VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

ZOOLOGIJOS KATEDRA

RENATA ČIVILYTĖ

PILKOJO KIŠKIO LEPUS EUROPAEUS PAPLITIMAS IR

GAUSUMAS MIŠKINGOSE VILNIAUS APYLINKIŲ
TERITORIJOSE

MAGISTRO DARBAS
(zoologija)

Mokslinis vadovas
dr. K. Baranauskas

Vilnius - 2004
 TURINYS

1. ĮVADAS…………………………………………………………………………………….…3
2. LITERATŪROS APŽVALGA…………………………………………………………….….4
3. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI…………………………………………………….…10
4. TYRIMŲ METODIKA IR MEDŽIAGA ………………………………..…………………..11
5. PILKOJO KIŠKIO Lepus europaeus ESMINIAI BIOLOGIJOS BRUOŽAI……………….13
6. PILKOJO KIŠKIO PAPLITIMAS IR GAUSUMAS VILNIAUS APYLINKIŲ ATSKIROSE
ŠIAURINĖSE TERITORIJOSE……………………………………………………………...15
6.1. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Verkių tyrimų stacionare…………………..………15
6.2. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Karoliniškių tyrimų stacionare…………………….16
6.3. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Vanaginės miške……………………………..……17
6.4. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Šeškinės tyrimų stacionare……………………...…18
6.5. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Kalnų parke………………………………………..19
7. PILKOJO KIŠKIO GAUSUMAS VILNIAUS MIŠKINGŲ APYLINKIŲ SKIRTINGUOSE
MEDYNUOSE…………………………………………………………………………………...21
7.1. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių eglynuose………………………….…21
7.2. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių krūmynuose……………….…………23
7.3. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių lapuotynuose………………...………25
7.4. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių mišriuose miškuose……………….…27
7.5. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių pušynuose……………………………29
8. IŠVADOS……………………………………………………………………………………..31
LITERATŪRA……………………………………………………………………………...……32
SANTRAUKA………………….………………….……………………………………………..35
SUMMARY………………………………………………………………………………………36
PRIEDAI………………………………...……………………………………………………….37

2
 1. ĮVADAS

Pasaulyje priskaičiuojama daugybė gyvūnų rūšių. Didžiausią jų dalį sudaro bestuburiai ir tik
nedidelę dalį – stburiniai. Tačiau jie nemažiau svarbūs ir naudingi tiek gamtai, tiek ir žmogui.
Vieni naudojami kaip maistas, kiti teikia estetinį grožį, bet yra ir darančių nemažai žalos.
Suburinių rūšinė įvairovė, jų paplitimas įvairiuose biotopuose taip pat turi įtakos ir organinės
medžiagos pasiskirstimui biosferoje.
Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių klasė. Pasaulyje žinoma ir aprašyta apie
5000 žinduolių rūšių. Į Lietuvos fauną įrašyta 70 žinduolių rūšių (kartu su jūriniais žinduoliais –
ruoniais bei delfinais).
Žinduolių klasė skirstoma į 18-26 būrius. Lietuvoje sutinkami žinduoliai, priskiriami
vabzdžiaėdžių, šikšnosparnių, graužikų, kiškiažvėrių, plėšriųjų ir poranagių būriams.
Pilkasis kiškis (Lepus europaeus ) priklauso kiškinių (Leporidae) šeimai, kiškiažvėrių
(Lagomorpha) būriui (1 priedas.)
Pilkasis kiškis, vienas pouliariausių mūsų krašto žvėrelių, gerai pažįstamas, visų mylimas,
kartais pajuokiamas, ilgaausiu, beuodegiu arba žvairiaakiu pravardžiuojamas (Likevičienė, 1973).
Šio žvėrelio paplitimas ir gausumas nėra išsamiai ištirtas ypač Vilniaus miesto pieigose. Todėl
pasirinkdami šią temą siekėme surinkti daugiau duomenų apie pilkojo kiškio paplitimą ir
gausumą Vilniaus miesto miškingose teritorijose (Verkių parke, Karoliniškių mikrorajono miške,
Vanaginės miške, Šeškinės Ozo miške, ir Kalnų parke) bei išsiaiškinti kiškio gausumą
priklausomai nuo medyno tipo.
Lietuvoje pilkasis kiškis saugomas Laukinės gyvūnijos įstatymo, neveisimosi metu leidžiamas
medžioti.
Už pagalbą ruošiant magistro darbą, norėčiau padėkoti mokslinio darbo vadovui. dr. K.
Baranauskui. Taip pat zoologijos katedros vedėjui doc. dr. V. Semaškai, asist. I. Čiučkytei bei
visam katedros kolektyvui už geranorišką nuolatinę paramą ir pagalbą..

3
 2. LITERATŪROS APŽVALGA

Pilkasis kiškis Lietuvoje nėra pakankamai ištirtas, todėl mokslinės literatūros apie jį nepakanka.,
O štai kiek sukurta pasakų, pasakėčių, apsakymų, dainų ir eilėraščių apie kiškelį. Daugiausia
mokslinių duomenų apie pilkojo kiškio paplitimą šalyje, morfologiją, biologiją, ekologiją,
etologiją pateikiama N. Likevičienės knygoje “Pilkasis kiškis” (1973), aptariama kišių reikšmė ir
jų medžioklės ypatumai. Šiek tiek informacijos apie pilkąjį kiškį galima rasti ir 1957 metais
išleistoje “Lietuvos enciklopedijoje”. O. Bielova paruošė ir apgynė daktaro disertaciją pilkojo
kiškio biologijos klausimais. Kai kurių istorinių duomenų apie pilkąjį kiškį pateikiama G. Isoko
knygoje “Gaudžia ragas” (1981). Joje rašoma, kad per Lietuvą eina baltųjų kiškių – tipiškų
šiaurės gyventojų – paplitimo riba, todėl Lietuvoje jų turime nedaug – 3-6 tūkst. Kadaise
Lietuvoje jų būta daug. Maždaug 13 a. pradėjo rastis pilkųjų, kurie vėliau labai paplito, ir
šiandien jų yra gausiausia.
Kiškių sistematika ilgą laiką buvo labai paini. Vieni mokslininkai kiškius priskirdavo
graužikams, kiti – išskirdavo į atskirą kiškiažvėrių būrį.
Pirmą kartą pilkąjį kiškį aprašė garsus žinduolių faunos tyrinėtojas P. Palas (1778), laikydamas
jį graužiku. 1821 m. J. Grėjus aprašė jau atskirą kiškių šeimą, o 1855 m. V. Brandtas smulkiai
aprašė šią žinduolių grupę, kaip atskirą kiškiažvėrių pobūrį. 1912 m. Gildėjus pasiūlė kiškius ir
jiems artimas rūšis išskirti į atskirą kiškiažvėrių būrį. 1945 m. Dž. Simpsonas, kurdamas bendrą
iškastinių ir tebegyvenančių žinduolių klasifikaciją, taip pat kiškius išskyrė į atskirą būrį.
Pastaruoju metu šiai nuomonei pritaria dauguma zoologų ir paleontologų (Likevičienė, 1973).
Skaitant senesnes knygas galima pastebėti, kad pilkasis kiškis vis dar priskiriamas graužikų
būriu. T. Ivanauskas (1973) pilkąjį kiškį išskiria į dviporkaplių pobūrį, kuriam dar priklauso ir
švilpikai (kitose knygose vadinami kiškėnais). Šie žvėreliai viršutiniame žandikaulyje, greta
didelių kandžių turi porą mažyčių papildomų graužiamųjų dantų.
Išsamiau peržiūrėjus graužikų sistematiką, iš šio būrio buvo išskirti gyvūnai, turintys dvi poras
viršutinių kandžių, kurie išsidėstę dviem eilėm. V. Logmino, J. Prūsaitės ir J. Virbicko “Biologo
vadove” (1982) kiškiai išskiriami į kiškinių būrį, kiškių šeimą. A. Mačionis “Stuburinių
zoologija”(1989) mini kiškiažvėrių būrį, kuriam priskiriami žinduoliai, kurių dantų sistema tik
konvergentiškai panaši į graužikų, nes iš kitų požymių paaiškėja tolima jų giminystė su
vabzdžiaėdžiais. Kaip ir graužikai neturi iltinių dantų, bet jų graužiamieji dantys iš visų pusių

4
padengti emaliu. Be šių skiriamųjų požymių N. Likevičienė (1973) pabrėžia, kad kramtydami
maistą kiškiai gali judinti žandikaulį į ne tik pirmyn ir atgal, bet ir į šonus. Jų gomurikaulis
sudaro siaurą tiltelį, o graužikų – ištisinę plokštelę, siekiančią kaplius. Be to, kiškiams būdingas
kaprofagijos reiškinys, jis susijęs su skrandžio ypatumais.
Su kiškio pavadinimu siejamos ir žmonių pavardės. S. Biziulevičiaus knygoje “Lietuvos
zoologijos istorijos bruožai” (1999) nurodoma, kad miestų telefonų abonentų knygose yra
pavardės: Kiškis, Kiškinis, Kiškinas, Kiškūnas, Kiškelis, Kiškėnas, Kiškonis, o gyvenvietė į
pietus nuo Salako vadinama “Kiškakalnis”.
Pilkojo kiškio paplitimo arealas labai platus. Kiškis gyvena Europos stepėse, miškastepėse ir
kultūrinėje miško zonoje. Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų
kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko sritį,
Užuralės rajonus (Uralo kalnų taigoje negyvena), pietuose eina iki šiaurės vakarų Kazachstano,
Mažosios Azijos (Lietuvos fauna, 1988). Pilkųjų kiškių pasitaiko net šiaurinės Afrikos
pakrasčiuose. Per pastarąjį amžių pilkojo kiškio gyvenamasis plotas labai pasistumėjo į šiaurę ir
rytus (apie 2 mln. km) Apskaičiuota, kad jis keliavo į šiaurę 6 km greičiu per metus (Likevičienė,
1973).
Pilkojo kiškio arealas padidinamas ir dirbtinai. 1936m. apie 2600 individų buvo išleista
aklimatizacijai stepinėse Novosibirsko, Altajaus, Krasnojarsko ir Chabarovsko kraštuose.
Vietomis žvėreliai aklimatizavosi ir gana plačiai paplito. Deja, niekur kitur pilkieji kiškiai
nepasiekė tokio tankumo, kaip savo natūraliose gyvenamose vietose. 1962 m. Irkutsko srytije 100
km buvo aptikta 10 pilkųjų kiškių. Ši rūšis buvo įveista ir Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Buvo
išleista apie 1000 individų. Po kurio laiko Kanadoje 1 km tinkamuose gyventi plotuose buvo
aptikta apie10 individų, vietomis tankumas siekė iki 45 individų. Bet paskutiniame dešimtmetyje
jų skaitlingunas žymiai sumažėjo. Gerų rezultatų buvo pasiekta aklimatizuojant šiuos gyvūnus
Naujojoje Zelandijoje ir pietiniuose Australijos rajonuose (Žizn životnykh, 1971).
Pabaltijo zoologai K. Beras (1861), K. Grevė (1909) manė, kad pilkasis piškis mūsų kraštuose
atsirado palyginti neseniai. K. Grevė teigė, kad XII amžiuje pilkojo kiškio nebuvo nei Estijoje,
nei Latvijoje. Gyveno tik baltasis kiškis. Yra duomenų, kad XIX a. pradžioje Žemaitijoje baltųjų
kiškių gyveno daugiau negu pilkųjų. Šių žvėrelių ėmė gausėti pabaltijyje kai ėmė sparčiau
daugėti dirbamų žemių plotai ir mažėjo miškų (Likevičienė, 1973).
Savo natūralaus arealo ribose pilkieji kiškiai varijuoja. Stambiausi kiškiai paplitę šiaurės-
vakariniuose arealo rajonuose. Žiemą šių kiškių kailis smarkiai pabąla, tačiau ant nugaros ryškiai

5
skiriasi tamsių plaukų juosta. Centrinėse srityse pilkieji kiškia būna kiek smulkesni ir jų kailio
šviesėjimas žiemą išreikštas silpnai. Patys mažiausi pilkieji kiškiai gyvena Užkaukazėje ir Irane;
kailio spalvos kaita nepastebima. Pilkieji kiškiai aklimatizuoti Sibire, išliko stambūs, kailis tapo
tankesnis ir ilgesnis. Žiemą jų kailis pabąla labiau negu šiaurinėje Europos dalyje paplitusių
pilkųjų kiškių (Žizn životnykh, 1971).
Pilkasis kiškis – atvirų vietų gyventojas, dažnai pasitaiko pievose, laukuose, krūmynuose,
nedideliuose miškeliuose, žiemą – vaismedžių soduose (Jakhontov, 1970).
N. N. Rukovskij (1988) teigia, kad kiškių buvimo vietą lengviausia nustatyti pagal pėdsakus.
Vasarą kiškių buvimo požymius sunku pastebėti dėl tankios augalijos. Lengviau kiškį išbaidyti iš
guolio ar aplikti mažus kiškučius. Žiemą, kada viskas padengta baltu sniegu, kiškių pėdsakus
galima aptikti ir miške, ir laukuose.
Biologas natūralistas N. N. Rukovskij išskyrė 3 kiškių judėjimo būdus. Maitinimosi metu jie
juda labai smulkiais šiuoliukais. Tokie pėdsakai būna ryškesni ir arti vienas kito. Pagal pėdsakus
matosi, kad maitinimosi metu kiškis dažnai sėdi ant galinių kojų.
Kartais kiškis juda ilgesniais šuoliai, kurių metu žvėrelis kartu užmeta abi galines kojas į priekį,
o priekinėmis kojomis atsispiria į žemę pakaitomis. (6 priedas) Pėdsakas sniege išlieka visas.
Greit bėgant, kuomet sprunka nuo priešo, užpakalinės kojas stato ne šalia viena kitos, o vieną
šiek tiek į priekį, tada padidėja tarpai tarp pėdsakų ir jie išsidėsto vienoje linijoje. Sniege
atsispaudžia tik pirštų galai. K. Dolejš nuomone tokia kojų išsidėstymo tvarka svarbi
pusiausvyrai išlaikyti greitai bėgant. Dar vienas kiškio prisitaikymas, kad kojos neslystų bėgant,
jo letenėlės iš apačios padengtos tam tikrais šereliais.
Apie įdomią kiškio elgseną, rašo ir R. Kazlauskas knygoje “Lietuvos gamta” (1998). Pajutęs
pavojų kiškis mėto pėdas: grįžta savo pėdomis, nušoka į šalį, pina kilpas, kol pasislepia guolyje.
Gana išsamūs duomenys apie pilkojo kiškio biologiją, gausumą atskiruose šalies rajonuose,
etologiją, ligas galima rasti knygoje “Lietuvos fauna. Žinduoliai” (1988). Nemažai duomenų apie
pilkąjį kiškį pateikta J. Prūsaitės knygoje “Lietuvos žinduoliai”. Autorė joje rašo, kad Lietuvoje
šis kiškis dažnas žvėrelis. Gyvena laukuose, krūmuose, mažuose miškeliuose ar miškų
pakraščiuose. Giliai į mišką jie neina, todėl dideliuose miškuose kiškių palyginti negausu. Doc.
A. Mačionis zoologijos vadovėliuose “Stuburiniai gyvūnai” (1981) bei “Stuburinių zoologija”
(1989) nurodo, kad pilkasis kiškis Lietuvoje labai dažnas dirbamose žemėse, žiemą gausesnis
pamiškėse. Apie pilkojo kiškio paplitimą visoje šalies teritorijoje, pateikiama “Lietuvos
žinduolių, varliagyvių ir roplių atlase” (Balčiauskas ir kt., 1997, 1999). Apie pilkųjų kiškių

6
paplitimą kai kurių duomenų yra pateikiama knygoje “Lietuvos TSR nacionalinis parkas” (1981).
Joje rašoma, kad nacionalinio parko miškai vieni iš nedaugelio respublikos miškų, kuriuose
gyvena abi kiškių rūšys: pilkasis ir baltasis. Pilkųjų kiškių daugiau. Jie dažnai laikosi miškų
pakraščiuose, palaukėse, krūmuose ir laukuose arba atželiančiuose miško kvartaluose.
P. Bluzma knygoje ”Žinduoliai Lietuvos kultūriniame landšafte (Mlekopitajuščije v kulturnom
landšafte Litvi)” (1990) pateikia nemažai duomenų apie pilkojo kiškio gausumą ir paplitimą
Lietuvoje ir teigia, kad paskutiniaisiais metais kai kuriose šalies vietovėse šių kiškių gausumas
šiek tiek išaugo. S. Paltanavičiaus “Pėdsekio vadove” (1992) rašoma kaip atskirti pilkojo ir
baltojo kiškio pėdsakus. Kad kiškis yra tipiškas šuoliuotojas, kartais jis tursena ristele, tačiau
niekada neeina žingsniu. Priekines kojas stato viena prie kitos, ir pėdos būna beveik vienoje
linijoje, tik viena šiek tiek lenkia kitą. Užpakalinės kojos išmetamos toli į priekį ir kiek plačiau.
Kad Punios šile gausu pilkųjų kiškių rašoma knygoje “Punios šilas” (1976). Joje minima, kad
kiškių skaičius pastarajame dešimtmetyje mažai pasikeitė – jų suskaičiuojama apie 50. Šile
kiškeliai labai gražūs, stambūs. Juos dažnai galima pamatyti miške. Dzūkijos žinduolių
suvestinėje “Dzūkijos nacionalinio parko žinduoliai (išskyrus šikšnosparnius)” (Ulevičius,
Juškaitis, 2003) rašoma, kad parke pilkasis kiškis yra gana dažnas. Paskutiniaisias metais
pastebimas jų pagausėjimas daugelyje parko vietovių, net ir pačiose miškingiausiose, kur
žvėreliai laikosi arčiau kaimų. Vykdant maršrutinius tyrimus atskirose teritorijose nustatytas labai
nevienodas pilkųjų kiškių gausumas. Žemaitijos nacionaliniame parke pilkasis kiškis paplitęs
visoje parko teritorijoje ir yra vidutiniškai gausus (Ulevičius ir kt., 2002). Kiškių gausumas
atskirose parko vietovėse nėra vienodas ir, matyt, priklauso nuo mitybos sąlygų. Kai kuriose
teritorijose kiškio pėdsakų santykinis gausumas (dalis pėdsakų galėjo būti baltojo kiškio) buvo
daugiau kaip 3 kartus didesnis ten, kur apstu didelių atželiančių kirtaviečių, negu ten, kur vyrauja
tankūs, šlapi eglynai. Verkių regioniniame parke (Baranauskas ir kt., 2003) šis kiškis paplitęs
visoje teritorijoje. Žiemą jų pėdsakų ant sniego yra nemažai tiek miškingose, tiek ir atvirose
vietovėse. Šalia parko yra daug kolektyvinių sodų, kuriuose dažnai ir žiemą būna neblogos
sąlygos kiškiams maitintis. Knygoje “Rokiškio krašto gamta” (1999) rašoma, kad rajone pilkieji
kiškiai yra gana įprasti žvėreliai. Knygoje “Šiaulių rajono gamta” (2000) pažymima, kad rajone
gyvena dvi kiškiažvėrių rūšys. Įprastas tiek miškingose, tiek atvirose vietovėse yra pilkasis kiškis,
o didesniuose miško masyvuose pasitaiko ir baltųjų kiškių. Kamanų rezervate ir jo apsauginėje
zonoje pilkasis kiškis dažnas, plačiai paplitęs. Retesnis aukštapelkėje bei mišku apaugusioje
teritorijoje (Mačiulis, 2002).

7
 Utenos rajone “Utenos krašto gamta” (2000) didesniuose miškų masyvuose retas ir saugomas
baltasis kiškis, tuo tarpu pilkojo kiškio populiacija gausėja. Kaukinės draustinyje “Kaukinės
draustinis” (2000) pilkasis kiškis paplitęs tiek miškingose vietovėse, tiek laukuose bei pievose.
Žiemą šie žvėreliai bėgioja, maitinasi po visą mišką, dažnai atšuoliuoja į sodybas paskanauti
obelų šakelių. Nors jų gausumas dabar ir nėra didelis, tačiau pastaraisiais metais draustinyje, kaip
ir kai kuriose respublikos vietovėse, kiškių populiacija, atrodo, gausėja. Jonavos rajone “Jonavos
krašto gamta” (2001) pilkasis kiškis tartum ir įprastas žvėrelis, bet jo gausumas jau ne toks, koks
buvo prieš tris, penkis dešimtmečius. Atrodo, dabar jau trąšos, pesticidai į dirvas be atodairos
nebepilami, mažiau kiškiai ir laukuose ir soduose vaikomi, bet žvairių gretos vis vien retokos.
Knygoje “Širvintų krašto gamta” (2003) rašoma, kad miškuose ir pievose visais metų laikais
galima sutikti kiškius – pilkąjį ir baltąjį, beje, pastarasis saugomas ir nemedžiojamas. Kai kurių
duomenų apie pilkojo kiškio paplitimą Vilniaus mieste pateikiama kygoje “Aplinkos apsauga
Vilniuje” (Baranauskas, 2004). Joje rašoma, kad pilkasis kiškis miesto pakraščių miškeliuose
straksi. Bene visuomet miesto ribose esančiuose kolektyviniuose soduose būtinai reikia žiemą
nuo jų obelaites saugoti. Tuomet ilgaausio pėdsakų ant sniego beveik iki pat Gedimino kalno
pasitaiko. O kai kurie žvėreliai, perbėgdami iš vienos teritorijos į kitą, naktį ir mažai žmonių
lankomomis požeminėmis perėjomis pasinaudoja.
Pilkasis kiškis yra vienas populiariausių medžiojamų žvėrių, turi nemažą ūkinę ir estetinę vertę.
Todėl svarbu turėti pakankamai tikslius duomenis apie šio žvėrelio gausumą. Įvairūs apskaitos
būdai išsamiai aprašyti Al. Navasaičio knygoje “Medžiokė” (1998). Autoriaus nuomone žinant
pakankamai tikslų gyvūnų skaičių galima nustatyti medžiojimo limitą, aplinkos sąlygų poveikį
gyvūnų gausumui. Apskaitos būdai priklauso nuo gyvūno rūšies, biotopo bei apskaitos tikslų.
Apskaitos būdai skirstomi į dvi grupes: tiesioginius ir netiesioginius. Rengiant apskaitą
pirmuoju būdu, skaičiuojami patys gyvūnai, o antru gyvūnų gausumas nustatomas pagal jų
pėdsakus ar buvimo bei veiklos žymes.
Apskaita gali būti ištisinė ir dalinė. Rengiant ištisinę apskaitą gyvūnai ar jų pėdsakai, veiklos
žymės skaičiuojami visoje teritorijoje. Dažniausiai rengiama dalinė apskaita, kada gyvūnai
skaičiuojami tam tikro dydžio apskaitos bareliuose. Gyvūnų gausumas gaunamas šios apskaitos
rodiklius variacinės statistikos metodais perskaičiuojami visoje teritorijoje.
Kiškiams skaičiuoti naudojamas, apskaitos metodas – stebėjimas apskaitos bareliuose, kai
gyvūnų gausu ir jie gan vienodai pasiskirstę tam tikrame biotope. Čia gyvūnai stebimi iš

8
bokštelių ar kitų priedangų. Siekiant duomenų tikslumo apskaitą rekomenduojama rengti
mažiausiai tris kartus.
Vėlyvą rudenį ir žiemą apskaita rengiama gyvūnus išvarant iš miško kvartalų. Varymai turi būti
išdėstyti taip, kad tie patys gyvūnai nebūtų skaičiuojami antrąkart. Varovai varo žvėris,
išbėgusius žvėris skaičiuoja kvartalinėse stovintys žmonės. Šios apskaitos tikslumas - ±20-25%.
Apskaita “judančios juostos” būdu tinka laukuose, nedideliuose krūmynuose. Gana tiksli, bet
reikalaujanti daug išlaidų. Apskaita turi būti rengiama įvairiuose biotopuose, kad kuo tikslau
atspindėtų gyvenamosios aplinkos įvairovę. Viena apskaitos juosta turi būti nedaugiau kaip 10
km ilgio ir 100 m pločio. Skaičiuotojai eina pavėjui 4–5 km per valanda greičiu. Gyvūnus
registruoja tik centrinis skaičiuotojas. Kad apskaita būtų tikslesnė, ją rekomenduojama surengti
tris kartus. Šis metodas tinkamas ir naktį panaudojant automobilių apšvietimą.
Yra įvairų kiškių apskaitos metodų medžioklės metu (pvz; medžiojimas “katilu”).
Apskaita pagal pėdsakus sniege rengiama esant ištisinei, šviežiai sniego dangai. Geriausia
skaičiuoti antrą - trečią dieną po pasnigimo, nes pirmą dieną kiškiai mažai vaikšto. Tikslumas
priklauso nuo gebėjimo atpažinti žvėrių pėdsakus ir nuo apskaitos maršrutų skaičiaus. Miškuose
kiškiai skaičiuojami apėjimo būdu. Šis būdas pagrįstas įėjusių ir išėjusių iš kvartalo žvėrių
skaičiaus skirtumu. Didesnis tikslumas gaunamas dvikartiniu apėjimo būdu (apskaita rengiama
dvi dienas iš eilės). Skaičiuojant pirmą dieną, pėdsakai sniege užtrinami.
Kiškius galima skaičiuoti pagal žiemą paliekamus ekskrementus. Šis būdas tinka visuose
biotopuose ir ypač miškuose. Apskaitos laikas - kada nutirpsta sniegas, bet žolinė augalija dar
nesuvešėjusi. Tikslumas ±10%, bet reikia itin daug išlaidų (Navasaitis, Pėtelis, 1998).
Suradus tinkamiausius apskaitos būdus galia būtų tiksliau nustatyti pilkųjų kiškių gausumą ne
tik atskirose teritorijose, bet ir visoje respublikoje. Šiuo metu naudojami tyrimo metonai nėra
patys tikslausi.

9
 3. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - ištirti pilkųjų kiškių paplitimą šiaurinėse Vilniaus miesto apylinkėse ir įvertinti
šių žvėrelių santykinį gausumą stambiausių miškingų plotų skirtinguose medynuose.

Uždaviniai:
1. Nustatyti pilkųjų kiškių paplitimą šiaurinėse Vilniaus miesto prieigose.
2. Įvertinti pilkųjų kiškių santykinį gausumą stambiausiuose penkiuose šiauriniuose Vilniaus
apylinkių miškinguose masyvuose – Verkių (2 priedas), Karoliniškių (3 priedas) Vanaginės
(2 priedas), Šeškinės (4 priedas) bei Kalnų parko (5 priedas) tyrimų stacionaruose.
3. Palyginti pilkųjų kiškių santykinį gausumą pagrindiniuose Vilniaus apylinkių medynuose
(eglynuose, krūmynuose, lapuotynuose, mišriuose miškuose, bei pušynuose).

10
 4. MEDŽIAGA IR METODIKA

Pilkojo kiškio gausumas ir paplitimas buvo tiriamas Vilniaus šiaurinių apylinkių miškingose
teritorijose (stacionaruose) esančiuose būdingiausiuose medynuose: eglynuose (1pav.),
lapuotynuose (2pav.), mišriuose miškuose (3pav.), krūmynuose (4pav.) ir pušynuose (5pav).
Tyrimų stacionarais buvo pasirinkti 5 dideli Vilniaus miesto miškingi masyvai – Verkių miškas
(2 priedas), Karoliniškių miškas (3 priedas), Vanaginės miškas (2 priedas), Šeškinės Ozo
miškingos teritorijos (4 priedas), Kalnų parkas (5 priedas). Ne visuose tyrimų stacionaruose buvo
grynų eglynų ar lapuotynų. Pvz., Šeškinės stacionare (visame Šeškinės mikrorajone eglynų ir
lapuotynų, kurie būtų ne mažesni nei 100 m ilgio, neaptikta) taip pat ir Karoliniškių miške.
Stebėjimai buvo atlikti 2003 – 2004 metų šaltuoju laikotarpiu (lapkričio, gruodžio, sausio, vasario
mėnesiais).
Kiškių pėdsakai buvo skaičiuojami esant ištisinei, šviežiai sniego dangai. Kiškio pėdsakus
nesunku atskirti nuo kitų gyvūnų pėdsakų. Kiškis visuomet šuoliuoja, niekada neina žingsniu
(Paltanavičius, 1992). Priekines kojas stato vieną prie kitos ir pėdos būna beveik vienoje linijoje,
tik viena šiek tiek lenkia kitą. Užpakalinės kojos išmetamos toli į priekį ir kiek plačiau. Pėdos
siauros, priekinė dalis smaili, užpakalinės pėdos dydis 11.5 – 15x3.5 – 6 cm. Šuolis siekia iki 60
cm ( 6 priedas).
Apskaita pagal pėdsakus sniege rengiama esant ištisinei, šviežiai sniego dangai, geriausia
vykdyti kai sniego danga optimali, 10 – 20 cm. Skaičiuojama antrą - trečią dieną po pasnigimo,
nes pirmą dieną kiškiai mažai vaikšto. Tikslumas priklauso nuo gebėjimo atpažinti žvėrių
pėdsakus ir nuo apskaitos maršrutų skaičiaus Kai sniego storis siekia 0.5 m ir daugiau kiškis
šuoliuodamas jame palieka viso kūno atspaudą, tuomet sunku tiksliai nustatyti koks gyvūnas
prabėgo. Šių žvėrelių apskaitą galima vykdyti ir skaičiuojant ekskrementų krūveles.
Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas buvo vertinamas kiekviename pasirinktame stacionare.
Siekiant duomenų tikslumo maršrutai pasirinkti atsitiktinai. Kas 100 m praeito maršruto buvo
nustatomas vyraujantis medyno tipas. Esant nevienodam stacionarų plotui praeitų medynų
atkarpų skaičius atskiruose stacionaruose taip pat skiriasi. Pvz; Verkių parke praeito pušyno
maršrutas siekia 1700 m, o Kalnų parke tik 1200 m. Kiekviename stacionare ir kiekviename
medyne pėdsakai buvo skaičiuojami atskirai. Maršrutas buvo einamas tiesia linija skaičiuojant
visus pėdsakus kertančius jį nesvarbu kuria kyptimi. Iš surinkų pirminių duomenių buvo

11
skaičiuojamas vidutinis pėdsakų skaičius 100 metrų atkarpoje pagal atskirus stacionarus ir
įvairius medynus. Apdorojant pirminę medžiagą buvo naudojama MS Excel programa.

12
 5. PILKOJO KIŠKIO ESMINIAI BIOLOGIJOS BRUOŽAI

Pilkasis kiškis panašus į naminį triušį. Priekinės kojos plonesnės ir trumpesnės negu
užpakalinės. Nagai ilgi, aštrūs, tik senų žvėrelių jie būna trumpi ir atbukę. Ausys ilgos. Kailis
tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkšvesnis. Nugaros kailis truputi garbanotas.
Pilkojo kiškio arealas rytuose prasideda Rusijoje nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų
kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Rusijos Archangelsko
sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės rajonus (Uralo kalnų taigoje negyvena), pietuose eina iki
šiaurės vakarų Kazachstano, Mažosios Azijos. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500-
2000 m virš jūros lygio. Yra aklimatizuotas kai kuriose kitose Eurazijos teritorijose, netgi kituose
žemynuose (Pietų Amerikoje, Australijoje) (Lietuvos fauna, 1988, Macdonald, Barrett, 1993).
Lietuvoje 15-18 a. pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį. Kraštovaizdžio kultūrinimas, kuris
baltąjį kiškį veikė nepalankiai, pilkajam buvo palankus, todėl neilgai trukus, jis tapo
dominuojančia rūšimi. Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo
septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250-290 tūkstančių. Tada net 28 respublikos rajonuose
vidutinis tankumas buvo 50-70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20-40 žvėrelių ir
tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas respublikoje buvo 40-
50 kiškių 1000 ha.
Anksčiau kiškių gausumą daugiausia lėmė natūralūs biotiniai ir abiotiniai veiksniai –
užsitęsusios žiemos, daug kritulių ir šalti veisimosi orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt. Dabar
svarbiausias kiškių populiacijos reguliatorius – ekologinės sąlygos, trikdymas, be to, daug jų žūna
per laukų darbus, dėl transporto ir kitų antropogeninių faktorių (Lietuvos fauna, 1988).
Pilkajam kiškiui tinka įvairus kraštovaizdis. Šis žvėrelis gana sėslus, bet būdamas judrus,
greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius šalčius ir rudenį
vėjuotomis dienomis slapstosi giraitėse, miškuose, soduose; per darganas ir ūkanotomis dienomis
– atvirose vietose: prie pavienio krūmo, kupsto, kauburėlio ar tankios žolės kupstelyje (5
priedas), tačiau tik ten, kur gerai matyti aplinką.
Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos pilkieji kiškiai vis dažniau apsigyvena miškuose ir
nedirbamuose žemės plotuose. Čia jų, ypač žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose
dideliuose laukuose. Gausiausia jų jaunuose medynuose. Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su
spygliuočiais jaunuolynuose. Didelių spygliuočių miškų vengia. Iš laukų išeina, kai sniego danga
pasiekia 30 cm.

13
 Aktyviausi pilkieji kiškiai būna vakare, 18-24 val., ir rytą iki vidurdienio, mažiausiai aktyvūs
naktimis. Pavasarį, veisimosi periodu, aktyvesni negu rudenį. Paros bėgyje maitinasi keliose
vietose. Maitinasi 3-5 kartus, suėda 500-800 g (iki 1 kg) pašaro. Racione apie 520 žolinių ir
daugiau kaip 30 sumedėjusių augalų rūšių, daržovės. Mėgstamiausi yra karklas, vikmedis,
ąžuolas, obelis, slyva, klevas, gudobelę, lazdynas, ožekšnis, avietė, iš žolinių – ankštiniai,
graižažiedžiai, ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė, varpiniai. Vasarą iki 88% ėdamų augalų
sudaro piktžolės, aitrūs augalai, kurių daugelis turi tonizuojančių savybių. Rudenį ėda žolių
sėklas, ypač dobilų, balandų, kitų piktžolių. Kiškiui reikalinga augalų įvairovė. Tai viena iš
priežasčių, kodėl kiškių mažėja (daugiau monokultūrų auginama).
Kiškio skrandis yra paprastas, tačiau jo priekinėje dalyje maistas fermentuojamas bakterijų, o
kitoje dalyje maistą virškina pepsinas. Išmatos būna dviejų rūšių: vienos formuojasi žarnose ir
šalinamos kietos, o kitos – apyskistės, nes susidaro veikiant bakterijoms ir turi daug vitamino B.
Tokias skystas išmatas – cekotrofas – šie žinduoliai suėda, ypač žiemą. Naktį žvėreliai išskiria
minkštos konsistencijos ekskrementus, kuriuos nulaižo nuo analinės angos.
Paprastai kiškiai turi 2-3 gulyklas. Pavasarį guoliai būna krūmuose, jaunuolynuose, pamiškėse,
rečiau laukuose ar pievose. Per veisimosi sezoną atveda 1-3, kartais – 4 vadas. Veda 1-5, rečiau –
6-7 jauniklius. Didžiausios būna antrosios vados, mažiausios – pirmosiuos, o trečiosios ir
ketvirtosios - 2-4 jaunikliai. Visliausios būna 2-3 metų patelės.
Kiškučiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Tik gimę
kiškučiai sveria apie 50-170 g. Jie gauna 30-50 g riebaus ir kaloringo pieno. Pirmomis dienomis
niekur neina, guli visi kartu. Patelė jaunikliai rūpinasi iki 1 mėnesio. Pirmosios (pavasarinės)
vados jaunikliai subręsta 9-15, antrosios (vasarinės) 7-9 mėnesių amžiaus, bet žvėrelių masė
didėja iki 4-5 metų.
Kiškius gaudo įvairūs plėšrūnai, valkataujantys šunys, katės. Maži kiškučiai neretai nukenčia
ir nuo stambių varninių paukščių. Kiškius nelaisvėje bandoma veisti voljeruose (Lietuvos miškų
ūkio mokslinio tyrimų institute).

14
 6. PILKOJO KIŠKIO PAPLITIMAS IR GAUSUMAS VILNIAUS APYLINKIŲ
ŠIAURINĖSE TERITORIJOSE

Tyrimų stacionarais buvo pasirinkti 5 Vilniaus miesto miško masyvai .- Verkių parkas,
Karoliniškių miškas, Šeškinės mikrorajono miškingos teritorijos, Vanaginės miškas ir Kalnų
parkas. Atlikus stebėjimus gauti tokie rezultatai.

6.1. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Verkių tyrimų stacionare

Verkių miško masyvas išsidėstęs Vilniaus miesto šiaurinėje dalyje, plotas siekia apie 150 ha.
Tyrimai šiame stacionace buvo atliekami 2003 – 2004 m sausio mėnesį (1 priedas). Maršruto
ilgis siekia 6 km ir 100 m. Verkių parkas pasižymi buveinių įvairove (pušynai, krūmynai, mišrus
miškas, lapuotynai, eglynai, atviros vietos, vandens telkiniai). Per visą maršruto ilgį buvo išskirti
5 medynų tipai.

1 lentelė
Pilkojo kiškio santykinis gausumas (vid. pėdsakų skaičius 100 mertų atkarpoje) Verkių
stacionaro medynuose
Biotopas Maršruto ilgis Vidutinis pėdsakų skaičius
Paklaida
(metrais) 100 m atkarpoje
Pušynas 1700 0.65 ±0.23
Kūmynai 800 0.75 ±0.25
Mišrus miškas 900 0.56 ±0.24
Eglynas 1200 0.17 ±0.11
Lapuotynas 1500 0.6 ±0.19

Šiame tyrimų stacionare dominuoja pušynai ir lapuotynai jie užima didžiausius plotus,tuo tarpu
mišraus miško ir krūmynų šioje Vilniaus teritorijoje beveik dvigubai mažiau. Pilkojo kiškio
santykinio gausumo duomenys šiame tyrimų stacionare pateikti 1 lentelėje.
Pilkojo kiškio pėdsakų buvo rasta visuose penkiuose biotopuose, bet jų gausumas atskiruose
buveinėse skiriasi. Kaip matyti iš pirmos lentelės daugiausia kiškio pėdsakų šiame stacionare
rasta kūmynuose. Tai, matyt, galima sieti su tuo, kad kūmynuose yra žymiai geresnės mitybinės

15
sąlygos žvėreliui. Čia yra žymiai daugiau jaunų sumedėjusių augalų naudojamų kiškių mitybai
šaltuoju metų laiku (ąžuolų, lazdynų, gudobelių, karklų, obelų, slyvų, lazdynų, ožekšnių, aviečių)
nei kituose medynuose. Ilgiausias maršrutas šiame stacionare vertinant pilkojo kiškio gausumą
nueitas pušyne (17 šimtametrinių atkarpų). Rastų pėdsakų skaičius ir šiame biotope buvo
nemažas. Šiame medyne fiksuotas vidutinis 0.65 pėdsako 100 metrų atkarpoje. Tyrimų metu
(sausio mėn.) stacionare buvo nestoras sniego sluoksnis įgalinantis kiškį prisikasti prie puskūmių
- mėlynių, bruknių. Palyginti didelis pėdsakų skaičius rastas ir lapuotynuose (0.6 pėdsako 100
metrų atkarpoje). Kaip matyti iš lentelės nemažas pedsakų skaičius ir mišriame miške. Čia jis
fiksuotas 0.56 pėdsako šimto metrų maršrute ir mažai kuo stiriasi nuo žverelio gausumo
pušynuose ir lapuotynuose. Nepalankiausios kiškiui gyventi sąlygos buvo eglyne. Čia kiško
santykinis gausumas buvo vidutiniškai tik 0.17 pėdsako šimte metų maršruto. Eglyne paprastai
būna tamsu ir tinkamų kiškio mitybai augalų mažai. Taigi, atlikus pilkojo kiškio gausumo
įvertinimą Verkių tyrimo stacionare matyti, kad čia žvėreliui tinkamiausios mitybinės sąlygos
buvo krūmynuose, pušynuose, mišriame miške bei lapuotynuose. Eglyne pilkojo kiškio pėdsakų
rasta beveik keturis kartus mažiau, nei auksčiau paminėtuose medynuose.

6.2. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Karoliniškių tyrimų stacionare

Antruoju tyrimų stacionaru buvo pasirinktas Karoliniškių parkas išsidėstęs šiaurės vakarinėje
Vilniaus miesto dalyje, plotas siekia apie 120 ha. Šiame tyrimų stacionare stebėjimai atlikti 2003
metų gruodžio mėnesį (2 priedas). Maršruto ilgis 4100 metrų. Karoliniškių parkas nepasižymi
didele medynu įvairove, praėjus visą maršrutą išskirti 3 medynų tipai – krūmynai, mišrus miškas
ir pušynas. Stebėjimai atlikti norint išsiaiškinti ar pilkojo kiškio gausumui didelę įtaką daro
mikrorajono gyventojai (parkas gausiai lankomas žmonių).
Šiame tyrimų stacionare dominuoja krūmynai ir pušynai jie užima didžiausius plotus, tuo
tarpu grynų eglynų ir lapuotynų nėra. Pilkojo kiškio santykinio gausumo duomenys šiame tyrimų
stacionare pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė

16
 Pilkojo kiškio santykinis gausumas (vid. pėdsakų skaičius 100 m atkarpoje) Karoliniškių
stacionaro medynuose
Maršruto ilgis Vidutinis pėdsakų skaičius
Biotopas Paklaida
(metrais) 100 m atkarpoje
Kūmynai 1600 0.25 ±0.14
Mišrus miškas 1000 0.2 ±0.13
Pušynas 1500 0.27 ±0.15

Pilkojo kiškio pėdsakų buvo rasta visuose trijuose medynuose. Pažvelgus į 2 lentelę matyti,
kad visuose biotopuose pėdsakų gausumas buvo panašus. Vidutiniškai 0.27 pėdsako 100 metrų
atkarpoje rasta pušyne, šiek tiek mažiau pėdsakų rasta kūmynuose – vidutinis pėdsakų skaičius
0.25 pėdsako 100 metrų atkarpoje, mažiausiai – mišraus miško plote (vidutiniškai 0.2 pėdsako
100 metrų atkarpoje). Tokį pėdsakų gausumo tolygų pasiskirstimą galima aiškinti mikrorajono
gyventojų sukeliamais trikdžiais, kurie nepalankiai veikia žvėrelius. Šis miškas iš trijų pusiu
apsuptas gyvenamaisiais rajonais, dažnai lankomas žmonių. Tyrimai atlikti žiemą todėl galima
manyti, kad trikdžių būta mažiau.

6.3. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Vanaginės miške

Vanaginės miškas išsidestę toliausiai nuo gyvenamųjų rajonų, šiaurinėje Vilniaus dalyje,
užimamos teritorijos plotu panašus į Verkių parką (apie 80 ha). Stebėjimai buvo atlikti 2004 metų
gruodžio mėnesį. Praeito maršruto ilgis siekia 6800 metrų. Miškas pasižymi buveinių įvairove
(pušynai, krūmynai, mišrus miškas, lapuotynai, eglynai, atviros vietos, vandens telkiniai). Per
visą maršruto ilgį buvo išskirti 5 medynų tipai.
Šiame tyrimų stacionare dominuoja mišrus miškas jis užima didžiausius plotus, bet ir kitų
miško masyvų šiame stacionare nemažai. Pilkojo kiškio santykinio gausumo duomenys šiame
tyrimų stacionare pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė
Pilkojo kiškio santykinis gausumas (vid. pėdsakų skaičius 100 metrų atkarpoje) Vanaginės miške
Biotopas Maršruto ilgis Vidurkis (100m atkarpoje) Paklaida

17
 (metrais)
Eglynas 1300 0.15 ±0.1
Kūmynai 1200 0.67 ±0.26
Lapuotynas 1200 1 ±0.29
Mišrus miškas 1700 0.47 ±0.17
Pušynas 1400 0.28 ±0.13

Didžiausias pėdsakų skaičius buvo nustatytas Vanaginės lapuočių miškuose, vidutiniškai 1

pėdsakas 100 metrų atkarpoje. Tokį žymų skirtumą galima paaiškinti miško išsidėstimu, miškas
mažai lankomas žmonių, be to šiame medyne daugiausia maisto išteklių (ąžuolų, lazdynų,
gudobelių, karklų, obelų, slyvų, lazdynų, ožekšnių, aviečių). Kaip ir visuose stacionaruose
mažiausiai pėdsakų rasta eglyne (dėl anksčiau minėtų priežasčių) tik 0,15 pėdsako 100 metrų
atkarpoje. Truputį didesnis pėdsakų gausumas nustatytas pušyne (vidutiniškai 0,28 pėdsako 100
metrų atkarpoje). Praėjus 1 km ir 200 m kūmynų buvo rasta vid.0,67 pėdsako 100 metrų
atkarpoje, o daugiau nei pusantro kilometro mišriame miške suskaičiuta tik vid. 0,47 pėdsako 100
metrų atkarpoje. Kaip ir visi žvėreliai kiškiai ieško sau palankesniu mitybiniu ir gyvenimo
sąlygų. O palankesnės jiems šiame miške, matyt, ir buvo lapuotynuose.

6.4. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Šeškinės tyrimų stacioare

Šešinės mikrorajono miškingos teritorijos ęsti Vilniaus miesto šiaurinėje dalyje, plotas siekia
apie 120 ha. Tyrimai šiame stacionare buvo atliekami 2003 metų lapkričio mėnesį (3 priedas).
Maršruto ilgis siekia 3700 m. Kaip ir Karoliniškių parkas šios teritorijos nepasižymi didele
medynų įvairove, praėjus visą maršrutą išskirti taip pat tik 3 medynų tipai – krūmynai, mišrus
miškas ir pušynas. Kaip ir antrajame stacionare buvo siekiama išsiaiškinti ar pilkojo kiškio
gausumui didelę įtaką daro mikrorajono gyventojai (Ozo kalvos dažnai lankomos žmonių).
Šiame tyrimų stacionare dominuoja krūmynai, jie užima didžiausius plotus, tuo tarpu grynų
eglynų ir lapuotynų plotai labai maži, todėl kiškių pėdsakai nebuvo skaičiuojami. Pilkojo kiškio
santykinio gausumo duomenys šiame tyrimų stacionare pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė
Pilkojo kiškio santykinis gausumas (vid. pėdsakų skaičius 100 metrų atkarpoje) Šeškinės Ozo
miškingose teritorijose

18
 Maršruto ilgis
Biotopas Vidurkis (100m atkarpoje) Paklaida
(metrais)
Kūmynai 1700 0.45 ±0.21
Mišrus miškas 1100 0.55 ±0.24
Pušynas 900 0.18 ±0.09

Tyrimo metu didžiausias pėdsakų skaičius rastas mišriame miške, vidutiniškai 0.55 pėdsakai
100 metrų atkarpoje. Tokį pėdsakų gausumo išsidėstimą galima paaiškinti: stebėjimai buvo
atliekami šaltojo sezono pradžioje, kai maisto išteklių dar pakanka ir žvėreliai gali pasirinkti jų
mėgstamiausią maistą. Todėl mažiau patraukesnėse buveinėse jų skaičius mažesnis. Mažiausias
pėdsakų gausumas buvo stebimas pušyne (vidutiniškai 0.18 pėdsako 100 metrų atkarpoje), kur
maisto ištekliai skurdžiausi. Kaip matyti iš 4 lentelės gausumo pasiskirstimui labai didelės įtakos
žmonių apsilankimas neturėjo, nes visuose stacionaro medynuose pilkojo kiškio rastų pėdsakų
skaičius panašus.

6.5. Pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Kalnų parke

Kalnų parkas išsidestęs Vilniaus miesto šiaurės rytinėje dalyje beveik centre, vienas iš
lankomiausių miesto parkų. Plotu pats mažiausias lyginant su kitais tyrimų stacionarais (plotas
apie 60 ha). Stebėjimai buvo atlikti 2004 metų sausio mėnesį. Praeito maršruto ilgis siekia 5300
metrų. Nors parko užimama teritorija nedidelė, bet pasižymi buveinių įvairove (pušynai,
krūmynai, mišrus miškas, lapuotynai, eglynai, atviros vietos,). Per visą maršruto ilgį taip pat buvo
išskirti 5 medynų tipai.
Šiame tyrimų stacionare dominuoja krūmyma, jie užima didžiausius plotus (nueita 1400 m),
bet ir kitų miško masyvų šiame stacionare nemažai, kiek mažesnę teritoriją užima lapuočių
miškas. Gretima miško teritorija esant už judrios gatvės mūsų buvo priskirta Kalnų parkui.
Pilkojo kiškio santykinio gausumo duomenys šiame tyrimų stacionare pateikti 5 lentelėje.

5 lentelė
Pilkojo kiškio santykinis gausumas (vid. pėdsakų skaičius 100 m atkarpoje) Kalnų parke
Maršruto ilgis
Biotopas Vidurkis (100m atkarpoje) Paklaida
(metrais)
Eglynas 900 0.33 ±0.17

19
 Kūmynai 1400 0.21 ±0.11
Lapuotynas 700 0,85 ±0.34
Mišrus miškas 1100 0.63 ±0.31
Pušynas 1200 0.33 ±0.19

Nors lapuotyne praeitas mašrutas siekė tik 700 metrų, bet jame rastų pėdsakų skaičius buvo
didžiausias kalnų parko stacionare (0,85 pėdsako 100 metrų atkarpoje). Tuo tarpu ilgiausias
maršrutas buvo praeitas krūmyne (14 šimtametrinių atkarpų), tačiau pėdsakų gausumas jame
siekė tik 0,21 pėdsako 100 metrų atkarpoje. Antroje vietoje pagal pėdsakų gausumą buvo mišrus
miškas, jame rastas vidutiniškai 0,63 pėsako 100 metrų atkarpoje. Eglyne ir pušyne rastas
vienodas pėdsakų skaičius 0,33 pėdsako 100 metrų atkarpoje, nors maršrutų ilgiai skiriasi (eglyno
– 900 m, pušyne – 1200m). Tokio pėdsakų gausumo pasiskirstimo priežastys tos pačios kaip ir
kituose tyrimų vietose. Nors trikdimas šioje miesto dalyje nemažas, bet pilkiesiems kiškiams tai
nekliūtis.
Pėdsakų pasiskirstimas medynuose išlieka panašus visuose penkiuose tirtuose stacionaruose.

7. PILKOJO KIŠKIO GAUSUMAAS VILNIAUS MIŠKINGŲ APYLINKIŲ

SKIRTINGUOSE MEDYNUOSE

Tirtuose tyrimų stacionaruose buvo išskirti penkių tipų medynai – eglynas, kūmynai,
lapuotynas, mišrus miškas ir pušynas. Karoliniškių ir Šeškines miškingose teritorijose buvo
konstatuoti mažesni nei 100 m ilgio lapuotynai ir eglynai dėl to tyrimuose pilkojo kiškio pėdsakai
šiuose plotuose nebuvo skaičiuojami. Apibendrinus visų tyrimo stacionarų atskirus biotopus gauti
tokie rezultatai.

7.1. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių eglynuose

20
 Grynų eglynų tirtose miškingose teritorijose beveik nebuvo ir jų plotai buvo nedideli,
Karoliniškių ir Šeškinės tyrimų stacionaruose šis medynas visai nebuvo išskirtas. Viso praeito
egynu maršruto ilgis siekia 3400 metrų.

1 pav. Jaunas eglynas Vanaginės miške.

Medynuose vyrauja paprastosios eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo,
priemaiša. Eglynai susiformuoja reljefo pažemėjimuose, kur dirvožemis vidutinio drėgnumo.
Pakankamai gausūs krūmų ir žolių ardai.
Trake auga lazdynas, neretas paprastasis sausmedis, aptinkamas ir paprastasis raugerškis.
Pomiškyje ūksmingėsnėse vietose gausu eglaičiu.
Žolių arde gausu kiškiakopusčių, nereta ir smulkioji rūgštynė. Aptinkama mėlynė, miškinis
lendrūnas, stačioji gervuogė, miško pakrasčiuose auga paprastoji avietė, drėgnesnėse vietose auga
miškinė sidabražolė. Pastebimos ir našlaičių, veronikų rūšys. Samanų danga įvairi, vyrauja
žaliosios samanos (gūžtvė).

21
 0,35 Verkių parkas
P edsakų skaičius, vnt

0,3
Karoliniškių
0,25 miškas
0,2 Šeškinės miškas
0,15
Vanaginės miškas
0,1
0,05 Kalnų parkas
0

2 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas tirtų stacionarų eglynuose.

2 paveiksle pavaizduotoje diagramoje matyti, kad pilkojo kiškio pėdsakų gausumas visuose
tirtuose Vilniaus miesto eglynuose nėra didelis. Kiek labiau išsiskiria Kalnų parko eglynas,
kuriame rasta 0,33 pėdsako 100 metrų atkarpoje. Vanaginės ir Verkių miškuose pėdsakų
gausumas siekia kiek daugiau 0,15 pėdsako 100 metrų atkarpoje tai pats mažiausis aptiktų
pėdsakų skaičius tiek stacionarų, tik ir medynų atžvilgiu. Galima teigti, kad pilkieji kiškiai vengia
tamsių ir drėgnų buveinų, nors Čia geros slėpimosi sąlygos. Tokių rezultatų buvo galima tikėtis
žinant pilkojo kiškio biologijos ypatumus, tai atvirų vietų gyventojas.

7.2. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus krūmynuose

Ši buveinė tyrimu metu buvo konstatuota visuose tyrimų stacionaruose. Plotai įvairiose
stebėjimų teritorijose skyrėsi (Verkių parke – 800 metrų, Karoliniškių miške net 1600). Viso

22
praeito krūmynų maršruto ilgis siekia 6400 metrų, tai antras pagal ilgį maršrutas (ilgiausias buvo
pušyno).

3 pav. Krūmynų fragmentas Karoliniškių stacionare.

Krūmynų tipą sunku išskirti, jis glaudžiai susijęs su visais medynais, įsiterpia į juos, išauga
kirtaviečių, gaisraviečių vietose. Pagrindinė augalija tai įvairūs krūmai(dažniausia gluosnių rūšinė
įvairovė), jauni berželiai, alksniai, šermukšniai. Žolinė augalija gausi atviresnės vietose, gausiai
auga miglinių šeimos augalai ( varputis, šunažolė, įvairios miglių, smilgų rūšys), karaliauna
kiečiai.

23
 1 Verkių parkas
P edsakų skaičius, vnt

0,9
0,8 Karoliniškių
0,7 miškas
0,6
Šeškinės miškas
0,5
0,4
Vanaginės miškas
0,3
0,2
0,1 Kalnų parkas
0

4 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas tirtų stacionarų krūmynuose

4 paveiksle esančioje diagramoje pavaizduota pilkojo kiškio pėdsakų gausumas pasirinktų

stacionarų krūmynuose. Diagramoje aiškiai išsiskiria Vanaginės miške rastų pėdsakų skaičius,
kuris siekia vidutiniškai 1 pėdsaką 100 metrų atkarpoje. Tai didžiausias rastų pėdsakų skaičius
visuose 5 tyrimų stacionaruose ir visose buveinėse. Į akis krenta ir Kalnų parko krūmynuose rastų
pėdsakų skaičius – tik 0,21 pėdsako 100 metrų atkarpoje, šiek tie didesnis gausumas buvo
stebimas Karoliniškių miške (0,25 pėdsako 100 metrų atkarpoje). Šis biotopas kiškio pėdsakų
gausumu ryškiai išsiskiria iš kitų tirtų medynų, čia rastų pėdsakų skaičius siekia 0,52 pėdsako
100 metrų atkarpoje.Aiškiai matosi kontrastas tarp atskirų stacionarų krūmynuose rastų pėdsakų
gausumo. Tai galima aiškinti, skirtingu trikdimo laipsniu įvairuose stacionaruose. Vanaginės
miškas ir jo krūmynai žmonių lankomi mažiausiai, todėl kiškių trikdimas čia mažiausias ir
gausumas didžiausias, o Kalnų parke ir Karoliniškių miške atvirkščiai.

7.3. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus lapuotynuose

24
 Lapuotynųi kaip ir eglynų plotai nebuvo pakankamai dideli, todėl Karoliniškių ir Šeškinės
miškingose teritorijose nebuvo išskirti ir pilkojo kiškio gausumas juose nebuvo vertinamas.
Bendras nueito lapuočių mišku atstumas sudaro 3400 metrų (toks pat kaip ir eglynuose), nors
Verkių parke lapuočių miškai sudarė trečdadalį nueito kelio (1500 metrų).
Visus lapuotynus priimta skirstyti pagal jame vyraujančią medžių rūšį. Mes laikėmės
stambesnio suskirstimo ir visus medynus, kuriuose dominavo lapuočiai, priskyrėme lapuotynams.
Visuose tyrimų stacionaruose šie medynai skyrėsi savo rūšine sudėtimi. Tai miškai, pasižymintis
didžiausia rūšine įvairove. Drėgmės kiekis pakankama, dirvožemiai derlingi.Patys miškai tankūs,
juose gausus pomiškis, vešli žolinė augalija. Medžių arde auga ąžuolai, uosiai, drebulės,
baltalksniai, juodalksniai, beržai. Trake dažnas lazdynas, nereti europinis ožekšnis, šaltekšnis,
lazdynas, įvairios gluosnių rūšys, ieva.

5 pav. Lapuočių miškas.

Šie medynai išsiskiria didele žolinių augalų įvairove. Vyrauja plačialapės dviskilčių klasės
žolės, gyvybingiausios pavasarį, kol medžiai neišskleidę lapų. Plačiai paplitusi paprastoji garšva,
miškinis kūpolis, įvairios vėdrynų rūšys, iš miglinių – nusvirusioji striepsnė. Drėgnesnėse vietose
gausiai auga paparčiai, žiognagės. Lapuotynams nebūdinga samanų danga.

25
 Pedsakų skaičius, vnt 0,9 Verkių parkas
0,8
0,7 Karoliniškių
0,6 miškas
0,5 Šeškinės miškas
0,4
0,3 Vanaginės miškas
0,2
0,1 Kalnų parkas
0

6 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas tirtų stacionarų lapuotynuose..

6 paveikslo diagramoje pateikti pilkojo kiškio gausumo stebėjimo duomenys Verkių parko,
Vanaginės miško ir Kalnų parko lapuotynuose. Nors šių medynų plotai nedideli , bet kiškio
gausiai lankomi dėl geros mitybinės bazės ir priedangos. Aiškesnis skirtumas matomas tik Kalnų
parko stacionare (vidutiniškai rasta 0,86 pėdsako 100 metrų atkarpoje), kituose dviejuose
teritorijose kiškio pėdsakų gausumas svyruoja nuo 0,6 iki 0,67 pėdsako100 metrų atkarpoje.
Palyginus su kituose medynuose rastų pėdsakų skaičiumi lapuotynuose jis gana aukštas.

7.4. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus mišriuose miškuose

26
 Šio tipo buveinė buvo konstatuota visuose tyrimų stacionaruose, tik jų maršrutų ilgiai gerokai
skirėsi (Šeškinės ir Verkių miškuose 900 metrų, o Vanaginės miške – 1700 metrų). Visas mišriu
mišku nueitas maršrutas siekė 5 kilometrus ir 700 metrų. Mišrus miškas tai tarpinio tipo
medynas, kuriame vyrauja spygliuočiai ir lapuočiai medžiai, bet palyginus su sygliuočių miškais
auga geresniuose dirvožemiuose. Augimvietės apima pakilumus ir kalvų šlaitus. Čia tarp
spygliuočių ( dažniausiai paprastoji eglė) auga ir lapuočiai medžiai (beržas, drebulė, paprastasis
ąžuolas, uosis, kai kur liepa, klevas). Trakas gausus ir įvairus (lazdynas, putinas, žalčialunkis).
Pomiškyje gana tankus įvairių madžių pieaugis, pasitaiko ir laukinė obelis taip mėgtama kiškių.
Žolių arde augalų rūšys įvairuoja priklausomai nuo medyno sudeties ir per vegetacijos sezoną
keičiasi.

7 pav. Beržai ir pušys dominavo mišriame Vanaginės miške.

Vyrauja kiškiakopūstis, medynuose su egle dažnas šlamutis. Iš gausios notrelinių šeimos auga
miškinė notra., šliaužiančioji vaizgina. Pavasarį po lapuočiais auga gegužinė žvynšaknė, miškinis
katilėlis, gojinė miglė, Krūmokšninė žliūgė. Čia auga nemažai tokių augalų, kurie pražysta anksti
pavasarį, kol dar nesulapoję lapuočiai medžiai ir pakanka šviesos (žibuoklė, pavasarinis švitriešis,
pavasarinis pelėžirnis, tamsioji plautė, europinė pipirlapė).

27
 0,7 Verkių parkas
Pedsakų skaičius, vnt

0,6
Karoliniškių
0,5
miškas
0,4 Šeškinės miškas
0,3
Vanaginės miškas
0,2
0,1 Kalnų parkas
0

8 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas tirtų stacionarų mišrus miškas

8 paveikslo diagramoje pavaizduotas pilkojo kiškio pėdsakų gausumas skirtingų tyrimų

stacionarų mišriame miške. Mišriame miške rastų kiškio pėdsakų gausumas visuose tirtuose
miškingose teritorijose pasiskirsto maždaug tolygiai., tik Karoliniškių stacionare gausumas
žymiai mažesnis (vidutiniškai 0,2 pėdsako 100 metrų atkarpoje). Toks netolygus pėdsakų
išsidėstimas pastebėtas visose Karoliniškių tyrimo stacionaro medynuose (pėdsakų skaičius
varijuoja nuo 0,2 iki 0,27 pėdsako 100 metrų atkarpoje).
Kiek didesniu pėdsakų gausumu išsiskyrė Kalnų parkas, kur kiškio gausumas siekia 0,64
pėdsako 100 metrų atkarpoje.

7.5. Pilkojo kiškio gausumas Vilniaus miesto apylinkių pušynuose

28
 Pušynų biotopas visuose mūsų pasirinktuose miškinguose teritorijose sudaro didžiausią dalį
(maršruto ilgis 7500 metrų). Tik Kalnų parke pušynu buvo nueita 12 šimtametrinių atkarpų.
Pušynai vieni dažniausi miškai visoje lietuvoje neišimtis ir Vilniaus miestas. Šie medynai auga
neturtinguose dirvožemiuose, kur gruntinis vanduo pakankamai giliai. Medynas pakankamai
retas, šviesus, vyraujantis medis - paprastoji pušis. Trakas retas, pasitaiko kadagių, šermukšnių,
šaltekšnių.
Pomiškyje daug eglaičių. Žolių arde auga kiškiagrikis, pievinis kūpolis, brukė, meškauogė,
kriaušlapės, paprastoji pakalnutė. Iš miglinių būdingas miškinis lendrūnas, kvapioji gardunytė,
raudonasis eraičinas. Sausuose šlaituose auga alpinis dobilas. Pušynuose svarbus ir samanų ardas
(gegužlinis, paprastoji šilsamanė, dvyndantė.

9 pav. Pušynas Verkių tyrimų stacionare.

29
 0,7 Verkių parkas
0,6
Pedsakų skaičius, vnt

Karoliniškių
0,5
miškas
0,4 Šeškinės miškas
0,3
Vanaginės miškas
0,2
0,1 Kalnų parkas
0

10 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų gausumas tirtų stacionarų pušynai.

10 paveiksle esančioje diagramoje pavaizduota pilkojo kiškio pėdsakų gausumas pasirinktų

stacionarų pušynuose. Šio tipo medynas labiausiai paplitęs iš visų Vilniaus miesto medynų ir jo
užimanas plotas pats didžiausias, nors kiškio pėdsakų gausumų neišiskyrė. Diagramoje aiškiai
išsiskiria Verkių parko pušynas, kuriame rastų pėdsakų skaičius buvo 0,65 pėdsako 100 metrų
atkarpoje, likusiuose stacionaruose jis kur kas mažesnis (Karoliniškių miške – 0,27 pėdsako 100
metrų atkarpoje, Vanaginės miške – 0,29 pėdsako 100 metrų atkarpoje, Kalnų parke – 0,33
pėdsako 100 metrų atkarpoje). O Šeškinės Ozo pušyne tik 0,18 pėdsako 100 metrų atkarpoje.
Tokį pėdsakų pasiskirstimą aišintume prasta mitybine baze.

30
 8. IŠVADOS

1. Tyrimais nustatyta, kad pilkasis kiškis gyvena visose šiaurinėse Vilniaus miesto
teritorijose: Verkių parke, Karoliniškių miške, Vanaginės miške, Šeškinės Ozo
miškingose teritorijose, ir Kalnų parke.
2. Didžiausias kiškių vidutinis santykinis gausumas buvo nustatytas Vanaginės ir Verkių
tyrimų stacionaruose (0,52 pėdsako 100 metrų atkarpoje ), daugiau kaip du kartus
mažesnis Karoliniškių mikrorajone (0,24 pėdsako 100 metrų. maršrute).
3. Tyrimai parodė, kad pilkajam kiškiui tinkamiausios gyvenimo sąlygos yra lapuotynuose
(100-te metrų maršruto atkarpos rasta 0,65 pėdsako). Krūmynuose ir mišriame miške
tokioje pat atkarpoje aptikta atitinkamai 0,52.ir 0,47 pėdsako. Ir mažiausiai tinkamos
šiam. žvėreliui gyvenimo sąlygos aptiktos eglynuose ir pušynuose. Čia žvėrelių
gausumas buvo - 0,35 ir 0,21 pėdsako.
4. Remiantis tyrimais nustatyta, kad pikojo kiškio gausumas tokio pat tipo medynuose
skirtinguose stacionaruose buvo nevienodas. Kad gautus kiškio gausumo duomenis būtų
galima naudoti ekstrapoliacijai kitose teritorijoje, reikalingi ilgalaikiai stebėjimai
(monitoringas).
5. Pilkasis kiškis vertingas estetiniu ir reikalingas biologinės įvairovės požiūriu, tad
tikslinga šį žvėrelį išsaugoti miestų žaliosiose zonose.

31
 LITERATŪRA

1. Balčiauskas L., Trakimas G., Juškaitis R., Ulevičius A., Balčiauskienė L., 1997:
Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas. – Vilnius.
2. Baranauskas K., Laurukėnienė V., Mačiūnaitė J., 2003: Verkių regioninio parko
žinduoliai.- Theriologia Lituanica, N. 3: 30-38.
3. Baranauskas K., 2004: Miesto žinduoliai. Aplinkos apsauga Vilniuje. – Vilnius.
4. Biziulevičius S. 1999: Lietuvos Mokslas. Zoologijos istorijos bruožai. – Vilnius.
5. Būda V., 2001: Ką gali diena ir naktis. - Baltasis gandras, 4: 6 - 7
6. Europinės svarbos buveinės Lietuvoje, 2001. – Vilnius.
7. Isokas G., 1979: Giriose. - Vilnius.
8. Isokas G., 1981: Gaudžia ragas. – Vilnius.
9. Ivanauskas T., 1968: Pasaulio žvėrys. – Vilnius.
10. Ivanauskas T., Navasaitis A., Skuodis V., 1971: Miško paukščių bei žvėrių biologija ir
medžioklės ūkio pagrindai. – Vilnius.
11. Jonavos krašto gamta, 2001. – Marijampolė.
12. Kaukinės draustinis, 2000..- Vilnius.
13. Kazlauskas R., Kazlauskienė D., 1998: Lietuvos gamta. – Vilnius.
14. Lekavičius A., Logminas V., Rakauskas P., Smaliukas D., 1987: Biologo vadovas. –
Vilnius.
15. Lekavičius A., 1989: Vadovas augalams pažinti. – Vilnius.
16. Lietuvos TSR nacionalinis parkas, - Vilnius.
17. Likevičienė N., 1973: Pilkasis kiškis. - Vilnius.
18. Logminas V., Prūsaitė J., Virbickas J., 1982: Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti. –
Vilnius.
19. Macdonald D., Barrett P., 1993: Mammals of Britain and Europe. – London.
20. 20.Mačionis A., 1989: Stuburinių zoologija. – Vilnius.
21. Mačiulis M., 2002: Kamanų rezervato ir apsauginės zonos žinduoliai. - Theriologia
Lituanica, 2: 21-33.
22. Malinauskas V., 1998: Kaišiadorių rajono gyvūnijos atlasas. Žuvys, varliagyviai,
ropliai, paukščiai, žinduoliai. – Vilnius.

32
23. Malinauskas V., 2000: Rokiškio rajono gyvūnijos atlasas. Žuvys, varliagyviai, ropliai,
paukščiai, žinduoliai. – Vilnus.
24. Malinauskas V., Baranauskas K., Juškaitis R., Kesminas V., Makavičius D., 2001:
Mažeikių rajono gyvūnijos atlasas. Žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai, žinduoliai. –
Vilnius.
25. Navasaitis A., Pėtelis K., 1998: Medžioklė. – Kaunas.
26. Noreika R., Balevičienė J., Smaliukas D., 1997: Magistro darbas. – Vilnius.
27. Paltanavičius S., 1992: Pėdsekio vadovas. – Vilnius.
28. Paltanavičius S., Lapelė M., Mikkelsen P., Krupickas R., 2000: Gamtoje. Kviečia
nacionaliniai ir regioniniai parkai. – Vilnius.
29. Prūsaitė J., Mažeikytė R., Pauža D., Paužienė N., 1988: Lietuvos fauna. Žinduoliai. –
Vilnius.
30. Prūsaitė J., 1972: Lietuvos žinduoliai. – Vilnius.
31. Punios šilas, 1976. – Vilnius.
32. Sakalauskas V., 1998: Statistika su statistica. - Vilnius.
33. Šemetulskis D., 1977: Gyvūnų elgsenos paslaptys. – Vilnius.
34. 34. Ulevičius A., Juškaitis R., Pauža D., Balčiauskas L., Ostasevičius V., 2002:
Žemaitijos nacionalinio parko žinduoliai. - Theriologia Lituanica. 2: 1-20.
35. Utenos krašto gamta, 2000. – Vilnius.
36. Bannikov A. G.,Vtorov P. P., Gladkova T. D., 1971:Žizn¢ životnykh. Mlekopitajuščije i
zveri. Т.6. – Moskva.(rusų kalba)
37. Bluzma P., 1990: Mlekopitajuščije v kul¢turnom landšavte Litvy. – Vilnius.
38. Gladkov N.A., Rustamov A.K., 1975: Životnyje kul¢turnykh landšavtov. - Moskva.
(rusų kalba).
39. Rukovskij N.N., 1988: Po sledam lesnych zverej. - Moskva.(rusų kalba).
40. Froide M., 1986: životnyje strojat. – Moskva.(rusų kalba).
41. Jachontov A.A., 1970: Zoologija dlia učitelia Т.2.- Moskva.(rusų kalba).
42. ttp // www. alex. eled. duth. gr.
43. http // www. almeriware. net.
44. http // www. apanesecrane. com.
45. http // www. baezas. org.

33
46. http // www. biomages. org. uk.
47. http // www. ifwp.net.
48. http // www. liege. be.
49. http // www. mma. es.
50. http // www. naerin. co. kr.
51. http // www. powiat. legionowski. pl.
52. http // www. rtn. lt.
53. http // www. tubitak. gov.
54. http // www. undenmaanmansentuoisto. com.

34
 SANTRAUKA

Buvo tiriama pilkojo kiškio paplitimas ir gausumas Vilniaus miesto šiaurinių apylinkių 5
pasirinktuose tyrimų stacionaruose (Verkių parke, Karoliniškių miške, Vanaginės miške,
Šeškinės Ozo miškingose teritorijose ir Kalnų parke) 2003-2004 m. šaltuoju metų sezonu.
Pilkojo kiškio santykinis gausumas buvo įvertintas remiantis žvėrelių pėdsakų skaičiumi sniege.
Pėdsakai skaičiuojami maršrute 100 metrų atkarpose, skirtinguose medynuose (eglyne,
krūmynuose, lapuotynuose, mišriame miške, pušyne). Nustatyta, kad pilkasis kiškis gyvena
visuose tirtuose stacionaruose. .Kiškio pėdsakų gausumas didžiausias buvo rastas Verkių ir
Vanaginės miškuose (0,52 pėdsakao 100 metrų atkarpoje), mažiausias – Karoliniškių parke (0,24
pėdsako 100 metrų atkarpoje). Pilkojo kiškio pėdsakų gausumo pasiskirstymas pagal medynus
buvo toks: didžiausias – krūmynuose 28,7%, mažiausias – eglyne 6,1%. Šiaurinėse miesto
prieigose arčiausiai į miesto centą pilkojo kiškio pėdsakai rasti Šeškynės mikrorajone (800 metrų
atstumu nuo Gedimino prospekto). Pažymima, kad pilkasis kiškis yra reikšmingas estetiniu
požiūriu ir jį, kaip rūšį tikslinga išsaugoti Vilniaus miesto miškingų ir atvirų plotų teritorijose.

35
 SUMMARY

There was conducted a research of European hare spread in Northern Vilnius region, while
chosen 5 static areas for research (Verkiu park, Karolinishkiu forest, Vanagines forest,
Sheshkines Ozo woodland and Kalnu park), during cold seasons in 2003-2004.
The relative spread of European hare was rated quantifiable looking at the animals’ traces in the
snow. Steps were counted in the ranges of 100 meters in various kinds of timberlands (firs,
bushes, leafy forest, mixed forest, pines). There was noted that European hare lives in various
static areas. The highest quantity of hare steps were found in Verkiu and Vanagines forests (0,52
step per 100 meters), lowest – Karolinishkiu park (0,24 step per 100 meters). European hare steps
spread by the kind of timberland was the following: highest – bushes 28,7, lowest – firs 6,1.
Looking for the European hare steps in Northern town areas, the steps nearest to the city centre
were found in Sheshkine catchmen area (800 meters from Gedimino street). It is noted, that
European hare is meaningful in the aesthetical kind of view and looking at it as a hare sort, it is
advisable to preserve it in Vilnius town timberlands as well as open areas.

36
PRIEDAI

37
 1 priedas

1 pav. Pilkasis kiškis (Lepus europaeus) – žinduolių atstovas.

38
2 priedas

39
2 pav. Pilkojo kiškio gausumo nustatymo Verkių ir Vanaginės tyrimo stacionarų schema
(Vilnius.Miesto planas,2001 - 2002)
3 priedas

40
3 pav. Pilkojo kiškio gausumo nustatymo Karoliniškių miško tyrimo stacionaro schema
(Vilnius.Miesto planas“,2001 - 2002)

4 priedas

41
4 pav. Pilkojo kiškio gausumo nustatymo Šeškinės Ozo miškingų teritorijų tyrimų stacionaro
schema (Vilnius.Miesto planas,2001 - 2002).
5 priedas

42
5 pav. Pilkojo kiškio gausumo nustatymo Kalnų parko tyrimo stacionaro schema (Vilnius.Miesto
planas,2001 - 2002)
6 priedas

6 pav. Pilkojo kiškio mėgstamiausia buveinė – atviri plotai.

43
 7 pav. Pilkojo kiškio pėdsakai sniege.

7 priedas

6%
23%
Eglynas
28%
Krūmynai
Lapuotynas
Mišrus miškas
24% Pušynas
19%

8 pav. Pilkojo kiškio pėdsakų santykinis gausumas (išreikštas procentais) atskiruose Vilniaus
miesto apylinkių medynuose.

44
9 pav. Piklojo kiškio jauniklis.

45