Jozef Weyssenhoff

SABALAS IR
PANELĖ

*
Vilnius
UDK884-3 WvdawnictwoLiterackie,
Ve69 Krakow, 1973

©Vertimas į lietuviųkalbą,
ArtūrasJuozas Girevičius, 2006
ISBN5-415-01866-2 ©LeidyklaVAGA, 2006
 I
SABALAS IR PANELĖ

Po keturių valandų karštligiško miego, jaunasis Mykolas Ra-

jeckis atbudo ir žvitriai iššoko iš lovos, nors vos aušo. Miegas
prieš medžioklę, turint dvidešimt dvejus metus, nekantrus ir
budrus kaip pasala. Miegama tik truputį, iš pareigos, kad akis ir
ranka būtų tvirtos šūviui aušroje.
Pažvelgė pro langą. Gerai. Dangus vienodai pilkšvas, gied­
ras; žolė pašarmojusi nuo rugsėjo šalnos. Lyg pirmas šerkš­
notas sniegas!
Rengėsi neilgai. Prieš medžioklę nereikia itin kruopščiai
praustis nei, gink Dieve, - kvėpintis. Tai pranašauja „nesėk­
mę“. Pagaliau viskas buvo kruopščiai paruošta iš vakaro: rūbai,
šautuvas, kurio vamzdžių vidus žvilgėjo kaip gyvsidabris, pilna
šovininė. Odinius medžiokus tarnas turėjo pamerkti vandenyje
iš vakaro, kad būtų galima apsiauti.
Pusė keturių. Reikia paskubėti, nes Stanislovas Pucevičius,
kaimynas, gyvenantis už penkių varstų, žadėjo čia būti pusę ke­
turių. Jau apsirengęs Mykolas nuėjo žadinti tarno, kuris miegojo
savo pritvinkusioje odos ir tabako kvapo klėtelėje po laiptais.
-Jurgi!., na, Jurgi, kur batai?
Senis pašukinės drobės apatiniais pašoko iš miego.
- O tai, ponaiti... Barbutė turėjo pamerkti.
- Sakiau tau, netikėli, kad pats sužiūrėtum.
- Maža man darbo? - murmėjo senis, - visi namai ant ma­
no galvos.

5
 Sukruto ir netrukus iš „kepyklos“, kur gyveno tarnaujan­
čios moterys, išnešė sausus ir kietus kaip ketus medžiokus. Ka­
dangi nuo užpraeitos dienos medžioklės jieišlaikė pėdų formą,
tai Mykolas jais šiaip taip apsiavė ir rišo siaurus jų dirželius apie
čiurnas.
Prie šio užsiėmimo jį ir užklupo Stanislovas.
-Jau čia, Stachai? - šūktelėjo Mykolas, - negirdėjau, kada
atvažiavai.
- Nes atėjau pėsčias.
- Kaip tai? Iš namų?! Tai kelintą kėleis?
- Nakvojau troboje pas Trembelius.
- Štai kaip!
Nusišypsojo abu jauni vyrai džiugiai, abu dailūs, nors skir­
tingo tipo. Miesto kultūra ir intelektualesnės aplinkos jautru­
mas buvo būdingi Mykolui. Keleriais metais vyresnis Stanislo­
vas užaugo, kaip Dievas davė, tame krašte, kuris dar mažai kuo
skyrėsi nuo pirmykščio rojaus.Vešlios raistų bei kalvų augali­
jos krašte - ir Stasio veidas nuo drėgnų lūpų žandų link buvo
džiugiai apžėlęs, tik pasmakrė palikta skustuvui. Kraštas buvo
apdovanotas tamsiais blakstienų miškais, apsuptais mėlynakių
ežerų - ir Stasio akys su tamsiomis blakstienomis, švelnios ir
paslaptingos kaip gilūs vandenys. Mėgo Stanislovas apsigaubti
paslaptimi. Ir dabar nebuvo žinoma, kodėl naktį praleido tro­
boje, ką ten veikė, ką reiškia jo tyli šypsena.
Glėbesčiavosi jauni kaimynai stipriai, kaip vienas kito išsiil­
gę vaikai.
- Atsigersi arbatos, Stachai?
- O, gink Dieve! Nuo to pilve žolė auga. Degtinės turi?
- Turiu, - atsakė Mykolas griebdamas už gertuvės, jau per­
mestos per petį.
- Palauk, jos prireiks vėliau, medžioklėje. Kitos namuose
nėra?

6
 Ketvertas akių klausiamai nukrypo įJurgį.
- Ponia mama vaistinėlėje po raktu laiko. Nebent tik ponai­
čiai manosios? Bet tai prasta!
- Geriausia sėkmei! Duokš!
Išgėrė po stikliukąiš mėlyno butelio, ištraukto iš po laiptų.
Užkando juoda duona.
- Ir užtenka, - pareiškė Stanislovas, - mums laikas, jau aušta.
Pajudėjo. Paskui juos sekė du vižlai: Stanislovo rudas, gau­
ruotas Kuršo seteris Foksas, ir juodai ruda Mykolo anglų poin-
terė Hetka. Foksas inkštė ir jau suko ratus kieme kaskart sugrįž­
damas prie šeimininko kojų; jauna Hetka, visa virpanti, judėjo
ristele, baimingai dairydamasi į šonus lyg svarstydama ar nepa­
sprukus nuo išvykos. Prireikė pasaito.
- Nuo to laiko, kai prie jos nušoviau ta kudlių, bijo, bestija,
šūvio; kartais iš lauko net parskuodžia namo.
- Et, niekis! - tarstelėjo Stanislovas, —su Foksu eis. Bet tai
tau pamoka - šunų nešaudyti, nebent pasiutę būtų. Kiekvienas
padaras nori pasidžiaugti gyvenimu.
Mykolas gal ir kritiškai priėmė Stanislovo pastabas, bet lau­
ke ir girioj klausėsi jo su instinktyvia pagarba, nes Stasys garsė­
jo visoje Kauno ir Livonijos gubernijoje.
Ėjo jie supiltu keliu tarp alksnyno ir šlapios pievos. Myko­
las šlubčiojo savo kietais medžiokais.
- Pereikime į pievą, iškart palengvės, kai išmirks. Nors šio­
je pievoje nieko... galvijų nuganyta - bet kas žino? Gal kartais
koks praskrendantis dubeltas*...
Nuėjo pieva, šokinėdami žalių kemsų viršūnėmis, prasive­
riančiomis juodomis durpingomis properšomis, kuriose ne­
apdairiai žengęs galėjai prasmegti iki kelių. Medžiotojai ėjo
* Mažas, į slanką panašus paukštis, anksčiau, dar XX a. jų buvo Lietu­
voje. - Red.

7
jomis sumaniai. Foksas naršė po bekraštę žalumą kaip po iš­
puoselėtą veją, tik Hetka, gal susimąsčiusi apie jos akyse nuga­
labytą kudlių, prasmegdavo iki pusės į durpingas properšas.
Foksas laigė kaip nutrūktgalvis, Hetka cipeno kaip kaprizinga
panelė.
- Niekam tikusi kalė! —nekantravo Mykolas, —velkasi palei
koją.
Lyg atsakydama į priekaištą, Hetka sustingo kaip įkasta.
Gražūs ir švelnūs raumeningos figūros kontūrai įsitempė, ir
ji iki pusės iššiepė savo juodus nasrus. Neliesdama žemės snu­
kiu, žavingai, vikriai, traukiama kažkokios nematomos jėgos,
slinko kaip lapė. Atgijo joje vižlo dvasia.
- Eik toliau, - tyliai sušnabždėjo Mykolas sekdamas paskui
Hetką, kuri vėl nutilko.
Ir Hetka ėjo tiesiai, lyg apstulbinta regėjimo šioje žalioje,
paprastoms akims ir uoslei tuščioje lygumoje.
- Šauni kalė, viršutine uosle uodžia, - gyrė Stanislovas.
Tuo metu iš Hetkos panosės, kaip tolstantis būgnelis purp­
telėjo dubeltas.
Mykolas šovė ir - pataikė.
Kalė nervingai virptelėjo, prigludo kūnu prie kemso, lyg
būtų sužeista, ir skausmingai akis nukreipė į Mykolą.
- Gera Hetka! Dora Hetutė! Nieko kalytei neatsitiks...
Glostoma ir glamonėjama, skundėsi dar akimirkąsentimen­
taliai savo šuniška kalba aiškiai inkšdama:
- Ar mane mylėsi?.. Niekad jau neužgausi mano jausmų
švelnumo?..
Hetka pavyzdingai, kaskart vis drąsiau, pakėlė dar keletą
dubeltų. Foksas gi pakėlė vieną, du išbaidė ir negavo pylos tik
dėl aristokratiškos savo draugės jautrumo, kuri nepakentė, kad
jai esant būtų tyčiojamasi iš jos artimųjų, šunų.

8
 Keletą dubeltų jau turėjo pritvirtintų prie diržų, kai atsilie­
pė Mykolas:
- Kas mums iš dubeltų? Niekas jų jau valgyti nenori, tiek
jų prinešame.
- O tau iš karto sabalą! Gerai ir dubeltas kol kas. Nueisime
į atvašynus prie ežero. Ten tetervinai tikrai ir žvyrės, ir Dievas
žino kas dar. Kartais šauni - nukrenta, o po to tik žiūri ką nu­
šovei.
Misius, jaunesnis ir mažiau patyręs, kiekvieną dieną išeida­
mas medžioti svajojo apie kažkokius pasakiškus laimikius. Su­
domino jį Stanislovo pasakymas.
- Na ir kas ten dar gali būti? Pasakyk!
- Pamatysi... '
- Tačiau dabar privalome gana ilgai eiti keliu, kuriame nie­
ko nesutiksime. Gaila, kad nepaėmėme kalamaškos.
- Tai ką gi? - atsakė Stadias, —medžiotojas ir plentu eida­
mas sau galvoja. Todėl jis ir medžiotojas. O laukas, nors ir tuš­
čias, jampasakoja. Dėl to jis medžioja.
Jau išmirkusiais medžiokais ėjo keliu žvaliai, lengvai. Velė­
nos ir kemsų šarma sužėrėjo gausia ir vandeninga rasa. Pilkš­
vos aukštumos horizonte rytinį dangaus pakraštį nudažė guvus
rausvas gaisas, o žemę prausė tik nuo miglų spalvindamas ją
tamsiai ir šviesiai žaliai, gelsvai pilkai ir juodai. Net tanki alksny­
no puokštė tarsi švietė gyva ugnimi ir akimirką buvo panaši į
juodus nėrinius raudoname aukse. Dar akimirka - virš alksnių
guoto staiga pakibo didžiulis saulės veidas.
Javai ir ražienos paraudo, miškas pasidalijo į šviesos šyps­
nius ir mąslius šešėlius, violeto rudumas nuslinko suvagotomis
arimo riekėmis, virš pievos nusidriekė lengvas, drėgnas smul­
kiausių vaivorykštinių spindulėlių audinys. Ir visą aplinką už­
plūdo džiaugsmas.

9
 Pilkai rausvu, retais, ilgais šešėliais temdomu keliu, mėgau­
damiesi tyrų kvapų įvairove, sutartinai žingsniavo jauni vyrai.
Stanislovas pradėjo niūniuoti:
Vyksime medžiot, medžiot,
bičiuli mano!
Medžiot, medžiot, medžioti
Į daliąją ^girelę,
bičiuli mano!
Mykolas ėmė pritarti:
0 ten skuodžia kiškis, kiškis —
bičiuli mano!
Leiski kartelius nuo saito,
Lai sugriebia kiškelį,
bičiuli mano!
Išdainavo amžinos dainos posmus, kuri dabar jaunose šir­
dyse skambėjo naujai, džiaugsmingai. Ir plėšikiškai nuskambė­
jo paskutinis posmelis:
0 dabar dalinkimės, dalinkim,
bičiuli mano!
Tau kiškelis ir stirna,
0 man sabalas irpana,
bičiuli mano!
- Sabalo nebus, o panos nenoriu, - pakomentavo Mykolas.
- Oi, neišsižadėk, Misiau! Ar tik nesi įsimylėjęs? Tada kas kita.
- Gali būti, - atitarė Mykolas paslaptingai.
Ir nors vyresnis draugas mirktelėjo tik akimis, o apie smul­
kmenas neklausė, jaunesnysis toliau kalbėjo, nes tuo metu turė­
jo kalbėti:
- Man atrodo, kad ir ji truputį... Tačiau sunku žinoti, nes
ypatingos aplinkybės.
- Nebandei paklausti?

10
 - Taip... prie koplytėlės skulptūros.
- Prie skulptūros?! Taip toli pažengėte?
Prunkštelėjo abu trumpu, supratingu juoku.
- Nesupranti manęs, Stachai, kadangi negaliu pasakyti, ką
tai liečia. Bet... įsivaizduok sau tokius tankius lazdynus kaip čia,
šalia kurių einame...
- Įsivaizduoju. Na?
- Buvau su ja akis į akį tokiame lazdyne.
- Na ir ką? - laukė Stanislovas su padidėjusiu susidomėjimu.
- Nuėjome riešutauti, dviese. Oi toli nuo čia, nepažįsti tų
vietų. Nieko beveik nepririešutavome, tik —supranti? - tai aš
jai paduodu ranką, kad apeitų sunkesnę vietą, tai ji mane pešteli
už rankovės. O kalbėjome apie įvairius dalykus, linksmai. Kai
su ja kalbama linksmai, tai jos akys keičiasi, tampa violetinės.
Paprastai tai jos mėlynos. - Turėjau su savimi užklotą, kurį pa­
siėmiau iš bričkos; norėjome pailsėti, patiesiau tą užklotą ant
žemės ir susėdome ant jo abu. Tada staiga kalba nutrūko - ir
nė iš vietos! Klausyk, Stachai, ar esi bučiavęs kada moterį... iš
aplinkos?
- Iš kokios aplinkos?
- Na iš mūsų - moterį, kurią sutinki salonuose?
- O va! - mįslingai šūktelėjo Stanislovas. —Bet kaipgi ten
baigėsi tarp jūsų?
-Niekas nesibaigė, ta ir esmė! Sakyčiauprasidėjo. Sapnuoja­
si man naktimis - o jau, kai man kažkur pakvimpa lazdynais...
- Tai, neduok.Dieve! - užbaigė Stanislovas juokdamasis.
- Ir negaliu jos pernelyg dažnai matyti, turiu vaizduoti abe­
jingą.
- Ir tai kodėl?
- Matai, užmiršau tau pasakyti, kad ištekėjusi.
- Vyras senas? Nesirūpina ja?

11
 —Kur tau! Trisdešimties metų ir pavydus.
—Tai aš tau patarsiu, Misiau: paleisk ją vėjais!
—Lengva pasakyti!
—Lengva ir padaryti. Visuomet reikalas su vyru —šlykštus.
Jį reikia mylėti ir žmoną iš jo atiminėti. O ir žinoti, jog jie tarpu­
savyje... dėkoju - tai ne man.
—Galiu ją išskirti, - tarė Mykolas karštai.
—Ir net dar nežinai, ir neprašei dar...
—Savaime aišku, jeigu ji sutiks. Nes matai, Stachai, aš nega­
liu be tos moters gyventi
Vyresnysis bičiulis pažvelgė dabar atidžiai į jaunesnįjį ir įsi­
tikino, kad Mykolas nemeluoja, tik, nemokėdamas apibrėžti sa­
vo jausmo, vartoja girdėtas frazes.
—Kaip tu be jos gyveni, Misiau, jeigu ji toli nuo čia?
—Taip negalima samprotauti, - nepatenkintas atitarė My­
kolas ir pagalvojo, kad Stachas nieko neišmano apie jausmų
subtilybes.
Gerąpusvarstį ėjo tylėdami, bet be nuoskaudos; paprasčiau­
siai nepavyko jiems pokalbis, todėl tylėjo.
Kelias artėjo prie šlapios, apžėlusios krūmokšniais lygumos,
iš pažiūros esančios ežero lygyje, kuris toli už jos jau blykčiojo
saulės atspindžiais tviskėdamas plienu ir sidabru. Medžiotojai
vėl nusileido į pievą, prie brūzgynų, skleidžiančių medžių, žo­
lynų, uogų kvapą. Abu šunys sukaupę dėmesį veržėsi į brūzgy­
nus, nujausdami juose gausų grobį.
—Ramiau, Foksai! —ramindavo Stanislovas visuomet perne­
lyg karštą vižlą.
Šauliai ir šunys kartu leidosi į susiraizgiusių karklų, skurdžių
beržynėlių, įvairiausių neūžaugų krūmokšnių ir žolynų, dažnai
peraugančių pačius krūmus, plotus. Po medžiokais linko blyš­
kios, korėtos, nuo pėdų svorio sunkiančios vandenį, išmargin­

12
tos raudonomis spanguolėmis ir juodomis girtuoklėmis, sama­
nos. Medžiotojų protas svaiginamai aptemo.
Hetka nutilko pirmoji, lyg nulieta iš ketaus. Kiekvienas jos
judesys, rimtos kaktos klostės, sustabarėjusi it virbas uodega,
pranašavo stambų žvėrį. Suprato tai abu medžiotojai ir sustojo
už vižlės pasiruošę šūviui. Suprato ir Foksas, metėsi į draugės
surastąpėdsakąir pradėjo sekti kartu su ja—netrukus jąpralen­
kė, metėsi į šoną, nervingai apsuko kažkokį krūmą ir vėl sėlino
aplenkdamas Hetką.
Švelni kalaitė pasiskundė savo šeimininkui trumpu, iškal­
bingu žvilgsniu:
- Tas prasčiokas man kliudo...
Matyt, šiuo atveju Hetka nebuvo teisi, kaip pareiškė žmo­
giška kalba Fokso šeimininkas:
- Reikia pulti staigiai, čia „tinginys“, - kenčia, o gal kas ir
stambesnis. Tai darbas Foksui.
Todėl buvo leista vižlui mėtytis į šonus, uostinėti kemsus,
toliau judėti trumpais šuoliais nekreipiant dėmesio į Hetką, ku­
ri įsižeidusi ir ori, turėdama geresnę viršutinę uoslę, sėlino pa­
kelta aukštyn galva, tačiau traukiama karštakošio šuns vedlio
judėjo jau greičiau.
Pagaliau abu šunys suakmenėjo prieš krūmą, kuriame tu­
rėjo įvykti stebuklas. Virpėdami įsitempusiais kūnais, prigludę
ir išsitiesę ant samanų, tarytum jiems ant sprandų staiga būtų
užkritę didžiuliai svoriai - nuleistomis kaktomis ir godžiai tai­
kydamiesi į vieną persipynusį krūmą, kuriame medžiotojai dar
nieko nematė.
- Imk!
Foksas metėsi pirmyn —ir tuo metu karklo krūmas prisi­
pildė didžiulio, tamsaus skraidančio kūno, o oras —tarsi šimto
spragilų tratėjimo.

13
 —Pokšt! —pro šalį, - pokšt pokšt! - dar dukart nepataiky­
ta. —Pokšt! —keberiokšt!
Tik ketvirtasis Stanislovo šūvis parbloškė paukštį už šešias­
dešimties žingsnių, kad net kurčios samanos ataidėjo.
—Kas tai?., senas tetervinas? —klausė Mykolas, neatgauda­
mas kvapo nuo susijaudinimo.
—Kur tentoks tetervinas?! - prunkštelėjoStanislovas džiaugs­
mingai pasipiktinęs. - Kurtinys! Ir pats nežino, į ką šovė!
—Man atrodo... kad po mano antrojo šūvio... pasipylė
plunksnos... - mikčiojo Mykolas.
—Plunksnas jis mėto šiuo metu ir nuo vėjo. Bet imk jį sau!
Ar mažai aš ir gražesnių, puikiai apsiplunksnavusių, paėmiau
per tuoktuves.
—Ne, jeigu sakai, kad tavo, pasiimk tu.
Ir taip mandagiai derėjosi, nors iš tikrųjų abu buvo nepa­
tenkinti; Stanislovas, kad buvo užginčytas jo paskutinis taiklus
šūvis, Mykolas, kad negalėjo kurtinio ramia sąžine priskirti sau.
O laimikis buvo retas.
Foksas nasruose tempė didžiulį, tamsiai žvilgantį, su nuka­
rusiu ir pusiau išskleistu vėduokle vienu sparnu paukštį. Virš
mėlynos, užmerktos blakstienos didelis raudonas antakis dar
oriai dabino žuvusio girių didiko galvą.
Kurtinys gulėjo ant žemės ir niekas nenorėjo jo pririšti prie
diržo. Pagaliau Stanislovas atsiliepė:
—Kam gi turime tokį kalakutą tampyti? Išnešime į raisto
pakraštį, pakabinsime ant berželio ir pasiimsime grįždami. O
dabar eik tu, Misiau, su Hetka į vieną pusę, aš su Foksu eisimį
kitą. Kartu tik paraką eikvojame, ir šunys kvailinami.
Pagal jo planą medžiotojai siautėjo po atvašynus iki pusiau­
dienio.

14
 Ant sauso kalnelio viržyno, raisto pakraštyje, gulėjo sau at­
sipalaidavę ir vaišinosi degtine, duona ir rūkyta mėsa. Gėrimu,
malšinančiu troškulį, buvo ežero dvelksmas.
- O ką? Sakiau, kad bus šilta tau, Misiau, su tavo dabitiška
apranga? Į laukus tik taip renkis.
Paniekinamai parodė į naująmedžioklinį Mykolo kostiumą
o po to, pasididžiuodamas, į savąjį, pasiūtą iš vietinio audeklo,
kadaise baltą ar pilką dabar taip pridulkėjusį, prisigėrusį žvėrių
kraujo, nusėtą įvairiaspalviais įvairių nuotykių atspaudais, jog
atrodė kaip dažytojo mokinio apdaras. Tik skrybėlė su užkišta
plunksna ir neabejotinai bajoriška fantazija skyrė jį nuo pras­
tuomenės.
- Nors ir rytmetinė šalna, bet ji dingsta, ir rugsėjo saulė
karšta... Nori agurko?
Iš bedugnės kišenės, tarp šovinių ir dar begalės šlamšto,
kvepiančio paraku, ištraukė porą agurkų ir padavė Mykolui.
Nulupę žalią žievelę, valgė juos, „laikančius savyje vėsą“, kaip
tvirtino Stanislovas. O agurkų prieskonis vėl buvo lakus viržių
ir čiobrelių dvelkimas.
Pasistiprino šauniai.
- Nusnauskime valandėlę, - pasiūlė Mykolas.
- Žinai ką? - Ir aš, —atsakė Stanislovas, persiversdamas vei­
du į žemę. - Pusvalandis, nė minutės ilgiau. Pasižymiu saulėje.
Ir jau ėmė lygiai kvėpuoti į taktą kilnodamas nuo žemės ga­
lingą krūtinę. Mykolas taip pat bandė miegoti, bet tik įsisvajojo.
Kai iš ryto pasakojo bičiuliui apie savo aistringąmeilę poniai
Teresei, nemelavo, bet „padailino“, kaip sakoma Lietuvoje. Nei
apie ponios Teresės išskyrimą nei apie jos širdies pavergimąrim­
tai nepagalvojo. Jis studijuoja universitete, ji vyresnė už jį.
Lazdynuose buvo su ja —tai tiesa; šoko su ja Vilniuje ir
Varšuvoje. —Tačiau nemylėjo taip labai jos žiemą tik vėl pava­

15
sarį. - Mintis apie ją ateidavo jamkartu su stipriausiais, sveikais
gamtos įspūdžiais, su girios linksmybėmis, vasaros nakties ilge­
siu, tačiau nebuvo stipriai užvaldžiusi net jaunuolio pojūčių,
nes juk Klodą ir Julka...
Kuo ilgiau gulėjo dangaus ir žemės magnetizmo veikiamas,
tuo labiau slinko užmarštin ką, kur, už ką myli. Jautė tik, kad
myli, kad gaudo savo širdies ar nerviniu, puikiai suderintu prie­
taisu daugybę malonių, oru besidriekiančių bangų. Stipriausią
patiriamąvirpulį vadino vardu moters, Teresės, tačiau tas virpu­
lys, tas paveikslas nepripildė jamširdies iki kraštų. O jeigu jo ke­
lyje atsirastų kita?Jeigu iš ežero išplauktų svitezietė arba driadė
pasirodytų iš šių tankmių? Jeigu tokia būtybė, dėl kurios viską
galima būtų pamiršti, viską jai pašvęsti: pavasarį, medžioklę,
draugystes ir pasilinksminimus?
Būtybė, kurią mylima pirmaisiais, vyriškos brandos metais,
nėra realus asmuo —yra pageidavimų įsikūnijimas.

- Dabar pakaks, - atsiliepė Stanislovas pašokdamas ant ko­

jų, —apgalvojau, kaip toliau eisime.
- Tikriausiai per miegus, nes net knarkei.
- Sumąsčiau taip: laimikį paliksime troboje pas Laukinį,
nes kam mums tampyti visa tai - apie trisdešimt vienetų? Jis
man taip pat pasakys, kokios ten naujienos apie briedžius Du­
setų girioje. Laukinį pažįsti?
- Girdėjau apie jį.
- Pamatysi tu jį, kada pamedžiosime girioje! Pirmas „me­
džiotojas“.

Žinios nebuvo paguodžiančios. Laukinis, persisukęs, ser­

gantis ar sumuštas, išlindo iš savo bakūžės, susigūžusios dau­
boje tarp laukinių krūmokšnių raizgalynės netoli miško. Nuo-

16
taikos buvo niūrios ir anarchinės; vanagiškos jo akys jauname
dar veide žvelgė atšiauriai; judesiai buvo sulėtinti lygužsimiego­
jusio katino.
Pagal jo žinias, Dusetų girioje vis mažėja žvėrių, o kalti
miškininkai „vagys“, kurie dieną naktį trypia, baido žvėris, šie­
nauja miške pievutes ir įvedė girioje įvairių, negirdėtų įpročių.
Kalbėdamas medžiotojų vardu Laukinis naujomis tvarkomis
buvo labai pasipiktinęs, apie miškininkus atsiliepė priešiškai ir
kerštingai, matyt, turėdamas su jais sąskaitų. Miškas Lietuvoje
priklauso žemės savininkui - tai tiesa; o dėl grybų ir uogų gali­
ma ginčytis; bet kad žvėrys Dievo sutverti klajoti bei medžiok­
lės laimikiui kiekvieno, sugebančio susekti ir sumedžioti, būtų
priskirti uždraustiems vaisiams?! - tai piktino bet kurį užkietė­
jusį brakonierių.
Tačiau buvo ir vakar girioje - su „lazdele“, kaip užtikrino.
Nors sunku sekti žaliu pėdsaku, pareiškė, kad ankstų rytą brie­
džiai ateina prie vandens, tačiau jau dvi dienos, kai neatėjo.
- Kai ponaičiai medžiosite, briedį ne briedį, bet stirnų ir
kiškių galite paimti į valias.
- Leidimą turime tik briedžiui, —priminė Mykolas.
- Legalus briedis geras, - atsakė Laukinis, - bet skanesnė
neleistina stirna - štai kaip yra!
Ir pašaipiai dėbtelėjo akimis Rajeckio pusėn, nes laikė jį dar
nepatyrusiu pienburniu. Pucevičiui, senam pažįstamam ir „žvė­
rių galabytojui“, Laukinis jautė prieraišią pagarbą.
Po „medžiotojo“ pranešimo jauni medžiotojai susimąstė.
Planuota poryt medžioklė girioje galėjo nuvilti. Mykolas buvo
nepatenkintas:
- Tai briedžiai abejotini?
- Niekad jie nėra tikri, - atsakė Laukinis.
- Nėra ko ir važiuoti, - šūktelėjo Mykolas.

17
 Stanislovas gi jampriminė:
-Tu, Misiau, dar miesto medžiotojas, kuris į mišką važiuo­
ja su vežimu pasiimti briedžio. Žvėris fantastiškas sutvėrimas!
Jeigu visiems būtų žinoma, kur ką ir kada galima rasti, tai me­
džioklė būtų kas karves ar vištas šaudyti.
—Taip, ponaitis tai jaučia, —sutiko Laukinis.
Paliko medžiotojai nušautą laimikį troboje ir nuėjo į raistą
prie ežero, kiekvienas kita kryptimi. Čia vėl bus tetervinai, gal
žvyrės? Vandenyje - antys, o gal dar kurtinys? Nors jam čia
per šlapia.
Bet Mykolą, atsiskyrusį nuo draugo, apėmė niūri nuotaika.
Užtiko pulkelį tetervinų —keletą kartų gėdingai prašovė. Pati­
kino save, kad nesiseka jam pasaulyje: kurtinį iš tikrųjų nušovė
Stachas - briedžiai poryt abejotini - ponia Teresė toli ir tikriau­
siai visai apie jį negalvoja? Tiek džiaugsmai, tiek ir skausmai
bei jaunatviški troškimai tokie įtempti ir stiprūs, kad jei keletas
jų susitelkia vienu metu, sukelia nelaimę. Mykolas, keiktelėjęs
„kvaili tetervinai“, atsisėdo ant raisto ribos, kur buvo sutarę su­
sitikti su Stanislovu. Ilgai mąstė neveiklus, nelaimingas.
Kai Stanislovas, apsikrovęs nauju laimikiu, išniro iš krūmų
ir pamatė besiilsintį Mykolą, nustebo:
—O tu ką? Šautuvas sugedo?
—Ne ... taip sau...Hetka jau bėgioti nenori.
Kalaitė virptelėjo ausimi į ištartą savo vardą, bet tikriausiai
nesuprato.
—Tai gražiausia! Tai dabar eisime kartu kalneliu, per krū­
mus ir ką kuris šuo pakels, —tavo. Man jau pakaks.
—Ne, šaudyk ir tu, Stachai. Šiandien jaučiuosi nekaip...
Stanislovas atidžiai pažvelgė į draugą ir kažkiek nepasitikė­
damas tarė:
—Tai ir grįžkime greičiau, tiesiai į lazdynus.

18
 Tačiau Mykolas buvo sveikas kaip žuvis vandenyje, kaip
medžiotojas giedrą vakarą. Ir taip jį paveikė tie stiprūs aroma­
tai, tie jaudinantys ir švelnūs blyksniai, kad neišlaikė savo ožia-
vimosi ir prisipažino:
—Nieko man nėra, Stachai, tik nesėkminga diena: šaudau
blogai, briedžių nebus... ir taip jau viskas...
—Taip ir sakyk! Maža ko nėra, kas mums miela! O man atro­
do, kad geriau truputį pasiilgti; reiškia - geresnis po to skonis.
Briedžius šaudysime dar šią vasarą; jau aš žinau vieną mišką.
Išvyksim nakčiai, o auštant paleisime skalikus...
Dabar ramindamiesi svajonėmis, ėjo per tuščias, apaugu­
sias medžiais kalveles. Raistai šiandien atidavė dosnią duoklę,
kalvelės buvo šykščios. Bet medžiotojai jau ir užmiršo apie sa­
vo medžioklinį azartą, gėrė vakaro palaimą.
Nuo plikos kalvos staiga nušvito miela apylinkė. Krūmokš­
niai, kaip suvelta vilna, šiaušėsi sodria žaluma aukštesnėse vie­
tose, o raistuose pleikėsi pilkai ir geltonai. Senesnė alksnių gi­
raitė užstojoJūžintus, Rajeckių buveinę, —akiratyje matėsi vien
tik skirtingų žalių atspalvių augmenija ir Šventosios vandenys,
įtekantys į stačiakrantį Rašų ežerą. Vanduo atspindėjo dangaus
palaimą; miškai šnabždėjo žemės meilės paslaptis.
—Dabar jau nėra ko: per lazdynus ir - į kelią.
Tuo metu, kai vėsa jau traukė ten nuo jūros per ežerus
ir kiekvieną kartą priglusdavo vis žemiau šlamėdama rausvai
degančiomis medžių vilnomis, dienos šilumos atsargos, prisi­
sunkusios geidulingų žemės prakaito kvapų, dar klajojo žemai
tankmėse. Tuo oro sluoksniu, juosiamu rusvų lazdynų, ėjo du
jauni vyrai, sijojami pro lapiją auksinėmis saulės akutėmis ir
marginančiomis veidus bei drabužius.
Staiga Foksas sustojo ir garsiai sulojo. Vižlas tokiu būdu ne­
praneša apie žvėrį. Tačiau ta kryptimi, kur buvo nukreipta šuns

19
galva, medžiotojai išvydo būtybę, gal miško, gal laukinę, bet
dvikoję. Dengiama lazdynų stiebų, spalva susiliejanti su žalsva
paunksme, laiba moteriška figūra tiesė rankas aukštyn siekda­
ma riešutų.
Išgąsdino ją šuns amtelėjimas, gal dar labiau šaulių pasiro­
dymas; susitvardžiusi ir lyg pasiruošus bėgti, bet apsigalvojusi,
sustojo. Medžiotojai, pašaukę šunis, susidomėję nuskubėjo į
vietą. Bet mergina nebėgo, todėl medžiotojai, greitai priartėję,
pradėjo ją apžiūrinėti lig valios.
Aukšta, basakojė, pilku sijonuku ir marškiniais, drimban­
čiais sunkiomis klostėmis nuo mergaitiškų pečių ant aukštos
ir drąsios krūtinės, visą savo sugautos stirnos žavesį sukaupė
galvelėje, padabintoje tik supintais žvilgančiais plaukais, gied­
rai žvelgianti į medžiotojus, sustingusia šypsena ir raudoniu.
Jos nuodėmė —riešutavimas dvaro miškelyje —buvo menka.
Gilaus mėlynumo akys, pabrėžtos įdegio šešėlio, o pilnos perlų
lūpos aiškino:
—Turiu kuo užmokėti...
Ir turėjo akimirką adaikyti abiejų jaunuolių žvilgsnių karštį,
kurie, nieko nesakydami, žiūrėjo. Ji tik truputį virpėjo tamsio­
mis blakstienomis.
- Ak tu, Uršule, kur įlindai?!
Tada ji, nujausdama, kad atliko atgailą, greitai prie Stanislo­
vo rankos palenkė savo dailią galvą, kurios stangriai supintoje
kasoje buvo likę truputis lauko gėlių. Bet Stachas ranką atitrau­
kė, greitai ranka apglėbė merginos liemenį ir įsegė jai bučinį į
akį ir į ausį.
Išslydo grakščiai, visai neįsižeidusi, aišku, sukėlė naują pa­
vojų, pasisveikinusi su Mykolu. Tik tas nesugebėjo pasinaudoti
momentu taip vikriai, pats sutrikdamas prieš tą jos laukinį gro­
žį, persmelkiantį iki kaulų smegenų.

20
 Formalumai buvo baigti.
Dabar Stanislovas draugiškai ir mandagiai prakalbo lietu­
viškai:
- O tu Uršule, kur į darbą vaikštai?
- Į Jūžintus, ponaiti, prie šieno.
Mykolas, nuo vaikystės auklėjamas mieste, o į Jūžintus at­
važiuojantis tik atostogoms, silpnai kalbėjo lietuviškai. Stanis­
lovas - puikiai.
- Tai tu gal prie Gulbinų atolą grėbei?
- Grėbiau, ponaiti. k
- O mes ten^beržynėlyje^šaudėme; galėjome ir kuriai mer­
gai bėdos pridaryti.
Uršulė nuoširdžiai nusijuokė iš sąmojo. Net rankas iki akių
pakėlė, po to laisviausiai pračiulbo:
- Kai ponaičiai šaudė, tai pas mus iš krūmų adėkė tetervinu-
kai ir nutūpė ant kupetų. Tai mes juos rankomis gaudėme, bet
neįmanoma buvo pagauti —paspruko!
Ne viską Mykolas suprato, labiausiai mąstė apie tai, kad
merginos balsas kaip laukų fleita.
- Tau, Uršule, toli namo į Štaronis, —tęsė pokalbį su pažįs­
tama jamgražuole, - kasdien namo grįžti?
- Ne, ponaiti, Jūžintuose klojime nakvoju.
-Jūžintuose? Tai tu, Uršule, bijokis, taigi jūžintiškis ponai­
tis prieš tave. Tu jam už riešutus užmokėsi.
- VajeeeL —sušuko mergina tęsiamai ir šiame šūksme gali­
ma buvo suprasti viską, išskyrus pagarbą ir baimę.
Misius, įsirėmęs į šonus, puikavosi savo dailiu švarku, bet
nesikišo į pokalbį, ir Uršulė pastebėjo, jog ponaitis yra labiau
sutrikęs nei ji pati. Stanislovas gi buvo savo vaidmenyje: garsė­
jo tarp merginų savo galantiškumu.
- Neduosi mums savo riešutų, Uršule? Kur juos paslėpei?

21
 Apžvelgė merginos figūrą, taip lengvai ir glotniai pridengtą,
kad galima buvo nustatyti kiekvieną iškilumą.
- Aha! Užantyje slepi? Duokš!..
Ir įžūliai jau siekė, tik kad Uršulė, budri kaip stirna, žaibiš­
kai siektelėjusi užančio padavė Stanislovui saują žalių, sušildytų
jos kūnu riešutų.
- Imk, ponaiti...
- Mandagi mergina! Bet to maža - reikėjo leisti pačiam
pasiimti.
Išsirinko keletą riešutų jos kietame, raudoname, mažame
delne ir lengvai spustelėjo jos pirštus. Iš eilės ji padavė riešutus
Mykolui.
- Pasiimsiu vieną... atminimui.
Pasiėmė ir paslėpė į kišenę.
- Tai vilniškis kavalierius, —draugiškai šaipėsi Stanislovas.
Tačiau Uršulei labai patiko Rajeckio sumanymas. Nieko neta­
rė, tik ilgokai, pravertomis lūpomis, žvelgė į jaunesnįjį ponaitį.
- Mums laikas, saulė leidžiasi, - tarė Stanislovas ir ištiesė
ranką merginai.
Ji padavė jam savąją nedrąsiai, bet jau nepasilenkė pabu­
čiuoti rankos. Stanislovas nuėjo, lyg nenorėdamas žiūrėti, kaip
atsisveikina Mykolas.
Misius, pastebėjęs tą manevrą, staiga pajuto palaimingą
širdies spustelėjimą. Ir pamatė keistą, fosforizuojančią ugnelę
merginos akyse bei aistringą jos skruostų blyškumą. Prisiartino
prie jos, traukiamas nesuprantamo instinkto, sugriebė ją per
juosmenį ir įsigėrę lūpomis į lūpas, kurios jo laukė miško die­
vukų paliepimu.
Greitai pasivijo Stanislovą, kuris švilpavo.
Misius žengė džiugiai, truputį raukdamas kaktą ir norėjo­
si jam juoktis ir dainuoti —ir atsigręždavo į Uršulę, kuri vėl

22
stovėjo netoliese, ištirpdama jau tirštame medžių šešėlyje. Ro­
dėsi jam, kad ji turi prieblandoje šviečiančias akis kaip deivė,
kad jį vilioja bei lapų šnabždesy yra ir jos kažkoks undiniškas
šūksmas:
- Vajeee!, — VajeeeL —

Kelias. Du varstai gero žygiavimo namo. Misius skriejo šalia

Stanislovo, kuris ėjo koja į koją, bet tylėjo ir ištisai švilpavo.
- Kodėl taip tyli, Stachai?
- O ką? Medžioklė nepasisekė...
- Kaip tai? Tiek prikūlėme... gal keturiasdešimt, diena tokia
graži nuo pradžios iki galo... Turime kurtinį - ir panelę!
- Va, matai! Dalinkimės dabar, bičiuli mano! - pasiūlė Sta­
nislovas.
- Na, kurtinys tavo, - prisipažino neabejodamas Mykolas.
- O tau pana! Aš geras bičiulis, ne tas iš dainos.
Misius neatsakė, tačiau patvirtino sandorį tylėjimu ir spin­
dinčia šypsena, tarsi traukė į šnerves visą žemės palaimą. Po
valandėlės paklausė:
- Toji Uršulė kieno duktė?
- Laukinio.
- To, kurį matėme?
- Ne, brolio.
Ir vėl, po ilgo seilės nurijimo, Mykolas paklausė:
- Kiek jai metų?
- Gal septyniolika, aštuoniolika... Pats tas! Bet kas tau? Tu
įsimylėjęs...
Tuo tarpu Stanislovas skardžiu balsu pradėjo dainą, kurios
žodžiai ir melodija, dar nepublikuoti, klaidžioja Lietuvos kie­
mais ir laukais nuo neatmenamų laikų...

23
 Jei būčiau dangausplatybėjy
Tai mylėčiau angeliškas akis;
Tačiau mano dvasia pelenuose vėsta,
Tai atiduosiu gyvybę u%Lauros akis.
Mykolas pritarė ir paskutinės dvi eilutės išsiliejo alksnyne
kaip vargonai.
- Kodėl Lauros? —paklausė Misius sudainavus.
- O, galima ir Uršulei sudainuoti.
- Nebus ritmo.
- Pritaikysim mes jai!
- Ir juokdamiesi abu užtraukė:
Tačiau mano dvasia pelenuose vėsta,
Noriu pamilti Uršulės akis.
- Cha cha! Kad ji žinotų, jog mes čia jai dainas kuriame! -
sušuko Misius.
- Nesijaudink, jaučia ji, - tarė Stanislovas oficialiai.
- O ar galvoji, kad ji... —pradėjo Mykolas ir nutraukė.
Stanislovas pažvelgė į jaunesnįjį bičiulį su jautria ironija:
- Nori? Tai aš jos pasiklausiu...
- Ne, ne.

Nuo alksnyno, augančio prie vakarinio kelkraščio, šešėliai

driekėsi ant pievos tokie ilgi, jog atrodė, kad remiasi į matomo
pasaulio kraštą. Dar kur ne kur ant pilkšvų kalvelių klaidžiojo
blausi šviesa, ir aukštesnės medžių viršūnės atsisveikino su sau­
le ilgesingu raudoniu. Netrukus visur viešpatavo šešėlis.
Lėlys pasirodydavo virš pievos ir vos sugriebdavai akimi jo,
didelės kregždės, kontūrą, jau dingdavo tamsioje alksnių tan­
kmėje, šmėkščiojo vėl per kelią, pelėsakalio dydžio, augo iki
vaiduokliško dydžio.

24
 Iš tolo aidėjo kažkokie balsai, juokai ir šūkčiojimai - gal
girdėti net čia sparvos nuo ežero? Ar juokiasi pelėda ar kitoks
miško kipšas? O gal nuoJūžintų dvaro ataidi pasileidusios mer­
gų kalbos su pusberniais?
-Aha, šeštadienis šiandien, - suprato Stanislovas ir blykste­
lėjo akimis į Mykolą.—Šeštadienis, tai ką?
- Merginos kaitinasi pirtyje prie ežero.Jaunas dar tu medžio­
tojas, Misiau!
- Betgi žinau... suprantama: prausiasi pirtyje, o po to
bliūkšt - ežeran. Žinau.
- O po to į klojimą ant šieno, - užbaigė Stanislovas. - Ur­
šulė jau tikrai ten yra.
- Kad ji pasiliko lazdynuose.
- Naktį riešutų nerinks. Per gojelį ji, kaip ožkytė, į pirtį nu­
bėgo - ir arčiau jai per gojelį į pirtį.
Misius jau žinojo apie šį merginų stebėjimo, paslapčia prie
pirties esančios pačioje paežerėje, šeštadieninį sportą. Iš tikrų­
jų nė viena jų neišbėgdavo kaip baikšti nimfa, įkaitusi, kad pasi­
nertų į vėsų vandenį. Tai darė bernai, kada maudėsi kartu, pasi­
baigus merginų tualetui. Tačiau apie panas buvo tokia legenda.
O gal joms būtent šiandien šaus tai į galvą?
Įsivaizdavo Uršulę: balta, kaip strėlė skuodžia per krūmus,
per lygų vandens paviršių, skrosdama jį triukšmingai apvaliais
klubais, didele krūtine. Tačiau ar pažintų ją, kai eitų su visu
tokiu būreliu baltų laukinių ožkų? - Tikrai! Pažintų ją pagal tą
tokį paprastą kryžių, pagal dailų kaklą - na ir pagal akis! Jos
akys žaižaruoja tamsoje.
- Ar matai štai ten? —paklausė Stanislovas rodydamas į
blyškų dangų.
Danguje, ganėtinai ištįsusios į ilgą rikiuotę, traukė antys.
Stabtelėję medžiotojai išgirdo jų virtinės triukšmą, nurūksta­
mą, greitą, mechanišką šnarėjimą. Traukė į ežero pusę.

25
 - Tai ką? Eisim į pusiasalį? Iki nakties tamsumos galime
dar nušauti keliolika ančių. Tai didžiosios antys traukia, pačios
didžiausios, be žalios plunksnos sparne.
- Negi pasakosi man, kad iš čia prieblandoje matai plunks­
nas!
- O aš tau sakau, kad tai jos. Kiekviena rūšis skiriasi savo
skridimo įpročiu - tai kaklas labiau ištiestas, tai sparnu kitaip
moja. O ten, matai? - dryžgalvės kryklės. Mažesnės, ir svyruoja
skrisdamos. Jau man patikėk!
- Gerai būtų ir ančių prišaudyti, - tarė Mykolas, - bet gerai
ir vakarienė. Neišalkai?
- Aišku, kad alkanas. Tik kad antys gražiai traukia. Po valan­
dos bus per vėlu... O sustoti tai mes galime ir prie pat pirties...
Vis kas nors šūviui atskris.
- Taip sakai? - tai eikime prie ežero.
Naktis tamsi, naktis kvepianti rojumi ir nuodėme, paslėpė
tolesnę dviejų medžiotojų kelionę ir net žinią apie ją.
 II
VAKARĖLIS

Gal jau laikas į mišką? Saulė leidžiasi.

- Palauk, spėsime, kai saulė pasislėps už kalnelio. Olos yra
už penkių šimtų žingsnių nuo čia, pačiame miško pakraštyje.
Jaunesnysis Mykolas veržėsi į nekasdienę pramogą patyko­
ti opšraus, išeinančio naktinio maisto. Vyresnysis, Stanislovas,
paklusdavo paslaptingo miško ir laukų būtybėms, kurios, nors
pasislėpusios žolėse, atvašynuose, net žemėje, prisistatydavo,
matyt, su raportais savo ponui ir nugalėtojui. Arba Stanislovui
šnipai pranešdavo? Užtenka, kad šiandien užtikrino opšrų.
Tuo tarpu medžiotojai sėdėjo rausvoje nuo besileidžian­
čios saulės spindulių ražienoje ant didelio akmens, įaugusio
kalvos viršūnėje amžiams, kadangi žmonės nenorėjo akmens
nei paimti, nei paraku išsprogdinti, nes tarnavo kaip paminklas
ir poilsio suolas. Nori iš čia laukus apžvelgti —driekiasi auksu
ir žaluma, dingsta migloje per mylią ar dar toliau. Nori į girią
įsižiūrėti? - Stovi išsitempusi eilėje kaip vidiniame vienuolyno
kieme, išausta iš žalumos su aukso intarpais beržuose, ąžuoluo­
se, drebulėse šiuo metų laiku.
Dega dar ore vasaros aistra, bet jau sklando ir rudens il­
gesys. Mykolas netrukus; sugrįš į miestą; baigiasi studentiškos
atostogos. O gerai buvo šiais metais Kauno apskrities kaime,
geriau net negu prieš tai buvusiais metais... Žvėrių aibė, oras
gražus ir toji Uršulė... Kaip nimfa, vaizduotės sukurta į išsap­
nuotą vaivorykštę, kuo labiau slėpėsi, šmėžavo kažkur lazdy-

27
nuošė, kažkur pievoje per šienapjūtę, kažkur prie naktimi už­
burto ežero, kuo labiau slydo iš rankų, tuo labiau jaudino ir
tapo geidžiama.
Pro mišką, į kurį žiūrėjo, Mykolas pamatė jąir dabar, bet ne
debesyse, žinoma, ant tos kvepiančios žemės, jos tėvų trobos
darželyje Staronyse, su marškinėliais be palaidinukės, paprastu
sijonu iki kauliukų, tokią ritmingą savo gracingais ir stipriais
judesiais.
O Stanislovas matė ir pažino ją akimis jaunesniojo bičiulio.
- Šiandien tau ir Uršulę parodysiu.
- Kur? - gyvai paklausė Mykolas nurausdamas.
-Jinai tau nesakė?
- Kažkaip keletą dienų nemačiau jos...
- Na tai pamatysi.
Nusileido nuo javų kalvelės į sausą pievą, ištiestą pagiryje
kaip tamsiai žalias kilimas, kuriame mūru stovėjo įvairūs me­
džiai žvilgsniui pamaloninti, su didžiausia išmone išsidėstę
vingriai ir spalvingai. Upelis sruveno vingiuotu, giliu grioviu
išilgai miško. Vienoje vietoje buvo permestas lieptas, bet toks
linguojantis ir sukriošęs, kad medžiotojai griovį peršoko.
Miškas jau paniuro pusšešėliais ir stipriai kvepėjo pušų sa­
kais; augo jis nelygioje vietoje, sujauktoje apkasais, pylimais ir
perkasais, dėl to atrodė dar aukštesnis, o senyvi gyventojai tuo­
se grunto nelygumuose matė „švedų apkasus“. Tai buvo abejo­
tina; užtai visi dabartiniai „medžiotojai“ žinojo, kad tos miško
kalvelės yra tankiai perkastos lapių ir opšrų.
Stanislovas, iš pašaukimo ir įsitikinimo visažinis medžioto­
jas, dabar savo paveldėtos žemės šeimininkas, smulkmeniškai
instruktavo Mykolą.
- Kai tave pastatysiu, jau valandai, dviems —ša! Ir rūky­
ti —šiukštu. O jeigu senas išeis, palauk, kol jis visas tau pasiro­

28
dys. Į iškištą galvą nešauk - nors tu jamją bigosui sukapotum,
šmurkštelės atgal duobėn - o tada nors kalną nukasinėk! Ir tak­
sas prie dvėselienos neis. Tai tu viską įsimink, jeigu nori krepšį
iš jo odos turėti ir jo taukų savo tetai vaistams.
Mykolas turėjo abu ketinimus, bet pirmiausia norėjo prie
naujų medžioklės trofėjų pridėti pirmąjį gyvenime opšrų.
Žingsniavo kaskart vis tyliau, aplenkdami po kojomis išmėty­
tas šakas, kol sustojo ant mažos kalvelės, prakiurdytos keliomis
įstrižomis landomis. Kai kurios jų jau buvo apaugusios sama­
nomis ir velėna, beveik užakusios; tačiau dvi švietė išdrabsty­
tu prie įėjimo smėliu. Stanislovas sėlindamas apžiūrėjo visas
landas, raukė kaktą, lenkėsi, tarsi uostė; pagaliau pragiedrėjo
laukiniu linksmumu ir pašnabždomis tarė statydamas Mykolą
už medžio ir rodydamas į dvi šviežias landas:
- Čia ir čia - tikra! Aš eisiu prie kitų. Ir ten būna.
Kai Mykolas liko vienas, pradėjo klausinėti mišką apie visas
neišvengiamai artėjančio nuotykio galimybes. Ir miškas atsaki­
nėjo šnabždesiais, kurie dar sklido aukštai po giedru dangumi,
kai žemė jau buvo visai nutilusi; alsavo tik begarsiais kvapais.
- Abi šviežios landos yra viena kryptimi, vadinasi, stoviu
gerai; opšrus, kai išlįs, manęs nepamatys. Čia reikia šauti greitai,
nes šlaitas status; opšrus iš karto pradings už kalvos kadagyne.
Čia geriau: daugiau vietos, toli per mišką matyti, bet vėl aš iš
čia esu labiau atviras?
Pasistūmėjo dviem žingsniais, norėdamas dar geriau pasi­
slėpti ir pralenkti žvėrį gudrumu. Bet nustatė, kad iš čia vėlgi
nemato pirmosios landos; grįžo į pirmykštę vietą. Tyliai, kaip
chirurgas kruopščiai adenkė šautuvą, apžiūrėjo, ar tinkamai į
vamzdžius įdėjo šovinius.
- Taip, grankulkės. Stachas sakė, kad ne kulka šaunama į
opšrų, tik grankulkėmis. Gali būti tamsu, taikiklio nesimatys,

29
reikia taikyti pagal vamzdį, prisidedant... O kiek gi žingsnių iki
olų? —penkiolika - užtaisas nulėks kulka. Šventas Hubertai,
medžiotojų globėjau!
Stovėdamas kaip siena, su parengtu šautuvu, Mykolas tik
akimis šmėžavo nuo olos prie olos. Kai regėjimas jamsutrikda­
vo nuo įtampos, pakeldavo akis į viršų ir ilsindavo jas raminan­
čiame ilgesingame skaidrume. Dar kažkoks paukštis švilpavo
netoliese - iš toli aidėjo šunų lojimas nuo kaimo, tikriausiai nuo
Štaronių. Staiga dangus ženkliai prigeso, visu vienu spalvinės
gamos tonu, tyla apgaubė miško viršūnes. Dabar tik saulė jau
nusileido kaip reikiant, už miško, už kalvų, už žemės krašto.
Kalva pradėjo įgauti kitokius kontūrus, tirpti neryškioje
miško juostoje. Dar švietė smėlis prie dviejų olų, bet kitos pri­
gludo samanotame kalvos veide it nasrai ir gilios, išraiškingos
akys. Ir miškas krėtė įvairias keistenybes. Beržo išvarta, kuri
jau dienos metu traukė akį savo keistu piešiniu, dabar galutinai
įgijo išraišką: buvo tai didžiulis klūpantis barzdočius su praver­
ta šauksmui burna ir iškeltomis į viršų rankomis —tik nevilties
išraiškingu judesiu šaukia arba meldžiasi, bet tyli užkeiktas me­
dyje. Kiekvienas krūmas turi savo veidą, jeiguįsižiūrėsi, kiekvie­
nas kamienas priklauso kažkokiam mieguistam ar vogčiomis
žengiančiam kūnui.
Trakštelėjo kažkur šakelė, ne prie olų. - Gal lapė sėlina, o
gal... Tame kaime, kur loja šunys, gyvena Uršulė; o jeigu vėluo­
dama, miške berenkant grybus ar riešutus, eina pro čia? Gali­
ma ir opšrų paąukotiL
Karšta pasidarė Mykolui, nors mielos merginos pasirody­
mo čia tikėjosi tiek, kiek į barzdočiaus, užkeikto beržu, pajudė­
jimą. Betgi Stanislovas kažką šnekėjo apie tai, jog šiandien dar
parodys Uršulę... Nejaugi turėjo į Štaronis naktį užvažiuoti?
O jeigu juoko dėlei atsiųstų ją prie olų? Nesąmonė! —niekas

30
neina, nejuda miške, tik kažkokia apgaulinga ir mėlyna šviesa
sunkiasi pamažu tarp juodų medžių ir dangus vėl šviesėja. Mė­
nulis išplaukia viršum miško.
Mykolas vėl nukreipė akis į olas ir virptelėjo, tačiau nepakei­
tė kūno padėties, tik šautuvą, parengtą šūviui, stipriai suspaudė.
Šviesesnėje smėlėtoje olos atšlaitėje tyliai ir budriai žvalgėsi kaž­
kokia galva, lyg žalčio, su pilkais ir juodais dryžiais kaukolėje.
Tik vietoje buko, varliško snukio šis žaltys turėjo judrų snukelį,
besiraukantį greitais susitraukimais. - Opšrus išlindo ir uodė.
- Dabar tyliai, atidžiai ir nešaudyti, kol...
Kartojo Mykolas mintyse Stanislovo perspėjimus, kai nuo­
vokią savo didelės žebenkšties galvą nukreipė taip, kad blykste­
lėjo - pasirodė? - apvalia, kaip juodas perliukas, akimi į pasalos
pusę. Ir dingo po žeme.
- Sutraiškyčiau jamgalvą, be abejonės, ir liktų vietoje! Švie­
su nuo mėnulio ir tame geltoname fone matau taikiklį, kaip
ant delno. Pasipurtė Mykolas, net suprakaitavęs nuo emocijų,
nepaisant nakties vėsos. Juk neprasikalto niekuo, nepražiopso­
jo, nejudėjo, taigi, jeigu Stachas nusimano apie tai ir nemeluoja,
reikia laukti.
Įsiviešpatavo naktis, nors mėnulis jau puikavosi danguje ir
skverbėsi į mišką spalvingais pluoštais, tad opšraus kalvoje gu­
lė tokie tankūs ir apgaulingi šešėliai, kad Mykolas neatpažino
jau daug žadančios olos ir taikiklio vamzdžio gale nebematė
tamsoje jo pasalos vietos.
Staiga sudundėjo, lyg kas atidarytų rūsio duris. Virš tos pa­
čios olos pasirodė aiškiai matomas snukis, o po akimirkos iš
už palyginti plono kaklo, lyg ilgas, prikimštas maišas —opšraus
kūnas išniro iš po žemės. Atsistojo ant kalvos, garsiai nusipur­
tė nuo smėlio ir griebdamas šnervėmis šviežią naktinės maisto
paieškos kvapą, pagalvojo su pasitenkinimu:

31
 - Kur gi šiandien eisiu vakarieniauti?..
Tiek tik ir gyveno. Blykstelėjo ir nugriaudėjo Mykolo šūvis.
Opšrus iššoko į viršų kaip baisingas kamuolys nuo smūgio, an­
trą kartą šoktelėjo į viršų kažkaip kreivai ir dribo nuo kalvos į
krūmus.
- Į galvą teko - ar negyvas? Dabar į krūtinę!
Kaip prieš tai taikėsi maždaug į galvą, tai dabar Mykolas
instinktyviai apskaičiavo priekinę mentę ir iššovė paskui opšrų
antrą šūvį į tankią, judančią tamsą.
Sutraškėjo dar kažkas - ir tyla.
- Yra! Yra! Guli! - riktelėjo garsiai įsiaudrinęs iš džiaugsmo
šaulys skelbdamas savo triumfą miškui tylinčiam iš siaubo ir
greičiausiai žuvusiojo šeimynai, drebančiai iš baimės po žeme.
Metėsi prie savo grobio, užkliuvo tamsoje už medžio šak­
nies, beveik nusirito nuo kalvos paskui opšrų, pastebėjo jį gulin­
tį be judesio, apčiuopė, turėjo.
Traškėjo dabar pakeliui krūmai po sparčiais žingsniais: Sta­
nislovas netrukus stovėjo prie Mykolo.
- Tai ką? Tikėsi Stachu, kai sako? Senas, kokių dviejų pū­
dų, —pridūrė paspirdamas gulintį samanose žvėries kūną. -
Mes jį už kojų tik iki pamiškės nuvilksime, o ten laukia taranta-
sas - ir vakarienės į Patiltę!
Miško keliuku traukė už kojų nušautą opšrų per duobes,
kurias tik miško šeimininkas ir medžiotojas galėjo naktį atpa­
žinti. Mykolas pasakojo smulkiai, susijaudinęs, orus, jaučiąs pa­
sitenkinimą sėkme:
- Supranti? Iš pradžių iškišo galvą iš angos, dairėsi - o aš
nieko. Stoviu pagal įsakymą, kaip kelmas. Tik kada mėnulis įsi-
švietė, žiūriu, net... ir t. t.
Stanislovas klausėsi nerūpestingai, tačiau pritarė galva, pa­
tenkintas, kad viskas ir įvyko, kaip jis sakė.

32
 —O dabar, —tarė, —parodysime opšrų visammerginų būre­
liui. Tai cypimo bus!
—Kur jų bus toks būrys?
—Ogi pas mane Patiltėje. Namą pasistačiau dvarelyje, o na­
muose viena šeimininkė ir dvylika mergų pieno ūkyje.
Išėjo iš girios į sidabrines lauko kalveles. Mėnulis beveik
pilnatimi užliejo jas tolygiu mėliu, sveikino jaunus medžioto­
jus savo perkreiptu seno lėbautojo veidu, daug žadančiai merk­
damas vieną akį. Stanislovas sušuko: „Op, op!“ - ir netrukus
tarantasas, pakinkytas pora žvalių arklių, minkštai pririedėjo
risčia per ražieną.
- Opšrų iš galo ant lentos tarp ratų! Pririšti!
Išsiropštė per ražieną ir griovius į kelią, ir nurūko eiklia
risčia į Patiltę, pusę varsto. Pamėlusiame ore netrukus pasiro­
dė naujos sodybos statinių tvoros, sūrinė kaip grybas viduryje
vaismedžių sodo, ūkiniai pastatai, tankus medžių kupstas ir me­
dinis namas su ilgu įstiklintu priebučiu.
- Lūšna, pone Mykolai, - šaipėsi Stanislovas, - žemi slenks­
čiai! Bet pamatysi už slenksčių, kuo namai turtingi...
Privažiavo prie priebučio. Ant laiptų stovėjo kažkoks kariš­
kos išvaizdos senstelėjęs žmogus.
- Na kaip, kapitone? Vakarienė paruošta, mergos pasipuo­
šusios? - paklausė Stanislovas.
—Viskas tvarkoje, —atraportavo linksmai „kapitonas“, ku­
ris niekada kariuomenėje netarnavo.
- Ponas Titas! - sušuko Mykolas pažindamas senąjį Pako-
šą, jau keletąmetųgyvenantį Gačionyse, pagrindiniame Pucevi-
čių dvare, kaip ūkio padėjėją, giminę ir bičiulį.
Pasiglėbesčiavo ir įėjo į namą, kuris tik dydžiu kiek skyrė­
si nuo valstietiškos trobos. Pastatytas iš medžio, suskirstytas į
saloną, svetainę ir kepyklą, tai yra į ūkinę su gyvenamosiomis

33
patalpomis tarnams dalį, namas panėšėjo į turtingą trobą su
ajerų ir šviežios duonos kvapu. Svetainėje ant stalo, nukrauto
skanėstais ir buteliais, degė žibalinė lempa ir keletas žvakių.
Sėdo prie stalo kupini jaunatviško, smagaus noro, džiaug­
damiesi šviežiu laimikiu, viskam pasirengę. Kapitonas Pakošas
patenkintas šildė savo linksmai žvilgančiąžilę prie jaunųjų židi­
nio, neatsisakydavo pasišildyti ir degtine, kurią itališkai vadino
„vudiola“.
- Vudiolane vanduo, jai burnos negaila, - sušuko keldamas
pirmąjį stikliuką.
Susidaužė ir išgėrė.
- Degtinės pristatei, kapitone, kaip viso štabo priėmimui.
O vakarienė? O patarnavimas? - draugiškai barė Stanislovas
seną giminaitį.
- Palauk! Kipšas jus žinojo, kada opšrų nugalabysit. Kai tik
išgirdau šūvį, buvo komanda: viščiukus ant iešmo! O mergoms
liepiau trintis grūsta plyta, kad ir rausvos, ir gražios būtų.
- Tai atradai! Žino pačios, kaip puoštis. Kapitone, negi jau
užmiršai?
- Vėlgi?! Neseniai viena taip įsimylėjo mane, kad net sutino.
- Tikriausiai veidas nuo verkimo?
- Žinoma! Mūsų lietuvė kai myli, tai ir verkia.
Tuo tarpu cypimas ir kikenimas sklido nuo pusiau pravi­
rų durų. Kapitonas ir Stanislovas žvitriai nuėjo prie durų ir į
priemenę, išvydami iš ten besibranginančias „dėl padorumo“
merginas. Įėjo jų keturios, lieknos ir guvios kaip graikų kanefo-
ros, tik skirtingai apsirengusios nuo kojų su bateliais iki galvų
su margomis, laisvomis skepetomis. Kiekviena nešė ištiestoje
tvirtoje rankoje pusdubenį, trepseno tankiai, lyg kruša krito ant
grindų. Pirmoji - nuostabu! - įėjo Uršulė!
Nuraudo Mykolas iki ausų, ypač po to, kai žydraakė pažįsta­
moji pabučiavo jam ranką, o jis ją į galvą, pagal tradiciją.

34
 - Na ir ką? Ar nesakiau? —triumfuodamas paklausė Stanis­
lovas.
- Na taip... tiesa... iš kur ji čia atsirado?
- Priėmiau ją vakar į dvarelį.
- Tai... tai įdomu.
Be džiaugsmo matyti Uršulę, Mykolas buvo ir susirūpinęs:
Stanislovas žinojo apie jo meilinimąsi ir galėjo daryti prielaidą,
kad Uršulė yra jo meilužė. Deja, taip nebuvo. Iš jųtarpusavio el­
gesio aiškiai buvo matyt, kad ponaitis ir mergina tyrinėja vienas
kitą, tikriausiai su malonumu, tačiau be artimesnės draugystės.
Tuo tarpu kaneforos, pastačiusios ant stalo pusdubenius,
pasveikino vyrus, apakino juos linksmu savo veidų ir rūbų spal­
vingumu, pakurstė tobulu figūrų lankstumu —ir pabėgo.
- Taigi, parinko sau Stachas ketveriukę, nepaprastą! —gyrė
kapitonas.
- Ką? Patinka tau jos, Misiau? Uršulė graži, bet gdl gražes­
nė ta Marusia, lūpomis kaip avietės.
Greitai numalšino pirmąjį alkį, išlenkė po keletądideliųstik­
liukų, kurie po emocijų ir nakties vėsos palaimingai nuskaidri­
na akis.
- O jeigu taip pakvietus tą ketveriukę prie stalo?
Nors Stanislovas iš karto atsakė: „galima“, tačiau nepaju­
dėjo iš vietos. Jo padėtis, žemvaldžio ir viršininko, prieštaravo
tokiam familiarumui su tarnais. Bet kapitonas teigiamai pritarė
šiampasiūlymui:
- Ką? Kartu su šeimininke —kodėl ne?
- Tai šaunuolis! —sušuko Stanislovas, —apie šeimininkę,
matau, rėži sparną?
- Ne. Duokit man jaunų, atiduosiu jums šeimininkę.
-Jeigu moki, kapitone, eik, įkalbink.
- Pamatysite! —sušuko Pakošas sunkokai keldamasis nuo
stalo.

35
 Laukė neilgai. Kapitonas už parankės įvedė truputį besi-
spyriojančią šeimininkę. Buvo tai augalota, dar graži trisdešimt­
metė moteris, valstietė, bet jau poniškai aprengta ir sušukuo­
ta —Marceliutė, o tikriau ponia Marcelė. Po tokios vedančios
poros merginos žengė su pasitikėjimu, tačiau suvokdamos si­
tuacijos išskirtinumą.
Prie stalo visos keturios atsisėdo ant suolo, kurį pačios ati­
traukė nuo sienos. Seimininkė ant kėdės šalia kapitono.
Siame pokylyje niekas nepriminė bakchanalijos. Merginos
išgėrė po stikliuką nusukdamos galvas nuo stalo ir sėdėjo besi­
šypsančios, bet tylios, lyg pozuodamos dailininkui su spalvoto­
mis savo skepetomis, nusmauktomis ant palaidinukių, jaunai
žvilgant žydroms ir rudoms akims su rausvu vyšnios ar blyškes­
niu kaip trešnių veido raudoniu. Marusios profilio eleganciją
net Mykolas pastebėjo:
—Aprengus ją baline suknele, galima pagalvoti, kad kuni­
gaikštytė.
Marusia tik iš žvilgsnių suprato, kad kalbama apie ją. Trum­
pai atsiduso ir vengė vyrų akių kaip paukštis, bijantis žalčio
magnetizmo.
Drąsiausiai akimis šaudė Uršulė, o jos akys, įrėmintos bron­
zoje, iš tiesų, keičiantis šviesai, skleidė fosforines kibirkštis.
—Velnią tu privalai turėti savyje, kai akys žaižaruoja, —pasa­
kė jai Stanislovas lietuviškai.
Nusikvatojo merginair pašoko nuo suolo ketindama pabėg­
ti. Tuo pasinaudojo Misius, kad galėtų stipriai ją sugriebti per
juosmenį, sulaikyti ir atsisėsti ant suolo tarp jos ir Justinos, di­
delės, išsikerojusios it baltasis ridikas. Ketvirtoji, Onutė, buvo
laibutė, su lino plaukais, beveik baltais. Lietuvaitės dažniausiai
esti augalotos ir liesos.
Juk gali būti draugiškų pramogų ir be kalbų. Visi prie šio sta­
lo nuoširdžiai linksminosi, nors retai išsprūsdavo koks žodis.

36
 - Gerk, Uršule, sveika gerti kai pilnatis.
- Dėkoju, ponaiti.
- Valgyk, Onute, nebeturėsi jėgų net sviestui suplakti.
- Įstengsiu, ponaiti.
Tik Marcelė atsakinėjo į klausimus plačiau ir lenkiškai. Red
žodžiai nutraukdavo tylą ir jos fone atrodė svarbesni, reiškė ką
kitą nei įprasta. Net senasis Pakošas, didelis šnekorius, tylėjo,
ilgesingai merkdamas akis, žvelgiančias į čia esančius, bet stikli­
ne rasa atspindinčias tolimus prisiminimus.
Tačiau tarp draugijos kryžiavosi įvairios mintys ir norai.
Kol pagaliau apsvaiginęs vynas atrišo liežuvius ir vieną bendrą
klausimą..
- Karšta čia! - sušuko Misius.
- Karšta, —visi sutiko.
- Išeikime į lauką, —pasiūlė Stanislovas.
Seimininkė bei merginos tuojau pat pakilo nuo stalo many­
damos, kad jų priėmimas pasibaigė.
- O ne! Eisite su mumis į sodą - paieškosime obuolių mė­
nesienoje.
Linksmuolės dėkojo už vakarienę, tarp kitko, neapsieita be
apčiuopiamų širdingumo požymių, pusfrazių ir kaimo nimfų
išsisukinėjimų nuo atkaklių dvaro satyrų meilinimosi.
Slopinami juokai - dar daugiau spindesio akyse - tik kele­
tas prašnabždėtų vardų ir alkanų atodūsių, - plėtojosi paprasta,
amžina idilija, puiki ir graudi, jaunoms širdims tikrai daugiau
verta nei saloninės meilės dialektika.Virš sodo pakilęs mėnulis
stebėjosi pilnu, gudriai supratingu veidu:
- Ak, vaikai!..
Trejetas merginų, laikydamosios už talijų, ėjo pašaliu. Sta­
nislovas sustojo kalbėdamas su šeimininke, Misius su Uršule
nutolo tarp obelų žolėtu ir labai rasotu takeliu.
- Ir kas gi bus, Uršule, su mumis?

37
 - Nežinau, ponaiti.
- Gal turi sužadėtinį?
- Neturiu, ponaiti.
Žiūrėjo į Mykolo akis drąsiai, karštai ir graudžiai, nesivaržy­
dama ypatingos situacijos —vakarienės su ponais. Sodas buvo
jos kolonos, tarp kurių buvo įpratusi kalbėti. Bet kalbėjo tik
naktis ir įkaitusi jaunystė: žodžiai retokai dar byrėjo.
- Ar aš tau, Uršule, nepatinku?
- Kodėl ne? Kas pasakė?
Obels šešėlyje Mykolas norėjo apkabinti merginąper lieme­
nį ir pajuto per laisvą palaidinę puikų jos kūną, raumeningą,
lankstų. Bet tučtuojau jos ranka, netikėtai stipri, suėmė ir atstū­
mė jo ranką.
- Nereikia, ponaiti.
Ir ėjo toliau, o Misius brandino naujus sumanymus:
- Nori obuolio nuo medžio, Uršule?
- Neprinokę.
- Aš išrinksiu.
Mėnulis švietė taip ryškiai, kad Mykolas išrinko visai rausvą
vaisių, nuskynė ir padavė jį merginai. Tuojau atkando didelį kąs­
nį žybčiojančiais dantimis, net sugirgždėjo, apžiūrėjo obuolio
vidų ir nusišypsojo patvirtindama, kad geras.
- Duok man obuolį, Uršule.
- Kad tik vieną teturiu...
- Būtent šitą.
Svarstė laikydama rankoje prakąstą vaisių, sugriebė jį Misius,
lūpomis išgėrė šlapiąsaldumą, atkando kąsnelįirvėl padavėobuo­
lį merginai, kuri jame paskandino plačiai besišypsančias lūpas.
Dabar sena liepa, palikta ant kalnelio kuriant gyvenvietę,
liepa, kuri atsiminė tikriausiai daug meilės legendų, pridengė
jauną porą savo tankiu gundančiai šnabždančiu šešėliu.

38
 Misius prisiartino prie pat Uršulės ausies ir tarė antrinda­
mas liepai:
- Pabučiuok mane be prievartos...
Šiuokart Uršulė pripažino tai, matyt, tinkama ir neišvengia­
ma. Žybtelėjusi akimis nutolusios draugijos pusėn, priartino
Misiui šaltas lūpas, kvepiančias obuolių sultimis.
Ilgai mėgavosi jomis pienburnis, įkaitino jas, prisiskverbė
prie geresnio sveiko kraujo skonio; suspaudė taip smarkiai mer­
giną per pusiaują, kad ji pradėjo nerimauti, spurdėti glėbyje.
Sugriebė ją abiem rankom, palenkė kelius, pakėlė tarsi norėda­
mas paguldyti ją ant žemės, jeigu ne jos trūkčiojantis balsas,
alsuojantis palaima, bet ir maldavimu:
- Ponaiti!.. Ponaiti!., palik... negražu!
Būtų gal ir gražu po liepa ant vejos, tarp nakties burtus
įsimylėjusios kaimo harmonijos, jei ne tas pernelyg ryškus mė­
nulis, jeigu ne tie žmonės arti...
Suprato tai pagaliau ir laikydamas merginą dar visa jėga,
tarė jai tiesiai į lūpas, meiliai, bet švelniau:
- Na gerai... paleisiu šiandien dar...
Padėkojo jam karštu, nuoširdžiu bučiniu.
Ir ėjo dabar jau mėnesienoje, truputį nuraminę aistringu­
mą, bet su kylančia širdyje meilia draugyste, kuri vertė išsipasa­
koti. Misius, aišku, nenorėjo prisipažinti pralaimėjęs:
- Tai pasakyk kada, Uršule? Kur?
- Kad negalima šią vasarą
- Šią vasarą? Kodėl?
Neatsakė mergina; staigus liūdesys šmėstelėjo jos įsimylėju­
siose akyse.
—Tai pasakyk man, —reikalavo Mykolas, —kodėl taip šalinie-
si manęs? Jau trečią kartą?
- Nes aš sužinojau apie ponaitį...

39
 Mykolas žaibiškai apžvelgė savo vyriškas nuodėmes. Buvo
nuodėmės tolimos ir artimesnės. Klodą. - Ar Uršulė jai pavydi?
- Ką ten tau prikalbėjo kepykloje. Nesąmonės! Aš jokios
nemylėjau... čia išskyrus tave.
Flirtuojanti mergina su žaviu nepasitikėjimu pažvelgė jau­
nuoliui į akis.
- Ponaitis sakai... bet ir negalvoji.
- Ar nejauti, Uršule, kad tave myliu?
-Jausti tai jaučiu. Bet man vežikas Adrianas sakė...
- Kad ką? Melagis tas Adrianas, čigonas.
- Kad ponaitis po sekmadienio ilgamišvyksti.
- Tai gali būti.
- Man taip liūdna pasidarė, kad visą naktį verkiau...
- Kam verkti, vaikeli? Pasibučiuoti geriau stipriai ir šian­
dien, ir kasdien, iki pat mano išvykimo.
- Dar liūdniau būtų, jei po dviejų dienų mane pamestum,
ponaiti; aš akis praverkčiau ir nepažintum manęs, ir jau nebe­
mylėtum sugrįžęs.
- Tai ką sugalvojai?
- O jau taip: kai ponaitis sugrįši...
- O jeigu tik po metų?
- Ir metus palauksiu.
- Tai liūdna, Uršule.
- Liūdna, o liūdniau būtų pradėti.
Nuėjo dabar pas likusią draugiją, kuri buvo vienoje grupelė­
je. Mergos klykė iš Stanislovo lietuviškų juokų. Nutilo pamačiu-
sios artėjančius Mišių ir Uršulę, ištiesė kaklus, dėbčiojo akimis
susidomėjusios, o truputį ir piktai —jaunos laukinukės, kurios
kažkada taps kūmutėmis. Uršulė buvo rimta, ori lyg sužadėtinė.
Vaikščiojo po sodą dar ketvirtį valandos. Nuo aukštumos,
ant kurios stovėjo nauja Patiltės sodyba, apylinkė atsivėrė pla­

40
čiai, aprėminta artimo miško iš vienos pusės, iš kitos išsiliejusi
į bekraštį, mėlynai pilką, kažkokį lengvą ežerą. Buvo ten eže­
ras dieną, bet toliau tik plieninis mėlynumas, įžulniai kertantis
apylinkę. Dabar dėl mėnulio įtakos išėjo iš krantų, praretėjo
ir išsiliejo mieguistu potvyniu į begalybę. Tik keletas kalnelių
gaudė sausą mėnulio mėlį, kaip salos sapnų jūroje. Tik tų tylių­
jų vandenų krantai, matomi iš dvarelio, drumsti ir padūmavę,
leido suprasti, kad tai rūkas taip išsidriekė ir įsigalėjo.

Siauru pievos keliuku, skrosdami rūką plačiomis poros ris­

tūnų krūtinėmis, Mykolas su Stanislovu tarantasu važiavo atgal,
už jų vienkinkiu vežimėliu sekė Pakošas. Nuo palikto dvarelio
aidėjo spigių, bet švarių balsųchoras, traukiantis lietuviškądainą,
vestuvinę ar atsisveikinimo? —kas ją žino? —bet jaudinančią.
- Pasakyk, Stachai, kodėl tu ją čia perkėlei?
-Tarnauti. Reikalinga man buvo vietoj Teofilės, kuri ištekė­
jo. Nebijok: nei aš į ją žiūriu, —atsakė Stanislovas ir į paslėptą
Mykolo klausimo dalį.
Bičiuliai Lietuvoje pasitiki vienas kitu. Todėl Mykolas atsi­
kratė nuogąstavimų ir nerimo dėl naujos Uršulės vietos, bet iš
Stanislovo atsakymo išrutuliojo naują klausimą:
- Tu, Stachai, šiais metais tapai rimtas žmogus. Atsimeni
praėjusią vasarą? Kas tik sutiktas, tas priešas! Arba tiksliau,
draugė. Kurgi tavo Grasė? O Barborytė, toji ruda?
- Nu-ėjo!
-Kur?
- Viena ištekėjo, kita - tarp žmonių.
- O dabar kas? Nieko? - kažkaip nemačiau tavęs su jokia.
O juk turi pasisekimą tarp jų, prapuolusios dėl tavęs.
- Ir jos man patinka; tai geriausia moterų rūšis. Saldžios,
ištikimos, darbščios, —aišku, ne kiekviena.

41
 —Tai kodėl taip atrodai, lyg būtum praradęs skonį
—Pasenau... Et! Aš tau kitą kartą papasakosiu.

Arkliai ritmingai prunkštė, leisdami iš šnervių stulpus garų.

Ir didesni tamsoje, dėmesingai susikaupę dėl klastingų miglo­
tos nakties pasalų bei mėnesienos, šauniai skriejo, aukštais kak­
lais, nekantrūs ir kartu valdomi, rinktiniai puikūs arkliai.
Posūkis į platesnį, baltą mėnesienos kelią. Pro sodybos lie­
pas traukia lengvas dūmų ir arklidžių kvapas, mirkčioja dvi,
trys, keturios šviesos. Kažkas laukia arklidėse, kažkas laukia
dvare. - Siame krašte mylima ir ilgimasi.
 III
BENDRAS VARYMAS

Jau keletą valandų važiavo dideliu traktu, išvažinėtu ir dulkėtu

per nusistovėjusį orą, važiavo trumpindami kelią ir šunkeliais,
kurių vingiuota linija driekėsi trigubu žaliu velėnos kaspinu,
sureguliuotu tūkstančių pravažiavusių siaurų, vienkinkių veži­
mų. Važiavo per kalnelius, iškilius kaip kepalai išaugusios teš­
los, javų ir ražienų nuspalvintus blyškiu auksu, išdėliotus lankų
žalumoj, su žemumose prikaišytomis alksnių puokštėmis, su
permatomais viršūnėse beržų kuokštais. Tai vėl saldžiai kve­
piančiais ežerų krantais, tyliais, bet tokiais dideliais, kur vanduo
nuolat plakėsi plokščia bangele į krantą ir nurimdama prie že­
mės atsidusdavo. Jau ilgai važiavo be kalbų, įvaryti į didžiulį
gyvenimą tos žemės, kuri kvėpuoja tyliai ir atrodo mieganti,
o vis dėlto blaiviai ir protingai saugo savo augimą, pokyčius
neišvengiama kiekvieno colio estetika. Kas turi sveiką protą
ir neatbukusias smegenis, kam nesvetima gamta, jaučia, kaip
auga kartu su žole.
Buvo tai neišskiriami vasaros medžioklių draugai: Stanislo­
vas Pucevičius ir Mykolas Rajeckis poriniame tarantase su veži­
ku Adrianu. Tarantąsąs buvo naujamadiškas, berods geriausio
modelio: pintas vežimo kėbulas gulėjo ant karčių ir puslingių
o ne tiesiog ant lentos; siaura vieta tarp pagrindinės sėdynės ir
pasostės buvo dar atitverta į du gardelius, į kuriuos du asmenys
įkišdavo kojas kaip į dėklus; maža vežiko sėdynė buvo aukštai,
kaip ant stulpelio; visuma gražiai nulakuota šokolado spalva.

43
Tokius tarantasus gamino Kaune vienas račius, išradingas me­
chanikas.
Mykolas prabudo iš kelioninių svajonių:
—Ar bus jau pusė kelio, ką?
—Iki Setekšnos, kur nakvosime, bus. Bet iki girios, kur rytoj
varymas, che che che? Dar varstų keturiasdešimt.
—Po galais! Galybė kelio!
—O tau, Misiau, kas? Va - susipažįsti su kraštu. Koks ma­
lonumas tau po svetimus bastytis, o ne po savąjį? O ir diena
tinkama kelionei: pernelyg nekaršta, bet vėjelis vasara dar pa­
dvelkia.
—Puiki diena... tik koja man truputį nutirpo, nes čia ir šau­
tuvai, ir maišas su avižomis... Kam reikalinga toji lenta tarp
mūsų kojų?
—Lenta tu nesiskųsk! Jei tarantasas ant kurio nors tiltelio ir
subyrėtų - skersinėje lentoje visas jo tvirtumas glūdi.
Įtikino tai Mykolą, nes kaip tik pervažiavo per nutrūktgal­
višką, gerokai iškilusį virš upelės, pastojusios kelią, tiltą. Ar­
kliai, supratingi žemaitukai, įpratę prie vietinės tiltų statybos
technikos, kuri iš esmės netvirtina skersinių rąstų prie išilgi­
nių, pastebėjo vandens mėlį tarp rąstų, nuleido galvas, įver­
tino įveikimo galimybes ir pusiau šuoliu drąsiai įveikė kliūtį;
tarantasas po ratais užėmė beveik pusę tilto pločio, šoktelėjo į
viršų, mestelėjo rąstus ir laimingai peržengė. Kitas keliautojas
jau privalės savo rankomis sudėlioti tiltą, kad jį pravažiuotų,
jeigu Dievas leis.
—O jeigu tau nutirpo koja, - pasakė Stanislovas, - užkelk
ją man ant kelių.
—To dar?! —gynėsi Mykolas, —pats napatogiai sėdi.
—Kelk, jeigu sakau! —pakartojo Stanislovas šiurkščiai ir ge­
raširdiškai.

44
 Tarp medžiotojų jau taip: kartais atsiguls vienas ant žemės,
o kitas, nepratęs galvą žemai dėti, padės ją anam ant minkštu­
mos, kaip ant pagalvės.
Prievarta suėmė bičiulio koją, perdėjo per skiriančiąlentą ir
užkėlė sau ant kelių. Padėtis pasirodė nepatogi, bet nutirpimas
kol kas praėjo.
Pakeliui mažai miško buvo, miškeliai tik ir guotai, nes ke­
liautojai važiavo tankiai gyvenama vietove tarp ežerų. Iš akių
nedingdavo sodybos, vienos labiau prigludusios, paskendusios
žalumoje, saugomos gausių kryžių—tai kaimai ir vienkiemiai, ki­
tos aukštesnės, šviečiančios baltintu mūru po vešliais medžiais,
kaip herbinėmis plunksnomis - tai bajorų dvarai. Aplinkui skli­
do rinktiniai pjaunamo atolo, ajerų ir paežerių lankų kvapai, prie
sodybų - lengvas dūmo kvapas. Buvo važiuojama dieviška sale,
suskliaustadangaus žydryne, kurioje kvėpavo tiksveikiausi sutvė­
rimai, nesutepti nuodėme, nežinantys mirties —kaip rojuje.
Sublizgo vėl ežeras siauras lygkanalas, juosiantis salą, kurio­
je parko viduryje stovėjo orūs mūrai su kolonomis.
- Tai jau Salos? —paklausė Rajeckis.
- O taip, - atsakė Pucevičius, —todėl mąstau, ar neužsukus
mums į dvarą, kad galėtume išsiklausinėti apie rytdienos me­
džioklę. Iš Salų neabejotinai taip pat važiuos.
- Į Setekšną atvyksime vėlai naktį, - priminė Mykolas.
- Spėsime!
Senoji Marikonių sodyba Salose, gamtos ar žmonių dėka ap­
supta ežero. Siauriausioje vandens vietoje į rūmus vedė senoviš­
kai tvirtai suręsti tiltai, atitinkantys didelius su šešiomis kolono­
mis rūmus, turinčius ryškių XVIII amžiaus Lenkijos bruožų.
Salose gyveno dabartiniai Salų nuomininkai ponai Jeičani-
nai, bajorai iš Slonimo. Rajeckis jų nepažinojo ir suabejojo, ar
tinka jam užsukti pas nepažįstamus.

45
 —Tai fanaberijos!Jonas Mykolas, mūsų visųbičiulis, su Puce-
vičiumvažiuoji, o ar Rajeckis išJūžintų svetimas žmogus, ar ką?
Iš tikrųjų. Žemaitukai, prunkšdami poilsio, sustojo prie
priebučio. Tuojau pat paradinėse duryse pasirodė keletas susi­
domėjusių asmenų, tačiau tarp jųnebuvo šeimininko ar jo žmo­
nos. Pucevičius iššoko iš tarantaso ir sveikinosi su poniomis
bučiuodamas joms rankas; vyrus apglėbdavo. Pažinojo visus.
Nuoširdžiai svečių kviečiami, keliauninkai, nupurtę tik dulkes
nuo rūbų, ėjo į kambarius, kur pagaliau išvydo poną Mykolą
Jelčaniną, sėdintį patogiame fotelyje ir besimėgaujantį arbata.
Atsistojo ir mandagiai pasveikino svečius, tepasakydamas:
—Ačiū, kad neaplenkėte.
Ir vėl paniro į kontempliacinę ramybę.
PoniaJelčanina, daug judresnė, žodingiau išreiškė savo pasi­
tenkinimą dėl aplankymo ir pristatinėjo susirinkusiems jaunąjį
Rajeckį, kuris beveik nieko čia nepažinojo.
Didelėje, truputį tuštokoje salėje, langai, durys ir lubų lipdi­
niai liudijo apie ankstesnę prabangą, sukiojosi tiek įvairiausio
plauko žmonių, kad Mykolas tyliai paklausė Stanislovo:
- Vardinės kokios, ar ką?
- Ne. Jie čia su ukmergiškiais taip nuolat vieni pas kitus į
svečius važinėja. Šiandien juos sutiksi čia, rytoj visus kitoje kai­
mynystėje. Ir gerai: žmonės prie žmonių įpranta.
Susirinkusi draugija neatrodė esanti iš vienos provincijos;
apie vietinę madą taip pat negalima buvo susidaryti įspūdžio.
Asmenų tipai apskritai buvo lenkiškai lietuviški, bet veidų ir
aprangos savitumais tarsi šaržuoti. Vyresnės ponios, Mykolie-
nės, Jeronimienės, Justinienės, apsirengusios perdėtai papras­
tai, anaiptol nesislapstė pakampėmis, netgi aktyviai dalyvavo
pokalbyje. Jaunesnių išvaizda buvo labai įvairi: vienos, nepri­
klausomos nuo jokios mados, apsirengusios vyriškai, trumpai

46
kirptos, su papirosais lūpose, kitos šukuosenomis ir aprangos
elegancija prilygstančios varšuvietėms.
Tačiau visuomet, nepaisant aprangos įvairovės, damos su­
darė mažiau būdingų grupių nei vyrai, apsirengę vienodžiau,
bet kiekvienas stebinantis tipišku išskirtinumu. Dailus peter-
burgiško stiliaus elegantas kalbėjo su kaulėtu valstiečiu, kaimy­
ninio ūkio savininku, apsirengusiu ilgu juodu lyg pussutane
surdutu. Apvalainas, familiarus tipas sutanos kirpimo surdutu
su draugiška ironija klausėsi postringaujančio tarp damų riteriš­
kos povyzos lieso vyriškio. Buvo tai garsus savo iškalba ponas
Narcizas Podolskis.
Pražilęs, virš tragiško veido spirale suraitytas kuodas, ju­
desių iškilmingumas kėlė šypseną, bet ne juokdarišką, tačiau
graudinančią, kažkokiu, matomu tik paveikslėliuose, dvariokiš-
kumu. Gražiausiai panelei žėrė homeriškus komplimentus, o
kad dar buvo kavalierius, reikėjo jo klausyti iš mandagumo. Su­
trikusią panelę išvadavo netoliese sėdinti motina:
- Pone Narcizai! Papasakok mums, pone, apie tą reviziją.
Visos drebėjome, kai mums pranešė.
Kavalierius paskutinį įstrižą žvilgsnį nukreipė į panelę, sa­
kydamas:
- Leisk, karalaite, kad dabar kreipsiuos į motiną!
Ir pasisukęs kėdėje pusračiu į vyresnės ponios pusę perėjo
nuo lyrizmo į epinį pasakojimą. Kalbėjo garsiai, akimis gaudy­
damas platesnį klausytojų ratą:
- Buvo tai pilna nerimo ir babiloniškos sumaišties. Snau­
džiau po pietų savo Sologubiškėse, kamuojamas savos ir ben­
dros situacijos, kai staiga mane pažadino rūmų tarnyba...
- Nuo kada gi turi rūmų tarnybą, pone Narcizai? —įsiterpė
familiarusis tipas su sutana, —tikriausiai šeimininkė Miodzu-
chovska ir naktinis sargas?

47
 - Nesikabinėk prie žodžių, bet suprask mintį! - iškilmingai
atsakė Podolskis, - saloninė kalba nėra prasčiokųkalba. Pažadin­
tas tada tarnybos, sužinojau, kad žandarai atvažiavo pas mane re­
vizuoti. Kiek gyvenu, nesimpatizavau anarchistams, matyt, kad
žmogiškasis kerštas pasiuntė man šiuos nemalonumus.
- Kas gi ten keršytų ir už ką? —įterpė kažkas vėl, —ieškojo
visoje apylinkėje.
- Niekad nebuvau kaltas, toji kaltė visada buvo maža!
Na! - pagalvojau, - atėjo aukos už svetimas nuodėmes metas.
Tada kaip reikiant apsirengiau, nes prieš pavojų negalima atro­
dyti juokingai. „Ko reikalaujate? Štai stoviu prieš jus pasiren­
gęs kančiai“. - „Socialrevoliucinio komiteto popierių!“. - „Esu
tvarkos šalininkas“, - atsakiau. Nesuprato tikriausiai, pradėjo
ieškoti. Ieškojo pakampėse, ant aukštų, skryniose ir spintose,
kol pagaliau prisigavo iki mano bibliotekos, pilnos retų knygų
(baltų varnų).
—Iki tos spintelės kanceliarijoje?
—Prie tos pačios. Iš esmės baltos varnos yra retos, jų negali
būti tūkstančiai. Turiu kolekciją, iš kurios semiuosi nusiramini­
mo sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Čia man kalba Sokratas
ir Platonas, čia griaudėja Skarga savo pranašišku žodžiu, čia
man Syrokomlė su liutnia graudina...
- Kaipgi taip, pone Narcizai? Pradėjai žandarams skaityti
ištraukas?
—Nesityčiok! Tylėjau. „O čia kas?“ - tarė žandaras atversda­
mas ketvirtinę knygelę. „Rusiška tiesa, - atsakiau, - mokslinis
darbas“. - „Na mes tą veikalą konfiskuosime“. —„Tegul jums
tarnauja“, —atsakiau skausmingai, nes knyga yra nepaprastai
reta. Apstuksenę sienas, atplėšę dalį grindų, maitvanagiai paga­
liau mane paliko, sugrįždami į Erebu, iš kur kilę.
—Ir tuo baigėsi?

48
 - Na taip, —rusiška tiesa atsirado, bet sidabriniai šaukštai
dingo.
Permetė klausytojus iškilmingu žvilgsniu, kurie atsakė garsiu
juoku. Patenkintas šiuo rezultatu, Podolskis neišlygino tragiškų
savo kaukės raukšlių, pasirengęs pasakoti naujas keistenybes.
Tačiau Pucevičius ir Rajeckis stengėsi sužinoti apie vilkų
medžioklę su varovais Šimonių girioje, į kurią vyko. Daugelis
čia susirinkusių vyrų taip pat rengėsi į šią, valdiškos urėdijos
rengiamą medžioklę. Buvo išsiųsti pranešimai į kelis pavietus,
net į kaimynines gubernijas; kiekvienas, kas turėjo šautuvą ir
pageidavo, galėjo vykti į Šimonis vilkų naikinti, kurių, atrodo,
net keletas gaujų kėlė nerimą apylinkei.
Mykolas ir Stanislovas negalėjo gauti geresnės informaci­
jos, kaip iš čia esančio pono Benedikto Talmanto, Tiškevičių
miškų medžioklių vadovo, kuris taip pat vyko į medžioklę.
Tai buvo vyras iš stuomens ir liemens, garsus galiūnas, ta­
čiau švelnaus temperamento; žinodamas savo jėgą, nepropor­
cingąkasdienybei, paduodavo rankąpasisveikinti nepaspausda-
mas delno, kaip medinę trinkelę. Nors šiandien buvo apsivilkęs
juodai, atrodė kaip milžinas įkalintas maiše. Po įspūdingais
ūsais švietė plati šypsena, veido bruožai, tarsi tašyti iš akmens,
buvo taisyklingi, akys linksmos.
- Kokią turi nuojautą rytdienai, pone Benediktai? - paklau­
sė medžioklių vadovą Pucevičius.
- O jau, ponuli, gerai bus. Kunigaikštis Radvila atvažiuoja
iš Taujėnų.
- Iš Taujėnų?! Dvidešimt mylių?!
-Jam į medžioklę nors už jūrų. Vilkus vilioti jispirmas meist­
ras ir šaulių turi, kad, neduok Dieve, geresnių! —o šunys pėdse­
kiai —kažkas nepaprasta! Iš anglų karaliaus iš Hamburgo gavo.
- Tai tikriausiai iš Londono, pone Benediktai?

49
 —Iš Londono ar Hamburgo, dabar yra Taujėnuose. Ir tik
angliško trimito klauso. Užgrok jiems, ponuli, mūsų ragu, kvai­
li kaip mišrūnai.
—Viskas gražu būtų, tik medžiotojų perdaug. Kiek, manai,
bus su šautuvais, pone Benediktai?
—O nors ir šimtas, tai kas? Gerus medžiotojus statysime į
vietas pagal numerius, likusius pastatysime flanguose arba palei­
sime kartu su varovais.
—Jeigu sutiks, - abejojo Stanislovas. - Kas vadovaus
medžioklei?
—O jau pats kunigaikštis iš Taujėnų.
Dėl šių žinių medžioklė žadėjo įgauti žavesio ir vilties, kad
pavyks. Dar labiau skubėjo jaunieji medžiotojai į kelią, į Šimo­
nis. Pucevičius liepė savo vežikui privažiuoti.
—Be užkandos neišleisime, —nusprendė ponia Jelčanina
taip ryžtingai, kad reikėjo dar pasilikti, kad neužgautų nuošir­
džiai vaišingų ketinimų.
Gretimoje salėje ilgas stalas jau anksčiau buvo padengtas
ir apstatytas šaltais užkandžiais: rūkytomis mėsomis, įvairių
rūšių kepiniais. Prie šio stalo mėgėjai retkarčiais gėrė arba­
tą. Dabar patiekė keletą karštų patiekalų, kurie subūrė visą
draugiją.
—Negalima gauti jautienos, —skundėsi poniaJelčanina, - ar
pas jus Jūžintuose ir Gačionyse taip pat?
Rajeckis ir Pucevičius patvirtino, kad ir jųapylinkėse jaučia­
mas mėsos stygius; vasarą daugiausia buvo maitinamasi lauki­
niais ir naminiais paukščiais.
Atsiliepė Podolskis:
—Žmogaus paskirtis nevalgyti mėsos, nes ji sukelia sangvi-
niškųir plėšrių nuotaikų. Nevalgyčiau mėsos iš viso, jeigu nepa-
siduočiau kažkokiai blogai draugijos įtakai.

50
 - O degtinę geri, pone Narcizai? - paklausė Pucevičius, -
juk ir tai pagunda?
—Pasiduodu jai, —atsakė senas kavalierius.
- Taurė kartumo arba saldumo?
- Maišyta, - išsirinko Podolskis ir išlenkė taurę tuo pasipil­
dydamas drąsesne epine dvasia.
Rajeckis mažai kalbėjo, dairėsi ir klausė. Kilęs iš čia, tačiau
įpratęs prie kelionių ir didelių miestų, žiūrėjo į artimiausius sa­
vo gentainius jau stebėtojo akimis. Tačiau visos jų savybės ir rū­
šinės atmainos buvo jo jausmams suprantamos ir giminingos.
Iš tikrųjų mylėjo šį kraštą, šiuos žmones, į kuriuos jau išmoko
žvelgti iš užsienio pozicijos - nesąmoningai ruošėsi savo gim­
tosios žemės metraštininko profesijai.
Jau leidosi saulė, kai mūsų medžiotojai ištrūko iš svetingo
Salose susirinkusios draugijos glėbio ir įsėdo į kelioninį taran-
tasą. Keletas kitų transporto priemonių išskubėjo prieš naktį į
artimesnes Šimonims nakvynės vietas. Kai kurie medžiotojai
nakvos Salose ir išvyks paryčiais, kad devintą valandą iš ryto
būtų per keletą mylių nuo čia paskirtoje susirinkimo vietoje
didžiajam varymui.
Ar rasa užkrito ant dulkėto kelio, ar medžiotojai ir arkliai
atsigavo po kelių valandų poilsio? - Tarantasas skriejo lengviau
net negu popiet, lyg būtų organiškai suaugęs su arkliais, žmo­
nėmis. Auksinis saulėlydžio dangus prieš keliautojų akis jau rė­
mėsi į uždarą miškų lanką; išretėjo sodybos; linksmų kalvelių
ir ežerų kraštas pamažu tiesinosi į pievų ir miškų plokštumą,
garuojančią tingiomis miglomis, virš kurių plaukiojo ir juodavo
optiškai apgaulus miškas.
—Bet čia kelias geras, —pareiškė Mykolas.
—Nieko sau, kol vasara, - atsakė Stanislovas, - tik per polai­
džius čia sunku... Artėjame prie girios.

51
 - O juk sakei, kad dar toli? Prieš mus tie miškai, tai tikriau­
siai jau Šimonių giria?
- Šimonys ir ne Šimonys. Paties valdiško yra 20 000 dešim­
tinių, o paskaičiuok prigludusius viešuosius miškus - bus galy­
bė. Iki Šetekšnos dar mylia, o nuo jos iki pagrindinės girininki­
jos, kur privalome rinktis, važiuosime tris mylias iš ryto.
- Gabalas kelio, Stachai, iki tų vilkų!
- O tu galvojai, kad vilkai į kermošių Kamajuose ateina ir
tik lazdomis juos tvatink?
- Na ne, bet...
Kraštas gaubėsi vis tirštesne prieblanda ir po šia uždanga
apgaulingai šmėžavo: vienspalvėje, guotais apaugusioje erdvėje
kartais atrodė, kad prie kelio auga tankus miškas su dar tan­
kesniu pomiškiu, o iš jo žybsi kažkokia kruvina akis —o, tai
troba! —ir antra, trečia —po medžiais prigludęs ištisas kaimelis,
nesvetingas, žvelgiantis iš priedangos, o kas ten keliu dunda...
Šlapi miglų pūkai driekiasi pieva plačiai, plačiai —čia jau viskas
miega —nebent gyvybingos svitezietės ateis pašokti, kai pate­
kės mėnulis - ar tai, kas nuolat plaukioja toje gelmėje: tai ir
vieniša trobelė, lyg plaukianti į sapną...
Kaskart vis siauresniu keliu, kaskart vis mažiau pastebimu
aplinkos tamsoje, tarantasas dabar judėjo atsargiai, truputį pa­
gal vežiko ir arklių nuojautą. Staiga Adrianas sustabdė arklius.
- Kipšas jį žino, ponaiti, kur čia kelias...
Pucevičius palinko: kelio išties nebuvo nė ženklo. Tačiau
vežikas, ir toks patyręs, kaip Adrianas, privalo jį bent nujausti.
- Mažai mes pro čia važinėjome? - subarė Stanislovas veži­
ką. —Matai gi, kad Šetekšna kaip ant delno!
- Kur ji yra, tai aš žinau, tik ji ne ant delno, bet už dviejų
griovių pievoje. Jeigu ponaitis žinai geriau, pats važiuok.
- Ak tu, Adrianai! Vėl su vežikais Salose degtinės patraukei?

52
 - Vat ir neatspėjai, ponaiti! Valgyti, tai davė, bet sūriai, kad
net gerklėje cypia, o gerti nei kiek.
Nepaisant užtikrinimo, Stanislovas, žinodamas prieštaringą
Adriano temperamentą, kai išgerdavo, nutarė susitarti geruoju.
Išlipo iš tarantaso ir apsižvalgė. Normalus privažiavimas prie
Setekšnos iš tos pusės buvo per drėgną pievą, už kurios šmė­
žavo pasodintų medžių eilė. Už tos linijos neabejotinai yra dva­
ras, reikia tik įveikti keletą kliūčių.
- Na tai kaip?., tiesiai važiuoti į tą tarpą, kuris šviečia tarp
medžių? Ten griovys išvažinėtas —ir mes pervažiuosim.
- O jeigu tarantasas padėkos už tarnybą, ne mano bus kal­
tė, - burbtelėjo Adrianas.
- Pamažu tik!
Būtent taip ir atsitiko. Sumaniai važnyčiojamas patyrusio,
nors įnoringo vežiko ir kantrių žemaitiškų arkliukų, tarantasas
pirmą kartą niurktelėjo įstrižai griovio pievoje visu savo ilgiu;
stebuklingai išlaikė pusiausvyrą griovio šlaituose, išsiropštė,
po to apčiuopė kryptį apgaulingame, velėnuotame paviršiuje,
pataikė į tarpą tarp dviejų medžių, kliuktelėjo į griovį, kur, ne­
paisant sausros, buvo vanduo —ir keliauninkai labai patenkinti
atsidūrė tarp ūkinių pastatų. Iš čia jau sklandžiai ir su fantazija
privažiavo dvarą.
Dviejų aukštųgyvenamasis namas buvo medinis ir skendėjo
tarp esančios bei apsivijusios sienomis augmenijos. Visas nebu­
vo apšviestas, tamsoje išdygęs taip staigiai atrodė, jogyra pastaty­
tas iš tamsos ar susapnuotas. Tačiau šuo lojo iš tolo, o iš vidaus
sklido prislopinti fortepijono garsai: kažkas čia gyvena...
Įėjimo durys nebuvo uždarytos, todėl Mykolas su Stanislo­
vu įėjo į prieangį, o žinodami, kad namas yra viengungiškas ir
draugiškas, linksmai sušuko, kaip miške:
- Op, op!..

53
 Po akimirkos du šaunūs jaunuoliai, apsirengę jojimui, iš­
ėjo su žvakėmis. Taigi mielas netikėtumas ir pasisveikinimai!
Šeimininkas, Mykolas Rudomina, buvo Rajeckio giminaitis ir
vos už jį vyresnis. Antras jaunuolis, Mykolo draugas, vasarojo
Šetekšnoje.
- Kas gi pas jus skambina? —paklausė Pucevičius, —ar na­
muose yra damų?
—Ne, šiaip sau dviese muzikuojame prieblandoje.
Buvo duoti kažkokie skubūs nurodymai, nes kambariuose
pasigirdo basų kojų trepsenimas ir sijonų šlamėjimas. Įsižie­
bė lempos, buvo rengiama vakarienė. Nors svečiai tikino, jog
valgė Salose, kad prašo tik stiklinės arbatos, taisyklės, kurių
griežtai laikėsi šeimininkė, neleido svečiams eiti miegoti be va­
karienės. Todėl buvo atlikta ši miela pareiga geroje draugijoje,
daugiausia kalbant apie rytdienos medžioklę, į kurią visi keturi
jaunieji ruošėsi ankstyvą rytą. Rudomina taip pat girdėjo apie
kunigaikščio Radvilos atvykimą į Šimonis su rinktine savo me­
džioklės komanda.
Visi su viltimi nuėjo miegoti apie pusiaunaktį.

Pynėsi Mykolui dienos prisiminimai ir išgirstos kalbos ar

anksčiau sapnuotos neišpasakytos pasakos. Gerai žinojo, kur
ilsisi, tarp kokių sienų, kur langai, ir vaizduotėje kūrė sąmonin­
gai. Po to viskas, kas tilpo laike ir erdvėje, susijaukė ir pakilo
didžiuliais, skrendančiais ratais...
Yra vilkų galybė tarp Salų ir Šetekšnos, traukia visi į Ši­
monis, kur rengiamas visuotinis mūšis. Nes tai iš tikrųjų nėra
vilkai, o priešai —traukia eskadronais miško keliais, į dideles
laukymes, mes (medžiotojai) sutelksime savo jėgas, kai atvyks
Radvila su štabu ir perims vadovavimą. - Vilkai turi vienodus
pilkus mundurus, mes - įvairiąaprangą; gaila net, kad tokiąįvai­

54
rią, nes sunku atpažinti prieblandoje ir miške. Aš (Rajeckis) esu
gretoje su Pucevičiumir Rudomina, kurio pravardė Dusetiškis.
Aš čia taip pat turiu savo pravardę - Durtinas, o Pucevičius-
Dolenga. Tai kiekvienas žino, apie tai sutarėme pasitarime Salo­
se. Netoliese žingsniuoja ir Podolskis, pramintas Chudomara,
žengia daug pažįstamų iš arti ir iš labai toli, kažkada matytų.
Kažkoks šaunus lietuvių eigulys, plika galva, su dešine iškelta
priešų prakeiksmui, kairėje rankoje išskleista vėliava, atsistojo
prieš mus ir veda per medžių išvartas, per lavonus... Jau yra la­
vonų... mūsiškių! Kitas eigulys, tykojantis, veda besiveržiančių
priešų link šunų tuntą - o tai yra „įsiutusi Strapčizna ir įniršęs
Spravnikas“. Dabar kartu visi! —Kur Radvila su štabu? Praga­
riškai užkaukė šunys —iš eigulio-vėliavininko lūpų sklinda ko­
vos šauksmas - trimituojama mūšiui!..
Nubudo Mykolas, nervingai pašokęs, suprakaitavęs, ir atsi­
peikėjo išvydęs dienos šviesą už langų. Realus rago balsas aidė­
jo po langais: šeimininkas, jau apsirengęs į mišką, žadino savo
svečius signalu.
- Kovinis šūkis... - nusišypsojo Mykolas niekinamai realy­
bei, kuri buvo žygis prieš beginklius, užspeistus, negausius vil­
kus... Tačiau iš lovos pašoko noriai.
Kai žvilgtelėjo pro langą, džiugiai nustebo. Iki šiol buvo įsi­
tikinęs, kad yra niūriame, pasimetusiame tarp tankumynų dva-
riūkštyje. Dabar pamatė, kad gyvena puikiame, uždengtame
vešliais vijokliais name, paslėptame po medžiais kaip didžiulėje
altanoje.
Atvėrė langą —prinokusių vasaros vaisių kvapai, atjaunėję
nuo ryto dvelksmo, košiami lašančios nuo lapų rasos, plaukė iš
sodo. Iš visur ausis siekė paukščių čiulbesio žavesys dėl naujo
tekančios saulės stebuklo. Diena jau buvo šilta; pusiaudienį bus
karšta.

55
 Noriai nusiteikę medžiotojai iš Šetekšnos artėjo į susirinki­
mo vietą prie pagrindinės girininkijos, pastatytos kirtavietėje
girios viduryje. Lyg kokia mugė viduryje miško! Keliasdešimt
įvairiausių vežimų: vežimėliai, tarantasai, puskarietės, rusiškos
pereliotkos ir vienkinkės puskarietės netvarkingai grūdosi prie
banalaus, valdiško girininkijos pastato. Įvairių veidų ir apran­
gos minioje, nuo puikiai pasirengusių medžioklei rimtų piliečių
iki žandarų prastuomenės su kiteliais, uniforminėmis kepurė­
mis, apsiginklavusiųbrokuotais karabinais. Pucevičius su Rajec-
kiu sutiko daug pažįstamų. Varovai, apie aštuoni šimtai vyrų ir
paauglių iš vietinių valstiečių, mieguistai trainiojosi netoliese.
- Žiūrėk! - pasakė Stanislovas Mykolui, - Matas Siesickis,
Anupras Klimavičius, Jonas Rosenas, Komaras iš Baisogalos,
Konča iš Laukinės, tai prisirinko bajorų, kaip į rinkimus. O ten
ir mūsų jaunieji Romeriai iš Antašavės - einam jų išklausinėti.
Sveikinosi, glėbesčiavosi. Iš karto po pirmųjų žodžių pa­
klausta:
- Ar yra Radvila iš Taujėnų?
- Nėra ir nebus, - buvo atsakinėjama karčiai.
- Tai kas vadovauja medžioklei?
- Tikriausiai tas ponas girininkas, kuris ten pastate sėdi ir
arbatą geria su kitais valdininkais?
Nusivylimas, tvyrantis jau virš visos kompanijos, persidavė
ir naujai atvykusiems.
- Nieko iš to nebus, nebent grįžti namo! - ūmiai tarė Ra-
jeckis.
- Taip ir padarė ponas Mykolas Romeris iš Bagdoniškių,
važiavo dešimt mylių, pamatė, kas laukia, ir apsigręžė namo.
- Palauk ponas, pone Rajecki, —tarė pulkininkas Chmara iš
Raragų, - girininkas žmogus inteligentiškas ir garsus medžiok­
lės žinovas. Jis ir Belovežo girininkijoje tarnavo.

56
 Tai buvo galutinė visos susirinkusios kompanijos nuomo­
nė: jeigu likimas mus čia priginė, išbandykime laimę.
Netrukus girininkas išėjo iš pastato su grupe artimiausių
pažįstamų ir net damų. Augalotas vyriškis pėstininkų karinin­
ko uniforma, labai paslaugus, prisistatė keliems vyresniems po­
nams. Draugija iš pastato ir esanti čia akimirkai susimaišė tarpu­
savyje, apsikeitė pasisveikinimo linktelėjimais - bet po penkių
minučių išsiskyrė į du atskirus gaivalus, kaip vanduo ir alyva,
dirbtinai suplakti, o po to palikti ramybėje.
- Laikas jau važiuoti...
- Laikas, —sekė vienbalsiai pasiūlymai.
Stanislovas ir Mykolas su savo tarantasu įsimaišė į nesibai­
giančią, lėtąvežimų ir pėsčiųjų vorą, traukiančiąmišku į netikrą
nuotykį pirmoje miško tankmėje. Miškas alpėjo saulės kaitroje.
Jaunai atrodė senoje žemėje; retas liudijo, nes dauguma buvo
iškirsta, „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vienmečius“ —matyt,
čia jau nuo seno šeimininkavo „pirkliškas ar teismo... kirvis“.
Bet miškas drąsiai kėlė nuo žemės vešlias ataugas, tikras dėl
ateinančių amžių. Nepaisant nekokybiškų medžių, giria buvo
savimi, kvėpavo nekaltu sakų, samanų ir ypatingų žolių kva­
pu, jau neaptinkamu miškeliuose, traukė savo gilumu ir tyla. Ir
medžiotojai, nors su kiek mažesne medžioklės viltimi, sunkėsi
girios dvasia, kuri kaip jūra ramino savo dydžiu.
- Nieko nebus, —vis tiek purkštavo nekantrusis Mykolas.
- Bus kas bus, —atsakė Stanislovas. —Štai man, pavyzdžiui,
duok dešimt apsuptų tinklais vilkų, neatiduosiu už vieną už­
kluptą netikėtai —dievaži!
- Aš pageidauju dešimt tikrų, —ryžtingai atsakė Rajeckis.
- O tu pamatysi vėliau, Misiau, kai pasensi ir persisotinsi
šaudymu. Tau dar ranka niežti šaudyti.
- O tu, Stachai, ko vaikštai į mišką?

57
 - Aš kitaip. Tau medžioklė, jei tiesiai po kojomis pasirodys
kvaili vilkiukai, užvaikyti, suglaudę ausis! Spjausi šratais iš dvie­
jų vamzdžių ir gatavi —guli kaip nekalti šunyčiai. O pasiek tu
seną vilką nors per penkiasdešimt žingsnių šūviui - tai menas!
- Negi kulka jį šauti!
- Pasiek tu jį iš pradžių šūviui, sakau tau! Stovėti privalai
mūru —ir pasislėpęs —ir nieko nuo tavęs neturi kvepėti —vil­
kas turi kur kas geresnę uoslę negu lapė, net už vižlą. Pasitaikė
man retame miške vilkę, sprunkančią nuo varovų, matyti, kaip
iki anos išvartos - žingsnių du šimtai. Varovai dar kur! Už vars­
to, o vilkė jau prie medžiotojų linijos. Išlėkė šuoliais, sustojo
- ir tik tomis niekšingomis akimis dėbtelėjo į liniją. Ir į šoną!
Kaip virvele pririšta neria per du šimtus žingsnių nuo linijos,
nė per sieksnį arčiau varovų, nei prie mūsų. Šast, šast! Šmėkš­
čioja, o kai tik lenkia kurį numerį, pakreipia gudrią galvą lyg su
kiekvienu sveikintųsi: matai mane? Ir aš tave, šaunuoli. —Ir vėl
šast, šast! Koketuoja sukinėdama kaklą į visas puses - kaklą
turi lankstų, kaip panelė. Tokį kelelį miške išsirinko, vagilė, kad
mums visiems pasirodė, prišoko prie paskutiniojo prieš flangą
ir linktelėjo mums uodega atsisveikinimui. - O aš tau sakau: tą
porą minučių, kai bėgo vilkė išilgai linijos be šūvio, aš atsimenu
jau dešimt metų, kaip... na, kaip pirmąją gyvenime merginą.
- Kad nors tokią šiandien! - šūktelėjo Mykolas nušvitęs.
- Ir gali būti, - atsakė Stanislovas. - Ką tu galvoji? Vilkai
užsiožiuos, kad Radvila neatvažiavo? Aš jau klausinėjau gerų
pažįstamų, eigulių: vilkai kasdien traukia į miško tankmę, kurią
šukuosime.
- Tik gaila, kad švintant nebuvo pastatyti varovai, —primi­
nė Rajeckis.
- Čia tu teisus, - sutiko Pucevičius, - per vėlai atakuojame
tankmę. Ir kokia seks komanda, pats Dievas tegali žinoti.

58
 Kai prisivilko prie numerių, girininkas medžiotojams per­
skaitė kažkokias „galiojančias taisykles“, kurių vieni nesuprato,
kiti nesiklausė. Po to asmeniškai išstatė visus pažįstamus iš dva­
rininkų tarpo. Tai truko ilgai, po to dar ilgiau buvo laukiama
varymo pradžios. O kai šie pradėjo šūkauti ir dūduoti, balsai
giria sklido mieguistai. Joks šūvis linksmu trenksmu nepagyvi­
no šios beviltiškos giesmės.
Po trijų tokių tuščių varymų labai nepatenkinta draugija iš­
vydo kai ką linksmesnio: stovyklavietės laužus, žadančius pus­
ryčius. Bent jau tai tikra! Galima bus pareikšti pagrįstą kritiką
ir ištiesinti ant vejos pailsusius kūnus. Niekas taip neišvargina,
kaip tuščias klaidžiojimas po girią; pamatyti žvėrys ir šūviai vei­
kia medžiotojus, kaip stimuliuojantis gėrimas; tuščias miškas
nuliūdina ir pabrėžia medžioklės vargus; kas turi reumatizmą,
jam neišvengiamai atsiliepia; kas apsiavė naujais batais, spau­
džia nepakeliamai.
Medžiotojai susiskirstė į dvi stovyklas, kaip anksčiau prie
girininkijos —vanduo ir alyva. Tarp pažįstamų netrūko maisto
nei net pakaruokliško humoro, ypač užlašinus ant kirmino. Pir­
miausia krito būtini nepasitenkinimo žodžiai:
- Kvailas nuotykis važiuoti taip toli, kad išgirstum bumagą
(„popierių“) apie vilkus. Perskaitė mums.
- O vilkų tai yra, - atsiliepė kažkas kitas su fantazija, - eigu­
liai girdėjo: staugė per visą naktį.
- Kada? Šiandien?
- Na, ne! Prieš tris dienas.
- Štai esmė, - baigė kažkas, ir visi nusiramino, pasinerdami
iki galo į nusivylimą.
Bet ponas Benediktas Talmantas buvo puikios nuotaikos,
kaip girininkas, konstatuojantis nevykusį savo amato kolegos
darbą. Gerokai jau suvilgęs ūsus, rodė ženklus akių mirksėjimu

59
ir prijaukinto lokio judesiais, jog daug žino, kas tinka progai ir
pasakojimui. Užkalbino jį Pucevičius:
—Ką gi, pone Benediktai? Pas mus kitaip, ką?
—Žinoma, —atsakė Talmantas, skėstelėjęs letena, —vilkus
arba išklausyk naktį ir iš karto apsupk su valstiečiais bei tinklais
prieš aušrą, arba jau šaudyk pavienius, kai pasitaikys.
—Kaip tai pavienius? Kur sutiksi?
—O pone, tu mano! Būna. Va, man pasitaikė žiemą, paryčiais.
Miegu sau akis sumerkęs. Tik durys čiiir... Kas ten? Eigulys mano,
Šutas, įeinair sako: „Pone girininke, vilkas!“ - „Kur jis?“ - „Kaulę
man nugvelbė, - sako, - ir už sprando tempiagyvąį mišką, o uode­
ga taip ir gena, fit - fit - kad tolygiai su juo bėgtų risčia“.
—Ar kartais tas eigulys nemeluoja? - paklausė šypsodama­
sis ponas Konča.
—O pone mano! Žmogus paprastas ir nesugeba! Tai mes
su juo, šautuvą sugriebę, bėgte paskui vilkąleidomės. Vilkas bė-
go negreitai, kaip ponai numanote, tokioje su kiaule draugijoje.
Mes mišku šmaukšt šmaukšt - kai staiga girdime: kiaulė kvykia
nesavu balsu. Tada mes užuolanka, krūmais pribėgame prie
mažos balelės. Žiūriu - originalumas! Vilkas ant gyvos kiaulės
sėdi, odą jai nuo kumpio nudyrė, užsimetė ant galvos ir danti­
mis nuo kumpio pradeda! Ar patikėsite, ponai?!
Niekas jau neprotestavo; juokėsi ir prašė tęsinio.
—Tada aš atsargiai, kad kiaulės nenudobčiau, taikausi vilkui
į galvą. Bach! - iššoko aukštyn —guli. Mano Šutas su pagaliu
prie jo, uodegą kelia ir lupa: o vagie tu! Jau dvi avis man nugvel­
bei, dar kiaulės tau!.. O čia vilkas pašoka ant kojų ir šiepia dan­
tis! Šutas atšoko, aš nespėjau šautuvo užtaisyti, o pilkasis kaip
nešdinsis —dek mes jį ir tematėme!
—Geležinis vilkas! - tarė ponas Konča. - Ir kiaulė tikriau­
siai gyva liko!

60
 - Pripjovė vargšelę, —tik jau jos kumpių nerūkė šventėms,
nes jau vilko buvo pradėti. Klebonas sakė, jog netinka.
Kalbėtojas garsiai atsiduso ir pats prunkštelėjo garsiu juo­
ku. Iš pritūpusios padėties stojo keturiomis, sugriebė tuščią
stiklinę ir ištiesė ją tam, kuris pilstė vyną.
- Duokite gerti, ponai, - didelis karštis...
- Po to pasakiško kumpio turėjo tau gerklėje išdžiūti, pone
Benediktai?
- Na jau... Į jūsų sveikatą, ponai!
Ir tik nusišluostė ūsus, pradėjo vėl pasakoti su valiūkiška
šypsena galingoje burnoje.
- Tą vilką aš vis tiek pasigavau pagaliau. Dervininkai kitą
dieną surado nualpusį. Dar gerai jį apkūlė per galvą ir šonus,
tik, išgirdę, kokia tai gyvybinga bestija, pririšo jį už užpakalinės
kojos prie medžio, kai ėjo į darbą. Sugrįžta gi vakare į tą vietą,
pone tu mano, - o vilkas stovi prie medžio pririštas už kojos!
Tada vienas dervininkas pagaliau kirviu jamgalvą perkirto - ir
tokiu būdu to vilko kailis pas mane prie lovos guli.
- Kalbėkite sau apie vilkus, - atsiliepė ponas Anupras Kli­
mavičius, —o mes ir po pusryčių vilko nenušausime, ir lietus
mus sukapos; pažvelkite į tuos debesis...
Virš miško tikrai kaupėsi tiršti, greiti kamuoliai. Dangaus
ir miško spalva paniuro, atstumas, per kurį medžiotojai buvo
nutolę nuo kokių nors sodybų, garantavo, jog lietui prapliupus
permerks visus iki kaulo.
Tuo tarpu lėkštės ir stiklinės buvo dedamos į krepšius. Val­
diškas girininkas pasiuntė jau varovus į naują tankmę. Bet įver­
tindami abejotiną sėkmę ir lietaus galimybę, ne visi medžioto­
jai nuskubėjo į numerius: ponai Siesickis ir Klimavičius išvyko;
kiti iš bričkų traukė, kas ką turėjo, burką ar kitelį. Ir prasidėjo
karštligiškas varymas labiau belaukiant liūties nei vilkų.

61
 Jau ir ore, ir pažemiui buvo nerimas. Lengvi šuorai bėgo
lapuočių medžių viršūnėmis, pažymėdami miške vietas, kur au­
go beržas ir drebulė. Į pažemės tankmes sukrito iš viršutinių
aukštų praradę žadą kėkštai, strazdai, geniai, - šmėkštelėjo bil­
dėdamas tetervinas. Virš miško traukė triukšmingai ir apgaulin­
gai karksėdamos darganos draugės —varnos. Iš girios tolumos
tolygiai gaudžiant kažkas artėjo kaip prikrauta lapuočių gaivalo
banga: artėjo neišvengiamai, plati kaip pasaulis, nepajudinama,
kaip likimas. Staiga medžiotojai išgirdo lyg artėjančios besigin­
čijančios minios šnabždesį. Medžių viršūnės ėmė nervingai
virpčioti, retkarčiais lenkdamos lapus ir smulkias šakeles nuo
sunkių, triukšmingai krentančių lašų; medžiotojai dar slapstėsi
nuo jų po didesnių kamienų priedanga.
Dar stovėjo —šūkavo ten dusliai kažkokie varovai, bet jau
niekas apie nieką negalvojo, tik kaip pasislėpti nuo visuotinės
liūties. Pagaliau prapliupo nuo zenito, stačiai, dosniai liedama iš
karto per oro karščius, šviežia ir truputį kvepianti fosforu —ne­
trukus skaudi, kurtino triukšmu, kapojo vandens srautais, o jo
jau buvo pilna visur: ant muiluotos velėnos, ant patamsėjusių
medžių, už apstulbusių medžiotojų apykaklių.
Kaip kiekviename nuotykyje be išeities, žmonės pradėjo
instinktyviai bėgti į krūvą, traukdami paliktų vežimų kryptimi.
Ten vežikai atsuko vežimų pagalves, įgrūdo juos kaip tik pavy­
ko po šakomis, dengėsi gūniomis, odinėmis prijuostėmis, lauk­
dami, kol ponams pabos tokiu oru medžioti. Arkliai atrodė tik
džiaugiasi šiltomis dušo maudynėmis: pritariamai mosuodami
galvomis, prunkštė iš pasitenkinimo.
Kas tik gyvas puolė prie savo vežėčių, pylė vandenį nuo
skrybėlės brylių, gaubėsi kuo sandariau arba traukė gobtuvus
ir nekantriai įsakydavo vežikui:
—Na, varyk, greitai!

62
 Vieni su kitais atsisveikino skubotai, tik murmėdami apsi­
lenkiant bričkoms; kai kurie ir nieko nepasakė, pikti ir suirzę
kaip surištos meškos. Girininkas, guminiu, nutekančiu lietpal­
čiu, panašus į permirkusią varną, drąsiai atsistojo prie pagrin­
dinio kelio ir karišku linktelėjimu mandagiai atsisveikino su su­
maištyje lenkiančiais dvarininkais. Atsakoma jam buvo ir taip,
ir šiaip, kai beveik kiekvienas košė pro dantis:
- O, kad velniai tokią medžioklę!
 IV
ATSISVEIKINIMAS SU LAUKAIS

Rugsėjo 1-ąjądieną, važiuodamas brička išJūžintų į geležinke­

lio stotį, Mykolas Rajeckis kūrė atsisveikinimo su vasaros atos­
togomis eiles. Dėkojamos frazės, persisunkusios betarpiškais
įspūdžiais, nuteikė jį graudžiam nusiraminimui. Gailėjo krašto
ir žmonių, kuriuos paliks, tačiau atrasdavo pasitenkinimą ir pa­
čiame atsisveikinime, nes jaunas nebijo atsisveikinti su geromis
dienomis, tikras būdamas, kad sugrįš tokios pat ar net geres­
nės. Prabangus šaltinis mumyse vadinasi jaunyste. Todėl My­
kolas negalvojo, kad jame ir šalia jo kažkas miršta, tik kažkas
užmiega, kad atsigavęs pabustų.
Ir tikrai džiaugėsi, kad šio rudens pradžios diena yra viena
gražiausių. Lenkė pramogų ir jaudulio vietas, lyg verstų ištiesto
ant gimtosios žemės originalaus dienoraščio puslapius.
Kai nusileido nuo kalvelės, ant kurios stovėjo dvaras, dva­
ro, parko ir ežero vaizdą jam uždengė alksnynas, vadinamas
Burbulu, dar šviežias, nes juodalksnis ilgai negelsta, rusvėja tik
nuo šalčių. Dabar alksnynas dar didžiavosi visu vyrišku grožiu.
Lakuoti tamsūs lapai sunkia mase gulė ant beveik nematomų
kamienų virš drėgnos šešėlių tamsos; banguota viršūnių gedu­
lo linija užliejo sidabrinį dangaus melsvumą. Dangus buvo iš­
blyškęs, kaip išsiilgęs moters veidas, mažai jausmingas, žadan­
tis pasitenkinimą vėliau.
Tuose Burbulo tankumynuose, prigludusiuose prie parko,
jau prieš dešimt metų šaudė Mykolas iš senoviško šautuvo sa­
vo pirmuosius strazdus ir varnėnus. Aname pelkėtame krašte

64
kažkada sutiko, nepataikė, bet vis tik savo akimis matė ūdrą, šla­
piu grioviu keliaujančią į ežerą. Pažvelgė į jį, sužavėjo protingu
žvilgsniu, slidžiu didžiulės dėlės kūnu. Sapnavosi jam naktimis
visuomet nepavejama, nei ranka, nei šūviu.
Tame Burbule kartais jis slankiojo po amžinai rasotą, gau­
siai rūdžių spalvos durpėmis pertekusią žemę ir negalvojo apie
medžiojimą, tačiau atrasdavo neįvardytos giminystės tarp žmo­
gaus ir likusios gamtos, jausmų, kylančių iš kvapų, pojūčių ir
šlamesių - mokėsi žvėries, miško, vėjo supratimo fonetikos.
Gal negalvojo - juk mintis suformuluoja galutinį nuosprendį
ir atranda teisę - bet traukė į save tas aštrias tiesioginio potyrio
bangas, kurios vėliau susikoncentruoja išsakomomis mintimis.
Kalbėdamas su kvepiančia alksnyno tankme tapdavo poetu;
kai išeidavo iš tankmės į saule besišypsantį pakraštį, akyse, ausy­
se ir šnervėse dar nešė daugybę miško paslapčių. Išsikvėpdavo
vėliau, bet kažkas iš jų nusėsdavo sielos gelmėje.
Drėgnas alksnių miškelis toliau ropštėsi į aukštesnę vietą ir
maišėsi su lazdynais. Vėl plūstelėjo kitokiu, labai artimu prisimi­
nimu - padvelkė lyg pirmojo Uršulės bučinio kvapu.
—Šių miškų driadė, —sušnabždėjo Mykolas, kai brička, pa­
likdama krūmokšnius, pasuko tarp lauko kalvelių.
Ir akimirką galvojo, kaip poetiškiau įpinti Uršulę į atsisvei­
kinimo eiles. Nuslinko truputį į šalį po bendravimų, šurmuliavi-
mų įspūdžių miglos. Paskutinėmis dienomis daug kur pakeliui
užvažiuodavo, lankė kaimynus atsisveikindamas. Nuo Pucevi-
čių iš Gačionių tyčia nuvažiavo į Patiltę atsisveikinti su Uršu­
le, bet aptiko ją dirbančią prie pieno, rūgščiuose puodų ir ku­
biliukų kvapuose, tokiomis rankomis, jog neišdrįso ponaičiui
paduoti rankos. Ir zujo jų tiek, bernų, mergų, prie to paties
darbo, kad Mykolas tik vogčiomis sugebėjo ištarti keletą žo­
džių Uršulei. Toks atsisveikinimas, gal visiems metams, buvo
nepakankamas. Bet ką daryti? —Graži mergina, yra joje kažkas

65
kitokio nei tose patelėse, vikriose grėbiant šienąir šeimininkau­
jant ūkyje, kažkas žaidė jos giliose akyse, lygjauna siela veržtųsi
į laimę —bet ką daryti? —visuomenės sąlygos, didžiuliai klasi­
niai skirtumai. Pramogai tokia Uršulė gera; bendram gyveni­
mui pernelyg menka...
Kai brikelė pradėjo riedėti per laukus, pamažu įvažiuoda­
ma į kalvelių grandinės šlaitus, Mykolo įspūdžiai ir mintys pa­
sikeitė. Gaivus dvelktelėjimas, beveik jūrinis, praretino silpną
rudeninės saulės šilumą, gryniausiame ore ryškiomis spalvo­
mis žėrėjo erdvė. Išblukusiame ražienų aukse bobų vasaros
voratinkliai tiesė savo šilkines miglas. Laukų bežiedės pievos
ir užlajų vejos tamsia, kirpta žaluma sluoksniavo rausvas su­
artas dirvas ir likusias šen bei ten nenupjautų javų liekanas:
rudus vasarinius kviečius, sutaršytus ir purvinus sėklinius vi­
kius, apvytusius bulvienojus. Gūsiais užplaukdavo specifinis,
patiestų laukuose ar mirkomų balose ir ežerėliuose, linų kva­
pas. O visur esantys medžiai žaižaravo visomis vaivorykštės
spalvomis, visgi vyraujant auksinei.
Nuo pilkos dirvos pakildavo būriai pilkų kirlikų, iš tolo jie
buvo panašūs į keliaujantį žeme dulkių debesėlį. O nuo pakelės
medžių, girdimi jau už šimto žingsnių ir aplipę šakas lyg kekė­
mis juodų uogų, triukšmavo didžiuliai, įžūlūs varnėnų debesys,
greiti, susiburiantys staigiuose oro posūkių vingiuose. Vienas
toks būrys pratraukė virš bričkos ir ją pastebėjęs staiga apsi­
suko virš arklių tokiu gausiu būriu, kad net uždengė saulę ir
praūžė viesulu.
—Kad taip šautuvas rankose! —pagalvojo Mykolas, - kelias­
dešimt jų kristų po dviejų šūvių.
Labai aukštai padangėje link jūros jau traukė antys. Kai My­
kolas jas pastebėjo, labiausiai suspaudė jam širdį: buvo tai aki­
vaizdžiausias ženklas, kad pasibaigė vasaros medžioklės laikas.

66
Prasideda masinės kiškių medžioklės: maža jų čia, bet kur kitur
krinta ir po porą šimtų per dieną! Šiuo paskutiniu, išimtinai
medžiokliniu, metų laiku prasideda ir didelės stambiųjų žvėrių
medžioklės. Tą laiką Mykolas turi praleisti universitete. - Ne
kančioms jis ten važiuoja - studentiškas gyvenimas turi savas
pagundas, net svaigulius,bet pievų ir miškų žavesys atitolsta il­
gam... Antys traukia už jūrų!
Ilgesingai atsigręžė į tirpstantį tolumoje aukštąJūžintų dva­
ro kalnelį, sveikų, poetiškų vasaros įspūdžių židinį.
Brička^sunkokai kopė į statų „Raudonąjį kalnelį“, artėdama
prie Jūžintų ribos. Mykolas, žiūrėdamas atgal, nematė, kad nuo
kalnelio lėtai leidosi šventiškai apsirengusi juoda palaidinuke ir
šilkine skarele ant galvos, gražiai apsiavusi —Uršulė. Ant deši­
niojo peties laikė ilgą grėbliakotį. Atsisuko Rajeckis arklių link,
kai mergina jau buvo už keliolikos žingsnių. Džiugiai nustebo.
Kad brička judėjo lėtai, tai lengvai iššoko iš jos ant kelio.
- Uršule! O tu kur? Ką tu grėbsi šiuo laiku?
- O jau taip... - sumikčiojo mergina, baltais dantimis ir gi­
liomis akimis išraiškingai atsakydama, kodėl atsidūrė ponaičio
kelyje.
- Antanai! - sušuko Rajeckis vežikui, - užvažiuok į kalnąir
palauk ten: ateisiu pėsčias.
- Ir arkliams lengviau bus, - atsakė sąmojingai su šypsena
Antanas.
Mykolas sustojo kalno pusiaukelėje už bričkos, pritraukė
prie savęs merginos galvelę, kuri norėjo pabučiuoti jam į ran­
ką - ir pabučiavo ją gana nedrąsiai į skruostą.
- Žinojai, kada išvažiuoju?
- Ponaitis pats sakei Patiltėje.
- Ir išleido tave iš namų nuo darbo?
- Gačionių ponaitis leido.

67
 - Kam tas grėblys?
- Taip... kad žmonės pakeliui neklausinėtų...
- Tai labai gerai.
Brikelė tuo tarpu įsiropštė į kalvos viršų ir pasislėpė už vir­
šūnės. Jaunuolių pora stovėjo be liudininkų viduryje didžiulės
laukų erdvės. Žiūrėjo vienas į kitą nežinodami ką daryti. Myko­
las net stebėjosi savimi, kad su šia paprasta mergina, galų gale
esančia tik epizodu jo gyvenime, nemokėjo susivokti taip, kaip
įprastai reikėjo - nei anksčiau, nei dabar. Uršulei, kuri jautė
savyje meilės galios ir palaimos lobių dalijimąsi su tuo jaunu
vyru, jis atrodė nepasiekiamas, atitvertas tradicinio ir asmeni­
nio reikšmingumo mūru. Lūpas jam duos, bet norėtų atiduoti
ir sielą, tik jis jos neprašo. —Mykolas nujautė būtent tą sielą,
besiveržiančią jo link, paprastą, bet visą ir tyrą, kaip ją Dievas
sukūrė —ir to šventumo akivaizdoje jautėsi nedrąsiai.
Tačiau reikėjo kažką kalbėti:
- Taigi lieki Patiltėje, Uršule?
-Tai jau, kad reikia...
- Ponas Pucevičius geras turėtų būti jums?
- Geras.
- Ir šeimininkė gera?
- Gera, pone.
Nenumaldomas smalsumas griebė Mykolą paklausti:
- Ar važiuotum su manim į miestą, Uršule?
Kaip kiekviena pirmykštė natūra, Uršulė nesuprato pasaky­
mo sąlyginumo, prielaidos ar pasiūlymo pusiau juokais. Supra­
to tiktai, kad ponaitis kalba apie jos paėmimą į miestą tarnauti,
kalba taip vėlai ir lengvai, kad, matyt, tai jammažai rūpi.
- Tokios, kaip aš, ponaičiui mieste nereikia, —niūriai atsakė.
- Žinoma, būtum pas mane šeimininkė.
- Ir nežinau, ar motina išleistų.

68
 - Galima jos paklausti.
- Kad ponaitis išvažiuoji...
- Todėl aš tik sakau, Uršule. Gal kitais metais?
- Kitais metais... —pakartojo mergina ir greitai atsiduso,
net matomai kilstelėjo palaidinę aukšta krūtinės banga.
Mykolas jau gailėjo savo nerimto pasiūlymo, numatydamas,
kad Uršulė lengvai su juo sutiktų. Tokio plano įgyvendinimas
būtų labai malonus, tačiau sukeltų skandalą ir ten, universitete,
ir čia, gimtajame Mykolo krašte. Pakeitė temą.
- Rašyti tikriausiai nemoki, Uršule?
- Nemoku, ponaiti.
- Ar skaitai?
- Truputį lietuviškai, maldaknygėje.
- Tai aš parašysiu ponui Stanislovui, o laiške kažkas bus ir
tau, Uršule.
Pakėlė į jaunąjį mylinčias ir susižavėjusias akis. Nesitikėjo
Mykolas, kokią didžiulę svajų vaivorykštę meta į jos horizontą
tuo kerinčiu žodžiu: bus laiškas ir jai!
- Ar tu apie mane galvosi, Uršule? Ar pasakysi ponui Sta­
nislovui, ką man nuo tavęs parašyti?
- Galvoju tai aš visada... o pasakyti, ką aš pasakysiu? Gy­
venk, ponaitis, sveikas ir laimingas...
Sugriebė Mykolą už širdies tas prisipažinimas be jokio egoiz­
mo savyje. Lygią sau moterį pabučiuotų į ranką - bet ir Uršulei
pajuto pagarbą su grauduliu; suėmė jos delną stipriai, o kita ranka
priglaudė įkaitusiąmerginos galvąprie savo taip pat karšto veido.
-r- Duok man ką nors atminimui... kad pasiimčiau su sa­
vim... gal gėlytę?
Bet neturėjo prie savęs gėlyčių, net kasoje —ir prie molingo
stataus kelio niekur arti nebuvo.
- Duok man medalikėlį nuo kaklo, Uršule... ar nešioji?

69
 Laikė ją per pusiaują, įsižiūrėjęs į jos akis, net meiliai skaus­
mingas ir švelniai siekė kaklo. Ji pridengė krūtinę ranka:
—Nevalia, ponaiti, pašventinta!
—Tai kas? - pats nešiosiu. Duok!
Visą laiką žiūrėjo į savo pono akis - ir jos akyse visa moters
gėdos ir aistros, pareigos ir beprotybės kovos drama atsispindė­
jo žaibais, kol įdegimo šešėlis po akimis patamsėjo, pagilėjo - ir
pasidavė nenugalimai pagundai. Siektelėjo į užantį, ištraukė sa­
vo šventenybes: skardinį medalikėlį ir kryželį ant juodos vir­
velės. Dantimis nukando medalikėlį ir padavė Mykolui. Tuoj
pat ištrūko iš glėbio, slėpdama veidą rankomis, lyg pajuto savo
nuodėmės sunkumą.
- Dėkoju, nešiosiu jį, —rimtai ištarė Mykolas, įvyniodamas
laikinai medalikėlį į pirmą geresnį nurautą lapą ir slėpdamas į
piniginę. - Paimk ir nuo manęs ką nors atminimui, Uršule.
Krestelėjo pečiais: ką ji gali paimti? Sususidomėjusi žvelgė į
Mykolą, lyg norėtų jį visą pasilikti prie savęs. Pagaliau jos akyse
nušvito nedrąsus sumanymas:
—O ponaitis nešioji medalikėlius... auksinius?
- Nenešioju jokių, Uršule.
Pažvelgė į jį pasipiktinusi: nuodėmės įsikūnijimas, bedie­
vis?.. Pajuto tai Mykolas ir pasitaisė: t
- Turėjau, bet pamečiau.
—Negerai be jokio... ponaitis nešiok kol kas mano, o mieste
gauk du... nuo vyskupo... ir man vieną.
- Gerai, pasistengsiu, Uršule, - nusišypsojo Mykolas grau­
džiai. —O dabar iki pasimatymo; nereikia vėluoti į traukinį.
Pabučiavo ją į lūpas be prievartos, bet ir be aistros. Rudeni­
nis vėjas per blyškią saulę šaldė taip ilgesingai ir kukliai —žmo­
nių niekur nesimatė, bet žiūrėjo rimtai nusiteikę laukai.
Dar kartą - Mykolas užbėgo į kalnelį, sėdo į bričką ir nuva­
žiavo.

70
 Uršulė paliko vietoje, kur su ja atsisveikino Mykolas. Neuž­
bėgo net į kalnelį, kad akimis vytųsi tolstančią bričką. Pagaliau
kelias tuoj pat pasiekiaTrembeliškiųkaimą, po to pasukair dings­
ta iš akių. Mergina pakėlė grėblį, kuris buvo numestas pokalbio
metu, ir ėmė juo mašinaliai traukti per dulkėtą kelio paviršių.
Verks jau vėliau - dabar širdyje jautė palaimą, nes ponaitis
ją myli - tiek, kiek ponaitis gali. Užvažiavo specialiai jos atsi­
sveikinti, šiandien kalbėjo taip saldžiai ir pagarbiai, lygsu šeimi­
ninke. Medalikėlio prašė. - Ir gerai, kad šis jos medalikėlis bus
su juo ilgus išsiskyrimo mėnesius: pažvelgs kada, prisimins. O
išsiskyrimo laikas praeis, kaip ir praeiti metai: prie pieno, linų,
tvarte daug darbo —naktys vis ilgės, miegoti galima ilgiau. O
kai ateis pavasaris, tai jau ir jis su ja - gal ir Velykoms?
Tuo tarpu ruduo dar šiltas ir gyventi galima po dangumi,
ir grybų daug miške, ir kluonai pilni kvepiančio šieno —o jis
vis toliau, toliau... Čia buvo, čia dar pėdsakai jo dailių poniškų
batų, o ji neatidžiai užgrėbia tuos pėdsakus...
Sugriebė jąneišvengiamas graudulys; atsisėdo prie kelio, pa­
dėjo galvą ant kelių ir verkė.
O Misius važiavo greitai, nes vežikas ginė, kad likviduotų
vėlavimą ir spėtų į traukinį. Po blakstienomis jautė kažką šilto,
lyg ašaras - kažką dainingai virpančio širdyje - lyg jos balsą,
lyg muziką. Ir genialia, bet neilgalaike aiškiaregyste numatė bū­
simo savo gyvenimo vėžes.
Turės daug reikalų su Moterimi įvairiais jos pavidalais: su
Karalaite, su Bajadere, su Jaukia ir Grėsminga, tačiau niekada
nesutiks tokios mergaitiškos, gera valia atsidavusios būtybės,
kuri ir dienos draugė, ir nakties puošmena, ir motina sveikiems
vaikams išaugti galėjo —nesutiks tokios, kaip Uršulė...
Žmogaus dangiško instinkto prošvaistė vertinama per am­
žius ir užmirštama per amžius aukštinamos ir žudančios, praš­
matnios ir niekšingos civilizacijos!

71
 Pučia vėjas - kelia dulkes nuo žemės, jau rauna lapus —pa­
vasaris negali amžinai trukti. Ir džiovina akis jaunajam, džio­
vina jam širdį kaskart naujų įspūdžių gūsiais. Gyvenimo vėjas
groja eolišku jaunos sielos instrumentu, darosi nejautrus skam­
bindamas arfa...

Vežikas sukirto arkliams ir paleido juos zovada.

- O štai, ponaiti, ir mašina jau rūko pypkę! —sušuko rody­
damas botagu į palinkusį dūmų kaminą, išplaukiantį iš tolimo
miško.
- Reikia spėti, Antanai, kitaip turėsiu laukti iki nakties.
- Spėsime, ponaiti. Mašina čia stovi dešimt minučių, o ir
viršininkas nieko sau... žmogus ramus.
 v
TREMBELIŠKĖS

v
Žiema šiais metais užpuolė anksčiau ir laikėsi be atokvėpio,
tad gruodžio viduryje maža kur buvo juoda, viskas po sniegu.
Sodybų stogai dėvėjo akinamai baltus gobtuvus, tik saulėlydyje
vos nurausdavo; kalvoti laukai ir net ežerai sustingo vieninga,
minkšta banguota erdve, per kuriągalėjai saugiai važiuoti rogė­
mis, kur tik stūmė noras, lėkti iš vienos vietos į kitą, trumpiau­
siu keliu, jei pažinojai vietovę. Juodavo tik miškai, bet ir tie su­
trumpėję pažemiu nuo pusnių, o kamienais, taipogi apsnigtais,
susiliedavo su baltu dangumi.
Taip palyginus žemės, dangaus ir visko, kas tarp jų yra,
baltumą, o kitu metų laiku įgaunančių spalvas, negalima buvo
deramai įvertinti Trembelių trobos viduryje didelio sodo, tarp
gražių ūkinių pastatų, šaunumo, vien tik giminaičių Trembelių
kaimynystėje, dėl ko visas kaimas vadinosi Trembeliškėmis.
Iš trobos išėjo augi mergina, labai šviesiais plaukais ir jos gal­
va nušvito tarp bespalvio paveikslo, kaip rožė aprengta išbluku­
siu linu. Permetė kiemą akimis, lyg nustebintomis to kasdienio
vaizdo, taip gerai pažįstamo, nuo akmenų pamatuose net iki su­
kryžiuotų, drožinėtų lentelių svirno viršuje. Kažkas jai šiandien
ypač patiko matomuose daiktuose, nes akys buvo kupinos ilge­
singos šypsenos. Po akimirkos nuėjo per sodą prie tvoros, iš
kur matyti kelias. Nuėjo greitai, bet gracingai, lygprisimindama
savo išorės efektą. Lietuvaitė neskuba, nemosikuoja; juda kaip
laukinis paukštis žeme, apgalvotai, grakščiais judesiais.

73
 Laukų paviršiumi, žibančiu saulėje kristalėliais, kildavo ma­
ži sūkurėliai, sniegas dūmavo. Siaurės vakarų vėjas aštriai degi­
no veidą. Anelė Trembelytė ilgai žiūrėjo už tvoros, prieš vėją,
net jos akys prisipildė linksmų ašarų.
- Jeigu pasakė, amžiuos, - galvojo užsispyrusiai ir karštu
noru skubino sniego bekraštybę, kad ji parodytų judantį rogių
tašką geidžiama kryptimi.
Tuo tarpu kelyje į Gačionis pastebėjo dvi artėjančias dėme­
les, ne didesnes nei pasiklydusios sniege kurapkos. - Žmonės
pėsčiomis. Moterys. Kažką kitą mintimis šaukėsi Anelė, nors
pramogai galima įsižiūrėti, kas toksai ir ko vyksta į Trembeliš-
kes. —Pažino pagaliau judesius ir tų moterų bruožus; tai buvo
Uršulė ir Marusia, dvaro mergos iš Patiltės, nuo Pucevičių.
Būtent iš ten laukė Anelė svečio: jos veidą, rožinį nuo gi­
mimo, raudoniau nuspalvintą šalto vėjo, užliejo dar didesnis
raudonis, ir baltos akys blykstelėjo tamsiu mėliu. Tačiau ar
džiaugtis, ar liūdėti? Stanislovas Pucevičius gal siuntė per mer­
gas žinią, kad pats šiandien atvažiuoti negali?
Tuo tarpu mergos, apsigobusios skaromis, snieguotais ba­
tais ir sijonais, stovėjo kieme ir linksmai, nors pagarbiai, pa­
spaudė Trembelytės, turtingos ūkininko dukters, ranką.
- Mūsų ponaičio dar nėra pas jus? - paklausė Uršulė.
- Kodėl turėtų būti? - atsakė Anelė, išdidžiai mirksėdama
šviesiomis blakstienomis.
- Bus jis. Medžioja su rogėmis, o ką sumedžios, tai jums
atveš. Mus atsiuntė, kad jums padėtume verpti.
- Dėkoju, sesės.
Reikėjo jas priimti deramai ir mandagiai. Anelė įvedė jas
trobos vidun, į dešinę nuo prieangio, į seklyčią, kur Dominyko
Trembelienė verpė, niūniuodama tęsiamą dainą.
- Mamule! Turime dvaro pagalbąverpimui, —sušuko Anelė.

74
 Moteris pakėlė rimtas akis į atvykusias mergas, bet kai netru­
kus šypsodamasi parodė baltus, ilgus dantis, jauniklės priartėjo
prie jos pabučiuoti rankos. Su kažkokiu viduramžišku gobtuvė­
liu keturiasdešimtmetis našlės Trembelienės veidas buvo dar
beveik šviežias ir gražus, o geros jos lūpos įtikinėjo pasitikėti.
- Sveikos ir gyvos, merginos? - atsiliepė maloniai. - At­
nešk, Anele, du ratelius iš kamaros ir virdulį duok; pyrago taip
pat gali duoti.
Bet ūkininko duktė, nepaisant svetingumo, neskubėjopatar­
nauti dvaro mergoms. Pajuto tai jautri, nors jaunutė Marusia.
- Parodyk tik kur, Anele. Aš atnešiu ir arbatą paruošiu. Aš
įpratusi.
Todėl Anelė ir Marusia išėjo iš kambario, Trembelienė liko
su Uršule.
- Kas tau, Uršule, kad tokie pajuodę paakiai?
- Nuo prigimimo jau tokie, motin, o ir vėjas laukuose stip­
rus - ašaras spaudžia.
Vyresnioji pažvelgė į jauniklę tiriamai.
- O tu, Uršule, nedūkstd su bernais, ką?
- Net nežiūriu į jokį, —atsakė niūriai ir pabrėžtinai.
- O savo ponaičiui nieko neleidi? - paklausė Trembelienė,
dar įkyriau gręždama akimis.
Uršulė patraukė pečiais.
-Jis man kaip paveikslas ant sienos.
- Ką, negražus tau?
- Gal ir gražus...
- Negeras?
- Geras jis, - žinote, kad jis ne man...
- Aišku, - atsakė senoji ir nukreipė akis į ratelį.
Liovėsi kalbėjusios. Melsva, jau vakaro šviesa, sklido į tro­
bą pro du didokus, užšalusius gėlėmis langus, kovodama su ru­

75
bino atšvaitais nuo ugniakuro, kuriame spragsėjo ugnis, bet dar
neįsiliepsnojo ir neviešpatavo patalpoje. Iš kitos trobos pusės
sklido šeimininkaujančių Anelės su Marusia kalbos. Uršulė sė­
do ant suolo prie sienos ir liūdnomis akimis žiūrėjo į liepsneles,
vis labiau apimančias alksninius žabus ugniakure. O kad išveng­
tų naujų Trembelienės klausinėjimų apie tų jaunų akių dramos
priežastis, pradėjo apžiūrinėti sienas.
Ant sienų kabėjo ryškių spalvų piešiniai rėmuose ar be jų,
prisegti prie sienojų. Buvo ten gražūs lapai iš „Vilniaus albu­
mo“, su lenkišku tekstu šalia ryškių religinių paveikslėlių su
lietuviškais užrašais. Keistu būdu tarp šių artimų paveikslėlių
atsirado ir medžio raižinys, vaizduojantis mūšį prie Gravello-
te iš vokiškos iliustracijos. Virš aukštai paklotos lovos kabėjo
didelis Kauno vyskupo ir poeto, kunigo Valančiaus portretas.
Lengvas žolelių ir medžio dūmo kvapas tyliai patalpai suteikė
lygkaimo bažnyčios atmosferą, nuteikiančiąišaukštintoms sva­
joms ir liūdesiui - Uršulė prisiminė prabėgusią vasarą.
Bet įėjo į kambarį Anelė ir Marusia iš pradžių įnešdamos
ratelius, po to geltoną virdulį, mieguistai švilpiniuojantį apie
karštos arbatos malonumus, ir prasidėjo linksma, bet tvarkin­
ga ruoša, nutraukiama nedaugelio žodžių. Ir kai visos moterys
susėdo prie ratelių, o arbata noko arbatinuke, atėjo laikas ben­
dram pokalbiui ar dainai.
Taigi Anelė pradėjo:
Atvadavo Kalėda ant šyvo arklelio,
Pastatė arklelį šyvąį klojimėlį,
Pati kampely sėdoant minkštą duknelių.
Pastatė dūdeles ant kuolelioprie krosnies,
Garsiaigrokit, dūdelės, mergaitės, ejej.*
*Jonas Cečiotas. Kaimo dainos. Vilnius, 1844 m. (autoriaus pastaba).

76
 Bet Trembelienė atkreipė dėmesį, kad daina, nors ir žiemiš­
ka, truputį pirmalaikė, nes Kalėdos dar neatėjo. Ir apskritai
merginos buvo be balso ir be nuotaikos. Viena tik Marusia dar
gyveno pusiau vaikišką gyvenimą be rūpesčio ir be ilgesio: abi
jos draugės jau ėmėsi galynėtis su likimu, nešančiu džiaugsmus
ir negandas, kuris bręstančiai merginai visuomet įgauna vyro
pavidalą. Anelė bent jau turėjo nedelsiant išvysti savo vaikiną,
bet Uršulės mintys paskui savąjį bėgo taip toli, į tokią nežino­
mybę, kad sutrikdavo ir bėgdamos be vilties, verkė. Matė gy­
venime keletą kartų geležinkelį ir didesnį miestą, Dinaburgą
(Daugpilis - vertėjopastaba). Sapnuose dabar susimaišė tie aki­
nantys įspūdžiai su ilgesiu Misiui Rajeckiui. Vijosi jį būdančiais
vagonais Kauno kalvelėmis ir toliau jau nepažįstamu ir grės­
mingu kraštu... Stengėsi jį įsivaizduoti miestuose, kurių pavadi­
nimus tik Misiaus dėka neseniai sužinojo, kažkokiame Vilniuje,
Varšuvoje, didesniuose net už Dinaburgą. Turi ten suktis, kaip
Dinaburge, merginos su skrybėlėmis, didelėmis, juodomis aki­
mis, o kiekviena jų turi tiek vilionių, mokančių pritraukti jau­
nąjį ponaitį. Jeigu Uršulė galėtų, parašytų jam —bet nemokėjo
rašyti! Graužiantį savo ilgesį buvo priversta slėpti užantyje, puo­
selėti jį tik prabėgusios vasaros prisiminimais ir viltimi ateinan­
čiai. Tačiau sugalvojo, savo pilkame tarnaitės gyvenime, mielą
užsiėmimą, vedantį tiesiai į išsvajotąjį tikslą: mokytis lenkiškai.
Nebuvo tai lengva draugijoje, kurioje sukosi, tačiau įmanoma:
Patiltėje šeimininkė mokėjo lenkiškai; Trembeliai, motina ir
duktė, kartais kalbėjo ta poniška kalba. Todėl Uršulė mėgo lan­
kyti našlės trobą. —Vėliau - kas žino? Gal Jūžintų klebonas
išmokytų rašyti?..
—Gera tad Anelei! —pavydžiai galvojo, matydama, kaip neati­
džiai verpia Trembelytė, žvilgčiodama lango link ir įsiklausydama.
Bet Anelei tuo tarpu buvo kaskart blogiau.

77
 Pilka ir vėjuota diena baigėsi. Ar tai nuo žemės keliami, ar
iš dangaus krentantys, ore barstėsi smulkaus sniego debesys.
Net troboje girdėjosi, kaip netoli esantis alksnynas gailiai grojo
savo kamienais, įsitempusiais kaip juodos stygos. Vėjas kartais
gūsingai įpuldavo į kaminą ir dūmai iš pakuros slinko trobon;
tik stiprus ir sūkuringas vėjas tokiu bosu sugebėjo sugroti trum­
pame ir plačiame kamine...
Galų gale Anelė paliko ratelį ir išbėgo iš seklyčios. Pažadin­
ta iš susimąstymo visa grupelė atkreipė dabar dėmesį į tai, kad
artėja naktis, o Pucevičiaus dar nėra.
- Ar matėte, kada jūsų ponaitis išvažiavo ir į kurią pusę?
- paklausė Trembelienė merginų iš Patiltės.
- Išvyko tai jis iš karto po pusryčių, - atsakė Marusia, - sė­
do į šiajukes be vežiko, pasiėmė šautuvą - bet kurlink, to tai
mes nežinome.
- Tikriausiai Dusetų girios link, - papildė Uršulė, —ten
šiuo metu zuikiai tankiai šokuoja, ir pilkasis, ir baltasis.
- O tu iš kur žinai?
- Iš medžiotojų mes, motule.
Senoji palingavo galva, iš esmės pripažindama Uršulės
kompetenciją.
- Ponaitis jums sakė, kad pas mus užsuks?
- Sakė.
- Gal jam kompanija pasitaikė?
Į šį klausimą mergos nesugebėjo atsakyti. Senoji toliau au­
dė spėliones, pateisindama svečio vėlavimą.
-Jis ir stambų žvėrį galėjo sutikti...
- Į laukus išvažiavo, tai tikriausiai vilkai, —vėl dalykiškai
atsiliepė Uršulė, - bet šiais metais mūsų apylinkėje dar nesigir-
dėjome apie vilkus.
- Ir ačiū Dievui! - atšovė Trembelienė.

78
 Tačiau pasakyti žodžiai ir atėjusios sutemos bei vėjo dejo­
nės pamažu esančiųjų vaizduotėje pradėjo kelti nerimą.
- Kurgi Anelė? —paklausė motina.
- Vakarienę, matyt, užkaitė kepykloje.
- Negirdžiu jos, nueik, Marusia, pažiūrėti.
Nebuvo Anelės kepykloje. Apieškojusi trobą, Marusia išėjo
į lauką. Po akimirkos abi merginos įpuolė atgal į namus.
- Pusto, motule, stipriai pusto! - tragiškai sušuko Anelė.
- Ir iš dangaus jau beria kaip reikiant, - pridūrė Marusia su
vaikiška ramybe.
- O tai jamgali blogai būti, jeigu laukuose, —tarė Trembe-
lienė raukdama veidą susirūpinusi.
Nieko nebeliko, tik laukti. Bet Anelė buvo kitokios nuomo­
nės, nes bėgte vėl išbėgo iš trobos.
Sutemo; atėjo naktis be mėnulio, tačiau ne juoda, tik drums­
ta, su nelaimę lemiančia pūga, kuri dabar plakė trobos langus
biria, kapojančia kruša. Ugnis židinyje beveik užgeso, tad Trem-
belienė siektelėjo į lentyną lempos, tačiau kad maža buvo žiba­
lo stiklinėje talpoje, nuėjo į kamarą skardinio indo su žibalu.
Kažkaip to indo negalima buvo rasti. Ir Anelė, nepaisant šauki­
mų, negrįžo. Bet motina per daug pasitikėjo dukters rimtumu
ir protu, kad įtartų ją kokiu neapdairumu. Todėl tik patalpai
apšviesti, senovine mada, uždegė smalingą balaną ir įkišo ją
tarp sienojų.
Jau nesisuko rateliai, tuo labiau niekamnebebuvo noro dai­
nuoti. Išsakiusios visus pastebėjimus, trys moterys sėdėjo tylė­
damos, su valstietišku užsispyrimu laukdamos likimo. Vienam
ramus miegas prišildytoje troboje, kitam —gal ir mirtis šalčio
verpetuose —visko jau buvo pasaulyje, net Trembeliškėse.
Dominykas Trembelis, keturiasdešimtmetis vyras kaip
pušis, sušilo smarkiai kirsdamas medžius girioje ir sugrįžęs

79
namo nieko nevalgė, kliedėjo per naktį —po poros dienų
mirė - jau prieš ketverius metus. Amžiną jam atilsį. O pra­
ėjusiais metais tai sniego pūga prie Dusetų pasiglemžė Mati-
jošiūnienę Teresę su dviem vaikais! Jei ne šuo, nebūtų atrasti
visi trys prieš pavasarį, taip ir suakmenėję po sniegu, kaip
šventa skulptūra prie kelio. —Žiemą mirtis nuožmiai alkana ir
priartėja prie kaimų...
Dūmojo Trembelienė ir žvelgė pro langą, kol suriko, greitai
žegnodamasi:
- Aušros Vartų Motina! Gaisras!
f
Blykstelėjo lange mėlynai, kaip nuo žaibo, pro užšalusius stik-
lūs negalima buvo suprasti, kur ir kas dega —netrukus užgeso.
- Gal Dievas davė, kad sniegas ugnį užsmaugė?
- Bet keista šviesa netoliese vėl nušvito.
Visos moterys išbėgo į kiemą.
Ant aukštos karties baigė degti nesuprantama liepsna, tvos­
kianti kaip deglas. Matyt, ją pastebėjo ir iš kitų trobų, nes kele­
tas jaunų Trembelių kaimynų, stovėjo prie namų kampų su ki­
birais, pasirengę aplieti stogus, jeigu užsidegtų. Ramiai kažkaip
stovėjo, matyt, kad tiesioginis pavojus negrėsė; nepaisant vėjo,
sklido šūksniai kaip trumpi įsakymai. Už sodo tvoros ant aukš­
tos karties vėl užsiplieskė pašvaistė, nušviesdama keletą veidų,
veikiau žaismingų nei dramatiškų.
Net nuostaba apėmė Trembelienę; pažindama sūnėną An­
taną, pašaukė:
- Antanai! Iš proto jūs išsikraustėt?! Ką jūs čia veikiat?!
Jaunasis Trembelis, saugojantis su kibiru rankoje trobą nuo
kibirkščių, kurios ir taip geso drėgname ore ir ant visur išnešio­
to sniego, ramiai atsakė:
- Jūsų Anelė ten šviečia Pucevičiui ir mums šešiems susu­
ko galvas, kad padėtume. Iš pakulų ir žabų padarė ryšulius,

80
laisto žibalu ir padega. O mums liepė trobas saugoti. Padės
nepadės, bet dėl trobų nesijaudinkite.
Nubėgo motina pas šauniąmerginą, kuri paruošusi sau kele­
tą karčiųir ryšuliųatsargą, laistė juos žibalu iš indo ir paeiliui kėlė
uždegtus fakelus. Šiame darbe jai padėjo du jauni giminaičiai.
Pamačiusi motiną, Anelė greitai pabučiavo ją į ranką.
- Nedrauskit, motule!
Nedraudė Trembelienė. Ir kiti nustojo stebėtis sumanymu,
žinoma jau buvo visiems, kad Stanislovas Pucevičius neabejin­
gas. Tokiai turtingai ir akylai saugomai vienturtei asistuoti bu­
vo galima tik su sąžiningais ketinimais, todėl Stanislovas visos
Trembelių giminės jau metus buvo laikomas Anelės jaunikiu.
Jis jau seniai buvo laikomas savu, bičiuliavosi su juo ir vertino
jį kaip žemės ir girios žinovą, liaudies draugą.
Fakelai buvo uždegami vienas po kito, nes jau keliolika
žmonių įsitraukė į šį gailestingą sumanymą. Ilgai dar joks vaiz­
das nei garsas nuo lauko nenutraukė pustymo ir sniego pūgos
švilpesio. Kartais atrodė, kad kažkas knarkia, dejuoja kaip žmo­
gus - niekas nevažiavo, išskyrus vos pastebimus šešėlius, kur
tirščiau susisukęs sniegas kūrė tarsi gaujas, bėgančias vilko šuo­
liais, tai vėl įgaudavo aukštus ir lanksčius pavidalus, konvulsiš­
kai įsisiautusius pūgoje.
Pagaliau į niūrią žiemos simfoniją įsiskverbė mažutis mal­
daujantis balselis - pirmoji jį išgirdo Marusia:
- Tikriausiai varpelis?
Buvo atidžiai klausomasi - naujas fakelas plykstelėjo
liepsna.
- Varpelis! Tikrai varpelis prie lanko!
Dejavo ir artėjo greitai, ritmingai purtomas.
Ore jau jautėsi per kažkokias sroves, kažkokiais elektriniais
ryšiais, kad tiesiai į ugnį skuba pagyvėjusi būtybė, pasprunkanti

81
nuo mirties, dviguba siela —žmogaus ir arklio. Bet tamsos dan­
galas, užadytas pūgos verpalų, dar nepraleido vaizdo.
Pagaliau praraja prasivėrė ir išnardino šešėlį, judantį, tirštą,
lyg tiesiai į žiūrovus skrendančią piramidę. Akimirka! —ir juo­
das arklys, prunkšdamas ir iš šnerviųišmesdamas kamuolius ga­
rų, staigiai sustojo prie laukiančiųjų, užversdamas aukštyn po
lanku oriągalvą. Laukta jo! Tačiau iššoko iš tamsos toks didelis
ir vaiduokliškai netikėtas, kad visiems akimirkai atėmė žadą.
- Ar gyvi ir sveiki, Trembeliai?!
- Ar gyvas ir sveikas?! —atsakė džiugiu choru būtys, pažin­
damas Pucevičiaus balsą.
Tuoj pat pora jaunuolių sugriebė už nasrųarklį, prunkščian­
tį ir aptekusį prakaitu, o iš žemų šlajų, kur pusiau gulėjo, pusiau
klūpėjo, išsiropštė su tam tikromis pastangomis Stanislovas,
matyt, sugrubęs nuo šalčio. Tačiau kairėje rankoje laikė šautu­
vą, o dešinę iš eilės padavinėjo draugiškam būriui.
—Dėkoju, broliai! Ir pats pataikyčiau, bet visuomet ugnis
padeda.
—Tai kodėl ponaitis užvažiuoji nuo tvoros, ne nuo kelio? —
linksmai paklausė Antanas Trembelis.
—Kad greičiau... O! Ir Anelė čia?! Ir motina?! Dėkoju. Pa­
imkit iš rogių zuikius - trys ten yra, jeigu jų kipšas tokiu oru
neištraukė.
Maskavo savo nuotaiką mina ir ėjo į trobą. Bet kai atsidūrė
jau šilumoje, linguojančioje balanos šviesoje, išvaizda išgąsdino
moteris. Buvo labai išblyškęs, apšarmojusiu veidu, rūbais ir nu­
silpęs, nes labai sunkiai atsisėdo ant suolo.
- Paskolink, Anele, batus ir naujus kailinius iš Antano! -
sušuko motina.
Akimirksniu atsirado batai ir sausi rūbai. Nors truputį prieš­
taravo, leidosi Stanislovas nurengiamas iki apatinių, jausdamas,

82
kad apmirusiomis rankomis pats sau nepagelbėtų. Uršulė ir
Marusia pradėjo kikenti, neužtikrintos, bet ori Anelė rimtai at­
siklaupė prieš Stachą ir rūpestingai, bet vikriai nutraukė jam
batus. Tada ir visos, kartu su Trembeliene, pradėjo nurenginėti
jo suledėjusius rūbus.
—Sėsk, ponaitis, prie ugnies —atsigerk karštos arbatos.
—Ar kartais degtinės neturit?
Atsirado ir degtinė. Šildomam iš išorės ir vidaus, Stanislo­
vui pamažu grįžo humoras bei iškalba.
Anelė galėjo jo klausytis tik protarpiais, nes virė kepykloje
baltintus batvinius su rūkyta mėsa ir avieną su bulvėmis. Iš
tikrųjų tankiai eidavo į seklyčią, prisėsdavo kamputyje, nebyli
ir įsižiūrėjusi į Stachą. Bet netrukus vėl išbėgdavo, kadangi va­
karienė privalėjo būti skani ir gausi.
Stanislovas gi, lepinamas rūpesčio, kurstomas dėmesio, ku­
rį kėlė moteriškoje auditorijoje, pasakojo:
—Žinote, motin, kad man tos šviesos, kurias uždegėte, vis
tik gerai padėjo.
—Tai Anelė tau, ponaiti, taip švietė. Vat senai į galvą neat­
ėjo; niekad mes to nedarėme —ir galvon netoptelėjo.
Anelė tuo metu užsuko į seklyčią - nušvito veidas, po to
nuleido akis ir vėj išbėgo prie savų užsiėmimų. Stanislovas šiltu
žvilgsniu palydėjo dingstančią merginos figūrą ir kalbėjo toliau:
—Kai artėjau prie Dviragio, pradėjo pustyti kaip reikiant -
ir sutemo šiandien pusvalandžiu anksčiau nei vakar. Bet galvo­
ju sau: iki Trembeliškių keli varstai vasaros keliu, o dabar tiesiai
ir tiek nebus; nes pažįstu čia kiekvieną krūmelį. Važiuoju aš iš
pradžių įprastu keliu - šimtas žingsnių už kaimo jau nė pėdsa­
ko. Susiorientavau, kad vietoj per tiltelį - žinote, tą po šventu
Jonu —pravažiuoju per užšalusį upokšnį į kairę. Taigi imu vai­
ruoti į dešinę, bet jau plačiu lauku, be pėdsako. Taigi nuo Dvi­

83
ragio matosi jūsų aukštas alksnynas ir, man rodosi, kad matau
jį prieš save. Važiuoju ir važiuoju —nei alksnyno, nei kaimo.
Galvoju: paleisiu arklį, tegul eina, kur nori... ir pirmąkart atsiti­
ko, kad mano juodis sukvailiojo! Rauna tiesiai prieš save ir tru­
putį traukia į dešinę. Galvoju, važiuoju ir važiuoju. O čia mano
arklys krenta į pusnį, vos joje nepasislėpė! Ir iki šiol nežinau,
į kokią ten daubą įlindome. Vėl tada aš už vadelių, patraukiu
arklį iš tos pusnies, vėl tvirta, rogės eina viršumi - važiuojame
greita risčia valandą. Pagaliau pastebiu: kažkokios krūvos, nei
tai šieno kupetos, nei durpės kastos - nes, rodosi, važiuojame
kalneliu... Na, atpažįstu trobas. Ar patikėsite, motina! —sugrį­
žau atgal į Dviragį!
- Pone Kristau! Kodėl ponaitis ten neužnakvojai?
- O tai ką, manęs nenorėjote šiandien matyti?
- Aišku, norėjome... —aiškinosi Trembelienė, nuoširdžiai
susirūpinusi.
- Taigi antrą kartą aš jau kitokiu būdu. Vadžias į saują ir
tiesiai per pievas į alksnių krūmynus. Pataikyčiau tikriausiai su
užrištomis akimis! O čia nei krūmynų, nei kelio tarp jų, nors
risčia pusę valandos važiavau. Tik staiga jaučiu, kad leidžiuosi
nuo kalnelio ir važiuoju per lygumą, sparčiai, o po arkliu dunk­
si. Ežeras? - galvoju - betgi nėra ežero pakeliui pas jus. Ir vėl
kalnelis, net arklys prieš jį sustojo. Kas dėl Dievo?! Buvo vėjas
iš kairės, dabar iš dešinės - ir vėl iš kairės. Ar vėjas taip suka,
ar aš suku? Tada galvoju: kai sutiksiu kalvą, užsikarsiu ant vir­
šaus ir pažiūrėsiu, ar kur ko nematyti. O kai sustojau ant kal­
vos, žiūriu; tolumoje ugnis - man rodėsi, kad Dviragis. Jau vis
vien —važiuoju tiesiai į šviesą. Užgeso - sustojau —vėl ugnis.
Ir aš, ir mano juodis supratome, kad žmonių tai darbas ir toliau
tos ugnies link. Taip ir atvažiavau iki jūsų. Dabar, kai mąstau,
turėjau aš nuvažiuoti nuo stataus kranto ant Gačionių ežero,

84
kur nuo kelio ir ten tarp krantų galėjau važinėti net iki ryto. O
jau vadelių nejaučiau rankose.
Pakvipo troboje gardžiais garais nuo puodų, kuriuos Anelė
atnešė ir pastatė prie ugnies, rengdamasi padengti stalą staltie­
se. Atsiliepė Stanislovas:
—O, duokite greičiau valgyli, o stalo man neužtieskite, juk
švarus, ir aš jums nesvetimas.
- Kaip nori, ponaiti.
Taigi tik skambėjo lėkštės ir įrankiai, ištraukti iš spintos ir
padėti ant stalo, prie kurio jau sėdėjo Pucevičius ir Trembelie-
nė. Mergos buvo pakviestos maloningu šeimininkės gestu. Barš­
čiai su rūkyta mėsa kuteno šnerves; stojo siurbčiojanti tyla.
O kai visi pavalgė sriubos ir mėsos, tyla dar buvo surakinusi
lūpas. Saugiai galima buvo svajoti pasiturinčioje troboje, kaip
tvirtovėje, besityčiojančioje iš žiemos ir nakties pasalų.
Pailsusias nuo fizinio krūvio ir nuoširdžių išgyvenimų gal­
vas apėmė toks miegas, kokio karaliai pavydi valstiečiams - sal­
di, beginklė negalia. Moterys visos išsinešdino į kepyklą, svetai­
nė su šviežiai paklota lova buvo atiduota Stanislovui. Vos tik
išsitiesė joje, užmigo. Ir moterys sumigo, kur kuri atsigulė, ant
siauros lovos ar ant čiužinio, ištiesto ant grindų.
Tik Uršulei ilgai galvoje sukosi klausimai, ar dideliuose
miestuose būna tokios pūgos? Ar išvažiavus už miesto ribų,
pavyzdžiui, medžioti, galima pasiklysti ir negrįžti nakčiai į mies­
tą? Tikriausiai ne - nes mieste yra aukšti bokštai, o bokštuose
uždegami žibintai. Jis, tas jaunasJūžintų ponaitis, medžiojo tik­
riausiai ir šiandien? - Jis paskui žvėrį nueitų toli, toliau nei pas­
kui ją, paskui Uršulę, —jam šautuvas brangiausias! - Iš blaivių
mastymųatsirado klejojimai, iš klejojimų—mieguisti paveikslai,
ir vargšė mergina vaizduotėje keliavo visą naktį paskui mylimą
vaikiną. Ilgesingai ir ištikimai, negalėdama pasivyti, vilkdamas!

85
iš paskos, bučiuodama gedulingai - kai sveika širdis lygiais dū­
žiais matavo jos realų likimą ant čiužinio pakrosnyje.

O kai visi gaidžiai nugiedojo ir aušra išsirutuliojo iš sunkių,

dejuojančių tamsumų, kraštas aplinkui Trembeliškes nušvito
dar baltesnis, visiškai tylus ir toks nekaltas, lyg niekad jame ne­
buvo nerimo ir praradimo.
 VI
CHACKELIS

Medžioklė nuo amžių yra karališkas užsiėmimas, bet prieš

tuos amžius buvo pagrindinis paprastų žmonių užsiėmimas,
kiekvieno suaugusio vyro gyvenimo dalis ir tai turėjo savyje ne­
išsemiamų savybių, buvo žmogaus kova su žvėrimi ir žmogaus
patirtis gamtos paslaptims kaupti. Pirmykštės medžioklės jėgą
ir grožį kai kurie medžiotojai išlaikė instinktyviai, prasčiokai
mokydamiesi, bet meistriškai bendraudami su gamta, arba civi­
lizuoti, kurie sugebėjo kuriam laikui sulaukėti, kad pailsėtų nuo
civilizacijos nuobodybės ir rūpesčių.
Mūsų senajame pasaulyje daug žmoniškų institucijų išvėso
ir atgyveno. Ir karališkos medžioklės prarado savo tikrąjį turinį,
tapdamos puikiai parengtomis skerdynėmis. Tačiau pirmykštis
medžiotojo instinktas neišnyko, klesti ir dega jaunuose, gimu­
siuose medžiotojuose, puošia net karališkas medžiokles ir jų
pavyzdžiu rengiamas poniškas medžiokles.
Apie kažką panašaus svajojo Mykolas Rajeckis važiuoda­
mas rogėmis per gražias ir išsidriekusias kunigaikščio Jurgio S.
girias, esančias Karalystės pietuose. Per žiemos atostogas atva­
žiavo Mykolas į šiuos tolimus kraštus, gavęs pakvietimą į gar­
sias medžiokles, vykstančias pirmosiomis sausio dienomis.
Tą dieną buvo medžiojami šernai. Kelių dešimčių rogių
vora važiavo į pirmuosius numerius, veždamos medžiotojus ir
jų parankinius šaulius. Rogės slydo vingiuotu keliu be varpelių
tarp pakibusių spygliuočių kamienų, krėsdamos nuo jų sniegą

87
ant arklių ir žmonių rūbų; išnyrančios iš tankmės rogės atrodė
kaip miško dalis, susinėjusios su apsnigta aplinka, tarsi atplėš­
tos ir tyliai plaukiančios. Kartais tik pavažos dusliai sudunden­
davo, atsitrenkusios į iškerojusią šaknį. Rytmečio dangus virš
šilo, baltas, vos su šaltuku, pranašavo sniegą. O gal ir išsilaikys
orai iki vakaro?
Mykolas sėdėjo rogėse, pažymėtose skaičiumi 4, kartu su
atsitiktiniu draugu, ponu Viktoru Liebe, su kuriuo tik čia su­
sipažino. Ponas Liebė, keturiasdešimtmetis ir šaltas, Mykolui
atrodė visiškai svetimas, savo draugija net gadino jammedžiok­
lės žavesį. Labiausiai Mykolą trikdė, kad bendrakeleivis mokė
jį techninių dalykų apie šautuvą, šūvį ir medžiotojo pareigas, o
jis, Mykolas Rajeckis, nors tik universiteto studentas, laikė save
jau patyrusiu medžiotoju.
Prašviesėjo, antai, tarp aukštos miško tamsumos ruožas, ap­
augęs jaunais alksniais ir sausais meldais šalia apsnigtos upelio
vagos. Mykolas jau ne kartą matė tokią poziciją pakaunės miš­
kuose ir įtraukęs šnervėmis pažįstamo kvapo, sušuko:
- Čia, pone, numeris lapei, ką?
Ponas Liebė, permetęs jaunuolį šaltu žvilgsniu, pareiškė:
- Nėra čia lapių miškų gilumoje; lapės yra ten, kur gali me­
džioti smulkesnius žvėrelius, arčiau laukų ir miškelių. Kur nėra
kiškių, triušių, kurapkų ir panašių, ten, pone, nesutiksi ir lapės.
Čia tik šernas, stirna, miškinė kiaunė, retai didesnės rūšies kiš­
kis, truputį labiau pabalęs.
- Baltasis, —pertraukė Rajeckis.
- Ne, pone. Baltųjų čia apskritai nėra. Jų išplitimo arealas
prasideda tik už Nemuno ir toliau į šiaurės rytus.
Mykolas fiksavo atmintyje tai, ką sakė Liebė, jausdamas,
kad nuobodus medžiotojas yra teisus, bet nenoriai pripažinda­
vo savo patyrimo spragas.

88
 —Medžiojau daugiausia Lietuvoje, —tarė po valandėlės, —
ten kitokia giria, kitokie žvėrys. Ar kada šaudėte žvyres?
—Porą šimtų jų nušoviau Pskovo apylinkėse, prie Peipuso;
ten tikroji jų žemė.
—O ar nušovėte kada lūšį?
—Turiu dvi lūšis ir tris miškines kates savo medžioklės
knygoje
„Kad tave velniai griebtų!“ - norėjo pasakyti Rajeckis, nega­
lėdamas užimponuoti Liebės nei žvyrėmis, kurių jau ganėtinai
prišaudė, nei lūšimi, kurios gyvos miške nėra matęs. Tuo tarpu
Liebė neatrodė įprastas medžiotojas melagis, turėjo visa tai ma­
tyti ir atlikti, apie ką kalbėjo. Tik kalbėjo kaip iš knygos, kaip
docentas, gvildenantis skaičiųir teisiųgrūdus iš poezijos žiedy­
no, iš viso to, kas gyva, kas kvepia, svaigina tikrojo medžiotojo
pasakojimais.
Todėl Misius su dvigubu pasitenkinimu sulaukė palengvė­
jimo, kai pasiekė kelionės tikslą ir kai rogių vora sustojo kelių
sankryžoje, kur uniformuotas su antpečiu senas medžioklis
Kavalskis laukė atvažiuojančio kunigaikščio ir jo svečių. Salia
medžioklio stovėjo keletas kariškai išsitempusių, uniformuo­
tų šaulių.
Nei pasveikinimo signalo ragu, nei garsių kalbų. Keletas
nebylių nusilenkimų, trumpas kunigaikščio Jurgio pasitarimas
su medžiokliu ir tokia pat tyli komanda, kad medžiotojai eitų
paskui Kavalskį, kuris nurodys jiems numerius.
Keliuku tyliai slenka sumaniai apsirengusių, pilkai kaip žie­
vė, žaliai kaip samanos, judesiais mėgdžiojančių nepasiekiamą
laukinio žvėries vikrumą ir atsargumą, figūrų vora. Ir kad ne
pragariški žudikiškų mašinų išradimai, kad ne daugelio susita­
rimas, suburiantis jėgą, kur jau žmogui vilko atsargumas, elnio
lengvumas, šerno jėga! Vienintelis žmogaus pranašumas - per

89
daugelį kartų išugdytas noras viešpatauti gamtoje, tas išugdytas
instinktas pritraukti prie savęs tą prabangą, kuri gyvena ir dau­
ginasi žemėje.
Kaskart kas nors iš voros pasilikdavo vietoje, pažymėtoje
skaičiumi ant įbesto nenužievinto kuolelio. Buvo įsakyta laiky­
tis tylos, nerūkyti ir nešauti pirmojo šūvio į kitą žvėrį, vien į
šerną.
Mykolui Rajeckiui atiteko vieta su skaičiumi 4, geru jį laikė,
nes neturi bloga lemiančios prognozės, kaip, pavyzdžiui, 7 ar
13. Medžiotojas yra prietaringas, kaip lošėjas. Miško plotas ap­
linkui dabar tapo jaunojo šaulio rūpesčio plotu. Stovi už apsnig­
to kėnio, paslėptas nuo varovų pusės - tai gerai —tik kad labai
mažai mato prieš save—reikia medžiokliniu peiliu nukirsti nors
keletą šakų. Linija, kurioje stovi medžiotojai, siaura, beveik pa­
simetusi tarp mažų kamienų- ir šaudyti išilgai linijos negalima.
Jeigu žvėris prabėgs pro liniją, šūvis čia patogus į dešinę, kur
miškas lyg praretėja reta pailga įlanka. Kas gi kliudytų šernui
įbėgti būtent į šiąįlanką? —Mykolas, įsivaizduodamas toje vieto­
je didžiulio šerno šešėlį, su malonumu patikrino pravesdamas
šautuvo vamzdžiais net iki išsvajoto šūvio vietos.
Apžiūrėjo po to štucerį, kurį pirmąkart turėjo miške, nusi­
pirko prieš keletądienųiš pažįstamo ir išbandė tik į taikinį. Dvi­
vamzdis „ekspresas“ turėjo būti geras, tačiau Misius su nepasi­
tenkinimu pastebėjo, kad tik du medžiotojai čia turėjo panašų
ginklą, su išoriniais gaidukais dūminiam parakui; kiti nešiojo
nepaprastai lengvus naujos konstrukcijos šautuvus bedūmiam
parakui su vidiniais gaidukais. Pavydėjo jiems Misius iš visos šir­
dies. Na, bet juk turi ir jis dvi grėsmingas kulkas vamzdžiuose,
kurios jau ne vieną šerną ir net lokį patiesė. Spaudė saujoje ir
apžiūrinėjo iš visų pusių savo šaunamąjį įrankį, pasitenkinimo
ir triumfo girioje pagrindinį vadovą. Stuceris gerai gulėjo ranko­

90
je, per daug nepersverdamas vamzdžiųį priekį, bet buožė buvo
su nepatogia Mykolui pagalvėle ir per mažai išlenkta. Rajeckis
keletą kartų pabandė taikytis į visas puses, kad būtų pasirengęs
greitam šūviui.
Žiemos miškas tylėjo kaip užkeiktas; medžiai savo sniego
kailiniuose miegojo puikiai. Jeigu kur nuslinko sniego šūsnis ir
išsisklaidė per žemiau esančias šakas bei krito sidabriniu pūku,
greičiau tai buvo artėjančio atodrėkio nei kokio nors pokyčio
miške požymis.
Jaunuolį apėmė blaivios svajonės, panašios į sapną, kurio
dekoracija būtų apčiuopiama. Visur aplinkui tie neapžvelgiami
savo įvairove pavidalai, kūnai, veidai, sušalusio sniego sūkuriai
ant medžių šakų, iškabinti ore, išmėtyti ant žemės, pagal kurių
išdėstymą medžiotojas skaito avantiūriškas istorijas. Dienos
mintis, džiaugsmas ar rūpestis, pakimba tose neaprėpiamose
erdvėse, praranda svorį ir konkretumą, bet suranda didžiulį la­
kumą bei skvarbumą į neinformuotų nuojautų ir įspūdžių sri­
tis. Plaukia į tave balsai be oro plevenimo, supranti nesukurtų
formų konstrukciją, nerealaus gyvenimo logiką. Subliūkšta tai
išgirdus pirmuosius žmogiškos kalbos garsus.
Iš tolo pasigirdo rago signalas - atsakė antrasis, pažymėda­
mi prasidedančio varymo medžiotojų link kraštines pozicijas.
Ir dar labai silpnas, bet platus ir džiaugsmingas, atsklido pirma­
sis einančios minios riksmas.
Mykolas sugriebė štucerį, atlaužė gaidukus ir žvelgdamas į
savo rankas, pastebėjo, kad dreba. Valios pastangomis prisiver­
tė nusiraminti. Stovėdamas be judesio kaip kelmas, akimis tik
kontroliavo, kaip įstengdamas giliau, painias miško prarajas.
Tarpais iš tolo aidėjo signalas, tai į dešinę, tai į kairę. My­
kolas, pirmą kartąbūdamas tokioje reprezentacinėje medžiok­
lėje, nežinojo dar visų tų melodingų susikalbėjimo natų tarp

91
medžiotojų, medžioklių tarnybos ir varovų. Tačiau spėliojo,
kad tie signalai, kuriuos girdi, reiškia: „kairysis flangas grei­
čiau!“ - „dešinysis lėčiau!“ ir panašias komandas. Bet staiga
suskambo, grojamas daugeliu ragų skirtingose vietose, ūmus
šūkis, detonuojantis nuo susijaudinimo ir skubos —vienu me­
tu pasigirdo varovų riksmas, lyg siaubo ir nerimo. Ten jau
pamatė šernus!
Mykolo akiratyje dar nieko nevyko. Tik sniegas, sujudintas
triukšmo, šen bei ten atitrūko nuo medžių ir minkštai dribo ant
žemės, tik pora pažadintų kėkštų pakilo rėkdami ir pažerdami
baltus srautus iš pakilusių vietų.
Bet tas tikrumas, kad netoliese yra šernai, pripildė giriądre­
bančio nerimo. Kažkas dunda? —ne, tai tikriausiai varovai ar­
tėja. - Dunda vis aiškiau, traška krūmai - ir vėl pritilo, jau net
varymo, nors vis artesnio, šauksmas ne toks aistringas. Taigi
šernai yra kažkur čia, tarp žabangų, kurios juos glemžia, ir jų
laukiančios pasalos, pasišiaušusios šautuvais. Dabar, be abejo­
nės, eina: girdėti, kaip braunasi per tankumyną kaimenė - ore
pasklido vos juntama tvarto smarvė ir sukuteno Mykolo šner­
ves, kaip koks rojaus kvapas. - Kad tik pro čia! Kad į tą retesnę
įlanką! - Kiekvienas nervas, kiekvienas jaunojo šaulio raumuo
įsitempė ir geidė.
Eina! Eina! - Bet kur?! - šmėkščioja kairėje, vienas, du,
trys... dar pora - tik tamsios dėmės, greitai judančios už tos
nekenčiamos tankmės ir sniego raizgalynės - šešėliai, svajos,
prisiminimai. Ir tikriausiai laimikis kitiems!
Mykolas nuleido štucerį ir pavydžiu, beviltišku žvilgsniu pa­
lydėjo dingstančią kaimenę. Maždaug per trijų numerių atstu­
mą kairėje nuaidėjo šūvis, paskui du, greitai vienas po kito.
—Kas ten stovi? Atrodo, kad pats šeimininkas? O gal Lie-
bė? Tas asilas!

92
 Kai Mykolas taip rodė savonepasitenkinimą, išdešinės prie­
šais save išgirdo sniego girgždėjimą, lyg kas apsiavęs sunkiais
batais artėtų risčia. —Tikriausiai šaulys iš varymo artėja? - Ga­
na abejingai pasisuko į aną pusę ir iš karto apstulbo.
Didžiulis kuilys išniro iš tankmės ir tą akimirką, kai jį pa­
matė Mykolas, sustojo tiesiai priešais, snukiu į jį, už kokių ke­
turiasdešimties žingsnių. Akimirka abipusio mąstymo, šaulio ir
žvėries.
- Šauti jį į snukį? Neįmanoma! - susivokė Mykolas.
- Priešas! Mirtis! —krankštelėjo triukšmingai pabaisa ir jau
būdamas arti linijos, metėsi per ją į artimiausią brūzgyną už
tankmės.
Bet Rajeckis jau laikė į jį nukreiptus vamzdžius, palydėjo
per liniją ir tuo momentu, kai kuilys nėrė už krūmo, šovė. Pa­
juto, kaip stipri kulka kaip botago pliaukštelėjimas ištrūko iš
vamzdžio graižtvų, išgirdo, kaip trinktelėjo į sprunkantį kūną
lygį būgną ir vieną akimirką laukė be kvapo. Šernas dar šmėža­
vo pro krūmus už kokių dvidešimt žingsnių, lygiai ir sunkiai,
kaip mechaniškai traukiama juoda kaladė... Tuo metu, kai My­
kolas norėjo truktelėti už antro nuleistuko, kuilys virto ant že­
mės, net sudejavo.
Šaulys pritūpė, po to pasistiebė ant pirštų, lenkėsi į šonus,
kad pro besisklaidančius dūmus ir krūmokšnius akimis prarytų
savo grobį. Tačiau atsiminė, kad nevalia jam nueiti iš vietos, kol
ateis varovai. Tačiau nebuvo reikalo: iškapstytame sniege, ne­
paisant dengiančių šakų, buvo matyti nejudanti gulinčio šerno
masė, kaip juodas kalnelis.
Suriktų ar sutrimituotų - vos nepravirko. Pajuto karštį visa­
me kūne, ir giria sutavaravo jo akyse. Laukė neilgai, nes susido­
mėję artėjo varovai, o du uniformuoti šauliai, sekdami stambiu
pėdsaku, sumojo pagal šūvio garsą, kad šernui kliuvo, pamatė

93
jį gulintį ir, sveikindami Mykolą, pakėlė ragus prie lūpų; suskam­
bo triumfo fanfaros: šerno mirtis.
Skubiai į šį signalą rinkosi medžiotojai, numatydami ypa­
tingą rezultatą. Iš kaimenės nušauti du pirmamečiai, bet mažai
kas į juos bežiūrėjo. Čia, kur gaudžia ragai, pagaliau turi būd
kažkas verto apžiūrėti.
Keletas medžiotojų tuoj pat susirinko Rajeckio numeryje,
kuris stengėsi suvaldyti kunkuliuojantį išdidų džiaugsmą ir ra­
miai pasakoti. Buvo žiūrima jamį akis su pavydu ir pagarba.
—Kaip išėjo? Pats ar su būriu?
—Pats.
—Tai ir dvikova! Didžiulis egzempliorius!
—Ir vienu šūviu?
—Vienu.
Medžioklis Kovalskis skubiai artėjo prie Rajeckio:
—Čia tankmėje turėjo būti Chackelis; atrodo, ponas jį pa­
tiesė?
—Nušoviau didžiulį šerną, - atsakė Rajeckis, - koks tas
Chackelis?
—Turime čia tokį. Didžiausias šernas miškuose su rudomis
žandenomis, tarsi storas žydas. - todėl jį taip vadiname. Jeigu tai
jis, tai turi ponas laimę: bestija niekad dar nebuvo išėjusi šūviui...
Iš kitos pusės artinosi kunigaikštis Jurgis. Smagiau visiems
pasidarė pamačius jo gražią, liekną figūrą, tiesiog šviečiančią.
Saukė:
—Bravo, Misiau! Sako, nušovei Chackelį?
—Nežinau, reikia jį apžiūrėti.
—Aišku, kad jį apžiūrėsime.
Šernas gulėjo vietoje, kur krito, apsuptas valstiečių ir ber­
niukų varovų žiedu, tačiau stovinčių atokiau nuo patiestos bai­
sybės. Medžiotojai ir medžioklės tarnyba pajudėjo jo link.

94
 Staiga medžioklis sustabdė paskui jį einantį kunigaikštįJurgį:
- Tegul ponas kunigaikštis bus atidus: šernas gyvas —judi­
na užpakaline koja.
Stabtelėjo visa draugija; varovai atsitraukė dar toliau, lyg ir
pasimetę. Medžioklis pašaukė vieną iš uniformuotų šaulių:
- E, Koperi, išsitrauk peiliuką ir nuramink tą poną!
Taigi Koperis apnuogino ilgąmedžioklinį peilį ir plėšriai su­
silenkęs, pajudėjo prie šerno. Bet nepriėjęs atšoko. Nejudanti
iki šiol kaladė nesuvokiamu būdu atgijo. Lyg žaibo pažadintas,
šernas pašoko nuo žemės su nematytu stangrumu ir atsistojo
didžiulis, su pašiaušta ketera, snukiu taikydamas į susibūrusius
medžiotojus, garsiai čeksėdamas ir prunkšdamas pažiaune, iš
kurios blykčiojo riestos iltys.
Su triukšmu išsibėgiojo varovai; daugelis įsikorė į medžius.
Tik medžiotojai suakmenėjo vietoje, nes beginkliai ar nepasi­
rengę šūviui.
Tokia jų būklė lėmė, kad šernas jų nepuolė. Sukaustytu
kūnu pasisuko į kitą pusę, kur jam kelias nebuvo užtvertas ir
apdairus, nors įsiutęs, metėsi tarp medžių, pataikė į atvažiuojan­
čias roges, nubloškė jas nuo kelio galingu snukio smūgiu, pabai­
dė arklius ir pasiekė tankmę, per kurią šiaušė sveikas ir stiprus,
kol pranyko. Keletas šūvių pavymui buvo be rezultatų.
Tik dabar medžiotojai, atsipeikėję, pradėjo svarstyti nepa­
prastą įvykį.
- O tai niekšas! Apsimetė.
- Nualpo!
- Kaip tu į jį šovei, Misiau?
Rajeckis tik beviltiškai gūžtelėjo pečiais.
- Tai tikrai buvo Chackelis!
- Ne. Tai juodas šernas iš tų storų, trumpų: nieko rudo
nesimatė.

95
 - Kaip tai?! - juk turėjo rudus šerius snukio šonuose ma­
žiausiai po ketvirtį uolekties!
- Kalbos!
- O matėte akeles? Kai suraukė snukį čeksėdamas, tai tos
mažos akelės žibėjo šlykščiai. Taip tik velnias gali žiūrėti į gerą
sielą.
- Kodėl iš tikrųjų jis nepuolė mūsų?
- Na taip... bajorai neužleido vietos - stovėjome mūru. O
varovai išsigando - žiūrėkite! Ten vienas dar medyje tupi!
Buvo juokiamasi nervingai, bet ir guodžiamasi. Reikia gi
pasiųsti pėdsekį paskui tokį egzempliorių - sunkiai sužeistas,
jeigu gulėjo nejudėdamas. Kaip ilgai jis gulėjo? Tikrai ketvirtį
valandos, o gal ir ilgiau. - Pagaliau, blogai pataikyta.
Tai ir buvo Mykolui Rajeckiui kančia, kuris iš kuilio nugalė­
tojo padėties - gal Chackelio? —pateko į neįgudusio šaulio lygį.
Ar šovė į šerną per trumpai, ar per žemai? Kodėl nepasiuntė
jam antros kulkos?
Nors šerno pėdsaku buvo pasiusti du puikūs šauliai, My­
kolas jautėsi nelaimingas jau iki dienos pabaigos. Įkyrėjo jam
ypač, kai pervažiuojant į naują vietą turėjo vėl sėsti į roges su
Liebe. Draugas tuoj pradėjo jį egzaminuoti.
- Kaip ponas jį šovėte? Stačiai, į šoną ar iš užpakalio?
- Šoviau į dešinę pusę, taikiau į mentę.
- Kiek žingsnių?
- Gal keturiasdešimt.
- Lėtesniu tempu ar pilnu šuoliu?
- Ėjo greitai.
- Tai jau suprantu, —padarė išvadą Liebė, —šernas galėjo
gauti į pilvą; nukraujavo į vidų, bet ne mirtinai, todėl nualpo.
Arba... - Liebe pakėlė pirštą kaip pamokslautojas, - buvo tai
tipiškas Hohlscbuss, šūvis teisingas kalbant apie judėjimo kryptį,

96
bet per žemas. Yra tokia vieta žemiau mentės, kur kulka gali
praeiti neliesdama svarbesnio organo...
Misius jau neklausė, taip norėtų užčiaupti burną įkyruoliui,
tačiau jį tramdė Liebės rimtis ir svetima teritorija, kurioje bu­
vo. Likimas ar šeimininko pasirinkimas jam šiandien skyrė tą
kompanioną rogėse; privalėjo iškęsti jį iki vakaro. Profesorius
nesiliovė; po paskaitos apie šerno anatomiją, apie rezultatyvius
ir nevykusius šūvius perėjo prie šaulio ydų ir vėl paklausė:
- Kaip ponas, pavyzdžiui, prisidedate štucerį?
- Paprastai.
- Na, tai parodykite.
Rajeckis delsė, tačiau toliau raginamas, atsainiai pridėjo štu­
cerį prie peties.
- Na, matote, pone! - sušuko Liebė, —kairįjį delną per arti
pritraukiate prie nuleistukų apsaugos. Tai dar dovanotina šau­
dant šratais, bet kai norima taikliai šauti kulka, reikia vamzdį
padėti ant ištiestos kairės rankos. Tokiu būdu, pone, išvengsite
šūvio pažeminimo, net jeigu ir staigiau truktelėsite nuleistuką.
Pažiūrėkite, pone.
Ir Liebė beveik žonglieriaus judesiu suėmė savo štucerį, pa­
dėjo jį ant kairės rankos, paglostė nuleistuką laisvu dešinės ran­
kos rodomuoju pirštu, atliko tai keletą kartų, taikydamas nuo
rogių į šonus, o jo veidas, taisyklingas ir nemąstantis, švietė
pasididžiavimu bei pakilia nuotaika. Jaunas medžiotojas daug
ko galėtų išmokti iš techniškai įgudusio, jeigu būtų geresnės
nuotaikos. Bet tas pokalbis erzino jį ypač dabar, paliesdamas
atvirą širdies žaizdą.
- Dabar jau įsivaizduoju, kodėl kuilys iš pažiūros paguldytas...
Tuo momentu rogių vora sustojo. Na pagaliau! Misius kaip
nuplikytas iššoko, verždamasis į savo naujas lemtis ir į vienišą
pokalbį su mišku.

97
 Sužinojo iš nurodymo, kad ir šiame v,ryme nėra tikras, ar
bus šernų, tad po pirmojo šūvio varyme, linijoje galima bus
šaudyti viską, kas išeis, išskyrus stirnas ir kurtinių pateles. Teko
vėl ketvirtas numeris. Geras ar blogas ženklas? —Prieš tai ar
jam pasisekė, ar iš tikrųjų turėjo laimės? Patiesė šerną, atrodo,
Chackelį, o šis išdrįso prisikelti!
Jau tada miškas, retesnis šioje vietoje ir aukštakamienis, jam
nusibodo, nekalbėjo tokių paslaptingų ir šviežių godų, kaip
anas. Ir užsispyrusios miško dvaselės nuolat krėtė jampokštus.
Dar nepajudėjo varymas, kai prieš jį ristele išbėgo sena lapė ir
sustojo, pasistiepusi ant kimšo už kokių trisdešimties žingsnių
nuo numerio. Bet negalima buvo dar šauti į ką nors kitą, kaip
į šerną, prieš nustatytą ženklą. Ir būtent lapė, apie kurios pa­
sirodymą miško gilumoje abejojo Liebė! Užtikrintai nušautų
Misius tą lengvą lapę kulka, numestų ją po kojomis įkyriam
profesoriui ir pasakytų:
—Žiūrėk, pone, —čia yra ir lapių, kaip sakiau.
Vėl, kai po varymo pradžios ir po sutarto ženklo prapliupo
šūviai linijoje, Rajeckis tankmėje išgirdo šuolius ir praį>ėgo juo
džiugios skruzdės. - Ek, tik stirnos! Iš tikroir tai gražu, o lengvos,
o atsargios, nors nekaltos. Penkios... septynios artinasi gražiais
šuoliais - reikia tik tarp jųatpažinti ožį. - Yrair ožys, bailys gėdin­
gas, eina antras paskui seną ilgakaklę ožką, kuri pastabiu žvilgs­
niu stebi atsitraukimo plotą, mąsto apie būrelio gelbėjimą. —Pro
čia! - pasirinko naiviai, šokdama šuoliais per liniją, visiškai pasie­
kiama Mykolo šūviui; paskui visa baikšti komanda, pasitikinti tik
vikrumu, pralėkė per liniją ištęsta greta. O būtent didelis ožys,
kurį Mykolas sekė, ėjo kitų ožkų pridengtas, kaip tyčia. Šauti ir
atsitiktinai patiesti ožką —būtų esminė medžiotojiška nuodėmė.
Rajeckis rinkosi parankų momentą, rinkosi, kol būrelis gerokai
nutolo - šovė iš keliasdešimties žingsnių ir nepataikė į ožį.

98
 Nedidelė tai nelaimė —tačiau dėl šūvio teks aiškintis drau­
gams, tikriausiai vėl ponui Liebei. Kažkaip reikėtų pataisyti sa­
vo šaulio reputaciją.
Iš miško, per pusę kamienų aukščio, išsirito didokas raibas
paukštis, sunkus, lygskubiai krentantis žemės link. Jerubė! - re­
tas ir gražus vienetas tarp trofėjų. Bet šauti jį kulka šmėžuojantį
tarp medžių- iš tikro tuščias reikalas! Mykolui pasidarė nepato­
gu, kad nepasiėmė iš namų šradnio šautuvo. Kiti medžiotojai,
apdairesni, turėjo su savimi šalia štucerių ir šratinius; tik miške
tai pastebėjo Rajeckis.
Ir taip varovai priėjo prie antrojo varymo pabaigos. Nueida­
mi nuo numerių medžiotojai vėl būriavosi į susirinkimo punk­
tą. Pora turėjo po jerubę, kunigaikštis Jurgis nušovė miškinę
kiaunę. Lapę ir ožį, kurie praėjo pro Mykolo numerį, matė ir
kitose vietose - nieko taip akylai nepastebės šaulys - varžovas,
kaip žvėries, į kurį buvo nepataikyta ar praleista svetimame nu­
meryje. - O dėl lapės kai kurie pareiškė nuomonę, kad reikėjo
ją šauti; lapė yra priešas, šaudomos jos visur, kur tik sutinka­
mos. Tiesą sakant, Liebė ir pats medžioklės savininkas pagyrė
Rajeckį, kad stropiai laikėsi draudimo ir nešovė prieš sutartą
ženklą. Kai dėl prašauto ožio, visi buvo nuomonės, kad reikėjo
į jį pataikyti.
Mykolas buvo vis blogesnės nuotaikos, ypač kai vienas šau­
lių, nusiųstų paskui kuilį, sugrįžo ir pareiškė, kad šernas eina
sveikas, iš pradžių dar buvo kraujo, bet vėliau jau kraujas pėd­
sake dingo. Seka jį dar vienas varovas, gerai išmanantis sekimą,
tačiau be didesnės vilties.
Medžiotojas neprivalo pasiduoti depresijai, jeigu nori iš­
saugoti savo šaudymo privalumus; bloga nuotaika daro įtaką
orientacijai ir rankos tvirtumui; bloga nuotaika kaip užsispyręs
kipšas, atrodo, sukelia eilę nesėkmingų įvykių; gali apvelti me­

99
džiotojo sielą tokiu liūdesio verpalų, kad jam ir giria praranda
žavesį, ir žvėris, atrodo, šaiposi, ir draugai bemaž priešai. Me­
džiotojas privalo norėti, būti apsvaigęs nuo savo dienos užduo­
ties, išradingas ir žvitrus kaip mylintysis.
Trečiajame numeryje Mykolas visai nematė žvėries ir apskri­
tai varymas buvo tuščias, be šūvio, nes laukiami šernai pasitrau­
kė dar prieš išstatant varovus. Kitame varyme aptikti šernai,
bet jie be ceremonijų pasitraukė pro varovus, išblaškė juos ir
ištrūko iš tankmės. Iš kaimenės vėl pašauta pora vienetų, tačiau
Mykolas sužinojo apie tai tik po pasitraukimo iš numerio, nes
šernai praėjo toli nuo jo.
Linksmas specialus signalas nuskardėjo pusryčiams. Žino
kiekvienas, kas medžiojo miške, koks įvairus irįtemptas džiaugs­
mas tvoskia į medžiotoją nuo tų kadagio dūmų, nuo masinan­
čio indų barškėjimo, nuo poilsio po vargų ir išgyvenimų. Alkis
prabunda staiga, aistringai; akys juokiasi pamačius degtinę, ska­
nų katilų ir dėžių turinį, dėl pokalbių apie medžioklės rytmetį
ir jo keisčiausias smulkmenas. Ir tai nėra tik prabėgusių įvykių
prisiminimai, užpildyti ilgesiu; tai tik pusiaukelė medžioklėje,
stovyklavietė, kupina pasididžiavimo atliktais darbais, bet ir vil­
ties atlikti kitus prieš sutemas. „Dar ne vakaras“ - šis šaukinys
tvyro ore virš užsisvajojusiųgalvų, virpa nepasotinamose širdy­
se. Kas mažai nušovė iki pusiaudienio, iki vakaro dar gali tapti
„karaliumi“; kam sekėsi, gali sėkmę padvigubinti. - Nemrodas,
„Ponas medžiotojas“, pusryčiaudamas kalbėdavo su dievais.
Bet norint pajusti tokios puotos žavesį, reikia turėti ramią
sąžinę. Rajeckis jautė sunkią graužatį: Chackelis ar ne Chac-
kelis, prarastas kuilys buvo nenutrūkstamos pusryčių kalbos
objektas. Nors kunigaikštis maloniai gynė Mišių nuo atsako­
mybės, kad Hrebnickįs ir Carnkovskis pasakojo panašius nuoty­
kius iš savo prisiminimų, jog net pedantą Liebę nustelbė links-

100
mas triukšmas, Rajeckis, lyg pats būtų pašautas, be perstojo
galvojo apie savo nesėkmę ir jautėsi tarp medžiotojų kaip su
prarasta garbe.
Tačiau paveikė jį bendro pagyvėjimo magnetizmas, buvo
vykstama į naujus numerius, Misius vėl pajuto gera lemiantį
nematytų nuotykių laukimo virpulį.
Įvairūs buvo - tik vis aplenkdavo Rajeckį, net iki nevilties
erzindami jo medžiotojišką fantaziją. Tai ten nušovė ožį ir du
kiškius kulkomis - tai buvo dar tik užkanda, neverta prisimi­
nimų ir apetito šernui. Kiti jau tarp trofėjų skaičiavo nemažai
juodų šerių: Liebė nušovė didelį trimetį šerną, grafas Čarnkov-
skis turėjo du šernus, kunigaikštis Jurgis į šernus šovė dupletu.
Misiui tos užkeiktos bestijos nenorėjo pasirodyti.
Girdėjo jas čia pat dundančias giria, laukė jų beveik skaus­
mingais širdies spazmais —ir vėl atsisveikindavo su viltimi.
Kai buvo ruošiamasi aštuntajam iš eilės varymui, girioje
pradėjo tamsėti, nes labai ūksminga buvo toji tankmė, o diena
baigėsi be saulės; sutemos gimė tankmėse ir garavo į dangų.
Minkštas atodrėkio kvėpavimas ant medžių kabantį sniegą rijo
neįprastu greičiu, apnuogindamas kaskart juodesnius kelmų ir
šakų raizginius. Per visą girią pradėjo plisti tirpstančio sniego
šlepsėjimas, kuris šen bei ten staigiai drėbteldavo žemėn, net
sukeldavo įspūdį, kad kažkoks sunkus žvėris pašoka iš migio.
Jau ir iš oro drėgmė krito smulkiais lašeliais, kaskart panašėjan­
čiais į lietų.
Artėjo naktis, o dar nesigirdėjo šūkautojų; varovai, atrodo,
turėjo ilgai eiti tam paskutiniam varymui, o ir pats varovas jau
nėjo taip spėriai, kaip anksčiau, nepasitikėdamas batu čiuopė
slidų ir gelstantį po kojomis sniegą, instinktyviai laikėsi krūvos
ir nešukavo jau taip noriai. Tačiau pradėjo girdėtis šūkavimai,
duslūs, panašūs į sapno aimanas.

101
 Baigėsi Mykolo diena; viltis tirpo kaip tas sniegas ir smego
tamsoje. Iš Chackelio nugalėtojo nusileido į paprastą ožio ir
kelių kiškių laimėtoją. Miške rėkavo kaskart garsiau, šauliai, va­
dovaujantys varymui, negailėjo signalų besibraunantiems per
temstantį mišką, vadovavimui, vis artėjo prie medžiotojų lini­
jos, dar nešančios vilties šešėlių, bet apgailestavimąir medžiok­
lės pabaigą.
Suvis linijoje. Tolimų žmonių balsų protrūkis kaip didžiu­
lis viesulo atodūsis, pamažu rimstantis. Po akimirkos Mykolas
išgirdo trepsėjimą, jau girdėtą, įsirėžusį į smegenis kaip stebuk­
linga prisiminimo ir geidulio melodija - pavienį didelio šerno
ėjimą. Brovėsi per sniegą ir tankmę, iš dešinės į kairę - ausiai
tai buvo aišku; bet įžiūrėti jį, tuo labiau prisitaikyti tamsoje
buvo neįtikima. Kažkoks sunkesnis sutvėrimas praslinko per
retesnius pavidalus - kažkoks baidykliškas, lyg slibino snukis
priekyje pailgo kūno, ėjo per tamsią girią, žymėdamas kelią še­
šėliu ir traškesiu. Kol nutilo ir sustojo milžinas, gal už penkias­
dešimties ar šimto žingsnių? - naktis neleido atspėti.
Stovėjo už tamsaus krūmo, išsišakojusiu pavidalu į pasakiš­
kus kažkokius iškerojimus: didžiuliai kuokštai snukio šonuose -
uolektis šerių ant sprando. —Juk tai šernas? - taip, Chackelis!
Jau Rajeckis norėjo prisitaikyti ir šauti kaip papuola, bet
atslinko šaltas atsitokėjimo drebulys. O gal tai ne šernas? —gal
žmogus, apsirengęs taip storai ir besislepiantis? Ir šūkautojai
jau arti! - kulkomis iš štucerio, kuris šauna per varstą, taip aklai
durti miške negalima...
Pajudėjo kūnas iš už krūmo ir lėtai tolo į tamsas. —Tikrai
šernas - didžiulis, dar didesnis nei pirmasis kuilys. Ne kitaip,
tik Chackelis! Kaip vaiduoklis traukė per tamsas, vėl lyg stabte­
lėjo, vėl pajudėjo. O miškas jau traškėjo nuo slenkančių varovų
būrio. Iš vietos, kur Mykolas paskutinį kartą beviltiškai stengėsi

102
įžiūrėti vaiduoklišką šerną, išėjo dabar dvaro šaulys, pamažu,
lyg išsigandęs.
- Matėte tą didžiulį šerną? —karštligiškai klausė Rajeckis.
- Ne, pone, šernų čia nematėm.
—O kodėl varymas taip triukšmavo?
—Ei, ožkos! Naktį jiems viskas baisu.
Tačiau Rajeckis nesapnavo: matė kuilį, joks stirnų ožys taip
nejuda, nei taip sunkiai nežengia. Kai medžiotojai pradėjo rink­
tis, Mykolas vėl pradėjo klausinėti. Bet niekas nematė šernų.
Kažkas šovė į vanagą kulka ir prašovė.
Buvo taip vėlu ir tamsu, kad kunigaikštis Jurgis liepė šian­
dien atsisakyti tradicinio trimitavimo miške nušautiems žvė­
rims: paukščiams, kiškiams ir kanopiniams, ir prisakė tik ragais
paskelbti medžioklės pabaigos trumpą signalą. Medžiotojų nu­
šauti ir suguldyti eilėje pagal hierarchiją žvėrys bus teisingai
pagerbti, kai bus atvežti prie rūmų. Tuo tarpu reikia sėsti į ro­
ges ir skubėti atgal, nes atodrėkis stiprėja ir keliuose sniegas
tirpsta.
Mykolas ant medžioklinių kailinukų užsimetė burką su
gobtuvu ir, atsisėdęs savo rogėse, apkurto visiems pašaliniams
įspūdžiams, ypač kaimyno kalboms. Atsisveikino su savo pas­
kutinio varymo vizija.
Tas didžiulis šernas, didesnis gal iš pažiūros dėl atslinkusios
nakties - tai buvo tikriausiai tas nevykusiai šautas pirmajame
varyme kuilys, Chackelis. Turėjo dideles žandenas —rodos, kad
turėjo? - Betgi tikrai turėjo! Ir tuo paaiškinama, kodėl varovai
jo nepastebėjo; sužeistas šernas gulėjo mieguistas, o kai priar­
tėjo rėkautojai, pakilo, nuėjo atkarpą, vėl sustojo tamsos prie­
dangoje ir dėl šunų nebuvimo prasiveržė iš medžiotojų linijos
bei varymo sparno. Gaila, kad neima čia į tokią medžioklę bent
pėdsekių šunų būrio ar paprastų mišrūnų, kurie geriau rastų

103
pašauto šerno pėdsaką nei tie kvaili trimitavimo fanfarų šauliu-
kai! —Jei tai buvo Chackelis...
Rogių vora traukė visiškai jau tamsiu mišku, labai greitai,
nes pirmasis vežikas varė kaip girtas, o kiti nenorėjo atsilikti;
tačiau pamažu vora ištįso. Kelio sniego juosta vietomis nuo ato­
drėkio trūkinėjo ir pradingdavo tamsoje. Vežikai pradėjo vieni
kitiems šūkalioti. Rogės, kuriose sėdėjo Rajeckis su Liebe, ne­
trukus liko vienišos lyg milžiniškame tamsos vandenyne. Tik
rinktiniai arkliai traukė į priekį, prunkšdami - turėjo žinoti, kur
kelias. Visiškai atsidavęs arklių ir vežiko nuovokai, sėdėjo My­
kolas po savo gobtuvu, įšilęs ir paskendęs svajonėse.
Chackelis kažkur gyvena tuose tamsos plotuose —gal kur
guli tirpstančiame sniege, į juodą kalnelį panašus - gal, priglau­
dęs kūnąprie pušies kamieno, trinasi sakais ir gydosi gautą žaiz­
dą - jeigu tai iš tikrųjų Chackelis gavo tą kulką? O gal jo oda
nuo senumo tapo šarvu ir kulka neįveikia? - Tikriausiai ilgas
medžioklinis peilis, medžioklio visa jėga durtas po kaire mente,
kuris sugebėtų apžergti jo šeriuotą balną, gal toks peilis, trijų
ketvirčių uolekties ilgio, padėtų? —Bet tikriausiai Chackelis ke­
liauja šiuo metu? Pasipiktinęs girios rimties trikdymu šūviais ir
ragų garsu, nešdinasi į kitas girias, kur ir toliau šaipysis iš žmo­
nių dieną ir gąsdins naktį.
Giria prasiskyrė į dvi aukštas sienas, lygiagrečias, atidengda­
ma nešvarią, bet šviesesnę dangaus juostą. Rogės kryptelėjo į
kalną, arkliai suprunkštė su palengvėjimu - plentas.

Kitądienąvarovas atvežė į rūmus Mykolo pašautąšerną. Šer­

nas ėjo dar keletąvarstų, pareikalavo daug pastangų ir keleto šū­
vių. Didelis kuilys, svėrė daugiau kaip penkis šimtus svarų.
Bet tai nebuvo Chackelis. Geriausiu atveju giminaitis, nes
taip pat turėjo rusvas žandenas, tik mažesnes. Chackelis iki šios

104
dienos gyvena, vasarą įninka į grikius ir avižas, rudenį į bulves,
o žmonės jį atpažįsta pagal nuostolius ir pėdsakus, tokius dide­
lius, kad prietaringi laiko tai piktosios dvasios pėdomis. Vaikšto
naktimis. Pasirodė šiais metais esant pilnačiai vargonininkui,
grįžtančiam iš adaidų, arklius jam pabaidė ir sunkią ligą įtaisė,
dėl kurios iki šiol degtinės į burną neima.
 VII
PUOKŠTĖS

Naujametinių medžioklių pabaigos pas kunigaikščius S. diena

buvo saulėta, šilta, džiugi ir tokia, kad jau sapnavosi pavasaris
rūmų parke, didelėje giraitėje su žvyruotais takeliais tarp natūra­
lių ir dirbtinių sodinių. Ji vietomis darė miško tankmės įspūdį,
kitur matėsi perspektyvus ir brangus įrėminimas šviesiems rūmų
mūrams, oficinoms, oranžerijoms, įvairioms gyvenamoms patal­
poms, šviečiantiems iš tolo pro nuogus belapius medžius.
Atodrėkis truko keletądienų, todėl parke tikdaubelėse, giles­
niuose pavėsiuose galima buvo pastebėti sniego lopinius, kaip
marmuro luitus, išsikišusius iš žemės. Plyta plūkti keliai buvo
beveik sausi kaip parketas; tankūs žemės kilimai pavėsinėse,
karpomi paprastieji ligustrai pakelės gyvatvorėse dabino parką
linksma žaluma, o kai kurie ąžuolai su išlikusiais žiemą lapais
gaudė skaisčiąsaulę ant savo kruvino ir auksinio pliumažo. Toks
džiaugsmas driekėsi oru, kad vėl paukščiai giedojo savo pavasari­
nes giesmes, net šen bei ten pabudo neatsargios muselės, zyzimu
šlovindamos gyvenimo palaimą net iki mirties vakaro.
Į tą svetainę po atviru dangumi pabiro iš rūmų gausi drau­
gija, po pusryčių, vyrai ir moterys, visi pailsėję, kalbūs, lengvai
apsirengę. Po miško vargų, kelionių, pasalų ir priverstinio ty­
lėjimo, šiandieninė fazanų medžioklė atrodė kaip draugiškas
žaidimas, sportinės varžybos.
Tačiau medžiotojų medžiojimo aistros virė, ypač tų, kurie
norėjo „peršauti“ draugiją, priskirti sau didžiausio kiekio nu­
šautų. Trys jauni broliai Hrebnickiai: Konstantinas, Vitoldas ir

106
Aloyzas (Kodus, Vidus ir Liusius) turėjo, pavyzdžiui, pretenzi­
jų „karaliauti“ kiekviename sumanyme, kurio tik ėmėsi. Karū­
ną užleisdavo tik vienas kitam, kad tik neišeitų iš Hrebnickių
giminės. Visada veikė kartu ir solidariai, kiekvienas pasižymėjo
asmenine individualybe; vienas buvo gražiausias (Kocius); ant­
ras sąmojingiausias, mokėjo daugybę monologų ir stebėtinai
pamėgdžiojo žvėrių balsus (Vidus); tredasis (Liusius) buvo
gimnastas, ne blogesnis nei japonai. Bet kuris geriau šaudė ar­
ba kuris turėjo didesnį pasisekimą tarp moterų - negalima bu­
vo nuspręsti; visi trys neprašaudavo.
Tie ypatingi brolių Hrebnickių talentai nesukeldavo visuo­
tinio pripažinimo. Vieni ar kiti būtų patenkinti ne kasdien juos
regėti arba kviesti. Tadau tai buvo labai sunku; kur tik buvo
rengiamasi linksmintis kartu, šokti, o ypač medžioti, Hrebnic-
kiai stebuklingai apsireikšdavo. Pagaliau netrukdė pasilinksmi­
nimui, netgi palaikydavo jį sumanymais ir buvo atsparūs kriti­
kai: buvo galima linksmintis su jais arba jų sąskaita, kaip kam
patiko. Buvo aukštos kilmės, net kunigaikščių S. giminaičiai, ir
niekas nesistebėjo, kad dalyvavo jų medžioklėje.
Kol buvo medžiojama miškuose, kur žvėris buvo stambus
ir retas, Hrebnickiai, griežtai prižiūrimi, neturėjo galimybės iš­
vystyti nei savo talentų, nei laimės. Kocius pripažino, po ilgų
išvedžiojimųir ginčų, šerną, nušautą kartu su Liebe, tik remian­
tis nenumaldoma „pirmosios kulkos teise“. Hrebnickis pervė-
ręs šerną per užpakalinius kumpius ir šernas iki šiol vaikščiotų
po mišką, jeigu šūviu į mentę Liebė jo nebūtų patiesęs. Tad
Kocius turėjo nelabai garbingą trofėjų, o Liebė nešiojo širdy­
je nuoskaudą. Viciui ir Liusiui šernai kažkaip nepasitaikė, abu
mažai nušovė ir kitokių žvėrių. Liusius pasakojo, kad šernų
medžioklėse šaudo tik kulkomis, persiuvo jomis keletą kartų
per žemę ir aukštyn, nesėkmingai. Viena jerubė ore išsilakstė

107
nuo trukusios kulkos, tad šaulys draugams teturėjo parodyti
tik vieną plunksną. Dėl Liusiaus nušauto ožio buvo įrodinėja­
ma, kad turi priekinėje mentėje peiliu padarytą žaizdą, kraujo
purslai ant kailio nuo šratų. —Vienu žodžiu, Hrebnickiai jokiu
Heraklio žygiu negalėjo patvirtinti savo iki šiol garsios šauliųre­
putacijos. Tad šiandien ruošėsi fazanų medžioklei, kurių turėtų
kristi keletas šimtų, net apribojo asistavimą ponioms.
Buvo keletas labai vertų dėmesio ponių, kurios išėjo į par­
ką palaikyti kompanijos vyrams ginkluotame pasivaikščiojime.
Jaunoji kunigaikštienė Jurgienė stojo net į medžiotojų eiles su
ginklu rankoje. Ne pirmas kartas tai lenkiškoje tradicijoje. Ka­
dangi čia medžioklė nebuvo tokia pavojinga, kaip Nepoloms-
ko miškuose 1527 metais, kurioje karalienė Bona, sprukdama
raitomis nuo įsiutinto lokio, atėmė iš Lenkijos sosto jaunesnįjį
Žygimanto Augusto brolį —kunigaikštienė dalyvavo medžiok­
lėje tinkamu būdu: pati stodavo į vietą ir niekam nekliudė. To
negalima buvo pasakyti apie ponią Teresę Čarnkovską.
Si nuostabi brunetė mėlynomis akimis visur, kur tik būda­
vo draugijoje, įsteigdavo savo grožio spindesio bandymų stotį.
Ir iš medžioklės pasirengusi surengti gundantį pasivaikščiojimą
su sustojimais medžiotojų vietose. Pedantiški medžiotojai ven­
gė jos, žinodami, kad ją greičiau galima prikalbinti nuodėmei
nei tylėti miške. Betgi vyras sunkiai atsispirdavo jos pareiški­
mui: „Stovėsiu prie pono“. Šiandien, medžiojant pusiau prijau­
kintus parko fazanus, buvo beveik tas pats, ar stovėti tyliai, ar
sukinėtis ir kalbėti; tačiau Hrebnickiai parke visaip vengė po­
nios Teresės, nors paprastai buvo nuolatiniai jos asistentai.
Užtat visai nebėgo nuo jos Mykolas Rajeckis. Nemažai
pasistengė, kad gautų pakvietimą į šią medžioklę, žinodamas,
kad užtiks čia ponią Teresę, be abejo, su vyru, grafu Augus­
tu Carnkovskiu. Šių puikių ir paįvairintų medžioklės saloninių

108
dienų įspūdis Mykolui buvo prikvepintas ponios Teresės kva­
pu, sklidinas nerimo ir išsvajotų įvykių laukimo, kurie niekaip
nesipildė: Augustas Carnkovskis kaip visuomet buvo vienodai
susikaustęs ir įtarus, graži moteris, neapleisdama Rajeckio, tarp
keliolikos vyrų turėjo pernelyg daug reikalų. Ir besibaigianti sa­
vaitė buvo tik besišypsančių, erzinančių pusinių frazių, trumpų
pokalbių tarp kryžminių žvilgsnių seka- banali jausminė kroni­
ka, kurios, ponios Teresės laimei, atrodo, tuo tarpu pakako, bet
nepakako Mykolui.
Tačiau nuolat jautė proto apsvaigimąir viską, ką čia išgyve­
no, net girioje, buvo pridengta tuo mielu kvaituliu. Gal dėl to
šaudė ne visai sąmoningai?
Ponia Teresė stojo šalia Mykolo pirmajame numeryje. Bu­
vo tai apribotas karpyta gyvatvore, tarp aukšto, bet gana reto
įvairių medžių miškelio, platus kelias, kuriame medžiotojai išsi­
dėstė nedideliu atstumu vienas nuo kito. Nieko iš iškilmingos
rimties, iš didelės medžioklės gudrumo; grandinė žmonių, išsi­
rikiavusiųir besišypsančių, ruošėsi neišvengiamoms ir žaismin­
goms žudynėms. Vos pasigirdo trumpi ragų balsai, jau buvo
matyti slenkantį varymą, susidedantį iš dvylikos šventiškai išsi­
puošusių dvaro šaulių ir keliasdešimties kaimo vaikinukų. Visa
tai judėjo lėtai, be vargo bei susijaudinimo, kuris taip pat silpnai
persidavė medžiotojams, stovintiems linijoje.
—Kiek aš nušausiu ir ar daugiau negu anie?.. —vienodai gal­
vojo kiekvienas iš laukiančiųjų.
Medžiojamų objektų apgaulė, miško netikėtumas, varžy­
masis vikrumu su žvėrimi —prilygo nuliui. Ten, kur augmeni­
ja buvo retesnė, jau buvo matyti varomos mirčiai aukos, kaip
neramiai, o gal ir nesąmoningai, vištos žingsniu bėgo žeme
įvairiomis kryptimis; angliški gaidžiai su juodai melsvai žaliais
metalinės spalvos kaklais, čekiški, su balta kaklo apykakle, mon­

109
golai su auksine nugara, net keli auksiniai fazanai, tempiantys
uolektį ryškiaspalvės uodegos. Pilkos patelės painiojosi kaip
kukliai aprengti tarnai tarp vaivorykštės spalvomis apsiplunks-
navusių patinų.
-Jeigu nušausi tokį auksinį, įsisegsiu plunksną į savo skry­
bėlę, - tarė ponia Teresė.
Sakė Mykolui „tu“ kažkokios giminystės dėka; visoje Lenki­
joje turėjo daug giminaičių, ypač tarp dailesnio jaunimo.
Pratraukė virš linijos jau keletas vištų, tyliai ir lyg gėdingai;
niekas net neprisimetė šautuvo link tų uždraustų paukščių.
Pagaliau iš vidurio varymo vienas gaidys iššovė aukštyn, pasi­
skelbdamas prikimusiu kudakavimu.
- Sauk! - sušuko ponia Teresė.
Rajeckis nešautų į šį fazaną, skrendantį už šimto žingsnių
išilgai linijos, bet magnetinio įsakymo paveiktas nusprendė ir
šovė.
Fazanas net nesusvyravo, plaukė toliau, kaip ore padėta di­
delė žuvies ašaka, truputį artėdamas prie linijos. Krito dar du
nerezultatyvūs šūviai - blykstelėjo ketvirtas - ir fazanas, lyg
atsitrenkė į nematomą lango stiklą, sulūžo viršuje per kaklą ir
sunkiai nučiuožė žemėn.
- Atrodo, kad mano vyras jį nušovė? - sušuko ponia Tere­
sė, - geriau šaudo už tave; gėdykis, Misiau!
- Arčiau buvo, - gynėsi Rajeckis.
- Ir labiau ant gaidžių įniršęs nei tu, Misiau, - pridūrė ne­
gailestinga žmona.
- Ak šitaip? - nusijuokė Mykolas, - jis ir fazanų patinui
pavydi?!
- II en ėst capable...*
*Jis tai gali... (pram.)

110
 Privaryti prie gyvatvorės, fazanai pradėjo tankiau kilti. Bet
Rajeckio šūvis pritraukė tik pačias vištas.
- Bet už tai turi pasisekimą tarp vištų, —pasakė ponia Tere­
sė tęsdama kalbą. - Na, dabar gaidys! Ir antras - žiūrėk!
Mykolas šovė, nepataikė ir tik iš antro vamzdžio nušovė
vieną gaidį; antras praskrido jam virš galvos.
- Kodėl neturi dviejų šautuvų? Žiūrėk —Hrebnickiai turi
po du, ir Jurgis, ir Augustas.
Rajeckis nepatenkintas savimi, kad išnaudojo tik vieną šū­
vį, atsakė:
- Ak, nes nemėgstu aš tų parko medžioklių. Tai skerdynės
vištidėje.
- Na, na. Ne vienas daug sumokėtų, kad tik čia atsirastų.
Atmink!
Šaudymas jau aidėjo visoje eilėje. Vėl du gaidžiai iš karto pa­
sirodė Rajeckio šūvio zonoje. Užsispyrė, kad šaus gerai, taikėsi
truputį ilgiau ir abu gaidžius gražiai nuleido ant žemės. Nieko
netarė, tik pertaisęs šautuvą, išsitiesė kažkaip grakščiai ir trepte­
lėjo koja. Ponia Teresė stebėjo jį su pasitenkinimu.
- Na ir kaip? Geriau ar ir vėl vištidėje?
Misius atsakė tik plačia šypsena, žiūrėdamas tiesiai į akis po­
niai Teresei - ir pastebėjo jose, kad mėlį pakeitė violetinė spalva,
kuri reiškė tos ponios žvilgsnio mieliausias akimirkas. Beveik pa­
silenkė prie gražaus ir nė kiek nesitraukiančio veido - ir akimis
pasakė daugiau negu galėjo ryžtis pasakyti kalbėdamas. Praleido
nenušovęs lengvai fazano - bet jo jau nepeikė ponia Teresė.
Po penkių varymų nušauta apie septyniasdešimt gaidžių.
Buvo tai mažai palyginti su tuo kiekiu, kurio tikėtasi. „Per ilgus
darome varymus - fazanai pasitraukia ir visi traukia į jaunuoly­
ną. Reikia juos pavaryti iš dviejų pusių, be šūvio ir tada užimti
jaunuolyną“. - Taip nusprendė nesoti skerdynių komanda.

111
 Hrebnickiai vaikščiojo susikrimtę: vienas nušovė šešis, kiti
du - po porą fazanų. Net pameluoti nebuvo kaip, nes kiekvie­
nas vienetas krito visos kompanijos akivaizdoje, o, be to, ponas
Liebė, labai kritiškai nusiteikęs nepaprastųjų brolių atžvilgiu,
kontroliavo kiekvieną jų šūvį. „Dabar arba niekad!“ —galvojo
Hrebnickiai artėdami prie to jaunuolyno, kur bet kuriuo atveju
bus „puokštės“, tai yra masiniai fazanų kilimai.
Stačiakampio formos aukštesniajame miškelyje buvo gal
keturių margų keliamečių pušaičių ir berželių jaunuolynas. Į
tą tankumynėlį medžioklių tarnyba iš visų pusių suginė faza­
nus, o medžiotojai sustojo, kad juos iššaudytų. Ankšta buvo
medžiotojams: vienas medžiotojas nuo kito stovėjo per ke­
liolika žingsnių. Rajeckiui teko vieta tarp dviejų Hrebnickių:
Kociaus ir Viciaus; į dešinę nuo Kociaus stovėjo Liebė; po­
nios Teresės šviesi figūra šį kartą švietė prie kunigaikščio Jur­
gio. Apskritai visi buvo taip arti, kad tik vos pakeltais balsais
susikalbėjo tarpusavyje; balsai skambėjo linksmai, sujaudinti
laukimo ir sportinio azarto. Tik jaunieji Hrebnickiai užsispy­
rusiai tylėjo, apžiūrinėdami kiekvienas savo du dvivamzdžius,
ištiesdami rankas tikrino rankovių elastingumą, rengdamiesi
nepaprastiems žygiams. Kodus nusimetė net striukę ir pasili­
ko tik su liemene ilgomis rankovėmis, gal norėdamas pabrėž­
ti savo atletišką figūrą, apvilktą vilna, šilku ir oda - viskas
angliška.
Linksmai, kaip šokiui, sugrojo ragai ir pratrūko varymo
rėksniai gausybės paukščių pražūčiai, jau sunerimusioje tan­
kmėje ir jaunuolyno žolėje, kuri virpėjo nuo pažemės suju­
dimo. Melsvai sidabrinė, ryški žiemos saulė sklaidėsi ore,
nudažydama ryškesne spalva užsilikusius lapus, rausdama
ant pušų kamienų, dingdama jų tamsiose viršūnėse. Mirčiai
fazanai turėjo gražią dieną. Tačiau su heraldišku išdidumu vai­

112
vorykštinėmis plunksnomis kilo į dangų, aukštai virš miško,
ieškodami išsigelbėjimo aukštoje mėlynėje. Bet nuo miško
krašto lojo įnirtęs šaudymas.
Šaudė į priekį ne itin taikliai. Daug buvo tarp medžiotojų,
išalkusių nušauti didžiausią kiekį fazanų. Vos tik gaidys pražys­
davo iš brūzgynų kaip lėta raketa už šimto metrų nuo linijos,
jau griaudėjo jo link. Kartais trečias, o kartais ir šeštas šūvis jį
nutraukdavo iš padangės. Kartais vėl kažkoks beviltiškai trauk­
davo žemyn tiesiai į medžiotoją ir, apstulbinęs jį plunksnų
triukšmu, išvengdavo mirties dingdamas miške.
Mykolas iš prigimimo buvo geras šaulys ir, nors tik vieną
šautuvą teturėjo, nutarė jį panaudoti kuo geriau, ypač kad buvo
šaudoma visos kompanijos akivaizdoje.
- Kad tik neprašailtriau pirmojo! - galvojo, nes žinojo, jog
pirmasis tuščias šūvis blogai nuteikia ir gadina jo ranką.
Iš tolo pamatė gaidį, lekiantį tiesiai į jo numerį, ir laukė, kol
priartės normaliam šūviui. Kai jau pakėlė šautuvą prie peties,
vienu metu krito du šūviai iš dešinės ir iš kairės - ir fazanas per­
lūžo, sukučiu nukrito keliolika žingsnių prie Mykolo. Kodus ir
Vidus nušovė jamiš panosės gražų egzempliorių.
Rajeckis nuleido šautuvą ir laukė. Dabar į Vidų traukė gai­
dys. Rajeckis griebė jį į taikiklį ir iš eigos šovęs gerokai į priekį,
perkūnu jį nutrenkė ore. Sekunde vėliau pasigirdo Vidaus šū­
vis, jau į krentantį paukštį.
- Pone Hrebnicki! —sušuko Mykolas, - į lavoną nešaudoma.
- Paskutinis šratas! —atšovė Vidus.
Nebuvo laiko ginčams. Fazanai jau traukė be perstojo, net
drebėjo oras nuo sparnų plazdėjimo, nuo patinų kudakavimo,
nuo artimo varovų, vis karščiau dalyvaujandų pogrome, riks­
mo, nuo trankančių šūvių triukšmo.
Prie kiekvieno triukšmingo pakilimo:

113
 - Gaidys! —ba-bach! - Gaidys! —ba-ba-ba-bach! Višta - ty­
lu. Ir vėl triukšmas.
Rajeckis suskaičiavo šešis gaidžius, nušautus iš eilės, ir atsi­
minė, kur dar nukrito. Bet netrukus pametė ne tik skaičių, bet
ir vietą, pavidalus ir greitį, kaip sapne. Atginti varovų prie pat
linijos, vaivorykštiniai paukščiai tryško aukštyn tikromis gyvų
gėlių puokštėmis, pasakiškais medžiais, virpančiais ore be šakų,
be kamienų, judančiomis garsiomis gėlėmis.
Instinktyviai siekė gražiausių, skynė, nutrenkdavo - atdauž-
davo šautuvą, kuris, laimei, puikiai išmesdavo tuščias tūtas, įdė­
davo naujus šovinius, vėl ieškojo aukų prabangiai nuspalvintoje
mėlynėje. Vos matė, kaip kuris fazanas krito nuo jo rankos, nu­
stumtas užtaisu kreivai aukštyn ir ore suvystytas - ar „nusparnin-
tas“ ir vieno skrydžio malūnėliu sklęsdamas žemyn —ar krisdavo
prieš jį, ar tiesiai jamant galvos, kad net pasitraukti jam tekdavo
nuo dangiško kelio - ar sunkiai krito miške į kietą, nuogą žemę.
Visoje linijoje, tačiau daugiausia arti Rajeckio, griaudėjo sal­
vės taip tankiai, kad sunku buvo susivokti, kas ir į ką šaudo.
Hrebnickiai blaškėsi kaip švento Vito šokyje, keisdami šautu­
vus, šūviais siekdami vien savo vienetus, pasiųsdami paranki­
nius šaulius graibyti nušautų fazanų. Visa medžiotojų linija,
jeigu galima būtų ją įsivaizduoti atkirstą nuo visų ryškiaspalvių
skrydžių, atrodė kaip eilė žmonių, sujungtų elektrine grandine,
kuria būtų paleista stipri srovė, sukelianti keistus kūno trauku­
lius. Ponas Liebė gi stovėjo ramiai, be šautuvo rankoje; kartais
tik griebdavo šautuvą nuo šalia stovinčio tarno ir taikliu šūviu
nutrenkdavo artimą gaidį.
Tačiau jau pamažu seko jaunuolynas, kanonada silpo, vary­
mas pasiekė kraštą. Dar vienas ar kitas fazanas, susigūžęs po
krūmu iki pabaigos, užuot sėdėjęs sveikas, pamesdavo galvą ir
išnerdavo į orą neaplenkiamai mirčiai.

114
 Mykolas giliai atsikvėpė; dabar tik pastebėjo, kad laiko ran­
koje karštus vamzdžius kaip lygintuvąir kad jamnuo dešiniojo
skruosto ant drabužių teka kraujas.
Priėjo prie jo Liebė.
- Gerai šaudėte, pone Rajecki. Ar ponas žino, kiek nušovė?
- Man atrodo, kad virš keturiasdešimt...
- Taip, ponas turi 46 vienetus.
- O ponas iš kur žino?
- Užsirašinėjau. Esant tokioms masinėms žudynėms ma­
nęs šaudymas nevilioja; nušoviau tik tuos, kurie prašyte prašėsi.
Tačiau man įdomu stebėti visą liniją ir fiksuoti, kaip kas elgia­
si - galima iš to pasisemti naudingų pastebėjimų.
Sauliai rinkosi įkrūvą, opakviesdavojuos iš numerio medžiok­
liopavaduotojas, kuris sumedžiotųpaukščiųapskaitai vedė regist­
rą, kiek kuriame varyme kas nušovė. Sis valdininkas, stovintis per
varymą pačiame ryškios linijos krašte, taip pat matė, kamgeriau­
siai sekėsi, todėl prisiartinęs prie Rajeckio, tarė nusilenkdamas:
- Betgi gražiai ponas šaudo! - ir tai iš vieno šautuvo? Kiek
turiu užrašyti?
- Keturiasdešimt šešis, - atsakė Mykolas, - tiesa, pone Liebe?
- Tikrai taip, - atsakė užkietėjęs pedantas, - galite ponas
nesivarginti klausinėdamas mūsų keturiuose numeriuose. Man
nuo skuboto šaudymo galva skauda, todėl užrašinėjau: aš turiu
tik 8 gaidžius, ponas Vitoldas Hrebnickis turi trisdešimt gai­
džių ir dvi vištas, ponas Rajeckis 46 gaidžius, ponas Konstanti­
nas Hrebnickis 28 ir taip pat dvi vištas.
- Atsiprašau! - sušuko Kocius, - turiu 62 vienetus!
- O aš 54, be tų, kurių dar ieškoma, - pratrūko Vicius.
- Tai tik taip atrodo įsikarščiavus, - atsakė užsispyręs Lię-
bė, - žinoma yra fazanų karštinė; bet aš žinau, nes mažai šau­
džiau ir užrašinėjau.

115
 - Betgi, pone Liebe, labai pono prašau... aš turiu geriau
žinoti...
- Jeigu ponai pageidauja patys skaičiuoti, nekliudau. Tik
kad aš nusimanau ir užrašinėjau, tad galiu suklysti daugiausia
kokiais dviem vienetais...
To ginčo jau klausėsi kunigaikštis Jurgis tolerantiškai šyp­
sodamasis.
- Palik juos ramybėje, Liebe! Jie skaičiuoja pagal tikimybių
teoriją.
-Betgi, Jurgi!..
- Na grįžkime dabar namo užtarnautam pasistiprinimui.
Sauliai surinks ir atneš mums fazanus.

Šeštąpo pietų, jau sutemus, prieš rūmus buvo eilėje puošniai

išdėlioti nušauti žvėrys. Buvo ne visi iš savaitinės medžioklės,
nes atodrėkis neleido ilgiau laikyti; tačiau gulėjo visi išdarinėti
šernai —buvo jų septyniolika —ir šios dienos fazanai. Dėl fazanų
skaičiaus buvo daugabejonių: medžiotojųpateiktais duomenimis
buvo daugiau nei 500 vienetų, medžioklės tarnyba, kruopščiai
išieškojusi, pakėlė tik 360. To nekalto sukčiavimo, priskiriamo,
be abejonės, medžiotojams, kunigaikštis Jurgis liepė medžioklės
raporte nenurodyti, todėl ir nebuvo paskelbtas medžioklės kara­
lius. Pagal asmeninius parodymus daugiausia vienetų nušovė Vi­
rius Hrebnickis; pagal kitus, labiauįtikimus skaičiavimus jį apšau­
dė Mykolas Rajeckis, kuris tarp trofėjų turėjo didžiausią šerną,
tiesa, nevykusiai šautąir pribaigtąmedžioklės tarnybos. Medžiok­
lio pavaduotojas, kuris registravo ir ne pirmą kartą turėjo reikalų
su stebuklingu žvėrių padaugėjimu ir dingimu, tvirtai tikino, kad
daugiausia nušovė pats kunigaikštisJurgis, medžioklės šeiminin­
kas, kas taip pat nederėjo būti pagerbta ragų trimitavimu. Kad
patenkintų visas tas pretenzijas, paskelbta bekaralystė.

116
 Tad gulėjo eilėje zuikiai, vienodi, lygišlieti vienoje formoje,
simetriškai daugindami ilgoje eilėje sustingusias kojas ir ausis.
Gulėjo stirninai, įvairesni jau savo dydžiu ir labai skirtingi šer­
nai: juodi ir murzinai rudi kuiliai su užriestomis iltimis snukiuo­
se; beginklės snukiuose, o grėsmingos tik svoriu ir nagomis
kiaulės; trimečiai kuiliai, kurių tiesios ir aštrios iltys smūgiu du­
ria kaip peilis; antramečiai, gana dideli; ir nekalti pilkai dryžuoti
šiųmečiai paršeliai. Gulėjo lapės rudos ir žilesnės, lyg susikau­
pusios atgailavimui mirtiname apmąstyme apie savo vagies gy­
venimą. Tarp šerių ir plunksnų dailiai ant patiestų lapų įtaisyta
miškinė kiaunė, lyg sėlinanti paukščių link; bet po trijų dienų
nuo mirties jau atrodė tik kaip nejudanti laputė savo tamsiu ir
brangiu kailiuku.
Suguldytos ilgos eilės įvairiausių paukščių; nesuskaičiuoja­
mi keturių rūšių fazanai; čekiški, angliški, mongolai ir auksiniai;
juodi patinai ir stambiai išmargintos dėmėmis tetervinų patelės;
į tetervas panašios, tačiau mažesnės jerubės; pilkos, aksominės
kurapkos su patinėliais, besiskiriančiais rudomis pasagomis ant
krūtinių; kiti dar sparnuoti gražuoliai, gražiai rasos nuprausti,
nuglostyti iki žvilgėjimo, išskyrus tuos, kuriems pomirtinė dar­
gana ar sukrešėjęs kraujas sutaršė plunksnas; smulkūs, bet dėl
kadagio skonio paklausūs strazdai. Atskirai prie lapių gulėjo
plėšrūs paukščiai; nedideli vanagai ir pesliai, vikrūs vanagėliai
karvelininkai ir skėtsakaliai.
Rūmų kompanija, išėjusi iš kambarių, apžiūrinėjo visa tai
susidomėjusi prie raudonai šviečiančių uždegtų geležiniuose
stovuose deglų. Tačiau buvo vengiama „peržengti“ gulinčius
eilėje žvėris, kol nebus ištrimituota, žinant, kad tai verta baus­
mės medžiotojų nuodėmė. Kai ragais atiduos pagarbą žvėrims,
galima bus prieiti prie eilių iš kiekvienos pusės ir apžiūrinėti
pavienius egzempliorius.

117
 Eilėje stovėjo šauliai, iš kraštų medžioklis ir jo pavaduoto­
jas; pakėlė ragus prie lūpų ir nuskambėjo ritualiniai signalai. Su­
grota iš pradžių „žygiui“, po to pagerbta plunksna, lapė, juodas
šerys ir kiškiai, pagaliau medžioklės pabaiga. Medžioklis Ko-
valskis perskaitė trumpą raportą, lyg protokolą, išvardydamas
dienas, plotus ir galutinį sumedžiotų kiekvienos rūšies žvėrių
skaičių. Nebuvo fanfarų karaliui.
Dabar buvo apžiūrimi įspūdingiausi egzemplioriai: kuilys,
nušautas Mykolo, senas lapinas su nepaprastai ilga uodega, miš­
kinė kiaunė. Kalbos apie medžioklės epizodus persikėlė į salo­
nus, o kartu ir bevaisis ginčas dėl fazanų ir karaliavimo. Sklido
diskretiškas murmėjimas prieš Hrebnickius, kurie šaudė gana
vidutiniškai, bet pernelyg gyrėsi.
Tai nesukliudė poniai Teresei pusę vakaro paskirti Kodui,
juoktis su juo ir kalbėtis, o tuo suteikti jamgalimybę vaizduoti
efebą, be ko Kodus negalėjo apsieiti, kur tik atsirastų. Tačiau
neužmiršo ponia Teresė kito giminaičio - Rajeckio (Hrebnic-
kiai taip pat buvo jos giminaidai) ir erzino jį replikomis, links­
mų akių violetiniu blyksniu, pagaliau betarpišku savo išpuo­
selėtos asmenybės magnetizmu ir kvapu šokant valsą vakare,
nors draugijoje tebuvo tik keturios jaunos ponios, o tarp jų
kunigaikštienė Jurgienė, nors liekna ir graži, nenorėjo šokti dėl
įvairių prieštaraujančių pareigų. Ponia Teresė čia viešpatavo be
konkurencijos, savo vakarinei medžioklei panaudodama vary­
mui visus čia esančius vyrus.
Jeigu kas staiga paklaustų Mykolą, ar linksminasi, ar bodi­
si —nemokėtų atsakyti. Ponia Teresė buvo labai gundanti ir
daug žadančiai jam maloni. Bet kodėl tiek bendravo, pavyz­
džiui, su Konstantinu Hrebnickiu, būtent pačiu andpatiškiau-
siu iš čia esančių? Mykolas dėl to net padarė užuominą šokio
pokalbio metu su ponia Terese. Vaizdavo labai nustebusią:

118
 - Turiu būti maloni su visais... Ir taip jau Augustas ryja mus
akimis, kai tik kalbame...
- Ar tai jausminga, ar nenuoširdu, ką man pasakė? - galvo­
jo Rajeckis. —Kodėl Augustas nesistebi, kai jo žmona nuolat
kalbasi su Kociumi?
Žiūrėjo - trys poros sukosi valso šokyje, trejetas brolių
Hrebnickių. Kodus išdarinėjo choreografinius efektus lyg spe­
cialiai, Vicius savo damai šokdamas pasakojo kažką labai juo­
kingo, nes pats juokėsi sąmojingai, Liusius sukosi su tokiu azar­
tu, lyg ruoštųsi peršokti per savo partnerės galvą.
Mykolas susimąstė. Iš karto viskas, ką matė, pasirodė jam
abejotina ir juokinga. Pradėjo tikrinti savo jaunuolišką, radika­
lų požiūrį į pasaulį su tais pavyzdžiais ir tipais, kuriuos čia matė.
Ar čia visuotinai viešpataujantis mandagumas, prėskas ir egois­
tinis, turi ką nors panašaus su meile ir draugyste? Ar paprastų
gyvenimiškų funkcijų, judesių, aprangos elegantiškumas turi
ką nors bendra su estetika? Ar net ši medžioklė, metodiška ir
barninga, neprarado savyje poetiškos avantiūros skonio? Žeidė
tai Mykolą skaudžiai, kad po blizgesiu tose gyvenimo formose
pradingo daug esminių bruožų. Tokių apmąstymų paveiktas
netikėtai pasiilgo visiškai priešingų įspūdžių .
Vasara tame mylimame, šviežiame, kaip merginos lūpos, eže­
rų krašte! Kraštas kalnelių ir ežerų, kai jį vos prisiminus apima
reali palaima, plaukianti žemės kvapu, giminingų širdžių magne­
tine draugyste. - Jeigu Stanislovą Pucevičių atvestų čia į saloną,
žiūrėtų į jį kaip į įsibrovėlį: Stachas nėra įspūdingas su vakariniu
drabužiu ir net nemoka prancūziškai... Bet matyti jį miške, užbė­
gantį į sąsmauką, braukti su juo per raistus ir brūzgynus, kalbėti
su juo apie girios paslaptis, apie senovinius žvėrių įpročius, apie
visus nuoširdžius ir tiesioginius gamtos įspūdžius —tai bent drau­
gas! Į ožio ragą suvarytų vietinius medžioklės žinovus.

119
 O kaip puiku mylėti pavasarį ir vasarą! Kad taip pasirinkus
sau draugę, vikrią kaip miško paukščio patelė, su ja siausti lau­
kais ir giriomis, bučiuoti jos lūpas jaučiant laukinių uogų skonį,
jos plaukuose —sakų ir žolių kvapą, praustis rasa arba maudytis
ežeruose, misti paprastu laukų ir miškų laimikiu, kartu prigulti
nakčiai kvapniose šviežio šieno prarajose ir atsibusti auštant,
žvelgiant į džiaugsmu nušvitusias akis. Tai būtų gyvenimas!
Toli tai poniai Teresei! Ji pusę dienos rengiasi ir persirengia,
o kai pasirodo - na graži, bet koks tai vaizdas?
Sutiko violetinę liepsnelę ponios grafienės akyse, lenkian­
čios jį šokio glėbyje su kitu. Atsakė šypsniu, o gražioji ponia
net neatspėjo, kad Mykolas mintimis ją išdavė su kaimo nimfa,
su Uršule.
Nutarė Rajeckis dar šiandien parašyti Stanislovui Pucevi-
čiui, pranešti apie savo atvykimą Velykų atostogoms, o laiške
nuoširdžiai pasveikinti Uršulę.
 VIII
PAVASARINĖ PAUKŠČIŲ TRAUKA

Oaulėlydžio žara, dar sklidina saulės, vienoje dangaus pusėje,

iš kitos jau genama opalinio, prisisunkusio violetinio blyšku­
mo, pripažino, kad sustingę alksniai, liauni beržai ir pažemės
krūmynai jau apsivyniojo šiltu, žaliu vualiu žiemiškų šakų maz­
gus - kad ant miško pievelės, ypač kur šlapiau, milijonai smailų
blyškiai žalių dygliukų stiepėsi į viršų, o šen bei ten kačiukai
geltonomis liepsnelėmis tikrai rėkia, kad jau pavasaris.
Tačiau šalta; migla, kuri traukia per tankumynus, žmo­
gaus aukštyje ir tiesiasi pievelėje žemiau, dar garuoja žiemos
pašalu, nes griebia už šnervių ir per mentes ritasi drebuliu
tuo juntamiau, jei žmogus dieną jau pajuto nedrąsią pavasa­
rio glamonę.
Du žmonės stovi pasaloje. Nevisiškai pasislėpę, labiau pri­
siderinę prie temstančio miško, žvalgosi po dangų, mažiau dė­
mesingi reiškiniams ir judesiams prie žemės. Jis, su parengtu
šautuvu, geidžiamai žiūrinėja tarp medžių kamienų; mergina,
stovinti už jo per kelis žingsnius, lyg pagal magnetinį įsakymą
žiūri į vietas, kur krenta jaunojo šaulio žvilgsnis. Užsispyrę tyli,
įsitikinę, kad taip reikia.
Dar šen bei ten krūmuose girdisi besiglaudžiančių miegui
smulkių paukščių ciksėjimas; didesnis paukštis švilptels kartais
ir liausis lyg garsiai nusižiovautų. Miško prastuomenė ruošiasi
miegui. Bet yra retų paukščių, kurie tik dabar paslapčia išsiren­
gia į meilės pasimatymus.

121
 - Kad pro čia trauktų! —vienodai kartoja pora jaunųjų,
nors tarpusavyje nekalba žodžiais.
Bet varlės iš tolo pradėjo tokį kvarkimą, jog nustelbė visas
švelnias miško šnekas, neleidžiančias išgirsti diskretiško slan­
kos šnabždesio ir švilpesio, jeigu jau kuri norėtų traukti. Reikia
pasikliauti jaunu regėjimu, kuris aprėpia ir pragręžia visą mato­
mą orą.
Nutraukė ūmai varlės savo triukšmingą erzelynę, sukurkda-
mos dabar tyliai, dviem tonais, liūliuodamos mišką miegui; kol
nutilo visai, numanydamos, kad užmigo. Nes miškas jau mie­
gojo, apklostytas tamsesne migla; dangus, geltonas ir stiklinis,
išsigaubė aukštai virš jo.
Pro medžių viršūnes slystelėjo svyruojantis ir greitas šešė­
lis, be plunksnų šlamesio ar balso - kaip šikšnosparnis, tik di­
desnis ir judesiu protingesnis; nesuko ratų, o vikriu skridimu
aplenkdavo šakas, praskrido ir dingo.
Mykolas Rajeckis slanką pastebėjo per vėlai, pasisuko į ją,
pakėlė šautuvą, bet jau nespėjo iššauti.
—Jinai buvo, - tyliausiai tarė Uršulė nuo medžio, prie kurio
stovėjo prisiglaudusi.
- Kur ten! Lėlys! - atsakė Mykolas, kaip arbitras.
Mergina neprieštaravo, nors buvo aišku, kad ta „medžioto­
jų“ duktė ir anūkė negalėjo apsirikti.
Nuo tol Mykolas atidžiau stebėjo oro trasas ir netrukus iš­
girdo pageidaujamą signalą: pasigirdo dvigubas klaptelėjimas;
slanka traukė tiesiai į laukymę, prie kurios stovėjo Mykolas.
Bet ar pastebėjo medžiotoją, ar sąlyginis laukymės šviesu­
mas pasirodė jai įtartinas, pasuko greitai į mišką, lyg vėjas nu­
pūtė, ir tarp alksnių žirginių šmėžavo kairėje, išsisukinėdama.
Mykolas šį kartą nelaukė lengvesnio šūvio, instinktyviai apskai­
čiavo nuotolį bei skrydžio greitį ir tarp dviejų alksnių keterų

122
šovė. Iškilmingoje tyloje trenksmas pasirodė pasipiktinimą ke­
liančia prievarta; kažkas šmurkštelėjo per krūmus - gal stirna
nepatenkinta? - suvirpėjo kažkas viršūnėse, tartum miegantis
miškas užsipuolė triukšmą.
Tuo tarpu Uršulė, neklausdama, greitai pajudėjo iš savo vie­
tos, žiūrėdama iš karto aukštyn, į vietą, kur tarp alksnių šovė
Mykolas, po ta nustačiusi kryptį kiek kairiau, nubėgo, lanksčiai
sūpuodama klubais ir pradingo krūmuose.
Mykolas nenuėjo paskui jąir gerai pasielgė: tiesiai virš galvos
traukė nauja slanka. Šovė ramiai ir taikliai - paukštis lanku nukri­
to iš oro po kojomis —šūvis buvo vadinamas „karališku“.
Kai pakėlė nuo žemės negyvą paukštį ir su susidomėjimu
čiuopė šiltus jo aksomus, iš tankmės išniro Uršulė, atsargiai lai­
kydama dviem pirštais prieš tai nušautą slanką. Džiaugėsi tarsi
savo laimikiu: jos dantys ir akys prieblandoje blyksėjo medžio-
tojišku bei vaikišku aršumu. Mykolas pakėlė į viršų ką tik nušau­
tą slanką, o mergina tokiu pat būdu tą, kurią surado tankmėje.
Taip susiėjo ir pamatavo abu paukščiųkūnelius dailiai išmargin­
tus dėmelėmis, kabančius kaip spalvotos vėliavėlės.
- Mano paukštelis didesnis, - juokėsi Uršulė, —ir snapas
jo ilgesnis.
- Abi gražios, —atsakė Mykolas.
Ir nustebo, kad mergina šiaip taip kalba lenkiškai, nes iki
šiol su ja kalbėjo tik lietuviškai.
- Iš kur tu, Uršule, išmokai lenkiškai?
- O jau taip... žiemos metu...
Pilnos meilės jos akys vos blykstelėjo jaunuoliui, pasislėpė
po blakstienomis, o raudonis pražydo, nors ir patamsyje.
- Gera tu, Uršule, ir laimę atneši, - štai turime dvi slankas.
Buvau teisus, kad pasiėmiau tave čia; ir su Stachu Pucevičium
geriau nesisektų.

123
 - Aš žinau jas, kur iš oro rieda, kai šauni, —aiškino, kaip
mokėjo, mergina, - su Laukiniu, tėvo broliu, į mišką vaikš­
čiojau.
- O su jaunais nevaikščiojai?
- Vaje!
- Tai turėjo kuris ir pabučiuoti?
- Nenorinčios ir nepabučiuosi...
- Jeigu aš paprašyčiau?
- O jeigu ponaitis... tai ir nežinau...
Dėl to abejojimo Misius sugriebė merginą per pusiausją ir
prie virpančių, primerktų jos akių, prie lūpų meiliai pravertų
prispaudė alkanas lūpas. Krūtinę jos, susuptąį sukryžiuotą ska­
rą, prispaudė glėbyje, kad pajuto duslų jos širdies plaktuką. Bet
juokėsi ir šnabždėjo lengvabūdiškus žodžius.
Pažvelgė jam į akis ir staigiu, bet keistai stipriu posūkiu iš­
trūko iš jo glėbio. Be kvapo stovėjo po medžiu:
- Ponaitis... ir nepagalvojai apie mane mieste... Ponaitis tik
kai matai... tai ir nori...
- O kaipgi, Uršule, galvojau. Rašiau net Pucevičiui, kad ta­
ve pasveikintų.
- Vieną kartą!
- Na, tik vieną... tau juk rašyti negalėjau.
Šaltis kažkoks dvelktelėjo tarp jų. Rajeckis pastebėjo, kad
mergina reikli kaip dama. Uršulė gi laukė kažkokių žodžių, kaž­
kokių įvykių, išsvajotų kasdienėmis godomis per ilgus rudenį ir
žiemą, - ir neatrado tų godų šią akimirką. Stovėjo prieš ją tas
pats gražus ponaitis, numylėtas, bet —svetimas.
Pagaliau atsiliepė:
-Jei nori ponaitis paukštelius dar šaudyti, nereikia kalbėti.
- Tavo teisybė, - tarė Rajeckis beveik patenkintas, kad nu­
trūko tas pokalbis.

124
 Ir stojo į ankstesnes vietas, įsižiūrėję į vis tamsesnį dangų
ir atidžiai į medžius, kurie pradėjo prarasti savo nėrinių perma­
tomumą, kaupėsi į tirštumas. Pievelėje jau nesimatė žalių dyg­
liukų nei liepsningų kačiukų; užtat paskutiniai dienos blyksniai
susitelkė ties bala, tvieskiančia veidrodiniu stiklu. Migla atšalo
ir smelkėsi pro rūbus iki odos.
Slankos ilgai nenorėjo skristi į nesenų šūvių vietą, kur dar
klajojo parako tvaikas. Jau susiruošė Mykolas į kitą pievos pu­
sę, kad ten pabandytų prieš naktį, kai išgirdo slankos viliojimą
už savęs, artėjantį iš priešingos pusės. Viliojimas buvo stipres­
nis ir dvigubas: karkimas ir švilpavimas prasilenkdavo kaip fu­
ga. - Atvirame tarp medžių dangaus lopinyje iš karto pasirodė
dvi slankos.
Nugriaudėjo šūvis iš dvivamzdžio, bet paukščiai tik apsisuko
ore, pažemino skrydį ir dingo. Jau negalėjai jų toli sekti akimis.
- Atrodo, kad antroji nukrito? - šnabžtelėjo Mykolas draugei.
-Jau tamsu, - atsakė Uršulė, bet nepajudėjo iš vietos.
Todėl ir Mykolas atsisakė minties ieškoti labai abejotino lai­
mikio.
Vėl danguje pakibo skrendantis slankos šešėlis, neaiškus,
kaip vaiduoklis, nes plaukė be garso. Tačiau Mykolas šovė ak­
lai. Kažkas trinktelėjo į žemę, net pliūkštelėjo - slanka greičiau­
siai nukrito į vandenį tarp krūmų.
Tuoj pat uoli Uršulė metėsi į numanomą vietą su nemažu
azartu, kaip aportuojantis* vižlas. Pradingo krūmuose, augan­
čiuose baloje, ir iš tolo buvo girdėti, kad braido. Net Mykolas
riktelėjo:
- Palik ramybėje, Uršule! Velniai griebtų tą slanką! Kojas
sušlapsi tame šaltame vandenyje...
* aport (pranc.)- atnešk, paduok - liepimas šuniui.

125
 Bet iš krūmų nebuvo jokio atsakymo. Tik po kelių minučių,
pasiraitojusi, šokčiodama per kimsus, bet linksmai triumfuojan­
ti, atbėgo užsispyrusi mergina laikydama rankoje slanką.
—Užteks jau to, - tarė Mykolas. - Trys slankos ne kiekvieną
vakarą parnešamos namo. Ir naktis jau.
-Jau tikriausiai gana.
—Sijonuko nesušlapai?
Pasilenkė ir drąsiu delnu perbraukė per merginos sijoną, ap­
glėbdamas jos liekną stirnos koją nuo blauzdos net iki čiurnos.
Jo balsas nuskambėjo taip švelniai ir nuoširdžiai, kad Uršulė tik
virpčiojo. Atsakė dainingai, lyg susigraudinusi:
- Nuo šalto vandens man nieko neatsitiks... aš įpratusi...
Mykolas užsimetė šautuvą ant pečių, dešine ranka apkabino
Uršulės liemenį ir taip jąvedė keliu į namus, jautriai ir žaismingai:
- Dešine koja! Ne, kaire! Va taip - kartu marš!
Iki Patiltės, kur gyveno Uršulė, buvo geri penki varstai, o še­
ši iki Gačionių, kur turėjo nakvoti Rajeckis. Reikėjo skubėti: jau
užgulė naktis, o Uršulė tik kažkokiu pretekstu išbėgo iš dvare­
lio, be šeimininkės žinios, Mykolo įkalbėta. Tamsu buvo miške
ir tamsu toliau pievoje, nes naktis tirštėjo be mėnesienos, o me­
džiai nepaliko kelio, augo prie jo kaip Dievas davė, tai siauru
ruožu, tai vėl išsiplėsdami į miškelius ir raistus.
Sukaito jaunieji greitai žingsniuodami, koja kojon; Uršulė
ūgis siekė iki pusės Mykolo galvos, kuris buvo aukšto ūgio. Lai­
kėsi kartu, nepaisant grunto nelygumų; dažniau Mykolas kliuvi­
nėjo ir nužengdavo į šalį, o tada Uršulė imdavo jį už parankės
ar apkabindavo per liemenį, vikria savo figūra neatsilikdama
nė per žingsnį. Jai ypač patiko ta nauja ir nekalta glamonė; jos
balsas, kai atsiliepdavo, skambėjo džiugiai.
Mykolas mąstė - vyriškai - kad visa tai menkniekis, kad vėl
slysta tikros palaimos proga —nes kaip čia paskubomis, tamsią
naktį, rasoje? —kad žeidžia jo vyriškąsavimeilę tas, trunkantis jau

126
beveik metus, meilinimasis valstietei, gražiai, keliančiai apetitą,
net ir gerai, bet tik dvaro tarnaitei. Planavo, nors ir neįsitikinęs:
- Ką gi, Uršule? Naktis jau —pasislėpsime kur kartu, ką?
- Ir negalvok, ponaitis! Man reikia tuoj pat pasirodyti šeimi­
ninkei - ir taip bėda bus.
- Sakei juk, kad iki ateinančių metų. Tai ir yra tie metai.
Mergina sukikeno tyliai, atsitraukė truputį nuo draugo, ne­
sulėtindama ėjimo ir smarkiau suverždama skaros kraštus pa­
smakrėje.
- Juk dabar ponaitis atvažiavai tik iki kito sekmadienio...
Kai sugrįši šienapjūtei, tai tada...
Mykolas stabtelėjo ir pikta išvaizda sulaikė ir Uršulę.
- Tu tikriausiai juokiesi iš manęs? Nė kiek manęs nemyli?
Mergina išplėtė plačiai išsigandusias akis ir sušuko:
- Aš... tave, ponaitis?!
Mykolas akimirką tyrinėjo aiškų prisipažinimąir jėgą—apka­
bino merginą per pusiaują ir už galvelės, apgaubtos plona skara.
- Na taip... tikiu, Uršule. Aš tave irgi širdingai, iš karto
pamilau...
Apkabino rankomis kaklą, atkišo lūpas ir veidelį, apibertą
naktinės rasos. Bučinys buvo tyras ir graudus, beveik liūdnas
neišsipildžiusiais troškimais. Stovėdami viduryje tamsios nak­
ties atšlijo, žvelgė vienas į kitą giliai, į akis.
- Tai ko gi nori, Uršule?
- O jau pats... pagalvosi...
Vos nuėjo toliau keletąžingsnių, dar susikibę rankomis, vie­
nu metu abu pastebėjo, kad kažkoks šešėlis spruko per krūmus
į dešinę, netoli kelio jų kelionės kryptimi. Uršulė krūptelėjo,
bet užuot prisiglaudusi prie draugo, atsitraukė nuo jo.
- Koks ten kipšas? - atsiliepė Mykolas nusiimdamas ins­
tinktyviai šautuvą nuo peties, —ne žvėris, atrodo?.. Lyg žmogus
pasilenkęs?

127
 - Ne žvėris, - užtikrintai pakartojo Uršulė.
- Bijai? - paklausė Mykolas su šypsena, - eini juk su mani­
mi, turiu šautuvą, net užtaisytą.
Ir greitai įdėjo į vamzdžius šovinių.
Bet mergina, matyt, buvo susirūpinusi ir paspartino žingsnį.
Aš ir viena vaikščiojau naktį... Tik kad jau šitas gali būti...
toks...
- Kas toks? Vilkolakis?
- Ir nekalbėk taip, ponaitis, gali iššaukti, - persižegnojo
greitai, - bet pas jį „strielba“ buvo.
- Taigi kas? Brakonierius, vagis?
- Ne vagis, o medžiotojas, —pataisė Uršulė.
- Kaip ten nori jį vadink; mūsų juk nelies.
- O toks tarp jų yra, kuris... Dievas jį žino?
Susidomėjęs Mykolas darė prielaidą, kad Uršulė negali tiks­
liai išsireikšti lenkiškai. Tačiau persidavė jam tam tikras neri­
mas, ar nuo to šešėlio negresia koks pavojus, todėl pajuto bud­
rumą ir vyrišką pareigą apginti silpnąją lytį.
- Eik tu, Uršule, į kairę, aš - į dešinę. Tegul jis tik pabando
prisiartinti prie mūsų, jau aš jo paklausiu, kas jis toks.
Ir pakratė šautuvu.
- Ne, ne, —gyvai sušuko Uršulė, - jį tik stebėti reikia, kur
jis eina... Aš eisiu į dešinę.
Nustebo vėl Mykolas ir žengė atidžiai, prie pat kairiojo Ur­
šulės peties.
Medžiai artėjo prie kelio toje vietoje, prie kurios jie artėjo;
per keliolika žingsnių buvo tik retas ruožas, toliau vėl išplatė-
jo į alksnių įlanką pievoje. Jau nors įsigalėjusi naktis tikriausia,
kažkaip pašviesėjo, nes ir keliauninkų akys įprato prie orienta­
vimosi patamsyje. Pievoje aiškiai pastebėtų kiškio judesį, ne tik
žmogaus. Kai taip ėjo tarp medžių, nuolat įdėmiau dirsčiodami
į dešinę ir atgal, Uršulė sušuko prislopintu balsu:

128
 —O va! Įšoko į kelią! Seka paskui mus!
Ir leidosi bėgti.
—Palauk! Ir aš mačiau, —sušuko Mykolas susierzinęs, suim-
damas merginą už peties, - aš jo čia tuoj paklausiu!
Ir atsigręždamas atgal, riktelėjo lietuviškai, atstatęs šautuvą:
—Koks ten kvailys valkiojasi po krūmus?!
Niekas neatsakė, nei pajudėjo.
—Jei dar kartą man pasirodysi, šausiu kaip į šunį!..
Uršulė nervingai suėmė Mykolą už rankos:
- Nešauk, ponaitis! Gali būti pažįstamas...
- Pažįstamas?!
- Yra toks, kuris sekioja paskui mane...
Tuo tarpu abu nužingsniavo toliau lygiu, sparčiu žingsniu.
Bet Rajeckis paniuro; kažkas šiame nuotykyje jam nepatiko.
Uršulė kažkaip mįslingai užsiminė apie paslaptingą ją sekiojan­
tį žmogų ir dabar jis tikriausiai einantis paskui ją. Gal uždaroji
lietuvė dėl kažko kalta?
Pagaliau jie išėjo į tikrą kelią tarp laukų. Nepaisant nakties,
netoliese blykčiojo ežeras, nuogi kalneliai linksmiau ryškino sa­
vo kontūrus žvaigždėtame danguje, kairėje ir dešinėje mirksė­
jo žmonių sodybų langų žiburiai. Matyti mažiausiai per šimtą
žingsnių į visas puses —tuščia, niekas neina.
Po ilgos tylos atsiliepė Mykolas, lyg mandagumo vedamas,
tęsė pokalbį:
- Ką tu žiemą veikei, Uršule?
- Aišku, kaip tarnyboje: tvartas, prie sviesto ir ratelio.
- Bet ir pramogavai kartais, pasakyk?
—Pirma pramoga man buvo, kai mane lenkiškai mokė.
—Kas tave mokė?
—Tie, kurie mokėjo, kalbėjo, o aš klausiau. Taip ir išmokau
pamažu.

129
 - O skaityti nebandei?
- Skaityti sunku. Prašyti mūsų ponaičio varžiausi. Klebo­
nas žadėjo, bet ką gi - toli vaikščioti, o ateisi - klebonas laiko
neturi.
- Aš tave išmokysiu.
- Ponaitį aš geriausiai suprasčiau, - sušuko Uršulė šiltai ir
dėkingai.
- Gerai. Bet tikrai nepramogavai iš viso? Nešokai per Už­
gavėnes?
- Buvo pas mus vakarėlis, tai aš pasakiau, kad man koją
skauda - nešokau.
- Tačiau paskui tave vaikinai sekioja, ką?
- Paskui ką tokie nesekiotų!
- Vienas gal labiau kaip kiti?
- Man vienas ar dešimt —vis vien. Aš ne čionykščiams.
- Kokia išdidi! - atsiliepė Mykolas vaizduodamas, kad nesu­
pranta nuolankaus prisipažinimo, glūdinčio merginos žodžiuose.
Uršulė gal nesuprato frazės, bet sugavo kaprizingą ironiją,
skambančią Rajeckio tone, ir nieko neatsakydama, atsiduso.
Mažai jaubekalbėjo, nes artėjoproziškaišvykos pabaiga —Pa­
tiltės dvarelis, paskendęs nesvetingoje tamsoje; viena tik švieselė
mirksėjo pro sodo langus - tikriausiai budri šeimininkės akis.
- Ir ką pasakysi, Uršule, kad taip vėluoji?
- O jau nežinau... kad buvau pas tėvus Štaronyse... bet gal
šeimininkė nepatikės.
- Pagalvos, kad su vaikinu kur pradingai?
- Gal ir pagalvos...
Greičiau liūdesys nei gėda, skambėjo merginos balse. My­
kolas susimąstė, kad jeigu tai liestų panelę iš „draugijos“, bū­
tų pagrindas jos kompromitacijai. Tačiau valstiečiai to mažai
paiso. - Ar nežiūri? - Ir kad ši išvyka būtų nors kiek nuodė­

130
minga! Nugvelbti iš kaimo merginos keletą bučinių —tai tik
smulkmena. Pirmojo susitikimo metu jąpabučiavo - ir kas at­
sitiko? Atsitiko bent tai, kad nuo to galvoja apie ją, persekioja
ją geismu. —O ji gal dar giliau tai pajuto? Ji gal savaip —myli?
Tikriausiai taip. Išdykauja - tai jau įprastos mergaitiškos ma­
nieros. Kas iš to beišeitų, dabar tinka viena: jeigu jau įtartų,
kad su bet kuo valkiojosi naktį, tegul bent pamato, kad ne su
pirmuoju, bet su juo, su Mykolu. Todėl po tokio išradingo
apmąstymo prakalbo:
- Geriau bus, Uršule, jei aš kartu sutavimpasirodysiu šeimi­
ninkei. Pasakysiu, kad sutikau ir pakviečiau tave ant slankų...
- Oi, geriausia!
Jos šypsena staiga pražydo visu pavasario džiaugsmu.
- O dabar iki pasimatymo mūsiškai...
Apkabino ją ir karštai pabučiavo, nes jau priėjo prie sodo
tvorų. Nuo šiol reikėjo elgtis santūriau.
- Ir kada vėl susitiksime?
- Kada ponaitis nori... Aš su viskuo...
Nutraukė. Norėjo tikriausiai pridurti: „aš tavo“.
O čia kiemo šunys jau pajuto žmonių artėjimą, sulojo gar­
siai, puolė sutikti. Pažino, aišku, Uršulę; Mykolas, nors mažai
pažįstamas, buvo medžiokline apranga, nešė šautuvą ir laimikį;
lietuvių šunys, kaip ir žmonės, priklauso medžiotojų cechui,
jaučia solidarumą medžiotojams. Tad kiemsargiams meilinan­
tis ir šokinėjant Mykolas ir Uršulė priėjo prie dvarelio namo.
Į šeimininkę, kuri išėjo į priebutį, Rajeckis prašneko trupu­
tį savitai komponuotu stiliumi, kaip jaunas kaimyninio krašto
valdovas operetėje:
- Gerą vakarą poniai Marcelei! Prašau neširsti ant Uršulės,
kurią sutikau ir prašiau, kad man padėtų ieškoti nušautų slankų.
Pavėlavome, nes kelias tolimas. Dėl to imuosi atsakomybės.

131
 - Ir nežinojau, kad ponaitis vėl Jūžintuose! - atsakė Mar­
celiutė.
- Vakar atvažiavau.
- Gal ponaitis arbatos, maloniai kviečiame?
- Dėkoju, skubu į Gačionis.
- Mūsų ponaičio ten nėra: į Dinaburgą išvažiavo.
- Žinau. Bet vyresnysis ponas namuose, pas jį pernakvo­
siu. Labanakt poniai Marcelei! Labanakt, Uršule!

Atsargiai ėjo Mykolas iš Patiltės į Gačionis. Naktis buvo

tamsi, prieš tai pasivaikščiojimas su Uršule sužadino jovaizduo­
tėje neramiųmįslių. Kas buvo tas ginkluotas žmogus, kuris, ma­
tyt, sekė jų pėdomis? Tikriausiai ne žmogžudys, nes kokio galė­
jo tikėtis grobio ir kokių turėjo šansų su savo palaikiu šautuvu
prieš gerą Mykolo ginklą? Brakonierius? - tikėtina, bet kodėl
juos sekė? O gal kerštingas konkurentas, gal Uršulės meilužis?
- Dabar ji mane myli, tai tikra, bet anksčiau?
Su užtaisytu šautuvu Mykolas žengė atidžiai, apžvelgdamas
kelią ir jo apylinkes, nors laukų erdvė nebuvo palanki pasalai.
- Ek! Apskritai nesąmonė! Valkata koks ėjo ta pačia krypti­
mi, o nenorėjo pasirodyti. Bet kodėl Uršulė, drąsi iš prigimimo,
taip sumišo?
Jau matėsi liepinės dvaro patalpos ir pažįstami, svetingi kva­
pai persmelkė laukų miglą; Gačionių šunys, visi medžiokliniai,
vos prišoko, pažino medžiotoją draugą ir linksmai inkšdami
palydėjo jį iki dvaro durų.
Tarnas, Pypkė, pasitiko Mykolą prieškambaryje:
- Vyresnysis ponas laukia ponaičio su arbata.
- Tuoj, tik truputį persirengsiu. Ar mano lagaminą atsiuntė
išJūžintų?
- Yra. Ponas prašo tuoj pat.

132
 Pro pravertas duris į valgomąjį matėsi prie didelio stalo pa­
togiai išsidrėbęs, su ilga pypke ponas Leonardas Pucevičius lau­
kimo poza, kuri jambuvo lyg įgimta. Ir atsiliepė:
—Ateik čia, kaip stovi, Misiau! Nepaikiok! Mūsų namuose
nėra moterų. Ir parodyk, jei ką nušovei.
Taigi Rajeckis, nuvalęs tik batus, padėjęs šautuvą ir šoviny-
ną, įėjo į valgomąjį nešdamas rankoje tris slankas.
—Gražios! - gyrė ponas Leonardas, čiupinėdamas paukš­
čius, —poniai motinai nuveši; mums tai nereikalingas patieka­
las, nes virėja taip kepa, kad vis vien, gaidys ar slanka, į anglį
sudegina ir skonio neprisišauksi. Na sėskis, - pridūrė stuktelda-
mas delnu į stalą, padengtą marmuro spalvos klijuote. —Pypke!
Paduok, ką ten išvirė.
Nors kai kas viduje priminė neatmenamus laikus, apskritai
dvaras išlaikė savo solidumą; šen bei ten po žemomis balki-
nėmis lubomis kabėjo įdomus tapytas paveikslas; tarp baldų,
veikiau dailidžių darbo, išsiskyrė gražus Gdansko laikrodis. Ir
ponas Leonardas turėjo visai neprasčiokiškus bruožus, nežiū­
rint aprangos aplaidumo ir žmogiško aptingimo; pavargusios
jo akys daug skaitė ir įsiminė, tuo pat metu buvo geraširdiš­
kos ir skvarbios. Visi žinojo, kad senasis Pucevičius baigė ūkio
valdymą Dorpato (Tartu) universitete, kad galima pasikliauti jo
draugyste, teisingumu ir visapusiškomis dorybėmis. Liautasi iš
jo reikalauti veiklos; ypač nuo tada, kai tapo našliu, paskendo
liūdesyje ir tapo namisėda.
Aistringai mylėjo savo vaikus, bet jų pasirinkimą paliko liki­
mo valiai. Sūnus Stanislovas, nelabai linkęs mokslui, bet labai ga­
bus ūkininkauti ir medžioti, sėkmingai tuo užsiėmė. Duktė Irena,
neramios sielos, mokėsi iš pradžių namuose prie motinos ir mo­
kytojos, tačiau kai neteko motinos, panoro įstoti įgimnazijąDina-
burge, po to - į konservatoriją, kadangi turėjo neeilinių gabumų

133
muzikai. Tėvas tokiems potraukiams buvo priešiškas, tačiau ne­
uždraudė. Ir ponia Irena po studijų, prieš porą metų, ištekėjo už,
kalbama, gabaus pianisto Bomsė, polonizuoto vokiečio. Tai visai
neatitiko pono Leonardo norų; jautė vaikams slaptą nuoskaudą,
kad jo neklauso, nors juos toliau mylėjo ir toleravo defacto. Jo ak­
tyvus rūpestis apsiribojo ieškojimu savo palikuonims naudingų
svetimų įtakų, siekiant, kad Stanislovas tinkamai vestų, o Irena
Bomsė nors savo vaikus išauklėtų pagal Pucevičių tradicijas.
Ponas Leonardas buvo senas Rajeckių bičiulis, Jūžintuose
buvo žinoma beveik viskas, kas vyksta Gačionyse, ir atvirkš­
čiai. Net su jaunuoju Mykolu, mirūsio bičiulio sūnumi, kalbėjo
ponas Leonardas patikliai, kaip su artimu giminaičiu; nors, ne­
paisant apatijos, turėjo išlavintąir lankstų protą, tad neglumino
Misiaus savo amžiaus rimtumu.
—Stachas rytoj grįš iš Dinaburgo, —atsakinėjo tėvas Pucevi-
čius į Mykolo klausimą, —tegul truputį mieste prasivėdina, nes
sulaukėjo kaime. Arti, medžioti —viskas tai gražu, bet reikia
būti ir tinkamoje draugijoje, ne tik su valstiečiais ir su žvėrimis.
Na pasakyk, Misiau, ką galvoji?
Mykolas iš mandagumo patvirtino. Bet tikrai pirmą kartą
suvokė, kad taip yra iš tikrųjų. Ar kitaip būtų geriau —abejoti­
na. Stachas jam buvo lietuviško miško ir kaimo įvaizdis. Jeigu
taptų rimtu ir saloninių manierų žmogumi, bet kuriuo atveju
prarastų daug žavesio.
- Trembeliai ir Trembeliai! - kalbėjo senis su didėjančiu
įkarščiu, - geri žmonės; senelis jų, Nikodemas, buvo pas mus
ekonomu. Bet atveda čia man pienburnių, kalbančių lietuviš­
kai, už stalo sodina. Aš taip pat nesišalinu liaudies, tačiau reikia
išlaikyti atstumą.
Mykolas, kviečiamas arbitru tarp tėvoir sūnaus, jautėsi nejau­
kiai, negalėjo pareikšti savo nuomonės tuo klausimu dėl papras­

134
tos priežasties: niekad apie tai rimtai negalvojo. Trembeliai? -
Taip - buvo pas juos keletą kartų su Stachu vakarėlyje per ančių
ir tetervinų medžioklę. Stachas meilinasi Anelei. Graži mergina,
bet nepalyginti su Uršule! PagaliauJūžintuose nematė valstiečių,
besisvečiuojančių dvare. Čia Stachas juos kviečia. Kas geriau?
Išreiškė savo nuomonę kažkaip neaiškiai, išsisukinėdamas
ir visai neminėdamas Anelės. Bet senajam Pucevičiui būtent
ji rūpėjo.
- Žinau, yra ten sijonėlis, kuris jį traukia: Dominykienės
dukra. Ką jis ten su ja?.. Tai išdidūs valstiečiai, jie gali manyti,
kad Pucevičius ves Trembelytę?..
Rajeckis išsisukinėjo absoliučia nežinia dėl Stanislovo santy­
kių su Anele. Ir iš tikrųjų neką apie tai žinojo.
- Matai, Misiau, yra taip: Stachas tavo draugas, bet ir aš taip
pat. Jaunas esi, tačiau lankaisi miestuose, universitetuose, gali
turėti gerą įtaką Stachui, nors ir vyresniam. Tai liečia mūsų, Pu-
cevičių, ateitį. Visiškai pasitikėdamas kreipiuosi į tave, kad man
pasakytum, ką žinai apie jų santykius. Romanas tarp jų, ką?
Mykolas, paglostytas ir užburtas senojo šeimos bičiulio kal­
bos, atsakė atvirai:
- Galiu ponui atidengti tik savo prielaidas, nes Stachas apie
viską man pasakoja atvirai, o apie Anelę labai mažai ir paslap­
tingai.
- Tai ir blogiausia! - susirūpinęs patrynė kaktą ponas Leo­
nardas, - tikriausiai įsivaizduoja, kad ją myli?..
- Gali būti; nuo tam tikro laiko pasikeitė truputį.
- Tai yra, kad mažiau laksto paskui kitas merginas - sakyk
aiškiai, Misiau, ir aš jaunas buvau - suprantu.
- Lyg ir... taip, —išlemeno Rajeckis.
- O per visą žiemą, kad jį matytum, Misiau! Vijau į miestą,
į Vilnių, kur pas bičiulius yra panelių, tinkančių vedyboms - ne

135
ir ne! Medžioja ir sėdi Trembeliškėse! Duok, Dieve, kad aš klys­
čiau, bet gal jis nori vesti... tą Anelę?
Pasikėlė nuo stalo ir pasivaikščiojo, išleisdamas didžiulius
dūmų kamuolius iš pypkės. Tik didžiausi išgyvenimai ištraukda­
vo jį iš sėdimos padėties be būtino reikalo.
- Na, ne... —ramino Mykolas, —juk mačiau jį vakar, man
pasakytų. Na ir ponui!
- Kalbėjo man ten kažką paskutiniu metu... apie visuo­
menės demokratėjimą gali įsivaizduoti! Graži man demokra­
tizacija - suprastėti! Valstietį šviesti ir pakelti - kas kita. Štai,
kaip man išaugo; skaityti net moka! Perskaito kvailame laikraš­
tyje dešimt kvailų frazių ir taiko savo kvailoms meilėms! Tu
tokios kvailystės neiškrėstum, Misiau?
- Žinote, pone, - tarė Mykolas truputį puikuodamasis pa­
žiūrų šiuolaikiškumu, —dėl nuoširdaus jausmo klasiniai intere­
sai gali nutilti. O gerą ir mylinčią merginą gali vyras išlavinti.
- Stachai? Atradai! Sulaukės, suprastės, o po šimto metų iš
Pucevičių bus Pucaičiai!
- Arba Pucevičiai taps tikrąja kraštogentry.
- Gentry?Tai angliškai?
- Nauja, vadovaujančia klase.
- Suprantu, suprantu - matau, kad visi jauni apkvaito nuo
teorijų.
Vėl atsisėdo į savo vietą patraukė arbatos ir dūmo, susi­
mąstė.
Tuo tarpu sudundeno prie slenksčio. Nejaugi Stanislovas
jau sugrįžo? - Jis!
Įėjo žvaliai, dvelkdamas nakties vėsa, besišypsantis, kaip
žmogus su ramia sąžine. Pabučiavo tėvą į ranką senasis apglė­
bė jį meiliai už galvos, greičiausiai užmiršdamas rūpesčius, ma­
tydamas sveikai žydintį sūnų.

136
 - Atvežei krapštiklį pypkei?
- Yra, tėve, yra. Tau, Misiau, naujiena! Slankos traukia prie
Dusetų girios, nors pagaliais tvatink! Suspėjau ten sutemoms,
šešias nušoviau.
- Aš tik tris Štaronių brūzgynuose.
- Pasakojo man, —tęsė Stachas, - kad tetervinai tuokiasi,
net miegoti švintant negalima miestelyje, Dusetose. Nori? Ry­
toj nakčiai į tuoktuves!
- Kodėl gi ne! Poryt per vėlu: Didysis penktadienis.
Stanislovas greitai pasistiprino ir patraukė Mykolą į savo
kambarius, kur dar senas Pakošas, vaizduodamas ūkio pavaduo­
toją, kai nėra Stanislovo, atsiskaitė apie dieną atliktus darbus.
- Patiltėje sėjome žirnius, bet pritrūko pusei dešimtinės.
- Kodėl nepapildei, kapitone, iš Gačionių svirno?
- Pasiunčiau Veikutį, bet kol sugrįžo, jau ir saulė nusileido.
- Et! O kiek pieno buvo čia tvarte?
- Buvo... ne tai, kad mažiau nei vakar, bet ir ne daugiau.
- Kiek gorčių?
- Veikutis užrašinėjo, todėl jis ir nespėjo su žirniais į Pa­
tiltę.
- Negalėjai, kapitone, pats pasiimti į kišenę žirnių tamgaba­
lėliui lauko vietoj butelio?
- Baik! - piktai burbtelėjo Pakošas, - du pūrus.žirnių įkiši
tu į kišenę! O degtinės, žinai, per visą pasninką neuosčiau.
- Užtat šventinto pagersimreguliariai, —tarė draugiškai Sta­
nislovas, bučiuodamas senąjį bičiulį.
- Ir Dievo įžeidimas būtų kitaip! - atsakė nuramintas „ka­
pitonas“.
Kai liko vieni, išsitiesę dviejose lovose viename kambaryje,
Mykolas paklausė Stanislovą:
- Kada matei Anelę?

137
 —Vakar prieš išvykimą. Jinai šiandien manęs nelaukė, pasa­
kiau, kad sugrįšiu rytoj, bet paskubėjau.
—O aš su Uršule medžiojau slankas.
—Tai, žvitruolis! Aš tau... rytoj...
Lygus, galingas kvėpavimas pranešė Mykolui, kad Stanislo­
vas jau miega. Netrukus užmigo ir Mykolas - abu su įspaustais
pagalvėse mieguistais savo mylimųjų atvaizdais.
 IX
VALSTIETIŠKA MEDŽIOKLĖ

Naktį, per giliatamsa apgaubtąmišką, kietai kaukšėjo žings­

niai kažkokių gyvų būtybių, pradingdavo samanose, kartais
trakštelėdavo šaka. Kas nors juos išgirdęs ir žinantis miško šla­
mesių fonetiką, iš karto suprastų, kad tai ne žvėris braunasi per
tankumynus, bet greitai judantys žmonės, tik tokiu metu po
pusiaunakčio —turbūt plėšikai.
- Palauk, Laukinis! StachaiL įlindau į kažkokiąžagarų krūvą..
Plykstelėjo degtuko liepsna, kuri apšvietė Mykolą Rajeckį,
įsipainiojusį į didelį kadagį.
- O ponaitis ugnies nedegink! —atsiliepė gana rūstokai Lau­
kinis, einantis voros priekyje.
- Miško gi nepadegsiu, —sumurmėjo Mykolas, —šlapia...
- O teterviną pabaidysi, kai jis miega ant šakos. Čia beržy­
ne jų turgus.
Net Stanislovas Pucevičius neužstojo Rajeckio. Laukinis šian­
dienvadovavo ir reikėjo paklusti. Todėl Misius ėjo toliau, laikyda­
masis Stacho per ištiestos rankos atstumą, tiktai burbtelėjo:
- Tai tamsumas, kaip nuodėmingojo sieloje...
Vėl ėjo tamsoje, kiek lengviau, nes miškas lyg prašviesėjo;
tarp aukštų tirštos tamsos stulpų skverbėsi tarsi retesnė tamsa,
be kontūrų. Negi jau pradės švisti?
- Aha, - atsiliepė Stanislovas, —briedžių laukymė, tai jau ir
tavo būdelė netoli, Laukinis?

139
 - Anoj pusėj. Neik tik, ponaitis, laukymės viduriu, o tai
prasmegti gali, ten, kur nėra medžių, toks liūnas, kad skradžiai
žemę!
- Žinau, žinau... Misiau, eik man iš paskos, miško pakraščiu.
Dar gabalas kelio buvo laukymės link, tai kemsuotu mišku
ėjo pamažu ir atsargiai. Laukymė vis tik švietė, tamsa atrodė
lengvesnė; nežinantį keliauninką galinti įvilioti į savo klastin­
gas prarajas. Pagaliau pajuto medžiotojai po kojomis tvirtesnį
gruntą, labiau pakilų, ir susidūrė su savita pašiūre iš eglišakių,
Laukinio pastatytą nakvynei ir pasalai. Naminis, rūgštus tvaikas
sklido nuo tos buveinės.
- Ko taip, Laukinis, kailinių čia prinešei? Nebijojai, kad kas
nutemps?
- Vilkas negriebs kailinių be gyvos mėsos, o žmogus kiek­
vienas žino, kad mano. Tegul kas pabando nutempti!
Brakonieriaus balsas žvangtelėjo grėsmingai.
- Nori miegoti, Misiau? - atsiliepė Stanislovas, - dar toli iki
tuoktuvių - lįsk po kailiniais ir miegok, aš laiku pažadinsiu.
- Ačiū, nesu mieguistas. O kailiniais neapsirengčiau jokiu
būdu; suprakaitavau nuo tos iškylos mišku.
- O naktis vis tik šalta...
Visi trys užsinorėjo tabako dūmo, tik abejojo, ar dūmas ne-
išbaidys tetervinų. Tačiau, kai yra nenumaldomas noras, atsiras
ir paslaugi teorija. Laukinis išvedžiojo:
—Jam (tetervinui) tik ugnies nerodyk, nei pats stovėk mato­
moj vietoj, nei garso jokio neišleisk, o kvapas jam neturi reikš­
mės. Jo nosis kieta, nepajus.
įšliaužė į būdelės angą, pridegė pypkę nuo blyškios degtu­
ko liepsnos, po to, dengdamas žarą delnu, pridegė dviejų me­
džiotojų papirosus. Atsisėdo ant žemės prieš būdelę, atpažin-

140
darni vienas kitą tik pagal nežymius kontūrus trijų tamsesnių
dėmių, kurių kiekviena turėjo savo atitinkamą balsą ir priminė
pažįstamą asmenį. Stachas, labai gabus miegui pagal poreikį,
nusižiovavo pratęstai ir tuoj pat galėjo užknarkti, jeigu Misius
nebūtų paklausęs:
- Kada jie pradės burbuliuoti?
- Taip apie trečią, o ketvirtą jau šabas.
- Ar abu šaudysime iš būdelės?
- Ne. Kol išauš, aš eisiu į kitą laukymės pusę, į tą beržyną,
per kurį ėjome. Arba eik tu.
- O aš tai, ponaiti, patarčiau į beržyną, - įsiterpė Laukinis
kreipdamasis į Pucevičių.
Profesionalus brakonierius ir naktinis medžiotojas turėjo
žinoti, kur geriau. Todėl Stanislovas paklausė:
- Tai kodėl čia būdelę pastatei, ne beržyne?
- Būdelė miesto medžiotojams. Kas jaučia mišką, be būde­
lės geriau pataikys.
Ne pirmą kartą Mykolas pastebėjo Laukinio priešiškumą
jam. Jį tai trikdė dėl kelių priežasčių: Laukinis buvo nevaržomas
medžioklės autoritetas ir - Uršulės dėdė. Jau keletą kartų Myko­
las bandė palenkti jį savo pusėn dovanomis. Laisvasis šaulys iš
tikrųjų priimdavo rublius kaip prideramą duoklę, bet Rajeckio
atžvilgiu išlikdavo pabrėžtinai šaltas. Pastebėjo tai ir Pucevičius,
gudrus psichologas, nors garsiai nereiškiantis savo pastebėjimų.
- Eik pats, Laukinis, į beržyną, kol dar miškas miega. Ar
turi pakankamai parako ir šratų?
- Yra dviem, trim šūviams.
- Mažai. Imk štai šešis šovinius - man užteks.
Brakonierius tylėdamas ištiesė ranką į maloniausią dovaną:
parakas angliškas ir šratas kietas, kurių šaunamuosius privalu­

141
mus jau žinojo, bet sunku jambuvo apsirūpinti tais dalykais dėl
tos priežasties, kad miestuose retai būdavo ir neturėjo leidimo
ginklui. Pasiėmė šovinius ir nukeliavo tyliai, kaip lapė, į minėtą
vietą beržyne.
Dabar Stanislovas išsikalbėjo.
—Tu būk atsargus, Misiau, su Laukiniu. Jis mužikas geras,
kol geras; bet kai įpyksta, pasirengęs bet kam.
Rajeckis taip nustebo, kad tik po valandėlės atsakė:
—Kaip tai: būk atsargus? Ką aš jam blogo padariau?
—O aš jau nežinau... atrodo keikei jį?., ir šautuvu pagrasinai?
—Aš jam? - niekada.
—Gal tai tik kalbos. Ar žinai?Jis —Uršulės dėdė.
—Žinau. Kas iš to?
—Tai matai, jis dėl tos priežasties pavojingas.
—Blogai suprantu.
—Reikia juos pažinti. Uršulės tėvas dabar serga, nes patru­
ko kilnodamas. Motina gera boba, tiek troboj turi darbo, kad
net negalvoja. O tas tėvo brolis, kuris čia su mumis, nors jis
brakonierius, pagal tave piktadarys, bet garbę tiek savo, tiek ir
giminės, saugo.
—Tegul ją paslepia į krepšį kartu su vogta žvėriena, —atšo­
vė Mykolas.
Norėtų dabar pažvelgti į draugo veidą kad lengviau atspėtų,
kurlinkkreipiatakalbą tačiaunaktis dar nebuvonuslinkusi. Tikšal­
tas vėjelis, aušros pirmtakas, žadino lapuose būsimus šlamesius.
Stanislovas trumpai pamąstęs pradėjo iš naujo:
—Tie Laukiniai ne iš kampininkų; sena ūkininkų giminė,
kauniedška.
—Ak, sena! - atsiliepė Rajeckis truputį nekantriai. —Ir tavo
akmuo lauke palei Gačionių mišką yra senas... ir kaunietiškas.

142
 Tačiau Pucevičius buvo itin rimtai nusiteikęs; vengdamas
juokų, toliau traukė savo moralinį pamokslą:
- O tarp jų skirtumai yra tokie: vieni garbingi ir garbę sau­
go, kiti nevertina. Laukiniai visi mužikai išdidūs.
- Kaip Trembeliai, pavyzdžiui? —užklausė Mykolas tikslingai.
- Trembeliai pas mus geriausia rūšis, —atsakė Stachas su
tam tikru pasididžiavimu, lyg visiškai solidarizuotųsi su savo
kaimynais iš pirkių.
Abu bičiuliai jau maždaug nuspėjo abipusius savo kalbos
ketinimus, bet nesiekė jų išreikšti visiškai aiškiai. Lietuviai pir­
miausia yra jautrūs ir subtilūs; iš čia išplaukia jų nedrąsumas ir
pagarsėjęs „gudrumas“ net draugiškuose santykiuose; tai iš tik­
ro yra apdairumas dėl svetimo jautrumo, didelis draugiškumo
privalumas.
Nutrūko pokalbis, o tuo metu nenugalima diena grįžo į pa­
liktą tamsybėse žemę ir ji ėmė puoštis savo grožybėmis. Me­
džiotojai pastebėjo, kad sėdi ant mažo pakilimo, nuo laukymės
pridengti medžių šešėliais, po truputį besisklaidančiais į išlakias
kamienų kolonas, nukarusias eglių šakas ir kaprizingas lapų
puokštes; kad virš neužšąlančios balos laukymėje sidabrėjanti
migla tingiai kyla iš savo guolio ir pasvirusi traukia miško link,
kaip prarajos sargė, sprunkanti nuo dienos. Aukštai, virš eglių
skiauterių, dangus gėrė tolygią šviesą, jau aiškiai atsiskiriančią
nuo juodos miško keteros. Bus džiugus oras. - Susižvalgė, o jų
veidai buvo paženklinti nuovargio blyškumu, tačiau iš akių tryš­
ko aistringas pavasarinis medžioklės noras. Nusišypsojo vienas
kitam—ir plaukė širdies atvirumai. Pradėjo Mykolas, nekantres­
nis, nes jaunesnis.
-Taigi sakai, kad mūsų Laukinis saugo Uršulę? Kodėl šne­
kėjai anksčiau, kad lyg... pasiekiama!

143
 - Nesakiau, kad pasiekiama. Graži mergina, vienas kitam
patinkate —jūsų reikalas ir laisvas pasirinkimas. Tik aš ją dabar
geriau pažinau nuo tada, kai tarnauja pas mane Patiltėje. Mergi­
na darbšti ir gera. Ji ne iš tų, kurią tik griebk, ir jau tavo.
- Bandei? —paklausė Misius negalvodamas.
- Gink, Dieve! Bet aš žiūriu ir matau. Ji dirba, nori moky­
tis, o jei kada kas apie tave primena, visa liepsnoja. Taip ir yra:
įsimylėjusi tave.
- Kokia man iš to nauda? —atsakė Misius pyktelėjęs
- Tavo reikalas, sakau. Tik aš tau draugiškai patariu: ne­
kvaršink tu jai galvos taip paprastai.
- Iš tiesų, Stachai, nepažįstu tavęs. Prieš dvejus metus visiš­
kai kitaip kalbėjai.
- Gyveni ir keitiesi, —tarė Stanislovas iškilmingai.
- Net tavo tėvas pastebėjo, kad sulaukėjai, kad vengi drau­
gijos.
- Kalbėjai su tėvu apie mane?
- Kalbėjau; pagaliau jis pats pradėjo apie tavo vedybinius
projektus.
- Apie kokius? - paklausė Stachas atsargiai.
- Apskritai, - atsakė taip pat atsargiai Mykolas. - Iš tikrųjų
tavo atvykimas nutraukė mūsų pokalbį.
Stanislovas pažvelgė į dangų, kurį nuskaidrino aušra, ir sa­
vo pilka, daugelio kelionių dulkėmis padengta, medžiokline
apranga, pasirėmęs alkūne ant kelio, jaunas ir rimtas, atrodė
romantiškai. Žiūrėdamas į tolį kalbėjo:
- Vat, jeigu imti žmonikę, tai jau pagal savo skonį, kad taip
su jair mylėtis, ir gyventi kur gimei galėtum, ir padėti galėtųdar­
be... Man vienas kunigas, bičiulis ir medžiotojas, taip pasakė:
auk ir dauginkis pagal savo rūšį.
- Tai iš Šventojo Rašto, —įterpė Mykolas.

144
 - Taip jau turėtų būti, nes išmintinga. Tėvas mane siunčia į
Vilnių rinktis iš giminaičių; viena graži ir kita nieko —skambina
fortepijonu ir skaito romanus —bet atspėk tu, kas jose cypia.
Viena gali aikštyds, kad namas Gačionyse ne toks, o kita gal
manęs ir nenorės... Aš savo žmonelę pažinti noriu, jeigu jau
gyvenimui...
- Pažintum, - tarė Mykolas, atmindamas senojo Pucevi-
čiaus prašymą, - jeigu truputį ilgiau gyventum savo draugijoje.
O tu ištisai namuose, miške... Net mažai būni tarp kaimynų, o
ten nėra panelių.
- Mano namai, - atsakė karštai Stachas, - tai jau kaip tas
vėžlio kiautas: gyvo nuo jo neatplėši. Tau geriau mieste kopė­
čiomis lipti į išsinuomotą balandinę ir pro langą iškišus nosį
uostyti, kaip kvepia vandens nutekamasis griovys ir žydo chala­
tas? - O ar miškas negraži tau buveinė? Štai turi Dusetų girią,
kurioje sėdime; mėgstu aš ją, nes ne tokia didelė, kad žmogų
priblokštų savo dydžiu ir įvarytų jam liūdesį, bet ir nemaža, ir
visko joje yra: praeinantis briedis, besilaukiančios stirnos, tuok-
vietės geriausios. Ir žiūrėti į jąmiela. Žiūrėk, tai eglės į dangų re­
miasi, o kokie puošnūs beržai ir ypatingi krūmynai palei žemę.
Tapo žmonės miškus drobėje —ir panašumo nėra. O įtrauk
į plaučius - ką? Nekvepia? Yra čia tokie augalėliai ir uogos,
kad jų kunigas Jundzilas, garsus Vilniaus profesorius, ieškojo
ir nerado. Tėvas man pasakojo... Laukymių audros akys, iš jų
žvelgia juodas vanduo, pragariškai gilus arba ir pridengtas kaip
čia blakstiena. Tai apie tas akis įvairius dalykus pasakoja, aišku,
bobos ir žmonės tamsūs bei silpni. Būk tik sveikas ir gudrus
kaip žvėris —nei tu į liūną prasmegsi, nei kas tau miške kelio
užstos. Miškas medžiotojui draugas...
Buvo pradėję praktinį pokalbį apie savo širdies reikalus,
bet gyvenimo valandėlė švintančiame miške apglėbė juos sa­

145
vo jauna galia ir prikaustė prie tiesioginių įspūdžių. Miškas
jau ryškėjo ir rengėsi spalvomis, o jaunų šaulių širdyse budo
didelis troškimas - ne to tetervino burbuliuojančio, net ne
tų, gražios, pažįstamos merginos lūpų - troškimas apglėbti
visatą. Iščiulpti iš jos visą saldumą, būti užjaučiančia palai­
mos monada šiame palaimintame pavasariniame polėkyje į
amžinąjį gyvenimą!
Abu medžiotojai vienu kartu krūptelėjo ir pripuolė prie že­
mės, be judesio kaip pilki akmenys žaliuojančioje vejoje. Su­
skambo po mišką dusliu skambučiu, lyg slopinamu juoku, po
to virto triukšmu, kaip iššautas kažkur toli fejerverkas. Juodas
gaidys giesme taip meilinosi tetervai. Suburbuliavo pakartoti­
nai arčiau beržyno, bet kol ištaigingas fejerverkas užbaigė mei­
lės melodiją, šūvio sprogimas sudrebino mišką, keletą kartų
aidu nusirito nematomomis kalnelių keteromis ir ištirpo. Leng­
vas šurmulys medžių šakose leido suprasti, kad ne vienas spar­
nuotas gyventojas, įpratęs pabusti nuo aušros spindulio, buvo
ištrauktas iš miego šaunamojo ginklo griausmo. Kylančios
dienos harmonijoje, tarp didelių paukščių jų meilės puotoje,
mirtinas žmonių amatas girgždėjo falšu. Bet medžiotojas, kai
užuodžia paraką, galvoja jau tik apie laimikį.
—Šelmis Laukinis! Vieną jau užsmaugė tikrai, - sušnabždė­
jo Stanislovas.
Sėdėjo kaip triušiai keletą minučių, prisiglaudę prie eglinės
budelės.
—Burbuliuoja vėl! - kalbėjosi bičiuliai akimis, be balso.
Nepamenantis griausmingų perspėjimų, įsikarščiavęs savo
meilės šventėje, netoliese būdelės suburbuliavo gaidys. Nutrau­
kė, priskrido arčiau ir atsitūpė ant kemso už keliolikos žingsnių
nuo medžiotojų.

146
 Mykolas pagal sutartą pirmojo šūvio teisę greitai atsistojo
ir nutaikė į giedorių negailestingą šautuvą.
Krito keliolika šūvių, aštuoni gražūs gaidžiai buvo iš eilės, iš
kurių keturis nušovė Laukinis, bet jiebuvo išpirkti, dėl ko jis mie­
lai sutiko, nes tetervino patino mėsa per tuoktuves yrabeveik ne­
valgoma, o jis savo ruožtu „atsitiktinai“ nušovė sau dvi tetervas;
taigi su rubliu ir laimikiu kišenėse linksmas nuėjo į namus.
Mykolas ir Stanislovas neskubėjo sugrįžti. Išdėliojo ant sa­
manų aštuonis gaidžius gražiausiais vestuviniais rūbais, juodais
kaip poliruotas juodmedis, turtingomis uodegų vėduoklėmis -
ir džiaugėsi vaizdu.
Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto sal­
dumo. Jau nebaugino tankmės, dabar nėriniuotai permatomos,
negrasino laukymių prarajos, lengvai apeinamos dieną, pažymė­
tos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai baltai rožiniais liaudiš­
kais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką
staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai; per nurimusį la­
pų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas
vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą
medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę
į taktąbūgnijo geniai. Ir jau raudo medžiųviršūnės, virš jų sidab­
rinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.
- Duok man dar savo fabrikinių papirosų, - tarė Stanislo­
vas Mykolui, - sukti nesinori, rankos paraku ir krauju suteptos,
o ir tabakas sudrėko nuo rasos.
Pasklido kvapnus dūmelis, susiliejęs su stipriais miško kva­
pais ir sustiprintas nemiegota naktimi - svaiginantis hašišu.
- Paaiškink man, Stachai, —tarė pagaliau Mykolas, —ko tas
dėdė Laukinis taip pavydi Uršulės? Gal jis ėjo paskui mus, kai
medžiojome slankas?

147
 - Dievas jį žino, kur jis valkiojasi... gal ir jis? Globėjas jos,
matai, ir labai ją myli.
- Nori ją vesti ar ką? Atrodo, kad pats nevedęs?
- Tai sugalvojai! Jis jokios žmonos neves, kad valkiotis jam
nekliudytų, o dar brolio dukterį! Ne tai. Jis nori ją padoriai ište­
kinti, ne taip, na žinai - šimtas rublių, karvė ir - šeima.
Misius, kiek sunerimęs, atsakė neaiškiai. O Stanislovas žyb­
telėjo jo link žvilgsniu lyg linksmu, bet graudžiu ir tiriančiu:
-Juk tu jos neveši...
- Aš?! —sušuko Rajeckis atvirai nustebęs.
- Tai matai, - traukė Stanislovas nusivylusiu balsu, —o ji
gali tuoj pat ištekėti ir gerai: turi kavalierių.
- Ką? —gyvai paklausė Mykolas, - o tai nevidone! Nieko
man nepasakė!
-Jinai jo kol kas gal ir nenori, bet drūtas vaikinas ir iš ge­
riausių čia: Juzefas Trembelis.
- Anelės brolis?... ne - ji gi neturi brolio.
- Pusbrolis, - paaiškino Stanislovas.
Greitai susisiejo Mykolo galvoje įvairūs paskutinių dienų
pastebėjimai, o kartu pajuto, kad sutiko gyvenime rimtą situa­
ciją, reikalaujančią apmąstymo ir vyriško sprendimo. Ir kas gi
pamanytų? Dėl tos mažos, dvarelio Uršulės! - Tačiau graži, o
gundanti, o paslaptinga kaip tas miškas...
Kad išvengtų šiuo metu keblaus sprendimo, akiplėšiškai pa­
kreipė kalbą:
- Na, o tu, Stachai, ką darysi su Anele?
- Tai aš tau pasakysiu, kai bus laikas. Man ji ne žaisliukas...
Nutilo. Be klastos, atsargiai tik atidengdami savo slaptus
jausmus, pakankamai išsipasakojo.
Lengvabūdiški bičiuliai galėtų susigundyti juokais ir są­
mojingais pasišaipymais, kuriais dažnai norima parodyti sa­

148
vo pažiūras į gyvenimą. Šie lietuviai lengvai prisilietę savo
širdžių, įvirpintų gilaus susijaudinimo, atitraukė nuo jų savo
rankas.
—Saulė taip glamonėja, beveik kaip vasarą, - atsiliepė mie­
guistai Stanislovas.
—Kad taip čia nuolat gyvenčiau! - atsiduso sekdamas savo
svajonę Mykolas. - Bet mano gyvenimas jau užkabino tiek vie­
tų, asmenų, ryšių...
 X
PLATŪS VANDENYS

Sugrįžo liepa, tokia šviežia žaluma ir tokia turtinga javais, vai­

siais bei uogomis ežerų krašte, kad atrodė, žemė žydi ir dera
pirmą kartą. Norint pažvelgti į ją, geriausia leistis į ežerus, su­
jungtus Šventosios upe, tyliai irtis luotu per nendres ir pakran­
tės ajerus arba išplaukti į vidurį, deramai nustačius laivo priekį
srovei, kuri jį pagauna ir neša kažkiek pasroviui be irklo pagal­
bos. Tik kalvelės nuspalvintos javų arba gojeliai prie vandens, o
dar dūzgimas krante ir išsiveržiantis į paviršių, skubiai lenkiant,
leidžia suprasti apie greitį srovės, nešančios valtį ant savo stiklu
blyksinčios keteros.
Šį nuostabų kelią pasirinko Mykolas Rajeckis norėdamas
pamedžioti pradedančias skraidyti antis, taip pat pažvelgti į nau­
jai pražydusį gimtąjį kraštą. Sėdo į valtį ankstyvą rytą toli nuo
namų, upės aukštupyje, kad vakare galėtų sugrįžti į Jūžintus,
atsispindinčius Rašų ežere. Luotą turėjo tvirtą, dar naują, dar
kvepiantį pušies sakais; priekyje sėdėjo liesas ir vikrus žvejys
Stasiulionis ir yrė vienu irklu pakaitomis perkeldamas jį tai į
dešinę, tai į kairę; Mykolas, sėdėdamas pačiame luoto gale, iš­
skobtame kaip suolelis, savo svoriu persvėrė visą laivą taip, kad
smaigalys plaukė iškilęs virš vandens, sukiodamasis į šonus, lyg
uostinėtų ir dairytųsi ančių. Bet iš tikrųjų uostinėjo juodas pu­
delis Kuchta, ančių meistras. Užpakalinėmis kojomis stovėda­
mas laive, o priekinėmis ant krašto, virpėjo visu stangriu kūnu,
sušlapęs jau nuo daugelio šios dienos maudynių; protingą sa-

150
vo snukį laikė nejudamai ištiesęs kaklą, pakreipdamas jį kartais
nervingai į šalis; jo akelės tai žibėjo aistringai iš po nukarusių
gaurų, tai švelniai elegantiškai markstėsi nuo vandenį akinančio
saulės gaisro.
Šventoji tekėjo lanku tarp kalnelių, apaugusiųaukštu mišku,
išsiliedama plačiau žemesnėje vietoje, sudarydama tamsesnes
įlankas po aukštais šešėliais, puošdama sidabru pievų krantus.
Nuo miškingų krantų Mykolas jau nutolo. Iš ten dabar nugriau­
dėjo šūvis ir ištisa kanonada ataidėjo kalneliais.
- Tikriausiai kunigas Stulginskis mus vejasi, - prakalbo My­
kolas lietuviškai į žvejį, kuris kita kalba nekalbėjo.
- A jau anaSy su šypsena atsakė Stasiulionis vanagiškomis
-

akimis žvelgdamas į tolį.

Tačiau kol kas įžvelgiamoje aukštupio juostoje nieko nesi­
matė, išskyrus lygų sidabrą su viduryje mėlynuojančiu virpėji­
mu, kuris žymėjo pagrindinės srovės kryptį. Medžiotojas, kuris
šovė, arba įplaukė į pakrantės atvašynus ir pasislėpė juose su
visu luotu, arba šauta buvo aukščiau, už posūkio, miške. Tai
buvo įtikinamiau pagal ilgalaikį aidą. Todėl Mykolas liepė Sta-
siulioniui luotą nukreipti į krantą, į lėtesnę tėkmę, ir laukė, dai­
rydamasis bičiulio kunigo Stulginskio, su kuriuo buvo šiandien
sutaręs. Buvo tai Antalieptės klebonas, medžiotojas iš pašauki­
mo ir nepakeičiamas kompanionas.
Netrukus išniro iš už kranto posūkio į upės vidurį mažutis
kaip pliauska luotas, o jame viename gale stora pilka bande­
lė - tai, be abejonių, klebonas medžioklės rūbais, kitame nežy-
mi nenumatyta juoda dėmelė.
- Kas tas juodas vedlys priekyje? —paklausė Mykolas Sta-
siulionį, kuris įdėmiai stebėjo artėjančią valtelę, kol linktelėjo
galvą įsitikinęs:
- Kunigėlis išAntalieptės.

151
 Atplaukianti valtis, patekusi į srovę, greitai artėjo. Kunigas
Stulginskis pastebėjo jau Rajeckį ir pasisveikindamas suko šau­
tuvu virš galvos. Kunigėlis sėdėjo pasyviai ir susirietęs savo juo­
doje sutanoje; po šiaudine skrybėle vis labiau raudo jaunutis
susimąsčiusio vaiko veidelis. Irklą ir ilgą šautuvą laikė bejėgiš­
kai ant kelių.
Pagaliau luotai priplaukė vienas prie kito, net stuktelėjo šo­
nais. Kuchta inkštė džiaugsmingai dėl medžiotojų draugijos pa­
didėjimo, o pažįstami jau iš tolo pradėjo linksmai pasakoti savo
nuotykius.
—Laba diena, Misiutekai! Sveikas, Stasiulioni! - sklandžiai
kalbėjo kunigas Stulginskis, —tai suradau sau kompanioną me­
džioti, kad geriau kaladę prie kojos pririščiau! Kunigas Lelei-
ka, paslaugoms - bet parapijos, ne medžioklei. Išsivežiau, kad
nuo knygų atsitrauktų, nes nuo jų jau akys kaip triušio, norėjau
pravėdinti ir paplukdyti, bet nei luoto valdyti nemoka, nei į an­
čiukus vandenyje šaudyti nenori. Ar tai tavo artimieji, kunige
vikarai, ar ką?
Jaunas kunigas po draugiška tos kritikos kruša tylėjo nulei­
dęs akis ir net gestu neparodė prieštaravimo, sėdėjo nejudamai,
nekaltai šypsojosi, tik mergiški, be plaukų žymės skruostai pri­
sirpo kraujo raudoniu.
O smarkus klebonas nesiliovė šaipytis iš tylinčio kunigėlio:
—Į senę ore davė dūmo - tiek tik, kad dūmo! Antis, pavyz­
džiui čia, o jis sieksnį nuo uodegos šratus beria ir man palei
ausį, net nusvilino. O, vargšelis! Ko gi veržeisi į medžioklę?
—Ambulare tantum volui...*—prašnabždėjo kunigas Leleika,
griebdamasis lotynų, kad bent kiek išgelbėtų savo orumą.
Net Mykolui pagailo vargšo ir užkabino kleboną:
* Norėjau tik pasivaikščioti —lot. (aut. past.)

152
 —Ar kunigams leista nusimesti sutaną medžioklei, ar pats
sau, kunige klebone, suteikei dispensą?
—Tai! Doctor utriusque turis*, bet dar neiškeptas. Sutaną aš
visą į kelnes įkišau, o kad ji pilka, tai karščiams net Bažnyčios
tėvai rekomenduoja. Jau tu manęs kanonų nemokyk, o nori
sutaną pamatyti - žiūrėk! Manai, kad aš toks apvalus? Ne aš,
sutana.
Žodžio neieškojo kunigas Stulginskis, bet niekas dėl jo
storžieviško kandumo nepyko, nes buvo geros širdies žmogus.
Seno kirpimo lenkųbajoras puikiai sugyveno su lietuviųvalstie­
čiais. Ir kunigas Leleika, valstietiškos kilmės, gerbė savo klebo­
ną, trikdė jį tik tiek, kad tiek kalba tuščiai; valstietis nesuprato
bajoriškos fantazijos.
—Ko gi stovime vietoje? —sududeno vėl kunigas Stulgins­
kis, - ančių man reikia kokių dviejų tuzinų adaidams Utenoje,
o čia iki vidurdienio dvi nušoviau ir tik liesi jaunikliai.
—Aš jau turiu septynias, —su pasitenkinimu atsakė Myko­
las, - senę, keturias jau skraidančias ir du jauniklius Buchta
paėmė be šūvio.
—Aišku, —atsakė klebonas truputį pavydžiai, - ir vairininką
turi šaunų, ir šunį; o mes čia su kunigu vikaru medžiojame sau
lotyniškai.
—Negaliu kunigui klebonui paskolinti Buchtos, nes nuo
manęs neis, bet prašau imti Stasiulionį, o aš kunigą Leleiką pa­
siimsiu pas save.
—Ir imk jį sau nors į Jūžintus gyventi! —sušuko apsidžiau­
gęs klebonas.
Bet pastebėjęs kunigėlio susirūpinimą, paglostė jį švelniu
žodžiu:
* Abiejų (civilinės ir bažnytinės) teisių daktaras - lot.

153
 —Kaip nori, carissimefrater*. Metus gyvenam santarvėje, bet
nors šuns nenusipelnei medžioklei, in ecclesia**šventas esi jau­
nuolis. Tad likime kartu ir sausumoje, ir vandenyje.
Bet Rajeckį sužavėjo vaikiškas kunigo Leleikos nekaltumas,
todėl nuoširdžiai kalbino:
—Jeigu kunigas vikaras bus malonus, labai prašau pas ma­
ne. Luotą pats suvaldysiu.
Ir jaunas kunigas mielai ruošėsi pas jaunąjį medžiotoją. To­
dėl visiems sutikus pasikeitė, Stasiulionis lengvai ir techniškai
peršoko iš luoto į luotą, vos abu virptelėjo ant vandens. Bet
kunigas Leleika, nors nedidelis, taip sunkiai stojo ant Mykolo
luoto krašto, kad vos jo neapvertė ir pats neįkrito į vandenį.
Baigėsi kojų sušlapimu ir juoku. Iš naujo sugėdintas kunigėlis
atsisėdo tyliai ant suoliuko ir tūnojo tyliai nuraudęs. O kuni­
go Stulginskio veidas išplatėjo iš pasitenkinimo, pagyvėjo me­
džioklės noru:
—Dabar aš tavo krantu, tu, Misiutekai, savuoju, jūžintiš-
kiu, —ir vargas antims!
Klebono luotas, mikliai Stasiulionio valdomas, nuplaukė
greitai į tolimąjį kairįjį krantą; upė šioje vietoje įtekėjo į ežerą.
Rajeckis ir Leleika stūmė savo luotą per dešiniojo kranto
meldus, kurie prasiskirdavo nulenkiami sausu šlamesiu. Pasi­
rodė, kad kunigėlis, kai išsivadavo iš klebono tironijos, irklu
darbavosi ne per blogiausiai; bet kuriuo atveju luotas plaukė
į priekį, o kad truputį kraipė pirmagaliu, tuo geriau šukavo at­
vašynus, numanomas ančių slaptavietes. Buchta visą laiką pa­
radine stovėsena sargyboje gaudė vėją juodomis šnervėmis,
mąstė apie jo turinį, dėbčiojo šėtoniškai, kartais virptelėdavo

* brangiausias brolis - lot. (aut. past.)

** bažnyčioje —lot.

154
ir veržėsi šuoliui. Ir vėl, supratęs, kad gerai dresuotam šuniui
netinka kompromituotis tuščiai šokant į vandenį, oriu judesiu
įtraukdavo galvą tarp menčių. Tik netikėtai staiga pasilenkė, su­
sikaupė ir, galingai atsispyręs užpakaliu nuo valties, šlamštelėjo
į vandenį.
Tuoj pat užvirė nendrėse išgąstingas kvaksėjimas ir teškėji­
mas. Virš ajerų kardelių ir nendrių viršūnių sunkiai pakilo antis,
būrio motina, beviltišku kvaksėjimu skųsdamasi užpuolimu.
Mykolo šūvis ją nutrenkė iš oro ir nuramino amžiams. Tuo tar­
pu šurmulys nesiliovė, nes Kuchta plaukdamas vaikėsi būrį dar
neskraidančių ančių, kurios spruko greta, daužydamos vandenį
dar ne visai išaugusiomis skraidymo plunksnomis, kaip juodų
ir geltonų plunksnų irkliukais. Jų kvaksėjimas buvo dar sumi­
šęs su cypiančiu skundu. Paskui pabaidytą būrelį juoda pudelio
galva vijosi žiauriai, tai prunkšdama kaip ruonis, tai lodama
kaip skalikas. Nors vargšai jaunikliai sumaištyje užmiršo apie
nardymą, šuo jų plaukte nepavijo, gainiojo tik ir neišpasaky­
tai gąsdino. Visiškai buvo puikus taikinys. Tačiau Mykolas del­
sė —pernelyg menkas ir lengvas būtų grobis. Pažvelgė į jaunąjį
kunigą, kuris pagaliau prakalbo pagyvėjęs:
- Prašau nešauti! Tai dar nekalti Dievo tvariniai...
Ir Mykolas buvo tos nuomonės, nors buvo užkietėjęs dėl
laimikio. Riktelėjo šuniui:
- Kuchta, čia! Kuchta, fu! Mažas paukštis!
Pudelis kiek pasuko galvą, pažvelgė į poną su nepasitikėji­
mu ir nuostaba, kad antį vadina mažu paukščiu, tačiau dar plau­
kė paskui būrį, tik su mažesniu užsidegimu, be balso, tikriausiai
kritiškai apmąstydamas:
- Kokios iš manęs norima tarnybos? Ir vižlas geriau ne­
suuostų, ir skalikas geriau nevaikytų... Žmoniškas nenuosek­
lumas!

155
 Bet Mykolas vėl riktelėjo, rodydamas senąnušautą antį, plū­
duriuojančią ant vandens:
—Kuchta! Duok čia! Aport!
Pudelis protingai pakreipė galvą nurodyta kryptimi.
—Aha... tai suprantu.
Ir leidosi tiesiai į gilesnį, neužaugusį vandenį prie nušautos
anties. Skaidriame vandenyje matėsi, kaip irkluoja plonomis le­
tenomis, nors visai ne plaukimui skirtomis, visiškai pasinėręs,
tik kyšojo galva. Sugriebė galop antį nasrais, vargiai pasuko at­
gal ir priartėjo prie luoto. Mykolas palinko Kuchtai priiimti,
suėmė jį abiem rankomis už priekinių letenų ir išmirkusį, išse­
kusį, panašų į juodą beždžionę kartu su antimi įtraukė į luotą.
Nusipurtė Kuchta staigiai, aptaškė medžiotojus kaipiš šlakstyk-
lės ir rūbus, ir veidus.
—Liausies tu?., nevala!..
—Kas vėl?!.. —kalbėjo pasipiktinusios šuns akys.
Bet buvo paglostytas, pagirtas ir įsivyravo pilna harmoni­
ja. Kuchta vėl budėjo sargyboje, įsitempęs ant valties krašto,
virpėdamas ir garuodamas išmirkusiais kailiais pusiaudienio
kaitroje.

Mieguistai liejosi laikas kaskart vis platesniais vandenimis

vis labiau veidrodiniais ir akinančiais karštu spindėjimu. Tik
ežero tvaikas, kaip saldus garas, vėsino sukaitusius medžiotojų
veidus. Snaudė atvašynai ir bet kokie balsai juose buvo apmirę.
Sumigo tikriausiai ir antys; nerangiai išėjusios į krantą, prasme­
go tankesnėje žolėje, užmiršdamos apie maistą, apie girdėtų
šūvių aliarmą, apie viską pasaulyje. Ir antis mėgsta įkristi į pa­
laimingą nesąmoningą snaudulį; ar tokioje būklėje apie ką nors
svajoja? - tenesužinojo gamtininkai ar net artimesni laukinei
gamtai - medžiotojai.

156
 Lygiame vandens paviršiuje tuo tarpu virė mažų muselių
šokėjėlių gyvenimas, o prie panirusių augalų atskrisdavo kar­
tais išsipusčiusios kaip panos, ilgai kažką šnabždėjo nelanks­
čioms nendrėms ir stangrioms vandens lelijų taurėms alpulin­
game bučinyje.
Povandeninės gentys, puikiai šeimininkaujančios vasarą
savo gelmėse, nardė šaltesnėse gilumose; tačiau kartais kokia
žuvis, susidomėjusi, koks karšto oro skonis, siurbtelėdavo jo
vandens paviršiuje, o kompanijos judrių stintų taip pat pri­
plaukdavo prie viršutinės srovės, persmeigdamos ją sidabri­
nių žvynų virpesiais. Prie kranto, lėkšto ir neužžėlusio, ant
dugno buvo matyti didelis vėžys, kuris atstatė seną ir užpeliju-
sį kiautą saulei ir su malonumu pamažu krutino savo juodas
žnyples.
Jau valandą neaptikta ančių ar ko nors verto šūvio. Nuobo­
džiaujantis Kuchta atsigulė ant luoto dugno, žmonės taip pat
pajuto nuvargę nuo kaitros, dingusį norą medžioti, o kad me­
džiojo jau keletą valandų, todėl ir alkį pradėjo jausti.
- Ką gi, kunige vikarai, - tarė Mykolas, - reikės pasistip­
rinti.
- Galima, - atsakė Leleika.
- Bet šitame karštyje nemalonu - kirskime ežerą net iki
anos medžiais apaugusios salos; ten ir šešėlį surasime, ir, gali­
mas dalykas, antis. Tik tegul kunigas nukreipia valtį į srovę, o
mus nuneš tiesiai į salą - jau aš tai žinau.
Leleika tylomis išpildė nurodymą. Luotas, nuirtas iki Šven­
tosios vagos, kertančios Rašų ežerą, nuplaukė pasroviui. Be
vėjo, patrauklioje erdvėje, plaukta kaip sapne. Vos juntami vei­
do oro glosčiojimai sudarė įspūdį, kad sustiprėjęs vandenų ir
pievų kvapas sklinda priešais valtį; tačiau putų purslai greitai
nutoldavo už valties gilioje, nuogoje gelmėje.

157
 Mykolas padėjo šautuvąskersai luoto, o Leleika irklą; Kuch-
ta tyliai stovėjo plaukimo kryptimi, svarstydamas greičiausiai,
kad, jeigu tektų jam šokti čia į vandenį, nenuplauktų tikriausiai
iki aplinkui esančių už varsto krantų. Nebuvo ką veikti stebuk­
lingoje vandens erdvėje, tik žiūrėti, kvėpuoti ir galvoti.
- Tikras malonumas taip plaukti! —netikėtai atsiliepė Leleika.
—Iš tikrųjų, - palaikė Rajeckis. - O kunigas nedažnai plau­
kiojai ežerais?
—Mano gyvenimas tekėjo kitaip...
Mykolas pasinaudojo matomu kunigėlio noru išsipasakoti
ir ėmė klausinėti:
- Ar ilgai čia, kunige, nebuvot?
—Mokyklose būnant ir seminarijoje Peterburge, tik du
kartus sugrįždavau. Įšventintas buvau praėjusiais metais ir
man paskirta vieta prie Antalieptės klebonijos. Dabar aš vėl
„šeimoje“.
Leleika dažnai pavartodavo rusicizmus, kalbėdamas len­
kiškai gana sklandžiai, knyginiu stiliumi. Bet gėdijosi savo
klaidų. Kai pastebėjo iš Rajeckio veido išraiškos, kad šis gana
sunkiai suprato frazę „šeimoje“, vietoj „gimtajame krašte“,
nuolankiai tarė:
- Mokiausi kelių kalbų vienu metu ir truputį... susipai­
niojau.
- O lenkiškai kur ir iš ko, kunige, mokėtės?
- Iš knygų veikiau lenkiškai mokiausi. Kalbą čia sunku to­
bulinti; visi blogai kalba. Štai ponas kas kita: kada pastebėsiu
galit pataisyti...
—Su didžiausiu malonumu. Ir matau, kad kunigas puoselė­
ja gerą lenkų kalbą.
—Vietinio kunigo pareiga mokėti abi mūsų kalbas, —rimtai
atsakė Leleika.

158
 Tuo didesnę simpatiją pajuto jam Rajeckis, konstatuoda­
mas, kad jaunas kunigas nepriklauso prie lietuviškų naciona­
listų, kovojančių su lenkiškumu, myli savo kraštą tokį, koks jis
yra ir kokį jį amžių evoliucijos ir išbandymai sukūrė. Tuo Lelei-
ka, kai pagaliau įveikė savo drovumą, demonstravo vis daugiau
įgimto gero išsiauklėjimo ir kažkokio neliesto žavesio.
- Kiek kunigui metų, atsiprašau?
- Dvidešimt ketveri.
- Metais daugiau už mane! Maniau, kad jaunesnis. Ar gerai
kunigui Antalieptėje?
- Gerai; klebonas padorus žmogus, giminės arti...
- Ir kunigas palengva rengiesi tapti klebonu?
-Jeigu Dievas leis, —tapti profesoriumi.
Mykolas prikando ūsiuką, taip labai netiko profesoriškas
rimtumas tai vaikiškai išvaizdai.
Šūvis kairiajame krante priminė besišnekučiuojantiems, kad
kunigas Stulginskis, nepaisant apkūnumo ir kaitros, tuščiai lai­
ko neleidžia. Pažvelgė į tą pusę, mažas mėlyno dūmo ruoželis
žymėjo naujo šūvio vietą; po ilgos pertraukos ataidėjo garsas ir
atsitrenkė į aukštus medžius saloje.
- Bus geras varstas, - tarė Mykolas, - ir jeigu surado ten
būrį jauniklių, kaip man atrodo, neįkalbinėsime jo bendriems
pusryčiams. O mes plaukime prie salos ir suvalgysime ko nors,
nes alkis jau tikrai įkyri.
Gal dviejų margų plote viduryje ežero iškilo tikrai puiki
puokštė juodalksnių su tankiųkrūmų ir uogųpomiškiu, pakran­
tėje apjuosta vainiko nendrių, beveik žmonių neliestų. Žvejai
paprastai nesivargindavo plaukti varstus iki salos nuo krantų.
Tik red medžiotojai ir iškylų mėgėjai žinojo apie viduriniąją sa­
lą, keistą ir nuostabų gamtos kūrinį.

159
 Rajeckis ir Leleika vargiai skynėsi kelią per aplinkinius
atvašynus, griebdami saujomis pluoštus žalių meldų ir tokiu
būdu pritraukdami luotą prie tvirto kranto. Visiškai dingo
nendryne; pasijuto keletą minučių fantastiškai ir nuostabiai
maži tankumyne, pranokstančiame jų ūgį ir paslepiančiame
horizontą. Medžių tankmė tokio įspūdžio nedaro, tik aibė
liaunų stiebų, lengvai praskiriamų arba nulaužiamų, nenusa­
komų savo gausybe.
- Tikra stepė ant vandens! —tarė Mykolas, - o kvepia, net
smegenis gręžia.
- Kai pas mus uždera rugiai, —pastebėjo Leleika, —įėjus į
vidurį lauko taip pat pasaulis dingsta iš akių... ir malonu.
- Mėgstat, kunige, tarp rugių vaikščioti? Aš nepaprastai
mėgstu, ypač kai žydi.
- Vaikščiojau ir aš, bet lioviausi; pernelyg pasaulietiškos
mintys apninka.
- Teisybė, ateina! - nusijuokė Mykolas konkrečiai, nes pri­
siminė, kad žydinčių rugių kvapas būtinai žadino jame moteriš­
kas vizijas, lyg kažkokia kvapų giminystė. Ir tas nendrių miškas
kaitroje svaigino panašiomis vizijomis.
0Galop prisibrovė prie tvirto kranto, išlipo iš luoto ir didelių
medžių šešėlyje išsitiesė su malonumu ant žolės.
- Kiek čia uogų! - šūkavo vis laisviau Leleika.
- Bet girtuoklių, kunige, nevalgyk; svaigina ir net nuo­
dingos.
-Juk tai mėlynės! O - viduryje raudonos, ne baltos.
-Tiesa...
- O čia avietės! Pačios tos aromatingiausios, miško.
Iš kur čia ėmėsi gerų uogų sėklos? Ar vėjas buvo piršlys
tarp nutolusiųJūžintų parko kalvų ir salos? Ar pačią salą atplė­
šė kažkokie priešistoriniai potvyniai nuo didesnės žemės? Ne­

160
susimąstė dėl to jauni žmonės, rinko saujomis uogas ir valgė, o
šviežios buvo ir puikiai malšino troškulį.
Mykolas traukė iš krepšio valgio atsargas.
- Degtinę, kunige, geriat? Ne?
- Svaiginamųjų gėrimų nevartoju.
- Bet man, kunige, leisit... tai atvėsina.
Suvalgė nedaug duonos su mėsa; didesnį pasisekimą turė­
jo švieži agurkai ir ankstyvieji rausvi obuoliai, vadinami „per­
liukais“.
- Kunige, atrodo, ir tabako nerūkot?
- Nerūkau: vengiu visų sužadinančių elementų.
- Bet kunige, matau, esat tobulybės įsikūnijimas, —lengvai
tarė Mykolas.
- Ar tai gėda siekti tobulybės? - atsakė Leleika su vaikišku
rimtumu.
Pasakymas buvo vertas apmąstymo, bet Mykolas, visai pa­
saulietiškai nusiteikęs ir čia nelinkęs į metafizinę diskusiją, nusi­
žiovavo ir išsitiesė ant žolės. Kunigėlis sėdėjo susigūžęs į juodą
kamuoliuką, virš kurio raudo apvali kaip uoga jo galva.
Kaitra, prisisotinusi stipriais kvapais, buvo kupina fauniško
įkalbinėjimo; kažkas netoliese kvepėjo padūkusiai ir aistringai,
lyg geidulingi, padažnėję atodūsiai; ore tvyrojo elektriniai vir­
pesiai, tyloje - moteriški kvietimai. Ir jeigu toje nuošalėje My­
kolas staiga pamatytų geidulio sklidinas merginos akis, pajustų
ritmingą lūpų šviežumą lūpomis, nenustebtų. „Ji“ buvo netoli.
Staiga prabilo į Leleiką:
- Ar, kunige, savo užsiėmimais... ir marinimusi nesigaili kar­
tais... gyvenimo?
- Ponas vadini gyvenimu fizinį pasitenkinimą?
- Intelekto sušvelnintą... per intelekto kritiką, - priminė
Rajeckis.

161
 - O būtent Bet kaip sušvelnintą? —Turiu tamatskirą teoriją.
- Na? Kokią?
- Teorija ne mano, atrodo, indiška; aš ją pažinau iš vienos
knygos ir bandau... pridėti prie gyvenimo.
- Taikyti - norite, kunige, pasakyti?
- Taip, taip: taikyti. Tik ji ne visai padori.
- Ko gi turime gėdytis tarpusavyje, vyrai vienų metų ir tuš­
čioje saloje. Kuchta mūsų net nesupras.
Snaudžiantis Kuchta, išgirdęs, paniekinamai atkreipė pu­
siau primerktą akį:
- Nesiteiks suprasti...
- Tema, matote, tokia, - kalbėjo jaunas kunigas, - kad,
traktuojama juokais, veda tik prie žodinės nuodėmės; o rimtai
imant, dalykas gal ir šventas?..
- Galime kalbėti visiškai rimtai.
-Jeigu taip...
Ypatingas susikaupimas ir kova su drovumu išspaudė ant
baltos kunigo kaktos prakaito lašelius. Po pertraukos iškošė
pro dantis, lyg pasiduotų skausmingai operacijai:
- Kai kalbėjome apie fizinį pasitenkinimą, filosofine kalba
reiškė lytinis potraukis.
- Iš esmės - taip.
- Jeigu aš tai smerkčiau, būtų neišmintinga. Tai Dievo su­
kurta jėga, stipri ir gera Bet ją galima įvairiai naudoti...
-...??
- Man atrodo, kad ji žmogui tarnauja ne tik santykiui tarp
vyro ir moters.
Mykolas, netikėtai susidomėjęs kunigėlio išvedžiojimais, pa­
keitė savo gulimą poziciją, atsisėdo, apkabinęs abiem rankomis
kelius, atidžiai klausėsi.

162
 - Lytinį potraukį galima... kaip čia sakoma? —rusiškai
„odoletj“.
- Suvaldyti. Suprantu: kunigas galvoja apie abstinenciją, pa­
vyzdžiui, kunigaujant.
- Apie tai ir dar ne... - kovojo Leleika su išsireiškimo nepa­
dorumo sunkumu. —Galima jį suvaldyti, bet neiššvaistyti. Sis
potraukis tai kurianti jėga, kosminė. Jos pagalba vieni atranda
naujus gamtos dėsnius, kiti rašo gražias knygas, kuria meno kūri­
nius. Grubiausia ši jėga naudojama rasei dauginti.
- Tai ir aš pastebėjau, - tarė Mykolas, —kad protinis darbas
mažina erotinius geidulius, o atvirkščiai, kad po erotinės puo­
tos sumažėja sugebėjimai protiniam darbui.
- Puota - tai jau paleistuvystė, - truputį pasipiktino kuni­
gas, - aš jos nenoriu nagrinėt savo teorijoje. Mane domina gy­
vuliškos energijos pavertimas dvasine.
Rajeckis pajuto, kad Leleika lenkia jį protavimo tikslumu;
susikaupė ir klausė įdėmiau. O kunigas košė pamažu, valstietiš­
kai užsispyręs įtempdamas mintį, savo išvedžiojimus.
- Man atrodo, kad kada Dievas sukūrė kiekviename žmogu­
je tokį instinktą, tai liepė juo naudotis.
- Be išlygų. Tai yra įgimtas instinktas, todėl ir reikalingas,
ir girtinas.
- Aš taip pat nesmerkiu jokio žmogaus, kuris veda ir dau­
ginasi. Tačiau jeigu energija, srūvanti iš jo instinkto, yra viena
iš daugelio kūrybingų veiksmų, žmogus gali rinktis, kam nori
ją panaudoti.
- Kunigas nori pasakyti, kad galima tą energiją padalyti
tarp dauginimosi ir protinės veiklos? Nekalbu apie katalikų ku­
nigų abstinenciją, kuri yra marinanti.
- O aš būtent noriu kalbėti apie absoliutų vyrišką švarumą.
Man jis nėra marinimasis.

163
 —Tai... skonio ir temperamento reikalas.
—Tai gali būti ir gražaus pasitenkinimo šaltinis, kada jauti,
kad gyvulišką lytinę jėgą pakeiti aukšta, žmogiškąja intelektua­
line energija. Ir galima ją perdirbti, - užbaigė kunigas su nepa­
lenkiamu įsitikinimu.
Patylėjo truputį, pertikrindami išprotavimų eigą. Mykolas
vėl prakalbo:
—Ir, kunige, niekada nepažinot moters?
—Niekada.
—Bet ilgu buvo kartais... ką? Sunku?..
—Gal ir ilgu... tik aš nuo vaikystės jaučiau, kad man skirtas
kitas kelias... O nuo to laiko, kada jau žinau, kad savo gyvulišką­
ją jėgą galiu panaudoti dvasiniam reikalui ir Dievo garbei, jau
ir nesunku.
—Tam tikra prasme suprantu, tačiau kaipgi to siekiate prak­
tiškai? Kaip perdirbate? Štai kur menas!
—Dirbu visą laikąprotu, skaitau, o kai jau ne, dėlioju mintis
rašymui ateityje. Ir vengiu visų susijaudinimo progų.
—Todėl neįeinate į žydinčius rugius - suprantu. Na, o jei­
gu proga pasitaiko atsitiktinai, nekalbu ... veiksmus, bet iki juti­
minio susijaudinimo?., kokio nors susitikimo metu ar matant
vaizdą... arba ir šiandien, čia, kur gamta šaukia į fizinį pasitenki­
nimą? Čia kvepia pasitenkinimu...
—Jaučiu ir aš, - atsakė kunigas meiliai pakeldamas akis į
savo aukštas vizijas, - bet manyje jau yra toks užsispyrimas...
užsispyrusi valia, aš moku jau perdirbti. Iš jutiminių įspūdžių
gimsta aukštesnės mintys. Štai ir iš šios salos pagundų gimė
gražus pokalbis.
Kai tik jį pavadino gražiu, pokalbis ir nutrūko. Mykolas
žvelgė su tam tikra nuostaba į sutanotą jaunąjį valstietį, kuris

164
po pirmojo žvilgsnio atrodė vos vertas dėmesio. O kunigėlis
vėl užsisklendė savo rausvame paprastume, sėdėjo tyliai, nulei­
dęs akis.
Tačiau medžiotojo pozicijos leido nutraukti tingų poilsį ir
perkratyti salos pakraščius, kurioje pagal padavimą perėjo ger­
vės, o antys jau privalėjo būti nendrynuose. Mykolas nutarė
salą apeiti pėsčias dėl to, kad sunku buvo luotu brautis per
platų nendrių ir ajerų žiedą. Kuchta uoliai laižėsi, medžiotojai
prisižiūrėjo į valias nendrynų vešlumo, daug žadančių laukinių
slaptaviečių, tarsi kitame pasaulyje, prisivalgė dar uogų, gėrė,
dėl kitokio stokos, saldų ir tirštą ežero vandenį - bet ančių ne­
aptiko. Šiuo metų laiku šeimyninėms, rūpestingoms motinoms
antims, dar silpnai paskrendantiems mažyliams, mielesni buvo
maisto turintys, artimi žmonėms krantai. Tie krantai —tarsi gy­
vybės syvai, bet jie kartais ir mirtį siunčia. Toks jau anties gyve­
nimas - panašus į žmogaus. O salą aplankys rudeniop, kai jau
visos, skraidančios ir greitos, skris debesimis besirengdamos
užjūrio kelionėms.
Meldų žiedas vienoje vietoje, pasirodo, buvo nutrauktas;
dumblo ir žvyro kraštas čia buvo nuslinkęs nuo kranto į eže­
rą, kuris, nežiūrint nepaprastai ramios dienos, riedėjo į krantą
plokščiai raukšlėta banga; tai jos lengvus ir karštus atodūsius
girdėjo jaunieji per pusryčius.
—Reikėjo čia priplukdyti luotą, - tarė Mykolas, - nežinojau
apie tą prieplauką.
—Bet ten gražiau buvo, —pastebėjo Leleika.
—Ir tai teisybė.
Ant žvyro styrojo du smulkūs tilvikai, ko gero, vieni šian­
dien tos vandenų begalybės gyventojai. Kuchta metėsi ant jų
su įkarščiu, pabaidė - ir šviesiai margi paukšteliai pradėjo suk­

165
tis zigzagais virš meldų, dingdavo, vėl pasirodydavo medžioto­
jams, lyg provokuodami juos sunkiam šūviui.
Mykolas mostelėjo ranka:
—Nėra ko šauti; nei tai labai gražūs, nei skanūs —kad bent
perkūno oželiai!
Tuo metu pasigirdo šūvis ant vandens gana artimas, o kar­
tu kažkas kirto, kaip botagu, per nendres.
—Po galais! Šratai čia švilpia! - sušuko apšaudytas Myko­
las. —Tikrai klebonas...
Kai atsargiai pažvelgė pro nendrių užuolaidėlę, pamatė ku­
nigo Stulginskio luotą, artėjantį prie salos, per porą šimtų žings­
nių, o tarp valties ir salos —sidabriškai juodą, didelę dėmę ant
vandens.
—Naras! Nuostabus naras! - sušuko Mykolas prislopintu
balsu. - Jis į jį pliekia iš šimto žingsnių, niekad nepasieks. Iškrė-
sime jam pokštą!
Patraukė už rankos Leleiką ir abu paėjo į aukštesnį krantą,
ir pasislėpė už storo alksnio kamieno.
—Iš čia gerai matome ir užstoti esame nuo karštojo klebo­
no, kuris gatavas dar ir mus pašauti.
—O narą mes pasieksime, tik, kunige, laikykit šunį, kad ne­
šoktų į vandenį. Kuchta! Saugok!
Naras įstrižai laviravo salos link, sukdamasis ant bangos,
rodydamas tai tamsią dėmę savo beveik kalakuto dydžio šo­
ne, tai ilgą kaklą su vešliomis žandenomis prie snapo ir tokią
metališkai baltą krūtinę, kad saulėje žėrėjo kaip poliruotas si­
dabras.
—Vėl šauna! - sušnabždėjo Mykolas ir įstūmė Leleiką už
kamieno, pats gi pusiau išlindęs, įdėmiai stebėjo.
Blykstelėjo vandeniu kunigo Stulginskio šūvis; šratai gau­
siai apipylė vietą, kur prieš akimirką buvo naras, bet jo jau ant

166
vandens neužtiko. Greitesnis už šratus pradingo, tik besiple­
čiantys ratilai žymėjo panirimo į gelmę vietą.
Po geros minutės išniro gerokai arčiau salos, gal per septy­
niasdešimt žingsnių, ir visą laiką sukdamasis koketiškai puika­
vosi savo puikiomis plunksnomis.
- Šauk, pone! Jau arti, - netikėtai sušnabždėjo kunigas Le-
leika, rydamas akimis gražų paukštį.
- Tyliai... - taip pat pašnabždomis atsakė Mykolas, - pri­
plauks dar arčiau... O kunigas, matau, taip pat mėgėjas?
- Kai žvėris gudrus, ir žmogui gudrumas ateina, - paaiški­
no Leleika ir apsipylė raudoniu.
Dabar naras be matomo poreikio niurktelėjo po vandeniu,
net medžiotojai išgirdo pliuškenimą, lyg garsų bangos žagtelė­
jimą. Apmirė belaukdami: gal pabaidė jį šnabždesiu? —Ne - iš­
niro už keturiasdešimties žingsnių nuo kranto, visu puikumu;
stebėjo tik luotą, nuo kurio jis tolo, nenumanė pasalos patiki­
moje gimtojoje saloje.
Tyliai, palengva pridėjo Mykolas šautuvą prie peties, taiky­
damas, kaip jį jau išmokė patirtis, į vandenį po naru - ir iššovė.
Puikus paukštis dar kartą niurktelėjo, bet tuoj pat išniro, apvir­
tęs kaip antrankovis su sidabriniu lygiu plauku.
- Dabar, Kuchta, pirmyn! Aport!
Pudelis šoko į vandenį kaip sviedinys ir netrukus atnešė
narą.
Bet iš artėjančio luoto garsiai šaukė kunigas Stulginskis:
- Kaip tai? Varymą aš jums surengiau? Gainioju narą pu­
sę valandos, o jūs man jį iš panosės? - Nekaimyniškai, pone
Rajecki!
- Gynėme savo gyvybes, —atsakė juokdamasis Mykolas, —
šratais taip į mus spjaudei, kunige klebone, kad už alksnio pasi­

167
slėpėme. O jau numatydamas artimą ir neišvengiamą savo mir­
tį, —nutariau narą nušauti.
- Tai pasakos! Specialiai įstrižai prie salos plaukiu ir šaudau,
o jis man daro pastabas! Musės jums tikriausiai zvimbė palei
ausis.
- Pažįstu aš tuos zvimbimus, —toliau juokėsi Mykolas, —ne
veltui gavau šratų į šoną ir į petį...
- Ką sakai?! - tarė kunigas baldamas.
- Ei, ne šiandien! - praeitą žiemą.
- Tai ko išsigalvoji?! —vėl sušuko klebonas pasipiktinęs.
- Savo ruožtu, šratai aplink mus prašvilpė. Nuo vandens,
kipšas žino, kaip kartais šratas atšoka.
- Kipšas žino, o aš žinau geriau, kad kai šaudau, šratai
tiesiai byra, o ne lanku, —atšovė klebonas ir sėdėjo luote ap­
siblausęs.
Rajeckis norėjo jį nuraminti:
- Gal kunigui tas naras reikalingas?
- Žinoma! Seniai jau tokį poniai Kupstienei pažadėjau mo­
vai. Puikus kailis...
- Tai prašau jį sau pasiimti.
Po trumpų derybų dėl mandagumo kunigas gavo gražų
narą, o tai užglostė sugėdinimą. Senas medžiotojas privalėjo
šaudyti atsargiau, ir būtent žinoti, kad naro ant vandens iš
didelio nuotolio nenušaus, nes atsargus ir vikrus šis paukštis
visuomet niurktels po vandeniu, kol jį pasieks šratai. Mykolas
nenoriai atidavė didelį narą, nes buvo numatęs padaryti jo
iškamšą ir pridėti prie trofėjų rinkinio, puošiančio prieškam­
barįJūžintuose. Džiaugsmąturės tik ponia Kupstienė ateinan­
čią žiemą.
Kunigas Stulginskis noriai paėmė Rajecko pasiūlytą gertu­
vę su degtine ir maistą, bet užkando greitai, neišlipdamas iš

168
luoto, nes daug dar jamtrūko ančių iki dviejų tuzinų, reikalingų
adaidams Utenoje; turėjo dk septynias. Todėl skubiai pasiūlė
tolimesnės medžioklės planą.
- Tu, Misiutekai, pasilik savo jūžindškiame krante, o aš
plauksiu priešingu.
- Oi, kunige klebone, arčiau namų aš jau taip kruopščiai
perkrėčiau nendres ir ajerus, kad tik kokia bevaikė senė arba
beviltiškas gaigalas ten užklys.
- Tai mane ten norėjai nusiųsti? - paklausė kunigas su įžval­
gia šypsena.
- Visai ne, bet sutūpsime abu tame krante. Kiek ten įlankų,
užlietų pievų! Kunigas plauksite į dešinę, aš į kairę —arba at­
virkščiai? Abiem užteks iki vakaro.
- O vikarą man atiduodi?
- Nė negalvoju. Taip, kaip sėdime, susitiksime prieš vaka­
rą- ir vakarienei įJūžintus. Motina bus labai patenkinta.
- Ir šaunu! —atsakė kunigas Stulginskis.
Žvelgdamas į giedrą, pergalingą Rajeckį, pradėjo be ryšio
su buvusia tema, daryti pastabas savo įprastu, nuoširdžiai gru­
biu tonu:
- Tai gerai tokiam! Dvarą turi puikų, laiko daug, šautuvai
užsienietiški - mokosi kažkur ten per dominumpatreum*, o kai
atvažiuoja pas mus, visą dieną medžioja, vakarais suka galvas
kaimyninėms panoms, o naktimis mergų ieško klojimuose. Ir
kaip čia mums lygintis su juo, Dievo bernams!
Kunigas Leleika nuleido akis, klebonas garsiai nusijuokė,
o Rajeckis pagalvojo, kad pokalbis apie fizinę meilę su kunigu
Stulginskiu būtų linksmesnis nei su vikaru, bet ir paprastesnis.
* pono tėvo dėka (lot.).

169
 Kurį laiką plaukė valtelė prie valtelės, vairuodami nuo sa­
los į kairįjį krantą. Lygi ir draugiška gelmė nesipriešino, reikė­
jo tik energingiau darbuotis irklais, nes buvo kertama Švento­
sios upė, o srovė luotą nešė savo linkme. Stasiulionis žaidė
su ta kliūtimi. Leleika dėjo dideles pastangas, todėl Rajeckis
norėjo pagelbėti jaunajam kunigui, tačiau tas užsispyrė —no­
rėjo būti naudingas. Klebonas bambėdamas reiškė savo nuo­
monę:
- Leisk tu jam, Misiutekai, padoriai prisimosikuoti. Jau­
nas ir sveikas, kai pervargs, ne taip jam naktį pasaulietiškos
mintys įkyrės.
Pigus tas juokas leido Mykolui suprasti, kad Leleika nepa­
tikėjo savo klebonui savo aukštos teorijos, apie kurią prieš va­
landą diskutavo su juo, Rajeckiu, nors pirmą kartą jį sutiko.
Tai pakuteno ir dar palankiau nuteikė. Žvelgė į jį ir nutarė dar
arčiau jį pažinti. Tačiau atrasdavo jame ir smulkių netobulumų,
pavyzdžiui, estetinės kultūros stygių.
Ant kranto, prie kurio plaukė luotai, blykstelėjo saulėje be
žavesio baltas namelis, tik ką sumūrytas viduryje tuščio lauko.
- Tai gražų namelį pastatė, —atsiliepė Leleika, patrauktas
ryškios dėmės.
- Argi jis gražus? - iš karto purkštelėjo kunigas Stulgins­
kis, - kreidos gabalas ant kilimo! Vokietis čia atsikėlė ir numetė
savo ryšulį su patalais mūsų lauke.
Vaizdingas klebono, supelijusio bajoro, įvertinimas buvo
bet kuriuo atveju taiklesnis negu valstiečio filosofo pastaba.
Netrukus luotai išsiskyrė kiekvienas savo kryptimi, ir Rajec­
kis liko vėl akis į akį su Leleika.
- Tvanku...
Paukščiai, žuvys ir vabzdžiai taip pat įpratę, kaip ir žmonės,
pietauti pusiaudienį, o po to nugrimzti į snaudžiantį virškini­

170
mo malonumą. Beveik niekas gyvas nejudėjo mieguistuose van­
denyse. Tik kregždutės, juodos mėlio mylėtojos, braižė dangų
vos pastebimu savo perkūniškų skrydžių tinkleliu, kur ne kur
jį surišdamos prie vandens mazgeliais iš plazdenimų ir ryškių
purslų. Žemai kažkodėl nardo - nors danguje tik vienas debe­
sis plaukia baltas, išpūstas pūkų, draugiškas debesis, gali audra
ateiti pavakariais? - arba tiktai rytoj?
Jūžintiškis luotas turėjo nuplaukti ilgesnį kelią negu klebo­
no valtelė; kai tik kunigas Stulginskis pasiekė ajerus, apsiskelbė
šūviu, Rajeckis ir Leleika plaukė dar lygiu vandeniu.
- Ar, kunige, gimėte mūsų apylinkėje?
- Petrašiūnuose. Ten ir mano tėvai gyvena.
- Tai arti nuo Štaronių?!
- Kaimynystėje... o kodėl, pone, klausiate?
- Taip sau... nieko... gerai žinau abu kaimus. Ten, kunige,
turite daug giminių?
- Vien tik giminės ten ir aplinkui. Trembeliai, Venclovos
ir Makuškos giminės... Tumelionis mano dėdė —kas ten juos
suskaičiuos!
- Ir aš tuos pažįstu, - pridūrė Mykolas emocingai, - juos
visus ir dar... Laukinius...
- Taip pat giminės. Tik jiems nesiseka. Vienas po kraštą su
šautuvu valkiojasi, jau buvo teistas. Kitas serga, o sūnų į kariuo­
menę paėmė. Duktė taip pat, atrodo, tarnauja.
- Taip, pas Pucevičius - Uršulė.
- Nieko sau mergina, - tarė Leleika visai abejingai.
Ne tas abejingumas pritrenkė Rajeckį, tačiau žinia, kad Ur­
šulė yra jaunojo kunigo artima giminaitė. Per ilgą tylos akimir­
kąieškojo kokio nors fizinio panašumo. - Nieko ničnieko! Kur
anos gyvos akys, mėlynos gėlės ruduose apvaduose, lūpos, jau
pačia šypsena bučiuojančios, drąsus noras gyventi —ar gali

171
priminti kitą žvilgsnį, susimąsčiusį ir nedrąsų, siauras lūpas ir
jaunojo asketo sandarą? Bet tas jaunuolis gali netrukus būti
profesoriumi, kas žino? —naujų etinių teorijų apaštalu? —Ko­
dėl gi Uršulė, jo giminaitė iš kaimyninio kaimo, negalėjo tapti
įžymia moterimi? - Vaikas dar, turi laiko mokytis, pavyti savo
kultūra ne vieną bajoraitę, jeigu kultūra taip lengvai pasiduoda
tai gražiai ir gerai kauniškių valstiečių rasei. - Tačiau, norint
šią laukų gėlelę išrauti iš lysvės, persodinti ir pasiekti galimo
sužydėjimo, reikia išgyventi avantiūrinį romaną,, kupiną drą­
sos, herojaus pastangų ir pasišventimo, kuris to kūrinio užsi­
geistų. Toks pasaulis, dar kupinas prietarų, klasinio egoizmo,
viešpataujančio senoviškumo, nepaisant paplitusių maištingų
ir reformatoriškų šūkių...
- Kunige vikare! Teorija, apie kurią kalbėjome saloje, neiš­
sprendžia visų problemų, o ypač visų, net pagirtinų, žmogiškų­
jų polėkių,.
- Suprantama, ji tik tyliems ir nuolankios širdies žmonėms.
- O ar kunigas niekad negalvojot, kokios norėtumėt žmo­
nos, jeigu sumanytumėt vesti? Tikra meilė gali taip pat sutaurin­
ti ir du individus - vyrą ir moterį.
- Negalvojau apie tai, nes to neprojektavau.
- Bet kitiems, daugumai žmonių, tai yra pagrindinė proble­
ma! Kunigas ar klebonas, ar profesorius, privalo būti kaip sielų
ganytojas...
Nutraukė, nes pastebėjo, kad nesulauks atsakymo, tik su­
kels kunigėlio nerimą, kurio išmintis išaugo iš naujos dirvos
vienu išvešėjusiu stiebu; platesniam javui išaugti trūko grūdo.
Dar turėjo laiko savo šviežios ir derlingos sielos įdirbimui.
Tačiau pokalbis su šiuo susimąsčiusiu ir siekiančio aukštu­
mų liaudies vaiku gyvai sudomino Mykolą. Nors turėjo turtin­
gesnį mokslo ir paveldėtos kultūros arsenalą, bet tą arsenalą ne­
šiojo kaip rūbą, nesuaugusį su savimi. Anas gi puoselėjo esminį

172
savo pašaukimo ir vidinio gyvenimo turinį visomis sąmonės ir
valios pastangomis. Kai kuriuo atžvilgiu Mykolas pasijuto že­
mesnis ir silpnesnis už kuklų vienmetį.
Užsižiūrėjo į platų ir mieguistą vandenį, kurio paviršiumi
plaukė, nežinodamas gelmių, nelaikydamas net savo mažos val­
telės vairo. Bet pasaulis ant ežero, savyje ir ant aplinkinių kalne­
lių buvo toks mielas, kad nebuvo kada tingėti, kaip amžinosios
Išminties kūrinio atomui, kuri sudėliojo tą harmoniją ir grožį.
Būtys dtyžgalvių kryklių traukė žemai virš vandens. Mykolas
instinktyviai griebė už šautuvo, bet jį atidėjo. Truputį per toli bu­
vo šūviui ir nelabai Mykolui norėjosi šauti. Nusišypsojo Leleikai:
- Gražu taip, - tegul viskas gyvena...
 XI
KAS KAM LEMTA

Po sekmadieninių mišiųJūžintų parapinėje bažnyčioje į sakyk­

lą pakilo klebonas. Pamokslą sakė jau prieš sumą, dabar turėjo
perskaityti tik šio sekmadienio evangeliją lenkiškai ir lietuviš­
kai. Niekas nelaukė jaudinančių įspūdžių nuo to skaitymo, jau
ne vienas perskaitė evangeliją iš maldaknygės - o vis tik iškil­
minga laukimo nuotaika vyravo vyrų veiduose, susidomėjimo
srovė perbėgo per moterų eiles.
Presbiterijoje buvo gana tuščia. Ponios iš Jūžintų dėl kait­
ros buvo rytinėse mišiose: koliatorių suole sėdėjo vienas My­
kolas Rajeckis. Ir priešingame suole, kurį užimdavo paprastai
kaimynai iš Gačionių, nebuvo senojo pono Leonardo Pucevi-
čiaus. Jis retai išvykdavo iš namų, net į bažnyčią: sėdėjo ten tik­
tai Pakošas, vulgokapitonas ir šeimininkė iš Gačionių, bajoraitė.
Presbiterijoje dar buvo keliolika miestietiškai apsirengusių kitų
vyrų ir moterų, esantys arti prie altoriaus pabrėžė priklausymą
netituluotai kaimo diduomenei. Zakristijos duryse, atsirėmęs
kaip kariatidė į staktą, sustingęs ir iššaukiančia poza stovėjo
Stanislovas Pucevičius.
Bet visa didžioji nava buvo pilna liaudies, dešinėje vytą, kai­
rėje moterų, abi pusės: pilka ir gėlėta, padalyta per vidurį tuščiu
koridoriumi. Klūpant vos kokį pažįstamą galima buvo atskirti
sutelktoje galvų mozaikoje, tarp vyriškų naminių milų, šviesių
moterų skarų, apibarstytų gėlėmis. Tik kai evangelijai išklausyti
prasidėjo judėjimas ir trumpas kylančios minios triukšmas, bend-

174
rame fone ryškėjo Trembeliųgrupė. Buvo čia, rodos, visi, seni ir
jauni, pasižymintys sieksniniu ūgiu. Nors vieni jau buvo žilagal­
viai ir dėvėjo pilkšvus durtinius ant pečių, kiti su jaunomis ševe­
liūromis, o kai kurie net juodais surdutais. Susitelkusi jų grupė
sudarė lygatskirą klaną, suvienyta giminės panašumo ir kažkokia
ypatinga šios dienos rimtimi. Juozas Trembelis, aštuoniasdešimt­
metis senis, stovėjo giminės priekyje, palinkęs, bet dar nartas, be
lazdos, parėmęs sniego baltumo dygliuotą pabarzdę dešiniuoju
delnu, dešinę alkūnę atrėmęs į kairįjį delną. Dar šviesias, mąslias
pilkas akis įsmeigė į didįjį altorių, lygduodamas Dievui ataskaitą
apie savo palikuonių klestėjimą ir klausdamas apie ateities liki­
mą. Salia senelio jauniausias anūkas, taip patJuozas, išsiskyrė to­
kiomis šviesiomis garbanomis, kurios dar labiau išryškino žvalų
dvidešimties su trupučiu veidą.
Pro ausis praleisti, nors išoriškai pagarbūs, evangelijos žo­
džiai, laukiant suvisuotiniu žmogišku susidomėjimu žodžių, lie­
čiančių šią akimirką. Nors beveik visi bažnyčioje, išskyrus gal
suglebusį jaunimą, žinojo jau, kas bus paskelbta, laukė įtemptai
dėmesingai iškilmingų žodžių paskelbimo iš sakyklos, kad pa­
jaustų malonumą girdėdamas savo ausimis. Žodžiai gi turėjo
būti svarbūs ir žmonių atmintyje negirdėti.
Po perskaitytų šventų žodžių klebonas atsikrenkštė ir pada­
rė didesnę pauzę, tikriausiai dėl emocijų. Po to paėmė į rankas
ploną sąsiuvinį su asmenų, ketinančių susituokti, sąrašu ir gar­
siu bei sujaudintu balsu perskaitė:
- Stanislovas Norbertas Pucevičius, bajoriškos kilmės ka­
valierius, gyvenantis Gačionių dvare, su Anele Trembelyte,
valstietiškos kilmės panele, gyvenančia su tėvais Trembeliškių
kaime. —Pirmieji užsakai.
Lyg padėkos maldos šnabždesys nuslinko bažnyčia, ir visi
žvilgsniai staiga susitelkė į du židinius, į vietas, kur .stovėjo

175
abu sužadėtiniai. Stanislovas presbiterijoje išdidžiai atlaikė tą
apžiūrą, akių nenuleisdamas nuo didžiojo altoriaus. Anelė,
stovinti merginų minioje, apčiuopiamai pajuto magnetinius
daugelio žvilgsnių šūvius ant savo galvelės ir pajudėjusi tru­
putį, staigiai parpuolė ant kelių, paliesdama kakta grindis. Jos
pavyzdžiu parpuolė gėlėtos aplink ją vienmetės ir draugės, po
jų visas moterų laukas. Bet vyrai Trembeliai stovėjo kaip uo­
la, išdidžiai žiūrėdami į ateitį; kaip jų užsakytas giminaitis iš
bajorų; tik vienas kitas gūžčiojo pečiais, kryžiavo rankas arba
oriai adošdavo galvą.
Ir niekas daugiau neklausė sklindančių tolesnių užsakų, kad
Žvirblis turi tuoktis su Makuškaite, Pipinis su Žukelyte, Balčiū­
nas su Tumelionyte... Tai buvo kasdieniai, kasmetiniai atvejai.
Svarbesnė unija, paskelbta prieš tai, buvo protuose, bet nors iš
tikrųjųbuvo privatus dviejų tos pačios parapijos žmonių susita­
rimas, pasižymėjo bendra svarba, kurią be teorinių samprotavi­
mų nuoširdžiai jautė būrys esančiųjų.
Pabaigė šiandien klebonas savo pareigas ir rimtai leidosi
nuo sakyklos. Tada iš būrio pasigirdo įvarius ir garsus balsas,
intonuojantis bendrą giesmę pamaldų pabaigai:
—Puikiemunt kelių...
Paklusdama giesmei puolė liaudis kaip vienas ant kelių.
Tuojau sugriebė giesmę balsai pirmieji ir pritariantys, ir aukš­
tesne oktava skambantys moteriški balsai. Švelni melodija, pri­
sisunkusi lauku ir tarsi vasaros vakaro malonumo, priminė dai­
nuojamą pjovėjų deklamavimą; svajojo, alpo, tai vėl stipresniu
pliūpteldavo atodūsiu, kol užmigo - ir liaudis šiūruodama ėmė
byrėti prie išėjimo.
Triukšmingas pagyvėjimas buvo bažnyčios šventoriuje, ap­
tvertame mūrine siena su gražiomis koplytėlėmis nišose. Liau­
diškas susiėjimas, susitelkiantis apie Jūžintų bažnyčią ryškų

176
vidudienį, ypatingai pasipuošęs, alsavo išskirtiniu gyvumu, ta­
čiau nieko bendra neturėjo su mugių linksmybėmis. Bažnyčios
artumas, estetinė Lietuvos žmonių rimtis, balsų dainingumas
sudarė harmoningą ir spalvingą visumą. Čia žmonės bendravo
nuoširdžiai, bet ne triukšmingai, džiaugdamiesi oro palanku­
mu, dideliu pažįstamų sambūriu, na, ir dideliu parapijos įvykiu,
paskelbtu iš sakyklos.
Anelė Trembelytė, išeidama būryje merginų iš bažnyčios
į saulę, merkė akis dėl kelių priežasčių, tarp kitko, gal ir todėl,
kad paverkė bažnyčioje iš susijaudinimo. Vokai jos pabrinko,
veidas liepsnojo raudoniu prie labai šviesiųplaukų; sveikąkrau­
jąir šukuotus linus ji nešė aukoje savo sužadėtiniui, kuris netru­
kus prie jos priėjo ir suėmė jos ranką abiem savo delnais.
Prie tos poros, sujungtos jau iškilmingai, artinosi giminai­
čiai su džiaugsmingais, bet santūriais pasveikinimais. Stanis­
lovas iš eilės paduodavo jiems ranką, kurią jie paimdavo ir
spaudė nesižemindami, bet jausdami to paspaudimo kainą.
Kai kurie Trembeliai žvelgė Pucevičiui giliai į akis, lyg tirda­
mi, ar bajoras nepaniekins ligšiolinės jų draugijos, pasiėmęs į
didelį dvarą vertingiausią jų laukinę obelaitę. Nes Anelė nuo
gimimo, iš turtingų namų, net pagal savo stotą buvo pirmoji
ūkininkų panelė apylinkėje. Priekaištaudavo jai draugės ir gi­
minaitės, kad bendraudama su jomis riečia nosį, vaidina po­
nią. Dabar žiūrėjo į ją su pavydžia nuostaba, teigdamos, kad
turėjo tam pagrindą: lemta jai būti ponia. Juozas Trembelis,
senelis, net garsiai atsiliepė:
- Jau kai gimei, Anele, pasakiau Dominykui: tau, sūneli,
trumpa dalia pasaulyje, o jai, mažajai, būti ponia. Štai ir šian­
dien teisybė, prieš patį Dievą Visagalį.
Po to akimirkai prisiminta, kad Anelės tėvas Dominykas jau
kelerius metus ilsisi po žeme. Buvo gražios laidotuvės ir keletas

177
gedulingų mišių; tikriausiai danguje Viešpats jau šviečia virš jo
sielos, nes vyras buvo doras ir darbštus. „ Gerai ir jam, —galvo­
jo, —bet mums ne blogiau po žemiška, džiaugsminga saule“.
Net senis Juozas neskubėjo į amžinąjį atilsį. Sužadėtinių pora
galvojo ir kalbėjo tik apie žemiškąjį gyvenimą, kurio laimingą
tęsinį turėjo kartu sukurti.
Mykolas Rajeckis, išėjęs iš bažnyčios, taip pat priėjo prie
laimingų žmonių grupės. Padavė ranką sužadėtiniui ir sena­
jam Trembeliui; kitiems nusilenkė bendrai pakeldamas skry­
bėlę. Nelabai žinojo, apie ką kalbėti su šiais žmonėmis, ku­
riems jautė nuoširdų palankumą; pernelyg skirtingi buvo jų
užsiėmimai, kultūra, idealai... Anaiptol nebuvo įsitikinęs, kad
jų gyvenimas yra blogesnis, mažiau vertingas vidinio pasiten­
kinimo ir visuomeninės naudos - be abejo, gal daugeliu atžvil­
gių ir geresnis, bet toks skirtingas! „Norint su jais glaudžiai
gyventi, reikia arba tapti valstiečiu, arba juos patraukti prie
savo aukštesnės kultūros“, —prisiminė Mykolas senojo Pu-
cevičiaus pasakymą. Jeigu jau žino apie sūnaus sužadėtuves,
turėtų būti labai susierzinęs?
Kaip atsakymas į šį klausimą, buvo Stacho pasiūlymas:
- Ką gi, Anele, važiuosime tuoj į Gačionis pietų?
Sužadėtinė palenkė galvą patvirtindama.
- Ir senelis Juozas atvažiuos?
- Galima gi...
- Ir Antosė? Petras? Motina Dominykienė jau turi būti Ga-
čionyse. Mano tėvas laukia dvylikos asmenų.
- Taigi viskas tvarkoje, - pagalvojo Rajeckis, - ponas Leo­
nardas jau susitaikė susūnaus užmačiomis, kaipanksčiau nepro­
testavo prieš dukters ištekėjimą už Bomsės... Taip - nugyven­
tos jėgos rimsta; jaunos veržiasi gyvybingai aukštyn, persipina,

178
auga į ateitį —nereikia joms kliudyti. Iš gerų, nors ir skirtingų
grūdų neišaugs piktžolės. Galima kartu pasėti rugius ir kvie­
čius - kad tik kartu užderėtų...
Galvojo taip nuošaly ir nesipainiojo į kalbas. Taip pat bu­
vo truputį užsigavęs, kad Stachas jo nekvietė šios dienos pie­
tų į Gačionis. Ar bus ten linksma, abejojo, bet buvo smalsu
tas šeimyninis susirinkimas jau su kaimiečių persvara. Ir kaip
elgsis ponas Leonardas, žmogus apkerpėjęs, bet patyręs ir kul­
tūringas? - Stachui, nuoširdžiam bičiuliui, Mykolas jautė ir
kitas nuoskaudas: nuo kažkurio laiko taip įsimylėjo, kad ne­
galvojo net apie medžiojimą. Kai bičiuliai susitiko, Stachas
visą laiką pamokslavo. - Kam visa tai? - kiekvienas turi savo
gyvenimo filosofiją...
Apsižvalgė po šventorių, rengdamasis išeiti; visur šurmulia­
vo minia, tankesnė ar retesnė, toje didelėje sekmadieninėje liau­
dies salėje. Bet vienas taškas traukė jį magnetu - prie mūrinės
sienos švietė keistai žaižaruojančios Uršulės akys. Nusišypsojo
jai, palietė skrybėlę, bet abejojo ar prisiartinti. Mergina lėtai
ėjo palei mūrą tarp kitų žmonių, su apsimestiniu laisvumu pe­
šiodama kažkokiągėlę, bet stabteldavo kas keletą žingsnių, nu­
kreipdama karštligišką žvilgsnį į linksmągrupę, kurioje stovėjo
Mykolas; po to purtė galvelę dėl skausmingų minčių, slinko
toliau, pasilenkusi pešiodama gėles. Nesunku buvo nuspėti jos
vidinę dramą.
Užkabinti ją, kalbėti parapijos akivaizdoje - Mykolui at­
rodė tarsi įsipareigojimas ateičiai, atsižvelgiant į Pucevičiaus
ir Trembelytės sužadėtuvių dieną, tarsi kažkokia paralelė net
netinkama šalia šventovės. Tačiau jaunasis Juozas Trembelis,
pastebėjęs Uršulę, priėjo prie jos ir užkalbino. Merginos akys
akivaizdžiai pralinksmėjo; jai pasidarė malonu, kad bent vie­

179
nas žmogus dėl jos paliko Anelės triumfo būrį. Ir kalbėjo su
savo lig šiol ignoruojamu jaunikiu maloniai kaip niekad. Tada
ir Mykolas pripažino, kad tinka prisiartinti prie kalbančiųjų.
—Ar sveika ir gyva Uršulė? —paklausė lietuviškai. —Seniai
jūsų nemačiau.
—Dėkoju, ponaiti... gyva kol kas, - atsakė mergina liūdnai
ir skausmingai, kaip sergantis vaikas.
Juozas Trembelis pasižiūrėjo šviesiomis, doromis akimis į
Rajeckį ir ar bijojo būti palygintas su juo, ar jau išsėmė savo iš­
monę pokalbiui, pasišalino įsibrukęs rankas į kišenes.
—Seniai tavęs nemačiau, - pakartojo Mykolas, bet lenkiš­
kai ir pakeisdamas formą „jūs“ (tamsta), panaudotą išimtinai
Trembelio akivaizdoje.
—O jau seniai.
—Medžiojau. Ir dabar toli susiruošiau, prie Kupiškio, į Sepetą
—Ir negirdėjau. Ežerai ten?
—Ne, didžiuliai durpynai, tokie, kad mūsų Ažubalių tai lyg
kūdra už karčemos, palyginti su Dusetų ežeru.
Uršulė susimąstė ir susirūpinusi tarė:
—O liūnai ten klampūs kaip Ažubaliuose?
—Nebuvau, bet turi būti taip pat.
—Tai, ponaitis, vienas nevažiuok! Aną sekmadienį Pipiniu-
kas kaip nuėjo per Ažubalius, tai ir prasmego liūne.
—Aš jau akimi nustatysiu, kur galima eiti, kur negalima, -
gyrėsi Mykolas, - kur samanos aukštos ir koks nors keras-auga,
galima, o jeigu lygį žolė, nors vandens nematyti, reikia saugotis
bedugnės. Pagaliau aš su medžiokais einu kaip su pačiūžom.
—O Pipiniukas tarp karklų prasmego. Kepurė tik paliko ant
viršaus; taip jį ir surado.
—Girdėjau... Vargšas vaikinas... bet ir žioplas buvo visą gy­
venimą. Šepetoje turėsiu gerą vedlį, nes nuskęsti nenuskęsiu,

180
bet galėčiau paklysti. Keturios kvadratinės mylios durpyno!
- Va, jeigu, ponaitis, būtų su mano dėde Laukiniu! Jis visur
sugeba. Tik jo ponaitis neimk; jis jau toks žmogus: kai ką mėgs­
ta, geras...
- O kai nemėgsta, pavojingas, - užbaigė Mykolas. —Žinau,
jis į mane kreivai žiūri dėl tavęs, Uršule. Bet pasakyk man, koks
jam reikalas dėl mūsų?
- Vat, taip... jis nori, kad aš ištekėčiau.
- Tai tėvų ir tavo reikalas.
- Žinoma, bet kai jam kas šauna į galvą, neišmuši.
- Ir visą laiką tave perša už to balto Trembeliuko?
Mykolas galva nurodė į šviesiaplaukį Juozą Trembelį, ku­
ris, nors nutolo, bet sukosi netoliese, o Uršulė išplėtė nuste­
busias akis.
- Tai ponaitis žinai?..
- Pasakojo man. Ir jis ėjo paskui mus tada pavasarį, kai kar­
tu medžiojome slankas.
- Dėdė Laukinis ėjo, ne jis.
- Gal tas dėdė tave įsimylėjęs? Nori tave vesti?
Uršulė truktelėjo pečiais:
- Pusę savo amžiaus nevedė. Kur jam šiandien?
- O tu, Uršule, galvoji sau apie vyrą?
Mergina net apsisuko ant kulnų iš susijaudinimo, o po to su
vylingu gudrumu akyse atsakė išsisukdama:
-Jei rinkčiausi vyrą, tai tik ... medžiotoją.
- Tai Laukinį? Geras medžiotojas.
- Kas man jis? Dėdė ir - senas.
- Tai gal Juozą Trembelį?
- Jis ir šaudyti nemoka. Prie arklo, dalgio - nieko, bet ne
medžiotojas.
- Nepatinka tau?

181
 - Jis... žmogus geras ir turtingas; aštuoniolika dešimtinių
jam atiteks po tėvo.
- Na, jeigu jis prašo?
- Maža kas prašo!
Paskutiniai merginos žodžiai nuskambėjo giliai ir nors gied­
rai nusišypsojo, gražios jos akys prisipildė ašarų, maldaujančiai
žiūrėdamos į Rajeckį.
Jis gi turėdamas pasirinkimą tarp vyriško sąžiningumo ir
koketavimo greitai pasirinko tarpinį kelią:
- Reikia apie tai pakalbėti, Uršule. Kuriuo keliu tu šiandien
grįžti namo?
- O jau paežere, paežere ir keliuku per pievas į Gačionis. O
ponaitis pietų važiuoji į Gačionis?
- Nekvietė manęs.
- Tai ir kas bus?! - šūktelėjo naiviai mergina, aišku galvo­
dama tik apie susitikimą su Mykolu kur nors kitur nei šiame
bažnyčios šventoriuje.
- Gal rytoj?., susiruošiau auštant į Gačionių ežerą. Dar
šiais metais ten neieškojau ančių. Ateik ir tu, Uršule.
- Rytoj?.. - atsiduso mergina, - iš ryto darbas. Šiandien
sekmadienis.
Karšta banga užliejo abiejų jaunųjų veidus. Dėl pasimaty­
mo tarėsi čia, pažįstamų minioje, kur ne vienas galėjo išgirsti —
ir prie bažnyčios. Tačiau jaunas kraujas įsako taip despotiškai,
kad jeigu suvaldyti galima, tai paslėpti neįmanoma.
- Lauk manęs prie savo ežero, prie alksnyno, saulei leidžian­
tis, - sušnabždėjo Mykolas ir, vogčiomis paspaudęs merginos
ranką, nuėjo.
Jau iš visų pusių buvo stebimas tas ilgas pokalbis.
Minia bažnyčios šventoriuje retėjo, išeidama už mūrinės
tvoros. Kai kurie, privilegijuoti iš prigimties ir turtingi, praėjo

182
pro šoninius vartelius į klebono sodą ir iškilniai plaukė savo
šventiniais rūbais vieninteliu sodo takeliu tarp vešlių lysvių,
kur pažeme mirgėjo našlaitės ir saulutės, nasturtos ir medet­
kos, aukščiau kvepėjo žirneliai ir įmantriai iškarpytos rusme­
nės, o sustingę jurginai vešėjo taip aukštai, kad buvo aukštesni
už žmones, konkuruodami su ne viena kaimo elegante savo gai­
viai žaliomis sukniomis ir liepsningomis galvomis, įkaitusiomis
kaitroje iki tamsaus raudonio. Vieni ėjo pas kleboną—aukščiau­
sia bajorų kategorija ir kaimiečiai su surdutais - kiti tik pamažu
pratraukdavo per svaiginantį kvapų sodą, eidami prie išėjimo
į miestelio turgų; kai kurie sustojo prie klebonijos priebučio:
įeiti ar neįeiti? Taip galima galvoti apie saldaus sapno gyvenimą
giedrą sekmadienį.
Bet dauguma žmonių pro pagrindinius šventoriaus vartus
prieš bažnyčios frontoną pabiro į turgų, netaisyklingą aikštę,
tarp bažnyčios, klebonijos, pašto, karčemos ir poros parduo­
tuvių. Tų pastatų dėka Jūžintai yra miestelis ir turi savo mu­
ges. Šiandieninį įprastą sekmadienį galima buvo palyginti su
šauniausia mugės diena; oras, o gal ir žinia apie Pucevičiaus ir
Trembelytės sužadėtuves sutraukė daug liaudies ir daugybė į
viršų pakeltų kalamaškų ienų užėmė pusę turgaus. Šimtas pa­
kinkytų žemaitukų stovėjo prie tvorų arba įkalintų tarp smul­
kių bričkų. Lietuvių liaudis vengia tolimų kelionių pėsčiomis,
mažai jodinėja; kalamaška ir pypkė jai yra mylimos draugės.
Visai nebuvo skubama prie šinko karčemoje; gal tik kas
užėjo į krautuvę machorkos pypkei, Landrino karamelių vai­
kams, vinių ar tepalo, gardus kvapas traukė nuo kaimyninės
smuklės, sugundydamas stikliukui degtinės. Tiktai Juozas
Trembelis, sutikęs Laukinį, Uršulės dėdę, pakvietė jį į vestu­
vinį kambarį už karčemos, pastatė visą butelį, vaišino, bet ir
pats smarkiai gėrė.

183
 Uršulė ilgai gaišo miestelyje, slankiodama su kitomis mergi­
nomis, po to šmurkštelėjo tarp jurginų klebono sodelyje ir ste­
bėjo pro žemą tvorą, kaip žmonės išsivažinėja namo. Atsiskir­
davo po vieną kalamašką ir į nuleistas ienas įvesdavo arklį po
lanku, kuris suimdavo jo kaklą kaip kulbėmis, kartu pritvirtin­
damas pavalkus prie ienų. Kaskart vis nauja kalamaška pralėk­
davo smulkia, bet greita risčia apdulkėjusia gatve. O Baltakio
eržilas tapo nevaldomas, verždamasis paskui Zukelio kumelę,
kuri pravažiavo prieš minutę ir buvo jau toli kelyje; arkliai, ligi
šiol pririšti, pradėjo šen bei ten žvingauti, tampytis ir skambčio­
ti išžabotais žąslais.
Po to Uršulė pamatė, kaip Mykolas užšoko ant gražaus jo­
jamojo arklio ir didinga risčia perjojo turgų tarp draugiškų link­
čiojimų, toks džiugus, greitai užmirštantis...
Ir vėl reginys nekasdieniškas: privažiavo vežimas, kinkytas
keturiais arkliais iš Gačionių; Stanislovas sėdo ant pasostės ša­
lia vežiko ir pats paėmė vadeles, o ant „poniškos“ sėdynės vie­
tas užėmė senasis Trembelis ir Anelė!
- O, kad paimtų mane mano ponaitis nors už savęs ant
arklio! - pagalvojo Uršulė.
Bet turėjo grįžti pėsčiomis - tai buvo jai įprasta, ir pati vie­
na - o tai jau pripildė jos širdį gailesčio.
Nuėjo tad per ilgą kaimą greitai, kad aplenktų dulkių de­
besis, o už kaimo pasuko į šoną nuo vieškelio prie skaidraus ir
gilaus Jūžintų ežero vandens ir toliau jau ėjo „palei ežerą, palei
ežerą...“ O kai vieškelis nutolo, žalčiu įšliauždamas į kalveles,
mergina, nematydama jau vestuvinių vežimų nei šokčiojančių
kalamaškų, negirdėdama nieko pusiaudienio kaitroje, vieniša
pasaulyje tarp mėlyno vandens ir tuščių kalvelių, stabtelėjo ir
įsižiūrėjo į vandenį, kuris nuo stataus kranto, už siauro žvyro ir
kriauklelių ruožo smego į permatomą gelmę.

184
 Atsisėdo; vos batelių neįmerkė į vandenį ir žiūrėjo į priplau­
kiančias paviršiumi žuveles, į geltonas ir perlines geldeles —žiūrė­
jo mašinaliai. O galvelė jos dirbo spręsdama likimo klausimus.
Kas bus su ja? Kas bus?..
Svajoja apie savo karalaitį jau metus... ei, kur ten! Daug se­
niau. Matydavo jį iš tolo, kai jis dar tik ūsų šešėlį turėjo virš
raudonų lūpų, o ji vaikščiojo padėti suvežant javus, dar visai
jauniklė, tik kad jau anksti buvo vikri ir stipri. Paduodama pė­
dus stovėjo ant aukštos javų krūvos pačioje jaujos palubėje ir
guviai griebė nuo šakių sunkius pėdus, visa apdengta auksinių
šiaudų. O jis, stovėdamas apačioje, ant grendymo, stebėjo mer­
ginas, besisukančias viršuje darbo ritme. Žvelgė kartais ir į ją-
tamsu buvo jaujos palubėje - nepastebėjo. Kartą tyčia paleido į
jį pėdą—nepastebėjo. O kada susipažino praeitais metais lazdy­
nuose, iš karto pabučiavo. - Ir kas bus iš to bučinio? Sužavėjo
ją, nuo to laiko galvojo tik apie jį, mokėsi dėl jo, jo atminimui
vengė pasilinksminimų ir pagundų. O jis? Vaikščiojo paskui
ją praeitais metais ir dar šį pavasarį, ir vėl, kai atvažiavo vasa­
rai, gražius žodžius kalbėjo ir tokius švelnius —bučiavo - O
ko norėjo? - žinoma, kaip kiekvienas jaunas. Tik jis ponas, ir
geras, ir išmintingas, ai turi geriau žinoti, kas iš to bus? - O
ponai dabar veda valstietes. Štai Varanavičius, „dvariškis“, Jū­
žintų ekonomas, turi žmoną net ne ūkininko dukterį, o kokia
ponia! —ir jau amžių tarpusavyje laimingai gyvena. Ponas So-
lucha turi didelį dvarą ir vedė savo šeimininkę, Agotėlę, tiesa,
kad jau penkeri metai, kai ji pas jį tarnauja, ir vaikų keturi... Ir
jeigu pats ponas Stanislovas Pucevičius, Gačionių savininkas,
į žmonas ima Trembelytę, tai jau, matyt, tarp didžiausių ponų
tokia mada atėjo...
Staiga įkaitusioje mergaitiškoje galvoje kilo nauja abejonė
iš visuomeninės sferos: gal Rajeckis dar didesnis ponas nei Pu-

185
cevičius? Kalba kažkaip kitaip, beveik tik lenkiškai... ir nosį vi­
sada nosine valosi... Uršulė tai seniai pastebėjo ir su savimi taip
pat nešiojo baltą nosinaitę. —Turtingas! Aišku. Kas ten juos
supaisys, kuris turtingesnis. Abu tiek turi žemės, kad patiems
jos apdirbti nė nesvajok! Ir kai dar paims žmonos ūkį, tik rūpes­
tis didesnis. Uršulė norėtų būti tokia turtinga, kaip Trembelytė,
bet instinktyviai jautė, kad tas kraičio skirtumas mažai ką reiš­
kia dviejų apylinkės turtuolių pasirinkimui.
- Užtat aš gražesnė už Anelę, - nusišypsojo Uršulė savo
atvaizdui vandenyje, pasilenkdama virš puikaus, gilaus veidro­
džio. - Gal ji truputį aukštesnė ir platesnių klubų, bet veidas
raudonas kaip bijūnas. Ponaitis sakė, kad patinka jam mano
blyškus veidas, nes jame akys gražesnės, sako, ir dantys baltes­
ni. O kai jau prie šokio, tai aš!
Pagalvojo vėl liūdniau, jei yra graži, tai graži valstietiškai;
tiktai tiek, kad jai nieko netrūksta: daili, sveika ir prie darbo
tinkama. O ką ponaitis kalba apie jos akis, lūpas, tai gal tik
iš mandagumo? Kur jau jai lygintis su tomis panelėmis, bal­
tomis, suspaustomis per liemenį, su skrybėlėmis, kurios nuo
dvaro prie dvaro arba į bažnyčią ekipažais važinėja, arba vaikš­
to Dinaburgo gatvėmis! - Staigia neapykanta suliepsnojo sa­
vo valstietiškam apdarui: tik skarelė ant galvos šilkinė gėlėta
ir tie karoliai. Kad bent taip apsirengtų, kaip ekonomė iš Ne-
liubiškių!
Užplūdo ją dar niūresnės mintys. Pirmą kartą šiandien kal­
bėdamas su ponaičiu užsiminė kažką apie vedybas, tik ne apie
savo, o jos ištekėjimą. Ir jau porą savaičių neieško susitikimo su
ja. Ar įsimylėjo kitą? Nesigirdėjo, šiukštu, - o Patiltės dvarelio
tarnyba, pilna moterų, gerą turėjo šiems reikalams sekimo poli­
ciją. Tokiu būdu Jūžintų ponaičio ketinimai darėsi vis painesne
mįsle. - Pagaliau šiandien vakare viskas paaiškės: liepė laukti,

186
aiškiai davė suprasti, kad apie tuos reikalus bus kalba. O kalbė­
jo taip maloniai, nesigėdijo ilgos kalbos rinktinio susibūrimo
akivaizdoje —o gražus buvo, gražiausias iš visų...
Leidosi Uršulė į tolimesnę kelionę.

Saulė nusileido, ir dangus be vieno debesėlio dengė opali­

nį, paraudusį, labai tylų kraštą. Susiaurėjusio tarp kalvų ežero
vandenys sustingo į poliruotą lango stiklą be brėžio, spindintį
sidabro patina. Prie kranto, po palinkusiu juodalksnių kuokš­
tu, vanduo, jau visai patamsėjęs, plaukė lyg į urvą, traukiantį
akį kažkokiais šokančiais ir geidulingais vaizdiniais, nes naktis
artėjo nepaprastai šilta, prakaituodama dar nuo buvusios kait­
ros ir svaiginamai kvapni. Saldžiu kvapu garavo ežeras, aštres­
niu alksniai, o ant pakrantės kalnelio žydintys dobilai tiesiog
stipriais kvepalais pripildė orą. Viduryje lauko, aukščiau alks­
nių kuokšto, laukė Uršulė pažadėto Jūžintų ponaičio atvykimo.
Dar buvo šviesu nuo vakarinės žaros. Ar atvažiuos jis noriai
prunkščiančiu bėru arkliu, ant kurio pusiaudienį atitolo nujo­
damas nuo bažnyčios? Ar su medžiokliniu tarantasu, geltonu,
mieliausiu iš tarantasu? —jeigu ratuotas - vienas tik keliukas. Jei­
gu raitas, oi! - tai gali šuoliuoti tiesiai arba per dobilieną, arba
ir ta ražiena tarp ką tik nupjautų rugių gubų. Bet kuriuo atveju
pasirodys ant kalvos keteros ryškioje žaroje ir taip iš dangaus
leisis prie ežero, pas ją...
O kai jau atvyks ir nušoks nuo arklio, ir sugriebs į glėbį - te­
gul būna, ko jis geidžia!..
Nuo pusiaudienio iki vakaro galvojimas Uršulės galvoje su­
brendo iki nutarimo. Pasidavė savo pono galiai ir nelaisvėn.
Koks bebus jos likimas: ar viešpataus su juo kaip žmona tuose
gražiuose Jūžintuose, ar valkiosis paskui jį po pasaulį kaip pa­
klusni kiekvienai užmačiai tarnaitė - ji susitaikstys su likimu.

187
Nes jis nepaims jos savaitei, dviem... ir nepames, kaip Steponas
Baltakis paliko Karutę Pupinytę nėščią, išeidamas į kariuome­
nę... Nepaliks jos ir be bučinio, vienos žemėje, nes jau metus
kartu, apie save kalbėjo!
Tačiau neatvažiuoja, o saulė jau prieš pusę valandos nusilei­
do. O gal atsargumo dėlei laukia, kol ateis naktis?..
Karštis užplūdo merginą, nes vakaras buvo tvankus, lauki­
mas gi dar karštesnis. Panoro išsimaudyti ežere.
Pagalvojo: toli niekur nieko nesimato - ar didelis čia darbas
nusirengti ir pliūkštelėti į vandenį? - vienas, du - ir gana. Jeigu
atvažiuotų, kai ji bus vandenyje, išgirs iš tolo, suspės iššokti,
apsirengti po alksniais, o kad ir basa būtų, nedidelė bėda! Nusi-
maudys po medžiais, kurie puikiai pridengia nuo lauko.
Bėgte nubėgo prie alksnyno, nusiavė greitai, po to per tris
sekundes tris pagrindinius rūbelius, sudarančius jos apsirengi­
mą, stojo ant kranto kaip skulptūra iš minkšto marmuro, kukli
savo puikiu nuogumu, ir pėda pirma pabandė vandenį. Kai pa­
juto, kad vanduo įšilęs beveik kaip oras, nubėgo žvaliai į vande­
nį, drumsdama džiugiu baltumu ežero tylą ir žibėjimą. Iškart
puolė plaukti, nes dugnas iš po pėdų slydo gilyn.
Plaukė netaisyklingai, užgriebdama vandenį dešine ranka
taip stipriai, kad kiekvienas grybšnis iškeldavo jos kairįjį petį
ir krūties profilį ir stūmė galingai į priekį aptakių jos formų at­
spindžius per šiltą ir glostančią bangą, kuri kartais sapnuojasi
vasaros naktimis.
Plaukė taip nieko nė neatsimindama, panirusi stiprių ban­
gos bučinių palaimoje, kai pajuto šaltesnę srovę gelmėje, pa­
kreipė galvelę ir išmatavo žymų nutolimą nuo kranto. Todėl
pasuko atgal, bet ne į alksnyną, bet šalia, į tuščią krantą. Galėjo
būti lengviau pastebėta, bet ir pati pastebėtų Mykolą, jei važiuo­
tų. —O tegu ir pamato ją bent kartą neapsirengusią tais varga­

188
nais valstietiškais rūbeliais! Instinktyviai pajuto, kad išsitiesus
bangoje savo nuogumu yra neišvengiamai gundanti, gražesnė
gal nei visos apylinkės elegantės, net tos iš dvarų. —Tegul ją
pamato tokią...
Kai vėl palietė pėda dugną, atsistojo ir išnirusi iki pusės krū­
tinės, pažvelgė į vis tamsesnius laukus. - Tuščia - nei matyti,
nei girdėti.
Suspaudė jai širdį nuo pradedančios blėsti vilties. Nepama­
tys jis jau jos šiandien nei besimaudančios, nei apsirengusios?..
Nors buvo panirusi vandenyje pajuto karštas skruzdėles visa­
me kūne. Dar kartą iki šaltos srovės, iš visų jaunų plaučių ir
rankų. Vėl metėsi staigiai plaukti, net vanduo sukunkuliavo lyg
skrodžiamas smaigaliu greitos, su baltais irklais, valties. Bet nie­
kas iš žmonių nežiūrėjo į šį stebuklą. Iš už kalnelio išlindo tik
paskrudęs mėnulis, išlinkęs į kairę, nupjautas iš dešinės, pase­
nęs mėnulis, ir geidulingai pažvelgęs į ežerą, kur dėjosi neįpras­
ti žaidimai, vis labiau aitrinosi.
Uršulė pagaliau sugrįžo į krantą po alksniais, giliai kvėpuo­
dama —vos užteko kvapo priplaukti. Išlipo iš vandens, truputį
pabėgėjo aukštyn ir sustojo akimirkai nuoga tarp medžių, vie­
niša Ieva tame nakties rojuje. Nei ratų dardėjimo, nei kanopų
ritmo - nieko arti nesigirdėjo.
Pajuto šaltį vandeniui garuojant nuo įkaitusio kūno, gerai
būtų kuo nors nusišluostyti, bent išsivolioti žolėje, bet ir žolė
šlapo nuo rasos. Prisiminė, kad sijono kišenėje turi švarią nosi­
naitę, ištraukė ją ir ėmė šluostytis, bet staiga pakėlė ją prie akių,
iš kurių ištryško karštos ašaros.
Apsivilko pagaliau rūbus ant šlapio dar kūno ir iš lėto už­
kopė ant kalvos viršaus, nuo kur platesnis, bet jau naktinis ir
apgaulingas vėrėsi vaizdas. Jau neklysdama jautė, kad Mykolas
nepasirodys, norėjo tik išnaudoti paskutinę vilties kibirkštėlę.

189
Ir dairėsi po laukus, pasiryžusi čia pasilikti nors iki vidurnakčio.
Vietoj nuoskaudos mylimajam, sugriebė ją nerimas dėl jo. Jis
dar niekad nevėluodavo į pasimatymą. - Kokia turėjo būti kliū­
tis? Kas galėjo jam nutikti? Dieve gailestingas!
Netikėtai ausimi pagavo silpną dundėjimą rugių lauke. Ne
arklys tai tikriausiai, nes jo nesimato virš gubų? Gal labai tolima
zovada? - tyli žemė naktį perneša balsus ir per varstą. —Atvėrė
akis, lūpas, ausis - ir atvira širdimi klausėsi. Staiga nugriaudėjo
artimas šūvis.
-Jėzus Marija!
Nuo netolimos rugiųgubos pakilo tamsus siluetas su šautu­
vu, nubėgo per ražieną, pasilenkė, išsitiesė ir jau ramiai pradėjo
artėti, traškėdamas sunkiais batais.
- Ei, Uršule, nevaikščiok tu naktį, nes tave velnias ragu su­
badys, tik kad aš jamvamzdyje turiu pašventintą kulką.
- Dėdė Laukinis!
Mėgo anksčiau Uršulė šį valkatą, nes ją pasiimdavo į įvai­
rias įdomias medžiokles, bet šiuo atveju pajuto jamneapykan­
tą. Mieliausių, nors neramių svajonių srautą nutraukė jos įky­
rus globėjas, aiškus tų svajonių priešininkas. Išdidžiai įsirėmė
į šonus.
- O man kodėl negalima maudytis ežere? Tai jums gėda
šaudyti naktį ir dar sekmadienį!
-Juk ir pirmadienį valgyti reikia, - nusijuokė Laukinis ciniš­
kai. - Dievulis nepyks už tokią žiurkę, - pakratė nušautą jauną
kiškį. - Vat, jeigu stambesnis žvėris iš Jūžintų dvaro atslinktų
čia pas tave, Uršule, tai galbūt ir didesnę nuodėmę reikėtų pada­
ryti. Tik aš jo rytoj nevalgyčiau, lauke palikčiau.
- Ką jūs?! Išprotėjot?! - pralemeno išgąsdinta mergina.
- Gal tu, Uršule, bet ne aš. Aš gerai žinau, ko laukei; jo lai­
mė, kad neatėjo!

190
 - Palikite mane! - pasipiktino mergina, —jau jūs pats tik­
riausias velnias ir žinoti jūsų nenoriu!
Dėdė brakonierius prisiartino dar labiau prie seserėčios ir
padėjo galingą delną jai ant peties.
- Žinoti mane privalai. Iš Laukinių esi, o aš iš jų stipriau­
sias. Graži esi ir mums priklausai.
Uršulė su baime pažvelgė į dėdę, kurio laukinės akys ją
skaudžiai slėgė.
- Mačiau, kai plaukiojai. Graži esi ir stipri.
- Kitus pravejate, o patys slapta mane stebite besimaudan-
čią? Tai man globėjas!
- Žinoma. Jeigu aš kam tave atiduosiu, tai jau savam žmo­
gui ir amžinai. O ponaičiams su tavimi žaisti neleisiu!
Uršulė jau norėjo prisipažinti, kad jos žaidimas su jūžintdš-
kiu ponaičiu - tai visas jos gyvenimas ir laimė, kad gali pasi­
baigti gražiai, kaip tarp Stanislovo ir Anelės. Tačiau išsigando
laukinio dėdės ir nutilo. Krestelėjo tik pečiais.
Tačiau gudrus senis įžvelgė kas merginos širdyje ir niūriai
tarė:
- Išdavikiškas lenkas; jis tavęs neves.
Krūptelėjo mergina ir neatsisveikinusi su dėde, metėsi į ke­
lią namo, beveik bėgdama.
- Patariu tau nepasukti į Jūžintus. Aš naktį matau kaip lū­
šis, - sušuko jai įkandin Laukinis.
Ėjo, genama prakeikimo botagų, tą naktį, paruoštą laimin­
gųjų vestuvėms, nuskriaustųjų kančioms. Jeigu plaktų lietus
ir trankytų perkūnai, lengviau būtų nešti valstietišką dalią per
nuliūdusią žemę. Bet stebuklingą mėnesienos naktį kiekvienas
šešėlis tiesė meilės glėbius, kiekvienas kvapas kvaitino svaigu­
liu - ir ta priešingybė tarp vyraujančios gamtoje palaimos ir
bejėgės mergaičiukės likimo žemiškumo Uršulei atrodė nepa­

191
kenčiama. Troškimais jau siektelėjo aukščiausios laimės, įprato
prie nepasiekiamų prastuomenei svajonių ir sapnuose nustojo
būti paprasta. O čia sunki dėdės brakonieriaus letena laiko ją
prie neapkenčiamos valstietiškos dalios - dar blogiau, nes mie­
la ponaičio ranka nesiteikė išsitiesti jai nuoširdžiai ir palankiai,
nors trumpam spustelėjimui, nors vienai nakčiai!
Jeigu kas norėtų išklausyt Uršulės išpažinties iš to, ką jautė
per nelaimingą sugrįžimą iš neįvykusio pasimatymo, neištrauk­
tų iš jos tikriausiai jokių žodžių. Arba trumpai pasakytų, kad
gyvenimas jai nemielas ir nori numirti.
 XII
ŠEPETA

Nėra tikriausiai pasaulyje tokio draugiško, kaimiško, romantiš-

ko geležinkelio, kaip tas, kuris nutiestas nuo Kalkūnų iki Radvi­
liškio. Traukiniai pritaikyti vietiniams poreikiams ir skoniams,
niekada nebūna greitieji, bet yra mieli ir atsižvelgia į vėluojan­
čius į stotį keleivius; neištaigingi vagonai viduje įrengti arkli­
džių pavyzdžiu, ažūriniai boksai su išilgai atviru koridoriumi;
vežant ne arklius, o paprastus ir romius žmones, kurie tampa
nuolatinio judėjimo vagono viduje ir mielų pokalbių pakam­
pėse žiūrovais. Jeigu koks nors mizantropas paimtų uždarą
pirmosios klasės skyrių, tada išvengtų bendro savo tautiečių
klegesio, o patektų į generolo draugiją, kuris, be abejonės, re­
ziduoja kiekviename pirmosios klasės skyriuje. Taigi žmonės,
pripažįstantys taisyklę, kad kelionė per gimtąjį kraštą nėra vien
tik amerikietiško garo jėgos išnaudojimas siekiant įveikti erdvę,
o pamokanti ir kupina saldumo pilietinė pramoga, keliauja an­
tra ir net trečia klase. Šiuose triukšminguose vagonuose neretai
sutinkamas vietinis turtuolis, kuris norėdamas galėtų nupirkti
visą geležinkelį, tačiau moka mažiau, o gali matyti ir girdėti
įdomesnius žmones. Jeigu nesutiks pažįstamų ar neteks išgirsti
įdomaus ir originalaus pokalbio, iš tų vagonų galima stebėti
kraštą abipus kelio. Pro langus praslenka turtingi miškai, der­
lingi, kalvoti laukai, sidabriniai ir mėlyni ežerai; iš už šilo pasi­
rodo daili Tyzenhauzų pilaitė, šypsosi linksmi Obeliai su balta
bažnyčia ant kalno, puikuojasi šaunus Rokiškis savo šventovės

193
strėliška gotika ir gražiais rūmais. Galų gale driekiasi tylus ir
kuklus, nors turtingas, senosios bajorijos ir iš senų senovės sa­
ve kildinančios geros liaudies, kraštas.
Perpildytame antrosios klasės vagone sėdėjo Mykolas Ra-
jeckis, paniuręs, kurčias dainingiems kaimynų pokalbiams. Va­
žiavo į garsią medžioklę prie Kupiškio, į Sepetą, bet šis džiugus
projektas nenustelbė jame vidinės dramos. Beveik bėgo iš Jū­
žintų, bėgo pats nuo savęs.
Nenuėjo užvakar į sutartą su Uršule pasimatymą ir iki šiol
laikė šį savo nutarimą teisingą. Toks gundantis vakaras akis į
akį neišvengiamai nuneštų juos abu iki žavingų bet įpareigo­
jančių kraštutinumų. O vis labiau, gal pokalbių su Leleika ir
Pucevičiumi paveiktas, Rajeckis juto įsipareigojimus gražiai
merginai, kurioje numanė esant paprastą sielą, bet tyrą ir gilią;
ji priklausė giminingai ir gerbtinai rasei. Pareigų tikrai atsirastų
po kokio nors neapgalvoto žingsnio. Bet jau ir iki šiol prisiėmė
tam tikrus įsipareigojimus: viliojo ir privertė įsimylėti gerą mer­
giną- ir kam jai žadėjo tą užvakardienos pasimatymą?! Skubo­
tai, iš nevaldomos traukos. O ką ji iškentėjo jam neatėjus?
Gerai pažįstamame kraštovaizdyje lengvai sau įsivaizdavo
Uršulės laukimą. Matė ją kaip gyvą, stovinčią prie alksnyno,
mėnesienoje, tarp tokių pat kvapų, kuriuos jis traukė tą dieną il­
gesingai ir neramiai klajodamas aplink Jūžintų dvarą. Jau buvo
beužšokąs ant arklio. Sutramdė save, kadangi jautė, jog tokią
naktį išmintingai kalbėti su Uršule nesugebės. Net nenumanė
jos maudynių ežere! - Todėl privalėjo būti patenkintas dėl savo
susivaldymo, tačiau iš tolo jautė merginos širdgėlą, su kuria jį
jau jungė glaudūs telepatiniai ryšiai. Tai širdgėlai turėtų vaistą,
jei paimtų ją sąžiningai į žmonas —tačiau, jo manymu, vaistas
buvo herojiškas.

194
 Tačiau kartais vėl jo apdairumas atrodė jam kaip paprastas
bailumas, o visas elgesys su Uršule lengvabūdiškas ir netinka­
mas. Visi prieštaringi svarstymai maišėsi su nenugalimu būtent
tos, o ne kitos moters troškimu —ir nuo to troškimo, sukelian­
čio reikšmingas pasekmes, Mykolas bėgo į tolimą kraštą.
Mąstė važiuodamas brička į stotį, ir dabar, kai įsėdo į trauki­
nį. Tačiau moteriškų balsų klegėjimas palengva apsėdo jo galvą
kaip pulkas žvirblių ir prieš savo valiąpradėjo jo klausyti. Drau­
gija, susidedanti iš kelių moterų ir dviejų vyrų, matyt, buvo po
kažkokių iškilmių ir dalijosi šviežiais įspūdžiais; sklido garsūs
prisiminimai.
- Ganytojas nieko nevalgė! - dainingu balsu kalbėjo nejau­
na moteriška būtybė, vadinama Monika, dramatiškai užlaužda-
ma rankas.
- Bet liaukis, Monikut! Valgė, kaip bet kuris iš mūsų, štai,
daugiau už mane, - murmtelėjo suvytęs vyras, matyt, Monikos
vyras.
- Ne tau gi juk pagaminta, Otonai. Bet jis, asmuo toks
garbingas ir išvargintas sutvirtinimo apeigų! Vos užkandęs
liovėsi.
- O kaip turtingai buvo serviruota! - išvedžiojo kita senti­
mentali kūmutė, panelė Brigita. —Ponia Anelė tvirtino, kad sal­
dumynai naminiai, bet aš galvoju, kad iš Vilniaus. Kai kurie net
įvertinti nemokėjo, ką jiems paduoda. Sėdėdama prie ponios
Mykolienės, kuri mažai pasaulio mačiusi, kviečiu: „Kirsk! Juk
tai paštetas!“ - „Kad jau nelenda“, - atsako ji man.
- Aišku, kai žmogus sotus, paštetas ar barščiai - nelenda
per gerklę, - pareiškė ponas Otonas.
Bet tuoj priminė jam ponia Monika:
- Per šventes reikia apžiūrėti ir išsiklausinėti, norint neprisi-
valgyti paprastų valgių, palikti vietos rafinuotiems.

195
 Panelė Brigita linko prie mažiau žemiškų pastabų:
- Kaip gražiai ganytojas kalbėjo per sutvirtinimo apeigas!
Mykolas, klausydamas neatidžiai, tik dabar susigaudę, kad
kalbama apie vyskupą, lankantį dieceziją. Vagono draugija grį­
žo iš vienos parapijos, kur buvo priimamas vyskupas, vyko į
kitą, į panašų priėmimą, traktuodami tą kelionę pamaldžiai ir
turistiškai.
Kitame vagono kampe sėdėjo vyras šviesiais, kruopščiai
sušukuotais plaukais: veidas kažkoks pažįstamas, vietinis, bet
apsirengimas ir manieros užsienietiškos. Klausėsi dainingų kai­
myninės kalbos garsų su graudžiu malonumu, žiūrėdamas į pra­
bėgančius už langų laukus ir nervingai ritmingai barbeno į lan­
go rėmą. Mirksėjo akimis, raukė antakius, kaip žmogus, kuris
atranda kažką vertinga, prisimena, dėlioja galvoje melodingas
frazes. Pagaliau atsistojo ir prisiartino prie grupės aptariančios
vyskupo priėmimą.
-Jeigu ponai leisite?... Esu Kažinskis.
Ponas Otonas ištiesė jam pamažu dešinę, lyg norėdamas
pačiupinėti ir atpažinti.
- Nuo Panevėžio, atrodo?
- Taip, artėju prie gimtųjų vietų - vykstu iš Prancūzijos. At­
lieku solo smuiku Paryžiaus Didžiojoje operoje.
- Labai malonu, - ištarė ponas Otonas truputį greičiau.
Ypač įsielektrino damos, muzikalios kaip dauguma Lietuvo­
je. Panelė Brigita, diskretiškai ištraukdama pirštą iš pirštinaitės,
parodė į pailgą dėklą tinklelyje virš sėdimos Kažinskio vietos.
- Ak! Tai smuikas?
- Taip, gerbiama ponia. Griešiu savo laukams, savo žmo­
nėms, jeigu norės klausytis...
- Gal ir mūsų vyskupui? Tai būtų įvykis Anvkštyje!

196
 - Galiu ir vyskupui.
Dabar Rajeckis norėjo pažinti smuikininką ir kompozito­
rių, apie kurį skaitė laikraščiuose. Bet traukinys jau artėjo prie
Kupiškio, kur Mykolas turėjo išlipti.
Pažvelgė pro langą. Prieš stoties pastatą, įspūdingą nykiomis
sienomis, ir žmonių fone stovėjo didžiulis Benediktas Talman-
tas, medžioklis, su kuriuo Mykolas susitarė čia susitikti. Pastebė­
jo jau išsikišusį iš traukinio Rajeckį, išplėtė didelius ūsus plačia,
pasisveikinimo šypsena ir mojavo kepure. Po minutės MyTkolas
su savo daiktais atsidūrė ant medinės stoties platformos.
- Bravo, pone Benediktai! Bijojau, kad telegrama laiku ne­
pasieks.
- O pone tu mano! Mano toks nurodymas stotyje: jeigu
telegrama maloni, sodink žmogų ant arklio ir tegul jis manęs
ieško, nors aš būčiau užsisiuvęs miške per dešimt myrlių. O ka­
da nemaloni, atidėk ją į šoną ir lauk, kol aš pats į stotį neužva­
žiuosiu. Tokią tvarką įvedžiau.
- Tai ponas turi stotyje turėti žmogų su humoru, kuris
sprendžia, ar telegrama maloni.
- О yra jau toks, —nusišypsojo Talmantas, kaip galėdamas
nuoširdžiau savo dideliu veidu, patenkintu savimi ir giedrios
sielos veidrodžiu.
- Kada medžiosime Sepetoje, - paklausė Rajeckis - rytoj
iš ryto?
-Jeigu ponas neišvargintas kelionės, galime ir šiandien va­
kare. Išnuomojau vežimėlį pas pažįstamą sentikį, arklys - Orlo­
vo ristūnas, per valandąbūsime prie pelkės. O nakčiai užvažiuo­
sime pas eigulį Červinskį. Nors jis ne Červinskis, tik Širvintas,
bajoriškai gyvena.
- Tai važiuojam iš karto pas jį. Reikia gi persirengti.

197
 - Toli nuo kelio būtų. O aš ant Šepetos kranto žinau vieną
vietą, kur ir su baliniais batais vaikščioti galima.
- Labai gerai, bet ką ten sausumoje surasime?
- Sausumoje vakarop tetervinai renkasi. O kas gali būti Se-
petoje, pats Dievas težino. Va, aš praeitais metais nušoviau ten
paukštį - ne paukštį, snapas kaip kranklio, tik geltonas, plunks­
nų mažai ir skristi nepuola; eina žeme kicendamas ant užpaka­
linių letenų.
- Kaip tai? Turi ir priekines?
- O tokias mažutėles, lyg kojelės iš gerklės augtų; kartais
ant jų pripuola, tai galvoji, kad kiškis su snapu, o kai ant užpa­
kalinių šokuoja - tiesiog pilka žąsis, einanti šuoliais.
- Ką ten pasakoji, pone Benediktai!
- Dievaži. Norėjau aš jį į Vilnių nuvežti ir iškimšti, bet bu­
vo taip apniktas parazitų, kad palikau pelkėje. Turėtų tai būti
labiau žvėris nei paukštis, nes šuo nenutilko, tik inkšdamas ap­
lojo kaip ežį.
Tokias stebuklingas istorijas pasakojo Talmantas jau veži­
mėlyje, kuriame abu medžiotojai su dviem vižlais, kuriuos atsi­
vedė su savimi medžioklis, sutilpo nelengvai. Tai buvo šuo ir
kalė, abu vienodos raudų ir baltų plaukų su rudomis dėmėmis
spalvos, vokiškos veislės; turėjo savo žymių protėvių vardus:
Cezaris ir Minką. Gera tai rasė, drausminga, bet flegmatiška
ir be talento, kaip žmonės nuo Šprė. Talmantas pasakojo apie
juos stebuklus.
- Šunyčius gavau nuo kunigaikščio Radvilos iš Taujėnų.
Tėvus kunigaikščiui atsiuntė Prūsijos karalius kaip giminaitis.
Nori ponas nevargti medžiodamas? —Sėsk arba stok geroje
vietoje ir tik kalei: „Minką, herum!“ - vokiškai kiekvienas šuo
geriau supras. Tai ji per pusę varsto aplinkui apsups, o jeigu
ką suras, pasižymės sau tiksliai, ateis pas poną ir patrauks

198
už rūbų į tą pačią vietą. Cezaris jau ne tas. Stovės nors pusę
dienos ir nepabaidvs, tik jau nesugrįš ir netrauks prie žvėries.
Minką geresnė.
Kai minėjo juos, šunys kreipė į poną krauju pasruvusias iki
pusės plėvele pridengtas akis arba guldė jam ant kelių sunkias
galvas su didelėmis ausimis, seilėdamiesi apdribusiais nasrais.
Atsidavę ir didžiuodamiesi atsidavimu prūsiški šunys buvo loja­
lūs - puikūs pagalbininkai šeimininkaujant pelkėje.
Nors „Orlovo ristūnas“ iš tikro tebuvo tik liesas kariuome­
nės eilinis, turėjo kai kuriuos plačios risčios įpročius ir vežimė­
lis riedėjo gana sparčiai. Bet kelias buvo gal tris kartus ilgesnis,
negu teigė ponas Benediktas, nors jį uoliai trumpino įvairiais
spalvingais pasakojimais. Tik valandą prieš saulėlydį medžioto­
jai sustojo numatytoje vietoje, išlipo iš vežimėlio, ištraukė šau­
tuvus iš dėklų ir pėsti nuėjo į retą beržyną, ribojantį iš tos pusės
Šepetą. Beržynas augo ant gana sausos pylimo pavidalo grunto
keteros prie didžiulės Sepetos kranto. Ir prieš amžius tikrai tai
buvo ežero krantas, užaugęs šiandien neišmatuojamu samanų
ir neūžaugų atžalynų kailiu.
Nesigailėjo Mykolas, kad atėjo čia dar prieš naktį, susijau­
dino pirmą kartą pamatęs tokio dydžio pelkę. Nuožulnūs sau­
lės spinduliai rožine spalva dažė plotą iš tikrųjų geltoną nuo
užpelijusių samanų, paliegusias pušeles ir neūžaugas kerus,
skurdžiai vegetuojančius tik pelkės syvais berželius. Kažkas
dar spalvingesnio matėsi ryškiau, mėlynai ir raudonai, kaip
išsikeroję milžiniškų polipų čiuptuvai arba dėmės tarsi ant
žemės ištiesto pabaisos kiauto —tai tarp krūmų išlietas uogų
potvynis. Vietomis, arčiau kranto, salelės, apaugusios aukštes­
niais alksniais ir beržais, drąsino įžengti į tą pelkės sritį, teikė
dar galimos orientacijos viltį. Tačiau toliau, kiek akys užma­
to, plytėjo, verčianti virpėti, banguojanti atšiauri begalybė. Ar

199
ten veisiasi kažkokie baisingi ropliai? Ar žmonės, ten nuėję,
sugrįžta?..
Tuo tarpu ponas Benediktas, nukreipdamas ranką virš pel­
kės prarajų, su džiugiu medžiotojišku apetitu pareiškė:
- Štai ta kryptimi, du trys varstai gilyn - žvyrių karalija. Ei­
sime ten rytoj, tik iš kitos vietos. Šiandien eiti į pelkę su batais
ir dabitiškomis, kaip pono, kelnėmis —nereikia nė galvoti! Bet
mes iš krašto ir šiandien kažką paimsime.
Iš tikrųjų, vižlai, metodiškai atliekantys savo darbą, pakėlė
pulką tetervinų. Iš keturių šūvių krito trys, kiti patraukė į nepa­
siekiamą pelkę. Paskatinti medžiotojai gyvai šukavo beržyną,
merkdami kojas ten bei šen, įžengę į žemesnes vietas, nešaudy­
dami pievinių tilvikų, nors kas minutę kilo prieš vieno ar kito
šuns nosį; tik iš malonės ir paniekinamai sustodavo prie tokio
menko paukščio.
Ir staiga Cezaris pasileido į tankiausią beržyną ir dingo. Ne­
paisant raginimo, prie kojos negrįžo.
- Stovi ten tikriausiai tvirtai, —atsiliepė Talmantas. - Ką gi?
Eisime? Tik jau saulė leidžiasi, o mums iki Cervinskio penki
varstai klaidžių keliu.
Kai taip svarstė, iš beržyno tankmės pasigirdo įnirtingas,
storas Cezario lojimas. Talmantas sustojo kaip įbestas, paklausė
akimirką blykšdamas. Po to atsiliepė prislopintu šnabždesiu:
-Tikriausiai briedis? Niekas kitas, tiktai briedis! Pone Rajec-
ki! Kulkas į vamzdžius! Tikrai stambus žvėris...
Ir pasileido tekinas neįprasto, aliarmuojančio vižlo balso
kryptimi. Tuo pačiu siekė į kišenes, metė iš vamzdžių šratinius
šovinius, grūdo kitus ir bėgo kaip vėjo malūnas, viesulo nuplėš­
tas nuo pagrindo. Rajeckis iš karto nubėgo paskui jį, bet susto­
jo. Neturėjo šovinių su kulkomis, o jeigu juos turėtų, negalėtų
įdėti į siaurėjančius vamzdžius.

200
 Tuo tarpu tankiame beržyne, šalia šuns balso, pasigirdo
sunkus, ritmingas trepsėjimas ir šakų traškėjimas. Visa ta su­
maištis nematomai slinko kurį laiką pelkės kryptimi, kol su­
mirgėjo, išryškėjo, pasirodė briedis raguotis. Pasirodė didžiu­
lio prieštvaninės, struktūros snukio kaladė, traukianti paskui
save apvalias mentis, ant kurių pakibo daug beržo šakų, iš
priekio aukšta, o trumpas, sutelktas sprando karūnoje ir gra­
cingai risnojančiomis kojomis. Dar ant tvirto grunto šuo, ro­
dėsi, pasieks briedį, bet tik pripuolė abu prie pelkės, atsitiko
keistas dalykas; iš pažiūros sunki bestija traukė minkšta pelke
kaip suplūktu vieškeliu, kryžiuodama sieksniniuose žingsniuo­
se užpakalines su priekinėmis kojomis, lengvas gi šuo šuolia­
vo vis sunkiau, prasmegdavo į pelkę ir didėjo atstumas tarp
jo ir briedžio.
Švilptelėjo iš beržyno Talmanto kulka —briedis net nekrūp­
telėjo, nei pakeitė žingsnio. Švilptelėjo antra kulka be rezultato.
Puikus žvėris skuodė toliau per pelkę, įstrižai toldamas nuo
medžiotojų, lyg demonstruodamas galingą risčią, kuriai jokia
ristūno risčia neprilygs.
Talmantas sugrįžo pas Rajeckį, į labiau atvirą vietą.
- Tai skandalas! —šaukė įsikarščiavęs, - jei aš šunį būčiau
laikęs prie savęs, kai sekė, briedis būtų mūsų.
- Gal jis gavo kokią kulką? - tarė abejodamas Mykolas.
- Negavo, - atsakė ponas Benediktas nelinksmai, —jeigu
gautų, iš karto pradėtų šuoliuoti. Toks jau jo įprotis. Ir čia jį
patiesti reikėjo? Žingsnių trys šimtai!
- Tai kodėl ponas šaudėte?
- Taip, dėl garbės, tokį tūzą netiko paleisti be šūvio.
Lygioje ir žemai apaugusioje erdvėje briedis, nors šiaušė
labai greitai, nedingo iš akiračio. Dingo tik tie jogreitų kojų kry­
žiavimai, ėjo lygplaukdamas per didžiulę pelkės jūrą, paskutinė­

201
je saulės šypsenoje, rudai mirgantis per visuotiną rudumą - jau
miglotas - rožinis - pieniškai opalinis...
- Kaip skuodžia, bestija! - žavėjosi ponas Benediktas, - pū­
dų penkiolika, o ant pačios kaktos mentėse kokie du pūdai! O
pamatytum ponas, kaip ten lengva eiti, kur jis sau liuoksi lyg
voveraitė! Žengs tik žmogus neatidžiai ant to kailio, iki pažastų
žemės link prasmegs. Tiesa, jo kanopos plačios kaip priekalai...
O koks jis bėgimo meistras!
Palydėjo jį ilgesingomis akimis, kol įžvelgti galėjo. Rajec-
kis labiau kaip dailininkas, Talmantas iš gamtininko pozicijos
matė šį paveikslą, tačiau abu apsigimę medžiotojai giliai jau­
tė grožį ir galią tos nepamatuojamos faunos, kuri priešinosi
žmogaus viešpatavimui, ir karaliaujančio joje patyrusio žvė­
ries. Dėl vaizdo grožio pagaliau adeido briedžiui, kad nesilei­
do nušaunamas.
Cezaris sugrįžo prie kojos nusiplūkęs, purvinas, su apgailes­
tavimo išraiška ištikimose akyse. Vokiškas vižlas varė žvėrį ir
dar balsu! - Bet kad pirmą kartą gyvenime susekė briedį, kad
galėjo tokiomis ypatingomis aplinkybėmis užmiršti savo dresū­
ros discipliną, jo kaltė buvo atleista. Ir medžiotojai, po didelio
medžioklės susijaudinimo, šiandien buvo sotūs. Sugrįžo prie
vežimėlio ir blogu keliu Šepetos pakrante prieš naktį pasiekė
patogią Cervinskio sodybą ant kalvos.
Svarbus buvo asmuo tas eigulys, o dar komplikuotesnę turė­
jo tarnybą. Kadangi Sepeta priklausė valdžiai, Červinskis buvo
valstybės tarnautojas ir todėl nešiojo kepurę su žalia juosta,
vadinosi net Cervinskij. Bet tuo pačiu buvo ir keliolikos kitų
savininkų, apylinkės ūkininkų, turinčių savodalį Šepetoje, atsto­
vas ir kaip privatus eigulys vadinosi Červinskis. Pagaliau, kaip
žemės savininkas netolimame kaime, kartu su juo turėdamas
teisę į malkų ir ganiavos servitutą, naudojosi ta teise Širvinto

202
pavarde. Tomis trimis pavardėmis naudojosi ir keitė jas labai
lengvai, net kai iškildavo teisinis neatitikimas, kada valdininkas
Červinskij atskaičiuodavo servituto išlaidas ūkininkui Širvintai.
Su didžiausiu visgi malonumu nešiojo vidurinį Červinskio kailį
ir laikė save bajoru.
Šiuos rojaus teisinius ekonominius santykius suteikė viena
amžina tradicija: Šepeta, nedalyta nuo pasaulio pradžios, pri­
klausė visiems, jos visiems užteko. Kas norėjo, šienavo čia retą
žolę, kirto prastą medį, rinko gausias uogas, o ypač medžiojo
milijardais čia besiveisiančių paukščių. Cervinskis turėjo tikvie­
ną reikalavimą - kad tas, kuris norėjo naudotis pelkės turtais,
iš jo gautų leidimą „razrešenije“. Buvo sargas, saugantis raktus
nuo atviros visiems keturiems vėjams Šepetos.
Nuoširdžiai apsidžiaugė dėl žinomo medžioklio Talmanto
ir iš matymo pažįstamo Jūžintų paveldėtojo Mykolo Rajeckio
apsilankymo: mėgo aukštesnę draugiją. Priėmė juos kaip ger­
biamus svečius; apie „razrešeniją“ net kalbos nebuvo; eigulys
pats pasisiūlė būti vedliu po Šepetą, kurią puikiai pažinojo, ne
tik pavojingus jos liūnus, bet ir vietas, kur laikosi žvėrys.
Ponas Benediktas gerai pažinojo Červinskį ir jo silpnybes,
išnaudojo jas humoristiniais tikslais. Žinojo, kad eigulys, kuris
ir kariuomenėje tarnavo, ir pusę pasaulio aplankė, nepaprastai
jautrus buvo santykiams su „aukštai stovinčiais“ asmenimis.
Todėl ponas Benediktas nesigailėjo užuominų apie gubernato­
rius, generolus ir kunigaikščius, o Cervinskis iš pažiūros paty­
ręs, savo glotniu veidu ir kanceliarininko figūra, traukė į save
tuos kalbant minimus titulus su naiviu pasitenkinimu, raukyda­
mas nosį, kaip tabako mėgėjas jį uostydamas.
- Kai aš praeitą savaitę medžiojau su gubernatoriumi Biržų
girioje, jis man sakė: „Ne laikas dabar miške, aš tetervinus ir
žvires pamedžiočiau, tik kad jų jau būtų iki kelių“. O aš jam:

203
„Tada reikia ponui gubernatoriui į Šepetą“. - Aš jį tau atvešiu,
pone Cervinski, po sekmadienio.
Eigulys kareiviškai išsitiesė:
- Tai jau man, ponas medžiokli, prieš dvi dienas raštelį at­
siųsk, būk malonus, jeigu nebūtų potvarkio nuo paties „pre-
voschoditelstvos“. Liepčiau per pelkę lieptus nutiesti. Aš ir po­
nams galėjau, tik nežinojau apie atvykimą.
- Kam mums lieptai? Kojelėmis mes geriau nueisime, ap­
čiuopdami, kur priklauso.
Ponas Benediktas parodė kojeles batuose tokias dideles,
kaip dramblio, bet žengė keletą žingsnių eigulio namo grindi­
mis gana lengvai.
- Matau, kad ponas ir šokiui greitas, - nusišypsojo Rajeckis.
- O pone tu mano! Kad tik grindys būtų sąžiningai sudė­
tos. Neseniai man kompanija pasitaikė Kaune pas maršalką.
Patikau šokyje kunigaikštienei Totamvidze...
- Kokia kunigaikštienė? —paklausė pralinksmintas Mykolas.
- Yra tokia, gruzinė, kaip elnė!
- Betgi, pone Benediktai, reikia pakalbėti apie rytdienos
medžioklę.
- Spėsim. Ir ką čia kalbėti? Medžiokus ant kojų, šautuvą
į saują, šovinius į kišenę - pasiruošę. Ponas Cervinskis jau
nuves.
- Žinoma, - atsakė eigulys. —O ponai pageidaujate žvyrės?
Rajeckis truputį susimąstė dėl tos naujos lenkų kalbos man­
dagumo frazės, todėl Talmantas atsakė:
- Pirmiausias pageidavimas žvyrės, pone Červinski. Ponas
Rajeckis nori jų šimtą įJūžintus nuvežti.
- O nors ir du šimtus. Jų čia visur galybė. Štai ir užkandai
prieš nakvynę žvyrių paragaukite, ponai, nes padorios mėsos
namuose nėra.

204
 Žvyrių mėsa, balta pakaitomis su juoda, truputį šviesesnė
negu tetervinų, priklauso didžiausiems delikatesams. Čia, aiš­
ku, aplinkiniai gyventojai jos persivalgė. Bet medžiotojams at­
verkusiems iš toli, iš vietų, kur žvyrės retos, kepti paukščiai kve­
pėjo puikiai. Atsirado ir barščiai, ir agurkai su medum. Visa tai
buvo išalkusių medžiotojų „pageidavime“.
Vakariene rūpinosi ponia Červinska, nesena dar ir guvi,
apsirengusi bajoriškai. Pora kalbėjosi tarpusavyje painia kalba.
Dažnai prasiveriančiose duryse šmėkščiojo dar kita moteriškės
figūra, labai dominanti: švietė tamsios jos akys labai baltame
veide, suknelė ryškino apvalias formas ir kartais kažkokiu sveti­
mu akcentu skambėjo gundantis balsas.
Kai šeimininkas išėjo minutei iš kambario, ponas Benedik­
tas tarė Mykolui:
—Kokią zylę priglaudė sau Červinskis! Ir nemačiau. Duk­
ters jis dar tokios didelės neturi.
Kaip tik mergina įėjo į kambarį su pusdubeniu. Graži bu­
vo, drąsi ir švariai apsirengusi, su liemene ant palaidinės. Sten­
gėsi išlaikyti rimtį, bet akys jos bėgiojo, o lūpas prikando, lyg
prievarta norėjo sulaikyti juoką. Sutiko tokius palankius ir ku­
tenančius dviejų vyrų žvilgsnius, kad nespėjusi dar pastatyti
pusdubenio, prunkštelėjo juoku, atidengdama plačią, drėgnai
blizgančio jauno žvėrelio nasrus. Žiūrėjo į Mykolą, o Mykolas
į ją ir pirmajame žvilgsnių susitikime patiko vienas kitam. O
ponas Benediktas, kaip varovas, pajudėjo vogčiomis iš vietos
ir užstojo merginai duris; tada ji, pastačiusi greitai pusdubenį,
stengėsi pobėgti, bet kažkaip nevykusiai, kad įsibėgėjusi įpuolė
Mykolui į glėbį.
Tos scenos metu sugrįžo į kambarį Červinskis ir visi nusira­
mino laukdami, ką pasakys šeimininkas.

205
 - Tai kvaila Paraska, bijo! —nerikėtai tarė Červinskis. —Bėk
dabar į virtuvę, o jeigu ponai pašauks kokiam reikalui —ateik.
Kai pasišalino, tarė uždusęs Talmantas:
- Kokia čia pas tave Paraska, pone Červinski? Nauja, atro­
do, ir ne vietinė?
- Iš Kuršo ji, latvė ar rusė? —ir pats nežinau. Vasarai pri­
ėmiau pagelbėti, kai svečiai atvažiuoja į Šepetą pamedžioti. Štai
valdiškų miškų prižiūrėtojas buvo —gyrė.
- O žmona nepyksta?
- Susimylėk, pone medžiokli! Ko čia pykti? Merga prie dar­
bo stipri... na ir svetima, ne sava —vasarai tik padėti.
- Štai kur žmonės išmintingi! - sušuko Talmantas.
O Rajeckis, užsidegęs, sugirtu blizgesiu akyse, griebė gertu­
vę su degtine kreipdamasis į svetingą šeimininką:
- Išgersime, pone Červinski?
. -Juk galima.

Kitą dieną saulė pakilo virš Šepetos platybių ryškiai iškirp­

ta auksinės žydrynės, o ne kaip dienos liepsna, maloniai sklin­
danti tarp trobų ir medžių, bet astrališka, vieniša didybėje, virš
vienspalvės ir išgaubtos kaip jūra žemės. Kaskart vis blyškesnė
ir ugningesnė kilo, žymėdama valandas be šešėlio įkaitintoje
pelkėje - vieną - dvi - tris...
Mykolas atsipeikėjo, pažadintas aštraus sudužusio stiklo gar­
sų. Kol atvėrė akis, suprato, kad guli pagrindiniame eigulio namo
kambaryje, ir pagalvojo, kad dar pamiegotų; palaimingąatsipalai­
davimą juto visame kūne, švininę ramybę; bet kartu švystelėjo
jamprisiminimas, keliantis šypseną, ir kai kurias nuosėdas...
- Ei, kąten! Atsitiktinis nuotykis...
Gudraudamas, kaip tai daro aptingę žmonės lovoje, nu­
davė, kad dar miega, bet jau buvo įdomu, kas vyksta šalia jo.

206
Pro blakstienas pamatė, kad Talmantas ir Červinskis, visiškai
pasirengę medžioklei, geria prie lango arbatą. Medžioklis turė­
jo prieš akimirką sukulti stiklinę, nes graibstė šukes nuo stalo
dideliu, negrabiu delnu. Saulėta diena kambaryje suneramino
staiga Mykolą, tad atsiliepė:
- Laba diena. Kuri valanda?
- Laba diena ponui. Jau septynios.
- Bijokite Dievo! Kodėl manęs nepažadinote?
- O jau taip...
Ponas Benediktas nutraukė sakinį tramdomu juoku, žvelgė
juokaujamai ir familiariai, o Červinskis buvo rimtas ir, kaip pa­
prastai, pagarbus svečio norams.
- Galėjome jau porą valandų būti pelkėje!
- Suspėsime, jūsų kilnybe, —tarė Červinskis, - čia ieškoti
ilgai nereikia, visur gausu žvėrių.
Rajeckis iššoko iš lovos, pasirąžė mankštindamasis ir, su­
griebęs į plaučius kvepiančio oro, truputį dvelkiančio tabako
dūmu, kuris sklido pro atvertą langą, pasijuto sveikas ir noriai
pasirengęs dienos darbams.
Po ketvirčio valandos trys poros medžiokų skubiai klapsė­
jo kalvos šlaitu, artėdamos prie Sepetos lygio. Vos tik takelis
įbrido į pievą, kai vižlai pradėjo stoti prie dubeltų. Kad negaiš­
tų laiko ir neaikštintų šunų, reikėjo juos paimti ant pasaitų, nes
pradėjo stebėtis ir su pasipiktinimu žiūrėti į medžiotojus, kad
nešaudo į dubeltus.
- Eikime tiesiai ten, kur žvyrės, - tarė Mykolas, - jau vėlu.
Todėl ėjo tiesia linija, vedini šunimis tarp susiraičiusių ne­
ūžaugų pušelių,v
neuždengiančių žmogaus matymo linijos.
Gruntas vis labiau smegdavo po pėdomis ir pėdsakų įdubimai
prisipildydavo vandens.
• - Bet eiti lengva, - pastebėjo Mykolas.

207
 —Čia dar baikos! Tvirtas gruntas, —atsakė Červinskis. —To­
liau sunkiau per ploną dangą.
- Ar čia neseniai buvo kertama? —vėl užkalbino Mykolas. -
Kiek metų tam pušynui?
—jis jau toks nuo pasaulio pradžios, aukštesnis nebus.
Toliau maišėsi su pažeme besidriekiančiais karklų krūmy­
nais. Žemę dengė raudonų spanguolių ir juodų, melsvu dūmu
padengtų girtuoklių kilimai, prikaišioti nematytų formų piktžo­
lių, kartais milžiniškų dydžių.
- Dabar jau reikėtųpaleisti šunis, —tarė Červinskis, - bet, po­
nai, leiskite mane į priekį. Čia jau ne visur galima eiti nežinant.
Todėl per retesnius kemsus nuėjo pirmas.
Dar po kurio laiko gruntas jau nelengvai smegdavo po pėda,
bet kiekvienas žingsnis įtraukdavogilyn maždaug sieksninį įdubi­
mą. Medžiotojai jautė, kad žengia įtemptu virš tuštumos storu
naminiu audiniu iš samanų; aplinkui jų kryptimi linko žolių vir­
šūnės, net krūmai, kaskart vis skurdesni. Pelkė, atrodė, slankiojo
po kojomis lėta banga, nerimastingai kliuksėjo po paviršiumi.
Abu šunys nutilko metodiškai, pavyzdingai.
—Yra? —sušnabždėjo Červinskis nueidamas į šoną ir užleis­
damas vietą, - čia niekas kitas, tik žvyrės.
Užmiršta ir apie žengimo atsargumą karštligiškai ir skubiai
einant paskui šunis, vedančius tiesia linija su trumpais stabte­
lėjimais. Kol šunys priėjo, pasigirdo didelis mauktelėjimas ir
šaukimas:
- EechL po velniais tu vedi, ČervinskiL
Talmantas iki pusės prasmego pelkėn.
Tuo pat metu prieš šunis pakilo gražiausias iš lietuviškų
paukščių, senas žvyrių gaidys, būrio vedlys. Rudai auksinės
plunksnos ilgos uodegos plunksnos ir ryškus sparnų margu­
mas sužaižaravo saulėje ir aliarmas pripildė orą:

208
 - Gargar —gargar —gargar...
Rajeckis greitai pažvelgė į draugą ir pastebėjęs, kad sėk­
mingai ropščiasi iš pelkės, prisitaikė į gaidį ir nutrenkė tolimu
šūviu.
Paskui patiną, beveik vienu debesiu, pakilo būrys jauniklių
be garso, bet su sausu sparnų triukšmu, mirgančių sniego bal­
tumo kraštais. Dar vieną nušovė Rajeckis iš kairiojo vamzdžio,
antrą - Cervinskis. Jau būrys pakilo keliasdešimt žingsnių, kai
nuo žemės nugriaudėjo du Talmanto šūviai. Užkietėjęs me­
džioklis, dar būdamas purve, persekiojo žvyres šratais. Vieną
pašovė - nusileido įstrižai prie žemės, kai likusios, susitelkusios
į krūvą, skrido žemai ir greitai virš pelkės, skrydžiu, panašiu į
kurapkų ir visu būriu nutūpė už ketvirčio varsto.
Iš pradžių padėjo išsikapanoti iš pelkės Talmantui, kuris
linksmai pats iš savęs šaipėsi.
- Aš tik pritūpiau, mano ponai, kad lengviau prisitaikyčiau,
nes lingavau toje pelkėje, kaip sūpuoklėse.
Vižlai sąžiningai atnešė gaidį ir tris jaunikles. Mykolas iš­
traukė raudoną plunksną iš patino uodegos ir užkišo už savo
skrybėlės juostelės.
- Tai gražus gargaliuotojas, —gyrė eigulys, - kaip tie faza­
nai, kuriuos aš mačiau Belovežo girioje.
- Kam taip toli ieškoti? - tarė Talmantas - ir Taujėnuose
kunigaikštis parke fazanus įveisė. Tai paukštis, kuris prarado
laukiniškumą; virėjams juos šaudyti, ne medžiotojams.
Rajeckis kreipėsi į Cervinskį:
- Ką, ar eisime ten, kur pulkelis nutūpė?
- Galima, - atsakė eigulys, - tik jas surasti sunku; kai
išbaidytos, įpuola į samanas ir nebėga; iki vakaro kaip negy­
vos guli. Nebijok, ponas, rasime kitų; jų čia bemaž tūkstan­
tis būrių.

209
 —Tik vesk, pone Červinski, į labiau žmoniškas vietas, kur
galima būtų kaip nors judėti.
—O kai žvyriauti, tai jau per geltonas samanas, pone me­
džiokli, o geltonos samanos virš prarajų.
—Nes jūs jau toks balų žmogus, —aiškino Talmantas, - o
ponas Rajeckis jaunutis, tai kaip ant sparnų. O mane jau že­
mė traukia ir pasislėpti joje pageidauju, ne purve.
—Bet čia, kur vaikštom, dar ne vargas. Įsmuksi ir išsikrapš-
tysi. Štai, ten, kur, ponai, matote į kairę - žolė lygi - tai ten
žmogui geriau nevaikščioti. Ir ne medžioklė ten, nes nieko ne­
ras: kartais antys sėdi, ir tai negeros, negriukės arba laukiai.
Žvilgtelėjo visi į kairę, kur nuo pelkės, iš pažiūros nekal­
ta, žalesnė plytėjo pievelė. Mykolas susimąstė apie tai, kad
jeigu be vedlio valkiotųsi po Šepetą, galėtų bandyti užeiti ant
tos pievelės. Nemalonus šiurpas jį nupurtė. Tokiuose apgau­
linguose liūnuose ir gimė būdingas lietuviškas prakeiksmas:
„Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“
Vėl žengdamas eisenos priekyje, Cervinskis pasakojo toliau:
—O pačiame Šepetos viduryje, dar per mylią nuo čia, yra
neužakęs ežeras, juodas. Tai iš jo dieną naktį kyla sunkūs
garai, dvokiantys kaip durpių dūmai, ir aukštyn nekyla, tik
sklinda žemai palei krantus. Kas ten veisiasi - nežinia, nes
prieiti negalima net iš tolo. Kartais, kai pabaidai eidamas ku­
rį iš didelių storkulnių arba kitą žvėrį, į velnią panašų, tai jis
traukia į tą ežerą pypkės rūkyti.
—Štai, matai, ponas, - tarė Talmantas Rajeckiui, - tai, ką
pasakojau vakar, kad nušoviau —nei žąsį, nei kiškį - tai buvo
iš vidurinio ežero.
Ir kreipėsi į eigulį:
—O ar buvai, pone Červinski, prie to ežero, kad pasakoji,
kaip atrodo?

210
 - Žiemą priėjau, ir tai nearti; neužšąla jis ir viskas garuo­
ja. Ir liūnai aplinkui neužšąla. Vasarą ten ir artintis baisu...
Tuo tarpu šunys vėl pakėlė pulką žvyrių, vieną ir tuoj
pat antrą. Gaidžiai gargaliuotojai išnešė kailį, bet septyni jau­
ni krito nuo šūvių. Vėl Minką sustojo keistai, drebėdama ir
traukdamasi prieš kažkokį didelį paukštį, kuriam nejuto pasi­
tikėjimo. Pakilo tyliai ir lengvai, sparnai lanku per kokį pusan­
tro sieksnio. Mykolas nutrenkė jį žemėn ir pakėlęs apžiūrinė­
jo didelį snapą kaip dubelto, bet užlenktą į apačią, ilgas kojas
ir juodai rudas sparnų plunksnas, pilkas ant krūtinės.
- Juodasis storkulnis, - pareiškė Cervinskis, - iš didžiau­
sių. Bet jis niekam tikęs, mėsa atgrasi. Palik jį ponas pelkėje.
- O ne! Niekad tokio nemačiau, pasiimsiu iškamšai.
- Tai aš jį ponui panešiu, —pasiaukojo paslaugiai eigulys.
Nelabai ilgai dar medžiojo —saulė pasiekė tik pusiaudienį ir
šildė pakenčiamai, nes ir vėjelis sklandė po Šepetą, skleisdamas
kvaišinantį balų augmenijos kvapą. Bet visi buvo išpilti prakai­
to, nes vaikščiojimas linkstančiu pelkės kilimu yra vienas sun­
kiausių medžiotojams. Ypač gigantui Talmantui, kuris vos kvė­
pavo ir net humorą prarado. Nutarta pailsėti ir pasistiprinti.
- Kad kur galima būtų prigulti, tik ne kaip paršui į pur­
vą, - akimis aplinkui ieškojo ponas Benediktas.
- Leiskite man, - tarė Cervinskis.
Parinko vietą, kur arti vienas kito augo keletas išsišako­
jusių karklo krūmų. Tris iš jų sutvarkė taip, kad įlaužė visas
šakas į vidurį. Po to medžiokliniu peiliu nupjovė keletą krei­
vų pušinių karčių ir sudėjo jas kryžmai ant įlaužtų į vidurį
krūmų.
- Štai, prašom sėsti.
Mykolas atsisėdo ir pakibo ore. Bet ponas Benediktas,
nors sėdo atsargiai, sugriovė visą statinį.

211
 - Ech! Žemė traukia ir pakanka man jau vieno smigi­
mo —šaukė komiškai, keldamasis iš sutriuškinto krūmo.
Statinys buvo sustiprintas, ypač pagrindas, ponui Benedik­
tui, ir visi pagaliau atsikvėpė pusryčiaudami.
- Papasakok dar ką nors apie tą vidurio ežerą, pone Cer-
vinski, —prašė Mykolas.
- Istorijų daug, bet visos tamsios... Apie tą ežerą geriausiai
žino vienas Petrulis, ir tai protas jam pasimaišęs.
- Aha, tas Petrulis, kuris norėjo luotu Šepetą perplaukti?
Žinau, - atsiliepė Talmantas.
- O ponas išJūžintų nežinot?
- Nežinau; prašau papasakoti.
- Taigi buvo Petrulis ir dabar jis dar yra. Įdomus buvo ti­
pas ir bandė kiekvieną dalyką perprasti, kuris yra paslėptas nuo
žmogaus proto. Tai jam, būdavo, ateina į galvą noras sužinoti,
ar skruzdėlės susižino balsu, kai jų artelė žygiuoja, ir įkišo galvą
į skruzdėlyną visai dienai užgriuvęs. Kai kėlėsi nuo to kvailo
darbo, žmonės galvojo, raudonoji karštligė jam į veidą puolė.
Jis ir paskui briedžius keletą dienų be šautuvo vaikščiojo, kad
slapta žiūrėtų, ar kuris briedis serga nuomariu ir kaip jis nuo to
gydosi, kasydamasis ausį užpakaline kanopa.
- Žinoma, - nutraukė Talmantas, - briedžio kanopoje glū­
di didelė gydomoji jėga nuo įvairių ligų; ir aš iš jos turiu miltelių
vaistinėlėje, vadinasi ongula. Ji ne tik nuo didelės ligos, bet ir
nuo mažesnių, su nuomariu susijusių. Štai, pavyzdžiui, panelei
pasitaikys paslysti...
- Duok ramybę, pone Benediktai! - prašė Mykolas.
- Žodelį tiktai, - užsispyrė žaismingas medžioklis, - aš,
būdamas pono amžiaus, visada nešiojau tuos miltelius su savi­
mi —tai atvejui su pana, kad ir medžioklėje...
- Et! Leisk, pone, pasakoti Červinskiui, - tarė Mykolas.

212
 Nuraudo ir pažvelgė į eigulį, ar tas nesuprato užuominos
dėl Paraskos. Bet Cervinskis be kokiųnors susijaudinimo požy­
mių vėl pradėjo nutrauktą pasakojimą:
- Tai tas Petrulis vis klausinėjo ir klausinėjo, kas vyksta eže­
re Šepetos viduryje. Atsakydavo jam: „Kvailas tu, joks žmogus
ten nebuvo ir nebus.“ Jisai įsigudrino ten nusigauti. Pasidirb­
dino sau luotą - paprasčiausiai lovį su plaukmenimis. Įsidėjo
ten keletą kepalų duonos, machorkos tris svarus - ir pasileido
traukti tą luotą per sausas samanas į pelkės vidurį. Matė jį žmo­
nės, kai išvyko, juokėsi. Pirmąją dieną eidamas pėsčias traukė,
nuėjo gal šimtą sieksnių. Matė ir kitą dieną, kaip stūmė per pro­
peršas savo lovį, viduje sėdėdamas, didele kartimi nuo pelkės
atsistumdamas. Matė ir trečią dieną dar toliau —o po to kaip
prapuolė pavasarį, tai ir negrįžo. Niekas jo ieškoti nenuėjo, nes
nei tėvų, nei žmonos neturėjo. Manė: nuskendo. Net į rugpjū­
čio pabaigą sugrįžta jis liesutis, apžėlęs. Klausia jo: „Buvai eže­
re?“ Žiūri kaip pelėda dieną ir nekalba. Galvoje jam pasimaišė
nuo to, ką matė - štai, kas yra!
- Kaip tai? ir neatsako? - paklausė Mykolas.
-Jeigu klausia, kąvalgė, kai duona pasibaigė, kartais jis atsa­
ko: „Girtuoklė gera uoga, stipri kaip degtinė“.
- Tai ir suprantama, - tarė Talmantas nuo girtuoklių kvai­
tulio ir sudurniavo.
- Gal ir nuo girtuoklių, o man atrodo, kad nuo to, ką ežere
matė. Nes žmonės, pas kuriuos jis gyvena, pasakoja, kad pats
su savimi arba per miegus kartais kalba. „Atgailaujančios žmo­
nių sielos, - kalba, - sparnuotos skraido, blogos juodais, o ge­
resnės margais sparnais. Nėra joms poilsio virš juodo vandens.
Ant tvirto grunto nusileisti neleidžiama, o jeigu nukrenta į dū-
mijantį vandenį, suverda ir kaip akmenukai į dugną smenga“.
Taip suprato iš jo kalbos, kad tai matė ežere.

213
 - Nustok jau, pone Červinski, pagoniškas istorijas pasako­
ti! - sušuko Talmantas nusispjovęs, —juk žinia, kad pragaras
žemės viduje, o skaistykla, Dievas žino, kur, tik ne Sepetoje. Ir
mes čia atėjome žvyrių šaudyti.
—Aš nesakau, pone medžiokli, —Petrulis sukvailiojęs pa­
sakoja.
Susimąstė visi valandėlei apie pelkės ir jos šaltinių keisteny­
bes, pajuto savo mažumą ir menkumą. Tylą nutraukė Rajeckis:
- Kur dabar, pone Červinski?
- Na kągi, galima dar toliau į vidurį, galima ir pamažu grįžti
į krantą kitu keliu.
- Dar truputį į vidurį, - veržėsi Mykolas.
Ponas Benediktas neprieštaravo, tačiau kaskart vis labiau
atsilikdavo, laikydamasis vis retesnių krūmokšnių. Per nuogus
išblukusių samanų plotus dabar reikėjo medžiokais slysti pavir­
šiumi lygir vientisu, bet beveik skystu. Mykolui tai kėlė judėjimo
banga įspūdį, nuostabų ir sužadinantį: jeigu jau įveiktas toks at­
stumas, gal šiandien pamatys, nors iš tolo, keistąvidurio ežerą? —
Kas minutę šunys atrasdavo žvyrių ir keliolika jų papildė laimikį
prie diržų. Žvyrės traukė medžiotojus į kaskart vis pasakiškesnį
kraštą, plaukiojantį ant pelkės gelmių, skleidžiantį stipriausiąkva­
pą, nuo kurio pertekliaus išprotėjo Petrulis. Ne girtuoklės sklei­
dė tą kvapąnei kitokios uogos, nes jų sritį medžiotojai jau paliko
už savęs; čia jau sklido juodojo ežero dūmai...
Naujas žvyrių pulkas purptelėjo prieš vižlus. Gaidys jį vedė
žemai virš nuogos pelkės, lygios, ir purios kaip kirptas supu­
vusios spalvos kilimas. Gaidys kažkaip su triumfu ir nelaimę
lemiančiai juokėsi:
- Gargar - gargar - gargar...
Mykolas, užsiėmęs jau paties judėjimo sunkumais, linguo­
damas besisupančiame paviršiuje, šovė per vėlai ir pašovė tik

214
vieną jauniklę, kuri nusileido toli ant lygios vietos. Cezaris me­
tėsi paskui ją, bet po poros šuolių įgrimzdo iki pilvo purve,
išsikapanojo ir pasuko medžiotojų link. Cezaris pirmą kartą
gyvenime atsisakė tarnauti.
Sustojo ir Cervinskis:
- Mes jau čia, pone, nepralįsim. Jeigu pralįstume, tai sugrįž­
ti būtų sunku.
Valandėlę galvojo, sunkiai kvėpuodami iš nuovargio. Staiga
išgirdo šūvį už savęs krūmuose, iš kurių neseniai išėjo.
- Štai, kur ponas medžioklis už mūsų pasiliko! —nusišypso­
jo Cervinskis.
Rajeckis atsigrįžo:
- Ką jis ten? Vėl įsmego? Matosi jis tik iki pusės...
- Ne, stovi jis, kojos truputį į purvą paniro. O ir mes jam
matomi tik nuo pilvų.
- Grįžkime pas medžioklį.
- Taip ir reikia.
Ėjo atgal, aplenkdami savo pėdsakus, pagilėjusius samano­
se, didžiulius, pilnus tamsiai rudo purvo. Eiti nesitikint šūvio
buvo sunkiau negu paskui žvyres.
Ponas Benediktas buvo blogos nuotaikos.
- Nesistebėk, kad ponas Rajeckis, jaunas ir čia naujas, len­
da, kur papuola. Bet kad tu, pone Červinski, senas medžioto­
jas, vestum į tokias vietas, tai tau galvą degtinė, matyt, susuko
arba kitaip sukvailiojai, drįstu pasakyti.
- Tai ko gi ponas keiksnoji?Juk praeitais metais tose pačio­
se vietose žvyres šaudėme, - atsakė eigulys rodydamas ranka.
- Praeitais metais sausra buvo, o šiais pavasario lietūs per­
merkė pelkę kaip batvinius, velniai ją griebtų!
- Ar tik ponui medžiokliui truputį svorio šiais metais nepa­
daugėjo? —pridūrė Cervinskis kandžiai.

215
 Talmantas pyktelėjo:
- Tai išgalvojo! Kaip buvo lygiai astuoni pūdai, tiek ir
yra.
Ir kreipėsi į Rajeckį:
- O ponas, nors lengvas, kai žiūri iš tolo, net nemiela:
tiesiai žemėn slepiesi. Maža žvyną tarp krūmų ant tvirtesnio
grunto? Ir kam lįsti ten, kur ir šuo nenori?
- Jūsų teisybė, pone Benediktai. Grįžtame į krūmus.
Cervinskis, paklusnus kaip gerai dresuotas vižlas, vedė
dabar lanku prie sausesnių vietų ir arčiau krantų. Tose vie­
tose tetervinų buvo nemažiau kaip žvyrių pelkėje. Kartais
Mykolas nušaudavo kokį nors retą paukštį, tai smarkų gai­
duką, tai praskrendančią nežinomos rūšies antį. Sukinėjosi
taip lygumoje be ribų, Mykolas kartais prarasdavo orientaci­
ją, kurlink namai, o kur Šemetos vidurio prarajos. Cervinskis
aiškino, rodydamas vos pastebimus orientyrus horizonte:
- Štai ten pušis ant kalnelio - mano namas. O ten į de­
šinę, kaip debesėlis, kai pasirodo danguje - tai beržynas, iš
kurio vakar ponai išvarėte briedį.
Iki abiejų punktų buvo toli toli —paprastas keliauninkas
verktų, kad prieš akis tiek sunkaus kelio. Bet medžiotojas,
kai kvėpuoja oru, sklidinu medžiotojiškų pažadų, kai šau­
do beveik be pertraukos, nejaučia nuovargio; diena jam per
trumpa, joks laimikis jo nepatenkina.
Nei vėlus vakaras, nei medžioklės objekto stoka ištrau­
kė medžiotojus iš Šepetos, paprasčiausiai - pritrūko šovinių.
Mykolas jų jau visai neturėjo, o jeigu net pasiimtų Talmanto
ar Cervinskio likutį, jų šoviniai netiko jo šautuvui. Reikėjo
grįžti į krantą artimiausiu keliu. Pririšo šunis ant pasaitų ir
perbrido tą paskutinę sunkiausią ir beviltiškiausią pelkės at­
karpą. Iš po kojų purptelėjo dar keletas'tetervinų.

216
 Kai išlipo į tvirtą krantą už kelių varstų nuo eigulio na­
mo, su malonumu puolė ant sausos, gruntinės pievos. At­
segė krepšius ir diržus pilnus sparnuoto laimikio: buvo ke­
turiasdešimt dvi žvyrės, dvidešimt aštuoni tetervinai ir dar
keletas kitokių paukščių.
- Jeigu man būtų nepritrūkę šovinių, pasiekčiau šimtą
vienetų, —apgailestavo Mykolas, nepasotinamas, kaip kiek­
vienas jaunas.
- Aišku, - patvirtino Cervinskis. - Taip, kaip ponas šau­
dai, nuo aušros iki vakaro, pats vienas šimtinę nušautum, ne
mažiau.
- Juk ir šautuvas koks! - pridūrė Talmantas šaltai, tarp
kitko aiškindamas, kodėl nušovė mažiau negu Rajeckis.
Eigulys paėmė Mykolo ginklą į rankas, pasvėrė rankoje,
pridėjo prie peties, apžiūrėjo dalykiškai, su malonumu.
- Gubernatoriškas šautuvas —ir lengvas jis, ir gludnus,
ir atatranka maža, o jau kai spjauna, tai lavonas! —Gerai aš
žiūrėjau.
- Angliškas, —su pasitenkinimu tarė Mykolas.
- Sakykite man, ponai, - pradėjo Cervinskis pokalbį, -
kodėl taip yra, kad jei koks daiktas iš geležies, tik anglas jį
gali padaryti, o kitas jau ne taip? Daug mačiau ir šautuvų, ir
mašinų. Tūlos prasti, vokiški tolygu žydiškai prekei. O jau
kai iš Anglijos - satisfakcija!
- Tokia jau jų manufaktūrinė prigimtis, - rimtai paaiški­
no Talmantas.
Rajeckis neklausė, rūpinosi šoviniais ir klausė, kur jų gau­
ti, nes tik pradėtą šimtinę turėjo palikęs eigulio name.
- Žinau aš vieną, - atsiliepė Cervinskis, - kuris į Dina-
burgą rytoj iš ryto važiuoja, o nakčiai grįžta į Kupiškį. Gali
jis atvežti šovinių nors savaitei.

217
 - Bus per vėlu. Poryt ryte man reikia grįžti namo.
-Jūsų kilnybe (Vąše vysokorodije)!—kvietė Cervinskis, kuris
jausmingais momentais įprato naudoti rusiškas frazes, —kas Še-
petai dvi dienos? Mėnesiui čia atvyksta medžiotojai. Ir oras ge­
ras, ir-žvyrių sezonas. Štai kokios jos riebios, nors tu jas šaukštu
valgyk.
- Ir šeimininkas vaišingas, ir kieme pas jį gausu visokio ge­
ro, - pridūrė ponas Benediktas mirksėdamas žaismingai.
- Negaliu, - silpnai gynėsi Mykolas.
Pakilo ir nuėjo sausu pievos keliuku, kuriuo vakar privažia­
vo prie eigulio namo, ant pelkės ir dirbamų laukų ribos. Priešva-
karinė vėsa gaivinančiai glostė jų nualsintus kūnus.
- Dabar gražu eiti, - šaukė Talmantas šokio žingsniu
šokčiodamas su didžiuliais medžiokais, - žalia ir lygu, kaip
biliardas.
O juk keliukas buvo paprasčiausias iš šalutinių keliukų, išva­
žinėtų trimis provėžomis, vingiuotas, kartais dingstantis žolėje.
Bet tvirtas pagrindas po kojomis medžiotojams, kurie visą die­
ną sūpavosi ant klastingo pelkės kilimo, kėlė idealaus poilsio
įspūdį. Greitai ir lengvai nešė juos nudžiugusios kojos.
Žmogaus fiziniamegyvenimeyra akimirkųdidelės palaimos
po sveiko, darbštaus nuovargio. Smegenys, paprastai pernelyg
sudirgintos, ambicijų draskomos, ateities spėjimas, spekuliaci­
jos, neramina kūną, pagreitina pulsą, o susilpnina normaliai,
žvėrišką organizmo funkcionavimą. Bet kartais smegenys,
tos nepaklusnios harmonijos gadintojos, užmiega, veikiamos
sunkių fizinių darbų, apsiriboja kūno ribų pageidavimais - ir
žmogus susitaiko, kaip paklusnus atomas savo vietoje išmin-
tingiausiame materijos judėjime, ištirpsta harmonijos ir laimės
amžinybėje. Tik materija yra laiminga, vien tik fizinė laimė yra
tobula.

218
 Mykolas judėjo ta erdve džiaugsmingai. Nevilko paskui sa­
ve praeities, nesirūpino ateitimi, kvėpavo akimirka, kuri kartu
su juo pradingdavo amžinybėje. Užmaršties vėjas pūtė nuo die­
viškai pirmykščių Šepetos erdvių.
Visi ėjo tylėdami, o žemėje aplinkui vyko dalykai prie jų
pritaikyti, harmoningi. Besileidžianti saulė pranašavo giedrą, šū­
kavo patenkinti vakaru kažkokie paukščiai, minkštai gulė žolė
po ritminga pėdų eisena. Namai jau buvo arti, iš kamino raitėsi
dūmelis ir dingdavo kaip svajonė plačioje padangėje, kupiname
saldaus aiškumo. Ant slenksčio pasirodė Paraska, pasipuošusi
ryškiai kaip į vestuves - ir paspruko, kad ją vytųsi.
 XIII
SODE

Po nepavykusio pasimatymo su Mykolu jau dešimtą dieną

Uršulė, vidurdienį, laisvesniu nuo darbų laiku, įėjo į Patiltės
dvarelio namą, kur šeimininkė, ponia Marcelė, minkė kvietinį
pyragą, skirtą dvarui.
- Prašau išleisti į Gačionis, —tarė mergina, —reikia man su
ponais kalbėti.
Seimininkė nurinko lipnią, baltą tešlą nuo abiejų rankų pirš­
tų, plekštelėjo į duonkubilį ir paviršutiniškai nušluosčiusi ran­
kas į prijuostę, įsispyrė į šonus:
- O tau koks reikalas, Uršule?
Mergina tylėjo, pešiodama mazgelį iš savo grubaus nami­
nio audinio sijono.
- Gal tu nori už tarnybą padėkoti?
- Greičiausiai teks dėkoti...
- Kas gi čia tave skriaudė? - paklausė Marcelė truputį susi­
graudinusiu balsu.
- Skriaudos nėra, - atsakė Uršulė.
Ir pabučiavo šeimininkę į apnuogintą alkūnę todėl, kad jos
rankos buvo aplipusios tešla; Marcelė dėl tos pačios priežasties
nerangiai suėmė merginos kaklą raumeninga ranka ir pabučia­
vo į plaukus.
- Tai sakyk: už vyro išteki?
- Kur man!..

220
 Tokia gėla nuaidėjo tame šauktuke, kad šeimininkė ėmė ap­
žiūrinėti mylimą padėjėją su nuoširdžia užuojauta.
- Blogai atrodai, Uršule!.. Ir liesa, ir akys užkritusios, o žiba
kaip sergant drugiu. Oi, kvaila tu! Kai padorus ir turtingas vy­
ras prašo, imk jį. O tai kam galvą sau kvaršini. Ne kiekvienas
ponaitis toks kaip mūsų.
Uršulės širdies istorija buvo tokia paprasta ir aiški, kad ją
žinojo kiekvienas parapijoje. Erzino tai jau pakankamai iškan­
kintą merginą; nuo ryto iki nakties girdėjo spėliojimus ta pačia
tema: nuo nuoširdžių moralų iki abejingų juokų. Džiaugtųsi ga­
lėdama kažkur pasislėpti su savo vieša paslaptimi - ir tai buvo
viena priežastis palikti tarnybą Patiltėje. Ryžtingiau ir užsispy­
rusi pakartojo:
- Bet aš noriu pakalbėti su mūsų ponaičiu.
- Eik, jeigu nori. O gero patarimo klausykis: jeigu Trembe-
liukas dar nepavargo ir prašo —nesididžiuok. Kitas toks neat­
eis. Juk rudenį tai bus mūsų ponios brolis!
Tai buvo Uršulės antra priežastis išeiti iš Patiltės. Mūsų po­
nia! - Toji Anelė Trembelytė, kaimynė, ūkininko duktė, kaip ir
ji, dabar bus jos ponia?! Reikės jos ranką bučiuoti?!.
Padėkojo poniai Marcelei už leidimą ir nuėjo į tarnų kam­
barį persirengti.
Gi trečioji, pagrindinė, priežastis buvo ta, kad tarnyboje jau
negalėjo ištverti. Mykolas, kai išvyko neatsisveikinęs iš Jūžintų į
tąSepetą, taip ir negrįžta. Jokios žinios apie jį, išskyrus tą, kad iki
šiol nesugrįžo. Ką galvoja? Kas galėjo jam atsitikti? - tai kanki­
nantis klausimas be mažiausios nuorodos į atsakymą. Norint ką
nors sužinoti apie jį, jo ieškoti, bėgti paskui vos jis mostels - jei­
gu mostels! —reikia pirmiausia būti laisvai. Nutarė prašyti Stanis­
lovą Pucevičių, kad adeistų iš tarnybos tuoj pat, nuo rytojaus.

221
 Persirenginėjo dideliame kambaryje, kur turėjo tik savo
kampą ir lovą. Storoji Justė, mažiausiai draugiška iš draugių,
gulinėjo prie pat jos lovos ant išdažytos skrynios.
- O tu kuriam taip puošiesi? —paklausė, —tam iš dvaro
ar tam iš trobos? Pabandyk dviem —saugok tik, kad abu ne­
pabėgtų.
Uršulė sukando dantis, rengėsi skubiai, nors rūpestingai. O
kai jau susegė karolius ant kaklo, sugriebė į ranką šilkinę skarą
ir uždariusi savo skrynelę, nuėjo durų link. Skarą užsiriš ir už
slenksčio, bent tik greičiau iš čia išeitų. Atsigręžė į storąjąJustę
su kerštingu akių blizgesiu:
- Nuo rytdienos gali pristatyti mano lovą prie savosios.
Bus plačiau ir tau, ir tavo kavalieriams.
Išbėgo nelaukdama atsakymo.
Neilgas tai kelias nuo Patiltės iki Gačionių: vos užtenka
dvaro merginai apmąstymui, kaip turi elgtis dvare dėl viso
pikto ponų akivaizdoje ir ar užtiks abu, tėvą ir sūnų, ar tik
vieną iš jų.
Buvo abu; bet ponas Leonardas nepasiekiamas, ypač po
pietų, įtemptai sutelkęs mintį, paskendęs pypkės dūmų kamuo­
liuose. Pagaliau jau beveik nesikišo į dvaro valdymią. Be abejo,
Stanislovas sėdėjo savo kanceliarijoje, gyvai diskutuodamas su
„burliokais“, sodo nuomininkais, kurie atėjo iškaulyti nuomos
nuolaidos dėl tariamai patirtų nuostolių.
- Taigi, ponaičiuk, visi obuoliai niekam tikę, sukirmiję, o
juodų vyšnių mes tikėjomės pūrų šimtą, tai ir dešimties nebus
todėl, kad tvora bloga, visi lenda į sodą.
- Tvora juk pavasarį tvarkyta, —gynėsi Pucevičius, —ir ko­
kių velnių jūs keturiese sėdite sode, su bobomis ir vaikais, jeigu
nesaugote?
- Žmonės čia gudrūs! - skundėsi tikrai gudresni burliokai.

222
 Kai tarnas Pypkė pranešė, kad Uršulė iš Patiltės atėjo
pas ponaitį, Stanislovas kiek nustebo ir valandėlę delsė su
atsakymu:
- Tegul eina į sodą. Tuoj ten ateisiu.
Uršulė apėjo kiemą, paskendusį sode. Fasadinis privažiavi­
mas ir veja priešais turėjo lygparko bruožų, bet iš tikrųjų buvo
tik išskirti iš vaisių sodo tam tikrais dekoratyviniais krūmais.
Užtat visas vaisių ir pasivaikščiojimų sodas buvo apsodintas
puikiomis dviejų eilių liepomis.
Nuomininkai buvo teisūs: prasigauti į sodą buvo lengva, te­
reikėjo peršokti ar perlipti per sausą griovį, iškastą išilgai liepų
alėjų. Iš vienos tik pusės nuo lauko ir iš kitos nuo kiemo buvo
senos tvoros ir statinių vietos.
Tačiau burliokai į akis melavo tvirtindami, kad ant medžių
mažai vaisių. Linko obelys ir kriaušės nuo gausybės dar kietų,
žieminių rūšių. Ankstyvosios vyšnios nuo medžių buvo nurink­
tos, bet vėlyvosios, tos „ekonominės“, naudojamos sultims ir
uogienėms, prisirpusiomis uogomis puošė ištisą gojelį, priglu­
dusį prie užpakalinio kiemo, atrodė taip skaniai ir šviežiai, kad
vertos buvo tikrai poniško gomurio. Sodo keliukai, vingiuoti ir
lyg pagal gamtos užgaidą pažymėti, tęsiasi tarp agrastų ir ser­
bentų gyvatvorių; tie krūmai, atidavę jau savo derlių, išvešėjo
nepermatoma lapų tankme; kai kuriuose tik galima buvo maty­
ti retas serbentų uogas arba didelį, šeriuotą agrastą, pilną kvap­
naus cukraus. Vešliausiuose slėpėsi juodieji serbentai, aštraus,
fermentuoto skonio, būtent dabar sirpstantys. Kitur akį traukė
aviečių augimvietė, sieksninio ūgio, apsaugota nuo nepageidau­
jamų lankymų, nes buvo apaugusi piktomis dilgėlėmis, didelė­
mis kaip kanapės. Kitose vietose viešpatavo slyvos, tik pusiau
prinokusios; geltonos mirabelės, didžiulės „kumelės“ nežinia
kodėl taip nedelikačiai pramintos, nors atsirado pas mus iš

223
Prancūzijos, kur buvo vadinamos karaliaus brolio vardu; kietos
dar vengrinės, slyvos violetinio raudonumo ir slyvų karalienė,
renklodai, kurie, kai prinoksta, trūkinėja, išskirdami nuostabų
sirupą. Tos slyvos buvo skirtos išimtinai dvarui. Sen bei ten
neužimtuose pievos plotuose įsiviešpatavo aukšti kmynai, tru­
putį'paauksuotais skėtukais, augalai ne be naudos, kadangi jų
sėklytės suteikia maloniai liežuvį kutenantį skonį degtinėje, sū­
riuose ir duonoje. Tik jų buvo pernelyg daug. Visas sodas, nuo
apsunkusių šakų su vaisiais iki pažemės žolelių ir daržovių, bu­
vo pertekliaus ir apetito simfonija.
Uršulė sustojo prie pat namo, toliau nuo vaismedžių, kad nie­
kas nepagalvotų, jog nori ką nuo jų nuraškyti. Nemalonūs paga­
liau jai buvo skanumynai nuo tada, kai apėmė ją nenumaldoma
karštligė, valgė mažai, sulyso, atrodė valstiete perrengta dvaro
panelė; kepykloje šnekėjo, kad pasidarė negraži - bet skulptorius
ar tapytojas kaip tik dabar jos nuostabiai sulysusį kūną imtų mo­
deliu kokiai nors liūdnai nimfai iš Dianos palydos.
Netrukus iš dvaro išėjo Stanislovas, apsirengęs šviesiais ne
pirmo šviežumo vietinės drobės drabužiais, bet pats gaivus,
stiprių judesių, giedrų akių.
Uršulė norėjo savo duondavį pabučiuoti į ranką, bet Stanis­
lovas neleido.
-Jau dabar pas mane tokia tvarka: niekas man rankos nebu­
čiuos, gal tik vaikai. O tu juk ir giminaitė, atrodo, Anelės?
Uršulė išdainavo melodingus žodžius lietuviškai, kurie reiš­
kė tą patį, ką ir „devintas vanduo nuo kisieliaus“.
- Dėl ko atėjai?
Atsiduso susijaudinusi mergina, nevalingai vengdama paro­
dyti savo būseną, nes sunkiausius išpažinimus nešiojo širdyje.
- O jau... norėčiau pas tėvus sugrįžti, į Staronis...
- Gerai. Ar pasakysi man, Uršule, kodėl?

224
 - Gyventi sunku... —tarė mergina, apmirdama su žemyn
įbestomis akimis.
Nereikalingi buvo Stanislovui paaiškinimai. Žinojo tai, ką
žinojo visi apylinkėje, o be to, atmintyje išliko ir truputis Myko­
lo prisipažinimų. Aplenkė todėl nereikalingus klausimus. Bet
matydamas prieš save tokią išraiškingą nedalią, norėjo nuošir­
džiai padėti, kažką sugalvoti, kažką patarti mielai merginai, ku­
riai jautė potraukį gilesnį nei patino, vyrišką draugystę sutvėri­
mui geram, gražiam ir silpnam.
Perbraukė per kaktą ir ilgai tylėjo.
-Jeigu tu taip sau, nepagalvojusi, nori iš Patiltės pasišalin­
ti, —negerai, Uršule. Jeigu todėl, kad būtum arčiauJūžintų po­
naičio —taip pat negerai. O jeigu jau norėtum ištekėti, aišku,
geriau iš tėvų namų nei iš svetimo dvarelio. Tai tu pagalvok, ko
nori, Uršule.
- Kad nežinau... - atsakė mergina su nuginkluojančiu pa­
prastumu.
- O aš už tave žinau: priimk tu TrembeliukąJuozą.
- Visi man taip sako...
- Ir gerai sako. Žmogus geras ir turtingas. Va, sugrįši pas
tėvus, ateis piršliai... o vėliau būsime kaimynystėje ir giminiuo-
simės su tavim...
Visos tos viliojančios perspektyvos tik blyškią šypseną pa­
žadino išsiilgusiame merginos veide. Net Stanislovas įkalbinėjo
ją su vis mažesniu įsitikinimu, numanydamas, kaip toli svajonė­
mis nutolo nuo pramintų savo prigimtam likimui vėžių, nors
pačių palankiausių.
Uršulė vėl palinko prie Stanislovo rankos, tas vėl su ja derė­
josi. Užsidegė staiga akyse karštu noru ir pralemeno sunkiai:
-Jeigu ponaitis jau toks geras, pasakyk man, ar žinoma jam
kas apie jūžintdškį ponaitį, kada sugrįš?

225
 - O nežinau. Jis medžiojo prie Kupiškio ir, atrodo, dar to­
liau nuvažiavo —jis mokosi tokioje aukštoje mokykloje —metai
jam dar ten mokytis, po to jis pas mus gal ir nebegrįš. Mėgsta
miestus, geležinkelį...
Uršulė gėrė kiekvieną žodį apie Mykolą aistringai praver­
tomis lūpomis. Kai Stanislovas nustojo kalbėti, atverdavo dar
lūpas, alkanas —pagaliau beveik pašnabždomis pralemeno:
- O jam ir mieste reikalinga., tarnaitė.
- Ką tu, Uršule? Ir negalvok apie tai! Kur jam mieste tokia,
kaip tu, tarnaitė, aštuoniolikos metų! Ir negalvok! Nežudyk sa­
vęs, pasilik sąžiningai prie kaimiškų darbų.
Žiūrėjo į ją rūpestingai ir truputį piktai. Mergina buvo visiš­
kai pakerėta, Rajeckio galioje. Tik nuo jo priklausė jos likimas
ir ateitis.
Tuo metu už dvaro kažkas sudardėjo šalia privažiavimo.
Abu pažvelgė. - Vyriška daili figūra jau šoktelėjo į priebutį ir
dingo duryse. Bet tarantasas iš lėto apvažinėjo veją—jūžintiškis
tarantasas.
- Štai turi, atvažiavo, —ištarė šiurkščiai, pusiau pasipūtęs,
pusiau linksmas.
- Sveikas ir gyvas! Ačiū Dievui! —sušuko beveik Uršulė ir
užlaužė rankas.
Pucevičius dar akimirką žiūrėjo į ją. Pagaliau tarė:
- Pasilik čia truputį. Štai, pavalgyk vyšnių.
Garsiau šūktelėjo besisukiojančiam netoliese burliokui, so­
do prižiūrėtojui:
- Nedrauskite merginai vyšnių!
Mykolas įdegęs, kaip kareivis po manevrų, sulysęs, bet svei­
kai ir šauniai atrodantis, įsiveržė į dvarą ir jau pasakojo apie sa­
vo medžioklės laimikius ponui Leonardui, kuris žiūrėjo į jį pro
dūmų kamuolius, mįslingai merkdamas ūkis.

226
 - Nieko panašaus į tą Šepetą nėra turbūt pasaulyje, bent
jau Europoje! Visas kraštas samanų ir liūnų, pilnas visokių rū­
šių paukščių, apie kokius tik esame girdėję. Žvyrių ten tiek,
kiek čia, pavyzdžiui, varnų prieš darganą! —Leidau sau atvežti
į Gačionis dvidešimt užvakardienos šaudymo. Iš viso nušoviau
apie tris šimtus vienetų paukščių...
Pats ponas Leonardas ir jo pypkė, didelis fotelis su šoninė­
mis pagalvėmis, kambario kvapas, - Mykolo atmintyje iškilo
ankstesnio čia vykusio pokalbio prisiminimas ir nutraukė jo
pasakojimo giją.
- Kalbu apie smulkmenas, tuo tarpu esu čia pirmą kartą po
to... svarbaus įvykio pono šeimoje..
- Ką gi? - atsakė senasis Pucevičius flegmatiškai, - įvykis
nedidelis, taip, paprastas ir numatytas. Kalbėjome apie tai pa­
vasarį.
Mykolas pajuto pareigą nupasakoti savo akciją prieš Stanis­
lovo ir Anelės sužadėtuves, neypač uolios akcijos, pagaliau ne­
sėkmingos.
- Neįmanoma buvo Stanislovo įtikinti...
- Žinau, - nutraukė ponas Leonardas, - užsispyrė ir gal bu­
vo teisus. Žmogus veda dėl savo laimės, ne svetimos.
- Stachas atrodo laimingas; mačiau jį po užsakų bažnyčioje.
- Ir mergina gera, - guodėsi senis, nors be įkarščio, - net
turi kažkokius siekius. - Na! Pasakok geriau apie žvyres.
Pasirodė Stanislovas, glėbesčiavo Mykolą širdingai ir pagal
įprotį patraukė jį į savo kambarius. Tik pietūs arba vakarienė
sutraukdavo draugiją į bendrą patalpą ir pokalbį.
Tiriantis ir kažkaip nuožmiai iškilmingas bičiulio žvilgsnis
trikdė Mykolą, jautėsi nesavas. Kad išvengtų numatomų klausi­
mų ar moralų, plačiai pasakojo apie savo medžioklę Sepetoje,

227
neišgalvodamas nei skaičių, nei įvykių, aplenkdavo tik kai ku­
rias detales. Galų gale jausdamas, kad Stachas klauso tik viena
ausimi, nutraukė ir ironiškai paklausė:
- Nedomina tavęs jau medžioklė... Kalbėkime apie mote­
rystės sakramentą.
- Nieko, medžiosiu, kol kojos laikys, ir kalbėti apie me­
džioklę mėgstu, tik pažįstu aš Sepetą.
- Žinau, kad ten šaudei, - išsisukinėjo Mykolas nuo kito
pokalbio, kabančio ore, —bet nenušovei tikriausiai niekad trijų
šimtų vienetų kaip aš?
- Nes niekad ten ir nesėdėjau taip ilgai. Ar visą laiką per
savaitę ten buvai?
- Visą laiką, - ir iš tikrųjų galima būtų ten dar sugrįžti.
- Kur gyvenai?
- Pas eigulį Červinskį. Kapitališkas ponas.
- Pažįstu ir jį.
- Bet iš tikrųjų tai nepažįsti... Ech! Ką ten tau pasakoti!
Nuo savo vedybinių projektų tapau toks šventas, kad tavęs ne­
atpažįstu.
Tačiau Stachas nusišypsojo žaismingai, kaip anksčiau:
- Tikriausiai ten susekei kokią patelę ir tai be vižlo pa­
galbos?
- O net ir jeigu! - atsakė Mykolas vaizduodamas.
- O Uršulė?
- O Dieve mano... taip... Uršulė. Ir ten apie ją galvojau. Bet
ką aš su ja darysiu? Pasakyk, Stachai.
Tarp bičiulių į pokalbį sugrįžo pasitikėjimas. Mykolas stai­
ga paniuro, kas nudžiugino Stanislovą, nes suprato, kad Myko­
las jaučia pareigą Uršulės atžvilgiu.
- Nei aš kunigas, nei tavo mokytojas, - nuoširdžiai tarė Pu-
cevičius, —tik tikras draugas ir pats į toldą bėdą įlindau:. Uršulė

228
iš tikro gera mergina ir ji pas mane tarnauja, lygir mano globo­
je. Vargšė ji, nes mirtinai tave įsimylėjusi.
- Bet ką gi aš galiu padaryti?., tiktai vengti jos?Juk taip sau
su ja pažaisti, kaip su Paraska, negaliu.
- Kas tokia Paraska?
- E... taip vadinasi anoji prie Sepetos. Vis vien! Taigi kad su
Uršule taip negaliu... Pats esi tos pačios nuomonės?
- Ir aišku.
- O vesti ją- tai viršija mano jėgas. Suprask, Stachai: mano
šeima jos nepriims, o man reikalinga truputį kitokia draugė, jei­
gu visam gyvenimui...Ir apskritai nežinau, ar kada nors vesiu.
Bastūnas aš, čigonas...
- Čigonas tu, ar ne čigonas, bet Uršulė tau netinka į žmo­
nas —suprantu.
- Na tai esame vienos nuomonės. Tačiau tai neišsprendžia
klausimo, nepaguodžia Uršulės, jeigu ji, kaip sakai, vargšė.
- Na štai, yra viena išeitis. Tu ją, kaip sako, apžavėjai; ji
padarys viską, ką jai įsakysi. Liepk jai ištekėti už Juozo Trem-
belio.
- Visai netrukdau, net priminiau jai apie tai.
- Ne taip, pone Mykolai! Ne taip, kad tu pasakysi: imk sau
Trembelį, jeigu nori, o jei nenori, tai palauk - gal ir mes kažką
arba tu pas mane tarnaite...
- Niekad jai to nesiūliau! - sušuko Mykolas skubotai.
Tačiau pagalvojo akimirką ir prisiminė:
- O gal?., praeitais metais, bet tai juokais.
- Tai matai: juokauti nėra ko. Valstietiška jos širdis, o jaučia
stipriai. Tu jai pasakyk, kad ją myli ir todėl nenori griauti jos
gyvenimo. Jos garbingas gyvenimas su Trembeliu... Pats žinai
ir sugebi geriau už mane.

229
 - Pabandysiu, —tarė Mykolas rimtai. —Tik kur aš ją sutik­
siu? Nes supranti —kur nors nuošaly, be liudininkų... velniai
gali sugundyti, o ji jau pasirengusi - tai jaučiasi.
- O tai proga: Uršulė yra čia sode.
-Čia?
- Atėjo man už tarnybą padėkoti; viskas dėl tavęs, kad jai
gyventi sunku. Klausė apie tave, ar nepradingai kur? O kai at­
važiavai, vos iš kailio neišsinėrė. Taip - ji pasirengusi, kaip pats
žinai. Tiktai - tu ponas, o ji - vargšė ir bejėgė.
- Nueisiu pas ją, - ryžtingai ištarė Mykolas, - leisk man
truputį pagalvoti.
Atsisėdo ir delnais suspaudė smilkinius. Po akimirkos atsi­
kėlė, užsisegė rūbus kaip šarvą ir nuėjo į sodą.
Pastebėjo vienas kitą iš karto, žiūrėjo iš tolo, nenusilenkda­
mi, akis į akį, fiksuodami išorinius pasikeitimus: abu sulyso dėl
įvairių priežasčių - išgražėjo. Uršulė traukė Mykolą prie savęs
graudžiu žvilgsniu, jis ėjo prie jos, stovinčios prie vyšnių goje­
lio. O kai priėjo, nežinojo, kaip turi su ja pasisveikinti, ypač kad
netoliese vaikščiojo sodininkai. Sugriebtų jąį glėbį, be geidulin­
gų užmačių, iš susijaudinimo, tik priglausti prie savo krūtinės
jos vargšę galvelę, paglostyti sulysusį skruostą. Kažkaip negra­
biai pasisveikino.
- Girdėjau, kad nori išeiti iš Patiltės, ir žinau kodėl: blogai
tau, Uršule. Reikia pagalvoti apie ateitį.
- Kaip ponaitis panorėsi, taip ir bus. Pasakyk man.
Žiūrėjo plačiai atvertomis, paklusniomis akimis.
- Noriu, Uršule, kad mane gerai suprastum. Miela mane esi
labai... Esi man artimesnė nei bet kuri moteris pasaulyje...
Mergina pakėlė antakius ir paklausė:
- Tai kaip, ponaitis?., aš artima, o pQnaitis vis nuo manęs
tolsti?

230
 - Sakau: artima širdies. Norėčiau, kad per mane tau būtų
gerai gyventi šiame pasaulyje, o ne taip, kaip dabar... ir gerai
ilgam, ne akimirkai...
Uršulė truputį klaidžiojo Mykolo žodžių reikšmėje, bet pa­
juto šilumą ir balso nuoširdumą.
- Ir pasakyk ponaitis, ką paliepsi...
- Neturiu visai teisės tau įsakinėti. Norėčiau tik, kaddėl manęs
nebūtum nelaiminga, todėl patarčiau, kaip turėtum pasielgti...
Tylėjo, o Mykolui tas protingas ir ledinis patarimas nepra-
lindo per gerklę.
- Sakiau tau praeitais metais ir dar tokius žodžius... nepama­
tuotus, nors iš širdies sklido. Ir tada, kai bučiavau tave, mažiau
mylėjau negu dabar...
To jau mergina visai nesuprato.
- Tai kam bučiavai?
- Nes graži buvai, Uršule, nes man labai patikai ir patinki
dabar dar labiau. Tačiau dabar nenoriu tau sukti galvos, vi­
lioti, pamesti... supranti? Tu man šiandien ne paprasta, graži
mergina, bet svarbus asmuo, kuriai linkiu iš visos širdies, kad
būtum laiminga. O aš tau laimės duoti negaliu, nes negaliu
tavęs vesti.
- Aš tai žinau, - atsakė Uršulė susitaikydama su tuo be
jokio nervinio virptelėjimo, - ir visi žmonės taip sako. Bet aš
galėčiau... neužpyksi, ponaitis, kai pasakysiu?
Sugriebė jį už rankos ir prie lūpų traukė prievarta.
- Palik ramybėje, Uršule... mes juk jau ne taip tarpusavyje
bučiavomės!
- Tai galima kitoje vietoje, o čia taip... ir leisk man, ponaitis!
Pritraukė Mykolo delną prie lūpų, laikydama ją abiem ran­
komis, glamonėdama ir nepaleisdama. Jis galynėjosi su savi­
mi, kad neapglėbtų merginos čia, sode, vis dėlto atvirame iš

231
visų pusių. Prisiartino tik labai arti prie jos, suėmė ją irgi už
rankų - ir taip stovėjo, lyg melsdamiesi tarpusavyje susiėmę
rankomis.
- Tai neužpyksi, ponaitis, kai pasakysiu.
- Sakyk, sakyk, vaikeli!
- Galėčiau aš pas ponaitį eiti tarnauti į miestą... tau siūti,
skalbti, virti... ką tik įsakytum daryti —aš sugebėčiau...
- Neįmanomas dalykas! - sušuko Mykolas, - pagalvok:
kaip po vienu stogu gyventume ir tik taip?.. Aš pas tave prie
ežero jau tada neatėjau, nes pats savęs bijojau. Jeigu kas nors
tarp mūsų įvyktų, turėčiau tave vesti.
Uršulė nuleido rankas ir išsilaisvino iš Mykolo. Paskutinis
jos gelbėjimosi planas nepasiekė tikslo. Jau beviltiškai sušnabž­
dėjo:
- O būna - ir neveda.
- To nenoriu, Uršule. Per daug tave gerbiu.
- Kaip ponaitis sakai?
- Noriu, kad būtum garbinga moteris, nors ir ne mano.
Juk turi besistengiantį dėl tavęs... padorų žmogų... Priimk Juo­
zą Trembelį.
Pagaliau ryžosi numatytiems žodžiams, atsitraukė per žings­
nį ir neramiai stebėjo, kaip ji tai priima. Ji šį patarimąpriėmė be
kartėlio - nuleido akis, gal truputį išblyško.
Pakėlė vėl akis į Mykolą, tas pačias, visiškai pasitikinčias.
Atstumta, atiduota kitam, vis tiek jautė, kad prieš ją stovi
mieliausias žmogus, nuoširdžiausias artimasis. Ir jeigu jis taip
pataria, tai jau, matyt, jos likimas, geriausias jai pasiekiamas
kelias...
-Jeigu ir ponaitis sakai, tai ištekėsiu už jo.
- Taip, Uršule, - sakė Mykolas, atšaldytas lengvo iš pažiū­
ros pasisekimo, —neužmiršiu tavęs; būsi man visuomet miėliau-

232
šia iš vietinių. O tu... užsiimsi savo ūkiu ir niekad blogai apie
mane neprisiminsi.
Mergina turėjo dar kažką svarbaus pasakyti; dabar ji dikta­
vo savo sąlygas:
- Bet aš jam pasakysiu, kad jo nemyliu, o priimu tik todėl,
kad ponaitis man paliepei.
- Na... nežinau, ar jis tada panorės?
- Tada kitaip nebus.
- Matai... man rūpi ne tik tai, kad manęs paklausytum, bet
svarbiausia tai, kad ateityje būtum laiminga ir rami.
- Aš rami...
Reikėjo atsisveikinti, be dramos ir be pernelyg didelio šir­
dingumo, prieš žmonių akis, kurie galėjo žiūrėti ir iš sodo, ir iš
dvaro langų. Uršulė vėl įsikibo pokalbio, lyg numanydama, kad
tai paskutinė, nors vasara buvo pačiame įkarštyje ir Rajeckis ne­
paminėjo apie greitą savo išvykimą. Nusišypsojo šiandien pir­
mąkart, o šypsena nuo prigimimo buvo tokia kviečianti links­
mumui, kad negalėjo būti kalbos apie dramą.
- O ponaitis žadėjai man kažką duoti...
- Ką panorėsi... - atsakė Mykolas truputį nustebęs.
- Ir užmiršai...
- Negaliu prisiminti
Ištiesė įdegusią smulkią ranką ir lengvai palietė Rajeckio
krūtinę.
- Nešioji ponaitis tai, ką tau daviau praeitą rudenį?
Tik dabar Mykolas suprato, kad kalba apie medalikėlius.
Tą nuo Uršulės, laimei, turėjo piniginėje, bet apie atsidėkojimą
kitu - auksiniu, kaip norėjo, ir vyskupo pašventintu - užmiršo.
Parodė bent jau pašventintą skardinį ir įvyniotą į popierių.
- Nešioju, kaip matai, tik ne ant kaklo, nes vyrai neturi
tokio įpročio. O tau negavau iki šiol medalikėlio, nes buvojau

233
miestuose, kur žmonės kitokio tikėjimo... Bet paimk kažką nuo
manęs —nori? Laikrodį?
Ištraukė auksinį laikrodį iš kišenės ir davė jį Uršulei. Apžiū­
rinėjo jį abejingai.
—Kam jis man?... ir nepašventintas, ir nereikalingas. Atvežk
man ponaitis medalikėlį, taip mes nors kartą susitiksime.
Mykolas žadėjo ir dabar jau rimtai atsisveikino. Ji paėmė jį
už rankos ir pakėlė jąprie lūpų aistringai: jis priglaudė jos galve­
lę ir tyliai, bet stipriai bučiavo akis, šlapias, sūrias...
Atsitraukė vienas nuo kito - pasibaigė.
Pasiliko vyšnių gojelyje. Mykolas tolo dvaro link svyruo­
jančiu žingsniu kaip girtas. Ir prisiminė pirmąjį susitikimą, kai
kažkas iš jos šaukė jam taip džiaugsmingai, driadės šūksmu.
Miela ten buvo... laisva... įkyri sąmonė nedrumstė gražios aki­
mirkos, gimusios iš amžinų, pirmykščių žmogiškųjų instinktų
sutapimo. —Šiandien akimirka tik metais senesnė - ir mergina
ta pati —dar gražesnė - ir jis tas pats, bet mažiau laimingas, nes
protingesnis...
Sodas garavo vaisių saldumu - parduotų, pavydžiai pirklių
saugomų. Negalima iki valios glėbesčiuoti mylimos merginos,
kai žiūri svetimos laimės pavydintys žmonės. Negalima vesti
valstietės, kai esi ponaitis.
Tokios buvo čia viešpataujančios teisės, bet tyčiojosi iš jų
prinokę vaisiai, prie lūpų palinkę; prieštaravo joms ūksmingos
tankmės patiestos meilužiams; satyriškai toms teisėms čiauškė­
jo strazdai, šokinėjantys šakomis:
- Kvailas, Mykoliuk, kur lendi? - čiauškėjo lietuviškai, - no­
ras gi tau miestuose smegenis džiovinti, knygas ryti, ieškoti lai­
mės, kur jos nėra? Štai, laukia tavęs Uršulė, pati ta saldžioji
mūsų uoga, tau prisirpusi, tavęs prašanti. Ji tau meilužė ir žmo­

234
na - tokios miestuose nerasi... Palieki - negerai tu darai—cc
cc, cc - cc!..
O Uršulės balsas, nepasakytas, užstrigęs gerklėje, persekioj
Mykolą net iki dvaro durų, po to ilgai dar, ilgai per gyvenimą:
- Ponaitis!., ponaitis!..
 XIV
KAIMO TYLA

Liūdna jau lauke po nupjautų javų? Ką, Hetka?

Taip kalbėjo Mykolas, gulėdamas ant sauso, ražiena tapu­
sio lauko šlaito, savo gražiajai vižlei, angliškų paukštinių šunų
perlui, kuri į šią pastabą atsakė liūdnomis akimis, nors šypso­
damasi puse nasrų švelnia lūpa, o sausa uodega keletą kartų
patvirtindama. Mykolas perbraukė delnu per juodą jos odos
aksomą, laisvai apgulusį ilgą kūną meniškai sudėtą iš kaulų ir
raumenų rinkinio.
- Vieni likome su tavim, Hetka... Ponas Stanislovas nenori
jau su mumis medžioti... Foksas visai išgulės lauką... mūsų tik
du, HetuteL
Vižle į poną žiūrėjo meiliai, o rudos dėmės po akimis jos
žvilgsniui teikė gilią išraišką, ilgesingai kažką sakantį, panašų į
Uršulės žvilgsnį.
- Et, kvailas palyginimas! - žagtelėjo Mykolas.
Ir toliau apie šuniškus reikalus kalbėjo su Hetka:
- Nemėgsti vaikščioti po gilias balas, esi elegantiška... todėl
nepaėmiau tavęs į Šepetą. Būtum prisižiūrėjusi ten paukščių
keisčiausių- kas žingsnis žvyrės - iš pradžių „gargar - gargar“,
o po to visu pulku prrr...
- Ar gali būti?... - pažymėjo Hetka nuostabą nervingu gal­
vos pakėlimu ir virptelėjo nuo garsinių įspūdžių pertekliaus.
- Taip, taip - drąsa kalytė nepasižymi, tačiau tokios uoslės
nė viena neturi.

236
 - Tokia jau esu, bet visa tavo, - meilinosi Hetka, grąžtu
sprausdama ploną snukį į Mykolo rūbus, tyliai inkšdama.
- Na bent sausoje vietoje parodykime, ką mokame. Turime
tik tris kurapkas. Na, Hetka, marš!
Atsikėlė, permetė šautuvą ant dešiniojo peties ir parodė viž-
lei artimą bulvių lauką, į kurį kaipmat pasileido, techniškai uos-
tinėdama vagas tarp pavytusių bulvienojų.
Kurapkos nėra taip pasklidusios Lietuvoje, kaip Lenkijos
pietvakarinėse žemėse. Atrodytų, kad pilki, kuklūs paukščiai
gėdinasi palyginimo su turtingai apsiplunksnavusia žvyre, su
juodu tetervinu ir milžinu kurtiniu, gyvenančiais savo teisėtose
tėvonijose. Gal ir kraštas, su daugybe vandenų ir liūnų miške,
gausiai prisnigtas žiemą, nedrąsina pilkų vištelių įsikurti kaip
reikiant. Laikosi mažais būreliais, lygišvytos čia iš labiau dirba­
mų kraštų.
Vagoje tarp bulvių Hetka tvirtai sustojo, išsitiesusi kaip
aksominė juosta su nejudančia uodega. Nuskuodė žvairys, tik
ausų galais virš bulvienojų šmėkščiojo. Rajeckis dovanojo jam
gyvybę, nes dar anksti buvo pradėti nesubrendusių zuikių žu­
dynes, o Hetka nešoko jam įkandin, tik pakėlusi galvą ir vieną
priekinę leteną sekė žvilgsniu bėgimo kryptį pagal linguojan­
čius bulvienojus; kol zuikis išsirangė iš bulvių ir jau auksine
ražiena skuodė, pats paauksuotas ir vos pastebimas kaip dulkių
kamuoliukas, gerai išauklėta kalė atėjo prie šeimininko kojos,
uodegos vizginimu prašydama pagyrimo.
- Taip, Hetute, negainioji katino, žinau, žinau. Bet mums
kurapkų reikia. Paieškok!
Netrukus Hetka nutilko prieš kažkąužsispyrusiai pritūpusį,
nes stovėdama, taikė snukiu tiesiai sau po kojomis. Ne kurap­
kos tai - jos jau šiuo metu išdidžios, sprunka toliau. Tad kas?
- Pvf, Hetka!
j '

237
 Šoko ir sugriebė į nasrus putpelę, kuri tikėjosi pasislėpti po
bulvės keru. Antra purptelėjo, tamsus rutulėlis, trumpų lenktų
sparnelių nešamas, ir krito nuo Rajeckio šūvio.
Pririšo dvi putpeles prie diržo, riebias šiuo metų laiku ir
skanias; ėjo toliau, ieškodamas kurapkų.
Pilkas jų pulkas jau perbėgo bulves, pakilo virš ražienos ir
nutūpė už poros šimtų žingsnių. Vaikščiojo Mykolas paskui jas
gal pusvalandį, vieną tik tesugebėjo nušauti.
Ir sotus buvo ta medžiokle, kuri buvo reikalinga tik kelio
paįvairinimui per laukus į Trembeliškes, kur pavakare turėjo
susieiti su Stachu Pucevičiumi ir kartu su juo skubėti į ančių
traukimą tarp ežerų.
Dar pusantros valandos iki saulės laidos - į traukimą per
anksti, bet laukai gana tušti, Trembeliškes panosėje - reikia ten
užeiti. Gal Stachas jau sėdi prie savo Anelės?
Rajeckis mėgo lietuviškas trobas, turėjo iš jų pačius švie­
siausius, draugiškus ir poetiškus prisiminimus. O dar dabar, kai
porą savaičių uždraudė sau ieškoti Uršulės, troba traukė padi­
dėjusiu žavesiu. Nepaisant proto draudimo, kažkas mylimos
merginos gyveno ankštuose valstiečių kiemuose, pripildytuose
vešlių lapų ir medaus kvapo, kažkas panašaus į jos balsą sklido
iš kitų merginų čiauškėjimo.
Įėjo į Trembeliškių galukiemius, kurie dalijo kaimą į kele­
tą savarankiškų, didelių ir apsuptų sodais sodybų. Tylu buvo
kaimelyje tuo dar darbo dienos laukuose metu. Tik sarginiai
šunys atbudo prie kiekvienos trobos į žingsnių keliu garsą: vie­
nas amtelėjo, kitas tylomis pripuolė, bet visi, pamatę žmogų su
šautuvu ir dar gražios vižlės draugijoje, nusiteikdavo draugiš­
kai. Du kiemsargiai nubėgo net paskui Hetką, kviesdami žai­
dimams, bet aristokratiška vižle mandagiai dėkojo, šiepdama
kreivu šypsniu aštrius dantis, ir laikėsi arti šeimininko.

238
 Taip Mykolas priėjo prie senojo Juozo Trembelio sodybos,
kuris sėdėjo ant suolo prieš trobą, apsuptas skruzdėlyno vaikų,
daugiausia provaikaičių. Dar nesugebantys dirbti, išdykavo sau,
pasilikę namuose; tačiau elgėsi taip tyliai, kad jeigu Mykolas
nebūtų pažvelgęs nuo kelio, jo dėmesio nebūtų patraukęs joks
žmogaus balsas. Sustojo prie tvoros, einančios stačiai į namo
priekį ir pusiau pridengtas gėrėjosi spalvinga scena.
Senelis laikė kraitelėje smulkias, geltonas slyvas ir dalijo jas
šviesiaplaukiam būreliui, kuris, aišku, susibėgo iš viso kaimelio.
Mažiausieji vaikai tūnojo žemės dulkėse, kaip pašukiniai mai­
šeliai, pridengti lino rutuliukais; vyresnieji stovėjo aprengti jau
iš keleto gabalų, suaugusiųjų rūbų pavyzdžiu; visi buvo basi.
Ypatingą vietą ant suolo prie senelio užėmė mergaičiukė gal
dvylikos metų; ji turėjo vaisių dalintojos pareigas, kuriuos tik
jai senelis patikėjo. Kontroliavo greitai bėgiojančiu žvilgsniu,
kuris vaikas kiek jau gavo; jauniausieji gaudavo slyvas be kau­
liukų, greitai juos išlukštenus nagu arba ir dantimis. Banketas
vyko beveik be žodžių; tiesėsi tik rankytes, čepsėjo rausvos,
murzinos burnytės.
- Labą vakarą kaimynui, - pagaliau atsiliepė nuo tvoros
Rajeckis.
Senasis Trembelis gana rūsčiai pažvelgė kelio link ir valan­
dėlę stengėsi atpažinti, mirksėdamas akimis. - Pucevičius? Ne
Pucevičius —balsas kitas.
- Labas vakaras, - o kas toksai?
- Rajeckis iš Jūžintų.
Be ypatingo uolumo stengėsi senis atsikelti nuo suolo - iš
mandagumo derėjo pagarbiai pasveikinti svečią. Bet Mykolas
keliais skubiais žingsniais priėjo prie pašalės ir suimdamas
Trembelį už pečių, sulaikė jį vietoje.
- Nesivarginkite, kaimyne.

239
 - Na ... tai būk pasveikintas, ponaiti.
Iškilmingu abiejų rankų judesiu nurodė Rajeckiui vietą
prie savęs.
- Paragauk, ponaitis, mūsų slyvų.
- Dėkoju; prisivalgiau jų šiandien Jūžintuose. Ir nesinori iš
vaikų atimti.
- Užteks. Teresėlė gali iš sodo dar pūrą jų atnešti. Paragauk,
ponaitis.
Mykolas suvalgė slyvą.
- Puikios! Geresnės nei mūsų.
-Jos tai ne geresnės, - paprieštaravo Trembelis, - dvaro so­
das geriau patręštas, tai ir slyvos jame pilnesnės ir saldesnės. O
vaikams ir taip jau užtenka. Teresėle, nešk slyvas į trobą.
Tuo tarpu vienas mažas vaikelis, matydamas nutolstančią
kraitelę, paleido dūdas. Kiti žiūrėjo į Rajeckį atšiauriai ir nedrau­
giškai, kaip pelėdžiukai.
- Jeigu vaikai negaus likusių slyvų, išeisiu, - tarė Mykolas,
gyvai pasikeldamas nuo suolo.
Senis nusišypsojo maloniau, kreipdamasis į Mykolą:
- Patinka ponaičiui vaikai?

- Patinka. Ir kodėl turėtų mane prisiminti, kad sutrukdžiau

pavakarius?
- Na tai tegul! - mostelėjo ranka Trembelis, - išdalyk, Tere­
sėlė, vaikams likusias slyvas.
Pokalbis nutrūko bežiūrint į vaizdelį labiau gyvą, nes jame
jau tiesiogiai nedalyvavo geras, bet rūstus senis.
- Gražią turime vasarą, - po valandėlės atsiliepė Rajeckis.
- O taip... avižos ir miežiai išdegė, nė grūdo, linai neišaugo,
žolės atole mažai.
- Užtat žiemkenčių derlius buvo puikus, - gynė Mykolas
kaltinamą vasarą.

240
 - Rugiai neturi kainos. Viską sulyginus —vidutiniški metai.
- Bet Trembeliškėms laimingi. Jūsų anūkė išteka už Puce-
vičiaus.
- Gerai jai, jeigu įsimylėjo - o mums kas?
Mykolas nustebo, pats buvo pirmųjų užsakų liudininku
džiugaus senioJuozo ir visos Trembelių šeimos susijaudinimo.
„Užsispyrėlis senis! - pagalvojo, - pasielgsiu kitaip“.
- Tikriausiai... Čia liaudis su lenkų bajorais nenori broliau­
tis, pradeda su mumis kovoti...
- Yra tokių kvailių, bet ne mūsų paviete, - burbtelėjo Trem-
belis, pažvairavęs į jaunuolį.
- Miestuose yra jų per daug - kiršina lietuvį prieš Lietuvos
lenką. Su jumis gyventi ir dirbti - kaskart sunkiau.
Trembelis atgręžė į Rajeckį ironišką veidą:
-Jeigu ponaitis taip galvotum, kaip sakai, būtų negerai.
Mykolas išraudo, nes pastebėjo, kad seno žvirblio nenupir­
ko už pelus.
O senis pagyvėjo ir stipriai kalbėjo:
- Jeigu su ponais susivienytume, tai visiems geriau būtų.
Geriau žemę dirbtume ir žydus išvytume nuo prekybos, ir bur­
liokus nuo ežerų ir sodų. O kaip mes su ponais susitiksime,
jei nuo sklypų paskyrimo laikų kiekvienas ant savo sėdi, savo
saugo ir bendrumo tarp trobų ir dvaro nėra? Kalba: žemietijos
nuves - Dievas juos žino? Mums patiems apie save galvoti rei­
kia ir draugystėje gyventi, ir savimi rūpintis. Štai kas yra!
- Visiškai su jumis sutinku; - tarė Rajeckis, - bet kodėl nesi­
džiaugiate, kai bajoras veda valstietę, ir dar jūsų šeimoje?
Trembelis pasiglostė plikę vėl su kažkokio nepasitenkini­
mo išraiška.
- Juk verkti nėra ko. Tik to maža - kartą per penkerius
metus atsitinka. „Viena kregždė —tai dar ne pavasaris“, —taip
sakydavo ponas maršalka, ponaičio senelis.

241
 —Gerai jį pažinojote?
—Štai kaip! Jo siela buvau keturiasdešimt metų. Ir visuomet
su Trembeliais gerai sugyveno; ponaičio tėvas taip pat; tai gal
ir su ponaičiu taip būsim?
—Be abejo. Tai manote, kad per mažai tarpusavyje vedybų?
—Aišku. Tik jau ne taip, kaip kuris norėtų, štai ponas turi
tūkstantį dešimtinių, mokyklas užsienyje baigei, knygas nakti­
mis skaitai —negi žmona tiesiai nuo dvaro karvių. Ir kvailas
būtų, jeigu paimtų. O kai ūkininko duktė lenkiškai ir lietuviškai
moka skaityti ir rašyti, su žmonėmis moka elgtis, tai kodėl jai
netekėti už bajoro, kuris ir žemdirbys vietinis, ir žmogus pado­
rus? O jei kuris iš mūsų žingeidesnis išeis į miestą, mokyklas
baigs arba ir daktaru taps, tai gali ir kaimo bajoraitę imti, ne
vienturtę, kurių daugelis senmergėmis palieka.
—Teisus esate, tėve Juozai. Kalbėjau apie tai neseniai su
ponu Leonardu Pucevičiumi, kalbėjo panašiai, - tarė Mykolas,
truputį įsiteikdamas.
Bet ir šiuo atveju išmintingas Trembelis pareiškė pamėgtas
pastabas.
—Ponui Pucevičiui ne viskas taip: jam atrodo, jie mums
didelę malonę teikia. Tegul jamatrodo. Kiekvienas savo išdidu­
mą turi. Štai, kunigas klebonas man sakė, kai senus bažnytinius
popierius tvarkė: mes, Trembeliai, čia esame jau keturis šimtus
metų, o Pucevičiai tik bemaž du šimtus metų.
—Tai ir mes žinome, - tarė Rajeckis, - kad Trembeliai žy­
miausi iš mūsų sodiečių.
—Yra dar tokių, - turėjo pataisyti užsispyręs oponentas, -
Zukeliai, Venclovos... nedaug. Bet negalvok ponaitis, kad aš
magus tokiems dalykams. Tik sakau: kiekvienai minčiai yra kita
priešinga mintis.
—Išmintingai kalbate, tėve Juozai. Kągi, kaip mažai tokių,
kaip jūs! Jauni miestuose net nenori lenkiškai kalbėti!

242
 - O parodyk man ponaitis tokį, kuris į pasaulį išėjęs, lenkiš­
kai nemoka. Taip, išsidirbinėja tik, kad viskas lietuviškai būtų.
Aš pats troboj lietuviškai kalbu ir taip pat meldžiuosi bažny­
čioje. O kai apie sudėtingesnį reikalą pakalbėti arba knygoje
perskaityti —lietuviškai jau ir nėra. Tai reikia lenkiškai. Kas tai?
Svetima pas mus kalba?
- O iš kur jūs taip gerai lenkiškai išmokote?
- Mano laikais ir gėda buvo nekalbėti lenkiškai; pati tik tam­
siausia liaudis nemokėjo.
- Bet ir lietuviškai kalbate puikiai?
- O jau turbūt, kad ne... Tos naujos lietuvių kalbos, spaus­
dintos Vilniuje, tai aš nelabai. Atvežė man tokį laikraštį —skai­
tau - ir žodžiai nežinomi, ir į galvą nelenda. Man taip baisu
pasidarė, ar į senatvę aš nesukvailėjau. Paprašiau lenkiško laik­
raščio pas poną Pucevičių, tėvą. Ir supratau —ir gerai buvo pa­
rašyta: apie žuvų auginimą. Man atrodo: tuos mūsų mokytojus
dar reikia pačius mokyti. Mums visiems mokytis tik ir moky­
tis —ir viskas bus gerai. -
Išsikalbėjo senis kaip reikiant, net raudonis išpylė geltonus
jo skruostus, nes vis nenustojo.
- Anelę mes namuose mokėme - taip ji ir pramoko. O
turiu antrą anūkę, sūnaus Jono. Tai ji visiems mokslams norą
turi, į mokyklą eitų, tik mes jos į miestą neleisim. Mokyklos
ne tokios. Vaikinai gali į jas eiti; vienas sukvailios, du pramoks
su nauda. Bet merginos gležni sutvėrimai: joms reikia savos
mokyklos, o jau geriausia, kai tėvai patys mokyti gali. Taip, ne
viskas pas mus gerai. - Kai galvoji apie kaimą, dar pats sugebi;
o kai apie platesnį kraštą, reikia, kad ir ponai su mumis pagalvo­
tų. Sutardavome visad su jais. Taip tegul ir būna.
Reikėjo nutraukti pokalbį, nes kilo didžiulis triukšmas iki šiol
tyliame kieme. Šoninė svirno siena, pasidengusi besistiebiančiais

243
apyniais, ūmai aplipo nesuskaičiuojamomis kekėmis tamsių, jud­
rių vaisių—žvirbliai iš visųTrembeliškių, pamėgę nakvynei sene­
lio Juozo sieną, pradėjo savo vakarinį čirškiantį seimelį. Ar tai
visos dienos paskalos, sunešamos pilkai miniai? Ar himnas besi­
leidžiančiai saulei? —žinoma tik, kad arti tokio žvirblių seimo bet
kokios žmonių kalbos praranda savo žavesį.
Saulė jau pasislėpė už alksnynėlio, augančio prie pat Trem­
beliškių. Mykolas pakilo ir pareiškė, kad eis paieškoti Stanislo­
vo Dominykienės troboje.
- Iš pradžių sužinoti galima, ar jau atėjo, - tarė senis. - Te­
resėle!
Vyriausioji provaikaitė tuoj pasirodė ir paklausta, pasakė,
kad Pucevičius jau seniai sėdi su Anele. O anoje Dominykienės
troboje taip pat buvo žinoma apie Rajeckio vizitą pas senolį
Juozą. Dienos įvykius po kaimelį nešiojo visur esantys paaug­
liai, palikti namuose; kai vyresnieji sugrįždavo po darbo, vietos
laikraštis buvo išsamus.
Mykolas nuoširdžiai atsisveikino su senuoju Trembeliu ir
pažadėjo artimiausiomis dienomis sugrįžti pokalbiui.
- Juk kalbėti senių reikalas, - metė atsisveikinimui sena­
sis, - jauniems vesti ir dirbti.
Pusiaukelėje tarp Juozo ir Dominykienės trobų sutiko My­
kolas Stanislovą, lengvai, linksmai žingsniuojantį su šautuvu
per petį. Abu budrūs medžiotojai lyg galvose turėtų žadintu­
vus, nustatytus tai pačiai valandai, įvertino, jog laikas vykti į
ančių traukimo vietą, kur bus pačiame saulėlydyje.
- Pagaliau matau tave kaip anksčiau! —sušuko Mykolas svei­
kindamas bičiulį.
- Ir dar ne kartą pamatysi. Mano vestuvės rugsėjo pradžio­
je. Nori? Tuoj po vestuvių nuvažiuosim su skalikais, kur aš ži­
nau, medžioklė karališka!

244
 Tuo tarpu juoda Hetka sveikinosi su rudu Foksu manda­
giai, kaip su kilmingos rasės vižlu, nors nelabai švelnaus elge­
sio, bet senu pažįstamu.
—Nežinau, mano Stachai, ar galėsiu būti net tavo vestuvė­
se. Privalau juk kartą užbaigti tą universitetą; paskutinieji me­
tai - reikia prisėsti klostes nuo paskaitų pradžios.
—O aš tau patariu: nevažiuok, kol ten cholera. Tėvas šian­
dien laikraštyje skaitė —slenka ji vis iš rytų ir vis stipresnė.
—Tai ir čia ateis.
—Apsaugok, Dieve! Čia ji niekada nebuvo ir nebus.
—Gal ne mūsų laikais, bet juk kažkada turėjo ir čia būti.
—Ežerėnų ir Vilkmergės pavietuose - niekados. Ateina iki
mūsų ežerų ir šmaukšt į vandenį! O čia jau ją mūsų vėžiai su­
valgo, kaip kiekvieną bjaurybę. Štai pasiklausk senolio Trem-
belio - aštuoniasdešimt šešerius metus gyvena, o iš tėvų žino,
kas ir prieš du šimtus metų vyko. Niekada čia choleros nebuvo.
Kraštas jau toks.
—Išmintingas senolis tas Juozas Trembelis, - tarė Mykolas
—O! Koks jis senas, duok jam šiandien dešimt dvarų admi­
nistruoti - susitvarkys.
—Aš jį ir pavieto viršininku paskirčiau.
—O tai patvarkyk taip, jeigu gali; gerai bus.
Ėjo, sutikdami kas minutę suaugusį Trembelių jaunimą,
grįžtantį iš laukų namo. Graži buvo giminė; vyrai aukšti ir
stiprūs, tačiau ne atletai, liekni. Ant pečių buvo užsimetę švar­
kus, o dalgius laikė laisvai ir rimtai, kaip orumo simbolį. Jau­
nos moterys ir merginos darbo, ne šventiniais rūbais, vilkėjo
juos kaip šlapius skudurus skulptoriaus užmestus ant tik ką
nulipdytų figūrų. O juokėsi saldžiai ir koketiškai, šaudė mė­
lynomis akimis, linguodamos galvas į ritmą kaklams ir klu­
bams. Giminaičiai ir giminaitės buvo kartu, kartais sunkiai

245
atskiriami. Mykolas galvojo, kad tai Anelė eina su pjautuvu,
aukšta, linaplaukė. Ne, tai pusseserė.
- Baigėte žirnius pjauti? - metė žodį Stanislovas, nesusto­
damas.
—Nupjautume, bet susipynę kaip avikailis...
Truputis kikenimų tarp praeinančio pulko linksmųpaukščių.
Kiekvienąsveikino Stanislovas, kiekvienam kažkątarstelėda­
vo arba draugiškai pašiepdavo. Atsakydavo mandagiais linktelėji­
mais, be nusižeminimo - nieko keista, juk netrukus giminės. Bet
ir Mykolui, nutolusiam nuo sodiečių papročių, linksėjo taip pat,
tik su smalsumo atspalviu. Taurūs ir ramūs vaikinųžvilgsniai kry­
žiavosi su bajorų žvilgsniais, be nerimo, be išankstinio nusistaty­
mo, netgi su pasitikėjimu ir draugiškai. Moterų akys žybčiojo į
jaunų ponaičių akis meilingai suprantančių vieni kitus.
—Mieli sodiečiai tie tavo Trembeliai! - tarė Mykolas.
- Gyventi su jais ir mirti! - karštai patvirtino Stanislovas, —
tik man, o ne tau. Tu —paukštis skrajūnas...
- Neva kaip antis? - pasišaipė pats iš savęs Rajeckis.
Jau be keliuko ėjo lygia, rasota pieva. Ją kirto grioviai, prie
kurių augo alksniai ir karklai.
—Išsirink sau, Misiau, kurį krūmą prie to griovio - štai, ge­
riausiai žemesnėje vietoje, prie balelės; aš eisiu šimtą žingsnių
toliau. Pro čia jų traktas iš Dusetų ežero į Rašus arba ir atgal.
Saulė slepiasi —pats laikas.
Vos tik pasiliko vienas, pastebėjo Mykolas pasikeitimą kon­
certo programoje, numerį, paskutinį dieninį, kuris buvo groja­
mas ore, bet taip švelniai, kad ausis, įpratusi prie išsiliejusio net
tyloje garso, gaudė jo esmę tik tada, kai nutilo. Kaip mostelėjus
batuta iš karto nutilo mažųjų giesmininkų saulėlydžio čiulbėji­
mai karklyne: geltonųjų startų, zylių, kielių. Pasiliko tik aukš­
čiausias smuiko garso uodų zyzimas. Bet iškart atbudo bosiniai

246
garsai, pritvinkę nakties baisumų —prašneko tolimi baubliai -
ir perspėjantys, kaip naktinių sargų tarškučiai, dvigubi griežlių
riksmai. Prasidėjo noktiurnas.
Dangaus skliautas atrodė dar toks šviesus ir permatomas,
kad net gilesnis nei dieną. Tačiau pablyško ir niuko vis labiau,
nes pavėlavusi mėlynėje kregždutė atrodė kaip musė įdėmiau
įsižiūrėjus, o išraiškingas artėjančio mėnulio debesėlis dengė­
si auksu.
Tokios tylos fone, kur uodo, nuvyto nuo veido, nata įgyda­
vo primarijaus vertę, begalinėje dangaus tuštumoje, vis tik ausis
gaudė kažkokius ritmiškus šlamesius. - Nuo tolimų ežerų ar nuo
žmonių būstų oro bevieliai telegrafai? - Ne —šlamesys auga į pa­
dangių dundėjimą, artėja - tai jau antys virš Mykolo galvos.
- Bet kur mėlynėje?! - tikriausiai per šimtą sieksnių? O kiek
jų! - keliasdešimt voroje, o ten antra vora ir trečia.
- Su —šu —šu —šu —šu —šu...
Nieko nuostabaus, kad šlamesys girdimas iš toli, jei tokia
jų aibė. Bet jeigu tuo maršrutu šiandien trauks, nė vienos ne­
pasieksime.
Po nusivylimo kitas atėjo rūpestis: negailestingai kirto uo­
dai, nors Mykolas galvą įkišo į krūmą ir, priešingai medžioto-
jiškoms nuostatoms, rūkė papirosą. Legionai jų skrido nuo tos
balelės, prie kurios patariamas Stanislovo stovėjo. Baidė nekan­
triai, pliauškėjo sau tai per rankas, tai per sprandą.
Kai staiga pamatė Stanislovą, artėjantį lengvais šuoliais.
Kas atsitiko? Pripuolė ir padavė jam buteliuką.
- Imk, čia gvazdikėlių aliejus; patepk sau rankas, kaklą ir vei­
dą; saugok tik, kad į akis nepatektų. Uodas tavęs net nepauostys.
- Dėkoju tau, mano Stachai, o tu?
- Aš jau išsitepęs, net lipnus. Rytoj lietus bus, todėl taip
įniršę kerta.

247
 Tolstančiam Mykolas sakė:
- Bet mes vietose stovime nelabai ramiai.
- Nebijok! Čia jų nustatytas kelias —nenukryps jos. Ir pui­
kus traukimas bus, matyt pagal pirmuosius būrius.
- Tik velniškai aukštai traukia.
- Nes dar šviesu. Eis žemiau —pamatysi.
Dar Stanislovas nenuėjo iki savo vietos, kai nauja didžiulė
vora sušlamėjo virš Mykolo galvos. Turėjo skristi truputį že­
miau nei ankstesnės, nes nuo skrendančio pulko atsklido kele­
tas kvaktelėjimų, tikriausiai vedlio, įspėjančio apie pasalą. Sta­
nislovas iškalbingais gestais iš tolo davė ženklus, kad jau galima
buvo šaudyti.
Ir tuoj pat davė pavyzdį.
Virš Pucevičiaus traukė retesnis būrys ir, kaip Rajeckiui at­
rodė, susidedantis iš mažiausių kryklių rūšies. Stachas davė ug­
nies iš abiejų vamzdžių. Po antrojo šūvio nuo įsibėgėjančio bū­
rio atsiskyrė viena suglaustais sparnais, žemėjo didžiuliu lanku
pievos link, didėdama akyse kol žnektelėjo garsiai į žolę didelė
didžioji antis. Foksas tuoj pat šoko ir atnešė.
- Va, matai! - riktelėjo Stachas, - galima.
Mykolas pamosavo skrybėle, sveikindamas su gražiu šūviu,
tyliai sau priekaištavo:
- Galėjau iš ano būrio bent vieną paimti. Reikėjo tik šautu­
vu pasitikėti ir išdrįsti net per du sieksnius prieš snapą taikyti.
Ir visuomet tik į vieną ir tiksliai - niekad į krūvą!
Traukė antys virš balos. Mykolas nusitaikė į pirmą antį ir
šovė. Ore pasigirdo gailus kvaktelėjimas ir antis su peršautu
sparnu pradėjo kristi keistais zigzagais, nuolat kvaksėdama,
kol klaptelėjo į liūną. Tiek Mykolas turėjo emocijų iš to vaiz­
do, kad nešovė jau iš kairiojo vamzdžio. Hetka, ar apstulbinta
triukšmingo krentančios anties elgesio, ar kad nenorėjo kojų

248
sušlapti, stovėjo vietoje, nepaisant įsakymo, kad atneštų. Reikė­
jo prisišaukti uoliojo Fokso pagalbos.
Temo. Antys dabar per blyškiai mėlyną dangaus porcelianą
traukė truputį žemiau, kartais ilga vora perbraukdavo auksinį
mėnulio pjautuvą, lyg japoniškų vazonų piešiniu.
Vyko pasiutęs šaudymas. Antys, apskritai ne itin gudrios,
traukimo metu kvailėja. Po keliasdešimties šūvių vienoje vie­
toje nepertraukiamai traukė nauji pulkai į mirties slėnį, turėda­
mos vienintelę apsaugą - didelį greitį. Medžiotojai negailėjo
parako ir, nors geriausias šaulys vidutiniškai vienai ančiai pa­
naudoja tris šovinius esant tokioms nutolimo, įsibėgėjimo ir
matomumo mažėjimo sąlygoms, pasitaikydavo gražūs medžio-
tojiški efektai. Stanislovui pavyko keletas dupletų, vienas jų pui­
kus į aukštai lekiantį būrį: nukrito dvi antys taip žaibiškai viena
po kitos, kad kūnas vijosi kūną dideliu kritimo lanku. Mykolas
nušovė net penkias iš vieno būrio, kuris po pirmojo dupleto
pakeitė kryptį atgal, suteikdamas galimybę pertaisyti šautuvą ir
nušauti dar tris dviem šūviais.
Bet dabar temo jau kaip reikiant, ir trauka, atrodo baigėsi.
Per kelias minutes neatskrido nė viena antis. Mykolas jau norė­
jo palikti vietąir eiti Stanislovo link, kai šis jamdavė ženklą, kad
liktų prie balos. Ir buvo teisus - nes netrukus traukė oro pajėgų
atsilikėliai, žemai ir lėčiau nei prieš tai buvę pulkai, pavieniui nu-
krisdami į balą po pačiomis Mykolo kojomis. Vienintelė kliūtis
buvo vis gilesnė tamsa. Tiek dabar buvo darbo prie balos, kad
Stachas atskubėjo Mykolui į pagalbą. Šaudymas pavirto savos
rūšies atskrendančių ančiųgainiojimu. Kartais tik šešėlis pakib­
davo ore - buvo šaunama į tą šešėlį apgraibomis, prisitaikant,
o kai sėkmingai, sunkus egzempliorius krisdavo į vandenį tarp
žolių garsiai tekštelėdamas. Tai vėl medžiotojai net veidais jau­
tė praskrendančių netikėta kryptimi artimų sparnų vėją.

249
 —Tiro!* —šaukė vienas kitam, kai nespėdavo pertaisyti tuš­
čio šautuvo, —o čia čia! Virš pačios galvos!
—Gaudyk ją už uodegos, jeigu matai! —atsakydavo kitas,
kai pražiopsodavo antį.
O dažnai pasitaikydavo toje tamsoje; skrydį pastebėti ga­
lima buvo tik gęstančios dangaus žaros fone; kai antis traukė
krūmų fone ar žemai virš pievos, tik katinas ar lūšis sugebėtų
įžiūrėti.
Pagaliau sudėjo ginklus, nors šlamesių ir kvaksėjimų dar
pasigirsdavo. Naktis pridengė užsklanda likusias gyvas, užmetė
drobulę kritusioms, pasėtoms po lauką. Foksas pakėlė keletą ir
atnešė prie ponų - likusias suras auštant berniukai iš Trembe-
liškių, kai bus pasakyta, kur turi ieškoti.
—Bet dūmų prileidome!
Virš balos tvyrojo miglos debesis, persisunkęs aštriu para­
ko kvapu ir nesisklaidė nejudančiame ore.
—Bet ir ančių pritvatdnom! Rinkime, kas prie kojų, ir eikime.
Kai jau paliko tą triukšmo ir dūmų virtą, tyli ir kvapni nak­
tis apkabino juos jaudinančiu glėbiu. Spengė ausyse nuo beri­
bės tylos, skambėjo širdyse nuo nepaguodžiamų troškimų.
—Ech, Stachai, - atsiduso Mykolas, - gal tai paskutinės ma­
no jaunystės dienos?!
Toksai šauktukas iš dvidešimties ir kelių metų studento lū­
pųgalėtų iššaukti pašiepiantį draugo, kuris artėjo prie trisdešim­
ties, atsakymą. Bet Stanislovas nesusimąstė dėl bičiulio pasaky­
tų žodžių, stengėsi atspėti vidinę jo atvirumo esmę.
—Svetimuose kraštuose tau nesava —tu mūsiškis, lietuvis, o
dažnai toli nuo mūsų gyveni.

* Medžiotojų šūkis, reiškiantis besiartinantį skrendantį paukštį (aut. pa­

staba).

250
 - Taip jau kažkas gena. Sapnuojasi man, kad būsiu rašyto­
jas, naudingas ir garsus.
- Ir kam tau? Leisk tu kitiems knygas rašyti, o jei nori pats,
rašyk pas mus.
- Reikia platųjį pasaulį pamatyti, kad išsiaiškinčiau sau daug
dalykų.
- Pasaulį pamatysi, o siela su mumis pasiliks. Sielapritvirtin­
ta prie gimtosios žemės.
- Tau gerai, Stachai, žinau. Susigyvenai su čionykščiu kraš­
tu ir žmonėmis. Jų tau pakanka iki laimės. Troškimais nesiverži
į tolimus kraštus.
- Taip ir yra. —Pamatysi, kaip mes su Anele ūkininkausime.
Kai ją geriau pažinsi, pasakysi: „tai šeimininkė ir žmona“! Ne
tokia su pasišokinėjimais, kuri tik puošiasi, koketuoja ir pusę
gyvenimo veltui praleidžia. Tu tokių nori, Misiau.
- Kur? Kas? Kokių?..
- Juk pasakojai apie vieną... Kaip ji ten vadinosi? —neatsi­
menu.
- Ak! Ponia Teresė! Nemačiau jos nuo Naujųjų metų. Ir
dabar esu nuo jos labai toli... Visa širdimi čia.
Uršulės vardas prisiartino šešėliu prie besikalbančiųjų, pa­
lietė dvelktelėjimu jų skruostus, pakibo virš jų. Bet Stanislovas
uždraudė sau jau apie ją kalbėti su Mykolu nuo to laiko, kai
šis paklausęs jo patarimo, atsitolino nuo mylimos merginos.
Stanislovas jautė, kad tai nebuvo lengva Mykolui, kad iki šiol
jam širdis raitosi nuo pastangų dėl šio nutarimo. Nelietė todėl
to neatšaukiamo klausimo, rodė tik Mykolui dar nuoširdesnę
draugystę, su pagarbos atspalviu.
Pagalvojo apie tai tylėdamas, o po to grįždamas prie nu­
traukto pokalbio pasiūlė:
- O tu, Misiau, kai rašysi knygas, gal ir apie mūsų kraštus?

251
 - Būtinai. Ir tave kaip gyvą aprašysiu, Stachai.
- Tik jau ne su šita sena medžiokline striuke, būk malonus.
Aprenk mane gražiai - juk plunksna aprašyti naminį milą ar
anglišką kortą tau vieni niekai.
- Nenuskriausiu tavęs, Stachai.
- Aš ir nebijau, tu mus vis tiek myli - teisybė, Misiau?
- Širdingai,- atsakė Mykolas.
Sustojo abu savo naktinėje kelionėje ir apsikabino taip, kaip
vyrai bučiuojasi kartais lenkų-lietuvių žemėse, giliame kaime,
kur dar ne kiekvienas žmogus būna žmogui vilkas, kur krikščio­
niška civilizacija sustojo auksiniame savo raidos, tikros meilės
tarp žmonių, netgi vienos lyties, laikotarpyje.
- Ir neužmirši, Misiau, mūsų senos draugystės?
- Neužmiršiu.
- Nei mūsų medžiokliųir įvairių istorijų, kurios mums nuti­
ko, apie kurias mes žinome?
- Neužmiršiu.
- Ir atsimink tu visą mūsų žemę...
- Niekada neužmiršiu.
 XV
AUKSINIS RUDUO

Spalio dvidešimtą apie devintą ryto Mykolas Rajeckis, kelioni­

niais rūbais ir su skrynele, važiavo brička nuo geležinkelio sto­
ties. Ypatingos aplinkybės pašaukė jį tuo metu į Jūžintus: dėl
choleros nutrauktos paskaitos Dorpato (Tartu) universitete,
dėl to atsirado netikėtos atostogos Mykolui, kuris prieš du mė­
nesius iš čia išvyko. Visai kitokio gyvenimo išgyvenimų laiko­
tarpis truputį užmigdė jame vasaros atsiminimus. Tačiau ir šian­
dien susijaudinęs sveikino gimtinės orą, bet jautė lyg šaltesnį
priėmimą dėl pažengusio rudens, kurį retai čia matė. Laukuose
žiemkenčių želmenys, pievose apvytusios žolės, pilna auksinių
lapų ant medžių ir ežerų vandenys, sugarbiniuotd šalta banga,
suputoję prie krantų - kraštas truputį susimąstę, pasenęs.
Kelias jau nedulkėjo kvepiančiomis vasaros dulkėmis, ratai
lipo prie drėgnos žemės, teškėjo balose, diena, nors pridengta
balsva uždanga, buvo šviesi. Turėjo neseniai būti gausių lietų.
Oras buvo gaivus ir aitrus, prisotintas vėlyvo metų laiko fer­
mentais. Bet tas kvapas džiugina medžiotojo šnerves.
Liuoksėjo per želmenis zuikis išaugęs ir stangrus; krūmuo­
se ir miškuose jautė medžiotojas žvėrių sėlinimą ir atsargias
keliones. Patraukti tuo miško ruožu - paleisti į tuos krūmynus
skalikus, o stoti dauboje tarp kalnelių. Zuikis eitų šlaitu, o lapė
tikrai apačia.
Brička šokinėjo duobėtu nei tai miško, nei tai pievos ke­
liu atkirsdama dalį jaunuolyno nuo erdvės, apaugusios aukštu

253
eglynu, tai vėl atsidengiančiomis gilyn ilgomis laukymėmis, į
banguotą kraštą, nutapytą pagal gamtos fantaziją, be žmogaus
plano žymių. Geltonas auksas, ruda ir kraujo spalvos reiškė la­
puočių medžių priemaišą: beržo, drebulės ir ąžuolo; alksniams
šalnos tik sutepė žalumą. Miško apačios jau buvo nuklotos gels­
vais rudens kilimais.
Diena buvo kaip svajonė medžioklei su skalikais, o kad
vėjas truputį žvarbokas, tai maža kliūtis. Stoti tik prieš vėją, o
galima išgirsti varymą ir už pusės mylios. Štai čia, pavyzdžiui,
aukštakamienis miškas gaudžia viena nata, lyg sklindančia
nuo tolimų vargonų. Bet toje natoje yra tūkstantis pučiamų­
jų tonų, medžių kuokštuose ir viršūnėse, šnabždančių, girgž­
dančių. Tarp tų aukštutinių garsų, ramių ir atkaklių iš karto
išsiskirtų agresyvus, su pertrūkiais varančių šunų ar žmonių
triukšmas, harmonijoje įsibrautų disonansu, medžiotojo au­
siai džiaugsmingu. —Ar čia yra kažkas tokio didelėje miško
šnekoje?
Mykolas važiuodamas įtempdavo klausą, mėgavosi koncer­
tu, kuris pūsdamas jam per galvą, retino sunkias ir ilgesingas
mintis palikusias nuo įvairių ankstesnių abejonių ir kombina­
cijų. Apėmė jį girios šėlsmas, ta jautriausia sielos būsena, pir­
mykščiams pojūčiams, vaikiškiems smalsumams, stipriems,
kaip verdantis gyvenimas kraujyje.
O vargoniniai vėjo dvelktelėjimai vis aiškiau pildėsi kažko­
kiu šurmulingu triukšmu.
- Palauk, Antanai, sustok. Tikriausiai tai šunys kažkur toli
varo?
- O jau tikriausiai, varo - jie dabar kiekvieną dieną - juk ir
laikas jiems...
- Vėjas! Tikrai.

254
 Plačiai pasklidusiame triukšme, artėjančiame antplūdžiu
prie kelio, kuriame sustojo brička, jau galima buvo atskirti šunų
bosus ir tenorus, kalių altus ir diskantus. Grojo didelė, rinktinė
šunidė. Mykolui atrodė, kad pagal balsus atpažįsta pažįstamus
dainininkus - Zagrajų, Gžymilasą, Cimbalą, Trembačą ir gar­
sias dainininkes: Dūdą, Liutnią, Plaksą... Apsvaigo jam galva
nuo jaudinančių prisiminimų ir piešė vaizduotėje posūkius, ku­
rie galėjo dabar vykti.
Dėl viso pikto skubiai ištraukė iš dėklo šautuvą, kur surado ir
keletą atsarginių šovinių, nusimetė apsiaustą ir iššoko iš bričkos,
nes, be abejonės, artėjo varymas. Kas bemedžiotų, jeigu žvėris
šoks per nesaugomąkelią,galimajį nušauti neįžeidžiantmedžiok­
lės dalyvių ir nepažeidžiant lietuviškų medžioklės taisyklių.
Kai stojo be apsiausto pasirengęs šūviui, akimirką pajuto
šaltį, bet tuoj pat apie jį užmiršo, nes girios muzika teikė nau­
jų garsinių įspūdžių, stipriai šildančių: atsiliepė trimitas - ne
lietuviškas ragas, dejuojantis ir garsus, bet laipsniškas signalas,
harmoningas ir gyvas.
- Kuršo trimitas! —tarė Mykolas vežikui, —šunys nuėjo per
lauką! Bet kas čia medžioja?
Antanas ilgai galvojo, gūžčiodamas pečiais, po to išreiškė
savo prielaidas:
- O jau turėtų būti ponas Grincevičius, kurio puikūs šunys,
ir Veišas*, garsus šunininkas.
- Ir kur gi jis, net iš Kuršo?!
- Šuo neklausia sienos nei gubernijos. Ir pervežti jį galima.
Tada smarkiai pagyvėjo stropus Antanas, nes, kaip ir kiek­
vienas lietuvis, sieloje buvo „medžiotojas“.

* Veišas - vėjas (latv.).

255
 - O štai, štai!., žiūrėk ponaitis - Grincevičiaus šunys.
Maždaug už nepilno varsto, tarp dviejų kalvų, vienos miš­
kingos, kitos plikos ir tik kupstais krūmų apaugusios, mirgė­
jo vijimas. Jeigu ne greitas judėjimas, negalima būtų įžvelgti
skalikų dėmelių, byrančių skersai plačios daubos nuo kalvos
ant kalvos. Bet paskui šunis, beveik jiems ant uodegų, judėjo
didesnis ryškus grumstelis —raudonai apsirengęs šunininkas
ant juodo žemaituko. Tai buvo jis, garsus pono Grincevičiaus
Veišas, ir atitinkamu trimito signalu skelbė, kad šunys nuvarė
per lauką.
- Štai kaip, nuo kalniukų ant nagiukų, medžioja sau... gra­
žu! - žavėjosi Antanas, iššiepdamas lūpas plėšria šypsena.
Kai taip Mykolas stovėdamas, o vežikas nuo pasostės kal­
bėjo apie varymą, kuris dabar nuo jų tolo ir spėliojo, ar ten
prieš šunis bėga lapė, ar stirnos - nes žvėries nepastebėjo —vie­
nu metu atkreipė dėmesį į tarp medžių praslenkantį, už šim­
to žingsnių nuo kelio, pilką kaip žievė žmogų, žingsniuojantį
gudriai, kaip miško gyventojas. Šautuvo su savimi neturėjo, bet
storą lazdą po pažastimi. Eigulys ar ne eigulys, tas žmogus pri­
valėjo kažką žinoti apie medžioklę, nes skubėjo varymo krypti­
mi. Galima buvo jį pasiklausti.
Antanas akimirką įsižiūrėjo, kad neapsiriktų, po to kreipėsi
į Mykolą:
- Čia Laukinis.
Pažino jį ir Rajeckis pagal kažkokį jam būdingą vilkišką ju­
desį ir net paraudo nuo to žmogaus vaizdo, kurio asmuo paža­
dino ištisus radius prisiminimų, pamirštų ir vėl artimų. Taip
lojantis šuo, pirmasis pasitinkantis prie slenksčio, padidina ke­
liauninkų atvykimo į mylimus namus džiaugsmą.
- Ei! Laukinis! Prašom čia arčiau!

256
 Anksčiau nedraugiškas brakonierius pribėgo kažkaip labai
paslaugiai —geras tai ar blogas ženklas? —Veide, kuris dar paly-
so ir nudegė, gudrios drąsos išraiška sušvelnino šalta šypsena,
bet kviečianti, kaip medžiotojiškas oras.
—Žinote tikriausiai, kas medžioja?
—Ponas Grincevičius su visa kompanija, daug jų ten —ir
Pucevičius su jais.
—Puiku! Tai ir aš galiu prisijungti prie medžioklės.
—O ką ponaitis galvoji? Arkliai tegul į Jūžintus važiuoja -
Pucevičius turi tarantasąpas eigulį, pavėžės vakare. O jei ne, tai
tegul Antanas ilsisi pas eigulį.
Laukinis, tvirtai įsitikinęs, kad kas laiko saujoje dvivamzdį,
privalo medžioti, neturėjo jokių abejonių ir davė patarimus, pa­
našius į įsakymus. Pataikė tai į Rajeckio mintį, kuris delsė tik
dėl savo lengvos aprangos.
—Su tais bateliais?.. Gal ištraukti iš skrynios batus ir me­
džioklinius rūbus?
—Spjauk ponaitis į batus! Sausame miške šiandien me­
džioja, dirvonuose, laukeliuose ir krūmuose. Jau aš nuvesiu,
kad net lašo vandens padais nepajusi. Ir palik ponaitis tą bur­
ką; kai užbėgti teks, iki marškinių teks nusirengti, taip karšta
bus.
Tad su kelioniniu švarku, šautuvu ant peties ir keliais šovi­
niais kišenėje, Rajeckis nuėjo paskui Laukinį į mišką, nusiuntęs
bričką pas eigulį.
—Ir kaip čia šiandien Laukinis be šautuvo?
—Nekvietė jie manęs į medžioklę, - atsakė neaiškiai brako­
nierius.
Mykolas prisiminė, kad Laukinis turėjo reikalų su policija
ir miško apsauga dėl ginklo nešiojimo. Greičiausiai ir šiandien

257
galiojo tie draudimai. Galima duoti jam štucerį, kuris buvo bri­
koje? —Bet nuo šios minties Rajeckis atsisakė —dėl keleto prie­
žasčių norėjo turėti šalia savęs brakonierių neginkluotą.
Šunys tuo tarpu nustojo arba jau nesiekė ausų jų lojimas,
nes varymas ėjo laukais ir neturėjo galingų miško aidų.
- Kurlink vedi, Laukinis?
- O jau prieš varymą: sugrįš jis per tuos kalniukus, jeigu šu­
nys atlaikys. Veišas su jais, jis meistras vadovauti.
- O jeigu šunys įpuls į girią?
- Per toli. Stirnos čia pakeltos eina prieš šunis; apsups ir
sugrįš. Mes stosime dauboje tarp dviejų kalvų.
- Kodėl dabar ten nieko iš medžiotojų nebuvo? Nes negir­
dėjome šūvio.
- Greičiausiai nespėjo užbėgti. Stovėjo jie iš pradžių čia
miške, sąsmaukose, netoli nuo kelio, kuriuo ponaitis važiavai.
Galvojo: žvėris eis pavėjui, o nuėjo įstrižai. Dabar jie visi ten
kur einame.
- Laukinis stovėjai su jais?
- Ką man ten su lazda? Va, stojau už šaulių už šimto žings­
nių; kartais pašautas kiškis, tai jį galima ir lazda pasiekti. Bet aš
ir nesitikėjau. Tik kai medžioja, kodėl man namuose sėdėti?
Ne su kuklaus svetimos žvėrienos rinkėjo nuolankumu,
anaiptol, su pažeista nuginkluoto brakonieriaus savimeile pa­
sakojo Laukinis savo šiandienos medžioklės planą. Tačiau Ra-
jeckiui ne galvoje buvo tie rūpesčiai; ketino išklausinėti daug
dalykų, kuriuos tikrai žinojo senas miško apsukruolis ir Uršu­
lės dėdė. Rajeckis beveik neturėjo žinių iš Jūžintų apie pastarąjį
laikotarpį; žinojo tik, kad prieš šešias savaites buvo Stacho Pu-
cevičiaus vestuvės su Anele Trembelyte.
- Kas girdėti čia pas jus, Laukinis?

258
 - Nieko, viskas tvarkoje.
Mykolas nenorėjo tiesiai pasiklausti apie Uršulę; laukė, kol
bus užsiminta.
- O ponas Pucevičius vėl medžioja po vestuvių?
- Vaje! Savaitę po vestuvių jau trynė Dusetų ir Kamajų
girias. O praeitą savaitę jis ir į Kuršą briedžių važiavo. Jis jau
amžiams toks pasiliks.
- OJūžintuose tylu... niekas nemedžioja?
-Juk ponaitis žinai.
Be abejonės, žinojo Rajeckis, kad nieko namuose nesutiks,
nes jo šeima išvyko į Vilnių. Vyko dabar įJūžintus tik porai die­
nų, kad gurkšteltų rudeninio oro ir rudeninio ilgesio. Kalbėjo,
kad tik suktų žodžiais apie tas vietas, kur buvo Uršulė, ir lyg
netyčia pradėjo kalbą apie ją.
- Ir kas dar mūsų parapijoje. Mirė kas? Gimė? Vedė?
- Numirė senasis Zukelis Juozas.
- OJuozas Trembelis gyvena? Gerai jaučiasi?
-Jis ir šimtą metų gyvens. Neseniai ėjo į mišką malkų kirs­
ti, kapojo pusę dienos, suprakaitavęs sugrįžo į trobą, vakarienę
suvalgė už du ir jam nieko - sveikas ir gyvas.
- Na... o vedė kas?...
- Kas turėjo vesti, vedė... o kas išvažiuoti, tai ir išvažiavo!
Paklausyk, ponaitis, —atrodo, šunys varo.
Varymo visai nesigirdėjo. Laukinis tik vengė kalbos, kurią
Rajeckis norėjo išprovokuoti. Suprato tai Mykolas ir liovėsi
klausinėjęs, bet iš bendro tono ir Laukinio elgesio padarė išva­
dą, kad Uršulė turėjo jau ištekėti.
Ėjo dabar tylėdamas, niūriai. Dar vakar jam atrodė, kad ta
mergina, kurią pats atidavė kitam, šmėsčioja jau jo širdyje tik
mielu idilijos ir atliktos pareigos prisiminimu. Šiandien, vos tik

259
žengė į savo ir jos gimtąjį kraštą, vėl ta smulki esybė, spindinti
vaivorykšte vaizduotėje, pasirodė jautriausiu jo įspūdžių tašku,
jo ilgesio turiniu. O kad dingo jam nesugrįžtamai, visas kraštas
buvo lyg netekęs šilumos ir jaunystės. Ir ruduo! —nė vienos uo­
gos pakeliui, nė vienos kregždės ore! Baltas dangaus kupolas
šaltas, pasipūtęs užsispyrusiu liūdesiu.
Artėjo jau prie vietų, kur jau turėjo sutikti medžiotojus. Ėjo
viduriu nedidelės daubos tarp kalvų, miškingos ir plikos, atsi­
dengdami, kad juos pamatytų. Kai iš po krūmo išnyra medžio­
tojas pirmasis numeryje - nepažįstamas.
Nutukęs buvo ir gerokai pražilęs. Veidas buvo paženklintas
kažkokių išgyvenimų, atrodė nusivylęs ir mandagiai tragiškas.
Dalyvavo medžioklėje lyg prievarta, nes jo figūroje nesimatė
medžioklės azarto. Vadinosi ponas Paukša. Rajeckis jam pri­
sistatė iš pareigos kaip svečias, įsiprašantis į kompaniją, be ma­
lonumo, nes senstelėjęs ponas buvo lyg blogas ženklas. Bet iš
jo sužinojo, kad Stanislovas Pucevičius stovi šalia, už šimto
penkiasdešimties žingsnių.
Netrukus bičiuliai apsidžiaugė vienas kitą išvydę.
- Didžioji dvasia!... Iš kur tu čia, Misiau?! Tokia apranga?
Trumpas Mykolo pasakojimas nuramino šauktukus.
- Sėskis, Misiau! Dirvonėlis gražus ir sausas. Ir sakyk, kaip tu.
Atsisėdo ant viržyno šalia vienas kito. Laukinis, kuris turėjo
įprotį dingti ir pasirodyti kaip laukinis miško sutvėrimas, pasi­
slėpė kažkur krūmuose. Nebuvo jokio kito darbo, tik laukti.
Sūnys paskui stirnas nusivijo toli.
- Kas ten mieste! Nieko įdomaus! - mostelėjo ranka Myko­
las, - pasakok tu, kas pas jus vyksta. Kaip tau, gerai su Anele?..
su ponia Anele?
- Kad geriau ir nereikia. O medžioti nekliudo man, kaip
matai. Briedį nušoviau praeitą savaitę.

260
 - Pasakojo man Laukinis.
- Tai ir žinai viską, jeigu su juo kalbėjai.
- Būtent, kad ne. Apie Uršulę nieko nesužinojau.
- Kaip tai? Nesakė?! - Užsispyręs tipas. O aš galvojau, jis
dabar tau draugas, kad atidavei jo seserėčią Trembeliui...
- Ganėtinai malonus man... Bet pasakyk, Stachai, ištekėjo
už Trembelio?
- Dar rugsėjį vedė ir išvyko.
- Kur?!. Na, pasakok.
- O buvo taip: jie iš karto po tavo išvykimo padavė užsa­
kams. Uršulė paliko tarnybą ir mažai apie ją girdėjau per mė­
nesį. Girdžiu: serga, tėvų troboje guli, silpsta, o Trembeliukas
dejuoja, kad jam kažkas sužadėtinę apžavėjo. Tai aš jai dakta­
rą iš Dinaburgo pristačiau. Daktaras sako: mergina sveika, tik
kraujo joje maža. O mes su tavim, Misiau, žinome, nuo ko ji
sirgo. - Kvaili tie daktarai! Patarė jai jūroje maudytis, o kai jau
šalta bus, tai nors jūros oru kvėpuoti, pakeisti klimatą. Nurodė
gydymą, kaip kokiai poniai, elegantei, lyg čia pas mus prie eže­
rų klimatas nesveikas! O Trembeliukas klausė, klausė —ir jam
galva tarsi sugaravo. Pinigų prisiskolino, kur tik galėjo, susituo­
kėJūžintų bažnyčioje ir žmoną išvežė į Palangą.
Si istorija mažai nustebino Mykolą, tik šalčiu sustingdė jo
širdį. Nepaisant visų išmintingų nutarimų, turėjo viltį nors kar­
tą pamatyti Uršulę, dėl įdomumo, dėl romantiško įgeidžio. Da­
bar ne tik viltis apvylė, bet atsirado nerimas dėl vargšės Uršulės
sveikatos.
- Kaip jie ten versis? - paklausė dairydamasis liūdnai po
viržius.
- Vargo neturės, jeigu ji pasitaisys. Liaudis ten giminiška,
Juozas Trembelis - geras dailidė, tai ir uždirbti dar gali. O ap­
link Uršulę vaikšto kaip auklė; pats mačiau, kai sirgo, jai, ką

261
galėjo, nešė ir sėdėjo prie jos įsižiūrėjęs, paklusnus kaip šuo. Už
tai ji pamils jį - ir viskas bus gerai.
Kažką burbtelėjo Mykolas, aprobuodamas tuos horosko­
pus, bet kartu atsiduso taip giliai, kad Stanislovas pažvelgė į jį
atidžiai ir tarė:
-Jau dabar dingo, ponas Mykolai. Kol mergina, na... įvai­
riai tai būna, kai abu laisvi ir abu nori. Bet pats nutarei, kad
liktų sąžininga moteris - ir puiku. Dabar ji tau ne tokia pat. Pas
mus toks paprotys: svetima žmona šventa.
Artimas trimito garsas nutraukė pokalbį.
- Na taip? Veišas grįžta ir šunis šaukia: reikia mums kažkur
kitur, - tarė Stanislovas atsikeldamas.
Ant plikos kalvos viršūnės pasirodė raudonai apsirengęs
Veišas ant juodo žemaituko. Glaudėsi prie jo nuilsę šunys su
iškabintais liežuviais. Jis, lyg kentauras, be apynasrio pagalbos
valdė keturkoję savo figūros apačią, šautuvą turėjo už pečių,
vamzdžiais žemyn, aukso spalvos triūbąant krūtinės ir ilgą rim­
bą dešinėje. Ta įranga, kaip ir juodu arkliu, naudojosi lyg suau­
gęs į vieną organizmo narelį. Buvo jaunas, tamsokas, laukinių
akių ir judesių, lengvas kaip vėjas, kurio pavardę turėjo.
- Tai šunininką pasisavino sau Grincevičius! Reikia ir man
tokį susirasti, - pasakė Stanislovas, su pasigėrėjimu žiūrėdamas
į Veišą.
- Ką, ar šunys negrįžo ir žvėrys prarasti? - pastebėjo My­
kolas.
- Tai jau taip, matyt, turėjo būti: stirnos nubėgo ten, kur
mes jų negalėtume pasiekti, arba ožio varomame būtyje nebu­
vo. Ir klausinėti neverta —jis tyras užtikrintas. Žiūrėk dabar:
paleidžia vėl šunis į aukštą mišką.
Veišas pakėlė triūbą prie lūpų ir be pastangų sutrimitavo į
„žygį“. Nuplaukė žvalus signalas, peršoko per daubą, atsitren­

262
kė į mišką priešingoje kalvoje, pripildė orą džiaugsmu ir noru.
Dabar Veišas nutraukė trimitavimą ir garsiai pliaukštelėjęs rim­
bu, pasileido zovada nuo kalniuko. Sunykusias kraštovaizdžio
fono spalvas brėžė raudonai juodas šunininkas lygiu skrydžiu,
lyg kelyje neegzistuotų nuolydžiai ir grunto nelygumai; arklys
turėjo geležines kojas, o raitelis —nesutramdomą aršumą. Pas­
kui jį pabiro šunys sūpuodami juodus, rudus ir baltai dėmėtus
kūnus, lenkdami uodžiančius snukius prie žemės, plevėsuoda­
mi ilgomis ausimis, kad net kai kuriems jos išsiversdavo ant
kaktų. —Ką ten vargas! - Pareiga ir šlovė! —Varė drausmingai,
pareigingi skalikai, tik ką nuleipę, jau vėl atgiję medžioklės vilti­
mi, paskui savo numylėtą tironą Veišą. Viena dar nepramokyta
kalytė savo pirmajame lauke cypdama lojo, nesuuosdama žvė­
ries, taip sau, savo norui. Kai visa vora, prabėgusi plikos kal­
vos šlaitą ir pievą, pradėjo lygiais šuoliais kilti i miškingą kalvą,
šmėkščioti tarp medžių - ir pradingo.
Bet pralėkus medžioklės rateliui liko oro žavumas. Atsito­
lino mintys, nesusijusios su medžiokle, ištirpo rudeniniai ilge­
siai, net diena išgiedrėjo ir tapo šiltesnė. Mykolas tik ir klausinė­
jo, kur stoti, kad sutiktų žvėrį, jeigu šunys miške pakels miške
ir varys regimuoju kontaktu.
- Visiems mums reikia į dešinįjį miško kraštą, - atsakė Sta­
nislovas. —Į kairę miškas jau perkratytas. Veišas ima nuo kairės
rankos ir stengiasi varyti į dešinę. Toks buvo sutartas planas.
Reikia eiti greitai. Laukinis, kur tu?
Brakonierius pasirodė einąs ta kryptimi, apie kurią kalbėjo
Stanislovas; jau ėjo į priekį.
—Va, matai, toksai žino, nors jam niekas medžioklės plano
nepasakojo.
Greitai žingsniuodami, sutiko keletąkitų medžiotojų, perei­
nančių į kitas pozicijas. Pakeliui Rajeckis pasisveikino su Grin-

263
cevičiumi, šunidės savininku, kuris nudžiugo atvykus naujam,
geram šauliui. Netrukus visi atsidūrė praretėjusiame, aukštame
miške, kur reikėjo išsiskirstyti. Mandagumo dėlei Mykolui bu­
vo leista pasirinkti keletą numerių, o kai vieną išsirinko, ponas
Grincevičius teikdamas vilties sušuko:
- Žino jaunuolis, kur stoti! Ar lapė, ar stirna, ar kiškis - eis
pro čia.
Bet Rajeckis tiksliai nepažinojo tos girios, nežinojo, kur už­
bėgti, jeigu varymas pasuktų arba atitoltų. Palikęs vienas, ieško­
jo akimis Laukinio. Tas išniro iš karto nuo artimiausio krūmo
ir atsistojo prie Mykolo.
- Gerai čia, ponaitis.
Tikrai Mykolui buvo neblogai. Miško ošimas aukštumoje
apglėbė jį maloniu ir raminanmu šlamesiu, o vėjas nečaižė šal­
čiu veido toje iškilioje tūkstančio kolonų ir piramidžių tvirtovė­
je. Rinktinė šunidė, vadovaujama neprilygstamo Veišo, krėtė
girią, Mykolas stovėjo daug žadančioje sąsmaukoje, nes čia po­
miškis iš lazdynų ir kadagių ilgu liežuviu brovėsi gilyn į mišką,
viliodamas, kaip į pasalą, žvėrį, kuris, pabaidytas mėgsta spruk­
ti tankme. Viskas klostėsi medžioklės įdomumui pakelti. Tiktai
visas miškas ir oras, ir žemė buvo lyg našlaičiai, apnuoginti nuo
linksmybės. Ir uždavinėjo Mykolas sau mieguistus klausimus,
ar jame pačiame, ar krašto rudeniniame rūbe glūdi tokia už­
sispyrusi, neišpučiama melancholija? Matė neseniai tą kraštą
visu vasaros grožiu, visos jo pagundos buvo pasiekiamos; arti
apylinkėje visuomet spinduliavo daug draugiškų širdžių ir pla­
kė jam viena moteriška širdis, truputį tada ignoruojama, to da­
bar taip trūko jos žavesiui.
- Mylėjo ji mane, - svajojo, - sirgo iš ilgesio ir prievartos
dėl savo liūdnos dalios. O dabar gal tas, kuriam ją atidaviau,
pakeis mane net jos širdyje, užkariaus ją savo užsispyrusiu rū-

264
pėsčiu bei gerumu. - Ir ten, prie jūros, jie kartu, mylisi, sugrįžta
nakčiai į bendrą trobą...
Pajuto nemalonų skonį ir nerimą. - Vėl viršuje vėjas nuo­
saikiai ošė:
—Pats norėjau ir taip turėjo būti.
Tačiau nuolat jautė, kad šaltis pakando jam mieliausias my­
limo krašto gėles.
Taip stovėdamas beveik užmigo, veikiamas tolygios miško
giesmės, skambančios keletu pustoniu, ir užmiršo, kur yra - ar
prie jūros, besišiaušiančios prie Palangos, ar ant didelės žalios
gelmės dugno, kuri jį pamažu kelia iki savo aukštųjų, lengvųjų
ūžesių.
Atsitokėjo, kai prie žemės netoliese trakštelėjo šakelė.
Tik medžiotojo ausis atskirs tokį nežymų šlamesį reikšmingą
plačiame abejingų garsų šnaresyje. Tąja žemesnės tankmės
sruoga atsargiai artinosi kažkoks žvėris - šmėkštelėjo gelsva
dėme. —Stirnos! —didesnė ir mažesnė. Spruko tylomis iš va­
rymo tiesiai per Mykolo numerį. Jų ilgi ir aukšti užpakalyje
liemenys lėtai liuoksėjo taip gracingai ir lengvai lyg būtų pa­
remti iš apačios svorio centre. Jau matyti abi dailios galvos su
horizontaliai ištiestomis ausimis ir gulbių kaklai - jau matyti
visos - deja, abi ožkos!
Mykolas atvėso ir pamažu nuleido šautuvą. Nepaisant pa­
didėjusio per du mėnesius šauliško alkio, nenorėjo teptis nu­
šaudamas ožką. Jos gi, ar patikėjusios medžiotojo garbingumu,
ar paprasčiausiai neatidžios, sustojo už trisdešimties žingsnių,
atidengdamos kairįjį šoną patogiam šūviui. Sena ožka ir jaunik­
lė. Dvi galvos su pakeltais, nejudančiais kaklais žiūrėjo į šaulį
saldžiomis, moteriškomis akimis. Ir Mykolas žiūrėjo su pasigė­
rėjimu į dėkingas šokėjas ramybėje; su malonumu paglostytų
išpuoselėtą kailį arba iš rankos duotų kokį skanėstą.

265
 Bet pajuto iš užpakalio lengvą timptelėjimą už rankovės,
po to stipresnį, ir delnas lyg besidesiantis į šautuvą.
- Ponaitis... Ponaitis!.. - greičiau dvelksmu negu begarsiu
šnabždesiu sakė Laukinis, - šauk!.. Arba duok man!..
- Ožkos juk! - pusiau pasukdamas galvą atsakė Mykolas.
- Na ir kas, kad ožkos? Duok man! Tegul man bus nuo­
dėmė...
- Eik velniop! - garsiau atšovė Rajeckis jausdamas, kad
Laukinis ne juokais siekia jo šautuvo.
Čia jau stirnos, nepakęsdamos žmonių ginčų, buvo linku­
sios gražiais šuoliukais, lyg nusilenkdamos, pasišalinti.
Mykolas pažiūrėjo dabar brakonieriui į laukines, pakrauja­
vusias nuo geidimo, akis:
- O, Laukinis? Mokysi mane ožkas šaudyti?
- Tai didelė bėda! - akiplėšiškai atsakė brakonierius, - vieną
ožką didesnę už ponaitį medžiotojai prie manęs nušovė? Jeigu
į mišką eini su šautuvu, tai šaudyti, o ne laukti, kada tau ožka
užpakalinį veidrodėlį parodys!.. Ir egzempliorius du pūdai.
Rajeckis supyko:
- Prašau patausoti savo patarimus kitiems! Medžioju kaip
medžiotojas, ne kaip valkata.
- Ir medžiok sau ponaitis ožkas klojimuose, ne miške! —Et!
Mostelėjo paniekinamai ranka, kepurę užsimaukšlino ant
akių ir kai nuėjo į mišką, tiek jį šiandien ir tematė.
Iš pradžių piktai jam pavymui žiūrėjo Mykolas, po to tik
susidomėjęs - o kai pradingo už medžių, Mykolas nusijuokė
be kartėlio. Toks jau buvo Laukinis, nepataisomas! Laimė, kad
nedavė jam štucerio į rankas!
Dabar Rajeckis visai vienas stovėjo miške, be perstojo
ošiančiame savo nuolatines šnekas. Nors nesigirdėjo nei šunų,
nei Veišo triūbos, bet kuriuo momentu tikrai sugros, turi sugro-

266
d. O tuo tarpu miško šnarėjimas palaimingu balzamu liejasi į
plaučius, nervus, smegenis.
Miškas šnekėjo:
—Ošiu, ošiu laukinio gyvenimo garbei, laisvos vėjo klajo­
nės garbei, gyvų sutvėrimų veisimosi ir maitinimosi mano tan­
kumynuose ir paunksmėse garbei. Manyje yra susimąstymo
apie svarbius reikalus, kaip aušra ir saulėlydis, šiluma ir šaltis,
badas ir maistas, jaunų porų meilės atranka ir silpnesniųjų mir­
tis atgimstant stipresniuose sutvėrimuose, amžinybė. - Manyje
ta akimirka, virpanti, kuri žada palaimą ir stipri, kuri palaimą
suteikia. Nieko virš manęs tuščiuose arba tavo sumanymo lipdi­
niais apaugusiuose laukuose, žmogau. Ieškai, ieškai, miesčioni,
laimės aplenkdamas mane, bet iš manęs išėjai ir pas mane sugrį­
ši. - Ir šiandien tu, jaunasis šauly, užsimiršimui, nusiraminimui,
ko pageidauji...
Ošiančiame miško svaičiojime staiga ištryško realus
garsas, įkyrus ir aistringas, kaip pavojaus varpelis. Mykolas
krūptelėjo - pažino iš karto: skalikas ne juokais orientavosi
sekdamas, bet pajudėjo regėdamas ir tai stambesnį žvėrį. - Su­
sidvejino balsas, susitrejino —prie verksmingo Plaksos loji­
mo, kuri susekė žvėrį, prisidėjo vienas piktas tenoras ir niūrus
bosas —varymas suskambo akordu. Ir augantį šunų triukšmą
nustelbė žalvarinis signalas, džiugus kaip jaunas šokis. - Vei-
šas trimitavo lapei.
Kaip po lietaus upeliukai, kai nuo aplinkinių kalvelių brau­
nasi į priekį, po to srovele, kol pasiekia griovą ir sušniokščia
vieningu srautu - taip verksmingi, pikti ir nerūpestingi skalikų,
išsibarsčiusių po mišką, balsai rinkosi iš visur į vieną, galingą
varymą. Jau ausimi galima buvo suprasti, į kur krypsta, kur su­
ka įnirtingai vydamiesi lapę: įstrižai iš dešinės į kairę artėjo prie
šaulių numerių.

267
 Mykolas, nejudamai atsirėmęs į ąžuolo kamieną, tik akimis
kontroliavo girią. Jam jau niekas neegzistavo, išskyrus nardan­
čio toje auksinėje žalumoje noro: pastebėti ir nušauti lapę. Pro
čia, tarp putino ir kadagio, išnirti privalo jos atsargus, nuodė­
mingas snukis, greitai, išsisukinėdama nuo šunų, samanomis
vilksis ilga uodega. Gal pritrenkta vijimosi užmirš apie pasalas
priekyje? Nors sena lapė numato viską, žino medžioklės pla­
nus, žino, kad kartais geriau beviltiškai pulti tarp dviejų besive­
jančių šunų ir pasukti atgal varymo kryptį, nei šuoliais spruk­
ti tiesiai į tylias ir klastingas vietas, kur tyko gudrus žmogus,
ginkluotas plėšikišku perkūnu - bet ši lapė, priremta tokios
gausios šunų rujos, nerizikuos tikriausiai pasukti atgal, nes tu­
rėjo pastebėti tarp skalikų šunis didelius ir greitus, su kuriais
varžytis greičiu ir jėga nebuvo įmanoma - tik protu. O gal ir
žino bestija, kad Veišas seka paskui šunis, kuris moka šuoliuo­
damas griebti šautuvą nuo peties ir trenkti žaibu į sprunkantį iš
apsupties žvėrį. —Taigi lapė turi eiti pro čia. Kad tik per mano
numerį! - dūsavo Rajeckis, - o tada šiame retame miške taiklus
šūvis - uodega žvake į viršų —koks malonumas!
Tačiau lapė privalėjo turėti dar kažkokią apgavystę kaktoje
ir nenumatytą kelią, nes varymas pakeitė kryptį, traukė dabar
lygiagrečiai su medžiotojų linija.
Netikėtai sunkus trepsėjimas linijoje atkreipė Rajeckio dė­
mesį. Tas nutukęs medžiotojas, Paukša, artėjo bėgte, su šautu­
vu dešinėje rankoje, o kairiąja prilaikydamas ant galvos skrybė­
lę. Nepaisant apkūnumo, bėgo aistringai, su įkarščiu neseniai
abejingose akyse.
- Pone RajeckiL veržėsi Paukšai iš gerklės, - į ankstesnius
numerius... lapė... į ten!
Miške nebuvo nieko iškalbingesnio medžioklės garbei ir
triumfui, kaip tas nuo varymo azarto persimainęs žmogaus pa­

268
veikslas. Miško grobio persekiojimo instinktas jaunino jį, nešė
kaip ant sparnų savo amžina jėga.
Siautėjo šunys tartum grojanti kapela, perbėginėjo me­
džiotojai, kiek turėjo kvapo; miškas drebėjo nuo juoko ir pju­
dymo:
- Ei. ei, toliau, olia - olialia!! - Laikyk, Liutnia! Čia, čia
Zagrajau! - O ką, pone Paukša, jau lengva? —O ką, pone Ra-
jecki, ar tau galvoje didelis ilgesys? Ar net įsimylėjimas? - O
sakiau visuomet: vienintelė paguoda manyje. Ir viskas jumyse
nutils, praslinks - paskutinis išliks medžioklės šauksmas.
 TURINYS

I. Sabalas ir panelė •5
II. Vakarėlis •27
III. Bendras varymas •43
IV. Atsisveikinimas su laukais •64
V. Trembeliškės •73
VI. Chackelis •87
VII. Puokštės •106
VIII. Pavasarinė paukščių trauka •121
IX. Valstietiška medžioklė •139
X. Platūs vandenys • 150
XI. Kas kam lemta • 174
XII. Šepeta-193
XIII. Sode •220
XIV. Kaimo tyla •236
XV. Auksinis ruduo •253
 Weyssenhoff, Jozef
We69 Sabalas ir panelė: [apysakų romanas] / Josef Weyssen­
hoff; iš lenkų kalbos vertė ArtūrasJuozas Girevičius. - Vil­
nius: Vaga, 2006. —272 p.
ISBN5-415-01866-2
Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą,
turtingus miškus, gyvūnus irpaukščius. Itindaugdėmesio skiriamamedžioklės ir
gamtosaprašymams. Nuostabiųgamtosvaizdųfone— bajoroMykoloRajeckioirpa­
prastosmergaitėsUršulėsmeilėsistorija. Tačiauromantiškai žavusjųjausmasneturi
ateities- jieskirtingųluomų...
Knygaįdomiai parodoLietuvospraeitį,gražiaiaprašomažmoniųbuitis, papro­
čiai irtradicijos, supažindinasugarbingųmedžiokliųypatumais. Visatai busįdomu
netikmedžiotojams, bet ireiliniamsskaitytojams.
UDK884-3

Jozef Weyssenhoff
SABALAS IR PANELĖ
Viršeliodailininkas RamūnasČeponis
MeninėredaktorėDeimantėRybakovienė
KorektūrąskaitėIrenaKatilienė
MaketuotojaJurgaMorkūnienė
LeidyklaVAGA,Gediminopr. 50, LT-01110Vilnius
cl.p. info@vaga.lt;http://www.vaga.lt
tel. +37052498121; faks. +37052498122
SpausdinoAB.Aušros“spaustuvė,Vytautopr.23, LT-44352,Kaunas.
Užsakymas916
 JOZEF (1860-1932), rašytojas,
estetas. Studijavo teisę Dorpato
(Tartu) universitete. Nuo 1891 m. gyveno
Varšuvoje, buvo „Varšuvos bibliotekos“ (pradedant
1896 m.) redaktorius. Daug keliavo po Europą.
Pirmojo pasaulinio karo metais lankėsi Rusijoje, o
vėliau grįžo į Varšuvą (1918 m.) ir gyveno Lenkijoje
Bydgoščės mieste.

GeriausiuJ. Weyssenhotfo kūriniu laikomas

apysakų romanas „Sabalas ir panelė“ (1912 m.).
Palankiai, net idealizuodamas, vaizduoja XXa.
pradžios Rytų Lietuvos krašto gyventojų papročius,
tradicijas. Pagrindinis veikėjas Rokiškio raj., Jūžintų
dvaro savininkas, lietuvis bajoras Mykolas Rajeckis,
atvykęs atostogų, susipažįsta su gražia valstiete
Uršule. Visa ši istorija vystosi nuostabiai
vaizduojamos gamtos fone. Be abejo, ji neturi
ateities - luomų skirtumas neleidžia peržengti
nusistovėjusiųtradicijų. Jo draugas, taip pat bajoras,
Stanislovas Pucevičius, —ištikimas savo žemės,
miškų, savo krašto atstovas. Jo jausmas ūkininkaitei
Anelei nuoširdus, nedirbtinas.
Ypač įdomūs ir spalvingi medžioklių aprašymai;
garbingas požiūris į medžioklę. Tai ne pragmatiškas
siekis naudos, o tikrų gamtos puoselėtojų
sportinis pomėgis.
Knyga turėtų sudominti skaitytojus istoriškai
įdomiomis vietomis (Sepetos durpynas), medžioklių
tapybiškais paveikslais ir kt. Toji Lietuvos istorinė
praeitis juk nesvetima kiekvienam gyvenančiam čia,
šioje žemėje. *

95