Teriberka, Kolos pusiasalis, Rusija.

LFtr
Bendras Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
bei leidyklos „Alma littera“ projektas.

Leidinio bibliografinė informacija

pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (nbdb).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

isbn 978-609-01-4302-5
© Algimantas Čekuolis, 2021
© Viršelio fotografija, Maksim_Evdokimov /
id: 1357267100 / „Shutterstock“
© 2-3 p. https://commons.wikimedia.org
/wiki/File:Teriberka.jpg
© Leidykla „Alma littera“, 2021
 Turinys

PIRMA DALIS • 7
Apie kairiarankiškumą * 9
Atidėliotukai • 12
Šiaurės pašvaistė naujagimiui - 15
Kur glūdi nuojautos šaknys * 19
Svajos ir svajonės • 22
Plepalų nauda • 26
Indijos jogų miego eliksyras • 29
Šuns kalba - 33
Vaikai mėgsta siaubo pasakas, suaugusieji irgi • 37
Juokis, kad nusiramintum * 41
Draugiški gyvena ilgiau • 45
Užsimaskavęs didvyris • 49

ANTRA DALIS *53

Pirmasis bučinys - išdavikas ir pranašas • 55
Dar kartą apie „šliopkę“ • 58
Idealių tėvų nebūna • 61
Mylėk ją (jį) labiau už juos • 63
Vaikų meilės • 68
Nenoriu tokių vestuvių • 72
Kaukazo moterys • 77
Kiniškos piršlybos • 81
Meilės paslaptims galas • 85
Meilė iki „grabo lentos“ • 89
Antrakartukai • 93
Atsargiai su moterimis • 97
„Ponios ir jų poniai!“ • 101
5
TREČIA DALIS - 105

Gulago kaliniai karo metais - 107

Kaip buvo anksčiau - 111
Mūsų didysis mūšis - 114
Dar ne visi liudininkai mirė - 119
Švedija. Savotiškas kaimynas * 123
Ir didvyris, ir žmogus * 126

KETVIRTA DALIS - 131

Paplaukioti su kiaulėmis • 133

Kodėl šimpanzės nekalba * 137
Dokumentiniai įdomesni negu vaidybiniai - 140
Šamanas prieš imamą • 143
Japonija: ir VI amžius, ir XXI • 147
Jakudza, Japonijos mafija • 150
Ar kosmosas užmirštas? • 154
Pažiūrėkim kapitalizmui į akis • 158
Jie mokosi atspėti ateitį • 163
Juodoji magija centrinėje gatvėje • 169
Proga pavogti ir neįkliūti • 173
Kaip miršta miestas • 178

PENKTA DALIS - 181

Naujas Žanos d Ark vardas - Greta * 183

Mylėkime mokytoją * 188
Vaistai nuo pasiutligės • 192

*
Vištų kunigaikštis
Apsakymas • 203
PIRMA DALIS
 Apie
kairiarankiškumą

Kairiarankius nelabai pastebime. Sveikindamiesi jie

paduos dešinę, nes žino, kad jeigu atkiš kairę, atrodys nepa­
garbiai arba sukels juoką. Rašyti irgi išmokę dešine, mat vai­
kystėje kai kuriems teko patirti pragaro kančias, kai motina,
tėvas, mokytojai, bičiuliai, geri dėdės bandydavo „ištaisyti tą
invalidumą“. Bet jeigu rašyti tenka greitai arba ką nors svar­
baus, tušinuką perima kairė ranka.
Tarpukario Lietuvoje su kairiarankyste buvo kovojama
kaip su blogu įpročiu. Kaip su nagų kramtymu. Ypač dukreles
motinos stengdavosi grąžinti į teisingą, mamyčių nuomone,
kelią. Rankšluosčiu apvyniodavo mergaičiukę kaip lėlę, kad
viską darytų tik dešine, kad kairė - nė krust. Kitaip esą bus
sunku laimingai ištekėti. Kas tau norės invalidės? Taip su­
tvarstytos kartais ir į mokyklą ateidavo.
Viduramžiais buvo blogiau. Kairiarankiškumas pasėdavo
įtarimą, kad žmogus - raganius, ragana arba bent velnio ap­
sėstas. Galėdavo baigti gyvenimą ant laužo.
Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Marija Sklo-
dovska-Kiuri (Maria Sklodowska-Curie), Albertas Einšteinas

9
(Albert Einstein) ir milijonai kitų įžymių žmonių buvo kai­
riarankiai. Tai nereiškia, jog kiekvienas kairiarankis vaikas
bus genijus. Tačiau pastebėta, kad jie kūrybiškesni, geriau
mokosi, turi gerą erdvinę vaizduotę.
Mokslininkai neabejoja, jog žmogaus kūno asimetrišku-
mas (visi esame vienaip ar kitaip nesimetriški) priklauso nuo
genų. Tiktai buvo neaišku, kodėl daugumos dešinė pusė -
koja, ranka, akis - miklesnė ir stipresnė už kairę, o kairiaran­
kių (jų mažuma, apie 10 proc.) - atvirkščiai.
Jau seniai žinomas genas, kuris apsprendžia, kurioje kūno
pusėje turi būti širdis, kurioje kepenys ir pan. Tačiau toliau -
vieni klaustukai. Mokslininkai iš Oksfordo universiteto patikri­
no net 400 tūkstančių žmonių genų duomenis. Tarp jų 38 tūks­
tančiai buvo kairiarankiai. Paaiškėjo, jog kairiarankių smegenų
dalys, atsakingos už kalbų mokymąsi, geriau išsivysčiusios ir
labiau organizuotos. Daktaras Akira Vaibergas (Akira Wiberg),
kuris vadovauja tiems tyrimams ir apie juos publikavo straips­
nį žurnale „Brain“ („Smegenys“), rašo, kad jo tirti kairiarankiai
kalbėdami lengviau valdo žodį ir jų žodynas platesnis.
Italų mokslininkas Umbertas Kastielas (Umberto Castiel-
lo) iš Padujos universiteto išsiaiškino, jog kairiarankiškumas
arba dešiniarankiškumas atsiranda, kai žmogaus gemalui
dar tik dešimt savaičių. Stebėdamas embrionus ultragarsu
jis matė, kurias kūno dalis busimasis žmogus toje vystymo­
si stadijoje labiau judina ir daugiau naudojasi. Šiuolaikinė
technika leidžia atlikti tokius stebėjimus. Jau penkioliktą sa­
vaitę busimasis dešiniarankis pradeda čiulpti dešinės rankos
nykščio užuomazgą, o busimasis kairiarankis - kairės rankos.
Po gimdymo praėjus kiek laiko, daktaras Kastielas aplankė
tirtuosius. Pasirodo, jis atspėjo tiksliai, neapsiriko nė karto.
Daktaras Nikas Čerbeinas (Niek Cherbuin) iš Australijos
nacionalinio universiteto tyrė vienų ir kitų reakcijos greitį.

10
Kairiarankiai pastebimai pirmavo, kartais net 43 milisekun­
dėmis aplenkdami varžovus. Jų smegenys greičiau suvokia
gaunamą informaciją ir greičiau ją perduoda vykdyti. Todėl
jie turi daugiau šansų pirmauti tokiose sporto šakose kaip
fechtavimas, boksas, futbolas ir mūsų mylimas krepšinis.
Aukštaūgiai kairiarankiai krepšinyje nugalimi sunkiau.
Bet yra ir kita jų nenugalimumo priežastis. Dešiniarankis
įpratęs gintis nuo dešiniarankio. Bokse dešiniarankis, susi-
grūmęs su kairiarankiu, gali sutrikti ar bent jau susirūpinti.
O kai esi ringe ar kortuose, tai didina pralaimėjimo tikimybę.
Grupė mokslininkų iš Vokietijos, Olandijos ir Pietų Afri­
kos Respublikos priėjo išvadą, kad įsakymas imti plunksna­
kotį, pieštuką ar šaukštą valgant, apkabinti mylimąją kaire ar
dešine ranka atkeliauja iš vieno arba kito galvos smegenų pus­
rutulio. Tačiau paaiškėjo, jog smegenys - ne įsakymo autorės,
o tik „telegrafo aparatas“. Ir labai savotiškas. Perduodantis įsa­
kymą tik vienam adresatui, ir tik savam. Ir neperprogramuosi.
Tačiau kas yra įsakymo autorius?
Minėta mokslininkų grupė prisikasė iki atsakymo ir į tą
klausimą. Pasirodo, stuburo smegenys! Bet kodėl jos duoda
tokį įsakymą ir kodėl tai ne įsakymas, o įstatymas, galiojan­
tis visą žmogaus gyvenimą? Į šį klausimą mokslininkams kol
kas nepavyko atsakyti. Galbūt todėl, kad jiems tai nėra svar­
biausias uždavinys.
Taigi kairiarankiai jokiu būdu nėra nei invalidai, nei ra­
ganos ar burtininkai. Kai kuriais atžvilgiais jie net geriau pa­
siruošę gyvenimui negu dešiniarankiai.
Lietuvoje kairiarankių apie 300 tūkstančių.
Vytautas Didysis buvo puikus strategas, be lietuvių, mo­
kėjo vokiečių, lenkų, baltarusių ir totorių kalbas. Jis buvo kai­
riarankis.

11 ĮŽVALGOS
 Atidėliotukai

Turbūt pažįstate atidėliotojų, nors atidėliojama ne

visada. Amerikiečiai juos apibūdina ironiškai: „Pagalvosiu
apie tai rytoj.“ Tai - iš literatūros klasikos, iš romano „Vėjo
nublokšti“. Veiksmų, taip pat ir pamąstymų atidėliojimas
būdingas daugeliui žmonių. Kas penktas turi tokią savybę.
Mokslininkai tai vadina prokrastinacija.
Ta savybė siejama su sunkiais praeities išgyvenimais arba
net kančiomis, kurias patyrė žmogus. Atidėlioja sprendimus,
nes bijo, kad rezultatai gali būti blogi.
Tačiau yra du skirtingi dalykai: žalingas delsimas ir pro­
tingas planavimas.
Tai kas tas prokrastinatorius? Gal tinginys? Ne. Jis tiesiog
nesugeba įvykdyti dienos plano. Save prievartaudamas daro tai,
ko atidėlioti neįmanoma, bet dienos pabaigoje supranta, jog,
užuot užsiėmęs svarbiais reikalais, daugiausia laiko išeikvojo
krapštydamasis prie kompiuterio ir naršydamas feisbuke.
Jis - ne tinginys. Tinginiui būtų nusispjaut, o prokrasti­
natorius kenčia dėl atidėliojimų. Mokslininkai pastebi, kad
tokių žmonių nuošimtis vis didėja. Tiriant šiuolaikine apara­
tūra aiškėja, jog atidėliotukų smegenyse esama pakitimų. Bet

12
žmogus nėra genetiškai užprogramuotas visą gyvenimą būti
„atidėliotuku“. Prokrastinacija - tai įgūdis, kuriame slypi no­
ras pabėgti nuo baimės. Žmogus gali bijoti daugelio dalykų:
nesėkmės, kad jo veiksmai bus klaidingai suprasti, kad pats
sau pakenks. Būna, jog bijo netgi sėkmės.
Prokrastinatoriai dažnai būna nemokšos ir todėl, jei tik
kas, tuoj susinervina. Širdies gilumoje save vertina prastai,
abejoja, ar sugebės įvykdyti užduotį. Tai neturi nieko bendro
su perfekcionizmu, tobulybės siekimu. Perfekcionistai retai
delsia, nors dėl rezultatų jaudinasi labiau negu prokrastina­
toriai. Pastarieji nepaisydami nuovargio vakarais ilgai skaito,
žiūri televizorių, vėl įsijungia internetą. Utrechto universite­
te atlikti tyrimai byloja, kad taip elgiasi pusė europiečių bent
porą kartų per savaitę. Tokie žmonės kankinasi dėl to, kad
jiems sunku susikaupti. Be to, jie linkę tukti.
Atidėliojimas nėra įgimta savybė. Todėl atidėliotukui ge­
riausia su tuo kovoti pačiam. Psichologai siūlo kelis trenira­
vimosi būdus.
Vienas iš jų - mažų žingsnelių metodas.
Užduotį reikia padalyti į kelis etapus ir tam skirti laiko.
Galima pasitelkus laikrodį žiūrėti, ar suspėji. Ir premijuoti
save už pažangą.
Didžiausia problema jiems - pati darbo pradžia. Pasakyk
sau: „Gerai, imsiuosi darbo, bet tik kelioms minutėms, ir iš­
kart atidėsiu.“ Šitaip galvojant bus daug lengviau, be to, daž­
nai paaiškėja, kad nutraukti darbo nesinori.
Kai pradėjau rašytojišką veiklą, negalėjau be siaubo gal­
voti apie romano ar apysakos rašymą. „Pasiklysiu! Užmiršiu,
ką norėjau pasakyti! Prigimdysiu medinių žmogelių!“ Šiaip
ne taip išvargau penkis puslapius. Tačiau kaip tik tuo metu
atėjo telegrama: turiu grįžti į savo laivą, kaip pirmos klasės

13 ĮŽVALGOS
jūreivis plauksiu į Pietų Afriką gaudyti sardinių. Grįžau po
pusmečio. Pasižiūrėjau į popierius ant stalo. „Neblogai.“ Sė­
dau ir užbaigiau darbą. Taip gimė „Legionierius“, o vėliau dar
kelios apysakos.
Visi iš dalies esame atidėliotukai. Bet jeigu pripažįstame,
galime labai sėkmingai su tuo susigrumti.
 Siaurės
pašvaistė
naujagimiui

Teriberka - miestelis Rusijoje, Kolos pusiasalyje, į

šiaurės rytus nuo Murmansko. Sovietų laikais ten buvo 7000
gyventojų, du sovchozai (tarybiniai ūkiai): žvejų ir medžio­
tojų. Buvo statomi namai. Sunkvežimiais atveždavo didelius
blokus jau su langais ir durimis. Sumontuodavo ne visada
sklandžiai, tad įsikėlę gyventojai plyšius užkaišiodavo vata
ir dar užklijuodavo. 1993-iaisiais kariškiai uždraudė žvejoti
pakrantėse, o didelių laivų, galinčių plaukti toliau j Barenco
jūrą, nebuvo. Kodėl draudė žvejoti pakrantės vandenyse, nie­
kas negalėjo paaiškinti. Grėsė didelės baudos ir areštai. Ne­
bent Maskva leistų. Bet ne kiekvienas sugebėdavo rasti Mas­
kvoje tuos, kurių reikia, ir juos įtikinti. Antram sovchozui irgi
pasidarė riesta - nebeliko žvėrių. Teriberka ištuštėjo. Teliko
700 gyventojų. Užtat virš jos matyti Šiaurės pašvaistė.
Kažkoks išminčius Kinijoje pareiškė, esą vaikas, gimęs ar
pradėtas po Šiaurės pašvaiste arba ją matęs, bus gražus, svei­
kas, o kai užaugs, atneš laimę visai šeimai.

15
 Tokios kibirkšties ir tereikėjo. Žinia pasiekė Kiniją ir per­
sirito per sienas. Iš tikro Šiaurės pašvaistė niekaip nesusijusi
su žmonių gyvenimu. Jos nebylūs spalvoti spektakliai vyks­
ta kosminiame - 100 kilometrų ir didesniame - aukštyje. Tai
Saulės vėjo ir Žemės magnetinio lauko padarinys. Dažniau­
siai - įvairių užuolaidų formos. Kadangi taip toli, atrodo, kad
juda lėtai.
Turiu pasakyti (žinau, ką kalbu), kinų tauta gerbia švarą,
dar labiau gerbia mokslą, tačiau tai labai prietaringi žmonės.
Šalys, kur gyvena tigrai, saugo šiuos kaip šalies karūnos bran­
genybes, mat tigrų katastrofiškai mažėja. Dėl vienos priežas­
ties: jų reikia kiniškiems vaistams gaminti. Suvalgoma viskas,
nuo ūsų iki uodegos galiuko, žarnos, oda ir kaulai, kuriuos
tereikia išdžiovinti ir sumalti. Brakonierių būrys Azijoje ti­
grą sugeba parduoti už 70 tūkstančių dolerių. Visas kaimas
ištisus metus turės ko valgyti. Tas pat su dramblių iltimis.
Dramblį tenka nušauti, nes būtų labai nepatenkintas, jei gy­
vam pjautų iltis. Paskui galima dėti į gydomuosius augalinius
vaistus, taip neva sustiprinant šių veiksmingumą. Kinų vais­
tininkai ir gydytojai labai sąžiningi. Jeigu jie rašo, kad į indelį
emulsijos dėta tigro plaukų, tai tikrai įdėjo.
Masinį kinų prietaringumą galima paaiškinti tuo, kad di­
delę tos šalies dalį aplenkė stambiosios religijos, skelbiančios
apie sielos nemirtingumą. Konfucianizmas - net ne tikyba,
o labiau filosofija, gyvenimo būdas. Budizmas irgi labiau rū­
pinasi, kaip žmogus šiame pasaulyje gyvena. O pomirtinis
vakuumas gąsdina. Žmogus griebiasi bet ko: tigro kaulų arba
džiovinto šikšnosparnio. Tikėjimui įrodymų nereikia.
Rusijos sienos saugomos beveik taip pat kaip sovietme­
čiu. Arktyje irgi, nors ten ledynai. Bet Kinijai paprašius buvo
paliktas siauras koridorius į Teriberką.

16
 Dabar į Teriberką, oficialiais duomenimis, per metus
atvažiuoja 438 tūkstančiai žmonių. Kai pasaulyje prasidėjo
COVID-19 pandemija, srautas iš Kinijos į Rusiją truputį su­
mažėjo, bet po mėnesio vėl pliūptelėjo su kaupu.
Šiaurės pašvaistė iš tikro kuria didingus vaizdus juodame
Arkties žiemos danguje. Mirtinoje tyloje šoka raudonos, vio­
letinės, oranžinės liepsnos, galima įžiūrėti drakonus, žirgus,
fantastiškas pilis.
Daugiausia žmonių atvažiuoja iš Kinijos, bet yra ir iš Tai-
vano, kinų iš Singapūro, Tailando, Indonezijos, Malaizijos,
Filipinų, Pietų Korėjos. Pusė tų atvykėlių apsigyvena priva­
čiai, nes Pekino prašymu Maskva leidžia kinų grupėms at­
važiuoti be vizų, pagal sąrašą. Labai keistas sprendimas. Kai
apsižiūrės, jau bus per vėlu.
Teriberką suklestėjo kaip niekada. Buvo skubiai pastatyti
septyni viešbučiai, du restoranai, trys dar statomi, gatvelės
apšviestos. Rengiami muzikos festivaliai. Pardavėjai vilki iš­
verstais kailiniais, vyrai augina barzdas, ant galvų - kartūzai
(tradicinė rusiška kepurė su snapeliu), prekės - suvenyrai ir
žuvys: keptos, rūkytos, zmarzlina (šaldyta), paskui drožiama
plonomis skiedromis, žiupsnelis druskos, pipirų ir neatitirp-
dyta - tiesiai į burną. Gana skanu. Gali būti užgeriama stikli­
naite šaltos degtinės.
Visuotinio atšilimo išdaigos: Arktyje atsirado tolimo Ra­
miojo vandenyno krabų. Tai šarvuoti jūros dugno milžinai.
Nuo vienos kojos galiuko iki kitų kojų žnyplių galo būna net
pusantro metro ilgio. Vyresni skaitytojai gal atsimena kon­
servus „Chatka“ („Čatka“). Retkarčiais jų būdavo spec, par­
duotuvėse, o kartais prieš dideles šventes - ir gastronomuose.
Kinai netiki savo akimis. Savo tėvynėje į Beringo jūros
krabus jie gali tik pasižiūrėti. O Teriberkoje krabai ne ką
brangesni už žuvį.

17 ĮŽVALGOS
 Evoliucijos staigmenos. Tolimųjų Rytų krabai, pasinau­
dodami Žemės atšilimu, atžingsniavo net iki Atlanto, apsigy­
veno netgi Norvegijos fjorduose. Norvegai dar nenusprendė,
naikinti juos ar jais džiaugtis.
Privatininkas ant jūros kranto pastatė medinę pirtelę.
Kinai nuogi bėga per sniegą, šoka į jūrą, klykia, ragina fo­
tografuoti. „Čia viskas nepaprasta. Gražu ir šalta. Aš tokia
laiminga, kad atvažiavau, - sako turistė iš Bankoko. - Pirmą
kartą gyvenime matau sniegą. Anksčiau supratimo neturė­
jau, ką reiškia žodis šalta.“
Privati iniciatyva gyvuoja puikiai. Išdygo trys alaus dary­
klos. Šiauriau pasaulyje daryklų nėra.
Tačiau kad ir ką valdžia darytų, viskas eina šuniui po uo­
dega.
Kai j Teriberką atvažiuoja autobusas iš Murmansko oro
uosto, moterys veržiasi į restoranų ir viešbučių tualetus pro
duris ir langus ir kažką negražiai burba kiniškai.
Kelias iš oro uosto nelabai ilgas - 120 kilometrų, bet au­
tobusas važiuoja tris keturias valandas, kartais penkias. Pri­
klauso nuo oro. Kelias duobėtas, sniego niekas nevalo. Pake­
liui - tik vienas tualetas.
„Tualetai buvo, - sutrikęs pasakoja vairuotojas. - Bet keli­
ninkai gavo įsakymą nugriauti, nes kelias antros kategorijos,
tualetai nepriklauso. Kas juos tvarkys? Keleiviai man šaukia:
„Sustok pakeliui!“ O kur sustosiu? Miškų čia nėra, krūmai
keružiai iki pusės blauzdos. Negi varysiu žmones į sniegą?“

18 ĮŽVALGOS
 Kur
glūdi
nuojautos
šaknys

Pasirodo, mes, žmonės, panašiai kaip ir daugelis kitų

padarų, jaučiame Žemės polius ir netgi nedidelius jų pakitimus.
Tai dabar išsiaiškino mokslininkai Kalifornijoje ir Tokijuje.
Visai naujas dalykas. Net ir tie, kurie išsiaiškino, kol kas
negali pasakyti, kokiu būdu žmonės tuos signalus gauna.
Kad juos gauna daugelis paukščių ir keturkojų, seniai aiš­
ku. Gandrai skrenda tūkstančius kilometrų ir grįžta tiksliai į
tą pačią vietą, į tą patį lizdą. Lakštingalos ir šimtai kitų rūšių
sparnuočių - taip pat. Gegutės žino, kada Lietuvoje baigsis
kirminėliai, padeda kiaušinį į svetimą lizdą (žinokitės!) - ir
tiesiu taikymu į pietus, nes ten prasidės skėrių sezonas.
O žmonės? Daugelis miške, stepėje ar atviroje jūroje pa­
siklysta iš karto, jeigu neturi žemėlapio, kompaso arba, kaip
dabar, GPS imtuvų.
O juk palyginti neseniai buvome klajokliai, medžiotojai
ir vaisių rinkėjai. Išeidavome kartais visiems metams. Jokių
ženklų nebuvo. Nerasti kelio atgal anuomet reiškė žūtį.

19
 Tik Polinezijos gyventojai ir dabar atvirame vandenyne
jaučia kryptį, net kai visas dangus užklotas debesimis, nema­
tyti nei saulės, nei žvaigždžių. Gal jie turi šeštąjį pojūtį, o visi
kiti per evoliuciją jo netekome, nes tapo nebūtinas? Penki
pojūčiai - regos, klausos, skonio, uoslės, lietimo - išliko, mat
jais nuolat naudojamės. Magnetinius laukus nustojome jaus­
ti, nes pasidarėme labai mokyti. Gamtos duoti imtuvai mūsų
smegeninėje sudūlėjo.
Ar tikrai?
Mokslininkai Kalifornijos technologijos institute ir Tokijo
universitete nesusitarę atliko labai panašius bandymus. Apie
juos paskelbė žurnaluose „Science“, „eNeuro“ ir „Science Daily“.
Metalinėje dėžėje uždarė 34 savanorius. Dėžę nuleido gi­
liai po žeme. Reikėjo izoliuoti tiriamuosius ir būti tikriems,
kad nebus kliūčių magnetiniams laukams, kuriamiems ge­
neratorių, įmontuotų dėžės sienose. Tų laukų įtampa buvo
panaši į magnetinę įtampą, supančią visą mūsų planetą.
Savanoriai turėjo sėdėti nejudėdami, tyliai, užsimerkę ir
užrištomis akimis, bet neįsitempę. Mokslininkai keliolika
kartų per tą valandą kūrė magnetinius laukus ir tuo pat metu
tyrė savanorius elektroencefalografu (kiekvienam ant galvos
buvo pritvirtinta po 64 daviklius). Buvo stebima, kaip veikia
žmogaus smegenys tokioje situacijoje.
Iškelti į viršų savanoriai atsiprašinėjo ir teisinosi, esą jie
nieko nepajuto. Bet encefalografo juosta rodė visai ką kita.
Dalis įrašų tikrai buvo be pasikeitimų. Tačiau kai kurių žmo­
nių smegenų alfa banga, kuri rodo, kad sprendžiamas kaž­
koks uždavinys, sureagavo labai ryškiai - būtent taip, kaip
reaguoja, kai sprendžiamas koks nors uždavinys.
Su tais, kurių smegenys buvo aktyvios, bandymas buvo
pakartotas. Buvo skleidžiamos tik Šiaurės ašigalio tipo mag­
netinės bangos. Rezultatas - dar ryškesnis.

20
 Tada kilo klausimas: kur yra tas mūsų kompasas?
Jau žinoma, kad gyvūnų „kompasas“ yra baltymas, vadi­
namas kriptochromu. Jį pavyko rasti uodų, vaisinių muselių
ir paukščių akių dugne. Kriptochromu yra ir žmogaus orga­
nizme. Masačūsetso universitete iš vaisinių muselių genų bu­
vo pašalintas genas, atsakingas už kriptochromo gamybą, ir
vietoj jo įdiegtas žmogaus genas.
Muselė laiminga skraidė toliau.
Jeigu prisiminsime, kad vaisinė muselė yra tušinuko
smaigalio dydžio ir minkštutė, o jos akutės sunkiai įžiūrimos
net su didinamuoju stiklu, jos genomas irgi proporcingai ma­
žas, tad visa ši operacija skamba kaip pasaka.
Toliau - dar įdomiau. Ta muselės ir žmogaus samplaika
reaguoja į magnetinius laukus, tačiau tik į dirbtinius, ir jie
turi būti dvidešimt kartų stipresni už natūraliuosius.
Pekino universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama
profesoriaus Chen Čei (Can Xie), - Dėmesio! Rytai bunda! -
išsiaiškino, kad pats baltymas iš tikro negali reaguoti į ma­
gnetinius Žemės laukus, tačiau gali tai padaryti, kai pasišau­
kia į pagalbą kitą baltymą MagR ir geležies elementus.
Gyvų padarų kompasas rastas.
Kokią tai turi reikšmę mums, žmonėms? Juk nei į Šiaurės
ašigalį, nei į Pečiadugniškius nevažiuojame pasikliaudami
biologiniu adatos smaigalio didumo kompasu.
Mokslas, technika ir technologijos dabar visose srityse
per vieną ar du dešimtmečius nulekia toliau negu per pasta­
ruosius 500 metų. Išskyrus vieną sritį - žmogaus pažinimo.
Bet, atrodo, atverčiamas ir tas puslapis. Galbūt tuoj at­
eis laikas, kai bus susidomėta ir meilės reikalais? Jie ne tokie
sudėtingi kaip magnetiniai laukai. Svarbu tik priežastį rasti.

21 ĮŽVALGOS
 Svajos
ir svajonės

Žmogui būdinga svajoti. Aristotelis pasakė: „Sapnas

nemiegant - tai viltis.“ Leonardas da Vinčis: „Užtenka vieną
kartą pajusti skrydį, ir visada vaikščiosi žiūrėdamas į dangaus
pusę, kur buvai ir kur nori grįžti.“ Viktoras Hugo (Victor Hu­
go): „Svajonės - tai niekuo nesudrumsta prabanga ir lauki­
mas, kad išsipildys.“
Tik dabar pradėta tirti, kokį vaidmenį mūsų gyvenime at­
lieka svajonės. Aš nesu psichologas, nors tą mokslą gerbiu ir
neretai eksperimentuoju. Geriau suteiksiu žodį profesiona­
lui, žinomam Lenkijos psichologui Michalui Čakonui (Mi­
chal Czakon). Jis apie svajones ir svajas parašė daktaro diser­
taciją ir ją apgynė.
Jo nuomone, svajonės - tai dažniausiai dalis mūsų norų.
Dar daugiau, tai mūsų esybės išraiška nepriklausomai nuo
to, kas aplink mus dedasi ir ką veikiame. Tai gali būti susiję
su praeitimi, dabartimi. Arba tai ateities vizija. Svajos - vaiz­
diniai, neišsakyti žodžiais, jokia kalba ir net nebūtinai susiję.
Jie būdingi mažiems vaikams, menininkams ir evoliucijoje
toli pažengusiems gyvūnams. Ypač tiems, kurie gyvena pas

22
žmogų. Snūduriuojantis šuo be jokios priežasties gali suloti.
Arba guli ant šono ir snausdamas mataruoja kojomis, tarsi
bėgtų. Mieganti katė puola ieškoti pelių, nors tame daugia-
aukštyje visos buvo išnuodytos prieš dešimt metų. Dar visai
neseniai (kai kuriose šeimose - iki šiol) iš sapnų nemiegant
būdavo tyčiojamasi. Sakydavo: „Jis ir dieną sapnuoja.“ Dr. Ča­
konas ištyrė grupę 15-19 metų moksleivių. Paaiškėjo, kad
32 proc. jų nesvajoja arba svajoja labai retai. Gyvena šia diena,
tuo, ką randa savo išmaniuosiuose telefonuose, mato televi­
zijos serialuose ar internete.
Sąmonė mums padeda nuplūduriuoti nuo to, kas vyks­
ta čia ir dabar. Taip lengviau išgyvename nykumą arba net
sunkų etapą. Reikia atsakyti į klausimą: tai nusiraminimas ar
bėgimas nuo būtinumo spręsti? Kalifornijos universitete dės­
tytojos Fam (Lien B. Pham) ir Teilor (Shelley E. Taylor) atliko
bandymą. Jis gali pasirodyti primityvus, bet bandomiesiems
nebuvo vienareikšmiškas.
Burtų būdu buvo atrinktas būrelis studentų ir suskirsty­
tas į tris grupes. Pirmos grupės paprašyta įsivaizduoti, kad
išlaikė egzaminą ir gavo gerus pažymius. Antros grupės - pa­
pasakoti, kaip jie turėtų ruoštis egzaminui. Trečios grupės -
fantazuoti tik apie viena: kaip jie tam egzaminui ruošiasi.
Egzaminą geriausiai išlaikė būtent šie studentai. Nors iš ti­
kro jam visai nesiruošė. Antrą vietą užėmė antroji grupė, o
blogiausiai pasirodė pirmoji, ta, kuriai buvo liepta galvoti tik
apie sėkmę: kaip bus gerai išlaikius egzaminą, kad liks daug
laisvo laiko. Tai įrodė paprastą dalyką: fantazavimas, kaip bus
šaunu, kai pasieksime tą didelį tikslą, kurį beveik pasiekė­
me, spusteli mūsų sąmonės svirtelę, atsakingą už pastangų
taupymą. Jeigu pergalės malonumą jau pajutai, tai kam dar
stengtis?

23 ĮŽVALGOS
 Viskas daug rimčiau, negu atrodo. Dr. Čakonas siūlo at­
likti psichologinius pratimus, uoliai ir ne rečiau negu spor­
tininkai, trokštantys patekti į olimpiadą. Sakykime, norite
tapti gydytoju. Arba aktoriumi. Arba įmonės vadovu. Net jei­
gu abejojate, ar turite tam gabumų, tikslą būtinai pasieksite,
jeigu įsivaizduosite kasdienius darbus, kuriuos tos profesijos
žmogui tenka atlikti. Tai leidžia priimti rimtą sprendimą ir
jo atkakliai siekti, o ne svaičioti. Tuo keliu einant svajonės
įgyvendinamos, nes jos padeda atskirti tai, kas mažiau svar­
bu, nuo to, kas svarbu labiau. Be to, suteikia emocinės jėgos.
Sužadina ambicijas ir motyvaciją.
Gyvenime svajonės pagelbsti ir kitu būdu. Atsidūrus su­
dėtingoje aplinkoje, jos mums padeda vesti savo laivą pasi­
rinktu kursu.
Svajonės, paleistos gyventi pačios sau, kartais trukdo.
Galima sudaryti slaptą būtinybių sąrašą, nereikia šito bijoti.
Taip kasdien mechaniškai nekartosime, ko norime. Surašė­
me - ir galvoje atsidaro daugiau vietos kitoms mintims. Geri
treneriai pataria sportininkams surašyti savo norus prieš ei­
nant į ringą ar aikštę, padėti juos į spintą ir užrakinti.
Svajonės, kai pabėgame nuo realybės, gali gydyti. Ypač
vaikus. Nereikia šito bijoti, išskyrus retus atvejus, kai tai tam­
pa manija. Tarkim, berniukas susikuria vaizduotėje nuoširdų
bičiulį. Su juo kalbasi, žaidžia. Tai gali reikšti, kad vaikas turi
bendravimo su bendraamžiais problemą. Gali prireikti net
specialisto pagalbos.
Vienos mergaitės vaikystėje nemėgo motina. Paaugusi mer­
gina vaizduotėje sielodavosi dėl to, ko jai kadaise trūko. Galvo­
jo, kad yra niekingas padaras ir privalo užsitarnauti motinos
malonę. Jos svajonėse motina mylėdavo dukrą be jokių išlygų,
tardavo žodžius, kuriuos mergina kadaise norėdavo girdėti.

24
 Žmogaus gyvenime svajonės atlieka daug funkcijų. Pade­
da dirbant kūrybinį darbą, rašant knygą, projektuojant na­
mus ir pan. Svajonės gali paruošti mus svarbiam susitikimui,
ypač jeigu mintyse atliksim pratimus.
Mūsų epochoje svajonės ir svajos, nors gali pasitarnauti
nurodydamos kelią ir mokydamos, kaip reikia elgtis, dauge­
liui atrodo senamadiškas dalykas. Tampa madinga atsisakyti
troškimų, nieko nesiilgėti ir budistų pavyzdžiu viską priimti
taip, kaip yra būtent dabar. Čia yra ir pliusų. Tačiau tas, kuris
visiškai neturi svajonių, galimas daiktas, serga depresija.
 Plepalų
nauda

Romos imperatorius Frydrichas II iš Hohenštaufenų

dinastijos buvo ir žymus viduramžių mokslininkas.
Valstybių struktūros tais laikais nelabai priminė dabarti­
nes. Jos buvo ne tautinės, kalba irgi neturėjo reikšmės, lygiai
kaip akių ar plaukų spalva. Šventoji Romos imperija Frydri­
cho II buvo valdoma iš Sicilijos, nors diduma Europos tada
kalbėjo įvairiomis germaniškomis tarmėmis. Teritorija - nuo
Viduržemio jūros iki Baltijos ir nuo Olandijos iki Turkijos. Eli­
tas kalbėjo lotyniškai. Nedaug to elito tebuvo. Aukščiausi jos
sluoksniai mokėjo dar ir arabų kalbą ir kelias vietos „tarmes“.
Frydrichas II buvo įvairių sričių specialistas. Kalbų meis­
tras, bet apie ką nors kita jo žinios neprilygo netgi mūsų laikų
pradinės mokyklos trečiaklasio žinioms.
Jį erzino kalbų margumynas. Nutarė padaryti tam galą.
Išsiaiškinti, kokia buvo pati pirmoji žmonių kalba, ir ją įdieg­
ti imperijoje. Kaip kalbėjo Adomas ir Ieva? Juk jie nesimokė
mokykloje, kalba jiems buvo duota Dievo.
Imperatorius įsakė atrinkti dvidešimt naujagimių, dar
nespėjusių išgirsti žodžių, ir juos izoliuoti. Jų auklėti ir mai­

26
tinti pakvietė būrį nebylių moterų. Uždraudė gestų ir kokių
nors kitų ženklų kalbą. Maitino gerai.
Visi vaikai mirė. Nesušalo, niekuo neužsikrėtė, tiesiog
numirė.
Mūsų epochoje, 1921 metais, psichologas Haris Harlou
(Harry Harlow) irgi atliko panašų eksperimentą. Patalpino
trijų mėnesių tesulaukusius berniukus į įtaisą, kuris visiškai
izoliavo garsą. Už kelių dienų berniukai nustodavo judėti.
Gulėdavo susirietę. Vėliausiai po metų visi tie vaikai liovėsi
valgyti ir mirė.
Su gyvuliukais būna panašiai. Dauguma jų žūsta, jeigu tik
ką gimę arba tik ką išperėti neturi su kuo bendrauti.
Tie bandymų rezultatai buvo tokie baisūs, kad laboratori­
ja pavadinta kančių duobe ir uždaryta, o universitetas įspėtas.
Visi kalbame daug ir dažnai. Ypač moterys. Suprantama,
nes moterų kalbėjimo aparatas liaunesnis, lengvesnis. Kal­
bant energijos sunaudoja mažiau. Žodis išlekia iš burnos
kaip plaštakė. Be to, moterys emocingesnės. Susirenka trys ar
penkios ir visos tarška vienu metu skirtingomis temomis. Bet
girdi viena kitą ir viską atsimena.
Apkalbos, gandai, šmeižtas gyvavo visada. Kaip ir karai,
muštynės, svetimmoteriavimas ar svetimvyriavimas. Kaip no­
sies krapštymas.
Dabar psichologai paskelbė, esą užtenka tuščiai plepėti.
Plepalais reikia užsiimti rimtai. Vyriausybėse, karalių rū­
muose, įstaigose, kariuomenėje, mokyklose, akademijose ir
eskimų sniego trobelėse - nėra srities, kur nebūtų plepama.
Kodėl?
Dabar aišku, kad apšnekant žmogų ryšiai tarp apšnekan­
čiųjų stiprėja. Tam tikrais atvejais tai galingas seksualinio ka­
ro ginklas.

27 ĮŽVALGOS
 Daktaras Deivisas (Davis), Kanados Otavos universiteto
profesorius, ilgai tyrė 290 žmonių grupę. Jis mokėjo gražiai
klausinėti. Paaiškėjo, jog gandai padeda moterims gauti ver­
tingos informacijos apie konkurentę ir kandidatus į partne­
rius. Surenkami duomenys apie konkurentės ypatybes. Tai
galima plačiai paskleisti ir manipuliuoti dideliu žmonių bū­
riu. Kelių mėnesių šito tyrimo duomenis galima rasti žurnale
„Evoliutionary Psichological Science“ („Evoliucinės psicho­
logijos mokslas“).
Kai mokslinių žurnalų dar nebuvo, dažniausia mūsų pro­
tėvių pokalbių tema (spėjama, prieš porą milijonų metų) bū­
davo: kas su kuo susitiko, kas su kuo miegojo ir kas iš to išėjo.
Pasikeitė tik viena. Anksčiau žmonės kalbėdavo daugiau­
sia apie pažįstamus. Vienaip ar kitaip juos įvertindami, patys
mokėsi gyvenimo - kaip elgtis skirtingose situacijose. Apkal­
bos pagreitindavo auklėjimą.
Dabar vis mažiau kalbama apie pažįstamus, bet mielai
stebime mums visai nepažįstamų žmonių gyvenimą. Stra­
tegijos, kaip ką daryti, mokomės iš aukštai iškilusiųjų. Iš jų
sužinome, kaip rengtis, kaip elgtis, kas leistina. Jausmas, jog
esi arti žvaigždžių, pažadina mėgdžiojimo instinktus kaip ir
urvų laikais. Be to, plepėdamas apie žmones, žinomus iš lai­
kraščių, televizijos ar interneto, nebūsi nubaustas, rašo pro­
fesorius Frenkas Makendrius (Frank McAndrew) iš Nokso
koledžo. Prof. Elena Martinesku (Elena Martinescu) Gronin-
gene atliko dar ir papildomus tyrimus. Ji pastebėjo, kad vyrai
išplepa patikėtą jiems informaciją vidutiniškai per 2 valandas
45 minutes, o moterys - per 3,5 valandos.
Įstaigose kalbos apie kolegų darbo rezultatyvumą ir kitas
nuodėmes kartais pagerina tų žmonių darbą. Aplinkos kri­
tika sykiais veikia geriau negu šefo pabarimai ir priverstinė
savikritika. Nes žmonės labai rūpinasi savo reputacija.

28 ĮŽVALGOS
 Indijos
jogų
miego
eliksyras

Siaučiant pandemijai ir kol nesukurta patikimų vais­

tų, viena yra nepakeičiama kaip Gedimino pilis: geras miegas
iki soties.
Miegas mus lydi visą gyvenimą, jis senesnis negu žmoni­
ja. Apie jį daug rašoma, ir vis dėlto, jeigu gerai pagalvosime,
šis reiškinys nelabai aiškus. Yra žmonių, kurie miega po 10-12
valandų per parą ir jaučiasi puikiai. Yra tokių kaip Napoleo­
nas, kuriam užtekdavo penkių valandų. Antrojo pasaulinio
karo metais karininkai, vadovaujantys svarbiems mūšiams,
sėdėdavo blindaže prie spingsulės, žemėlapių, telefonų ir ra­
dijo imtuvų, o paskui sakydavo, esą nemiegojo tris paras. Jei­
gu taip būtų buvę iš tikro, jie būtų netekę sąmonės.
Nikas Litlheisas (Niek Littlehales), sporto pasaulyje labai
žinomas treneris, pasinaudodamas Indijos jogų mokymu, sa­
vo knygoje „Miegosit kaip profesionalas („So schalfen Šie wie
ein Profi“) tvirtina, esą svarbiau ne tai, kiek valandų miegi, o
kaip miegi.

29
 Miegas susideda iš skilčių kaip mandarinas. Viena skil­
tis - 90 minučių, tai yra pusantros valandos. Per tą laiką
smegenys įveikia keturias fazes, nuo snūduriavimo iki gilaus
miego (vadinamo REM). Tai tarsi leistumeisi laiptais į rūsį.
Giliausias miegas - kai esi „rūsyje“. Paskui pradedi lipti aukš­
tyn. Pasiekęs viršų, jeigu viskas gerai, galbūt tik apsiversi ant
kito šono ir vėl pradėsi leistis į tą „rūsį“ nieko nepajutęs.
Kai kada žmogui užtenka sugriebti tik REM miego skiltelę,
ir paskui jis grįžta į šviesų pasaulį kaip tie minėti karininkai.
Kartą šeštą ryto važiavau autostrada vakarinėje Vokietijos
dalyje. Staiga šimtas metrų prieš mane riedėjęs automobi­
lis metėsi į dešinę, į krūmus, ir sustojo atsitrenkęs į medį. Aš
pribėgau, žiūriu, vairuotojas atlošęs galvą miega sau ramiai, ir
visai ne priešmirtiniu miegu. Paskambinau, ir netrukus atva­
žiavo pagalba. Neužmiršiu to vairuotojo veido, kai jį nešė į grei­
tosios pagalbos automobilį. Jis tik tada atmerkė akis ir nieko
negalėjo suprasti. Važiavo sau ramiai, greičio neviršijo. Iš kur
tie sanitarai su neštuvais? Kodėl jį neša į greitosios automobilį?
Buvo ankstyvas rytas, žmogus atsidūręs REM „dugne“. Ta
palaiminga būsena kartais ateina ne laiku. Jeigu žmogus jau­
nas arba dirbęs sunkų fizinį ar protinį darbą, tai miego naktis
jam - kaip suvalgyti obuolį, o ne skiltelėmis mandariną.
Kaip sužinoti, kada prasideda gilioji miego fazė?
Kai prabusite tamsią naktį, paskaičiuokite, kiek jums
užmigus galėjo praeiti tų „skiltelių“ po pusantros valandos.
Jeigu prabėgusios trys valandos, vadinasi, REM kartojosi jau
du kartus. Galite būti tikri, kad jūsų organizmas gavo tai, ko
jam reikia. Galite paskaityti knygą arba ką nors nesvarbaus
nuveikti. Paskui grįžkite į lovą ir nesunkiai užmigsite.
Literatūros apie tai, kaip užmigti, galima būtų pririnkti
du lagaminus. Todėl mano patarimų jums nereikia. Tegul

30
avys šokinėja sau per tvorą, o jūs jas skaičiuokite, ir jeigu tai
padės užmigti, viskas gerai. Tik priminsiu: pagrindinė rim­
ta kliūtis gerai išsimiegoti - tai, kaip prabėgo jūsų diena, ir
maistas. Dienos galvosūkiai ne visada priklauso nuo jūsų, tad
šitą temą apeikime ir pasvarstykime apie maistą.
Pusryčiai - valgykite, kiek telpa.
Jeigu per pietus persivalgysite, naktį miegosite, bet mie­
gas nebus kokybiškas.
Vakarienė - šeštą ar aštuntą vakaro, ne vėliau. Pusė litro
kefyro arba jogurto, ne daugiau. Ir jokios palydos.
Pirma savaitė bus sunki. Sapnuosite, kad ruošiate balių.
Virėjai ir panos jau neša patiekalus ir deda ant stalo. Bet sa­
pne neparagausi. Atsigriebsite pusryčiaudami.
Jeigu gyvensite pagal ritmą, viską darysite tuo pat laiku,
susitvarkys ir apetitas, ir svoris. Ir jokių migdomųjų, nes jie
ne išsprendžia problemą, o tik ją atideda.
Pietų Indijoje buvau sustojęs Trivandrumo ašrame, budis­
tų vienuolyne. Kartais jie priima keliauninkus. Švaru, ramu.
Pakloja ant grindų kaip Japonijos vienuolynuose. Nebrangu.
Paklausiau vietinio jogo - žilo, balta barzda iki juosmens, bet
veidas stebėtinai jaunas, akys irgi jaunos, jis ten gyveno ar
dirbo, nesuprasi, - kaip užmigti, jeigu miegas neima.
Reikia gulti ir keltis tuo pačiu laiku, sako jis. Vakarieniau­
ti ne vėliau kaip šeštą vakaro. Prieš gulant maždaug pusan­
tros valandos užsiimti kokiais nors niekais.
Bet visa tai aš ir be jo žinojau. Nereikia doram budistui
siūlyti ko nors suvalgyti po pusiaudienio, mat dvyliktą dienos
prasideda didysis organizmo valymasis. Paskui gavau savęs
užmigdymo receptą. Beje, jis labai panašus j europietiškąjį.
Atsiguli. Patikrink, ar neliko kas nors neužklota, nes per
ten ateis vėsa.

31 {ŽVALGOS
 Tada įkvepi oro, kiek plaučiai leidžia, ir lėtai iškvepi. Gali
tik pro vieną šnervę, kitą užspaudi. Ir stebi, per kiek laiko iš­
kvėpei. Tik nereikia skaičiuoti skaitmenimis. „Jie žmogaus iš­
galvoti“, - sako jogas. Geriau lenk pirštus vieną po kito. Galbūt
užlenksi visus dešimt. Atsipūsk ir pradėk iš naujo. Pirštų gali­
ma nelenkti, galima iš eilės barbenti, tarsi skambintum piani­
nu. Tik neskaičiuok. Bet atsimink, kad po nykščio eina smilius,
po jo didysis, tada bevardis ir mažylis. Jeigu neskaičiuodamas
„skambinsi pianinu“, netrukus susipainiosi. Pradėk iš naujo.
Vėl susipainiosi. Sukaupk visą dėmesį į tą barbenimą. Susipai­
niosi vėl. Prakeiksi ir mane, ir tolimos šalies išminčių. Ir gerai,
aš nepykstu. Po penkių minučių saldžiai miegosi.
Paslaptis čia ta, kad...
Neatskleisiu. Jogai retai kada išduoda priežastį. Paslaptį
žmogus labiau vertina.
Atsisveikindamas jis už tą patį honorarą pamokė mane,
kaip grįžti į sapną. „Jeigu laikysitės miego higienos, visi sa­
pnai bus giedri, o gyvenimas ilgesnis. Ir jis neatsibos“, - pa­
sakė man.
Miegi ir sapnuoji gražų sapną. Galbūt spalvotą. Ir žmonės
geri tame sapne, ateina netgi tie, kurių jau nėra. Bet staiga
kažkas tave pažadina. Gal triukšmas gatvėje ar namiškiai, gal
fiziologinis poreikis. Neširsk. Kai viskas susitvarkys, gulk į tą
pačią vietą ant to paties šono. Prisimink, kaip gulėjo rankos,
kojos, kaip buvo pasukta galva. Užgesink šviesą ir užsimerk.
Gali pabarbenti pirštais iškvėpdamas.
Penkiasdešimt procentų tikimybė, kad sapnas sugrįš. Su
tais pačiais veikėjais.
 Suns
kalba

Teorija, kad tolimus mūsų protėvius per medžio­

kles sekiojo vilkai, tikėdamiesi kokių nors likučių, ir dėl to
patys prisijaukino, gal ne visada teisinga. Ne toks žvėris tas
vilkas. Be to, miškai ir laukai buvo pilni ėdalo - elnių ir elniu-
kų, bebrų, kiškių, jeigu pajūris - ruonių, maitos. Tačiau kad
tai buvo pirmas gyvūnas, kurį žmogus prisijaukino, - teisybė.
Tik įvykti galėjo truputį kitaip. Į urvus mūsų bočiai sulindo
tada, kai jau turėjo iečių su titnaginiais antgaliais, gerų lankų
ir ugnį. Dėl „ploto“ jau galėjo susikauti su kardadančiu tigru
ir lokiu. Tai - ne spėliojimai. Liudija tos epochos kaulai. Žmo­
gaus ir vilko kaulai jau susimaišę.
Iki urvinio laikotarpio žmonės daugiausia gyveno lizduo­
se, sukrautuose medžiuose, kaip mūsų pusbroliai orangutanai
gyvena iki šiol. Iš lizdų kartais iškrisdavo maisto likučių arba
kas nors būdavo išmetama. Vilkiukai visada alkani ir dažnai
paliekami vieni. Taip atsirado naujas žaidimo dalyvis - vilkų
jaunikliai. Žmogaus vaikui kas nors minkštas ir šiltas - jau
žaislas. Priprato vieni prie kitų. Jeigu nekanda ir duoda ko pa­
ėsti, vadinasi, geras. Vilkai nusekė paskui žmones ir į urvus.

33
Vėl laimėjo. Šilta, sausa, o kai su priešu reikia kautis, kauniesi
sykiu su savo draugu - žmogumi. Priprasti prie to daug laiko
nereikėjo.
Ne visi vilkai sekė paskui žmogų. Kiti taip ir liko laisvi
greitakojai medžiotojai. Bet ir tas mopsas, kuris dabar snau­
džia ant jūsų sofutės, ir kumeliuko dydžio danų mastifas kilę
ne iš šakalų, tigrų ar liūtų, o iš vilkų. Paimkite savo mažojo
jorkšyro ar kito šuns seilių mėginuką ir vilko, nuobodžiau­
jančio zoologijos sode. DNR sutaps arba bus 1:0,98. Vilkai ta­
po dviejų rūšių, spėjama, prieš 13 tūkstančių metų.
Bet kodėl taip skiriasi šunų veislės? Vieni snaudžia šei­
mininkės sterblėje, kiti skalydami traukia roges arba varinėja
šernus, lokius, vagis.
Tundroje ar miške gyvenančiose gaujose griežta discipli­
na. Poruotis gali tiktai vadas su vade. Taip diktuoja savisau­
gos instinktas. Gal tą instinktą galima pavadinti vilkų meile?
Ne. Tiesiog būtina užtikrinti, kad visi gaujos naujokai būtų
greiti, liekni, bėgtų tiktai nuo žmogaus ir jo pėdsakų, o dau­
giau nebijotų nieko. Jie net ir drauge ėsdami neatims gabalo
vienas iš kito.
Tie, kurie nuėjo su žmonėmis, elgiasi priešingai. Poruo­
jasi, kaip kam pasiseka. Neieško panašių į save. Taip atsirado
mišrūnai, paskui - mišrūnų mišrūnai. Jie bus arba stiprūs ir
gudrūs, arba išdvėsę žiopliukai. Šeimininkui tokių nereikia,
ir išmeta į sąšlavyną. Ten irgi kai kurie išgyvens. Bet tik jeigu
bus apsukrūs ir ištvermingi.
Žmogus, pats to nežinodamas, tapo selekcininku. Veis­
lėms sugalvojo pavadinimus. Tarkim, grynaveislis vokiečių
aviganis. Arba grynakraujis taksas. Gamtoje tokių nėra. Pats
šuva nesuka galvos, kokios jis veislės. Bet puikiai skiria, kas
jo šeimininkas, kas duos paėsti. Žino, su kuo galima padūkti.

34
Viena savybė ypač būdinga šuniui: jam norisi draugauti. Jei­
gu gyvens su ožkomis, pasistengs tapti jų draugu, žiurkėnų
draugijoje elgsis atitinkamai. Ką jau kalbėti apie žmones.
Žmogus moka mylėti ir rodyti jausmus. Turbūt girdėjote
istoriją apie vyrą, kurį šuo kasdien lydėdavo į traukinį. Šuo
žinojo, kada šeimininkas grįš, ir ateidavo į stotį jo pasitikti.
Bet vieną dieną šeimininkas mirė darbe. Šuo dar dešimt metų
eidavo į stotį ir jo laukdavo.
Šuo gali šimtu būdų pranešti žmogui apie savo jausmus.
Laižo jam rankas ir veidą, pašokęs tarsi apkabina, šeiminin­
kui parėjus namo, jį entuziastingai sveikina. Jis jaučia mūsų
nuotaikas, pasitinka taip, kaip retai pasitinka kitas žmogus.
Veterinarai ir gyvūnų psichologai šimtus kartų tyrė, kiek
šunų psichologijoje liko vilkiškumo. Atrodo, šunys geriau
už vilkus reaguoja į žmogaus balsą, supranta, kada žmogus
kenčia ir mūsų gestus, stengiasi į juos atsiliepti. Dėl to net
atsirado raumenukų virš antakių. Kai antakius pakelia, akys
atrodo didesnės, liūdnesnės, tarsi ko prašytų. Pažadina mu­
myse užuojautą ir norą globoti. Joks vilkas neturi tokių rau­
menukų. Beje, gudraudamas šuo kilsteli antakius tik tada,
kai žmogus į jį žiūri.
Tarp mūsų ir mūsų augintinių yra ryšys, kurį mokslinin­
kai vadina „psichologine sąsaja“. Daug kartų įrodyta, kad jei­
gu žmogui pakilo kraujo spaudimas, mylimam keturkojui at­
ėjus į kambarį spaudimas sumažėja. Kai žiūrime šuniui į akis,
mumyse pakyla oksitocino, vadinamo laimės hormonu, lygis.
Statistika byloja, kad žmonės, namie laikantys šunį, sveikes­
ni ir ilgiau gyvena.
Ryšys abipusis.
Švedijos Linšiopingo universitete mokslininkai išdalijo
anketas 33 Šetlando aviganių savininkams ir 25 žmonėms,

35 ĮŽVALGOS
auginantiems borderkolius. Klausimai buvo susiję ne tik su
šuns, bet ir su jo šeimininko asmenybe. Paaiškėjo, jog žmonės
šunis renkasi panašius į save, kartais jie net iš veido supanašė­
ja. Žmonės anketas papildė komentarais: „Kai grįžtu iš darbo
bjaurios nuotaikos ir nenoriu nieko daryti nei šnekėtis, šuo
jaučia mano emocijas. Jis susijaudina ir net susigraudina.“
„Emory“ universiteto profesorius Gregoris Bensonas (Gre­
gory Benson) tyrė šunų smegenis magnetiniu rezonansu. To­
kiu pat, kokiu galima atskleisti žmonių smegenų paslaptis.
Savo ir pažįstamų šuniukus susodino į tą aparatą, liepė ne­
judėti ir stebėjo ekraną. Kai šuo užgirsdavo savo šeiminin­
ko balsą, aktyvi tapdavo ta jo smegenų dalis, kuri reaguoja į
malonius dalykus. Suaktyvėdavo daug labiau, negu užuodus
maistą.
Šiomis dienomis Didžioji Britanija pateikė staigmeną.
BBC pranešė, kad šunims, kurie oro uostuose apuosto laga­
minus ir (mandagiai) keleivius, ieškodami narkotikų, sprog­
menų bei maliarijos simptomų, buvo pasiūlyta susipažinti
su COVID-19 kvapais. Tokia priemonė gali padėti sulėtinti
antros pandemijos bangos plėtimąsi. Žmonės dažnai nežino,
kad serga, nejaučia jokių simptomų, tačiau gali užkrėsti ki­
tus. Neša užkratą ant savo kūno, drabužių, avalynės.
Bet šunys dar nemoka išrašinėti receptų.

36 ĮŽVALGOS
 Vaikai
mėgsta
siaubo
pasakas,
suaugusieji
irgi

Jeigu močiutės neseka jums siaubo pasakų, galite

skaityti pasakas apie vargšę Sigutę, apie brolius, juodvarniais
lakstančius. Yra ir siaubo filmų, žiūrimų iki aušros, jei nenu­
tveria tėvai.
Išvažiuojame į užsienį, kartais visa šeima. Kai pasibaigs
pandemija, važiuosime dar energingiau. O ten kiekvienoje sos­
tinėje ir šiaip dideliuose miestuose - atrakcionų parkai. Vaiku­
čių nesulaikysite. Veršis tenai, kur, žino, labai baisu. Dar prieš
išvažiuodami atliko namų darbus ir išsiaiškino, kur kas yra.
Penkių žmonių iš Lietuvos šeima eina tamsiu, nors į akį
durk, koridoriumi. Nematyti kelio, netgi savų kojų, todėl visi
straksi mažais žingsniukais. Tėvelis mėgina sulaikyti šeimą:
neskubėkite! Po kojomis gali pasipainioti žmogaus griaučių.
Arba laiptai žemyn bus statūs. Užgirsta kažkokį šnabždesį.
Gal tik pasigirdo? Susiima už rankų ir glaudžiasi vienas prie
kito. Stengiasi kvėpuoti tyliai.

37
 Staiga kažkur palubėje suplasnoja sparnai ir virš galvų
praskrenda didžiulis šikšnosparnis. Kai šeima atgavo kvapą,
jis atskrido vėl ir sukriokė kaip mirštantis žvėris. Suspiegė ne
tik vaikai ir mama, bet ir tėvelis, visada stiprus ir drąsus.
Siaubo kambariuose užsibūnama apie pusvalandį. Tiek
pakanka, kad pradėtum drebėti, bet ir galėtum iškentėti. Kai
šeima išėjo į lauką, pamatė lankytojų eilutę, nusidriekusią
prievartų. Išėjusiųjų iš atrakciono akyse - siaubas, bet jis ne­
tikras. Atrodo kaip slepiama šypsena. Vaikai norėtų paprašyti
tėvų rytoj vėl čionai ateiti.
Kodėl žmogui patinka jausti baimę?
Kai iš už kampo iššoka bičiuliai, rėkdami ir smarkiai mo­
sikuodami rankomis, galbūt išsigąsi, bet labai nesupyksi. Vai­
kystėje kaime, kai kaimynai suveždavo į savo kluonus pilnus
vežimus šieno, mes, keli berniokai, lipdavome į pakraigę ir
nuo tenai šokdavome į šieną. Kai leki plačiai išskėtęs rankas,
kad nors truputį išsilaikytum ore, mintyse šauki: „Daugiau
neeeee!!!“ Bet kai atsikeli gyvas ir sveikas, pataikęs ant šieno,
o ne ant greta stovinčios brikelės, vėl lipi į kluono pastogę.
Užgavėnių baidyklės Lietuvoje nuo seno kelia juoką ir ne­
gąsdina. Kai televizoriaus ekranuose pamatome nebaisiuo­
sius Helovino siaubūnus, tokių prireikia ir mums. Kodėl?
Negi mums neužtenka baisybių, kurias matome televizijos
laidose ir žiniose?
Psichologų nuomone, baisios kaukės ir siaubingai ište­
plioti veidai pratina mus nebijoti. Mūsų smegenys, net pir­
maklasių mokinukų, puikiai žino, kada kas nors vyksta iš
tikro ir kada tai tik žaidimas.
„Evoliucija mus išmokė ir įsakė perduoti kitai kartai, jog
labiau apsimoka išsiaiškinti, kad grėsmės nėra, negu nekreip­
ti į tai dėmesio. Nes pavojus gali būti ir tikras“, - rašo dr. Fren­
kas Makendrius (Frank T. McAndrew) iš Nokso koledžo.

38
 Kai eini tuščia gatve ir staiga krūmuose užgirsti šlamesį,
tu įsitempi. Pastatai ausytes. Galbūt tai vėjas ar pasiklydęs
katinas, bet geriau būti pasiruošusiam. Gyvatė gali slėptis ir
tarp gėlių. Baimė įstumia šovinį į vamzdį, tai yra stimuliuoja
hormonų gamybą. Dėl to tampame greitesni ir stipresni negu
prieš minutę. Širdis ima plakti tankiau, ir raumenys gauna
daugiau deguonies. Kaukis arba bėk.
Dr. Mardži Ker (Margee Kerr), sociologė iš Pitsbergo uni­
versiteto, jau dešimt metų tyrinėja baimės jausmo apraiškas,
o duomenis taiko praktikoje. Tai ji projektuoja siaubo atrakci­
onus. Ieško tokių triukų, kurie gali priblokšti klientus. Pagal
jos nurodymus Pensilvanijoje buvo pastatyti siaubo namai ir
požeminiai labirintai, kuriuose ne tik girdėti kraują gyslose
stingdantys riksmai, bet ir jus liečia aktoriai. Jaučiate jų dvoką,
kažkas glosto jums kaklą. Nupurto nedidelės elektros iškrovos.
Prieš lankytojui įeinant į siaubo namus, daktarė Ker su
jais kalbasi. Klausinėja, ko jie tikisi ir kaip jaučiasi. Išėjusiųjų
irgi klausinėja, kaip jie jaučiasi dabar. Prieš įžengiant į labi­
rintą visiems, taip pat ir bandomajai grupei, įvairiais prietai­
sais atliekami elektroniniai širdies ir smegenų tyrimai.
Nustebo net daktarė: tie, kurie labiausiai drebėjo prieš
įeidami, išėję buvo laimingiausi. Tvirtino jautę didelę įtampą
ir baimę, bet buvo patenkinti, nes nugalėjo savo baimes ir šį
bei tą sužinojo apie save. Tą patvirtino ir tyrimų rezultatai.
Apsilankiusieji siaubo namuose emociškai buvo ramesni nei
prieš įeidami į labirintą.
„Po siaubo minutės arba po klaikiai baisaus filmo visa ki­
ta jau neturi reikšmės“, - aiškina daktarė Ker. Savo išvadas ji
publikavo populiariame mokslo žurnale „The Conversation“.
Panašios nuomonės, bet iš kito galo, yra du žymūs moks­
lininkai dr. Eduardas Andradė (Eduardo Andrade) iš Kali­

39 ĮŽVALGOS
fornijos universiteto Berklyje ir prof. Džoelis B. Koenas (Joel
B. Kohen) iš Floridos universiteto. Jų nuomone, negatyvios
ir pozityvios emocijos eksperimento metu gali maišytis vie­
na su kita. Tie, kurie gyvenime patiria nuoskaudų ir jaučiasi
nelaimingi, staiga pasijunta laimingi. Tie, virš kurių dangus
visada giedras, sužino, kas tai yra didelė laimė.
 Juokis,
kad
nusiramintum

Prisipažinkime - esame niūrūs. Viso šito šiaurės rytų

Europos kampo gyventojai nustojame kvatoti sulaukę dvyli­
kos, vėliausiai - septyniolikos ar devyniolikos metų. Kartais
atsipalaiduojame kompanijoje. Man aiškina, esą taip yra dėl
niūraus mūsų klimato, nederlingos dirvos, karų ir priespau­
dos šimtus metų. Turbūt teisybė.
Pas mus trispalvės niekas nemindo. Mūsų parduotuvės ir
šaldytuvai namie pilni kaip niekada, panašiai kaip Niujorko ir
Melburno arba bet kurios pirmaujančios šalies butuose. Jauni­
mas išvažiuoja mokytis, kur sugalvoja. Arba užsimano aplėkti
Žemės rutulį du kartus. Kaip jie tą sugeba, nežinau, bet sugeba.
Turbūt atėjo laikas susirūpinti sveikata. Išmokti atsipalai­
duoti ir pailsėti be chemijos pagalbos. Chemija atima daugiau
negu duoda. Reikia įprasti juoktis daugiau ir dažniau. Didesnė
dalis mūsų kūno pavaldi sąmonei. Klauso jos ir gerbia kaip da­
vatka kleboną. Anglai turi priežodį: „Fake it ’till you make it“
(apsimesk, kad jau yra, kol tai taps tikrove). Atsiprašau už

41
svetimybę, bet jeigu surusėjome per 300 metų, tai „suanglėti“
mums negresia. Danai gerai kalba angliškai, buvo užkariavę
Britų salas ir ilgai jas valdė, bet anglais netapo.
Kūnas primityvesnis už mūsų smegenis ir nesugeba su­
prasti, kada mes kokią nors emociją tik įsivaizduojame, ją vaiz­
duojame, o kada ji tikra. Ulrichas Šnabelis (Ulrich Schnabel)
knygoje „Kiek kainuoja šypsena?“ („Was kostet ein Lacheln“)
tvirtina, kad nuotaikos labai svarbios mūsų gyvenime. Cituo­
ki ši mokslo temomis rašantį žurnalistą: „Ar pastebėjote, jog
kai kas nors šypsosi, nevalingai imate šypsotis ir jus, o kai
kitas susiraukęs, ir jūsų nuotaika subjūra? Mūsų jausmai ir iš­
gyvenimai labai priklauso nuo emocijų. Mes, žmonės, turime
ypatingą savybę - galime perskaityti kito žmogaus jausmus,
juos suprasti ir jais „užsikrėsti“. Tyrimais įrodyta, kad mūsų
elgesį dažniau lemia emocijos nei įsitikinimai.“
Juoktis be jokios priežasties reikia mokytis. Tokius prati­
mus patartina atlikti grupėje, nes atsiranda „emocinis užkra­
tas“ Dalyvio smegenys analizuoja veidus aplinkui, ir mimika
atitinkamai prisitaiko. Jeigu visi juokiasi, mes nesąmoningai
atsiliepsime bent šypsena. Psichologai išsiaiškino, kad būry­
je žmonės juokiasi trisdešimt kartų dažniau.
Be abejo, didesnei daliai žmonių juokas be priežasties
atrodys nerimtas. Tačiau tas metodas mokslininkų patvir­
tintas. Jį sukūrė indų kilmės britų psichologas daktaras
Madanas Katarija (Madan Kataria) prieš dvidešimt metų.
Atsirado net mokslas apie juoką - gelotologija. Juokas daro
įtaką mūsų sveikatai. Savo metodus Katarija nuolat tobulina
ir dabar jie praktikuojami 72 šalyse. Dr. Katarijos nuomone,
juokas - ne pramoga. Tai ciklas pratimų, kurie gali pagerin­
ti kraujotaką, duoti organizmui reikiamą kiekį deguonies ir
padėti atsikratyti streso. Ploti irgi naudinga. Delnuose daug

42
jutimo receptorių. Plodami juos aktyviname, skelbia jogų
mokymas. Mėgdžiodami vaikų žaidimus kartais neišven­
giamai patys juokais plyštame. Arba žiūrėdami komedijas,
klausydamiesi anekdotų. Tačiau pratybų esmė - juoktis be
priežasties. Katarija rašo: „Turime juoktis, nes daktaras išra­
šė tokį receptą.“
Suaugęs žmogus per dieną juokiasi 10-15 kartų, ir tai ne
kasdien. Vaikai juokiasi 300-400 kartų, vos tik užeina noras.
Labai gerai būtų iš jų pasimokyti. Bet to, vaikai juokiasi visu
kūnu. Taip atsipalaiduoja, duoda laisvę emocijoms. Suaugu­
siesiems šitai pavyksta labai retai. Tik, prašyčiau, jokio kute­
nimo, ir nereikia atsisakyti gerų manierų.
Grupei renkantis kiekvienas turi pasisveikinti - bent jau
nusišypsoti. Paskui atliekami raumenų tempimo pratimai.
Kai visi fiziškai apšyla, jogos mokytojas arba terapeutas pra­
deda mokyti juoko pratimų. Jeigu esate koks nors direktorius
arba vertinate save kaip labai rimtą ir svarbų, gal jums ne­
patiks vidury baltos dienos „suvaikėti“. Tačiau ar norėtumėte
gyventi nuolat nukabinę nosis? Užriesta nosis - ne ką geriau.
Treneris jogas, jeigu jums pavyks sutikti gerą, pasiūlys šimtus
įvairių pratimų. Iš pradžių jie galbūt atrodys kvaili. Bet tai
gali išgelbėti jums gyvybę.
Pratimas „Baidarė“. Susėdate ant grindų vienas paskui ki­
tą, kojos ištiestos į priekį. Beveik apkabinate priešais sėdintį­
jį. Gavę komandą vaizduojate, kad irkluojate baidarę. Išgirdę
komandą: „Cha!“, visi choru šaukiate: „Cha, cha, cha!“, staiga
atsilošiate ir galva atsiremiate į sėdintįjį už jūsų, jam į krūtinę
arba pilvą. Visi pratrūkstate juoku.
Kitas pratimas „Skruzdėlės kelnėse“. Juokingai šokinėda­
mi, purtydamiesi ir juokdamiesi pabandome išpurtyti iš kel­
nių mus neva užpuolusias skruzdėles.

43 įžvalgos
 Taip galima gydyti ir stuburo skausmus. Pirštu rodote
kiekvienam dalyviui, iš ko juokiatės. Kainuoja nebrangiai,
bet jūsų požiūrį į skausmą pakeičia.
Labai ilgų pratimų nereikia. Po jų turi būti kelios minutės
meditacijos, pokalbis su treneriu apie tai, kas labiausiai kan­
kina ir kurie pratimai patinka. Užplūsta ramybė.
Per parą žmogus naudojasi tik puse savo plaučių apimties.
O jeigu juokiamės, gauname papildomą litrą oro. Diafragma
vibruodama masažuoja širdį, plaučius, skrandį ir žarnyną.
Juokiantis dalyvauja visas mūsų kūnas: veido raumenukai
(atjaunėjame), o jeigu kvatojame ir šokinėjame, atsipalai­
duoja rankų ir kojų raumenys. Sustiprėja imuninė sistema.
Gerai pasijuokus, praeina nuovargis.

44 ĮŽVALGOS
 Draugiški
gyvena
ilgiau

Vienišumas - skaudi ir sveikatai pavojinga būsena.

Panašiai kaip badas. Alkanam reikia maisto, o vienišam -
bendravimo. Tačiau būna, kad bendravimo alkį jaučia, bet
ne visada tai suvokia. Galbūt jaučiasi nuskriaustas, įsižeidęs
ant viso pasaulio. Užsidaro kiaute. Galbūt per anksti paseno.
Vienišumas tirpdo fizines ir psichologines galias, trumpina
gyvenimą. Žurnale „Perspectives on Psychological Sciense“
profesorė Juliana Holt-Lundstad (Julianne Holt-Lunstad) iš­
spausdino medicinos pasaulį sukrėtusį straipsnį. Išnagrinė­
jusi keliasdešimties įvairių visuomenės sluoksnių ir tautybių
žmonių duomenis, ji daro išvadą: 50 proc. tikimybė, jog ilgiau
ir sveikiau gyvens tie, kurie turi bičiulių, pažįstamų, dažnai
su jais susitinka, negu vienišiai. Kontaktai padeda suvaldy­
ti stresą ir išvengti širdies ligų, netgi sustiprina imunitetą.
Profesorės nuomone, vienišumas mūsų sveikatai pavojinges­
nis, negu kas dieną surūkyti po pakelį cigarečių, negu pik­
tnaudžiavimas alkoholiu arba besaikis valgymas. Sveikatai

45
naudingi ne tik fizinis krūvis, dieta ir ramus miegas, bet ir
ryšiai su kitais žmonėmis, jausmas, kad esi kam nors artimas
ir turi artimą žmogų.
Keisti laikai atėjo. Dabar, kai taip lengva keliauti ir ben­
drauti, yra daug apleistų žmonių. Dar keisčiau, kad jauni
žmonės vienišiais tampa dažniau negu jų tėvų kartos atsto­
vai. Dabar maždaug kas penktas žmogus jaučiasi paliktas.
Neturi draugų, nemoka draugauti. Internetas tarsi suteikia
galimybę priklausyti kokiai nors grupei, bet nenutildo emo­
cinio vienišumo jausmo, neduoda to, ko žmogui labiausiai
reikia - glaudaus ryšio su kitu žmogumi. Internetinės pažin­
tys daugiausia paviršutiniškos. Jos nepadės, kai, tarkim, su-
sirgome ir reikia vaistų.
Profesorės Holt-Lunstad išvadas patvirtino Londone at­
liktas tyrimas. Septynerius metus buvo stebimi 6500 vyres­
nių nei penkiasdešimties žmonių - domimasi jų gyvenimo
būdu. Kai po septynerių metų vienišių gyvenimo stilius buvo
palygintas su grupės aktyviai bendraujančiųjų gyvenimo sti­
liumi, mokslininkai patys nustebo. Tokio rezultato jie nesi­
tikėjo. Vienišių per tą laiką išmirė dvigubai daugiau nei tų,
kurie buvo apsupti draugų ir pažįstamų.
Prieš dvejus metus garsioje Majo klinikoje Jungtinėse
Valstijose buvo tiriamos moterys, susirgusios krūties vėžiu. Po
chemoterapijos aiškinamasi, kiek tai padėjo, atliekami kraujo
tyrimai. Paaiškėjo, jog vienišas pacientes metastazės kamavo
dažniau. Daktarams net pavyko išsiaiškinti kodėl. Pasirodo,
vienišų žmonių organizmas gamina daugiau streso hormonų.
Tik nereikia nusigąsti ir savo gyvenimą versti aukštyn ko­
jomis. Visai nebūtina stengtis sutelkti aplink save būrį drau­
gų. Švedijos karališkajame institute buvo patikrintos jau mi­
nėtos išvados ir tyrimai. Viskas pasitvirtino. Paaiškėjo, kad

46
kai vidutinio amžiaus ir net vyresni žmonės gyvena drauge su
kuo nors, senatviškas smegenų suminkštėjimas jiems gresia
mažiau. Priežastis dar neišaiškinta, bet jų organizmas geriau
tvarkosi su cholesteroliu. (Kai jo per daug, užkemša krauja­
gysles. Per didelis cholesterolio nuošimtis kraujyje trukdo
maitinti mūsų kūno ląsteles, skatina širdies ligas ir didina
kraujospūdį.)
Medicinos literatūroje, skirtoje gydytojams ir mokslinin­
kams, pavyzdžių, kiek organizmui žalingas vienišumas, labai
daug. Manau, visų jų įvardyti nėra prasmės. Turbūt svarbiau
atsakyti į klausimą: kodėl? Ką bendro gali turėti, tarkim, virš­
kinimo ligos ir tai, kad žmogus gyvena pats sau? Atsakymas
po truputį aiškėja. Tai susiję su evoliuciniu mūsų organizmo
prisitaikymu prie pasikeitusių sąlygų. Pirmųjų homo sapiens,
jau protingų mūsų protėvių tarpusavio ryšiai buvo labai glau­
dūs. Nes tik taip galėdavo išlikti. Neturėjo galingų ilčių (ir
gerai, kad neturėjo, buvo priversti suktis kitaip), nebuvo
nei labai stiprūs, nei ypač greiti. Nugalėti galingesnį priešą
pajėgdavo tik veikdami išvien, visi drauge. Mūsų protėvius,
gyvenusius būryje, siejo jausmas „aš saugus“. O tuos, kurie
dėl kokių nors priežasčių klajojo vieni, nuolat lydėjo įtampa.
Jiems ne tik grėsė pavojus būti suėstiems ar nuodingos gyva­
tės įgeltiems, jiems grėsė mirtis lūžus rankai ar kojai, prasidė­
jus didelei liūčiai arba - mūsų platumose - užėjus šalčiams,
mat pavienis nebūtų spėjęs įsirengti būsto. Pati mintis apie
vienišumą kėlė siaubą ir stingdė kraują gyslose.
Nepažvelgus į praeitį, dauguma dabarties reiškinių, taip
pat ir mūsų galvosena, jutimai, instinktai, baimės būtų nesu­
prantami. Nes tie urviniai laikai tęsėsi milijonus metų. O že­
mę dirbame, javus sėjame ne ilgiau kaip dešimt tūkstančių
metelių.

47 įžvalgos
 Ir medikai, ir kiekvienas išmintingas žmogus žino, kad
kontaktai su kitais, galima parama prireikus leidžia pajusti tai,
kas vadinama teigiamu požiūriu į gyvenimą. Tie, kurie mąs­
to pozityviai ir džiaugiasi netgi smulkmenomis, serga rečiau,
o kai suserga, ligai yra atsparesni už viskuo nepatenkintus
niurzgalius. Medicinos ir psichologijos požiūriu, vienišumo
pojūtis artimas alkio ir skausmo pojūčiams. Jie - nemalonūs.
Gamtos mums įskiepyti. Tai signalai: „Pavojinga! Saugokis
alkio. Saugokis skausmo. Saugokis vienišumo - gresia žūtis.“
Kai esame alkani, ieškome maisto. Skauda? Ieškome vaisto.
Jei vieniši, stengiamės užmegzti kontaktą su kitais žmonė­
mis, kurie galbūt mus apsaugos nuo priešų arba ką nors kita
padarys ir padės išgyventi. Vienatvė pavojinga ir jaunam, ir
senam. Vienas iš reiškinių - neramus miegas. Tyrimai paro­
dė, kad vienišiai naktį dažnai bent trumpam prabunda, rytą
skundžiasi neišsimiegoję. Ir serga daug dažniau nei kiti.
Gali atrodyti, neva tai - pramanai. Ką bendro gali turėti
dažni prabudimai naktį ir vienišumas?
Kai esi vienas, prabusti verčia baimė. Nes niekas tavęs ne-
perspės, kad galbūt kažkur šalia tigras trainiojasi. O gal skorpi­
onas ropoja ir tuoj pasieks kaklą? Gal vampyrinis šikšnosparnis
be garso sklando, ieško patogesnės vietos ant tavęs nutūpti?
Tai paveldėtos, mūsų genuose užšifruotos baimės. Jas užmir­
šome, bet jos gyvos. O kur dar šiuolaikinės baimės. Subildė­
jo kažkas - gal tai mano namų durys? Langas sudrebėjo - gal
koks gudrutis bando įlipti? Šviesos ruožas šmėstelėjo ant lubų
pravažiuojant automobiliui - gal kas dairosi po mano būstą?
Padėti gali ne vaistai, o kiti žmonės. Nereikia, kad jų būtų
*
šimtai. Užteks vieno.
* Pasinaudota „Der Spiegei“ ir „Perspectives on Psychological Science“
medžiaga.

48 ĮŽVALGOS
 Užsimaskavęs
didvyris

Daktaras Peteris Piotas (Peter Piot), Belgijos viru-

sologas, profesorius, žymus ŽIV tyrėjas, JTO kovos su AIDS
programos direktorius, taip pat vadovauja Londono Higienos
ir tropikų medicinos mokyklai. 1976 metais buvo išsiųstas į
Afriką, kai ten siautė nežinoma epidemija. Zaire pats ta liga
susirgo. Kategoriškai neigia, kad tyčia užsikrėtė, tačiau ben­
dradarbių neįtikino. Tokių kaip dabar apsisaugojimo priemo­
nių tada dar nebuvo, o daktaras Piotas bendravo su ligoniais,
ne kartą važiavo Afrikos provincijos bekelėmis kartu su išsi-
gydžiusiaisiais arba dar sergančiais. Susirgo pats, nors jokie
maliariniai uodai jo nesukandžiojo. Pakilo aukšta tempera­
tūra, jis viduriavo, vėmė. Tai buvo akivaizdžiai ne maliarija.
Dabar jis sako: „Kai žmogus pradeda matyti savo mirtį, kiek­
vienas susimąsto apie tai, kas gyvenime svarbiausia.“ Kurį lai­
ką gulėjo be sąmonės. Arba tiesiog žiūrėdavo į lubas. „Dabar
žinau, kaip ligonis jaučiasi.“
Ebola - tai virusas ir jo platinimo keliai išaiškinti. Buvo
sukurti skiepai ir vaistai. Tik Afrikos užkampiuose dar liko
židinių. Daktaras neigia, kad ėjo ano šimtmečio daktarų at­

49
radėjų pėdomis. Sako elgęsis įprastai, taip pat kaip vietiniai.
Bet būtent tai padėjo suprasti ebolos esmę ir ją pažaboti.
Panašiai daktaras Piotas elgiasi ir dabar. Vėl neigia, kad
užsikrėtė tyčia. Pirmuosius COVID-19 simptomus jis pajuto
2020-ųjų kovo 19 dieną. Tačiau kaip užsikrėtė, nežino. „El­
giausi kaip visi, - sako tą patį. - Kovo pradžioje keliose kon­
ferencijose ir daugelyje posėdžių dariau pranešimus. Beveik
kas vakarą turėjau vakarieniauti restorane.“
Taip buvo išaiškintas COVID-19 gajumas ir kaip nuo jo sau­
gotis. Pasaulis užsidėjo kaukes ir pradėjo plautis rankas. Tiesa,
dar ne visi. Lietuvoje instrukciją mes gavome surašytą juodu
ant balto. Londono higienos ir tropikų medicinos mokykloje
anksčiau negu bet kur kitur buvo įvestas nuotolinis dėstymas
ir posėdžiavimai, sutarta sveikintis nepaduodant rankos, ki­
tos griežtos sanitarinės priemonės, iki durų rankenų dezinfe­
kavimo kas pusvalandį, kaukės ir apsauginiai drabužiai.
Tačiau daktarui Piotui padėti jau buvo vėlu. Kovo 19 dieną
jis pajuto pirmus koronaviruso simptomus. Kolegų įtarimus,
kad apsikrėtė tyčia, vėl neigia, tačiau kažkodėl visą laiką rašė
dienoraštį. Viską stebėjo ir jo kolegos. Suprato, kad vyksta
svarbus eksperimentas.
Tas virusas - visiškai nežinomas priešas. Nelabai aišku,
ar būtina laikytis atstumo ir kokio - vieno metro, penkių ar
užteks dviejų. Buvo svarbu išsiaiškinti, ar pasveikęs žmogus
įgijo imunitetą, o gal tas virusas sugeba apgauti? Juk jis -
gyvas padaras. Tai kas, kad toks mažas, tik pro galingiausią
mikroskopą galima pamatyti. Iš kosmoso žiūrint į Žemę, ir
žmonės atrodo nereikšmingai maži. Galbūt ieškant skiepų
reikia orientuotis į visai kitus dalykus?
O žmonės visame pasaulyje piktinosi: kokie nemokšos tie
daktarai. Negali pasakyti nei kas, nei kaip, nei iš kur.

50
 „Manau, kad ir aš, specialistas, per menkai įvertinau CO-
VID-19, - sako daktaras. - Ne kartą dariau pranešimus apie
tai, kad tikėtis epidemijos galim ne rečiau kaip kas ketveri
ar penkeri metai. Mano koncepcija: pandemija vienaip ar ki­
taip kartojasi. Reikia būti pasiruošusiems. Nes virusas sugeba
ištrūkti į laisvę ir evoliucionuoja. Žinojau, bet pats nelabai
saugojausi. Galbūt todėl, kad esu buvęs daug rizikingesnėse
situacijose. Ir dabar vis dar trūksta oro, kai lipu laiptais. Įta­
riu, jog taip bus dar porą mėnesių, kol plaučiai taps kokie bu­
vo. Mėgstu pabėgioti, važinėti dviračiu, bet kol kas negaliu.
Tą reikia žinoti persirgusiųjų darbdaviams.“
Žurnalisto paklaustas, ką jis mano apie prezidento Tram-
po (Donald Trump) pažadą, jog iki 2020-ųjų lapkričio bus
sukurti skiepai nuo COVID-19, atsako aptakiai: „Amerika turi
didžiulius resursus ir valstybė gali juos koncentruoti. Kai įsi­
kiša politinė jėga, Amerika gali kalnus nuversti. Lapkritį rin­
kimai. Bijau, kad pagaminti vakciną bus reikalaujama trūks
plyš iki rinkimų. Gali įvykti didžiulė nelaimė. Verčiant moks­
lininkus ir farmacines įmones išsukti iš plento ir trumpinant
kelią eiti per laukus ir kemsynus, bus padaryta daug klaidų.
Nes skiepysis milijonai žmonių. Būtina įrodyti, kad skiepai ne
tik nepavojingi, bet ir veiksmingi. Jau yra tūkstančiai savano­
rių, juos reikės paskiepyti tuo naujuoju skiepu, po to apkrėsti
ir žiūrėti, kas bus. Skiepai, pagaminti paskubomis, ne visada
būna veiksmingi. Skiepai nuo paprasto gripo ir tai gelbsti tik
60-70 procentų. Svarbiau už skiepus, - sako daktaras, - yra
suprasti, kad tenka keisti mūsų gyvenimo būdą. Nuo vidur­
amžių iki dabar supratimas apie higieną pasikeitė, sužinojo­
me apie bakterijas ir užkratus. Dabar teks keistis dar kartą.
Man atrodo, kad terapija atsiras anksčiau negu skiepai. Pa­
buvęs pacientu imu galvoti kita kryptimi. Iki šiol stengėmės

51 ĮŽVALGOS
rasti būdų, kaip padaryti virusą mažiau kenksmingą. Iš tikro
reikia padaryti atsparesnę mūsų imuninę sistemą, mūsų sa­
vigyną. Čia raktas nuo šios ir būsimų epidemijų. Kitaip bus
pasaka be galo. Virusas evoliucionuoja. Galbūt jis - tas pats
nuo Adomo ir Ievos laikų, jeigu ne nuo anksčiau. Bet nuo
tada galbūt dešimt kartų pasikeitė. Vis dar gaunu vaistų nuo
kraujo krešėjimo, nes ir čia atsirado pavojus. Panašu, jog
taip bus iki pat mano gyvenimo pabaigos. (Profesoriui dabar
73-eji.) Daugelis žmonių galvoja, kad jeigu miršta tik vienas
procentas apsikrėtusiųjų COVID-19, tai pavojus panašus kaip
gripo atveju. Noriu, jog taip manantieji žinotų: pasveikęs po
COVID-19 jau esi kitoks. Didelė dalis tų, kurie liko gyvi, dar
labai ilgai ir sunkiai serga.“*

* Pasinaudota „Der Spiegei“ ir „New York Times“ medžiaga.

52 ĮŽVALGOS
ANTRA DALIS
 Pirmasis
bučinys -
išdavikas
ir pranašas

Jau patvirtinta: oksitocino receptorius OXTR suku­

ria jausmą, kad kitos lyties žmogus jums malonus. Tai reiš­
kia, jog ryšys bus tvirtas ir palankus.
Dabar tą reiškinį tiria ne tik genetikai, bet ir psichologai,
ir neurobiologai. Keliolikoje pasaulio universitetų ir farmaci­
jos laboratorijų atliekami testai, aiškinamasi savanorių paci­
entų charakterių panašumai, jų pasisakymų apie meilę tikru­
mas. Galbūt kada nors išvengsime nusivylimų. Visi norime
sužinoti daugiau apie save.
Aišku, kad nuo genų priklauso labai daug kas, mūsų iš­
vaizda ir charakterio bruožai. Esame panašūs į savo gimdyto­
jus ir net j prosenelius. Bet OXTR „dirba“ suvesdamas vyrą ir
moterį. Jis atsakingas ir už glaudų kūdikio ir motinos ryšį. Ta­
čiau ar jo vieno užtenka tvirtam ir ilgalaikiam ryšiui sukurti?
Be abejo, neužtenka, rašoma „The Conversation“. Reikia
nustatyti daugiau faktų. Įtakos gali turėti ir politinės, geogra­
finės, ekonominės aplinkybės. O kaip su tais, kurie atsidūrė

55
kitoje valstybėje ir net tapo kitataučiais? Stebint monozigo-
tinius dvynius paaiškėjo, kad net ir tie, kurie buvo auklėjami
atskirai, gyveno toli vienas nuo kito ir netgi nesimatė, gyve­
nimo partnerius renkasi panašius.
Laukti daug metų, kol paaiškės, ar pasirinkta teisingai, -
rizikinga. Mokslininkai supranta turį duoti rimtą patarimą
dabar pat.
Profesorius Džeimsas Maknoltis (James McNulty) tvir­
tina radęs patikimą būdą patikrinti įsimylėjėlių jausmus: ar
jų ryšys bus tvirtas, ar, didelė tikimybė, subyrės. Jis atkreipia
dėmesį į vietas smegenyse, kur saugoma tam tikra informa­
cija. Profesionalai tai vadina „intuicinėmis smegenimis“. Tai
pasąmonė, bet ją pasiekti ir su ja pasikalbėti nelengva.
Profesorius atlieka tokį tyrimą: kompiuterio ekrane se­
kundės dalį rodo partnerio nuotrauką. Paskui parodomi du
objektai: vienas kelia malonius jausmus, kitas nemalonius.
Žmogus, kuris nori išsiaiškinti, ar jo ryšys bus tvirtas, turi
žaibiškai - čia glūdi esmė, susimąstyti negalima - įvertinti
tas dvi nuotraukas. Vieni neabejodami išsyk spaudžia „tei­
giamą“ kompiuterio klavišą: jausmas malonus (profesorius
pastebėjo, jog taip elgiasi žmonės, kurie savo partnerį tokį
mato dar iki vedybų). O tie, kurie jautė, kad kažkas ne taip,
arba spaudžia „neigiamą“ klavišą (jausmas nemalonus), arba
delsia atsakyti, kartais tik dalį sekundės.
Profesorius aiškina, esą taip yra todėl, kad pasąmonė ne­
sutinka su protu. Todėl sprendimas ir užtrunka. Protas su­
geba išanalizuoti tik dalį informacijos. O pasąmonė mato ir
įsidėmi beveik viską. Bet ji nebyli.
Profesorius Arturas Aronas (Arthur Aron) naudoja kitą
metodą. Jis rodo partnerio nuotrauką, nieko neklausinėja,
tik prašo prisiminti malonius momentus, susijusius su tuo

56
asmeniu. Tuo metu magnetiniu rezonatoriumi fotografuoja
smegenis. Paaiškėja nedideli, bet labai svarbūs skirtumai. Jei
lemtas ilgas ir sėkmingas ryšys, intensyviai dirba ta žmogaus
smegenų dalis, kuri atsakinga už emocijas. Ir beveik neaktyvi
toji, kuri atsako už kritišką mąstymą. Jis arba ji gali prisieki­
nėti mylėsią amžinai, tačiau ar tai teisybė, parodo magneti­
nis rezonatorius.
Bet juk neliepsi savo širdelei pasitikrinti magnetiniu re­
zonatoriumi. Mėginimas tai padaryti gali tapti paskutiniu
jūsų buvimu kartu.
Profesorė Helena Fišer (Helen Fisher) žino apie visus tuos
bandymus, tačiau, jos nuomone, pats tikriausias testas - pir­
masis pasibučiavimas. Turbūt dėl to gamta jį mums ir sugalvojo.
Neturime omenyje bučinio, kai dalyviams dešimt ar dvy­
lika metų. Tai kaip obuoliukas gegužės mėnesį - tik atrodo ti­
kras. (Nors pasitaiko atvejų, kad ir dešimtmetė pagimdo. Sta­
tistiškai viena iš keliasdešimties milijonų.) Prasmę turi tikras
bučinys. Jo paliekamas įspūdis nulems, ar verta susisieti su
tuo kitu žmogumi. Jeigu bučinys aistringas ir jausmingas,
plūstels oksitocinas ir sumažės streso hormonų.
Ispanai dainuoja:
La espanjola cuando bessa
es que bessa de verdad...
(Kai ispanė bučiuoja, tai bučiuoja iš tikro...)
Žurnale „Newsweek“ rašoma, kad bučinys leidžia žmo­
nėms geriau pažinti vienam kitą. Atbunda visi receptoriai:
uoslės, skonio, lietimo. Lūpose, skruostuose ir liežuvyje yra
dvylika skirtingų receptorių ir jie siunčia pranešimus į visas
smegenų zonas.
Tik viena bėda: einant šituo natūraliu keliu įmanoma su­
vaidinti.

57 ĮŽVALGOS
 Dar

apie
„šliopkę“

Tūkstančius kartų pedagoginiuose žurnaluose rašy­

ta, kad „šliopkė“ - plekštelėti vaikui per užpakaliuką, ranką
ar koją - negerai. Ir plekšnotojų atsakymas vis toks pat: „Tai
kad jis tikras nutrūktgalvis! Negaliu susilaikyti!“
Jeigu jūs negalite susilaikyti, tai kaip galės jūsų vaikas? Juk
jis mokosi iš artimiausių žmonių - tėvelio, mamytės, vyresnių
brolių ir sesių. Mokosi net ir susilaikymo. Pradeda suprasti gy­
venimą ne klausydamasis pamokymų, žodžių, o iš pavyzdžių.
Tokijo gatve eina japonė su penkerių metų dukrele. Gatvė
centrinė, keturių eilių, automobilių srautas j abi puses juda
leistinu greičiu. Mažoji nieko nesakiusi staiga paleidžia mo­
tinos ranką ir puola j gatvę. Sužviegia automobilių stabdžiai,
kažkas dunksteli į kažką, iššokęs iš sunkvežimio vairuotojas,
kuris ką tik vos netapo žmogžudžiu, rėkia kažkokius nema­
lonius žodžius japoniškai, mažoji vienu šuoliu grįžta ant ša­
ligatvio ir apsikabina mamos šlaunį. Manote, motina trink­
telėjo dukrelei? Sakysite, turėtų, kad vaikas atsimintų visą
gyvenimą?

58
 Ne. Motina su dukrele susmuko ant šaligatvio, apsikabino
ir abi pratrūko graudžiomis ašaromis. Apie tai, kodėl vaikas
išbėgo į gatvę, - nė žodžio. Gal pamatė drugelį, pasiklydu­
sį tarp automobilių, gal balandį, ieškantį, kur nutūpti. Tai
nesvarbu. Pliaukštelėjimo per užpakaliuką mergytė turbūt
ir pati norėtų. Tai būtų išpirkimas ir nuodėmės atleidimas.
Po pusmečio užsimirštų. Bet mamos kūkčiojimo ir to aiškiai
smerkiančio prie jų sustojusio praeivių būrelio ji neužmirš
visą gyvenimą.
Esu apie tai rašęs. Nes negaliu užmiršti. Smūgis yra smū­
gis, tegu ir priklauso nuo mušančiojo delno kietumo ir jo rau­
menų. O jei per žandą, tai dar ir įžeidimas.
Varnos - maitėdos. Lesa net šiukšles, bet niekada nemuša
varniukų.
Lietuvoje nemažai gandrų. Gal pastebėjote, kad gandra­
lizdžių dažnai būna daugiau nei gandrų šeimų? Taip yra to­
dėl, kad gandrai susikrauna antrą lizdą, „vasarnamį“. Kilus
konfliktui su jaunąja karta arba jei jaunimas per daug triukš­
mauja, seniai dėl šventos ramybės ar po sunkaus varlinėjimo
pabėga nuo jų. Gandrai nėra taikūs paukščiai. Juk mėsėdžiai.
Snapai - tarsi geležinis žarsteklis. Mačiau, kaip sudoroja gy­
vatę arba jauną kiškį.
Taikiai vaikus auklėja liūtai, drambliai, vilkai, ereliai,
mangustai. Net hienos.
Visame gyvūnų pasaulyje nėra prasižengusių visuomenės
narių, o žmonių pasaulyje yra. Turtingose šalyse, kad ir JAV,
kalėjimų daug ir jie perpildyti. Ir vis dėlto sutemus nepatarti­
na vaikščioti gatvėmis.
Šalys kariauja nesustodamos. Kas įpūtė mums į galvas
įsakus: „Kerštas - vienintelis tikras atsakas“, „tegul kita pusė
kenčia“, „mušk“, „žudyk“?

59 ĮŽVALGOS
 Atsisakėme mušti baudžiauninkus, moteris irgi, retai pa­
matysi, kad kas arklį ar kitą gyvulį pliektų botagu. Bet vaikų
mušimas vis dar toleruojamas. Tiesa, jeigu pamato svetimas,
tenka susigėsti ir paaiškinti: „Tai kad nebegaliu susilaikyti!“
Teisybė, negalėjo. Nes jį arba ją irgi mušė. Tai įsirėžė giliai
į pasąmonę.
Muša tik vaikučius. Niolikamečius - labai retai, nes toks
jau gali išsisukti arba pats griebs pagalį. Apie mažį negal­
vojame kaip apie žmogų. Vaikai tą supranta. Jiems ne vien
skauda, bet tai ir įžeidimas. Todėl, nors ašaros kaip pupos
rieda išraudusiu veiduku, vaikas šaukia: „O man neskauda!
Man visai neskauda!“ Taip jis pradeda keršyti mušančiajam.
Paniekina jį. Suaugusįjį šeimoje retai muša, greičiau aprėks.
Vaikutis atsiprašymo nesulauks, o ir nelabai suprastų.
„Šliopkė“ - aidas to, ką patyrėme patys. Jeigu taip ir toliau,
tai kalėjimai visada bus pilni. Nes vaikai gyventi mokosi iš
tėvų.

6O ĮŽVALGOS
 Idealių
tėvų
nebūna

Tėvų, kurie melstųsi prieš savo vaikelius kaip prieš

stabus, labai nedaug. Daug daugiau tokių, kurie rėkia ant vai­
kų taip, kad skamba visas daugiabutis ar kaimas. Tuoj grie­
biasi diržo. Jeigu kas tokius tėvus sugėdina, išgirsta: „Ne tavo
reikalas!“ Arba: „Kad su juo (ja) susitvarkyti negalima! Kiek
kartų sakiau: nedaryk to, nedaryk ano, ruošk pamokas! Ne­
klauso...“ Taisyklė, kad vaikai privalo klausyti tėvų nurody­
mų, ne visada suveikia.
Keralos valstijoje Indijoje gubernatorius kartą man skun­
dėsi (ilgus metus dirbau Ispanijos spaudos agentūros EFE
važinėjančiu korespondentu): „Drambliai pas mus išėjo iš
proto. Gal kokių svaiginančių augalų ar šaknų prisiėdė? Jau­
ni patinai puola vienas kitą. Niekada to nebuvo! Jų iltys dar
trumpos, bet vis tiek taiko priešininkui į pilvą arba kaklą. Pa­
teles irgi puola. Lieka tįsoti lavonai.“
Drambliai - labai protingi gyvūnai. Girdi ir užuodžia per
30 kilometrų. Supranta mirtį, gedi. Atneša mirusiajam šakelę.

61
Jie panašūs į žmones. Mėgsta išgerti. Jeigu pamato medį, ant
kurio dalis vaisių ar uogų surūgo, nuskabys visus. Jų šeimose
vadovauja patelė - labiausiai patyrusi, daug keliavusi.
Brakonieriai šaudo tik senus ar bent jau subrendusius
dramblius. Nes tik jų iltys ilgos, iki pustrečio metro, sto­
ros ir sunkios. Juodojoje rinkoje jos labai brangios, beveik
aukso vertės, nes dramblių medžioklė Indijoje - tai didžiulė
rizika. Už dramblio nužudymą gresia mirties bausmė, kaip
nužudžius žmogų. Todėl smulkmės brakonieriai neliečia.
Bet visoje Pietų Indijoje neliko subrendusių, gyvenimo ma­
čiusių patinų. Jaunuolių irgi liko nedaug, vienam - šimtas
patelių, o reikia, kad būtų 1:1. Susitikę jie bado vienas kitą,
dažnai žūva abudu. Kodėl? Neturėjo pavyzdžio ir nežino,
kaip reikia elgtis. Seniai irgi mušasi, bet jie susiremia kakto­
mis, tvoja straubliu per šonus ir trimituoja garsiau už priešą.
Jaunimas tai matydavo ir, kai ateidavo rujos metas, elgdavo­
si kaip seni drambliai. Dabar dramblių jaunimas pavyzdžių
nebeturi.
Žmonių šeimoje - nelaimė. Sūnų pasodino į kalėjimą.
Motina laužo rankas, rauda ir guodžiasi kaimynei: „Aš gi jam
šimtą kartų sakiau. Čia jo draugai kalti.“ Motina tikra, kad
buvo gera auklėtoja. Užmiršo mamytė, kaip dažnai laidyda­
vo gerklę, o vyras jai pritardavo, dar pagražindamas rusiškais
argumentais. O dabar kaimynei jau dvi valandas kudakuoja
apie tai, kiek daug nedorėlių aplinkui. Atėjus kitai kaimynei,
kalba tą patį, tik adresatai kiti.
Tėvelis parėjęs iš darbo neatgniauždamas saujos padavė
motinai kažką, įvyniotą į popieriuką. Motina iškart nuėjo
į miegamąjį - tenai, senoje odinėje striukėje už pamušalo,
slaptavietė. Laikomi neteisėti pinigai. Sūneliui nieko aiškinti
nereikia, pats viską mato.

62
 Mamytė padarė šuolį į šoną. Niekas, nei velnias, nei ange­
lai, negalėjo to pastebėti. Bet mamytė turi dukrelę. Ši pastebi
žvilgsnius. Ir kad pavakare išeidama mamytė pasikeičia bal­
tinius. Dukrelei nereikia nieko aiškinti. Ji jau žinos, kaip ieš­
koti laukinių bičių medaus.
Visuose butuose gyvena „kvalifikuoti šnipai ir detektyvai“.
Jie privalo tokie būti. Juk turi žinoti, kaip elgtis, kai paaugs.
Pavyzdys - viena. Ne mažiau svarbus ir mūsų elgesys su
vaikais.
Vaikai skirtingi. Yra intravertų, gyvenančių savo gyveni­
mą. Toks ramiai išbus visą dieną darželyje arba vienas na­
muose. Su juo lengva. Ir yra ekstravertų, orientuotų į išorę.
Toks - kaip vulkanas. Kupinas norų ir sumanymų. Su juo pro­
blemų daugiau. Daug impulsų ir potraukių, kurie nebūtinai
leistini.
Idealių tėvelių nėra. Vaikai to ir nesitiki. Jie jausis laimin­
gi, jeigu tėveliai bus geraširdžiai. Ne geručiai visais atvejais, o
geri širdyje ir to neslėps. Geraširdiškumo sąvoka plati. Tai - ir
nepataikavimas kaprizams. Geri tėvai geba statyti užtvaras.
Jie moka pabarti. Ne diržu, žinoma, bet bausmė turi būti
skaudoka. Tarkim, neims į kelionę. Nenupirks žaislo arba
daikto, kuris vaikui būtinai būtinai reikalingas. Bausmė gali
būti paskelbta piktais žodžiais, kategoriškai ir visiems gir­
dint. Tokią bausmę vaikas supranta kaip neišvengiamą au­
klėjimo priemonę. Pasąmonėje žino, jog tai meilės išraiška.
Rūsti tiesa: našlaičiais likę nepilnamečiai tokio „pažaboji­
mo mylint“ ilgisi labiau negu bet ko kito.
Geri tėveliai sugeba atsiliepti į vaiko emocijas. Jeigu jis
grįžo iš mokyklos, darželio ar kiemo raudodamas, reikia ap­
kabinti ir pasistengti sumažinti liepsnas. Priglausti prie sa­
vęs (tėvas irgi turėtų taip elgtis) ir drauge paieškoti išeičių iš

63 ĮŽVALGOS
padėties. Galbūt vertėtų prisiminti savo vaikystę? Labai pa­
deda koks nors bendras žaidimas. Arba pagyrimai už anks­
tesnius nuopelnus.
Kaip jūs svajojate turėti gerus vaikus, taip ir jie svajoja tu­
rėti gerus tėvus. Tai nereiškia, kad dovanosime už prasižen­
gimą. Jeigu tėveliai mokės nuraminti audringas emocijas, tai
ramybė bus abipusė. O paskui, jeigu paaiškės, kad langas bu­
vo išdaužytas tyčia, reikės su vaiku pasitarti, kokias išlaidas
teks sumažinti, norint tą langą įstiklinti.

64 ĮŽVALGOS
 Mylėk
ją (ji)
labiau
už juos

Meilė vaikams kartais priverčia tėvus elgtis keistai.

Sakykim, nutariama įsigyti „tą labai gerą šuniuką“, nors kas
nors iš namiškių alergiškas šuns plaukams, be to, šeima gy­
vena ketvirtame aukšte be lifto. Arba po vidurnakčio sėdi su
antraklasiu ir padeda jam klijuoti kokią nors nesąmonę. Arba
davę kyšį įbruka jaunuolį į fakultetą, į kurį patekti neįmano­
ma. Ko tik dėl savo vaikų nepadarysi! Vaikai įpranta, galvoja,
jog taip turi būti, ir išsidirbinėja, kaip tik gali. Tėvams nepa-
dėkoja nei dabar, nei vėliau.
Kvailiausias dalykas - kai tėvai myli vaikus labiau negu
vienas kitą. Vaikus mylėti būtina, tai mūsų prigimtyje, ir ta
meilė užlieja širdį palaima. Tačiau kodėl reikia mylėti labiau
už geriausią draugą?
Tyrimai rodo, o protingi žmonės tą žinojo seniai, kad vai­
kai, gyvenantys šeimoje, kurioje tėvas ir motina myli vienas
kitą, yra daug laimingesni ir jaučiasi daug saugesni, negu
auklėjamieji aplinkoje, kurioje meilės tarp tėvų nėra. Vaikai

65
turi turėti ne tik sutarimo pavyzdį. Jiems reikia elgesio su
kitu žmogumi modelio. Tokio modelio turguje nenupirksi.
Gražūs žodžiai: „Būk tvarkingas“, „atlik savo darbą“, „gerbk
tėvą (mamytę)“ nepadės, net jeigu bus kartojami šimtąkart
per dieną. Auklėjant svarbiausias dalykas - pavyzdys. Vaikai,
kurių tėvai priešiški vienas kitam, kenčia dėl to priešiškumo
ir dažnai galvoja, jog šitaip yra ir kitose šeimose, ir taip turi
būti. Dar blogiau, vaikai mano, jog būtent jie - nesantaikos
priežastis. Kaltina save. Ir atvirkščiai, vaikas augs laimingas
ir sveikas, jeigu matys, kad jo motina patenkinta gyvenimu.
Išsiskyrusių tėvų vaikams - net jeigu skyrybos buvo tai­
kios - sunkiau. Išeitis - neskubėti skirtis, palaukti, kol vai­
keliai subręs. Kita išeitis - tėvas (rečiau tai bus motina) turi
ir toliau rodyti buvusiai gyvenimo draugei (draugui) dėmesį
ir pagarbą. Paaugliui jiedu - švyturys.
Šios tiesos visiems žinomos, bet labai dažnai užmiršta­
mos. Profesorius Karlas Pilemeris (Kari Pillemer) iš Korne-
lio universiteto knygoje „Meilės pamokos“ („Lessons for Lo­
ving“) ištyrė 700 porų tarpusavio santykius ir jų santykius su
vaikais. Klausimas buvo vienas: ar poros santykiai nulemia
gerą gyvenimą, ar svarbiau santykiai su vaikais?
Poros buvo nuodugniai apklaustos 1987 metais, paskui
ir 2010-aisiais. Beveik visi tėvai 1987-aisiais atsakė, esą svar­
biausia - vaikai. Bet laikas eina. Garbanoti mieli papūstžan-
džiai užaugo ir gali net susivemti, jeigu bus glostomi arba iš
jų bus reikalaujama švelnumo. Užsispirs ir vaikščios galvas
nuleidę. Taigi po trylikos metų tie patys žmonės atsakė, kad
visų svarbiausia - išsaugoti gerus poros santykius.
Vaikų subrendimas - viena iš svarbiausių priežasčių, ko­
dėl per pastaruosius dvidešimt penkerius metus penkiasde­
šimtmečiai tėvai ėmė skirtis dvigubai dažniau negu anks­

66
čiau, o 65-mečiai ir vyresni - trigubai dažniau. Dingsta porą
siejanti gija ir nebelieka priežasties būti drauge.
Karlas Pilemeris rašo, kad vyresni žmonės stebėtinai daž­
nai vengia pasilikti akis į akį su savo gyvenimo draugu.
Vienintelis būdas, kad taip neatsitiktų, - suprasti, jog su­
ėjote į porą ne vien tam, kad susilauktumėte ir augintumėte
vaikus. Tuščią lizdą vėtra lengvai išdrasko. Tad reikia nuo pat
pradžių pasirūpinti, jog lizdas būtų patikimas ir nepriklausy­
tų vien tik nuo vaikų.
Iš pradžių porą jungiantis cementas gali atrodyti amži­
nas. Abu tiki, kad jis nesuaižės. Deja, nieko amžino nėra.
Meilė nepastovi, kad ir kokios būtų priežastys.
Jūsų tarpusavio meilė ir pagarba reikalingi vaikams labiau
negu pamokymai, manų košelė, elektrinis paspirtukas ar jau­
nimo stovykla Sicilijoje.
 Vaikų
meilės

Vilniaus universiteto Socialinių mokslų katedra pa­

teikė mums tokius duomenis apie pirmąją Lietuvos mergai­
čių seksualinę sueitį:
12 metų: 0,5 proc. (vienas atvejis iš 200)
13 metų: 1,85 proc.
14 metų: 2,2 proc.
15 metų: 4,6 proc.
16 metų: 13 proc.
17 metų: 14 proc.
Tie duomenys mažai skiriasi nuo surinktųjų kaimyninė­
se šalyse. Lenkijoje kas penkta penkiolikos dar nesulaukusi
mergaitė į klausimą „Ar jau turėjai sueitį?“ atsako „taip“. Tarp
sulaukusiųjų 17 metų „vainikėlį prarado“ dar 28 proc. Vokie­
tijoje - 34 proc. Lietuvaitės dažniausiai drovios. „Kad tik tėtis
nesužinotų. Jis mane užmuš!“
Kada berniukai praranda nekaltybę, apskaičiuoti sun­
kiau. Jie subręsta maždaug dvejais metais vėliau negu mer­
gaitės. Be to, jiems nelengva susigaudyti, ar tai buvo imitacija
žaidžiant „tėvelį ir mamą“, ar tikras dalykas, o gal sapnas. Kad
„tai jau buvo“, patvirtina 22 proc. septyniolikmečių.

68
 Patikimų duomenų, kaip tie reikalai klostėsi XX a. pra­
džioje ir XIX a., nėra. Mus pasiekė tiktai dainos. Vainikėlį
nunešė audra. Arba kad teks sugrįžti pas močiutę vainikėlio.
Arba tokia daina:
Tą naktelę per naktelę
Nemigau, nemigau,
Su berneliu bernužėliu
Obelėlę sodinau.
Naktis - pats laikas sodinti obelis. Mergaitės kvatoja. Vy­
rai nesupranta: kas čia juokingo?
Pavojaus dūdų pūsti nereikia. Vyksta tai, ko išvengti ne­
įmanoma.
Maitinamės gerai. Jaunimas nežino juodos duonos su ga­
baliuku margarino skonio. Jie sveikesni. Praaugo tėvus puse
galvos, o senelius visa galva. Evoliucijos istorijoje tokio kos­
minio greičio niekada nebuvo. Žmonės seksualiai bręsta daug
greičiau. XIX amžiuje mergaitėms menstruacijos, tai liudija
gydytojų užrašai, prasidėdavo sulaukus maždaug septynioli­
kos metų. Dabar - trylikos. Didelę reikšmę turi ir žiniasklai-
da, pirmiausia - televizija. Nekalbėsime apie pornografiją.
Jos apsčiai. Yra Lietuvoje kaimo vietovių, kur pornofilmus
žiūri visa šeima, mokinukai kartu su seneliais. Nes namuose
tik vienas televizorius. Be to, serialuose suaugusiųjų gyveni­
mas rodomas toks, koks yra, - po bučinio einama į lovą. Pa­
stebėta, jog vis dažniau merginos pirmos rodo iniciatyvą ir
ieško progos.
Seksas nėra vienintelė meilės forma. Tai ir (turbūt gyvuos
iki žmonijos pabaigos) pasivaikščiojimai paupiais laikantis
už rankučių, bendri slidinėjimai ir čiuožinėjimai, teatras, dai­
nos ir laiškučiai. Be to, žmonės skirtingi kaip medžiai lapuo­
čių miške. Berniukų seksualinio gyvenimo pradžia - labiau
69 ĮŽVALGOS
biologinio charakterio. Padaręs savo jis gali gražiai atsisvei­
kinti. Mergaitėms fiziologija dažniausiai mažiau svarbi. Jos
tiesia svajonių kelius. Bet žino, kad jeigu nepaklus fiziologi­
jai, nebus ir svajonių išsipildymo.
Nesenais laikais moterys, ypač mergaitės, slėpdavo sa­
vo moteriškumą. Ypač pasitelkusios makiažą. Juk tai švelni
visiems priimtina apgavystė. Rožiniai skruostai byloja: esu
jauna, sveika, susijaudinusi. Ilgos blakstienos didina akis, su­
prask, esu romantikė ir svajotoja. Prisirpusios lūpos kviečia
bučiniui. Dabar - nauja mada. Naudojantis lūpdažiais viršu­
tinė lūpa išplečiama dviem kryptimis, o apatinė paplatinama.
Drabužiai keičiasi kaip klevo lapai. Šiuo metu priimtina
viskas, ir mini, ir maksi iki kulnų. Bet vienas dalykas išlieka
visada: moteriški drabužiai turi būti seksualūs, slėpti taip,
kad parodytų. Atsirado apibūdinimas fuckready (atleiskite,
neversiu).
Mergaitės, dažnai ir mergytės, labai nori būti kaip suau­
gusios ir taip elgiasi.
Ar tėvai bejėgiai?
Nedaug ką gali padaryti, ypač jeigu bandys tiesmukai ko­
voti su stipriausiu - giminės pratęsimo - instinktu. Bet tėvai
irgi turi ginklą - išmintį. Gali pasitelkti į pagalbą jaunimo
instinktą burtis į grupes kaip žvirbliai.
Jeigu tėvas šešiametę dukrelę subars: „Neryk tiek daug!
Būsi kaip bandelė!“, dukra ilgainiui tuos žodžius užmirš, bet
smūgis bus suduotas visam gyvenimui. Ypač jeigu iš tikro nu­
tuks. Tada, kad būtų pastebima, ji pradės krėsti nesąmones.
Vietoj skambių ir piktų žodžių, skirtų dar nelabai ką su­
prantančiam vaikui, tėvai turi rasti būdų, kaip ugdyti jo sa­
varankiškumą. Tarkim: „Ką tavo draugės pasakys“? Mergaitė
gali būti skatinama lankyti tautinių šokių būrelį ar savano-

70
riauti kartu su mama. Svarbu, kad apie ją kalbėtų, kad ji būtų
pastebima.
Bet jaunimui reikia ir tikrų, autentiškų žinių.
Neseniai mūsų televizijoje vienas įtakingas ponas pasi­
piktinęs kalbėjo visai Lietuvai, esą jis kategoriškai prieš in­
tymių dalykų aiškinimą mokyklose: „Aš nenoriu ir niekada
nebalsuosiu už homoseksualumo propagandą.“ Gaila, kad
žmogus kalba apie tai, apie ką turi tik miglotą supratimą.
Homoseksualumas - tik viena seksualumo forma iš septynių,
ir niekas neketina to propaguoti. Tokių neatsakingų pareiš­
kimų rezultatas gali būti tragiškas. Pasaulinės sveikatos or­
ganizacija (PSO) atliko išsamius tyrimus. Priėjo išvadą, kad
pamokos, tiksliau, pamokos sekso temomis, atskirai mergai­
tėms ir atskirai berniukams, ne paskubina, o atideda seksua­
linės patirties pradžią.
Tačiau gerų tą temą išmanančių mokytojų Lietuvoje ma­
žai. Yra tik taisyklės, kurių laikytis būtina. Jas sužvejojau ke­
liuose pedagogikos žurnaluose.
Niekada nesijuok iš savo palikuonių problemų. Jiems tuo
metu gyvenime nieko nėra svarbesnio.
Kalbėkis apie tai saugioje aplinkoje. Niekas kitas girdėti
neturi. Pokalbio metu patikrink kelis kartus, ar kas svetimas
nesiklauso. Pažadėk, kad „viskas liks tarp mūsų“.
Nepradėk nuo fiziologijos. Geriau - nuo atsakomybės už
save ir aną žmogų.
Nevenk keblių temų. Tėvai kartais baiminasi, kad atvirai
kalbėdami prisišauks iš miško vilką. Didesnės klaidos būti
negali. Vaikų nepaskatinsime, jie ir taip daug žino. O nežino­
jimas gali turėti liūdnų pasekmių.
Niekada savo vaiko niekuo negąsdink.

71 ĮŽVALGOS
 Nenoriu

vestuvių
Jautrių prašau neskaityti

Kinijos komunizmas dabar gan neblogai įsitaisė,

nepaisant ankstesnių idiotiškų kvailysčių, kurių diktatūroje
išvengti neįmanoma. Bet dar nesusidorojo su viena proble­
ma - mirties baime. Kraštuose, kur dominuoja europiečiai
ir musulmonai, tą klausimą išsprendžia religijos: tavo siela
nemirtinga. Jeigu esi doras, eisi į dangų visam laikui, o jeigu
blogas - į pragarą. Viduramžiais krikščionys prisiminė, kad
dar yra skaistykla. Budizmas - kitoks. Jis neigia sielos ne­
mirtingumą. Siela, kai akys galutinai užsimerkia, pereina į
gimstantį žmogų. Arba gali nukeliauti į ožką, medį, žuvį ir
pan. Todėl tikras budistas neužmaus slieko ant kabliuko, nes
galbūt tai jo motina. Tie persikūnijimai vyks tol, kol žmogus
išpirks kaltę dėl savo klaidų. Tada jis keliauja į nirvaną - am­
žiną būseną ir nieko nejautimą.
Visose tikybose yra daug atmainų, vadinamų sektomis,
ir jos nekenčia viena kitos, kaip nekenčia vienas kito didieji
blokai. Šiuo metu katalikų popiežius Pranciškus nenuvarg-

72
damas bando taisyti padėtį, bet jam einasi sunkiai. Ypač Ki­
nijoje. Vargu ar Kinijos vyriausiasis vadas persižegnos prieš
televizijos kameras ar padarys kokį nors kitą pamaldų gestą.
Kadangi Kinijoje ateizmas tapo oficialiu požiūriu, nelauk­
tai atgijo daugybė prietarų ir senų tikėjimų. Tarp jų - ritua­
las minghun, mirusiųjų vedybos. Sprendžiant iš kronikų, šis
ritualas gyvavo kelis šimtus metų, o dabar išsiplėtė ir truputį
pasikeitė. Kadaise buvo romantiškai tvirtinama, esą mirtis
negali pakenkti meilei. Prasideda gražiai, o baigiasi įvairiai.
Anksčiau būdavo taip: jeigu jaunikis ir jaunoji mirdavo
iki tuoktuvių, santuokos apeigos vis tiek būdavo atliekamos.
Nes kinai nori būti tikri, kad žmonės, kuriems nepavyko tap­
ti pora gyviems, dausose nebus vieniši.
Einant laikui tas paprotys keitėsi. Jei mirdavo tik jaunikis,
jo artimieji negalėdavo susitaikyti su mintimi, kad numirė­
lis amžiams liks vienišius. Todėl visa giminė puldavo ieškoti
nuotakos mirusiajam. Jo šeima privalėdavo pasirūpinti, kad
tenai, aname pasaulyje, jam būtų ramu. Būdavo ieškoma ko­
kios nors neseniai mirusios netekėjusios moters ar merginos.
Radus reikėdavo atvežti jos giminėms dovanų (daug darbo
žvalgams, svotams ir svočioms, nes niekas negalėdavo būti
apeitas ar apdovanotas ne pagal skonį), ir jeigu viskas gerai,
būdavo rengiama vestuvių ceremonija.
Esu išnaršęs Kiniją skersai išilgai, nuo Honkongo ir Ma-
kao, Mandžiūrijos, Šanchajaus, Pekino iki Hainano salos Pie­
tų Kinijos jūroje, bet nieko panašaus nemačiau. Be abejo,
prabėgomis tokių dalykų neužtiksi, o pamatęs nelabai su­
prasi, kas vyksta. Bandžiau pažįstamų kinų paklausinėti apie
minghun paprotį, bet jie imdavo mosikuoti rankomis kaip
vėjo malūnai, siūlydavo išgerti taurelę hanžos ir pakalbėti
apie ką nors linksmesnio. Teko pasinaudoti Kinijos žinovo,

73 ĮŽVALGOS
Maskvos dienraščio „Nezavisimaja gazeta“ korespondento
Leonido Makšanovo įžvalgomis.
Vestuvių dieną prie mirusio jaunikio tėvų namų atneša­
mas karstas su nuotakos kūnu. Vainikas, jos portretas ir len­
telė su vardu. Kitapus karsto stovi mirusio vyriškio artimieji.
Ir vieni, ir kiti pakaitomis gražiomis kalbomis prašo protėvių
pasirūpinti šiais vargšais jaunaisiais. Po jungtuvių apeigų abi
šeimynos eina arba važiuoja į kapines, ir nuotakos lavonas
paguldomas šalia jaunikio. Atliktos apeigos leidžia šiems gu­
lėti viename karste, o jaunikio giminės žino, jog padarė viską,
kad aname pasaulyje abudu būtų laimingi.
Tame paprotyje - nieko romantiško ar tauraus. Nes „pora“
iki „vestuvių“ nebuvo pažįstama.
Dar Mao laikais buvo mestas „įsakymas liaudžiai“: šeima
gali turėti ne daugiau kaip vieną vaiką. Beveik visada gyvas
būdavo paliekamas berniukas, nes tik vyrai paveldi žemę, ūkį
ir pavardę. Su dar negimusiomis mergaitėmis, gimusiomis ir­
gi, būdavo žiauriai susidorojama. Įsakas tapo papročiu. Už­
augę vienišiai jaunuoliai irgi nenorėdavo daugiau negu vieno
vaiko. Šalyje pasikeitė lyčių balansas. Kinijoje pilna įvairaus
amžiaus vyrų. Moterį sutiksi rečiau. Susikūrė terpė, kurio­
je minghun paprotys išplito per kelias provincijas, pasiekė
miestus ir net komunistų partijos narius. Jeigu juos prigrie­
bia, šie teisinasi: „Aš tikras ateistas. Netikiu į jokį dievą nei
popiežių. Bet negaliu leisti, kad mano sūnaus dvasia amžinai
būtų vieniša.“
Turbūt sunku patikėti tuo, ką rašau, bet kinų gyvenimo
filosofija labai skiriasi nuo europietiškosios. Kinijoje tikina­
ma, esą nevedę nepasieks in ir jang harmonijos. Kinai tiki,
jog laimę žmogus gali rasti tik šeimoje. Viengungiai laikomi
likimo nuskriaustaisiais.

74
 XX amžiuje, ypač per „kultūrinę revoliuciją“, buvo ko­
vojama su minghun kaip su barbariškos praeities palikimu.
Tačiau net labai ryžtingi chunveibinų puolimai nesugebėjo
pakeisti tradicijos, o kai represijos baigėsi, ritualas pasklido
dar plačiau. Kadangi moterų Kinijoje mažiau, jos yra geidžia­
mas objektas. Tą pačios supranta ir kelia vis didesnius reika­
lavimus. Nemažai vyrų žino, jog negalės išsiskirti iš kitų ir
užkariauti moters širdį. Minghun jiems - vienintelė išeitis.
Papročiai ir iš jų išaugę ritualai keičiasi. Kinai per pas­
taruosius porą šimtmečių išgyveno tiek sukrėtimų ir rimtų
pasikeitimų, kad joks rėtis neišlaikytų: vergovė ir pusiau ver­
govė, baudžiava, pora stichinių revoliucijų, japonų okupacija
ir nesibaigiantis karas su Japonija, pilietinis karas su Čang
Kaiši valdžia, komunistinė diktatūra su diktatoriaus kvailys­
tėmis, dar didesnėmis negu Rusijoje, galų gale komunizmas
panaikinamas, paliekant jį tik vėliavoje ir himnuose. Natū­
ralu, kad kaimų valstiečių ir apskričių gyventojų troškimas
būdavo kaip nors išlikti gyvam. Kaip nors prasimaitinti.
Kadangi verslumas įgimtas daugeliui kinų, jis suvešėjo ir
minghun tradicijoje.
Mergaičių kainos pakilo. Dabar joms gali pavykti gimti
ir net sulaukti pilnametystės. Kai paklausa didelė, o pasiūla
ribota, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka ir tarpininkų.
Kinijoje atsirado specialistų, kurie gali ieškoti ir pristatyti pa­
laikus moters, atitinkančios visus minghun reikalavimus. Jie
pasiruošę atkasti šviežiai supiltą kapą, jeigu moteriškė mirė
netekėjusi. Didžiausią paklausą turi neseniai palaidotos jau­
nos dailios merginos. Pasitaikė atvejų, kai palaikai būdavo
vagiami iš morgo.
KLR valdžia kovoja su visu tuo, bet nelabai sėkmingai,
rašo Leonidas Makšanovas laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“.

75 ĮŽVALGOS
Juodojoje rinkoje moters palaikai kainuoja 1500 JAV dolerių.
Neturtinga kinų šeima tiek vargiai uždirbs per dvejus metus.
Yra „specialistų“, kurie budi policijoje laukdami eismo
įvykių. Tai pagimdė dar vieną siaubingą nusikaltimo formą -
nužudyti merginą nieko nelaukiant. Kai policija išaiškino
vieną tokios gaujos vadą, šis išsproginęs akeles per tardymą
pareiškė: „Tai juk daug paprasčiau, nei knaisiotis kapuose.“
 Kaukazo
moterys

„Mergaitę reikia pasmaugti iš karto po gimimo.“

Cha, cha, cha, cha! - skamba vyrų juokas aludėje arba vy­
ninėje. Tas sakinys gali būti ištartas ir namie, ypač moterims
girdint.
Vedybas Kaukaze rengia šeima, dažniausiai neklausdama
būsimos nuotakos nuomonės. Indijoje vedybos irgi šeimos
reikalas, bet tenai tikslas yra parinkti, kad jaunieji tiktų vie­
nas kitam, kad susidraugautų. Tik po to - vedybos. Kaukaze
irgi yra europietiškai krikščioniškų valstybių, Armėnijoje ir
Sakartvele tvarka kita. Sakartvele šeimos reikalais užsiima
moterys. Jie net išrinko moterį prezidente.
„Nuolat jaučiau, kad šeimoje esu nulis.“ Tėvas mušė vi­
sas šeimos moteris iš eilės. Buvo atvejų, kad dukras tranky­
davo į sieną. Labiausiai kliūdavo motinai. Išmušė jai visus
priekinius dantis. „Giminaičiai iš tėvo pusės į mane žiūrėda­
vo neslėpdami godumo. Vienas iš dėdžių mane prievartavo.
Grasino, kad jeigu kam nors pasiskųsiu, nubaus mane, o ne
jį“, - radijo stoties „Svoboda“ korespondentui pasakojo jauna
čečėne.

77
 Taip ir atsitiko. Kai šeima sužinojo, apkaltino ją „polin­
kiu į paleistuvystę“. Kaukaze to užtenka nubausti nusikaltė­
lei, sutepusiai genties garbę. Dažniausiai įvyksta „garbinga
žmogžudystė“. Labai retai kas nors dėl to atsiduria teisme.
Paprastai tardytojams „nepavyksta“ išsiaiškinti aplinkybių.
Byla pažymima žodžiu „savižudybė“ ir uždaroma.
Šeimos vyrai kontroliuoja visą moters gyvenimą. Išeiti
vakare vienai beveik neįmanoma, jau nekalbant apie pasima­
tymus. Negalima vienai važiuoti taksi. Autobusu - tik tada,
jeigu juo važiuoja vyresnės moterys.
„Slapta nusipirkau automobilį. Toli nuo namų, kitame
rajone, - pasakoja kita. - Brolis, sužinojęs, kad vairuoju ma­
šiną, ėmė ant manęs šaukti. Teko sumeluoti, jog tai buvo ne
mano automobilis. Pardaviau, kad nebūtų blogiau.“
Kai kuriose šeimose dukterys neturi teisės pačios kreiptis
į savo tėvą. Privalo prašyti, kad brolis tarpininkautų arba iš
bėdos - motina. Draudimai apima beveik visas gyvenimo sri­
tis: su kuo bičiuliautis, kalbėtis telefonu, kaip rengtis. Norint
sėsti prie kompiuterio, reikia gauti leidimą, ypač jei ketini
panaršyti socialiniuose tinkluose.
Pasakoja moteris iš Dagestano: „Motina man pasakė: tu
esi mano nuosavybė, galiu su tavim daryti, ką tik noriu. Jokių
išimčių nebus. O kai tave ištekinsime, turėsi klausyti vyro
įsakymų. Įsikalk į galvą: negali turėti kitokios nuomonės ne­
gu jis.“
Prieš ištekėdama ji privalėjo apsilankyti pas ginekologą.
Šis raštu patvirtintų, jog tebėra nekalta.
„Švarumo“ reikalaujama ne tik iš nuotakų. Jeigu jaunikis
nekreips į tai dėmesio, šeimyna neapsidžiaugs. Mergystė lai­
koma labai rimtu dalyku. Esą jeigu nuotaka „sugadinta“, ji
apkrės visus, ir gentis pražus.

78
 Šiaurės Kaukazas priklauso Rusijai, bet vedybų formalu­
mus Rusijos kodeksas apeina. Tenai galioja vietinis kodeksas.
Jis neprieštarauja daugpatystei. Jaunutė mergina nepasiskųs,
jeigu ją atiduoda į žmonas seniui, nors ji to nenori. Svarbiau
yra šeimos norai arba klanų susitarimas. Civilinės metrikaci­
jos įstaigos registruoja santuoką tik tada, kai gimsta kūdikis.
Santuokos dažniausiai religinės. Mula išduoda vedybų „pa­
žymėjimą“, ir tas dokumentas svarbesnis negu valdiškas. Bet
jis išduodamas tik vyrui į rankas. Yra parašyta, kokį jaunikis
sumokėjo kalymq (užmokestį) pinigais arba vertingais daik­
tais. Tai pirkimo dokumentas. Nuotakos parašo jame nėra.
„Tuoj po vestuvių mane išvežė į kaimą, - pasakoja kores­
pondentui viena moteris, kaip ir kitos maldavusi neminėti
jos pavardės. - Ten gyvenau pusę metų. Negalėjau atsivež­
ti jokių savo daiktų. Mano pareiga buvo tvarkyti visą namą,
gaminti maistą didelei šeimai. Vakare išvalyti visų batus ir
sutvarkyti kiemą. Kartą išsiruošiau į parduotuvę ir nepaste­
bėjau, jog iš po skarelės išlindo pora plaukų sruogų. Vyras
mane pašaukė, o kai priėjau, smogė. Tiesiog gatvėje. Praei­
viai niekaip nereagavo. Smūgis buvo toks stiprus, kad kelias
dienas negalėjau atsikelti. Mano vyras - bokso treneris. Jeigu
pradėdavau kalbėti apie ką nors tokio, kas jam nepatikdavo,
tuoj pat nokautas.“
Kai pasiskundė motinai, ta atsakė: „Aš irgi nemylėjau
savo vyro, bet taip reikia. Visi šitaip gyvena, ir negalima to
pakeisti.“
Kai šeimai atrodo, jog įvyko kas nors svarbaus, susirenka
vyresniųjų taryba - seneliai, tėvai, dėdės, vyresni broliai - ir
sprendžia, ką daryti su moterimi, kuri aiškiai prasikalto. Jei­
gu ji lesbietė, o tokių Kaukaze apstu, išeitys tik dvi: prievarta
apvesdinti arba „garbinga mirtis“.

79 ĮŽVALGOS
 Moteris pasakoja: „Brolis atsisėdo greta manęs ir įbruko į
ranką pistoletą. Jis verkė. Prašė, kad nusišaučiau pati. Jis nu­
šauti negalįs. Esą tada viskas nurims, o šeima pasakys kaimy­
nams, jog aš pati netikėtai iššoviau.“

8o įžvalgos
 Kiniškos
piršlybos

Tik mums, baltijiečiams, šioje sunkioje epochoje te­

ko patirti tiek esminių permainų, kiek jų patyrė kinai. Rūsti
baudžiava, imperatoriaus visavaldystė, penkios revoliucijos
ir permainos, kolektyvizacija, virtusi priverstine komuniza-
cija, religijų uždraudimas, visuotinė žvirblių medžioklė, plie­
no gamyba pramonės reikalams namudiniu būdu, siaubinga
„kultūrinė revoliucija“ ir kitos kvailystės, kurios diktatoriui
šovė į galvą. Beje, diktatoriai po to, kai uždraudžia save kriti­
kuoti, visada leidžia tik hosanas giedoti. Jiems į galvą šauna
įvairiausi sumanymai. Kai aš dar plaukiojau jūrose ir gauda­
vome įsakymą ką nors nugabenti į Kiniją arba atvežti iš jos,
niekada nežinodavome, kokios bus naujienos, kai atplauksi­
me į tos šalies uostą.
„Kinijos laukinis kapitalizmas vėl audringai apvertė aukš­
tyn kojom visus savo principus, išskyrus vieną: kiekvienas tu­
ri sukurti šeimą, - prancūzų žurnale „Neon“ rašo žurnalistė
Eloizė de Monteti (Hėloise de Montety), gera Kinijos žinovė.
Laikyti namie „seną paną“ arba „seną kavalierių“ tebėra di­
delė gėda ne tik šeimai, bet ir visai giminei, net kaimynams.

81
Moteris, jeigu iki dvidešimt septintųjų savo gyvenimo metų
neištekėjo, laikoma nesubrendėle ir neatsakinga. Vyrai turi
truputį daugiau laiko, tačiau tik iki trisdešimties. Paskui jau
privalo džiaugtis šeima.
Kai tie terminai priartėja, o jokių prošvaisčių nematyti,
reikalo imasi tėvai. Jiems leidžiami įvairiausi triukai, kad tik
apvesdintų dukrą arba sūnų ir išvengtų gėdos.
Šanchajuje, o tai pagrindinis Kinijos prekybinis uostas,
yra Liaudies parkas. Jis miesto centre. Tėvai parašo savo at­
žalų „gyvenimo aprašymą“ taip, kaip rašoma ieškant darbo, ir
skuba į parką, nes reikia užsiimti patogų suoliuką arba rasti
vietą savo sudedamajai kėdutei pastatyti. Be to, tradicija lei­
džia ranka rašytus skelbimukus klijuoti ant medžių, stulpų
ar net krūmų. Tada pradedama kalbinti praeivius. Tie, kurių
nedomina vedybos, savaitgaliais į tą parką neateina.
Tėvai dalija praeiviams „proklamacijas“ apie savo jaunuo­
lių grožį ir gerumą. Kiti vaikšto parko alėjomis, renka tuos
lapus, surinkę plytos storumo šūsnį, perriša virvute ir rankio­
dami eina toliau. Namie atsisės ir kartu su savo atžala skaitys,
ieškos tikimos nuotakos ar jaunikio.
Kinai niekuo nesiskiria nuo mūsų, europiečių, ir pasau­
lį mato labai panašiai. Argi Lietuvoje kiekvieną rudenį ne­
skambėdavo piršlių žvangučiai? O kaip mūsų skelbimukai
laikraščiuose, socialiniuose tinkluose ir komercinių TV ka­
nalų titruose?
Panelė Vang neslepia, kad jai ta procedūra nesmagi. Ir
baisu - panašiai kaip naktį žengiant nežinomų namų laiptais.
„Leidžiu savo tėveliams daryti, ką jie nori. Juk turi kuo nors
užsiimti savaitgaliais. Bet man truputį gėda. Jaučiuosi lyg
bjaurybė arba persenusi boba, į kurią niekas nė nepažiūrės.“
Galų gale į restoraną ateina abu kandidatai, abiejų tėveliai
ir dar būrys giminių. Daugiausia kalbasi kandidatai. Stengia­

82
masi jiems netrukdyti. Bet kai nutyla ir susigėdę padeda sa­
vo pagaliukus ant lėkštės, prabyla jų giminaičiai. Klausinėja
apie išsilavinimą, uždarbį, kokių gyvenime planų turi, kokią
nuosavybę. Labiausiai domisi būsto ir automobilio temomis.
To kolektyvinio pasimatymo pratęsimo nebuvo, bet Vang
dar jauna ir nenori trukdyti tėvų paieškoms. Po trejų metų,
sako ji, jeigu nieko neišeis, ji paprasčiausiai pasielgs taip,
kaip jie patars.
Kinijoje vedybos vyksta vadovaujantis protu ir nauda. Tai
įprastas dalykas. Vedybų tikslas - ne nuraminti įsisiūbavusias
emocijas, o surasti partnerį visam gyvenimui.
„Gerai, bet kur šioje schemoje glūdi meilė?“ - klausia žur­
nalistė.
Panelė Vang vos nepaspringsta kava.
„Žinoma, tai irgi svarbu. Tačiau tokio jausmo neįmanoma
apskaičiuoti. Iš pradžių gali jo nė nebūti. Visai kitas dalykas -
banko sąskaita.“
27-erių elegantiška panelė Liu kiekvieną savaitgalį vaikš­
to po Šanchajaus liaudies parką. Ji neslepia, kad ieško pasitu­
rinčio kavalieriaus. „Jeigu vyriškio finansinė padėtis gera, ta­
da galime pakalbėti ir apie meilę“, - sako, patyrusio žmogaus
akimis nužvelgdama visus parke.
Tarp vyrų kinų išsiskiria Žangas. Jis aukštas, raumenin­
gas. Vilki mėlynus marškinius, avi žalius sportinius batelius.
Ant lietsargio priklijavęs lapelį: „Gimęs 1980 m. Ūgis 173 cm.
Alga 6000 juanių per mėnesį. Ieškau žmonos.“
Liu į jį tik žvilgteli ir eina toliau, nelėtindama žingsnio.
„Su tokiu plikasubiniu apie meilę nenoriu kalbėti.“ Ji nepra­
randa vilties, kad susiras tinkamą partnerį, kaip susirado jos
draugė Chen. Tai merginai padėjo tėvai. Tris mėnesius jie
vaikščiojo po Liaudies parką, rinko lapelius, tuos kandidatų

83 ĮŽVALGOS
aprašus, ir juos analizavo. Kas savaitę vyko pasimatymai res­
torane. Po dviejų mėnesių Chen ištekėjo už Jango, kuriam 77
metai. Jos tėvams jis labai patiko.
„Dabar įkalbinėju visas savo pažįstamas, kad leistų tė­
vams išrinkti partnerį. Nes kas, jei ne tėveliai geriausiai žino,
kas mums gerai.“
Kinijoje beveik nebūna skyrybų. Nebent stambesniuose
miestuose. Ten poros dažniau perima europietiškus papro­
čius.
Kai nėra meilės, tai ir nusivilti nesitiki.

84 ĮŽVALGOS
 Meilės
paslaptims

Mano tėvo gimtinėje Molėtų rajone, kaime prie Stir­

nių ežero, yra keli gandralizdžiai. Gyventojai savus gandrus
pažįsta, kai pavasarį parlekia, su jais pasisveikina, atsakyda­
mi gandrai pakalena snapu. Daugiau šnekos nėra.
Prunkšdama iš juoko pusseserė pasakė, kad jų Gandrie-
nė, kai ponas Gandras išskrenda už Stirnių varliauti, peršoka
į kitą lizdą.
- Tada iš lizdo tik skrenda, tik skrenda pūkai ir plunks­
nos.
Pokalbis vyko priebutyje. Į svečius buvo užsukusios kai­
mynės.
- Aha! - pasakė viena. - Manoji tai į Žičkus skrenda, kai
lieka viena.
Žičkų kaimas - už kilometro, jei eisi tiesiai.
Parvažiavęs į Vilnių užjudinau kompiuterį. Paprašiau nu­
rodyti, ar yra mokslininkų, tyrinėjančių gyvūnų neištikimy­
bę. Maniau, bus du trys zoologai. Kompiuteris išbeldė arklio

85
kojos ilgio sąrašą. O buvau užklausęs tik apie rimtų mokslo
įstaigų specialistus.
Paaiškėjo, kad 95 proc. paukščių daro „šuolius į kairę“, ir
tik 5 proc. - monogamai.
Neurobiologas profesorius Hansas Hofmanas (Hans Hoff­
mann) ir daktarė Rebeka Jang (Rebecca Young), abu dirba
Teksaso universitete, tyrė pelėnus. Tai graužikai, vieni gyve­
na žolėtose lygumose, kiti persikėlė į kalvas. Išvaizda niekuo
nesiskiria, nors išskrosk ir kailį nudirk, nesutampa tik vienas
dalykas: lygumose gyvenantieji - monogamai. Jie pripažįsta
tik vieną gyvenimo draugę. Jeigu ji nugaišta anksčiau, pa­
tinėlis iki dienų pabaigos laikosi seksualinės abstinencijos.
O kai aukštumų pelėnas tampa našliu, tuoj pasileidžia per
panas. Turi tiek intymių draugių, kiek sugeba pavyti. Pelėnai
nėra išrankūs.
Sąžiningi mokslininkai pamanė, jog tai galbūt atsitik­
tinumas. Arba gal maistas turi įtakos, gal klimatas? Nutarė
eksperimentą tęsti (Amerikos universitetai, atrodo, turi lė­
šų). Atsirinko keturias poras žinduolių: dvi paukščių, dvi var­
lių ir dvi žuvų.
Tyrimai apstulbino. Paaiškėjo, kad yra universalus visiems
tiems gyvūnams būdingas genų komplektas, kuris nulemia,
ar gyvūnas bus monogamas, ar poligamas, nors kiekviena rū­
šis evoliucionavo kitaip. Be to, buvo pastebėta, jog gyvūnai,
kurie nekeičia poros, gali atpažinti vienas kitą ir patiria ma­
lonumą būdami kartu.
Apie tuos eksperimentus rašė akademinis profesionalų
žurnalas „Proceedings of the National Academy of Sciences“
(„Nacionalinės mokslų akademijos žurnalas“).
Nedaug yra pasaulyje labai brangių elektroninių mi­
kroskopų, pro kuriuos gali įžiūrėti genus ar jų fragmentus,

86
tačiau dabar aišku, kad gyvenime jie daug ką lemia. Viena
genų „šakelė“ gali duoti komandą gaminti vazopresiną, ku­
ris vadinamas „ištikimybės hormonu“. Jis vadovauja seksua­
liniams santykiams, padeda prisiminti malonias minutes su
partneriu.
Per bandymą kalnų pelėnai gavo variantą geno, kuris ža­
dina vazopresino gamybą. Mokslininkai žurnale rašo: „Ne­
galėjome tų žvėriukų atpažinti. Pasileidėliai poligamai tapo
jautriais ir ištikimais partneriais, besidominčiais viena patele
ir jos palikuoniais.“
Kada atsiras tokių preparatų vaistinėse? Ar jie bus teisėti?
Ir kaip jais pavaišinti partnerį (partnerę)?
Kadangi tai nepanašu į nuodus, dr. Hasė Valumas (Hasse
Walum) iš Stokholomo karališkojo instituto atliko bandymą
su 500 heteroseksualios orientacijos vyrų, šiems sutikus. Pa­
sitvirtino. Vokietijoje, Bonos universitete, bandymas buvo
pakartotas. Rezultatas - toks pat. Jį pakartojo ir Bigamtono
(Niujorke) universiteto laboratorija. Irgi tas pat.
Lario Jango (Larry Young) laboratorija Atlantos universi­
tete pasielgė kitaip: pasitelkė stiprius pulsuojančius šviesos
signalus, nukreiptus į tam tikras pelėnų smegenų vietas. Pa­
telė ėmė glaustytis prie partnerių.
Mokslininkai dar neseniai laikėsi nuomonės, kad daugu­
ma paukščių - monogamai. Kaip minėjome, paaiškėjo, jog
95 proc. paukščių, ir vyriškos, ir moteriškos lyties, paleistu­
vauja. Tačiau yra tokių, kur šeimos ryšys geležinis. Japoniškų
gervių poros susiburia visam gyvenimui, bet kartą per metus
iš naujo švenčia vestuves. Laibakojis kavalierius turi atlikti
prieš savo draugę labai sudėtingą, ilgai trunkantį ir gražų
baleto šokį. Turbūt matėte per televiziją. Monogamai yra
palšieji grifai. Elgiasi panašiai kaip žmonės. Suka lizdus ne

87 ĮŽVALGOS
pavieniui, o „miesteliuose“, ir nemėgsta net menkiausios ne­
ištikimybės. Antarktidos pingvinai (neseniai aptikta iki šiol
nepastebėta jų kolonija, 1,5 milijono) mums atrodo vienodi
kaip simfoninio orkestro dirigentai. Bet jie toje košėje (vie­
noje vietoje jų susibūrė daugiau nei žmonių pusėje Lietuvos)
ieško ir sugeba rasti savąjį partnerį. Paskui keisdamiesi peri
vieną kiaušinį, paeiliui maitina vaikutį.
Tiesa, dar yra vilkai. Gaujos vadas turi vieną partnerę -
vyriausiąją vilkę. Jam vieninteliam duota teisė su ją poruotis.
Tas instinktas labai stiprus, saugo šeimą nuo kraujomaišos.
Jei vyriausioji vilkė žūva anksčiau nei vadas, jis labai sunkiai
išgyvena netektį ir dažniausiai pasirenka vienišiaus dalią.

88 ĮŽVALGOS
 Meilė
iki
„grabo
lentos“

Dabar jau retai kas taip prisiekia. Gražu, bet nebe­

madinga. Be to, neįvykdoma.
Teisybė ta, kad savęs užprogramuoti kaip robotų mes ne­
galime. Negalime vien spragtelėję pirštais liepti sau pamilti
arba nustoti mylėti. Tačiau jeigu stengsimės saugoti tą meilę,
kurią jaučiame dabar, jeigu tai suprasime ir būsime budrūs,
pavasario svaigulys gali pereiti į karštą vasarą ir netaps dy­
kuma, po kurią vėjai nešios smėlį ir naujas iliuzijas. Turime
pripažinti, jog žmogus - labai sudėtinga asmenybė, ir dėkoti
likimui, kad taip yra. Kad nesame primityvūs kaip katės ar
beždžionės.
Mūsų meilė turi daug formų. Yra jaunuolių pavasarinė ir
yra visai kitokia, be virpančių jausmų. Tarkim, dėkingumo
jausmas. Jeigu jis neišblėsta (o mes galime neleisti išblėsti),
tai žmogus, kuriam esame dėkingi, liks mūsų draugu.
Žmogus sukurtas mylėti. Tai pirmas jausmas, kurį patiria
naujagimis, atėjęs į pasaulį. Naujagimis myli akutėmis, ran­

89
kytėmis, spurdančiomis kojytėmis. Kūnas ar šypsena signali­
zuoja, kad jam norisi fizinio artumo.
Mylėdami esame pasiryžę nugalėti visas kliūtis, ilgėtis,
laukiame ir svajojame. Dažnai gėdijamės. Smegenys išskiria
didelius kiekius dopamino ir kitų gerų hormonų. Ypač jeigu
jis arba ji dar tik žiedelius skleidžia. Tyrimai rodo, kad kai
žmogus įsimylėjęs, jo smegenys veikia kaip sušniaukus dozę
kokaino. Euforija maloni, aistra didėja.
Tačiau tokia būsena negali tęstis be galo. Jausmas ima
slūgti ir galų gale išnyksta. Ne visoms poroms pasiseka eiti
toliau. Kai kurie nutraukia vieną etapą ir ieško kito. Ciklas
kartojasi nesuteikdamas pasitenkinimo. O ir ne kiekvienas
žmogus žino, kas tai yra meilė. Nesupranta, jog aistra, su­
sižavėjimas - tai ne meilė. Poroms tenka susidurti su gyve­
nimo šešėliais ir perkūnijomis. Kartais be jokios paramos iš
šalies. Vaikai, jų auklėjimas, ligos, amžinas pinigų trūkumas.
Kadaise, dar visai neseniai, padėti jaunai porai puldavo visas
kaimas, o dabar poros dažniausiai paliktos pačios sau. Tenka
būti ir partneriais, ir supratingais bičiuliais, ir gerais tėvais,
ir jausmingais meilužiais, ir pasitenkinimo ieškotojais darbe.
Tai - sunkus uždavinys. Meilė dažnai susijusi su skausmu,
žaizdomis, neviltimi. Būna, kad sužeista perauga į neapy­
kantą ir net žiaurius poelgius. Todėl tiek daug skyrybų. Iš
partnerio daug tikimės - pasitikėjimo, ištikimybės, pagalbos
ir paramos, o nusivylimų nenorime. Jeigu paisome tik savęs,
savo norų, nustojame matyti kitą.
Meilė neateina visam laikui. Vokiečių psichologai ištyrė
keliasdešimt tūkstančių porų. Išvada: ryšio užmezgimas pa­
didina laimės jausmą vienu punktu, bet po metų grįžtame į
pradinį tašką. Tačiau vieno poros dalyvio netektis arba sky­
rybos pareikalauja vidutiniškai septynerių metų, kol žmogus
atgauna pusiausvyrą.

90
 Gal geriau išvengti uraganų ir taifūnų? Dabar gyvename
ilgiau negu kadaise. Pora, kuri susitiko, kai abiem buvo po
trisdešimt, prieš akis galbūt turi dar penkiasdešimt ar šešias­
dešimt metų. Verta pagalvoti, kaip tuos metus nugyventi. In­
teresų konfliktai, skirtingos nuomonės - natūralus dalykas.
Situaciją kiekvienas mato iš skirtingų kampų. Ir partneris gali
turėti kitą nuomonę. Galų gale, barniai dar nevieno neįtikino.
Jis ir ji susipažino prieš dešimt metų. Jis matė dailų veidą,
gražią šypseną ir energiją, kurios užteko abiem. Jai jis pada­
rė įspūdį savo žiniomis, nemenkais pasiekimais universitete
ir ramybe. Po dvejų metų jie susituokė. Dar po aštuonerių
prasidėjo vargai. Abu užmiršo, kad žmogus - ne stulpas, o
mozaika, susidedanti iš daugybės įvairių elementų. Ji pyks­
ta, kad vyresnioji dukrelė per ilgai sėdi su išmaniuoju telefo­
nu rankose. Jis čia nemato nieko blogo, be to, įrodinėja, kad
kiekvienas turi teisę būti toks, koks nori. Ji daug laiko pra­
leidžia treniruotėse, sako mėgstanti fizinį aktyvumą ir neįsi­
vaizduojanti, kad galėtų liautis bėgiojusi. Esą tai suteikia jai
sparnus. Jam tai nepatinka, atsiranda trintis, kyla konfliktų.
Reikia mintimis grįžti į pirmąjį susitikimą. Ir vienas, ir ki­
tas tada stengėsi pasirodyti kuo geriau. Ji buvo graži ir smagi
mergina. Jis - išmintingas ir santūrus. Abu nemelavo. Iš tie­
sų tokie buvo. Tačiau tą vakarą jis ir ji susipažino ne su visu
žmogumi, o tik su jo dalimi. Tai suprasti ir pripažinti sunku.
Laikas, kai dar plazdeno liepsnelė, praėjo. Dabar išrausti gi­
lūs apkasai ir pastatyti blindažai. Viską kiekvienas mato iš
savo apkasų.
Reikia bandyti sulaužyti rutiną, tačiau savąją! Vieno rim­
to pokalbio neužteks. Net jeigu bus išvengta durų trankymo,
teks kalbėtis dar kelis kartus, kiekvieną sykį pripažįstant savo
kaltę ir tikintis partnerio atvirumo. Svarbu reaguoti į konflik­

91 ĮŽVALGOS
tą ne automatiškai, o apgalvotai. Pokalbiai bus veiksminges­
ni, jeigu partnerio repertuare paieškosite tokios jo pozicijos,
kuri sutampa su jūsiške (kad ir apie vaikus: ,Juk tavo ir mano
svarbiausias tikslas - kad jie augtų dori“).
Liepsningos meilės laužo su šokinėjimais per jį jau nebus.
Ir nereikia. Viskam savas laikas ir sava muzika. Meilės laužą
gali ir privalo pakeisti draugystė. Jei žmonės išmintingi, vis­
kas įmanoma. Tai gali būti labai stiprus ir ilgametis procesas,
pailginantis mūsų gyvenimą 30-40 metų.*

* Pasinaudota žurnalo „Psichologia“ medžiaga.

92 ĮŽVALGOS
 Antrakartukai

Karštų meilės romanų galima prikrauti tris spintas

ir dar liks ant stalo. Skyrybos irgi nelabai domina skaitytojus,
nors Lietuvoje subyra trečdalis santuokų. Kiek paskui vėl su­
sieina, tokios statistikos nėra.
Kai imuosi gyvenimiškos temos, pasižiūriu internete, ką
apie tai rašo pasaulio spauda. Šį kartą nebuvo nieko. Šiek
tiek, regis, pernai, rašė „Newsweek“ ir keli profesiniai žurna­
lai. Turėjau tik vieną išeitį: paieškoti tų, kurie taip pasielgė.
Rasti pavyko. Sunkiau buvo juos prakalbinti, nes varžėsi.
Ir ko? Viskas juk keičiasi. Evoliucija pagreitėjo. Net kar­
vės ir vištos dabar nebe tokios, kokios buvo prieš šimtą metų.
Ūsuotų, visada rimtų ūkininkų šeimos galvų irgi nebeliko.
Lytiškai subręstame daug anksčiau, o gyvename dvigubai il­
giau. Tegyvuoja evoliucija!
Rimantas ir Leokadija (vardai pakeisti) susituokė prieš
septynerius metus. Šeimoje vadovavosi XX amžiaus nuos­
tata: vyras - šeimininkas (ar bent privalo toks būti). Dirba,
aria, išlaiko šeimą. Jo žodžiai ir norai - šventi. Iki vedybų my­
lėjosi. Abudu svaigo iš laimės. Paskui paėmė banko paskolą
butui pirkti, gimė dukrelė, sūnus, gyvenimas papilkėjo, ėmė

93
atrodyti, kad dėl visko kalta antra pusė. Leokadija buvo ku­
kli sąskaitininkė. Visada skubėdavo namo, kartais iš darbo
išlėkdavo pusvalandžiu anksčiau, nes reikėdavo vaikus paim­
ti iš darželio, iš mokyklos, aptvarkyti namus, paravėti daržą.
Rimantas grįždavo po dvylikos valandų. Paskui ilgai krapšty­
davosi prie kompiuterio. Leokadija vis kalbėdavo, esą reikia
remonto. Prašydavo nors baltinius nunešti į skalbyklą, nes
toli eiti. Bet baltinių maišas stovėdavo prieškambaryje savai­
tę, dvi. Rimantas vilkėdavo gražius marškinius, visada rišda-
vosi kaklaraištį, esą taip reikia. Leokadija kartą pasakė, kad
jo apykaklės krašteliai tarsi aprūdiję. Vyras supyko, užsivilko
kitus marškinius, bet ir vėl dėmių atsirado per savaitę. Žmo­
na ėmė šaukti per visą butą, esą jis - kaip mažas vaikas, vis­
ką reikia paduoti. Paskui pastebėjo, kad jis mėnesį nekeičia
puskojinių. Pasakė apie tai su pasibjaurėjimu. Vyras negrįžo
namo tris paras. Ir nepaskambino.
Abu nustojo kalbėtis.
Darbe Rimantui buvo sunku. Jis dirbo pavaduotoju, o vir­
šininkas buvo suktas. Visada ką nors kombinuodavo sau. Ri­
mantas tai jautė, bet nieko negalėjo padaryti. Nebuvo su kuo
pasitarti. Kai bandė paatvirauti su Leokadija, ši nusigando,
ėmė barti vyrą. O jeigu jį išvys iš darbo? Ko gero, dar ir paso­
dins, tada ir butas prapuls.
Vyras pradingdavo savaitei, kartais dviem. Grįžęs rasdavo
Leokadiją apsiverkusią. Kalbėdavosi tik trumpais sakiniais:
„O tu!“, „O aš!“
Sykį, Rimantui grįžus po kurio laiko, Leokadija pasa­
kė, kad padavė dokumentus skyryboms. Tą kartą ji neslėpė
ašarų. Rimantas išpūtė akis. Nepatikėjo. Bet jie kalbėjosi tik
pusvalandį, abu stovėdami. Šnekėjosi apie viską: kaip bus su
vaikais, su alimentais. Tik praeities nelietė. O praeity buvo

94
trys abortai, dvi slaptos jo meilės. Apie jas geros draugės ją
jau seniai informavo. Ji irgi buvo viena išvažiavusi atostogų į
Palangą ir Turkiją. Grįžo tarsi vėliavą nešdama.
Jis kažkur išsinuomojo kambarį. Leokadija savo bute pa­
darė remontą. Išmėtė visus baldus, paliko tik dvigulę lovą.
Miegodavo Rimanto pusėje. Negalėjo pasakyti kodėl.
Gyvenimas nesusitvarkė. Vaikai skambindavo tėčiui be­
veik kasdien. Moterų apie jį sukiojosi daug, ir visos labai
smalsios. Ėmė nešti į darbą savo kepinių. Kartais klausiamai
žiūrėdavo į jį. Rimas pajuto, kad jau niekuo negali tikėti. Ir
labai nustebo suvokęs, jog pasiilgo būti išbartas. Nes jeigu
bara, jeigu pyksta, tai ne dėl blogo charakterio, o kad tu jai
rūpi, vadinasi, ji tau neabejinga. Jeigu kas anksčiau būtų pa­
sakęs, jog šeimoje svarbiausi du dalykai - barniai ir draugys­
tė, nebūtų patikėjęs.
Jie susitikdavo du kartus per metus. Reikėdavo pasitarti
dėl vaikų ir finansinių dalykų. Ji baigė kursus ir tapo vyriau­
siąja buhaltere. Jis perėjo į privatų verslą.
Kartą, kaip visada, ištraukė iš portfelio pluoštą sąskaitų ir
klausimų sąrašą.
Ji paėmė baltą tuščią popieriaus lapą. Irgi padėjo ant stalo.
- Gal pradėsime iš naujo? - paklausė su šypsena, kurioje
daugiau buvo graudulio.
Jis negalėjo iš karto atsakyti. Tik po ilgos pauzės:
- Į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi.
- Teisybė. Tai labai sena šneka, - pasakė ji vis dar su šyp­
sena. - Bet čia apie vandenį. Du kartus į tą patį vandenį ne­
įbrisi. Tačiau upė tebėra. Žinai, kur duobės, kur aštrūs akme­
nys, kur verpetai. Aš norėčiau senti su tavim.
Sėdėjo iki ryto. Aptarė ir užrašė tai, apie ką anksčiau ne­
buvo šnekėję: ko laukia vienas iš kito ir ko nenori. Apie seksą

95 ĮŽVALGOS
irgi kalbėjo daug ir atvirai. Leokadijai labiausiai trūko pokal­
bių, ir ne per didžiąsias šventes, o kasdienių apie tai, kaip jo
reikalai, kaip jos. Be tokios pagalbos, pasakė, ji vos neišėjo iš
proto.
- Ko tu norėtum iš manęs? - paklausė Rimas. - Turbūt
aš dėl daug ko kaltas? Gal turiu atgailauti ar būti nubaustas?
- Artėjame prie penkiasdešimties. Nemaišykim vandens
kibire.
Sutarė dėl aštuonių taisyklių, jas surašė ir prikalė vinimis
virtuvėje, negailėdami sienos.
Dukra parėjusi iš gimnazijos pamatė tėvą ir sąrašą ant sie­
nos. Pažiūrėjo į abudu ir ant sąrašo nupiešė širdį.
Sūnus grįžo iš treniruotės vėliau. Irgi suprato. Raudonu
flomasteriu nupaišė iš širdies varvančius lašus. Pasakė:
- Mums labai pasisekė.
Deja, ne visos poros išmintingos. Gali prasigerti, gali vai­
kutis atsirasti.
Žmonės - kaip medžio lapai. Iš tolo atrodo vienodi, bet
gerai įsižiūrėjus matyti, jog kiekvienas lapas, kaip ir kiekvie­
nas žmogus, kaip kiekviena pora, yra skirtingi.

96 ĮŽVALGOS
 Atsargiai
su moterimis

Kai žiūri į gyvenimą pro aštuoniasdešimt aštuone-

rių metų kalibro didinamąjį stiklą ir pasidėjęs po galva šūsnį
išmintingų žurnalų, pradedi kitaip matyti moteris.

Nepaneigiami neištikimybės požymiai

Neištikimybė gali būti fizinė arba emocinė. Tai žei­
džia. Tačiau kaip sužinoti teisybę?
Jis ima turėti paslapčių, ir jų daugėja. Pradeda puošniau
rengtis nepasitaręs su ja. Prapuola ir nenori paaiškinti, kur
buvo. (Tie dalykai būdingi ir moterims.) Jeigu partneris din­
go kelioms valandoms, greičiausiai jis buvo su kita. Pasikeičia
intymumas - kiek fizinis, tiek emocinis.
Jeigu vienas iš partnerių tampa uždaras, kitam reikia pa­
reikalauti sąžiningo pokalbio. Atkreipkite dėmesį, ar nepasi­
keitė giminių ar pažįstamų požiūris į jus. Jeigu pasikeitimas
ryškus, vadinasi, jie žino daugiau, negu pasako. Svarbus ro­
diklis - finansai. Nepaaiškinami pirkiniai, didesnės išlaidos,
jeigu kur nors buvo išvažiavęs.
Vien faktų neužtenka. Reikia įsiklausyti, ką jums sako in­
tuicija. Jeigu ji irgi jaučia bėdą, tai taip ir yra.

97
 Smegenys vienodos, problemos skirtingos
Visi psichologijos centrai pripažįsta, kad moterys
lengviau puola į depresiją ir dažniau įsibaimina. Kai prieš
kelis dešimtmečius mokslininkai išmoko tirti gyvų žmonių
smegenis, atsirado nuomonė, kad hipokampas - ta smegenų
dalis, kuri iš dalies reguliuoja emocijas ir atmintį, - moterų
galvose užima daugiau vietos negu vyrų galvose. Esą todėl
moterys emocingesnės už vyrus ir turi geresnę atmintį. Ta­
čiau nuodugnūs tyrimai, atlikti Rosalindos Franklin medici­
nos universitete, parodė, kad abiejų lyčių hipokampai vieno­
di. Paaiškėjo, jog kai kurios sveikatos problemos - fizinės ir
psichologinės - atsiranda, kai moterys tampa nuo ko nors
priklausomos ir tam tikromis mėnesio dienomis (nors tai
nėra svarbiausia). Kai puola į depresiją gavusios mažiau at­
sakingas pareigas, kai lėčiau už vyrus kyla tarnybos laiptais,
jaučiasi neišgirstos ir mažiau uždirba. Kai joms tenka vien
bulves skusti ir vystyklus keisti.
Per pastaruosius porą dešimtmečių visa tai pasikeitė. Skan­
dinavijos šalyse, Vokietijoje, JAV universitetiniuose sluoksniuo­
se skelbiama, kad neliko nei moteriškų darbų, nei vyriškų. An­
gela Merkel (Angela Merkei), ketvirtą kadenciją valstybės galva
Vokietijoje, pareiškė: „Gaidžiai gražiai kakariekuoja, bet kiauši­
nius deda vištos.“
Gyvūnų pasaulyje, ypač didžiųjų, tokių, kurie turi stam­
bias galvas - banginių, stambiųjų beždžionių, šiaurės elnių,
liūtų, - patelių pirmavimas yra savaime suprantamas daly­
kas. Raumeningas gynėjas reikalingas, bet medžioja daugiau
liūtės, o ne liūtai.
Šimtatūkstantines šiaurės elnių bandas Arktyje arba mil­
žiniškus antilopių ir bizonų būrius Afrikoje veda vyresnės pa­
telės, nebeturinčios mažiukų. Tos rūšies raguočiams gyvybės

98
ar mirties klausimas iškyla, kai prasideda rūsti arktinė žiema
ir viskas apledėja arba kai Afrikoje užeina sausra ir nerasi nei
kuokšto žolės, nei gurkšnio vandens, o aplink daug plėšrūnų.
Tada j priekį išeina senės. Nes jos atsimena saugesnius kelius,
nors keliauti reikia kaip nuo Vilniaus iki Magnitogorsko. Jos
paskirsto, kur būryje turi eiti patinai, ginkluoti aštriais ragais.

Tarnyboje moterys stengiasi labiau

Kalifornijos universitetas paprašė teisės ir finan­
sų darbuotojų užpildyti anketą ir išanalizavo jos rezultatus.
Paaiškėjo, kad dauguma moterų ir kiek mažiau vyrų norėtų
turėti šefą vyrą, o ne moterį. Paaiškinimuose buvo rašoma,
esą moterys emocionalesnės, paviršutiniškesnės ir per daug
viską apskaičiuoja. Panaši anketa buvo išplatinta Emanuelio
koledže Bostone, JAV. Atsakydami į klausimus dėstytojai ra­
šė, jog evoliucija įpratino moteris nebendradarbiauti su kito­
mis moterimis, nebent jos - giminaitės. Be to, moterims sun­
ku bendradarbiauti ir su žemesnio rango moterimis. Tačiau
tai labiau priklauso nuo bendros situacijos toje darbovietėje.
Tenai, kur moterys iš tikro turi lygias galimybes, trinčių būna
mažai.

Moterys mato daugiau

Izraelio Abramovo (Israel Abramov), Bruklino kole­
gijos dėstytojo, nuomone, kalbant apie spalvas svarbūs trys
aspektai: atspalvis, spalvos sodrumas ir jos ryškumas. Abra­
movas paprašė vyrų ir moterų apibūdinti rodomų daiktų
atspalvius ir nurodyti tai procentais. Moterys tiksliai nustatė
labai subtilias atspalvių gradacijas. Vyrams viskas, kas žalia,
buvo tik žalia, geltona - vien geltona, nors jie labai stengėsi
neatsilikti nuo moterų. Jeigu apie kokį nors daiktą moteris
pasakė „apelsino spalvos“, tai vyrams jis buvo geltonas, ir tiek.

99 ĮŽVALGOS
Dar išsamesni tyrimai parodė, kad pastebėti nežymų atspal­
vių skirtumą padeda paties žmogaus hormonų kiekis ir jų
intensyvumas.
Dėstytojas spėja, jog tie skirtumai atsirado evoliucijos
metu. Tarkim, vyrams buvo nesvarbu medžiojamo gyvulio
atspalvių detalės, o moterims atpažinti papuvusį vaisių gal­
būt buvo gyvybės ir mirties klausimas.

1OO {ŽVALGOS
 „Ponios
ir jų „
poniai!“

Taip savo pirmą kalbą Lietuvoje pradėjo vienos di­

delės ir mums draugiškos šalies ambasadorius. Nesuprato,
kodėl publika nusišypsojo. Jis tenorėjo pasakyti, kad jo šalies
vyriausybė nebūtų jo paskyrusi, jeigu jis nebūtų mokėjęs kal­
bos tos šalies, į kurią vyksta, kad ir kokia sunki ta kalba būtų.
Tas ambasadorius iškarto tapo populiarus.
Tačiau šiandien kalba ne apie jį. Vyksta persilaužimas.
Vyrai dar nepavirto nešuliniais poniais, bet vis daugiau mo­
terų tampa lyderėmis.
Gal ir nelabai gerai lygintis su gyvūnais, bet apie tvarką
dramblių bandose turbūt visi žinome. Patinas - stambiau­
sias ir didžiausias iš visų, iltys gali būti dviejų metrų ilgio, jis
vaikščioja su kaimene, flirtuoja su viena ar dviem panelėmis,
kartais pasitrina šonais, kartais atneša joms šakų su skaniais
lapais, ir taip kelias paras. Galų gale ponas atlieka savo dar­
bą, bandai jį apsupus ratu. Tada trimituoja, džiaugiasi, kad
po beveik dvejų metų gims drambliukas. Bet ponas dramblys

101
išvaromas iš šeimos. Giminei ir toliau vadovaus seniausia pa­
tyrusi patelė.
Jeigu sukviesime visus mūsų šimtamečius tautiečius į
susirinkimą, nesitikėkime, kad bus vienodai vyrų ir moterų.
Moterų ateitų penkis kartus daugiau, nes jos gyvena aštuo-
neriais metais ilgiau. Liono universitete buvo aiškinamasi 181
rūšies laukinių žinduolių gyvenimo trukmė. 60 proc. jūrų
dramblių patelių gyveno 18 proc. ilgiau už patinus, nors se­
nėjimo proceso simptomai buvo tokie patys. Visai kaip homo
sapiens.
Dauguma žinduolių patelių turi dvi X chromosomas. An­
troji nėra būtina. Ji - tik pirmosios kopija. Evoliucija padarė
atranką. Paukščių pasaulyje atvirkščiai: patinėlis turi tą su­
dvejintą chromosomą, ir patinėliai gyvena 18 proc. ilgiau už
savo drauges. Buvo tiriama daugybė padarų, nuo muselių iki
begemotų. Visur tas pats.
Patinų gyvenimas trumpesnis dar ir todėl, kad jie dažniau
įsivelia į muštynes ir mėgsta didelį greitį.
Kūdikį išnešiodama ir maitindama moteris nusikamuoja.
Todėl gamta jai davė pusantro karto daugiau rezervų negu
vyrui. Atseikėjo ir didelę porciją jautrumo savo ir aplinkos
sveikatai. Pažiūrėkite, kas sėdi eilutėje pas gydytojus. Siau­
čiant pandemijai, du trečdaliai mirusių nuo viruso - vyrai.
Moters imuninė sistema gan sėkmingai sudoroja žalingus
mikrobus. Džiova apsikrėtusiam vyrui tikimybė mirti 1,5 kar­
to didesnė negu moteriai.
Tai ar galima stabėtis, kad vokiečiai - o vyriškumo jie ti­
krai turi ir turėjo tūkstančius metų - jau keturis kartus bal­
savo už Angelą Merkei, kuri tikrai nėra pati žaviausia, atro­
do kaip bobutė, plaukai nesugarbanoti. Goldą Meir (Goldą
Meir) buvo viena iš pasirašiusiųjų Izraelio nepriklausomybės

102
deklaraciją, Margaret Tečer (Margaret Thatcher) sutvarkė iš­
griuvusią Jungtinę Karalystę. Dabartinė Suomijos premjerė
Sana Marin (Sanna Marin) visai neseniai dirbo pardavėja ba­
tų parduotuvėje, o dabar jos jaunumas, gražumas ir išmintin­
gi sprendimai stebina pasaulį. Džesinda Ardern (Jacinda Ar-
dern) buvo išrinkta į Naujosios Zelandijos parlamentą ir po
trejų metų tapo ministre pirmininke. Kartais nešiodavo žiedą
nosyje, netekėjusi, jau būdama premjerė pagimdė dukrą. Jos
draugas - televizijos laidų apie meškeriojimą vedėjas. Jai ta­
pus valstybės galva, oponentai šaipėsi, esą ji - tik skardinis
skambutis. Neilgai šaipėsi. Prasidėjus COVID-19 pandemijai,
premjerė negaišo nė minutės. Pasikalbėjo su epidemiolo­
gais ir iš karto ėmėsi griežtų veiksmų. Jos šalis tapo pirmąja
pasaulyje, kur nebuvo naujų užkratų, o netrukus išsigydė ir
apsikrėtusieji. Mirė tik 22 žmonės. Visi užkratai buvo įvež­
tiniai. Padėjo tai, kad Naujoji Zelandija - sala. (O Jungtinei
Karalystei nepadėjo.) Iš solidarumo su praradusiaisiais darbą
premjerė susimažino algą 20 proc.
Paklausta, iš kur tiek energijos ir teisingų sprendimų,
atsakė: „Man tenka galvoti ir apie Naująją Zelandiją, ir apie
moterų teises pasaulyje.“
Tik nereikia baimintis, kad epochai keičiantis su mumis,
vyrais, bus kaip dramblių bandoje. Verta pasižiūrėti į Švediją.
Ji toliausiai nuėjo vienodindama lyčių teises. Dabar net vaikų
darželyje draudžiama sakyti „mergaitė“, „berniukas“, „ji“, „jis“,
reikia vartoti seną švedišką žodį, bendrą visiems (atsiprašau,
aš jį užmiršau).
Švedijoje vaiko auginimo atostogos vienodos tėvui ir mo­
tinai - po keturis mėnesius. Patys tėvai gali pasidalyti laiką.
Pastebėtas vienas dalykas: mamytė atostogų eina pirmoji.
Tai suprantama. Bet po keturių mėnesių ji meiliai šypsosi

IO3 ĮŽVALGOS
vyrui: „Brangusis, tas mūsų vaikelis toks gražus! Taip protin­
gai žiūri! Eik tu į darbą, gerai? Aš su juo pabūsiu dar keturis
mėnesius.“
Naujosios Zelandijos premjerė Džesinda Ardern j Jungti­
nių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūną išėjo glėbyje ne­
šina dukrele. Salėje sėdėjo valstybių galvos. Pusė jų atsistojo.
Pusė ėmė kvatoti.
Naujosios Zelandijos aktorius Šernas Nilas (Sam Neill)
pasakoja, kad užsienyje jo vis klausinėjama apie Zelandiją,
jos premjerę, ir vis prašoma: „Ar negalėtumėte jos mums pa­
skolinti? Nors trumpam.“

104 ĮŽVALGOS
TRECIA DALIS
 Gulago
kaliniai
karo
metais

Stalinas planavo pats užpulti Vokietiją. Po poros

metų jis ir jo kariuomenė jau būtų buvę pasiruošę. Tačiau
Hitleris jį pergudravo. Pasirašė nepuolimo sutartį su SSRS,
nuramino Staliną, bet vokiečiai tuoj pat užpuolė. Stalinas
buvo taip priblokštas, puolė į tokią depresiją, kad žodžio pa­
sakyti nesugebėjo. Kai susirūpinę pas jį atskubėjo visi polit-
biuro nariai, jis išsigando, pamanė, jog atėjo jo areštuoti. Juk
tuos, kurie nešė jam įrodymus, kad vokiečiai tuoj puls, „ge­
nijus“ liepdavo suimti kaip provokatorius ir kišo į kalėjimus.
Stalinas atsigavo tik po savaitės.
Sovietams pabėgti iš jų užimtų teritorijų neužteko trans­
porto. Lietuvoje kai kas galvojo, kad žudynės Rainių miškelyje,
Pravieniškėse, Panevėžyje, Vilniuje ir kitur buvo vietinių ini­
ciatyva. Ne. Berija, kuris atitoko pirmas, davė įsakymą žudyti
visus, kurių nespės išvežti. „Nes papildys hitlerininkų gretas.“
Lvovo kalėjime buvo sušaudyta apie 4000 žmonių. Kita tiek
Kurapatuose, Pinske ir kitose iki šiol nežinomose vietose.

107
 Kai atsirado transportas, i 750 000 žmonių buvo vežami
toliau nuo artėjančios fronto linijos į 27 lagerius ir 210 darbo
stovyklų. Paliekamuose miestuose enkavedistai skubėjo de­
ginti pastatus, kuriuos buvo užėmę, nes neturėjo laiko raus­
tis ir deginti bylų.
Kai masinis bėgimas šiek tiek aprimo, kaliniai ėmė pra­
šytis į frontą. Palankioje sovietams literatūroje aiškinama,
esą žmonėse atgimė patriotizmas. En Eplbaum (Anne Apple­
baum) - viena žymiausių sovietuos tyrinėtojų. Už knygą „Gu­
lagas“ gavo Pulicerio premiją. Šiame straipsnyje mes naudo­
jamės šia jos knyga.
Kad ir su kuo ji kalbėjo, visi buvę kaliniai tvirtina jokio
patriotizmo nejautę. Jiems rūpėjo tik du dalykai: nors kartą
pavalgyti sočiai ir nebūti sušaudytiems. Be to, kaliniams buvo
pažadėta, kad jau liepą bus amnestija. Eplbaum rado NKVD ar­
chyvuose, kad 1941-aisiais į Raudonąją armiją priimta 975 000
kalinių. Iš jų buvo formuojami „baudos batalionai“. Jokių ski­
riamųjų ženklų, karininkams irgi. Jokių ginklų iki mūšio, už­
tat daug ginklų, šovinių ir granatų, kai siųsdavo į ataką. Jų už­
nugaryje visada būdavo enkavedistai su kulkosvaidžiais. Jeigu
sužeidė, bet likai gyvas - džiaukis. Kaliniai iš kailio nėrėsi, kad
juos sužeistų. Geriausia - nelabai rimtai, kad netaptum inva­
lidu. Nes galiojo taisyklė: „Krauju išpirko savo kaltę.“ Pačiam
save pašauti nepavyks. Lieka parako žymių ant drabužių arba
odos. Mirties bausmė už tokį triuką būdavo skelbiama ir įvyk­
doma vietoje. Baudos batalionus - rusiškai štrafhikus - mes­
davo į pavojingiausias fronto vietas. Vokiečiai panikuodavo
sužinoję, kad jų bare - štrafriikai. Stalingrado mūšyje jie buvo
pietų flange. Atsilaikė. Tačiau visi iki vieno žuvo.
Po karo baudos batalionai liko, bet vėl tapo konclageriais,
aukso ir itin žalingų mineralų kasyklomis. Tenai buvo siun­

108
čiami sugauti vlasovininkai arba paprasti eiliniai už karinin­
kų įsakymų nevykdymą. Rytų Vokietijos valdžia sovietų pa­
vyzdžiu įkūrė savus lagerius. Iš pradžių naudojosi hitleriniais
pastatų kompleksais - Buchenvaldu ir Zachsenhauzenu. Ta­
čiau hitlerinių kalėjimų neužteko, buvo statomi nauji.
Rytų Vokietijoje nebuvo jokio pasipriešinimo sovietams
ar naujai valdžiai, bet slaptoji policija sekė ir siuntė į lagerius
jaunimą už priešiškus anekdotus ar daineles ir už „nelojalu­
mą“. Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir net Bulga­
rijoje irgi buvo įkurti savi konclageriai - sovietinių kopijos.
O Lenkijoje - nebuvo. Stalinas lenkais netikėjo. Opozicionie­
rius iš Lenkijos veždavo į Rusiją.
Azijos šalys, kurios pateko sovietų įtakon, irgi mėgdžiojo
mokytojus. Kinai pirmieji suprato, jog prievarta ir žiaurumu
kalinių savo pusėn nepalenksi. Užuot vežus sunkiųjų darbų,
dėmesys buvo skiriamas „perauklėjimui“, bandoma įtikinti
kalinius, daugiausia protingus ir išsilavinusius žmones, kad
„komunizmas - gerai“. Dabar tas pat vyksta Uigūrijoje, kinų
provincijoje.
Šiaurės Korėjoje irgi iki šiol veikia sovietinio tipo stovy­
klos. Į jas uždaroma visa apkaltintojo šeima, seneliai ir anū­
kai. Ten vyrauja nuomonė, kad polinkis „nusikalsti“ paveldi­
mas, todėl reikia rauti su šaknimis.
Gulagas buvo priemonė piliečiams nuolatinėje baimėje
laikyti. O priverstiniai darbai - svarbus ekonominis instru­
mentas. Po karo kaliniai statė gamyklas. Maskvos universiteto
daugiaaukštį Lenino kalnų rajone ir daugumą daugiaaukščių
Maskvoje, didžiąsias hidroelektrines (viena iš jų - Dnepro-
heso) pastatė kaliniai. Po karo kasė tunelius, kirto miškus,
net dirbo fabrikuose. Todėl nereikia stebėtis prasta gaminių
kokybe. Sunkvežimiai polutorkos, traktoriai ir kombainai

109 ĮŽVALGOS
kartais veikdavo tik du mėnesius, o remontuojami būdavo
dešimt. Trisdešimt penkios Gulago stovyklos buvo paverstos
ginklų gamyklomis. Dar dvidešimt stovyklų siuvo uniformas,
gamino ryšio priemones, pagamino 24 000 minosvaidžių,
1 700 000 dujokaukių.
Dar iki karo Maskvoje ir Leningrade buvo įkurtos kelios
stovyklos, kalinių žargonu vadinamos šaraškina kontora.
Tai konstruktorių biurai-kalėjimai. Pasibaigus karui juose
vis tiek kalėjo inžinieriai ir mokslininkai. Prisiminkime Sol­
ženicyną. Stalinas kvailai tikėjo, kad jam pavyks pasivyti ir
pralenkti Vakarus, jeigu žmonėms nieko nemokės už darbą.
Tarp įkalintų mokslininkų buvo sovietinių raketų variklių iš­
radėjas Valentinas Gluško, raketinės ir kosminės technikos
konstruktorius Sergejus Koroliovas, aviakonstruktorius An­
drejus Tupolevas ir keliolika tūkstančių kitų.
Kalinių skaičius nuolat augo. Norilsko lageryje Šiaurėje
1935 metais jų buvo 1200, o 1940-aisiais - 20 000. Į prievarti­
nio darbo stovyklas buvo siunčiami žmonės iš naujai užgrob­
tų teritorijų, ypač iš Lietuvos.
Atrodo, sovietų vadovybėje tik vienas Berija pasimokė iš
karo Suomijoje ir suprato, kad bus blogai. Naršė ieškodamas
nubaustų inžinierių, mokslininkų ir karininkų, juos am­
nestuodavo ir duodavo postus kariuomenėje. Jis gerai žinojo,
kad jokių sąmokslininkų tarp anų nebuvo. Jis net Konstanti­
ną Rokosovskį ištraukė iš lagerio ir šis netrukus tapo maršalu.
Jeigu to nebūtų padaręs, Sovietų Sąjungai būtų buvusios
šakės.

110 ĮŽVALGOS
 Kaip
buvo
anksčiau

Kai 1340 metais dvylika prekybinių laivų iš Genujos

prisišvartavo Krymo uoste Kafoje (dabar Feodosija), jūrinin­
kai pamatė, kad miestą puola mongolų ordos. Mūšis buvo
keistas. Mongolai žūdavo ne tik nuo miesto gynėjų strėlių.
Krisdavo nuo žirgų, atrodė, be priežasties. Juos kapojo kaž­
koks užkratas. Savo karių lavonus mongolai mėtė į miestą,
siekdami užkrėsti gynėjus. Liga pasklido po pusiasalį. Susir-
gusiuosius kamavo karštinė, jie sunkiai kvėpavo, rankos ir
kojos pamėlynuodavo. Niekas negebėjo jiems padėti. Genu­
jos pirkliai ir jūrininkai šoko į savo laivus ir išplaukė. Tačiau
buvo per vėlu. Jie buvo užsikrėtę ir užkratą atvežė į Europą.
Nuo „juodosios mirties“ žuvo kas penktas europietis.
Panašu, kad tai - ne vienintelis kelias, kuriuo epidemija
pasiekė mūsų žemyną. Dabar aiškėja, jog XIII a. pabaigoje ji
siautėjo ir Afrikoje. Patyrinėjus užmirštus kapus Ganoje pa­
stebėta, kad beveik tuo pat metu buvo laidojami seni žmo­
nės, vidutinio amžiaus ir vaikai. Jokių kaulų pažeidimų ar

m
nudegimų neaptikta. Tuo pat laiku Nigerijos jorubų genties
teritorijoje ūmai išmirė visi gyventojai. Panašūs reiškiniai vy­
ko dabartinio Burkina Faso teritorijoje.
Ar tai tas pats užkratas, kuris vėliau pateko į Europą?
2016 metais mokslininkai Afrikoje atrado bakteriją yersi­
nia pestis, artimą maro bakterijai. Buvo būtina rasti origina­
lą. Pavyko.
Seniausi tokių laidojimų įrašai priklauso Rytų krikščionių
nestorijonų sektai. Jų centras buvo prie Ysykelo ežero Kirgi­
zijoje. Buvo rašomos ir masinių laidojimų datos: 1338-1339
metai.
Tarptautinis profesoriaus Marko Achtmano (Mark Acht-
man) vadovaujamas mokslininkų kolektyvas Airijos Korko
universitete 2010 metais palygino septyniolika bakterijos yer­
sinia pestis genomų iš įvairių šaltinių ir atliko kitus tyrimus.
Darėsi aišku, kad mirtina atmaina, kuri maždaug prieš 2000
metų išsivystė Kinijoje, jau kelis kartus evoliucionavo, keitė
savo drabužėlį ir iškeliaudavo užkariauti pasaulio. XIV am­
žius jai buvo sėkmingiausias. Vien Kinijoje nuo jos tada žuvo
apie 25 milijonus žmonių.
Neaplenkė ji ir mūsų kraštų. Prūsus išnaikino ne tik kry­
žiuočiai. Jie užėmė teritoriją, bet gyventojai ten buvo baltai,
vokiečiai tik vėliau atsikėlė į tuščius plotus. Vokiečių karalius
kvietė ir lietuvius protestantus. Jam reikėjo žmonių, kurie
dirbtų žemę, mokėtų mokesčius. Dalis tauragiškių tapo prū­
sais. Galbūt ir Donelaičio šaknys - Tauragėje.
Ilgus šimtmečius žmonės nieko nežinojo apie bakterijas ir
virusus. Juk nebuvo net mikroskopų. Tačiau suprato, kad tas
užkratas keliauja, o dabar jau aišku, jog esama daug jo atmainų.
Viena versija: žiurkių blusos peršoka ant žmogaus ir jam
įkanda. Kita versija: vėjas tą virusą išnešioja. Kai dar vieš­

112
patavo patamsiai, vienas medikas rašė: „Ligos dvasia išbėga
pro sergančiojo akis ir puola sveiką greta stovintį ir žiūrintį
į mirštantįjį žmogų.“ Neišvengta ir religinio fanatizmo. Imta
rėkauti: „Dėl visko kalti žydai!!!“ Jie būdavo deginami lau­
žuose. Kelne ir keliuose kituose miestuose žydai buvo išžu­
dyti visi iki vieno.
Atsirado flagelantų, religinių fanatikų, plakančių save
botagais iki kraujo ir keliaujančių iš vienos vietos į kitą, ju­
dėjimas.
Ar anas vadinamasis maras buvo pasiekęs Lietuvos vidu­
rį? Nelabai aišku. Masinis jis negalėjo būti, nes gyvenome re­
tai, tarp miškų ir pelkių. Keliaudavome irgi retai. Nebuvom
labai raštingi. Dienoraščių ir kronikos nerašėme.
Kokias išvadas galime padaryti dabar, kai išmokome dia­
gnozuoti net mirtis, įvykusias prieš 1000 ar 2000 metų?
Kad tas virusas vienus susargdina, o kitiems nieko negali
padaryti, - aišku. Matyt, lemiamas dalykas yra imunitetas.
Dabar, kai pradeda aiškėti viruso veidas ir kai geriausi žmoni­
jos protai dirba drauge, skiepų nereikės ilgai laukti.
Virusas, nors pradeda atrodyti kaip kažkokia mistinė as­
menybė su milijardais čiuptukų, vis tiek sulauks galo.
*

* Pasinaudota „Newsweek“ medžiaga.

113 ĮŽVALGOS
 Mūsų
didysis
mūšis
Baltijos kelio
trisdešimtmetį
pažymint

Berniukai svajoja apie žygdarbius. Kai lietuviukas

žiūri į Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslo „Žalgirio mū­
šis“ reprodukciją, nevalingai įsivaizduoja save, kovojantį šalia
Vytauto.
Nedaug turime batalinių paveikslų. O galėtume turėti.
Įsiveržiama į mūsų žemes būdavo kas keleri metai. Mūšiai ir­
gi mus auklėjo. „Brangi: tiek vargo, kančių prityrei“, - dainuo­
jame iki šiol. Ėjo per mūsų žemes vikingai, švedų kariaunos,
vokiečiai. Rusai, kai tik jais tapo ir nustojo būti pečenegų ir
danų mišiniu, susikūrusiu prie Kijevo. Buvo sukilimų, buvo
rūstūs 1918-ieji, 1919,1920 metai ir 1940-ieji, ir devyneri metai
partizaninių kovų - ilgiau negu bet kur kitur Europoje. Be
pagalbos iš išorės, o paskutiniais metais - ir be perspektyvos.
Karai turi ypatingą savybę. Juose naudojama technika
evoliucionuoja daug sparčiau negu taiki technika. Atsiradus

114
kulkosvaidžiams buvo sakoma, jog karas tampa neįmano­
mas - bus iššaudyti visi kareiviai. Tačiau kareiviai sulindo į
apkasus. Atsiradus dujoms, vėl tas pats šauksmas. Atsirado
branduolinis ginklas. Kai kurios jo formos tokios, kad mūsų
planetoje nėra kur jų išbandyti. Gal bus padėtas taškas? Ne.
Šviesius protus drumsčia juodos mintys. Reikia žinoti, kur
priešo atominiai centrai, sandėliai, ir trenkti tenai. Laimėti
karą per kelias sekundes.
1989 metais mes neturėjome atominio ginklo nei jokių
kitokių, nei kariuomenės, nei sąjungininkų. Bičiuliai pasau­
lyje jau seniai buvo užmiršę savo pažadus. Buvo būtina stai­
giai sukurti savo ginklą. Tokį, kuriam nebūtų atsako.
Baltijos kelio idėja gimė iškart keliose vietose. Estai sako,
kad pas juos, latviai - pas juos. Mes žinojome, jog mūsų Są­
jūdis didesnis ir stipresnis už kaimynų. Nesiginčijome. Susi­
vienijome.
Iniciatyvinėje Sąjūdžio taryboje puikiai supratome, kad
keldami žmones labai rizikuojame. Jeigu išeis šnipštas,
Kremlius turės pagrindo tvirtinti, neva burbuliuoja tik sau­
jelė intelektualų, o kitiems sovietijoje gerai. Represijų visais
atvejais neišvengsime. Maskvos letena buvo gerai žinoma.
Tačiau tapo aišku: dabar nieko nedaryti būtų išdavystė.
Šimtai mitingų ritosi per Lietuvą. Maironis rašė apie Žalgi­
rio išvakares: „Po kaimus šauklys, jo putotas arklys, į kovą
lietuvninkus šaukia.“ Buvo daug putotų arklių. Visas Sąjūdis.
„Gimtasis kraštas“ jau buvo ne vienišas. Visa spauda pasisu­
ko veidu į tautą. Dar staigiau pasisuko radijas ir televizija. Tą
lemtingą dieną radijas buvo ir putotas arklys, ir dirigentas.
Skelbė, kur grūstys, o kur žmonių trūksta. Lietuva net ne­
sutilpo viename plente. Atsirado atsišakojimas nuo Kauno į
Suvalkiją, antras - į Žemaitiją.

115 ĮŽVALGOS
 Kai mano dukra apie tai pasakoja savo vaikams, tie klau­
sosi išsižioję. Didžiuojasi, kad mama šiaurėje buvo antroji.
Tarsi estė. Tada ji studijavo Taline.
Tik tegul niekas nesako, kad leistis į tą žygį nebuvo pavo­
jinga. Didžiulę nuodingą gyvatę ėmėme plikomis rankomis.
Ji nebuvo išsekusi. Lietuvoje stovėjo trys divizijos, jūrų pėsti­
ninkų brigada, KGB ir VRM daliniai. Be to, čia pat Kaliningra­
das, Baltarusija, to laiko Ukraina ir pati Rusija. Jie nesikišo,
nes negavo įsakymo. O Kremlius tylėjo, nes buvo priblokštas.
Be to, jam reikėjo paskolų ir grūdų. Nes duonos trūko net
juodžemio zonose.
Žalgirio mūšyje mūsų ir sąjungininkų buvo 20 000 vy­
rų, įskaitant šarvuotus lenkų riterius, totorių kavaleriją, če­
kų samdinius. Vokiečių ir sukviestųjų - 12 000. Visi puikiai
šarvuoti, gerai ginkluoti ir apmokyti. Tačiau mūšis padėties
nepakeitė. Teisybė, kryžiuočiai buvo sulaikyti, bet prūsai ir
Klaipėda liko jiems.
Baltijos kelyje buvo kitaip. Kartu su latviais ir estais į Ke­
lią išėjo du milijonai. Buvo 1200 žurnalistų iš viso pasaulio ir
keliolika televizijų. Žmonės grąžino Lietuvą į pasaulio žemė­
lapį. Sąjūdis mokėjo atlikti namų darbus.
Ta diena tapo SSRS byrėjimo pradžia.
Netrukus po to man teko važiuoti dviračiu Vilniuje pro
Antakalnį su didžiuliu dviratininkų būriu. Turėjome plakatus:
„Kiškite savo naftą ten, kur jums šnypščia“. Ant krūtinės buvau
pasikabinęs galingą baterijomis maitinamą garsiakalbį.
Prie vieno namo stovėjo trys sovietų karininkai ir šneku­
čiavo su dviem, turbūt, savo, katiušomis.
Girdžiu, kad rusiškai šaukiu:
- Tegyvuoja sovietinė armija išvaduotoja! Ura, ura, ura!!!
Bendražygiai sutriko. Nesuprasdami, kas man pasidarė,
negarsiai pritarė:

116
 - Ura, ura, ura!
- Nuo ko ji mus išvadavo? - šaukiu visa gerkle. - Nuo vis­
ko!!!
- Ura, ura, ura!!! - ėmė žvengti kolona.
Tik tada supratau, jog tie karininkai galėjo griebtis ginklų
ir bent porą mūsiškių nupilti. Bet jie stovėjo ir žiūrėjo į kitą
pusę, tarsi negirdėtų. Atrodė kaip trenkti šlapiu maišu.

*
Baltijos kelias prieš 30 metų įsiplieskė kaip liepsna
benzino sandėlyje. Neįmanoma tiksliai pasakyti, kas pirmas
davė mintį. Dabar daug tokių, kurie nuoširdžiai tiki, esą jie
buvo pirmieji. Iš tikro tai buvo evoliucijos padarinys - iš susi­
rinkimų į mitingus, o iš jų galėjome eiti tik į Kelią.
Pats buvau jų gretose. Kaip ir visa „Gimtojo krašto“ redak­
cija. Kolegos radijuje, televizijoje, laikraščiuose irgi atbudo.
Suprato, kad aušta rytas. Nusviedė šalin priesakus, eteryje
kalbėjo vienu balsu su Lietuva, skelbė, kur Kelyje žmonių už­
tenka, o kur jų reta. Turėjome ir savo aviaciją. Nebodami ru­
sų viršininkų draudimo ir grasinimų, „kukurūznikai“ skraidė
virš mūsų galvų ir mėtė gėles. Rado ir benzino, ir tonas gėlių.
Baltijos kelias buvo ginamasis-puolamasis mūšis. Aki­
vaizdus trijų tautų sukilimas.
Parodę okupantui savo jėgą, galėjome pradėti derybas:
kad anie išsinešdintų geruoju. Mūsų narsa ir geležinė tvarka
pelnė europiečių, amerikiečių, viso civilizuoto pasaulio sim­
patiją.
Tokia atmosfera leido prezidentui Bušui (George Bush),
kai Gorbačiovas (Michail Gorbačiov) jo paprašė duoti skolon
dar grūdų, atsakyti, esą grūdų duos, bet su viena sąlyga: kad

117 ĮŽVALGOS
prieš vadinamąsias socialistines Europos šalis nebus panau­
dota jėga. „Baltijos šalys irgi yra tarp tų valstybių.“
Gorbačiovas pažadėjo, tik paprašė tą susitarimą laikyti
paslaptyje. Amerikiečiai sutiko. Mes apie tą „embargą“ ne­
žinojome, bet kažką jautėme. Matėme ir skilimą Kremliuje
(Aleksandro Jakovlevo vizitas Lietuvoje). Gorbačiovo rankos
buvo surištos. Galbūt todėl sausio 13-osios naktį jis nekėlė te­
lefono ragelio. Buvome tapę labai sprangiu kaulu.
Dirbtinės, išgalvotos, kruvinu teroru valdomos šalies pa­
matai drebėjo.
Vožėme vėzdu slibinui per sprandą. Sukniubo ir nebeat-
sikėlė.
Jeigu atsikeltų Mindaugas, Gediminas, Kęstutis, Vytautas
ir Jogaila, jie pasakytų: „Nežinojau, kad mes tokie šaunūs ir
išradingi.“
Tai ne patriotinė mistika, o kelio ženklai. Savo laikais jie
apie mus irgi galvojo. Kitaip nebūtų atsilaikę.
Geru keliu einame.

118 ĮŽVALGOS
 Dar
ne visi
liudininkai
mirė

Nuo 1939-ųjų rugsėjo plentas Vilnius-Ukmergė bu­

vo užgrūstas taip, kaip dabar Lietuvos greitkeliai savaitga­
liais. Važiavo sunkvežimiai su kareiviais, sanitarinės maši­
nos, lengvosios, tankai, vežėčios, ėjo pėstininkai rikiuotėmis
ir pabirę.
Lenkai pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Nes hitlerinin­
kai juos puolė visa jėga, o paskui prie vokiečių dar prisidėjo
sovietai. Žmonės ėjo išvargę, sužeisti. Keli karininkai priėję
sieną nusišovė.
Jiems iš paskos ėjo sovietai. Jų sunkvežimukai polutorkos
ir tankai dažnai gesdavo. Sustodavo pakelėje.
Lietuvos žmonių galvose buvo sumaištis. Vilniaus labai
reikėjo, sovietai jį mums „padovanojo“. Atsirado pašmaikšta­
vimas: „Vilnius mūsų, o mes rusų.“ Pasienio poste generolai
rusas ir lietuvis atliko gražią apeigą: dvirankiu pjūklu perpjo­
vė užkardą ir gabalus sumetė į laužą. Atseit Vilnius ir Lietu­
va nustoja būti atskirti. Aplink zoną buvo kareivių apsauga.

119
Lietuvos kino kronika filmavo. Antrame plane nelabai ryškiai
galima įžiūrėti trumpakelnį liesomis blauzdomis. Tai aš. Pra­
sibroviau, nors neleido. Paskui visą gyvenimą prasibrauda­
vau tenai, kur jokiu būdu nebūdavo galima patekti.
Tamsus debesis kabojo virš visos Europos. Atrodė, kad
vienintelė viltis, nors irgi labai miglota, tai Sovietų Sąjunga.
Pasiskelbė proletariška valstybe, nors tokia nebuvo. Tik ke­
li pusiau beraščiai, tokie kaip Vorošilovas ir Budionas, liko
viršuje. Visą karininkiją, net pilietinio karo didvyrius, tokius
kaip Tuchačevskis ir latvių šauliai, Stalinas, bijodamas bona-
partiško perversmo, įsakė sušaudyti. Buvo maskuojama neva
kaip kova su nacių arba japonų agentais. Skelbė, jog sovietų
respublikos - tai valstybės. Žinome, kaip buvo iš tikro.
Po geležiniu fašizmo batu buvo ir Italija, Vengrija, Por­
tugalija. Hitlerio buvo užimta Čekoslovakija. Pilietinį karą
pralaimėjo Ispanijos demokratai.
Galima suprasti, kodėl tada beveik visi Europos intelek­
tualai buvo didesni ar mažesni sovietų šalininkai. Tokie proto
galiūnai kaip Romėnas Rolanas (Romain Rolland), Lui Ara-
gonas (Louis Aragon), Džonas Steinbekas (John Steinbeck).
Bernardas Šo (Bernard Shaw) pareikalavo, kad Stalino
portretas kabėtų ant sienos. Ernestas Hemingvėjus (Ernest
Hemingway) užsirašė į sovietų žvalgybą slaptuoju agentu ir
buvo priimtas. Tiesa, nedaug teprižvalgė.
Suprasti kai kurių Lietuvos žmonių poelgius be konteksto
neįmanoma. Petro Cvirkos „Žemės maitintojos“ herojus Ta­
rutis juk buvo Lietuvos savanoris kūrėjas. Kovojo prieš bol­
ševikus. Salomėjos Nėries eilėse nerasi politiškos nė eilutės
iki pat jos kelionės į Maskvą. Po to jai teko rašyti poemą apie
Staliną. Tik joje nebebuvo Salomėjos Nėries. Eilėraštį apie
Staliną daug vėliau parašė net Mykolaitis-Putinas. Diktatūra

120
diktavo ir dainų, ir paveikslų temas. Populiarumas negelbėjo.
Buvo ištremti Antanas Miškinis, Kazys Boruta, Augustinas
Gricius, Juozas Keliuotis ir daug kitų. Vincas Krėvė-Mickevi­
čius užpuolus hitlerininkams nepabėgo, pasiliko Lietuvoje ir
papasakojo, kaip viskas buvo.
Mūsų karininkija sovietų kariuomenėje buvo vadeivomis.
Pirmiesiems sovietų garnizonams užleisdavo savo kareivines.
Jonas Noreika, vėliau tapęs generolu Vėtra, pasirašė vokie­
čių dokumentus steigti Šiauliuose žydų getą ir nacionalizuoti
jų turtą. Kam vokiečiams prireikė jo parašo, nesuprantu. Dėl
parašų jie nesukdavo sau galvos. Paskui, kai Jonas Noreika pa­
bandė elgtis savaip, iš karto atsidūrė Štuthofe. Vėliau sovietų
tardomas tylėjo, nors žinojo daug. Bandė jį prakalbinti dau­
geliu būdų. Žnyplėmis išplėtę akių vokus, badė akies obuolį.
Kruvinoje košėje negalėjo būti absoliučios tiesos. Ji neiš­
gyventų. Buvo tik „mano tiesa“ ir „jų netiesa“. Per baisiuosius
1940-ųjų birželio šeimų trėmimus vedliais ir vertėjais buvo
mūsų tautinių mažumų žmonės. Kas sudarinėjo sąrašus, ne­
žinoma. Tačiau kaltinti mažumas gali tik nusikaltėlis. Kai
policija ir VSD pradės dirbti savo darbą, pamatysime, jog
Kremliui naudingų kvailių nėra daug.
Vilniuje po karo vienas kaimynas Dominikonų gatvėje
buvo senas mūsų šeimos pažįstamas širvintiškis žydas, aukš­
tas stiprus vyras. Vokiečiai gete jį buvo paskyrę policininku.
Davė lazdą. Jo pareiga buvo rūšiuoti: tą šeimą sušaudyti, tą
dar savaitę palaikyti. Pats liko gyvas, bet tapo alkoholiku.
Nuo šeštos ryto jau ieškodavo išgerti. Į Izraelį važiuoti bijojo.
Tai gal dabar mes, ramūs, saugūs, tų žmonių atsiminimą
karsime ant sausos šakos?
Taikiai gyvename jau trisdešimt metų. Rusai, tie, kurie
pasiliko, išmoko lietuvių kalbą ir prisideda prie šalies ekono­

121 ĮŽVALGOS
mikos. Užsienyje jie rungiasi su Trispalve. Lenkai turi savo
mokyklas, nors kartais klasėje keturi mokinukai. Brangiai
kainuoja valstybei.
Kai ką siutina ramybė Lietuvoje, saugi šalies padėtis ir po
truputį kylanti gerovė. Esame krislas Maskvos autokratų aky­
se ir nuodingas pavyzdys. Ypač Kaliningradui, nors pinigai į tą
sritį plaukia be perstojo. Vadovybė dirbtinai kliudo žmonėms
grįžti į Rusiją. Todėl gyvenimui Lietuvoje drumsti reikalingi
naudingi kvailiai. Kainuoja pigiai, o sumaištį jau sukėlė.
Jie nepagaili ne tik mirusiųjų atminimo, bet ir mažiukų.
Sugalvojo specialias proklamacijas: esą „tarybinėje“ santvar­
koje visi baigę mokslus gaudavo paskyrimą į darbą, nebuvo
nedarbo nei krizių, lietuvybė ir Bažnyčia nebuvo engiamos ir
pan. Klijuoja jas per metrą nuo žemės. Suaugęs žmogus neat­
kreips dėmesio, o vaikams - prieš akis. Po trisdešimties metų
tie vaikiukai valdys šalį.
Negriaukime paminklų ir nedarykime skrodimų seniai
mirusiesiems. Niekas Europoje taip nesielgia. Paryžiuje yra
net Rusijos caro vardu pavadintas tiltas. Napoleonas, karaliai
ir komunarai ramiai guli miesto centre. Auklėja gyventojus.
Tai tik kilometriniai stulpai nueito kelio, į kurį niekas negal­
voja grįžti.
Lietuvoje susitvarkėme su viduramžiais prieš trisdešimt
metų.
Laikas apsiraminti.

122 ĮŽVALGOS
 Švedija.
Savotiškas
kaimynas

Švedija yra arčiau, negu mums atrodo. Vytauto lai­

kais žiemos būdavo ypač šaltos. Tada nuo mūsų krantų per
Baltiją būdavo važiuojama rogėmis. Lietuvių ir švedų kalbose
panašių žodžių daugiau negu kitose negiminingose kalbose:
berni švediškai „vaikai“, gate - „gatvė“ ir pan.
Kaimynai - artimi, bet apie juos žinome nedaug. Į pagal­
bą pasišaukiau Elizabetos Osbrink (Elisabeth Asbrink) kny­
gą „Made in Sweden“ („Pagaminta Švedijoje“). Antraštė užra­
šyta angliškai. Skamba truputį dviprasmiškai. Autorės tėvas
vengras, motina anglė, o ji pati gimusi Švedijoje. Mato savo
šalį ir iš vidaus, ir iš išorės.
„Švedai geraširdžiai ir patiklūs“, - rašo ji. Jei padėtis kri­
zinė, patikės savo vaiką nepažįstamiesiems. Švedė nepažįsta­
mam žmogui patikės savo rankinuką. Švedai tiki kaimynais,
žurnalistais, politikais, savo valstybe. Patikimumas - bendra
visų skandinavų savybė, bet švedai pirmauja.
Švedų gerumas, rašo ji, kilo iš kaltės jausmo. Iš tikro jie
nėra geručiai, bet labai nori tokie būti. Osbrink vyras - danas.

123
Jiedu svarstė, ar tautos turi kokių nors joms labiausiai būdin­
gų bruožų, ir priėjo išvadą, kad danui svarbiausia būti lais­
vam. Britui - nepriklausomam. Lenkas neabejoja: „Esu lais­
vas.“ Švedai nori būti geraširdžiai.
Galima užčiuopti, kaip toks noras atsirado.
Antrojo pasaulinio karo metais švedai labai nenorėjo įsi­
leisti žydų, priėmė tik ribotą kiekį. Sovietams 1940-aisiais
okupuojant Lietuvą, mūsų Valstybės bankas spėjo auksą iš­
vežti į Londoną, o kiek liko - į Stokholmą. Švedai priėmė
ir įtraukė į savo aukso atsargas. Anuomet atrodė, kad taip
ir liks. Kai pasaulis pripažino mūsų nepriklausomybę, auksą
jie mums grąžino iš savo resursų.
1945 metais mūsų „plechavičiukai“ ir jiems giminingi ka­
riai iš Latvijos ir Estijos užvaldė garlaivį ir atplaukė į Švediją.
Paprašė prieglobsčio. Sovietai pareiškė, esą tai jų piliečiai ir
kad jie - dezertyrai. Pareikalavo atiduoti. Švedai labai bijojo
rusų. Vaikus jais gąsdindavo. Nenuostabu, juk nuo Stalino
valdų juos skyrė tik Suomija. Tą kartą švedai irgi nedrįso gin­
čytis. Mūsiškiai šoko per bortą. Kai kurie nuskendo, kai kurie
atsidūrė Magadane.
Švedija bičiuliavosi su sąjungininkais, o aukštos kokybės
rūdą plienui gaminti bei kitas strategines žaliavas ir maisto
produktus parduodavo Vokietijai. Ši nepuolė Švedijos ir to­
ji nebuvo subombarduota kaip visa Europa. Jos ekonomika
klestėjo.
Daniją ir Norvegiją hitlerininkai buvo okupavę. Ten rado
nemažai šalininkų ir bendrininkų. Po karo šie buvo gaudomi,
teisiami ir kai kurie, tarkim, Norvegijos nacių vadeiva Kvis-
lingas (Vidkun Quisling), sušaudyti.
Švedijoje irgi buvo nemažai savų fašistų, bet denacifikaci-
jos tenai nebuvo. Švediškieji naciai tarytum ištirpo. Žymesni,

124
tokie kaip Ingvaras Kampradas (Ingvar Kamprad), Lietuvoje
žinomas firmos IKEA įkūrėjas, atseikėjo keliasdešimt milijo­
nų imigrantams remti, ir jam buvo dovanota. Pasaulinio gar­
so kino režisierius Ingmaras Bergmanas (Ingmar Bergman)
jaunystėje dešimt metų buvo nacistu, bet paskui nutarė, jog
tai negerai. Taip ir liko.
Švedai įkūrė valstybinį „rasės higienos“ institutą ir nuo
1935 metų iki 1975-ųjų sterilizuodavo
* savo „nevisaverčius“ pi­
liečius - silpnapročius, gyvenančius asocialiai ir kitokius (iki
1975 metų buvo sterilizuota apie 63 tūkst. žmonių, 27 tūkst.
atvejų - prievartiniai). 93 proc. sterilizacijos aukų - moterys.
Švedija tai pripažino ir maždaug 1600 nukentėjusiųjų išmo­
kėjo kompensaciją - iš viso apie 280 milijonų kronų. Anot
pačių švedų, pigiai išsisuko.

Prievartinė sterilizacija buvo vykdoma ir kitose šalyse.

125 ĮŽVALGOS
 Ir
didvyris,
ir
žmogus

Prieš 80 metų virš Helsinkio pasirodė lėktuvai su

raudonomis žvaigždėmis ant sparnų. Buvo rytas. Ant einan­
čiųjų į darbą ir mokyklą pabiro bombos. Lėktuvams skristi
buvo netoli, iš Estijos aerodromų. Trys Baltijos valstybės pa­
kluso Maskvos ultimatumui ir įsileido Raudonąją armiją. Ke­
tvirtoji - Suomija - neįsileido. Jos kariuomenės vadas nuolat
tvirtino, kad gynybai reikia ruoštis iš anksto. Esą Rusija, kad
ir kokia ji būtų, raudona ar trispalvė, vis tiek užpuls. Euro­
pa jau kariavo. Vokietija kibo į gerklę Prancūzijai ir Didžiajai
Britanijai. Stalinui rūpėjo ta proga atsiplėšti gabalą žemių.
Suomijos kariuomenė turėjo tik 60 tankų, iš jų pusė bu­
vo pasenę, kiti nepakankamai ginkluoti. Buvo 15 pėstininkų
divizijų. Iš jų trys neturėjo šautuvų. Artilerija - dar Pirmojo
pasaulinio karo laikų, lėktuvų vos keliolika. Šaudmenų atsar­
gos skurdžios. Rytinė siena -1600 kilometrų (trigubai ilgesnė
negu Lietuvos). Be to, suomiai buvo susiskaldę. 1918-aisiais
jų raudonieji sukilo nusižiūrėję į Rusiją. Šaudė sugautus bal­

126
tuosius, tie - sugautus raudonuosius. Pilietiniai karai visada
žiaurūs. Baltiesiems vadovavo buvęs caro generolas Karlas
Gustavas Manerheimas (Carl Gustav Mannerheim), Suomi­
jos švedų bajoras. Baltiesiems laimėjus, jis buvo paskirtas
visos kariuomenės vadu. 1940 metais bandydamas išjudinti
civilius atsistatydino.
Sostinės bombardavimas ir sovietų puolimas per visą sie­
nos ilgį privertė jį atsiimti atsistatydinimo prašymą. Vėl buvo
paskirtas kariuomenės vadu.
Suomiai, vyrai ir moterys, užplūdo registracijos į kariuo­
menę punktus. Buvę komunistai prašė duoti jiems ginklų ir
siųsti į pirmas linijas. „Mes jiems parodysim!“
Vienas socialistų vadas viešai pareiškė: „Laimei, tas senas
skerdikas atsistojo priekyje.“
Manerheimas turėjo planą. Ne vien drąsų. Įžūlų.
Didžioji Suomijos sienos dalis, šiaurinė, ėjo per pelkynus,
ežerus, miškus. Mažai gyventojų, keliai blogi ir jų nedaug.
Gyvybiškai svarbūs centrai - toli. Generolas, jau tapęs mar­
šalu, numanė, kad priešas puls būtent iš šiaurinės pusės. Ta­
da galės raportuoti Kremliui užėmęs didelius plotus. Nutarė:
tegul puola. Šiaurę ginti liepė vietiniams šauliams. „Imkite,
vyrai, slides. Ir pasisiūkite baltus chalatus“, - įsakė.
Tiltai buvo išrinkti arba išsprogdinti. Keliarodės tyčia su­
maišytos. Sovietai iš tikro įklimpo ir net pasiklydo. Stalinas
dar prieš dvejus metus sušaudė beveik visą savo karininkiją -
30 000 žmonių. Nuolat bijojo bonapartistinio sąmokslo. Pul­
kams vadovavo nelabai apmokyti seržantai. Suomiai visada
šaudydavo nelauktai ir iš kelių pusių. Jų snaiperis, žemdirbys
ir medžiotojas Simo Hiajuhia (Simo Hayha) nušovė 505 rau­
donarmiečius ir dar 200 kovose iš arti. Jis nesigyrė, netgi jau­
tėsi nesmagiai. Suskaičiavo vadai ir bendražygiai. Jis mokėjo

127 ĮŽVALGOS
maskuotis net lygioje vietoje. Kad kvėpuojant neitų garas,
įsikišdavo į burną gniūžtę sniego. Šaudė tik pasenusiu šautu­
vu. Nemėgo optinių taikiklių. Sakydavo: „Blizga.“
Manerheimas suprato, kad sovietai galų gale puls Helsin­
kį nuo Leningrado pusės. Jiems buvo vienas kelias - 45 kilo­
metrų pločio sąsmauka tarp Baltijos jūros ir Ladogos ežero.
Dar iki atsistatydindamas Manerheimas visą sąsmauką nu-
sagstė fortais. Tai nebuvo panašu į Mažino ar Zygfrido linijas.
Suomija neturėjo tiek cemento. Manerheimas įsakė blinda­
žus ręsti giliai žemėje, lubas daryti iš rąstų. Tuos fortus išdės­
tė šachmatų tvarka.
Per sąsmauką sovietai puolė visa jėga. Suomiai praleisda­
vo tankus ir sniegu brendančius pėstininkus, o tada imdavo
šaudyti jiems nugaras. Tolimesnių blindažų įgulos susidoro­
davo su pėstininkų nepridengiamais tankais. Tuo metu gi­
mė terminas „Molotovo kokteilis“; tai butelis su benzinu ir
žiupsniu pelenų, kad liptų. Jeigu koks šarvuotis pro gynybą
vis dėlto prasimušdavo, jo laukdavo patrankos.
Iš kur Manerheimas taip gerai žinojo priešo psichologiją?
Suomija priklausė carams federalinės kunigaikštystės tei­
sėmis, bet karinės prievolės nebuvo. Jaunasis Manerheimas
pats pasiprašė į Kadetų korpusą Peterburge. Bajorams tarnauti
kariuomenėje buvo madinga. Nežiūrima kaip į išdavystę. Ma­
nerheimas per du mėnesius išmoko rusų kalbą, o vėliau buvo
pasiųstas į kavalerijos karininkų mokyklą. Tarnavo gerai ir po
dešimties metų buvo paskirtas į gvardiją - į carų svitą. Susibi­
čiuliavo su sosto įpėdiniu, vėliau tapusiu caru Nikolajum II.
Buvo baisus mergišius. Vedė turtingą gražuolę, serbų kil­
mės kunigaikštytę Anastasiją. Bet įpročių nepakeitė. Žmona
pabėgo į Prancūziją pasiėmusi abi jų dukteris ir pasislėpė vie­
nuolyne. Jis rūpinosi dukterų auklėjimu ir mokymu.

128
 Prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, pasiprašė į frontą.
Kaip Rusija tikėjosi laimėti tą karą nesant geležinkelio, ne­
aišku iki šiol. Kariuomenė, patrankos, šaudmenys ir maistas
būdavo gabenami arklių kinkiniais Sibiro keliais. Manerhei-
mas gavo užduotį: vadovauti „mokslinei“ ekspedicijai išilgai
Rusijos sienų Azijoje. Buvo baiminamasi, kad pasinaudoda­
mos proga kolonijos gali pradėti maištauti. Liepta išsiaiškinti
ir galimą Kinijos poziciją. Žvalgyba tęsėsi dvejus metus. Jos
rezultatai padarė įspūdį carui. Grįžęs Manerheimas buvo pa­
skirtas gvardijos ulonų pulko vadu.
1940-aisiais prireikė visos jo patirties ir įžvalgumo.
Suomija laikėsi pusketvirto mėnesio. Sovietai baltai nu­
dažė tankus, pagamino šarvuotas roges pėstininkams, trau­
kiamas tų tankų. Nutilo suomių greitašaudės prieštankinės
švedų gamybos patrankos. Švedija atsiuntė sviedinių, bet ne
to kalibro. Ar tai buvo klaida, ar diversija, teisybės nesužino­
sime. Rusijos ambasadorė Stokholme Aleksandra Kolontaj,
kadaise Lenino bendražygė, buvo nepaprastai veikli.
Suomija buvo priversta kapituliuoti. Nors pati užpulta,
turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją. Atiduoti nikelio
kasyklas ir siaurą ruožą Karelijoje. Vienas sovietų generolas
murmėjo: „To ruožo neužteks visiems mūsų žuvusiesiems
palaidoti.“
Suomija pralaimėjo mūšį, bet laimėjo karą. Išsaugojo ne­
priklausomybę ir nebuvo okupuota. Išvengė masinių trėmi­
mų. Per karą suomių žuvo tik ketvirtadalis, palyginti su tuo,
kiek žuvo trijose Baltijos šalyse per okupaciją.
Kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, Suomija
buvo priversta prisidėti. Hitleris asmeniškai prašė pulti, at­
kirsti geležinkelio liniją iš Murmansko. Tai būtų buvęs baisus
smūgis Kremliui. Manerheimas atsisakė paklusti, o kai vo­

129 ĮŽVALGOS
kiečiai apsupo Leningradą, suomiai ėmė globoti siaurą kori­
dorių, kuriuo buvo vežamas maistas ir kroviniai. Jeigu ne tai,
Leningradas būtų kritęs.
Savo karininkams Manerheimas aiškino: „Vokiečiai išeis,
o Rusija visada bus netoli.“
Dabar jie - labai geri kaimynai.
Girdėjau rusus sakant: Suomijos neliesime dar 200 metų.
KETVIRTA DALIS
 Paplaukioti
su kiaulėmis

Valtis jau nutolo nuo mūsų garlaivio, ir kapitonas

Antonas, kurio veidas juodas kaip ispaniškų vynuogių kekė,
sušuko:
- Ponios ir ponai! Pirmas programos punktas!
Mūsų valtis - iš turistinio „plaukiojančio viešbučio“. Visa
kelionės programa paskelbta iš anksto. Valtimi išplaukė dau­
giausia panos ir panelės, vilkinčios maudymosi kostiumė­
liais. Jūros vanduo Bahamų salyne šiltas.
Prie mūsų jau artėja kiaulių būrys. Žino, kad bus skaniu-
kų. Būrio priešakyje plaukia į šernus panašūs kuiliai. Iš pas­
kos visi kiti. Kiaulės - riebūs padarai. Jūroje neskęsta.
Panos kiša joms į nasrus sausainius iš maišelio, taikosi
apkabinti ūsuočiausią ir šaukia draugėms, likusioms valtyje:
- Greičiau fotografuok!
Namie išdidinusios pasikabins ant sienos. Arba nusiųs jam.
Pagyvenusi prancūzė spiegia: „Aš nenoriu! Aš nenoriu!“
Kiaulaitei jos maudymuko mezginiai turbūt pasirodė val­
gomi. Kapitonas negali padėti, o gal nenori. Jis riebus kaip visi
vietiniai. Gal ir norėtų pagelbėti, bet jeigu visu svoriu atsisės

133
ant valties krašto, valtis gali apsiversti. Atsargiai persisvėręs
per bortą kiša kiaulaitei sausainį ir šaukdamas čepsi lūpomis.
Kapitono Antono proseneliai rinko medvilnę, kai dirbo
Džono Rolo (John Roll) plantacijose, o jis pats atbėgo į Baha­
mas iš Amerikos, kai ten prasidėjo Džordžo Vašingtono (Ge­
orge Washington) revoliucija. Prieš mirdamas lordas dova­
nojo savo vergams laisvę, žemių ir pavardę. Iki šiol ten gyvena
daug Rolų ir galima rasti sulaukėjusių medvilnės krūmų.
Bahamose 700 gyvenamų salų ir 2400 negyvenamų. 400
tūkstančių piliečių. Lengva pasislėpti, jeigu reikia. Todėl po­
rą šimtmečių čia buvo piratų prieglauda. Slapstėsi legendi­
niai Juodabarzdis, Kidas ir dar keliasdešimt garsių jūrų plėši­
kų. Jie sukūrė net savo piratų respubliką. Vieną salą pavadino
Elutera (graikiškai eleuteros - laisvas). Dabar joje salyno
sostinė Nasau, o buvusiose slaptavietėse kasmet kas nors fil­
muoja nuotykių filmą.
Bet maisto buvo mažai. Gėlo vandens irgi trūko, kol ne­
prasidėjo turizmas. Iš kur atsirado pusiau laukinės, pusiau
jūrinės, o gal paplūdimio kiaulės, neaišku. Viena versija:
paspruko, kai buvo vežamos į skerdyklą. Gal atbėgdavo at­
sigaivinti jūros vandenyje? Kita versija: žmonės neapsikentę
smarvės laikė jas negyvenamose salose. Kai kiaulės išgirsda­
vo atplaukiant valtį, šokdavo į vandenį, kad greičiau gautų
ėdalo. Kai atsirado milžiniški plaukiojantys daugiaaukščiai
viešbučiai, keleivių, kai šie pamatydavo jūroje besitaškančius
paršus, raginti nereikėdavo. „Kapitonai“ rado būdų privilioti
dar ir ryklių. Tos rūšies, kurie neturi dantų, o pavojingiau­
sias jų ginklas - tik šiurkšti oda. Ir didelių vėžlių, kurie, jeigu
pirštą kiši jiems į nasrus, gali krimstelėti. „New York Times“
ir „Rolling Stones“ apie šias salas rašė be ironijos. Plaukiojan­
čios kiaulės tapo šalies firminiu ženklu.

134
 Bahamos per pastaruosius dešimt metų suklestėjo. Turis­
tų per metus dabar sulaukia kelis kartus daugiau negu vieti­
nių gyventojų. Iš Floridos atskrisi greičiau negu per valandą.
Iš Niujorko irgi netoli. Šilta, bet nekaršta. Tušti kilometrų
ilgio paplūdimiai. Jūra vilioja visais mėlynumo ir žalumo
atspalviais: turkio, skaidraus akvamarino arba gelmių mėly­
numo. Tačiau toks grožis šalia daugiamilijoninių Amerikos
miestų pavojingas - užmindžios. Verslininkai apgalvojo, kaip
išsaugoti tylą ir ramybę. Davė Bahamų vyriausybei gerą pata­
rimą, ir ji įvedė, atrodytų, keistą iš turizmo gyvenančiai šaliai
taisyklę: atvykti į Bahamų bendruomenę galima tik privačiu
lėktuvu arba jachta. Turistiniai daugiaaukščiai laivai - ne bė­
da. Atplaukia rytą, o vakare išplaukia. Beje, kelionę tokiu lai­
vu galima nusipirkti ir Lietuvoje.
Kainos Bahamose pakilo. Tyla ir ramybė brangiai kainuo­
ja. Holivudo aktorius Džonis Depas (Johny Depp) Bahamose
filmavosi „Karibų piratuose“. Jam patiko. Už 3,6 milijono do­
lerių nusipirko salelę. „Mano pulsas čia sulėtėja iki dvidešim­
ties dūžių per minutę. Pajutau, kas tai yra laisvė“, - pasakė jis
vienam žurnalui.
Kitą salą išsinuomojo milijardierius Bernaras Arno (Ber­
nard Arnault). Keturias saleles nusipirko garsus triukų meistras
Deividas Koperfildas (David Copperfield). Nuomoja - 50 000
dolerių už parą. Įrengė dvylika miegamųjų, keturiasdešimt
laukinių paplūdimių, kino teatrą po atviru dangumi, sporto
salę su kondicionuotu oru ir vaizdu į jūrą. Rūsyje - 500 butelių
rinktinio vyno.
Salelė Gout Ky (Goat Cay) priklauso kantri duetui Timui
Makgreivui (Tim McGraw) ir Fait Hil (Faith Hill). Užsakė at­
vežti iš Jamaikos ir pasodinti 1000 kokoso palmių. Mat be jų
salelė jiems atrodė nyki. Sala - gryna uola. Palmėms atsivežė

135 ĮŽVALGOS
juodžemio. Gėlo vandens lyg ir nėra. Irgi tenka atsigabenti.
Arba distiliuoti.
Užtat uraganai čia vieni didžiausių pasaulyje. Salynas -
jų kelyje iš Atlanto vandenyno į abi Amerikas. Smogia ne
kasmet ir ne visam salynui. 2019 metais uraganas Dorianas
užgriuvo dvi salas. Vėtra lėkė 204 kilometrų per valandą grei­
čiu - kaip lėktuvo. Bahamose skraidė stogai. Žuvo 55 žmonės.
Buvo sugriauta alaus darykla. Keliolikos metrų aukščio plie­
no bokštas, statomas bandant prasigręžti iki gėlo vandens,
tapo panašus į kamščiatraukį. Miesteliai, per kuriuos pralėkė
uraganas, atrodė kaip Vilniaus senamiestis po karo.
Bet uraganų sezonas - nuo birželio iki lapkričio. Meteo­
rologinė tarnyba mato, kada jie artėja, ir praneša prieš kelias
dienas. Tuo metu į Bahamas niekas nekeliauja, o jeigu jau
atkeliavo, juk nesunku sėsti į savo lėktuvą ir išskristi.
Yra ir teigiamų uragano pusių.
„Grand Hotel“, stovintis pačiame sostinės Nasau centre,
reklamuojasi turįs internetą kiekviename kambaryje. Iš tikro
yra tik vienas kompiuteris ir stovi ant administratoriaus dar­
bo stalo. Kai paklausi, mandagiai skėsteli rankomis: „Uraga­
nas!“ Tą patį atsakys, jeigu neveiks bankomatas. Tačiau ban­
kams uraganai kažkodėl nepakenkė.
Jeigu norite užregistruoti savo firmą Bahamų salose, atva­
žiuoti nebūtina. Teks truputį sumokėti piratų palikuoniams,
ir visi milijonai, kuriuos būtų reikėję atseikėti savo šalies iž­
dui, pasiliks jūsų kišenėse.
Plaukiojančios kiaulės ir toliau yra svarbus pajamų šalti­
nis. Kai 2017 metais jos ėmė dvėsti, Bahamų vyriausybė suda­
rė specialią komisiją, įpareigojo ją rasti epidemijos priežastis
ir pagydyti kiaules.

I36 ĮŽVALGOS
 Kodėl
šimpanzės
nekalba

Čarlzas Darvinas (Charles Darwin), evoliucijos te­

orijos kūrėjas, Galapagų salose radęs akivaizdžių gyvūnų ir
augmenijos evoliucijos įrodymų, parašė knygą „Rūšių atsira­
dimas“. Ją slėpė dešimt metų. Darvinas buvo labai religingas.
Suprato, kad pats to nenorėdamas sukūrė bombą. Nes jeigu
gyvūnai vystosi prisitaikydami ir taip tobulėdami, vadinasi,
joks Visagalio pirštas mūsų protėvių jų klystkeliuose nevedė.
Jam atrodė, kad byra Šventasis Raštas.
Tačiau ilgai išsaugoti paslapties nepavyko. Vienas jaunas
mokslininkas irgi perprato evoliuciją, parašė apie tai diser­
taciją. Ji buvo įteikta Darvinui su prašymu recenzuoti. Senis
suprato negalįs ilgiau slėpti savo atradimo. Kitaip jaunuo­
liui atiteks visa garbė. Darvinas skubiai nunešė savo rašinį į
spaustuvę, knyga išėjo, tuoj pat buvo išversta į daugybę kal­
bų, o jos autorius - iškeiktas iš visų sakyklų ir išjuokiamas.
Viename Londono aukštuomenės susibūrime žymus aris­
tokratas kreipėsi į Darvino bendrininką: „Jūs galbūt tikrai

137
kilote iš beždžionės. Bet aš žinau apie devyniolika kartų savo
genealogijoje, ir beždžionės tarp jų nebuvo.“ Susirinkusieji
pratrūko juoku.
Toks buvo vienas iš būdų kovojant su darvinizmu - pri­
mesti jam tai, ko Darvinas nei sakė, nei rašė. Net kai kurie
teologai nesuprato paprasto dalyko: evoliucija kaip tik ir gali
būti Visagalio pirštas.
Darvinas yra padaręs klaidų. Juk dirbo vienas, pasislėpęs,
be pagalbininkų. Bet jis netvirtino, kad žmogus kilęs iš bež­
džionės. Tik kilmė galbūt bendra. Tigras panašus į leopardą,
bet niekas nesako, kad jie broliai.
Vienas iš stipriausių neva įrodymų prieš evoliucijos teori­
ją buvo tai, kad žmogus moka kalbėti, o joks primatas ar kitas
gyvūnas negali pasakyti nė žodžio.
Vienam atkakliam dresuotojui pavyko šimpanzę Viki iš­
mokyti tarti: „Mama“, „papa“, „kap“, „ap“, bet šimpanzė ne­
suprato, ką tie garsai reiškia. Kitą šimpanzę vardu Uošu jos
globėjai tvirtino išmokę 350 žodžių, bet tik gestų kalba. Uošu
neva papasakojusi globėjams, kad medžiotojai džiunglėse
nušovė jos motiną, ją pačią pagrobė, ilgai nedavė valgyti. Bet
dresuotojai jos niekam neparodė.
Beždžionių negebėjimas suprasti ir pasakyti nors vieną
žodį ilgai buvo pasitelkiamas kaip įrodymas, kad jos nėra
mūsų giminaitės. Evoliucijos šalininkai tvirtino, esą tai nieko
nereiškia. Vienos universiteto mokslininkai atliko nuodu­
gnius tyrimus, padarė daugybę makakos burnos, gerklės ir
nosiaryklės rentgeno nuotraukų jai valgant, ilsintis, leidžiant
įvairius garsus. Makakos gali spiegti, kvatoti, urgzti, bet nieko
daugiau. Toks balso aparatas leidžia joms išreikšti savo emo­
cijas, tačiau žodžio pasakyti jos negali ir nė nebando. Paaiš­
kėjo, kad jos lengvai ištaria visus žmonių kalboje vartojamus
garsus, balses ir priebalses, bet negali jų rišliai susieti. Vienos

138
universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad joms trukdo ne
gerklės, burnos ar gomurio netobulumas. Kur ta kliūtis glū­
di, tuo laiku nepavyko suprasti. Bet atsirado genetika ir buvo
išsiaiškinta, kad žmoguje esantis genas FOXP2 atsakingas, be
kitų dalykų, ir už kalbą. Jeigu tas genas pažeistas, žmogui bus
sunku mokytis ir jis negalės ištarti sunkių žodžių.
Pirmykščiai žmonės buvo silpnesni už daugelį gyvūnų, už
liūtus, tigrus, mamutus, nebuvo greiti kaip antilopės, negalėjo
sutraiškyti savo svoriu kaip begemotai, neskraidė kaip paukš­
čiai. Gyveno trumpai, sunkiai, medžioti galėdavo tik grupėmis,
spendė spąstus. Sutardavo, kur juos statyti ir kokius, nes gali
pakliūti savas žmogus. Ilgiau gyvendavo tik tie, kurie sugebė­
davo susitarti, nes medžioklės ir išgyvenimo būdus reikėdavo
kaitalioti. Genomo tyrimai griaučiuose rodo, kad kai mūsų
protėviai pradėjo geriau suprasti vienas kitą, labai pagerėjo jų
mityba. Iš kur apie tai žinoma? Kaip medkirtys viską sužino
apie medį, kurį nupjovė? Iš rievių. Dantys irgi turi rievių.
Tikrieji mūsų pusbroliai neandertaliečiai turėjo išvystytą
geną FOXP2. Tai leido jiems vartoti 200-300 žodžių. Užteko.
Kiekvieno mūsų, europiečio, kraujyje yra 0,5-3 proc. jų krau­
jo. Mes atėjome iš Afrikos per Artimuosius Rytus. Ten susiti­
kome su neandertaliečiais, kurie traukėsi iš Šiaurės, į kurią
slinko ledynai. Tas slinkimas buvo lėtas, gal šimtas kilometrų
per dvi kartas. Kitos grupės susitiko pietų Prancūzijoje ar da­
bartinėje Ispanijoje. Gibraltare iki šiol yra didžiulis jų urvas.
Mes jų nežudėme, kaip anksčiau buvo manoma. Jie mums ir­
gi nieko blogo nedarė, nes nebuvo priežasties. Erdvės visiems
buvo pakankamai. Užuot kovoję, mes su jais poravomės.
Mišrūnai, kaip žinome, miklūs.
Gaila, kad evoliucija mums tobulėti davė tik vieną geną.
O jeigu likimas būtų davęs bent tris FOXP2? Atrodytume da­
bar šaunesni.

139 ĮŽVALGOS
 Dokumentiniai
įdomesni
negu
vaidybiniai

LRT žiūrovai, ypač sekmadieniniai, jį pažįsta iš vei­

do ir kimoko balso. Bet turbūt ne kiekvienas žino, kas jis toks.
Didžiojoje Britanijoje į jį žiūrima beveik kaip į šventąjį arba
karališkosios šeimos narį, nors toks nėra. Karalienė jam su­
teikė riterio titulą. Į jį dabar reikia kreiptis „sere Deividai“. Di­
džiojoje Britanijoje, kai jis eina kur nors per minią ar papras­
čiausiai šaligatviu, visų sutiktųjų veidai pražysta šypsenomis.
Seras Deividas Atenboro (David Attenborough) nėra nei
generolas, vadovavęs lemtingam mūšiui, nei kino ar sporto
žvaigždė. Jis dokumentinių filmų režisierius. Olandų zoolo­
gas Fransas de Valis (Frans de Waal) sako: „Jis paėmė mus už
rankos, nuvedė ir parodė, kiek iš gamtos dar yra likę.“ Jo fil­
mus rodo visos pasaulio televizijos. Universitetai juos perka
paskaitoms iliustruoti. Per vienus metus kartais parduodama
2,6 milijono kopijų.
Kur sero Deivido paslaptis?
Jų - kelios.

140
 Kiekvieną temą jis sprendžia kaip uždavinį. Gilinasi ir ne­
siliauja mėnesius.
Pasitelkia ne pačią naujausią filmavimo techniką, o tą,
kuri dar tik kuriama. Kreipiasi į išradėjus ir komponentų to­
bulinimo specialistus. Konsultuoja juos ir gauna gaminius.
Todėl jis pirmas nufilmavo vorų šeimos tragediją.
Ponios vorienės, kaip žinote, dažniausiai būna stambes­
nės. Nes gerai maitinasi ir ilgiau gyvena. Po sueities ponai vo­
rai apsisukę sprunka. Vorienė kitos nuomonės: „O kas vaikus
maitins?“ Čiumpa tą savo naująjį draugą ir suvalgo. Šis netgi
nelabai priešinasi. Genties išsaugojimo instinktai jam kuž­
da, kad taip reikia - kiaušinėliams formuotis, šilko siūlams
gamintis. Galbūt ponas voras taip supranta savo nemirtingu­
mą? Epizodo filmavimas tęsėsi tris mėnesius.
Vorų ir apskritai nariuotakojų rūšių Žemėje - keli šimtai
tūkstančių. Seras Deividas jais domisi labiausiai. Nes tai se­
niausi mūsų planetos gyventojai. Jų neišnaikino nei ledynai,
nei potvyniai, vulkanų išsiveržimai ar dangiškų kūnų smūgiai.
Jį kaltina, esą jis rodo gamtą, bet jos negina. Atsako pa­
prastai: „Prieš trisdešimt metų niekas manęs neklausė, nes
buvo manoma, jog nieko baisaus nevyksta. Pirmiausia turė­
jau siekti, kad žmonės geriau pažintų ir suprastų gamtą. Kai
pamils, eis jos ginti.“
Sąmoningai nestojo į triukšmingas ekologų gretas, plaka­
tų nenešiojo. Laukia savo valandos. Ir sulaukia. Sukūrė naują
filmą: žiūrovą veda į stepes, į lietingas džiungles, į vandeny­
nų dugną. Parodė, kas dedasi. Jį pakvietė pakalbėti. Tada jis
prabilo Jungtinių Tautų konferencijoje Katovicuose 2018 me­
tais ir 2019-aisiais Pasauliniame ekonomikos forume Davose.
Nevyniojo į vatą, pasakė: „Ar mes suspėsime? Ar darome pa­
kankamai? Atsakymas į abu klausimus yra vienas: „Ne!“

141 ĮŽVALGOS
 Politikai pirmą kartą priėmė konkrečią veiksmų programą
ir dėl plastiko, ir dėl beprotiško anglių deginimo. Net Lenki­
ja, nors didelė dalis jos ekonomikos priklauso nuo akmens
anglių, balsavo „už“.
Jis neieško žodžio kišenėje. Kai grįžo iš kelių mėnesių
ekspedicijos Afrikoje, kur filmavo didžiąsias gorilas, jo pa­
klausė: ar nebuvo pavojinga? Atsakė: „Labiau suvaržytas jau­
čiausi karalienės rūmuose. Iš didžiųjų gorilų galima daug ko
pasimokyti. Jos - mūsų artimos giminaitės. Kai eini prie jų
patino, turi rodyti nuolankumą ir paklusnumą. Taip, kaip
eitum prie karalienės: nuleidęs galvą, susilenkęs. Garsiai ne­
kalbėdamas.“
2020 metais serui Deividui sukako 94-eri.
Kai „Der Spiegei“ korespondentas paklausė, kaip jis žiūri
į savo paskutinę didžiąją kelionę, ramiai (jis agnostikas) at­
sakė: „Tikiuosi, kad užmerksiu akis ir būsiu laimingas. Nes
nejausiu jokio skausmo.“

142 ĮŽVALGOS
 Samanas
prieš
imamą

Patekti į tokias džiungles, kur žmonės gyvena kaip

pirmykščiai, dabar sunku, pavojinga ir ilgai trunka. Tuo įsiti­
kino prancūzų žurnalo „Le Figaro Magazine“ reporteris Vin-
sentas Nojų (Vincent Noyoux). Mes paseksime jo pėdomis
Indonezijos Siberuto saloje. Jis norėjo gauti vertėją dviem sa­
vaitėms. Rado Amaną Ipaji ir jo žmoną Baji, kurie buvo atvy­
kę į pakrantę kažkokiais reikalais ir jau ruošėsi grįžti namo.
Ėjo pėsčiomis. Jokio kelio nuo pakrantės į salos gilumą
nėra. Palydovai žvaliai žingsniavo pirmi ir dažnai pradingda­
vo iš akių. Abu turėjo po mačetę, bet nedažnai jos griebda­
vosi, stengėsi eiti vinguriuodami tarp medžių ir dygių krū­
mų. Vinsentas kapojo šakas ir šaknis, panašias į spąstus, bet
vis tiek pargriūdavo. Kas keli žingsniai įlipdavo į purvo balą.
Palydovai kvatodavo. Kas kelios minutės tekdavo sustoti ir
nukratyti labai piktas ir truputį nuodingas skruzdėles. Jo pa­
lydovų jos kažkodėl nepuolė.
Staiga Amanas ir jo žmona sustojo, tarsi sieną būtų priė­
ję. Amanas apsidairė, radęs tai, ko ieško, nuskynė nuo vieno

143
medžio lapą ir pasikišo po kepure, bet taip, kad būtų matyti.
Dar nuskynė du raudonus kinrožės žiedus ir užsikišo už au­
sų. Žmona nusiskynusi du baltus žiedus įsikišo į plaukus.
Vinsentas vėliau sužinojo, kad tai buvo ne puošimasis dėl
grožio. Mentavajai - taip vadinasi gentis, pas kurią į svečius
jis ėjo, - animistai. Jiems visi padarai šventi. 1642 metais olan­
dai užėmė Siberutą kartu su visomis kitomis salomis į vakarus
nuo Sumatros. Toleravo animizmą ir mentavajų papročius.
Ėmė juos civilizuoti tik XX amžiuje. Indonezijai paskelbus ne­
priklausomybę, olandai išvažiavo. Naujoji valdžia irgi nemo­
kėjo mentavajų kalbos. Kai bandė juos civilizuoti, mentavajai
jų pamokslų klausėsi, bet nieko negalėjo suprasti. Jiems buvo
aiškinama, esą žmogus turi sielą, reikia tikėti, ir būsi išgany­
tas. Tačiau jie ir taip žinojo: privalu būti ne tik doram, bet ir
švariam. Jeigu trūksta vandens, prauskis ryto rasa. Nevalgyk
per daug. Visada ir viskuo džiaukis. Būk linksmas. Gerbk vis­
ką, kas gyva: paukščius, žvėris, medžius, žoles, kirminėlius.
Jeigu jie gyvi, tai ir sielą turi. Tada ir tavo siela bus laiminga.
Tokio šūkio - puoškis, kad tavo dvasia nepabėgtų, - ne­
sugalvojo net reklamos agentūros. Amerikiečiai tik XIX a. pa­
baigoje ėmė visus raginti šypsotis.
Misionieriai visa tai vadino prietarais. Mentavajai nesi­
ginčijo, nes ginčytis negražu. Tik traukėsi kuo toliau nuo pa­
krantės ir baltųjų žmonių.
Vinsentas keliavo ilgai ir sunkiai, kol juos pasiekė. Apie
dvidešimt valandų skrido įvairių aviakompanijų lėktuvais,
penkias valandas plaukė laivu ir dar penkias ėjo pėsčiomis.
Indonezija - tai apie septyniolika su puse tūkstančio salų ir
salelių archipelagas.
Vinsentas apsigyveno Amano ir jo žmonos bei vaikų tro­
belėje. Šeimininkas neėmė nei pinigų, nei dovanų. Tuo sky­
rėsi nuo pakrantės tautiečių. Tenai net už teisę fotografuoti

144
reikėdavo ką nors duoti. Amanas papasakojo ketinąs tapti ša­
manu ir tarpininku bendraujant su dvasiomis. Esą norįs pa­
dėti žmonėms. Dabar nešioja lapą kaip leidimą įeiti į mišką
ir raudoną žiedą, o kai visko išmoks, nešios juodą žiedą (jo
vidus oranžinis ir tamsoje truputį šviečia). Šamanas neturi
jokių privilegijų. Bet privalo paisyti daugelio draudimų: ne­
simaudyti, neturėti lytinių santykių, nevalgyti rūgščiai. Esą
to ir daugelio kitų dalykų laikytis reikia tam, kad sukauptum
visas jėgas ir galėtum gydyti žmones.
Mentavajų nameliai nesudaro kaimo. Išsimėtę pavieniui,
vienas nuo kito visada atskirti kokios nors augmenijos. Prie­
angio pastogėje kyburiuoja drožti iš medžio paukščiukai. Tai
miško dvasioms - kad jos galėtų pažaisti. Valgo tai, ką žmo­
na paduos ant sago palmės lapo: grūstų grūdų, nuluptų ba­
nanų, šaknelių, kažkokių miško vaisių ir kiaulienos. Kiaules
augina nuošaliai. Paplepėti, pajuokauti kaimynai susirenka
bendrame name. Geba nuskusti ploną medžio žievę, nulup­
ti minkštą požievį ir iš jo, padžiovinus ir iškedenus, pasiga­
minti tai, ko reikia: klubų juostą arba laikiklius papuošalams.
Medžioja, bet šaunamojo ginklo nenaudoja. Jiems užtenka
medinio lanko ir strėlių, užnuodytų vietinių augalų sultimis.
Anot Amano, dialogas su dvasiomis vyksta nuolat, jos yra čia
pat, tarp žmonių. Jeigu būtina nukirsti medį ar sumedžioti
elnią, reikia labai nuoširdžiai atsiprašyti dvasių.
Kai Vinsentui ten būnant susirgo viena moteris, vietinis
šamanas susiruošė į mišką. Paėmė ir Amaną, kad pasimoky­
tų, ir prancūzą. Vyrai rinko šakeles ir ūglius tylėdami, susi­
kaupę. Nežinantis niekaip nesupras, kodėl tiedu kai kuriuos
lapus ar pumpurėlius skina, o į kitus nekreipia dėmesio. Grį­
žę nuplovė surinktus žalumynus - irgi netardami žodžio, nes
nevalia trikdyti dvasių. Paskui šamanas paaiškino Vinsentui,

145 [ŽVALGOS
kad vanduo žolėms plauti turi būti iš šaltinio, kuris arčiausiai
namų, be to, žolynai privalo būti švieži.
Gydymo dvasios, atrodo, padėjo. Dar tą patį vakarą mote­
riai temperatūra nukrito. Vinsentas buvo paskolinęs jai ter­
mometrą. Šamanas leido juo naudotis.
Vinsentas matė ir kaip buvo valomas blogųjų dvasių ap­
sėstas namas. Teko sušaukti visus apylinkės šamanus. Jie
susėdo ratuku, susiėmė už rankų, nes reikėjo suderinti visų
energijas. Paaukojo du gaidžius ir užtraukė ritualines gies­
mes. Dvasių varymo ritualą galėjo pradėti tik trečią dieną, kai
aplinka paruošta. Šamanai išsitepė geltonais milteliais. Mo­
terys pasidabino plunksnomis. Paskerdė kiaulę, jos krauju
patepė kūdikiui, gimusiam tame name, veidą. Papjovė vištą,
ištyrė jos kepenis. Viskas gerai, namas tvarkosi. Šamanai vis
tiek dar visą naktį šoko ratu, drebino tarškalus ir mušė bū­
gnus. Dabar jiems buvo svarbu dvasias užmigdyti.
Nežinantiems atrodytų, kad laukiniai kvailioja arba links­
minasi. Iš tikro tai archajiškos apeigos, atėjusios iš neolito laikų.
1945 metais, Indonezijai gavus nepriklausomybę, po pir­
mojo prezidento Sukamo valdžią perėmė diktatorius Subartas.
Jis bandė mentavajus civilizuoti. Leido jiems rinktis: krikščio­
nybė, islamas ar budizmas. Mentavajai negalėjo suprasti, ko iš
jų norima. Į visus pasiūlymus atsakydavo: „Mums ir taip gerai.“
Dauguma jų per džiungles patraukė iš pajūrio į salos vidurį.
Atkakliausi buvo musulmonų misionieriai, nes islamas
dabar vyrauja Indonezijoje. Šioje saloje irgi pastatė mečečių
tose vietose, kur mentavajų trobų tirščiausia. Kasdien auš­
tant imamas per galingą garsiakalbį šaukia maldai. Atsirado
ateinančiųjų. Mentavajai - mandagūs žmonės.
Senasis šamanas pasakė Vinsentui: „Naujajai kartai bus
sunku. Bet niekur jie nedings, teks mus pavaduoti.“

I46 JŽVALGOS
 Japonija:
ir VI amžius
ir XXI

Hiroko keliasi kasdien šeštą ryto ir užpliko arba­

tos tėvui. Ant spintelės greta puodelio pastato jo mėgstamų
skanėstų. Nesvarbu, kad tėvas mirė prieš trisdešimt metų.
Spintelė - šeimos altorius. Ant jos stovi ir brangus grotuvas.
Hiroko - Amerikos žurnalisto ir universiteto dėstytojo afroa-
merikiečio žmona. Jau seniai jie atsikraustė gyventi į Tokiją.
Hiroko dirba europietiškų drabužių parduotuvėje. Kai gau­
na laisvadienį, važiuoja pasikalbėti su motina. Dvi valandos
traukiniu pirmyn, dvi atgal. Motina mirė 1978 metais. Hiroko
iki šiol prisimena: kai buvo maža, bėgo per kambarį, užkliu­
vo už kėdės ir pargriuvo. Atsikėlusi spyrė į kėdę. Buvo mamos
subarta: „Kėdė turi sielą ir širdį. Ji nekalta, kad tu pargriuvai.“
Ir motina liepė kėdės atsiprašyti.
Kai Lietuva vėl tapo laisva ir pradėjome važinėti į užsienį,
kelionių agentūros kviesdavo mane būti grupių, vykstančių į
Japoniją, vadovu. Lėktuvas iš Amsterdamo ar Paryžiaus skren­
da iki Tokijo keliolika valandų. Negalėdavai nepastebėti stu­

147
dentiško amžiaus japoniukių (ir vieno kito vaikino), boinge
vaikštančių taku tarp krėslų akivaizdžiai dažniau, negu reikia.
Kūno kalba jos tarsi klausdavo: „Ar nematai, kokia aš graži?“
Paskui sužinojau: tai namo grįžta jaunuoliai, Europoje
pasidarę akių vokų operaciją. Akys tapo didelės, lyg truputį
apspangusios. Kai kurios merginos ir puikius kaip juodvar­
nio sparnas plaukus nusidažo geltonai. Holivudas jų laukia
nesulaukia.
Bet tai gali sau leisti tik menkas procentas jaunų žmonių,
ir vien tik iš Haradziuku rajono Tokijuje. Nes kelionė ir ope­
racija kainuoja velniškai brangiai. Be to, reikia būti tikriems,
kad tėvai neišmes iš namų.
Europietiškai amerikietiška civilizacija lėtu žingsniu
smelkiasi į Japoniją. Ji atsispindi architektūroje, technikoje ir
technologijoje, kine, drabužių madose. Tačiau anglų kalbos
srityje, anot tyrimų, Japonija atsilieka nuo kaimynų: Kambo­
džos, Tailando, Indonezijos, net nuo Šiaurės Korėjos. Ir vis
tiek turistai plūsta į Tekančios Saulės šalį. 2003-iaisiais atvy­
ko penki milijonai. 2018 metais - 31 milijonas. Nes žmonės
ieško kitoniškumo. O Japonijoje jo yra.
Ta didelė civilizuota šalis tebėra - nerandu kito žodžio -
pagoniška. Garbina ir meldžiasi protėviams. Kiekviena kalva,
gojus, upelis, žinoma, saulė ir mėnulis, net žmogaus ranko­
mis sukurti daiktai jiems - šventi. Pažiūrėkite į japonų kalen­
dorių. Švenčių daug ir visos susijusios su gamta.
Požiūris į moterį irgi tradicinis. Eidama ji turi sekti paskui
vyrą šeimininką. Gera japonė tipens atsilikusi per tris žings­
nius. Restorane padavėja keliais prišliauš prie jūsų staliuko,
jeigu restoranas geras.
Japonų tikyba - šintoizmas. Vyriausiasis žynys - impera­
torius. Bet šis žodis gali reikšti viena, o jo prasmė gali būti

148
visai kita, pakeista istorijos. Europoje imperatoriai buvo visa­
galiai. Japonijoje iki 1945-ųjų - kone dievai. Japonija per karą
buvo sutriuškinta ir besąlygiškai kapituliavo. Tačiau prasmės
vėl keičiasi. „Besąlygiškai“, bet su sąlyga, kad imperatorius
liks ir negalės būti teisiamas. Iš nugalėtojų - irgi papildoma
sąlyga: tegu lieka, jeigu viešai paskelbs, kad jis ne dievas, ir
klausys (to nebuvo skelbiama) Amerikos okupacinių jėgų va­
do nurodymų. Taip imperatorius Hirohitas išvengė teismo,
nors už žiaurius nusikaltimus, apie kuriuos jis negalėjo neži­
noti, galėjo būti pakartas.
Japonijoje kiekvienas imperatorius turi savą epochą.
Hirohito, kuris buvo priverstas pasiduoti, epocha vadina­
ma Šiova, šventa taika. Jo sūnaus Akihito epocha vadinama
Heisei, taika visur. Paskui sostą perėmė jo sūnus Naruhitas,
126-asis Japonijos imperatorius, japoniškai Tanio, dangiška­
sis valdovas. Mokslininkai įrodė, kad giminė tęsiasi nuo VI
mūsų epochos amžiaus.
Kokia Naruhito vieta pasaulyje? Jis nevaldo. Jis - Japoni­
jos simbolis.

149 ĮŽVALGOS
 Jakudza,
Japonijos
mafija

Į medinį stalą įbestas peilis. Jį galando visą dieną,

nes turi būti aštrus kaip skustuvas. Kambaryje - keli žmonės,
bet prie stalo sėdi tik vienas. Greičiausiai tai jaunuolis, bet
jau ne paauglys. Senyvų irgi pasitaiko retai.
Sėdintysis deda ranką ant stalo delnu žemyn ir, staigiai
čiuoždamas stalviršiu, plaštakos šonu trenkiasi į peilį. Ma­
žylis pirštas nulekia šalin, ištrykšta kraujas. Kambaryje ty­
la. Netekęs piršto žmogus irgi tyli. Aimanuoti ir raukytis iš
skausmo nevalia. Tegali nueiti į tualetą ir ten išsivemti arba
paašaroti. Ir ranką jam tenai sutvarstys.
Apeiga turi kelias prasmes. Įvairiose Japonijos prefektū­
rose ar salose prasmė vis kitokia. Tai gali būti bausmė už įsa­
kymo neįvykdymą arba netinkamą vykdymą. Nusibausti turi
pats prasikaltėlis. Gali būti, kad žmogus, stojantis į organiza­
ciją, šitaip pademonstruoja vyriškumą ir kad atsidavęs reika­
lui. Juk pirštai neatauga. Mažylis kairės rankos pirštas labai
retai būna traumuojamas per avariją arba dirbant. Tai jakudzų

150
„darbo pažymėjimas“ iki grabo lentos. Jakudzos neslepia savo
narystės. Atvirkščiai, nevengia pasireklamuoti. Narystė kar­
tais būna jų vienintelis ginklas. Ne tik eiliniai jakudzos nesle­
pia narystės - jų centrai didmiesčiuose turi savo atstovybes su
iškabomis. Nariai - savo vizitines korteles su gaujos emble­
ma. Kvartalo gyventojai džiaugiasi: „Gerai turėti tokį kaimy­
ną. Žavus, mandagus.“
Ne jakudzai vadai moka pinigus, o jis - vadams už teisę
priklausyti gaujai. Vidutiniškai jiems atiduoda 10 ooo dolerių
kas mėnesį. Vadas paskirsto veiklos sritis, duoda patarimų,
kartais nurodymų. Pinigais savo reikmėms turi pasirūpinti
pats narys.
Jakudzos dažniausiai saugo kitus nuo neorganizuotų
vagių ir plėšikų, nuo kitų jakudzų ir policijos. Ypač globoja
nelegalią veiklą: prostituciją, prekybą narkotikais, azartinių
lošimų namus, kartais net kontrabandą.
Ir jakudzomis tampa, ir į policiją dirbti eina daugiausia
žmonės iš nepasiturinčių kvartalų, tad neretai pasitaiko, jog
vienas iš dviejų bičiulių, drauge žaidusių beisbolą ar badmin­
toną, nuėjo dirbti į policiją, o kitas tapo jakudza. Laisvalaikiu
jie ir toliau žaidžia kartu, bičiuliausis tol, kol kuris nors iš jų
nenusižengs arba įstatymams, arba jakudzų nuostatoms.
Būtų klaidinga manyti, jog Japonija - rožinių žiedelių ro­
jus. Kad jakudzos būtų galingi, kartkartėmis jie turi parodyti
nagus ir iltis. Nepaklusniuosius nužudyti arba sumušti taip,
kad nepagytų. Įmonę sudegins arba jai praneš, kad visą savai­
tę nekariaus su neorganizuotais plėšikais. Susipratusieji atsi­
prašys. Policija suras vieną ar du neva tų įvykių kaltininkus.
Nieko baisaus - suimtieji tylės arba kalbės taip, kaip jiems
buvo įsakyta. Gaus pačius geriausius advokatus ir belangėje
sėdės neilgai.

151 ĮŽVALGOS
 Ilgus metus dirbau Ispanijos spaudos agentūroje EFE ko­
respondentu Baltijos šalims ir būdavau siunčiamas į įvairias
šalis, mat viršininkai pastebėjo, kad lietuviai greitai išmoksta
svetimų kalbų (ispanams tai kančia). Grupė lietuvių Kioto
mieste kartą paprašė manęs nuvesti juos į „Arbatos namus“.
Dvi merginos, vilkinčios gražiais kimono, pasakojo, kaip do­
zuoti arbatą, kokių arbatų rūšių yra, kokio karštumo vande­
niu užplikyti (verdančiu negalima), kaip siurbčioti. Pasakojo
gražia anglų kalba gal dešimt minučių. Po seanso priėjau prie
jų kažko paklausti. Merginos sutriko. Ėmė viena kitai kažką
japoniškai čiulbėti, paskui šiaip ne taip pirštais ir mimika pa­
aiškino nemokančios anglų kalbos.
- Nemokate?! - nustebau. - Juk ką tik angliškai kalbėjote!
Jos parodė du puslapius angliškai prirašyto teksto ir pa­
baksnojo pirštu sau į kaktą, suprask, tekstą išmoko atmintinai.
Svetimoje šalyje, jeigu matai, kad užsibusi savaitę ar il­
giau, susirandi bendrauti mėgstantį rašytoją ar žurnalistą ir
prašai papasakoti apie tos šalies veidą. Kolegą japoną Kėnį
papiktino vienas mano klausimas: ar tikrai čia rožinių žiede­
lių rojus? Pirmiausia, pasak jo, jakudza tik atrodo monoliti­
nė. Iš tikro ji kunkuliuoja. Nuolatos vyksta tarpusavio kovos,
dažnos žmonių aukos. Galingiausia grupė - jamaguči. Ji val­
do kelis šimtus neaiškios paskirties bendrovių, apsaugos fir­
mų ir juridinių kontorų. Gauna pajamų iš visų Tokijo pramo­
gų įstaigų. Vadovauja Šinobu Tsukasa. Kalėjo trylika metų už
žmogžudystę. Skundžiasi spaudai, esą policija neleidžia jam
sąžiningai dirbti. Policija, jo žodžiais, su niekuo nesiskaito,
nepaiso žmogaus teisių. Be to, neseniai nuo jo atskilo grupė,
maždaug pusė jo „kareivių“.
Jis pažįstamas su daugeliu Japonijos politikų. Bet ten­
ka nuolat kautis su atskilusiaisiais, kurie pasivadino „Kobe

152
Jamaguči-gumi“. Jai priklauso 6000 „karių“. Narystė - tik 6000
dolerių per mėnesį. Organizuoja užpuolimus tų, kuriuos
„saugo“ jų buvę kolegos. Vienas sukilėlių vadų neseniai buvo
nušautas.
Tačiau kai būsite Japonijoje, nei Gindzos, nei Ropongi ra­
jonuose Tokijuje galite nebijoti, jei kas ištrauks jūsų piniginę
ar atims rankinę. Iš karto kreipkitės į policiją. Nebijokite jo­
kios jakudzos. Policija labai greitai suras jūsų rankinę ir gal
net piniginę. Pinigų ten turbūt jau nebus, bet dokumentai
neprapuls.
Jakudza smulkmenomis neužsiima.
 Ar
kosmosas
užmirštas?

Penkiasdešimtmečių ir vyresnių, jaunesnių irgi, au­

syse iki šiol tebeskamba būgnai, ditirambai ir maršai, šlovi­
nantys sovietų pergales kosmose: pirmas dirbtinis palydovas,
pirmi gyvi padarai, pirmas žmogus kosmose, paskui - dau­
giadieniai kosminių laivų skrydžiai. Vyko šaltasis karas. JAV
ir SSRS grūmojo viena kitai vis didesnėmis buožėmis. Pre­
zidentas Džonas Kenedis (John F. Kennedy) viešai pareiškė,
kad JAV per artimiausius dešimt metų išsiųs žmogų į Mėnulį.
SSRS keistai nutilo. Išsiuntė du visureigius į Mėnulį, bet į ne­
matomą jo pusę. Paskui šalys tyliai susitarė: nelenktyniauki­
me. Amerikos astronautai (iš kitų šalių irgi) ilgus mėnesius
skraidė drauge su rusais jų laivuose. Susispaudę tilpdavo du
ar trys keleiviai. Bet nusipirkti bilietą daug pigiau, negu įsi­
gyti visą traukinį. Tyrimų rezultatai - bendri.
Būtų gražu kaip vaikų darželyje, tačiau pastebėta, jog
naujų idėjų ir techninių sprendimų srautas iš Rusijos suma­
žėjo, paskui visai nutrūko. Galbūt todėl, kad jie puolė tobu­
linti ginklus? Tačiau tai du skirtingi dalykai.

154
 Dabar aiškėja priežastys.
Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis sovietai
spėjo sučiupti daug mažesnį ir menkesnį Vokietijos moksli­
ninkų, raketų specialistų, būrį negu sąjungininkai. Vokiečių
mokslininkai ir patys labiau norėjo atsidurti vakariečių ran­
kose nei pas sovietus. Dauguma, taip pat ir konstruktorius
Verneris fon Braunas (Werner von Braun), sukūręs balistines
raketas Vi ir V2, atsidūrė pas amerikiečius.
SSRS savo žmogiškąjį grobį slėpė. Užtat maitino kaip
bajorus: ikrais, žvėriena, tropikų vaisiais. Poilsiui davė gerai
saugomą vasarnamį Kryme, kitą Kaukaze. Amerikiečiai sa­
vus irgi glostė. Tie, kurie norėjo, gavo pilietybę, net ir buvęs
užkietėjęs nacis fon Braunas. Visi galėjo važinėti, kur nori.
Gaudavo amerikietiškas algas. Tai labai stipri virvė. Bet ne
tai svarbiausia. Tie, kurie pakliuvo pas sovietus, neturėjo stu­
dentų, nes buvo slepiamas pats jų buvimas Sovietų Sąjun­
goje. Bet mokslininkams juk reikia laisvės ir entuziastingos
aplinkos, o ne išdezinfekuoto ir iškvėpinto kalėjimo.
Raketų genijai ir iš Rusijos, ir iš Amerikos jau iškeliavo į tą
pasaulį, kur jų raketos nebepasiekia. Bet Amerikoje liko pa­
garbių mokinių. Būtent dabar jie ir aktyvūs. Be to, į žaidimą
įsitraukė privati iniciatyva.
Mes Lietuvoje savo kailiu patyrėme: kad ir ko verslininkas
imasi, visada padarys. Suveiks greičiau, geriau, pigiau - ar­
ba nustos būti verslininku. Tada į jo vietą brausis penki kiti.
Reikia pinigų? Bus pinigų. Reikia dar? Jeigu verslas žada būti
pelningas, pinigų bus vagonais.
Pelningesnį verslą nei kosmosas sunku išgalvoti. Vienoje
helio-3 dujų tonoje tiek energijos, kiek jos yra 50 000 000
tonų naftos. Ir jokių teršalų. To helio aptikta Mėnulio pa­
viršiuje, ypač jo poliuose ir krateriuose. Jį pasitelkus švarios

155 ĮŽVALGOS
energijos Žemėje užtektų penkiems šimtams metų. Neberei­
kėtų dabar naudojamų energijos šaltinių: benzino ir kitų naf­
tos produktų, gamtinių dujų, vėjo malūnų, hidroelektrinių.
Įdomu, ką darysime su dirbtiniais ežerais, kuriuos išdidžiai
vadiname jūromis? Beje, tos „jūros“ labai sparčiai dumblėja.
Helis-3 nelaukia mūsų padėtas ant lėkštutės. Mėnulyje
nėra atmosferos, tad jo paviršius milijardus metų buvo bom­
barduojamas pakaitomis Saulės vėjo dalelių ir meteoritų, jie
iš visur išmušė H2O2. Išdžiovino mūsų palydovą. Vandens
liko tik prie polių ir gilumoje, kaip ledas susimaišiusio su uo­
lų nuolaužomis ir tokiais bjauriai dvokiančiais dalykais kaip
amoniakas ir sieros vandenilis. Nei mokslininkų, nei versli­
ninkų tai negąsdina. Elektrolizės būdu išvalys. Deguonimi
bus galima kvėpuoti, o vandenilio mišinys su deguonimi -
puikus kuras kosmose ir Žemėje. Be to, Mėnulyje yra retų
metalų pėdsakų.
NASA jau stato tarpplanetinę kosminę stotį, kuri skries
tarp Žemės ir Mėnulio. Rusų planai kuklesni - nugabenti du
visureigius į Mėnulį. Tačiau privatininkai visur lenkia valdiš­
kas įstaigas. „Boing“ ir „Northrop Grumman“ - žiaurūs kon­
kurentai naujoviškos ginkluotės srityje, bet sutarė kosmose
susivienyti. Roberto Miulerio (Robert Mueller) įmonės ruošia
robotus, kurie Mėnulyje ties kelius, nusileidimo takus, statys
pastatus žmonėms. Multimilijardieriaus Ilono Masko (Elon
Mušk) įmonė „Space X“ pastatė ir jau bando kosminį dvide­
šimties aukštų milžiną, kuris gali gabenti 150 tonų krovinį
arba 200 turistų. Kitas tos kompanijos padalinys „Starlink“
ruošia tinklą, kuriame bus 12 000 dirbtinių Žemės palydovų.
Nuskraidinti keleivius iš Paryžiaus į Los Andželą galės per
valandą. Ričardo Bransono (Richard Branson) įkurta grupė
„Virgin Galactic“ jau išsiuntė į orbitą žmogų. Pasaulinė siun­

156
tų milžinė „Amazon“ uždirbo savo savininkui 166 milijardus
dolerių. Tačiau jam to negana. Įsteigė kosminę kompaniją
„Blue Origin“. Jau prieš kelerius metus jo kosminis laivas pa­
kilo į 100 kilometrų aukštį, paskui vertikaliai nusileido į tą
pačią vietą. Tai reiškia, kad gali skraidyti į kosmosą ir grįžti.
Beveik visi tie turtuoliai turtus susikrovė patys, taigi tur­
būt yra ne patys kvailiausi pasaulyje.
Tačiau kodėl jie stengiasi dabar, kai turi arba gali turėti
viską?
Atsakymas: jie tiesiog nemoka gyventi kitaip.

157 ĮŽVALGOS
 Pažiūrėkim
kapitalizmui
į akis

Lietuvoje socializmo ilgisi tikapsiblausėliai. Girdėjau

dūsaujant: „Anuomet jeigu neturėjai, galėjai lauke pavogti.“
Urviniai mūsų protėviai maitinosi iš medžioklės ir dvė­
seliena. Rinko vaisius, gyveno trumpai. Kai įsigudrino dirbti
žemę, atsirado problema: stipresnieji ėmė reikalauti atiduoti
dalį surinktų grūdų. Atsirado vergovė, paskui baudžiava. Že­
mė, gamta ir žmogaus darbas kūrė vertę. Marksas su Engelsu
tai pavadino „pridėtine verte“. Tai - kapitalizmas. Prasidėjo
ne visur ir ne iš karto. Tie, kurie vogė pridėtinę vertę, akis iš­
pūtę ir ietimis mosikuodami tvirtino, esą tik taip galima tvar­
kingai gyventi. Kapitalizmas buvo gyvybingesnis negu kokia
kita nuosavybės forma. Rusijoje žmonės apskritai tik dabar
pradėjo gerai valgyti ir rengtis. Kinija, nors ir nelabai legaliai,
jau vejasi Ameriką.
Kapitalizmas (mandagiai šnekant - laisvoji rinka ir kon­
kurencija) atsirado per labai trumpą laiką. Buvę maitėdos ir
vergai išrado kompiuterius, robotus, gerus vaistus. Jeigu ko

158
nors neturi, netrukus pasiūlys. Sukūrė tokį transportą, kuris
leidžia apskrieti Žemę kelis kartus. „Smetonos laikais“ nela­
bai derlingoje Lietuvos žemėje derliai būdavo 20-30 centne­
rių iš hektaro, ir džiaugėmės. Dabar - 50 centnerių iš hekta­
ro. Neturim kur tiek supilti.
Bet rojaus nesukūrėme. Visai netolimoje praeityje žmo­
nės prakaitavo sėdami saujomis ir kirsdami pjautuvais. Ne­
manė, kad gali būti kitaip. Nuolat užgriūdavo ekonominės
krizės. Sovietinamoje Lietuvoje buvo šmaikštaujama, kad
krizė Amerikoje ar Anglijoje - tai kaip mūsų didžiausias eko­
nomikos laimėjimas.
Ne visai taip.
Ne vienas bankininkas ir verslininkas buvo sužlugdytas.
Tie, kurie bandė pakelti varguolius į kovą, visi iki vieno pra­
laimėjo. Dėl labai paprastos priežasties: varguolių užtarėjai
matė, kaip galima sugriauti kapitalizmą, ir veikė entuziastin­
gai, giedodami puikias dainas ir giesmes, bet neturėjo supra­
timo, kaip elgtis toliau. Rusijoje 1918-ųjų kovą Leninas įsakė
išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, kuris ketino sukurti demo­
kratišką laisvo verslo šalį, nes bolševikai ten teturėjo 14 proc.
balsų. Kitų partijų deputatus Lenino įsakymu bolševikai gau­
dė ir šaudė.
Paaiškėjo, kad utopinė valstybė - tai drebučių gniužulas.
Tuoj pat atsiranda diktatorius gelbėtojas, kartais mažaraštis
kaip Stalinas ar Mao. Izraelyje komunos - kibucai - buvo ku­
riamos laisvanoriškai, su brolišku entuziazmu. Dabar pasku­
tinieji kibucai virto kompanijomis arba paprastais koopera­
tyvais.
Miltonas Fridmanas (Milton Friedman), kapitalizmo
apaštalas, matė, koks tas socializmas, ir atvirai skelbė: „Vie­
nintelė verslo atsakomybė - prieš visuomenę, ir kitos atsako-

159 ĮŽVALGOS
iiiybės jis neturi, tai pelno maksimalizacija - kurso augimas
ir dividendai.“ Darbuotojų ir valstybės interesai, įtaka aplin­
kai jam buvo antraeilis dalykas.
Tai anarchijos, krizių ir karų receptas. Didžiąją pasaulinę
krizę, kuri prasidėjo 1929 metais, Ruzveltas (Franklin Roo­
sevelt) nutraukė tik todėl, kad, apmulkinęs savo piliečius ir
Atstovų Rūmus, įvėlė Ameriką į karą. Tiesa, Lietuvai tai buvo
laimė nelaimėje.
Kapitalizmas kūrė gėrybes, kurios dar mūsų tėvams būtų
atrodžiusios stebuklas. Net religijos gavo laisvę.
Kapitalizmo vėliavnešiai nesupranta vieno: žmogui norisi
gyventi ne vien tik sočiai ir šiltai. Gerovę mes matome lygy­
bėje. Skamba paikai, bet taip yra. Žmonės pradeda jausti, kad
jeigu tai, ką sukūrė mūsų visų genijus, būtų paskirstyta sąži­
ningai visiems, Žemėje būtų išsvajotas rojus. Per daug drąsu
Šito norėti? Ne. Jau laikas to norėti. Gerovės klodas nebūtinai
turi būti visiškai vienodas. Toje pačioje dirvoje ir tokių pat de­
besų palaistyti javai ne visada užauga vienodi. Gerovės klodai
kartais gali būti 150 kartų storesnį. Bet ne 150 000 kartų. Rei­
kia turėti stimulų. Kiekviena šeima Europoje iš pradžių turi
turėti bent 5-8 kambarių būstą su sodu, aktualią transporto
priemonę, puikią mediciną ir vaistų, žmogaus grožį bei ilga­
amžiškumą skatinančių preparatų. Ir tiek meno, kiek žmo­
nių norės būti menininkais. Iš Europos plėstis į Aziją, Afriką,
pasiekti tokį lygį net ir šiais laikais nesunku, nes vienas dar­
bininkas dabar pagamina trisdešimt dviem žmonėms. Aukš­
tos kvalifikacijos vyras arba moteris - penkiems šimtams.
Viena šviesi galva - milijonams. Bet pridėtinė vertė atimama,
draugiškai tapšnojant per petį.
Finansinių imperijų savininkai turi gerai mokėti savo dar­
buotojams. Filialų vadovai gauna po 20 000-50 000 dolerių

160
per mėnesį. Arba daugiau. Apie savininkų įplaukas nekalba­
ma. Neseniai į jų sąskaitas būdavo pervedama vidutiniškai
30 kartų daugiau negu įų aukščiausio rango darbuotojams.
Dabar - 300 kartų daugiau. Pamėginkite suskaičiuoti. Pama­
tysite, kiek jiems išeina per mėnesį. Ieško sau pražūties kaip
pasiutę. Mokosi vienas iš kito, o ne iš kruvinos praeities.
Nepavydėkime jiems. Dideli pinigai - sunki našta. Vilos
Floridoje, Bahamose, Pietų Prancūzijoje, keleto aukštų būs­
tai dangoraižyje Manhatane, Niujorke, 20 lėktuvų, 50 auto­
mobilių, savos ligoninės su puikiais specialistais. Į gamybą
jie kišasi nedaug. Savo pelną daugiausia deda į bankus, kurie
nesireklamuoja, bet moka dideles palūkanas. Taip ištraukia­
mos lėšos iš nacionalinės apyvartos. Tokių multimilijardierių
JAV yra keliolika tūkstančių. Yra ir kai kuriose arabų šalyse,
jau net ir Kinijoje. Milijardieriai - kaip Sosnovskio barščiai.
Tokia siaubinga nelygybė - liga. Sprogimo neišvengsime.
Nes jaunimas Amerikoje (o būtent klimatas tenai diktuoja
sąlygas) nematė ne tik Antrojo pasaulinio, bet ir Vietnamo
karo.
Akivaizdu, kad gamybinius žmonių santykius reikia keis­
ti. Bėda ta, jog praeitis mums nepaliko jokio pavyzdžio.
2020-ųjų pabaigoje Amerika jau turėjo išeitį. Kandidatu
į prezidentus buvo siūlomas Bernis Sandersas (Bernie San­
ders). Jis tvirtino, kad žmogus, nuosavybės turintis už 50 mi­
lijonų dolerių ir mažiau, mokesčių turės mokėti tik 2 proc.
Kuo daugiau verslas uždirbs, tuo didesnį procentą mokesčių
mokės (iki 90 proc.). Viskas legalu, be revoliucijos ir kraujo
praliejimo.
Tačiau Sandersas netapo prezidentu, nebuvo išrinktas
netgi kandidatu. Per plauką neišrinktas. Demokratai nusi­
gando, nors suprato, kad tas pasiūlymas labai geras. Ameri­

161 {ŽVALGOS
koje dabar net ketvirtadalis verslininkų pareiškė, kad ekono­
minius santykius reikia reformuoti. Skandinavijos šalyse, iš
dalies Vokietijoje panašūs pertvarkymai jau padaryti. Ameri­
koje susikūrė „Apskritasis verslo stalas“, kelių šimtų stambių
įmonių vadovų grupė. Jie publikavo kreipimąsi per visą „New
York Times“ puslapį - rašė apie būtinumą sutvarkyti ekono­
miką taip, kad ji tarnautų visiems amerikiečiams. Pagrindi­
nis korporacijų uždavinys turi būti toks verslas, kuris duoda
naudos darbuotojams, klientams ir vietos gyventojams, o ne
akcijų savininkams. „Apskritojo stalo“ steigėjai vienija vers­
lą, kuris per metus gauna 7 milijardus įplaukų. Jame dirba 15
milijonų žmonių. Kreipimąsi pasirašė Timas Kukas (Tim Co­
ok, „Apple“), Džefas Bezosas (Jeff Bezos, „Amazon“), Džimis
Daimenas (Jamie Dimon, „JPMorgan Chase“) ir kiti. Markas
Cukerbergas (Mark Zuckerberg), jaunas milijardierius, „Fa­
cebook“ sumanytojas ir vadovas, pareiškė: „Niekas neturi tei­
sės turėti tiek daug pinigų.“
Bet ar pavyks šviesiems Amerikos protams padaryti sau
apendicito operaciją, ir be narkozės?

162 ĮŽVALGOS
 Jie
mokosi
atspėti
ateitį

2010-aisiais populiarus mokslinis žurnalas „Nature“

(„Gamta“) pirmame metų numeryje publikavo straipsnį apie
tai, kad 2020 metais Jungtinėse Valstijose prasidės rimti ne­
ramumai. Apie COVID-19 tuo metu dar nebuvo jokios kalbos.
2019-aisiais kitas amerikiečių mokslininkas Goldstonas
(Goldston) savo knygoje rašo, kad 2020 metų spalio mėnesį
laukia badas. Nedetalizavo, kur ir koks. Didelio sujudimo tos
publikacijos nesukėlė. Pranašautojų Amerikoje visada buvo
daug. Straipsnio „Nature“ autorius Piteris Turčinas (Peter Tur­
chin) - rusas. Gimė 1957 metais Obninske, mieste, pastatyta­
me Rusijos mokslininkams. Jo tėvas - fizikas, garsus disiden­
tas, Sacharovo (Andrėj Sacharov) bendražygis. 1975 metais
Piteris, tada dar Piotras, įstojo į Maskvos universiteto Biolo­
gijos fakultetą. 1977-aisiais visa šeima išvažiavo į užsienį. Tuo
metu Kremlius jau nesodino oponentų į kalėjimus ir negrūdo
į psichiatrijos ligonines, o Kubos pavyzdžiu leisdavo emigruo­
ti, nes emigrantų protestai ne tokie ryškūs. Tai nuskurdino

163
Rusijos mokslą, išskyrus ginkluotės sritį (jos specialistai pri­
valėjo sėdėti namie). Piteris įstojo į Niujorko universiteto Bio­
logijos fakultetą ir po trejų metų baigė mokslus su pagyrimu.
Paskui studijavo zoologiją Djuko universitete, tada griebėsi
aukštosios matematikos, istorijos bei psichologijos.
Tai buvo ne strakaliojimas, o jaunuolio instinktas. Jis pa­
juto, kad žmogus nuskriaudė save suskaldydamas mokslą
ir sudėliodamas jį į skirtingas lentynas. Istorija visada buvo
mokslas apie mūsų praeitį, o turi tapti mokslu apie ateitį, va­
dovaujantis praeities patirtimi. Šiuo metu žmonija, ypač JAV
ir Europoje, anot Turčino, išgyvena pakilimą - nuostabiausią
mokslo ir technikos atradimų epochą. Klesti gerovė, ir dėl to
skurdas bado akis.
Dabar Turčinas yra Konektikuto universiteto Evoliucijos
ir evoliucinės biologijos fakulteto profesorius. Dėsto ir Antro­
pologijos bei Matematikos fakultetuose. Parašė ir išleido aš-
tuonias knygas, paskelbė penkis šimtus mokslinių straipsnių,
yra dvylikos knygų bendraautoris ir naujos mokslo šakos -
kliodinamikos - pradininkas. Sukūrė ir išplėtojo originalią
teoriją, aiškinančią, kaip laikui bėgant didžiosios imperijos
pakliūva į įvairiapusį atrankos mechanizmą ir paskui visos
sudėtingos visuomenės žlunga. Turčinas ir jo šalininkai daž­
nai pasitelkia lemingų pavyzdį. Tie graužikai paplitę Sibiro,
Aliaskos ir Kanados tundrose. Kas ketveri metai paknopsto­
mis bėga prie vandenyno, krenta nuo uolų, užsimuša arba
paskęsta. Voltas Disnėjus (Walt Disney) tai pavadino kolek­
tyvine savižudybe. Niekas netyrinėjo, kodėl tai vyksta.
Dabar jau žinome, kad lemingų prisiveisia labai daug.
Taip pat ir baltųjų Arkties pelėdų. Kai saulė šviečia visas dvi­
dešimt keturias valandas, lemingams nėra kur dėtis. Bėga ir
žūsta beveik visi. Tada pelėdos, jau priperėjusios aibę pelė­

164
džiukų, išmėto juos iš lizdų, nes nėra kuo maitinti. Gyvų le­
ntingų lieka nedaug. Jie pradeda daugintis kaip patrakę. Ne­
trukus tundra jų vėl pilna. Pamačiusios, kad ėdesio užteks,
pelėdos (ir kiti plėšrūnai) pradeda daugintis. Ciklas tęsiasi
ketverius metus.
Tas pat ir žmonių visuomenėje. Tik ciklai daug ilgesni,
tad žmogus nesupranta, kas ir kodėl vyksta. Jis galvoja esąs
svarbiausia visatos dalis ir kad pats nusprendžia, daugintis ar
ne ir kada.
Iš tikro tai ciklodinamika - toks tikslesnis proceso pava­
dinimas. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova, ir ne tik vertikalia
ar horizontalia kryptimis, bet net ir tarp tėvų ir sūnų. Pilkoje
kasdienybėje tai nėra labai pastebima, bet viršūnėse reiški­
nys akivaizdus. Žvelgiant atgal į istoriją matyti, jog praeityje
joks valdovas ar diktatorius nesugebėjo padaryti taip, kad jo
galybė pereitų sūnums. Nei Čingischanas, nei Tamerlanas,
Atila ar Karolis Didysis, valdęs Šventosios Romos imperiją,
nei dešimtys kitų. Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck)
suburta Vokietija buvo šaunus kūrinys, bet netapo patvaria
monarchija. Diktatorių valdomų valstybių viršūnėse dažnai
vyksta nuožmi kova. Nes vietų tarp elito niekada nepakanka,
o norinčiųjų tenai patekti kuo toliau, tuo daugiau. Tai sukelia
vis naujas bangas.
Tai ypač akivaizdu Amerikoje. Ten visos gėlės pražydo.
Fordas (Henry Ford) sugalvojo konvejerį, gamino visiems
viską, tik pinigus mokėkite. Gimdyklos ir akušerės darbo tu­
rėjo per akis. Bet neilgai. 1929 metais prasidėjo baisi krizė.
Žmonės prarado santaupas, namus, butus, darbus. Tūkstan­
čiai miegodavo po tiltais. Ne vienas bankininkas iššoko pro
langą. Kai kas Amerikoje pajuto meilę Sovietų Sąjungai, kur
neva nėra krizių. Suvešėjo JAV komunistų partija. Preziden­

165 ĮŽVALGOS
tas Franklinas Ruzveltas patyliukais susitarė su pramonės
konfederacijomis: „Jūs man netrukdykite, aš Ameriką išgel­
bėsiu.“ Ėmė karštligiškai gaminti tankus, lėktuvus, karo lai­
vus ir tiekti juos skolon! Didžiajai Britanijai. Ruzveltui padė­
jo Japonija, užpuolusi Ameriką ir sunaikinusi jos karo laivyną
Perl Harbore. Ir Hitleris, paskelbęs karą Amerikai, nors jo
kariuomenė jau stovėjo 30 kilometrų nuo Maskvos. Šaunus
strategas. Japonijos vadovybė irgi.
Kokia buvo Europa 1945-aisiais, žinome. Nuo komuniza-
cijos ją išgelbėjo tik protingas ir savalaikis Maršalo planas.
Grįžę iš kovos laukų amerikiečiai vėl ėmė daugintis kaip
patrakę. Kiekvienas manė pats taip sugalvojęs. Nežinojo, kad
yra tik bangos lašelis.
Praėjo dvidešimt, trisdešimt metų. Užaugo nauja, jau po
karo gimusi karta ir iškart ėmė maištauti prieš savo tėvus.
Protestavo prieš karą, atvirai mylėdavosi parkuose, dalyvavo
Vudstoko festivalyje, dainavo naujas dainas, garbino Če Ge-
varą (Che Guevara), Mao, Kubą, nė nepasidomėję, kaip ten
yra iš tikro. Kuba jiems patiko, nes ji - prieš. (Dėl to paties
Kuba patiko ir Čekuoliui.) Amerikoje žmogžudysčių ir sprog­
dinimų būdavo kasdien. Ta banga greitai išsikvėpė, nes buvo
stichiška. Neturėjo ekonominio pagrindo, o ir ideologija bu­
vo silpna. (Ir Prahos pavasarį Sovietų Sąjunga sutriuškino.)
Gali pasirodyti, kad visa tai tik atsitiktinumai. Bet jeigu
pažvelgsime į praeitį, visada ir visur pamatysime tą patį. Sul­
tonų valdomoje Turkijoje mirus valdovui būdavo paliekamas
tik vienas jo nurodytas įpėdinis. Valdovas žmonų turėdavo
apie keturias dešimtis, o kur dar sugulovės. Visi kūdikiai - ir­
gi kandidatai į sostą ir todėl būdavo nužudomi. Galbūt tokiu
būdu Turkų imperija, prisigrobusi svetimų žemių ir išsiskė-
tusi per kelias jūras, išsilaikė taip ilgai, nors ryšių, šiuolaiki­

166
niu supratimu, nebuvo. Karalių vaikai dabar nežudomi, nes
nepaveldi valdžios, bet į elitą veržiamasi daug uoliau, daug
daugiau norinčiųjų būti valdžioje.
Toks požiūris į istoriją turi daugiau priešininkų nei šali­
ninkų. Dermedas Makalokas (Diarmaid MacCulloch), Oks­
fordo universiteto profesorius, tvirtina, kad istorija nėra tiks­
lus mokslas ir todėl jai negali būti taikomos matematikos
taisyklės. Esą argi galima numatyti Oliverj Kromvelį (Oliver
Cromvell) arba Žaną d’Ark (Jeanne d’Arc)? Istorijos pagrin­
das - žmonės, o jie nenuspėjami.
Atsakymas: „Būtent todėl, kad visuomenės sistemos to­
kios sudėtingos, reikalingi matematiniai modeliai. Istorija
nėra lyguma, ji nėra netgi dantyta kaip pjūklas, o labiau pri­
mena Himalajų kalnyną: viršūnės aukščiau debesų, tamsūs
kloniai. Bet jeigu žinai kalnų aukštį ir jų geologinę struktūrą,
paslapčių lieka mažiau. Panašiai yra ir su istorija.“
Naujai mąstantys istorikai, matematikai ir zoologai su­
sibūrė į „Seshat“ (faraonų Egipte deivė Sešata buvo atsakin­
ga už raštą ir sąskaitybą). Tai tarptautinis pelno nesiekiantis
mokslinių paieškų fondas, kurio tikslas - kaupti duomenis
didžiulėje bendroje duomenų bazėje Seshat: Global History
Databank. Ja leidžiama naudotis bet kokioms istorinėms hi­
potezėms pagrįsti. Pirmininku buvo išrinktas Piteris Turči-
nas. Fondas nuolatos bendrauja su ekspertais ir naudojasi jų
žiniomis, kai reikia matematiškai užkoduoti reiškinius. Ne­
užteko nei arabiškų skaitmenų, nei lotyniškų raidžių, buvo
pasitelkta senovės graikų abėcėlė. Tarkim, sąvoka „politinė
įtampa“ užkoduota graikų raide „psi“. (Tai tikslus dabarti­
nės Ukrainos herbas: trys smaigaliai, nukreipti aukštyn.)
Bet reiškinių ir situacijų būna daugybė. Žymėti viena raide
neišeina. Dėmuo tampa daugiaaukštis, jis pats - uždavinys.

167 ĮŽVALGOS
Galbūt užims visą braižybos lentą. Arba dvi, gal tris. Aukštoji
matematika keblumų nebijo. Ji juos mėgsta. Kai viskas su­
vesta, bet kokios politinės ar socialinės grupės gali naudotis
sukauptais duomenimis, vertindamos istoriją, tiek dabarti­
nę, tiek viduramžių arba neolito laikų. Diskusijose dalyvau­
ja ir ciklodinamikos priešininkai, tik jie privalo turėti rimtą
mokslinį laipsnį.
Toks yra mokslas Amerikoje, kai apsivalo nuo išversta-
gerklių, trūks plyš siekiančių vadovauti tam, apie ką neturi
supratimo.
Fizikas Nobelio premijos laureatas Miurėjus Gel-Manas
(Murray Gell-Mann) pasakė: „Turi praeiti dar šiek tiek laiko,
ir paaiškės istoriją valdančios jėgos. Iki šiol mes nekreipėme
į jas dėmesio. Tai, kas padeda paaiškinti visumą, vadinome
šalutine disciplina.“

168 ĮŽVALGOS
 Juodoji
magija
centrinėje
gatvėje

Sena ragana ištraukia iš krosnies degančią šluotą ir iš­

kėlusi ją šaukiasi piktų jų dvasių. „Tegul ta bjauri beždžionė am­
žinai kenčia žiaurias kančias, o jos siela pūva pragare“, - lekiant
žiežirboms klykia mosikuodama degančia piktžolių šluota.
Tai vyksta ne kur nors neišbrendamose pelkėse ir ne dū­
minėje miško bakūžėje, o pačiame Bukarešto centre. Bobutė
Buzėja jau trisdešimt metų savo gražiai prižiūrimame name
priima nelaimingus įsimylėjėlius, įžeistus sutuoktinius arba
didybės manijos apsėstus politikus, įtariančius, kad visuo­
menė juos per mažai vertina. Padeda suklijuoti sudužusias
širdis, patirti keršto saldumą, kai paaiškėja, jog partneris -
dviveidis apgavikas, arba užburti rambius apygardos rinkė­
jus. Klientų jai netrūksta, rašo „Express“, nes niekas Rumu­
nijos sostinėje nemoka užkeikti taip, kad neatsiklijuotų. Ir
niekas kitas taip gerai negelbsti nuo prakeiksmų. Tą vakarą,
kai pas ją buvo žurnalistas, atėjo vyro palikta žmona su pra­
šymu atstumti varžovę.

169
 Buzėja deda šalin šluotą, ant kurios nejodinėja, ir pėsčia
skuba prie upės. Reikia pagauti vabaliuką (kokį, žino tik ji pa­
ti) ir įmesti į puodą su medumi. Juo aplipęs vabaliukas žūsta.
Tą dieną pas įą apsilankė ir pagyvenęs vyras. Skundėsi,
kad dažnai sukniumba praradęs sąmonę. Šitam padėti - vie­
ni niekai. Per mėnulio pilnatį ligonis turi suvalgyti dar pul­
suojančią balandės širdį, builių lapų ir devynis pipiro grūdus.
Esą kaip ranka nuims. O jeigu senis ką nors supainios, pats
kaltas.
Burtai labai svarbūs Rumunijoje. Vien tik Bukarešte veikia
keli tūkstančiai tokių „konsultančių“, dauguma jų - romės.
Klientų joms netrūksta. Anot statistikos, iš dešimties sostinės
gyventojų keturi retsykiais apsilanko pas „savą“ raganą.
2011 metais viena Rumunijos televizijos laidų vedėja su­
mokėjo 200 ooo eurų už tai, kad būtų „nuimtas“ prakeiki­
mas - ją esą prakeikė pavydi anyta. (Negi Rumunijos televizi­
joje tiek daug uždirbama?) Tačiau anyta pasirodė tokia kieta,
kad joks velnias jos neėmė. Žurnalistė irgi nepėsčia. Padavė
būrėją teisman už netinkamą sutarties vykdymą. Ta proga
užvožė ir anytai. Rumunijos laikraščiai apsidžiaugė. Turėjo
ką spausdinti pirmuose puslapiuose. Tada ir vyriausybė susi­
griebė. Ne, drausminti burtininkės nepuolė. Jeigu tiek daug
uždirba, vadinasi, reikia ją apmokestinti.
Tas verslas oficialiai buvo pavadintas „darbuotojas, api­
būdinantis buvusius ir būsimus įvykius“. Visi laimingi. Bū­
rėja paima pinigus, išrašo kvitą, o nuošimtis jame pažymėtos
sumos keliauja į biudžetą kaip mokestis. Neprikibsi. Tai vie­
nintelė šalis Europoje, kur būrėjos ir būrėjai moka valstybei
mokesčius.
Su burtais Rumunijoje reikia būti atsargiam. Bet tai tik
vaikų žaidimai, palyginti su juodosios magijos galia Rusijoje.

170
 Didelė apskrita salė. Palei sienas - juodais apsiaustais vil­
kinčios (tik pamušalai raudoni) moterys, ant galvų koptūrai.
Viena ryžtingai išeina į salės vidurį. Rankoje laiko knygą ir
iškilmingai taria burtažodžius: kad Rusijai sektųsi, kad Di­
džioji Jėga paremtų prezidentą Vladimirą Putiną. Kitos mo­
terys kartoja jos žodžius. Būriui vadovauja Aliona Polyn, vy­
riausioji Rusijos ragana. Labai raštinga. Parašė kelias knygas
apie magiją ir subūrė „Pajėgiausių raganų imperiją“, kurios
tikslas - atkurti Rusijoje raganavimo tradicijas. Ji skelbia pa­
dėsianti Rusijai atgauti didybę.
Aliona Polyn noriai pasakoja, kad jos bobutė buvo galinga
burtininkė. Pirma Alionos knyga vadinasi „Aš kitokia“. Kai
sulaukė keturiolikos, bobutė leido jai vadovauti apeigoms.
Žinia, jog Maskvoje atsirado nauja jauna ragana, apdovano­
ta ypač didelėmis galiomis, žaibu pasklido po sostinę ir visą
šalį. Tačiau šiais laikais bobutės mokslų nebeužtenka. Aliona
susikūrė internetinį puslapį ir jame talpina savo straipsnius
apie juodąją magiją ir gydomąsias žoles, apie būdus, kaip nu­
mesti svorį, kaip ieškoti dingusių žmonių, kaip ką prakeikti
arba atsikratyti prakeikimo.
Burtininkė noriai teikia (už pinigus) pagalbą ir sunkiai
sergantiesiems. Tvirtina gebanti susieti oficialią mediciną su
magija ir kad tai padeda. Garsiai pareiškė: tai bus naujas žo­
dis medicinoje. Anot kritikų, jos burtai padeda savaitę, dvi,
nes ligonis atgauna viltį. Bet paskui prasideda dvigubai sti­
presnė ligos krizė.
Aliona noriai dalyvauja televizijos laidose, o 2015 metais
„Pajėgiausių raganų imperiją“ pagal visas taisykles užregis­
travo Rusijos teisingumo ministerijoje. Nurodė ir organizaci­
jos tikslą: stiprinti Rusiją. Šiek tiek vyrų ji įsileidžia, bet kiek­
viena proga pabrėžia, jog „imperijoje“ pirmu smuiku groja

171 ĮŽVALGOS
moterys. Naujų narių mokymas - slaptas. Be to, jie privalo
prisiekti, kad niekam neatskleis būrimo ir ateities spėjimo
paslapčių.
Aliona padejuoja, esą oficiali spauda apie ją kartais kalba
su ironija, bet numoja į tai ranka ir toliau naudojasi internetu
bei socialine žiniasklaida. „Noriu padėkoti Vladimirui Putinui
už tai, kad leido mums Rusijoje susirinkti į suvažiavimą. Mū­
sų veikla naudinga valstybei. Žmogus niekada negauna val­
džios atsitiktinai. Už politiko visada stovi galingos magiškos
jėgos“, - aiškina Aliona. Ji žino, kaip Rusijoje reikia kalbėti.
Ji ir ateitį numato. „2019 metais baigėsi pirmas ciklas.
Prasideda stabilizacija. Permainų bus, tačiau tik nenaudo­
jant prievartos. Kai greta valdovo stovi magiška galia apdo­
vanoti žmonės, jie žino, kokius žingsnius reikia daryti. Tada
šalis pradeda klestėti. Visuomenė sudalyta į tuos, kurie turi
magiškų galių, ir į biologinius robotus.“
Štai taip. Mes su jumis, nors turime rankas, smegenis,
esame tik biologiniai robotai ir savarankiškai galvoti nesuge­
bame. 2025 metais, jos žodžiais, žmonės jau bus tokie sąmo­
ningi, jog taps akivaizdu, kuris biorobotas, o kuris - ne.
Vyriausioji burtininkė pasirūpino ir savo imperijos ateiti­
mi. Kai dukrai Kristinai sukako keturiolika, motina oficialiai
pripažino jos galias. Duktė irgi jau parašė pirmą knygą „Ir pa­
sakė man demonas“.*

Pasinaudota „Moskovskij komsomolec“, „Svoboda“ ir „Glavtema“ medžiaga.

172 ĮŽVALGOS
 Proga
pavogti
ir neįkliūti

Jūros dugne nuo finikiečių laikų guli keli milijonai laivų.

Dabar pasaulio jūrose per parą nuskęsta vidutiniškai trys
laivai, ir maži, ir vidutiniai, netgi dideli. Anot statistikos, pa­
vojingesnė už laivus susisiekimo priemonė - tik automobi­
liai. Laivai niekada neplaukia tušti. Juose visada daug pinigų.
Kapitono seife, dideliuose laivuose dar ir jo padėjėjai turi po
kasą. Nes pakeliui reikia pirkti maisto, remontuotis, mokėti
mokesčius ir algas įgulai. Kredito kortelių anksčiau nebuvo,
banknotai irgi atsirado ne per seniausiai. Žmonės atsiskaity­
davo auksu ir sidabru. Reisai tęsdavosi kelerius metus. Dau­
guma paskendusių laivų krovinių ilgainiui įgyja dar didesnę
vertę. Auksas, sidabras pabrango dešimteriopai. Labai verti­
namos ir senovinės patrankos, tos, kurios šaudė akmeniniais
arba ketaus sviediniais. Pastatysite prie savo vasarnamio porą
patrankų ir piramidę sviedinių, ir bus aišku, kad čia - tvirtovė
ir joje gyvena ne pirmos kartos bajoras. Ir porcelianinių indų
jūros vanduo nesugraužia. Pagaminti Kinijoje prieš penkias­
dešimt metų, dabar jie brangesni už auksą.

173
 Nusigauti iki paskendusių laivų sunku. Bet kasmet darosi
vis lengviau. Kai draudimo kompanijų ekspedicija apžiūrė­
jo „Titaniką“, rado jau ne visus jo seifus. Dalis nesuprantamu
būdu išgaravo. O atrodė, kad buvo saugūs, juk gulėjo keturių
kilometrų gelmėje. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Heming­
way) panašią situaciją aprašė viename geriausių savo apsaky­
mų „Po audros“.
Antikos laikais ir viduramžiais buvo naudojamas „var­
pas“ - kambario dydžio metalinis puodas, į jūrą nuleidžia­
mas dugnu aukštyn. Jame būdavo oro ir tilpdavo du narai.
Bet jeigu vėjas arba srovės nugindavo laivą j šoną, o varpas
nuleistas giliai, narai neišgyvendavo.
Mūsų senelių epochoje atsirado skafandras: didelė žalva­
rinė galva, varžtais prisukama prie metalinių pečių ir storo
guminio kostiumo. Švininiai batai leisdavo judėti dugnu.
Oras būdavo paduodamas pro žarną. Laive arba krante du
vyrai suka rankeną, pumpuoja orą. Žinau tos duonos skonį.
Buvau žvejų laivo, kurį atplukdėme iš Kaliningrado į Vladi­
vostoką, įgulos nariu. Kontraktas pasibaigė, gavau „Aeroflo­
to“ bilietą be datos, bet į Vilnių neskubėjau. Petro Didžiojo
įlankoje, Putiatino saloje, buvo artelė - jūros dugne rinko
trepangus (jūrų agurkus) eksportui į Kiniją. Priėmė ir mane.
Labai sunkus ir pavojingas darbas.
Žakas Kusto (Jacques-Yves Cousteau) ir Prancūzijos ka­
ro laivyno leitenantas inžinierius Emilis Ganjanas (Emile
Gagnan) vokiečių neužgrobtoje Prancūzijos dalyje paėmė
kalnakasių kvėpavimo kaukę su reguliatoriumi, prijungė su­
spausto oro cilindrą ir paniro į vandenį. Taip gimė akvalangas.
Teliko užsidėti plaukmenis. Žuvys naujoką priėmė kaip savą.
Net rykliai, išskyrus baltąjį ir dar porą banditiškų veislių.

174
 Labai giliai su akvalangu nenusileisi. Primenu, kad vienas
kubinis metras vandens sveria vieną toną. Vanduo suspau­
džia plaučius ir gelmėje jie tampa dviejų kumščių dydžio. Vis
tiek atlieka savo darbą, tik neilgai.
Tenai, prie Vladivostoko, mes ne tik neturėjome akvalan­
gų, bet ir nieko apie juos nežinojome.
2014-aisiais amerikiečių archeologas Baris Klifordas (Bar­
ry Clifford) prie šiaurinių Haičio krantų aptiko pirmosios
Kolumbo ekspedicijos, atradusios kelią į Ameriką, flagmaną
„Santa Maria“. Vieta buvo palyginti negili. Klifordas bandė
apie radinį nutylėti, bet kur ten nuslėpsi, kai laive trisdešimt
žmonių, neskaitant virėjų. Kai kitais metais jis atplaukė at­
likti nuodugnų tyrimą, rado tą vietą švariai iššluotą. Nėra ko
stebėtis. Kolekcininkai sumokės labai brangiai už bet ką, jei­
gu ant to daikto parašyta „Santa Maria“. Ypač už patrankas,
mat ant jų būdavo nurodomas laivo vardas.
Tik nereikia manyti, kad burlaivis, paskendęs prieš 500
metų, tebeguli tarsi naujas. Jūros vanduo per metus ištirp­
do žmogaus lavoną ir net kaulus. Laivo medinės dalys, pri­
klausomai nuo to, kuo buvo impregnuotos ir iš ko pagamin­
tos, tikmedžio, ąžuolo ar pušies, greičiau ar lėčiau sutrūnija.
Mediena gali išsilaikyti šimtą metų, bet retai kada ilgiau.
Paskendusių laivų ieškotojai, tiek oficialūs, tiek ir privatūs,
ieško ne laivo, o jo liekanų.
Į amerikiečio Melo Fišerio (Mel Fisher) rankas pateko au­
tentiški XV a. Ispanijos admiraliteto žemėlapiai. Pagal juos,
ispanų galionas „Nuestra Senora de Atocha“ su kroviniu -
dėžėmis aukso ir brangakmenių bei penkiasdešimt tonų si­
dabro - 1622 metais išplaukė iš Meksikos ir paskendo. Pagal
dokumentus, „Atočą“ užklupo uraganas, o nuskendo kažkur
tarp Floridos ir Bahamų. Paklaida - 300 kilometrų. Kaip nuo

175 ĮŽVALGOS
Vilniaus iki Klaipėdos, tik jokių kelio ženklų. Melas Fišeris
ieškojo tris dešimtmečius. Bankrutavo, šeimą įklampino į
skolas, bet vieną dieną rado senovišką inkarą, įsikabinusį
į dugną (grandinė buvo nutraukta). Inkaro kotas rodė, į kurią
pusę uraganas nešė laivą tuo metu, kai jis apsivertė.
Fišeris ėmė sijoti dugno smėlį tą kryptimi. Rado vieną
monetą - auksinį 1622 metų dubloną. Paskui - piramidę auk­
sinių monetų. Dėžės buvo supuvusios, bet monetos tvarkin­
gai gulėjo ant smėlio. Galiausiai aptiko ir „Atočos“ patrankas.
Tai buvo tarptautiniai vandenys. Teismų atakuojamas
Fišeris atidavė dalį lobio Ispanijai, dalį Floridos valstijai, bet
ir pats tapo turtingas.
Vietų, kur guli laivai su brangiais kroviniais, daug. Jūrla­
piai pilni atžymų. Vien tik Floridos pusiasalio „pažastyje“ gu­
li 16 Ispanijos galionų su kroviniais. Tvirtinama, kad jie dabar
verti pusantro milijardo eurų.
Jukatano pakrantėje prie Meksikos guli septyni galionai -
vienas milijardas eurų.
Prie Centrinės Amerikos dugne tebeguli garlaivis, kuria­
me 1853 metais buvo penki šimtai keleivių ir dvidešimt tonų
aukso.
Prie Šiaurės Amerikos pakrantės 1944-aisiais paskendo
Japonijos povandeninis laivas, pakrautas auksu. Nežinome,
nei kiek jo buvo, nei kur plaukė. Niekas iš to laivo neišsigel­
bėjo.
Žaliojo Kyšulio gelmėse - laivų kapinės. Apie penkiolika
gėrybių prikrautų laivų. Tai ispanų eskadra. 1588 metais ji
plaukė susitikti su britų laivynu ir buvo paskandinta.
Britų kreiseris „Edinburgas“ per Antrąjį pasaulinį karą ve­
žė iš Murmansko sovietų auksą. Kreiserį paskandino vokie­
čių povandenis laivas. Žuvimo vieta apytikriai žinoma.

176
 Sklinda gandai, kad „Batu Hitam“, Kinijos Tangų dinasti­
jos (617-907) džonka, pakrauta auksu ir porcelianu (vertė 65
milijonai eurų), jau surasta.
Netrukus, kai tik bus pagaminti naujos kartos robotai,
gebantys savarankiškai manevruoti didelėje gelmėje, prasi­
dės nauja aukso karštinė.
Tokius robotus jau pradėjo gaminti.
 miršta
miestas

Vietovardis „Vorkuta“ lietuviams įsiminė turbūt il­

gam, iš senelių pasakojimų ir net dainų. Daugelis mūsų par­
tizanų, jų ryšininkų, studentų ir gimnazistų tenai mirė, kiti
palaidojo savo jaunystę. Retoje Lietuvos mokymo įstaigoje
nebuvo pogrindinių pasipriešinimo organizacijų ar grupių.
Nežinojo, kaip grumtis su okupacija, ir daugelio gyvenimas
baigėsi tragiškai. Ir Vorkutoje, ir keliose dešimtyse lagerių,
išmėtytų po visą SSRS. Negalime leisti, kad okupacija ir te­
roras būtų užmiršti. Vakarų Vokietijoje po karo buvo atlik­
ta denacifikacija. Žymiausi nusikaltėliai pakarti arba ilgam
sėdo į kalėjimą. Sovietų Sąjungoje dekomunizacijos nebuvo.
Tebestovi ir tų laikų barbarizmo paminklai.
Buvo žinoma, kad Vorkutoje ir jos apylinkėse glūdi mil­
žiniškos akmens anglių atsargos. 1931 metais tenai buvo at­
vežti pirmieji kaliniai ir 3700 vyrų iš Uchtos-Pečioros lagerio.
Tai buvo ne kokie nors baltagvardiečių karininkai, o paprasti
ūkininkai, atsisakę eiti į kolchozus arba slėpę grūdų derlių ir
gyvulius, daugiausia komunistai, kritikavę Stalino valdymo
metodus. Gyvų iš to etapo neliko nė vieno. Iš viso keliuose

178
Vorkutos lageriuose kalėjo du milijonai žmonių. Iš jų 200 000
neišgyveno. Kas dešimtas. Tarp kalinių buvo garsus Lietuvos
kunigas Vasiliauskas, lenkų kilmės sovietų maršalas Konstan­
tinas Rokosovskis. Vokiečiams užpuolus sovietus, Žukovo įsa­
kymu jis buvo išleistas iš lagerio, grąžintas į kariuomenę, at­
gavo karinį laipsnį. Pasižymėjo kaip puikus strategas. Po karo
Rusijos įsakymu buvo paskirtas Lenkijos gynybos ministru.
Vorkutoje nėra ir niekada nebuvo muziejaus. Lagerio vei­
klos pradžioje mirusieji būdavo laidojami bendruose grio­
viuose. Paskui leista laidoti paskirai ir ant baslio užrašyti
numerį. Pavardžių rašyti neleido. Dabar Vorkutoje ir jos apy­
linkėse iš keturiolikos akmens anglies šachtų veikia keturios.
Trūksta darbo jėgos. Už darbą čia mokama daug, bet neva­
žiuoja niekas, nors butų yra kiek nori. Norint išvykti iš Vor­
kutos reikia atsiskaityti su „vykdomuoju komitetu“ ir gauti
pažymą. Be jos niekas su tavim nekalbės. Iki 2018 metų tokių
pažymų išduota 2018 vienetų. Kiti žmonės laukia nuo 1996-
ųjų, tai yra jau 24 metus.
Galima išvažiuoti ir be pažymos. Sargybos nebėra. Tačiau
kad ir kur nuvyktum, Rusijoje reikės prisiregistruoti, įsire­
gistruoti poliklinikoje, vaikus vesti į mokyklą, gauti darbą.
Tačiau kai neturi pažymos, tavęs tarsi nėra.
Žmonės bėga iš Vorkutos ne dėl bjauraus klimato. Su tuo
rusai susitaiko, kad tik būstas būtų. Laisvų butų Vorkutoje ir
jos satelitiniuose miesteliuose - tūkstančiai. Imk, ir tau dar
ačiū pasakys. Ir miestas tarsi normalus. Yra vykdomasis ko­
mitetas, centrinė aikštė, kelios parduotuvės, veikia kino tea­
tras ir net teatras. Aktoriai, be algų, gauna priemoką už darbą
šiaurėje. Bet priemiesčiuose užsidarė mokyklos, vaistinės,
vaikų darželiai, poliklinikos. Policijos nuovada naudojasi tik
puse pastato. Kita pusė užkalta lentomis. Net degalinė ban­
krutavo, nes nebuvo apyvartos.

179 ĮŽVALGOS
 Namai gyventojams buvo statomi kaip ir visoje SSRS. Stan­
dartinės dėžutės, šildoma centralizuotai. Bet dabar, jeigu iš dvi­
dešimties butų namo išvažiuoja dešimt šeimų, šildyti vis tiek
reikia visą pastatą, kitaip nuo šalčio susproginės radiatoriai ir
vamzdžiai. Net jeigu daugiabutyje lieka tik viena šeima, būtina
tą namą šildyti. Tačiau kartais nebešildoma. Ir daryk, ką nori.
Atsirado butų „kanibalų“. Tie, kurie neturi vilties įsikurti
„Rusijoje“ (tarsi Vorkuta būtų ne Rusijoje, o Mėnulyje), su­
žinoję, iš kurio buto ruošiamasi išvažiuoti, ateina į svečius,
apsidairo ir nusižiūri, ką pasiimti, kai butas liks tuščias.
Kita kategorija, rašo Maskvos žurnalas „Ogoniok“, tai va­
gys ir valkatos. Jiems čia gerai. Pasišildyti galima ir lentomis,
išlupus grindis, tik laužas turi būti mažas. Uždarbio duonai
ir degtinei irgi iki valios. Galima išlaužti vamzdžius, radiato­
rius, išlupti apdailos plyteles. Parduoda laužo supirktuvėms.
Vladimiras Žarukas bando suvienyti gyventojus. Sugalvo­
jo skambų pavadinimą: „Šiaurės įkaitai“. Bet valdžia atsisako
pripažinti tokią organizaciją. Vyras pasakoja: „Bloke, kuria­
me gyvenu, yra aštuoniasdešimt butų, o gyvenam tik mano
šeima. Jeigu ir mūsų koridoriuose išvogs vamzdžius ir radi­
atorius, per žiemą neišgyvensime. O žiemą pas mus būna ir
keturiasdešimt laipsnių šalčio. Valdžios rūpestis vienas: ap­
leistuose namuose užkalti duris ir langus. Nelabai padeda.“
Atsirado savotiškas tarpusavio supratimas. Keli likę dau­
giabučio gyventojai kabina ant apleisto buto durų skelbimą:
„Čia gyvena Smirnovų šeima. Prašome nesilaužti.“
Geologai pranešė, kad netoliese Usos upės smėlynuose
yra aukso. Bet kol kas investuotojų neatsirado.
Rusijoje nebuvo dekomunizacijos, dėl to negali būti ir
tokio memorialo kaip Osvencimas. Bet memorialas vis dėlto
yra. Tik jame tebegyvena žmonės.

18O ĮŽVALGOS
PENKTA DALIS
 Naujas
Žanos d’Ark
vardas -
Greta

Žiema buvo be sniego, pavasarį lietūs menki. 2019

metai buvo karščiausi Lietuvoje. Daugelį upeliukų galėjai
perbristi kelnes pasiraitojęs. Nemune kai kuriose brastose
vanduo nuseko dviem metrais. Pelkės irgi pradžiūvę. Kadan­
gi nieko padaryti negalima, tai nieko žmogus ir nedaro.
Gretos vardas spaudoje pastaruoju metu, bent iki viruso
pandemijos, buvo minimas ne ką rečiau nei JAV prezidento
Trampo. Pasaulio spaudai viskas atrodė aišku: mergaitė turi
sutrikimą, vadinamą Aspergerio sindromu.
Tai nėra silpnaprotystė. Atvirkščiai, intelektas būna labai
aukštas ir dėl to sunku susikalbėti su kitais žmonėmis. Dažnai
jiems atsakinėjama vienu dviem žodžiais ir vėl užsidaroma
savo kiaute. Greta žino viską apie savo būseną (to negalima
vadinti liga). Yra viešai pareiškusi, kad už tai dėkinga likimui.
Senu papratimu aš prenumeruoju šešis žurnalus iš įvairių
pasaulio šalių. Juose randu nuorodų ir į kitus šaltinius. Apie
Gretą Tunberg (Greta Thunberg) prabilta 2018-ųjų rugpjūtį:

183
toji mergaitė tris savaites nėjo į pamokas ir su plakatu „Moky­
klos streikas už klimatą“ sėdėjo priešais Švedijos parlamentą
Stokholme.
Gretą palaikė mažas būrelis vienmečių iš jos mokyklos ir iš
kitų. Mokslo metai ant nosies, o čia, prie parlamento, galima
susitikti, paplepėti. Greta pasikalbėdavo, nė vieno nekvaili­
no. Pasakė nepriklausanti jokiai grupei ar partijai, nežinanti
jokios magiškos išeities, išskyrus žmonių požiūrio keitimą.
Ji kalbėjo paprastai ir aiškiai. Jos tezės buvo kaip kultuvės.
* Visi pasaulio mokslininkai įsitikinę, kad jeigu tempera­
tūros vidurkis pakils 2 laipsniais (pagal Celsijų), ištirps
daug ledynų, pakils jūros lygis, žus povandeniniai koralų
laukai. Ir dauguma pajūrio miestų. Jeigu temperatūra
pakils 4 laipsniais, bus sausra. Dideli Kinijos ir Indijos
plotai taps dykumomis. Manoma, kad jeigu temperatūra
pakils 5 laipsniais, visa Žemės civilizacija žlugs. Bet nie­
kas nieko nedaro.
* 2015 metais pasaulio valstybių lyderiai buvo susirinkę
Paryžiuje susitarti ir visi drauge per artimiausius 20 me­
tų sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje. CO2
veikia kaip stiklinis šiltadaržio stogas.
* Atėjęs į valdžią Trampas atšaukė JAV parašą po Paryžiuje
visų jau pasirašytu susitarimu. O juk Amerikos automo­
bilių skruzdėlynas, aviacija, anglių gavyba - didžiausi
pasaulyje.
* JAV prezidentas ir tos šalies naftos ir dujų pramonės
vadovai nesivėlė į ginčus su Greta. Jie tik tyčiojosi iš jos:
„Vargšelė, ji nesveika. Nebaigusi mokyklos nežino, kas
tai yra investicijos, o nori mokyti pasaulį.“
Greta su jais nesiginčijo. Ji mandagi panelė. Tik rodė ame­
rikiečių klimatologų surinktus duomenis.

184
 Tačiau ką ji gali nugąsdinti savo streiku?
Parašė laiškus į kelis vietinius švedų laikraščius ir socia­
linius tinklus. Paaiškino, kad neis j mokyklą penktadieniais
tol, kol Švedijos vyriausybė nepareikš griežto protesto dėl
Paryžiaus sutarties žlugimo ir pati nepradės jos vykdyti savo
šalyje. Ji nutarė streikuoti penktadieniais todėl, kad Švedijos
mokyklose penktadieniais mažai pamokų.
Antrą streiko dieną prie jos prisidėjo kažkoks nepažįsta­
masis. Grįžusi namo Greta pasijuokė: „Man sekasi. Mūsų jėgos
padvigubėjo.“ Kitą penktadienį „Greenpeace“ aktyvistas atne­
šė veganiškų sumuštinių. Paskui prisidėjo aštuoni jaunuoliai,
vėliau dar keturiasdešimt, tada keli šimtai, o mėnesio gale jau
buvo keli tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių. Norintiesiems
pasikalbėti Greta nenuvargdama kartojo: „Visi matome, kad
blogai ir kad bus dar blogiau. Bet valdžia visame pasaulyje
priklauso pagyvenusiems žmonėms. Jie sutinka su mūsų ar­
gumentais, linkčioja galvas, o patys galvoja: „Ai, mano gyve­
nimui užteks.“ Bet mano gyvenimui ir tavo vaikams neužteks.“
Baigiantis 2018-iesiems dešimtys tūkstančių mokinių ir
studentų Europoje kiekvieną penktadienį eidavo į demons­
tracijas. Belgijoje jų buvo 35 000. Kai Belgijos aplinkosaugos
ministrė viešai juos įžeidė, kilo baisus skandalas. Ministrei
teko atsistatydinti. 2019 metų rugsėjį jau 250 000 streikuo­
jančiųjų „už klimatą“ žygiavo Niujorke. Londone - 100 000.
Berlyne - 1 400 000, o kur dar 600 Vokietijos miestų ir mies­
telių. Žmonės pradėjo suprasti padėtį ir išėjo į gatves visame
pasaulyje, nešini piktais arba sarkastiškais plakatais. Londo­
ne: „Pasaulis karštesnis negu Dikaprijas“. Niujorke: „Dino­
zaurai irgi manė, kad dar turi laiko“. Rusijoje ir Kinijoje prieš
tokius demonstrantus buvo pasiųsta policija. Brazilijoje susi­
kūrė motinų organizacija vaikų aktyvumui remti.

185 ĮŽVALGOS
 Gretos sakinius galima būtų iškalti granite. „Žmonės per
menkai vertina įtūžusių vaikų jėgą. Mes pikti ir nusivylę, nes
turime tam pagrindo. Jeigu jūs norite, kad mes nepyktume,
tai nereikia mūsų pykdyti.“
„Jūs tvirtinate, kad mylite savo vaikus, - pasakė ji iš tribū­
nos per konferenciją Lenkijoje, kur buvo pakviesta, - bet visų
akivaizdoje vagiate savo vaikų ateitį.“
Ji atsisako kalbėti švelniai. Jos ginklas - sugėdyti. Kai
buvo pakviesta į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, iš
tribūnos pasakė: „Esame masinio žmonių išnykimo proceso
pradžioje, o jūs kalbate apie pinigus, apie nesustojantį eko­
nomikos augimą. Kaip jūs drįstate?“
Gretą Tumberg per privačią audienciją priėmė popiežius
Pranciškus. Tačiau jos kelias nėra rožėmis klotas. Albertos
provincijoje Kanadoje teko įsikišti policijai, nes ją ir jos tė­
vą persekiojo įpykusių žmonių grupė šaukdama: „Mes naftos
gamybos kraštas!“ Romoje kažkas po tiltu pakabino iškamšą
su užrašu: „Greta yra jūsų dievas.“
Bet kažkur kažkas pradeda skilti. Klausas Švabas (Klaus
Schwab), Pasaulinio ekonomikos forumo vadovas, išleido
manifestą, kuriame ragina verslo lyderius ieškoti tokių ka­
pitalizmo formų, kurios privestų kompanijas būti aplinkos ir
gamtos turtų globotojomis vardan ateities kartų.
Hansas Vestbergas (Hans Vestberg), „Verizon“ vadovas,
pasakė, kad jo vadovaujamos kompanijos spaudžiamos:
„Mūsų darbuotojai apie tai kalba visą laiką, mūsų klientai ir
akcininkai irgi. Reikės ką nors padaryti ir parodyti.“
Tumbergų šeima draugiška, tik baiminasi dėl Gretos.
Jos tėvas - populiarus Švedijos aktorius, dažnai filmuojasi ir
kitose Europos šalyse. Kai Greta buvo pakviesta pasisakyti
Generalinėje Asamblėjoje, ji nepanoro skristi lėktuvu į JAV.

186
„Jie kuro sunaudoja kubilais.“ Keliavo bendraminčių jachta.
Tėvas plaukė drauge su ja. Vandenyne juos užklupo galinga
audra, visi susirgo jūros liga. Gretos motina, operos solistė,
irgi nebesinaudoja lėktuvais, važiuoja traukiniu. Greta turi
jaunesnę seserį ir augina du šuniukus - Roksį ir Mozę.
Nematyti, kad sukiotųsi su kavalieriais. Draugės komen­
tuoja: „Jai sunku rasti tokį, kuris matytų, kalbėtų ir elgtųsi
kaip ji. Tokių žmonių labai nedaug.“

187 ĮŽVALGOS
 Mylėkime
mokytoją

Pripažinta, kad Suomijos pedagoginė sistema ge­

riausia pasaulyje. Hilka Virtanen (Hilkka Virtanen), vienos
pradinės mokyklos Helsinkyje direktorė, kai jos paklausiau,
kada Suomijos mokyklos pakilo, atsakė: „Tada, kai nuvijome
politikus nuo pedagogikos.“
Maniau, juokauja. Ponia Virtanen, gražiai sudėta šatenė,
visada šypsosi arba juokiasi.
Kiekvienas politikas, pasakė ji, kur nors kada nors mokė­
si. Jis įsitikinęs, kad jeigu mokslus pradėjo nuo pirmos klasės
ir kilo aukštyn, tai jau pedagogikos ekspertas. Nebijos to pa­
sakyti viešai kolegoms ir savo rinkėjams.
Suomiai paskelbė nepriklausomybę kaip ir mes - prieš 100
metų. Kaip mokyti vaikus, sektinų pavyzdžių nebuvo. Rusijoje,
prie kurios Suomija anksčiau buvo prijungta, švietimas buvo
dar viduramžių lygio, ir tai apgriuvęs. Švedijoje - ne ką geresnis.
Valstybingumu kiekviena tauta naudojasi savaip. Nes im­
tis visko neužteks lėšų ir jėgų. Šalys, turinčios rūdos, plėtos
metalurgiją. Kiti biudžete akcentuos kelių, autostradų, tiltų
statybą. Treti ginkluosis. Suomija neturėjo jokių privilegijų.

188
Buvo vargana žemės ūkio šalis. O ir žemės nekokios. Geogra­
finė padėtis - tarp Rusijos ir Švedijos - irgi nepavydėtina. Toli
nuo tarptautinių rinkų ir kelių. Miškai šiaurietiški, ne galiū­
nai. Net ežerų mažiau negu Lietuvoje. Be to, vos paskelbė ne­
priklausomybę, įsiplieskė savas pilietinis karas. Komunistai
buvo sutriuškinti.
1939-aisiais Suomiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Europoje
jau vyko karas. Niekas negalėjo ateiti į pagalbą, nebent koks
tūkstantis švedų savanorių, pora šimtų estų, penki ar šeši
lietuviai. Žinoma, laimėjo sovietai. Jie, nors patys buvo už­
puolikai, pareikalavo iš Suomijos milžiniškos kontribucijos ir
atėmė vienintelį jos turtą - nikelio rūdyną šiaurėje.
Ilgus metus dirbau ispanų spaudos agentūros EFE ko­
respondentu Baltijos šalyse ir būdavau siunčiamas „kur pri­
reiks“. Aiškiai mačiau, kad nei Suomija, nei Helsinkis neat­
rodo europietiški. Pastatai dar caro laikų. Žmonės masiškai
emigruoja. Susikalbėti sunku. Tik retas mokėjo angliškai ar
bent jau rusiškai. Jų kalba iš tikro sunki. Ne indoeuropietiška.
Viskas pasikeitė tada, kai Suomija nutarė persilaužimo
siekti švietimo sistemoje. Turintiems patirties pedagogams
suteikė visišką laisvę: darykite, ką norite, bet išmokykite vai­
kus. Tos srities studentams padidino stipendijas, o geriems
mokytojams skyrė neregėtai geras algas, nors šalies biudže­
tas buvo kiauras. Dabar pradinės mokyklos mokytojas gauna
apie 3000 eurų, mokytojas žvaigždė - 6-7 tūkstančius. Kaip
ministras. Tiesa, Suomija - brangi šalis.
Gerai būti profesijos patriotu, kai gauni gerą algą. Bet gera
ji gali tapti tik tada, kai išėję į gyvenimą mokiniai visiems už­
dirba pinigus. Stojantieji į pedagoginės pakraipos aukštąsias
mokyklas lipa vieni kitiems per galvas. Septyni ar aštuoni pre­
tendentai į vieną vietą. Mokyklos pasičiumpa geriausiuosius.

189 ĮŽVALGOS
 Stojantieji laiko egzaminus. Bet svarbiausia konkurso
dalis - pokalbis su komisija. „O kaip buvo toje mokykloje,
kurioje mokeisi?“ Patikrinti kandidato žinių platumą labai
svarbu. Be to, komisija turi teisę skirti papildomus taškus
jaunimui iš socialiai remtinų šeimų ir iš provincijos. Sykiu
privalo ieškoti deimančiukų. Jeigu abiturientas gali išvardyti
visus šalies paukščius ir varliagyvius, tai dar nieko nereiškia.
Į tokius klausimus dabar atsako internetas. Bet jeigu jaunuo­
lis negalės bendradarbiauti su kitais, negebės susikalbėti su
užsieniečiais ar skaityti mokslinės užsienio literatūros, tai
reikš, kad jis tebetūno XX amžiuje.
Pažymiai nerašomi ne tik pradinėse klasėse (taip jau yra
ir Lietuvoje). Suomijoje pažymiai dažnai nerašomi ir viduri­
nėse, ir per brandos egzaminus. Užtenka bendro įvertinimo.
Beveik neužduodama ir namų darbų.
Panašiai - Didžiosios Britanijos public schools. Nieko pu­
blic jose nėra. Tai privačios ir labai brangios mokyklos. Vai­
kiuko klausia: „ Ko tu nori mokytis?“ „Muzikos“, - įsižeidęs
atsako busimasis lordas. - „Puiku.“ Bet kad žmogus suprastų
muziką, per muzikos prizmę dėstoma istorija, geometrija,
politika, geografija, gamtos mokslai. Nes argi suprasi Betho­
veną, nežinodamas to meto politikos? Koks rezultatas? Pas­
tarąjį šimtmetį tik keli Didžiosios Britanijos ministrai pirmi­
ninkai baigė tokią mokyklą.
Dabar suomiai puikiai kalba svetimomis kalbomis, be
švedų, kuri antroji valstybinė. Jie nuolat kviečiami į įvairias
tarptautines komisijas ir firmas. Gyvena pasiturimai, pana­
šiai kaip vidutiniški europiečiai.
Tokie dalykai nėra lengvai padaromi. Reikia turėti trisde­
šimties metų viziją. Mokymo programas privalo kurti geriau­
si šalies pedagogai, galbūt pasižiūrėję, kaip tai daroma kitose

190
šalyse. Tačiau Suomijoje pedagogai tvarkosi vieni! Ministras
yra Programų tarybos narys, bet jis ten - tik eilinis. Tarybą
ir jos pirmininką iš savų renka pedagogai. Per dešimt metų
Suomijoje pasikeitė keturi švietimo ministrai. Nė vienas nėra
padaręs jokių pataisymų programoje.
Visa tai įgyvendinti sunku. Bet jeigu to nebūtų buvę pa­
daryta, suomiai iki šiol būtų sėdėję ant taburetės.
Aš valgiau rupią jūsų duoną, kolegos. Pats dėsčiau. Abu ma­
no tėvai visą gyvenimą buvo mokytojai. Kai tėvas - jis jau buvo
vedėjas -1937 metais nusipirko dviratį, namie buvo šventė.
Streikas - šventa išnaudojamų žmonių teisė. Tačiau kas
išnaudoja tamstas? Be to, infliacija suvalgo algų pakėlimą.
Turite galingesnį ginklą - demokratiją. Apstokite savo depu­
tatą, ypač kol jis dar tik kandidatas, parodykite jam savo nu­
šiurusį opeliuką, pasakykite, kad jo pažadus dėl biudžeto už­
rašysite aliejiniais dažais ir pakabinsite mokytojų kambaryje.
Neseniai į vieną Helsinkio mokyklą imigrantų šeima at­
vedė savo berniuką. Suomiškai jis kalbėjo vos vos, skaičiavo
tik pirštais. Po pamokų mokytojas pasiliko su juo valandai.
Pradėjo nuo abėcėlės ir daugybos lentelės. Ir taip po valandą
kasdien. Po metų berniukas laisvai kalbėjo suomiškai, o skai­
čiuodamas pasivijo klasę.
Suomijoje į tai niekas neatkreipė dėmesio. Bet sužinojo
užsienio žurnalistas. Paklausė mokytojo: „ Kodėl taip elgė­
tės?“ - „Toks mano darbas. Tik prašau netrimituoti! Visi taip
elgiasi, kai prireikia.“
Ar galite įsivaizduoti streiką moterų vienuolyne? Arba
kunigų streiką? O jie dabar sunkiai gyvena.
Kolegos, formuojate gyvą žmogų. Esate pavyzdys.
Jeigu prestižas, visuomenės pagarba jums ne itin svarbu,
vadinasi, pasukote ne tuo keliu.

191 ĮŽVALGOS
 Vaistai
nuo
pasiutligės
Iš reporterio užrašų

Maskvoje buvo įsteigta nauja spaudos agentūra „No-

vosti“, bet žurnalistų iš centrinių laikraščių ir žurnalų prisivi­
lioti nepavyko. Agentūros pirmininkas, kadrų skyriaus virši­
ninkė ir kažkas trečias atvažiavo į Vilnių pas Sniečkų, pirmąjį
kompartijos CK sekretorių.
Jų pokalbį man paskui su šypsena perpasakojo Lionginas
Šepetys, mano bendramokslis Ukmergės gimnazijoje.
- Kokio žmogaus jums reikia? - jų paklausė Sniečkus.
Svečiai atsakinėjo vienas per kitą:
- Tokio, kuris būtų dirbęs užsienyje. Mokėtų bent vieną
svetimą kalbą. Gerai rašytų rusiškai. Jeigu muša žmoną, kad
ji nerėktų. Kai geria, kad nepasigertų.
- Kiek tokių reikia?
- Dešimties.
- Oho! Jeigu turėčiau dešimt tokių, žinočiau, kur juos pa­
dėti! - nusijuokė Sniečkus. Paskui jis prisiminė mane. Buvau
neseniai grįžęs iš jūros, rašiau knygą. - Maskvoje baigė Lite­

192
ratūros institutą. Moka anglų kalbą. Kuboje dirbo vertėju. Tai
turbūt ir ispanų kalbą moka.
Surengė susipažinimo pietus Trakuose, restorane. Ten
buvo lengviau salę atlaisvinti.

Maskvos institutas tikrai buvo geras ir liberališkiausias

tarp visų kitų. Studentai daug vyresni už mane. Dažniausiai
vilkėdavo padėvėta kariška uniforma be antpečių. Nebijoda­
vo užduoti klausimų materializmo dėstytojams:
- Kuris iš marksizmo klasikų tiksliausiai nusakė, kaip
kurti proletariato valstybę? Kaip ji turi būti organizuota?
Dėstytojas atsakydavo nemirktelėdamas:
- Tai neįeina į mūsų kurso programą. Pasiskaitykite pats.
Instituto biblioteka buvo puiki. Turėjo savo „spec, fondą“,
į kurį būdavo suvežamos sušaudytų ir ištremtų rašytojų bibli­
otekos. Tarnautojos - pagyvenusios, protingos ir turbūt dėl
to negalėjo būti užverbuotos. Viena, sužinojusi, kad esu lie­
tuvis, pažiūrėjo man į akis taip įdėmiai, kad net nejauku pa­
sidarė. Pasiūlė Achmatovos, Zoščenkos knygų, Ilfo ir Petrovo
„12 kėdžių“ ir „Auksinį veršį“. Pastarosios nebuvo uždraustos,
bet pagal sąrašus išimtos iš bibliotekų.
- Aplenk laikraščiu ir niekur nepalik, nei kai eisi į paskai­
tas, valgyti ar pas paną, - kaskart primindavo nenuleisdama
akių nuo manųjų.
Sovietinės literatūros dėstytojai dūsaudami kartojo vis
tas pačias „nusisekusių“ rašytojų pavardes.
Kartą rūkomajame dėstytojas sprogo:
- Kas tikrai vertingo tarybinėje literatūroje? Šolochovas,
kai rašo apie praeitį. Žmonės vaikšto po dabartį, o ne po is­
toriją.
Kitas visiškai rimtu veidu pasakė:

193 ĮŽVALGOS
 - Mokykitės iš dailininkų. Iš tokių kaip Laktionovas.
Buvome matę tą jo garsų paveikslą. Visur iškabinėtą. Sta­
linas generalisimo uniforma pirmame plane, iki pusės. Tėviš­
kai rimta veido išraiška. O toliau už jo ir žemai žemai klonyje
traktoriukai, žmonės kaip skruzdėlės ant užpakalinių kojų.
Horizonto pakraštyje kombainas tarsi žaislinis.
- Socialistinis realizmas. Taip reikia rašyti.
Rašiau. Nes diplominiam darbui reikėjo apysakos, roma­
no arba apsakymų rinkinio. Lietuvoje karvės, suvarytos j dar
nepastatytą kolūkį, duodavo dvigubai daugiau pieno, buo­
žės sūnus vaidijosi su tėvu ir stojo į komjaunimą, mokyklos
pionierių būrys tyrinėjo upeliuką, tekantį į būsimas Kauno
marias.
Egzaminų komisija vos išstenėjo „patenkinamai“. Iš viso
kurso gerus pažymius gavo tik poetai.
Dabar Lietuvoje per literatūrinius vakarus žmonės manęs
kartais klausia, ar iš tiesų aš po išleistuvių baliaus tą pačią
dieną sėdau į traukinį Maskva-Vilnius, į Klaipėdos vagoną, ir
paprašiau namiškių ateiti į stotį. Tiesa, taip ir buvo.
Atėjo tėvas, motina, abudu broliai. Pasveikino su diplo­
mu, išsibučiavome, gavau lauktuvių. Apie savo tolesnius pla­
nus jau buvau jiems rašęs. Mamytė, sučiaupusi plonas bajo­
riškas lūpas, suko akis į šalį, bijodama pravirkti. Žinojo, kad
jos senelių kraujas daužosi manyje.
Klaipėdoje buvau priimtas į žuvų pramonės laivyną ma­
trosu, eiliniu jūreiviu. Kadrų skyriui įteikiau SSRS rašytojų
sąjungos sekretoriaus Konstantino Simonovo pasirašytą raš­
tą. Kadrininkai, žinoma, visi rusai, pasakė pagalvosią. Gal
raštą su tokiu parašu (to autoriaus eilėraštį „Lauk manęs“
dainavo ir deklamavo visa Rusija) reikia įrėminti ir pakabinti
ant sienos?

194
 Plaukiojau dvylika metų. Apie tai daug rašiau, nesikarto-
siu. Laivuose radau konfliktų, kurie tilpo į siaurus socrealiz-
mo rėmus, bet vis dėlto dar nebuvo antisovietiški.
Kokia palaima rašytojui dabar, kai gali nemeluoti!
Kadrininkų prašydavau tik vieno: kad rašau, laikykite pa­
slaptyje ir nebandykite man sukurti ypatingų sąlygų! Turiu
dirbti vienodai su visais, o jeigu prasižengsiu, vienodai su vi­
sais turiu būti baudžiamas.
Visiškai užsimaskuoti nepavykdavo. Rusiškai kalbėjau
geriau negu rusų prasčiokai ir turėjau ką papasakoti. Jaučiau,
kad gerbia, bet labiau dėl to, kad jau buvau įgudęs jūrininkas.
Ir mokėjau anglų kalbą. Mokiausi pertraukose tarp reisų, o
tos pertraukos būdavo ilgos. Dėl to, kad darbo diena jūroje
nenormuota, o dar prisidėdavo atostogos. Tą laiką išnaudo­
davau anglų kalbos pamokoms pas profesorių Laucevičių.
Paraleliai mokiausi ispanų, nes tai antroji pasaulinė jūrinin­
kų kalba. Prisiprašiau, kad man padėstytų emigrantas iš Is­
panijos Buenanjas, dirbęs automobilių parduotuvėje (žino­
ma, valdiškoje, kitokių nebuvo) Vilniuje, Goštauto gatvėje.
Vadovėlius ir žodynus imdavau į laivą.
Gaudydami menkes Džordžės seklumoje (nieko sau seklu­
ma - 80-300 metrų gylio), kai pasipildė šaldomi mūsų laivo
triumai, gavome komandą vežti žuvį į Kubą, į Havanos uostą.
Išsikrovėme. Prieš mums išplaukiant atgal į jūrą, sunkve­
žimiukas atvežė šešiolika jaunų kubiečių, daugiausia juodao­
džių. Atvyko ir SSRS žuvų pramonės atstovas Kuboje. Jis užsi­
darė kapitono kajutėje su jos šeimininku. Mūsų kokas (virėjas)
nešiojo jiems marinuotas silkes. Atstovas sakė tokio skanėsto
seniai neragavęs. Paskui pakvietė jaunuolius, kurie buvo susė­
dę krantinėje. Pasakė, kad tie jaunuoliai tris mėnesius gyvens
mūsų laive ir plaukios su mumis. Mokysis, kaip reikia žvejoti.

195 ĮŽVALGOS
 Tokią klaidą daro visos diktatūros. Fidelis Rastras sumanė
gerai. Kubai reikėjo savo žvejybos. Tačiau per tris mėnesius
jūroje perprasti to amato niekas nesugebės. Bet pamėgink
jam tai pasakyti.
Mūsų kapitonas Rivazas Mandžgaladzė, atstovo kumšte­
lėtas, pasakė:
- Jums vadovaus šio laivo bocmanas Algis. Štai jis stovi.
Algi, kaip ispaniškai „bocmanas“?
Stovėjau išsižiojęs, bet susigriebiau:
- Contramaestre.
Išplaukėme.
Suguldyti juos nebuvo lengva. Laimei, tai buvo valstiečių
vaikai, daugiausia kalniečiai iš Siera Maestros kalnyno, neiš­
lepinti patogumų.
Lietuvis išmoksta svetimą kalbą per tris mėnesius. Išmo­
kau ir aš.
Kai prisipildėme menkių Havanoje, čia mūsų įnamius pa­
keitė kiti, o dar po trijų mėnesių man liepė susipakuoti daik­
tus, nes esu siunčiamas į SSRS žuvų pramonės ministerijos
atstovybę Kuboje dirbti vertėju. Taip mano darbo knygelėje
atsirado įrašas, kad ketverius metus gyvenau ir dirbau užsie­
nyje. Naudingas įrašas.
Maskvoje nebuvo ispanistų. Gerų tėvelių vaikai studijuo­
davo anglų, prancūzų, italų arba vokiečių kalbas. Juk tuo me­
tu ispaniškai kalbėjo tik frankistinė Ispanija ir Lotynų Ame­
rikos šalys. Diplomatinių ryšių su jomis nenusimatė, o Kubos
revoliucija dar buvo vystykluose.
Paskui buvo darbas Kanadoje. Tačiau tos kelionės lauk­
ti teko aštuonis mėnesius. Reikėjo sužinoti mano pažįstamų
nuomonę apie mane šiems nežinant, kad jų klausomasi. Ir
pasiklausyti manęs paties. Ilgai klausėsi. Nieko nerado. Mas­
kvoje buvau puikiai įpratęs linksėti galva ir viskam pritarti.

196
 Po astuonių mėnesių mane, žmoną ir trejų metų dukrą
Monrealio oro uoste pasitiko sovietų ambasados darbuoto­
jas. Nuvežė į sostinę Otavą. Ten buvo mano pirmtako butas
ir garaže padėvėtas ilgas kraisleris. Norėjau čiupti laikraščius
ir pažiūrėti, kas pas juos šiandien įdomaus. Bet svarbiau bu­
vo pavalgyti. Pastebėjau parduotuvę netoliese Ridou gatvėje.
Nuėjome visi trys.
Parduotuvė nedidelė, gal pusantro kambario. Lentynos
nuo grindų iki lubų. Jose buvo visko, ko reikia kasdienai: de­
šimties rūšių duonos, įvyniotos į plastiką, visų skonių kolos,
sviesto, pieno, dešrų, kumpių, atskiroje šaldomoje lentyno­
je - šviežios mėsos ir žuvų. Mano žmonos ir mano paties aky­
se dar buvo gyvas vaizdas, kaip atrodo parduotuvių lentynos
Vilniuje. Pavadinimai gražūs - „Sigutė“, „Gastronomas“, bet
lentynose tik eilės degtinės butelių. Mėsos skyriuje - karvių
kanopos, pramintos „vengerkomis“ (aulinukais). Pardavėjos
rūškanais veidais raiko juodą duoną.
Žmona pasilenkė man prie ausies ir pasakė:
- Kad mes čia išgyvensime, suprantu. Tik nežinau, kaip
galėsime gyventi paskui, namo sugrįžę.
Suspaudžiau jai alkūnę ir sušvokščiau:
- Patylėk! Mane čia atsiuntė parodyti, kad kapitalizmas
supuvęs. Neišmagnetink manęs!
Suprato. Protinga moteris. Paskui visus ketverius metus
Kanadoje apie nieką rimtai nesikalbėdavome ir nelyginda­
vome.
Šalis man patiko. Nuo vieno horizonto krašto iki kito liū­
liuoja beveik neįžengiami miškai. Kur audrų išvartyta, taip
ir riogso. Turbūt Vytauto laikais ir pas mus šitaip buvo. Trys
vandenynai iš šonų, o pietuose didžiausi pasaulyje ežerai.
Upėmis plaukioja jūriniai laivai. Kelis šimtus kilometrų ban-

197 ĮŽVALGOS
guoja javų laukai. Ganyklose galvijai ir avys, gelmėse beveik
visa, ko reikia civilizacijai: nafta, dujos, auksas, nikelis, visos
rūdos.
Tačiau kanadiečiai nepatenkinti. Visoje šalyje kasdien
streikai. Gan pastebimai šliejosi prie SSRS. Net leido žurnalą
„Šiaurės kaimynai“. Kanada ir SSRS tikrai kaimynai per šiau­
rės polių. Gana stipri kompartija, nors jaunimas labiau linkęs
į maoizmą. Atsirado ir savų teroristų. Prancūziškai kalban­
čios provincijos gubernatorių pagrobė ir nužudė.
Išvažinėjau visą šalį. Turėjau galimybę pasikalbėti su šim­
tais žmonių, kartais girkšnojant alų arba viskį.
Pamačiau, jog šalis serga mirtina liga. Valdininkai tik nu­
duoda, kad domisi gyventojų reikalais. Po kiekvienų rinki­
mų atėjusi j valdžią partija apdovanoja savo šalininkus. Dalija
postus nuo sekretorės, referento iki ministro. Kai po kitų rin­
kimų ateina kita valdžia, irgi įdarbina savus, o senų atleisti
negali, jeigu jie neprasikaltę. Per trumpą laiką taip sukrauna­
mas sluoksniuotas ir labai brangus valdininkų tortas.
Valstybės tarnautojai - ne sukčiai ar negabūs. Grįžta na­
mo išvargę - tiek daug darbo. Dauguma - malonūs ir pro­
tingi. Tikrai norėtų, kad būtų geriau. Šeimai, bičiuliams,
partneriams. Tik klaidingai galvoja, kad jei darbą dirba keli
žmonės, o dar geriau, daug žmonių, tai bus padaryta greitai
ir be klaidų. Gavęs reikšmingą postą valdininkas verčiasi kū­
liais, kad tik gautų dar ir pavaduotoją, ir padėjėją. Ir sekreto­
rę. Kitaip koks jis viršininkas? Be to, kiekviena save gerbianti
įstaiga, be vadovo, turi turėti ir administracijos vadovą. Vir­
šininkas tvirtina administraciniams reikalams neturįs laiko.
Tai kur tą laiką deda, jeigu neadministruoja? Be to, kiekviena
save gerbianti įstaiga žūtbūt privalo turėti valdininką ryšiams
su spauda. Arba kelis.

198
 Tačiau ir politikui, ir žurnalistui svarbu pasikalbėti su
pačiu meru, pirmininku ar nuovados viršininku, suprasti jų
sprendimus. Net pasiginčyti su jais. Anam irgi reikėtų žinoti,
kokios votys ir kokie klausimai piliečius dirgina. Kiekvienas
mechanikas pasakys, kad jeigu yra daug ratų, ratukų, trans­
misijų, svirčių bei reguliatorių, tai mechanizmas sklandžiai
nedirbs.
Diktatūros irgi serga biurokratizmo liga. Dar Napoleonas
dejavo: „Nesuprantu, kas darosi. Nors draudžiu, valdininkų
ir departamentų daugėja, tarsi kas juos sėtų.“ Ir Musolinio
Italijoje, ir nacistinėje Vokietijoje klestėjo biurokratizmas.
Kovinius lėktuvus Hitlerio karo mašinai statė penkios tarpu­
savyje nesusitariančios kompanijos.
Kanadoje algos buvo nemenkos. Tačiau Kanados dolerio
kursas krito kas savaitę. 67 proc. BVP buvo skiriama valdžios
aparatui išlaikyti. Bet irto neužtekdavo. Skolinosi. Palūkanos
suėsdavo dar 30 proc. valstybės pajamų.
Kanados ministru pirmininku tapo Kanados prancūzas
Žanas Kretjenas (Jean Chretien). Jis nutarė priversti kanadie­
čius išgerti kartų vaistą. Negalėjo nuožmiai primesti šaliai re­
formos ir demokratijos, todėl visus metus drauge su finansų
ministru važinėjo po šalį, užsukdami į tolimiausius užkam­
pius, aiškino žmonėms, kokioje padėtyje atsidūrė valstybė
ir kad be reformos visiems bus tik blogiau. Jeigu premjeras
būtų siūlęs pavienius pakeitimus atskiriems žmonėms ar
grupėms, būtų sulaukęs pasipriešinimo. Bet kadangi kvietė
pakeitimus įvesti visiems ir vienu kirčiu, gyventojai suprato
ir ėmė jį remti.
Tarkim, tarnautojas turi išeiti iš darbo, nes jo etatas naiki­
namas. Tačiau žmogui tik penkiasdešimt metų. Nenori išeiti
į pensiją? Gali susirasti kolegą, turintį panašią specialybę ir

199 ĮŽVALGOS
panašiai kompetentingą, kuris nori išeiti j pensiją, ir su juo
susikeisti.
Kretjenas buvo nusprendęs susideginti ant visuomenės
neapykantos laužo. Bet Kanada labai greitai atsitiesė. Iš lėšų,
kurios buvo sutaupytos taip suliesinus valstybės aparatą, ga­
lėjo papildomai investuoti į sveikatos apsaugą 58 milijardus
dolerių (Lietuvoje tai būtų 4,8 milijardo eurų), 20 milijardų
(pas mus būtų 1,7 milijardo) - į mažų vaikų priežiūrą, 5,5 proc.
BVP - į švietimą. (Viskas 1993 metų kainomis.) Valstybinės
agentūros ir įmonės buvo iššluotos geležine šluota. Panaiki­
no devynias ministerijas iš trisdešimt dviejų. 350 000 žmonių
prarado darbą - kas šeštas valstybės ar savivaldybės tarnau­
tojas. Tačiau niekas nesijautė esąs vienintelis nuskriaustasis.
Jeigu valdininkas, kuris, pasiūlius jo įstaigą privatizuoti, ban­
dydavo išsisukinėti, esą neturįs verslininko gyslelės, būdavo
sakoma: „Tai kaip tu gali vadovauti?“ Paklusdavo. Tekdavo iš­
mokti. Arba nusileisti ant žemesnio laiptelio. Be to, aukoms
būdavo įsakoma paimti į ranką „kirvį“ ir savo žinybose atsisa­
kyti 20-50 proc. darbuotojų. Arba išeiti iš darbo.
Įstaigų vadovų buvo paprašyta visas viešąsias programas
ir projektus persijoti per šešių esminių klausimų sietą: ar pro­
grama prisideda prie šalies gerovės? Ar ji būtina? Ar nereikia
apsvarstyti iš naujo ir taikyti kiekvienam rajonui atskirai?
Ar vykdant tą programą galima sėkmingai bendradarbiauti
su privačiuoju sektoriumi? Ar mes apskritai pajėgsime tokią
programą įgyvendinti? Kaip galima ją perplanuoti, kad veik­
tų geriau?
Kad ministrai nevedžiotų už nosies, Reformos komiteto
pirmininkas buvo paskirtas, o nariai paimti iš tų žinybų, ku­
rios buvo apkapotos. Premjeras persėdo į mažesnį ir piges­
nį automobilį, ministrams įsakė pasielgti taip pat. Žmonos

200
vaitojo. Ne vienas ministras ar kolega valdančiojoje partijoje
ieškojo Kretjeno užtarimo, bet, nepaisant draugiškų ryšių ar
net giminystės, nieko nepešė. Po aštuonių mėnesių svars­
tymų ir derinimų, neretai griebiantis už galvos, viskas buvo
sustyguota. Kanados milžinai - aviakompanija, geležinkelių
tinklas, naftos kompanijos - buvo išstatytos parduoti. Jeigu
kokie nors privatūs verslai turėjo valstybės dotacijų, jos buvo
panaikintos. Jeigu kas rizikuoja ir išeina j privatų sektorių,
atleidžiamas gauna kompensaciją ir dar papildomą dotaciją -
aštuoniolikos mėnesių algą.
Tūlas La Florijas dirbo sostinės Apželdinimo, parkų ir
priežiūros departamento direktoriumi. Neturėjo verslininko
gyslelės. Buvo įpratęs ateiti į darbą aštuntą ryto, išeiti šeštą
vakaro, ramiai gyventi. Prasidėjus reformai tapo kitu žmogu­
mi. Sukūrė įmonę „Sostinės gėlė“. Per dešimt metų įmonė su­
klestėjo. Dabar jie rengia Otavoje šventes. Jis joms vadovauja,
uždirba daug daugiau ir džiaugiasi. O kai vyko reforma, nak­
timis nesudėdavo bluosto.
Vykdant reformą buvo padarytas dar vienas dalykas: or­
ganizuotas „darbų turgus“ su laisvų darbo vietų privačiose
įmonėse sąrašu.
Valstybės tarnautojus Kanadoje vienija 16 profesinių
sąjungų. Jų vadovai iš pradžių piktinosi, bandė streikuoti,
rengdavo demonstracijas. Bet kadangi visuomenės nuomonė
buvo prieš juos, reformos sustabdyti nesugebėjo. Paskui net
ėmė bendradarbiauti.
Dalis valdininkų kurį laiką sėdėjo be darbo. Ypač provin­
cijose - ten darbo rasti sunkiau. Kai kam teko imti žemesnės
kvalifikacijos darbo.
Po reformos valstybinėje Kanados administracijoje pa­
daugėjo atsakomybės, atsirado daugiau skaidrumo, o vado­

201 ĮŽVALGOS
vavimo kokybė tapo kaip privačiame sektoriuje. Kai koks
nors ministras ar aukštas valdininkas išsiruošdavo į kelionę,
jo išlaidų planai būdavo skelbiami internete.
Kretjenas pareiškė: galime sukurti geras taisykles, bet vis­
kas grįš į savo vėžes, jei nebus patikimos vykdymo kontrolės.
Todėl Kanadoje atsirado generalinis kontrolierius. Jis skiria­
mas tik vienai kadencijai. Bet ji tęsiasi dešimt metų. Galima
ir įsibėgėti, ir dirbti. Jam pavaldi grupė specialistų. Tikrina
visas žinybas, o santrauką pateikia parlamento Finansų ko­
misijai, kurios pirmininkas visada yra-dėmesio! -opozicijos
deputatas.
Kretjenas nebuvo nei sudegintas, nei nušluotas. Jis ir jo
partija dar du kartus laimėjo parlamento rinkimus.
Kanados pavyzdžiu kol kas pasekė tik Naujoji Zelandija,
Suomija ir Singapūras. Nes tokiai reformai reikia valdžios,
kuri galėtų pati sau atlikti apendicito operaciją.
Šalis iki šiol laikosi naujųjų principų. Gerai gyvena. Ame­
rikiečiai žiūri su pavydu. Jiems jau nesinori kaip anksčiau
juoktis iš kaimynų.
Kanados metodas skiriasi nuo populistinio tuo, kad jame
nėra populizmo.

202 ĮŽVALGOS
 Vištų
kunigaikštis
Apsakymas

Julius neužsirašė į kolūkį.

Aiškino žmonėms, kurie pas jį kelis kartus buvo atėję, kad
jis jau senas, šešiasdešimt penkerių, dirbti būryje netikęs, iš
jo tik juoksis. Ir žemė jo vieni kemsynai, ir jos nedaug. Nei
traktoriumi, nei kombainu, kuriuos žadėjo, neįvažiuosi. Ma­
žas upeliukas, Merkio intakas, padalijo jo keturis hektarus į
du beveik lygius gabalus. Tilto nebuvo, tik dumble suguldyti
keli berželiai iš valdiško miško.
Atvažiavęs sūnus Audronis kartą pasakė, kad tas tiltelis
panašus į kažkokį romėnų skaitmenį. Julius nelabai suprato,
bet nesiginčijo. Audronio vardą sūnui davė kūmas, labai raš­
tingas žmogus, kai kūdikį vežė krikštyti. Sūnus užaugo, baigė
mokslus, dabar turi žmoną ir du vaikus, dirba zootechniku
kolūkyje Zarasų rajone, tame pačiame, į kurį buvo paskirtas
baigęs technikumą.
Lankytojai iš Merkinės - su jais visada atvykdavo kažkoks
nekalbus druskininkietis - kartą lyg tarp kitko pasakė, kad iš
jų rajono išvežta jau vienuolika ūkininkų su šeimomis.

203
 - Ar miškinius rėmė? - paklausė Julius, pilstydamas sve­
čiams paties varytą naminę. Jo samanė garsėjo visoje apylin­
kėje. Skaidri kaip kūdikio ašara ir su rugių kvapu.
- Ne! - atsakė vienas. - Banditų mūsų rajone jau nėra.
Pragare, - parodė nykščiu į žemę, - kariauja su velniais.
To meto Lietuvoje kalbantis reikėdavo laikytis specifinio
etiketo. Negalėjai pasakyti „partizanai“, tai būtų reiškę pri­
tarimą. Partizanai galėjo būti tik Prancūzijoje, Jugoslavijoje,
Baltarusijoje.
Jeigu Lietuvoje kas nors apie miško brolius pasakys „ban­
ditai“, tai jau žinai, su kuo turi reikalą. Tokie tavo žodžiai paro­
dys, kam pataikauji. Gali net naktį pas tave ateiti. Nenušaus,
bet paims avikailius (bunkeryje ir dieną šalta), paims lašinių
paltį arba pusę palties. Galbūt kokius nors batus paims. To­
kia bausmė. Bet jeigu iš atėjusių miškinių kuris nors pateks į
nelaisvę, per tardymą jis turės pasakyti, iš ko ką gavo. Ir sąra­
šuose tapsi „banditų tiekėju“. Todėl lietuvių kalboje atsirado
naujos senų žodžių prasmės: „žaliukas“, „miškinis“, „žalieji“.
Tiltuko per upokšnį Julius neardė, bet ir netaisė. Merkinės
kooperatyve nusipirko raudoną vėliavą su pjautuvu ir kūju. Kai
pamatydavo, kad mokykloje vėliava iškelta, jis irgi iškeldavo.
Iškėlė savo raudoną vėliavą ir vasario 16-ąją. Turėjo seną
„Ūkininko patarėjo“ kalendorių, o ten juodu ant balto buvo
išspausdinta: „Valstybinė šventė“.
Atbėgo nusigandęs mokytojas ir liepė Juliui tuoj pat nu­
kabinti. Paaiškino skirtumą. Juliaus žmona buvo vardu Anas-
tasija, bet visi ją vadino Nastute. Kaip ir kaimynės, apvali iš
priekio ir iš užpakalio. Jeigu moteris gyvena sąžiningai ir
gerai maitinasi, sakydavo ji, tai ir turi būti tokia. Jiedu buvo
vedę keturiasdešimt metų ir jau nesikalbėdavo. Įgrisę vienas
kitam, bet nesusipykę. Nesikalbėdavo todėl, kad nereikėjo

204
kalbėtis. Vienas kuris ką pasakęs atsakymo nelaukdavo, ir
taip žinodavo, koks bus.
Kartą Nastutė pasakė Juliui, kad jiems reikia daugiau gy­
vulių. Ta viena karvė sena, ilgai būna užtrūkusi.
Julius ėmė ruoštis j tolimą kelionę - pas sūnų į Zarasus, iki
kurių 250 kilometrų. Iki Varėnos pėsčiom, iš ten kas nors pa­
vėžės arba j Druskininkus, arba iki plento. Per valandą tikrai
kas nors važiuos į Ukmergę, o iš ten į Zarasus tiesus kelias. Iš
Zarasų pas Audronį į kolūkį nusigauti jau bus vienas juokas,
tik dešimt kilometrų. Paskambinti, kad sūnus pasitiktų, būtų
buvę galima, Audronis turėjo tarnybinį telefoną. Užtat Julius
neturėjo. Kartą bandė paskambinti sūnui iš pašto, bet reikėjo
ilgai laukti, kol sujungė. Kai galų gale užgirdo Audronio bal­
są, ragelyje taip traškėjo, kad vos begalėjo kits kitą suprasti.

*
Audronis paklausė, kaip motina, marti atnešė vaka­
rienę ir pasidžiaugė, kad lyg žinodama iškepė vienu kotletu
daugiau. Išlindo du anūkai pažiūrėti į senelį.
Audronis vėl ėmė kalbinti persikelti pas jį abiem su mama.
- Vietos užteks. Man davė namelį. Pirmininkas sakė, kad
po metų išrūpins man paskyrą moskvičiui. Nusipirkęs tave
pavėžinsiu!
- O kas obelį palaistys?
- Tą seną, kuri ant kalvos? Tai kad jos obuoliukai maži.
- Užtat skanūs! Kai pradeda žydėti, kvepia visa apylin­
kė. - Julius prisitraukė kėdę arčiau sūnaus. - Kai ji žydi, aš
pasižiūriu į ją, - ištarė tyliai, - ji irgi į mane pasižiūri.
Pasidžiaugė sūnui, kad svečiai iš Varėnos nustojo pas jį
lankytis. Arba kažin ką nutarė, arba suprato, kad iš jo menka

205 APSAKYMAS
nauda ir kolūkiui, ir Sibire. Apylinkėje buvo keli tokie vieni­
šiai, palikti tarp pelkių ir ežerų.
Audronis negalėjo palydėti tėvo. Bet jis, zootechnikas, gerai
sugyveno su pirmininku, tvirtindavo savo parašu ir antspaudu
visus jo pirkimus ir pardavimus, tad pirmininkas atsiuntė ko­
lūkio vairuotoją su sunkvežimiu, liepęs nuvežti senioką namo.
Sūnus įdavė tėvui maišu uždengtą krepšį su penkiomis višto­
mis. Julius jį pastatė sunkvežimio kabinoje sau prie kojų.

*
Paleistos kieme vištos greitai išmankštino kojas,
išskleidė sparnus ir ėmė apžiūrinėti žemę, ieškodamos tin­
kamų praryti akmenukų ir smilgų su brandžiomis sėklomis.
Turbūt nesuprato, kad jos jau kitame pasaulyje.
Po dviejų savaičių Nastutė pastebėjo, kad jos kažin ko
nepatenkintos. Nesirūpino, nes vištos retai kada būna paten­
kintos gyvenimu, bet paskui pamatė, kad jos, žmonių kalba
sakant, ėmė streikuoti. Kiaušinius dėjo ne į gūžtą ar prie le­
syklos, o slėpė tai patvory, tai po slenksčiu, net paupyje tarp
akmenukų. Tai buvo visai kvaila. Naktį ten slampinėdavo pora
lapių, o dieną grobio ieškodavo kirai. Nastutė pasitarė su kai­
mynėmis ir tos patarė įkišti vištas užpakaliu į šaltą vandenį.
Buvo nelengva, nes vištos, jaunos, raumeningos, priešinosi.
Nepadėjo.
Kaimynės pamąstė ir nutarė, kad vištoms turbūt reikia gai­
džio. Pasakė Juliui. Tas, kaip visada, nutylėjo. Pamatęs, kad kai­
mynas kinko arklį kopūstams į turgų vežti, pasiprašė į kompa­
niją. Iš Druskininkų prisiskambinti Audroniui buvo lengviau.
Po poros savaičių šis atsiuntė tėvui krepšį su gaidžiu. Gra­
žus gaidys, lieknas, leghornų veislės. Turbūt jautė savo vertę.
Užšoko ant tvoros ir, matyt, nutarė visam pasauliui paskelbti,

206
kad yra čia ir kad dabar jis valdys. Tempė kaklą, bet išėjo tik
kudakuojantis švokštimas. Pailsėjo. Pamėgino dar sykį. Vėl
tas pat. Nušoko nuo tvoros. Turbūt nutarė luktelėti.
Vištos nekreipė į jį jokio dėmesio. Toliau tupinėjo pievoje.
Po poros savaičių Nastutė, išėjusi jų palesinti, pamatė,
kad vištos muša leghorną. Sparnais daužo, o snapais taiko į
momenėlį, į viršugalvį.
Nastutė griebė gaidį, paleido virtuvėje, palesino, davė at­
sigerti. Gaidžiukas nurimo, palindo po suolu ir nebenorėjo
eiti laukan.
Kaimynės nutarė, kad jis per jaunas. Julius patylėjo, bet
jam vėl teko dairytis, kas važiuoja į miestą ar miestelį, kur yra
telefonas.

Audronis truputį padūsavo, paklausė, ar dar daug

gaidžių reikės, bet galų gale Julius gavo kartoninę dėžę su sky­
lėmis orui. Kortelėje buvo parašyta: „Raibasis dominantas“.
Šitas išleistas irgi iškart pasijuto kaip namie. Pamatęs
skiedryną, dideliais nagais nukapstė viršutines skiedras ir
ten, kur buvo sutrūnijusios ir juodžemis, atkasė raudoną,
net truputį mėlyną slieką. Ir kad užgiedos! Bet ne taip, kaip
skelbdamas rytą. Dvi vištos pribėgo, griebė slieką. Raibasis
tuo metu jau kapstė kitą vietą skiedryne.
Jis net sugebėdavo nulaužti smilgą ar varputį su dar ne­
brandžiomis sėklomis ir po kurio laiko pakviesdavo vieną ar­
ba kitą savo ponią pasivaišinti.
Vištos pradėjo dėti kiaušinius gūžtose arba prie lesyklų.
Turbūt ir jos, ir Raibasis, ir Nastutė jau galvojo apie būsimus
viščiukus.

207 APSAKYMAS
 Bet vieną dieną Nastutė pažvelgė pro langą ir suriko:
- Juliau! Bėk į kiemą! Žiūrėk, kas darosi!
Kieme prie tvoros raitėsi kamuolys plunksnų.
Nežinodamas, ko griebtis, Julius šliūkštelėjo vandens iš
kibiro.
Du stambūs paukščiai sumosikavo sparnais ir nutūpė ant
tvoros. Julius atpažino vanagus. Vienas buvo didesnis, kitas
mažesnis. Tėvas atsivedė vaiką parodyti, kaip reikia vogti vištas.
Supratę, kad nieko nepeš, paukštvanagiai nuskrido miškan.
Ant žemės gulėjo viena višta, nepatogiai atkišusi sparną.
Bet atsikėlė ir šlubčiodama nuėjo prie draugių, kurios vis dar
kudakavo išsigandusios.
Su Raibuoju buvo blogiau. Gulėjo ant šono. Iš praplėšto
kaklo bėgo kraujas. Viena akis - tik kruvina duobutė. Bandė
kažką pergalingai sugiedoti, bet pavyko ištempti tik pusę gai­
dos. Ir iš snapo lašėjo kraujas.
Nastutė pakėlė Raibąjį ir, kad nesikankintų, kapoklių nu­
kirto galvą. Nupešė, sumetė į puodą ir pastatė troškintis su
bulvėmis, svogūnais ir morkomis. Juk neišmesi geros mėsos.

*
Miškininkas Algimantas dažnai važinėdavo pro Va­
rėną. Jo zonai priklausė miškų masyvai pietrytinėje Lietuvoje.
Varėnoje jam papasakojo apie Juliaus gaidį, kuris kovėsi
su dviem vanagais. Algimantas nepatikėjo. Nuvažiavo į Mar-
dasavo apylinkę, užsuko pas Julių į sodybą. Netoliese tekėjo
Merkys. Platus, nes jam vos pora kilometrų telikę iki Nemuno.
Kažkokia mintis Algimantui nedavė ramybės, tik jis nie­
kaip nesuprato kokia. Sugalvojęs pretekstą, nuvažiavo į Zara­
sus. Ten turėjo bičiulį Algirdą, atlapaširdį žmogų, tautosakos

208
rinkėją, dainų ir šokių ansamblio vadovą. Jo padedamas susi­
rado Juliaus sūnų zootechniką Audronį.
Algimantas pasakė: Raibajam reikia pastatyti paminklą.
Audronis ir Alvydas iškart pritarė.
Jau keturiasdešimt metų Lietuvoje galiojo geležinė taisy­
klė: jei turi įdomią mintį, įgyvendink, jeigu gali. Bet garsiai
apie tai nekalbėk. Nesakyk net artimiems bičiuliams. Nes kol
mintis yra tik tavo galvoje, niekas jos negalės niekam pacituo­
ti. Mintis - geriau negu laiškas. Laiškas gali tapti įrodymu.
Tą dieną jie daug nekalbėdami pasidalijo pareigomis. Al­
gimantas surado projektuotoją, kalvių, nerūdijančio plieno
juostų. Atgabens ir didelį granito riedulį. Vienas iš jo bičiulių
buvo architektas Alvydas, kraštovaizdžio menininkas. Jeigu
jam duosi žiežirbą, jis per penkias minutes užkurs ugnį. Au­
dronis pažadėjo nuvažiuoti ir pasikalbėti su tėvu ir kaimy­
nais, kad tie sutaisytų tiltuką. Algirdas paruoš keletą naujų
dainų vyrų chorui.
- Tik nereikia perspausti, vyručiai, - pasakė Algiman­
tas. - Jokios simbolikos. Mes Dzūkijoje pagerbtam drąsų za-
rasietį, ir tiek.

*
Architektas Alvydas ir kalviai, sužinoję, kam bus
paminklas ir kur pastatytas, atsisakė imti užmokestį. Kalviai
buvo paminklų specialistai, iš gedinčių giminių paprastai ne­
sivaržydavo paimti tiek, kiek, jų nuomone, jų darbas vertas,
bet šį kartą atsisakė pinigų. Ir plienu patys pasirūpino. Padir­
bo pusantro metro aukščio gražuolį. Savivarčiu buvo atvežtas
milžiniškas riedulys. Ekskavatorium išrausė duobę ir pastatė
taip, kad nebūtų galima išjudinti. Granite iškalė skyles, suki­
šo stambius strypus ir užcementavo.

209 APSAKYMAS
 *
Sekmadienio rytą atvažiavo du autobusai, sausa­
kimši zarasiškių choristų. Buvo ir šiaip jaunimo tautiniais
drabužiais. Vėliau, iš kažkur sužinojęs, atkako dūdų orkes­
tras. Kažkas atvežė garso kolonėles.
Zarasiškių choro priekyje atsistojo aštuoni choristai, bo­
sai ir baritonai, ir užtraukė žydų belaisvių, varomų į Babilo­
ną vergijon, giesmę iš Verdžio operos „Nabukas“. Vyrai mušė
kulnais į žemę. Tvirtai, kas antrą taktą. Taip, lyg eitų luošas,
retežiais sukaustytas žmogus. Jiems pritarė visas choras.
Dzūkės išraudo. Kelios susėdo į žolę.
Pravažiuojantieji žvyrkeliu klausinėjo:
- Ką švenčiate?
- Paminklą gaidžiui! - išgirsdavo atsakymą.
Klaususieji manydavo: juokauja. Improvizuotos geguži­
nės dalyviai irgi nelabai žinojo, kodėl susirinko. Bet niekas
nieko neklausinėjo. Tada galiojo tokia taisyklė. Gaidys iš plie­
no juostelių visiems patiko.

Pirmadienio rytą į rajkomo pirmojo partijos sekre­

toriaus kabinetą be pakvietimo suėjo antrasis, trečiasis se­
kretoriai ir visi instruktoriai. Pirmasis buvo susierzinęs.
- Jie kažką sugalvojo! Jie kažką darys!
Antrasis, Novikovas, ramino:
- Tu visur matai banditus.
Pataikė į skaudulį. Būdamas paauglys, pirmasis buvo su­
sidėjęs su stribais.
Taigi dabar užsiplieskė:
- Matau, ten viskas organizuota! Veikia kažkokia grupė.
Plačiai išsišakojusi. Planingai. Juk Merkinė netoli!

210
 Okupacijos pradžioje dėl Merkinės miestelio vyko didelis
sovietų įgulos ir stribų mūšis su partizanais. Sovietams teko
atsiųsti iš Vilniaus reguliariąją rusų kariuomenę. Partizanai
tvarkingai pasitraukė į miškus.
Rajkome visi kalbėjo rusiškai, nes antrasis sekretorius
Novikovas nemokėjo lietuviškai. Jį atsiuntė į Dzūkiją iš Le­
ningrado. Lietuvoje jam patiko. Iš karto gavo trijų kambarių
butą. Miestelyje buvo turgus ir pieninė. Kas mėnesį nežino­
ma ranka prie jo namų durų padėdavo į celofaną susuktą lui­
tą sviesto ir du sūrius. Novikovas nutarė į tai žiūrėti kaip į
pagarbos ženklą.
Leningrade jis su tėvais gyveno viename kambaryje ben­
drame bute. Anksčiau tas butas, keturių kambarių, priklausė
kažkokiam daktarui. Bet vieną dieną ta šeima dingo. Įkėlė tris
šeimas su vaikais, kiekvienai - po kambarį. Ketvirtas kamba­
rys, virtuvė ir tualetas buvo bendri. Naujieji kaimynai riejosi:
tai kažkieno pienas iškupėjo, tai vanduo tualete nenuleistas,
tai naktį baladojo ne į tas duris. Moterys susitikusios nesikal­
bėdavo. Žiūrėdavo į grindis.
Vieną kambarį buvo užėmęs latvis. Diadia Janis, kaip jį
vadindavo vaikai. Jis vienintelis su jais žaisdavo ir kartais at­
nešdavo lauktuvių. Janis buvo iš latvių „strielniekų“ korpuso.
Vėliau strielniekai tapo bolševikų ir Lenino sargyba. Galbūt
jie taip matė kelią atgal į Latviją?
Kartą auštant į butą nepasibeldę įžengė penki enkavedistai.
Jie žinojo, kad Janio kambario durys pirmos iš dešinės. Paža­
dino, liepė rengtis, pasiimti šiltų drabužių, maisto ir išsivedė.
Paskui laikraštyje buvo paskelbta, kad Leningrade išaiš­
kinta didelė šnipų organizacija, veikusi Japonijos naudai, kad
visi suimti, vadovai nuteisti myriop, sprendimas įvykdytas.
Tarp sušaudytųjų buvo diadios Janio vardas ir pavardė.

211 APSAKYMAS
 Novikovas, tuo metu dar berniukas, būtų galėjęs prisiekti
savo motinos gyvybe, kad tai netiesa. Janį, kai tas baigdavo
darbą, jis nuolat matydavo namie. Latvis žaisdavo su vaikais.
Tačiau tėvas delnu užspaudė jam burną.
Svarbiausiu tikslu jam tapo ištrūkti iš bendro buto. Vidu­
rinėje mokykloje įstojo į komjaunimą, buvo aktyvistas. Įstojo
į universitetą. Irgi vertėsi per galvą: profsąjunga, komjauni­
mas. Dar nebaigęs studijų buvo priimtas į partiją. Kai gavo
diplomą, jam pasiūlė stoti į partinę mokyklą.
Jis kruopščiai studijavo marksizmą-leninizmą. Ieškojo
atsakymo į klausimus, kurie jam neduodavo ramybės. Kartą
per įskaitą, kai buvo vienas su dėstytoju, paklausė šio, kuria­
me kūrinyje Marksas, Engelsas arba Leninas nubraižė sche­
mą visuomenės, kuri po revoliucijos pakeis kapitalizmą.
Dėstytojas pažiūrėjo Novikovui į akis. Patylėjo. Paskui
pasakė:
- Jokiame. Niekada ir niekam neužduok šito klausimo.
Tokios schemos nėra.
Novikovas buvo paskirtas į vieną Leningrado rajkomą. Po
pusmečio jį perkėlė į kaimišką rajkomą. Ten iš kolūkiečių bu­
vo atimti pasai, kad nepabėgtų. Žmonės liesi ir nuskurę. Bet
visi, vedami mokytojų, drausmingai eidavo į susirinkimus ir
demonstracijas - per revoliucijos metines ir Gegužės pirmąją.
Kartą naktį pas jį užėjo bendraamžis enkavedistas. Paprašė
išgerti. Buvo visiškai girtas ir skundėsi, kad namie neturi nė la­
šo. Pasakė, jog vėl atėjo planas: rajone reikia suimti šimtą tris­
dešimt. Toks planas jau antras. Maždaug pusę suimtųjų reikės
nuteisti myriop, kitus - į Solovkus, Vorkutą ar Magadaną.
Planą lydėjo nurodymas: paskirais kontromis neužsiimti,
negaišti laiko. Ieškoti jų organizacijų.
Enkavedistas rankove šluostėsi ašaras ir snarglį.

212
 - Kai vieną suimi, susekti „organizaciją“ lengva. Mūsų
specialistai moka. Suimtasis išvardys visus pažįstamus ir net
gimines.
Novikovo galvoje tarsi žaibas blykstelėjo. Vadinasi, tai ne
klaidos, o valstybės valdymo metodas. Įbauginti ir įdiegti li­
guistą garbinimą.
Nė viename valdžios lygyje - o Novikovas jų perėjo kelis -
niekada nebuvo kalbama apie vidaus politiką.
Novikovas netgi nežinojo, ką apie sovietiją galvoja jo mer­
gina, dabar jau žmona ir jo vaikų motina.
Novikovą ruošė nuodugniai. Pasakė, kad tie lietuviai gu­
drūs. Mėgsta banditiškas dainas ir daug jų turi. Vienoje dai­
noje bernas išeidamas į mišką duoda nurodymus mylimajai,
kaip papuošti jo kapą.
Novikovas pastebėjo, kad Lietuvoje elgiamasi truputį ki­
taip negu Ukrainoje arba Rusijoje. Vakarai buvo per daug arti.
Jeigu kurioje nors vietovėje pasireikšdavo partizanai arba
žmonės nestodavo į kolūkius, užtekdavo suvaryti į sunkve­
žimius kelias šeimas - ir į traukinių stotį. Iš ten - į Sibirą
negrįžtamai.
Vakarų politikai ir žurnalistai stebėjosi, kad Baltijos šaly­
se ramu. „Turbūt jau susiliejo su SSRS.“
Novikovas žinojo, kad sovietinė produkcija prasta ir su
Vakarais negali konkuruoti. Gera tik ginkluotė. Tačiau ji
siunčiama į nemokias šalis. Pradėta statyti namus, bet jie
tokie blogi, kad kurioje nors šalies vietoje vidutiniškai kartą
per mėnesį sugriūva penkiaaukštis. Begalė geros žemės, bet
grūdus tenka atsivežti iš kitur.
Novikovas buvo Rusijos patriotas. Ją mylėjo. Todėl, kad
ji tokia didelė, graži ir pilna žemės turtų. Žmonės šaunūs.
Galėtų būti turtingesni už amerikonus. Šitiek vargo patyrė.
Įtampą reikia nuleisti. Tiktai kaip?

213 APSAKYMAS
Algimanto Šiukštos,
paminklo sumanytojo
ir organizatoriaus,
nuotrauka.

*
Tą pirmadienį antrasis sekretorius paklausė instruk-
torinko, kuris buvo nuėjęs prie paminklo:
- Ar jie dainavo antitarybines dainas?
- Ne, nedainavo.
- Ir „Palinko liepa šalia kelio“ nedainavo? - įsikišo pirmasis.
- Ne... Ir „Palinko liepa“ nedainavo.
Norėjo pasakyti, kad zarasiškiai užtraukė ariją iš operos
„Nabukas“ ir kad visi pritarė. Bet jeigu pasakys: „Choras gie­
dojo antitarybinę Verdžio giesmę“, o ji parašyta prieš 150 me­
tų, iš jo juoksis gerą pusmetį. Jeigu dar pasakysi, jog kojomis
mušė antitarybinį ritmą, juoksis visą gyvenimą.
Kodėl jis apskritai turi kalbėti?
Išsivaikščiojo nieko nenusprendę.
Bet telefonogramą į Vilniaus centro komitetą kažkas at­
siuntė. Pirmasis sekretorius buvo išvažiavęs, antrasis miegojo,
tad telefonogramą padavė trečiajam - Algirdui Brazauskui.

214
 Lietuvai sekėsi. Atsiųstas antrasis buvo labai riebus ir be­
veik visada miegodavo. Net darbo valandomis. Ir per posėdžius.
Brazauskas pasikvietė ketvirtąjį - Lionginą Šepetį, atsa­
kingą už ideologiją.
- Jaunimas! - numojo ranka Šepetys. - Juk vasara.
- Gal paskambinti į Maskvą?
- Jiems dabar tavo skambučio tik ir reikia.
Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo -
vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija - irgi antrą kartą. Ir
Lenkija - trečią kartą. Lietuva savitai - „Baltijos keliu“. Baime
ir krauju suklijuota sistema byrėjo.
Ar „Plieno gaidys“ galėjo turėti įtakos įvykiams?
Ne.
Jis buvo tik simbolis. Visiems priežastis truputį pamąsty­
ti. Stovi iki dabar ir stovės dar šimtą metų. Žvyrkeliu važiuo­
jantieji kartais sustoja, pamerkia gėlių, mat yra du ąsočiai.
Ir sau į širdį kažką įsideda.

215 APSAKYMAS
 Algimantas Čekuolis

ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ
NAUJAGIMIUI
(žvalgos.
Kai kurios su šypsena.
Tik teisybė.

Knygos konsultantas Justinas Čekuolis

Redaktorė Loreta Paškevičienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkas ir meninis redaktorius
Agnius Tarabilda

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“
Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spausdino UAB „Petro ofsetas“,

Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt
A1 gi ma n tas Čekuolis - rašytojas.
Taip pat žurnalistas, vertėjas,
profesionalus jūrininkas. Savo
gyvenimą jis pavertė dokumen­
tiniu nuotykių serialu.
Jūrose plaukiojo 12 metų.
Išsitarnavo iki bocmano. Moka
daug užsienio kalbų. Atsisako
pasakyti kiek.
Baigęs mokslus nėrė į gyve­
nimą, nors šalis buvo uždaryta
kaip cemento rūsys. Prisidėjo
Editos Cekuolienės nuotrauka
prie ruonių medžiotojų Baltojoje
ir Barenco jūrose, vėliau tapo
geologų grupės juodadarbiu, „Novosti“ galų gale nusigan­
naru trepangų gaudymo artelėje. do tokios laisvės. Čekuolį at­
Galų gale gavo jūreivio pasą. šaukė ir atėmė užsienio pasą.
Tai leido dirbti laivuose, užsu­ Prasidėjo „Gimtojo krašto“
kančiuose į užsienio uostus. epocha. Po dar dvejų metų
Susikūrė spaudos agentūra užgimė „Sąjūdis“.
„Novosti“. Jai reikėjo žurnalis­ Šioje knygoje rasite ir au­
tų, mokančių užsienio kalbų ir toriaus gyvenimo patirties, ir
gebančių dirbti savarankiškai. pasaulinės spaudos prošvaisčių.
Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė kores­ Gana plačiai - apie meilę. Nes
pondentu į Kanadą. Vėliau ketve- ji - mozaika, o ne stulpas. Gal­
riems metams - į Portugaliją, dar būt skaitytoją nustebins, kad
vėliau penkeriems - į Ispaniją. autorius pataria ją (jį) mylėti
Ispanijos karalius jį apdovano­ labiau negu vaikus. Apie kinų
jo ordinu „Už nuopelnus Ispani­ piršlybas bei kitus kuriozus.
jai“. Prieš tai panašų ordiną jam Knyga patogi dažnai keliau­
skyrė Portugalijos prezidentas. jančiam. Gali bet kada užversti
Tai buvo neįprasta. ir bet kada vėl atsiversti.

.knygų
klubas
ATVIRAS JUMS - KNYGŲ KLUBAS!
• Karščiausios knygų naujienos
• Ypatingi pasiūlymai ir akcijos
• Gausus kitų prekių pasirinkimas
• Pristatymas į bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt