Vienas buvęs vaikinas

iais)
a)
Mai
Milan aa sa

Pa

USA Today bestseleris

Versta iš:
Zara Stonelev
The M edding Dare
Uarperlupude. 2018

Originally published in
the Englivh Language by HarperCollins Publishers Ltd.
under the title The Neddinę Dae.

Leidinio bibliogralinė intormacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBIDB).

Š kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar budu: viešai skelbiu. taip
aryt „asleisti ar
au

versti, platinti įo originalą ar kopijas: parduot. nuomoti, teikti panaudai Ar

kitaip perduodi nuosavybėn.

[m 1154
"
E Luri
“
Kk]
"
mokymo sr
L moksl

bibliotekose, murzicjaow sha archyvu, mokslinių tymų Pasmeninų

ar
seulijų tikslais atgainin Ešai skelbti ar padaryti viešai pricinamą

kompiucerių tinklas tam Mirino terminaluose tų įstaigų patalpos.

ISBN 978-609-8233-27-8

Copyright «> Zara Stoneley 2018

«Kristina Lukoševičė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019

e Adas Šaučiulis. viršelio dizainas, 2019

Shutterstock, viršelio iliustracijos
UBALTO leidybos namai, 2019
 Romanas

Iš anglų kalbos vertė

KRISTINA LUKOŠEVICIĖ

BALTO
Vilnius, 2019
"Tėvams. Su meile.
Pirmas veiksmas —

kvictimas
 PIRMAS SKYRIUS

p'“*
m
kodėl
vauti šiosc vestuvėse:
aš, Samė Dženkins, negaliu daly-

Esu pernelyg stora. Nespėsiu sulieknėti tick, kad

padoriai atrodyčiau vilkėdama elegantišką vasarinę

suknelę.
B Citrinų geltona man baisiai netinka (tokia yra teminė
spalva - suprasdama mano antipatiją pernelyg puoš-
nioms suknelėms, Džesė pasirinko ne savo mėgstamą
ir mano stilių, o temą). Pasak
nckenčiamą mamos, vil-
kėdama citrinų spalvos drabužius atrodau išblyškusi.

=. Turiu tiek daug darbo! Reikia tvarkyti namus, pri-

žiūrėti sodą.
Neturiu vaikino.
B
Pastarasis vaikinas išlupo man širdį, sutrypė ją, 0
dabar vestuvėse bus vyriausiasis pabrolys.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Priežastys, kodėl turėčiau dalyvauti vestuvėse:

1. Džesė buvo yra mano geriausia draugė...

Dar galėčiau pridurti: „..ir mano plaukai atrodo lyg

varnos lizdas“, tačiau tai nesunku sutvarkyti. Kur kas

lengviau, nei atsikratyti stono* šokoladinio pyrago ir

traškučių, įsitaisiusių ant mano liemens

jaukiai nepa- it
geidaujamas ir
išsikraustyti neketinantis gyventojas.
Mano atliktinų darbų sąraše tikrai įrašytas sveikas

maistas, tiesiog jis dar ncatsidūrė pirkinių krepšelyje.

Juk reikia susidėlioti prioritetus, tiesa? O aš dar nesu
tam pasirengusi.
Ne, nesupraskite manęs klaidingai. Išties panorėjusi
galiu elgtis ryžtingai ir
pasiekti stulbinamų savitvardos
rezultatų (praėjusią vasarą, likus savaitei iki mūsų skyry-
bų, atsikračiau penkių svarų“*, vadinasi, septyni svarai,
susikaupę per kitą savaitę, didelės žalos nepadarė). Vis
dėlto gyvenime patiriame akimirkų, kai gali padėti tik
didelis maišelis traškučių ir butelis vyno. Keletas pas-
tarųjų mėnesių kaip tik tokie ir buvo. Tarpsnis, skirtas
Espresso martini kokteiliams ir didelėms spragėsių —

*
Stonas - Didžiosios Britanijos masės vienetas, lygus 6,35 kg.
**
Svaras - Didžiosios Britanijos masės vienetas, lygus 0,454 kp.
 ZARASTONEFLEY

džino su toniku skonio - pakuotėms.

Manc metė, o dabar dar ir šitai.
Kvietimas
į vestuves. Tiksliau - išankstinis įspėjimas
dėl kvietimo
į vestuves.
Įprastai geros vestuvės man patinka. Kam nepacik- gi
tų? Tačiau dabar, sveikindama bet kokią laimingą porelę,
pasijusčiau cgoistiškai beviltiška ir verksminga. O čia
dar
blogiau! B/ogiausia, kas galėtų nutikti.

sės
Tai ne tik
-
kvietimas

mano geriausios draugės

į vestuves. Tai kvietimas
- vestuves.
į Dže-

Pažįstame viena kitą nuo amžių amžinųjų. Šiek tiek

anksčiau Džesė užsiminė apic „kvietimą“ (tuo metu aš

dar
tikėjau esanti laimingosios porelės pusė ir nė nenu-
dabar elektroninia-
tuokiau, kad man dumia akis), o štai
me laiške ji man paaiškino, ką turėjo galvoje.

Ji išteka! Kvietimas išsiųstas paštu! Atkeliaus netrukus!

Ji džiūgauja! Denas džiūgauja! Visi džiūgauja! Mama jau
nusipirko skrybėlę!!! Vestuvės bus NUOS-TA-BIOS!!!
(Šauktukai Džesės, ne mano - ji juk džiūgauja.)
Įprastomis aplinkybėmis susijaudinčiau ir aš - juk
draugę beprotiškai myliu. Trokštu jai laimės, tikrai,
tikrai trokštu, ji išties bus laiminga. Betgi įprastomis
aplinkybėmis reiškia tarpsnį iki akimirkos, kai Lajamas
įskutus sudraskė mano širdį, viltis ir mintyse susikur-
tą tobulą ateitį. Susmulkino taip kruopščiai, tarsi būtų
 VESTUVIŲ SVEČIAS

naikinęs asmeninius
ar itin slaptus banko dokumentus,
o likusius popicrgalius nerūpestingai išdraikė ant grin-
dų. Džesė teka už Deno, Lajamo brolio. Be abejo, Laja-

mas bus jo vyriausiasis pabrolys. Savo noru tikrai nepa-

vadinčiau jo
nei „geriausiu“, nci „vyru“.
Taigi, aš nedžiūgauju. Įsivaizduoju save, cinančią
pric altoriaus paskui savo geriausią draugę, manc apgau-
dinėjusio vyro link. Visi susirinkusieji žinos, kad mane
.
apgavo. Tapsiu „drambliu kambaryje“**, žmogumi, ku- į
rį visi spoksos, bet kurį vengs užkalbinti, nes juk tai taip

nesmagu, esame užkietėję britai.

Jeigu kalbėtume visiškai atvirai, išties jaučiuosi kaip
dramblys — didžiulis, anemiškai papilkėjusiu veidu, o
laiko susitvarkyti nėra. Kažin ar purškiamas įdegis ir

korsetinės kelnaitės padės pakankamai sulieknėti.

Dėl savo pačios aplamdytos savigarbos privalau tapti
tuo kačiuku, kuris veidrodyjemato liūrą. Tik aš turiu pa-

matyti seksualiausią įmanomą priešskyrybinę savo versiją.

Lajamas, visi mūsų draugai ir šeima turi išvysti būtent to-
kią merginą. Privalau tapti savimi, ne Lajamo pamestąja.
Tik nebeturiu laiko.

*
Pažodinė anglų kalbos žodžių junginio best mas (liet. „vyriausiasis pa-
brolys“)reikšmė vra geriausias vyras.
“ Dramblys kambaryje (angl. elepbans iu He roora) - angliška metafora,
iliustruojanti problemą, apic kurią niekas nenori kalbėti.
 ZARA STONELEY

Po dviejų mėnesių Džesė ištars „Taip“.

Pakeliui į darbą supypsi telefonas.
Ar gavai mano elektroninį laišką? Argi tai ne nuos-
tabu? Laukiu nesulaukiu, kol susitiksime, ištisus amžius
neplepėjome!
Ištisus amžius! Penkerą mėnesių, tris dienas, pen-
kias valandas ir maždaug trisdešimt septynias minutes.
Tada atsisveikindama pamojavau Džesei ir
jos vaikinui
Denui. Buvo likusios penkios minutės iki akimirkos, kai
pasalūnas - šunsnukis - bankininkas jo brolis Lajamas
manc mes.
Lajamas uždėjo rankas man ant liemens ir
prisitrau-
kė,pamaniau, bučiniui prieš džigi džigi. Jis mėgo rutiną,
o man ji - būsiu negailestingai atvira atrodė šick tick
—

perilgai užsitęsusi ir nuvilianti (nors pastarąją dalį galiu

taikyti tik sau, Lajamo mechanizmas veikė sklandžiai it
laikrodis). Glamžytis pradėdavome bare, nesiliaudavo-
mc visą kelią namo, glamonės ir
prisispaudimai intensy-
vėdavo, dar šiek tick pasigrabaliodavome klupinėdami
laiptais, galiausiai penkias minutes pasidulkindavome ir
viskas baigdavosi pasitenkinimo dejone - jo, ir tik ret-
karčiais mano. Po to Lajamas nuvirsdavo ant nugaros ir
užmigdavo.
Šiaip ar taip, nusprendžiau, kad būtent dėl šito jis

manc ir prisitraukė, todėl papūčiau lūpas bučiniui ir

 VESTUVIŲ SVEČIAS

užsimerkiau. Nieko nenutiko. Atmerkiau vieną akį. Laja-

mas žvelgė į manc

it spanielis.tokioMaldaujamai.
stebėdamasi:
Atmerkiau
ir kitą akį kas pribloškiamai svarbaus
galėjo pertraukti jo glamonėjimosi rutiną (šic žodžiai
nickaip nedera tarpusavyje, nct ir aš tą suprantu).
dviejų
-
- Samanta, taip į mane kreipdavosi tik girdint mu-
tėvams arba jo viršininkui, - esi micla mergina, -

pajutau, kaip kūnas įsitempia tarsi ruošdamasis smūgiui,

nors smegenys dar nenutuokia priežasties, - bct mūsų

santykiai tapo įpročiu.
Aha, galbūt subtilios užuominos apie mūsų apšilimo
scansus pakeliui namo pagaliau prasibrovė ir į jo pasą-
monę.
- Suprantu, ką nori pasakyti.
Pagaliau! Galimybė pajvairinti gyvenimą. Kažin ar
tame pačiame sakinyje su žodžiu „Lajamas“ tarčiau žo-
dį „impulsyvus“, tačiau galbūt pamatęs, kaip smagiai jo
brolis leidžia laiką su Džese, vyrukas nusprendė ir pats
pamėginti.
Mylėjau Lajamą Jis buvo geras ir dėmesin-
visa siela.

gas, tačiau mudu įstrigome rutinoje. Gal pagaliau

išties

sumojo, kad rutina įtraukti neturėtų, kai tau dar nėra nė

trisdešimties? Veikiausiai metas įsigyti naujus seksualius
apatinius, mažą juodą suknelę ir batelius šiek tiek aukš-
tesniais kulnais?
 ZARASTONELEY

- Gal galėtume grįžti kitu keliu? Per parką.

Pasigraibaliojimas krūmuose sutciktų mūsų gyveni-
mui naujų spalvų, o ponia Tribl iš 26-0 namo nebega-
lėtų spoksoti ir reikšti nepasitenkinimo. Kodėl žmonės
atkakliai dėbsoį dalykus, kuriems akivaizdžiai neprita-

ria? Užsitrauk užuolaidas, mieloji. Pažiūrėk laidą apic

orų prognozes.
Gal mudu netgi praleistume keletą romantiškų aki-
mirkų ant suolelio priešais tvenkinį. Visgi baisiai noriu į
tualetą, tad stabtelėtume tik trumpam.
- Kalbu ne apie kelią, - Lajamas liūdnai nusišypsojo.
Tokią šypseną jis laikė paruošęs klientams, kurių
paskolos prašymą ketino atmesti. Kone laukiau kito
sakinio, prasidėsiančio žodžiu „Apgailestauju“. Visgi
ncatspėjau.
—Mūsų santykiai... Juk jie niekur neveda, tiesa?

Jam patiko nusistovėjusi tvarka. Tiesiog tarpo taip

gyvendamas. Lovoje abu turėjome savo vietas, puodc-
lyje dantų šepetėlis kyšojo tik jo pusėje, kiekviena La-

jamo dienos sekundė turėjo savo vietą organizuotame

gyvenime, o dabar jis
tvirtina, kad kalta aš? Parciškia,
kad jam nuobodu? Vis dėlto, sumojau, galiu širuo pa-
sinaudoti. Galbūt šiek tick atsipalaidavau, nesiėmiau
ryžtingų priemonių ištempti mudviejų už patogaus gy-
venimėlio ribų.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Galėtume pasidaryti mažutę pertraukėlę, nuskristi

į Ispaniją arba Paryžių! Olialia! - pasirangiau, imituo-
dama seksualią prancūzišką ciseną, o gal ispaniškojo Aa-

menko pradžios žingsnelius. - Suteikti gyvenimui šiek

tick pikantiškumo...
- Omeny turėjau ne keliones, - liūdesį jo žvilgsnyje
pakeitė irzulys. Lajamas žvelgė tiesiai man virš galvos - į

akis nežiūrėjo. - Nelengva tai pasakyti, o tu juk žinai —

mėgstu kalbėti be užuolankų.

Žinojau. Lajamas žodžių
į vatą nevyniodavo - mėgo
rėžti viską, ką galvoja,
o tai retsykiais glumindavo. Kar-
tą pritarė šeimininkei, kad mėsa kieta, nesivaržydamas
patikino mano mamą, kad jos
užpakalis naujose kelnėse
atrodo didesnis, tačiau jos amžiuje tai csą nesvarbu. Tą-
syk mama
jo
žodžius nuleido juokais, tačiau kitą kartą
tas kelnes išvydau labdaros parduotuvėje - galiu prisick-
ti, ten buvo
jos
kelnės, atpažinau kavos, kuria apsilaistė
duodama Lajamui puodelį, dėmes.
- Manau, priėjome kelio galą.
Mudu nė krautuvėlės ties kampu nepriėjome.
- Juk mes tik...
- Samanta, aš sutikau kitą moterį, - raudonis taip
greitai slūgo jam nuo veido, kaip iš burnos skriejo
žodžiai.
Priblokšra, prasižiojusi įsistebcilijau į Lajamą.
 ZARA STONELEY

- Apgailestauju, linkiu tau viso ko geriausio, - ir iš-

tiesė ranką.
Ištiesė savo prakeiktą ranką! Ko gero, bankininko
įprotis.
Po to Džesės nebemačiau. Susirašinėjome žinutė-
mis, netgi paskambindavome viena kitai ir trumpų, šiek
tick nejaukių pokalbių metu ji stengdavosi kiekviename
sakinyje nebeminėti Deno, o aš mėginau nekreipti dė-
mesio, kai paminėdavo, bandžiau kalbėti normaliai ir
linksmai. Ir neklausinėjau, ar ji matė Lajamą.
Bėda ta, jog mūsų ketvertukas draugavo daugybę
metų. Dabar likome trise ir ankstesnės draugystės tai
nebepriminė. Metų metus nebuvome susitikusios tik
mudvi, merginos. Visuomet vaikščiojome į dvigubus
pasimatymus. Nors draugė manc užjautė ir apibūdino
Lajamą keliais bjauriais epitetais (tiesą pasakius, ji gero-
kai išradingesnė nei aš), juk
negalėjau tikėtis, kad nuola-
tos drauge verkšlens dėl savo vaikino brolio, tiesa?
kolege Sara įspūdingai prisiliuobiau, tada pasi-
Su

prašiau atostogų ir visą savaitę pratūnojau savo bute.

Įprastai eidama iš namų pasidažau, o visos žinome, kad
nėra tokio akių pieštuko, kuris atlaikytų nuolatinį ašarų
antplūdį.
Kai ko nepadariau - nenumečiau svorio. Nekenčiu
moterų, metančių stonus it gyvatės odą kaskart, kai tik
 VESTUVIŲ SVEČIAS

išsiskiria su vaikinais. Nes aš kaupiu. Vynas, šokoladas,

visi moterims žinomi angliavandeniai susiburia aplink
ir guodžia - o vėliau nusėda
ant pilvo ir šonų.
taip jaučiausi tuomet, taip jaučiuosi ir dabar,
"Taigi
sulaukusi džiugias vestuvines žinias skelbiančio elektro-
ninio laiško.
Fantastiškos žinios! - atsakau Džesei. - Labai del ta-
vęs džiaugiuosi! Judu su Denu esate tobula pora!!! - pa-
stebėjau, kad šauktukais galima kompensuoti entuziaz-
mo trūkumą, jeigu nesumąstai, ką atsakyti, mat teįstengi
galvoti apic vestuvėse dalyvausiantį niekšą būsimo jau-
nikio brolelį. - Nekantrauju susitikti!
Išsyk atkeliauja nauja žinutė, tarsi Džesė tik ir būtų

laukusi, kada galės spustelėti mygtuką Siųsti. Tik noriu,

kad žinotum, bet suprantu, kad tau tai nėra svarbu, nes
turi kitą vaikiną (pamelavau, kai Džesė pasiteiravo apic
skyrybas. Atsakiau jai, kad Lajamas man nerūpi, taip ne-
rūpi, kad susiradau naują vaikiną ir
esu laiminga, bepro-
tiškai laiminga!). Lajamo mergina atvyks kartu, ji nėščia.
PILVAS DIDŽIULIS!
Šūdas! Mano kojos atsijungė nuo smegenų nebe-
ir
klauso, priešais grėsmingai sušmėkščioja siena.
Nėščia? Kaip
ji
gali būti nors kiek nėščia, jau nekal-
bant apie didžiulį pilvą? Išsiskyrėme vos prieš penkis
mėnesius ir tris dienas su trupučiu, o Lajamas niekur
 ZŽARA STONELEKY

nepuola strimgalviais. Niekur! Miegoti ruošdavosi ma-

žiausiai pusvalandį, nes privalėdavo ištiesinti paklodę,
išsivalyti dantis ir sulankstyti drabužius. Niekada drau-
ge sujuo nevalgiau šilto patiekalo, nes prie netinkamai
padengto stalo su netobulai išdėliotais įrankiais sėsti
jis negalėjo. Nesupratau, kurių galų nepriekaištingai
dėlioti stalo reikmenis, kai ketini valgyti tik dešreles ir
bulvių košę?
Lajamas - įpročio vergas. Kuo daugiau įpročių pri-
simenu (šiomis dienomis tuo užsiimu gana dažnai),
tuo labiau stebiuosi, kodėl taip krausčiausi dėl jo iš
proto, palūžau, kai mane metė, ir kodėl išvis su juo
prasidėjau.
Betgi meilė - keistas dalykas, tiesa? Imu manyti, kad
čia įsipainiojusi šiek tiek užgauta savimcilė. Palikti pa-
čiai yra viena, tačiau kai tave meta - visiškai kitas reika-
las. Bet su Lajamu aš buvau laiminga. Tingiai laiminga.
Džesci akivaizdžiai pabodo laukti atsakymo arba
ji
sunerimo, kad ketinu pasikabinti: Lajamas siknius. Ne-
kviesčiau
į-
vestuves, bet jis - Deno brolis.
Žinau. Geriausias atsakymas, kokį pavyko suregzti
tokiomis aplinkybėmis. Bc šauktukų.
Žinojau, kad jis dalyvaus vestuvėse. Sakė sutikęs „kai
ką kitą“ - sutikęs, nc dulkinęs. Tiesą pasakius, mažulytė
dalelė manyje panūsta pamatyti tą merginą. Ta dalelytė
 VESTUVIŲ SVEČIAS

nusišieptų ir
pastebėtų, jog anoji ne tokia graži, ne tokia
liekna, ne tokia protinga. Didesnioji mano dalis trokšta
bėgti kuo toliau, mat gali būti, kad naujoji kaip tik tokia
ir dar
geresnė.
Betgi nėščia? Didžiulė? Jokia mano dalis to nesiti-
kėjo.

Bent jau neteks spoksoti į kokią liekną gražuolę,

pakibusią jam už parankės. Nors, velnias, argi nėščios
moterys „nešvyti“? Negaliu stovėti greta švytinčios
merginos, kai pati esu stora ir spuoguota. vieniša. Visi Ir
dėbsos, užjaučiamai linkčios ir prisidengę burnas šnibž-
dėsis: „Negali jo kaltinti“
IDžesėnesiliauja rašyti.
Nekantrauju susitikti su tavo naujuoju vaikinu!
Aš
taip pat.
Kaip, velniai rautų, aš ketinu su kuo nors susipažinti
prieš pat vestuves? Kuo daugiau žinučių sulaukiu kai- iš
lyje netveriančios Džesės, tuo kaltesnė jaučiuosi vien

pagalvojusi apie tai, kaip reikės pranešti, kad vaikino

nebus.
Neilgai trukus!!!
Suprantate, ką gali šauktukai? Ko gero, kažkuriuo
metu iki vestuvių galėsiu pranešti, jog mudu paslap- su
tinguoju vaikinu išsiskyrėme, o gal pavyks išties sutikti
tikrą vyrą, o gal įsivaizduojamasis mirs, išlėks rūpintis
 ZARA STONELEY

susirgusiu giminaičiu ar paklius po autobuso ratais. Ar-

visi išvardyti atvejai. Galimybės beribės.
ba

Atleisk, turiu lėkti, vėluoju į darbą, - įprastai, neme-

luoju. - Paskambinsiu vėliau ir normaliai paplepėsim.
Bučkis, bučkis.

Priežasčių, kodėl negaliu dalyvauti vestuvėse, sąrašą

reikia pakoreguoti. Štai dar vienas - šeštas punktas. —

6. Mano buvusysis apvaisino kirą. Labai!

Įmetu telefoną į rankinę

ir
tiesiais pečiais, išsišiepusi iki
ausų atlapoju kelionių agentūros duris.
 ANTRAS SKYRIUS

as nutiko?
Č
Kita mano geriausia draugė, Sara, sėdi
prie stalo. Šalia - du puodeliai kavos, trys daniški pyra-
paičiai ir keletas atverstų kelionių lankstinukų. Rožiniai
plaukai (spalva dažnai keičiasi, manau, natūraliai
ji švie-

siaplaukė, bet negaliu žinoti, juk pažįstu Sarą tik trejus

metus), marškinėliai su užrašu „Burlentininkai tai daro
atsistoję“ daugelyje agentūrų privaloma uniforma, ta-
—

čiau vieta priklauso Saros tetai, tokiai pat pašėlusiai

ši

kaip ir dukterėčia. Šešioliktąjį gimtadienį ji (teta, ne

Sara) atšventė skriedama vandens parašiutu Kretoje, o
vėliau nusitempė trisdešimt penkerių instruktorių lo-

von. Mano mama

tą
progą paminėjo popietės arbatėle
prašmatniame viešbutyje. Bijau, kad csu panašesnė
vo mamą, onc Saros tetą.
sa-
į
 ZŽARA STONLLEY

Švytinti mano šypsena draugės ncapgauna.

- Štai. Rekomendavo gydytojas,
- ji stumteli kavos

puodelį arčiau manęs ir ištiesia lipnų pyragaitį. Kažin,

koks gydytojas gali rekomenduoti tai valgyti? - Buvo
likę
tik trys, juk negalėjau palikti to paskutinio vieno, tiesa?
- Džesė išteka.
- Super! O kokia problema? - Sara žino tik tiek,
kick jai papasakojau. Ji atsikraustė baigusi koledžą, te-
tai pasiūlius darbą, kurį dirbdama galės keliauti /7 gaus
nuolaidų kelionėms. - Atrodai tarsi citriną prarijusi.
- Dėkui, - atsikandu cukruoto pyragaičio, gal pa-
vyks įveikti rūgščią miną. - Ji nori, kad būčiau jos vy-
riausioji pamergė.
- Rupūže plaukuota! - Sara dažnai kalba keistus da-
lykus. - Juk neprivalėsi apsirengti kaip Ledo šalies per-
sonažas?
- Viliuosi, ne, - atsikandu pyragaičio, gurkteliu ka-
vos ir išsidrebiu biuro kėdėje. Apsisuku. - Lajamas bus
- mėginu ištarti tai nerūpestingai,
vyriausiasis pabrolys,
tačiau pasisuku pernelyg energingai ir vos neatsiduriu
už nugaros stovinčiamc vazonc.
- Ak!
Lioviausi suktis ir dabar mudvi kramsnojame uni-
sonu.
- Betgi tau Lajamas jau neberūpi, tiesa? Jis šiknius, -
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kolegė įsmeigia į mane akis. - Visiškas šiknius.

= Oi, ne, ne, žinoma, man
jis neberūpi, - na, gal tru-
putėlį. - Nemačiau
jo nuo...
Sara drąsindama linkteli. Supranta, kad susitikus gali
kilti bėdų. Juk niekada nežinai, ką iš tikrųjų jauti, tiesa?
Manau, jis man visiškai neberūpi. Absoliutus bjau-
vybe, kuriotiesų niekada ir ncmylėjau. Kas, jeigu iš-
iš

vydusi tą vyrą neteksiu pusiausvyros? Arba apsivemsiu?

- Bėda ne Lajamas, tiesiog visi spoksos žinos, - Sa- ir
ta linkčioja, perlaužia paskutinį pyragaitį ir pusę paduo-
da man. - O aš net nepradėjau laikytis dietos.
- Na, nemanau, kad tau reikėtų numesti svorio.
Lengva jai, plonai it
šakalys, taip kalbėti. Pati supran-
tu, kad pernelyg suapvalėjau.
- Nuotraukose visi atrodo stambesni, negaliu tokia
būti, - po skyrybų palcidau vadžias, tikrai paleidau.
Ištikrųjų apsileidau dar gerokai prieš skyrybas. Tapau
nuobodi ir stora. Abu aš ir Lajamas - tokie tapome,
—

tačiau nė vienas to nepastebėjome. - Nickada šitaip nc-

atrodžiau.
Tingi laimė man pakenkė. Sielvartas pakenkė dar la-
biau. Panirusi į savigailą, praradau tikrąją savastį, atėjo
laikas vėl
ją
susigrąžinti. Būtų gerai susitvarkyti, kol ves-
tuvių nuotraukos neįamžino dabartinės mano būklės
visiems laikams.
 ZARA STONELEY

- Na, aną savaitę išties kalbėjai, kad norėtum vėl at-

gauti gerą formą.
Tai tiesa, geri ketinimai jau brovėsi į paviršių it ruo-

niukai, kaišiodami galvelės ir

vėl pradingdami.

- Kągi, galbūt tai stimulas? Atvirkštinis laikmatis!

Sara apsisuka ir nepadoriai pakilnoja kojas. - Gal bė-
giokime?
Pakeliu ant krūtinės užkritusį pyragaičio trupinį ir
suvalgau. Mintis, kad mudvi bėgiojame, - juokinga ir
neįtikėtina. Visgi pasiūlymas draugiškas. Sara, veikiau-
siai, pasirodytų apsitempusi rožinėmis tampiėmis ir
avinti Dx: Martens aulinius. Praryju paskutinį nuo kalo-
rijų apsunkusių pusryčių gabalėlį.
- Galbūt, - nemoku pasakyti me, kaip tik dėl to ir
kilo bėdų. - Yra kita, mažulytė, problemytė, - jeigu va-
dinsiu ją mažulyte, gal tokia taps? Tai vadinama
ir vi-

zualizacija, tiesa? - Pasakiau Džesci, kad susitikinėju su

nauju vaikinu.
Sara išsišiepia.
- Ką gi, tai paprasta kaip du pirštus apsisiot.
- Nejaugi?
- Nusisamdyk vaikiną!
Ji visiškai pamišo. Neteko paskutinio sveiko proto
lašelio.
- Ak, Dievulėliau, čia tikrai likimas, nepatikėsi, ką
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kaip tik dabar perskaičiau. Žiūrėk, žiūrėk, - ji ima raus-

ti» tarp stalą nugulusių popierių, sklaido lankstinukus
į visas puses ir galiausiai pergalingai ištraukia atostogų

lankstinuką.
Voila!“ - kalbėdama su klientais Sara mėgsta švais-
tytis keistais užsienictiškais žodžiais, taip ji kuria tinka-

mą atmosferą ir laukimo jaudulį.

- Kas?
- Pažvelk!
Man
į rankas įbrukama brošiūra, kėdė ima suktis
greičiu. Neryškiai matau, kad tai žurnalas. Sara sugric- -
visu

bia kėdės ranktūrius sustoju staigiai, it inercijos jėgos

—

paveikta, tada baksteli į puslapį. Eržilai Jums šiuolai-

— —

kinės moters pasimatymų problemos sprendimas. Matau

garsios kino žvaigždės nuotrauką. Į moterį dievinančio-
mis akimis žvelgia seksualiai susijaudinęs vyrukas.
- Ji jam sumokėjo, ar gali patikėti? Ji! Nusisamdė
vienai nakčiai. Visos taip daro. Tau tereikia palydovo.
Ak,velniai griebtų, tai taip pasiutusiai kieta! - nerimas-
tingai sužvanga Saros apyrankės. - Tai karma!
- Argi?
- Taip turėjo nutikti, aš gavau šitą žurnalą, o tau žūt-
būt reikia vyro. Tai likimas!

*
Ioila (pranc.) -- štai.
 ŽZARA STONELFY

- Na, žūtbūtiniu porcikiu to nepavadinčiau, - jokia

šių laikų moteris niekada nepripažins, kad
jai verkiant
reikia vyro, tiesa?
- Nesvarbu. Kad manc velniai, Same, tai juk tobulas
sprendimas.
—Kažin ar visos taip jau
ir elgiasi, - žodis „palydovas“
skamba kažkaip vulgariai.- Tik jau ne Sario apylinkėse.
- Jeigu taip daro Holivude, kodėl negalėtume ir
mes?
- Na, visų pirma negaliu sau to leisti.
- Iškur žinai?
Ji teisi, nė nenutuokiu, kick tektų suploti už netikrą
pasimatymą.
- Be to, šitaip atrodančio vaikino nė per nago juody-
mą nesudomins vestuvės mažo miestelio bažnytėlėje su
gausiomis vaišėmis ir muzikantais.

Gerai, esu aš šiek tick neteisi, nuleisdama IDžesę iki

savo lygio. Elgiuosi taip, nes panikuoju. Vestuvės bus

mielos, vyks prabangiame viešbutyje. Jokios užuomi-
nos apie kaimo papročius. Visgi nicko panašaus ir į

Holivudą.
- Ak, šlamštas. Manau, surastume, kas sutiktų. Turė-
tume patyrinėti, imkimės...
Laimė, duris atidaro senyva pora ir patraukia tiesiai
prie mano stalo. Taip visuomet nutinka: man tenka
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Klientai, besidomintys prabangiais kruizais ir ramiu

poilsiu, o Sara pardavinėja kruizines keliones, į kurias
įskaičiuoti gėrimai, ir pramogines išvykas 18-30 metų
asmenims.
- Nagi? - Sara pamojuoja žurnalu, o kitą ranką uždė-
jusi ant klaviatūros nebyliai išžiopčioja: Google. - Skamba
puikiai, cau niekada daugiau netektų su juosusitikti!

- Ir tai gali tapti netikėta laime, - įsiterpia senoji

ponia, kuri atsisėdusi rausiasi rankinėje. Išsitraukia aki-
nius, užsideda ant nosies ir
įsispokso į manc. - Kartais
svarstau, koks būtų mano gyvenimas, jeigu nebūčiau vėl
sutikusi Alberto, - apgailestaudama paplekšnoja senu-
kui per kelį, vyras nusišypso. - Kvailas senis į klausos

aparatą įsidėjo išsikrovusias baterijas, todėl dabar galiu

kalbėti, ką noriu. Taigi, mieloji, Albertas nori į Braito-
ną, o aš - pric Gardos ežero. Ką galėtum pasiūlyti
?

Žvelgiu į porelę, tačiau neįstengiu mąstyti apie to-

bulas atostogas, per kurias būtų galima pasimėgauti ir
pietinės Britanijos pakrantės, ir Italijos ežerų teikiamais
malonumais.
Eržilai. Hm... Garbės žodis, nejaugi Sara iš tiesų ma-
no, jog jaučiuosi taip prastai, kad ryžčiausi samdyti vai-
kiną pasimatymui?
 TREČIAS SKYRIUS

(G žodis, netikiu visais tais likimo ir bloga

miančiais ženklais. Tiesa, manau, kad skaičius
septyni neša laimę, apcinu kopėčias, neabejoju - skaičius
le-

trylika skamba gana antgamtiškai, be to, stengiuosi ncuž-

minti ant plyšių. Ak taip, pamačiusi penso monetą visa-
da pakeliu. Kartą sekiau paskui keistą juodą katę ir griūte
griūdama ant draugių bandžiau sugauti nuotakos puokš-
tę. Tačiau apskritaivisa tai juk vieni niekai? Nepasakyčiau,
kad
jais tikiu ar leidžiu kaip nors valdyti savo gyvenimą.
Betgi dabar tikrai parikėjau: bėdos vaikšto trise.
Ką tik išlipau iš lovos ir pakėliau trečiąją nuo durų
kilimėlio. Storas, kreminės spalvos, reljefiniu ornamen-
tu puoštas, nepaprastai prašmatnus vokas. Nenoromis
ištraukiu tokį pat storą, kreminį, prašmatnų atviruką.
Perskaitau žodžius priekyje.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kvictimas
į vestuves.
Atverčiu atviruką.
Pirmoji bėda buvo toji užuomina apie kvietimą,
antroji bėda - žinia, kad Lajamas tik
susitikinėja su
ne

mergina, kurią „sutiko“ vis dar draugaudamas su ma-

nimi, bet ir atsives ją į vestuves. O ji didžiulė. Smarkiai
nėščia. (Antroji bėda yra didžiausia visomis įmanomo-
mis prasmėmis.)
Realusis kvietimas
į vestuves nėra trečioji bėda (mat

jolaukiau), bėda užgriūna, kai perskaitau atviruką.

I)žesė ir Denas nesituokia vietinėje bažnytėlėje ir
prašmatnių vaišių vietiniame restorane nebus. O ne!
Mudu
su įsivaizduojamu partneriu esame nuoširdžiai
kviečiami prisijungti prie laimingos porelės Loch Lagvi-
nio užmiesčio dvare.
Man nepatinka žodis „Loch“ - jis skamba grėsmin-
pai škotiškai.
Nepaleisdama iš rankos kvietimo, (/o0g/e paieškos
laukelyje įrašau dvaro pavadinimą. Škoriškiau ir būti
negali.
"Tai nuošalus dvaras kažkur Škotijos dykynėje, ištisas
mylias nutolęs nuo civilizacijos. Tiesą pasakius, tamc
tinklalapyje, kurį radau, žodis „dykynė“ nepaminėtas,
tačiau taip aš įsivaizduoju škotiškus dvarus. Karalienė

Viktorija ir jos numylėtinis jėgeris Braunas, gauruoti

 ZARA STONELLY

poniai. Ir Narsioji širdis. Ilgaplaukiai vyrai su kiltais.

O Dievulėli, kiltais.
Apverčiu kvietimą ir
tampa dar
blogiau. Gerokai blo-
giau. Šventė tęsis savaitę ir mes išbandysime daugybę siū-
lomų pramogų. Galėsime šaudyti, žvejoti, šuoliuoti ant
žirgų, vaikštinėti palei cžerą ir ragauti vietinio viskio.
SAVAITĘ!
Prakcikimas, ištisą savaitę. Tikrai neapsieisiu bc vis-
kio. Ragauti neužteks, prireiks keleto galonų'.
Palci sieną nuslystu ant grindų ir atsisėdu. Dreban-

čios kojos nebelaiko. Vienoje rankoje laikau

pražūtį, kitoje - mobilųjį telefoną.
kvietimą
į
Savaitė! Kaip Džesė galėjo taip su manimi pasielgti?
Pasmerkti ištisai savaitei vienišės išbandymų.
Privalėsiu septynias dienas dirbtinai vypsoti. Mano
veidas sucižės! Naujieji džinsai suplyš nuo alkoholio ir
maisto kiekio, kurį būsiu priversta suvartoti, kad adap-
tuočiausi. Greičiausiai, sunaudosiu visas drėgmei atspa-
raus blakstienų tušo ir akių pieštuko atsargas.
gali netikėtai prasidėti gimdymas.
Jai
Šiek tick užsigalvoju apic mažąją Lajamo versiją,
jau susuptą į languorą apklorą, atkeliavusią į šį pasau-
lį skambant barzdoto, kiltą dėvinčio dūdmaišininko

*
Galonas - tūrio matavimo vienetas, atitinkantis apytiksliai 4 litrus.
 VESTUVIŲ svrČIiAS

projamai gedulingai melodijai. Ūmai susizgrimbu, kad

rankoje vibruoja telefonas. Tebespoksodama į kvietimą,
automatiškai atsiliepiu nė nedirstelėjusi, kas skambina.
Brangioji, čia aš, mama.
Velnias.

Ak, labas.

Negaliu ten vykti. Tik ne visai savaitei.

Samanta, ar gerai
-
jautiesi? Atrodo, esi šiek tick su-
trikusi.
Pcr švelniai pasakyta.
--
gerai, truputį pavargau.
Jaučiuosi

Visuomet užtenka paminėti nuovargį ir mamos susi-

rupinimas apmalšta.
- Ak, mieloji, taip sunkiai dirbi. Tau reikia pertrau-
kėlės.

jos
Tiesą pasakius, todėl ir skambinu,
balsą pamažu prisodrina jaudulys. -
-
išgirstu, kaip
Samanta, ar tu
vis dar klausaisi?
- Taip, klausausi. Atsiprašau.
Ką žmonės veikia škotiško stiliaus dvaruose? Kriti-
mas nuo žirgų (na, aš nė neketinu ant jų lipti, kad ir pa-
sitaikytų progai) ir žygiai į viržynus avint žalios spalvos

guminiais auliniais, per petį persimetus šratinį šautuvą,

nėra tinkamiausias būdas įrodyti Lajamui, ko jis neteko,
tiesa? Net ir
būdama puikiausios formos negaliu pasigir-

ti žaviai guminiuose batuosc atrodančiomis blauzdomis.

 ZARA STONELEY

Apie šaudymą taip pat nieko nenutuokiu, tik žinau, kad

ten šaukia „Trauk!“ Ko gero, per visą savaitę toliau taiki-
nių svaidyklės ir nenusigaučiau.

- Samanta! Ar girdėjai, ką sakiau?

Nebent
tąsavaitę paversčiau Agatos Kristi detektyvu
ir Lajamą nušaučiau. Nors detektyvinėje dalyje, grei-
čiausiai, palikčiau spragų.
- Samanta!
- Atleisk, ką sakei, mama?
Vis dėlto pasielgčiau nelabai sąžiningai Džesės atžvil-

giu. Kiek teko matyti, gimimai ir

mirtys - keblūs įvykiai,
tad gali visiškai sugadinti džiugią šventę. O juk tai turi
būti jos savaitė, jos didžioji diena. Atsidūstu. Negaliu taip
savanaudiškai pasiclgti. Net jeigu ji kone brukte bruka
man į rankas Lajamo sunaikinimo priemones.

- Ar tu girdėjai, ką kalbėjau? Išties, mieloji, kartais

imu manyti, jog tampi panaši tėvą.
į
Ką
ji
sakė? Mano galvoje tuščia. Ak, taip.
- Skambini pasakyti, kad man reikia poilsio.
- Skambinu, nes tu vyksti pailsėti, - mama melodra-
matiškai nutyla.
Ji visuomct troško vaidinti scenoje. Mama yra vietinės
teatro grupės narė, tačiau vis dar nesulaukė savo žvaigž-
džių valandos. Manau, tam jau per vėlu, tačiau niekas
nedrįsta to pasakyti. Tėtis tik mirkteli jai nusisukus, įpila
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ahuvonai chereso ir paguodžia sakydamas, kad jie nesuvo-

kia, k4 praranda vėl paskyrę jai „trečiosios moters kioske

pu kampo“ vaidmenį.
aš tokia susijaudinusi, ar jau turi kvietimą? Negi
Ak,

p» ne - mamos balso tonas aukštėja, jeigu tik

tobulas?
butų šalia, jau spaustų mane glėbyje. - Savaitė Škotijoje,

k.uip ckstravagantiška! Visuomet sakiau, kad Džuljeta ir

I)žonas išmano stilių,
taip miela, kad jiedu liko drauge
visus tuos metus, kol judvi su mažąja Džesc augotc. Argi

pe ne micli? Juk galėsi pasiimti savaitę atostogų, tiesa?

Ką? Škotija? Kvietimas? Savaitė atostogų?
Ak! Dieve! Šventas! Spoksau į kreminės spalvos atviru-
k rankoje. Jeigu
ji apie visa tai žino, vadinasi, mano tėvus
taip pat pakvietė. O aš maniau, kad blogiau būti negali.
Pasakodama Sarai, kad visi ten susirinks, turėjau gal-

vaje I)žesės tėvus, Deno tėvus, mūsų draugus, Lajamą.

Jos didžiulybę. Ne savo motiną.
Dabar jau jokiu būdu negaliu ten vykti. Net jeigu
Magiškasis Maikas“
ir visi Chippendales*" šokėjai sutiktų

Magiškasis Maikas (angl. Afagie Afike) - striptizo šokėjas, pagrindinis

"

Lano komedijos Afagic Mike veikėjas. Filmas sukurtas pagal tikrą aktoriaus
Ulanningo Tatumo gyvenimo istoriją.
Uippendales - žinomiausia pasaulyje vyrų striptizo trupė, kurios šou
"

Lavmet aplanko per 2 mln. žiūrovų. Kiekvienas erotinių šokių virtuozų

pauradymas = teatralizuotas muzikinis šou, pastatytas pagal geriausias
Uedvėjaus tradicijas.
 ZARA STONELEY

manc lydėti. Kažkur užsilikusį pasitikėjimo savimi tru-

pinėlį ką tik sumalė į dulkes.
Patirsiu absoliutų pažeminimą.
— Na, tai gali būti truputį sudčt...

- Ak, žinoma, gausi atostogų, ką aš ir noriu pasakyti!

Ji tavo geriausia draugė! O Denas, koks šaunus vyrukas,
kaip apmaudu, kad judu su Lajamu... - žodžiai išsenka,
tačiau mama įkvepia oro ir tęsia. - Ką gi, nieko tokio,
kai kuriems dalykams tiesiog nelemta nutikti. Bet visa

tai taip miela, tiesa?

Micla. Nuostabu.
- Ar birželį Škorijoje šalta?
Tą savaitę man prirciks visos spintos naujų drabužių.
- Mm, aš ne...
- Galiu paprašyti tėvo kompiuteryje paguglinti, tiesa?
- Gali.
Man ir pačiai ne pro šalį paguglinti.
- Victa neįtikėtinai prašmatni - tarsi pilis. Ar
žmonės tebevilki drabužius, pasiūtus iš Harris Tweed“
audinio? Juk negaliu aprengti tavo tėvo senamadiškai!
Pcr daug klausimų. Tėvas man rūpi mažiausiai. Pilis.

*
Harris Treed - liet. stvidas“. Tai škotiškas smulkaus rašto audinys iš
rankomis verptos ir austos grynos vilnos, gautos iš tam tikrose Britų salų
vietovėse auginamų avių. Iki 1830-ųjų tvidą vadino tvilu (angl. terel, iš
škoriško 7117 - įstrižo pynimo medžiaga).
 VESTUVIŲ SVEČIAS

I.
ip I)žesė galėjo su manimi šitaip pasielgti?
Samanta? Samanta, ar tu klausaisi?
Ak,
ne, taip, noriu pasakyti, negali, ir nieko neži-
nauapie tvidą, gal nusipirk Country Life ar Horse and
Houud žurnalų ir pavartyk?
Paklausiu Džuljetos. Ak, kaip tai nuostabu, - ma-
ma kone ploja rankomis. -
Ant žirgo atrodysi puikiai,
nucloji, galėsi mūvėti tuos bridžius, gal sutiksi kokį žavų
loidą ar ką nors.
Ne.

Ak, nebūk tokia pesimistė, Samanta. Tavo tokie

gražus plaukai ir
dantys, - suprantu, ji
stengiasi. Kas gi
katas galėtų nurodyti dukters dantis kaip geriausią savy-
bę? to, tu tokia protinga, - neabejotinai stengiasi.
Be

luoj primins man apie matematikos brandos egzamino

metu gautą B įvertinimą. - Tau būtinas partneris, an-
tiaip sujauksi susodinimo planą.
šitai mums šiukštu draudžiama, tiesa? Juk
O dėl mano
kaltės žlugtų visa vestuvių šventė, nuoraka apsipiltų aša-

'omis... mat aš, draugė, vyriausioji pamergė ir ne kitaip,

sedėsiu šalia tuščios kėdės arba dar baisiau: dėl nevienodo
žmonių skaičiaus viena šalia kitos susės dvi moterys! Gal
reikėtų pasiūlyti lesbiečių stalą? Vien moterims skirtą sta-

142 Liūdnų vienišių stalą? Tuomet tai nebūtų svarbu. Ar-

ba - ne. Veikiausiai, tas stalas būtų skirtas vienam žmogui.
 ZARASTONELEY

- Sugalvojau! Gali pasikviesti Dezmondą.

Dezmondą. Kas per š... yra tas Dezmondas? Kas šiais
laikais gali šitaip pavadinti savo vaiką? Žinau tik Dez-
mondą Tutu*. Negaliu citi į pasimatymą su žmogumi,
kuris man primena vyskupą.
- Jeigu leistum įsiterpti, mama, aš negaliu, nes...
- Jis labai mielas. Puikiai išauklėtas ir, neabejoju, tai
ne jo kaltė, kad ta kvaila pažinčių svetainė negali rasti...
- Mama!
Ji nutyla. Stebuklas.
- Negaliu važiuoti su Dezmondu, nes jau turiu
partnerį.
Tyla. Absoliuti tyla. Imu manyti, jog nutrūko ryšys,

nės mama nickada nepritrūksta žodžių.

- Ak.
Mėšlas, ką aš padariau? Kodėl tai pasakiau?
- Niekada man nepasakojai, - balso tonc girdėti
nuoskaudos gaidelė. - Kaip micla. Visgi galbūt sutiksi
ir škotų lordą, o gal dvarininką, ar kaip ten juos dabar
vadina. Neverta pulti stačia galva santykius
su naujuo-
į

ju, bus taip smagu pagyventi pilyje, galėsiu užčiaupti

kaimynę ponią Braken. Ji bc atvangos tarška apic naujai

*
Dezmondas Tutu (Desmond Tutu, g. 1937 m.) - pirmasis juodaodis
arkivyskupas Pietų Afrikoje, 1984 merų Nobelio taikos premijos laurea-
tas, kovos prieš apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje lyderis.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

i
Ls
ptų
letų
žentą, kuris išvyksta
tų škotų vilkšunių.
į Oksfordą. Galėtum įsigyti

Manau, jie kilę iš Airijos, mama.

Matote, užteko vos vieno kvietimo, o ji jau iki ausų
paainčrusi į fantazijas.
Nekalbėk kvailysčių, brangioji. Esu tikra, kai ku-
iw tikrai gimę Škotijoje. Mačiau nuotraukas sekmadic-
nunuose laikraščių prieduose, jie nufotografuoti pric
Su kilcais ir... Deividai... Deividai, kas yra tie vio-
pilių.
I tuniai dygūs augalai? Ak, nejuokink, našlaitės nėra dy-

pos! Iygios, ne dailios. Matai, ką ir sakiau. Jis niekada

normaliai nesiklauso. Dagiai, štai kas tie augalai, dagiai.
Lugi, ten Škotija, ne Airija.
Nesvarbu. Neketinu susitikti su jokiu pilį valdan-
su dvarininku ir nenoriu didelio šuns. Jau turiu vaikiną.
Kodel ir vėl kartoju tą melą? Vieną kartą galima su-
Klysti, tačiau du jau reiškia, kad tai tiesa.
Na, jeigu tutaip sakai, Samanta. Nuostabu, šauniai
apvisukai, - ji akivaizdžiai trokšta kaimynėms pasigirti
dvaru Škotijos kalnuose, o aš jai kaišioju pagalius į ra-

tus. - Kuojis vardu? Ar pažįstu jo motiną?

Prakcikimas. Turėjau tai numacyti. Bredas? Džordžas?
Ne, jo mamos nepažįsti. Luktelėk sekundėlę, kaž-
kas skambina į duris, gal tai jis! - ko gero, surikau per-
nelyg entuziastingai.
 KETVIRTAS SKYRIUS

aip laikaisi, žavingoji

< "Timas, mieliausias kirpėjas visame pa-

saulyje, apkabina mane gerokai prasilenkdamas su pro-

fcsinc etika. Po to nužvelgia atsitraukęs rankos atstumu.
- Šen bei ten pakarpysime ir
vėl atgausi
gerą ūpą.
Prirciks pakarpyti gerokai daugiau, kad vėl atgaučiau
ūpą, nors vienas kitas čekštelėjimas žirklėmis Lajamo
kryptimi tikrai manc pralinksmintų. Tiesą pasakius, prieš

keletą mėnesių atlikta vazektomija greičiausiai būtų reiš-

kusi, kad mudu liksime drauge. Man
ką
tik toptelėjo, kad
šiuo metu smarkiai nėščia merga turėjo dulkintis su mano
vaikinu gerokai anksčiau, nei jis tapo mano buvusiuoju.

Negera mintis.
Matyt, užsiklijuota šypsena šiek tiek pakrypo. Timas
žiūri į manc ir raukosi.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Manau,tavo gyvenimui trūksta spalvų. Ką pasa-

kvtum apic kelias rožinės sruogas?
Linkteliu. Rožinė, violetinė, prakcikta ryškiai mėly-
na. Dabar sutikčiau su bet kokiu pasiūlymu.
Šantelė šiek tiek tave paspalvins, tiesa, mieloji? —

Santelė linkčioja.
patapšnoja
- O aš atnešiu tau taurę proseko,
mano ranką. - Tuomet dėdulei Timui
- jis

viską
špasakosi.
Dėdulė Timas, veikiausiai keleriais metais jaunes-

is už mane, tačiau šiuo metu mielai pažaisiu tą jo

žaidimą.
Rankoje atsiduria proseko taurė. Šantelė linksmai
+palvina mano nuobodžius plaukus ir gyvenimą, o Ti-
mas sėdi ir įdėmiai žvelgia.
Imu
jaustis geriau. Gal Ti-
mas ir gėjus, tačiau šiemet
jis yra vienintelis vyras, pa-
nardinęs pirštus į mano plaukus. Ir tai puiku.
- Kalbi apie tą nickam tikusį Lajamą, tiesa?
Linkteliu
pernelyg entuziastingai ir sustingstu
vildamasi, kad Šantelė neužtepė zebro dryžio pločio
sruogos. Timas viską žino apie skyrybas. Jis mano di-
dvyris, vaišino cigaretėmis, vynu ir
šauniai apkirpo, kol
raudojau priešais jo veidrodį. Nuvedė į tamsų salono
kamputį ir nė sykio neužsiminė, kad kenkiu jo verslui.
Jeigu Timas neturėtų vaikino, pasiūlyčiau apsigyventi
kartu.
 ZARASTONELLY

-— Tu
žinai, tiesa?
Šūdas. Jis žino. Visi žino. Kaip galėjo nurikti, kad
apic tą didžiulę mergą aš sužinojau paskutinė visoje pla-
netoje?
- Praėjusią savaitę čia lankėsi jo mama. Oi, vaikeli,
ji apsimeta, kad viskas gerai, bet... Ji! Siaubingai! Įtūžu-
si! - Timas lėtai ištaria paskutinius tris žodžius ir papur-
tęs galvą paplekšnoja mano ranką. - Široks mulkis, tau
pasisekė, kad jo atsikratci.
Logiškai mąstant, tikra tiesa, man be jo geriau, be to,
žinau, kad Lajamo mamulė nekenčia visų jo merginų
(manęs taip pat), tačiau širdyje vis tiek tebežioji sumau-
ta buvusio vaikino pavidalo skylė. Laikiausi jos įsikibusi,
nepasirengusi užlopyti ir pamiršti visiems laikams.

- Jis dalyvaus vestuvėse. Su ja, - ir su dar negimusiu

vaiku. Atrodo, proseko burbuliukai išsivadėjo. - Nega-
liu ten vykti.
- Ak, drauge, privalai ten nuvykti. Ar ne tiesą sakau,
merginos?
Sulinkčioja galvos, pasigirsta pritariančių balsų cho-
ras. Umai susizgrimbu, kad visi plaukų džiovintuvai nu-
tilę, visos ausys pakrypusios mūsų link.
- Ber aš negaliu, - jaučiuosi niekam tikusi, o mano
žodžiai
it inkštimas, tačiau Timui tai nė mo-
suskamba

tais. - Pakviesti ir mano tėvai, negaliu su jais susicikti,

 VESTUVIŲ SVEČIAS

nebent stulbinamai išgražėsiu. Be abejonės, atsidursiu

demesio centre, O aš stora ir...
"Timas ištiesia ranką ir sustabdo mano žodžių srautą,
tačiau supranta, ką noriu pasakyti. Susitikti su Lajamu
galiu tik tapusi liekna, žavi, tiesiog pribloškianti. Ta,

kuriai pasisekė. IDėl savęs, ne dėl jo. Mano balsas virsta

kuždesiu.
Ir man reikia susirasti vaikiną, - ne todėl, kad gy-

vehimas be vyro būtų nevisavertis. Nesu tokia beviltiš-

ka. Pasakiau Džesei, kad draugauju su kitu vaikinu.
lr mamai pasakiau, - Viešpatėliau, kodėl aš taip pasicl-
piau? — Ir visi...

. Žiūrės į tave?- Timui išsyk viskas aišku. Jis trium-

Iuodamas atsistoja. - Pasistengsime, kad atrodytum ža-
vin gai, be to, - išraiškingai mosteli ranka, - mes surasi-
mc tau vaikiną, tiesa, merginos?
Sėdžiu su proseko taure rankoje, mano galva ištepta
lipnia mase, esu pakišta po karštoka, tikėtina, plaukus
nusvilinsiančia lempa ir,
dievaži, nesijaučiu žavi.
- Taigi, gražuole, apibūdink tobulą partnerį, - Ti-
mas vėl atsisėda. - Priblokšk mus, mažyt. Klok nuo
Aiki Z.
Pasimuistau kėdėje (regis, mano galva dega; akimir-

Ką sudvejoju: ar jis, užsimiršęs, neįjungė stipriausio kai-

tinimo?).
 ZARASTONELEY

- Na, Džudas Lo labai mielas.

Šantelė pripildo mano taurę.

jį
- Dievulėliau, ar matei Atostogose? Žinau, jis man
per senas, - bet kuris vyriškis, vyresnis nei dvidešimt vie-
nų, greičiausiai jau būtų Šantelei per senas, - tačiau jam
neatsispirčiau.
- Man labiau prie
širdies Danielis Kreigas, - kitame
salono gale sėdinti moteris užverčia Harpers Bazaar
žurnalą. - Nemaniau, kad man patinka blondinai, kol
neišvydau Danielio, išnyrančio iš jūros, mūvinčio tomis
maudymosi kelnaitėmis, -
ponia pasivėduoja žurnalu.
- Argi jis neįkūnija tobulo vyro, micloji? - Timas
taip pat melodramatiškai pasivėduoja.
- Jo žavūs mmm... krūtinės raumenys, - nelabai ži-
nau, kur yra koks raumuo, tačiau neabejoju, kad Danic-
lis Kreigas
jų turi apsčiai. Mane tai baugina. - Vis dėlto,
jis ne visai mano skonio, - mintyse iššoka visiškai ne-

raumeninga Lajamo krūtinė, pasistengiu atsikratyti to

vaizdo. Esu nusipelniusi geresnio. - Noriu pasakyti, rau-

menys gražu, tačiau man patinka ir apsikabinimai.

Per saloną nuvilnija kolektyvinis atodūsis. Na ir
kaipgi nemėgti kirpyklos? Sulauki neabejotino palaiky-
mo žr šukuosenos. Į ausų būgnelius trenkia garsi muzi-
ka, išsijungia laikmatis ir Šantelė skubiai nustumia nuo

manęs karščio lempą.

 VESTUVIŲ SVEČIAS

Štai
ir viskas, juk nenorėtume pernelyg ryškios spal-

vos, tiesa? — ji nuveda pric praustuvės ir man įsitaisius kė-

«kt
je prickaištingai parodo į dešinę šlaunį.
Jau ketinu atsiprašyti (ten kuo puikiausiai įsikūrė keli
m.ušeliai kukurūzų lazdelių su sūriu), bet Šantelė pasilenkia

u spusteli mygtuką, kurio nepastebėjau (šlaunis užstojo).

Naujos masažinės kėdės. Ar patinka?
Kažin ar pojūtį galėčiau įvertinti puikiai, tačiau jau
«nokai kas nors glostė man užpakalį ir maigė nugarą,

todel po dviejų taurių putojančio gėrimo švelnus vibravi-

mas visai pakenčiamas.
man patiktų apsikabinimus mėgstantis vyras,
Ir -
Santelė sukiša pirštus į mano galvos odą.
Kadaise man labai patiko Hju Grantas, - atsidūsta
moteris prie gretimos praustuvės. - Būčiau mielai su juo
pasikutinėjusi. Ir ne tik...
Dirsteliu. Ji atrodo mažiausiai šešiasdešimties. Labai
selmiškai vypteli, apsilaižo ir mirkteli. Per daug informa-
vijos. Tarsi mama imtų atvirauti apie savo seksualinį gy-

venimą, nors išėjote tik rankinės pirkti.

- Tie plaukai, ta šypsena. Toks vyras galėtų prajuo-
kinti, tiesa, micloji? Negali atsispirti vyrui, kuris prajuo-
kina, - kažin jai pritariu. - Tas filmas, kuriame jis vai-
ar

dina ministrą pirmininką, - nesidrovėdama tęsia panelė

Sešiasdešimt
su trupučiu.
 ZARASTONELEY

- Tegyvuoja meilė?
Moteris linkteli.
- O kaip jis šoka tėtuko šokį*! Ach, miclai būčiau
jį
pačiupinėjusi.
Timas parsiveda manc varvančiais plaukais ir vėl

pasodina

būtinybės
į kėdę priešais veidrodį, taigi, laimė, išvengiu
atsakyti.
- Lajamas Hemsvortas labai patrauklus.
"Timas žvilgsniu veidrodyje susiranda mano akis.
- Gražuole, jeigu tik
jis būtų vienas mūsų klientų,

jau jį turėtum, - perbraukia šukomis plaukus. - Kai dir-

bau Londone, mūsų kirpykloje nuolatos zujo aktoriai, -
ištaria dviprasmišku tonu.
- Dienelei kitai visuomet gali pasiskolinti mano jau-
nėlį brolį.
Žodžiai nugriaudi lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Tarsi pamišusi apsidairau ir pamanau, jog pasigirdo,
tuomet susizgrimbu, kad kalba priešais mane sėdinti
mergina. Ją užstoja veidrodžiai. Mergina pasilenkia į šo-
ną ir ją pamatau. Pirma mintis: tobula šypsena, tobulas
makiažas, tobuli plaukai. Antra mintis: pinigai.
- Ak, Dievc mano, Eime. Taip! - pamanau, kad

Energingi, tačiau nerangūs judesiai. Dažniausiai tokį šokį šoka

*

pus-
amžiai vyrai.
 VESTUVIŲ SVLČIAS

Vinias tuoj patirs orgazmą. Delnus jis prispaudžia pric

Lunnos. Žvilgsnis nuo Eimės grįžta prie manęs. Jis —

TOKS

Bijau
nuostabus, TOKS panašus
ir pagalvoti, ką
tave.

jis
į
turi galvoje sakydamas „pa-
nawis į Nedrįstu klausti, nes jeigu tas vyras toks
tave“.

pats kaipjo sesuo Eimė, tada į mane nepanašus nė perjis

LAIKU juodymą.
Ir tas vyrukas moka vaidinti, tiesa, Eime?
O
mergina pavarto akis. - Jis aktorius, gali
taip, -
uvaidinti bet ką, kad ir mielą dėdulę ar pornografijos
rvaipždę,
Adliks
- kažin ar kuris nors iš paminėtų man tinka.
bet ką, kad tik gautų galimybę pasipraktikuo-
-
w. mirkteli Eimė.
Jau seniausiai
-
Ir jis be cento kišenėje.
ant to užpakaliuko būčiau uždėjęs
rankas, jis ne tų
pažiūrų.
gaila,

Dar nesu mačiusi tokio pagyvėjusio Timo. Nutai-

+ geidulingą šypseną
ir džiugiai užsisvajojęs
labui
jis karpo
mano plaukus. Svarstau, pačios gal reikėtų
savo

paprašyti liautis, antraip galiu likti su visiškai man nede-

vančia cIfo šukuosena.

- IDžeikasgan netikęs, tačiau nė musės nenuskriaus-

tų. - nusišypso Eimė. - Reikia, kad kas nors nuleistų jį
ant žemės ir patupdytų į vietą. Tu puikiai tiksi, - ne-
sumoju, tai komplimentas ar įžeidimas, tad tik malo-
niai šypsausi ir
stengiuosi nebūgštauti dėl žirklių. - Tos
 ZARA STONELEY

tuščiagalvės, su kuriomis jis paprastai susitikinėja, išgir-

dusios apie Džeiko planus tapti antruoju Džeimsu Bon-
du tik vaiposi ir
leipsta.
- Rimtai? - susizgrimbu ką tik išplėtusi akis
ir atsi-
sėdusi tiesiau. Nieko sau, nejaugi ką tik pagavau puikų
laimikį? Džeimsui Bondui aš abejinga, tačiau pasimaty-
mo tikrai neatsisakyčiau.
- Nė velnio ne rimtai! - nusikvatoja Eimė ir mano
stuburas sulinksta įprasta kreive. - Atlieka cpizodi-
vėl

nius vaidmenis ir
tebclaukia savo žvaigždės valandos.
Kitaip tariant, žinomas kaip baristas. Profesionaliai
ruošia kavą, tačiau kino ekrane dar nieko nežudo
ir žiū-
rovių širdžių nevirpina. Visgi iš šito sandėrio gal išpeš-
čiau puodelį puikios latės.
- - mergina atsistoja.
Štai, Pamatau
jos begalinio il-
gumo kojas ir dizainerio kurtą rankinę. - Paimk mano
kortelę.
Netgi kortelė, kurią ji laiko nepriekaištingai prižiūrė-
tais pirštais, atrodo prabangiai.
Nemandagu atsisakyti, bet nicko gero iš to neišeis.
Vien nuo minties apie netikrą vaikiną mane lengvai py-
kina, o aktorius Džeikas man per aukšto lygio. Paklau-
siusi Saros patarimo ir nusisamdžiusi palydovą bent jau

žinočiau, ko tikėtis. Ir palydovas, veikiausiai, neketintų

netrukus tapti žvaigžde.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

ar tokia veikla jam bus priimtina, - sten-

Vargu,

prisitaikyti prie gerų Eimės manierų ir imu kalbė-

pauosi

kone kaip mano mama, atsiliepusi telefonu. - Be to,

lm, truks ne vieną dieną. Savaitę.
tai

Dar geriau, jam reikia pakcisti aplinką! Neabejoju,

Izeikui patiks, - mergina padeda kortelę, pasiunčia Ti-
mu oro bučinį. - Pranešk man, jeigu susidomėsi, šnek-
wlėsiu juo, nors, esu tikra,
su - dėl nemokamų pietų
biolelis bet kam parsiduotų.
Ak,
ji susidomėjo, tiesa, gražuole? - Timas mane
apkabina.
- Jis - tai, ko tau reikia.
Abu akimis palydime Eimę. Timas ima darbuotis
Auvintuvu ir galiausiai mano glotniuose plaukuose su-

»vinta sruogelės.
Dieviška, - jis pakelia veidrodį, kad pamatyčiau
nugarą. - Taip ir matau Lajamo veidą, kai šitaip nuos-
tabiai atrodydama įžengsi su Džeiku už parankės. Tikra
wajonių komanda, - atsidūsta.
Dėbsau į savo atvaizdą. Išties atrodau puikiai, o

Ižeikas, tikėtina, bus panašus jauną Džordžą Klunį,

į

Bredą Pitą, o gal mieląjį Aleksą Petiferį. Juk, kad ir kaip

butų, jis - aktorius.
"Timas apsuka mano kėdę.
- Tu gali tai padaryti, neigiamo atsakymo nepriimu.
Išsišiepiu.
 ZARASTONIHLIY

— Aš galiu tai padaryti.

Iš salono išplaukiu it gulbė aukštai iškelta galva,
plaukai šiugžda, cinu it ant spyruoklių. Galiu tai pada-
ryti. Privalau.
Dalyvausiu vestuvėse. Važiuosiu ten su vaikinu.
Kas
gi blogo galėtų nutikti?
 PENKTAS SKYRIUS

Ą
kivaizdu:

vešiu
jeigu
įgeriausios draugės vestuves nusi-
tariamą vaikiną, nutiks gali nutikti aibė blo-
nų dalykų.

t. Imsiu nekęsti Džeiko.

2 Wžeikas ims nekęsti manęs.
, .
Kas nors
jį atpažins.
. Tapsiu pajuokos objektu.
».
-
Supratę, kad mėginau jiems apdumti akis, žmonės
pradės manc niekinti.

Be abejonės, bet kokioje situacijoje galima įžvelgti ir šį

tj pozityvaus.
 ZARA STONELEY

--

. Visi aikčios iš nuostabos: kaip šauniai aš laikausi (jei-

gu apgaulė neišaiškės), kokia esu abejinga Lajamui ir
jo didžiulei draugei.
m. Jo mama pasigailės tokia pagiežinga. Sprogs
buvusi iš
pavydo, pamačiusi mane su kitu vyru ir suvokusi, kad
jos marčia jau niekuomet netapsiu.

Pakeliui namo burbuliukų poveikis pamažu išsivadėja,

plaukai ima šiauštis. Žmonija dar neišrado plaukų pric-
žiūros priemonės, kuri apsaugotų mano plaukus nuo
garbanojimosi drėgname ore.
Jaučiuosi kvaila, išsisėmusi ir prislėgta. Pernelyg en-
tuziastingai sureagavau į Timo planą. Žinau, jis manc
myli ir trokšta tik gero, tačiau tas sumanymas bepro-
tiškas. Kas gi, būdamas sveiko proto, vežtųsi nepažįsta-
mąjį į vestuvių vakarėlį? Juk tai bemaž šeimos vestuvės.
Visi mane pažįsta, visi žino, kad niekuomet nesugebė-
čiau sutikti jauno, puikiai išauklėto, į Džordžą Klunį
panašaus vaikino.
Nusprendžiu nebegalvoti apie Džeiką ir išnešu savo
naująją šukuoseną pasimėgauti taure vyno, kol plaukai
dar bent truputėlį šiugžda.

- Kas nutiko?
Ko gero, nuo šiol tai - įžanginė Saros frazė. Akivaizdu,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

«e ptirūpesčius man sekasi ne taip puikiai, kaip maniau.

Neapsisprendžiu, užsisakyti dar vieną Aperol spritz"
u Ppresso martini kokteilį, - per šiaudelį siurbčiodama
paskutinius Aper0/ lašus dirsčioju į gretimą scalelį.
Nagi, paskubėk, kol tas seksualusis padavėjas nepa-
apustė padų.
Koks seksualusis padavėjas? pastaruosius metus
—

mudvi su Sara gana dažnai lankomės šiame vyno bare,

tačiau niekada čia nepastebėjau bent šiek tick scksualaus
vvruko. Kai kurie įsivaizduoja tokie esantys, tačiau, ma-
ne palva, jiems reikėtų grįžti į realybę. Turiu omeny, kad,

vunokęs kratyti kokteilių plaktuvą, netampi kuo nors ki-

tu, esi tik vaikinas, kratantis plaktuvą, tiesa?
Išties prastai jautiesi, jeigu nepastebėjai. Žiū,
stu ten.
Stengdamasi neišsiduoti dirsteliu pro taurės viršų.
- Tas, panašus

Sara linkteli.
į
aštuoniolikmetį ?
- Toooks mielas.
Gerai, gal jis ir visai mielas. Toks mielas, koks tik gali
buti aštuoniolikmetis.
- Tu neišdrįsi!

"
Alkoholinis kokteilis, maišomas iš šampanizuoto baltojo vyno, Apero!
nauktinės ir gazuoto mineralinio vandens.
 ZARA STONELIY

- Stebėk, - mirkteli ji. - Kai kuriems vyrams patinka

brandžios moterys, galėčiau jį išmokyti vienos kitos gu-

drybės.
- Nė neabejoju.
- Betgi dairausi dėl tavęs, ne sau. Galėtum vežtis jį į

vestuves, būtų kur kas pigiau, nei kreiptis į agentūrą. Pa-

guglinau, siaubinga, kick tie žmonės lupa, o agentūros pa-

prastos, ne tokios, kokios reklamą matėme žurnale. Noriu

pasakyti, kai kuriose vietose nė kainos nesužinosi, nepa-
teikusi gimimo liudijimo, išrašo iš banko įrodymo, kad ir
turi milijoną sekėjų tviteryje.
- Rimtai?
Vadinasi, jeigu noriu šito imtis, teks rinktis Džeiką.
- Be to, ten privalai prisiekti savo šuns gyvybe, kad nic-
kam nepasakosi, - dicvaži, Sara kaip reikiant pasidomėjo.
- Neturiu šuns, - nė žiurkėno neturiu. - Matai, sa-
kiau, kad tai neįmanoma. Juk neįsigysi šuns tik tam, kad
galėtum išsinuomoti vaikiną, ką? Be to, apie mano planus
tu jau žinai, vadinasi, tai nebėra paslaptis.
- Būtent, - Saros veide atsiranda šelmiška išraiška. —

"Taigi, geriausia išeitis - pakabinti baro padavėją. Visi ap-

siscilės, o tu atsidursi dėmesio centre.

Ticsą pasakius, noriu tik gerai jaustis, dėmesio visiškai

netrokštu. Išklojau Sarai apie kvietimą į vestuves, ir „di-
džiules“ komplikacijas. Betgi ji dar nežino, kad padėtis
 VESTUVIŲ SVEČIAS

piokai pablogėjo. Nepapasakojau jai nei apie savo mo-

tiną, nei apie Škotiją.
Nenoriu atsidurti dėmesio centre.
Ketinu nepastebimai prasmukti pro radiolokatorių.
"ealėjimosi trokštu lygiai taip pat kaip gailesčio.
Lauk staigmenėlės, - Sara pašoka ant kojų. - Ir jo
nuincrio.
Nespėju jos sustabdyti. Draugė nužingsniuoja prie
baro ir stebėtinai greitai grįžta. Mano galva, tai reiškia,

kad gražuoliukas privačiomis pamokomis nesusidomėjo.

Gėrimai žali. Nelabai noriu valgyti ar
gerti to, kas ža-
La. Na, išskyrus Me:M 5
saldainius.
Obuolinis. Pasak Kelamo, šitie dabar
ant bangos.
Aha, vadinasi, jis jos tolyn nepasiuntė.
IDegtinė ir obuolių likeris, - draugė siurbreli kok-
teilio ir įtraukia oro pro dantis. - Fu!
- Taigi, spėjote ir sudedamąsias dalis aptarti?
-
"Taip pat sužinojau, kada jis
baigia darbą! - Sara
nusišypso kaip ką tik savo kačiuką susimedžiojusi pu-
ma" ir pakšteli lūpomis. - Šitas kokteilis stipresnis nei

degtinė su toniku,
-
talioju obuolio skiltelę. Palinksta
ji atsilošia kėdėje ir stebi, kaip
į priekį: -
var-

Neprivalai
ten vykti, Same.

Keturiasdešimtmet perkopusi moteris, artimiems santykiams besiren-

*

Kant gerokai jaunesnius partnerius.

 ZARA STONELEY

Abi žinome, apie ką ji kalba. Sara matė manc ką tik

išsiskyrusią, maitino pica, aprūpino nosinėmis ir vynu.
Ir klausėsi. Labai ilgai. Ją reikėtų paskelbti šventąja.
- Privalau. Džesė mano draugė. Tikisi, kad būsiu vy-
riausioji pamergė.
- Ji supras.
- Ar tu suprastum?
- Turbūt ne. Ticsą pasakius, manyčiau, kad esi cgois-
tiška karvė, savo sužeistą širdį iškėlusi aukščiau už mano,
tikėtina, pačią laimingiausią gyvenimo dieną.
- Būtent, - Sara juokauja, tačiau yra teisi. - O juk aš
Džesci patvirtinau, kad nebemyliu Lajamo ir susiradau
naują karštą vyruką.
- Tiesa.
Nuryju didelį gurkšnį gėrimo. Akys pasrūva ašaromis.
- Oho, - gerklėje kažkas suspragsi ir nutirpsta, tur-
būt pažeidžiau balso stygas. - Na ir
stiprus.
Kokteilis kone iš
kojų verčia. Galbūt išties reikia pa-
sikviesti Kalemą. Jis paruoštų šitų pragaištingųjų gėri-
mų ir niekas nieko nebeprisimintų.
Sara uždeda delną ant mano rankos.
- Same, tu
nuostabi, daugybė vyrų ką nors nužudy-
tų, kad tik galėtų su tavim draugauti, - abi suprantame,
kad suveikė žalieji kokteiliai.
- Sara, situacija dar blogesnė, - išmaukiu mirtino
 VESTUVIŲ SVEČIAS

getimo likučius. - Ne
tik Džesei išpliurpiau apic naująjį
vaikiną. Pamelavau ir mamai.
Šūdas, - ilgam stoja tyla. - Kodėl mamai?
žino, kokia yra mano mama (nors matė ją tik
Sara

vienąsyk), mar daug apic ją pasakojau. Be to, Sarai teko

kalbėtis su ja telefonu.
Mama įniko skambinti man į darbą, o aš įpratau
vengti jos skambučių. Taigi, dabar motušė veikia iš pa-
valų ir renka nebe mano mobiliojo telefono numerį, o
skambina tiesiai į agentūrą. Dievaži, Sara mano, kad su

mano mama kalbėtis smagu, todėl džiugiai atsiliepia.

Dabar jos jau vadina viena kitą vardais. Vis dėlto tam,
Kad priverstum mamą galų gale padėti ragelį, prircikia
ypatingų išsisukinėjimo įgūdžių. Sara ją puikiai pažįsta
supranta, kodėl mano melagystės virtusios folkloru.
- Neturėjau kur dingti, ji paskambino pranešti, kad
taip pat yra pakvicsta į vestuves.
- Oi, na
ir
pekla.
Išmaukiamedar
po
vieną kokteilį. Jaučiuosi pusgirtė.
Privalau draugei papasakoti apie Eimę. Ir Džeiką.
Giliai įkvepiu.
- Negaliu vežtis Kalemo.
Sara atrodo šiek tiek nusiminusi, tačiau nepuola
prieštarauti.
- Ir sumanymas dėl palydovo neišdegs, tiesa?
 ZARASTONELLEY

Draugė niūriai linkčioja.

- - nenoriu, kad Sara manytų,
Nors mintis puiki,
jog jos nevertinu. - Vis dėlto, yra dar vienas variantas.
Užtikrinta galimybė, - vėl kalba žaliasis kokteilis.
Kokteiliams visuomenėje tenka labai rimtas vaid-
muo. Noriu išgirsti objektyvią, nepriklausomą nuomo-
nę. O Sara - objektyvi kaip reta. Be to, labai palankiai
nusiteikusi Aktyvių vaikinų atžvilgiu. - Tačiau visa tai
turi likti paslaptyje.
Jeigu vis dėlto ryšiuosi - o tuo tikrai abejoju, - Sara
mane besąlygiškai palaikys. Be to, ji labai sąžininga. Na,
gal šick tiek persūdė dėl stichinio vyrų, norinčių su ma-

nimi draugauti, antplūdžio, tačiau suprantu, jog šitaip

stengiasi pakelti man ūpą.
- Kokia galimybė?
- Timas pažįsta merginą, kuri turi brolį.
Saros žvilgsnis klejoja padavėjo link, tuoj jos neteksiu.
- Jis aktorius.
Draugė vėl susidomi.
- Jis to imtųsi. Na, suvaidintų vaikiną, bet paprašytų
mažiau Nei anos agentūros.
Labai to tikiuosi. Gal vertėtų Eimės pasiteirauti, kiek
jis kainuotų. Būtų šaunu, jeigu atlygį suderintume pagal
slankiąją latės kainų skalę, tačiau jeigu jis panorės kino
žvaigždės užmokesčio...
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Bc to, neprireiks šuns ir vaikiną pažinosiu, - trupu-

> Nebus
taip keista.
Galbūt.
Vaje, karštas, seksualus aktorius...
Aštaip nesakiau...
Nuotrauka?
Neturiu...
Kuo jis vardu? Eikš, paguglinkim. Dievulėliau, ne-
paliu patikėti, kad tu to dar nepadarci. Aš visus susiran-
Ju pugle.
Dicvaži, ji taip ir elgiasi. Apžiūri visus viską.ir
"Turiu
jo sesers Eimės telefono numerį. Ji sakė pa-
Kambinti, jeigu apsispręsiu.
Ką gi, jau apsisprendei. Neįtikėtina, kodėl iškart
nepapasakojai? Nagi, užsisakom dar po vieną obuolinį
ir
+Kaimbinam sesutei Eimei, - sukrizena Sara. - Afigienai.
Išmaukusi kelis kokteilius, draugė nebesivaldo. A/rgie-

41 įsikando neseniai, dabar tai jos mėgstamiausias žodis.

Na, bent jau liovėsi visus vadinusi nesveikais*. Manau,
ji
per ilgai su paaugliais žaidžia internetinius žaidimus.
- Šuns pautai!
Ką
aš ir sakiau.
"
Angl. sick (liet. „nesveikas“, „liggonis“) - šiuolaikinėje anglų kalboje gali
veikšti ir „labai geras“. „įspūdingas“.
 ZARA STONELEY

- Kas, jeigu jis Bredas Pitas?

— Ne Bredas Pitas, - apgailestaudama jai prieš nosį
pamojuoju Eimės kortele. - Ji yra Eimė Teilor-Smic.
- Betgi jam reikia sceninio slapyvardžio. Duokš, -
Sara stveria kortelę, nespėju sulaikyti. - Eik ir atnešk
gėrimus, o aš paskambinsiu Eimci. Ak, Dievulėliau, tai
DAUG geriau, nei užeiti į palydovų agentūrą, tai TAIP
jaudina.

Kol suvaikščioju prie baro ir atgalios, persigalvoju. Vėl.

- Negaliu to daryti.
- Po velnių! Nebūk nuoboda. Puikiai žinai, kad šito
nori!
Mažutė mano dalelė tikrai nori, tačiau už logiką,
sveiką nuovoką atsakinga dalis - ne.
- Bus smagu!
- Netu viena sprendi. Gali nutikti tiek baisių dalykų,
gali paaiškėti, kad jis bjaurus, gėjus arba turi siaubingai
storas ir atsikišusias lūpas, kurių neprisiversiu pabučiuo-
ti, - lengvai supykina įsivaizduojant artėjančias storas
lūpas. - Kas, jei ryšiuosi šitai avantiūrai, o tada pasiro-
dys, kad negaliu į jį nė pažiūrėti?
- O kas, jcigu paaiškės, kad vyrukas - seksualesnis ir
už savo seserį?
Patvirtinu, tikrai csu heteroseksuali, tačiau toji

6
 VESTUVIŲ SVEČIAS

meipina, dievaži, atrodo puikiai. Giminės genai ir visa

Ita, tad, greičiausiai, ir Džeikas nepasirodys esąs tikra

pabaisa, tiesa?
Iš kur tu žinai, kaip atrodo Eimė? — ūmai įtariai
pašnairuoju į draugę.
Sara
išsišicpia.
Neatsiliepė, todėl nusiunčiau žinutę ir
ji atrašė, kad

va kažkokiame susirinkime. Laukdama neturėjau kuo

nzaimti, taigi...
Įlindai
į feisbuką.
Esi pasiutusiai teisi, kaip tik taip ir padariau. Pa-

»mučk!

Draugė prikiša telefoną man prie veido. Dirsteliu.

Čia ji? Suradau tą moterį, tiesa? Būtų labai nema-
lonu susizgribti, kad mane seksualiai traukia kažkokia
bata Limė.
Aga, tai ji.
Eimė atrodo dar šauniau nei salone. Nuotraukoje ji
tankas užmetusi dviem labai patraukliems vyrukams ant
pečių. kurios merginos gauna viską.
Kai

Jeigu paaiškėtų, kad brolis siaubūnas, nors sunkiai

tai įsivaizduoju, galbūt ji paskolintų tau vieną šitų? O

val... - Sara nutyla ir gurkšteli gėrimo, - vienas šių vyru-

kų y»1 Džeikas? - Ji padidina nuotrauką ir abi įdėmiai
spoksome. - Dicvaži, jie karšti.
 ZARA STONELEY

Labai seksualūs. Malonūs akiai, kaip pasakytų mano

mama.
— Ar
tai nėra vadinama persckiojimu?
- Tikrai ne. Mes tiesiog tyrinėjame. Ką gi, drauge,
rauskimės giliau. Jeigu tai Eimės paskyra, vadinasi, kur
nors tikrai
rasime
ir
jos brolio nuotrauką, tiesa?
Sara slenka ckranu žemyn, netveriu savame kailyje.
Turiu pasižiūrėti. O jeigu jis
tikrai mielas? Labai mielas?
Tuomet gal ir pavyktų.

ji
- Ar matei šitą? Nieko sau, dalyvavo to naujojo ba-
ro atidaryme, tikra vakarėlių liūtė! - Saros mintys nu-
krypsta nuo tikslo. - Kaip manai, gal galėtų man gauti ji
kvietimą

—
į
Mačiau
kurį nors

ją vos
tų vakarėlių, juk jūs dabar draugės?
kartą.
- Ber tu susitikinėsi su jos broliu.
- Ticsą pasakius...
Draugė tauškia toliau.
- Gal
jai
reikia atostogų, ką manai? Galiu lažintis,
ji gali sau leisti aukščiausio lygio poilsį. Teta Lina būtų
sužavėta, jeigu parduočiau kelionės paketą Eimci
ir jos
draugams.
- Sara! - pamėginu atimti telefoną, tačiau draugė
laiko jį tvirtai suspaudusi. - Noriu jį pamatyti. Dabar!
- Prisėsk uodegą, - Sara laiko telefoną iškėlusi - ne-
galiu jo pasiekti - ir plačiai šypsosi. - Kokia puiki mintis.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Susizgrimbu, kad ir pati išsišiepiau.

Vaje, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Rei-
Lia peržiūrėti Eimės draugų sąrašą. Jeigu Džeikas turi
tsbuko paskyrą, veikiausiai bus ir sesers draugų sąraše,
w42 O kuris gi aktorius neturi feisbuko? - draugė kal-
Isla tapšnoja ekraną. Umai suspiegia. - Ak, Viešpa-
vw aukštielninkas! Tai jis, tai jis!
Pati vos tvardausi nesurikusi - Sara spaudžia mano
rankų ir taip šokinėja ant kėdės, kad ekrane sunku ką
mus įžvelgti, vaizdas liejasi.
Jis velniškai gražus. Privalai tai padaryti, Same, dic-
va2i, privalai.
Atimu išjos telefoną. Rankos dreba, tačiau matau jį.
Džeikas Porteris.
Žavios rusvos akys žvelgia tiesiai į mane, tarsi būtu-
me atsidūrę vienas priešais kitą. Kvaila, juk tai tik nuo-
uauka. Nesusivaldžiusi palicčiu ją ir štai - mes jau jo
prolilyje. Čia dar daugiau nuotraukų. Džeikas merkia
ak. L)žeikas juokiasi, Džeikas apkabinęs Eimę, Džeikas
žvelgia į moterį, greičiausiai mamą. Mielasis Džeikas su

suneli, Džeikas
ant arklio.
Slenku ekranu aukštyn. Arklys?
Jis ant arklio.
sėdi
"Tai pranašiškas ženklas, jau nekalbant apie absoliu-
ciai seksualų žavesį.
 ZARASTONELEY

- Taigi? - Sara atsiima telefoną. - Jis tikras gražuolis,

tiesa?
- Taigi. Škotijoje mes jodinėsime ir užsiimsime pa-
našiais dalykėliais. Jis tobulai prisitaikytų.
- Prisitaikytų? - Sara sukikena
ir kilsteli antakį. -
Nickada neužsiminci, kad šventė Škorijoje, juk tai taip
toli!
- Žinau, kad
toli, be to, truks visą savaitę, - pasilen-
kiu kad galėčiau toliau dėbsoti į Džeiką. Su tokiu
arčiau,

vyru galėčiau praleisti visai neblogą savaitėlę. - Galbūt

įstengsiu tai padaryti, - mano skrandis raityte raitosi,
todėl, mėgindama nusiraminti, nugurkiu didelį gurkšnį
kokteilio.

tu
- Ak, Dieve mano, žinoma, gali, mergyt, - šiek
tiek maniakiškai išsišiepia Sara. - Aiškiai gali, Same.
Abi žvelgiame į jo profilio nuotrauką. Rudi plaukai
nerūpestingai sušiaušti. Prasagstyti marškiniai, įdegęs
kaklas, kuokštelis plaukų. Iš po atraitotų rankovių ma-
tyti nepadoriai stiprūs, dailūs dilbiai. Ir tos akys...

- Galjis tik nuotraukose atrodo gražiai? - turiu būti

pasiruošusi nusivilti.
Sara sukrizena.
- Daugybėje nuotraukų. Seksualiai atrodo visose,
bct mes, žinoma, galime
jį pasekti ir įsitikinti, ar išties
nesielgia it pasipūtęs narcizas.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Draugė kalba taip, tarsi jai tai būtų įprasta. Pasekti.

tuvečiau sunerimti.
neįstengsiu jam sumokėti už savaitę?
Įcigu

Stengiuosi neprarasti sveikos nuovokos, tačiau jau

trūks plyš turiu gauti pinigų.
Jiuau, kad

Putlių, stangrių jo lūpų kamputyje duobutė, šelmiš-

+ antakio linkis. Jis atrodo ne tik karštas, jis links-

mas. Išdykęs. Šias savybes užmiršau draugaudama su

1

api.
pritaikys nuolaidą, pamatysi, - įsitikinusi Sara.
"Tau

nugarą nubėga virpuliukas. Gali būti smagu, gali

Per

buti nuostabu. Galbūt vestuvių vakarėlyje dalyvausiu ly-

una seksualiausio vaikino visoje Škotijoje; bala nema-
1. Jeigu ir
atsidursime dėmesio centre.
Gerai, - giliai įkvepiu. - Aš tai padarysiu, - sukry-
zmoju pirštus po stalu. - Pasekim jį!
Sara sucypusi pašoka (galvą guldau,
ji giminiuojasi

1 pamišusiu springerspanieliu, kurį auginome, kai bu-

vau maža) ir niukteli kumščiu ore. Visi į mus sužiūra.

Kovoju pagunda nutempti draugę žemyn ir ant jos

su

Taip kelis kartus teko pasielgti su šunimi. Kol

atsisėsti.

ar nespėjote pranešti apie mane karališkajai žiauraus

vlyesio su gyvūnais prevencijos draugijai, patikslinu: tie-
wogine prasme ant šuns nesėdau. Tinkamesnis žodis -
witramdžiau. Stipriai sutramdžiau. Prispaudžiau.
 ZARASTONELEY

Sara nesutramdoma.
-—
Varyk! Vaje, aš rimtai pavydžiu. Užsisakykime dar
išgerti, rcikia atšvęsti!
Manc truputį pykina, bec šleikštulį kelia nuo jaudu-

lio - ne nuo alkoholio - sudirgęs skrandis.

- Prieš susitikdama norėčiau jį pamatyti gyvai.
- Paseksim.
- Džeikas pamanys, kad aš pamišusi.
Sara kikena.
- Tu ir esi pamišusi, tačiau mes nepersekiosime kaip
beprotės. Tiesiog imsime ir atsidursime bare, kuriame
bus
jis, ir stebėsimc. Iš toli, - ji mosteli ranka, tarsi roks
cIgesys būtų visiškai normalus
ir kasdienis.
- Mano regėjimas nėra puikus, o baruose tamsu.
- Ne
iš taip toli. Nagi, parašyk Eimei, paklausk, gal

žino, kur
jos brolis lankysis artimiausiomis dienomis.
Sara siekia mano rankinės, ketina sužvejoti joje tele-
foną. Gindama čiumpu savo krepšį ir prispaudžiu prie
krūtinės.
- Nagi, dabar. Privalai. Tai taip jaudina!
Žvelgiame
į
viena kitą išsišiepusios it
kalėdines dova-
nas besirengiantys išpakuoti vaikai. Pasijuntu šiek tick
apsvaigusi, galva ištuštėja. Be abejonės, kalti kokteiliai.
Aš
tai padarysiu. Eimės žinutė skambteli dar nė gė-
rimų nespėjus užsisakyti. Mergina pasiūlo puikų planą.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

ls susirinks pietauti itališkame restoranėlyje netoliese.

Vamatysiu visą šeimą. Pamatysiu jį besielgiantį natūra-
bu (Eimės žodžiai, ne mano, skambteli pavojaus var-

p), nieko nevaidinantį. Ketvirtadienį, aštuntą valan-

Jpvakare.
Parodau Sarai,
ji vėl sucypia ir apkabina mane.
Lai išties vyksta. Planuoju praleisti savaitę su fiktyviu
partneriu.
lr šis tariamasis partneris
yra kur kas geresnis už Dez-

meną (mačiau jį - mama atsiuntė nuotrauką, jeigu su-

manyčiau persigalvoti. Dezmondas šukuoja plaukus ant

no. Ne tuo madinguoju stiliumi, ne, jis slepia plikę —

tuo viskas ir
pasakyta) ar mintį sėdėti prie senmergių ir
vienišių stalo.
Antras veiksmas —

vaikinas
 ŠEŠTAS SKYRIUS

K“ tai turčtų pavykti:

ant plikės (taigi kur kas geresnis

(—

. Jis nešukuoja plaukų

variantas nei Dczmondas).
m „ Jo dailus užpakalis (kitos kūno dalys taip pat neprie-
kaištingos).
(V
. Jis myli savo šeimą (tai neabejotinai teigiama savybė,
juk jam reikės pakęsti maniškius).

Tankiaplaukis Džeikas įžengia taip pasitikėdamas savi-

mi, kad žmonės pakelia akis ir pamiršę, ką tuo metu vei-

kė, nuseka
jį žvilgsniais. O jis dar net nėra garsus (kick
man žinoma).
Atpažįstamc jį, nes atrodo lygiai taip pat kaip feis-
bukc (toks atvejis turbūt vienintelis per visą socialinių
 VESTUVIŲ SV EČIAS

vunklų
istoriją). Be to, visas galimas abejones išsklaidė Ei-

me. atsistojusi gana entuziastingai šūktelėjo: Džeikai,

Ji

Uvikai, mes čia! Kur užtrukai?

Restoranešviesos pritemdytos, tačiau nė kiek nca-
be kad Džeikas saviškius pastebėjo, nebent pats yra
joju,
puvaklis. Vis dėlto miela, jog ji pasirūpino, kad teisingai

aprastume; viliuosi, mūsų slaptoji misija nenucis niekais.

O0-M-E-G", jis atrodo pritrenkiamai, ką? - mėgi-
na mane įtikinti Sara, šick tick persistengdama.
Gal todėl, kad aš jau ketinu sprukti. Iš jaudulio neį-
4chtiau užmigti visą naktį, o dabar esu sudirgusi it per
prinąjį pasimatymą, nors tai nėra joks pasimatymas.
Kol kas matome tik Džeiko nugarą. Jis prieina pric

«mos, iškart puola bučiuotis ir glėbesčiuotis su, ko ge-

10, savo močiute. Taškas jo naudai (žr. 3 punktą viršuje).

Lu. kad jis nesivaržo aplinkinių, yra labai geras ženklas,

mant, kokį vaidmenį turės suvaidinti.

ir atsisukti, noriu pamatyti jo veidą.

Galėtų

Pamiršk tą veidą, žiopsok į žavią subinytę, - Sara

liaujasi mosikavusi duonos lazdele ir ima ją labai dvi-
prasmiškai kramsnoti. - Jos nematėme nė vienoje nuot-
raukoje.

OMFG (angl. Ob my fucking God) - jaunimo ir

paauglių vartojamas
ironimias įspūdžiui sustiprinti, reiškiantis „O suknistas Dieve“.
 ZARASTONELEY

Žvelgiu į subinytę. Dievaži, negaliu liautis spoksoju-

si. Bet juk ne dėl šito susirinkome.
-
Turiu pamatyti veidą, ne užpakalį. Kalbame apie
vestuvės. Apie ištisą savaitę, - užsidengiu veidą delnais
(vis tiek pro pirštus dirsčioju į itin žavią apatinę jo kūno
dalį: nugara plati, treniruota ir, veikiausiai, įdegusi —
na,
to turbūt nepamatysiu). Manyje sumišo baimė
ir jaudu-
lys. - Savaitę.
Su nepažįstamuoju. Ir savo šeima.
Net mano pačios ausyse tai
liuosi, nickas nepastebėjo.
suskamba
it dejonė, vi-
Sara pastebėjo. Ji paplekšnoja man per ranką.
-Viskas bus gerai. Tik pagalvok, kas tavęs tą savaitę
laukia, - mirkteli ir vėl panyra į ekstazę.

vo
Matyt, nereikia delsti, antraip ji perims reikalus
rankas. Tiesiogine prasme.
į sa-

- Labai svarbios yra akys. Negalėsiu burkuoti it įsi-

mylėjusi balandėlė, jeigu man nepatiks jo akys.

Visgi nuotraukose matytos akys man patiko. Jeigu
tas vyras išties taip atrodo, o nuotraukos nepagražintos
kompiuteriu, be jokių pastangų varstysiu jį dievinančiu
žvilgsniu. Ką gali žinoti, gal jo vadybininkas peržiū-
ri kiekvieną nuotrauką, prieš leisdamas paskelbti in-

ternetc.
- Keli audrą vandens stiklinėje. Tuoj išdroši, kad jam
 VESTUVIŲ SVEČIAS

wuksta intelekto, - nuraiso snobišką balsą, - ir bendra-

vuno įgūdžių.

Sara, užsikišk.
Same, jis nepraleis su tavimi viso likusio gyvenimo,
wnkicsi partnerį vestuvių vakarėliui, - draugė sukikena
w piipildo mūsų taures vyno. - Valgysi brusketą, ar galiu
paimti?
"Tau juokinga, tiesa? - atvirai kalbant, atsidūrusi
pw vietoje ir pati kikenčiau. - Taip, aš ją valgysiu, pa-

uauk rankas, - man būtini visi šiuo metu pasiekiami

myliavandeniai, kad sugertų tokį vyno kiekį, kokį,
sumanau, išgersimc. Dar turėčiau liepti jai patraukti
rankas nuo mano vyro. Nesvarbu, kad jis dar ne mano
vvias. - Ką...
Ižeikas atsisuka. Pamirštu, ką ketinau sakyti.
Išlogiausias spoksojimo
į
žavią vyrišką sėdynę rezul-
tatas yra tas, kad vyrui apsisukus susizgrimbi dėbsanti į
ja šakumą.
Kartą žodyne pasitikslinau žodžio „šakumas“ reikš-
mę. Nicko neklauskite. Regis, sėdėjau laukiamajame
prie odontologo kabineto ir perskaičiau tą žodį kažko-
kame žurnale apie kaimą ar sodininkystę. Straipsnyje
buvo kalbama apic medžių genėjimą. Nuotraukose iš-
vydau keletą šakose įsitaisiusių labai vyriškai atrodančių

tipų, gundančiai mosuojančių grandininiais pjūklais.

 ZARA STONELEY

Suglumau, be to, nuobodžiavau, tad paguglinau.

Šiaip ar taip, šis žodis reiškia (jeigu ignoruosime aki-

vaizdžiąją reikšmę) medžio, kelio ar upės išsišakojimą.

Na, kaip dvi šakos, išaugusios iš kamieno, suprantat? Ši-

tas išsišakojimas glūdėjo labai jaukiai įsitaisęs džinsuose,

kuric gaubė ir pasturgalį.
- Oho, šakumas.
Sara prunkšteli taip, kad iš burnos pabyra trupiniai.
Kristau, nejaugi tikrai /ai pasakiau?
- Šakumas, išties.
Draugės akys ašaroja, ji mėgina kalbėti, tačiau prime-
na plaukų kamuoliuką bandančią išžiaukčioti katę. Ma-
no galva, vienu metu ji ir juokiasi, ir verkia, ir stengiasi
nesukelti per daug triukšmo. Bent jau liaujasi dvipras-
miškai čiulpti tą duonos lazdelę.
Pakeliu akis norėdama įsitikinti, kad Saros bruzdesys
ncatkrcipė jo dėmesio. Atkreipė. Jis žiūri. Į mus. Tiesą
pasakius, žiūri tiesiai į mane ir kuo nepadoriausia šypso-
si. Kaip
iš akies luptas Hju Grantas, siaubingai britiškas,
siaubingai išdykęs. Šypsena kur kas seksualesnė nei nuo-
traukose iš feisbuko profilio.
Paskui Džeikas mirktcli. Mano veidas užsiliepsnoja,
draugę su juo ir kai kurios kitos kūno dalys.
Šūdas.

- Aš negaliu.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Pamatęs manc šitaip išpūtusią akis, pamanys, jog csu

v1woškusi sekso. Jis manc atstums.
Jis nerealus, - Sara dabar taip laižo duonos lazdelės
palą. kad mus tuoj iš čia išmes.
loks
jis ir yra.

Dar nė nesusipažinęs palaikys manc iškrypėle. Tik-

"ausiai atsisakys man padėti, - spoksau
saltiesę
labai įdomią
ir pro blakstienas mėginu dirstelėti, jis vis dar
į ar

nu. Nebežiūri, jo ranka apsivijo moterį, atnešusią dau-

plau duonos.
Dicvaži, koks Airtas, koks šovinizmas, kažin ar no-

iau, kad mane pamatytų su juo.

Arjis glėbesčiuojasi su visomis? Norėčiau, kad apka-

bintų mano motiną, tačiau, kaskart pažvelgusi, išvystu

jwilėbyje vis kitą moterį.
Argi tai svarbu?
Sara gūžteli pečiais ir pasmeigia vamzdelio formos
makaroną. Nė nepastebėjau, kada atnešė mūsų patieka-
lus. Labai, labai tikiuosi, kad ji nepradės čiulpti šitų. ir
veikiausiai, pripratęs pric akis išpūtusių moterų
Jis,

» nemano, kad tu viena tų normaliųjų, - draugė nusi-

kvatoja. —
Visgi, žinau, taip nesielgi tyčia, tiesiog negali
liautis į jį spoksojusi.
Būtent. Kuri normali moteris šitaip clgtųsi? Betgi
manyti, jog nesu normali, yra viena, o manyti, kad esu
 ZARA STONELEY

sekso ištroškusi nenormalioji, - visai kas kita.

- Greičiausiai jis savimyla ir gana lėkštas.

Mano veido raudonis atslūgo, tačiau krūtinė tebėra
išmušta dėmėmis. Kodėl neapsivilkau palaidinės aukštu
kaklu?
Sumišimas, geismas ir karštis mano krūtinę visuo-
met nusėja raudonomis dėmėmis. Nors nejaučiu Džei-
kui jokio geismo. Dabar jis pamanys, kad sergu kokia
keista liga, negana to, csu ištroškusi sekso. Atstums
mane, nct (o tai gana abejotina) jeigu sumokėčiau jam
sumą, prilygstančią pirmajam įnašui už viengungio
būstą.
Kaip aš tai ištversiu? Dar blogiau: neturėsiu naujo
pasakiškai atrodančio vaikino ir savaitę Škotijoje pralei-
siu stengdamasi ignoruoti apgailestaujančius žvilgsnius.
— Mes nerasime bendros kalbos.
O Viešpatėliau, dabar Džeikui ant kelių sėdi maža
mergytė, kikena ir žvelgia susižavėjusi — jis ant viršuti-
nės lūpos stengiasi išlaikyti duonos lazdelę. Na ir kas,

kad ją apkabinęs. Vaikinas nesuka galvos, ką pamanys

kiti, ir neflirtuoja. Pripažįstu, visai norėčiau, kad mane
pamatytų su Džciku. Norėčiau su juo praleisti visą sa-
vaitę. Bet ar Džeikas norės to paries?
- Man dingojasi, kad tu pernelyg priešiniesi, - da-
bar Sara stebi mane, ne jį. - Tau jis patinka, tiesa? Nagi,
 VESTUVIŲ SV EČIAS

pivapažink!
Ižeikas garsiai nusijuokia. Visame kūne sudilgčioja,
punurštu, kad ketinau gurkštelėti iš
taurės, kurią tebelai-
Vau pakeltą prie burnos.

Ji teisi. Džeikas man patinka. Kodėl turėtų neparik-

“1 Dar labiau susižaviu juo pastebėjusi, kad pasilenkęs

pakelia mamai nuo kelių nuslydusią servetėlę, pataiso
1p4v sušnibžda kažką

loks vaikinas sužavėtų mano

į ausį. Iš tiesų, puikiai pasirodytų.
mamą, o ir tėvas pritaria-
mai linktelėtų. Netgi jeigu visa tai bus tik vaidyba.
Sara tebespokso. Nesislėpdama.
Bc
to, tik pagalvok apic nevykėlį Lajamą nėščiąją ir
tą, ar koks ten
jos
vardas. Jis tikrai patikės, kad judu

pora, abu šauniai atrodysite.

Atvirai šnekant, man neberūpi Lajamas. Negaliu at-
plesti akių nuo Džeiko. Jeigu kas nors ir įstengtų mane
jikinti, kaip beprasmiškai švaisčiau laiką su Lajamu, tai
uk žinogus, sėdintis kitame salės gale.

Sugraibau mobilųjį telefoną.

Ką ketini daryti? - Sara nukniaukia paskutinį šo-

Loladinio pyrago gabalėlį, nespėju nė žioptelėti. Tiesą

pasakius,į maistą bemaž visai nekreipiau dėmesio, nė

nepasakyčiau, ką valgiau.
Rašau Eimei. Noriu šito imtis, turiu tai padaryti.
Nusivežti DDžeiką į vestuves - nuostabi mintis!
 ZARASTONLLEY

Sara išsišicpia, pakelia taurę.

- Visiškai su tavimi sutinku!

Vos grįžusi namo sulaukiu Eimės žinutės. Džeikas su-

tinka. Siūlo susitikti neutralioje teritorijoje ir aptarti

detales. Adresas keistokas. Vizgiyjų uodegyčių priebėga,
atsiprašau, - prieglauda.
Džeikas - savanoris šunų vedžiotojas, pasiūlė ir man
prisijungti prie jo arba susitikti po darbo. Dorai nė ne-
pamąsčiusi, sutikau vedžioti šunis, o Sara užsispyrė ke-
liauti kartu. Žadėjo mane morališkai palaikyti. Be to, ji
mėgsta šunis ir visur kaišioja nosį. Prisickė nešnipinėti
ir nesiklausyti mudviejų su Džeiku pokalbių keista,
—

kad sutiko palikti mus vienu du. Manau, pasišovė mane

lydėti norėdama įsitikinti, kad aš nepabėgsiu. Jos many-
mu, idėja klasiška. Pamačiusi Džeiką gyvai ir pati bemaž
jai pritariu, bet visgi sutikite: išsinuomoti partnerį - nei
šis, nei tas. Galėčiau šį sprendimą priskirti pric labiausiai

gluminančių savo poclgių.

- Pasak Eimės, Džeikas sutiks mudvi čia, - vis dar

tiesiogiai su Džeiku nebendrauju, todėlviliuosi, kad Ei-

mė ncapgaus.
Smarkiai nusivilsiu, jeigu nepavyks pažvelgti į tas
miclas akis iš arti. Siaip ar taip, privalau nepamiršti
 VESTUVIŲ SVEČIAS

vubaus fakto: įgyvendinusi vestuvių planus, vėl turėsiu

pipėti įįprastą gyvenimą.
li nurodė citi į priimamąjį ir prisistatyti. Mums at-

«+» šunis, o pakeliui susitiksime IDžeiką.

Paprasta. Kas gali būti nuostabesnio už malonų pa-

waikščiojimą gryname orc su keliais laimingais šunimis
w pražuoliu vyru?
Lad kodėl viduje viskas
taip tirta, o pirštai nesugeba
ulikti clementariausių užduočių, tarkim, užrišti batų
vwsteliųž Šįryt rengdamasi užtrukau valandą! Tuo metu
he plazdėjo vos keletas drugelių, tačiau dienai slen-
Kant jie pašėlo. Dabar jau virto vabzdžių cunamiu.
Dievai žino, kaltas laukimas, jaudulys ar
tiesiog bai-
wwNumanau, kad panašiai jausčiausi ketindama šokti

puma nuo didelės uolos. Noriu šokti, turiu šokti, ta-

«au protingoji mano pusė
Vaigi,
kužda, kad
pradėjau nuo džinsų. Konversai, marškinėliai,
lendu
į pavojų.

džeimperis su gobtuvu. Išbandžiau visus gana patogius (ir

nv visai patogius) vaikščioti su šunimis tinkamus
apran-
pvrs derinius
ir galiausiai grįžau prie pradinio varianto.
Bc to, jaučiuosi išvargusi po neramios nakties. Sap-
navau sapną (o juos retai kada prisimenu), kuriame ves-
vuvinės kalbos metu mane pasmerkė kaip apsimetėlę ir
melagę. Džesė apsipylė ašaromis, didžiulė Lajamo galva,
uesioginc prasme, iš juoko nuriedėjo žemyn, o Džonis
 ZARA STONELEY

Depas privertė mane citi per laivo bortą permesta lenta*.

Mane sučiupo Loch Neso ežero pabaisa, bet išgelbė-
jo Džeikas. Atlikęs dirbtinį kvėpavimą, pasisodino ma-
ne ant žirgo už savęs.
Visa tai turi reikšti tik gera. Jis mane išgelbėjo. Laja-
mo galva nukrito. Štai todėl šįryt esu nusiteikusi neįti-

kėtinai pozityviai ir neabejoju planas išdegs.—

Jeigu Džeikas atitiks pagrindinius kriterijus: gero

elgesio (dėl tėvų), puikios išvaizdos (manau, prie šio
punkto jau nutupdyta neabejotina varnelė), apsimetėji-
mo gabumų (įprastai iš
vyro tikėtumeisi priešingų savy-
bių, tačiau situacija nėra įprasta), tuomet susėsiu su juo
pric puodelio kavos ir
labai dalykiškai aptarsiu sąlygas.
Šunų prieglauda, veikiausiai, retsykiais atsisako ati-
duoti šunį netinkamiems globėjams, nors šie siūlo ir

pinigų, ir gerus namus. Nenorėčiau patirti tos pačios

dalios. Na, namų jam nesiūlau, tik maistą ir lovą visai
savaitei. Ir su šunimi jo nelyginu, tikrai ne.
Priimamajame mus pasitinka mergina, seginti žen-
klelį su užrašu Ema. Šiek tiek įtariai mus nužvelgia.
- Gal galėtumėte pakartoti vardą? Ar tikrai

*
Kalbama apie grožiniuose kūriniuose plačiai minimą piratišką bausinės
būdą - „ėjimą lenta“, kai pasmerktasis cina per laivo bortą permesta len-
ta, kol ši nusvyra
į
kitą pusę ir įkrinta į vandenį. Džonis Depas (Johnny
Depp) - aktorius, filme Karibų piratai suvaidinęs garsųjį pirarą Džeką
Sperou.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

K
uubinote? - galėtum pamanyti, kad prieglaudos šu-

lije knibždėte knibžda Crufžs* čempionų ir mes ke-

ane juos pagrobti. - Užpildykite anketą. Štai, - jos

vmnkajau siekia anketos, tačiau sustingsta ore. Ema ūmai
vausdorimuojasi į ponią Šypseną.
Sveikos, - suskamba žemas, labai vyriškas balsas,
bau tarsena verčia atsisukti.
Matydama ekstazės ištiktos Emos veidą, susizgrim-
bu, kad kaip tik taip ir derėtų padaryti. Mat dar akimir-

Vin administratorė šlumštelės ant grindų atkišusi pil-

vuką pakasyti.
Ant stalo nusileidžia įdegęs, raumeningas dilbis, ge-
volas ilgesnis nei mano, todėl pakeliu akis. Juk, akivaiz-
Iu.ax IEmos šią akimirką nieko doro nesužinosiu.
Jis dicvaži, jis. Kažkas pa-
man mirkteli. Tai Džeikas,
talpoje įjungė šildymą.
Atsispiriu ūmai kilusiam poreikiui pakilnoti marški-
melus ir šiek tiek atsivėsinti. Įsmeigiu į jį akis.
Ar viskas gerai? - žvilgsnį nuo manęs Džeikas nu-
Hucipia į Emą, ji palinksta arčiau. Merginos pasaulyje aš
m beegzistuoju.

t out“ - didžiausia
tarptautinė prescižinė šunų paroda, nuo 1891-ųjų
Vranet, kovo rengiama Birmingame, Jungtinėje Karalystėje.
mėnesį,
Vie kvicnais
wuctojai.
metais
parodoje,
šioje
į
kurią patenka tik atrankinių varžybų
000 geriausių Europos veislinių šunų. Pavadinta
dalyvauja 25
įraodos organizatoriaus Čarlzo Kralto (Charles Cruft) garbei.
 |
ZARASTONELEY i

- Viskas nuostabu, - Ema rcaguoja kur kas šalčiau,

visomis prasmėmis - jos skruostikauliai vos raustelėję.
Mano veidas, veikiausiai, jau primena ryškiai raudoną
burokėlį. - Ar išsivesi jas, Džeikai?
Velnias. Žino. Iš kur
ji gali žinoti?
- Būtinai, - Džeiko veidas nušvinta miela, šilta, iš- |

ties nuoširdžia šypsena. -

Tik, pamaniau, prieš cidamas |

užsegti joms pavadėlių, užsuksiu pasidomėti, ar Samė su

|

Sara jau atvyko. |

Ui, jic kalba apie kalaites.

- Taigi, Same, ar neprieštarausi, jeigu pasitiksiu jus
prie Miško tako? Reikia kai kam skambtelėti, tačiau ne-
abejoju, kad Ema puikiai jumis pasirūpins.
Teįstengiu linktelėti.
- Iki greito, - Džeikas kilsteli ranką
ir vėl nusišypso.
Duobutės pric lūpų kampučių pagilėja.
Jeigu
DIEVE
būtų

-
likęs,
BRANGUS!
spoksočiau

Juk gali
į jįvisą miclą dieną. O -
būti, kad su šiuo vyru
vyksiu į vestuvių pokylį! Tai iš
tiesų vyksta. Gyvai, iš arti
jis dar žavingesnis, be to, myli šunyčius. Geresnio nė pa-
lydovų agentūros kataloge nebūčiau išsirinkusi (jeigu jie
tokį turi).
Sara kumšteli man į šoną. Susizgrimbu, kad Ema
kažką sako. Ji vėl virto niurgzlia paaugle.
- Nežinojau, kad susitarėte su Džeiku. Kodėl
 VESTUVIŲ SVEČIAS

m ravakėte? — atrodo šick tick įsižeidusi. - Džeikas ir

sio Eimė mums labai padeda, - pabrėžia paskutinį

inljar nuveria mane „šalin rankas“ žvilgsniu.
Sinigteli visiškai nelogiškas savininkiškumo dicglys,
pulinu save, kad ji jam gerokai per jauna.
Jis nuostabus, - merginos balsas sušvelnėja.
Suskambęs telefonas grąžina Emą
iš svajų.
"Taigi, cime, palydėsiu jus į šunidę, pažiūrėsime,
Kainos gyvūnus reikėtų išvesti pasivaikščioti. Ar csate
pįvatūsios prie šunų?
Abi linksime. Iš
tiesų, ar gali būti sunku vedžioti
Anais?

Ak, taip, - patvirtindama išraiškingai mosteliu

vmka. - Visuomet laikėme šunis.
Aurodo, tai jai nepadarė jokio įspūdžio. Ką
gi, juk visi
paaugliai taip elgiasi, tiesa?
Retriverius, kolius, šunelius iš prieglaudos... sun-
ius šunis, —
įsismaginu.
Namuose auginome labai seną labradorą, jis kniauk-
«lavo dešreles iš lėkštės, be to, knarkdamas ir bczdėdamas
puledavo man ant pėdų. Sunkiausiai sekdavosi suvaldy-
t jo potraukį į bet kokį maistą. Dar turėjome pamišusį

uingerspaniclį. Augintiniui sulaukus šešių mėnesių,

t vai priėmė strateginį sprendimą: verčiau „susitaikys“
«i jo būdu nei „kontroliuos“. Tai reiškė, kad šunėkas
 ZARA STONELLEY

bemaž visą laiką elgėsi taip, kaip jam patinka, ir streso

lygis mūsų aplinkoje sumažėjo.
- Kai buvau maža, laikėme taksę, - atsiduso Sara. -
Ji buvo tokia miela, -
draugė trukteli pečiais tarsi saky-

tų: mėgstu niurkyti mielus šunyčius. - Rengdavau ją ir

guldydavausi
į lovą.
- Nuostabu. Duosiu tau Tilę, - atlyžta ir nusišypso
Ema.
Nė nenutuokiau egzistuojant tokią pūkuotą ir mielą
Saros pusę. Šunys veikia žmones.
- Tilė mėgsta būti glostoma, tau ji patiks. Kalaitė
labai meili ir jautri.
Mergina dar kažką sako, tačiau pasukame už kam-
po į šunides ir
paskutinius žodžius užgožia lojimas. Nė
nenumaniau, kad šunys gali kelti tokį triukšmą. Terje-
rai šokinėja lyg ant spyruoklių, kolis drebina kinkas, o
rudmargis Stafordšyro bulterjeras, tarsi visa tai jau būtų

ne kartą matęs, tyliai seka mane akimis.

Ema, regis, viso šio chaoso nė nepastebi. Nesiliauja

kalbėjusi, o kai nustoja krutinusi lūpas, mudvi sulink-

sime. Neįsivaizduoju, ką ji sako, bet juk negali nutikti
nieko blogo, tiesa?
Paaiškėja, kad gali.
Ji klausė, ar susitvarkysiu su Tanku, juk esu paryrusi,
o tas šuo gana sunkiai suvaldomas.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Matyt, būsiu linktelėjusi.

lankas sėdi, kol ji sega pavadėlį, ir pakreipęs galvą
į
«4 »pokso į manc tarsi sakytų: Aš tave kiaurai per-
aval.ti).
Eikite per šį lauką, sekite ženklus. Miško takas

+ Apsukite kelis ratus, ko gero, pusvalandžio užteks,

Ia, manau, IDžeikas papasakos. Iki pasimatymo, gerai
praleiskite laiką, - ji dingsta mums nespėjus nieko pa-
aksti.
lankas veržiasi tolyn, nusiteikęs išnarinti man pe-
us. Ir šitaip teks tampytis visą pusvalandį? Turbūt

mok aujate, jau dabar jaučiuosi tarsi vicnas tų guminių

vunprių žmogeliukų, kuriuos vaikai mėto į langus.

Bc
to, lyja, dulkia mažais lašeliais, kurie verčia jaustis
va1zėle, jeigu užsimaukšlini gobtuvą, tačiau permerkia
Liauvai, jeigu to nepadarai. Plaukai jau ėmė garbiniuo-
u:, pirštai sustiro, o nesiliaujantis tvinksėjimas smil-
Liuiiose įspėja apic galvos skausmą. Bet mes dar nė
makėjome pasivaikščioti. Vis dėlto tunelio gale laukia
a1esa - IDžeikas.

Ar aš panaši
į žiurkę skenduolę?
Arjis nepersigalvos tokią mane išvydęs?
"Truputį, -
nusijuokia Sara. - Nurimk, manau, pa-
ukai tam vaikinui. Jis sutiks.
Pasivaikščiojimą šalia prieglaudų apsunkina tai, kad,
 ZARA STONELEY

nors ir žingsniuoji tik lauko kraštu, nelandžioji po me-

džiais, paaiškėja, jog visi eina tuo pačiu keliu. Vadinasi,
takas pažliunga, nebent vaikštinėjate sausą vidurvasarį.
Deja, dabar
taip nėra.
Apskritai man patinka šunys, myliu juos, bet šis šuo
nėra normalus. Sara gavo mielą, nervingą anglų kurtę,
kuri grakščiai apeina visas balas; deja, mudu su Tan-
komobiliu lekiame kiaurai it Šermano tankas, į šonus
stumdome gerų ketinimų kupinus šunų mylėtojus ir be
paliovos atsiprašinėjame. Atsiprašinėju aš, ne Tankas.
Šunėkui vienodai žydi sodai. Jis nuostabiai leidžia laiką.
"Tankas
yra asilas, sukryžmintas su hipoporamu. Hipo-
potamiškoji dalis pajuto ir purvo vonias. Jis jau
laisvę

vaikštinėjo šiuo taku, žino kelią iki miško ir niekas jo

nesustabdys.
- Žiūrėk! - Sara sustoja lyg įbesta.
Ne, ne įbesta.Ji šokčioja vietoje.
Pažvelgiu ir akimirką nukreipiu dėmesį nuo Tanko.
Klaida. Iki šios akimirkos aš tik šiek tick slysčiojau ir
čiūžčiojau, ko gero, buvau panaši į pirmą kartą ant sli-
džių atsistojusį vandens slidininką, tačiau dabar Tankas
šoka prickin ir aš nebcišsilaikau ant kojų. Sekundės dale-
lytę pakimbu ore, o tada veidu teškiuosi
į purvą.
- Neeec...

Tankas skuodžia, vilkdamas manc iš paskos.

 VESTUVIŲ SVEČIAS

len
jis! Džeikas.
lraukiame tiesiai prie jo. Džeikas stovi prie vieno
+ vnklų, žyminčių miško taką, ir
tikrai neprimena nei
mi:kendusios žiurkės, nei kokio nevykėlio. Jis pakelia
davai pamato mus. Kaipgi nepamatys, jeigu Sara - tarsi
penteva sniege, o paskutiniųjų stengdamasi nepa-
aš iš

li pavadėlio it koks bobslėjininkas švilpiu jo link.

Netgi iš tolo ir pro veidan tykštantį purvą matau,
I
4l Ižeikui prie šono tupi trys įvairaus dydžio šunys
"aukiai besielgiantys), o pusė prieglaudos darbuotojų
malasi aplink, nors jokios pagalbos jam nereikia. Man

papalba nepamaišytų.
Lankas sveikindamasis suloja ir padidina greitį. Esu

ukia, mus išvydusiam Džeikui atvipo žandikaulis. Ka-

„m. jis labiau apstulbo supratęs, kad mane velka šuo, ar

„merimo, kad gali būti sutryptas.
O) velnias!
- švysteli pavadėlius vienam žiūrovui. -
V
ukykis.
Aš laikausi, čia ir bėda. Bergi neįstengiu žmoniškai

įkvėpti, kad tai pasakyčiau. Užsimerkiu. Neabejoju, visa

tai geruoju nesibaigs.
Baigėsi. Mes sustojome.
Atsimerkiu. Džeikas laiko Tanką
už antkaklio ir pri-
tupęs prie manęs raukosi.
Ar gerai jautiesi?
 1

ZARASTONELEY
|

O Dieve brangiausias, jis stiprus. Sustabdė nesustab- |

domą. Laiko šunį viena ranka,

o kita padeda man atsistoti.
|

- Same?
- Same, Same, - mus prisiveja Sara. Akivaizdu, svars-

to, kaip aš reaguočiau į ją staiga ištiksiantį isterijos prie- |

puolį. - Nieko sau, šito realiamc gyvenime dar neteko |

matyti.
- Tankas tai sugeba, - mano gelbėtojas papurto
galvą ir labai švelniai užkiša susitaršiusią plaukų sruogą
man už ausies. Šilti pirštų galiukai brūkšteli per odą aš
ir
visa suvirpu. - Gyva ir sveika?
Sunkiai nugurkiu seiles ir sumirksiu. Nenutuokiu, tą
keistą pojūtį kūne sukėlė jo prisilietimas ar ramus, susi-
rūpinęs balsas. Šiurpuliukai bėgioja net galvos oda.
-
Žalos išvengta, - balsas sudreba. Nervingai nusi-
juokiu, nors visiškai neketinau to daryti.
Sara primena katę, stebinčią stalo teniso žaidimą, jos
žvilgsnis paskubomis laksto nuo Džeiko prie manęs ir
atgal.
- Aš... mmm... paliksiu tave, gerai? Vėliau susitik-
sim, - manau, ji taip ir pasako, nors iš ticsų neįstengiu
susikaupti.
Džeikas spokso į manc.
- Turi prisėsti, patyrei sukrėtimą.
- Aš... mmm... tikrai jaučiuosi nelabai tvirta.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Atsiprašau, man derėjo pasitikti jus prie šunidžių,

va taui nė į galvą neatėjo, kad tau išrinks Tanką. Duosiu

pan pylos.
Oi, ne, ne, nercikia pylos, - Džeikas visagalis jau
pvauntė šiurpuliukus ir mano rankomis (atrodo, jie
Il sto visur), būtų visai micla pamatyti, kaip kas nors
muw užstoja. Vis dėlto tai neteisinga darbuotojų acžvil-
pw lai mano kaltė, pasakiau, kad susitvarkysiu, aš...
law -
pratusi pric šunų.
Ar
esi tuo tikra? Tave galėjo sužeisti, - Džeikas
tvadygia taip, tarsi jam iš tiesų rūpėčiau.
Mano kojos suvirpa.

Jaučiuosi gerai.
Ncatgauni kvapo.
lai greičiausiai dėl jo artumo, ne dėl nuotykių su

lanku. Ižeikas net kvepia maloniai.

Sapnas siuntė teisingus ženklus: jis jau mane išgelbė-

įv. o mes dar nė kojos į Škotiją neįkėlėme.

Jo akys iš arti tokios pat nuostabios kaip nuotraukose
u velgiant kito restorano galo. Tas ramus žvilgsnis
iš

vi tčia manyti, kad jis puikiai žino, ką aš mąstau. Tai gali

buti pavojinga.
Na, jeigu esi tikra, -
oi, jo nykštys atsidūrė ant mano
kvuosto. - Purvas, Džeiko šypsena tokia artima, tarsi
-
pažinočiau
jį ištisą amžinybę. - Štai, taip daug geriau.
 ZARA STONELEY

Gal veidą ir nusivaliau, tačiau praradau bet kokią vil

tį atsigauti.
- Lėtai pavaikštinėsime, gerai? Tuomet išgersime ka- |

vos. Paimsiu esu prie jo pratęs. Šrai, laikyk mažą-

Tanką,

ją Angelę, o kas nors paims kitus du šunis.

Angelė - maždaug šešių colių ūgio kalaitė, kuri oran į

i
pakiltų nuo menkiausio vėjo gūsio, pažvelgia į mane pa-
sitikėjimo kupinomis akimis.
Man
patinka Angelė. Man patinka Džeikas.
- Šauniai pasielgei jo nepalcisdama, dauguma žmo-
nių nebūtų išlaikę.
Mieliau būčiau pasielgusi kaip dauguma žmonių,
tačiau Džeikas mano, kad esu šaunuolė, todėl viduje pa-
juntu plintančią šilumą.
Netikėtai, tarsi spragtelėjus pirštais, Tanko kovos
dvasia ima ir
išgaruoja. Ko gero, Džeikas nc tik aktorius,
jis dar
ir šunų užkalbėtojas.
Eidami lėtąja Tanko žingine aplenkiame visus kitus
savanorius, tingius, lyg išsiruošusius į sekmadieninį pa-
sivaikščiojimą. Spėju išdžiūti. Žingsniuodama bent
jau
nespėju mąstyti apie gluminančius dalykus. Dievaži, bū-
čiau mielai pasirinkusi pasimatymą pric taurės vyno, be
jokio gryno oro ir gauruotų, tinkamų namų ieškančių
keturkojų. Norėčiau prigulti.
- Taigi... - Džeikas stebi manc akies krašteliu. Tai

LU
 VESTUVIŲ SVEČIAS

alata atitraukia nuo minčių apie poilsį. - Anksčiau

ar

«ata lankiusis?
Ne, argi nematyti? abu nusijuokiame.
—

Nesuprantu, kokia bitė įgėlė Emai, kad davė tau

“p palvažudį.
Ho gero, numanau, kas įgėlė Ėmai.
Nicko baisaus, iš
tiesų, juk jaučiuosi gerai.
I to, sužinojau, kad jis gali manc išgelbėti ne tik
mu I och Neso ežero pabaisų ar kitų užpuolikų. Džei-
V polinkis globoti nutupdo dar
vieną riebią varnelę jo
sunu nors nėra jokios priežasties, dėl kurios galėčiau
rapalvoti ir nebemaldauti jo
vykti drauge su manimi

į
įv

otiją.
Lankas tikrai mielas šunėkas.
Tik didelis.
Vik didelis.
Kurį laiką žingsniuojame maloniai tylėdami, tyla vi-

aki netrikdo.
Eimė pasakojo, kad dirbi kelionių agentūroje?

Taip. Jeigu kada prireiktų nuolaidos...

Kada nors tikrai pasinaudosiu tavo pasiūlymu.
O

tu esi aktorius?
"Taip. Turbūt matei mano įsimintiniausią pasirody-
mą televizijoje.
Dirsteliu į jį. Jeigu tai patikra, aš susimoviau.
 ZARA STONELEY

Nemačiau jo jokioje televizijos laidoje.

- Mhm.
Džeikas išsišiepia, aplink kerinčias akis susimeta
smulkutės raukšlelės.
- Juk nenori pasakyti, kad nematei? To betrūko! Ar

žiūri televizijos serialą apie gydytojus Ho/by City?

- Na, taip, - laužau galvą mėgindama įsivaizduoti jį

su stetoskopu, tačiau bergždžiai.

Ticsą pasakius, kuo puikiausiai įsivaizduoju jį su ste-

toskopu, bet, dievaži, neprisimenu nė vienos serijos, ku-

rioje vaidino Džeikas. Gal kurią nors praleidau.

- Gulėjau trečioje lovoje, antroji šio sezono serija.
- A.
- Parišta ranka, - nusijuokia jis.
"Tankas pašoka
ir lyžteli Džeikui skruostą.
- Ar tuo ir ketini užsiimti? Filmuotis televizijos se-
rialuosc?
- Džeikai! - sušunka mergina ir ūmai susizgrimbu,
kad grįžome prie šunidžių.
Kaip apmaudu. Tikrai įdomu, ką jis ketina veikti gy-
venime.
— Nuvesiu šunis, o tu gali susitvarkyti, gerai? - kalbė-
damas jis šypsosi. Atrodo, kad šypsosi nuolatos. Nužvel-
giu savo drabužius. Bernaž pamiršau apic purvą. Bemaž.
- Susitinkame kavinėje ir galėsime šnektelėti.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Puiku, norėčiau.
Galėsi papasakoti apie nepadorųjį pasiūlymą, -
ma jo intonacijos mano skruostai išrausta, o mirktelė-
jamas priverčia blaškytis tarp noro prieštarauti ir troški-
nu kad tas pasiūlymas išties būtų nepadorus.
Suminkštėjusioms mano smegenėlėms nespėjus su-

pz jokio sąmojingo atsakymo, Džeikas pačiumpa

vupelę į glėbį ir dingsta.
 SEPTINTAS SKYRIUS

(G
Ji iš
rįžusi į priimamąjį, randu kitą paauglę prime-
dvidešimtmetę, visai tokią pat kaip Ema.
paskutiniųjų stengiasi nesusijuokti ir nelaido pas-
tabų apic purvo sluoksnį, dengiantį mane nuo galvos
iki kojų. Parodo, kur
yra vonios kambarys, ir pasako,
kur
galėčiau rasti Sarą.
- Tikiuosi, niekas to nefilmavo, - sušnibždu Sa-

rai, mat staiga mintyse švysteli vizija apie debiutą

prieglaudos fcisbuko paskyroje. - Išplistų po visą in-
ternctą.
- Abejoju. Noriu pasakyti, atrodė juokingai, ta-
čiau vargu ar tai padėtų šunėkui rasti naujus namus,
-
tiesa? - draugė išsišicpia. Nors mielai būčiau paskel-
busi nuotrauką tviteryje.
- Tu to nepadarci?
 VESTUVIŲ SVFČIAS

Ne, būk rami. Per smarkiai kvatojausi, neįstengiau

valabiai laikyti telefono. - Na?
Kas na? - stengiuosi išvengti jos žvilgsnio veidro-
Ai nn sutelkiu dėmesį į švarinimąsi.
Na, apic ką kalbėjotės? Ar jis mielas? Ar jis tai
peluvs7 — Sara nutyla, palinksta arčiau. - Ar
jis tau
V " k. 2

Neapsisprendžiu, į kuriuos klausimus atsakyti, o

Vainos geriau ignoruoti. Nutariu pateikti svarbiausius
akis.
lis vardu Džeikas Porteris, ne Teiloras-Smitas, nes
Vune yra netikra jo sesuo, jų
ta pati mama. Eimės tėvas,
vytojas, pabėgo su savo agente. Kilo didžiulis skanda-
Is. Savo tėvo Džeikas nepažįsta, nės gimė po trumpo

»uales romano. Vis dėlto jo mama pagaliau sutiko gerą

nų ir jie subūrė
tą didžiulę šeimą.
Oho, regis, judu radot bendrą kalbą, taip artimai
įvsnekučiavote.
Susiraukiu savo pačios atvaizdui. Iš mano kalbų at-
ula, kad taip ir yra, bet jaučiu, jog Džeikas tik slysta
pviršiumi. Keistas jausmas. Dar nesuvokiu, kur čia šuo
pakastas, tačiau neabejoju, kad Džeikas pateikė pagra-
jutų versiją, kurią pasakoja visiems, stengdamasis iš-
vyti vėliau kilsiančių klausimų.
Kažin. Tuos faktus jis turbūt pateikia žurnalistams
 ZARA STONELEY

paruoštame savo gyvenimo aprašyme.

- Taigi, ar Džeikas tau patinka?
- Sara! Tai nc pasimatymas, aš jam mokėsiu! - ūmai
sunerimstu, kad mus galiišgirsti. Juk tokių žinių garsial
netransliuoji, tiesa?
- Vadinasi, patinka. Jis tau patinka! Nekaltinu ta-

vęs. Ir aš juo žaviuosi, ir Ema, be jokios abejonės. Gerai,

kad jis tau patinka. Bus paprasta kaip dukart du, nerei-

kės apsimetinėti.
Atsidūstu. Jeigu prieštarausiu, ji
nesiliaus. Be to, tic-
sa, jis man mažumėlę patinka. Džeikas labai patrauklus. |

- ar jis imsis šito reikalo?

Nagi,
Mudu drauge išgersime kavos ir pasišnekučiuosi-
—

me, - žvilgteliu į ją ir nebesulaikau šypsenos. - Manau,

sutiks!
- Valio! - nepaisydama purvo dėmių, draugė mane
apkabina. - Dievulėliau, tai nuostabu. Taip jaudinuo-
si dėl tavęs! Ak, kad pati galėčiau dalyvauti tose ves-

tuvėse!
- Jis dar neištarė „Taip“.
- Ištars, neabejoju. Nagi, nagi, neversk jo laukti.
Nužvelgiu savo džinsus. Nukrapštėmc didžiumą
purvo, daugiau ne kažin ką galiu padaryti, nebent per-
sircngti.
- Aš verčiau jau cisiu, - pareiškia Sara.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Kur susiruošei 2

Važaisiušunyčiais! Šunidėse yra uždara zona

su

ma /viams. Tarsi didžiulis vaikų darželis. Man leido ten

įvazvalgyti. Vėliau tave susirasiu, gerai?
Ar pakenčiamai atrodau?
Geriausia, ką galėjai padaryti, - Sara vėl praplium-
pr uokais. - Ak, vargeli, kad tu būtum mačiusi, kaip
uubei tuo lauku, - draugė kone verkia iš juoko.
I abai nemandagu taip elgtis.
Vaskui ji kilsteli nykščius.
Sėkmės! - palinki.
Dabar Sara elgiasi gražiai, žinau, kad linkėjimai
nuearduūs.

Pau mielai pažaisčiau su šuniukais, tačiau laukia

Jubas. Kitokia vaikiško žaidimo versija. Nepadorus

įreaulymas.

Jautiesi geriau?
Mano galva, Džeikas yra puikiai išauklėtas. Jis sėdi
piv stalelio nedidelėje kavinėje greta prieglaudos prii-
mamojo ir, nors jaučiasi čia kaip namie, vis dėlto elgesys
valuoda, kad pinigų jam nestinga. Bet gal šiuo metu
ir
anga, juk už paciento trečioje lovoje vaidmenį negali
taip dosniai mokėti, tiesa?
Kad ir
kaip ten būtų, neįžvelgtum nė menkiausio
jo
 ZARASTONELEY

pasipūtimo krislelio. Džeiko balso galėtum klausytis ir

klausytis, nesinori nei žiovauti, nei bėgti šalin. Kai pa-

galvoju, Lajamo balsas skambėdavo verksmingai.

|

Užmiesčio dvare Džeikas derės tobulai. Kuo pul-

kiausiai įsivaizduoju jo neprickaištingų manierų sescr|
Eimę ilgais auliniais batais ir kreminės spalvos bridžiais,
Į

stovinčią priešais pilį su porcle palci kojas besitrinančių

labradorų ar spanielių. Džeikui labiau derėtų keturra-
|

tis, tačiau galiu jį įsivaizduoti ir brendantį cžeru, balti

marškiniai prigludę prie raumeningos krūtinės, plaukai
suglostyti atgal... |

- Seme:?

Jis laukia atsakymo. Rusvos akys išduoda, kad

|

yra
kick sutrikęs.
Semec mane vadina tik Timas. Mano galva, toks var-
das labiau tinka šuniui ar žiurkėnui. Manau, pats metas
šiek tiek užriesti nosį.
- Samanta, arba Samė.
- Ne Semė?
- Tikrai ne.
- Gaila, man patiko Semė, - jo lūpų kamputis su-

trūkčioja. - Toks mielas ir pūkuotas vardas.

Matote? Mielas ir pūkuoras neprilygsta ferariui ar

Monte Karlui. Mieli ir pūkuoti būna šunyčiai ir piža-

mos. Na dar žiurkėnai.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

skambakaip Hemis“, - išpučiu žandus.

"sine I
lemė.
Ak. štai kaip. Eimė mane vadindavo žalčiuku Džei-
tunų
Oi. Ar tu toks ir esi?
Koks?

Pavojingas?
Na, gyvų pelių neėdu, jeigu tai turi galvoje.
Ar clgiesi bjauriai?
Vik tada, kai priverčia neklaužados seserys. Kai
Lane maži, ji dar vadino mane Džeikeliu melagėliu,
tisikiuku grėbliuku ir Džeikiu pasipūtėliu.
Vaje.

J tikrai mane myli. Taigi, Samanta ar Samė?

Draugams Samė.
Draugams? - nusišypso Džeikas.
lo simakre atsiranda miela duobutė. Labai miela. Vel-

mas, esu visiškai tikra, kad potencialaus darbuotojo ši-

"ap vertinti nederėtų.

Iš Eimės kalbų
supratau, kad tu viliesi mus būsiant
«I uck daugiau nci draugais.

Mano planas gali ir išdegti. Džeikas visiškai

Veinas (angl. Panisy Hanuster) — britų serialo vaikams Zalės of the Ri-
"auk Viet. Raupio istorijos) veikėjas žiurkėnas.

UŽ
 ZARA STONELEY

nepanašus
į
jaunąjį Džordžą Klunį - dėl truputį ne: to |

rimavau, nes kažin ar kas patikėtų mano draugyste su

panašiu į Klunį vaikinu. Džeiko akis gaubia raukšlelės,
|
!

išduodančios, kad jis daug šypsosi ir pasitikėjimo saviml ;

nestokoja, bct panašumai tuo ir baigiasi. Džeikas įžūles-

nis. Gluminantis. |

Čia gali kilti problemų, mat, nors nepaprastai

patrauklus, nepadoraus pasiūlymo pateikti neketinu ir
jis
|
išties nenoriu, kad taip apie mane galvotų.

-
- Net! Viešpatic aukšticlninkas, ko Eimė jam pri-
paistė, stengdamasi atsiųsti čia? - Ak, ne, ne, tik drau-
gais, bet... nejaugi jis mano, kad man reikia vaikino
—

pasidul... (negaliu ištarti to žodžio, net mintyse, kai jis į

mane šitaip žiūri). - Nežinau...
Viskas klostosi nc taip, kaip tikėjausi. Kur kas pap-
rasčiau šnekučiuotis vaikštinėjant apie šcimą, šunis
—

ir kitomis panašiomis temomis. Betgi dabar, kai mudu

sėdime čia
ir turiu išdėstyti savo planą, viskas tampa ge-
rokai painiau.
Džeikas atrodo šiek tiek... na, truputį (labai) »6pa-
klusnus. Kaip Tankas. Šokinėja prie kiekvieno. Nepaiso
taisyklių. Kas žino, kokį chaosą sukeltų Škorijos tyrlau-
kiuose?
- Suprantama, - akimirką Džeikas atrodo toks
rimtas ir jautrus, kad mano priekabės išsisklaido kaip
 VESTUVIŲ SVEČIAS

bumas Viduje kažin kas

ištirpsta, nes jo delnas paliečia
uanką. - Ar viskas gerai?
Uvnoriu ištraukti rankos, juk jo plaštaka pati šilčiau-
tvgesaulyje, tačiau turiu tai padaryti. Buvau pasirengu-
+
pokalbiui, bet realiame gyvenime viskas ne taip pa-
įv+t4 Ir kėdėje muistausi ne vien dėl
jo visagalių rankų
palietimo.
Siek tiek drėgna.
Valai švelniai pasakyta. Esu sudrėkusi iki pat kel-

ww; irne ta maloniąja žodžio prasme (jeigu tokia

pvvanė apskritai egzistuoja padorioje visuomenėje).
Mavaizdu, tai šaltis, drėgmė ir gėla rankose verčia manc
„vuudintis ir
virpėti.
Ix to, žinau, kad atrodau lyg siaubinga nevykėlė, pati
wsavumi niekur neičiau, net jeigu man už tai ir sumo-
Vsaij

Jaučiuosi gerai, čia vis dar to šunų vedžiojimo pa-

«lanės, - nusijuokiu.
lis atrodo nepriekaištingai. Jokio ne vietoje styrančio

j wkelio.
Luktelėk. Tau reikia sušilti, - mirkteli Džeikas ir
mane beregint užplūsta anų akimirkų itališkame resto-
van šiluma.
(Gal padėtų kava arba karštas šokoladas? Girdėjau,

ay labai skaniai ruošia.

101
 !
ZARA STONELEY
Į

Iš kur jis žino, kad šiuo metu labiausiai norėčiau š

plaktos grietinėlės, šokolado

ir zefyriukų? į

Matyt, žino, ko nori kiekviena moteris. Džeikas

>

nuskuba pric prekystalio. Jį aptarnaujanti mergina :

plakdama grietinėlę ima kikenti, moteris, stovinti eilė +

je už jo, nužvelgia dievinančiu žvilgsniu - Džeikas jal : į

paduoda gabalėlį pyrago, kurio pati nepasiekia (garbės

žodis, kalbame apie paprastus judesius: kur matyta,
kad kas nors neįstengtų pasitempti vieną tris papil- ar

domus colius, norėdamas pasickti gabalėlį šokoladinio

pyrago?), o kažkoks šuo pribėga, tarsi jis būtų likęs
vienintelis žmogus Žemėje. Mane ištinka nušvitimas,
Man
reikalingos taisyklės. Kad viskas vyktų sklandžiai,
kad pajėgčiau sutramdyti jį (ir save), man reikia taisyk:
lių. Ribų.
Štai kur padariau klaidą. Turiu sukurti netikro pasi-

matymo taisykles. Panašias sugalvotum šunyčiui — ne,

nesakau, kad Džeikas šuo. Nešokinėti ant sofos, elgtis
gražiai, nešokti per tvorą, nedulkinti kaimynų kalės...
Tiesa, kartkartėmis taisyklės laužomos, tačiau, kad
ir kaip būtų, sulaužytataisyklė yra geriau nei jokios.
- Štai, - grįžo su karštais gėrimais
Džeikas gabalė- ir
liu šokoladinio pyrago. Jeigu nebūčiau jo darbdavė, tik-
rai pabučiuočiau. - Taigi, pasak Eimės, turi problemų?
Man patinka šis žodis. Vadinti tai problema, užuot

102
 VFSTUVIŲ SVEČIAS

vls jus apie nepadorų pasiūlymą, kur kas priimtiniau.

4ai
Vai piublemą, o problemas derėtų vertinti kaip gali-
Kaip tik pasitaikė galimybė susitikinėti su nejti-
V
patraukliu vyru.

ta
Iayk neatsakau, nes esu kone
ap yetimą, be to, mąstau apie
visa nosimi panirusi
taisykles.Ir, be abejo,
į
vulau sokoladą.

įv nykščiu
I palinksta į priekį ir šiek tiek sūrstelė-
Wžeikas

(jo pirštas netyčia nuslydo mano liežu-

1 nubraukia nuo viršutinės lūpos grietinėlės putas,

+ dblaskau:. Jis tarsi šunytis, kuris, užuot atsisėdęs kaip

Is pra, pripuola prie veido ir apdalija šlapio liežuvėlio

Ve
ais,
Neturėčiau galvoti apie bučinius. Ir liežuvius. Čia
ly kanis susitikimas. Nesvarbu, gražios jo akys ir sėdy-

war ne. Visgi dabar jau neabejoju -į tą veidą galėčiau

peeksoti ištisą savaitę.
I
lin, ticsą pasakius, ne tick problema, kick gana
V. Di situacija.
Užeikas atsilošia, galvą šiek tiek pakrcipia į šoną.
Eimė sakė, kad nenori viena vykti į draugės vestuves.

Linkteliu.
Ber kodėl tau reikia tariamo vaikino? - balse skam-
bai susidomėjimas, ne priekaištas.
Sutinku, toks susidomėjimas visai normalus.

103
 ZARASTONELEY

- Na... - sutelkiu dėmesį į zefyriukus, tačiau pasteblų į

(vogčiomis dirstelėjusi), kad atkaklus
jo žvilgsnis niekur:

nuo manęs nenuklysta. -

Pasakiau Džesci, geriausiai
draugei, tai, kuri išteka, kad susitikinėju su vaikinu, o II *

ticsų — €su viena. į

- - balsas sušvelnėja. Pakeliu akis. Kils

Ž
Neįtikėtina,
teli jo lūpų kamputis. - Tai, kad esi viena.
Švelnus tonas verčia mane mirkčioti. Tai siaubinga,
neketinu savęs gailėtis. Nesigailiu savęs. Jaučiuosi kuo

puikiausiai.
- Turėjau vaikiną, bet prieš penketą mėnesių jis ma-

nc metė dėl kitos moters.

- Oi!
- Dėl moters, kuri, kaip neseniai sužinojau, laukiasi.
Dabar
ji didžiulė, smarkiai, smarkiai nėščia.
- Tiesą pasakius, argi svarbu, smarkiai
ji nėščia ar tik
truputį? Jeigu jau nėščia, tai nėščia.
- Taip, tai svarbu, nes reiškia, kad jis,
jis... - nutylu,

giliai įkvepiu. Siaubinga apie tai galvoti. - Na, didžiu- ji

lė, nes laukiasi daugiau nei penkis mėnesius. Vadinasi, jis

barškino
ją dar tuomet, kai draugavo su manimi.
- Šiknius.
Balsas suskamba dar negirdėtai šiurkščiai. Įdėmiai
nužvelgiu Džeiką. Jis, regis, nuoširdžiai pasipiktino, o
švelnios rusvos akys tapo atšiaurios. Vilko akys.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

h suvirpu. - Jis ten bus, tose vestuvėse.

Įuokauji? - pasikeitė ne tik jo akys, visas kūnas

pwanpe. Argi geriausia draugė gali taip pasielgti? Pa-

V

kai tavo buvusijį į savo prakeiktas vestuves? Visiška

L guotybė, - Džeikas pasilenkia ir švelniai spusteli ran-
Vy
jos, pats šiek tiek nurimsta.
Virsilietimas mielas, raminantis. Palaikantis.
Hžesė nekalta, - nebesuvaldau atodūsio. Maišau
velulų pernelyg greitai ir zefyriukai šokčioja it kamš-
iu audringoje jūroje. - Mano buvusysis yra jaunikio
TENITS

Olhu, kokia painiava.

Ie to, jis bus vyriausiasis pabrolys.
Na
ir situacija.
lu nykštys, turbūt nejučia, glosto man delną. Tai
Ispnotizuoja, jau kone pamirštu visą
šitą
istoriją ir ke-
su pakviesti Džeiką į tikrą pasimatymą, bet tada
jis
D
aijasi.
Be to, išpliurpiau mamai, kad turiu vaikiną, nes ji

įvamiygtinai siūlė Dezmondą.

Dczmondą?
Jis nesvarbus. Tačiau vestuvėse dalyvaus mama, tė-
+ 11 visos mano draugės. Žinoma, ir
Lajamas. Džeikas
Jvalgia nesuprantančiu žvilgsniu.
Mano buvusysis, - paaiškinu. - Su savo mergina, -
105
 maži

ZARASTONLLLEY

gūžteliu pečiais ir mėginu save įtikinti, kad šią akimirką |

tai nėra pats svarbiausias dalykas mano gyvenime. « į

Kad ir kaip būtų, todėl ir
noriu ten pasirodyti su partnes |
riu, - liaujuosi makalavusi karštą šokoladą ir pažvelgiu
į Džeiką. - Man reikia partnerio. Nenoriu, kad jie visį ;
manęs gailėtų ir šnibždėtųsi pakampėse.
nebereciškia, privalau visiems parodyti.tai
Man
jis nieko ;
- Negalėtum tiesiog nedalyvauti ?
- -
Net! ko gero, surinku per entuziastingai,
sustingsta tarytum įbestas. - Ji mano geriausia draugė,
nes jix *

Negaliu jos nuvilti dėl kažkokio kvailio.

Džeikas linkteli.
- Turiu būti
su ja, ji
tikrai manęs nepaliktų, be to, aš
beprotiškai ją myliu. Taigi, dalyvausiu, nesvarbu, sutiksi
ar ne, - žvelgiu jam į akis ir tuo neabejoju. - Bet norė-
čiau jiems parodyti, kad išlipau iš tos krūvos...
- Mėšlo?
- dėkoju. Taigi, ar sutinki šito imtis?
Mėšlo,

prašau, sutik. Laukiu sulaikiusi kvapą.

Prašau, sutik,
Sužinojęs, kur veliasi, tikrai gali atsisakyti.
- Na...
Ilgam stoja tyla, tačiau jis tebežiūri į mane, vadinasi,
bent jau bus tas vyras, kuris išdrįs ištarti Ne, nenusukęs

akių. Ūmai suvokiu, kad praleidau svarbiausią dalį. Jeigu

nepasakysiu dabar, o jis sutiks, vėliau gali ir atsisakyti.
106
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Mir vestuvės vyks Škotijoje, visą savaitę...

Iausa savaitė išdykavimų? - jo akyse vėl sužimba
»
Junka žiburėliai.
tu labai trikdo. Užsimanau kikenti.
Na,
tiesą pasakius, kai Eimė užsiminė apic tokį pa-
vinių, aš atsisakiau.
Vakenti nebenoriu.
Netgi ji
sakė, kad tu...

Džekas kilsteli laisvąją ranką ir mane nutildo.

Isties, nusijuokiau irpasakiau, kad ji pakvaišo.

Ak. - nebetenku vilties. Jis teisus, tai beprotiška.

Nežinau, tai atrodė keistoka, niekada nieko pana-

žavu daręs.
Patikėk manimi, aš taip pat, - kažin ar jis manimi
ala keistu žvilgsniu. - Tikrai, - labai neramu,
nes veria
Vs gpuupaistė Eimė. Gal ką nors panašaus į: Kirpykloje su-

au nusiminusią, sekso ištroškusią moterį.

Vikiu tavimi. Iš tiesų, tikiu. Hm, tu spaudi man
vaiką, pirštai tuoj pamėlynuos.
Ach tu, rupūže nelaboji, pasirodo, iš
visų jėgų įsika-
Linau jam į ranką - baisiai troškau, kad atsakytų ZA/p.

iu jis taip keistai į manc žiūrėjo. Ne todėl, kad

kodėl

Lune pasakė, jog esu ištroškusi sekso. O gal dėl to. ir

Atleisk, - paleidžiu ranką. - Betgi tu... hm... suti-
Vasu manimi pasimatyti.

107
 ZARASTONELEY

- Sutikau. t
—
Persigalvojai? i
Jeigu dabar, išgirdęs visą istoriją, jis išrėš manąs, jųgi

esu pamišusi, visas mano planas žlugs ir į vestuvės keį

liausiu viena. Arba su plikę slepiančiu Dezmondu. Parį

juntu nenumaldomą norą vėl čiupti jo ranką ir maldauti, ;

Susivaldau. Griebiu gabalą pyrago ir susikemšu burnon,
stabdydama lauk besiveržiančius žodžius.
. ;

- Gerai, kalbėkime atvirai. Kaip suprantu, geriausia |

visą šį reikalą vertinti tiesiog kaip verslą?
Ė

„Tiesiog verslas“ šiek tick rėžia ausį, tikėjausi, kad

Džeikui pasirodysiu bent truputėlį patraukli ir jis liau-

'
|

sis kartojęs, kad yra čia tik dėl pinigų. Pastebėjau, kad
ranką
jispatraukė, dabar laiko apglėbęs kavos puodelį.
Suprantate, taip jau nutinka, kai susitikinėji su akto-
riumi. Negali žinoti, kada
jis elgiasi nuoširdžiai, o kada
vaidina. Gal iš
tiesų nė neįširdo ant Lajamo, tiesiog to-
bulino įgūdžius.
tiesa jis ir atėjo čia dė/ pinigų, o aš ve-
|

Juk tokia, kad

džioju šunis ir vartoju daug kalorijų (nors turiu tilpti

į
vyriausiosios pamergės suknelę,
o įsiuvas šonc atrodytų
išties bjauriai), nes csu apimta nevilties.
Betgi mes neprivalome visko vienas kitam iškloti ir

būti pernelyg nuoširdūs, tiesa? Noriu pasakyti, neketi-

nu visiškai atvirai išrėžti, kad, nors ir yra gražuolis, jo

108
 VESTUVIŲ SVEČIAS

„le piao, didesnis ir už mano svetainę. Kad be jis,

ti lėkštas savimyla, manantis, jog visos

abejonės,

vp kris jam po kojų, kad mes visos niekam tiku-

tVazpal išrėžti?

ar mumsreikia ypatingo atvirumo.

gerai taip, šitas reikalas itin sąžiningas, toks
visas ne

var. veialas. Duoną užsidirbu pardavinėdama keliones

įvippažinkime, retsykiais pagražinu tiesą. Ne visada
pana, ką matai. Bekraštį panoraminį baseiną ir skar-
bis, vont4 ant uolos krašto kiekvienas matome kitaip.
Manau, mums tikrai nercikia nieko slėpti, — išsi-

ara is. Kada su kuo nors draugaudama galėjai būti

—

vakau atvira? Jokio nekalto melo.

"atas vyras žino, ką kalba.

sc rai.

Aktai ištversiu, aš stipri.

Laigi, kaip ir minėjau, iš pradžių liepiau jai atstoti.
Vaje...

Sesuo mėgsta vadovauti, o man nepatinka elgtis

vuj;. - Džeiko akyse sužybsi kibirkštėlės.
kaip liepia,
Po
šimts velnių. Jam nepatiks „taisyklės“, jeigu kada
ir
ppvataikys proga bent vieną pritaikyti.
Vis dėlto, kad ir kaip nenorėčiau pripažinti, Eimė
tui, tai puiki proga prasiblaškyti.
Prasiblaškyti? Nuo ko? - išsprūsta.

109
 ZARA STONELEY

Juk kiekvienas normalus žmogus suklustų, tiesa?

-
Nuo gyvenimo, - Džeiko lūpos išsikreipia, bet,
man dar nespėjus paklausinėti daugiau, jis tęsia: Tuos —

met, žinoma, pamačiau tave.

- Pamatei mane?
Skamba geriau.
- Slapta stebinčią.
- Ach...
Blogai.
- Restorane. Eimė akivaizdžiai tave pažinojo, todėl
ją pakamantinėjau. Susidomėjau.
„Susidomėjau“ nėra visiškai tas pats, kas „išvirtau iš
koto tave pamatęs“, tačiau tarkime, kad pradžioje pa-
kanka
ir tiek.
- Galutinai apsisprendžiau išvydęs tave su Tanku,

jo akys nušvinta. Gal tai tobula vaidyba, gurkšnis pernc-

-
lyg karštos kavos, o gal tiesiog Auorescencinės lempos.

Negalėčiau miegoti su mergina, nemylinčia gyvūnų,

-
ypač šunų. Štai kodėl pamaniau, kad ši
vieta puikiai tiks
pasimatyti.
- Miegoti? - sukrenkščiu.
Man
nepatiko Tankas, tačiau dabar apic tai užsimin-
ti nebūtina.
- Micgoti. Numanau, neketini visą savaitę būti be

miego, kad galėtum manc prižiūrėti?

10
 VESTUVIŲ SVEČIAS

a ne, bet...
I mudu dalysimės tuo pačiu kambariu?
Lup, bet... tik micgosime, na, užmigę?
V'zmigę. Nebent siūlai?..
Lėsuprantu, jis šaiposi, o gal pats yra ištroškęs sekso.
Įskiu būdu. Ne! - būtinai reikės taisyklių. - Mie-
„lova, užmigti, puiku.
Puiku, - šypteli jis. - Taip šauniai susitvarkci su
Isnlu, myliu ryžtingas merginas.
Man nereikia meilės.
Usncikė nežmoniškų pastangų tai ištarti jo, tokio
«lo ar žavaus, akivaizdoje, tačiau faktas lieka faktu.
trakas nėra tikras mano vaikinas. Privalau sau nuolat

r juuninti, reikianeįsivėliau
Meilės
kol bėdą. Tai pirmoji taisyklė.
visiems, Seme.
į

Man reikia taisyklių. Nevadink manęs Seme arba

«1 išvadinsiu tave žalčiuku Džeikiuku.
Ižeikas šypsosi. Vargu tai
pasiteisintų vestuvių va-
ar

V
uelio metu. Nebent ištarčiau geidulingu tonu, apic o
vw atvirai šnekant, man galvoti nederėtų.

Ašsukūriau... hm... taisykles... - jeigu jau ketina-

ww kalbėtis atvirai, geriau išsiaiškinti tai kartą visiems ir
Ik aums.

"Taisykles?
Jokios... hm... meilės, - Džeikas kilsteli antakį. —
 ZARA STONLELLEY

Ar sekso.
- Kalbi tik apie save ar apskritai?
- Nickada!
Jo antakis pakyla dar aukščiau.
- Ne visiems laikams. Tik vestuvinės išvykos metų
Kitų viešnių dulkinti negalima. Jeigu Lajamas nebūtų
taip maskatavęsis savo pasididžiavimu, tuomet... nes

drįsk juoktis! - nuveriu jį rūsčiu žvilgsniu. Džeikas pa-

klusdamas iškelia ranką.
- Jokių juokų. Pažadu, - vėl surimtėja. - Ber nema: |
nau, kad problema kilo dėl jo pasididžiavimo.
|

Jo žodžiuose yra tiesos. Tačiau jeigu tas vienaakis;

žaltys būtų likęs melagio šunsnukio kelnėse, čia Nesė
dėčiau. Išsiskirti yra viena,
o
išsiskirti, nes tavo vaikinas
apvaisino kirą savo merginą, - visai kas kita.
- Jokio sekso apskritai, - susizgrimbu murmanti ir
maiganti zefyriukus taip, tarsi jie būrų konkretaus as-
mens kabančioji kūno dalis. - Turi vaidinti mano vaiki-
ną. Mane dievinantį vaikiną.
- Įsimylėjusį ?
-
Iki ausų. Taip, tai antroji taisyklė. Kaipgi kitaip

galėtų būti? šitas taisykles reikia užsirašyti, kol dar nc-

—

pamiršau.
- Kaipgi galėčiau tavęs nemylėri? - girdžiu jo balse
juoką.

112
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Muvaukusi akis nuo zefyrų medžioklės, išvystu jį bc-

pn. Nurent. Liaukis šaipytis.

V tai iš tiesų taisyklė? Įsimylėti? Čia tik tavo pra-
mumi, 1)žeikoišduoda, kad jam sunkiai seka-
šypsena

"paklusti taisyklėms. - O jeigu pamirštume taisykles?

bus tiesiog reikia kuo geriau vienam kitą pažinti.
Vupav žinojau. Jis nemėgsta taisyklių.

Lusyklė dėl sekso nesvarstoma.

I ipju neapgalvosiu visko iki galo, susimausiu. Arba —

«4 Nebeturiu laiko.
Apmaudu, tačiau, kas sakė, kad aš noriu sekso?
"usprendžiu šią pastabą ignoruoti. Juk tai jis prabilo

41 meilę, aš tik šick tiek pridėjau. Taip viskas ir klojasi,

ww Meilė, seksas, santuoka?
Laigi, ar sutinki?
Klausyk, Same, - jo žvilgsnis truputį liūdnas. —

"uešudžiai suprantu, kaip jautiesi. Patyriau, ką reiškia

buu sduotam, žinau, kaip tai bjauru, - Džeikas žvelgia

n mano dešinės ausies. Vėl sušiurkštėjusį jo balsą per-

m Ike kažin koks kitas jausmas. Nuoskauda.

Ižeiko žvilgsnis vėl nukrypsta į mano veidą, akys pa-

"vrlyta, regis, į pačią sielą.
Vai, kam ryžaisi, - nepaprastai drąsu, - nusišypso,
Valkas sušvelnėja. - Daug drąsiau, nei grumtis su Tanku.
 |
ZARASTONELEY

Man
patinka, kad tu tokia gera draugė Džesei.
Atsakau šypsena. Nebegaliu, noriu jį apkabinti.
- Noriu padėti, noriu drauge vykti į Škotiją ir p

rodyti tam Lajamui, koks jis kvailas šiknius, - Džeik

palinksta į priekį, surimtėja, tarsi abu regztume sąmok

lą. - Noriu, kad mudu pralcistume pašėlusią savaitę,

jis vėl visas švyti. - Šauniai pasilinksminsime. Be abejos

nės, sutinku.
- Visa savaitė, Škotijoje, su manimi ir trenktais mano
draugais bci šeima? - pasitikslinu. - Jodinėjimas žirgais,
žvejyba ir panašūs dalykai, - Džeikas atrodo patenkin.
tas.- Didžiuliame dvare, ištisas mylias nutolusiame nuo
bet kokios gyvos dvasios, - jis vis dar neištarė Ne. - It

jokio sekso.
- Puikiai įtikinėji, - kikena Džeikas. - Negaliu su
laukti.
- Visi turės patikėti, kad tu iš tiesų esi mano vaikinas, |

- Žinoma.
- Tai visiškai slapta, žino tik Sara ir, be abejonės, tavo
scsuo.
- Gerai.
- Ir mano kirpėjas bei visi, tuo metu buvę grožio .

salone. |

- Bet
tai yra visiškai slapra?
- Niekas vestuvėse neturi įtarti. Teks geriau vienam
 VESTUVIŲ SVEČIAS

"apeiti, pasipraktikuoti.
Vasipraktikuoti? - Džeikas kilsteli antakį.
butų liautis šitaip elgęsis, tas judesys verčia mane
satis. O) besimuistydama suprantu, kad mano med-
"han kelnaitės džiūdamos virto kartoninėmis. Jaus-
„ati malonus.
lynoruoju jo išdykėliškas pastabas.
lusi elgtis kaip... - nutylu.
Vealyoje turėjau tiesiog vaikiną, bet kokį draugą. Ką
poapimąsčiau to iki galo. Dabar susizgrimbu, kad

Vrieakas nėra bet koks vaikinas. Jis puikiai išauklėtas,

nar atrodo, apdovanotas neišsemiamomis galimybė-

m avikiato nepamiršti. Džeikas aktorius.
lurėtum suvaidinti vaikiną, kuris vairuoja ferarį,
Is via mane, penktadienio vakarais žiūri melodramas
wdievaži, teks visa tai gerai apgalvoti.
Viskas, ko tik tavo širdelė įsigeis.
Neabejoju, tas nuoširdus, prikimęs balsas - viso labo
vals
nt demonstravimas. Ničnieko daugiau.
Įprastai - picos ir butelio vyno.
Ižeikas kimiai nusijuokia.
Kone mano svajonių mergina.
Iieve, padėk! Dar keletas tokių frazių ir aš užsisaky-
a“ jp visam gyvenimui.
Nors vietoje melodramų mieliau žiūrėčiau Futbolo
 ZARA STONELEY

rungtynes, tačiau, bala nematė, galėsiu ir apsimesti.

- Gerai.
- Tai ką manai, jeigu pirmąjį pažinimo seansą s

rengrume ketvirtadienį? Supažindinčiau tave su sa

taisyklėmis, - Džeikas mirkteli.

Labai blogas įprotis.
- Tavo taisyklėmis? Negali turėti taisyklių!
Pati dar nieko nesugalvojau ir, šiaip jau, 2š turėčia

valdyti situaciją. Toks mano planas - kontroliuoti sa

pačios gyvenimą.
- Palauk ir pamatysi, - jis kikendamas atsistoja, su
sikiša rankas
į kišenes. -
Taigi, ką manai apie ketvirtas
dienį? Galėtum pažiūrėti spektaklį, kuriame aš vaidinu,
vėliau pasivaikščiorume.
- Ketvirtadienį, - puiki mintis pažiūrėti spektaklį,
*

įsitikinčiau, ar Džeikas susidoros su užduotimi. - Gal

į
|

nueikime tą naująją piceriją? - kad ir kaip vertinčiau

jo atkaklumą, noriu perimti valdžią į savo rankas. Juk, |

!
galų gale, tai mano šou. Be to, noriu picos. Ir šiek tiek *

dėl jo
!

neramu taisyklių.
- Jeigu tik nori, nors vargu ar vyras su ferariu tave

ten vestųsi.
- Gali pradėti kaip vyras su Mini markės automobi-
liu, pamažu pasieksime aukštesnį lygį.
Džeikas vėl nusikvatoja. Galiu priprasti prie šito

16
 VESTUVIŲ SVEČIAS

(„4 nuojo viduje pasidaro taip gera.

I
au visiškai nepanašus į Mini.
Įuk iu aktorius, tiesa? - pamėginu atrodyti miela
ir
«aha Neabejoju, sugebėtum suvaidinti.
buk papurto galvą.
Džeikai?
hr. -ustingsta, kilsteli antakį.
Kodėl nusprendei šito imtis?
Uujaučiu, kad tas prasiblaškymas turėtų būti kuo
4. svarbus, antraip, kodėl Eimė būtų apie tai už-

TE Del pinigų. Supranti, aktorius be skatiko kišenėje

ašiai.
"etgi man aišku, kad tai nėra visiška tiesa, o juk mu-
tu vucmės bendrauti nuoširdžiai.
li?
li... - akimirką jis įdėmiai stebi trupinius mano

I liejo, paskui pakelia akis. - Kaip ir sakiau, suprantu,

V

pjpvveni, ką tau tai reiškia. Iš tiesų suprantu.

Ig) akimirką abu žvelgiame vienas kitą. Tikiu juo.
I. supranta. Dievaži, noriu sužinoti, kodėl. Kamancinė-
į
luitų labai nemandagu. Staigi Džeiko reakcija išdavė,
V
uljam tebeskauda. Ten kapstytis nevalia.
Bc to, prieš prasidedant filmavimams turiu šiek

k laisvo laiko.
 ZARA STONEFLEY

Tobulas bandymas nukrcipti mano mintis nuo apr

klausos. Suklūstu it žiurkę išvydęs terjeras. '

- Ketini filmuotis?
- Taip, papasakosiu pric picos, - Džeikas truktelį:
pečiais. - Same. !

Nekenčiu, kai žmonės ištaria mano vardą ir nutyla, 1

Atrodo, kad ketina pasakyti ką nors nemalonaus.

— Tai tik verslas, tiesa?
Linkteliu. Dalelė trokšta, kad būtų kitaip. Jį
J
manęs
linksmas, mielas, akivaizdu, yra ne tik seksualus, bet
ticsiog šaunus vaikinas. Išties šaunus vaikinas.
|
- Neabejotinai.
Šiuo metu mano gyvenime nėra vietos jokiam vyrui,
:

net ir išties šauniam. Turiu susigrąžinti tą tikrąją, pricl

Lajamą egzistavusią, savastį.
- Neieškau jokių...
- Iraš, - giliai įkvepiu. - Tai man primena, kad turė-

tume šncktelėti apie... hm... pinigus.

- Turėtume, - jis pažvejoja kišenėje ir mesteli ant
stalo bilietą. - Į spektaklį. Nemokamai. Įspėju, šedevro
nesitikėk. Pjesė labai šiuolaikiška.
- Ak, neabejoju, kad...
- Ne, ji iš tiesų tokia. Gal piniginius klausimus pa-
gvildenkime ketvirtadienį? - sušvinta šclmiškoji Džei-
ko pusė, paskui jis vėl surimtėja ir pristumia kėdę prie
 VESTUVIŲ SVEČIAS

d Sano, jeigu ieškočiau merginos... - šypteli puse

tų Nerasčiau tinkamesnės už tave.

Viduje tampa taip šilta ir gera. Šį jausmą panūstu iš-
moi buteliuke
ir
išsitraukti pašvinkusiomis dienomis.
 AŠTUNTAS SKYRIUS

nm
.
at
Kaip
planas:

nors išvengti „vakarienės“ su mama ir tėčiu.

Sugalvoti, kaip gauti pakankamai pinigų sumokė-
ti Džeikui (kai susitarsime dėl sumos; prisipažįstu,

kruopščiai šio aspekto dar neapgalvojau).

„ Išsiaiškinti, kodėl Džeikui reikia prasiblaškyti.
B
„ Sužinoti, kur Džeikas ketina vaidinti (žadėjo papasa-
koti susitikimo metu ir, dievaži, labai smalsu).
“r
. Sukurti taisyklių ir žinotinų faktų apic vienas kitą są-
rašą. (Tarkime, kurioje lovos pusėje miegu aš. Jokiu
būdu nelcisiu Lajamui pamanyti, kad nedarėme to,
kol pats gausiai barstė savo sėklas, tarsi ketindamas
išmaitinti trečiojo pasaulio šalį. Ak, ne, Lajamas išvys
mane naujoje šviesoje, žavią, sušiauštaplaukę sekso

120
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Is vautę. Plaukus jau susitvarkiau, nežinia, kaip seksis

Uios vrityse.)

Jon Lesvtadienis. Prabėgo puiki savaitė, beveik negalvo-

pė jav „didžiulę“ merginą ar šunsnukį bankininką, nes
Ilis tunaiuvaikiną. Vis dėlto laisvą laiką leidau mąstyda-
+ I
piurėčiau apie jį sužinoti, ir nerimaudama dėl šešių

iatj ptyniasdešimt aštuonių tikimybių, kad mudviem

w

« nlurus Skotijoje viskas nueis šuniui ant uodegos.

Uu stengiausi suregzti planą, kaip nupirkti vestuvių
Livaną, Įsigyti drabužių, reikalingų savaitei Škotijoje,
Kojanai šaudymo, žvejojimo ir viskio, žr sumokėti savo
wuliniui. Grįžusi po susitikimo su Džeiku Vizgiųjų
aedaryčių priebėgoje, Google paieškos laukelyje parašiau

vanhinis atlygis“ ir „pagrįstos išlaidos“. Jumis dėta, to

«alu yčiau.

lapu būčiau panorėjusi, kad jis tik nusifilmuotų

»Haminiame klipe (kita vertus, tai puiki mintis. Gal
Unakui nebūtina dalyvauti vestuvėse? Gal užtektų pa-
lyti filmukus, kuriuose mudu laimingi ir mylime vie-
m kitą?), tai, palyginti
su gyvu pasirodymu, kainuotų

įiau grybo. Pridėjusi kelionės išlaidas, išmoką apran-

pujupyti ir dar dievai žino ką, užpildžiau visą skaičiuo-
Hs + lauką (įskaitomu šriftu pildoma skaičiuoklė turėtų
v-atekti A4 formato lape).
 ZARASTONELEY

Drauge su Sara domėdamasi palydovų kainomis nu:

keliavau į tokią pasaulinio tinklo sritį, apie kurią micla|
būčiau nesužinojusi. Nė nemaniau, kad kai kuriuos pą+

pildomus pageidavimus įmanoma įgyventi fAziškai, jau

nekalbant apie galimybę jų prašyti. Betgi jis aktorius,

tiesa? Ne palydovas. Tai daug geriau. Deja, ne pigiau.
Kad ir kaip būtų, šiandien, ko gero, išsikapanosiu Iš
šios kcblios padėties, nes jau ketvirtadienis ir aš einu sų..
juo į antrą pasimatymą!

Man silpna. Aš siaubingai suklydau. Derėtų parašyti

Džeikui raštelį ir pranešti, kad pasikcitus planams at: *

sisakau visų užmačių dėl fiktyvaus partnerio. Ką tik

regėjau patį baisiausią spektaklį. O aš išties esu mačiusi

daugybę nevykusių spektaklių; daugiausia tų, kuriuose

vaidino mano motina (vėliau ją įtikinėdavau, kad pasi-
rodė puikiai).
Kažin ar po šio vakaro galėsiu tuo įtikinti Džeiką. Jis
neklydo, tai ne šedevras, net ne mažytis pasiekimas. La-

bai keistas sumanymas. Hamletas sutinka Ateivę; spek-

taklyje apstu gatvės šokių

ir grafičių.
Esu sutrikusi.
Mačiau, Džeikas tikrai stengėsi, bet neįtikino manęs,
kad
šis erdvės ir laiko iškraipymas yra ar galėtų tapti ver-
tingu kūriniu.

(71 (1
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Har atvykau, teatre buvo vos saujelė žmonių, spek-

"ui baigiantis liko dar mažiau.
Pasiruošusi picai? Aš išbadėjęs, - Džeikas nebcat-
vals kaip nesantuokinis marsietės ir Danijos princo vai-
H+ iv vėl I)žeikas, šiek tiek labiau nei
įprasta sušiauštais
plaikaus ir žalių dažų dėme
ant skruosto.
Hetinu nuvalyti dažus, tačiau jis sučiumpa mano ran-
Liu gdemiai pažvelgia.
Nesakyk, kad persigalvojai.
Aš neket...
licsą pasakius, ketinau. Dievaži, tikrai noriu valgyti

p paai patraukliausiu vyru, kokio jau seniai nebuvau su-

buva, bet jaučiu, kaip iš baimės styra kojos. Virsta ledo

pėbalus. Jeigu jisšitaip vaidina, mūsų planas neišdegs.

"aps karštas vyrukas, jį nesunku pamėgti ir, galbūt, įsi-
malcti, sieja tik verslas. Anądien pars keletą
tačiau mus

Vatytų pabrėžė. Tarsi norėdamas įsitikinti, kad neketi-

mu paslapčia prislinkti ir, prisidengusi išgalvota dingsti-
minti su juo susitikinėti.
Vaip, tu ketinai, - Džeikas apsidairo, ar niekas jo
m pudi. - Žiū, pats suprantu, kad tai visiškas mėšlas. Pa-

partų vaikiną nuo koledžo laikų ir jau senokai buvau

pvzadėjęsjam padėti, todėl nebegalėjau atsisakyti. Betgi,

“une, juk dėl anos užduoties nereikės devinto prakaito

ie, tiesa? Tiesiog apsimesiu, kad noriu būti drauge

 ZARASTONELEY

su tavimi ir nusitempti
vaidmens dar nesu vaidinęs.
į lovą,
- jis nutyla. - Lengvesn

Ilgai stovime susmeigę

lonu. Tarsi vyktų tylios
vienas

derybos.
į kitą akis. Tai visai n

|
- Tu taip gražiai kalbi, - privalau prabilti ir išskla
dyti kerus. Priminti sau, kad Džeikas tik vaidina.
nėra tikra.
- Man juk labai reikia pinigų, tiesa, lėlyte? - Džeik
mirkteli.
Teįstengiu papurtyti galvą.
- Garbės žodis, nesistebiu, kodėl Eimė tave prava
džiuoja. Kas gi sako /e/yte? neleidžiu jam išsižiot
—

kitaip galiu sulaukti labai įžūlaus atsakymo. - Manau

jeigu tam pasiryšiu...
- Pasiryši.
Nusišypsau.
- Esi niekuo ne prastesnis už kitus, nors ir vaidinį
visiškai nevykusį Šekspyro ateivį.
- Atstok nuo mano ateivio. Jis jautrus.
- Tau teks šick tiek pasitempri.
- Įžūli nickšelė, - Džeikas vėl nusišypso.
Kol kas viskas šaunu.
- Be
to, nedrįsk nutaisyti to šiurpaus ateivio balso

girdint mano tėvams ar ceremonijos įkarštyje, - visiška|

nuoširdžiai sudrebu. - Balsas skambėjo labai šiurpiai.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Us
Hg iciškia geras?
Vadinasi, labai tave sujaudinau. Nagi, laikas valgy-
wisa parankę įsikibti.
V. aulvejoju. Ūmai truputį susidroviu. Pasijuntu ne-

pi Vamaniau, galėtume nieko nelaukę pasipraktikuo-

«al visiems pasakoji, kad mudu susitikinėjame ištisą

ww inybų?
Na, taip, bet...
“k Vos susilie-
iek nejauku, juk jo visai nepažįstu.
uw vankomis, o dabar staiga pereisime prie visokių
«nybių. Ir bučinių. Gurkt.
As neįkąsiu, - Džeikas palinksta arčiau. - Rimtai.
V
aj, esu atcivis mišrūnas, —
išsišiepia ir įtampa ima
bajo

al man patiktų, jeigu įkąstum?

Hus smagu tai išsiaiškinti.

I. toranc mus pasodina pric stalelio dviem, kampe. Gal

Ju Ižeiko žvilgsnio, kuriuo nesiliauja į mane dėbso-
I:

1 Akivaizdžiai paniro į vaidmenį ir mėgina mane tuo

al tali.
Ar visada norėjai vaidinti ateivį?
Visada, - atsako jis rimtu veidu. - Šito trokšta

15
 ZARASTONELLY

kiekvienas aktorius. Negali vadintis tikru meninink i

nesuvaidinęs ateivio. Visi didieji aktoriai iš kailio išs

ncrtų, kad tik galėtų įsikūnyti į nežemišką būtybę.

- Betgi nebūtinai šekspyrišką?
- Ne, šekspyriškieji intarpai - lyg aukso dulkės.
- O kokio atlygio prašo ateiviai? - nekantrauju dau.
giau sužinoti apic Džeiko vaidmenis ir tai, ką jis iš viesi

sų nori veikti gyvenime, tačiau taip pat privalau kažinį

kaip prabilti apie pinigus. Kas, jeigu negalėsiu sau leis:

jo paslaugų? - Tarkim, juos nuveža į baisiai prabangų|

kaimo dvarą,
į pilį, o ten nemokamai girdo ir maitina? +

- Hm,na, įprastai maistui ateiviai teikia ne itin dide

lę reikšmę, - Džeikas visiškai nepadeda.
- O kelionės išlaidos ir išmoka aprangai įsigyti?
Dieve, padėk! Tikiuosi, jis vilki ne tik Armanio ar ko-
kio kito dizainerio drabužius - šitų niekaip nejpirkčiau,
- Ak, ką gi, ar mes kalbame apic clegantiškąjį ateivį)
- Be abejonės.
- Kokio pasirodymo tikimasi iš šio ateivio?
Cha, cha. Prakeikimas.
- Pramoginio... - nutylu. - Jokių keistų ateiviškų
balsų ir papildomų paslaugų, - pabrėžiu paskutinius žo-

džius, kad neliktų jokių neaiškumų dėl sekso reikalų.

- Ber su bučkiais?
- Kas šiais laikais sako bučkiai?

126
 VESTUVIŲ SVEČIAS

V aktorius, brangioji.
Vau uk tą akimirką pasirodo padavėja ir įdėmiai
į eta Galiu lažintis, nugirdo Džeiko žodžius ir
lygia.

liu bando išsiaiškinti, jis žymus. Per ilgai užtrunka

ar

una ant picos parmezaną ir pipirus. Jeigu tuoj nesi-

Kan. staudėsiu visą vakarą.
hi pulėjo trečioje lovoje Ho/by City seriale, - pas-
tesptai paaiškinu. - Parišta ranka.
Vadejo. Padavėja prarado susidomėjimą
ir nešina pi-
įv malunėliu patraukė klausytis kitų pokalbių.
Reikėjo paminėti atcivį, - Džeikas apsimeta įsi-

Patikėk,
ji
ne ateivio tipo mergina, - atsikandu di-
I. Ip kgsnį picos. Mirštu iš
bado. - Jokių bučkių, negaliu

tu eisti. Paskui nė picos nebejpirksiu.

Aš vaišinu, - švelniai taria jis.
Juk tu čia tik dėl darbo reikalų, vaišinu as, - mėgi-
m Lukytis savo.

Nesakyčiau, kad si4 dėl darbo, - Džeikas trukte-

K
jr ciais. Tu nesi prasta pašnekovė, bc to, ištvėrci tą
—

į» biaklį, todėl, manau, turiu atsilyginti.

Bet juk tai tik verslas, - jis gi leido tą aiškiai sup-

vi.ti,

/1woma, mano gyvenime dabar nereikalingas joks

vas, juo labiau tas, kurį bandau sugundyti pinigais.
 ZARA STONEFLEY

- Same, - Džeikas padeda savo picos gabalėlį į lėkk

tę ir palinksta arčiau. - Tai verslas, bet mudu galime If
draugauti, tiesa? Juk būtų daug paprasčiau. Č

- Tiesa. Ir sąskaitą galime apmokėti kaip draugai 4

lygiomis dalimis. “

- Dieve, kokia tu užsispyrusi,

- bą
išsišiepia
bučkių bus nuobodu. Galėčiau pridėti keletą nemokės
jis. - Bet

mai, dėl tikrumo.

- Nelabai padedi, - dabar jau atsidūstu aš. - Žmonės:
nesibučiuoja su draugais.
- Nesibučiuoja, tačiau nedaro ir daugelio kitų dalys

kų, kuriais ketiname užsiimti, taip? š

Ūmai prisimenu, kad mudu čia susitikome aptarti ja.

atlygio, o ne nuspręsti, kas mokės už picą.
- Esu niekam tikusi derybininkė, tiesa?
- Aštaip pat. Paprastai tuo už mane rūpinasi agentas,
Prakcikimas, nejaugi jis siūlo tartis tarpininkaujant
agentui?
- Turėtum pamatyti savo veido išraišką, - vėl surim.
tėja Džeikas, tik žiburėliai akyse licka. - Su šia sutartimi
mano agentas nieko bendro neturės, bet kokiu atveju
svarstau atsisakyti jo paslaugų, - pažvelgia nuoširdžiu
žvilgsniu. - Žinau, kad negali man daug mokėti, to ir
- tęsia švelnesniu balsu.
nesitikiu,
Suvokiu, kad geresnio žmogaus, galinčio padėti man

124
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Vi atuacijoje, nerasčiau.
Uoniu sąžiningai sumokėti tiek, kick gautum dirb-
Vanas. žiūriu jam tiesiai į akis. - Kad ir kaip būtų, tai
4 J ““

Drakas atsidūsta.
Netyi aš nutariau pailsėti. Šis pasiūlymas ir man

„alinpas. Smagi savaitė toliau nuo namų, puiki drau-

„+ Jo pirštų galiukai palicčia manuosius.
Uiasiblaškymas.
N.up ir sakiau, smagi savaitė toliau nuo namų, -
pvaius patraukia prie stalo krašto.
[B šsisukinėja. Ant akių nusileidžia kažin kokia už-
buy a Labai į tą uždraustą zoną. Pilve
norėčiau įžengti

I
ien
averia tuštuma. Pasijuntu tarsi tikrame pasimaty-
akimirką skrajoji padebesiais, o kitą jau susi-
bu kažką ne taip pasakiusi. Tai keista, juk jo beveik
wpažystu. Mudu net nc draugai, dievaži.
Nugurkiu seiles. Reikia elgtis dalykiškai.
Internete pasidomėjau tarifiniu atlygiu, - pasida-
Ija rasta informacija apie dienos užmokesčio ir dienpi-
"kų normas. Nuo garsiai ištartų skaičių išpila šaltas
ir
lijaus prakaitas. Panūstu suvalgyti visą picą.
Pusės sumos tikrai pakaks.
Betgi ir tau gyventi reikia. Kažin ar daug gavai už
umenį spektaklyje, kurį ką tik mačiau.
 ZARASTONELEY

Džeikas išsišiepia, vėl tampa savimi.

- Manai, jis daug nevertas, tiesa?
- Nenorėjau to sakyti, bet...
- Same, nesu vargšas aktorius, - jo ranka vėl atsk
duria ant stalo. - Mano dėdė buvo aktorius. Sužinojęų
kad seku jo pėdomis, atidėjo man šick tiek pinigų. Ne
didžiuliai turtai, tačiau norėjo, kad prireikus turėčiau
pagrindą po kojomis.
Logiška. Jiedu su Eime neabejotinai užaugę turtin;
goje aplinkoje, todėl Džeikas veikiausiai materialiai ap
sirūpinęs geriau nei aš.
- Ką gi,
kad jau šitaip sudorojai picą, gal užsisakomė
desertą?
— O Dieve, nejaugi viską suvalgiau?
- Kalbėdama čiaumojai it
pamišusi.
- Taip clgiuosi, kai jaudinuosi. Velniava, ar tau už
teko?
- Užteko, - jis šypsosi, veide vėl matyti duobutės. =:

Smagu valgyti su mergina, kuri iš tiesų valgo. ,

- Numanau, kad įprastai draugauji su lieknomis, ža+

viomis aktorėmis ir manekenėmis?

- Teisybę pasakius, nedraugauju, - Džeikas pripila Į

mūsų taurės vyno, bet į akis nežiūri. - Kartą skaudžiai ,

nudegiau ir suvokiau, kad tokie įsiparcigojimai - ne

man.

130
 VESTUVIŲ SVEČIAS

t brau į

pobl je įstrigusį gumulą.

valgiaraštį mėgindama nekreipti dėmesio į

Lu viena priežasčių, kodėl noriu tau padėti.

Ak.

Tačiau nenoriu nieko nuo tavęs slėpti, nes...

0)
Viešpatic su viešpačiukais!
Vzuko sakinio pabaigos neišgirdau (tai velniškai su-
+
me), nes buvau užpulta iš nugaros. Tiksliau sakant,
prėlointa motinos krūtine.
lik pamanykite - Samanta! Ir su vyru! - motušė
«apudinusi, bet
ji
nesielgtų taip, tarsi išvysti
verčiau

usi
P. aliu vyru!
vyriškiu būtų visiškai neįtikčtinas dalykas. —

Vzeikas iš paskutiniųjų stengiasi nesijuokti. Dirste-

Varao antakio linkį pati vos valdausi nesukikenusi.

O aš jau buvau bemananti, kad jį išsigalvojai.
Mama!
Ižeikas man mirkteli, nuveriu jį rūsčiu žvilgsniu.
Priegražuolės jūsų dukters durų vyrai turbūt lau-
Kai luniais, - pasiunčia man oro bučinį. - Man labai pa-
ke.
Iš
tiesų, pasisekė, - į priekį žengia už nugaros ty-
Ku typsojęs tėtis. - Deividas, Samantos tėtis, o kuo jūs

"tlu?
Ižcikas, Džeikas Porteris, - Džeikas atsistoja,
 ZARA STONELEY

spusteli mano tėvui ranką ir pakšteli mamai į skruostą,

Šinet suvirpa. Taip niekada nenutikdavo, kai ji netikėtą
susitikdavo su Lajamu.
"Tėtis patapšnoja man per petį.
- Palikime šiuos balandėlius ramybėje, gerai, Ru
ta? ir jis mirkteli, tai turbūt užkrečiama.
Mane tuoj ištiks nervinis tikas.
- Ak, taip, žinoma, mielasis, bet mudvi dar
bei tą suplanuoti.
turime
į
Mano širdis atsiduria
ties
maždaug grindimis.
- Taigi, Samanta, suorganizuokime vakarienę.
- Mama!
- Žinau, kad ignoruosi mano trumpąsias žinutes.
Jos trumposios žinutės primena romanus.
- Ji tikra neklaužada, - motušė nusišypso Džeikui
ir patapšnoja man plaštaką
it
kokiai penkiametci. -
judu abu privalote užsukti vakarienės. Ar tiktų
Bet

šeš.
tadienis? "R

Džeikas kilsteli antakį pasisukęs į mane.

- Žinoma, - sutinku, kad tik jos atsikratyčiau, vė: ;

liau sugalvosiu, kaip atsisakyti. Šiuo metu vakarienei

su
Džeiku
ir tėvais mano atliktinų darbų sąraše tikrai nėra |

vietos. Ir neatsiras.
-
|

- Nuostabu, tėtis veda mamą tolyn. - Vėliau pasi+ ;

kalbėsime, brangioji, skanaus!

 VESTUVIŲ SVEČIAS

Hin stoja tyla. Neabejoju, Džeikas stengiasi nesi-

el Iak išdrįsk pareikšti, kad esu panaši į mamą, ir aš

vo paliksiu.
Kokia beširdė, - išsišiepia jis. - Ketinau pasakyti,
Val repas, norėtum ko nors saldaus.
Iescrto verčiau atsisakysiu.
Vulingas atrodo nuostabiai, tačiau netrukus turėsiu
Ishivauti vestuvėse. Gal ir išsprendžiau partnerio pro-
Klnvą, bet atrodo, kad iki „atrodyti kuo seksualiau“ var-
a dead toloka.
Sokoladinė mirtis - kaip tik tai, ko tau reikia, -
lo Užeikas, tarsi nebūtų girdėjęs, kaip stengiuosi už-
padai savo troškimus.
"ai ar taip, jis teisus. Vos neapsiseilėjau perskaičiusi
UM
IIIE
luriu atsikratyti dar bent keturių svarų iki...
Nes4monė. Tu atrodai tobulai.
I
<ulžiu jam užsakyti desertą. Jis mano vaikinas, tci-
„tunas, Kad atrodau tobulai, taigi, šito turėtų pakakti,

Vajžusi namo parašau Džeikui žinutę ir patvirtinu, kad

un aumokėsiu. Daugiau nei pusė sumos, bet mažiau,

wi skaičiavau iš pradžių. Ekstazės persmelkto Ačia!
 ZARA STONLELEY

nesulaukiau, tačiau jis nepasakė ir Ne. Tai išsprendė vl

ną bėdą, likau grumtis su kita MILŽINIŠKA problen
Žinodama, kad tai nutiks, suplanavau savo veiksm

ir susitariau dėl susitikimo su banko vadybininku. R:

toj, užuot pietų pertraukos metu su

Sara derinusi diet
sėdėsiu banke ir
aiškinsiuosi, kiek man teks keliaklup
čiauti, kad gaučiau „paskolą būsto remontui“. Dabar ja
nerimauju ne
tik dėl to, kad visa šeima ir draugai inW

žvelgti į mane su panicka. Mane gali suimti už inforimą

cijos klastojimą siekiant materialinės naudos. Skaml

siaubingai, tiesa?
Gal persistengiau pamaniusi, kad Džeikas galėtų virs
ti „nauja buitine technika“? Žinoma, mano namo vertės
jis niekaip nepadidins. Dar nežino, kad taps virtuvės
prietaisu, mat jam labiau tiktų sportinio automobiliu,
o ne aukščiausios klasės viryklės vaidmuo. Nors ir kaip
būtų, stengiausi, kad banko vadybininkas pamanytų, jog
esu sveikos nuovokos, pinigų vėjais nemėtau paskolą
išleisiu išmintingai - patvaricms daiktams įsigyti.
ir
Džeikas pratemps tik šešias dienas. Na, kaip „mano
:
gyvenimo aksesuaras“. Neabejoju, net mano motina nc-

sugebėtų jo pribaigti per savaitę.

Vis dėlto pinigus išleisiu protingai. Tik oficialiai
nepatvirtintu būdu. Kai pastarąjį kartą banko interne-
to svetainėje skaičiau apie „priežastis, dėl kurių reikėtų
 VESTUVIŲ SV EČIAS

„dalus būsto remontui“, „palydovo paslaugos“ šalia

this pertvarkymo“ bei „vidaus interjero pakeitimų“

įp itos nebuvo. Dėl viso pikto pavarčiau ir reklami-

lankstinuką, ten taip pat nieko neaptikau.
vu tvirtai įsitikinusi: tai tik neapsižiūrėjimas. Juk
V

į Aelovas, prisistatantis visų galų meistru (numanau,

Vel dauguma jų kaip tik tokie ir yra), suteikęs pagrin-
bio paslaugas, gali ir namą paremontuoti, tiesa? Visgi
pebliu palvą, kad klientui paprašius pinigų tikslui, ne-

vančiaim jokios perpardavimo vertės eBay svetainėje,

V

juno veidas iš pasipiktinimo nusidažytų juokinga

vanai ruda spalva.
Deja, mano banko vadybininkas nudrėbtas iš to pa-

"+ molio kaip ir Lajamas, todėl tik veltui burną aušin-

m mėgindama
jį įtikinti, kad mano poreikiai pagrįsti.
Lajų, prisidengsiu virtuvės renovacija, nors įprastai esu
Klrai sąžiningas žmogus. Tiesą pasakius, labai sąžinin-
pat elpiausi iki šių vestuvių - kol neišdygo toji didžiulė
I
gmo merga.
Pasvarstau, gal sklandžiau praslysčiau pasiūliusi ke-

benę į Karibus mažesne kaina, bet tuomet nusprendžiu,

V
ul prie nekalto melo
pridėti dar ir papirkinėjimą - nc-
Ibis vykusi mintis.
 DEVINTIAS SKYRIUS

alio! Penktadienis nuostabus. Gavau banko pas

kolą - galiu sau leisti vežtis Džeiką į Škotiją. Pule
kios naujienos!
Laimė, atvykusi
į banką sužinojau, kad niurgzlį vady
susitiksiu
|

bininką perkėlė ir aš Zoja.

su

Paaiškėjo, kad Zoja kur kas mielesnė, nei galėjau įsi-

vaizduoti.
Apytikriai mano bendraamžė, nagai nulakuoti tokia
pat spalva kaip ir manieji. Kai atkreipiau jos dėmesį |
panašumą, išsikalbėjome, kad Džesmina, mano mani-
kiūrininkė, yra jos draugė, o Džesmina - geriausia Saros
draugė. Zoja tikrai atsidurtų devintame danguje, jeigu
padėčiau jai įsigyti pigią kelionę į Kretą.
Gavau
pinigų naujai virtuvei (toliau vadinama Džei-
ku), o Zoja gaus geriausią kambarį, kokį tik pajėgsiu

136
 VESTUVIŲ SVEČIAS

„agumizuoti. Su nuostabiausiu vaizdu ir kokteiliais

« abuno dieną.
vakarą mudvi su Sara einame atšvęsti mano sėk-

Vienintelis gluminantis dalykas yra Džeiko žinutė,

pa diaugci jau beldžiant į duris.
sutrikęs, o gal žinutė skirta ne man, gal mu-
I“ jas, jis

I pskintai kalbame skirtingomis kalbomis. Paklausiu

e liau.

Kodėl mes čia atėjome? -

vijauisių barą mieste, o ne į mūsų įprastą vietelę.
šįkart Sara vedasi mane

- Kas
į
mtuiko Obuoliniam Kelamui?

Noriu kurį laiką pabūti be jo. Galiu išgerti tik ri-

tu p obuolinių kokteilių kiekį, be to... jis ten dirba ne
»
1
+larbo dieną, studijuoja astrofiziką, - Sara pavarto
Nu Garbės žodis, kiek galima apie tai kalbėti? Mane
tui šdykę moksliukai, tačiau jis nė velnio nenutuokia

1"waduoja,
lioroskopus, - apsimestinai nusipurto. Nė nejsi-
kaip dera Liūtas su Žuvimis. Nejaugi tai ne
—

Vanta?

Na, nesu keistuolė, bet gimiau ne po Liūto ženklu,

vale! ir pati ne kažin ką apic tai nusimanau.
Taip, tačiau jis studijuoja astrofiziką, o tai moks-
ls apie žvaigždes, tiesa? Jis nieko neišmano apie horos-
topus, Žvaigždžių karus ar Žvaigždžių kelią. Ko gero,
 ZŽARA STONELEY

žvelgia į visiškai kitokį dangų, nuolat tauškia apie kažin

kokius gluminančius kosmoso objektus.

- Spėju, tavo šnekos jį taip pat glumina.
- To ir tikiuosi, - Sara išplečia akis. - Eime, reikia

atšvęsti, ši vieta dabar pati madingiausia. Susiradai val-

kiną! Jėga!
Sulig tais žodžiais žengiame vidun.
- Ką tavo tėvai mano apic Džeiką?
Prakeikimas, ką tik suvokiau, ką reiškė toji Džeiko ži-
nutė.Jis parašė: Vakarienei užsisakysime žuvies ir bulvių |

traškučių, ar bus kas nors ištaigingo? Papr. ar aukščiau: |

sios klasės? Bučkis. Man labai patinka tic bučinukai gale,

rr

nors, greičiausiai, jie tik dė/ viso pikto, jeigu kas nors pa-
matytų žinutes. O gal tai tik koks aktoriaus įprotis? Ru-
pūže plaukuota, juk „papr“ reiškia „paprastą“, o Džeikas
kalba apie rytoj pas mano tėvus vyksiančią vakarienę.
Ketinau sumąstyti, kaip nuo tos vakarienės išsisukti, ir
dar nė nepradėjusi išsisukinėti praradau visas galimybes,
Deja, naujajame „madingiausiame“ barc muzika
trenkia taip garsiai, kad ir mano kurčia močiutė išgirstų.
Čia, šaukimo zonoje, tikrai neketinu visa gerkle plyšori
apic savo fiktyvųjį partnerį. Ir tikrai nenoriu kalbėti apic

vakarienę su motina.
- Deramai jie dar nesusipažino. Tik pasisveikino pi-

ccrijoje.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ką prisipažino?
Nesusipažino!
lis pats geriausias karštas troškinys, tavo mama
jį
ubrai pamils.
Karštas troškinys?
Mą?
Pavadinai
jį karštu troškiniu.
/1nlį „karštas“, žvelgdama iš visiškai dalykinės pusės,
Au galiu suprasti, bet „troškinys“? Akimirką pamaniau,
wjaupi ji bus ištarusi „karštas kekšys“, tačiau netgi Sara
ww uplaktų tokio žodžio ir mano tėvų viename sakinyje.
Ne, taip nesakiau. Kalbėjau, kad jis geriausias, kas
ul galėjo pasitaikyti, aibę kartų geresnis nei tas šunsnu-
hs. bankininkas Lajamas.
Šitą išgirdau, na, bent jau paskutinius tris žodžius.
Vudo kone visas restoranas. Sara išrėkė juos per trum-

putelę pertrauką tarp muzikos įrašų.

Ly akimirką, kai nuo
jos lūpų nuslydo žodis „ban-
Kuinkas“, prisiminiau privalanti perspėti: jokiu būdu,
jehkiomis aplinkybėmis neaptarinėti šito su Džesmina,

priiausia jos drauge manikiūrininke. Jeigu Džesmina

mzinos apic Džeiką
ir netyčia teksprasitars naujajai mano
Jiaugei Zojai iš banko, man labai ilgai aiškintis.
taliu likti ir be paskolos. Tuomet, veikiausiai, likčiau
be partnerio.

139
 ZARASTONELEY

- Ar bankas gali paprašyti grąžinti paskolą anksčiat;

sutarto termino?
- Kokia paskala sunervino? :

- O, šūdas! - ūmai pamirštu visus su Džesmina suuke:

jusius pavojus, ankstyvojo paskolos grąžinimo ir krimį

nalinių kaltinimų riziką. į

Pusiau palendu po stalu, pric manęs prisijungia ir

Sara.
- Kas šūdas? Ir kokia paskala?
|

Arčiau grindų triukšmas stebuklingai sumažėja.

- Jis tik įėjo.
ką

- Džeikas? - Sara kyšteli galvą iš po stalo. |

- Ne, - timpteliu ją žemyn. - Kodėl turėčiau slėptis

nuo Džeiko? Lajamas.

- Lajamas čia? Kur? - ji kilnojasi lyg nuotakos nakti-

niai marškiniai, kaip sakydavo mano senelis.

Nemanau, kad toks posakis labai kultūringas, bet jis

pirmiausia šauna
į galvą, tikriausiai todėl, kad nuolatos
galvoju apie tas prakciktas vestuves. Ta šventė sugriaus
mano gyvenimą
Vėl
ir
paliks skurde.
crukteliu ją atgal.
- Pric durų. Vilki pilką megztinį.
Kaip
visada.
- Leisk, nucisiu ir išpyškinsiu, koks jis bjaurybė. Pa-

rodysiu naujo tavo draugo nuotrauką.

140
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ike!

INv> draugė įtariamai mane nužvelgia. - Maniau,

v-rauimeko nebereiškia? Sakei man...
Neberciškia. Tikrai. Visiškai nieko jam nebejau-
1 Itnenoriu, kad mane pamatytų...
Iskią, norėjau pridurti. Tebeturiu šiek tiek antsvorio

+
„Pvukų
Ižeikui patinku tokia, kokia esu), reikia dažyti
saknis (laukiu kelionės į Škotiją išvakarių) ir esu

supa) apgžirtusi.

Katy sykį Lajamą sutikti noriu tobulai pasidažiusi,

alyančiais plaukais, užsitempusi liekninamąsias kel-

ar
t

greta vyro, laikančio mane rankos. už

Menoriu jo susigrąžinti, tačiau nenoriu ir atrodyti

+ uletinai. Nenoriu parodyti, kad kai jis mane paliko,

«4 uck apsileidau. Privalau susigrąžinti tikrąją save, o

1
tikslo dar neįgyvendinau. Gal esu tuščiagarbė, bet
wel stu, kad Lajamas apsiverktų mane pamatęs. Pasigai-
bujedlel savo poelgio.
Sara mane supranta iš pusės žodžio.
lis atsuko mums nugarą. Lėk prie durų,
o aš apmo-
L au sąskaitą.
Kškišu nosį pro stalo kraštą, ilgesingai nužvelgiu pa-

Autinį gabalėlį fantastiškai skanaus kebabo ir pusę tau-

» «baisiai brangaus vyno.
I
ajamo juokas išsklaido kerus
ir išblaško mintis apic
 ZARA STONELEY

maistą. Nulekiu pric išėjimo it krabas, išsigandęs, kal

liks džiūti ant kranto.
Kaip man galėjo pasirodyti, kad tas juokas bent kick
linksmas?
Atvirai: turbūt niekada
taip ir neatrodė. Juokas prie

mena išsilavinusios, snobiškai šnarpščiančios hienos

lojimą.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

V. akarienės

sie tevai,
su tėvais neišvengiau. Sumojau,

galime pasinaudoti kaip repeticija. Jeigu

artimiausi žmonės, patikės, jog Džeikas yra
kad šiuo

manu vaikinas, tuomet kitiems tikrai nekils jokių abe-

np. Ie to, galėsiu patikrinti Džeiko atsparumą. Jeigu

atvers šį vakarą
ir vis dar šypsosis, nuoširdžiai patikė-
m ašgyvens viską, kad ir kas nutiktų Škotijoje. Pasak

vs, šįvakar jo laukia krikštas ugnimi. Nesu tikra, ar

man patinka šių žodžių skambesys, būtų bjauru, jeigu
trakas apdegtų ar imtų rūkti. Tai, Saros žodžiais, ne-
Iasajatin patrauklus reginys.
ligiamas dalykas: nujaučiu, kodėl Džeikui reikia
pvrublaškyti. Suprantu, buvo įskaudintas, todėl dabar
nenori jokių įsipareigojimų. Kažin ar ta šypsena slepia
alanžytą širdį, ar dėl šios pricžastics jis tvirtai, kaip ir
 ZARA STONELEY

aš, pasiryžo likti ištikimas sau pačiam ir neleisti jokienų

santykiams nukrypti prie kompromisų
ir saviapgaulės,
Kad ir kaip būtų, vis dar nenustačiau jokių taisykli
(mano galva, tai labai svarbu; mintis, jog Džeikas gall
sugalvoti savo paties taisyklės, neduoda man ramybės),
be to, nenutuokiu, ar jo aktoriniai siekiai apsiribos pacl+!
centu trečioje lovoje ir keistu ateiviu. Prieš kelionę privasį
lau tai išsiaiškinti. Taip pat labai knieti sužinoti, kodėl

jam užtenka vos kelių neįdomių užuominų Vikipedi-

joje. Spėju, kad jo svajones parėmęs dėdė tokio Džeiko
l

požiūrio irgi nesuprastų.

Taigi pasiūliau Džeikui susitikti vietiniame bare ir

išgerti prieš vakarienę, kurią teks kaip nors ištverti. Ga-

lėsiu nervus nuraminti taure vyno ir paruošti laukian- jį
tiems išbandymams.
Deja, Džeikas paskambina ir praneša, kad dėl „šei-
myninių aplinkybių“ turi lėkti pas senelę. Jos šuo įstrigo
kaimynų medyje. Labai keista priežastis. Imu nerimauti,
kad jis išvis nebepasirodys, tačiau išgristu beldimą

- Ar tinkamai atrodau?
duris.
į
Nežinojau, ko tikėtis iš „vakarienės“, nes nenutuokiu,
kokios jos būna. Taigi pasiūliau Džeikui apsirengti pa-
gal smart casual" aprangos kodą. Reikia, kad padarytų

*
Yaris casual - puošni, bet kartu kasdienai tinkanti apranga, skirta išei-
gai, vakarėliams, renginiams, susitikimams.

144
 VESTUVIŲ SVEČIAS

p
Val
pypūdį,

psisvajojusi
tačiau neatrodytų persistengęs (nenoriu,
mama vestuvėms įsigytų skrybėlaitę, o
paskui rautųsi plaukus iš
sielvarto, kai grįžę iš Škotijos
vondarsime).

Izeikas apsirengė nepriekaištingai. Tuo nė neabe-

jau Jis stovi tarpduryje, laiko didelę gėlių puokštę ir

lp šampano. Vilki labai gražų odinį švarką (drabužis
bau

pnešiotas, labai minkštas ir nuostabiai kvepia - pajun-

1
mus
kai L)žeikas

imarškinius
pakšteli
-
man
į skruostą),
tokius dėvi tik puikios
rausvai
išvaizdos,
violeti-
savi-
«pasitikintys normalios seksualinės orientacijos vyrai.
Muvi juodus džinsus.
Na?
Apsimetu paskubomis vertinanti aprangą savo tėvų
„unis, bet tai puiki dingstis kaip reikiant jį paspok-

«ti. 1)žeikui įprastos vienadicnės barzdelės nelikę nė

į
uklo (matote, jau imu jį pažinti), taigi, skutosi. Man
patinka šiek tick netvarkinga jo išvaizda, šerių šešėlis
» sutaršyti plaukai, tačiau žavu matyti, kad pasistengė
vup. kaip ir bet kuris vaikinas, rengdamasis susitikti su

petencialiais žmonos tėvais.

Atrodai puikiai.
Pamaniau, galėsime pasišnekučiuoti važiuodami
taksi, - nusišypso jis. - Paprašysime vairuotojo keletą
Kartų apsukti kvartalą.
 ZARASTONELEY

Tai truputį primena greitąjį pasimatymą. Noriu tick

daug paklausti, tačiau, vos tik taksi pajuda nuo šaligat-

vio krašto, pasijuntu tarsi praradusi kalbos dovaną.

- Šuo medyje?
Šito išvis neketinau klausti.
- Borderkolis, vijosi kaimynų katę. Labai mitrus
ir
gana aukštai iššoka, tačiau, šį
kartą persistengė.
manau,

- Lipai į medį? - mintyse šmėkšteli vaizdinys: Džei-

kas didvyriškai kopia aukštyn, visiškai nepaisydamas savo

paties žūtbūt stengiasi išgelbėti nelaimingą gy-

saugumo,
vūnėlį. Paskui apglėbia augintinį stipriomis rankomis ir...
- Ne, ištraukiau skardinę su šunų sausainiais. Šuo
nusprendė nebesilaikyti, o likusį darbą atliko gravitacija.
Dabar išvystu susmukusį gauruotą kūnelį.
- O Dieve, vargšas...
- Jis jaučiasi puikiai. Šuo šoklus, bet močiutė man
vos galvos už tai nenurovė. Sakė, kad tokiu
nukėlusi. Toji mano senelė tokia teisinguolė.
būdu
ir pati
būtų jį Li-

pamc čia ar darsyk kvartalą apsukam?

- Apsukam. Kada pradedi filmuotis? — informaci-
jos apie smarkią senelę ir jos šunį pakaks, yra svarbesnių
reikalų.
- Mudviem grįžus iš Škotijos, dar po dviejų savaičių.
Man
patinka, kaip jis kalba. Taip šeimyniškai, tai yra
natūraliai. Manau, praktikuojasi.
 VESTUVIŲSV EČIAS

Gali išmušti mano žvaigždžių valanda. Dalyvavau

lx j. peržiūrų ir prieš keletą savaičių mano agentas ga-
lų gale patvirtino, kad filmuosiuosi.
Nebebūsi ateivis, tiesa?
Nea, vaidinsiu rašytoją, pasislėpusį nuo visų Grai-
Vyjos saloje irmėginantį baigti savo knygą. Mano eilė,
kak Luko mudu susitikinėjame?
Du mėnesius, ne, dabar jau tris. Man reikėjo laiko,

-pianti, neketinau pulti tau ant kaklo išsyk, vos nusivy-

Is meile. Aš ne tokia.
Žinoma. Taigi, mudu niekur neskubėjome.
Taip.
Ar mes, hm,
na, supranti? - Džeikas kilsteli antakį.
Manc išpila raudonis.
Žinoma, aš juk ne davatka, - Lajamas turi manyti,
ij; mudu drauge micegojome. - Pradėjome lėtai ir...
Jokių veiksmų apačioje?
Seksas, - dėbteliu į jį, tarsi žiūrėčiau pro akinių
vušų, gaila, jų neturiu, - prasideda moters galvoje, ne
Aaniau juosmens.
Taksi vairuotojas sukikena. Seniai įtariau, kad užda-
1, pertvarą jie kuo puikiausiai girdi, ką kalba keleiviai,
uk - o mes, manydami, jog jie nieko ne-
dedasi kurčiais,
patei,išpliurpiame asmeninius dalykėlius. Tas istorijas
vairuotojai vėliau kaip anekdotus pasakoja baruose.
 ZARA STONELIY

— Aš manau, kad seksas prasideda štai čia, - kimiu,

šick tiek geidulingu balsu prabyla Džeikas
ir pasilenkęs
nutupdo man ant lūpų patį lengviausią - kokį tik galė-

tum įsivaizduoti - bučinį.

Prisilietimas vos juntamas, tačiau sumygia skrandį, o
šlaunų viršuje kažin kas žnybteli. O gal aš tik įsivaizduo-

ju? Šiaip ar taip, neišpasakytai glumina tai,

jog jis manc
vynioja it šiltą vilną. Juolab kad pamiršau šūktelėti: „Dar
kartą aplink kvartalą!“ Ak, visi pragaro velniai, mes jau
stovime pric tėvų namo.

- Judu čia! - mama stovi prie laukujų durų. Taigi,

šnipinėjo, greičiausiai, matė ir bučinį. - Galiu prisiekti,
mačiau tokį patį taksi, važiavo pro namą vos prieš kelias
minutes, na, mačiau jį dukart, argi ne keista? - ji juokia-
si ir pabrėžtinai dirsteli į mane. - Sakiau tai tavo tėvui,

ticsa, Deividai? Pro mūsų namą retai važiuoja taksi, ką

jau kalbėti apie du per kelias minutes.
Svarstau, ar vakarą pradėti dar vienu melu.
- Ak, kaip miela! - ūmai sušunka mama.
Džeikas įteikė dovanas
ir pakšrelėjo į skruostą. Taksi
iš mamos atmintics išgaravo.

vidai?
- Gėlės, visai nepanašios
į tas iš degalinės, ar ne, Dei-

Nepaisydamas daugelį metų laidomų pastabų, mano

 VESTUVIŲ SVEČIAS

twvas tebedovanoja jai puokštes, kurias pamato mokėda-

mas už degalus, ir vis dar nesusiprotėjo, kad etiketes su
Vainomis derėtų nukirpti.
"ikrai ne iš degalinės, kaip ir šis putojantis gėri-
mas. Puikumėlis.
O)Dievulėliau, šampanas! - krizena mama. - Ar
rune progą švęsti?tikrai matė bučinį ir dabar spau-
—

ia man ranką taip, tarsi tikėtųsi bet kurią akimirką iš-

vysti žiedą su brangakmeniu.
"Tikrai turime.
Džeikas man mirkteli, vogčiomis nuveriu jį žvilgs-

iu. Velniškai sunku. Meluoti apie mūsų santykius —

vena, tačiau leisti motušci išgirsti vestuvių varpus - ga-

navizikinga.
Pirmasis butelis iš daugelio, tiesa, brangioji?
Pricinu arčiau, kad prireikus galėčiau durti alkūne
mą ar užlipti ant kojos. Deja, Džeikas didesnis ir stip-
į
nis už mane. Ranka meiliai apsiveja kaklą ir sutaršo
pliukus. Šito jis dar pasigailės!
Man labai patinka Samės entuziazmas, - kodėl
1» tebešneka? — Kone strikinėja iš džiaugsmo, tiesa,
micloji?
Ji visuomet kick perdėtai reaguoja, reikėjo pamatyti
11
per Kalėdas, kai buvo trejų, - mama įsismagina.
Ne, nereikėjo, mama.
 ZARASTONLLEY

- Trečią ryto aptikome ją suplėšyto dovanų popic-

riaus krūvoje, taip, Deividai? Sėdėjo tarp skiaučių ir
graudžiai raudojo, nes rado vien kaklaraiščius bei šlepe-
tes ir nesuprato, kad šios dovanos skirtos jai! ne

Manau, išvydęs tuos kaklaraiščius tėtis taip pat norė-

jo apsipilti kruvinomis ašaromis.
- Oi, kaip miela, galiu tai įsivaizduoti. Man patin-
ka tavo impulsyvumas. Visos cmocijos tiesiog atsispindi
šiame miclame veidelyje. Tu tokia nuoširdi ir atvira, -
Džeikas pakšteli
kibirkštėlės.
man
į nosies galiuką, o jo akyse sužiba

- Argi nuolat to nekartoju, Samanta? Tu tarsi atvers-

ta knyga.
- Ką gi, ponia Dženkins...
- Ak, vadink mane Ruta, vadink Ruta, - mama konc
koketiškai vaiposi, tai taip nesmagu.
- Ruta, - nusišypso Džeikas. - Manau, turime at-

kimšti šį butelį ir drauge atšvęsti, juk ne kasdien pavyks-

ta gauti pirmąjį vaidmenį kino Alme!
Motinos veide šmėkštelėjusį nusivylimą, kad nepa-
skelbsime apie savo tuoktuvės, greitai pakcičia jaudu-
lys - šeimoje atsirado būsima kino žvaigždė!
- Jergutėliau, užeikite, užeikite. Ar dar neatkimšai
šampano, Deividai? Nagi, greičiau sukis, brangusis, tu-
rime
į
atšvęsti, - skubiai palydi mus svetainę. - Jis labai

150
 VESTUVIŲ SVFEČIAS

jaudinasi, tiesa? Sėskitės, sėskitės, kur tik norite. Ak, ne,

ne čia, IDžeikai, sėskis šalia manęs, galėsime paplepėti

apic šou verslą,- patapšnoja savo kėdės ranktūrį.

-Palik vargšą vaikiną ramybėje, Ruta. Neabejoju,
px mieliau sėdėtų greta Samantos, - tėtis sėkmingai nu-
Licipia mamą
į
vieną pusę, o Džeiką - į kitą.
Iėčiui visuomet patiko televizijos laida Vyvas ir jo
ww. Pozityviosios motyvacijos dresūros metodus jis
meistriškai pritaiko mano mamai.
- Virtuvėje užuodžiau svilėsius, ar gali taip būti?
Svilėsiai, svilėsiai O vargeli, kokia aš kvaila, pamir-
- ?

šau sūrio lazdeles! Jau bus suskrudusios. Samanta mėgs-

ta sūrio lazdeles, ar ne, mieloji? Nors jų ir nėra jokiame
Neieh1 Watchers" sąraše. Pasak Mardžorės, tuos sąrašus
derėtų vertinti atsargiai, jeigu uoliai jais vadovautumės,
visai sulystume.
Stoja maloni tyla. Klausomės atveriamos ir užveria-
mos orkaitės garsų, sutarška indai. Grįžta mama, nešina

Pringles vraškučiais ir Zwiglets lazdelėmis.

- Ko gero, vėl kažkas nutiko orkaitei, Deividai. Išties

“
Neigbi Miuchers - 1963-iaisiais JAV įsteigta kompanija, kuri sukūrė
sexo sekėjų dietą. Šios mitybos programos taisyklėse nurodoma, kad
astemą sudaro maisto produktų balų skaičiavimas, t. y. kiekvienas pro-
duktas turi atitinkamą balą. Žmogus pamažu pereina į mažesnio svorio
Kategoriją ir, savaime suprantama, mažina balų skaičių, tiksliau - maisto
Liekų. Si dieta pateko
į
geriausiųjų penketuką.
 ZARASTONELEY

turėtum pakviesti meistrą, kažin, ar ką nors supratai, kai

paskutinįsyk prie jos krapšteisi. Nesvarbu, manau, puikiai

tiks ir šic užkandžiai. IDžeikai, gal norėtum traškučio?

Gudrus Džeiko sumanymas atsinešti šampano buvo

puikus. Kai susizgrimba, kad laikas pacickti vakarienę,
mainajau bemaž apgirtusi (puiku), nuolat kikena Air- ir
tuoja (nelabai gerai), vadinasi, pamiršo savo ketinimus
patardyti apie mūsų santykius. Galvą guldau, buvo ryž-
tingai nusiteikusi to imtis. Ji tarsi profesionaliai veikian-
tis patikros mechanizmas.
- Nuostabu, pasakiškai gaminate, randate laiko vai-

dinti
ir puikiai atrodote.
- Ak, nickai.
ji
taip nemano. Mama droviai paliečia plau-
Žinau,
kus ir mėgaujasi komplimentais. Ji jau pamėgo Džeiką.
Geras ženklas!

- Kur
jau ten! Kaip apmaudu, kad juodasis pudin-
gas* subyrėjo.
- Puiki mintis patiekti jį trupinių pavidalu! Resto-
rane už tokį patickalą sumokėtum krūvą pinigų, tiesa,

Juodasis pudingas (angl. 6lack puddinę) - salstelėjusio skonio dešrelė,

*

gaminama iš
kiaulių kraujo, svogūnų, įvairių žolelių, prieskonių ir avižinių
dribsnių arba micžių grūdų. Patiekiama supjaustyta rickėmis ir paskru-
dinta.
 VESTUVIŲ SVLČIAS

„un? Skanumėlis.
Ir šoninė pernelyg sugruzdo, paveikslėlyje grieži-
mu ant šukučių.
laikėsi

Soninė gerokai pervertinama. Argi ne taip, širde-

I Ižeikas spusteli man kelį, vos nepašoku iš vietos,
vwiau greitai atitokstu ir cypteliu patvirtindama jo žo-
Jaus. - Ir vynas puikus, Deividai. Galvą dedu, turite
"no rūsj.
lėtis niekada neturėjo vyno rūsio, tik nedidelę lenty-
mą po laiptais vyno buteliams sudėti (pats
sumeistravo iš
nudinių strypų; ji periodiškai sugriūna ir yra ramstoma
vxokiu senu šlamštu).
Bet jis linkteli.
malonu girdėti, Džeikai. Šis vynas
Labai - nedide-
lis atradimas, reikės pasilaikyti keletą butelių.
Mūsų namuose buteliai nėra „laikomi“, juos ištuština.
Atėjus metui valgyti desertą, panūstu prigulti.
-
Na, o dabar, balandėliai, papasakokite, kaip judu
«usipažinote.
Žiopteliu. Negalime apie tai kalbėti, neaptarėme
detalių! Nežinau, kaip mudu susipažinome. Apsimetu
nautarojanti duonos sviesto ir pudingo kąsnį.
- Vedžiodami šunis.

Nustebusi dirsteliu į Džeiką. Jis nuostabus! Juk net

nepamelavo.
 ZARA STONELKEY

- Bergi Samanta neturi šuns, tiesa? — mamai tai neat-

rodo nuostabu, ji kaltinamai mane nužvelgia, tarsi spč-
dama,
ar dar ko nors nuo jos nenuslėpiau.
- Ne, bet...
- Ji nemoka elgtis su šunimis, nėra pakankamai at-
kakli - taip sakė šunų dresuotojas, kai įsigijome spanielį.
— Mama, man buvo ketveri! Privertei manc vedžioti
tą šunį į pamokas, nes jo elgesys tave trikdė!
ji
- Na, dabar su šunimis susitvarko kuo puikiausiai,
Ruta. Pricglaudoje Samantai davė vieną judriausių šunų,
išsyk suprato, kad ji žino, kaip elgtis. Minkė tą padarą
it
plastiliną.
- Plastiliną? - mama atrodo suglumusi.
Kalbėdama apie Tanką, tikrai nevartočiau žodžio
plastilinas. Niekada.
- Plastiliną. Niekada nemačiau to šuns taip gražiai
besielgiančio, o prieglaudoje savanoriauju jau daug metų.
- Ką
gi,
šaunu, taip, Deividai?

- Nuostabu. Džeikai, brendžio?

- Taigi, savanoriauji šunų prieglaudoje? Ak, koks
tu
geras, iškart supratau, kad esi geras, tavo veidas geras.
Tiesa, Deividai?
Sumoju, kad
ji girtutėlė. Pernelyg daug „gerumo“ vie-
name sakinyje.
IDžeikas sutiko pric kavos išgerti taurelę brendžio, o
 VESTUVIŲ SVEČIAS

mane mama primygtinai ragina paragauti „skanaus cg-

muuiško gėrimo“: „Ką tik atradau, toks vaisinis ir užsie-
metiškas" Skonis stebėtinai panašus į Cointreau apelsi-

į likerio.
Na, argi
ne smagu?
tiesų smagu. Džeikas patiko abiem mano tėvams,
Iš

Valbėjo tai, ką reikia, ir

elgėsi labai natūraliai.

Papasakojo apie prieglaudą (nė nenumaniau, kaip

vadavęs tam darbui), apic nuostabią mamą (akivaiz-
dai ją myli) ir senelę, kurią dievina (užsuka į svečius
bent triskart per savaitę, pasidomi, ar ji gerai jaučiasi).
Kai mama užsimena apie Lajamą, Džeikas atsakydamas

nutaiso nickinamą žvilgsnį.

Regis, tas vyras tikras idiotas, tikrai nevertas tokios
mielos merginos kaip jūsų duktė. Ir, - nusišypso man, -
atrodo, Samei su juo buvo pernelyg nuobodu. Jokių pra-
Monų.
-
Teisybė, - pritardamas linkčioja mano tėtis. - Vi-
+10mct įtariau, kad tas vyras tuščia vieta, silpnavalis. Sil-

pnavalis.
Išgirdusi tokį netikėtą jausmų protrūkį, išpučiu akis
+» nuostabos.
- Tu nickad...
- Nenorėjome brukti savo nuomonės, brangioji. Bc

to, turiu prisipažinti, pirmąsyk pamatęs pamaniau, kad

 ZŽARASTONFLFY

tas berniokas bus toks pat geras kaip ir jo brolis Denas.

Vis dėlto, tikrai džiaugiausi jo atsikratęs.
- Netrukus vėl su juo susitiksime, Deividai, - kol
niekas nematė, įsipylė dar taurelę vaisinio gėrimo.
mama

- Tuo blogiau jam. Greitai su juo išsiaiškinsiu...

— Ak, tėti, prašau, tik nekelk triukšmo!

- Jums nieko nereikės sakyti, Deividai, - Džeiko

akys rūstėja, jose išryškėja gelsvas atspalvis.
Kažkas dėl Lajamo jį rimtai supykdė. Veikiausiai taip
reaguoja, nes ir pats buvo išduotas. Juk sakė, kad puikiai
žino, ką aš
jaučiu.
- Pasirūpinsiu, kad Lajamas sužinotų, ką apic jį ma-
nome.
Ak, kaip jaudina, tėtis ir vaikinas mūru stoja manęs
ginti!
- Pirmiausia turime susitikti, - mama išmaukė savo

Cointreau ir ima
įsijausti į padėties šeimininkės vaidme-
nį. - Prieš vestuves išgersime arbatos tame žaviame vicš-

butyje, čia, netoliese.

Stengiuosi nevartyti akių. Akies krašteliu nužvelgiu
Džeiką - jis šypsosi. Aš taip pat nusišypsau, nebegaliu
susilaikyti.
- Mes jau eisime, mama. Rytoj į darbą.

- Ačiū tau, pasirodci nuostabiai.

156
 VESTUVIŲ SVEČIAS

"Taksi
sustojo prie mano namo ir
IDžeikas, kaip visa-

a, toks galantiškas, išlipęs atidarė dureles. Tai taip ofi-

valų!
- Nėra už ką. Buvo smagu.
- Iš tiesų? Ak, gali būti, bet...
- Tavo tėvai mieli, - Džeikas nusišypso. - Kaip ir
tu, - jo lūpos lengvai it voratinklis prisiliečia prie ma-
nųjų. Mano burna prasiveria laukdama tikro, niekada
neįvyksiančio bučinio. - Labanaktis, Same. Gerai išsi-
micgok.
Jis

Kalinių
mosteli
žibintų
ranka
ir
šviesas,
vėl įsėda
į
taksi. Seku akimis užpa-
kol automobilis pasiekia posūkį
r dingsta iš akių, nusiveždamas mano riterį spindinčiais
sarvais,

Apglėbiu save rankomis

ir susigricbiu besišypsanti.
Šios vestuvės bus nuostabios!
"Trečias veiksmas —

VCstUuvos
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

P aaiškėja, kad mudu su Džeiku daugiau nelankysime

tėvų. Turiu tikrą, nepramanytą, nuoširdžią
priežastį. Na, Džeikas turi.
Jis gavo darbą, kuriame neruošia kavos, ncapsimetinė-
ja partneriu, nevaidina ateivio ir nevedžioja šunų. Pava-
duoja pagrindinio vaidmens atlikėją teatro spektaklyje.
Pagrindinis aktorius susilaužė koją. (Visuomet stebėjausi,
ar protinga šito linkėti*. Gal tokį linkėjimą sugalvojo du-
bleriai, juk jis reiškia laimingą lūžį. Karjeros, žinoma, ne
kojos.) Taigi, Džeikas repetuoja ir vaidina, darbus baigs
likus vos kelioms dienoms iki mūsų išvykos Škoriją.
Jis ne tik nesusitiks su
į
mano tėvais, mes ir patys

Prietaringai manoma, kad, tiesiogiai linkint sėkmės, linkėjimai gali iš-

*

sipildyciatvirkščiai. Todėl, aktoriui lipant į sceną, dažniausiai premjeros

dieną,linkima „susilaužyti koją" (angl. breck Icg).a
160
 VESTUVIŲ SVEČIAS

nebeištaikėme laiko vienas kitam pažinti ne lytiniu bū-

«du. Mūsų susitikimai apsiribojo skubotais pasimatymais
kavinėje, iš ten jis lėkdavo į repeticijas. Planuotoji pa-
žanga bemaž įstrigo.
Susizgrimbu norinti matyti jį kuo dažniau. Džeikas
puikus pašnekovas, imu keistai ilgėtis mudviejų pokal-
bių. Noriu draugę valgyti picą. Pasiilgau jo.
"Irumpi susitikimai geriau nei nieko. Vis dėlto
jis at-
lėkdavo išsiblaškęs, prašydavo patikrinti, ar moka savo

tekstą, o pasakodavau apic Lajamą, Džesę, Džesės

aš

mamą, nesėkmę svorio metimo fronte - per pastarąjį

matavimą sukneles visoms pamergėms reikėjo siaurinti,
o aš, rodos, išlyginau svorio pusiausvyrą. Pamenu, kartą
mokykloje gamtos mokslų pamokoje girdėjau, kad cner-
gija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. išlieka, Ji
tik persikelia ar transformuojasi, įgauna formą. Ką kitą
gi, nė kiek neabejoju, kad riebalams tai tikrai galioja: kai

vienas žmogus jų nusikrato, riebalai keliauja pas kitą.

Laimė, dictos planas
mano ir
treniruotės sporto sa-
lėješiek tick padėjo, todėl nesustorėjau, tiesiog netapau
plonesnė. Džeikas tvirtino nesuprantąs, apie ką aš kal-
bu, jo akimis, atrodau puikiai.
Negana to, pagaliau sulaukęs pirmo laisvadienio jis
turėjo tvarkyti „reikalus“, o aš - nusidažyti plaukų šaknis

ir išgirsti paskutinės minutės padrąsinimą iš Timo lūpų.

 ZARASTONELEY

- Tu nesi stora, gražioji panele. Tiesa, mergaitės? Tu

skulprūriška, rubensiška, burleskiška.
Manau, nebcsugalvojo daugiau epitetų, besibaigiančių
„-iška“.Vis dėlto, kaip neteisinga teigti, kad vyrams gė-
jams patinka tik
gyvalazdės. O gal taip kalbama apic gėjus
mados dizainerius? Kad ir kaip būtų, jie labai klysta, arba

Timas yra nuostabus melagis. Bala nematė, patikėsiu juo.

- Dabar perduok Džeikui nuo manęs bučkį ir paro-
dyk visiems, ko tu verta!

Tikrai neketinu perdavinėti jokių bučkių, bet nu-

griaudėję plojimai labai malonūs mano ausims (o gal
veikia ta šaltoji kava su Baileys likeriu, įskaičiuota į šu-

kuosenos kainą?) ir aš, išdidi lyg strutis, išžygiuoju į pa-

grindinę gatvę.
Grįžusi namo išvystu lagaminą ir ūmai sumoju, kad
toji diena jau rytoj, o aš jaučiuosi it Džonas Snou Sosty
karuose. „Nieko nežinau“.
Vis dar nežinau, kodėl Džeikui prireikė prasiblaškyti,
tačiau suvokiu, jog mano banko sąskaita gražiau atrodyti
turbūt ir negalėtų. Dėbsosiu į banko išrašus ir mėgau-

siuosi tariamais turtais - kol

neatiduosiu jų vyrui, galin-
čiam arba sunaikinti mane, arba pakylėti mano savigarbą
bei reputaciją į neregėtas aukštumas.
Šiek tiek nerimauju, kad tokiais tempais liks vie- jis
nintelis vestuvių dalyvis, ne kažin ką apic manc žinantis.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Gal mėgstu šokoladinius pyragus, nemoku

tik tiek, kad
elgtis šunimis (jis mano, kad moku). Džeikas daug
su

girdėjo apie Lajamą. Ir Džesę. Dar yra informuotas, kad

budama nelaiminga prarandu paskutinius savitvardos,
susijusios su maistu, likučius.
"Tam tikra prasme tai gerai (jis nepersigalvos), tačiau
1 labai blogai (padidėja demaskavimo rizika).
Ryte išvažiuosime iš šalies ir patrauksime į tolimą-
14 šiaurę, todėl aš, apimta lengvos panikos, beldžiuosi
Džciko duris.
į
Jis perbraukia pirštais plaukus ir
šie pastyra į visas

puses. Džeikas atrodo tarytum suglumęs, iš miegų ką

tik
pakeltas šunytis. Tai miela ir šiek tiek trikdo. Aš, grei-
Čiausiai, pakvaišau. Jau vėlu, bet braunuosi pas menkai
pažįstamą labai patrauklų vyrą.
Pas beveik nuogą gražuolį, kuris stovi priešais manc
vien sportines kelnes.
užsitempęs
Dar nesu jo mačiusi pusnuogio. Tai blaško. Labai
blaško.
O ašvilkiu pižamą.
Nusprendžiau staigiai ir impulsyviai.
Netrukus po to, kai Timas atliko puikų galvos odos
ir manojo cgo masažą, paskambino mama.
- Ar ryte pasimatysime, brangioji ?

Rupūžėlc rugienoj! Visai iš galvos išgaravo.

163
 ZARA STONELLEY

- Taip, mama.
- Anksti. Žinai, tėtis nemėgsta skubėti.
- Anksti.
- Kaip apmaudu, kad prieš vestuves nepavyko dar
sykį susitikti su Džeiku.
- Taip, žinau, bet...
- Labai norėjome artimiau susipažinti. Džeikas toks
mielas jaunuolis, taip ir neištaikiau progos pasikalbėti
apic jo vaidybą. Neabejoju, sukaupusi tokią patirtį, galė-
čiau pasidalyti vienu kitu naudingu patarimu. Visi turi-
me nuo ko nors pradėti.
- Viskas bus gerai, mama. Atvyksime pusvalandžiu
ankščiau, nei atvažiuos jūsų taksi, galėsite šnektelėti.
Kai tarėmės, tai atrodė puiki mintis. Pamaniau, jog
faktas, kad tėvai jau buvo susitikę su Džeiku ir tariamai
jį pažįsta, pridės tikrumo. Trisdešimt minučių - per il-
gas laiko tarpsnis mandagybėms, bet per trumpas išsa-

miai panelės Marpl stiliaus apklausai.

- Labai gaila, kad nekeliaujame drauge, - nuskambė-
jo gerai pažįstamas, nusivylimo manimi kupinas mamos
atodūsis. Tarsi sakytų: Na ką gi, neabejoju, kitą kartą tau
pasiseks.

- Žinau. Deja, tėtis nemėgsta važiuoti tokių ilgų

atstumų, kelias tikrai tolimas, o mano automobilyje visi
netilptumc.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Retkarčiais aš TAIP džiaugiuosi, kad turiu dvivietį

automobiliuką, nesvarbu, kad jis senas ir niekam tikęs.
Mano tėvams užteko sveikos nuovokos užsisakyti lėktu-
vo bilietus. Kur kas mažiau įtampos.
- Na, neabejoju, kad Džeikas turi ganėtinai didelį
automobilį, ar nc?
Mama tai ištarė
intonacija, bylojančia, kad neturė-
«Lamas automobilio Džeikas taptų nevisavertis. Deja,
atsakyti į šį klausimą negaliu. Nežinau, ar Džeiko au-
tomobilis turi didesnės galios variklį, o gal jis važinėja
vkologišku, bet ne tokiu įspūdingu dviračiu.
- Ko gero, jo automobilis varomas elektra, - manau,
patirdama tokią įtampą, išsisukau puikiai.
- Ak,
ar jie maži, mieloji?
— Ne, tačiau baterija gali išsikrauti.
- Oi.
- Kelias iki Škorijos tolimas.
- Sako,
tos Duracel! baterijos labai geros, mieloji, il-

gai veikia.
- Mama, cen automobilis. Viskas kitaip.
Bet kurią
prekybos
akimirką
jai gali šauti į galvą nulėkti
centrą ir nupirkti didžiausią pakuotę AA dy-
į Aldi

džio baterijų.
Nepasidomėjau, ar Džeikas turi auromobilį, mat bu-
vau sakiusi, kad važiuosime manuoju. Kad ir kaip būtų,
 ZARA STONLLLEY

aš čia bosė. Betgi mamai šito pasakoti negaliu.

- Reikėjo skristi visiems drauge, Samanta. Būtų buvę
smagu.
Nepakeliamai smagu. Tik viena atcitics perspektyva
galėtų įbauginti labiau nei savaitė kaimo dvare su Ak-
tyviu partneriu, baiminantis, kad viskas išlįs aikštėn, -
įstrigti metalinėje dėžėje trisdešimt penkių tūkstančių
pėdų aukštyje su fiktyviu partneriu ir savo tėvais.

Taip, bet mes manėme... - priešinuosi kiek įma-

-
nydama. Mudu iš
tiesų pamanėme, kad kelias valandas
pralcisdami kartu automobilyje geriau susipažinsime. —

Pamanėme, kad tai

bus romantiška kelionė.
- Ak.
Pavyko.
- Kągi, nenuleisk stogo, vėjo sutaršytais plaukais at-
rodai kaip laukinė. Vyrai nemėgsta laukinių.
Nenutuokiu, kokioje planetoje užaugo mano moti-
na, tačiau mūsų nuomonės šiuo klausimu skiriasi.
— Turėsiu tai galvoje.
-
Įsidėjai tą gražią suknelę, tiesa? Ją vilkėdama atro-
dai puikiai. Išryškina tavo figūrą. Nesuprantu, kodėl jūs,
merginos, nuolat mūvitc džinsus. Kai buvau tavo metų...
- Klausyk, mama, jau vėlu, o aš dar daiktų nesusi-
kroviau. Gal galėsime paplepėti rytoj?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Luigi stoviu prie Džeiko durų slenksčio, ant pižamos už-

uvilkusi striukę. Taksi laukia, taksometras tiksi.
Kas nutiko? - raukosi IDžeikas.

Na, viena nutikusi problema yra jo nuoga krūtinė,

kita tamsių šerių šešėlis, reiškiantis, kad jis nesiskuto
—

bent dvidešimt keturias valandas.

Suprantate, negaliu pasakyti, kiek ilgai nesiskuto, nes
nežinau, kaip dažnai tą daro. Būdama jo mergina priva-
lėčiau žinoti. Štai tokie dalykėliai man kelia nerimą.

- Negaliu to padaryti.
Reikia pasakyti, kad tas pusbutelis vyno, kurį ištuš-
tinau iškart po pokalbio su mama, nė per nago juody-
mą nenunnalšino nerimo, užvaldžiusio prieš vestuves.
Atvirkščiai - jį suaktyvino. Dabar iš jaudulio nebenu-
stygstu vietoje. Gal kalti nervai, o gal prieš akis šmėžuo-
janti nuoga krūtinė. Noriu ją paliesti. Tik trupučiuką
paglostyti.
- Įprastai į krūmus nori sprukti nuotaka arba jauni-
kis, ne vyriausioji pamergė, - Džeikas suglumęs.
- Mama ir tėtis supras, visi supras.
- Ar kas nors suprato, koks šiknius yra Lajamas?
- Na, ne, bet... - suvokusi, ką jis bando pasakyti,
krimsteliu sau į skruostą.
Džeikas teisus - niekas nepastebėjo. Pasak tėčio, su-

mojo tik visai neseniai. Bet

ir aš pati ne...
 ZARASTONELLY

- Štai, matai. Kodėl gi jie turėtų pamanyti, kad mu-

du ne pora?
Jis plačiau atidaro duris ir žengia atgal, o aš kone nu-
virstu. Mano akys taip prisisiurbė pric jo kūno, kad, jam
pajudėjus, pajudu ir aš. Būčiau pasijutusi labai nesma-
giai, tačiau Džeikas vikriai žengia į šoną ir sulaiko mane
suėmęs už
alkūnės.
- Pamaniau, galėčiau jiems pasakyti, kad tu mane
palikai.
Ši mintis atėjo galvon mamai pliurpiant apie gražias
sukneles ir laukinius plaukus.
Jis papurto galvą, atrodo nusiminęs.
Aš tavęs zepalikau, - tebelaiko už alkūnės.
—

Kaip miela.
- Taip, bet tariamai...
- Niekada tavęs nepaliksiu. Niekada, net ir tariamai.
Džeiko balsas sušvelnėja, dievaži, knieti paliesti tą
šick tiek plaukuotą krūtinę, priglusti prie šilto kūno (tie-
siog žinau, kad jis šiltas), kaip nors juo patikėti. Patikėti,
kad gali pavykti.
Garbės žodis, vynas trenkė man galvon.
-
Neleisiu tau pasiduoti, Same. Mes galime tai pa-
daryti.
Supratau. Jis neturi pinigų. Štai kodėl sutiko imtis
šios užduoties
ir nori atlikti ją iki galo.
168
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nesijaudink dėl pinigų, turiu juos, sumokėsiu, net

jaigu niekur ir nevyksime. Noriu pasakyti, kad ir kaip
butų, gausi dalį už nepatogumus na, visa kita. ir,
- Nėra jokių nepatogumų. Tačiau tu pralcisi savaitę
Skotijoje, dalyvausi geriausios draugės vestuvėse ir paro-
lysi visam pasauliui, kad tau į tą bukaprotį nusispjaut,
krumpliais brūkšteli man per skruostą. - Sakiau, imuosi
to ne tik dėl pinigų, Same. Tu man patinki, esi neišpa-
vakytai drąsi ir ryžtinga, dėl Džesės viskam pasirengusi.

- Darau tai ne tik dėl Džesės, darau dėl savęs.

- Puiku. Man nepatinka, kaip su tavimi pasielgė. Ži-
nau, ką tai reiškia.
- Man
jis neberūpi.
- Žinau.
- Bet visi žino, kad jis elgėsi kaip subingalvis, o dabar...
IDžeikas priglaudžia pirštą man pric lūpų.
- Dabar
jis susikniso gyvenimą, o tu turi būti labai
dėkinga, kad nesukniso
ir tavojo.
Anksčiau tokia mintis man nebuvo dingtelėjusi. Ka-
žin ar Lajamas nori tapti tėvu? Kai dar buvome drauge,
jis nė auksinės žuvytės prižiūrėti nenorėjo. Pernelyg pur-
vinas reikalas, - tvirtino.
- Atleisk, bet aš visiškai nusikamavęs, labai noriu
miego, Same, - jis patraukia ranką ir mano vargšė šalta
alkūnė lieka vieniša. - Pastarosios kelios savaitės buvo
 ZARA STONELLY

beprotiškos, o išvykstame rytoj anksti ryte. Važiuok na-

mo ir nusnūsk. Nagi, keliauk.
Dabar jis mėgina manęs nusikratyti. Vos dešimt mi-
nučių pasišnekėjome, o jam jau nuobodu.

- Mama norėjo, kad skristume drauge.

Kažkodėl nenoriu niekur važiuoti. Kalbėjimas yra
puiki laiko vilkinimo priemonė.

- Važiuodami pasišnekučiuosime, pažinsime vienas

kitą, o nuvykę turėsime automobilį - jeigu prireiktų. Ir
aš... hm... ko gero, turėsiu problemytę, mažą bėdelę.
- Problemytę?
Bėdelę? Problemytę? Maniau, mudu susitarėme.
Mane tuoj ištiks isterija. Turiu giliai kvėpuoti. Kuo
dažniau. Alsuodama tokiu tempu tuoj sunaudosiu visą
aplinkos deguonį.
- Nesijaudink, neabejoju, kad viską išspręsiu. Tikrai.
Pamiršk, ką sakiau.
Tik vyrai ir sugeba suplakti žodžius „problema“ ir
„nesijaudink“. Kaip aš galiu nesijaudinti?
- Nederėjo užsiminti, tiesa?
- Ne, ne, viskas gerai.
Taip, jis privalėjo patylėti. Dabar miegosiu dar ma-
žiau, nei tikėjausi.
- Luktelėk, - jis apsisuka ir pamalonina mane nuga-
ros vaizdu.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Patraukli, plati, beplaukė ir saikingai raumeninga

nugara. Ties sėdyne, kurią jau žinau csant patrauklią ir
stangrią, susiaurėja.
Stangri, tvirta sėdynė. Trumpai tariant: ne perne-
lyg liesa, džinsai nesmunka ant išsikišusių klubakaulių
(kam šovė į galvą, kad demonstruoti slėpsnas —
puiki
mintis?). Viskas apvalaina ir stangru.
- Štai, - ištiesia voką.
- Neketinu važiuoti pro paštą.
- Perskaityk, Same.
Perskaitau. Didelėmis, šiek tiek akį rėžiančiomis rai-
dėmis išraityta: AŠ GALIU TAI PADARYTI.
- Tu gali, - Džeikas žiūri į mane ir linksi.
- Aš galiu, - linkteliu.
Timas sakė, kad galiu. Visi tą sako. Aš galiu.

-
Prisilipdyk pric stalo, virš veidrodžio, nešiokis ran-
kinėje ar kur tik panorėsi. Skaityk kaskart, vos apniks
abejonės, - jis droviai trukteli pečiais. Tai TAIP mie-
la.- Man padėjo.
į
- Ak, - pažvelgiu jį įdėmiau. O, kad būčiau blaives-
nė. - Betgi tavęs nekamuoja abejonės, tu aktorius, vai-
dinai pacientą trečioje lovoje ir Almuosiesi kine, - ne-
įstengiu įsivaizduoti, kad jam kada nors būtų tekę save

įtikinėti. Juk jis pats ponas Pasitikėjimas savimi.

Džeikas nusijuokia.
 ZARASTONELEY

- Trejus metus mėginau įstoti į teatro mokyklą,

dar kelerius laukiau, kol gavau menkutį, niekam tikusį
vaidmenį. Pernakt netapau įžymybe, Same. Mano dėdė
savo studijoje pridėliojo daugybę tokių popierėlių su

įkvepiančiomis citatomis. Tądien, pranešęs apic specia-

lią sąskaitą banke, įteikė plokštelę su išgraviruotais žo-
džiais. Pasak jo, kai kuriems pasiseka - jų gyvenime atsi-
randa ypatingas, jų
galimybėmis neabejojantis žmogus,
tačiau kitiems tenka patiems savimi patikėti, - Džeikas
ištiesia ranką
ir man prabiltididžiausia
nelcidžia. - Jis taip pat sa-
kė, kad tikėjimas savimi - dovana, kokios tik
gali sulaukti žmogus.
- Bet juk tu neturėjai nieko...
- Turėjau dėdę, paskui... - žvilgsnis nuslysta mano
veidu,tarsi mėgintų jį įsidėmėti. - Kurį laiką gyvenau su
ypatingu žmogumi, tačiau tai, ką matai, nc visuomet yra
tai, ką gauni, tiesa, Same? Kartais paaiškėja, jog viskas
itin paviršutiniška, pirštų galiukai bėga mano skruos-
—

tu, panūstu sugriebti jo ranką, bet susizgrimbu, kad ji

jau dingusi.
Nebėra ir to rimto, mąslaus žvilgsnio. Džeikas vėl

šypsosi, šiek tiek kreivai, bet šypsosi. Dabar tikrai trokš-

tu jį apkabinti.
- Kartais žmonės nėra tokie, kokie atrodo, tačiau
kartais... - nutylu, jaučiu, kad mėginu filosofuoti. Kaip
 VESTUVIŲ SV EČIAS

r visuomet
po kelių taurių alkoholio. - Bet retkarčiais,
manau, sutinki žmones, kurie yra tokie, kokie visuomet
11 buvo. Kartais tiesiog nenorime įdėmiau pažvelgti.
- Tu, veikiausiai, teisi. Matyt, todėl ir nusprendžiau,
kad bus paprasčiau ncbesivelti į jokius sunkumus.
- Bet
ir nelabai vyriška, - gerasis Dieve, ką aš kalbu.
Nenoriu jokių sunkumų. Dievaži, nc.
"Tačiau Džeikas tik juokiasi gomuriniu juoku.
- Tu juokinga. Gali mane vadinti ištižėliu.
"Tikrai nemanau, kad jis toks.

- Štai kodėl nori prasiblaškyti... - iškeliu voką prie-

šais save, tarsi pasitikdama ką nors oro uoste.
Jis uždeda rankas man ant pečių ir apsuka, paskui
pliaukšteli per sėdynę ir pavaro citi. Gana miela. Bet
trikdo. Dieve, jis mielas. Ar aš tą jau sakiau?
Susizgrimbu vis dar nežinanti, kokia problemytė jį
ištiko. Ir būtinai turiu išsiaiškinti, kodėl ja>27 reikia pra-
siblaškyti.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

L“
lango
tėvų
neprarandu
namų išdygsta
budrumo. Džeikas
nepadoriai anksti.
tučtuojau pastebiu, kad kažkas negerai. Labai
ir
price
Budžiu
mano
prie

negerai. Jis nesineša krepšio, neturi jokių kelionei reika-

lingų daiktų.
Nužvelgiu jo
kojas, dirsteliu į nugarą. Nė mažiausios
kuprinytės. Sakyčiau, gana aptemptosc medvilninėse
kelnėse ir marškinėliuose tikrai neatsirastų vietos nė
dantų šepetėliui.
Tegali būti vienintelis atsakymas. Jis persigalvojo.
Nusprendė, kad prasiblaškyti nebenori, arba jo pro-
blemytė tokia didelė, kad nebegalėjo jos ignoruoti.
tapo

Džeikas jau tiesia ranką pric durų skambučio

pa-
stebi manc. Tai nesunku, nes it paklaikusi trinu stiklą
ir
ten, kur buvau prispaudusi nosį. Prikvėpavau dėmę.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Mama labai nemėgsta dėmių.

Gal išliptipro langą, apčiupinėti jį
ir pareikalauti ati-

tinkamų kelionės reikmenų? Jis ištiesia ranką sustoja ir

lyų įbestas, veide nušvinta maloni šypsena.

- Palauk!
Nežinau, ar jis gali skaityti iš lūpų, todėl neriu iš sve-

tainės anglų kurtas pro vartus. Na, turbūt ne kurto

it

greičiu, bet pranokstu pati save. Užkliūnu už lagaminų,

kuriuos mama dar prieš pusryčius strategiškai sustatė
prieškambaryje. Žinau, taip ji pasielgė tyčia, tai spąstai.
Nickas nepaspruks iš
šito namo nepastebėtas.
Štai kodėl aridariusi duris pasitrinu alkūnę.

- Ar gerai jautiesi ?

- Paslydau, - parodau
tyti nebe taip strategiškai,
į lagaminus, kuric dabar susta-
greičiau jau meniškai suversti.
- Oi, - susiraukia jis.
Teįstengiu parodyti į kojas, prie kurių turėtų stovėti
jo lagaminas, ir vėl mosteliu į netvarkingą krūvą. Mano
tėvai pasiruošę du didelius lagaminus su
ratukais, vieną
rankinio bagažo lagaminą, keletą elegantiškų kostiumų
dėklų, nedidelį krepšįsu maisto atsargomis (jic mėgsta
būti pasirengę nenumatytiems atvejams) ir, regis, seną
tėčio lagaminėlį. Akimirką sutrinku. Kam jam tas laga-
minėlis? Ar mus, ten nuvykusius, tikrins? Gal reikėjo
pasiimti nešiojamąjį kompiuterį, popicriaus ir rašiklį?
 ZARA STONELEY

- Ar ten Džeikas, brangioji? - mama paliko atviras

virtuvės duris, kad girdėtų kiekvieną mano žingsnį.
- Taip... hm...
tuoj, mama, pabaik pusryčiauti. Kur?..
Žinau, šnypšti ir mosikuoti nemandagu, tačiau ata-
kuoju Džeiką abiem būdais.
Jis susiraukia. Vaipausi į abi rankas paėmusi po krep-
šį. Raukšlės jo kaktoje išsilygina.
- A, lagaminus palikau taksi. Tuoj pasiimsiu. Tik
štai, hm... pameni, vakar užsiminiau, kad turiu pro-
blemytę?
- Taip, - nejučiomis išsprūsta. Šitą jo problemą, šitą
painiavą, pridūriau prie ilgo košmariškų scenarijų, ne-
leidusių užmigti iki aušros, sąrašo. - Tą, dėl kurios man
nerimauti nevertėjo? Kurią žadėjai išspręsti pats?
- Tą pačią. Bijau, kad spręsdamas susidūriau su šio-
kiais tokiais sunkumais, - Džeikas kreivai vypteli. - La-

bai apgailestauju.
- Tą problemą irgi palikai taksi?
- Taip, jis laukia ten.
- Jis?
- Eime, - Džeikas ištiesia ranką, nejučia ją paimu. -
Susipažink su Hariu. Vyliausi, kad nenutiks nieko blo-
go, jeigu pasiimsiu jį drauge, - jis kilsteli antakį ir žvel-
gia į mane, bet aš neįstengiu atsakyti. - Nekcls jokių
problemų, elgsis gražiai. Jis visai jaunas, todėl jam labai
 VESTUVIŲ SVEČIAS

naudinga susitikti su naujais žmonėmis, šiek tick paben-

auti. Mokytis niekada ne anksti, tiesa?
«Li

Į vestuves vešimės jo vai-

Ne anksti? Jis turi vaiką!
k4 kaip, po velnių, aš tai paaiškinsiu? Tokia naujiena
nustelbs didžiulę nėščią Lajamo draugę.
Neturiu automobilinės kėdutės. Dar svarbiau, kad
neturiu laisvos vietos savo kabriolete. Šis automobilis
skirtas dviem. Netinkamas vaikams. Kol mano plaukus
taršys pašėlęs vėjas, berniukas iškris!

manc
- Same,

žvelgia,
ar kas - Džeikas stabteli
negerai?
tarsi manytų, kad tuoj nualpsiu.
ir keistai
į
- Jis nėra pakviestas, noriu pasakyti, kvietė tik mudu,
manc ir mano draugą. Bus labai nemandagu imti ir išdygti

su... — sumosikuoju rankomis. Nebegaliu ištarti nė žodžio.

- Išties apgailestauju. Velnias, noriu pasakyti, jeigu
tik galėčiau, jo nesivežčiau. Galiu pamėginti, gal kaip

nors išsisuksiu, duok man valandą. Dvi. Nenorėjau vė-

luoti, todėl tik paskubomis stvėriau Harį, jo daiktus ir...
truputį laiko dar turime, taip? - trukteli pečiais. - Nors
tai ir kvaila, bet vis tick norėčiau, kad su juo susipažin-
tum, - nežymiai susiraukia. - Nesi alergiška, tiesa?
Esu. Tikrai esu alergiška. Man jau dilgčioja odą. Ma-
nau, tą patį jaučia dilgėline sergantys žmonės.
Kaip
jis
galėjo tai nutylėti?
- Same? Tu išblyškai.
 ZARASTONLLIY

Mano veide neliko nė lašo kraujo. Ką tik prasidėjo

baisiausias mano gyvenimo tarpsnis.
-
Patikėk manimi, mėginau atsisakyti, dicvaži, po
tavo apsilankymo praėjusį vakarą tvirtai parciškiau, kad
nesutinku, ir maniau, jog viskas išsisprendė. Bet pama-
čiau
jį šįryt ir pagalvojau, kad Škotija tiks... hm... - sulig
tais žodžiais
jis atlapoja taksi dureles
ir išvirsta Haris.
Ne, nėra taip blogai, kaip skamba. Socialinių tarny-

bų kviesti nercikia.
Haris - juodas gauruotis, jis vizgina uodegą loja. ir
Pratrūkstu truputėlį maniakišku, isterišku juoku -
tarsi ištikta ribinio asmenybės sutrikimo pricpuolio - ir

susmunku ant šaligatvio krašto. Haris padeda letenas

man ant krūtinės ir mėgina sugrūsti liežuvį burnon. Ne-
galiu kvėpuoti: man prasidėjo hiperventiliacija, o pric
veido prisiplojęs gauruotas snukis.
- Pamaniau, toji vieta turėtų būti tinkama šunims.
Žinojau, kad myli šunis, mačiau, kaip stengeisi padėti
pricglaudoje. Štai todėl ir norėjau susitikti būtent ten,
mat sakiau...

- Kad nemiegotum su mergina, nemėgstančia gyvū-

nų, - pakartoju silpnu, gailiu balseliu.

Tai buvo išbandymas. Viskas stoja į savo vietas.
- Pamačiau tave su Tanku ir apsisprendžiau, - Džei-
kas pasiunčia man oro bučinį. - Tu neįtikėtina.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Man patinka, kai jis taip kalba.

- Nuostabi.
Dabar jau persistengė.
- Mėgini apsukti mane aplink pirštą.

Jo veide nušvinta plati berniokiška šypsena.

vėl

- Aha. Pamaniau, kad dvare tai

neturėtų sukelti pro-
blemų. Bet jeigu sumokėtum už šuns priežiūrą, galiu
paskambinti ir...
Iškeliuranką, kita bandau nuginti šunėką.

- Įkalbėjai, - mano banko paskolos šunų auklėms

neužteks. - Supakuok šunį, ar ką ten reikia su juo pada-
ryti. Puiku, viskas puiku. Parašysiu Džesci. Prieš mums
išvykstant darsyk pasitikslinsiu.
- Tikrai? - Džeikas šypsodamasis pakelia mane.
- Ak, jergutėliau, argi tu ne mielutis?

Negirdėjau, kada atslinko mama, tačiau nieko nuos-

tabaus - panorėjusi ji gali virsti nindze, girdėti per sic-

nas ir negirdimai pritykinti.

Ko gero, mielutis skirtas šuniui, bet galiu ir klysti.
- Ak, Džeikai, smagu vėl
tave matyti! Samanta pasa-
kojo, koks buvai užimtas.
Džeikas kilsteli antakį, aš purtau galvą. Nieko jiems
nepasakojau, čia tokia motušės gudrybė.
- Užeik, užeik, kaip gaila, kad judu, balandėliai, ne-
galėjote užsukti popietės arbatėlės, bet atsigricbsime šią
 ZARA STONELEY

savaitę,- mama koketiškai sukikena. Galiu prisiekti, ci-

dama
prie durų ji kraipo užpakalį! Užpakalio kraipymą
derėtų uždrausti visoms motinoms, bent jau tuomet, kai
šalia stovi jų dukterys. Ypač, jeigu sėdynė kraipoma pric-
šais dukterų vaikinus. Garbės žodis, tai nepadoru, nors
vaikinas
ir nėra visai tikras.
Laimė, jis pernelyg užsiėmęs ir nepastebi. Iškelia iš

automobilio lagaminą ir sumoka vairuotojui. Galų ga-

le visi sugužame vidun, spaudžiamos rankos, glostomas
šuo
ir tada stoja toji »2es vienas kito gerai nepažįstame ir
nežinia, ką kalbėti tyla.
- Viliuosi, jie neprieštaraus, kad vežuosi Harį. Manc
išties prirėmė pric sienos.
- Ak, jergutėliau, tikrai neprieštaraus, - mama lin-
kusi spręsti už kitus. - Kaip jie gali prieštarauti? Žino“
ma, neprieštaraus. Škorijoje myli šunis, - gana drąsus
pareiškimas, bet argi galiu ginčytis?
Mama susiraukia.

- Tikiuosi, jis nepasigaus utėlių.

Visi susiraukiame.
- Utėlių?
- Ten veisiasi utėlės, skaičiau viename tų žurnalų
apic kaimą, tiesa, Deividai?
Mama kaupia visiškai atsitiktinę informaciją. Pa-

klauskite, kokia Ispanijos sostinė, ir ji nežinos, tačiau

140
 VESTUVIŲ SVEČIAS

netrukus ištrauks kokį nors visiškai nesuprantamą faktą.

Galėtum ją pasitelkti kaip slaptą ginklą barų viktorino-

w. Ji dirsteli

Palauk,
į-
tėvą, šis tyli.

mama stveria žurnalą. Turi jų sukaupusi

«laugiau nei kioskas. ne tas, ak, štai šitas. Vietos
- Ne, ne,
Škotijoje, tinkamos šunims!
- Mama, juk tu nežinojai, kad mes vešimės šunį!

kia ir
Vieną dieną

dukra. O varge!
ir aš galiu tokia tapti. Kokia motina, to-

- Ak,
aš nusipirkau visus žurnalus, kuriuose buvo
straipsnių apic Škotiją. Dėl nuotraukų. Juk reikia tinka-
mai apsirengti, o ten kitokia šalis.
Stengiuosi nevartyti akių. Kas nors galėtų pamanyti,
joj; mes išsiruošėme į Himalajus, Šiaurės poliarinį ratą
ar dar kur nors.
- Ak, kokia aš kvaila. Erkės, ne utėlės!
- Būsiu atsargus, - Džeikas mėgina nesijuokti.
Ir nepabėgti. Pabėgimo tikimybė yra viena pricžas-
čių, kodėl nenorėjau jo iš anksto supažindinti su savo

šeima. Vis dėlto vakarienę jis ištvėrė.

Skaudžiai niukteliu alkūne į šonkaulius ir patenkin-
ta išgirstu aiktelėjimą. Bet jis šypsosi. Skatina mamą kal-
bėti toliau. Tuoj aptarinėsime sporanus“.

.
Sporanas = vyriško škotiško kosti lalis, kailinis arba odinis
krepšys
 ZARA STONFLEY

- Klausiau Džuljetos, ar šiuo metų laiku ten yra

uodų.
Panyžta galvos odą. Mintyse sušmėkščioja siaubin-
gireginiai: svečiams dalijami nemokami tinkleliai nuo
mašalų - be abejo, balti, juk vestuvės, o gal rožiniai, kad
derėtų prie konfeti, - apsaugosiantys mus nuo baisių
įkandimų, visiškai netinkančių vestuvių dienai.
- Saulė, vėjas ir veiksmas - geriausias vaistas, - ra-
miai atsako Džcikas.
- Ak, nuostabu, tu toks išmintingas. Bus veiksmo,
taip, Deividai? Vis dėlto tikiuosi, kad ten nebus vėjuota.
Juk
tu susisegsi plaukus, tiesa?
Mama kreipiasi į mane. Viesą pasakius, plaukų susi-
segti neketinau.
- Viliuosi, kad įsidėjai plaukų lako, pati žinai, kuo
virsta tavo plaukai, kai lyja.
O taip, garbanos kaip reikiant pašėlsta.
- Artimiausias centras už pusvalandžio ke-
prekybos
lio automobiliu, negalėsi imti ir nubėgti, ką nors pamir-
šusi. Gali patikėti? Argi ne nuostabu?

Visiškai ne nuostabu. Tai baugina. Nuo civilizacijos

mane skirs pusvalandis. Būsiu įkalinta. Su bemaž nepa-
žįstamu vyru. Ir tėvais.
- Tarsi negyvenamoje saloje!
Su uodais
ir stipriu vėju.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Gal puodelį arbatos, Džeikai? Papasakosi mums

apie savo šeimą ir ateities planus, - mama mirkteli
man. - Būtum labai geras tėvelis.
"Tai blogiau, daug blogiau nei pokalbis apie erkes ar
uodus, tai blogiau ir už kelionę į pasaulio kraštą.
- Mama, jūsų taksi atvyks bet kurią minutę. Ar nc-
norėtum pasipudruoti nosies, o gal nuciti į tualerą?
- Nickai, turime daug laiko. Cukraus? Pieno?
- Liaukis juos gluminusi, širdelė, - pirmąsyk prabyla
tėtis, bet už tai apdovanojamas piktu žvilgsniu.
- Aš nieko negluminu, Deividai. Juk taip?
- Tam turėsime dar daug laiko, ką? Norėčiau dau-
giau sužinoti apic vaidybą. Mano žmona, tėtis ranka
apkabina mamą, - galvą dėl vaidybos pametusi. Kone
-
dramos karalienė, tiesa, Ruta?
Dirsteliu į Džeiką, šis trramdo juoką, visi vos valdo-
mės. Išskyrus mamą — ji tėčio žodžius palaikė kompli-
mentu.
- Ak, taip, tokia jau esu, - ima pūstis. - Gana gera
aktorė, galiu pasakyti. O, kad būtum matęs mano vaid-
menį spektaklyje Užsispyrėlės sutramdymas.
- Gerai, kad nematei, - tyliai išžiopčioju, Džeikas
sąmokslininkiškai mirkteli.
Nickas negalėtų to iškęsti. Tėtis iškentėjo, manau, tai
byloja apie tikrą meilę.
 Z7ARA STONELEY

Pirmąkart per visą savo gyvenimėlį laiminga klau-

sausi išsamaus pasakojimo apie motušės aktorinius pa-
siekimus. Visus visutėlius. Nuo dienos, kai suprato, kad
teatras skirtas
jai, iki akimirkos prieš šešias savaites, kai
jai skyrė pagrindinį vaidmenį. Jos vardas - ketvirtas pro-
gramėlėje!
Kai
ji ima vardyti savo kūrybinius nuopelnus tcatrui,
atvyksta taksi. Įsodinęs mamą į automobilį, tėtis mane
apkabina ir mirkteli. Paspaudžia ranką Džeikui link- ir
teli, tarsi likęs patenkintas. Rankų paspaudimai tėčiui
labai svarbūs, pasak jo, iš rankos paspaudimo gali viską
sužinoti.
Velniai griebtų, tikiuosi, šis paspaudimas neišdavė
jam nieko nederamo.
 TRYLIKTAS SKYRIUS

cigu nori, galiu vairuoti aš.

— - Ne!
Nenorėjau šaukti, tiesiog esu nekokios nuomonės
apie vyrus, besisiūlančius perimti vairą - 2420 automo-
bilio vairą. Turiu omeny, nuo to viskas ir prasideda, tic-
sa? Iš pradžių pamanysi, kad tavimi rūpinasi, tačiau nc-

spėsi apsižiūrėti ir jie jau ims sau leisti viską: užvaldys

—

televizoriaus pultelį, šaldytuvą, vyno lentynoje sukraus

alaus butelius, įtikinės, kad klozeto dangtis gražiausiai
atrodo pakeltas, perreguliuos centrinį šildymą ir pa-
skelbs, kad tu nieko neišmanai.
Apic vairavimą niekada dorai ir nesusimąsčiau, bet
dabar suvokiau, kad tai - mano gyvenimo metafora.
Bent jau tos gyvenimo dalies, kurią nugyvenau su La-
jamu. Vairavimas tapo pabaigos pradžia. Tą dieną, kai
 ZARASTONELETY

leidau jam prie mano automobilio vairo, leidau

sėsti

pakcisti gyvenimą. Juk santykiuose būtini kom-

ir savo

promisai, tiesa? Akivaizdu, tic kompromisai rūpėjo tik

man. Esu pasiryžusi vairą vėl perimti į savo rankas.
Žinoma, užsimaniusi pagurkšnoti kokteilių, vairuoti
besisiūlantį vyrą vertinčiau visai kitaip. Tik nepamenu,
ar taip yra kada nutikę.
- Kaip pageidauji, - Džeikas nusišypso ir iš pasku-
tiniųjų stengiasi sugrūsti Hario krepšį į bagažinę. Tas
šunčkas turi daugiau daiktų nei mudu abu drauge sudė-
ję. - Pamaniau, galbūt esi pavargusi ir nori paniurkyti
šunį.
Esu šiek tiek pavargusi, tačiau laiko niurkyti šunį
nčra.
- Mudvicm reikia pažinti vienam kitą.

Kodėl tai skamba lyg sunkus išmėginimas?

- Jau sakiau, Same, - IDžeikas spusteli man ranką. -
Nurimk, viską išspręsime. Galėsime sakyti, kad neseniai
susipažinome.
- Išpliurpiau Džesei, kad draugaujame kelis mėne-
sius, susipažinomc netrukus po mudviejų su Lajamu
skyrybų.
Jis nusišypso ir atidaro man vairuotojo dureles.
-
Ar negalėtume pasakyti, kad nelabai turėjome
kada kalbėtis, nes be paliovos mylėjomės? - viltingai,

I56
 VESTUVIŲ SV KČIAS

Klausiamai pabrėžia paskutinius žodžius.

Raktelį pasuku stipriau, nei derėtų.
- Ir kai Lajamas paklaus apie mano leidžiamus gar-
sus, ką tu atsakysi?

Susikaupusi riedu nuo kelkraščio, į Džeiką nebe-

Ziuriu ir
tik išgirdusi, kad jis pats leidžia keistus garsus,
susizgrimbu automobilyje esanti viena. Sustoju ir palau-
kiu, kol IDžeikas patogiai įsitaisys. Nenorėčiau netekti
partnerio nė nepajudėjusi iš miesto.
- Negirdėjau jokių garsų.
- Nee! - perjungiu pavaras. - Tai garsas, kuris iš-

sprūsta, na, žinai, kai...

- Kada?
- Kai mes, na, kai
aš, na, žinai...
- Kai patiri orgazmą)?

Žvilgteliu į Džeiką, jis neatrodo sutrikęs. Kad jį kur!

- Jeigu mes bendrautume tik lovoje, tada juk žino-
tum, ticsa?
- Manau, taip, - nusivaipo jis. - Tai koks gi tas gar-

sas? Padaryk tai dėl manęs, mažyte.

- Nevadink manęs mažyte. Negaliu jo pakartoti, jis
išprūsta, na, supranti, savaime.
Pamėginu, tačiau pavyksta prastokai. Haris viauk-
telėjęs šoka iš vietos palei kojas, per Džeiko petį neria

į bagažinę ir įspraudžia snukį į savo krepšį. Ak, puiku,

 ZARASTONEFLEY

bent jau žinau, kad jeigu kada įsigysiu šunį, trintis mic-
gamajame jam tikrai neleisiu.
- Tai tik...
- Oi, vadinasi, mudviem teks tuo užsiimti, na, sup-
ranti, kad išgirsčiau tikrąjį garsą? - Džeikas ramindamas
glosto Harį. - Ar tai norėjai pasakyti ?
- Ne,
ne tai norėjau pasakyti! Tai buvo tik pavyz-
dys...

- Labai tikroviškas.
Nekreipiu dėmesio į jo pastabą.
- Pavyzdys to,
kas gali pakrypti ne taip.
- Klausyk, Same, - kone girdėjau jį tariantį Seme,

spėjo laiku užsičiaupti. Jis uždeda didelę, patikimą savo

plaštaką ant manosios - laikau ją ant pavarų svirties. —

Liaukis nerimavusi. Jeigu kas nors užduotų man tokį

klausimą, siųsčiau pasivaikščioti. Aš ncaptarinėju garsų,
kurie išsprūsta mano merginai, kai rodau jai, koks tie- iš
sų gali būti seksas.

- Rodai? Tu?
Nuo
pat pradžių įtariau, kad Džeikas - didelis sa-

vimyla. Juk jis patrauklus ir žavus aktorius. Jo porcikis

įrodyti, kad „aš galiu tai padaryti“, jau seniai patenkin-
tas, taigi, jis jau „turi
dabar patirties“. Tiek pasitikėjimo
viename žmoguje - tiesiog nepadoru.
Bėda ta, kad, veikiausiai, galėtų parodyti ir man.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Stengiuosi apie tai negalvoti. Privalau atsispirti jo apža-

vams ir gebėjimams. Mus sieja tik darbiniai santykiai.

- Aš, - Džeikas spusteli man ranką, privalau ją pa-

traukti. Greitai. Tik štai, privažiavome šviesoforą ir
reikia perjungti pavarą. - Patikėk manimi, leistum įvai-
riausius garsus.
- Che che che, - garsiai atsikrenkščiu.
- Tačiau ano
garso dar nesu girdėjęs.
Jis švelniai įkalba Harį nulipti. Šuo prikiša prie ma-
nęs snukelį ir lyžteli veidą, tuomet atsidusęs jaukiai susi-
rango Džeikui ant kelių.
- Ką gi,
jeigu tik pasijusi geriau, sutinku žaisti žai- šį
dimą. Klausinėsime pakaitomis, dabar mano cilė. Ku-
rios tavo vietos ncatspariausios kutenimui?
- Nė nesitikėk, nickam šito neišduosiu.
- Štai kaip, vadinasi, kelios yra, teks surasti pačiam.
Nutariu, jog bus geriausia nutylėti. Užduosiu prak-
tiškus klausimus.
- Kokio patiekalo negali pakęsti ?

- Nuobodu,
- jis pakaso Hariui ausis

kojas, kiek tik įstengia mano mažame automobilyje.

ir išticsia ilgas
- Tokius dalykus žmonės įprastai žino vieni apic
kitus.
- Nesąmonė, jie tik taip galvoja, - Džeikas pašnai-
ruoja į mane. Matyt, nutuokia, kad pagalvojau apic

159
 ZARASTONTLEY

Lijamą. - Man kur kas įdomiau, kas tave prajuokina ir

kas sujaudina.
Žvelgiu į jį, glostantį šunį, ir jaučiuosi keistai, bet
apic tai nutylėsime.
- Maistas man nėra labai svarbus, rūpi asmeniški da-
lykai. Įdomu, kas sutcikia tau laimės.
- Maistas man suteikia laimės.
- Pastebėjau, - nusijuokia Džeikas. - Gali nesakyti,
sąrašo viršuje šokoladinis pyragas pica? ir
- Vertinu ir rafinuotesnius patiekalus, - apsimetu
įsižeidusi. - Esu neabejinga austrėms.
- Kalbi kaip tavo mama.
- Dar žodis šia tema ir sustabdysiu automobilį! -
mudu
linksmi
pažiūrime
vaikinai.
vienas
- Man
įtikrai
kitą. Jis linksmas. Man patinka
patinka degustacijos, kur
tenka ragauti daugybę įmantrių, stulbinančio skonio
patiekalų.
- Oho, kaip rafinuota.
- Dar man patinka krevetės su česnakų padažu.
- Mėgstu kepsnį, negaliu pakęsti alyvuogių.
- Nemėgsti alyvuogių?
- Kokia iš jų nauda?
- O kaip martinis? Nickas negeria martinio be aly-

vuogių.
- Taigi, sakai, tavo buvusysis yra jaunikio brolis?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Jam išties nepatinka alyvuogės.

- Taip, - Džeikas jau gana daug girdėjo apie Laja-

mą. - Jo brolis Denas tikrai šaunus, ir Džesė.

- O kai jūs išsiskyrėte... - jis nutyla, pažvelgia į ma-

ne. - Ar gali apie tai kalbėti?

- Galiu.
Iš tiesų, galiu. Vėl išvysti Lajamą bus gana keista, ta-
Čiau apic tai,
kas nutiko, galiu kalbėti nebesiraukydama.
- Taigi, tu žinojai apic nėščią merginą?
- Nežinojau!
- Aš maniau...
- Jis pranešė sutikęs kitą merginą, tačiau, kad ji lau-
kiasi, išgirdau tik iš Džesės.
- Oi.
- Džesė telefonu prancšė apic kvietimą ir papasako-
jo, kokia didžiulė yra Lajamo mergina.
- Blogai, - Džeikas purto galvą. - Ar tu jį mylėjai ?

Mąstau apie tai, kol sukame į greitkelį. Stengiuo-

si neįsivaizduoti Lajamo, rutiniškai nusirenginėjančio
priešais kitą moterį. Gal dabar viskas kitaip. Gal apimtas
aistros drabužius nuo savęs plėšte nusiplėšia. O gal ne. ir
- Maniau, kad mylėjau. Tačiau tas jausmas labiau
priminė švelnų prieraišumą, o nc beprotišką meilę.
- Tai tapo įpročiu?
- Vadinkime viską tikraisiais vardais, gerai? — jis
 ZARA STONELLY

pernelyg priartėjo prie skaudžių dalykų. - Turi būti ma-

no partneris, ne psichoanalitikas. O ką gali papasakoti
apic save? - turbūt nevertėtų klausti, bet man knieti
daugiau sužinoti. Noriu išgirsti tikrąją Džeiko buvimo
čia priežastį, suprasti, nuo ko jis bėga. - Ar mylėjai tą,
apic kurią dabar nenorėtum galvoti?
Spėju, kad tai moteris. Neištikima moteris. Džeikas
kartą užsiminė suprantąs, kaip jaučiasi išduotas žmogus.

būti drauge,
-
- Mylėjau, ilgai tyli. - Maniau, mudviem išties gera
- įsistebeilija pro langą, vėl dirsteli mano
pusėn. - Lora buvo pirmoji moteris, su kuria norėjau
gyventi, kurti šeimą.
- Ak.
Jis pirmąsyk prabilo apie tokius asmeninius dalykus.
Akimirką sėdime tylėdami.
- gero,
Ko
retsykiais matome tai, ko ieškome, o ne
tai, ką iš tiesų turime. Bent jau aš galų galė tą supratau.
Turbūr iš visų jėgų stengiausi įžvelgti, ką norėjau maty-
ti, - gūžteliu pečiais.
ir
- Bet taip turi būti, reikia stengtis, ticsa?
- Tiesa, - linkteliu.
- Gali mylėti, rūpintis mylimuoju, tačiau likti tokia,
kokia nori būti. Tokia, kokia turėtum būti. Juk išties ta-
vc mylintis žmogus norėtų, kad būtum savimi, tiesa?
- Taip. Kaip tik čia ašir suklydau. Pamiršau, ko norėjau
 VESTUVIŲ SVEČIAS

pati, - pamiršau, kas aš. — Manau, Lajamas nenorėjo

mylėti tikrosios manęs, jis troško sukurti
savąją versiją.

Nutylu ir susimąstau apic savo žodžius. Niekada

anksčiau nebuvau jų ištarusi, tiesą pasakius, niekada ir
nesupratau, kad būtent taip mudu ir gyvenome. Keista,
regis, pokalbis su Džeiku padeda sudėlioti taškus.

- Lora niekuomet nepamiršo, ko nori, - Džeikas

karčiai nusijuokia, Haris lyžteli jam smakrą. - Tiesiog
negali patikėti, kad žmonės, kuriuos manai pažįstąs, ims
ir tave apgaus. Niekas to nenusipelno.

- Ne, - jo žodžiai pamažu įsiskverbia, išmetu Lajamą

iš galvos. - Sakai, žmonės? Ar pažinojai ir vaikiną, su
kuriuo tave apgaudinėjo Lora?
- O taip.
Jis prisitraukia Harį arčiau, panūstu ir pati prisidėti
pric šito apsikabinimo. Deja, vairuoju.
- Betgi gana to mėšlo, šita savaitė skirta linksmy-
bėms, - Džeikas išplečia akis ir akimirksniu tampa ne-
sutramdomu išdykusiu vaikėzu. - Ar sportuoji? jis —

manęs visiškai nepažįsta, tačiau atrodo nusiteikęs ryž-

tingai. - Mėgstamiausia sporto šaka? Na, žinoma, ne-
kalbant
apie akivaizdžius dalykus.
Apsimetu nepastebėjusi dviprasmiško mirktelėjimo.
- Aš neplaukioju, nekenčiu vandens, jis toks...
- Šlapias?
193
 ZARASTONEHLEY

- Būtent. Nesugebu tiesiai nusviesti kamuolio ir nic-

kada nejodinėjau arkliu, - rausiuosi galvoje, mėginda-

ma dar ką nors prisiminti. Bėgiojimas toks nuobodus,
treniruotės sporto salėse - pernelyg didelis iššūkis. —

Mėgdavau žaisti futbolą su tėčiu.

- Gerai sekėsi?
- Būdama ketverių žaidžiau puikiai. Šauniai varyda-
vau kamuolį.
- Regbis?
- Gal pakvaišai?
Sekundę nusuku akis nuo kelio ir įsispitriju į Džeiką.
- Regbis - nenormalus žaidimas, kam patiktų būti
pritrėkštam vyrų krūvos? - gal ir netinkamai parinkau
žodžius. - Visas tas veržimasis pasimurkdyti purve,
tiek kalbu nei šį, nei tą.
vis
-
Džeikas šypsosi.
- Tau regbis patinka, tiesa?
- Patinka. Ar turi kokių apgamėlių, apie kuriuos
man derėtų žinoti?
Tikras greitasis pasimatymas. Netgi mama nežino
kai kurių dalykėlių, o Lajamas tai jau tikrai.
- Ne, tačiau turiu mažytę tatuiruotę.
- Ant kulkšnies?
- Ne, tai pernelyg nuspėjama. Ant šlaunies.
- Kairėje ar dešinėje pusėje? Na, supranti, klausiu

194
 VESTUVIŲ SVEČIAS

uk pažintiniu tikslu.
- Dešinėje, - tatuiruotė man primena, kad turėčiau
pagalvoti prieš kur nors nerdama stačia galva.

- Drugelis?
- Ne, mėlynasis strazdas.
- Oho, - nutyla Džeikas.
- Kas ix?
Ir?
-
- Tu nieko nedarai šiaip sau. Kodėl mėlynasis
strazdas?
- Močiutė mėgdavo niūniuoti Zbe Monkees dainą
Noriu skrieti laisvai". Žinau, žinau, toji grupė —
sena
kaip pasaulis.
- Kaip mėlynieji strazdai?
- Žinai
šią dainą?
- Truputį, bet... o kaip tu? - įsmeigia į mane žvilgsnį,
matau tai akies krašteliu. Rusvos akys ramios. - Ar nori
skrieti laisvai 2
- Senelė nuolat kartodavo, jog privalau išlikti savimi,
nors ir ne pavyktų elgtis taip, kaip noriu. Anot
visuomet

jos, tokia yra ilgalaikių santykių paslaptis.

Nereikia sakyti, šioje srityje man
nė
nc
itin sekasi.
- Trumputė pertraukėlė? - Džeikas mosteli į dega-
linės ženklą.

*
Angl. I Hana be Free.

195
 ZARASTONELEY

- Mano mama apie tatuiruotę nežino, nedrįsk užsi-

minti!
Džeikas pašnairuoja. Akyse šokinėja velniūkščiai,
-Nė nepamanyčiau... - nutyla, kilsteli antakį. - Gal
dar ko nors tavo mamai nederėtų žinoti?
- Kad ir kaip būtų gaila, paslapčių nedaug, - anie
laikai jau praeityje. Dievaži, tampu panaši į mamą. -
Niekada nebuvau bloga mergaitė, bet retsykiais pasielg-
davau impulsyviai ir ką nors iškrėsdavau, tarkim, pasida-
riau tatuiruotę, - nutylu. - Kol nesutikau Lajamo.
IDžeikas šypsosi.

- Manau, toji mergaitė niekur nedingo. Ketinu iš-

traukti ją iš kiauto ir paleisti laisvėn!

Pavalgome mėsainių su bulvytėmis, Haris pasisioja
ir pakakoja (pagal komandas), tada mielai perleidžiu
Džeikui savo automobilio vairą. Nežinia, gal jis iš tiesų
netvėrė noru pavairuoti, nes tai
jo mėgstamiausias auto-
mobilio modelis, o gal, pasitelkęs visą žavesį, mėgino įsi-
gauti į mano vietą, ncs manėsi 535 geresnis vairuotojas,

tačiau nutariu nebesukti dėl to galvos. Kažkaip sugebu

užsnūsti. Pažadina šuns bučkiai. Na, vadinu juos buč-
šunėkas, veikiausiai, bandė nulaižyti
kiais, bet spėju, kad
ištekėjusias seiles.
- Atsigavai?

196
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nepavadinčiau
to
atsigavimu. Esu sukaitusi, trenkiu
šunimi, o veidas lipnus. Visgi, turiu pasakyti, jaučiuo-
u žvalesnė, grįžta optimizmas. Ypač, kai dirsteliu pro
langą.
- Gal stabtelėkime ir pramankštinkime kojas? - jis

jau suka
į
aikštelę ir išjungia variklį.
Aplink mus drickiasi stulbinami, švelnios popietės
šviesos užlieti vaizdai. Išlipu iš automobilio, pasirąžau

1 staiga nudžiungu, kad atvykau. Būtų nedovanotina

neišvysti tokio reginio, nedalyvauti geriausios draugės
vestuvėse.
Haris nusipurto, užšoka ant akmeninės tvorelės ir
žvilgsniu kviečia sekti iš paskos.
- Atleisk, drauguži, - Džeikas pašiaušia gaurus ant
šuns galvos. - Rytoj. Galėsi išvaikyti visas visutėles vo-

veres, bet tik rytoj.

- Jis ne tavo šuo, tiesa?
- Ne, prižiūriu jį, nes prašė... - vos juntamai užlūžta
balsas. - Draugas.
- Dažnai prižiūri?
Regis, juos sieja artimesnis nei tik šuns ir laikino pri-
žiūrėtojo ryšys.
IDžeikas persibraukia ranka akis, pažvelgia į mane.
- Gerai, sakiau, jog turime būti atviri. Šuo priklauso

mano buvusiajai.

197
 ZŽARA STONLLEY

- Tavo buvusiosios šuo? - šito nesitikėjau.

- Na, auginome jį... - pauzė. Viena tų ilgų, varginan-
čių, reikšmingų (ne, ne, dar nesu dėl to pamišusi) pau-
zių. - Kartu, paskui...
- Tu atsivežei savo buvusiosios šunį į mano geriau-
sios draugės vestuves?
- Ar tai problema?
Jau ir vieno mūsų buvusiųjų dalyvavimo per akis. Vi-

sa tai atrodo labai keistai. Ji išdavė Džeiką. Po to, kas

nutiko, nieku gyvu nebesirūpinčiau Lajamo kojinėmis,

ką jau kalbėti apie šunį.
- Betgi kam tau jos...
- Mūsų.
- Šuo, po viso to, kas nutiko?
- Jis tik šuo.
Haris pasuka galvą
į šoną, uždengiu jam
- Jis nėra tik šuo! - kodėl aš šnypščiu? - Jis jos šuo.
ausis.

- Mūsų šuo. Na, jai atiteko globa, o man - teisė lan-

kyti. Klausyk, neprieštaravai, kad atsivežčiau šunį, ta-
čiau pyksti, nes jis - Loros?
Nerimauju dėl žodžio „mūsų“. Nors lyg ir neturėčiau
kvaršinti dėl to galvos.
- Tai visiška netiesa.
Gal jis tiesiog negali atsitraukti, gal viliasi, kad, nors
ir išdavusi, Lora grįš. O Haris - būdas išlaikyti ryšį.

198
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kvailai suirztu. Nenoriu, kad į mūsų išvyką įsiskverbtų

bent menkiausia
tos, jį įskaudinusios, moters dalelė.
- Nejaugi?
- Kas, jeigu ji nuspręs šunį susigrąžinti? Atsibels ir
pasiims?
- Neatsibels, - Džeikas atsidūsta ir atsišlieja į auto-
mobilį.
- Nesiveži jos drauge kaip nors supakavęs?
IDžeikas kilsteli antakį, atrodo, atsakyti neketina.
- Tokio dydžio bagažinėje?
Perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. Vos tik nusiteikiu elgtis
supratingai, jis ima
ir viską sugadina.
- Gerai, gerai, atsiprašau. Neturėjau to sakyti. Mudu
išsiskyrėme prieš ištisus amžius.
- Amžius?
- Amžius. Klausyk. Man nė į galvą nebūtų atėję vež-

paprašė pasirūpinti šunimi, nes pačiai pasitaikė labai

užimta savaitė. Turėjo išvykti ir panašiai.
Įdomu, ką reiškia tas „panašiai“. Ar nuo to Džeikui ir
reikia prasiblaškyti ?
- Atsisakiau. Po tavo apsilankymo atsisakiau dar sy-
kį. Betgi ryte ji vėl beldėsi į mano duris. Įbruko pava-
dėlį ir parciškė, jog pririš Harį prie vartų stulpo, jeigu
jo nepaimsiu, išvadino pavydžiu savanaudžiu nickšu,
 ZARASTONELEY

besistengiančiu sugadinti jai ypatingą dieną, - gana

šiurkščiai aiškina Džeikas. - Ar supranti? Neturėjau pa-
sirinkimo.
- Tu ją tebemyli? — klausiu tyliai, nes viena mano
dalis atsakymo išgirsti nenori, bet kita privalo žinoti. Ir
apkabinti.
- Tai sudėtinga, Same.
Nekenčiu šitos frazės.
- Meilė jau senokai išblėso, tačiau, supranti, kartais
tebeduria.
O taip, dievaži, puikiai išmanau tuos sumautus
dicglius.
- Veikiausiai, laikytis įsikabinus Hario nėra geriausias
sprendimas, juk dėl jo esame priversti kartkartėmis susi-
tikti, o ji tuo naudojasi, mat aš myliu
šitą kvailą šunėką ir...
— Aš kvailė, -
pasijuntu siaubingai kalta, kad spiriu
Džeiką kapstytis prisiminimuose, apie kuriuos mieliau
nekalbėtų. - Viskas gerai. Šaunu, kad jį pasiėmei. Jis
mielas šuo.
- Esi šiek tiek kvanktelėjusi.
-
Neprivalai man pritarti. Tačiau, jeigu kas nors pa-
klaus?
- Iš tiesų? - Džeikas pagyvėja. - Kas nors panorės
sužinoti, kieno tas šuo? Pasakysiu, kad draugo, juk nic-
kam tai nerūpės, Same.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Žiūriu į Harį. Jis žiūri į mane. Ak, kokia miela nosy-

tė - sagutė — ir tamsiai rudos akys.

- Pasiilgstu jo, - gūžteli pečiais Džeikas, tačiau ir

pats pažvelgia į mane liūdno šunyčio akimis. - Šrai ko-

del lankausi prieglaudoje. Esu pernelyg užimtas, kad ga-
lėčiau auginti šunį, bet labai ilgiuosi Hario.
- Ak, dievaži, grįžkime automobilį.
Kickvieną akimirką galiu sulaužyti visas
į savo taisyk-
les, o tada ištiks katastrofa. Jis visiškai nc mano skonio.
Išc to, dabar mano gyvenime nėra vietos jokiam vyrui,
man tereikia partnerio vestuvėms.
- Ar turi kokių seksualinių fantazijų? - pasitcirauja
jis užvedęs variklį.
—
Ką? Kodėl? - už jokius pinigus nepasakočiau jam
apie ugniagesį ir stulpą ar šokoladinį masažą. - Negali
šito klausinėti!
- Ką tik paklausiau, - nusikvatoja jis žemu, seksua-
liu, begėdišku juoku.
"Tas juokas labai trikdo, iškaistu dar smarkiau, nei
stengdamasi nuslopinti nešvankias seksualines savo
fantazijas. Veikiausiai, Džeikas mėgina atitraukti mano
mintis nuo Hario ir Loros reikalų.
- Na, aš neketinu atsakyti. Šito tau žinoti nebūtina.
- Tiesa. Žinau, kad nebūtina, tik smalsavau, — vėl

sukrizena sau po nosimi, o aš galų gale nusišypsau.

201
 ZARA STONELEY

Neįmanoma susitvardyti. Jis neįtikėtinas.

Ko
gero, neturėčiau kišti nosies ne į savo reikalus.
Bet jis pats užduoda nederamus klausimus.
- šių
Taigi, nuo rūpesčių ir norėtum prasiblaškyti ?
- Tai ilga istorija. Vėliau. Žiūrėk, - mosteli jis. - Re-

gis, mes jau atvykome.

Žodis atvykome šick tick klaidina, nes iš tikrųjų mes
atsidūrėme kažkur. Matome tik daug akmeninių stulpų.
Atsiduriame giliame užkampyje. Toliau driekiasi kelias.
Tarsi per nebūtį. Žolė, viržiai, medžiai ir dangus. Ištisa
platybė dangaus. Rodos, horizontas nusileido - gal to-
dėl, kad
šia
mes
-taip toli šiaurėje. Vos garsiai nepasidaliju
mintimi, bet nutariu pasilaikyti ją sau.
Dabar suprantu, kodėl nuvykti iki prekybos centro
užtrunka pusvalandį. Iš čia nė pilies - ar kokios kitos
vietos, kur ketiname apsistoti, - nematyti, ką jau kalbė-
ti apie ežerą. O jie dideli, tiesa? Masyvūs? Automobi-
liui riedant pro vartus, giliai įkvepiu ir mintyse kartoju
naująją mantrą. Aš galiu tai padaryti. Ak, jeigu būčiau
įsikišusi Džeiko voką į rankinę, dabar galėčiau spokso-
ti į žodžius, ne tik apie juos galvoti. Tuomet
jie taptų
tikroviškesni.
-
smagu, -
Bus pasitrina
Džeikas rankas ir nusišypso.
Stveriu vairą, nes mes pakrypstame žolės link. Jis už-
deda savo rankas ant manųjų ir mirkteli.

202
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ką
tik suvokiau, kad visiškai įmanoma valdyti savo

pavenimą, net jeigu vairuotojo sėdynėje ir sėdi vyras. Aš

taip pat nusišypsau.

Bus nuostabu!
 ZARASTONELEY

Atidarau duris ir uždarydama trinktcliu. Pamurmu

po nosimi. Turiu sugalvoti vardą ir užsirašyti, kaip mer-
gina gali nežinoti savo vaikino vardo?
Kai liovusi trankyti duris vėl pakeliu ragelį, ten tylu.

Žinau, motušė laukia vardo, ko gero, ir pavardę norėtų

išgirsti. Tuoj puls guglinti. Arba privers tėtį patikrinti, ar
toks vaikinas užsiregistravęs tinderyje. Mano mama -
koks vietinis Erkiulis Puaro.
it
— ne, tenne jis! Katinas pasiklydo. Na, ne, atėjo
Ak,
ne katinas, katino šeimininkas, visi baisiai sunerimę!
- Turėsi atsivesti jį- pagyvėja mama.
vakarienės,
Nenutuokiu, iš kur
atsirado ta vakarienė. Kai augau,
valgėme pusryčius, vėliau pietavome, dar vėliau gerda-
vome arbatą. Kažkada pietūs virto priešpicčiais, o arba-
ta - pietumis. Dabar jau valgome ir vakarienę.
- Susipažinsime prieš vestuves.
Kitaip tariant, iškvosite.
- Taip, mm... paklausiu, - kai tik pavyks
jį sutikti. -
Mamyr, aš tau atskambinsiu. Turiu skubėti, aš... - kad
jau prisiviriau košės, teks srėbti, - turiu persirengti prieš
pasimatymą.
Dievaži, teks persirengti, tikriausiai ne vieną kartą, ir
kol galų gale sutiksiu savo paslapringąjį vyriškį. Matote,
nemeluoju, tik truputį klaidinu, tai juk visiškai
iš ciesų aš

priimtina bei natūralu mamos ir dukros santykiuose.

 VESTUVIŲ SVEČIAS

"Laigi, ką man daryti?

Skubiai susitariu dėl vizito pas kirpėją. Tai pigiausia
zmogui (ir moteriai, be jokios abejonės) žinoma terapi-
jos lorma.
Kirpykloje mane apkirps ir sušukuos. Viliuosi, kad
toks lepinimo seansas numalšins norą suryti šaldytuvo
turinį ir įkvėps daugiau noro švęsti. Be to, ramiai pa-
«varstysiu, ar Sara teisi, ir aš šiuo metu jau atsidūriau

tokioje beviltiškoje padėtyje, kad Guzn/ree internetinių

+kelbimų svetainėje galiu paskelbti: žūtbūt reikalingas
vvžilas.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

V 7elniai raguoti.
- Tu megali šito vilkėti!
Kalbu kaip motina, o dar
nė trisdešimties nesulau-
kiau. Įprastomis aplinkybėmis menkai pažįstamo vyro
akivaizdoje iš lagamino ištraukusi kelnaites sutrikčiau.
Ber išvydusi, ką jis turi krepšyje, pamiršau, kad vienoje

rankoje laikau citrinų spalvos liemenėlę (priderintą pric

pamergės suknelės), o kitoje - juodos spalvos kelnaites
(labiau mėgstu juodą spalvą, be to, nickas nematys).
Mane užliūliavo klaidinantis saugumo jausmas, kad

galbūt viskas bus gerai. Taip nutiko, nes:

1. Kai galiausiai sustojome aikštelėje priešais pilį, nic-
kas mūsų išskėstomis rankomis nelaukė, todėl, pade-
dami vyresniojo liokajaus, prasmukome tyliai ir be
jokios apklausos.

204
 VESTUVIŲ SVEČIAS

*
Mūsų kambarys toks didelis, kad jame gali laisvai įsi-
kurti keturių asmenų šeima ir niekada neatsitrenkti
vienas

kambarys,
į
kitą. Čia netgi yra širma persirengti ir vonios
didumo sulig visu mano namu.

Aš klydau. Ne dėl pirmo ir antro punktų. Tiesiog dėl

uikimybės,kad viskas pavyks.
- Tai seksistiška, pati tikrai neapsidžiaugtum dėl to-
kio komentaro!
- Tik vienas žodis, - metu į jį griežtą mokytojos

žvilgsnį ir paskubomis padedu kelnaites, vildamasi, kad

jų nepamatė. - Atvirumas! Nesakau, kad jis tau netiks,
kad neatrodysi puikiai... hm... seksualiai... - jaudinda-
masi visuomet įterpiu daug „hm“. - Bet, bet...
- Bet? - Džeikas pakelia nepageidautiną daiktą.
- Tai sijonas!
- Tai kiltas.
- Koks skirtumas, kiltas ar vyriškas sijonas?
Vienintelis vyras, kurį mačiau segintį kiltą, buvo Dei-
vidas Bekhemas ir jis, sakyčiau, balansavo padorumo ties
riba. Tačiau tai manęs iš vėžių neišmušė. Deja, šįsyk gali
būti prasčiau, žinant, kokic populiarūs kiltai Škorijoje.
- Žmonės matys tavo kelius, ir hm... - nugurkiu
seiles.

Ar žmonės kalba ticsą apie tai, ką škotai dėvi po kiltu?

205
 ZARASTONELEY

O gal tai nesvarbu, nes Džeikas anglas? Ko gero, reikia

paskambinti draugei. Paklausiu Saros. Ji žinos, jos galva
kimšte prikimšta visiškai nereikalingų žinių, praverčian-
čių gal kokį kartą gyvenime.
- Mes
esame Škotijoje, - supratingai aiškina jis.
- - pasirodau esanti ne tokia supra-
Tu nc škotas,
tinga, mano šnypštimas, galima sakyti, beveik prilygsta
sarkazmui - žemiausio, anot mano tėčio, lygio sąmojui.
- Kodėl taip manai?
Pamėginu mintyse škotiškai ištarti Porteris. Visai
netinka, net jeigu pridedu ocb aye" ir mac. Net Džokas
Makporteris neskamba gražiai.
- Dar sužinosi,
kad ir languotas skraistes segime.
O tu Dieve šventas, ar tai
reiškia, kad jis iš tiesų žino,
kaip viską atlikti tinkamai? Nejaugi ketina vilkėti visą

kostiumą? Nemūvėti apatinių? Esu girdėjusi apie įsijau-

timą į vaidmenį, bet čia jis jau persistenge.
Džeikas parodo

- Mes didžiuojamės savo

į kiltą.
protėviais, - mirkteli.
Jeigu

- Jeigu
jis tikras škotas, tada
kas nors tave pažins? Atpažins
aš patekau

paro-
įšitą? -
bėdą.

dau
į kiltą. - Visi škotai vienas kitą pažįsta, ticsa? Tie

*
Dalis škotiško posakio „Och ave Jock MeKay“, reiškiančio sak. taip,
Džokai Makėjau“.

206
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Klanų nariai - kaip mafiozai, tik plaukuotesni.

- Nekalbėk nesąmonių,
Dar akimirka
-
ir prapliups juoktis
kikena jis.
visa gerkle, o tada
kas nors gali užeiti pasidomėti, ką mes išdarinėjame.
Viesą pasakius, nenustebčiau, jeigu šiuo metu prie durų
«lapta klausytųsi mano motinėlė.
- Čia Škotija, ne kokia atoki genties teritorija ato-
"rąžų miške.
Norėčiau atsidurti atogrąžų miške. Miclai pasirink-
čiau išdažytą veidą ir karo šokius vietoj tariamų vaikinų

su vėjo perpučiamais sijonais.

- Atvėsk.
Noriu jam atrėžti, kad žodis atvėsti visiškai netinka-
mas. Jeigu vilkės tą daiktą, šalta bus jam.
- Tai padės, pasitikėk manimi.
Noriu juo pasitikėti, tikrai noriu, tačiau
patys mato-
te,kur mane nuvedė pasitikėjimas draugaujant su La-
jamu. Na, bent jau nė vienas vyras neįstengs nieko ap-
vaisinti, juk jų daikčiukai, pripratę būti jaukiai ir šiltai
apkamšyrti, susitrauks
ir slėpsis.
Pamojuoju jam popieriaus lapu. Radau jį ant lovos,
kaitik atvykome.
- Gerai. Labai tikiuosi, nes informaciniame lape pa-
rašyta, kad aštuntą turime ateiti į barą, kur mūsų lauks
gėrimai. Susipažinsime vieni su kitais.

207
 ZARASTONLLEY

Visus kuo puikiausiai pažįstu, išskyrus patį Džeiką is

Džesės dėdulę Bertį su tetule Edna.
- Šitas paimsiu, gal prireiks, - mosteli IDžeikas iš ir
sivicpia.
Haris ant lovos grumiasi su žiurke. Tik žiurkę atstoja

mano kelnaitės. Aš staigiai puolu prie šuns, jis, švytuo-

o

damas orc savo laimikiu, neria tolyn.

- O vargeli, šitos - mano mėgstamiausios.
Vienos iš nedaugelio, kurių nesuplėšiau, stengdama-
si nusitraukti pernelyg greitai, skalbdama nenudažiau
keista spalva (todėl ir perku juodas), kurios neprimena
apie ankstesnius meilės nuotykius ir nesuslenka tarp
sėdmenų
lyg į kokią sūrio pjaustyklę.
- Geras šuniukas,- nutaisiusi mieliausią „cikš, pa-
žiūrėk, ką tau turiu“ balselį, mėginu pagauti jį
prie stalo,
tačiau Haris neužkimba. Pirštų galiukais brūkšteliu tik
per gauruotą uodegą, mat, viauksėdamas juodo satino
ir nėrinių pilnais nasrais, šuo nušvilpia per kambarį ir
neria po lova. - Eikš šen, šunsnuki, - kone sulendu po
lova, bet Hario vis tiek nepasiekiu.
Truputį pasirangysiu ir sučiupsiu. Ūmai suprantu,
kad dar mažumėlę pasislinkusi liksiu be džinsų.
- Šūdas.
Kitoje lovos pusėje pasirodo žemyn galva pakibusio
Džeiko veidas.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Reikia pagalbos?
Ar negalėtum tiesiog...
Ištraukti suėmęs už kojų? Sučiupti Harį? Suskamba
mano telefonas.
Ižciko veido vietoje atsiduria kojos. Vėl pamatau
vadą.
Skambina Džesė, - pamojuoja telefonu, ckranc
matau skambinančiojo vardą.
Po šimts perkūnėlių.
- Aš arsiliepsiu, - vėl išvystu jo pėdas.
- Ne, ne.
Kad mane kur, rangymasis - bloga mintis. Nusi-
brozdinsiu odą, atrodys, tarsi ant kilimo pasimylėjau.
— Ji... hm... negaluoja.
Sustingstu, tačiau Džesės atsakymo neišgirstu.
- Atvirai? - sukikena Džeikas. - Įstrigo po lova.
Vis dar negirdžiu, ką šneka Džesė. Dusliai kikena
I)žeikas.
- ne, aš čia niekuo dėtas, na, šiek tiek, ji gaudė
Ne,

mano šunį, - stoja tyla. Išraustu. - Taip, panašiai, Ha-

ris pačiupo geriausias jos kelnaites, - lovos gale vėl iš-

vystu IDžeiko veidą. - Geriau Iįsk iš ten, ji ateina. Nori

susipažinti su Hariu! - jis klykteli, puikiai atkartodamas

susijaudinusios IDžesės balsą. - Sakė, bus čia po trisde-
šimties sekundžių.

209
 ZARASTONLILY

- Atimk mano kelnaites iš savo prakeikto šuns, -

Džeikas dingsta. Vėl pasirangau, bergždžiai. - Džei

kai? - jis vėl kyšteli galvą. - Gal gali manc ištraukti?
Prašau!
Vyrai turėtų prajuokinti, o ne juoktis iš tavęs. Netu-
rėtų kvatotis iš visų plaučių taip garsiai, kad vos pajėgtų
ištraukti tave iš palovio. Nežinau, katrą pirmą nužudy-
siu, Džeiką ar Harį, kuris lodamas strakalioja man ant
galvos.
Bausmės vykdymas atidedamas abiem, nes išgirstame

beldimą į duris. Nelaukdama leidimo užeiti, kambarin

įskriejusi mano geriausia draugė aptinka manc tįsančią
ant grindų, vienoje rankoje sugniaužusią kelnaites. Pa-

kvaišęs šuo laižo man ausį, o vyras laiko už kulkšnių.

Vargais negalais atsistoju ir nuo papų nusircnku ki-

limo siūlus.
Manau,
ji turi teisę kištis. Tai jos vestuvės. Ji sumo-
kėjo už kambarį.
- Same! —
suspiegia Džesė ir apglėbia mane. - O
Dievulėliau, taip džiaugiuosi, kad atvažiavai, keletą
siaubingų akimirkų galvojau, kad tas Lajamo reikalas...
oji tokia didžiulė, - draugė dažnai nebaigia sakinių, ta-
čiau aš suprantu, ką nori pasakyti. - Ji nori atsidurti dė-

mesio centre, ko gero, taip ir bus, tačiau tai mano vestu-

vės, o jis toks šiknius, bet, žinoma, tau neberūpi, tiesa?

20
 VESTUVIŲ SVFCIAS

Visi įkvepiame.
- Tu turi... o jergutėliau, tu turbūt Džeikas, noriu
pasakyti, išgirdusi jo balsą, taip ir žinojau, kad jis bus
žavus, tačiau... - ji paklaikusiu žvilgsniu varsto mudu
su Džeiku; dar truputį ir pertemps kaklo raumenis. —

Kur, po galais, tu jį radai? Pasakyk, oi, ne, nesakyk, aš

jiu užimta!
Abejoju, ar Džesė patikės istorija apie šunų vedžio-
jimą, tačiau nė neketinu kloti visos tiesos. Juk vargu ar
galiu išpoškinti, kad man jį pasiūlė gėjus kirpėjas?
- Jeigu neturėčiau Deno, imčiau pavydėti. Vaje, vaje,
čia tas šuo! Tavo šuo!
IDžeikas linksi.
Džesė taip staiga nuo manęs atsitraukia, kad kone
nuvirstu ant lovos. Dabar ji jau keturpėsčia baksnoja
nosimi Harį.
- Viešpatie su viešpačiukais, jis toks miclutis, toks
gražutis, visos merginos pames dėl jo galvą, ar galiu pa-
rodyti? Ar galiu parodyčiau Denui
jį išsivesti, mergi- ir
noms? O ne, jam burnos putos drimba, o Dieve, jis
iš

kraujuoja! Džeikai, Džeikai, jis įsipjovė... - staiga užsi-

kerta. Sukikena. - Hm, atrodo, jis kai ką nustvėrė, Same.
Nustvėrė. Kitas mano kelnaites. Raudonąsias, šilki-
nes, 26 nenumanau, kaip jos atsidūrė mano lagamine.
Mielai pasakyčiau tegu turisi, kad tik netektų ištverti
—
 ZARA STONLLEY

to pažeminimo, kai Džeikas išvys kelnaites, tačiau jos

brangiai kainavo. Akivaizdu, ne taip brangiai kaip jis
pats, bct nenormaliai daug sumokėjau už trikampėlį,
kurį mato tik vienas žmogus, na, jeigu pasiscka - du.
Jeigu nepasiseka ir kambaryje yra šuo, kelnaites išvysta

trys žiūrovai.
Bent jau esu puiki linksmintoja. Džeikas ir Dže-
sė plyšta juokais. Jau numanau, kokie pokalbiai liesis
išgėrus.
- Ak, taip malonu pagaliau susipažinti, Džeikai, -
draugė jį paskubomis apkabina. - Aš Džesė.
- Taip ir maniau. Man taip pat malonu susipažinti.
Samė papasakojo, - jeigu dabar jis
ištars „viską apie ta-
ve“, kaip reikiant įklimpsime. Ji ims
traukti įvairiausius
vaikystės prisiminimus, apic kuriuos Džeikas tariamai
turėtų žinoti, - .„kokią nuostabią draugę ji turi. Nė už
ką nebūtų praleidusi šios šventės. Ar galėtume atsives-
ti Harį vėliau, prie baro
irkelionės
su visais supažindinti? Tiesą
pasakius, manau, po ilgos jam derėtų pailsėti.
Argi nederėtų pailsėti mums visiems?
— Ak, tu toks mielucis, - laimė, ji
vėl glosto šunį, ne

Džeiką. -
Viliuosi, nelabai pavargote. Same, pamanė-
me, kad visiems atvykstant skirtingu laiku būtų nepro-
tinga šįvakar surengti oficialią vakarienę, taigi paruoši-
me kokteilių, švedišką stalą ir... - ji nutyla ir pažvelgia į
 VESTUVIŲ SsVEČIAS

Ižeiką. - Tau patiks, bus viskio degustacija! Juk tai taip

skotiška!
Stengiuosi nedirsčioti
vėliau.
į ištiestą ant lovos kiltą.
- Pasimatysime

Ji apkabina Harį, apkabina Džeiką, manc glėbyje pa-

laiko ilgiau ir gana garsiai šnipšteli į ausį:
- Ak, Same, taip džiaugiuosi dėl tavęs, girdžiu kitus
vestuvių varpus, jis tobulas, aš taip džiūgauju!
Išties beprotiškai myliu Džesę. Pažįstu ją nuo vaikys-

tės, ji visuomet džiūgavo dėl visko; šią akimirką

ir aš no-
rėčiau pasidžiaugti. Tačiau man reikia prigulti.
Kone sverdėdama jau traukiu link krėslo, bet draugė
stabteli prie durų.
- Tu PRIVALAI vilkėti šitą, Džeikai!
Mėšlas,

- Juk
ji
bus
rodo

tartano
į ir
kiltą.
viskio vakaras! - Ji šypteli žvelg-
dama į mane. - Net Lajamas tokį dėvės. Įsivaizduoji ?
"Turėdamas tokius kelius!
Nepasidomiu, ji sužinojo, kokic yra Lajamo ke-
kaip
liai.Džeikas nieko neklausia. Tik atgniaužia mano del-

ną ir įbruka scilėtas kelnaites.

Durys vėl atsilapoja.
-
Merginos vilkės kokteilines sukneles, būsime to-
kios žavios, tiesa? Ak, dirstelėk į programą, ji vėl pa-
rodo į popieriaus lapą. - Rytoj po pietų numatytos SPA
-
 ZARASTONLLEY

procedūros, merginų laikas, tada man viską papasako-

si, ji išraiškingai linkteli Džeiko pusėn ir traukdama
—

pro duris dar pakelia antakį.

Turiu prisipažinti, šią akimirką žavi nesijaučiu. Nė
per nago juodymą.
Džeikas nusišypso, tačiau maloniai.
- Viskas bus gerai, - uždeda šiltas rankas man ant
pečių ir švelniai apsuka. Jo lūpos taip arti mano au-
sies, taip arti, kad žengusi dar centimetrą galėčiau į jį

atsiremti. Labai norėčiau tiesiog atsiremti. Tuomet už-

migti ir viską pamiršti. - Tikrai. Dabar cik ir pagulėk
vonioje.
Vargu ar man padėtų ir pati geriausia vonia su puto-
mis. Vargu ar pasaulyje jau išrasta sveikatinimo proce-
dūra, pajėgi nutirpdyti nuo manęs tick colių, kad tilp-
čiau į kokteilinę suknelę.

Į vonios duris beldžiasi plėšikas. Bet juk plėšikai nesibel-

džia. Ar beldžiasi? Apimta panikos abicm rankomis įsi-
kimbu į vonios kraštus. Jeigu jis įsiverš, be kovos nepasi-
duosiu, niekas manęs nenuskandins nuosavoje vonioje.
Kas norėtų tokio užrašo antkapyje? Mirė savo...

Tai ne mano vonia.

Cia ne mano namai.
Čia...
 VESTUVIŲ SV KČIAS

- Ar
gerai jautiesi? Jau be dešimties aštuonios.
- Kristau, be dešimties minučių aštuonios? Kodėl
man nepasakei?
Vanduo pasiutusiai šaltas. Kodėl, po galais, neprabu-

«au anksčiau, juk man grėsė hipotermija!

- Sakau dabar. Pamaniau, norėsi ramiai pamirkti vo-
nioje, todėl palikau tavc ir
išsivedžiau Harį palakstyti.
Ak, kad jį kur. Kojos pirštu ištraukiu kamštį ir, aplink
taškydama vandenį, ropščiuosi iš vonios.
Šalia vonios - veidrodis (koks mazochistas galėjo pa-
kabinti viso ūgio veidrodį toje vietoje, kur dažniausiai
būni nuogas?), išvystu save, visą susiraukšlėjusią. Labiau
primenu džiovintą slyvą, ne raziną, vadinasi, nesulic-
Knėjau, tik kai kurios dalys paseno labiau nei kitos. Jeigu

taip atrodysiu sulaukusi aštuoniasdešimties, norėčiau,

kad manc užmigdytų anksčiau.
Veidą nusėjo raudonos dėmės. Taip nutinka, kai at-
siduriu netoli karšto vandens ir
garų. Likusi kūno dalis,
akivaizdžiai, nepersiuntė žinutės, jog karštų garų fazė
prieš kurį laiką pasibaigė, dabar - prakciktas šaltasis eta-
pas ir mano nosies galiukas jau mėlynuoja.
- Ar ketini ruoštis?
Velnias.
- Taip, taip, jau beveik pasiruošiau, juk mums nebū-
tina labai išsipuošti.
 ZARA STONELLY

Kvailė, kvailė, kvailė, kokteilinės suknelės, pilys, ką aš

sau manau sakydama, jog

nebūtina išsipuošti ?

Netoli praustuvės stovi indelis drėkinamojo kremo

(tai tik parodo, kokia prabangi ši
vieta), taigi aš kuo sku-
biau pasiteplioju veidą ir imu tapšnoti, vildamasi, kad
kremas susigers. Sausa oda negraži, tačiau riebi plėve-
lė - daug baisiau. Nesusigeria. Tapšnoju stipriai. Trinu.

Tebesu dėmėta, dabar dėmių atsiranda jau nuo tapšnoji-

mo. Plaukai primena žiurkių uodegas.
Žiurkės nėra žavios.
Susisegsiu plaukus. Taip, sukelsiu į viršų. Jeigu turė-
čiau segtukų. Mama sakė, pasiimk segtukų. Kodėl nie-
kada jos neklausau? Kur aš dabar gausiu segtukų? Iki

artimiausio prekybos centro - trisdešimt mylių.

- Gal galėtum nuciti pas mano mamą
ir pasiteirauti,
ar turi plaukų segrukų?
- Plaukų segtukų?
- Segtukų. Plaukams susegti. Ji
supras.
Man reikia ne vien segtukų. Kai tik jis išsinešdins iš
miegamojo, aš stversiu švarius apatinius ir suknelę. Jeigu
dar liko neapscilėtų kelnaičių.
Spragteli uždaromos durys. Septynios minutės iki

aštuntos. Turiu septynias minutes. Kita vertus, mama

Džeiką užlaikys mažiausiai septynetą minučių.
Rask kelnaites. Kur aš nukišau savo kelnaites?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

lagamine jų nėra. Stop. Turiu išlikti rami. Septynių

minučių per akis. Šešios, na, šešios minutės irgi gerai.
Prisimenu, padėjau visus apatinius atokiau nuo Hario.
Dieve švenčiausias, kuriame stalčiuje? Čia daugybė
stalčių
ir spintelių.
Ne,pirmiausia reikia užrakinti duris, kitaip Džeikas
aptiks mane vienomis kelnaitėmis. Arba be kelnaičių,
ĮCiju nesusiimsiu.
Užrakinu duris ir atsidūrusi milžiniško kambario vi-

duryje susizgrimbu.
Ne, nežinau, kur kelnaitės. Privalau rasti batus. Jie
aukštakulniai, su dirželiais ir neįtikėtinai sunkiai su-

sapstomi, nebent esi akrobatas. Jeigu laikau barą ran-

koje, vieni niekai prakišti tą metalo gabalėlį pro skylę

dirželyje. Vos anic rupūžės atsiduria ant kojos, užduotis

primena spagečio vėrimą į adatos skylutę. Kodėl taip
vyra? Kodėl batų dirželiuose neįspaudžiamos normalios

skylutės?
Nuoga galiu pakelti koją arčiau veido. Apsirengusi
taip nebesusilenksiu.
Dieve, kodėl tas kambarys toks didelis? Prie užkan-
džių stalo atsidursiu netekusi svarų ir dar svarbiau - co-

lių. Nors užkandžių valgyti neturėčiau. Vis dėlto, jeigu

nevalgysiu, kokteiliai ir
viskis pražūtingai paveiks mano
kalbos dovaną. Paprastame vakarėlyje nesukčiau dėl to
 ZŽARASTONLLEY

galvos, bet dabar privalau spręsti netikro partnerio pro-

blemą, todėl labai svarbu elgtis tinkamai.
Tarška durų rankena.
Kvailys. Eik šalin.
- Taip, IDžeikai, - imu suokti mielu balseliu, na, dėl

viso pikto, jeigu mano šnypštimą girdi kaimynai greti-

maime kambaryje.
- Kodėl užrakinai duris, Same?
- Ššš, - šnabždesys tikrai neprasiskverbs
pro sienas
į kitą kambarį ar tvirtas duris. Mes ne motelyje. - Aš
rengiuosi.
Tiesą pasakius, klibinkščiuoju apsiavusi vieną batą.
- Kuriame kambaryje įsikūrė tavo tėvai?
- Trečiame. Ką reiškia, kuriame? Kur tu buvai?
- Suklydęs apsilankiau ketvirtame. Mieli žmonės, -
Džeikas patenkintas, atsipalaidavęs, atrodo, šauniai lei-

džia laiką.
Tyla. Jis nuėjo. Neabejoju, pažindinsis su kitais mic-
lais svečiais.
Mėšlas. Kas gyvena ketvirtame kambaryje? Su kuo
jisjau susipažino? Neturiu tam laiko. Valio! Kitą ba-
tą apsiaunu lengviau. Vos įkišu koją į kelnaites, grįžta
Džeikas.
- Nickas neatidarė durų.
- Tada nucik pas IDžesę, kambarys koridoriaus gale.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Liko dvi minutės. Atrakinu duris. Mano plaukai

4yro į visas puses, esu sukaitusi, suprakaitavusi, visiškai
nuikamavusi ir
vilkiu vienintelį į kokteilinę suknelę pa-
našų drabužį.
Suknelė juoda ir tampri. Paslėps neseniai sukauptą
pusę stono ir neprickaištaus, jeigu suvalgysiu daugiau,
nei derėtų.
Mėgstu tokias sukneles. Jeigu daugiau vyrų būtų to-
kic kaip vžkandžiams draugiškos suknelės, pasaulyje kil-

tų mažiau bėdų.
- Seksualu.
Nenutuokiu, kaip Džeikui pavyko taip tyliai įslinkti,
tačiau jis jau čia, saujoje laiko smeigtukus plaukų seg-ir
tuką. Tokiais prieš baleto pamokas pasipuošia aštuon-
metės.
- Džesė tau davė šitą?
- Ne, tavo mama. Ji plepėjo su Džese. Užtikrino, kad
turi kaip tik tai, ko reikia, - Džeiko akyse žiburiukai. —

Ji taip pat buvo pasiryžusi atciti ir pati šį segtuką įsegti.

Išct...

Jis taip arti, šiltas alsavimas trukdo orui patekti į ma-

no plaučius. Jaučiu, kad sprandą vėl nusėja dėmės. Trau-
kiuosi kuo toliau.

- Ašjją perkalbėjau.
Atsisuku.
 ZŽARASTONELEY

-
O Viešpatie, - nejučia aikteliu. - Tu turi kelius! -
vos cypteliu tardama tą žodį, o mano antakiai pakyla
taip aukštai, kaip nepakiltų net po plastinės operaci-
jos. - Nuogus kelius.
- Na, jeigu neturėčiau kelių, nukrisčiau, - Džeikas
pasisukinėja ir aš vos nesužinau, ką škotas mūvi po kiltu.
Na, jis nesisuka taip greitai, kad sijonas pakiltų pa-

kankamai aukštai. Man baisiai knieti ką nors netyčia

numesti ant grindų...
—
Ką - akimirką pamanau, kad jis ketina pamė-
gi...

ginti ir kilstelėti kiltą aukščiau, tada pastebiu mano pu-

sėn atkištą ranką. - Laikas eiti?
- Kiek laiko tu

jį vilki?
O jergutėliau, jis sijonuotas lakstė koridoriais.
- Persirengiau, kol gulėjai vonioje. Tavimi dėtas, šito
vėrinio nesegėčiau.
Vėrinį pasirinkau paskutinę minutę. Pamaniau, jis
nukreips dėmesį nuo vis dar netvarkingų plaukų. Žino-
te, tas pats, kaip kuo nors blizgiu nukreipti žvilgsnius
nuo gilaus tarpkrūčio. Visgi nesu girdėjusi, kad tai veik-

tų, jeigu jau vyras įsispokso į papus, net ir niuksas

—

veidą jo nesutrikdys, ką jau kalbėti apie tabaluojantį ant

į
grandinėlės daiktą.
- Per ryškus?
Impulsyviai įsigijau tą nukainotą žvilgantį vėrinį
 VESTUVIŲ SV EČIAS

mternetu, nesuvokiu, kaip man

labiau - įsidėti į
šovė
į
galvą
jįpirkti, juo
lagaminą. O dabar dar ir užsisegiau.
Pasiruošiau kaukių baliui, o ne elegantiškam kokteilių
vakarui pilyje.
Gerokai per ryškus. Eime, juk nenorime pavėluoti
-

atkreipti į save dėmesio, ticsa?

 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Vi ėluodami dėmesio į save neatkreipiame. Dėmesį

Džeikas. Vilkėdama gražia suknele ir
sisegusi blizgantį, neskoningą vėrinį susilieju su aplinka.
nu-

Džeikas
ir
jo keliai - ne. O dievai, visur tie keliai. Neti-
kiu savo akimis. Niekada nesu mačiusi tick kelių, šitiek
languoto audinio. Nieko keisto, kad košė, laužai ir
viskis

čia tokic populiarūs. Visa laimė, kad vestuvės vyksta nc

žiemą, tick galiu pasakyti.
Visgi slapčiomis džiūgauju ir didžiuojuosi savimi,
nes mano vyras turi geriausias kojas. Nesu šališka, juk
iš tiesų jis nėra mano vaikinas. Ir kaip beveik objekty-
vi stebėtoja galiu pasakyti, kad Džeiko kojos, šalia vi-

sų kitų dalyvaujančių parodoje, atrodo tobulai. Nors

tarp dalyvių yra ir vyresnių asmenų (atleisk, tėti), ir
Lajamas. Džeiko kojos VYRIŠKOS. Betgi ką jis slepia
 VESTUVIŲ SVEČIAS

krepšelyje? Kažin ar mūvi apatinius?

Turiu tai nufotografuoti ir nusiųsti Sarai. Pažadėjau
eguliariai naujinti informaciją, o šitas reportažas jai
ukrai patiks.
- Nagi, nagi, ar čia ne mūsų mažoji Samanta, - atsi-
duriu lokio glėbyje ir akimirką ncbematau jokių kelių. -
Kurgi tu slapsteisi? — Džesės tėtis dusina manc tvidu,
1 paskutiniųjų tramdau norą spjaudyti burnon lendan-
(ius dygius pūkus. Bandau ir šyptelėti, tačiau numanau,
kad šypsena perkreiptame veide atrodo ne itin gerai. -
(O)
tu veikiausiai Džeikas, - jis neleidžia man atsakyti,
iškart tiesia ranką Džeikui. - Džonas. Džonas Praisas,
cu nuotakos tėvas.
- Jums pasisekė, - Džeikas paspaudžia ranką. -
Ižeikas Porteris.
- Ir pačiam neblogai sekasi. Atlydėjai šitą gražuolytę.
Gražuolyte jis mane pavadino sulaukusią dešimtis.
I)žonas šiek tick atlaisvina glėbį, palengvėja ir mano vei-

dui, bet tada nykščiu ir smiliumi sužnybia skruostą. Dar

blogiau. Šitaip Džesės tėvas cIgdavosi tais pačiais dešim-

taisiais mano gyvenimo metais ir vadindavo pūstažan-

dc. Nors nuosavas tėtis elgdavosi dar baisiau - jis tą patį
sakydavo spausdamas man kelius. Kažin, mano veidas
dabar ryškiau raudonas nci tada, kai išlipau iš vonios?
Ar gal išberti nuo tvido?
 ZARA STONELLY

- Beje, puikus tartanas. Ar tai...

O ne, Džonas tuoj ims kvosti Džeiką, iš kurios Škoti-

jos dalies šis kilęs, ir sužinos, kad jis visai ne škotas. Paskui

pasidomės, kaip mes susipažinome, kiek laiko draugauja-

mc. Man stigti oro, jaučiu artėjančią katastrofą.
ima

- Gražus, ticsa? Gal pavaikštinėkime, miclasis? — iš-

sirangau

kę. — AK,
iš Džono gniaužtų

štai, tik pažvelk,

ir įsikimbu
kas ten!
Džeikui
į paran-
- Kas ten? - jis dairosi ir nieko nemato.
Žalio supratimo neturiu, kas ten. Įsiterpiau sumojusi,
kad Džonas tuoj pradės klausinėti. Geriau to imtis išgė-

rus kelis koktelius, o Džonui išmaukus tiek viskio, kad

nebeprisimintų atsakymų.
- Supažindinsiu. Ak, štai ir Džesė, tau reikia susipa-
žinti su tick daug žmonių.
- Nestriksėk, mergyt, juk turėsi visą savaitę. Tiesa,
berniokc?
IDžesės tėvas nusikvatoja, stipriai plekšnoja per nu-

garą. Džonas visur smarkus. Jis kresnas, tvirtas žmogus

(cvidas jam labai tinka), bc to, labai garsiai kalba.
- Tas vyras sako tiesą, brangioji, - Džeikas apsiveja
ranka mano liemenį, prisitraukia arčiau ir mirkteli Džo-
nui. - Vis dėlto nekantrauju su visais
susipažinti, taip
laukėme šios šventės. Metų įvykis. Tik apie vestuves ir
kalbėjome, taip?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Iš tiesų, - beveik nemeluoju.

Mūsų pokalbiai nuolatos sukosi apie šias vestuves.

- Puiki mintis čia susirinkti, vieta neįtikėtina, -
Ižeikas laiko taurę su šampanu ir nuoširdžiai žavėda-
masis dairosi.

Visiškai nesijaudina - tarsi būtų sukurtas gyventi

tokioje vietoje. Nesivaržydamas bendrauja su Džesės tė-
Čiu. Lajamui Džonas atrodė pernelyg grėsmingas.
I)žonas patenkintas, neabejoju, šiek tick pasipūtė.
liuputį primena gorilą, kuri didžiuodamasi tuoj ims
kumščiais muštis į krūtinę.
- Tai ne mano vieno nuopelnas, tačiau išties įspūdin-
pa. tiesa?
- Kaip tik prieš kelias dienas apie šią pilį kalbėjomės
su Samės tėvais, jau interneto svetainėje atrodė puikiai,
v atvykę apstulbome.
- Ruta užvertė mano žmoną klausimais, - Džonas
man mirkteli. - Žinai, kai kalbasi tavo mama ir Džuljeta,
telefono linijos įkaista! Ką
Ižeiką. - Gyslomis teka
gi, - Džesės tėvas
škotiškas kraujas, ką,
atsisuka

becrniokc?
į
- Tik pėdsakas, - nusijuokia Džeikas. - Turiu ome-
ny mus visus. Tartanas mano dėdės.
Šiek tick atsipalaiduoju ir apsidarau. Ne kažin ką nu-
tuokiu apie karštąsias telefono linijas, bet atrodo, kad
Džeikas ir Džesės tėvas beplepėdami tuoj įkaitins namą.
 ZARASTONELEY

Neįtikėtina, kaip lengvai jiedu užmezgė pokalbį, tary-

tum jau daugelį metų būtų pažįstami. Lajamas cIgdavosi

visiškai kitaip, vertindavo žmones ir spręsdavo, ar verta
sujais prasidėti. Be to, atrodė, kad elgiasi pagal paruoštą
„mandagybių“ scenarijų, kuris greitai baigdavosi sto- ir
davo daug nemalonių pauzių. Šią akimirką jaučiu konc
motinišką pasididžiavimą. Nors mano mintyse apic
Džeiką, kurios, regis, klaidžioja ten, kur sumano pačios,
nieko motiniško tikrai nėra.
Kambarys, kuriame esame, išties nuostabus. Tokią
visuomet ir įsivaizdavau pilies menę tik ne šitokią
—

ištaigingą ir šaltesnę. Akmeninės sienos, fantastiško

aukščio lubos, driekiasi minkštų, prabangių raudonų
ki-
limų juostos, neįtikėtinai didelius langus dengia sunkios
užuolaidos. Baras ąžuolinis, dera su masyviomis duri-
mis, pro kurias ką tik įėjome.
Pavadindama puikia, šią vietą sumenkinčiau. Vaiz-

das, kaip Džonas

ir sakė, įspūdingas.
Žvalgausi apimta pagarbios nuostabos ir
ūmai sumo-
ju, kad labai ryžtingu žingsniu mūsų link traukia kažin
kokia akį traukianti, tačiau ne tokia įspūdinga būtybė.
- Oho, ar ten Rubė?
Tą „oho“ priduriu ne todėl, kad mėgčiau neklauža-
dą jaunesniąją Džesės seserį Rubę, tiesiog žinau - tė-
vai tą mergaitę dievina. Negana
to,
ji buvo netyčiukė,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

iki šleikštulio mylima mažoji brangenybė. Vaikystėje

mudvi su IDžese ir šia išlepinta mergiūkšte žaisdavome
slėpynių, bet niekada jos neicškodavome. Sakau vaikys-
tėje, nors tuo metu, sulaukusios keturiolikos, jautėmės
senokai išaugusios iš kvailų žaidimų amžiaus; deja, vos
penkerių Rubė buvo it rakštis subinėje, alkūnėsc viso- ir
se kitose kūno victose. Kad ir kaip būtų, dabar mudvicm

po dvidešimt devyncrius, vadinasi, Rubei jau dvidešimt

(laimė, senokai ją mačiau), tačiau spėju, kad ji vis dar
rakštis. Ir tebėra tėvelio numylėtinė.
Nelaimė, tai tikrai Rubė. Žavinga, tuoj į dvidešimt
pirmuosius įžengsianti būtybė. Kerinti visais atžvilgiais.
Visiškai išvengė tėčio kresnumo geno ir,
priešingai negu
kiti šeimos nariai, užaugo grakšti ir aukšta. Šviesūs Ru-
bės plaukai žvilga 7 banguojasi, o kadaise kreivai vypso-

jų priekiniai dantys tiesutėliai ir neišpasakytai balti. Bet

ji tebėra išlepinta mergiūkštė. Nė kiek tuo neabejoju. Ji

tuo didžiuojasi.
- Oho, tu užaugai! - tegaliu išspausti, jeigu steng-
siuosi labiau, veidas persikreips iš apmaudo.

- Vaje, - Rubė nė nemėgina meilikauti. Čia Sa-—

tu,
mc, tu, hm... - akivaizdu, ncsumąsto nieko mandagaus,
niekada to nesugebėjo. Bjauri karvė. - Taip pat užau-
gai, - tikrai, karvė. Puikiai žinome, ką mano amžiuje
reiškia „užaugusi“. - Ak, vaje, - manau, persistengė su
 ZARASTONELEY

tuo „vaje“, gal čia sarkazmas, o gal dabar mėgstamiausias

jos žodis? - Tu, turbūt, Džeikas, - Rubė, tarsi satino su-
knele apsitempusi gyvatė, įšliaužia tarp tėvo ir Džeiko ir
įsikimba jam
į
parankę

radai tokį žavų vyruką?

iš
kitos pusės. - Kur, po galais,
—
timpteli jo ranką kelis mili-
metrus
į
savo pusę. Kalba
dicvinančio žvilgsnio nuo Džeiko.
su manimi, tačiau nenuleidžia

Timpteliu stipriau ir patraukiu Džeiką prie savęs.

Netrukus surengsime virvės traukimo varžybas.
Džeikas suglumsta, tada labai maloniu savininkišku
(žinau, tie žodžiai neturėtų derėti) judesiu apglėbia ma-
no pečius.
—Manau, labiau neįtikėtina, kad man pavyko sutikti

tokią nuostabią merginą, - jo balsas prikimęs. Pažvelgiu

įjį visiškai nuoširdžiai susižavėjusi.
- Nagi, nagi, merginos, nenusitempkite Džeiko, leis-
kite bent keliais žodžiais persimesti. Eime, bernioke, su-
rasime tau
stiklą viskio.
Mažoji brangenybė Rubė nutaiso rūgščią miną, nes
tėvelis išlaisvina mano vaikiną iš jos gniaužtų.
- Judvi galite paplepėti ir atsigriebti už prarastą
laiką.
Abi akimis nulydime mano vaikiną. Šis
per petį
mirkteli man
ir nekreipia jokio dėmesio į Rubę. Nuo to
mirktelėjimo viduje tampa šilta ir gera.
tL=
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Lajamas niekuomet neignoruodavo Rubės. Netgi kai

buvome vaikai, o ji - tikra rakštis, Lajamas visuomet jautė
ja1 prieraišumą. Įdomu, ką jis mano apic suaugusią Rubę?

net
„Mudvi“
jeigu ir bėgtų.
spoksome viena
į kirą. Neketinu
jos griebti,
-
Rimtai, kur ž4 radai tokį vaikiną?
Pro ausis neprasprūsta pabrėžtas „tu“.

- Aha, kur? - įsiterpia gerokai draugiškesnis Džesės

balsas.

Nesuprantu, kaip tokia miela mergina gali turėti ši-

tokią pagicžingą seserį. Gal anos tėvas tikrai pieninin-
Kas. Arba
ji
- velnio išpera.
- Jis nerealus, tik pažvelkite į tas kojas!
Pažvelgiu į tas kojas ir supanikuoju - jos artėja prie
baro. Ten yra ir Lajamas. Ir Denas. Ir mano tėtis. Laja-
mas liko toks pars, kokį prisimenu. Visiškai toks pats.
Vilki marškinius, įsigytus, kai jį paaukštino banke, ryši

kaklaraištį, kurį leido man nupirkti Kalėdoms (nupir-

kau glotniausio šilko kaklaraištį, maniau, suteiksiu jo

gyvenimui naujų spalvų, bet mes grąžinome pirkinį ir

pakeitėme į mėlyną. Markse>:Spencer garsėja mėlynais

nodų megztinių. Ir
kiltą. Niekada nemačiau seginčio jo,
kiltą, tačiau tik tuo jis šiandien ir pasikeitęs. Įsimylėjau
jį ne dėl neišpasakyto žavesio —
Lajamas buvo tiesiog
 ZARASTONELEY

normalus. Bet tuomet man patiko „normalūs“. Dabar

ėmiau tuo abejoti. Šalia Džeiko, kuris yra aukštesnis,
stambesnis, laimingesnis, Lajamas nebeatrodo toks nor-
malus. Galbūt pakeisiu normalumo kriterijus. Vis dėlto
pasiilgstu saugumo, kokį jaučiau būdama su Lajamu.
Nuspėjamumo, atsiradusio drauge užaugus, draugystei
išsirutuliojus į rimtesnius santykius. Žinojau, ko tikėtis,
žinojau, ką mudu veikiame, ką
jis galvoja.
Galbūt žinoti yra blogai. Galbūt žinoti tai pasiimti —

gerokai mažiau, nci esi verta. Galbūt jausdamasis saugus

nė nemėgini atrasti nieko naujo.
— Manc jaudrina jo malonus balsas, - liemenį apsi-

veja Salės, merginos, su kuria kartu lankėme mokyklą,

ranka. - Galėčiau patirti orgazmą klausydamasi, - ji
atsidūsta.
- Tu ištekėjusi! - Salė prie altoriaus žengė pirmoji,
drauge su savo vaikystės mylimuoju. Taip miela. Dabar
jiedu augina tris vaikus. Nebe taip miela.
- Gali ir nesakyti. Patikėk manimi, šiais laikais nc
taip ir paprasta patirti orgazmą.
- Kada tu girdėjai jo balsą?
- Ką tik. Tyčia slampinėjau aplink. Be to, neseniai

suklydęs pasibeldė į mūsų duris. Ieškojo tavo mamos.

- Ak, ne, geriausia yra tai, kaip jis žiūri, iš tiesų
žiūri į tave, tarsi įdėmiai klausytųsi. Jau ir pamiršau tą

230
 VESTUVIŲ SVEČIAS

jausmą, — ilgesingai prabyla Betė, Džesės kolegė, retsy-

Kiais prisijungianti pric mūsų vakarėlių.
- Kai tave nužiūrinėja? - sukikena Džesė.

IBetę nuolatos nužiūrinėja, ji apdovanota Agūros lin-

kiais ten, kur reikia,
ir plačia šypsena.
- Kai tavęs klausosi. Sajus jau nė apsimesti nebando...
- Taigi, Samanta, - plepėjimą negailestingai per-
traukia Rubė. Ištaria mano vardą sukirčiuodama bjau-
riai sarkastiškai, $4-22an-ta, nors puikiai žino, kad tuo
mane suerzins. - Kur, po velnių, jį sutikai ?

Nuskamba įžeidžiamai - tarsi būčiau visiška nuobo-

da, kuri niekur neina ir nieko įdomaus sutikti negali.
Nors tiesos jos žodžiuose yra. Lajamo laikais niekur

ir nevaikščiojau, juk buvau laiminga ir

turėjau vaikiną.
Vis dėlto vėliau su Sara apsilankiau daugybėje vietų ir
prisigėriau įvairiausiomis progomis.
Rubė kone apsiscilėjusi iš susižavėjimo lyžteli lūpas.
"Viesą pasakius, populiaresnė dar gyvenime nebuvau,
jcigu populiarumą galima matuoti žmonių, gaudančių
kiekvieną tavo žodį, skaičiumi. Jeigu tik galėčiau sau tai
leisti, įsigyčiau Džeiką visiems laikams.
- Kąjis veikia?
- Jis gelbėtojas, - jau ketinu pasakoti sutikusi Džeiką
pric baseino, tačiau visos žino, kad nemėgstu vandens,
taigi būtų truputį įtartina. Be to, norėčiau vaikino,
 ZARASTONELEY

galinčio pasigirti ne vien gražiu veidu. - Dalį dienos,

kai nedirba... - ar persistengčiau paminėjusi branduo-
linę fiziką? Inžinieriai būna protingi, seksualūs ir visų
galų meistrai. - Inži...
- Laba, Same, - prie mūsų prisėlinęs Džeikas drau-
giškai apglėbia mano liemenį irspusteli. Aikteliu. - At-
nešiau tau gėrimą, mieloji, putojantį ir saldų, visai kaip
tu. Ar supažindinsi mus?
- Oi, labas, tu... hm... nustebinai mane.
- Ak, nuolatos noriu tave stebinti, mieloji, įsi-

į
—

kniaubia nosimi man plaukus. - Sąžiningumas, Same.

Kur
galime, kalbėkime tiesą, gerai? Stenkis visko neap-
sunkinti.
- Cha, cha, juokinga,
- kresteliu galvą.
Garbės žodis, sąžiningumui nei šią savaitę, nei aps-
kritai mūsų santykiuose vietos nėra. Laimė, nė viena
mergina nieko nepastebi, visos spitrija į jį. Taigi, prisi-
glaudžiu pati.
- Vėliau tu man atsiimsi, - po vestuvių vakarėlio. -
Dievaži.
Visos laukia.
- Hm, Džeikai, čia Džesė, su ja jau spėjai susipažin-

ti, —
ignoruoju Rubę. - Štai čia Betė ir Salė.
- Taigi, esi gelbėtojas? - Rubė jį nužiūrinėja nuo gal-
vos iki kojų, dar akimirksnis ir puls laižyti.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Aktorius. Gelbėtojas - vienas mano vaidmenų.

Vaidmenų, - ji nebe tokia susižavėjusi.
Prisimink Gelbėtojus, - Džeikas mirkteli ir ji vėl

una tirpti lyg vaškas.

luoj aš jam saldžiai užputosiu. Pasistiebiu ant pirštų
paliukų. Jis, veikiausiai, pamano, jog ketinu pabučiuoti,
taciau aš tik sušnypščiu:
-
Nepersistenk.
Rubė jau vogčiomis nufotografavo Džeiką, neabejo-
ju, vėliau paieškos jo gugle. Jeigu nesielgsime apdairiai,
mūsų uždanga prasiskleis veiksmui nė neprasidėjus.
- Ak,
ir aš tave myliu, Seme, - tikrai nudobsiu jį, gal
dar ir prieš vestuves.
- Vaje, jis toks mielas, - Džesė prispaudžia delnus

-
pric burnos. Ji net leidžiasi vadinama Semc.
- Aš neleidž...
IDžesė nesiklauso.
- Samė niekam neleidžia savęs taip vadinti. Paskutinį
taip pasiclgusį vaikiną pagrasino išromyti, - ji sukikena,
I)žeikas mane spusteli. - Judu abu gražiai atrodotc. taip
- Nejaugi? - jis vėl kutena nosimi man plaukus, bet,
užuot suerzinęs, tas jausmas tampa labai malonus.
- Labai dėl judvicjų džiaugiuosi!
Kodėl nuotakos ūmai panūsta, kad visos jų draugės
būtų tokios mylimos kaip ir jos pačios?
 ZARASTONELILY

— Ak, liaukis, - kiek galėdama įtikinamiau nusijuokiu

ir niukteliu
- Ir aš
jam
į krūtinę, ko gero,
labai džiaugiuosi.
smarkiau, nei reikėtų.

Džeiko balsas pažemėja keliomis oktavomis, pašiurkš-

tėja. Jis apglėbia delnais mano veidą. Tuojau mane pabu-
čiuos. Ar atsakyti jam bučiniu? Ar ši paslauga už dyką,
o gal vėliau gausiu sąskaitą? O jergutėliau, jis tikrai bu-

čiuos, neturėtų to daryti, taisyklėse nenurodyta. Džeikas

lenkiasi, maloniai kvepia lauko gaiva. Jis čiulpia mėtinius
ledinukus, kad pariktų pagrindinio vaidmens atlikėjoms.
- O geriausia dar priešakyje.
Užsimerkiu, sulaikau kvapą. Ko tik nepadarysi dėl

geriausios draugės. Garbės žodis.

—
Merginos, ar
norėtumėt išgerti?
Jis pasitraukė. Mulkis. Kaip jis drįso manęs nepabu-
čiuoti? Buvau pasiruošusi, laukiau mėtų gaivos, štai pa- o
sitrynėme nosimis, viskas. ir
Visos žvelgiame
įjį,
žingsniuojantį baro link. Staiga
Džeikas dirsteli per petį, nusišiepia ir mirkteli. [Džesė
klykceli.

Aktorių bėda ta, kad jie pratę būti dėmesio centre.

Akivaizdžiai tuo mėgaujasi. Teks paaiškinti, kad tai -
antracilis, foninis vaidmuo. Vaidmuo bc jokių bučinių
ir glamonių ar
papildyti keletu punktų.
užuominų
į tai. Taisyklę jokio sekso reikia
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ar
jis sėkmingas aktorius? - bakština mane Rubė,
nesulaukusi atsakymo.
Gal atspėjo? Gal reikėjo įtikinamiau nuleipti? Betgi
budama su Lajamu niekada neleipau. Ar toks dalykas

au metu apskritai egzistuoja?

Kur Džeikas vaidino? - Rubė neatstoja. Ja dėta, aš
np nesitraukčiau. - Koks jo sceninis slapyvardis? Gal
vw apie jį girdėjusi?
Džeikas nemėgsta apie tai kalbėti,
--
- matote, ir aš

galiu kalbėti maloniai ir nerūpestingai. - Jis labai kuk-

lus, - čia jau, ko gero, persūdžiau.
- Kur aktorius?
Vaje, mudviejų su Džese mamos. Iš kur
jos išdygo? O
dar sako,
jog pilyje
panorėjus nesunku išvengti žmonių.
Argi po tokios sunkios dienos joms nesinori nutūpti kur

nors jaukiame kamputyje?

- Džeikas, - Rubė pakreipė galvą
ir čiulpsi druskuo-
tą taurės su Margarita kraštelį. - Nejaugi nežinojote? —

kalba su mama, tačiau vertindama stebi mane.

- Oi, kaipgi, žinojome.
Oho, kaip neįtikėtinai atsigavo mano mama. Galėjo
išpoškinti, kad Džeiko nepažįsta. Būčiau rimtai įširdusi.
Kartą, kažin kam pataikius paskambinti telefonu vieną
tų didžiųjų jos kvaištelėjimo akimirkų, motušė pareiškė
nepažįstanti mano tėvo.
 ZARA STONELEY

- Maniau,
yra dar koks nors.
Ūmai man topteli, jog ji iš tiesų žino. Juk pasakėme
tiesą. Istorija apic inžinierių jau būtų įklampinusi
jai ma-

ne bėdon.
- Labai šaunus vyras. Padės man lavinti vaidybos
įgūdžius.
Pirmą kartą girdžiu.
- Turiu išmokti įsijausti.
Įsijausti mamai niekada nebuvo sunku. Dievaži, da-

bar
ją girdi visi, esantys kambaryje, nes
ji jau prabilo ak-
toriniu balsu.
- Mama, gal nori išgerti? - paaukosiu savo putojan-
tį, saldų gėrimą, kad tik ją užčiaupčiau.
- Ak, Ruta, na ir sekasi tau, - Džesės mama Džuljeta
didingai mosteli o stebukle, ūmai atsiranda padėklas,
ir,

apstactytas kokteilių sklidinomis taurėmis. - Taip šaunu,

kad Samė turi naują draugą, po, po to siaubingo... Ak,
žiū, kas norėtų Rob Rojaus?
Jau tikiuosi, kad tuoj pasirodys barzdotas škotas, šiek
tick panašus į Lajamą Nisoną“, tačiau Džuljeta rodo į
vyšnaite puoštą gėrimo taurę.
- Pamanėme, priderinsime prie temos. Paruošėme

Lajamas Nisonas (Liam John Neeson, g. 1952 m.) - airių aktorius, iš-
*

garsėjęs vaidmeniu Stiveno Spilbergo Alme Šindlerio sąrašas

236
 VESTUVIŲ SV EČIAS

įv nkių skirtingų rūšių škotiškų kokteilių, tad, mergai-

tos, mėgaukitės.
Negalvodama paimu taurę, todėl dabar abiejose ran-
Lose turiu po vieną, tačiau mintys nenukrypsta nuo to

„waubingo reikalo“. Lajamo. Jos didžiulybės.

Dirsteliu
į Džesę ir apibrėžiu tariamai pūpsantį pil-

14. gūžteli pečiais. Didžiulės draugės niekur nematyti.

Ji

Neabejoju, kad išvydusi iškart pažinsiu. Tuo metu Laja-

mas trinasi prie baro, žvelgia mūsų kryptimi. Išmaukiu
Kol Rojų. Puikus kokteilis. Geresnis už Obuolinį.
- Ak, taip, sekasi, Džeikas toks žavus.
motušės šnekos galėtum pamanyti, kad Džeikas -
Iš

nuolatinis tobulasis jos kompanionas, o ne vos dukart

sutiktas (antras kartas truko dešimt minučių, šįryt)

zmogus. Mama pamoja Džeikui. Šis mosteli atsakyda-

mas. Noriu numirti.

- Denas irgi nuostabus, tiesa, brangioji? - Džuljeta

lipšniai nusišypso ir spusteli dukteriai pečius. - Mes to-
kic laimingi!
Štai iš kur tas Džesės džiugesys ir šauktukai. Visa jos
vaikystė persunkta laime! Džiugesiu! Jauduliu! Kokia ji
šaunuolė! Mano vaikystė bėgo gerokai ramiau. Gyveno-
mc gražiai, be jokių virpulių. Be šauktukų.
- Žinoma, toks mielas vaikinas, - mama pamo-
ja Denui ir pabrėžtinai nekreipia dėmesio į Lajamą,
 ZARA STONELEY

kai šis kilsteli ranką. Lajamas jau nebėra mielas vaiki-

nas. - Betgi aš taip džiaugiuosi, kad Samci sekasi, tiesa,
brangioji?
Štai kas nutinka mamai, kai ji geria kokteilius. Ji pa-

sijunta pranašesnė.
Džuljeta ir mama tarpusavyje visuomet šiek tick
rungtyniavo. Žinot, kaip vaikai žaidimų aikštelėje, tik
tėvai elgiasi gerokai bjauriau. „Ak, tik pamanyk, Džesi-
ka geriausiai klasėje parašė rašybos kontrolinį“ „Tikrai,
kaip miela, Samantos mezginys buvo pats geriausias vi-
soje mokykloje“ (Besivaržydamos jos visuomet įterpdavo
visus vardus.) Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad mama
nedažnai dalyvaudavo tokiose varžybose, ypač kai tapo-
me vyresnės (Džesika gavo tris
A įvertinimus! Džesika

gavo nuostabų darbą! Džesiką paaukštino, ji

jauniausia,
užimanti tokias parcigas!), greičiausiai todėl, kad nesu-
teikdavau daug dingsčių didžiuotis. Samanta pardavė
kelialapį į Korfu salą! Samantos vaikinas ją paliko! Ne
ta pati svorio kategorija. Betgi dabar visi šitie reikalai,
susiję su Denu, Lajamu ir pilimi Škotijoje, ją nuteikė
labai ryžtingai. Nė pati nenutuokė, kaip ryžtingai, kol
nemaktelėjo kelcto kokteilių tuščiu skrandžiu.
- Gal sumuštinukų:?
Tarsi gavęs ženklą, Džeikas grįžta su padėklu, kuria-
me išdėlioti, kaip suprantu, juodojo pudingo gabalėliai
 VESTUVIŲ SVEČIAS

m putpelių kiaušiniais. Skaitinėjau prie durų pakabintą

„udėsių“ valgiaraštį. Nieko kito šis užkandis neprimena.

Ak, skanumėlis.
Akivaizdu, motušė jau girta. Ne tik dėl staiga kilusio

noro ginčytis, bet ir dėl „skanumėlio“. Ji kemša juodąjį

įvdingą. Namuose, būdama blaivi, iš pradžių pasido-
metų, tai, ar nuo šio patiekalo nesustreikuos skran-
kas

"ix ir pilvas, kodėl šitą daiktą vadina pudingu, kai nėra

iw menkiausio panašumo, ir nejaugi jic neįstengė įpirkti
notinalaus dydžio kiaušinių?
- Ar viskas gerai?
mūsų prisijungia tėtis ir apkabina mamą. Nu-
Pric

mano, kiek ji išmaukė. Nežinau, prilaiko ją, kad nepar-

giutų, ar po kokteilių vakarėlio ketina užsiimti meilės
vikaliukais. Fu, kas man šovė į galvą?
- Ak, viskas puiku, brangusis, pasakoju Džuljetai,
kaip džiaugiamės Samantos sėkme.
pažįsta įspėjamuosius ženklus, žino, kad kar-
"Iėtis

tarkim, po butelio vyno ar vieno kito kokteilio,

tais,

mana beatodairiškai užsispiria. Tuomet jau tik ir lauk

bėdos. Taip kartą nutiko Kretoje. Džuljeta pasigyrė nar-
džiusi Sandraugos žaidynėse“. Mama, pareiškusi, kad

Sandraugos žaidynės, arba Cieros valios žaidynės (angl. Corrmomoealth

*

taves) - kas ketverius metus vykstančios tarprautinės sporto žaidynės.

239
 ZARASTONLELEĖY

nardė sykiu su skautėmis, po kelių minučių taip tėškėsi

pilvu vandenį, kad ištaškė pusę baseino. Prie traumos

į

dar
prisidėjo ir nuoskauda, kai atsigavusi suvokė, kad jos
gelbėtojas kur kas panašesnis į sumo imtynininką nei

Hofą' ir ketina atlikti jai dirbtinį kvėpavimą. Keista, bet

po to nuotykio prie baseino nebesėdėdavome. Mėgavo-
mės jūra, ledais ir istoriniais paminklais.
- Oi, juk sakoma, kad pokytis yra taip pat gerai kaip
ir poilsis, ticsa?
Kažin ar
tai tinka ir kalbant apic santykius, tačiau
mama, regis, nieko nepastebi.
- Kraujas su smėliu!
Visi atsisukame. Džuljeta nesikcikia, jeigu jau ištarė
tokius žodžius, matyt, nutiko kažin kas siaubingo. Tai
gerai. Bet kas būtų gerai, kad tik nereikėtų klausytis ma-
no tėvų.
Išvystame tik blynelius.
- Kraujas su smėliu! - šįkart pakartoja Džuljeta gar-
siau ir stveria už rankos artimiausią padavėją, kuris neša
dar daugiau gėrimų... - Tai kitas kokteilis!
- Kas
prisijungs pric viskio iššūkio, vaikinai?
Matau, kaip tėtis blaškosi, ncapsispręsdamas, elgtis

serialo žvaigždė Deividas Haselhotas (David

*
Televizijos Gelbėtojai
Hasselhoff), 2015-aisiais susitrumpinęs pavardę ir tapęs Hofu (Hoff).

240
 VESTUVIŲ SVEČIAS

atsakingai ir
prižiūrėti žmoną ar tiesiog pasiduoti ir mė-
pautis taurele viskio. Tebedvejoja, bet kai Džonas iškelia
butelį ir užmauroja, kad jame - penkių šimtų metų (ar
panašiai) senumo viskis, tėvo dėmesys nukrypsta ir, nė
nespėjus ištarti „opa“, motušė gerklėn susiverčia dar vic-

ną kokteilį.
Rytoj laukia įdomūs pusryčiai.
Regis, artimiausias dešimt minučių taip pat nenuo-
bodžiausime. O visi pragaro velniai, tai panašu į sar-
rybos keitimąsi. Prasčiau nei kraujas su smėliu. Vos
tik
enas su Džeiku patraukia pric baro, akies krašteliu pa-
matau mūsų pusėn atžingsniuojantį Lajamą.
Gurkteliu kokteilio, susigrūdu į burną blynelį, užsi-
merkiu ir meldžiu Dievą, kad kas nors man padėtų.
Atsimerkusi suvokiu, kad Jis išklausė mano maldas.
Gal, tiksliau, ji. Lajamą užstoja moteris. Didžiulė mo-
teris. JI.
Pirmiausia išvystu pilvą- neįmanoma nepastebėti,
nes moteris pasisukusi šonu. Ir papus. Ir veido išraiš-
ką. Tokia atsirasdavo Rubės veide, kai mes jai, dar visai
bamblci, pasakydavome „nc“.

Paprastai po to ji griūdavo ant žemės

ir imdavo spar-
dytis.
Šita moteris ant žemės negriūna (suprantama), tačiau
piktai užsipuola Lajamą. Į
sceną įžengia su trenksmu.
 ZARA STONLLEY

- Kokį sukruštą velnią čia darai, Lajamai, sakei, tik

vienas stiklas gėrimo!

Mano mama pavadintų ją nepraustaburne neįtikė- ir
tinai tiksliai apibūdintų tokią tolimą jos ateitį". Aš ją
ne

pavadinčiau mergše iš degalinės, esančios netoli Lajamo

banko.
O aš maniau, jis liovėsi vaikščiojęs į darbą pėsčiomis,
nes norėjo kasryt drauge su manimi lovoje praleisti dau-
giau laiko. „Bala nematė tų degalų“, - parciškė, o tai vi-
siškai prieštaravo jo įsitikinimams. Pinigai ir gamta Laja-
mo gyvenime reiškia labai daug. Turėjau rimtai suklusti.
- Stela! - Lajamui verkiant reikia išgerti šviesaus
alaus**. - Stela, palauk! - ui, ne, tai jos vardas.
- Aš jau ruošiausi eiti, - akivaizdžiai ištobulino me-
lavimo įgūdžius. Nebent visada buvo melagis, tik aš ne-
suvokiau.
- Ar bent nutuoki, kaip sušiktai nuobodu...
- Atjoja Apokalipsės raiteliai!
Mama ir Džuljeta neberungtyniauja, jos atsiremia
viena į kitą ir suvienija jėgas. Kaip ir derėtų tikroms
draugėms.
Rubės veidas nusidažo jos vardo spalva, akys žvelgia

Angliškame žodžių junginyje porty mouth (liet. „nepraustaburnė“)

*

žodis potty reiškia naktinį puoduką.

**
Sella Artois - belgiško šviesaus alaus rūšis.

tP
 VESTUVIŲ SVEČIAS

įtariai. Spėju, Lajamas su šia mergužėle Airtavo. Džesė

aunčia man ženklą. Metų metus juo naudojamės. Prieš
kus išskečiamc pirštus V forma. Puikus Bctmeno
gestas,
kurį jis parodo prieš Zriokšt pokšt keberiokš. Štai kodėl
pasirinkome šį judesį. Ketiname dingti.
Stelai dar nespėjus paaiškinti, kodėl taip sušiktai
nuobodžiauja, mudvi išsliūkiname iš baro ir kylame
įpudingais laiptais.
Išctmeno slėptuvės neturime, tačiau įsitaisome labai

pražiame kambaryje, kur snūduriuoja Haris. Jis smarkiai

«1maskatuoja užpakaline kūno dalimi, aiškiai parody-
damas, kaip džiaugiasi mus pamatęs.
- Ar gali įsivaizduoti, mūsų laukė dar dvi porcijos
mamos kokteilių! Jergau, aš tokia girta, - Džesė šlepteli
ant lovos, o susijaudinęs Haris šoka ant jos (abejoju, ar
jm leidžiama lipti ant lovų, bet jau per vėlu). - Panorau
pertraukėlės. Kažin, kick laiko turime, kol mama išsiun-
tinės mūsų paieškos komandas?
- Garbės žodis, nemanau, kad mūsų mamulės paste-
bės, jog dingome.
- Tiesa, - ji apsiverčia. - Vis dėlto, Denas paste-
bės, — ir vėl ta kvailoka tikros meilės šypsena.
Nė neprisimenu, kada norėjau taip šypsotis. Jaučiuo-
si nusiminusi ir vieniša.
—
Myliu tave, Same.
 ZARASTONLLEY

- Ir aš tave myliu.
- Taip tavęs ilgėjausi. Kodėl vyrai amžinaiviską su-
knisa? Lajamas toks bukagalvis. Nusipelnė Stelos.
- Pritariu, dievaži, nusipelnė. Bet aš džiaugiuosi.
- Kodėl? - draugė pasiremia alkūne. - Jis visiškas

idiotas.
Na,jeigu jis būtų buvęs
—
tik
truputį trenktas, galėjau
susivokti per vėlai, - įsmeigiu žvilgsnį į lubas ir staiga
galvoje nušvinta. - O Dieve, galėjau už jo ištekėti! - ko-
kia siaubinga mintis.
Lajamo apgavystė privertė ne sykį apmąstyti mūsų
santykius ir aptarti juos su Sara. Tik dabar sumojau,
kad būtent pastarosios kelios savaitės su Džeiku parodė,
kaip smarkiai aš pasikeičiau.
Džeikas linksmas, moka prajuokinti. Lajamas jau sc-
nokai nepokštavo. Džeikas klausosi, o Lajamas nuolatos
pertraukdavo ir klausdavo, ar išlyginau jo marškinius.
IDžeikas kalba malonius žodžius, jam nerūpi, kad valgau

per daug šokolado, jis mano, kad esu drąsi, ketindama

elgtis savaip. Ne kvailė. Jis meiliai pasišaipo iš mano ma-
mos ir nevadina jos storule. Ir tvirtina man, kad galiu tai
padaryti.
Džeikas leidžia man laikyti vairą. Tiesą pasakius, vai-

ruojame pakaitomis. Mes komanda. Net jeigu ir nesame

tikra komanda.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

lcigu Lajamas nebūtų pridirbęs savo bjaurių darbe-

lij. niekuomet nebūčiau suvokusi, kad mano asmeninis
vavesys, familiarumo ir
to, kas vadinama kompromisu,
gi audžiamas kampan, jau ketina blėsti. Automobilyje
Ibžeikas kalbėjo,
jog iš visų jėgų turime stengtis, tačiau
1» vien galime likti savimi. Aš vykdžiau pirmąją dalį,
I

4jamas pasirinko antrąją.

Štaikur šuo pakastas! Tik dabar supratau, kad buvau

va palva panirusi į kompromisus. Liete susiliejau su

I
4jamu, tačiau vienas kito mudu nepapildėme. Vietoje
«usijungimo įvyko nusavinimas. Tapau tokia, kokios jis
norėjo. Atsisakiau batelių ekstremaliai aukštais kulniu-
kais, kokteilių ir nuoširdžių pakikenimų. Lioviausi gal-
galva. Vaje, manau, kaip tik tai ir vadinama
vojusi savo

apreiškimu. Fiktyvusis vaikinas atvėrė man akis!

- Būtum praradusi progą įsimylėti Džeiką!
- Atleisk? Ką? - į mano apreiškimą šiurkščiai įsiver-
žia I)žesė, ji klausiamai žiūri ir šypsosi.
- Džeikas! Niekada nebūtum sutikusi Džeiko, jeigu
ne Lajamo bukagalviškumas. Dieve, jis toks karštas ir
VAIP tave įsimylėjęs.
Išsitiesiu šalia Hario. Nesu girta kaip pėdas, tačiau,
neabejotinai, apsvaigusi. Ir pavargusi. Vadinasi, smege-
nys tinkamai neveikia. Nesugalvoju, ką atsakyti, dar ne-
vu panirusi į „liežuvio neapverčia“ būseną.
 ZARA STONLLEY

- Nagi, klok, juk tam tave čia

ir atsitempiau! - drau
gė palinksta arčiau. - Kaip, po perkūnėliais, tu jį sutikai,
Same? Iš akių matau - kraustaisi dėl jo iš proto, - suki-
kena Džesė.
Trokštu jai papasakoti. Turiu jai papasakoti. Taip
elgtis neišmintinga, bet jau išgėriau kelis kokteilius su
viskiu, dar tą putojantį vaisinį gėrimą, be to, yra mano ji
geriausia draugė.
— Nesu dėl
jo galvos pametusi, - giliai įkvepiu. Tu-

riu tai pasakyti. - Džese, aš tau melavau. Jergutėliau, ne.

Negalima šito daryti. Viską sugadinsiu.

- Melavai?
- Džeikas yra, na, Džeikas
ir aš, mudu...
Ne, aš negaliu. Mudu ką tik čia atvažiavome, ir nors
esu truputėlį apgirtusi, suvokiu, kad negalima sakyti. to
Tiesiog labai nenoriu meluoti geriausiai savo draugei.
- Kas yra Džeikas?
- Mudu beveik nepažįstami, - išsprūsta. Taip! Galiu
kalbėti nuoširdžiau, tiesiog neatskleisti visos tiesos. - Ką
tik susipažinome, - tai yra tiesa.
- Ką tik? Ber juk sakei, kad jau seniausiai susitikinėji
su vaikinu, tuo, kuris...
- Melavau. Ak, Džese, neturėjau jokio vaikino.
- Jokio vaikino? Bet... judu išsiskyrėte? - ji vėl žleg-
teli ant lovos,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nieko nebuvo, IDžese. Vaikiną išsigalvojau, kad ga-

liau apsimesti, jog viskas gerai, kad įrodyčiau, jog man

nusispjaut ant to šikniaus, - jaučiuosi bjauriai, tarsi ką
uk sulaužiusi nerašytas taisykles ir pareiškusi, kad nebc-
noriu su ja draugauti. - Atleisk.
"Tačiau vėliau sutikai Džeiką?
Vėliau sutikau Džeiką.
- taip į tave žiūri, tikrai pametęs galvą.
Jis

- Tai, hm... - negaliu sakyti „vaidyba“. - Juk mūsų

santykiai dar tokie nauji ir svaiginantys.
Geriausios draugės neturėtų apgaudinėti viena kitos.
Mudvi juk dalydavomės visomis paslaptimis.
Kadaise papasakojau jai
apie nubrozdinimus, likusius
po seksualiausio šeštoko (vienintelio berniuko šeštoje
klasėje, galėjusio pasigirti ne vien bjauriais, duriančiais

veido spygliais) bučinių. Teko vaikštinėti pasipuošus it

kokiam kaubojui, nors /o mudu ir nedarėme.
IDžesė paatviravo apie pirmąjį katastrofišką pasimy-
lėjimą su Denu
ir apic audringą antrąjį bandymą. Aš iš-
liejau širdį papasakodama apic Lajamo įprotį susilanks-
tyti trumpikes ir
apic savo troškimą jaudrinti taip, kad jį
tas trumpikės pamirštų (taip niekada nenutiko).
Ir štai po visų atvirų pokalbių išpoškinau jai, kad
Lajamas man neberūpi, nes susitikinėju su kitu. Netgi
dabar visos tiesos neatskleidžiu.
 ZARASTONELEY

- Noriu pasakyti, suprantu, kaip kvailai elgiausi, ta

čiau labai nenorėjau kartinti tavo laimės su Denu, todėl
išsigalvojau vaikiną. Jis neegzistavo, - taip norėčiau pri-

sipažinti, kad dabartinis irgi netikras.

- Ak.
Džesė manęs nekenčia. Matau.
-Taigi pasiclgei taip, nenorėdama sugadinti mano
vestuvių? — draugė atsisėda lovoje, sukryžiuoja kojas ir

įsistebeilija į manc. Jos akyse žvilga ašaros.

- Ak, Džese, aš atsiprašau, nesuprantu, kodėl. Man
derėjo... - nuryju sciles.

Akis ima peršėti. Pažįstame viena kitą nuo amžių

amžinųjų ir nenoriu jos liūdinti, tik ne dabar, ne pilyje,
ne pricš pat jos vestuves.
-Ak, jergutėliau, Same,
tu
pati geriausia draugė!
Užčiaupiu pravirą burną ir sumirkčioju. Šito nesiti-
kėjau, šito nenusipelniau, bet ką gi, manau, ji teisi.
- Taip jaučiausi ne tokia beviltiška, - ver-
clgdamasi

čiau jau, gavusi progą, kalbėsiu tikrai nuoširdžiai. Nesu

įsitikinusi, kad Džesė išgirdo, nes persiropštusi per Harį
jau spaudžia manc meškos glėbyje, vis dėlto, manau, es-

mę suvokė.
- Vaje, bet labiausiai stengeisi dėl manęs. Po galais,
kaip pasisckė, - ji keistai šnirpšteli ir įsikniaubusi

į
man

man petį dusliai sukūkčioja. - Dėl mangs išsigalvojai

 VESTUVIŲ SVEČIAS

au vaikiną. Tai pati geriausia dovana.

Zinau, draugė girtutėlė nuo kokteilių, be to, siaute
aaučia hormonai ir
adrenalinas. Betgi ei, vestuvės taip pa-
vaikia net pačius nuovokiausius žmones. Džesė nusišypso.
Vis dėlto aš taip džiaugiuosi, juk galų gale sutikai

naująjį, neįtikėtinai seksualų vaikiną.

Linkteliu. Džeikas tikrai seksualus.
Kur, velniai rautų, tu jį radai?
kaip paauglystėje, mudvi, jaukiai susirangiu-
Ir vėl,

u0s lovoje, pasakojame viena kitai savo paslaptis. Na,

visų savo paslapčių jai neišduodu, tačiau iškloju apie
lanką, gelbėtoją Džeiką, baisų jo spektaklį ir vakarienę
mano tėvais.
Staiga man topteli, kad IDžeiko nusamdymas ir pers-
pektyva likti be skatiko kišenėje - absoliučiai teisingas
sprendimas. Jokia jėga žemėje nebūtų privertusi manęs
pralcisti geriausios draugės vestuvių.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

ricžastys, kodėl neturėčiau leisti DDžeikui manęs

pa-
bučiuoti:
-—
„ Manjis nepatinka...
2. Jis - savimyla (na, gal tai aktoriams būdinga pasitikė-
jimo savimi

lėtų manc iki

į
forma. Pasak jo, nusitempęs lovą, paky-
devinto dangaus ar kur nors kitur. Tai
gali reikšti, kad jis - baisus pasipūtėlis arba neišpasa-
kytai puikus meilužis, - apic tai norėčiau negalvoti).
I „
Man
tai gali pacikti (žiūrėti 2 punktą viršuje).

Du klausimai, į kuriuos žūtbūt reikia atsakymų:

1. Kodėl rašau šį sąrašą?

Ir
2. Kur, po šimts gegučių, bastosi aptariamas asmuo?

230
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Nusisamdyti vaikiną ir vienai dienai tepraėjus jį praga-

ko gero, šiek tiek neapdairu. Ar kas nors pamatytų
nyti,

mano skelbimus? Juk esame mylių mylias atskirti nuo

pasaulio.
Dingo - vaikinas, nedaug naudotas. Prašome grąžinti
IN-AP", garantija galioja tik penkias dienas.
Jeigu jis pasipustė padus, ar padengs patirtus nuos-
tolius? Galbūt teks rausti ežero dugną, išnaršyti kalnus,
ieškoti su šunimis. Vaje, o kur Haris? O visi pragaro vel-

niai, nejaugi praganiau ir jo šunį?

Persisveriu per lovos kraštą ir bandau žvalgytis po
lova. Galva apsvaigsta (reikia įsidėmėti: po kokteilių va-
karėlio negalima kabėti žemyn galva), todėl tenka grįžti
Įpradinę padėtį ir palūkėti, kol šiek tick pagerės.
Gal, jeigu grįš, Džeikas nė nepastebės? Juk, šiaip ar
taip, Haris ne kažin kuo ypatingas ir net nėra Džeiko
šuo. Taigi, galima sakyti, pamečiau tik pusę šuns.
- O, atsipaipaliojai!
Vilką minim, vilkas čia. Džeikas įlekia į kambarį,
įkandin atsklinda kavos dvelksmas.
Na, gerai, jis man truputį patinka. Išbrauksiu pirmą

sąrašo punktą. Bet patinka tik kaip, tarkime, aktoriai

Lajamas Hemsvortas ir Kitas Haringtonas. Tai nėra

*
ASAP (angliškas as soon as possible akronimas)
- liet. „kuo greičiau“.
 ZARASTONELFY

tikras susižavėjimas, tiesiog „ak, Dievulėliau, vaikinas iš

plakatų atgijo mano sapne, argi ne miela būtų taip pasi-
glaustyci?“. Tai visiškai priimtina. Tik dėl kino dievai-
čių jau nebesiscilėju. Ir žodžio atsipaipalioti nevartoju.
Galvoje kažin kas trinksi, labai norėčiau vėl palįsti po
antklode. Tik išgersiu kavos.

- Atnešiau pusryčių, pamaniau, greičiausiai nenorėsi

bendrauti su minia.
Nė
su vienu
žmogumi bendrauti nenoriu, ką jau kal-
bėti apic minią. Jeigu paprašyčiau: Ga/ galėtum palikti
kavą ir išeiti? - ar pasirodyčiau grubi ir nedėkinga?
- Kur Haris?
Velnias. Jis pastebėjo.
Ūmai prisimenu.
Džesė jį pasiskolino.Prisimenu, išvydau didžiąją
Lajamo draugę ir supratau, kas ji tokia, prisimenu, kad
mudvi su Džese įsitaisėmė čia mergaitiškai paplepėti,
vėliau užmigau. Prakeikimas, prisimenu ir kai ką gero:
kai blogesnio.
Išpliurpiau jai apie Džeikelį melagėlį. Po galais. Ak,

ne, neišpliurpiau! Prisimenu! Kone viską išpasakojau,

bet užsičiaupiau kaip tik
laiku.
- Atrodo, judvi su Džese čia neblogą vakarėlį suren-

gėte. Nemaniau, kad gali tick daug išgerti, — išsišiepia

Džeikas.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kai papasakojau Džesei apie susitikimą su Džeiku,

mudvi išmaukėme dar po keletą kokteilių. Štai kodėl

palvoje bilda.

- Aš vakarėlių liūtė!
Jis nusijuokia.
-
Juk iš tiesų šitick negeri, tiesa?
Kaip pirštu į akį. Laukinių vakarėlių laikai seniai
nuprimzdo pracitį, o audringos išgertuvės liko tiems
į

atvejams, kai tik žliumbimas prie dvigubo Espresso m2a7-

tini kokteilio taurės padeda užmiršti, kad tave metė. Kai
Sara ištempė mane iš
savigailos tarpsnio, grįžome prie
įprastinių gėrimo įpročių. Tiesą pasakius, alkoholio ga-
liu išgerti visai nedaug.
Negaliu patikėti, kad vakar mudvi su Džesc šitaip

nusitašėme. Ant spintelės šalia lovos stovi keletas tuščių

taurių. Verčiau ton pusėn nežiūrėsiu.
Šleikštulys kyla ne dėl mano skrandyje vykstančio
titanų mūšio su dvasiomis, grasinančiomis išsiveržti
liuk. Supykina pagalvojus, kad vos neišsitariau. Tai bau-
pina. Išsaugoti paslaptį bus daug sunkiau, nei maniau.
Nebent:

1. Susilaikysiu nuo alkoholio.

2. Vengsiu pasiplepėjimų su Džese.
 ZŽARASTONHIILY

Nepavyks. Galiu apsimesti nėščia, bet tada dar baisiau

susipainiočiau.
Ne, betgi tu mane pažįsti, - pasistengiu nerūpes-
—

tingai, linksmai nusijuokti. - Ką darai, daryk gerai.

- Taip gerai dar nepažįstu, tačiau bendras vaizdas
aiškus. Nebaigto darbo ncmeti, tiesa, Same? - Džeikas
mirkteli. - Nė nenutuoki, kaip tai seksualu.
Dabar mažiausiai trokštu galvoti apic seksualumą.
Nė
per nagojuodymą nesijaučiu seksuali. Gal man reikė-

tų prancšti, kad apsinuodijau alkoholiu, ir vykti namo?

- Ar gerai jautiesi? Šiek tick pablyškai. Na, tapai dar
blyškesnė ir
labiau pažaliavai, nei mačiau tik įėjęs.
Iš paskutiniųjų sutelkiu rūstų žvilgsnį, pasijuntu dar
prasčiau.
- Pažaliavau?
- Tiesiog sakau tiesą, - jis beda šakutę į dešrelę ir at-
sikanda didžiulį kąsnį. Abejoju, ar mano skrandis deš- ir
relės dabar susišnckėtų. - Atrodo, bet kurią akimirką
nersi į vonios kambarį.
- Dėkoju.
- Stela vėmė viso nėštumo metu ir Lajamas vėluoda-
vo į darbą.
- Nenoriu šito žinoti.
Užsitraukiu antklodę
ant galvos, paskui šiek tiek kils-

teliu, mat, ticsą pasakius, žinoti noriu, be to, po antklodė

 VESTUVIŲ 5VI CIAS

karšta ir trenkia prakaitu. Turiu bėdą - ne prakaito kva-

pą. o smalsią nosį.

- Jam tai, turbūt, nepatiko.
Labai nepatiko. Neįsivaizduoju Lajamo, šluostančio
jai kaktą ar vėluojančio į darbą. Neįsivaizduoju jo, lai-

kančio kūdikį.
- Kai
ji išėjo, Lajamas išpasakojo mums visą istoriją
minučių tikslumu.
- Išėjo?

jų
- Kai tik judvi pabėgote. Šiek tiek pašnypštė, grįžo
kambarį ir užsirakino. Nenutuokiu, ką įžvelgei tame
į
vaikine, visiškai nieko įspūdingo. Jeigu norėtum žinoti,
jis atrodė apgailėtinai.
Nenoriu pabrėžti, kad įprastai ir aš nesu ypatinga. Be

to, neklausiau jo nuomonės. Vis dėlto esu linkusi sutikti,

kad Lajamas beviltiškas.
- Jis dirba banke, - manau, užteks pasakyti tik tiek.
Džeikas ima
tepti sviestą ant skrebučio. Labai garsiai,
net ausį rėžia.
- Jis turi skaičiuoklę ir žino, kick kūdikis jam atsicis,
sulaukęs aštuoniolikos.
Kodėl manęs tai nestebina?
- Ar privalai tą daryti?
- Skaičiuoti? - Džeikas sunerimęs kilsteli
antakius. - Kažin ar tai privaloma, tiesą pasakius,
 ZARASTONFLEY

nemanau, kad tai normalu.

— Ne. Tepti sviestą.
- Taip.
- Tepi per garsiai.
- Čia tau. Nagi, paragauk, - Džeikas prieina arčiau
lovos
ir atsitraukęs, kad negalėčiau pasiekti, gundomai
pamojuoja skrebučio gabalėliu.
Ak, turėčiau jį pabučiuoti. Tada, kai pasijusiu geriau,
išsivalysiu dantis, sukramtysiu kelis maišelius mėtinių
saldainių
ir atsikratysiu nemalonaus burnos kvapo. La-

jamas niekada, nickada neatnešė man skrebučio IR nc-

užtepė ant jo sviesto.

Džeikas pavadino manc seksualia.

- Ar šioje vietoje yra sporto salė?

- Sporto salė? - akimirką nesusivokiu, ką tas žodis
reiškia. Manojoje šiek tick pakrikusioje galvelėje tebe-
vyksta skrebučio ir
bučinių aptarimas. - Kodėl?
Matote, jis visai manęs nepažįsta. Tikrai nc manęs
derėtų klausti apie sporto salę.
- Paprastai sportuoju kasdien, - mirkteli jis. - Visa-
da pasiruošęs.
Paskutinį sakinį praleidžiu pro ausis.
- Atvykome vestuves, o nc ištvermės stovyklą. Bc
į

to, - tam mirktelėjimui reikia tinkamo atsako, - nerci-

kia nickam ruoštis.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Oi, niekada negali žinoti, — jis nutyla, tačiau

šmaikščiai atšauti nespėju. - Jeigu nėra sporto salės, vi-

suomet galime pabėgioti.

- Bėgioti? Galime? Mudu?
Jam tikrai su galva negerai. Nejaugi nepasakojau,
kaip nemėgstu sporto?
- Taip, mudu. Matai, įsimylėjėliai viską daro drauge.
IDžeikas iš manęs šaiposi.
- Ko tai
padėtų, na, supranti...
gero,
Padėtų? Netgi mano bildanti galva sugeba suvokti,
kas laukia vėliau.
Supratau. Man jis nepatinka, kad ir koks šaunuolis
būtų. Visiškai nebepatinka. Garbės žodis, nebeketinu jo
bučiuoti.
- Žinau, kad nenori šito girdėti. Tiesiog tu...
Jis velniškai teisus, tikrai nenoriu šito girdėti. Tuoj
ištars žodį, prasidedantį S raide. Ką gi, esu paruošusi jam
atsakymą. Dievaži, nesibučiavimo sąrašą reikia papildyti
dar vienu punktu:

I. Jis segi sijoną.

"Taipadės susitvardyti, jeigu mano ryžtas kada susvy-

ruotų, o Džeikas pamėgintų įsiūlyti keletą nemokamų
paslaugų.
 ZARA STONFLEY

Ak,
ir bc to:
2. Jis pasakė, kad aš STORA!

Kodėl į mūsų sutartį neįtraukiau skirsnio, teigiančio,

kad jokiomis aplinkybėmis nevalia mangs įžeidinėti. To-
kiu atveju galėčiau išsiųsti jį namo ir nesumokėčiau, nes
pažeidė susitarimą. Nesvarbu, kad neturime jokios su-

tarties. Tik garbės žodį. Cha!

IDžeikas dribteli ant lovos krašto.
- Tu tokia sudirgusi, - jis pasakė tik sudiygusi, ne st0-
ra ar putlutė. - Patikėk manimi, mankšta padeda.
Kažin ar tuo tikiu. Pastarąjį kartą išsiruošusi pabė-
gioti vos galų neatidaviau.
- Akivaizdu, kad kitais būdais tavo pulso nepagrei-
tinsiu.
Štai, vėl viską sugadino. Grįžome prie nesibučiavimo
fakto.
- Galbūt pabėgiorume lengva ristele?
Nuo kada žodžiai lengva ir ristelė suderinami?
- Taigi, kur, sakei, yra Haris?
Velniava. Nutrūko vadžios - ir vėl iš pradžios. O aš

jau vyliausi, kad pamiršo.

- Aš... hm... nesakiau. Leidau Džesei vakar jį pasisko-
linci, kai aš, hm...
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ko
gero, vėl išbalau, nes Džeikas ima mosikuoti skre-
bučiu ir įsmeigia į manc akis.
"Turbūt, - parciškiu taip žvaliai, kaip tik
kelsiuosi,
paliu. Mėginu išblaškyti jo dėmesį. Kai csi toks trapus,
vu labai nelengva užduotis, patikėkite manimi. Atima
daugybę jėgų. - Šiandien daug reikia nuveikti. Svei-
ką

katinimo procedūros, bėgiojimas, visokie reikaliukai, -

dar nė kaip reikiant į programą nesu dirstelėjusi.
- Poto, kai tu hm?..
- neišpliurpiau Džesei apie mus.
Vos

Atsisakau skrebučio ir maunu į vonią, pakeliui dar

nustveriu puodelį kavos. Užsirakinu duris.

Išpėrusi kavą ir labai

labai ilgai pastovėjusi po dušu, te-

besijaučiu gyva numirėlė. Išlindusi iš vonios randu

lyg

Ižeiką kambaryje.
Jis bado dešrelės likučius taip nuožmiai, tarsi ketintų
nužudyti.
- Vos neišpliurpei Džesei?
Krūpteliu. Vienas šakutės slystelėjimas gali baigtis
mirtimi.
- Ką reiškia tas v0s?
- Visko jai nepasakojau, - galvoje tebetrinksi ir net
nuo begarsio baksnojimo darosi bloga. - Laiku užsičiau-
piau, bet pasakiau, kad iš tiesų nesame pažįstami ištisus
 ZARASTONELEY

amžius, prisipažinau, kad susitikome visai neseniai.

— Ar ne geriau išvis niekam nieko nepliurpti?
- Galiu apsiciti ir be pamokslų. Kas manaisi esąs?
- Tavo vaikinas.
- Tu nesi...
- Tavo vietoje prikąsčiau liežuvį, nebent ketini papa
sakoti visiems.
Rūsčiai dėbsau.
- Klausyk, mažyte, sakau tai, nes...

- Tau rūpi? Ak, tik nereikia, - suirztu pagalvojusi,

kad nesu teisi. — Ir gal galime apsiciti be mažyčių.
- Nereikėjo to daryti.
- Ji mano draugė, mano geriausia draugė. Nenorėjau
meluoti, bet...
Džeikas pirštais taršo savo plaukus.
- Kas, jeigu ji išsitars savo mamai? Denui? O jeigu
Denas paklaus?
Jergau, iš
jam tai tiesų labai rūpi. Be to, jis teisus, - aš
vos visko ncsumoviau.
- Vargu ar
ji meluos vyrui, už kurio po kelių dienų
ištekės.
Žinoma, ne.

- O jeigu jos mama papasakos tavo mamai? Kaip

tai atrodys, juk tėvams pranešci susitikinėjanti su ma-
nimi senų seniausiai? - Džeikas purto galvą. - Kodėl
 VESTUVIŲ SVEČIAS

vikia viską supainioti, Same?

Neketinau pasakoti Džeikui, kad mudvi su Džese
unukome paplepėti. Nors grįžęs rado mus parpian-
jis

111» drauge su Hariu vidury lovos, kaip pats sakė, abi

Enarkėme garsiau už vargšelį šunėką.
lokie santykiai man pirmieji, žemiau nusiristi jau
wibur negalėčiau. Vieną akimirką mudu tauškiame apie
« ksualumą ir nemokamus bučinius, kitą — įsiveliame į

įviiąjį kivirčą, o dar nė nemicgojome drauge! Tiesą pa-

sakius, nė tame pačiame kambaryje nemiegojome.
Pradžioje sakiau jam, kad galės miegoti lovoje, nes,
vvikiausiai, sudarydamas sandėrį tikėjosi ir tam tikro ly-

po patogumų. Be
to,
yra aukštesnis už mane, todėl ant
Inuise longue" netilprų (nors, turiu pripažinti, tas baldas
nera toks jau ilgas - pavadinimas visiškai netinkamas).

Poto mudu (aš) nusprendėme atskirti savo puses pagal-

vinis. Galų gale nieko spręsti nebercikėjo.
Jis atėjo, pamatė mudvi su Džese, sugriuvusias ant

lovos, ir išėjo.

- Beje, o kur tu šiąnakt micgojai?

- Praleidau naktį su Denu.
Nuostabu, vyrų ryšiai mezgasi tvirčiau nei santykiai
tarp vyro ir moters.

Uaise longue (pranc.) - kėdė,

"

ilga šezlongas.
 ZARASTONKELUEY

- Denas, veikiausiai, jau žino apie tave daugiau nei aš.

- Ak, bet juk aš nesiėmiau iš naujo kurti mūsų įsi-
vaizduojamų santykių, tiesa? - Džeikas trukteli pe-
čiais. - Kaip nori, juk tu čia bosė.
Nickas manęs dar nėra pavadinęs bose, tačiau nema-
nau, kad tai nuskambėjo kaip komplimentas.
-
komanda.
Taip,
--
teištariu. Nenoriu išsiskirti su Džeiku,
Ak, Dieve, atsiprašau.
mes

- Oi, Same, - jis papurto galvą, balsas sušvelnėja. -

Klausyk, aš suprantu, kad pamačiusi Lajamą Stela su-
su
trikai ir turėjai pasitraukti.
- Supranti? - cypteliu plonu balseliu.
Jis teisus. Jaučiausi keistai. Po pastarųjų kelių savaičių
taurė bemaž persipildė. Man
iš tikrųjų reikėjo mergaitiš-
kai paplepėti. Panūdau pabūti su Džese ir vėl tapti savi-

mi. Neapsimetinėti.
- Žinoma, nederėjo nieko pasakoti.
- Tau sekasi puikiai, visi mano, jog mudu pora, be
to, kaip reikiant pasistengiau, kad ir Lajamui jokių abc-
jonių nekiltų. Išgyvenome pirmąją dieną, dabar viskas
klosis lengviau.
Jis teisus. Tikrai.
- Visgi nebuvo taip sunku jį pamatyti.
- Puiku, bet kitąsyk sutikę parodysime, koks
jis liur-
bis, gerai?

t> 1
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Gerai.
- Juk supranti, kur
slypi tikroji bėda?
Dabar
jau aš papurtau galvą, tačiau, regis, atsakymo

jis nelaukia.
- pernelyg gera, kad veltumeisi į tokias intrigas,
Esi

tiesa? Džeikas pirštu paliečia mano nosies galiuką ir

—

nusišypso. Atrodo, mudu susitaikėme. - Nesu sutikęs

tokios merginos kaip tu, - švelniai sukikena, o man per
odą nubėga šiurpuliukai. - Žinoma, nenori meluoti ge-
riausiai draugei, betgi visa tai ir sugalvojai dėl jos, taip?
Ir jcigu nesaugosi mūsų paslapties, savo pinigus palcisi
vėjais. Aš juk galiu susirinkti daiktus ir išvykti namo,

tiesą?

Sunkiai nugurkiu seiles.

- Nenoriu, kad važiuotum namo.

Iš tiesų, nenoriu. Taip gera, kai Džeikas šalia.
- Gerai, - atsako jis
švelniai. - Vadinasi, daugiau jo-
kių atvirumo valandėlių?
Papurtau galvą. Džeikas žengia atgal.
- Taigi, kur yra Haris?
- Kodėl tas šunėkas tau taip rūpi? Jau bemaž dešimtą
kartą apie jį klausi.
- Esu už
jį atsakingas, o įsipareigojimus vykdau rim-
tai, — išdrįstu į jį dirstelėti, tačiau neatrodo, kad Džei-
kas taip mėgintų pabrėžti mano ncatsakingumą. Visgi
 ZARASTONELLEY

jis aktorius. - Be to, Hariui reikia į lauką.

-
Kaip ir sakiau, Džesė šunį išsivedė, ji norėjo pasi-
vaikščioti.
- Ber jis negavo pusryčių.
- Ak, visažini šaunuoli, čia tu klysti. Jis suėdė dešrelę
ir šiek tick šoninės.
- Kąjis suėdė? - Džeikas paleidžia iš rankų šakutę,
ši tarškėdama nukrinta ant lėkštės. Turiu pasakyti, dra-
matizmas visai ne laiku. - Nevalia jo šerti dešrelėmis
ir
šonine,
—
- jis atrodo nuoširdžiai nusiminęs.
Kodėl? Džesė atnešė maisto iš apačios, - paskui aš
dar pusvalandį nusnaudžiau. - Viskas buvo šviežia. Ai,
dar
jis suėdė kiaušinį.
- Jis ėda specialų dietinį maistą.
- Jis šuo.
- Žinau, kad jis šuo.
- Šunys ėda, na, šunų maistą.
- Būtent.
- Ir žmonių maistą.
- Lora nori, kad jis ėstų subalansuotą ėdalą.
Ką gi, puiku, jam teberūpi Loros nuomonė. Akivaiz-
du - svarbiausia
ji, o ne tariamai rimtas požiūris į įsipa-
reigojimų vykdymą. Regis, ši mintis graužia mane labiau,
nei turėtų. Džeikas teisus, aš nuolat viską apsunkinu.
- Jį įtūš sužinojusi, kad Haris ėdė šlamštmaistį, juk

264
 VESTUVIŲ SVEČIAS

paliko man specialaus ėdalo.

Nė vienas mūsų šuo niekada neėdė „subalansuoto ėda-
lo“, nors galbūt todėl jic ir elgėsi it nuo grandinės nutrū-
kų. Tiesą pasakius, ir mano mityba nėra subalansuota. Tai
daug ką paaiškina. Mama ruošdavo maistą kaip pakliūva,
nes būdavo pernelyg užsiėmusi „reikalais“. Tik sekmadic-
mais būtinai kepdavome kepsnius. Net ir vasarą.
- Taijo nenužudys.
Juk viena dešrelė ir gabalėlis šoninės negali numarin-
suns? Ar gali? Dabar jau trupučiuką sunerimstu. Imu
guglinti, tačiau Džeikas atima iš manęs telefoną.

- Sužinojusi, ji gali nužudyti manc.

Štai kaip. Jau įsivaizduoju antraštę: Aistros paskatinta

žmogžudystė - vaikiną nužudė pavydo apimta buvusioji.

Galėčiau gedėti ir priiminėti užuojautas. Niekas, išsky-
tus Sarą, nežinos, kad jis niekada nebuvo mano myli-
masis. Tik, tiesą pasakius, nenoriu, kad jis mirtų. Būtų
nelabai malonu.
- Haris laikosi kuo puikiausiai.
- Taigi, kodėl Džesei papasakojai kitokią mudviejų
storiją?
Tikėjausi, kad jau pamiršo šitą reikalą.
- Ji geriausia mano draugė ir man nepatinka meluoti.
- Tau nepatinka meluoti? - jis kilsteli antakį.
Supykstu, bet negaliu sulaikyti šypsenos.

265
 ZARA STONELFY

- Visa tai tick išsipūtė, pamaniau, kad bent Džesci ga-

liu papasakoti ticsą, - atsidūstu. - Vėliau susizgribau, kad
visko pasakoti negaliu, tačiau ką nors pasakyti turėjau.
- Tavo valia. Nagi, paskubėk, suvalgyk šitai, o aš

greitai nusiprausiu po dušu. Mūsų laukia veikla gryna-

mc ore.
Kažin ar man patinka Džeiko intonacija ir akyse su-
žibusios ugnelės. Visgi pastebėjau, kad žodžio sportas jis
nemini. Gal tiesiog pasivaikštinėsime po apylinkes, pa-
lei ežerą.
Nežinau, ką veiksime, visgi rytas maloniai saulėtas,
todėl užsitraukiu džinsus, apsivelku marškinėlius, plo-

ną megztuką
ir viliuosi, kad esu apsirengusi tinkamai.
Megztukas labai dailus, iš kašmyrovilnos. Paprastai
tokių drabužių neperku, bet pardavėja prekybos centre
manc patikino, jog megztukas idealiai tiks šiuo metų
laiku Škorijoje, jis gana puošnus, tačiau kartu paprastas,
tiks visą dieną iki vakaro, bet kokia proga. Kaip tik to
man ir reikia. Net jeigu dabar tik
rytas.
 SEPTYNIOLIKTAS
SKYRIUS

K:
tik išgirdau keturis žodžius, kuric garantuotai
sugadins man dicną.
- Sendis suras tau šalmą.
Sendis čia niekuo dėtas. Nesu nusiteikusi prieš Sen-
dį, tačiau nuo žodžių suras tau šalmą mano keliai sulin-
ko, o skrandis susitraukė lyg ketindamas virsti mažutėliu
gniužuliuku ir pasislėpti už inkstų.
Pažvelgiu į jauną merginą, ką tik ištarusią baisiuosius
žodžius, paskui vėl į Džeiką.
Šalmai nekelia man didelio džiaugsmo, jie man ne-
tinka. Tačiau baugina tai.
Pavojaus varpai suskamba
nc

dėl aplinkos, kurioje atsidūriau.

Pamaniau, kad į arklidžių kiemą patekome atsitikti-
nai. Akivaizdu, jog ne.
 ZARA STONELKEY

- Ar žinojai? - dėbteliu į Džeiką, kuris nerūpestin

gai žvalgosi. Galiu pasakyti, žvalgosi perzelyg nerupea
tingai. - Tu žinojai, tiesa? Šmikis.
-Džesė nusprendė, kad tai turėtų būti staigmena
Nudaigosiu ją. Abu nudaigosiu.
- Kalbėjaisi su Džese?
-
Trumpai. Nešina pusryčių lėkšte ji kyštelėjo galvų Į
kambarį pasisveikinti. Pamaniau, kad judviem tų pus y
čių bus
per daug.
Nutariu nesakyti, kad didžiumą sušlamštė Haris.
- Denas pritarė, kad geriausia bus laikyti liežuvį w0

dantų.
Ak, taip, Denas. Nudaigosiu visus tris. Skerdynės
Škotijos kalnuose.
- Džesė neabejoja, kad, vos užlipusi ant arklio, imi
tuo mėgautis.
Kaip galima mėgautis sėdėjimu ant kažin kokio žve
ries (ne, tai ne švelnus stambaus vyro apibūdinimas) nv
natūraliai plačiai išžergtomis šlaunimis?
Yra ir kitų aplinkybių, verčiančių nemėgti šito rcika

lo.Arkliai dideli, labai dideli. Nenoriu išsižergusi kybo

kelias pėdas virš žemės. Tai nenatūralu ir pavojinga. Ic
to, tic padarai kandžiojasi ir spardosi, tad kodėl turc
čiau pric jų artintis? Ir dar, paskutinis, tačiau labai svar
bus faktas: jie greitai lekia. Labai greitai. Ir grėsmingai

268
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Klnojasi aukštyn žemyn. Stebėjau Grand National“

t nktynes. Žinau. Žmonės žūsta.
Valio, Same!
Ižesė nesupranta mano dvejonių dėl jojimo. Ji už-
«teimpusi jojimo kelnes, užsisegusi aulus, avi ilgaaulius,

lki polo marškinėlius ir liemenę - tarsi nuolatos jodi-

mų. tiesų, taip ir yra. Ryte ji neatsakė į mano trum-

Iš

p'jją Žinutę, kurioje klausiau, ką apsirengti. Sunerimau,

tačiau pamaniau, kad ji užsiėmusi visokiomis švelnybė-

musu būsimu vyru.

Pristrykčiojusi dar energingiau nei arklys, draugė
puola glėbesčiuotis.
Kaip tavo galvelė? Manoji plyšte plyšo, tačiau De-
max davė tablečių, atnešė pusryčių, pamasažavo kaklą ir
pėdas.
Ši mergina ne
juokais įsimylėjusi.
Ir štai, jaučiuosi puikiai! - Džesė nutyla, įkvepia
1 suncrimusi nužvelgia mane. - Tu atrodai pablyškusi.
Arba pažaliavusi, Džeiko žodžiais tariant.
Jaučiu šleikštulį. Savijauta jau buvo pradėjusi gerėti, ir
“ai, prašom. Mano skrandis vartosi lyg skalbimo maši-

noje ir telkia į vieną visus skanaus skrebučio gabalėlius,

truud National - Anglijoje, Liverpulio mieste, kasmet vykstančios

pvexuižinės kliūinio jojimo varžybos.

269
 ZARASTONELEY

ketindamas švystelėti juos lauk, vos tik užlipsiu ant arkliu.

Džesė krizena.
- Tikra meilė! - ji labai akivaizdžiai mirkteli.
Per greitai apsidairau ir pasaulis ima suktis. Regis,
niekas nepastebėjo.
- Šauniai pašuoliuosi ir galva praskaidrės. Eikš. Kaip

džiaugiuosi, kad sutikai, Same, maniau, išsisuksi.

Ketinu išsisukti. Kai tik sugalvosiu, kaip tą padaryti.
- Tu tokia nuostabi! - draugė mane apkabina ir šyp
teli Džeikui. - Argi ne tiesa? Eikš, išrinkau tau ramų ar.

kliuką. Džeikai, arklys tau taip pat paciks.

Iš šios pastabos suprantu, kad Džeikas ant arklio

mielai išskės kojas. Nieko naujo. Džeikas gali velniškai

viską. Jis ima
truputėlį man ncbepatikti. Viena yra drau-
gauti su šauniu, patraukliai sudėtu vaikinu, tačiau nic-

kam nepatinka tobulybės, ticsa?

Nespėju visko kaip reikiant apgalvoti, nes Džesė nu-
tempia mane pric Sendžio, šalmų dalytojo. Mano galvą
apgaubia šalmas. Galėtų ir visą kūną šarvais uždengti.
- Pasisveikink su Muskatu! Argi jis ne mielutis?
Nematau nieko mielo. Priešais manc rausvai gels- —

vas mamuto dydžio arklys. Muskato riešutai mažučiai,

o šio gyvūno mažu niekaip nepavadintum. Vienodų
matmenų
kur tikrai
į plotį ir į aukštį, plaukai

neturėtų jų būti. Sėdėsiu

styro
lyg
iš tokių vietų,
ant pabalnoto

270
 VESTUVIŲ SVEČIAS

!ulžiulio šveitimo šepečio.

Man nuolatos kartoja, kad arkliai - švelnūs, patikimi
«petarai, bet šitas padaras veria manc negeru žvilgsniu
“ paniekinamai kilnoja viršutinę lūpą, tarsi mąstytų,

Lup čia manęs atsikandus. Paskui papurto galvą, išlei-

"Ia keistą garsą ir apipurškia mane seilėmis. Brangia-
jai megztukui nelemta manęs puošti ištisą dieną.
Mėginimas suregzti dingstį „aš negaliu užlipti“ žlun-

pa. Arklį nuvedė pric didelių laiptų. Visi laukia.

Kiti jau sėdi ant arklių, išskyrus mudvi su Džese.
Man dar nespėjus pasiteirauti, ar nerizikinga taip elgtis
prieš vestuves, ji užšoka ant didelio juodo gyvulio. Be jo-
buy laiptelių.
- Vyresniuosius išsiuntėme pasivaikščioti.
- Norėčiau
ir aš būti vyresnė, - sumurmu po nosimi,
tačiau žinau, kad Džeikas išgirdo.
- Viskas bus gerai, josime ramiai.
- Galėčiau pasivaikščioti.
Staiga neišpasakytai pamėgstu vaikštinėjimą. Taip
puikiai pralcisčiau keletą valandų.
- Tu gali tai padaryti, - mirkteli Džeikas. - Pame-
ni? — atsiduria pric manęs. - Žinau, kad gali.
Šilra ranka švelniai nusileidžia ant šlaunies, pažvel-
gusi jam į akis matau visišką pasitikėjimą manimi. Pašir-
džius keistai sukutena.
 ZARA STONELEY

- Mudu kartu tai įveiksime, Same. Būsiu šalia, jeigu

manęs prirciktų. Kad ir kas nutiktų.
Keistas dalykas, atrodo, kalba nuoširdžiai. Jis čia,
tiki manimi ir šią akimirką aš dėl nieko nesuku galvos.
Jis vėl spusteli mano šlaunį.
- Pasiruošusi ?
- Aš galiu, - tiesą pasakius, ištariu tai sukryžiavusi
pirštus, labai norėčiau
taip sudėti ir kojas. Vis dėlto, esu
pasirengusi.
Džcikas nepaleidžia mano arklio pavadžio ir mudu
palengva nurisnojame kitiems įkandin. Kažin ar pava-
dinčiau šį vyrą riteriu spindinčiais šarvais, vis dėlto, jis
mielas ir nesijuokia iš manęs. Tuoj įsivaizduosiu esan
ti karalienė Viktorija ant gauruoto ponio, o jis bus
Bilis Konolis*. Blogiausiu atveju, galės pasakoti man
anekdotus.

Stebėtinai malonu risnoti po apylinkes ant pasišiau-

šusio ponio. Tenka pripažinti, jis nėra mamutas, bet
apvalokas, tik tuo ir panašus į muskato riešutą. Tačiau,
pasak Džeiko, nuo tokio arklėko lengvai nenukrisi.
Džeikas rodo į dygliakrūmius, triušius ir erelius

Bilis Konolis Connolly, g. 1942 m.) - škorų komikas, muzikan

*
(Billy
tas, laidų vedėjas ir aktorius.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

žuvininkus, suprantu, mėgina manc prablaškyti. Toks

1elaksacinis metodas visiškai neveikia. Kaip, sėdėdami

ant judančio arklio, žmonės dar įstengia plepėti ir dairy-

tis? Turiu išlikti budri, kitaip, arkliui ūmai stryktelėjus
per kokią gyvatvorę, galiu neišsilaikyti balne.
- Ar žinojai, kad jie laukiasi dvynių?
- Ką? - pamirštu, kur esu, trūkteliu vadeles ir iš

nuostabos atsistoju balnakilpėse (nė nebūčiau pamaniu-

vi, kad taip galiu).
Ponis smarkiai trūkteli vadeles atgal.
-
Šūdas, - netenku pusiausvyros. - Ai! - sudribau
kieto gniutulo balno priekyje, kojos liko už nugaros,
ant

pėdos vis dar įstrigusios balnakilpėsc.

Išgirstu kažin kokį garsą. Atsigręžusi išvystu keistą

Ižeiko veido išraišką. Jis stengiasi nesijuokti.

- O ne! - kvailas gyvulys nuleido galvą, tuoj nusly-

siu jo kaklu veidu į priekį.
Mano rankos graibo Muskato ausis, veidas lenkiasi
žolės link, ūmai arklys kilsteli galvą ir žicbia man į nosį.
Įstrigau. apsivijusi jo kaklą it šoninės gricžinėlis
Laikausi

dešrelę. Dabar suprantu, kodėl tą užkandį vadina „vel-

niu ant arklio““. O gal apvynioja datules? Taip, tikrai.

*
Devil on borseback - užkandis, ruošiamas iš šoninės juostelėmis apvy-
motų ir sūriu įdarytų datulių.
 ZARASTONYHLTEY

"Turėjau galvoje „kiaules pataluose““. Dabar virtau ant

klode šitam kiauliškam poniui. Jau buvau bepamčgs jį
tanti, tačiau akivaizdu, kad šitaip Muskatas pasielgė
tyčia. Netikėkite, kad visi vegetarai pacifistai, jie gali

turėti piktų kėslų. Bent jau šitas tikrai kažką rezga.

Ką, po perkūnėliais, dabar daryti? Tiesiog laikytis
prilipus prie ponio kaklo, nė nenutuokiant, kaip vel
grįžti į balną?
O Dieve. Kažin kas ką tik palietė manąją džinsais
aptecmptą sėdynę, sugriebė už kelnių liemens. Kažkas
šiltas. Kažkas stiprus tempia manc atgal į odinį balną.
— Gerai jautiesi?
Ak, Viešpatic su viešpačiukais, žinau, kas tai. lai
Džeiko ranka. Ji vis dar ten.
Kažin ar jaučiuosi gerai. Jo pirštų galiukai kelis
centimetrus nutolę nuo mano kelnaičių, o krumpliai
brūkščioja per nuogą nugarą.
- Nieko baisaus.
Nieko baisaus! Laimė, kiti raiteliai visiškai abejingai
nujojo tolyn.
- Bus mėlynė.
Ir tavo pirštai vis dar ant mano užpakalio.
IDžeikas ištiesia ranką.

Pigs in blankeis - užkandis, ruošiamas iš šonine apvyniotų dešrelių.

 VESTUVIŲ SV EČIAS

Manau, mėlynės nebus.

Nesuprantu, kaip tai nutiko, bet jo rusvas akis nuo
manųjų skiria vos keli coliai. Šiltu nykščiu glosto ma- jis
noskruostą.
Nicko blogo neatsitiko.
Atsitiko! Aš tirpstu. Pamiršau, kaip reikia kvėpuoti.
Dvyniai! netvirtai cypteliu. - Du kūdikiai?
—

Gal todėl, kad nenoriu tų žodžių garsiai ištarti, o

pal ūmai dingo visos organizmo funkcijos, tačiau net-

a mano balso stygos virpa. Pasitraukčiau nuo Džeiko

“galbūt kai kurie gebėjimai grįžtų (nesakau „pojūčiai“,
nes visi įmanomi pojūčiai pavojingai paaštrėjo), bet jei-
pu pajudinsiu bent mažiausią raumenėlį, galiu nukristi.
Luigi, liksiu ten, kur esu.

- Taip, - Džeikas liaujasi glostęs. - Matyt, todėl Ste-

li iryra tokia didžiulė. Dviguba bėda. Spėju, pradžioje
ps tuo didžiavosi, tik pamanykite, šūvis kaip iš dvivamz-
lžio. Betgi dabar pamažu įsismelkia realybė...
Jis vėl tinkamai atsisėda ant savo arklio. Vos tik pa-

viaukia rankas, mano smegenys vėl ima veikti.

- Šiaip taip, ji visuomet buvo gana didelė.
ar

tokia buvo, kalbu bc jokios pagicžos. Turbūt

"Tikrai

taip nutinka, kai kiaurą dieną sėdi degalinėje ir vaišinic-

si Suickers šokoladukais ir traškučiais.

Staiga suprantu, kad mes, o gal arkliai, sustojome

*

(F] =„
 ZARKASTONLLEY

pačioje gražiausioje vietoje. Į tokią vietą atsivestum my

limą žmogų.
Aukšti tarsi tvora dvarą juosiantys kalnai atsispindi
tamsiame, lygiame ežero paviršiuje it nuostabiame pa:
veiksle, o mus supa visų įmanomų atspalvių žaluma.
Dygliakrūmių geltonis tarytum ištirpę karšti saulės

spinduliai ryškiu taku

liejasi žemyn nuo kalvų,
o rausvai

violetiniai rododendrai - tarsi meniškai tekštelėtos da

žų dėmės - žymi kelią į pilį.

Negirdėti bemaž nė garselio, tik retkarčiais sučiulbu
koks paukštis.
Netgi vėjas sulaikęs kvapą.
Džeikas mane stebi, tai truputį trikdo.

Įsistebeiliju į vandenį.
- Gražu, tiesa? — paklausia jis švelniu balsu.
- Įsivaizdavau didesnį.
Dėl Stelos dydžio nesuklydau.
- Jame turėtų gyventi kokia nedidukė Loch Neso
pa
baisa ar panašus gyvis.

- Kalbėjau apie vaizdą, - jo lūpų kampučiai vos pav

tebimai pakrypsta. - Turbūt, tai /ocban, tiesiog mažas
ežeriukas, - Džeikas tebežiūri į mane, negaliu ramiai
nusčdėti.
- Turbūt?
- Taip sakė Denas, tačiau mudu išgėrėme nemažai
 VESTUVIŲ SVEČIAS

viskio, taigi, bala žino...

Man patinka žodis /ocban.
Man
patinki tu.
Ištaria taip tyliai, pamanau ne
taip nugirdusi. Bet kai
valtystu

jv arklys
pakelti akis, jo žvilgsnis tebėra
įsmeigtas

taip arti, mūsų šlaunys beveik liečiasi.

mane,
į
"Tu nuostabi. Gražiausia, ką regiu aplink. Turiu ta-
vw pabučiuoti.
Hm, nereikia, niekas nežiūri, visi nujojo...
Žinau. Turiu galvoje, aš noriu...
Šiltos rankos apglėbia mano veidą. Džeikas pažvelgia
p akis, tarsi suteikdamas abiem progą persigalvoti. Užsi-
erkiu.
Ir jis mane pabučiuoja.
"Viesiog, štai taip, ima ir pabučiuoja. Be jokios dešim-
ies minučių įžangos.
Ir, ak, Dievulėli, tokio 2070 dar nesu jautusi, garbės
nulis.
Jausmas šiltas, apglėbiantis, kutenantis tonziles, pri-
verčiantis kiekvieną kūno ląstelę dilgsėti ir virpėti.

Kaip trisdešimt sekundžių kontakto burna prie bur-

wos gali sužadinti šitokį norą šokti ant vyro ir plėšti nuo
jo drabužius? Tai taip neteisinga. Taip negerai. Aš jo
darbdavė.
- Nusipelnei geresnio nei Lajamas.
 ZARA STONELEY

- Žinau, - labai tyliai cypteliu. - Žinau, — ištariu

pernelyg tyliai.
- Manau, pasivyti kitus, kol mūsų nepasi
turėtume
gedo, - jis įsitaiso balne ir spusteli man kelį.
vėl

Velnias. Jeigu būtų panorėjęs dar vieno bučinio, tik

rai nebūčiau atsisakiusi, juk nemandagu atsisakyti, kai

jis toks mielas. Tačiau antrąsyk bučiuotis Džeikas nekc

tina.Ar
tai
reiškia, kad jam nepatinku, o gal nepatiko
bučinys? Turbūt geriau neklausti. Jau ir taip gėdingai
nukrypau nuo savo paskutinio pasižadėjimų sąrašo, ku
riame aiškiai išdėsčiau, jog bučiuotis su juo nevalia. Ma
no pasąmonė nujautė daugiau, nei išsidavė. Dabar tega:
liu pamiršti, ką jis padarė, ir griežtai pasiūlyti daugiau
taip nesielgti. Nedėlioti rankų ant džinsų juosmens,
prisidengus gelbėjimo sumetimais.
- Taip, verčiau pasijudinkime, - kuo žvaliausiai
paraginu, pamojuoju ore botagu ir nė nesusimąsčiusi
smarkiai trinkteliu Muskatui
čia. Dėl to
į
šonkaulius. Visai nety-
kaltas ir Džeikas, juk mano mintys jau skuba
išvengti kitų bučinių.
Muskatas

spėriai, kad
kilsteli galvą ir šoka pirmyn,

nenusiritu per jo uodegą, tačiau spėju

vos
į kalvą, taip

sugricbti už karčių ir balno, tad išsilaikau.

Atsiduriame lygioje vietovėje. Nė nenumaniau tu-
rinti sėdynkaulį - iki tos akimirkos, kai imu kratytis ant
 VESTUVIŲ SV ECIAS

įtakeikto kietos odos gabalo ir, regis, ketinu pradurti

wuskylę. Galvoju tik apie pneumatinį grąžtą - begarsį,
w bent įskaitytume mano aimanas klyksmus. Rimtą ir
pokalbį teks atidėti.
Jis risnoja, - netoliese šūkteli Džeikas.
rautų, žinau, ką jis daro,
Velniai - kodėl žmonės
I
utais pabrėžia akivaizdžius dalykus? - Kuo, po galais,
atas pastebėjimas gali man padėti? Pasakyk, kaip su-
Liuštai
jį sustabdyti.
Iš tavo lūpų dar nesu girdėjęs tokio žodžio, - kva-

tojasi I)žeikas. - Norėjau pasakyti, nesu matęs tavęs tai

darančios.
Jis priartėjo ir, regis, risnoja lėtai, nors nuo manęs
neatsilieka. O aš
juk lekiu pasiutusiai greitai!
- Pakilk.
Dar niekada
taip nesidžiaugiau matydama kitą žmo-
jų, nors jis atrodo crzinamai ramus.
- Kilnokis aukštyn žemyn, kaip aš, nebent tau pa-
tinka, kaipliaukši per užpakalį? mirkteli Džeikas. —

lai visiškai nederamas elgesys. Mano veidą nuplieskia

tokia pat spalva, kokia neabejotinai jau nuspalvinusi
sėdynę.
Nemėgstu plekšnojimų per užpakalį. Džeikas tei-
sus jausmas beveik toks pats. Nenoriu, kad jis duo-
—

tų laisvę fantazijoms. Dabar įžūliai žiburiuoja akimis.

 ZARASTONYLEY

Norėčiau pabrėžti, kad plekšnojimas mūsų sutartyje nė

ra numatytas, tačiau sudėtinga aiškiai dėstyti mintis, kai

be paliovos svyrinėji ir, regis, tuoj išnirs rankos sąnariai.
Taigi pokalbį atidėsiu vėlesniam laikui, kai atsidursiu vi-
sais atžvilgiais saugesnėje aplinkoje.
Muskatas sukando žąslus ir ryžtingai traukia namo.
Dabar jau žinau, ką žmonės vadina sparčia risčia.
Nebūčiau nė pagalvojusi, kad galima šitaip pailsti,
kojomis nė neprilietus žemės. Plūkiausi su vadelėmis,
visiškai nesinchroniškai kračiausi ant risčia pasileidusio
gyvūno
ir
iš paskutiniųjų stengiausi laikyti kojas taip,

kad sulig kiekvienu žingsniu ant jų neatsirastų dar po

kelias mėlynes, todėl dabar jaučiuosi tarsi dalyvavusi ko-
votojų su terorizmurengimo stovykloje.
Muskatas šuoliuoja per žolę arklidžių link. Reginys
tarsi iš Vėrry kalno, tik Katerina nesilaikė įsikibusi į ar-
klio karčius taip, lyg nuo to priklausytų jos gyvybė. Ji,
greičiausiai, sėdėjo ramiai ir nešokčiojo it žirnis būgne-
lyje, kaip pasakytų mano marina. Be to, jos veidas turbūt

netvieskė raudoniu
ir
ji nežiopčiojo gaudydama kvapą
auksinė žuvelė. Manau, jos Hicklifas nerisnojo iš pas-
lyg
kos svaidydamasis bjauriais juokeliais apie beatodairišką
drąsą ir seksualią ristelę.
Kai ponis, staiga sustojęs, išsprendžia mano nulipimo
problemą, Vėrrų kalnu nė nebekvepia. Akivaizdu, kad

280
 VESTUVIŲ SVEČIAS

«dnt ant ponio tikrai įmanoma atlikti kūlverstį pirmyn.

Ar viskas gerai? - Sendis visiškai ramiu veidu
vic-
a vanka sučiumpa vadeles, nukarusias per Muskato
palvą, o kitą ištiesia, ketindamas paimti šalmą.
Svirduliuodama atsistoju ir stengiuosi elgtis taip,
vu būčiau nusivertusi tyčia.
Viskas gerai, - linksmai nusivalau drabužius. —

"aunumėlis. Tokia puiki diena lengvai risčiai po viržy-

nus. Įkvepia.
Kitos ponios prašė jums perduoti, kad lauks svei-

Latingumo zonoje.
Šaunumėlis.
Nenutuokiu, iš
kur ištraukiau tą „šaunumėlį“, žodis
uk tick primena mano mamą ir „vakarienę“. Turėtų
buti tinkamesnis škociškas atitikmuo. Sendis jau žings-
muoja tolyn, Muskatas kėblina iš paskos it pavargęs
nas šuo.
Aš negaliu citi. Vos pamėginu traukti šalin, susiz-

rimbu patekusi į bėdą. Nebežinau, ar kada įstengsiu

normaliai vaikščioti. Mano klubai atsiskyrė, o tarp jų
nwji arklio pavidalo ertmė.
- Galbūt padės sauna ir
gilus raumenų masažas?
IDžeikas šypsosi. Gal linksminasi žvelgdamas, kaip
aš kepėstuoju, o gal tiesiog yra laimingas. Bet man
nerūpi.
 ZARASTONELEY

Visiškai neoriai nuslenku į pilį. Keletas valandų wi

aromatiniais aliejais, veido kaukėmis ir popiečio arbaiė

tiks
lė dabar man kaip niekad.
 AŠTUONIOLIKTAS
SKYRIUS

atrodo neįtikėtinai karštas, o aš tik šiaip

107“
įkaitusi ir susijaudinusi - toks saunos ir karštų
Kinenų masažo poveikis.
lis nusišypso. Tampa dar patrauklesnis. Plaukai su-

austi be galo viršutinės marškinių sagos neužscg-

žaviai,

tos. Vos spėja šmėstelėti mintis, kad šiam vakarui Džei-

kas pasirinko blogo berniuko vaidmenį, jis tai patvirtina,

prisitraukdamas mane ir bučiuodamas kaklą. Visas ma-
no kūnas, iki pat kelnaičių, nepadoriai sudilgčioja.

- Ko gero, metas taviškiams parodyti, ką reiškia šau-

mai leisti laiką, tiesa?

"Tebestoviu nustėrusi, mėginu atsitokėti po netikėtų

virpulių, taigi ištiesų nesuprantu, apie ką jis kalba. Kol
nekrypteli galva nedidelės, tuščios šokių salės pusėn.
 ZARASTONFELEY

- Ak, aš...

- Oi, Samanta nešoka, tiesa?

Staigiai atsisuku, išgirdusi Lajamo sniaukrojimą.
Jis stovi už manęs, su juo - Stela. Pastaruoju metu
tos merginos beveik nematėme, tačiau šį vakarą ji tei
kėsi pasirodyti ir dabar savininkiškai įsikibusi Lajamui
į parankę. Pasipuošusi rūsčia veido mina ir labai plačia

palaidinc.
- Ji ne itin mėgsta šėlti vakarėliuose.
- Na, manau, įsitikinsi, kad linksmybės jai patinka.
Džeikas labai tvirtai apglėbia mano liemenį. Šįkart
su Džese ištrūkti nebepavyks. Nenoriu niekur sprukti. Iš
tiesų nenoriu. Kai Džeikas šalia, jaučiuosi stipri. Tokia
stipri, kad galiu net smakrą kilstelėti.
- Tiesa, brangioji?
Džiaugiuosi, kad kreipėsi į mane, nenorėčiau, kad

pokalbis virstų vienu tokių, kai žmonės kalba apie tave,

tarsi tavęs šalia net nebūtų.

- Žinoma, man patinka šokti! Esu šokių aikštelės ka-

ralienė!
Smarkiai rizikuoju. Kadaise tikrai šokdavau, netgi
ant stalų, tačiau tokia buvau dar prieš Lajamo laikus.
- Oi, ne, ji niekada... - suirzęs, kad jam papriešgynia-
vo, toliau porina Lajamas.
- Galbūt nešoko tik su tavimi, - Džeiko balsas
 VESTUVIŲ SVEČIAS

murkštėja, tokio jo dar nesu girdėjusi. Tai ne mano-

p» atsipalaidavusio, linksmuolio Džeiko balsas. - Ji su
tavimi nuobodžiavo, tiesa? - nutyla. - Buvai toks sena-
madiškas...
Vai nuskamba kaip didžiausias įžeidimas. Senama-
diskas reiškia užkietėjusį vidutinio amžiaus nuobodą.
Ak, eime, mažiuk, neverta su jais gaišti laiko, - Stela
mupčioja Lajamo ranką, šis dvejoja. - Eime, prisėsime.
"Taip, Lajamai, keliauk, - abejingai pasiūlo Džeikas.
Aš sumirkčioju, Lajamas visai suglumsta. Džeikas jau
atsuko jam nugarą ir žvelgia į mane, tarsi niekas kitas pa-
+aulyje jam nerūpėtų. Taip miela!
Suirzęs Lajamas išgaruoja iš galvos.
- Ką gi, brangioji... - tas kimus, žemas
ir tolygus bal-
sa» man kenkia. -
Pasiruošusi purviniems šokiams?
Negaliu prieštarauti ir
teisintis, kad aviu batelius per-
nelyg aukštais kulniukais, be to, šoksime tik vienudu.

Ižeikas kalbėdamas traukia link šokių salės. Laiko ma-

ir
už rankos, taigi aš turiu citi kartu.
nc

Už nugaros kažin kas greitai ir ncaiškiai pliurpia,

preičiausiai, Lajamas. Pakėlusi akis, išvystu mane stebin-
ų Džeiką. Akys rimtos, nors lūpos šypsosi. ir
Ūmai suvokiu, ką jis ketina daryti. Jis veria duris
man, tikrajai, senajai Samantai. Suteikia progą vėl tapti
tokiai, kokia noriu būti. Juk guodžiausi praradusi tikrąją
 ZARASTONFIEYV

savastį, tą merginą, kuriai vieni niekai impulsyviai pasi

daryti tatuiruotę. Troškau

ją susigrąžinti. Regis, Džeikax

pasiryžęs šią merginą išlaisvinti.

- Žinoma!
- Šaunuolė.
Jis suka
ir
suka, kol apsvaigstu, tuomet taip prisitrau
kia pric stipraus kūno taip, kad vos gaudau kvapą.
Išgirstu šūksnius, visiškai įsismaginu ir pamėginu
purvinų šokių stiliaus šuolį. Džeikas bemaž skrieja oru.
Nusilcidžiu minkštai - ant Džeiko, tačiau juo jis
tik
kiasi ir žvelgia į mane. Stiprios rankos tebelaiko mano
liemenį.
- Kad tave kur, senokai manęs niekas nebuvo
iš kojų

išvertęs.
- Esi silpnas priešininkas. Nagi, cikš, aš dar nebai-
giau, - greitai pakylu ir timpteliu jį. Aimanuodamas
Džeikas keliasi.
— Ar viskas gerai?
Viešpatėliau, sužeidžiau savo partnerį!
- Juokauju! - mirkteli jis.
"Tuomet čiumpa mane už liemens
ir aš jau nebelicčiu
kojomis žemės.
- Dar su manimi necbaigei! Tuoj tau parodysiu!
Mudu sukamės, jis taip arti, mudviejų kūnai susi-

glaudę, jo kakta prie manosios. Jo lūpos...

 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi.

Jis ir nesibaigs.
Kimus IDžeikobalsas skamba ausyse, į kaklą dvelkia
alias jo alsavimas ir man neberūpi, kas kur žiūri ir kas
| 4 galvoja. Šį vakarą jaučiuosi gyvesnė nei kada nors
wmksčiau.

lak vidurnaktį dirsteliu į laikrodį. Seniausiai nusispy-

au batus — vidury šokio, kai aš, Džesė ir kitos mergi-

nos energingai mosikavome rankomis ir šokinėjome

it
pamišusios. Atlikau tobulą sukinį. - Džeikas užsispyrė
ų nufilmuoti, - o dabar lėtai šoku su geriausiu šokėju
visame kambaryje.
Mudviejų kūnai tobulai dera. Jo smakras ilsisi ant
mano peties, o žodžiai skirti tik mano ausims.
- Pasilinksminai?
- Buvo nuostabu. Otu?
- Fantastiškai praleidau laiką, - jis šiek tick atsitrau-
Kia ir pažvelgia į akis. - Man išties patinka tikroji Samė.
- Man taip pat, - įsikniaubiu veidu jam į krūtinę. -
Ačiū tau.
- Aš čia niekuo dėtas, pasistengei pati, Same. Gal
prieš miegą cikime pasivaikščioti, atvėsimc?
Būtinai turiu atvėsti, nes kaipmat pamiršiu taisykles,
kurių taip ir neparašiau, ir
imsiu plėšti nuo jo drabužius.
 ZARA STONLLEY

Žengiame į nedidelę tuščią terasą kambario, kuriame

linksminomės, gale. Į veidus plūsteli gaivaus oro gūsis.
Ūkanotame danguje nematyti nei mėnulio, nei žvaig?
džių, bet
jis toks gražus. Po vakaro šėlionių visa aplink
atrodo taip tylu ramu. ir
Džeikas įsitaiso ant akmeninio laiptelio, paciesia
man švarką, mudu sėdime maloniai nuščiuvę ir klauso
mės tylos.
- Šįvakar įžeidei Lajamą.
- Man
nerūpi Lajamas,kaip jautiesi tu.
svarbu,

- Atrodei rimtai įtūžęs, -

ant jo plaštakos uždedu
savąją. - Labai miela, bet tu neprivalai. Galiu ir pati jį
aprėkti.
- Pykau ant jo. Zebepykstu. Žinau, kad pati gali apsi-

ginti, Same, - Džeikas spusteli mano ranką. - Vis dėlto

šitaip pasielgti su tavimi neturėjo jokios teisės.
- Lora labai tave įskaudino, tiesa?
- Įskaudino, tačiau man ji neberūpi. Stipriausiai į

paširdžius smogė tas, su kuriuo drauge ji taip pasielgė.

Manai pažįstąs žmogų,
o
tada paukšt ir supranti visiškai
nepažinojęs, - Džeikas nusuka žvilgsnį į mudviejų ran-
kas. - Tokic jau tic žmonės, ką? Po to, kas nutiko mano

mamai, maniau, niekada niekuo nebepasitikėsiu, tačiau

sutikau Lorą
ir
ji apvertė mano gyvenimą aukštyn kojo-

mis. Spėju, pasidaviau pirminiams instinktams.

 VESTUVIŲ SVEČIAS

— Tavo mamai? - prisimenu, tądien prieglaudoje,

kai pirmąsyk susitikome (regis, tai nutiko prieš ištisą
amžinybę), jis pasakojo apie pirmojo mamos vyro ne-
tikimybę. Vyriškis paspruko su savo agente ir paliko
šeimą. - Turi galvoje Eimės tėčio elgesį.
- Taip, kaip ten sakoma: laikyk draugus arti, o prie-
sus - dar arčiau? Bet ką daryti, kai neatskiri vienų nuo
kitų? - Džeikas vėl prabyla apie save.

- Lora tave paliko dėl draugo? Ak, Džeikai, - nebe-

susitvardau ir jį apkabinu.
Jis apglėbia mano pečius.
- Bet mes gyvename ir mokomės, tiesa? — šaižokai
nusijuokia.
Imu suprasti, kodėl jis pabrėžė padėsiąs tik tuomet,
įcigu išlaikysime darbinius santykius. Maniau, kad su

manimi blogai pasielgė, tačiau Džeikui, ko gero, teko

patirti kur kas bjauresnių dalykų.
- Man
patinka dabartinis mano gyvenimas, be to,
turiu mąstyti ir apic karjerą. Gana keblu derinti darbą
ir
santykius. Ne kiekviena moteris nudžiugtų antrajai pu-
sci pranešus, jog keliems mėnesiams išvyksta į Graikiją.

- Tiesa. Taigi, išskrisi netrukus, kai grįšime namo? —

keista galvoti, kad netrukus viskas bus baigta. Jis

Graikiją dalyvauti didžiajame filmo projekte, o aš
išvyks

grįšiu
į
 ZARASTONHLLY

į darbą. Kinis“. Niekada nebeišvysime vienas kito.

Laukia didžioji valanda?
- Iš tiesų. Labai šaunus režisierius ir Almo scenarijus,
tokiame seniai norėjau vaidinti. Žinau, kai kurie žmonės
labiau mėgsta teatro sceną, tačiau man patinka didysin

ekranas. Vaikystėje troškau ten atsidurti, galvą buvau

pametęs dėl kino. Ir tebesu. O tu, Same? Kokia tavo sva

jonė? Kaip
atsidūrei kelionių agentūroje?
- Tiesą pasakius, atsitiktinai. Na, mėgstu keliauti,
trukteliu pečiais. - Būdama maža, turėjau dienorašų,
jame žymėjausi šalis, kurias norėjau aplankyti. Daug
skaičiau, troškau nukeliauti į tas nuostabias vietas, ku
rias galėjau tik įsivaizduoti.
- Taigi, įsidarbinusi kelionių agentūroje galėjai tikė

tis nuolaidų?
- Ši mintis šovė Lajamui.
- Na, bent jau ką nors naudingo padarė!
- Tiesą pasakius, nepadarė. Pasiūlė tą darbą, nes

mėgstu keliauti, bet iš tiesų nenorėjo, kad tuo užsiim

čiau. Keliauti neleido.
- Vaje.

- Darbas buvo tarsi paguodos prizas. Norėjo, kad

kartą per metus mudu išvyktume į poilsinę kelionę,

Kinis (lot.) -
*
galas.

290
 VESTUVIŲ SVEČIAS

vasau jokių trijų savaičių trukmės išvykų, kokias plana-

ane mudvi su DDžesc. Sakė, kad tai savanaudiška.
"Tu nesi savanaudė.
Grįžusi namo, pradėsiu naują sąrašą. Mąsčiau apie
Ilelaringą veiklą užsienyje, kuri suteikia galimybę uždirb-
a panipų, tarkim, savanorystę. Pabūčiau mėnesį
ar kelis.

Šauni mintis.
Galėčiau mokyti anglų kalbos ir pasakoti apie kitas
alis. O gal... - šiek tick rizikuoju, - mokyčiau šokti ?

Džeiko veide nekrusteli nė raumenėlis.

"Tikrai galėtum.
Abu, užsigalvoję apie savo svajones,
ralis platybes.
įsistebeilijame
į
Pasiruošusi miegoti ?

Susiėmę už rankų nužingsniuojame į kambarį. Atro-

do, taip natūralu susirangyti lovoje, Džeiko glėbyje. Jo-
Lių kvailysčių nekrečiame, prabudusi randu pagalvėles
+avo vietose, o jis užsidaręs vonios kambaryje. Dainuoja
Jušc. Garsiai.
Daina miglotai pažįstama, išsiropščiu iš lovos ir
pitipenu pasiklausyti.
Džcikas plyšauja You can get it ifyou really want“.

"

arsaus regio muzikos atlikėjo Džimio Klifo (Jimmy Cliff) daina. Pa-
zvadinis vertimas: pasieksi viską, jeigu tik to išties nori.

291
 ZARA STONELEY

Dirstelėjusi pro duris, pamatau jį, linguojantį po vau

dens čiurkšlėmis lyg tikrą regio šokėją. Labiau juokin

jis
ga nei crotiška, nors ir kraiposi nuogut nuogutėlis, u

dailesnę vyrišką sėdynę (ir šlaunis) kažin ar beišvystum,

Nebesusilaikau, pasileidžiu po miegamąjį bugivugiu
Kai pric manęs prisijungia tik rankšluosčiu
žingsneliais.
apsijuosęs Džeikas, sumoju, kad geresnės dienos pra
džios ir negalėčiau norėti.
 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

TT
tarsi
Ar k, jergutėliau, Samanta, ši veikla tau puikiai
šauniai pasirodysi, - mama kalba
būčiau visiškai niekam tikusi, o dabar pasitaikė di-
taip,

Aoji proga. - Juk šaudei iš lanko, tiesa, brangioji? Jai

visai neblogai sekėsi, taip, Deividai? Sutriuškink visus.
„ Mama, buvau šešerių. Strėlės turėjo guminius ant-
palius susiurbtukais ir
lipo pric taikinių.
susirinkome didžiulėje pievoje, kur stovėjo išri-
Visi

kiuori dideli taikiniai bei stovai su lankais ir strėlėmis.

Siandien - šaudymo iš lanko diena. Čia yra ir du lanki-
ninkai (jie visai į tokius nepanašūs, atrodo kaip aplinkos

čius tako žvirgždą). Jie išdalys mums įrangą ir pamokys

su
ja elgtis.
Nuspręsta, kad vyrai šaus pirmieji, taigi Džeikas
 ZŽARASTONELEY

atsiduria šalia Lajamo, kitoje pusėje - Denas, kiek to

lėliau - Džonas su mano tėčiu. Nutaisę griežtus veidus,
jie dar mėgina vyriškai juokauti. Draugiškai, bet aplink
tvyro grynos vyriškos konkurencijos dvasia. Kone galiu
užuosti testosteroną.
Denas šauna pirmas. Jam visiškai nesiseka, tačiau
Džesė patikina, kad jis nuostabus, greičiausiai gavo sulū-

žusį lanką
ir bukų strėlių. Manau, dėl nesėkmės jis nesu-
ka galvos, juk taip sulaukia paguodos bučinio iš Džesės
ir suteikia jos tėčiui progą pasirodyti. Džonui jau yra te-

kę šaudyti iš lanko (numanau, kaip tik todėl mes visi tai

dabar ir darome), jis žingsniuoja labai dalykiškai, stum-

teli lankininką (kuris turėtų mums padėti) sau iš kelio,
primerkia akis it Džeimsas Bondas su snaiperio šautu-
vu. Turiu pripažinti, elgiasi gana profesionaliai. Įtempia
lanko templę ir paleidžia, pirmoji strėlė pataiko beveik
į patį taikinio centrą. Džuljeta suspicgia iš susižavėjimo,

pasigirsta plojimai.
Toliau - Lajamo cilė. Jis staiposi, kraiposi, vis keičia
stovėjimo padėtį ir labai keistai lankstosi. Stela slankioja
jam už nugaros. Rubė stovi kitoje pusėje, varsto Lajamą
susižavėjimo, o
Stelą - paniekos kupinais žvilgsniais.
- Tas žmogus patarė laikyti ranką alkūnės lygyje.
Lajamas neklauso Stelos.
- Ji kaba orc.
Da
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kai pagaliau prisiruošęs Lajamas paleidžia strėlę, ši

wkšteli ant žemės pric jo kojų. Džeikas ir Denas (po
diauge praleistos nakties jiedu puikiai sutaria) ima ūk-
v1oti, o kiti apsimeta niekuo nepastebėję.
- Aš tau sakiau, - Stela rėkia taip garsiai, kad visi

liaujasi plepėję ir sužiūra į juos.

Lajamo veidas įgauna keistą rausvai rudą atspalvį, o
Stela susideda rankas
ant pilvo.
- Nė velnio manęs nesiklausai! Ką ir sakyti, visada
manai viską žinąs.
- Nesistebiu, kad tavęs nesiklauso, juk be paliovos
zyzi, - Rubė dramatiškai pavarto akis. - Kaip jis gali su-
+ikaupti tokiame triukšme? Nagi, Lajamai, bandyk dar
kartą.
Lankininkas ramiai paduoda kitą strėlę ir ši beveik
pataiko į tikslą. Džonas
taip stipriai paplekšnoja Laja-

mui per nugarą, kad tas vos nenuvirsta, ir pataria labiau

pasistengti. Ticsą pasakius, man gaila Lajamo. Truputį.
Rubė garsiai išreiškia savo nepasitenkinimą, sumur-

ma žodį, skambantį panašiai

į „šūdas“, ir nuslenka žavė-

tis kitu - daugiau sugebančiu - objektu. Džeiku.

Džeikui sekasi kur kas geriau. Regis, yra sukurtas
laikyti lanką
ir
strėlę, jam nereikia jokių pastangų. Tur-
būt pracitame gyvenime buvo Robinas Hudas, o gal
atliko tokį vaidmenį. Jis atsisuka ir mirkteli man - taip
 ZARASTONELEY

seksualiai, kad mane užplūsta karštis ir jaudulys, tuomet

vėl nusisuka
į taikinį ir nerūpestingai lyg filmo aktorius
paleidžia strėlę. Trumpam stoja tyla, prapliumpa ploji-
mai, keli žiūrovai šūkteli. Aš taip pat. Džeiko strėlė pa-

taikė tiesiai į centrą!

Negaliu susilaikyti, puolu prie Džeiko, pabučiuoju ir
mėgaujuosi jo šlove.
Atcina mano cilė.
Nenoriu girtis, tačiau paaiškėja, jog mano mama bu-
vo Aš tai sugebu. Ko gero, padeda Džeikas. Nuėjus
teisi.
instruktoriui, jis atsistoja šalia, šiek tiek kilsteli mano
alkūnę tyliai pataria, kaip pakcisti stovėjimo padėtį
ir

(tiesą pasakius, uždeda rankas man ant klubų atsidu- ir

ria taip arti, tarsi šoktume sambą ar vėl prisimintume
purvinų šokių žingsnclius). Mano pirmoji strėlė pataiko
į taikinį!
patį centrą!
Į

jį
- Tai bent! - apsisuku, greitai pabučiuoju, vėl nusi-
suku, norėdama įsitikinti, kad neišsigalvojau. - Pažvelk!
Aš tai padariau! Aš tai padariau!
- Nuos-ta-bu, - Džeikas duoda man penkis ir atro-
do toks išdidus, kad, regis, tuoj pratrūksiu iš džiaugsmo,
tuomct kilsteli manc nuo žemės, suka ratu ir bučiuoja. —

Tai įgimtas talentas.

- Naujoko sėkmė.
Staiga sustojame ir sužiūrame
į Rubę.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Nagi, nagi, Rube, - Džonas, ką tik plekšnojęs man

per nugarą, nuveria dukterį žvilgsniu.
Ši murmėdama dingsta.

Vos liaujasi suktis galva, šaunu dar sykį ir vėl patai-

kau! Džeikas teisus. Tai įgimta. Naujokės sėkmė niekuo
dėta.
- Laikyk lanką, Samanta, laikyk lanką, šypsokis.
CGiražiai, - mama rankoje laiko fotoaparatą ir džiūgauja
nc mažiau už
-
mane.
- Ir tu stokis šalia, Džeikai!
Obuolys nuo obels netoli rieda, - mano tėtis, ku-
rio strėlė taip pat kliudė taikinį, bet ne taip tiksliai kaip
manoji, švytėte švyti.
Man sekasi! Šiandien
pati geriausia diena.
Dabar Rubės cilė ir ji pasirodo kur kas prasčiau nei
aš. Be to, keikiasi dėl nulūžusio nago, tačiau ūmai su-
sizgrimba, kad visi į ją žiūrime. Nustumia instruktorių,
atstato krūtinę
ir
atžygiuoja prie mūsų.
- Džeiki, Džeiki, padėk man.
Ji timpčioja Džeiko ranką ir
droviai vaiposi.
- Tu puikiai tai sugebi, ne taip kaip anas tipas, - pa-
niekinamai mosteli.
Lajamas tūžta, Stela raukosi. Arskuba kiti vyrai, pasi-

ryžę padėti savo partnerėms, kad tik Džeikas neatsidur-

tų dėmesio centre. Turiu pasakyti, vaizdelis chaotiškas.
Lankininkai laksto šūkčiodami apic saugą ir sveikatą,
 ŽARA STONLILEY

mat visos stveria lankus. Triukšmingai mojuodamos aš:

triomis strėlėmis ir rizikuodamos kam nors išdurti akį,

moterys reikalauja Džeiko dėmesio.

Rubė kviečia jį priciti „arčiau“, o Denas pasalūniškai

bando patraukti Džeiko taikinį šiek tick toliau. Paskui

Džeikas padeda mano mamai ir
Džuljetai - abi užsispi-
ria, kad sustatytų būtent taip, kaip nori pats. Nuo
jas
tokio reginio mudvi su Džese sudrimbame ant žemės,
apsiašarojusios iš juoko.
- Jis toks išdykėlis, - Džesė nusišluosto akis.
Už mūsų stovintis Lajamas garsiai cakteli liežuviu.
- Kaip vaikiška, - murmteli po nosimi, tačiau mudvi
su Džesc nugirstame.
Džesė pavarto akis.
- Tai vadinama linksmybėmis, Lajamai, - nenoriu
pasirodyti išpuikusi, bet jis toks neįtikėtinas nuoboda.
Lajamas nekreipia į mane dėmesio
ir mosteli Stelai.
- Einam?
Dar prieš kelis mėnesius šalin nuo linksmybių jis bū-
tų nusivedęs manc.
- žvilgtelk į savo mamą, - kumšteli Džesė.
Ei,

Ruta, ką jums sakiau? - Džeiko ranka atsidūrusi

-
ties mano motušės smakru. - Kilstelėkite galvą, jūsų to-
kia žavi smakro linija, turite ją parodyti.
Mama ima kikenti ir išmeta strėlę.

295
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Džuljeta, jeigu norite, kad jums padėčiau, nearkiš-

kite užpakalio.
Nė vienos dar nemačiau iššaunančios, tačiau tai ne-
svarbu.
Pasisiūlau parodyti, kaip tinkamai atsistoti, nes, rc-
pis,Džeikas ne itin stengiasi, ir po akimirkos mes jau
apsimetame sukančios lanką (labai svarbus klubus atpa-
luiduojantis pratimas). Džesė į programą įtraukia keletą
pritūpimų. Galiausiai nusprendžiame, kad mamos pasi-
rengusios. Esu visiškai įsitikinusi: nors mano motušė įsi-
vaizduoja besanti Kupidonas, ji
greičiau pataikys į medį
kur nors tolumoje
Tėtis pagauna
nci
į tikrąjį taikinį.
puikų kadrą, kai lanku
mama netyčia
užkabina
sijono
kraštą (ji mano, jog Škotijoje privalu
segėti tvido sijonus, o ne mūvėti kelnes) ir parodo kel-
naites. Dar jis nufilmuoja Džuljetą, atrodančią taip, tarsi
šoktų tverką“, mat Džeikas jai pasakė, kad tik kratant
užpakalį ir tūpčiojant geriausiai pavyks nutaisyti tinka-
mą klubų padėtį.
Kai viskas baigiasi, jaučiuosi išsekusi. Tas nesiliaujan-
tis juokas
ir pakili
nuotaika velniškai vargina.
Visgi diena buvo puiki. Džcikas padeda surinkti

Tverkas - devintojo dešimtmečio pabaigoje Naujajame Orleane atsi-

tadęs šokis, išsiskiriantis geidulingu, provokuojančiu užpakalio kracymu.

299)
 ZARA STONELEY

įrangą ir čiumpa manc glėbį.

- Tu buvai nuostabus.
į
- Ir pati neprastai pasirodei, - akimirką stoja cyla,
Džeikas žvelgia man į akis, o aš svarstau, ar galėčiau jį
pabučiuoti. - Gera matyti tave laimingą, atrodo, vėl ki-

birkščiuoji energija.
- Ko gero, taip ir yra. Buvo gera.
Gera buvo ne
tik
ši diena. Vos tik
čia atvykome, kick-
viena diena išaušta vis šaunesnė už vakarykštę ir esu tik-

ra: taip yra todėl, kad šalia Džeikas.

Man reikia vaikino. Džeikas kaip tik toks, kokio no-
rėčiau. Dabar tai
supratau. Žinau, kad negaliu jo turėti,
tačiau prastesnio taip pat nercikia.
Džeikas užkiša plaukų sruogą man ausies. už
- Ar žinai, ką moteris turi seksualiausio?
Papurtau galvą. Spėju, nebūtų jis Džeikas, jeigu imtų
vardyti dideles krūtis, ilgas kojas ar netgi žavią šypseną.
Ber vis dar nenutuokiu, ką pasakys.

- Pasitikėjimą savimi. Galiu pasakyti, esi neįtikėtinai

seksuali, Samanta.
Man
patinka šitic žodžiai. Neįtikėtinai seksuali.
Man patinka ir
tas bučinys, kurį jis nutupdo ant nosies
galiuko, ir jo pirštai, nerūpestingai įslinkę tarp manųjų.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

1)“ nebebandė darsyk manęs pabučiuoti. Tai

gerai. Garbės žodis. Vakare mūsų laukė prabangi
vakarienė ir gėrimai bare, o Džeikas elgėsi labiau kaip
dievinantis vyras nei galvą pametęs įsimylėjėlis. Prisi-
pažinsiu: toks elgesys po fantastiškos dienos šiek tiek
nuvylė.
Paskui jis atsigulė savoje lovos pusėje. Galiu prisiekti,
dar išpureno mūsų lovą skiriančias pagalves, kad už-
ir

tvara taptų aukštesnė. Visą naktį nė bluosto nesudėjau,

svarstydama, ką turėčiau daryti, jeigu jis pamėgintų pri-

siartinti.
Betgi Džeikas elgiasi kaip džentelmenas laikosi tai-ir
syklių. Šaunu! gal
aš jam tiesiog nepatinku? Kita ver-
O

tus, juk sakė, kad esu seksuali. Prakeiktos taisyklės, kurių

galų jas sugalvojau? Nė padoraus sąrašo nesukurpiau,

301
 ZARASTONEFLEY

atrodo, sustojau ties reikalavimu ncflirtuoti ir nesimylė-

ti sukitomis viešniomis.
Vienintelė taisyklė, apie kurią užsiminė jis, yra jokių
santykių. Rimtai gundausi pasiūlyti laikytis jo taisyklės,
tačiau sulaužyti manąsias. Dėl tikrumo. Nors visi ir taip
mano, kad mes kuo tikriausia pora. Velniava.
Šiaip ar taip, neleisiu šitam džigi džigi trūkumui
(kaip pasakytų mano mama) sugadinti savaitės. Patyru-
si nušvitimą ir suvokusi, kad klydau, mėgindama tapti

tokia moterimi, kokios troško Lajamas, daugiau nebežy-

giuosiuį vidutinio amžiaus akligarvį. Galiu pasukti savo

gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Tik silpniems vyrams reikalingos moterys, atsipra-
šinėjančios, kad yra tokios, kokios yra. Stiprūs vyrai,
tokie kaip Džeikas, patraukliomislaiko stiprias, savimi
pasitikinčias moteris. Nebesuku galvos dėl kelių papil-
domų
svarų ant liemens (nors būtų apmaudu, jeigu ne-
bejstengtų pataisyti suknelės), nes, pasak Džeiko, mano
dydis toks, koks turi būti.
Nebeprivalau niekam įtikti ar atsiprašinėti, esu lais-

va, galiu elgtis, kaip noriu, ir nesileisti į jokius kompro-

misus. Na, išskyrus jodinėjimą, dėl Džesės esu pasiren-
gusi nusileisti. Tai jos vestuvių savaitė.
- Atrodai pavargusi, mieloji, - mama stebi mane pro
virto kiaušinio viršų.

402
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Nicko čia baisaus, Ruta, prisimink tas dieneles, kai

u mudu rytais panašiai atrodydavome, a? - mirkteli jai
tetis,

Išgirstu prislopintą kikcnimą. Džesė su Denu sėdi

prie kito stalo, kilsteli man nykščius. Galbūt Džeikas
teisus. Gal ir nereikėjo jai nieko pasakoti. Tokia padėtis
ma gluminti. Mama
ir tėtis mano, jog mes draugaujame
pakankamai ilgai, kad užsiimtume tuo it triušiai, o IDže-

« galvoja, kad mudu

ką tik susipažinomec, ir aš laikysiu
kad jis - tas vienintelis.
sukryžiavusi kojas, kol įsicikinsiu,
- Ak, Deividai, liaukis, - mama pliaukšteli jam per
ranką. - Tu atkreipi į save dėmesį. Tavo amžiaus vyrai
pali sukelti tiek nepatogumų, - šaukštelio galu
ji švel-

niai daužo kiaušinio viršūnę. - Tikrai nesu rasistė, - ne,

ji tikrai ne tokia, - tačiau šitie škotai visai kitokie nei
mes. Kuo, po galais, jie čia šeria vištas? Kiaušinio lukštas
kictas lyg akmuo.
- Matyt, negaili lesalo, kad žiemą nesušaltų, mielo-
ji. — tėtis pasigardžiuodamas kerta sočius pusryčius. —

Bcria joms daug avižų.

"Tėtis tikrai puikiai jaučiasi, matyt, kalnų oras teigia-
niai veikia jo smegenis.

- Nesąmonė, - sulig tais žodžiais mama visų jė- iš

nų kerta peiliu, kiaušinio viršūnė nuskrieja oru dai- ir
liai nusileidžia ant gretimo stalelio. IDžesė sukikena

303
 ZARA STONELFY

garsiau, tačiau kiaušinio pasickti nespėja. Ant stalo at

siduria Haris.
Šunėkas atrodo juokingai. Jis apstulbęs, bet dar la-

biau apstulbstamc mes. Džeikas neria prie augintinio ir

nuverčia kėdę. Haris vikresnis. Jis stveria kiaušinio ga-
balą ir nasrais pačiupęs akinamai baltos staltiesės kraš-
tą lekia tolyn. Aukštai iškėlęs galvą, iš dantų nepalcis-
damas savo laimikio, jis pamosuoja uodega skuodžia ir
per kambarį, įkandin vilkdamas staltiesę. Išgirstame
kurtinantį tarškesį. Džesės skrudinti dribsniai pabyra
ant nublizgintų grindų. Ten pat atsiduria ir kavinukas,
kiaušinis, dvi dešrelės, du griežinėliai šoninės, juodasis
pudingas ir keletas neįtikėtinai raudonų pomidorų.
- Eikš čia, siaubūne, - Džeikas primina staltiesę.
Keletą sekundžių šuo urzgia ir tampo ją virvę, tuo- it
met pastebi maisto taką. Ar kada matėte šunį, dumiantį
visu greičiu nuo persekiotojo ir kartu siurbiantį viską, ką

randa pakeliui?
Hario nasruose atsiduria pomidoras. Šunėkas jį iš-
spjauna ir
taikydamasis į dešrelę neria po stalu. Džeikas
priartėja. Tada užlipa ant pomidoro.
- Kad tave kur.
Pritaikęs čiuožimo taktiką, kuri nepadarytų gėdos
jokiam regbio žaidėjui, jis ant užpakalio nuslysta paskui
šunį.

304
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Visi pasilenkiame pažiūrėti, kas vyksta.

Haris sukrėstas. Nebesupranta, tai naujas žaidimas
ar
užpuolimas.
It stabo ištiktas tupi po stalu, nasruose tabaluoja
dešrelė.
- Pagavau, - Džeikas čiumpa už antkaklio.
Haris kaip įmanydamas greičiau suryja dešrelę ir ima
springti.
- Dar kavos, sere?
Šalia Džeiko, ant vienintelio švaraus grindų lopinė-
lio, stovi padavėjas, rankoje laikydamas kavinuką.
- Prašau, norėčiau kuo stipresnės.
IDžeikas smarkiai patapšnoja Hariui per nugarą.
- Kažin ar dar kada norėsiu tai pakartoti.
Netgi aš matau, kad šuo ima tampytis, tarsi ruoštųsi

visus pusryčius netrukus palikti ant grindų.

- O taip, žinoma, - pagaliau susizgrimba Džeikas
ir
«tvėręs Harį į glėbį nuskuba
prie durų.
- O Dieve, Same.
Džesė persikraustė prie kito stalo, o Denas nuėjo ieš-

koti kitų pusryčių.

Draugė argalia ranka šluostosi juoko ašaras.
- Jis toks linksmas, toks žavus, negaliu suvokti, kaip
tu ir ištveri su juo nepasimylėjusi!
Pasakojau jai, kad mūsų santykiai naujutėliai ir to

305
 ZŽARASTONELIEY

mes dar nedarėme. Kad ncišpliurpčiau užsimiršusi.

- Tavimi dėta, norėčiau laikyti Džeiką namuose, vei
kiausiai, tau jo taip trūks kitą savaitę, kai išvyks filmuotis.
Dicvaži, apic kitą savaitę galvoti nenoriu.
Tikrai neketinu prisipažinti Džesei, kad patyriau
stiprią pagundą užsiimti įvairiapusc veikla be kelnaičių,
tačiau jis mano kitaip. Tas jo ryžtas nesulaužyti taisyklės

„jokio
-
sekso“ varo
Apie ką plepate?
mane
į- neviltį.
grįžta Denas, vėl prisikrovęs
lėkštę maisto, ir, sakyti, išgelbėja mano kailį.
galima

- Vaje, jau taip vėlu? - nežinau, kodėl kritiniais atve

jais imu
elgtis kaip mama. - Turiu susirasti Džeiką.
- Nė sekundėlės negalite praleisti atskirai, tiesa?
nepastebėtas prislenka Džesės dėdė Bertas ir pliaukšteli
man per užpakalį. Norėčiau pliaukštelėti jam per veidą,
tačiau nežinau, ar
tai baigtųsi geruoju. - Kaip gaila. Pra
džiugintum senuką, praleidusi...
- Ak, palik tą vargšę mergaitę ramybėje, Bertai, tau
tuoj sutriks virškinimas. O juk žinai, tablečių nebeturi
me, tetulė Edna cakteli liežuviu ir pakraipo galvą.
— -

Ar kur nors matėte marmelado? Man labai patiko tas,

kartokas, su apelsinų žievelėmis. Labai skanus. Vakar

ragavau, - ji nuklysta ieškoti marmelado.

IDžesė, nutaisiusi mielą geriausios draugės veidelį,
vos tramdo juoką.

106
 VFSTUVIŲ SVEČIAS

Negaliu tavęs kaltinti, IDžeikas toks patrauklus. Jei-

pu neturėčiau Deno, sekčiau paskui liežuvį iškišusi.
Denas juokiasi. Pripratęs prie tokių šnekų. Kalbėda-
ma būsimam vyrui ji
pasiunčia oro bučinį.
Ak,
na, taip, hm... man reikia persirengti. Ką žmo-
nes vilki, hm... šaudydami?
Galifė kelnes, širdele, - Bertas niekur nedingo.
Šįkart apsiveja ranka mano liemenį ir spusteli, o
jis

puštai slenka vis arčiau krūtinės. Suku galvą, kaip ne-

pastebimai pataikyti keliu Bertui į slėpsnas, tačiau tą
akimirką kažin kas smarkiai tvoja jam per nugarą ir se-
niokas vos nesiteškia veidu į ką tik atsineštus Deno pus-

vvčius.

Stulbinamai mitriai Denas patraukia lėkštę į saugią

vietą. Mar koks vikruolis.

- Girdėjau, ketini šaudyti tuščiais šoviniais, seni, —

wgriaudžia IDžeiko balsas, ranka nusileidžia ant Berto

peties.
Dėdulės veidas tampa panašus į pomidorą.
Denas užspringo maistu, Džesė svajingai stebeilijasi
Ižeiką ir laižo nuo pirštų sviestą.
į
- Kas? Kaip? - vapa Bertas ir dairosi, kaip ištrūkti.
- Visi šaudysime, - kikena Džeikas. - Juk vargu jie ar

palcis mus siautėti su tikrais ginklais?

Grįžo mano didvyris. Turiu pripažinti, jis geresnis už

Mr
 ZARASTONELEY

visus mano vaikinus. Dar niekas nėra manęs išgelbėjęs

nuo grabinėtojo. Jis vėl patapšnoja Bertui per nugarą.
- Kaip apmaudu, ticsa?
- Gausime pneumatinius šautuvus, atsigavęs De-
—

nas keletą žodžių ir gurkšteli kavos.

išmurma

- Juk nenorėtume, kad kas nors nušautų vyriausiąjį

pabrolį, tiesa? - draugiškai manc spusteli Džeikas.
Kuo
jis mane laiko?
— Nė nepagalvočiau...
Nieko keisto, kad jis nebenori manęs pabučiuoti ar
šalin nusvaidyti užtvaros pagalvių. Juk mano, kad esu
linkusi žudyti. Paseku jo žvilgsnį - virš mano galvos,
kambario kampą.
į
- Oi.
Stela susidėjusi rankas ir neatrodo laiminga. Tiesą
pasakius, nuo pat atvykimo dienos laimingos jos taip ir
nepamačiau. Maniau, ištvėrusios vėmimo etapą, nėštu-
kės pražysta ir džiūgauja? Garbės žodis, sunku nejusti

gailesčio Lajamui. Ir kūdikių labai gaila. Gal ji tiesiog

pavargo laukti, gal pralinksmės į rankas paėmusi tuos
suvystytus mažutėlius?
Geriau pagalvojusi, prisimenu, kad surūgusi ji sėdė-
davo net tais laikais, kai mokėdavau už degalus.
Džeiko ranka nerūpestingai ilsisi ant mano peties.
- Pasirūpinau Hariu, manau, atėjo laikas pasirūpinti
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tavimi, kol dar neprasidėjo dicnos pramogos, tiesa?

į
—

«ikužda kimiu balsu man ausį.

- Aš verčiau cisiu ir padėsiu Ednai ieškoti marmc-
Lido, atsiprašau, - suvapa Bertas ir labai sutrikęs neria
kuo toliau.

Džesė sukikena.
- Tu toks šelmis.
Denas pakraipo galvą.
- Šaunuolis! - sraiga sušncka ausrrališka tartimi. —

() dabar gal galėtumėte visi atsiknisti nuo manęs ir leis-

tumėte ramiai suvalgyti šoninę?

-Tikrai manai, jog vertėjo pasiimti Harį?

Haris dabarsu pavadėliu, tačiau vis
tiek labai paten-
kintas po puikiųjų pusryčių. Lora nustėrs siaubo iš
aš
ir
paslapčia tuo džiaugiuosi. Tik dabar susizgribau, kad
mane užvaldęs bjaurus pavydas.
— Medžioklė netikra, jam viskas bus gerai. Nepaleisi-
me nuo pavadėlio.
Taip malonu girdėti jį sakant >2es, tai beveik reiškia,
jog mudu drauge, o Haris 254 šuo. O ne jo ir kažin
kokios kitos moters. Vis dėlto viliuosi, kad atsakomybės
už kokią Hario šunybę prisiimti neteks.
Kaip Džeikas ir pranešė per pusryčius, šaudysimc
tuščiais šoviniais. Su užtaisytu šautuvu nickas man

30)
 ZARASTONLLIY

klejoti neleis. Manau, Džeikas teisus. Kur kas didesnį

pavojų Lajamui kelia Stela, o ne aš.
Šiandien - šaudymo pncumatiniais šautuvais diena,
tačiau rytoj, kai pyškinsime į molinius karvelius*, galiu
ir
progos šūktelėci „trauk“.
sulaukti

Visgi gali būti, kad keletą virvelių jau truktelėjau.

Kažin, Džeikas toks tobulas aktorius ar vis dėlto šiek
tick manimi susižavėjęs. Juk tvirtino, kad csu seksuali.

Paaiškėja, kad Haris šaudymu nesižavi. Gal yra paci-

fistas,o gal šiaip nepritaria kruvinam sportui.
Vis dėlto tikrai žinau, kad nėra vegetaras ir gali bc

jokio vargo sutaršyti patikusį odinį barą.

Iš pradžių šuo ima inkšci, vėliau loja, dabar kaukimo
fazė.Tvirtai prispaudžiu Hario ausis po smakru, kad
nuslopinčiau triukšmą, tačiau jis vis tick nerimsta. To-
dėl, būdama puiki draugė ir viena iš šuns savininkių, nu-
sprendžiu išsivesti jį trumpai pasivaikščioti. Ir tikrai, tai
niekaip nesusiję su faktu,
jog gana profesionaliai šaudau
į erdves tarp taikinių, o ne į pačius taikinius.
Gera nutolti nuo viso to triukšmo, su palydovu, ku-
ris puikiai klausosi ir nepertraukinėja postringavimų apic
tikrojo pašaukimo paieškas. Dabar, vėl susigrąžinusi tik-

*
XIX amžiuje išpopuliarėjusi pramoga šaudyti į skrendančius balan-
džius, vėliau juos pakeitė iš mechaninių svaidyklių palcidžiamos molinės
lėkštelės. Taikinys paleidžiamas šauliui šūktelėjus „Irauk!“

310
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tąją save, esu pasiryžusi nuspręsti, ką turėčiau veikti gyve-

nime, vos tik ši savaitė pasibaigs.Užsiminiau Džeikui apie
labdaringą veiklą, bet norėčiau sukurpti ilgalaikį planą.
Galvoje kirba nuostabi mintis, gimusi po mudviejų po-
kalbio. Menkutė idėjos lydėti žmones
į
egzotiškas vietas,

užuot siuntinėjus ten vienus, užuomazga. Mėgstu tyrinė-

tačiau daugelis žmonių to šiek tick bijo, tiesa? Pasitel-
ti,
kusi savo organizacinius įgūdžius, sugebėčiau numalšinti
jų nerimą ir pakeliaučiau pati, už tai gaudama atlygį.
- Juk gyvenime tikrai laukia šis tas daugiau nei dar-
bas be jokių perspektyvų, tiesa?
Haris pakelia akis ir supratingai sumirksi.
- Nenoriu tenkintis antrarūšiu gyvenimu ir elgtis
taip, kaip nori kiti žmonės, ką manai?
Šunėkas smarkiai pasipurto. Jis sutinka su manimi.
Nuolat elgiasi taip, kaip pats užsimano, - Džeikas tyliai

pagrasino jį kastruosiąs, jeigu nesiliaus.

Netrukus sulauksiu trisdešimties ir trečdalis mano
—

gyvenimo jau
bus praėjęs.
Paveldėjau puikius genus, neatrodo, kad mano tėvai
ketintų mirti jauni, jie tik tampa šick tick ekscentriški.
—
Vyras mano gyvenime išties nereikalingas.
Hario akyse atsiranda abejonė, jis unkšteli.

- Vis dėlto, jeigu kada atsiras, toks vyras turės prilyg-

ti Džeikui, tiesa?
 ZARASTONELEY

Sumataškuoja uodega.
- Tas žmogus siųs mano kūnu virpuliukus ir pra-
juokins.
Prisimenu ponią kirpykloje, kalbėjusią apic Hju
Grantą. Ji buvo teisi, nors išsyk ir nesupratau. Man rei-
kia žmogaus, su kuriuo būčiau tikrai laiminga, norėčiau
kikenti. O gal tiesiog įsigysiu šunį.
- Same, gal galime pasikalbėti ?
Mano pokalbis su šunimi nutrūksta. Haris sunkiai
atsidusęs sudrimba ant žemės.
- O, čia tu.
Lajamas. Žmogus, su kuriuo šnekučiuotis norėčiau
mažiausiai. Turiu pripažinti jeigu ne bjaurus jo poel-
—

gis, niekada nebūčiau suvokusi, kokia makalyne virsta

mano gyvenimas, taigi, tas vyras padarė man paslaugą.

Deja, vis tiek nenoriu su juo bendrauti, nes darydamas
savo negražius darbelius apie mane jis negalvojo. Galvo-
jo tik apic save.
- Regis, ištisą savaitę taip ir nemačiau tavęs vienos, -
Lajamas susiraukia kaip išlepintas vaikis. - Tai nepaken-
čiama, tas vyras tave visur sekioja.
- Netiesa, Džeikas labai dėmesingas.
Išgirdęs šeimininko vardą, Haris užlipa man ant pė-
dų ir pakelia akis. Pasižiūri į Lajamą
kas geriau pažįsta žmones.
ir
suloja. Šuo kur
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Ir jis - mano vaikinas, - pamanau, šiuo klausimu

turiu nepalikti jokių abejonių.
- Pastebėjau, - Lajamas velka kojas žeme. Taip jis
paprastai nesielgia, juk ant batų lieka purvo žymės. —

Regis, esi laiminga.

- Esu.
- Atrodai gražiai. Puikiai. Iš tikrųjų.
Kaip tik šiuos žodžius ir troškau išgirsti iš Lajamo
mudvicm susitikus, tačiau dabar, jiems nuskambėjus,
„uvokiu, kad man tai neberūpi. Norėčiau atsakyti kom-
plimentu, tačiau pats Lajamas neatrodo gražiai, nenoriu
dar labiau veltis į melą.
- Ačiū.
Jis toks suglumęs, nesavas, visai nepanašus į senąjį
Lajamą. Suvokiu, kad taip aš jaučiausi anais laikais, kai
buvome drauge. Jis privertė mane tapti savimi visiškai
nebepasitikinčia kerėpla. Atėmė iš manęs patrauklumą.
Būdama su Džeiku atrodau puikiai, nes taip ir jau-
čiuosi. Nenumečiau svorio, vis dar nesugebu pasiekti

trokštamų tikslų, iš tiesų, viskas liko kaip buvę (nors jau

stengiuosi šį tą keisti). Vis dėlto kažkas pakito. Iš naujo
atradau save. Prisiminiau, kokių smagių dalykų galima
patirti, kokiomis geromis idėjomis gali virsti pašėlusios,
kvailos mintys. Prisiminiau, kodėl pasidariau tatuiruotę.
- Samanta, mes juk patyrėme šį tą gero, tiesa?
 ŽZARA STONLHLLY

Lajamas žvelgia į mane, tarsi tai būtų be galo svarbu.

- Na... - nutylu ir stengiuosi sugalvoti, ką čia atsa
kius. - Mudu tikrai patyrėme mielų, saugių ir jaukių
akimirkų, - tai sąžiningiausias atsakymas, kokį galėjau
surcgzti.
- gražius namus.
Turėjome

- gražius namus.
Labai

Tikrai. Maniau, tokių ir trokštu. Su gražiais jo ir jos

rankšluosčiais, jo ir jos pusėmis ant gražios sofos, jo ir

jos vaidmenimis santykiuose. Gyvenome tarsi kokie de-
vyniasdešimtmečiai.
- Pasielgiau kaip visiškas idiotas, nederėjo visko su-

gadinti, būtume susitarę.

Susitarę? Ką reiškia šitas žodis? Tariamasi, ketinant
kreiptis į banką dėl didelės paskolos, planuojant Kalė-

das liepos mėnesį, mąstant apie įsivaizduojamų vaikų

išsilavinimą. Panūstu jį aprėkti, tačiau tik šypteliu, vil-
damasi, kad pavyko nutaisyti nerūpestingą, tačiau ne

atlaidžią miną. Aš neatleidau.

- Atsiprašau, Same. Buvau toks kvailys. Sugedo jos

šildytuvas, o ji gyvena viena, tad paprašė manęs pažiū-

rėti.
- Na,jos šildytuvas dabar
jau veikia, tiesa?
Lajamas suglumsta, tai manęs nestebina.
- Na, taip, pakeičiau poveržlę. Tuomet, kitą savaitę,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

ji kilo problemų dėl dujų, tai gana pavojinga.

- Nė kick tuo neabejoju.
Nenorėčiau išsamiau aptarinėti Stelos, kuriai kaupia-
«dujos.
- Vienišai moteriai sunku susidoroti su tokiomis bė-
domis.
Ši pastaba nusipelno rūstaus žvilgsnio.
- Velniškai gerai žinau, kaip sunku! Kaip, tavo ma-
nvimu, jaučiausi, kai mane metei?
- Betgi turėjai draugų ir šeimą, žmonėms
tu patinki.
Kažin, tai komplimentas ar ne.
- Kai
ji pasakė, kad laukiasi, ką turėjau daryti? - jis

persibraukia rankomis galvą. Toks veiksmas Lajamui vi-

siškai nebūdingas. Juk plaukai susivels. - Oi, Samanta,
nesu pasirengęs tapti tėvu, negaliu... palikti tavęs ir mū-
sų gražaus gyvenimo.
- Ar neturėjai apie tai pagalvoti prieš išduodamas
manc ir ją apvaisindamas?
- tikino
Ji
gerianti tabletes, - Lajamo veidas persi-
kreipia, regis, tuoj pravirks.
Ūmai galvoje nušvinta it žaibui plykstelėjus. Rafi-
nuotas Lajamo elgesys iš tiesų slepia jo silpnumą. Ko-
dėl man anksčiau nedingtelėjo? Galėjau atsidurti Stelos

vietoje. Na, netapti Stela, tačiau netyčia pastojusi galė-

jau sulaukti tokios par jo reakcijos. Jis visiškai palūžo,
 ZARASTONFHLEY

atrodo, tarsi mėnesį bluosto nesudėjęs, o kas nutiks, kai

namuose atsiras kūdikis, atsiprašau, kūdikiai ?

- Lajamai, - dar prieš du mėnesius būčiau puolusi

jam glėbį, prieš dvi savaites būčiau pamėginusi jį pa-
į

smaugti, bet dabar man nusispjaut. - Ar būtum taip pat

nusigandęs, jeigu pastojusi būčiau aš?
Jis sumirkčioja nieko nesupratęs.
- Bet juk nepastotum, nesi nėščia. Tu nesilauki, tic-

sa? —
persigąsta dar labiau.
Žengia žingsnį atgal, tarsi galėčiau jį kuo užkrėsti.
Nors, jeigu ir
galėčiau, per vėlai susizgribo.
- Visada buvai man pati
brangiausia, Samanta. Neži-
nau, ką tavęs be
darysiu.
Mano akį patraukia spalvos blyksnis ir sulaiko jau iš

burnos besiveržiančius bjaurius žodžius. Nuo kalvos di-

deliais, ryžtingais žingsniais mūsų link artėja Džeikas.
Mano riteris, nors jo šiuo metu man ir nereikia. Aiškiai

tai supratau.
Jis mus stebėjo, tuo neabejoju. Atsiduria gana arti,
puikiai jį matau. Džeikas stabteli, nusišypso ir kilsteli

nykščius.
Tiesiog praneša, kad yra netoliese, jeigu prireiktų
pagalbos, tačiau žino, kad galiu susitvarkyti pati. Tiki ir
manimi.
Staiga man viskas tampa aišku. Jeigu vyras, tiesiog
 VESTUVIŲ SVEČIAS

savo darbą dirbantis vyras gali priversti tave pasijusti

ypatingą netgi nebūdamas šalia - tuomet Lajamas nė

per milijoną mylių nebuvo priartėjęs pric „vienintelio“.
- Lajamai, - ūmai galvoje plyksteli dar vienas žaibas,
matyt, šiandien man lemta užsidegti. Regis, nebejaučiu
jokio gailesčio šiam žmogui, nors kadaise ketinau sykiu
praleisti likusį gyvenimą. Tačiau jis šito nusipelnė. Pats
viską sugadino. -
Ar tėvai tavęs niekada nemokė, kad
nederėtų kaišioti dešrelės kur nereikia, jeigu negali atsa-
kyti už pasekmes?
Lajamas priblokštas, akivaizdu, ne tokio atsakymo
tikėjosi.
- Kaišioti dešrelės? - Džeikas sustoja šalia mūsų,
akyse žiburiukai.
Man
patinka tie žiburiukai, tuomet aplink jo akis su-
simeta žavios raukšlelės. Matau, stengiasi išlikti ramus.

"Tik akys linksminasi.

Ponas Dukartinis, - tiesa, painioju metaforas ir
-
faktus“, bet tai nesvarbu, jaučiuosi kaip niekad paki-
liai, - dulkino mus abi, taigi, kur pasiklojo, ten tegul ir
micga.

Angliškas žodžių junginys double-dip gali reikšti:

*

1) įprotį jau ackąstą traškuų pakartotinai pamirkyti į padažą ir taip

galbūt platinci bakterijas;
2) dvigubas pajamas, vienu metu nelegaliai gaunant iratlyginimą,
ir pašalpą.
 ZŽARA STONEIEY

Kartais, išmaukusi kelias taures alkoholio, nustebinu

net pati savc - manau, tai puiku. Juo labiau kad šiandien
nė gurkšnelio viskio burnoje neturėjau. Puikiai žinau,
ką noriu pasakyti.
- Tai negrįši pas mane? - Lajamo balse vis dar rusena
menkutė viltis, privalau ją užgesinti.
- Pasiklojai lovą su Stela, - mėginu žvelgti į jį iš aukš-

to, bet kryptelėjusios Džeiko lūpos išduoda, kad man

nelabai pavyko. - Ir su dvyniais.
- O Dieve! Dvyniai, - sudejuoja Lajamas neišven-
giamai tėvystei visiškai nepasiruošusio žmogaus bal-
su. - Du!
Tick to, nepatvirtinsiu, kad dvyniai paprastai ir būna
du.
- Ir Stela.
- Maniau, mylėjai mane.
Akimirką sustingstu it įbesta. Mano linksmumą lyg
vėjas nupūtė.
- Mylėjau, Lajamai, bet... - giliai įkvepiu, žinau, jis
nickada nebus
tas vienintelis. - Dabar supratau, kad ne-
myliu, - nurylu. - Man labai gaila, - iš tiesų, gaila.
Kadaise abu manėme sutikę tobulas puseles.
- Tu juk
taip
pat nemyli manęs, tiesa? Kitaip nebū-
tum nė prisiartinęs prie jos šildytuvo.
Džeikas spusteli man ranką. Nė nesuvokiau, kad

318
 VESTUVIŲ SVEČIAS

liikomės už rankų. Tai kelia nerimą. Nejaugi šitaip pri-

pratau price jo buvimo šalia?
- Šiaip ar taip, dabar turiu Džeiką, - spusteliu atsa-
kydama
ir
dirsteliu jį.
į
Į Škoriją atvykau dėl Džesės, tačiau dabar supratau,
Kad, nors tikro vaikino ir neturiu, čia atradau daugybę
kur kas šaunesnių dalykų.
- aš gyvenu toliau. Manau, tau taip pat
Lajamai,
derėtų. Nepamiršk atsiųsti krikštynų nuotraukų, - bet
tik ne tų išsiterliojusių, kruvinų, ką tik gimusių kūdikių

vaizdelių, ak ne, prašau, tik ne tų.

- Žinoma, - linkteli Lajamas, tarsi būtų visiškai su-

sitaikęs su realybe.
Toks jis ir yra. Mąsto logiškai. Tokio emocijų pro-
veržio ištisus amžius nemačiau. Dėl naujo gyvenimo at-
sidūręs ties panikos riba nebesusitvardė. To gyvenimo,
teisybę pasakius, kontroliuoti nebegalės. Ne manęs jam
reikia, jam reikia saugumo, to paties „žinojimo“, kurio
maniau trokštanti ir
pati. Pabėgimo plano.
- Na, dar pasimatysime. Einu pas Stelą.

Stebiu jį, nužingsniuojantį kalva, ir

kažin kas mano vi-
duje subliūkšta. Nieko panašaus
į
viltį, paskutinę aistros
kibirkštį ar dar ką nors poetiško. Jaučiuosi išsunkta it
citrina. Apstulbstu sumojusi, kad drebu.
 ZŽARASTONTLEFY

- Maniau, tokios akimirkos turėtų sutcikti galios,

jėgų?
Džeikas kikena.
- Ko gero, supainiojai su nuodėmių išpažinimu ar
sielos išlaisvinimu.

mui
- Ak,
-
ir sau, kad jo
nors tai šick tick panašu. Prisipažinau
nemyliu, galbūt niekada ir
nemylėjau,
Laja-

bc to, suvokiau, kad mano jausmai niekaip nesusiję su

Stela ir Lajamo poelgiu. - Man reikia išgerti.
- Galiu ruo pasirūpinti, miledi.
- Man jis visiškai neberūpi, juk taps...
- Tėčiu?
- Verčiau jau įsigysiu šunytį, tokį kaip Haris.
Tą akimirką susigricbiu, kad visoje šioje jausmų su-

maištyje pamiršau savo parcigas.

Laikau pavadėlį be šuns.
Palei kelius, ten, kur turėtų tupėti juodas pūkų ka-
muolys, tabaluoja nutrintas, apkramtytas gabalėlis lan-
guoto nailono.
- Velnias, - suglumusi žvelgiu į Džeiką, o šis dai-
rosi, įsmcigia akis į pavadėlį, tarsi jo gale stebuklingu
būdu vėl galėtų atsirasti Haris. Neatsiranda. - Kur jis
dingo? - apsisuku, tačiau bergždžiai, šunėko niekur
nematyti. Aplink marguoja šviesūs ir tamsūs lopinėliai,
tuoj pražysiantys įvairiausių atspalvių viržiai. - O varge,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

atsiprašau, galiu prisiekti, jis čia buvo, kai atėjo Lajamas.

Keistai
jį nužvelgė ir...
Ak, rupūže plaukuota, jis gali būti bet kur. Laukas
beribis.
- Viskas gerai, nepanikuok, - Džeikas uždeda ran-
Kas
man ant pečių ir raminamai pažvelgia į akis. - Ne-
palėjo toli nuklysti.
- Tik nuklydo.
- Ką?

- Nukūrė toli.
Haris gali lėkti greičiau ir toliau nei bet kuris mano
augintas šuo. Įsivaizduoju jį skuodžianųį į kalvą, šmiri-
nėjantį tarp dagių, šokčiojantį virš viržių į tolimąjį dvaro
pakraštį, kur dar nesu buvusi.
- Jis, veikiausiai, nusivijo voverę, triušį ar tiesiog pa-
traukė uostinėdamas, - Džeiko kaktoje susimeta vos
pastebimos raukšlelės.
Kick jį pažįstu, tai reiškia, kad ne juokais sunerimo.
"lokia jo panikos išraiška.
O dangau, ką aš padariau? Jis myli Harį. Lora įtūš, o
val sielvartaus, o gal sielvartaus įtūžusi.
- One, - prispaudžiu rankas price burnos. - Jis galėjo
įstrigti duobėje arba medyje.
- Medyje? - akimirką Džeiko veide vėl sušvinta
įprastoji šypsena.
- Jis ne katinas.
 ZARA STONFLEY

Tai primena man vieną

iš mamos žurnalų.
-
Škotijoje gyvena didžiosios katės, tiesa? Laukinės,
jos gali sumedžioti Harį, - straipsnis buvo gana vaizdin-
gas, iliustruotas neryškiomis sėlinančių kačių ir sudras-
kytų kruvinų avių bei elnių nuotraukomis.
Griebiu Džeiko ranką.
- Suorganizuosiu paieškos grupę, pasikviesiu Džesę.
"Turime
jį rasti, kol nesutemo.
Visi kadrai užfiksuoti naktį, škotiškos katės - vilpi-
šiai -
medžioja tamsoje. Haris negali tapti vėlyvu vienos
tų pragaro kačių užkandžiu, tiesiog negali, aš jį taip sti-
priai pamilau.
- Same, nurimk. Katė jo neužpuls. Gali būti, kad
jis pats patraukė ieškoti pictų, juk žinai, ką jam reiškia

maistas.
- Mums reikia žiūronų.
Kodėl aš ne iš tų žmonių, kurie cina pasivaikščioti
viskam pasiruošę?
IDžeikas papurto galvą ir šūkteli. Aš taip pat šūkteliu.
Mūsų šūksniai atsimuša į tuštumą, mažo juodo šunelio
nė ženklo. Ir triušių nematyti. Didžiosios katės, grei-
čiausiai, jau visus surijo.
- Žiūrėk! Ten, tai jis, tiesa?
Apsisuku.
- Kur?

-t [2
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ižeikas rodo ton pusėn, kur dar nesižvalgiau. Į eže-

14. Po akimirkos pamatau kažin ką, primenantį Harį.
Pasišiaušęs juodas gniužulėlis. Permirkęs šunelis, re-

gas, mėgina išsilaikyti ant rąsto.

Jam viskas gerai, jis gyvas, tik truputėlį šlapias. Tą

problemą nesunkiai išspręsime stipria plaukų džiovin-

tuvo pučiama oro srove. Kai grįšime į kambarį.

- Velnias, jis nemoka plaukti.

- Ką nori pasakyti, nemoka plaukti? tipenu pas- —

kui I)žeiką, šis traukia ežero kranto link. - Visi šunys

moka plaukti, juk ne veltui sugalvotas plaukimo stilius
„suniuku“.
Imu šnopuoti, šitas vyras panorėjęs gali lėkti nejįtikė-

tinai greitai.
- Visi mano pažinoti šunys mokėjo plaukti.
- Jis nuskęs.
Džeiko balse nuskamba dar negirdėta panikos gaide-
lė, jis manęs nesiklauso, todėl timpteliu už rankos. No-
riu jį sustabdyti ir įtikinti mąstyti logiškai. Kita vertus,
labai miela, kad šitaip susirūpino.
dabar jau
- Kaip, tavo nuomone, jis ten atsidūrė? —

privalau išlikti rami (gal bent kiek kompensuosiu atsa-

komybės stoką prižiūrint šunį). - Nuskrido? - suplas-
noju rankomis mėgindama šick tiek sušvelninti įtampą,
tačiau Džeikas nusiteikęs ryžtingai.
 ZARASTONELEY

Jis it pamišęs nusitraukia batus ir kojines, šie laksto

Į
visas puses. Pagaunu kojinę, skriejančią pro mano galvą,
išsisuku nuo bato. Toliau krenta liemenė. Turiu pasakyti,
su tais languotais marškiniais ir šlaunis aprempiančiomis
kelnėmis
jis puikiai dera pric peizažo.
Deja, kelnių nenusimauna. Negaliu jo kaltinti, nėra
šilta.
- Jergau, jeigu šuo nuskęs, ji manc tikrai nudės.
Džeikas įbrenda į ežerą. Haris ima loti.
- Laikykis, drauguži, ateinu.
Šunėkas atsistoja ir susijaudinęs vizgina uodegą. Be:

regint nugramzdins tą
daiktą, ant kurio stypso.
- Palauk. Nejudėk.
Džeikas neria, o Haris, nepaisydamas komandos, šoka.
Paaiškėja, kaip šuo atsidūrė ant rąstgalio. Maniau,
ežerai visuomet gilūs, labai gilūs. Pasirodo, kai kuriosc
vietose pasitaiko seklumų. Kaip ir šitame ežere. Šioje
vietoje.
Išgirstu įspūdingą pūkštelėjimą, jį palydi spjaudymo-
si garsai ir keiksmažodžių pliūpsnis.
- Kad tave kur, - Džeikas atsistoja, spjaudo vandenį
ir brauko žalius maurus sau nuo akių.
Haris išmoko vaikščioti
ir
lekia prie šcimi-
vandeniu

ninko, džiūgaudamas, kad prisijungė prie žaidimo.

šis

- O Viešpatėliau, tai ponas Darsis! - susijaudinęs

 VESTUVIŲ SVEČIAS

+12us mamos balsas perrėkia lojimą

ir keiksmažodžius.
Atsisuku.
Pliūpteli plojimai. Akivaizdu, šaudymo veikla šian-
dien jau baigta.
Ižeikas turi žiūrovų. Susirinko nemenkas būrelis.
/woma, Lajamo, kuris praleido progą pamatyti, kaip
turi elgtis tikras vyras, tarp jų nėra.
Maudausi bendros šlovės spinduliuose. Dar niekada
nebuvau atsidūrusi dėmesio centre dėl tokio didvyrišku-
mo. I)žeikas nėrė gelbėti šuns, ir nors žinau, kad nebuvo
jokio reikalo, vis dėlto jis - mano vaikinas, o Haris -
mūsų šuo. Naujoji aš pasiryžusi visur įžvelgti teigiamus
dalykus.
Džeiko kyla
Nuo garas. Na, bent jau taip atrodo, kai
jis, saulės nutviekstas, iškelia Harį ir nusilenkia. Ko gi
kito galėjau tikėtis?
"Tebelaikydamas besirangantį šunį, didvyris pasuka
link manęs. Neabejoju, turėčiau paimti šunėką apka- ir
binti Džeiką. Tačiau abu kiaurai permirkę, o nuo Hario
sklinda nemalonus kvapas, todėl palaukiu, kol Džeikas
padeda
jįant žemės.
Šuo smarkiai pasipurto, tada ima džiugiai lakstyti
aplink, dideliu greičiu ir vis didesniais ratais. Tai veiks-
mingai išsklaido minią, žmonės šurmuliuodami tolsta
kalva.
 ZARASTONELLEY

- Nieko sau, nieko sau, - deja, mama pasiliko. Ji dra

matiškai spaudžia rankas prie krūtinės. - Tavo tėtis nie
ko panašaus nėra padaręs.
- Abejoju, ar daug vyrų taip pasielgtų, mama.
- jis toks gražus, - ji spusteli Džeikui ranką. - Ak,
Ir

Viešpatėliau, negaliu atsitokėti, - ir aš sulaukiu spuste

lėjimo. - Iš tiesų, kai grįšime namo, turėsite ateiti pav
mus vakarienės.
Dabar dėl šito nekvaršinsiu sau galvos. Kai grįšime
namo, galėsiu pasakyti, kad jis nuskendo.
Džeikas nusišypso, persibraukia varvančius plaukus
ir mirkteli.
Negaliu sakyti, kad jis nuskendo. Būtų labai negra-
žu šitaip erzinti likimą. Galbūt užteks pasakyti, kad jis

mane paliko.
- Gal galiu paimtiHarį
ir išdžiovinti? - visiškai neat-
pažįstu savo mamos. Ji siūlosi padėti, be to, sutinka ir šį tą
nuveikti, ne tik šunį paglostyti. - Judu abu galėsite pasi-
mėgauti ramybe. Deividai, Deividai, ateik, paimk tą šunį.
Na
štai, visai kita šneka.
Džeikas užneria apkramtytą pavadėlį ant Hario ant-
kaklio ir tėtis pareigingai paima kitą pavadėlio galą.

į
- Niekada nešokai ežerą manęs gelbėti, Deividai.
ncbridai į ežerą, brangioji, kojas sušlampi
- Nickada

tik vonioje.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Na, Samanta irgi nesimaudė ežere.

Išūtent. Jis gelbėjo šunį, - ore sklaidosi nucinančių
tėvų pašnekesys.
"Tu niekada negelbėjai nė vieno
mūsų šuns.
—
Mes neturime šuns, brangioji.

Visai kaip ponas Darsis, ak, mūsų Samantai taip

-

pasisekė. Kokia laimė, kad Lajamas taip pasielgė, na, ne

laimė... Noriu pasakyti, negali tokio elgesio vadinti lai-

tačiau...

-
me,

Nebegirdžiu jų. Likome tik mudu aš ir labai šlapias

Ižeikas.
- Ar viskas gerai, Same?
-— Man tikrai viskas gerai. Į ežerą šokai tu.
- Bet Lajamas...
- Jis kvailys.

Drebėti lioviausi. Akistatos su Lajamu sukeltą su-

krėtimą nuslopino siaubas, kad neteksiu mielojo Hario,

paskui kilo nuostaba dėl Džeiko didvyriškumo, o šiuo
metu csu šiek tiek apstulbusi, priešais matydama
jį tokį
patrauklų, tokį vyrišką (privalau pabrėžti - šlapią). Vir-
tau sumišusių emocijų kamuoliu, matyt, todėl mikčioju
ir spoksau akis išplėtusi.
Noriu Džeiko tik sau. Pamečiau dėl jo galvą. Šai
taip.
- Jis tikrai toks. Mano manymu, visiškas liurbis.
 ZARASTONELEY

Sunkiai suvokiu, kaip koks nors vyras galėtų šitaip su

tavimi pasielgti.
- Ak.
- Tas bučinys, kai jodinėjome...
- Oi, viskas gerai, nereikia atsiprašinėti.
Labai nenoriu, kad jis viską sugadintų parcikšdamas,

kad baisiai suklydo arba kad gaili manęs. Arba kad užsi-
maniusi dar vieno bučinio turėsiu susimokėti.
- Nekctinau atsiprašinėti, - Džeikas taip arti, kad

juntu nuojo sklindančius garus. O gal garuoju aš? - kar.

tą pamėginęs, dievaži, noriu tai pakartoti.
tu
- Bet sukrovei aukštesnę pagalvių krūvą...
Balažin kodėl tokia mintis šovė į galvą, kad ir kaip
būtų, tai tiesa. Aną kartą, pamaniusi, kad galiu tikėtis
menkučio fizinio kontakto (po mūsų purvinų šokių ir
triumfo šaudant iš
lanko), skaudžiai nusivyliau.
- Pagalves? - suglumsta jis.
- Ant lovos, po šaudymo iš lanko. Pastatei aukštesnę
užtvarą.
O juk užtvarą sugalvojau aš - pati pastačiau, pati no-
rėčiau ir prižiūrėti.
- Turėjau taip pasielgti. Teko rinktis. Arba aukštesnė
užtvara, arba sulaužytos taisyklės.
- Ak. Tu drėgnas.
- Drėgna yra gerai.
328
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nejaugi?
Teks visus drabužius nešti į valyklą, arba bent jau iš-

Jdaovinti.
Žinoma.
Bučinys dar geresnis už pirmąjį. Iš pradžių barkšteli-
me dantimis, mat buvau užklupta nepasiruošusi, tačiau
paskui jo liežuvis ima sukti ratus mano burnoje ir man
visiškai nerūpi, kas nutiko iš pradžių.
Nickada nemaniau, kad gali būti taip malonu jaus-
uu
vyro burnos skonį - be mėtinių saldainių, burnos
paiviklio ar alaus aromato. Mano speneliai elgiasi labai
neatsakingai, galiu galvoti tik apie seksą. Kaip jo dailus
užpakalis atrodytų nuogas? Ar jo
pilvo raumenys tikrai
tokie, kaip atrodo (kartą, jam besirengiant miegoti,
slapčia nužiūrėjau). Ir ar toji kūno dalis, įsirėmusi į pa-
pilvę, iš tiesų tokia kicta?
Kad ir ką
tai reikštų, aš jam tikrai patinku.
Nemanau, kad man
tai rūpi.
- Gal grįžkime ir nusimeskime šlapius drabužius?
O varge, tuoj nualpsiu. Teįstengiu nuryti seiles ir
linktelėti. Užtrauksiu gėdą visai nepriklausomų moterų
giminei, bet bala jų nematė. Jeigu Džeikas dabar pano-
rėtų pcrsimesti mane per petį, mielai jam tai leisčiau.

Grįžtame susikibę už rankų. Džeiko rankos labai dailios,

329
 ZARASTONLLLY

tvirtos, viską galinčios. Vyriškos - tokios, kokių nuren

ginėjama tirptum iš laimės.

- Turiu surasti Harį, - pakšteli man į nosies galiuką.

Tai labai seksualu ir visai ne taip saldu ir kvaila, kaip at
rodo filmuose. - Vėliau atnešiu taurę šildančio viskio ir
prileisiu mums karštą vonią, ką manai?
Gebu tik kvailai išsiviepti. Jis pasakė 724225. Prilcin

muons karštą vonią. Jis juk neturi galvoje Hario, jis kal.
bėjo apie mudu, vadinasi, mūsų laukia karštas seksas.
Tokio jau kokių trejetą metų nepatyriau, ir tas vienin-
telis kartas buvo tada, kai Lajamas netyčia nustatė oro
kondicionieriaus šildymo režimą. Maniau, kad jis įkai-

tęs ir suprakaitavęs iš jaudulio, o Lajamas patį galvojotą

apie manc. Tada jam bent jau pavyko pamiršti nustaty-
tas tvarkas irbeveik mane sujaudinti.
Džeikas trukteli ranką, ūmai susizgrimbu, kad jis

stengiasi mandagiai išsilaisvinti.

- Liuks!
Dieve brangiausias, kas, ką tik sulaukęs pasiūlymo pra-
leistiaistringą naktį, atsako „Liuks“? Blogesnis atsakymas
tegalėtų būti „Dėkoju“. Bet, veikiausiai, Džeikas nė nenu-
girdo,vos paleidau jo ranką, beregint dingo. Akivaizdu,

nuskubėjo pas Harį, kad tik kuo greičiau galėtų grįžti.

Pradėjusi raustis stalčiuose, sumoju, kad turiu dides-
nių bėdų.

20
 VESTUVIŲ SV ECIAS

Neturiu kuo apsirengti! Reikėjo įsigyti seksualius

naktinukus
ar
ką nors panašaus. Ne tik prabangių megz-
unių, žygio batų ir aptemprtų suknelių. Privalėjau pasi-
ruošti bet kokiam atvejui ir
į lagaminą, vietoje tų duks-

hių. visiškai neseksualių pižamų, įsimesti keletą dailių

miego drabužėlių. Pasirinkau androginišką stilių, tačiau

Jabar suprantu, kad užsivilkusi tokią pižamą atrodysiu
Kaip keturiasdešimtmetį peržengusi benamė.
Prakeikimas!
daryti? Jeigu jis grįš ir vėl mane pabučiuos?
Ką dabar

O jeigu nepabučiuos? Nevalia galvoti negatyviai, jis

priš. Pažadėjo parnešti viskio ir prileisti karšto vandens

įvonią. Mudu turime absoliučiai gi-gan-tiš-ką lovą su

baldakimu. Atvirai kalbant, vos atvykusią mane šita lova
išgąsdino, tokio baldo negalėjai nepastebėti.
Dabar panaudosime ją tinkamai - bc pagalvių užtva-
gauruoto šuns lovos viduryje! Kaip pakliuvo po
ros ir

kambarį išmėtau pagalves ir

dekoratyvines pagalvėles.
Velniava, reikia išsivalyti dantis, pasikvepinti ir...

pal Džesė turi atsarginių seksualių ar kokių nors šitam

reikalui tinkamų apatinių? Tiesa, ji visa pėda už mane
aukštesnė
ir lieknesnė. Bet juk nieko kito pagalbos pa-
prašyti negaliu: visi mano, kad mudu su Džeiku drau-
gaujame per amžius, taigi turėjau įsidėti prabangių
apatinių ir miego drabužių. Gal galėčiau pasakyti, kad
 ZARASTONFELFY

nebeturiu, mat apimtas aistros Džeikas visus plėšte nuo

manęs nuplėšė?
"Turbūt reikia palįsti po antklode nuogutėlci. Ar taip

tik paskubinsiu įvykius? Juk kur kas seksualiau nurengtl

vienam kitą, tiesa? Galbūr, bet tik nc tuomet, kai vilkiu
tokius drabužius. Vargu ar labai seksualu, kai tau nu-

mauna patogias kojines.

Kad tave kur! Galiu parašyti Sarai.
Ne, reikia paklausti Džesės. Ji tikrai turės pribloš
kiančių apatinių. Neabejoju, prieš ištekant toks kraitis
būtinas. Be to, Džesė vienintelė supras, kodėl neturiu
savų kelnaičių. Na, ji dėvi aštunto dydžio drabužius,
o
aš - dvylikto, tačiau, veikiausiai, turės ir kiek laisvesnių
nėriniuotų šortukų, kuric prasitemps iki reikiamo dy-

džio. Nėriniuoti šortukai tamprūs.

Paskambinsiu jai. Juk neįkąs, jeigu paklausiu.
Išgirstu dūzgimą, šiek tick suglumstu, nes garsas
sklinda ne iš pakelto telefono ragelio. Dūzgia kažkur po
manimi, be to, dar ir vibruoja. Gundausi nekreipti į tą
garsą dėmesio, nes juk galiu netekti progos susijaudinti,
o, kurį laiką be to gyvenusi, dabar jaučiuosi tikrai geidu-
linga. Iki šiol viskas buvo kuo puikiausiai. Tikrai galėjau

ištverti bc sekso. Visai nesukau dėl to galvos. Bergi da-

bar, kai mane pabučiavo, Džeikas, regis, kažin kur mano

viduje spustelėjo mygtuką „Įjungta“.

 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kad ir kas dūzgia po mano užpakaliu, atrodo, tas

"Lukas taip pat veikia įjungtu režimu. Galų gale išgrie-

busi savo mobilųjį telefoną iš po perdėliotų pagalvių,

pamatau ekrane mirksinčias žinutes. Daugybę žinučių.

Nuo Saros.
 DVIDEŠIMT PIRMAS
SKYRIUS

N. uo atvykimo dienos informuoju Sarą apie padč-

pilyje. Pirmąją dieną nusiunčiau paskubomis

darytą Stelos nuotrauką, šiek tiek neryškią, tačiau labai

aiškiai pabrėžiančią jos didžiulybę. Nufotografavau ir

Harį, taip pat Harį su Džeiku cžere. Siunčiau jai vyrų su
kiltais nuotraukas ir akcentavau faktą, kad Džeiko ko-
jos pačios gražiausios.
—

Aš neminėjau, kad iš tiesų truputį įsimylėjau Džei-

ką. Gerai, dažnai apic jį kalbėjau. Sakiau, kad jis tobulas

vaikinas. Nė žodžiu neužsiminiau apie santykių pokytį.
Apie bučinį. Na, bučinius, jau daugiskaita. Turėčiau pa-
pasakoti, tačiau gal reikia palaukti, kol išlipsiu iš karštos
vonios.
Betgi jei perskaitysiu H/baisApp žinutes, ji matys,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kad perskaičiau, turėsiu iškart ir atsakyti. Ir viską jai iš-

pliurpsiu, nes meluoti negaliu. Taigi verčiau dabar ne-

kreipsiu į jas dėmesio. Vis dėlto norėčiau žinoti, kas tose
žinutėse, juk jų tick daug.
Manau, negaliu nekreipti dėmesio. Gal nutiko kas
nors baisaus.
(OMG, tu nepatikėsi! Sara kartais dramatizuoja, tad
turbūt patikėsiu. Sužinojau, kodėl jam veikia prasiblas-
kyti!
Slenku ckranu žemyn ir staiga nutinka šis tas baisaus.
Labai labai baisaus.
Nuotrauka. Džeiko. Jis laiko mažutėlį kūdikį. Po
nuotrauka užrašas didelėmis raidėmis. Išdidus tėvelis!

Gerai, Sara teisi. Negaliu tuo patikėti.

Prireikus dingsties prasiblaškyti, geresnės, turbūt, ir
negalėtum sugalvoti.
Man bloga. Nebenoriu jokios vonios.
IDžeikas tėvelis? Džeikas negali būti tėvas. Jis turi pu-

sę šuns ir buvusią merginą. Kaip jis gali būti dar ir tėve-

lis? Lajamas netrukus taps tėveliu. Džeikas yra tariamas

vaikinas.
OMG, lažinuosi, negali tuo patikėti. Pamačiau feis-
buko!

*
OMG - akronimas (angl. 06 my God, liet. „O Dieve!“).
 ZARASTONLELEY

Nuotrauka šiek tiek neryški, Sara, veikiausiai, nulo

tografavo nešiojamojo kompiuterio ckraną savo senu,
niekam tikusiu telefonu. Vis dėlto, tai jis.
Tai Džeikas!!!
Ji dar ir paaiškino, jeigu netyčia pati būčiau to nepa
stebėjusi.
Kads ty šitą pamatrei? Spaudau raides pernelyg grci
tai, drebančiais pirštais, tačiau, neabejoju, ji supras. Tuo
pat metu rakinu kambario duris ir stumiu prie jų kėdę.
todėl rašyti nelengva.
Ką tik, bet nuotrauka įkelta prieš dvi dienas. Ar gali
patikėti, kad jis turi vaiką?
Ne, negaliu. Tai negali būti tiesa. Nenoriu tuo tikė-

ti.Prieš dvi dienas? Betgi jis čia, Škotijoje. Kaip sugebėjo

atsidurti dviejose vietose vienu metu? Anądien jis išties

vienas važiavo prekybos centrą, tačiau parlėkti namo,

į

papozuoti nuotraukoms ir
grįžti būtų įstengęs turė-tik
damas asmeninį reaktyvinį lėktuvą arba tapęs Superme-
kur dar visas tas gimdymo
nu. O sąmyšis? O jis parsive-
žė Pringles traškučių maišelyje, tikrai gautame vietinėje
parduotuvėje (kuri, tiesą pasakius, nickuo nepriminė
kaimiškos krautuvėlės).
Kas žino? Rodos, tai jai nerūpi. Yra dar viena nuo-
trauka, ji TOKIA glamūrinė, nors ką tik pagimdė kūdikį.
Lora? Džeikas sakė, kad jie
išsiskyrė.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kas ta Lora? Sara nelaukia atsakymo. Ji vardų Ana-

belė ay Izabelė, kažkokia aktorė. Luktelėk. Tuoj pažiūrė-
uu. Jiedu - žaviausia mano matyta porelė!
Mano širdis, iki šiol šokčiojusi ir tvaksėjusi, dabar
nusileidžia į giliausio vandenyno dugną, o Sara, akivaiz-
du, visiškai abejinga mano agonijai. Lora yra buvusioji,
tačiau jis pamiršo man prancšti apie naująją savo gyveni-
mo moterį. Glamūrinę Anabelę.
Ak, jergutėliau, taip! Jos vardas TIKRAI Lora. Iš kur

tu žinojai? Ar jis tau apie ją pasakojo? Anabele pavadino

MCrEylę.
Vaje! Džeiko buvusioji yra aktorė, tikra aktorė.
Glamūrinė. Ir
jis turi vaiką. Jie turi vaiką. Ne tik
šunį.
Net jeigu ji ir yra jo buvusioji, jis laiko jų vaiką. Ma-

žutėlį kūdikėlį. Nuostabutėlį, meilutėlį kūdikėlį.

Kai žmonės giriasi savo palikuonimis, ypač tais, ką
tik gimusiais, privalai suokti, kad kūdikiai mieli, žavūs
ir panašius dalykėlius, tiesa? Net jeigu jie
ir atrodo kaip
atciviai prastą dieną, šiek tiek aplamdyri, pliki ir akivaiz-
džiai negražūs. Nenoriu pasirodyti bjauri, bet dažniau-
siaidievišką ką tik gimusių kūdikėlių grožį įžvelgia tik
artimiausi giminės. Kad ir kaip būtų, ši mergytė išties
graži. Dėl to
tik blogiau.
Išlekiu su Obuoliniu, susirašysime vėliau?
Žinoma! Maniau, atsikratci jo? Mane pykina.
 ZŽARASTONELEY

Kokiam žmogui gali šauti

į galvą prasiblaškyti nuo tokiu

nuostabaus vaiko?
Kalemas nešvankiai pakalbėjo apie Paukščių Takų m
Uraną, taigi nusprendžiau suteikti jam antrą progą.
Pasilinksmink! O, kad būčiau namie ir galėčiau kur
nors išlėkti su Obuoliniu berniuku.

Sudrimbu ant didelės tuščios lovos

vaizdą veidrodyje.
ir spoksau
į savo at

Kruopščiai surenku pagalvėles nuo grindų ir vėl išdė

lioju lovos viduryje. Uždedu papildomą sluoksnį. Gali

būti, kad pati norėsiu po juo pasislėpti.

Bėda ta, kad aš nenoriu gulėti toje pačioje lovoje

sujuo ir apsimetinėti mieganti. Nenoriu dalytis su juo

kambariu, ką jau kalbėti apic čiužinį. Tiesą pasakius, ne
noriu būti su juo vienoje pilyje.

Jis mane pabučiavo. Tai buvo nuostabu. Tik tiek. Tik

bučinys. Du bučiniai. Turiu dingti, kol jis dar negrįžo
su viskiu ir vonios druska. Reikia pagalvoti, kaip elgtis
toliau.
Šira bėda didžiulė. Vertinant pagal sudėtingumo
skalę, ji kur kas didesnė nei drauge atsivežtas šuo. Kaip
jis galėjo kalbėti apic Lorą, apie išdavystę, apie Harį ir nė
neužsiminti apie savo vaiką?
Kad ir kaip būtų, važiuoti namo ir sugadinti Džesės
 VESTUVIŲ SVEČIAS

vtuvių nevalia.
Negaliu sumokėjusi išsiųsti Džeiko namo, nes tuo-
met nuskursiu, turėsiu atsakinėti į dar daugiau klausi-
mų nci tiesiog vaikštinėdama su Aktyviu vaikinu. Toks
sprendimas taip
pat pakenktų Džesės vestuvių šventei.
Dabar nenoriu jo matyti. Prapliupsiu verkti arba
nurtinai jį prikulsiu. Bet sugadinsiu Džesės vestuves.
luriu iš čia išsinešdinti, kol jis negrįžo su viskiu ir savo

apgaulinga šypsenėlc.
"Taigi nužingsniuoju koridoriumi, atlapoju duris su

užrašu Avarinis išėjimas ir išvystu žmogų, kurį mažiau-

stai tikėjausi čia sutikti. Jis sėdi ant laiptų su taure vieno-

(< rankoje ir cigaru kitoje.

- Tėri! Ką čia veiki?

— Ššš, niekam nesakyk, Same. Velniškai sunku rasti
vietelę, kur galėtum užtraukti dūmą.
- Nemanau, kad viduje galima rūkyti.
Tėtis mirkteli.
- Na, mudu niekam neišsitarsime. Čia vienintelė
vieta, kur nėra dūmų detektoriaus ir kur tavo mama ma-
nęs neras.
— Štai kaip, — atsisėdu šalia.
- Kas nutiko, brangioji? — tėtis pasislenka arčiau,
visai kaip tais laikais, kai buvau dešimties ir mirė mūsų

339
 ZARA STONELEY

triušis, arba kaip tada, kai sulaukusi keturiolikos sielvar-

tavau dėl berniuko.

Tik dabar man beveik trisdešimt ir mudu esame pi-

lyje.

- Juk negali būti taip prastai.

- Gali!
- Ką gi, papasakok man ir nuspręsime, kaip yra. Vis-

ką galima ištaisyti.
- Šito nebeištaisysi, — tai faktas, kaip ir triušio mir-

tis. - Jis turi kūdikį.

Tėtis šiek tick suglumsta, tada spusteli man ranką.
Supratau, kodėl vyresni žmonės atrodo viską žiną, kai
csi mažas: jie tiesiog laukia, kol išsipasakosi, o tuomet

apsimeta viską žinoję.

- Maniau, tau jis neberūpi, širdelc. Mes žinome, kad
ruošiasi tapti tėvu, bet...
- Jis jau yra tėvas! - Ir ketino mane išdulkinti!
tikiuosi, šito garsiai neištariau.
Vaje,

- Oi, vargeli tu mano, - tėčio antakiai išgąstingai

pakyla, mat iš mano akies ką tik ištryško ašara. Jis ima
raustis kišenėje, ieškodamas nosinės. - Nejaugi jau gi-
mė? Berniukai ar mergaitės, o geriau neklausinėti? -
gal

jam prasideda nervinis tikas, toks pats jį ištikdavo, kai

paduodavau mokymosi pasiekimų ataskaitą arba pra-
nešdavau egzaminų rezultatus. Ir tada jis klausdavo to
 VESTUVIŲ SVEČIAS

paties. Ne, ne apie berniukus ar mergaites, jis kartodavo:

(gal geriau neklausinėti? - Abicjų po vieną?

Abiejų po vieną? Tai jie du? iš išgąstingo tėvo
—

ivilgsnio suprantu, kad riktelėjau pernelyg garsiai. —

Mačiau tik vieną!

- Maniau, žinojai? Mes visi...

- Visi žino?
"Tai dar blogiau. Visi žino, kad mano vaikinas yra
tevas. Jaučiausi pakankamai blogai, kai visi anksčiau už
mane sužinojo apic didžiulę Stelą, bet dabar - dešimtį
kartų blogiau.
- O taip, - tėčiui tai neatrodo siaubinga, nesuka dėl
to galvos. Galėtų bent apsimesti sukrėstas, dėl manęs.
Nejaugi jo moralė taip žemai krito? - IDžeikas užsimi-
nc apie tai šįryt, kai nuėjai užsitepti skrebučio. Ko gero,

Lajamas visiems išpliurpė bare, manau, tąsyk pranešimą

praleidau. Tavo mama išsitempė mane dar pricš jiems

atidarant butelį geriausio viskio, - tėtis atrodo įsižeidęs,
tai taip
į jį nepanašu.

šniurkšteliu primindama jam, kad yra ir kur kas

Aš

svarbesnių dalykų nei viskis ar jo tabako suktinukė.

- Dvynukai, - kaip čia nutiko, kad visiems gimsta
dvyniai, gal ko pridėta į vandenį? - Kodėl jis man nepa-

pasakojo? Kodėl viską sužinau paskutinė?

Ir kodėl nuotraukoje tik vienas kūdikis?
 ZARASTONLLEY

Tėtis palinksta arčiau, mat ėmiau verkšlenti ir jis ma

nęs negirdi. Maigau nosinę taip, kaip norėčiau sumaigy
ti Džeiko kaklą. Tėtis paplekšnoja man per
ranką, tačiau

žinau, kad dėbsodamas į savo nosinę svarsto, kaip pa

aiškins mamai, kas jai nutiko. Neabejoju, ji mano, kad
nosinės skirtos pasipuošti, o ne naudoti pagal paskirtį.

- Gal jis nemanė, kad norėsi žinoti, mieloji? Noriu

pasakyti, pasielgė kaip tikras niekšas, tačiau gal šįkart
nusprendė, kad nesakydamas elgiasi teisingai?
"Tramdydama iš burnos besiveržiantį klyksmą, susi
grūdu nosinaitę burnon.
- Džeikas atrodo gerokai šaunesnis.
- Šaunesnis už ką?
Dabar jau aš suglumstu. Tėtis kalba kažin kokius
niekus.
- Už Lajamą. Džeikas kur kas nuoširdesnis.
- Kaip
tu gali taip kalbėti, tėti, juk aš ką ik sužino-
jau, kad turi vaiką, na, du.
jis

- Nejaugi? Nieko sau!

- Juk tu pats ką tik sakei!
- Kalbėjau apie Lajamą, ne Džeiką. Ar ir Džeikas
turi vaikų? O vargeli, nieko keisto, kad šiek tiek nusi-
minci, jeigu tik dabar sužinojai, - mano tėtis težino
„šiek tiek nusiminusi“, „pakvaišusios isterikės“ sąvoka
jo pasaulyje neegzistuoja. - Na, tai labai netikėta... Kas
 VESTUVIŲ SVEČIAS

galejo pamanyti? O tu nežinojai?

"aigi, dvynukų jis neturi?
Aš to nežinau, Samanta. Maniau, nė vieno neturi.
"Turi. Sara atsiuntė man nuotrauką, aptiko feisbuke.
Sara?
AK,
na, juk žinai, Deividai.
O ne. Mama čia. Kaip ji čia atslinko?
Sara yra jaunoji Samantos draugė iš kelionių agen-
-

tuvos. Gana keista, turiu pasakyti, tačiau labai draugiš-

Kai nusiteikusi. Sakė, kad galės parūpinti mums nuolai-
dą kruizinci kelionei, kur kas didesnę, nei Samanta kada
yra pasiūliusi, - motušė meta man nusivylimo kupiną
žvilgsnį. - Su vaizdu į vandenyną.
- Samanta šiek tiek nusiminusi, tiesa, širdelė? — tėtis
bando išsklaidyti dūmus, stumteli cigarą kuo toliau nuo
akių
ir puola aiškinti: - Ji sukrėsta. Paaiškėjo, kad jos
vaikinas turi vaiką ir tik dabar apic jį papasakojo. Keis-

toka, tiesa?
- Jis turi
pusę kūdikio ir pusę šuns.
Na, kaip suprantu, bent jau kūdikis tik vienas, ta-
čiau manau, kad tokius faktus vyras privalėtų pranešti
prieš nuspręsdamas nebepaisyti dalykinių susitarimų
sickdamas fizinio kontakto. Nė kiek neabejoju, jis šito
ir
siekia.
Labiausiai skaudina tai, kad žinodamas viską apic
 ZARA STONELEY

Lajamą su Stela ir jų netrukus gimsiančius kūdikius jis

nė sykio neužsiminė apic savąjį.

- Taigi, vaiką turi ir Džeikas, ne tik Lajamas? - ma

ma niekada nesiklauso, tad gana dažnai praleidžia pu4;
pokalbio. - Ak, brangioji, - paplekšnoja man per ran
ką. - Na, nesuk sau dėl to galvos, sutiksi kitą žmogų.
Nors Džeikas taip gerai atrodo. Turiu prisipažinti, mu
du su tėvu truputį nuogąstavomc dėl jo ateities, noriu
pasakyti, aktoriaus profesija nėra viena saugiausių, ar
ne, Deividai? Bet... ji nutyla, susizgribusi, kad aš dai
—

smarkiau įsižliumbiau. - Mes džiaugiamės, kad palikai

tą šmikį Lajamą, jis tikrai nebuvo tau skirtas, Samanta.
Nenorėjome tau to sakyti, žinai, niekada nesikišamc
tavo reikalus, bet jis visuomet atrodė nuoboda.
į
-
- Jis... - vapu, yra... - šniurkšteliu, - nuobodus.
- Nair pamiršk jį, - tėčiui puikiai sekasi kalbėtis su

studentais, tačiau akivaizdu, kad mano emocijų protrū:

kis jį šiek cick glumina. - Gal man palikti judvi su mama
paplepėti vienas?
- Man
nerūpi Lajamas, jis kvailys, bandė kontroliuo
ti mano
bai patinka
gyvenimą
ir
Džeikas.
vos visko nesugadino. Bet man la-

Tikrai patinka, štai kodėl taip velniškai nuliūdau.

Žinoma, jis čia tik dėl dalykinio susitarimo, tačiau pa-
aiškėjo, kad būdama su Džeiku jaučiuosi geriau nei su

Ma
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kuriuo kitu
In 1

vyru per visą gyvenimą. Jis mane supran-

va,žino, ką reiškia prarastas pasitikėjimas, neištikimybė,
Voks apima jausmas, kai esi geras toks, koks esi. O da-

bar šitai. Noriu verkti, dar smarkiau nei iki šiol. Tai
taip neteisinga.
Maniau,
jį su buvusiąja sieja tik šuns priežiūra, —

anurkšteliu. Hario egzistavimas visiškas niekis, palygin-

ti su šia
naujiena. - O jam, pasirodo, gimė kūdikis! —

mu raudoti balsu, vos begaliu kvėpuoti.

"Ičtis paduoda man didesnę baltą nosinę. Mama vi-
womct reikalauja, kad jis nešiotysi kelias.

- Ak, tėveli.

- Na, jo šuo labai mielas, o pats atrodo visai šaunus

vaikinas.
"Tėtis paplekšnoja mano ranką.
- Tavo mama teisi, mieloji. Esu tikras, tai nesumen-
kina Džeiko meilės tau, juk kitaip jo čia nė nebūtų.
- Visai aš jam nerūpiu! - net pati suprantu, kad šūk-
telėjau gana dramatiškai. Sara manimi didžiuotųsi. - Jis
turi glamūrinę buvusiąją ir kūdikį! Jis yra, jis yra... - tas
žmogėnas kalbėjo, kad nori prasiblaškyti. Kokiam vyrui
šautų galvon ieškoti, kur prasiblaškyci, kai ką tik gimė
jo kūdikis? Ir jis pasinaudojo manimi prasiblaškymo
tikslais! - Jis tikras išnara! — ketinau rėžti „išpcra“, bet
paskutinį akimirksnį susizgribau, kad tokiais žodžiais
 ZARASTONLELEY

tėvais girdint švaistytis nederėtų, o paskubomis prisi-

miniau tik išnarą.

- Ak, ne, taip nesakyčiau, jis... - tėtis stengiasi sam
protauti protingai. Nuolat kalba, kad kiekvienas žmo
gus turi ir gerąją pusę. Vargu ar
šie pastebėjimai pagrįsti
faktais iš realaus gyvenimo.
- Jis netikras.
Dabar jau abu suglumsta, negaliu jų kaltinti.
- jis
tikras, tačiau yra aktorius, tėti. Ir...
Na, - giliai

O Dieve, vos jiems

į
įkvepiu ir pažvelgiu jam tiesiai akis. - Jis ne...
Vos neišsidaviau, kad
neišsitariau.
visa tai tik apgaulė, kad Džeikas nėra mano vaikinas, aš
jį tik pasamdžiau. Negaliu to padaryti, dar ne. Papasa:
koti mamai, vadinasi, išsyk papasakoti visiems. Ji viską

išpliurps nė pati to nepajutusi.

- jis negalvoja rimtai, gal tik apsimeta, kad jam
Gal

patinku? - nelabai vykusiai išsisuku, bet tai geriausia, ką

įstengiau sumąstyti. - Jeigu smarkiai susikivirčysime ir
jis išvažiuos, sugadinsime vestuves.
- Oi, - tėtis pasiima savo nosinę (tą, kurią davė vė-
liau ir kurią tik šick tiek ją suglamžiau) ir persibraukia
kaktą.- Ak, Samanta, nemanau, kad jis apsimecinėja.
Džeikas tikrai šaunus vaikis, be to, mums nerūpi, liks
jis ar išvyks, tai nieko nesugadins. Elkis, kaip geriausia
tau, mes tave visuomet mylėsime, — tėtis priglaudžia

16
 VESTUVIŲ SVEČIAS

wmakrą prie mano galvos.

- Kaip apmaudu... Turiu pasakyti, csu šick tiek su-

1rzusi, man Džeikas tikrai patiko. Kur kas labiau nei La-

jamas, ar kaip jis ten? Tas, su kuriuo susitikinėjai anks-

Čiau, - mama raukosi, mėgindama prisiminti.
"Tėtis papurto galvą.
- Nataip, tas keistuolis. Gležnarankis.
- Ak, tik pažvelkite, kick valandų, - mama atsistoja
1 nusibraukia nuo palaidinės įsivaizduojamą purvą. -
Aukščiau galvą, mieloji, juk nepralcisime kokteilių meto,
tiesa? Vestuvės nebe už kalnų, todėl Džuljeta šįvakar ren-
pia nediduką so/vee"*. padėjau tą sąrašą, Dcividai?
Kur aš

- Nežinau, brangioji, bet turbūt ant laiptų jo nera-

“me.
- Ką gi, grįšime į kambarį ir pažiūrėsime, kurią va-
landą esame kviečiami. Gali citi drauge ir pabūti su mu-
mis, Samanta.
- Mama, juk nepapasakosi niekam apie Džeiko kū-
dikį, tiesa? Ir tu, tėti?
- Ką turėčiau jiems papasakoti, Samanta? - susirau-
kia mama.
-
Jūs, jaunuoliai, galite ir susipykti, nemanau,
kad kas nustebs, jeigu šįvakar su juo nesišnckėsi, tiesa,
Deividai?

Soiree (pranc.) - vakarėlis.

*
 ZARASTONELEĖY

- Žinoma, ne, visiškai ne, Ruta.

- Jau papasakojau Džuljetai, kad rugsėjį planuoja
susituokti. Dar yra laiko susitaikyti, mieloji, - morubė
vėl paplekšnoja mano ranką. - Nors, tavo tėvo žodžiais

tariant, elkis, kaip tau atrodo geriausia. Bet Džeikas toka

šaunus.
Visi pragaro velniai. Kaip mama galėjo šitaip su ma

nimi pasielgti?
- Gal jis turi ne vieną vaiką.
- Arba neturi. Nemanai, kad derėjo tuo pasidomet
ti pradžioje? Noriu pasakyti, kai pirmąsyk sutikau tavo

tėvą...
- Nepasidomėjau... - Ak, jergutėliau, kokia pras
mė? - Juk
tokio fakto gyvenimo aprašyme nerasi, ticsa!
Be to, pradžioje tai nė neatrodė svarbu.

— Nereikia dramatizuoti. Šiaip ar taip, kurių galų

skaityti gyvenimo aprašymą? Tai nelabai normalu? Nic
kada neskaitinėjau tavo tėvo gyvenimo aprašymo, ar nc
taip, Deividai?
Rupūžėle rugienoj, vos vėl neprisidirbau. Privalau
liautis, reikia prigulti ir nusiraminti. Tai dalykinis susi-
tarimas, man neturėtų rūpėti net ir visas tuzinas Džeiko
vaikų.
Bėda
ta, kad juo pasitikėjau. Ir jis man patiko. Tikrai
patiko.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Labai daug patiko (atsiprašau už prastą kalbą), taigi

buvau absoliuti kvaiša.
Aš pajuokavau, mama. Tiesiog norėjau pasakyti,
Kad tokių dalykų paprastai neklausinėji, žmonės patys
papasakoja.
Ką
gi, nesisielok, mieloji, daugybė žmonių išsiski-
ia, net pric altoriaus vieni kitus palieka, - ji dramatiškai

mosteli ranka. - Eime, Deividai, ir nepamiršk pakelti to

aro,
 DVIDEŠIMT ANTRAS
SKYRIUS

D žeikui csu

Lora tikrai
paruošusi tris klausimus:

1. Ar yra tavo buvusioji?

2. Kodėl tau prireikė prasiblaškyti?
3. Kur tu miegojai praėjusią naktį?

Jeigu atsakymas
į pirmąjį klausimą būtų neigiamas,
trasis atsakymas būtų „Dėl kūdikio“, įrūžčiau ne juokais
o an-
(juk jis taip užsispyrė dėl atvirumo, pasirodo, siekė sau
naudos). Be kito melo, man įtaisė ragus (visuomet no-
rėjau pavartoti šitą frazę) ir yra niekšas, nes pabučiavo
mane irketino prileisti karštą vonią.
Jeigu
čiau antrasis
atsakymas

-
į pirmąjį klausimą būtų teigiamas,
„Kūdikis“ (negaliu išvengti šito žodžio),
ta-

350
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tokiu tai
galėtų reikšti, kad: a) jis yra savo vaiką
atveju
niekšas ir ne tas vyras, su kuriuo norėčiau būti.
palikęs

Nba: b) skyrybos įvyko abiejų susitarimu ir vaiko pali-

Hunu IDžeiko kaltinti negalima, tačiau vis dėlto vaiką
jis
wi. €) tai, kad ir kaip žiūrėtum, nemenka problemėlė.
Nesirengiu tapti nci motina, nei pakaitine motina, ir
netsavaitgaline mamyte būti nenorėčiau.
Prisipažinsiu, šiek tiek užsisvajojau ir du mudviejų
bučiniai bei galima vonia virto tikrais santykiais, tu-
unčiais apsigyvenimo drauge perspektyvą. Tai kvaila,
tačiau kur kas geriau planuoti ilgesnį laikotarpį, apsvars-
tant visus galimus atvejus? Tolesnę ateitį planavau ir su
I
ajamu, bet,
akivaizdu, nuo pat pradžių visko kaip rci-
kiant ncapgalvojau. Kitaip juk nebūčiau atsidūrusi šito-
jv kebeknėje. Neketinu leisti, kad taip nutiktų darsyk.
Išc to, aš nesu sukurta kūdikiams prižiūrėti. Neištver-

Čiau nė vienos popietės, ką jau kalbėti apic visą savait-

galį. Galėčiau pasirūpinti šunimi. Šunų nereikia vystyti
ar maitinti iš buteliukų. Jie nespicgia tol, kol nusidažo
keista spalva, be to, yra labai mieli.

Neabejoju, man nestinga nei motiniškų instinktų,

nci hormonų, bet jie
šiuo metu veikiausiai yra ramybės
būsenos, labai labai giliai viduje. Tarsi Loch Neso pabai-
są. Turbūt kada nors išnirs paviršiun. Ligi šiol jų nei kas
matė, nei girdėjo.
 ZARASTONELEY

- Ar tau viskas gerai?

- Viskas puiku.
Tai reiškia, kad nė velnio nc puiku. Esu visiškai wi
trikusi. Jeigu šiuos klausimus užduosiu Džeikui daba,
pasekmės gali būti labai liūdnos. Ir
jau per vėlu, gerokai
per vėlu dairytis pakaitinio vaikino Didžiajai dienai.
Gali paaiškėti, kad jis absoliutus niekšas, arba žmo
gus, atsakingas už pusę kūdikio /7 pusę šuns. Nieko gero
Kur tu buvai praėjusią naktį? - pasirenku trečiąjį
—

klausimą, tinkantį pric pusryčių stalo, žmonių draugijoje.

Domiuosi tiesiog draugiškai, mat turiu išlikti miela
ir ant jo nešaukti. Labai viliuosi, kad neatrėš ko nors, kav
sukels problemų ir galutinai atskleis jo niekšišką pusę.
Kai vakar Džeikas grįžo su viskiu ir Hariu, aš jau bu
vau apsirengusi ir prancšiau, kad laikas kokteiliams ui

mūsų laukia tėvai. Paskui kažkaip sugebėjau įsitempui į

mūsų kambarį Džesę, užkabinau lentelę Nerrukdyti ir iš

pasakojau jai
viską apie bučinį, beveik karštą vonią ir pa
rodžiau nuotrauką.
"Turėjau kam nors išsipasakoti.
- Na ir mėšlo gabalas,- Džesė įsistebeilijo į mobilųjį,
tada manc apkabino. - Tiesą pasakius, jis atrodo kažkoks
išvargęs. Dieve mano, pažiūrėk, - ji prikišo nosį arčiau
ekrano
ir dar padidino nuotrauką - Džeikas atrodė labiau
išsiliejęs nei išvargęs. - Vargu ar fotografuota neseniai.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Aš nenoriu žiūrėti.
Gal kūdikio gimimas jį sukrėtė? — vis dėlto tai,
Lan pasiruošti prireikia devynių mėnesių, negali smar-
kiai apstulbinti, tiesa? -
juk daugelis naujagimių pusę
nakties neleidžia nė bluosto sudėti? - Netgi tokic ange-
I hiai kaip šis. Nesuprantu, kodėl teisinuosi dėl netobu-
los I)žeiko išvaizdos.
Galbūt, - Džesė abejoja. - Jis nepanašus įprastą,
atupalaidavusį Džeiką, atrodo kažin koks nerangus. Ar
į
ukrai manai, kad nuotrauka nauja? Noriu pasakyti, čia
jy» neatrodo
taip šauniai, a?

Dirsteliu per jos petį. Iš tiesų, nuotraukoje Džeiko

pagurklis šiek tiek padribęs, bet anksčiau į tai dėmesio
neatkreipiau. Spoksojau tik į ryšulį jo rankose. Manc iš-
uko šokas. Surcagavau pernelyg impulsyviai ir išlėkiau
pažliumbti, na, ir tėvams pasipasakoti. Pastarasis daly-
Kas nutiko netyčia.
- Spėju, fotografuota tikrai ne prieš kelias dienas.
Gal praėjusiais metais? Jie išsiskyrė, Džeikas ėmė spor-
tuoti? Gal visai nėra dėl ko nerimauti, - draugė kalba
neužtikrintai. - Ak, vargeli mano, Same, netikiu, kad tai
kas nors baisaus, noriu pasakyti, jis atrodo
iš tikrųjų tavc
įsimylėjęs.
Atrodo, nes vaidina, o aš - kvailių kvailė.
- Galbūt, - visa tai skamba šick tiek dirbtinai. - Tad
 ZARASTONTFLEY

kodėl jis man nieko nepapasakojo?

- Noriu pasakyti, žmonės dažnai rodo senas nuo
traukas, ticsa? Arba jos iššoka kaip praėjusių metų pri
siminimas. Be to, sakei, kad pradėjote susitikinėti nes
niai, turiu galvoje, apie tokius reikalus niekas pasakot!
nepuola, tiesa?
- Juk tai svarbu!
- Artujo klausei?
- Na, ne, - ko gero, Džeikas man uždavė daugiau
klausimų
nci aš jam. Aš klausinėjau elementarių dalykų:
apic mėgstamą muziką, maistą. Alyvuoges. Jis klause
apie tatuiruotes, domėjosi, kas mane prajuokina, kas su
jaudina...
- Tu išraudai!
- Atleisk, tik galvoju. Ne, aš neklausiau, tačiau tokių
dalykų paprastai neklausinėji, tiesa? - atsidūstu.
Maniau pažįstanti jį bent truputį. Džeikas troško
mūsų abiejų atvirumo, todėl sunku patikėti, kad pats
galėjo man pameluoti. Gal Džesė teisi, jis tik mėgino
sugalvoti, kaip tai pranešti. Džeiką pracityje kažkas aki
vaizdžiai įskaudino, išdavė, kaip pars sakė, tad, ko gero,
jam buvo nelengva apic visa tai prabilti. Juk nuolat iš
sisuka nuo atsakymų apic prasiblaškymus ir
painiavas.
- Kas žino, gal jis ketino papasakoti namuose? Žinai,
dabar jūsų santykiai tapo rimtesni.
 VESTUVIŲ SVLČIAS

.
Tiesa, - susimąstau, o Džesė vėl įsistebeilija į nuot-
auką.
Nenoriu būti bjauri, Same, tačiau išgirdusi apie ju-
dviejų su Lajamu skyrybas labai nenustebau. Visgi Džei-
kas yra kitoks. Tiesiog negaliu patikėti, kad jis...

- Doja, jis aktorius.

Atrodo, kad yra tikras profesionalas.
- Taip, bet... na, bent jau tiesa iškilo aikštėn anks-
čiau, nei pasimylėjote, - ji mane apkabina. - Ak, Same,
taip gaila. Man
jis patiko, -
pastarieji žodžiai nuskamba
pan graudžiai. - Ir tu jam tikrai patinki.
Ir man Džeikas patinka. Kokia aš kvaiša.
Ir man labai gaila. Gal man ant kaktos parašytas žo-
dis „Kvailė“?

- Tai tebuvo bučinys, - trukteliu pečiais.

"Toks bučinys, kokio nė įsivaizduoti negalėjau.
-
Turėtum jo paklausti. Ilgai nedelsk. Privalai suži-
noti. Galbūt sulauksi visiškai protingo paaiškinimo?
Ji teisi.
- Paklausiu dar prieš mudviem išvykstant namo.

- Miecgojau su Denu. Mes tampame vis artimesni,

IDžeikasšypsosi. Toks mielas, nekaltas. Drasko man šir-
dį, nors nėra mano vaikinas. - Ar IDžesci viskas gerai?
Smagiai paplepėjote?

355
 ZARASTONELEY

— Ak, taip, taip, tik norėjome atsigricbti už prarastą

laiką.
Ir vėl.

- Judvi labai artimos, tiesa?

- Tiesa, - nebesusilaikiusi įsmeigiu
tačiau balsą prislopinu iki šnabždesio.
į- jį įžūlų žvilgsnį,
Kitaip juk ne-
būčiau užsikrovusi šios bėdos.
- Bėdos?
Apsidairau. Niekas į mus nežiūri. Net mama.
- Tavęs!
Džeikas sumirksi, atrodo, pyktelėjo ir sykiu nuliūdo.
Daugiau neketinu užkibti ant jo kabliuko.
- Ar pasirengęs? —
parodau į pilną puodelį kavos. -
Šiandien išbandysime važiavimą visureigiais bekele.
Džiaugiuosi, kad iš lanko šaudėme anksčiau, nei su-

žinojau, koks jis paukštis, kitaip galėjo nutikti koks ne-

laimingas atsitikimas.
- Ar kas nutiko? Atrodai paniurusi.
Kas nutiko? Paniurusi? Neturiu žodžių. Vis dėlto
nepratrūksiu. Valdau šią situaciją. Apstaugsiu jį, kai pa-
sitaikys tinkamas laikas ir tinkama vieta. Greičiausiai,
atvežusi į namus ir įteikusi čekį. Viskas bus baigta.
Elgsiuosi ramiai ir santūriai. Na, bent jau pamėginsiu.
- Visur jūsų ieškome, eime! - prie stalo atlekia Džesė
ir išgelbsti padėtį.

356
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Nedaug trūko, kad būčiau ėmusi svaidyti

grybius ar išvertusi kavos nuosėdas galvos.
jį pieva-

ant
į
Susirenkame lauke. Su palengvėjimu atsidūstu, su-
žinojusi, kad mus mokys profesionalūs asmeniniai ins-
truktoriai. Vadinasi, neteks įstrigti ankštame Land Ro-
vervisurcigyje drauge su Džeiku.
Dabar, kai mudu peržengėme nesilietimo ribą, apsi-
metinėti, kad Džeikas yra mano vaikinas, tapo dar sun-
kiau. Vos vienas kito kaip reikiant neapčiupinėjome, o
tai būtų buvę blogai visais
įmanomais atžvilgiais.
Anksčiau bent žinojau, ko tikėtis. Apsimetinėjau,
kad jis
man patinka, o Džeikas vaidino, csą jam patinku
aš.Ir viskas buvo gerai. Na, tiek, kiek tokie santykiai gali
būti geri. Mudu elgėmės tarsi geriausi, bendra paslapti-
mi besidalijantys draugai. Buvo smagu.
Dabardėl viso to velniškai nebesmagu.
Kažin
ar galiu apsimesti, kad jis man patinka. Susiz-
gribau jaučianti jam šį tą daugiau, tačiau iškilo ta kūdi-
kio problema. Jeigu jo jausmai man sustiprėjo, juk būtų
papasakojęs, tiesa?
Kokia prakcikta sumaištis.
mudu skiriamės. Tačiau
Gal vaidinti, kad šitaip suga-
dinsiu didžiąją Džesės dieną, o šito negaliu leisti. Tokį
kelią nukeliavau, privalau baigti, ką pradėjusi.
Taigi, reikia apsimetinėti.
 ZARA STONELKEY

Vaidinti.
Akivaizdu, nesu tam sukurta. IDžeikas varsto manc
keistais žvilgsniais, velniai žino, ką kiti apie tai galvoja.
Be to, neramu, nes mama nepritariamai žvilgčioja
jo pusėn (nereikėjo pasakoti jai apie tą kūdikį, padariau
baisią klaidą. Be galo džiaugiuosi neišklojusi visos istori-
jos - toks atvirumas būtų pražūtingas).
Kuo daugiau laiko praleisime atskirai, užsiimdami
„veiklomis“, tuo bus
geriau. Netrukus viskas bus baigta.
- Nagi ir sekasi tau, - Rubės balsas sunkte persunk-
tas sarkazmu, mina dar rūgštesnė nci įprastai.
- Nesupratau?
- Ji tik pavydi, tiesa, Rubse?
Jeigu žvilgsniu galėtum nužudyti, Džesė jau, gerokai
per anksti, keliautų į aną pasaulį. Draugė ignoruoja sesc-
rįir maloniai šypsosi. Mes abi žinome, kad Rubė pakęsti
negali, kai ją pavadina Rubsc, todėl šią pravardę laikome
ypatingiems atvejams.
- Kodėl pavydi? - ko gero, samprotaudama, kaip
išsikapanoti iš košės, kurios prisiviriau, būsiu kažką pra-
leidusi.
- su Džeiku! - prisigretina Betė. -
Patirsi tai drauge
O, kad Sajus būtų toks energingas kaip Džeikas. Jis toks,
toks...
- Mačo? - prie mūsų prisijungia ir Salė.

358
 VESTUVIŲ SVECIAS

- Ne, ne mačo, tik, na, tiesiog tikras vyras.

Panūstu išrėžti, kad jis tikras Airtuotojas, o ne tikras
vyras, juk paliko ką tik gimusį kūdikį ir rūpinasi tik šu-
nimi. Bet laikau liežuvį už dantų. Jeigu prabilsiu, nebe-
pajėgsiu užsičiaupti.
— Ką

į
parirsiu? - šnipšteliu Džesei ausį. - Šiuo metu
stengiuosi išvengti visų įmanomų patirčių.
- Trūksta instruktorių, o IDžeikas jau turi tokio vai-

ravimo patirties, taigi jic leido jam važiuoti su tavimi, —

teisinasi draugė, tada sušnabžda: - Galbūt, tai proga

bc pašalinių ausų pasišnekučiuoti, na, supranti, apic tą
I problemą.
- Jis gi nėra apdraustas, neturi tinkamos kvalifikaci-
jos! - apimta nevilties žvelgiu į Džesę.
Privalau tai kaip nors sustabdyti.

- Viskas bus gerai, mieloji, pasitikėk manimi.

Visiškai nepastebėtai prie mūsų priėjęs Džeikas už-
deda ranką man ant peties ir atrodo, pasak Betės, kaip
„tikras vyras“. Tikėjau juo iki šios akimirkos. Sulig kick-
viena dicna vis tvirčiau.
Rubė nusliūkina tolyn, Džesė spusteli man ranką ir

sušnibžda ausį:
į
- Gal mudvi viską ne taip supratome?
Betė ir Salė nuskuba pas savo asmeninius instrukto-
rius, o aš licku su savuoju.
 ZARASTONELEY

—
Ką taipne
supratote?
- Viską.
Nužingsniuoju prie visureigio, kurį spėju būsiami
mūsiškį. Džeikas kilsteli antakį ir nuseka paskui. Vicias
didelis jo žingsnis atstoja du manuosius. Taip knieti vi
ką išrėžti, tačiau kol kas privalau valdytis.
- Ar tikrai nenori man nicko papasakoti, Samc?
Bent jau apsieina be „mažyčių“ ir „miclųjų“.
- Tikrai, - gana agresyviai trinkteliu durelėmis. -- (0

gal tž4 norėtum man

šį tą papasakoti?
Pasigailiu dėl tų žodžių, vos jic išlekia iš burnos. «)

jeigu jis man papasakos? Kas tada? Sugadinsime visą va

žiavimo bekele pramogą

ir vestuvių dieną nepratarsime
vienas kitam nė žodžio.
Jis nieko nenori pasakoti. Trukteli pečiais.
- Turbūt, ne. Ar tave nuliūdino Lajamas? Galiu su

juo šnektelėti, jeigu tu...

- Lajamas? Lajamas? Lajamas? - kaskart rikteliu vis

garsiau. Užvedamas variklis riaumoja, todėl turiu šauk-

ti. - Kodėl Lajamas turėtų mane liūdinti? Visiškai jį pa-

miršau. Menkutis nesusipratimas mano gyvenime.
- Puiku, ką gi... hm... džiaugiuosi.
Džiaugiasi, kurgi ne.
- Žinia apic kūdikį turėjo smarkiai sukrėsti, ta-

čiau... - Džeikas ūmai nutyla ir

krūpteli.

360
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Ko
gero, ką tik suurzgiau. Garsiai.
Žinia apic nelauktą kūdikį, - iškošiu pro sukąstus
«lantis. Verčiau jis užsičiauptų.

Veikiausiai, asmeninius instruktorius iš bekelės vi-

«urcigių mėtyti draudžiama.

Nejaugi aš ką nors padariau ne
taip?
Spoksau į priekį. Be abejonės, padarė. Daugybę da-
lykų.

Stoja daugiareikšmė tyla. Turiu liautis apie tai gal-

vojusi.

- Juk ne mano bučinys tave nuliūdino? Noriu pasa-

kyti, pagalvojau...
- Kalakutas
irgi galvojo!
Akivaizdu, Džeikas nežino, ką galvojo kalakutas, nes
suglumsta.
Tiesą pasakius, nė aš pati nežinau. Taip sakydavo
mano teta.
- Ar kalbi apie smalsumą?
- Ne!
- Na, ką gi, atsiprašau. Bet, regis, tau patiko.
- Užklupai mane. Kur man važiuoti?
— Ak. Tai tau nepatiko?
- Aš taip nesakiau. Pro šiuos vartus?
- Klausyk, mažute... - jis iš paskutiniųjų stengiasi
manc sucrzinti.
 ZARA STONELFY

- Nevadink manęs mažute.

- Nagi,Same, juk žinai, su manimi gali kalbėti api
viską. Maniau, mudu atviri vienas kitam.
Vairą pasuku smarkiau, nei derėtų, ir staigiai trink
teliu pėda, todėl pro vartus išlekiame tokiu greičiu, k.ul

pati kibte įsikimbu į vairą, o Džeikas čiumpa už durelių

rankenos. Ko gero, nukentėjo mano šonkauliai. Reikėjo
elgtis atsargiau.
Galiu apic tai prabilti, galiu paklausti. Dabar pus
tinkamiausias metas. Turiu du neatsakytus klausimus
Žinau atsakymą

vo kūdikio. Kodėl
į antrąjį:
jam
jis nori prasiblaškyti

to reikia - vienas Dievas težinu.

nuo sa

Neturėčiau užduoti ir pirmojo klausimo. Apie buvu

siąją.
- Lora nėra tavo buvusioji, tiesa? - nebesusilaikau.
"Turiu paklausti.
Neišcveriu ir dirsteliu į jį.
Džeikas apstulbęs. Sakyčiau, it stabo ištiktas. Jam
atvipo žandikaulis. Tokio mano klausimo jis nesitikėjo.
Kaip
ir aš pati.
- Yra, - jo žandikaulis įsitempė, dabar jis primena
patrauklų filmo herojų. - Ji yra mano buvusioji. Kodėl
tu taip kalbi? - jo bruožai šiek tiek sušvelnėja, žvelgia
panašiai kaip tąsyk, prieš pabučiuodamas. Privalau at-
silaikyti prieš tą jaudinančiai mielą žvilgsnį. - Viskas
 VESTUVIŲ SVEČIAS

baigta. Prisiekiu. Klausyk, jeigu tau ramybės neduoda

tas Lario reikalas... - Džeiko balsas švelnus, o ranka tic-

«usi ir beregint palies mano veidą.

Visai 2e Hario reikalas! - išrėkiau.
Tai jį nutildo. Dabar galiu paklausti apie kūdikį. Pui-
kiai pradėjau. Bet ar verta? Jis man nieko neįsiparcigo-
jo, niekada to neprašė. Nenoriu išpūsti šios problemos,
uk ne dabar, kai vestuvių diena taip arti. Akivaizdu,
ničnicko nenusimanau nei
apic vyrus, nei apie melagius.
Vačiau išgyvensiu. Galiu. Tokia mano naujoji mantra,
Ižeikas liepė tai kartoti. Aš tai galiu.
nuolatos

- Kodėl man nepapasakojai, kad turi vaiką?

- Vaiką? - Džeikas kone užspringsta. - Kodėl tau
šovė į galvą, kad turiu vaiką?
aš

- Mačiau nuotrauką! Klausyk, suprantu, kad visa tai

tau tik darbas ir nenori su manimi susisaistyti, - jis mė-
gina įsiterpti, taigi nuveriu jį rūsčiu žvilgsniu ir iškeliu
ranką; nenoriu klausytis gražbyliavimo apie taisyklę „jo-
kių santykių“. Ji manc įskaudins. - Juk mudu susitarėme
būti atviri vienas kitam.
- Aš buvau atviras, - Džeikas ima širsti. - Nenutuo-
kiu, apie ką tu kalbi, patikėk manimi, jeigu turėčiau vai-
ką, nejaugi manai, kad aš... atsargiai, kirsi...
Tai nutinka labai greitai. Jis metasi prie vairo kaip tik
tą akimirką, kai aš atsisuku į kelią noriu įsitikinti, kad
—

363
 ZARASTONELLY

važiuoju teisinga kryptimi ir nenužudysiu ar nesuluo

šinsiu jokio nekalto mažučio Bembio, - ir tuo pat metu
šiek tiek sukteliu vairą.
Automobilis trakšteli, pasvyra ir pokšteli.
Stoja tyla.
- Po velnių, kas čia nutiko? Ar tau viskas gerai?
IDžeikas trina kaktą, regis, šiek tiek išblyško.
Linkteliu. Negaliu kalbėti, netekau amo.

Oi.
- Nieko sau,
- jis atsiscga saugos diržą
ir atsidūsta. -

- Kur jis? Kas ten buvo? Ar aš vos nenumušiau <!

nio, triušio, o gal dar balažin ko? Juk nepartrenkiau,

ticsa? — it paklaikusi dairausi, tačiau aplink jokių gyvių
nematyti. - Nieko nemačiau, tik staiga pasukau, - tiesą
pasakius, pasukau netyčia - kai pažvelgiau į priekį, vairą
gniaužiau taip tvirtai, kad jis pasisuko drauge su mani-
mi, nepadėjo nė tai, kad vairą stvėrė Džeikas.
Jis raukosi, atrodo sutrikęs.
- Riktelėjai, kad atsitrenksiu...
Džeikas liaujasi raukęsis ir prapliumpa juoktis.
Juokiasi taip skaniai, kad net sulinksta dvilinkas, o iš
akių trykšta ašaros. Rankomis plekšnoja per prietaisų
skydelį.
- Tik pamaniau, kad kirsi tą provėžą. Provėžą!
- Provėžą? Tu šūktelėjai dėl provėžos?

364
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Gana gilios provėžos, be to, buvau įpykęs.

- Na, nebūtina iš manęs juoktis.
Įsižeidusi susidedu rankas, tačiau neįstengiu sulaiky-
"išypsenos. Tai mane labiausiai erzina: nors nirštu už
apgavystę, o Džeikas iš manęs juokiasi, man vis tiek
jis
patinka. Jis linksmas. Pakelia man ūpą.
Būdama šalia jo, jaučiuosi laiminga. Ne, iš šito nieko
pero neišeis.
- Ar tikrai man nemeluoji?
IDžeikas nusišluosto akis atgalia ranka. Išgirstame

garsų šnypštimą, pasklinda dūmai.

- Vaje, automobilis neužsiliepsnos?
- Tai tik garai, - jis liovėsi šypsojęsis. - Geriau išjunk
variklį. Paskambinsiu Denui ir
kas nors atvyks mūsų iš-
velbėti, - papurto galvą. - Tu tokia juokinga.
Nesistengiu atrodyti juokinga, tačiau jam nepapras-
tai linksma. Išžvejoju iš
kišenės telefoną
ir
įsmeigiu akis
į
jį. Nenoriu žiūrėti į Džeiką ir
vėl dėl jo apsiscilėti.

Jis jau spėjo pakviesti pagalbą.

- Same, aš sakau tiesą, neturiu vaikų, tačiau...
- Lora turi kūdikį?
Stoja neįtikėtinai ilga pauzė, Džeikas persibraukia
pirštais plaukus.
- Taip, Lora turi dukterį, myliu ją kaip savą, - įsmei-
gia į manc nepaprastai liūdną, susirūpinusį žvilgsnį. —

365
 ZARASTONLILY

Mylėjau. Bet ji ne mano. Supranti? Vėliau viską papasa-

kosiu, ne čia. Tai paini istorija. Ar gali manimi patikėti?
Prašau!
Sumirkčioju ir linkteliu.
- Dėl to kūdikio iš dalies ir sutikau čia vykti, sutikau
su tavo pakvaišusiu pasiūlymu, - lūpos vos pastebimai
krypteli, veide šmėsteli menkutis jo įprastos nuotaikos
šešėlis. - Ir prasiblaškyti, - labai trumpai jis paliečia ma-

no skruostą. - Štai todėl, aš tikrai negaliu...

Paliečiu pirštais jo lūpas. Nenoriu išgirsti, kad štai
todėl jis ir manąs, jog turime išlaikyti tik darbinius san-

tykius. Po kelių dienų nužingsniuos neatsigręždamas.

Bc manęs.
- Supratau.
Norėčiau parodyti jam nuotrauką, paklausinėti dau-
giau. Bet negaliu. Dar rasime tam laiko. Pasikalbėsimc
tinkamoje victoje tinkamu metu.
Suspaudau telefono PIN kodą.
- Ką dabar veiki? - paklausia Džeikas pavargusiu
balsu.
- Tai tavo kaltė, kad atsidūrėme šiame griovyje, - nu-
sišypsau ir stengiuosi nors kiek praskaidrinti nuotaiką.
- Nemanau, kadtai...
- Tu stvėrei vairą, nės
pamatei provėžą.
Jeigu nebūčiau maniusi, kad jis turi vaiką, ir mudu

3266
 VESTUVIŲ SVEČIAS

nebūtume pradėję to pokalbio, aš, greičiausiai, nebūčiau

pasukusi to vairo. Būčiau sutelkusi dėmesį į tai, ką vei-
kiu,
į vairavimą. Tačiau neketinu
to sakyti, būtų nelabai
teisinga.
- Maniau, šie automobiliai skirti važiuoti bekele?
- Tu įlėkci į griovį ir į medį. Tik tankas įveiktų tokias
kliūtis.
Prisimenu Tanką.
- Kol laukiame, sudarau
sąrašą.
Turiu kuo nors užsiimti, kad tik netektų į jį žiūrėti,
trokšti, kad viskas būtų susiklostę kitaip, kad jis nebūtų
buvęs išduotas, kad norėtų kurti naujus santykius. Su

manimi.
Džeikas mėgina dirstelėti, tačiau aš nusisuku.

Grįžusi namo privalau:

-—

Priglausti šunį (bet ne Tanką).

D Bėgti nuo vyrų it nuo maro. Mano gyvenime jų
nercikia.
. Susikurti planą ketvirtajam savo gyvenimo dešimt-
mečiui.

Trisdešimtmerį pasitiksiu stipri ir nepriklausoma. Pa-

kilusiį pačią žydėjimo viršūnę neketinu švaistyti nė
 ZARA STONLLIEY

sekundės. Suplanuosiu karjerą, nusipirksiu ferarį ir susi

tikinėsiu su vaikinais, primenančiais Obuolinį Kalemą.
Dar nenusprendžiau, kokią veiklą pasirinksiu, bet

amžius nebėra ribojantis veiksnys. Jau įgijau gyvenimo

patirties tai labai svarbu. Tik pažvelkite į realybės šou
—

„Mokinys“ dalyvius - kai kurie jų akivaizdžiai ne jau

nuoliai. Gerokai perkopę per trisdešimt.
Tebesvarstau apic keliones, o galbūt imsiuos šunų
priežiūros: juos vedžiosiu, šukuosiu ir mėgausiuosi dar
bu. Kita vertus, teks nubrėžti ribas - nenoriu artintis
pric tokių šunų kaip Tankas. Man patinka Haris. Arba
tic kišeniniai šunyčiai, kuriuos, panorėjusi užsukti par
duotuvę, galėčiau patupdyti rankinėje.
į
- Tu krimsčioji lūpą.
- Ša. Aš mąstau.
- Kaip miela.
Liaujuosi krimsčiojusi lūpą ir nuveriu jį rūsčiu žvilgs-

niu. Noriu, kad manęs nebevadintų nei miela, nei Sc-

mc. Tai suteikia apgaulingos vilties. Tokic žodžiai gali

pridaryti daug žalos, panašios į tą, kurią patyrė mūsų

automobilis, tik sieloje. Viliuosi, kad draudimas avari-
jos nuostolius padengs ir Denas su Džese neparcikalaus
atlyginti žalos. Sumos mano banko sąskaitoje pakaks tik
Džeikui, automobilio remontui - jau niekaip.
- Paskambinai Denui?

368
 VESTUVIŲ SVIČIAS

Sakė, kad išgelbės mudu promo“. Vos tik pasieks

kelionės tikslą, atvažiuos ir mus ištrauks.

“
Pronto (iv) - preitai.
 DVIDEŠIMT TREČIAS
SKYRIUS

N*. patikėti - jau vestuvių diena. Kaip tai

tiko? Vieną akimirką mes žvejojame, o kitą
sizgrimbame, kad šventė jau
nu-

priartėjusi prie pabaigos.

su-

Regis, viduje viskas išsikvėpė ir ištuštėjo tarsi ryte po

vakarėlio. O vakarėlio dar nė nebuvo.
Išgyvenau. Turėčiau džiūgauti. Vis dėlto dabar sup-
rantu, kad clgiausi kvailai ir šį nuotykį pernelyg rimtai
vcrtinau.
Prieš keletą, regis, tokių trumpų savaičių miriau iš
siaubo pagalvojusi, kad turėsiu čia atvykti ir susitikti
su Lajamu bei jo didžiule drauge. Dabar sumojau, ko-
kia absurdiška buvo toji baimė. Lajamas niekada manęs
nemylėjo, atvirai tariant, vargu ar jis apskritai ką nors
myli. Gal nemyli net savęs. Tikrai nebuvotas vienintelis.
 VESTUVIŲ SVLCČIAS

Nuoširdžiai tikiuosi, kad pamils savo vaikus. Vaikai nu-

sipelno meilės, lipšnių, storalūpių tetulyčių, kurių be-
veik nepažįsta, bučinių, tėčio apkabinimų ir tėvų, my-
juos tokius, kokie yra.
linčių

Viliuosi, kad ir Džeikas pamils Loros kūdikį. Dau-

giau apie tai nesikalbėjome, tačiau nė kiek neabejoju
rimtais jo ketinimais išlaikyti sa2/ykius. Ko gero, prabi-
lusi apie kūdikį, užviriau naują košės puodą, kaip pasa-

kytų mano mama. Daviau sau žodį: kai susėsime pasi-

kalbėti, elgsiuosi brandžiai, padėsiu jam kuo galėsiu ir
liksiu gera drauge.

"Viesą pasakius, man liūdna, pripratau prie nuolar šalia

besisukinėjančio IDžeiko. Greitu laiku teks traukti at-
galios. Manęs laukia vienišės namai ir pašėlę kokteilių
vakarėliai su Sara.
Galbūt, rasiu hobį. Ir įsigysiu šunį.
- Ar viskas gerai?
Džeikas susikišo rankas į kišenes ir nerūpestingai
stovi tarpduryje. Jam tinka tokia poza. Kad
jį kur šimtas,
viskas jam tinka.
- Puikumėlis! Paskutinė diena! - atšaunu kuo links-
miau, mėgdžiodama Džesę.
Juk ne Džeiko kaltė, kad prie jo prisirišau. It visiška
paikšė tikėjau, kad jam patiko manc bučiuoti - taip, kaip
 ZARASTONFLTY

ir man, - deja, jis viso labo labai profesionaliai dirbo

savo darbą. Labai kruopščiai dirbo. Na, atvirai tariant,
spėju, kad ir jam mažumėlę patiko, bet džiaugiuosi, kad
mudu ncpermiegojome, - išsiskirti būtų dar sunkiau.

- Nejaugi?
Jis, kaip įpratęs, žaviai kilsteli antakį, tačiau sten-
giuosi tai ignoruoti. Elgsiuosi solidžiai, mėgausiuosi
draugės vestuvėmis. Nesileisiu užvaldoma kvailų emo-
cijų. Na, dėl vestuvių, galbūt, bet tikrai ne dėl Džeiko.
- Ak taip, beje, pinigus tau jau paruošiau. Būtų ne-

smagu pamiršti! - baisiai nelengva išlaikyti tą džiugęsį

balse, nusikamuosiu dar altoriaus nepasickusi.
nė

Šįryt, Džeikui išėjus pavaikštinėti su Hariu, išrašiau

čekį. Prabangiame viešbučio popieriuje brūkšrelėjau
raštelį, kuriame padėkojau už paslaugas ir palinkėjau
puikių aktoriaus karjeros pasiekimų. Moku rašyti ir da-
lykiškai. Netgi pridūriau, kad prireikus mielai suteiksiu
rekomendacijų. Bc to, visuomet liksiu jo drauge - jeigu
kada panorėtų pasišnekučiuoti.
- Juk nėra kur skubėti? - atrodo, Džeikas apskritai
niekur neskuba.
- Na, ryte anksti išvyksime, nenoriu švaistyti lai-
ko, - parodau į lagaminą, ten jau pradėjau grūsti daik-
tus. - Ketinu dabar susiruošti. Vargu ar norėsime tuo už-
siimti pagirių kamuojami, tiesa? - tauškiu nesustodama,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kad tik netektų prašnekti rimtomis temomis.

kada geriau prabilti apie kūdikį? Prieš mudvicm
Beje,

išvykstant ar susėdus į automobilį? O gal kai sustosiu

prie jo namų? Gal visai apie vaiką nekalbėti? Jeigu pra-
šneksiu apic tai kelionės pradžioje, nuotaika subjurs,
jausimės siaubingai, visą kelią klausysimės garsios muzi-
kos
ir stengsimės pralinksmėti.
IDžeikas žengia manęs link. Supanikavusi stveriu ant
durų kabantį kiltą ir švysteliu jam į rankas.
- Verčiau užsisek sijoną.
Jeigu dabar mane palies, dalykiškoji mano asmeny-
bės pusė subyrės drauge su
visa savigarba.

- Sijonus šiandien palieku nuostabioms merginoms.

- Ak, tiesa.

į manc taip švelniai, kad bet kuriai mer-

Jis žvelgia
ginai sulinktų keliai. Vis dėlto esu pasiryžusi atsispirti.
Šiandien - paskutinė mudviejų diena draugę, rytoj iške-
liausime namo ir
viskas bus baigta.
- Nusprendžiau vilkėti nuobodų kostiumą.
po kelių akimirkų - nė apatinių nespėjau susidė-
Vos

ti - grįžta ir toli gražu neatrodo nuobodžiai. Jis nej-

jis
tikėtinas. Gerklėje susisuka gumulas, kurio ten neturėtų
būti, ir ima baisiai peršėti akis. Gurkteliu, sumirkčioju.
Jis nenusipelno taip šauniai atrodyti, gyvenimas kartais
toks neteisingas.
 ZARASTONLLILN

- Same, mudviem reikia pasikalbėti, - ištiesia ranką,

tarsi ketindamas paliesti manąją.
Čia mano tekstas. Ne jo.
- Argi? - ką tik susizgribau supakavusi beveik vis

ką, rytoj neturėsiu kuo persirengti. Taigi, imu kraustyti

daiktus lauk
ir
nekreipiu į Džeiką dėmesio. - Man reikia
pasidažyti, susišukuoti ir...
Jis atsidūsta.
- Tuomet, netrukus pasimatysime apačioje, tiesa?

Bet įspėju - šito taip nepaliksiu, - bauginamai žybteli

akimis.

Ryte tiesinome, garbanojome, sukome

ir segėme plau
kus, „labai natūraliai“ pasidažėme - makiažas buvo da-
romas ištisą amžinybę ir ant mano veido nugulė daugiau
kosmetikos, nci jos turiu kosmetinėje.
Apsirengėme, padedamos mano mamos, nors atvi- ji,
rai tariant, tik trukdė. Klausydamasi jos nesibaigiančių
šūksnių ak, jergutėliau, man reikia skaitymo akinių, kai

mėgino įverti kaspiną į mažytes satino kilpelės, Salė

ėmė kikenti
ir, galiausiai, juoktis prapliupome visos. Kai
stengiesi įtraukti pilvą, kurį reikia suveržti tiek, kad iš-
ryškėtų liemuo, juokas visiškai nepadeda.
Kol visas suvarstė, buvome ištroškusios nuo juoko.
Išmaukėme po taurę šampano, kurio Džuljeta atnešė
 VESTUVIŲ SVEČIAS

neįtikėtinai greitai, ir greitai apsvaigomec.

"Turiu prisipažinti, atsistojusi priešais veidrodį su išsi-
šicpusia Betc ir besišypsančia Sele likau labai patenkin-
ta. Suknelė gulėjo it nulieta. Atrodėme laimingos. Ma-

ma primygtinai pareikalavo į kambarį pakviesti mano

tėtį, kad šis visas nufotografuotų.

Salė rankomis apsivijo mūsų talijas ir prisitraukė

arčiau.
- Kaip šaunu vėl būti drauge, ticsa?
- Tiesa.
Buvo tikrai smagu. Reikia įterpti dar vieną punktą
tame sąraše,kurį pradėjau rašyti išvykos visureigiais dic-
ną. Turiu dažniau susitikti su draugėms. Nors gyvename
skirtinguose miestuose, turime įvairiausios veiklos, esa-
me be galo užimtos - kai kuriems žmonėms laiko skirti
privalome.
Fonc šmėsčioja irzli, susiraukusi Rubė. Fotografuotis
sustojo tik verčiama ir,
greičiausiai, sugadino nuotrauką,
todėl tėtis nufotografavo mus dar kartą - be jos. Kažin
ar Rubė sukurta moteriškoms draugystėms. Be to, ne-
moka nei šaudyti, nei žvejoti. Man jos truputį gaila.
- Be galo džiaugsiuosi, pagaliau ištrūkusi iš šitos
vietos. Dievas težino, kodėl tikėjausi čia sutikti bent
vieną normalų žmogų.
Tik šiek tick gaila. Tikrai žinau: ji mėgino vilioti
 ZARASTONELIKY

Džeiką, niurkėsi su Lajamu, kol nepasirodė Stela, ir, pa

sak Betės, išmoko gerokai daugiau visureigio vairavimo
subtilybių, nei buvo numatyta asmeninio instruktoriaus
darbo sutartyje.
—
Nagi, mergaitės, manau, esame pasirengusios pasi-

rodyti pasauliui.
Plekštelime delnais. Laikas į bažnyčią. Keliausime
automobiliu, o Džesę atveš arkliu kinkyta karieta. Ne-
kantrauju ją išvysti. Nudžiugau sužinojusi, kad mes, pa-
mergės, karietoje netilpsime.

- Nuostabiai atrodai.
iš automobilio su Sale, Betc ir Rube pirmiau-
Išlipusi
sia išvystu Džeiką. Jis stovi prie nedidelės dvaro bažny-
tėlės. Saulės spinduliai švelniai glosto senus akmenis, šie
vos regimai švyti. Rodos, Džeikas gimęs gyventi tokioje
vietoje. Tarsi vaidintų kino Alme - toks tobulas, toks
romantiškas.
Nugurkiu savo mintis ir pamėginu kalbėti kaip nic-
kur nieko.
- Ir tu atrodai visai neblogai.
Jis kilsteli mano ranką ir pakšteli į krumplius. Kū-

nu nuvilnija šiurpuliukai. Neturėčiau leisti tokių daly-

kų, bet nusprendžiau mėgautis kiekviena akimirka. Iš
paskutinės šios nepakartojamos savaitės dienos, prieš
 VESTUVIŲ SVEČIAS

grįždaima į realybę, noriu pasiimti viską. Nekreipsiu dė-

mesio į nusivylimus - ši diena turi
būti tobula.
- Ak, Dievulėliau, ar tai būtina? - Rubė spokso į

mus ir vėl varto akis. - Gal galime baigti šias meilybes

1r
tiesiog citi vidun?
- Mes laukiame tavo sesers, nuotakos, pameni? —

nusijuokia Salė. - Rube, tu tokia niurzga, pralinksmėk

truputį.
Rubė nepralinksmėja. Ji susideda rankas, atsišlieja į

sieną
ir atrodo visiškai nepanaši į pamergę.
- Kad
ir kaip būtų.
Patraukiu ranką nuo Džeiko ir mėginu nekreipti dė-
mesio į Betės žvilgsnius. Ji dabar krutina bevardį pirštą
ir mirkčioja. Tai labai glumina. Daugiau niekada nemc-
luosiu savo draugėms.
Ūmai sukaukši kanopos,
visi sužiūrame pusėn. ton
Iš už kampo išsuka nedidelė karieta, saulė atsispindi
nupoliruotuosc dviejų žirgų pakinktuose. Ristūnų kailis
jie purto galvas, plevėsuodami ilgais, šilkiniais kar-
žvilga,
čiais. Betgi dėmesį patraukia ne arkliai. Žvelgiu į Džesę.
Žirgai triukšmingai sustoja, vienas suprunkščia. Pa-
mirštu melus, viską pamirštu. Nieko pasaulyje nėra svar-
besnio už šią pasakišką akimirką. Mano geriausia draugė
nervingai šypsosi. Atrodo pribloškiamai. Kaip ir turi at-
rodyti nuotaka.
 ZARASTONELEY

Nuotakos tėvas ištiesia ranką

ir ji
karietos. Sidabriškai balta aclasinė suknelė
labai clegantiškai
išlipa iš slys

čioja lieknu daili širdies formos iškirptė subriliai

kūnu,

leidžiasi prie tarpelio tarp krūtų, ant nuogų pečių kren

ta nuostabios garbanos.
- Vaje, Džese, kokia tu graži, - mano akys staiga su

drėksta, tuoj apsiašarosiu.

Būtų nelabai gerai nuplauti šitiek laiko darytą ma-

kiažą.
- Iš tiesų? - jos pačios akys apsiblausia.
Tėvo apkabinta IDžesė nervingai sukikena.
- Tu nuostabi, - Džono balsas šiurkštokas, rodos,
beregint ir pats prapliups ašaromis, o juk jis tikrai ne iš

tų, greitai susigraudinančių.

- Tupati gražiausia.
- Ak, Same, - draugė mane apkabina, jos tėvas šiek

tick per smarkiai ploja man per petį, tada visi užsikosėja-
me, krenkščiame ir mėginame elgtis kaip dera.
Pirmasis atsigauna Džonas.
- Mieloji, gal galėtum nubėgti patikrinti, ar visi pa-

siruošę ?

- Žinoma, luktelėkite!
Darsyk apglėbiu Džesę. Džeikas jau laukia manęs
bažnytėlėje, atvėręs sunkias ąžuolinės duris. Nuskubu
vidun.
 VLSTUVIŲ SVEČIAS

-O visi suknisti pragaro velniai!

Žmonės ima dairytis, o Džeikas paskubomis užtren-

kia duris. Dirsteli į mane, sumoju, jog pamanėme
tą pa-
tį: kad tik Džesė nebūtų išgirdusi.
Stelos balsas skamba labai aiškiai. Žodžiai, kokių to-
kioje vietoje nesitikėtum išgirsti, atsimuša nuo sienų
ir
aidi visoje bažnyčioje.

padinta!
- Šita suknelė kainavo sušiktą krūvą pinigų
ir ji su-

Nuskuodžiu prie altoriaus. Stela dėbso į Lajamą, tar-

si jį dėl visko kaltindama. Vieną nanosekundę pajuntu
jam gailestį.
- Nubėgo prakcikti vandenys.
Kyla nedidelis bruzdesys. Smerkiantys žvilgsniai
dingsta (vikaras tesirauko), visi ima šnibždėtis ir ple-
pėti. Lajamas skėsteli rankomis, išblykšta, regis, tuoj
pravirks.
Vargonininkas užgroja įžanginius akordus, akimirką
pamanau, kad ketina su muzika sutikti gimstančius kū-
dikius, tuomet susizgrimbu: skamba nuotaką kviečianti
melodija.
- Kad tave kur, liaukis, liaukis! Džeikai, sustabdyk jį!
IDžesei nevalia čia užeiti.
IDžeikas švilpreli taip garsiai, kaip dar nesu girdėju-
si, ir visi garsai (net vargonai) ūmai nuščiūva. Pasikeliu

y
 ZŽARA STONLLLY

suknelės palankus ir iš paskutiniųjų lekiu atgal pric

durų. Toks žygis, avint batelius keturių colių pakulne,

vilkint suknelę ilga uodega, pareikalauja nemenkų pa-

stangų. Turbūt bėgdama atrodau tarsi šlepsinti undinė.

Visgi, manau, žmonės pernelyg susidomėję Stela, kad
kreiptų dėmesį į mane. Gresiantis gimdymas bažnyčios
klaupte - reginys, nuo kurio negali akių atplėšti, tiesa?
Ar gimdymas bus sunkus? O gal viskas įvyks kuo sklan:
džiausiai?
Iš tikrųjų man dėl to nei šilta, nei šalta. Tik noriu
užtikrinti, kad Džesė nežengs prie altoriaus būtent šią
akimirką. Vestuvės yra jos šventė, noriu, kad jos vyktų
nepriekaištingai, neleisiu Lajamo ir Stelos palikuonims
savo netikėtu pasirodymu jos užgožti.
- Stoook!
Džesė jau žengia per slenkstį (geriau ji,
o ne Lajamo
kūdikiai) ir stveriasi tėčio rankos, kad neparvirstų. Vis
dėlto sustoja ir žiūri į manc it
į pamišėlę.

Juk bažnyčion ėjau tik patikrinti, ar visi pasirengę, ir

šncktelėti su Denu. Pamiršau Deną.
- Velnias, pamiršau pasakyti Denui! Palaukite, pa-
laukite. Nejudėkite. Luktelėkite sekundę, tik sekundėlę,
gerai? Nieko neklauskite. Tiesiog neklauskite.
Gręždamasi susipainioju suknelės uodegoje, susvir-
duliuoju ir virstu tiesiai Rubci į nagus. Sakau nagus,

180
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tačiau ji žingteli į šoną, tad galiausiai desperatiškai su-

priebiu ją už rankos.
- Palaukite čia!
- Koks velniasčia dedasi? - širsta Rubė.
- Stelai nubėgo vandenys, - viliuosi, šnipštelėjau pa-
kankamai tyliai ir I)žesė nenugirdo.
- Dieve šventas, kai kurie žmonės dėl dėmesio vis-

kam pasirengę, tiesa?

Tik paklausykite, kas prabilo. Neabejoju, šią idėją
Rubė ateičiai.
įsidėmės

- Nemanau, kad ji taip pasielgė tyčia.

-Nagi, mažoji Same, kas vyksta? - atrodo, kad Džo-
nas ketina žengti vidun ir
viską sutvarkyti.

kas
- Kai kas pasirodė,
paaiškėjo. Tuoj, -
- ne, tokic žodžiai netinka. - Kai
skersomis puolu atgal ir
stengiuo-
si judėti kuo greičiau.
Džeikas kilsteli nykščius. Mama laiko kibirą su šluos-
te, Stelos niekur nematyti.
- Duok mums penkias minutėles, brangioji, viskas
bus gerai. Neabejoju, dėmes išvalysime, nors teko matyti
ir švaresnių grindų, kas galėtų pamanyti, Dievo nam...
Tėcis, tebūnie jis palaimintas, stveria šluostę, švysteli

ją Džeikui ir palydi
į
mamą atgal jos vietą klaupte.

viskas gerai, truputėlis purvo dar niekam nc-

- Ruta,

pakenkė. Prisimink, kur gimė kūdikėlis Jėzus.

 ZARA STONEHLIY

Tik pastebėjusi, kad tėtis veda mamą atsitraukęs

ir
rankos atstumu, pastebiu jos galvos apdangalą. Skry-
bėlė gigantiška. Mama atsisėda už Džuljetos, tuomet ir
suprantu, kur šuo pakastas. Akivaizdus skrybėlių karas.
Vis dėlto nėra laiko galvoti apie skrybėles. Turiu
veikti ir nebekankinti vargšės Džesės nežinioje.
- Okur?..
Dairausi tarytum patrakusi, Stelos nematau.
- Ji tame kambary, - parodo Džeikas, - kur vi-

karas rengiasi. Lajamas iškvietė greitąją pagalbą, o aš

pačmiau žiedą - jeigu prirciktų pakcisti vyriausiąjį

pabrolį.
Jis mirkteli, tą akimirką tarp mudviejų nuvilnija ka-
žin kas neįtikėtinai miclo ir nuostabaus, tarsi ką tik pa-
sibučiavus. Tik be jokių geidulingų minčių - visgi baž-
nyčioje esame. Labai jį myliu ir taip smarkiai nekenčiu.
- Eik, atvesk nuotaką, - paragina jis. - Eik!
Nuskubu. Džeikas darsyk švilpteli ir pamojuoja
vargonininkui.
Atbėgu lapsėdama suknelės uodega. Iškeliu nykš-
čius. Džesė nusišypso. Krypuoju jai iš paskos ir žinau:
viskas bus gerai. Nors esu visa suplukusi, suprakaitavu-
si ir jaučiuosi tarsi įsprausta į tramdomuosius marški-
nius, viskas bus
gerai. Kad ir kas nutiktų.
Žengiame į bažnyčią. Visi nuščiūva. Akimirką
 VESTUVIŲ SVI ČIAS

luktelime. Suskamba muzika, Džesė įsikimba

parankę ir nuvilniję aikčiojimai viską parodo.
Džonui
į
Noriu verkti. Pasiekusi mažutės bažnytėlės altorių
1)žesė nušvinta plačiausia šypsena ir atsisukusi žvilgte-
li į Deną. Bet kai aš vogčiomis dirsteliu pro blakstienas
įvyriausiojo pabrolio pavaduotoją, mane pasitinka ne
Džeiko žvilgsnis. Pamatau Lajamą.
Jis išblyškęs, veidas papurtęs,
akys pastėrusios, tarsi

būtų išvydęs vaiduoklį. pradžių pamanau, kad Stelai

Iš

nutiko kas baisaus, tačiau Džeikas man mirkteli ir pa-

siunčia oro bučinį. Juk nesielgtų taip, jeigu ten, zakris- ji
tijoje, sienom iš skausmo liptų, ticsa?
Debesys prasisklaido, išlenda saulė. Išėjusius iš blausiai
apšviestos, vėsios bažnyčios mus pasitinka nuostabus
mėlynas dangus ir
skaisti vasaros diena.
Švelnus vėjelis kilsteli Džesės suknelės kraštą, timp-
teli nuometą. Man
tai atrodo taip romantiška, nors ma-
no mama, turbūt, suirztų.
Fotoscsijos su kiltais idėja nesusižavėjau, tačiau nuo-
traukoms pozuojantys Denas, Lajamas ir Džonas atro-
do išties šauniai. Na, išskyrus Lajamo kojas, šias, mano
galva, derėtų šick tiek paspalvinti paretušuoti. Neį-ir

tikėtina, kick daug galima nuveikti su skaitmeninėmis

nuotraukomis, tiesa?
 ZARASTONLLIY

- Same, Same, cime, laikas ir tau nusifotografuoti! -

energingai pamoja Džesė.
Užimu savo vietą.
Džeikas iškelia nykščius ir mirkteli. Akimirką mūsų
paslaptis atrodo nebe tokia negraži, regis, mudu išties

csamc drauge. Deja, taip nėra. Aš jam moku ir neturė-

čiau to pamiršti.
Vis dėlto dar niekada nejutau tokios bendrystės su

vyru. Niekada
to neteko patirti. Nė vienas vaikinas, nė

per nago juodymą nebuvo toks artimas.

Jis tobulas aktorius. Atvirai tariant, spręsdama pagal
bučinius, galiu pasakyti, kad jo laukia perspektyvi karje-
ra. Greičiausiai, nc šunų pricžiūros srityje.
Kalbant apie šunis — iš pomiškio, kur maklinėjo, it
juodas žaibas išneria Haris ir pasileidžia tiesiai į mus. Visi

sustingsta. Vestuviniai apdarai ir purvinos letenos niekaip

nesuderinami, bala žino, kur šunėkas galėjo jas įmerkti!
-Hari, Hari, cikš čia! - prie šuns puola Džeikas.
Nespėja. Smarkiai lodamas Haris nušvilpia oru ir
nasrais kaukšteli ties... Lajamo sporanu.

Išgirstame inkštimą (Lajamo), gali būti, kad dantys

įsmigo giliau nei tik į kailinį kapšelį. Be to, šuo vėl nu-
silcido ant visų keturių ir tampo sporaną taip, tarsi nuo
to priklausytų jo gyvybė. Ir urzgia ketindamas tą daiktą
sunaikinti.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

- Sustabdykite jį, sustabdykite, - Lajamas šokčioja

nuo kojos ant kojos, įsikibęs į viršutinę kapšelio dalį, o
Haris
jį tempia pric fotografo.
Šis čiumpa savo trikojį.

Akimirką nustėrę tyli. Tada sukikena Džesė.

visi

Prisijungia jos mama Džuljeta ir netrukus visi ima leipti

juokais.
- Ak, koks šaunuolis.
Fotografas nebešūkčioja nurimti, tik išsišicpęs
sprągsi.
Ko
gero, tai
pati šauniausia fotosesija. Haris elgiasi
kaip tik taip, kaip norėčiau aš pati, bet yra toks mielas
(ir šuo), taigi, jam viskas leidžiama. Mane tokius dar-už
belius kaipmat uždarytų.
- Ar turėčiau jį sustabdyti? —
išžiopčioja man
Džeikas.
Taip, toks būtų deramas atsakymas, tačiau, gerai pa-
galvojus...
Bėda
ta, kad kuo daugiau žmonės juokiasi ir šūkčio-
ja, tuo smagiau Haris siautėja.
Jaudulys pasiekia naujas aukštumas, kai crzinantis
dūzgimas, kurį stengėmės ignoruoti, pagarsėja, o švel-
nus vėjelis virsta viesulu ir vos ncpasmaugia nuotakos
jos pačios nuometu.
- Tai sraigtasparnis! - mama tikrai moka konstatuo-
ti akivaizdžius faktus.
 ZARASTONELEY

Visi prasižioję laukiame, kol sraigtasparnis švelniu

nutūpia aikštelėje priešais pilį.
Netgi Haris pameta savo laimikį ir iškiša liežuvį.
-O Dieve, o
Dieve. Pažiūrėkite!
- Mes visi žiūrime, mama.
- Ne, pažvelkite! Haris!
- O varge, ką dabar
tas šuo daro? - staiga Džeikas
atsiduria už manęs ir vos
neparverčia. Apglėbia per juos
menį ir sulaiko, kad neužgriūčiau ant Hario, kuris (4
akimirką kick įkabindamas skuodžia pro šalį.
- Ne šuo, - mama viena ranka prilaiko skrybėlę, ki-
ta gestikuliuoja lyg pamišusi. Beregint pati pakils tarsi
sraigtasparnis. - Ten! Jis!
Visi spoksome
į
du visai kaip

vyrus. Jie žingsniuoja prie mūsų.

Ailmuose pasilenkusius

o
- Ten, jergutėliau, tai tikrai... tai... tai...
Mamait replėmis spaudžia mano ranką. Jos skrybėlė
trankosi man

vaną. Paprastai
įji veidą. Motušė

nė įkvėpti neturi kada

retai praranda kalbos do-
- žodžiai veržte
veržiasi.
- Čia tai bent, - Salės smakras atsiduria ant mano
peties, balse - pagarbi nuostaba.
- Tai princas Haris! - vienu metu ištaria Salė ir ma-
no mama.
Ketinu atkirsti, kad jiedvi kalba kvailystes, tačiau tą

186
 VESTUVIŲ SVEČIAS

pat akimirką mus kažin kas stipriai stumteli.

- Kur? Tučtuojau pasakykit!
Tai Rubė irjos smailios alkūnės. Labai smailios. Mir-
tinai pavojingos.
Susverdėju ant aukštų kulniukų, stveriuosi artimiau-
sio objekto. Paaiškėja, kad tai Salė, ir mudvi vos nenu-
virstame. Galiu suvaldyti savo kulnus arba suknelės
uodegą, bet ne viską iškart. Jeigu Rubė jau dabar taip
cIgiasi, vienas Dievas težino, ko tikėtis vėliau, kai Džesė

mes puokštę. Atsistosiu gale, toliau nuo bėdos.

Haris, šuo, nuvirsta ant nugaros ir sunkiai atsidūsta.
Negali jo kaltinti. Kad ir kokios būna vestuvės, šitos per-
žengė visas ribas.
- Ne, tai nc Haris.
- Haris. Jis pilotuoja sraigtasparnius. Pažvelkite į jo
plaukus!
Esu tikra, pamačius karališkosios šeimos narį, nede-
rėtų rodyti pirštais ir spiegti: „Pažvelkite į jo plaukus!“
Mama visiškai neišmano ctiketo taisyklių.
— Mama, tai greitosios pagalbos sraigtasparnis.
Motušės paprasti faktai neįtikina.
- Gal jis tiesiog užsuko išgerti puodelio arbatos.
Ticsą pasakius, tas vyras panašus — išties labai pana-
šus -į princą Harį, tačiau vargu ar princas būtų paauko-
jęs popietę gimdančiai moteriai skraidinti į ligoninę, ir
 ZARASTONELEY

kokia gi tikimybė, kad jo sraigtasparnis galėtų netyčia

nutūpti vestuvių fotosesijos aikštelėje?
- Supranti, visi pilių savininkai pažįsta vieni kitus,
visi lordai, grafai ir kas ten dar būtų, o princas tikrai turi
pilį, - mama kalba tarsi apie bendraminčių klubą: «44.

visi tie Volkswagen automobilių vairuotojai vienas kitų

pažįsta.
Ūmai
jai galvoje nušvinta ir mano ranka sugniaužia

ma dar stipriau.

- Galėtum už
jo ištekėti!
Regis, Džeikui mama paskelbė amnestiją ir neužsi
minė apic kūdikį, tačiau akivaizdu: tinkamiausio varian-

to tebeicško.
- Manau,
ji turi Džeiką? - šiurkščiai pareiškia Rubė,
bet niekas nekreipia į ją dėmesio.
- Bijau, kad šick trick pavėlavau, Haris jau užimtas,
ticsa?
- Ir jis buvo paskutinis, - pareiškia mama tokiu pa-
čiu tonu, kokiu paskelbia apie paskutinį maišelyje likusį
Rolo saldainį. - Kaip apmaudu.
Prakcikimas, sudužo visos mūsų viltys įsilieti į kara-
liškosios šeimos gretas.
Motušė greitai atsigauna po netekties ir vėl nušvinta.
- Kažin ar Megan su juo?
- Ne, nebent ji
laiko neštuvus.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Salė kikena. Rubė piktai purkšteli ir nudrožia ap-

svarstyti kitų galimybių.
- Tokia miela mergina. Galvą guldau, Džeikas pa- ją
žįsta, gal jic vaidino draugę, turi jo paklausti. Ji taip pat
aktorė.
— Nemanau, kad Džeikas ją pažįsta.
- Ak, kaip gaila,
mieloji. Būtų buvę taip smagu čia ją
būtume paplepėjusios apic vaidmenis, - sekun-
išvysti,

dėlę mama vėl atrodo nusivylusi, paskui suploja ranko-

mis. - Vaje, tik pažvelk į savo išdykusį šunėką!
Kažin ar
jis
mano, nors labai trumpai galėjai ir taip

pamanyti. Ko gero, dabar netekau visų nuosavybės tei-

sių. Kad ir kaip būtų, baisiai jį myliu. Haris, rodos, pa-

sinaudojo sumaištimi ir užsiėmė naikinimu. Aukštai pa-

keltuose nasruose tarsi trofėjų jis laiko Lajamo sporaną.
Paties Lajamo - nė ženklo, spėju, jis nuskubėjo vidun
guosti gimdančios moters. Jeigu iš tiesų būtų toks to-
bulas partneris, nebūtų jos palikęs vienos dėl vestuvių
fotosesijos. Nieko nepraradau jo
netekusi.

- Gal reikėtų nueiti pasiteirauti, kaip laikosi Stela?

Mama papurto galvą.
- Ji labai aiškiai paliepė nešdintis iš zakristijos, kur ją
palydėjome. Labai atžari tavo vietoje nekiščiau ten
merga,
nosies. Geriau laikytis atokiau. Manau, ji... kaip ten sako-
ma... turbūt, dekoravo tą vietelę, kad suklaidintų Lajamą.
 ZARASTONELEY

—-
Mama!
- juk visa kita joje nėra taip gražu, ticsa?
Na,

Klausausi jos protrūkio žado netekusi. Kitiems taip

pat atvipo žandikauliai, tačiau visi laukėme, ką motušė
rėš toliau. Labai smalsu.

- Ar tu žinai, ką tai reiškia?

- Aišku, žinau, brangioji. Ne
vakar gimiau. Kristalai
tarpukojyje, skaičiau straipsnį žurnale, kirpykloje. Deja,
man turbūt netiktų.
Dirstelėjusi
į tėčio veidą, suprantu, kadjuk nežinia,
jam netiktų.
ir

- Toje vietoje mano gana jautri,

oda
kaip
gali surcaguoti į momentinius klijus.
- Nežinia, - kikena Betė. - Vis dėlto, galiu lažintis,
manasis Sajus norėtų pabandyti. Gal kaip tik širo man
ir reikia. Nuvažiuosiu į rankdarbių reikmenų parduotu-
vę ir nusipirksiu keletą blizgučių. Gal tuomet jis manęs
paklausys.
Ak, manau, peršėtų, mieloji, o žiūrėjimas nepri-
—

lygsta klausymuisi, tiesa? Ton vietelėn pašaliniai objek-

tai ir taip randa kelią, nebūtina jos dirbtinai dekoruoti.
Sakyčiau, mergužėlė griebėsi šiaudo.
Ko
gero, šią mintį sugalvojo pati mama, nors galvos
guldyti negalėčiau.
- Be to, galiu pasakyti,
ji nepraustaburnė ir turi dide-
lį užpakalį. Taigi, apie ką mes kalbėjome?
 VESTUVIŲ SV EČIAS

- Ar turėčiau nuciti jos aplankyti?

Verčiau jau nebūčiau nė prasižiojusi.
- Jokiu būdu, ne. Atrodo, Rubė nuslinko įsitikinti,
ar ten tikrai ne princas Haris, taigi, gaus gerą pamoką;
anoji merga nusiųs ją kur vėžiai žiemoja. Eime, mieloji,
manau, jie norėtų turėti daugiau jūsų su micluoju Džei-
ku nuotraukų, -
patapšnoja mano ranką. - Turbūt
ji

galvoji, kad aš trenkta sena boba, be to, žinau, kad tėvai

nė velnio neišmano, tačiau iš tiesų manau, kad curėtu-
mėte susitaikyti. Jis toks puikus vaikinas. Gal ne
tą stry-
po galą pastvėrci.
- Reikia sakyti „lazdos galą“.
-
Kadir kaip būtų, mieloji. Bet turėtum jo paklausti.
Noriu pasakyti, jog tikrai nemanau, kad visi vyrai tokie
kaip tavo tėvas, tačiau
ir
jis yra iškrėtęs bjaurių dalykėlių,

nors, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo visiški nesusiprati-

mai. Kaip ir tąkart, kai užtikau jį apsikabinusį su sekrc-
tore įmonės vakarėlyje. Tuomet mudu susitikinėjome
vos keletą mėnesių, o tavo tėvąmerginos visada mėgo.
Ne
taip
įsivaizdavau savo gerąjį, šiek tick kvaištelė-
jusį, bet visuomet kantrų tėtį, bet veikiausiai ir nenoriu
žinoti, koks jis buvo.
- Deividas tvirtino pamanęs, kad sekretorė nori pasi-
šnekučiuoti apic stenografiją, tačiau toji stvėrė jo ranką
ir
prispaudė pric krūtų. Na, nesakau, kad jam tai nepatiko,

391
 ZARASTONELEY

tais laikais mudu jaunesni nei tu dabar, o tavo

buvome

tėvas juk vyras. Visdėlto noriu manyti, kad jis buvo kvai-
lelis, kokių reta. Turiu galvoje, kad vyrai kartais būna to-
kie naivūs, nesupranta siunčią netinkamus signalus. Kai

kurios moterys, žūtbūt trokštančios rasti vyrą, gali ryž-

tisir nešvaricms žaidimėliams, - mama įsmcigia į manc
ryžtingą žvilgsnį, tokį jos veide retai kada pamatysi. Tiesą
pasakius, tokią išraišką pastarąjį kartą mačiau savo matc-
matikos brandos egzamino dieną. Visgi kartais verta į
—

tokias kvailystes pažvelgti pro pirštus, tiesa?

Linkteliu. Stela tikrai nesielgė pagal taisykles, nepaisė
jokių moteriško solidarumo raisyklių. Tas bejėgiškumas
ir dėmesys kvailelio Lajamo viduje pažadino kažin ką, ko

nė pats nenutuokė cgzistuojant. Pirmykštį vyrą. Nė vienas

nežinojome, kad toks jame slepiasi. Manau, dabar Laja-
mas trokšta, kad anas urvinis taip ir nebūtų prabudęs.
Džeikas kitoks.
- Rytoj, mama. Nenoriu sugadinti Džesės šventės.
Kokia gera mergaitė, - mama impulsyviai mane ap-
-
glėbia ir vos neiškabina akies kažkuo blizgiu, kyšančiu iš
skrybėlės. - Ar mano skrybėlė nepakrypo? Nagi, pasku-
bėkim, mūsų laukia.

Sraigtasparnis tebestovi ant žolės, nematyti nei Stelos,

nei Lajamo. Fotografas praneša, kad padarė pakankamai
 VESTUVIŲ SVEČIAS

nuotraukų lauke, ir mes visi patraukiame įsiamžinti di-

džiajame hole.
Mintyse kartoju dvi mantras: aš galiu tai padaryti
ir zepasiduokjo kerams. Bėda ta, kad tas stoviniavimas
šalia stipriai kenkia mano savitvardai. Nesu sukurta ši-
tai vaidybai. Kaskart, kai Džeiko ranka apsiveja mano
liemenį, trokštu arba priglusti prie jo, arba suklykti, kad
liautųsi. Negaliu sau leisti nei vieno, nei kito.
Betgi galiu netyčia užlipti jam ant kojos arba stuk-
telėti alkūne. Deja, tai neveikia, nes Džeikas glaudžiasi
vis arčiau,
jo šilumą jaučiu kvailai apnuogintais pečiais
ir kaklu (kodėl išnyko liemenės
ir paprotys sagstytis iki
smakro?). Kita vertus, gal nuspręsti „Velniai nematė“ ir
pulti jam į glėbį? Neabejoju, išeikvojusi šiek tiek seksua-
linės energijos pasijusčiau kur kas geriau.
"Tokia mano teorija.
Rytoj jis iškeliaus ir gyvens ilgai ir laimingai, be jokių
santykių, o aš liksiu it musę kandusi.
Neatsispyrusi jo apžavams išsiduočiau esanti silpna,
o žengusi pirmąjį žingsnį pasirodyčiau ryžtinga, tiesa?
Juk šito sickia visos nepriklausomos moterys. Ir, kas ži-
no, gal man pavyktų jį įtikinti, kad žmonėmis galima
pasitikėti.
Suvokiau, kad Lajamas buvo tik trumpalaikė nesėk-
mė. Ne visi vyrai elgiasi nickšiškai. Džeikas man padėjo

393
 Z7ARASTONELLY

tą suprasti. Galiu atversti naują baltą lapą ir gyventi to-

liau. Vis dėlto kažkas viduje kužda, kad Džeiko proble-
ma slypi kur kas giliau ir yra gerokai sudėtingesnė.
Kad ir kaip būtų, visi šie
apmąstymai apic stiprias
moteris ir situacijos valdymą kažkodėl žadina ir geidu-
lingas mintis. O kad galėčiau imti tiesiog tai padary- ir
ti - pagaliau patenkinti savo seksualines fantazijas.
- Paskutinė nuotrauka, visi šypsokitės!
Svečių veidai nušvinta palengvėjimo šypsenomis.
Tik nc manasis. Džeikas ką tik spustelėjo man sėdmenis.
Ko gero, vyriausiajai pamergei taip išsiviepti nederėtų.

Vestuvių vaišėsc Haris dalyvauja garbės svečio teisėmis.

Džesė apic tai užsiminė pozuodama nuotraukoms, tuo-
mct pamaniau, kad mintis ne pati geriausia. Vis dėlto,
—

kai įžengiame į pokylių salę, ketindamos išgerti po taurę

aperityvo, persigalvoju.
Haris atrodo labai patenkintas, pric snukio likę vos
keli sporano plaušeliai. Jis čepsi ir trina snukelį į grin-
dis - slysta gana greitai, aukštai iškėlęs užpakalį - turbūt
šiek tiek sporano likę ir jo tarpdančiuose. Vis dėlto šu-

nėkas labai išradingas, neabejoju, sumąstys, kaip išspręs-

ti savo problemą.
Džesė užrišo jam mažutę languoto audinio skarelę,
šuo iš paskutiniųjų stengiasi ją nusitraukti priekinėmis
 VESTUVIŲ SVEČIAS

letenomis - kai randa laiko tarp mėginimų atsikratyti

krūminiuose dantyse įstrigusio kailio. Haris turi asme-
ninį dubenėlį su maistu ir, kaip tyčia, Džesė pasodino jį
Stelos vietoje. Džeikas užėmė Lajamo kėdę, taigi garbin-
giausių svečių stalas vis dar pilnas.
Džesė netgi paprašė savo mamos pasirūpinti, kad
Hario vietoje būtų padėta kortelė su jo vardu.
Pozuodami paskutinei nuotraukai girdėjome nu-
skrendantį sraigtasparnį ir visi draugiškai atsidusome.
- Gal žinote, kur yra mano sporanas? Jis išnuomotas,
turėsiu susimokėti.
Tikrai nesitikėjau išgirsti Lajamo balso. Ar jis netu-
rėtų šiuo metu skristi sraigtasparniu? Vis dėlto, pakė-
lusi akis nuo šampano taurės, įsitikinu, kad Lajamas iš

tikrųjų čia. Jis suirzęs, vis dirsčioja į Harį, atrodo, šick

tick nervinasi. Rankas laiko netoli savo slėpsnų, o akių
kampučiai nervingai trūkčioja, tarsi bet kurią akimirką
tikėtųsi būti užpultas.
Lajamas niekada nesižavėjo šunimis - dar viena
užuomina, kurią turėjau pastebėti anksčiau. Kur kas
patikimesnis yra gyvūnus mylintis vyras, žinoma, jeigu
gyvūnams jis taip pat patinka.
- Ką, po velnių, tu čia veiki?
Negaliu patikėti, kad jis toks niekingas, toks žiau-
rus. Išsiuntė Stelą vieną, nesvarbu, kad pars bijo skristi.

395
 ZARASTONELEY

Tikrai ne narsusis Milk Tray saldainių reklamos herojus.

- Ar neturėtum būti ligoninėje?
— Na... - Lajamas apsidairo ir prabyla taip tyliai, kad
turiu pasilenkti, norėdama
jį išgirsti. - Ji neišskrido.
- Neišskrido? - deja, pati prislopinti balsą pamirštu,
todėl rikteliu pakankamai garsiai ir mūsų pusėn sužiū-
ra keletas žmonių. Betgi esu apstulbusi. - Ji pagimdė

čia? - apsižvalgau, nors, atvirai tariant, nesitikiu, kad iš-

vysiu Stelą, nusklendusią tais didingais laiptais ir nešiną

kūdikiais kiekvienoje rankoje. Linksmintis ji nesiveržė
dar nepagimdžiusi, o dabar, matyt, yra visa sudaigstyta
neminėtinose vietose, be to, iš jos laša pienas.
- Ne, dar nepagimdė, - Lajamo balsas išplėšia manc
išpačios susikurto siaubo filmo. Mano buvusysis atrodo
kažin kaip keistai. - Ji mūsų kambaryje. Ilsisi.
- Betgi jai vandenys nubėgo.
Esutikra, kad jeigu jau taip nutinka, kelio atgal ne-
belieka. Įsijungia laikmatis iki skausmingosios dalies
pradžios.
— Ne, nenubėgo.

- Ką?
- Ššš, - Lajamas it paklaikęs mosikuoja ranka liepda-
mas tylėti, bet jau per vėlu.
Džeikas išgirdo.
- Ar viskas gerai, mieloji? — tada atsisuka ir linkteli
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Lajamui: - Vyre, keista tave čia matyti.

- Viskas puiku, - šilti jo
pirštų galiukai nutupia ant
mano peties, virpteliu, o rankomis, atrodo, laksto skruz-
dėlytės. Stengiuosi nekreipti į jas dėmesio. - Lajamas
ką tik pasakojo, kad Stelai vandenys nenubėgo ir jiems
negimė... - elgiuosi truputį žiauriai, tačiau turiu tai pa-
ji
brėžti: - „kūdikiai, be to, ir sraigtasparniu neišvyko.
- Princas Haris išskrido bc jos? - Džeiko akyse ži-
buriukai.
- Jis - ne princas Haris.
- Kaip tu gali žinoti?
— Na, visų
pirma, jeigu ten būtų buvęs jis, jau būtų

patekęs Rubės letenas, o antra, princas Haris šiomis

į

dicnomis labai užsiėmęs.

- Kalbi, tarsi turėtum konfidencialios informacijos!
Džeikui vis dar linksma. Tai trikdo, verčia primirš-
ti, kaip stipriai jo nekenčiu. Na, ne, tiesiog stengiuosi jo
ncmėgti.
Staiga pastebiu, kad Lajamas sliūkina šalin.
- Bet aš mačiau, kaip jai nubėgo vandenys!
Mačiau šlapią netvarką ir
girdėjau naujosios suknelės
būklę nusakančius Stelos keiksmažodžius. Lajamas su-
stoja. Parslenka argal, kad galėtų kalbėti pašnibždomis
ir būti išgirstas.
— Visi matėme.

397
 ZARASTONELFEY

- Taip... hmmm... jai šildyklę su karštu van-

aš daviau

deniu - turėjo padėti numalšinti nugaros skausmą. Stela

atsinešė šildyklę į bažnyčią
ir
ant jos atsisėdo, - Lajamas
nuoširdžiai sumišęs.
- Atsisėdo?
- Visu svoriu, - jis pliaukšteli delnais, aš iš netikėtu-
mo krūpteliu. - Laimė, vanduo spėjo atvėsti, tapo...
- Kūno temperatūros?
Lajamas linkčioja.
- Kai ją
iš klaupto, Stela prisipažino. Sakė,
išvedėme

iš nuobodulio ir savo pačios suknistą mirtį suklastotų,

kad tik
iš
čia išsinešdintų, - jis susiraukia. - Ir jeigu dar
bent sykį išgirsianti mane tariant: Samzė sakė, už savo
veiksmus nebeatsakysianti. Prisipažinimas nuskambėjo
gerokai per vėlai, nes jau buvome iškvietę sraigtasparnį,
tačiau
nau, Stela
aš manau
- tik nesakykite Džesei ir Denui, - ma-
tikėjosi, kad ją vis tiek iš čia išskraidins. Nors
vandenys ir nenubėgo.
- Ir?
Lajamas papurto galvą.
- Neišskraidino. Pasak paramedikų, Stela visiškai
sveika, o kūdikiai laikosi puikiai, todėl dabar
ji guli mū-
sų kambaryje su krūva žurnalų ir arbatos puodeliu.
- Oi. Gal turėčiau nueiti ir pasiteirauti, ar ji gerai
jaučiasi?

W8
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Labai to nenorėčiau.
- Ne! - iki šiol pašnibždomis kalbėjęs Lajamas kone
pratrūksta. - Ji gali tave nužudyti. O Dieve, kodėl pa-
maniau, kad atsivežti ją čia - puiki mintis?
Kodėl manė, kad ją dulkinti yra puiki mintis?
- Ji man liepė atsiknisti ir linksmintis su savo pasipū-
tusiais draugais, - Lajamas labai prislėgtas. - Sporanas?
Papurtau galvą.
- Atvirai pasakius, net jeigu jį ir rastum, drabužių
nuomos studija vis tick paprašytų susimokėti. Dievaži,

tas kapšelis patyrė šiurpių išmėginimų, - stengiuosi ne-

parodyti pasitenkinimo, tačiau gali būti, kad piktdžiu-
gos gaidelės vis tiek prasiveržė. - Mačiau Harį rausiantį
duobę
ir
ten užkasantį savo laimikį, - nagais įsikertu sau
į delną, kad tik ncimčiau kvailai šieptis, o dar blogiau -
juoktis. - Paskui šunėkas kapšelį ištraukė ir... hm... nu-
purtė, tada suėmė abiem letenom
ir suplėšė, - ūmai su-
sizgrimbu persistengusi ir liaujuosi.
- Oi!
- tai štai ko tau reikia, tiesa? Manau, galiu pa-
Ach,

dėti! -nusišypso Džeikas.

Įkišęs ranką į kišenę kažin ką ten sužvejoja.
- Nuosta... - nušvinta Lajamas, tačiau balsas kaip- jo
mat užlūžta.
Dramatišku Džeiko rankos mostu minimas daiktas

399
 ZŽARASTONELEY

atsiduria akių aukštyje ir labai apgailėtinai tabaluo-

ja. Tai, kas kadaise buvo išdidžiai vyriškumą saugantis
kapšelis, dabar labiau primena mažutį peruką.
- Velniai rautų, čia pokštas?
- Jokių pokštų, - ramutėliu veidu Džeikas įsprau-
džia sporaną Lajamui
į delną ir užlenkia pirštus. Nenu-
tuokiu, kaip jam tai pavyksta. - Nedėkok. Pasimatysime
vėliau, vyre.
Šnarėdama savo undinės uodega, neriu į moterų tua-
ir
letą. Jeigu atsisuksiu išvysiu to vargšelio veidą, mane

pačią gali ištikti visiškai nepageidautina šlapioji bėda.

 DVIDEŠIMT KETVIRTAS
SKYRIUS

BC
ėda
vis dėlto ištiko. Labai nelengva
perdėm aptemptą suknelę su ilga uodega,
nuciti
į tualetą
visgi susidūriau su kur kas didesne problema.
Galų gale atlikusi savo užduotį tualete pamačiau Ru-
bę. Jos veide suspindo nc itin draugiška šypsena.
- Nekantrauju išgirsti tavo kalbą. Ar papasakosi
mums, kaip sutikai savo gražuoliuką?
Kalba? Kalba! Šūdas.
- Ak, ne, ne, - kodėl taip kvailai kikenu? Man sil-
pna. - Pasakysiu tik keletą žodžių apie nuotaką ir jauni-
kį, - prabylu snobišku mamos balsu, pastebėjau, kad rai

padeda suvaldyti isteriją. - Na, supranti.

Nežinau, ar ji ką supranta, aš pati - ne.
Aš nepamiršau. Kaip galėtum pamiršti tokį

ad
 ZARASTONELEY

reikšmingą dalyką, tokį svarbų geriausios draugės pra-

šymą? Kaip galėtum pamiršti, kad turėsi kalbėti priešais
didelėje salėje susirinkusią draugų ir giminaičių minią?
Gerai. Aš pamiršau. Panirusi į visus tuos vaikino, vė-

liau kūdikio visiškai pamiršau pasiruošti kalbą.

reikalus,

- Negaliu sulaukti.
Rubės balsas šiurkštus. Ji žino.
- Cha, cha, aš taip pat, - velnias. - Turiu citi!

- Man reikia rašiklio.

- Rašiklio?
- Ir tavo smegenų.
- Rimtai? - Džeikas kilsteli antakį.
- Turiu tris minutes.
Ko gero, turiu daugiau nei tris minutes, kalbą galė-
čiau rašyti visų pietų metu, tačiau trukdys žmonės. Kai
paticks desertą, patirsiu spaudimą, žinodama, kad mano
laikas neišvengiamai artėja.
Svečiai domėsis, kodėl kalbai ruošiuosi taip vėlai. Pa-

manys, kad man nerūpi. Džesė pamanys, kad man nerū-

pi. Paliksiu juodą dėmę, o
juk diena turėtų būti tobula.
"Turiu sukurti kalbą, kol visi išgers šampaną ir susės

pric stalo.
- Visas tris minutes, ką? Gal prisėskime?
- Prisėskime. Taip, - rupužėle rugienoj, aš nė mąstyti

a02
 VESTUVIŲ SVEČIAS

blaivai nejstengiu, ką jau kalbėti apie rašymą. - Man

dreba rankos, neįstengsiu rašyti.
- Aš parašysiu. Nurimk.
- Nė nežinau, kur mūsų vietos.
- Tai nesunku sužinoti, - Džeikas paima mane už
parankės. - Pasikliauk manimi.
Iš tiesų trokštu juo pasitikėti, tačiau, vos mudu at-

siduriamc salės vidury, suprantu: kalbos pasakyti nej-

stengsiu.
- Aš negaliu to padaryti, tiesiog negaliu! - man
trūksta oro, liemuo per smarkiai suveržtas, man reikia
uostomosios druskos, mane užlieja karščio bangos, ku-
rių neturėtum tikėtis, kol tau ne penkiasdešimt. Man
reikia išsinerti iš
šitos suknelės, reikia atsigulti.
- Nurimk, - Džeikas uždeda ant
rankas pečių ir pri-
verčia liautis blaškiusis. "Tai tik šiek tiek padeda, aš tebe-
virpu. - Ko tu negali?
- Kalba! Džesė prašė pasakyti kalbą, kai Lajamas pa-
sakys savąją, o aš negaliu.
- Kodėl?
- Turėsiu stovėti prieš visus.
Nickada neblizgėjau, kai reikėdavo atlikti tokias už-

duotis.
- Tuomet lik savo vietoje.
- Aš nepasirengusi, ką aš jiems pasakysiu?

403
 ZARASTONEIEY

- Kodėl nepasiruošei? Būčiau tikrai padėjęs, reikėjo

tik paprašyti.
- Pamiršau.
Kai pamačiau tavo ir tavo palikuonio nuotrauką, pa-
miršau viską pasaulyje. Betgi negaliu šito prisipažinti,
bjauriai nuskambėtų.
- Pamiršai?
- Na... hm... iš pradžių neacidžiai klausiausi. Kai

Džesė užsiminė apie kalbą, tiesiog linktelėjau. Mums

atvykus čia, ji
pasitikslino, ar
aš vis dar sutinku.

- O tu patvirtinai, kad sutinki.

- Žinoma,
-
kaip galėjau atsisakyti?
pasakyčiau tą kalbą. Ji -
- Ji
mano geriausia draugė.
norėjo, kad

- Ak!
-— Aš negaliu, ištiesų negaliu, - kurių velnių aš suti-
kau? Dukart. - Negaliu kalbėti viešai.
- Štai, — jis kažin kaip išburia popierinį maišelį ir
įbruka man.
Maišelis tuščias, nė mažiausios dėžutės saldainių ja-
me nėra. Džeikas nusišypso ir
vėl kilsteli antakį - šis ju-

desys man be galo patinka.

- Tikrai ne laikas kaišioti man savo šiukšles.
- Tikrai, -
Džeikas juokiasi, paskui surimtėja. —

Maišelis padės kvėpuoti. Puikiai žinomas metodas pani-

kos pricpuoliams valdyti.

404
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Ir tu jį gavai, nes?
- Tavo tėtis pasakė, kad tave apėmė panika.
- Jis žinojo, kad turėsiu sakyti kalbą?
-
- Ne, išsišiepia Džeikas. - Prieš kelias minutes
girdo apie tai kalbančią Rubę, o tada
nu-
nuslinko tavęs
ji
patykoti. Jis pamanė, kad tau gali prireikti moralinės
paramos.
— Aš galiu tai padaryti.
Užmerkiu akis, pamosikuoju rankomis, delnus nu-
kreipiu į grindis - mačiau taip darant žmones jogos pa-
mokoje parke netoli mano darbo - ir laukiu užplūstan-
čios dzen ramybės. Aš nebijau, aš valdau situaciją.
— Tu gali tai padaryti.

tulį
Kaip įmanoma vienu metu jausti
?
tuštumą
ir šleikš-
Džeiko ranka apglėbia mano pečius, pirštų galiukai
spusteli odą. Jeigu dabar galėčiau bėgti, net pats Red
Rumas* manęs nepavytų.
- Puikiai pasirodysi, - nepadorų dilgčiojimą mano
kūnu pasiunčia nc tik jo kimus balsas. Šiltas alsavimas
tvilko kaklą, o ranka netyčia brūkšteli mano krūtine. -
Tai ne viešasis kalbėjimas, tiesiog pasišnekučiavimas su

*
Red Rum
1973-iaisiais,- garsusis žirgas,
1974-aisiais ir
laimėjęs Grand Narional žirgų lenktynes
1977-aisiais. 1975-1976 metais šiose lenk-
tynėse jis atbėgo antras.
 ZARA STONELEYV

draugais ir šeima, tave mylinčiais žmonėmis.

Lajamo prisilietimai niekuomet nesukeldavo jokio
dilgčiojimo, net kai jis ištisas dešimt minučių šildydavo-
si rankas ir ruošdavosi atakai. Kotas jo pasiruoši-
gero,

mo laikas pražudydavo bet kokias galimybes. Kartą nuo

jo prisilietimo oda išties užkaito. Vaikystėje.
- Apie ką galvoji?
- Apie Lajamą, darantį man „dilgėlę““.
Kaip keistai veikia panikos apimtos smegenys, tie-
sa? Įdomu, ar
panašios mintys lįstų galvon susidūrus su
tigru žmogėdra ir neabejotina pražūtimi?
o
- Ar tai koks nors eufemizmas, gal keisti įžanginiai
veiksmai prieš seksą?
- Tąsyk paskutinįkart nuo jo prisilietimo sudilgčiojo
oda.
- Vaje, - jis susiraukia ir patraukia ranką.
Na
taip, kalbėti apie buvusiojo sukeltus dilgčiojimus
nėra normalu, tačiau mudu juk aiškiai nusprendėme,
kad Džeikas niekada nebuvo ir niekada nebus tikrasis
mano vaikinas, taigi dėl to nei šilta, nei šalta, ticsa?
- Skaudėjo, todėl taip myniau jam ant pėdos, kad
mamai teko vežti Lajamą į skubiosios pagalbos centrą.

Tarp vaikų paplitęs skausmo sukėlimo būdas. Suėmus priešininko dil-

*

bj abiem rankomis, sukama priešingomis kryptimis. Iempiama oda ima

dilgsėti, panašiai kaip nusidilginus.

a06
 VESTUVIŲ SV EČIAS

- Kokiu lepšiu reikia būti, kad

pagalbos centrą?
lėktum
į skubiosios

- Tuomet mums buvo po ketverius, todėl jo mama

pasielgė kaip dera.
Džeikas nebesirauko, akyse vėl žiebiasi žiburiukai,
trokštu, kad jic sužibtų ryškiai. Neturėčiau taip galvo-
ti. Kvaila to norėti, kai viskas beveik baigta. Bet jis man
patinka.
- Same, nuo tavo prisilietimų visas mano kūnas dilg-
čioja.
- Ką
tu sau galvoji? Nieko keisto, kad aš sutrikusi,
ką?

- Atlcisk...
O velnias, išpoškinau tai balsu.
- Tu neturi jokios teisės sakyti, kad nuo mano prisi-
lictimų dilgčioja tavo kūnas, juk netrukus mane paliksi.
Ošūdas,
jie jau renkasi. Duok jiems dar šampano dar ar

ko nors! Padėk man!

jimų,
-
vėliau išsiaiškinsime dėl dilgčio-

dabar svarbi tik kalba. - Pasakysiu jai, kad negaliu.

Man skauda gerklę.
- Tau
puikiai pavyks.
—
Nepavyks. Aš stora ir... ir...
- Tu ne stora, Same.
- Tu privalai taip kalbėti, aš tau moku.
— Aš meprivalau nicko sakyti. Iš tiesų manau, kad esi

107
 ZARASTONELEY

nuostabi, - jis suirzęs atsidūsta. - Kodėl tu manai esanti

stora?
- Elgiuosi kaip idiotė, tiesa?
- Scenos baimė, -
nusišypso Džeikas. - Visi ją pa-
tiriame, anksčiau ar vėliau. Visas gyvenimas praskrieja
pro akis.
Jis teisus. Pastarąsias kelias dienas, būdama su Džei-
ku, nė neprisiminiau esanti stora.
- Net ir storosios akimirkos.
- Labiausiai tokios akimirkos, - juokiasi jis. - Tie
kartai, kai apsisisiojai, akimirkos, kai mergaitės išvijo iš
žaidimų aikštelės. Tačiau dabar tu - tobula. Juk kitaip
nė nebūčiau priėmęs tavo pasiūlymo!
- Tu sutikai, nes man patinka šunys. Pats taip sakei.
- Ne, nesakiau. Sakiau, nebūčiau sutikęs, jeigu tau
nepatiktų šunys, - jis sugriebia mane pečių ir nuvedauž

į tualetą, laimė, ten Rubės jau nebėra. - Pažvelk.

Žvelgiu. Jis stovi už manęs ir spokso į veidrodį savo

žaviomis akimis. Jos tokios mielos, su skirtingų spalvų

dėmelėmis. Kerinčios. Džeikas taip puikiai atrodo vilkė-
damas kostiumą, ne šiaip puikiai, atrodo it kino žvaigž-
dė.Toks
ir
yra. Vis dėlto džiaugiuosi, kad kiltą padėjo
šalin. Nors ir turi nepriekaištingas kojas, man labiau pa-
tinka, kai jos paslėptos po kelnėmis.
- tu
Ar tikrai šlapinaisi į lovą?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Džeikas nutaiso piktą veidą.

tave
- Jeigu

prilupsiu.
įtrauksi šį epizodą
į savo kalbą, asmeniškai

Skamba gana gundančiai.

- Nagi, pažvelk į save, moterie, ne į mane, - tebe-

kikendamas švelniai mane kresteli. Tuomet surimtėja,

pirštai atsileidžia. - Tu pritrenkianti, - švelniai sukužda
man
į
ausį.
Nusuku žvilgsnį, taigi dabar dėbsau į savo pačios
akis. Jos gražiai padažytos, vizažistė puikiai atliko savo
darbą,
o kirpėja sutramdė net ir menkiausias garbanėles,
todėl plaukai dabar neįtikčtinai glornūs. Netgi po laks-
tymo bažnyčioje atrodau nepriekaištingai.
Atvirai kalbant, visiškai atvirai — vilkėdama
šią suk-
nelę atrodau tikrai neblogai. Ji velniškai gerai pasiūta -
priploja mano pilvą, pakelia krūtinę ir leidžia suprasti,
kad turiu liemenį. Tebeatrodau taip, kaip popictės pra-
džioje, kai plepėjau su Betc ir Sale.
- Sveri tiek, kick turi sverti, šis svoris tau tinka.
Tai /u.
- galiu tai padaryti.
Aš

-
Žinoma. Nereikia nieko rašyti, Same, tau puikiai
pavyks. Tik papasakok, kokia ji nuostabi draugė, o juk
tai nebus sunku, tiesa? Myli ją. Myli ją taip, kad vyrą ko-
ne iš po žemių iškapstai, kad tik galėtum atvykti su juo į

409
 ZARA STONLLEY

vestuves,myli taip, kad ryžtiesi meluoti jai ir savo šeimai.

- Hm, kai kuriems atskleidžiau šiek tiek tiesos.

- One, - jis papurto galvą, tačiau tebesišypso.
- Nicko negalėjau padaryti. Tiesą pasakius, tu dėl to
kaltas.
- Aš kaltas? - šypsena prigęsta.
- Vėliau papasakosiu, -
atsidūstu, spusteliu jo ranką.
Džeikas mielas, negaliu jo nekęsti. Pati kalta, kad ne-
teisingai supratau ženklus ir pamaniau, jog įsimylėjusi
galiu tikėtis abipusio jausmo. Kodėl šiame sudėtingame

gyvenime tiek nedaug istorijų baigiasi romantiškai it pa-

sakosc?
- Eime. Reikia susirasti vietas.

-
kortelę
O ne. Čia tu, Samanta? - Džesės teta Anė žiūri
su mano vardu ir
atrodo labai nepatenkinta.
į-
Koks nusivylimas.
O aš dar nė savo kalbos nepasakiau.
- Kodėl
jie neužrašė viso tavo vardo? Čia parašyta
tik Sam.
- Aš nežinau, aš...
- Sveiki, aš Džeikas.
Tetulė Anė nusišypso, regis, šiek tiek nusiramino, ta-
čiau vis dar nėra patenkinta.
- Kaip micla, - nužvelgia manc rūsčiu žvilgsniu.

alūo
 VESTUVIŲ SV EČIAS

Nė nenutuokiu, kuo ją nuliūdinau. Sutikau vos ke-

letą sykių, be to, pilyje negyveno, todėl ir išmaukusi

ji

keletą kokteilių negalėjau leptelėti ko nors negražaus.

- Maniau, judu būsite du gėjai, Samas ir Džeikas.
Kaip nemalonu. Ak, gi,
reikia džiaugtis tuo, ką turi-
ką

me. Visgi su gėjais bendrauti būtų daug smagiau. Sėski-

tės, sėskitės.
- Ak, aš taip apgailestauju, - Džeiko veide šviečia
megavato šypsena, balsas saldus
ryškumo sirupas. - —
it
Betgi mes dabar sėdime pric garbingiausių svečių stalo.
Nagi, Same, Haris laukia.
Haris tikrai laukia. Jis jau tupi savo vietoje, viena ser-
vetėlė parišta po kaklu, kita - nasruosc. Akių nenulci-
džia nuo stalo puošmenų.
Džeikas atsiprašydamas šypteli tetulei Anci.
- Gal laisvoje vietoje greta jūsų galėtų tupėti Haris?
- Ak,
taip, taip. Su juo neabejotinai bus smagu. Jis
toks linksmuolis! - smarkiai linkčioju.
Tetulė Anė taps man palankesnė (nemalonu, kai
tavęs nemėgsta). Noriu pasakyti, bet kokiai moteriai
tercikia pamatyti mielą šunelį ir jos ūpas kaipmat pa-
sitaiso, ticsa?
- Haris? Dievulėliau, nė nenumaniau, kad jis vis dar
čia. Su juo tikrai nebus nuobodu, - Anė skaisčiai išraus-
ta ir ima vėduotis.
 ZARASTONFELEY

- Ak, taip, jis vis dar čia, - sugluminta tetulės entuzi-

azmo, žvilgteliu į Džeiką.
Niekam nespėjus nė žodžio ištarti, IDžeikas sušvilpia.
Džiugiai amtelėjęs, Haris šoka nuo kėdės ir sukinėda-
masis tarp stalų atliuoksi prie mūsų. Pasigirsta veriantis
klyksmas. Tetulė Anė neria priešinga kryptimi taip grei-
tai, kad nė nepamanytum ją

taip galint, o šuo jai lipa ant

kulnų.
Šito nesitikėjau.
Anės vyras Albertas, tyliai stebėjęs visus įvykius, stai-
ga plačiai nusišypso ir mirkteli.
ji
- Manau, galvojo, kad kalbi apic princą Harį, šir-
dele, ne apie šunį, vardu Haris! - jis sukikena. - Seno-
kai mačiau
ją taip skuodžiančią. Juk nežinojote, kad ji
alergiška, tiesa? — linkteli. - Einu, parsivesiu ją. Kaip
apmaudu, kad tu gėjus ne
ir jokio princo čia nėra, ką gi

ji grįžusi papasakos kaimynėms?

 DVIDEŠIMT PENKTAS
SKYRIUS

T D“
su manimi.
Lajamas girtas. Girtutėlis. Kitaip juk ne-
siveržtų pric manęs, stovinčios šalia Džeiko, ir nė per
milijoną mylių nesiartintų pric šokių aikštelės.
Vestuvių vaišės baigėsi. Džeikas sakė tiesą - impro-
vizuota kalba pavyko neįtikėtinai gerai. Kai baigiau
kalbėti, atskubėjo Džesė ir manc išbučiavo, Džonas vos
neuždusino savo glėbyje, o mama keletą kartų šūktelėjo
„Šaunuolė, dukrele!“ Visi man plojo.
Dabar, pakiliai nuotaikai slūgstant, juoktis nebeno-
riu, jaučiuosi tarsi stebėtoja, puikiai suprantanti, kad
laikrodžiui išmušus dvylika (na, gal šiek tiek vėliau) už

ir
stovintis vyras išnyks viskas baigsis.
manęs
Nenoriu, kad girtas it kiaulė buvusysis trikdytų
 ZARA STONELEY

paskutines stebuklingas akimirkas. Tetrokštu tyliai sto

včti ir mąstyti apie ateitį.
- Nagi, Samanta.
- Ar neturėtum būti su Stela?
Lajamas apsimeta manęs neišgirdęs.

- Klausyk, žinau, kad manęs nebemyli. Bet pašokti

juk gali, tiesa?
Jis palinksta arčiau, o aš traukiuosi tolyn. Tai gana
sudėtinga, nes atsitrenkiu į Džeiką.
- Prisiminkimesenus laikus.
Lajamas teisus. Nemyliu jo, tačiau yra ir kai kas kita.
Jis man visiškai nebepatinka. Tarsi kažin kas viduje pcr-
sivertė ir tapo svetimas. Nieko nebeliko. Nė nenoriu,
jis
kad tos rankos mane liestų, jausčiausi, na, bjauriai. Be to,
Lajamui dvokia iš burnos. Turbūt turėčiau pasilenkti ir
sprukti. Palikti jį akis į akį su Džeiku.
- Lajamai, mudu niekuomet nešokome, tu nemoki
šokti.
- Nesąmonė, aš puikus šokėjas.
- Gal anais laikais, mokyklos šokiuose, kai tau buvo
vienuolika.
Ir tuomet buvo nevykėlis, sukdavosi kaip sraigtaspar-
nis, mosikuodavo galūnėmis į visas puses ir gąsdindavo
žmones.
- Seme, negaliu to padaryti, turi man padėti.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Nevadink manęs Semc.

Ko
gero, jis dar girtesnis, nei maniau.
- Nesu pasirengęs tapti tėvu, Seme, - vėl pakarto-
ja. - Nesu subrendęs. Tu taip sakai, taip sako Stela ir
visi kiti.
- Na, visi velniškai teisūs, Lajamai.
Įniršau kelis kartus išgirdusi Semės vardą. Pykstu,
nes jis mėgina išsisukti nuo savo parcigų
ir nėra ten, kur
turėtų būti, -
Stela. Tūžtu, nes jis prispaudė mane
su

pric Džeiko, nors šito kūniško kontakto žūtbūt sten-

giausi išvengti. Savisaugos tikslais. Be to, Džeikas taip
pat vengia kalbėti apie savo kūdikį. Prabėgo ilga savaitė.
Netrukus grįšiu į normalų gyvenimą, tačiau prieš tai iš-
rėšiu, ką galvoju. Jiems abiem.
- Tu idiotas, Lajamai, ir aš čia niekuo dėta. Nepriva-
lau su tavimi šokti ir neprivalau tau padėti. Tavo kūdi-
kiai, veikiausiai, jau gims labiau pasitikėdami savimi ir
labiau subrendę nei tu. Juk ne patys nusprendė gimti,
ticsa? Tu galėjai rinktis, jie ne, - susizgrimbu niuksinti
jam į krūtinę. - Tu juos pradėjai, nesvarbu, norėjo to jie
ar ne. Jeigu kūdikiai tau nereikalingi, derėjo savąjį timkį
vinkį palaikyti kelnėse!
Lajamas susvyravęs žengia atgal, Džeikas kvatojasi.
- Tinkį vinkį? Kas sugalvojo tokį pavadinimą?
- Aš tau nepatinku, tiesa? - Lajamo žvilgsnis
 ZARA STONELIY

apsiblausia, regis, tuoj apsipils ašaromis.

- Neparinki, Lajamai, tik ne dabar. Turėtum būti wi

Stela, padėti jai, o ne čia, apačioje, gailėtis savęs.

- Vyre, ji nenori su tavimi šokti. Lipk viršun ir ru

pinkis žmona, - Džeikas nutyla ir tarsi gindamas savo

teritoriją apsiveja ranka mano liemenį.

- Stela nėra jo žmona, - šnypščiu nusisukusi, tačiau
Džeikui nė motais.
- Semė šoks su manimi, tiesa? - nudėsiu Džeiką arba
oficialiai pasikcisiu
sutrumpinti.
vardą
į tokį, kurio niekas neįstengs

- Žinai ką? Nenoriu šokti nė su vienu, - pasisukda

ma išsilaisvinu iš Džeiko glėbio ir maloniai nustembu
supratusi, kad išsilaikiau ant kojų. Tik šiek tiek susver
dėjau. Išgėrusi tick vyno ir avėdama tokiais aukštakul
niais atlikau gana rizikingą judesį. - Manau, laikas ju
dviem abiem atidžiai vienam kitą apžiūrėti, - susidedu
rankas, kilsteliu
smakrą (juk
iš
tiesų galiu tai padaryti) ir
perveriu abu rūsčiu žvilgsniu.
Lajamas susvirduliuoja, Džeikas žvelgia suglumusio

spaniclio akimis, o aš nusklendžiu it kokia imperatoric-

nė. Aš valdau padėtį. Aš nugalėjau! Na, taip jaučiuosi
žengdama pirmus tris žingsnelius, nes vėliau atsitrenkiu

į Džesę. Patenku į girtos meškos glėbį.

- Nušluostei jiems nosis, Same. Dievulėliau, kaip aš

al6
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tavimi didžiuojuosi, tu nepaprasta, mergyt.

Gal aš ir nepaprasta, bet šią akimirką tenoriu verkti.
- Ak, velniai rautų, Džese, kodėl aš negaliu būti tie-
siog normali ?

- Tu pernelyg ypatinga, kad būtum normali, Same,

štai todėl

Man iš akių
-
rave taip myliu, ji dar stipriau mane apglėbia.
išsirita kelios ašarėlės. - Kas nutiko?
Draugė nusitempia mane į ramesnį kambario kam-
pą. Mano krūtinėje kunkuliuoja emocijos, o ši savaitė
buvo tokia gera, tokia smagi, tokia gluminanti. Ūmai
pajuntu, kad turiu leisti jausmams išsiveržti.
- Su Džeiku beveik viskas baigta, - noriu verkti, tic-
są pasakius, jau verkiu. - Rytoj viskas baigsis.
- Dieve šventas, nekalbėk šitaip! - draugė prispau-
džia delną pric pražiotos burnos. - Jis dėl tavęs iš proto
kraustosi. Myli tave.

- Nemyli. Ak, Džesc, buvau tokia kvailė, įsimylėjau

jį, o visa tai nėra tikra, nenoriu grįžti namo, nenoriu, kad
viskas baigtųsi.
- Tai tikra, Same, nckalbėk taip.
- Jis nesikrausto dėl manęs iš proto, - nors po šios
išpažinties, greičiausiai, paklaiks. Tačiau bala nematė -
rytoj išvyksime namo, taigi Džesė gali viską sužinoti.
- Ar nusiminei dėl kūdikio?
— Ne, - sumirksiu stengdamasi sutramdyti ašaras.
 ZARASTONELKĖY

Vienas didelis lašas tekšteli ant mano suknelės. - Ne

dėl kūdikio.
Džesė susiraukia.

- Taigi, jis, tu...

- Džese, - vargeli, kaip tai nelengva. Apglėbiu ją

stipriau ir užsimerkiu. - Aš jam moku pinigus.

Tyla. Jokio klyksmo. Suskaičiuoju iki dešimties. Vis

dar nė garselio. Atmerkiu vieną akį.

Džesė stebeilijasi į mane. Niekada nemačiau jos ne-
tekusios amo. Šis kartas —
pirmasis.
- Tu jam moki? Už ką?
- Kad vaidintų mano vaikiną.
- Ką?
- Prašau, tik niekam nesakyk! - neišversiu visuoti-
nio pažeminimo. - Netgi Denui.
Turbūt elgiuosi nc kaip geriausia draugė, juk rei-
kalauju meluoti žmogui, ką tik tapusiam jos vyru. Bet
jeigu Džesė pasakys Denui, jis gali prasižioti Lajamui,
tas išpliurps Stelai, o šioji, vos grįžusi namo, išpasakos
visiems, užsukusiems įpilti į automobilį degalų. Nespė-
sime nė apsisukti, o jau turėsime kvietimą į Džeremio
Kailo pokalbių šou. Nugurkiu gerklėje susikaupusį
gniutulą.
- Nespėjau laiku susipažinti su tikru vaikinu, taigi
susiradau Džeiką. Prašau, nepasakok niekam, bent jau
 VESTUVIŲ SVEČIAS

kol mes išvyksime. Gerai? Prisiek...

- Prisiekiu savo gyvybe. Nepasakosiu. Ber... ji ma- —

ne paleidžia. - Ak, Same, nereikia visko baigti, Džeikas

neapsimetinėja. Žinau, kad neapsimetinėja. Tik pažvelk
ii:
Pažvelgiu. Džeikas stebi mus iš kito kambario galo
ir
šį sykį aš nė neįsivaizduoju, ką jis galvoja. Neperprantu
jo veido išraiškos.
- Man, ko gero, reikia įkvėpti gryno oro, - atsitrau-
kiu nuo geriausios draugės.
- Same?
- Viskas gerai, cik, pašok su Denu, jis tavęs laukia.
- Bet...
- Eik, - vėl stipriai ją apkabinu. - Tavo vestuvės bu-
vo geriausios, Džesc.
pačios
Tikrai? - ji šypsosi ir blykčioja akimis savo nuos-
-
tabiajam vyrui. - Betgi pasikalbėk su Džeiku, gerai, Sa-
me? Neabejoju, jis...
- Aš...
- Turi pasikalbėti. Dėl manęs.

- Suprantu. Tiesą pasakius, pasikalbėti privalau dėl

savęspačios. Žinok, ne viskas sukasi apie tave vieną! —

mudvi prapliumpame juoktis, tada ji palinksta arčiau ir

sukužda į ausį: - Džeikui tu patinki.

— Man
jis taip pat patiko.
 ZARA STONFLEY

Ir Haris mano, kad aš nuostabi. Kai mudu išciname

lauką, šunėkas taip mataškuoja uodega, kad nusigąstu,
į
jog ją pames.
Liaujasi vizginęs uodegą ir apsivemia.
Šrai kas nutinka, kai tiek prisiryji!
-
Šuo vėl strykteli, akivaizdžiai pasijutęs daug geriau.
Kaip gaila, kad negaliu taip paprastai išspręsti ir savųjų
bėdų.
Vakaras labai gražus, virš galvos - beribis dangus,
oras užslinkus sutemoms tapo gaiviai vėsus. Visuomet
mėgau šį nakties ir dienos sankirtos metą, jausmą, kai tą
viskas akimirką sustoja. Tą magišką laiką, kai, regis, pil-
dosi pažadai ir
ateities viltys, o tai, kas buvo, tai, kas nu-
tiko blogo, slenka užmarštin. Netgi ore tvyro laukimas,
o dangus žėri pokyčių ir naujų pradžių atspalviais.
Oras gaivina, malšindamas viduje susikaupusią
klaustrofobišką įtampą. Čia esu laisva. Galiu daryti ką
noriu, būti kuo noriu. Nebcapsimetinėti.
Kažin kas pliumpteli į vandenį. Šiek tiek nustembu
susizgribusi, kad nuklejojau iki ežero, o Haris šokinėja
šešėliuose ir puldinėja įsivaizduojamą grobį.
Nusispiriu aukštakulnius, kojų pirštais įsirausiu į
minkštą, drėgną žemę ežero pakraštyje. Galiu imti ir
įbristi į tą šaltą vandenį. Nekenčiu vandens, neken-
čiu plaukimo, bet galbūt kaip tik dabar tai turėčiau

+20
 VESTUVIŲ SVEČIAS

padaryti. Įrodyci sau, kad iš tiesų galiu viską.

Viską. Galiu gyventi viena. Laukti to vienintelio,
jeigu toks kada nors pasirodys. Vyro, nuo kurio prisi-
liecimų nepadoriai sudilgčios visas kūnas, žmogaus, ku-
ris manc prajuokins ir neturės kur nors išslapstytų savo
vaikų.
Haris džiugiai amteli, tada pūkšteli į seklumą palei
ežero krantą.
Haris tai gali, vadinasi, galiu ir aš. Šioje vietoje ežeras

staigiai gilėja. Keli žingsniai ir vanduo apsems šlaunis.

Plaukti moku, tėtis tuo pasirūpino. Aš tik nenorėjau to
daryti. Iki šios akimirkos.
Žengiu žingsnį. Gerasis Dieve, vanduo wžpypinan-
čiai (taip kalba Sara darbe) šaltas, o aš teįbridau iki
kulkšnių. Ko gero, šitą vandens ir plaukimo reikalą tu-
iki atsidursiu ten, kur šilta ir saulėta, Ško-
rėčiau atidėti,
tija, matyt, skirta ne tokiems iššūkiams. Turiu pažvelgti
akis kitokiai baimei. Tarkim, išgerti per daug viskio.
į
- Stok! Kurių galų...
Mane stveria iš nugaros, Haris ima loti, aš pratrūkstu

keiksmais (jūs irgi nesusivaldytumėte) ir apsisuku. Tai

Džeikas. Greičiausiai keliu trinktelėjau jam į tarpukojį,
todėl nutilo viduryje sakinio. Abu svirduliuojame, mė-
gindami išlaikyti pusiausvyrą.
Argi jis nesuprato, kad persigalvojau? Nenoriu į

421
 ZARASTONELEY

vandenį, susigadinsiu suknelę ir...

Jis stipriai manc sugricbia, atrodo, stovime tvirtai.
Jis mane bučiuoja. Švelniai. Nespėju nė papricšta-
rauti.
- Liaukis.
Labai sunku tai ištarti, tačiau negaliu leisti jam šitaip

elgtis. Tiesiog negaliu, visa ši apgaulė nuėjo per toli.

Nenoriu, kad manimi pasinaudotų, nenoriu, kad mane
apgaudinėtų. Iš visų jėgų stumiu jo krūtinę, galiausiai
Džeikas liaujasi. Tada mudu susverdėjame. Veikiausiai
todėl, kad visiškai nebejaučiu kojų - tarsi jų išvis nebe-
turėčiau. Galūnės virto ledo gabalais.
- Judinkis, staigiai!
Šįkart jo krūtinę atakuoju kumščiais, jis pajuda ir
galų gale atsiduriame saugioje vietoje, šalia vandens, o
nc jame. Pakeliu pėdą, pabaksnoju pirštu. Koja niekur
nedingo, tiesiog sustiro.
- Same, kas nutiko?
- Kojos sušalo!
- Puikiai supranti, kad ne tai turėjau galvoje. Same,
pažvelk į mane,

turiu pasirinkimo.
- jis

-
paliečia pirštu mano pasmakrę, ne-
Nesuprantu, kas pakrypo į bloga,
maniau...
Nepasako, ką manė. Bet aš ir nenoriu. Nenoriu to
girdėti. Pamiršau apic savo kojas, nelengva galvoti apic

T t“
 VESTUVIŲ SVEČIAS

ką nors kitą, išskyrus jį, kai šitaip spokso į akis.

- Tu manęs vengi.
Tiesiai į dešimtuką. Bet jeigu nevengsiu, vėliau teks
verkti.
- Ar aš ką nors ne taip padariau?
Nieko baisaus, tik keletą sykių pabučiavai, o dabar
viskas baigta.
— Tu čia nickuo dėtas, aš pati kalta.
Ach, nejaugi negalėjau sugalvoti ko nors originales-
nio? Visgi tai tiesa.
- Same, dėl Dievo meilės, kalbėk su manimi. Prašau.
Negaliu atsispirti žmonėms, sakantiems prašau. Gal
išties dabar pats tinkamiausias metas? Jau nieko nebesu-
gadinsiu, kam laukti rytojaus? Reikia giliai įkvėpti.
Kol mudu dar neišsiskyrėme visiems laikams, norė-
čiau sužinoti, kodėl mums niekada nepavyktų, kodėl
jis nė nemėgins, tačiau, atvirai tariant, nežinau, nuo ko

pradėti.
- Džeikai, vaidinti nebereikia. Viskas jau beveik
baigta, - trukteliu pečiais. - Rytoj grįši į normalų gyve-
nimą
ir viską pamirši.
- Same, aš
nevaidinu. Esu toks, koks esu. Šitos sa-
vaitės niekada nepamiršiu, ji buvo nuostabi. Tu buvai
nuostabi.
- Na, turiu pasakyti, tu taip pat elgcisi šauniai, -
 ZŽARASTONELEY

sušneku snobiškai it mama, antraip tuoj imsiu žliumb

ti. — Visus įtikinai, netgi mane, - mirkčioju, turiu sulai

kyti tas nelemtas ašaras.

- Same... —
regis, jis jaučiasi nesmagiai, taršo sau

plaukus. - Mudu
iš pat pradžių susitarėme dėl savo clgc
sio. Maniau, abu supratome, kad esi laiminga...
- Buvau laiminga, tačiau dabar nebesu, nebežinau,
ar man melavai, ar...
- Niekada
tau nemelavau!
Žinoma, dabar ne apie kūdikį norėčiau kalbėti, ta-
čiau ūmai man dingteli, kad būtent dėl širo Džeikas
labiausiai kenčia. Štai kodėl norėjo prasiblaškyti. Jeigu
pavyktų išsiaiškinti pricžastis, gal užsimegztų bent men-
kutė viltis, kad mudu dar pasimatysime?
Na... - nerangiai suspaudau telefono apsaugos
—

kodą. - Tuomet, kas gi čia? - vis dar baksnoju ckraną,

stengiuosi rasti Saros žinutę. Kilus tokiam ginčui kick-

viena minutė svarbi. Štai čia! —

Taip energingai kyšteliu telefoną, kad Džeikas net

atsilošia - vos nesugurinu jam nosies.
Oi, - jis paima telefoną
— mano rankos. iš
Širstu, tačiau pastebiu, kad jo pirštai virpa, o balse
suskambo nepažįstamos gaidelės. Jis virpa kone taip pat
kaip ir aš.

Džeikas palicčia nuotrauką piršto galiuku, tarsi nc-

 VESTUVIŲ SVEČIAS

galėtų susilaikyti. Mano akyse balažin kodėl vėl susi-

tvenkia ašaros.
- Taip, čia Loros kūdikis. Vis dėlto šią nuotrauką
matau pirmąsyk, - jo balsas užlūžta, o mano gerklėje
įstringa gumulas.
Beveik pasigailiu, pradėjusi šią kalbą. Beveik.
IDžeikas nuleidžia galvą, įbruka man telefoną ir

trumpam užsimerkia, paskui vėl persibraukia pirštais

plaukus ir
pažvelgia kažin kur man virš galvos. akis ne- Į
žiūri. Išblykšta.
- Ką nori pasakyti tuo pirmąkart? Tai tu! Tavo...
- Tai aš, - pastaruosius mano žodžius ignoruoja. —

"Tačiau nė nenutuokiau, kad kažkas mus nufotografavo,

juo labiau - paviešino. Kur tu šią nuotrauką radai ?
- Feisbuke, - tai sakydama jaučiuosi kalta, tarsi bū-
čiau šniukštinėjusi.
- O varge, aš toks kvailys, turėjau nutuokti, kad ji
kažką rezga. Atleisk, tiesiog sutrikau pamatęs... jis gi- —

liai įkvepia ir, regis, vėl sutelkia žvilgsnį. Į mane. - Pa-

klausyk, nejaugi tebegalvoji, kad tas kūdikis 2220? —

IDžeikas įsistebeilija į mane, žvilgsnis nedraugiškas.

Nusijuokia, tačiau irgi ne itin džiugiai. - Maniau, pa-
aiškinau...
- Ne, nelabai, - giliai širdyje tikiu juo. Niekada
nesutcikė dingsties suabejoti. - Bet prie nuotraukos
 ZARA STONELEY

parašyta: Išdidus tėvelis!!! - Su šauktukais. Kalbu apic

akivaizdžius dalykus. - Sakei, ji tavo buvusioji, judu da
lijatės tik šunį, o kūdikis - ne tavo, - snobiško balso
nutaisyti ncbepavyksta.
- Ji yra mano buvusi mergina, o kūdikis - ne ma

no, - Džeiko balsas tylus. Jame - nuoskauda.

- Ber tu jos nepamiršai, ticsa? Juk ten judviejų nuo
traukos, ir
netgi jei nesi biologinis... - privalau žinoti,
net jeigu vėliau ir norėsiu numirti.
- Same, - dabar jis nebeatrodo liūdnas, greičiau
suirzęs.
Atvirai tariant, primena mano matematikos moky-

toją, sakantį, kad aš akivaizdžiai galėjau išspręsti lygčių

sistemą (negalėjau). Dar smarkiau įširstu.

Netardama nė
žodžiu pamosikuoju telefonu ir baks-
teliu į ekraną, nors tas dabar jau aptemęs ir nieko nema-
tyti.
- Sakei, kartais suduria, bet jausmas stipresnis, tiesa?
Tai tarsi kaip reikiant įsiskaudėjęs dantis!
- Same, suduria tik retkarčiais, - jis nutyla. - Gelia,
tarsi tą dantį ištraukus, - jo balsas duslus, negyvas. Ku-

pinas nevilties.

Viduje pajuntu siaubingą tuštumą.

Ak, Dieve, jam tebegelia, tai dar blogiau.

- Nėra taip, kaip tu galvoji, - jo balsas sušvelnėja. -

 VESTUVIŲ SVLČIAS

Skauda ne dėl Loros, -

jis kilsteli antakį, tačiau veide jau
šmėsteli menkutis šypsenos šešėlis. - Ilgiuosi mažylės
Belos. Anabelės. Ne Loros.

- Betji nėra...
- Bela nėra mano, ne. Jos tėvas - Markas.
— Markas?
Kas, po galais, tas Markas?
- Markas - Loros sužadėtinis, penktadienį jiedu su-

rengė prašmatnų vakarėlį savo sužadėtuvių proga. Tuo-

kiasi rugsėjį.
- Tuokiasi? Bet tu, ji, nuotrauka... ten pasakyta...

-Nuotrauka daryta daugiau nei prieš metus, nenu-

tuokiu, kodel ji
atsidūrė feisbukc.
- Sara ją pastebėjo.
- Neklausiu, kodėl.
Ir pati jos nepaklausiau, visai iš galvos išgaravo. Vis-
gi reikės pasidomėti. Galbūt dingstis visai nekalta, gal ji
tiesiog žiūrinėjo Eimės profilį. O gal atliko išsamų tyri-
mą. Darbe Sara nuobodžiauja, ypač kai manęs ten nėra.
- Prisiekiu, nenutuokiau, kad Lora mus nufotogra-
favo, ką jau kalbėti apie nuotraukos paskelbimą socia-
liniame tinkle. Žinojo, kad aš tikrai tam prieštaraučiau.
- Bet ten
parašyta...
- Žinau,kas ten parašyta, Same! Galėčiau ją pa-
smaugti. Galvą guldau, ji tai padarė norėdama sukelti
 ZARASTONELEY

Markui pavydą. Ką gi, - ilgam stoja cyla, tarsi jis ruos

tųsi kalbai. - Mes išsiskyrėme prieš keletą metų, nes
ji
užmezgė meilės romaną.
- Prieš keletą metų?
Skamba kur kas geriau.
- Prieš keletą metų, - linkteli Džeikas. - Lora pa
stojo, — jis žvelgia į manc ir
laukia, kol suvoksiu infor
maciją. - Aš žinau, ką tai reiškia, Same, žinau, kaip tu
jauteisi, todėl tai tapo viena iš priežasčių, paskatinusių
tau padėti.
- Ak.
- Tuo metu Markas buvo susižadėjęs su kita ir atsi-

sakė nutraukti santykius. Prieš par gimstant Loros kū-

dikiui mudu vėl netikėtai susitikome. Naiviai maniau,
kad netikėtai, tačiau spėju, jog ji viską buvo suplanavusi.
Sakė padariusi didžiulę klaidą, įtikinėjo vis dar mane
mylinti, prisipažino norinti pamėginti darsyk.
- Pamėginti darsyk?
Skamba nekaip.
- Darsyk, - jis vėl linkteli. - Taigi, mudu pamėgi-
nome.
- Pamėginote?
Prakeikimas, tai jau visai prastai.
- Trumpam susitaikėme. Buvau šalia Loros, kai gimė
Bela. Bct...
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Bet?
Prašau, tebūnie tai nėra to blogo, kas neišeitų į gera
atvejis.
- Bet suvokiau, kad mūsų santykiai beprasmiški.
Mes nemylėjome vienas kito,
ji
tiesiog žūtbūt norėjo tu-
rėti partnerį. Nemaniau, kad manimi pasinaudojo.
Aš
taip manau, tačiau būtų negražu ir negailestinga
išrėžti tai balsu.
- Matyt, supanikavo prieš tapdama vicniša motina,
troško tobulos šeimos ir susimovė, - Džeikas trukteli
pečiais. - Taigi mudu išskyrėme. Galutinai, visiems lai-
kams,
- jis vėl nutyla ir palaukia, kol linktelėsiu parody-
dama, kad supratau. - Tačiau Bela tokia miela, pripra-
tau ją matyti kaskart, atėjęs pasiimti Hario.
- Pripratai?
—
Mergaitė tokia žavi, Same, - jis šypteli. - Kaip ir
tu, - šypsena dingsta. -
draugiškai, kol, prieš
Gyvenome
bemaž šešetą mėnesių, Markas vėl susirado Lorą. Jis išsi-

skyrė su sužadėtine, prisipažino labai suklydęs. Manau,

ji kairę ir dešinę švaistėsi užuominomis, kad Belą augi-

į

nu aš, ir
užkabino jautrią Marko vietą, - Džeikas vypte-

li. - Visgi Lora manimi pasinaudojo, o ši nuotrauka —

plano dalis. Kad ir kaip būtų, Markas pasipiršo ir jiems

vėl viskas klojasi it sviestu patepta.
— Tik tau ne.
 ZŽARASTONELEY

-
siraukia.
Ašjjaučiuosi... nė nerandu tinkamo žodžio,
- jis su

-Ištuštėjęs?
-Turbūt. Nesiilgiu Loros, Same, mano meilė ilgai ne
truko, tačiau dabar tai
panašu

Jos santuoka reiškia, kad netenku

į
galutinį filmo variantą.
Belos.

-Betgi neabejoju, kad galėsite bendrauti? Lora taip

bjauriai nepasielgtų, juk leidžia aplankyti Harį.
- Nusprendžiau aš, ne Lora. Toliau bendrauti nebūtų
protinga, jaustumės nejaukiai ir glumintume Belą. Atėjo
metas gyventi toliau, Same.
- Štai todėl tu ir atkeliavai čia. Norėjai prasiblaškyti.
Džeikas kreivai šypteli.
- Taip sako Eimė. Bet iš tikrųjų sutikau ne dėl šios

priežasties. Sutikau dėl tavęs.

- Dėl manęs?
- Tavęs. Nejaugi nesakiau, kad patikai man
tą pačią aki:

mirką, kai išvydau Tanką, velkantį tave purvu manęs link?

Atrodei tokia bebaimė, tokia linksma, tokia kilniaširdė,
pasiryžusi tokiam iššūkiui, kad tik nenuviltum Džesės.
Jeigu kada nors turėsime anūkų (toli užbėgu įvykiams
už akių) ir šie paklaus, kaip mudu susipažinome, štai to-
kią istoriją jiems ir papasakosiu.
- Ticsą pasakius, pradžioje cIgeisi gana dygiai.
- Visai ne!
+30
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Kaip dygliakiaulė, be to, buvai labai valdinga.

- Nesu tokia.
- Ir dar visos tos taisyklės.
- Buvo tik viena - jokio sekso.
- Tiesa. Velniškai erzinanti taisyklė, jeigu nori žino-
ti, - jis vėl surimtėja. - Kuo labiau tave pažinau, tuo aiš-

kiau
supratau, kad kažin kur slepiasi ta tikroji, linksmoji
Samė, egzistavusi dar prieš Lajamą, ir
laukia, kada galės
vėl ištrūkti į pasaulį. Samė, mėgstanti svajoti ir linksmai

šokti. Išgirdęs, kaip jis su tavimi pasielgė, radau dingstį

priimti pasiūlymą,
-
jis nutyla. - Mat negalėjau sau pri-

sipažinti, kad tiesiog trokštu tave geriau pažinti. Tik ne

tuomet, nc mūsų pažinties pradžioje, kai pasakiau sau,
jog nenoriu daugiau jokių santykių.
- Kodėl nepapasakojai apic kūdikį?
Tai svarbu. Visi turėjome pernelyg daug paslapčių -
Lajamas, Lora, aš.
- Tai neatrodė svarbu. Nėra svarbu. Lora - tik mano
buvusi mergina.
Tik buvusi mergina. Man patinka šie žodžiai.

- Nebuvote susituokę?
- Ne. Kalbant apie Lajamą, ar liko nurylėtų pas-
lapčių?
-
-
Lajamas
Tik?
- tik mano buvusysis.
Dar visai neseniai buvai ne juokais suirzusi.
 ZARA STONELEY

- Todėl, kad jis bukagalvis, savanaudis mulkis. Ne 10

dėl, kad vis dar man patinka.

- Ach.
- Prircikė laiko tai suvokti. Vis sutikdavau netinka
mus žmones. Lajamas buvo mano pirmasis rimtas vaiki
nas. Aš
juo taip tikėjau, taip pasitikėjau.
- Galbūt aš tapsiu paskutinis?
Džeikas, regis, prislenka dar arčiau, aš, tikrąja to žo

džio prasme, jaučiu jo kūno šilumą, alsavimas tvilko kaklą.

- Nickas mūsų negirdi, gali taip nekalbėti, - mano
balsas suvirpa.
- Ber aš noriu tai sakyti.
Ko gero, mano kojos dreba jaudulio. Ne todėl, iš kad

jo ranka ką
tik
atsidūrė žemiau mano juosmens.
- Šalta?
- Man viskas gerai, - cypteliu.
Kad jis žinotų, kaip csu nepadoriai susijaudinusi.
Džeikas delnu brūkšteli man per skruostą, paskui užki-
ša plaukų sruogelę už ausies ir mano kūnu nuvilnija vėl
šiurpuliukų banga. Dieve, jam tai taip gerai sekasi. Ne-
dvejodama skirčiau „Oskarą“.
- Aš kalbu rimtai, Same. Galėčiau būti paskutinis ta-
vo vaikinas. Ar norėtum?
—Mudu vos vienas kitą pažįstame.

Noriu pasakyti, praleidome beveik savaitę vienoje

 VESTUVIŲ SVEČIAS

lovoje, apsimetinėjome vienas kitą pažįstantys. Tačiau

tai nėra tas pats.
- Na, galbūt metas tai ištaisyti.
Jis ryžtingai ir stipriai prie manęs prisispaudžia lūpo-
mis, apie visas kitas sustandėjusias kūno dalis nė nekal-
bu. Tai velniškai nuostabu. Džeikas Porteris bučiuoja
manc švelniai erzindamas. Nei kūdikio, nei žmonos
jis
neturi. Tik pusę šuns.
Tiesą pasakius, tai taip nuostabu, kad mudu, regis,
vėl svirduliuojame vandenin.

- O jergutėliau!
Nuščiūvame išgirdę riksmą. Haris persigąsta, ima
skalyti it pašėlęs ir šoka ant mūsų. Prarandame pagrin-
dą po kojomis, susverdėjame ir atsipeikėjame sekliame
vandenyje.
- Dar viena akimirka su ponu Darsiu! Jis ir vėl tave
išgelbėjo, kaip nuostabu!
Motušė šokinėja ir gniaužo rankas tarsi laimėjusi lo-

terijoje. Milžiniška skrybėlė maskatuoja ant galvos, ta-

čiau tai
jai nė motais.
- Šalin! - sušunkame beveik unisonu ir ji stebuklin-
gai dingsta. Taip dar nėra nutikę.
 DVIDEŠIMT ŠEŠTAS
SKYRIUS

M tas.
kojas kažin kas spaudžia. Šiek tiek plaukuo-
Ir tai ne Haris
Vadinasi... išdrįstu atmerkti vieną
- jis laižo nosį.
akį
ir dirsteliu dc-
į

šinę. Džeikas taip pat atmerkia vieną akį

ir žvelgia tiesiai
į mane.
Užsimerkiu ir vėl atsimerkiu. IDžeikas vis dar čia. Lo-
vos viduryje pagalvėlių nėra. Vadinasi, aš ncsapnuoju.
"Tai nutiko. Aš audringai pasimylėjau su Džeiku Porte-
riu lovoje su baldakimu!
- Pusryčiai lovoje?
- Žinoma.
Iki smakro užsitraukiu antklodę ir paslepiu glumi-
nančiai suglebusias savo krūtis. Jos kur kas geriau atrodo
patupdytos į liemenėlę ir tuomet, kai esu vertikalioje
 VESTUVIŲ SVEČIAS

padėtyje. Kai atsigulu, krūtys nuslysta į priešingas pu-

ses —
regis, skuba pasislėpti pažastyse.
- Einu, atnešiu, - Džeikas nusviedžia savo antklodės
pusę.
Žinau, turėčiau droviai užsimerkti, tačiau negaliu.
Na, apsimetu užsimerkianti, tada dirsteliu. Turiu įsidė-
mėti, tai taps mano mantros „Aš galiu tai padaryti“ dali-
mi, kai grįšiu namo. Ko
gero, vertėtų šią akimirką užfik-
suoti telefonu, mat negaliu pasigirti puikia atmintimi,
bet turbūt šick tiek persistengčiau. Džeikas veikiausiai

nesuprastų, pamanytų, jog esu panaši į Lorą ir ketinu

paskelbti tą nuotrauką feisbuke su prierašu: Išdidžiai
pasidulkinęs!!!
- Visą komplektą?
- Taip, prašyčiau!
Matyt, išpoškinau pernelyg entuziastingai. Pasijuntu
beraustanti, tačiau Džeikas tik nusijuokia. Paskui mirk-
teli. Nuraustu dar labiau.
- Galėsime
tuo
užsiimti po pusryčių.
Aš nežinojau, kad sekso metu gali užsiriesti kojų
pirštai. Nė nenutuokiau, kad liežuviai būna tokic ilgi
ir stiprūs. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad pakrizenimas

prieš tai sustiprina orgazmą. Išties nesitikėjau, kad, už-

migdama vyro glėbyje, pasijunti esanti saugiausioje pa-
saulio vietoje.
 ZARA STONELEY

Be to, paaiškėjo, kad skrebučio trupiniai lovoje ir ant

krūtų nuvarvėjęs sviestas - tikras šaunumėlis. Supratau

tai Džeikui grįžus su skrebučių prikrautu padėklu ir ka-
va. Laižydamas minėtą sviestą jis praneša pribloškiančią
naujieną. Šliurpsėdamas.
- Ruošdamas pusryčius gavau žinutę iš agento.
- Mm, puikumėlis.
tikrųjų taip reaguoju į
Iš jo veiksmus. Pojūčiai tokic
malonūs, kad neįstengiu suprasti, ką Džeikas kalba. Šita
lova - pati didžiausia ir minkščiausia, kokioje teko mic-
goti. Ir kvepia skaniai.
- Rytoj ryte turiu išvykti į Graikiją. Filmavimai truks
du mėnesius.
Ištaria taip, tarsi sakytų: Luktelėk, tuoj ištrauksiu picą
iš orkaitės.
Mane, svajingai ir seksualiai nusiteikusią, tarsi kas
lediniu vandeniu perliejo.
- O, kaip miela...
22ie/a yra vienintelis tinkamas žodis. Tinka-
Kartais
mas apibūdinti tam, kas iš tiesų yra siaubinga. Žiauru.
Visiškai netikėta. Ir visai ne micla. Nė per nago juody-

mą. Po sekso akyse sušvitusios kibirkštėlės išblėsta tarsi

pigių bengališkų ugnelių žiežirbos.
- Rytoj ryte? Bergi mes Škotijoje!
Staigiai atsisėdu, turbūt įraisiau jam mėlynę. Štai taip
 VESTUVIŲ SVEČIAS

suvokiu, kad viskas baigta.

lų gyvenimą.
Grįžtame
į realybę. Į norma-

Džeikas tęs prabangią, sėkmingą ir kerinčią akto-

riaus karjerą, o aš vėl grįšiu į kelionių agentūrą centri-
nėje gatvėje.
Svajonės apie romantiškas vakarienes, tingius sekma-
dienio rytus ir pasivaikščiojimus palei upę subliūkšta
lyg didžiuliai burbulai ir apraško pasaulį nemaloniai

drėgnais purslais.
- Žinutė atsiųsta anksčiau, bet aš netikrinau telefo-
no. Išjungiau. Tarsi atsiribojau nuo realaus pasaulio, -
IDžeikas trukteli pečiais.
Taip pat elgiausi ir aš. Buvo gera. Na, nepaisant Laja-
mo ir Stelos. Ir sukrečiančios žinios apie Džeiko vaiką,
kurio jis neturi.
- Du mėnesius?
Džeikas linkteli.
- Mažiausiai.
- Juk yra dar kažkas, tiesa?
Dabar jis glosto Harį, dirsčioja pro langą. Nebeskiria

jau įprasto dėmesio. Mano viduje veriasi siaubinga tuš-

tuma, niekaip nesusijusi su grįžimu namo.

- Lora.
- Lora?
Tai niekuo nebeprimena istorijos /r gyveno jie ilgai
 ZARASTONELEY

r laimingai. Atsibudusi jo glėbyje, lovoje su baldakimu,

tikėjausi kaip tik tokios pabaigos.
- Ji taip pat vaidins. Mudu kartu vaidinome tik
dvic-

juose filmuose, tačiau, regis, režisieriui patiko tai, ką iš-

vydo.
Spėju, jog 424, ką išvydo, vadinama trauka, tačiau bal-

su to neištarsiu.
Lovoje, atrodo, atsirado gumulų. Nebenoriu joje lik-
ti nė sekundės. Nustumiu Džeiką bci trupinius ir kick
įstengdama greičiau čiumpu savo kelnaites.

- Juk galėtum atvykti kelioms dienoms, nusipirktum

lėktuvo bilietą iš pigių skrydžių bendrovės, ką? - jis te-

bedrybso lovoje it tikra kino žvaigždė.

- Visas atostogas išnaudojau šiai kelionci.
- Neliūdėk, mudu palaikysime ryšį.
Palaikyti ryšį galima, kai jau esi užmezgęs santykius,
o ne po šešių dienų pažinties, trijų pasiglaustymų su bu-
činiais ir vieno pasimylėjimo. Pirmųjų dviejų susitikimų
neskaičiuoju, jie buvo skirti darbo reikalams aptarti.
Mudu nė tikrame pasimatyme nebuvome.
Vis dėlto matau, kaip jis
džiūgauja, todėl negaliu elg-
tis lyg aš maniau, vyliausi, kad grį-
išpaikintas vaikas. Bet
žę namo ir toliau susitikinėsime, įsitikinsime, ar viskas
taip šaunu, kaip atrodo.
Akivaizdu, taip nėra. Realizacijos terminas baigėsi.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Jis keliauja į Graikiją su savo buvusiąja. O aš maniau,

kad trupiniai bendroje lovoje ir pūkštelėjimas ežerą
lyvą vakarą yra kur kas svarbiau nei glamonės.
į vė-

Žinau, kad jam patinku. Pati juo beprotiškai žaviuo-

si. Deja, praėjusi naktis veikiausiai tapo tik nebylaus
geismo ir slopintų emocijų, sukilusių po visos savaitės
artumo, proveržiu. Tikrais santykiais to nepavadinsi.
Galbūt pati esu kalta, kad jis taip džiaugiasi galėsiąs
pasipustyti padus. Kaip reikiant pasistengiau viską suga-
dinti: apkaltinau, kad melavo (jis nemelavo), turi kūdikį
(jis neturi), yra vedęs (nėra vedęs). Visiškai susimoviau.
Santykiai pagrįsti pasitikėjimu, o
aš juo visiškai nepasi-

tikėjau.
Taigi dabar jis išvyksta į Graikiją, ketindamas nusi-
raminti, arba, kitaip tariant, sprunka. Kad galėtų ckra-
ne glaustytis ir bučiuotis su glamūrine Lora. Numanau,
kad glamonėjimosi scenų tikrai bus, juk vaidins ne ko-
kioje graikų tragedijoje, kur aktorę pervažiuoja dviratis
vežimas.
Nenoriu, kad tai būtų šiuolaikinė meilės istorija. Te-

netrūksta
ir tragedijos elementų.
- Juk galėsime susitikti, kai grįšiu?
- Galėsime, tačiau širdies gilumoje
— žinau, kad vei-

kiausiai nesusitiksime. - Kartais tiesiog netinkamai su-

siklosto aplinkybės, tiesa, Džeikai?

139
 ZARA STONELEY

- Kartais reikia patiems jas nukreipti tinkama kryp

timi,
-
Same,
- kalba rimtai, bet neužsispiria.
jis

Neabejoju, Graikijoje bus labai smagu.

- Ir aš taip manau, - Džeikas atidžiai žvelgia į manc.
Aš strikinėju po kambarį ir tempiuosi ant savęs drabu-
žius. - Puikus vaidmuo. Vis dėlto Almavimas turėjo pra-
sidėti tik po kelių savaičių, jic paankstino datą, - pamo-
juoja telefonu. - Akivaizdu, praleidau daugybę žinučių.
- Puikumėlis, - imu svaidyti daiktus į lagaminą. —

Verčiau paskubėk, neabejoju, tau reikia lėkti namo, pasi-

mokyti tekstą ar ką nors. Pakalbėsime apie tai autromo-
bilyje.
- Gerai. Ar atidaryti? Turbūt tavo mama.
Stengiausi nekreipti dėmesio į beldimą. Turiu susi-
vokti ir susitvardyti, kad nepratrūkčiau raudoti, kai kas
nors mane pašnekins. Deja, jau per vėlu - Džeikas ati-
daro duris. Jeigu kas nors įžengs ir džiugiai pasiteiraus
„Kaip
jūs
laikotės?“ man galas. —

- Kur, po velnių, tu buvai?

Gerai, ne visai tai, ko tikėjausi. Ir pastaba skirta ne
man. Džeikui. Liaujuosi krovusi daiktus į lagaminą.
- Ištisas dienas mėginu su tavimi susisiekti, - aukš-
tas, lieknas, šviesiaplaukis nepažįstamasis atrodo nervin-
gas. Įpykęs.
- Sakiau tau, kad kelias dienas būsiu išvykęs, -
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Džeiko balsas ramus, tačiau pastebiu, kad palei smilkinį

sutrūkčioja raumuo. Jis nepatenkintas. - Manau, Eimė
pranešė, kur aš?

- Tiesą ji elgėsi gana keistai. Teko paaiškin-

pasakius,
ti, kad viskas žlugs, jeigu šiandien su tavimi nesusisiek-
siu. Jie paankstino Almavimą.
- Dievaži, Džeikai, kurių galų išsidirbinėji ?
Haris, atpažinęs kalbėtoją, viaukteli ir puola prie du-
rų. Pro jas įžengia moteris. Pažįstu ją. Ne tokia glamūri-
nė kaip Saros atsiųstoje nuotraukoje, tačiau tai ji.
- Lora, koks velnias tave čia atnešė?
- Be abejonės, lydžiu savo būsimą vyrą, - nusišypso
moteris, įsikimba vyrui į parankę
ir vėl šypteli.
- Labas! -pamojuoju. Džeikas vis dar mano partne-
ris, sumokėjau jam už paslaugas iki šio vakaro, taigi ne-
leisiu jiems manęs ignoruoti. - Aš - Samanta. Malonu
susipažinti, kas jūs būsite? - ištiesiu ranką vyriškiui. Šis
šiek tiek suglumsta, tačiau ranką automatiškai spusteli.
- Atleisk, mieloji, - Džeikas savininkiškai apglėbia
manc per pečius. Žinau, jis vėl vaidina, bet toks elgesys
pasickia tikslą - užtenka pamatyti, kaip pakyla svečių
antakiai. - Čia mano agentas, Markas ir... - jis nutyla. -
Jo sužadėtinė, Lora.
Toks pristatymas šimtą kartų geresnis nei „mano bu-
vusIOji
„ju .
 ZARA STONELEY

Sumojusi, kur šuo pakastas, imu mirkčioti. Džeikas

man šito nepasakojo. ir
praleido faktą, kad „agento
Ėmė

žinutė“ prilygsta „Marko žinutei“. Kūdikio tėvo. Nicko

keisto, kad jis pasijuto velniškai išduotas!
- Taip pat sužinojau, kad yra ir kitų progų švęsti, jis
nuo šiol ne tik mano agentas, bet ir Loros. Nors to ėmėsi

tik jai gavus pagrindinės mano partnerės vaidmenį, tic

sa, Markai? - Džeiko balsas sušiurkštėja, Markas krūp:
teli, tačiau neatsako.
Šita situacija labai nemaloni ir keista. Siaubinga.
- Paskubėk krautis daiktus, užtruksime kelias valan
das, kol ten nusigausime, - Lora paglostė Harį
ir varo jį
šalin.
Jai rankos neištiesiau, abejoju, ar to norėčiau.
— Na, judu verčiau keliaukite, juk nenorėtumėte pa-
vėluoti
į visi
lėktuvą, ar nc?
- Mes trys skrendame
tuo pačiu lėktuvu, - Mar-
kas plačiu mostu iš kišenės ištraukia bilictus.
Spėju, kadaise troško aktoriaus karjeros, tačiau tapo
tik vadybininku.
- Palik man bilietą, rytoj pasimatysime oro uostc.
Važiuoju namo su Same, tiesa?
Linkteliu. Kai pamėginu šypsotis, dilgteli veidą. Juk
negaliu atsisakyti?
 VESTUVIŲ SVEČIAS

Kai vėl atsiduriame Anglijoje, jau žinau, kad Džeiko Al-

mas —
ne graikiškoji tragedija ir ne žmogžudystė saloje.
"lai romantinė komedija. Ši mintis neišpasakytai slegia,
juk romantinėse komedijose apstu Airto ir linksmybių.
Mandagiai aptariame filmą, paskui IDžeikas tik ret-
karčiais mane įspėja apic neteisingai pasirinktą posūkį,
pasisiūlo vairuoti. Kartą uždėjo ranką ant kelio, tačiau,
man pašokus ir kone nuvairavus automobilį į griovį,
daugiau taip nesielgia. Abu prisimename aną dieną su

lendroveriu.
Regis, sukoriau ilgiausią savo gyvenime kelią. Ši išvy-
ka niekuo nebepriminė anos smagios kelionės į Škotiją.
Vos prieš kelias dienas važiuodama juokiausi iš kvailų
Džeiko pokštų, o Haris laižė ausis. Dabar net šuo jaučia
tvyrančią įtampą, todėl bemaž visą kelią miega susisukęs
palei kojas. Retkarčiais prabudęs nurepečkoja į bagažinę
ir stebi vaizdus.
Kuo labiau artėjame link namų, tuo lėčiau važiuoju.
Į stoties automobilių stovėjimo aikštelę įšliaužiu įjungu-
si pirmą pavarą.
- Štai ir grįžome, sveiki ir gyvi!
Garbės žodis, tampu panaši
—
į
savo motiną.
Štai ir grįžome, - Džeikas žvelgia į mane, Haris
prakiša galvą tarp sėdynių ir padeda man ant peties.
- Galiu nuvežti tave namo.
 ZARASTONELEY

- Čia puikiai tinka. Kelionė buvo ilga, o traukinys

netruks atvykti.
- Džeikai, aš..
- Same, mes...
Prabylame vienu metu. Abu ūmai nutylame. Keista
situacija. Tarsi pirmasis pasimatymas, tačiau jis gali būti
paskutinis.
- Damoms pirmenybė.
- Dėkoju už šią savaitę, - sunkiai nugurkiu seiles.

Turiu elgtis protingai. Turiu likti stipri.

- Nėra už
ką.
- Ne tik už tai, kad buvai mano vaikinas, - spoksau
į tas mielas akis ir svarstau, ar dar kada jas pamatysiu,
išskyrus tuos kartus kine, kai jis išgarsės. - Padėjai man
pasijusti gerai. Sugrąžinai tikrąją „mane“, jeigu supranti,
ką noriu pasakyti. Ačiū, - nesiliauju vapėjusi, kad tik
neišpoškinčiau, jog tiesiog noriu likti su juo. Tačiau ir
šie žodžiai tikri.
Draugaudama su Lajamu, leisdavausi
į pernelyg daug
ir nė nepastebėjau, kad nutrūko.
kompromisų tikroji Samė tolsta,
o vieną dieną mūsų santykiai ir Likau prie
ėmė

suskilusios geldos. Noriu verkti, bet nusišypsau.

- Aš niekuo dėtas, brangioji. Viską padarei tu pati.
Nepamiršk šito ir pasieksi, ko tik panorėsi, Same, - ap-
glėbia delnu mano smakrą. - Tu gali viską.
 VESTUVIŲ SV EČIAS

- Sėkmės Almavimuose, tai tavo didžioji proga!

Reikšmingas jo karjeros posūkis. Mūsų santykių po-
sūkis.
- Galbūt. Negaliu atsisakyti šios galimybės, Same.
- Suprantu, nickada ir nesakiau, kad turėtum!
Mano viduje veriasi tuštuma, gerklę gniaužia. Mudu

gyvename visiškai skirtingus gyvenimus. Jis skraido į

cgzotiškas šalis, leidžia laiką su glamūrine buvusiąja ir
rūsčiais žvilgsniais varsto savo agentą. Jis toks neper-
prantamas, toks savimi pasitikintis. Mane džiugina Sa-
ra, kokteiliai ir maistas į namus.
- Bet tu neatrodai laiminga.
— Aš
laiminga, csu devintam danguj! - nutaisau lai-
mingiausią, kokia tik pavyksta, šypseną. - Rytoj grįžtu
į darbą!
— Turėtum atvykti, tik kelioms dienoms. Nupirksiu
tau bilietą.
- Jau sakiau, negaliu. Turiu dirbti, sutvarkyti nebaig-
tus reikalus.
Be to, nenoriu matyti jo, apkabinusio Lorą. Vien nuo

tokios minties nupurto. Jeigu pažinočiau jį artimiau,

nedvejodama mesčiau visus reikalus. Beraš jo nepažįstu.
- Parašysiu tau per skaipą. Galbūt, kai grįšiu po Al-

mavimų, susitiksime?
- Būtų smagu.
 ZŽARA STONFLEY

Šįsyk ncatrėžiu me, pasilicku galimybę. Mano širdis

proto balso neklauso. Deja, jis grįš tik po kelių mėnesių
ir draugę praleistas laikas jau bus virtęs tik prisiminimais.
IDžeikas vertas kiekvieno išleisto penso. Tačiau tai

pats graudžiausias mano atsisveikinimas. Pabučiuoju

Harį
ir įsikniaubiu veidu

- Ar viskas gerai?
jo gaurus.
į
Linkceliu.
- Galjau liaukis klausinėjęs. Esu didelė mergaitė, kuo
puikiausiai susitvarkysiu.
Taip ir bus. Haris lyžteli mano ranką, sūrstelėjusį vci-

dą. Nušluosto neišverktas ašaras — rodos, esu šiek tiek

nesandari. Maniau, ištversiu neapsiašarojusi.
- Dulkelių į akis prikrito. Nuo stogo.
Džeiko lūpų kampuris pakyla, tačiau šypsenos ne-
matyti, jis liūdnas. Palenkia galvą arčiau ir brūkšteli

sausomis, stangriomis lūpomis per manąsias. Kone pa-

lengvėja, kai Haris šnarpštelėjęs įbruka tarp mūsų nosį.
Neįstengčiau aistringai bučiuotis prie stoties, o vėliau
žvelgti jam pavymui.
- Žinoma.
Nykštys švelniai glosto mano skruostą ir aš tikrai,
tikrai trokštu atsiremti į jo ranką. Bet negaliu. Paglos-
tau šunį.
- Eikš, Hari, - Džeikas sušiaušia plaukus Hariui,
 VESTUVIŲ SVEČIAS

paskui
du
- man.
- aš ir ponas
- Regis, šiame pasaulyje
H. Parašė Lora,
vėl

ji užsiėmusi
likome mudu
su dukteri-
mi, todėl prašė pasirūpinti Hariu, kol grįšime iš Ailmavi-

mų. Spėju, Markui jis ne pric širdies.

Lipdamas iš automobilio Džeikas paduoda man vo-
ką. Tą patį, kurį šįryt įkišau į jo krepšį. Su pinigais.
Stumteliu voką nuo savęs.
- Turi tai paimti. Mes juk susitarėme, tai tavo atlygis.
Nė nenutuoki, ką teko iškęsti, kad gaučiau šiuos pinigus.
Jis nusišypso, tačiau šypsena liūdna.
- Nė nedrįstu klausti.
Tuomct jo veide išblėsta ner ir liūdnoji šypsena.
IDžeikas tiesiog žvelgia į mane.
- Nenoriu tavo pinigų, Same. Tetroškau tapti vyru,
priversiančiu tave vėl šypsotis.
Jis paliečia mano nosies galiuką ir abu nucina. Išeina
iš mano gyvenimo. Vyras šuo. ir
Galbūt man reikalingas šunytis, o ne vyras. Gal šunų
prieglaudoje apsilankiau ne todėl, kad likimas nuspren-
dė supažindinti su Džeiku. Turbūt tai reiškia, kad man
reikia šuns. Tik ne Tanko.
 DVIDEŠIMT SEPTINTAS
SKYRIUS

ir:
R“ pabusiu trisdešimtmetė

-—
„ Neturiu nei vaikino, nei vyro, o labiausiai tikėtinas
variantas išvyko iš šalies.
m „
Nesu turtinga ir niekas neketina manęs vežtis į Mon-
te Karlą.
B. Neturiu ferario.
+. Teisybę pasakius, vienintelis dalykas, kurį mėgstu sa-

vo darbe, yra Sara.

S. Vis dar nesu liekna (račiau esu laiminga tokia, kokia
esu, taigi, veikiausiai turėčiau šį punktą ištrinti).

Galiu daug kuo

pasidžiaugti:
 VESTUVIŲ SVEČIAS

I. Mano šeimynėlė naiviai turi vilčių dėl pirmo, antro ir

trečio punktų.
t- Pasak Džeiko, esu tokio dydžio, kokio ir turiu būti.
Dabar suvokiau, kad tapusi „liekna“ nebebūčiau savi-
mi. Atrodau stulbinamai (jo žodžiais tariant) būda-
ma tokia, kokia csu. Užsirašiau tai ant jo duoto voko,

šalia AŠ GALIU TAI PADARYTI, tik mažesnėmis

raidėmis, nes didelės nebetilpo.

Kalbant apic daug gerų dalykų, daug, ko gero, nėra tin-

kamiausias žodis, tačiau vėliau dar pridursiu keletą po-
zityvių pastabų.

Vis dėlto sumojau, kad tebegyvenu melu. Nors vos nc-

išpliurpiau tėvams, kad Džeikas nėra tikras mano vaiki-
nas, visos tiesos taip jiems ir nepasakiau. Be to, bučiavau
jįežere. Tėvai matė, kad kitą rytą mudu išdūmėme namo
atrodydami taip, lyg visą nakųį bluosto nebūtume sudėję
(mes irnesudėjome). Nepaaiškinau jiems, kad skubėjo-
me, mat Džeikui knietėjo kuo greičiau su savo buvusiąja
ir jos meilužiu raityti kulnus iš
šalies, tad viskas baigėsi

dar nė neprasidėję.

Rytoj parašysiu laišką, tokį, kokius žmonės siunčia per

Kalėdas
ir
Naujuosius metus, ir
viską paaiškinsiu.

249
 ZARASTONELEY

Sveiki!
Šis dešimtmetis buvo kupinas įvykių, kokia laimė, kad
pagaliau sulaukiau trisdešimties ir subrendau. Apgai
lestauju dėl nekalto melo apie Džeiką, jis nebuvo mano
vaikinas. Tiesą pasakius, trumpai juo pabuvo, tačiau
dabar
jau vėl nebėra, nes gavo pagrindinį vaidmenį ir
Jilmuojasi Graikijoje (mama, veikiausiai, pamanys, kad
kuriama naujoji Briliantino“ versija, o jis naujasis —

Džonas Travolta, bet juk negali visko išaiškinti parai-

džiui). Tačiau turiu gerų naujienų! Džeikas nuostabus
lovoje ir meistriškai tepa sviestą ant skrebučių. Pasima-

Lysime ketvirtajame mano gyvenimo dešimtmetyje!

Bučkis - Samė

Parašysiu maždaug taip, tik prieš išsiųsdama darsyk

perskaitysiu. O šiandien ketinu anksčiau atsigulti ir pa-
ilsėti prieš trečiojo dešimtmečio išleistuves. Rytoj laukia
darbas, o vėliau šventinė Saros staigmena.
—

Kažin ar turėjau sutikti dėl tos staigmenos. Tapau

oficialiai per sena netikėtumams - ypač tiems, kuriuos
rengia Sara. Obuolinis berniukas dar neatsigavo po

*
Greece ir Grease vienodai tariami pavadinimai. Greece - liet.
Graikija, Greace - liet. Briliantinas - 1978-aisiais sukurtas JAV režisie-
riaus Randalo Kleiserio (Randal Kleiser) muzikinis filmas, kuriame pa-
sakojama dvicjų jaunuolių, susitikusių 1959 merų vasarą, meilės istorija.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka Džonas Travolta.

450
 VESTUVIŲ SVEČIAS

z<fyriukų siurprizo. Iki šiol manęs, kad zefyrai patic-

kiami tiksu karštu šokoladu, daugiau taip nebegalvos.

Pasakysiu tik tiek: šie saldėsiai, atsidūrę šiltose vietose,

tampa minkšti ir lipnūs. Tenka ilgai juos krapštyti. Pa-
sak Saros, čia ir yra esmė. Tai buvo ištvermės išbandy-
mas. Kalemas jį
išlaikė ir pasiekė stulbinamų rezultatų.

gimtadienis neįsiveržia su trenksmu. Jis

"Trisdešimtasis

prasideda labai santūriai, viliuosi, tai nėra ženklas, kad

taip nugyvensiu ir visą likusį savo gyvenimą.
Darbe ramu. Visiškas štilis. Daugelis žmonių jau už-
sisakė vasaros atostogų paketus, keletas organizuotų kc-
liautojų pasirūpino ir žiemos atostogomis. Kiti, ne tokie
organizuoti, jau atostogauja, kraunasi ir išsikrauna laga-
minus arba svarsto, kaip apmokės sąskaitas. Taigi galiu
psichologiškai pasirengti ateinančiam savo gyvenimo
dešimtmečiui ir
šiam vakarui.

Trisdešimrmetės atliktinų darbų sąrašas:

1. Nusipirkti kremą nuo raukšlių (niekuomet tinkamai
nesirūpinau savo tačiau trisdešimtmetis —antra-
oda,

sis keturiasdešimtmetis, todėl, manau, derėtų tuo už-

siimti).
2. Parašyti planą penkeriems metams.
 ZŽARA STONELEY

3. Nuspręsti, ką iš tiesų noriu veikti (žiūrėti 2 punktą:

abejoju, ar darbas kelionių agentūroje yra tikrasis
mano siekius patenkinantis - išskyrus atostogų nuo
laidas - pašaukimas).
> Ak, reikia išbraukti kremą - Sara ką tik paaiškino,
kad suklydau. Keturiasdešimtmetis — tai antrasis
trisdcšimtmetis, o trisdešimtmetis tada turėtų reikšti
antrąjį dvidešimtmetį. Ką gi, galiu nesijaudinti.
„r Įsigyti šunį.

Sudarydama sąrašą ir svarstydama apic alternatyvią

veiklą, kuria galėčiau užsiimti (nesu įsitikinusi, kad man
patiktų vedžioti šunis - juk nemėgstu ankstyvų pasi-
vaikščiojimų; taigi, mintis
kiu pusės šeštos
į
vėl sutelkiu keliones), sulau-

vakaro. Metas keliauti namo. Sara manc

apkabina ir praneša, kad atvažiuos septintą. Įvertins, ar
esu tinkamai apsirengusi audringoms visos nakties šėlio-
nėms, kad ir ką būtų suplanavusi.

Matuojantis trečią suknelę ir mąstant apie penktą savo

sąrašo punktą suskamba durų skambutis. Kažin ar noriu
auginti mažulytį, rankinėje telpantį šunelį. Pasinėrusi į
ryto ruošą augintinį pamirščiau arba ant jo atsisėsčiau.
Pasekmės būtų visokeriopai pražūtingos. Iš savigrau-
žos, kad įskaudinau tą padarėlį, nusiraučiau plaukus, o

A52
 VESTUVIŲ SVEČIAS

banko vadybininkui labai nepatiktų išlaidos už veterina-

ro paslaugas. Nenoriu ir didelio stipraus šuns kaip Tan-
kas - stengdamasi išlaikyti jo pavadėlį tapčiau panaši į
kultūristę. Išties tenoriu vidutinio dydžio šuns. Panašaus
į Harį.Su Džeiką primenančiu šeimininku.

Negaliu patikėti, kad paika galvelė atvedė

tą aklavietę. Vieną akimirką
mane

svarstau apic miclą šunišką

į ši-

draugiją, kitą - scenoje vėl pasirodo

jis.
Bet
aš tikrai ilgiuosi Hario. Ir Džeiko.
Galbūt sutiksiu su juo pasimatyti, kai grįš iš Grai-
kijos. Susitikti Džeikas nori, skambina man. Visgi šiuo
mctu reikalai klostosi būtent taip, kaip ir maniau.
Skambučio sulaukiau, vos tik jis nusileido oro uoste,
tačiau pokalbis buvo nei šioks, nei toks. Atsiuntė keistą
žinutę, bet žinučių neužtenka, tiesa? Turiu galvoje, kad
gali visiškai ne taip suprasti, ką nori pasakyti siuntėjas.
Prabėgo ištisos penkios dienos nuo tos akimirkos, kai
atvežiau Džeiką į storį. Nuvykęs į filmavimo vietą jis

taip pat paskambino, cačiau linija traškėjo, vėliau ryšys

nutrūko. Spėju, atokiose Graikijos salose susisiekimo
priemonės veikia prastai. Vėliau gavau žinutę, kurioje jis
pasiūlė atvėsti ir palaukti, kol grįš namo.
Atvėsti? Mūsų santykiai tokie drungni, kad netrukus
atsidursime ledo zonoje.
Suprantate? Štai kas nutinka, kai kas nors pasiūlo
 ZARASTONELEY

keletą nemokamų paslaugų, o tu pamanai, kad tai gali

būti rimta.
Grįžusi namo truputį panaršiau internete, ieškoda
ma skrydžių Graikijon. Galbūt tapusi trisdešimtmetė
turėčiau stverti visas įmanomas galimybes, apsimesti,
kad susirgau, ir lėkti su juo susitikti. Tačiau mintis, joj;
jam išvykus mudu normaliai ir nepasikalbėjome, /oj/ ir
žinutė neleido man spustelėti Pirkti bilietą mygtuko.
Į Škotijoje sukurtą sąrašą įtraukiau punktą „Bėgti
nuo vyrų it nuo maro“. Imu manyti, kad pasąmoningai
pabaigą nujaučiau dar prieš Džeikui suviliojant manc
ežere.
Trečioji suknelė senamadiška. Ji
priklauso merginai,
kurią apgaudinėjo. Ne trisdešimtmetei, pasiryžusiai tap-
ti pačia geriausia dėl savęs pačios. Išsirenku ketvirtąją
suknelę.

Sara užsispyrė manc kažin kur nusivesti gimtadienio

proga, tačiau neišdavė, kur mudvi cisime. Šiek tiek ne-
ramu. Viliuosi, neišrinko picerijos ar klubo, kur tikima-
si,kad kaišiosi svaro vertės monetas nuogiems vyrams
tarp sėdmenų. Nesu nusiteikusi prieš vyrų sėdmenis ar
picą, tačiau po gana slogios dienos darbe trisdešimtmetį
mieliau sutikčiau rafinuotesnėje vietoje, nei sutikau dvi-
dešimtmetį.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Ar tu jau pasirengusi? - Sara stovi miegamojo

tarpduryje ir apžiūrinėja ilgus, juodus savo nagus. Ma-
no manymu, tic nagai pavojingai ilgi - jeigu kalbėtume
apic monetų kaišiojimą. Vadinasi, dėl to galiu būti rami.
Vėl suskamba durų skambutis.

- Ar tiks?
Ketvirtoji suknelė kur kas seksualesnė nei trečioji.
Ja vilkėdamatikrai neatrodau it pilka pelytė, kuriai vis
vien, ar ją apgaudinėja. Vis dėlto gal suknelė pernelyg
ryški ir
išsiskirianti?
Sara linkteli.
- Taip, bus gerai, - atsakymas nuskamba nelabai
tvirtai, o juk ji pati rinko staigmenos victą. Be to, draugė
neįprastai nervinga. - Pasirengusi ?
- Bus gerai? - atidžiau ją nužvelgiu.
Bus gerai netinka. Taip arsako žmonės, į tave nė ne-

dirstelėję. Taip kalba senos tetos, prieš nuvalydamos nuo

skruosto įsivaizduojamą dėmę savo prispjaudyta nosinc.
Šitaip nereaguojama
Na, bent jau aš
į tokia suknele vilkinčią moterį.
to tikiuosi. Sara išsirinko batelius la-
bai aukštais kulnais, tampres ir berankovę palaidinę.
- Gal aš pernelyg išsipuošiau?
Mudviejų skonis labai skirtingas. Ji bc jokio vargo
derina gotiško, vintažinio stiliaus drabužius smulkio- ir
mis gėlytėmis margintas lengvas suknutes. Jeigu būtų
 ZARA STONLLEY

aukštesnė, ko gero, taptų tobula manckene. Nuolatos

besikeičiantis paveikslas. Negaliu sakyti „balta drobė“,
nes toks apibūdinimas Sarai visiškai netiktų.
- Ak, ne, ne.
- Pernelyg vulgaru?
Iškirptė gili, suknelė trumpoka, o mama nuolatos
kartoja, kad galima parodyti arba kojas, arba krūtinę.
visko sykiu demonstruoti nevalia. Bet laikai pasikcitė.
- Gali užsimesti švarką.
Ji nė nežiūri į mane, dėbso į savo rankinį laikrodį.
- -
krūtys nevirsta lauk, tik šick tiek mažiau
Sara!
pridengtos. Šūdas. - Reikia persirengti. Neturiu tokios
spalvos švarko.
- Gal megztinį?
Visiškai nepanašu į Sarą. Ji nemėgsta megztinių. Jai
niekada į galvą nešautų, kad iškirptė gali būti per gili.
Galji mano, kad sulaukusios trisdešimties mano krūtys
nukaro ir jų rodyti nederėtų? O gal draugė paruošė ko-
kią ypatingą staigmeną mano gimtadienio proga? Žvilg-
čioti
įlaikrodį jai taip pat labai neįprasta.

Ak, ne. Man

silpna.
- Juk tu nesurengei gimtadienio vakarėlio, tiesa?
Ji žino, kad nemėgstu atsidurti dėmesio centre, o šio
ypatingo gimtadienio proga dėmesio tikrai nenorėčiau.
- Ką? - nesupranta ji. - Ak, ne, ne, nekalbėk niekų.

a56
 VESTUVIŲ SVEČIAS

"Taigi, ar si pasirengusi ?
Vėl suskamba durų skambutis. Tai erzina, norėčiau
išvengti įtampos. - Kas ten, po perkūnais? Gal neati-
daryti?
- Atidaryk, juk tavo gimtadienis, gal kas gėlių atnešė.
- Tokiu metu? Ak, taip, žinoma, - noriu pasakyti,
bet kuriuo metu, tačiau gimtadienio vakarą tai nuskam-
- Greičiausiai, mano mama.
bėtų šiek tick pesimistiškai.
- Ar nepasakci, kad cisime švęsti ?
- Pasakiau. Ji mano, kad vedi mane blogais keliais,
turbūt atnešė prezervatyvų.
- Prezervatyvų?
- Kartais jai atrodo, kad man vis dar septyniolika.
Manau, jie likę iš tų laikų, kai mama dirbo šeimos pla-
navimo klinikoje, ten ji mėtydavo sargius vaikams tarsi

saldainius, didelėmis pakuotėmis. Didžiulėmis, - ro-

dydama ištiesiu rankas. Pricš išeidama iš darbo turbūt
paslapčia ir namo
jų prisitempė. Dėl viso pikto. - Jeigu
kada prirciktų, kreipkis. Slapstau sargius visose pakam-
pėse, motušė mano, kad per savaitę dulkinuosi bala žino
kiek kartų.
- Mano
teta įsitikinusi, kad aš visai nesidulkinu, -
Sara išsišiepia, atrodo, vėl virto savimi, tad galiu ac-
sipalaiduoti. - Visuomet liksiu jos mieloji, nekaltoji
brangutė.
 ZARASTONELEY

Nė įsivaizduoti negaliu
—
tavęs mielos ir nekaltos.
Ak, velnias, tas, kur laukia prie durų, baisiai atkaklus.
Ar
ši suknelė tikrai tiks?
- Tiks. Dabar atidaryk tas prakeiktas duris ir galėsi:

mc pradėti švęsti.
Prie durų laukia ne mano mama. Išvystu puokštę su
kojomis. Tik gėlių parduotuvės furgono niekur nema-
tyti, o vyras, puokšte užsidengęs veidą,
šus. Nevilki uniformos.
į kurjerį nepana-
Jis patraukia gėles.

- Tu Graikijoje.
Grįžusi iš Škorijos begalę laiko praleidau vartydama
kelionių į Graikiją katalogus ir svarstydama, ar nesu-
klydau. Naujoji, veiklioji neabejotinai turėjo stverti
aš

galimybę
ir lėkti į Almavimo aikštelę drauge su kitomis
gerbėjomis, o ne grįžti į darbą ir kurti planą artimiau-
siam penkmečiui. Veiklios moterys neplanuoja - jos
veikia.
Išgirdusios, kad vyras nori tapti tuo vieninteliu, pri-
verčiančiu šypsotis, jos iš tokios progos išspaudžia viską.
Aš nusišypsau.
- Ne, jau ne, - nusišypso ir Džeikas. - Buvau Grai-
kijoje irgrįžau.
- Grįžai dėl mano gimtadienio?
- Grįžau visiems laikams. Suvokiau darąs didžiausią
 VESTUVIŲ SVEČIAS

gyvenimo klaidą. Negalėjau praleisti tavo gimtadienio,

todėl liepiau Markui susikišti savo sutartį, kur panorės.

- Nejaugi?
- Vis tiek nebūtų pavykę. Žiūrėti į jį negalėjau dar
nuo tų kai sužinojau apie jųdviejų su Lora išdavys-
laikų,

tę. Nesuprantu, kodėl išsyk neatsisakiau jo paslaugų. Ko

gero, paskutiniu lašu tapo žinia, kad dabar
jis atstovauja
ir Lorai.

- Argi tau nereikia agento?

- Susiradau kitą. Po trijų savaičių vykstu į Kornva-
Ten bus bandomoji peržiūra dėl naujo darbo, mano
lį.

agentas labai pozityviai nusiteikęs. Sakė, užsakovai su-

sidomėję, prašė mane pakviesti. Pamaniau, užteks laiko
įkalbėti tave vykti drauge. Ir pasveikinti su gimtadieniu.
Jis taip arti, galiu užuosti jo kvapą, sumišusį su gėlių
aromatu. Jeigu dabar pabučiuos, sulamdysimc rožes, bet
bala jų nematė.
- Tu nepaskambinai.
- Saloje ryšys niekamtikęs, be to, nenorėjau visko
aptarti telefonu. Pamaniau, suprasi, jeigu kelias dienas
nesusisieksiu. Bilictą namo užsisakiau kitą
dieną, kai nu-

vykau. Pasakiau sau, kad kirąsyk kalbėdamasis norėsiu

tave ir matyti. Turėjau pažvelgti tau į akis ir atsiprašyti.
- Už ką?
- Užtai, kad nepapasakojau apie Anabelę, kad ėmiau
 ZARASTONELEY

ir išdūmiau į Graikiją drauge su savo buvusiąja ir jos su

žadėtiniu.
- Juk tai darbas, tu privalėjai, aš suprantu.
- Ėjau į tą lėktuvą ir svarsčiau, kaip jausčiausi pats,
jeigu šitaip nužingsniuotum su Lajamu.
- Nenužingsniuočiau... stengiuosi atrodyti rami,
—

tik sekasi nekaip. - Jeigu Stela kiurksotų šalia.

- Kad tave kur, va čia tai šuns pautai, - šūksnis per-
nelyg ricbus netgi Sarai, įsiterpusiai į tokią romantišką
akimirką. - Jėė-ga!
visiškai nesubriliai man niukteli. Pažvelgusi
Draugė

Sarą matau, kad ji išpūtusi akis stebeilijasi ne į Džeiką, o

į
įautomobilį, kurio anksčiau nepastebėjau. Nors jis stovi
ant įvažos keliuko. Ryškiai raudonas. Feraris.
Buvau pernelyg užsigalvojusi apie Kornvalį ir buči-
nius.
— Ar
galiu užeiti?
- taip, bet mes išciname, - nenoriu elgtis nc-
Na,

mandagiai, tačiau Sara suorganizavo šventę ir aš nekc-

tinu jos palikti dėl staiga su gėlėmis išdygusio vyro. Net
jeigu tai vyras su fcrariu.
Sara kikena.

teli:
— Mes neiname, cini tu.
- Zadam! - ir plasteli
ir
yra staigmena, ji šūk-
Tai

rankomis Džeiko pusėn.

-
- Džeikas - staigmena? Tu žinojai, kad jis atvyks?

164)
 VESTUVIŲ SVEČIAS

- Taip. Džeikas pasakė Eimei, ši papasakojo Timui,

tas paskambino tavo mamai, o ji atėjo manęs aplankyti.
Ir... - Sara nuskuodžia prieškambariu ir atplėšia spintos
po laiptais duris. - Aš sukroviau šitą.
Tai mano lagaminas.
- Kodėl man jo reikia?
— Nes išsivcžu tave, - šypsosi keistai sumišęs Džeikas.
Tai jam visai nebūdinga. - Ar važiuosi?

ji
- Žinoma, važiuos, žinoma, važiuos, - Sara gricbia
iš jo rankų gėles. - Ar
ji gerai atrodo? Gali
persirengti, —

draugė šokinėja tarp manęs ir Džeiko teniso kamuo- it

liukas. - Nežinojau, kokia apranga tiktų!
- Ji atrodo fantastiškai, - Džeikas nenuleidžia nuo
manęs akių, jaučiu, kaip viduje viskas tęžta. Jis net nc-
žiūri į mano tarpkrūtį. Matyt, vėliau teks pademons-
truoti iš arčiau.
- Ar iškirptė ne per gili? - problemą išsprendžia Sa-
- Pernelyg? Nepakankamai? Negalėjome apsispręsti.
ra.
Nežinojau, ką turėjai galvoje.
- Ne per gili. Suknelė tobula. To ir tikėjausi.
Nelabai smagu stovėti ir klausytis, kaip manc apta-
rinėja.
- Juk man
ryt reikia į darbą.
Taip gaila - o jeigu jis sugalvojo ką nors išties be-
gėdiško? Šiaip ar taip, juk mano gimtadienis, turėčiau

A6|
 ZARA STONELEY

pasimėgauti gyvenimu prieš tapdama visiškai suaugusi.

- Tuo pasirūpinau, rytoj tau laisvadienis, - Sara šo-

kinėja aplink lygTigras“. - Ar ne puiku? - ji apkabina

manc
ir šokinėjame abi. Keletas žiedų atsisveikina su
šiuo pasauliu. - Pamerksiu jas į vazą, gerai?
Sara teisi. Tai puiku. Neišpasakytai.
Ūmai
šįtą prisimenu.
- Žinutėje rašei, kad mudviem reikėtų atvėsti.
Džeiko šypsena išblėsta, jis susiraukia.
— Ne, nerašiau.

— Taip, rašei.
- Klausyk, prisiekiu, nesiunčiau tokios žinutės.
Mudu išsitraukiamc telefonus. Tai svarbu, taip svar-

bu, kad gali sugadinti pačią didžiausią gimtadienio

ir

staigmeną. Negaliu niekur vykti su Džeiku ir lagaminu,

jeigu jis, mudviem nesimačius kelias dienas, jau siūlo at-
aušinti santykius.
Žinutę aš gavau, tačiau Džeiko telefone jos neran-
damec.

- Tują ištrynei!
- Arba išsiuntė kas nors kitas ir ištrynė, - Džeikas
nutyla, tada susiraukia. - Galvą guldau, tai Marko ir

*
Alano Aleksanderio Milno (Alan Alexander Milne) knygos „Mikė Pū-
kuotukas“ personažas.

A62
 VESTUVIŲ SVLČIAS

Loros darbeliai, jie įtūžo išgirdę, kad ketinu grįžti na-

mo ir sujaukti visą filmavimo planą. Lora žinojo, kaip aš
jaučiuosi, suprato, kad grįžtu pas tave. Veikiausiai surcz-
gė tokią mintį, norėdami laimėti daugiau laiko ir mane
perkalbėti.
Turiu pasakyti, tai skamba gana įtartinai. Džeikas
piktai tapšnoja telefono ekraną. Visi stypsome prieš-
kambaryje, užuot linksmai šventę mano gimtadienį.
Jo telefonas dzingteli. Keletą kartų. Gautos kelios ži-

nutės,
- Štai, pažvelk, - pažvelgiu. - Tai Markas, galėjau iš-

syk nuspėti. Lora nesako „atvėsti“, tačiau Markas nuolat

kartoja šį žodį. Labai mėgsta „vėsius laikotarpius“.
- Ak, Viešparėliau, tik pažvelkit į šį automobilį, koks
žavus raudonas atspalvis!
Atvyko mama. Prasibrovusi pro lauko duris, ji pakš-
teli man į skruostą, įbruka į rankas dovaną ir visą laiką
nenuleidžia akių nuo automobilio.
- Visada troškai raudonos mašinos, tiesa, brangioji?
- Visuomet troškau ferario, mama. Ne tiesiog raudo-
nos mašinos.
Žvelgiu į Džeiką, jis žiūri į mane, rankose tebelaiko
telefoną.
- Same, aš kalbu tiesą. Garbės žodis. Ar galėtum šį-
kart manimi patikėti?
 ZARASTONLELEY

- - mama nė nenu
Ak, brangioji, kaip apmaudu,
tuokia, kokią dramą ką tik įsiveržė. - Bala nematė
į

to automobilio, bent jau raudonas atspalvis labai gra-

žus, - ji patapšnoja IDžeiko ranką. - Padarei, ką galėjai,
Džeikai.
Jis nesiklauso. Laukia mano atsakymo.
Giliai įkvepiu.
- Tikiu tavimi, - nenorėjau to sukuždėti it sąmoksli-
ninkė, tačiau kaip tik taip ir nuskambėjo.
Atsakiau taip tyliai ir slaptai, kad neišgirdo nė vienas
iš tėvų.

tą.
-
- Tai feraris, Ruta, tėtis pabučiuoja mane skruos-
- Su gimtadieniu, širdele, - jis taip pat stebeilijasi į
į
automobilį. - Gal aš galėčiau...
- Žinoma! neprieštarauja Džeikas ir tėtis nužings-
—

niuoja laukan. Apžiūrės automobilį atidžiau.

Tikiuosi, vidun nelips, nenoriu jokių pakeleivių. Net
jeigu tai ir mano tėtis. Labai
jį myliu, jis nekelia jokių
rūpesčių, tačiau ši diena skirta tik man, Džeikui ir mano
ferariui.

- Puiku, jeigu ten feraris, tai kodėl tu nepatenkinta,

Samanta?
- Aš nesu nepatenkinta, mama.
- Viliuosi, sendama netapsi niurzgle. Esu cikra, tu
to neleisi, tiesa? - ji gricbia Džeikui už rankos ir kvailai

401
 VESTUVIŲ SV EČIAS

šypsosi. Tai nepadoru.

- Samantai nepatinka liūdėti.
Džeikas nesipriešina tokiam mano tėvų elgesiui, jis
tik linksi ir šypsosi it puikiai išauklėtas vaikinas. Nors
nėra mano vaikinas. Turbūt.
- Ticsa, tiesa, jivisuomet mėgo linksmybes, kol
nesusidėjo su tuo Lajamu. Ar žinote, jam gimė dvi
mergytės! Džuljeta sakė, kad Lajamas dabar dirba virš-
valandžius, nekaltinu jo, juk turi gyventi su tokia mo-
terimi. Mes jūsų negaišiname, tiesa? mama nutyla, —

turi įkvėpti.
- Taip, mama, gaišinate.
- Pasakysiu Džuljetai, kad vestuvės rugsėjį dar neat-
šauktos, gerai? Nagi, Deividai, eik šalin nuo tos maši-
nos, tu jiems trukdai. Juk nenorime, kad praleistų... - ji
prisidengia burną ranka ir spygteli. - Jergutėliau, vos

ncišsitariau. Ką gi, su gimtadieniu, brangioji, kai grįšite,

galėsime visi kur nors išciti pavakarieniauti.
Noriu atsisakyti, tačiau Džeikas prabyla man nė nc-
spėjus prasižioti.
- Tikiuosi, ponia Dženkins. Visgi, turiu vilties, kad
gausiu pagrindinį vaidmenį, todėl susitikimą turėsime
derinti prie filmavimo grafiko. Gausiu jums bilietus į
premjerą, gerai?
- Ak, Dievuliau, taip! Argi tai ne puiku? Jeigu ten
 ZARASTONELIEY

bus patiestas raudonas kilimas, man reikės naujos suk-

nelės. Deividai, Deividai, ar girdėjai? Mes susipažinsi-
me
su karališkąja šeima!
Kilsteliu antakį pasisukusi į Džeiką, jis tik nusišypso.
- Važiuojam?
Pažvelgiu į Džeiką, dirsteliu į Sarą ir suvokiu, kad
jis - tas vyras, verčiantis mane šypsotis. Negaliu liautis.
- Žinoma.
Norėjau atsakyti nerūpestingai, bet balsas kažkodėl
užkimo.
Jis atveria dureles. Dievaži, tuoj nualpsiu. Automobi-
lis toks aptakus, žvilgantis ir maloniai kvepia.
- Luktelėkite, Samanta, Samanta!
Vos Džeikas uždaro dureles, mama ima raustis ran-
kinėje.
O Dieve brangiausias, ji ieško prezervatyvų, garbės
žodis.
- Važiuok! Greitai!
Džeikas pernelyg lėtai segasi saugos diržą.
- Greitai!
Galiausiai užveda variklį - kaip tik tą akimirką, kai
motušė triumfuodama šūkteli ir iškelia maišelį.
- Šrai kur jie! Palauk, Samanta, turiu...
Neišgirstamc, ką ji
turi, nes automobilis labai smagiai
riaumodamas nutolsta keliu. Dievaži, nejaugi motinos

166
 VESTUVIŲ SVEČIAS

glumina savo vaikus visą gyvenimą)?

Žvelgdama
į
šoninį veidrodėlį nusprendžiu, kad mai-
šelis gana mažas. Gal ji tik norėjo pavaišinti saldainiais

prieš kelionę?
Nesuksiu dėl to galvos. Visada saugiau pabėgti ir tik
paskui paklausti.
- Ką tu, po galais, darai? privažiavęs kelio galą,
—

Džeikas pasuka vairą ir juokiasi. - Primeni voverę už-

uodusį Harį.
- Uodžiu automobilio kvapą.
Jis nuostabus. Sodrus. Be to, tai padeda negalvoti,

kad situacija keistoka, šiek tiek panaši į pirmąjį pasi-

ši

matymą. Nesu tikra, ar mudu tęsime nuo kur bai- ten,

gėme (sušiaušti plaukai ir begėdiškas geismas), ar manęs
laukia tiesiog gimtadienio vakarienė bc jokių kūniškų
gcidulių.
- Ar niekada neuostei odos? - Džeikas linksmas, bet
truputį keistas. Atvirai tariant, kažkuo primena poną
Byną. Betgi, žinoma, neatrodo kaip ponas Bynas.
- Tokios - ne. Ši oda kvepia prabanga, turtais.
"Toks miclas kvapas. Tokia miela ranka, gulinti vos už
keleto colių nuo mano kelio.
Jis pajudina pirštą, to užtenka, kad šis paliestų ma-
no koją. Tai visiškai nepanašu į pirmąjį pasimatymą.
Nugurkiu seiles ir imu skaičiuoti medžius. Šiek tick
 ZARA STONFELEY

apsisuka galva, mat lekiame greitai.

- Padidėjo tarifinis atlygis? — išsprūdę žodžiai iš-

blaško šiltą jausmą, rodos, sliūkinantį ten, kur neturėtų,

be to, susizgrimbu, kad nuo medžių skaičiavimo trupu-
tį pykina.
- Atleisk, - Džeikas griausmingai, skambiai nu-
sikvatoja, jo juokas užpildo automobilį ir dar labiau
mane sušildo. - Automobilis ne mano. Spilbergas dar
neskambino.
- Kaip apmaudu. Juk Škorijoje pasirodei neprie-
kaištingai.
Krapštausi pric lango, atidarau jį, vėl uždarau - kad
tik netektų žiūrėti Džeiką. Norėčiau tiesiog sėdėti ir
į

spoksoti
į jį. Akių neatitraukčiau. Bet ar išties protin-
ga leisti šitam vyrui suprasti, kad desperatiškai trokštu
vėl pajusti jo rankas? Kad manau jį esant neįtikėtinai

seksualų?
- Maniau, Ričardas Kertisas* kaipmat tave susiras.
- Akivaizdu, naujienos dar nepasklido už Škotijos
ribų, antraip mes abu
jau pirktume po automobilį.
Man labai patinka žodis „mes“. Gal visai saugu šick

*
Ričardas Kertisas (Richard Whallcy Anthony Curtis. g. 1956 m.) -
britų scenaristas, prodiuseris, režisierius, situacijų komedijos Pomas By-
nas bendraautoris. Kiti garsūs režisieriaus filmai: Noriug Hilas, Bridžitos
Džouus dienoraštis, Tegyvuoja meilė.
 VESTUVIŲ SVEČIAS

tick atpalaiduoti stipriai suspaustus kelius?

- Galvą guldau, Haris džiūgauja, kad grįžai iš Graiki-
jos. Nė kick neabejoju - ilgėjosi tavęs.
Šunys - neutrali tema. Apie šunis gali kalbėtis su bet
kuo, kad ir visiškais nepažįstamais,
su ir tavęs nepalaikys
nci nenormalia, nei nekuklia.
- Ir aš jo ilgėjausi, tačiau galėsiu vežtis į Kornvalį, -
jis, tarsi nepastebėdamas, kad atpalaidavau kojas, pa-
deda ranką
ant vairo ir įsmeigia akis į priekį. - Ir tavęs
ilgėjausi, Same.
- - labai smagu išgirsti, kad tavęs ilgėjosi.
Tikrai?
-
Tikrai. Labai. Jeigu norėtum žinoti csi tikra —

rakštis.
- Tai vieni mieliausių tavo pasakytų žodžių, - nors
pastangos manc prajuokinti dar mielesnės. Imu manyti,
kad trisdešimtasis gimtadienis prasideda visai ncblo-
gai.- Tiesą pasakius, turiu tau šį tą prisipažinti.
- Nejaugi? - akceleratoriaus pedalą spaudžianti koja
sudreba, automobilis šokteli. Po akimirkos vėl važiuoja-
me ramiai.
- Dairiausi skrydžių į Graikiją.
Kaip gerai, kad nepuoliau ten strimgalviais, mūsų
lėktuvai galėjo prasilenkti.
- Taigi, ir tu manęs ilgėjaisi?
- Trupučiuką.
 ZARA STONELEY

Džeikas šypsosi, nors

ka ir žiūri į
tebežvelgia
į tolį.
mane, mielų jo akių kampučiuose susitelkia
Paskui atsisu-

raukšlelės.
- Gal vidutiniškai, - ar netgi neįtikėtinai smarkiai,
tačiau šią informaciją pasilaikysiu vėlesniam laikui. —

Pamaniau, išgąsdinau tave, todėl ir pasprukai.

- Mieloji, - jis vėl seksualiai nutęsia žodžius, taip ši-
to ilgėjausi. - Aš nesprunku nuo merginų, ypač nuo tų,
dėl kurių galėčiau ir kelnes per galvą nusimauti.
- Negali būri!
- Garbės žodis! Vėliau parodysiu, man puikiai sekasi
nusimauti kelnes, - išdykėliškai mirkteli ir nutaiso nej-
tikėtinai begėdišką grimasą. Iškaitusi ir susijaudinusi vėl
imu glostyti automobilio apmušalus.
- Kur mes važiuojame?
Sumojau, kad pravažiavome ženklą, dėkojantį už ap-
silankymą mano mieste, ir dabar traukiame greitkelio
link.
- Staigmena. Atsilošk ir mėgaukis kelione.
- Jeigu šis automobilis ne tavo, tai kieno?
- Tarkime, vienas kitas žmogus buvo skolingas man
paslaugėlę, - Džeiko smilius lėtai nuslysta mano ranka,
nuryju seiles. O Dieve brangus, kur aš įsivėliau? Ar jis
koks mafiozas? Jeigu išcini savo noru, tai dar galimaar
vadinti pagrobimu?

470
 VESTUVIŲ SVF ČIAS

Labai smagiai praskriejame pro mersedesą. Dievaži,

turėčiau liautis nerimavusi ir mėgautis akimirka. Taip
kalba ramūs, laimingi žmonės, tiesa? Štai taip nuo šiol
gyvensiu ir aš.
 DVIDEŠIMT AŠTUNTAS
SKYRIUS

cIniai rautų! —
taip įtemptai galvojau apie
TT mėgavimąsi akimirka, kad nė nepastebėjau,
jog mudu išlėkėme iš pagrindinio kelio ir vis greičiau
švilpiame blizgančia gudronuota pakilimo tako dan-
ga. Dabar jau sukamės. Labai greitai. - Šūdas. - Mes
žūsime.
Na, bent jau žūsiu raudoname feraryje su vyru pa-
šonėje.
Po perkūnais, dabar mes elgiamės kaip Džeremis
Klarksonas“ savo laidoje, tiksliau, taip daro automobilis.
*
Džeremis Klarksonas (Jeremy Clarkson) - anglų televizijos laidų ve-
dėjas, žurnalistas, daugiausia laiko skiriantis automobilizmo tematikai.
Geriausiai žinomas iš BBC televizijoje kurtos laidos „Aukščiausia pava-
ra“. kurią 2002-2015 metais vedė kartu su Ričardu Hamondu ir Džeim-
su Mėjumi.
 VESTUVIŲ SV KČIAS

Jis sukasi aplink savo ašį ir slysta. Padangos cypia gar-

siau nci aš.

Sustojame. Įkvepiu. Sumirksiu.

- Kur, po galais, mes esame?
- Atleisk. Visuomet troškau tai padaryti, - šypsosi
Džeikas. - Tai privatus aerodromas. Tavo karieta lau-
kia, - mosteli į langą.
Dirsteliu. Ten lėktuvas. Mažutis lėktuvėlis. Tarsi
žaislinis. DDžeikas privažiuoja arčiau. Riedame lėčiau.

Nebesisukame. Lėktuvas didesnis nei žaislinis. Šiek tiek.

Džeikas išjungia automobilio variklį.
- Pasirengusi ?
- Kad jau žinau, ko tikėtis, gal galime mupiesti dar
vieną saulę?
Dukart prašyti netenka. Džeikas, regis, tik to ir laukė.
Ištiesgreitu automobiliu skriedama beveik tuščiu paki-
limo taku jaučiuosi tarsi atsidūrusi Aukščiausios pavaros
filmavimo aikštelėje. Niekada nesu dariusi saulės ranki-
niu stabdžiu*. Kol netapau pakankamai suaugusi, kad
galėčiau susitikinėti su tinkamus automobilius vairuojan-
čiais vaikinais. Aš jau draugavau su Lajamu. Tuo viskas
ir
pasakyta.

*
Posūkyje staiga patraukus rankinio stabdžio svirų užblokuojami užpa-
kaliniai automobilio ratai ir jis ima slysti.
 ZARA STONELEY

Kai Džeikas sustabdo automobilį, mudu kvatojamės

it pamišę. Jaučiuosi gyvesnė nei kada nors anksčiau,
kiekviena ląstelė pulsuoja gyvybe - išskyrus kojų pirš-
tus, mat, automobiliui priartėjus prie aikštelės kraštų,
įsispirdavau kojomis į grindis.

į
- Ar mes tikrai jį lipsime?
- Tikrai. Eikš, paimsiu tavo lagaminą.
- Šūdas.
- Maniau, damos nesikeikia.
— Ne, nesikeikia. Ir nesielgia štai šitaip.
Apkabinu
jį, dar
nespėjusį išlipti iš automobilio, ir
pabučiuoju. Džeikas atrodo be galo savimi patenkintas.
Primena Harį, kai jam pavyko sučiupti Lajamo sporaną.
- Susipažink su mano draugu Endžiu. Tai jo lėktu-
vas. Nuskraidins mus
į
Paryžių.
IDžeikas paima mane už rankos ir padeda išlipti iš

automobilio. Dievaži, reikės pasidomėti, kaip lipama iš

tokių automobilių. Dėl viso pikto, jeigu dar kada pasi-
taikytų tokia proga.
- Paryžių?
- Paryžių.
Kartoju ir kartoju tą žodį, visą kelią, kol lipame laip-
tais.
- Paryžius!
Negaliu liautis. Gėda
ir sakyti, tačiau mane užplūsta
 VESTUVIŲ SVEČIAS

neįveikiamas noras vėl jį pabučiuoti, ant laiptelių, dar nė

į lėktuvą neįlipus.
- Same, jis
palinksta patikrinti, ar užsisegiau saugos
diržą. Žavios lūpos atsiduria taip arti manųjų, kyla pa-
gunda pavogti dar vieną bučinį. - Ar norėtum sužinoti,
kas mane iš tiesų privertė palikti Marką
ir grįžti pas tave?
Laukiu.
- "Tu mane išmokei vėl pasitikėti. Išmokei pasitikėti
širdimi, instinktais, padrąsinai būti tuo, kuo noriu būti.
Ir anksčiau to troškau, tačiau bijojau.
- Ak. Ir kuo gi tu nori būti?
- Noriu tapti toks narsus ir ryžtingas kaip ši žavinga
ir linksma
ris
mergina,
skraidina savo merginą į
į kurią žvelgiu. Noriu tapti vyru, ku-
Paryžių gimtadienio proga,
vyru, su kuriuo būdama
ji
šypsosi. Ar ši mergina sutinka?
Kvailai išsišiepiu.
- Ir dar noriu atidžiau apžiūrėti tą mėlynąjį strazdą.

Taip, brangusis skaitytojau, savo trisdešimtojo gimta-

dienio vakarą aš gėriau šampaną
ir
mąsčiau apie narys-
tės Mylios aukščio klube* privalumus. Visatcise klubo

Mylios aukščio klubo (angl. AfH/e High club) nariais tampa žmonės, bent
*

kartą pasimylėję skrisdami lėktuvu. Šio menamo klubo įkūrėju laikomas

žinomas amerikiečių aviatorius Lorensas Speris (Lawrence Sperry), kuris
dar 1916-aisiais su moterimi skrisdamas virš Niujorko užsiėmė seksu.
 ZARASTONFIIKY

narc nctapau - pritrūko laiko. Skridome tik į Paryžių,

ne į kokią tolimą šalį, o Džeikas -
žmogus, mėgstantis
kruopščiai pasiruošti kiekvienam vaidmeniui. Vis dėlto
manau, kad pasirinkau labai tinkamą suknelę.

Tegul jūsų vaizduotė sprendžia, kas

iš
tiesų nutiko skry-
džio metu, tik pasakysiu: nė sapnuoti nesapnavau, kad
galima ŠITAIP įsijausti į vaidmenį.
 PADĖKA

Kaip visuomet, dėkoju puikiosioms, gerosioms ir ta-

lentingosioms redaktorėms Šarlotei Ledger ir Emilei
Ruston. Ačiū jums už visus padrąsinančius žodžius ir

paramą, sunkų darbą ir patarimus. Man nepaprastai pa-

sisckė, kad galiu dirbti su tokiais gabiais žmonėmis.
Dėkoju ir nuostabiajai linksmuolei agentei Amandai
Preston. Tavo entuziazmas užkrečia, o patarimai ncįkai-
nojami.
Nuoširdžiai ačiū ir jums, skaičiusiems šią istoriją.
Dėkoju už neįtikėtiną palaikymą.
 Zara Stonelcy gimė nedideliame kaimelyje, Sta-
fordšyre, ir augdama troško tapti Džeimsu Heriotu“.
Baigusi informacinių technologijų studijas dirbo
konsultante, įkūrė šunų priežiūros saloną, mokytojavo
ir darbavosi veterinarijos klinikoje, kol galiausiai susiz-
gribo sukaupusi tick žinių, kad gali parašyti bent keletą
net jeigu niekada
knygų, ir
netaps veterinare!
Dabar rašytoja pakaitomis gyvena jaukiame name-
lyje Češyre bei bute Barselonoje ir kuria linksmas, ro-
mantiškas istorijas, kurių veiksmas vyksta jos mėgstamo
britiško kaimo apylinkėse.
Zara Stoneley yra HarperCollins leidyklos išleistos
Tipcrmerio serijos (Stable Mates, Country Affairs ir
Country Rivals) bei keleto atskirų romanų autorė.

*
Džeimsas Heriotas (James Herriot. 1916-1995) - Škotijoje, Šiaurės
Jorkšyre, užaugęs veterinaras ir rašytojas. Autorius, kurio tikrasis vardas
Džeimsas Alfredas Vaitas (James Alfred Wight). išgarsėjo romanais apie
veterinarijos gydytojo darbą. (Cia įr toliau vert. past.