Ryškaus bei unikalaus stiliaus rašytojas J.

Savickis laikomas vienu garsiausių XX amžiaus

lietuvių literatūros novatorių – jo kūrybos įtaka iki šiol neįstatoma į jokius laiko rėmus. Vien
gimnazijos metais jam teko mokytis net trijuose skirtinguose miestuose – Maskvoje,
Peterburge bei Krokuvoje. Tuo pačiu, nepriklausomybės metais jam pasirinkus diplomato
karjerą, Savickis atstovavo Lietuvą daugelyje Europos šalių, tad dažnai keliavo ir pažino
nemažai žmonių, na o Sovietinės okupacijos metais apsigyveno Prancūzijoje. Tad, savo
visokeriopą, įvairiuose pasaulio kampeliuose prikauptą pasaulio patirtį jis perteikė savo
novelėse, vienoje iš jų, pavadinimu „Fleita“, aprašomos ir šiandieną aktualios problemos.
Muzikantui žiogui, susirgus plaučių liga, teko ieškotis kitų pragyvenimo būdų, todėl teko
kreiptis į gimines ir prašyti pastogės. Iš pat pradžių jis buvo priimtas šiltai, nes galvota, jog jis
yra turtingas inteligentas – suteiktas atskiras kambarys, margi užvalkalai. Jo statusu taip
žavėtasi, jog Žiogui užgrojus kaimynams paprastą melodiją, visi ėmė iškart trypti,
nepataikydami į taktą. Tačiau Vaksvienei sužinojus, jog muzikantas vis dėlto neturi pinigų ir
negali atlikti ūkio darbų, į jį pradėta žiūrėti kitaip, menkai, iš jo atėmė puodą bei atskirą
kambarį, nebesirūpino juo bei laukė jo mirties, kurią jis sutiko vienas. Šia istorija
išryškinamas žmonių abejingumas, susvetimėjimas, kuomet iš kito negaunama tiesioginė
nauda sau, tačiau ši problema jau įsišaknijusi visuomenėje, jos pakeisti neįmanoma, tiek
novelėje, tiek šių dienų pasaulyje mes pastoviai susiduriame su aplinkiniais siekiančiais iš
mūsų pasipelnyti, o neretai ir patys to tikimės iš kitų. Leisdami sau per daug įsijausti į
savąsias problemas, kurios mūsų akyse yra pačios svarbiausios, neretai net nesustojame
susimąstyti kaip mūsų veiksmai paveikia artimuosius, ši tema, kaip ir pačio Savickio kūryba,
išliks aktuali dar daugelį metų.