Jay Asher, Carolyn Mackler - Mūsų Ateitis

Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus
Alma littera
VI LNI US / 2015
UDK 821.111(73)-93 Versta iš:
As22 Jay Asher, Carolyn Mackler,
The Future ofUs,
Penguin Books Ltd, 2011
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tamskirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1809-2
Copyright © 2011 Jay Asher and Carolyn Mackler

©Vertimas į lietuvių kalbą, Virgilijus Čepliejus, 2015
©Leidykla „Alma littera", 2015
Carolyna Mackler -
Jonasui, Milesui ir Leifui Rideotui
Jay Asher -
Joanai Marie ir Isaiahui Asheriui
Mūsųpraeitis, dabartis ir ateitis
1996 m. tik mažiau kaip pusė Amerikos
moksleivių naudojosi internetu.
Feisbukas bus išrastas tik po keleto metų.
Ema ir Džošas tuoj prisijungs prie savo
ateičių.
sekmadienis
1://Ema
NEGALIU IŠSISKIRTI su Greihamu šiandien, nors ir pažadė

jau draugams, kad padarysiu šitą vos tik su juo susitikusi. Todėl
dabar tūnau savo kambary ir tvarkau naują kompiuterį. O Grei-
hamas mėto lėkštę parke kitapus gatvės.
Mano tėtis atidavė savo kompiuterį tarsi kokią dar vieną
kaltės išpirkimo dovaną. Praėjusią vasarą, prieš persikeldamas
su pamote iš centrinės Pensilvanijos į Floridą, jis atidavė man
savo senos hondos raktus ir pradėjo naują gyvenimą. Jiems
kaip tik gimė kūdikis, taigi man atiteko tėvo kompiuteris su
Windows 95 ir spalvotu ekranu.
Naršau po ekrano užsklandas ir tuo metu kažkas paskambi
na į duris. Palieku jas atidaryti mamai, nes vis dar neapsispren-
džiu tarp plytų sienos ir vandentiekio vamzdžių labirinto. Ti
kriausiai ten atėjo ne Greihamas.
- Ema! - šaukia mama. - Atėjo Džošas.
Čia tai bent! Džošas Templtonas gyvena kaimynystėje, ir,
kai buvom maži, nuolat nardydavom tarp mano ir jo namų.
Savo kiemuose rengdavome stovyklas, statydavom tvirtoves, o
Mūsų a t e i t i s 9
šeštadienio rytais jis atsinešdavo avižinės košės dubenėlį ir ant

mano sofos žiūrėdavom animacinius filmus. Net mokydamie
si vidurinėje nuolat trainiojomės kartu. Bet staiga, paskutinį
lapkritį, viskas pasikeitė. Mes su juo ir keliais draugais vis dar
kartu valgom priešpiečius mokykloje, bet pas mane jis jau nėra
buvęs kokį pusmetį.
Pasirenku ekrano užsklandai plytų sieną ir nulipu žemyn.
Džošas stovi prie laukujų durų ir stuksena į staktą nudrengto
sportbačio nosimi. Jis mokosi viena klase žemiau už mane, tai
gi yra dešimtokas. Jo plaukai tokie pat papurę ir šypsena tokia
kaip visada, tik šiemet jau paaugo gal dešimčia centimetrų.
Matau, kaip mamos mašina atbula išvažiuoja keliuku. Prieš
sukdama gatvėn ji pasignalizuoja ir pamojuoja.
- Tavo mama minėjo, kad visą dieną nebuvai išlindusi iš
kambario, - sako Džošas.
- Tvarkau kompiuterį, - atsakau, stengdamasi išvengti kal
bos apie Greihamą. - Visai smagu.
- Jei tavo pamotė vėl pastos, - sako jis, - turėtum iškaulyti
iš tėvo mobilųjį.
- Aha, teisybė.
Praėjusį lapkritį mudu su Džošu būtume nestovėję taip ne
jaukiai tarpdury. Mama būtų jį įleidusi ir jis būtų užlėkęs tiesiai
į mano kambarį.
- Mano mama paprašė, kad atneščiau tau šitą, - sako jis ir
atkiša kompiuterio diską. - Jei pasirašai, America Online duo
da šimtą nemokamų valandų. Gavom paštu aną savaitę.
Mūsų draugė Kelanė irgi neseniai įsirengė internetą. Kai tik
kas nors atsiunčia jai žinutę, ji suklykia. Pratūno palinkusi prie
kompiuterio valandų valandas, bendraudama su kažkuo, kas
tikriausiai net nesimoko Leik Foresto vidurinėje.
- Ar tavo šeimai jo nereikia? - klausiu.
10 Asher ir Mackl er
Džošas purto galvą.

- Mano tėvai nenori interneto. Sako, kad tai tik laiko švais
tymas, o mama mano, kad pokalbių svetainėse pilna iškrypėlių.
Nusijuokiu.
- Tai ji nori, kad jį paimčiau as?
Džošas gūžteli pečiais.
- Sakiau šitą tavo mamai, ji atsakė, kad gali pasirašyti, jei ji
su Martinu irgi turės elektroninio pašto adresus.
Kiekvieną kartą išgirdusi Martino vardą, užverčiu akis.
Mano mama už jo ištekėjo praėjusią vasarą, tikino, kad dabar
tai jos tikroji meilė. Bet tą patį ji sakė ir apie Eriką, o viskas te
truko dvejus metus.
Paimu iš Džošo diską ir jis susikiša rankas į užpakalines ki
šenes.
- Girdėjau, kad gali užtrukti, kol įdiegsi, - sako jis.
- Ar mano mama nesakė, kada grįš? - klausiu. - Gal dabar
kaip tik ir galim pasinaudoti telefono linija.
- Sakė, kad pasiims Martiną ir tada važiuos į Pitsburgą pa
žiūrėti kriauklių.
Labai neprisirišdavau prie savo patėvių, bet Erikas bent jau
nevertė namų aukštyn kojom. Atvirkščiai - net įkalbėjo mamą
auginti papūgas, todėl mano vaikystės metai buvo pilni paukš
čių čirpesio. Na, o Martinas įtikino mamą imtis rimto remonto
ir namai prisipildė pjuvenų bei dažų dvoko. Neseniai buvo už
baigta virtuvė ir pakloti kilimai, o dabar tvarkoma pirmo aukš
to vonia.
- Jei nori, - sakau norėdama užpildyti tylą, - gali kada už
eiti ir pamėginti tą internetą.
Džošas nubraukia nuo akių plaukus.
- Taisonas sako, kad tai baisu. Kad gali pakeisti visą žmo
gaus gyvenimą.
- Teisybė, bet jis taip pat mano, kad bet kuris „Draugų“epi
zodas keičia gyvenimą.
Džošas nusišypso ir jau gręžiasi eiti. Jo galva užkliudo vėjo
varpelius, kuriuos Martinas pakabino prie durų. Negaliu pati
kėti, kad Džošas jau kone metro aštuoniasdešimties. Kartais iš
tolo aš vos bepažįstu jį.
***
ĮDEDU DISKĄ ir klausausi, kaip jis kompiuteryje sukasi. Perei

nu įžanginius langus ir paspaudžiu „Enter", kad įsidiegtų. Mė
lyna skalė ekrane rodo, kad įdiegimas užtruks devyniasdešimt
septynias minutes. Ilgesingai žiūriu pro langą į puikią gegužės
popietę. Po pūguotos žiemos, šaltų ir lietingų pavasario mėne
sių pagaliau ateina vasara.
Rytoj man bėgimo varžybos, bet nebėgiojau jau tris dienas.
Žinau, kad tiesiog kvaila vengti susidūrimo su Greihamu. Juk
Vagnerio parkas didžiulis. Jis nusidriekęs nuo miesto pakraš
čio iki naujųjų kvartalų. Greihamas gali mėtyti lėkštę bet kur.
Bet jeigu jis pamatys mane, būtinai uždės ranką ant peties ir
nusives kur nors aiškintis. Aną savaitę per išleistuves jis tiesiog
neatstojo nuo manęs šokių aikštelėje. Net praleidau makareną
su Kelane, Rubiu ir kitais draugais.
Dingteli, gal nutraukti diegimą ir paskambinti Greihamui,
patikrinti, ar jis namie. Jei atsilieps, padėsiu ragelį. Bet Kelanė
sakė, kad jau yra tokia tarnyba, kuri kai kuriuose telefonuose
gali parodyti skambinančiojo numerį. Ne, reikia elgtis kaip su
augusiam žmogui. Negaliu amžinai slėptis savo kambaryje. Jei
parke pamatysiu Greihamą, tai tik mostelėsiu ir sušuksiu, kad
turiu bėgti toliau.
Persivelku šortais ir bėgiojimo liemenėle ir susuku savo gar

banotus plaukus į kietą gumulą. Ant rankos užsisegu grotuvėlį
ir, išėjusi į kiemą, imu daryti tempimo pratimus. Džošo garažo
durys atsidaro. Netrukus jis išnyra su riedlente.
Pamatęs mane sustoja ant keliuko.
- Ar jau pradėjai diegti?
- Aha, bet truks tūkstantį metų. Kur susiruošei?
- į Skate Rats, - atsako jis. - Reikia naujų ratukų.
- Tai sėkmės, - palinkiu ir jis nuvažiuoja gatve.
Buvo laikai, kai mudu su Džošu kieme užtrukdavom il
giau, bet dabar jau nebe. Nubėgu šaligatviu ir pasuku dešinėn.
Perbėgusi savo kvartalą, pasuku į šalį, kur yra grįstas takas į
parką. Įjungiu grotuvėlį. Kelanė man įrašė šitą bėgiojimo kok
teilį - ten yra ir Alanis Morrisette, Pearl Jam ir dar Deivas
Metjusas.
Trijų mylių kilpą bėgu energingai ir greitai, patenkinta, kad
nematau jokių lėkštės mėtytojų. Kai vėl priartėju prie savo ga
tvės, pasigirsta Crash Into Me gitaros akordai.
Nebe tavo lūpomis kartoju žodžius. Visiškai nebe tavo. Tos
eilės man visada sukelia mintis apie Kodį Greindžerį. Jis tre
niruojasi vienoj komandoj su manim. Kiek vyresnis ir nuosta
bus sprinteris, įtrauktas į valstijos dvidešimtuką. Aną pavasarį,
važiuojant iš varžybų, jis sėdėjo šalia manęs ir pasakojo apie
koledžų skautus, kurie norėjo jį prisivilioti. Vėliau, kai netyčia
nusižiovavau, jis leido man pasidėti galvą jam ant peties. Už
simerkiau ir apsimečiau mieganti, bet nuolat galvojau, net jei
ir netikiu tikra meile, dėl Kodžiogaliu irpakeisti tą nuomonę.
Kelanė sako, kad aš dėl jo klystu, bet ne jai šnekėti. Kai va
sarą ji susinešė su Taisonu, galėjai pamanyti, kad tai ji išrado
meilę. Ji turi genijaus IQ ir nuolat rašo vedamuosius mokyklos
laikraščiui, bet vis kalbėdavo - Taisonas šitą, Taisonas aną. Kai
po žiemos atostogų jis ją paliko, ji taip susmuko, kad dvi savai

tes net nelankė mokyklos.
Nors ir „džiūstu“ dėl Kodžio, vis tiek turiu gyventi savo gy
venimą. Pastaruosius du mėnesius vaikščiojau su Greihamu
Vaildu. Mudu kartu grojame ir orkestre. Jis muša būgnus, o aš
pučiu saksofoną. Jis turi dailius šviesius iki pečių plaukus, bet
tas jo lindimas per išleistuves tiesiog erzino. Tikrai reikia kuo
greičiau su juo baigti. O gal leisti, kad per vasarą viskas savai
me išsirutuliotų.
* * *
ĮKROVIMO SKALĖvis dar mirguliuoja.

Nusimaudau duše, tada įsitaisau savo papasano kėdėje ir
imuosi biologijos konspektų egzaminui. Šiemet iš biologijos
mano pažymiai puikūs, tai mano stipriausias dalykas. Kelanė
mėgino mane įkalbinti rudenį užsirašyti kartu su ja į biologijos
kursą koledže, bet mane ten nelabai traukia. Nenoriu įtampos
paskutiniais metais.
Kai įdiegimas baigiasi, užverčiu knygas ir perkraunu
kompiuterį. Surinkus AOL, modemas ima traškėti ir pyp
sėti. Kad jau prisijungiau, patikrinu, ar yra prieiga prie
EmmaNelson@aol.com, bet šitas adresas jau užimtas. Taigi
bus EmmaMarieNelson. Galop apsisprendžiu būti EmmaNel-
son4Ever. Dėl slaptažodžio apsvarstau kelis variantus ir iš
spausdinu „Milisentas“. Aną vasarą, kai Kelanė ir Taisonas
buvo lipte sulipę, mudu su Džošu pasišaipydavom iš jų, ap
simesdami, kad esam iki ausų įsimylėję vidutinio amžiaus
pora - Milisentas ir Klarensė, kurie ryja mėsainius ir važinėja
po miestą aplamdytu ledų furgonu. Kelanei su Taisonu tai at
rodė visiškai nejuokinga, bet mudu su Džošu tiesiog kaifavom.
Spusteliu „Enter“ ir visas interneto ekranas, kurį mačiau

Kelanės kompiutery, dabar pasirodo maniškiame.
- Sveiki! - praneša elektroninis balsas.
Jau noriu rašyti savo pirmą žinutę Kelanei, bet ekranas nu
švinta baltai. Iššoka langelis su mėlynu apvadu, prašantis mane
dar kartą įvesti savo adresą ir slaptažodį.
Išspausdinu „EmmaNelson4Ever@aol.com. Milisentas“
Gal dvidešimt sekundžių ekrane jokio judesio. Tada bal
tas langelis pavirsta mažu mėlynu taškeliu ir pasirodo naujas
puslapis. Jo viršuje mėlyna vėliava su užrašu Facebook. Ekrano
centre užrašas „Naujienos", o po juo man nepažįstamų žmonių
nuotraukos. Po kiekviena jų trumpas užrašas.
Džeisonas Holtas
Mėgstu Niujorką. Jau suvalgiau du magnolijos
pyragaičius!
Prieš 3 vai. Mėgstu Komentarai
Keris Dinas Ir nepasidalijai su manim?
Noriu su šokolado glaistu ir pabarstais.
Prieš 2 vai. Patinka
Mendė Ris
Tiesiog įsipainiojau į voratinklį ir visai
neišsigandau.
Ohooo Valiooo!
Prieš 17 vai. Patinka Komentarai
Lakstau po ekraną pele, žiūrinėdama nuotraukas ir užrašus.

Visiškai nesusigaudau, ką visa tai reiškia -„Padėtis“, „Draugų
paieška“.
Galop kažkas po mėlyna vėliava priverčia mane sudrebė
ti. Šalia mažos pajūry sėdinčios moters nuotraukos parašyta
„Ema Nelson Džons". Moteriai per dvidešimt metų, plaukai

garbanoti, akys rudos. Man susuka pilvą, nes ta moteris atrodo
pažįstama.
Per daug pažįstama.
Kai pele užeinu ant jos pavardės, balta strėlė pavirsta ranka.
Spusteliu, ir lėtai atsidaro kitas puslapis. Šį kartą jos nuotrauka di
desnė ir pateikta tiek daug informacijos, kad net nežinau, nuo ko
pradėti. Centre, šalia sumažintos tos pačios nuotraukos, matau:
Ema Nelson Džons

Manau nusidažyti sruogeles.
Prieš 4 vai. Mėgstu Komentarai
Ten parašyta, kad Ema Nelson Džons lankė Leik Foresto

vidurinę. Ištekėjo už kažkokio Džordano Džonso Jaunesniojo,
gimusi birželio 24 dieną. Metai nenurodyti, bet birželio 24-
oji - mano gimimo diena.
Paremiu rankomis galvą ir bandau kuo giliau įkvėpti. Pro
atvirą langą girdžiu, kaip Džošas riedlente pardarda namo,
ratukams stuksint per kiekvieną šaligatvio sandūrą. Nubėgu
laiptais ir išpuolu pro duris, prisimerkusi nuo ryškios saulės.
- Džošai! - pašaukiu.
Jis privažiuoja prie manęs ir spustelėjęs sugauna riedlentę
ranka.
Kad nesvyruočiau, įsikimbu į laiptelių turėklus.
- Kažkas atsitiko, kai įdiegiau tą internetą.
Džošas spokso į mane, tyloje skimbčioja vėjo varpeliai.
- Gal gali užlipti pas mane? - klausiu.
Jis žiūri į žolę, bet tyli.
- Būk geras, - prašau.
Su riedlente rankoje Džošas nueina paskui mane vidun.
2://Džošas
UŽLIPU PASKUI Emą laiptais pirštais skaičiuodamas nuo lap

kričio iki gegužės. Jau šeši mėnesiai, kaip nebuvau pas ją na
mie - savo antruosiuose namuose. Kol pagaliau nuėjom į „Žais
lų istorijos“ premjerą ir man gal be pagrindo pasirodė, kad ji
nori būti daugiau negu draugė.
Bet ji to nenorėjo.
{ėjusi į kambarį Ema mosteli į kompiuterį.
- Štai jis.
Ekrane užsklanda ir atrodo, kad vaikštai po mūrinių sienų
labirintą.
- Gražu, - sakau jai ir atremiu riedlentę į komodą. - Vos
girdėti, kaip ūžia.
Jos kambarys atrodo kaip ir anksčiau, išskyrus vazą su bal
tomis vystančiomis rožėmis ant komodos. Nuo lubų kabo keli
raudono popieriaus žibintai. Netoli lovos dvi kamštinės lentos,
prismaigstytos nuotraukų, kino ir mokyklos diskotekų bilietų
šaknelių.
Ema papurto galvą.
- Labai atsiprašau, - sako ji ir susijuokia. - Tai labai kvaila.

- Kas kvaila?
Nubraukiu nuo akių prakaituotus plaukus. Nusipirkęs naujus
ratukus, baptistų bažnyčios aikštelėje sutikau Taisoną. Tarp ryto ir
vakaro pamaldų aikštelė tuščia, o asfalte yra kelios rimtos duobės.
Ema stovi prie savo kėdės ir pastumia ją man.
- Nuramink mane.
Atsisėdu, o Ema apsuka mane į ekraną.
- Pajudink pelę, - sako ji, - ir pasakyk man, ką matai.
Jaučiuosi nejaukiai, tik nesuprantu, ar dėl to, kad vėl esu jos
kambary, ar dėl tokio keisto jos elgesio.
- Būk geras, - sako ir nueina prie lango.
Stumteliu pelę. Plytų siena sustingsta, paskui dingsta. Pasi
rodo puslapis su daugybe mažų nuotraukų ir užrašų, kaip ka
leidoskope. Neturiu jokio supratimo, į ką žiūrėti.
- Ta moteris panaši į tave, - sakau. - Čia tai bent! - Pažiū
riu į Emą, bet ji nusisukusi į langą. Pro jį matyti pievelė, taip
pat kaip ir iš mano viršutinės vonios. - Na, ji ne visai tokia
kaip tu. Bet jeigu būtum vyresnė, tai tikrai.
- Ką dar matai? - klausia Ema.
- Prie jos tavo pavardė, Džons.
Puslapis vadinasi Facebook. Jis netvarkingas, visur pripiešta
ir prirašinėta.
- Jį padarei ne tu pati, ar ne? - klausiu. Šiemet aš lankau
pirmą Wordo kursą, ten viskas apie kūrimą, kaitaliojimą, išsau
gojimą kompiuteryje. Ema vienais metais aukščiau už mane,
antrame Worde.
Ji atsisuka į mane, antakiai pakelti.
- Turiu galvoj ne tai, kad to nesugebėtum, - sakau.
Atrodytų, Ema sukūrė šitą puslapį kaip klasės užduotį, su-
fantazavo savo pačios ateitį. Ji sako, kad Ema Nelson Džons
lankė mūsų mokyklą, dabar gyvena Floridoje ir yra ištekėjusi

už kažkokio Džordano Džonso Jaunesniojo. Jos vyro pavar
dė skamba keistai, bet ji bent jau nepasivadino Ema Nelson
Greindžer kaip tas vaikinas bėgikas. Arba Ema Nelson Vaild
pagal savo dabartinį žaislinį berniuką. Juk ji, rodos, sakė ža
danti su juo baigti.
Ema sėdi ant lovos krašto, suspaudusi rankas tarp kelių.
- Ką tu manai?
- Nelabai suprantu, kam tu visą šitą padarei.
- Ką nori pasakyti?
- Kada tai atsitiks?
- Kas kada atsitiks?
Ema prieina prie manęs ir žiūri į ekraną, dviem pirštais
tapšnodama per lūpas. Jos plaukai krinta ant marškinių, matyti
mažos vaivorykštės spalvų žvaigždės ant liemenėlės. Stengiuo
si nežiūrėti.
- Džošai, neslapukauk, - sako ji. - Kaip tu tai padarei?
-Aš?
- Juk tai tu liepei man įsidiegti šitą diskelį, - sako Ema. Ji pa
silenkia ir paspaudžia kompiuterio „Eject“. - Sakei, jis iš AOL.
- Taip ir buvo! - Parodau į ekraną. - Manai, kad aš moku
tai padaryti?
- Tu turi daugybę mano nuotraukų. Gal vieną nuskenavai
mokykloje ir...
- Ir pakeičiau, kad atrodytum vyresnė. Kaip tai padaryčiau?
Mano delnai ima prakaituoti. Jei tai padarė ne Ema, tai
tada...
Patrinu rankas į kelius. Viena smegenų dalis šnibžda, kad
tai galėtų būti puslapis iš ateities. Kita smegenų pusė rėkia pir
majai, kad ši nebūtų kvaiša.
Ekrane šypsosi Ema Nelson Džons, akių kampučiuose ma

tyti plonos raukšlelės.
Ema mosteli ranka į ekraną.
- Manai, kad tai virusas?
- Arba pokštas, - atsakau jai. Tada išimu iš kompiuterio
diskelį ir apžiūriu. Gal kas mokykloje žino, kad Ema turi naują
kompą, todėl ir sukūrė šitą atseit realų diskelį ir... įmetė į mano
pašto dėžutę?
Ekrane pasirodo begalė trumpų sakinių, bėgančių centre.
Jie parašyti Emos Nelson Džons, o jai atsako kiti.
Ema Nelson Džons

Manau nusidažyti sruogeles.
Markas Eliotas Tik nieko nekeisk!
Prieš 57 min. Patinka
Sondra Makadams Padarykim tai kartu!:)
- Jei tai pokštas, tai nieko nesuprantu, - sako Ema. - Ką jis

turėtų reikšti?
- Na, turima galvoj, kad jis iš ateities, - nusijuokiu. - Gal
tai rodo, kad tu garsi?
Ema pratrūksta.
- Teisingai. O kaip aš išgarsėjau? Saksofonu? Bėgimu?
O gal manai, kad aš pasaulinio garso riedutininke?
Įsitraukiu į žaidimą.
- O gal riedučiai ateity bus olimpinė sporto šaka?
Ema klykteli ir suploja rankomis.
- Gal Kodis pateks į bėgimą ir mudu važiuosim kartu!

Nemėgstu, kai ji kokia nors proga pamini Kodį Greindžerį.
Ji parodo kažką puslapio apačioje.
- Kas tai?
Ema Nelson Džons

Visi nori sužinoti, kur visą savaitgalį
buvo mano vyrelis?
Po šiuo tekstu, kone už ekrano ribų, matyti nuotrauka. Jos

viršuje lyg ir jūros vanduo. Užvedu ant jos pelę.
- Gal spustelėti ir pažiūrėti, ar?..
- Ne! - sako Ema. - O ką, jeigu čia virusas ir kuo daugiau
atidarysim, tuo bus blogiau. Nenoriu sugadinti savo naujo
kompiuterio.
Ji pačiumpa iš manęs diskelį ir įmeta į viršutinį stalčių.
Aš pasisuku su kėde ir žiūriu jai tiesiai į akis.
- Klausyk, jeigu čia ir brukalas, argi tau neįdomu pažiūrėti,
už ko tu, jų manymu, ištekėsi?
Ema kiek pagalvoja. Paskui sako:
- Gerai.
Spusteliu ant nuotraukos ir pasirodo naujas ekranas. Mato
me, kaip didelis kvadratas centre pamažu užsipildo nuo viršaus
iki apačios. Pirmiausia didžiulės jūros bangos. Paskui išryškėja
vyro veidas. Su saulės akiniais. Tada jo pirštai, sugniaužę žuvį
į kardą panašia nosimi. Kai nuotrauka atsidaro visa, matome,
kad vyras stovi žvejų valties priekyje.
- Ta žuvis kaip banginis! - sakau. - įdomu, kur jis čia? Ti
kriausiai Floridoje.
- Jis kietas! - sako Ema. - Vyresnis. Įdomu, iš kur jie gavo

jo nuotrauką?
Mudu krūptelime, nes staiga į duris kažkas skubiai pabel
džia ir įeina Emos mama.
- Tau patinka naujas kompiuteris? - klausia ji. - Turėdami
tiek nemokamų valandų žadate išnaršyti visą internetą?
Ema atsargiai užstoja ekraną.
- Mudu domimės kardžuvėmis.
- Ir būsimais vyrais, - sakau ir tuoj pajuntu skaudų žnybte
lėjimą į ranką.
- Gal galit užbaigti vėliau? - klausia mama. - Martis iki
pietų turi paskambinti klientui, o kol jūs naudojatės internetu,
tai neįmanoma.
- Bet aš dar nebaigiau, - prieštarauja Ema. - Nesu tikra, ar
vėliau sugebėsiu susirasti tą puslapį.
Ji teisi. O kas, jeigu vėliau jo nerasime? Net jeigu tai pokš
tas, vis tiek reikia dar daug ką patikrinti. Ema turi rasti rimtą
argumentą, kodėl mums reikalingas internetas.
- Turime tik vieną telefono liniją, - sako mama. - Užsira
šyk tinklaraščio pavadinimą ir galėsi sugrįžti į jį vėliau. Jeigu
tas internetas taps problema...
- Netaps, - atsako Ema. Ji griebia pelę, lėtai iškvepia ir išei
na iš interneto.
Elektroninis balsas linksmai praneša:
- Visogero.
- Ačiū, - padėkoja Emos mama. Tada atsigręžia į mane:
- Malonu, kad vėl apsilankei, Džošai. Gal nori su mumis
pavakarieniauti?
Atsistoju ir pasiimu savo lentą, nežiūrėdamas Emai į akis.
- Negaliu. Turiu labai daug namų darbų, be to, mano tėvai...
Išeidamas jaučiu, kad mano skruostai kaista.

Visi nulipame žemyn. Emos mama nueina pas Martiną, jis
tvarko plastikinius maišus iš remonto reikmenų parduotuvės.
Ema atidaro duris ir pasilenkia prie manęs.
- Pamėginsiu prisijungti vėliau, - sušnibžda ji.
- Gerai, - atsakau ir nusuku akis į savo riedlentę. - Jei ko
reikės, skambink.
3://Ema
VAKARIENIAUJANT IŠ galvos niekaip neišeina Ema Nelson

Džons.
- Nepavadinčiau šito liesu sūriu, - mama burbteli Marti
nui, knebinėdama picą. - Ir kriaušės vietoj peperoni dešros?
Egzotiška.
- Sutinku, - sako Martinas.
Valgome iš padėklų ir žiūrime „Seinfeldą“. Kiekvieną ketvir
tadienį jie įsirašo jį į vaizdo grotuvą, paskui sekmadienio vaka
rais žiūri. Paimu dar vieną picos gabalą ir įsidedu į lėkštę.
- Būk atsargi, - perspėja mane Martinas.
Mama priduria:
- Naujas kilimas.
Laida nutrūksta - reklama. Užuot prasukęs, Martinas pa
sislenka arčiau mamos ir glosto jai ranką. Negaliu to pakęsti.
Viena ranka laikydama lėkštę, kita pasiimu stiklinę pieno ir už
lipu į savo kambarį.
Sukryžiavusi kojas atsisėdu ant lovos ir valgydama picą
spoksau į plytų sieną kompiuterio ekrane. Gal tai ir nėra pokš
tas ar virusas. Gal iš tikro yra tokia moteris, įkopusi į trečiąją

dešimtį, pavarde Ema Nelson Džons. Kadaise ji lankė Leik Fo-
resto mokyklą, ir mūsų gimtadieniai sutampa. Bet jeigu visi tie
sutapimai tikri, kodėl ji atsirado mano kompiuteryje?
Paimu telefoną ir skambinu Džošui. Jo numerį atsimenu
taip gerai, kad net nereikia žiūrėti į kamštinę lentą ant sienos.
Bet staiga padedu ragelį. Džošas nenori į visa tai veltis. Juk
movė iš mano kambario kaip akis išdegęs.
Paskambinu Kelanei, bet jos telefonas užimtas, negaliu
apsispręsti, ar verta skambinti tėčiui. Kai jis su Sintija gyve
no Leik Foreste, mudu dažnai susitikdavome. Kartu bėgioda
vome, o kai jis su džiazo grupe grodavo saksofonu, dažnokai
užlipdavau į sceną ir pagrodavau su jais kokią dainą. Bet kai
paskambinu jam dabar, rodos, kad tik gaišinu jiems laiką, truk
dau rūpintis kūdikiu. Kai jis išsikėlė, tik du kartus buvau jų ap
lankyti - savaitę per Kalėdas ir keturias dienas per pavasario
atostogas.
Pabaigiu picą ir nueinu į vonią. Kadangi pirmo aukšto vo
nia negalima naudotis, kaskart turiu pereiti mamos ir Mar
tino miegamąjį, kai tik prisireikia mažo reikalo. Vos pasižiū
rėjusi į veidrodį, iškart prisimenu Emą Nelson Džons ir jos
sruogeles.
Man visad patikdavo mano plaukų spalva, ypač vasarą, kai
pasipurškiu juos Sun-in ir atsigulu vidiniame kiemelyje. Gal
kada nors irgi pagalvosiu apie sruogeles.
Gal kada tokia ir būsiu.
Nuskubu prie kompiuterio ir pajudinu pelę. Kai įeinu į in
ternetą, viskas jame kaip normaliame tinklaraštyje. Bet paskui
patikrinu dėžutę „Mėgstamos vietos“ - žinau, kad ten Kelanė
laiko visus jai patinkančius puslapius.
Na štai. Feisbukas. Kai spusteliu tą žodį, pasirodo langelis

ir prašo mano elektroninio pašto adreso ir slaptažodžio. Greit
įvedu.
Džojus Reno
Pirmą kartą nuo koledžo laikų žiūrėjau
Harmony Alley Carjackers.
Liuuux!!!
Gordonas Andersonas
Jaučiuosi kvailai kaip koks suaugęs,
užsakydamas obuolių sultis.
Dagas Fleisas
Tai man visad primena kūdikio kvapą.
Viršutiniame kampe šalia „Ema Nelson Džons“ jau kitokia

nuotrauka negu pirmą sykį. Kai paspaudžiu jos pavardę, pusla
pyje atsiranda ta pati nuotrauka, tik didesnė. Ji atrodo šauniai,
su plačiakrašte skrybėle ir saulės akiniais.
Spusteliu po nuotrauka „Info“.
Vidurinė mokykla
Leik Foresto vidurinė mokykla, 1997 m. laida
1997-ieji? Juk tai metai, kada aš turiu ją baigti. Po metų!

Nukreipiu akis nuo mokyklos baigimo nuotraukos, kurios
dar nėra, ir einu apačion. Ema Nelson Džons turi sukūrusi są
rašus - mėgstamų filmų, muzikos ir knygų.
Filmai „Amerikietiškos grožybės“, „Titanikas“,

„Žaislų istorija 3“
Pirmų dviejų filmų nesu girdėjusi, nors esu patenkinta, kad

„Žaislų istorijų“ yra dar dvi serijos, bet labiausiai mane pri
trenkia knygų sąrašas.
Knygos „Amžinieji takiai“, „Haris Poteris“,

„Pagalba“
Nežinau, kas yra „Haris Poteris“ arba „Pagalba“, bet „Am

žinuosius Takius“ Džošas man padovanojo per vienuoliktąjį
gimtadienį. Dar ir dabar prisimenu tą vietą, kur Takis iriasi su
Vine per ežerą. Valtis įstringa tarp šaknų ir Takis aiškina, kad
pro šalį tekantis vanduo yra tarsi laikas, bėgantis pro šalį, tik be
jųdviejų. Skaitydama tuos žodžius pasijutau protingesnė, filo-
sofiškesnė.
Grįžtu prie puslapio, kur Ema Nelson Džons norėjo nusida
žyti sruogeles, bet dabar jau nieko apie tai neberandu. Ten vis
dar parašyta, kad ji ištekėjusi už Džordano Džonso Jaunesnio
jo, bet nuotraukos, kur jis su žuvimi, irgi nebėra. Keista. Kaip
mano matyti dalykai galėjo šitaip pasikeisti?
Ema Nelson Džons

Ketvirtadienis, gegužės 19 d., pateks į istoriją.
Tik klausimas - gera ar bloga
prasme? Galvoju apie tai virdama pietus.
Šiandien yra gegužės 19-oji! Vadinasi, visa tai dedasi dabar.

Bet šiandien ne ketvirtadienis, o sekmadienis.
Trys žmonės atsakė Emai, klausė, ką ji verda. Keista - ji at

sakė, kad tai mano mėgstamas patiekalas.
Ema Nelson Džons

Sūrainis. Siaubingai noriu naminio maisto.
Maždaug prieš valandą Patinka
Parašė dar keletas žmonių, sakydami, kaip jie mėgsta nami

nį maistą. Paskui pačioje apačioje Emos kažkas parašyta prieš
12 minučių. Kai tai perskaitau, mano rankos pašiurpsta.
4://Džošas
TĖVAI NAMO GRĮŽO VĖLAI, tad vakarienei pasitenkiname

dešrelėmis su kiaušiniu „Pas Templtoną“. Bet kurį kitą vakarą
man tai būtų patikę, bet dabar esu išsiblaškęs. Prieš sėdant val
gyti mėginau paskambinti Emai, bet buvo užimta.
- Atrodai kažkoks ramus, - sako tėtis. - Jis palenkia keptu
vę virš mano lėkštės ir įstumia pjaustytų dešrelių.
Suskamba telefonas. Kol tėtis eina į koridorių atsiliepti, ša
kute stumdau kiaušinius. Tas puslapis Emos kompiuteryje -
tikra nesąmonė. Tai turi būti pokštas, bet jei taip - aš jo nesu
prantu. Jeigu pats norėčiau kam nors sufantazuoti ateitį, pri-
kurčiau kokių nepaprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip tas žmogus
laimi loteriją ar turi pilį Škotijoj. Kam vargti dažant sruogeles
ar imituojant žvejybą?
Tėtis grįžta prie stalo.
- Tai Ema. Pasakiau, kad paskambinsi jai pavalgęs.
- Kaip sekasi Emai? - klausia mama. - Ar ji paėmė tą AOL?
- Diskelį, - atsakau ir įsidedu burnon dešrelės, kad išveng
čiau tolesnių klausimų.
- Ar Šeila leis jai naudotis internetu? - klausia mama.

Linkteliu ir vėl atsikandu maisto. Kodėl Ema skambino? Juk
žino, kad mano tėvai nemėgsta skambučių per vakarienę. Gal
ji surado kokių nors ženklų, rodančių, kad tas puslapis - pokš
tas? O gal išsiaiškino, kas visa tai padarė!
- Kai esi paauglys, viskas keičiasi taip greit, - sako tėtis, dė
damas ant kiaušinių salsos. - Judu su Ema buvot tokie artimi.
Aną vasarą mudu su mama net buvom pradėję nerimauti, kad
tau reikėtų bendrauti ir su kitais žmonėmis.
- Aš bendrauju su Taisonu, - atsakau.
- Kitomis merginomis, - patikslina tėtis.
- Mes bent jau pažįstam Emą, - sako mama. Tada pasižiūri
į tėtį ir nusijuokia. - Prisimeni, kaip Deividas po pamokų vis
eidavo pas tą merginą Džesiką namo, bet jie niekad nebuvo at
ėję čia. Mes pagaliau pareikalavom, kad jie mokytųsi pas mus,
ir pažiūrėk, kas iš to išėjo.
- Kitą dieną jis išsiskyrė su ja, - sako tėtis.
Deividas - mano vyresnysis brolis. Tėvai manė, kad jis stos į
Hemloko universitetą, kur jiedu abu dėsto sociologiją. Bet Dei
vidas pasirinko Siatlo koledžą už daugiau negu dviejų tūkstan
čių mylių nuo čia. Gan rimtai įtariu, kad jis pasirinko Vašing
tono valstiją vien dėl to, kad tėtis su mama mažiau kištųsi į jo
gyvenimą. Jis tenai būna net vasaromis, atlieka stažuotes. Per
pavasario atostogas turėjau trenktis tokį kelią pabūti su juo.
Telefonas suskamba vėl. Tėtis dirsteli į laikrodį ir palinguoja
galvą, bet antrą kartą telefonas nesuskamba.
- Na, aš jau sotus, - sakau. Nusivalau servetėle rankas ir
suglamžęs padedu lėkštėn.
- Tikrai? - klausia mama. - Dar tiek daug liko.
- Lyg skrandį skauda, - sakau, ir tai nėra visiškas melas.
Jaučiuosi nejaukiai, nes manau, kad tai Ema bando surasti
mane. Nunešu lėkštę į virtuvę ir padedu kriauklėn, tada nuei

nu į koridorių. Telefonas ant mažo staliuko šalia laiptų. Pake
liu ragelį, surenku Emos numerį ir ištempiu telefono laidą, kad
būčiau kuo toliau nuo tėvų.
Ema atsiliepia po pat pirmo skambučio.
- Džošai, - sako ji uždususi.
- Kas atsitiko? Ar tai tu skambinai prieš...
- Net nežinau, nuo ko pradėti, - sako ji susijaudinusiu bal
su. - Įėjau į tą puslapį iš naujo, bet...
- Jis tebebuvo? Kaip tu jį radai? - Nejučia imu jaudintis.
- Gal gali ateiti? - klausia ji. Rodos, verkia. - Mama kaip
tik išėjo pasivaikščioti, todėl atsirakink atsarginiu raktu.
- Gal pirmiau pasakytum, kas atsitiko?
- Manau, kad tas puslapis gali būti tikras, - sako Ema. -
Man labai negera.
- Jaučiu. Bet kodėl?
- Ne, - atsako ji. - Aš kalbu apie ateitį. Man niekad nebus
gera.
5://Ema
- SVEIKA, - SAKO DŽOŠAS, atidaręs duris.

Jis stovi prie durų ir laiko atsarginį raktą, kurį slepiame po
akmeniu prie garažo. Raktas prisegtas prie Skūbio Dū, jis užsi
dega, kai paspaudi nosį.
- Atsiprašau, kad tiek užtrukau. Tėvai paprašė sukrauti
lėkštes į indaplovę. - Džošas susikiša rankas į kišenes. - Na,
tai kas atsitiko? Radai ką nors blogo?
Jaudinuosi, kad, vos pravėrusi burną, vėl imsiu verkti.
O Džošas vien nuo buvimo čia jau ir taip jaučiasi nesmagiai. Ir
dėl to labai liūdna, nes mudu čia visad būdavome laimingi. Jis
taip dažnai važinėdavosi su manim dviračiais, kai mano tėvai
skyrėsi. Tai buvo penktoje klasėje. Kai Džošas lėkdamas savo
lenta susilaužė koją, aš būdavau pas jį vidiniame kiemely, nors
visi mūsų pažįstami maudydavosi Krauno ežere. Rugsėjo mė
nesį Džošas per mano mamos vestuves sėdėjo šalia manęs ir
vis žnybdavo į ranką, kai tik imdavau ne laiku kikenti.
Štai jis vėl čia, tačiau viskas atrodo taip, tarsi tarp mudviejų
jau niekad nebus taip gerai kaip kadaise.
- Man pavyko atidaryti tą puslapį, - sakau šluostydamasi

akis. - Bet jis jau buvo kitoks.
Pastebiu, kad Džošas žiūri į nuvytusias rožes ant mano ko
modos. Jas man per mokslo metų pabaigą padovanojo Grei-
hamas, kai fotografavomės mūsų kieme. Mintyse nusprendžiu
Džošui išėjus kuo greičiau jas išmesti.
- Ten vis tiek parašyta, kad Ema Nelson Džons lankė Leik
Foresto vidurinę, - sakau, - o viršuje vis dar užrašyta feisbu-
kas. Nesvarbu, kur spausi, visą laiką užrašyta tas pats.
- Tai tu manai, kad feisbukas yra jos kompanijos pavadini
mas? - klausia Džošas.
- Gal. Bet esmė ne čia. Svarbiausia, kas ten apie mane para
šyta. Pagalvojus apie tai, man net ima diegti krūtinę.
- Ema, tu juk dar vis tiek nežinai, kas tai per daiktas, netgi
to, ar jis tikras, - sako Džošas. - Kažkas tikriausiai knaisiojasi
po tavo...
- Ne, nesiknaisioja! - Atsisėdu ir paliečiu grandinėlę sau
ant raktikaulio. - Toje nuotraukoje Ema Nelson Džons buvo
su šita grandinėle.
Džošas žiūri į auksinę grandinėlę, kurią visad nešioju - ant
jos kabo mažytė Eraidė.
- Tos moters vardas yra Ema, - sako jis. - Kokią kitą raidę
ji galėtų pasikabinti ant grandinėlės?
- Ir ji rašė, kad tai ketvirtadienis, gegužės devyniolikta.
Džošas sutrikęs suraukia kaktą.
- Šiandien sekmadienis, gegužės devyniolikta, - sakau. -
Vadinasi, ji visa tai rašo iš kitų metų, kai gegužės devyniolikta
yra ketvirtadienis.
Džošas papurto galvą.
- Jeigu kas nors nori tave paerzinti, galėjo visa tiesiog su
kurti.
- Bet viskas buvo kitaip! Kai patikrinau dabar, pamačiau

visai naują Emos nuotrauką. Ir jai rašė visai kiti žmonės. Tu
manai, kad visa tai galėjo pasikeisti tik dėl vieno sugadinto dis
kelio? Negi nesupranti? Tas daiktas... Feisbukas ar kaip jis ten
vadinasi... jis yra iš ateities.
Džošas padeda raktus ant mano stalo ir atsisėda. Kai jis pa
judina pelę, plytų siena dingsta ir viskas atsiranda kaip buvę,
kur Ema Nelson Džons rašo apie makaronus ir sūrį.
- Kodėl čia parašyta, kad ji turi tris šimtus dvidešimt drau
gų? - klausia Džošas. - Kas gi turi tiek draugų?
- Nueik žemyn, - sakau jam, žiūrėdama per petį.
Ema Nelson Džons Ar žinai, kodėl man

reikalingas naminis maistas? DDJ namo negrįžo
tris naktis. Jo kelionė turėjo trukti tik vieną dieną.
Jaučiuosi beviltiškai.
Džošas žiūri į mane.

- Kas tas DDJ?
- Mano vyras Džordanas Džonsas Jaunesnysis. Tas vaiki
nas su žuvim. Aš niekam nesakau, kodėl jis negrįžo namo, bet,
matyt, šį tą įtariu. Kai šitą pamačiau, man pasidarė bloga.
Džošas pirštų galais trina kaktą.
- Gal jis išvažiavo į dar vieną žvejybą?
- Skaityk toliau, - sakau jam ir pasilenkusi pajudinu pelę.
Ema Nelson Džons

Pradėjau šeštą bedarbystės mėnesį. Sakoma, kad
viskas dėl ekonomikos, bet imu manyti, kad
esu kalta pati. Trisdešimt vieni metai - dar per jauna

prarasti darbą.
Antradienis, 9:21 Patinka Komentarai
- Trisdešimt vieni, - sako Džošas. - Vadinasi, tai po pen

kiolikos metų.
Parodau kitą sakinį.
Ema Nelson Džons

Net neišgaliu nueiti pas gerą daktarą.
Pirmadienis, 20:37 Patinka Komentarai
Džošas pasisuka į mane.

- Negaliu patikėti, kad ji rašo tokius dalykus.
- Ne ji, - sakau, - o aš.
- Kodėl kažkas turėtų rašyti apie tokius dalykus internete?!
Tai nesąmonė!
- Žinoma, - pritariu jam. - Po penkiolikos metų aš sergu psi
chikos liga, ir kaip tik todėl mano vyras nenori būti su manim.
Džošas atsilošia kėdėje ir susineria ant krūtinės rankas. Kai
taip daro, jis būna panašus į savo brolį. Deivido nemačiau nuo
pernai, bet jis įdomus žmogus, malonus kaimynas. Vaikinai
norėjo, kad toks būtų jų vyresnysis brolis, o merginos lipo kaip
musės prie medaus.
- Klausyk, Ema. Aš manau... - prakalba Džošas, bet staiga
nutyla.
- Na, sakyk.
Džošas parodo į ekraną.
- Mudu gerai nežinom, nei kas yra Ema Nelson Džons, nei
į ką žiūrim. Bet net jeigu tokia ir yra, tu vis tiek daug ką per
skaitai tarp eilučių.
Trinkteli lauko durys. Mudu su Džošu atšokam nuo kom

piuterio.
- Ema? - pašaukia mama. - Martis sako, kad mes išeidami
užrakinom duris, bet...
- Viskas gerai, - rikteliu. - Pas mane atėjo Džošas.
- Tu padėsi mums susikurti elektroninius adresus? - klau
sia ji.
- Gal dar galim luktelėti kelias minutes? Džošas padeda
man surasti... kai ką pamokai.
- Gerai, - sako mama. Girdžiu, kaip ji lipa laiptais. - Bet
ilgai neužtrukit. Ryt tau į mokyklą.
Ji neturi topamatyti. Pasilenkiu ir paspaudžiu Xdešiniame
viršutiniame kampe. Suskamba linksmas balsas Sudie.
Mama mosteli mudviem ir nueina į savo miegamąjį. Džošas
paima raktą, paskui stabteli tarpdury ir žiūri į mane.
- Kas yra? - klausiu.
- Manau, kad vienai tau nereikėtų to žiūrinėti, - sako jis. -
Tai arba šlykštus pokštas, arba...
Jaučiu, kaip vėl tvenkiasi ašaros.
- Susitarkim, kad žiūrėsim tik abu kartu, - siūlo jis.
- Tai tu dar ateisi? - klausiu. - Tau nesunku?
Džošas žiūri į pakabutį rankoje, spaudaliodamas Skūbio
Dū nosį.
- Ne, viskas gerai.
- Tai gal tada ryt? Po varžybų.
- Sutarta, - sako Džošas. - Gal mudu su Taisonu užsuksim
pažiūrėti varžybų.
Pirmą kartą per visą vakarą nusišypsau. Pernai Džošas at
eidavo į visas mano mokyklos varžybas, pamojuodavo ar pasi
sveikindavo. Man užeina noras būti atvirai ir pasakyti, ką dar
mačiau tame puslapy prieš jam ateinant, bet negaliu prisiversti
to padaryti. Žiūriu į savo naują baltą kilimą. Tai, ką pamačiau,

tik dar labiau suveltų mūsų santykius. Kyla noras, kad bent
trumpą laiką viskas vėl būtų normalu.
Vis tiek turėsiu jam kada nors pasakyti.
- Rytoj reikėtų pažiūrėti, ar ir tu neturi kokio nors pana
šaus puslapio, - sakau jam.
pirmadienis
6://Džošas
SPAUSDAMAS IŠ TŪBELĖS PASTĄ, išgirstu, kaip užsitrenkia

Emos mašinos durys ir suburzgia variklis. Pabudęs šįryt pagal
vojau, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti, galėtume pasikalbėti,
tik man reikėtų elgtis kiek šalčiau. Atstūmimas visad užgauna,
bet blogiausia, kai jo sulauki iš savo geriausio draugo.
Ema išjungia variklį. Pažiūriu pro langą. Ji eina vidun. Jos
kambario langas yra priešais mano vonios langą, todėl matau,
kaip ji iš spintos išsiima saksofono dėklą. Kai buvau jaunesnis,
žymikliu rašydavau laiškus ir priglausdavau juos prie to lango,
o Ema juos skaitydavo pro rausvus žiūronus. Dar tebelaikau tą
žymikliu dėžutę ant savo stalo, bet esu tikras, kad ji savo žiūro
nus pardavė gatvės turgelyje, kuriuos nuolat rengia Nelsonai.
Paskalavęs burną išspjaunu, klausydamasis, kaip Ema vėl
įjungia variklį. Po akimirkos jis nutyla. Šį kartą ji užtrenkia ma
šinos dureles. Man jos gaila, bet ir ima juokas. Ji įsitikinusi, kad
tai, ką matė kompiuteryje, yra jos gyvenimas po penkiolikos
metų. Net jeigu ir galėčiau patikėti, kad tokie dalykai įmanomi,
bent vienam mudviejų dera likti kiek skeptiškam.
Užsuku čiaupą ir pažiūriu pro langą. Dabar Emos bagaži

nė atidaryta ir ant saksofono dėklo ji užmeta savo sidabrinius
sportbačius. Tada uždaro bagažinę, bet, vos jai pasitraukus, ši
vėl atsidaro.
***
PABELDŽIU1Emos mašinos langą.

- Gal galiu pasivėžinti?
Ji pasilenkia ir atrakina duris. Prieš sėsdamas palenkiu gal
vą... to nereikėdavo, kai Ema gavo vairuotojo pažymėjimą.
Įspraudžiu savo lentą tarp kelių ir užsisegu diržą.
Ema ima važiuoti atbula.
- Ačiū, kad atėjai.
- Bjauri naktis?
Ema linkteli.
- Šiandien kai kurių žmonių sutikti neturiu jokios nuotaikos.
Man dingteli, ar ji turi galvoje Greihamą. Jo spintelė moky
kloje yra šalia jos, todėl kas rytą matau, kaip jis vis lenda prie
jos apsikabinti.
Mane tai visad labai pralinksmina.
- Gal užsukam į „Saulės“ spurginę? - klausiu.
Ema įjungia posūkį.
- Mielai.
Už kokios mylios nuo Vagnerio parko Ema sustoja prie gel
tonos užsakymų būdelės ir užsisako kavos su grietinėle, cukru
mi ir cinamoninę spurgą. Aš paprašau glazūruotos spurgos ir
šokoladinio pieno.
- Nesuprantu, - sako Ema, pajudėdama iš vietos. Nuo iš
davimo langelio mes dar per dvi mašinas. - Kaip man tai at
sitiko?
40 Asher Ir Mackl er
- Nenoriu veltis į ateities problemas, - sakau, - bet niekaip

nesuvokiu, kodėl kažkam reikėtų netgi juokauti apie tavo atei
ties bėdas. Tu tikrai šauni ir...
- Ačiū, kad priminei, - sako Ema. - Bet galvoj turėjau ne
ateities bėdas. Galvoju apie visą tą puslapį. Kaip galima skaityti
apie tai, kas dar net nėra atsitikę?
Mašina prieš mus privažiuoja prie langelio. Iš užpakalinės
kišenės ištraukiu kelis suglamžytus dolerius ir duodu Emai, bet
ji atstumia pinigus.
- Iš pradžių maniau, kad dėl to kaltas tas diskelis, - sako
ji, - bet gal tiesiog įdiegimo metu kažkas atsitiko telefono liz
dui? Atsimeni tą elektriką, kuris name vedė naują instaliaciją?
- Tai tu manai, kad jis atsitiktinai prijungė jus prie atei
ties? - sakau mėgindamas nusijuokti. - Bet juk tai buvo prieš
kelis mėnesius.
- O aš tada dar net kompiuterio neturėjau. Gal reikia nu
nešti kompiuterį į tavo namus ir pažiūrėti, ar tas puslapis irgi
veiks?
Ne, negerai. Negalim vėl pradėti lakstyti vienas pas kitą į
namus.
- Bet tai nepaaiškins, kaip visa tai atsitiko, - sako Ema. -
Arba kaip galima skaityti apie dalykus, kurie nutiks tau po
penkiolikos metų.
Parodau jai pro šalį važiuojančias mašinas.
- Jeigu nori toliau žaisti, duosiu tau pavyzdį. Turbūt žinai,
kad prezidentas Goras internetą vadina „Informacijos super-
greitkeliu"? Sakykim, visi tuo supergreitkeliu važiuoja ta pačia
kryptimi. Laiko kelionė būtų tik toks klausimas - rasti būdą,
kaip atsidurti kitame taške.
Mašina priešais mus nuvažiuoja. Ema sustoja prie langelio,
tada paduoda pinigus kasininkei.
- Tai tu manai, kad tas puslapis kažkaip atsidūrė prie

šais mus.
Moteris paduoda Emai gėrimus, ji perduoda juos man. Aš
padedu jos plastikinį kavos puodelį į laikiklį, kad galėtų pasi
imti maišelį su spurga.
- Man tikrai norisi išsiaiškinti, - sakau jai. - Bet vis tiek
manau, kad tai pokštas.
Iki mokyklos kalbamės nedaug. Kai įvažiuojam į mokyklos
aikštelę, pasižiūriu į laikrodį. Skambutis po trijų minučių.
- Suprantu, kad įvėliau tave į šitą, - sako ji, pasisukusi į
mane, - bet truputį skaudu, kad tu nežiūri į tai pakankamai
rimtai. Jeigu pats pamatytum savo paties ateitį ir ji atrodytų
baisi, tai, manau, neišmestum visko taip greit iš galvos.
- Bet visa tai nerealu, - sakau. Suglamžau spurgos maiše
lį ir įkišu į tuščią puoduką. - Gal pamėginkim toliau aiškintis
tavo treniruotes? Gal tas, kas visa tai padarė, užrašė tavo pa
vardę per klaidą arba įrašė neteisingą datą. Ką nors surasim.
- Kodėl tu taip nori įrodyti, kad tai pokštas? - klausia Ema.
- Kad galėtum nebesijaudinti. Tavo gyvenimas bus puikus.
Ema pažiūrį į veidrodėlį, paskui vėl pasisuka į mane.
- Džošai, prieš tai, kai tu vakar atėjai pas mane, aš tam pus
lapy radau dar vieną dalyką.
Jos žvilgsnis toks, kad mane net šiurpas nukrečia.
- Jeigu kažkas mane vedžioja už nosies, - priduria ji, - tai
jis vedžioja už nosies ir tave.
7://Ema
- MANE? - ĮTARIAI pašnairuoja Džošas.

Jo puslapis buvo vienas iš milijono dalykų, dėl kurių negalė
jau užmigti. Turėjau jam tai pasakyti vos įėjus į mano kambarį.
- Ema! - Džošas pamosuoja delnu man prieš akis. - Apie
ką kalbi?
- Vakar vakare prieš tau ateinant žiūrinėjau feisbuko pus
lapius. Prisimeni, kur pasakyta, kad aš turiu tris šimtus dvide
šimt draugų. - Pritylu ir lėtai iškvepiu. - Vienas iš jų buvai tu.
Mašinoje kurį laiką tylu.
- Ten parašyta Džošas Templtonas, - priduriu. - Ir tavo
nuotrauka. Tu vyresnis.
Džošas tapšnoja gėrimo puodeliu sau per kelį. Jis nenori
visu tuo tikėti. Jis nori įrodyti, kad tai pokštas.
- Tavo plaukai trumpi kaip Deivido. Ir tu su akiniais.
- Mano akys geros, - sako Džošas.
- Bet ateity, matyt, bus nebe tokios.
Džošas nykščio nagu spaudo puodelio plastiką ir ant vieno
šono lieka daugybė pusmėnuliukų.
- Gal dar ką nors matei? Kai paspaudei Emą Nelson

Džons, perėjai į kitą puslapį. Ar galėtum tą patį padaryti ir su
maniškiu?
Linkteliu.
- Tavo gimtadienis nurodytas balandžio penktą ir parašyta,
kad studijuoji Vašingtono universitete.
- Kaip Deividas, - sako Džošas.
- O dabar vėl gyveni čia.
- Leik Foreste?
Man įdomu, kaip jam visa tai atrodo. Aš pati kada nors ti
krai manau išvažiuoti. Mūsų mieste nėra jokio tikro miško, o
Krauno ežeras už devynių mylių plentu, apsuptas prabangių
namų. Miesto centras vos už kelių gatvių, ir čia visi žino kie
kvieną tavo žingsnį. Bet Džošas ne toks išrankus kaip aš. Jam
atrodo, kad Leik Forestas visai puikus.
- Kur mano namai? - klausia jis. - Nejaugi jau trečioj de
šimty jie mane apgyvendino pas tėvus, ką?
Papurtau galvą.
- Man rodos, tu gyveni prie ežero. Buvo tavo nuotrauka
kažkokiam kieme, toliau matyti prieplauka su pririšta moto
rine valtimi.
- Kaip kietai, - sako Džošas. - Jie padarė mane turtuoliu.
Užverčiu akis.
- Kodėl tu sakai „jie“? Ką turi galvoje?
- Žmones, kurie sukūrė šitą pokštą internete. Šiandien pat
nueisiu į mokyklos laboratoriją ir patikrinsiu, ar kas nors ske-
navo nuotraukas iš...
- Kai tu sakai „žmonės, kurie sukūrė šitą“, nejaugi nesu
pranti esmės? Juk kažkuriam ateities taške tai sukūrėme mes.
Gerai nežinau, kas tai yra, bet man panešėją į tarpusavy susi
jusias svetaines, kur žmonės įkelia savo nuotraukas ir rašo apie
Asher ir Mackl er
viską, kas dedasi jų gyvenime, na, kaip rado vietą pastatyti ma
šinai ar ko valgė pusryčių.
- Bet kam? - klausia Džošas.
Suskamba pirmas skambutis. Greihamas tikrai paklaus, ko
dėl šįryt vėluoju. Mudu visad rytais susitinkame prie spintelių
ir kartu einame į orkestrą.
Čiumpu savo kuprinę ir nuskubu prie durų.
- Pala, - sako Džošas ir pasuka savo lentos ratuką, - ar
tame feisbuke pasakyta, kad aš vedęs, ar ne?
Naršau raktus ieškodama to, kuris nuo bagažinės.
- Taip, tu vedęs.
- O ką sako apie... ją? - klausia Džošas pabalusiu veidu. -
Mano... na, supranti... žmoną?
- Maniau, kad tu tuo netiki, - sakau jam.
- Bet vis tiek įdomu sužinoti. Juk tai mano ateitis, tiesa?
- Jei jau nori, tai klausyk, - sakau įkvėpdama. - Ateity tu
vedęs Sidnę Mils.
Džošui atvimpa žandikaulis.
Atidarau mašinos dureles.
- Mes vėluojam.
8://Džošas
ĮSIVAIZDUOJU SIDNĘ MILS, stovinčią priešais mane. Jos ilgi

rudi plaukai perjuosti balta juostele, akys karamelės spalvos. Ji
išskečia rankas ir apkabinusi bučiuoja mane, jos kietos krūtys
spaudžiasi man prie krūtinės.
Tada atsimerkiu, pasiimu riedlentę ir pasitinku Emą prie
mašinos galo.
- Sidnė Mils? - klausiu. - Tai juokinga!
Ema įkiša savo sidabrinius sportukus į kuprinę.
- Bet dabar tu nori, kad tai būtų tiesa, ar ne?
- Kodėl norėčiau tikėti kažkuo, kas yra grynas skiedalas? -
klausiu. Bet vis tiek ima pagunda grįžti namo, užeiti pas Emą
ir pažiūrėti pačiam. Tačiau jei pavėluosim į mokyklą, sekretorė
paliks mūsų namų atsakikliuose žinutes.
Sidnė Mils metais vyresnė už mane. Ji baisiai šauni, viena
geriausių sportininkių mokykloje, iš turtingos šeimos. Neturiu
supratimo, kodėl kažkam kilo mintis mudu suporuoti, netgi
juokais. Mudu nuo sausio kartu lankom savitarpio pagalbą, bet
niekad nepratarėm vienas kitam nė žodžio.
- Kad dabar save pamatytum, - erzina Ema, stuktelėdama

man alkūne. - Tu įsimylėjęs.
Ema tiesia ranką pakedenti man plaukų, bet aš atšoku. Už
simetu kuprinę ant peties ir traukiu mokyklos link.
- Palauk, pone Milsai, - pašaukia Ema.
Sustoju ir atsisuku.
Ema perima saksofono futliarą į kitą ranką.
- Viskas gerai. Aš irgi išprotėčiau, jeigu sužinočiau, kad esu
ištekėjusi už Kodžio ir mudu atostogaujam Vaikiky.
Vaikiky?
- Aš tik nemėgstu, kai tu... kai tu... lieti man plaukus ir pa
našiai.
- Atsiprašau, - sako Ema, ir žinau, kad nuoširdžiai. Ji irgi
nenori sugadinti mūsų draugystės. Todėl ir leido man kiek nu
tolti nuo jos pastarąjį pusmetį.
Ema parodo baltą kabrioletą pakeltu stogu.
- Čia Sidnės mašina. Gal pakišk jai po valytuvu kokį meilės
sonetą? Arba haiku! Geriau būtų, jeigu nerimuotum.
Jaunesniųjų klasių talentų šventėje pritrenkiau visus savo
repu. Pamaniau, kad galėčiau būti pirmas rudaplaukis reperis.
Pasivadinau Kečupu. Keletą kartų per metus Ema erzindama
man vis primena tą pasirodymą. Bet tai dar nieko, palyginti su
broliu, kuris primena jį per kiekvieną mūsų pokalbį.
- Vadinasi, mudu su Sidne Vaikikyje? - klausiu.
Kai spraudžiamės pro dvigubas mokyklos duris, Ema pasi
lenkia prie manęs.
- Tavo ateitis ne tiek daug atskleista kaip mano, - sako ji ir
dvelkteli cinamono kvapu. - Tu neatskleidi smagių smulkme
nų, pavyzdžiui, ar judu su Sidne darot tai pliaže, todėl gali ne
kaisti ir nesijaudinti.
Ema atsisveikindama mosteli ir dingsta mokinių minioje.
- Tu pavydi! - sakau jai, bet nemanau, kad išgirdo.
9://Ema
PER REPETICIJĄ esu visai išsiblaškiusi. Kai ketvirtą kartą ne

pataikau įstoti, mokytojas Markovičius nukreipia batutą į pu
čiamuosius ir sako:
- Gal pailsėkim kokias penkias minutes? Fleitos, ateikit pas
mane pasitarti dėl solo.
Dirsteliu į būgnininkus, bet Greihamo vis dar nėra. Kartais
jis užtrunka per pokalbius su plaukimo treneriu ir dabar aš tuo
patenkinta. Vis dar bijau su juo susitikti. Padedu saksofoną ant
kėdės ir nueinu prie fontanėlio. Kai pasilenkiu gerti, galvoju,
kas darosi mano kompiuteryje. Šiandien visa tai atrodo nebe
taip tikra, ypač kad Džošas vedė Sidnę Mils. Tai tas pat, kas
ištekinti mane už Leonardo Di Kaprio.
- Spėk, kas?
Greihamas viena ranka uždengia man akis, o kita apkabina
liemenį.
Nusišluostau burną, tada atsisuku į jį. Ir man užgniaužia
kvapą. Jis nusiskuto plaukus! Visų tų puikių šviesių plaukų ne
bėra, dabar jo galva dygi ir balta.
- Ką tu padarei? - klausiu.
Jis išsišiepia ir trina delnais galvą.
- Mudu su Gregu Metu po lėkštės varžybų nuėjom ir nu-
sišniojom. Tau patinka?
Aš sugebu tik išsižiojusi spoksoti.
- Priprasi, - sako Greihamas ir suneria savo pirštus su ma
niškiais. - Gal nori perbraukti per mano didelę lygią galvą?
Neturiu nuotaikos to daryti. Kai jis palinksta prie manęs,
atšlyju.
- Kas yra? - klausia jis.
- Nežinau.
Daugiau nesikalbame. Kartais atrodo, kad mudu teturime
tiek bendro, kiek reikalinga viskam išsiaiškinti.
* * *
- LAIKAS UŽBAIGTI su Greihamu, - sakau žiūrėdama į savo

popierinį priešpiečių maišelį.
Esame valgykloje, kad Kelanė galėtų prisikrauti savo nuola
tinių skanumynų: bulvyčių ir spraito. Kelanė pora centimetrų
mažesnė už mane, plaukai blizgantys, juodi, oda puiki. Ir ji gali
kimšti bulvytes nepriaugdama nė puskilogramio.
- Atrodo, žadėjai baigti su juo vakar parke? - klausia ji.
Nusišypsau pro šalį einančioms kelioms merginoms.
- Tai kad nesutikau jo.
- Na, o kas trukdo padaryti tai šiandien? - Kelanė sumoka
ir skuba prie prieskonių stovo. - Jeigu dar nesupratai, aš tavęs
nestabdau.
- Ar jau matei, kad jis nusiskuto plaukus?
Kelanė papurto galvą.
- Nusiskuto plikai. Jiedu Su Gregu ir kitais vaikinais iš

plaukimo komandos, vakar. Žinai, vaikinai būriu gali pridaryti
visokiausių nesąmonių.
- Kaip kare, - sako Kelanė, dėdama ant savo padėklo krūvą
servetėlių ir kečupo.
- Arba šokinėti nuo stogų.
- Arba padeginėti bezdalus, - priduria Ji.
Nusijuokiu.
- Ar pažįsti tokių, kurie taip darė?
- Taisonas. Netoli šiukšlinės už „Gerų laikų“, kai tu žiemą
buvai išvažiavusi pas tėtį.
„Gerų laikų“ picerija priklauso Taisono tėvui, jų restoranas
specializuojasi organizuoti gimtadienius ir kepa senoviškas
užkepėles. Dėl arkados ir lygios stovėjimo aikštelės Džošas su
Taisonu ten praleidžia daug valandų.
- Ar Džošas buvo kartu? - klausiu.
Kelanė kiek pagalvoja.
- Žinai, jis net viską nufilmavo. Bet pats nieko nedegė.
- Gerai. Antraip niekad neleisčiau jam to pamiršti.
Kai spraudžiamės pro šonines valgyklos duris, Kelanė pa
klausia:
- Tai kaip Greihamas atrodo be savo auksinių garbanų?
- Iš tikro tai juk vien dėl tų plaukų jis ir atrodė kietas. O da
bar panašus į persikinį čiulpinuką.
Lauke saulėta, net šilčiau negu vakar. Mudvi per aikštę ei
nam į savo įprastinę valgymo vietą, pasisuku į Kelanę.
- Galiu užduoti mokslinį klausimą?
Paminėjus mokslą jos veidas iškart prašviesėja. Ji dabar
antradieniais ir ketvirtadieniais po pietų lanko fizikos kursus
Hemloke. Tą pačią programą ji bandė įkalbinti lankyti ir mane,
kad kitą rudenį abi galėtume stoti į biologijos koledžą.
Perimu popierinį maišelį į kitą ranką ir kuo abejingesniu

balsu klausiu:
- Ką mokslininkai mano apie keliones laiku?
Ji pakelia savo padėklą prie burnos ir lūpomis paima bulvytę.
- Kodėl klausi?
- Tiesiog įdomu, - atsakau. - Vakar per kabelinę rodė „At
gal į ateitį“.
Kelanė sustoja prie purvino takelio vejoje ir imasi aiškin
ti apie laiko išsiplėtimą ir ypatingąjį reliatyvumą. Mėginu su
prasti, bet priėjus prie Einšteino laiko tunelių pametu mintį.
- Niekas neįrodyta, - sako Kelanė. - Bet niekas ir nepa
neigta. Mano nuomone, tai įmanoma, bet pati nenorėčiau iš
bandyti.
- Kodėl?
Ji gūžteli pečiais.
- Praeitis yra pasibaigusi. Apie ją galima pasiskaityti istori
jos knygose. Ką, jeigu ateity mūsų vėl laukia karas arba mes dar
neišsirinkę ne baltojo prezidento, arba prezidentės moters, o
gal Roulingstoun vis dar krato savo senas nuvargusias subines
scenoje? Tai mane labai nuliūdintų.
- Manau, kad ateity bus geriau negu dabar, - sakau, nors ir
nesu tuo tikra.
- Atsimeni tą šaunų vaikiną mokslo pamokose, apie kurį
tau pasakojau? - klausia Kelanė. - Vakar sutikau jį mieste.
Rimtai, Ema, tau tikrai reikia stoti su manim į biologiją. Nepa
tikėsi, kokie vaikinai Hemloke. Jie tikri vyrai.
- Tavo manymu, turiu stoti į koledžą vien dėl vaikinų?
Kelanė papurto galvą.
- Tau į biologijos koledžą reikia stoti todėl, kad esi protinga,
o dirbančių moterų mokslininkių ir taip labai maža. Bet mudvi
su tavimi galime tą pakeisti. Vaikinai - tai tik glajus ant torto.
- Galbūt, - numykiu, bet man kur kas labiau rūpi tai, ką

Kelanė pasakė apie keliones laiku. Jeigu tai būtų neįmanoma, ji
taip ir būtų išklojusi. Bet ji to nepasakė.
- Be noro pakeisti lyčių santykį moksle, - sako Kelanė, -
turiu dar vieną - iki mokslo pabaigos įsimylėti. Tai mano as
meninis tikslas.
- Tu žinai, ką manau apie meilę, - atsakau. - Ji buvo sugal
vota tam, kad būtų kam pirkti vestuvių tortus. Ir atostogoms į
Vaikikį.
- Mano tėvai buvo įsimylėję devyniolika metų, - tvirtina
Kelanė. - O pažiūrėk į Taisoną ir mane. Mudu, ko gero, esam
patys...
- Jis sužeidė tau širdį! Kaip gali vadinti tai meile, jeigu jis
taip tave įskaudino?
Kelanė lūpomis paima dar vieną bulvytę.
- Tai buvo meilė, nes buvo to verta.
10:// Džošas
AŠ PIRMAS ateinu prie ąžuolo, kur yra atoki mūsų priešpie

čių vieta. Pasidedu prie kojų priešpiečių maišelį, per galvą nusi
maunu megztinį ir įgrūdu į kuprinę. Tada atremiu ją prie ąžuolo
kaip pagalvėlę.
Mano sumuštiniai su riešutų sviestu ir džemu per tiek lai
ko kuprinėje pavandeniję. Bet šiandien skonio beveik nejaučiu.
Visos Emos kalbos apie tą puslapį nervina mane prieš savitar
pio pagalbą, mano paskutinę pamoką šiandien. Bus tiesiog ne
įmanoma pažiūrėti į Sidnę Mils neįsivaizdavus jos, išbrendan-
čios iš Havajų jūros su siauru bikiniu.
Tokiais dalykais vaikinai neerzinami!
Sidnė Mils ir aš esame absoliučiai skirtingose orbitose. Ji
tarsi Merkurijus, visa nutvieksta ryškios saulės. O aš - Pluto
nas. Žinoma, draugų nuomonė apie mane gera, bet vis tiek iš
esmės sukuosi galaktikos pakrašty.
- Oro pavojus!
Atlekia suvožtinis ir žnekteli man prie kojų. Taisonas nuolat
švaisto savo priešpiečius tarsi kokią granatą, nors niekaip ne-
suprantu kodėl. Kelanė sako, kad tai dėl to, jog tėtis užaugino jį
be jokios moters, kuri būtų galėjusi bent kiek jį praauklėti.
- Kvailys, - sakau jam.
- Ar jau buvai sutikęs ją? - klausia Taisonas, plėšdamas
savo maišelį.
Mano širdis suplaka tankiau. Nejaugi Ema jam prasitarė
apie Sidnę?
- Žinau, kad ji man už nugaros skiedžia nesąmones, - sako
jis. - Kai būnu šalia, ji tiesiog šaunuolė. Bet kai manęs nėra...
Jis kalba apie Kelanę.
- Ne, dar nebuvau.
Taisonas ir Kelanė tokie skirtingi, kad nei aš, nei Ema nie
kad neįsivaizdavom jų kartu. Mes dažnai būdavom keturiese,
bet liepos mėnesį tarsi iš nieko prasidėjo intensyvus flirtas. Jie
du išbuvo kartu per visą vasarą, bet pačią pirmą mokslo metų
dieną Taisonas viską baigė. Paskui jiedu vėl susinešė, bet ga
liausiai Taisonas vėl ją paliko. Jiedu buvo tarsi du magnetai,
kurie negali apsispręsti, ar traukti, ar stumti. Kai išsiskyrė, Ke-
lanė buvo taip pritrenkta, kad dvi savaites nelankė mokyklos.
Tačiau kažkaip nepaaiškinamai mes visi tebesam draugai.
- Man ji niekad nesakė nieko blogo, - sakau imdamas antrą
sumuštinį.
Taisonas iš savo sumuštinio ištraukia kalakutienos gabalą ir
įsideda į burną.
- Ji žino, jog tu pasakysi man.
Pastebiu mūsų link ateinančias Emą su Kelane, jų galvos
palinkusios viena prie kitos.
- Matai, - sako Taisonas, - jos kalbasi apie mane.
Priartėjusios merginos nusišypso, tada atsisėda. Kelanė
užspaudžia ant savo bulvyčių kečupo, o Ema atlupa indelio
dangtelį.
- Sveikučiai, - sako Ema ir išdykėliškai šypteli man. Plasti

kine šakute pasismeigia gabalėlį agurko. - Ar jau matei ją?
- Ką matė? - klausia Kelanė.
- Džošas, atrodo, svaigsta dėl Sidnės Mils, - iškloja Ema.
Kodėlji tai daro?
- O kas nesvaigsta? - klausia Taisonas, kramtydamas kala
kutieną su sūriu.
- Nesu sakęs, kad svaigčiau nuo jos, - sumurmu.
Kelanė dėbteli į Taisoną.
- Visi svaigsta dėl jos? Tikrai? Gryna banalybė. Sidnė Mils
yra bjauri turtinga kalė.
- Ramiau, vyručiai, - sako Ema. - Nenorėjau užvirti tokios
košės.
- Aš jos net nepažįstu, - tvirtinu. - Žinau, kad tokia yra,
bet nė...
Taisonas nesiklauso manęs ir žiūri į Kelanę.
- Taip, ponia kritike, aš svaigstu dėl Sidnės Mils. Jei kartais
nepastebėjai, tai žinok - ji kieta.
- Tik tada, jei mėgsti kales, - sako Kelanė. Ji įkiša į savo
spraitą šiaudelį ir ilgokai siurbia.
Ema sugauna mano akis ir vien lūpomis sako „atsiprašau“.
Atsikandu sumuštinio apsimesdamas, kad tai visai nesvar
bu. Juk, po galais, tas puslapis tik pokštas.
* * *
ĮEINU PRO PRAVIRAS savitarpio pagalbos duris ir nekantriai

apsidairau. Sidnės Mils dar nėra.
Einu tiesiai prie savo stalo. Mano pirštai barbena į medį,
pro duris plūsta mokiniai. Kai tik kas įeina, mano pirštai su
tankina ritmą, širdis ima plakti stipriau.
Įeina Rebeka Alvares, paskubom jai šypteliu. Mudu su Re-

beka penkis mėnesius lankėm pradedančiųjų kursą. Mes ir
dabar retsykiais pasikalbam mokykloje, bet niekad telefonu ar
panašiai.
Iš savo vietos kitame klasės gale ji lūpomis klausia:
- Ko spoksai?
Nusisuku į duris. O jose - Sidnė!
Suspaudžiu stalo kraštą, nesugebu nusisukti. Jos rudi kaš
toniniai plaukai krinta ant pečių ir nugaros. Žalias megztinis
aptempęs krūtinę, dvi viršutinės sagos prasegtos. Ant kaklo
auksinė grandinėlė su mažais deimančiukais. Ji eina mano eile,
kišdama mobilųjį į aptemptų džinsų kišenę. Bežiūrint į ją man
ima prakaituoti delnai.
Sidnė pažiūri į mane ir, atrodo, tuoj nusišypsos, bet staiga
kilsteli antakius. Mano veidas turbūt visiškai kvailas.
Jai praėjus, mano nosį pasiekia kokosų dvelksmas, - rodos,
širdis tuoj iššoks iš krūtinės.
* * *
MUDU SU TAISONU pasidedam riedlentes ant suolo prie

šais bėgimo taką. Aš šliurpsiu vyšninį Slurpee, o Taisonas vėsi
na smegenis mėlynu avietiniu. Kartoninė picos dėžė prie mūsų
kojų jau tuščia. Kadangi Taisono tėvas - „Gerų laikų“ savinin
kas, mudu visas norimas picas gauname dykai. Už tai aš kartais
padedu picerijoje per gimtadienius, o tai gali reikšti daug ką -
prižiūrėti kamuoliukų duobę ar net apsirengti picos gabalu ir
dalyti dovanų maišelius.
Paskutiniais metais mudu su Taisonu atsinešdavom picas
į kiekvienas mokyklos varžybas. Į pačias varžybas dėmesio
kreipdavom ne per daugiausia, bet Emai taip būdavo daug ra-
miau, nes žinodavo, kad mudu esam. Per pirmas šių metų var
žybas pasakiau Taisonui, kad turiu labai daug namų darbų. Per
kitas pamelavau, kad turiu padėti tėčiui išvalyti lietvamzdžius.
Galiausiai Taisonas liovėsi kvietęs. Bet šiandien noriu, kad
Ema po varžybų parvežtų mane namo ir parodytų, ką matė
toje svetainėje.
Komanda išeina į aikštę. Mudu su Taisonu šaukiame:
- Ema, pavaryk!
Ji pamojuoja, mudu griebiame savo lentas ir skubame į
stovėjimo aikštelę. Šalia dviračių stovų yra laisvas plotelis su
dviem pamestais cemento luitais. Taisonas griebia už vieno
luito galo, aš už kito.
- Opa! - sakau.
Nunešam abu luitus į aikštelės vidurį, tada Taisonas iš ku
prinės išima gabalą Sex Wax ir mesteli man. Banglentininkai
naudoja jį, kad neslidinėtų padai ant lentos, bet riedlenti-
ninkai irgi jį mėgsta. Ypač Taisonas, kuris kiekvieną sykį pa
sidžiaugia jo pavadinimu. Patrinu tepalu abiejų luitų viršų ir
atsitraukiu. Taisonas stoja ant riedlentės skersas ir nučiuožia
briauna iki pat krašto, tada privažiuoja prie kito bloko ir pra
čiuožia jį ant pakabų.
- Žinai, dėl to Sex Wax, - sako kreivai šypsodamas Taiso
nas. - Ar rimtai galvoji kabinti Sidnę Mils?
Nustumiu savo riedlentę kokį pusmetrį iš aikštelės ir su
stabdau ją.
- Nesuprantu, kodėl Ema pradėjo apie ją kalbėti.
Privažiuoju prie pirmojo bloko ir pračiuožiu vien ant gali
nės pakabos. Ant kito bloko pabandau tą patį su priekine paka
ba, bet pritrūksta greičio.
- Tu kartu su ja lankai savitarpio pagalbą, ar ne? - klausia
Taisonas.
- Su Sidne Mils? Kodėl?

Taisonas paspiria savo riedlentę į priekį, pasiveja ją ir užšoka.
- Tad? Kai kalbatės apie lytines problemas, ji tikriausiai
vartoja žodį „vagina“.
Nusijuokiu.
- O ką visa tai turi bendro?
Jis privažiuoja prie luito ir sustoja.
- Labai kietai atrodo, kai merginos vartoja tokius žodžius.
- Nenoriu tavęs liūdinti, - sakau spustelėdamas riedlentę ir
pagaudamas ją už galo, - bet nesu girdėjęs, kad ji vartotų žodį
„vagina“.
Taisonas klausiamai pakelia antakius.
- Gal būtų pavartojusi, jeigu būtum paprašęs.
Stadione kažkas tikriausiai kirto finišo liniją, nes žiūrovai
ant suolų ima ploti.
ll://Ema
KODIS ŠIANDIEN pasiekė mokyklos šimto jardų rekordą ir

dėl to „Leik Foresto Panteros“ laimėjo. Beje, aš buvau ketvirta
tūkstančio šešių šimtų bėgime. Įprastai pasirodau geriau, bet
paskutiniu metu neišsimiegu, o galva perkrauta. Iki vakar va
karo nebuvau nė girdėjusi apie Džordaną Džonsą Jaunesnįjį, o
staiga - nevykusi santuoka su juo.
Man kiek palengvėjo, kai pamačiau ant tvoros pasirėmusius
Taisoną su Džošu, plojančius ir mojuojančius, kai pasirodžiau
take. Žinau, kad jiedu pasiliko ne dėl varžybų, bet vis tiek sma
gu, kad atėjo. Tikriausiai važinėjasi ant tų betono luitų aikštelėje.
Varžybos baigiasi ir svečių komanda eina į savo autobusus.
Aš sėdžiu ant žolės, gurkšnoju gatoradą ir žiūriu, kaip Kodis
kalbasi su mergina iš kitos mokyklos. Ji aukšta ir įdegusi, jiedu
stovi arti vienas kito, juokiasi, liečia vienas kitam rankas. Pa
galvoju, ar jis su ja jau susinešęs, ar tai greitai atsitiks. Koman
doje sklinda kalbos, kad Kodis, ko gero, tikras eržilas.
Aš pati seksu dar nesu užsiėmusi. Nesakyčiau, kad laukiu
tikros meilės, nes juk nežinia, ar ji apskritai kada ateis, bet vi-
sad jaučiau, kad tuo atveju per daug savęs atiduočiau vaikinui.
Kaip Greihamui. Tikrai nenorėčiau, kad jis būtų tas, kuriam
atiduočiau savo nekaltybę. Na, Kodis, žinoma, kitos kategori
jos. Jeigu mudu su juo kada nors suartėtume, įsivaizduoju, kad
nueičiau toli. Tas vaikinas tikrai nuostabus.
- Varžybos baigėsi? - klausia Greihamas, klestelėjęs šalia
manęs. Jis su mėlynais šortais ir baltais marškinėliais, su jais
eina į treniruoklių salę. Be to, suprakaitavęs, skusta galva blizga.
- Ką tik, - atsakau jam. Ištiesiu kojas priešais save ir pasi
lenkiu į priekį, kol galva pasiekiu kelius. - Mes laimėjom.
- Tu labai lanksti, - sako jis. - Vaikinams tai gali sukelti vi
sokių minčių.
Gal mano prasta nuotaika, bet atsitiesiu ir piktai klausiu:
- Ko tu ten visad eini?
-Kur?
- Pats žinai kur.
Greihamas gūžteli pečiais.
- Klausyk, vaikinai beisbolo aikštėje. Gal ir tu nori?
Apsidairau Džošo ir Taisono vildamasi, kad jiedu išgelbės
mane. Mudu su Džošu nieko konkrečiai nesitarėm, bet tikiuo
si, kad mudu čia susitiksim ir važiuosim namo patikrinti mano
kompiuterio.
Vėl pažiūriu į Kodį. Jis vis dar su ta mergina, bet dabar kaž
ką rašo savo užrašų knygutėj. Išplėšia lapelį ir paduoda jai. Ji
nusišypso ir atsisveikindama apkabina jį, ilgokai palaiko ranką
jam ant liemens. Tikrai baigsis seksu.
- Gerai, - sakau Greihamui, stveriu savo sporto krepšį ir
pašoku ant kojų. - Einam.
* * *
KAI PASIEKIAMbeisbolo aikštę, Greihamo draugų jau nebėra,

tad atsisėdam ant medinio žaidėjų suolelio. Padedu galvą jam
ant kelių, o jis pamažu kiša pirštus man po marškinėliais, steng
damasis pasiekti bėgiojimo liemenėlę. Nustumiu jo ranką.
- Aš labai suprakaitavusi, - sakau.
- Man nesvarbu. Po varžybų tu visada įkaitusi.
Dar kartą nustumiu jo ranką. Aš vilkiu tinklinę berankovę
su pantera prieky ir juodais šortais. Jie išblukę ir raukšlėti -
prieš tai nunešioti kitų komandos merginų.
Dabar aš visai nesijaučiu seksuali. Gal dar pavargusi nuo
praėjusios nakties. Ir dėl to, kad negaliu liautis galvojusi apie
Emą Nelson Džons ir ar tikrai būsiu nelaiminga moteris, ku
rios vyras negrįžta namo.
Greihamas vėl kiša ranką po marškinėliais.
- Tavo nerealus pilvas. O bamba tiesiog seksuali.
Šį kartą, kai Greihamo ranka pasiekia liemenėlę, neatstu-
miu jo. Atsisėdu, pasilenkiu ir mudu imam bučiuotis. Jo ranka
slysta man po liemenėle, o aš apsidairau, ar niekas mūsų ne
mato.
Tada ir išvystu Džošą. Jis sustingęs stovi prie antros bazės.
Atsitraukiu nuo Greihamo ir susitvarkau marškinėlius, bet
Džošas jau bėga tolyn.
12://Džošas
VISKAS PERTAISONĄ! Jis tiek pliurpė apie Sidnę Mils, kad no
rėjau kuo greičiau atsidurti prie Emos kompiuterio. Todėl palikau
savo lentą pas Taisoną ir nuėjau ieškoti Emos. Stadione jos nebu
vo, bet Rubė Dženkins pasakė mačiusi ją einančią į beisbolo aikštę.
Rubė neužsiminė, kad Ema buvo su Greihamu. Jei būtų pa
sakiusi, nė už ką ten nebūčiau ėjęs.
Taigi abejingai dairydamasis patraukiau į beisbolo aikštę.
O tada ant žaidėjų suolelio ir pamačiau Emą. Jos galva buvo
padėta Greihamui ant kelių. Jo veidas buvo žemai palenktas,
lyg jis jai kažką sakytų, ir aš kaip koks kvailys pagalvojau, kad
dabar ji kaip tik veja jį velniop.
Bet Ema atsisėdo ir ėmė su juo bučiuotis, o Greihamo ran
ka nuslydo po jos marškinėliais.
Kas čia per velniava? Ar tai šitaip išsiskiriamą su vaikinu?
Mane ji atstūmė ne taip.
Nespėjus nusisukti, Ema pamatė mane. Trumpai žiūrėjome
vienas į kitą. Nežinau, ką ji galvojo, bet aš jaučiau tik pasišlykš
tėjimą ir bjaurumą.
Lekiu per aikštę - norisi kam nors įspirti, šaukti arba prital-
žyti Greihamą.
- Ar radai ją? - klausia Rubė, kai bėgu pro šalį.
- Jos ten nėra! - rikteliu.
Uždusęs atbėgu į stovėjimo aikštelę. Taisonas sėdi ant beto
no luito ir grožisi Marsiečiu Marvinu.
- Ema parveš mus namo? - klausia jis.
- Ne, - atsakau. - Einam.
Taisonas ištiesia ranką, padedu jam atsistoti.
- Gal galėtum ir man ant lentos ką nors panašaus nupieš
ti? - klausia jis. - Na, gal Josmitą Šerną.
Stveriu vieną betono luitą ir imu tempti prie metalinio tu
rėklo.
- Verčiau padėk man.
Taisonas pakelia kitą luito galą. Mudu užkeliamjį ant turė
klo ir nustumtam į vietą.
- Aš tau uždaviau klausimą, - sako Taisonas. - Tai gal kada
nors būsi nusiteikęs į jį atsakyti?
- Verčiau nešam antrą, gerai?
Mudu stveriam antrą luitą, svyruodami nunešam į vietą ir
padedam ant žemės.
- Mano klausimas, - pakartoja Taisonas, valydamas nuo
delnų dulkes, - ir noriu, kad man atsakytum: ar Sidnės papu
kai tikri, ar tėvai jai nupirko juos? Man patiktų abu atvejai. Tie
siog noriu žinoti.
Jei luitas jau nebūtų gulėjęs ant žemės, būčiau užmetęs jį
Taisonui ant kojos.
13://Ema
VAŽIUODAMA NAMO visu garsu pasileidžiu Deivą Metjusą.

Mano mašinoj nėra kompaktinių plokštelių grotuvo, todėl praė
jusį mėnesį nusipirkau kasetę. Bet net Deivui dainuojant Crash
Into Me negaliu išstumti iš galvos, kas atsitiko beisbolo aikštėje.
Džošas matė, kaip Greihamas grabaliojasi. O Greihamas nieko
nesuprato. Tik persibraukė ranka plikę ir tarė:
- Jukjis, kogero, jau yra matęs du besibučiuojančius žmones?
Atstūmiau jį ir nubėgau prie spintelių pasiimti savo kupri
nės ir drabužių, paskui į aikštelę ieškoti Džošo su Taisonu.
Bet jų jau nebebuvo.
Įvažiavusi į savo keliuką, pasižiūriu į Džošo namą. Net jei
jis namie, nepatogu belstis į duris. Žinau, kad sutarėm po var
žybų patikrinti mano kompiuterį, bet dabar viskas sumauta.
Prieškambary prie laiptų padedu saksofoną su futliaru ir
nuskubu į virtuvę apsiprausti veido. Mama prie plautuvės pa
liko raštelį, kad mikrobangų krosnelėje pasišildyčiau indą su
makaronais ir sūriu. Kai suku reguliatoriaus rankenėlę, pama
tau dar vieną mamos lapelį MartinNikols@aol.com. Spėju, kad
tai elektroninio pašto adresas, kurio ji pageidauja. Jos pasirink

tas slaptažodis - EmaMari.
Įdedu indą su makaronais į krosnelę ir užlipu laiptais. Pri
sijungusi įvedu mamą kaip MartinNikols. Tada patikrinu, ar ji
iš savo paskyros gali patekti į feisbuką, bet jos „mėgstamose
vietose“jo nėra.
Su palengvėjimu išsiregistruoju ir atsilošiu kėdėje. Mūsų
paslaptis saugi. Bet vis tiek nesusigaudau, kas tai per daiktas ir
kaip viską išsiaiškinsiu, jei neateis Džošas.
O jis to niekada nedarys.
Atsisėdu į papasano kėdę ir imuosi namų darbų, tada už
uodžiu iš apačios maisto kvapą. Grįžta mama su Martinu. Po
kelių minučių ji pašaukia mane valgyti.
Makaronai su sūriu man visad buvo gana padorus maistas.
Atrodo, kad jie man patinka ir po penkiolikos metų. Bet šian
dien makaronai stringa gerklėje. Gal dėl to, kad jie pilno grūdo,
kaip išdidžiai mama paaiškina Martinui. O gal dėl to, kad da
bar man niekas neįtinka.
***
SUPLOVUS INDUS mama su Martinu imasi toliau niokoti

apatinį vonios kambarį. Pasileidę Led Zeppelin jiedu kaltais ir
plaktukais daužo senas plyteles. Įsipilu stiklinę vandens, užlipu
viršun ir atsigulu ant lovos.
Negerai, kad Džošas matė, kaip Greihamas mane graba
liojo, bet juk man neuždrausta bučiuotis su kuo noriu. Be to,
mudu su Greihamu pora, todėl Džošas negali manęs pavadinti
šliundra. Bet vis tiek jaučiuosi siaubingai. Ypač po to, kas atsi
tiko praėjusį lapkritį.
Buvo „Žaislų istorijos“ premjera. Visu būriu nuėjom pasi
žiūrėti, užėmėm ištisą eilę. Sėdėjau šalia Džošo ir per scenas
su baisiais Sido žaislais įsikniaubdavau jam į petį. Man visad

patikdavo Džošo kvapas. Jis man primena medinius fortus ir
ežerą. Dauguma po filmo nuėjo namo, bet Kelanė, Taisonas,
Džošas ir aš patraukėm į kapines aplankyti Taisono mamos. Ji
mirė, kai jis dar buvo pyplys, ir jis mėgdavo ten nunešti gėlių ar
šiaip užsukti. Kelanė su Taisonu pasuko prie kapo, o mudu su
Džošu nuėjom paieškoti Klarensės ir Milisento. Tai vardai, ku
riuos mudu kadaise aptikom ant dviejų antkapių, ir jiedu buvo
vedę. Mirė tą pačią dieną, abu pradėję dešimtą dešimtį. Mums
patiko mintis, kad jiems nereikėjo nė dienos gyventi vienam be
kito. Taip ir įstrigo atmintin tie vardai, be to, aš dar pasirinkau
tokį slaptažodį.
Stovėjom prie Klarensės ir Milisento kapo, kai Džošas pa
sakė:
- Tu man patinki, Ema.
Aš nusišypsojau.
- Tu man irgi patinki.
- Man gera, - pasakė jis ir žingtelėjo artyn, tarsi norėda
mas pabučiuoti.
Aš atšokau.
- Ne, - pasakiau purtydama galvą. - Juk tu... Džošas.
Vos tik ištarusi tuos žodžius, supratau, kaip smarkiai jį už
gavau.
Bet tą ir turėjau galvoje. Visą gyvenimą Džošas buvo žmo
gus, kuriuo galėjau pasikliauti. Jei tarp mūsų kas nors nutiks ir
iš to nieko neišeis, žinojau, kad galiu jį prarasti.
Užsimerkiu ir pirmą kartą per visą dieną pasiduodu nuo
vargiui.
Po kiek laiko mane pažadina mama.
- Ema! - rikteli ji nuo laiptų apačios. - Tu girdi mane?
- Aha, - atsiliepiu. Atsisėdusi trinu akis.
- Atėjo Džošas. Tuoj užlips.
14://Džošas
PRIEŠ EIDAMAS į Emos kambarį giliai įkvepiu, kad nusira

minčiau, bet kumščiai vis tiek sugniaužti. Ilgokai svarsčiau, kad
šįvakar gal nereikia išvis pas ją eiti, bet vis dėlto rūpėjo pamaty
ti, ką ji apie mane skaitė. Noriu įrodyti, kad tai kliedesiai, pasa
kyti Emai, kad mestų visa tai, o paskui toliau gyventi taip, tarsi ji
nė nebūtų mano kaimynė.
Ema sėdi ant lovos, vis dar su oranžine ir juoda savo ko
mandos uniforma. Jos plaukai susitaršę, o skruostas nuspaus
tas, tarsi būtų ką tik pabudusi. Ji vos šypteli, bet man sunku
žiūrėti jai į akis.
Ema papurto galvą.
- Atsiprašau, jeigu...
- Man tai nesvarbu, - sakau žiūrėdamas į jos kompiuterį. -
Pamirškim.
- Esu tikra, buvo skaudu, todėl noriu, kad žinotum...
- Skaudu nebuvo, - atsakau. - Tik nustebau, nes maniau,
kad tu su juo skiriesi.
- Na, gal tai tavęs ir neliečia, bet greitai aš su juo užbaigsiu.
- Aaa, suprantu. Tik reikėjo, kad jis dar sykį pagrabaliotų

tau krūtinę.
Emos akys piktai žybteli, suvokiu, kad nuėjau per toli.
- Tau pasisekė, kad aš geras žmogus, - sako ji, - nes apsi
mesiu, kad to negirdėjau. Suprantu, kodėl taip pasakei, bet...
- Kodėl taip pasakiau? - klausiu. Noriu, kad ji man pa
reikštų, jog pavydžiu jai Greihamo, kad galėčiau pašaipiai nu
sijuokti.
- Džošai, jei nori, kad parodyčiau tau tą puslapį, verčiau
prikąsk liežuvį.
Ji ryžtingai nueina prie stalo. Gerai, kad neišgrūdo manęs
pro duris.
Slenka mūrinė siena. Ema pajudina pelę. Matau, kaip ji su
renka EmaNelson4ever@aol.com. tada ima spausdinti „Mil..."
- Tai tavo slaptažodis tikrai Milisentas? - klausiu.
Ema pakelia į mane akis.
- Kaip tu atspėjai?
- Pamačiau pirmas tris raides... nori išgirsti keistą dalyką?
Ema gūžteli pečiais, bet neatsako.
- Kai mokykloje mums davė elektroninį paštą, aš savo slap
tažodžiu pasirinkau Klarensę.
- Negali būti! - sako Ema. - Mūsų mėsainių valgymas...
- Važinėjimas ledų furgonu...
- Pagyvenusi pora.
- Tai jie, - sakau, ir mudu trumpai žvilgtelim vienas į
kitą taip, tarsi abu prisimintume, ką reiškia būti geriausiais
draugais.
Ema spusteli „Enter“, kompiuteris ima pypsėti, traškėti, at
sidaro internetas.
- Ar šiandien matei Sidnę? - klausia ji ir apsisuka su kėde.
- Mes kartu lankom savitarpio pagalbą.
Ema šypteli.
- Ar sakei jai ką nors?
- Net nereikėjo. Viską išdavė mano kvailas snukis.
Ema rodo į mane pirštu tarsi taikydamasi pistoletu.
- Bet tu nemanei, kad tai iš tikro nutiks.
- Ir dabar nemanau, - atkertu. - Pamatyti savo ateitį, ypač
tokią, ateitį, turi būti nepaprastai baisu, bet kartu ir neįtikėtina.
- Sveiki! - sako elektroninis balsas.
Ema atsisuka į kompiuterį ir spausdina toliau.
- Keista, kad tu žiūri taip skeptiškai. Juk tikėjai sniego žmo
gumi ir NSO. Ar atsimeni Ožiažmogį?
- Niekada netikėjau Ožiažmogiu, - atsakau. - Jis man tik
atrodė įdomus.
Ema dukart spragteli feisbukas ir vidury ekrano pasirodo
baltas langelis. Ji pakartoja savo pašto adresą ir slaptažodį, bet
prieš spausdama „Enter" dirsteli į mane.
- Visad maniau, kad kelionės laiku bus kas nors didinga
ir keis gyvenimą, - sako ji. - Panašiai kaip „Laiko raukšlė“ ar
„Atgal į ateitį“. O čia žmonėms labiausiai rūpi padirbtos atos
togų nuotraukos ir visokie niekai.
Aš vos neprasitariu: Arba vedybos su kiečiausia mokyklos
paukštyte.
- O kodėl, tavo manymu, žmonės rašo visokį šlamštą apie
keksiukus ir panašiai? - klausiu.
- Ne visi, - sako Ema. - Aš kalbu apie tikrus dalykus, bet
tik todėl, kad nebijau pripažinti, kai gyvenimas pasidaro šūdi-
nas. - Ji karčiai nusijuokia. - O mano gyvenimas šūdinas.
Ekrano viršuje parašyta „Ema Nelson Džons“. Jos nuotrau
ka maža, bet aiškiai matau, kad ji kitokia negu vakar. Ema
spragteli ant nuotraukos ir ši padidėja. Dabar ponia Džons
stovi prie balto tinko sienos, jos rankos sunertos ant pilvo. Ji
su geltonu megztiniu, ant kaklo auksinė grandinėlė su maža

raide E.
Ema Nelson Džons

Vakar vakare pašildyta lazanija buvo puiki,
bet darbas baigia užknisti.
- Keista, - sako Ema. - Vakar buvo parašyta, kad dariau

makaronus su sūriu. Nesuprantu, iš kur... - Ema atsisuka į
mane, akys išplėstos. - Esu tikra - makaronai su sūriu šįva
kar... kažkaip persikėlė į mano ateitį.
Bandau nuslėpti patenkintą šypsnį. Ji jau nuėjo per toli.
Vėl žiūriu į ekraną.
- Jeigu tave knisa darbas, vadinasi, tu dirbi. O ar vakar ne
buvai bedarbė? Puiki proga atšvęsti!
- Gerai sakai. - Ema paliečia pirštu ekraną ir braukia juo
žemyn. - Viskas kitaip. Vakar viso to čia nebuvo.
- Aš juokavau, - sakau. - Tai pokštas, Ema.
- Ne, dabar tu klysti, - tvirtina ji. - Jei tai būtų pokštas,
nuo vakar iki šiandien niekas nebūtų pasikeitę. Bet viskas, ką
šiandien dariau kitaip, nusiuntė pasikeitimų raibulius į ateitį.
Kadangi šįryt dėl viso šito buvau blogos nuotaikos, pasikeitė
ir mano bendravimas su žmonėmis mokykloje. O tada, jau po
penkiolikos metų...
Aš nusijuokiu.
- Pasikeitimų raibulius?
- Man taip sakė Kelanė.
- Tu papasakojai Kelanei?
- Žinoma, ne, - atsako Ema. - lik paklausiau ją apie kelio
nes laiku mokslo požiūriu.
- Vadinasi, kažkas, ką šiandien padarei, išgelbėjo tau tarny

bą ateityje? Taip pat padarė, kad šildytum lazaniją vietoj maka
ronų su sūriu. Suprantu. - Mosteliu ranka į ekraną. - Tai gal tu
ir nebesi ištekėjusi už to, koks ten jo vardas.
Ema pažiūri į ekraną ir perskaito:
Ištekėjusi už Džordano Džonso Jaunesniojo.
- Deja, - sako ji, - tie raibuliai nevirto taifūnu.

- Uraganu „Ema“. Toks tai jau pridarytų žalos.
- Matau, kad mėgini apsimesti, jog čia nėra skirtumo tarp
viso šito ir Ožiažmogio, - sako Ema, - bet ar pats nesakei, kad
šiandien sutikus Sidnę Mils tavo veidas įgavo kvailą išraišką?
- Na, ir kas?
Ema pakelia antakius.
- Tavo veidas apskritai nebūtų pasikeitęs, jei nebūčiau tau
pasakojusi apie ateitį. Įdomu, kokių nuostolių pridarytų uraga
nas „Džošas“.
Ema nuveda strėlytę prie nuotraukų, pažymėtų Draugai.
- Dabar jau turiu keturis šimtus šešis draugus. Valio! Ko
gero, darbe susiradau jų tiek daug.
Pasilenkiu prie jos.
- Ar aš esu ten?
Ema išdidžiai nusišypso
- Maniau, kad tuo netiki.
- Man tiesiog įdomu.
Ema užveda strėlytę ant Draugai (406) ir spragteli. Pasiro
do naujas puslapis su daugybe mažų nuotraukyčių ir vardų.
Vos ištveriu neraginęs Emos paskubėti ir kuo greičiau surasti
mane. Nenoriu, kad atrodytų, jog laikau bent kiek įmanomu
dalyku, kad vesiu Sidnę Mils.
Sąrašas sudėtas abėcėlės tvarka pagal vardus. Pasiekusi rai

dę D, ji sulėtina. Ir štai.
Džošas Templtonas
Mano širdis ima plakti smarkiau. Nežinau, ką sakyti. Nors

netikiu, nežinau, kaip jausiuos, kai tai pamatysiu.
Ema užveda strėlytę ant mano vardo.
- Štai ir tu, Džošai, - sako ji dramatiškai, - po penkiolikos
metų ateityje.
Lėtai atsidaro kitas puslapis. Mažoje nuotraukoje pilna
spalvingų balionėlių. Pačioje nuotraukos apačioje vyro vei
das - rausvokais plaukais ir su akiniais. Nereikia nė klausti, ar
tai turėčiau būti aš. Šalia nuotraukos parašyta, kad jo gimimo
diena balandžio penkta. Jis studijavo Vašingtono universitete,
dirba kažkokioje įstaigoje „Elektros dizainas“.
Džošas Templtonas
Šeima ką tik grįžusi iš Akapulko.
Gniaužia kvapą! Sudėjau nuotraukas]
savo blogą.
Gegužės 15 d., 4:36 Patinka Komentarai
- Kas tas blogas? - klausiu.

- Nežinau, - sako Ema. - Tik įdomu, kodėl pasikeitė tavo
atostogos. Tu su Sidne padarei kai ką daugiau negu kvaila
mina. Gal taip yra todėl, kad žinojai, jog skrisit į Vaikikį, nors
iš tikro labiau norėjai Akapulko, o kai su Sidne ėmėt planuoti
atostogas, nusprendėt pakeisti vietą.
Džošas Templtonas
Šiandien padėjau sūnui surinkti Saulės
sistemos modelį.
Teris Fernandesas Taip pat buvo ir pernai.
Pasiilgau Plutono. Jis nuo seno mano
mėgstama planeta.
Gegužės 9 d., 8:07 Patinka
Džošas Templtonas Vargšas Plutonas.
Aš krūpteliu.
- Koks velnias atsitiko Plutonui?
Ema gūžteli pečiais.
- Tikiuosi, tai buvo ne mūsų kaltė.
- Iš kur tu žinai, kas... supranti... yra mano žmona?
Ema parodo į puslapio viršų.
Vedęs Sidnę Templton
- Bet iš kur tu žinai, kad tai, atseit, Sidnė Mils? - klausiu.

Ema pažiūri man tiesiai į akis.
- Žinai, liaukis vartoti tokius žodžius kaip „atseit“. Tai ner
vina.
- Gerai. Iš kur žinai, kad ta moteris yra Sidnė Mils?
Ema spragteli ant Sidnė Templton.
Puslapis lėtai pasikeičia. Šįkart nuotraukoje šeima su trim
vaikais sėdi pievelėje. Vyriausiojo sūnaus plaukai rausvi. Mer
gaitės tarsi identiškos dvynės, su tokiais pat rudais plaukais
kaip jų juokingai graži mama.
Atsilošiu Emos papasano kėdėje, tiesiog susmunku joje.
- Tu vis dar netiki? - kausia Ema.

- Aš tiktai... aš noriu...
Aš noriu netikėti. Reikia netikėti. Bet toks didžiulis infor
macijos antplūdis - jau per daug.
- Džordanas Džonsas Jaunesnysis, - sako Ema. - Neken
čiu jo jau vien dėl tokios kvailos pavardės. Dabar aš turiu dar
bą, bet atrodo, kad tas Džordanas išleidžia viską, ką uždirbu.
Klausyk... čia aš rašiau: „Ketvirtadienį gavau algą, bet DDJ pa
siskolino viską iki paskutinio dolerio ir išleido - nusipirko iPa-
dą. Vyrai ir žaislai!“ Pasiskolino parašiau kabutėse, vadinasi,
nesitikiu, kad jis grąžins pinigus.
- Kas tas iPadas? - klausiu.
- Tai nesvarbu! Jokio skirtumo, kas tai yra, bet aš duodu
savo vyrui pinigus tam daiktui nusipirkti. - Ji dar spragteli
puslapyje. - Mes gyvename Floridoje, bet jis yra iš Čiko Kali
fornijoje. Kur tas Čikas?
- Nenumanau, - prisipažįstu. - Iš kur žinai, kad jis iš to
Čiko?
- Spragtelėjau ant jo vardo. Duomenų čia nedaug, bet atro
do, kad jis tikras šiknius.
- Tu net nepažįsti jo, bet jau vadini šikniumi?
- Kai kuriuos dalykus tiesiog nujauti, - atsako Ema.
Jaučiuosi taip kvailai, kad net prisileidžiu mintį, jog tai gali
būti tiesa, bet visiškai aišku, kad toje nuotraukoje Sidnė Mils ir
aš. Ten mes vyresni, bet panašumas neįtikėtinas.
- Pažiūrėk! - sako Ema.
Aš atsitiesiu kėdėje.
- Tos nuotraukos buvo įdėtos mano tinklalapy, - sako Ema,
rodydama į ekraną. - Atrodo, kad kiekviena jų veda prie kitų,
na, tarsi albumų.
Profilio nuotraukos 12 nuotraukų

Mano 30-as gimtadienis 37 nuotraukos
Vidurinės mokyklos prisiminimai 8 nuotraukos
Parodau į ekraną. „Vidurinės mokyklos prisiminimai“.

- Pažiūrėkim, kas tau atrodo svarbu po penkiolikos metų.
Garantuoju, kad visi prisiminimai apie mane.
Ema nusijuokia.
- Tik todėl, kad aš dar neturiu jokio Kodžio.
Ji spragtelį tą fotoalbumą, mudu įsmeigiam akis į ekraną,
kuriame atsiranda nuotraukos. Pirmoji - Ema stambiu planu,
laikanti vairuotojo pažymėjimą. Ji dabar prisegta prie vienos
iš kamščiamedžio lentų. Kas nors galėjo pavogti vienai dienai
ir nuskenuoti mokyklos laboratorijoje. Kitoje nuotraukoje -
Taisonas ir aš iškėlę savo riedlentes kaip kardus. Šita kabo jos
mokyklos spintelėje. Dar kitoje - Taisonas, Kelanė, Ema ir aš
iki kaklų paskendę vaivorykštiniuose „Gerų laikų“ kamuoliu
kuose. Šita irgi yra jos lentoje. Tas, kas išdarinėja šiuos triukus,
matyt, be Emos žinios pasiskolino tas nuotraukas, o paskui
slapčia grąžino į vietą.
Ema pirštu parodo paskutinę nuotrauką, ten matyti jos už
pakalis su bikiniu.
- Kas čia? - klausia ji.
Ji spragteli šį vaizdą, ir ekrano centre ima ryškėti didesnis
nuotraukos variantas.
- Ar ten fone Kraun Leikas?
Man pavyksta nutaisyti nekaltą balsą, bet kuo puikiausiai
žinau, kur šita nuotrauka daryta. Pats ją slapčia padariau prieš
kelias savaites, kai visi buvom nuvažiavę prie ežero, prieš ofi
cialų sezono atidarymą. Pagalvojau, kad bus įdomu, kai Ema
išryškins juostą ir suks galvą, kas ją nufotografavo.
Antraštė apačioje teigia: „Seni geri laikai“.

- Aš tą bikinį nusipirkau tik prieš mėnesį, - sako Ema.
- Žinai, - sumurmu, - atrodo, kad tą nuotrauką netyčia
padariau aš. Norėjau patraukti tavo aparatą nuo smėlio ir tur
būt netyčia paspaudžiau.
- Džošai! - Ema žiūri man tiesiai į akis. - Šitas feisbukas -
ne juokai. Neįmanoma, kad kas nors taip su mumis pokštautų!
- Kas nors galėjo pavogti tavo nuotraukas. Nesakyčiau, kad
tai neįmanoma.
Ji pasilenkia prie stalčiaus ir išima geltoną vienkartinį foto
aparatą.
- Aš dar neišryškinau tų nuotraukų prie ežero.
15://Ema
TAIGI VISKAS prasideda nuo to geltono fotoaparato, likusio

nuo mamos vedybų. Jeigu nuotraukos prie ežero dar tebėra
jame neryškintos, tai Džošas turės pripažinti, kad tas feisbukas
yra tikras dalykas.
Mudu spoksome į vaizdą ekrane, į maudymosi kelnaites,
kurias neseniai nusipirkau Leik Foresto parduotuvėje. Tada
abu vienu metu nukreipiam akis į aparatą ant stalo.
- Tu manai, kad reikėtų?.. - prabyla Džošas.
- Kada uždaro „Fotomatą“?
- Dešimtą, - atsako Džošas. - Jis yra SkateRats aikštėje.
Dabar be septynių devinta. „Fotomatas“ garantuoja nuo
traukas per valandą.
- Važiuokim tavo mašina, - siūlo jis.
- Per daug rizikos, - sakau rodydama į laiptus. - Jei mama
išgirs mus išvažiuojant, pareikš, kad jau per vėlu, ryt pamokos.
- Varom riedučiais ir lenta? - klausia jis.
Aš linkteliu ir pasilenkusi nuo kėdės atlošo paimu oranžinį
bluzoną su gepardu. Dar tebesu su sportine apranga, nes netu
rėjau jėgų persirengti.
- Man reikia pasiimti lentą iš garažo, - taria Džošas.

Ekrane vis dar šviečia „Vidurinės mokyklos prisiminimai“.
- Gal uždarom šitą?
- Žinoma, - pritaria Džošas.
Nuo jo aiškaus ir įsakmaus balso mane nukrečia šiurpas. Jis
irgi ima tikėti, kad tai tikra.
* * *
Į „FOTOMATĄ“ patenkame dešimt po devynių. Priėmėjas be

veik nuplikęs, akys pavargusios. Užrašau savo pavardę ir išgal
votą telefoną, tada įkišu filmą į voką.
- Ar galit išryškinti iki darbo pabaigos? - klausiu žirkliuo-
dama riedučiais.
Priėmėjas abejingai dėbteli į mane.
- Matysim.
Aš išklepsiu ant šaligatvio.
- Jis, aišku, nė neįsivaizduoja, kaip tai svarbu.
- Žadėjo, kad pasistengs, - sako Džošas.
- Ne, jis sakė: „Matysim.“ O „matysim“ reiškia, kad palieka
likimo valiai. Bet juk tai priklauso ne nuo likimo, o nuo jopatiesi
Džošas nulekia su savo lenta per aikštelę, o aš su riedučiais
paskui jį. Atsisėdame ant žolėtos kalvelės po besisukančiu lai
krodžiu ir termometru. Aplink tamsu, pievelėje mirksi jonva
baliai. Atsegu riedučius ir atsigulusi ant žolės žiūriu į dangų.
- Prisimeni, kaip čia žaisdavome mažąjį beisbolą? - klausia
Džošas.
Pasiremiu alkūnėmis ir žiūriu į Vagnerio parką. Vienus me
tus mano tėtis treniravo „Mažosios lygos“ komandą. Mano
pusseserė Reičelė dabar tik penkių savaičių, bet pagalvoju, ar
tėtis treniruos ją, kai paaugs ir galės žaisti.
Mosteliu j dailų baltą namą vienaaukščių namų eilėje.

- Štai ten gyvena Kodis, - sakau.
- Žinau.
- Tikrai?
- Deividas draugavo su jo vyresniuoju broliu. Eidavom čia
į baseino vakarėlius. Gana keista, bet jo brolis nėra toks jau
šiknius.
- Kodis nėra šiknius! - prieštarauju. - Tu tiesiog jo nepa
žįsti.
- O tu pažįsti?
Nusprendžiu nesakyti Džošui, kad keletą mėnesių iki iš
leistuvių svajodavau, kad Kodis prieina prie manęs salėje ir
paprašo, kad būčiau jo pora. Jis atėjo su Meredita Adams,
kuri vilkėjo aptempta sidabrine suknele. Jiedu pasirodė pa
vėlavę ir išėjo anksčiau. Aš buvau su Greihamu, nors tuo
metu rimtai apie jį jau ir negalvojau. Sėdėjome su pulkeliu
jo draugų, kurių daugumos nepažinojau. Kartu buvo Kelanė,
Tamika, Rubė ir kelios kitos merginos - visi atvažiavo vienu
limuzinu ir visą laiką dideliu būriu šoko basi. Aš kelis šokius
pašokau su jais, bet paskui Greihamas nutempė mane į šalį ir
ėmėm šokti lėtą. Džošas su Taisonu išvis nedalyvavo. Jie susi
rinko namie pas Taisoną ir visą naktį kaifavo leisdami vaizdo
kasetes su Toniu Hokinsu.
Kelias minutes stebėjęs jonvabalius Džošas įdeda sau tarp
nykščių žolės skiautę ir garsiai sublerbia.
- Baik! Juk žinai, kad tai mane varo iš proto.
Džošas numeta žolę ir pasisuka į mane.
- Atsiprašau dėl ankstesnių žodžių, - ramiai taria jis. -
Kai sakiau, kad Greihamas grabinėjo tavo... na, žinai. Buvau
šiknius.
- Viskas gerai, - atsakau ir pasuku savo riedučio ratuką.
Atsigulu žolėje ir žiūriu į dangų. Veneros nebėra, tik sida

brinis mėnulis. Įsižiūriu į žvaigždes, pagalvoju, kas nutiko Plu
tonui. Gal į jį pataikė meteoras?
- Reikia eiti, - sako Džošas ir rodo į laikrodį. - „Fotomatą“
uždaro po penkių minučių.
* * *
- NELSON? - klausiu vos įėjusi pro duris.

Vaikinas pirštais suranda N raidę ir išima mano voką. Kai
paduoda jį, Džošo ausys paraudonuoja. Gaunu grąžą iš dešim
ties dolerių.
Mudu išeinam ir netoliese sustojame tiesiai po. gatvės ži
bintu. Praplėšiu voką. Su riedučiais aš beveik tokio pat ūgio
kaip Džošas. Trumpam jo koja prisiliečia prie manosios, bet jis
greitai ją atitraukia.
Pirmose keliose nuotraukose mano mama ir aš virtuvėje.
Džošas paima pluoštelį jų tarsi sakydamas: greičiau, greičiau.
Bet dabar pati pajuntu, kad nenoriu sužinoti. Jei tai tikrai
mano ateitis, o ji tokia man nepatinka, tai gal geriau sužinoti
tik tada, kai ji ateis.
Džošas paima iš manęs visas nuotraukas. Atverčia vieną
jų - ten mes visi prie ežero. Taisonas meta Kelanę į ledinį van
denį. Kita - Džošas žvairuoja iš arti. Kelanė ir aš, apkabinusios
viena kitą per liemenį. Ir mano užpakalis su bikiniu ežero fone.
Seni geri laikai.
16://Džošas
AŠ VESIUSidnę Mils.
Aš ateity vesiu Sidnę Mils.
Sidnė Mils bus mano žmona.
Gal dešimt minučių stoviu duše. Kai galutinai paaiškėja,
kad spoksodamas į kanalizacijos skylę nieko neišsiaiškinsiu,
užsuku vandenį ir paimu savo žalią rankšluostį.
Porcelianinė kriauklė atrodo šalta. Aprasojusiame veidro
dyje matau savo pasišiaušusius rausvus plaukus, plonas rankas
ir rankšluostį aplink juosmenį. Ir kažkokiu būdu iš šito vaikino
aš pavirsiu vyriškiu, vedusiu Sidnę Mils.
Atsitraukiu žingsnį atgal, įtempiu rankų raumenis, išpučiu
krūtinę. Aprasojęs veidrodis padeda man geriau įsivaizduoti
būsimus raumenis. Atrodo kietai!
Mirkteliu pats sau: „Valio, vaikine!"
Keli papildomi atsispaudimai ir pritūpimai kas vakarą - ir
gal aš virsiu tuo vaikinu net greičiau. Pasisuku šonu į veidrodį,
bet šiuo kampu - aš tik prakaulus vaikėzas, kuriam dar dveji
metai iki mokyklos baigimo.
Atidarau vonios langą išleisti garui. Kitapus gatvės Emos

kambario langas tamsus. Matyt, ji anksčiau atsigulė.
* * *
TUOJ VIDURNAKTIS. Apsidairau savo kambary, bet nematau

telefono. Nulipu apačion, (jungiu koridoriuje mažą lempelę ir
surenku brolio numerį. Siatle trimis valandomis anksčiau, todėl
nesibaiminu, kad jį prižadinsiu.
Po antro signalo Deividas atsiliepia. Girdėti iš televizoriaus
sklindantis juokas.
- Sveikas, čia Džošas. Tu neužsiėmęs?
- Aš koledže, - atsako jis. - Valgau keksiuką ir žiūriu finali
nį „Įžūliojo Bel-Eiro princo“epizodą.
Garantuoju - jeigu Deividas ryt paskambins namo, tai sa
kys tėvams, kad visą vakarą mokėsi bibliotekoje.
- Mama su tėčiu žiūrėjo jį vakar, - sakau. - Ar tau nebaisu
žinoti, kad turi tokį pat humoro jausmą kaip ir jie?
- Truputį, - atsako jis. - Bet tai juk Vilis Smitas! Ar neužsi
miniau, kad kai tik jis pradeda repuoti kokią dainą, aš iš karto
prisimenu, kaip tu mėginai repuoti tame mokyklos...
- Prisimenu, - nutraukiu jį. - Bet skambinu ne dėl to.
- Žinoma, ne dėl to. Tai kas atsitiko, Kečupai?
- Dėl tos merginos.
Girdžiu išjungiant televizorių.
- Ar ji kieta?
- Nereali. Bet kuris mokyklos vaikinas viską atiduotų, kad
tik būtų su ja.
- O ar ji tavim domisi? - klausia Deividas. - Tai bent bro
liuką turiu!
- Ne, nesidomi... kol kas. - Atsikvepiu. - Sunku paaiškinti,

bet manau, kad ji gali manim susidomėti... vėliau.
- Kaip su ja susipažinai?
- Nesusipažinau. Ne visai. Mudu kartu lankom savitarpio
pagalbą, bet ji metais aukštesnėje klasėje.
- Ar jau kalbėjai su ja?
-Ne.
- Nė karto?
- Tai ji tavo fantazijų mergina, - sako jis. - Viskas gerai.
Tau tik reikia pralaužti ledus.
- Dėl to ir suku galvą.
- Kad ir ką darytum, tik jau neprieik ir neprašyk susitikti.
Jeigu dar jos nepažįsti, tai gali atrodyti įtartinai.
- Tai ką man daryti?
- Be panikos ir būk šaltas, - pataria brolis. - Kai ateis tin
kama akimirka - svarbiausia jos nepražiopsoti.
Tai sena mano bėda. Visada pražiopsau akimirką, o paskui
graužiuosi.
Suku aplink pirštą telefono laidą.
- Na, sakykim, pajuntu, kad akimirka tinkama, bet jei aš
neteisingai viską supratau?
- Turi galvoj, kaip atsitiko su Ema? - klausia Deividas. -
Tai jau būk geras ir nesusimauk dar sykį.
antradienis
17://Ema
I MOKYKLĄ atvažiuoju ankstėliau ir nuskubu į laikraščio re

dakciją. Antradieniais būna Kelanės vedamieji ir ji visad atlieka
paskutinės minutės pakeitimus kartu su Tamika Vest, kuri yra
redaktorė. Man įėjus Kelanė su Tamika taiso ant stalo patiestas
dideles skiltis.
- Sveika, Ema, - sako Tamika.
Kelanė pakelia galvą.
- Kas tau atsitiko?
- Kodėl klausi?
Šį rytą džiovintuvu ištiesinau plaukus ir net pasidažiau, nors
prieš mokyklą tai darau retai. Bet šiandien norėjau būti kieta.
- Atrodai pritrėkšta, - pareiškia Kelanė.
- Jaučiuosi gerai... tik kiek pavargusi.
- Gal gali luktelėti? - klausia Kelanė. - Jau beveik baigėm.
Klesteliu į dėmėtą kėdę kambario kampe. Patalpa prigrūsta,
pilna laikraščių iškarpų, gumos popieriukų, primėtyta suplotų
gazuoto vandens skardinių. Kelias savaites, kai Kelanę paliko
Taisonas, mes prie to ilgo stalo valgydavom priešpiečius.
Klausausi, kaip Kelanė su Tamika kalbasi apie Kelanės ve

damąjį. Skaitau pirminį variantą. Jis apie mokyklos taisyklę,
draudžiančią merginoms nešioti palaidines, apnuoginančias
pilvą, ir ar tai nepažeidžia pirmosios pataisos. Tuoj pat pagal
voju apie Greihamą, kaip jis vakar ant beisbolo aikštės suolelio
lindo prie mano bambos. Eidama čionai pro ventiliacijos gro
teles įkišau į jo spintutę laiškelį. Parašiau, kad su juo susitiksim
tik per orkestro repeticiją. Gal tada jis neieškos manęs prieš
pamokas. Pagaliau mums reikia pasikalbėti, kaip viską užbaig
ti, bet ne šį rytą.
Kelanė paima savo kuprinę.
- Tai varom?
Išeinam į koridorių, prie spintelių plūsta mokiniai. Nenu
manau, ką sakysiu Džošui, jei jį sutiksiu. Kai vakar grįžom iš
„Fotomato“ ir atsisveikinom, buvo jau tamsu. Bet dabar, ryš
kioje mokyklos lempų šviesoje, mano jausmai kaip ant delno.
- Ar girdėjai apie Riko laužus penktadienio vakare? - klau
sia Kelanė, lipant laiptais. - Tamika man pasakojo. Tai dvylik
tokų „pabėgimo" diena, bet vakarėlis ne tik abiturientams. Jis
bus pakrantėje prie Riko namų, kviečia visus, kas tik nori.
Rikas Rolandas dvyliktokas, žaidžia futbolą, rengia vakarė
lius ir visada turi gražią merginą. Pernai jis trynėsi su Sidne
Mils, bet sklinda kalbos, kad apšovė ją su devintoke.
- Rikas gyvena prie ežero? - klausiu pagalvojusi apie būsi
mus Džošo ir Sidnės namus.
- Aha. Tai nori eiti?
- Turbūt, - atsakau, nors planuoti savaitę į priekį man sun
ku, nes nuolat galvoju apie ateitį po penkiolikos metų. Einant
per užsienio kalbų koridorių, pasisuku į Kelanę. - Kaip manai,
ar jau per vėlu užsirašyti į tą biologijos kursą koledže?
Kelanė suploja delnais.
- Tai apsigalvojai?
- Atrodo.
Šį rytą pabudau gailėdama savęs. Bet kai pasakysiu drau
gams, kad lankau koledžo kursą dar tebebūdama mokykloj, tai
skambės tikrai kietai. Be to, biologija šiemet man patiko, ypač
skyriai apie genetiką ir DNR.
- Ten bus daug sunkiau negu mokykloj, bet tu lengvai su
sitvarkysi, - sako Kelanė. - Be to, jau turi įskaitas, tai tikrai
įstosi.
- Viliuosi.
Kelanė įsikimba man į parankę ir rikteli:
- Tai mūsų pirmas žingsnis medicinos fakulteto link!
- Mudvi stosim į mediciną?
- Net galėtume kartu gyventi. Ir rezidentūrą išsirūpinti toje
pačioje ligoninėje!
Kai ji tai pasako, susivokiu, kad galiu feisbuke susirasti
Kelanę. Gal net aptiksiu, ar ji iš tikro įstojo į mediciną. Mane
užvaldo mintis, kad tas feisbukas neapsiriboja vien Džošu ir
manimi. Ko gero, galiu ten susirasti bet ką ir pažiūrėti, kokia
ateitis jų laukia.
18://Džošas
MAN SU TAISONU trečia pamoka - kūno kultūra. Jei treni-

ruotumės kokioje nors komandoje, jos nereikėtų, bet aukotis
verta. Kol persirengi ir nueini į tinklinio aikštelę, žaidimui lieka
tik pusvalandis.
Rankšluosčiu nusibraukiu pažastis ir numetu jį į savo spin
telę. Netoliese supypsi kažkieno pranešimų gaviklis.
Taisonas kietai susijuosęs rankšluosčiu. Jis pakiša ranką po
juo nutraukti sportinių kelnaičių.
- Mėginau tėtį įkalbinti, kad gimtadieniui nupirktų gavi
klį, - sako jis, - bet jis pareiškė, kad jie reikalingi tik daktarams
ir narkotikų prekeiviams.
Pauostau pažastis ir iš spintelės pasiimu dezodorantą.
- O kam tau jo reikia?
- Kad žmonės mane rastų, kai būnu reikalingas.
- Ar tu tikrai toks jau reikalingas? Žinau, kad narkotikais
neprekiauji, tai gal tu slapčia gydai?
Iš už kampo lėtai pasirodo Kailas Simpsonas, kaip visada
nuogas.
Jis laiko mažą Juodą gaviklį, paspaudžia mygtuką ir užside

ga septyni skaičiai.
- Manęs ieško draugė, - sako jis. - Gal turit ketvirtuką tak
sofonui?
Kailo mergina lanko koledžą ir visi žinom, ką reiškia, kai ji
atsiunčia jam pranešimą per kūno kultūrą. Jis praleis ketvirtą
pamoką ir grįš tik po priešpiečių.
Kailas vienas iš Emos „eksų“. Pernai jiedu kurį laiką trynėsi,
ir ji vis kalbėdavo, kaip jis kietai atrodo, kai nusivelka marš
kinius. Vaikinai mėgsta tai daryti, jei tai vertinama. Nereikia
nė sakyti, kad aš iš tų, kuriems labiau patinka su marškiniais.
Esu tik dėkingas, kad jiems draugaujant nelankiau kūno kultū
ros kartu su Kailu. Neturėjau jokio noro, kad jis, žirgliodamas
nuogas, imtų pliurpti apie Emą.
Apsimetu, kad po rankšluosčiu ieškau jam smulkių.
- Atleisk, seni.
Taisonas ištraukia iš spintelės sugumuluotas kelnes, įkiša
ranką į kišenę ir mesteli jam ketvirtuką. Kailas plekšteli jam
per nugarą ir išdidžiai nueina. Jam nutolus mudu su Taisonu
pasižiūrim vienas į kitą ir nusivaipom.
- Kodėl jis tai daro? - sušnibždu. - Arba apsirenk, arba ap-
sijuosk rankšluosčiu.
- Teisingai, - atsako Taisonas. - Man visai neįdomu pen
kias dienas per savaitę matyti jo dešrigalį.
Užsivelku per galvą marškinius.
- Gal kaip tik dėl to tu išsiskyrei su Kelane. Vadini jį dešri-
galiu.
- Jeigu turėčiau gaviklį, - sako Taisonas, - garantuoju, kad
tebebūtume kartu.
- Jeigu turėtum gaviklį, ji rašytų tau be perstojo. Pusę laiko
praleistum lakstydamas į artimiausią taksofoną jai paskambinti.
Pasigirsta skambutis, rišuosi sportbačius. Tada ištraukiu iš

spintelės kuprinę ir numetu ant suolo. Iš kišenės išsiimu rašiklį
ir popieriaus lapelį, išlyginu jį ant šlaunies. Per pirmą pamoką
pradėjau sąrašą pavadinimu „įdomu, kas bus iš?..“ Kol kas turiu
aštuoniolika žmonių, kuriuos norėčiau susirasti Emos kom
piuteryje. Tame sąraše keli mano klasės gudročiai. Gal kuris
jų atras vaistus nuo AIDS ar sukonstruos mašiną, varomą ne
benzinu. Gal dramos būrelio prezidentas pateks į Brodvėjų.
O mano pirmoji draugė Rebeka Alvares? Ką ji veiks po penkio
likos metų?
Ten dar yra žmonių, pernelyg keistų, kad nepasidomėtum.
Kailas Simpsonas. Vyrų striptizo šokėjas?
19://Ema
MUDVI SU KELANE sėdim bibliotekos skaitykloje. Kelanė,

kuri išlaikys egzus be sunkumų, YM žurnale pildo anketą „Ko
kia tu esi draugė?“Aš stengiuosi prisiminti pagrindinius įvykius
ispanų ir amerikiečių kare istorijos egzaminui, bet iš tikrųjų gal
voje sukasi vien ateitis.
Užsimerkiu ir masažuoju kaktą. Sunku ką nors nuspėti, jei
ta ateitis nusakoma tik keliais padrikais sakiniais. Be to, mano
ateitis patikrinus kaskart vis kitokia, todėl net negaliu susigau
dyti, kuo apkartins mano varganą dabartį.
- „Tavęs laukia mergaičių vakarėlis, - skaito Kelanė, - bet
tau paskambina tavo vaikinas ir pakviečia į kiną. Tu sakai, A:
negali eiti, bet rytoj būsi laisva; B: pakvieti jį ateiti į mergaičių
vakarėlį; C:...“
- Nė vienas iš minėtų variantų, - sakau. - Nebent tarsim,
kad iš tikro jis visai nenori to filmo. Tai provokacinis skambutis.
- Teisingai, - pritaria Kelanė, purtydama galvą. - Vaikinai
tokie eržiliukai.
Apžiūrinėju savo nagus.
Husų a t e i t i s 91
- Ar kada pagalvoji, už ko ištekėsi?

- Keista, kad to klausi. - Kelanė susiraukia ir užlenkia žur
nalo lapo kampą. - Šįryt pasakojau Tamikai apie „Vyro teoriją“,
kurią susikūriau.
- Tu turi „Vyro teoriją“?
- Sugalvojau ją vakar laukdama prie šviesoforo. Tai va -
įsivaizduok, kad tuoj žūsi baisioj avarijoj. Važiuoji sau gatve
ir staiga į tave atlekia fordas bronko. Tu suvoki, kad tai galas.
Tada pažiūri į keleivio vietą ir... ką joje matai?
- Tai baisu, Kele!
- Greitai atsakyk - ką tu matai? Tai ir yra tavo ateities vyras.
Nuplėšiu nuo nago gabalėlį lako.
- Prie vairo aš?
- Taip, ir judu tuoj mirsit. Kas jis toks?
- Nežinau... gal tu.
- Neįmanoma, - sako ji. - Per sociologiją sužinojom, kad
niekur pasaulyje neleidžiamos tos pačios lyties asmenų san
tuokos. Ar tai ne kvaila? Mano kitas vedamasis kaip tik ir bus
apie tai. Bet nenukrypkim! Kas sėdi šalia tavęs?
- Niekas, - sakau purtydama galvą. - Matau rainą katę.
Arba papūgą, tokią, kur ant peties nešiojasi ta moteris mieste.
Kelanė atkiša apatinę lūpą.
- Tu nenori atsakyti.
- Adeisk. Gerai, aš įsivaizduoju Kodį. O tu pati? Ką tu matai?
- Taisoną, - atsako ji, tada vėl atsiverčia žurnalą.
- Taisoną? - Dirsteliu sau per petį, ar bibliotekininkė ne
pastebėjo, kad mudvi plepamės. Ji sėdi prie savo stalo ir skaito
„Mokyklos bibliotekų žurnalą“. - Jis tau sudaužė širdį. Du kar
tus! Kodėl vis pamiršti šitai?
- Bet vis tiek matau jį, - atsako Kelanė. - Nieko negaliu pa
daryti. Ar nori išgirsti kietą naujieną? Taisonas padeda dvylik-
tokams rinkti malkas penktadienio vakaro laužui. Toks jau jis

miško žmogus, ar ne?
Kelanė grįžta prie testo, o aš galvoju apie savo tikrą ateities
vyrą Džordaną Džonsą Jaunesnįjį. Jo puslapyje labai nedaug,
tik aišku, kad mėgsta žvejybą. Tikrai nežinau apie jį tiek, kad
galėčiau įsivaizduoti mašinoje šalia savęs.
Staiga man topteli! Pašoku nuo kėdės ir nuskubu per biblio
teką. Tai dėl jo mano ateitis suknista. Jeigu negaliu jo atsikraty
ti, tai gal galiu gauti gabalėlį laimės.
- Ponia Nesbit? - kreipiuosi. Bibliotekininkės plaukuose
rausva sruoga, o vienos ausies viršuje du sidabriniai lanke
liai. - Ar bibliotekoje yra telefono knygų?
Ji pasideda žurnalą, atverstą ties straipsniu apie knygų cen
zūravimą. Ji, be abejo, pati kiečiausia mokytoja mūsų moky
kloje.
- Skubus atvejis? - klausia ji, imdama vietinius „Baltuosius
puslapius“. - Jeigu reikia paskambinti, galiu leisti pasinaudoti
savo aparatu.
- Na, iš tikro man reikia knygos su kitų valstijų numeriais.
Ponia Nesbit žaidžia auskaru.
- Kokia konkrečiai?
Mano pulsas patankėja.
- Kalifornija.
- Pamėginkit viešojoje bibliotekoje, - pataria ponia Nes
bit. - Ten yra knygos su visos šalies valstijų numeriais. Neabe
joju, kad bus ir Kalifornijos.
20://Džošas
PO PATIKRINIMO mokytoja Tatl nusiveda mūsų klasę į audi

toriją, kur scenoje susitiksim su kita savitarpio pagalbos klase.
Kad ir ką darysim, ten tikrai užteks vietos kiekvienam.
Kitame auditorijos gale yra dvivėrės durys į teatrą. Mo
kytojo Frico klasė jau renkasi. Prisimenu Deivido patarimą
nepraleisti tinkamos akimirkos, todėl skubu pasivyti Sidnę
Mils. Man priartėjus užlieja jos kokosų kvapas, todėl neju
čia prisimenu įdegio kremą ir bikinius. Ir Vaikikį. Ne, Aka-
pulką!
Nenoriu būti įžūlus, bet reikia su ja bent sykį pasikalbėti,
kad padaryčiau pradžią. Antraip nuolat kankinsiuosi, kada ji
pagaliau pastebės mane. Dar vakar mintis, kad mudu įsimyli
me, net nebūtų atėjusi man į galvą. Bet kai pamačiau tą Emos
nuotrauką prie ežero ir tą, kur aš su Sidne ir vaikais, tai tikrai
neatrodo beprasmiška.
Prasispraudžiu prie Sidnės ir koridoriumi einu šalia jos.
Reikia pasakyti ką nors įdomaus. Ką nors, kad ji visad prisi
mintų mano pirmuosius jai pasakytus žodžius. Mes rašysim
tuos žodžius ant Valentino dienos atvirukų ir kada nors pasa-

kosim tą istoriją savo anūkams.
Sidnė pažiūri į mane ir šypteli. Štai mano akimirka.
- Man... man patinka ta auditorija, į kurią einam.
Nejaugi? Tai ir yra ledų pralaužimas, lemsiantis mūsų likimą?
- Nebloga, - atsako ji, ir šypsena dingsta. - Tenai mes ir
einam.
Prie durų mūsų klasė susispaudžia ir virsta vientisa kūnų
mase. Praleidžiu Sidnę į priekį, o mano veidas dega nuo susi
erzinimo. „Man patinka ta auditorija, į kurią einam“ - niekada
nebus parašyta jokiam Valentino dienos atviruke.
Kita klasė jau stovi prie scenos su savo mokytoju. Moky
tojas Fricas apkūnus, bet visad nešioja aptemptus poliesterio
marškinėlius. Kai tik jis ima kalbėti apie seksą, po jo krūtimis
pasirodo drėgni pusmėnuliai.
- Nagi, stojam ratuku, - ragina mokytoja Tatl.
Ji nueina prie Frico ir mes sustojam aplink juodu pusračiu.
Sidnė atsiduria pusračio gale, o aš - kažkur apie vidurį.
- Dabar padarysime grupinį pratimą, - aiškina mokytojas
Fricas. - Tikiuosi, tai leis jums pamatyti save iš šalies.
Šalia manęs vyrukas iš kitos klasės sušnibžda:
- Žmonės šneka, kad Fricas su Tatl mokytojų kambary kai
kuo užsiiminėja.
Mokytoja Tatl žengia žingsnį į priekį.
- Pagalvojome, kad būtų naudinga sužinoti, kiek įvairių ga
limybių gali atverti mūsų klasių santykiai.
Ji uždeda ranką Fricui ant peties.
- Ką tau sakiau? - klausia tas vaikinas ir šypteli.
- Vienas dalykų, kurį stengėmės suvokti visą semestrą, -
sako mokytojas Fricas, - yra tai, kad žmogaus gerovė sąlygoja
ma jo santykių su kitais.
Žvilgteliu į Sidnę. Ji susikaupusi tvarkosi plaukus, atmeta

ant nugaros. Atkreipiu dėmesį į jos lygią odą ir putnias lūpas.
Ji labai graži.
Mokytojas Fricas parodo į keturis scenos kampus.
- Kiekvienas kampas simbolizuos skirtingus požiūrius į
santykius. Mes duosim jums scenarijus ir pateiksim keturias
versijas, o tada jūs pasirinksit tą versiją, kuriai labiausiai prita
riate, ir atsistosite tame kampe.
Fricas paduoda savo užrašinę mokytojai Tatl.
- Pradėsim nuo lengviausio, - sako jis. - Įsivaizduokit, kad
norit eiti į pasimatymą su kuo nors iš savo mokyklos. Ar jūs
pakviestumėt tą žmogų... ilgai lauktumėt, kol tas žmogus pa
kvies jus... paprašytumėt draugo pašnipinėti, ką tas žmogus
mano apie jus... ar paprasčiausiai neturit laiko pasimatymams?
- Kad dabar niekas to nebevadinapasimatymu, - sako Ebė Lo.
Keli mokiniai sukikena, o mokytoja Tatl sako:
- Na, ne taip svarbu, kaip vadinat.
Vaikinas šalia manęs šūkteli: „Kabinti!“, ir visa klasė ima
juoktis.
Mokytojas Fricas parodo j scenos priekį.
- Čia, dešinėj, stojat tie, kurie pakviestumėt į pasimatymą.
O jeigu labiau norėtumėt...
Vėl įsikiša Ebė Lo:
- Bet jūs rodot į kairę pusę.
Kai įvardijamos visos keturios versijos, aš nueinu prie tų,
kurie paprašytų draugo pagalbos. Aną rudenį tikrai reikėjo
prašyti Taisono, kad sužinotų, ką Ema mano apie mudviejų
santykius. Tai būtų mane išgelbėję nuo begalės pažeminimų.
- Niekas nenori kviesti į pasimatymą? - klausia mokytoja
Tatl, rodydama į tuščią kampą.
Šeina Roj pakelia ranką. Bet kuris vaikinas atiduotų kairį
pautą, kad tik ji pakviestų.
- Aš būčiau ėjusi tenai, - sako ji. - Bet jeigu pakviestų tin

kamas žmogus, tai tikrai rasčiau laiko.
- Klausimas buvo ne toks, - prieštarauja kita mergaitė. -
Ką tu darytum, jeigu norėtum ką nors pakviesti?
- Teisingai, - pritaria Šeina. - Tai ir pakviesčiau pati.
Ji pereina per sceną, ir aš kone užhipnotizuotas spoksau į
nuogos įdegusios odos juostelę, švysčiojančią virš jos džinsų.
Per priešpiečius Kelanė kalbėjo apie naują mokyklos taisy
klę dėl nuogų pilvų ir pasakė, kad tai pažeidžia mokinių teises.
Mudu su Taisonu nusijuokėm ir jis pareiškė, kad bet kuris ber
niukas yra kategoriškai prieš tą taisyklę, bet visai ne dėl kokių
nors teisių. Juk tai puikus reginys! Kelanė neteko kantrybės ir
sviedė į jį saują traškučių.
- Dabar gali būti sudėtingiau, - sako mokytoja Tatl. Ji pa
sižiūri į užrašinę ir skaito: - Jeigu viskas klostosi per greitai
sekso atžvilgiu ir mergina aiškiai sutrikusi, ar vaikinas turėtų
liautis, net jeigu mergina ir nepasakė žodžio nei
Iš keturių kampų pasigirsta „taip“, „ne“, „vaikinas turėtų pa
klausti, ar viskas gerai“, „neturiu užtektinai informacijos“. Visi
stumdomės, kol galop pasiskirstom į „taip“ir „paklausti, ar vis
kas gerai“. Keistoka - net trys merginos yra už tai, kad viskas
liktų kaip buvę.
Rubė Dženkins ima ginti savo požiūrį:
- Pažįstu merginų, kurios buvo tokioj situacijoj. Atsipra
šau, bet žmogus turi ką nors pasakyti.
- Aišku, - sako mokytoja Tatl. - Klausyk, Rūbe, o kas būtų,
jeigu tavo kampe stovėtų bent vienas vaikinas?
Rubė prunkšteli.
- Spirčiau jam patys žinot kur.
Kitos merginos nusijuokia ir ploja jai per iškeltą delną.
- Tai nesąmonė, - sako vienas vaikinas. Tas, kuris mano,
kad mokytoja su mokytoju „užsiiminėja“. - Tai moteriškas sek-

sizmas. Mergina turi pati pasakyti.
Tas vaikinas dvyliktokas, jis žaidžia futbolą mokyklos ko
mandoj. Kai tik pamatau jį koridoriuje, mane apima noras pa
daryti penkiasdešimt atsispaudimų.
- Klausimas buvo ne toks, Rikai, - sako Sidnė. - Jeigu vai
kinas reikalauja iš merginos per daug ir ji aiškiai nepatenkinta,
tai jis turi liautis.
Kelios merginos už manęs nusijuokia, viena sušnibžda:
- Nežinojau, kad iš Sidnės Mils kas nors reikalavo per daug.
Nenuleidžiu akių nuo Sidnės. Nemanau, kad ji išgirdo tuos
žodžius iš kitapus scenos, bet pastebiu, kad prikanda lūpą.
- Aš tik manau, - sako ji tylesniu balsu, - kad jai nebūtina
viską jam aiškinti paraidžiui.
- Tai jis turi mokėti skaityti mintis? - klausia Rikas.
- Aš tik... - Sidnė nutyla vidury sakinio ir purto galvą.
Mokytojas Fricas prasižioja kažką sakyti, bet aš skubiai rik
teliu:
- Ji teisi. Reikalingas žmogiškas padorumas.
Nejaugi aš tai pasakiau iš tikro? Tai tiesa, bet kodėl taip gar
siai? Ir tas „žmogiškas padorumas“? Galėjau sugalvoti ką nors
protingesnio!
- Gerai pasakyta, - pagiria mokytojas Fricas, baksnodamas
pieštuku į užrašinę. - Taigi, kitas klausimas apie ikivedybinį
seksą, ir neabejoju, kad čia tikrai bus begalė svarių nuomonių.
- Žmogiškas padorumas? - sušnibžda man Ebė Lo. -
Skamba, lyg šnekėtų mano tėtis.
Žiūriu tiesiai priešais save apsimesdamas, kad jos neišgir
dau. Bet tada kitapus scenos pamatau kai ką neįprasta.
Sidnė Mils žiūri tiesiai į mane.
21://Ema
PO PASKUTINIO skambučio įkišu saksofoną į orkestro spin

tutę ir bėgu į stovėjimo aikštelę. Nors vizitas į viešąją biblio
teką skamba visai nekaltai, suvokiu, kad to nereikėtų daryti.
O kadangi pabėgsiu iš treniruotės, tai reikia padaryti kuo ne
pastebimiau.
- Ema! Palauk!
Per aikštelę, modamas man, atbėga Džošas. Nemačiau jo
nuo priešpiečių, kai leidau pasidėti riedlentę į savo automobilį.
- Man reikia pasiimti lentą, - sako jis. - Mudu su Taisonu
varysim į Kriso Makelaro pusvamzdį.
- Skamba visai neblogai, - sakau stengdamasi susitvardyti.
- Tau viskas gerai? - klausia jis.
- Viskas puiku. - Atidarau dureles ir įsėdu vengdama jo
akių. Nemėgstu meluoti Džošui, bet ir negaliu pasakyti jam, ką
ketinu daryti. Mano būsimas vyras negrįžo namo tris naktis.
Tris naktis! O dabar dar švaisto mano pinigus kažkokiam prie
taisui. Šiuo metu negaliu net nueiti pas daktarą!
Reikia atsikratyti to vaikino.
- Kur trauksi? - klausia Džošas. Jis atverčia priekinę sėdy

nę ir pasilenkia prie galinės.
- Niekur, - atsakau. Bet kadangi jaučiu kaltę, priduriu: -
Reikia kai ką susirasti viešojoje bibliotekoje.
Džošas apsidairo, tada sušnibžda:
- Po vakarienės reikėtų dar pažiūrėti tą puslapį.
- Sutarta.
- Be to, pamaniau, reikėtų sugalvoti kodinį pavadinimą,
kad kiti nesuprastų, apie ką kalbam.
- Gal „feisbukas“? - klausiu įjungdama variklį. - Niekas
apie tokį nėra net girdėjęs.
* * *
PRIE BIBLIOTEKOS durų sutinku Dilaną Portmaną. Dešim

tos klasės pradžioje mudu lyg ir draugavom. Tą vasarą buvom
YMCA dienos stovyklos padėjėjai. O prasidėjus mokslo metams
jau buvom pora. Be stovyklos, mudu turėjom nelabai daug ben
dro, tad kai jis paliko mane, nepajutau ypatingo nusivylimo. To
dėl nesijaudinu jį susitikus.
- Kaip sekasi? - klausia Dilanas. Jis nešasi didelę krūvą kny
gų kietais viršeliais, todėl atplėšiu duris ir palaikau jam atviras.
Jis šypteli man ir kairiame skruoste pasirodo ta gundanti duo
butė. Dilanas žino, kad yra kietas, ir moka tuo naudotis.
- Vos baigėsi pamokos, o tu jau į biblioteką? - klausia jis,
eidamas šalia manęs.
- Verčiau pasižiūrėk į save - kokia kaugė knygų.
- Jos mano sesers, atnešiau grąžinti. - Dilanas šypteli ir
priduria: - Matai, koks aš geras.
Šiaip jau būčiau nieko prieš su juo paplepėti, bet turiu tikslą
ir negaliu leisti, kad man kas sutrukdytų, net jeigu tas žmogus
turi gundančią duobutę ir purius rudus plaukus.
- Man reikia labai daug nuveikti, - sakau jam. O kad Dila-

nas tikrai nesumanytų eiti kartu, kai ieškosiu telefono knygų,
priduriu: - Paskui dar susitinku su Greihamu.
- Greihamu Vaildu? Baisu, kaip jis susidirbo plaukus.
Dilanas smakru parodo į grąžinimo stalą ir įspėja:
- Nepersidirbk.
Bibliotekoje veikia kondicionierius, aš net sudrebu. O gal
šiurpas krečia todėl, kad žinau, jog netrukus surasiu savo bū
simo vyro telefono numerį. Einu tiesiai prie registracijos stalo.
Ten sėdintis vyriškis, kramtydamas pieštuką, žiūri į kompiute
rio ekraną.
- Atsiprašau? - tariu. - Mokyklos bibliotekininkė sakė, kad
pas jus gali būti kitų valstijų telefono knygos.
Jis spusteli klaviatūrą ir atsistoja, užsikišdamas pieštuką už
ausies. Nueinu paskui jį už kampo, paskui žemyn laiptais, kol
atsiduriu prieš ilgą lentyną, pilną telefono knygų.
Vyriškis susineria ant krūtinės rankas.
- Ieškote kokios nors konkrečios valstijos?
- Kalifornijos, - atsakau. - Čiko Kalifornijoje.
- Man rodos, tai Buto apygardoje. - Jis pasiima iš užausio
pieštuką, peržiūri žymiklius ir ištraukia vidutinio storio kny
gą. - Jei dar ko nors reikės, sakykite.
Jam užlipus laiptais, sukryžiavusi kojas atsisėdu ant grindų
ir greitai atsiverčiu raidę D. Čike yra šimtai Džonsų. Jsižiūriu
į smulkų šriftą. Džonsas, Adamas Džonsas. Entonis Džonsas.
Entonis K. Džonsas. Arturas Džonsas. Begalės! Bet jeigu mano
vyro pavardė yra Džordanas Džonsas Jaunesnysis, tai jo tėvas
irgi turi būti Džordanas. Perverčiu puslapį ir nusivylusi pama
tau, kad nėra žmogaus, pavarde Džordanas Džonsas.
Na, jeigu nėra Džordano, tai gal jo tėvas įrašytas pagal var
do raidę. Peržiūriu „Džonsų“ pradžią, kur jie sudėti pagal var-
do raides, bet tenai milijonas D. Prispaudusi knygą prie krūti

nės, užbėgu laiptais į viršų ieškoti kopijavimo aparato.
Paduodu bibliotekininkui dolerį, jis iškeičia jį į dešimt de
šimtukų. Prispaudžiu knygą prie lygaus aparato stiklo, uždarau
dangtį ir įmetu monetą. Ji žvangėdama nukrinta, tada paspau
džiu žalią mygtuką „Pradėti“.
22://Džošas
SĖDŽIU ANT PUSVAMZDŽIO Kriso Makelaro sode. Mano

kojos nukarusios nuo briaunos, o Taisonas varinėja nuo vie
nos pusės į kitą. Krisas baigė mokyklą pernai, bet jo tėvai vis
tiek leidžia naudotis rampa. Kaip įprastai, beveik visi ant pus-
vamzdžio yra dvyliktokai. Jie mūsų neveja, nes visada atsine
šam picą.
Šalia manęs sėdintis vaikinas be riedlentės nesiliauja klau-
sinėjęs:
- Kodėl tą vadina pusvamzdžiu?
Jis čia su drauge, kuri kitoje pusėje ką tik stojo ant rampos.
- Rimtai? Tai tu nežinai?
- Ji man panaši į U raidės rampą, - sako jis.
Jo blakstienos primerktos, jis lėtai linkteli pats sau. Pagalvo
ju, kiek žolės jis šiandien sutraukė. Nežinau kodėl, bet jaučiuo
si turįs jam atsakyti.
- Jei paimsi kitą pusvamzdį ir apvertęs jį padėsi ant šito,
tada bus visas apskritimas, kaip vamzdžio, - paaiškinu. - Na,
bet manau, išeitų greičiau ovalas.
- Tai žinai, kaip tada reikėtų jį vadinti? - Vaikino veidas la

bai rimtas. - Pusovaliu.
Kyla noras nusileisti rampa, paimti kuprinę ir įrašyti šitą
vaikiną į savo „Įdomu, kas bus iš?..“ sąrašą, kuriame dabar tris
dešimt septyni vardai. Jis prasideda Taisonu, tada mano brolis,
tėvai ir taip toliau iki berniuko mano klasėje, Frenko Vilerio,
kuris sykį pareiškė, kad jei sulaukęs trisdešimties metų netaps
milijonieriumi, tai puls po autobuso ratais.
Pro mane pradarda Taisonas, pasiūbuoja ant briaunos kraš
to, tada nurieda atgal. Kitapus rampos „žolinio“ vaikino mer
gina pasitaiso šalmą. Kai ji pirmą kartą pasirodė aną mėnesį,
niekas jos rimtai nevertino. Bet jau per pirmą nusileidimą dau
gelis mūsų pasijutom gavę per nosį.
- Galėtum paprašyti, kad tavo mergina išmokytų ir tave, -
sakau.
- Neįmanoma. Tam reikalinga labai tvirta pusiausvyra.
Pririeda Taisonas, užsikabina galu už briaunos. Ištiesia ran
ką, ir užtraukiu jį ant platformos.
- Šiaušiam namo? - klausia jis. - Turiu daug darbo, o dar
reikia pasiruošti vakarėliui.
Pagalvoju, ar po penkiolikos metų Taisonui priklausys
„Geri laikai“. Būtų visai neblogas versliukas. Nemokamos picos
iki gyvos galvos man skamba kaip puikus sandėris. Ko gero,
mudu su Sidne tenai vesime savo vaikus per gimtadienius.
Pasileidžiu rampa ir aš.
- Kelintą gimtadienio vakarėlis? - paklausiu Taisoną, kai
einam pro šoninius vartelius.
- Pusę penkių. Bet pažadėjau Kelanei, kad prieš tai kelias
minutes susitiksiu su ja šnektelėti. Jai koledže pertrauka, nori
pasikalbėti.
- Apie ką?
- Nežinau. Matyt, dėl kažko siunta ant manęs. Tai moteriš

kei niekad neįtiksi.
- Verčiau neik, - sakau. - Kam reikia, jeigu ji nori praspirti
tave.
Sustojame prie sankryžos, Taisonas su šypsenėle pasisuka
į mane.
- Bet ji tokia kieta, kai pyksta.
Pereiname gatvę ir Taisonas mosteli gatvelėn į kapines.
- Gal nori užsukti?
Mudu atremiam riedlentes į kapinių vartus ir nueinam vin
giuotu žvyro takeliu. Keista, kai pagalvoji - vos už kelių eilių,
kur palaidoti Klarensė ir Milisentas, prasidėjo mano ir Emos
nutolimas. Tą vakarą buvo šalta, ir ji glustelėjo prie manęs. Na,
buvo tai dariusi ir anksčiau, bet tąkart viskas man atrodė ki
taip. Ji paklausė apie būsimą žiemos šventę ir ar manau ten eiti.
Nemaniau, bet pasakiau, kad jeigu jos niekas nepakvies, tai gal
galėtume eiti kartu. Pasakiau tai su šypsenėle, kad ji galėtų at
sakyti tuo pačiu, jeigu norės. Kol ėjom pro paminklų šešėlius,
ji tylėjo, paskui galiausiai tarė: „Galbūt.“
Man tas „galbūt“ patiko. Įsivaizdavau ją su blizgančia mė
lyna suknele, kurią ji man parodė po kelionės į Pitsbergą su
mama. Įsivaizdavau lėtą šokį su ja. Pakerėtas tos minties, pasa
kiau jai, kad ji man patinka. Mano širdis daužėsi, tad padariau
tai, ką jau seniai norėjau padaryti. Pasilenkiau jos pabučiuoti.
Bet Ema atšlijo.
- Ką tu darai?
- Dingtelėjo, gal...
Ji papurtė galvą.
- Ne, nereikia.
- Maniau, kad mudu...
- Ne mudu, - tarė ji. - Aš negaliu. Juk tu... Džošas.
Nuo tada viskas ir pasikeitė.

Nuo to vakaro praėjo šeši mėnesiai, o dabar vėl viskas kei
čiasi. Ir taip keičiasi, kaip aš niekad nė...
Tiek to.
Po pamokų, kai iš Emos mašinos pasiėmiau riedlentę, šį tą
pajutau. Gal dėl to, kad ji vengė mano žvilgsnio. O gal, kad pa
sakė važiuosianti į biblioteką kažko paieškoti. Šiaip ji neslapu
kauja. O jeigu jau ką nors slepia, tai tegali būti vienas dalykas.
Jos ateitis.
Bet jeigu Ema šniukštinėja, kaip pakeisti savo ateitį, tai net
to nenorėdama gali pakeisti ir maniškę. O man ji patinka! Vie
na šiandien nuvilnijusi bangelė po penkiolikos metų gali baig
tis uraganu.
Pažiūriu į Taisoną. Jo akys nukreiptos į antkapį:
Linda Elizabeta Overmajer

Mylima Viljamo žmona
Mylima Džeimso Taisono mama
1955 m. lapkričio 25 d.-1982 m. rugpjūčio 15 d.
- Man reikia skubėti, - sakau draugui. - Pamiršau kai ką

patikrinti. Pamėginsiu vėliau atvaryti į „Gerus laikus“.
- Sutarta, - atsako Taisonas linktelėdamas. - Aš dar kelias
minutes pabūsiu.
Nubėgu žvyro taku. Pasiekęs aikštelę metu prieš save lentą
ir užšoku ant jos. Atsidūręs ant šaligatvio sulenkiu kelius ir da
rau staigų posūkį, paskui greitai riedu gatve, mintyse dėlioda
mas tiesiausią kelią iki bibliotekos.
23://Ema
ĮKIŠUNUKOPIJUOTUS lapus į kuprinę ir skubu prie mašinos.

Dabar reikia patikrinti visą sąrašą numerių, tad turiu nusipirkti
telefono kortelę ir kuo greičiau grįžti namo.
Aikštelėje mane pasiveja Dilanas.
- Atrodai labai susirūpinusi, - sako jis. - Šaukiau tave, kai
tik išėjai pro duris.
Užsikišu už ausies plaukus. Nors rytą juos ištiesinau džio
vintuvu, nuo šilto oro jie vėl ėmė garbanotis.
Šaip jau būčiau nieko prieš paplepėti su Dilanu valandėlę,
bet dabar skubu. Žinau, kad tai, ką darysiu, yra negerai. Raibu
liai nuraibuliuos per visą mano gyvenimą. Todėl turiu susirasti
Džordaną Džonsą Jaunesnįjį, kol nenugalėjo protas arba kol
nesutikau Džošo ir jis manęs nesulaikė.
- Kur važiuoji? - paklausė Dilanas, mums priėjus prie ma
šinos.
- Reikia kai ko nulėkti į 7-Eleven kioską.
- Gali pavežti ir mane?
- Gerai, - sakau. - Bet aš skubu.
- Galėsiu prie jo išlipti ir toliau pareiti pėsčias.

Atrakinu mašiną ir abu įlipame. Kai Dilanas segasi diržą,
ant jo kelių pamatau tris knygas. Weetzie Bat ir dar dvi iš Dan
gerous Angels serijos.
- įklimpai į Frančeską? - klausiu. - Esu tikra, kad šitos ne
tavo jaunesniajai sesei.
- Jos Kelei. Ji apsėsta šios rašytojos. Esi skaičiusi?
Važiuoju per aikštelę.
- O kas ta Kėlė?
- Mano draugė. Gyvena Pitsburge, bet buvo su manim per
išleistuves.
- Aaa, - numykiu.
- Mudu kartu nuo Kalėdų. Kad pamatytum jos snieglentę.
Taip ir susipažinom.
Jo žodžiai apie draugę skamba rimtai. Kažkodėl truputį su
sinervinu. Kai vasarą mudu su Dilanu buvom toje stovykloje ir
turėdavau laisvo laiko, vis skaitydavau Frančeską Blok. Ir tai,
kad jis šito neatsimena, mane kažkodėl užgauna.
* * *
PRIE KIOSKO Dilanas man atidaro dureles. Atsisveikinusi su

juo gerai apsidairau, ar aikštelėje tarp kitų nėra Džošo.
Prie prekystalio aiškinuosi dėl penkių ir dešimties dole
rių kortelių. Pasirenku pigesnę, susimoku ir einu prie ma
šinos.
Namo važiuoju lėtai, matau, kaip viename kieme tėvas
pakelia sūnų, kad šis galėtų įkrauti į krepšį. Pievelėse lėtai
sukasi laistyklės. Kaimynystėje viskas atrodo ramu, kone su
stingę laike.
O tuo metu mudu su Džošu braunamės į savo ateitis.
Spusteliu radijo mygtuką ir pagarsinu. Groja Oasis Won-

derwall. Jie naujieji Kelanės numylėtiniai. Kai šiandien ėjom iš
skaityklos, ji niūniavo:
Visi mūsų būsimi keliai vingiuoti,

Ir visos kelrodės šviesos akina.
Išjungiu radiją. Stengiuosi nuvyti šalin kaltės jausmą, kad

parvažiavusi namo užsirakinsiu savo kambary ir visam laikui
uždarysiu vieną iš tų vingiuotų kelių.
24://Džošas
PRIE BIBLIOTEKOS atskubu suprakaitvęs ir šaltas oras vi

duje tiesiog pašiurpina. Nežinau, ko Ema čia ieško, todėl nė
nenutuokiu, kur ji galėtų būti. Nulipu laiptais ir skubu per
kilimu išklotas grindis, žvilgčiodamas j lentynų tarpueilius.
Emos nėra. Nėra jos nei žurnalų, nei vaikų skyriuje. Galop
nueinu prie registracijos stalo. Tenai vyriškis žiūri į kompiu
terio ekraną.
- Atsiprašau, - sakau, - ar čia visai neseniai buvo mergina?
Ji turėjo... kažko ieškoti.
- Reikėtų konkrečiau. - Vyriškis išsitraukia iš už ausies
pieštuką. - Kaip ji atrodo?
- Žemesnė už mane. Graži. Plaukai garbanoti ir siekia iki
čia. - Paliečiu savo petį.
Vyriškis kažką parašo ant geltono firminio lapelio.
- Taip, buvo tokia... Norėjau paklausti, ar mokosi Čiko ko
ledže, nes ji...
Šūdas!
- Kodėl norėjot jos klausti apie Čiką?
Vyriškio akys pastebi kažką už manęs, tada jis netekęs kan

trybės kilsteli rankas.
- Sakiau internams nepalikti tuščių vežimėlių prie kopija
vimo aparatų. Susikrauna ten savo knygas, o paskui negrąžina
į lentynas.
- Kodėl Čikas? - neatlyžtu.
Vyriškis išeina iš už stalo, ir nuseku paskui jį prie kopijavi
mo aparato.
- Štai, - sako jis, - va ko ieškojo jūsų draugė.
Tenai Kalifornijos telefonų knyga. Ema, ką tu darai?
Žvilgteliu į mėlyną šiukšlių dėžę šalia aparato ir pamatau te
nai lapą. Išimu jį. Kopija tamsi, bet įskaitoma. Kažkas nukopi
javo du puslapius telefono numerių, priklausančių Džonsams.
- Tai ji žada stoti į koledžą Kalifornijoje? - klausia vyriš
kis. - Nes mano dukra...
- Labai abejoju, - atsakau lankstydamas lapą ir kišdamas jį
į kišenę. - Bet vis tiek ačiū.
Nuskubu prie bibliotekos durų. Lauke šoku ant lentos ir
kuo greičiau riedu namo.
25://Ema
NAMIE NIEKO nėra. Bet vis tiek užrakinu savo kambario duris
ir tik tada išsitraukiu iš kuprinės du lapus popieriaus. Išlyginu
juos ant stalo, pirštais braukydama per sulenkimą.
Surinkusi telefono kortelės numerį ir aktyvavusi ją, imu
skambinti J. B. Džonsui. Atsiliepia atsakiklis, išgirstu, kad tai
Dženisės ir Bobo namai. Greitai atsijungiu ir pieštuku išbrau
kiu J. B. Džonsą.
Kitas surinktas numeris - senos ponios, kuri įsitikinusi, kad
aš jos anūkė. Praeina kone penkios minutės, kol ji leidžia man
padėti ragelį. Reikėjo pirkti kortelę už dešimt dolerių.
Kitas sąraše - J. D. Džonsas. Surenku numerį.
Atsiliepia moteris dainingu balsu:
- Alio.
- Sveiki, - sakau. - Gal galima Džordaną?
- Jaunesnįjį ar vyresnįjį? - klausia ji.
Prispaudžiu ragelį prie peties, nusišluostau į šortus rankas
ir atsikrenkščiu.
- Prašau jaunesnįjį.
- Mano sūnėnas dabar gyvena pas mamą.

Galvokgreičiau, Ema.
- Taip, žinau, - atsakau. - Neradau jo numerio, bet pama
niau, kad rasiu čia.
Kitame linijos gale stoja tyla.
- Koks, sakėt, jūsų vardas? - klausia moteris.
Svarstau, kokį čia vardą sugalvojus, bet per daug nervinuos.
- Aš Ema. Mudu mokyklos draugai.
- Na, Džordanui jų tikrai netrūko. Ar turit pieštuką?
Ji diktuoja numerį, aš lapo paraštėje rašausi. Atsisveikinusi
padedu ragelį ir spoksau į savo būsimo vyro telefono numerį.
Kas nors kitas gal ir palauktų. Pavyzdžiui, Džošas viską ge
rai apgalvotų. Pasvertų visas galimybes, tada paskambintų ir
paklaustų brolio nuomonės. Tačiau aš tik mosteliu kortele ir
imu rinkti numerį.
- Alio, - atsiliepia vaikino balsas.
- Čia Džordanas?
- Ne, Maikas. Palaukit.
Padedamo ragelio garsas. Fone girdėti televizorius, dar lyg
ir plaktuvo ūžimas. Maikas, kaip spėju, mano būsimas svainis,
pašaukia Džordaną, paskui sako: „Iš kur aš žinau?“
Plaktuvas nutyla. Artėja žingsniai, paskui vaikino balsas
klausia:
- Kas atsitiko?
- Čia Džordanas?
- O kas kalba?
- Aš Ema, - atsakau plačiai šypsodamasi. - Mudu buvom
susitikę tame vakarėly... neseniai.
Sulaikau kvapą vildamasi, kad Džordanas neseniai iš tikro
buvo kokiame nors vakarėlyje.
- Dženės Fulton? - klausia jis.
Iškvepiu.
- Taip, Dženės.
Kai susiradau Džordaną feisbuke, apie jį sužinojau ne tiek
daug. Turiu jo vardą, nuotrauką, miesto pavadinimą. Bet vis
tiek mano tikslas - išlaikyti jį prie ragelio ganėtinai ilgai, kad
išsiaiškinčiau, kaip kada nors ateityje susikirs mūsų gyvenimai.
- Tai kas atsitiko? - klausia jis.
- Nieko tokio. O kas pas tave naujo?
- Dykinėju ir tiek.
Tyla.
- Gal neseniai buvai... žvejoti? - klausiu.
- Ai, ne. Išvis nesu žvejojęs.
Mirtina tyla.
- Tai ką veikei? - klausiu.
- Daugiausia ieškojau darbo vasarai.
- Kietai.
Vėl suūžia plaktuvas.
- Klausyk, ar tau konkrečiai ko nors reikia? - klausia jis. -
Man rodos, reikia grįžti prie...
- Gerai gerai, - sakau imdama skubėti. - Aš tik prisiminiau
mūsų pokalbį tam vakarėly.
- Ar tu tikra, kad turi galvoj ne Džordaną Nikolsoną? -
klausia jis. - Man rodos, jis irgi ten buvo. Žmonės mudu daž
nai painioja.
Keista, bet Džordanas iš kalbos nepanašus į šiknių. Beveik
šaunus. Ar įmanoma, jog kada nors jis taps žmogumi, kuris
tris naktis negrįš namo ir apgaudinės mane? Ar jis patikėtų,
jog tai įmanoma, jei dabar pasakyčiau?
- Ten tikrai buvai tu, - sakau. - Mudu kalbėjomės, kokius
koledžus rinksimės, ir tu...
- Pala, - sako Džordanas.
Girdžiu, kaip trinkteli durys ir mergina klausia: „Tu ateini?“

Džordanas atsako akimirką užgaišęs.
- Atleisk, - prašo jis. - Bet aš tikrai manau, kad tu ieškai
Nikolsono, nes aš jau koledže. Parvažiavau namo tik vasarai.
- Tikrai? - užsikertu. - Kur tu mokaisi?
Kietai užsimerkiu. Gal ten mudu su Džordanu ir susitiksim.
Turiu tik apytikrį sąrašą, kur kitais metais norėčiau stoti, ir visi
koledžai kitose valstijose netoli jūros.
- Tampos univere, - sako jis. - Baigiau pirmus metus.
Atsimerkiu ir prisiversdama nusijuokiu.
- Teisingai. Ten tikrai buvo Džordanas Nikolsonas. Labai
atsiprašau.
- Tau reikia jo numerio? Manau, Maikas jį turi.
- Ne, nieko. Turiu pati.
- Tai gerai...
Kažkas išjungia televizorių, fone nusijuokia mergina.
Laikau ragelį prie ausies, man liūdna. Ateity mudu su Džor
danu turim susitikti koledže ir susituokti. Kol kas mudu tik
riausiai nepasimatysim.
Atsisveikinam. Pokalbiui pasibaigus, vis dar klausausi tylos
ragelyje. Mechaninis balsas man praneša, kad kortelėje likę de
vyniasdešimt trys centai. Padedu ragelį ir nueinu prie komodos.
Viršutiniame stalčiuje, po kojinėmis ir apatiniais, laikau
dienoraštį. Daug jame nerašau, gal kelis kartus per metus. At
siverčiu kovo mėnesio įrašą. Tai sąrašas, kurį sudariau po kla
sės pokalbio su koledžų patarėju apie stojimo procedūras.
Emai labiausiai patinka koledžai:

1. Tampos universiteto,
2. Vilmingtono universiteto Šiaurės Karolinoje,
3. San Diego universiteto Kalifornijoje.
Čiumpu nuo stalo juodą žymiklį ir išbraukiu Tampos uni

versitetą. Jei nestosiu į tą koledžą, tai ir nesutiksiu Džordano.
O jei nesutiksiu Džordano...
Į duris kažkas pabeldžia. Jdedu dienoraštį į stalčių.
- Kas ten?
Rankena nulinksta, bet durys užrakintos.
- Ema, - sako Džošas, - reikia pasikalbėti.
Atidarau duris, Džošo plaukai suprakaitavę, per kaktą nu
vingiavusios kelios srovelės. Vienoje rankoje jis laiko Skūbio
Dū raktinę, kitoje - sulenktą popieriaus lapą.
- Viskas gerai? - klausiu.
Jis nusibraukia kaktą.
- Atlėkiau tiesiai iš miesto bibliotekos.
Nervingai pažiūriu į lapą jo rankoje.
- Vadinasi, mudu tenai prasilenkėm.
Džošas susiraukia ir išlanksto lapą. Tai pirmoji fotokopi
ja iš telefonų knygos. Ji išėjo per tamsi, tad įmečiau į šiukš
lių dėžę.
- Žinau, ką tu sugalvojai, - sako Džošas, - bet negali išsi
skirti su busimuoju vyru.
Nuo jo žodžių „išsiskirti su busimuoju vyru“ man pasidaro
bloga.
- Neįmanoma kaip niekur nieko pakeisti, kas turi atsitik
ti, - sako jis. - Suprantu, tau pikta, kad ištekėjai už to mul
kio, bet pagal feisbuką mudu vis dar draugai. Pažadu būti šalia.
Jeigu tau prireiks skyrybų, galbūt paskolinsiu pinigų advokatui
arba leisiu kurį laiką pagyventi savo namuose.
Paskolins pinigų? Plūsteli pykčio banga. Teisingai, juk jiedu
su Sidne tokie turtingi!
Džošas pamato ant stalo telefono kortelę su nugramdytu si
dabru nuo aktyvavimo kodo.
Jo balsas prikimęs.
- Tu skambinai?
Lėtai linkteliu.
- Kalbėjai su Džordanu?
- Viskas baigta, - atsakau. - Mudu niekad nesusitiksim.
Džošo veidas pabąla.
26://Džošas
ŠTAI TAIP - ateitis pakeista amžiams.

Penkiolikos metų istorija - ateities istorija - yra pakeista,
nes Emai nepatinka vaikinas, už kurio ištekėjo. Bet ji turi tik
kelis sakinius iš ateities, kuriais gali remtis. Ir to nepakanka,
kad darytum tokius drastiškus sprendimus dėl savo gyvenimo.
Ir jo gyvenimo! Kai pagalvoji, bet kurio asmens, bent kiek su
sijusio su jais net mažų mažiausiai, gyvenimas bus nukreiptas
nesuskaičiuojamomis naujomis kryptimis.
Norisi šaukti ir kartu juoktis. Bet aš tik suglamžau lapą ir
metu į kambario kampą. Gumulėlis beveik be garso atsitrenkia
į sieną.
- Tu negali taip daryti! - surinku.
- O žinai, - Ema susineria ant krūtinės rankas, - buvo vi
sai nesunku. Jis mokosi Tampos koledže, todėl aš ten nestosiu.
Dabar veikiausiai rinksiuosi Šiaurės Karoliną.
Klesteliu ant lovos ir delnais užspaudžiu akis. Ji nesupranta!
Juk žino, kad net menkiausias pasikeitimas dabartyje nuraibu-
liuos į ateitį. Tą pirmą dieną Ema neturėjo darbo. Kitą dieną
ji jau turi darbą, bet mudu nė nenumanom, ką ji padarė, kad

tai atsitiktų. Vieną kartą Džordanas buvo išvažiavęs žvejoti.
Bet vėliau jis paslaptingai negrįžta namo tris dienas. Makaro
nai su sūriu pavirto lazanija. Gal Emai atrodo visai nesvarbu,
kad pasikeitė vakarienės patiekalai, bet kas, jeigu kitą kartą jai
gaminant valgį, kas nors paskatins ją kepti mėsą, ji užsikrės
kempinlige ir mirs dėl menko raibulio gaminant vakarienę po
penkiolikos metų?
Bet pakeisti būsimą vyrą? Sąmoningai? Tokio poelgio pada
riniai neišmatuojami!
- Turi sutikti, - sako Ema. - Jei tavo gyvenimas atrodytų
toks blogas kaip mano, ir pats padarytum tą patį.
- Ne, - atsitiesiu, - nepadaryčiau. Net nežinau, ką dar tu
pakeitei. Tie dalykai pavojingi, Ema.
- Tik pažiūrėkit, kas prakalbo, - nusišaipo Ema. - Pats va
kar šiepeisi Sidnei. Ar būtum padaręs tą patį, jei būtum neži
nojęs, kad ją kada nors vesi?
- Aš kalbu apie ateities keitimą, - atkertu.
Ema nusijuokia.
- Kas, tavo manymu, atsitinka, kai dabartyje ką nors pada
rai kitaip? Tai pakeičia ateitį! Tu padarei tą patį, ką ir aš.
- Tai ne tas pats, ir pati tai žinai. Mano elgesys buvo tik re
akcija, o tu sąmoningai įsikišai. Juk tikrai norėjai stoti į Tampą.
Mačiau, kaip judvi su Kelane vartėt tą koledžų katalogą, o tu
dar sakei, kad ir tavo tėtis gyvena netoliese. Dabar staiga ne
stosi tenai? Mes turim viską daryti taip, kaip kad būtume darę
iki to feisbuko.
- Kodėl? - klausia Ema, ir matau, kad ji tuoj pravirks. - Va
dinasi, aš trisdešimt vienų jau galiu būti bedarbė, kaip buvo
nurodyta pirmą kartą. Arba pyksiu ant savo vyro, kad jis išlei
džia visus mano uždirbtus pinigus?
- Viskas daug sudėtingiau, - atšaunu. - O jeigu tada, kai

buvai bedarbė, po dienos būtum susiradusi puikų darbą? O
gal tavo vyras pamatė, kad tu pyksti dėl kažkokio iPado, ir kitą
dieną grąžino tau pinigus? Ema, tai, ką tu matei, tebuvo maže-
lytės ateities kruopelės.
- Man nesvarbu. Žinau, kad man tai nepatiko ir turėjau pa
keisti.
Tai mane nervina. Juk ateitis tokia trapi. Pavyzdžiui, aš jau
mačiau, kad mokausi Vašingtono universitete kaip ir mano
brolis. Ir, be abejo, noriu, kad taip būtų, tačiau kas, jeigu žino
damas, jog įstosiu, atleisiu vadžias ir per egzaminus susikirsiu?
- Na, ir miną nutaisei, - sako Ema, {vesdama slaptažodį.
- Kokią miną?
- Tarsi smerktum mane.
Ema darsyk įveda savo duomenis, kad patektų į feisbuką,
paskui sąmoningai neskubėdama atsisuka į mane.
- Kalbėsiu kaip galėdama ramiau, - sako ji. - Iš tavo smer
kiančios išraiškos matau, kad net nesistengi suprasti, koks man
atrodė tas gyvenimas.
- Ne dėl to, kad nesistengiu. Aš tik...
- Tu labai savanaudiškas ir žiaurus.
- Kur tas mano žiaurumas?
- Žinai, kodėl tau nesvarbu? - Ema vis labiau karščiuo
jasi. - Nes tu turi puikią žmoną. Turi gražius vaikus. Ir dar
turi mane, gyvenančią tavo svečių kambary! Ar jame bent yra
langas?
Po šitų Emos žodžių stengiuosi išlikti kuo ramesnis.
- Suprantu, - sakau.
- Nieko tu nesupranti. Tu elgiesi kaip pranašesnis, o kas
būtų, jeigu mūsų vaidmenys apsikeistų? - Ema pakelia anta
kius. - Kas, jeigu aš ištekėčiau už Kodžio ir turėčiau viską, ko
noriu, o tu neturėtum nė velnio? Tiksliau - turėtum tik velnią?

Aš tai ir turėsiu su tuo Jaunesniuoju!
- Suprantu, - atsakau šį kartą ramiau. - Tikrai.
- Gerai.
Ema atsigręžia į kompiuterį ir spragteli prie mažos nuo
traukos kampe.
- Palauk! - Pašoku nuo lovos ir apsuku Emą. - Prieš pa
žiūrėdami turime nusistatyti pagrindines taisykles. Bus labai
sudėtinga susigaudyti, kai įklimpsime.
Per Emos petį matau, kad puslapis jau atsidarė. Nuotrauka
kampe kitokia negu vakar. Ateities Emos akys užmerktos. Jos vei
das jaukiai priglaustas prie kūdikio su minkšta rausva kepuryte.
- Kokias taisykles? - klausia ji.
- Negalim būti tokie išrankūs. - Tarp kūdikio lūpų matyti
seilių burbuliukas. - Jei tavo naujas gyvenimas pasirodys paly
ginti neblogas, paliksimviską kaip yra.
Ema kiek pasuka galvą.
- Tu šį tą matai ekrane.
- Prieš pažiūrėdama, - sakau tvirtai laikydamas jos kėdę, -
turi pažadėti, kad nekeisi ateities, jeigu ji bus visiškai nebaisi.
Net ir tokiu atveju pirmiausia turėtume viską aptarti.
- Gerai. O dabar gal leisi man pažiūrėti, ar aš jo atsikračiau.
Tai man labiausiai rūpi.
Apsuku ją su kėde.
Ema klykteli.
- Kūdikis! Aš turiu kūdikį!
Ji paliečia mergytės veidelį, paskui pirštu braukia per ekraną.
Ištekėjusi už Kevino Štormo
Emos ranka lėtai nuslysta ant kelių.

- Tau pavyko. Nuspyrei Jaunesnįjį sau iš kelio.

Dar sykį pažiūriu į jos naujojo vyro pavardę. Kevinas Štor
mas. Skamba kaip koks superdidvyris.
- Aš tik norėjau būti laiminga, - ramiai sako ji. - Bet taip
pat noriu, kad ir Džordanas Džonsas būtų laimingas. Negi tai
keista?
- Pažvelk į tai kitu žvilgsniu. Dabar, kai pasišalinai jam iš
kelio, palieki jam laisvę pasirinkti draugę, kokia ir lemta.
- Tą kalę, pas kurią jis nakvojo paskutines tris naktis? -
Ema palinksta arčiau prie ekrano, paskui pirštu paliečia jį. -
Žiūrėk! Dabar aš jūrų biologė!
Dirba jūrų biologijos laboratorijoje
- Tai nieko nereiškia, - sakau.

- Anaiptol. Man patinka jūra. Atsimeni, kaip per Kalėdas
buvau aplankyti tėčio Floridoje? Mudu kartu nardėm su akva
langais.
- Kad taptum jūrų biologu, reikia daugiau negu mėgti
jūrą, - aiškinu jai. Nenoriu gadinti jai nuotaikos, bet esu tikras,
kad toje laboratorijoje dirba daug žmonių, kurie nėra biologai.
Ema priekaištingai žiūri į mane.
- Tai žinok - mudvi su Kelane kitais metais žadam lankyti
papildomą biologijos kursą koledže.
- Čia tai bent naujiena!
Ema nuėjusi atsisėda savo papasano kėdėn ir užsikelia koją
ant kojos.
- O, atleisk. Nežinojau, kad viską turiu raportuoti tau.
Atsisėdu Emos vieton prie kompiuterio.
- Dabar, kai tu patenkinta, pasitikrinsiu, ar tavo laimė ne-
sukniso mano santykių su Sidne.
Ruošiausi peržiūrėti Emos draugų sąrašą, ar rasiu jame

save, bet pastebiu savo vardą ir kai ką, ką ateity parašiau Emos
puslapyje.
- Paklausyk, - perskaitau garsiai:
Ema Nelson Štorm

Čia yra fermerių turgus su begale vietos
maisto. Nusipirkau ekologišką persikų pyragą.
Vyrelis bus sužavėtas!
- Matai? - sako Ema. Mano naujas vyras bus sužavėtas!

Vakar nuotraukoje buvau su kupeta balionų. Dabar ten ma
tyti akis stambiu planu. Spragteliu prie tos akies ir, kol puslapis
lėtai kraunasi, pirštais barbenu į stalą.
- Valio! - susijaudinęs pašoku ir tvoju per vieną iš popieri

nių žibintų.
- Atsargiau su dekoru, - įspėja Ema, bet šypsosi.
Ir turi dėl ko! Mūsų ateitys atrodo šaunios. Net Emai pa
keitus vyrą, Sidnė nuo manęs nesitraukia. Tai santykiai, kurių
niekas nesustabdys.
Atsilošęs kėdėje, garsiai skaitau savo naujienas. Pirmoji ne
kokia.
Džošas Templtonas
Geri dalykai aplanko tuos, kurie laukia.
Denis Holovėjus Kas tu toks esi, gal

laimės sausainis?
Ir kita ne geresnė.
Džošas Templtonas
Atbulinis skaičiavimas prasidėjo.
Vakar 11:01 Patinka Komentarai
Atsisuku į Emą.
- Nenutuokiu, apie ką aš čia kalbu.
Ema gūžteli pečiais, kramtydama rausvą nagą.
Vėl atsigręžiu į kompiuterį ir peržvelgiu kitus įrašus.
- Pažadėk man, kad jei nusibos, tai tu...
Staiga sustingstu.
Ema kaip spyruoklės išmesta pašoka nuo kėdės.
- Kas čia?
Abu įsmeigiame akis į nuotrauką puslapio apačioje. Tenai
pasigręžusi šonu matyti Sidnė. Ji apkabinusi didžiulį pilvą!
Džošas Templtonas
Mano saldainiukas greit padovanos man
kitą saldainiuką.
- Banalybė, - sako Ema, bet pagaliau susivokia. - Čia tavo

pirmas vaikas?
Atsistoju taip staigiai, kad kone apsvaigstu. Juk sakiau jai.
Aš jai sakiau! Šitie ateities žaidimai pavojingi. Nevalia kišti į ją
nagų ir išravėti smulkmenų, kurios mums nepatinka. Atsisėdu
ant Emos lovos ir aklai spoksau į veidrodį, kuris kabo ant durų.
Jei jos vyro pakeitimas pakeičia ir mano vaikus, tai ateitis yra
dar trapesnė, negu maniau. Ir tų raibulių neįmanoma numatyti.
- Jei šitai sukėlė tai, ką padariau aš, labai gailiuosi, - sako Ema.
Trys mano ateities vaikai buvo ištrinti iš gyvenimo, net ne
spėję jame pasirodyti. Aš niekada nemontuosiu Saulės siste
mos modelio su tuo berniuku arba nesivešiu dvynukių į gimi
mo dienos šventę „Geruose laikuose“.
Ema atsisėda šalia manęs ant lovos. Ji trina rankas, norėda
ma jas sušildyti. Mano protas liepia trauktis, bet negaliu.
- Nieko nesuprantu, - prisipažįstu.
Ji pirštais patrina man sprandą.
- Man atrodo, turim suvokti, kad neįmanoma valdyti tų
konkrečių pokyčių.
- Ką reiškia tie tavo „konkretūs“?
- Tavo vaikai. Mano vaikai, - sako ji. - Kai aną semestrą
mokėtės sveikatos, ar prisimeni ką nors apie spermą?
Pasisuku ir dėbsau į Emą.
- Ką tai turi bendro su visu šituo?
Ema suspaudžia man pečius.
- Nesvarbu, koks mažas tas raibuliukas, pati didžiausia
ateities problema bus mūsų vaikai. Jeigu toliau stebėsim tą
feisbuką, tai nereikia per daug prisirišti prie...
- Tai pakeitė mano spermą? - klausiu. - Apie ką kalbam?
Ema nykščiais suka mažus ratelius man ant nugaros.
- Visa ta košė užvirė prieš daugelį metų. Pagalvok, kiek mi
lijardų smulkmenėlių turėjo išsirikiuoti nuo tada iki dabar, kad
viskas būtų taip, kaip yra. Tai neįmanoma. Net šita žinutė, kuri
pasirodė šiandien, šiek tiek pakeičia tai, kas atsitiks ateityje.
- Ką tai turi bendro su mano sperma?
Ema glosto man užausius.
- Ar prisimeni, kaip mokytojas kalbėjo, kiek daug spermos
jūs, vyrai, iššvaistot kiekvieną sykį, kai...
- Klausyk, gal vis dėlto liaukimės apie tai kalbėję?

Ji masažuoja man rankas. Ooooo, kaip man tai patinka.
- Kai tik sperma išsiveržia, - toliau aiškina Ema, - joje
būna apie keturis šimtus milijonų spermatozoidų, ir kiekvienas
jų unikalus.
- Aš tikrai nenoriu apie tai kalbėtis.
Kai jos pirštai slankioja mano rankomis ir ji kalba apie sper
mą, man pilvo apačioje ima kauptis įtampa. Truputį pasilenkiu
į priekį ir patogiai susineriu rankas ant šlaunų.
- Gal geriau pamaigyk pečius? - paprašau.
Kai Ema perkelia rankas man ant pečių, kompiuteris pypte
li, tai tarsi koks skaitmeninis narkotikas.
- Skubi žinutė! - Ema nušoka nuo lovos. - Dar niekad nesu
tokių gavusi.
Užsikeliu koją ant kojos ir pasisuku į kompiuterį.
- Ekrane užrašas - NevadinkitmanęsSinde, - sako Ema. -
Nežinau, kas ji tokia, bet klausia, ar aš ta Ema Nelson, kuri
lanko Leik Foresto mokyklą. - Ema ima barškinti klavišais ir
diktuoja, ką rašo. - Pirmiausia pasakyk, kas esi.
Norėčiau pažiūrėti į ekraną pats, bet kol kas atsistoti negaliu.
Pasirodo kita žinutė. Ema perskaito ją, paskui prisimerkusi
žiūri į mane.
- Tai tau taip rimtai?
- Kas? Kodėl?
Ji parašo dar kelis žodžius ir paspaudžia „Enter“.
- Prieš penkias minutes, - sako ji, - tu dėstei man apie
ateities keitimą. Bet, rodos, ir pats kišai prie jos nagus.
Nusijuokiu.
- Apie ką tu kalbi?
- Tu toks veidmainis! Antraip kodėl Sidnė Mils prašytų
tavo telefono numerio?
27://Ema
DŽOŠAS PASILENKIAvirš mano lovos.

- Tu jai davei jį, ar ne?
Šypteliu ir tapšnoju sau per smakrą.
- Na, turėjau pagalvoti, ar verta, ar neverta...
- Ema! Tai tu davei mano numerį Sidnei Mils?
- Žinoma, daviau.
- Ką ji sakė?
Pažiūriu į ekraną. Žinučių langą uždariau, kai tik išsiregis-
travo Sidnė. Liko tiktai Džošo feisbuko puslapis su didžiuliu
Sidnės pilvu.
Džošas Templtonas
Mano saldainiukas greitai padovanos man
kitą saldainiuką.
Tas komentaras mane erzina. Jis daug banalesnis už vis

ką, ką Džošas galėtų pasakyti dabar. Ko gero, toks jis ir taps,
lipšnutis, be galo atsidavęs Sidnei, tarsi neturėtų nuosavo gy

venimo.
Džošas žiūri į mane su skausminga viltimi.
- Man reikia tiksliai žinoti, ką ji pasakė.
- O ką tu norėtum, kad ji pasakytų? Kad atvažiuos savo bal
tu kabrioletu ir abu nuskriesite į saulėlydį? - Nors taip ir nesą
žininga, pati nesuprantu, ko taip traukiu jį per dantį. - Ji sakė,
kad gavo mano kompo adresą iš Greihamo. Tada nusiunčiau
jai tavo numerį, o ji padėkojo.
Džošas įsmeigia į mane akis.
- Maniau, tu visai patenkinta ištekėjusi už Kevino Štormo.
- Nekeisk temos, - sakau. - Užsiūtai ant manęs, kad pa
skambinau Džordanui, bet tada staiga išlindo Sidnė Mils ir pa
prašė tavo numerio. Matyt, vakar mokykloje tu ne tik nutaisei
prieš ją atitinkamą veidą.
Džošas kilsteli pečius.
- Visai nenorėjau.
- Bet nutaisei?
- Šiandien buvom savitarpio pagalboj, kalbėjom apie san
tykius, o tas vaikinas dvyliktokas prirėmė ją. Na, aš užstojau
Sidnę. O ką turėjau daryti?
- Tu užstojai Sidnę Mils dėl santykių.? Kas toks prirėmė ją?
- Kažkoks Rikas. Jis iš mokytojo Frico klasės.
- Jis žaidžia futbolą?
- Tu jį pažįsti?
Nejučiomis nusijuokiu. •
- Tu gynei Sidnę nuo Riko Rolando?
Džošui nesvarbu, kas mokykloje populiarus ar su kuo kaip
nors susijęs, ir tai labai šaunu. Bet Rikas Rolandas yra tas, kuris
rengia vakarėlį prie laužo, dėl kurio taip jaudinasi Kelanė. Jiedu
su Sidne susitikinėjo, ir Džošui nėra jokio reikalo tenai veltis.
- Jis elgėsi kaip tikras šiknius, - sako Džošas. - O ir tie

mano žodžiai ne tokie jau svarbūs.
Bet mudu žinome, kad svarbūs. Šitas raibuliukas labai rim
tai paveiks Džošo ateitį.
Džošas giliai atsidūsta.
- Šiandien galvojau apie feisbuką. Prisimeni paskutinę va
sarą prie ežero, kai Frenkas Vileris pasakė, jog bus milijonie
rius, ir visi ėmė juoktis?
Nesuprantu, kur Džošas suka, bet vis tiek palengvėja, kai
nutolstam nuo Sidnės ir mano vyrų.
- Jis pasakė, kad puls po autobuso ratais, jeigu sulaukęs
trisdešimties neturės milijono.
- Tikrai. - Džošas pasilenkia ir išima iš kuprinės sulanksty
tą lapą. - Sudariau sąrašą žmonių, kuriuos turėtume patikrinti
feisbuke. Pavyzdžiui, mano tėvus, Deividą, Taisoną...
- Ir Kelanę! - priduriu. - Šiandien irgi tą patį pagalvojau.
Noriu pažiūrėti, ar ji įstos į mediciną.
Nusigręžiu į kompiuterį ir pajudinu pelę.
Plytų siena dingsta ir dar sykį pamatau nėščios Sidnės pilvą.
- Pirmiausia reikia atnaujinti tavo puslapį, - sakau. - Šian
dien buvai Sidnės superdidvyris ir ji tau paskambins, garan
tuoju, kad viskas bus kitaip.
- Palauk, - sako Džošas ir atsistoja.
Strėlytė kabo prie langelio „Atnaujinti“, bet jo balsas toks
rimtas, kad aš nespaudžiu pelės.
Džošas įsispiria į sportbačius, tada stveria savo kuprinę ir
riedlentę.
- Pasistengsiu ateiti vėliau. Netikrink nieko be manęs, gerai?
Jamjau bildant žemyn sušunku:
- Žinau, kur tu eini! Ar nemanai, kad sėdėti apsikabinus te
lefoną yra?..
Man dar nebaigus, trinkteli lauko durys.
28://Džošas
SIDNĖ MILS paprašė mano telefono numerio!

Įlekiu pro duris, paskui laiptais į savo kambarį.
Sidnė Mils paprašė mano telefono numerio!
Nors tai atrodo nesąmonė, turiu susitaikyti su šia realybe.
Mūsų santykiai prasidės nuo telefono skambučio, paskui aš
vesiu ją, tada gims vaikai ir įsigysim namą prie Krauno ežero.
Turėsiu fantastišką grafiko dizainerio darbą ir, ko gero, važinė
siu puikia mašina. BMW arba, jei gyvensim užmiesty, tai gal
ševiu Tahoe. Arba abiem! Gal po penkiolikos metų vairuosiu
tokį automobilį, kurio dabar nė neįsivaizduoju.
Mano lova nepaklota, ant grindų primėtyta marškinėlių.
Kambarys visai nepanašus į vaikino, kuriam galėtų skambinti
Sidnė Mils. Bet skambins! Ir tai gali būti bet kurią akimirką.
Kur telefonas?
Lėtai suku ratą po savo kambarį. Jei suskambės telefonas,
teks viską išrausti, o jeigu nespėsiu atsiliepti? O jeigu ji man
neprisiskambins, tada ims plepėti su kokiu kitu vaikinu ir jiedu
pradės susitikinėti? Gal tai baigsis vedybomis ir vietoj manęs

atostogomis atogrąžose mėgausis kitas?
Smiliumi pakeliu pilką telefono laidą ir traukiu jį per savo
lovą, mėtydamas paklydusias kojines ir marškinius. Galiausiai
nubloškiu Thrasher žurnalą ir aptinku ieškomą telefoną.
Jau gali skambėti, po velnių!
Vydamas šalin įtampą pakratau rankas. Šįvakar prieš mie
gą prie įprastų dvidešimties atsispaudimų pridėsiu dar dešimt.
Noriu atrodyti panašus į vaikiną, kuriam skambina Sidnė.
Sėdžiu ant lovos krašto ir spoksau į telefoną. Visai nenoriu,
kad tėvai grįžtų anksčiau ir užtiktų mane kalbantis. Jau ir taip
labai suskydau. Todėl nubėgu į jų kambarį, stveriu iš lizdo be
laidį telefoną ir skubu apačion.
Per pievelę patraukiu gatvės link. Kai Sidnė ateina į savitar
pio pagalbą, visada išjungia savo mobilųjį ir įsideda kišenėn.
Tai atrodo labai kasdieniškai ir kietai. Mėginu įgrūsti belaidį
telefoną į užpakalinę kišenę, bet jis per didelis ir netelpa.
Pasiekus šaligatvį, pro šalį pralekia sunkvežimis. Prieš eida
mas kiton gatvės pusėn gerai apsidairau. Šiandien visai ne ta
diena, kai reikėtų patekti po ratais. Šiandien diena, kai reikia
džiaugtis gyvenimu! Vagnerio parkas pilnas klevų su šviesiai
žaliais lapeliais, alyvų krūmų ir žaidžiančių vaikų klegesio.
Gerai žinau, kiek galiu nutolti, kad telefonas nepraras
tų ryšio su lizdu tėvų miegamajame. Per pavasario atostogas
viešėjau pas brolį ir muzikos festivalyje Siatle susipažinau su
mergina. Keletą savaičių su ja bendravome, bet tėvams apie ją
nesakiau. Telefonu jai visada skambindavau iš parko. Kol ne
nueidavau toliau sūpynių, ryšys būdavo geras.
Vasarą ketinau vėl su ja susitikti. Deividas net pasisiūlė
sumokėti man už skrydį. Ko gero, jam patiko, kai išgirsdavo
mane kalbantį ne vien tik apie Emą. Bet tos merginos iš Siatlo
netenkino santykiai per atstumą. Iš pradžių ji neatsakė j kelias

žinutes, o paskui atsiuntė laišką, kuriame rašė, jog koncerte
buvo smagu, tačiau kas iš to, jeigu nėra tęsinio?
Išgirstu trinktelint duris ir atsisukęs pamatau Emą - ji pasi
lenkusi ant laiptelių rišasi sidabrinių sportbačių raištelius. Kai
taisosi ausinuką, užlendu už medžio. Jei Ema ateis čia ir tuo
metu paskambins Sidnė, ji, klausydamasi mano paaiškinimų,
tik užvers akis arba ims nurodinėti.
Ema pereina gatvę, nurisnoja iki bėgimo tako ir dingsta iš
akių. Aš einu iki neaukštos betono sienelės aplink sūpynes ir
pasidedu ant jos telefoną.
Net jeigu stengsiuosi viską daryti teisingai, raibulių efektas
neišvengiamas. Viskas pasikeitė, kai Ema atrado tą feisbuką.
Jeigu nežinočiau, kad mudu su Sidne kada nors susituoksime,
tai nebūčiau jos užstojęs per pamoką. Ir ji nebūtų paprašiusi
mano numerio.
O telefonas vis tyli.
29://Ema
MAMA SU MARTINU apačioje žiūri televizorių, todėl per jų

kambarį einu nusimaudyti duše. Įprastai naudojuosi vonia apa
čioje, bet, kol baigsis remontas, turiu dalytis su jais viršutine.
Kartą tėtis paklausė, ką manau apie Martiną. Tada mudu
vaikščiojom pakrante per Kalėdų atostogas keli mėnesiai po
jo persikėlimo į Floridą. Jis į tinklinį maišelį rinko kriaukleles,
o aš braidžiojau vandens pakraščiu. Nenorėjau tėčiui skųstis
Martinu, nes tada mama būtų atrodžiusi apgailėtinai, juolab
kad tėčio santuoka su Sintija buvo laiminga nuo pat tada, kai
man buvo vienuolika metų. Bet nenorėjau ir girti Martino.
- Jis visai nieko, - atsakiau. - Jiedu nesirieja kaip mama su
Eriku.
Mama su Eriku baisiai kivirčydavosi ir trankydavo duris,
galiausiai vienas jų miegodavo ant sofos. Bet juk ir tėtis su
mama panašiai kariaudavo. Na, o su Martinu mama kol kas
beveik nesiginčija.
- Tai gerai, - atsakė tėtis. - Regis, ji patenkinta.
Pajutau gerklėje gumulą.
- Gal galim apie tai nekalbėti? - paklausiau žiūrėdama į

įlanką.
Ilgai maudausi, nusiskutu kojas, tada susijuosiu chalatu.
Kai grįžtu per jų miegamąjį, stabteliu prie įrėmintos kūdikio
nuotraukos, ją mama laiko ant savo komodos. Tenai aš vaikų
baseinėly, vienų metų. Ant galvos siuvinėta skrybėlė, žandai
apvalūs, akys apskritos, lūpos kaip maža širdutė.
Visai kaip mano kūdikio feisbuke.
Grįžusi į savo kambarį palendu po antklode ir galvoju apie
Keviną Štormą. Jo pavardė puiki. įdomu, ar pavadinsim savo
dukrą Olivija. Man nuo seno patinka tas vardas, Olivija Štorm
skamba labai pasitikimai. Prisimenu, sakiau Džošui, jog nega
lim prisirišti prie savo būsimų vaikų, nes neįmanoma, kad vi
sos smulkmenos susidėliotų taip, jog tas pats spermatozoidas
apvaisintų tą patį kiaušinėlį tą pačią dieną. Bet kitaip negaliu.
Pasiverčiu ant šono.
Ryt reikės užbaigti su Greihamu. Šį kartą jau rimtai. Kol kas
viskas buvo neblogai, bet negaliu įsivaizduoti, kad leidžiuosi jo
bučiuojama. Ne vien dėl to, kad Džošas matė mus kartu. La
biau dėl to, kad ateity manęs laukia Kevinas Štormas.
Visada sakydavau, kad netikiu tikra meile, bet, pasirodo,
klydau - juk kada nors paliksiu duris atviras Kodžiui Grein-
džeriui. Galų gale už Kodžio neištekėsiu, tai gal verta jas kiek
plačiau praverti Kevinui Štormui, kad ir jis turėtų galimybę.
trečiadienis
30://Ema
MARTINAS ANT spintelės padeda dubenėlį su džiovintomis

avižomis ir razinomis.
- Javainiai, - sako Jis, imdamas stiklinę sojų pieno. - Švei
carai valgo juos pusryčiams, o tavo mamai ir man irgi vis la
biau patinka.
- Puiku, - atsakau.
Įkišu į skrudintuvą šaldytą vaflį ir pro langą žiūriu į Džošo
keliuką. Jo tėvų mašina dar tebestovi. Noriu, kad jie greičiau
išvažiuotų ir galėčiau jį pasikviesti tikrinti feisbuko.
Martinas atsisėda į savo pamėgtą kampą.
- Ar žinai, kokia vidutinė šveicarų gyvenimo trukmė?
Stoviniuoju prie skrudintuvo laukdama, kol iššoks vaflis,
kol Martinas užsičiaups ir Džošo tėvai išsinešdins.
Įeina mama.
- Galim važiuoti? Pamaniau, kad pakeliui į darbą galėtume
užsukti į dažų parduotuvę.
- Turiu pabaigti javainius, - sako Martinas.
Mama padeda savo kavos puodelį kriauklėn.
- Ema, ar jau paskambinai savo tėvui ir padėkojai už kom

piuterį?
Nemėgstu, kai ji vadina jį „mano tėvu“. Dar prieš metus jis
buvo „tėtis“.
- Dar ne, - sakau pildama ant vaflio sirupą. - Pradėjau ra
šyti elektroninį laišką, bet dar neišsiunčiau.
- Pirmadienį jis atsiuntė žinutę, klausė, ar gavai, - sako
mama. - Kai skambinsi, paklausk apie kūdikį. Reičelei jau tur
būt kokios penkios savaitės.
Neturiu nuotaikos skambinti tėčiui ir kalbėtis apie kompiu
terį. Visa tai dabar atrodo absoliučiai nesvarbu. Pagaliau išgirs
tu trinktelint Džošo namų duris. Nuskubu prie lango ir žiūriu,
kaip jo tėvų mašina atbula važiuoja gatvėn. Tada pasiimu savo
lėkštę su šakute ir šmurkšteliu pro duris.
* * *
TREČIĄ KARTĄ paspaudžiu Džošo durų skambutį ir žiūriu

pro langą. Jo kuprinė ant stalo, vadinasi, dar neišėjo į mokyklą.
Dirsteliu už gėlės vazone ir su palengvėjimu matau, jog atsargi
nis raktas tebėra kur buvęs. Vienoje rankoje laikydama lėkštę,
atsirakinu duris.
Iš Džošo kambario sklinda garsi muzika.
- Džošai? - šaukiu nuo laiptų apačios.
Jokio atsakymo.
Nebuvau šiuose namuose nuo gruodžio. Buvo praėjusios
kelios savaitės nuo tada, kai Džošas bandė mane pabučiuoti, ir
mudu beveik nesikalbėdavom. Kai mama pasakė, kad su Martinu
eis pas kaimynus vakarieniauti ir žiūrėti televizoriaus, pasisiūliau
draugėn tikėdamasi, kad turėsiu progą šnektelėti su Džošu. Bet
jis prarijo maistą per tris minutes ir dingo savo kambaryje.
Visa siena palei laiptus nukabinėta Džošo ir Deivido įvai

raus amžiaus nuotraukomis - kiekvienos klasės nuotraukos,
nevykusiai apkirpto ir panašiai. Jiedu net turi molinius savo
plaštakų atspaudus ir įrėmintas kūdikiškų plaukų sruogeles.
Atsikandu vaflio ir pabeldžiu į Džošo duris. Viduje jis visu
garsu pasileidęs Walking on Sunshine. Girdžiu, kaip Džošas
traukia kartu: And don’t itfeel GOOD!
Pasuku bumbulą, atidarau duris ir...
Jis daro pritūpimus su siaurutėmis trikampėmis kelnai
tėmis.
- Ema!
Aš juokiuosi, o Džošas nutraukia nuo lovos paklodę ir ap-
sijuosia ja.
Jo veidas parausta.
- Nesi girdėjusi, kad reikia belstis?
- Aš beldžiausi, - sakau linksėdama galva į taktą. - Bet
man labiau rūpi, ar tu nesi girdėjęs apie boksininko kelnaites?
Džošas pagriebia kelnes ir po paklode užsitraukia jas.
Dar atsikandu vaflio ir apsidairau po kambarį. Jis toks pat
kaip ir anksčiau, ant grindų mėtosi drabužiai, virš komodos
Tonio Houko plakatas, virš lovos - Sindės Krauford. Ant grin
dų stovi skardinė žymiklių, mėtosi seni riedlentės ratukai. Vie
nintelis skirtumas - Džošo svarmenys. Juos jam paliko brolis,
bet kai Deividas išvažiavo, jie buvo nukišti į sandėliuką. Dabar
jie kambario vidury.
- Ko atėjai? - klausia jis, vilkdamasis marškinėlius.
- Noriu, kad ateitum ir patikrintume feisbuką, - atsakau. -
Negaliu liautis galvojusi apie Keviną Štormą. O vakar mačiau
savo mažos nuotrauką, kur aš labai panaši...
- Tai gerai, - nutraukia Džošas. - Tikrink.
- Be tavęs? Tai nebijai, kad sugriausiu tavo ateitį?

- Tik daugiau nebeskambink Džordanui Džonsui ir nemė
gink susirasti Kevino Štormo numerio. Ateisiu, kai tik čia ap
sitvarkysiu.
Pamatau ant grindų telefoną, tik aplink jį nesimėto drabu
žiai ir žurnalai. Pagalvoju, ar Džošui jau paskambino Sidnė.
♦* *
Ištekėjusi už Kevino Štormo
Kai spragteliu prie jo pavardės, niekas nepasikeičia. Pamė

ginu dar kartą. Nieko! Kevino pavardė ne mėlyna, todėl nu
sprendžiu, kad jis neturi savo feisbuko puslapio.
Žiūriu į ekraną, ko šįkart prirašiau ateityje.
Ema Nelson Štorm

Nematau daugiau „Choro“
Ketlina Podel Nuolat netfliksas.
Ema Nelson Štorm Netfliksas + „Choro“ serialas
= visas mano gyvenimas
Neturiu supratimo, ką čia rašau, tik viliuosi, kad jei tas

netfliksas ir „Choras“ prilygsta mano gyvenimui, tai tikriausiai
geri dalykai. Skaitau toliau.
Ema Nelson Štorm

Vynioju berniukams pietus. Jie pamažu apsipranta
naujoje mokykloje, bet vis tiek jaučiuosi kalta,

kad perkėliau juos vidury metų.
Vakar 7:01 Patinka Komentarai
Berniukai? Sakiau Džošui, kad per daug neprisirištume prie

savo būsimų vaikų, bet sunku patikėti, kad daugiau nematysiu
putlių Olivijos žandukų.
Ema Nelson Štorm

Lukui iškrito pirmas dantis! Kiek šiais laikais
palieka dantukų fėjos?
Šeši žmonės paliko komentarus, pavyzdžiui: „Sveikinam

Luką!“ arba „Nežinau... gal dolerį?“, bet paskutinis komentaras
išskirtinis.
Kelanė Štainer Lindsė dabar keturiolikos,

todėl aš nebeprisimenu, kiek palieka dantukų fėja.
Atsiprašau!
Baisiai knieti spustelėti prie Kelanės, bet pažadėjau Džo

šui, kad skaitysiu tiktai apie Keviną Štormą, todėl prisiverčiu
neiti iš savo puslapio. Daugiausia rašau apie savo berniukus
ir Netfliksą - atrodo, tai kažkoks naujas būdas žiūrėti filmus.
O gal tai naujas vaizdadiskio pavadinimas. Mūsų vietinė par
duotuvė jau pereina prie vaizdadiskių.
Ema Nelson Štorm

Kevinas šiandien išgelbėjo man gyvybę.
Daugiau niekada nenaršysiu internete

važiuodama. Nesijaudink, rašau tai
degant raudonai šviesai.
Aš turiu kompiuterį mašinoje? Džošas, tai išgirdęs, prileis į

kelnes iš juoko. O jeigu Kevinas išgelbėjo man gyvybę, tai gal
jis gydytojas? Ar felčeris? Ar ugniagesys! Tai būtų gerai, nes
ugniagesiai puikiai treniruoti.
Skaitau komentarus, įvairūs žmonės sveikina Keviną. Vy
riškis aštuntoje nuotraukoje su žilstančiais plaukais... juk tai
mano tėtis!
Deilas Nelsonas Įdėjau tavo telefoną į

rankinę, mieloji! Myliu visą šeimą.
Mano akis graužia ašaros. Pamačiusi tėčio vardą, pasiilgstu

jo dar labiau.
Džošas Templtonas Ačiū už vakarykštį tekstą,

Erne. TIKRAI nereikėjo to rašyti važiuojant.
Sveikas, pone Nelsonai!
Deilas Nelsonas Malonu pabendrauti, pone
Templtonai! Ema sako, jums ir jūsų šeimai
sekasi puikiai.
Ema Nelson Storm Kas tai, šeimos susibūrimas?
Džošai, linkėjimai Sidnei ir dvynukams nuo manęs.
Gegužės 17 d., 20:52 Patinka.
Neturiu supratimo, koks tai tekstas, bet nesulaikau šypse

nos. Kai anksčiau žiūrėdavom feisbuką, Džošo vardas visad
būdavo tarp mano draugų, bet mudu taip nesusirašinėjom.
Tada suvokiu tai, ko anksčiau nepastebėjau. Grįžtu prie
Kelanės komentaro apie dantukų fėją ir pasilenkusi atidžiau
įsižiūriu į jos nuotrauką. Jos plaukai tokie pat ilgi ir juodi, šyp
sena irgi tokia pat. Ji su juodais marškiniais ir dideliais auska
rais. Džošo šalia nėra, bet pagunda per didelė. Turiu pažiūrėti
Kelanės puslapį.
Spusteliu jos nuotrauką.
Paskutinis jos rašytas laiškas vasario mėnesį.
Kelanė Štainer
Lindsė šį savaitgalį skrenda pas savo tėtį.
Pirma jos solinė kelionė lėktuvu!
Vasario 23 d., 14:09 Patinka Komentarai
Katrina Makbraid Žinau, kad pasiilgsi jos,
bet džiaukis kelione. Vienišoms mamoms
tai naudinga!
Vasario 27 d., 18:53 Patinka
Po penkiolikos metų Kelanė bus vieniša motina su keturio

likmete dukra. Vadinasi...
Pasigirsta garsus beldimas į mano duris. Skubiai grįžtu į
savo puslapį.
Įėjęs Džošas šypteli.
- Tai vadinama beldimu. Nors ir ne tavo reikalas, bet gal tau
bus malonu sužinoti, kad dabar aš su boksininko kelnaitėmis.
Vypteliu. Tegaliu galvoti, ar pasakyti Džošui apie Kelanę.
Reikėtų, bet nenoriu sukelti dar daugiau raibulių, kurie su
griautų mūsų abiejų ateitis.
Džošas man per petį dirsteli į ekraną.

- Kaip reikalai šįryt?
- Dabar ar po penkiolikos metų?
- Po penkiolikos metų, - sako jis. - Kaip Štormai?
- Mums viskas gerai, - atsakau.
Džošas rodo į ekraną.
- Žiūrėk! Aš bendrauju su tavo tėčiu! Ir vėl turiu dvynukus?
Atsistoju nuo kėdės.
- Jei nori, gali pereiti į savo puslapį. Man reikia baigti ruoš
tis į mokyklą.
Džošas sėda prie mano kompiuterio, aš nueinu į mamos
kambarį. Uždarau duris ir klesteliu ant jos lovos. Jei Lind-
sei keturiolika metų, o feisbukas rodo įvykius po penkiolikos
metų, tai per kelis ateinančius mėnesius Kelanė turi pastoti.
O gal jau ir yra nėščia.
31://Džošas
PAŠOKU NUO Emos kėdės ir atidarau jos langą. Gatve važiuo

ja furgonas, variklio kauksmas vis garsėja, kol pagaliau vairuo
tojas perjungia pavarą. Prie Vagnerio parko kažkas į šiukšlių
dėžę įmeta stiklinį butelį. Jis dzingteli, bet nesudūžta.
Puiku! Jei suskambės mano namų telefonas, be vargo jį iš
girsiu.
Grįžtu prie Emos kompiuterio ir peržiūriu svarbiausią in
formaciją.
Spragteliu prie nuotraukų. Mudviem su Ema greit reikės į

mokyklą, todėl, užuot skaitęs dešimtis nieko nereiškiančių ži
nučių, noriu pamatyti, kaip atrodo mano ateitis.
Po pirma nuotrauka užrašas:
Mūsų nauja pilis 12 nuotraukų
Atidarau šitą albumą, palengva ima krautis dvylika naujų

stačiakampių. Pirmojo matyti dar tik pusė, bet aš jau džiaugiuo-
si. Namas prie pat Kraun Leiko ežero. Anot tėčio ir mamos, tai
pati brangiausia vieta mieste. Pasirodo ir kitos nuotraukos, jose
didžiulė veranda, einanti iki medinės prieplaukos. Arba Sidnė
gavo palikimą, arba klesti mano grafikos dizaino verslas!
Antroje nuotraukoje aš guliu hamake su identiškais rau
donplaukiais berniukais. Negirdėjau, kad mūsų šeimoje būtų
buvę dvynių, bet kad mudu su Sidne turim dvynius mūsų dvie
jose ateityse, atrodo keistas sutapimas.
Dar kitoje nuotraukoje aš stoviu prie namo ir moju. Kita
ranka apkabinęs... negi tai Deividas? Spragteliu padidinti nuot
rauką.
Deividas viena ranka irgi apkabinęs mane, o kita - vyrą
trumpais rudais plaukais ir saulės akiniais. Visi šypsomės. Po
nuotrauka užrašas:
Šioje nuotraukoje: Džošas Templtonas,

Deivas Templtonas, Filipas Konoras
Vadinasi, ateity jis vadinsis Deivu. Atleisk, bet aš vis tiek

vadinsiu tave Deividu. Kai užvedu strėliukę ant jo pavardės, ji
pavirsta ranka. Dirsteliu į duris. Ema dar negrįžta. Na, bet jai ir
nerūpi, jei domiuosi Deividu. Jis šeimos narys.
Deivido puslapyje rašoma, kad jis gyvena Belinghame, Va
šingtone, ir dirba kompiuterių inžinieriumi.
Tada pastebiu dar šį tą.
Šeimos padėtis Filipas Konoras
Gerai, tai... hmm... aš ne...

Įeina Ema ir klesteli ant lovos.
- Kas nors įdomaus?
- Ničnieko!
Spusteliu raudoną x kampe. Feisbukas dingsta ir mechani
nis balsas sako: Sudie!
- Atleisk, - išberiu greitai. Esu kiek pritrenktas to, ką pa
mačiau. - Ar nori, kad iš naujo prisijungčiau?
Ema pakreipia galvą ir suktai šypteli.
- Prisipažink, ar pasikeitei kelnaites todėl, kad pasišaipiau?
- Ne, - patikinu. Bet iš tikro tai taip. Kai Ema mane užklu
po, buvo gana nesmagu. Ką jau kalbėti apie merginą, su kuria
noriu suartėti. Nenoriu, kad pamačius mane pusnuogį pirma
jos mintis būtų: „Ką, nesi girdėjęs apie boksininko kelnaites“?
Kai Ema išėjo, palindau po dušu ir iš tėčio stalčiaus išsitrau
kiau boksininko kelnaites. Jos man didokos, bet tiks. Po pamo
kų nueisiu ir nusipirksiu kelias savo dydžio.
- Nepamiršk - aš suprantu, kada tu meluoji, - sako Ema. -
O jei padarei taip dėl Sidnės, tai liūdnoka. Rimtai pagalvojus,
tu jos nė nepažįsti.
- Dar nepažįstu. Bet susipažinsiu.
- Tikrai? Ar vakar ji tau paskambino?
Tai klausimas, kurio tikėjausi išvengti.
- Jeigu nepaskambino, - šneka toliau Ema, - tai gal apsi
galvojo.
Nieko nesakau. O gal Ema teisi? Mudu su Sidne iš tikro ne
pažįstami. Gal ji pastebėjo mane per savitarpio pagalbą anks
čiau, negu turėjo, o dabar viskas nuraibuliavo taip, kad mudu
nutolsim vienas nuo kito.
Ema pasilenkia man per petį ir iš naujo prisijungia prie in
terneto.
- Tai nesvarbu, - pareiškiu. - Aš ir nesitikėjau, kad ji tuoj
ims ir paskambins.
Prieš išeidamas iš namų, nunešiau savo telefoną į vonią ir
prijungiau prie lizdo šalia vaistų spintelės. Vonios langą atida-
riau ir telefoną padėjau ant palangės. Jei suskambėtų, iš Emos

kambario išgirsčiau. Tada paėmiau belaidį telefoną iš tėvų
kambario ir padėjau prie lauko durų. Taip galėčiau iš Emos
namų perlėkti abu kiemus ir atsiliepti belaidžiu, kol Sidnė ne
padėjo ragelio.
- Tavo tiesa, - sako Ema. - Ji nepuls tau skambinti. Ji pasi
brangins.
- Taip manai?
- Tokios taisyklės.
Ema su Kelane praleidžia valandų valandas kalbėdamos
apie santykius, daro įvairius testus žurnaluose. Kai aš įkišu
savo trigrašį, jos tik juokiasi ir vadina mane nesusipratėliu.
Ema skaito feisbuko komentarus, įdėmiai, vieną po kito.
- Sunku pasakyti, bet man atrodo, kad Kevinas Štormas
gali būti ugniagesys. Arba gydytojas.
Net jeigu Sidnė ir vaidina nepasiekiamą, galų gale man
paskambins. Antraip kam būtų prašiusi mano numerio? Ne
mėgstu, kai Ema nori pasėti mano galvoje abejonių.
- Sekasi tau, - atsakau. - Juk jis geriau negu Džordanas
Džonsas. Ar radai ten dar ką nors?
Ema žiūri į ekraną. Nereikėjo jos to klausti, nes juk ir pats
nebūčiau atvirai atsakęs. Sakiau jai, kad neradau nieko įdo
maus, bet mano brolis galiausiai užmezgė ryšius su kažkokiu
Filipul
- Nieko naujo, - nusisuka Ema. - Bet pagalvojau apie tavo
sąrašą, na, kur susirašei tuos, kuriuos norėtum patikrinti. Abe
joju, ar...
Išimu iš kuprinės sulenktą popieriaus lapą. Ema stveria jį ir
apverčia, tada ima skaityti pavardes. Norisi pasakyti, kad rei
kėtų suglamžyti tą lapą ir nieko netikrinti. Jeigu tai, ką mačiau
apie Deividą, tiesa, tai juk galime rasti dar daug tokių dalykų,
kurių žmonės nenorėtų paviešinti?
- Fūūū. - Ema atiduoda man lapą. - Kodėl čia įrašei Kailą

Simpsoną?
Nusijuokiu.
- Apie ką tu kalbi? Tai juk tu pati su juo susitikinėjai.
- Labai trumpai! Ir neturiu jokio noro sužinoti jo ateities.
- Jis tikriausiai „Čipendeilų“ šokėjas. Arba valdo nudistų
koloniją, arba...
- Baik! - Ema meta man pieštuką. - Jeigu tebenori tikrinti
pagal sąrašą, tai išbrauk jį.
Išbraukiu suvokdamas, kad galiausiai reikės išbraukti ir vi
sus kitus. Bet jeigu tai pasakysiu Emai, ji supras, kad kažką nuo
jos slepiu.
- Niekaip nesuprantu, kaip kas nors nuo pasimatymų lygio
gali nusmukti iki fūūū. Turiu viltį, kad nė viena, su kuria susiti
kinėjau, taip apie mane nemano.
- Manau, tikrai ne. Bet Kailas man iš tikro niekad nepatiko,
kol pakvietė susitikti. Tiesiog pasitaikė kelyje. Kaip tau ta mer
gina iš Siatlo.
Kai grįžau iš pavasario atostogų, per priešpiečius prie ąžuo
lo užsiminiau apie tą Siatlo merginą. Parodžiau jos mokyklinę
nuotrauką, kurią ji man davė, ant kitos pusės rožiniu rašikliu
užrašiusi savo telefoną. Paleidau tą nuotrauką per rankas, nes
ji buvo tikrai graži, be to, norėjau sukelti pavydą Emai.
- Tai buvo kas kita, - sakau. - Draugystė per tokį atstumą
yra viena. Bet kasdien susitikinėti su tuo, kuris iš tikro tau ne
patinka... argi tai ne grynas vargas? Man būtų smagiau, jei mer
gina iš pat pradžių patiktų, o jau paskui žvėriškai įsimylėčiau.
- Tai Sidnė tau patinka?
Pasižiūriu į savo namus. Telefonas guli ant vonios palangės.
Noriu pasakyti: Taip, žinoma, Sidnė man patinka. Ji graži ir
moka su visais nuostabiai bendrauti. Bet ar galėčiau ją be proto
įsimylėti? Juk taip turi atsitikti, ar ne?
- Šiuo požiūriu mudu skirtingi, - sako Ema. - Tu visad ieš

kai ilgalaikių santykių, ir būtum su tuo žmogum tol, kol galu
tinai suvoktum, kad tai negerai. Iš to ir supratau, kad melavai,
jog tai tu nutraukei santykius su ta mergina iš Siatlo. Apie ją
pasakojai tik gerus dalykus, todėl pats niekad nebūtum nuo jos
atšokęs.
Ema žiūri į mane su švelnia šypsena, ne smerkiamai.
- O tau tokie dalykai nesvarbūs? - klausiu.
- Kaip tik dėl to esi puikus vaikinas, bet tavo širdis gali būti
skaudokai sužeista. - Ema linkteli į sąrašą mano rankoje. -
Manau, kad neverta tikrinti jų visų.
Perplėšiu lapą pusiau.
- Ir aš taip pamaniau.
- Sutarta, - sako Ema. - Neieškosim nei Kelanės, nei... Tai
sono... nei kitų.
- Nei mano brolio, nei tėvų, nieko, - priduriu. - Kas būtų,
jei tarp dabarties ir ateities atsitiktų kas nors negera? Jeigu ne
galim sužinoti, kas atsitiks, tai pakvaištume besistengdami iš
siaiškinti.
- O kai kas iš jų, - sako Ema, - rodos, net neturi puslapio.
Kaip Kevinas Štormas. Tai va - sumanytume ką nors patikrin
ti, o neradę pagalvotume, kad jie mirę.
- Nauja taisyklė, - pasiūlau. - Jeigu kas nors išlenda tavo
puslapy, tai žvilgtelim. Bet patys nesiknaisiojam.
Ema šypteli.
- Nesiknaisiojam.
Tuo metu pro langą išgirstu silpną garsą. Nejaugi tai?..
Skamba mano telefonas!
Ema rodo į duris.
- Paskubėk, Romeo. Bet turim greit važiuoti, nes pavėluo-
sim į mokyklą.
Aš išlekiu iš kambario.
32://Ema
VAŽIUOJANT l MOKYKLĄ mudu su Džošu beveik nesikal

bant. Jis žiūri pro langą ir nervingai virpina kelį. Esu tikra, kad
galvoja apie Sidnę. Jis nieko nesakė, bet manau, kad skambino ji.
- Ar turim laiko užsukti į spurginę? - klausia Džošas.
Pažiūriu į laikrodį prietaisų skydelyje.
- Vargu. Jau vėluojam.
Džošas atremia galvą į stiklą ir užsimerkia. O gal jam skam
bino ne Sidnė. Arba jis nespėjo pakelti ragelio. Šiaip ar taip,
atrodo kiek susierzinęs.
Mudu turim tiek daug neaiškumų. Man knieti sužinoti, kokia
Kevino Štormo profesija. Išgelbėti gyvybę galima daugybe būdų.
Esu linkusi manyti, kad toji žinutė reiškia, jog jis pareigingas
žmogus, nes kaip tik dėl to mane traukia Kodis. Kai prieš mėnesį
Rubė per varžybas pasitempė čiurną, Kodis iškart atlėkė su ledo
maišeliu. Pajuokavau, kad irgi norėčiau gauti sportinę traumą.
Bet tada pagalvoju apie Kelanę ir jau pati susierzinu. Kela-
nė - ji nupirko man pirmąją dėžutę tamponų, nes stovėdama
parduotuvės eilėje negalėjau liautis juokusis - dabar gali būti
nėščia. Ji net nesakė, kad užsiima seksu, ir tai mane siutina.

Mudvi viena nuo kitos neturim paslapčių.
O gal Kelanė ir neturėjo to sekso. Jei taip, tai šitai turi atsi
tikti netrukus. Tai kaip galiu ramiai žiūrėti ir laukti, kol draugė
taps paaugle motina? Ji nori važiuoti j Pensilvaniją ir svajoja
tapti gydytoja arba mokslininke. Kaip ji viso to pasieks su šalia
rėkiančiu kūdikiu? Taip ji gali nė nebaigti vidurinės.
Mokyklos aikštelė pilna, laisvų vietų tėra tik prie manie
žo. Įvairuoju į tarpą ir pažiūriu į Džošą. Po to, kai klausė apie
spurginę, jis daugiau nepasakė nė žodžio.
* * *
ŠMURKŠTELIUĮ orkestro repeticiją, o mokytojas Markovičius

net nepastebi, kad vėluoju. Jis užsiėmęs savaitgalio Atminimo
dienos paradu.
Nujaučiu, kad Džošo nepagirs klasės auklėtoja, ir dėl to
man kiek smagiau. Buvo tiesiog bjauru, kaip jis šįryt paknops
tom nuskuodė prie savo telefono. Be to, nesuprantu, kodėl jis
man nepasakė, jei skambino Sidnė. Kai pati paskambinau savo
būsimam vyrui, bent turėjau drąsos prisipažinti Džošui.
Tiek to. Džošas gali kalbėtis su kuo tik nori. O manęs laukia
Kevinas Štormas. Tik bėda, jog tai bus po penkiolikos metų.
Šiandien, kai Džošas rimtai įklimpęs su Sidne Mils, aš vis dar
turiu bendrauti su...
- Ema!
Tai Greihamas.
Jis būgno lazdelėmis barbena man į šlaunį.
- Kaip sekasi? - klausia jis ir persėda į laisvą vietą šalia. -
Pamaniau, gal tau įdomu, kad mano tėvai šį savaitgalį išvažiuo
ja. Taigi visi namai bus mano vieno.
- Manau, kad tik tai ir norėjai pasakyti.

- Vadinasi, tu gali ateiti ir mums niekas netrukdys.
Spoksau į savo natas. Vakar vakare, kai galvojau apie gyve
nimą su Kevinu Štormu, prisiekiau galutinai užbaigti su Grei-
hamu.
- Ar nori eiti į tą vakarėlį prie laužo penktadienį? - klausia
jis. - Vėliau galėtume pabūti pas mane.
Galvoju apie Džošo žodžius šį rytą. Bet kasdien susitikinėti
su tuo, kas tau iš tikro nepatinka... argi tai ne vargas?
- Negaliu.
Greihamas suka tarp pirštų lazdelę.
- Negali ko?
- Tu ir aš. Viskas baigta.
- Tai dėl to, kad aną dieną mus pamatė Džošas? Jei nori,
galiu su juo pasikalbėti.
- Ne, - ir giliai įkvepiu. - Tai neturi nieko bendra su Džo-
šu. Tiesiog kurį laiką turiu pabūti viena. Ne dėl to, kad padarei
ką nors blogo, bet...
- Gerai. - Greihamas delnu persibraukia dygią galvą. - Ne
mėginsiu tavęs perkalbėti. Juk mudu visad sakėm, kad nereikia
per daug įsijausti.
Greihamas liūdnai šypteli, paskui išskečia rankas tarsi lauk
damas apkabinimo. Kai palinkstu prie jo, dingteli, kaip visa tai
panašu į mano išsiskyrimą su Dilanu ir net su Kailu. Išsiskyri
mai man niekad nebūna per daug skausmingi. Kai Džošas išsi
skyrė su Rebeka Alvares, kelias savaites nelindo iš savo kamba
rio. Išsiskyrusi su Eriku, mano mama verkė kone mėnesį. O kai
Taisonas paliko Kelanę...
Kelanė!
Reikia apie jos nėštumą kuo greičiau pasakyti Džošui. Jau šį
rytą reikėjo pasakyti. Nepajėgsiu to išspręsti viena.
* * *
PO TREČIOS pamokos pamatau Džošą sausakimšame korido

riuje. Pašaukiu jį vardu, bet jis neatsiliepia. Jis kalbasi su dešim
toke ir abu juokiasi. Jie nusisuka ir nueina koridoriumi.
- Džošai! - rikteliu dar kartą, bet jis vis tiek neatsiliepia.
O gal jis mane ignoruoja? Vienas Sidnės skambutis, ir štai kas
darosi.
Pasistiebiu ir žiūriu jiems įkandin. Tada jis ištiesia ranką ir
paliečia merginai nugarą. Tai visiškai jam nebūdinga.
- Ema, - išgirstu sakant.
Pažįstu tą balsą. Lėtai atsisuku. Prie manęs eina Kodis
Greindžeris.
33://Džošas
KARTAIS PER RADIJĄ išgirsta daina nepaprastai pakelia man

nuotaiką. Nors mielai ištrinčiau tą akimirką, kai įpuolusi Ema
užtiko mane pusnuogį, Walking on Sunshine sukosi man galvo
je visą rytą. Ji man skamba einant koridoriais, sėdint klasėje ir
sveikinantis su kitais prie spintelių.
Kai šįryt atsiliepiau telefonu, niekas nekalbėjo. Bet tada iš
girdau tolimą Sidnės balsą: „Jis turbūt važiuoja čionai“, ir rage
lis buvo padėtas.
Ji skambino man iš savo mobiliojo! Kol kas jos nesutikau,
bet tas skambutis visą rytą nušvietė tarsi saulė. Ji skverbiasi
pro batų padus, dilgčioja kojose, krūtinėje, virpa pirštuose...
Kaip GERA!
Ta saulės šviesa tarsi traukia kitus. Visą rytą vaikinai, kurie
paprastai sako tik: „Sveikas“, dabar būtinai sustoja šnektelėti.
O jau merginos! Per pertraukas jos vaikšto su manimi, skuba
neatsilikti... o mano kojos gana ilgos.
Kaip kad dabar Ana Blum. Po istorijos ji pasivijo mane jau
einantį pro duris. Galiausiai palydėjau ją iki jos klasės, nors
man reikėjo į sporto salę kitame mokyklos gale.
- Jeigu kada norėtum kartu ruoštis istorijai, - sako ji, - tai

nesivaržydamas paskambink man. - Ji ant mano aplankalo
kampo užrašo savo numerį.
Ana nusišypso ir skuba į klasę. Stengiuosi neatkreipti kitų
dėmesio, bet neiškenčiu ir atsisuku. Ji nuostabi! Tada nužvel
giu visą koridorių. Esu tikras, kad kažkas šaukė mane vardu,
kol kalbėjausi su Ana. Tai galėjo būti Ema.
A, štai ji kitame koridoriaus gale, kalbasi su...
Kodžiu Greindžeriu?
Taip jai ir reikia, pagalvoju. Kodis yra pasipūtęs šiknius, bet
jeigu jai patinka...
34://Ema
KODIS ŠYPSOSI MAN.

Jis su tamsiai mėlynais marškinėliais, ant krūtinės užrašas
DUKE. Visi lengvaatlečiai žino, kad jis tenai priimtas su visa
sporto stipendija. Kaip visada jis atrodo atsipalaidavęs, šiurkš
čiais šviesiais plaukais, šviesiai mėlynomis akimis ir šešėliuku
ant smakro.
- Kaip einasi? - klausia jis.
Man ima drebėti rankos. Kelanė mano, kad aš dievinu Kodį,
bet jis tikrai to vertas.
- Puikiai. - Perkeliu knygas nuo vieno klubo ant kito. - O...
kokia tau dabar pamoka?
- Fotografija, - atsako jis.
- Šaunu. - Žaidžiu su Eraide ant grandinėlės. - O man pa
saulio istorija.
Trumpai patylime. Primenu sau, jog kada nors turėsiu
rimtą darbą ir gyvybę gelbstint} vyrą. Nors būnant su Kodžiu
mano smegenys suskystėja, stengiuosi įgyti pasitikėjimo, kurio
nestokosiu ateityje.
- Eisi vėliau į stadioną? - klausiu. - Vakar praleidau treni

ruotę.
Jis linkteli.
- Tai todėl mačiau tave bėgiojančią parke.
- Tu matei mane?
Bėgioti leidausi, kai tik išėjo Džošas. Negalėjau būti kam
baryje šalia kompiuterio ir netikrinti feisbuko, nes pažadėjau
Džošui šito nedaryti. Tai išėjo tik į naudą. Pasitreniravau kaip
reikiant, net sprintu nubėgau pusę mylios.
- Gerai atrodei, - sako Kodis, pirštais šukuodamas tankius
plaukus. - Dirbau netoli, labdaroj, ir tu prabėgai pro šalį. Dar
pašaukiau, bet, rodos, neišgirdai.
- Klausiausi ausinuko, - nejučiomis nusišypsau. Juk Kodis
pasakė, kad gerai atrodžiau!
- Ko klauseisi?
- Vakar? Daugiausia Deivo Metjuso. Hootie and the Blow-
fish. Dar Green Day.
- Green Day? - Jis pritariamai linkteli. - Basket Case buvo
pirmoji daina, kurią išmokau groti gitara.
- Groji gitara?
Kodis pasakoja, kaip išmoko groti, o aš klausydamasi link
siu. Esu labai patenkinta, kad šiandien užbaigiau su Greihamu.
- Galėtume kada pabėgioti kartu, - siūlo jis. - Tu gyveni
netoli parko?
Žinau, kad Kodis gyvena rytinėje parko pusėje, maždaug
dešimt minučių nuo manęs. Dar tiksliau - vienaaukščiame
name su raudonais alyvų krūmais ir juostuota pašto dėžute.
- Gyvenu netoli žaidimų aikštelės, - sakau.
- O aš prie beisbolo aikštės.
- Žaidžiau ten Mažojoje lygoje.
- Aš irgi, - sako Kodis. - Klausyk, jei mėgsti Deivą Metju-

są, galėtum kada užeiti. Turiu piratinį įrašą iš koncerto Ver-
monte.
- Gerai. Būtų neblogai.
Kodis paliečia man petį ir šypsosi.
- Tai tada iki.
Žiūrėdama, kaip jis nužingsniuoja koridoriumi, suvokiu,
kad tai dar vienas raibulys, sukeltas feisbuko. Jei vakar nebū
čiau išėjusi pabėgioti, Kodis nebūtų manęs pamatęs ir jam ne
būtų kilusi mintis prieiti. Ir ne tik prieiti... pakviesti pas save
namo! Svarstau, ar šis raibulys paveiks mano ateitį su Kevinu,
žmogumi, kurio dar net nepažįstu.
35://Džošas
TAISONAS SU KELANE jau prie mūsų medžio. Stengiuosi

nekreipti dėmesio, bet jie beveik niekada neateina anksčiau už
mane. O kad ateitų kartu, tai net neatsimenu.
- Sveikučiai gyvučiai, - sakau.
Kelanė įsideda burnon kečupe padažytą bulvytę.
- Kaip reikaliukai? - klausiu traukdamas iš kuprinės pirmą
sumuštinį su riešutų sviestu ir džemu.
Taisonas šypteli.
- Nerealūs.
Jis tą žodį vartoja tik tada, kai jaučiasi baisiai šauniai, pa
vyzdžiui, kai su lenta padaro „kikflipą“. Bet aš vis tiek to ne
virškinu. Jeigu Taisonas su Kelane vėl susidės, tai pasakys man
tada, kai norės. Bet kai pasirodys Ema, jiems verčiau per daug
nesiafišuoti, antraip ji pasius.
- Nerealūs, tai nerealūs, - sakau juokdamasis ir kąsdamas
sumuštinio.
Pasak Emos, Kelanė per daug įklimpusi su Taisonu, todėl
išsiskyrimas kone suėdė ją. Toks jau Kelanės būdas, bet Ema
perspėjo ją, kad ateity su tom meilėm būtų atsargesnė.
Kelanė padažo į kečupą dar vieną bulvytę.

- Gal kas nori išgirsti gandelį?
- Žinoma, - atsako Taisonas. - Bet tau reikia valgyti ko
nors daugiau, ne vien tas bulves. - Jis nuvožia viršutinę riekę
su mėsa nuo savo sumuštinio, nuima gabalą kumpio ir pasiūlo
Kelanei.
- Imk mano mėsytės.
Nevirškinu ir šito.
- Dar nemačiau Emos, kad tai patvirtintų, - sako Kelanė ir
perlenkusi kumpį įsideda burnon, - bet, atrodo, per orkestro
repeticiją ji pavarė Greihamą.
Ką? Kodėl aš to negirdėjau?
Taisonas atsikanda didelį kąsnį sumuštinio.
- Ir gerai, - sako kramtydamas. - Tas tipas kažkoks saldus.
Matėt, kaip nusišniojo galvą?
- Saldus? - Kelanė tvoja jam per ranką. - Iš kur tu trauki
tokius žodžius?
Šįryt, kai su Ema kalbėjomės apie santykius, ji nė neužsi
minė, kad praspirs Greihamą. Jeigu ji tai padarė dėl kažko, ką
pamatė feisbuke, tai net neaišku, kokius raibulius tai sukėlė.
Mudviem reikia pasikalbėti!
- Nežinau, ar tai tiesa, - sako Taisonas, - bet žmonės šne
ka, kad Greihamas su tais kitais nusiskuto galvas dėl kažkokio
gėjų pakto. Tu apie tai girdėjai, Džošai?
Man gerklėje įstringa duonos gabalas. Kodėl jis mano, kad
aš žinau apie kažkokį gėjų paktą? Akys ima ašaroti ir Kelanė
atkiša man savo spraitą. Gal visi žinojo, kad mano brolis yra
gėjus, tik to nesakė? Kol kosėju ir žiaukčioju, Taisonas ima taip
kvatotis, kad net turi ranka atsiremti į žemę.
- Tau viskas gerai? - klausia Kelanė, palinkusi prie pat ma
nęs. - Jei tau reikia Heimlicho procedūros, linktelėk galvą.
Nusišluostau ašaras.
- Jau gerai.
Kelanė dėbteli į Taisoną.
- Tai didžiausia kvailystė, kurią pasakei šiandien. Po vel
niais, kas bendro tarp nuskustos galvos ir gėjaus? Ar tu irgi esi
gėjus, jei su Gregu bandėt padegti savo bezdalus?
- Tu tai prisimeni? - apstulbsta Taisonas. - Po perkūnų!
Dar tebeturi tą juostą, Džošai?
- Nežinau, gal kur tebėra.
Sunku patikėti, kad Deividas gėjus. Tiksliau, jis toks turi
būti, nes nepažįstu jokio normalaus žmogaus, turinčio santy
kių su vaikinu, vardu Filipas. Dabar reikia iš naujo permąstyti
daug dalykų, kuriuos maniausi žinąs apie Deividą. Juk mes taip
ir nepamatėm merginos, su kuria jis atseit praleisdavo tiek lai
ko po pamokų. Ar Džesika tikrai buvo tik pramanas? Tėtis su
mama taip rūpinosi, kad jiedu begalę laiko praleidžia kartu. Jie
netgi sakė jam, kad dar nėra nusiteikę tapti seneliais.
- Greihamas ne gėjus, - sakau. Man vis dar sunku ištarti jo
vardą, nes mintyse matau jo ranką po Emos marškinėliais.
Kelanė sviedžia bulvytę Taisonui į veidą. Nuostabu - jis pa
gauna ją burna.
- Žinot, - sako ji, - nelabai suprantu, kodėl jums taip svar
bu, kas gėjus, o kas ne.
- Mums nesvarbu, - sako Taisonas, atsikąsdamas sumuš
tinio. - Tėtis mano, kad Elena Dedženeres yra žydra, o mes
mylim Eleną!
- Ji ne žydra, - prieštarauja Kelanė.
- Kas ne žydra? - klausia priėjusi Ema.
Kelanė suploja delnais ir nusišypso Emai.
- Klausyk, tai tiesa? Tujau nebe su tuo... koks ten jo vardas?
Ema žiūri tiesiai į mane.

- Tai tu?..
- Ką aš? - klausiu. O tada nusijuokiu. Ji mano, kad aš iš
pliurpiau apie pavarytą Džordaną Džonsą Jaunesnįjį. - Ji kalba
apie Greihamą. Girdėjom, kad su juo baigei.
Ema išsiima priešpiečius - plastikinį indelį su garintais bro
koliais, morkomis ir oranžinio sūrio kubeliais.
- Atėjo laikas, - sako ji.
Kelanė pasiūlo Emai bulvytę.
- Jeigu nori patarimo, kaip susirasti naują meilę, - sako
ji, - turėtum paklausti pono Templtono.
Mudu su Ema sutrikę žiūrim vienas į kitą.
- Neapsimesk nekaltu avinėliu, - sako Kelanė. - Mačiau,
kaip šiandien plepėjai su visomis mokyklos merginomis.
Mudu su Taisonu sumušame delnais.
- Čia tai bent!
Ema išsiima maišelį riestainiukų ir juokiasi.
- Nesu tikra, ar Džošas išsiaiškino su savo meilėmis.
- Ką tai turėtų reikšti? - klausiu. Ar ji turi galvoj Sidnę ir
mano galvosūkį, ką, po galais, daryti? Verčiau jau ji nejuokautų
apie tai, kaip Sidnė atstatys mane.
- Pats žinai, ką tai reiškia, - sako Ema.
- Jūs, brangutės, vis erzinat mane, kad nieko neraukiu apie
meilę, - sakau Emai ir Kelanei, - bet gal aš suprantu daug dau
giau, negu judvi manot.
- Tau taip tik vaidenasi, - pareiškia Ema. - Bet aš manau,
kad tu net nesupranti, ką darai.
- Tikrai? Na, jeigu tau kada prireiks pagalbos, kaip susi
tvarkyti santykius, tai aš kitapus gatvės.
Taisonas su Kelane susižvelgia, bet nesako nė žodžio.
* * *
SAVITARPIO PAGALBA jau baigiasi, o aš dar nieko nepasa

kiau Sidnei. Barkšnoju rašikliu į stalą ir nepastebimai dirsčioju
per petį. Pamačiusi mane ji šypteli, šypsausi ir aš.
- Džošas Templtonas?
Atsisuku, mokytoja Tatl žiūri į mane. Šalia jos stovi Tomas
Vu, mokinys asistentas iš raštinės. Mokytoja parodo į mane, ir
Tomas eina artyn. Padeda ant mano stalo mėlyną lapelį.
- Tau reikia po pamokos nueiti į raštinę.
Pasižiūriu į laikrodį virš lentos. Iki pamokos galo dar trys
minutės. Trys minutės iki mano pirmos progos per visą dieną
užkalbinti Sidnę Mils. O dabar netenku jos!
Įsidedu aplankalą į kuprinę ir užtraukiu užtrauktuką. Kai
suskamba skambutis, užsidedu kuprinę ant pečių. Girdžiu, kaip
už manęs plėšiamas popierius. Dirsteliu į Sidnę, norėdamas iš
tarti: Paskambink man vėl, bet bijau pasirodyti apgailėtinas.
Tada Sidnė pasilenkia ir paduoda man sulankstytą lapelį.
Mūsų pirštai susiliečia, ir mano kūnu nueina energijos pliūps
nis. Ji nusišypso ir praplaukia pro mane, o aš stoviu ir išsižiojęs
spoksau į popierėlį rankoje.
Eidamas koridoriumi, pamatau prie spintelės Tomą Vu.
- Ar žinai, kodėl mane kviečia į raštinę?
- Tavo tėvai nori, kad po pamokų ateitum prie jų darbo, -
sako jis, rinkdamas spintelės kodą. - Bet man nevalia klausytis
pokalbių telefonu, todėl šito tau nesakiau.
Tai tikriausiai dėl vėlavimo į pamokas. Tiek to, nesvarbu.
Juk turiu rankoje raštelį nuo pačios Sidnės Mils.
Raštinėje pasirašau ir atsisėdu į oranžinę plastikinę kėdę.
Išlankstau Sidnės raštelį ir pamatau žodžius „Mano mobilusis“
ir septynis dailius skaičius ties lenkimo linija.
- Tu Džošas, ar ne? - klausia mergina, sėsdamasi šalia ma

nęs. Ji mainų mokinė iš Brazilijos. Graži, ilgais juodais plaukais
ir mažom strazdanėlėm virš nosies.
- Taip.
- Mačiau tavo piešinius ant draugės aplankalų, - sako ji. -
Tu talentingas.
Nusišypsau jai.
- Kada nors būsiu grafikos dizaineris.
- Tau puikiai seksis, - sako ji.
Gal ne taip jau ir blogai, kad mane čionai pakvietė.
36://Ema
KAI SUSKAMBA paskutinis skambutis, lipant laiptais prie

savo spintelės, pro mane pralekia Kelanė. Ji stabteli aikštelėje,
pakraipo klubus ir išpyškina:
- Laikas švęsti, kaip reikiant pasiausti!
- Ką tu šventi? - klausiu.
Kelanė dainuoja toliau, plaikstydama plaukus.
Esu sena Kelanės draugė ir gerai žinau, kad stovėsiu čia tol,
kol ji sudainuos visą dainą iki galo. Kol ji kraiposi ir dainuo
ja, pasinaudoju proga dirstelėti į „nėščiosios“ pilvą. Ji su juo
du medvilnės sijonu ir baltais marškinėliais, jos pilvas toks pat
plokščias kaip visada. Na, bet jeigu ji pastojo neseniai, tai dar
nieko ir nebus matyti.
Kai ji baigia dainą, vėl klausiu:
- Ką tu švęsi?
- Tave! - Ji eina laiptais paskui mane. - Kad baigei su Grei-
hamu. Per priešpiečius neturėjau progos tau paploti. Tai nori
atšvęsti ir pasilinksminti?
Pavydžiu jai entuziazmo. Taip, man palengvėjo, kad su

Greihamu viskas baigta. Ir jaudinuosi dėl Kodžio. Bet Džo-
šo elgesys per pietus sukėlė man nerimą. Rodos, atsiskleidusi
ateitis keičia jo dabartį.
- Ar gali šiandien praleisti treniruotę? - klausia Kelanė.
- Nelabai gerai. Vakar praleidau, tai...
Kelanė stukteli man klubu.
- Tu tik nori pamatyti nuostabų Kodžio kūną, kai jis daro
pritūpimus ir prakaituoja...
Delnu užspaudžiu jai burną. Tada pasilenkiu prie pat jos ir
sakau:
- Kodis šiandien užkalbino mane koridoriuje. Pats priėjo
prie manęs.
Kelanė nustumia nuo burnos mano ranką. Nors įsitikinu
si esanti blaivaus proto, ji supranta mano potraukį Kodžiui.
O kas gi nesuprastų? Jis gražus!
- Ką jis tau sakė?- sušnibžda draugė. - Ką tu jam sakei?
Aš pasiryžusi atskleisti jai visas smulkmenas, bet pati Kela
nė nėra man atvira. Arba užsiima seksu, arba greit tą darys, o
gal jau yra nėščia, bet man neištarė nė žodelio.
- Jis tik pasisveikino.
Kelanė prunkšteli.
- Ar išbandei mano vyro ieškojimo teoriją? O gal tavo ma
šinoje keleivio sėdynėje tebetupi katė?
- Tai ta teorija, kai iš priekio atlekia kita mašina?
- Susidūrimas kaktomuša.
Nenoriu bandyti Kelanės teorijos, nes turiu ištekėti už Ke-
vino Štormo. Negalėjau feisbuke rasti jo nuotraukų, todėl at
rodo negarbinga sėdynėje įsivaizduoti ką nors kitą, nes galvoje
neturiu jo vaizdinio.
- O tavo sėdynėje vis dar Taisonas? - klausiu.
Kelanė prikanda lūpą, paskui nusuka kalbą:

- Ar tikrai negali šiandien važiuoti prie ežero?
Ji vengia atsakyti į mano klausimą. Ar jie su Taisonu vėl
kartu? Per priešpiečius lyg ir buvo matyti šiokių tokių ženklų,
bet vis dar abejojau. Jei jiedu tikrai vėl artėja vienas prie kito,
tai jis gali būti Lindsės tėvas!
- Būk gera, važiuojam prie ežero, - prašo Kelanė. Paliečia
man dilbį. - Juk visą savaitę niekur nebuvom.
- O gal ryt?
- Negaliu, - sako ji. - Man koledžo pamoka.
Gražuoliukas iš koledžo! Štai kodėl ji niekad nenori praleis
ti tų pamokų. Ar vaiko tėvas gali būti jis7.Ar ji po pamokų eina
pas jį į bendrabutį?
- Gerai, - sutinku, - važiuokim prie ežero.
- Bet vairuosi tu. Prieš pamokas turėjau eiti pas gydytoją,
todėl mane pavežė mama.
Ką?
- Ko tau reikėjo pas gydytoją?
Tai tikriausiai dėl nėštumo. Kelanė žiūri į mane, paskui pra
pliumpa juoktis.
- Tu visa perbalai! Aš dar nemirštu, Ema.
Man reikalingas atsakymas.
- Tai pasakyk.
- Tiesiog patikrinimas. - Ji atsainiai mosteli. - Gal galim
stabtelėti prie tavo namų ir pasiimti maudymukus?
Einant pro raštinę Kelanė vėl stukteli man klubu ir šįsyk at
sakau jai. Bet paskui pažiūriu pro raštinės langą ir nustėrstu.
Kėdėje nugara į mus sėdi Džošas. Palinkusi prie jo peties mer
gina žiūri, kaip jis kažką piešia jai ant aplankalo.
- Jis piešia Pepę iš „Beprotiškų melodijų“, - sušnibžda Ke-

lanė. - Atrodo, mūsų Džošiukas pagaliau išmoko vilioti mer
ginas.
Stveriu Kelanę už rankos ir tempiu šalin.
- Jei tai mergelei reikia seksualinio iškrypėlio skunso ant
aplankalo, tai čia jau jos bėda.
* * *
LIPAMLAIPTAIS į mano kambarį. Kelanė klausia, ar gali pasi

skolinti mano raudonąjį maudymuką.
- Tu būtinai vilkis bikinį be petnešėlių, - sako ji. - Vaiki
nams jis patinka.
- Iš kur žinai?
Kelanė atidaro mano kambario duris.
- Džošo nuomonė mums nelabai svarbi, bet kai buvai su
juo prie ežero, jis nenuleido nuo tavęs akių.
Mintyse man iškyla ta nuotrauka feisbuke. Seni geri laikai.
Džošas sakė, kad padarė tą nuotrauką netyčia. Na, jeigu jis ne
nuleido nuo manęs akių, tai dabar tas jausmas tikrai praėjo.
Juk mokykloje ir taip apspistas merginų, tad tik laiko klausi
mas, kada susidės su Sidne Mils.
Kompaktinių plokštelių krūvoje susirandu „Green Day“ al
bumą Dokie, įdedu į savo ausinuką ir surandu When I Come
Around. Man seniai patinka ta daina, o dėl Kodžio kaip tik kilo
noras vėl pasiklausyti.
- Čia tavo naujas kompas? - klausia Kelanė, po marškiniais
atsisegdama liemenėlę. - Oho, koks ekranas!
Pagalvoju, kas būtų, jei parodyčiau jai feisbuką. Ji sakė, kad
kelionės laiku jai nerūpi, bet kaip pasijustų perskaičiusi apie
savo ateitį... perskaičiusi apie Lindsę? Ar ji norėtų tai žinoti? Ir
ką aš norėčiau žinoti apie save? O Džošas?
Ar tie feisbukiniai žino, kad šią gegužės savaitę mes radom

būdą skaityti feisbuką? Gal visa tai rašydami, jie šifruota kalba
siunčia žinutes ir taip skatina daryti įvairius sprendimus? Gal
ateities Kelanė žino, kad ji šiandien bus mano kambary ir su
sidomės kompiuteriu? Jei taip yra, tai suaugusi Kelanė gali pa
keisti savo žodžius ir parodyti, ar ji nori, kad septyniolikmetė
Kelanė žinotų apie savo kūdikį.
- Galiu patikrinti savo paštą? - klausia Kelanė, įjungdama
ekraną.
O gal apie tai turime žinoti tik Džošas ir aš?
O gal laikas net neleis mums visko atsiminti, nes tai išmuš
tų didžiulę skylę visatoje?
-Ne!
Nustumiu Kelanės ranką nuo kompiuterio. Ji nustebusi at
šlyja.
- Aš nesugadinsiu. Nepamiršk - juk tai aš tave išmokiau
naudotis internetu.
- Taip, bet greit turi grįžti Martinas. Jiedu su mama labai
rūpinasi, kad per ilgai nenaršyčiau internete.
Nė už ką negalima čionai painioti Kelanės. Jmetu maudy-
mukus ir šlepetes į paplūdimio krepšį ir liepiu jai surasti rankš
luosčius.
37://Džošas
TĖTIS PAKELIA įstaigos telefoną ir surenka mamos numerį. Ji

sėdi už dvejų durų, taigi girdžiu net skambutį.
- Jis čia, - sako tėtis į ragelį.
Tėčio kabinetas atrodo taip pat kaip ir tada, kai buvau pas
jį anksčiau. Užknisamai nuobodus. Kai kurie jų draugai dės
to istoriją ir jų kabinetuose pilna didžiulių plakatų su kietomis
citatomis, pavyzdžiui: „Tie, kurie neprisimena praeities, yra
pasmerkti ją pakartoti“ arba „Istorija rašoma nugalėtojų.“ Ant
tėčio sienos yra tik nespalvota nuotrauka su praplikusiu socio
logu, apžiūrinėjančiu savo akinius.
Mama uždaro duris ir atsisėda kėdėje greta manęs.
- Kodėl šiandien pavėlavai į mokyklą? - klausia tėtis.
Taip ir maniau. Kai su Ema atvažiavom į mokyklą, jau vė-
lavom dešimt minučių. Turėjau viltį, kad jei mokytoja paliks
žinutę mūsų atsakiklyje, tai spėsiu ją ištrinti iki grįžtant tė
vams. Bet jų darbo numeriai tikriausiai yra telefonų sąrašo
viršuje.
- Mudu su tėčiu duodam tau daug laisvės, - sako mama. -
Neverčiam tavęs važiuoti autobusu, bet tikimės, kad nusigausi

mokyklon laiku.
- Mes žinom, kad nepramiegojai, - priduria tėtis. - Išeida
mi į darbą girdėjom tavo kambary muziką.
- Mane pavežė Ema. Mudu kažkodėl užtrukom. Daugiau
taip nebus.
Tėtis barbena į stalą pirštais.
- Tu pamiršai pasižiūrėti į laikrodį?
- Kodėl judu užtrukot? - klausia mama. - Ema buvo pas
tave?
Apie tai ir kalbėjo Deividas. Prieš išvažiuodamas į koledžą,
jis perspėjo mane, kad tėtis su mama labai įtariai žiūri į prie
šingą lytį. Bet, ko gero, jam pačiam priešinga lytis nebuvo jokia
problema.
- Mano kambary ji nebuvo, - atsakau, ir tai nėra visiškas
melas. Manau, kad Ema nebuvo peržengusi mano slenksčio,
kai pamatė su tom siaurom trumpikėm.
- O tu ar buvai jos kambary? - klausia mama.
Šito nereikėtų klausti. Juk niekad nedaviau jiems preteksto
manim nepasitikėti, o jiedu elgiasi taip, tarsi turėčiau atsiskai
tyti už kiekvieną žingsnį.
- Gal judu nepastebėjot, bet aš jau nebe vaikas. Galiu net
vienas pereiti gatvę.
- Tiesa, - sako tėtis. - Kai buvai vaikas, mudu su mama
leisdavom jums su Ema nakvoti vienam pas kitą. Skirtumas ir
yra tas, kad mes žinom, jog tu nebe vaikas.
- Tu paauglys, - pareiškia mama.
- Tikrai? Čia tai bent.
Tėtis pasilenkia į priekį.
- Tai kodėl judu pavėlavot į mokyklą?
Atsilošiu kėdėje ir prunkšteliu.
- Jūs norit sužinoti, ar mudu neužsiėmėm seksu, tiesa?

Tėčio balsas įtemptas.
- Aš taip nesakiau.
Mamos ranka pakyla prie krūtinės.
- Taip ar ne?
Atsistoju ir užsimetu ant peties kuprinę.
- Ne, mudu neužsiėmėm seksu. Ir sakau jums tai tik todėl,
kad negautumėt infarkto. O jūs dėl kelių pavėluotų minučių
prisigalvojat galai žino ko.
- Deividas niekad nevėluodavo į mokyklą, - sako tėtis.
- Bet kažkodėl susirado koledžą už dviejų tūkstančių mylių
nuo namų!
Tėtis su mama susižvelgia. Kalbėti nebėra apie ką, tad pasi
imu riedlentę ir išeinu.
* * *
VYRAS BALTA popierine kepure paduoda man ledus su pa-

barstais. Vienoje rankoje laikau ledus, kita pasiimu ir susikišu
grąžą į kišenę, prieš tai įmetęs ketvirtuką į arbatpinigių dėžu
tę. Išėjęs atsisėdu ant suolo ir imu palengva nuo krašto laižyti
ledus.
Nenoriu susitikti su tėčiu ir mama. Nors kalbą apie Deivi
dą pradėjo jie patys, nereikėjo užsiminti, kad jis išmovė į Sia-
tlą, norėdamas atsidurti kuo toliau nuo jų. Net nesu tikras, ar
tai tiesa.
Kitapus plačios gatvės yra mažas prekybos centras su ko
miksų kiosku, kirpykla ir plokštelių parduotuve. Žiūriu, kaip į
aikštelę įvažiuoja baltas kabrioletas.
Tai Sidnis mašina! Ji pasižiūri į save veidrodėlyje ir susiriša
plaukus į uodegą, o stogas tuo metu automatiškai pasikelia.
Kišenėje turiu Sidnės telefoną. Jos mobilusis dabar tikriau

siai mašinoje. Kitoje kišenėje turiu monetų taksofonui. O jis
kaip tik šalia mano suolo.
Ne, tai juokinga.
Atgalia ranka nusibraukiu lūpas. Jei paskambinsiu Sidnei ir
pasakysiu, kad matau ją, pamanys, kad seku ją. Be to, jei Ema
neklysta ir Sidnė vaidina neprieinamą, tai ji neatsilieps. Tik
pasiklausys, kokią žinutę paliksiu, nors nė nenumanau, ką jai
sakyčiau.
Žiūriu, kaip Sidnė praeina pro kirpyklą ir atidaro komiksų
kiosko duris. Ji mėgsta komiksus? Puiku!
Ji davė man telefono numerį, nes nori, kad paskambinčiau,
tačiau kas, jeigu tai daryti dar tikrai per anksti? Paskambinęs
jai dabar viską sugadinčiau. Jeigu mums lemta būti kartu, tai
turi atsitikti savaime. Atsistoju ant riedlentės ir nuvažiuoju,
malšindamas stresą ledais.
O gal aš tiesiog bailys.
Prie pirmos sankryžos sulenkiu kelius ir pasuku dešinėn.
Jei skubėčiau namo, turėčiau važiuoti tiesiai.
38://Ema
- NESUPRANTU, KAMverti mane valgyti ledus, - sako Kela-

nė, žiūrėdama į valgiaraštį ant kiosko sienos prie ežero. - Tie
siog mirštu, kaip noriu šerbeto.
- Nes moku aš. - Pakeliu akinius, kad įžiūrėčiau užrašus. -
Be to, ledai sveikiau.
- Kodėl sveikiau?
- Turi daug kalcio, - sakau. Kai mano pamotė buvo nėščia,
ji vis sakydavo, kad reikia daug kalcio.
- Tai ko jums, panelės? - klausia moteris prie prekystalio.
- Man žemuoginių, - sakau imdama pluoštelį servetėlių, -
su vaivorykštiniais pabarstais.
Kelanė pasisuka į mane.
- Būk gerutė, šerbeto.
Papurtau galvą.
- Gerai. Tada biskvito skonio ledų. - Kol moteris pasilen
kusi prie ledų dėžių, Kelanė stebisi:
- Kodėl visi taip rūpinasi, ką aš valgau? Iš pradžių Taisonas,
paskui tu.
Pakeliu antakius.
- Nuo kada su Taisonu sutari taip gerai, kad net aptarinėjat
tavo mitybą?
Kelanė tik numoja ranka.
- Mudu visada gerai sutarėm.
- Gal tau reikia priminti, kaip jis tave erzina? Arba apie tas
dvi savaites, kai nelankei mokyklos?
Kelanė paima savo ledus.
- O ar tu žinai, kad meilė ir neapykanta priklauso tai pačiai
smegenų grandinei?
- Vadinasi, dabar tau su juo vėl meilė?
- Aš taip nesakiau. Tik nurodžiau faktą.
Brendame per smėlį laižydamos ledus.
- Man atrodo, tu kažką slepi, - sakau.
- Pavyzdžiui, ką?
Aplenkiu mažus vaikus, statančius smėlio pilį. Žiūriu, kaip
jie į griovį kibirėliu pila ežero vandenį, ir pagalvoju, ar šįvakar
mudu su Kevinu Štormu dar tebeturėsim du sūnus.
- Nesakai, ko šįryt buvai pas daktarą.
- Suprantu, - sako Kelanė. - Tik nenoriu apie tai kalbėti.
- Klausiu dėl to, kad rūpinuosi tavim.
Kelanė nulaižo varvantį lašą.
- Gerai. Buvau pas tą pačią daktarę, pas kurią lankiausi iš
siskyrusi su Taisonu. Nebuvau jau kelis mėnesius, todėl ir nu
ėjau pasitikrinti.
- Labai gerai, kad nuėjai. Ir ačiū, kad pasakei man.
Atsisėdame ant rankšluosčių ir tylėdamos pabaigtam ledus.
Kai mįslė dėl daktaro įminta, lieka dar keli dalykai. Mano galva
zvimbia, ieškodama įtikinamos istorijos.
- Šiandien buvau pas mokyklos seselę ir nustebsi, ką mačiau.
- O ko ėjai pas seselę? - klausia Kelanė.
- Per orkestro repeticiją įsipjoviau į natų stovą. Nesmar

kiai. Bet užėjo viena mergina ir paprašė sargio. Ar žinojai, kad
seselė dykai dalija sargius?
- Juk abi lankėm sveikatos pamokas, - sako Kelanė. - Ir
girdėjau, kai kalbėjo apie nemokamus sargius.
- A, teisybė.
- Ir kas tokia ji buvo? - klausia Kelanė.
- Apie ką klausi?
- Apie merginą, kuri prašė sargio.
- Kažkuri iš vyresnių. Nežinau pavardės.
- Na, man sargio nereikia, - sako Kelanė. - Bent jau iš mo
kyklos tai tikrai neimčiau. Kamseselei žinoti visus tavo reikalus?
Pajuntu progą ir greit stveriu ją.
- Iš kur gautum sargį, jeigu prireiktų?
Kelanė apgalvoja mano klausimą, bet nieko neatsako. Iš
to, kaip ji muistosi ant rankšluosčio, pajuntu, kad jau netenku
draugės.
- Nori sužinoti paslaptį? - klausiu. - Bet turi niekam ne
sakyti.
Kelanė persižegnoja.
- Praėjusią vasarą, kai Džošo brolis buvo parvažiavęs
namo, Džošas man pasakė, kad nušvilpė iš Deivido kosmetinės
sargį. įsidėjo jį į piniginę, jei kada prireiktų.
Kelanė prunkšteli.
- Kam vaikinai piniginėse nešiojasi sutrintus sargius? Kai
jiems galų gale jo prireikia, tas būna jau pasenęs arba per mažas.
Bemat pasijuntu kalta, kad išdaviau Džošą, nors šiandien jis
mane gerokai suerzino. Tačiau priežastis svari - pakišti Kela-
nei mintį, kad visada reikia turėti su savim sargį. Bet Džošas
tikrai neapsidžiaugtų sužinojęs, kad atskleidžiau jo paslaptį.
* * *
KELANĖ MAUDOSI, o aš sėdžiu ant rankšluosčio su saulės

akiniais. Už pusės mylios kitapus ežero stovi didžiulis namas su
veranda, dailiai prižiūrėta pievele ir elingas su dviem baidarėm.
Pažįstu šį namą iš to vakaro, kai su Džošu žiūrėjom jo feis-
buką. Kada nors jis ten gyvens su Sidne. Jiedu plaukios baida
rėmis ir keps ant žariją mėsą. Jo vaikai užaugs turtingi ir privi
legijuoti, o Džošas irgi palengva apsipras tame pasaulyje.
- Štai ir aš, - sako Kelanė, tada nupurto nuo rankšluosčio
smėlį ir apsijuosia juo liemenį.
Pritraukiu kelius prie krūtinės ir smakru parodau į kitą eže
ro krantą.
- Gal žinai, kas gyvena tame name?
- Tame su didele veranda? - klausia ji, delnu prisidengusi
akis nuo saulės. - Vargu ar kas nors iš mokyklos.
- Kaip manai, ar Sidnės šeima galėtų turėti tokį namą?
- Sidnės Mils? - Kelanė atsisėda šalia manęs ir atsuka
spraito kamštelį. - Kodėl pastaruoju metu visi šneka apie ją?
Papurtau galvą.
- Man rodos, ja domisi Džošas.
- Maniau, tu tada juokavai. Nenoriu sumenkinti Džošo, bet
Sidnė, ko gero, tikrai ne jo lygos. Ar jis bent kalbėjosi su ja?
- Neseniai gavau iš jos elektroninį laišką, - sakau atremda
ma smakrą į kelius. - Ji prašė Džošo telefono numerio.
Kelanė išpurškia sau ant kojų gurkšnį spraito.
- Ar ji jau paskambino jam?
- Taip, tą kalbą pradėjau aš pati. Bet gal galim daugiau apie
tai nebekalbėti?
- Gerai, - sako Kelanė, - bet dabar aš noriu apie kai ką pa
sikalbėti su tavim.
Mano širdis suspurda. Nejaugi ji galų gale prisipažins,

kad užsiėmė seksu? Jeigu taip, tai manęs laukia labai svarbus
sprendimas. Arba prisipažįstu Kelanei, ką mačiau feisbuke,
arba gerai papurtau ją už pečių ir liepiu naudotis apsaugos
priemonėmis.
- Galvojau apie tave ir Džošą, - sako ji.
Įsirausiu pėdomis į smėlį. Tai visai ne tas pokalbis, kokio
tikėjausi.
- Žinau, kad rudenį judu nesutarėt, - sako ji. - Bet šią sa
vaitę viskas atrodė... na, kitaip.
- Kaip kitaip?
- Atrodė, kad vėl imat sutarti, bet staiga šiandien per prieš
piečius abu vėl išleidot nagus.
Pajudinu nykščius ir jie išlenda iš smėlio.
- Na, mano klausimas toks, - sako Kelanė. - Dabar, kai su
Greihamu baigta, ar tu vėl... na, supranti?..
-Ką?
- Aš rimtai.
- Ne! - surinku. - Džošas yra... Džošas.
- Matai, kitos merginos ima pastebėti, kad jis tikrai geras
vaikinas. Kad ir ta, kurią matėm raštinėj. O tu dar priduri, kad
Sidnė Mils prašė jo telefono. - Kelanė vėl atsuka spraito kamš
telį. - Jeigu tau kirba bent mažytė mintelė, kad Džošas galėtų
būti daugiau negu draugas, gal verta apie tai pagalvoti rimčiau,
kol dar ne per vėlu.
Kelanė gurkšteli iš butelio, aš žiūriu į būsimus Džošo na
mus kitapus ežero.
Po valandėlės prisiverčiu nusisukti.
39://Džošas
PRARIEDU PRO geltonąjį namą su pievelėje pakabinta padan

ga suptis. Kieme sukiauksi čihuahua šuniukas, paskui ima vy
tis mane. Jei sulėtinsiu prieš kitą posūkį, tai jis man tikrai kibs į
kulnus. Bet bijau ne to - jo kaulėta galva mano riedlentės ratu
ko dydžio, ir man tokios bėdos tikrai nereikia.
Ledus jau suvalgiau. Metu kaušelį ir jis tekšteli ant šaliga
tvio. Šunytis sustoja ir ima taršyti jį, aš pasuku už kampo ir
skubu iki sankryžos. Kitapus gatvės vis dar stovi Sidnės ka
brioletas, tuščias.
Privažiuoju prie žibinto stulpo ir apsikabinu jį, kad sustočiau.
Šviesoforui pasikeitus galėčiau pereiti į kitą pusę. Kai Sidnė išeis
iš komiksų kiosko, galėčiau stovėti ir laukti jos prie mašinos.
Tačiau nuvažiuoju prie automato ir nusiperku imbierinio
alaus.
* * *
KAI BAIGIAU antrą skardinę, buvau jau keturis kartus apva

žiavęs kvartalą ir suvartojęs dienos cukraus normą. Baigdamas
paskutinį ratą, nusprendžiu, kad jei Sidnė prieis prie savo ma
šinos, tai privažiuosiu ir pasisveikinsiu. Jei bus jau nuvažiavusi,
tai skubiai ieškosiu artimiausio tualeto.
Kai pamatau aikštelę, kabrioletas jau suka gatvėn.
Laikas ryžtis!
Greitai nulekiu prie taksofono, spusteliu riedlentės galą ir
pagriebiu ją. Pakeliu ragelį, tada drebančiais pirštais surenku
Sidnės mobiliojo numerį.
Jis skamba!
Jos mašina stovi - dega raudona šviesa. Matau, kaip ji pasi
deda ant kelių kuprinę.
Atsiliepk!
Ji pakelia telefoną prie ausies.
- Klausau.
Užsidega žalia šviesa, ir ji važiuoja per sankryžą.
- Sidne! - Tikrai gavau per daug cukraus. - Čia Džošas. Pa
maniau, kad... ar tu?..
- Džošas Templtonas? - klausia ji.
- Tu vairuoji? Aš čia sėdėjau, valgiau ledus ir, regis, pama
čiau tave.
Matau, kad ji dirsteli į šaligatvį.
- Kur tu esi? Nežinojau, kad turi mobilųjį.
- Sustok, - atsakau. - Aš tuoj būsiu.
- Gerai, - sutinka Sidnė ir įjungia posūkio žibintą.
Pakabinu ragelį, šoku ant riedlentės ir per gatvę nuskubu
prie jos mašinos.
Ji nuleidžia langą, aš alkūnėmis pasiremiu į dureles. Ji šyp
sosi, paleidžia plaukus ir jie kaip kaspinai krinta ant blizgan
čios palaidinės.
- Tu netoli gyveni? - klausia ji.
Linkteliu ledų kiosko pusėn.
- Ne, bet labai užsimaniau ledų.
- Labai mėgstu ledus, - sako ji. - Tai kur varai? Gal galiu
tave mestelėti?
- Namo, - atsakau. - Gyvenu prie žaidimų aikštelės Vag
nerio parke.
Sidnė pasižiūri į laikrodį.
- Po dvidešimties minučių turiu būti šitoj miesto daly, tad
turim daug laiko.
Dar niekad nesu sėdėjęs gražios merginos kabriolete. Net
kyla mintis įšokti per durelių viršų, bet nugali sveikas protas,
įspraudžiu savo riedlentę į siaurą tarpą tarp sėdynių, Sidnė pa
rodo posūkį ir persirikiuoja į kitą eilę.
- Mesk kuprinę į galą, - sako ji, taisydama veidrodėlį. - Čia
ir taip nedaug vietos.
Prieš eidamas į tėčio darbą nusipirkau trejas boksininko
trumpikes, todėl nebereikės skolintis. Kažin ar Sidnė atidarys
mano kuprinę, bet tik išgirdęs jos žodžius suvokiau, kaip tvir
tai suspaudęs laikau ją ant kelių.
- Kur tau reikia būti po dvidešimties minučių? - klausiu
vildamasis, kad ji neleptelės vaikino vardo.
- Namie, - atsako ji.
Valio!
- Ateis viena moteris rodyti skaidrių ir pamėginti įtikinti
mūsų šeimą pirkti pakaitinio namo akcijų, - sako ji. - Mano
tėvams nelabai rūpi, bet aš su seserimis išprašėm pasižiūrėti.
Be to, jeigu išklausai pristatymą, gauni Olive Garden restorano
dovanų kortelę.
- Man patinka jų duonos lazdelės.
Sidnė pasižiūri į mane ir nusišypso.
- Man irgi!
Ji nuostabi. Iš tikro. Ir jos veidas, ir švelni, įdegusi oda, ir
žvilgantys plaukai. Ji su sijonu, iš po kurio matyti nuostabiai
dailios kojos. Ir kaip aš patekau į tą automobilį?
Man prie kojų maišelis su komiksais. Stumteliu jį į šalį, kad

neužminčiau.
- Paėmiau juos tėčiui, - sako ji. - Savaitgalį jo gimtadienis,
todėl nupirkau kelis jo mėgstamus „Arčio“ komiksus.
- Aš irgi buvau pakvaišęs dėl „Arčio“.
Sidnė nusijuokia.
- Taip ir maniau.
- Kodėl? Kad mudviejų plaukai raudoni?
- Net nepagalvojau apie tai, - sako ji. - Bet esu tikra, kad
vaikinai slapta dievina „Arčį“. Jis toks paprastas vyrukas, dėl
kurio pešasi dvi gražios merginos. Tik nesakyk man, kad apie
tai nesvajoja kiekvienas vaikinas.
Man užtenka ir vienos gražios merginos.
- Abiejų mano seserų sužadėtiniai renka komiksus, - pa
sakoja Sidnė. - Kartais ir tėtis susigundo nueiti į kokią draugi
jos sueigą, bet jiedu labiau linkę į mutantus ir superdidvyrius.
O man pačiai labiau patinka geri vaikinai kaip Arčis.
Ji tikra tėčio mergaitė. Savotiškai kieta. Pagalvoju, ar jie dar
lankysis tose sueigose, kai aš įsiliesiu į jų šeimą. Nors skamba
kvailokai, aš norėčiau lankytis.
Sustojame prie šviesoforo ir Sidnė pasisuka į mane.
- Ačiū tau už tai, ką tada pasakei per pamoką, na, apie dė
mesingumą.
- Tai tik žmogiškas padorumas, - sakau atsidusdamas.
Ji linkteli.
- Suprantu, kad tu tik išreiškei savo nuomonę, bet pasiju
tau taip, tarsi gintum mane. Ačiū.
- Nėra už ką.
Sidnė nusišypso ir užkiša už ausies plaukus.
- Žinai, man vis dėlto patinka tie pakaitiniai namai. Taip
gali per metus kelias savaites praleisti pačiose puikiausiose
pasaulio vietose. Ar esi buvęs Akapulke? Buvom ten vasarį -

nuostabu.
Akapulkas? Tai viena tų vietų, kur mudu su Sidne atosto-
gausim. Kažin ar tos skaidrės, kurias ji žiūrės, bus iš ten, kur
mudu atostogausim?
- Ar esi kada buvusi Vaikikyje? - klausiu. - Seniai noriu te
nai nuvažiuoti.
Sidnė išplėstomis akimis pažiūri į mane.
- Vaikikyje ta firma irgi turi namų. Tikrai noriu, kad tėvai
nusipirktų. Ten net yra kotedžai, kuriuose galėtume rengti šei
mos šventes.
Vaikikis. Akapulkas. Kai skaičiau apie Sidnę ir mūsų atos
togas, įsivaizdavau, kad būsim ten vieni, gersim vaisių gėrimus
ir mylėsimės egzotiškose vietose. Dabar atrodo, kad namai ten
bus pilni jos šeimynykščių. Nelabai tokių atostogų norėčiau.
Man kur kas labiau patinka vienam su Sidne.
Priekyje gatvė palengva kyla ir kertasi su geležinkelio bėgiais.
- Ar žinai, ką reikia daryti, kai važiuoji per bėgius? - klau
sia Sidnė.
- Žinoma.
Kai mašina trinksi per bėgius, mudu pakeliam kojas nuo
grindų.
- Kojas aukštyn, rankas žemyn! - šūkteliu.
Sidnė juokiasi, riedame pakalnėn.
- Kojas aukštyn, rankas kur?
- Kojas aukštyn, rankas žemyn, - sakau rausdamas. - Juk
visi žino.
- Nemanau, - šypsosi Sidnė. - Visi žino, kad reikia pakelti
kojas ir sugalvoti norą.
Labai norėčiau paklausti, koks buvo jos noras, bet gal man
geriau to nežinoti. O gal ir norėčiau, bet jeigu ji man pasakys,
jis neišsipildys.
40://Ema
IŠLEIDUSI KELANĘ, namo važiuoju palei rytinę Vagnerio par

ko pusę.
Jei Kelanė sako, kad sargiai jai nerūpi, tai ji nė nemano grei
tai užsiimti seksu. Kai grįšiu namo, reikės viską papasakoti
Džošui, kad galėtume nuspręsti, ką daryti toliau. Tikiuosi, jam
jau praėjo šiandieninis egoizmo priepuolis.
Už šviesoforo pasuku namų link. Šalikelėje prie Džošo
namų stovi baltas kabrioletas. Tai Sidnės mašina! Keleivio vie
toje sėdi Džošas.
Sukdama į savo keliuką, kone girdžiu Sidnės balsą: „Ar
čia Ema Nelson?" Be abejonės, Džošas neprasitars jai, kad
draugaujam nuo pat vaikystės. Ir tas nutylėjimas bus pirmas
akmuo sienoje, kurią jis mūrija aplink savo išsvajotą gyvenimą
su Sidne.
Nuo galinės sėdynės paimu maudymukus bei rankšluosčius
ir išlipu, tada užtrenkiu mašinos dureles daug smarkiau negu
įprastai.
***
ĮĖJUSI I SAVO KAMBARĮ, pažiūriu pro langą. Sidnės kabrio

letas dar ten. Džošas Jai kažką pasakoja, o ji taip juokiasi, tarsi
jis būtų pats įdomiausias vaikinas pasaulyje.
Nusitraukiu smėlėtus drabužius, metu juos į skalbinių dėžę
ir apsivelku chalatą. Kai tik ateis Džošas, noriu kuo greičiau
patikrinti feisbuką ir pažiūrėti, kaip šios dienos įvykiai paveikė
mūsų ateitis. Neabejoju, kad jis pasibels į mano duris tuojau)
kai tik nuvažiuos Sidnė.
Kad būtų greičiau, iš anksto įjungiu internetą. Kol kompiu
teris traška ir pypsi, vėl nueinu prie lango.
Sidnė pasilenkia ir pabučiuoja Džošui į skruostą, tada jis iš
lipa. Jai nuvažiuojant Džošas dviem pirštais atiduoda pagarbą.
Tai mane suerzina. Pasitraukiu nuo lango ir einu prie kompiu
terio. Jeigu jis ir toliau bus su Sidne, man nebūtina laikytis su
sitarimo.
Susirandu savo paštą ir įvedu feisbuko slaptažodį.
Ema Nelson Štorm

Ką jūrų biologas gali veikti Kolambuse,
Ohajuje?
Gyvenimas tenai panašus į vakarykštį. Ima pagunda dirste

lėti į Kelanę arba patikrinti Džošą, kol dar neatėjo, bet laukiu.
Taip daro draugai. Laikosi žodžio.
Apsisuku su kėde. Kurjis?
Galų gale nebeištveriu. Tarp „Mano draugų“ surandu Kela-
nės skiltį ir spusteliu prie jos vardo.
Keta nė Štainer
Mudu su Lindse „Ikėjoj“ valgom mėsos
kukulius. Ji sutiko su manim važiuoti į
Roulingstounų 50-mečio kelionę.
Kelionę su manimi. Myliu savo maželę!
Lindsė tebėra. Gerai, dabar tikrai reikia pasikalbėti su Džošu.

Pažiūriu pro langą. Džošas sėdi pievelėje, atsisukęs parko
pusėn. Išjungiu internetą, kiečiau susiveržiu chalato diržą ir
nuskubu laiptais.
41://Džošas
PRO PARKO medžius pučia vėjelis, oras vėsta. Suspaudžiu tarp

nykščių žolės skiautę ir papučiu. Tylus sėdėjimas ir blerbimas
žole mane visad nuramindavo, bet jis varo iš proto Emą. Kartais
taip darau, norėdamas ją paerzinti.
Pastaruoju metu ją įpykinti labai lengva.
Kai ji prieš kelias minutes parvažiavo namo, apsimetė ne
matanti manęs su Sidne. Žinoma, nesitikėjau, kad ji ims ir pri
bėgs, bet jei būtų bent pamojavusi mums, būtų atrodę ne taip
šiurkštų. Norėdamas nuvyti šią mintį, apsimetu, kad ji nenorė
jo mudviem trukdyti.
***
- DŽOŠAI!
Ema karingai žygiuoja per pievelę, rankos sunertos ant krū
tinės. Ji atrodo įsiutusi, o tai gan juokinga, nes ji basa ir su bal
tu chalatu.
- Na kas yra?
- Kas yra? - Ema piktai žiūri į mane. - Tikėjausi, kad grįžęs

tuoj ateisi pažiūrėti, ką rodo tas daiktas, vadinamas feis...
- Atsiprašau. Nežinojau, kad lauki.
Pridedu prie lūpų žolę ir papučiu.
- Liaukis!
Sukandu skruostus iš vidaus, kad neimčiau šypsotis.
- Ar matei, kas mane parvežė?
Ema susikiša rankas į didžiules chalato kišenes.
- Šiandien daug kas nutiko... mums abiem. Manau, reikia
pasižiūrėti, ar viskas tebėra gerai.
Tai gryna tiesa. Ema išsiskyrė su Greihamu, o paskui ko
ridoriuje meiliai burkavo su Kodžiu. Ana Blum ant aplankalo
parašė savo telefoną. Sidnė Mils parvežė mane namo. Nors la
bai knieti sužinoti, kaip visa tai paveikė Emos ateitį, dėl saviš
kės irgi esu susirūpinęs.
Imu kuprinę ir koja spusteliu riedlentę, tada paimu ją į ranką.
- Labai noriu patikrinti tavo ateitį, - sakau eidamas paskui
Emą, - o maniškę galim praleisti.
- Praleisti taviškę? - Ema dirsteli per petį. - Tau neįdomu
sužinoti, kaip ta maža kelionė namo paveikė tavo ateitį?
Jos verandoje garsiai skamba vėjo varpeliai.
- Sidnė mane pavėžėjo, bet tai nieko nepakeitė, - sakau at
remdamas riedlentę į laiptelių turėklus.
Ema pakreipia galvą ir žiūri man į akis. Jos mintis aiški ir be
žodžių: Darpažiūrėsim.
***
SAVO KAMBARYJE Ema sugraibo kelis drabužius ir dingsta

koridoriuje. Po valandėlės grįžta su trumpais baltais šortais ir
raudonais marškinėliais. Palaidos garbanos krinta jai ant veido

ir kaklo, bet pečiai įtempti.
Padedu savo kuprinę ant grindų šalia jos lovos.
- Kodėl prieš tai buvai su chalatu? - klausiu.
Sėsdama prie kompiuterio Ema žvilgteli į mane.
- Norėjau eiti į dušą, nes mudvi su Kelane buvom prie eže
ro. Jai reikėjo pasikalbėti. Todėl, būdama gera draugė, nuvažia
vau su ja.
Gal tai užuomina, kad aš nesu geras draugas?
- Atsiprašau. Neprisimenu, kad būtum sakiusi apie tą būti
ną pokalbį.
- Norėjau pasikalbėti su tavim dieną! - priekaištauja
Ema. - Bet tu arba flirtavai su merginomis, arba ginčijaisi su
manim per priešpiečius.
Kam jau kam, tik jau ne Emai skaityti man paskaitas apie
flirtavimą. Bet jos tiesa. Nė karto nepaklausiau, kaip jai šian
dien sekasi. Mudu siekiame tiek daug išsiaiškinti, bet aš rūpi
nausi tik savo reikalais.
Stoviu šalia Emos, ir ji spusteli „Mano draugai“. Pereina per
kelias nuotraukų eiles, bet pasiekusi raidę Ksulėtina. Nereikia
būti genijum, kad suprastum, ko ji ieško.
Pasakau Emai, kad einu į tualetą. Išgertas imbierinis veržia
si laukan, be to, nenoriu klausytis, kaip ji dejuos apie ateitį be
Kodžio Greindžerio
Jų pirmo aukšto vonia remontuojama, todėl einu per Emos
mamos ir Martino kambarį. Paskutinįkart čia buvau turbūt
pradinėje mokykloje. Rodos, tada įsivariau rakštį ar įsipjoviau
lipdamas per tinklinę tvorą. Emos tėvai šioje vonioje laikė ne-
osporiną ir pleistrus.
Šalia vonios durų didelis kvadratinis rėmas su kokia de
šimtim nuotraukų. Keliose jų ir aš, bet nepanašu, kad ten būtų
kas pasikeitę nuo to laiko, kai Ema pradėjo lankyti vidurinę.

Kairiame, apatiniame, kampe Taisonas, Kelanė, Ema ir aš, su
sigrūdę furgono gale važiuoti į mokyklos šokius. Mudviem su
Taisonu ant kaklų pigūs prisegami kaklaraiščiai, Ema su Kela-
ne banguotais kaip jūra plaukais. Ir visi mes tokie maži!
Prisimenu, kaip Ema ir Kelanė šoko su dideliu būriu mergi
nų. Mudu su Taisonu daugiausia stypsojome po krepšinio lan
ku, kol kokia mergina pakviesdavo šokti. Paskutinė to vakaro
daina buvo Boyz IIMen „End of the road" ir sumaniau pakvies
ti Emą. Mano rankos vos lietė jos klubus, Emos buvo uždėtos
man ant pečių, pirmą dainos pusę žiūrėjom sau po kojomis.
Paskui prisitraukiau ją kiek arčiau savęs, perkėliau rankas jai
ant nugaros, netrukus Ema priglaudė smakrą man prie kaklo.
Dainai baigiantis užsimerkiau ir palenkiau galvą, kol mūsų
skruostai susiglaudė.
Pirmą kartą pajutau, kad ji gal daugiau negu mano geriausia
draugė.
***
GRĮŽTU Į Emos kambarį pasiryžęs šnekėtis apie mudviejų atei

tis. Nors šiandien mums nepavyko pasikalbėti nepertraukiant
vienam kito, dabar laikas. Ir turiu planą, kaip tai padaryti.
- Pažaiskim „Tiesą“, - sakau. - Tu gali klausti manęs, ko tik
nori, paskui - aš tavęs.
Ema purto galvą.
- Kad aš nieko nenoriu sužinoti.
- Nieko?
- Turiu geresnį žaidimą, - sako ji. - Niekas jo nėra žaidęs.
Jis vadinasi „Atnaujinimas“.
Patraukiu nuo lovos kuprinę ir atsisėdu ant jos antklodės.
- Kai buvai išėjęs, - sako Ema, - pagalvojau apie kompo

langelį „Atnaujinti“. Jis gali išvaryti iš proto.
Malonu matyti Emą besišypsančią, tad sėdžiu ir klausausi.
- Nuo tada, kai atradom feisbuką, - dėsto ji, - pastebėjom,
kad įvyksta pokyčių nuo tada, kai jį uždarom, o paskui vėl atsi-
darom. Tie pokyčiai gali būti sukelti įvairių dienos raibulių. Tik
pagalvok, kaip smagu būtų pamatyti tiesiog vieno mažo raibu-
liuko padarinius.
- Ne visai suprantu, ką siūlai, bet aš nekeliu jokių raibulių
vien dėl smagumo.
Ema parodo į ekraną.
- Pažiūrėk, ką rodo mano atnaujinimas.
Ema Nelson Štorm

Tiekto. Priversiu Kevį pakviesti
mane kur nors vakarienės. Negaliu
ištisai tupėti namie.
- Skamba neblogai, - sakau. - Tu važiuosi vakarieniauti.

Ema lėtai linkteli.
- Tu gyvensi didžiuliame name prie ežero, o aš tupėsiu na
mie. Skamba paguodžiamai.
Nuo kada prasidėjo varžybos, kai mudu lyginam savo gyve
nimus?
Ema dirsteli į savo spintą, tada į komodą.
- Turim ką nors padaryti. Nebūtinai ką svarbaus, bet tai, ko
šiaip jau nebūtume darę prieš šį žaidimą.
- Ema, nenoriu kvailioti su ateitimi. Daryti iš jos žaidimo.
- Tai nevadink to žaidimu! - nutraukia ji. - Laikyk tai pre
mijos vertu mokslo eksperimentu.
Ema nuo komodos paima grakščią mėlyną vazą. Prieš kelias

dienas joje buvo vystančios rožės, kurias Greihamas jai pado
vanojo per išleistuves. Ema lėtai verčia vazą, kol ant balto kili
mo ima varvėti vanduo.
- Ką darai? - klausiu. Bet atsakymą jau žinau. Ji daro mažą
dabarties pakeitimą, kad pažiūrėtų, kaip jis atsilieps ateityje.
Jei dabar pagriebčiau iš jos vazą, tai būtų nesvarbu, nes to ne
būtų atsitikę.
Iš pradžių Ema leidžia vandeniui varvėti vienoje vietoje, bet
paskui ima vazą sukti ratu, kol ši ištuštėja.
- Vanduo buvo nešvarus, - paaiškina ji ir vėl sėda prie
kompiuterio. - Kai Martinas tai pamatys, tikriausiai ilgai kal
bėsis su mama. Ši atskaitys man paskaitą, o paskui vietoj namų
darbų lieps išvalyti dėmę. Kaip, tavo manymu, tai paveiks vė
lesnius įvykius?
Nenoriu spėlioti, kaip pasikeis ateitis. To neįmanoma suži
noti, be to, jos nereikėjo keisti.
Ema maldaujamai žiūri į mane.
- Nagi pabandom! Bus įdomu. - Ji susiranda langelį „At
naujinti“. - Po penkiolikos metų ir...
Ji spusteli pelę ir puslapis atsinaujina.
Ema Nelson Štorm

Šįvakar eisim į Kevino mėgstamą restoraną.
Tikėkimės, auklė pasirodys laiku.
Prieš 36 min. Patinka Komentarai
Atsisėdu ant Emos lovos ir pasilenkiu - nykščiais suspau-

džiu smilkinius. Kaip lengvabūdiška. Emai visai nesvarbu, kas
bus ateityje, nes jai jos ateitis nepatinka. Jai terūpi Kodis. Bet
jis neminimas feisbuke, tad ji neturi ko prarasti.
Ema sudejuoja.
- Aš ten atrodau tokia pat žiauriai laiminga kaip anksčiau.
Turiu padaryti ką nors svarbesnio.
- Iš kur žinai, kad ateity būsi nelaiminga? Maniau, tau pa
tinka Kevinas Štormas.
- Mes važiuojam į Kevino mėgstamą restoraną, - sako
Ema. - O mano auklė linkusi vėluoti.
- Tu per daug sureikšmini žodžius.
Ema pažiūri į mane.
- Jeigu viską sumausiu, tai ateitis pasikeis.
- Niekas negali pasikeisti!
- Tu nežaidi, prisimeni? O jeigu aš rimtai ir beviltiškai su
mausiu viską, tai mausiu ir toliau, kol viskas ims gerėti. Jeigu
reikės, visą naktį galiu spaudinėti „Atnaujinti“.
- Aš pasiduodu! - sakau eidamas prie durų. - Man to feis-
buko jau gana. Daugiau prie ateities nagų nekišiu.
- Dėl to, kad bijai, - atšauna Ema. - Tu nenutuoki, kodėl
patinki Sidnei, todėl bijai, kad koks nors mano poelgis suga
dins tavo stiprų kaip uola ryšį.
- Sidnė turi daugybę priežasčių mėgti mane.
- Išvardyk tris.
- Tai kvaila.
- Tai negali, ar ne? Tu bijai tikrovės.
- Jei šitam kambary kas nors bijo tikrovės, tai tikrai ne aš.
- Kurgi ne.
Ema nuveda strėlytę nuo „Atnaujinti" ir spusteli prie
„Draugai".
- Ką darai?
- Patikrinsiu tave. Gal mano ateity ir nebus nieko džiugaus,
bet jau pavargau nuo tavo požiūrio, kad esi geresnis už mane
vien dėl to, jog tavo gyvenimas bus fantastiškas.
- Aš net nepagalvojau apie tai. - Pribėgu prie kompiuterio,

nustumiu jos pirštus nuo pelės ir grįžtu į Emos puslapį.
Ema baksteli pirštu į ekraną.
- Tu matai, kur aš dabar gyvenu?
Gyvena Kolambuse, Ohajuje
- Prisimeni, kai aš buvau jūrų biologė? - klausia ji. - Turė

jau gyventi prie jūros. Dirbau laboratorijoje Masačūsetse, bet
mes persikėlėm į Ohają. Esu tikra, kad tai dėl Kevino. Todėl
garsiai pareiškiu, kad jei Kevinas ateityje kada pasiūlys ten per
sikelti, tai jis išprotėjęs. Šią pat akimirką pasižadu niekada ne
gyventi Ohajuje.
Ema spusteli „Atnaujinti“. Puslapis kraunasi.
Gyvena Londone, Anglijoje
- Pavyko! - džiūgauja Ema.

Ji vėl paima pelę, bet aš nustumiu jos ranką. Neleisiu jai
daugiau nieko keisti, kol nepažadės, kad baigs šį žaidimą.
- Tai baisu, - priekaištauju. - Tu ne šiaip darai ką nors. Tu
sąmoningai keiti savo gyvenimą.
Ema žiūri į mane, bet nieko nesako. Kuo ilgiau ji spok
so, tuo nesmagiau jaučiuosi. Ji šypteli, tada pasistiepia. Pri
spaudžia savo lūpas prie manųjų, ir abu nesitraukiam vienas
nuo kito.
Užsimerkiu ir palinkstu prie jos.
Ema priglaudžia savo skruostą prie manojo ir šnibžda:
- Kaip tai paveiks mūsų ateitį?
Aš praveriu lūpas, o ji apkabina man kaklą, dar labiau pri
siglaudžia.
42://Ema
DŽOŠAS ATSITRAUKIA nuo manęs, ir tuojau pat suvokiu,

kad nuėjau per toli.
- Kodėl taip padarei? - klausia jis. Jo balsas dreba.
Man virpa kojos. Atsisėdu į kėdę ir stengiuosi susivokti. Aš
tai padariau... nežinau kodėl.
Žiūriu į savo rankas. Nežinau, ką sakyti. Kai jis prieš kelias
minutes nuėjo į vonią, aš greitai atidariau jo kuprinę. Net neži
nau, ko ten ieškojau, gal laiškelio nuo Sidnės, gal kokios užuo
minos, kur jiedu buvo. Radau tik boksininko trumpikių pake
tą, o tai rodo, kad jis mano, jog netrukus tarp judviejų kažkas
nutiks. Po visų šios savaitės įvykių tai mane išmušė iš vėžių.
- Tai... nieko tokio, - tikinu. - Pamirškim visa tai, gerai?
- Pamirškim? - Džošo akyse šmėsteli pyktis. - Tu žinai, ką
tau jaučiau! Ir maustai mane dėl kažkokio kvailo žaidimo?
- Aš nemausčiau tavęs.
- Tu pavarei mane, - sako Džošas. - O kai pradėjau atsi
gauti, ėmei siusti. Nejaugi manai, kad turiu gedėti amžinai?
- Žinoma, ne, - vos sulaikau ašaras.
- Gal kitiems vaikinams nesvarbu, kai taip elgiesi, bet man

svarbu.
- Kaip elgiuosi?
- Susitikinėji su žmonėmis, nors jie tau nerūpi, - piktina
si Džošas. - Net savo ateity atsikratei Džordano Džonso kaip
kokios šiukšlės. O šiandien atstatei Greihamą ir tuoj pat puolei
prie Kodžio. Mačiau tave su juo koridoriuje. Na, o jeigu ir su
juo neišdegtų, tai dėl viso pikto kabini mane. Kas bus kitas?
- Tai nėra...
- Taip, yra!
Tie Džošo žodžiai skamba kaip antausis. Sugniaužiu kumš
čius ir iškošiu:
- Atsiimk savo žodžius arba eik iš kambario.
- Jau išėjau! - atkerta jis.
Kai tik jo žingsniai sudunksi ant laiptų, krintu ant lovos.
Mano pečiai krūpčioja, krūtinė kilnojasi. Žiūriu į kamštinę
lentą virš lovos, į visas mūsų nuotraukas. Kelanė, Taisonas,
Džošas ir aš kamuoliukų duobėje „Geruose laikuose“. Ji čia
kabo nuo dešimtos klasės. Vienoje savo ateičių aš net įdėjau ją
į feisbuko albumą. Bet dabar jos nebebus. Nuplėšiu nuotrauką
nuo lentos. Sudraskau ir išmetu į šiukšlių dėžę.
***
PRO LANGĄ žiūriu į Džošo vonią, bet užuolaidos užtrauktos.

Dar šį rytą jis ant tos palangės buvo padėjęs telefoną, laukė,
kol paskambins Sidnė. Nesižeminau ir nepriminiau jam to, nes
draugai taip nedaro.
Įprastai neteisi jų. Ir nežemini. Esu tikra, kad Džošas mane
nuolat teisia. Kaip ir šįryt, kai kaltino mane, kam susitikinėjau
su Kailu ir Greihamu, nors aš jų nė nemylėjau. Ir per priešpie
čius, kai sakė, kad ateičiau pas jį, jei noriu patarimų dėl santy
kių. Jis mano, kad aš nuolat ieškau draugysčių.
Velniopjį.
Vėl sėdu prie kompiuterio.
Velniopjo taisykles dėlfeisbuko.
Štai pozuoju su savo vyru Londone. Padidinu nuotrauką.
Mano plaukai šviesesni, aš su oranžiniu šaliku. Kevinas už
mane kiek aukštesnis, jo akys rudos. Fone stūkso Big Benas.
Kevinas ant rankų laiko kūdikį. Kitas vaikas, gal poros metų,
spokso man pro kojas.
Ema štorm
Reikėtų geresnio lietpalčio. Ir geriau
išsimiegoti. Ir dienos, kai mano plaukuose
nebūtų pridrabstyta bananų.
Kitais kartais, kai būdavau ištekėjusi už Kevino ir net už

Džordano, mano pavardėje būdavo Nelson. Koks raibulys per
paskutines dvidešimt minučių paskatino mane atsisakyti mer
gautinės pavardės?
Skaitau toliau.
Ema Štorm
Negaliu pakęsti, kaip tie anglai visą dieną
sako: „Laba diena.“ Tarsi verstų mane būti patenkinta
ta diena. O jeigu taip nėra?
Gegužės 16 d., 10:47 Patinka. Komentarai
Ema Štorm
Vystyklai, rietenos, dygstantys dantys,
vėl rietenos. Kevinas norėjo, kad likčiau

namie su vaikais, bet aš galvoju: kodėl vyrai
to nedaro. Juk aš uždirbdavau daugiau
negu jis!
Gegužės 14 d., 24:09 Patinka. Komentarai
Aš nelaiminga. Ir vėl!
Kai pasakiau, kad negyvensiu Ohajuje, reikėjo būti konkre
tesnei. Turėjau pasakyti: „Nemesiu išsvajoto darbo“ arba „Ne
gyvensiu be jūros.“
Anksčiau klausiau: ką veikia jūrų biologas Ohajuje? Nela
bai gaudžiausi, bet dabar galiu pasakyti, kas darosi. Kevinas su
mumis persikėlė čionai tam, kad galėtų būti didvyris savo dar
be, bet jis atitraukė mane nuo to, ką mylėjau. Ir vaikams buvo
gana sunku priprasti prie naujos mokyklos, nes jau metų vidu
rys. Kevinas nepaiso mūsų. Jamrūpi tik jis pats.
Mintyse girdžiu, kaip Džošas perspėja mane vyti šias min
tis. Jis sakytų, kad gal mano ateity pasitaikė bloga savaitė. Bet
aš aiškiai žinau. Tai negerai.
Spragteliu „Draugai“ ir peržiūriu vardus. Kodžio Greindže-
rio nėra. Dar nueinu į raidę D.
Šį kartą nėra ir Džošo Templtono.
Štai kaip viskas klostosi. Viena klaida, ir jis man dingęs am
žinai.
Puslapio viršuje yra langas, kur galima surasti žmones. Pa
lengva barbenu pirštais į klaviatūrą, paskui greitai išspausdinu:
„Džošas Templtonas“. Atsidaro naujas puslapis su tokia daugy
be Džošų Templtonų, kad net netelpa ekrane. Bet trečias Džo
šas yra jis.
Džošas Templtonas 2 bendri draugai

Spusteliu jo puslapį ir jis atsidaro. Džošas vis dar gyvena

prie ežero ir dirba „Elektros dizaine“. Nuotraukoje jis irklinė
je valtyje su Sidne ir trimis vaikais, bet puslapy daugiau nieko
nėra.
Šalia jo pavardės mažam langelyje parašyta: „Pridėti prie
draugų“. Mėginu spustelėti, tačiau niekas nesikeičia. Vėl spus
teliu, bet ateitis taip lengvai nesiduoda keičiama.
Gerai. Laimingo tau gyvenimo, Džošai.
Paieškos langely parašau: „Kodis Greindžeris“ ir spusteliu
„Enter".
Kodžio puslapis panašus į Džošo. Jis nėra draugas, todėl
daug informacijos apie jį negaliu rasti. Parašyta, kad gyvena
Denveryje, Kolorade, yra architektas, vėjo ir saulės energijos
specialistas. Jo plaukai tokie pat šviesūs ir tankūs, tokia pat
simpatiška šypsena. Jis tikrai sensta gražiai.
Skaitau toliau.
Šeiminė padėtis Nevedęs
Ieško Moters
Kodėl Kodis po penkiolikos metų vienas?

Gerai, sakykim, aš Londone išsiskiriu su Kevinu, su vaikais
grįžtu į Valstijas ir išteku už Kodžio. Tai mažai tikėtina, bet
įmanoma. Su ta mintimi išjungiu feisbuką ir atsigulu ant lovos.
Netrukus suskamba telefonas. Neatsiliepiu. Jei labai nori,
gali palikti žinutę.
- Ema! - kviečia Martinas.
Ar jis jau seniai namie? Tikiuosi, negirdėjo mano ginčo su
Džošu.
- Tu viršuje? - klausia jis. - Skambina tavo tėtis.
Ištraukiu kompiuterio laidą ir įkišu savo telefono. Tada

atsistoju ant šlapios dėmės. Šiuo metu neturiu jokio noro su
kuo nors kalbėtis, ypač su tėčiu. Jaučiuosi kalta, kad jam nepa
skambinau ir nepadėkojau. Be to, kalbėdamas telefonu jis labai
mielas, ir dėl to jausiuosi dar blogiau.
- Sveikas, tėti.
- Kas nors atsitiko? - klausia jis. Jo balsas griežtas. - Sa
vaitgalį palikau tau žinutę, paskui dar pirmadienį ir negavau
atsakymo. Dabar trečiadienis, Ema. Mama sakė, kad kompiu
terį atvežė šeštadienį.
Dabar negaliu to padaryti.
- Žinau. Pradėjau rašyti tau laišką, bet buvau...
- Per daug užsiėmusi man padėkoti? Juk maniau, jog išau-
klėjau tave, kad būtum...
- Ak! Taigi tu ir dabar mane auklėji.
Jis patyli.
- Tai negražu.
- Negražu? - Mano balsas kyla. - Tu turi naują šeimą ir
nori manęs atsikratyti dovanodamas dovanas. Ar tai gražu?
- Nesuprantu, iš kur toks požiūris...
Padedu ragelį.
ketvirtadienis
43://Džošas
PASUKU RANKENĖLĘ prie „Karštas“ ir vanduo tyška į skal-

byklę, keldamas garų kamuolius. Užpylęs ant skalbinių mėly
nų miltelių, užvožiu dangtį. Jau senokai beturėjau įkvėpimo
susitvarkyti savo kambarį, bet vakar vakare sugraibiau visus
nešvarius drabužius į didžiulę krūvą ir išnešiau dvejų metų
Thrasher komplektus į sandėliuką. Nenumanau, kada Sidnė
ateis pas mane, tad verčiau pasiruošti iš anksto. Be to, reikėjo
išskalbti tėčio trumpikes, kol nepastebėjo, kad jų trūksta.
Tėvai pusryčiauja prie stalo. Tėtis triauškina skrebutį su
sviestu, mama siurbčioja kavą.
Paimu iš spintelės dribsnių ir kurį laiką stoviu svarstyda
mas, ką jiems pasakyti. Jie vakar vakare grįžo vėlai ir nebeturė
jo laiko kalbėtis apie tai, kas nutiko tėčio darbe.
- Kodėl skalbi prieš pamokas? - klausia mama. - Labai ne
įprasta.
- Vakar tvarkiau savo kambarį.
- Dar neįprasčiau, - pareiškia tėtis.
Jie jau seniai zirzė dėl to mano kambario, bet galiausiai pa
sidavė. Jeigu jie tai laiko savotišku atsiprašymu už vakar, tai
puiku.
- Savaitgalį siurbsiu, - sako tėtis. - Galėsiu perbėgti ir per
tavo kambarį, jeigu jau grindys laisvos.
Einu prie stalo.
- Išsiurbsiu pats, - sakau j dubenėlį berdamas dribsnius. -
Bus puiku pailsėti nuo namų darbų. Prieš egzaminus tiesiog
užvertė.
- Tu visą vakarą buvai kambary, - sako mama. - Labai
smagu, kad neužmetei mokslų.
Vieną vienintelį kartą vos kelias minutes pavėlavau į moky
klą, o jie jau rūpinasi mano namų darbais. Jei žinotų, kad būsiu
klestintis dizaineris ir turėsiu didžiulį namą prie ežero, tai ne-
bekibtų prie smulkmenėlių.
- Per visus metus aš nė kiek neatsilikau, - Sakau pildamasis
pieną.
Mama pasilenkia ir paliečia man ranką.
- Aš to ir neturėjau galvoje.
- Priekaištų mudu neturim, - priduria tėtis. - Išskyrus tą
vieną atvejį, manom, kad tu atsakingai žiūri į mokslus.
- Kai tu išėjai, mudu apklausėm keletą bendradarbių, - pa
sakoja mama, - ir kai kurių vaikai dažniau vėluoja į mokyklą,
negu ateina laiku.
Viena tėvų zirzimo priežasčių yra ta, kad jie nori viską ap
tarti. Gal kaip tik dėl to Deividas ir spruko į kitą šalies kraštą.
Jam nepatiko, kad jie žino kiekvieną jo gyvenimo smulkmeną.
Tikrai negaliu sakyti tėvams, kad Ema pabučiavo mane. Juk
ji kaimynė! Jie eitų iš proto, kai tik likčiau vienas namie. Tai
sonas išklausytų, bet nepadoru velti jį į visa tai, nes jis kasdien
mato Emą.
- Ema mums patinka, - sako tėtis. - Bet vėluoti į mokyklą

neatleistina.
- Tiesa, - sutinku.
Lauke trinkteli Emos mašinos durelės. Dirsteliu į laikrodį.
Jei Ema išvažiuoja taip anksti, tai ji sąmoningai vengia manęs.
Vadinasi, dabar mudu nesikalbame.
44://Ema
PASIEKUSI KVARTALO galą, pasitaisau veidrodėlį. Jei Džošas

nori, kad atsiprašyčiau dėl to bučinio, tai gali palaukti. Gal aš ir
sumoviau viską, bet Jis mane žiauriai užsipuolė. Vėliauvisą vakarą
ištupėjau kambaryje, nulipau tik vakarienės. Mėginau groti sakso
fonu, nes šiaipjis mane nuramina, bet negalėjau sugaudyti natų.
Sankryžoje pasuku į dešinę. Šįvakar reikės paskambinti tė
čiui ir atsiprašyti. Jis tikrai dosnus, kad nupirko man kompiu
terį. Tik nesuprantu, kodėl neatsiliepė, kai vakare pati paskam
binau. Du kartus skambinau ir vis įsijungdavo atsakiklis.
- Čia Nelsonų namai, - sakydavo Sintijos balsas. - Deja,
negalėjom atsiliepti. Prašom po signalo palikti žinutę.
Tai mes anksčiau būdavom Nelsonų namai.
Žinutės palikti taip ir nesugebėjau.
* * *
PASUKU PRIE spurginės langelio.

- Ko pageidaujate? - iš garsiakalbio pasigirsta moters balsas.
Pasilenkiu pro langą.
- Spurgą su cinamonu. Daugiau nieko.
Prieš mane iki langelio trys mašinos. Stumdama laiką ty
rinėju spurginės plakatą su ilgais vaivorykštiniais spinduliais.
Besišypsanti moteris laiko padėklą su blizgančiomis spurgo
mis ir linki saulėtos dienos.
Mano pačios diena buvo baisi nuo pat tos akimirkos, kai
pramerkiau akis. Ir viskas dėl Džošo žodžių. Aš nemausčiau
jo. Džošas mano geriausias draugas. Aš juo šitaip nemanipu
liuočiau.
Priartėjus prie langelio, mano apetitas išgaravęs. Moteris
puriais auksiniais plaukais, apgaubtais tinkleliu, iškiša baltą
popierinį maišelį.
- Su cinamonu?
- Apsigalvojau. Aš jau nebealkana.
- Jūs nebenorit jos? - klausia ji, kratydama maišelį.
- Atsiprašau.
Išvažiuoju iš aikštelės ir įsilieju į mašinų srautą.
* * *
IKI BAIGIAMŲJŲegzaminų dvi savaitės, ir mokytojai ima mus

spausti. Istorijos egzaminui turėsim parašyti tris ilgus straips
nius. Anglų kalbai reikės pasiruošti nagrinėti kurią nors šiemet
perskaitytą knygą. Muzikos egzamino pažymį daugiausia lems
pasirodymas šio savaitgalio Atminimo dienos parade.
Nuotaikos mokytis neturiu, bet negaliu visko sumauti. Įsto
ti į biologiją koledže reikalingas geras vidurkis, jis kada nors
nuves mane į jūrų laboratoriją. Jei mano ateitis bloga, negaliu
visko versti ant Kevino Štormo. Atsakinga ir aš pati.
Vis dėlto jaučiuosi visai užknista. Nervina kiekvienoje kla

sėje tiksintys laikrodžiai, koridoriai, trenkiantys vaisiniais
kvepalais, Anos Blum kikenimas bibliotekoje. Anksčiau į Aną
nelabai kreipdavau dėmesio, bet kai vakar pamačiau plepan
čią su Džošu, ji nuolat šmėkščioja mano akiratyje. Negana to,
kiekvienas sutiktas šneka apie rytojaus dvyliktokų „pabėgimo“
dieną ir Riko laužą.
Po trečios pamokos koridoriuje pamatau Džošą. Neriu į tu
aletą ir tūnau ten iki pat skambučio.
* * *
- DIEVINU BULVYTES, - sako Kelanė, kol eilėje stumiam pa

dėklus. - Jos suteikia man energijos.
Žiūriu į apvytusius salotų lapus ir riebalų balutes ant picų.
Jei nebūčiau taip skubėjusi išlėkti iš namų prieš Džošą, nebū
čiau pamiršusi savo priešpiečių ant virtuvės stalo.
- Kai vešim dokumentus į koledžą, būtinai primink, kad
nusivesčiau tave į studentų kavinę. Ten nuostabios bulvytės.
Imdama persikinį jogurtą, galvoju, ką mačiau Kelanės atei
tyje. Apie jos darbą pasakyti galiu nedaug, tik tiek, kad gyvena
Filadelfijoje ir dirba gestų kalbos mokykloje. Ji netaps gydytoja
arba mokslininke, nors apie tai vis kalba, bet, kitaip negu aš,
atrodo patenkinta.
Sumokėjusios už maistą, einame prie kečupo pompos.
- Paimk man kelias servetėles, - prašo Kelanė. - Ir dar Tai
sonui. Tas bernelis niekad nesivalo rankų, tikras apsileidėlis.
Tarp jos ir Taisono tikrai kažkas yra. Kai jiedu anksčiau
draugavo, jos mintyse buvo tik Taisonas. Ji tupinėjo aplink jį,
nešiojo sausainius, lašus nuo kosulio ir mėtinę gumą.
Kelanė linkteli į duris.
- Einam?
Aš nejudu.
- Gal šiandien galimvalgyti viduj?
Ji dirsteli į duris, paskui į mane.
- O kaip Taisonas su Džošu?
Nežinau, ką atsakyti.
- Tai kas yra? - klausia ji.
- Norėčiau laikytis toliau nuo Džošo.
Kelanė pasuka prie artimiausio tuščio stalo.
- Ar tai kaip nors susiję su tuo, kad ta Mižnė Mils išsivedė
jį iš pamokos?
Įsitempiu.
- Ką turi galvoj?
- Nesu visai tikra, - sako Kelanė, - bet kai į raštinę nešiau
lankomumo lapelį, Jos Karališkoji Didenybė buvo ten. Nu
girdau, kaip ji prašė mokinių tarybos kuratorės, kad atleistų
Džošą nuo popietinių pamokų. Sakė, kad dėl mokinių tarybos
reikalų.
Įsmeigiu akis į savo blyškiai rausvą jogurtą. Kad ir kokį „rei
kalą" Sidnė turėjo galvoje, Džošas jam pasirengęs su naujomis
boksininko trumpikėmis.
Kelanė klastingai šypteli, pasilenkia arčiau ir sušnibžda:
- Ji tikrai bus nustebinta, kai jis išsitrauks piniginę ir išims
tą sutrintą sargį.
45://Džošas
- BOMBOS!
Oru atlekia sumuštinis ir tekšteli man po kojom. Taisonas
skuodžia prie manęs. Paimu sumuštinį ir kabliu sviedžiu atgal.
Jis pagauna jį kaip kamuolį, plačiai užsimoja ir numeta prie
priešpiečių medžio.
- Tu slapukauji, - sako jis. - Nesakei man, kad vakar važi-
nėjaisi su Sidne Mils.
Iš kur jis sužinojo? Niekaip nepatikėsiu, kad išplepėjo Ema.
- Sidne Mižne Mils, - priduria jis.
- Norėjau tau paskambinti, - sakau, - bet vakar viskas ap
sivertė aukštyn kojom.
Taisonas išsižioja. Tada vaidindamas delnu nustumia žan
dikaulį aukštyn ir kilsteli ranką susimušti delnais.
- Su Sidne?
- Ne visai.
Taisonas nuleidžia ranką ir ima vynioti sumuštinį.
Jei mane būtų pabučiavusi Sidnė, mielai būčiau plojęs jam
per delną. Bet pabučiavo Ema. Kai mūsų lūpos susilietė, iškart
prisiminiau, kas nutiko prieš šešis mėnesius. Tai buvo bučinys,

kurio norėjau lapkritį. Atrodė, kad visi šios savaitės įvykiai pa
galiau mudu vėl suartino. Galėtume pradėti iš naujo.
Tada suvokiau tiesą. Ji bučiavo mane ne dėl to, kas aš esu.
Tokią progą ji turėjo rudenį. Emai tiesiog reikėjo ko nors su
kurti didžiuliam raibuliui ir jai nerūpėjo, ar tai pažeis mano
ateitį. Negana to - jai nerūpėjo, ar tai sužeis man širdį.
- Visi klausinėja apie tave ir Sidnę, - sako Taisonas. - Vy
ruti, kaip tu galėjai nuslėpti nuo manęs?
- O iš kur tie visi sužinojo?
- Jos kabrioletas krinta į akis. Nepyk, bet ką tu veikei jos
mašinoje?
Toks, ko gero, gyvenimas Sidnės orbitoje. Žmonės pastebi
viską, ką darai, o paskui liežuvauja. Net jeigu tai dedasi su ma
nim dabar, tai nėra mano orbita. Aš esu tik mažas palydovas,
pritrauktas Sidnės traukos jėgos.
Pažiūriu į tuščią futbolo aikštę. Ema neatėjo, antraip jau
būtų čia.
* * *
PO PRIEŠPIEČIŲ man Wordo pamoka pas mokytoją Eliotą.

Klasėje stovi trys ilgi stalai, ant visų kompiuteriai. Paspaudžiu
žalią įjungimo mygtuką ir atsilošiu kėdėje, kol įsikraus.
Mano galvoje sukasi du scenarijai. Pirmas - Ema neatėjo
priešpiečių po medžiu dėl to, kad labai pyksta arba susierzi
nusi. Kitas scenarijus - ji išvažiavo iš mokyklos ir nuskubėjo
namo viena tikrinti feisbuko. Bet prie medžio neatėjo ir Kela-
nė, tai jos tikriausiai yra kartu. Kad ir kaip siustų Ema, neįsi
vaizduoju, kad ji painiotų į tą velniavą ir Kelanę.
Mokytojas prieina prie mano stalo ir padeda ant klaviatūros

mėlyną raštelį. „Tau reikia nueiti į raštinę.“
Vėl? Bet kodėl šį kartą? Virš sekretorės parašo mano pavar
dė. Kelios paskutinės tos dienos pamokos apibrauktos tamsiu
juodu rašalu.
Mane apima paranoja. O jeigu mokytojas tikrino Emos
kompiuterį ir žino, ką mudu darėme? Kompiuterių specas
tikriausiai išmano, kaip tai padaryti. Gal kaip tik dėl to Ema
neatėjo prie medžio. Gal mokytojai ją spaudė, bet ji neišdavė
manęs!
Kaip galėdamas ramiau klausiu:
- Gal žinote, dėl ko?
- Žinau tik tiek, - atsako mokytojas, krapštydamas pleiska
notą dėmę ant rankos, - kad gali pasiimti ir daiktus, nes grįžti
nereikės.
* * *
JAU ĮSIVAIZDUOJU tėvus - antakiai suraukti, rankos suner

tos, - laukiančius manęs direktoriaus kabinete. Ten bus ir mo
kyklos psichologas, gal dar fizikos ar istorijos mokytojai dėl sva
rumo. Ant kėdžių sėdės Ema su mama, taip pat Martinas, kurio
išraiška bylos - noriu būti bet kur, tik ne čia.
- Žaisti savo ateitimis, - pasakys direktorius ir priekaištingai
palinguos galvą. - Ar judu bent numanote, kaip tai pavojinga?
Mokytojai ims dėstyti apie galimus pokyčius - ne tik mums
patiems, bet ir visai žmonijai.
- Pagaliau!
Sidnė stovi prie raštinės durų ir smagiai šypsosi. Ji su švie
siai rausvais susagstomais marškiniais, džinsais ir basutėmis.
Sidnė pasistiebia ir grakščiai pamojuoja.
Nejučiomis nusišypsau.
- Ką čia veiki?
Sidnė parodo į mėlyną lapelį mano rankoje.
- Kaip tau patinka „kalinio paleidimo kortelė“?
- Tai čia tu?
Ji mirkteli man.
- Prašom vidun, - sako ji, paima iš manęs lapelį ir atidaro
raštinės duris.
Sekretorė ponia Bender pasisveikina su mumis.
- Man tereikia mėlynų lapelių ir galite keliauti.
Sidnė pasilenkia prie stalo, aptempti džinsai išryškina jos
dailią figūrą.
- Štai jie, ponia.
Tada ji pasisuka į mane, paima už rankos ir išsiveda į kori
dorių.
- Viską pasiėmei? - klausia ji. - Negrįšim iki pamokų pa
baigos.
Man sunku susivokti, kai ji taip arti manęs. Be to, dvi viršu
tinės jos marškinių sagos atsegtos.
- Kur mudu eisim? - klausiu.
- Atlikti pavedimų!
Mano vadovėliai šios dienos namų darbams yra kuprinėje.
Kas užduota, nežinosiu, bet galiu kam nors paskambinti. Vis
dar nenutuokiu, kodėl mudu išleisti, todėl noriu kuo greičiau
dingti, kol niekas nesusigaudė, kad tai kažkokia klaida. Einant
pro laukujės duris Sidnė paaiškina mūsų užduotį. Kaip mokinių
tarybos prezidentė ji turi parūpinti keletą dalykų mokslo metų
pabaigai. Jai padėti turėjo viceprezidentas, bet jis sporto salėje
pasitempė kulkšnį. O jam pakeisti Sidnė pasirinko... manei
- Nežinojau, kad mokinių taryba turi tiek daug galios, - sa
kau. - Tai tu gali kada panorėjusi išeiti iš pamokų?
- Reikia atsargiai. Bet jei mokytojai mano, kad tai padės

mokymosi procesui, pritaria, - dėsto ji. - Šiandien turim atlik
ti daugybę darbelių, todėl ir pasiėmiau šitą tanką.
Ji patapšnoja galinį savo visureigio buferį.
- Jis tavo? - klausiu. Kabrioletas labiau atitiko jos stilių.
- Sesers. Bet ji su savo sužadėtiniu šiandien sumanė apsi
keisti. Jis gyvena mūsų gatvės gale. Dažnai taip darom.
Atsisėdu šalia jos. Ant sėdynės tarp mūsų padėtas segtuvas
su darbų sąrašu.
- Užsisek diržą, - sako ji, įjungdama variklį. - Dabar ketu
rias valandas tavo raumenys priklausys man.
* * *
IŠ GĖRIMŲ laikiklio paimu sidabrinę vizitinę kortelę su juo

dom raidėm.
- „Elektros dizainas“?
- Tai viena mano tėčio bendrovių. Ten kuriamas grafinis
dizainas.
Elektros dizainas.
- Jis vis kuria naujus verslus, - paaiškina Sidnė. - Mama
sako, kad jis tikras darboholikas ir turėtų pasisamdyti daugiau
pagalbininkų.
Jis pasisamdys mane. Kada nors aš dirbsiu „Elektros dizai
ne"... pas jos tėtį.
Privažiuojame prie to prekybos centro, kur ir „Geri laikai“,
bet užsukame iš kitos pusės. Sidnė atbula privairuoja prie „Pri
zų šalies“ ir išjungia variklį. Išlipame, padedu jai nuleisti bor
telį. Ji pasilenkia vidun išlyginti mėlyno brezento, o aš negaliu
atitraukti akių nuo jos nugaros.
- Kitą antradienį sportininkų banketas, - sako Sidnė, mu

dviem einant į apdovanojimų parduotuvę. - Čia turėsim iš
rinkti visą krūvą prizų. Keisčiausia, kad aš jau žinau, jog gausiu
prizą už tenisą. Bet nukišiu jį į sandėliuką kartu su kitais. Labai
egoistiška prizais apkarstyti visą savo kambarį.
Nesakau jai, kad mažojo beisbolo ir futbolo prizus laikiau
dar ilgai po to, kai nustojau žaisti.
Parduotuvės vidury stovi triaukštė vitrina su įvairiais pri
zais. Daugybė įvairiaspalvių, įvairių dydžių bei formų kolonų.
Ant kiekvieno prizo viršuje auksinis sporto šakos simbolis:
krepšinio, beisbolo, kėglių, net smiginio.
Sidnė pieštuku veda per savo užrašinę.
- Ar tu kada sportavai?
- Žaidžiau beisbolą ir futbolą, kai buvau jaunesnis. Pagrin
dinėje mokykloje buvau susižavėjęs čiuožimu. O kaip tu? Ži
noma, be teniso?
- Žaidžiu futbolą.
- Ir tau sekasi? - klausiu, bet ir taip žinau, kad sekasi. Kelis
kartus per metus ji patenka į Lake Forest Triburi sporto sky
riaus pirmą puslapį. Ten ji nufotografuota perimanti kamuolį,
mušanti įvartį arba bėganti iškėlusi rankas.
- Neblogai, - sako Sidnė, - bet aš ne tokia sporto pamišėlė
kaip mano seserys.
Neaukštas vyriškis su akiniais ir resvais plaukais klausia,
ar mudu iš gimnazijos. Sidnė pasirašo sąskaitą ir jis padeda
mums į visureigį sukrauti tris dėžes lėkščių bei kitų prizų. Tada
važiuojam užsakyti gėlių.
- Mano seserys mokykloje žaidė tenisą, - paaiškina Si
dnė. - Kurį laiką jos buvo antra ir trečia apygardoje.
- Vienu metu?
- Jos tiesiog juokingai varžėsi tarpusavy, - sako ji, lėtinda

ma greitį prieš sankryžą. - Jos identiškos dvynės, bet amžinai
ginčijasi.
Identiškos dvynės?
- O juokingiausia, kad abi yra susižadėjusios su teisės stu
dentais ir abi vasarą žada ištekėti.
Kai pirmą kartą pamačiau savo ateitį, turėjau sūnų ir iden
tiškas dvynes. Mergaitės buvo labai panašios į Sidnę. Vėliaujau
turėjau dvynukus, kurie buvo panašūs į mane.
- Identiški dvyniai dažni mūsų šeimoje, - sako ji. - Mano
mama irgi dvynė.
Tyliu. O ką galėčiau pasakyti? Nagi atspėk! Mudu turėjom
dvynukes, bet netekom jų. Kaip? Nes Emai nepatiko jos vyras.
Ateitis yra toks daiktas, kadpakeisdamas vienų dalykų, pakeiti
ir kų nors kitų. Bet dabar mudu, rodos, turime dvynius. Bent
jau vakar turėjome.
- Tu gana ramaus būdo, - pareiškia Sidnė.
Ir ji neklysta. Reikėtų daugiau kalbėti. Jei noriu, kad tarp
mudviejų kas nors įvyktų, negaliu taip kiurksoti ir galvoti apie
savo ateitį. Turiu susitelkti į dabartį. Nors kažkada ir būsim su
situokę, aš taip mažai žinau apie ją. Nė nenuraukiu, koks jos
mėgstamas filmas arba kur jai patinka būti. Net nežinau, kas ją
prajuokina.
- Ar nori kada nors turėti vaikų? - klausiu. Jei už manęs
sėdėtų Taisonas, jis trenktų man per pakaušį.
Sidnė nusišypso ir įjungia posūkį.
- Tai labai keistas klausimas per pirmą pasimatymą.
Žinau, kad ji juokauja, vadindama mūsų užduotį pasimaty
mu, bet vien tai, kad tie žodžiai kilo jos mintyse, reiškia, kad ji
tam tikru atžvilgiu tai laiko santykių pradžia. Taigi!
Kelis kvartalus pravažiavus tylomis, klausiu:
- Ką planuoji savaitgalį?
- Šeštadienį žaisiu tenisą su mama ir seserimis. O sekma
dienį visa šeima kartu su mano tėčiu ir sužadėtiniais padėsim
kalėjime surengti iškylą.
Kalėjimas yra pusiaukelėje tarp Leik Foresto ir Pitsburgo,
bet aš nesu ten buvęs.
- Jie rengia iškylas?
- Per kiekvieną Atminimo dieną. Tai savanoriškas darbas.
Pernai padariau klaidą, kad pasikviečiau Džeremį. Pažįsti Dže-
remį Vatsą?
- Turbūt ne.
- Jis pernai baigė. Geras vaikinas, bet gal kiek netaktiškas.
Kol buvom tenai, jis apsimetė kaliniu ir su manim kalbėjosi
pašnibždom, pavyzdžiui: „Ar gali paduoti makaronų mišrainę?
Pasiimčiau ir pats, bet mano rankos surakintos antrankiais.“
Nusisuku į langą, kad Sidnė nepamatytų, jog šyptelėjau.
- O kaliniai tų antrankių net neturėjo, - priduria ji.
Įsivaizduoju Emą ir save tokiomis aplinkybėmis. Jeigu aš
taip pajuokaučiau apie antrankius, ji įžnybtų man į ranką ir
lieptų elgtis padoriai, bet viską išduotų jos akys. Ji irgi vos susi
laikytų nesijuokusi.
Parodau keliuką į spurginę.
- Nori sustoti? Vaišinu.
Sidnė pažiūri, kur rodau, ir suraukia nosį.
- Gal vėliau.
Pravažiuojam pro šalį, žiūriu, kaip spalvinga reklama tolsta
veidrodėlyje.
46:// Ema
IKI TRENIRUOTĖS turiu dvidešimt minučių, todėl nuėjau

į biblioteką. Žmonių čia beveik nėra, tik du devintokai prie
kompiuterių ir ponia Nesbit, ramiai dėliojanti knygas į lenty
nas. Rausva sruoga jos plaukuose prisegta įmantria virtine pa
ilgų segių.
Viskas mano gyvenime tarsi ritasi pakalnėn. Viskas, išsky
rus Kodį. Šiandien koridoriuose du kartus nusišypsojom vie
nas kitam, o visa, ką pavyko sužinoti - kadpo penkiolikos metų
jis vis dar nevedęs. Nevedęs, šaunus, dirba Denveryje architek
tu. Tai toloka nuo jūros, todėl turėsiu pamėgti kalnus.
- Ar pavyko su telefono knygomis? - klausia ponia Nesbit,
eidama prie mano stalo. - Radot viešojoje bibliotekoje?
- Taip, radau, ačiū.
Norėčiau dar kiek pabūti savo Denverio fantazijose.
- Tiesiog nuostabu, ar ne?
-Kas?
- Kiek daug šiandien prieinamų šaltinių, - sako ji. - Jūs vie
nuoliktoke, tiesa? Tikriausiai ieškojot duomenų apie koledžus,
bet bibliotekoj galima susirasti ir darbą vasarai, stovyklą, net

stažuotę. Čia galima suplanuoti visą savo ateitį.
Šypteliu. Taip, šaunu planuoti savo ateitį, kai tikiesi, jog vis
kas klostysis gerai. Tačiau kas, jeigu tau vis iš naujo rodoma,
kiek mažai įtakos tam turi tu pats? Nesvarbu, kaip stengiuosi
sutvarkyti savo ateitį, nepavyksta.
Poniai Nesbit grįžus prie savo knygų, žiūriu, kaip devin
tokai juokiasi, spoksodami į kompiuterį, ir man topteli, kad
neteisingai naudojausi feisbuku. Tai neturi būti automatiškas
kontroliavimas. Reikia pasikliauti savo turimais ištekliais.
* * *
ATĖJUSI J stadioną, paaiškinu treneriui, kad dvi paskutines tre

niruotes praleidau dėl moteriškų problemų. Tai nėra visiškas
melas. Buvau ištekėjusi už mulkio ir privalėjau juo atsikratyti, o
paskui sužinojau, kad Kelanė tuoj pastos.
Pradedame visa komanda kartu, sustojame plačiu ratu ir
darome tempimus. Uždėjusi rankas ant klubų atsilošiu ir lai
kausi penkias sekundes. Šalia manęs Rubė Dženkins. Ji nu
lenkusi galvą iki kelių pasakoja man, kad rytoj praleis pamo
kas. Jos beveik negirdžiu, nes kitoje rato pusėje man šypsosi
Kodis.
Kai baigiame tempimo pratimus ir einame tako link, prie
manęs pribėga Kodis.
- Vakar tavęs nebuvo, - sako jis.
Jis ieškojo manęs?
- Turėjau susitikimą, - atsakau miglotai, kad jis nesupras
tų, ar su mergina, ar su vaikinu.
Nudelbiu akis ir matau, kaip bėgame tiksliai koja kojon.
Nagi, Ema Nelson, laikas panaudoti savo išteklius.
- Važiavom į Pitsburgą apžiūrėti pastatų, - sakau. - Man

labai patinka jo architektūra.
- Kitais metais manau Djuke užsirašyti į architektūrą, - ta
ria jis.
Nesusitvardau ir pažeriu kai ką iš jo feisbuko:
- Domiuosi vėjo ir saulės energija, kaip jos susijusios su ar
chitektūra.
Ir tą pačią akimirką pajuntu, kad nuėjau per toli. Bet tada
Kodis prisimerkia nuo saulės ir sako:
- Nesu apie tai galvojęs.
Iškvepiu.
- O vertėtų. Tai ateities banga.
Kodis sustoja ir įkiša ranką į šortų kišenę.
- Radau prie drabužinės fontanėlio ir pagalvojau, kad gali
būti tavo.
Jam atgniaužus pirštus, pamatau savo auksinę grandinėlę
su mažu E pakabučiu. Ranka paliečiu kaklą. Tą grandinėlę ne
šiojau kasdien aštuonerius metus. Negaliu patikėti, kad ji nu
krito, o aš nepastebėjau.
Kodis įdeda grandinėlę man į saują. Žiūrėdama, kaip jis nu
bėga, prisimenu, ką vakar sakė Džošas - kaip atstačiau Grei-
hamą, o dabar gretinuosi prie Kodžio. Bet Džošas nesupranta
vieno - Kodis nėra tiesiog vaikinas, kuriuo staiga susižavėjau.
Jis mane domina jau seniai ir būtų tiesiog kvaila neatsiliepti,
kai jis rodo dėmesį.
* * *
VAŽIUODAMA NAMO galvoju apie tai, kas vakar buvo feis-

buke. Kai užsispyriau negyventi Ohajuje, mano ateitis persikėlė
į Londoną. Pasikeitusi nuomonė gali pakeisti viską.
Aš tikrai nepatenkinta Kevinu. Bet, užuot panaikinusi jį

kaip Džordaną, gal galiu sau pažadėti, jog kada nors, sutikusi
Keviną Štormą, netekėsiu už jo.
- Kada nors, - sakau tyliai, - sutiksiu Keviną Štormą ir už
jo netekėsiu.
Užsidega žalia šviesa ir spaudžiu greičio pedalą.
Pakartoju tuos žodžius, šįkart garsiau ir dar priduriu:
- Nė už ką!
47://Džošas
ESAM AIKŠTELĖJE prie Semo klubo, tai nuolaidų parduotu

vė už dešimties mylių nuo miesto. Nuleidžiu Sidnės visureigio
bagažinės bortelį ir šoku vidun. Galas jau prikrautas daiktų ir
turiu pasilenkti, kad neužsigaučiau galvos.
- Jau? - klausia ji.
Ištiesiu rankas, ji iš parduotuvės vežimėlio iškelia didelį
maišą Cheetos traškučių ir mesteli man. Paskui paduoda du
maišus riestainiukų, tada doritų. Kol Sidnė ant bortelio krauna
gazuoto vandens pakus, aš tvarkau kitką, kad padaryčiau dau
giau vietos.
- Kokiam čia banketui? - klausiu.
Sidnė pakelia dvylikos skardinių dėžę su Mountain Dew ir
paduoda man.
- Čia ne mokyklai.
{kišu gazuotą vandenį toliau į priekį.
- {prastai mokyklos tarybos užduotys trunka ilgiau, - sako
ji, - bet mudu jas taip greit sudorojom, kad, manau, turim tei
sę popamokinei veiklai.
Visą tą popietę stumdžiau vežimėlius, kilnojau dėžes ir kro

viau pirkinius į visureigį. Viskas puiku. Su Sidne Mils praleistas
laikas - vienas malonumas. Būčiau nieko prieš padėti jai tvar
kyti ir asmeninius reikalus, bet man būtų buvę malonu žinoti,
kada įvyko tas pokytis.
Nušoku ant šaligatvio.
- Ar tai kalėjimo baliukui?
- Kalėjimo iškylai, - atsako ji, uždarydama bortelį. - Bet ne
vien. Čia mano draugo rytdienos laužui.
Atgalia ranka nusišluostau veidą ir sėdu į mašiną. Sidnei
įjungus variklį, kiek praveriu langą.
- Negalima per vakarėlį vartoti alkoholio be maisto, nes
visi pasigertų, - paaiškina Sidnė. - Todėl reikia užkandžių.
Visą savaitę mokykla ūžė dėl to vakarėlio prie laužo. Taiso
nas pasiskolino tėvo pikapą ir su keliais dvyliktokais riedlenti-
ninkais veža prie ežero malkas.
- O jeigu į vakarėlį užsuktų policija, reikia, kad būtų van
dens, - sako Sidnė. - Paslepi alų ir čiumpi kolą!
Manęs paties tas laužas nelabai domina, nes mintys sklando
visai kitur. Apie Sidnę.
- Rikas mano telefone paliko žinutę, - sako ji, - klausė, ar
galėčiau jam kai ką nuvežti. Žadėjau tai padaryti rytoj, bet, kad
turim laiko šiandien, tai pagalvojau - kodėl ne. Be to, šiandien
vairuoju visureigį.
Tris valandas su Sidne važinėjom po miestą. Iš pradžių
negalėjau patikėti, kad ji pasirinko mane. Kaskart, kai susi
liesdavo mūsų alkūnės ar pirštai, visu kūnu nusrūdavo elek
tra. Bet palengva viskas nurimo. Nors mudu kada nors bū
sim kartu, dabar vos pažįstame vienas kitą. Aš esu tik vaiki
nas, kuris per pamoką užtarė ją, nes jos pačios eksas elgėsi
kaip tikras šmikis.
- Jei sutinki, - sako Sidnė, - gal pirma iškraukim daiktus

vakarėliui, o tada parvešiu tave namo? Juk pakeliui.
- Gerai.
- Ar esi buvęs pas Riką?
- Kokį Riką? - klausiu. Ir staiga susigaudau, apie ką ji kal
ba. - Rikas Rolandas?
- Jų namas labai gražus, - sako ji. - Prie pat ežero.
- Turi galvoj tą vaikiną iš Frico savitarpio pagalbos klasės?
- Aha! Jo tėvai jau išvažiavo savaitgaliui, todėl jis sugalvo
jo... aaa... gerai. - Sidnė pasisuka į mane ir tarsi atsiprašydama
pasižiūri. - Mudu su Riku anksčiau susitikinėjom, bet tai jau
praeitis.
- Tai... nieko... viskas gerai.
- Žinau, jis kartais atrodo šmikis, - sako ji, - bet yra tikrai
geras draugas.
Sidnei įsukus į greitkelį, nuleidžiu langą ir ilsiuosi.
* * *
SIDNĖ PASUKA į Ežero gatvę, paskui gerai suplūktu lauko

keliuku. Važiuojant aplink ežerą dairausi namo, kuriame kada
nors gyvensim, bet nematau nieko panašaus į nuotraukas feis-
buke. Gal mūsų namas dar net nepastatytas.
{sukam į žvyruotą Riko alėją, paskui sustojam prie raudonų
plytų namo, už kurio tankus pušynas. Sidnė dukart pypteli ir
išjungia variklį.
- Palauksim čia, - sako ji.
Rikas nesirodo, tada Sidnė išsitraukia mobilųjį ir spusteli
kelis mygtukus.
Pagalvoju, kad Riko šeima bus išsikėlusi, kai mudu su Sidne
pirksim savo namą.
- Neatsiliepia, - sako Sidnė ir padeda telefoną ant skyde

lio. - Tuoj grįšiu.
Ji užbėga grįstu takeliu, pasuka durų rankeną ir įeina. Aš
spoksau į uždaras duris.
Neįsivaizduoju, kad taip lyg niekur nieko galėčiau užeiti į
namus pas ką nors, su kuo buvau pora. Mėginu įsivaizduoti
Rebekos Alvares veidą, jei nepasibeldęs įeičiau pro jos namų
duris. Ko gero, Sidnės Mils orbitos žmonės elgiasi kitaip. Jiems
visai neatrodo keista su kuo nors draugauti, išsiskirti, o paskui
padėti rengti vakarėlį.
Išeina Sidnė, palikdama duris atviras. Po akimirkos pasiro
do Rikas ir žiūri tiesiai į mane. Jis su pilkais marškinėliais ir
šortais. Net iš tolo matau, kad jo blauzdos trigubai storesnės
už mano. Jis man linkteli be jokio pavydo, pasipūtimo ir žen
klo, kad atsimena mane iš anos savitarpio pagalbos pamokos.
Atidarau dureles ir išlipu. Stovėdamas čia su Sidne ir Riku,
jaučiuosi kaip liesas jaunesnysis broliukas, įsisiūlęs pasivažinėti.
- Sida sako, kad padėjai jai parduotuvėj, - sako Rikas. -
Šaunuolis.
Jis vadinają Sida.
- Nieko tokio, - sakau.
Rikas nusisuka, puikiai žinau, ką jis mano. Šitas vaikinu
kas nekelia jokios grėsmės. O gal be reikalo taip galvoju. Gal
jis nejaučia jokios grėsmės, nes tarp Sidnės ir jo tikrai nieko
nebėra.
Stveriu dvi dėžes vandens ir nešu į Riko namus. Padedu jas
prie laukujų durų, šalia penkių statinaičių alaus. Sidnė neša
traškučius, Rikas - šešias dėžutes vandens taip, tarsi skardinės
būtų tuščios. Kai grįžtam prie visureigio, jis man pliaukšteli
per delną, Sidnė uždaro bortelį.
- Tuoj grįšiu, - sako ji man. - Rikas turi susirasti piniginę.
Sidnė su Riku nueina. Sėdu į visureigį ir uždarau dureles.

Stengiuosi negalvoti apie tai, kad Sidnė Riko namuose. Žinau,
kad jiedu nesiseilėja. Esu tikras! Bet vis tiek negaliu priprasti
prie to keisto pasaulio ir jo taisyklių.
Paliečiu Sidnės telefoną ant skydelio. Niekad nesu naudoję
sis mobiliuoju, bet labai norisi dabar pat paskambinti broliui.
Pasakyk, ką man daryti, nes pats neturiu jokio supratimo.
Įšokusi sėdynėn Sidnė nusišypso man.
- Rikas kietas, - sako ji, imdama nuo skydelio akinius. -
Gerai, kad mudu vėl draugai.
Su saulės akiniais ir ant pečių krintančiais plaukais Sidnė at
rodo patenkinta viskuo, ką jai pateikia gyvenimas. Aš jaučiuosi
visai kitaip. Žinau, jog kada nors mudu su ja turėsim namą prie
ežero ir važiuosim šauniai atostogauti. Bet tarp dabar ir tada
turi nutikti kažkas nuostabaus, nes šiuo metu mudu dar lyg to
limi. Jeigu pradėtume susitikinėti dabar, neįsivaizduoju, kad tai
galėtų trukti per vasarą.
48://Ema
UŽDARAU SAVO kambario duris ir surenku tėčio numerį.

- Čia Nelsonų namai, - sako Sintijos balsas. - Deja, negali
me atsiliepti. Prašom po signalo palikti žinutę.
Žemas tonas, paskui du trumpi pyptelėjimai.
- Sveikas, tėti... čia Ema, - nutylu ir užsimerkiu. Tu pri
valai. - Gal tu užsiėmęs su kūdikiu, bet noriu atsiprašyti dėl
vakar, ir kad dar nepadėkojau už dovaną. Aš buvau tiesiog... -
Negaliu pradėti inkšti ir palikti tokio įrašo jo atsakiklyje. Reikia
pasikalbėti su juo gyvai. - Gal galėtum man atskambinti?
Padedu ragelį ir svarstau, kas pirmas išgirs mano žinutę.
Viliuosi, kad ne Sintija. Ji visada buvo maloni, bet kai kuriuos
dalykus noriu išlaikyti tik tarp tėčio ir savęs.
- Deilai, - įsivaizduoju, kaip ji sako glausdama prie peties
kūdikį, - dukra tau paliko žinutę.
Arba gal ji pasakys „ana tavo dukra“. Tikiuosi, ne. Tikiuosi,
ji mane vadina tiesiog Ema.
PIRMIAUSIA FEISBUKE patikrinu savo padėtį. Aš jau nebe-

ištekėjusi už Kevino Štormo, o mano naujo vyro pavardė Izao
kas Roulingsas. Dirbu Pietų Karolinos universitete. Apie mano
darbą neparašyta, bet yra nuoroda į jūreivystę ir pakrančių tar
nybą. Nuotraukoje aš priglaudusi veidą prie auksinio retriverio,
mano plaukai ilgi ir garbanoti.
Skaitau pirmą įrašą.
Ema Nelson
Tai oficialu. Šiandien iš savo pavardės pašalinau
Routings. Izaokas gali pasiimti valgomojo
komplektą, bet aš pasiimu sofą ir susigrąžinu
pavardę.
Dabar turiu susirasti namus, kur ją padėti.
(T. y. sofą.)
Nuleidžiu galvą ir pasitrinu akis. Praėjo mažiau kaip savai

tė, kai Džošas davė man tą kompaktinių diskų optinį įrenginį,
bet ar iš jo gavau kokios naudos? Gal Džošo tiesa ir man ne
reikėjo taip greitai palikti Džordano Džonso. O gal reikėjo lai
kytis Kevino. Tie santykiai nebuvo tobuli, bet kiekvienai porai
būna sunkių laikų. Dabar aš ištekėjusi už Izaoko Roulingso ir
mudu jau skiriamės.
Net jei galėčiau viską grąžinti, nė pati nežinau, kurį gyve
nimą rinkčiausi. O dabar esu sukūrusi tiek raibulių, kad neį
manoma atgaivinti kurios nors konkrečios ateities. Jei stočiau į
Tampos universitetą, kur turėčiau sutikti Džordaną, tai nieka
da nesijausčiau su juo gerai žinodama, kuo viskas baigsis.
Man neįdomu, kur sutikau Izaoką Roulingsą. Jeigu nusprę
siu už jo netekėti, tai vėl užšoksiu ant kokių nelaimingų vedybų.
228 Asher ir Macki er
Patikrinu savo draugų kategoriją. Šį kartą jų turiu tiktai

šimtą keturiolika. Nueinu prie raidės D, bet Džošo vis dar nėra.
Žiūrinėju draugų sąrašą ir staiga pamatau Kodį Greindžerį.
Širdis ima daužytis. Šiandien mūsų santykiai pasikeitei Nuo
traukoje jis su laisvalaikio švarku ir kaklaraiščiu, plaukai tvar
kingai sušukuoti j šoną. Spusteliu jo pavardę ir...
Kodis Greindžeris
Ruošiuosi skaityti paskaitą Ciuriche. Labai
ilgas skrydis iš Taksono.
Perskaitau kelis jo paskutinius įrašus. Kodis dabar gyvena

Arizonoje. Architektūros profesorius, vėjo ir saulės energijos
specialistas. Skaito paskaitas visame pasaulyje. Prieš dvi savai
tes buvo Baltuosiuose rūmuose ir kalbėjo Kongrese. O geriau
sia tai, kad jis dar nevedęs.
Paskutiniam ateities variante jis šioje srityje beveik nedirbo.
Dabar jis specų specas. Ir tai mano dėka! Tai, ką jam šiandien
pasakiau apie architektūrą, staiga pakeitė jo darbą. Apie tai net
galvoti nejauku.
Daugiau Kodžio nuotraukų nėra, bet puslapyje yra jo mėgs
tamų dalykų sąrašas.
Aštrus meksikietiškas maistas, Djuko universiteto

absolventų susitikimai, lauko kino teatrai, gitara,
raudonasis vynas, „Veino pasaulio“ citatos
Svarstau, ar įtraukti Djuko koledžą į savo mėgstamų sąrašą.

Būtų šaunu.
Negaliu patikėti, kad Kodis taip labai mėgsta „Veino pa-
šaulį“. Prieš kelerius metus žiūrėjau tą filmą kartu su Džošu ir

Taisonu. Taisonas vis staugė, svaidė metinukus ir rėkavo. Mu
dviem su Džošu tai atrodė labai kvaila. Mums didesnė pramo
ga buvo stebėti Taisoną.
Bet jei Kodis gali cituoti „Veiną“ po penkiolikos metų ir jei
aš noriu paskatinti mudviejų santykius, tai kuo greičiau turiu
vėl susidomėti tuo filmu.
* * *
- DISKELĮ AR kasetę? - klausia moteris videonuomoje. - Aną

savaitę gavomdiskelį.
- Prašom kasetę.
Ji parodo man komedijų lentyną. Greitai susirandu filmą,
grįžtu prie prekystalio ir paduodu jai savo videokortelę.
- Jis priklausys man, - sako ji ir šypsodamasi spausdina
mano pavardę. - Na, taip, ir dar kaip priklausys.
Nesuvokiu, apie ką ji kalba.
- Atleiskit?
Moteris pakreipia galvą.
- Jūs nesat mačiusi „Veino pasaulio“?
- Mačiau kine, bet nelabai... - Staiga susigaudau, ką ji šne
ka. - Jūs cituojat iš to filmo! Čia Veinas ar Gartas?
- Manau, Veinas. Mano vaikinas nuolat tai kartoja.
- Tikrai? Tai jis žmonėms atrodo juokingas?
Ji žiūri į mane kaip į pusprotę.
- Grąžinti reikia po dviejų dienų.
Padėkoju ir išskubu pro duris.
49://Džošas
Į MAŽĄ darbuotojų poilsio kambarėlį Taisono tėtis atneša dvi

popierines lėkštes su picos gabalėliais. Ji supepperoni dešra.
- Sakei, kad nesi alkanas, - sako jis, dėdamas lėkštę šalia
mano istorijos vadovėlio, - bet juk visad atsiras vietos picos
gabalėliui.
Man patinka Taisono tėtis. Gal dėl to, kad vienas užaugino
Taisoną, bet jis daug supratingesnis negu dauguma kitų tėvų.
Kai prieš valandą pasirodžiau apsimetęs, kad reikia vietos pa
simokyti, jis manęs neklausinėjo, nors šiaip kažin ar kas nors
ieškotų ramybės ir tylos picerijoje. Jis tiesiog nubraukė nuo
stalo laikraščius ir paklausė, ar nenorėčiau užkąsti.
- Televizorius tau netrukdo? - klausia jis, sėsdamasis į su
lankstomą kėdę priešais mane.
- Ne, netrukdo.
Perverčiu vadovėlio puslapį ir atsikandu picos.
Taisono tėtis pasilenkia pirmyn ir paspaudžia televizoriaus
mygtuką. Per CNN du vyriškiai diskutuoja apie prezidentą
Klintoną ir seksą.
- Juk jie apie tai kalbėjo ir tada, kai paskutinį kartą buvau
atėjęs, - sako jis.
Šypteliu.
- Maniau, kad jau baigė.
Kai Sidnė mane išleido prie hamų, mėginau mokytis sve
tainėje, kad matyčiau Emos kiemą. Nebenoriu dar vieną dieną
būti jos ignoruojamas. Tai neteisinga mudviejų abiejų atžvil
giu. Turime pasikalbėti apie tai, kas nutiko vakar.
Bet kai Ema grįžo iš treniruotės, aš tik sėdėjau sustingęs ant
sofos ir žiūrėjau, kaip ji įėjo į namus. Netrukus ji vėl sėdo į ma
šiną ir išvažiavo. Tada stvėriau kuprinę, riedlentę ir nuskubė
jau į „Gerus laikus“.
- Ką mokaisi? - klausia Taisono tėtis.
- Apie Vietnamą. - Tada atsikandu dar picos ir nusivalau
pirštus servetėle. - Per baigiamąjį egzaminą bus klausimas
apie domino teoriją.
- Prisimenu domino teoriją, - sako jis. Dar kelias sekundes
žiūri į du vyriškius ekrane. - Jei neužkirsime kelio blogiui, jis
plis tol, kol galop jau nieko nebebus galima padaryti.
- Ko gero, taip.
- Net dabar, kai galim pažiūrėti iš tolo į tą karą, - taria
jis, - sunku pasakyti, kas buvo pralaimėta, o kas laimėta. Bet
taip jau yra. Istorija - tikra kalė, kai pats atsiduri įvykių sūkury.
Įeina Taisonas, pastato prie sienos riedlentę.
- Kas naujo, pone Milsai? - klausia jis, atiduodamas pagar
bą. - Tėti, tai tu sakei, kad istorija kalė?
- Kalbėjom apie Džošo egzaminą. Beje, dėl namų darbų.
Kur tu, po galais, trankeisi?
Taisonas išdykėliškai šypsosi.
- Su draugu. O nuo kada tu seki kiekvieną mano žingsnį?
Taisono tėtis suglamžo servetėlę ir sviedžia į sūnų.
232 Asher ir Macki er
- Daryk namų darbus, reperiuk, o paskui man reikės tavo

pagalbos. Gali ir tu padėti, Džošai. Už picą.
* * *
VIENOJE PICERIJOS pusėje geltonos kabinos ir oranžiniai sta

lai, kitoje - arkada. Bet pačiame centre yra tai, dėl ko kiekvienas
miesto vaikas čia nori švęsti gimtadienį. Trys plastikiniai čiuoži
mo vamzdžiai - raudonas, geltonas ir žalias. Iš jų išlėkęs pūkš
teli į vaivorykštės spalvų kamuoliukų duobę.
Kas kelias savaites, kai picerija uždaroma, duobė ištuština
ma, kad kamuoliukai būtų dezinfekuoti. Tad šįvakar pasilieku
padėti. Taisonas įsibrenda į kamuoliukus iki kelių. Tada panar
dina į juos baltą kibirą. Aš laikau atvirą didžiulį juodą šiukšlių
maišą, ir Taisonas pila į jį kamuoliukus.
- Tai kaip tau šiandien sekėsi su Sidne? - klausia Taisonas,
semdamas kitą kibirą. - Gal ryt pasikviesk ją papietauti? Pa
žiūrėsiu, ar galėčiau tau kaip nors padėti.
Kiti darbuotojai valo stalus, siurbia grindis, renka žetonus
iš žaidimo automatų. Muzika garsi, tad jie mūsų negirdi, bet
man šis pokalbis vis tiek nemalonus.
- Dar per anksti, - sakau ramiai. - Mudu beveik nepažįs
tam vienas kito.
Taisonas išpila dar kibirą kamuoliukų.
- Mulki, juk ji ištempė tave iš mokyklos. Manau, ji nori pa
žinti tave.
- Gal. - Padedu pilną maišą į šalį. - Bet gal aš pats dar ne
pribrendęs?
- Tai bręsk! Juk kalbam apie Sidnę Mils. Man didelė garbė
turėti draugą, kuris susinešė su ja.
Išskleidžiu ir papurtau naują maišą.
- O gal verčiau pats norėtum būti tas draugas?

Taisonas svarsto.
- Neee. Labai jau daug visokių šnekų.
Paimu nuo grindų žalią kamuoliuką ir įmetu į maišą.
- Klausyk, o judu su Kelane vėl kartu?
Taisonas tyli.
- Nesijaudink, - patikinu. - Paliksiu Kelanei pačiai pasa
kyti apie tai Emai, jei dar nepasakė. Bet būk pasiruošęs. Ema
norės rimtai su tavim pasikalbėti apie...
- Kad neužgaučiau Kelanės, žinau. - Taisonas atsitūpęs
nugara atsiremia į minkštą duobės sieną. Kamuoliukų jau daug
mažiau, tad jo keliai styro iš jų tarsi dvi salos. Jis žiūri į mane. -
Nė už ką nenorėčiau užgauti Kelanės. Aną kartą buvau nepri
brendęs.
- Bet tu supranti, kodėl Ema susirūpinusi. Kai paskutinį
kartą judu išsiskyrėt, Kelanė visai susmuko.
Taisonas paima raudoną kamuoliuką ir kabliu sviedžia į
mėlyną vamzdį.
- Mudu patinkam vienas kitam, - galop prisipažįsta jis. -
Ir abu nemažai galvojom šiemet. Nežinau, ką dar galėtume pa
daryti.
Neturiu jam ko pasakyti. Taisonas blaškosi - ar vėl suartėti
su žmogum, su kuriuo jau buvo suartėjęs. Mano padėtis kito
kia. Aš turėčiau suartėti su Sidne, ir viskas klostosi palankiai.
Bet kai galvoju apie savo ateitį, nesu tikras, ar tokios jos tikrai
noriu.
* * *
KAI GRĮŽTU namo, verandoje dega šviesa. Pastatau riedlentę

prie laukujų durų ir ieškau kišenėje rakto. Girdžiu, kaip viduje
kalbasi tėvai. Kai įeisiu, jie man tikriausiai nepasakys nė žodžio,

tėtis tik pažiūrės į laikrodį, duodamas suprasti, kad vos spėjau.
Emos namas kone tamsus. Lauko šviesos išjungtos, taip pat
ir antrame aukšte. Iš svetainės pirmame aukšte sklinda silpna
mėlyna šviesa.
Pereinu per pievelę tarp mūsų namų, girdžiu, kaip prie
Emos durų skamba vėjo varpeliai. Kai Martinas juos pakabino,
Ema skundėsi, kad net jo triukšmai smelkiasi į jos gyvenimą.
Tyliai prisėlinu prie jų svetainės lango. Kambario vidury,
ant sofos, miega Ema, pasidėjusi galvą ant ranktūrio. Galva
atsukta į televizorių, bet jis stovi tokiu kampu, kad nematau,
ką žiūri.
Man jos trūksta. Net jeigu nieko nesakytume vienas kitam,
net jeigu ji ir toliau miegotų, dabar norėčiau sėdėti ant tos so
fos šalia jos.
penktadienis
50://Ema
- EMA! - ŠAUKIAiš apačios mama.

Pasižiūriu į žadintuvą. Jis turi čirkšti tik po dešimties mi
nučių.
- Ema!
Sudejuoju ir užsitraukiu ant galvos antklodę. Vakar užmi
gau ant sofos ir tik antrą valandą užsvirduliavau į savo kam
barį. Užlipusi laiptais, mačiau, kad Džošo vonioje dega šviesa.
Kai negali užmigti, jis vidury nakties eina į dušą. Pagalvojau,
gal pamirksėti savo šviesa. Jei jis atsakytų, tai priglausčiau prie
lango laišką kaip vaikystėje. Bet nusprendžiu jam netrukdyti.
Aš Džošui nerūpiu. Popietę jis praleido su Sidne, žengdamas
savo pirmus žingsnius į jų bendrą ateitį.
Ant laiptų sutrepsi mamos basutės ir imu galvoti, dėl ko ji
galėjo ant manęs užsiusti. Vakar vakare su ja nesusitikau. Jie
du su Martinu Pitsburge pirko spinteles. Pavalgiau vakarienę
ir lėkštę su stikline įdėjau į indaplovę. Net nušluosčiau stalą, o
tada sėdau žiūrėti „Verno pasaulio“.
Mama su geltona suknele, plaukai sujuosti priderinta juos

ta. Ji susiraukusi, rankoje laiko juodą kasetę.
- „Veino pasaulis“, Ema?
Trinu nugulėtą petį.
- Tai dėl to mane pažadinai?
- Ne. - Kitoje rankoje ji laiko dar vieną kasetę. - Tave pa
žadinau dėl šitos.
Nuo spintelės sugraibau gumytę, suimu plaukus į uodegą.
- Gal gali konkrečiau?
- Tu išėmei mūsų tuščią kasetę, kad galėtum pažiūrėti „Vei
no pasaulį“, - sako mama ir kietai sučiaupia lūpas.
Gūžteliu pečiais. Gal ir išėmiau tą kasetę. Neprisimenu.
- Mes įrašinėjam „Seinfeldą“, - priekaištauja ji. - Buvom
užprogramavę.
- Atsiprašau.
- Mes jį įrašinėjam kiekvieną ketvirtadienį. Tu žinai. - Ji
dirsteli į plakatą su jūra virš mano stalo, paskui vėl į mane. -
Mudu su Martinu susirūpinę, kad tau trūksta pagarbos šiems
namams.
Atsisėdu.
- Trūksta pagarbos? Apie ką tu kalbi?
Ji parodo į grindis prie mano staliuko.
- Martinas pastebėjo šitą dėmę. Ema, juk mes paklojom
naują dangą. Kaip tu sugebėjai ant jos kažką išpilti?
Nenoriu apie tai kalbėtis. Išpilti iš vazos vandenį buvo kvai
la, bet tai nebuvo pats kvailiausias dalykas tą popietę.
- Aš bandžiau ją išvalyti.
- Reikėjo paprašyti pagalbos. Mes turim priemonių dė
mėms...
Pala, pala!
- Ką Martinas veikė mano kambary?
Mama atsidūsta.
- Matavo su agentu.
Pašoku iš lovos ir tempiu ant šlaunų marškinius. Neturiu
nuotaikos kariauti, ypač po ginčų su Džošu ir tėčiu, bet šito
taip palikti negaliu.
- Čia dėl jo kabineto, - priduria ji. - Bet tik tada, kai baigsi
mokyklą.
- Nesąmonė! - Jaučiu, kaip tankėja mano pulsas. Rankomis
užsidengiu akis. - Tas kambarys šešiolika metų buvo mano ir
dabar tebėra mano. Gal Martinas ir ketina kada nors paversti jį
savo kabinetu, bet jis neturi leidimo eiti į jį kada nori.
Mama padeda abi kasetes ant mano staliuko.
- Atsiprašau dėl „Seinfeldo“, - sakau. Tada ištraukiu stalčių
ir pasiimu žalius marškinėlius ir džinsinius šortus. - Paklausi-
nėsiu, gal kas nors įsirašė jį. Bet pasakyk Martinui, kad baigtų
šitą perversmą.
Mama žiūri į tolį tarsi slėpdama ašaras.
- Tai dėl mūsų visų patogumo, - tyliai sako ji.
Knieti išrėžti, kad dėl to paties patogumo ji išsiskyrė su
mano tėčiu ir ištekėjo už Eriko. Pavargau nuo tų patogumų.
- Pasakyk Martinui, kad nelįstų į mano kambarį, - už
baigiu.
***
Santykiai Komplikuoti
Tokia šįryt mano ateitis. Neparašyta, ar aš ištekėjusi. Nepa

rašyta ir kad vieniša. Dabar aš baigusi San Diego universitetą ir
gyvenu Ouklande, Kalifornijoje.
Paskutinis mano įrašas trečiadienį.
Ema Nelson
Tikiuosi, kad savaitgalį nelis.
Mano nuotrauka nespalvota, kone siluetas. Prie atviro lan

go groju saksofonu, mano plaukai iki pečių.
Atidarau draugų sąrašą ir keliauju žemyn. Kodis yra. Jis su
kitokiu kaklaraiščiu, bet atrodo toks pat kaip vakar. Džošo prie
raidės D nėra.
Grįžtu į pagrindinį savo puslapį. Kažką parašiau prieš dvy
lika sekundžių!
Ema Nelson
Mano namų ruoša kažkokia impulsyvi.
Užleidau dalykus, kurių laikiausi labai ilgai.
Kad ir mano slaptažodis. Vartojau tą patį
penkiolika metų. Laukiu, kol dingtelės koks
naujas žodis.
Prieš 12 sek. Patinka Komentarai
Atsikratau Milisento?
Klarensė ir Milisentas įkūnija visa, kas buvo gera mano drau
gystėje su Džošu. O dabar užsimaniau jį mesti? Nejaugi amžiams
sugrioviau mūsų draugystę jį pabučiuodama? Ar dėl to, kad ne
turėjau aiškaus atsakymo, kai jis paklausė, kodėl pabučiavau?
Laikykis! Negaliu keisti slaptažodžio. Tik su juo prisijun
giu prie feisbuko. O man jis tiesiog būtinas. Mano santykiai
dabar komplikuoti. Apie darbą nieko nepasakyta. Nors daug
neatvirauju, manau, kada nors pratrūksiu. Jei negalėsiu suži
noti savo gyvenimo smulkmenų, tai neturėsiu ir galimybės ką
nors pagerinti.
- Ema! - pašaukia mama ir aš krūpteliu. - Martinui reikia

paskambinti dėl darbo. Gal gali atsijungti?
- Ne, aš...
- Juk mes nuolat apie tai kalbam, - įspėja ji. - Greitai tu
rėsim kitą telefono liniją, vien internetui. Bet dabar turi atsi
jungti.
Uždarau ekraną ir galvoju apie tą nuotrauką „Geruose lai
kuose“, kur nufotografuoti Kelanė, Taisonas, Džošas ir aš. Kaip
aną dieną ją suplėšiau. Skubu prie šiukšlių dėžės vildamasi, kad
Martinas jos neištuštino, kai buvo mano kambary. Tenai po
suglamžytomis nosinėmis guli nuotraukos skuteliai. Vieną po
kito išrenku juos ir laikau delne.
Gal mudu su Džošu ateity ir nebūsim draugai, bet to atmi
nimo negaliu išmesti. Atidarau viršutinį stalčių, sumetu nuo
traukos skutelius į dienoraštį ir uždarau jį.
51://Džošas
DVYLIKTOKŲ „PABĖGIMO“ dieną, kai nebėra ketvirtadalio

mokinių, koridoriai atrodo tušti ir nykoki. Ir tylesni, o tai leidžia
greičiau panirti į savo mintis.
Eidamas į trečią pamoką, petimi kone braukiu per spintelių
duris ir galvoju apie laiką. Jei galėčiau, grįžčiau į tą vakarą, kai
prieš šešis mėnesius mėginau pabučiuoti Emą, bet to nedary
čiau. Ji mums einant per kapines laikytųsi man už parankės,
kad būtų šilčiau, bet kai su Taisonu ir Kelane grįžtume prie jos
mašinos, tarp mūsų nebūtų jokio nejaukumo. Jei tai būtų įma
noma, grįžčiau į Emos verandą tą dieną, kai ji prijungė savo
naują kompiuterį, ir neduočiau jai to disko. Tada ji nebūtų
radusi feisbuko. Nors ir nebūtume tokie artimi kaip kadaise,
bent jau kalbėtumės.
Staiga išgirstu balsą už nugaros:
- Štai kur tu!
Įkvepiu ir atsisuku.
- Argi nekeista? - Sidnė mosteli į koridorių. - Šiandien čia
tuščia.
Ji tikrai graži, rusvi plaukai ir mėlynos kaip jūra akys. Galė

tų puikuotis kuriame nors tų žurnalų, kuriuos Ema su Kelane
varto ieškodamos testų.
- Ar tau po vakar neskauda rankų? - klausia Sidnė ir spus
teli man žastą. Gerai, kad šiandien padariau papildomų atsi
spaudimų. - Nuvarginau tave kaip reikiant.
- Niekis. - Nors iš tikro rankas skauda. - O kaip tu?
Sidnė nuleidžia pečius ir nusvarina rankas.
- Namo grįžau nusikalusi.
Suskamba įspėjamasis dviejų minučių skambutis, esu jam
dėkingas.
- Kur valgysi priešpiečius? - klausia Sidnė, žiūrėdama į
savo telefoną.
Žadu eiti į įprastą vietą po ąžuolu, bet abejoju, ar vertėtų
pakviesti tenai ją. Taip siūlė Taisonas, bet ten gali ateiti Ema, o
tai jau būtų toks keblumas, kurio dabar neįveikčiau.
- Jei jau turi planų, - sako Sidnė, - galim tą padaryti kitą
sykį.
Jaučiu pareigą paaiškinti.
- Na, to nepavadinsi planu, - iškloju, - bet kilo įtampa tarp
manęs ir draugės, šiandien žadu su ja pasikalbėti.
Sidnė akimirką nusisuka ir pagalvoju, kad be reikalo jai tai
pasakiau.
- Gerai, - sako ji. - Malonu, kad esi atviras.
Feisbuke mudu su Sidne atrodom laimingi. Nors dabar
esam skirtingi, ilgainiui turbūt supanašėsim. Gal Ema teisi ir aš
per daug viską skubinu.
- Tikriausiai skambės kvailai, - sako Sidnė, nudelbusi
akis. - Vakar vakare savo sesei Heilei pasakiau, ką mudu vei
kėm ir kaip man patiko būti su tavim.
- Ačiū, man irgi buvo smagu.
Ji atsidūsta ir pasižiūri į mane su šypsenėle.

- Bet kai pasakiau, kad nusivežiau tave pas Riką, ji pavadi
no mane kvaiša. Jeigu dėl to pasijutai nesmagiai, tai labai at
siprašau.
Gūžteliu vienu petim, bet nieko nesakau. Tikrai nesitikėjau
jos pasiteisinimo.
Sidnė droviai nusišypso.
- Gal Heile ir vėl pavadins mane kvaiša, bet ar nori su ma
nim važiuoti į tą vakarėlį prie laužo šįvakar?
- Prie Riko namų?
- Na, iš tikro, tai ne visai prie jo namų, - sako ji. - Prie
ežero.
Pripuola Sana Roi.
- Sveika, Side! - Dirstelėjusi į mane, ji atkiša delną. - Man
reikia gumos arba metinuko. Turi?
Kol Sidnė rausiasi kuprinėje, stengiuosi sugalvoti atsakymą
dėl vakarėlio prie laužo. Jeigu mums neverta taip greitai suar
tėti, o aš ten vis tiek važiuosiu su ja, ar tai bus nepateisinamas
skubėjimas? Bet jeigu mėginsiu viską stabdyti, tai reikalai vėl
stos į savo vėžes?
Ačiū Dievui, yra būdas tai sužinoti. Kad ir ką atsakysiu, po
pamokų galiu pažiūrėti feisbuke, kokie bus raibuliai. Galiu pa
imti Emos atsarginį raktą ir patikrinti, kol ji treniruotėje. Ži
nau jos pašto adresą ir slaptažodį, todėl reikia tik dirstelėti ir
nuspręsti, ar...
Ne! Jeigu tiesa tai, kad noriu, jog apskritai nebūtume radę
to feisbuko, tai kaip elgtis nuo šiol? Man tas feisbukas buvęs
nebuvęs. O jei tai tiesa ir Sidnė Mils kviečia mane į vakarėlį
prie laužo, būtų kvaila atsisakyti.
Sana įsimeta į burną gabalėlį gumos ir atsisveikindama
mosteli. Jai nuėjus Sidnė nusišypso man.
- Tai ar nori važiuoti?

- Noriu.
* * *
IŠVYNIOJU ANTRĄ sumuštinį. Ema užsideda geltono sūrio

gabalėlį ant obuolio griežinėlio. Ji su Kelane atėjo kartu, bet
Ema nuo tol, kai jos atsisėdo, tepasakė vos porą žodžių.
Kelanė sviedžia į Taisoną bulvytę ir pataiko jam į smakrą.
Jis paima bulvytę nuo kelių ir įsideda į burną.
- Mėtyk, kol pataikysi, - sako jis.
Kelanė atidžiai nusitaiko kita bulvyte ir Taisonas išsižioja.
Bulvytė lekia jam į veidą ir...
- Pataikiau! - Kelanė iškelia rankas. Taisonas porą kartų
kosteli ir parodo jai nykštį.
Ema nusilupa kitą sūrio gabalėlį ir pasiūlo man.
- Gal nori?
Nelabai mėgstu sūrį, bet vis tiek paimu.
- Oho! - Taisonas žiūri į Emą, paskui į mane. - Tai judu
pripažįstat vienas kitą ir dalijatės sūriu? Didi akimirka. Gal kas
turit fotiką?
Kelanė sviedžia jam į kaktą bulvytę.
- Palik juos ramybėj.
- Bet juk taip viskas ir prasideda, - sako Taisonas, dažyda
mas bulvytę į Kelanės kečupą. - Greitai jis pasiūlys jai atsikąsti
sumuštinio. O jeigu jiedu nesisaugos...
Šį sykį Taisono kaktą pasiekia padažyta į kečupą bulvytė. Ji
prilimpa, bet greit nukrinta.
Kelanė ranka užsidengia burną.
- Klausyk, tikrai nenorėjau.
Taisonas juokiasi.
- Nenorėjai mesti ar nenorėjai pirma padažyti kečupe?

Kelanė pasideda paketą ant kelių.
- Kažkur turėjau servetėlių.
- Pamiršk servetėles, moteriške, - sako Taisonas ir atsisto
ja. - Nusivalysiu į tavo marškinius.
Kelanė surinka ir sprunka į futbolo aikštę. Taisonas nusive
ja ją.
- Ema, - sakau vos jiems nubėgus. - Labai atsiprašau dėl
to, ką sakiau aną dieną. Žinau, kad tu be reikalo manęs neer
zintum.
Ema perbraukia ranka žolės kuokštą.
- Gal sutarkim, kad buvo kvaila savaitė, ir pamirškimvisa tai?
Taisonas aikštėje pagauna Kelanę ir ši klykteli. Jis taikosi
kečupuota kakta prisiglausti jai prie krūtinės, bet ji ištrūksta.
Taip, savaitė buvo kvaila, bet mums reikia apie ją pasikal
bėti.
- Tiesiog nežinojau, ką daryti, kai...
- Suprantu. - Ema numoja į tuos žodžius ranka ir sušnibž
da: - Klausyk, Džošai. Gal tu vėl ant manęs supyksi, bet aš tru
putį žvilgterėjau į feisbuką ir šįryt buvo parašyta, kad...
- Pasakyk, kad galim liautis vengę vienas kito, - sakau. -
Man svarbu tik šitai.
Ema giliai atsikvepia, tarsi tuoj imtų verkti. Nuskinu žolės
stiebą, suspaudžiu tarp nykščių ir sublerbiu. Ema užsidengia
ausis, tačiau šypsosi.
- Ar aš tau vis dar atrodau šaunus ir patrauklus? - klausiu,
kai ji nuleidžia rankas. - Ar vis dar pyksti ant manęs?
Ema nesusitvardo.
- Aš niekad ir nepykau. Tik buvau visai suskydusi.
- O dabar?
Ji pasilenkia ir žnybteli man skruostą.
- Šaunus ir patrauklus.
Prie medžio pamažu grįžta Taisonas su Kelane. Kečupu da
bar išterliota jo marškinėlių rankovė.
- Ar visi pasibučiavot ir susitaikėt?
Mano veidas bemat užkaista.
- Kitas klausimas. Kas važiuoja į tą vakarėlį prie laužo? Tai
sonas veža malkas, o aš irgi noriu važiuoti.
Ema žiūri į mane su smalsiu optimizmu.
- Suprantat, - sakau iš anksto, norėdamas atšaukti tuos žo
džius, kuriuos pasakysiu, - aš jau sutikau važiuoti su Sidne.
- Oho, - nusistebi Kelanė.
Ema uždaro savo priešpiečių dėžutę.
- Norėčiau važiuoti, - sako ji, - bet šįryt susipykau su mama,
tad verčiau jau būsiu namie.
- Tikrai? - klausia Kelanė. - Juk ten turėtų būti smagu.
- Sugalvojau, - įsiterpia Taisonas, - galim pakviesti Sidnę
kartu su mumis. į Kelanės mašiną lengvai tilpsim. Kai nuvešiu
malkas, grąžinsiu tėčio pikapą ir galėsim nuvažiuoti kartu.
Ema paima Kelanės spraitą ir gurkšteli.
- Ne, Džošas turi važiuoti su Sidne. O aš liksiu namie.
Kol Ema deda dėžutę kuprinėn, Kelanė griežtai žiūri į mane.
52://Ema
NUO PAT priešpiečių man gerklėje veliasi gumulas - kai Džo-

šas pasakė, kad važiuos į vakarėlį prie laužo su Sidne. Tai saky
damas atrodė sutrikęs, bet jis nežino paskutinių naujienų apie
mano apgailėtiną ateitį. Kai tikrinau paskutinį kartą, gyvenau
Londone su Kevinu Štormu. Paskui išsiskyriau su Izaoku Rou-
lingsu, o dabar bėdos Kalifornijoje.
Blogiausia, kad Džošas nežino, jog mūsų draugystė niekad
neatgis.
Einu į treniruotę, bet norėčiau sėdėti prie savo kompiuterio
ir pažiūrėti, ar pakeičiau slaptažodį, ar ne. Jei ne, tai prieš vi
siems laikams prarasdama feisbuką galėčiau perskaityti viską,
kas įmanoma.
- Sveika, Ema, - sako Kodis. Jis bėga pro mašinų aikštelę,
užsimetęs ant peties sportinį krepšį. Jo plaukai pasišiaušę nuo
prakaito, o marškinėliai glaudžiai aptempę krūtinę. - Atrodo,
abu vėluojam.
- Palydėjau draugę iki chemijos laboratorijos.
Kodis eina šalia manęs.
- Įstrigau spūstyje.
- Kaip sekėsi?
Jis gūžteli pečiais.
- Nuobodu. Man visa tai jau rutina. Dabar tik skaičiuoju
laiką iki Djuko. Tai bus rudenį.
- Oho, - sakau tarsi girdėdama naujieną. Iš tikro apie Ko-
džio ateitį žinau kur kas daugiau negu jis pats. Kada nors jis
gyvens Denveryje ir lankysis Baltuosiuose rūmuose. Ir po pen
kiolikos metų dar bus nevedęs. Tačiau jis mėgsta filmą, kurį
neseniai pažiūrėjau.
- Tavo žodžiai man priminė įdomią citatą. - Nusišluostau
delnus į šortus, stengdamasi pamėgdžioti Veiną. - Maniau,
kad metus turėjau mononukleozę. Pasirodo, mane tiesiog ap
niko nuobodulys.
- Beveik žodis žodin, - sako Kodis, ir jo veidu nuslenka
šypsnys. - „Kartą pamaniau, kad metus turėjau mononukleo
zę.“ Nežinojau, kad tau patinka „Veino pasaulis“.
Iš tikro tai jis man bjaurus, dar baisesnis negu žiūrint pirmą
kartą.
- Tu matei jį? - klausiu.
- Kelis kartus, - sako jis. - Taigi Ema Nelson - Green Day
ir „Veino pasaulio" mėgėja. Įspūdinga.
Einant aikštės link Kodis užmeta man ant pečių ranką.
Mūsų šonai liečiasi. Jaučiu jo raumeningą kūną, jis kvepia
skysčiu po skutimosi.
Negaliu patikėti, bet tai, ko gero, veikia.
***
MES BĖGAMaplink aikštę, o treneris skaičiuoja ratus. Kiekvie

ną mylios ketvirtį aš gerinu savo rekordus.
Treneris Makleodas skatindamas pūsčioja švilpuką.

- Kad ir kas tave apsėdo, Ema, bet tai tau j naudą. Taip ir
toliau!
Nelėtinu tempo, nors kojos jau dega. Tai darau dėl Kodžio,
bet sykiu prablaivėja galva. Pastaruoju metu riejuosi su Džošu,
tėčiu, net su mama. Vienintelis man likęs draugiškas žmogus yra
Kelanė, o dabar jaučiu, kad nuo manęs ji vėl tolsta Taisono link.
- Dabar žingsniu, Ema, - paliepia treneris, kai baigiu ketu
ris šimtus jardų.
Toliau bėgu taku, prispaudusi ranką prie šono, prie manęs
prisigretina Kodis.
- Ar greit vemsi? - klausia jis.
Nustebusi žiūriu į jį.
- Nemanau.
- Čia iš „Veino pasaulio“.
Prisiversdama nusijuokiu.
- Na, taip, žinoma.
- Klausyk, gal parvežti tave namo? Man reikia nuvažiuoti
ir pasiimti klasės žiedą, bet mašinoj palikau tą piratinę juostą.
- Kokią piratinę? - klausiu norėdama laimėti laiko ir apsi
spręsti, ką daryti. Mano mašina aikštelėje, esu sutarusi su Ke-
lane, kad po chemijos paimsiu ją ir parvešiu namo.
- Deivo Metjuso, - sako jis. - Bet pirmiau reikia pasikalbėti
su Makleodu dėl rytdienos sportinių testų. Tai va, jei nori, su
sitikini aikštelėje po dešimties minučių. Aš su sidabrine tojota.
Tarsi nežinočiau.
***
- KODĖL TU uždususi? - klausia Kelanė, dėdama ant metali

nio stovo kolbą. Ji su apsauginiais akiniais ir cheminių elementų
rinkiniu. Pernai ji baigė sustiprintą chemiją, bet vis tiek užeina į

laboratoriją padėti mokytojai.
Mokytoja Munrou stovi priekyje su keliais mokiniais. Priei
nu arčiau Kelanės, kad niekas negirdėtų.
- Atbėgau tiesiai iš stadiono, - sakau. - Kodis pakvie
tė mane važiuoti su juo paimti klasės žiedo, o paskui parveš
namo.
- Kodėl? - klausia Kelanė. Į vieną kolbų ji įberia geltonų
miltelių, ir bemat pasklinda puvėsių kvapas.
Atšlyju, mosuodama prieš nosį delnu.
- Ar tai saugu?
Kelanė užkelia akinius ant kaktos.
- Juk aš jo negersiu. Ir nenukreipk kalbos. Kodėl Kodis
nori, kad važiuotum kartu?
Nesulaikau šypsenos.
- Mudu neseniai kalbėjomės. Pasirodo, kad turim daug
bendro.
Kelanė kažką rašo laboratorinėje kortelėje, aš tuo metu ty
rinėju jos veidą. Mačiau tik vieną jos dukros nuotrauką, bet ir
taip aišku, kad Lindsė labai panaši į ją.
- Nori, atspėsiu? - sako Kelanė. - Prašysi, kad parvažiuo
čiau tavo mašina.
Kuprinėje surandu mašinos raktelius ir padedu juos šalia
Benzeno degiklio.
- Nemanau, kad užtruksim ilgai. Gali palaukti mano na
muose, o tada parvežčiau tave. Jei nenori laukti, gali iš garažo
paimti mano dviratį.
Kelanė neatsako.
- Būk gerutė, - prašau. - Liksiu tau skolinga.
- Labai, labai skolinga, - sako ji ir įsimeta mano mašinos
raktelius į rankinę. - Nuo tavo namų iki mano tikras Tour de
France. Turbūt nereikia įspėti, kad būtum atsargi su Kodžiu.

Juk abi žinom, kad jis iš merginų tikisi labai daug.
- Mes važiuosim jo klasės žiedo, - aiškinu. - Tik tiek.
O vos grįžusi parvešiu tave.
- O gal paprašysiu Taisono, kad atvažiuotų manęs.
- Ir kas čia tarp judviejų dedasi?
Kelanė nukreipia akis į kitą kolbą.
- Kelane Štainer! - sakau. - Paskutinį sykį tu vos atsigavai
nuo Taisono. Tau jau užtenka tų dramų.
- Pati žinau, kad su juo buvo visokių pakilimų ir nusivyli
mų, - sako Kelanė, žiūrėdama man į akis. - Vakar buvau pas
gydytoją, susitariau dėl dar vieno vizito. Noriu rimtai suvaldyti
savo emocijas.
- Vadinasi, tai iš tikro? Judu su Taisonu vėl būsit kartu?
- Aš taip nesakiau. - Ji paima metalines reples, bet tuoj pat
jas padeda. - Tačiau jeigu jau kalbam apie dramas, tai noriu
žinoti tiesą, kas dedasi tarp tavęs ir Džošo?
Krūpteliu.
- Nieko.
- Vakar tu net nenorėjai eiti priešpiečių, nes ten buvo jis.
O kai šiandien jis užsiminė apie Sidnę, tu vos nepravirkai.
Užsidedu kuprinę.
- Žmonės kartais nutolsta vienas nuo kito, - sakau, - ir
nieko čia nepadarysi.
Apsigręžiu ir išeinu pro duris.
53://Džošas
- SULENK KELIUS! - šaukiu pridėjęs delnus prie burnos.

Apsinešėlis ant pusvamzdžio ruošiasi savo pirmam nusilei
dimui. Mėginau jį atkalbėti, bet jis pasiryžęs padaryti įspūdį
savo merginai. Ji stovi kitame rampos gale, susinėrusi ant krū
tinės rankas, ir purto galvą. Viena jo koja ant lentos galo, gali
niai ratukai ant pat rampos krašto; tada jis lėtai pakelia antrą
koją ir padeda ją ant lentos priekio.
Mudu su Taisonu šalia rampos, sėdim ant savo lentų.
Taisonas linguoja į šonus.
- Dar nesu matęs, kad kas užsimuštų pusvamzdyje.
- Atsargiai, - įspėju ir vėl pridedu prie burnos delnus, - su
lenk kelius!
Vaikinas linkteli, lyg būtų išgirdęs mane. Kai jo lenta ima
riedėti, jis nežmoniškai surinka. Pralekia rampa, bet kelių ne
sulenkia. Lenta šauna iš po jo, kojos sušvytuoja ore, ir jis sun
kiai žnekteli ant nugaros.
Jo draugė atlekia iš kito galo, nušoka nuo lentos ir pribėga
artyn. Jos padedamas apsinešėlis nušlubčioja.
Taisonas ploja.
- Jis gyvas. Manau, jam pasisekė.
Užsimetu kuprinę ant peties ir atsistoju.
- Varau namo.
Taisonas juokiasi.
- O kas, jeigu jis mėgins dar kartą?
Papurtau galvą. Per daug jaudinuosi dėl vakarėlio prie lau
žo, kad man rūpėtų, kas dedasi čia. O gal jaudinuosi visai be
reikalo? Gal kaip tik šįvakar mudu su Sidne galutinai susikli-
juosim. Arba galutinai išsiskirsim.
Pliaukšteliu Taisonui per delną.
- Susitiksim prie ežero.
***
ATIDARAU SAVO spintos duris. Ant ilgos lentynos virš marš

kinių laikau viską, ką galima išmesti. Riedučių žurnalus. Gipsą
nuo kojos su parašais visų, kuriuos pažįstu. Batų dėžę su pirati
niais pankiškais įrašais, kuriuos man atidavė Deividas. Išsitrau
kiu dėžę su gerokai nudilusiais angliukais. Ir didelį eskizų blo
knotą, kurio nenaudojau nuo vidurinės pradžios.
Smagu vėl laikyti rankose tą bloknotą. Prieš daugelį metų
riebiomis raidėmis ant viršelio parašiau TEMPLTONAS. Taip
norėjau būti vadinamas, kai tapsiu garsiu dailininku.
Atverčiu bloknotą ir nusijuokiu iš savo pirmo šedevro:
„Dvidešimt viena kanarėlė“.Tai dvidešimt viena pieštuku nu
piešta kanarėlė, bet tik trys jų nuspalvintos geltonai. Nepri
simenu, ką reiškė tos trys, bet tuo laiku tikrai turėjo ką nors
reikšti.
Kitame puslapyje - „Beprotiškos melodijos“. Tasmanijos
velnias ir Porkis Pigas rėkia į telefonus iš skardinių, pasipikti
nę, kad negirdi vienas kito, o aplink tyška seilės. Rimtai - kas
mane buvo apsėdęs?
Po kelių puslapių pasuku bloknotą skersai.
Pirmais mokslo metais mudu su Ema mokėmės ant jos lo
vos, ir paklausiau, ar galėčiau ją nupiešti. Ji padėjo knygą ir
kantriai sėdėjo, kol piešiau, bet niršau pats ant savęs, kad nega
liu jos pagauti. Gal panašumo ir buvo, bet nebuvo jausmo, kad
„pagavau“ją.
Emai piešinys patiko ir ji paprašė, kad parodyčiau visiems
mūsų draugams. Bet vėliau niekad nemėginau piešti žmonių.
Jeigu jau yra kas nors, ką norėčiau „pagauti“, tai Ema.
Perverčiu kelis „Beprotiškų melodijų“ piešinius ir išplėšiu
tuščią puslapį. Pasitiesiu jį ant bloknoto viršelio ir pasidedu
ant kelių. Angliuko nuolauža kažką įmantriai suraitau lapo
vidury, dešinėn nuvedu plaušuotą juostą. Akimirką tyrinėju,
paskui apačioje nubrėžiu lenktą horizontą. Panašu į kažko pra
džią. Tik nė pats nežinau ko.
54://Ema
KODŽIO MAŠINOS vidus buvo kitoks, negu įsivaizdavau.

Viskas aptrinta, sėdynių apmušalai kone pradilę, plastikas prie
durų keliose vietose sutrūkinėjęs.
- Brolis atidavė, kai išvažiavo į koledžą, - sako jis, išsukus
iš mokinių aikštelės. - Žinau, kad kledaras.
Man patinka, kad Kodis jaučiasi nesmagiai dėl savo maši
nos. Jis atskleidė man savo pažeidžiamą pusę. Labai knieti nu
sijuokti ir pasakyti jam, kad ateis laikas, kai jis galės nusipirkti
mašiną, kokios tik užsimanys.
- Kur mokosi tavo brolis? - klausiu.
- Vermonto universitete. Studijuoja aplinkosaugą.
Kaip ir tu kada nors!
Kodis pasuka kairėn į Kikilių gatvę, autostrados link. Pasi
lenkia prie mano kelių atidaryti dėtuvės, kuri dailiai pririkiuo-
ta kasečių.
- Gal gali paimti Deivą Metjusą? - klausia jis. - Piratinė,
apie kurią tau sakiau. Jie grojo netoli mano brolio mokyklos ir
jis įrašė.
Išimu kasetę ir įdedu į grotuvą. Iš garsiakalbių sklinda sil

pnas šnypštimas. Laukdama muzikos pasižiūriu į Kodį. Vai
ruoja jis pasitikėdamas savimi, atsilošęs, vairą atsainiai laiko
viena ranka.
Jis įsilieja į autostradą, pasigirsta muzika. Fone tiek daug
žiūrovų balsų, kad muzika vos girdėti. Rodos, groja What
Would You Say.
- Tie žiūrovai labai nervina, - sako Kodis, rodydamas į
grotuvą. - Jeigu ten eini tik pasigerti ir per koncertą pasikalbė
ti, tai verčiau žygiuok į barą.
- Mano tėtis muzikantas profesionalas, - sakau. - Ir visad
dėl to skundžiasi.
Kodis padidina garsą.
- Kaip gitaristas Deivas Metjusas nepelnytai ignoruojamas.
Girdi, ką jis čia išdarinėja?
Mėginu įsiklausyti, bet kokybė tikrai prasta.
- Nuostabu.
Kodis staigiai spusteli greičio pedalą ir aplenkia dvi maši
nas. Važiuojam Leik Foresto alėja. Mudvi su Kelane ten apsi-
lankom kelis kartus per metus, bet daugiausia taupom pinigus
apsipirkimui Pitsburge.
- Kodėl atidavei žiedą į taisyklą? - klausiu. Puikiai įsi
vaizduoju Kodžio žiedą. Jis sidabrinis, masyvus, su oranžiniu
akmeniu viduryje, oficiali „Panterų“ spalva.
- Išgraviravau datą, kada pradedu šalies varžybas, - sako
jis. - Suprantu - keista graviruoti datą iš anksto, bet darau tai
dėl sėkmės.
Kodis prieš dvi savaites buvo pirmas regioninėse varžybo
se per šimto jardų bėgimą. Kitą savaitę turi galimybę nugalėti
Pensilvanijos valstijoje.
- Gal juvelyrams parodyti mano grandinėlę, - sakau atseg

dama mažą kuprinės kišenėlę. - Gal galėtų sutaisyti sagtelę.
- Atsiprašau... garsas tikrai sumautas. - Kodis išjungia gro
tuvą. Tuo pat metu prieš mus iš dviračių tako išnyra dvirati
ninkas.
Garsiai surinku:
- Atsargiai!
Kodis pasuka mašiną kairėn. Kita mašina signalizuoja ir
staigiai stabdo, aš užsidengiu akis.
- Kas per velnias? - šaukia Kodis ir žiūri į veidrodėlį.
Šoniniam veidrodėly matau, kaip dviratininkas padeda koją
ant šalikelės. Jis nusiima šalmą ir rodo Kodžiui pirštą.
- Matai jį! - piktinasi Kodis. - Beveik sukėlė avariją ir dar
rodo man pirštą.
Mano širdis daužosi, rankos dreba.
- O čia dar tu šiurpini tuo savo klyksmu, - priekaištauja
Kodis. - Jis niekuo nepadėjo.
Kodis įsuka į Leik Foresto alėjos aikštelę ir išjungia variklį.
Išlipa iš mašinos, aš irgi, kuprinę palieku viduje. Taisykloje Ko
dis apie mano grandinėlę nieko nesako, tad aš irgi daugiau ne-
beužsimenu.
* * *
GRĮŽUS Į mašiną atmosfera pagerėja. Graviūra ant Kodžio žie

do atrodo puikiai, o darbuotojas dar paprašė jį pasirašyti ant lai
kraščio iškarpos su Kodžio nuotrauka ir straipsniu apie valstijos
varžybas. Apsimečiau nustebusi, kai jis man parodė, nors pati
namuose, stalčiuje, turiu tokią pat iškarpą.
Išvažiavus į autostradą, Kodis dėtuvėje ieško kitos kasetės.
Šį kartą jo pirštai brūkšteli man per kelius.
- Žinai, - sako jis, - pakeliui yra mano tetos ir dėdės na

mai, jie turi galingą garso aparatūrą. Gal pas juos ta piratinė
kasetė skambės geriau?
Mane užplūsta jaudulys.
- Nebijok, - priduria jis, - jie dantų chirurgai ir labai daug
dirba. Namie jų nebus.
- Tu tikras, kad jie nesupyks?
- Ne, viskas gerai. Dėdė man davė atsarginį raktą.
Kodis pasuka kairėn ir įvažiuoja į prabangių namų gatvę,
apsodintą jaunais medžiais. Sustoja priešais didžiulį namą su
fontanu pievelėje ir romėniškomis kolonomis verandoje.
- Gražu, ar ne?
Kodis paima piratinę kasetę ir išlipa iš mašinos.
Jeigu būčiau čia su Džošu, abu imtume naršyti po kišenes
monetų, kurias galėtume įmesti į fontaną. Bet su Kodžiu to ne
įsivaizduoju daranti.
Apžvelgiu namus, didžiulius ir ramius. Nors nieko aplink
nėra, man norisi kalbėti pašnibždom.
- Tu tikras, kad jie negrįš namo? - klausiu.
Kodis papurto galvą.
- Aš čia dažnai atvažiuoju.
Jis surenka kodą, tada įkiša į spyną raktą. Atidaręs duris at
sisuka į mane ir nusišypso. Mano pilve tarsi kas apsiverčia.
55:// Džošas
IŠDĖSTAU ANGLIES eskizus pusračiu aplink save, tada atsi

stoju ir atsitraukiu. Kai kuriuose linijos kampuotos, bet dau
giausia lenktos, kitos vos įžiūrimos. Visos išskirtinės, bet kartu
ir susijusios.
Pro savo kambario langą girdžiu, kaip mašina grįžta Ema.
Nubėgu žemyn ir puolu pro duris.
Atsidaro vairuotojo durelės ir išlipa Kelanė.
- Laukei ko nors kito? - klausia ji.
- O kur Ema? Dar stadione?
Kelanės veide - tarsi susirūpinimas, tarsi gailestis.
- Ko gero, ne. Parvairavau jos mašiną, bet kol ji grįš, ne
lauksiu.
- Tai gal susiriejot?
Kelanė eina prie Emos garažo, bet staiga atsisuka į mane.
- Tu paklausei, ar mudvi su Ema susiriejom? Jūs, draugu
žiai, matyt, nelabai mėgstat kalbėtis.
- Mes kalbėjomės per priešpiečius.
- Labai jau nedaug! - Kelanė nueina prie laukujų durų ir

paklibina bumbulą, bet durys užrakintos. - Džošai, ar bent nu
manai, kieno mašinoje ji dabar yra?
Nuspiriu dirbtinį akmenį ir paimu Skūbio Dū pakabutį. Kol
taikau raktą į spyną, mano ranka dreba. Kelanė paima raktus ir
atsirakina.
- Ema su Kodžiu, - sako ji. - Tas vaikinas - šiknius egois
tas, ir manau, kad už tai atsakingas tu.
-Aš?
Kiek žinau, Ema su Kodžiu kartą kalbėjosi bibliotekoje. Jis
net nebuvo tarp jos draugų feisbuke.
Kelanė nuo Emos dviračio vairo paima šalmą.
- Tarp jųdviejų vyksta keistos varžybos ir man jos visai ne
patinka, - sako ji. Tada užlenkia dviračio kojelę ir vedasi dvi
ratį prie durų.
- Apie ką tu kalbi?
- Tu manai, kad Ema dabar trankytųsi su Kodžiu Greindže-
riu, jeigu tu su mumis visais būtum pažadėjęs važiuoti į vaka
rėlį prie laužo? Bet ne - tau mat reikia važiuoti su Sidne Mils.
Nenoriu įsivaizduoti Emos Kodžio mašinoje.
Einu paskui Kelanę iki šaligatvio, nužvelgiu gatvę. Kokia
Kodžio mašina, nežinau, bet kai iš už kampo pasirodo nutriu
šęs pilkas autobusiukas, dingteli, jog tai jis. Kai atsisuku į Kela
nę, jos akys jau šiltesnės.
- Taip, Sidnė gražuolė, - sako ji. - Bet šiandien per prieš
piečius stebėjau tave. Kai pasakei, kad ji veš tave į vakarėlį prie
laužo, neatrodei kaip atrodytų daugelis vaikinų.
- O kaip turėjau atrodyti?
Kelanė atsidūsta ir pasitaiso dirželį pasmakrėje.
- Laimingas.
Nesumoju, ką atsakyti.
- Ar tu į vakarėlį su Sidne važiuoji todėl, kad jauti, jog taip
reikia? Nes ji yra Sidnė Mils? - klausia Kelanė. - Ir jeigu tu tai
patvirtinsi, aš labai tavim nusivilsiu.
- Mano atsakymas būtų ne toks.
- Jokia mergina, nesvarbu, kad ir kokia gražuolė ji būtų,
nėra verta tokio įžeidimo, - priekaištauja Kelanė. - Jeigu Sidnė
tau nerūpi, turi šįvakar jai tai pasakyti.
Kelanė apžergia dviratį ir pasispiria.
Lėtai grįžtu namo. Priėjęs duris, išgirstu cyptelint stab
džius. Kelanė nežino, kad aš matau, kaip ji sustoja prie Emos
mašinos, pakelia valytuvą, palieka po juo sulankstytą raštelį ir
tada nuvažiuoja.
* * *
STVERIU BELAIDI ragelį iš tėvų kambario ir išeinu laukan.

Priėjęs neilgą mūrinę tvorą prie posūkio, surenku Deivido nu
merį. Jo atsakiklis atsiliepia po dviejų signalų.
- Čia Deividas. Kaip tik dabar tikrinu savo skambučius,
todėl po pyptelėjimo palikite savo vardą ir galbūt aš atsi
liepsiu.
- Čia Džošas, - sakau lėtai eidamas tarp sūpynių. - Tu dar
turbūt paskaitose, bet jei rasi mano šitą...
Ragelyje spragteli.
- Tu dar girdi?
- Aha.
- Pramiegojau popietinę paskaitą, - sako jis. - Bet tėčiui su
mama nebūtina to žinoti.
Kol nepamačiau Deivido ateities, būčiau tik nusijuokęs iš
tokių jo žodžių. O dabar svarstau, apie kokią didelę jo gyveni-
mo dalį nebūtina žinoti tėčiui ir mamai... arba man. Bet juk pa
galiau turės visiems pasakyti, kad yra gėjus, nes atsiveš Filipą į
mano namus prie ežero. Tiesą sakant, jis parašys internete, kad
turi santykius su vyriškiu!
Laisva ranka suimu sūpynės grandinę.
- Turi valandėlę šnektelėti?
Girdžiu, kaip brolis žnekteli į savo sėdmaišį.
- Žinoma. Kas atsitiko?
Nebeprisimenu, kodėl pagalvojau, kad padėti gali brolis.
Bet juk jis negalės nieko patarti, kol neatskleisiu jam visko apie
Sidnę, save ir mūsų bendrą ateitį. Jeigu nepapasakosiu apie
feisbuką, viskas atrodys kvailai. Skųstis, kad važiuosiu į vaka
rėlį su Sidne Mils?
- Džošai, - sako Deividas, - ar tu supranti, kaip veikia tele
fonas? Kai kam nors paskambini, reikia kalbėti.
- Atsiprašau. Esu suglumęs dėl vienos merginos.
- Emos? - klausia jis.
- Ne. Ji vardu Sidnė Mils. Ta pati, apie kurią kalbėjau aną
vakarą.
- Pala, tai ji jaunesnioji dvynukių Mils sesuo? - klausia
jis. - Brolyti, jos buvo kietos.
Atsisėdu ant sūpynių ir sukuosi kairėn. Kodėl jis taip sako?
Ar jam pačiam jos atrodė kietos, ar turi galvoje, kad kitiems
jos atrodė kietos? Jei jis nori mane apkvailinti, tai be reikalo
jam skambinau. Man reikia su juo pasikalbėti atvirai.
- Jei Sidnė Mils yra bent kiek panaši į seseris... - Deividas
tyliai švilpteli. - Na tai, atrodo, paklausei mano patarimo. Pa
jutai savo progą ir nepaleidai jos iš rankų.
- Ji pakvietė mane į vakarėlį prie laužo šįvakar, - sakau.
- Tai bent sekasi žmogui! Tai kokia bėda?
- Sunku paaiškinti. Ji nuostabi, ir bet kuris mokyklos vai

kinas trokštų su ja būti... išskyrus mane. Bet vis tiek žinau, kad
reikia.
- Ar ji graži? - klausia brolis.
- Gal kiek egocentriška... Bet graži - taaaip.
Deividas kurį laiką tyli.
- Bijai, kad ji labiau patyrusi negu tu? Na, jei nori, galiu pa
aiškinti...
- Ne. Ne dėl to.
Juk skambinu jam ne tam, kad nervinčiausi dėl santykių su
Sidne. Nerimauju dėl viso savo gyvenimo.
- Žinau, kur tavo bėda, - sako Deividas.
- Aš turiu bėdą?
- Tu esi iš tų vaikinų, kurie plaukia pasroviui. Visada toks
buvai. Ir tai gali atrodyti puiku, nes nereikia daryti jokių rim
tų sprendimų. Bet kartais privalu išsiaiškinti, ko tu pats nori,
Džošai. Jei to siekdamas turėsi plaukti prieš srovę, tai gali būti,
jog ilgainiui būsi labai laimingas.
Pasisuku sūpynėse į kitą pusę.
- Į kokį koledžą nori stoti? - klausia Deividas. - Žinau, kad
tau tik kitais metais, bet ką galvoji dabar?
Nusijuokiu į ragelį. Jis mano, kad pasakysiu norintis į kole
džą Hemloke, kur dirba mama su tėčiu. Bet juk mačiau feisbu-
ką. Žinau, kur stosiu, tad jis klysta.
- J Vašingtono universitetą.
- Stosi ten, kur tavo brolis. Teks gerokai pasikasti prieš srovę.
- Bet tai gera mokykla.
- Pats žinau. Bet turi rinktis tokią mokyklą, kur pats nori
stoti.
Ragelyje išgirstu pyptelėjimą, vadinasi, jam paskambino
kažkas kitas.
- Klausyk, - sako Deividas, - šį vakarą verčiau nueik su Si-

dne į tą vakarėlį, nes sakei, kad taip reikia. Bet kitą dieną siūlau
tau apie kai ką pagalvoti.
Vėl pyptelėjimas.
- Jei su Sidne gerai nesiklijuos, - dėsto jis, - tai gal yra kita,
su kuria tu nori būti labiau. Ir jei tai tiesa, tai gal verta paplauk
ti prieš srovę ir jos paklausti?
56://Ema
- TIESIOG NUOSTABU, - sudejuoja Kodis, sukiodamas į šo

nus galvą.
Aš masažuoju jam pečius. Burbuliuoja akvariumas su žals
vai melsvomis ir oranžinėmis atogrąžų žuvytėmis, ant staliuko
prieš mus moderniojo meno knygos. Sėdžiu ant juodos odinės
sofos, o Kodis ant grindų, atsilošęs man tarp kelių. Mums atva
žiavus, jis išėmė iš šaldytuvo du butelius vandens. Pasiklausė
me kelių piratinių Deivo Metjuso dainų, paskui jis uždėjo savo
dėdės Polo Saimono diską.
Šitie namai nuostabūs.
Kodis nuostabus.
Pasižiūriu į savo atspindį horizontaliame veidrodyje, ka
bančiame virš marmurinio židinio. Veidrodis su storais bron
zos rėmais turbūt sveria daugiau nei mano komoda. Jei šian
dien nubudusi būčiau žinojusi, kad taip atsitiks, būčiau apsivil
kusi ką nors gražesnio negu žali marškinėliai ir džinsiniai šor
tai. Nors gal ir nevertėjo. Žiūriu į savo atspindį ir trinu Kodžiui
sprandą po marškinių apykakle. Jis sudejuoja iš malonumo ir

užsimerkia.
Apima nuojauta, tarsi dabar prasidėtų mano ateitis.
- Kaip tik to man ir reikėjo, - atsisuka šypsodamasis Ko-
dis. - Nuo vakarykštės treniruotės svorių skauda pečius.
Nusišypsau jam ir pamankštinu pavargusius pirštus. Masa
žuoju jau ilgokai.
- Man irgi, - sakau kilstelėdama pečius. Atsuku savo butelį
ir gurkšteliu vandens.
- Jeigu baigei, - pasiūlo Kodis, - tai dabar galiu pamasa
žuoti tau.
- Gerai, ačiū.
Prisimenu, kaip kalbėjausi su Kodžiu pirmą kartą, kai va
žiuojant iš varžybų autobuse buvau padėjusi jam ant peties
galvą. Jis man visad patiko, ir staiga šis puikus vaikinas atkrei
pė dėmesį į mane. Tam prireikė metų ir tam tikrų žinių apie jo
ateitį, bet štai mudu čia.
- Galiu pradėti? - klausia Kodis. Jis atsistoja nuo grindų ir
atsisėda šalia manęs ant sofos. Nusisuku į akvariumą ir jis ima
masažuoti man pečius.
Tai visai kitoks masažas, negu jam dariau aš. Jo pirštai
mano odą liečia švelniai; slysta mano rankomis. Paskui nusilei
džia mano šonais, ant klubų. Užsimerkiu, kūne pajuntu lengvą
virpulį, jis bučiuoja man kaklą.
- Tu šauni, Ema Nelson, - šnibžda jis, bučiniais slinkda
mas nuo mano sprando iki ausies. - Dabar daug smagiau negu
tada, kai mašinoje ėmei spiegti.
Jis apkabina man liemenį, aš įtikinėju save atsipalaiduoti.
Liepiu sau mėgautis, nebūti ta mergyte, kuri rėkė mašinoje.
Tai akimirka, kai turėčiau atsisukti ir pabučiuoti jį. Bet aš tik
pažiūriu į veidrodį ir suvokiu, kad nepažįstu to, ką tenai matau.
- Sakei, dažnai čia būni? - klausiu.

- Kartais, - atsako Kodis, bučiuodamas kitą mano petį.
Prisimenu tą aukštą merginą, kuriai jis stadione davė savo
telefono numerį.
- Su kitomis merginomis?
- Tai labai asmeniškas klausimas.
- Ir akimirka labai asmeniška, - sakau.
- Kartais pasilinksminam.
Kodis toliau trina man pečius. Aš tuo metu prisimenu ke
lias pastarąsias dienas. Kaip jis pasakojo apie Djuką ir kaip mo
kosi groti gitara, o aš jam išklojau apie „Veino pasaulį“. Bet jis
nieko neklausė apie mane. Jam visai nerūpi, kas tokia esu. Jis
manimi domisi tik todėl, kad aš jį dievinu.
Atsistoju.
Kodis žiūri į mane.
- Kas yra?
- Noriu namo, - sakau.
- Bet juk esam čia, - jis atsilošia. Jo pirštai sunerti ant pa
kaušio, alkūnės atkištos priekin. - Nurimk.
Paskui dar pakartoja, kad nurimčiau. Kaip tada mašinoje.
Kelanės teorija klaidinga. Kai Kodis važiuodamas vos ne
padarė avarijos, o paskui subarė mane dėl rėkimo, aš nebuvau
su savo būsimu vyru. Mašinoje šalia manęs sėdėjo visai kitoks
vaikinas.
- Einu namo, - pareiškiu.
Kodis sukanda dantis, matau, kad pyksta. Ko gero, nedau
gelis merginų pasipriešina jam.
- Galėčiau parvežti tave.
Vėl važiuoti su juo?
- Verčiau eisiu pėsčia, - atsakau.
- Mes už trijų mylių nuo tavo namų.
Pasuku durų link.
- Žinau, koks atstumas.
Kodis išeina pakui mane ir paima už rankos.
- Juk sakiau, kad parvešiu.
- Ne! - atšlyju.
Atidarau duris, tada jis suspaudžia man petį ir atsuka į save.
- Ar supranti, kad esi višta? - klausia jis.
Nustumiu jo ranką.
- O tu nesupranti, kad esi šiknius?
* * *
EINU PLENTU prieš eismą. Pusę mylios šalikelė plati, paskui

palengva susiaurėja. Kai žingsniuoti plentu pasidaro pavojinga,
pasuku į aukštos žolės ruožą. Tolumoje, už gelžkelio bėgių, ma
tau apžėlusią pievą, joje vasarą įsikurdavo keliaujantys atrakci
onai.
Kojas keliu aukštai, kad dygios žolės nebraižytų kulkšnių.
Pasiekusi bėgius pasilenkiu ir traukau iš kojinių šapus. Kai
mudu su Džošu buvom vaikai, sykį atvažiavom čionai dvi
račiais padėti ant bėgių po traukiniu monetų - kad suplotų.
Traukinys taip ir neatvažiavo, todėl apžiūrėjom atrakcionų
pievą - gal rasim kokių pamestų daiktų.
Einu ten, kur stovėdavo apžvalgos ratas.
Einu per tuos plotus prisimindama, kaip po feisbuko at
radimo nuolat kaitaliojau įvairius dalykus, norėdama page
rinti savo ateitį. Džordanas Džonsas tikriausiai apgaudinėjo
mane, todėl atsikračiau jo. Kevinas Štormas sugriovė mano
karjerą, todėl pasitvarkiau, kad niekad neatsidurtume Oha-
juje. Bet vos tik susikūrusi naują ateitį, tuoj pat pasijusdavau
nelaiminga.
Pastarąsias penkias dienas stengiausi susivokti, kodėl man

taip atsitinka ir kaip būtų galima viską pakreipti, kad tai liautų
si. Bet dabar imu galvoti, kad tai tikrai neturi nieko bendra su
ateitimi. Gal visa tai susiję su tuo, kas vyksta dabar.
Apeinu ilgą lentą, išbrinkusią nuo drėgmės.
Dauguma vaikinų, su kuriais draugavau, yra gražūs. Grei-
hamas gal ir buvo kiek užsispyręs, bet šiaip geras žmogus.
O Dilanas apskritai vienas draugiškiausių mano sutiktų vaiki
nų. Aną dieną jis grąžino bibliotekai savo naujos draugės kny
gas, nes...
ODieve.
Dilanas grąžino tas knygas, nes myli savo merginą. Man
jis tokių paslaugų niekad nedarė, todėl kad nesuteikdavau
jam progos. Niekad nepasakojau jam, ką skaitau arba kokiuo
se filmuose verkiu. Laikiausi tam tikro atstumo, kad nebūčiau
užgauta.
Visad gyniausi, kai tik santykiai pakrypdavo meilės link. Gal
čia ir yra visa bėda. Nesileisdama būti užgauta dabar, sukeliu
daug didesnio skausmo raibulius ateityje. Galbūt ateityje nie
kad neleisiu savo vaikinams pamatyti, kokia iš tiesų esu. Taip
nesuteikiu jiems galimybės suvokti, kas teikia man laimę. Arba
taip ir yra, arba ištekėsiu už tokio užkietėjusio šmikio kaip Ko-
dis, o tada jau didelės meilės nė nesitikėk.
Pereinu atrakcionų pievą ir pasiekiu suskeldėjusį šaliga
tvį. Plyšiuose kyšo piktžolės, trokšdamos paragauti saulės. Iki
namų dar ilgas kelias, bet kada nors pareisiu.
* * *
ĮĖJUSI VIRTUVĖN pirmiausia pamatau ant spintelės laišką.

Ema,
Mudu su tavo mama vakarieniaujam pas draugus,
bet rytoj norėčiau nusivežti tave ledų. Atsiprašau, kad
įlindau į tavo kambarį. Nuo šiol stengsiuosi labiau
paisyti tavo asmeninės erdvės.
Martinas
P. S. Atsakiklyje yra tavo tėčio žinutė.
Perlenkiu laišką ir einu į vonią nusiprausti veido. Čia tarsi

po sprogimo - plytelės nuluptos, iš sienų kyšo vamzdžiai. Ant
grindų padėta eilė gražių mėlynų plytelių, matyt, toks yra ma
mos ir Martino sumanymas.
Reikės pasakyti jiems, kad man patiko jų pasirinkimas.
Virtuvėje įsipilu stiklinę ledinio vandens, tada spusteliu te
lefono atsakiklio mygtuką.
- Sveika, Ema, - pasigirsta tėčio balsas. - Atsiprašau, kad
atsakiau ne iš karto. Mano padėtis pastaruoju metu buvo ne
kokia. Su Reičele nuolat lakstėm į ligoninę ir atgal. Daktarai
daro tyrimus ir...
Tėtis sustoja atsikvėpti. Jaučiu, kaip noriu verkti. Kai gimė
Reičelė, nusiunčiau minkštą šuniuką, bet daug negalvojau apie
savo mažę seserį. Dabar norėčiau priglausti ją ir pasakyti, kad
myliu ir viskas bus gerai.
- Paskambink man, - sako tėtis. - Mudu su Sintija labai
apsidžiaugtume, jei vasarą mus aplankytum. Mudu tavęs pasi
ilgom. Aš pasiilgau.
* * *
FEISBUKAS DARatidarytas - mano mėgstamos vietos.

Naudok tą patį slaptažodį, liepiu sau. Kad bent šį sykį pa
vyktų, opaskui nebereikia.
Išspausdinu „EmaNelsonamžinai@aol.com“, paskui „Mili-

sentas“, tada spaudžiu „Enter“.
Iškvepiu. Slaptažodis tebeveikia.
Ema Nelson
Sunkus sprendimas, bet ketinu atsisakyti
feisbuko. Turiu daugiau gyventi čia ir dabar.
Bet kuris, norintis mane pasiekti, žino, kaip
tai padaryti.
Netikrinu savo šeiminės padėties arba gyvenamosios vie

tos. Atsidarau draugų sąrašą ir susirandu raidę R. Štai jinai.
Reičelė Nelson
Mažytėje nuotraukoje mano sesuo maždaug penkiolikos

metų, tamsiai rudomis akimis ir garbanotais rudais plaukais,
kaip mano. Įsižiūriu į Reičelės veidą, paskui atsilošiu kėdėje ir
apsiverkiu.
Netrukus nusišluostau akis ir nueinu prie raidės D. Mudu su
Džošu vėl draugai. Jis stovi priešais dantytus kalnus, ant pečių
mėlyna kuprinė. Jo plaukai susivėlę labiau negu įprastai, žiūri
tiesiai į objektyvą ir plačiai šypsosi. Nuvedu prie jo nuotraukos
strėlytę, bet nusprendžiu nespausti. Nebenoriu daugiau gilintis.
Jei Džošas atrodo laimingas, tai turiu džiaugtis dėl jo.
Prieš uždarydama feisbuką, patikrinu dar vieną, pasku
tinį dalyką. Spusteliu prie „Mano nuotraukos“. Apačioje kaip
visada yra albumas, vadinamas „Mokyklos prisiminimais“. Jis
kraunasi lėtai, bet po kelių minučių matau savo nuotrauką - tą
dieną, kai gavau vairuotojo pažymėjimą. Yra Taisono ir Džo-
šo nuotrauka, kur jie sukryžiavę riedlentes tarsi kardus. Taip

pat mano užpakalis su bikiniu: „Geros senos dienos“. O pačioje
apačioje nuotrauka, daryta „Gerų laikų“ kamuoliukų duobėje.
Joje Kelanė, Taisonas, Džošas ir aš. Palinkstu prie ekrano. Ko
kybė nekokia, bet matyti laužytos linijos - aš ją suplėšiau - ir
šviesesni ruožai, kai vėl suklijavau lipnia juosta.
***
IŠTRAUKIU IŠ kompiuterio laidą ir prijungiu prie savo telefo

no. Dukart pypteli mano tėčio linija, atsiliepia Sintija.
- Labas, čia Ema, - sakau.
- Sveika, mieloji. - Jos balsas pavargęs. - Tavo tėtis labai
apsidžiaugs, kad skambinai. Dabar jis maitina dukrelę iš bute
liuko. Gal jis gali tau atskambinti?
- Žinoma, - sakau. - Bet savo žinutėje jis minėjo Reičelę.
Ar ji sveika?
Sintija sunkiai atsidūsta.
- Daktarai nežino, kodėl lėtai auga jos svoris. Mums sunku.
Būtų gerai, jei galėčiau pasakyti Sintijai, ką mačiau feisbuke,
kad Reičelė užaugs ir bus daili mergaitė. Bet tegaliu paguosti:
- Jai viskas bus gerai. Aš žinau.
- Ačiū tau, - sako Sintija. Girdžiu, kaip jos balsas kimsta. -
Man reikia tokių žodžių.
Pasikalbu su ja dar valandėlę, paskui ji pakviečia mane va
sarai, kaip ir tėtis. Atsakau jai, kad labai rimtai apie tai galvoju.
Baigusi pokalbį įsispiriu į šlepetes ir išeinu laukan pakvė
puoti vėsiu oru. Pūsteli vėjelis, tada pamatau popieriaus lapelį,
plevenantį ant savo mašinos stiklo.
Pakeliu valytuvą ir išlanksčiusi lapelį iškart atpažįstu Kela-
nės rašyseną.
Ema,
Prisimink, kaip tu man, ištikimai draugei, skolinga,
kuri mins pedalus tokį kelią iki namų. Gerai,
aš maldauju. Mudvi būtinai turim būti tame vakarėlyje
prie laužo.
Paimk mane aštuntą.
Myliu,
Kelanė
Sulankstau lapelį ir einu vidun.

57://Džošas
- TAI NE pasimatymas, - sakau nardindamas šaukštą į kalaku

tienos sriubą.
- Juk ji kvietė tave į vakarėlį prie laužo? - klausia tėtis. -
Pasiūlė tave nuvežti?
- Vis tiek ne pasimatymas, - tvirtinu.
- Tik vieno nesuprantu, - sako mama, - kodėl tu jos niekur
nekvietei anksčiau.
Nes ji yra Sidnė Mils! - norisi sušukti. - Ji metais vyresnė ir
nutolusi nuo manęs šviesmečius.
Bet tik pralemenu:
- Tai sudėtinga.
- Jei tu su ta mergina susitikinėsi, turime aptarti kai kurias
pagrindines taisykles, - sako mama.
Mano akys įsmeigtos į lėkštę.
- Bet aš nesakiau, kad tie santykiai tęsis.
- Vakar tu pavėlavai grįžti namo, - priekaištauja tėtis. - Ži
nau, kad padėjai Taisonui picerijoje, bet gal šįvakar tau pasko
linti laikrodį?
Jis ima segtis nuo riešo masyvią sidabro ir aukso apyrankę,

tačiau aš pakeliu ranką.
- Nereikia, - sakau. - Sidnės mobiliajame yra laikrodis.
- Mobiliajame? - klausia tėtis. - Gerai, tada pasistenk
sprogus padangai ar panašiai paskambinti mums.
- Taip darė Deividas, - sakau. Jis tokį pasiteisinimą pateikė
du kartus, kai pavėlavo grįžti iš pasimatymų su Džesika... ar
kuo nors kitu.
Mama tyliai pučia sriubą.
- Bus trijų dienų savaitgalis, - sako ji, - todėl mudu su tė
čiu sutarėme viena valanda pailginti tavo grįžimo laiką.
Turbūt dėl to, jog pasakiau jiems, kad Deividas išsikraustė į
Siatlą, kad būtų toliau nuo jų.
- Manau, kad neprireiks. Esu pavargęs.
- Na, jei apsigalvosi, - sako mama, - tai galėsi mums pa
skambinti iš jos mobiliojo.
Atsistoju.
- Man reikia ruoštis.
***
LAUKDAMA PRIE šviesoforo Sidnė paskambino man, kad ke

lias minutes vėluos. Vienas sužadėtinių, nežinau, kurios sesers,
turėjo kažką nuvežti savo tėvams ir pasiskolino jos mašiną. Ir
tik neseniai grąžino.
Gal kada nors aš susipažinsiu su tais sužadėtiniais. Deivi
das juos tikriausiai pavadintų plaukiančiais pasroviui. Gal jis
ir buvo teisus, kai šitaip pavadino mane, bet pats abejoju, ar
noriu ir toliau būti toks vaikis. Gal tikrai noriu išvažiuoti kur
nors į koledžą, kokią nors mokyklą, kur yra vaizduojamojo
meno specializacija. Vaikikis ar Akapulkas šaunu, bet gal ver
čiau susikurti svajonių atostogas ir kopti į kalnus arba leistis

traukiniu per Europą.
Valantis dantis suskamba durų skambutis. Nors prašiau to
nedaryti, girdžiu, kaip mano tėvai atidaro duris.
Puolu žemyn užsitraukdamas juodą megztinį. Prie atvirų
durų stovi Sidnė su žydra suknele be petnešėlių, kuri siekia jai
kelius. Ant nugaros krinta banguoti plaukai. Ji šypsosi ir plepa
su mano tėvais, tėtis apžiūrinėja jos mobilųjį.
- Sveika, mieloji, - sako mama. Ji pasisuka į mane ir pakelia
antakius. - Sakydamas, kad Sidnė graži, kiek pasikuklinai.
Sidnė nulenkia galvą.
- Ačiū, ponia Templton. Labai malonu girdėti.
Paimu iš tėčio telefoną ir atiduodu Sidnei.
- Tai važiuojam?
- Buvo malonu su jumis susipažinti, - sako Sidnė.
Žengiu per slenkstį, ir Sidnė paima mano ranką. Mums jau
einant taku tėtis atsikrenkštęs šūkteli:
- Džošai! Kaip manai, kada baigsis vakarėlis?
Atsisuku. Nejaugi mes to neaptarėm?
- Juk savaitgalis trijų dienų. Argi nesakėt?..
- Vakar grįžai vėlai, - priekaištauja mama. - Šįvakar tebū
na įprasta valanda. Turėsi marias laiko pasibūti su draugais.
58://Ema
KELIAS IKI Riko namų atrodo be galo ilgas. Asfaltas baigiasi,

tad gerokai sulėtinu greitį - nenoriu pataikyti į duobes, be to,
esu nepatenkinta, kad sutikau važiuoti į tą vakarėlį. Nujaučiu,
kad Kelanė kažką rezga. Ji man sakė, kad, palikdama mano ma
šiną, susidūrė su Džošu, tik neatskleidė, apie ką jiedu kalbėjosi.
Reikėjo paprašyti Kelanės, kad pasilaikytų savo paslaugu
mą kitam kartui. Ji galėjo atvažiuoti čionai Taisono pikapu
arba mašina, kuria dalijasi su mama. Bet tiesiog prikibo, kad
važiuočiau su ja. Žinodama, kad ji netrukus pastos, nuspren
džiau, jog per tą vakarėlį reikėtų nenuleisti nuo jos akių.
- Matyt, nuo važiavimo dviračiu pakilo endorfinai, - sako
Kelanė, sėdėdama šalia manęs ir judindama kojas. - Parvažia
vau namo, palindau po dušu ir jaučiuosi šviežutėlė.
Privažiuojame žvyro aikštelę, pilną automobilių.
- Tik valandą, gerai? - klausiu aš.
- Vieną valandą, - atsako Kelanė. - Pasisveikinam, pasė-
dim prie kelių laužų ir, jei tau vis dar nepatinka, grįžtam pas
tave ir žiūrim filmą.
Kone nusijuokiu ir pasakau Kelanei, kad išsinuomojau „Vei-

no pasaulį“. Tik nieku gyvu nereikia prisipažinti, kad jį žiūrė
jau, norėdama patikti Kodžiui.
Sustoju atokiau nuo kitų mašinų. Keli mažvaikiai stoviniuo
ja gerdami alų, bet dauguma traukia prie tako tarp pušų.
Kelanė parodo tuščią tarpą dešinėje.
- Suk tenai.
Vienu metu abi suvokiame, kad jis tik per dvi mašinas nuo
Sidnės kabrioleto. Kai ant žvyro sugirgžda plačios padangos,
mudvi su Kelane žiūrim į šoninį veidrodėlį.
- Taisono pikapas! - sušunka ji. - Verčiau sustokim šalia jo.
Privažiuoju prie Taisono. Keleivio vietoje sėdi kažkoks vai
kinas iš vyresniųjų, kitas kėbule prilaiko krūvą malkų.
- Kele! - sako Taisonas, šokdamas iš kabinos. - Sveika,
Ema!
Kelanė atidaro dureles ir išlipa.
- Mudvi turim tikrus vardus, - pareiškia ji. - Jie kur kas
ilgesni.
Dvyliktokai patapšnoja Taisonui per petį, paskui ima po
glėbį pliauskų ir nuskuba tarp pušų. Taisonas nueina prie kė
bulo galo ir taip pat renka malkas.
- Norit padėti? - klausia jis. - Iki laužaviečių visai netoli.
Kelanė susineria ant krūtinės rankas.
- Ar aš panaši į sukurtą sunkiam darbui?
Aš paimu kelias pliauskas.
- Ačiū, Ema, - dėkoja Taisonas, linktelėdamas Kelanės pu
sėn. - Yra žmonių, kurie linkę būti naudingi.
Kelanė uždaro pikapo bortą.
- Matai, kokia aš naudinga.
Ji nueina taku, Taisonas paskui. Aš patogiau suimu pliaus
kas. Giliai atsikvepiu ir patraukiu paskui juos.
***
DANGUS SKAISČIAI raudonas, tik virš medžių viršūnių drie

kiasi gintarinė juosta. Diduma šviesos sklinda nuo šešių mir
gančių laužų pakrantėje. Kitoje ežero pusėje viešasis paplūdi
mys. Kioskai ir paviljonas vos įžiūrimi.
- Kas nori alaus? - klausia vaikinas. Dvyliktokas. Rodos, Sko
tas. Jis išsiima skardinę iš pakuotės ir siūbuoja ją priešais mus.
- Ne, ačiū, - atsakau.
Kelanė kilsteli spraitą. Jei Skotas būtų įsiūlęs jai alaus, ko
gero, būčiau nesusitvardžiusi ir išmušusi iš rankų - kad šįva
kar nepasigertų ir ko neprisidirbtų.
Taisonas žiūri į skardinę, bet Kelanė uždeda jam ant pakau
šio ranką ir pasukioja jo galvą „ne“.
- Nė negalvok, - įspėja ji. - Juk vairuoji.
- Teisybė, - sako Taisonas. - Tėtis užmuštų mane.
- O aš įmūryčiau tave skystam cemente, - pagrasina Kelanė.
Skotas gūžteli pečiais ir nužingsniuoja pakrantėn.
Visi trys prieinam prie laužo. Taisonas iš krūvos paima
pliauską ir įmeta į ugnį. Pliauska kiek parūksta, paskui ją ap
ima liepsna.
Perbraukiu pirštais vėsų smėlį. Prie kiekvieno laužo dešim
tys žmonių, bet kol kas nematau Džošo su Sidne. Jau paste
bėjau, kaip viena kita porelė atsiskiria ir nueina tarp medžių.
Įsivaizdavus tenai Džošą su Sidne, man suskausta skrandį.
Žiūriu į kitą pusę, į ramų viešąjį paplūdimį. Kai aną dieną
buvom tenai su Kelane, netoliese mačiau būsimą Džošo ir Si-
dnės namą. Reikia truputį paėjėti pakrante. Keistas sutapimas,
kad tie laužai liepsnoja kaip tik čia. Šįvakar prasidės Džošo
kelionė į ateitį, kurioje vienintelė mano ir jo bendravimo vieta
bus internetas.
Prie gretimo laužo sėdi Greihamas ir ant ilgo pagaliuko

kepa du zefyrus. Patraukęs pagaliuką nuo ugnies, jis mane pa
mato. Pamojuoja, aš jam linkteliu.
- Štai jis! - Taisonas rodo į pakrantę.
Už dviejų laužų išvystu Džošą. Jis sėdi ant storo rąsto su
Sidne ir jos draugais. Džošas spokso į laužą susikišęs rankas į
bluzono kišenes.
- Džošai! - šūkteli Taisonas.
Prisitraukiu kelius prie krūtinės ir sušnibždu:
- Nereikia.
- Netrukdyti jam? - klausia Taisonas. - Klausyk, jeigu tas
vaikis per daug užries nosį, turėsiu išspardyti jam užpakalį.
Kelanė uždeda man ant nugaros delną ir lėtai trina ratais.
- Džošai! - vėl rikteli Taisonas.
Džošas pakelia galvą, bet žiūri kitapus ežero. Sidnė kalbasi
su drauge. Regis, tai Šana Roi, bet matau tik pakaušį.
- Jis užsisvajojęs, - sako Kelanė. - Gal nė negirdi tavęs.
Timpteliu Taisonui už rankovės.
- Palik jį ramybėj, gerai?
- Tuoj jis išgirs mane, - pareiškia Taisonas. Jis prisideda
prie burnos delnus ir surinka:
- Ei, kopūstgalviii!
Džošas sureaguoja ne iš karto, tada pasuka į mus galvą.
59://Džošas
LAUKIU, KOL Šana vėl ims juoktis. Tai bus proga įsikišti į jos
pokalbį su Sidne. Girstelėjęs koledžo vaikinas, sėdintis šalia Ša-
nos, pasilenkia, kažką pasako ir... štai proga!
- Sidne, - sakau.
Ji pasisuka į mane, lūpos švelniai suspaustos.
- Nueisiu šnektelėti su draugais.
Ji pažvelgia tolyn, kur ant smėlio prie nedidelio laužo sėdi
Taisonas, Kelanė ir Ema.
- Ar ten tavo draugas ką tik sušuko: „Ei, kopūstgalvi“?
- Taisonas, - atsakau. - Manau, kad jis taip iš meilės.
- Eisiu su tavim, - sako ji, atsistoja ir pasitempia suknelės
viršų aukštyn. Tikrai - šįvakar ji atrodo nuostabi.
Einant Sidnė prisišlieja prie manęs.
- Ko gero, nesikalbėjau su Kelane ar Ema nuo pat penktos
klasės.
- Nieko tokio, - sakau tiek Sidnei, tiek sau. Žinau, kad Ema
bus mandagi, bet dėl Kelanės negaliu garantuoti. Prieš kelias
dienas ji pavadino Sidnę mižne.
Žingsniuojam pro didesnį laužą, kur sėdi dvidešimt ar tris

dešimt mokinių. Dauguma geria alų, kai kurie rūko. Kelios
merginos Sidnei pamoja, paskui kažką šnibžda viena kitai.
Kai prieinam Taisono laužą, Ema sėdi, pasidėjusi galvą ant
kelių. Svarstau, dėl ko ji vis dėlto nusprendė čionai atvažiuoti.
Vos pastebimai linkteli man, paskui vėl žiūri į liepsną. Kelanė
sėdi šalia ir trina Emai nugarą. Taisonas dirsteli į Sidnės krūti
nę, tada sutelkia dėmesį į mane.
- Sveikas. Nežinojau, kad tu jau čia.
- Tai tas kopūstgalvis buvo skirtas ne man? - klausiu.
Taisonas šypteli ir pliaukšteli man per delną.
- Ačiū, kad paskolinot man Džošą šįvakar, - sako Sidnė. -
Žinau, kad jūs rimta kompanija. Ar visi atvažiavot kartu?
Ema su Kelane tyli, tik Taisonas gūžteli pečiais.
- Aš atvažiavau savo pikapu. Dvyliktokai norėjo, kad atvež-
čiau malkų.
- Tada ačiū, kad parūpinot šilumą, - dėkoja Sidnė, įsikib
dama man į parankę. Emos akys žybteli.
- Tai tavo tėčio pikapas, - sako Kelanė Taisonui. Ji atsisto
ja ir nusipurto nuo džinsų smėlį. - Na, Džošai, tai su kuo ten
judu šįvakar?
Rodos, ji kimba prie manęs, nors ir nedarau nieko blogo.
- Su Sidnės draugais.
- Sana mano draugė, - sako Sidnė, - bet kitus matau pirmą
kartą. Jie iš Hemloko univero.
Taisonas įmeta į laužą pliauską. Kelanė žiūri pro mudu kaž
kur į tolį, stoja nejauki tyla. Be reikalo prie jų ėjau.
Tada Sidnė nusišypso Kelanei.
- Pastarąjį kartą mes buvom kartu per tavo gimtadienį
penktoj klasėj, ar ne?
Kelanė atlošia galvą.
- Tu dar prisimeni?
Sidnė linkteli.
- Per vandens balionų mėtymą buvom vienoj komandoj.
Taisonas pagaliu krapšto laužą.
Ema toliau žiūri į ugnį, parėmusi smakrą keliais.
- Mes nelaimėjom, - sako Sidnė, - bet dėl visko kalta tik
aš. Pavariau pro šalį.
Kelanė šypteli.
- Tiek to, atleidžiu.
Taisonas pasislenka ir patapšnoja smėlį šalia savęs.
- Tai gal prisėskit, draugužiai?
Ema atsistoja.
- Eisiu atsinešti ko nors gerti. Gal kam ko reikia?
Ir nelaukdama atsakymo nupėdina pakrante.
60://Ema
PRIE ŠALDIKLIŲmane prisiveja Kelanė.

- Tau viskas gerai?
- Noriu namo, - sakau. - Ar valanda jau praėjo?
Kelanė įkiša ranką į šaldiklį ir graibo ledo gabalėlius.
- Atleisk man. Buvo kvaila tave tempti čia, - atsiprašo ji. -
Maniau, viskas bus kitaip.
- Bet nėra, - sakau. Nors, tiesą sakant, jau niekad ir nebebus.
Kelanė sviedžia leduką į ežerą.
Atsisukusi pasižiūriu į laužą. Sidnės su Džošu jau nebėra.
Taisonas juokiasi iš vaikinų, kurie purškia į laužą alų.
- Taip, kvaila mintis, - prisipažįsta Kelanė, - bet tikėjausi,
kad judu su Džošu gal...
- Džošas dabar su Sidne, - atkertu. - Gal nematei? Turėjau
su juo šansą, bet praleidau. Ne, nepraleidau. Atstūmiau Džošą.
Kelanė spokso į mane, bet nežino, ką pasakyti.
- Būk gera, - prašau, - noriu namo.
- Kas žada važiuoti namo? - Taisonas apkabina mudvi per
pečius. - Niekas neis namo. Mes esam čia.
Kelanė pažvelgia į Taisoną, paskui į mane.

- Tu pasilik, - sakau jai. - Aš parvažiuosiu viena.
- Tai jau ne, - prieštarauja Kelanė, paliesdama man ranką
šaltais pirštais. Tada pasisuka į Taisoną. - Mudvi jau važiuo
sim, gal pas Emą dar pažiūrėsim filmą.
- Kodėl? - klausia Taisonas. - Jums čia nepatinka?
- Tiesiog nesijaučiu... - nutylu pamačiusi, kaip Kelanė su
Taisonu susižvelgia. Ji nenori važiuoti, bet yra labai gera drau
gė. - Ir filmo nebenoriu žiūrėti. Grįšiu namo ir tuoj į lovą.
Kelanė atidžiai žvelgia į mane.
- Jei nori, galiu tuoj pat važiuoti.
- Tu turi pasilikti, - sakau. - Jausiuos prastai, jei išvažiuosi.
Taisonas šypteli Kelanei.
- Galėsiu tave parvežti.
Imdama iš Taisono pikapo malkas, pamačiau du susuktus
miegmaišius. O ką, jeigu grįždami namo, Taisonas su Kelane
pasuks iš kelio tiesiai į nežinią? O jei jiedu sušoks į kėbulą ir
išvynios maišus po nakties dangumi?
Tai vaaa! Štai iš kur Lindsė.
- Tau viskas gerai? - klausia Kelanė. - Tavo toks veidas...
Bedu pirštu į Kelanę, paskui į Taisoną.
- Nė iš vietos. Rimtai. Niekur nejudėkit.
Apsisuku ir nubėgu pakrante.
***
NETOLI SIDNĖS būrelio sulėtinu žingsnį.

Už rąsto, ant kurio sėdi Sidnė su Džošu, nuo pušų krinta
tamsūs šešėliai. Išnyru iš tamsos ir kepšteliu Džošui petį. Jis
atsisuka. Pažinęs mane, nusišypso.
Sidnė irgi atsigręžia.
- Kaip sekasi, Ema?
- Gerai, Sidne. Atsiprašau, kad trukdau, bet man...
Visi prie laužo jau žiūri į mane.
Džošas pasislenka, padarydamas man vietos.
- Nori sėstis?
- Negaliu, - sakau. - Tik pamaniau... gal judu galėtumėt...
galiu pasiskolinti tavo bluzoną?
Kol jis sega užtrauktuką, pasilenkiu prie pat jo ausies ir su
šnibždu:
- Ir piniginę. Tuojau atnešiu. Prisiekiu.
Džošas turbūt jaučia, kad visi į mus spokso, nes pirma į blu
zoną įkiša piniginę ir tada sulenkęs paduoda man.
- Tuoj atnešiu, - pažadu.
Ir dingstu šešėliuose. Užsimetusi ant rankos bluzoną, lėtai
atidarau jo piniginę. Įkišu pirštą į skyrelį už mokinio pažymė
jimo ir... štai jis!
Ištraukiu sargį, popierėlis sutrintas, ir įdedu į Džošo bluzo-
no kišenę. Tada vėl prisėlinu prie jo. Prispaudžiu piniginę jam
prie nugaros ir jis nemačiomją paima.
***
- AŠ DAR čia, - sako Kelanė man grįžus. - Bet Taisonas nuėjo

paspjaudyti alaus į ugnį. Tą vyruką sunku suvaldyti.
Kelanė vaizduoja pasipiktinusią, bet žinau, kad jai tai patinka.
- Tai kodėl norėjai, kad palaukčiau? - klausia ji.
Pasižiūriu į Džošo bluzoną. Jaučiu, kad tuoj pasakysiu kvai
lystę, bet nežinau, ką kita daryti.
- Darosi šalta, - sakau jai ir pakeliu bluzoną.
Kelanė spokso į bluzoną, paskui į mane.
- Tai pamaniau, kad... gal tau jo reikės, - priduriu.
Ji pakelia vieną antakį, tarsi būčiau išprotėjusi. Kadangi ne

sitraukiu, ji paima bluzoną ir įkiša rankas į rankoves. Jeigu Ke-
lanė su Taisonu šįvakar užsiims seksu, tai jai reikės apsisaugoti.
Taip, ji gali laiku nerasti to daikčiuko. O gal ras, bet nuspręs
nenaudoti, nes jis toks nutriušęs. Bet jeigu negaliu jos perspėti
dėl nėštumo, tai bent tiek padarysiu.
- Jis Džošo? - klausia ji. Tada kilsteli prie nosies rankoga
lį. - Ar pastebėjai, kad Džošas visad kvepia pušimis?
Man sugniaužia gerklę. Apkabinu draugę ir sakau:
- Tai geras bluzonas. įsikišk rankas į kišenes. Jos tokios šiltos.
Pasakau labanakt ir nueinu taku tarp pušų.
61://Džošas
SĖDŽIU ĮRAUSĘS kojas smėlin, mano sportbačiai šalia. Kai ke

liai atsukti į ugnį, o ant pečių šilta antklodė, visai nešalta. Neži
nau, kieno ji, bet anksčiau ja buvo apsigobusi Šana. Kai dingo su
vienu koledžo vaikinu, antklodę pasisavinau aš.
Sidnė prieš kelias minutes nuėjo į mašinų aikštelę. Kažkas
paskambino jai į mobilųjį ir pasakė, kad yra karštų gėrimų. Keli
jos draugai tebesėdi ant rąsto kitoje laužo pusėje. Jie jos ben
draamžiai, bet vardų nežinau.
Laužas, kur sėdėjo Ema,Taisonas ir Kelanė, jau baigia blėsti.
Liko tik žibančios oranžinės žarijos. Kelis kartus mačiau pa
krante einančius Taisoną su Kelane, bet tai buvo jau senokai.
Emos neregėjau nuo tada, kai grąžino man piniginę.
Pasisuku ir žiūriu į vandenį. Ežeras beveik juodas, su ma
žais mėnulio raibuliais, vilnijančiais kranto link.
- Priimsi ir mane? - klausia Sidnė. Ji stovi apgniaužusi pirš
tais putplasčio puodelį.
Paimu šiltą puodelį ir ji atsisėda šalia manęs. Garai, kylan
tys pro angą dangtelyje, kvepia karštu šokoladu.
Mūsų at e i t i s 289
- Pavaišinsiu ir tave, jei pavaišinsi mane antklode.

Pakeliu antklodės kampą, ir Sidnė prisiglaudžia prie manęs.
Balsai aplink laužą virsta šnabždesiu.
Sidnė ištiesia ranką ir paduodu jai puodelį. Ji gurkšteli.
- Šaunu, kad atidavei Emai bluzoną. Žinojau, kad tu geras
vaikinas.
Pasisuku į ją.
- Ką turi galvoje?
Ji nusišypso ir duoda man puodelį.
- Patikėk manim - ne kiekvienas vaikinas atiduos bluzoną
vien todėl, kad jo paprašė mergina.
Gurkšteliu šokolado.
- Mudu su Ema ilgai buvom kartu.
Sidnė lėtai iškvepia, atlošia galvą ir žiūri į žvaigždes.
- Jei būtum pasakiusi, kad tau šalta, būčiau ir tau atidavęs.
Ji pritraukia kelius prie krūtinės.
- Jei atvirai, - priduriu, - tai manau, kad tu viena gražiau
sių merginų.
- Deja, - sako ji, - būti gražiai nereiškia, kad turėsi tai, ko
nori.
Atrodo, kad ji kalba apie mus. Nors santykiai su Sidne nėra
mano svajonė, nuo tų jos žodžių man pasidaro liūdna.
Glaudžiau apgaubiu mus antklode. Jei Sidnė norės padėti
man ant peties galvą, tegu. Bet ji to nedaro. Todėl mudu sėdim
vienas šalia kito ir siurbčiojame šiltą gėrimą, kol jis pasibaigia.
62://Ema
NEDEGDAMA NEI šviestuvo, nei stalinės lempos, atsisėdu

prie kompiuterio ir įjungiu.
Sveiki!
„Mėgstamose vietose“ spusteliu feisbuką. Atsidaro balta
lentelė, įvedu savo adresą bei slaptažodį. Vos tik paspaudžiu
„Enter", ekranas ima mirgėti ir traškėti. Jam nurimus, atsidaro
internetas.
Sveiki!
Kai vėl nueinu į „Mėgstamas vietas“, feisbuko tenai jau ne
bėra. Nusisuku nuo kompiuterio ir spoksau į kambario tamsą.
Po penkiolikos metų aš padariau tą, ką ir žadėjau.
Baigta.
***
GERAI, KAD mama su Martinu dar negrįžę. Skubu į vonią, iš

sivalau dantis ir susuku į kuodą plaukus. Keista matyti save be
grandinėlės su pakabučiu.
Grįžusi į kambarį, išimu iš kuprinės sugadintą grandinėlę ir

padedu ant komodos šalia mėlynos vazos. Reikės ją sutaisyti.
Užsivelku ilgus marškinėlius ir atsigulu.
Gal mano ateities asmenybei tikrai reikia daugiau susitelkti
į tai, kas yra aplink? Gal tada viskas ims klotis geriau? O gal
„ateities aš" jaučia ryšį su dabartine, ir ji žino, kad man reikia
susitelkti ties čia ir dabar.
Ištiesiu ranką prie savo grotuvėlio ir įdedu „Kind of Blue".
Kai negalėdavau užmigti, tėtis man grodavo Mailsą Deivisą.
Girdžiu, kaip gatve atvažiuoja mašina. Dingteli, jog tai grįž
ta mama su Martinu, bet mašina sustoja prie Džošo namo,
šviesos siekia ir mano langą.
Nereikia nė žiūrėti, žinau, kad tai Sidnė parvežė Džošą. Gal
kaip tik dabar pasilenkė pabučiuoti jam į skruostą. Jeigu ji pasi
lenks dar kartą, Džošas pasisuks ir prispaus savo lūpas prie jos.
Staiga apsipilu ašaromis.
Verkiu todėl, kad Džošas ves Sidnę ir jiedu gyvens gražų gy
venimą. Gal ir mano gyvenimas bus neblogas, bet jau niekad
nesutiksiu tokio žmogaus kaip Džošas. Jis yra mielas, draugiš
kas ir pažįsta mane geriau už ką nors kitą. Pažįsta mane tikrą,
aš jam patinku tokia, kokia esu. Džošas yra...O dabar jo nebėra.
Šlapiu veidu įsikniaubiu į pagalvę. Tai štai koks tas širdies
skausmas.
63://Džošas
- NEIŠJUNK VARIKLIO, kol neparvažiuosi namo, - sakau. -

Gali nebeužsivesti.
Greihamas atitraukia ranką nuo raktelio.
- Gerai sakai.
Bebaigiant degti laužams kelių vaikinų paklausiau, gal galė
tų parvežti, bet dauguma sakė, kad važiuoja į kitus vakarėlius.
Tada pamačiau, kad Greihamas Vaildas bando su laidais už
vesti savo mašiną. Padėjau jam išpainioti laidus ir jis pasiūlė
pavėžėti. Kai atidarau duris išlipti, jis taria:
- Perduok nuo manęs linkėjimų Emai.
Išlipęs alkūnėmis atsiremiu į jo atidarytą langą.
- Galiu tavęs paklausti? Kai judu buvot kartu, ar ji tau iš ti
kro patiko?
Jo lempos kiek priblėsta, jis spusteli pedalą, ir jos pašviesėja.
- Tu jos geras draugas, ar ne?
- Taip, - atsakau, - draugas.
- Ji man patiko, - pripažįsta jis. - Bet mudu abu nenorė
jom nieko rimto. Tik dėl smagumo, supranti.
Trumpam nusisuka Vis dar matau, kaip jis ant stadiono

suolelio grabinėjają.
- Ema nuostabi, - sako Greihamas. - Jei būčiau norėjęs il
galaikių santykių, būtų buvę sunku ją patraukti.
Šviesos vėl priblėsta ir aš atsitraukiu nuo mašinos. Greiha
mas įjungia atbulinę pavarą ir išvažiuodamas pamojuoja pro
langą.
Kai atidarau duris, mama su tėčiu skaito žurnalus apsimes
dami, kad nelaukia manęs.
- Garsas ne Sidnės mašinos, - sako tėtis.
- Ne jos, - atsakau ir einu į savo kambarį.
* * *
TYLIAI ĮJUNGIU radiją ir atsisėdu ant grindų atsirėmęs nuga

ra į lovą. Šalia manęs aštuoni eskizai iš praeities.
Apačioje kažkas pabeldžia į duris. Girdžiu, kaip tėtis at
siliepia, įeina... Taisonas? Netrukus keturios kojos jau bilda
laiptais.
- Kelkis! - liepia Taisonas, atidarydamas mano duris.
Už jo stovi Kelanė su mano juodu bluzonu.
- Girdėjai, kas pasakyta!
Ranka atsiremiu į čiužinį ir atsistoju.
- Ko atvažiavot?
- Tam, kad įsitikintume, jog tu su...
Pamačiusi piešinius Kelanė klausia:
- Čia tu nupiešei?
- Tik pažiūrėk! - Taisonas sako Kelanei. - Net nesuprantu,
kas tenai. Grįžk prie kanarėlių, Pikasiuk. Gerai, tuoj sutarsim.
Mes pagrobtam tave.
- Tave ir Emą, - priduria Kelanė.
- Matom, kad šįvakar judviem buvo nelabai smagu, - pa

reiškia Taisonas.
- Ne vien šįvakar, - sako Kelanė, žiūrėdama į Taisoną. - Jie
tokie jau visą savaitę.
- O dabar būsim keturiese. - Kelanė įsisprendžia rankomis
į šonus. - Tik mūsų ketvertas. Mes pakalbėjom su tavo tėvais
ir jie pratęsė tau laiką iki pirmos valandos.
Negaliu patikėti.
- Rimtai?
Taisonas linkteli į Kelanę.
- Kieta mergiūkštė.
- Dabar reikia paimti Emą, - sako Kelanė.
Kai Greihamas parvežė mane namo, prie durų mačiau
Emos mašiną. Pažiūrėjau į jos kambario langą, bet šviesa
nedegė.
- Ji anksti atsigulė, - sakau.
Kelanė pasipiktinusi iškelia rankas.
- Man nesvarbu! Jai nėra kitos išeities.
- Kaip jūs manot ją ištempti? Juk jau vėlu.
Taisonas iš užpakalinės kišenės išsitraukia žibintuvėlį.
- Sugrįšimvisi keturi į praeitį, - sako jis. - Žinau, kaip judu
su Ema bendraudavot.
Kelanė paima mano eskizų bloknotą, flomasterį nuo stalo
ir ima rašyti.
Taisonas nueina į vonią, atidaro langą ir rikteli:
- Ema! Atsibusk iš savo saldaus miegelio ir pažiūrėk pro
langelį!
Kelanė juokdamasi išplėšia iš bloknoto lapą.
- Tikėkimės, jos mama neišgirdo.
Palinguoju galvą ir einu pas juos į vonią.
64://Ema
KAŽKAM RIKTELĖJUS už lango pabundu.

Paskutinis dalykas, kurį prisimenu - kad apie vienuoliktą
mano kambarin dirstelėjo mama. Nieko nesakiau, tad ji pabu
čiavo man į skruostą ir uždarė duris.
Ištiesiu ranką prie spintelės ir spusteliu žadintuvo mygtuką,
kad nušvistų. Dar tik 23:20.
Paskui balsas prityla:
- Tik laikyk raijiiai.
Čia Taisonas?
Nubloškiu antklodę ir prišoku prie lango. Pasižiūrėjusi
užspaudžiu burną, kad neimčiau juoktis. Taisono kakta prie
Džošo vonios lango stiklo. Jis laiko prispaudęs popieriaus lapą.
Vonioje yra dar kažkas, kas apšviečia tą lapą. Laimė, mano žiū
ronai tebėra viršutiniame komodos stalčiuje.
Nešk šiknytę
žemyn
per 3 min.,
nes mes
pagrobiam tave!!!
Kai nuleidžiu žiūronus, Taisonas pamojuoja ir patraukia

nuo lango popierių.
- Aš nejuokauju! - rikteli jis.
Prie lango su žibintuvėliu pasmakrėj pasirodo Kelanė.
- Mudu abu nejuokaujam!
Kelanei su Taisonu išėjus, prie lango pasirodo Džošas. Jis
nieko nesako, tik gūžteli pečiais. Kelanė nustumia jį nuo lango,
pakelia riešą ir pabaksnoja į laikrodį.
Kilsteliu jai nykštį, užsimetu drabužius ir nutipenu apačion.
* * *
TAISONO MAŠINA stovi prie šaligatvio, jis sėdi prie vairo. Ša
lia jo įsispraudusi Kelanė, Džošas stovi ir laiko man atidarytas
dureles.
Jis nusišypso, aš įšoku vidun.
- Reikės susispausti, - sako Taisonas.
Džošas įlipa paskui mane, bet durelės neužsidaro.
- Nagi, dar susimažinkit, - liepia Kelanė.
Kiek galėdama prisispaudžiu prie draugės. Džošas irgi pri
siglaudžia taip, kad liečiasi mūsų kūnai nuo pečių iki kelių. Kai
jis užtrenkia dureles, Taisonas įjungia pavarą ir mašina trūkteli
pirmyn. Džošas pailgina saugos diržą ir paduoda man. Perjuo
siu juo mus abu ir užsegu.
- Kur keliaujam? - klausia Džošas.
Visa tai sugalvojo ne jis? Dirsteliu į Kelanę, bet ji tik šypsosi
ir žiūri į kelią.
- Mums dabar reikalingas tikvienas dalykas, - sako Taisonas.
Jiedu su Kelane iškelia kumščius ir surinka:

- Geri laikai!
* * *
NESU BUVUSI toje picerijoje po darbo valandų, tenai labai

ramu. Taisonas prie durų surenka saugos kodą, tada įjungia ke
lias šviesas. Laimė, nepaleidžia disko muzikos.
Netrukus Kelanė su Taisonu jau varžosi žaisdami kompiu
terinį žaidimą.
- Štai jums, vaiduokliai! - rėkauja ji, „prarijusi“ dar vieną
„galios“ gabaliuką. Ji su Džošo bluzonu, bet nedrįstu klausti,
ar rado ką nors kišenėje. Laikysiu geru ženklu tai, kad ji vis dar
su juo.
Atsisėdu geltonoje kabinoje. Netrukus šalia manęs klesteli
Džošas.
- Turim keistus draugus.
- Teisybė, - sutinku. - Bet vaikinas keistesnis.
- Pritariu, - sako jis. - Vis tiek manau, kad tą pagrobimą
sugalvojo Kelanė.
- Tau irgi reikėjo išsmukti?
Džošas papurto galvą.
- Jiedu įkalbėjo mano tėvus, kad leistų grįžti iki pirmos.
- Čia tai bent!
Kiek patylim, bet mums jauku. Gera vėl būti su Džošu. Net
jeigu jis su Sidne, mudu vis tiek galim būti draugai.
Džošas pažvelgia arkadon. Dabar prie pulto Taisonas, o Ke
lanė šokinėja aplink ir rėkauja:
- Duokit jam, vaiduokliukai! Duokit!
- Turiu tau kai ką pasakyti, - Džošas braukia pirštu per
įbrėžimą stalo lentoje.
-Ką?
Jis giliai įkvepia, paskui iškvepia.
- Jei nori, galiu pradėti aš, - pasiūlau. - Nes ir pati noriu
tau kai ką pasakyti.
Jis šypteli.
- Būtų labai gerai, jei pradėtum.
- Jis dingo, - sakau. Pasižiūriu į Kelanę su Taisonu, pasinė
rusius į žaidimą. - Į feisbuką daugiau patekti nebegalime.
Džošas pasilenkia virš stalo.
- Tikrai? Kaip čia atsitiko?
- Šįvakar, po penkiolikos metų, aš uždariau savo paskyrą, -
paaiškinu. - Iš pradžių galvojau pasikeisti slaptažodį, bet pas
kui viskas dingo, tarsi niekad nieko ir nebūtų buvę.
Džošas atsilošia aiškiai pritrenktas naujienos.
- Dabar tavo eilė, - raginu.
Išraudęs iki ausų jis padeda abi rankas ant stalo.
- Tiesiog klok, Džošai.
- Aš nežinau, kas bus ateityje, - sako jis. - Mudu abu neži
nom, bet nusprendžiau baigti su Sidne.
Nežinau, ką atsakyti.
- Jaučiausi prastai, - sako jis, tada pažvelgia į mane. - Ji
buvo ne man.
Džošui į skruostą paukšteli mėlynas plastiko kamuoliukas.
Abu pasižiūrime į kamuoliukų duobę. Kelanė jau ten, o Taiso
nas brukasi pro angą tinkle.
įlindęs surinka:
- Varykit čia! Mažiau kalbų, daugiau darbų!
Kelanė oran sviedžia saują kamuoliukų.
Džošas žiūri į mane ir abu nusišypsom. Tada pribėgam ir
žiūrim pro tinklą. Kelanė su Taisonu ropinėja po čiuožynėm.
Pirma įlendu aš, nugrimztu iki kelių, Džošas įvirsta paskui. Pa
nyrant į kamuoliukus iki krūtinių.
Kelanė meta man geltoną kamuoliuką ir aš pagaunu.
- Kada mes nusifotografavom čia? - klausia ji.
Galvoju apie tą nuotrauką savo albume, kurią neseniai su
draskiau. Reikės suklijuoti.
- Pernai, - sako Taisonas. - Maniškė dar tebėra spintelėje.
- Mano irgi, - patvirtina Džošas. Jis sviedžia oranžinį ka
muoliuką Taisonui į krūtinę.
Kelanė vėl meta man geltoną. Sugaunu jį ir sviedžiu Taiso
nui, tada graibau naujo.Tuo metu mano mažasis pirštas palie
čia Džošo ranką. Iš pradžių noriu patraukti delną, bet paskui
apsigalvoju.
Netrukus Džošas prie maniškio priglaudžia savo mažylį.
65://Džošas
VISĄ TĄ SAVAITĘ sužinodavau ką nors iš savo ateities ir vis

svarstydavau, kurie dabartiniai veiksmai atsilieps man po pen
kiolikos metų. Bet kai Emos pirštas palietė maniškį, tegalvojau
apie dabartį.
Jei patraukčiau pirštą, Ema apsimestų, kad tai buvo atsi
tiktinis prisilietimas. Bet šito nenoriu. Todėl prispaudžiu savo
pirštą prie jos. Kai nepatraukia savojo, žengiu kitą žingsnį. Su-
imu visą jos plaštaką.
- Norit, kai ką parodysiu. - Kelanė paima Taisono delną,
tada braukia smiliumi jo riešo link. - Čia tavo karjeros linija.
- Karjeros linija? - pasitikslina Taisonas. - O kur mano
meilės linija? Parodyk man ką nors seksišką, moteriške!
Kelanė paleidžia jo ranką.
- Tu beviltiškas.
Ema nusijuokia. Tada pasuka delną ir suneria pirštus
su manaisiais. Nors žinojau, kad plaštakoje yra daugybė
nervinių skaidulų, dabar suprantu, kad jų ten šimtus kartų
daugiau.
- Judu, žmogučiai, kažkokie ramūs, - sako Kelanė ir įdė

miai žiūri į mus. - Planuojat kerštą už jūsų pagrobimą?
Vargu.
- Tylos! - sako Taisonas. Jis iškelia abi rankas. - Ša. Klausy
kit. Jei kuris išmanot pilvo kalbą, sakykit, ką tai reiškia.
Kantriai laukiam, kol jo pilvas sugurgia.
- Aš mirštu iš bado!
Kelanė įsikimba į tinklą ir atsistoja.
- Juk čia yra virtuvė, kurią galim nusiaubti.
Ema leidžiasi žemyn, kol kamuoliukai pasiekia jos smakrą.
Kelanė nusiiria per duobę ir išlipa laukan. Taisonas pas
kui ją.
- Norit kartu? - klausia jis.
Ema suspaudžia man delną.
- Aš nealkanas, - sakau.
- Aš irgi, - pritaria Ema.
- Mes ilgai netruksim, - sako Kelanė. - Gal tik pasišildy-
sim kelis česnakinius pyragėlius.
- Neskubėkit, - siūlo Ema.
Kai išgirstu virtuvės duris užsidarant, pagaliau pažiūriu tie
siai į Emą. Ji šypsosi man. Nustumiu kelis kamuoliukus, kad
matyčiau visą jos veidą.
- Taip geriau, - sakau.
Ema atlošia galvą ir jos šypsena dingsta.
- Džošai, turiu tau dar kai ką pasakyti. Nors laikas dabar
gal ir netinkamas.
Sudejuoju:
- Skamba nelinksmai.
Ji pasisuka ir žiūri į mane, tebelaikydama ranką.
- Pamokos po kelių savaičių baigsis, ir nujaučiu, kad vasara
galėtų būti tiesiog nuostabi, - pradeda ji. - Bet tėtis pakvietė
mane praleisti vasarą Floridoje. Tikrai noriu susitikti su juo ir

Sintija, o labiausiai pamatyti Reičelę.
Nors Emos ranką laikau pirmą kartą, jau spėjau jos pasiilg
ti. Būtų fantastiška praleisti vasarą kartu. Labai noriu, kad ji
neišvažiuotų. Bet sykiu ir džiaugiuosi dėl jos.
- Suprantu, kaip tau tai svarbu, - sakau.
- Tikiu, kad supranti.
- Žinoma, būčiau kvailas, jei nemėginčiau tavęs įtikinti, jog
nebūtina išvažiuoti visai vasarai.
- Aš ir nevažiuosiu visai vasarai, - patikina ji. - Gal ko
kiom šešiom savaitėm.
- O gal keturiom?
Ema šypteli.
- Penkiom.
- Keturiom su puse, o tada tau iškelsiu puikų sugrįžtuvių
balių.
Ji juokiasi.
- Juk niekas nekelia balių tam, kuris grįžta po puspenktos
savaitės.
- Tai gal tada tiks smagus pasimatymas?
Susirandu kitą jos plaštaką. Prarandu pusiausvyrą ir smuk
teliu gilyn į duobę.
- Žinai, man patinka, kad dingo tas feisbukas, - sako Ema. -
Buvau tiesiog apsėsta dėl tų dalykų, kurių nenoriu ateityje.
- Verčiau susitelkti prie to, ko nori, - pareiškiu.
Jos lūpos kiek prasiveria.
- Pradedu tai suprasti.
- Bet norėčiau žinoti, - sakau pasilenkdamas arčiau, - ką
tai pakeis.
Lūpomis jaučiu jos kvėpavimą, kai abu kartu sušnibždame:
- Galbūt viską.
Asher, |ay
As22 Mūsų ateitis : [romanas] / Jay Asher, Carolyn Mackler ; iš anglų kalbos
vertė Virgilijus Čepliejus. - Vilnius : Alma littera, 2015. - 304 p.
ISBN 978-609-01-1809-2
Džošas ir Ema nuo vaikystės buvo geriausi draugai, bet viskas pradėjo
keistis, kai prieš šešis mėnesius Ema nesileido Džošo pabučiuojama. Tarp
draugų įsivyravusią įtampą nutraukė skambutis į Emos namų duris. Džo-
šas atnešė paštu gautą nemokamą America Online kompaktinį diską ir pa
siūlė instaliuoti programą jos naujame kompiuteryje. Instaliavę programą
jie pateko į feisbuką.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dar niekas nebuvo gir
dėjęs šio žodžio. Dabar bilijonus vartotojų turintis socialinis puslapis tada
dar buvo neišrastas. Taigi personažai pamato save ateityje - subrendusius
ir sukūrusius savo gyvenimus. Tik ar Džošo ir Emos nenuvils ateitis? Ar iš
sipildys jų svajonės ir kurti planai? Kuo ilgiau jie klaidžioja po savo ateities
gyvenimus, tuo aiškiau suvokia, kad visi jų dabartiniai veiksmai, sprendi
mai ir siekiai turės įtaką jų laimei ateityje...
UDK 82i.iii(73)-93
Jay Asher, Carolyn Mackler

MŪSŲ ATEITIS
Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus
Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 1500 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Petro ofsetas“, Račių g. 24, LT-03156 Vilnius
Interneto svetainė: www.petroofsetas.lt
Džošas su Ema visq gyvenimą duvo Kaimynai u geriausi draugai...
bent jau iki lapkričio, kai viskas ėmė keistis. Nuo to laiko jų santykiai
pašlijo. Džošo šeima paštu gavo nemokama „America Online"
kompaktiniu disku optinį įrenginį. Jo mama pasiūlė nunešti tq daiktą
Emai ir instaliuoti jos naujame kompiuteryje.
Užsiregistravę jiedu automatiškai prijungiami prie tuomet dar
neišrasto socialinio tinklalapio feisbuko. Naršydami puslapius,
Džošas su Ema supranta, kad kiekvienas dabarties sprendimas
paveiks ju gyvenimus ateityje...
Bestselerio „Trylika priežasčių kodėl" autoriaus Jay Asher ir Carolyn

Mackler knyga „Mūsų Ateitis" leis skaitytojams keliauti laiku: gražins
į nostalgiška praeitį ir nukels į viltinga ateitį.
.k n y g ų
klubas

Jay Asher, Carolyn Mackler - Mūsų Ateitis

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Jay Asher, Carolyn Mackler - Mūsų Ateitis

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

Copyright © 2011 Jay Asher and Carolyn Mackler

NEGALIU IŠSISKIRTI su Greihamu šiandien, nors ir pažadė­

šeštadienio rytais jis atsinešdavo avižinės košės dubenėlį ir ant

Džošas purto galvą.

ĮDEDU DISKĄ ir klausausi, kaip jis kompiuteryje sukasi. Perei­

Persivelku šortais ir bėgiojimo liemenėle ir susuku savo gar­

po žiemos atostogų jis ją paliko, ji taip susmuko, kad dvi savai­

ĮKROVIMO SKALĖvis dar mirguliuoja.

Spusteliu „Enter“ ir visas interneto ekranas, kurį mačiau

Lakstau po ekraną pele, žiūrinėdama nuotraukas ir užrašus.

„Ema Nelson Džons". Moteriai per dvidešimt metų, plaukai

Ema Nelson Džons

Ten parašyta, kad Ema Nelson Džons lankė Leik Foresto

UŽLIPU PASKUI Emą laiptais pirštais skaičiuodamas nuo lap­

- Labai atsiprašau, - sako ji ir susijuokia. - Tai labai kvaila.

lankė mūsų mokyklą, dabar gyvena Floridoje ir yra ištekėjusi

Ekrane šypsosi Ema Nelson Džons, akių kampučiuose ma­

Ema Nelson Džons

- Jei tai pokštas, tai nieko nesuprantu, - sako Ema. - Ką jis

- Gal Kodis pateks į bėgimą ir mudu važiuosim kartu!

Ema Nelson Džons

Po šiuo tekstu, kone už ekrano ribų, matyti nuotrauka. Jos

- Jis kietas! - sako Ema. - Vyresnis. Įdomu, iš kur jie gavo

Išeidamas jaučiu, kad mano skruostai kaista.

VAKARIENIAUJANT IŠ galvos niekaip neišeina Ema Nelson

tas ar virusas. Gal iš tikro yra tokia moteris, įkopusi į trečiąją

Na štai. Feisbukas. Kai spusteliu tą žodį, pasirodo langelis

Viršutiniame kampe šalia „Ema Nelson Džons“ jau kitokia

1997-ieji? Juk tai metai, kada aš turiu ją baigti. Po metų!

Filmai „Amerikietiškos grožybės“, „Titanikas“,

Pirmų dviejų filmų nesu girdėjusi, nors esu patenkinta, kad

Knygos „Amžinieji takiai“, „Haris Poteris“,

Nežinau, kas yra „Haris Poteris“ arba „Pagalba“, bet „Am­

Ema Nelson Džons

Šiandien yra gegužės 19-oji! Vadinasi, visa tai dedasi dabar.

Trys žmonės atsakė Emai, klausė, ką ji verda. Keista - ji at­

Ema Nelson Džons

Parašė dar keletas žmonių, sakydami, kaip jie mėgsta nami­

TĖVAI NAMO GRĮŽO VĖLAI, tad vakarienei pasitenkiname

- Ar Šeila leis jai naudotis internetu? - klausia mama.

mane. Nunešu lėkštę į virtuvę ir padedu kriauklėn, tada nuei­

- SVEIKA, - SAKO DŽOŠAS, atidaręs duris.

- Man pavyko atidaryti tą puslapį, - sakau šluostydamasi

- Bet viskas buvo kitaip! Kai patikrinau dabar, pamačiau

Ema Nelson Džons Ar žinai, kodėl man

Džošas žiūri į mane.

Ema Nelson Džons

esu kalta pati. Trisdešimt vieni metai - dar per jauna

- Trisdešimt vieni, - sako Džošas. - Vadinasi, tai po pen­

Ema Nelson Džons

Džošas pasisuka į mane.

Trinkteli lauko durys. Mudu su Džošu atšokam nuo kom­

to padaryti. Žiūriu į savo naują baltą kilimą. Tai, ką pamačiau,

SPAUSDAMAS IŠ TŪBELĖS PASTĄ, išgirstu, kaip užsitrenkia

Užsuku čiaupą ir pažiūriu pro langą. Dabar Emos bagaži­

PABELDŽIU1Emos mašinos langą.

- Nenoriu veltis į ateities problemas, - sakau, - bet niekaip

- Tai tu manai, kad tas puslapis kažkaip atsidūrė prie­

- MANE? - ĮTARIAI pašnairuoja Džošas.

- Gal dar ką nors matei? Kai paspaudei Emą Nelson

ĮSIVAIZDUOJU SIDNĘ MILS, stovinčią priešais mane. Jos ilgi

- Kad dabar save pamatytum, - erzina Ema, stuktelėdama

NEGALIU IŠSISKIRTI su Greihamu šiandien, nors ir pažadė

ĮDEDU DISKĄ ir klausausi, kaip jis kompiuteryje sukasi. Perei

Persivelku šortais ir bėgiojimo liemenėle ir susuku savo gar

po žiemos atostogų jis ją paliko, ji taip susmuko, kad dvi savai

UŽLIPU PASKUI Emą laiptais pirštais skaičiuodamas nuo lap

Ekrane šypsosi Ema Nelson Džons, akių kampučiuose ma

Nežinau, kas yra „Haris Poteris“ arba „Pagalba“, bet „Am

Trys žmonės atsakė Emai, klausė, ką ji verda. Keista - ji at

Parašė dar keletas žmonių, sakydami, kaip jie mėgsta nami

mane. Nunešu lėkštę į virtuvę ir padedu kriauklėn, tada nuei

- Trisdešimt vieni, - sako Džošas. - Vadinasi, tai po pen

Trinkteli lauko durys. Mudu su Džošu atšokam nuo kom

Užsuku čiaupą ir pažiūriu pro langą. Dabar Emos bagaži

- Tai tu manai, kad tas puslapis kažkaip atsidūrė prie

PER REPETICIJĄ esu visai išsiblaškiusi. Kai ketvirtą kartą ne

AŠ PIRMAS ateinu prie ąžuolo, kur yra atoki mūsų priešpie

- Sveikučiai, - sako Ema ir išdykėliškai šypteli man. Plasti

MUDU SU TAISONU pasidedam riedlentes ant suolo prie

tai elektroninio pašto adresas, kurio ji pageidauja. Jos pasirink

PRIEŠ EIDAMAS į Emos kambarį giliai įkvepiu, kad nusira

- Vadinasi, kažkas, ką šiandien padarei, išgelbėjo tau tarny

Sąrašas sudėtas abėcėlės tvarka pagal vardus. Pasiekusi rai

Į „FOTOMATĄ“ patenkame dešimt po devynių. Priėmėjas be

Atsigulu žolėje ir žiūriu į dangų. Veneros nebėra, tik sida

I MOKYKLĄ atvažiuoju ankstėliau ir nuskubu į laikraščio re

Klausausi, kaip Kelanė su Tamika kalbasi apie Kelanės ve

Jis laiko mažą Juodą gaviklį, paspaudžia mygtuką ir užside

PO PATIKRINIMO mokytoja Tatl nusiveda mūsų klasę į audi

- Aš būčiau ėjusi tenai, - sako ji. - Bet jeigu pakviestų tin

PO PASKUTINIO skambučio įkišu saksofoną į orkestro spin

- Kur trauksi? - klausia Džošas. Jis atverčia priekinę sėdy

PRIE BIBLIOTEKOS durų sutinku Dilaną Portmaną. Dešim

do raides, bet tenai milijonas D. Prispaudusi knygą prie krūti

- Tai žinai, kaip tada reikėtų jį vadinti? - Vaikino veidas la

- Nežinau. Matyt, dėl kažko siunta ant manęs. Tai moteriš