mokyklų
tuos, kurie irgi bando plunksną.
Algį išrinko pirmininko pavaduotoju. Susirinkimai būda­
vo palaida bala. Visi norėdavo kalbėti, bet niekas neturėdavo
arba nenorėdavo duoti aptarti savo kūrybos.
Mergaitės daugiausia rašė eilėraščius. Bet visos buvo
nušvilptos.
Pagloboti ateidavo vienas arba pora rašytojų. Bet jie irgi
nežinojo, ko tie paaugliai nori ir kaip jiems padėti.

26
 Algis užgirdo - gal Rašytojų sąjungos koridoriuje, gal pas
sekretores, kai atėjo paprašyti poros lapų popieriaus, - mi­
nint Literatūros institutą Maskvoje. Jis esą „elitinis“. Gražus
žodis. Reikėjo tik adresą sužinoti.
Nebijojo, kad išgyventi bus sunku.
Pastaruosius dvejus metus taupė, kartais uždarbiaudavo
ir buvo nusipirkęs FED’ą, tuo metu geriausią sovietinį fotoa­
paratą. Pardavė. Gavo neblogai. Sumetė, kad porai metų už­
teks prisidurti prie stipendijos.
Nusipirko bilietą į bendrą vagoną. Atsigulti buvo galima
tik užsiropštus ant bagažo lentynos, jeigu ji laisva.

Maskvoje vienas, paskui kitas milicininkas jam paaiškino,

kaip nuvažiuoti iki Tverskoj bulvar. O iš ten - pėsčiomis.
Institutas buvo trijų aukštų, toliau nuo gatvės, sodelyje.
Tuoj už durų stovėjo priėmimo komisijos stalas, prie jo
sėdėjo dvi moterys.
Algis padavė savo brandos atestatą ir notaro patvirtintą
vertimą. Moterys pavartė ir paklausė, ką jis dar turįs.
- Save, - atsakė Algis ir išspaudė pačią gražiausią šypseną.
Moterys paklausė, kur jo literatūriniai darbai. Ir turėjo
kantrybės paaiškinti, kad vaikai ar paaugliai čia nesimoko.
Čia mokosi suaugę gabūs literatai, turintys gyvenimo patir­
ties ir apie ką rašyti. Taip sumanęs Maksimas Gorkis. Todėl jo
vardu institutas ir pavadintas.
Grąžino Algiui atestatą ir jo vertimą.
Algis mandagiai nusilenkė, padėkojo, grįžo į Baltarusijos
stotį ir tuo pačiu traukiniu, kuriuo atvažiavo, parvyko atgal į
Vilnių.
Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Šimkus nesistebėjo
tokiu instituto atsakymu. Parašė nuostabų laišką rusiškai, ja­
me išgyrėvisas būtas ir nebūtas Algio savybes, o tris jo žinutes,

*7 Pirmoji kelionė
publikuotas „Lietuvos pionieriuje“, pavadino „talentingais
vaizdeliais“. Liepė laišką perrašyti mašinėle ant Rašytojų są­
jungos blanko.
Priėmimo komisijos moterys išplėtė akis pamačiusios to­
kį paauglio veržlumą - Algis apsisuko per dvi dienas - ir liepė
palaukti, pasėdėti sodelyje. Netrukus pašaukė ir pasakė, kad
jam leista laikyti stojamuosius. Nuvedė į bendrabutį, kuris
buvo čia pat.
Egzaminatorių klausimus Algis nelabai suprato. Bet ir jo
atsakymuose egzaminatoriai negalėjo susigaudyti. O rašinio
laisva tema - rusiškai - parašė tik pusę puslapio. (Paskui su­
žinojo, kad tą jo rašinį raštinė pasiliko kaip kuriozą. Ne visos
raidės buvo rusiškos. Buvo ir lotyniškų.)
Bet Algį priėmė. Kodėl?
Buvo 1948-ieji.
Institute nebuvo nė vieno studento nei kandidato iš Bal­
tijos šalių. Be to, Algio veržlumas padarė įspūdį.
Valgyti neturėjo nieko. Kaip tik tuo metu išėjo nurody­
mas, kad blogai išlaikę stojamuosius gali išimties tvarka būti
priimti, bet be stipendijos.
Už FED’ą gauti pinigai pasibaigė po dviejų savaičių. Galė­
jo tik vandens iš bendrabučio čiaupo atsigerti.
Kolegos, daugiausia demobilizuoti kariškiai, tą pastebė­
jo. Liepė atsikelti šeštą ryto. Kino teatro „Centralnyj“ kasos
atsidaro pusę septynių. Teatras arti. Patarė ateiti vakare prieš
seansus, prisipirkti bilietų ir, jeigu bilietai bus greta, laisvai
parduos poroms už dvigubą kainą.
- Tik saugokis milicininkų.
Paskolino jam pinigų pradžiai.
Tą vakarą pavalgė sočiai.
Nueidavo į dar porą kino teatrų, kartais į MCHAT’o dra­
mos, net į Didįjį operos. Bet rublio mėsai užtekdavo labai retai.

28
 Nežinojo, kad tas jo „verslas“ labai keistu būdu turės įta­
kos visam jo gyvenimui.
Atėjo žiema. Prieblanda. Šaltis, vėtros.
Dar prieš jam išvažiuojant tėvas išėmė iš spintos savo
smetonišką paltą, pamuštą vatiniu, su karakulio apykakle, ir
pasakė: „Tai vienintelis dalykas, kurį galiu tau duoti.“
Paltas labai gelbėjo ankstyvais sibirietiškai šaltais Mas­
kvos rytais, o ir vakare, kai reikėdavo trypčioti prie kino te­
atro dairantis galimų klientų. Nė vienas bendrabutyje tokio
palto net matęs nebuvo - šilkinis pamušalas, vatinas, solidi
gelumbė, karakulio apykaklė.
Tik kepurės neturėjo.
Valgė nedaug ir varganai. Miego irgi nepakakdavo. Algis
sulyso, paskui susirgo plaučių uždegimu. Paguldė į rajono li­
goninę. Palatoj buvo septynios ankštai sustatytos lovos ir tiek
pat ligonių, patalynė papilkėjusi.
Ligoniai buvo laimingi, gavę į kaimynus nieko nežinantį
„užsienietį“. Ėmė jį šviesti. Kad „sovietų santvarka“ visai ne
sovietų, nes tarybos jokios reikšmės neturi. Rinkimai - me­
las. Ir ne santvarka, o vieno asmens diktatūra. Carą nuvertė
ne bolševikai, o įpykusi minia. Kad per pirmus Rusijos istori­
joje - ir vienintelius - rinkimus bolševikai gavo tik keturioli­
ka procentų balsų. Bet Leninas su Trockiu visus kitus išvaikė,
paskui sugaudė ir sušaudė. Tai buvo perversmas. Jam remti
bolševikams prireikė diktatūros. Paskui - dar kruvinesnės
diktatūros. Paskui reikėjo iššaudyti visą, net ir bolševikinę,
karininkiją, nes ji galėjo pasipiktinti ir sukilti. Paliko tik ma­
žaraščius, tokius kaip Budionas ir Vorošilovas.
- Tai, litovčik, tau trumpas VKP(b) istorijos kursas! - pa­
sakė Aleksejus iš kaimyninės lovos, žilas senis, liesas kaip
blogo ūkininko aklys.
Visi palatos vyrai jam pritarė. „Politinio švietimo“ paskai­
tos tęsėsi. Algis įsiterpė tik vieną kartą:

*9 Pirmoji kelionė
 - Aleksejau, o jūs nebijote taip kalbėti? Galite atsidurti,
pats žinote kur... Vorkutoje arba Magadane.
- Gyventi man liko labai nedaug. Atvira džiovos forma.
Vaistų nėra. Pirmą kartą gyvenime turiu progą laisvai atverti
burną.
Solženicyno „Vėžininkų korpusas“dar nebuvo parašytas.
Taip Algis sužinojo, kad jis - džiovininkų palatoje.
Nelabai tinkama vieta jaunam ir iškankintam. Gydytojai
nebuvo kalti. Ligoninė buvo maža ir sausakimša. Žmonės gu­
lėjo net koridoriuose.
Kai temperatūra nukrito, grįžo į institutą, paprašė atosto­
gų ir išvažiavo pas mamą į Vilnių.

Ašarų nebuvo. Kieta moteriškė. Ji aplėkė pažįstamus ir

mažiau pažįstamų mokytojų šeimas, ir tokias, kurios galė­
jo gauti amerikietiško tetraciklino. Kiti davė taukų, rūkytos
mėsos, o viena moteris - nežinia iš kur gautus tris apelsinus.
Rajono poliklinikos gydytoja Slučevskaja, kai suprato, jog
Algis Maskvoje buvo patalpintas su džiovininkais, liūdnai pa­
lingavo galva. Ji išrūpino kelialapį į vaikų, sergančių kaulų
tuberkulioze, sanatoriją Romainiuose.
- Kaulų džiova neužsikrėsi, - pasakė.
Buvo 1949-ųjų pradžia. Prasidėjo antrasis didysis Lietuvos
istorijoje trėmimų etapas „Priboj“.
Bet nei Algis, nei jo broliai, nei tėvai neatsidūrė tarp tų
30 000, kurie buvo išdardinti į Sibirą. Nes šeimos narys mo­
kėsi Maskvoje. Tuo metu atostogavo, bet tai nieko nekeitė.
Tuo laiku Algiui daug kas buvo neaišku. Tik gerokai vė­
liau suprato, kad nuojauta jo neapgavo. Reikėjo taip pasielgti.
Reikėjo 1948-aisiais šokti per klasę. Reikėjo kišti galvą liūtui
į nasrus.

30
 Namie sustiprėjo. Po pusmečio grįžo į Maskvą. Bet tenai
turėjo kas savaitę lankytis dispanseryje.
Instituto direktorius Sidorinas pasiūlė jam pradėti iš nau­
jo, nuo pirmojo kurso. Algis nenorėjo. Paprašė leisti už pirmą
kursą laikyti egzaminus, o paskaitas lankyti su senais bičiu­
liais, dabar jau antrakursiais.
Matyt, apie užsispyrusį litovčiką nuėjo gandas per insti­
tutą. Ir turbūt užuojauta. Žmonės supranta, ką reiškia būti
vienam svetimame mieste.
Jis jau laisvai kalbėjo rusiškai. Išmoko garsiai skaityda­
mas eilėraščius - Jesenino, Majakovskio, Nekrasovo. Kartais
kolegų prašydavo pataisyti tarimą, išversti kokį nors žodį ar
paaiškinti aliuziją.
Žmonėms patinka, jeigu kas taip atkakliai mokosi jų kalbos.
Iš visų eksternu laikytų pirmo kurso dalykų gavo po pen­
ketuką. Pagal to laiko taisykles tai reiškė, kad jam ir stipen­
dija priklauso, ir dvidešimt procentų priedas už pažangumą.
Galbūt kai kurie dėstytojai jam taikė lengvatas. Gal dėsty­
tojų kambaryje apie jį buvo gerai kalbama.
Direktoriui atrodė, kad to per mažai. Jis išrūpino kelia­
lapį į Rašytojų sąjungos kūrybos namus Pamaskvėje. Algis
nebuvo Rašytojų sąjungos narys. Neturėjo teisės duoti jam
kelialapio. Bet davė.
Rusijoje daug gerų žmonių. Labai daug.
Kūrybos namuose prie stalo jį pasodino šalia dviejų garsių
rašytojų - Levo Kasilio ir Lidijos Čukovskajos. Administrato­
rė pasakė, kad jam priklauso dar ir stiklinė grietinėlės. Ma­
tyt, jai buvo pranešta, kad jis sirgo džiova. Grietinėlė Algiui
nepatiko. Gal todėl, kad niekada nebuvo jos ragavęs. Paskui
suprato, koks tai geras dalykas.

31 Pirmoji kelionė
 Kasilis ir Čukovskaja iš pradžių nustebę žiūrėjo į tokį jau­
ną „rašytoją“. Kaip visi to laiko Rusijos inteligentai, jie buvo
nepatiklūs. Čia, greičiausiai, koks nors komsomolcas. Reikia
patikrinti.
Kasilis lyg tarp kitko pasakė Čukovskajai:
- Tu žinai, iki įvedant mūsų kariuomenę, Pabaltijyje buvo
referendumas. Dauguma žmonių nubalsavo už prisijungimą
prie SSRS!
Tai buvo žiaurus melas. Bet jis buvo sakomas tyčia. Rusi­
jos inteligentai žinojo būdų, kaip išgyventi jiems priešiškoje
terpėje.
Dvi minutes prie stalo buvo tyla. Algis kruopščiai tyrinėjo
keptą vištienos kulšį, kurią jam atnešė padavėja.
Jis vis dar nebuvo nusiėmęs nematomos odinės kepurės
su kailiniu pamušalu ir ausinėmis. Tos, kurią tarsi dėvėjo, kai
ėjo į Kraujalius.
Po tos tylos Kasilis pasakė pusbalsiu, taip, kad girdėtų ir
ponia Lidija, ir Algis:
- Tas nepražus. Jis jau išmoko tylėti.

Kai grįžo į mokslus, dabar jau į antrą kursą, kai baigęs

institutą Klaipėdoje įsitaisė eiliniu jūreiviu žvejų laivyne ir
dar vėliau, kai buvo pakviestas dirbti „Novosti“ korespon­
dentu užsienyje, ir dar vėliau, kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis,
pas jį į svečius atvažiavo buvęs kursiokas buriatų rašytojas
Cidenžapas Žimbijevas. Į institutą stodamas jis jau buvo par­
tijos narys.
Dabar Algis jį nusivedė į Sąjūdžio mitingą, kuriame pats
kalbėjo, paskui - į kitą.
Cidenžapas buvo sužavėtas ir labai pavydėjo. Jis buvo
Buriatuos rašytojų sąjungos pirmininkas. Pasiskundė Algiui,

32
kad Buriatijoje, kur buriatai sudaro mažumą, nieko panašaus
tikėtis neįmanoma.
- Man čia pas jus atrodo kaip pasaka!
Ir papasakojo.
Visus penkerius studijų metus dviem ar trims jų kurso
studentams ir porai kambariokų buvo pavesta įdėmiai klau­
sytis, ką Algis kalba, stebėti, su kuo draugauja, su kokiomis
merginomis. Jeigu dingsta iš bendrabučio, pasistengti suži­
noti, kur nuėjo.
Praėjus trisdešimčiai metų žilas Cidenžapas viską papa­
sakojo žilam Algiui. Kad tas buvo sekamas institute. Pasiro­
do, kai Algis prieš spektaklio ar kino seanso pradžią kam nors
parduodavo bilietus, įsisukdavo visas mechanizmas. Žmogus
minioje - niekuo neišsiskiriantis, toks kaip visi - kažkokiu
būdu pranešdavo, kaip atrodė, kuo vilkėjo bilietus iš Algio
nupirkęs žmogus. Kitas sekdavo nupirkusįjį - ar tas ir jo da­
ma išsėdės visą seansą. Paskui sekdavo juos iki pat namų, ras­
davo būdų sužinoti, kas tokie, kur dirba. Tame dalyvavo pora
šimtų žmonių.
Tai tęsėsi penkerius metus.
Matyt, Vilnius buvo pranešęs, kad Algio išvykimas į Mas­
kvą jiems atrodo labai įtartinas. Vaikinas iki tol nerodė jokių
simpatijų sovietų santvarkai. Jo tėvas, buvęs šaulių būrio va­
das, buvo paliktas laisvėje kaip masalas kitiems.
GPUlaiko negaišdavo. Tėvas būtų buvęs pats pirmas sušau­
dytas, o sūnus apkaltintas šnipinėjimu Maskvoje, NKVD troj-
kos nutarimu irgi arba sušaudytas, arba atsidūręs Magadane.
Po trisdešimties metų sužinojęs savo istorijos antrąją pu­
sę, Algis nusijuokė. Nepasitikėjimu nepasipiktino.
Tam tikra prasme Algis už tą sekimą buvo dėkingas. Tapo
taip gerai išgrynintas, lyg būtų buvęs dešimt kartų skalbtas ir
saulėje baltintas drobinis rankšluostis.

33 Pirmoji kelionė
 Išėjo į naudą.
| žvejų laivyną kuklioms - eilinio jūreivio - pareigoms jį
priėmė be didelio vargo.
O kai atėjo laikas, kai sovietų šarvai pradėjo aižėti, tada
Algis parodė save. Buvo likę dveji metai iki Sąjūdžio.
Bet tai jau antroji kelionė.
d 16 9^

Pradžia

naujamiestyje, kai Aloyzas ten gyveno, nebuvo daug pra­

mogų. Du barai-restoranai. Viename, jis buvo be iškabos, ga­
lėjai pavalgyti ir užkąsti. Kitame, jis vadinosi „Sigutė“, - išger­
ti ir pažaisti futbolą medinėje dėžėje, televizorių pažiūrėti.
Dar kino teatras, likęs iš sovietinių laikų. Jo prieškambaryje
irgi buvo futbolo dėžė.
Aloyzas buvo neprastas bernas. Šviesiai rudi lygūs plau­
kai, didelės mėlynos akys. Veido oda gal ir graži, tik nuberta
strazdanų.
Jeigu išgirsdavo ką nors įdomaus arba būdavo susimąstęs,
galėdavo ilgai būti prasižiojęs. Klasiokė kartą jam įkišo pieš­
tuką į burną. Jeigu būtų buvusi bernas, būtų gavusi į kuprą.
Dabar tik stumtelėjo.
Bendraamžiai neturėjo pinigų alui, dar mažiau - degtinei
arba skanumynams. Keli buvo išvažiavę į Norvegiją uždar­
biauti, bet nelabai gyrėsi. Sezonas trumpas, lėktuvo bilietai
brangūs, maistas nepigus.
Aloyzui irgi knietėjo išvažiuoti. Pajusti pinigų šlamesį
tarp pirštų. Ir pamatyti, kaip kitur žmonės gyvena. Įtarė, kad
Naujamiestis - tik taškelis žemėlapyje.

37 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Jis buvo vienas pas seną ir ligotą motiną. Tėvas mirė, kai
Aloyzas buvo mažas. Bet vos tik sūnus užsimindavo apie išva­
žiavimą, motina apsipildavoašaromis. Kasjai vandens paduos?
Kas nueis j vaistinę? Prie ko prisiglaus, kai išmuš jos valanda?
Ji laukdavo sėdėdama ant trobos slenksčio, net jeigu jis
ilgai kur nors užsibūdavo. Kartais ašarodavo.
Kai jis dar lankė mokyklą, vyresniems vaikams buvo su­
rengti vairuotojų mėgėjų kursai. Lankė, išlaikė egzaminus.
Bet automobilius matė tik prašvilpiančius plentu.
Jam stumdant „Sigutėje“ medinius futbolininkus, įėjo
penki, nepanašūs į pravažiuojančiuosius. Du su išlaidytais
kostiumais, stilingais marškiniais, abu su kaklaraiščiais.
Trečias - taukuotu vatiniu, dar kitas - su kailine liemene.
Amžiumi skyrėsi. Bet nerodė jokios pagarbos vienas kitam.
Kalbėjo lietuviškai, bet keikėsi tik rusiškai.
Įžengę metė barmenui:
- Mes iš Panevėžio!
Barmenas linktelėjo.
Eiti namo dar buvo anksti, bet ir žaisti noras prapuolė.
Neaišku, ką tie sugalvos. Dar prikibs.
Aloyzas priėjo prie alyvuotojo.
- Gal galiu jūsų automobilio faras nuplauti? Lijo, daug
purvo. Aš irgi šoferis.
Tas susiraukė, bet įsikišo garbiniuotas kostiumuotasis.
- Leisk jam. Tik raktelių neduok. Tegul ir užpakalinį lan­
gą nuplauna.
Būrys „Sigutėje“ ilgai neužsibuvo. Garbiniuotasis davė
Aloyzui dvidešimt eurų ir paklausė:
- Tu visada čia būni?
- Ne. Kartais namie. Aš dažnai plaunu. Pas barmeną Juo­
zą laikau savo kibiriuką ir skudurą. Jeigu reikės, jis ką nors
pasiųs man pasakyti.

3®
 - Kuo tu vardu?
- Aloyzas.
- Pasimatysim, seni.
Nepasakė „sudie!“ Kaip ir ateidamas nepasakė „labas“.
Jis atsirado jau po savaitės. Vilkėjo kita eilute, bet irgi gra­
žiai išlyginta, su mezginių krašteliu krūtinės kišenėlėje. Už­
sakė abiem alaus ir atsisėdo prie staliuko kampe.
- Tikrai turi vairuotojo pažymėjimą? - paklausė.
Aloyzas padavė. Anas apžiūrėjo, susiraukė ir grąžino.
- Ar gali Naujamiestyje surasti kambarį su atskiru įėjimu?
Aš, o kartais kuris iš mano draugų, mėgstame atsiskirti nuo pa­
saulio. Pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Vienas arba su pana.
- Nežinau... Negalvojau. Galbūt... Paklausinėsiu mies­
telyje.
- Susitark su šeimininku ar šeimininke. Jiems nėra ko
vėpsoti į mano veidą. Mokėsiu kas mėnesį. Aš mokėsiu tau, o
tu perduosi šeimininkui. Turi būti dvi lovos arba sofos. Pata­
lynė, rankšluostis. Tegul patalynės nekeičia ir pagamina tris
raktus.
Aloyzui pasidarė įdomu.
Atvykėlis vėl pasirodė po dviejų savaičių. Paėmė raktus,
davė pinigų ir mobilųjį telefoną.
- Moki juo naudotis?
- Žinoma.
- Šitas švarus. Nenaudotas. Tik mano numeris yra. Aš
vardu Frantas. Tovardo neminėk niekam. Tik paspausk myg­
tuką. Jeigu šeimininkę kas nors ko nors klausinės, tegu sako
„nežinau“. O man paskambink.
Bet skambinti nereikėjo.
Po kurio laiko Frantas atvažiavo „Ford“automobiliu, pats
prie vairo.
- Sėskis. Pažiūrėsim, koks tu šoferis.

39 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Liepė važiuoti plentu, paskui pasukti į miško keliuką,
pervažiuoti brastą, apsisukti ir grįžti. Alius išprakaitavo. Ki­
tokie mašinos gabaritai.
- Moki, - pasakė Frantas. - Valandą pavažinėsi, ir bus gerai.
Į Panevėžį Alius atvažiavo autobusu, jį atvedė į nedidelį
mūrinuką nuošalioje gatvėje prie kapinių. Viduje buvo keli
jauni vyrai. Kalbėjo lietuviškai, tik Alius nelabai galėjo su­
prasti, apie ką šnekasi. Dar buvo labai liesa moteris. Rankų ir
blauzdų kaulai aptempti oda. Negraži. Ją vadino Dora.
- Tai šitas? - paklausė ji ir susiraukė.
- Šitas. Pats tas.
Moteris nuvarė vieną vaikiną nuo kėdės, pasodino Alių,
liepė susišukuoti, žybtelėjo fotoaparato blykstė. Moteris pa­
klausė:
- Kuo tu vardu?
- Aloyzas.
- Nelabai tiks. Ilgai tarti, o ir vardas retas. Tau patinka
vardas Anselmas?
Alius gūžtelėjo pečiais.
- O pavardė bus Kuntaplis.
Vyrai nusijuokė. Jie nežinojo, ar „kuntaplis“ ką nors reiš­
kia. Skamba žemaitiškai.
- Nežvenkite. Tai gali būti lietuviška pavardė. Ispanų kal­
bą moki? - kreipėsi į Alių.
- Nu ne.
- O kiek kalbų moki?
- Dešimt.
- Kiekvienos kalbos po vieną žodį, taip?
Alius linktelėjo.
- Jeigu kas klaus, atsakysi taip: gimiau Saratove, ispaniš­
koje šeimoje. O pavardė Perez tau patinka?
Alius gūžtelėjo pečiais.

40
 - Ispanijoje tik šunys turi povienąvardą irvieną pavardę. Tu
būsi... Anselmas Marija Narcizas Kuntaplis Perez de Saavedra.
Neužmirši? Kol policininkas viską perskaitys, spėsi pabėgti.
Alius vėl gūžtelėjo pečiais. Nieko nesuprato.
Kažkuris iš jaunų vyrų paklausė:
- O tu, Dora, ar žinai, ką reiškia „kuntaplis“?
- Ne.
Visi nusijuokė.
Jauni vyrai nuo sofos jau buvo nusiritę ant grindų. Ėjo im­
tynių tyliai inkšdami.
Dora suriko:
- Nejudinkit grindų! Aš jau trečią blanką sugadinau!
- Čia ne mes! Gatve sunkvežimis pravažiavo.
- Tuoj jis pervažiuos tau per kiaušius!
Alius tik dabar atkreipė dėmesį, kad stalas - tai didelė šli­
fuoto granito plyta ant storų kojų.
Dora kažką rašė ar braižė, stalą užgulusi pilvu. Kartais
prisitraukdavo mikroskopą. Frantas pasakė Aloyzui, kad jau
viskas, tegul eina į autobusų stotį ir važiuoja namo. Liepė at­
važiuoti po savaitės. Davė du šimtus eurų buto nuomai.
Naujamiestyje Alius susitarė su pagyvenusia moterimi,
turinčia nuosavą namą. Ji buvo laiminga, kad galės gauti po
penkiasdešimt eurų už tą dieną, kai nuomininkas atvažiuos.
Pirma panevėžiečių užduotis nebuvo labai sunki. Aliui
davė ispanišką vairuotojo pažymėjimą. Atrodė kaip tikras.
Gerokai aptrintas. Alius pastebėjo, kad jo nuotrauka ne pri­
klijuota, o atspausta kartu su visu puslapiu, kaip ir turi būti.
Tik „N“ raidė dviejose vietose buvo skirtingo dydžio.
Apskritai, viskas jam patiko. Naujas gyvenimas. Davė jam
pluoštelį eurų smulkiais banknotais.
- Turkijoje už tiek eurų gali pilį nusipirkti, - pajuokavo
Frantas.

41 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Jam pasakė, kad tuo pačiu „Ford“ autobusiuku - sėdynės
jau buvo išimtos - reikės per Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, per
gabaliuką Graikijos nuvažiuoti į Turkiją. Ten gali paprašyti
dokumentų, nes jau nebe Europos Sąjunga. Turkijoje važiuo­
ti į Sinopą. Centrinėje gatvėje sustoti prie arbatinės „Flora“.
Už baro greičiausiai bus vyras. Gal penkiasdešimties metų.
Mirkčioja kaire akim. Paklausti: „Mister Karadag?“ Jeigu tai
ne jis, pašauks tą, kurio reikia. Sės į Aliaus mašiną, parodys,
kur važiuoti. Duos pavalgyti, priims pernakvoti.
- Užsirašyk, kad neužmirštum: esi Anselmas Kuntaplis. Iš­
važiuok iki aušros. Turėsi visą dieną prieš akis. Kelią rasi GPS’e.
Moki dirbti su elektroniniu žemėlapiuku? Puiku. Tavo doku­
mentai okay. Veži krovinį iš Turkijos per Lietuvą į Baltarusiją.

Taip viskas ir buvo. Sinope tuščias statines išritino lauk,

pakrovė pilnas. Nelabai dideles, metalines, tokias kaip alui.
Automobiliukas nusėdo.
Prieš auštant pamiegojo dvi valandas ir kitą vakarą jau
buvo Panevėžyje.
Aloyzas - dabar jau Anselmas - iš kvapo suprato, kad ve­
ža alkoholį. Kaukaze gaminama daug gero konjako. Bet gru­
zinai ir armėnai didžiąją dalį išgeria patys. Jie krikščionys.
Visi kiti - musulmonai. Savo produkciją jie eksportuoja. Kai
veždavo į Rusiją legaliu keliu, sumokėjęs muitus ir po nuga-
rinimų pasienio punktuose nedaug teuždirbdavo. Kelias per
Lietuvą ir Baltarusiją buvo pelningesnis.
Prancūziškų ir ispaniškų etikečių, įmantrių kamščių į
Lietuvą atveždavo studentai ir turistai. Firminių butelių buvo
galima užsakyti stiklo fabrike. Tik duok pavyzdį.
Jeigu tokio gėralo duotum paragauti prancūzų ekspertui,
turbūt paspringtų. Bet kas jam duos?

4*
 Autobusiukas Panevėžyje pailsėdavo. J Baltarusiją va­
žiuodavo tik važtaraščiai. Grįždavo antspauduoti.
Tokio verslo trijų šalių viršininkai negalėjo nepastebėti.
Tai irgi buvo apskaičiuota. Keturi reisai vykdavo tvarkingai,
o penktas būdavo paaukojamas. Ataskaitose tai skambėdavo
įspūdingai. Ypač jeigu būdavo pralieta kraujo. O pirmi keturi
neminimi.
Bet iš kur policija galėjo viską žinoti?
Aloyzas-Anselmas sėkmingai sulakstė keturis kartus.
Kai atvažiavo penktą kartą, misteris Karadagas dar netu­
rėjo viso krovinio. Pasakė, kad atveš rytoj, o Anselmui teks
pernakvoti. Paklausė, gal norėtų, kad panelė jį aplankytų?
Anselmas nelabai suprato turkiškai anglišką kalbą, tad iš
mandagumo linktelėjo.
Už pusvalandžio atėjo - labiau ne „panelė“, o tetulė. Ansel­
mas nesuprato, ko ji nori. Gal jam pasaką paseks prieš miegą?
„Tetulė“ buvo gerai išauklėta. Kažką niūniuodama ji nuė­
jo į vonios kambarį, o grįžo sukdama ant piršto savo šilkines
rožinės spalvos kelnaites ir valiūkiškai šypsodamasi.
Būtų buvęs vyresnis, Anselmas būtų supratęs, kad ta jos
šypsena nieko nereiškia. Šalta kaip ir jos pasturgalis.
Jai teko pačiai viskam vadovauti. Ji tą mokėjo.
Grįždamas į Lietuvą du kartus ilgėliau stovėjo degalinėse.
Suvalkus pasiekė temstant. Bet Lietuva jau buvo netoli, tad
nutarė paspausti. Nelaukti ryto degalinėse, kaip elgdavosi kiti.
Augustavo miške jį pasivijo du motociklai. Suūbavo poli­
cijos sirena. Sustojo. Priėjo trys vyrai.
Keista. Visi su lietpalčiais, nors nelijo. Gobtuvai nuleisti,
veidų nematyti.
- Lenkijos policija, - pasakė vienas. - Dokumenty!
Antrasis kažką sumurmėjo rusiškai ir išsitraukė gaisri­
ninko kirvuką. Trenkė Anselmui per pakaušį. Tas dar spėjo
pamatyti, kaip plento asfaltas artėja prie veido.

43 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Kai atmerkė akis, aplink buvo šviesu ir balta. Lėtu judesiu
apsičiupinėjo galvą. Sutvarstyta.
- Jesteš žywy?* - paklausė moteriškas balsas.
- Mhm, - atsakė Anselmas.
Moteris pridėjo jam prie lūpų gertuvės snapelį. Jis gurkš­
telėjo ir vėl prarado sąmonę.
Po pietų sąmonė pragiedrėjo. Sužinojo, kad jo drabužiai
čia pat spintoje, kad jis kontūzytas, kaukolė skilusi, bet ne­
daug.
Seselė dabar buvo jaunutė. Raudonas kryžiukas ant ska­
relės, juodas didokas rožinis ant kaklo. Pasakė:
- Nesirūpink. Rytoj ateis policija. Jie išsiaiškins, kas taip
su tavim pasielgė.
- Mhm, - atsakė Anselmas.
Kuriems galams jam ta policija? Jie praneš Lietuvai. Pane­
vėžys netruks sužinoti. Perduos Lietuvai. Tai bus blogiausia,
nes Lietuvos policija norės sužinoti, ką vežė, kur paėmė, kam
turėjo atiduoti. Franto vyrukai nelauks. Jiems liudininkų ne­
reikia. Daug žino, o dar gyvas.
Prieš aušrą atsikėlė, apsirengė savo drabužiais. Išėjo ženg­
damas tyliai. Poste sesučių nebuvo.
Ėjo tol, kol pamatė didelę degalinę. TIR sunkvežimiai bu­
vo sustoję poilsio.
Apžiūrėjo visus. Vieno numeriai buvo vokiški. Abu vai­
ruotojai jau sėdėjo kabinoje pasiruošę važiuoti.

Ar gyvas? (Lenk.)
 2. Gerai ginkluotas
tuščiaviduris kalnas

vienas tir’o vairuotojas buvo vokietis iš Silezijos, kitas -

ukrainietis. Jie abu kalbėjo slavų kalbų mišiniu. Suprato An-
selmą, žinojo tą pasaulį. Patys dažniausiai važiuodavo grupė­
mis po du ar tris sunkvežimius. Suprato ir tai, kad Anselmas
jiems pasakė ne viską. Matė, kad jis bėga ir nuo lenkų policijos.
TIR’o vairuotojai patys ne kartą buvo susiję su kontra­
banda. Matė, kad veža geltonsnapį. Nerūpestingu tonu, tar­
si primindami gerai žinomas aplinkybes, priminė jam, kad
dabar tarp valstybių Europos Sąjungos narių nėra pasienio
kontrolės. Muitininkai irgi retai stabdo. Bet gali patikrinti ir
savo šalies viduje, nuvažiavus kokį šimtą kilometrų, jeigu ko
nors rimtai ieško visoje Europoje. Teroristų, bankų, plėšikų,
žudikų.
Muitininkai ir su jais dirbantys pareigūnai draugiškai pa­
sikalbės su vairuotojais, pasižiūrės jų dokumentus, į veidus
pažvelgs ir į guolį už abiejų sėdynių. Kol pasieniečiai kalbė­
sis apie kelią ir orą, mikroskopiniai fotoaparatai, paslėpti ke­
purėje, mundure ar jų akinių rėmeliuose, nepastebimai pa­
darys pažymėjimų ir veidų nuotraukas. Kompiuteriu iškart

45 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

perduos į centrą. Niekam nereikės raustis bylose. Kompiute­
ris atsakymą duos per kelias sekundes.
Bet tą dieną Europoje buvo ramu. Niekas nebuvo gaudomas.
Aliui labai pasisekė. Sunkvežimis gabeno iš Baltarusijos
keramines apdailos plyteles į tolimiausią Europos kampą -
Gibraltarą. Tai Didžiosios Britanijos gabaliukas, prilipęs Is­
panijos pietuose. Uola, jūros apsupta iš trijų pusių. Tik kvai­
lys ten veš narkotikus sunkvežimiu.

Ispanijos policininkas vilkėjo karinę pėstininkų unifor­

mą. Už šimto metrų buvo britų postas. Didžiosios Britanijos
vėliavos nebuvo, bet policininkas vilkėjo Londono tvarkos
saugotojo apranga, nesikeičiančia šimtą metų: juodas, suseg­
tas iki pakaklės munduras, blizgančios sagos, pusės kiaušinio
formos šalmas su herbu.
Tačiau buvo ispanas. Dargi vietinis - andalūzas. Gimė Gi­
braltare, ispanų šeimoje. Jo gimtoji kalba - ispanų. Bet gavo
britų pilietybę, o kai užaugo, buvo išsiųstas į policijos mo­
kyklą Anglijoje, iškilmingai vadinamą „akademija“. Imti tar­
nybon vietinius - sena britų tradicija kolonijose. Apmokyti
juos, skirti gerai mokamą tarnybą, o dirbti parsiųsti namo.
Sovietai užimtose valstybėse bandė daryti tą patį. Tačiau
jiems ėjosi kerėpliškai.
Kalno viršūnėje nebuvo netgi Britanijos vėliavos. Britų
požiūriu, jos ir nereikėjo. Kam? Visi žino, kad tai jų teritorija,
atkirsta nuo Ispanijos prieš 300 metų taikos sutartimi, vie­
nam iš daugelio karų pasibaigus. Plazdenti vėliava ir kasdien
erzinti ispanus britams neįdomu. Jiems svarbiau išlaikyti
tvirtovę jūrų kelio sankryžoje.
Sunkvežimis pravažiavo tik trumpai stabtelėjęs prie abie­
jų postų. Sargybiniai žvilgtelėjo per bortą ir mostelėjo: va­
žiuokite, žinom tą statybvietę.

46
 Vienas britas Gibraltare statėsi vasarnamį. Jis negalėjo pa­
kęsti jokio moderno. Projektas buvo XIXamžiaus. Plytas vežė
iš apleistų pastatų vakarų Lenkijoje. Tik dekoratyvinių koklių
niekaip negalėjo rasti. Lupami nuo sienos jie skilinėdavo. Su­
žinojo, kad Baltarusijoje gamina senovinio rašto koklius.
Iškart buvo matyti, kad jie atvažiavo į karinę tvirtovę.
Kareiviai mokėsi marširuoti pašto aikštelėje. Škotų šauliai.
Languotas sijonukas, vilnonės kojinės iki kelių, žygio batai,
beretė su bumbulu, užmaukšlinta ant vienos ausies. Veidai
škotiškai rūstūs. Žygiuodami mosikuoja rankomis, kilnoda­
mi jas aukščiau pečių. Karininkas stovi. Lazdelė po pažasti­
mi. Ji būtina. Niekas nežino, kam dabar reikalinga. Anksčiau
šerdavo kareiviui per galvą.
Trumpa vieno skiemens komanda - ir kolona sustoja. An­
tra - apsisuka. Trečia - eina į šoną plačiu frontu. Šaudyti ir
durtuvais badyti turbūt juos veda kitur.
Visos iškabos gatvėje - tik angliškai.
Sunkvežimis pravažiavo centrinę gatvę, kuri taip ir vadi­
nosi - Mein Street, persiropštė per gūbrelį ir sustojo šalia sta­
tybvietės. Vyrai davė Aliui porą sumuštinių. Alius padėkojo
už pamokymus ir išlipo.
Kur dabar? Ko ieškoti?
Žiūri, eina grupė turistų. Visiems ant krūtinių tabaluoja
plastikinės atpažinimo kortelės. Anselmas smuko į būrio vi­
durį. Bet prie kažkokio kalno jį sustabdė kontrolierius.
- Your pass, please.*
- Obuolys irgi maistas, - maloniai šypsodamasis lietuviš­
kai atsakė Alius.
Kontrolierius išpūtė akis.
- Pass, pase, por favor!

* Prašau parodyti leidimą (angį.).

47 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Alius ištraukė padirbtas TIR’o vairuotojo teises. Parodė
iš tolo.
- Obuolys irgi maistas, - pakartojo kaip vaikui.
Kiti turistai už Aliaus nekantravo. Kontrolierius mostelė­
jo, suprask: „Žygiuok.“
Alius tikėjosi, kad juos galbūt nuves į valgyklą. Bet ne,
trečias medinių laiptų vingis, tada ketvirtas, ir grupė atsidūrė
didžiulėje, ne mažesnėje negu geros bazilikos salėje. Ji buvo
oloje. Nuo lubų kaip varvekliai kabojo stalaktitai. Ant nely­
gių akmeninių grindų degė laužas. Aplink laužą sėdėjo žmo­
nės - vyrai, moterys, keletas vaikų. Visi gauruoti, nesusišuka­
vę, vyrai apėję barzdomis, ir visi prisidengę kailiais.
Įsižiūrėjęs Alius pamatė, kad tai manekenai. Ir laužas ne­
tikras. Iš kažkur pūtė ventiliatorius, plazdeno raudono po­
pieriaus ir permatomo plastiko juostelės. Bet pora pagaliukų
degė iš tikro. Turbūt dėl dūmų ir kvapo.
Tai pirmykščių žmonių stovyklavietės imitacija, suprato
Alius. Urve yra daug liekanų, bylojančių, kad žmonės čia gy­
veno kelis tūkstančius metų. Galbūt sustodavo keliaudami iš
Afrikos į Europą per sąsiaurį arba atvirkščiai, į Afriką. O gal
sąsiaurio dar nebuvo? Čia, žemai po kalnu, visada vėsu, nie­
kada nei per šalta, nei per karšta.
- Atrodo, - aiškino gidas, viską kartodamas trimis kalbo­
mis, - kad plėšrūs žvėrys irgi mėgo šitą olą. Randame karda-
dančių tigrų ir meškų kaukolių nuolaužų.
Alius nemėgo netvarkos. Pastebėjo, kad tikrasis laužas
baigia užgesti. Niekas juo nesirūpina. Piemenėlio širdis neiš­
laikė. Priėjo, rado dar porą pagalių, padaužė, pakurstė. Lau­
žas suliepsnojo.
Užgirdo vaikus turistų grupėje aikčiojant. Pakėlė galvą.
Vaikai glaudėsi prie motinų. Alius buvo tapęs panašus į atgi­
jusį priešistorinį žmogų.

48
 Turistams išeinant tas, kuris tikrino bilietus, priėjo prie
Aliaus. Dabar tai bus, pamanė tas. Bet ne. Žmogus pasisakė
čia atsakąs už viską ir kad jis vardu Nikola, kad serbas, ir pa­
klausė:
- Iš kur esi?
- Estas, - atsakė Alius.
Užsirauti ant tikro esto čia būtų labai sunku.
- Klajoji?
- Truputį.
-Kodėl?
- Mėgstu laisvę.
- Visi mėgstame laisvę.
Nikola nuvedė jį į salės kampą. Tarp dviejų akmenų gulė­
jo vatinis aptrintas čiužinys.
- Čia galėsi miegoti. Duosiu tau kibirą. Turėsi prižiūrėti
laužą. Kai turistai išeis, viską sutvarkyti ir pašluoti. Prie laužo
ateik, kai bus turistų. Nesišukuok, nesiskųsk. Būsi atgimęs
neandertalietis. Jeigu tau ką nors sakys, nekreipk dėmesio.
Arba atsakyk, kad nesupranti. Tau mokėsiu dešimt eurų už
dieną.
Nikola kalbėjo iškart trimis kalbomis. Nelabai supranta­
mai. Padėdavo sau rankomis, pirštais ir veido išraiška.
Alius linktelėjo.
- Duosiu senus avikailius. Išversk plaukais į viršų, - Niko­
la parodė kaip. - Jeigu grupėje bus vaikų, gali pastūgauti. Tik
laužo neužmiršk prižiūrėti.
Už kelių stalaktitų stovėjo sofa. Buvo matyti vietomis iš­
lindusi vata.
Davė jam kepurę, megztą, su ausinėmis, visai nunešiotą.
Nikola užmovė Aliui taip, kad tvarsčių nebūtų matyti.
Jau buvo lapkričio pradžia. Čia buvo šilta. Kaip rugsėjį.
Tolėliau Europoje turbūt jau snigo.

49 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Alius nutarė pabūti neandertaliečiu. Ateidavo prie lau­
žo gorilos žingsniu. Susikūprinęs, mosikuodamas rankomis,
tarsi siekdamas žemę. Vieni vaikai klykdavo, kiti juokdavosi.
Tėvai ramindavo:
- Aktor! Aktor! Artistą!
Aidas viską atkartodavo.
Neandertaliečiai, vieni pirmųjų Europos žmonių, žino­
jo, kur apsigyventi. Į tokią olą kardadantis tigras ir net lokys
sunkiai ras kelią.
Kalnas buvo toks didelis, kad užteko vietos ir salei apačio­
je, ir tvirtovei viršuje.
Užrakinę duris, administratorius arba Alius vesdavo tu­
ristus „prie patrankų“, kaip patys juokaudavo.
- To see the guns, pamatyti patrankas.
Kalne, truputį aukščiau vidurio, buvo iš granito iškirsta
požeminė galerija. Žiedu juosė visą kalną. Į išorę - nedideli
langeliai. Nuo žemės jų nebuvo matyti. Netoli langelių ant
ratų stovėjo patrankos. Senos, bet Aliui buvo paaiškinta, kad
Antrojo pasaulinio karo metais čia stovėjo naujoviškos.
Tvirtovės gynimas buvo susijęs su jos paslaptimi. Priešai
nežinojo, kiek britai turi patrankų ir kur jos. Kaip tvirtovė ga­
li spjaudytis ugnimi į visas puses? Kaip britai atlaiko apgultis,
kurios tęsdavosi metus ir daugiau? Didelės maisto atsargos -
suprantama. Bet iš kur vanduo? Juk tame akmenyje, ispanai
žinojo, nėra nė vieno šaltinio, upelio ar ežeriuko.
Per Antrąjį pasaulinį karą hitlerininkai kariavo su britais.
Bombardavo jų miestus, skandino laivus. Ispanija buvo vo­
kiečių pusėje. Mėlynąją diviziją atsiuntė (pro Vilnių) į Rytų
frontą. Bet su vokiečiais ji nesusijungė.
Gibraltaras buvo rakštis minkštoje vietoje. Hitlerininkai
kvietė Ispaniją pulti drauge su jais. Užėmus tvirtovę, ji būtų
buvusi atiduota ispanams. Nerado pritarimo.
O paslaptis labai paprasta.

50
 Galerijoje, iškirstoje granito gilumoje, patrankos nesto­
vėjo prie kiekvieno langelio. Tiek daug jų nebuvo. Bet jeigu
būdavo puolama iš kairės, patrankos būdavo tenai nuridena­
mos per pusvalandį. Iš dešinės - toks pat manevras. Pliekti
iš viršaus į laivus galėjo labai taikliai. O šaudyti iš bangų siū­
buojamų laivų, netgi nuo sausumos aukštyn, nematant kur -
labai nuostolinga ir neįmanoma pataikyti.
Vandens problema išspręsta dar paprasčiau. Iškirto vie­
name šlaite krūmus, nukasė velėną. Pamatinis akmuo buvo
lietaus surinkimo sistemos pagrindas. Iki šiol ta plikė neap­
augo krūmais.
Beždžiones Alius pamatė iškart. Nesuko dėl jų galvos. Jos
laikėsi aukščiau, prie kalno viršūnės, krūmokšniuose. Nusi­
leisdavo tik pasirodžius turistams. Britai labai myli gyvūnus.
Išgalvojo legendą, esą Gibraltaras tol bus britiškas, kol jame
gyvens ta beždžionių gentis - padarai nedideli, akys apskri­
tos, todėl atrodo kaip nuolat verkiantys vaikai. Nemoka šyp­
sotis ir nemėgsta, kai žmogus šypsosi. Beždžionėms atrodo,
kad rodo dantis norėdami įkąsti. Jos pačios, kai grasina žmo­
gui ar šuniui, rodo dantis. Pirštai laibučiai kaip mažos mer­
gytės, vikrūs, jautrūs. Jeigu draugiškai palies tave, pajusi ne
daugiau, negu nutūpus peteliškei.
Kartą Alius pamatė būrį susijaudinusių italų turistų. Šū­
kaliojo pakėlę rankas, šaukė kažkam, grasino.
Pasižiūrėjęs pamatė beždžionę ant uolos. Vienoje lete­
noje ji laikė akinius, vartė nežinodama, ką su jais daryti. Tuoj
numes.
Alius sugrabaliojo kišenėje sausainį ir parodė beždžio-
nytei.
- Liuse, Liuse! Žiūrėk, koks sausainiukas!
Alius šaukė lietuviškai. Svarbu buvo dantų nerodyti. Be
to, nežinia, ar ji Liusė. Gal Liusjenas? Alius nežinojo jų vardų.

51 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Beždžionytė noriai atidavė Aliui akinius. Čiupo sausainį
ir vienu šuoliu tarsi paukštis atsidūrė medyje.
Italai ėmė šaukti „Gražia!“, prapliupo ploti, o žilas žmogus
mirksinčiomis trumparegio akutėmis įspraudė Aliui į delną
raudoną dešimties eurų banknotą.
Kitą dieną Alius vėl išlipo į viršų, irgi su paskutine grupe.
Beždžionės jo tarsi laukė.
Liusė, dabar tai tapo jos vardu, akimis lydėjo kiekvieną
turistą. Pasirinko mergytę, baltaplaukį angeliuką su akiniais.
Nuėmė taip atsargiai, kad mergaitė ne iškart pajuto, jog ne­
beturi akinių. Iš pradžių pagrabaliojo sau veidą, paskui ėmė
klykti.
Liusė toli nenubėgo.
Alius turėjo kišenėje saldainį blizgančiame popieriuke.
Apsikeitė.
Alius įteikė mamytei akinius, ta nušluostė dukrai nosį.
Alius gavo dvidešimt eurų.
Jis nebuvo visiškai patenkintas savo elgesiu. Kai trečią
dieną viskas pasikartojo, jis pagalvojo, kad gali blogai baig­
tis. Kas nors pasakys, jog jis išdresavo beždžionėles. Nelabai
apsiriks.
Praėjus savaitei pastebėjo, kad atėjo nepažįstamas žmo­
gus ir pasikalbėjo su Nikola. Nežinia apie ką. Aliui pasirodė,
kad anie žvilgčiojo jo pusėn.
Nepažįstamajam išėjus, serbas paklausė:
- Kaip tavo pavardė?
- Kodėl staiga prireikė?
- Man reikia tavo pavardės ir paso.
- Kam? Ar aš tau blogai padedu?
- Anglijoje kiekvienas dirbantysis privalo būti registruo­
tas. Ir mokėti mokesčius. Gauti draudimą. Tu netgi gausi
daugiau negu dabar. Kitaip nubaus mane.
 - Gerai, - atsakė Alius. - Aš padėjau pasą į depozitą pašte.
Rytoj. Nes paštas jau uždarytas.
Nuėjęs į savo guolį apžiūrėjo, ar nepalieka ko nors svar­
baus: kojinių, apatinių.
Atsikėlė penktą ryto ir išėjo nedelsdamas. Jau anksčiau
buvo nužiūrėjęs, kad ispanų policininkas tokią valandą snau­
džia. O britas į išeinančiuosius nė nepažvelgia.
Autobusų stotis nebuvo toli. Nusipirko bilietą iki Alme-
rijos, iš ten - į Romą. Iš jos Turkija buvo netoli. Buvo svarbu
kuo greičiau ištrūkti iš Europos Sąjungos. Truputį pinigų jau
turėjo.
Tačiau Turkijoje jokiu darbu jam nekvepėjo. Atvirkščiai.
Pastebėjo, kad gatvėse jį, skurdokai apsirengusį europietį,
nulydi keistais žvilgsniais.
Reikia toliau. Reikia į Iraną. Jis turtingas, šitiek naftos turi!

53 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 3- Panelė

PINIGŲ UŽTEKO iki Vengrijos. Paskutinių irgi nenorėjo iš­

leisti. Juk reikės nakvoti kur nors.
Važiuojant per sieną tikrino, bet nelabai griežtai. Tai dar
buvo Europos Sąjunga. Išsodino tik du afrikiečius. Alius pa­
rodė sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą, pasakė burtažodį
„TIR“. Vaikinukams su raudonomis pilotėmis, tarsi būtų eks­
kursantų būrys, pastatytiems saugoti sienos, to pakako. Besi­
klausančiam vengrų kalbos Aliui nepavyko išgriebti nevieno
pažįstamo žodžio.
Tuo pačiu autobusu Alius važiavo dar valandą, tada išlipo
prie nežinomo miestelio. Netoliese buvo sąvartynas.
Prie autobusų stoties ginčijosi, o gal pešėsi būrys berniu­
kų. Vienas kažką laikė sterblėje.
Alius priėjo. Vaikai nuščiuvo. Nežinojo, kas tas dėdė.
Tas, kuris kažką laikė sterblėje, suprato, jog teks parodyti.
Tai buvo juodos ir rudos spalvų krutantis kamuolys. Šu­
niukai. Turbūt tik ką gimę. Dar drėgni ir akli.
Vaikai, tikri vengrai, nemokėjo nė žodžio kokia nors sve­
tima kalba. Burgzdami, tarsi rankose laikytų vairą, ženklais

54
paaiškino: važiavo automobilis, sustojo, išlipo moteris, nuėjo
prie sąvartyno, išmetė plastikinį maišiuką - štai šitą su šuny­
čiais, ir - brrrr - nuvažiavo toliau.
Alius paėmė vieną kamuoliuką. Jis truputį krutėjo. Alius
atsisėdo ant griovio krašto. Turėjo porą riekių duonos. At-
gnybo trupinį, pabandė įkišti šuniukui į gerklę. Snukelis nė
nesujudėjo.
Gal miršta? įsidėjo į beretę, ją - į užantį ir nuėjo plento
pusėn dairydamasis į vitrinas, ieškodamas maisto parduotu­
vės. Nes nei „Milch“ar „mleko“ niekur nebuvo parašyta. Ir ne­
paklausi, nes visi tik draugiškai šypsosi ir purto galvas. Alius
mėgino paaiškinti darydamas melžimo judesius. Nesuprato.
Pridėjo du pirštus sau prie smilkinių, subaubė: „Mūūūū.“
Jauna pardavėja suprato savaip. Padėjo ant prekystalio ga­
balą jautienos.
Tada Alius parodė šuniuką. Pardavėja suprato, padavė
kartoninį trikampį pakelį su pienu. Alius praplėšė vieną kam­
pą, prikišo šuniukui prie snukelio. Šuniukas pieno nepanoro.
Aliui toptelėjo, kad parduotuvės pienas šaltas.
Kaip tu jam pašildysi?
Pasiurbė truputį pieno, palaikė burnoje, kol sušilo. Pri­
glaudė šuniuko snukelį sau prie lūpų ir švelniai papurškė.
Mažius prarijo. Alius pajuto, kad čiulpia. Turbūt norėtų
dar. Alius dar gurkštelėjo pieno, sušildė - ir vėl tiesiai į burną
tam padarėliui.
Pardavėjos ir keli pirkėjai žiūrėjo išplėtę akis. To jie dar
nebuvo matę.
Kai šuniukas pasisotino, Alius atkišo pardavėjai delną su
euro variokais. Ta sumosikavo, suprask, nereikia, ir davė dar
vieną trikampį pakelį pieno.
Kitame miestelio gale buvo parkas. Kampe Alius susirado
suolą. Beretė buvo šlaputėlė. Šuniuko pilvas išpampęs, ma­
žius galų gale ėmė žiovauti.

55 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Po trijų parų jis pravėrė akis. Nieko ypatingo šiame pa­
saulyje nepamatė. Motina tokia, kokia ir turi būti. Šilta, gau­
ruota. Pieno turi. Gaurai galėtų būti ne tokie aštrūs. Nieko.
Išmoko juos nosele pastumti į šoną. Alius savus ūselius su­
sukdavo smailai ir aukštyn kaip Vokietijos kaizeris Vilhelmas
Antrasis. Bet veido plaukuotumas buvo nelabai gausus, kaip
jauno stačiatikių popo.
Gyvuliukai nemąsto taip, kaip žmonės - žodžiais. Gyvu­
liukai mąsto vaizdais. Žmonių kūdikiai savo gyvenimo pra­
džioje irgi mąsto vaizdais. Ir kvapų pasaulis šuniui daug svar­
besnis, įvairesnis, spalvingesnis ir naudingesnis už regimąjį
pasaulį.
Alius apsinakvojo, jau ne pirmą kartą, po suolu. Iš anksto
įsitikinęs, ar suolas tvirtas ir vieta gera. Turi būti ne žemumo­
je ir ne nuokalnėje, nes jeigu lietus, pabusi neišsimiegojęs ir
šlapias. Turi būti toliau nuo parko takų, nes policijos patru­
liai jais vaikšto.
Dar teko pasirūpinti, kad nepritrėkštų mažiaus. Naktį šu­
nelis vis baksnojo snukeliu Aliui į lūpas reikalaudamas pieno.
Niekaip negalėjo suprasti, kodėl jo „mama“ miega visą naktį.
Trečią rytą šunelis jau stojosi ant visų keturių. Drebėjo ir
urzgė, bet išsilaikė ant kojų. Turbūt nusibodo gulėti šlapime.
Pašiusiojo pastatytas ant žemės: praskėtė užpakalines kojas
ir paleido čiurkšlę.
Alius suprato, kad įsitaisė kalytę. Pasirodo, ji nuovoki ir
labai ambicinga. Kaip ir pridera gerai panelei. Jau po savai­
tės užsimanė eiti šalia Aliaus, trependama lieknomis, bet vis
ilgėjančiomis kojytėmis. Tiksliau, jai tekdavo bėgti. Vis tiek!
Bėgdavo išdidžiai iškėlusi smailą snukutį. Aiškiai skalikų
padermės. Snukutis smailas kaip viršgarsinio lėktuvo nosis.
Kojytės dar trumpokos, bet jau raumeningos. Bus gražios, kai
užaugs.

56
 Kalbėtis jiems reikėjo nedaug. Alius tą patį žodį galėda­
vo pasakyti arba piktai, arba meiliai, arba judesiu parodyti.
Kalytė viauksėdavo retai. Mokėdavo kūno kalba pasakyti, ko
nori. Sustojo, atsigulė. Tai reiškė: „Negaliu daugiau, pavar­
gau.“ Suprask, nori šokti Aliui į sterblę. Elgdavosi kaip aikš­
tingas vaikas, bet buvo protinga. Suprato, kas ją išgelbėjo
nuo mirties.
Alius pavadino ją Panele ir ji atsišaukdavo į vardą. Taip
pašaukta visada šypsodamasi pakeldavo galvą. Bent jau Aliui
atrodė, kad ji moka šypsotis.
Po savaitės atėjo laikas Panelei eiti į universitetą - išmokti
valgyti rimtą maistą.
Anselmas pakramtė gabaliuką virtos dešros, liežuviu su­
formavo mažą dešrelę, prikišo lūpas kalaitei prie snukučio ir
įstūmė. Toji mielai sukramtė ir prarijo. Paprašė dar. Paskui
jau ėdė bet kokią mėsą be tarpininko. Jeigu iš svetimų rankų
gaudavo ko nors, nešdavo „mamai“ir padėdavo prie kojų. Su­
prask, kaip nori. Gal vaišina „mamą“, o gal tai duoklė gaujos
vadui, kaip to reikalauja gaujos instinktas, o gal prašo leidi­
mo suėsti.
Vienos užkandinės kieme Anselmas užuodė kepamą mė­
są. Žinojo, ką reikia daryti. Atsisėdo ant kaladės ir ėmė burna
maitinti Panelę. Tuoj pat atsirado žiūrovų baltais chalatais,
su skarytėmis ant galvų. Anselmas pasakė vieną žodį:
- Kotlet! - ir pakėlė vieną pirštų į dangų.
Tai galėjo reikšti bet ką: „dėmesio“, skaičių i, šauksmą,
Alacho meldimą, jeigu tarp žiūrovų būtų musulmonų. Alius
jau buvo matęs, kad jie kelia pirštą į dangų.
Moteriškės pasišnabždėjo ir atnešė apkramtytą kotletą su
sustingusiu padažu.
Anselmas paėmė lėkštutę, apžiūrėjo, pagaliuku nupaišė
padaže antrą kotleto dalį ir grąžino lėkštutę merginoms.

57 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 - Jis nori viso! - pasakė savo kalba.
- Nenori išėdų?!
- Matai, koks!
Jaunos moterys, jeigu dar nesugadintos, vertina orumą.
Netrukus grįžo nešinos kita lėkštute su karštu, dar garuojan­
čiu kotletu.
Anselmas pamaitino Panelę ir pats užkando.
Priėjo užtvenktą upelį. Alius jau senokai jautė, kad jam
trūks plyš būtina išsimaudyti. Nusirengęs ėmė bristi į van­
denį. Panelė prapliupo piktai loti. Barė Alių. Turbūt prabilo
motiniški jausmai. Alius nepakluso. Tada ji šoko į vandenį,
nė nestabtelėjusi pagalvoti, ar moka plaukti. Pasivijusi Alių,
nosimi stumtelėjo jį kranto link. Kai tai nepadėjo, dantimis
čiupo už jo kelnaičių ir ėmė jį tempti kranto pusėn.
Pakrantėje buvo iškylautojų. Žiūrėjo išpūtę akis, nieko
nesuprasdami.
Aliui teko paklusti. Kitaip būtų likęs nuogas.
Jis pagalvojo: gal jai vandens baimės priepuolis? Pasiro­
do - ne. Bet jam išsimaudyti būtina!
Miestelyje rado dviaukštį mūrinuką su iškaba ant durų
su nedviprasmišku piešiniu: paklota lova. Užėjo. Pagyvenusi
moteriškė prie staliuko nenustebo pamačiusi nei jį, nei šu­
niuką. Alius ženklais parodė, kad nakvynės jam nereikia, kad
jam reikia „pušku pušku“ - nusiprausti. Moteriškei tai irgi
buvo ne naujiena. Nuvedė jį, skuduru užkimšo vonios angą
vandeniui ištekėti, parodė į muilą, į kurią pusę pasukus ran­
kenėlę bėga karštas vanduo, ir išėjo.
Panelė smalsiai žiūrėjo pakreipusi galvą į šoną, bandyda­
ma atspėti, kas dabar bus.
Kai vonia buvo artipilnė, Alius įlipo, stenėdamas iš malo­
numo išsitrynė muiluota kempine, tada paniro visas, iškišęs
tik nosį ir burną.

5*
 Panelė suprato: „motinai“ blogai. Pabėgiojo viauksėdama
aplink vonią, paskui užšoko ant kėdutės ir ėmė lakti muiluo­
tą vandenį.
Apie tūrius ji nesimokė. Buvo pasiryžusi išgerti visą van­
denį.
Alius susigraudino. Tokiai meilei neatsispirsi. Iššoko iš
vonios, ištraukė kamštį, palindo po dušu.
Dėl dušo Panelė didžiadvasiškai nesiginčijo.
Alius suprato, kad niekada jo niekas taip nemylėjo. Ir tur­
būt nemylės.
Apsišluostė ir priglaudė Panelę prie krūtinės. Panelė rea­
gavo taip, kaip pridera bajoraitei - ramiai. Palaižė jam veidą
ir nušoko ant grindų. Nelaukė, kad jis palaižytų jai snukutį.
Žinojo, jog jis to dar neišmokęs.
Ką padarysi. Nevisi tobuli.

59 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 4* Taisyklė
„Ieškok moters“

tai nutiko Italijoje, kai jis ėjo per tą šalį antrą kartą. O gal
tai buvo jau trečias?
Nuo tada, kai gavo kirviu per pakaušį, ne viską prisimin­
davo. Ir skaičiavo tik iki dešimties, nors anksčiau laisvai su­
skaičiuodavo iki dvylikos.
Panelė jau buvo didelė. Visada tipendavo greta. Net ir de­
šimt kilometrų. Ir netgi vingiais palakstydavo. Pauostydavo
ką nors už griovio ir vėl bėgte šalia Aliaus. Matyt, bėgimas
buvo jos prigimtyje.
Atsidūręs naujoje vietoje Alius žiūrėdavo, kur važiuoja
šiukšlių surinkimo sunkvežimiai. Jie smarkiai dvokdavo, iš
kiekvieno krisdavo skudurai ir popiergaliai. Iš kai kurių rūk­
davo dūmai. Bet pasitaikydavo visokių laimikių.
Sunkvežimiai suko iš plento į žvyrkelį. Toliau buvo didelė
dauba. Apsisukę išvertė tai, ką atvežė. Dauba jau buvo be­
veik pilna, po ją traiškydami šiukšles ropojo du traktoriai ir
buldozeris. Jų vairuotojai vilkėjo žaliais kombinezonais, ant
veidų - storos marlinės kaukės, platūs akiniai. Kaip filme
„Žvaigždžių karai“.

60
 Vienas vairuotojas pamojo Aliui prieiti ir metė jam kažko­
kį gniužulą. Anselmas atšoko bijodamas patyčių, bet paskui
pamatė, kad tai drabužis. Nusinešė į šoną kaip šuva kaulą.
Tai buvo kalnų slidininko striukė. Žydra su retais baltais
debesiukais kaip vasaros dangus giedrą rytą. Pamušalas -
balto šilko, tik šiek tiek kraujo dėmelių. Ir įplyšęs taip, kad
byrėjo pūkai.
Striukė veikiausiai priklausė turtingam žmogui. Nes pū­
kai buvo ne sintetiniai, o laukinių šiaurės žąsų gagų. Vyro
būta aukšto. Anselmui ją užsivilkus, rankovės kabojo žemiau
kelių, skvernai siekė pėdas. Nieko. Bus galima ir pasikloti, ir
užsikloti.
Priėjo miestelį. Nesugalvojo, ką jame veikti. Pamatė iška­
bą. Siuvimo mašina su kažkokiu užrašu, o pro langus matyti
palinkusios prie siuvimo mašinų moterų galvos. įėjo, pasis­
veikino. Visos pasisuko į jį. Jaunas vyras. Gražus. Rudi ūsai
statmenais galiukais. Tokie vyrai užeina retai. O šitas dar vie­
nui vienas.
Alius parodė praplėštą pamušalą. Paspjaudė sau į delną ir
pridėjo prie suplėšytos vietos, suprask, prašo užklijuoti. Mo­
terys susiginčijo, viena nubėgusi atnešė platų žalią pleistrą.
Merginos sutraukė pamušalo audinį ir užklijavo.
Atėjo viršininkė. Aukšta, drūta, akys akylos. Sodriu barito­
nu paklausė moterų, kas čia dedasi. Tada Anselmo - iš kur jis?
- Lithuania. Litvanija. Litauen. Lietuva.
Viršininkė nušvito.
- Vilno? Kovno?
- Plungė, - greitai sugalvojęs atsakė Alius.
- O, Plungen! - viršininkė vis tiek džiaugėsi. - Žmud?
Tai jos kalba turbūt reiškė „žemaitis“.
Viršininkė, atrodo, buvo išprususi, žinojo, kad Žemaitijo­
je nelabai moka lenkiškai. Atnešė tūtelę klijų ir balto audinio.

61 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

Nuplėšė pleistrą, patepė striukę, patepė audinį, pamosikavo
ore, uždėjo, prispaudė ir pasakė:
- Palauk. Prisėsk, - parodė kur.
Ji mokėjo nurodinėti.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad Italijoje viršininkauja lenkė?
Liepė Anselmui apsivilkti. Tas atrodė kaip kaliausė. Ran­
kovės nukarusios iki kelių, skvernai dar žemiau. Išmatavo
Anselmo rankas, parodė merginoms, kur nukirpti, kur sukli­
juoti.
Po valandos liepė apsivilkti. Išėjo puikus žieminis paltas
su gobtuvu nugaroje. Ilgokas, bet ne per ilgas.
Ponia viršininkė, pamačiusi, kad Alius netiki savo laime,
sudėjusi abu delnu priglaudė sau prie žando:
- Čiūčia liūlia!
Teisingai. Tai gali tarnauti ir kaip nešiojamas patalas. Gal
ji pati kadaise buvo valkata?
Alius padėkojo visoms, kelis kartus nusilenkė.
Mintyse pasižymėjo dar vieną taisyklę: „Kai blogai arba
sunku, kreipkis į moterį.“
Jis nežinojo, kad prancūzai jau seniai turi panašią posakį.
Tik skambantį truputį kitaip: „Ieškok moters.“
 5- Pasimylėti.
Ne įsimylėti

siuvyklos kieme buvo rietuvė rąstų. Patogi vieta atsisėsti ir

surengti mažą spektaklį. Siuvyklos langai žvelgė į kiemą.
Alius pasišaukė Panelę. Surado kišenėje dešrigalį, atsi­
kando, gerai sukramtė ir išpūtė sau ant lūpų.
Panelė apsidžiaugė. Prisiminė vaikystę. Nulaižė viską
Aliui nuo lūpų, dėkinga viauktelėjo.
Siuvėjos aplipo langus, paskui iškurnėjo į kiemą ir apstojo
Alių. Jis nekreipė dėmesio, tarsi tai jam būtų įprastas dalykas.
Kitoje kišenėje sužvejojo porą gabaliukų geltono sūrio. Su­
kramtė ir davė Panelei.
Kitos grįžo į dirbtuvę, liko tik viena siuvėjėlė - turbūt
mokinė, nes buvo jaunutė ir labai liesa, vilkėjo ilgą raudoną
megztinį, galvą buvo apsirišusi raudona skarele.
Ji paklausė Aliaus tuo pačiu slaviškų kalbų mišiniu:
- Tai taip ir keliauji per pasaulį? Ar seniai?
Alius nutarė apeiti spąstus. Dar išplepės kam nors.
- Ne. Porą mėnesių.
- O kur tu miegi? Ar turi pinigų viešbučiams?
- Turiu. Bet jeigu naktis šilta, miegu kur nors po suolu.

63 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 - Aš galiu paklausti savo šeimininkės, gal tau duos lovą
ar sofą.
Siuvėjytė išraudo. Net kaklas raustelėjo. Išraudimas gali
būti labai įvairios kilmės. Alius nemokėjo skaityti iš moterų
veidų. Ne tas knygas skaitė. Mokykloje - apie Vinetu, detek­
tyvus arba išverstas iš rusų kalbos apie karą. Nežinojo, kad
moteris vilki raudonai, kai jos pasąmonė trokšta sekso, net
jeigu ji pati to nežino.
Ji liepė jam ateiti devintą vakare prie bažnyčios.
- Bet ne prie tos su dviem bokštais, o prie kitos su vienu.
Kai Alius atėjo, ji jau laukė. Buvo apsigobusi skara.
- Žinai, šeimininkė išvažiavusi. Negalėjau paprašyti. Aš
pati tau paklosiu sofą. Svetainėje.
Alius nepastebėjo, kad jos balsas dirbtinai ramus.
Namas - tūkstančiai tokių Lietuvoje, kaip ir visoje Euro­
poje, su įstiklintu gonku, be antro aukšto - buvo netoli. Siu-
vėjėlė tikrai jam buvo paklojusi svetainėje. Ant taburetės pa­
dėta stiklinė vandens, saldainis. Po sofa - naktipuodis.
Alius paprašė leidimo nusimaudyti po dušu. Gerai išsitry­
nė, nusiprausė, nusišluostė ir nuėjo į gretimą kambarį, kur
buvo jos lova. Ji sėdėjo ant lovos. Vilkėjo ilgais marškiniais.
Alius atsisėdo greta, apkabino ją per pečius, prisitraukė ir
pabučiavo į lūpas. Paskui švelniai paguldė.
- Klausyk... Nereikia... Gal nereikia... - sudejavo ji.
Buvo liesutė. Kai jis paėmė ją už riešo, apčiuopė du plo­
nus kauliukus.
Pajuto gan ryškų acto kvapą. Turbūt galvą trinkosi.
Jo pirštai virpėjo, kai siekė jos kelnaičių. Ji suspaudė jo
ranką sau tarp kelių.
- Tu būsi geras? Būsi švelnus? Būk švelnus, labai prašau...
Svetimumas dingo kaip ryto rūkas. Jokių kalbų nereikėjo.
Kaip olimpinėse žaidynėse.

64
 Per visas olimpines bendrabučių ir viešbučių automatai
pardavinėja ne tik sumuštinius ar bandeles, bet ir prezerva­
tyvus. Apie šimtą tūkstančių per savaitę. Bendrabučiuose -
jaunimo žiedas. Žaidynės - jų gyvenimo apogėjus. Ir visi jie
vienas kitam svetimi.
Kalytę paliko miegamajame. Durų atidaryti ji nemokėjo.
Kažką norėjo pasakyti, bet nesugebėjo. Galbūt jautė pavydą,
pati nežinojo, kas tai per jausmas. Vaikščiojo visą naktį po
kambarį, beldė uodega į grindis kaip spragilu, sukosi kaip
ant girnų.
Kai Alius ryte atsikėlė ir nuleido kojas žemyn, ji prišoko,
priekinėmis kojytėmis apkabino jam kelį, užpakaliuku ėmė
trintis jam į pėdą.
Alius apstulbo. Kalytė niekada nebuvo mačiusi, kaip poruo­
jasi šunys. Jai galėjo tik pasivaidenti. Beto, ji buvo kalytė, ne šu­
nėkas. Alius sušėrė jai ir nuspyrė. Ji susigūžusi nuėjo į kampą.
Siuvėjytė juos išleido pro užpakalines duris. Neleido daug
bučiuoti.
- Eik! Ir saugokis! Ne, pabūk dar!.. Niekur neik... Pabūk!
Nuo tada Alius tapo drąsesnis. Suprato, kaip tokią mer­
giną atpažinti, net jeigu ji bus būryje tarp kitų. Pagaus tavo
žvilgsnį ir žvelgs akimirką ilgiau negu kitos.
Nežinojo, kad instinktas siekti trumpalaikių santykių su
svetimu, netgi nepažįstamu vyru priklauso ne nuo jos. Ins­
tinktas pasipildyti genų aruodus - mumyse nuo neatmena­
mų laikų, kai gyvenome urvuose arba lizduose. Arba skrido­
me, gal kaip embrionai, iš kokių nors žvaigždynų.
Bulgarijoje, nedideliame miestelyje, jis pasivijo ir aplenkė
dvi merginas. Aiškiai vaikščiojančias šiaip sau. Užkalbino. Jos
atsakė.
Susėdo ant suoliuko. Jos turėjo kelis obuolius. Pasidalijo.
Jis pakvietė jas kavos. Kavinės staliukai buvo sustatyti ant ša­
ligatvio.

*5 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Jos pasisiūlė aprodyti miestelį. Alius sutiko. Viena iš mergi­
nų - Oksana - buvo drąsesnė, daug kalbėjo. Kita tyliai žiūrėjo.
Oksana pakvietė pakilti į kalvą. Iš ten geriau matyti.
Kopti nebuvo statu, o vaizdas puikus.
- Ir matysi, jeigu kas ateina, - pasakė Oksana.
Alius niekada nepagalvojo, kad kalvos viršūnė - gera vie­
ta pasislėpti. Ten buvo negili duobė, gal automobilio dydžio.
Žolė duobėje išmindyta.
Oksana atsigulė. Saldžiai pasirąžė.
- Kaip gera!
Rusiškai kalbėjo geriau už Alių. Čia mokyklose dar dėstė
rusų kalbą.
Alius atsigulė greta, Oksana jo neapkabino, tik patraukė
žemyn jo kelnių užtrauktuką. Jis galva parodė į Liudmilą, sė­
dinčią ant duobės krašto.
Oksana numojo ranka.
- Tegul žiūri. Jai reikia išmokti.
Alius neturėjo pasirinkimo.
Sutemo. Merginos padainavo kažkokią liūdną liaudies
dainą.
Pasišnabždėjo, ir Oksana įsakė Liudmilai gultis šaliaAliaus.
Jis nemanė, kad taip bus. Bandė rankomis parodyti Oksa­
nai, kad ne, ne.
Ji ištarė tarptautinį žodį:
-Ša!
Ir liepė Liudmilai atlikti visus paruošiamuosius darbus.
Viskas vyko taip, tarsi jiedu būtų vedę jau penkiasdešimt
metų. Liudmila šiek tiek pacypavo, nors jokių kliūčių ten
nebuvo.
Miestelyje ji atsisveikino ir bėgte nubėgo.
- Nieko negaliu su ja padaryti. Kažkokia nelaiminga iš
prigimties, - pasakė Oksana.

66
 Alius prisipažino, kad labai nori valgyti. Popierinius pini­
gus buvo giliai paslėpęs. Išbėrė į saują variokus. Oksana irgi.
Nuvedė į bulgarišką karčiamą. Vadinosi beveik lietuviškai -
korčma. Oksana susimirksėjo su padavėju, užsakė „Agnieš­
ka na skara“ ir parodė du pirštus. Nežinia, ką tai reiškė, gal
dvigubą porciją, gal pažadą sumokėti dvigubai, bet jau po
penkių minučių padavėjas atnešė šnypščiančią keptuvę su
avienos gabalais ir daržovėmis. Tarp jų raudonavo ugningų
pipirų ankštys.
Oksana pavedžiojo delnu virš keptuvės. Patikrino, ar karšta.
- Skara! - pasakė ir šakute dūrė į mėsos gabalą. - Agnieš­
ka. Aviukas.
Kur jau jai Alių mokyti.
Raudonasis vynas ąsotyje buvo rūgštokas ir truputį kar­
tus, bet Oksana jį gėrė stiklinėmis. Sukrimto visas pipirų
ankštis.
Po vakarienės vėl patraukė į kalną. Pasimylėjo, dabar jau
pažindami vienas kitą. Oksana padėjo galvą jam ant krūtinės.
- Nežinau, kas man yra. Einu kaip spyruoklės užvesta.
Alius pajuto, kad jai maga išsikalbėti. Išsipasakoti. )i žino,
kad ryt rytą Alius išeis.
- Prieš dvi savaites su klasiokais buvome ekskursijoje kal­
nuose. Ėjom, ėjom, man nusibodo. „Tažolytė vadinasi taip, ta
kitaip.“Apsisukau ir nuėjau šalin. Gal valandą ėjau. Žiūriu -
avys. Pilkos ir juodos. Daug jų. Išsibarsčiusios po šlaitą. Trys
piemenys. Priėjau, pasisveikinau. Tėvas ir du paaugę sūnūs.
Arbatą verda ant laužo. Mane pavaišino. Davė sūrio. Nelabai
švaraus, bet skanaus. Aštraus. Tėvas atsikėlė, nieko nesaky­
damas paėmė mane už rankos ir nusivedė už krūmų. Ne­
sipriešinau. Argi man gaila? Grįžome. Vėl išgėrėm arbatos,
užkrimsdami sūriu. Tėvas sako sūnui: „Ko žiopsai? Ar lau­
ki, kad pakviestų?“ Sūnus paėmė mane už rankos, nusivedė

67 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

už krūmokšnių. Grįžom. Arbata, sūris. Tėvas sako jaunėliui:
„Na, o tu?“ Nuėjom. Nelabai jam sekėsi, jaudinosi. Aš padė­
jau. Kai grįžom prie laužo, pamatėm atlinguojančius mano
klasiokus. Buvo susirūpinę, nežinojo, kur dingau. Turbūt tai
pasileidimas, - pasakė nuleidusi galvą.
- Ar visos bulgarų merginos tokios? - paklausė Alius.
- Ką tu, ką tu! - atsakė Oksana. - Kitos kvailos.
 6 . Sicilija

naktys tapo ilgos ir šaltos. Visose pakelėse pardavinėjo

obuolius. Artinosi ruduo. Rasti nakvynę tapo sunkiau. Pa­
nelės jau nebuvo galima įsukti į ką nors ir pasiguldyti greta.
Ji išaugo į didoką gražų šunį. Buvo būtina traukti į pietus.
Paukščiai nekvaili.
Po to, ką Panelė iškrėtė tą naktį, Alius suprato, kad reikia
rasti veterinarą. Kitaip ji anksčiau ar vėliau nuo jo pabėgs ir
grįš su pilna sterble.
Nutarė užsukti į didesnį miestą. Viename - nelabai žino­
jo, nei kokiame, nei kokia tai šalis - pamatė iškabą, kurioje
buvo pavaizduotas šuva.
Daktaras vilkėjo mėlyną chirurgo švarką. Ilgai aiškinti
nereikėjo, Alius ištarė vieną žodį - kastracija. Daktaras su­
prato.
Dėl kainos Alius jau mokėjo derėtis. Išpylė ant stalo visus
metalinius ir klausiamai pažvelgė į veterinarą. Tas susiraukė,
kiek pagalvojo ir subėrė Aliui atgal į delną.
Daktaras suleido kalaitei skausmą malšinančių vaistų,
paskui kažką dar jai padarė, ir tai buvo viskas. Panelė vos

69 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

kartą suinkštė. Bet vėliau ilgokai į Alių nežiūrėjo. Tai reiškė:
„Aš su tavim nekalbu.“ Bet tik dvi dienas. Na, kiekgi galima
pykti ant „motinos“? Panelė nesuprato, kad niekada neturės
šunyčių. Niekada nepenės savo pienu savo vaikų.
Visose degalinėse kabėjo Italijos žemėlapiai. Alius paste­
bėjo, kad keliai nutiesti tik tarp stambių pramonės miestų -
Milano, Turino, Romos, Genujos. Teko penketą kartų persės­
ti iš vieno sunkvežimio į kitą, kol pateko į Sicilijos keltą.
Uoste bilietus tikrino du kontrolieriai ir trys policinin­
kai. Kovojo su nedarbu. Jeigu be bilieto, nesileisdavo į jokias
kalbas. Kai Alius grįžo su bilietu, jie pamatė Panelę. Pasitarė
tarpusavyje ir mostelėjo: „Eik.“Tik pirštu pagrasė kalytei. To­
ji puikiai jautėsi tarp žmonių. Atsakydama viauktelėjo: „Tu
pats nekakok, kur negalima.“
Jūros ji nesuprato. Kam tiek daug mėlynos žemės? Kodėl
ji kilnojasi ir jų namą kilnoja? Glaudėsi Aliui prie kojų.
Atplaukė. Alius vieno negalėjo suprasti: kodėl jie sako
„Sicilija“?Aiškiai parašyta „c“. Negi italai nebemoka itališkai?
Mieste buvo daug jaunimo. Ilgaplaukiai, praplyšusiais
ties keliais džinsais. Merginos irgi. Matyt, visus atviliojo šilu­
ma. Jaunimas stumdėsi ant plačių katedros laiptų. Tokia tra­
dicija - buriuotis kur nors aukščiau ir būti matomiems. Visi
gėrė pigų vyną. Pavaišino ir Alių. Visai nieko, nors sprangus.
Jautei šviežių vynuogių kvapą. Pusė jaunimo buvo padūma­
vusiomis nuo „žolytės“akimis.
Nebuvo jokio bičiuliavimosi. Niekas Aliaus nevengė, bet
visiems buvo aišku, kad Alius - ne studentas. Angliškai kal­
bėjo kaip nebaigęs vidurinės mokyklos.
Panelė tapo dienos didvyre. Ją vaišino sumuštiniais. Įsi­
kandusi nešė ir dėjo Aliui prie kojų. Tas paliesdavo ranka:
„Ačiū! Valgyk pati.“ Ji suėsdavo dešrą ar sūrį, nulaižydavo
sviestą, o duoną mandagiai palikdavo. Visiems buvo juokinga.

70
 Vienas paglostė jos raumeningą užpakaliuką. Panelė sto­
vėjo ramiai, jausdama žinovo delną.
- Tikras biglis, skalikas, - pasakė. - Tik kodėl tos dėmės
baltame kailyje rudos? Turėtų būti juodos.
- Čia per mane, - pasakė Alius, glostydamas savo skystus
kaklo gyvaplaukius.
Visi vėl nusijuokė. O Panelė gavo pavardę. Dabar ji buvo
Panelė Biglė.
Suaugusių turistų irgi buvo pilna. Sėdėjo prie staliukų ant
šaligatvių ir baruose. Išeidavo susikabinę po tris, po keturis,
nes kai kuriuos reikėdavo vilkte vilkti. Sustodavo išsivemti.
Taikydavo į šiukšliadėžę arba patvorin, kartais - tiesiai ant
šaligatvio.
- Čia anglai, - Alius užgirdo sakant lietuviškai.
Pro šalį ėjo dvi moterys. Alius neišsidavė, kad jas girdi, ir
nepasisveikino. Ką jis joms pasakytų? Negali nei savo vardo,
nei pavardės išduoti.
Alius suprato: čia daug konkurentų, reikia eiti į kaimą.
Išėjęs už miesto ribų, susistabdė sunkvežimį, bet važiavo
netoli. Stabdyti nebuvo sunku - Panelė padėdavo. Retas ku­
ris nemėgsta jauno švaraus šuniuko.
Sicilija Aliui patiko. Kalvos, pereinančios į plačius iki ho­
rizonto klonius, paskui vėl į kalvas. Viskas žalia.
Tolumoje rūko snieguota Etnos viršūnė. Alius negalė­
jo suprasti, ar ji teberūksta po išsiveržimo, ar pradeda rūkti
prieš žemės drebėjimą ir naują išsiveržimą? Žemė virpėjo visą
laiką, nesijautė tik važiuojant sunkvežimiu.
Panelė nekreipė dėmesio į virpčiojimus. Žalio horizonto
irgi nematė. Turbūt nematė ir rūkstančios Etnos. Tolimosios
regos šunims nereikia. Jiems užtenka uoslės. Nei brolis, nei
priešas toliau nei už kilometro jų nedomina. Nebent šeimi­
ninkas parodys ir įsakys pulti.

71 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Po valandos kelionės Alius pamatė ūkį ir tas jam patiko.
Vidury vešlaus, kiek akys užmato, vynuogyno ir kitų sodybų
arti nėra. Namas mūrinis, stogas čerpių. Kieme penki sun­
kvežimiai, dar kažkokios mašinos. Turtingi.
Šeimininkas buvo namie. Angliškai kalbėjo dar prasčiau
už Alių, bet jiems nereikėjo daug šnekos. Šeimininkas vos
metęs žvilgsnį suprato, ko Aliui reikia. Pasisodino ant antros
keturračio motociklo sėdynės ir siauru keliuku tarp vynuo­
gienojų nuvežė gan toli į laukus. Čia gulėjo šūsnis krepšių.
Šeimininkas davė riestas žirkles ir liepė skinti tik pri­
nokusias kekes, jos atrodančios štai taip. Jeigu kekėje bus su­
puvusių vynuogių, išrankioti ir išmesti. Neprinokusių kekių
neliesti. Prikrautą krepšį atnešti prie tako. Atvažiuos, paims.
Neplautų vynuogių nevalgyti, galima apsinuodyti.
- Poison, poison! - parodė į pilkai melsvą plėvelę ant uo­
gų. Apipurkštos nuo kenkėjų. Vyno daryklose jas nuplaus. -
Jeigu ką valgysi, prieš tai gerai nusimazgok rankas. - Parodė,
kur stovi kibiras vandens.
Paaiškinta buvo labai gerai - itališkai, draugiškai šypsan­
tis ir daug mosikuojant.
- Viena kašė - tau penki eurai, - parodė išskėtęs pirštus.
Panelė pauostė kelias ant žemės nukritusias vynuoges,
nusičiaudėjo ir daugiau nelietė.
Aliui darbas patiko. Nepainus, nevarginantis ir visiškai
naujas.
Kai šešėliai pailgėjo, suprato, kad reikia skubėti į sody­
bą. Tamsa čia atslenka greitai, tarsi uždangai nukritus. Gerai,
kad įsidėmėjo kryptį. Būtų paklydęs laukuose.
Davė valgyti makaronų su sūriu. O ko daugiau?
Vakarieniaujantieji buvo išvargę ir prie stalo tylėjo. Kar­
tais mesdavo vieną kitą žodį kažkuria slavų kalba.
Davė kavos, šeimininkas atėjo atsiskaityti. Visiems mo­

7*
kėjo grynaisiais. Alius suprato, kad taip yra kasdien. Jis gavo
keturiasdešimt eurų. Kasės teisingai suskaičiuotos.
Vyrai nakvojo lentų statinyje. Aliui parodė į vatinį čiužinį
be paklodės ir pagalvę. Užsikloti davė gūnią.
Rytą pabudo su visais. Po pusryčių kiekvienam davė po­
pierinį maišelį su ketvirčiu pilkos duonos, gabalu sūrio ir
skardine kokakolos.
Vakare Alius gavo šimtą dešimt eurų. Visai neblogai.
Jis jau buvo apsižvalgęs ir sumetė: vynuogynas didelis,
darbo užteks iki Kalėdų. Dabar pamatė, kad yra daugiau
sodybų, yra ir sodų. Citrinas galima rinkti apskritus metus,
apelsinus - nuo kovo, birželį prasidės abrikosai ir persikai.
Niekas nieko neregistruoja, pavardės neklausia.
Ketvirtą dieną pamatė tris vyrus. Du ėjo pasiramsčiuo­
dami lazdomis. Panelė pirmoji pajuto pavojų. Urzgė, dantis
rodė ateiviams. Tie paklausė lietuviškai:
- Kuo tu vardu?
- Mykolas.
- O pavardė?
- Petrauskas.
- Iš kur esi?
- Iš Varėnos.
Negalėjo sugalvoti vietos, kuri būtų toliau nuo Nauja­
miesčio.
- Tai kodėl neužsiregistravai pas mus?
- Kad man niekas nieko nepasakė. O kas jūs tokie?
- Mes vietos policijos pagalbininkai. Nu, kaip draugovi­
ninkai. Ir lietuvių savitarpio pagalbos organizacija.
- Kas tai tokio?
- Nu, jeigu reikės, padėsim. Jeigu policija kibs ar šeimi­
ninkas nenorės sumokėti. Duodam tau kvitą ir gali ramiai
dirbti. Kiek dabar turi?

73 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 - Gal porą eurų.
Tas, kuris buvo su gumbuota lazda, prišoko, čiupo Alių
už marškinių, patyrusio žmogaus judesiais apčiupinėjo visą
ir surado du banknotus - keturiasdešimt eurų.
- Melagis! - suriko kaip įžeista nekaltybė ir užsimojęs
trenkė kumščiu į pasmakrę.
Alius susmuko.
Panelė puolė mušeiką ir suleido dantis jam į blauzdą. Su­
riko kaip skerdžiamas. Bandė pakelti koją, bet Panelė kabojo
kaip buldogas. Kiti du ateiviai kvatojo pritūpdami.
Mušeika galų gale pasisuko, sugrabaliojo savo lazdą ir iš
visų jėgų tvojo Panelei per šoną.
Kalaitė paleido koją ir susirietusi nubėgo slėptis.
Alius negalėjo atsikelti. Vimdė, galvoje ūžė. Du ateiviai
liko jo saugoti, trečias nuėjo į sodybą paklausti, kur naujoko
drabužiai. Grįžo po valandos. Pamosikavo ore ir tam, kuris
buvo be lazdos, padavė keturis banknotus po šimtą.
- Tai tu ne tik melagis, bet ir žulikas! - pasakė pamatęs,
kad Alius žiūri. - Už bausmę viską konfiskuojame.
Ir ėmė mušti profesionaliai. Ten, kur nelabai pastebėsi.
Per pilvą, per šonus, per pakinklius, per šlaunis.
Alius vėl prarado sąmonę. Tautiečiai išpylė visą geriamąjį
vandenį jam ant galvos ir pasakė:
- Grįšim penktadienį. Laikyk pinigus paruoštus. Pusę už­
darbio. Žinom, kiek gauni. Užtai galėsi ramiai sau dirbti. Nei
tau policijos, nei mokesčių inspekcijos.
- Ir laikyk savo šunį pririštą! Arba aš pats jį pakarsiu.
Tas su gumbuota lazda buvo koją apsirišęs skuduru.
Alius pabandė skinti vynuoges, bet negalėjo. Skaudėjo
visur. Į sodybą jį parvežė keturračiu motociklu. Panelė užsi­
ropštė jam ant kelių. Jai irgi buvo sunku.
Rytą atsikėlė, bet negalėjo daug judėti. į laukus nėjo. Rado

74
rankšluosčių, mirkė juos vandenyje ir dėliojo ant visų skau­
damų vietų. Po pietų irgi sunkiai judėjo. Nėjo į vynuogyną.
Kai žmonės grįžo ir šeimininkas atėjo atsiskaityti, jis irgi
nuėjo pas šeimininką.
- Užvakar buvo šešios kašės, - parodė pirštais.
Šeimininkas linktelėjo. Pagalvojo ir davė Aliui penkiasde­
šimt eurų. Tas padėkojo. Norėjo eiti, bet šeimininkas sulaikė.
Vėl pagalvojo ir padavė Aliui dar šimtinę.
Po vakarienės į vyrų pašiūrę atėjo dvi moterys ir padavė
Aliui šimtą penkiasdešimt eurų. Alius suprato, kad padarė
rinkliavą.
Geri žmonės Sicilijoje.
Alius jau pirmą dieną buvo nuėjęs prie stulpo plente, ant
kurio buvo tvarkaraštis, ir įsiminė, kada autobusai važiuoja į
Palermą.
Naktinis jam tiko.
Susiruošė, kai visi miegojo, ir išėjo. Pasitaikė ekspresas.
Paprašė išleisti prie katedros - vienintelės vietos, kurią ži­
nojo. Palaukė, kol autobusas nuvažiuos, tada pamojo taksi su
žaliu švyturiuku. Nežinojo, ką pasakyti vairuotojui, parodė
ranka: „Tiesiai, tiesiai.“ Paskui: „Į kairę, kairę!“
Norėjo sumėtyti pėdas, tik nežinojo, kaip tai padaryti.
Privažiavo kažkokių linksmybių vietą. Čia stumdėsi daug
taksi su žaliais švyturiukais. Išlipo, palaukė, kol jo taksi nuva­
žiuos, tada įsėdo į kitą. Paliepė: „Į keltų uostą.“Tiek sugebėjo
pasakyti.
Pataikė tinkamu laiko. Keltas išplaukė po penkių minučių.
Alius nenuleido akių nuo vartų. Ne, niekas neatlapatojo
jį vydamasis.
Svarbu buvo ne tik iš Sicilijos ištrūkti. Reikėjo nelikti Eu­
ropos Sąjungoje. Nes čia visi turi ryšį - mobiliuosius telefo­
nus ir kompiuterius.

75 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Tik vėl teks visą ilgą Italiją pervažiuoti. Iki Genujos, kaip
matė žemėlapyje. Iš ten - į Turkiją. Tenai irgi ne kažin kas,
prisiminė iš ano gyvenimo.
Reikia dar toliau.
 7* Turgus Teherane
ketvirtadieniais

turkų pasienietis su juo kalbėtis nenorėjo. Mojo ranka: eik

šalin. Kai Alius pakišo popierių su keliais turkų antspaudais,
susiraukęs paėmė. Iš jo veido buvo matyti, kad nieko suprasti
negali. Prasmės tuose popieriuose ir nebuvo. Tezo policijos
nuovados budėtojas parašė kažkodėl ant suėmimo blanko,
gal kito neturėjo, kad „pareiškėjas sako, jog yra toks ir toks,
kad, jo žodžiais, jis - tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojas,
kad jį sumušė ir atėmė sunkvežimį“.
Viskas „jo žodžiais“. Policija nieko neliudija, nes nieko
nežino.
- Tai ko tu iš manęs nori? - paklausė pasienietis.
Alius atsakė jam, kaip visada panašiais atvejais, lietuviškai:
- Obuolys irgi maistas.
Pasienietis išpūtė akis ir bandė susivokti. Juk niekas, juo­
lab pasienietis, neprisipažins, kad nemoka kalbos.
- Iran, Teheran. Ketvirtadienį ten turgaus diena, - pridū­
rė Alius lietuviškai.
Pasienietis grąžino policijos popierių.
- Iranas tavęs neįsileis.

77 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 I Panelę jis dėmesio nekreipė.
Alius pokalbį užbaigė turkiškai:
- Tešekiur!*
Jokios reakcijos. Visi užsieniečiai tiek pasakyti sugeba.
Iki Irano posto buvo šimtas metrų niekieno žemės. Pane­
lė ėjo greta pakėlusi snukį. Ji visada laikydavo galvą aukštai,
kai eidavo su „mama“.
Irano posto tarpdury stovėjo storulis. Žinoma, su ūseliais.
- Good morning, ser! - Alius padavė turkų policijos po­
pierius.
Iranietis susiraukė. Turbūt turkiškai nelabai kalbėjo.
- Tai ko nori? - paklausė angliškai.
- Bazar. Teheran bazar, - ir lietuviškai: - Obuolys irgi
maistas.
Storulis suėmė Alių už pečių, apsuko ir keliu stumtelėjo
atgal, į Turkijos pusę.
- Drožk!
Ne, čia ne Europos Sąjunga, pagalvojo Alius. Ištraukė iš
mažos kišenytės specialiai tokiam atvejui paruoštą dvidešim­
ties eurų banknotą ir atkišo policininkui.
- Kočia kaišioji tuos šėtono pinigus?! - suriko tas. - Mūsų
nenupirksi! Čia Irano žemė!
Labai garsiai suriko. Gal norėjo, kad sienos girdėtų?
Čiupo banknotą ir sukišo į Aliaus marškinių kišenę. Tik
kampas styrojo. Vis šaukdamas įstūmė Alių į kitą koridorių,
tamsų, ištraukė iš jo kišenės dvidešimtinę, koridoriaus gale jį
išstūmė laukan.
Bet tai jau buvo Iranas.
Kai Alius nuėjo gal šimtą metrų, užgirdo storulį švilpiant.
Nenorom atsisuko. Vartuose, jau juos pravažiavęs, stovėjo

*Ačiū.

78
sunkvežimis. Storulis pirštu parodė Aliui grįžti ir sėstis į ka­
biną. Panelė įšoko iš paskos.
Vairuotojas kažką pasakė. Jo rankos ir veidas buvo baltin­
tos kavos spalvos, ant galvos baltas turbanas.
- Alaikum salam, - mašinaliai atsakė Alius, spėdamas,
kad pirmi vairuotojo žodžiai buvo pasisveikinimas. Ir pridū­
rė: - Obuolys irgi maistas.
Vairuotojas sutriko. Ir tas nenorėjo prisipažinti, kad ne­
moka svetimų kalbų.
- Teheran? - paklausė.
- Yes, - atsakė Alius. Paskui pridūrė: - Jawohl, si. Taip.
Tak. Ano. Market.
Tegul žino, kad veža inteligentą.
Vairuotojas dar kažką kalbėjo Aliui nežinoma kalba. Alius
atsakinėjo lietuviškai. Abu buvo patenkinti.
Sostinė prasidėjo kalvose ir kloniuose, dar gerokai iki
miesto. Vairuotojas sustojo senuose vartuose. Aptrupėjusios
plytos, pora bizantiškų arkų. Vairuotojas mostais parodė,
kad toliau vežti negali.
- Tešekiur ederim! - Alius ištarė kiek iškilmingesnę turkų
padėkos formulę.
Vairuotojas vėl skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir kažką
sumurmėjo angliškai.
Abudu nežinojo, kad buvo sustoję svarbioje Iranui vieto­
je. Ta šalis, anksčiau ji vadinta Persija, visą laiką su kuo nors
kariavo. Motinos iki šiol varo sūnus į sporto mokyklas. Ten
pagrindinės disciplinos - imtynės be taisyklių. Dar - sunkios
kuokos mėtymas ir jos gaudymas ore. Antikos laikais persai
daug kariavo su graikais.
Kadangi kronikas rašė ir himnus giedojo to laikograikai, iki
mūsų atėjo žinios apie Termopilų mūšį, kuriame saujelė grai­
kų sustabdė didžiulę persų kariauną, o žinią apie tai į Atėnus
atnešė bėgikas, sukoręs 42 kilometrų distanciją - maratoną.

79 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Graikų kronikose persų karalius Kserksas atplaukė prie
Graikijos krantų, pasiryžęs tą šalį užkariauti. Jo laivynas bu­
vo milžiniškas, bet kilusi audra jį išblaškė. Supykęs karalius
neva įsakė išplakti jūrą rykštėmis. Pašaipos ir anekdotai vi­
sada buvo karo ginklas. Keliaujantieji antikos dainiai jais pa­
gardindavo savo sakmes. Taip anekdotai pateko į Europos ir
Amerikos istorijos vadovėlius. Juose gyvuoja iki šiol.
Kai senovės Romoje atsirado keturios imperijos, Rytinės
imperijos vadas, pasiskelbęs imperatoriumi, nutarė visiems
nušluostyti nosis - užkariauti turtingąją Persiją. Bet pralaimė­
jo, pats pateko į nelaisvę. Persai jam gyvam nudyrė odą, pri­
kimšo šiaudų ir pakabino Teherano vartuose. Metus kabojo.
Iranėnai iki šiol užima reikšmingas vietas pasaulinėse
įvairių rūšių imtynių ir sunkumų kilnojimo varžybose. Lais­
valaikiu mėto į viršų ir gaudo sunkias kuokas, ąžuolines arba
iš plieno, sveriančias po 10-20 kilogramų. Jeigu nepagausi,
krisdama užmuš. Patyrusieji mėto dvi kuokas pakaitomis.
Alius neturėjo jokių reikalų turguje. Nei pirkti, nei par­
duoti, nei išmaldos prašyti. Nors su išmalda čia buvo len­
gviau negu Europoje. Islamas reikalauja, kad musulmonas
kas dieną dalį pajamų būtinai skirtų mečetei, o dalį kasdien -
pavargėliams. Dėl išmaldos Alius nesuko sau galvos. Jaunas
vyras, neprapuls. Dar Lietuvoje viename žurnale buvo skaitęs
apie elgetą, kuris laikė vietos kalba parašytą plakatėlį: „Grįžti
į tėvynę autobusu man trūksta 20 eurų. Padėkite.“ Gaudavo
greičiau ir daugiau negu kiti išmaldos prašytojai. Bet negalė­
jo vienoje vietoje užsisėdėti. Už apgavystę būtų gavęs į kau­
lus ir atsidūręs daboklėje. Turgus Anselmui buvo reikalingas
kaip kelio ženklas kelyje.
Kai jis dar ėjo per Turkiją, porą kartų buvo pasiklydęs. Ke­
lio rodyklės aiškiai rodė „Turg“. Bet nuėjęs pagal strėliukes,
atsidurdavo pagrindinėje miesto sankryžoje.

So
 Senovėje turgūs vykdavo vietovių centruose. Lietuviai
prekiavo su Turkija. Ką reiškia savaitė kelio su pora gerų ar­
klių, jeigu įsidėjai į vežimą kelis atsarginius ratus? Kartu su
prekėmis pas mus atkeliavo ir žodis, nes mūsų turgūs senovė­
je irgi vykdavo miestelių centre.
Rusai iš turkų perėmė žodį „bazar“ ir dar porą tūkstančių
turkiškų žodžių. Beveik visi susiję su arkliais ir pakinktais.
Aliui kalbos istorija nerūpėjo. Žinojo dar vieną žodį -
„market“. Tas žodis visada nuvesdavo į turgų, o iš tenai keliai
ėjo į visas puses.
Teherano turgus jį nustebino. Pirmiausia - dydžiu. Buvo
didumo gal kaip dešimt futbolo laukų, virš vartų - puošnūs
svogūno formos bokštai. Tai nebuvo prekystalių turgus. Tik
prie įėjimo keli stalai su smulkmenomis, o visas turgus - vėri­
nys mažų ir vidutinių krautuvių, kaip milžiniška universalinė
parduotuvė.
Žmonių beveik nebuvo. Šiek tiek pardavėjų, vienas - porai
krautuvių. Pirkėjai daugiausia užsieniečiai. Jie suglumdavo, kai
įėję į senovinių ginklų imitacijų parduotuvę nerasdavo parda­
vėjo. Bet po akimirkos iš audinių krautuvės atbėgdavo jaunuo­
lis. Jis nukabindavo senus titnago pistoletus, kardus, dėdavo
ant stalo durklus, pasakydavo kainą, pasiderėdavo. Tų jaunuo­
lių tėvai ir seneliai čia dirbo, daugelis buvo susigiminiavę.
Alius perėjo vienu kilometriniu koridoriumi, antru. Atro­
dė kaip vaiduoklių namai. Bet gyvų vaiduoklių. Už stiklinių
durų kartais šmėkštelėdavo veidas. Ant vienos krautuvės sti­
klo pamatė iš vidaus priklijuotą Lietuvos trispalvę. įėjo.
Tuoj pat atsirado pardavėjas. Alius parodė pirštu į trispalvę.
- Lituano? - paklausė.
Pardavėjas nusijuokė.
- No! My name is Ali. My wife is Lithuana.*

* Ne! Aš vardu Ali. Mano žmona lietuvė. (Angį.)

81 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 Pašaukė pažvelgęs į rūsio angą ir pridūrė kažką persiškai.
Pro angą išlipo moteris, įsivyniojusi į juodą hidžabą tarsi į
paklodę. Veidas uždengtas beveik iki antakių.
- Salam alaikum, - ištarė ir pridūrė lietuviškai: - Sveiki.
Tu lietuvis? Aš Fatima, lietuviškai Milda.
Kalbėjo užsikirsdama.
Anselmas irgi prisistatė ir paklausė, kodėl turguje nėra
žmonių.
- Mes streikuojame.
- Kaip gali prekybininkai streikuoti?
- Mes ateinam į darbą, sudedam daiktus ant stalo, bet ne­
parduodam.
- O dėl ko streikuojate?
- Koks gražus tavo šuniukas. Galima jį paglostyti?
Anselmas linktelėjo, bet Milda Fatima pirmiau paprašė
leidimo savo vyro, tik tada ėmė glostyti kalaitę.
Panelė, turbūt nustebinta tokio akiplėšiškumo, klausia­
mai pažiūrėjo į Alių.
- Tai dėl ko streikuojate? - pakartojo klausimą tas.
- O galima jam duoti? - moteris ištraukė iš hidžabo klos­
čių sausainį.
Panelė vėl pažvelgė Aliui į akis. Kai tas linktelėjo, čiupo
sausainį ir ėmė graužti. Pabiro trupiniai, bet ji visus švariai
sulaižė.
Paaiškėjo, kad šeimininkas Ali studijavo Maskvoje. Ten
ir Mildą susižvejojo. Turėjo grįžti į Teheraną, nes mirė tėvas.
Reikėjo perimti parduotuvę. Du broliai dar buvo vaikai, jis
šiek tiek kalbėjo rusiškai. Anselmas irgi dar prisiminė rusų
kalbą. Tai buvo viena iš jo dešimties kalbų.
- Neapsimoka prekiauti, - aiškino Ali. - Džinsines kel­
nes galiu parduoti daugiausia už 158 000 realų. O audinys
joms, siūlai, sagutės rytoj kainuos 200 000 realų. Siuvyklą aš

82
turiu, - parodė pirštu į grindis. - Bet audinius reikia pirkti
už dolerius. Bankas nustatė dolerio kainą - 42 000 realų. Už
tokius pinigus nei audinių, nei priedų nenupirksi. Slapti va­
liutos pirkliai lupa dvigubai arba dar daugiau.
- Bet kodėl? Iranas, kiek žinau, turi naftos.
- Teisingai žinai. Labai daug naftos. Parduodame ją pigiai
kasmet už milijardus dolerių, - ir nutilo.
- Tai kodėl valiutos nėra?
Ali pasilenkė Aliui prie ausies. Pašnabždėjo:
- Todėl, kad kariaujame su velnio valstybe. Su Amerika.
- Atleisk, Ali, bet aš nemačiau jokių karo ženklų.
- Kariaujame su Amerika Sirijoje, Irake, Jemene, Saudo
Arabijoje. Visiems reikia šaudmenų, raketų, automatų. Ame­
rikiečiai nori pasiglemžti mūsų naftą. Apskritai visą naftą,
kiek jos yra pasaulyje.
- O kiti musulmonai su amerikonais eina išvien?
- Kokie jie musulmonai! Jie nešvarūs, bjaurūs sunitai!
- Kuo jie skiriasi?
- Jie nepripažįsta Alacho valdžios, tebūnie man atleista
paminėjus šventą jo vardą. Mes, šiitai, turime ajatolas. Ala­
cho valia, jie paskirti žemėje palaikyti ryšį su juo. Sunitai, tfu,
tfu, tokio ryšio neturi. Klaidžioja patamsiuose. Mes turime.
Mūsų ajatolos yra tiesioginiai Pranašo, tebūnie amžinai gar­
binamas jo vardas, anūkai.
- Ar visi sunitai išvien su amerikiečiais?
Ali atsiduso.
- Ne. Tik mažuma. Mūsų pramonė stovi, - tęsė mintį. - Ir
transportas. Septyniasdešimt procentų žmonių sėdi be dar­
bo, o valdžia sako: nėra pinigų.
- Tai valdžia... nelabai kokia?
- Ką tu, ką tu... - Ali nusigando ir apsižvalgė. - Valdžia
labai gera, mūsų ajatolos - pranašo Mahometo, tebūnie per

83 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

amžius šventas jo vardas, palikuonys. Jeigu nesi kilęs iš Ma­
hometo, negali būti ajatola. Jie žino, ką reikia daryti. Kai kas
nors blogai, tada jie kviečia: broliai, melskimės ir aukokime!
Alachas padarys mus laimingus!
- Bet gal to neužtenka? Gal reikia, kad valdytų ekonomis­
tai? Arba inžinieriai?
- Ššš! - Ali prispaudė pirštą prie lūpų. - Alacho pagalba
svarbesnė.
- Šalyje ramu?
- Su Alacho pagalba ramu. Yra „Revoliucijos sargybinių“
batalionai ir... - Ali nutilo. Paėmė popieriaus skiautę ir para­
šė: „Basidžas“*.
Milda Fatima uždarė rūsio dangtį. Aliaus nepakvietė ap­
žiūrėti siuvyklos.
- Kaip jums gyvenasi, ponia Fatima? - paklausė Alius lie­
tuviškai.
- Gerai. Labai gerai. Čia saugu ir sotu. - Ji metė žvilgsnį
į vyrą - ar neįsižeidė, kad kalbama lietuviškai. Iš Ali veido
nebuvo galima suprasti, ką jis galvoja.
- Nenusibosta visą laiką vilkėti hidžabą?
- Ką jūs, ką jūs! Jis labai patogus. Viską atstoja. Be to, - jos
veidas pralinksmėjo, - mes, kelios moterys, susirenkame ir
apsivelkam kitus drabužius, pagal paskutinę Paryžiaus ma­
dą. Užsidedam brangenybes, visus papuošalus, pasikvėpina­
me, pasidarome šukuosenas.
- Tada pasikviečiate vyrus?
- Ne, ką jūs! Vyrams užginta.
- Lietuvių daug?
- Ne. Yra viena čekė, viena lenkė ir aš. Kitos iranietės.
- Kaip dažnai susieinate?

* Sukarinta milicija.

84
 - Ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Bet ne rečiau kaip
kartą per du mėnesius. Kitaip nuo proto nušoktume.
Ali pajuto, kad laikas jam įsikišti.
- Gal tu patrauk į Jungtinius Emyratus? Arba į kokią nors
mažą naftos karalystę. Juk tavo popieriai tvarkingi, tiesa? Jie
griežtai tikrina. Labai bijo teroristų.
Alius padėkojo Ali ir jo žmonai, paklausė, kurioje pusėje,
jeigu pagal saulę, yra Turkija.
Po kelių valandų ėjimo buvo visiškai išvargęs, Panelė irgi
šlubčiojo. Galų gale priėjo miesto ribą. Išėjęs iš būdelės po­
licininkas pažvelgė į nuskurusį europietį, kartojantį „Turkija,
Turkey“ ir rodantį į kelią. Panelė pakėlė snukutį ir amtelėjo,
kas reiškė: „Ko kimbi prie mano motinos?“
Policininkas turėjo aiškią instrukciją: atsikratyti svetimų
skurdžių, ypač europiečių.
Jis praleido kelis sunkvežimius su priekabomis, autobu­
sus, lengvąsias mašinas. Sustabdė vieną sunkvežimį. Pasi­
kalbėjo su vairuotoju. Alius nesuprato, apie ką jie kalbėjosi.
Išgriebė tik vieną žodį: Istambul.
Vairuotojas atidarė kabinos duris. Tai buvo kvietimas. Pa­
nelė įšoko pati. Žinojo, kas jai priklauso.

85 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 8 . Namo

snausti arba pamiegoti - geriausias vaistas, kai pro šalį

slenka nepažįstamos šalies lygumos, kalnai, miesteliai.
Stambulo priemiestyje juos išlaipino. Kai Anselmas dar
dirbo, - tuos laikus prisiminė su ilgesiu, - negalėjo suprasti,
kaip vienas miestas gali priklausyti dviem žemynams: Azijai
ir Europai. Kai, prisikrovęs Dagestano brendžio, elektroninio
GPSvedamas pirmą kartą užvažiavo ant tilto, jungiančio Aziją
ir Europą, nusigando. Apsidairė. Ar negalėtų kas nors už jį at­
sisėsti prie vairo? Tiltas buvo toks aukštas, kad, atrodė, skęsta
debesyse. Bet jokios pagalbos nebuvo. Mašinos važiavo viena
po kitos nestodamos, tik truputį sulėtinusios greitį. Kitaip
paskubintų policininkai su baltais šalmais, su automatais ant
nugarų, sunkiomis baltomis lazdomis rankose. Kažkur žemai,-
apačioje po tiltu, tada Alius tik trumpam galėjo mesti žvilgsnį,
plaukė baltas keleivinis laivas. Iš tų didžiųjų, septynaukščių,
kurie plukdo po 700-1000 turistų, kita tiek įgulos ir aptarnau­
jančiojo personalo. Ketvirto reiso metu ten plaukė atominis
amerikiečių lėktuvnešis. Visas baltai sidabrinis. Iš viršaus atro­
dė, kad plaukia aerodromas su bokštu. Po tiltu pralindo laisvai.

86
 Vėliau Alius sužinojo, kad tokio lėktuvnešio pastatymas
atsieina tiek, kiek Lietuvos metinis biudžetas. Neskaitant
ginkluotės ir lėktuvų. Todėl jį lydėjo du amerikiečių eskadri­
niai minininkai ir keturi povandeniniai laivai. Dažniausiai jie
plaukia po vandeniu, tiesiai po saugojamo lėktuvnešio du­
gnu, bet tuo metu plaukė paviršium. Lėktuvnešį tempė du
galingi Turkijos vilkikai. Ne dėl to, kad jis negalėtų plaukti
pats. Lėktuvnešio varikliai dirbo ne visu pajėgumu. Vilkikai
saugojo, kad jis neįsirėžtų į piliorius, ant kurių laikėsi tiltas.
Bėdos būtų buvę visiems.
Aliui ir Panelei nuo tos vietos, kur juos išlaipino iranietis
sunkvežimio vairuotojas, teko eiti pėsčiomis. Kol Alius su­
rado sandėlių rajoną, liko be kojų. Panelė irgi. Tada beliko
paieškoti sunkvežimių su lietuviškais numeriais. Pamatęs
stovintį kažkokį TIR’ą, paklausė jo vairuotojų:
- Lithuanian TIR?
Vyrai parodė kryptį.
Surado greitai. Abu vairuotojai sėdėjo ant suoliuko neto­
liese. Alius pasisveikino lietuviškai. Vienas vairuotojas nu­
sišypsojo. Jis buvo vardu Zigmas. Kitas sėdėjo rūškanas. Tik
linktelėjo. Iš čia jie važiuos į Šiaulius, veš arbūzus ir kriaušes.
Kada išvažiuos, nežino. Vaisius turi atvežti iš provincijos, o
kai atveš, pasikraus per porą valandų ir važiuos.
Alius pasakė, kad jis irgi gabeno prekes iš Turkijos, bet
buvo apiplėštas ir vos nežuvo. Parodė savo tikrąsias vairuoto­
jo mėgėjo teises.
- Žinau aš tuos autobusiukų sunkvežimius ir jų vairuoto­
jus! - Zigmas nelabai draugiškai mostelėjo ranka.
Alius paklausė, ar Zigmas pažįsta Panevėžio vairuotojus.
- Kokius? Yra kelios firmos.
- Vienos šefą vadina Frantu. Pavardės nežinau.
- Frantas? Jį nušovė.

87 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 - Kas nušovė?!
- Savi. juk tai buvo kontrabandininkų šaika. Jis buvo va­
das, taip, bet ir policijos stukačius.
Alius sutriko. Jis nežinojo, ką daryti.
- O Franto brolis?
- Irgi paguldė. Tos šaikos jau nėra.
Alius papasakojo viską, kas jam nutiko. Zigmui nelabai
rūpėjo.
- Nuvežkite mane, vyrai, iki Panevėžio. Labai prašau.
Zigmas pasikuždėjo su antruoju. Abu susiginčijo. Paskui
Zigmas pasakė:
- Gerai. Tik jeigu turkai tave išleis. Mums aštuoniasde­
šimt eurų. Už save ir už šuniuką.
- Čia kalytė.
- Vienodai rodo.
Alius ištraukė iš kuprinės savo didžiausią turtą - gabalą
kartono. Jo prašymu, vienas turkas flomasteriu stambiomis
raidėmis buvo užrašęs: „Man trūksta 20 eurų autobuso bi­
lietui išvažiuoti iš jūsų šalies.“ Žmonėms patinka, kad vienu
svetimšaliu jų šalyje bus mažiau. Tas tekstas maitino Alių.
Dar turėjo užsirašęs angliškai ir vengriškai. Kartais norėda­
vosi pernakvoti lovoje. Tik reikėdavo neprisirinkti per daug
pinigų. Tuoj prišoks kas ir atims.
Stambule geros vietos nereikėjo ilgai ieškoti. Už sandėlių
buvo plytinių ir medinių namų rajonas. Ne brezento ir fane­
ros lūšnos, o namukai. Lūšnų žmonės neturi pinigų, o gražių
kotedžų savininkai nemėgsta skirtis su pinigais. Geriausi tie,
kurie per vidurį. Tarp jų pasitaikys ir tokių, kurie patys žiūrė­
jo skurdui į akis.
Ten pat buvo ir mečetė. Nei didelė, nei prabangi. Netoli
jos nebuvo galima sėdėti. Visa išmalda iš ten turi eiti mečetei.
Kai Anselmas su Panele grįžo prie lietuviško TIR’o, į jį jau
buvo kraunami vaisiai.

88
 Panevėžio policijoje budintys vyrai negalėjo suprasti, ko
tas apžėlęs jaunuolis nori.
Lenkijoje jį sumušė ir apvogė? Tai reikėjo ir kreiptis į Len­
kijos policiją. „Frantas“ ir jo brolis? Ir ką? Nežino tokio. Pa­
nevėžyje daug frantų.
Galų gale jį nusiuntė į Kriminalinį skyrių, o tie - pas kon­
trabandos specialistą. Tas atsiminė ir truputį nustebo, kad
Aloyzas dar gyvas. Buvo girdėjęs apie jį, bet manė, kad žuvęs
ir kur nors pakištas po velėna.
- Negi neturite man klausimų? - Alius negalėjo nurimti.
- Tai kad ne, - atsakė policininkas.
Stambi kontrabandininkų gauja, bendradarbiaujant Lie­
tuvos, Baltarusijos ir Lenkijos policijoms, seniai likviduota.
Niekas daugiau nieko neieškojo.
- Kas buvo informatorius?
- Apie tai nekalbame. Drožk, jaunuoli, namo ir džiaukis,
kad likai gyvas.
- Bet aš turiu padirbtą TIR vairuotojo pažymėjimą!
- Ar Lietuvoje juo naudojaisi?
-Ne.
Inspektorius paėmė pažymėjimą, dėbtelėjo ir įmetė į stalčių.
- Viskas. Eik, aš turiu darbo.
Aliui pasidarė graudu. Suprato, kad trejus metus veltui
drebėjo iš baimės.
- O kaip ponia Dora? - neatlyžo. - Ta, kuri paišė gulėda­
ma pilvu ant stalo.
- Paišo toliau kiškučius, lepečkučius ir Kalėdų Senelius.
Ant fajansinių puodukų ir lėkštučių. Komerciniai tinklai perka.
- Tuose pat namuose?
- Ne. Moterų kalėjime. Drožk į savo Naujamiestį.

89 Anselmo Kuntaplio nuotykiai

 - Aš noriu mokytis TIR’ų vairuotoju, jūs man kliūčių ne­
darysite?
- Atvirkščiai, parekomenduosiu, jeigu reikės. Gerai pažįs­
ti Europą. Girdėjau, moki dešimt kalbų.
Abudu sąmokslininkiškai nusišypsojo.
Savo trobelę Alius rado užrakintą. Bet žinojo, kur motina
slepia ranką. Labai išradingai - po slenksčio lenta. Motiną
irgi susirado. Ji gyveno pas jaunesniąją seserį. Buvo dar labiau
susenusi. Bet sūnų pažino.
- Tai grįžai? - paklausė. - Nori pieno?

Anselmo Kuntaplio nuotykiai

12T P-

profesorius urbšys turėjo tris sūnus. Vyresnysis baigė teisę

ir labai greitai tapo garsiu advokatu. Kitas dar vidurinėje įlin­
do į informacines technologijas. Po universiteto dirbo Kauno
firmoje, kuri bičiuliavosi su keliomis užsienio kompanijomis
ir gamino kažką nepaprastai gudraus.
jaunėlio, Jono, kai būdavo svečių, į saloną nekviesdavo. Jis
ir pats nesiveržė. Nes klausimai, ką veikia, kur mokėsi ar mo­
kosi, būdavo neišvengiami. Nebent motina nukreips kalbą į
ką nors kita. Ji mylėjo jaunėlį, sielvartavo dėl jo, bet padėti
niekuo negalėjo.
Mokykloje, jeigu pamoka nepatikdavo, Jonas keldavo
erzelį, trukdydavo kitiems. Metė vieną mokyklą, nes ten „ka­
binėjasi“. Perėjo į kitą.
Kartais motina apsikabinusi sūnų dūsaudavo:
- Kodėl tu negali kaip visi žmonės?
- Mama, aš netingiu. Negaliu savęs įtikinti, kad teisybė
yra tai, kas nėra teisybė. Kam ta algebra man reikalinga? Ar
matei, mamyte, kad kas nors ja naudotųsi?
- Mačiau. Paklausyk...

93 Milijonas eurų
 - Bet yra dar geometrija. Paskui trigonometrija. Nuo jų
man galva sukasi. Noriu suprasti, o negaliu.
- Kam nors iš klasės bus labai reikalinga. Kitus moko abs­
trakčiai galvoti. Tai smegenų mankšta. Tokia kaip raumenų
mankšta. Jeigu nemankštinsi nors vienos rankos, ji nudžius.
- Gyvenimas, mama, tą ranką išmankštins. Nemačiau,
kad daug kas vaikščiotų tabaluojančiomis rankomis. - Pada­
rė pauzę. - Gerai, mama. Dėl matematikos tu galbūt teisi. Bet
smegenų nereikia treniruoti taip suktai, ir kelias per ilgas.
- Taip atrodo, kai juo nė nebandai eiti.
- O kokia prasmė zubrinti anglų kalbos gramatikos išim­
tis? Išimčių daugiau negu taisyklių.
- Kad išmoktum kalbą.
- Bet žmogus nuvažiuoja ir po trijų mėnesių puikiai kalba.
- Dauguma nevažiuoja. Jiems, manai, nereikia anglų kalbos?
Su Rimantu, vyresniuoju broliu, kalba būdavo kitokia.
- Tu pagalvok, ko nori labiausiai, kas tau patinka, ir šito
siek. Tačiau, vyruti, siek iš visų jėgų! Tada atsiras raumenynas.
Su broliu ginčytis buvo sunkiausia, nes jis kalbėjo teisin­
gai. Bet visos teisybės brolis nežinojo. O pasakyti jam teisy­
bę - tai išstatyti save pajuokai.
Jonas nuoširdžiai mėgo tik tris dalykus: roko muziką, žve­
jybą ir savo motociklą. Ne per daug galingas, pigus, kinų ga­
mybos, bet Jonas mokėjo jį prižiūrėti.
Visos tos kryptys buvo be perspektyvų. Muzikos jis mo­
kėjo tik klausytis, ploti, švilpti, rėkti, kojomis trypti, bet ne­
mokėjo groti jokiu instrumentu. O dėl meškeriojimo, tai net
užsiminti buvo kvaila. Dažnai parnešdavo namo porą lydekų,
kartais net starkių. Bet į tai buvo žiūrima su gailesčiu. Nors
tarp savų buvo pripažintas spiningo ir muselinės ekspertas.
Patarimo į jį kreipdavosi ir vaikigaliai, ir seniai. Namie to ne­
papasakosi. Ir Jonui pačiam tai nebuvo svarbu.

94
 Kurį laiką nardė po vandeniu su kauke, plaukmenimis
ir harpūnu. Pabuvojęs žuvų pasaulyje suprato, kad mes ge­
rokai klystame. Viską matuojame pagal save. Žuvys neturi
balso, todėl lengva manyti, kad neturi ko pasakyti. Bet jei­
gu medžioji po vandeniu, šalia tavęs sukinėsis tik mailius. Jis
kvailutis kaip viščiukai. Didesnis, rimtesnis bėgs tau iš kelio.
Žuvys žino, kad iš to žmogaus nieko gero nesulauksi. Jos at­
pažins agresorių iš tavo kūno kalbos. Jeigu medžioji, judesiai
bus staigūs ir į visas puses.
Važiuodamas pro miškus Jonas pamatė pelkę, o joje su­
blizgo ežeriukas. Mažas, gal dviejų krepšinio aikštelių dydžio.
Jonas pagalvojo, kad ten turbūt retai žvejojama, negalima net
prieiti. Jis irgi įsmuko iki juosmens. Iškart įsikibo pora dide­
lių juodų dėlių.
Bet atkakliam kliūtis reikalinga. Atsigulė ant liūno ir
šliaužte kaip kurmis per šlapius kimsus ir girtuoklių krūmus.
Šliauždamas neklimpo.
Pasiekęs ežeriuką, tebegulėdamas užsimovė plaukmenis,
užsimaukšlino kaukę, vamzdelio kandiklį - į dantis ir kaip
žaltys įsirangę į ežeriuką.
Nustebo, kad matyti per gerus tris metrus. Vanduo buvo
stebėtinai skaidrus. Turbūt upeliukai net per polaidį neatne­
ša dumblo, visas atitenka liūnui.
Jonas nelabai norėjo plaukti toli, nors viliojo - gal jis čia
pirmas? Jeigu kas atsitiks, pagalbos neprisišauksi. Artimiau­
sia sodyba turbūt už kelių kilometrų. Jį surastų nebent aptikę
motociklą ir drabužius.
Lydį Jonas pamatė iš tolo. Buvodidelis. Atrodė, kad bus pu­
santro metro. Vanduo viską išdidina kaip didinamasis stiklas.
Lydys irgi pamatė Joną. Pasisuko ir ėmė artėti. Galbūt to­
je dykynėje dar nebuvo matęs žmogaus. Bent jau žmogaus
vandenyje. Kai lydžio galva buvo per pusmetrį nuo atkišto

95 Milijonas eurų
harpūno smaigalio, lydys plačiai išsižiojo. Dantys buvo įspū­
dingi. Visai kaip mažo krokodilo.
Plieninė strėlė pataikė lydžiui į žabtus ir išlindo pro pakau­
šį. Jonas būtų galėjęs prisiekti, kad lydys nustebo. Turbūt buvo
to ežeriukovaldovas. Jonas keliais mostais pasiekė liūno kraštą,
ištraukė lydį, kol tas dar neatsigavo. Ir vėl šliaužte iki keliuko.
Tai buvo didžiausia žuvis, jo parvežta namo.
Labiausiai Jonas mėgdavo važiuoti nežinomais ir nežinia
kur vedančiais keliukais pro laukus, miškus ir paežeres. Su­
stoti. Išmesti iš galvos geležines meškeriotojų taisykles. Įbris­
ti, apsidairyti. Užduoti tik vieną klausimą: jeigu aš būčiau žu­
vis, kur dabar būčiau?
Sakoma: kai lyja, nekimba. Žuvys bijo lietaus šlamesio ir
bangelių. Bet jeigu ant kranto auga medžiai su toli atsikišan-
čiomis šakomis, šlamesio gali ir nebūti. Taikios žuvys čia gali
susirinkti, jeigu nepliaukšėsi. Plėšriosios atsėlins iš paskos.
Tarkim, nėra medžių ant kranto. Vieni krūmai. Pažiūrėk, ką
vėjas išdarinėja. Vėjas - žuvų maitintojas.
Kartą aptiko sunkvežimių ir traktorių išvažinėtą perva­
žą tarp dviejų ežerų. Vienas buvo aukščiau, kitas vos vos že­
miau. Susisiekė per atabradą. Vanduo siekė iki kauliukų. Du­
gnas kietas, akmenukai ir žvyras. Sunkvežimiai ir lengvosios
važinėjo tuo atabradu.
Jonas nulipo nuo motociklo.
Žuvų tokioje vietoje nesitikėk. Pilvus susidraskytų. Ir ne­
buvo jokių požymių, kad kas nors čia meškeriotų. Kas meš­
kerios ant plento?
Nesimatė nieko, nes raibuliavo. Buvo viena žuvis. Nuga­
ros raštas kaip vandens, čiurlenančio sėkliuje.
Užkabino slieką, užmetė pasroviui, pradėjo traukti prieš
srovę, ir tuoj pat jo meškerę stipriai trūktelėjo. Ešerys, ir ne­
mažas. Per valandą prigaudė pilną maišelį.

96
 Pamėgink papasakoti kam nors, kad atabrade meškeriojai.
Kursiokai dažnai mesdavosi „ant alaus“. Ypač energingos
buvo panos. Kurse jų buvo dauguma. Bet Jonui nepatiko nei
alų gerti, nei panos. Visada į tave žiūri klausiamai, nors vaiz­
duoja, kad tu jai visai nerūpi. Savaitgaliais, o kartais ir visai
savaitei jis pabėgdavo į Vidmantus. Tėvas buvo iš ten kilęs,
nuo Skaisčio ežero. Iki šiol ten gyveno dėdė. Augino bulves ir
linus. Turėjo dervuotą, bet vis tiek jau papuvusią valtį.
Skaisčio pakrantėse arba išsiyręs į „plotą“, kaip molėtiš-
kiai sako, galėjo būti pats savimi. Niekas nekalbins, niekam
nereikia nieko aiškinti. Ežere tik kirai, vadinami žuvėdromis.
O gal tikrai žuvėdros?
Paežerės vienkiemiuose vietinių žmonių beveik neliko.
Trobas išpardavė. Jų vaikai irgi į miestus persikraustė. Uni­
versitete Jonas sužinojo, kad taip yra visame pasaulyje. „Tokia
tendencija.“ Bet Lietuva, atrodo, pirmavo. Tačiau ko verkti?
Kad nebus apie ką dainuoti? Dainuojama vis tiek daugiausia
apie praeitį - tautas, meilę. Apie ateitį ne taip poetiška.
Tačiau kur galima eiti, jeigu ne į ateitį? - filosofavo Jonas.
Su atvažiavusiais prie Skaisčio vasarotojais, tiek jaunais,
tiek senais, Jonui būdavo lengva susikalbėti. Visi atsiveždavo
įmantrių meškerių, ričių, visokių blizgių, patobulintų šėry­
klų meškeriojamoms žuvims privilioti, bet sugaudavo mažai.
Pats jis turėjo vieną aistrą. Nepasakojo apie ją niekam. Tik
su dėde Antanu, jauniausiu tėvo broliu, kartais pasikalbėda­
vo. Dėdė prisimindavo jaunystę, Jonas vaikystę. Luokijimą
naktimis.
Reikėdavo radus nukirstos pušies arba eglės kelmą prisi-
kapoti smalėkų - kad būtų truputį padūlėję, bet nesupuvę,
įrengti valtyje aukščiau bortų židinį. Tamsią, bet nevėjuotą
naktį išplaukdavo į ežerą, padegdavo smalėkus. Ugnis ir daug
dūmų - iš tolo atrodydavo rūsčiai.

97 Milijonas eurų
 Žuvys sėkliuose stebėdavosi: iš kur ta šviesa? Taip ramu
būdavo tūnoti, kur negilu ir vanduo nejuda... Didelės žuvys į
„plotą“ naktį neplaukia. Ką ten veikti?
Žuvys negalėdavo matyti žmonių. Kaip užhipnotizuotos
būdavo ne tik lydekos, bet ir šamai, karšiai, net visada baugūs
lynai. Pamatei - iš karto durk žeberklu ir mesk plazdančią
į valtį.
Būdavo, kad net greta stovinti žuvis nesprukdavo šalin. Ne­
suprasdavo, o gal nematydavo, kas atsitiko, ir likdavo stovėti.
Tai uždraustas žvejojimo būdas. Gali per daug prisigau­
dyti. Be to, visada pasitaiko netaiklių dūrių ir pabėgusių su­
žeistų žuvų. Tokios neišgyvena.
Tačiau kiekvieno žvejo, kaip ir kiekvieno medžiotojo, net
ir labai doro, širdyje tūno brakonierius. Per nerštą negaudys,
į stirnas su vaikiukais nešaudys, bet norėtų, kad jam nebūtų
jokių draudimų.
Jonas pas dėdę ant aukšto rado visą luokijimo įrangą - du­
benį, kurį dėdienė kadaise atidavė vyrams, nes buvo kiauras,
kalvio padirbdintą stovą, savo darbo žeberklą su aštuoniais
vąšeliuotais dantimis. Tačiau dėdė Antanas tik kikeno. Vieną
dieną sakė, kad vėjuota, kitą - kad tuoj bus lietus. Iš tikro jis
žinojo, kad ežere tokia šviesa matyti iš tolo. Dabar gamtosau­
gininkai turi automobilius, tuoj pat atlėks. Jie labai nemėgsta
luokininkų.

Jos nepastebėti jis negalėjo.

Pamanė, kad koks paauglys meškerioja įsibridęs iki juos­
mens. Nekvailai pasislėpęs tarp meldų. Prisiyrė arčiau.
Ji prabilo pirmoji:
- Ar nenusibodo badyti žuvis? Badyti ir badyti!
Moteriškė. Ir, atrodo, mandra. Turbūt matė jį, einantį su

98
kauke ir harpūnu. Bet juk nesiteisinsi, nepradėsi aiškinti,
kad po vandeniu jis jau seniai nemedžioja, tik dairosi, nes
ten gražu.
- Nusibodo. Privažiavo visokių vilniečių ir kauniečių, iš­
gaudė žuvis. Tinkliukus, rupūžės, atsiveža. Jeigu išplausi sa­
vo valtį, aš tau parodysiu porą vietų, kur dar galima pagauti.
Tik prie tavo valties net prieiti baisu. Visa suodina.
Buvo aišku: jai reikia valties, nes iš meldų ne ką sugausi.
Jam porininkas irgi būtų nepamaišęs. Bernai atvažiuoja tik
savaitgaliais. Ir tai pirmiausia puola klausinėti, kur čia nami­
nę parduoda.
O šita, ko gero, moka irtis netaškydama.
Paklausė jos:
- Ar žinai vietą į kairę nuo Dienyko?
Tik vietiniai taip vadindavo iškyšulį su krūmais apaugu­
sia pieva. Žemę padalijus rėžiais, kai kurie išėjo tokie siauri,
kad sunku ganyti galvijus. Kaimiečiai susitarė iškyšulio ne­
dalyti, o kas rytą į jį suginti visus kaimo gyvulius. Apsiginti
nuo vilkų užteko vieno piemenuko ir vieno šuns. Iškyšulys
gavo vardą.
Pana į jo klausimą neatsakė. Aiškiai poilsiautoja. Bet kai
Jonas persiyrę per ežerą ir priartėjo prie Dienyko, ji žodžio
netardama ėmė dairytis. Įvertino. Aukšti krūmai pakrantė­
je - ten turi būti muselių veisykla. Meldyne ji iškart pastebė­
jo pliką aikštelę. Persisvėrusi per bortą Brigita, toks buvo jos
vardas, ilgokai pasidairiusi po dugną, pasakė:
- Čia gali būti. Vėjas nuo krūmų.
Sudurstė savo metalinį tvirtą ir lankstų meškerykotį su
neinercine rite ir užmetė kuo toliau į properšos pusę. Taikliai
užmetė.
Nepaprašė užmauti slieko. Užmovė pati.
Pirmą žuvelioką ištraukė ji. Nedidelį karšį.

99 Milijonas eurų
 Jiedu sutarė gerai. Buvo vienas kitam reikalingi. Dvira­
čiais nuvažiavo į Dubulį, Vaikščiuką, Elnią, prie abejų Lakajų.
Bet visur buvo panašiai. Parsiveždavo krūvą ešeriukų, kuojų,
jeigu aptikdavo būrelį raudžių, gaudydavo jas, kol išbaidyda-
vo. Jeigu tolimesniuose ežeruose gaudavo valtį, spiningau-
davo arba vienas irkluodavo, kitas velkiaudavo su spiningu.
Pagaudavo lydekų arba lydekiukų. Du kartus pagavo šamą.
- Niekai ta mūsų žvejonė, - pasakė Brigita, kai abu smė­
lėtu keliu mynė namo.
Name, Vilniuje, abu vyresnieji Jono broliai laikė savo par­
eiga karts nuo karto paprotinti jaunėlį.
- Ar šią savaitę bent vieną kartą buvai paskaitose?
- Vieną kartą.
- Kaip gali suprasti dėstomą dalyką, jei nelankai paskaitų?
- Aš ir nesuprantu, ką ten dėsto.
- Neišlaikysi egzaminų. Gausi kartoti.
- Turbūt teks.
- Kai subręsi, neturėsi darbo. O kai pasensi, negausi pa­
dorios pensijos.
- Turbūt taip ir bus. Bet būsiu visą gyvenimą nugyvenęs
taip, kaip man patinka. Iš jūsų nieko neprašau ir neprašysiu.
Jūs keliatės anksti, rišatės tuos savo kaklaraiščius, kartą per
metus važiuojate porai savaičių į Palangą ar Turkiją ir tikitės,
kad sulauksite senatvės. Jeigu sulauksite...
- Ir kad žmonės gerbs.
- Mane gerbia. O atostogas turiu visus metus. Ir atsikeliu,
kada noriu, ir guluosi, kada susigalvoju.
- Bet jau savo srityje ar esi geras?
Vyresnieji broliai turėjo pripažinti: Jonas tėvams ant
sprando nesėdi. Išsiderėjo iš jų vieną kambarį. Reguliariai
mokėjo sutartą kvotą. Ir šviežios žuvies parnešdavo.

100
 Lietuvoje vėžiaujama daugiausia naktį su šviesa. Anks­
čiau - su smalėkais arba balanomis. Dabar su kišeniniais
žibintuvėliais. Vėžiai - naktiniai gyvūnai. Ieškodami mais­
to ropoja dugnu. Mėgsta rupų smėlį. Nuo šviesos turbūt ap­
žlimba. Kai pamatai, reikia iš karto griebti už nugaros. Kitaip
mostels savo galinga uodega, smėlis parūks, o jis jau bus už
keturių metrų.
Žvejybos reikmenų parduotuvėje Jonas nusipirko kelis
bučelius, bet žvejų patarimai jam nepatiko. Jie sakydavo,
kad vėžiai mėgsta lauže padegintą varną arba varlę. Didelę
ir nuluptą.
Plepalai prie laužo. Kas tuo užsiims?
Atkaklesni dėdavo į bučelį papuvusią žuvį. Arba išprašy­
davo iš šeimininkės vištos vidurių. Peckelynė, o ir ne visada
gausi.
Jonas išrado savą būdą.
Maisto parduotuvėje paieškojo, kas pigiausia. Rado rau­
donosios menkės, regis, iš Grenlandijos. Nors kietai užšaldy­
ta, kvapas buvo justi visame skyriuje kaip dūmai.
To ir reikėjo. Jonas nusipirko kelis kilogramus. Ir dvylika
bučelių. Prisirankiojo putplasčio gabalų ir plastikinių bute­
lių su užsukamais kamščiais. Pririšo kelių metrų virvute prie
kiekvieno bučelio.
Menkės į bučelį neįmetė, kaip elgdavosi vėžiautojai. Iš
vielos padirbdino kabliukus ir žuvies gabalus pakabino bu­
čelio viršuje, po jo „lubomis“. Kai ežere atšils, smarvė pasklis
per kilometrą.
Visus bučelius vakare sustatė išilgai kranto. Sutarė su Bri­
gita susitikti anksti rytą.
Pasodino ją prie irklų.
Pūtė vėjas, bangavo. Pirmos plūdės teko paieškoti.
Kai Jonas ją pradėjo traukti, Brigita sušuko:
- Yra! Matau! Yra du vėžiai!

101 Milijonas eurų

 - Palauk, - Jonas išsišiepė nuo ausies iki ausies. Visgi tai
jo išradimas. - Gali būti dar keturi ar penki.
Traukiant antrąjį, Brigita sukliko, bučeliui dar plūduriuo­
jant vandenyje. Jis buvo juodas nuo vėžių.
Tempti teko įsiręžus. Atidarė bučelio sklendę ir išpylė vė­
žius ant valties dugno. Šokinėjo, daužėsi, raitėsi.
Abu atrinko mažesnius ir išmetė už borto, žvejų papročiu
palinkėdami: „Susirask savo mamą arba tėtę.“
Trečiame buvo mažai, ketvirtame vėl tik keli, paskui vėl
du kupini. Iš viso parsinešė du šimtus.
Vakare tėvai klėtyje surengė vėžių ir alaus balių.
Brigita kažko raukėsi.
- Eurosąjungos pinigus valgome. Aš tik dėl vieno paten­
kinta - vėžiai žalingi žvejybai. Kur jų užsiveisia, žuvų nebe­
lieka. Jie suėda visus ikrus. Net mailių pasigauna.
Jonas nesistebėjo. Brigita bet kokiame gerume visada
įžiūrėdavo ką nors neigiama. Turbūt ji - priešgyna nuo gimi­
mo. Ką čia bepadarysi.
- Ar šį vakarą statysi? - paklausė ji.
- Būtinai.
Antras vėžiavimas buvo prastesnis, bet vis tiek neblogas.
Brigita užsimovusi pirštines priskynė dilgėlių ir sukrovė į di­
delę kašę.
- Dabar jie dar tris dienas krebždės. Tik nereikia pulti jų
valgyti. Mes alkani, ar ką? Aš tą kašę nunešiu į rūsį. Ten jiems
bus vėsiau.
Ir dingo nieko daugiau nepasakiusi.
Jonas paklausė jos tėvo, kur prapuolė Brigita. Tas irgi ne­
žinojo.
- Manęs paprašė mašinos. Sakė, iki pietų grąžins.
Grįžo Vilniuje nupirkusi dar trisdešimt gaudyklių ir penkis
kilogramus šaldytų raudonųjų menkių. Sumokėjo tėvo kortele.

102
 - Aš, tėte, mokėjau tavo kortele. Ryt vakare grynais grą­
žinsiu. Turiu keturis parduotuvių kvitus. Supirkau visus bu-
čelius, kiek jų Vilniuje buvo. Kad neliktų nevieno. Pardavėjas
stebėjosi. Sakė, trejus metus guli.
Po pietų pradėję statyti, iki sutemų suleido į vandenį
visus.
Rytą gaudyklės nebuvo tokios pilnos kaip pirmą dieną,
bet bučelių daug, ir Brigita prikrovė tris krepšius.
- Dabar šitame ežere vėžių, manau, nebus dešimt metų, -
linksmai pasakė ji.
Paprašė tėvą nuvežti ją prie Beržinkos kryžkelės. Pro ją
ėjo kelias iš Zarasų ir Utenos rajonų, iš kelių Latvijos miestų į
Ukmergę, Kauną ir Vilnių, o skersai - į Anykščius ir Lietuvos
vidurį.
Brigita buvo viską sužiūrėjusi. Bagažinėje gulėjo sulanks­
tomas staliukas, puodas apvaliu dugnu, trikojis puodui paka­
binti ir malkos. Ugnį užkūrė didesnę, negu reikėjo vandeniui
užvirti, ir dūmų buvo daug. Iš toli matyti. Ant baltos staltie­
sės Brigita išbėrė raudonus vėžius. Išvirė vakar vakare.
Pirmas automobilis sustojo, kai jie dar tik tvarkėsi.
- Kiek kainuoja? - paklausė vairuotojas.
Jonas apie tai dar nebuvo galvojęs, bet užgirdo Brigitą
sakant:
- Delno dydžio - trys eurai. Mažesni - po du, kiti - po
eurą. Visai mažiukų negaudome.
- O kilogramas?
- Štuką.
Vairuotojas nusispjovė ir nuvažiavo. Bet jau buvo susto­
jusios kitos mašinos. Pirko. Bus nelaukta dovana tiems, pas
kuriuos važiuoja. Kiti vaikų paprašyti sustojo pasižiūrėti. Vai­
kai - svarbiausia automobilio įgulos dalis.
Atsidarė turgelis.

103 Milijonas eurų

 Jono įkalbėta Brigita buvo užsirišusi baltą skarelę. Baltas
chalatukas - duoklė epochai, o rainą sijoną šeimininkė jai iš­
traukė iš savo kraičio skrynios. Buvo dar nesudūlėjęs.
Leido save fotografuoti.
- Rytoj ateik vilkėdama tautiniu kostiumu. Šituo keliu va­
žiuoja daug vokiečių, - pasakė Jonas.
Vakarykščius vėžius išpirko per pusvalandį. Kiti laukė
šviežių.
Buvo spygavimo, kai Brigita gyvus mėtė į kunkuliuojantį
vandenį.
Jonas nelaukė verslo pabaigos. Pasiėmė pinigus, įsiprašė į
vieną mašiną ir išdundėjo į Vilnių. Pasikvietė motiną į virtu­
vės kampą, papasakojo ir paprašė paskolinti pusantro tūks­
tančio eurų. Pavakare į Vidūnus grįžo jau savo automobiliu.
Pavažinėtu, truputį aplamdytu „Volkswagen“ pikapu. Abi
ašys varomos.
Su Brigita sukūrė karo planą.
Vakare pastatys visus bučelius, o rytą juos surinks pati
Brigita, pasikvietusi į pagalbą porą vietinių berniokų. Paskui
pati veš į Beržinką. Vėžiai dar bus gyvi, labai pikti, skeryčio-
sis, lips iš kašės. Geresnės reklamos nesugalvosi.
Tuo laiku Jonas aplėks Zarasus, Salaką, Dusetas, gal net
dalį Utenos apylinkių. Smulkiame žemėlapyje nusibraižė
maršrutą ežerų pakraščiais.
Meškeriodamas jis buvo sumąstęs vieną gudrybę. Kai at­
sidurdavo naujoje vietoje, sustodavo prie sodybos paežerėje,
paprašydavo atsigerti, paplepėdavo ir paklausdavo. Ne kur
žuvis kimba, nes apie tai gali nežinoti arba nenorės pasakoti,
o kas apylinkėje gali turėti žuvies parduoti. Taip susirasdavo
giminingą dūšelę. Dabar irgi šitaip elgėsi. Nes meškeriotojas
ir apie vėžius žinos.
Metodas geras, bet ne visuose ežeruose ir upokšniuose
buvo vėžių. Žmonės skundėsi:

104
 - Jie labai navatni. Tai jų pilna, tai dingsta. Tada nė vieno
nepamatysi.
Jonas lakstė kaip patrakęs. Lengviausia būdavo susitarti
su paaugliais. Įkalbinėti nereikėdavo. Jiems patiko vilniškio
gaudyklės, plūdės, gabalai šaldytos menkės ir atlyginimas -
penki eurai už dešimt suaugusių vėžių. Vidutinio dydžio -
dėti atskirai, mažiukus paleisti. Paaugliai arba turėdavo valtį,
arba galėdavo pasiskolinti. Ir turėjo mobiliuosius telefonus.
Kas dabar jų neturi?
Jonas davė jiems savo mobiliojo numerį ir užsirašė kie­
kvieno. Liepė skambinti kasdien surinkus bučelius. Atva­
žiuos paimti.
Planas buvo neprastas, bet apvažiuoti su pasišnekėjimais
reikėdavo visos dienos.
Brigitai sekėsi neblogai. Ji mokėjo išlaikyti vėžius gyvus.
Gal vėžiams patinka, kai juos per šarvus kutena? Tik žmo­
gus negirdi jų kikenimo. (Kitas augalas, irgi turintis kažkokių
mums nežinomų vitalinių jėgų, - tai paparčiai. Jie kitokie ne­
gu visi augalai. Išlikę iki mūsų laikų nuo priešledyninio laiko­
tarpio. Netgi ne nuo paskutiniojo. Panašu, kad jie augo daug
anksčiau. Yra paparčių, atsispaudusių uolose, kai tos dar tik
formavosi.)
Be to, Brigita mokėjo sudominti. Kiti jai talkindavo no­
riai, o ji nesivaržydavo pasiųsti kai kuriuos velniop.
Beržinkos taškas dirbo visą dieną. Paskui ji pastatė staliuką
prie plento Vilnius-Panevėžys, Ukmergės ir Zarasų sankryžoje.
Buvo priėję mokytojai pasižiūrėti, ar vaikai į ką bloga neį­
sipainiojo. Pamatė laimingus veidus. Dalyvauja tarptautinėje
prekyboje! Nes tais dviem plentais vasarą važiavo daug už­
sieniečių. Jie nesistebėjo, kad vaikai prekiauja. Pas juos, net
Kanadoje ir JAV, tai įprastas dalykas. Net milijonierių vaikai.
Pratinasi.

105 Milijonas eurų

 Kartą prie jų sustojo šveicarų autobusas. Pabiro vyrai,
moterys, vaikai. Šveicarai moka beveik visas Europos kalbas.
Tik ne lietuvių. Baisiai nustebo, kad dvylikamečiai ir net de­
šimtmečiai Brigitos padėjėjai kalba angliškai, kiti vokiškai,
pora - prancūziškai. Lietuviukams irgi labai patiko pasirody­
ti mokytiems.

Atėjus rudeniui vėžiai pranyko. Gal maras ar kokios nors

trąšos pakenkė. Bet gaišenų nebuvo matyti. Gal lydekos suri­
jo? Jos labai mėgsta vėžius, sučiaumoja su visu šarvu.
- Uždirbom neblogai, - pasakė Brigita. - Laikas leisti pi­
nigus. Siūlau kur nors nuvažiuoti. Galima su grupe. Nebran­
gu ir jokių rūpesčių. Galime ir vienudu.
Kur važiuoti, ilgai nesiginčijo. Paryžius? Londonas? Ro­
ma? Egipto piramidės? Jie niekur nebuvo lankęsi, bet viską
šimtus kartų matę per televizorių. Vedžiodami pirštu po at­
lasą, sustojo prie Norvegijos.
Turas Hejerdalas ir jo žygių muziejus. Nansenas, jo plokš­
čiadugnis „Framas“ - burlaivis, kuriuo vos nepasiekė Šiaurės
ašigalio. Aibė Lietuvos žvejų dabar ten važiuoja meškerioti.
Brigita pasakojo taip sklandžiai, kad Jonas paklausė:
- Tu ten buvai?
- Ką tu! Ten važiuoja užsigrūdinę vyrai. Lagaminuose
vien degtinė ir konjakas. Iš manęs ten šlapia vieta liktų.
Kelionių agentūroje jiems pasiūlė: arba lėktuvu iki Oslo,
arba autobusu iš Vilniaus tiesiai į Lofoteno salas.
- Tik atrodo, kad toli, - aiškino greitakalbė kelionių biu­
ro panelė. - Dėl Žemės išgaubtumo. Popieriuje atrodo, kad
Šiaurė plati ir toli. Mūsų autobusas nuvažiuoja per dvylika
valandų. Paskui dar keltas. Turime užsakę septyniolika na­
melių. - Buvo matyti, kad panelė mėgsta savo darbą. - Visi

106
vienbučiai, su virtuvyte, yra dušas, dujos. Tiktai... - agentū­
ros panelė užsikirto, pažvelgė į Joną ir Brigitą. - Šeimininkas
priima tik vyrus arba vedusias poras. Jis vietos pastorius. Sa­
ko: nenoriu bordelio.
Pasipiktinusi Brigita ją nutraukė:
- Mudu vedę! Ir dokumentus turime!
- Nereikia, ponia, nereikia pykti! Ne mes išsigalvojome.
Ji pasiūlė Jonui grupės vadovo pareigas. Neims pinigų už
kelionę. Agentūroje mokėjo iš pirmo žvilgsnio įvertinti žmogų.
Išėjęs į gatvę Jonas paklausė:
- Kur tu gausi santuokos pažymėjimą?
- Nesirūpink. Aš kalbėsiu. Joks pastorius manęs nieko
nepaklaus.
Prieš jiems išvažiuojant ji atnešė du žiedus be akučių.
Vieno auksas buvo kiek tamsesnis.
Kelionė būtų buvusi nuobodi, bet visi turėjo vienodų po­
linkių - žvejoti ir kuo daugiau girtis. Viename autobuso gale
kalbėjo apie žvejybą Sibire, kitame - Kaukaze. Kolos pusiasa­
lį peikė. Rimtos žuvies ten, sakė, jau nelikę.
Gėrė visi, bet tik tiek, kad galėtų sėdėti nenugriuvę.
Jūrų keltas atvežė autobusą iki Helsinkio, o toliau - vėl
asfaltuotas plentas. Nelabai platus. Visą laiką miškai, bet ne
tokie, kokius Jonas tikėjosi pamatyti Suomijoje. Jokių galin­
gų eglynų, pušynų ar ąžuolynų. Labiau popiermalkės. Rimti
miškai - tik retsykiais. Tas pat Švedijoje ir Norvegijoje. Sody­
bos - retai kur.
Pasieniečiai nestabdė. Pamojuodavo ranka, ir tiek.
Lofotenas buvo kitoks. Jo salos ir pusiasaliai sujungti til­
tais, nors gyventojų reta. J mažas salutes plaukiojo keltai.
Turtinga šalis.
Juos pasitiko pensionato savininkas Haroldas. Balta
apykaklytė, šypsojosi nuo ausies iki ausies, tarsi vaikai būtų

107 Milijonas eurų

namo pargrįžę. Ir neprašė jokio santuokos pažymėjimo. Ar­
gi grupės vadas gali būti nevedęs?
Namelyje abi lovos stovėjo paskirai. Nameliui priklausė
valtis su gana geru trisdešimties arklio galių varikliu. Buvo
dvi poros irklų, dvi oranžinės šviečiančios iš tolo gelbėjimosi
liemenės ir du tušti kanistrai. Variklio bakelis buvo pilnas,
o vėliau teks piltis patiems. Degalinė čia pat, prieplaukoje,
paaiškino šeimininkas. Ji irgi priklausė pastoriui.
Benzinas buvo žaliai nudažytas. Ir be akcizo, pigesnis.
Į automobilius tokį pilti draudžiama.
- Patariu prisipilti abu kanistrus. Išnaudosite gerų vietų
ieškodami.
Pastorius blogai pažinojo lietuvius.
Prieš išvažiuodamas Jonas susirado du jau čia pabuvoju­
sius ir turinčius GPS’ą. Jie buvo pažymėję jūrlapyje vietas, kur
kibo ypač gerai arba kur buvo per daug jūrų kopūstų, kurie
gali kliudyti. Ne vienas Jonas buvo gudrus.
Po to, kas atsitiko pirmą naktį, paskui jie ginčijosi dar po­
rą metų. Ar Brigita atėjo pas Joną į lovą, ar atvirkščiai?
Nieko neprisiminė. Jam pasirodė, kad Brigita šnabždėjo:
- Galų gale... Galų gale...
Kai paklausė, apie ką ji šnabždėjo, toji supyko.
- Nieko aš nekalbėjau! Tau vaidenasi!
Jis nedrąsiai paklausė:
- O dėl vaikelio... Ar... ar kartais ne per anksti?
Nieko neatsakydama ji parodė pirštu į dėžutę tablečių ant
staliuko prie lovos. Ant jos buvo užrašyta: „Postinor“ ir flo­
masteriu: „Po“.
Jonas nežinojo, ar džiaugtis jos įžvalgumu. Pasijuto tapęs
jos antrininku. Tokio jausmo niekada nebuvo patyręs. Anks­
čiau nė nežinojo, kad ji graži. Kampuotas, truputį atsikišęs
smakras. Trumpai kirpti neaiškios spalvos plaukai. Tik dabar

108
pamatė, kad ir jos veido oda labai lygi, jaunatviška, raudonis
prasimuša.
Pusryčiaudamas negalėjo atitraukti nuo jos akių. Tik pa­
sakyti nemokėjo.
Vilniuje Jonas buvo padaręs namų darbus. Jau žinojo, kad
valas turi būti dvigubai stipresnis, negu žvejojant Lietuvoje,
o visi mazgai - išilginiai, ne kampuoti. Nes čia sulinkęs kam­
pu valas lūžta. Ritę reikia pakeisti, plieninius pavadėlius irgi.
Spiningas reikalingas tik tam, kad spyruokliuotų, jeigu už­
kibs labai didelė žuvis. Kokia prasmė užmesti toli, kai po tavo
laivu trisdešimt arba šimtas metrų? Vis tiek atsidurs po laivo
dugnu. Lietuvoje naudojamus kabliukus užmiršk. Turi būti
grūdinto plieno, trišakiai, nemaži ir labai aštrūs. Nes smigs į
žuvies žiomenų kaulus.
Šiaurės poliaratis eina per Lofoteno salyną. „Amžinoji
diena“ jau buvo pasibaigusi, ir paros kaita buVo beveik kaip
Lietuvoje. Patyrę žvejai pasakojo: „Pavasarį ir vasarą - va kada
gera žvejyba! Saulė nenusileidžia visą parą.“
Kai kurie visas tas dvi savaites miegodavo tik po valandą
ar dvi.
Rytais prie valčių bėgdavo bėgte. Vandenynas čia vadinosi
Norvegų jūra.
Jonas prieplaukoje apžiūrėjo, ar visi viską turi. Išplaukė
paskutinis. Valtis buvo tik trečdaliu didesnė už ežerinę Lietu­
voje. Jūroje Brigitą pasodino prie vairo. Jai tai buvo ne pirmas
kartas.
Nereikėjo toli plaukti. Pirmavieta, jo popieriuose pažymėta
trimis pliusais, buvo gal už poros kilometrų nuo prieplaukos.
Jonas užmetė spiningą. Jaukas buvo gabalas žuvies. Tuoj
pat pajuto visus pasaulio žvejus džiuginantį energingą truk­
telėjimą. Menkė. Ne tokia jau ir didelė. Kaip nuo alkūnės iki
pirštų galų.

109 Milijonas eurų

 Tuoj pat ir Brigita ištraukė. Jai pakliuvo jūrų vilkas. Nebai­
sus, taip pramintas, nes iš abiejų pusių kyšo po iltinį dantį.
Dar autobuse girdėjo kalbant, kad net valtyje ta žuvis taikosi
perkąsti guminį batą.
Paskui ėjosi dar geriau. Ištraukė porą otų ir didelių menkių.
Tada Jonas pamatė, kad Brigita nustojo gaudyti. Sėdi su­
sirietusi į kamuoliuką, galvą rankomis susiėmusi.
- Man bloga... Man labai negera... Važiuojam namo! -
pasakė.
Keturpėsčia, rankomis ir keliais prišliaužė prie borto, įsi­
kibo ir ėmė vemti.
Jonas apsidairė.
Valtį stipriai siūbavo. Visgi vandenynas iki pat Amerikos.
Atrodo, kad ne valtis siūbuoja, o jūra kilnojasi. Vienas hori­
zonto kraštas pakyla, užstoja pusę dangaus, o kitas nusilei­
džia, rodos, tuoj sriūbtelsi vandens. Ir vėl iš naujo.
Jonas irgi jautė jūros ligą. Jis žinojo vaistą. Reikia žiūrėti
į kokį nors nejudantį tašką ir nenuleisti nuo jo akių. Bet tai
įmanoma tik ežere. Norvegų jūroje vos matyti tolimas kran­
tas. Nelabai padeda žiūrėti.
Pasuko atgal į fiordą.
Krantine Brigita sugebėjo eiti pati. Tik iš valties ją reikėjo
iškelti.
Ji tvirtino, kad viskas gerai, kad čia po kelionės autobusu.
Jonas paguldė ją į lovą, apklojo, apkamšė, atnešė vandens, su­
tepė sumuštinį ir paklausė, ar gali išplaukti.
- Žinoma! Gerai kimba. Kas žino, gal rytoj bus audra.
Į gyvenimą jie abu žiūrėjo vienodai.
Vakarėjant visi pargrįžo. Entuziazmui nebuvo ribų. Vie­
noje valtyje per žuvis nebuvo galima paeiti. Kitose mažiau,
bet vis tiek nešti reikėjo per du kartus.
Pastorius parodė pašiūrę ir ilgą dorojimo stalą, davė šūsnį
peilių ir galąstuvą. Prie sienos stovėjo keturi spintos dydžio
šaldytuvai-šaldikliai. Sušaldys iki minus dvidešimties. Nor­
vegijoje elektros energijos daug ir ji nebrangi.
Pasiraitoję rankoves vyrai skrodė žuvis, nukirsdavo gal­
vas, pelekus, kapojo į stambius gabalus ir krovė į šaldiklius.
- Paskui... - pastorius iškilmingai parodė ranka į kitą
pašiūrės galą. - Jums siurprizas. Dovana. Putplasčio dėžės.
Rytoj, kai grįšite iš jūros, šios dienos laimikis jau bus suša­
lęs. Sukraukite į dėžes. Kai pilnos ir sandariai uždarytos, šaltį
išlaiko tris keturias savaites.
Dėžės buvo didelės, gilios ir lengvos. Autobuse gulės po
grindimis. Ten didelė patalpa bagažui.
Vidurius, galvas ir pelekus metė į šiukšlių kubilą. Smarvė
buvo baisi.
Nors dvokė, pašiūrė kažin kodėl atviliojo turistus. Pran­
cūzams galbūt buvo įdomu pabūti prie poliarinio rato, pama­
tyti kitokią jūrą ir tuos pusiau laukinius barzdočius, aptišku-
sius žuvų viduriais, kartais uždainuojančius, jeigu jau spėjo
išgerti.
Turistai buvo kostiumuoti, moterys net su gražiais kai­
liniais - vasara, bet juk į Šiaurę atvažiavo, apavas irgi ne per
akmenis vaikščioti ir ne į kalnus kopti.
Nusimetę švarkus ir pasiraitoję rankoves, prancūzai man­
dagiai paprašė leidimo pasirausti atmatų kubile. Iš jo traukė
tik žuvų galvas.
- Tai juk jie ir varles valgo, - pasakė kažkuris pusbalsiu
lietuviškai.
Prancūzai padėkojo širdingai ir dingo.
Šeimininkas pasodino Joną į vieną valtį poroje su Igoriu,
kitu vilniečiu. Jo žmona taip pat negalėjo pakęsti jūros. Toje
valtyje buvo elektrinis echolotas. Ekrane rodė gylį, dugną, di­
desnius akmenų kauburius ir - taškeliais - stambesnes žuvis.

111 Milijonas eurų

 Kartais echolotas rodydavo, kad žuvų pilna, eina tuntais,
bet nė viena neužkibdavo, o kartais iškildavo krepšininko
ūgio sykas, medžiojantis menkes. Kova būdavo kaip prie Ter-
mopilų. Dideli sykai dažniausiai nutrūkdavo.
Po keturių dienų pastorius sušaukė visus svarbiam pasita­
rimui dėl dorojimo pašiūrėje. Visi jau buvo rudi arba raudon­
veidžiai, nosys nusilupusios.
Pranešimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Pastorius pasakė, kad paskelbtas įsakas: žvejai mėgėjai
negali išvežti iš šalies daugiau negu dvidešimt kilogramų žu­
vies. Įsakovykdymą privalo kontroliuoti muitinės žinyba. At­
sakomybę, jeigu įsakas pažeidžiamas, prisiima viešbutis arba
pensionatas, kur užsienio žvejai gyveno. Pažeidimo atveju iš
šeimininkų bus atimamos licencijos.
Dorojimo pašiūrėje visi nutilo.
Kai kurie jau turėjo sušaldę daugiau nei penkiasdešimt
kilogramų išdorotų, supjaustytų žuvų. Užteks iki Kalėdų. Ki­
tiems ir iki Velykų būtų užtekę! Ir iki kitų Kalėdų!
Pastorius irgi buvo niūrus. Namelių pristatė, įrengė galin­
gus šaldiklius. Skolinosi bankuose. Dabar turistų neprivilio­
si. Gal tik prancūzus.
jonui nuotaika iš pradžių irgi buvo sugedusi. Paskui tarsi
kažkoks velniukas ėmė jam kuždėti: nėra taip jau ir blogai.
Žinojo, kad jeigu yra durys, tai yra ir raktas. Nežinojo, kaip jis
atrodo, bet buvo tikras: privalo būti.
Kad Lofoteno salynas - stebuklinga vieta, buvo aišku. Iš
tolimos Meksikos įlankos anapus Atlanto subtropikų saulės
sušildytas vanduo dosnia srove - poros šimtų kilometrų plo­
čio ir kilometro arba daugiau gylio - vėjų ir planetos sukimosi
varomas įžambiai kerta Atlantą. Airija ir Britų salos žaliuoja
jos dėka. Jei ne ji, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse būtų tun­
dra. Golfstrimas - „įlankos srovė“, taip ji vadinama pasaulio

112
žemėlapiuose, - atsitrenkia į Lofoteno salas. Subtropikų jū­
ros tirščiai - medūzų ir kiti gemalai, vėžiagyviai, minkštos
koralų sėklos, žuvų mailius - patenka tiesiai ant stalo alka­
noms Šiaurės žuvims. Srovė truputį pasisuka ir teka toliau,
kol paneria po Arkties ledais. Išneria jau kaip šalta srovė. Išil­
gai Kanados ir JAVteka atgal į pietus.
Kalbėdamas pastorius bandė pažiūrėti vyrams į akis. Šie­
met jis dar nepraranda nieko, už pensionatą ir valtis sumokė­
ta iš anksto, bet kaip bus kitais metais?

Grįžęs į Vilnių Jonas ėmė ieškotis gerų jūros teisių žinovų.

Nedaug tokių rado. Jam siūlė pasikalbėti su buvusiais kapito­
nais. Jau per pirmą pokalbį suprato, kad jų negalima vadinti
„buvusiais“. Kapitonas - ne tik laivavedys šturmanas, palypė­
jęs keturiais laipteliais. Jis ne tik dėvi švarką su galionais ir
uniforminę kepurę. Jis turi būti organizatorius, verslininkas,
psichologas ir auklėtojas. Beveik visos valstybės jam suteikia
teisę ne tik laidoti jūroje, bet ir tuokti.
Burlaivių laikais kapitonai būdavo pavaldūs tiesiogiai ka­
raliui arba imperatoriui. Valdovas jam duodavo laivą, kapšą
auksinių monetų ir teisę viską daryti jo vardu: kariauti, iš­
kelti vėliavą kitų užimtose arba niekieno dar neužkariautose
žemėse, karti prasižengėlius, tiek savo įgulos narius, tiek sve­
timus. Svarbu būdavo karaliui pristatyti lobį ir pakoreguotą
žemėlapį. Jeigu laivas skęsta, kapitonas privalėdavo palikti jį
paskutinis. Patikrinti, ar visi valtyse ar ant plaustų. Gal yra
tokių, kurie kepurnėjasi savo jėgomis? Laivai skęsta dažnai.
Mūsų laikais visose pasaulio jūrose per parą vidutiniškai nu­
skęsta trys laivai.
Jonas suprato, kad savo planui vykdyti turi pasitelkti ka­
pitonus. Susirado kelis, dar nepuolusius į neviltį. Du iš jų,

«3 Milijonas eurų
kuriuose pajuto verslininko gyslelę, pakvietė būti jo plano
dalininkais.
- Tam reikalingas nedidelis, bet geras laivas, - pasakė jie.
Žvejybinių laivų griuvenų buvo visuose Baltijos uostuose.
Kai kurie surūdiję, bet jūreiviai moka nuskusti rūdis iki žvil­
gančio metalo ir užtepti gruntą. Kitą dieną jau galima tepti
juodus, rudus ar baltus jūrinius dažus.
Daugumoje laivų buvo išplėštas visas spalvotasis metalas,
net laidai ir bet kokie pagalbiniai motorai bei įranga.
Mažiausiai nuniokotą pavyko rasti Liepojoje. Atvilko j
Klaipėdą ir pastatė laivų remonto įmonėje. Jos direktorius
pamatęs susiraukė, bet kai pas jį atėjo du kapitonai ir išdėstė,
kas bus daroma, sutiko pinigų palaukti pusę metų.
Direktorius tapo bendradarbiu. Kapitonai jam pasiūlė
(Jonas laikėsi šešėlyje) išsiuntinėti elektroninius paklausi­
mus į laivų statybos ir remonto įmones Rusijoje ir buvusioje
Rytų Vokietijoje. Sovietų Sąjungai ji pastatė kelis tūkstančius
logerių veltui - karo reparacijų sąskaita. Gamyba staigiai nu­
trūkti negalėjo.
Jono nuostabai, kelios įmonės atsiliepė. Atsiuntė sąrašus
to, ką turi.
Anais laikais gyvavo paprotys krauti atsargas, reikia ar ne­
reikia.
Iš tų atsargų buvo galima atgaivinti ne tik „Herkų Mantą“
(Jonas taip pakrikštijo savo pirmąjį laivą), bet dar penkis.
Tačiau pinigai pasibaigė. Su abiem kapitonais nuėjo pas
vieno Skandinavijos banko Klaipėdos poskyrio valdytoją. Tas
išklausė, pasakė, kad planas įdomus, bet jam reikia pasitarti
ir pagalvoti. Nurūko į Vilnių pas savo vadą.
Tas paklausė:
- O jie turi laivą? Apdraustas?
- Apdraustas.

114
 - Biznis neįprastas, bet kuo mes rizikuojame? Duok jiems
pinigų. Ir neužlaužk didelių palūkanų. Aš noriu, kad jie pas
mus sugrįžtų.
Per pirmąjį reisą „Manto“ įgulą sudarė devyni žmonės.
Kai plaukdavo į žvejybą, būdavo dvidešimt keturi. Kapitonai
buvo du. Vienas jų dar ir su radiju tvarkėsi, nors Jonui svar­
besni buvo mobilieji telefonai.
Keli mėnesiai prieš tą kelionę Jonas buvo apėjęs visas ke­
lionių agentūras Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir dar keliuose
miestuose. Buvo nuskridęs ir į Lofoteno salyną, pasitarė su
pensionatų savininkais. Jeigu „Mantas“, pasakė jiems, dėl ko­
kių nors priežasčių neatplauks į prieplauką, tai gali pasikrau­
ti tarptautiniuose vandenyse.
Toks ir buvo Jono planas.
Abu su pastoriumi Haroldu pasidėjo ant stalo skaičiuokles.
Tapo aišku: kad ir kiek meškeriotojų susirinktų, savo ka­
bliukais traukdami po vieną žuvį jie nepadarys žuvims jo­
kios įtakos. Valdžios priešai buvo traleriai, tiek svetimi, tiek
savi. Velka dugnu prasižiojusį trisdešimties metrų tinklinį
maišą ir susišluoja viską. Ko nepaima, sutraiško kaustyti tra­
lo sparnai.
Įsikarščiavęs pastorius Haroldas pasakė, kad Oslo įstaigo­
se galbūt ir sėdi kvailiai, bet jie ten sėdi daug metų, turi to­
kias pat skaičiuokles ir žino, kiek Lofoteno salynas užsidirba
iš turizmo. Ir žino, kiek ta apygarda turi balsų per rinkimus.
Meškeriotojams pats Jonas, kai kada ir jo kapitonai, pa­
aiškino, kad „Mantas“ mokestį ims žuvimis. Pakraus į jį šim­
tą kilogramų - Klaipėdoje ramiai pasiims dvidešimt. Ir jau
išmuitintus.
Meškeriotojams svarbiau už viską buvo žinoti, kad toje gal­
būt derlingiausioje pasaulio jūroje galės žvejoti atsipūtę. Žuvies
turės iki Kalėdų, o gal iki Sekminių. Ir žmonos nustos zyzti.

«5 Milijonas eurų
 Susitikimų pabaigoje Jonas lyg tarp kitko pridurdavo:
- Stambių žuvų galvas pakuokite atskirai.
- O kam tau galvos? - visada paklausdavo meškeriotojai.
- Sukaposim ir parduosim žuvies sriuboms virti.
Nelabai melavo. Dar kai pirmą kartą buvo atvažiavęs su
grupe ir atėję tie svetimi paprašė leisti pasirausti atliekose,
Jonas susidomėjo. Kai anie atėjo antrą kartą, jis jiems padė­
jo raustis, panešėjo iki mašinos. Mandagiai paklausė, kam
jiems tos galvos.
Prancūzas paėmė menkės galvą ir atlenkė žiaunos kaulą.
Ten buvo nemažas rausvų raumenukų lopinėlis.
Jonas žinojo, kad toks yra. Išviręs žuvį, jį valgydavo. Be
ašakų, bet nieko ypatingo.
Prancūzo žmona pasakė mandagiam žvejui: reikia pipiriu-
kų, druskelės ir į „marinad on žur“, vieną dieną pamarinuoti.
Namie Brigita dirbo savo darbus.
Prekyba vėžiais ėjo kaip per bėgius. Bet jai buvo negana. Ji
atvažiavo pasitikti „Manto“, grįžtančio iš pirmo reiso. Nedaug
žuvies buvo prisikrovę - vos šimtą tonų.
Brigita žinojo, ką reikia daryti.
Davė skelbimus į abu Klaipėdos laikraščius ir į vietos ra­
diją, kad ieško kurjerių-pardavėjų. Prekė paklausi - šaldyta
jūroje kabliuku sugauta žuvis.
Sykiu tai buvo ir tyli, nebrangi reklama.
Pradėjo nuo Klaipėdos, nes klaipėdiečiai žino, kas tai yra
kabliuku sugauta žuvis. Tik retai tokią mato. Labai skiriasi
nuo tralu pagautos, žemyn galva sutraiškytos.
Į kiekvieną skelbimą atsišaukė po trisdešimt žmonių. Bri­
gita šnektelėjo su kiekvienu. Ji nežinojo, kaip reikia kalbėtis
su kandidatais. Pasitikėjo savo nuojauta.
Išsirinko šešis. Porą merginų ir keturis bernus. Kitų adre­
sus ir telefonus užsirašė.

116
 Kai iš „Manto“ iškrautos pirmos tonos jau buvo sandėlyje,
Brigita prikrovė du šaltkrepšius, užkabino ant merginų dvira­
čių, ir visa trijulė išėjo į mūšį.
Brigita buvo girdėjusi apie prekybą „nuo durų iki durų“,
bet nelabai žinojo, kaip tai daroma. Reikėjo pamėginti pačiai,
tada galės mokyti kitus.
- Labą rytą, mes iš šaldomojo logerio „Herkus Mantas“. -
Ir visos trys šypsosi, tarsi į svečius atėjusios. Nes ponia žiūri
įtariai: gal aukas renka? Arba nuomones. Todėl poniai prisi­
statyti reikia greitai ir aiškiai. - Vakar „Mantas“ iš Norvegų
jūros atvežė kabliuku sugautų ir ten pat išdorotų žuvų.
Jeigu ponia patyrusi, daugiau kalbėti nereikės.
Nuotakai gali šmėstelėti mintis: „O koks skirtumas?“
Tada Brigita atlaidžiu balseliu:
- Didžiulis. Įsivaizduokite, kad gyvą kiaulę išmeta iš an­
tro aukšto. Baisus žviegimas. Norėtumėt tokios mėsos? Pa­
žiūrėti niekuo nesiskiria, bet sapnuosite košmarus. Ir skonis
kitoks.
Leisdavo pasirausti, paklausinėti „o kokia čia?“ Duodavo
pauostyti.
Merginos, kurios ėjo su Brigita, pasakė, kad po tokios pra­
kalbos jos pačios užsimanė tos žuvies.
Parepetavo ir su vaikinais.
- Nėra svarbu parduoti kilą ar du. Svarbiau, kad namų
šeimininkė užsirašys tavo telefono numerį, - aiškino Brigi­
ta. - Ji pasakys kaimynkoms. Kiekviena moteris mėgsta būti
naujienos nešėja. Ir jos telefono numerį, pavardę užsirašyk.
Pavardę, ne vardą!
Kurjeriams buvo įdomu. Išmoko naujų dalykų. Jie pasida­
lijo Klaipėdą ir priemiesčius į šešias zonas.

117 Milijonas eurų

 Klaipėdoje iškrovęs žuvį, Jonas patraukė atgal į jūrą.
Orai buvo niūrūs, jau anksti temo, ir turistų Lofoteno sa­
lyne buvo visai mažai. Tai Jonas buvo numatęs. Bet nemanė,
kad taip greitai atvažiuos kiti žvejai, tokie, kurie žino, jog žu­
vys gelmėje vis tiek nieko nemato. Nebent sublizga. O šiaip
orientuojasi pagal virpesius ir kvapą.
Jie susišaukė labai greitai, tarsi būtų turėję savo paštą.
Juolab kad šiuo atveju nebuvo konkurentai. Ir samdytis au­
tobusą išeidavo pigiau. Buvo ir latvių, estų, lenkų. Buvo pora
baltarusių ir rusų, nors tiems atvykti buvo kebliau. Reikėjo
vizų. Bet kai reikia tik atvažiuoti iki šaldytuvo Klaipėdoje ir
ramiai atsiimti savo žuvį, visiems atrodo netoli.
Nevisi ėjo į pensionatus. Paskaičiavo - brangu. Jonas ma­
tė penketą palapinių. Vasarą šeimininkas būtų juos pavaręs,
bet ne sezono metu leido būti, juk nuomosis valtis, pirks
benziną. Pinigai menki, bet tarytum rasti gatvėje.
Susirinkusiems žvejams Jonas išdėstydavo sąlygas.
Žvejai suūždavo. Pasigirsdavo įvairių žodžių. Ne visada
lietuviškų. Žodžiai Jono nejaudino. Jis dėstydavo toliau:
- Paskaičiuokite, kiek kainuoja laivas. Dar kuras iš Klai­
pėdos ir atgal. Šaldytuvai dirba visu pajėgumu, irgi kurą ėda.
įgulai atlyginimai. Iškrovimas Klaipėdoje. Maitinimas. San­
dėliavimas šaltai.
Jonas šaudė, bet žinojo, kad pataikė į centrą. Į žvejų am­
bicijas ir optimizmą. Žinojo, ką kiekvienas galvoja: „Ai, prisi-
gaudysiu, kiek norėsiu. Čia žuvies yra. Bus ko parsivežti ir ką
prisiminti. Ir žmona nezys.“ Ir nutildavo.
Bet su „Mantu“ reikėjo būti apdairiam. Žvalgybinis hi-
droplanas virš jo praskrisdavo du kartus per dieną. Ne ką
rečiau priplaukdavo pasieniečių kateris. Jauni vyrukai, visi

118
mandagūs, įlipdavo į laivą. Žinojo, kur Lietuva, ir istoriją
truputį žinojo. Laivą apžiūrinėdavo nuodugniai. Visus už­
kampius ir abu triumus. Prieš tai paklausę, ar turi tralą arba
tinklų.
Nė sykio nerado nieko blogo ar įtartino. Atiduodavo
pagarbą, susėdavo į savo patranka ginkluotą katerį ir nu-
burgzdavo.
Įstatymo, draudžiančio tarptautiniuose vandenyse pirk­
ti supjaustytą ir išdarinėtą žuvį, nėra. Ir Norvegijoje būtų
labai ilga ir paini procedūra, norint jį priimti. Bet išleisti
kokį nors Gamtos apsaugos departamento potvarkį galima
per pusdienį.
Su savais meškeriotojais irgi buvo problemų.
Trys žemaičiai buvo atsivežę šniūrą. Ilga virvė, nuo jos
eina pavadėliai su piršto dydžio kabliais. Virvės galuose po
plūdurą. Pirmas didesnis sykas nutempė šniūrą. Turbūt kur
nors į žuvų pragarą.
Jonas paaiškino vyrams, kad lėktuvas galėjo juos nufoto­
grafuoti. Bauda būtų didelė arba tektų sėsti į daboklę. Ir būtų
įtraukti į tam tikrus sąrašus.
Antrą kartą „Mantas“ išėjo į jūrą jau tik su vienu kapito­
nu. Pats Jonas sėdo į mašiną - jau turėjo naują, išsimokėtinai,
ir išlėkė į Paryžių.
Didelės bėdos su kalba nebuvo. Jisvartojo tik raktinius žo­
džius, daiktavardžius: „duona“, „žuvis“, „menkė“. Sau padėda­
vo energingai mosikuodamas. Vakare arba tupėdamas tualete
išsitraukdavo iš kišenės žodynėlį. Pasitikrindavo ir paieškoda­
vo tokių žodžių, kurių prireiks rytoj.
Pasigailėjo, kad mokykloje laiko neišnaudojo protingai.
Dabar kartais mikčiodavo, prakaituodavo. Įtarė, kad per
menkos kalbos žinios jam nemažai kainuoja. Prancūzų vers­
lininkų instinktas jiems sako, kad tas, kuris gerai nemoka

119 Milijonas eurų

tokios gražios ir aiškios kalbos, turi būti bukas iš prigimimo.
Finansiniuose reikaluose tokį būtina įvaryti į kampą.
Vėliau Jonas pastebėjo, kad ir britai, net airiai kartais pa­
siduoda tokiai pagundai.
Prieš išvažiuodamas į Prancūziją, Jonas susirado inter­
nete visų jūrų gėrybes siūlančių restoranų Paryžiuje adre­
sus. Miesto plane raudonai nubrėžė savo maršrutą. Planelis
buvo geras. Vietiapusio judėjimo gatvės pažymėtos strė­
liukėmis.
Pirmiausia užsisakė tik vieną patiekalą - sriubos bouilla­
baisse. Todėl, kad tik tą žodį žinojo. Buvo skaitęs Diuma ar
Mopasano romanuose. Įvairių žuvų gabaliukai, kitos jūrų gė­
rybės, žolės ir prieskoniai. Nieko ypatingo. Pavalgęs paprašė
padavėją pakviesti šeimininką.
Padavėjas įsižeidė - nebūtų prancūzas. Jonas kaip galėda­
mas paaiškino, kad jokių nusiskundimų neturi, viskas okay.
Kad jis - dūrė pirštu sau į krūtinę - yra žvejys iš šiaurės, iš
Nord, ir turi rimtą reikalą: business, fisherman.
Šeimininkas atsirado už pusvalandžio. Maloniai šypsojo­
si, bet žiūrėjo įtariai. Į klausimą, ar žino, kas yra kokochas*,
atsakė, kad, be abejo, žino, bet šiandien meniu jo nėra. Reta
klientų, kurie apie tai nusimano. Stambūs sandėliai nelaiko,
o žuvų turguje, kur jo virėjas perka, labai brangu. Neverta
gaišti laiko.
Kai padavėjas atnešė kavą, savininkas liepė svečiui pasta­
tyti taurelę konjako restorano sąskaita.
Aha, pagalvojo Jonas, sakai: nerūpi, o konjaką statai? Pa­
klausė, kiek galėtų mokėti už kilą šaldytų kokochas.
Šeimininkas patempė lūpą. Pažiūrėjo į lubas. Patylėjo ir
užrašė ant servetėlės dvigubai daugiau, negu Jonas tikėjosi.

* Delikatesinė mėsa iš žuvų žiaunų.

120
 Pavyko susivaldyti, nors pats suprato, kad vaizduoti kietą
verslininką jam nelabai išeina. Todėl vebleno toliau:
- Važiavom... į Belgiją, Belžik, ten mums pasiūlė, - iškėlė
du pirštus, - doble, dvigubai daugiau.
Belgijos Jonas akyse nebuvo regėjęs. Jis važiavo tiesiai per
Vokietiją.
Šeimininkas supyko.
- Ką Belgijoje išmano apie žuvį?! Apie šokoladą jie nusi­
mano, dar apie alų. Ir viskas! Ir flamandai, ir valonai.
Nesuderėjo. Bet Jonas užsirašė šeimininko telefono nu­
merį, davė jam savo kortelę.
Antrame restorane buvo lengviau, nes Jonas jau žinojo,
kur starto linija. Bet tik trečiame susitarė, visai kitoje miesto
pusėje. Jonas tenai nuvažiavo nuogąstaudamas, kad kaimy­
nai gali tarpusavyje susitarti.
Trečioje vietoje suderėjo gerą kainą. Gal todėl, kad Jonas
jau žinojo kainą ir laikėsi užtikrintai. Kainą rašė ant popieriaus.
Tai nebuvo ikrų kaina, nieko panašaus. Bet už atliekas vi­
sai gera.
Pašaukti atbėgo du virėjukai. Krovė rūpestingai. Atidari­
nėjo kiekvieną putlpasčio dėžę, svėrė ir uodė kiekvieną pake­
tą. Buvo taip gerai užšaldyta, kad vaikinukams teko pirštines
užsimauti.
Atsisveikindamas šeimininkas pasakė:
- Atvežk dar. Aš pakabinsiu reklamą: „Šviežios kokochas.
Mums specialiai šiandien iš Norvegų jūros.“Ar žinai, kad jas
galima valgyti žalias, jeigu šviežios? Bet geriausia parą palai­
kyti silkių sūryme.

Iš Vilniaus į Oslą lėktuvai skrisdavo du kartus per savaitę.

Jonas namie pabūdavo tris dienas. Išsimaudydavo ir išsimie­

121 Milijonas eurų

godavo. Griebdavo bilietą į artimiausią lėktuvą, o iš Oslo j
Lofoteną važiuodavo autobusu.
Visi iš Lietuvos atvykę žvejai buvo savanoriai, patys su­
simokėję už kelionę. Jokios valdžios. Kai kurie pirmą kartą
pajuto laisvę. Nei žmonos, nei mamos, nei pavydžios panos.
Ir degtinės visi atsiveždavo, nes žinojo: jeigu pirks ten, net
alų, išblaivės iš karto.
Jie jau žinojo, kad gretimame kaime yra didžiulė menkių
rūkykla ir džiovykla. Rūkytos ir džiovintos menkės bacalao
per gavėnią - pagrindinis skanėstas Ispanijoje, Portugalijoje,
Italijos, net Prancūzijos pietuose. Norvegai visus metus jiems
ruošia atsargas.
Kaimas buvo visai netoli, tereikėjo persikelti keltu per
fiordą. Fabrike dirbo moterys ir merginos iš Lenkijos. Žaliavą
joms traktoriais su priekabomis vežiojo vyrai, irgi lenkai.
Lietuviukai jau žinojo keltų tvarkaraštį ir kokius saldai­
nius kuri pana mėgsta.
Bet suuodę traktorių vairuotojai atbėgo su lazdomis. Mū­
šis buvo kaip prie Širvintų ir Giedraičių.
Jonas truputį pavėlavo, tačiau suspėjo aptvarstyti tuos,
kuriems skaudėjo labiausiai, o vieną įpiršo į grįžtantį Lietu­
von autobusą, nes lenkai buvo jį gerokai apdaužę. Svarbiau­
sia buvo, kad nesužinotų policija. Taigi pirmiausia, kad nesu­
žinotų pensionato savininkas.
Kur tau nesužinos!
Porą kartų valtys su meškeriotojais buvo pasiklydusios jū­
roje. Išplaukė į atvirą vandenyną. Pasibaigė benzinas, nusėdo
telefonkės ir prožektorių baterijos. Teko visus kitus kelti iš
lovų, - nelabai apsidžiaugė, - piltis benzino ir išsiskleidus
vėduokle plaukti ieškoti.
Po to įvykio Jonas kiekviename pensionate paskyrė po se­
niūną. Pažadėjo, kad už kitą kelionę jam reikės mokėti tik

122
pusę sumos. Bet turi tikrinti, ar visi grįžo, ar gerai išplovė
valtis, ar niekas nesusižalojo. Davė kiekvienam seniūnui Gel­
bėjimo jūroje stočių tinklo centro telefono numerį, bet leido
skambinti tik jeigu patys jau nieko negalės padaryti.
Klaipėdoje Brigita susitarė su šaldytuvo direktorium, kad
jo sandėlininkai duos žuvies tiems kurjeriams, kurie turės jos
įgaliojimą, bet vienu kartu ne daugiau kaip penkiasdešimt
kilogramų, o buhalterė priims iš kurjerių pinigus.
Grįžęs į Vilnių Jonas pamatė, kad greitai jiems pritrūks
žuvies. Prekybos tinklas „nuo durų iki durų“veikė geriau, ne­
gu jis tikėjosi. Žuvis pigesnė ir daug geresnė negu iš krautu­
vės. Be to, kojos iš namų kelti nereikia. O juk būna, kad lyja,
vėtra, kartais sninga.
Pavojaus, kad rinka bus perpildyta, nebuvo.
Tarkim, „Mantas“ padarys tris keliones per metus. Jeigu
kiekvieną kartą bus pasikrovęs, vienam Lietuvos gyventojui
teks maždaug po keturiasdešimt gramų žuvies per metus.
Šiurpas ima pagalvojus, kiek Lietuva sovietams uždirbda­
vo su keturiasdešimčia tokių „Mantų“.

Praėjo dveji metai. Firma jau turėjo tris laivus: „Herkų

Mantą“ ir du išsinuomotus mažiukus. Dirbo kaip užtrauk­
tukas: vienas kelyje „į tenai“, anas „iš tenai“, trečias surenka
žuvį.
Grįžęs iš jūros Jonas paprašė visų sąskaitų ir „drumzlinai
juodų“ sąrašų. Ant stalo pasidėjo skaičiuotuvą. Po dviejų va­
landų pasišaukė Brigitą.
- Sveikinu, miela ponia! Turime milijoną eurų. Didesnė jo
dalis - už laivus ir mūsų butą. Bet nuo šiandien, sumokėjus
mokesčius, jau eis grynas pelnas.
- Tai dabar esi ramesnis? Dabar sustosi?

«3 Milijonas eurų
 - Kuo čia dėta ramybė? Gal tau atrodo, kad milijonas labai
daug? Tai tik tūkstantis tūkstančių. Nevalia apsigauti. Iki šiol
mums velniškai sekėsi. Tam milijonui reikia duoti draugą.
- Kai turėsi du, tau bus ramiau?
- Kuo čia dėta ramybė?
- Dviejų mums užteks - maistui, drabužiams ir drabužė­
liams, jeigu jų prireiks, - aštuoniasdešimčiai metų, - pasakė
Brigita.
- Brigitėle, laikyti pinigus banke - tai tas pat, kaip juos
deginti. Jų vertė kasdien krenta. Po aštuoniasdešimties metų
tie mūsų pinigai, seifuose rūpestingai saugomi, bus virtę pe­
lenų krūva.
- Penkių tau užteks?
- Ta pati problema, tik penkeriopai didesnė. Yra tik vie­
nas būdas juos išsaugoti - investuoti. Ir kontroliuoti. Dirbti
su jais. Likti jų šeimininku.
Brigita suprato: jam jau įkando nuodingoji erkė. Nuo jos
vaistų niekas nežino. Dar neišrasti.
- Ar visi taip mano?
- Ne. Tik tie, kurie žino.
- Ir milijardieriai tai žino?
- Ypač jie. Jiems kristi tenka iš aukštai. Labai skauda. Su
vėžiais sekėsi todėl, kad niekas kitas taip nesielgė. Tai tavo
imperija, Brigitėle, jau pusę Lietuvos apėmusi. Turi monopolį!
- Sutinku. Mums pasisekė. Bet žinai, kas svarbiausia? Tai,
kad aš sutikau tave, o tu mane, - pasakė Brigita.
- Teisybė.
Jonas pritilo. Jis pagalvojo, kad jau seniai nėra jai sakęs
gražių žodžių. O ji vis randa progą.
- Teisybė, mieloji mano. Vėžiai ir Lofotenas buvo atsitik­
tinumai. Palikti atsitiktinumui jau negalime nieko. Milijonui
reikia kuo skubiau duoti draugą.

124
 Brigita nuleido galvą, kad ašarų nebūtų matyti. Nes vi­
sai ne taip įsivaizdavo tolesnį gyvenimą. Ji pabandė iš kitos
pusės:
- Bet kai bus penki ar dešimt, gal ir dvidešimt ir keli laivai,
tai nebus tai, kuo tu arba šeima gali džiaugtis. Džiaugsmui
tiek nereikia. Tu būsi tik administratorius - drąsus, įžvalgus,
dieną naktį galvojantis administratorius už gerą atlyginimą.
Bet durys visada bus atviros į bankrotą arba į kalėjimą.
- Sutinku būti tokiu administratoriumi. Bus didžiausia
mano sugauta žuvis. Mūsų planeta sukasi tokių administra­
torių dėka. Per juos kas dieną žmonės gyvena lašelį geriau.
Brigita suvaitojo bebalse rauda.
- Ką dabar žadi daryti?
- Nusipirkau bilietą. Poryt skrendu į Islandiją.
- Ko? Lietuviai ten, girdėjau, turi blogą vardą.
- Teisybė. Islandai paskelbė teritoriniais vandenimis
dviejų šimtų mylių žiedą aplink savo šalį. Ten žvejoja britai,
vokiečiai, japonai, korėjiečiai. Gaudo ir moka Islandijai.
- Ar tiesa, kad jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklau­
somybę?
- Teisybė. Rusija užsiuto. Atšaukė savo ambasadorių. Bet
jie kieti vikingai. Įkūrė bendrą su Lietuva žvejybos kompa­
niją. Sudėjo pinigus užstatę namus, kiti net šeimos brange­
nybes. Maskva sužinojo. Nusiuntė šifruotę savo statytiniams
Klaipėdoje: atvežti islandus. Reikjavike stovėjo „Vydūnas“. Jo
kapitonas, lietuvis, pakluso. Pakvietė anos pusės derybinin­
kus į laivą plaukti į žvejybos plotus. Kad kažkas ne taip, jie
suprato tik tada, kai pamatė Zundo švyturius.
- Bet tai nusikaltimas! Juos pagrobė!
- Klaipėdoje juos paleido į gatvę. Kuriamos firmos pir­
mininkas, tolimojo plaukiojimo kapitonas Alfredas Rafnso-
nas parašė: „Niekam nerekomenduočiau turėti reikalų su

«5 Milijonas eurų
valstybe, kurios aukšti pareigūnai gali toleruoti žmogaus
teisių nepaisymą.“ Mes jau buvome nepriklausomi, bet ne
visose Lietuvos vietose. Islandai to nežinojo. Rafnsonas ne­
išlaikė sunkių išbandymų ir po pusmečio mirė.
- Tai ko tu ten dabar kiši savo nosį? - Brigita buvo rimtai
susirūpinusi.
- Jie ten dar nelabai suvokia, kad gali paskelbti nepriklau­
somybę, bet jos neturėti. Maskva siekė arba sužlugdyti mūsų
nepriklausomybę, arba kaip nors mums atkeršyti. Keturias­
dešimt gerų laivų - didelis turtas. Tačiau be žvejybos jūroje
plotų jie buvo tik sunki našta. Smūgis buvo suduotas aštriu
kirviu ir labai taikliai. Pinigai bijo rizikos. Atšoko ir švedai,
ir norvegai. Laivyną teko išparduoti. To ėmėsi didieji Kauno,
Vilniaus ir Klaipėdos sukčiai.
- Bet brangusis tu mano! Traukinys jau nuėjo!
- Parodysiu, ką mes pasiekėm per dvejus metus ir kaip
dirbame. Padėsiu gėlių ant Rafnsono kapo. Pažadėsiu, kad
mūsų firma, nors nieko bendra su ana neturi, išmokės inves­
titoriams visus jų prarastus pinigus. Kaip manai, Brigitėle, po
to jie su manim kalbėsis?
- Nelygu, ko tu iš jų norėsi.
- Jokių pinigų neprašysiu. Tik bendrai eksploatuoti
„Mantą“. Mūsų laivas, mūsų įgula, jų kuras ir žvejybos plotai.
Pelnas per pusę. Galbūt algas įgulai jie mokės. Pažiūrėsim.
Jonas pasirąžė, net sąnariai sutraškėjo. Iš Klaipėdos jis
parvažiavo nesustodamas. Labai skubėjo.
Dabar jis visada visur turėdavo skubėti. Bet niekur nepa­
vėluodavo.
Pabudo vienuoliktą ryto. Brigita padarė išimtį ir atnešė
kavos į lovą.
Jonas apsidairė. Kažko trūko.
- Kur ta tavo dėželė su „Po“?

126
 - Stalčiuje.
Išėmė ir pastatė ten, kur visada stovėdavo.
- Žinai, Brigitėle, aš turiu prisipažinti... Atsiprašau... Aš
padariau vieną negerą dalyką... Dovanok. Tavo tabletes išpy­
liau į tualetą. Radau panašios spalvos vitaminų ir...
- Durneli tu mano!.. Išmetei gerą daiktą. Jau prieš keturis
mėnesius tuos „Po“aš išmečiau į šiukšlių kibirą. Dabar ten tik
tabletės nuo pilvo sopos.
Patricija parėjo namo gerokai vėliau negu visada ir truputį
susivėlusi. Žiūrėjo j šoną. Nepasisveikino.
- Tai jau? Nesulaukei šešiolikos? - paklausė motina.
Patricija linktelėjo.
Jos gerai suprasdavo viena kitą. Kartais nė kalbėtis nerei­
kėdavo. Motina irgi atverdavo savo paslaptis. Nedažnai, bet
Patricija ir netardė. Atvirumas - brangenybė, reikia jį tausoti.
Draugės skundėsi, kad su motinomis susikalbėti nepavyksta.
- O kas? Juzas? - ramiai paklausė motina.
- Mhm, - atsakė Patricija. - Kas daugiau...
- Eik vakarieniauti, - paragino motina.
Tėvas niekada nieko nežinodavo. Jis turėjo tris malūnus
įvairiose Lietuvos vietose. Dar prekiavo trąšomis su Rusija arba
keisdavosi grūdais su ūkininkais. Lengviau su mokesčiais. Tik
reikėjo žinoti kur, kiek, kada ir visą laiką ieškoti. Be to, iki pary­
čių pliekdavo preferansą su draugais. Ne tik duktė nežinojo, ką
jis veikia ir kada grįžta, bet ir žmona. Rytą kartais susitikda­
vo ir nustebdavo, kad jau apsirengę dienai. Abu sugiedodavo
„Labas rytas“vienu balsu. Kartais pasibučiuodavo į skruostą.

129 Melo akademija

 Tik sekmadienį visa šeima, keturi žmonės, nes buvo dar
pirmaklasis Vladas, susėsdavo prie stalo. Įžiebdavo žvakes di­
delėje žvakidėje.
Tėvas visada sakydavo Patricijai tą patį:
- Tu vis gražėji, panele.
Sūnui:
- Vėl paaugai! Kaip ant mielių!
Užmiršęs, kad taip sakė aną sekmadienį ir prieš dvi savai­
tes, ir per Kalėdas. Vaikai nusišypsodavo ir kibdavo į sriubą.
Patarnautojas motina samdydavo tik vyresnes už save ir
skaniai gaminančias. Mokėdavo gerai. Vaikai patarnautoją
vadindavo „šeimininke“arba „tetule“.
Vladas buvo tylenis. Mokėsi griežti smuiku. Kartodavo
tuos pačius pratimus keliolika kartų per dieną. Jam patikdavo.
Patricija buvo daili mergina - aukšta, bet ne kartis, ilgom
grakščiom kojom. Malonaus veiduko. Sportavo, mėgo šuo­
lius į aukštį. Kartelę jai pakeldavo nedaug žemiau Lietuvos
rekordo, bet ji neprašydavo kilstelėti dar. O kam? Važinėti,
kur nesinori, valgyti atšalusį maistą? Namie šeimininkė tokį
išmestų į pamazgų kibirą. Mėgo ir vidutines distancijas bė­
gioti. Bet irgi nepersistengdavo.
Treneriai negalėjo jos suprasti. Patricija beveik visada
šypsodavosi.
Ar būtina, kad tave visi suprastų?
Patricija mokėsi gimnazijoje, kur dėstoma anglų kalba.
Motina buvo prancūzistė, kol neištekėjo. Ištekėjusi atsidėjo
namams.
Motina su tėvu nesipyko, paprasčiausiai vengė matytis.
Kartą tėvas parvažiavo namo vidury savaitės. Eidamas kori­
doriumi sutiko nepažįstamą vidutinio amžiaus vyrą. Apsi-
blaususį ir be palto. Nepasisveikino nei vienas, nei kitas.
Nes nebuvo pažįstami.

130
 Tėvas su motina niekada nekalbėjo apie skyrybas. Abu
galvojo vienodai: o kas iš to? Naujame kelyje sutiksi tokį patį,
o turtą dalintis reikės.

Praėjo dveji metai. Kartą Patricija grįžo namo kaip nesa­

va. Neverkė, bet buvo arti ašarų.
Motina bandė išklausinėti, tačiau išgirdo tik „Visi vyrai
kiaulės“.
- Kas tau atsitiko? - paklausė dukters.
- Visi vyrai kiaulės.
- Paklausyk manęs. Tavo amžiaus moteris taip pasakys
gal tik vieną kartą. O paskui kartos tą frazę iki gyvenimo pa­
baigos. Kas nutiko?
Patricija nenorėjo pasakoti. Jos nuomone, nebuvo apie ką
kalbėti. Atsivėrė tik po truputį, per porą dienų.
Ėjo iš sporto salės abi su Rūta. Toli priekyje tarp praeivių
pamatė Juzą. Iš praeivių jis niekuo neišsiskyrė, tik rankomis
mojavo savotiškai kaip visada. Jis buvo tolokai. Atrodė, kad
jųdviejų nepastebėjo. Skersgatvyje Juzas įsuko į kitą gatvę.
Patricija ėmė dairytis, ieškoti jo tarp praeivių. Rūta čiupo ją
už rankovės.
- Einam greičiau! Bėgam!
Pribėgo prie sankryžos, bet Juzas buvo jau toli. Tik nugara
šmėžavo. Neatsisuko.
Motina žinojo, kad raminti dukros nereikia. Paglostė pe­
tį, ir tiek.
Patricija pasistengė išmesti viską iš galvos. Suprato, kad
turi stengtis tik dėl vieno dalyko - netapti pilka pelyte.
Klasės vaikinai jai nerūpėjo. Visi kažkokie dirbtiniai. Gar­
siai rėkia arba visai tyli. Nebuvo matyti, jog kuris nors turėtų
gilių minčių. Dažnas jau nuo ryto dvokdavo prakaitu. O sporto

131 Melo akademija

mokykloje kiekvienas elgdavosi taip, tarsi būtų keliolika kartų
vertingesnis, negu yra iš tikro.
Atsistojusi prieš didelį veidrodį neabejojo - dabar svar­
biausias etapas jos gyvenime. Jauna, grakšti, dailus veidukas,
didelės žalios akys. Neilgai trukus viskas nusišers. Jeigu truputį
prisimerkdavo, veidrodyje pamatydavo ne save, o savo motiną.
Ji juto, kad žemė po kojomis gal nedreba, bet virpa tai
tikrai. Tėvas nustojo juokauti su vaikais ir buvo perbalęs. Kai
kas nors atvažiuodavo, šnabždasi arba su svečiu išeina į miš­
ką. Patricija užgirdo kelias nuotrupas, visa kita išgalvojo pati.
Tai buvo nesunku.
Viena tėvo veiklos kryptis buvo paprasta.
Į jo malūnus sunkvežimiais atveždavo sumalti labai daug
grūdų iš Rusijos. Išblaškius kolchozus, ten atsirado grūdų
perteklius. Bet prekybai su ja buvo uždėtas embargas, kol
Rusija nepasitrauks iš Ukrainos.
Grūdus malė, dalis miltų tikrai buvo vežama atgal į Ru­
siją, bet diduma lietuviškuose maišuose - į Europą arba į
vargstančias šalis, jeigu už jas sumokėdavo kokios nors lab­
daringos tarptautinės organizacijos.
Tokia primityvi schema negalėjo ilgai laikytis. Kas nors
ją perpras.
Šeimos į kalėjimą turbūt nesodins, bet teks pradėti gy­
venti taip, kaip gyvena paprasti žmonės.
Ano gyvenimo Patricija nepažino. Matė jį tik pro automo­
bilio langus. Drabužiai daugiausia iš „Humanos“ar kaip ten ji
vadinasi. Retai kas šypsosi.
Jeigu teks kristi, atsidursi tarp anų. Turbūt ir gimnazijos,
kur dėstoma angliškai, teks atsisakyti. Visgi šeši šimtai eurų
per mėnesį. Ir privačios gimnastikos salės dukart per savaitę,
atsieinančios po šimtą penkiasdešimt. Korekcija ir sutvirtini­
mas, sauna iki devinto prakaito, baseinas iki soties.

n*
 Tapsi pelyte, teks gyventi pelytės gyvenimą.
Patricija nutarė visiškai paklusti motinos valiai. Atsisakė
savo įpročių, spygavimų, mimikų, širdies plakimo, kai kolega
sportininkas uždeda platų kietą delną ant liauno liemens.
Motina suprato. Atleido savo stabdžius, įjungė pavaras.
Moterys turi savitarpio pagalbos organizaciją, beveik visos
jai priklauso. Organizacijoje nėra nei sąrašų, nei pirminin­
kės, nei sekretorės. Net pavadinimo nėra. Tariasi tik tada, kai
prireikia. Yra įvairių tos organizacijos sluoksnių. Labiau ne
pagal amžių, o pagal įtaką arba turtingumą.
Susivieniję moterų protai pajėgesni už kelis tūkstančius
sujungtų kompiuterių. Žino viską: kas, kada, kaip, su kuo.
Net kiek pinigų kas turi arba gali turėti. Žino, kokie sūnūs,
kokios dukterys. Nesusirenka, nes ne visada reikia. Užtenka
pasikalbėti su keliomis, tos - dar su keliomis. Išvada bus tei­
singa, kieta kaip granitas.
Po mėnesio motina jau turėjo atsakymą. Siųsti Patricijos
kur nors į Vakarus nebūtų buvę išmintinga. Į rytų europie­
čius ten vis dar žiūrima iš aukšto. Išimčių yra, bet tik žemes­
niame lygyje. Aukščiau užkopę žmonės labai uždari.
„Moterų taryba“ nutarė, kad Patricijai reikia į Maskvą. Ir
kad geresnės globėjos už Jekateriną nesuras.
Aktorė Jekaterina kadaise vaidino Vilniaus rusų dramos
teatre. Buvo pastebėta, pakviesta filmuotis, pasirodė gerai ir
buvo pakviesta dirbti į vieną iš Maskvos teatrų. Kilusi ji buvo
iš Vakarų Baltarusijos. Mokėjo baltarusių kalbą, išmoko lie­
tuviškai. Turbūt buvo jotvingė.
Miela moteris trumpai kirptais plaukais sutiko Patriciją ir
jos motiną svetingai, iš karto pasakė, kad Lietuva - jos ant­
roji tėvynė. Ji gyveno užmiestyje, Rubliovkoje, viena didelia­
me name. Viešnias pakvietė į svetainę. Tarnaitė - su baltu
kyku ant galvos ir balta prijuoste su mezginiais - atnešė ant

133 Melo akademija

padėklo kvadratukais supjaustytos juodos duonos su rūkyta
lašiša. Padėklas buvo sidabrinis. Jo dugne išraižytas kažkoks
dailus paveikslas. Jekaterina sėdėjo užkėlusi koją ant kojos,
rūkė cigaretę, įkištą į pusmetrio ilgio kandiklį. Gal buvo įsi­
gyvenusi į kokį nors praėjusio amžiaus trečio ar ketvirto de­
šimtmečio vaidmenį.
Į svetainę įvirto trys jaunuoliai. Du buvo susikibę ranko­
mis. Vienas - Patricija suprato, kad tai aktorės sūnus, - pasis­
veikino su viešniomis.
- Tai tu litovočka? - paklausė Patricijos. - Eime pakvė­
puoti gatvės oru.
- Palik ją ramybėje, - pasakė aktorė. - Tai laukų gėlytė.
Patricija sudėjo delnus ir maldaudama pažvelgė savo mo­
tinai į akis. Toji papurtė galvą: „Ne.“
Sūnus paglostė savo motinai aktorei nugarą, švelniai
glustelėjo prie skruosto. Susipratusi toji nuėjo prie rašomojo
stalo, pažvangino raktais ir atnešė piršto storumo pluoštelį
banknotų.
Tiedu, kurie atėjo susikabinę, suspėjo pasibučiuoti.
Paskui visi trys išdundėjo. Liko svilėsių kvapas.
- Maskvoje dabar viskas taip brangu, - aktorės balse
skambėjo lyg ir pasiteisinimas. - Geri dalykai pabrango ke­
liolika kartų.
Patricijos motina ir aktorė ėmė kalbėtis apie Lietuvą. Je­
katerina pasakė, kad Lietuvą prisimena su meile, ypač Vilnių,
ir jeigu Maskvoje nebūtų buvę geros kino studijos, būtų grį­
žusi į Vilnių. Čia, Maskvoje, atmosfera liguista.
- Žinau, ko atvažiavai, - kreipėsi į Patricijos motiną. - Jei­
gu aš turėčiau dukterį, irgi tą patį pasiūlyčiau. Maskvoje daug
galimybių, viskas įmanoma, tik labai sunku. Žinai, kiek Rusi­
joje jaunų merginų, svajojančių apie milijonierius? - Aktorė
atsikando kąsnelį sumuštinuko. - Neseniai vienoje mergaičių

134
mokykloje baigiamosios klasės mokinėms klasės auklėtoja
uždavė parašyti rašinį tema: „Kuo aš noriu būti baigusi moky­
klą“. Klasėje dvidešimt devynios mokinės. Dvidešimt aštuo-
nios parašė, kad norėtų tapti prostitutėmis. Geriausia - tarp­
tautinėmis. Trys iš jų parašė žinančios, ką daryti. Esą tereikia
nuvažiuoti į kurortą kur nors prie Viduržemio jūros. Tau įdo­
mu? - paklausė.
Patricijos motina nieko neatsakė.
- Nuvažiuok penktą ryto prie kelio į mūsų Rubliovką, pati
pamatysi, - kreipėsi į Patriciją aktorė. - Vienos sėdi ant grio­
vio krašto, kitos stovi stulpą apsikabinusios. Trinasi susitar­
šiusios, akių dažai nuvarvėję. Laukia, gal kas nors pakvies.
Mūsų žurnalas „Ogoniok“ ir britų „Guardian“ rašo, kad jos -
kaip paskendusio laivo jūreiviai. Pasiruošusios viskam. Ne­
gali kitaip. Jeigu neužsidirbs, negalės nusipirkti dozės ir visą
dieną kankinsis, negalės užmigti. Turbūt nenorėtum, kad
taip nutiktų tavo dukrai? - paklausė Patricijos motinos. - Yra
ir kitas kelias. Viena mano pažįstama, Liudmila Magomaje-
va, pasakiškai graži panelė, susidėjo su Bekeriu. Su tuo, kuris
kelis kartus buvo pasaulio teniso čempionas. Bekeris labai
saugojosi, nenorėjo vaiko. Bet Liuda pastojo. Bekeris iš karto
nuo jos atšoko. Pagimdžiusi Liuda iškėlė jam bylą. Bekeris
griežtai neigė tėvystę ir pateikė teismui įrodymų. Bet Liuda
paprašė atlikti DNRtestą. Paaiškėjo, jog vaikas tikrai turi Be-
kerio genų. Kaip čia taip atsitiko? Ogi Liuda nepasidrovėjo.
Rinko tai, ką po sueities Bekeris numesdavo į palovį. Kelioli­
ka kartų pati sau darė dirbtinį apvaisinimą. Bekeris uždirba
daug, na, ne tiek daug, kiek futbolo ar krepšinio žvaigždės
Europoje, bet sočiai. Teismas priteisė kūdikio naudai ketu­
riasdešimt milijonų dolerių. Tačiau Patricija turbūt nenorės
eiti tokiu keliu?
Abi viešnios tylėjo.

135 Melo akademija

 - Yra ir trečias kelias, - tęsė mintį aktorė. - Galima sė­
kmingai ištekėti. Neprieštarauja prigimčiai. Moteris sukurta
tam, kad turėtų šeimą ir augintų vaikus. Žinau rūsčią tiesą:
po ketverių penkerių metų karšta meilės liepsna pavirsta
pelenais. Apima abejingumas, paskui vyras ir žmona prade­
da vienas kito nekęsti. Girdėjot apie Abramovičių? Jelcino
laikais susikrovė kelis milijardus dolerių: nafta, spalvotieji
metalai, stambios gamyklos Urale, gautos veltui, paskui pel­
ningai parduotos. Pinigus pasidėjo į gerus bankus. Ne Ru-
bliovkoje apsigyveno, o nusipirko vilą Monake ir du aukštus
Manhatano dangoraižyje. Kartą kirto lažybų, kad bus išrink­
tas Čiukčijos gubernatoriumi. Išrinko, nes jis žinojo, ką paža­
dėti eskimams ir čiukčiams. Davė ir pažadėjo dar. Buvo tikrai
geras gubernatorius. Jį gyrė ir vietiniai, ir Maskva. Tenai ne­
gyveno, bet kai skrisdavo į kokį nors suvažiavimą ar šventę,
įsakydavo savo motorinei jachtai plaukti aplink pusę Žemės
rutulio ir nuleisti inkarą Apvaizdos įlankoje Čiukčių pusiasa­
lyje. Suprask, Čiukčijoje nėra tokios vonios kaip jo jachtoje.
- Na, čia jau kartelė užkelta itin aukštai. Reikia gero tram-
plyno, - suabejojo tokiu variantu Patricijos motina.
- Aišku! Bet ar supranti, apie ką mes kalbame? Šiuo metu
Rusijoje kartu su Kaukazu yra šimtas devyniasdešimt doleri­
nių milijonierių. Jeigu tikėtume britų „Guardian“, kiekvieną
iš jų medžioja arba svajoja sumedžioti apie dvidešimt tūks­
tančių jaunų moterų. Ir jos, ir visa dabartinė mūsų visuo­
menė nekreipia dėmesio į tai, kokiais saitais ir su kokiomis
moterimis tie vyrai susieti. Tai niekam nerūpi. Jis gali turėti
žmoną, savo vaikų motiną, gali turėti mylimąją arba antros
eilės meilužę, arba penkioliktos. Žaidime yra tik viena taisy­
klė: viskas bet kada gali prasidėti iš naujo.
Aktorei patiko šis jos vaidmuo. Kai filmuodavosi, reži­
sierius, kartais ir operatorius, galėdavo ją varinėti, reikalauti

136
dešimt kartų pakartoti tą pačią sceną. O dabar ji pati buvo
režisierė.
- Tania Ogorodnikova išleido tris knygas apie Rusijos mo­
terų kovą už savo vietą po saule, - toliau pasakojo ji. - Neuž­
mirškit, kad mūsų šalyje per trumpą laiką subyrėjo carizmas,
paskui komunizmas, nors atrodė, kad šitas tai jau plieninis.
Taisyklių arba dvasinio gyvenimo neliko jokio. Tautinis iš­
didumas? Jeigu tik negirdi svetimtaučiai, išdidumas siun­
čiamas velniop taip, kaip tik rusai moka pasiųsti. Religija?
Tarpusavyje sakome: „Lėlių teatras.“ Žmonėms nėra už ko
užsikabinti. O moterims reikia atramos. Ogorodnikova ra­
šo, kad Maskvoje yra dešimt mokyklų, kuriose mokoma vyrų
medžioklės meno. Žmonės tai vadina „kekšių mokyklomis“.
Tik aš nežinau, iš kur autorė tą skaičių ištraukė. Gal iš rekla­
mų spaudoje? Iš tikro tokių mokyklų yra pora šimtų. Rimto­
sios nesireklamuoja. Įstojimo mokestis dažniausiai - dešimt
tūkstančių dolerių. Jeigu panelė arba jos tėvai neturi pinigų,
tokioms sakoma: „Ateik, kai turėsi.“ Ir ateina už poros mė­
nesių su pinigais. Ne itin dideliais, tik pradžiai. Ar tikrai, po
to, ką papasakojau, nori palikti čia savo gražuolę? - paklausė
Patricijos motinos.
- Noriu.
- Tada klausykis toliau. Merginos iš turtingų arba gar­
sių žmonių šeimų, tarkim, aktorių, jokių privilegijų tose
mokyklose neturi. Pirmiausia jos priverčiamos atsikratyti
pasipūtimo. Mat nuo vaikystės buvo įpratusios manyti: jei­
gu tėvai įžymūs, tai ir aš garsi. Nieko panašaus! Joms kaip
pavyzdys pateikiama Pelenė iš pasakos. Sakoma: tai mer­
gaitei buvo lemta užkariauti princo širdį. Nes turėjo viską,
ko trokšta geras jaunikis: buvo kukli, ramaus charakterio,
ištverminga, galėjo didžiuotis gera kilme, tik neturtinga.
Princui kraičio nereikėjo. Turtų jis turėjo ir be jos. Ar žinot,

137 Melo akademija

kad ta pasaka - tai užkoduotas vadovėlis nuotakoms? Todėl
ji gyva iki šiol, - aktorė nusijuokė. - Bet užteks pamoks­
lų. Aš nuvesiu Patriciją j pačią geriausią mokyklą. Sėdėkite
Maskvoje ir laukite mano skambučio. Beje, tai ne tokia mo­
kykla, kuri veikia pasikabinusi iškabą, reklamuojasi spau­
doje ir internete, kuri skelbia: „Mokome modelius“, o prie
jos durų būriuojasi jauni vyrai su automobiliais.

Aktorė buvo sugalvojusi visą planą. Jeigu pavyks, ji nuves

Patriciją pas garsųjį psichologą Zigmundą Kitajevą. Dešimt
metų jis mokė žymiausius Rusijos politikus, lankstė jų kau­
lus. Ir išmokė! Jo mokiniai sugebėdavo susitvardyti pačiose ke­
bliausiose situacijose. Žvelgdavo į pašnekovą draugiškai šypso­
dami, bet sykiu išskaitydavo, ką tas pašnekovas iš tikro galvoja.
Tačiau dirbdamas su viršūnėlėmis, kur visada formuojasi
ir tuoj pat subyra blokai, Kitajevas pasijuto nesaugus. Be to,
labiau už viską mėgo būti pats sau šeimininkas. Ėmė dirbti su
jaunomis moterimis. Taip buvo saugiau. Ir pelningiau. Kita­
jevas buvo sugalvojęs net kelis naujus ir efektyvius nuo kitų
slepiamus metodus. Juos vadino „Maršalo rezervu“. Moki­
nėms ir jų motinoms jis sakydavo: man rūpi ne tik naudingai
apvesdinti, aš siekiu aukštesnio lygio - kad pora būtų stipri,
niekada neišsiskirtų.
Kuri nuotaka ir kuri motina to netrokšta?
Kitajevo mokykla nebuvo panaši į mokyklą. Ištaigingas
aštuonių kambarių butas Maskvos priemiestyje. Pats Kitaje­
vas irgi nepanašus nei į mokytoją, nei į burtininką. Vilkėdavo
paprastai, bet savotiškai: elnio odos striukė ir languotos ga­
lifė kelnės, sukištos į minkštus aulinius batus. Net ir namie
visada būdavo su tamsiais akiniais. Kaktą ir žandą įžambiai
kirto randas. Galbūt todėl tamsūs akiniai?

138
 Kitajevas turėjo būrį neetatinių, bet labai gerai moka­
mų specialistų: du jaunus stačiatikių popus, kelis univer­
siteto auklėtinius istorikus. Siųsdavo juos tenai, iš kur ki­
lusios nuotakos, ir tie pakoreguodavo gimimų registraciją,
tiek valstybinę, tiek bažnytinę. Buvusių dvarininkų arba
kitų kilmingųjų dukras jaunikiai (Kitajevas juos vadino „tai­
kiniais“) vertino labiausiai. Ypač jeigu jaunikis - plebėjas.
Todėl archyvuose atsirasdavo kiti gimimo įrašai ir netgi pa­
geltęs neva ranka nelabai raštingo, neva komisaro surašytas
popierius, kad „per valstiečių maištą dvaras buvo sudegintas
iki pamatų“.
Užuojauta ir pasididžiavimas - naudingos emocijos.
Patricija manė, kad Kitajevas pasikvies ją, pageidaus ap­
žiūrėti jos figūrą ir lieps nusirengti arba atliks kitus „bandy­
mus“. Nieko panašaus nenutiko. Kitajevas žinojo, jog beveik
kiekvieną figūrą galima pakeisti, ir tą darbą pavesdavo savo
personalui.
Paprastai tokios mokyklos dirbdavo pagal vienodą sche­
mą: pirmiausia treniruodavo jauną moterį, norinčią naudin­
gai ištekėti, o kai paruošdavo, ieškodavo jaunikio. Kitajevas
dirbo kitaip. Jis turėjo visą spintą aplankų su informacija apie
garsius jaunus ir apyjaunius turtuolius. Jis ne panelei ieško­
davo jaunikio, o jaunikiui - tokios panelės, kuri jam tiktų, be
kurios jis neįsivaizduotų savo gyvenimo. Su kuria norėtų likti
iki dienų pabaigos.
Kitajevo strategija buvo slapta.
Pagalbininkai turėdavo bet kokia kaina gauti bent kelioli­
ka „taikinio“ motinos portretų. Jeigu nebūdavo kito kelio, įsi­
lauždavo į butą. Šeimininkai paskui stebėdavosi: vagys nie­
ko nepaėmė, tik nuotraukų albumai kažkur dingo. Kitajevas
ieškodavo nuotakos, kuri būtų kuo nors panaši į „taikinio“
motiną. Tik tada kviesdavosi merginą.

139 Melo akademija

 Ypač jį domino „taikiniai“, motiną praradę ankstyvoje
vaikystėje. Dar geriau, jeigu prarado dramatiškomis aplin­
kybėmis.

Motina išvažiavo, ir Patricija viešbučio kambaryje liko

viena.
Pas Kitajevą kitų merginų ji nepamatė. Buvo durys įeiti,
durys išeiti ir griežtas įsakymas nesupainioti. Apskritai tapti
disciplinuotai ir tokiai likti.
Zigmundas - jis leido Patricijai taip save vadinti - pasakė,
kai ji liko viena:
- Nebledavok. Toną sugadinsi.
Jo mokykloje buvo sukaupti turtuolių psichologiniai por­
tretai, jų įpročių sąrašai. Panos buvo ruošiamos ne apskritai,
o konkrečiam „taikiniui“. Jeigu reikia, išklausydavo kursą apie
literatūrą, išmokdavo žaisti golfą arba jodinėti. Priklausydavo
nuo to, ką mėgsta „taikinys“ milijonierius. Visos privalėdavo
išklausyti psichologų pamokas ir parodyti, ką išmoko. Buvo
mokomos neurolingvistikos, tai yra atpažinti, kokios mintys
arba emocijos išprovokuoja tam tikras veido išraiškas, akių,
rankų, kojų judesius, nors žmogus mano, kad apie savo min­
tis ir norus žino tik jis pats.
Svarbiausios būdavo natūralios vaidybos pamokos. Jose
merginos mokėsi slėpti savo emocijas ir simuliuoti meilę ir
orgazmą. Patyrusios kosmetologės iš „Mosfilmo“ kino studi­
jos mokė dažytis taip, kad nebūtų matyti. Jeigu reikia, būda­
vo atliekamos plastinės operacijos. Viskas priklausė nuo to,
ką mėgsta „taikinys“ - lėlytę Barbę ar sultingą Venerą.
Paskui ateidavo detektyvų eilė. Jie turėdavo sužinoti, ką
„taikinys“ mėgsta valgyti per pietus, kokius vynus ir iš kokios
šalies vertina, o gal juos niekina, gal jam patinka tik degtinė ir

140
viskis. Arba mineralinis vanduo iš Prancūzijos. Kada jis mie­
ga su žmona, kada su meiluže. Kokiame naktiniame klube
lankosi, kada tenai eina, ką veikia.
Pirmasis „taikinio“ susitikimas su nuotaka niekada ne­
būdavo paliktas atsitiktinumui. Nuotakos ausyje būdavo
mažytis kaip obuolio sėklytė radijo telefono ausinukas. Arba
įmontuotas į auskarą, o mikrofonas - sagutėje. Zigmundas
girdėdavo visą pokalbį ir, jeigu reikia, patardavo, ką daryti.
Arba tardavosi paskui, jeigu ausinukas būdavo pastebėtas,
ne bėda. Merginai tereikėdavo draugiškai nusišypsoti, akutes
nuleisti ir prisipažinti: „Aš mėgstu Bethoveno muziką. Kai
jaudinuosi, ji man labai padeda.“Jeigu „taikinys“ nepatikėda­
vo ir norėdavo pasmalsauti - prašom. Zigmundas jau būdavo
spėjęs perjungti Bethoveną.

Patricija, kaip ir visi jauni žmonės, manė ir taip viską ži­

nanti. Bet grįžusi į viešbutį suvokė, jog ne viską, apie ką buvo
kalbėta, atsimena ir ne viską suprato. Ėmė užsirašinėti, nes
Kitajevas niekada nešnekėdavo tik šiaip, juokais.
- Versle svarbiausias dalykas - išsiaiškinti, ko nori klien­
tas, - pasakė jis. - O tu juk pradedi naują verslą. Štai pirma
taisyklė: niekada nekalbėk apie save. Klausykis pašnekovo. Ir
žavėkis tuo, ką jis sako. Suprask, ko jis trokšta gyvenime. Tuo
ir tu domėkis.
Kitą dieną Patricija išgirdo:
- Per pirmą pasimatymą - jokių papuošalų. Vyrui turi su­
sidaryti įspūdis, kad esi neturtinga. Nesvarbu, jog tu iš pasi­
turinčios šeimos. O gal tavo tėvas prie bankroto ribos? „Tai­
kinys“ gali užsimanyti nupirkti tau papuošalų. Atvažiuok ne
normaliu automobiliu, o kledaru. Vyrui gali pabusti mece­
nato instinktas. Gali užsimanyti tau nupirkti naują mašiną.

141 Melo akademija

Pamatyti laimingą moters veidą vyrai siekia dar nuo urvinių
laikų. Tai jų prigimtyje. Vyras tirpsta iš laimės, jeigu per jį
moteris tapo laiminga. Jo genuose tai užrašyta.
Apie kelis svarbius dalykus Patricija apskritai nebuvo gir­
dėjusi.
- Jeigu nori iš vyro gauti dovaną, stok jam iš kairės, - aiš­
kino Kitajevas. - Dešinė yra jo racionalioji pusė. Stovėdama iš
dešinės, gali kalbėti apie jo verslo projektus, jeigu nusimanai
ir turi ką pasakyti. Jeigu jis sėdi minkštame krėsle, dar geriau.
Pritūpk šalia kaip vaikas, bet iš kairės. Sutrauk makšties rau­
menis. Pas mus pamokys, kaip tai daryti. Dėl to tavo vyzdžiai
išsiplės, akys pasidarys didesnės. Prieblanda tau irgi nau­
dinga. Dar labiau praplečia akis. Jeigu ką nors sakys, išmok
santūriai linksėti galva. Bet ne vergiškai, o draugiškai. Tada
ir pašnekovas tau pritars. Stebėk per televiziją, kaip kalbasi
kinai arba japonai. Linksi, nors galbūt visai nesutinka su tuo,
ką girdi. Visada būk ta pusė, kuri sako „taip“.
Taikomosios psichologijos dėstytoja ponia Olga aiškino
Patricijai:
- Vyrų pas mus irgi ateina. Ne mokytis, o patarimų. Skun­
džiasi: „Man ji sako „myliu tave“, o aš nežinau, ar ji myli ma­
ne, ar mano sąskaitą banke. Kaip atskirti, kur teisybė, o kur
melas ir vaidyba? Ir kaip apsiginti?“ Tačiau dėl mūsų auklė­
tinių jiems niekada nebuvo kilę jokių abejonių. Dar nebuvo
atvejo, kad pono Zigmundo auklėtinė nebūtų laimėjusi. Bet
atmink: ausytės turi būti stačios visą laiką. Jokio zirzimo, jo­
kių priekaištų. Iš ryto, jeigu jis grįžta iš kažkur apsiblausęs, -
jokių klausimų. Apkabini švelniai, pabučiuoji į skruostą, ap­
dovanoji šypsena. Išverdi kavos.
Patricija buvo mačiusi taip elgiantis namuose. Nepasakė
dėstytojai, kur išmoko patylėti.
- Prancūzijos karalius Liudvikas XIVvaldė keturiasdešimt
penkerius metus. Turėjo kelis šimtus meilužių ir karalienę,

14*
bet visada grįždavo pas ponią Pompadur, - pasakojo dėstyto­
ja. - Per dvidešimt metų ji nė karto nevaidino to paties vai­
dmens. Vieną dieną apsirengdavo - ir elgdavosi! - kaip pie­
menaitė, kitą dieną - kaip Paryžiaus kurtizanė, trečią - kaip
kunigas. Jos fantazija buvo neišsemiama: vienuolė, ožka, af-
roamerikietė, grįžęs iš ilgo plaukiojimo jūrininkas ir taip to­
liau. Eidamas į jos apartamentus Liudvikas nežinodavo, kas
jo laukia. Nesakau, kad tu turi ją kopijuoti. O ir nesugebėsi, -
mokė ponia Olga. - Pompadur turėjo pulką tarnų, siuvėjų,
kirpėjų, grimuotojų. Viskas priklausys tik nuo tavęs pačios.
Ponas Zigmundas atliko savo namų darbus. Vienas Mas­
kvos detektyvų biuras, su kuriuo jis bendradarbiavo, susisie­
kė su detektyvų biuru Vilniuje. Vilnietis, apsimetęs istorijos
dėstytoju iš universiteto, nuvažiavo į parapiją, kur Patricija
buvo pakrikštyta. Skirtingų parapijų bažnytinėse knygose
rado įrašus apie tai, kur buvo krikštyti jos tėvas ir motina.
Kliūčių jaunam mokslininkui, renkančiam medžiagą diser­
tacijai, niekas nedarė. Zakristijoje jį palikdavo vieną. Kai
pavyko prisikasti iki knygų, už kurias senesnių nebuvo, prie
Patricijos senolio vardo (tais laikais pavardę turėjo retas)
pats parūdijusiu rašalu lenkiškai užrašė „szliachta“. Puslapio
apačioje buvo vietos, tad dar ir herbą nupiešė: kardą ir dvi
sukryžiuotas strėles.
Zigmundas buvo nužiūrėjęs gerą „taikinį“ - Rusijoje vei­
kiantį multimilijonierių Zurabą. Gruzinišku vardu, bet nie­
kada negyvenęs Gruzijoje ir nemokantis gruzinų kalbos. Gal­
būt jo motina buvo tenai nuvažiavusi?
Aplanką su to vyro duomenimis Zigmundas turėjo seniai.
Tik niekaip nerado panos, kuri būtų nors kiek panaši į Zura-
bo motiną.
Kai aktorė jam parodė Patricijos nuotraukas, Zigmundas
iškart suprato: štai ji!

143 Melo akademija

 Zigmundas pavedė maskviečiui detektyvui susipažinti su
Zurabo šeimą aptarnaujančiu personalu, sužinoti apie Zura-
bo pomėgius ir alergijas, o svarbiausia, perfotografuoti visas
nuotraukas, kiek jų yra šeimos albumuose. Ypač jo motinos
nuotraukas.
Paskui Patricijai buvo liepta labai gerai įsižiūrėti į jas. Žiū­
rėti, padėti, vėl paėmus žiūrėti. Pagyventi tose nuotraukose.
Zurabo motinos akys atrodė lyg nustebusios, plaukai tie­
sūs, vaikiškai perrišti kaspinėliu. Zigmundas paliepė savo
mokinei rengtis panašiai kaip Zurabo motina. Galima trupu­
tį moderniau, bet privalu užsirišti tokį pat kvailą kaspinuką.
Liepė pratintis tokiai būti. Jokių madingų netvarkingai pa­
šiauštų plaukų, lūpos tik per viduriuką vertikaliai padažytos,
berniukiški auliniai bateliai.
Patricijai tai nepatiko, bet ji nemaištavo.
- Galėsi tapti modernesnė, bet vėliau, - ramino ją Zig­
mundas. - Galėsi keistis kelis kartus per metus. Bet tik pir­
miau paklaususi jo patarimo. Galėsi parodyti jam žurnalus.
Bet dabar būk tokia, kokia liepiau, ir nesiginčyk.
Zigmundas nematė reikalo pasakoti mokinei apie kai ku­
rias vyrų psichologijos ypatybes ir apie savo slaptą ginklą. Jis
žinojo, kad kiekvienas žmogus pasąmonėje išsaugojęs savo
motinos įvaizdį. Dažniausiai - jos veidą. Tas įvaizdis neryš­
kus, vibruojantis, tarsi žiūri į vandenį kibire. Kartais tai gali
būti ne veidas, o laikysena, figūra, balso skambėjimas, plau­
kų kvapas arba vaikiškos dainelės posmas. „Taikinys“ nežino,
kas išliko jo pasąmonėje. Jeigu jam bus apie tai pasakyta, jis
gali neigti. Ar net supykti, nes tai gali būti buvusios dramos
atgarsiai. Gal, kai jam buvo tik penkeri, prarado motiną. Gal­
būt ji mirė arba tėvai išsiskyrė.
Žodis „motina“ ne visada atitinka sąvoką „angelas“. Yra
daug motinų, nuėjusių kreivais keliais. „Taikinys“visada viską

144
atleis jai ir visada jos ilgėsis. Tik dažniausiai pats to nesuvokia.
Tas potraukis yra atavistinis, stipresnis už kitus potraukius.
Tai paaiškina ir meilę iš pirmo žvilgsnio.
Dabar tokia meilė retesnė, negu buvo prieš šimtą metų.
Nors, kaip Olga pasakė Patricijai, ir dabar būna, kai įsimyli
kildamas liftu. Audringa ir abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio
užgimsta tada, kai abudu vienas kitame pajunta savo motinų
aidą. Meilė iš pirmo žvilgsnio gali gyvuoti iki dienų pabaigos.
Tačiau taip būna ne visada. Plaštakė narvelyje gali numirti.

Motina skambindavo Patricijai kiekvieną savaitę, bet

pastaruoju laiku kalbėdama vis pravirkdavo. Ji turėjo parašo
teisę banke ir galėjo prieiti prie savo vyro sąskaitos. Kitaje-
vo mokykla siurbė pinigus kaip upės verpetas polydžio me­
tu. Šeimos sąskaitos ištuštėjo. Motinai teko skolintis pinigų
bankuose.
- Dabar, - pasakojo motina, - bankai perima mūsų ma­
lūnus ir bandys juos parduoti. Galbūt ir namą Vilniuje. Tėvas
įsiuto ir jau dvi savaitės nesirodo namie.
Namas buvo Valakampių miške, su baseinu.

Po trijų mėnesių pamokų ir pratybų Kitajevas pasakė:

- Užteks. Laikas imtis darbo.
Įteikė Patricijai lėktuvo bilietą į Londoną, užsakė numerį
viešbutyje „Excelsior“. Kitajevas sumokėjo tik už pirmas porą
dienų viešbutyje. Paskui jai teks kraustytis į jo surastą butuką
kuklesnėje Vestendo dalyje.
Patricija jau žinojo, kad jos taikinys bus Zurabas, stambus
prekybininkas nafta ir spalvotaisiais metalais iš pietų Rusijos.
Zigmundas parodė jai dar dvi mėgėjiškas nuotraukas, kad

145 Melo akademija

Patricija nesusipainiotų: Zurabas prie nušauto elnio, ranko­
je - medžioklinis šautuvas su dideliu optiniu taikikliu. Kitoje
nuotraukoje - kartu su žmona ir trimis vaikais kepa šašlykus
ant laužo.
Zigmundas liepė jai įsidėmėti veidus, situacijas, bet nie­
kada neišsiduoti, kad matė tas nuotraukas, jeigu Zurabas pa­
stebės, jog panelė jį pažino, - nieko blogo. Žmonės mėgsta
jaustis žinomi. Tik nevalia klausti, kokios jis tautybės. Nes jis
pats nelabai žino.
Iš nuotraukų Patricijai verslininkas nepasirodė atstu­
miantis. Keturiasdešimtmetis, plačiapetis, aukšta kakta, pri­
plotos gudraus žmogaus ausys.
Abu skrido verslo klase lėktuvu Maskva-Londonas. Kad
nekiltų įtarimo, Patricijai vieta buvo nupirkta ne šalia.
„Ir kaip Kitajevo žmonės sužinojo, kurią dieną Zurabas
skris lėktuvu ir kur sėdės?“ - stebėjosi Patricija.
ji sėdėjo per tris krėslus nuo Zurabo ir skaitė Kitaje­
vo įduotą knygą - Džonatano Smito „Failures of business“
(„Įmonių žlugimai“). Buvo užsidėjusi akinius. Žinojo, kad
juodi ploni akinių rėmeliai tinka jaunai moteriai. Tokia pa­
nelė atrodo protinga, bet lengvai pažeidžiama. Plaukus buvo
apsikirpusi trumpai, perrišusi paprastu mėlynu kaspinu. Pa­
prastutė vilnonė suknelė gulėjo kaip nulieta.
Patricija mankštindavosi du kartus per dieną ir lankė
sporto klubą.
Išeidama į tualetą ji paliko knygą ant staliuko.
Zurabui dingtelėjo, kad jo kaimynė simpatiška ir kažkur
tarsi matyta. Betgi negali būti! Jiedu - iš skirtingų valstybių. Ir
amžiaus skirtingo. Gal susapnavo? Juk sapnuoja ir kieti vyrukai.
Jis pasižiūrėjo į knygą ir, kai Patricija grįžo, paklausė:
- Jums patinka Džonatanas Smitas?
Patricija laukė tokio ar panašaus klausimo.

146
 Ji kiek patylėjo (dabar visada darydavo tokias pauzes) ir
atsakė taip, kaip buvo pasiruošusi:
- Taip. - Pauzė. - Bet naujas leidinys stipriau argumen­
tuotas.
Zurabas mintyse švilptelėjo.
Už pusvalandžio paklausė:
- Londone mokotės ar dirbate?
Patricija pasisuko į jį. Pauzė.
- Ir tai, ir tai, - atsakė.
- Oho! Tokia jauna, o jau gavote darbą Londone? Ir ką
dirbate, jeigu ne paslaptis?
- Esu prisiekusi vertėja.
Vilniuje Patricija lankė gimnaziją, kurioje visos pamo­
kos buvo vedamos angliškai. Svetima kalba ten buvo pran­
cūzų. Mokydamasi pas Kitajevą dar praktikavosi kasdien po
dvi valandas.
Zurabas apsidžiaugė.
- Man Londone reikės vertėjos! Koks jūsų įkainis? Ar la­
bai aukštas?
Vėl pauzė. Patricija pažvelgė pašnekovui tiesiai į akis.
- Aš jums atsiųsiu ankstesnių sąskaitų kopijas.
- Puiku. Aš mokėsiu daugiau.
Londone oro uoste Zurabo laukė britų firmos atsiųstas li­
muzinas. Verslininkas pasisiūlė pavėžėti Patriciją iki viešbu­
čio. Ji įsėdo į automobilį taip užtikrintai, tarsi rolsroisu būtų
važinėjusi nuo vaikų darželio laikų.
Kai automobilis sustojo prie „Excelsior“ viešbučio, Zura­
bas padavė Patricijai savo vizitinę kortelę. Patricija jam - sa­
vo. Jos kortelėje buvo parašyta teisybė. Patricija tikrai buvo
„King’s College“ studentų sąraše, gali tikrinti, kiek nori.
Zurabas jai paskambino vakare. Pasakė, kad pirmas susi­
tikimas - rytoj dešimtą. Ar ji galėsianti?

1 47 Melo akademija
 Pauzė. Po jos Patricija sutiko. Paaiškino, kad paskaitos jai
neprivalomos. Svarbu išlaikyti egzaminus ir ištverti per po­
kalbius. Abudu nusijuokė kaip seni draugai.
Kitą rytą britai atsivedė savo vertėją, pagyvenusį žmogų.
Rusų kalbos jis nemokėjo taip gerai kaip Patricija ir kartais
užsikirsdavo. Patricija nekonkuravo su juo ir netaisė jo klai­
dų. Net kai tai būdavo svarbu. Nes jo klaida vis tiek išaiškėda­
vo. Retsykiais, kai anas vertėjas pritrūkdavo žodžio, Zurabas
kumštelėdavo ją ir ji išversdavo teisingiau.
Verslo pokalbis buvo nelengvas. Britai norėjo Rusijoje
pirkti vario, bet negalėjo dėl tarptautinio embargo, paskelbto
Rusijai. Svarbu buvo sutarti, kaip tą embargą apeiti, kaip at­
siskaityti ir kiek mokėti.
Rusijos ambasados ekonomikos patarėjas irgi dalyvavo
derybose, bet iš jo buvo mažai naudos. Jis šnairavo į žiląjį
britų vertėją, o Zurabui vis kartojo:
- Tik nereikia skandalo! Žiūrėk, kad neprasiskverbtų į
spaudą!
Patricija pastebėjo, jog diplomatui virpa pirštai.
Maskvoje sėdintis Zigmundas derybų negirdėjo, nes Pa­
tricija, kad nebūtų susekta, paliko ausinukus namie. Vakarie­
niauti su Zurabu ji atsisakė, neva baisiai nuvargusi.
Paskambino Zigmundui.
- To ir tikėjausi, - ramiai atsakė tas. - Susisieksiu su tavim
po trijų dienų.

Zurabas dar lėktuve buvo prašęs Patricijos aprodyti jam

Londoną. Mergina atsikalbinėjo, teisinosi, kad ji čia negyve­
na, bet jis beveik maldavo:
- Parodyk, kas tau įdomiausia.
- Gerai, pradėsim nuo „British Museum“.

148
 Zurabas nuliūdo.
- Pasigailėk! Nuo portretų man po valandos ima svaigti
galva.
- Paveikslų ten beveik nėra. Ne Luvras. Ten žmonijos is­
torija. Svarbiausi autentiški istoriniai daiktai.
Sutarė aplankyti muziejų po dviejų dienų. Anksčiau, pa­
sak Patricijos, ji negalinti.
Iš tikro tai ji nežinojo, kur tas muziejus yra. Nenorėdama
klaidžioti, sėdo į taksi. Muziejuje gide išsirinko vidutinio am­
žiaus moterį; Buvo gera repeticija.
- Antikinės Partenono šventyklos skulptūrinį fasadą lor­
das Elginas nupirko ir nulupo, kai graikus dar valdė turkai.
Atvežė į Londoną. Neva reikėjo gelbėti. Turkai - musulmo­
nai, jų tikėjimas neleidžia vaizduoti žmogaus, gyvulio ir net
augalo, - po dviejų dienų Patricija užtikrintai pasakojo Zu-
rabui.

Atsisveikinimo su Zurabu dienos išvakarėse Patricija suti­

ko su juo pavakarieniauti. Jis pasiūlė garsų restoraną Oksfor­
do gatvėje, kieme. Patricija paėmė jį už rankos, pervedė per
visą restorano salę, išvedė pro kitas duris, pasigavo taksi ir
liepė vežti į Istendo rajoną. Išlipo prie aludės, paprasto pabo.
Aludė buvo pilna stovinčių žmonių, daugiausia gurkšnojan­
čių alų. Padavėjų nebuvo, kėdė tik viena, apsitarnauti reikėjo
patiems.
Zurabas buvo nustebęs, bet neprieštaravo.
- Man yra tekę vertėjauti ne kartą, - pasakė Patricija dairy­
damasi, ar po jų neatėjo koks lankytojas. - Negaliu tau pasa­
kyti, - jo prašymu jie tujino vienas kitą, - firmos pavadinimo,
bet su embargo problema susiduria visi. Tik ne visi ją išspren­
džia. Kodėl? Veikia per trečiąsias šalis ir būna susekami. Arba

149 Melo akademija

per Kiniją. Kinijoje žmonės moka patylėti, bet pasiima liūto
dalį. O kitą dalį Kinijos bankai sumoka po metų. Per tą laiką
savo šalyje pasistato fabriką. - Patricijos ausinuke pasigirdo
trys dzin-dzin-dzin. Tai reiškė „gerai“. - Aš galbūt nieko nesu­
prantu. Žinai, moteriškas protas. Dėl to ir mokausi, - ji kukliai
nudelbė akis. - Bet numanau, kad draugiška Amerikai šalis,
jos verslininkai, tau nepadės. Negali padėti. Tau reikia Ame­
rikos priešo. Tokio, kuriam Amerika jau negali daryti įtakos.
Patricija anksčiau buvo pastebėjusi, kad net kai kurie
stambieji verslininkai nebūtinai dideli išminčiai. Buvo pri­
blokšta supratusi, jog Zurabas gan bukas, nors nėra senas.
Protingai jis kalbėdavo tik apie metalų ir naftos eksportą.
Dar apie bankus. Apie juos galėdavo šnekėti valandą, ir visa
tai buvo Patricijai nežinomi dalykai. Apie tai, kad Didžiosios
Britanijos karalienei uždrausta kelti koją į Sitį, finansinio
Londono centro branduolį. Kad įžengti gali tik lydima Sičio
mero. Londone yra meras, bet Sitis turi savąjį merą. Taip jau
porą šimtų metų.
Patricijos netrikdė Zurabo ribotumas. Priešingai, tapo ra­
miau. Ji pažinojo tą žmonių kategoriją. Buvo tokie kaip jos
tėvas, motina ir dar saujelė.
Dabar Patricija pasakė:
- Aš galvojau apie tavo problemą. Britai jos neišspręs.
Tau reikalingas Iranas. Aš ten dirbau, - sumelavo. - Šalį val­
do šiitų islamo pakraipos šventikų sandrauga. Ajatolos - jų
vyskupai ir kardinolai. Galima sakyti, mafija. Tvirtina, kad
jie tiesioginiai Mahometo anūkai, kad kito kraujo žmogus
negali tapti ajatola. Ir niekas niekada neįlįs į jų popierius.
Negalės dalyvauti jų pasitarimuose. Į jų reikalus niekas pa­
saulyje nedrįs įkišti nosies. Tai būtų Alacho įžeidimas, didelė
nuodėmė. Štai tau pora adresų, - Patricija padavė jam tris
adresus su telefono numeriais ir pavardėmis. Paskui paglostė

1 50
rankovę. - Važiuok. Susitarsi. Jie pirks iš tavęs varį, dės savo
ženklą ir parduos tavo britams. Ar tai didelis biznis?
- Pora šimtų milijonų.
- Atlaužk ajatoloms porą milijonų. Ir pasakyk, kad apmo­
kėsi transportą ir perkrovą.
Patricija buvo gerai paruošta. Rankos mostu ji parodė Zu-
rabui likti aludėje, o pati išėjo.

Važiuoti su Zurabu į Iraną ji atsisakė.

- Mane nuo jų beria. Paskambink, kai vėl būsi Londone.
- Kaip galiu tau atsidėkoti?
- Nieko nereikia. Man tiesiog įdomu. Parašysiu kursinį
darbą. O gal ir disertaciją. Šalys, metalai, pavardės bus kitos.
- Gerai, gerai! Atpažįstu lietuvišką išdidumą. Ir vis dėlto,
ką galėčiau dėl tavęs padaryti?
- Nupirk vieną mano tėvo malūną. Leidžiu pirkti mano
vardu.
- Sutarta.
- Tau išeis į naudą. Atveši grūdus, sumalsim, supilsim į
gražius baltus maišus. Ant jų bus po didelę gražią Amerikos
vėliavą ir užrašą angliškai ir arabų rašmenimis: „Jungtinių
Valstijų dovana“. Tik tau reikės nuvažiuoti į Vašingtoną. Sa­
vaitei arba dviem. Dar nesi patekęs į juodąjį jų sąrašą?

Mobiliuoju Patricijai paskambino motina ir ašarodama

paprašė skubiai grįžti į Lietuvą. Esą visus malūnus iš bankų
perka kažkokia Maskvos kompanija, tėvas nesirodo jau savai­
tę, ji nežinanti, ką daryti.
Paaiškėjo, jog ta „Maskvos kompanija“ - tai ji, Patricija.
Vilniuje notaras jau turėjo visus jos įgaliojimus, Patricijai

151 Melo akademija

tereikėjo pasirašyti septyniolika kartų. Ir dar kad ji, Patrici­
ja, savo tėvą skiria direktoriumi, turinčiu visas juridines tei­
ses. Direktoriui priklausys devyniasdešimt procentų pelno.
Tėvo Patricija taip ir nepamatė, turėjo grįžti į Londoną ir
laukti Zurabo.
Motina pasakė:
- Nesirūpink. Aš žinau, kur tėvas slepiasi. Viską jam
paaiškinsiu.
Patricija sėdėjo savo kambaryje nenuleisdama akių nuo
mobiliojo telefono. Vis tikrino, ar neišsikrovė. Staiga pajuto,
kad pati virpa. Nustebo. Tokio jausmo dar nebuvo patyrusi. Ir
džiaugėsi, ir bandė ramintis. Niekas iki šiol jai nebuvo dova­
nojęs trijų malūnų. Netgi trijų malūnėlių kavai malti.
Gal čia visai kas kita? Gal pirmą kartą gyvenime ji užsiima
rimtais dalykais?

Į Londoną Zurabas atskrido po dviejų mėnesių. Vyras

švytėjo. Atsivežė iraniečių pasirašytas sutartis. Anglai irgi bu­
vo patenkinti. Jų veidai buvo lediniai, tarsi loštų pokerį, bet
aukščiausios kategorijos viskį pilstė netaupydami.
Anglai jau žinojo, ką daryti su miltais, kuriuos Amerika
pirks Lietuvoje ir dovanos vargstančioms šalims. Davė Zura-
bui kelias įtakingų žmonių pavardes.
Patricija atsisakė važiuoti su Zurabu į Vašingtoną. Esą jai
rūpi studijos, be to, nenorinti patekti į juodąjį sąrašą, kurį
amerikiečiai kasmet papildo kelis kartus. O vertėjų jam ne­
reikės, jų ten kaip žuvų parduotuvės baseine. Be to, Zurabas
ir pats susikalbės. Vašingtone jau ne kartą yra buvęs.
Jiedu kalbėjosi Soho kvartale, kinų užeigoje, garsėjančio­
je koldūnais. Zurabas buvo susijaudinęs. Negalėjo nusėdė­
ti, kaitaliojo pokalbio temas, apie malūnus iš viso nenorėjo

152
girdėti, numojo ranka ir paklausė, kaip Patricijos motinos
sveikata, nors niekada nebuvo jos matęs.
Jiems pavakarieniavus, pasakė žiūrėdamas į grindis:
- Einam pas mane.
Ji atsakė žiūrėdama pro langą:
- Kodėl taip ilgai tylėjai?

Olgos ir dar dviejų Maskvos ponių patarimai išlėkė pro

langą. Patricija pasijuto kaip alkanas šuniukas, pripuolęs prie
ėdesio. Laka, kriokia ir taškosi.
Rytą, kai vilkėdama Zurabo pižama ji pilstė kavą, jis pa­
sakė:
- Aš išsiskirsiu su žmona. Seniai turėjau su ja išsiskirti. La­
bai prašau, tekėk už manęs. Būk man draugė visą gyvenimą.
Ji pabučiavo Zurabą į kaktą.
- Ačiū. Esu sujaudinta. Bet tekėti už tavęs nenoriu. Tu
pats nuostabiausias žmogus iš visų, kokius man teko sutik­
ti. - Padarė pauzę. - Būtent todėl aš nenoriu, kad mus su­
tuoktų katalikų klebonas ar popas, mula ar savivaldybė. Mu­
du plaukiame audringa jūra. Geriau bus, laivas geriau plauks,
jeigu suprasime, kad nėra gelbėjimo valčių nei gelbėjimosi
liemenių, nėra radijo, per kurį gali perduoti SOS. Laive esam
tik mudu.
Pirmą kartą Patricija pajuto džiaugsmą, kad gali būti
nuoširdi.
Gera mokykla.
Su Zigmundu Kitajevu ji ras būdų atsiskaityti. Ir ras būdų
užmiršti kelią, kuriuo pas jį atėjo.

Melo akademija
17° P-

atrodėme kvailai, išgėrę iš pat ankstyvo ryto, berankoviais

marškinukais, sukištais į išeiginių kostiumų kelnes. Sekma­
dienis, o kada daugiau jas bemūvėsi. Jau dešimtą valandą
saulė visus nuplikino kaip vėžius - nuogas rankas, sprandus,
ausų galiukus.
O ten, namuose, dabar troleibusai įspėjamai šnypščia ar­
tėdami prie stotelių, čiuožia visada ta pačia kreiva nešvaraus
ledo vaga, atsitrenkdami stabdžių užspaustais ratais į šaliga­
tvio briauną. Tipena kailiniuoti, kepurėti, skaroti žmonės.
Garai iš burnų, visi galvoja tą patį: kada šitai pasibaigs? Sta­
tmeni balti stulpai iš kaminų pro šerkšnotas medžių šakas,
parudusio ledo krešuliai asfalte, aprasoję akiniai.
Kubiečiai pakelėse kai kur jau išsinešę ant šaligatvio su­
pamąsias kėdes, pašutusios skrybėlės ant akių, pasiruošę taip
pralinguoti visą sekmadienį. Nes reikia žmogui pailsėti. Nu­
lydėdavo mus flegmatiškais žvilgsniais. Jau dvidešimt metų
važinėja bestogiai gaziukai, prisigrūdę visada vienodai susi­
taršiusių nekenksmingų blondinų ir šatenų. Kol šie išmoks
slėptis nuo saulės, nauji atvažiuos.

155 Sekmadienis Kuboje

 Kai vasario troleibusus palikome už beribio okeano, o Ha­
vanos ofisuose - viršininkus ir bendradarbius, tunkančias iš
dyko buvimo žmonas viešbutyje, jsikaprizijusius vaikus, ku­
riems pažadėta grįžus dar ledų nuvesti, apie mūsų gyvenimą
pakelės valstiečiai galėjo nuspėti tiek, kiek apie gyvenimą ki­
toje planetoje.
Mes tikrai buvome tarsi iš kitos planetos. Sovietinių žvejų
padalinys Havanos uoste. Turim vieną laisvą sekmadienį per
mėnesį, ir būtinai su vertėju. Vertėjas aš.
Laivai dirba Atlante nuo Kanados iki Ugnies Žemės Ar­
gentinoje. Yra ir Klaipėdos laivų. Visiems reikia kuro, maisto,
gėlo vandens, naujų tralų ir kino filmų, tegu ir senų. Atvežtą
žuvį laivai iškraudavo į kubiečių sandėlius. Kur ji atsiduria,
nesidomėjome. Sovietams kubiečiai nieko nemokėjo, tikrai
tą žinojome.
„Pasaulinės revoliucijos labui“, - atsakydavom su šypsena,
jeigu laivų žmonės klausdavo.
Tada kiekviename sąmojuje būdavo krislas teisybės, o
kiekviena teisybė atrodė kaip juokas.
Kai Gviros pakrantėje Petia išjungė gaziuko motorą, au­
syse spengė. Karibų jūra, tingi iš ryto, buvo plati ir vietomis
blykčiojo kaip apsiblausęs senas veidrodis. Gerai, kad buvo­
me užmiršę pažvelgti į žemėlapį ir dabar nežinojome, kas
anapus, už kelių šimtų kilometrų, - Jukatanas, Florida, o gal
Bahamų salos. Tai neturėjo reikšmės. Buvome šeši vyrai se­
kmadienio laisvėje ir sena, garlaivių nelankoma, žmonijos
užmiršta jūros įlanka. Stovėjome prie vos teliūskuojančios
ribos ir nieko nedarėme. O iš tikro klausėmės tylos ir tos ne-
būtinumo akimirkos, kuri aplanko taip retai.
Galbūt taip reikėjo ir likti. Pasitiestume gaziuko sėdy­
nes gvajavos šešėlyje, jaukioje planetos raukšlėje. Turbūt čia
jos pažastis. Patinginiavę būtume, žiūrėdami į seną jūrą ar

156
meškeriodami nuo molo. Prisisunktume sustojusio laiko.
Geresni grįžtume į Havaną.
Bet džiaugsmą patiri tik tol, kol jo sieki, ir paskui dar
trumpą akimirką. Esame užprogramuoti siekti, o ne turėti.
Klaidingai užprogramuoti. Siekti toliau, daugiau, vis giliau,
lyg gyvenimas būtų taikinys, o viduryje turėtų jaučio akį, ku­
rios gali nusitverti. Nėra jokios jaučio akies.
Greitai pradėjo spausti ta spyruoklė: reikia, reikia, reikia.
O ko reikia, kad kas pasakytų? Tarsi būtume ant begalinio
eskalatoriaus - niekaip negali vietoj pastovėti nei atgal grįžti.
Pasibeldžiau į pirmą trobą.
- Kur gyvena Fulchensijus Karimbas?
Tylu buvo, nei knarkiant negirdėti. Tylu ir kitur. Galų gale
man parodė namą. Ilgai baladojausi, kol pro langelį virš durų
staktos iškišo galvą moteriškė.
Ne, Fulchensijaus nėra namie. Ne, ne. Jis dar šeštą ryto
išvažiavo į pusbrolio dukters vestuves. Taip, vakar jam kažkas
skambino, nežinau, gal iš Havanos. (Tai aš pats skambinau.
Fulchensijus į viską atsakinėjo: Si, si, atvažiuok, bus pada­
ryta. Gal žmogui buvo nepatogu sakyti ne. Tiesa, telefonas
labai traškėjo.)
Ne, raktą nuo škunos jis nešiojasi su savimi, ne, nepaliko.
Ne, kitų laivų nėra, vienus gusanos nusivarė į Majamį, kiti
ištraukti į krantą remontuoti. Ne, grįš po trijų dienų. Jūs ką,
į jūrą norite? Ne, šiandien neišeis. Ir pasieniečių postas šian­
dien uždarytas. Apygardoje jų konferencija.
Jūra dar snaudė. Iš saldaus ryto miego nepabudęs kaimas,
lentinių bakūžių langai, nuo moskitų uždangstyti tinkliu­
kais, jokio judesio. Tai reiškė nesėkmę. Prie iškrautos mantos
vyrai stovėjo kaip sudužusio laivo ekipažas. Geltonas vanduo
dvokė pūvančiomis žuvimis ir kaimo srutomis.
Petia sėdėjo gaziuko šešėlyje ir nenorėjo žiūrėti į mane.

157 Sekmadienis Kuboje

Po savaitės jis grįš į Sverdlovską. Šis išvažiavimas jam buvo
pirmas ir vienintelis per dvejus metus Kuboje. Piotras Olego-
vičius, lakuotais štibletais spardydamas akmenukus, jau bu­
vo nuėjęs pakrante toli, kur baigėsi žolėtas įlankos smėlis ir į
jūrą brido mangrovių pelkė. Šiandien jis turėjo pietauti len­
kų ambasadoriaus viloje, atsisakė sugalvojęs kažkokį svarbų
melą, ir aš galėjau tik spėlioti, ką jis dabar galvoja apskritai ir
apie mane konkrečiai. Nes aš organizavau šią išvyką.
Bet Kuba - nuostabi šalis. Čia nieko negalima ir viskas
galima.
Žemės rutulys pasisuko keliais laipsniais, pastatė kaime­
lio langus tiesiai prieš saulę. Neiškentusi atėjo Fulchensijaus
moteris, nešina surūdijusių raktų vėriniu. Galbūt dvi dėžes
alaus mūsų mantoje įžiūrėjo. Gal Fulchensijus paskambino.
Gal paprasčiausiai pasigailėjo mūsų. Du pusberniai, jau vi­
są valandą mindžikavę netoliese, padėjo Petiai iš „Bieloru-
so“, stovinčio nuleistomis padangomis, privarvinti degalų.
Nė vertėjo jiems neprireikė. Grįžo Piotras Olegovičius, nuo
mangrovių prisilupinėjęs saują rainų geldelių, bet dar nepa­
tikliai žiūrėjo į augantį šurmulį.
Jau ir suaugusių vyrų atsirado. Kažkuris matytas, gal Ha-
vanon į Žvejybos ministeriją buvo atvažiavęs. Pasišiaušęs
kaip papūga senis, suplyšę šortai ant liesų šlaunų, išdraikyta
barzda iki varinio kryželio, su Fulchensijaus moterim pritū­
pė raktų bandyti, o mudu su Chorche - pasirodo, jaunesnis
jo brolis mokėsi Plaja Chirone, kai aš ten dėsčiau, gal matė
mane kur per paradą ar valgykloje, žodžiu, buvome vos ne
giminės, - nuėjome pas pasieniečius sienos atidaryti.
Milicininko nebuvo, jis konferencijoje, bet jo žmona ne­
siginčijo. O ko ginčytis? Pakalbėjom apie svetimą lėktuvą,
kuris visą naktį - ji sakė - parpė ties pelkėmis, apie prastą
kavos derlių. Ji paklausė, ar kulkosvaidį imsime, ar poros

158
kalašnikovų užteks? Krypuodama kaip antis, nes buvo gal
jau aštuntą mėnesį nėščia, sužvejojo antspaudą virtuvėje,
stalčiuje tarp išbirusių pupelių, brauningų ir aplankų su
aplinkraščiais. Pliaukštelėjo ant tuščio blanko.
Tropikuose svarbu neskubėti, į natūralią laiko tėkmę įsi­
paišyti.
Ir škuna jau čiuožė, laužytu siluetu atsispindėdama lygia­
me įlankos paviršiuje, savo pačios stumiamoje rievėje. Apėjo
riogsančią sprogimo perplėštą kažkurios kariuomenės de­
santinę baržą. Ant rūdžių - balti jūros paukščių mėšlo var­
vekliai. Paskui įlanka išnyko žaliai raudonoje kranto linijoje,
dar kurį laiką buvo matyti mūsų gaziukas ant kauburio ir po­
ra stogų, paskui - tik debesų gūžtos virš melsvų Eskambra-
jaus aukštumų ir tūkstančiai akinančių zuikučių nuo bangų.
Ne volais eina, o kalvelėmis. Triume teliūskavo patingėtas iš­
pumpuoti vanduo.
Nukrito dar vienas luobas. Piotras Olegovičius, basas,
raudonomis amerikoniško nailono trumpikėmis, pjaustė sūrį
sumuštiniams - demokratiškai ir visai patenkintas. Pusnuo­
gis Petia kyšojo iš liuko kaip tankistas - smaila nosis ir gaidžio
krūtinė išteplioti alyva, pajudėti negali, nes kojos nykščiu ir
kaire ranka prilaiko kažką dyzelyje - laimingas motoro vieš­
pats. Buhalteris snūduriavo saulėje, šifruotojas Petruša mėtė
duoną žuvėdroms, draugiškai bardamas jas rusiškai.
Niekas neskubino nei stovinčio prie šturvalo Chorchės,
nei įsikorusio į stiebą, kad dugną statmeniau matytų, pus­
bernio, nors darėme jau trečią ratą. Saulė, teliūskuojanti jūra
bei ramybė sustabdė laiką. Sekmadienis galėjo tęstis šimtus
valandų.
Tačiau prigimtis stipresnė už išmintį. Praleidome progą
nulipti nuo eskalatoriaus, nutraukti grandinę. Dabar jau ne
mes, šiauriečiai. Kai Papūga susiginčijo su Chorche, paskui

159 Sekmadienis Kuboje

supykęs išplėšė šturvalą jam iš rankų ir pasuko į kairę, kur
už poros mylių vanduo buvo baltesnis nuo šurmulių, tapo vi­
siškai aišku, kad džiaugsimės ne dabar. Tai dar bus. Tikras
džiaugsmas visada priekyje.
Fulchensijaus svainis galando geležinį armatūros strypą
žeberklui, pusberniai, jau abu įsikorę į stiebą, šūkaliojo ir
rankomis rodė į visas puses, Papūga tai mesdavo šturvalą ir
bėgdavo pasižiūrėti prie borto, tai pradėdavo naują ratą. Per­
sisvėręs nosyje Piotras Olegovičius komandavo angliškai, ir
visiems mums jau virė medžiotojų kraujas, kaip protėviams
prieš kelis tūkstančius metų kur nors aukštoje savanos žo­
lėje. Nors sotūs buvome ir šaldytuvai namie pilni, ir plaukai
nuo keteros dar prieš faraonų laikus nunykę, pūkeliu pavirtę,
ir nelabai žinojome, koks ten, gilumoje, tas grobis ir kam, po
paibeliais, mums iš viso reikia grobio.
Prieštaringų komandų maišatyje Petiai užgeso dyzelis.
Papūga ėmė šaukti, jam atrodė, kad dar ne ta vieta, jis už­
tempė ant falšborto inkarą laukdamas, kol nudreifuosime
pavėjui, o denis jau ištuštėjo - tik prunkščiančios galvos tarp
bangų kalvelių, tarsi ruonių banda nardytų abipus škunos.
Aš įsispyriau į pelekus, apglėbiau harpūninį šautuvą ir
nužengiau į kitą pasaulio matą.
Vanduo tik pirmo smūgio akimirką buvo šaltas ir sveti­
mas. Stovėdamas - pelekais reikėjo minti tarsi dviračio peda­
lais - praskalavau kaukę, prisitaikiau ją, patraukiau nosimi
orą, ir minkšta guma apspaudė veidą. Atsiguliau kniūbsčias -
ir iš karto tapo tylu, širdis suspurdėjo nuo skaidrios, žydros
su žalsvais ir rudais atspalviais beribės gelmės. Plačiaforma-
tis kino filmas.
Po manim buvo vaiski keturaukščio namo dydžio gelmė.
Viskas ryšku - gofruotas dugno smėlis, nusėtas kriauklių
nuolaužomis kaip žėručio gabaliukais. Kairėje - marsietiški

160
koralų grybai, besvorėje vandens erdvėje išaugę gigantai,
vienas gniužulys ant kito, ant mažiuko po keliolika didelių,
pasvirę - nesuprasi, kaip laikosi. Vinguriuotas lyg smegenys
paviršius. Gal mąsto? Soliaris žemėje. Toliau - ruda kolonija,
smailių elnio ragų miškas, ir dar kita - šūsnis neaprėpiamų
kerpių, paskui sulūžusių ir susislėgusių į paprastus akmenis.
Viskas apaugę žolėmis, mosikuojančiomis it vėduoklės. Iš še­
šėlių ugnelės žybčioja - akys ar gėlės. Dešinėje ketera žemes­
nė, tiesiog krūva klinčių. Aš buvau virš tarpeklio. Škunos še­
šėlis jau nekrito ant nugaros. Pakėliau galvą - tolumoje buvo
matyti jos stiebo kryželis. Ar mane srovė nunešė, ar ją?
Pelekai patys stūmė, ir harpūninis šautuvas pats rado sau
vietą pažastyje. Įžambiai nunėriau smegenuotų grybų papė-
dėn pro šonais sublizgėjusį sardinių būrį. Atsisveikindamas
pažiūrėjau į tai, kas dabar man buvo dangus - sulaužyta sida­
brinė folija, judri aukštybėje, neperregima kaip lubos, o pirš­
tai jau siekė rupų susigulėjusį smėlį. Gal norėjosi įsitikinti jo
realumu, prisiliesti prie mergautinės Žemės paslapties?
Kuprotu šešėliu šmėstelėjo krabas ir už penkių metrų pa­
sikasė po sudūlėjusia strombuso kriaukle, pakėlęs smėlio de-
besiuką. Žiba išsikišusios akutės, nežino, kad tebematau jį.
Vėžlys lapnodamas kojų rombais praplaukė, tarsi praskriejo
pro šalį, ištiesęs pirmyn raginį snukutį - veidas melancho­
liškas kaip kirvelis. Vengdamas tamsių urvų, surado kori­
dorių tarp uolų ir dingo. Kažkas suspurdėjo kairiame regė­
jimo kampe, bet kol pasukau galvą, ten jau buvo ramu, kaip
paukščiui iš krūmų išskridus. Panoramos gilumoje, visu jos
ratu, slankiojo ar vaidenosi šešėliai. Kvapo užtenka dar iki
trišakio kanjono išsišakojimo, ausų būgnelius, žinoma, tru­
putį gelia, ir girdėti traškesys, lyg kopūstų lapus kas laužytų.
Tuoj ir akyse jau pradeda mirguliuoti, temsta, krūtinę skau­
da vis labiau.

161 Sekmadienis Kuboje

 Kojos su pelekais pačios pasispiria - aukštyn ir ilgai, tru­
putį per ilgai, jau nebeišlaikysiu, jau viskas juoda - išsviedžia
j paviršių. Sprogdamas šauna vanduo iš kvėpavimo vamzde­
lio, siurbi pro kandiklį ir jo... su purslais... pačios gyvybės...
rūgštaus nuo žolių... oro vis negana, dar, dar... Lubų folija
mirguliuoja tai virš pakaušio, tai skersai kaukės stiklo, dar
atsikvėpti, dar, jau gyvensiu. Plūduriuoji prisiplojęs pavir­
šiuje, nugara užklota plona vandens marška. Tik galvos pa­
kelti nesinori. Dar žmones pamatysi. Prisiminsi, kad jiems
priklausai.
Vėl į gylį, dabar šonine tarpeklio tarp koralų atšaka.
Pelekai stumia per greitai. Kai kurie žmonės visą gyve­
nimą nugyvena nesužinoję, kad tokį paprastą ir puikų mo­
torą taip lengvai galima ant pėdų užsimauti. Čia taip greitai
plaukioja tik plėšrūnai. Kai greitai plauki, gąsdini. Štai me-
rou kuopa. Dideli kaip paršiukai, juodos ir rudos juostos ant
šonų, kaktos šarvuotos, galėtų, rodos, ir nebijoti, o metasi
į šoną. Aktinijos pajuto pavojų, telegrafuoja visoms. Visa jų
kolonija - lyg siena, geltonos, gintarinės, žydros chrizante­
mos. Pačios - plėšrūs gyvūniukai, bet dulksnis - aidas vande­
niu nuo manęs, ir viena po kitos - pliopt, pliopt - pasiverčia
kraujo raudonio pomidorais, jų nuomone, visai nereikalingu,
bjauriu daiktu. Labai gudrios, labai! Reikia lėčiau. Tegul iner­
cija ir srovė mane neša. Va šitaip, lėtai. Šitaip.
Tada grįžta nenupasakojama tyla. Santarvė. Duobutėje
tarp iščiulptų geldelių matau aštuonkojo akį. Susiliejęs su
smėliu ir apsikasęs, tiktai oranžinė rainelė apie vyzdžio juo­
dumą - vaizduoja, kad nemato manęs. Paskendusi katedra
kairėje, plačiame portale šviesuliai, raudoni, žali, ir jie jau
neužsimerkia man praplaukiant. Reikia dar lėčiau. Vanduo
šiltas kaip kraujo plazma, sruvena pro tave ir tu juo sruveni,
storu gyvybės klodu.

162
 Žuvų vėl atsirado. Būrys geltonų su žydromis vinguriuo­
jančiomis linijomis. Gegutėmis, regis, vadinamos. Kitas bū­
rys - sodriai mėlynos, kiekvienai nuo nugaros nukarę ilgi
ūsai; raudonosios veidus turi, veidukai kaip kūdikių. Jūrų
arkliukai stovi vertikaliai, virpančiomis uodegytėmis stiebų
įsitvėrę. Mes, žmonės, dar tik pradėjome atsirasti, o tas pa­
saulis jau buvo išsivystęs.
Gyvūnija aplink jau suprato mane, jau priėmė. Viešpatie,
tegul taip būna visados. Pasižadu nieko daugiau nesiekti ir
neieškoti, nesistengsiu būti nei tobulas, nei protingas. Čia
mano vieta, čia noriu likti ir ištirpti.
Tik ausyse ir vėl traška laužomi kopūsto lapai. Neišvengsi
nepakilęs. Vieną minutę, bičiuliai, aš tuoj sugrįšiu.
Nuovargis neatėjo net ir po valandos. Lengva plaukioti
sūriame šiltame vandenyje. Dukart buvau aptikęs saviškius -
groteskiškai ilgos mosikuojančios pelekais kojos, refrakcijos
pastorinti liemenys, be galvų, žmonėmis atvirsta tik kai pasi­
neria ir sklendžia greta. Buhalteriui prie diržo kyburiavo tin­
klo rezginėlė, tada vadinta „avoska“, išsipūtusi nuo kriauklių,
tarp jų suspaustas ilgaūsis langustas. Piotras Olegovičius
kažką man nurodinėjo įsakmiais gestais. Paskui jį bangose
vilkosi škunos plūduras, po kuriuo buvo vielų kraitelė su lai­
mikiu - sidabrinis pargo nuplėšta žiauna, keli apsamanoję
krabai ir kriauklės. Ir Petia buvo priplaukęs. Atgniaužęs del­
ną parodė vyšninę kaurę, Karibų jūros brangenybę. Sulinksė­
jo galva kaip arklys. Jūros paviršius jau šiaušėsi nuo popiečio
brizo, ant bangų atsirado keteros ir tiško nuo jų.
Nepastebėjau, kaip ir nuo ko pasikeitė kraujo chemija.
Pavydas dėl bičiulių laimikių liepė kai ką pasiimti. Jeigu pa­
lieki, vadinasi, neturi.

163 Sekmadienis Kuboje

 Grįžau kreivuoju koridoriumi prie aštuonkojo, bet jo
butas jau buvo tuščias. Gudrus padaras. Suprato, kad jį ma­
čiau, - mūsų žvilgsniai buvo susitikę, palaukė, kol nutolau, ir
dingo. Pasijutau apgautas.
Iškilau - ir vėl žemyn. Tarp žalių posidonijų viksvų du
stiebeliai buvo kitokie - rudi irvąšiuoti. Atkišu šautuvą, žiu-
uk - lengva atatranka. Teisingai atspėjau. Plieninės strėlės
gale daužosi didelis langustas. Jūrų vėžys. Strėlė jam prakirto
burną, tarp ilgų ūsų pramušusi šarvą išlindo nugaroje. Ga­
linga dygliuota uodega plaka, šarvai girgžda - sunku strėlę
išlaikyti. Kylant į viršų prilėkė raudonai žalia smulkmė, go­
džiai apspitusios žiopčioja rydamos rudą langusto kraujo de-
besiuką, tykštančius baltos jo mėsos trupinukus. Dabar tik
dairykis, tuoj barakudų atsiras. Langustas turbūt rėkia ne­
girdimu man povandeniniu garsu. Čia juk džiunglės. Vieno
nelaimė - kitam pietūs.
Žinia aplėkė koralų pasaulėlį. Judesių ir ultragarso kalbą
šiose džiunglėse moka visi. Tuoj buvo pranešta apie baltą dvi­
šaką gyvūną ir jo apetitą. Apie mane atsirado tuščias ratas -
kaip vestuvėse apie girtą su peiliu. Merou jau vėl tik šešėliai už
ribos, net rožinės rubias - tik ką trainiojosi aplink, man nuo
pilvo kažką patikliai rankiojo atsargiai kutendamos - dingo.
Bet tai buvo prieš keliolika sekundžių. Dabar nesvarbu.
Tūnau pasislėpęs už kampo kaip plėšikas, judu pirmyn
tik tiek, kiek vandens klodas neša. Aš apgausiu jūsų tele­
grafą. Dar vieną kampą apeinu, tada trečią! Taip ir yra! Prieš­
priešiais - du užsižiopsoję sabalo, iš sidabro nulieti. Strėlė
pramuša pilką akį, jau daužosi jis, sūkuriu tempia mane į
gilumą. Kartu nusiritam į smėlį. Sugriebęs strėlės galą, gi­
liau įvarau jam į smegenis ir dar iškilti suspėju. Tuoj aš jūsų

164
prisirinksiu! Tuoj pusę škunos prikrausiu! Paskui pažiūrė­
sim, kuris reikalingas. Kaulėtus kaimo kiaulėms sušersim.
Išnirdamas vos neatsitrenkiu į priplaukusio luoto dugną.
Pakibęs alkūnėmis laivagalyje, įmečiau savo spurdantį grobį.
Chorchė šaukė kažką, bet pirmiausia, nusimetęs kaukę, turė­
jau iš ausų išsikrapštyti vandenį.
- Ten yra katė, la gata\ Eime, nupilsim jį! Varnos!
Ispanų kalbą gerai moku, dirbu vertėju. EI gato - katinas,
la gata - katė, kas gi daugiau. O ką veikia katė banguotoje
jūroje, juk nepradėsi aiškintis. Nupilt, tai nupilt. Varnos!
Mane, irdami atsilošę, buksyravo mūsų atsivežta pripu­
čiama valtim, netoli, už antros rifų keteros.
- Va čia, čia! - atsiklaupęs Papūga rodo žemyn, trypia ne­
nustygdamas.
Įsiręžęs užtempiu abi šautuvo timpas ir nuneriu statmenai.
Po paviršiaus šviesos gelmėje iš pradžių atrodė prieblan­
da. Tie patys rudi Veneros lapai mosikuoja prikibę prie akme­
nų. Dugne zosterų laukas tarsi parko pievelė. Iš jų pakilo ra­
ja - plokščias apskritimas, uodega lyg bizūnas - ir nusklendė
toliau nuo bėdos.
Pirmiau išsigandau, o tik po to pamačiau. Mums, žmo­
nėms, nuo neatmenamų laikų pasąmonėje įsirėžęs tas silue­
tas. Atpažįstam jį ir šoniniu regėjimu, nesvarbu, ar tu jūrinin­
kas, ar į vandenį tik vonioje teįbrendi. Šitaip inkubatoriuje
išperėti ančiukai atpažįsta pasirodžiusio virš kiemo vanago
šešėlį. Sprunka į krūmus jokios komandos nelaukdami.
Vienu spyriu atsiduriu paviršiuje. Virsdamas vyrams po
kojomis, vos neapverčiau luoto.
- Ryklys! EI tiburon!
Nusiplėšiau kaukę, apsišluosčiau burną.
- Ir nemažas. O katės nespėjau pamatyti.
- Taip, taip, - Chorchė ir Papūga buvo kupini entuziaz­
mo, - ryklys, la gata \ Užmušk. Pasiimsime.

165 Sekmadienis Kuboje

 - O kodėl? Kodėl aš?
- Tavo šautuvas, la escopeta, geras.
Koks klausimas, toks ir atsakymas. Tikrai mano harpū-
ninis šautuvas geras. O tiedu teturėjo nusmailintą geležies
strypą. Tokiu ne tik nenudursi ryklio, tokiu po vandeniu nė
neužsimosi.
Mūsų guminį pontoną svaidė bangos. Škuna buvo toli, tik
kartais jos vairinės stogelis pasirodydavo tarp bangų. Vyrų ir­
gi nebuvo matyti - gal į laivą sulipo, gal dar anoje rifo pusėje
darbavosi.
Išsitryniau skuduru krūtinę, nugarą, šlaunis. Nežinojau,
ko klausti, ką sakyti. Kubiečiai manęs neskubino - žmogus,
tris valandas paplaukiojęs, turi atsipūsti. Lėtai irkluodami
pontoną, jį laikė vietoje.
Kraujo chemija dar kartą ėmė keistis. Žinoma, sušilau,
žinoma, pamačiau, kad mano laimikis menkas, palyginti su
tuo, ką prirankiojo kubiečiai: pora kibiro dydžio tritonų, visas
valties priekis užverstas čiužančiais krabais ir langustais, ma­
žiausias - stambesnis už mano didįjį. Ir, žinoma, tu turi gerą
vengrišką šautuvą. Keturios guminės timpos ir plieninė strėlė.
Galėjau pasiteisinti nuovargiu, paskolinti šautuvą ir savo
kaukę Chorchei. Tegul jis eina.
Bet pasąmonėje ėmė ryškėti bene svarbiausias dalykas.
Ryklių esu matęs, kaip ir kiekvienas jūrininkas. Silkių
reisuose juos meškeriodavom nusikalę plieninius kablius. Ir
nardydamas esu sutikęs - Meksikos įlankoje, Indonezijos pa­
krantėse. Sprukdavai žmogus, labas nepasakęs, nesukdavai
galvos nei sau, nei jam. Ir tylėdavai grįžęs į laivą - kapitonas
sužinos, velnių gausi. Nė karto nėjau prieš ryklį gelmėje. Nė
karto nepuoliau ryklio su harpūnu rankoje. Vandenyje, jo sti­
chijoje. Nė į galvą nebuvo atėję pabandyti.
Septynių metrų gelmėje yra ryklys. Vadinasi, jį reikia nu­
durti.

166
 Nes jeigu nenersi prie jo dabar, jis seks luotą j krantą, kar­
tu su tavim važiuos gaziuku į Havaną, skris namo lėktuvu,
apsigyvens su tavim Vilniuje; silpnybės ir dvejonių valandą
vis iškils juoda jo nugara. Kaip neparašytas romanas, sulau­
žyta priesaika. Kaip moters klyksmas naktį po langais, jeigu
patingėjai pasiimti lazdą ir išeiti į gatvę.
Taip nesamprotauji nuogas luote. Samprotauji daug pa­
prasčiau: ar ne per tamsu? Kad pripučiamo pontono bortas
žemas ir, jeigu kas, spėsi vienu ypu įvirsti. Kad anas ten, apa­
čioje, - ne šuva, staigiai griebti nemoka.
Ir jau sliuogi į gelmę įkypai, nepliaukšėdamas, alkūnės
prispaustos, šautuvo saugiklis nuimtas. Nieko nenutaręs.
Nes nebuvo ko nutarti.
La gata tūnojo toje pat vietoje, didelės kaip sfinksas ko­
ralų uolos apačioje. Ramiai tysojo ant dugno. Geras ženklas,
kad nepajudėjo, - gal sotus? Juodas, lieknas, dviejų vyrų il­
gio. Visas sfinkso šešėlyje, o nosis - keista! - į papėdės kiau­
rymę įkišta. Irgi gerai. Ne iš karto mane pamatys.
Taikau visu kūnu, nes laiko manevrams nebus. Septyni
metrai, tuoj kvapo pritrūks. Ranka ištiesta pirmyn, jos tę­
sinys - dvimetrinis šautuvas, jau matau kairį priekinį pele­
ką - neplevena, virš jo ir žiaunų turi būti minkščiau. Ten jo
širdis, kepenys, arterija, tik tą vieną tematau ir į ten be pau­
zės - žiu-uk - timpos išmeta strėlę. Ji rikošetuoja, nukrenta
vilkdama besivyniojantį lyną.
Kildamas į viršų pro savo kojas matau, kad anas nė nepa­
judėjo.
Laikausi pontono krašto. Žvilgčioju žemyn - ar jis ne­
graibo manęs? Bet jau drąsiau. Gal miega ar ligotas? O gal
negyvas? Vyniodamas lyną, ištraukiu į viršų strėlę, įstatau į
šautuvą, vėl įtempiu timpas. Įkvepiu oro ir neriu žemyn.
Dabar jau kitaip darysiu. Kitaip reikia elgtis. Pradėjau su­
prasti tą tavo temperamentą. Tavo karališką, nes neturi jokių

167 Sekmadienis Kuboje

priešų, paslaptingo padaro lėtumą. Mes abu plėšrūs. Aš net­
gi labiau. Tau juk nesvarbūs nei pralaimėjimo traukuliai, nei
pergalės džiaugsmas. Tu nežinai tų jausmų. Tu ne žmogus.
Nutūpiau ant dugno visomis keturiomis. Vėl ties kairiu
peleku. Tyliai, smėlis vos sudulko. Mūsų žvilgsniai nesusiti­
ko. Jo galva tikrai oloje. Atsišlieju nugara į akmenį, pusiau
sėdomis atkišu šautuvą, įremiu strėlės smaigalį jam į odą ir
vėl nuspaudžiu gaiduką.
Šautuvą ir mano ranką atmeta atgal, ryškiai ir aiškiai ma­
tau, kad strėlės smaigalys įspaudė ryklio šoną, juodą slidžią
odą. Ji suspyruokliavo, neprakiuro. O la gata nepajudėjo,
žiaunos ar uodega nė nesuvirpėjo.
Žinau, ką darau, matau savo veiksmus aiškiai, tarsi iš ša­
lies, tarsi sulėtintame filme. Žiūriu nustebęs į tai, ką darau, tik
nežinau - kaip robotas, - kodėl taip elgiuosi. Ir negaliu sustoti.
Nepaprastai lėti, visą šimtąją sekundės dalį trunka mano
judesiai. Matau išburkusius vandenyje savo pirštus aplau­
žytais nagais, abidvi saujos kietai prilimpa prie šautuvo su
pusiau išlindusia strėle, nugara ir kulnys tvirtai atsiremia į
uolą. Lėtai kaip sapne duriu iš viso vieko rykliui lyg durtuvu
į juodą kietą šoną. Slidi odos juoduma - aiškiai matau - pra­
plėšta prasiviepia, pasirodo baltas poodžio riebalų lopinėlis.
Harpūnas storas, stumiu dar, įlindo gal per centimetrą. Bet
iki vąšelio neįstumsiu. Jau nėra nei jėgų, nei kvapo.
Nenuleisdamas akių nuo jo, vis dar nesujudėjusio, kylu į
viršų. Kodėl nesiveja, negriebia manęs už kojų?
- Neima! Mano harpūnas jo neima! Nepramuša! - džiu­
giai šaukiu kubiečiams, springdamas nuo purslų ir nuo savo
riksmo, - man jau atslūgo. Kaukės vamzdelis iškrenta, reikia
sugauti jį, pakvėpuoti irgi reikia. Dabar jau viskas. Dabar ga­
lima bus į škuną irtis.
- Gali būti, - girdžiu, kaip Chorchė ramiai sako Papū­
gai. - Didelis, bestija. Net strėlė neima.

168
 - Gali būti, - atsakė tada Chorcė. - Didelis, bestija. Strėlė
neima.
O Papūga pridūrė:
- Šiuo metu jo lašiniai kaip akmuo. Reikia pakaruoklio
kilpą pamėginti.
Jiedu krapštosi, aš minu pelekais vandenį, kažką pradėjęs
suprasti, kažko ne. Papūga išima iš kišenių ir pasideda ant
suoliuko tabokinę, raktus. Kaip sėdėjo, taip ir virsta šonu į
vandenį, be jokių olimpinių grakštybių žnekteli ir neria - aš
matau panardinęs galvą į vandenį - prie to ryklio, vilkdamas
mėlyną nailono virvę. Jo barzda ant sprando kaip kasa, plau­
kai apie plikę pasistoję, nei kaukės, nei pelekų jam nereikia.
Be ceremonijų nutupia gatai ant uodegos, užneria kilpą, už­
traukia mazgą, atsispyręs į smėlį šauna į viršų - ir jau spjau­
dosi valtyje, vynioja lyną sau ant kumščio.
Jiedu su Chorche patraukia už virvės, ir aš pamatau, kaip
ištempia aną iš olos, tarsi povandeninį laivą iš elingo.
Dabar jau sudulko. Dabar patiško koralo gabalai, žolių
kuokštai. Gata susiriečia ir šoka, galingu spyriu metasi į vie­
ną šoną, į kitą, paskui į viršų, apsiverčia aukštielninkas, mati­
nis jo pilvas subaltuoja, nasrų pusmėnulis papilvėje prasižio­
jęs, dantų neįžiūriu, burna kaip mandarino skiltis. Šautuvu
sekioju, gal reikia pabandyti į pilvą harpūną įsegti. Išmestas
bangos aš matau, kad pontonas sriūbteli kubilą vandens. Ką
jie daro, šėtonai, sukritę luoto nosyje? Ta virvė rankas jiems
ištrauks ar išsukios. Tempiama valtis vingiais aria vandenį,
tolsta nuo manęs, sukasi, vėl grįžta šonu pavirtusi. Ir sustoja
vietoje staiga, vandens iki kraštų prisemta. Tiedu kepurnėja-
si, irklus gaudo. Duriu veidą į vandenį ir dar spėju pamatyti.
Paskutinį kartą. Nekantriai purtydamas galvą, jis sklendžia
padugne - aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Lengvai sklen­
džia. Dingsta už mėlynų šešėlių rato, nailono lynas vingu­
riuoja iš paskos, išplaušėjęs gale. Virvė nutrūko.

169 Sekmadienis Kuboje

 Papsint škunai kaimo link, rengiamės, šukuojamės. Nu­
vargę ir laimingi kaip šunys po rujos. Dėžę alaus baigiam iš­
gerti. Jodu tepam vienas kitam alkūnes, kelius.
- Gata gaji, ilgai gyvena, - Chorchė patenkintas, nes tu­
ri klausytojų. - Kartais mums tinklus sujaukia. Atplukdai į
krantą, tai sandėlyje dar dvi paras daužosi. Vaikai užgula visu
kaimu ir, sukišę į nasrus rankas, geldutes jam iš pilvo traukia.
Kartais aštuonkojis nesuvirškintas pasitaiko. Kam jums ta
Havana, likite nakvoti. J fiestą kartu nuvažiuosime.
- Daug riebalų turi, mucha grasa, - Papūga neleis, kad
Chorchė pats vienas kalbėtų. - Moliuskais maitinasi. Rausia
burna dugną, kai patenka kas, dantenomis sugniaužo ir su­
čiulpia. - Sudėjęs lūpas lyg kūdikį bučiuotų, Papūga parodė,
kaip gata čiulpia moliuskus. - Dantų nė nereikia. Dargi kliu­
dytų. Stemplė siaurutė. Tik vaikas ir gali prakišti ranką.
- Tai gal ne ryklys? Gal delfinas? - panoro išsiaiškinti
Piotras Olegovičius.
- Delfinai oru kvėpuoja, - pasakė Petruša.
Šifruotojas viską žino.

1985-2018 m.
„Teisuolių vakarienė“

Šia knyga Algimantas Čekuolis grįžta į grožinę literatūrą,

jau buvo joje praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame
dešimtmečiuose. Skyrėsi nuo kitų to laiko rašytojų neįprasta
tematika ir struktūra, stiliumi tarsi pro sukąstus dantis.
Egzotika greitai išsibaigė, o rašyti melo nesinorėjo. Čiupo
atsiradusią progą - ką tik įsikūrusi Maskvos spaudos agentūra
„Novosti“ pakvietė jį, Literatūros instituto absolventą,
jūrininkaujant pramokusį keletą kalbų, dirbti korespondentu
užsienio šalyse. Tais laikais tai buvo kaip gyvam patekti į rojų.
Užsienyje dirbo 18 metų ir „nepasišiukšlino“. Portugalijos
prezidentas, o vėliau Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinais.
Kiti sovietų darbuotojai stebėjosi. Tai nebuvo įprasta.
Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas „Gimtojo krašto“
redaktoriumi. „Sąjūdžio“dar nebuvo. Jis prasidėjo po dvejų
metų. Prie spaudos kioskų ketvirtadieniais, kai išeidavo
„Gimtasis kraštas“, nusidriekdavo eilės.
Buvo išrinktas į „Sąjūdžio“vadovybę, jo deputatu
į Maskvą. Davė 283 interviu užsienio spaudai, radijui ir
televizijai apie tikrąją Lietuvos padėtį. Paskui 22 metai
Lietuvos televizijoje.
Šiandien, kai šią knygą paėmėte į savo rankas, prasideda
naujas šio autoriaus gyvenimo etapas.
„Kur velnias nenešioja“

Šioje knygoje Algimantas Čekuolis tęsia savo grožinės

literatūros kelią. Savita maniera, pagrįsta ankstesnėmis
patirtimis ir neišgalvotomis istorijomis. Tai - faktai, įrėminti
literatūroje. O jų gausybė: ir pavojingų, ir juokingų, liūdnų,
tragiškų. Ne tik čia aprašytų, bet ir laukiančių savo eilės
būsimose knygose.
Šios knygos apysakų personažai tik iš pirmo žvilgsnio
atrodo skirtingi. Tačiau jie visi, kaip ir knygos, turi bendrą
bruožą - likimo nešioti po įvairius gyvenimo sūkurius, smalsūs
ir darantys tai, kas kitiems atrodo neįprasta, rizikinga ir net
mirtinai pavojinga. Algimantą Čekuolį gyvenimas taip pat
blaškė plačiai atsivėdėdamas. Visur, kur gyveno, ko ėmėsi, su
kuo bendravo, autoriaus laukė nauji iššūkiai, darbai, svetimos
kalbos, kitokia kultūra, drąsūs žmonės. Ir ne tik tie, kuriuos
dabar visas pasaulis vadina legendomis: Če Gevara, Fidelis
Rastras bei kiti, bet ir tie, kurie domino autorių vien todėl,
kad turėjo lietuviškų šaknų.
Jie - pagrindiniai šios knygos herojai. Apie juos pasakojama
ne tik kaip apie nebijančius rizikuoti, ginti savo įsitikinimų,
savo kilmės ar savo meilės, bet ir, lygiai kaip autorius,
smalsaujančius, norinčius pasižiūrėti, kas ten už posūkio,
įveikusius pačius netikėčiausius gyvenimo vingius.
„Šešios progos numirti“

Ši knyga - apie mus supančio pasaulio tikrovę.

Ji skirta tiems, kurie nebijo suabejoti pripažintais
mitais, kurie ieško faktų ir jungčių tarp jų, o išvadas
moka daryti patys.
Dalis tekstų parašyta ruošiant televizijos laidas,
naršant po visų žemynų spaudą, radiją, televiziją bei
iš kelionių, į kurias autorius leidžiasi 5-6 kartus per
metus. Bet tai ne kelionių aprašymai.
Pirmą kartą Algimantas kalba ir apie save. Apie
įvykius, kurie jį suformavo. Juokauja: „Nenoriu, kad,
kai ateis laikas, kiti vargtų, bandydami ką nors išgalvoti.“
Ši knyga nėra ankstesniųjų šio autoriaus knygų
pakartojimas nei jų tęsinys.
Rašytojo, žurnalisto, legendinės TV laidos vedėjo Algimanto
Čekuolio knygos nepaliauja stebinti temų įvairove. Šį kartą
autorius skaitytojams pristato devintą publicistikos knygą,
kurioje kviečia pasidairyti po salas - ir nežinomas, ir girdėtas,
bet neabejotinai unikalias. Žinoma, neužmiršti ir svarbūs
pasaulio įvykiai, ir naujos mados, ir meilės bei šeimos reikalai.
Istorijos, kaip visada, intriguojančios ir praplečiančios akiratį.
Tokios, kurias gali papasakoti Autorius, ir pats vertas
žmogaus-salos vardo.
ALGIMANTAS ČEKUOLIS
Anselmo Kuntaplio nuotykiai
Keturios naujos apysakos ir apsakymas
Redaktorė Loreta Paškevičienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda
Maketavo Jurga Morkūnienė

Viršelio nuotrauka iš asmeninio archyvo

Maketo iliustracijos AlexanderZe /
ID: 1027371355 / shutterstock.com

Tiražas 4000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“,
Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spausdino Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
 Keturios naujos apysakos ir apsa­
kymas, įkvėpti tikrų nepramanytų
istorijų, autoriaus sutiktų žmonių
ir išgyventų įvykių. Savita išskir­
tinė pasakojimo maniera, lengvas
humoras, glaustas žodis, talpi
mintis ir netikėta intriga.
Algimantas Čekuolis ne tik ir apie naivų provincijos jau­
talentingas rašytojas, bet ir pusę nuolį Anselmą, kuris dorai
pasaulio išmaišęs keliautojas, nė nesuvokia, kaip įsivėlė j
akylas tyrinėtojas ir smalsus žur­ tarptautinius kontrabandos
nalistas. Taigi ši knyga - ir apie reikalus, ir apie Maskvoje
Antrojo pasaulinio karo įvykius veikiančią „barakudų“mo­
išgyvenantį Algiuką, tarybiniais kyklą ir merginą, kuriai tėvai
metais išaugantį j Algį (ar tik pats kelia vienintelį tikslą: ištekė­
autorius nebus jo prototipas?), ti už milijonieriaus.
Spalvingi veikėjai,
nematyti kraštai, keisčiausi
nutikimai šiose novelėse
autoriaus taip meistriškai
įpinami j kasdienybės audinį,
kad dažnas mūsų pagalvos:
šitaip tikrai galėjo nutikti.
Net tik jam, bet ir man.
7 8 6 0 9 0 11 1 3 8 5 9 5

O knvgų
www.almalittera.lt

klubas
ATVIRAS JUMS - KNYGŲ KLUBAS!
• Karščiausios knygų naujienos
•Ypatingi pasiūlymai ir akcijos
• Gausus kitų prekių pasirinkimas
• Pristatymas j bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt