Vertė D.

U r b a s

Dailininkė A. Lisauskienė

KAUNAS 1991
;- ’-

'B8S5

18 ■" i W

V$eį§s§!į .
aspr*
atą
kartą gyveno
k a i m e mažytė mergaitė,
tokia graži, k a d gražesnės pasaulyje
nerasi. M a m a ją mylėjo be galo, be krašto, o
senelė -
dar labiau.
Geroj i senelė pasiūdino jai
raudoną kepuraitę, kuri taip jai pritiko,
jog visi ž m o n ė s ė m ė ją vadinti Raudonkepuraite.
K a r t ą iškepė m a m a pyrago ir tarė jai:
— Nueik senelės aplankyti, pažiūrėti, kaip ji begyvena.
Girdėjau, serga.
i
N u n e š k jai bandutę pyrago ir puodynėlę sviesto.
Raudonkepuraitė tuoj susiruošė
ir išėjo pas senelę į kitą kaimą.
 E i d a m a per mišką, sutiko Vilką pilką. Jis labai norėjo
suėsti Raudonkepuraitę, bet nedrįso, m a t netoliese dirbo
medkirčiai. T a d a jis paklausė mergaitę, kur ji einanti.
Mergytė, vargšė, nežinojo, kaip pavojinga stoviniuoti
miške ir klausytis, k ą vilkas kalba, todėl atsakė:
— Einu senelės aplankyti, nešu jai bandutę pyrago
ir puodynėlę sviesto, kur m a m a davė.
— A r toli gyvena tavo senelė? — paklausė Vilkas.
 — O taip,— atsakė Raudonkepuraitė. — Jį
gyvena už ano malūno, va tenai, matote,
pirmutinė troba.
— Puiku,— tarė Vilkas,— ir aš noriu aplan­
kyti tavo senelę. Aš eisiu šituo keliu, o tu eik
anuo. Pažiūrėsime, katras greičiau nueisime.
 Vilkas galvotrūkčiais n u d ū m ė pačiu tiesiausiu keliu, o
mergaitė nuėjo pačiu toliausiu, riešutaudama, gaudyda­
m a drugelius ir skindama i puokštę gėlytes, kur pakelėj
rasdavo.
 T i k valandėlė — ir Vilkas jau buvo prie senelės trobos.
Jis pasibeldė: tuk, tuk !
— K a s ten ?
 v

— C i a aš, jūsų dukraitė Raudonkepuraitė, — atsiliepė

Vilkas, pakeitęs balsą. — Atnešiau jum s bandutę pyrago
ir puodynėlę sviesto, kur m a m a davė.
Geroji senelė negalavo ir gulėjo lovoje. Ji šūktelėjo:
— Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Vilkas patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
 Jis puolė ant senelės ir prarijo vienu matu, nes jau
daugiau nei tris dienas buvo nieko neėdęs. Paskui uždarė
duris, atsigulė į senelės lovą ir ė m ė laukti Raudonkepurai­
tės. Neilgai trukus ji atėjo ir pasibeldė į duris: tuk, tuk !
 — K a s ten?
Raudonkepuraitė, išgirdusi storą Vilko balsą, buvo beišsi-
gąstanti, bet pamanė, kad senelei gerklė užkimo, ir atsakė:
v

— Čia aš, jūsų, dukraitė Raudonkepuraitė. Atnešiau

jums bandutę pyrago ir puodynėlę sviesto, kur m a m a davė.
Vilkas, nutaisęs plonesni balsą, sušuko:
— Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė antklodę ir sako:
— Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir
eikš pas m a n e atsigulti.
 Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi,
kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.

Ji tarė jai:
— Senele, kokios didelės jūsų rankos !
— K a d galėčiau tave apkabinti, dukraite !
— Senele, kokios didelės jūsų kojos !
— K a d būčiau greitesnė, vaikuti !
— Senele, kokios didelės jūsų ausys !
— K a d geriau girdėčiau, vaikuti !
— Senele, kokios didelės jūsų akys !
— K a d geriau tave matyčiau, vaikuti !
— Senele, kokie dideli jūsų dantys !
— K a d greičiau tave suėsčiau !

Taip sakydamas puolė tasai nedorėlis Vilkas

Raudonkepuraitę ir prarijo.
 Laimė, kaip tik tuo laiku pro šalį ėjo medkirčiai. Išgirdę
triukšmą, jie įbėgo į trobelę ir u ž m u š ė Vilką. Paskui per­
skrodė j a m pilvą, ir iš jo išlindo Raudonkepuraitė ir jos se­
nelė — abidvi gyvos ir sveikos.

y
 IKIMOKYKLINIAM AMŽIUI

RAUDONKEPURAITĖ
prancūzų pasaka
(pagal Š.Pero )

Vertė D. U r b a s
Dailininkė A. Lisauskienė
Redaktorė R. Jacevičienė
Leidybinės grupės vadovas V. Binkevičius

Pasirašyta spaudai 91 12 09. S L 261. Leidinio Nr.

11. F o r m a t a s 60x90/8. G a m i t ū r a mokyklinė 18
punktų. Popierius ofsetinis Nr. 1. Ofsetinė spauda.
3 sp.l., 13,5 sąl. sp. atsp., 3,4 leid.l.
Tiražas 50 0 0 0 egz. U ž s a k y m a s 1548.

Leido ir spausdino "Spindulys", G e d i m i n o 10, 3 0 00

Kaunas.
Kaina sutartinė