Professional Documents
Culture Documents
KAUNAS PRIDE Zinas Online Versija
KAUNAS PRIDE Zinas Online Versija
Kaunas Pride Zinas – tai mūsų pasirinktas mediumas dokumentuoti mūsų patirtis, įtraukti
kuo daugiau bendruomenės balsų ir skleisti žinią. Medžiaga šiam leidiniui buvo renkama
SapfoFest, Kombinato festivalių metu, įvairių kitų veiklų, iniciatyvų metu, kuriose
dalyvavo LGBTQ+ žmonės.
*KAUNAS PRIDE MANIFESTAS*
*PAGARBA ASMENINIAM GYVENIMUI*
*LYTINIS ŠVIETIMAS*
MES ESAME VISUR. Mes – ne ideologija ir ne patologija, todėl reikalaujame švietimo,
paremto mokslu, o ne dogmomis.
MES ESAME VISUR, todėl norime mokyklose, kolegijose ir universitetuose mokytis
apie LGBTQ+ bendruomenę ir skirtingas orientacijas, lytines tapatybes ir išraiškas.
Norime mokytis apie LGBTQ+ bendruomenės istoriją, kultūrą ir kovą už lygias teises.
MES ESAME VISUR, todėl norime mokytis, suprasti bei spręsti mums aktualias
problemas. Norime, kad visuomenė būtų šviečiama apie skirtingus jos narius ir nustotų
kvestionuoti mūsų teisę egzistuoti. Norime daugiau informacijos apie visuomenės
įvairovę, užkertančios kelią neišmanymui ir neapykantai.
*SOCIALINĖ APSAUGA*
MES ESAME VISUR ir nenorime slėptis tam, kad įsidarbintume ir darbo neprarastume.
Reikalaujame užtikrinti LGBTQ+ žmonių apsaugą nuo diskriminacijos darbe bei įtraukti
lytinę tapatybę ir lyties raišką į teisės aktus kaip nediskriminavimo pagrindus.
MES ESAME VISUR ir reikalaujame socialinių garantijų visiems, nediskriminuojant
pagal šeiminį statusą. Reikalaujame, kad teisė į santuoką, partnerystę ir įvaikinimą būtų
užtikrinta nepaisant partnerio lyties.
MES ESAME VISUR, ir mūsų santykiai bei šeimos nusipelno lygiavertės teisinės
apsaugos.
*SVEIKATOS APSAUGA*
MES ESAME VISUR, bet sveikatos priežiūros srityje nuolatos susiduriame su
diskriminacija dėl savo lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos. Žmogaus orumą
užtikrinanti sveikatos apsauga turi būti prieinamos visiems.
MES ESAME VISUR ir norime kompetentingos psichologinės pagalbos iš visų psichikos
sveikatos specialistų, o ne tik palankių LGBTQ+ bendruomenei. Mums nusibodo girdėti iš
žmonių, kurie mūsų nepažįsta, kad esame ligoniai. Mums nusibodo, kad tokį patį šlamštą
turime girdėti iš žmonių, kurie turi suteikti mums psichologinę pagalbą. Mums atsibodo
kas kartą apsilankant pas naują specialistą jaudintis, jog vietoj vidinio augimo tai pavirs į
konversijos terapiją. Kodėl MES turime mokėti už psichologo konsultacijas, nors mūsų
emocinę sveikatą žaloja kiti? Mes norime, kad priklausymas LGBTQ+ bendruomenei
nebūtų psichologinių traumų priežastis.
*TRANS TEISĖS*
MES ESAME VISUR, bet įstatymas apsimeta, kad mūsų nėra. Reikalaujame
reglamentuoti orų lyties keitimą teisės aktais ir priimti sveikatos paslaugų teikimo
translyčiams asmenims aprašą.
MES ESAME VISUR ir norime turėti teisę į privatumą. Nenorime pasakoti savo
gyvenimo istorijos kaskart pateikdami asmens dokumentą. Reikalaujame, kad nereikėtų
kreiptis į teismą, kad gautume asmens dokumentus, atitinkančius mūsų lytinę tapatybę.
MES ESAME VISUR, bet ne visų mūsų vardai „legalūs“ – reikalaujame teisės pasirinkti
norimą vardą, neskirstant jo pagal lytį ir “geros moralės normas”. Norime lygiavertiškai
dalyvauti viešajame gyvenime ir būti vadinami savo, o ne kažkieno kito mums primestu
vardu.
MES ESAME VISUR ir mūsų egzistavimas nėra patologija – mūsų trans tapatybės nėra
„psichikos ir elgsenos sutrikimas“. Psichiatro diagnozė neturėtų būti privaloma mūsų
orumui ir teisėms užtikrinti.
Miela Lietuva,
Mums nusibodo būti antrarūšiais šios šalies piliečiais. Gana mus vadinti pydarais,
gaidžiais, pasileidėliais, nuodėmingais, vulgariais ir visais kitais gražiais epitetais, kuriais
jūs mėgstate mus apšaukti. Gana sakyti,, kad mūsų gyvenimas yra „neteisingas“ ir
privalome gyventi taip, kaip jūs sakote.
Mes nesame ateiviai iš kitos planetos!
Esame paprasti žmonės, kurie nuolatos turi jūsų prašyti teisių, kurios mums ir taip
priklauso.
Tad gana prašymų!
***
Mane užpiso būti nurašomai į ateitį.
Mes čia ir dabar, ne po dešimt metų,
kai visuomenė bus „pasiruošus“. Aš
noriu gyventi, ramiai eiti gatve, rodyti
savo pasą nesigėdijant, troleibuse
nejausti mano lytį spėliojančių
žvilgsnių, turėti galimybę atrodyti ir
kalbėt kaip aš noriu, o ne kaip kiti
tikisi.
B.: Jo, manau, kad šitie žmonės geriausiai gali atstovauti bendruomenę ir suprasti
jos poreikius, parodyti, ko mes iš tiesų norim ir iš tiesų siekti kažkokio pokyčio. O
ne taip kaip korporacijos, kai labiau dėl „progresyvaus“ įvaizdžio užsideda Pride
mėnesį vaivorykštinį ženkliuką ir paskui viskas. Kartais būna supportina
kažkokias netgi homofobines akcijas/ veiklas ar įmones, o taip kenkia
bendruomenei.
Nu ir šiaip, nes Kaune... gaunam daug backlasho, kur sako: „likit Vilniuj! Vilniuj
galit paradus daryt, o neikit į jokią kitą Lietuvos dalį, nesirodykit“. Aš manau, kad
ir todėl svarbu, parodyt, kad mes esam visur, ne tik Vilniuj. Nes ne tik Vilniuj yra
bendruomenė ir ne tik Vilniuj ji rodosi ir kad mes turim teisę bet kur žygiuoti ir
bet kur reikalauti savo teisių ir išreikšti poreikius.
Noriu dar paklausti apie saviorganizaciją, kaip tai vyksta? Pliusus tokio
organizavimosi jau paminėjot - jaučiatės bendruomenės dalimi, jaučiat, kad
galit būt savimi, kad esat priimamos. Kokių dar yra ypatybių organizuojantis
būtent šitaip? Ir kokių galbūt sunkumų, iššūkių?
B.: Man dar visai patinka, kad čia dauguma yra pažįstami ir tikrai patikimi
žmonės ir mes tikrai esame įsitikinę, kad nėra trolių ir kad visi nuoširdžiai nori
prisidėti, kiek tik gali prie šitos veiklos. Atiduoda visą save.
Ž.: aš manau, kad pliusas yra tai, kad nepaisant, jog didelė dalis žmonių yra
„Gegužės 1-osios profsąjungos“ nariai, yra prisijungę daug ir kitų žmonių. Visa
organizacinė grupė yra labai įvairi, skirtingi žmonės susirinkę. Ir visi tie skirtingi
žmonės sugeba susitelkti ties vienu tikslu ir sutarti, nepaisant tų skirtumų. Ir
amžiaus skirtumas yra gana didelis (aut.past.: komitete yra žmonių nuo 16 iki 40
metų amžiaus). Ir galim atstovauti tikrai didelę ir įvairią žmonių bendruomenę.
Galbūt sunkumas yra tai, kad nors ir crowdfundingas labai veikia, finansiniai
klausimai, vis tiek sudėtingi, kai yra grassrootinis praidas ir labiau
bendruomenėje organizuojamas, nes korporacinės bendruomenės iš karto
atkrenta, nes nenorim su jais turėti kažko bendro, ir organizuotis turim mažesniais
resursais.
B.: dar šiaip galbūt iš tų sunkumų, manau, tai, kad visos problemos ir iššūkiai, su
kuriais susiduriam, daro poveikį kažkokį, nes mes esam tokie atskiri žmonės ir
patys esam labai pažeidžiami.. kaip bendruomenės dalis, kuri visa yra
pažeidžiama. Tai daro įtaką psichologinei sveikatai ir savijautai. Susilaukiam
daug neigiamų reakcijų. Sunkiau šiek tiek šitą pakelti, nei kad esi kažkokioj
didelėj organizacijoj/ korporacijoj.... kaip aš įsivaizduoju, kad ten jautiesi toks
saugesnis.
Ž.: jooo, žmonės su darbais, kuriuos gali išmesti iš darbo, ne kaip organizacijoj ar
įmonėj, kuri pati prisideda, gali užtikrinti tau vietą, kad ten tavęs neišmes ir
panašiai. Tai jo…
B.: ir dar, tarkim, kad ir tas teismo proceso atvejis. Veikia, kai turi susirasti
advokatą, nuolat visokių maršrutų, visokių variantų sugalvoti... kas bus jeigu
neleis, ir pan. Kai jauti iš pačios savivaldybės labai homofobišką toną, tai vistiek
prastai jautiesi nu... kai pati savivaldybė tau neišduoda leidimo konstatuoti savo
bendruomenės reikalavimams.
Dar apie jūsų patirtis - darbas kartu, kolektyviai vis tiek yra šiek tiek lengvesnis,
bet mes visi turim asmeninių įsipareigojimų, santykių, darbų ir pan. Su kokiais
asmeniniais iššūkiais susiduriat vien dėl to, kad esat praido dalis?
B.: man didžiausias iššūkis yra šeima ir tėvai. Nes daugumai mūsų, jaunų žmonių,
reikia slėpti savo veiklą nuo tėvų ir kažkaip apeiti.. meluoti, sugalvoti, kur būni,
ką veiki tuo metu, kai nesi namuose, tarkim, kai eini į Pride susirinkimus. Būna
paskui sunku, pasimeti pats savo meluose, sunku būna nuslėpti savo tą veiklą...
baisu, kad pamatys kokiam proteste, nežinai, ką pasakys... baisu pačiam praide
rodyti savo veidą, nes nežinai reakcijos. Savo atveju, aš nelabai žinau, kaip tėvai
reaguotų, bet nu kai kurie mūsų žino, kad labai prasta reakcija būtų ir gali netgi
išvaryti iš namų... nu tai.. tai vat... tai toks ir yra sunkumas. Šeima, tėvai ir
aplinka, kuri nepriima tavęs.
Ž.: Man tai gal irgi, žinoma, šeima. Aš dabar daug galvojau tokiais dviem
pointais...ir tokiom dviem stadijom. Tai yra viena stadija, kai aš būnu aplinkoj,
kurioj visi palaikantys ir aš jaučiuosi sava ir viskas yra gerai. Ir tada grįžtu namo
ir visiškai pasikeičiu... nu tarkim, mano mama pradeda kalbėti apie savo pažiūras
ir tarkim, pasako, kad lesbietės su gėjais yra išaukštinami dabar. Tada aš pabandau
su ja ginčytis, ji man pasako, kad, jeigu aš ginčysiuos... arba vengsiu tų pokalbių,
jinai man nutrauks finansavimą. As in nebeduos pinigų visiškai.... ir aš nežinau,
ką tada daryt. Toks momentas, kai tu pasimeti tarp tų dviejų stadijų, nes realiai
tada, kai būni palaikančioj bendruomenėj, tau atrodo viskas nebesvarbu. Tu išeisi
į praidą ir viskas bus puiku. Bet tada grįžti namo ir nu... pradedi galvot, ar tikrai
man to reikia, šeimos dalis tokia baisoka... ir tada net nebenori susidurti su savo
šeima, pradedi galvoti, kaip man vengti jos visiškai. Ir tada, galbūt man jau
neberūpi niekas... ir tada gal aš jau esu visiškai Pide dalis ir aš einu visiškai
laisvai... tai aš susiduriu su savo pačios pasimetimu. Toks mano didžiausias
iššūkis.
B.: nu jo ir šiaip...kai pradedi užsiimti tokiom veiklom, tai sugadina šiek tiek
santykius su tėvais, nesinori bendrauti, kai nenori daug meluoti... kai tėvai daug
ko nesupranta tavo gyvenime ir tu bijai atskleisti jiems, nes nežinai, kokia bus jų
reakcija... nesinori ir bendrauti, nes nemalonios konversacijos būna ir... tada tėvai
pyksta, kad mažiau bendrauji, kad mažiau laiko leidi kartu, bet nu.. tiesiog, sunku
tą daryti ir... jo... tai.. irgi.. sunkumas toks…
Ž.: nu jo, jei nieko nedaryčiau, tai mane visiškai sužlugdytų. Dalyvaudama ir
darydama jaučiu, kad aš galiu prašyti pagalbos kitų, jei būtų labai blogai... padeda
pačiai pajausti ir mane pačią nuramina, kad aš turiu žmones, kuriais galiu
pasitikėti ir mane palaiko. Nu nes, tarkim, jeigu būčiau tik toj aplinkoj, kur yra
mano tėvai, ir ypač, mama... ten nebūtų gerai.
Vieną dieną sutinki žmogų, kuris tau parodo visišką palaikymą, parodo, kad gali
būti savimi ir kad tas žmogus tau padės... ir tada prisimeni, kad koks vienas
sakinys ar kokia viena frazė, tave keepina going toliau. Kelias dienas tu tiesiog
prisimeni... ką tau pasakė. Ir tai palaiko... pavyzdžiui, man tai labai padeda
palaikymas iš tų žmonių, kuriuos sutikau praido organizacinėj grupėj.
B.: tai labai daug reiškia. Bendruomenė, žmonės joje... suteikia labai daug
džiaugsmo paprasti maži dalykai ir... labai pakelia nuotaiką būti tiesiog accepted
ir... lengviau būna dylinti su tėvais... kai turi kažkokią atsvarą, kažkokią kitą savo
susikurtą antrą šeimą beveik.