Modesta Bredelyte MD

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
Modesta Bredelytė
AR SUSITAIKYMO INSTITUTAS, NUMATYTAS BK 38 STR.,

NEPRIEŠTARAUJA TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS
ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO PRINCIPAMS?
Magistro baigiamasis darbas
Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 601M90004
Vadovas (-ė)_Olegas_Šibkovas_______ _________ ______

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta ___________________ __________ _______
(Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)
Kaunas, 2017
Turinys
SANTRAUKA ................................................................................................................................ 3
SUMMARY .................................................................................................................................... 4
ĮVADAS .......................................................................................................................................... 6
I. SUSITAIKYMO INSTITUTO , NUMATYTO BK. 38 STR., REIKŠMĖ LIETUVOS
RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE, TEORINIAI PAGRINDAI ...................... 8
1.1. Susitaikymo instituto samprata ir apibrėžimas .................................................................... 8
1.2. Susitaikymo institutuo taikymo sąlygos ir ribos ................................................................ 10
1.3. Susitaikymo instituto tikslai ............................................................................................... 13
II. TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOJOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO
PRINCIPŲ SAMPRATA ........................................................................................................... 16
2.1 Baudžiamosios teisės principų samprata ir reikšmė .......................................................... 16
2.2. Teisingumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė baudžiamojoje teisėje ......................... 17
2.3. Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė
baudžiamojoje teisėje ................................................................................................................ 20
III. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., VERTINIMAS
TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO
PRINCIPŲ KONTEKSTE ......................................................................................................... 23
3.1. Susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., santykis su teisingumo ir baudžiamosios
atsakomybės neišvengiamumo principais ................................................................................. 24
3.2. Probleminiai aspektai teorijoje ir praktikoje, leidžiantys manyti, kad taikant susitaikymo
institutą, numatytą BK 38 str., gali būti pažeisti teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės
neišvengiamumo principai .......................................................................................... ..............24
IŠVADOS ..................................................................................................................................... 30
LITERATŪROS SĄRAŠAS ....................................................................................................... 31
2
Santrauka
Darbe tiriama ar susitaikymo institutas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

38 straipsnyje neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo
principams, kurie apibrėžiami kaip pagrindinės, atraminės idėjos, pamatinės nuostatos, esminiai
teisės pradai, nulemiantys baudžiamosios atsakomybės esmę bei jos paskirtį ir jas išreiškia 1.
Šio darbo tikslas yra nustatyti ir atskleisti susitaikymo instituto praktinį taikymą Lietuvos
Respublikos baudžiamojoje teisėje bei vertinti jį teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės
neišvengiamumo principų kontekste.
Pirmojoje darbo dalyje išskiriamas susitaikymo institutas, jo reglamentavimas, funkcijos bei
tikslai. Taip pat aprašomuoju tyrimo metodu, teoriniu aspektu atskleidžiama ir analizuojama
susitaikymo instituto sąvoka, taikymas, probleminiai aspektai.
Antrojoje darbo dalyje nagrinėjami baudžiamosios teisės principai. Išskiriami teisingumo ir
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai, jų turinys, požymiai bei raida Lietuvos
teisinėje sistemoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į praktiką taikant šiuos principus
baudžiamojoje teisėje.
Trečiojoje darbo dalyje atskleidžiamas teisės normos ir principo santykis, susitaikymo
institutas, numatytas BK. 38 str., nagrinėjamas ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu. Darbe
sisteminiu tyrimo metodu analizuojamas šio instituto taikymas ir neatitikimai teisingumo bei
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams, analizuojamos nutartys, kuriuose
nusikalstamą veiką padaręs asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str.
pagrindu. Šioje dalyje išskiriami požymiai, leidžiantys manyti, kad susitaikymo institutas gali
pažeisti baudžiamosios teisės principus, tokius, kaip teisingumas ir baudžiamosios atsakomybės
neišvengiamumas. Taip pat atsakoma į klausimą dėl susitaikymo instituto taikymo LR
baudžiamojoje teisėje teisingumo ir atsakomybės neišvengiamumo principų kontekste.
Darbo paskutinėje dalyje naudojant loginį analitinį teisės tyrimo metodą apibendrinamas ir
atskleidžiamas darbo tyrimo rezultatas – Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje
neįžvelgiamas vyraujantis baudžiamosios atsakomybės išvengiamumo ir teisingumo principo
pažeidimas. Prieinama išvada jog darbo pradžioje išsikelta hipotezė nepasitvirtino – susitaikymo
institutas, numatytas BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės
neišvengiamumo principams.
1
Romualdas Drakšas, Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos (Vilnius: Justitia, 2008), p. 51.
3
SUMMARY
Conciliation in criminal proceedings is one of the types of release from criminal liability
subject to a condition that the person who has committed a criminal act may be released from
criminal liability on decision of the court by establishing a one year probation period, provided
that both parties reach an agreement of their free will. The institute of conciliation of the
perpetrator and the aggrieved party is applied in many countries developed economically and
socially. Elements of such institute are also present in the Criminal Code of the Republic of
Lithuania.
Using the logical-analytical, comparative and systematic methods, the paper examines
whether the conciliation institute provided for in Article 38 of the Criminal Code of the Republic
of Lithuania does not contradict the principles of justice and unavoidability of criminal liability,
which are defined as the main underlying ideas, fundamental provisions and tenets of the law
that determine the key point and purpose of criminal liability.
The main goals set in the final paper are the following: analysing the conciliation institute
while distinguishing its theoretical and practical aspects; analysing the principles of justice and
unavoidability of criminal liability, their concepts, attributes and contents; and revealing the
contradictions that might arise due to the conciliation institute to the principles of justice and
unavoidability of criminal liability. The main objective of the paper is to establish and disclose
the practical application of the conciliation institute in criminal law of the Republic of Lithuania
and to assess it in the context of principles of justice and unavoidability of criminal liability.
The first part of the paper elaborates on the conciliation institute, its regulation, functions and
objectives. Moreover, the conception of the conciliation institute, its application and key
objectives are disclosed and analysed from the theoretical point of view, using the descriptive
method of research.
The second part of the paper examines the principles of the criminal law. Principles of justice
and unavoidability of criminal liability are distinguished as well as their attributes and contents.
Moreover, attention is drawn to the practice when applying these principles in criminal law.
The third part of the paper reveals the relation of the rule of law and principle; the conciliation
institute provided for in Article 38 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is
examined on the theoretical and practical plane. Using the systematic research method, the paper
analyses the application of this institute and contradictions to the principles of justice and
unavoidability of criminal liability. Rulings are analysed where the individuals who committed
4
criminal acts were released from criminal liability on the grounds of Article 38 of the Criminal
Code. This part distinguishes the attributes, which allow believing that the conciliation institute
might violate such principles of the criminal law as justice and unavoidability of criminal
liability. Furthermore, the application of the conciliation institute in the criminal law of the
Republic of Lithuania is examined in the context of principles of justice and unavoidability of
criminal liability.
The final part of the paper summarises and reveals the findings using the logical-analytical
method of legal research: in the criminal law of the Republic of Lithuania, no prevailing
violations of the principles of justice and unavoidability of criminal liability could be observed.
It is concluded that the hypothesis raised at the beginning of research was not validated: the
conciliation institute provided for in Article 38 of the Criminal Code does not contradict the
principles of justice and unavoidability of criminal liability.
5
Įvadas
Temos problematika
Susitaikymas baudžiamojoje byloje yra vienas iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
rūšių, turintis sąlygą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo teismo sprendimu gali būti
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės nustatant vienerių metų bandomąjį laikotarpį, jei
abi šalys laisva valia susitaria2. Teismui yra suteikta diskrecija nuspręsti asmenį, padariusį
nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar ne, o priimtame sprendime turi
būti įvertintos bylos aplinkybės, kaltininko asmenybė. Tačiau kyla klausimas, ar šalims
susitaikius bei nusprendus asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės, yra pasiekti baudžiamosios teisės keliami tikslai, numatyti BPK 1 str3., kuriais
siekiama ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai,
išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką
padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taip pat svarbu yra
nustatyti, ar leidus asmenims susitaikyti bei atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės
nėra pažeidžiamas teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas.
Temos naujumas ir aktualumas

Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas taikomas daugelyje ekonomiškai ir
socialiai išsivysčiusių šalių. Tokio instituto elementų yra ir Lietuvos Baudžiamajame kodekse4.
Naujuose BK ir BPK susitaikymo institutas žymiai labiau praplėstas, tačiau nepakankamai.
Mokslinėje literatūroje susitaikymo instituto privalumai ir trūkumai nemažai nagrinėti, bet taip ir
nebuvo įvertinta ar šis institutas, numatytas BK 38 str., nepažeidžia prigimtinių teisės principų,
tokių kaip teisingumas bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumas.
Ši tema aktuali dėl to, kad šalims išreiškus norą susitaikyti, remiantis BK 38 str., motyvai
neturi reikšmės5, užtenka pagrindo manyti, kad kaltininkas nebedarys nusikaltimų. Tad
pagrindinis susitaikymo instituto tikslas yra ne iš tiesų sutaikyti abi šalis, kad nukentėjusysis
tikrai atleistų, o kaltininkas nuoširdžiai gailėtųsi, ne psichologinis aspektas, bet svarbu tampa
šalių susitarimas dėl žalos atlyginimo, materialių dalykų, o tai kelia klausimą, ar kaltininko
atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis šalių susitaikymo pagrindu, iš tiesų skatina
2
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Autorių kolektyvas. (Vilnius: TIC, 2004), kn.1: bendroji
dalis.
3
LR Baudžiamojo proceso kodeksas. Žin. (2002-03-14, Nr. IX-785), 1 str.
4
LR Baudžiamasis kodeksas. Žin (2000-10-25, Nr. 89-2741), 38 str.
5
Žr. išnašą Nr. 2, p. 241.
6
asmenį nebedaryti nusikalstamos veikos, ar taip nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nėra
sukuriama nebaudžiamumo iliuziją, kas prieštarautų bausmės ir bendrosios prevencijos tikslams
bei kartu pažeistų teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principus. Taigi
svarbu šią temą plačiau nagrinėti iš teisinių principų pusės, kad būtų galimą atsakyti į šiuos
iškeltus klausimus.
Tyrimo tikslas – atsakyti į išsikeltą probleminį klausimą, ar susitaikymo institutas, numatytas

BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo
principams
Tyrimo uždaviniai
1. Išanalizuoti susitaikymo institutą, išskiriant jo teorinius ir praktinius aspektus.
2. Išanalizuoti teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengamumo principus, jų sąvokas,

požymius, turinį.
3. Atskleisti dėl susitaikymo instituto galinčius kilti prieštaravimus teisingumo ir baudžiamosios

atsakomybės neišvengiamumo principams.
Tyrimo objektas – teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai taikant

susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str.
Tyrimo metodai
1. Loginis analitinis metodas – siekiant atlikti teisės aktų, teismų praktikos ir mokslinės
literatūros apibendrinimo analizę bei formuluoti apibendrinimus, išvadas.
2. Lingvistinis metodas – siekiant išsiaiškinti teisės normų prasmę įstatymų tekste;
3. Lyginamasis metodas – norint analizuoti teorijos ir praktinius aspektus, lyginamos ir
vertinamos skirtingos mokslininkų nuomonės, skirtingos mokslinės koncepcijos.
4. Sisteminis metodas – išanalizuoti Lietuvos teismų jurisprudencijos bylas, išaiškinti
kokiais atvejais ir kodėl teismai taikydami susitaikymo institutą pažeidžia teisingumo ir
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principus.
Tyrimo hipotezė
Susitaikymo institutas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje,
neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams.
7
I. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., REIKŠMĖ
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE, TEORINIAI
PAGRINDAI
Darbe keliamos problemos, ar susitaikymo instituto praktinis taikymas Lietuvos Respublikos

baudžiamojoje teisėje neprieštarauja teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo
principams analizę reikėtų pradėti apibrėžiant susitaikymo instituto teorinius pagrindus,
reglamentavimą, funkcijas bei tikslus.
1.1 Susitaikymo instituto samprata ir apibrėžimas
Terminų žodyne susitaikymas apibūdinamas kaip prisitaikymas, prisiderinimas, taikių ir

draugiškų santykių atkūrimas tarp dviejų nesutariančių šalių. Susitaikymas dažniausiai reiškia
atleidimą dėl patirtų traumų, nuostolių6. Tad lingvistiškai aiškinant šią sąvoką, susitaikymas
reiškia konflikto pabaigą, taikos sudarymą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38
reglamentuojamame straipsnyje susitaikymo institutas yra viena iš esminių sąlygų atleisti kaltą
asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės7. Taigi šio straipsnio prasme susitaikymu laikomas ne
tik nukentėjusiojo atleidimas kaltininkui, kaip šią sąvoką apibūdinama terminų žodyne, bet ir
nukentėjusio asmens pirminių pretenzijų bei reikalavimų pašalinimas, pareikštų baudžiamojo
proceso tvarka8.
A. Baranskaitė susitaikymo institutą įvardina kaip vieną iš humanizmo principų, kuris skatina
ieškoti kompromiso9. Autorės teigimu „šiuolaikinė baudžiamoji teisė represinio poveikio
priemones vis dažniau derina su humanišku, ekonomišku (ne tik tiesiogine šio žodžio prasme)
poveikiu. Tai pasireiškia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atleidimo nuo bausmės
institutais ir ypač atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininką, susitaikiusį su
nukentėjusiuoju“10. Remiantis šia samprata, susitaikymo institutas yra vienas iš esminių
pavyzdžių, suponuojantis išvadą, jog daugelį amžių nusistovėjęs požiūris, kad vienintelis būdas
paveikti nusikaltusį asmenį yra kriminalinė bausmė11, keičiasi. Baudžiamoji atsakomybė yra
neišvengiama, tačiau formuojasi ir naujas požiūris baudžiamojo poveikio priemonės, kad jos
6
Kruopas, J., red. Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas. (Vilnius: „Mintis“, 1972), p. 764.
7
Žr. išnašą Nr. 4.
8
9
Agnė Baranskaitė, Humanizmo principas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto istorinės
raidoskontekste // Jurisprudencija. 2009, Nr. 4(4). p. 179.
10
Ten pat
11
Vytautas Piesliakas, Baudžiamoji atsakomybė kaip nusikalstamos veikos padarymo teisinis padarinys //
Jurisprudencija. 2007, Nr. 8(98). p. 7.
8
nebūtinai turi bausti asmenį, jį galima ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, leisti jam
reabilituotis, jei jis atitinka BK 38 str., nurodytus reikalavimus. Tad iš to galime įžvelgti, jog
Lietuvos baudžiamoji teisė bando tapti labiau humaniška, siekia lygiuojasi į kitas ekonomiškai ir
socialiai labiau išsivysčiusias šalis.
Neretai autoriai susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., sąvoką sieja su mediacija, kuri yra
labai paplitusi Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, autorė Dr. R. Ažubalytė teigė, kad „Lietuvos
baudžiamojo proceso teisėje 1993 m. įtvirtintą nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo viešojo
kaltinimo bylose institutą procesinės formos požiūriu taip pat galima lyginti su paprasta
mediacija“12. Mediaciją (taikinamąjį tarpininkavimą) baudžiamojoje justicijoje galima apibūdinti
kaip procesą, kurio metu nešališkas tarpininkavimo (taikinimo) specialistas padeda taikiai
išspręsti konfliktą tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens. Taikinamuoju tarpininkavimu
baudžiamajame procese siekiama teisinės padėties atkūrimo, konflikto išsprendimo, santykio
tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens atstatymo, taip pat siekiama sušvelninti baudžiamosios
atsakomybės teisines pasekmes arba sudaryti galimybę asmenis atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės. Šiuo metu Lietuvos baudžiamojoje justicijoje taikinamasis tarpininkavimas
(mediacija) nėra sureguliuotas, tačiau egzistuoja institutų, kuriuose yra aptinkama tam tikrų
atkuriamojo teisingumo elementų. Pirma, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas kaip
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnis)13.
Tad tai dar vienas pavyzdys, jog Lietuvos baudžiamoji teisė vis labiau modernėja, tačiau esminis
skirtumas tarp susitaikymo instituto ir mediacijos yra tarpininkavimo priemonių nebuvimo bei
BPK normos nereikalauja informuoti šalis apie esamą galimybę susitaikyti ir taip baigti
baudžiamąjį procesą, neįpareigoja teisėsaugos organų inicijuoti ar organizuoti šį procesą14.
Visgi nors ir susitaikymo institutas baudžiamojoje teisėje sulaukia daugelio mokslininkų
teigiamų įvertinimu, šios normos taikymo praktika yra nemenka, tačiau išlieka ir tam tikrų
probleminių aspektų, tokių kaip pačio termino „susitaikymas“ vartojimas. Dr. R. Ažubalytė
moksliniame darbe prilygindama susitaikymo institutą mediacijai taip pat kalba ir apie pačią
susitaikymo sampratą, kad tai daugiau yra specifinis psichologinis procesas, o to realiai
nesiekiama baudžiamajame procese. Tad autorė siūlo, kad „<...> įstatyme būtų tikslinga vartoti
kitą terminą: mediacija, susitarimas ar sutikimas su ikiteisminio tyrimo nutraukimu. Svarbiausia,
kad būtų aiškiai ir formaliai išreikšta tikroji abiejų proceso dalyvių valia, kurią žinodamas
pareigūnas priimtų galutinį sprendimą byloje. Jie neprivalo susitaikyti, bet turi susitarti dėl
12
Dr. Rima Ažubalytė, Susitarimas (susitaikymas) viešojo kaltinimo bylose kaip viena iš diskrecinio baudžiamojo
persekiojimo formų// Jurisprudencija. 2006, Nr. 6(84). p. 33.
13
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 1R-268 „Dėl taikinamojo
tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos patvirtinimo“.
14
Žr. išnašą Nr. 12
9
abiem priimtiniausių konflikto išsprendimo sąlygų. Pritartume nuomonei, kad įstatyme tarp
būtinų nustatyti sąlygų nederėtų nurodyti psichinio pobūdžio reiškinių, kuriuos pareigūnui,
atliekančiam procesines funkcijas, sunku, o kartais ir neįmanoma nustatyti“15. Taigi nors ir
terminas „susitaikymas“ lingvistiškai aiškinant yra ganėtinai aiškus, tačiau vartojant jį teismų
praktikoje gali kilti ir tam tikrų probleminių aspektų, tad šis terminas yra tobulintinas.
1.2 Susitaikymo instituto taikymo sąlygos ir ribos
BK 38 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba

nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar
pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar
pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos
atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų 16. Svarbu pabrėžti,
jog kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio pagrindu būtina yra
jog kaltinamasis atitiktu visas keturias keliamas sąlygas.
Tačiau kad sprendimas būtų priimtas nepakanka vien šių sąlygų, taip pat turi būti teisinis
pagrindas, kuris pateisintų teismo sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės 17.
Šiuo pagrindu gali būti nusikaltusio asmens teigiamas apibūdinamas, teisiamas pirmą kartą,
nenustatymas atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos
veikos padarymo bei kitos aplinkybės, leidžiančios įvertinti kaltininko atsakomybę18.
Pasitaiko atvejų, kai teismui nemotyvavus ir nepagrindus sprendimo atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti, neįsigilinus į visas bylos aplinkybes,
netinkamai taikomos LR BK 38 straipsnio nuostatos. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2007
m. rugsėjo 11d. nutartimi buvo panaikinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio
12d. nutartis, kuria nepagrįstai D. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str.
pagrindu. Teismas pasakė, jog, ... D. D. patvirtino, kad Šiaulių rajono PK taip pat atliekamas
ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-454-04, kurioje D. D. įtariamas ... su kitais
asmenimis įvykdęs vagystę iš parduotuvės ... t.y. įtariamas nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str.
2 dalyje, padarymu, tačiau tyrimas šioje byloje užsitęsė dėl D. D. ir kitų įtariamųjų slapstymosi.
Pirmos instancijos teismas, taikydamas LR BK 38 str. nuostatas, šių aplinkybių tinkamai
neįvertino. Teismas taip pat neįvertino, kad D. D., žinodamas, jog jo atžvilgiu atliekami
15
Ten pat. p. 37.
16
17
18
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gruodžio 8d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-788/2015.
10
ikiteisminiai tyrimai, slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, sulaikytas prisistatė kitu
asmeniu, tuo trukdydamas įgyvendinti teisingumą, vykdydamas nusikalstamas veikas automobilį
vairavo neturėdamas tam teisės (vairuotojo pažymėjimo) , neturėjo legalaus pragyvenimo
šaltinio, ką pats kaltinamasis patvirtino teisiamajame posėdyje, todėl, kolegijos nuomone, yra
pagrindas pripažinti, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą19. Iš pateikto pavyzdžio matyti, jog teismas nepakankamai tiksliai įsigilino į visas bylos
aplinkybes, išvada, kad nuteistasis nedarys naujų nusikaltimų, buvo nepagrįsta ir nemotyvuota,
nes atliekamas ikiteisminis tyrimas keliose kitose bylose, asmuo slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo
pareigūnų, sulaikytas prisistatė kitu asmeniu, vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, o tai
parodo, jog asmuo linkęs nusižengti. Tad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad
atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai
kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi ne tik nustatyti ir
motyvuoti nuosprendyje visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, bet papildomai
nurodyti dar ir kitus motyvus, kodėl tokiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios
atsakomybės20.
Taip pat svarbu paminėti, jog šis straipsnis leidžia asmeniui susitaikyti su nukentėjusiu tik jei
yra padaromas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusižengimas, todėl yra labai
svarbu tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, tinkamai parinkti ne tik baudžiamojo kodekso
straipsnį, bet ir jo atitinkamą dalį, nes asmenys, kurie padaro tyčinį sunkų ir labai sunkų
nusikaltimą praranda galimybę būti atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo su
nukentėjusiuoju pagrindu21. To pavyzdys yra Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27 d.
nutartimis, kuria buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis, kurioje
S. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. ir nuteistas laisves atėmimu 3 (trejiems) metams, bausme
paskiriant atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog ... nuteistojo S. D.
veiksmai iš BK 135 str. 1 d. perkvalifikuotini pagal baudžiamaji istatyma, numatanti lengvesni
nusikaltima, t. y. BK 140 str. 1 d. <...> Todel apeliacines instancijos teismo teiseju kolegija,
ižvelgusi, kad šiuo atveju yra visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybes butinosios
salygos, numatytos BK 38 str. ( S. D. prisipažista padares nusikalstama veika, susitaike su A. Š. ,
nusikaltimu materialines žalos nukentejusiajam nera padaryta, S. D. teisiamas pirma karta ir
nera duomenu apie kitu nusikaltimu padaryma), S. D. nuo baudžiamosios atsakomybes pagal BK
19
Šiaulų apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–307-154-2007.
20
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-546/2007
21
Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. (Vilnius: Justitia, 2008), p. 365.
11
140 str. 1 d. atleidžia ir byla jo atžvilgiu nutraukia22. Tad iš pateikto pavyzdžio matyti, jog nuo
nusikalstamos veikos kvalifikacijos priklauso ir galimybė asmeniui būti atleistam nuo
baudžiamosios atsakomybės LR BK 38 str. pagrindu.
Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju, gali būti ne tik
fizinis asmuo, bet ir juridinis, kadangi nėra baudžiamajame kodekse normų, kurios draustų
atleisti juridinį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės23. Juridinis asmuo turi turėti atstovą,
kuris privalo gauti kompetentingo organo įgaliojimą susitaikyti su nukentėjusiuoju, taip pat kai
nėra atlyginta žala, turi turėti ir juridinio asmens įsipareigojimą atlyginti padarytą žalą. Šis
reikalavimas kyla, nes juridinis asmuo ar valstybės institucija kaip teisinių santykių subjektai
veikia per savo atstovus, kurių sprendimai, prisiimti įsipareigojimai juridinio asmens ar valstybės
institucijos vardu jiems yra privalomi24. Tačiau praktikoje kyla nemažai problemų dėl juridinio
asmens įgaliojimų taikymo ir jo santykio su nukentėjusiuoju. Kaip pavyzdį galima įvardinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2004
m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis, kuriuo D. V-į ir K. Š-į nuo baudžiamosios atsakomybės atleido
kaip susitaikiusius su nukentėjusiuoju juridinio asmens atstovu R. (BK 38 straipsnio 1
dalis). Teismas nurodė, jog [j]uridinio asmens atstovas buvo įgaliotas atstovauti juridinio
asmens <...> interesams. Įgaliojime jam suteiktos teisės nėra apibrėžtos, įgaliojimas
konkrečiam veiksmui atlikti – susitaikyti su kaltinamaisiais – teismui nebuvo pateiktas. Atstovas,
kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, negali priimti sprendimų, priešingų atstovaujamojo
interesams <...> todėl kaltinamiesiems negali būti taikomas BK 38 straipsnis, nes nėra atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindinės sąlygos – susitaikymo su juridiniu asmeniu (BPK
38 straipsnio 1 dalies 3 punkta)25. Tad susitaikymas galimas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam
asmeniui, tiksliau jo atstovui, bet kad praktikoje būtų išvengta problemų,dėl jurinio asmens
atstovo veiksmų, būtina teismo metu išsiaiškinti tikrąją jurinio asmens valią ir poziciją, ar jis iš
tiesų pritaria jo atstovaujamo asmens valiai susitaikyti ir ar atstovas turi įgaliojimus konkrečiai
šiam veiksmui, numatytam BK 38 str., atlikti26.
Taip pat svarbu ir tai, jog susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., yra taikomas visiems
asmenims, tiek suaugusiems tiek ir nepilnamečiams27. Atsižvelgiant į kitų šalių sukauptą
teisminę patirtį, siekiant teisinį poveikį padaryti kuo geresnį, kad nepilnamečių asmenų kuo
mažiau patektų į įkalinimo įstaigas, norą nesugadinti asmens, anksti taikant valstybės
22
Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-219.
23
Žr. išnašą Nr. 2. p. 239.
24
Agnė Baranskaitė, Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse:istorinis lyginamasis aspektas// Jurisprudencija. 2003, Nr. 45(37). p. 64.
25
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005m. vasario 22d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117/2005.
26
27
Anna Drakšienė, Romualdas Drakšas, Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė. (Vilnius:Eugrimas, 2008) p. 383.
12
baudžiamąją prievartą, nepilnamečių atsakomybės klausimas 2000 m. baudžiamajame įstatyme
išplėtotas labiau28. Jiems yra numatyti specialūs ypatumai, tokie, kaip trumpesnės bausmės, jų
skyrimo specifika bei laisvesnės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tad
nepilnamečiai kaip ir pilnametystės sulaukę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės susitaikymo instituto pagrindu.
Taigi iš to, kas nurodyta aukščiau, seka išvada, jog susitaikymo institutas, numatytas LR BK
38 str. neriboja asmens amžiaus, t.y. susitaikyti gali tiek suaugęs tiek ir nepilnametis. Taip pat
nėra svarbu tai fizinis ar juridinis asmuo, jei tik jis atitinka straipsnyje keliamas sąlygas, o tai
parodo, jog šis institutas yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, nes
kaltininkas, kuris nori būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šio instituto pagrindu turi
atitikti straipsnyje visus jam keliamus kriterijus bei jam yra nustatytas bandymo laikotarpis.
1.3. Susitaikymo instituto tikslai
Kad būtų galima visiškai suvokti susitaikymo institutą baudžiamojoje teisėje ir priartėti prie
darbe keliamos problemos analizės, turėtume išsamiai atskleisti ne tik susitaikymo instituto
sampratą ir taikymo ribas bei sąlygas, tačiau reikia apžvelgti ir pagrindinius tikslus, kurie
atspindėtų susitaikymo instituto esmę bei funkciją Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje.
Pirmiausia, rengiant naujus bei tobulinant senus baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės
įstatymus, siekiama vis labiau didinti nukentėjusiojo asmens vaidmenį baudžiamojoje teisėje29.
Vaidmens didinimas pasireiškia tuo, kad nukentėjusiajam suteikiamos tam tikros procesinės
teisės t.y. valstybė, kaltininkui, suteikdama galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės,
atlyginus padarytą žalą ir susitaikius, nukentėjusiajam yra suteikia teisė iš esmės lemti kaltininko
likimą bylose, kuriose gali būti taikomas BK 38 straipsnis30. Taip pat šios teisės realų
panaudojimą, įgyvendinimą aktyvių nukentėjusiojo veiksmų, jo dalyvavimą procese bei aktyvią
proceso veiklą nulemia nukentėjusiojo interesas. Nukentėjusiojo interesas yra suponuotas to, kad
nukentėjusįjį asmeniškai ir tiesiogiai paveikia padaryta nusikalstama veika31. Tad ir šio
susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., tikslas yra didinti nukentėjusio asmens, kurio
interesai yra pažeisti, vaidmenį, skatint elgtis aktyviai, kai jis jaučia siekį patenkinti savo
materialinius interesus. Tai pasireiškia tuo, jog nukentėjusysis ir kaltininkas patys susitaria dėl
28
Laurynas Pakšaitis, Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės reglamentavimo bei taikymo problemos //
29
Agnė Baranskaitė, Jonas Prapiestis, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės konstitucijos ir konstitucinės
jurisprudencijos kontekste // Jurisprudencija. 2006, Nr. 7(85). p. 30.
30
Ten pat. p. 33.
31
Dikarev, I. S. Dispozitivnost v ugolovnom processe [Dispositiveness in Criminal Procedure]. Daktaro disertacija.
Socialiniai mokslai (teisė). Volgograd: Volgogrado valstybinis universitetas, 2005, p. 43.
13
abejoms šalims priimtino žalos atlyginimo arba šalinimo būdo, taip pat kompensacijos dydį už
padarytą žalą nukentėjusysis nustato savarankiškai, tačiau tai neturi tapti būdu jam pasipelnyti 32.
O Iš to išplaukia dar vienas susitaikymo instituto tikslas.
Be nukentėjusio asmens vaidmens didinimo, skatinimo jį elgtis aktyviai, taip pat yra keliamas
tikslas pasiekti kompromisą tarp nukentėjusiojo ir kaltininko, kaltininko ir valstybės interesų, t.
y. tarp privačių interesų ir tarp viešojo ir privataus interesų33. Privatus interesas suprantamas kaip
nukentėjusiojo siekis gauti kompensaciją už patirtus nuostolius bei apgynimas savo pažeistų
teisių, o viešuoju interesu laikytina ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik
toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina
Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės,
teisės viešpatavimas ir kt34. Apie šį interesų derinimą nemažai savo moksliniame darbe kalba A.
Baranskaitė, kuri teigia, jog baudžiamojoje teisėje turi būti nustatytas teisinis reguliavimas, kuris
suderintų viešuosius (valstybės, visuomenės) ir privačius (nukentėjusiojo, kaltininko) interesus.
Mokslininkės teigimu, būtent sustaikymo institutas, numatytas BK 38 str., kuris atleidžia
kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju, padeda suderinti
skirtingų interesų konfliktą, kuris kyla padarius nusikalstamą veiką, o jis „ <...> atitinka mūsų
valstybės – Europos Sąjungos narės baudžiamąją politiką, jos tendencijas stiprinti nukentėjusių
nuo nusikalstamų veikų teisinę padėtį, užtikrinti jų teisėtų interesų gynymą“35. Analizuojant
teismų praktiką galime pastebėti, jog asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės
remiantis BK 38 straipsniu, dažnai teismai skiria baudžiamojo poveikio priemones, kurios būtent
susijusios su nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų interesais36. Kaip pavyzdį galime įvardinti
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartį, kuria P. B. nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. kaltinamajam susitaikius su
nukentėjusiaisiais ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė, vadovaujantis BK 67
str. 2 d. 6 p., 71 str., paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą37. Skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas motyvavo tuo,
jog tai „<...> turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį“. Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 41 straipsnio 2 dalyje 5 punkte įtvirtinta, jog bausmės paskirtis yra užtikrinti teisingumo
32
Žr. išnašąNr. 2 p. 240.
33
Eglė Matuizienė. Nukentėjusio interesai baudžiamajame procese problemos // Jurisprudencija. 2012, Nr. 4(3). p.
1190.
34
LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2006, Nr. 102-3957.
35
Agnė Baranauskaitė. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2005.
36
Justyna Levon. Baudžiamojo poveikio priemonių instituto atsiradimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse. Teisė, 2013, nr. 88, p. 190.
37
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-530/2016.
14
principo įgyvendinimą38, o šis principas siejamas būtent su interesų apsaugos užtikrinimu. Apie
visuomenės interesą teisingumo principo įgyvendinimo kontekste rašė mokslininkai. A.
Baranskaitės ir J. Prapiesčio kurie teigė, jog „[b]audžiamojoje teisėje įtvirtintas reikalavimas
baudžiamosios teisės priemonėmis siekti teisingumo kiekvienoje baudžiamojoje byloje reiškia ir
tai, kad teisingumo principas baudžiamosiose bylose gali būti įgyvendinamas ne tik skiriant
bausmes nusikalstamas veikas padariusiems asmenims“39. Tačiau kyla ir daug diskusijų, ar
susitaikymo institutas, kuris reglamentuotas BK 38 str., iš tiesų gina pažeistus tiek privačius tiek
ir viešus interesus, ar neprieštarauja teisingumo principui, o plačiau ši atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius instituto analizė bei
detalesnis jos taikymas bus atskleidžiamas darbo paskutinėje dalyje, kur nagrinėjama teisminė
praktika bei teismų pasisakymai taikant susitaikymo institutą ir viso to sąlytis su teisingumo ir
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principais, kurie bus aptariami sekančioje darbo
dalyje.
38
Žr. išnašą 4, 41 str.
39
15
II.TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS NEIŠVENGIAMUMO
PRINCIPŲ SAMPRATA
Siekiant prieiti darbe prie išsikeltos problematikos analizę – susitaikymo instituto, numatytą
BK 38 str., taikymą Lietuvos Respublikos Baudžiamojoje teisėje yra tikslinga išsiaiškinti
kokiomis aplinkybėmis gali būti pažeidžiami arba nepažeidžiami teisingumo bei baudžiamosios
atsakomybės neišvengiamumo principai ir jų taikymas teisinėje praktikoje, būtina bent šiek tiek
išsiaiškinti baudžiamojoje teisėje vyraujančius pamatinius principus, išskiriant teisingumo ir
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo svarbą bei reikšmę jų kontekste.
2.1 Baudžiamosios teisės principų samprata ir reikšmė
Lietuvos teisinėje literatūroje labai plačiai bei iš įvairių pusių buvo nagrinėta teisės principų
samprata, reikšmė bei sistema. Šią temą yra analizavę tokie autoriai kaip K. Jankauskas, V.
Sinkevičius, A. Vaišvila, E. Jarašiūnas, V. Vadapalas, J. Gumbis, R. Latvelė, E. Kūris, G.
Lastauskienė ir kiti. Taip pat ir užsienio teisinėje literatūroje ši tema labai nuodugniai yra
nagrinėta, o didelę įtaką teisės mokslui šiame kontekste padarė teisės filosofų H. L. A. Harto ir
R. Dworkino ginčas dėl teisės sampratos apskritai, kuris tęsėsi net kelis dešimtmečius40. Dažnai
principai nagrinėjami plačiame kontekste, kai yra keliami klausimai, susiję su teisės aktų
taikymu, materialinės teisės interpretavimu bei su moralės ir teisės normų santykiu41.
Teisinėje teorijos literatūroje dažniausiai principai apibūdinami, kaip teisinės idėjos, kurios neturi
formalios išraiškos norminių teisės aktų tekstuose42. G. Lastauskienė išskiria tris pagrindines teisės
principų vietas teisės sistemoje: <...> pirma, principas kaip idėja, veikianti teisę taikančio
sąmonės ir net pasąmonės lygmeniu; antra, principas kaip elgesio reguliavimo būdas, veikiantis
šalia teisės normų ir padedantis spręsti neaiškius teisinius atvejus; trečia, principas kaip visiškai
savarankiškas elgesio reguliavimo būdas, kurio pakanka teisiškai kvalifikuojant teisei
reikšmingą situaciją43.
40
Johanas Baltrimas, Mindaugas Lankauskas, Argumentavimas remiantis teisės principais: atkuriamasis ir
plėtojamasis būdai, (Vilnius, Lietuvos teisės institutas , 2014) p. 5. Prieiga internete < http://teise.org/wp-
content/uploads/2016/07/Baltrimas_Lankauskas_studija.pdf> [aplankyta 2017-02-02].
41
Ten pat.
42
Kęstutis Jankauskas, Teisės principų samprata ir jos įtvirtinimas konstitucinėje jurisprudencijoje. Daktaro
disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Lietuvos teisės universitetas, 2005, p. 6.
43
Giedrė Lastauskienė, Teisės principai yra teisės „griaučiai“, Teisė 2015 m. kovas Nr. 1(17), p. 23.
16
Svarbu paminėti, jog, teisės principams būdingas savarankiškumas, todėl jie negali būti skirstomi į
pagrindinius ir antrinius, esminius arba šalutinius44, tad ir nereikėtų kažkurio vieno teisės principo
išskirti ir suteikti jam ypatingą vietą45, nes teisės sistema vykdo daugelį funkcijų, todėl negali
vadovautis tik vienu, nors ir atrodo labai reikšmingu principu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti ir abstrakčiai išreikšti pagrindiniai teisės principai,
kurie yra kaip normatyvinio poveikio socialinės tikrovės pagrindas, kuris atspindi visuomenės
vertybes ir tikslus46. Kadangi pačioje Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata,jog ji gali būti taikoma
tiesiogiai47, tad tai suponuoja išvadą,jog ji turi pamatinę reikšmę. Baudžiamosios teisės sistema
bei struktūra priklauso nuo Konstitucijos struktūros, tad ir baudžiamosios teisės principai kyla iš
konstitucijos48, todėl joje kiekviena paminėta vertybė, kiekvienas principas turi būti saugomas
baudžiamosios teisės normų.
Tad iš to galime įžvelgti vieną esminę baudžiamosios teisės principų reikšmę t.y.
baudžiamosios teisės principai apjungia baudžiamosios teisės normas į vieningą sistemą, padeda
suprasti jos esmę ir paskirtį, apibūdina normų taikymo ribas ir funkcijas. Baudžiamosios teisės
principai turi tiesioginę reikšmę teisėkūroje bei baudžiamųjų įstatymų taikyme, kadangi įstatymų
leidėjas nėra pajėgus kiekvienoje normoje įtvirtinti reikalavimus, suformuluoti teiginius apie
rėmimąsi baudžiamosios teisės principais49. Tad galima preziumuoti, jog baudžiamojoje teisėje
tokie principai kaip sąžiningumas, proporcingumas, lygiateisiškumas, baudžiamosios
atsakomybės neišvengiamumas, teisingumas yra savaime suprantami, o pastaruosius detaliau
nagrinėsime sekančioje dalyje.
2.2. Teisingumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė baudžiamojoje

teisėje
Jau Romėnų teisė teisingumo principas buvo laikomas kaip teisės pamatas50. Lig šiol
dabartinėje teisėje teisingumo principas yra įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių bendrosios
taip pat ir baudžiamosios teisės principų, tačiau jis daugumoje pasaulio šalių baudžiamuosiuose
įstatymuose nenurodomas konkrečiai, bet jį galime įžvelgti bendrame normų kontekste, jis
44
45
Žr. išnašą 1: Romualdas Drakšas, p 50, citata tekste : Келина С. Г., Кудрявцев В.Н. Принципы советского
уголовного права. Москва: Наука, 1988, р. 66
46
47
LR Konstitucija. Žin (1992-11-30, Nr. 33-1014), 6 str.
48
Šarūnas Narbutas, Lorena Paškūnaitė, Jono Prapiesčio paskaitos, Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis, (2008/2009
m), p.4.
49
Ten pat.
50
Linas Baublys. Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse // Jurisprudencija. 2006, Nr.
8(86). p. 84.
17
išplaukia iš bendro įstatymų turinio51. Galime rasti daug mokslinės teisinės tiek užsienio tiek ir
lietuvių autorių literatūros, kur yra vertinama šio principo, kuris užtikrina žmogaus teises ir
laisves įgyvendinant baudžiamąją atsakomybę, svarba. Teisingumo principas buvo minimas net
Lisabonos sutarties pirmame straipsnyje, nurodant teisingumo principą kaip vieną iš Europos
Sąjungos vertybių bei pabrėžiant, jog šis principas yra bendras visoms valstybėms narėms52.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 m. gruodžio 22d. nutarime yra pabrėžęs
teisingumo principo svarbą, nurodydamas jog „[v]ienas pagrindinių teisės, kaip socialinio
gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių
vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas
Konstitucijos preambulėje.“53, o 1998m. spalio 27 d. nutartyje yra pažymėjo, kad
„[t]eisingumas yra vienas moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.54“. Tad
Konstitucinis teismas ne kartą yra įvardijęs ir išskyręs šį principą, tačiau kai kurie mokslininkai
nepritaria, jog teisingumą reikia traktuoti kaip moralinę vertybę. Pavyzdžiui, N. Ashford teigia,
jog „[t]eisingumo nereikėtų painioti, kaip kad dažnai nutinka, su moraliniu gėriu ar moraliniu
teisumu. Kas nors gali pasielgti taip, kad kiti jo elgesį palaikys amoraliu, tačiau tas elgesys
nebus palaikytas neteisingu“55. O autoriaus L. Baublio nuomone teisingumo principas labiau
sietinas ne tiek kiek su moraliniu aspektu, o labiau su pačiu teisės keliamų tikslų siekiu ir teigia,
kad „ <...> šiuolaikinėje teisėje yra neabejotinai pripažįstamas teisės tikslu, teisinės valstybės
pagrindu bei universaliu bendruoju teisės principu“56. Tad vieningos nuomonės apie šio principo
sampratą nėra, tačiau visi nurodo, jog teisingumo principo taikymas yra vienas esminių teisinės
bei išsivysčiusios valstybės bruožų.
Lietuvos Respublikos teisėje seniau teisingumas buvo suprantamas kaip bendrasis teisės
principas arba nagrinėjamas tik baudžiamosios teisės doktrinoje, tačiau 2003 m. gegužės 1 d.
įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui bei baudžiamosios teisės moksle įsitvirtinant
naujoms idėjoms, buvo atsižvelgta ir į teisingumo principą, kuris pirmą kartą tapo teisės norma57.
Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas teisingumo principą susiejo būtent su
baudžiamojo įstatymo taikymu, nes BK 41 str. 2 d. 5 p. teisingumo principas nurodomas kaip
51
Romualdas Drakšas, Teisingumo principas skiriant bausmę, Teisės apžvalga Nr. 2 (14), 2016, p. 76.
52
Treaty of Lisbon amending the Treaty on European Union and the Treaty establishing the European Community
(2007/C 306/01), prieiga internete <http://eur-lex.europa.eu/legal-
content/EN/TXT/?uri=celex%3A12007L%2FTXT>. [aplankyta:2017-03-17].
53
LR Konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 22d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir
ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
54
LR Konstitucinio teismo 1998 m. spalio 27 d. nutartis „„Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2
punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
55
Nigel Ashfor, vert. R. Tumėnaitė, Laisvos visuomenės principai, (Vilnius, 2003: Aidai) p. 68.
56
57
18
viena iš bausmės paskirčių, o BK 54 str. 3 d. šis principas priskiriamas ir prie bendrųjų bausmės
skyrimo pagrindų58.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog teisės praktikoje bei teorijoje dažnai pasitaiko ne tik
teisės normų, bet ir teisės principų kolizija, kuomet susiremia du principai, kurie iš esmės turi
didelę reikšmę baudžiamajai teisei t.y., teisinio tikrumo ir teisingumo. Teisinio tikrumo principas
įpareigoja teismą teisinius ginčus spręsti remiantis jau priimtais sprendimais panašiose bylose,
taikyti jau apibrėžtas elgesio taisykles, laikantis precedento59. Tad iš čia tarsi kyla priešprieša su
teisingumo principu, kuris nurodo, jog kiekvieną nusikalstamą veiką padaro skirtingas asmuo,
tad ir nusikaltimas yra unikalus, motyvai bei tikslai yra vis kitokie, todėl ir skiriant bausmę dera
atsižvelgti ne tik į teismų praktiką, o ir į kaltininko asmenybę, derėtų kiekvienu atveju bausmę
skiriant ją individualizuoti60. Tad kai susiduria dvi teisės normos, yra taikoma ta, kuri glaudžiau
siejasi su teisės principu, tad kyla klausimas kaip derėtu elgtis,kuomet kolizija atsiranda tarp
dviejų esminių teisės principų? Autoriaus K. Jankausko nuomone, tokioje situacijoje derėtų
pirmiausia spręsti principuose išreikštų vertybių pusiausvyros klausimą, kuris, kaip autorius
nurodo, yra „susijęs ne tiek su determinuojančiu teisės principų poveikiu, kiek su teismo
diskrecijos realizavimu siekiant pasverti teisės principuose išreikštas teisines vertybes“ bei siūlo
teisinį ginčą spręsti nepaneigiant nei vieno teisės principo, nei vienos jų saugomos vertybės61.
Tad teisės principai kaip ir subjektyvioji teisė turi tam tikras ribas t.y., kur prasideda vienas
teisės principas, ten baigiasi kitas, todėl siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį teisės principo
veikimą, galima riboti kito principo naudojimą62.
Prof. V. Piesliakas išskiria tris pagrindines teisingumo idėjos reikšmes Lietuvos Respublikos
baudžiamojoje teisėje: „a) teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir
skiriant bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, b) teisingumas – tai įstatymo leidėjo veikla
nustatant žmogaus poelgių nusikalstamumą ir formuluojant sankcijas už nusikalstamas veikas,
taip, kad jos būtų teisingos, c) teisingumas – tai siekis vienodos baudžiamosios politikos, t. y.
tokios padėties, kad už panašias veikas, padarytas tokiomis pat aplinkybėmis, esant panašiems
kaltininko asmenybę apibūdinantiems požymiams, būtų skiriamos analogiškos bausmės“63. Tad
58
Alenas Gumuliauskas, Teisingumo principas ir jo reikšmė naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse, Teisė, 2003 Nr. 48, p. 94. Prieiga interenete <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-
0001:J.04~2003~1367189568249/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content> [aplankyta 2017-03-09]
59
60
Шаргородский М.Д. Наказание, его цели и эффективность. Л., 1973. p. 42.
61
Žr. išnašą 42, p. 115.
62
Dalia Mikelėnienė, Valentinas Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, (Vilnius :
Justitia, 1999), p.229.
63
Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Antroji pataisyta ir papildyta laida .
Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai. (Vilnius: Justitia, 2009), p. 109.
19
bendruoju požiūriu teisingumą galime apibrėžti, kaip visišką tvarkos idealą teisės rėmuose,
pagarba teisėms ir įstatymui64.
Taigi aptarus teisingumo principo sampratą ir reikšmę baudžiamojoje teisėje, svarbu pabrėžti
tai, jog visi vienodai pripažįstame, kad baudžiamojoje teisėje bausmė turi būti teisinga,
visuomenė iš bausmės laukia teisingumo, teisingo nuosprendžio, teisingumo reikalauja tiek
nukentėjusysis tiek ir kaltinamasis. Bausmės skyrimu užsibaigia visas baudžiamasis procesas
baudžiamojoje byloje, o paskyrus bausmę yra įgyvendinama teisingumo principo paskirtis65. Tad
kyla klausimas, ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius jam su
nukentėjusiuoju, nėra pažeidžiamas teisingumo principas, o šį klausimą detaliau išnagrinėsime
paskutinėje darbo dalyje.
2.3. Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo sąvoka, požymiai

ir reikšmė baudžiamojoje teisėje
Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas baudžiamosios teisės praktikoje

vartojamas rečiau nei teisingumo, tačiau savo reikšme jis ne ką mažiau svarbus. Šis principas
reiškia, kad kiekvienas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi už ją atsakyti, sulaukti bausmės
arba kitokios baudžiamojo teisinio poveikio priemonės, kurias numato baudžiamasis įstatymas66.
Atsakomybės neišvengiamumo principo turinį sudaro ne tiek nustatymas sąlygų, kurios būtinos
baudžiamajai atsakomybei kilti, kiek nurodymas prievolės atsakyti nusikalstamą veiką
padariusiam asmeniui, todėl galime daryti išvadą, kad atsakomybės neišvengiamumo principas
taip pat yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės principų, nes jis sutampa su vienu iš
baudžiamosios atsakomybės turinio elementu t.y. su prievolė atsakyti nusikaltimą padariusiam
asmeniui67.
Teisės pažeidimas visais atvejais sukelia valstybės bei jos institucijų atsakomąją reakciją, nes
pažeidėjas yra traukiamas atsakomybėn už neteisėtus veiksmus68, tačiau svarbu paminėti, jog tais
64
P. G. Osborn. LL.B, Concise Law Dictionary for Students and Practitioners with Summaries of the Leading Cases
and a Translation of Roman Law Terms and Latin Maxims. London, 1927, p. 151. Prieiga internete
<http://www.mindserpent.com/American_History/reference/1927_Osborn/1927_osborn_a_concise_law_dictionary.
pdf> [aplankyta 2017-03-20]
65
Vytautas Piesliakas. Bausmės indvidualizavimas ir teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmes //
66
Romualdas Drakšas, Bausmė: bendrosios teorinės problemos, Teisė Nr. 52, 2004, p. 26.
67
Romualdas Drakšas, Specialieji baudžiamosios atsakomybės principai, (Vilnius: Registrų centras, 2011), p. 11.
68
Petras Algirdas Čiočys, Teisės pagrinda, Mokomoji knyga, trečiasis leidimas. Papildyta ir pataisyta pagal
naujausius teisės norminius aktus, (Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002), p. 41.
20
atvejais, kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis ne išvengia baudžiamosios
atsakomybės, bet yra nuo jos atleidžiamas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra
laikoma asmens, teismo pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką, sąlyginis arba besąlyginis
atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį69.
Tad šis principo esminiai tikslai yra stiprinti teisėtumą bei kiekvienam pažeidimą padariusiam
asmeniui užtraukti atsakomybę, o šių tikslų siekis pasireiškia tuo, kad bet koks teisės pažeidimas
taip pat yra ir teisėtumo pažeidimas, todėl atleisti pažeidėjus nuo atsakomybės reikštų teisėtumo
susilpninimą. Taigi visi teisės pažeidimai privalo būti laiku išaiškinti ir kaltiesiems pritaikytas
adekvatus valstybinis poveikis70.
Cesare Beccaria, kalbėdamas apie nusikaltimus ir bausmes, yra pažymėjęs, kad siekiant jog
asmenis atgrasytų bei užkirstų kelią jiems daryti naujas nusikalstamas veikas, turi būti kaip
įmanoma greičiau ir neišvengiamai skiriama bausmė, o kad šis tikslas būtų kuo sėkmingiau
įgyvendintas, svarbiausia yra ne bausmių griežtumas, o jų neišvengiamumas, tad bausmės turi
būti skiriamos ne įbauginimui, o tam, kad įspėtų kitus asmenis, nebeleistų recidyvo71. A.
Vaišvila taip pat išskyrė baudžiamosios atsakomybės svarbą, pabrėždamas, kad „[b]ausmės
neišvengiamumas padidina teisėto elgesio ir pačios teisės socialinį vertingumą, rodo jos
asmeninį ir visuomeninį naudingumą, padeda įveikti teisinį nihilizmą kaip pačiai asmenybei
pavojingą nuostatą. Ir atvirkščiai — šio principo nevykdymas daro teisės pažeidimą priemone,
didinančia teisės pažeidėjo socialinį reikšmingumą (nebaudžiamas mokesčių nemokėjimas
neteisėtai didina firmos pelną ir jos konkurencinį pajėgumą, pažeidžia reikalavimą plėtoti verslą
vienodo teisinio reguliavimo sąlygomis, teisėtai besielgiantys piliečiai pasijunta nuskriausti ir
pažeminti, jiems užkraunama prievolė kompensuoti teisės pažeidėjų visuomenei daromą žalą -
užtikrinti teisės pažeidėju privilegijas, kurias jie susikuria teisės pažeidimu)“72. Taigi apžvelgus
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo reikšmę bei tikslus, galime teigti, kad šis
principas reikalauja, jog teisės pažeidėjui būtų taikomos teisinio poveikio priemonės, o
kiekvienas teisės pažeidimas būtų valstybės pastebėtas ir išaiškintas bei taptų žinomas
visuomenei73. Tačiau kyla vis daugiau diskusijų apie šio principo realų veikimą, kadangi
svarstytinas yra ir vienas iš klausimų ar suteikus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ir
susitaikius su nukentėjusiuoju, galimybę būti atleistam nuo
69
Armanas Ambravičius, Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. 3 leid. (Vilnius: Eugrimas, 2001), p. 375.
70
71
Cesare Bonesana di Beccaria, An Essay on Crimes and Punishments. By the Marquis Beccaria of Milan. With a
Commentary by M. de Voltaire. A New Edition Corrected. (Albany: W.C. Little & Co., 1872). p. 62, Prieiga
internete < http://oll.libertyfund.org/titles/beccaria-an-essay-on-crimes-and-punishments> [aplankyta 2017-0320]
72
Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, (Vilnius: Justitia, 2000) , p. 365.
73
Ten pat.
21
baudžiamosios atsakomybės nėra pažeidžiami nagrinėjamo principo keliami tikslai, bei
svarstytina ar tai nemažina visuomenės pasitikėjimo teisėsauga, nes ji tokiu atveju atrodytų
neužtikrina šio principo įgyvendinimo ir dėl to gali atsirasti nebaudžiamumo atmosfera74. Tad
svarbu yra išanalizuoti ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo
instituto, numatyto BK 38 str. pagrindu, nėra pažeidžiamas šis principas.
74
22
III. SUSITAIKYMO INSTITUTO, NUMATYTO BK. 38 STR., VERTINIMAS
TEISINGUMO IR BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS
NEIŠVENGIAMUMO PRINCIPŲ KONTEKSTE
Viena svarbiausių demokratinės visuomenės kūrimo varomoji jėga yra teisės puoselėjimas,
todėl ji gali būti efektyvi tik tada, jei jos veika yra pavaldi teisingumui 75. Taip pat ir
baudžiamosios teisės vienas iš siekiamų bausmės tikslų yra bendroji prevencija bei teisingumo
atstatymas, todėl esant visiškam asmens nebaudžiamumui ir viena, ir kita netenka prasmės76. LR
Konstitucinis teismas yra pabrėžęs, jog „negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir
humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymų
reikalavimų77“, todėl baudžiamosios teisės paskirtis yra gebėti suderinti kaltininko nubaudimo,
bausmės individualizavimo, proporcingumo, teisingumo (teisingo nubaudimo), atsakomybės
neišvengimo principų reikalavimus, o šis uždavinys pateikiamas teismų sistemai, kuri yra
teisingumą vykdanti institucija. Tad būtent teismams paskiriant nusižengusiems asmenims
konkrečias bausmes arba atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės tenka įgyvendinti
baudžiamosios teisės turimas stabilizavimo ir pažeistų santykių normalizavimo funkcijas, kurių
dėka palaikoma socialinė tvarka78.
Tad paskutinėje darbo dalyje, siekiant visapusiškai išanalizuoti darbe keliamą problemą, ar
susitaikymo instituto taikymas Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje neprieštarauja
teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams, bus nagrinėjamas BK
38 str. straipsnio ir minimų principų santykis bei apžvelgta teismų praktika, kuomet yra
priimamas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su
nukentėjusiuoju, išskiriamos priežastys, dėl ko gali kilti dvejonių, jog šis institutas prieštarauja
nurodytiems principams.
75
Sudarytojas A. Vaišvila, Teisė ir demokratija ,Demokratija Lietuvoje: tarp Vakarų ir Rytų (1990 – 2007 m.),
Kolektyvinė monografija (Vilnius, 2009), p. 52.
76
Teisės e-aktualijos , Nr. 3 (9), (Vilnius, 2015), p. 7. Prieiga internete <http://teise.org/wp-
content/uploads/2016/04/Taktualijos15_3.pdf> [aplankyta 2017-03-27].
77
LR Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 7/93, „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2
punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
78
Eglė Simanaitytė, Bausmės vykdymo atidėjimas ir aktualijos jo taikymo problemos“, Teisė, Nr. 98, 2016, p. 201.
23
3.1 Susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., santykis su teisingumo ir
baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principais
Teisių ir pareigų vienybę bei ryšį labiausiai atspindi teisės principai bei normos. Principas
dažniausiai suprantamas kaip teisinė idėja, tad tai suponuoja išvadą, jog principas yra tarsi teisės
pradas, kuris pirmiausia susiformuoja kaip idėja, tampa siekiamybe, o vėliau ji perteikiama per
teisės normą, tad A. Vaišvila nurodydamas, kad „teisė — tai humanistinė idėja (įsisąmoninti
žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai —
žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais)“79 parodo glaudžius santykius tarp principų, teisės
idėjų ir teisės normų, todėl svarbu nustatyti ar teisės norma neprieštarauja teisės principams.
Baudžiamajame kodekse yra įtvirtintas siekis baudžiamosios teisės priemonėmis įgyvendinti
teisingumą baudžiamosiose bylose, tad teisingumą vykdantiems teismams yra suteikiama teisė,
esant įstatyme nustatytiems pagrindams, švelninti kaltininko padėtį, taikyti kurią nors atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės formą80, pavyzdžiui, BK 38 straipsnis, leidžiantis asmenį
atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo pagrindu, todėl kaip ir buvo nurodyta
pirmoje darbo dalyje, tai gali būti vertinama kaip įstatymų leidėjo pastangos stiprinti
humanizavimą.
Taigi iš to galime įžvelgti, kad susitaikymo institutas glaudžiai siejasi su humanistinių idėjų
keliamais principais, tokiais kaip žmogiškumas, lygybė, proporcingumas, tačiau labai svarbios
šio instituto sąsajos ir su teisingumo bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo
principais, kadangi nagrinėjamai normai prieštaraujant nurodytiems principams ji nebetektu
prasmės, nebegalėtų efektyviai funkcionuoti. Tad tai seka prie išvados, kad susitaikymo instituto,
numatyto BK 38 str., ir teisingumo bei baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principų
santykis ne tik glaudus, bet ir reikšmingas.
3.2. Probleminiai aspektai teorijoje ir praktikoje, leidžiantys manyti, kad

taikant susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str., gali būti pažeisti
teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai
Tiriant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius

instituto taikymo aspektus, neužtenka vien nustatyti, kad kaltininkas atitinka visus BK 38 str.,
keliamus reikalavimus, reikia ir atkreipti dėmesį ar taikant šį institutą nebus pažeidžiami
79
80
24
teisingumo, atsakomybės neišvengiamumo principai, tam jog būtų išlaikomas balansas tarp
teisės varžymo ir teisės tikslo siekio. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės
bylas, kuriose asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, gali
kilti dvejonių ar visgi šis institutas nepažeidžia aukščiau nurodytų principų.
Lietuvos Apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje išreiškė savo poziciją, kad
bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir
laisves. Lietuvos Apeliacinis teismas pabrėžė, kad bausmės tikslai yra „galutinis rezultatas,
kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė“81. Vilniaus apygardos teismas 2014 m.
spalio 27 d. nutartyje nurodė, kad „skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas
kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus
bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti
nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti
naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl
nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą“.82 Taigi tokia teismų pozicija tarsi
suponuoja, kad bausmės tikslai pasiekiami, nuteistajam atlikus jam paskirtą bausmę.
Atsižvelgiant į baudžiamajame kodekse įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, gali atsirasti
regimybė, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo instituto,
numatyto BK 38 str,. pagrindu, susidaro nebaudžiamumo iliuzija. Kaip ir nurodoma G. Švedo, R.
Merkevičiaus ir P. Veršekio „Notaras ir baudžiamoji justitucija“ straipsnyje, asmenys, padarę
korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (ir ne tik) ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 38 ir 40 straipsnius, tam tikrais atvejais gali iš viso nesulaukti neigiamų teisinių
padarinių83. Tokiu atveju baudžiamojoje teisėje nurodytas susitaikymo institutas būtų tik
deklaratyvus, kurtų regimybę darant nusikalstamas veikas likti nenubaustam, o tai neatitiktų
baudžiamojoje teisėje keliamų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo principui. Kaip pavyzdį
galime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
490/2011, kurioje V. R. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad pažeidė Kelių
eismo taisyklių 4, 9, 105, 122 punktų reikalavimus, ko pasakoje eismo įvykio metu žuvo du
žmonės. Teismo sprendimu asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla
nutraukta, jam susitaikius su nukentėjusiosiomis. Kasacinis teismas nurodė, jog „Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumą ir
padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog V. R. nedarys naujų
81
Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1A-465/2007.
82
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1A-773-315/2014.
83
G. Švedas, R. Merkevičius, P. Veršekys, Notaras ir baudžiamoji justitucija// Notariatas. Nr. 18/2014.
25
nusikalstamų veikų. Kasatoriaus argumentas, kad V. R. nuolat pažeidinėja KET (pažeidimų
pobūdis - nežymiai viršytas greitis), nepaneigia minėtos teismo išvados. Kolegija daro išvadą,
kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. R., pritaikius BK 38 straipsnio 1
dalį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiosioms A. E. bei D. E.
susitaikius, yra teisėta84. Tad šioje byloje nors ir asmuo nuolat pažeidinėjo Kelių eismo taisykles,
o dėl KET pažeidimų nagrinėjamoje byloje kilo itin sunkūs padariniai: du žmonės žuvo, dviem
padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai ir vienam – nežymus sveikatos sutrikdymas, teismas
asmenį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, paskirdamas jam baudžiamojo poveikio
priemonę, o toks sprendimas gali kelti abejonių, ar šiuo atveju buvo pasiekti bausmės tikslai, ar
įvykdytas teisingumas.
Taip pat nagrinėjant susitaikymo instituto taikymą teismų praktikoje, svarbu paminėti ir
leidinio „Mokslo taikomieji tyrimai: dabartis ir perspektyvos“ straipsnį apie apsaugos nuo smurto
artimoje aplinkoje teisinį reglamentavimą, kuriame autorė nurodo, kad „pastebima, jog dauguma
baudžiamųjų bylų, kuriose ikiteisminiai tyrimai pradėti policijos pareigūnams užfiksavus smurto
artimoje aplinkoje faktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38
straipsniu, nutrauktos nukentėjusiajai ir kaltinamajam susitaikius. Teisiamuosiuose posėdžiuose
nukentėjusiosios dažnai keičia parodymus kaltinamųjų naudai, jiems atleidžia, pačios prašo
neskirti bausmės ar netgi teigia smurtą išprovokavusios savo elgesiu. Tačiau nei vienoje tokioje
nagrinėtoje byloje nei nukentėjusysis nei kaltininkas nėra įpareigoti lankytis pas psichologą ar
bendrai išklausyti kursus dėl taikaus šeimyninio konflikto sprendimo, ar būtų stebimi tam tikrą
laiką socialinių darbuotojų, juk dažnai smurto fakto šeimoje liudininkais būna vaikai, kurie
nesuvokia nukentėjusiojo ar smurtautojo susitaikymo fakto. Pagal statistiką net 28 proc. (
Joniškio r. PK) tokių nutrauktų bylų yra atnaujinta pasikartojus vienerių metų bėgyje smurto
faktui artimoje aplinkoje85“. Tad iš to kas nurodyta, galime sudvejoti dėl susitaikymo instituto
prieštaravimo teisingumo principui, kuris yra pasiekiamas per teisingą nubaudimą86.
Iš to seka, kad susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., kelia abejonių ir dėl bendrosios
prevencijos tikslų, tokių kaip siekis potencialius baudžiamosios teisės pažeidėjus sulaikyti nuo
nusikalstamų veikų bei pastangos kaip įmanoma maksimaliau mažinti valstybės
nusikalstamumą87, pasiekimo. Taip pat ir teisingumo principas siekia, jog sankcijos už
nusikalstamas veikas būtų formuojamos taip, kad jos skatintų laikytis įstatymo88, o žvelgiant į
84
Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. lapkričio 15d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2011.
85
Irma Šideikaitė , Virgilijus Januška (mokslinis vadovas), Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje teisinis
reglamentavimas, Mokslo taikomieji tyrimai: dabartis ir perspektyvos, straipsnių rinkinys, Šiauliai, 2015 (1).
86
87
88
26
teismų praktiką, kai kuriais atvejais gali kilti dvejonių, ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios
atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiuoju, yra pasiekiami bendros prevencijos tikslai, ar
tai nepažeidžia teisingumo principo, nes tarsi susidaro įspūdis, kad asmuo taip ir lieka
nenubaustas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, kuria R.
B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje ir atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu. Asmuo buvo kaltinamas tuo,
kad viešoje vietoje nuplėšė ant namo sienos kabėjusią, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
paskelbus gedulą, UAB įmonės iškabintą Lietuvos valstybės vėliavą su gedulo ženklu, kurią jis
kitų asmenų akivaizdoje, nešdamas gatve mojavo, sudraskė ir tokiu būdu išniekino Lietuvos
valstybės vėliavą. Šiais savo veiksmais R. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje.
Teismas nurodė,jog „yra pagrindas atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės už aukščiau
nurodytą veiką BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaltinamajam ir civiliniam ieškovui
susitaikius ir susitarus dėl žalos atlyginimo dydžio ir terminų. BK 67 straipsnio 2 dalis numato,
kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu,
gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į tai, kaltinamajam skirtina
baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas“89. Tad šiuo atveju asmuo ne tik
padarė žalą nukentėjusiam, bet ir išniekindamas vėliavą, parodė nepagarbą savo valstybei, nes
vėliava yra visuotinai pripažįstamas simbolis, kuris reprezentuoja valstybę, yra neatskiriama jos
identiteto dalis90. Taigi iš to kyla klausimas, ar paskiriant asmeniui už šį baudžiamąjį
nusižengimą, padarytą ne tik civiliniam ieškovui, bet ir valstybei, baudžiamojo poveikio
priemonę – turtinės žalos atlyginimą, kuomet net ir skiriant nusikaltimą padariusiam asmeniui
kriminalinę bausmę, jis ir taip yra skatinamas atlyginti padarytą žalą, nepažeidžiamas teisingumo
ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo, kadangi priimant tokį sprendimą gali
susidaryti įspūdis, jog padarius baudžiamąjį nusižengimą, susijusi su valstybės saugomų
simbolių išniekinimu, baudžiamoji atsakomybė iš dalies neiškyla, nes padarius nusikaltimą,
asmeniui tarsi susidaro regimybė susitaikyti su nukentėjusiuoju ir taip išvengti baudžiamosios
atsakomybės91, o tokiu atveju susiformuotų įspūdis, jog asmuo liko nenubaustas.
Tačiau, kita vertus, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį,
teismas turi teisę jam skirti ir BK 67 straipsnyje įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemones92,
kaip ir nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutartyje,
„veikų kriminalizavimu ir ypač bausmių už neteisėtas veikas sugriežtinimu iš esmės yra siekiama
89
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-816/2011.
90
Gediminas Mesonis, Vėliava – flag- drapeau, arba ir vėl apie žmogaus teises, Teisė Nr. 83, Vilnius, 2012, p. 33.
91
Agnė Baranskaitė, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius
procesinės problemos // Jurisprudencija. 2008, Nr. 11(113). p. 70.
92
27
įbauginti potencialų nusikaltėlį, kad jis nedarytų nusikaltimo. Tačiau tokiomis priemonėmis šis
tikslas ne visada yra pasiekiamas. <...> Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką
nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti
kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis“93. Tad šiuo atveju,
atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu bei paskiriant
baudžiamojo poveikio priemonę galima pasiekti reikšmingų rezultatų, susijusių su galimybe
kaltam asmeniui pasitaisyti, o tai būtų galima vertinti kaip viena iš nusikalstamumo prevencijos
priemonių. Tai nurodo ir A. Baranskaitė teigdama, jog „[š]io instituto taikymo praktika liudija,
kad minimas baudžiamosios teisės institutas padeda nusikalstamas veikas padariusiems
asmenims išlaikyti šeiminius, visuomeninius, profesinius ir kitokius ryšius, kurie yra ne tik svarbi
bendražmogiška vertybė, bet kartu ir esminis nusikalstamų veikų recidyvo ir apskritai
nusikalstamumo prevencijos veiksnys“94, o tai patvirtina teiginį, kad susitaikymo institutas,
numatytas BK 38 str. yra suvokiamas ne kaip nebaudžiamumas, nes asmuo gauna atsaką į
padarytą baudžiamąjį nusižengimą, t.y. jam gali būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė,
tad tai laikytina paskatinimu.
Taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju
institutas paskatina kaltininką bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, ragina jį
savanoriškai atlyginti ar pašalinti padarytą žalą95, todėl tai galima būtų suprasti kaip suteikta
galimybė nusikalstamą veiką atlikusiam asmeniui pasitaisyti. Taip pat, kaip nurodoma
„Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“ monografijoje, „pagrindinis nukentėjusiojo
interesas baudžiamojoje byloje yra realiai gauti žalos atlyginimą (ir kuo greičiau), o ne pasiekti,
jog kaltininkas gautų tam tikrą bausmę. Nuoskaudas gydo kaltininko pastangos spręsti konfliktą,
realus ir greitas žalos atlyginimas“96. Be to minima ir tai, jog nubaudimas prasmingesnis tik tais
atvejais, kai susidaro įspūdis, jog kaltininkas nėra linkęs keisti savo elgesio arba nusikaltimas
padarytas labai įžūliai ar piktybiškai. Tačiau dažnai alternatyvus sprendimas baudžiamojoje
teisėje, toks kaip asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo instituto
pagrindu, yra tinkamesnis problemos sprendimo būdas žiūrint iš kaltininko pozicijos, ypač jauno,
pirmą kartą nusikaltusio, besigailinčio dėl poelgio, ar neatsargų nusikaltimą padariusio asmens97
bei pastebima, jog bausmės griežtumas neturi esmės nusikaltimų skaičiui98. Tad susitaikymo
93
LR Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutartis „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės
pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
94
95
96
Dr. I. Michailovič (vad.), dr. S. Bikelis, dr. A. Čepas, dr. M. Dobrynina, dr. R. Simaitis, D. Šneideris, L. Ūselė, J.
Venckevičienė, Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje, Monografija, (Vilnius, 2014), p. 195.
97
Ten pat.
98
O. Fedosiuk, Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) teorija ir realybė //,
Jurisprudencija. 20012, Nr. 19(2), p. 716.
28
institutas efektyviau atkuria nukentėjusiojo materialinius nuostolius, taip pat ir emocinius,
kadangi nusikalstamą veiką padaręs asmuo pripažįsta savo kaltę, parodo nuoširdų gailestį dėl to,
siekia derybų bei abiems pusėms priimtino problemos sprendimo varianto, o tai kartu ir sukelia
bendruomenės saugumo bei komforto jausmą taikiai išsprendžiant konfliktą99. Iš to seka, kad
susitaikymo institutas nepažeidžia bendrosios prevencijos tikslų, kadangi jis yra taikomas
individualiai, kaip ir nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. nutartyje,
kurioje pabrėžta, kad „„[...]būtina kiekvienu atveju atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybės savybes,
jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į
nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą“100. O
tai parodo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, BK 38 str. pagrindu, taikymas
kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai todėl tai neturi reikšmės bendrai prevencijai
tad ir jos keliami tikslai yra nepažeidžiami.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog dėl humaniškesnio požiūrio formavimosi visuomenėje,
siekio pozityvios teisinės atsakomybės, kuri pabrėžia ne tik formalius teisės požymius (elgesio
normą), bet ir turinio bruožus, tokius kaip, kompromisinis priešingų interesų derinimas, pareigų
vykdymas bei savanoriškas žalos atlyginimas101 ir dėl visuomenės suvokimo, kad susitaikymo
institutas yra paskatinimas, o ne nebaudžiamumas, rodo ir tai, jog šis institutas vis dažniau
taikomas praktikoje, pavyzdžiui, kaip nurodoma Kauno apskrities vyriausiojo policijos
komisariato 2012 metų veiklos ataskaitoje, 2012 m. dvigubai daugiau nei 2011 m. ištirta
nusikalstamų veikų pagal LR BK 38 str. LR BPK 212 str. 1 d. 5 p. – kaltininkui ir
nukentėjusiam susitaikius (2012 m. – 603, 2011 m. – 373)102. O visa tai suponuoja, kad taikant
susitaikymo institutą, numatytą BK 38 str., bausmės tikslai yra pasiekiami, kadangi nors ir
asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau pats procesas jo atžvilgiu vyko, jis
pripažino savo kaltę bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo neteisėtų veiksmų, taip pat skiriama
baudžiamojo poveikio priemonė padaro asmeniui poveikį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl
nenusikalstų, ko pasakoje yra užtikrinamas ir teisingumo bei atsakomybės neišvengiamumo
principų įgyvendinimas.
99
Umbreit, Mark S., Restorative Justice Through Victim-Offender Mediation: A Multi-Site Assessment, Western
Criminology Review 1(1), 1998, Prieiga internete
<http://www.westerncriminology.org/documents/WCR/v01n1/Umbreit/umbreit.html> [aplankyta 2017 04 05]
100
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2007.
101
102
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 metų veiklos ataskaita Nr. 20-IL-131, 2013, Kaunas.
Prieiga internete < http://kaunas.policija.lt/ww/images/Veikla/veiklos_ataskaita/2012_m._VPK_ataskaita_.pdf>
[aplankyta 2017 04 10].
29
IŠVADOS
Atlikus tyrimą dėl susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., taikymo teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principų kontekste buvo prieita prie tokių išvadų:
1. Išnagrinėjus susitaikymo instituto pagrindinius tikslus, darytina išvada, kad susitaikymas
baudžiamojoje teisėje galimas tik jei nukentėjusysis sutinka taikytis su kaltininku,
pasinaudoja įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, o didėjantis šio instituto
taikymas parodo, kad visgi nukentėjusieji yra linkę siekti kompromiso, vis labiau vyrauja
humaniškesnis požiūris, jog teisingumas siejasi ne su kaltojo asmens nubaudimu, o su
interesų pusiausvyros po nusikalstamos veikos padarymo atkūrimu, atleidimas nuo
baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu suvokiamas ne kaip nebaudžiamumas,
bet kaip asmens paskatinimas.
2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju,
yra viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo rūšių, kadangi teismas skiria
nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę, taip padedant
įgyvendinti bausmės paskirtį bei tikslus, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą.
3. Taikant susitaikymo institutą bausmės yra individualizuojamos, kiekvienu atveju
taikomos individualiai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltininko
asmenybę, todėl šis institutas neturi reikšmės bendros prevencijos tikslams.
4. Asmenys, kurie yra teisiami pirmą kartą, už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, kurių pavojingumas nėra didelis, tūrėtų būti skiriamos su laisvės atėmimu
nesusijusios bausmės, neizoliuojant jų nuo visuomenės bei leidžiant jiems pasitaisyti,
kadangi teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja, kad bausmė turi būti
adekvati nusikalstamai veikai. Tad nors ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios
atsakomybės BK 38 str. pagrindu, tačiau šis institutas atitinka baudžiamosios teisės
uždavinius ir leidžia pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, kadangi
skatina kalto asmens pataisymą, naujų nusikaltimų prevenciją, nes pats procesas
nusikaltimą padariusio asmens atžvilgiu vyksta, jo išgyvenimai bei nuoširdus gailėjimasis
daro teigiamą poveikį jo asmenybei bei elgesiui, tad nėra pagrindo vertinti, jog taikant
susitaikymo institutą, susidaro regimybė išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Tad susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir

baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principams.
30
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
Teisės aktai:
1. LR Baudžiamojo proceso kodeksas. Žin. (2002-03-14, Nr. IX-785).
2. LR Baudžiamasis kodeksas. Žin (2000-10-25, Nr. 89-2741).
3. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 1R-268
„Dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos
patvirtinimo“.
4. LR Konstitucija. Žin (1992-11-30, Nr. 33-1014).
Knygos:
1. Romualdas Drakšas, Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos (Vilnius:
Justitia, 2008).
2. Kruopas, J., red. Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas. (Vilnius: Mintis, 1972).
3. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. (Vilnius: Justitia, 2008).
4. Anna Drakšienė, Romualdas Drakšas, Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė.
(Vilnius:Eugrimas, 2008).
5. Nigel Ashfor, vert. R. Tumėnaitė, Laisvos visuomenės principai, (Vilnius : Aidai, 2003).
6. Dalia Mikelėnienė, Valentinas Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo
aspektai, (Vilnius : Justitia, 1999).
7. Vytautas Piesliakas, Lietuvos baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Antroji pataisyta ir
papildyta laida . Baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai.
(Vilnius: Justitia, 2009).
8. Petras Algirdas Čiočys, Teisės pagrinda, Mokomoji knyga, trečiasis leidimas. Papildyta
ir pataisyta pagal naujausius teisės norminius aktus, (Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija,
2002).
9. Armanas Ambravičius, Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. 3 leid. (Vilnius: Eugrimas,
2001).
10. Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, (Vilnius: Justitia, 2000).
Specialioji literatūra:
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Autoriu kolektyvas. (Vilnius:
TIC, 2004), kn.1: bendroji dalis.
31
2. Agnė Baranskaitė, Humanizmo principas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
instituto istorinės raidoskontekste // Jurisprudencija. 2009, Nr. 4(4).
3. Vytautas Piesliakas, Baudžiamoji atsakomybė kaip nusikalstamos veikos padarymo
teisinis padarinys // Jurisprudencija. 2007, Nr. 8(98).
4. Dr. Rima Ažubalytė, Susitarimas (susitaikymas) viešojo kaltinimo bylose kaip viena iš
diskrecinio baudžiamojo persekiojimo formų// Jurisprudencija. 2006, Nr. 6(84).
5. Agnė Baranskaitė, Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo institutas Lietuvos
Respublikos baudžiamajame kodekse:istorinis lyginamasis aspektas// Jurisprudencija.
2003, Nr. 45(37).
6. Laurynas Pakšaitis, Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės reglamentavimo bei
taikymo problemos // Jurisprudencija. 2007, Nr. 8(98)
7. Agnė Baranskaitė, Jonas Prapiestis, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
konstitucijos ir konstitucinės jurisprudencijos kontekste // Jurisprudencija. 2006, Nr.
7(85).
8. Dikarev, I. S. Dispozitivnost v ugolovnom processe [Dispositiveness in Criminal
Procedure]. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Volgograd: Volgogrado
valstybinis universitetas, 2005
9. Eglė Matuizienė. Nukentėjusio interesai baudžiamajame procese problemos //
Jurisprudencija. 2012, Nr. 4(3)
10. Шаргородский М.Д. Наказание, его цели и эффективность. Л., 1973.
11. Agnė Baranauskaitė. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir
nukentėjusiajam susitaikius. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2005
12. Justyna Levon. Baudžiamojo poveikio priemonių instituto atsiradimas Lietuvos
Respublikos baudžiamajame kodekse. Teisė, 2013, nr. 88
13. Johanas Baltrimas, Mindaugas Lankauskas, Argumentavimas remiantis teisės principais:
atkuriamasis ir plėtojamasis būdai, (Vilnius, Lietuvos teisės institutas , 2014) p. 5.
Prieiga internete < http://teise.org/wp-
content/uploads/2016/07/Baltrimas_Lankauskas_studija.pdf> [aplankyta 2017-02-02].
14. Kęstutis Jankauskas, Teisės principų samprata ir jos įtvirtinimas konstitucinėje
jurisprudencijoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Lietuvos teisės
universitetas, 2005.
15. Giedrė Lastauskienė, Teisės principai yra teisės „griaučiai“, Teisė 2015 m. kovas Nr.
1(17).
16. Šarūnas Narbutas, Lorena Paškūnaitė, Jono Prapiesčio paskaitos, Baudžiamoji teisė.
Bendroji dalis, (2008/2009).
32
17. Linas Baublys. Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse //
Jurisprudencija. 2006, Nr. 8(86)
18. Romualdas Drakšas, Teisingumo principas skiriant bausmę, Teisės apžvalga Nr. 2 (14),
2016.
19. Alenas Gumuliauskas, Teisingumo principas ir jo reikšmė naujajame Lietuvos
Respublikos baudžiamajame kodekse, Teisė, 2003 Nr. 48, p. 94. Prieiga interenete
<http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LTLDB0001:J.04~2003~136718956824
9/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content> [aplankyta 2017-03-09].
20. P. G. Osborn. LL.B, Concise Law Dictionary for Students and Practitioners with
Summaries of the Leading Cases and a Translation of Roman Law Terms and Latin
Maxims. London, 1927, p. 151. Prieiga internete
<http://www.mindserpent.com/American_History/reference/1927_Osborn/1927_osborn_
a_concise_law_dictionary.pdf> [aplankyta 2017-03-20].
21. Vytautas Piesliakas. Bausmės indvidualizavimas ir teisingumo principo įgyvendinimas
skiriant bausmes // Jurisprudencija. 2008, Nr. 11(113).
22. Romualdas Drakšas, Bausmė: bendrosios teorinės problemos, Teisė Nr. 52, 2004.
23. Romualdas Drakšas, Specialieji baudžiamosios atsakomybės principai, (Vilnius: Registrų
centras, 2011).
24. Cesare Bonesana di Beccaria, An Essay on Crimes and Punishments. By the Marquis
Beccaria of Milan. With a Commentary by M. de Voltaire. A New Edition Corrected.
(Albany: W.C. Little & Co., 1872). p. 62, Prieiga internete <
http://oll.libertyfund.org/titles/beccaria-an-essay-on-crimes-and-punishments>
[aplankyta 2017-0320].
25. Sudarytojas A. Vaišvila, Teisė ir demokratija ,Demokratija Lietuvoje: tarp Vakarų ir
Rytų (1990 – 2007 m.), Kolektyvinė monografija (Vilnius, 2009).
26. Teisės e-aktualijos , Nr. 3 (9), (Vilnius, 2015), p. 7. Prieiga internete <http://teise.org/wp-
content/uploads/2016/04/Taktualijos15_3.pdf> [aplankyta 2017-03-27].
27. Eglė Simanaitytė, Bausmės vykdymo atidėjimas ir aktualijos jo taikymo problemos“,
Teisė, Nr. 98, 2016
28. Gediminas Mesonis, Vėliava – flag- drapeau, arba ir vėl apie žmogaus teises, Teisė Nr.
83, Vilnius, 2012.
29. Agnė Baranskaitė, Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir
nukentėjusiam susitaikius procesinės problemos // Jurisprudencija. 2008, Nr. 11(113).
33
30. Irma Šideikaitė , Virgilijus Januška (mokslinis vadovas), Apsaugos nuo smurto artimoje
aplinkoje teisinis reglamentavimas, Mokslo taikomieji tyrimai: dabartis ir perspektyvos,
straipsnių rinkinys, Šiauliai, 2015 (1).
31. G. Švedas, R. Merkevičius, P. Veršekys, Notaras ir baudžiamoji justitucija// Notariatas.
Nr. 18/2014.
32. Dr. I. Michailovič (vad.), dr. S. Bikelis, dr. A. Čepas, dr. M. Dobrynina, dr. R. Simaitis,
D. Šneideris, L. Ūselė, J. Venckevičienė, Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje,
Monografija, (Vilnius, 2014), p. 195.
33. O. Fedosiuk, Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) teorija ir
realybė //, Jurisprudencija. 20012, Nr. 19(2).
34. Umbreit, Mark S., Restorative Justice Through Victim-Offender Mediation: A Multi-Site
Assessment, Western Criminology Review 1(1), 1998, Prieiga internete
<http://www.westerncriminology.org/documents/WCR/v01n1/Umbreit/umbreit.html>
[aplankyta 2017 04 05]
35. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 metų veiklos ataskaita Nr. 20-IL-
131, 2013, Kaunas. Prieiga internete <
http://kaunas.policija.lt/ww/images/Veikla/veiklos_ataskaita/2012_m._VPK_ataskaita_.p
df> [aplankyta 2017 04 10].
Teismų praktika:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 8d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-55-788/2015.
2. Šiaulų apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–
307-154-2007.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-546/2007.
4. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-
219.
5. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005m. vasario 22d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-117/2005.
6. LR Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Valstybės žinios. 2006, Nr.
102-3957.
7. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-
530/2016.
8. LR Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
34
sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ketvirtosios dalies normos atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
9. LR Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutartis „Dėl Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1,
4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4
dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
10. LR Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 7/93, „Dėl Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“.
11. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. kovo 7d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
1-73-816/2011.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-490/2011.
13. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
Nr. 1A-465/2007.
14. LR Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutartis „Dėl Lietuvos Respublikos
administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“
15. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr.
1A-773-315/2014.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-428/2007.
Internetiniai šaltiniai:
1. Treaty of Lisbon amending the Treaty on European Union and the Treaty establishing the
European Community (2007/C 306/01), prieiga internete <http://eur-lex.europa.eu/legal
content/EN/TXT/?uri=celex%3A12007L%2FTXT>. [aplankyta:2017-03-17]
35

Modesta Bredelyte MD

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Modesta Bredelyte MD

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

AR SUSITAIKYMO INSTITUTAS, NUMATYTAS BK 38 STR.,

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 601M90004

Vadovas (-ė)_Olegas_Šibkovas_______ _________ ______

Apginta ___________________ __________ _______

(Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Darbe tiriama ar susitaikymo institutas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

Temos naujumas ir aktualumas

Tyrimo tikslas – atsakyti į išsikeltą probleminį klausimą, ar susitaikymo institutas, numatytas

2. Išanalizuoti teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengamumo principus, jų sąvokas,

3. Atskleisti dėl susitaikymo instituto galinčius kilti prieštaravimus teisingumo ir baudžiamosios

Tyrimo objektas – teisingumo ir baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principai taikant

Darbe keliamos problemos, ar susitaikymo instituto praktinis taikymas Lietuvos Respublikos

1.1 Susitaikymo instituto samprata ir apibrėžimas

Terminų žodyne susitaikymas apibūdinamas kaip prisitaikymas, prisiderinimas, taikių ir

1.2 Susitaikymo instituto taikymo sąlygos ir ribos

BK 38 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba

1.3. Susitaikymo instituto tikslai

2.1 Baudžiamosios teisės principų samprata ir reikšmė

2.2. Teisingumo principo sąvoka, požymiai ir reikšmė baudžiamojoje

2.3. Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo sąvoka, požymiai

Baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principas baudžiamosios teisės praktikoje

3.2. Probleminiai aspektai teorijoje ir praktikoje, leidžiantys manyti, kad

Tiriant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius

Atlikus tyrimą dėl susitaikymo instituto, numatyto BK 38 str., taikymo teisingumo ir

Tad susitaikymo institutas, numatytas BK 38 str., neprieštarauja teisingumo ir

You might also like

Vadovas (-ė)_Olegas_Šibkovas___ _ __

Apginta ___________ _