Norman Doidge

SAVE KEIČIANČIOS SMEGENYS

Pasakojimai apie naujausias smegenų srities mokslų
pergales

Versta iš „THE BRAIN THAT CHANGES ITSELF: STORIES OF

PERSONAL TRIUMPH FROM THE FRONTIERS OF BRAIN SCIENCE“,
Norman Doidge, M. D., First published in 2007 by Viking Pen-
guin, a member of Penguin Group (USA) Inc.

Iš anglų kalbos vertė Milda Morkytė

Redagavo Monika Francuzovičienė
Lietuviškojo leidimo pratarmės autorius ir mokslinis
redaktorius prof. Albinas Bagdonas

Leidyklos redaktorė Lolita Petrašiūnaitė

Dizaineris Aurimas Lažinskas

© Norman Doidge, 2007

© Albinas Bagdonas, lietuviškojo leidimo pratarmė, 2012
© kitos knygos, 2012

Išleido
Leidykla kitos knygos
www.kitosknygos.lt

ISBN 978-609-427-110-6
Knyga skiriama Eugene’ui L. Goldbergui,
M. D.,
nes minėjot, kad galbūt norėsite ją
skaityti
 LIETUVIŠKOJO LEIDIMO
PRATARMĖ

LIETUVOS SKAITYTOJAS GAUNA Į RANKAS puikią leidyklos „Kitos

knygos“ dovaną – Normano Doidge’o knygą „Save keičiančios
smegenys“. Knygų apie smegenis – vieną tobuliausių organų, jų
veikimą ir sąsajas su psichika bei elgesiu – anglų, rusų, ispanų,
vokiečių kalbomis apstu. Lietuvių kalba turime tik vieną kitą
specializuotą vadovėlį ar monografiją, tačiau beveik nieko
neišleista platesniam skaitytojų ratui. Leidyklos pasirinkimas
užpildyti spragą tikrai sveikintinas: knygoje pateikiami
naujausi pažangių mokslų apie smegenis – neurologijos,
neuropsichologijos ir neuropsichiatrijos – faktai ir aiškinimai.
Kartu su pagrindine idėja – neuroplastiškumu – aiškinama
daugybė kitų neuronų lygmeniu vykstančių reiškinių,
padedančių suprasti, kas atsitinka pažeidus smegenis ar
sutrikus jų funkcijai, sergant psichikos liga, išgyvenant stresą ar
krizę. Knyga padės suprasti ir tai, ką reiškia normalus funk-
cionavimas: pirmenybės teikimas tam tikram maistui,
kraštovaizdžiui, patriotizmo ir tautiškumo jausmai ir pagaliau –
mūsų pačių prigimtis. Mes gimstame tik turėdami galimybę
tapti civilizuotomis būtybėmis, prireikus – keistis. Sparčiai
 6/580
bręstančios, plastiškos ir visą gyvenimą besimokančios sme-
genys įgalina mus tapti savitomis asmenybėmis, atliekančiomis
pasirinktus vaidmenis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga skirta ganėt-
inai siaurai neuroplastiškumo idėjai ir jos įrodinėjimui realaus
gyvenimo ir mokslo faktais. Tačiau kaip tik ta gyvenimo ir mok-
slo faktų įvairovė atskleidžia knygos daugialypiškumą. Todėl ji
svarbi daugeliui žmonių ir daugeliu aspektų, nes joje užgriebia-
mas žmogaus prigimties konstravimo, o prireikus ir to kon-
strukto pertvarkos pagrindas.
Autorius ne tik pateikia paralyžių, jutimų ir kalbos
praradimo, psichikos ir elgesio sutrikimų įveikos pavyzdžių, bet
ir paaiškina smegenų pertvarkos mechanizmus. Mūsų kultūroje
smegenų pažeidimas suvokiamas kaip kažkas fatališka,
nepataisoma. Tas „nusvirusių rankų“ sindromas yra didžiausia
kliūtis mėginti žmogui iš naujo pakilti. Nervų ligomis ser-
gantiems pacientams taikomos reabilitacijos priemonės labai
paviršutiniškos, trumpalaikės ir neveiksmingos. Manau, jog šią
knygą perskaitę psichiatrai ir reabilitologai, ugdymo bei kiti
specialistai rimtai pagalvos, ką reikėtų keisti taikomosiose po-
veikio žmogui programose. Įspūdžiai perskaičius knygą kelia
tokį entuziazmą, kad norisi ją rekomenduoti visiems, ge-
bantiems skaityti: tėvams, vaikams ir anūkams, kurių artimu-
osius ištiko ar gali ištikti smegenų krizės, nes išankstinis iš-
manymas ir žinios padeda įveikti tokias krizes.
Knyga skaitoma lengvai, pagauna skaitytoją ir veda tolyn,
atskleisdama, ką gi tas mūsų stebuklingas organas – smegenys
– dar gali. Entuziastingai propaguodamas smegenų neuro-
plastiškumo idėją autorius retkarčiais nusižengia istorinei tie-
sai, pavyzdžiui, šią idėją priešindamas funkcijų lokalizacijos
 7/580
smegenyse teorijai. Taip, XIX a. pradžioje buvo trumpam
suklestėjusi tokia siauros funkcijų lokalizacijos smegenyse teor-
ija – frenologija. Šios teorijos kūrėjas vokiečių neuroanatomas
Franzas Gallis (1758–1828) manė, kad didžiųjų pusrutulių žievė
sudaryta iš smulkių organų, atsakingų už tam tikrą gebėjimą ar
funkciją. Tačiau jau XIX amžiaus viduryje šiuolaikinės neurolo-
gijos kūrėjas Johnas Jacksonas (1835–1911) prakalbo apie
sudėtingą funkcijų lokalizaciją smegenyse. XX amžiaus viduryje
ši J. Jacksono idėja išvystyta iki nuoseklios ir dabar
vyraujančios funkcijų dinaminės lokalizacijos smegenyse teori-
jos. Ji teigia, kad atstovavimas funkcijai (pvz., skaitymo,
rašymo, kalbėjimo, daiktų atpažinimo) smegenyse yra ne tik
sudėtingas (dalyvauja daug smegenų struktūrų), sistemiškas,
bet ir kintantis (dinamiškas).
Ir neurologai, ir neurofiziologai, ir neuropsichologai,
domėjęsi mokymosi mechanizmais, negalėjo apsieiti be sąvokų
plastiškumas, nervinių ryšių formavimasis, naujų sinapsių
susidarymas, tako pramynimas ir pan. Štai kad ir šių eilučių
autoriaus, tyrinėjusio jutimo neuronų reakcijų pokyčius, diplo-
minis darbas (1966), atliktas prof. Jevgenijaus Sokolovo labor-
atorijoje (Maskvos A. Lomonosovo universitetas), vadinosi
„Plastiniai pokyčiai triušio regos neuronų lygmeniu“. Plastinės
neuronų savybės toliau buvo gvildenamos ir disertacijoje
(1970). Kitas lietuvis – Arūnas Pakula tuo pat metu tyrinėjo
moliusko neuronų reakcijų pokyčius jau ir biocheminiu lyg-
meniu (neurono pokyčius mokantis).
Knygos autorius nepamini funkcijų dinaminės lokalizaci-
jos smegenyse teorijos, nors ji visiškai sutampa su tuo, ką jis
propaguoja rašydamas apie neuroplastiškumą, imtą gvildenti,
atseit, tik pastaraisiais dešimtmečiais. Tuo domimasi jau seniai,
 8/580
tik per pastaruosius 30 metų pats smegenų plastiškumo mech-
anizmas labiau ištirtas.
Žmogaus raidos etape evoliucija pakeitė kryptį: nuoseklios
mutacijos, o gal ir viena didelė mutacija sukūrė smegenis, skir-
tas ne konkrečiam ir pastoviam (kaip daugelio gyvūnų), o
kintančiam gyvenimui. Tokiam gyvenimui reikia ir kintančių, t.
y. gebančių prisitaikyti, persitvarkyti, ir plastiškų smegenų. Su
kiekviena nauja karta žmonija tarsi atsinaujina, perimdama is-
torinį palikimą ir jį patobulindama.
Normanas Doidge’as – psichoanalitinės pakraipos psi-
choterapeutas. Jeigu knygą būtų rašęs neurologas, daugiau
dėmesio būtų skyręs tam, kas konkrečiai vyksta smegenyse
(kokiais fiziniais, cheminiais ar struktūriniais pokyčiais grįstas
plastiškumas). O autorius fiziologinius dalykus sieja su realiais
išoriškai stebimais įpročiais, įgūdžiais ir nuostatomis, t. y. su
tuo, su kuo kasdien susiduria tėvai, pedagogai ar sveikatos
priežiūros specialistai. Smegenų gebėjimas persitvarkyti (ir
galimybė jas tvarkyti) ir yra minėtų specialistų veiksmingo
darbo pagrindas. Taigi akcentuojamos psichoterapinės ir lavin-
imo priemonės, o ne drastiškos Lietuvoje taip pamėgtos
cheminio poveikio (gydymo vaistais) priemonės, kurios turi ir
visada turės šalutinį poveikį.
Knygą patarčiau skaityti pradedant ne nuo dėmesį pat-
raukusių skyrių, bet nuosekliai, nuo pirmojo skyriaus, nes bus
suprantamesnė autoriaus dėstymo logika – nuo paprastesnio
prie sudėtingesnio. Ir perskaičius kokią nors sėkmingą istoriją
nereiktų pulti specialistų prašant padėti asmenines ar šeimos
problemas, neurologines ar psichologines krizes spręsti pas-
itelkiant smegenų plastiškumu grįstas poveikio priemones.
Pirma, daugelis iš jų tai ir daro, tik kitaip įvardija: moko, lavina,
 9/580
treniruoja, reabilituoja. Antra, knygoje aprašomoms subtiles-
nėms priemonėms taikyti reikia laiko ir pinigų. Trečia, reikia
laiko kai kurių specialistų ir jų mokytojų smegenims
persitvarkyti – priimti neuroplastiškumo idėją, įgyti papildomų
žinių neuroplastiškumu grįstoms priemonėms įdiegti. O dabar
– pirmyn į kelionę briauna tarp, atrodytų, neįmanomo ir,
pasirodo, įmanomo.

Prof. Albinas Bagdonas

Vilnius, 2012 05 1
 PASTABA SKAITYTOJUI

Šioje knygoje pateikti neuroplastiškas transformacijas

išgyvenusių žmonių vardai yra tikri, išskyrus keliose nuro-
dytose vietose ir tais atvejais, kai pasakojama apie vaikus bei jų
šeimas.
Knygos pabaigoje, skirsnyje „Pastabos ir nuorodos“, rasite
atskiruose skyriuose ir knygos prieduose aptariamų temų
komentarus.
 PRATARMĖ
ŠI KNYGA – apie revoliucinį atradimą1, kad žmogaus smegenys
geba keistis. Joje rasite pasakojimų apie mokslininkus, gydyto-
jus ir pacientus, padėjusius pagrindus stulbinančioms trans-
formacijoms. Apsieidami be jokių operacijų ar medikamentų,
jie pasinaudojo iki šiol nežinomu smegenų gebėjimu keistis. Kai
kurie iš jų yra pacientai, kurie, kaip buvo manyta, turėjo neišgy-
domų smegenų veiklos sutrikimų. Kiti – konkrečių problemų
neturintys žmonės, paprasčiausiai norintys pagerinti savo sme-
genų funkcionavimą ar išlaikyti jį senatvėje. Ištisus keturis
šimtmečius tokia avantiūra buvo tiesiog neįsivaizduojama, nes
medicinos ir mokslo srityje buvo nusistovėjęs požiūris, kad
smegenų anatominė sudėtis nekintama. Šiuo požiūriu, praėjus
vaikystės etapui, smegenys ima vėl keistis tik prasidėjus ilgam
jų nykimo procesui, o smegenų ląstelėms tinkamai neišsivysči-
us, jas pažeidus ar joms mirus, jų pakeisti neįmanoma. Be to,
smegenys jokiais būdais negali keisti savo struktūros ar atrasti
naujų funkcionavimo būdų, kai kuri nors jų dalis pažeista. Nek-
intančių smegenų teorija skelbė, kad su smegenų ar psichiniais
trūkumais gimę ar smegenų traumas patyrę žmonės visą likusį
gyvenimą bus riboti ar neįgalūs. Mokslininkams, kurie bandė
aiškintis, ar smegenys gali būti patobulintos ar išsaugotos pas-
itelkus tam tikrą veiklą ar psichinius pratimus, buvo siūloma
negaišti laiko. Įsigalėjo neurologinis nihilizmas – įsitikinimas,
kad bet kokie bandymai išspręsti su smegenimis susijusias
 12/580
problemas neveiksmingi ir niekuo nepagrįsti. Jis užvaldė visą
mūsų kultūrą, stabdydamas ir požiūrio į žmogaus prigimtį
apskritai raidą. Kadangi šiuo požiūriu smegenys neturi ge-
bėjimo keistis, jose formuojama žmogiškoji prigimtis taip pat
turi būti pastovi ir jos pakeisti neįmanoma2.
Įsitikinimas, kad smegenys negali keistis, turėjo tris pag-
rindinius šaltinius: pirma, pacientams, kurių smegenys pažeis-
tos, retai pavykdavo visiškai pasveikti; antra, nebuvo galimybių
stebėti gyvų smegenų mikroskopinių veiksmų; trečia, vyravo
idėja – jos šaknų galima ieškoti moderniojo mokslo ištakose, –
kad smegenys tai tarsi puiki mašina. Ir nors mašinos gali daryti
daug nepaprastų dalykų, jos tikrai negali keistis ir augti.
Idėja apie kintančias smegenis aš susidomėjau dirbdamas
psichiatrijos tyrimų ir psichoanalizės srityse. Kai pacientams
nepavykdavo pasiekti pažangos, kurios buvo tikėtasi, tradicinė
medicina tai dažniausiai paaiškindavo tuo, kad jų problemos
suprogramuotos nekintančiose smegenyse. Programavimas
buvo dar viena su mašinomis susijusi metafora, kylanti iš įs-
itikinimo, kad smegenys yra tarsi kompiuterio dėžė, turinti nek-
intamas jungtis, kurių kiekviena skirta konkrečiai nuolatinei
funkcijai atlikti.
Pirmą kartą išgirdęs, kad gali būti, jog žmogaus smegenys
nėra iš anksto suprogramuotos, pajutau poreikį išsamiau pana-
grinėti šį klausimą, kad pats galėčiau pasverti įrodymus. Šie tyr-
imai nuvedė mane toli nuo konsultacijų kabineto.

PRADĖJAU KELIAUTI ir kelionių metu sutikau keletą įstabių mok-

slininkų, ekspertų mokslų apie smegenis srityje, kuriems
praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštun-
tojo dešimtmečio pradžioje pavyko padaryti netikėtų atradimų.
 13/580
Jie atskleidė, kad smegenys savo struktūrą keičia mums at-
liekant kiekvieną veiksmą, taip tobulindamos savo jungtis ir
pritaikydamos jas konkrečioms užduotims atlikti. Jei kuri nors
smegenų dalis sutrinka, jos funkcijas kartais gali perimti kitos
dalys. Mašinos metafora, vaizduojanti smegenis kaip iš special-
izuotų dalių sudarytą organą, negalėjo nuodugniai paaiškinti tų
pokyčių, kuriuos aptiko šie mokslininkai. Jie šią fundamentalią
smegenų savybę ėmė vadinti neuroplastiškumu3.
Neuro reiškia neuronus – mūsų smegenis ir nervų sistemą
sudarančias nervų ląsteles. Plastiškas – kintamas, lankstus,
galimas modifikuoti. Iš pradžių dauguma mokslininkų nedrįso
publikacijose vartoti žodžio „neuroplastiškumas“, o kolegos
smerkė juos už tokios fantastiškos idėjos populiarinimą. Tačiau
jie nepasidavė ir pamažu įveikė doktriną apie nekintamas sme-
genis. Jie parodė, kad žmonės ne visada turi visą gyvenimą
kentėti dėl įgimtų psichinių trūkumų, kad pažeistos smegenys
gali persitvarkyti taip, kad sutrikus vienos jų dalies veiklai ją
gali perimti kitos, kad mirus smegenų ląstelėms jas galima
pakeisti kitomis, kad daugelis jungčių ir netgi pamatinių re-
fleksų, kuriuos mes manome esant iš anksto suprogramuotus,
tokie nėra. Vienas šių mokslininkų netgi įrodė, kad mąstymas,
mokymasis ir veikimas gali padėti „įjungti“ arba „išjungti“
genus ir tokiu būdu paveikti smegenų anatomiją bei elgesį – tai
neabejotinai vienas įstabiausių XX amžiaus atradimų.
Keliaudamas aš sutikau vieną mokslininką, kuris iš pri-
gimties akliems žmonėms padėjo praregėti; kitą – kuris kur-
tiesiems padėjo išgirsti. Man teko kalbėtis su žmonėmis, kurie,
prieš kelis dešimtmečius išgyvenę insultą, buvo paskelbti
nepagydomais, tačiau pasveikti jiems padėjo neuroplastiškumu
paremtos gydymo programos. Sutikau ir žmonių, turinčių
 14/580
mokymosi negalių, kuriems pavyko pasveikti ir padidinti in-
telekto koeficientą4. Man teko rasti įrodymų, kad aštuonias-
dešimtmečiai gali pagerinti atmintį ir funkcionuoti lygiai taip,
kaip jie funkcionavo būdami penkiasdešimt penkerių. Mačiau,
kaip žmonės savo minčių galia perprogramavo smegenis ir sug-
ebėjo išsigydyti nepagydomomis laikytas manijas ir traumas.
Man teko kalbėtis ir su Nobelio premijos laureatais, kurie
pagrįstai argumentavo, kad dabar, kai jau žinome, jog sme-
genys linkusios keistis, turime iš naujo pergalvoti dabartinę
smegenų sampratą.

IDĖJA, KAD ŽMOGAUS SMEGENYS dėl mąstymo ir veiklos gali

pakeisti struktūrą ir funkcijas, mano manymu, svarbiausias
mūsų turimo smegenų paveikslo pasikeitimas nuo tada, kai
pirmą kartą buvo pateiktas smegenų anatomijos eskizas ir at-
rastas pagrindinis smegenų komponentas – neuronas. Kaip ir
visos revoliucijos, ši turės be galo žymių pasekmių, ir aš tikiu-
osi, kad ši knyga padės pademonstruoti bent keletą iš jų.
Neuroplastiškumo revoliucija, be visų kitų dalykų, paveiks
mūsų suvokimą apie tai, kaip meilė, seksas, sielvartas, santyki-
ai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psi-
choterapija gali keisti smegenis. Ji daro įtaką visiems humanit-
ariniams ir socialiniams, taip pat gamtos mokslams (tiek, kiek
jie susiję su žmogaus prigimties tyrimais) ir visoms lavinimo
sritims. Visos šios disciplinos privalės susitaikyti su tuo, kad
smegenys gali keistis, kad kiekvieno žmogaus smegenų ar-
chitektūra yra skirtinga ir net to paties žmogaus smegenų
struktūra keičiasi gyvenimo tėkmėje5.
 15/580
Nors žmonija iki šiol buvo gerokai save nuvertinusi, žinia
apie neuroplastiškumą nėra visapusiškai gera: mūsų smegenys
dėl jo yra ne tik sumanesnės ir išradingesnės nei manyta, bet ir
lengviau pažeidžiamos išorinių įtakų. Neuroplastiškumas gali
padėti pagrindus ne tik lankstesnei, bet ir rigidiškesnei
elgsenai – šis fenomenas vadinamas plastiškumo paradoksu.
Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, kai kurie iš labiausiai įsis-
enėjusių įpročių ir sutrikimų yra plastiškumo produktas. Vos
tik smegenyse pasireiškia ir yra įtvirtinamas tam tikras plastiš-
kas pokytis, jis užkerta kelią kitiems pokyčiams. Tik tuomet, kai
suvoksime tiek teigiamas, tiek ir neigiamas plastiškumo
pasekmes, galėsime suvokti žmogaus galimybių ribas.
Kadangi naujam daiktui pavadinti reikia naujo žodžio, aš
šiuos naujo mokslo apie besikeičiančias smegenis sekėjus
vadinu neuroplastintojais.
Toliau šioje knygoje rasite pasakojimus apie susitikimus
su šiais žmonėmis ir pacientais, kurių gyvenimus neuroplastin-
tojams pavyko pakeisti.
 16/580

1 Kalbėdamas apie neuroplastiškumo at-

radimo revoliucingumą, autorius šiek tiek
sutirština spalvas. Neuroplastiškumo idėja
tokia pat sena kaip ir neuromokslai ar mok-
slinė psichologija. Prie to, kas dėstoma šioje
knygoje, judėta pamažu (žr. Lietuviškojo lei-
dimo pratarmę).

2 Jau nuo pat neurologijos ištakų buvo kuri-

amos ir įvairios reabilitacijos programos, o ši-
ais laikais neurologinėmis ligomis sergančių
žmonių reabilitacija – atstatomasis ugdymas
ir gydymas – yra virtusi vos ne savarankiška
pagalbos žmonėms sritimi.

3 Vartojamos ir kitos sąvokos – nervų sis-

temos plastiškumas, neuronų plastiškumas,
dinamiškumas.

4 Mokymosi negalia nėra liga. Ir šią negalią

turinčio asmens IQ turi būti normalus. Kitu
atveju ji nebus nustatyta.

5 Visos šios disciplinos (neurologija, neurof-

iziologija, neuropsichologija, evoliucinė psich-
ologija, kognityvusis neuromokslas) senokai
priėmė smegenų plastiškumo idėją ir kuria at-
itinkamus savo modelius.
 1

NUOLATOS KRINTANTI
MOTERIS...
Kurią išgelbėjo vyras, atradęs jutimų plastiškumą

„Matydami perkūnijos griausmus...“

IŠĖJIMO KNYGA 20:18

CHERYL SCHILZ JAUČIASI TAIP, lyg ji nuolatos kristų. Kadangi

taip jaučiasi, ji ir krinta.
Vos atsistojusi be jokios atramos ji atrodo taip, lyg stovėtų
ant bedugnės krašto pasiruošusi kristi. Pirmiausia ima svyruoti
ir palinksta į šoną galva, tada, norėdama išlaikyti pusiausvyrą,
ji ištiesia rankas į šalis. Netrukus visas kūnas ima chaotiškai
svyruoti pirmyn ir atgal ir ji ima atrodyti kaip ant įtempto lyno
prieš pat prarasdamas pusiausvyrą pašėlusiai svyruojantis
žmogus. Skirtumas tik tas, kad plačiai išskėtusi kojas ji tvirtai
stovi ant žemės. Susidaro įspūdis, kad ji ne tiek bijo nukristi
pati, kiek bijo būti nustumta.
 18/580
– Jūs panaši į žmogų ant besisupančio kabančio tilto, –
sakau jai.
– Taip, jaučiuosi taip, lyg tuoj šoksiu žemyn, nors to ir
nenoriu.
Pastebėjęs atidžiau matau, kad kai ji bando stovėti ramiai,
ima trūkčioti, lyg būtų stumdoma parversti bandančios nemat-
omos užpuolikų gaujos. Tik ši gauja iš tiesų gyvena jos pačios
galvoje ir parversti bando jau penkerius metus. Norėdama kur
nors nueiti, ji turi prisilaikyti sienos, tačiau vis tiek svyruoja
taip, lyg būtų girta.
Cheryl negali nusiraminti net tuomet, kai nukrinta ant
grindų.
– Ką jaučiate nukritusi? – klausiu jos. – Ar kritimo pojūtis
dingsta jums nusileidus ant žemės?
– Yra buvę atvejų, – sako Cheryl, – kai aš tikrąja tų žodžių
prasme negalėjau jausti grindų po savimi… O tuomet atsiveria
nematomi spąstai ir mane praryja. – Net nukritusi ji nenustoja
jaustis taip, lyg ir toliau kristų į bedugnę.

CHERYL PROBLEMA TA, kad neveikia jos pusiausvyros sistemos

jutiminis organas – prieangis. Ji jaučiasi išsekusi, o laisvo kri-
timo pojūtis ją varo iš proto, nes moteris negali daugiau apie
nieką galvoti. Ji nerimauja dėl ateities. Vos iškilus šiai prob-
lemai, prarado tarptautinio pardavimo vadybininkės darbą ir
dabar gyvena iš invalidumo išmokos, kuri tėra tūkstantis doler-
ių per mėnesį. Ji ėmė bijoti senatvės. Be to, ją kamuoja reta,
pavadinimo neturinti nerimo forma.
Nors apie tai dažnai ir nekalbame, normaliai funkcionuo-
janti pusiausvyros sistema nepaprastai svarbi mūsų bendram
gerovės pojūčiui. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje
 19/580
psichiatras Paulas Schilderis ėmė tirti, kokią įtaką pusiausvyros
jutimas turi sveikam būties pojūčiui ir stabiliai kūno padėčiai
išlaikyti. Vartodami tokius pasakymus kaip „nusistovėjęs“ ar
„nenusistovėjęs“, „subalansuotas“ ar „nesubalansuotas“,
„įsišaknijęs“ ar „neįsišaknijęs“, „tvirtai stovintis ant žemės“ ar
„netvirtai stovintis ant žemės“, mes kalbame prieangio sistemos
terminais, kurių tikrą reikšmę žino tik tokie žmonės kaip
Cheryl. Nenuostabu, kad tokį negalavimą turintys žmonės
dažnai psichologiškai palūžta ir nemažai jų pasirenka
savižudybę.
Mes turime jutimų, kurių patys nežinome turį tol, kol jų
neprarandame. Pusiausvyros jutimas paprastai veikia taip
gerai, netgi nepriekaištingai, kad net Aristotelis užmiršo jį pam-
inėti prie kitų penkių pagrindinių jutimų, o ir po to jis buvo ig-
noruojamas ne vieną šimtmetį.
Pusiausvyros sistema leidžia mums orientuotis erdvėje.
Jos jutiminis organas prieangis susideda iš trijų pusračio for-
mos vidinėje ausyje esančių kanalų, kurie, atsekę judesius trim-
atėje erdvėje, praneša, kada stovime stati ir kaip žemės trauka
veikia kūnus. Vienas šių kanalų fiksuoja judesius horizontalioje
plokštumoje, kitas – vertikalioje, o trečias identifikuoja, kada
mes judame į priekį ar atgal. Pusratiniuose kanaluose styro
maži plaukeliai. Pajudinus galvą skystis sujudina plaukelius,
kurie savo ruožtu siunčia signalą smegenims pranešdami, kad
mes ką tik padidinome greitį tam tikra kryptimi. Kūnui reikia
prisitaikyti prie kiekvieno judesio. Pajudinus galvą į priekį,
smegenys nesąmoningai įsako atitinkamai mūsų kūno daliai
prisitaikyti, kad neutralizuotume pokytį žemės traukos centre ir
išlaikytume pusiausvyrą. Iš prieangio signalai nervu keliauja iki
specializuotos smegenų neuronų grupės, vadinamos prieangio
 20/580
branduoliu, kuriame jie apdorojami, o tuomet į raumenis pasi-
unčiamos komandos, liepiančios prisitaikyti. Be to, nuo priean-
gio būklės priklauso ir regos sistema. Pavyzdžiui, bėgant paskui
autobusą galva kratosi aukštyn ir žemyn, bet vis tiek sugebama
išlaikyti autobusą akiračio centre. Taip yra todėl, kad pusi-
ausvyros organas siunčia žinutes į smegenis, informuodamas
jas apie bėgimo greitį ir kryptį. Šie signalai leidžia smegenims
pasukti ir pritaikyti akies obuolio poziciją taip, kad jis išliktų
nukreiptas į taikinį, t. y. autobusą.

KARTU SU CHERYL SĖDŽIU VIENOJE iš Paulo Bach-y-Ritos, vieno

iškiliausių smegenų plastiškumo suvokimo paieškų pionierių,
laboratorijų, kur taip pat yra ir jo komanda. Cheryl viltingai
laukia šiandieninio eksperimento ir yra nusiteikusi stojiškai,
tačiau nebando nuslėpti savo padėties. Komandos biofizikas
Jurijus Danilovas atlieka skaičiavimus, paremtus surinktais
duomenimis apie Cheryl prieangio sistemą. Jis – rusas, labai
protingas ir kalba su ryškiu akcentu. Jis praneša:
– Mūsų pacientės Cheryl prieangio sistemos devynias-
dešimt penki – šimtas procentų sunykę.
Remiantis bet kokias standartiniais kriterijais, Cheryl
atvejis yra beviltiškas. Pagal tradicinį suvokimą, smegenys su-
darytos iš grupės specializuotų informaciją apdorojančių funk-
cinių mazgų, genetiškai suprogramuotų atlikti tik tam tikras
specializuotas funkcijas, ir kiekvienam jų susiformuoti ir ištob-
ulėti prireikė milijonų evoliucijos metų. Pažeidus vieną iš jų, jo
pakeisti nebeįmanoma. Sutrikus Cheryl prieangio sistemai, ji
šansų atgauti pusiausvyrą turi tiek pat, kiek ir žmogus, kurio
akies tinklainė pažeista, turi šansų vėl regėti.
Tačiau šiandieną ši prielaida gali būti paneigta.
 21/580
Cheryl uždedamas statybininko šalmas su skylutėmis šone
ir prie jo pritaisytu aparatu, kuris vadinamas akselerometru.
Palaižius plastikinę juostelę su elektrodais, ji prilimpa prie
liežuvio. Prie šalmo pritaisytas akselerometras į juostelę siunčia
signalus. Tiek juostelė, tiek ir akselerometras yra prijungti prie
šalia esančio kompiuterio. Cheryl juokiasi, kaip kvailai ji atrodo
su užvožtu ant galvos šalmu, ir taria:
– Jei nesijuoksiu, imsiu verkti.
Šis aparatas yra vienas iš Bach-y-Ritos sukurtų keistokos
išvaizdos prototipų. Siųsdamas pusiausvyros signalus iš sme-
genų į liežuvį, jis turi pakeisti prieangio sistemą. Tai galėtų
reikšti Cheryl košmariško gyvenimo pabaigą. 1997 metais po
įprastinės gimdos pašalinimo operacijos Cheryl, kuriai tuo
metu buvo trisdešimt devyneri metai, kilo pooperacinė infekcija
ir jai buvo duota antibiotiko gentamicino dozė. Žinoma, kad
pernelyg didelės gentamicino dozės gali pažeisti vidinės ausies
struktūrą ir sukelti apkurtimą (Cheryl taip neatsitiko), skam-
bėjimą ausyse (tai pasireiškė) ir sunaikinti pusiausvyros sis-
temą. Kadangi gentamicinas pigus ir veiksmingas, jis vis dar
skiriamas, nors dažniausiai tik labai mažomis dozėmis. Cheryl
teigia, kad jai duota dozė buvo gerokai per didelė. Todėl ji tapo
gentamicino aukų, kurios save tapusavyje vadina svirduliais,
būrio nare.
Vieną dieną ji staiga suvokė, kad negali išstovėti nenukrit-
usi. Jai pasukus galvą, visas kambarys ėmė suktis. Ji niekaip
negalėjo suprasti, ar juda ji, ar sienos. Galiausiai prisilaikant si-
enos pavyko atsistoti. Griebusi telefoną ji paskambino savo
gydytojui.
Ligoninėje gydytojai, siekdami išsiaiškinti, ar veikia jos
prieangio funkcija, atliko įvairiausius tyrimus. Jie pylė šaltą bei
 22/580
šiltą vandenį pacientei į ausis ir vartė ją ant gydytojo stalo.
Paprašyta pastovėti užsimerkusi, ji parkrito žemėn. Gydytojas
jai pasakė:
– Jūsų prieangis nebeatlieka funkcijos.
Testai parodė, kad jos prieangio funkcijos buvo likę vos 2
procentai.
– Jis tai pasakė, – pasakoja Cheryl, – taip abejingai: „Tai
panašu į šalutinį gentamicino poveikį“, – šioje vietoje Cheryl
nebeišlaiko: – Kodėl, po velnių, man niekas to niekada
neminėjo? „Tai neišgydoma“, – tarė jis. Aš buvau visiškai viena.
Pas gydytoją mane atvežė mama, bet ji tuo metu buvo nuėjusi
mašinos ir laukė manęs prie ligoninės durų. Mama paklausė:
„Ar viskas bus gerai?“ Aš pažvelgiau į ją ir tariau: „Tai neišgy-
doma... Ir tai niekados nesibaigs.“
Dėl pažeisto pusiausvyros aparato ir regėjimo sistemos
ryšio Cheryl negali akimis laisvai sekti judančių objektų.
– Viskas, ką aš matau, šokinėja tarsi prastos kokybės va-
izdo klipe, – sako ji. – Tarsi viskas, ką matau, būtų pagaminta
iš drebučių – žengus bent vieną žingsnį ima drebėti.
Nors ji ir negali akimis sekti judančių objektų, rega yra vi-
enintelis dalykas, padedantis susiorientuoti tuomet, kai yra ver-
tikalioje padėtyje. Mūsų akys, sukoncentruodamos dėmesį į ho-
rizontalias linijas, padeda susiorientuoti erdvėje. Kartą, staiga
išsijungus šviesai, Cheryl akimirksniu pargriuvo ant grindų. Be
to, regėjimas jai nėra patikimas ramstis, nes bet koks į akiratį
patekęs judesys, net jei tai būtų pagalbos ranką tiesiantis
žmogus, tik sustiprina jutimą, kad krinta. Net zigzagais mar-
gintas kilimas gali išversti iš kojų, siųsdamas klaidingas žinutes,
pranešančias, kad ji stovi pakrypusi į šoną, kai iš tiesų stovi
tiesiai.
 23/580
Be to, kadangi ji nuolat jaučia įtampą, kenčia nuo nervinio
išsekimo. Vien tam, kad išsilaikytų vertikalioje padėtyje, tenka
išnaudoti daug smegenų energijos, kuri negali būti
panaudojama atlikti tokioms psichinėms funkcijoms kaip at-
mintis ar gebėjimas skaičiuoti arba logiškai mąstyti.

KOL JURIJUS RUOŠIA kompiuterį, aš paprašau, kad man leistų

išbandyti aparatą. Užsidedu statybininko šalmą ir į burną
įsikišu įrenginį su elektrodais, vadinamą liežuvio monitoriumi.
Jis plokščias ir ne ką storesnis nei kramtomosios gumos
juostelė.
Prie šalmo pritaisytas akselerometras, arba jutiklis,
fiksuoja judėjimą dviejose plokštumose. Man linksint galva, šis
judesys kompiuterio ekrane paverčiamas į žemėlapį, ir medikų
komanda gali tą judesį sekti. Tas pats žemėlapis projektuoja-
mas į keletą iš 144 elektrodų, esančių plastikinėje juostelėje ant
liežuvio. Pasviręs į priekį, ant liežuvio galo pajuntu tarsi mažais
šampano burbuliukais sproginėjančias elektros šoko bangeles,
kurios man praneša, kad esu palinkęs į priekį. Atsilošęs atgal
šampano sūkuriukus pajuntu prie pat liežuvio šaknies. Analo-
giškai ir pasvirus į šonus. Tuomet užsimerkiu ir bandau susiori-
entuoti erdvėje vadovaudamasis vien tik liežuviu. Greitai
užsimirštu, kad jutiminė informacija man perduodama per
liežuvį, ir imu susivokti erdvėje.
Cheryl pasiima šalmą. Ji bando išlaikyti pusiausvyrą
prisilaikydama stalo.
– Pradėkime, – sako Jurijus, nustatydamas valdymo
mechanizmą.
Cheryl užsideda šalmą ir užsimerkia. Stovėdama prie stalo
ir laikydamasi už jo dviem pirštais ji atsilošia atgal. Ji nekrinta,
 24/580
nors, be šampano burbuliukų ant liežuvio, neturi jokio su-
vokimo, kas yra viršuje, o kas – apačioje. Ji atitraukia nuo stalo
pirštus. Nebesvyruoja. Ima verkti – tai ašarų antplūdis, kuris
neretai užplūsta žmogui išgyvenus sukrėtimą. Dabar, kai ji turi
šalmą ir jaučiasi saugi, gali būti atvira. Nuolatinio kritimo po-
jūtis pirmą kartą po penkerių metų dingo vos tik pirmą kartą
užsidėjus šalmą. Šiandieną jos tikslas yra užsidėjus šalmą
išstovėti nesvyruojant į šonus dvidešimt minučių. Bet kuriam
žmogui – o ką jau kalbėti apie svirdulę – išstovėti tiesiai
dvidešimt minučių gali prireikti pasiruošimo ir įgūdžių, prilyg-
stančių Bekingemo rūmų apsaugininko pasiruošimui ir
įgūdžiams.
Ji atrodo rami. Šiek tiek pasitaiso. Trūkčiojimo nebeliko,
ir susidaro įspūdis, kad viduje gyvenę ir nuolatos ją baksnoję ir
stumdę demonai pradingo. Jos smegenys atkoduoja iš dirbtinio
prieangio sklindančius signalus. Cheryl šios ramybės akimirkos
prilygsta stebuklui. Tai neuroplastiškas stebuklas, nes ant liežu-
vio jaučiami dilgčiojimai, kurie paprastai keliauja į smegenų
dalį, vadinamą jutimine žieve (tai plonas smegenų paviršiaus
sluoksnis, apdorojantis lytėjimo jutimą), naujai smegenyse
susiformavusiu taku keliauja į pusiausvyrą reguliuojančią sme-
genų sritį.
– Šiuo metu mes siekiame sumažinti šį aparatą iki tiek,
kad jį būtų galima lengvai paslėpti burnoje, – sako Bach-y-Rita,
– panašiai, kaip ortodonto paslepiama dantų plokštelė. Toks
mūsų tikslas. Tuomet Cheryl ir kiti šią problemą turintys
žmonės galės vėl sugrįžti į normalų gyvenimą. Tokie žmonės
tuomet galėtų kalbėti ir valgyti su šiuo aparatu burnoje niekam
net neįtariant, kad jį turi.
Jis tęsia:
 25/580
– Tačiau jis atneš naudos ne tik gentamicino aukoms.
Vakar „The New York Times“ laikraštyje buvo išspausdintas
straipsnis apie senyvus žmones ir jų baimę nukristi. Seni
žmonės nukristi bijo labiau nei būti apiplėšti. Trečdalis senyvo
amžiaus žmonių dažnai krinta ir, kadangi dažnai krinta, jie ren-
kasi likti namuose, nejudina galūnių, todėl silpnėja fiziškai.
Tačiau, mano manymu, iš dalies problema ta, kad pusiausvyros
jutimas, lygiai kaip ir klausa, regėjimas ar kiti jutimai, ima
silpnėti žmogui senstant. Šis aparatas galėtų jiems padėti.
– Laikas, – sako Jurijus ir išjungia aparatą.

DABAR ATEINA LAIKAS antrajam neuroplastiškumo stebuklui.

Cheryl nusiima nuo liežuvio juostelę, o nuo galvos šalmą. Plači-
ai šypsodamasi, stovėdama laisvai ir vis dar nesiliesdama stalo,
nuo grindų pakelia vieną koją ir, bandydama išlaikyti pusi-
ausvyrą, mėgina išstovėti ant kitos kojos.
– Aš myliu šį vyruką, – sako ji ir, priėjusi prie Bach-y-Ri-
tos, apkabina. Ji prieina prie manęs. Be galo susijaudinusi ir
sukrėsta to, kad vėl gali jausti žemę po kojomis, apkabina ir
mane.
– Jaučiuosi stovinti tvirtai ir nepajudinamai. Neturiu gal-
voti, kur yra mano raumenys. Tiesiog galiu galvoti apie ką nors
kita. – Ji grįžta prie Jurijaus ir jį pabučiuoja.
– Turiu pabrėžti, kad tai iš tiesų stebuklas, – sako Jurijus,
kuris save laiko tik faktais tikinčiu skeptiku. – Ji beveik neturi
jutiklių. Paskutiniąsias dvidešimt minučių ji naudojosi mūsų
duotu dirbtiniu jutikliu. Tačiau tikrasis stebuklas vyksta dabar,
kai nusiėmusi šalmą ji liko be jokio – dirbtinio ar natūralaus –
prieangio. Mes pažadinome jos viduje kažkokią jėgą.
 26/580
Pirmą kartą išbandydama šalmą Cheryl jį dėvėjo vos vieną
minutę. Ji pastebėjo, kad nuėmus šalmą pasireiškė liekamasis
poveikis, kuris truko apie dvidešimt sekundžių – tai yra trečdalį
to laiko, kurį buvo prijungta prie aparato. Vėliau Cheryl
užsidėjo šalmą dviem minutėms, ir liekamasis poveikis truko
apie keturiasdešimt sekundžių. Tuomet buvo nuspręsta pratęsti
laiką iki dvidešimt minučių tikintis, kad liekamasis poveikis
truks šiek tiek mažiau nei septynias minutes. Tačiau užuot
trukęs trečdalį šalmo dėvėjimo laiko, poveikis truko triskart il-
giau nei buvo dėvėtas šalmas, tai yra ištisą valandą. Šiandieną,
anot Bach-y-Ritos, jie bandys išsiaiškinti, ar po papildomų
dvidešimties minučių pasireikš savotiškas lavinamasis poveikis,
leisiantis dar ilgiau pratęsti liekamąjį poveikį.
Cheryl ima maivytis ir kvailioti.
– Aš vėl galiu vaikščioti kaip moteris. Daugumai žmonių
tai tikriausiai nėra labai svarbu, bet man tai, kad aš neturiu
vaikščioti išsiskėtusi, reiškia be galo daug.
Ji palipėja ant kėdės ir nušoka žemyn. Tada pasilenkia
paimti daiktų nuo grindų, kad parodytų, jog gali pati be nieki-
eno pagalbos atsitiesti.
– Praeitą kartą liekamojo poveikio metu aš galėjau šok-
inėti per virvutę.
– Nuostabiausia tai, – sako Jurijus, – kad ji geba ne vien
išstovėti ant kojų. Po kurio laiko su šiuo aparatu ji ima funk-
cionuoti beveik kaip normalus žmogus. Gali išstovėti ant sijos,
vairuoti mašiną. Tai reiškia prieangio funkcijos atgavimą.
Pajudinusi galvą ji gali išlaikyti žvilgsnį ties nustatytu objektu –
tai reiškia atsistačiusį ryšį tarp regėjimo ir prieangio sistemų.
Aš pakeliu galvą ir pamatau, kaip Cheryl šoka su Bach-y-
Rita.
 27/580
Veda ji.

KAIP ATSITIKO, KAD CHERYL gali šokti ir normaliai funkcionuoti

be aparato? Bach-y-Ritos nuomone, tam yra keletas priežasčių.
Viena vertus, pažeistoji jos prieangio sistema išsiderinusi ir tri-
ukšminga – ji siunčia atsitiktinius signalus. Tokiu būdu
pažeisto audinio siunčiamas triukšmas blokuoja sveiko audinio
siunčiamus signalus. Šis aparatas padeda sustiprinti sveiko
audinio siunčiamus signalus. Jo nuomone, aparatas taip pat
padeda išnaudoti kitus smegenų takus, o tai ir yra plastišku-
mas. Smegenų sistemą sudaro galybė neuronų takų –
tarpusavyje susijungusių ir kartu veikiančių neuronų. Jei tam
tikri centriniai takai blokuojami, smegenys jiems apeiti ima
naudoti senesnius ir užmirštus takus.
– Aš į tai žiūriu štai kaip, – sako Bach-y-Rita. – Tarkim,
važiuodami iš čia į Milvokį ir privažiavę pagrindinį tiltą
pamatysite, kad jis uždarytas. Pirmiausia pasijusite paralyži-
uoti. Tuomet nuspręsite patraukti senais šalutiniais keliais, ein-
ančiais pro fermas. Ilgiau pavažinėję šiais keliais atrasite
trumpesnius pravažiavimus į ten, kur norite patekti, ir išmoks-
ite patekti ten greičiau. Šie šalutiniai neutralūs takai tokiu būdu
„demaskuojami“, arba išsiaiškinami, ir nuolatos naudojami vis
stiprėja. Toks „demaskavimas“ yra vienas iš pagrindinių būdų
plastiškoms smegenims persitvarkyti.
Tai, kad Cheryl liekamasis poveikis vis ilgėja, rodo, kad jos
„demaskuotas“ neuronų takas vis stiprėja. Bach-y-Rita tikisi,
kad jei tik nenustos jo lavinti, Cheryl galės ir toliau vis ilginti
liekamojo poveikio laiką.
Praėjus kelioms dienoms Bach-y-Rita gavo Cheryl
elektroninį laišką, kuriame ji rašė: „Bendras liekamojo poveikio
 28/580
laikas: 3 valandos 20 minučių... Mano galva vėl ima svirduli-
uoti, kaip visados... Nebegaliu suregzti žodžių. Mano galva tarsi
plaukia. Pavargau, išsekau... Jaučiuosi prislėgta.“
Skausminga Pelenės istorija. Sugrįžti iš normalios būsenos
labai sunku. Kai taip atsitinka, ji jaučiasi tarsi būtų mirusi,
paskui prisikėlusi, o dabar – vėl mirštanti. Kita vertus, trys
valandos ir dvidešimt minučių po dvidešimties minučių seanso
su aparatu reiškia, kad liekamasis poveikis tęsėsi dešimt kartų
ilgiau nei laikas, praleistas su prijungtu aparatu. Ji yra pirmoji
kada nors gydyta svirdulė, ir netgi jei liekamojo poveikio laiko
niekaip nepavyktų pailginti, nuo šiol galėtų gyventi normalų
gyvenimą, keturis kartus per dieną trumpam prijungdama
aparatą. Tačiau yra priežasčių tikėtis daugiau, nes panašu, kad
po kiekvienos sesijos smegenys geba vis ilgiau išlaikyti
liekamąjį poveikį. Jei taip tęsis ir toliau...

TAI TĘSĖSI TOLIAU. Kitus metus Cheryl dažnai prijungdavo apar-

atą tam, kad pajustų palengvėjimą ir pratęstų liekamąjį poveikį.
Jai pavyko pratęsti iki kelių valandų, paskui – iki kelių dienų, o
dar vėliau – iki keturių mėnesių. Šiandieną ji nebenaudoja
aparato ir nebelaiko savęs svirdule.

1969 METAIS VIENAME GARSIAUSIŲ Europos mokslinių žurnalų

„Nature“ buvo išspausdintas trumpas mokslinę fantastiką
primenantis straipsnelis. Pagrindinis jo autorius Paulas Bach-y-
Rita buvo gamtos mokslų specialistas ir reabilitacijos gydytojas
– tai nedažnas profesinis derinys. Straipsnyje buvo aprašomas
įrenginys, leidžiantis pradėti regėti iš prigimties akliems
žmonėms. Jų visų akių tinklainės buvo pažeistos ir manyta, kad
pagydyti neįmanoma.
 29/580
Apie žurnale išspausdintą straipsnį buvo rašoma
laikraštyje „The New York Times“ ir žurnaluose „Newsweek“
bei „Life“, tačiau tikriausiai todėl, kad toks pareiškimas skam-
bėjo visiškai neįtikimai, įrenginys ir jo išradėjas netrukus buvo
beveik visiškai užmiršti.
Kartu su straipsniu buvo išspausdinta keistos išvaizdos
mašinos nuotrauka: didelė dantisto kėdė su vibruojančiu
atlošu, laidų raizginys ir keletas griozdiškų kompiuterių. Visas
šis gremėzdiškas įrenginys, pagamintas iš nebenaudojamų de-
talių, kartu su septintojo dešimtmečio elektronikos prietaisais
svėrė keturis šimtus svarų (beveik 182 kilogramus – vert.
past.).
Kėdėje už didelės kameros (tai buvo tokio dydžio kamera,
kokios tais laikais naudotos televizijos studijose) sėdėjo iš pri-
gimties aklas žmogus, kuris niekados nebuvo regėjęs. Rankini-
ais svertais sukiodamas kamerą jis nuskaitė priešais esantį
atvaizdą, o iš kameros į kompiuterį buvo siunčiami šį atvaizdą
apibūdinantys elektroniniai signalai, kurie buvo analizuojami
kompiuteryje. Tuomet elektroniniai signalai buvo perduodami į
keturis šimtus vibruojančių stimuliatorių, eilėmis išdėliotų ant
metalinės plokštės, pritvirtintos prie kėdės atlošo taip, kad
stimuliatoriai liestųsi prie aklo tiriamojo odos. Stimuliatoriai
atstojo pikselius, vibruodami ties tamsiomis atvaizdo vietomis
ir nejudėdami ties šviesesniais tonais. Šis vadinamasis lytos-re-
gos įrenginys suteikė akliems žmonėms galimybę skaityti, at-
pažinti veidus bei šešėlius ir nustatyti, kurie objektai buvo
arčiau, o kurie toliau. Jis leido jiems atrasti perspektyvą ir
stebėti, kaip objektai vizualiai keičia formą priklausomai nuo
to, iš kurios perspektyvos į juos žiūrima. Šeši eksperimente
dalyvavę žmonės išmoko atpažinti tokius objektus kaip
 30/580
telefonas – net tuomet, kai jis buvo iš dalies paslėptas už vazos.
Kadangi eksperimentas buvo vykdomas septintajame dešimt-
metyje, jie netgi išmoko atpažinti anoreksiškos figūros modelio
Twiggy nuotrauką.

VISI, KAM TEKO IŠBANDYTI šį gremėzdišką lytos-regos įrenginį,

išgyveno įstabią suvokimo patirtį, pajutę, kad jie ne vien tik
patiria lytėjimo jutimą, bet iš tiesų „mato“ žmones ir objektus.
Po kelių bandymų, nepaisant to, kad informacija jiems
nugara buvo perduodama dvimačiu masyvu, akli žmonės prieš
save galėjo matyti trimatę erdvę. Švystelėjus kamuolį į kameros
pusę, tiriamasis, siekdamas jo išvengti, traukdavosi. Nuo
nugaros plokštę su vibruojančiais stimuliatoriais perdėjus ant
paciento pilvo, jis ir toliau teisingai jusdavo priešais kamerą
vykstantį veiksmą. Pabandžius pakutenti šalia stimuliatorių es-
ančią vietą, pacientas kutenimo nesumaišydavo su regimuoju
dirgikliu. Pacientų psichinio suvokimo išgyvenimas vyko ne ant
odos paviršiaus, bet išoriniame pasaulyje. Ir šie jų išgyvenimai
buvo gana sudėtingi. Po kelių seansų, pacientams sukinėjant
kamerą, buvo galima išgirsti tokių pastabų: „Čia Beti. Šiandieną
ji palaidais plaukais ir be akinių. Jos burna praverta, o dešinė
ranka nuo kairiojo šono juda pakaušio link.“ Tiesa, pacientų
skiriamoji geba paprastai buvo prastoka, tačiau, anot Bach-y-
Ritos, tam, kad matytume, tobulas regėjimas tikrai nėra būti-
nas. Juk kai eidami ūkanota gatve pamatome pastato kontūrus,
argi mes dėl prastos regos jį matome nors kiek mažiau? Kai
žiūrime į ką nors nespalvota, ar mes dėl spalvos trūkumo to
daikto nematome?
 31/580
ŠIS DABAR JAU UŽMIRŠTAS APARATAS buvo vienas pirmųjų ir
drąsiausių bandymų praktiškai pritaikyti neuroplastiškumą. Tai
buvo bandymas vieną jutimą pakeisti kitu ir jis pavyko. Tačiau
šis pritaikymas buvo atmestas kaip pernelyg neįtikėtinas, nes,
remiantis tuometiniu moksliniu suvokimu, buvo manoma, kad
smegenų struktūra nekintama, o mūsų jutimai, arba takai, kuri-
ais jutimai atkeliauja į smegenis, nepajudinami. Ši mintis vis
dar turi nemažai šalininkų ir yra vadinama lokalizacionizmu. Ji
tampriai susijusi su suvokimu, jog smegenys yra kompleksinė
mašina, sudaryta iš atskirų detalių, kurių kiekviena atlieka
konkrečią psichinę funkciją genetiškai nulemtoje bei nepajudi-
namoje lokalėje – iš čia ir kilęs judėjimo pavadinimas. Neišjud-
inamai sumontuotose smegenyse, kuriose kiekviena protinė
funkcija atliekama griežtai nustatytoje vietoje, plastiškumui vi-
etos lieka labai mažai6.
Idėja, kad smegenys veikia kaip mašina, buvo neurologijos
mokslo pagrindas ir ja vadovautasi jau nuo XVII amžiaus, kuo-
met ji pirmą kartą pakeitė mistines sąvokas apie sielą ir kūną.
Mokslininkai, įkvėpti Galilėjo (1564–1642), parodžiusio, kad
planetos gali būti suvokiamos kaip mechaninės jėgos valdomi
negyvi kūnai, atradimų, įtikėjo, kad visas gamtos pasaulis funk-
cionuoja kaip didelis fizikos dėsnių veikiamas kosminis laikrod-
is, ir visus gyvus daiktus, taip pat ir organus, ėmė aiškinti
mechaniškai, tarsi jie irgi būtų mašinos. Suvokimas, kad gam-
tos pasaulis yra didžiulis mechanizmas ir mūsų organai veikia
kaip mašina, pakeitė du tūkstantmečius gyvavusį senovės
graikų suvokimą, kad gamta – tai didžiulis gyvas organizmas, o
mūsų organai toli gražu nėra negyvi objektai. Pirmasis šios
naujos „mechanistinės biologijos“ pasiekimas buvo iš tiesų
nuostabus ir nepaprastas laimėjimas. Williamas Harvey
 32/580
(1578–1657), studijavęs anatomiją Italijoje, Padujoje, kur dėstė
Galilėjus, atrado, kaip mūsų kūne cirkuliuoja kraujas, ir pa-
demonstravo, jog širdies veikimo principas toks pats kaip ir
pompos, kuri, žinoma, yra paprasčiausio tipo mašina. Netrukus
daugeliui mokslininkų ėmė atrodyti, kad tam, jog paaiškinimas
būtų mokslinis, jis privalo būti mechanistinis – jis privalo
paklusti mechaniniams judėjimo dėsniams. Sekdamas Har-
vey’umi prancūzų filosofas René Descartes’as (1596–1650)
įrodinėjo, kad smegenys ir nervų sistema taip pat veikia pom-
pos principu. Jo teigimu, nervai iš tiesų yra vamzdžiai, nutiesti
iš galūnių į smegenis ir atgal. Jis buvo pirmasis ėmęsis teoret-
izuoti refleksų veikimo principą. Jis teigė, kad palietus žmogaus
odą į skystį panaši medžiaga nervų vamzdžiais keliauja iki sme-
genų, iš kur mechaniškai atsimušusi nervais keliauja atgal ir
sujudina raumenis. Kad ir kaip neišbaigtai tai skamba, Des-
cartes’as klydo ne tiek jau ir daug. Netrukus mokslininkai pato-
bulino šią primityvią jo schemą ir ėmė teigti, kad nervais
keliavo ne skystis, o elektros srovė. Descartes’o idėja apie sme-
genis kaip sudėtingą mašiną pasiekė apogėjų įsigalėjus
dabartiniam mūsų įsitikinimui, kad smegenys yra kompiuteris,
o kartu ir lokalizacionizmui. Kaip ir mašina, smegenys matom-
os kaip sudarytos iš atskirų detalių, kurių kiekviena yra iš ank-
sto numatytoje vietoje ir atlieka vienintelę funkciją, todėl
pažeidus vieną dalį jos pakeisti neįmanoma. Juk mašina negali
išauginti naujų detalių.
Lokalizacionizmo principas buvo pritaikytas ir suvokimui
apie jutimus iškėlus teoriją, kad kiekvienas iš jutimų – regėji-
mas, klausa, skonis, lytėjimas, kvapas ir pusiausvyra – turi re-
ceptorinę ląstelę, skirtą atpažinti vienai iš įvairių aplinkos ener-
gijos formų. Kuomet jos stimuliuojamos, receptorinės ląstelės
 33/580
nervu siunčia elektrinį signalą į tam tikrą smegenų sritį, kurioje
tas jutimas apdorojamas. Dauguma mokslininkų tikėjo, kad
šios smegenų sritys tiek specializuotos, kad viena niekaip neg-
alėtų atlikti kitos funkcijų.
Beveik visiškai atsiribojęs nuo savo kolegų Bach-y-Rita at-
metė šias lokalizacionistines tiesas. Jis atrado, kad mūsų ju-
timai iš prigimties neįtikėtinai plastiški ir, pažeidus vieną iš jų,
kartais jis gali būti pakeistas kitu – šį procesą jis vadina jutimų
pakeitmu (pavadavimu). Jis išrado būdus, kaip sužadinti ju-
timų pakeitimą, ir įrenginius, leidžiančius išgyventi „ant-
gamtiškus jutimus“. Atradęs, kad nervų sistema gali prisitaikyti
ir leisti žmogui matyti vietoj tinklainės panaudojus kamerą,
Bach-y-Rita suteikė pagrindą didžiausiai aklų žmonių svajonei,
kad bus išrasti tinklainės implantai, kuriuos chirurginiu būdu
bus galima įsodinti į akies vidų7.

PRIEŠINGAI NEI DAUGUMA MOKSLININKŲ, kurie paprastai linkę

būti ištikimi vienai mokslo sričiai, Bach-y-Rita tapo kelių sričių
ekspertu: medicinos, psichofarmakologijos, okulinės neurof-
iziologijos (akies raumenų tyrimų), vizualinės neurofiziologijos
(regėjimo ir nervų sistemos tyrimų) ir biomedicininės inžineri-
jos. Jis pasiryžęs sekti idėjomis ten, kur jos nuves. Jis kalba
penkiomis kalbomis, ilgesnį laiką yra gyvenęs Italijoje, Vokieti-
joje, Prancūzijoje, Meksikoje, Švedijoje ir ne vienoje vietoje
Jungtinėse Valstijose. Jam yra tekę dirbti didžių mokslininkų ir
Nobelio premijos laureatų laboratorijose, tačiau kitų nuomonė
niekuomet pernelyg nerūpėjo ir jis nežaidžia politinių žaidimų,
kurių kitiems mokslininkams dažnai tenka griebtis norint ką
nors pasiekti. Tapęs gydytoju jis metė mediciną ir ėmėsi gamtos
mokslų tyrimų. Jis kėlė iš pažiūros sveikam protui
 34/580
prieštaraujančius klausimus, pavyzdžiui, ar regėjimui būtinos
akys, klausai – ausys, skoniui – liežuvis, uoslei – nosis? O kai
Bach-y-Ritai sukako keturiasdešimt ketveri, nerimastingas
protas jį vėl grąžino į mediciną. Pasirinkęs vieną iš pačių
nuostabiausių specialybių – reabilitacinę mediciną – jis pradėjo
rezidentūros programą, reikalaujančią nesibaigiančių dienų ir
bemiegių naktų. Jo siekis buvo šį intelektinį užkampį paversti
mokslu pritaikius tai, ką buvo pavykę sužinoti apie plastiškumą.

BACH-Y-RITA YRA NEPAPRASTAI KUKLUS ŽMOGUS. Jam tinka ir

penkis dolerius kainuojantys kostiumai, o kuomet tik pavyksta
praslysti pro žmonos akis, vilki drabužius iš dėvėtų drabužių
parduotuvės. Vairuoja parūdijusį dvylikos metų automobilį, o
jo žmona tuo tarpu vairuoja naujo modelio automobilį „Passat”.
Jo galvą puošia vešli žilų garbanotų plaukų kupeta, jis kal-
ba tylia greitakalbe, yra tamsaus gymio, kaip ir pridera iš
Viduržemio jūros pakrantės kilusiam vyrui, turinčiam ispaniškų
bei žydiškų šaknų, ir atrodo gerokai jaunesnis nei šešiasdešimt
devynerių metų. Iš išvaizdos sudaro intelektualaus vyro įspūdį,
tačiau tuo pat metu spinduliuoja ir berniukišką šilumą, kurią
jaučia majų šaknų turinčiai meksikietei žmonai Ester.
Jis pripratęs būti laikomas išsišokėliu. Jis užaugo Bronkse.
Penktoje klasėje buvo vos 147,3 centimetrų ūgio, nes dėl
kažkokios paslaptingos ligos aštuonerius metus augimo proce-
sas buvo sulėtėjęs, du kartus buvo diagnozuota leukemija.
Didesni mokiniai jį mušdavo kiekvieną dieną, ir per tuos metus
būsimasis mokslininkas tapo nepaprastai atsparus skausmui.
Kai jam buvo dvylika, plyšo apendiksas ir galiausiai buvo dia-
gnozuota paslaptingoji liga – reta lėtinio apendicito forma. Jis
paaugo 20,3 centimetro ir laimėjo pirmąją savo kovą.
 35/580
Mes važiuojame mašina Madisone, Viskonsino valstijoje,
kur jis gyvena tuomet, kai nėra Meksikoje. Jam nebūdinga apsi-
metinėti, ir po daugelį valandų trukusio mūsų pokalbio jis
leidžia pro lūpas prasprūsti vos vienai jį patį aukštinančiai
pastabai.
– Aš galiu bet ką sujungti su bet kuo, – nusišypso jis.

– MES REGIME SMEGENIMIS, o ne akimis, – sako jis.

Šis teiginys prieštarauja sveikam protui, sakančiam, kad
mes regime akimis, girdime ausimis, jaučiame skonį liežuviu,
užuodžiame nosimi ir jaučiame lytėjimą oda. Kas norėtų tam
prieštarauti? Tačiau anot Bach-y-Ritos, akimis mes tik fiksuo-
jame šviesos energijos pokyčius, tuo tarpu mūsų smegenys tai
suvokia – vadinasi, jos ir regi.
Bach-y-Ritai nerūpi, kokiais keliais jutimas patenka į
smegenis:
– Aklam žmogui lazda mosikuojant pirmyn ir atgal tėra vi-
enas taškas – lazdos galas, kuriuo informacija perduodama į
rankos odos receptorius. Vis dėlto šis mosikavimas padeda išsi-
aiškinti, kur durų stakta ar kėdė. Vadovaudamasis šia informa-
cija aklas žmogus gali nueiti prie kėdės ir atsisėsti. Nors jutikli-
ai, kuriais jis gauna informaciją ir kuriais lazda su juo „palaiko
ryšį“, yra rankoje, jis suvokia ne lazdos spaudimą į ranką, bet
kambario išdėstymą: kėdes, sienas, kėdės kojas, trimatę erdvę.
Patys receptoriai rankos paviršiuje tampa tik informacijos per-
davėjais, vartais, pro kuriuos patenka duomenys. Šio proceso
metu paviršiuje esantys receptoriai praranda savo tapatybę.
Bach-y-Ritai pavyko nustatyti, kad oda ir jos jutimo re-
ceptoriai galėtų pakeisti akies tinklainę, nes tiek oda, tiek ir
 36/580
tinklainė yra tarsi dvimačiai jutiminiais receptoriais padengti
popieriaus lapai, ant kurių galima formuoti atvaizdus.
Vienas dalykas yra atrasti naujus duomenų vartus – kelią,
kuriuo jutimai perduodami į smegenis. Padaryti, kad smegenys
atkoduotų šiuos iš odos perduodamus jutimus ir konvertuotų
juos į atvaizdą, visai kas kita. Kad pavyktų tai padaryti, sme-
genys turi mokytis iš naujo, o toji smegenų dalis, kuri skirta ap-
doroti lytėjimui, turi prisitaikyti prie naujų signalų. Toks ge-
bėjimas prisitaikyti rodo, kad smegenys plastiškos, kitaip
sakant, jutiminio suvokimo sistema gali būti pertvarkyta.
Jei smegenys geba persitvarkyti, lokalizacionizmo ša-
lininkų pateikiamas smegenų paveikslas negali būti teisingas. Iš
pradžių netgi Bach-y-Rita žavėjosi šio judėjimo pasiekimais ir
buvo lokalizacionistas. Pirmą kartą lokalizacionizmas rimtai
buvo pristatytas 1861 metais, kuomet vienas iš chirurgo Paulo
Broca pacientų patyrė insultą, prarado gebėjimą kalbėti ir
tegalėjo ištarti vos vieną žodį. Kad ir ko būtų klausiama, vargšas
vyras visuomet atsakydavo: „Tan, tan.“ Jam mirus Broca atliko
smegenų skrodimą ir pamatė, kad buvo pažeista kaktos skilties
kairioji dalis. Skeptikams, iki tol netikėjusiems, kad kalbos
funkcija gali būti vienoje smegenų dalyje, Broca kaip įrodymą
pateikė pažeistą audinį, o vėliau nesiliovė informavęs ir apie
kitus pacientus, kuriems praradus gebėjimą kalbėti buvo rand-
ami pažeidimai lygiai toje pačioje smegenų dalyje. Tą smegenų
dalį pradėta vadinti Broca sritimi ir imta manyti, kad ji at-
sakinga už lūpų ir liežuvio raumenų judesius. Netrukus po to
kitas gydytojas, Carlas Wernicke, atrado, kad pažeidimai kitoje,
kiek tolėliau nuo kaktos skilties esančioje smegenų srityje, gali
paveikti gebėjimą suprasti kalbą. Wernicke padarė išvadą, kad
pažeistoji sritis atsakinga už psichinę žodžių reprezentaciją ir
 37/580
suvokimą. Ši sritis dabar vadinama Wernicke’ės sritimi. XX
amžiuje, remiantis naujais tyrimais, smegenų žemėlapis buvo
gerokai patobulintas ir lokalizacionizmas tapo kur kas
konkretesnis.
Deja, netrukus argumentai apie lokalizacionizmo požiūrio
teisingumą tapo gerokai išpūsti. Remiantis tam tikrais intriguo-
jančiais sąryšiais (pastebėjimais, jog pažeidus tam tikras sme-
genų sritis netenkama konkrečių psichinių funkcijų), išplėtota
visuotinė teorija, skelbianti, kad kiekviena iš smegenų funkcijų
gali būti atliekama tik tam tikroje konkrečioje smegenų vietoje.
Šią idėją trumpai galima apibūdinti taip: „Viena funkcija – vi-
ena lokacija“, o tai reiškia, kad pažeidus vieną dalį smegenys
negali persitvarkyti ir atkurti prarastosios funkcijos.
Prasidėjo tamsieji plastiškumo amžiai ir į bet kokius
bandymus paprieštarauti idėjai „viena funkcija – viena loka-
cija“ buvo tiesiog nekreipiama dėmesio. 1868 metais Jules’is
Cotard’as ėmėsi tirti vaikus, kurių kairysis smegenų pusrutulis
(taip pat ir Broca kalbos sritis) buvo pažeistas dėl ankstyvojoje
vaikystėje išgyventos sunkios smegenų ligos. Nepaisant šios
žalos smegenims, tie vaikai galėjo normaliai kalbėti. Tai reiškė,
kad netgi jeigu kalba paprastai apdorojama kairiajame pus-
rutulyje, kaip teigė Broca, tikėtina, kad smegenys pasižymi
tokiu plastiškumu, jog prireikus geba pačios persitvarkyti. 1876
metais Ottas Soltmannas iš vos gimusių šuniukų ir triušiukų
smegenų pašalino motorinę žievę – smegenų dalį, kuri at-
sakinga už judėjimą, ir pastebėjo, kad gyvūnėliai neprarado ge-
bėjimo judėti. Šie atradimai buvo tiesiog paskandinti lokaliza-
cionizmo sekėjų sukeltos entuziazmo bangos.
Bach-y-Rita lokalizacionizmu ėmė abejoti dar septinta-
jame dešimtmetyje, kuomet gyveno Vokietijoje. Tuo metu jis
 38/580
dirbo kartu su mokslininkų komanda, siekusia ištirti regėjimo
funkciją, pasitelkus elektrodus išmatuojant elektrines iškrovas
regėjimą apdorojančioje katės smegenų srityje. Komandos nari-
ai buvo įsitikinę, kad katei parodžius paveikslėlį regėjimą ap-
dorojančioje smegenų srityje esantis elektrodas sukels įtampos
šuolį, reiškiantį, kad atvaizdas apdorojamas. Taip ir atsitiko.
Tačiau kažkam netyčiomis paglosčius katei leteną, regėjimo
sritis vėl įsižiebė – reiškia, kad ji galėjo apdoroti ir lytėjimo ju-
timą. Be to, jie išsiaiškino, kad regėjimo sritis buvo suaktyvin-
ama ir katei girdint garsus.
Bach-y-Rita pradėjo tikėti, kad lokalizacionistų siūloma
idėja „viena funkcija – viena lokacija“ negali būti teisinga. Katės
smegenų regėjimo srityje buvo apdorojamos dar bent dvi funk-
cijos: lytėjimas ir garsas. Smegenis jis ėmė suvokti esant poli-
sensorines: jutiminės smegenų sritys gebėjo apdoroti daugiau
nei vieno jutimo siunčiamus signalus.
Tai įmanoma dėl to, kad visi mūsų jutimų receptoriai,
nepaisant jutimų šaltinio, skirtingas išorinio pasaulio energijos
rūšis paverčia elektriniais kodais, kurie siunčiami į nervus. Šie
elektriniai kodai yra visuotinė kalba, kuria „kalbama“ mūsų
smegenyse – mūsų neuronuose nėra nei regimų atvaizdų, nei
garsų, nei kvapų, nei jutimų. Bach-y-Rita suvokė, kad šiuos im-
pulsus apdorojančios sritys yra kur kas homogeniškesnės nei
kad iki tol manė neurologai. Šį jo įsitikinimą dar labiau
sutvirtino neurologo Vernono Mountcastle’o atradimas, kad
galvos smegenų žievės sritys, atsakingos už regėjimą, klausą ir
lytėjimą, pasižymi panašia šešiasluoksne informacijos per-
dirbimo struktūra. Bach-y-Ritos įsitikinimu, tai reiškė, kad bet
kuri smegenų žievės sritis pajėgi apdoroti bet kuriuos jai
 39/580
siunčiamus elektros signalus, o smegenų funkciniai mazgai vis
dėlto nėra tokie specializuoti, kaip buvo manoma iki tol.
Po šio atradimo Bach-y-Rita kelerius metus paskyrė lokal-
izacionizmo išimčių tyrimams. Pasitelkęs savo kalbų žinias jis
pasinėrė į neišverstos ir senesnės literatūros studijas ir iš naujo
atrado mokslinius tyrimus, atliktus dar prieš įsigalint griežtes-
nėms lokalizacionizmo versijoms. Jis atrado Marie-Jean-Pi-
erre’o Flourenso, dar XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje
įrodžiusio, kad smegenys geba persitvarkyti, darbus. Be to, jis
originalo kalba perskaitė dažnai cituojamus, tačiau kur kas
rečiau verčiamus prancūzo Broca darbus ir pamatė, kad net
pats Broca nebuvo visiškai išsižadėjęs plastiškumo, priešingai,
nei manė jo sekėjai.

LYTOS-REGOS APARATO PRITAIKYMO SĖKMĖ dar labiau paskatino

Bach-y-Ritą iš naujo peržiūrėti savo įsivaizduojamą žmogaus
smegenų paveikslą. Juk vis dėlto stebuklas buvo ne jo išrastas
aparatas, o gyvos, besikeičiančios ir prie naujų dirbtinai sukur-
tų signalų prisitaikyti gebančios smegenys. Jis spėjo, kad sme-
genims persitvarkant lytėjimo jutimo siunčiami signalai (pirmi-
ausia apdorojami lytėjimo jutimą kontroliuojančioje žievės
dalyje netoli pakaušio) tolesniam apdorojimui nukreipiami į
regėjimo jutimą kontroliuojančią smegenų žievės dalį, o tai re-
iškia, kad perkuriami visi neuroniniai takai, vedantys nuo odos
paviršiaus į regėjimo jutimą kontroliuojančią smegenų žievės
dalį.
Bach-y-Ritos maištas prasidėjo prieš keturiasdešimt metų,
kuomet lokalizacionizmo imperija kontroliavo tolimiausius
atokampius. Jis gyrė lokalizacionizmo laimėjimus, tačiau kartu
teigė, kad „yra galybė įrodymų, jog smegenims būdingas tiek
 40/580
motorinis, tiek ir jutiminis plastiškumas“. Vieną jo straipsnių
įvairūs žurnalai atsisakė spausdinti net šešis kartus – ne dėl to,
kad kilo abejonių dėl pateikiamų įrodymų, o paprasčiausiai dėl
to, kad jis drįso pavadinime paminėti žodį „plastiškumas“.
Pasirodžius mokslininko straipsniui žurnale „Nature“, jo myli-
mas mokytojas Ragnaras Granitas, už akies tinklainės tyrimus
1965 metais gavęs Nobelio premiją fiziologijos srityje ir
pasirūpinęs, kad Bach-y-Ritos medicinos mokyklos baigiamasis
darbas būtų išspausdintas, pasikvietė jį arbatos. Granitas
paprašė žmonos palikti juos vienus ir, pagyręs Bach-y-Ritos
akių raumenų tyrimus, pasidomėjo, kodėl jis vis dėlto gaištąs
laiką prie „to suaugusių žmonių žaisliuko“. Tačiau Bach-y-Rita
nenusileido ir knygose bei keliuose šimtuose straipsnių ėmė
dėstyti įrodymus apie smegenų plastiškumą ir tobulinti
plastiškumo principo veikimą paaiškinančią teoriją.

PLASTIŠKUMAS TAPO PAGRINDINIU Bach-y-Ritos tyrimų objektu,

tačiau jis ir toliau nesiliovė išradinėjęs jutimų pakaitalų
aparatus. Pasitelkęs į pagalbą inžinierius jis bandė gerokai
sumažinti akliesiems skirtą aparatą, sudarytą iš dantisto kėdės
ir kompiuterio kameros. Prie nugaros prijungiama gremėzdiška
ir sunki plokštė su vibruojančiais stimuliatoriais buvo pakeista
elektrodais padengta popieriaus plonumo plastiko juostele, ne
didesne už sidabrinio dolerio monetą, puikiai telpančia ant
liežuvio paviršiaus. Liežuvį Bach-y-Rita laiko idealia smegenų ir
aparato jungtimi – puikiu patekimo į smegenis tašku, nes liežu-
vio paviršiuje nėra kitiems išorės organams būdingo nejautraus
negyvos odos sluoksnio. Kompiuterį taip pat pavyko gerokai
sumažinti, o kamera, kuri kadaise buvo lagamino dydžio, dabar
gali būti pritvirtinta prie akinių rėmelių.
 41/580
Jis dirbo ir prie kitų jutimų pakaitalo idėja paremtų
išradimų. Jam pavyko gauti NASA finansavimą sukurti naujai
elektroninei „jutimo“ pirštinei, skirtai kosmose esantiems as-
tronautams. Tuometinės astronautams skirtos pirštinės buvo
tokios storos, kad trukdė užčiuopti mažesnius objektus ar atlikti
sudėtingesnius judesius. Todėl pirštinės išorėje jis pritaisė
elektrinius jutiklius, perduodančius elektros signalus į ranką.
Tuomet remdamasis tuo, ką pavyko sužinoti kuriant šią piršt-
inę, jis išrado dar vieną pirštinę, skirtą raupais sergantiems
žmonėms, kurių rankos, ligai pažeidus jų odą ir sunaikinus
nervus, netenka lytėjimo jutimo. Kaip ir ant astronautams skir-
tos pirštinės, raupsuotųjų pirštinės išorėje pritaisyti jutikliai iš
ligotų rankų signalus siunčia į sveiką odą, kurios nervai
nepažeisti. Tokiu būdu sveika oda tampa rankomis patiriamų
jutimų įėjimo tašku. Tuomet Bach-y-Rita pradėjo dirbti prie
pirštinės, kuri akliems žmonėms leistų skaityti kompiuterio
ekraną. Jis netgi turi planų sukurti prezervatyvą, kuris pa-
cientams, kurių varpos po stuburo traumų yra nejautrios, leistų
vėl patirti orgazmą. Jis remiasi prielaida, kad seksualinis susi-
jaudinimas, kaip ir kiti jutiminiai išgyvenimai, vyksta sme-
genyse, todėl seksualinio judesio jutimas, perduodamas per
prezervatyve esančius jutiklius, gali būti paverstas elektronini-
ais impulsais ir tokiu būdu transliuojamas į tą smegenų dalį,
kuri apdoroja seksualinį susijaudinimą. Dar vienas iš galimų jo
atradimų panaudojimo būdų – suteikti žmonėms antgamtiškų
galių, pavyzdžiui, gebėjimą matyti infraraudonuosius spinduli-
us ar regėti tamsoje. Jis sukūrė aparatą, kuris Jungtinių Val-
stijų karinio jūrų laivyno specialiojo būrio nariams leidžia jausti
savo kūno padėtį po vandeniu, ir dar vieną, kurį sėkmingai
pavyko išbandyti Prancūzijoje. Pastarasis, siųsdamas signalus iš
 42/580
elektroninio jutiklio, pritaisyto prie skalpelio galo, į įtaisą, pri-
taisytą ant chirurgo liežuvio, ir smegenis, leidžia chirurgui
žinoti tikslią skalpelio padėtį.

BACH-Y-RITOS SUVOKIMO, KAD SMEGENYS GEBA reabilituotis,

šaknis galimai slepia dramatiškas tėvo, garsaus katalonų poeto
ir mokslininko Pedro Bach-y-Ritos, pasveikimas po ištikusio
paralyžiuojančio insulto. 1959 metais Pedro, kuris tuo metu
buvo šešiasdešimt penkerių metų našlys, patyrė insultą, para-
lyžiavusį veidą bei kūną ir atėmusį gebėjimą kalbėti.
Paulo broliui George’ui, kuris šiuo metu dirba psichiatru
Kalifornijos valstijoje, buvo pasakyta, kad nėra jokios tikimy-
bės, jog tėvas pasveiks, ir kad jam teks gultis į ligoninę. Tačiau
George’as, kuris tuo metu studijavo mediciną Meksikoje, para-
lyžiuotą tėvą iš Niujorko, kur iki tol gyveno, parsivežė kartu
gyventi į Meksiką. Iš pradžių jis bandė susitarti dėl reabilitaci-
jos programos tėvui Britanijos Amerikos ligoninėje, kur buvo
pasiūlyta tik standartinė keturių savaičių trukmės reabilitacijos
programa, nes niekas netikėjo, kad tęstinis gydymas galėtų at-
nešti kokios nors naudos smegenims. Po keturių savaičių tėvui
nė kiek nepagerėjo. Jis liko toks pat bejėgis – reikėjo pasodinti
ant klozeto, nukelti, išmaudyti. Visa tai, padedamas sodininko,
darė pats George’as. Laimė, tėvas buvo nestambus vyras ir tes-
vėrė vos 53,5 kilogramus, todėl jiedu galėjo lengvai jį pakelti.
George’as apie reabilitaciją nenutuokė visiškai nieko, ir,
kaip paaiškėjo, jo nežinojimas buvo tikra Dievo dovana – mat
jam pasisekė tik todėl, kad sulaužė visas to meto taisykles ir
neleido pesimistinėms teorijoms užkirsti sėkmei kelio.
– Aš nusprendžiau, užuot mokęs tėvą vaikščioti, iš pradžių
išmokyti šliaužioti. Tariau jam: „Juk iš pat pradžių pradėjai nuo
 43/580
šliaužiojimo, tai ir dabar teks kurį laiką pašliaužioti.“ Nupirkom
paminkštintus antkelius. Iš pradžių bandėm jį pastatyti
keturpėsčią, tačiau jo rankos ir kojos nelaikė, tai buvo nelengva.
Kai tik tėvui pavyko kurį laiką išsilaikyti keturpėsčiam, Ge-
orge’as pastatė jį taip, kad silpnasis petys ir silpnoji ranka jam
šliaužiant remtųsi į sieną.
– Taip jis šliaužiojo palei sieną kelis mėnesius. Po kiek
laiko jį perkėliau į sodą. Tai papiktino kaimynus, kurie aiškino,
kad profesorių versti šliaužioti kaip šunį negražu ir netgi
nepadoru. Vienintelis pavyzdys, kurį aš galėjau pasitelkti, buvo
kūdikių mokymasis vaikščioti. Taigi, atsisėdę ant grindų mes
ėmėme žaisti žaidimus: aš mėčiau stiklo rutuliukus, o tėvas
turėjo juos pagauti. Arba ant grindų primėtydavau monetų, o jis
turėjo jas surinkti dešine ranka – ta, kuri buvo jo silpnoji.
Viskas, ką darėme, buvo ne kas kita kaip kasdieninių veiksmų
pavertimas pratimais. Netgi indų plovimą mes pavertėme
pratimu. Sveikąja ranka tėvas laikydavo puodą, o silpnąja, kurią
jis valdė labai sunkiai ir kuri be perstojo mėšlungiškai
trukčiojo, imdavo sukti ratus – penkiolika minučių pagal laik-
rodžio rodyklę ir penkiolika minučių prieš. Puodo kraštai jo
rankai buvo tarsi ribos. Žengdamas du žingsnius į priekį ir vi-
eną atgal tėvas pamažu ėmė atsigauti. Po kurio laiko jis pats
man padėjo ruošti pratimus. Jis norėjo pasiekti tokį lygį, kad
galėtų atsisėsti valgyti prie stalo kartu su manimi ir kitais medi-
cinos studentais.
Toks režimas tęsėsi po keletą valandų kasdien, kol pamažu
Pedro perėjo nuo šliaužiojimo prie vaikščiojimo keliais, tuomet
sugebėjo atsistoti ir galiausiai pradėjo vaikščioti.
Atgauti kalbą Pedro bandė savarankiškai, ir, praėjus
maždaug trims mėnesiams, pasirodė pirmieji ženklai, kad tai
 44/580
padaryti jam pavyks. Po kelių mėnesių jis panoro pradėti rašyti.
Atsisėdęs prie rašomosios mašinėlės vidurinįjį pirštą jis nu-
taikydavo virš norimo klavišo, o tuomet paleisdavo laisvai kristi
visą ranką ir tokiu būdu nuspausdavo reikiamą klavišą. Įvaldyti
šią techniką jis pradėjo nuo riešo lavinimo, kol galiausiai vienas
po kito tapo judrūs ir pirštai. Po kurio laiko jis vėl galėjo
įprastai spausdinti.
Praėjus metams po insulto Pedro pasveiko taip, kad būda-
mas šešiasdešimt aštuonerių metų vėl pradėjo dėstyti visu etatu
koledže Niujorke. Savo darbą jis be galo mylėjo ir dirbo iki tol,
kol sulaukęs septyniasdešimties išėjo į pensiją. Tuomet
susirado kitą dėstytojo darbą San Francisko valstijoje, dar kartą
vedė, toliau dirbo ir leisdavosi į žygius bei keliones. Po patirto
insulto jis išliko aktyvus dar septynerius metus. Viešėdamas pas
draugus Bogotos mieste, Kolumbijoje, jis leidosi kopti aukštai į
kalnus. 2743,2 metro aukštyje Pedro ištiko širdies smūgis ir
netrukus jis mirė. Jam buvo septyniasdešimt dveji.
Aš paklausiau George’o, ar jis suvokiąs, koks neįprastas
buvo tėvo atsigavimas, kuris tęsėsi taip ilgai po insulto, ir ar jis
tuo metu galvojo, kad toks atsigavimas gali būti smegenų
plastiškumo pasekmė.
– Aš tai suvokiau tik kaip rūpinimąsi savo tėčiu. Paulas
vėliau ėmė apie tai kalbėti kaip apie neuroplastiškumo
apraišką. Tačiau ne iš karto. Tai buvo jau gerokai po mūsų tėvo
mirties.
Pedro kūnas buvo atgabentas į San Franciską, kur dirbo
Paulas. Tai buvo 1965 metai, ir tais laikais, kai dar nebuvo
išrasta smegenų skenavimo technika, autopsija buvo įprastinis
būdas mokslininkams sužinoti daugiau apie smegenų ligas ir
 45/580
paciento mirties priežastis. Autopsiją atlikti Paulas paprašė
gydytojos Mary Jane Aguilar.
– Po kelių dienų man paskambino Mary Jane ir pasakė:
„Paulai, atvažiuok, turiu tau kai ką parodyti.“ Atvykęs į Stan-
fordo ligoninę ant stalo pamačiau skaidres, kuriose buvo
užfiksuotos išpjaustytos tėvo smegenys.
Pritrūko žodžių.
– Pajutau pasibjaurėjimą, tačiau galėjau suprasti ir Mary
Jane susijaudinimą, nes skaidrėse buvo matyti, jog tėvo sme-
genyse po insulto buvo atsivėrusi didžiulė žaizda, kuri niekuo-
met neužgijo, nors jis ir sugebėjo atgauti visas savo funkcijas.
Aš išsigandau. Mano kūnas nutirpo. Ėmiau galvoti: „Tik
pažiūrėkit, kokie sužalojimai.“ O ji tarė: „Kaip jis, taip
sužalotas, galėjo atsigauti?“
Pažvelgęs atidžiau Paulas pamatė, kad tėvo smegenyse
buvusi septynių metų senumo žaizda daugiausia apėmė galvos
smegenų kamieną – arčiausiai stuburo smegenų esančią galvos
smegenų dalį, o ir kiti pagrindiniai smegenų žievėje esantys ir
judėjimą kontroliuojantys centrai insulto metu buvo sunaikinti.
Buvo sunaikinti devyniasdešimt septyni procentai nervų, ein-
ančių iš smegenų žievės į stuburą. Ši katastrofiška žala ir sukėlė
paralyžių.
– Aš suvokiau, kad tai reiškė, jog treniruojantis kartu su
George’u jo smegenys kažkokiu būdu visiškai persitvarkė. Iki
tos akimirkos mes nesuvokėm, koks nepaprastas buvo jo pas-
veikimas, nes neturėdami smegenų skenogramos negalėjome
žinoti, kokio dydžio žaizda buvo smegenyse. Kai žmonės at-
sigaudavo, mes dažniausiai darydavome prielaidą, kad padaryta
žala nebuvo tokia didelė. Mary Jane paprašė, kad būčiau šį
 46/580
atvejį aprašančio straipsnio bendraautoris. Aš tiesiog negalėjau
nesutikti.
Tėvo istorija buvo tiesioginis įrodymas, kad atsigauti gali
netgi pagyvenęs žmogus su didžiule žaizda smegenyse. Tačiau
išstudijavęs tą žaizdą ir peržvelgęs susijusią literatūrą Paulas
rado dar daugiau įrodymų, kad smegenys turi gebėjimą
persitvarkyti ir atgauti niokojančio insulto metu prarastas funk-
cijas. Jis atrado, kad 1915 metais vienam amerikiečių psicho-
logui, vardu Shepherdas Ivory Franzas, pavyko įrodyti, jog
dvidešimt metų išbuvę paralyžiuoti pacientai, atliekantys sme-
genis stimuliuojančius pratimus, gali patirti vėlyvą sveikimą.

TĖVO VĖLYVAS SVEIKIMAS NULĖMĖ Bach-y-Ritos karjeros pokyči-

us. Būdamas keturiasdešimt ketverių jis vėl ėmėsi medicinos
praktikos ir tapo neurologijos ir reabilitacinės medicinos rez-
identu. Jis suprato, kad tam, jog pacientai galėtų sveikti, jie,
kaip ir jo tėvas, turi būti skatinami atlikti realaus gyvenimo
veiksmus imituojančius pratimus.
Jis ėmė domėtis poinsultiniu gydymu didžiausią dėmesį
skirdamas vėlyvam sveikimui – norėjo išsiaiškinti, kaip padėti
žmonėms įveikti neurologines problemas praėjus metams nuo
jų atsiradimo. Jis ėmė kurti kompiuterinius žaidimus, skirtus
insultą išgyvenusių pacientų rankų judesiams lavinti. Be to,
kurdamas pratimus bandė remtis tuo, ką žinojo apie
plastiškumą. Įprastai reabilitacija trukdavo vos keletą savaičių,
nes maždaug po tiek laiko paciento padėtis nustodavo gerėjusi,
arba pasiekdavo „plokštumą“, ir gydytojai prarasdavo motyva-
ciją gydyti toliau. Tačiau Bach-y-Rita, remdamasis savo
žiniomis apie nervų augimą, ėmė teigti, kad šios mokymosi
„plokštumos“ buvo laikino pobūdžio ir tik sudedamoji
 47/580
plastiškumu paremto mokymosi ciklo stadija, einanti prieš kon-
solidaciją. Nors konsolidacijos stadijos metu pastebimos pažan-
gos užfiksuoti ir neįmanoma, paciento kūne vyksta biologiniai
pakitimai, o jo įgūdžiai tampa vis tobulesni.
Bach-y-Rita sukūrė programą, skirtą žmonėms pažeistais
veido motoriniais nervais. Šie žmonės nepajėgė pajudinti veido
raumenų, dėl to negalėjo užsimerkti, normaliai kalbėti ar
išreikšti emocijų, o tai darė juos panašius į keistus automatus.
Bach-y-Rita vieną iš „papildomų“ nervų, kuris paprastai eina į
liežuvį, chirurginiu būdu prijungė prie paciento veido raumenų.
Tuomet sukūrė smegenims skirtų pratimų programą, turėjusią
padėti „liežuvio nervą“ (tiksliau sakant, jį valdančią smegenų
dalį) paskatinti veikti taip, tarsi jis būtų vienas iš veido nervų.
Pacientams pavyko įgusti veidu reikšti emocijas, kalbėti ir
užsimerkti. Tai dar vienas atvejis, kai Bach-y-Rita sugebėjo „bet
ką sujungti su bet kuo“.

PRAĖJUS TRISDEŠIMT TREJIEMS METAMS po Bach-y-Ritos

straipsnio pasirodymo žurnale „Nature“, mokslininkams, pas-
inaudojus mažesnės apimties modernia jo lytos-regos aparato
versija ir peršvietus pacientų smegenis, pavyko patvirtinti, kad
lytėjimo sukurtas atvaizdas, patekęs per paciento liežuvį, iš
tiesų keliauja į regos žievę8.
Neseniai vieno iš įstabiausių plastiškumo eksperimentų
metu buvo paneigtos visos abejonės dėl galimybės perprogra-
muoti jutimus. Šio eksperimento metu buvo tiesiogine to žodžio
prasme perprogramuoti ne lytėjimo ir regos, kaip kad buvo
padaręs Bach-y-Rita, bet klausos ir regėjimo takai. Neurologas
Mriganka Suras chirurginiu būdu perprogramavo jauno šeško
smegenis. Paprastai optinis nervas iš akių eina į regos žievę, tuo
 48/580
tarpu Suras chirurginiu būdu optinius nervus nukreipė iš šeško
regos žievės į klausos žievę ir pastebėjo, kad šeškas ir toliau gali
regėti. Pasinaudojęs prie šeško smegenų prijungtais elektrodais
Suras įrodė, kad šeškui regint įsijungia klausos žievės, kur po
operacijos vyko regėjimo signalų apdorojimas, neuronai.
Klausos sistemos žievės sritis, būdama tokia plastiška, kaip
Bach-y-Rita ir įsivaizdavo ją esant, sugebėjo persiprogramuoti
taip, kad įgijo regėjimo sistemos žievės struktūrą. Nors šią op-
eraciją išgyvenę šeškai ir negalėjo pasigirti 20/20 regėjimu
(pagal Sneleno (Snelleno) skalę – vert. past.), jų regėjimas
buvo 20/60 – ne ką prastesnis nei kai kurių akinius nešiojančių
žmonių.
Dar ne taip seniai tokią transformaciją paaiškinti būtų
buvę visiškai neįmanoma. Tačiau Bach-y-Rita, parodydamas,
kad mūsų smegenys yra kur kas labiau prisitaikančios negu
teigia lokalizacionizmo teorija, padėjo susiformuoti kur kas tik-
slesniam suvokimui, leidžiančiam paaiškinti tokius pokyčius.
Prieš jam imantis šio darbo buvo įprasta manyti – kaip vis dar
tebemano dauguma neurologų, – kad mes turime regos žievę,
kuri yra pakaušio skiltyje ir apdoroja regėjimo signalus, ir
klausos žievę, esančią smilkinio skiltyje ir apdorojančią klausos
signalus. Bach-y-Rita įrodė, kad viskas kur kas sudėtingiau ir
kad šios smegenų sritys yra ne kas kita kaip plastiški ir
tarpusavyje besijungiantys procesoriai, galintys apdoroti
nepaprastai įvairaus pobūdžio signalus9.

CHERYL NĖRA VIENINTELĖ PACIENTĖ, KURIĄ išgelbėjo Bach-y-Ri-

tos keistasis šalmas. Nuo to laiko jo komandai pavyko daugiau
nei penkiasdešimčiai pacientų padėti atgauti pusiausvyrą ir vėl
pradėti vaikščioti. Kai kurių negalavimai buvo tokie pat kaip ir
 49/580
Cheryl, kiti buvo patyrę smegenų traumą, insultą ar sirgo Par-
kinsono liga.
Paul Bach-y-Ritos darbas svarbus tuo, kad jis pirmasis iš
savo kartos neurologų suvokė, jog smegenys pasižymi
plastiškumu, ir ėmėsi praktinių priemonių žmonių kančioms
palengvinti. Visas jo darbas besąlygiškai grįstas idėja, kad mes
visi esame gimę su kur kas lengviau prisitaikančiomis, vis-
apusiškomis ir oportunistinėmis smegenimis, negu kad iki šiol
manėme.
Cheryl smegenys sugebėjo išvystyti naują pusiausvyros ju-
timą, aklų pacientų smegenyse, jiems mokantis atpažinti objek-
tus, perspektyvą ir judesį, susiformavo nauji smegenų kanalai –
šie pokyčiai nėra kokios nors mįslingos išimtys, bet įrodo pačią
taisyklę, kad jutiminė žievė yra plastiška ir prisitaikanti. Kai
Cheryl smegenys išmoko reaguoti į pažeistą receptorių pakeit-
usį dirbtinį receptorių, tai nebuvo kažin kas nepaprasta.
Neseniai Bach-y-Ritos darbų įkvėptas pažinimo mokslų spe-
cialistas Andy Clarkas šmaikščiai pareiškė, kad mes „iš pri-
gimties esame kyborgai“, tai yra kad dėl smegenų plastiškumo
galime gana lengvai prisijungti prie įvairių mašinų, tokių kaip
kompiuteris ar elektroniniai prietaisai. Tačiau mūsų smegenys
gali restruktūrizuotis ir reaguodamos į signalus iš tokių
paprastų įrankių kaip aklojo lazdelė. Juk smegenys plastiškumu
pasižymėjo jau nuo priešistorinių laikų. Smegenys yra kur kas
atviresnė sistema, negu mes kada nors įsivaizdavome, ir motina
gamta gerokai pasistengė, kad galėtume suvokti ir pajusti ap-
linkinį pasaulį. Ji mums davė smegenis, kurios išgyventi
kintančiame pasaulyje geba keisdamosi pačios.

[Pastabos ir nuorodos]
 50/580

6 Autorius kalba apie griežtos lokalizacijos ša-

lininkus (pvz., tokius kaip F. Gallis). Tačiau
jau XX amžiaus viduryje buvo sukurta dinam-
inės lokalizacijos teorija, kuri teigė, kad ir
lokalizacija yra kintanti – plastiška,
dinamiška.

7 Tiksliau – lytėjimas pavaduoja regėjimą ne

tiesiogiai, t. y. lytėjimo organai netampa
regėjimo organais. Lytimoji informacija
paprasčiausiai pakeičia regimąją, o šis kom-
pensacijos mechanizmas jau buvo žinomas
prieš porą šimtų metų (pvz., Brailio raštas).

8 Autoriaus entuziazmas truputį peržengia

objektyvių faktų ribas. Regos žievė neviena-
lytė. Kito modalumo informacija keliauja į an-
trines sritis. Pirminė sritis išlieka specifiška
(šiuo atveju regos atžvilgiu). Reikėtų rašyti –
keliauja ir į regos antrinę žievę, o ne tik į sko-
nio centrus.

9 Ir be Bach-y-Ritos buvo žinoma, kad ju-

timiniai neuronai, ypač antrinių zonų neur-
onai, reaguoja į garsą ir prisilietimą. Tokias
regos ir klausos neuronų konvergentines
savybes teko nagrinėti ir šių pastabų autoriui
 51/580

dar 1964–1969 metais Maskvos Lomonosovo

universitete.
 2

GERESNIŲ SMEGENŲ
SAVIKŪRA
Moteris, laikyta „protiškai atsilikusia“, rado būdą išsigydyti

MOKSLININKAI, KURIEMS PAVYKSTA atlikti vienus svarbiausių at-

radimų smegenų srityje, patys dažnai pasižymi nepaprastomis
smegenimis, tačiau jie dirba su žmonėmis, kurių smegenys
pažeistos. Retai kada svarbus atradimas atliekamas sutrikimų
turinčio žmogaus, tačiau pasitaiko ir išimčių. Barbara Arrow-
smith Young yra viena tokių išimčių.
Kai dar buvo mokyklinio amžiaus, tinkamiausiai jos
psichiką nusakantis žodis buvo „asimetrija“. Gimusi Toronte
1951 metais ir užaugusi Peterboro mieste, Ontario apygardoje,
vaikystėje Barbara turėjo tam tikrų talentų: jos girdimoji ir re-
gimoji atmintis priklausė devyniasdešimt devintajai procentilei.
Smegenų kaktos skiltis buvo nepaprastai išsivysčiusi, tai suteikė
 53/580
jai užsispyrimo ir atkaklumo. Tačiau smegenys buvo asimet-
riškos – tai reiškė, kad nepaprastus jos gebėjimus lydėjo
protinis atsilikimas tam tikrose srityse.
Ši asimetrija paliko pėdsaką ir Barbaros kūne. Jos mama
kartais juokaudavo, kad akušeris tikriausiai ištraukė dukrą už
dešinės kojos. Ji buvo ilgesnė už kairiąją, o tai lėmė ir viso
dubens kreivumą. Dešinioji ranka niekados neišsitiesė,
dešinioji kūno pusė buvo ilgesnė už kairiąją, o kairioji akis
sunkiai markstėsi. Stuburas buvo asimetriškas ir susisukęs nuo
skoliozės.
Barbarą kamavo painus mokymosi negalių derinys. Už
kalbą atsakinga smegenų sritis, Broca sritis, tinkamai nefunk-
cionavo, todėl ji sunkiai tarė žodžius. Be to, ji negebėjo erd-
viškai mąstyti. Norėdami pajudėti erdvėje, prieš imdamiesi
paties judesio, mes pasitelkiame erdvinį mąstymą, kad galvose
susikurtume įsivaizduojamą trajektoriją. Be erdvinio mąstymo
negali apsieiti šliaužiojantis vaikas, dantį gręžiantis odontolo-
gas ar savo veiksmus bandantis numatyti ledo ritulio žaidėjas.
Vieną dieną, būdama trejų metų, Barbara nusprendė pažaisti
bulių ir matadorą. Ji buvo bulius, o lauke stovinti mašina turėjo
atstoti matadoro peleriną. Manydama, kad jai pavyks mestis į
šoną ir taip išvengti mašinos, ji puolė pirmyn. Tačiau neteisin-
gai apskaičiavo judesius ir trenkėsi į mašiną, prasiskėlė galvą.
Mama pareiškė, kad jeigu Barbara išgyvens dar vienus metus,
tai bus stebuklas.
Erdvinis mąstymas būtinas ir tam, kad mintyse galėtume
susikurti žemėlapį su jame išdėstytais daiktais. Šį mąstymą pas-
itelkiame tuomet, kai norime sutvarkyti darbo stalą ar bandome
prisiminti, kur palikome raktus. Barbara nuolatos ką nors
pamesdavo. Negalėdama mintyse susikurti žemėlapio su jame
 54/580
išsidėsčiusiais daiktais, ji užmiršdavo, kur yra daiktas, vos tik
šis dingdavo iš akių. Todėl ji turėjo visus daiktus, su kuriais
žaisdavo ar dirbdavo, laikyti sudėtus tiesiai prieš akis, o spintos
stalčius ir duris palikti atidarytus. Išėjusi į lauką ji visada
pasiklysdavo.
Taip pat ji turėjo kinestezinę problemą. Kinestezinis in-
telektas padeda suvokti, kur kūnas ir galūnės yra erdvės atžvil-
giu, ir leidžia suvaldyti bei koordinuoti judesius. Jis padeda at-
pažinti objektus juos liečiant. Tačiau Barbara niekados negalėjo
pasakyti, kaip toli pajudėjo jos kairė koja ar kairė ranka. Nors
sieloje ji buvo tikra padūkėlė, tikrovėje – be galo nevikri. Ji neg-
alėjo išlaikyti sulčių stiklinės kairėje rankoje jos neišliejusi,
dažnai kliuvinėjo ir griuvinėjo. Laiptai jai atrodė ypač klastingi.
Be to, kairioji kūno pusė buvo nejautri, todėl ji nuolatos tą pusę
susimušdavo. Kai Barbara pagaliau pradėjo vairuoti, kairė
mašinos pusė dažnai būdavo įlenkta.
Ji turėjo ir regėjimo negalią. Jos regėjimo laukas buvo
toks siauras, kad, žiūrėdama į spausdinto teksto puslapį, vienu
metu galėdavo matyti tik keletą raidžių.
Tačiau visos šios išvardytos problemos nebuvo tos, kurios
ją sekino labiausiai. Kadangi toji smegenų dalis, kuri paprastai
padeda suvokti simbolių ryšius, taip pat normaliai nefunk-
cionavo, ji sunkiai galėjo suprasti gramatikos taisykles, matem-
atikos sąvokas, loginius samprotavimus ar priežasties ir pasek-
mės ryšį. Ji negalėjo atskirti pasakymų „tėvo brolis“ ir „brolio
tėvas“. Iššifruoti sakinį su dvigubu neiginiu jai atrodė neįman-
oma. Negalėjo pasakyti, kiek valandų, nes nesuvokė ryšio tarp
rodyklių. Iš tikro neskyrė dešinės rankos nuo kairės – ne tik
todėl, kad neturėjo erdvinio mąstymo, bet ir todėl, kad negalėjo
suvokti skirtumo tarp kairės ir dešinės. Tik dėl dėtų nepaprastų
 55/580
psichinių pastangų ir nuolatinio kartojimo ji galėjo išmokti vi-
eną simbolį susieti su kitu.
Barbara atbulai rašydavo raides „b“, „d“, „q“ ir „p“, žodį
„kas“ skaitydavo kaip „sak“ ir apskritai skaitė ir rašė iš dešinės į
kairę – ši negalia vadinama veidrodiniu rašymu. Ji buvo dešini-
arankė ir kadangi rašė iš dešinės į kairę, ištepliodavo viską, ką
parašydavo. Mokytojai laikė ją sunkiai suvaldomu vaiku. Ka-
dangi ji buvo disleksikė, skaitydama nuolatos darydavo kartais
brangiai kainavusias klaidas. Jos broliai sename buteliuke nuo
nosies lašų laikė eksperimentams skirtą sieros rūgštį. Kartą
Barbara nusprendė pasigydyti beprasidedantį šniurkščiojimą,
tačiau neteisingai perskaitė naujai brolių užklijuotą etiketę.
Pajutusi į sinusus lašančią rūgštį, ji tiesiog nuėjo į lovą, nes
gėdijosi pasakyti mamai apie dar vieną ištikusią nelaimę.
Negalėdama suprasti ryšio tarp priežasties ir pasekmės, ji
keistai elgėsi tarp žmonių, nes negalėjo matyti ryšio tarp tam
tikro elgesio ir jo pasekmių. Mokykloje mergaitė negalėjo
suprasti, kodėl, nors broliai mokėsi toje pačioje mokykloje, ji
negali išeiti iš savo klasės ir aplankyti juos kada tik panorėjusi.
Ji galėjo atmintinai išmokti matematinius veiksmus, tačiau
negalėjo suvokti matematinių sąvokų. Galėjo įsiminti, kad pen-
kis padauginus iš penkų yra dvidešimt penki, bet niekaip neg-
alėjo suprasti, kodėl. Barbaros mokytojai problemą bandė
spręsti duodami papildomų pratimų, o tėvas praleido valandų
valandas nesėkmingai bandydamas jai paaiškinti. Motina
dukrai prieš nosį laikydavo korteles su paprastomis matemat-
inėmis užduotimis. Kadangi Barbara niekaip negalėjo jų supra-
sti, stengdavosi atsisėsti taip, kad persišviestų popierius ir ji
galėtų perskaityti kitoje kortelės pusėje esantį atsakymą. Tačiau
 56/580
šie bandymai ištaisyti padėtį nesprendė problemos iš esmės, o
tik darė dar labiau nepakeliamą.
Barbara nepaprastai norėjo gerai mokytis ir pradinę
mokyklą sugebėjo baigti per pietų pertraukas ir po pamokų
bandydama viską išmokti atmintinai. Vidurinėje mokykloje jos
pažymiai buvo labai nepastovūs.
Pasinaudodama nepaprasta atmintimi, išmoko slėpti savo
trūkumus ir netrukus galėjo atmintinai išmokti faktų kupinus
puslapius. Prieš egzaminus ji melsdavosi, kad klausimai būtų
faktiniai, žinodama, kad tokiu atveju lengvai gali gauti 100
balų, bet jei klausimams atsakyti reikėdavo suvokti kokius nors
ryšius, paprastai tegaudavo vos keliolika balų.

BARBARA NIEKUOMET NEGALĖJO SUSIGAUDYTI, kas vyksta čia ir

dabar, – suprasdavo tik vėliau, praėjus tam tikram laiko tarpui.
Kadangi negebėjo suprasti, kas šalia jos vyksta tuomet, kai tai iš
tiesų vyko, praleisdavo valandų valandas žvelgdama atgal į
praeitį ir bandydama painius fragmentus sujungti į suprantamą
visumą. Kai kuriuos paprastų paprasčiausius pokalbius, filmų
dialogus ar dainų žodžius turėdavo mintyse pakartoti gal
dvidešimt kartų, nes pasiekus sakinio pabaigą negalėdavo prisi-
minti, ką reiškė sakinio pradžia.
Emocinė jos raida taip pat nukentėjo. Kadangi sunkiai
sekėsi mąstyti logiškai, negalėjo išskirti neatitikimų saldži-
aliežuvių meluose, todėl niekados nežinojo, kuo galima pas-
itikėti. Draugystes užmegzti jai buvo sudėtinga, ir bet kuriuo
momentu negalėjo palaikyti santykių su daugiau nei vienu
žmogumi.
Tačiau labiausiai kankino nuolatinės abejonės ir
neužtikrintumo jausmas, kurį ji jautė absoliučiai dėl visko.
 57/580
Visur juto esant prasmę, bet negalėjo jos patikrinti. Jos devizas
buvo „Aš nesuprantu“. Ji pasakė sau: „Aš gyvenu rūke, o mano
pasaulis atrodo ne ką tvirtesnis nei cukraus vata.“ Kaip ir
daugelis mokymosi negalių kamuojamų vaikų, ji pradėjo įtikėti
esanti protiškai atsilikusi.

BARBARA UŽAUGO TAIS LAIKAIS, kai pagalbos sulaukti buvo be-

veik neįmanoma.
– Šeštajame dešimtmetyje tokiame mažame miestelyje
kaip Peterboras apie tokius dalykus buvo paprasčiausiai nekal-
bama, – sako ji. – Vyravo požiūris, kad žmogus turi išsikapstyti
savo jėgomis, o jei nepavyksta, tai ką jau padarysi. Nebuvo
jokių specialiojo ugdymo specialistų nei apsilankymų pas
gydytojus ar psichologus. Terminas „mokymosi negalia“ imtas
plačiau vartoti tik praėjus dar dviem dešimtmečiams. Mano pir-
mos klasės mokytoja tėvams pasakė, kad aš turiu „psichinį
bloką“ ir niekuomet nesugebėsiu mokytis taip, kaip kiti. Tik-
sliau problemos apibrėžti niekas nesugebėjo. Vaikas galėjo būti
tik protingas, vidutinis, lėto mąstymo arba protiškai atsilikęs.
Jei buvai protiškai atsilikęs, tave paskirdavo į vadinamąją
galimybių klasę. Tačiau tai nebuvo tinkama vieta mergaitei, tur-
inčiai fenomenalią atmintį, galėjusiai kuo puikiausiai išlaikyti
egzaminus žodžiu.
Barbaros vaikystės draugas Donaldas Frostas, dabar dirb-
antis skulptoriumi, pasakoja:
– Ji jautė nepaprastą spaudimą siekti akademinių
aukštumų. Youngų šeimos nariai buvo ambicingi pirmūnai.
Tėvas Džekas dirbo elektros inžinieriumi ir išradėju Kanados
„General Electric“ gamykloje ir galėjo pasigirti trisdešimt
keturiais patentais. Jei Džeką pavykdavo vakarienei atitraukti
 58/580
nuo knygos, tai būdavo tikras stebuklas. Motina Meri vadova-
vosi posakiais: „Net neabejok, kad tau pavyks“ ir „Jei matai
problemą – imkis ją spręsti.“ Barbara visuomet buvo
nepaprastai jautrus, šiltas ir rūpestingas žmogus, – tęsia Fros-
tas, – tačiau savo problemas slėpti jai sekėsi labai gerai. Apie tai
nebuvo kalbama. Pokario metais vyravo požiūris, kad negalių
demonstruoti nevalia lygiai taip, kai nevalia rodyti spuogų.
Tikėdamasi, kad pačiai pavyks viską išsiaiškinti, Barbara
ėmė domėtis vaiko raidos studijomis. Bakalauro studijų Guelfo
universitete metu jos protiniai trūkumai vėl išryškėjo. Laimė,
jos dėstytojai, dirbę vaikų stebėjimo laboratorijoje, pamatė, kad
ji turi nepaprastą gebėjimą atpažinti nežodines užuominas, ir
paprašė jos imtis dėstyti. Barbara buvo įsitikinusi, kad kažkur
buvo įsivėlusi klaida. Tuomet ji buvo priimta į švietimo studijų
magistro programą Ontario insitute. Daugumai studentų mok-
slinį darbą pakakdavo perskaityti kartą ar du, o Barbara turė-
davo tą patį darbą ir daugumą jo šaltinių perskaityti dvidešimt
kartų vien tam, kad galėtų bent trumpam suvokti prasmę. Nak-
timis ji miegodavo vos po keturias valandas.
Kadangi Barbara daugeliu atžvilgių buvo be galo tal-
entinga ir jai puikiai sekėsi stebėti vaikų elgesį, dėstytojai neg-
alėjo patikėti, kad ji yra neįgali. Pirmasis tai suprato kitas tal-
entingas, bet taip pat mokymosi sutrikimų turintis švietimo
studijų programos Ontario institute studentas Joshua Cohenas.
Jis buvo nedidelės klinikos, skirtos mokymosi sutrikimų turin-
tiems vaikams, vadovas. Šioje klinikoje buvo taikoma
standartinė gydymo metodika, vadinama kompensavimu,
paremta tuo metu vyravusia teorija, teigiančia, kad mirusios ar-
ba nespėjusios galutinai išsivystyti smegenų ląstelės nebegali
būti atkurtos. Kompensavimas padeda šią problemą apeiti.
 59/580
Sunkiai skaitantys žmonės gali klausytis garso įrašų. Tie, kur-
iems sunkiai sekasi suvokti argumentus, raginami skirtingomis
spalvomis nuspalvinti pagrindinius akcentus. Joshua Barbarai
sukūrė atskirą kompensavimo programą, tačiau, jos manymu,
programa reikalavo pernelyg daug laiko. Be to, baigiamajame
magistro darbe, kuriame ji tyrė švietimo studijų klinikoje gy-
domus vaikus, turinčius mokymosi negalią, ėmė įrodinėti, kad
daugumai jų nepavyko pasiekti pagerėjimo. Ir dar: ji jautėsi
turinti tiek trūkumų, kad kartais atrodė sudėtinga rasti sveiką
funkciją, kuri leistų šiuos trūkumus apeiti. Vis dėlto, kadangi ji
taip puikiai išvystė atmintį, Joshua pareiškė, kad turėtų būti
geresnis būdas jos problemoms išspręsti.

VIENĄ DIENĄ JOSHUA PASIŪLĖ JAI peržvelgti keletą tuo metu

skaitytų Aleksandro Lurijos knygų. Barbara pasišovė jas įveikti,
nors tai reiškė, kad sudėtingesnius paragrafus jai teks skaityti
begalę kartų. Ypač sudėtingas jai pasirodė Lurijos knygos „Pag-
rindinės neurolingvistikos problemos“ skyrius apie insultą ar
traumą patyrusius žmones, kuriems sunkiai sekėsi suvokti
gramatikos bei logikos taisykles ir pažinti laikrodį. Lurija, kuris
buvo gimęs 1902 metais, pilnametystės sulaukė revoliucinėje
Rusijoje. Jis be galo domėjosi psichoanalize, susirašinėjo su
Freudu ir rašė darbus apie psichoanalitinę techniką, vadinamą
laisvosiomis asociacijomis, kai pacientai sako viską, kas jiems
šauna į galvą. Jo tikslas buvo išrasti objektyvų metodą Freudo
idėjoms patikrinti. Dar nesulaukęs trisdešimties jis išrado melo
detektoriaus prototipą. Stalino valdymo metais prasidėjus
„didžiajam valymui“, psichoanalizė tapo nepageidaujamu mok-
slu, o Lurija buvo paskelbtas visuomenės priešu. Jis viešai
išsižadėjo savo idėjų ir pripažino padaręs tam tikrų „ideologinių
 60/580
klaidų“. Tuomet, tikėdamasis dingti iš akiračio, jis įstojo į medi-
cinos mokyklą.
Tačiau psichoanalizės jis visiškai neužmiršo. Bandydamas
neatkreipti į save pernelyg daug dėmesio, ėmė tam tikrus
psichoanalitinio metodo aspektus diegti psichologijoje ir neuro-
logijoje ir tapo vienu iš neuropsichologijos pradininkų. Atvejo
studijose, užuot pateikęs trumpas simptomus apibūdinančias
vinjetes, ėmė išsamiai aprašinėti savo pacientus. Kaip rašė Oliv-
eris Sacksas, „Lurijos atvejo studijos tikslumu, gyvumu, gausa
ir detalių išsamumu gali būti lyginamos tik su Freudo atvejo
studijomis.“ Lurijos knygoje „Prarastas ir sugrąžintas pasaulis“
pateikiami vieno labai ypatinga negalia besiskundusio vyro di-
enoraščio santrauka ir komentarai.
1943 metų gegužės pabaigoje į Lurijos kabinetą reabilit-
acinėje ligoninėje, kurioje tuo metu dirbo, įėjo Levas Zazeckis –
vyras, kuris atrodė kaip berniukas. Zazeckis buvo jaunas rusų
leitenantas, sužeistas Smolensko mūšyje, kur prastai aprūpin-
tos rusų kariuomenės pajėgos susidūrė su nacių karo mašina.
Jam į galvą pataikiusi kulka sunkiai sužeidė kairįjį pusrutulį ir
sulindo giliai į smegenis. Ilgą laiką jis išgulėjo ištiktas komos.
Zazeckiui nubudus atsirado labai keistų simptomų. Šrapnelis
buvo įstrigęs toje smegenų srityje, kuri paprastai leidžia suvokti
simbolių ryšius. Jis negalėjo logiškai mąstyti, suvokti
priežasties ir pasekmės ryšio, matyti erdvinių ryšių; negalėjo at-
skirti dešinės nuo kairės; negalėjo suvokti skirtingas kalbos dal-
is išreiškiančių gramatikos elementų ryšio. Prielinksniai „į“,
„iš“, „prieš“, „po“, „su“ ar „be“ jam tapo visiškai bereikšmiai. Jis
negalėjo suprasti viso žodžio ar sakinio, negalėjo nuodugniai
prisiminti praeities įvykių, nes visa tai reikalavo simbolių ryšių
suvokimo. Jis tegalėjo pagauti trumpalaikius fragmentus.
 61/580
Tačiau jo smegenų kaktos skiltis, padėjusi atskirti tai, kas
svarbu, ir planuoti, kurti strategijas, kelti tikslus ir jų siekti, liko
nepaliesta. Tai leido jam atpažinti savo trūkumus ir norą juos
įveikti. Kadangi skaitymas iš esmės yra suvokimo veiksmas,
skaityti jis negalėjo, tačiau galėjo rašyti, nes rašymas – tyčinis
veiksmas. Jis ėmė rašyti dienoraštį „Aš nesiliausiu kovojęs“,
kurio apimtis siekė tris tūkstančius puslapių. „Aš buvau
nužudytas 1943 metų kovą, – rašė jis, – tačiau dėl kažkokios
gyvybiškai svarbios mano kūne esančios galios likau gyvas.“
Lurija šį pacientą stebėjo ir tyrinėjo, kaip sužeidimas
veikia protinę veiklą, daugiau nei trisdešimt metų. Jis buvo
Zazeckio negailestingos kovos „už gyvenimą, o ne vien tik eg-
zistavimą“ liudytojas.

SKAITYDAMA ZAZECKIO DIENORAŠTĮ BARBARA GALVOJO: „Juk čia

aprašytas mano gyvenimas.“
„Aš žinojau, ką reiškia tokie žodžiai kaip „motina“ ir „duk-
tė“, tačiau negalėjau suvokti junginio „motinos duktė“, – rašė
Zazeckis. – Žodžių junginiai „motinos duktė“ ir „dukters mot-
ina“ mano buvo suvokiami visiškai identiškai. Man sunkumų
keldavo tokie klausimai kaip: „Ar dramblys didesnis už musę?“
Viskas, ką aš galėjau pasakyti, kad dramblys buvo didelis, o
musė maža, tačiau aš nesuvokiau žodžių „didesnis“ ir
„mažesnis“ prasmės. Kai žiūriu filmą, dar prieš man pradėjus
suvokti, ką sako aktoriai, vis prasideda nauja scena.
Lurija pamažu ėmė suvokti problemą. Zazeckį sužeidusi
kulka buvo įstrigusi kairiajame smegenų pusrutulyje, toje vieto-
je, kur susikerta trys pagrindinės suvokimo sritys: smilkinio
skiltis (paprastai apdorojanti garsą ir kalbą), pakaušio skiltis
(kuri paprastai apdoroja regimuosius atvaizdus) ir momens
 62/580
skiltis (kuri paprastai apdoroja erdvinius ryšius ir padeda
sujungti skirtingų jutimų siunčiamą informaciją). Šioje
sandūroje visų šių trijų sričių apdorojami duomenys
sujungiami ir susiejami tarpusavyje. Lurija nustatė, kad Zazeck-
is viską suvokdavo teisingai, tačiau negalėjo suvokti ryšių tarp
šių skirtingų suvokimo formų, atstojančių skirtingas visumos
dalis. Svarbiausia, jam baisiai nesisekė tarpusavyje susieti skirt-
ingų simbolių, ko paprastai reikalauja žodinis mąstymas. Taigi
Zazeckis dažnai kalbėjo ne vietoje vartodamas žodžius. Atrodė,
tarsi jis neturėtų pakankamai didelio tinklo, leidžiančio pagauti
ir išlaikyti skirtingus žodžius ir jų reikšmes, todėl dažnai neg-
alėjo susieti žodžių su jų reikšmėmis ir apibrėžimais. Jis gyveno
fragmentuotą gyvenimą ir rašė: „Aš visą laiką esu paklydęs
rūke… Viskas, kas prasišviečia į mano protą, tėra vaizdai… mi-
glotos iliuzijos, kurios staiga pasirodžiusios vėl pradingsta… Aš
paprasčiausiai negaliu suvokti ar prisiminti, ką jos reiškia.“ 10
Pirmą kartą gyvenime Barbara suprato, kad jos problema
turėjo fizinį adresą. Tačiau Lurija nepateikė vieno dalyko, kurio
jai reikėjo labiausiai, – gydymo metodo. Supratusi, kokia ji vis
dėlto neįgali, pasijuto be galo išsekusi bei prislėgta ir ėmė gal-
voti, kad taip gyventi toliau nebegalinti. Metro stotyse ji ėmė
ieškoti vietos, kur geriausia būtų nušokti.

BŪTENT TUOMET, KAI JAI BUVO dvidešimt aštuoneri ir vis dar

studijavo magistro programą, į rankas pateko mokslinis darbas.
Markas Rosenzweigas iš Kalifornijos universiteto Berklyje
augino ir tyrė stimuliuojamoje bei nestimuliuojamoje aplinkose
gyvenančias žiurkes ir pomirtinių tyrimų metu nustatė, kad tos
žiurkės, kurių aplinka buvo stimuliuojama, turėjo daugiau
neurotransmiterių, didesnį svorį ir geresnę kraujo cirkuliaciją
 63/580
nei žiurkės, gyvenusios nestimuliuojamoje aplinkoje. Jis buvo
vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuriems pavyko pademon-
struoti neuroplastiškumą parodant, kad išorinė veikla gali lemti
pakitimus smegenyse.
Barbara pasijuto tarsi nutrenkta žaibo. Rosenzweigas
įrodė, kad smegenis įmanoma pakeisti. Nors daugelis tuo
abejojo, Barbarai tai reiškė viena: kompensavimas galbūt iš
tiesų nėra vienintelis atsakymas. Savo pačios proveržį jai
pavyko pasiekti susiejus Rosenzweigo ir Lurijos tyrimų
rezultatus.
Ji atsiskyrė nuo visų ir savaitė po savaitės ėmė iki visiško
išsekimo vargti prie pačios sukurtų pratimų, nors ir neturėjo
jokių garantijų, kad tai ką nors pakeis. Užuot perėjusi prie kom-
pensavimo technikos, ji ėmė treniruoti silpniausią savo funkciją
– gebėjimą nustatyti ryšius tarp skirtingų simbolių. Vieno iš
pratimų metu ji turėjo perskaityti šimtus kortelių, ant kurių
buvo nupieštos skirtingą laiką rodančios laikrodžio rodyklės. Ji
paprašė Joshua Coheno, kad kitoje kortelės pusėje užrašytų
teisingą laiką. Ji išmaišydavo korteles, kad negalėtų įsiminti at-
sakymų. Atversdavo kortelę, pabandydavo pasakyti rodyklių ro-
domą laiką, patikrindavo atsakymą ir kuo greičiau pereidavo
prie kitos kortelės. Kai nepavykdavo teisingai atspėti laiko,
valandų valandas praleisdavo prie tikro laikrodžio, lėtai suk-
inėdama rodykles ir bandydama suprasti, kodėl, kai laikrodis
rodė 2 val. 45 min., valandinė rodyklė buvo per tris ketvirtadali-
us pasistūmėjusi skaičiaus trys link.
Kai pagaliau ėmė sektis teisingai atspėti rodomą laiką, ji
pridėjo sekundinę rodyklę ir dar vieną rodyklę, kuri rodė 60-ąją
sekundės dalį. Praėjus kelioms varginančioms savaitėms ji ne
tik galėjo pasakyti, kiek valandų, greičiau nei kiti žmonės, bet ir
 64/580
pastebėjo, kad darosi lengviau susieti skirtingus simbolius, ir
pirmą kartą gyvenime ėmė suprasti gramatikos, matematikos ir
logikos taisykles. O svarbiausia – galėjo esamuoju laiku supra-
sti, ką žmonės kalba. Pirmą kartą gyvenime ji ėmė gyventi
realiu laiku.
Skatinama pirmųjų bandymų sėkmės pritaikė pratimus ir
kitiems savo negalavimams – erdvinio mąstymo trūkumui,
negebėjimui suprasti, kur yra galūnės, ir regėjimo negaliai –
įveikti, ir jai galiausiai pavyko išvystyti šias funkcijas iki vidu-
tinio lygio.

BARBARA IR JOSHUA COHENAS SUSITUOKĖ ir 1980 metais drauge

atidarė Arrowsmith mokyklą Toronte. Jie kartu atliko tyrimus,
o Barbara ir toliau kūrė pratimus smegenims ir rūpinosi kas-
diene mokyklos priežiūra. Vėliau jie išsiskyrė, o 2000 metais
Joshua mirė.
Kadangi tiek mažai žmonių žinojo ar pritarė plastiškumo
teorijai arba tikėjo, kad smegenys gali būti treniruojamos taip,
tarsi jos būtų raumuo, nebuvo
konteksto, kuriame Barbaros darbas galėtų būti suprastas.
Kai kurie kritikai buvo įsitikinę, kad jos teiginiai apie tai, kad
mokymosi sutrikimai gali būti pagydomi, yra nepagrindžiami.
Tačiau užuot pasidavusi, Barbara ir toliau kūrė pratimus toms
smegenų sritims ir funkcijoms, kurios dažniausiai paveikiamos
skirtingų mokymosi negalių. Kadangi tais laikais aukštųjų tech-
nologijų skeneriai smegenims nuskaityti dar nebuvo išrasti,
norėdama nustatyti, kurioje smegenų srityje apdorojamos
skirtingos protinės funkcijos, ji daugiausia rėmėsi Lurijos dar-
bais. Dirbdamas su tokiais pacientais kaip Zazeckis, Lurija buvo
sukūręs savo paties smegenų žemėlapį. Jis atkreipė dėmesį,
 65/580
kurioje vietoje buvo sužeistos kareivio smegenys, ir šią sritį
susiejo su prarastų psichinių funkcijų apdorojimu. Barbara išsi-
aiškino, kad mokymosi sutrikimai dažnai yra tie patys mąstymo
sutrikimai, kuriais skundėsi ir Lurijos pacientai, tiesiog
lengvesnės formos.
Arrowsmith mokykloje norintys mokytis vaikai ir jų tėvai
turėjo pereiti iki keturiasdešimt valandų trunkantį vertinimo
procesą, skirtą nustatyti, kurios smegenų funkcijos susilpnėju-
sios ir ar jas apskritai galima atkurti. Priimti mokiniai, kurie
įprastose mokyklose paprastai buvo be galo išsiblaškę, ramiai
sėdėjo prie savo kompiuterių. Kai kurie iš tų, kuriems buvo
nustatyti ne tik mokymosi, bet ir dėmesio sutrikimai, vartojo
ritaliną11. Toliau tęsdami pratimų programą kartais jie galėjo
nustoti vartoję vaistus, nes dėmesio problemos paprastai te-
buvo mokymosi sutrikimų pasekmė.
Šioje mokykloje vaikai, kurie, kaip ir Barbara, anksčiau
negalėjo pagal laikrodžio rodyklių išsidėstymą pasakyti laiko,
dabar prie kompiuterio per kelias sekundes gali išspręsti
nepaprastai sudėtingus uždavinius naudodamiesi dešimt ro-
dyklių turinčiais laikrodžiais (kurių rodyklės rodo ne tik
minutes, valandas ir sekundes, bet ir kitus matus: dienas,
mėnesius, metus). Jie sėdi tyliai ir susikaupę tol, kol surenka
pakankamai atsakymų, kad patektų į kitą lygį. Tada jie garsiai
sušunka „Valio!“, o kompiuteris juos pasveikina švieselėmis
ekrane. Pabaigę šią programą jie gali pasakyti laiką pagal tokius
laikrodžius, kurių joks „normalus“ žmogus suprasti negalėtų.
Prie kitų stalų vaikai mokosi urdu ir persų kalbų raidžių,
kad pagerintų regimąją atmintį. Šių raidžių formos jiems nėra
pažįstamos, todėl šio smegenų pratimo metu mokiniai turi iš-
mokti greitai atpažinti svetimas formas.
 66/580
Dar kiti vaikai, tarsi maži piratai ant kairės akies ryšėdami
raištį, tušinuku stropiai bando atsekti subtilias linijas,
keverzones ir kinų kalbos raides. Akies raištis regimąją inform-
aciją pirmiausia nukreipia į dešiniąją akį, o tuomet į tą smegenų
pusę, kuri yra problemiška. Šie vaikai nenori tiesiog išmokti
gražiau rašyti. Daugumą jų kamuoja trys pagrindinės prob-
lemos: jie negali sklandžiai ir raiškiai kalbėti, tvarkingai rašyti
ir skaityti. Kaip ir Lurija, Barbara įsitikinusi, kad šiuos tris
sutrikimus sukelia susilpnėjimas tų smegenų funkcijų, kurios
paprastai padeda suderinti ir sujungti tarpusavyje skirtingus
judesius, reikalingus šioms užduotims įvykdyti.
Kalbant smegenys keletą simbolių arba raidžių ir mintyse
esančių žodžių paverčia judesiais, atliekamais liežuvio ir lūpų
raumenimis. Vėl remdamasi Lurija, Barbara įsitikinusi, kad šiu-
os judesius jungianti smegenų dalis yra kairėje premotorinės
smegenų žievės pusėje. Aš nusprendžiau keletą žmonių, kur-
iems būdingas šios smegenų funkcijos susilpnėjimas, nukreipti
į Barbaros mokyklą. Vienas berniukas jautėsi be galo sužlug-
dytas, nes mintys šaudavo į galvą kur kas greičiau, nei jis gebėjo
paversti jas kalba, o tai reiškė, jog kalbėdamas dažnai praleis-
davo didelius informacijos kiekius, sunkiai sekėsi ieškoti žodžių
– paprasčiausiai kliedėdavo. Jis buvo labai socialus vaikas,
tačiau niekaip negalėjo tinkamai išreikšti minčių, todėl beveik
visą laiką tylėjo. Klasėje mokytojai pateikus klausimą, jis dažni-
ausiai žinodavo atsakymą, tačiau prireikdavo tiek laiko jį išs-
pausti, kad pasirodydavo kur kas mažiau protingas nei iš tiesų
buvo, todėl ėmė abejoti savo gebėjimais.
Siekiant užrašyti mintį, mūsų smegenys žodžius, kurie yra
ne kas kita kaip simboliai, paverčia pirštų ir rankų judesiais.
Minėto berniuko braižas buvo be galo netolygus, nes jo
 67/580
gebėjimas simbolius paversti judesiais labai greitai pasiekdavo
ribą. Todėl vietoje ilgų ir sklandžių judesių jis turėjo rašyti at-
skirais greitais judesiais. Nors buvo mokomas rašyti pasviruoju
šriftu, pirmenybę jis teikė didžiosioms raidėms. (Tarp
suaugusiųjų šią problemą turinčius žmones gana dažnai galima
atpažinti iš to, kad jie renkasi rašyti didžiosiomis raidėmis.
Rašant tokiomis raidėmis kiekviena raidė rašoma atskirai,
išnaudojant vos kelis tušinuko judesius, – tai kur kas mažiau
smegenims reiklus rašymo būdas. Rašydami pasvirai mes vienu
metu turime parašyti keletą raidžių, o smegenys turi generuoti
kompleksinius veiksmus.) Rašymas berniukui buvo ypač skaus-
mingas procesas, nes egzaminų metu jis dažnai puikiai žinojo
teisingus atsakymus, bet rašė taip lėtai, kad nespėdavo visų
užrašyti. Arba jis galvodavo apie vieną žodį, raidę ar skaičių, bet
užrašydavo visai kitą. Tokie vaikai dažnai kaltinami išs-
iblaškymu, tačiau iš tikrųjų jų smegenys yra tiek perkrautos,
kad jos nurodo atlikti neteisingus motorinius judesius.
Šį sutrikimą turintiems vaikams dažniausiai būdingi ir
skaitymo sunkumai. Paprastai skaitant smegenys, perskaičius
vieną sakinio dalį, nukreipia akis tinkamu atstumu knygos
puslapyje prie kitos sakinio dalies, taip sukurdamos tikslią akių
judesių seką.
Berniukas skaitė be galo lėtai, nuolatos praleisdavo žodži-
us, pamesdavo skaitomą vietą, o tada nebegebėdavo susikaupti.
Skaitymas jam atrodė neįveikiama ir alinanti užduotis. Egzam-
inų metu dažnai neteisingai perskaitydavo klausimą, o skaity-
damas savo atsakymus praleisdavo ištisus skirsnius.
Arrowsmith mokykloje atlikdamas vieną pratimą šis
berniukas turėjo atsekti sudėtingas linijas, tokiu būdu stimuli-
uodamas neuronus susilpnėjusioje premotorinėje smegenų
 68/580
srityje. Barbarai pavyko išsiaiškinti, kad atsekimo pratimai
padeda vaikams trijose srityse: kalbėjimo, rašymo ir skaitymo.
Baigęs šią mokyklą berniukas gebėjo skaityti geriau, negu
įprastai reikalaujama, ir pirmą kartą gyvenime galėjo skaityti
savo malonumui. Jo kalba buvo kur kas spontaniškesnė ir kal-
bėjo jis ilgesniais bei pilnesniais sakiniais. Rašyba taip pat
pagerėjo.
Kai kurie mokiniai šioje mokykloje klausosi garso įrašų, iš
kurių atmintinai mokosi eilėraščius, kad pagerintų girdimąją
atmintį. Tokie vaikai linkę užmiršti nurodymus ir dažnai laiko-
mi neatsakingais ir tinginiais, o iš tikrųjų juos kamuoja sme-
genų veiklos sutrikimai. Vidutinis asmuo gali įsiminti septynis
tarpusavyje nesusijusius punktus (pavyzdžiui, iš septynių skait-
menų susidedantį telefono numerį), tačiau šie pacientai geba
įsiminti tik du ar tris punktus. Kai kurie jų, kad neužmirštų, in-
tensyviai bando viską užsirašyti. Sunkesniais ligos atvejais jie
negali nuo pradžios iki galo sekti dainos žodžių, ir, pajutę in-
formacijos perkrovimą, tiesiog „atsijungia“. Kai kuriems
sudėtinga sekti ne tik kitų kalbą, bet ir savo pačių mintis, nes
žodinis jų mąstymas labai lėtas. Šis trūkumas gali būti gydomas
pasitelkiant mokymosi atmintinai pratimus.
Barbara sugalvojo pratimus ir vaikams, kurie netaktiškai
elgiasi socialinėse situacijose todėl, kad jų smegenų funkcija,
leidžianti suvokti nežodines užuominas, yra silpnesnė nei
paprastai. Dar kiti pratimai skirti vaikams, kuriems būdinga
sutrikusi kaktos skilties veikla. Tokie žmonės būna impulsyvūs
ir nemoka planuoti, strateguoti, atskirti tai, kas svarbu,
nustatyti tikslus ir jų siekti. Jie dažnai atrodo neorganizuoti, vė-
javaikiški ir negebantys mokytis iš savo klaidų. Barbaros
 69/580
manymu, dauguma isteriškais ir asocialiais vadinamų žmonių
kenčia nuo šios smegenų srities pažeidimų.
Smegenims skirti pratimai gali padėti iš esmės pakeisti
gyvenimą. Vienas šiuos kursus baigęs amerikietis man pa-
sakojo, kad kai būdamas trylikos metų atėjo į šią mokyklą, jo
matematiniai ir skaitymo įgūdžiai buvo trečios klasės lygio. Po
Tuftso universitete atliktų neuropsichologinių testų jam buvo
pasakyta, kad jis niekuomet nepasveiks. Jo motina išbandė
dešimt skirtingų mokyklų, skirtų mokymosi negalią turintiems
vaikams, tačiau niekas nepadėjo. Praėjus vos trims metams nuo
to laiko, kai jis buvo atvestas į Arrowsmith mokyklą, skaitymo
ir matematiniai įgūdžiai buvo kaip dešimtoko. Šiandieną jis yra
baigęs koledžą ir dirba rizikos kapitalo įmonėje. Kitas mokinys į
šią mokyklą atėjo būdamas šešiolikos, o jo skaitymo įgūdžiai
buvo pirmos klasės lygio. Jo tėvai, abu mokytojai, buvo išbandę
visas įmanomas kompensavimo technikas. Praleidęs Arrow-
smith mokykloje keturiolika mėnesių jis jau skaitė kaip
septintokas.

VISI MES TURIME KOKIŲ NORS silpniau už kitas veikiančių sme-

genų funkcijų, ir ši neuroplastiškumu paremta metodika poten-
cialiai gali padėti beveik kiekvienam. Silpnosios mūsų vietos
gali turėti didelę įtaką pasisekimui profesinėje srityje, nes
daugelyje karjeros sričių reikalingos bent kelios smegenų funk-
cijos. Barbaros pratimai išgelbėjo vieną dailininką, kuris
mokėjo kuo puikiausiai piešti ir parinkti spalvas, tačiau jam
sunkiai sekėsi atpažinti objektų formas. (Gebėjimui atpažinti
formas reikalinga visiškai kita smegenų funkcija nei piešiant ar
atpažįstant spalvas. Žmonės, turintys gerai išvystytą formų at-
pažinimo funkciją, dažnai puikiai pasirodo ieškodami skirtumų
 70/580
tarp dviejų paveikslėlių. Moterims paprastai sekasi kur kas
geriau nei vyrams, todėl vyrams sunkiau sekasi matyti daiktus
šaldytuve.)
Barbara padėjo ir talentingam advokatui, kuris dėl
sutrikimų Broca kalbos srityje, prastai pasirodydavo kalbėdam-
as teisme. Stengiantis kompensuoti silpnąją smegenų sritį,
išeikvojama daug protinių pastangų, ir tokiu būdu ištekliai
nukreipiami nuo stipriųjų sričių. Todėl problemų, susijusių su
Broca sritimi, turintiems žmonėms kalbant paprastai būna
sunkiau ir galvoti. Padirbėjęs prie Broca sričiai skirtų pratimų
smegenims, advokatas galėjo sėkmingai siekti karjeros teismo
salėje.

ARROWSMITH METODAS, KAIP IR PRATIMAI smegenims apskritai,

gali turėti didelę įtaką švietimui. Akivaizdu, kad daugumai
vaikų smegenų sričių veiklos įvertinimas, siekiant nustatyti
susilpnėjusias funkcijas, ir programa joms sustiprinti būtų visai
naudinga – ši metodika kur kas veiksmingesnė nei nuolatinis
kartojimas, galintis sukelti visišką bejėgiškumo jausmą. Susti-
prinus „silpnąsias grandies jungtis“, žmonės įgauna galimybę
išvystyti įgūdžius, kurie anksčiau buvo neprieinami, ir tai jiems
sukelia didžiulį laisvės pojūtį. Vienas iš mano pacientų, prieš
imdamasis smegenims skirtų pratimų, jautė, kad yra labai
protingas, tačiau negalėjo savo intelekto išnaudoti visiškai. Ilgą
laiką aš klaidingai buvau įsitikinęs, kad jo problemos visų
pirma yra tokių psichologinių konfliktų kaip konkurencijos
baimė ar užslėpto nerimavimo dėl to, jog jam neišvengiamai
teks pranokti savo tėvus ir brolius bei seseris, pasekmė. Šie
konfliktai iš tiesų buvo ir neleido jam žengti pirmyn. Tačiau il-
gainiui suvokiau, kad jo vidinis konfliktas dėl mokymosi,
 71/580
tiksliau, noras visiškai išvengti mokymosi, kilo iš metų metus
besitęsiančio bejėgiškumo jausmo ir pagrįstos baimės, kad dėl
ribotų smegenų jam gali nepasisekti. Kai pasitelkus Arrowsmith
pratimus šiuos sunkumus jam pavyko įveikti, į paviršių iškilo
įgimta meilė mokymuisi.
Ironiškiausia tai, kad dar šimtmečius prieš šį Barbaros at-
radimą pedagogai jautė, jog vaikų smegenys turi būti treniruo-
jamos atliekant vis sudėtingesnius pratimus, skirtus smegenų
funkcijoms sustiprinti. Pagal klasikinį švietimo modelį XIX
amžiuje ir XX amžiaus pradžioje vaikai dažniausiai turėdavo iš-
mokti atmintinai ilgus užsienio kalbomis parašytus eilėraščius.
Tai stiprino jų girdimąją atmintį, o kartu ir žodinį mąstymą. Be
to, rašysenai buvo skiriamas beveik fanatiškas dėmesys. Tikri-
ausiai tai stiprino motorinius gebėjimus ir padėjo ne tik
pagražinti rašyseną, bet ir sklandžiau ir raiškiau skaityti bei kal-
bėti. Dažnai didelis dėmesys buvo skiriamas ir dailiajam
skaitymui bei taisyklingam tarimui. XX amžiaus septintajame
dešimtmetyje pedagogai nusprendė iš mokymosi programų
pašalinti šiuos tradicinius užsiėmimus, nes jie buvo pernelyg
konservatyvūs, nuobodūs ir atseit nereikšmingi. Tačiau šių
pratimų atsisakymas brangiai kainavo: kai kuriems mokiniams
tai buvo vienintelis būdas sistemiškai treniruoti smegenų funk-
ciją, suteikiančią raiškumo ir grakštumo pasitelkiant simbolius.
Visiems kitiems šių pratimų pašalinimas reiškė tik tiek, kad ge-
rokai nukrito bendras iškalbos lygis, nes iškalbai reikalinga
gera atmintis ir šiais laikais nebeaptinkama smegenų klausos
galia. 1858 metų prezidentiniuose debatuose kandidatai Lincol-
nas ir Douglasas galėjo ramiai kalbėti atmintinai išmoktomis
išplėstinėmis pastraipomis visą valandą ir dar daugiau, nė karto
net nepažvelgdami į užrašus. Tuo tarpu šiandieną net labiausiai
 72/580
išsilavinę asmenys, net tie, kurie septintame dešimtmetyje
mokėsi elitinėse mokyklose, daug mieliau renkasi visagalę
„PowerPoint“ prezentaciją, kuri yra ne kas kita kaip bandymas
kompensuoti susilpnėjusią premotorinės žievės veiklą.
Barbaros Arrowsmith Young darbas priverčia susimąstyti,
kiek galima būtų pasiekti, jei būtų atliekamas kiekvieno vaiko
smegenų veiklos įvertinimas ir suradus problemą būtų sukuri-
ama speciali programa esminėms sritims sustiprinti ankstyva-
jame amžiuje, kai neuroplastiškumas yra aukščiausio lygio. Juk
daug geriau su smegenimis susijusioms problemoms užkirsti
kelią negu jas šalinti, vaikui dar nespėjus įsiteigti, kad jis
kvailas, nespėjus pradėti nekęsti mokyklos bei mokymosi ir iš
viso nustojus naudoti silpnąją smegenų sritį, tokiu būdu
prarandant net menkiausią ten slypėjusią galią. Mažiems
vaikams daug geriau nei paaugliams sekasi atlikti smegenims
lavinti skirtus pratimus. Taip yra tikriausiai todėl, kad nesub-
rendusiose smegenyse sinapsių, arba neuroninių jungčių, yra
50 procentų daugiau nei suaugusio žmogaus smegenyse. Su-
laukus paauglystės smegenyse prasideda didžiulis „genėjimas“,
kurio metu išnaikinama galybė nenaudojamų sinapsinių jun-
gčių ir neuronų – taip, galima sakyti, reiškiasi klasikinis prin-
cipas „Naudokis arba prarasi“. Todėl silpnąsias smegenų sritis
geriausia pradėti lavinti tada, kai šis papildomas smegenų
žievės „nekilnojamasis turtas“ vis dar prieinamas. Tačiau sme-
genų veiklos įvertinimas gali būti naudingas ir vėliau mokykloje
ar net koledže arba universitete, kuomet kai kuriems mokykloje
neblogai besimokiusiems studentams staiga ima nesisekti –
taip atsitinka dėl silpnesniųjų smegenų funkcijų perkrovimo
padidėjus mokymosi krūviui. Netgi neskaitant šių ankstyvųjų
krizių, smegenų pažintinės veiklos įvertinimas – savotiškas
 73/580
kognityviosios sveikatos testas – galėtų padėti ir
suaugusiesiems, norintiems geriau suvokti, kaip veikia jų
smegenys.

NUO TO LAIKO, KAI MARKAS ROSENZWEIGAS pirmą kartą atliko

eksperimentus su žiurkėmis, kurie Barbarą įkvėpė ir jai parodė,
kad tinkama aplinka ir stimuliacija padeda smegenims augti,
prabėgo jau daug metų. Per šiuos metus tiek jo laboratorijos,
tiek kitiems mokslininkams pavyko įrodyti, kad stimuliuojamos
smegenys gali augti visais įsivaizduojamais būdais. Gyvūnai,
užaugę papildytoje aplinkoje – tarp kitų gyvūnų, tyrinėjimo ob-
jektų, ridenamų žaislų, laipioti skirtų kopėčių ir bėgioti įrengtų
sukamų ratų, – prie aplinkos prisitaiko geriau negu genetiškai
identiški gyvūnai, užauginti skurdesnėje aplinkoje. Žiurkių,
kurios buvo treniruojamos spręsti sudėtingesnes erdvines prob-
lemas, organizmuose randama daugiau mokymuisi būtinos
cheminės medžiagos acetilcholino nei tų žiurkių, kurios buvo
pratinamos spręsti paprastesnes problemas. Proto lavinimas
bei gyvenimas papildytoje aplinkoje gali iki 5 procentų padid-
inti gyvūnų smegenų žievės svorį, o tose srityse, kurios tiesiogi-
ai stimuliuojamos, – net iki 9 procentų. Lavinami ir stimuliuo-
jami neuronai užaugina 25 procentais daugiau ataugų. Taip pat
padidėja jų svoris, atskirų neuronų jungčių skaičius ir pagerėja
kraujo tiekimas. Šie pokyčiai galimi ir vėlesnėse gyvenimo
stadijose, nors senesniems gyvūnams jie nepasireiškia taip
greitai kaip jauniems. Panašus lavinimo ir papildytos aplinkos
poveikis smegenų anatomijai buvo pastebėtas stebint visus iki
šiol tirtus gyvūnus.
Jei kalbėsime apie žmones, pomirtiniai skrodimai parodė,
kad išsilavinimas padidina neuronų atšakų skaičių. Didesnis
 74/580
atšakų skaičius stumia neuronus tolyn vieną nuo kito, o tai
lemia smegenų tūrio ir tankio padidėjimą. Idėja, kad smegenys
yra tarsi raumuo, kurį treniruojant jis ima augti, nėra tik
metafora.

KAI KURIŲ DALYKŲ NEBEĮMANOMA SUSTATYTI į vietas. Levo

Zazeckio dienoraščiai iki pat pabaigos išliko tik padrikų minčių
rinkiniai. Aleksandras Lurija suprato tų padrikų minčių
prasmę, bet negalėjo savo pacientui niekuo padėti. Tačiau
Zazeckio gyvenimo istorija suteikė Barbarai Arrowsmith Young
galimybę išsigydyti pačiai ir padėti kitiems.
Šiandieną Barbara Arrowsmith Young yra aštraus proto ir
linksma, neturi jokių plika akimi pastebimų psichinio pobūdžio
nusiskundimų. Nuo vienos veiklos ji greitai šoka prie kitos, nuo
vieno vaiko – prie kito. Ji – talentinga visų galų meistrė.
Jai pavyko įrodyti, kad mokymosi negalią turintys vaikai
dažnai gali peržengti kompensavimo metodikos ribas ir išs-
pręsti pamatines problemas. Kaip ir visos smegenims skirtų
pratimų programos, jos programa taip pat veiksmingiausia tuo-
met, kai žmogus turi tik keletą probleminių sričių. Kadangi ji
yra sukūrusi pratimus, tinkamus daugybei smegenų sutrikimų,
neretai gali padėti ir vaikams, turintiems ne vieną ir ne dvi
mokymosi negalias, – tokiems vaikams, kokia buvo ji pati iki
tol, kol susikūrė sau geresnes smegenis.

[Pastabos ir nuorodos]
 75/580

10 Čia aprašytas ir A. Lurijos tyrinėtas sutriki-

mas, neuropsichologijoje vadinamas se-
mantine afazija – kalbos prasmės suvokimo
sutrikimu.

11 Vakaruose, ypač JAV, paplitęs vaistas

mokymosi negalioms gydyti.
 3

SMEGENŲ PERTVARKA
Norėdamas pagerinti suvokimą ir atmintį, pagreitinti mąstymą
ir įveikti mokymosi negalias mokslininkas keičia smegenis

MICHAELAS MERZENICHAS YRA galybės inovacijų ir praktinių

išradimų neuroplastiškumo srityje varomoji jėga. Štai kodėl
iškeliavau į Santa Rosą Kalifornijos valstijoje, tikėdamasis jį ten
rasti. Jis sulaukia daugiausiai pagyrų iš kitų neuroplastiškumo
specialistų, bet jį surasti be galo sunku. Man pavyko su juo sus-
itikti San Francisko mieste tik tuomet, kai sužinojęs, kad jis
žada dalyvauti konferencijoje Teksaso valstijoje, ten nuskridau
ir prisėdau šalia.
– Rašykite šiuo elektoriniu adresu, – sako jis.
– O jei jūs vėl neatsakysit?
– Būkite atkaklus.
Paskutinę minutę jis mūsų susitikimo vietą perkėlė į savo
vilą Santa Rosos mieste.
 77/580
Merzenichas vertas visų šių paieškų.
Airių neurologas Ianas Robertsonas kartą jį pavadino geri-
ausiu smegenų plastiškumo tyrėju visame pasaulyje.
Merzenicho specializacija yra žmogaus mąstymo ir suvokimo
galių didinimas, ir tai jis daro lavindamas konkrečias informa-
cijos apdorojimo sritis, kurios vadinamos smegenų žemėlapiais,
padidindamas jų psichinį krūvį. Be to, jam tikriausiai geriau nei
bet kuriam kitam mokslininkui pavyko detaliai moksliškai
paaiškinti, kaip keičiasi informaciją apdorojančios smegenų
sritys.
Santa Rosos vila yra ta vieta, kurioje Merzenichas gali
sulėtinti tempą ir atgauti jėgas. Oras, medžiai ir vynuogynai šią
vietą daro panašią į gabalėlį Toskanos Šiaurės Amerikoje. Čia
man teko garbė kartu su Merzenichu ir jo šeima praleisti vieną
naktį, o rytą mes iškeliavome į jo laboratoriją San Franciske.
Bendradarbiai jį vadina Merzu, tai rimuojasi su „mersu“.
Vairuodamas nedidelį automobilį atviru stogu į susitikimus
(minimą popietę jis buvo suplanavęs bent du susitikimus vienu
metu), žiliems plaukams plaikstantis vėjyje, jis ima aiškinti, kad
ryškiausi jo antrosios gyvenimo pusės prisiminimai – jam
dabar šešiasdešimt vieni – yra susiję su mokslinių idėjų aptari-
mais. Man tų aptarimų tenka klausytis, kai jis gergždžiančiu
balsu rėkia į mobilųjį telefoną. Prieš važiuodamas vienu iš San
Francisko didingųjų tiltų jis sumoka kelių mokestį, kurio
mokėti visiškai neprivalo, tačiau yra pernelyg susikoncentravęs
į mūsų aptarinėjamas sąvokas, kad į tai atkreiptų dėmesį. Jis
bendradarbiauja su galybe kitų mokslininkų, dalyvauja
daugybėje eksperimentų ir yra įkūręs ne vieną kompaniją. Apie
save jis sako, kad jam „vos pavyksta išsilaikyti šioje beprotybės
pusėje“. Jis nėra kuoktelėjęs, bet iš tiesų įdomus įtampos ir
 78/580
neformalumo derinys. Jis gimęs Lebanone, Oregono valstijoje,
yra vokiečių kilmės, tačiau, nors pavardė ir vokiška, o darbo
etika nepriekaištinga, jo kalbos maniera, kaip būdinga visiems
Vakarų pakrantės gyventojams, nerūpestinga ir paprasta.

MERZENICHO PAREIŠKIMAI AMBICINGESNI nei kitų tiksliųjų mok-

slų kvalifikaciją turinčių neuroplastiškumo specialistų: jis
teigia, kad smegenims skirti pratimai gali būti ne mažiau
veiksmingi už vaistus gydant netgi tokias sunkias ligas kaip
šizofrenija, kad plastiškumu smegenys pasižymi nuo lopšio iki
karsto lentos ir kad radikalus pažintinių funkcijų – mokymosi,
mąstymo, suvokimo ir atminties – pagerėjimas įmanomas netgi
senyvame amžiuje. Naujausia jo užpatentuota metodika žada
suteikti suaugusiems žmonėms galimybę lavinti kalbos įgūdži-
us, išvengiant didelių pastangų reikalaujančios mokymosi at-
mintinai metodikos. Merzenichas teigia, kad naujo įgūdžio
lavinimas, jei tik atliekamas tinkamomis sąlygomis, gali
pakeisti šimtus milijonų, o gal net milijardus mūsų smegenų
žemėlapiuose esančių tarpneuroninių jungčių.
Jei jums tokie įspūdingi teiginiai kelia abejonių, atminkite,
kad jų autorius yra žmogus, kuriam jau pavyko padėti įveikti iki
tol neišgydomais laikytus sutrikimus. Karjeros pradžioje
Merzenichas, padedamas komandos, sukūrė populiariausią
kochlearinio implanto, iš prigimties kurtiems vaikams suteiki-
ančio galimybę girdėti, versiją. Šiandieninės pastangos skirtos
tam, kad pasitelkus plastiškumo idėją padėtų mokymosi negalią
turintiems vaikams pagerinti pažintines galias. Ši metodika
grįsta plastiškumo idėja paremta kompiuterine programa, vadi-
nama „Fast ForWord“, kuri jau padėjo šimtams tūkstančių.
„Fast ForWord“ iš pažiūros tėra vaikams skirtas žaidimas.
 79/580
Tačiau nuostabiausia tai, kaip greitai ima rastis pokyčiai. Pasi-
taiko, kad visą gyvenimą kognityviosios sistemos sutrikimais
skundęsi žmonės pagerėjimą pajaučia jau tarp trisdešimtosios
ir šešiasdešimtosios gydymo programos valandos. Vienas iš
netikėtų rezultatų buvo tai, kad ši programa padėjo ir keliems
autizmu sergantiems vaikams.
Merzenicho teigimu, kai mokantis atsižvelgiama į sme-
genų plastiškumo dėsnius, psichinė smegenų struktūra gali būti
patobulinta, ir mes galime daug tiksliau ir greičiau mokytis bei
įsiminti informaciją, taip pat ilgau ją išlaikyti.
Akivaizdu, kad mokydamiesi daugiau sužinome. Tačiau,
Merzenicho manymu, mes kartu keičiame smegenų struktūrą ir
gebėjimą mokytis. Kitaip nei kompiuteris, smegenys geba
nuolatos prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Apie išorinį smegenų sluoksnį jis sako, kad smegenų žievė
informacijos apdorojimo gebėjimus ima selektyviai tobulinti
susidūrusi su kiekviena užduotimi atskirai. Ji ne tik mokosi, bet
ir „mokosi mokytis“. Merzenicho nuomone, smegenys nėra vien
tik indas, kurį pripildome, bet greičiau apetitą turintis gyvas or-
ganizmas, kuris, tinkamai maitinamas ir mankštinamas, gali
augti ir keistis. Prieš Merzenicho atradimus smegenys laikytos
sudėtinga mašina, pasižyminčia nekintamomis atminties, in-
formacijos apdorojimo greičio ir intelekto ribomis. Merzenichas
įrodė, kad kiekviena šių prielaidų yra klaidinga.
Merzenicho pradinis tikslas nebuvo išsiaiškinti, kaip keiči-
asi smegenys. Suvokimas, kad smegenys gali pačios perprogra-
muoti savo žemėlapius, jam atėjo netikėtai. Ir nors jis nebuvo
pirmasis neuroplastiškumą pademonstravęs mokslininkas, dėl
karjeros pradžioje jo atliktų eksperimentų smegenų plastišku-
mas tarp neurologų tapo plačiai priimtina sąvoka.
 80/580
KAD SUPRASTUME, KAIP GALIMA pakeisti smegenų žemėlapius,
pirmiausia reikia žinoti, kaip jie atrodo. Smegenų žemėlapius
ketvirtajame dešimtmetyje pirmasis pavaizdavo neurochirurgas
dr. Wilderis Penfieldas iš Monrealio neurologijos instituto12.
Penfieldui paciento smegenų „kartografija“ reiškė, kad reikia
surasti, kurios smegenų vietos reprezentuoja atskiras kūno dal-
is ir apdoroja šių kūno dalių veiklą. Tai buvo grynai lokaliza-
cionizmo idėjomis paremtas projektas. Lokalizacionistai žinojo,
kad kaktos skiltyje galima rasti smegenų motorinę sistemą, kuri
kontroliuoja ir koordinuoja raumenų judesius. Trys už kaktos
skilties slypinčios sritys – smilkinio, momens ir pakaušio – su-
daro smegenų jutiminę sistemą ir apdoroja į smegenis mūsų re-
ceptorių – akių, ausų, lytėjimo receptorių ir t. t. – siunčiamus
signalus.
Operuodamas vėžiu ar epilepsija segančius pacientus, kur-
ie operacijos metu nebūdavo užmigdomi, nes smegenyse nėra
skausmo receptorių, Penfieldas praleido ne vienus metus
bandydamas kartografuoti jutiminę ir motorinę smegenų sritis.
Tiek jutiminė, tiek ir motorinė sritys yra smegenų žievėje, es-
ančioje smegenų paviršiuje, dėl to jas lengvai galima zonduoti.
Penfieldas pastebėjo, kad zondu palietus smegenų jutiminę
sritį, pacientas lietimą pajusdavo savo kūnu. Elektrinį zondą jis
naudojo ir sveikam audiniui, kurį reikėjo palikti, atskirti nuo
patologinio audinio, kurį reikėjo pašalinti.
Paprastai palietus žmogaus plaštaką elektros signalas
nugaros smegenimis keliauja į galvos smegenis, kur jis įjungia
žemėlapio ląsteles, priverčiančias ranką pajusti, kad ji liečiama.
Penfieldas pastebėjo, jog gali priversti pacientą pajusti, kad jo
plaštaka liečiama, ir tiesiog elektra smegenų žemėlapyje įjung-
damas plaštakos veiklą reguliuojančią sritį. Palietus žemėlapyje
 81/580
kitą vietą, pacientas pajunta rankos lietimą, dar kitą – veido.
Nenorėdamas išpjauti sveiko audinio, kiekvieną kartą stimuli-
uodamas tam tikrą sritį vis klausdavo paciento, ką šis jaučia. Po
daugelio tokių operacijų jis jau galėjo smegenų jutiminiame
žemėlapyje parodyti, kur kiekvieną kūno dalį reprezentuojantis
smegenų centras.
Tą patį jis padarė ir su motoriniu žemėlapiu, t. y. judesius
valdančia smegenų dalimi. Paliesdamas skirtingas smegenų
žemėlapio vietas, jis galėjo sukelti paciento kojos, rankos, veido
ar kitų raumenų judesius.
Vienas didžiausių Penfieldo atradimų buvo tai, kad tiek ju-
timiniai, tiek ir motoriniai smegenų žemėlapiai13, kaip ir geo-
grafiniai žemėlapiai, yra topografiški, t. y. vieną prie kitos es-
ančias kūno dalis reprezentuojančios smegenų žemėlapio sritys
taip pat yra netoli viena kitos. Taip pat jis atrado, kad palietus
tam tikras smegenų dalis galima prikelti vaikystės prisiminimus
ar sapnus primenančias scenas, o tai reiškė, kad smegenyse
galima kartografuoti ir sudėtingesnę psichinę veiklą.
Penfieldo žemėlapiai suformavo ne vienos kartos turimą
smegenų paveikslą. Bet mokslininkai tikėjo, kad smegenys
keistis negali, todėl jie darė prielaidą ir dėstė savo studentams,
kad smegenų žemėlapiai yra pastovūs, nepajudinami ir univer-
salūs, t. y. bendri visiems, nors pats Penfieldas niekuomet to
netvirtino.
Merzenichas atrado, kad šie žemėlapiai nėra nei nepajudi-
nami, nei visuotiniai – jų ribos ir dydis priklauso nuo
konkretaus žmogaus. Pasitelkęs kelių genialių eksperimentų
rezultatus jis parodė, kad žemėlapių forma keičiasi prik-
lausomai nuo to, ką žmonės veikia gyvenime. Tačiau tam, kad
tai įrodytų, jam reikėjo kiek tikslesnio įrankio nei Penfieldo
 82/580
naudoti elektrodai – tokio, kuris nustatytų vos keliuose neur-
onuose aptinkamus pokyčius.

DAR SIEKDAMAS BAKALAURO LAIPSNIO Portlando universitete

Merzenichas kartu su vienu draugu, pasinaudodami laborator-
ine įranga, ėmėsi pademonstruoti elektrinio aktyvumo antplūdį
vabzdžių neuronuose. Išgirdęs apie šiuos eksperimentus, vienas
profesorius liko taip sužavėtas Merzenicho talentu ir
smalsumu, kad rekomendavo jį aukštesnės pakopos studijoms
Harvardo bei Johnso Hopkinso universitetuose. Abu uni-
versitetai jį priėmė. Merzenichas pasirinko Johnso Hopkinso
fiziologijos doktorantūrą. Jo vadovas buvo vienas geriausių to
meto neurologų Vernonas Mountcastle’as, šeštajame dešimt-
metyje pademonstravęs, kad smegenų struktūros subtilybes at-
skleisti galima pasitelkus naują metodiką neuronų elektriniam
aktyvumui ištirti: mikrožemėlapių sudarymui panaudojant už
smeigtuko galą ne didesnius mikroelektrodus.
Mikroelektrodai yra tokie maži ir jautrūs, kad gali būti pri-
taisyti prie individualaus neurono ar netgi jame pačiame ir
padėti nustatyti, kada konkretus neuronas išsiunčia elektrinį
signalą kitiems neuronams. Neurono signalas iš mikroelektrodo
perduodamas į stiprintuvą, o iš ten – į osciloskopo ekraną, kur
fiksuojamas staigiu kreivės šuoliu aukštyn. Būtent mik-
roelektrodus Merzenichas pasitelkė atlikdamas didžiąją dalį
atradimų.
Šis reikšmingas išradimas leido neurologams iššifruoti
tarp neuronų, kurių suaugusio žmogaus smegenyse yra apie
šimtą milijardų, vykstančią komunikaciją. Penfieldas ir kiti
didelius elektrodus naudoję mokslininkai galėjo nustatyti, kada
vienu metu įsijungia tūkstančiai neuronų. Pasitelkę
 83/580
mikroelektrodus mokslininkai galėjo „pasiklausyti“ vieno neur-
ono arba tarp kelių pavienių neuronų vykstančios komunikaci-
jos. Mikrožemėlapių sudarymas ir dabar dar yra apie tūkstantį
kartų tikslesnis nei naujausios kartos smegenų skeneriai. Sken-
eriais galima nustatyti aktyvumo protrūkius, tą pačią sekundę
vykstančius tūkstančiuose neuronų. Tačiau neurono elektrinis
signalas dažnai tetrunka tūkstantąją sekundės dalį, todėl sme-
genų skeneriai praleidžia nepaprastai daug informacijos. Vis
dėlto mikrožemėlapių atsiradimas smegenų skenerių iš rinkos
nepašalino, nes tam reikalinga sudėtinga operacija, kuri at-
liekama su mikroskopu ir mikrochirurginiais instrumentais.
Merzenichą ši metodika sužavėjo iš karto. Norėdamas kar-
tografuoti plaštakos lytėjimą apdorojančią smegenų sritį,
Merzenichas išpjaudavo beždžionės kiaušo dalį, esančią virš ju-
timinės žievės, tokiu būdu atidengdamas 2,5–5 centimetrų
smegenų ruoželį, o tada prie jutiminio neurono priartindavo
mikroelektrodą. Tuomet jis tapšnodavo beždžionės plaštaką tol,
kol paliesdavo tą vietą – sakykime, piršto galiuką, – kurią pali-
etus į mikroelektrodą būdavo pasiunčiamas elektrinis signalas.
Jis užfiksuodavo to neurono, kuris reprezentuoja piršto galiuką,
vietą, taip padėdamas žemėlapyje pirmąjį tašką. Tuomet
ištraukdavo mikroelektrodą, priartindavo jį prie kito neurono ir
imdavo toliau tapšnoti plaštaką, kol vėl aptikdavo neuroną ak-
tyvuojančią vietą. Šį procesą tęsdavo tol, kol sudarydavo visos
plaštakos žemėlapį smegenyse. Vieno tokio žemėlapio su-
darymui kartais prireikdavo mikroelektrodą įbesti į penkis
šimtus skirtingų vietų ir šis procesas užtrukdavo iki kelių dienų.
Merzenicho ir jo kolegų atradimams prireikė tūkstančių tokių
varginančių operacijų.
 84/580
MAŽDAUG TUO PAČIU METU BUVO padarytas lemtingas atradimas,
visiems laikams paveikęs Merzenicho darbą. Septintajame
praeito amžiaus dešimtmetyje, kaip tik tuomet, kai
Merzenichas smegenims tirti pradėjo naudoti mikroelektrodus,
du kiti mokslininkai, taip pat dirbę Johnso Hopkinso uni-
versitete, vadovaujami Mountcastle’o, atrado, kad labai jaunų
gyvūnų smegenys pasižymi plastiškumu. Davidas Hubelas ir
Torstenas Wieselis, norėdami išsiaiškinti, kaip apdorojami re-
gos signalai, sudarinėjo regos žievės mikrožemėlapį. Įkišę mik-
roelektrodus į regėjimą apdorojančią kačiukų smegenų žievės
dalį jie atrado, kad vizualiai suvokiamų objektų linijos, kryptys
ir judesiai apdorojami skirtingose smegenų žievės dalyse. Taip
pat jie išsiaiškino, kad nuo trečios iki aštuntos kačiuko gyven-
imo savaitės yra vadinamasis kritinis laikotarpis, kurio metu
būtina naujagimio kačiuko smegenų vizualinė stimuliacija tam,
kad jos normaliai vystytųsi. Vieno lemtingo eksperimento
metu, kačiukui sulaukus šio kritinio laikotarpio, Hubelas ir
Wieselis aklinai užsiuvo vieną kačiuko akį taip, kad į ją visiškai
nepatektų jokie regimieji dirgikliai. Kai jie pagaliau atvėrė
užsiūtą akį, pamatė, kad smegenų regos sritys, kurios paprastai
turėtų apdoroti užsiūtos akies siunčiamus signalus, liko neišs-
ivysčiusios ir kačiukas visam gyvenimui liko viena akimi aklas.
Akivaizdu, kad kritiniu laikotarpiu kačiuko smegenys
pasižymėjo plastiškumu – jų struktūra tikrąja to žodžio prasme
buvo formuojama jo potyrių.
Ištyrę apakusios akies smegenų žemėlapį, Hubelas ir
Wieselis padarė dar vieną netikėtą su plastiškumu susijusį at-
radimą. Ta kačiuko smegenų dalis, kuri turėjo priimti aklosios
akies siunčiamus signalus, išliko aktyvi. Ji ėmė apdoroti kitos
akies siunčiamus regėjimo signalus. Tarytum smegenys,
 85/580
atsisakiusios iššvaistyti bent dalelę „smegenų žievės nekilno-
jamojo turto“, išnaudojo pokyčius kaip progą persiprogramuoti
– tai dar vienas įrodymas, kad kritiniu laikotarpiu smegenys
pasižymi plastiškumu. Už šiuos atradimus Hubelui ir Wieseliui
buvo skirta Nobelio premija. Tačiau nors ir pavyko nustatyti
smegenų plastiškumą kūdikystės laikotarpiu, jie ir toliau liko
ištikimi lokalizacionizmo teorijai ir teigė, kad suaugusio
žmogaus smegenys, pasibaigus kūdikystės laikotarpiui, yra
suprogramuotos ir konkrečiose smegenų vietose vykdomos tik
tam tikros smegenų funkcijos.
Kritinio laikotarpio atradimas yra vienas žymiausių XX
amžiaus antrosios pusės biologijos mokslo atradimų. Netrukus
po jo mokslininkams pavyko parodyti, kad smegenų sistemoms
vystytis reikalinga stimuliuojanti aplinka. Be to, imta tikėti, kad
skirtingoms nervų sistemoms būdingi skirtingi kritiniai
laikotarpiai, kurių metu jos pasižymi ypatingu plastiškumu ir
jautrumu aplinkai, labai greitai auga bei formuojasi.
Pavyzdžiui, kalbos raidos kritinis laikotarpis prasideda kūdikys-
tėje ir baigiasi maždaug tarp aštuonerių metų ir lytinės
brandos. Šiam kritiniam laikotarpiui pasibaigus, asmens gebėji-
mas išmokti kalbėti užsienio kalba be akcento tampa labai ri-
botas. Tiesą pasakius, užsienio kalba, kurios mokomasi
kritiniam laikotarpiui jau pasibaigus, yra apdorojama kitoje
smegenų dalyje nei gimtoji kalba.
Kritinio laikotarpio samprata leidžia paaiškinti ir etologo
Konrado Lorenzo pastebėjimą, kad žąsiukai, palyginti trumpą
laiko tarpą praleidę su žmogumi tarp penkioliktos jų gyvenimo
valandos ir trečios gyvenimo dienos, prisiriša prie to žmogaus,
o ne prie savo motinos, visam gyvenimui. Siekdamas šį teiginį
įrodyti, jis turėjo žąsiuką, kuris visur jį sekiojo. Šį procesą jis
 86/580
pavadino antspaudavimu. Iš tikrųjų psichologinę kritinio
laikotarpio versiją galima atsekti iki paties Freudo, kuris teigė,
kad mūsų raidos stadijos trunka labai trumpą laiką, o tam, kad
sveikai vystytumės, jų metu privalome išgyventi tam tikras
patirtis. Šie laikotarpiai suformuoja mus visam gyvenimui.
Plastiškumo kritiniu laikotarpiu atradimas pakeitė medici-
nos praktiką. Dėl Hubelo ir Wieselio atradimų vaikai, turintys
įgimtą kataraktą, neturi taikytis su aklumu visą gyvenimą.
Dabar jiems buvo galima dar kūdikystėje – kritiniu laikotarpiu
– atlikti korekcinę operaciją, po kurios jų smegenys pradeda
priimti esminiams ryšiams formuotis būtinus šviesos signalus.
Mikroelektrodai parodė, kad plastiškumas yra nepaneigiamas
vaikystės faktas. Tačiau mokslininkams atrodė, kad šis sme-
genų lankstumo laikotarpis labai laikinas kaip ir pati vaikystė.

***

PIRMASIS MERZENICHO SUSIDŪRIMAS su suaugusio žmogaus

smegenų plastiškumu buvo atsitiktinis. 1968 metais, baigęs
doktorantūros studijas, jis ėmėsi podoktorantūrinių tyrimų
mokslininko iš Madisono (Viskonsino valstija) Clintono Wool-
sey’aus, kuris taip pat buvo Penfieldo bendradarbis, laboratori-
joje. Woolsey’us paprašė Merzenichą vadovauti dviem
neurochirurgams – daktarams Ronui Paului ir Herbertui Good-
manui. Trejetas nusprendė išsiaiškinti, kas vyksta smegenyse
tuo metu, kai, įpjovus vieną iš šalutinių plaštakos nervų, jis pra-
deda gyti.
Svarbu suvokti, kad nervų sistema sudaryta iš dviejų dalių.
Pirmoji dalis – centrinė nervų sistema (galvos ir nugaros sme-
genys), kuri yra tarsi sistemos vadavietė. Buvo manoma, kad ši
 87/580
sistemos dalis plastiškumu nepasižymi. Antroji dalis yra
periferinė nervų sistema, kuri signalus iš jutimų receptorių per-
duoda į nugaros ir galvos smegenis, o iš nugaros ir galvos sme-
genų juos siunčia į raumenis ir liaukas. Jau seniai žinoma, kad
periferinė nervų sistema yra plastiška – įsipjovus plaštakos
nervą jis gali išgyti.
Kiekvienas neuronas sudarytas iš trijų dalių. Dendritai yra
besišakojančio medžio formos ataugos, kurios priima signalus
iš kitų neuronų. Dendritai pereina į ląstelės kūną, kuriame yra
DNR ir kuris palaiko ląstelės gyvybę. Galiausiai aksonai – tai
įvairių ilgių (nuo mikroskopinio ilgio smegenyse iki tokių, kurie
eina iš galvos į kojas ir gali būti iki šešių pėdų (180 centimetrų
ilgio) neuronų ataugos, tarsi gyvi kabeliai. Aksonai dažnai ly-
ginami su elektros laidais, nes jais labai dideliu greičiu – nuo 2
iki 200 mylių per valandą (maždaug nuo 3,22 iki 322 kilo-
metrų) – elektriniai impulsai keliauja į gretimų neuronų
dendritus.
Neuronas gali priimti dviejų tipų signalus – žadinančius ir
slopinančius. Neuronui iš kitų neuronų gavus pakankamai žad-
inančių signalų, įsijungs ir jo paties signalas. O gavus
pakankamai slopinančių signalų mažiau tikėtina, kad jo sig-
nalas taip pat įsijungs. Aksonai su gretimai esančiais dendritais
nesiliečia. Juos skiria mikroskopinė erdvė, kuri vadinama
sinapse. Elektros signalui pasiekus aksono galiuką, į sinapsę
išleidžiama nervų ląstelių signalus pernešanti cheminė
medžiaga, vadinama neurotransmiteriu. Šis cheminis perdavik-
lis keliauja į gretimo neurono dendritą ir jį sužadina arba slop-
ina. Sakydami, kad neuronai persiprogramuoja, mes kalbame
apie pokyčius sinapsėje, kurioje sustiprinamos tarpneuroninės
 88/580
jungtys ir padidinamas jų skaičius, arba atvirkščiai – jungtys
silpninamos ir jų skaičius mažinamas14.
Merzenichas, Paulas ir Goodmanas norėjo ištirti gerai
žinomą, tačiau vis tiek paslaptingu laikytą ryšį tarp centrinės ir
periferinės nervų sistemos. Kai įpjaunamas didelis periferinis
nervas (kuriame daug aksonų), kartais regeneracijos metu gali
„susikryžiuoti kabeliai“. Aksonui prisijungus prie neteisingo
neurono, asmuo gali patirti klaidingos lokalizacijos efektą, kuo-
met, pavyzdžiui, palietus rodomąjį pirštą, jaučiamas nykščio li-
etimas. Mokslininkų buvo padaryta prielaida, jog ši klaidinga
lokalizacija pasireiškia dėl to, kad regeneracijos metu nervai yra
sumaišomi ir signalas iš rodomojo piršto perduodamas į
nykščio veiklą reguliuojantį smegenų žemėlapį.
Mokslininkai rėmėsi smegenų ir nervų sistemos samprata,
pagal kurią kiekviename žmogaus kūno paviršiaus taške yra
nervas, perduodantis signalą tiesiai į konkretų tašką smegenų
žemėlapyje, ir šis taškas suprogramuotas nuo pat gimimo.
Todėl nykščio nervo atauga signalus siunčia tiesiai į tą vietą ju-
timinės smegenų dalies žemėlapyje, kuri skirta nykščio sig-
nalams apdoroti. Merzenichas, kaip ir jo kolegos, priėmė šią
principu „iš taško į tašką“ paremtą smegenų žemėlapio
sampratą ir ėmė dokumentuoti, kas nutinka smegenyse, kai
nervai sukeičiami vietomis.
Jie sudarė kelių paaugliško amžiaus beždžionių plaštakų
veiklą reguliuojančių smegenų sričių mikrožemėlapius. Įpjovę
vienos plaštakos periferinį nervą, jie tuojau pat susiūdavo perp-
jautas dalis taip, kad jos būtų netoli viena kitos, tačiau nesili-
estų, tikėdamiesi, kad nervui regeneruojantis jame esantys ak-
sonai susikryžiuos tarpusavyje. Praėjus keliems mėnesiams jie
sudarydavo naują smegenų žemėlapį. Merzenichas tikėjosi, kad
 89/580
šis naujas žemėlapis bus sujauktas ir chaotiškas. Kitaip tariant,
jis tikėjosi, kad, susikryžiavus rodomojo piršto ir nykščio
nervams, palietus rodomąjį pirštą, smegenų žemėlapyje bus
suaktyvinama nykščio sritis. Tačiau nieko panašaus neatsitiko.
Smegenų žemėlapis liko beveik nepakitęs.
– Tai, ką išvydome, – sako Merzenichas, – mus visiškai
pribloškė. Niekaip negalėjau to suvokti.
Topografinis išsidėstymas rodė, kad smegenys sugebėjo
išnarplioti susikryžiavusių nervų siunčiamus signalus.

ŠI PROVERŽIŲ SAVAITĖ PAKEITĖ Merzenicho gyvenimą. Jis supra-

to, kad, kaip ir kiti pripažinimo sulaukę mokslininkai, jis
neteisingai suvokė tai, kaip žmogaus smegenyse kuriami jo
kūną ir išorinį pasaulį reprezentuojantys žemėlapiai. Jei sme-
genų žemėlapis, reaguodamas į neįprastą signalą, gali normal-
izuoti savo struktūrą, reiškia, jog vyraujantis požiūris, kad
mūsų nervų sistema nuo gimimo nekintamai suprogramuota,
neteisingas. Smegenys turėtų būti plastiškos.
Kaip smegenys galėtų tai padaryti? Be to, Merzenichas
pastebėjo, kad naujieji topografiniai žemėlapiai formavosi šiek
tiek kitose vietose nei anksčiau. Todėl lokalizacionistų požiūris,
jog kiekviena psichinė funkcija apdorojama visuomet toje
pačioje smegenų vietoje, privalėjo būti arba neteisinga, arba
radikaliai neišbaigta. Kaip jis galėjo visa tai paaiškinti?
Norėdamas surasti lokalizacionizmui prieštaraujančių
įrodymų, Merzenichas patraukė į biblioteką. Čia jis išsiaiškino,
kad Grahamas Brownas ir Charles’as Sherringtonas dar 1912
metais pademonstravo, jog, stimuliuojant tą patį motorinės
žievės tašką gyvūno smegenyse, vieną kartą koja sulenkiama, o
kitą kartą ištiesiama. Šiuo mokslinės literatūros gausoje
 90/580
užmirštu eksperimentu buvo sakoma, kad motorinės žievės
žemėlapio smegenyse ir minėto veiksmo ryšys nėra „taškas į
tašką“. 1923 metais Karlas Lashley, naudodamas už mik-
roelektrodus kur kas grubesnę įrangą, atidengęs beždžionės
smegenis ir sudirginęs tam tikrą jų sritį užfiksavo stimuliacijos
sukeltą judesį. Tuomet jis vėl užsiuvo beždžionės galvą. Po kur-
io laiko jis vėl kartodavo eksperimentą, stimuliuodamas
beždžionę lygiai toje pačioje vietoje, tačiau dažniausiai pamaty-
davo, kad sukeliamas judesys būdavo pasikeitęs. Garsaus to
meto Harvardo psichologijos profesoriaus Edwino G. Boringo
žodžiais tariant, „šiandienos žemėlapis rytoj jau bus pasenęs“.
Taigi žemėlapiai buvo dinamiški15.
Merzenichas netruko suvokti, kad šie eksperimentai veda
prie revoliucinės reikšmės išvadų. Apie Lashley’io eksperimentą
jis papasakojo lokalizacionistui Vernonui Mountcastle’ui.
Merzenichas man prasitarė:
– Lashley’io eksperimentas jam labai nepatiko. Mount-
castle’as iš pradžių instinktyviai nenorėjo patikėti, kad
plastiškumas egzistuoja. Jis norėjo, kad visi daiktai liktų savo
vietose per amžius. Mountcastle’as suprato, kad šis eksperi-
mentas meta didelį iššūkį smegenų suvokimui. Mountcastle’as
manė, kad Lashley buvo ekstravagantiškas pagyrūnas.
Neurologai noriai priėmė Hubelo ir Wieselio smegenų
plastiškumo kūdikystės laikotarpiu atradimą, nes jie pripažino,
jog kūdikio smegenys dar nėra galutinai išsivysčiusios. Tačiau
jie atmetė tą Merzenicho atradimą, jog smegenys lieka
plastiškos ir žmogui suaugus.
Merzenichas atsilošia ir beveik susigraudinęs ima dalytis
prisiminimais:
 91/580
– Aš turėjau tiek daug priežasčių tikėti, kad smegenys nėra
plastiškos, ir visos jos per savaitę neteko bet kokios prasmės.

TUOMET MERZENICHAS ĖMĖ IEŠKOTI mokytojų tarp mirusių

mokslininkų, tokių kaip Sherringtonas ir Lashley. Jis parašė
mokslinį pranešimą apie eksperimentą, kurio metu buvo
sukeisti nervai. Šio darbo aptariamojoje dalyje jis ėmė argu-
mentuoti, kad suaugusio žmogaus smegenys plastiškos, nors šio
žodžio ir nepavartojo.
Tačiau aptariamoji dalis niekuomet nebuvo išspausdinta.
Jo darbo vadovas Clintonas Woolsey šią dalį perbraukė didži-
uliu kryžiumi ir paaiškino, kad ji yra pernelyg tariamo pobūdžio
ir kad Merzenichas ekstrapoliuoja kur kas daugiau nei kad
leidžia turimi duomenys. Toje pranešimo versijoje, kuri buvo
išleista, plastiškumas neminimas iš viso, o apie topografinį
išsidėstymą užsimenama tik gana paviršutiniškai. Bent jau
spausdintame tekste Merzenichas atsisakė prieštarauti
vyraujančiam mąstymui. Galų gale juk jis siekė daktaro laipsnio
dirbdamas kito žmogaus laboratorijoje.
Tačiau jam sukilo pyktis, o galvoje ėmė suktis mintys. Jis
pradėjo galvoti, kad plastiškumas gali būti viena iš pamatinių
smegenų savybių, išsivysčiusi tam, kad suteiktų žmonėms
konkurencinį pranašumą, – o tai buvo iš tiesų nuostabus
dalykas.

1971 METAIS MERZENICHAS TAPO Kalifornijos universiteto San

Francisko otolaringologijos ir fiziologijos katedros, kur buvo
tiriamos ausų ligos, profesoriumi. Dabar, pats tapęs bosu, jis
ėmėsi eksperimentų serijos, turėjusios nepalikti nė mažiausios
abejonės dėl smegenų plastiškumo. Kadangi ši sritis vis dar
 92/580
buvo be galo kontroversiška, jis plastiškumo eksperimentus at-
liko prisidengdamas kur kas labiau priimtinais tyrimais. Taigi,
didžiają aštuntojo dešimtmečio dalį jis praleido tyrinėdamas
skirtingų gyvūnų smegenų klausos žievę ir kartu su kitais mok-
slininkais išrado bei ištobulino kochlearinį implantą.
Sraigė (anglų k. cochlea) yra mūsų ausies mikrofonas. Ji
yra šalia kūno padėties jutimą reguliuojančio prieangio – to
paties, kurio sutrikimais skundėsi Bach-y-Ritos pacientė
Cheryl. Kai išoriniame pasaulyje sukuriamas koks nors garsas,
skirtingi dažniai ima virpinti skirtingas vidinės ausies sraigėje
esančias plaukuotąsias ląsteles. Tokių plaukuotųjų ląstelių, kur-
ios garsą paverčia iš klausos nervo į klausos žievę smegenyse
perduodamais elektriniais signalais, yra trys tūkstančiai. Mik-
rožemėlapius sudarinėjantys mokslininkai yra nustatę, kad gar-
so dažniai klausos smegenų žievėje fiksuojami „tonotipiškai“.
Kitaip sakant, jų išsidėstymas primena pianino klavišų
išsidėstymą: žemesni dažniai išsidėstę vienoje pusėje, o
aukštesni – kitoje.
Kochlearinis implantas nėra klausos aparatas. Klausos
aparatas sustiprina garsus, girdimus tų, kurie dėl dalinių
sraigės funkcionavimo sutrikimų yra iš dalies praradę klausą,
tačiau jų ausies sraigė geba fiksuoti bent kai kuriuos garsus.
Kochleariniai implantai skirti tiems žmonėms, kurie dėl visiško
vidinės ausies sraigės sunykimo yra visiškai kurti. Implantas
yra sraigės pakaitalas, kalbos garsus paverčiantis elektrinių im-
pulsų iškrūviais, kurie siunčiami į smegenis. Kadangi
Merzenichas su kolegomis nesitikėjo galį sukurti ką nors tokio,
kas sudėtingumu prilygtų natūraliam organui su trimis tūk-
stančiais plaukuotųjų ląstelių, buvo iškeltas toks klausimas: ar
žmogaus smegenys, gebančios atkoduoti sudėtingus daugybės
 93/580
ląstelių siunčiamus signalus, gali išmokti atkoduoti kur kas
paprastesnio mechanizmo siunčiamus signalus? Teigiamas at-
sakymas į šį klausimą reikštų, kad smegenų klausos žievė yra
plastiška ir geba keistis bei reaguoti į dirbtinai sukuriamus sig-
nalus. Implantą sudaro garso gaviklis, garsą elektriniais impul-
sais paverčiantis konverteris ir elektrodas, kuris chirurginiu
būdu įsodinamas į nervą, einantį iš ausies į smegenis.
Praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio viduryje kai
kurie mokslininkai buvo priešiškai nusiteikę kochlearinių im-
plantų idėjos atžvilgiu. Kai kurie jų teigė, kad toks projektas
neįmanomas. Kiti aiškino, kad tokia operacija kurtiems pa-
cientams gali dar labiau pakenkti. Tačiau atsirado savanorių
pacientų, kurie nepaisydami rizikos ryžosi, kad jiems būtų įsod-
intas implantas. Iš pradžių kai kurie jų girdėjo tik triukšmą, kiti
girdėjo vos keletą tonų, šnypštimą ar užsikertančius garsus.
Merzenicho indėlis buvo tas, kad pasinaudodamas tuo, ką
pavyko sužinoti sudarinėjant klausos žievės žemėlapius, jis
nustatė, kokie turėtų būti implanto siunčiami signalai, kad juos
būtų įmanoma atkoduoti paciento klausos žievėje, ir kurioje vi-
etoje turėtų būti įsodintas elektrodas. Kartu su komunikacijos
inžinierių komanda jis siekė sukurti prietaisą, kuris leistų per
keletą pralaidžių kanalų transliuoti sudėtingą kalbą taip, kad
pacientas galėtų suprasti, kas sakoma. Jiems pavyko sukurti
labai tikslų daugiakanalį implantą, kuris suteikė kurtiesiems
galimybę girdėti, o jų sukurtas modelis tapo vieno iš dviejų pag-
rindinių šiandieną naudojamų kochlearinių implantų
prototipu.

ŽINOMA, LABIAUSIAI MERZENICHAS NORĖJO tiesiogiai ištirti sme-

genų plastiškumą. Galiausiai jis nusprendė atlikti vieną
 94/580
paprastą, tačiau radikalų eksperimentą, kurio metu nuo sme-
genų žemėlapio jis atkirto bet kokius jutiminius signalus ir
stebėjo smegenų reakciją. Jis kreipėsi pagalbos į savo draugą ir
kolegą neurologą iš Vanderbilto univeristeto Nešvilyje Joną
Kaasą, kuris dirbo su suaugusiomis beždžionėmis. Kaip ir
žmogaus rankoje, beždžionės letenoje yra trys nervai: radia-
linis, vidurinysis ir alkūnės. Vidurinysis nervas perduoda ju-
timus iš vidurinės rankos dalies (tarp alkūnės ir plaštakos), o
kiti du – iš priešingų rankos dalių (alkūnės ir plaštakos).
Merzenichas, norėdamas pamatyti viduriniojo nervo smegenų
žemėlapio reakciją į signalų praradimą, perpjovė vienos iš
beždžionių vidurinįjį nervą. Tuomet grįžo į San Franciską ir
ėmė laukti.
Praėjus dviem mėnesiams jis grįžo atgal į Nešvilį. Sudaręs
beždžionės smegenų žemėlapį pamatė, kad, kaip ir tikėjosi, pal-
ietus vidurinę beždžionės letenos dalį (tarp alkūnės ir plaš-
takos), smegenų žemėlapio dalyje, kurioje paprastai apdoro-
jami viduriniojo nervo siunčiami signalai, nebuvo matyti jokio
suaktyvėjimo. Tačiau kitas atradimas jį gerokai nustebino.
Paglosčius beždžionės letenos išorines dalis – tas sritis, iš
kurių signalai paprastai siunčiami radialiniais ir alkūnės
nervais, – buvo suaktyvinamas ir viduriniojo nervo žemėlapis!
Radialiniam ir alkūnės nervui skirtos smegenų žemėlapio dalys
buvo beveik padvigubėjusios ir užėmusios tą dalį, kurioje ank-
sčiau buvo viduriniojo nervo žemėlapis. Be to, šie nauji
žemėlapiai buvo topografiški. Šį kartą Merzenichas ir Kaasas,
aprašydami tyrimo rezultatus, įvykusius pokyčius pavadino
įspūdingais ir jiems paaiškinti pavartojo žodį „plastiškumas“,
nors ir parašė kabutėse.
 95/580
Eksperimentas parodė, kad, atkirtus vidurinįjį nervą, kiti
nervai, jei tik sulauks pakankamai elektrinių signalų, perims
nenaudojamo žemėlapio erdvę ir panaudos ją savo signalams
apdoroti. Pasiskirstydami smegenų informacijos apdorojimo
galią, smegenų žemėlapiai dalyvauja kovoje dėl vertingųjų
išteklių ir vadovaujasi principu „Naudokis arba prarasi“.

KONKURENCINGA PLASTIŠKUMO PRIGIMTIS veikia visus. Kiekvieno

mūsų smegenyse vyksta nepaliaujamas nervų karas. Nustoję
naudotis protiniais įgūdžiais mes ne tik juos užmirštame, bet ir
jiems skirta smegenų žemėlapio erdvė atitenka tiems
įgūdžiams, kuriais naudojamės. Ar kada esate savęs paklausę:
„Kaip dažnai turėčiau praktikuoti prancūzų kalbą, groti gitara
ar mokytis matematikos, kad neužmirščiau šių įgūdžių?“ Šis
klausimas iš smegenų plastiškumo srities. Jūs klausiate, kaip
dažnai turėtumėte praktikuoti tam tikrą veiksmą, kad jo sme-
genų žemėlapio erdvė nebūtų prarasta.
Suaugusiųjų smegenų konkurencinis plastiškumas gali
paaiškinti ir kai kuriuos ribotumus. Tik pagalvokite apie sunku-
mus, su kuriais dauguma suaugusiųjų susiduria mokydamiesi
užsienio kalbų. Anot šiandien vyraujančios nuomonės, šie
sunkumai kyla todėl, kad baigiasi kritinis kalbos mokymosi
laikotarpis ir smegenys tampa pernelyg nelanksčios, kad galėtų
pakeisti savo struktūrą dideliu mastu. Tačiau atradus konkur-
encinį plastiškumą atrodo, kad čia dar ne visas paaiškinimas.
Kuo daugiau sendami vartojame gimtąją kalbą, tuo labiau ji
ima dominuoti mūsų lingvistinio žemėlapio erdvėje. Sunku iš-
mokti naują kalbą ir padaryti galą gimtosios kalbos tironijai
todėl, kad smegenys plastiškos.
 96/580
Jei tai tiesa, kodėl lengviau išmokti užsienio kalbą jaunys-
tėje? Ar tuomet smegenyse nėra konkurencijos? Ne, nėra. Jei
šiuo kritiniu laikotarpiu išmokstamos dvi kalbos, jos abi užs-
itikrina atramos taškus mūsų smegenyse. Merzenicho teigimu,
smegenų skenogramos parodė, kad dvikalbių vaikų smegenyse
abiejų kalbų garsai apdorojami tame pačiame dideliame
žemėlapyje, kuris yra tarsi didelė abiejų kalbų garsų biblioteka.
Konkurencinis plastiškumas taip pat padeda paaiškinti,
kodėl taip sunku atsikratyti ar užmiršti blogus įpročius.
Dauguma mūsų apie smegenis galvoja kaip apie dėžę, kurią vis
papildome išmokdami ką nors nauja. Tačiau įgijus naują įprotį
jis užima dalį smegenų žemėlapio ir, kas kartą mums jį karto-
jant, užima vis didesnę to žemėlapio dalį ir neleidžia įgyti kitų
(gerų) įpročių. Štai kodėl užmiršti dažnai kur kas sunkiau nei
išmokti ir kodėl vaikus lavinti taip svarbu – geriausia viską iš-
mokti daryti teisingai kuo anksčiau, kol blogi įpročiai dar neį-
gijo konkurencinio pranašumo.

BE GALO PAPRASTU KITU EKSPERIMENTU Merzenichas sugebėjo

išgarsinti plastiškumo sampratą tarp neurologų. Šis eksperi-
mentas jam padėjo pervilioti į plastiškumo šalininkų pusę kur
kas daugiau skeptikų nei bet kuris kitas ankstesnis ar vėlesnis
bandymas.
Merzenichas sudarė beždžionės plaštakos smegenų
žemėlapį. Tuomet jis amputavo beždžionei vidurinįjį pirštą.
Praėjus keliems mėnesiams, jis sudarė naują beždžionės plaš-
takos smegenų žemėlapį ir pamatė, kad amputuotam pirštui
priklausiusi smegenų dalis buvo visiškai pranykusi, o gretimų
pirštų smegenų žemėlapiai buvo išsikeroję į viduriniajam
pirštui priklausiusią erdvę. Tai buvo vienas aiškiausių įrodymų,
 97/580
kad smegenų žemėlapiai dinamiški ir kad vyksta konkurencija
dėl smegenų žievės „nekilnojamojo turto“, o smegenų ištekliai
paskirstomi remiantis principu „Naudokis arba prarasi“.
Merzenichas taip pat pastebėjo, kad konkrečios gyvūnų
rūšies atstovai gali turėti smegenų žemėlapius, kurie panašūs,
tačiau jie niekuomet nėra identiški. Mikrožemėlapių sudarymas
leido jam pamatyti skirtumus, kurių Penfieldas, naudodamasis
didesniais elektrodais, matyti negalėjo. Taip pat jis atrado, kad
normaliai veikiančių kūno dalių smegenų žemėlapiai keičiasi
kas kelias savaites. Kiekvieną kartą sudarinėjant tos pačios
sveikos beždžionės veido žemėlapį, jis išeidavo vis kitoks.
Plastiškumui pasireikšti nereikalingos tokios provokacijos kaip
nukirsti nervai ar amputacijos. Plastiškumas yra normalus re-
iškinys, o smegenų žemėlapiai nuolatos keičiasi. Aprašydamas
savo naująjį eksperimentą Merzenichas pagaliau nuėmė kab-
utes nuo žodžio „plastiškumas“. Tačiau, nepaisant jo eleg-
antiško eksperimento, priešiškumas Merzenicho idėjoms per
vieną naktį niekur nedingo.
Apie tai kalbėdamas jis juokiasi.
– Leiskit man papasakoti, kas nutiko, kai aš paskelbiau,
kad smegenys plastiškos. Aš susilaukiau priešiškos reakcijos.
Apžvalgose žmonės ėmė rašyti tokius dalykus: „Visa tai būtų
labai įdomu, jei tai galėtų būti tiesa, bet tai nėra tiesa.“ Tarsi aš
viską būčiau prasimanęs.
Merzenichas tvirtino, kad netgi suaugusio žmogaus sme-
genų žemėlapiai gali keisti savo ribas, vietą ir funkcijas, o lokal-
izacionistai jam prieštaravo.
– Beveik visi pripažinti mokslininkai neurologai, kuriuos
tik tuo metu pažinojau, – sako jis, – žiūrėjo į visa tai pusiau
juokais: jie manė, kad eksperimentai buvo atlikti nerūpestingai,
 98/580
o aprašytas poveikis neaiškus. Tačiau iš tikrųjų eksperimentą
atlikau tiek kartų, kad galėjau būti tikras, jog daugumos
nuomonė tiesiog arogantiška ir nepateisinama.
Viena iš iškiliausių tokias abejones reiškusių asmenybių
buvo Torstenas Wieselis. Nors Wieselis pats buvo pademon-
stravęs plastiškumą kritiniu laikotarpiu, jis nesutiko su idėja,
kad suaugusių žmonių smegenys taip pat gali būti plastiškos, ir
rašė, jog jis kartu su Hubelu „yra tvirtai įsitikinę, kad smegenų
žievės sąsajoms galutinai susiformavus jos visam laikui lieka to-
je pačioje vietoje“. Iš tiesų jis netgi Nobelio premiją buvo gavęs
už tai, kad nustatė, kur vyksta regimosios informacijos ap-
dorojimas. Šis atradimas laikomas vienu didžiausių lokaliza-
cionizmo laimėjimų. Wieselis yra raštiškai teigęs, kad
suaugusio žmogaus smegenys plastiškos, taip pat viešai
spaudoje pripažinęs, kad ilgą laiką jis klydo, o apsigalvoti jį ir jo
kolegas galiausiai privertė novatoriški Merzenicho eksperi-
mentai. Užkietėję lokalizacionistai negalėjo neatkreipti
dėmesio, kai toks reikšmingas asmuo kaip Wieselis pakeitė
nuomonę.
– Labiausiai mane erzino tai, – pasakoja Merzenichas, –
kad aš mačiau, jog neuroplastiškumas gali turėti didelę įtaką
medicinos praktikai ir mūsų suvokimui apie neuropatologiją
bei psichiatriją. Tačiau niekas į tai nekreipė jokio dėmesio.

KADANGI PLASTIŠKI POKYČIAI YRA PROCESAS, Merzenichas supra-

to, kad juos įtvirtinti pavyks tik tuomet, kai ras būdą, kaip
stebėti jų raidą bėgant laikui. Jis perpjovė beždžionei vidurinįjį
nervą ir ėmė kas keletą mėnesių sudarinėti vis naujus smegenų
žemėlapius.
 99/580
Kaip ir tikėtasi, po nervo nupjovimo sudaręs pirmąjį sme-
genų žemėlapį Merzenichas pamatė, kad, palietus vidurinę
letenos dalį, toji smegenų žemėlapio dalis, kuri skirta iš
viduriniojo nervo siunčiamai informacijai apdoroti, į lietimą
nereagavo. Tačiau palietus aplinkinių nervų valdomą letenos
dalį, nebylioji viduriniojo nervo smegenų dalis iškart įsižieb-
davo. Radialinio ir alkūnės nervų smegenų žemėlapiai užėmė
viduriniojo nervo žemėlapio vietą. Šie žemėlapiai radosi taip
greit, tarsi jie ten būtų slėpęsi visą laiką nuo pat ankstyvųjų
raidos periodų, kol galiausiai buvo išaiškinti.
Praėjus 22 dienoms Merzenichas vėl iš naujo kartografavo
beždžionės smegenis. Radialinio ir alkūnės nervų žemėlapiai,
kurie iš pradžių nebuvo labai detalūs, per tą laiką tapo kur kas
sudėtingesni ir išsamesni bei išsikėtojo beveik per visą
viduriniajam nervui priklausiusio smegenų žemėlapio plotą.
(Primityvūs žemėlapiai nėra labai detalūs, tuo tarpu labiau išs-
ivystę žemėlapiai pasižymi nepaprastu detalumu ir juose telpa
kur kas daugiau informacijos.)
Praėjus 144 dienoms visas žemėlapis detalumu nenusil-
eido bet kuriam kitam smegenų žemėlapiui.
Sudarinėdamas smegenų žemėlapius Merzenichas
pastebėjo, kad bėgant laikui naujų žemėlapių ribos kečiasi – jie
darosi vis detalesni ir keičia savo poziciją kitų žemėlapių atžvil-
giu. Vieną kartą jis netgi užfiksavo, kad smegenų žemėlapis
buvo dingęs kaip Atlantidos žemynas.
Atrodė natūralu daryti prielaidą, kad formuojantis visiškai
naujiems smegenų žemėlapiams turi formuotis ir nauji neur-
onai. Norėdamas geriau suvokti šį procesą, Merzenichas pas-
itelkė bihevioristinės psichologijos specialisto iš Kanados, Don-
aldo O. Hebbo, taip pat dirbusio su Penfieldu, idėjas. 1949
 100/580
metais Hebbas iškėlė mintį, kad mokantis formuojasi nauji
tarpneuroniniai ryšiai. Jis teigė, kad kai du neuronai pakartot-
inai suaktyvinami vienu metu (arba vienam suaktyvėjus suak-
tyvėja ir kitas), abiejuose pastebimi šių neuronų ryšius stiprin-
antys cheminiai pokyčiai. Hebbo koncepciją, kurią, tiesą pa-
sakius, prieš šešiasdešimt metų jau buvo pristatęs Freudas,
puikiai apibendrino Carla Shatz: „Kartu aktyvuojami neuronai
jungiasi tarpusavyje“16.
Hebbo teorija teigia, kad neuronų struktūra gali keistis
priklausomai nuo patirties. Remdamasis Hebbu, Merzenichas
pasiūlė naują teoriją, pagal kurią tarp viename smegenų
žemėlapyje esančių neuronų, kai jie suaktyvinami vienu metu,
vystosi stiprūs tarpusavio ryšiai. Merzenichas buvo įsitikinęs,
kad jeigu žemėlapiai gali keistis, yra vilties manyti, kad įgimtų
problemų tam tikrose smegenų žemėlapio srityse turintys
žmonės – žmonės, kurie turi mokymosi negalių, psichologinių
problemų arba yra patyrę insultą ar smegenų traumą, – gali
išplėtoti naujus žemėlapius, jeigu tik jiems kas nors padės
susikurti naujus neuroninius ryšius, priverčiant sveikus neuro-
nus vienu metu aktyvuotis ir jungtis tarpusavyje.

NUO DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO PABAIGOS Merzenichas ėmė kurti

pats ir dalyvauti kitų sumanytuose išradinguose eksperimentu-
ose, kurių metu buvo bandoma ištirti, ar smegenų žemėlapiai
priklausomi nuo laiko veiksnio ir ar jų ribos bei funkcijos gali
būti pakeistos „manipuliuojant“ signalų padavimo į juos laiku.
Vieno tokio genialaus eksperimento metu Merzenichas su-
darė norminį beždžionės letenos smegenų žemėlapį, o tuomet
susiuvo beždžionei du plaštakos pirštus taip, kad jie judėtų tarsi
vienas. Beždžionei pagyvenus su susiūtais pirštais keletą
 101/580
mėnesių, jis sudarė naują smegenų žemėlapį. Ankstesni du at-
skiri pirštų žemėlapiai buvo susilieję į vieną. Eksperimento vyk-
dytojams palietus bet kurį kartu susiūtų pirštų tašką, suaktyvė-
davo visas naujas vientisinis žemėlapis. Vientisas žemėlapis
susiformavo todėl, kad susiuvus pirštus kiekvienas judesys ar
jutimas abiejuose pirštuose pasireikšdavo vienu metu. Eksperi-
mentas parodė, kad signalų perdavimo į neuronus laikas labai
svarbus jų formavimuisi, kitaip sakant, kartu aktyvuojami
neuronai susijungė tarpusavyje.
Kiti mokslininkai Merzenicho atradimus išbandė eksperi-
mentuodami su žmonėmis. Yra žmonių, kurių pirštai iš pri-
gimties suaugę, – šis reiškinys vadinamas sindaktilija, arba
suaugusių pirštų sindromu. Sudarius dviejų atskirų šį sindromą
turinčių žmonių smegenų žemėlapius, paaiškėjo, kad vietoje
įprastų dviejų atskirų pirštų žemėlapių jų smegenyse buvo tik
vienas didelis žemėlapis.
Chirurgams atskyrus suaugusius pirštus ir iš naujo karto-
grafavus eksperimento subjektų smegenis pastebėta, kad at-
sirado du atskirus pirštus reprezentuojantys atskiri žemėlapiai.
Pacientams ėmus judinti pirštus nepriklausomai vieną nuo kito,
neuronai nebebuvo suaktyvinami kartu, ir pasireiškė dar vienas
plastiškumo principas: laike atskyrus į neuronus siunčiamus
signalus sukuriami atskiri smegenų žemėlapiai. Neurologijoje
šis atradimas glaustai įvardijamas taip: atskirai aktyvuojami
neuronai tarpusavyje nesijungia arba nesuderinti neuronai
susijungti negali.
Kito eksperimento metu Merzenichas sukūrė žemėlapį,
reprezentuojantį tai, ką galėtume pavadinti nesamu pirštu, –
šis įsivaizduojamas pirštas statmenai kryžiavosi su likusiais
pirštais. Tyrimo komandos dalyviai daugiau nei mėnesį 500
 102/580
kartų per dieną vienu metu stimuliavo visus penkis beždžionės
pirštų galiukus, visiškai neleisdami atskirai judinti pavienių
pirštų. Netrukus beždžionės smegenyse atsirado naujas pailgos
formos piršto žemėlapis, kuriame susiliejo visi penki pirštų
galiukai. Šis žemėlapis formavosi individualių nenaudojamų
pirštų žemėlapių vietoje, ėjo statmenai kitų pirštų žemėlapiams
ir jam priklausė visų penkių pirštų galiukų žemėlapių dalys.
Paskutinio ir paties genialiausio eksperimento metu
Merzenichas kartu su savo komanda įrodė, kad smegenų
žemėlapiai nėra grįsti anatomiškai. Jie pašalino nedidelį odos
lopinėlį nuo vieno piršto (čia labai svarbu paminėti – su visu
nervu, kuris eina tiesiai į smegenų žemėlapį), chirurginiu būdu
persodino jį ant šalia esančio piršto. Dabar šis odos lopinėlis ir
jo nervas buvo stimuliuojami kiekvieną kartą pajudinus ar pali-
etus pirštą, prie kurio jis buvo pritvirtintas. Pagal anatominio
programavimo modelį signalai ir toliau turėtų būti siunčiami iš
odos lopinėlio nervu į smegenų žemėlapį to piršto, iš kurio oda
ir nervas buvo pašalinti. Tačiau komandai stimuliuojant odos
lopinėlį reaguoti ėmė naujojo piršto žemėlapis. Odos lopinėlį
reprezentuojanti smegenų žemėlapio dalis buvo perkelta iš vi-
eno piršto smegenų žemėlapio į kito piršto smegenų žemėlapį –
taip įvyko todėl, kad odos lopinėlis ir naujasis pirštas buvo
stimuliuojami vienu metu.
Per kelerius metus Merzenichui pavyko nustatyti, kad
suaugusių žmonių smegenys pasižymi plastiškumu, pateikti
įrodymus mokslinės bendruomenės skeptikams ir pademon-
struoti, kaip smegenys keičiasi priklausomai nuo išgyvenimų.
Tačiau jis vis dar nebuvo išsprendęs esminės mįslės: kokiu
būdu smegenų žemėlapiai, organizuodamiesi tarpusavyje,
 103/580
tampa topografiniais vienetais ir funkcionuoja taip, kad neštų
mums naudą.

SAKYDAMI, KAD SMEGENŲ ŽEMĖLAPIAI išsidėstę topografiškai,

mes turime omenyje, kad smegenų žemėlapių išsidėstymas at-
itinka kūno dalių išsidėstymą. Pavyzdžiui, vidurinysis pirštas
yra tarp rodomojo ir bevardžio pirštų. Tą patį galima pasakyti
apie juos reprezentuojančius smegenų žemėlapius: viduriniojo
piršto žemėlapis yra tarp rodomojo ir bevardžio pirštų žemėlap-
ių. Topografinis išsidėstymas veiksmingas, nes jis reiškia, kad
smegenų dalys, kurios paparastai naudojamos kartu, smegenų
žemėlapyje yra viena šalia kitos ir tarp smegenų dalių siunčiami
signalai neturi keliauti labai toli.
Merzenichą kamavo klausimas, kaip smegenų žemėlapyje
atsiranda ši topografiška tvarka. Kartu su komanda jam pavyko
atrasti genialų atsakymą į šį klausimą: topografiška tvarka at-
siranda todėl, kad dauguma mūsų kasdienių veiksmų tėra tam
tikros nusistovėjusios sekos atkartojimas. Imdami obuolio ar
beisbolo kamuoliuko dydžio objektą, mes pirmiausia sugriebia-
me jį nykščiu ir rodomuoju pirštu ir tik tada vieną po kito apie
objektą imame lenkti ir kitus pirštus. Kadangi nykštys ir rodo-
masis pirštas objektą paprastai paliečia beveik tuo pačiu metu,
kartu siųsdami signalus į smegenis, nykščio ir rodomojo piršto
žemėlapiai smegenyse dažnai formuojasi vienas šalia kito
(„kartu aktyvuojami neuronai jungiasi tarpusavyje“). Toliau
bandant ranka sugriebti objektą, kitas jį paliesiantis pirštas bus
vidurinysis, todėl jo smegenų žemėlapis dažniausiai yra greta
rodomojo ir kiek tolėliau nuo nykščio žemėlapio. Šią nusist-
ovėjusią objekto sugriebimo seką, pagal kurią pirmiausia lieči-
asi nykštys, paskui rodomasis, o tada vidurinysis pirštas,
 104/580
pakartojus tūkstančius kartų formuojasi smegenų žemėlapis,
kuriame nykščio žemėlapis yra šalia rodomojo piršto, o šio –
šalia viduriniojo piršto žemėlapių ir taip toliau. Skirtingu metu į
smegenis atkeliaujantys signalai, pavyzdžiui, nykčio ir mažojo
piršto siunčiami signalai, formuoja vieną nuo kito nutolusius
žemėlapius, nes atskirai aktyvuojami neuronai tarpusavyje
nesijungia.
Dauguma (jei ne visi) smegenų žemėlapių veikia erdviniu
principu sugrupuodami kartu vykstančius įvykius. Kaip jau
matėme anksčiau, klausos žemėlapis sutvarkytas pianinio klavi-
atūros principu: žemo dažnio garsai yra vienoje pusėje, o
aukšto – kitoje. Kaip tokia tvarka nusistovi? Žemo dažnio gar-
sai ir gamtoje dažniausiai reiškiasi kartu. Kai kalba žemą tem-
brą turintis žmogus, dauguma jo skleidžiamų garsų yra žemo
dažnio, todėl jie ir sugrupuojami kartu.

Į MERZENICHO LABORATORIJĄ ATVYKUS Billui Jenkinsui

prasidėjo naujas tyrimų etapas, kurio metu Merzenichas sugal-
vojo, kaip jo atradimai gali būti panaudoti praktiškai. Jenkinsą,
kaip bihevioristinės psichologijos specialistą, ypač domino
mokymosi procesas. Jis pasiūlė išmokyti gyvūnus naujų įgūdžių
tam, kad galėtų stebėti, kokią įtaką naujų įgūdžių įgijimas turi
neuronams ir smegenų žemėlapiams.
Vieno labai paprasto eksperimento metu jie sudarė
beždžionės jutiminės smegenų žievės žemėlapį. Tuomet, ba-
nanų granulėmis pasinaudodami kaip prizu, jie išmokė
beždžionę piršto galiuku paliesti besisukantį diską ir dešimt
sekundžių išlaikyti reikiamą spaudimą. Beždžionė turėjo iš-
mokti sutelkti dėmesį, paliesti diską išlaikydama labai lengvą
spaudimą ir teisingai apskaičiuoti laiką. Po tūkstančių
 105/580
bandymų Merzenichas ir Jenkinsas sudarė naują beždžionės
smegenų žemėlapį ir pamatė, kad beždžionės piršto galiuką
reprezentuojančios smegenų srities plotas, beždžionei mokantis
paliesti diską panaudojant tinkamą spaudimą, buvo prasiplėtęs.
Eksperimentas parodė: kai gyvūnai motyvuojami mokytis, sme-
genys reaguoja plastiškai.
Eksperimentas taip pat parodė, kad smegenų žemėlapiams
plečiantis pavienių neuronų veiksmingumas vystosi dviem
stadijomis. Pirmiausia, beždžionei vos pradėjus mokytis, piršto
galiuko žemėlapio plotas ėmė didėti. Tačiau po kurio laiko pavi-
eniai žemėlapyje esantys neuronai darėsi veiksmingesni ir
galiausiai užduočiai atlikti reikėjo panaudoti vis mažiau
neuronų.
Vaikas, kuris pradeda mokytis groti pianiniu iš natų, kiek-
vienai natai sugroti naudoja visą viršutinę kūno dalį: riešą,
ranką, petį. Įsitempia net veido raumenys suformuodami grim-
asą. Bėgant laikui jaunasis pianistas nustoja naudotis
nereikalingais raumenimis ir ima naudoti tik tą pirštą, kuris
reikalingas sugroti tam tikrai natai. Jis pamažu įvaldo techniką,
o jei jam pavyksta pasiekti aukštesnį meistriškumo lygį,
sakome, kad jis groja grakščiai ir atsipalaidavęs. Taip yra todėl,
kad vaikas, užuot ir toliau naudojęs galybę neuronų, ima pasik-
liauti vos keliais, kurie skirti būtent šiai užduočiai atlikti. Taip
veiksmingiau neuronai pradedami naudoti visuomet, kai tik
įvaldome kurį nors įgūdį, ir tai leidžia paaiškinti, kodėl mums
lavėjant ir įgyjant vis naujų įgūdžių nepritrūksta vietos sme-
genų žemėlapyje.
Merzenichas ir Jenkinsas taip pat pademonstravo, kad
pavieniai neuronai juos lavinant tampa išrankesni. Kiekvienas
lytėjimo jutimą reprezentuojančio smegenų žemėlapio
 106/580
neuronas turi „jautrųjį lauką“ – odos paviršiaus plotelį, kuris
jam „raportuoja“. Išmokius beždžiones paliesti diską, pavienių
neuronų jautrieji laukai sumažėjo ir ėmė reaguoti, vos tik ne-
didelis piršto galiuko plotelis prisiliesdavo prie disko. Taigi nors
smegenų žemėlapis išaugo, pavieniai neuronai tapo atsakingi
už mažesnį odos paviršiaus plotą nei anksčiau, o tai leido
gyvūnui geriau atskirti lietimo jutimus. Kitaip sakant, žemėlapi-
ai tapo tikslesni.
Merzenichas ir Jenkinsas taip pat nustatė, kad lavinant
neuronus jie ne tik ima veikti efektyviau, bet ir greičiau ap-
doroja gaunamą informaciją. Tai reiškia, kad mūsų mąstymo
greitis taip pat plastiškas. Greitas mąstymas būtinas išlikimui.
Dažnai įvykiai klostosi be galo greitai, ir jeigu smegenys veikia
lėtai, jos gali praleisti esminę informaciją. Vieno eksperimento
metu Merzenichas ir Jenkinsas sėkmingai išmokė beždžiones
atskirti garsus per vis trumpesnį ir trumpesnį laiką. Išlavinti
neuronai ėmė greičiau reaguoti į garsus, apdoroti juos per
trumpesnį laiką ir jiems reikėjo mažiau laiko „pailsėti“ tarp
pavienių reakcijų. Greitesni neuronai reiškia greitesnį
mąstymą, o tai svarbu, nes mąstymo greitis yra svarbus kom-
ponentas vertinant intelektą. Intelekto koeficiento testuose,
kaip ir gyvenime, vertinamas ne tik žmogaus gebėjimas pateikti
teisingą atsakymą, bet ir laikas, per kurį tas atsakymas
gaunamas.
Be to, jie nustatė, kad gyvūną mokant kurio nors įgūdžio
neuronai ne tik greičiau aktyvuojami, bet dėl padidėjusio
greičio jų signalai tapo aiškesni. Kuo greičiau neuronai ak-
tyvuojami, tuo labiau jie susiderinę tarpusavyje ir tampa geres-
niais komandos žaidėjais, jungdamiesi vieni su kitais ir for-
muodami neuronų grupes, perduodančias aiškesnius ir
 107/580
galingesnius signalus. Ši savybė esminė, nes stiprus signalas
smegenyse turi didesnį poveikį. Norėdami
įsiminti, ką girdėjome, privalome išgirsti tai aiškiai, nes
prisiminimas gali būti aiškus tik tiek, kiek buvo aiškus pirminis
signalas.
Galiausiai Merzenichas išsiaiškino, kad dėmesio sutelki-
mas labai svarbus plastinių pokyčių ilgaamžiškumui. Galybės
eksperimentų metu jis pamatė, kad ilgalaikiai pokyčiai
pasireikšdavo tik tada, kai beždžionės gebėdavo sutelkti
dėmesį. Kai gyvūnai užduotis atlikdavo automatiškai, nesutelk-
dami dėmesio, smegenų žemėlapiai keitėsi, tačiau pokyčiai neb-
uvo ilgalaikiai. Dažnai mes aukštiname gebėjimą atlikti keletą
darbų vienu metu. Nors galima išmokti paskirstyti dėmesį ke-
liems darbams, nesukoncentruotas dėmesys nepalieka
ilgalaikių pokyčių smegenų žemėlapiuose.

KAI MERZENICHAS BUVO MAŽAS berniukas, jo motinos pusseserė,

mokytoja iš Viskonsino valstijos, buvo išrinkta Jungtinių
Amerikos Valstijų metų mokytoja. Po ceremonijos Baltuosiuose
Rūmuose ji aplankė Merzenicho šeimą, kuri tuo metu gyveno
Oregono valstijoje.
– Mano mama, – prisimena jis, – jos paklausė visiškai
kvailo ir neįpareigojančio klausimo: „Kokie tavo mokymo pri-
cipai?“ Jos pusseserė atsakė: „Na, jiems atėjus į mokyklą pirmi-
ausia patikrinu žinias ir išsiaiškinu, ar jie ko nors verti. Tiems,
kurie ko nors verti, skiriu daug dėmesio, nešvaistydama laiko
tiems, kurie nieko neverti.“ Būtent taip ji ir pasakė. Ir, žinote,
vienu ar kitu būdu šie žodžiai atspindi, kaip žmonės visais
laikais elgėsi su vaikais, kurie buvo bent kiek kitokie. Kaip
 108/580
žalinga įsivaizduoti, kad žmogaus neurologiniai ištekliai amžini
bei nepajudinami ir negali būti pagerinti ar pakeisti.
Merzenichui teko susipažinti su Paulos Tallal iš Rutgerso
universiteto darbu, kuriame ji analizavo, kodėl kai kuriems
vaikams sunkiai sekasi mokytis skaityti. Nuo 5 iki 10 procentų
ikimokyklinio amžiaus vaikų kenčia nuo mokymosi negalios,
trukdančios jiems skaityti, rašyti ar net sekti nurodymus. Kar-
tais tokie vaikai vadinami disleksikais.
Kūdikiai paprastai kalbėti pradeda išbandydami priebalsio
ir balsio kombinacijas, burkuodami: „da, da, da“ arba „ba, ba,
ba“. Daugumoje kalbų pirmieji vaiko ištarti žodžiai susideda iš
panašių kombinacijų. Anglakalbių pirmieji žodžiai dažnai yra
„mama” ir „dada“, „py py“ ir taip toliau. Tallal tyrimai parodė,
kad kalbos sutrikimų turintys vaikai sunkiai apdoroja tokių
dažnai pasitaikančių priebalsio ir balsio kombinacijų
skleidžiamus garsus, nes šios kombinacijos dažniausiai ištari-
amos labai greitai ir vadinamos „greitosiomis kalbos dalimis“.
Kadangi vaikams sunku jas teisingai išgirsti, sunku ir teisingai
jas atkurti.
Merzenichas buvo įsitikinęs, kad šių vaikų klausos žievės
neuronai reagavo per lėtai, todėl jie negalėjo atskirti dviejų
labai panašių garsų, arba jei du garsai buvo ištariami labai
greitai vienas po kito, jie negalėjo būti tikri, kuris iš jų buvo
pirmas, o kuris antras. Dažnai jie neišgirsdavo skiemens pra-
džios arba garso pokyčio skiemenyje. Paprastai neuronas, ap-
dorojęs garsą, po 30 milisekundžių poilsio vėl pasiruošęs re-
aguoti. Aštuoniasdešimties procentų kalbos sutrikimų turinčių
vaikų poilsio tarp reakcijų laikas yra bent triskart ilgesnis, dėl
to jie praranda didelius informacijos kiekius. Ištyrus jų
 109/580
neuronines reakcijas paaiškėjo, kad neuronų siunčiami signalai
nėra aiškūs.
Merzenicho nuomone, jeigu painūs signalai įeina, painūs
ir išeina. Klausos sutrikimai lemia visų kalbos funkcijų susil-
pnėjimą ir nuo to kenčia šių vaikų žodynas, suvokimas, kalbėji-
mas, skaitymas ir rašymas. Kadangi tiek daug energijos jie
išnaudoja tam, kad iššifruotų žodžius, jie kalba trumpesniais
sakiniais ir, kadangi nesimoko ilgesnių sakinių, nelavinama jų
atmintis.
Jų kalbos apdorojimo procesas buvo kur kas vaikiškesnis
arba labiau „atsilikęs“ nei kitų vaikų ir jiems ilgai reikia mokytis
atskirti „da, da, da“ nuo „ba, ba, ba“.
Kai Tallal susidūrė su šių vaikų problemomis, ji bijojo, kad
šie vaikai sužlugdyti ir nieko negalima padaryti, norint pašalinti
esminį jų smegenų trūkumą. Bet taip buvo tik tol, kol ji nepra-
dėjo bendradarbiauti su Merzenichu.

1996 METAIS MERZENICHAS, Paula Tallal ir Billas Jenkinsas

drauge su Tallal kolega psichologu Steve’u Milleriu tapo kom-
panijos „Scientific Learning“ („Mokslinis mokymas“ – vert.
past.) branduoliu. Šios kompanijos vienintelis tikslas –
naudojantis neuroplastiškumo tyrimais padėti žmonėms iš
naujo persiprogramuoti smegenis.
Jų biuras įsikūręs Oklendo mieste Kalifornijos valstijoje,
dailiojo meno epochos architektūros šedevro rotondoje su
elipsės formos 120 pėdų (36,5 metro) aukščio stikliniu kupolu,
kurio kraštai padengti 24 karatų aukso plokštėmis. Įėjęs į šį
pastatą žmogus tarsi įžengia į kitą pasaulį. Tarp „Scientific
Learning“ darbuotojų galima rasti vaikų psichologų,
plastiškumo tyrėjų, žmogaus motyvacijos ekspertų, kalbos
 110/580
patologų, inžinierių, programuotojų ir animatorių. Nuo savo
darbo stalų šie natūralioje dienos šviesoje besimaudantys mok-
slininkai gali žvelgti tiesiai į nuostabųjį kupolą.
Jų sukurta mokymo programa, skirta kalbos ir mokymosi
sutrikimų turintiems vaikams, vadinasi „Fast ForWord“
(„Greitas žodžiui“). Programa padeda lavinti visas esmines su
kalba susijusias smegenų funkcijas – nuo garsų iššifravimo iki
suvokimo. Tai tarsi kompleksinių smegenų treniruočių
rinkinys.
Programą sudaro septyni pratimai smegenims. Vienas jų
moko vaikus trumpus garsus atskirti nuo ilgų. Kompiuterio
ekranu praskrenda mūkianti karvė. Vaikas turi kompiuterio žy-
mekliu tą karvę sugauti ir laikyti nuspaudęs pelės mygtuką.
Tuomet netikėtai ir vos pastebimai pasikeičia mūkimo signalo
trukmė, o vaikas turi paleisti karvę ir leisti jai skristi toliau. Jei
vaikui pavyksta karvę paleisti, kai vos tik pasikeičia garsas, jis
gauna taškų. Kito žaidimo metu vaikai pratinami atpažinti
dažnai supainiojamas priebalsio ir balsio kombinacijas,
pavyzdžiui, „ba“ ir „da“ – pirmiausia iš lėto, paskui vidutiniu
kalbos tempu, o tada vis greičiau. Dar vienas žaidimas lavina
vaikus vis greičiau ir greičiau atpažinti dažnio pokyčius, tokius
kaip kylantis dažnis frazėje „ohoho“. Kitas žaidimas pratina at-
siminti ir sugrupuoti garsus. „Greitosios kalbos dalys“
naudojamos visuose pratimuose, tačiau pasitelkus kompiuterį
sulėtinamos, kad kalbos sutrikimų turintys vaikai galėtų išgirsti
ir susikurti jas reprezentuojančius žemėlapius. Tuomet pratimų
atlikimo metu jos pamažu ima greitėti. Kiekvieną kartą, kai
pasiekiamas tikslas, nutinka kas nors juokinga: animacinis
veikėjas suvalgo atsakymą, kuris nesuvirškinamas, ir veikėjo
veidas juokingai persikreipia, arba jis atlieka kokį nors negrabų
 111/580
veiksmą, kuris ganėtinai netikėtas, kad išlaikytų vaiko dėmesį.
Šis „atlygis“ yra esminė programos dalis, nes, kaskart vaikui jį
gavus, smegenyse išsiskiria dopaminas ir acetilcholinas, kurie
padeda sutvirtinti ką tik smegenų žemėlapiuose įvykusius
pokyčius. (Dopaminas sustiprina atlygio poveikį, o acetilcholi-
nas padeda smegenims susikaupti ir paryškina atsiminimus.)
Lengvesnių sutrikimų turintys vaikai pagal „Fast
ForWord“ programą paprastai dirba po valandą keturiasdešimt
minučių kasdien, penkis kartus per savaitę, kelias savaites. Tie,
kurių sutrikimai sunkesnio pobūdžio, pratimus atlieka nuo
aštuonių iki dvylikos savaičių.
Pirmieji tyrimo rezultatai, kurie buvo paskelbti „Science“
žurnalo 1996 metų sausio numeryje, buvo neįtikėtini. Kalbos
sutrikimų turintys vaikai buvo padalyti į dvi grupes: vienai
grupei buvo taikyta „Fast ForWord“ programą, o kita, kon-
trolinė grupė, žaidė kompiuterinį žaidimą, kuris buvo panašus į
šią programą, tačiau nebuvo skirtas laiko trukmės suvokimo
įgūdžiams lavinti ir nepasitelkė modifikuotos kalbos. Šios dvi
grupės buvo vienodos pagal amžių, intelektą ir kalbinius ge-
bėjimus. Pagal „Fast ForWord“ programą veikę vaikai pasiekė
didelę pažangą. Įvertinus pagal atliktus standartinius kal-
bėjimo, kalbos ir garsų apdorojimo testus, kuriuos atlikę jie
gavo vidutinius arba geresnius nei vidutiniai įvertinimus. Šie
pasiekimai niekur nedingo ir tuomet, kai praėjus šešioms
savaitėms jie buvo testuoti pakartotinai. Jų pažanga buvo kur
kas didesnė nei tų vaikų, kurie buvo kontrolinėje grupėje.
Kitame tyrime dalyvavo penki šimtai vaikų iš trisdešimt
šešių skirtingų vietų: ligoninių, namų, klinikų. Prieš pradedant
naudotis „Fast ForWord“ programa, visiems jiems buvo duotas
standartizuotas kalbos testas. Tyrimai parodė, kad daugumos
 112/580
vaikų gebėjimas suvokti kalbą po „Fast ForWord“ programos
normalizavosi. Daugeliu atvejų jų suvokimo lygis pabaigus pro-
gramą buvo aukštesnis už normalų. Vidutiniškai programoje
dalyvavęs vaikas per šešias savaites pagal kalbos išsivystymo ly-
gį žengė 1,8 metų į priekį, o tai be galo greitas progresas. Stan-
fordo universiteto komanda ištyrė dvidešimties nuo disleksijos
kenčiančių vaikų smegenis prieš „Fast ForWord“ programą ir
po jos. Pirminės skenogramos rodė, kad skaitymui šie vaikai
naudoja skirtingas smegenų dalis nei normalūs vaikai. Po „Fast
ForWord“ programos atliktos skenogramos parodė, kad jų sme-
genys ėmė normalizuotis. (Pavyzdžiui, pastebėtas didesnis
vidutinis aktyvumas kairėje klausos ir momens smegenų sričių
susikirtimo pusėje. Skenogramos parodė, kad šios srities veikla
tapo labai panaši į tų vaikų, kurie neturi jokių skaitymo
sutrikimų.)

WILLY ARBORAS – SEPTYNMETIS VAIKAS iš Vakarų Virdžinijos. Jis

yra strazdanotas raudonplaukis skautas, kuriam patinka lankyt-
is prekybos centruose. Ir nors jis ne ką aukštesnis nei keturios
pėdos (120 centimetrų), labai mėgsta imtynes. Jis vienas iš tų
vaikų, kurių gyvenimus pakeitė „Fast ForWord“ programa.
– Pagrindinė Willio problema buvo ta, kad jis negalėjo
aiškiai girdėti, ką sako kiti žmonės, – aiškina jo motina. – Man
ištarus žodį „kojinė“, jis išgirsdavo „kol ne“. Esant foniniam tri-
ukšmui, girdėti jam darėsi dar sunkiau. Darželyje buvo be galo
sunku. Jo nepasitikėjimas savimi buvo akivaizdus. Jis įgijo
nervingų įpročių ir ėmė kramtyti savo drabužius, rankoves, nes
teisingą atsakymą žinodavo visi, išskyrus jį. Mokytoja netgi ėmė
kalbėti apie tai, kad jam gali tekti pakartoti pirmą darželio
klasę.
 113/580
Williui sunkiai sekėsi skaityti – tiek tyliai, tiek ir garsiai.
– Willis, – toliau pasakoja jo motina, – aiškiai negirdėjo
intonacijos pokyčių. Todėl jis negalėjo atskirti, kada žmogus
kalba pabrėžtinai, o kada tiesiog konstatuoja faktą. Be to, jis ne-
girdėjo kalbos moduliacijų ir jam sunkiai sekėsi išskaityti
žmonių emocijas. Negebėdamas skirti intonacijos niuansų, jis
negirdėjo to „oho!“, kurį mes girdime žmonėms susijaudinus.
Jam viskas skambėjo vienodai.
Willį nuvedus pas klausos specialistą, jam buvo dia-
gnozuotas klausos sutrikimas, kurį sąlygojo klausą apdoro-
jančios smegenų srities nukrypimai. Kadangi jo klausos sistema
buvo visiškai perkrauta, sunkiai sekėsi atsiminti žodžių sekas.
– Jei duodavau jam daugiau nei tris nurodymus,
pavyzdžiui: „Nunešk batus aukštyn, padėk juos į spintą ir nusil-
eisk vakarienės“, jis juos užmiršdavo. Jis nusiaudavo batus, pal-
ipėdavo kelis laiptus aukštyn ir tada klausdavo: „Mama, ką
sakei man reikia padaryti?“ Nors atrodė, kad jis labai gabus
vaikas – puikiai išmanė matematiką, – problemos trukdė tob-
ulėti ir šioje srityje.
Mama nesutiko, kad Willis būtų priverstas kartoti pirmą
darželio klasę ir atėjus vasarai išsiuntė jį aštuonioms savaitėms
lavintis pagal „Fast ForWord“ programą.
– Prieš „Fast ForWord“, – prisimena mama, – pasodintas
prie kompiuterio jis baisiai susijaudindavo. Tačiau su šia pro-
grama prie kompiuterio jis praleisdavo šimtą minučių per dieną
ir taip aštuonias savaites. Jam tai patiko. Ir dar jam labai patiko
taškų sistema, nes pats galėjo stebėti, kaip jis kyla vis aukščiau,
aukščiau ir aukščiau.
Jis tobulėjo: išmoko atskirti kalbos moduliacijas, atpažinti
kitų reiškiamas emocijas ir apskritai tapo ramesnis.
 114/580
– Tiek daug pasikeitė jo gyvenime. Parnešęs namo pusės
semestro rezultatus jis tarė: „Daug geriau nei pernai, Mamyt.“
Jis parnešdavo devintukus ir dešimtukus už rašto darbus –
skirtumas iš tiesų buvo labai akivaizdus... Dabar jis sako: „Aš
tai galiu. Čia mano pažymys. Aš galiu jį pagerinti.“ Jaučiuosi
taip, lyg būčiau sulaukusi atsako į savo maldas – juk jam šitaip
pagerėjo. Tai neįtikėtina. Praėjus metams jis ir toliau nesiliauja
tobulėjęs.

MERZENICHO KOMANDĄ ĖMĖ PASIEKTI ŽINIOS apie „Fast

ForWord“ programos šalutinį poveikį. Pagerėjo vaikų rašysena.
Tėvai pranešė, kad daugeliui mokinių ėmė geriau sektis sutelkti
ir išlaikyti dėmesį. Merzenichas buvo įsitikinęs, kad šie netikėti
rezultatai ėmė reikštis todėl, kad „Fast ForWord“ teigiamai
veikė bendrą psichinės veiklos procesą.
Viena iš svarbiausių smegenų veiklų, apie kurią mes
dažniausiai net nepagalvojame, yra gebėjimas atskirti, kiek
laiko kas nors trunka, arba laiko trukmės nustatymas.
Negalėdamas nustatyti, kiek laiko reiškiniai trunka, žmogus
negali normaliai judėti, suvokti ar numatyti. Merzenichas išsi-
aiškino, kad, išmokius žmones pajusti 75 milisekundžių truk-
mės vibracijas ant jų odos, jie sugebės atskirti ir 75 milisekun-
džių trukmės garsus. Atrodė, kad „Fast ForWord“ pagerino
bendrą smegenų gebėjimą nusakyti laiką. Kartais tokie pager-
ėjimai turėjo įtakos ir regėjimo signalų apdorojimui. Prieš pra-
dedant „Fast ForWord“ programą, Williui buvo duota užduotis-
žaidimas, kurio metu reikėjo atpažinti ne vietoje esančius ob-
jektus: medyje kabantį batą ar skardinę ant stogo. Jo akys lak-
stė po visą puslapį. Užuot sutelkęs dėmesį į vieną vietą, jis
bandė vienu metu aprėpti visą puslapį. Mokykloje skaitydamas
 115/580
jis praleisdavo eilutes. Po „Fast ForWord“ programos kurso jo
akys nebešokinėjo po visą puslapį ir jis galėjo sutelkti regimąjį
dėmesį.
Keletas vaikų, kuriems netrukus po „Fast ForWord“ pro-
gramos baigimo buvo duoti standartizuoti testai, parodė
pažangą ne tik kalbos, kalbėjimo ir skaitymo, bet ir matem-
atikos, tiksliųjų ir socialinių mokslų srityse. Galbūt šie vaikai
ėmė geriau girdėti, kas vyksta klasėje, ir lengviau skaityti,
tačiau Merzenichas manė, kad viskas kur kas sudėtingiau.
– Žinote, – sakė jis, – padidėja net intelekto koeficientas.
Mes naudojome matricos testą17, kuris yra regėjimu grįstas IQ
įvertinimas, ir iš tiesų žmonių intelekto koeficientas išauga.
Tai, kad pagerėjo regimasis intelekto koeficiento kompon-
entas, reiškė, kad IQ padidėjimas negali būti paaiškinamas vien
tuo, kad „Fast ForWord“ pagerino vaikų gebėjimą perskaityti
žodinius testo klausimus. Pagerėjo bendras psichinis procesas
– tam įtakos galbūt turėjo gerėjantys laiko trukmės suvokimo
įgūdžiai. Užfiksuota ir daugiau nelauktų teigiamų pokyčių. Kai
kurie vaikai autistai taip pat ėmė rodyti bendro pobūdžio
pažangą.

***

AUTIZMO, KITAIP SAKANT, žmogaus proto negebėjimo suvokti

kitų žmonių protų, paslaptis yra viena keisčiausių ir skaudži-
ausių psichiatrijos problemų. Autizmas – vienas sunkiausių
vaikystėje išryškėjančių raidos sutrikimų. Jis vadinamas įvairi-
apusiu raidos sutrikimu, nes apima keletą raidos aspektų: in-
telektą, suvokimą, socialinius įgūdžius, kalbą ir emocijas.
 116/580
Daugumos vaikų autistų intelekto koeficientas žemesnis
nei 70. Jiems sunkiai sekasi užmegzti santykį su kitais
žmonėmis, o blogiausiais atvejais jie gali žmones traktuoti kaip
negyvus objektus, su jais nesisveikindami ir kitais būdais nepri-
pažindami jų kaip žmogiškųjų būtybių. Kartais atrodo, kad
autistai nesuvokia, kad pasaulyje iš viso yra kitų protų. Be to, jie
pasižymi suvokimo apdorojimo sutrikimais, dėl to gali būti per-
nelyg jautrūs garsams bei lietimui ir labai greitai gali gauti
stimuliacijos „perkrovą“. (Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl
vaikai autistai vengia akių kontakto: žmonių sukeliama stim-
uliacija, ypač jeigu vienu metu ji veikia kelis jutimus, jiems gali
būti pernelyg intensyvi.) Panašu, kad jų neuroniniai tinklai
hiperaktyvūs, todėl daug tokių vaikų kenčia nuo epilepsijos
priepuolių.
Kadangi tiek daug vaikų autistų turi kalbos sutrikimų,
gydytojai ėmė jiems siūlyti lavintis pagal „Fast ForWord“ pro-
gramą. Tačiau atsitiko kai kas, ko jie visiškai nesitikėjo. Pagal
„Fast ForWord“ programą lavintų vaikų autistų tėvai
Merzenichui ėmė pasakoti, kad vaikai tapo socialesni. Jis ėmė
svarstyti, ar taip yra todėl, kad vaikai tiesiog lavinami būti
atidesni klausytojai. Jam nuostabą kėlė tai, kad dėl „Fast
ForWord“ programos autizmo simptomai silpo kartu su kalbos
sutrikimų simptomais. Ar tai galėtų reikšti, kad kalbos ir au-
tizmo problemos yra tiesiog skirtingos vienos problemos
išraiškos?
Dviem skirtingais tyrimais pavyko patvirtinti tai, ką
Merzenichas buvo girdėjęs iš vaikų tėvų. Pirmasis – kalbos tyri-
mas – parodė, kad „Fast ForWord“ labai greitai sušvelnino
vaikų autistų turėtus sunkius kalbos sutrikimus ir priartino juos
prie normalumo ribos. Tačiau kitas bandomasis šimto vaikų
 117/580
autistų tyrimas parodė, kad „Fast ForWord“ turėjo reikšmingą
įtaką ir jų autistiniams simptomams: pagerėjo gebėjimas
sutelkti dėmesį, humoro jausmas, jie ėmė jausti stipresnį ryšį
su kitais žmonėmis, žiūrėti į akis, sveikintis su žmonėmis ir
kreiptis į juos vardu, kalbėtis su žmonėmis, o atsisveikindami
sakyti „viso gero“. Panašu, kad šie vaikai pasaulį staiga ėmė
išgyventi suvokdami, kad jame yra ir kitų protų.

AŠTUONMETEI LAURALI BUVO NUSTATYTAS vidutinio sunkumo au-

tizmas, kai jai buvo treji. Net sulaukusi aštuonerių ji kalbėjo
labai retai. Ji nereaguodavo pašaukta vardu, ir tėvams atrodė,
kad dukra tiesiog negirdi. Kartais mergaitė imdavo kalbėti,
tačiau, anot mamos, ji turėjo savo kalbą, kuri kitiems žmonėms
buvo nesuprantama. Jei norėdavo sulčių, neprašydavo, tiesiog
imdavo gestikuliuoti ir tempti tėvus prie virtuvės spintelės, kad
paduotų tai, ko ji nori.
Jai buvo būdingi ir kiti autizmo simptomai. Vienas iš jų –
judesių atkartojimas, kurį vaikai autistai naudoja nerimui
įveikti. Anot jos motinos, Laurali išbandė viską: mosikavimą
rankomis, vaikščiojimą ant pirštų galų. Ji turėjo be galo daug
energijos, bet negalėdavo pasakyti, ką jaučia.
Mergaitę labai traukė medžiai. Kai tėvai vakarais išeidavo
su ja pasivaikščioti, norėdami taip išeikvoti trykštančią ener-
giją, mergaitė dažnai sustodavo, paliesdavo medį, apkabindavo
ir imdavo su juo kalbėtis.
Laurali buvo nepaprastai jautri garsams.
– Jos ausys buvo jautrios, tarsi kokio antžmogio, – sako
motina. – Kai ji buvo maža, dažnai užsidengdavo ausis. Ji neg-
alėjo pakęsti kai kurios per radiją skambančios muzikos,
pavyzdžiui, klasikinės ar lėtos.
 118/580
Sėdėdama pediatro kabinete ji girdėdavo garsus, sk-
lindančius iš viršuje esančio aukšto, kurių niekas kitas negirdė-
davo. Namuose mergaitė nueidavo prie kriauklės, pripildavo ją
iki viršaus, tuomet apsikabindavo vamzdį ir klausydavo juo
tekančio vandens.
Laurali tėvas dirba jūrų laivyne, 2003 metais tarnavo
Irake. Šeimai persikėlus į Kaliforniją, Laurali vienoje iš viešųjų
mokyklų pradėjo lankyti specialiojo ugdymo klasę, kurioje buvo
taikoma „Fast ForWord“ programa. Dirbdama po dvi valandas
per dieną programą ji išėjo per aštuonias savaites.
– Programai pasibaigus jos kalba radikaliai pasikeitė, –
sako motina, – ne tik pradėjo daugiau kalbėti, bet ėmė kalbėti
rišliais sakiniais. Ji galėjo man papasakoti apie tai, kas per di-
eną nutiko mokykloje. Anksčiau aš tiesiog klausdavau: „Šiandi-
en buvo gera diena ar bloga?“ O dabar ji galėjo man papasakoti,
ką nuveikė. Be to, pradėjo atsiminti detales. Jei pakliūdavo į
blogą situaciją, galėjo paaiškinti, ir man nereikėjo iš jos traukti
informacijos. Panašu, kad pagerėjo ir jos atmintis.
Laurali visuomet mėgo skaityti, tačiau dabar ji skaito
storesnes knygas, taip pat ir negrožinę literatūrą bei
enciklopediją.
– Ji ėmė klausytis tylesnių garsų ir gali pakęsti visokius iš
radijo aparato sklindančius garsus, – pasakoja motina. – Tai
buvo tarsi prabudimas. O pagerėjus bendravimui su dukra, tai
buvo tarsi prabudimas ir mums patiems. Mus aplankė didelė
palaima.

MERZENICHAS NUSPRENDĖ, KAD TAM, jog geriau suvoktų autizmą

ir su juo susijusius raidos sutrikimus, jam teks vėl grįžti į labor-
atoriją. Jis buvo įsitikinęs, kad tam tikslui geriausia būtų
 119/580
pirmiausia sukurti autistą gyvūną – tokį, kuris, kaip ir vaikai
autistai, turėtų daugybę raidos sutrikimų.
Pradėjęs mąstyti apie tai, ką jis vadina autizmo „kūdikys-
tės katastrofa“, Merzenichas numanė, kad kažkas negera turi
vykti kūdikystėje, kuomet reiškiasi dauguma kritinių
laikotarpių, smegenys yra plastiškiausios ir turėtų vykti ypač in-
tensyvi raida. Tačiau autizmas daugeliu atvejų yra paveldima
liga. Jei vienas iš identiškų dvynių serga autizmu, yra nuo 80
iki 90 procentų tikimybė, kad ir kitas dvynys sirgs autizmu.
Tais atvejais, kai dvyniai nėra identiški ir tik vienas iš jų yra
autistas, kitas, autizmu nesergantis dvynys, dažniausiai vis tiek
turės kalbos ir socialinių problemų.
Tačiau autizmas plinta tokiu stulbinamu greičiu, kad jo
paplitimo vien genetiškai paaiškinti negalima. Kai ši liga buvo
atrasta prieš keturiasdešimt metų, ja sirgo vienas iš 5 tūk-
stančių žmonių. Šiandieną ja serga penkiolika iš 5 tūkstančių. Iš
dalies toks atvejų skaičiaus išaugimas gali būti paaiškintas tuo,
kad autizmas kur kas dažniau diagnozuojamas, ir tuo, kad kai
kuriems vaikams diagnozuojama lengva jo forma vien tam, kad
jie galėtų gauti finansavimą gydymui.
– Tačiau, – sako Merzenichas, – netgi atsižvelgus į visas
dėl taisyklių pamišusių epidemiologų išlygas, vis tiek panašu,
kad atvejų skaičius per pastaruosius penkiolika metų pat-
rigubėjo. Kalbama apie pasaulinio lygio krizę, kuri susijusi su
autizmo rizikos veiksniais.
Jis mano, kad šių vaikų neurologinės sistemos yra
veikiamos aplinkos veiksnio, priverčiančio kritinius laikotarpi-
us pasibaigti per anksti, kol smegenų žemėlapiai dar nėra iki
galo diferencijavęsi. Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra
tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių,
 120/580
nediferencijuoti. Kritiniu laikotarpiu, kuomet smegenų
žemėlapių struktūra tiesiogine to žodžio prasme yra formuo-
jama pirminio pasaulio patyrimo, juodraštis tampa detalesnis ir
diferencijuojasi.
Merzenichas ir jo komanda pasitelkė mikrokartografiją,
kad pavaizduotų, kaip ką tik gimusių žiurkių smegenų
žemėlapiai formuojasi kritiniu laikotarpiu. Vos tik gimus,
kritinio laikotarpio pradžioje, klausos žemėlapiai buvo visiškai
nediferencijuoti – smegenų žievės klausos srityje tebuvo du
dideli plotai. Pusė žemėlapio reagavo į aukšto dažnio garsus.
Kita pusė reagavo į žemo dažnio garsus.
Gyvūnui girdint tam tikro dažnio garsus kritiniu
laikotarpiu, šis nesudėtingas išsidėstymas ėmė kisti. Jei
gyvūnas pakartotinai girdėdavo aukštą C dažnį, praėjus tam
tikram laiko tarpui imdavo reaguoti vos keli neuronai, kurie
selektyviai reaguodavo tik į aukštą C dažnį. Tas pats nutikdavo
gyvūną stimuliuojant D, E, F ir kitais dažniais. Žemėlapyje vi-
etoje dviejų didelių plotų susiformuodavo daug atskirų sričių,
kurios reaguodavo į skirtingus dažnius. Klausos sritis
diferencijuodavosi.
Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė
tokia plastiška, kad jos struktūrą galima keisti tiesiog parūpin-
ant vis naujų dirgiklių. Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir
mažiems vaikams kritiniu kalbos raidos laikotarpiu atskirti
naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis,
kaip kalba tėvai – vien kalbos girdėjimas jų smegenų
žemėlapiuose skatina naujų ryšių formavimąsi. Praėjus
kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir to-
liau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir
dėmesys. Merzenicho manymu, skirtumas tarp plastiškumo
 121/580
kritiniu laikotarpiu ir suaugusiųjų plastiškumo tas, kad kritiniu
laikotarpiu smegenų žemėlapiams keistis pakanka vien išorinių
dirgiklių, nes „mokymosi mašina nuolatos įjungta“.
Žiūrint iš biologinės perspektyvos, atrodo logiška šią
„mašiną“ laikyti nuolatos įjungtą, nes kūdikiai nežino, kas
gyvenime svarbu, ir jie kreipia dėmesį į viską, kas yra šalia jų.
Tik smegenys, kurios bent iš dalies organizuotos, gali atskirti, į
ką verta kreipti dėmesį, o į ką – ne.

KITĄ UŽUOMINĄ, PADĖJUSIĄ SUVOKTI autizmo fenomeną,

Merzenichas rado Antrojo pasaulinio karo metais fašistinėje
Italijoje atliktame tyrime. Jį slapčiomis atliko jauna žydė, vardu
Rita Levi-Montalcini. Levi-Montalcini gimė 1909 metais Tur-
ine, kur vėliau mokėsi medicinos mokykloje. 1938 metais, Mus-
soliniui uždraudus žydams praktikuoti mediciną ir atlikti mok-
slinius tyrimus, ji pabėgo į Briuselį, kur toliau tęsė studijas. Kai
naciai pradėjo grasinti ir Belgijai, ji sugrįžo į Turiną ir savo mie-
gamajame įrengė slaptą laboratoriją, kurioje tyrė, kaip formuo-
jasi nervai. Mikrochirurgijos įrankius jį pasidarydavo iš siuvimo
adatų. 1940 metais sąjungininkams pradėjus bombarduoti Tur-
iną, ji pabėgo į Piedmontą. Vieną 1940 metų dieną, sėdėdama
ant grindų į keleivinį paverstame gyvuliniame traukinio vagone
pakeliui į Šiaurės Italijos kaimą, ji perskaitė Viktoro Ham-
burgerio mokslinį darbą apie novatorišką veiklą neuronų raidos
srityje, kuriame jis rėmėsi viščiukų embrionų tyrimais. Ji aps-
isprendė pakartoti Hamburgerio atliktus eksperimentus ir
plėtoti juos toliau, dirbdama kalnų namelyje su kiaušiniais,
gautais iš vietinio ūkininko. Pabaigusi kiekvieną eksperimentą
kiaušinius ji suvalgydavo. Po karo Hamburgeris pakvietė Levi-
Montalcini prisidėti prie jo mokslininkų komandos Sen Luise.
 122/580
Komanda siekė išplėtoti Hamburgerio atradimą, kad viščiukų
nervų pluoštas auga greičiau į jį transplantavus pelės auglį.
Levi-Montalcini iškėlė hipotezę, kad auglys skleidžia nervų
augimą skatinančią medžiagą. Kartu su biochemiku Stanly Co-
henu ji išskyrė už tai atsakingą baltymą, kurį pavadino nervų
augimo faktoriumi, arba NAF (anglų k. nerve growth factor,
NGF). Levi-Montalcini ir Stanly Cohenui 1986 metais buvo
įteikta Nobelio premija.
Levi-Montalcini darbas padėjo pagrindus ir kitų nervų
augimo faktorių atradimui, vienas iš kurių – smegenyse gamin-
amas neurotropinis faktorius, toliau SGNF (anglų k. brain-de-
rived neurotrophic factor, BDNF), – ir sudomino Merzenichą.
SGNF atlieka esminį vaidmenį įtvirtinant kritinio laikotar-
pio metu įvykusius plastiškus pokyčius. Anot Merzenicho, tai jis
daro keturiais skirtingais būdais.
Mums atliekant veiksmą, kuriam reikia, kad tam tikri
neuronai būtų aktyvuojami vienu metu, jie išskiria SGNF. Šis
augimo faktorius sustiprina ryšius tarp šių neuronų ir padeda
jungtis tarpusavyje, kad ateityje jų suaktyvėjimo vienu metu
procesas būtų patikimesnis. Be to, SGNF skatina plono riebalų
sluoksnio apie kiekvieną neuroną augimą. Šis sluoksnis
pagreitina elektrinių signalų perdavimą.
Kritiniu laikotarpiu SGNF „įjungia“ nucleus basalis18 –
smegenų dalį, padedančią sutelkti dėmesį, ir išlaiko ją aktyvią
per visą kritinį laikotarpį. Kai ji aktyvi, nucleus basalis leidžia
mums ne tik sutelkti dėmesį, bet ir prisiminti tai, ką išgyve-
name, leidžia smegenų žemėlapiams diferencijuotis ir keistis be
jokių pastangų.
Merzenichas man paaiškino šitaip:
 123/580
– Tai tarsi mokytojas mūsų smegenyse, kuris sako: „Šitai
labai svarbu. Tai būtina žinoti gyvenimo egzaminui.“
Merzenichas nucleus basalis ir dėmesio sutelkimo sistemą
vadina moduline plastiškumo kontrolės sistema – tai neuro-
cheminė sistema, kurią „įjungus“ smegenys tampa nepaprastai
plastiškos.
Ketvirtoji ir paskutinė SGNF funkcija, atliekama susti-
prinus esminius ryšius, padeda užbaigti kritinį laikotarpį. Susi-
formavus pagrindiniams neuroniniams ryšiams, atsiranda sta-
bilumo, tai yra mažesnio sistemos plastiškumo, poreikis. Kai
išsiskiria pakankami SGNF kiekiai, nucleus basalis
„išjungiama“ ir taip baigiasi magiškoji pastangų
nereikalaujančio mokymosi epocha. Nuo šiol nucleus basalis
gali būti aktyvuojama tik tuomet, kai vyksta kas nors svarbaus,
stebinančio ar naujo, arba sutelkus į ką nors dėmesį.

MERZENICHO ATLIKTI KRITINIO LAIKOTARPIO ir SGNF tyrimai

leido jam išplėtoti teoriją, leidžiančią paaiškinti, kaip šitiek
skirtingų problemų sujungiamos į autizmu vadinamą visumą.
Jis teigia, kad kritiniu laikotarpiu tam tikros situacijos gali per-
nelyg sužadinti genetinį polinkį į autizmą turinčių vaikų neuro-
nus ir taip sukelti priešlaikinį SGNF išsiskyrimą dideliu mastu.
Užuot sutvirtinus svarbius tarpneuroninius ryšius, sustiprinami
visi ryšiai. Išsiskiria tiek SGNF, kad kritinis laikotarpis baigiasi
per anksti ir visi tarpneuroniniai ryšiai yra įtvirtinami, o vaikas
lieka su galybe nediferencijuotų smegenų žemėlapių, kurie
lemia įvairiapusės negalios atsiradimą. Vaikų smegenys yra
pernelyg greitai sujaudinamos ir perdėm jautrios. Jiems išgir-
dus vieną dažnį, suaktyvinama visa klausos sritis. Panašu, kad
taip nutiko ir Laurali, kuri turėjo užsidengti savo
 124/580
„antžmogiškas“ ausis kiekvienąkart išgirdusi muziką. Kiti vaikai
autistai pasižymi pernelyg dideliu jautrumu
lytėjimui, pavyzdžiui, negali pakęsti, kai drabužių etiketės
liečiasi prie kūno. Merzenicho teorija taip pat paaiškina dažnai
autistams pasireiškiančią epilepsiją: dėl ankstyvo SGNF išs-
iskyrimo smegenų žemėlapiai menkai diferencijuoti, ir, kadangi
tiek neuroninių ryšių buvo sustiprinti be jokios tvarkos, suak-
tyvinus kelis neuronus gali „įsiaudrinti“ visos smegenys. Be to,
ji leidžia paaiškinti, kodėl vaikų autistų smegenys didesnės:
SGNF išsiskyrimas sustorina apie neuronus esantį riebalinį
sluoksnį.
Peržvelgęs keletą tyrimų Merzenichas ėmė suvokti, kokią
įtaką gali turėti aplinkos veiksniai. Viena nerimą kelianti
studija parodė, kad kuo arčiau triukšmingojo Frankfurto vaikai
gyveno, tuo žemesnis buvo jų intelekto lygis. Kitas panašus tyri-
mas įrodė, kad vaikų, gyvenančių socialinių būstų, įkurtų
daugiaaukščiuose virš Dan Ryano autostrados Čikagoje, apat-
iniuose aukštuose, intelekto lygis buvo žemesnis. Taigi,
Merzenichas pradėjo mąstyti apie naujo aplinkos veiksnio, tur-
inčio poveikį mums visiems, bet ypač žalojantį genetinį polinkį
turinčius vaikus, vaidmenį. Tas veiksnys – tai nuolatinis foninis
mašinų keliamas triukšmas, dar vadinamas baltuoju triukšmu.
Baltąjį triukšmą sudaro galybė dažnių, jis sukelia galingą
klausos srities stimuliaciją.
– Kūdikiai auga vis triukšmingesnėje aplinkoje, nuolat-
iniame dūzgime, – sako jis. Baltasis triukšmas dabar yra visur:
jis sklinda iš mūsų elektroninius prietaisus vėdinančių ventili-
atorių, oro kondicionierių, šildytuvų ir mašinų variklių.
Merzenichas ėmė svarstyti, kaip toks triukšmas gali paveikti
besivystančias smegenis.
 125/580
Siekdamas patikrinti išsikeltą hipotezę, jis su komanda ži-
urkių jauniklius kritiniu laikotarpiu laikė baltuoju triukšmu
papildytoje aplinkoje ir pamatė, kad jauniklių smegenų žievė
buvo gerokai apniokota.
– Su kiekvienu širdies dūžiu, – aiškina Merzenichas, – su-
jaudinama visa smegenų klausos sritis, kiekvienas neuronas.
Kai tiek neuronų sujaudinama vienu metu, išsiskiria didži-
ulis SGNF kiekis. Kaip ir buvo numatyta pagal jo modelį, buvi-
mas tokioje aplinkoje gyvūnams lėmė pernelyg ankstyvą
kritinio laikotarpio pabaigą. Jų smegenų žemėlapiai liko
nediferencijuoti, o chaotiški neuronai buvo suaktyvinami bet
kurio pasitaikiusio dažnio.
Merzenichas nustatė, kad šie žiurkių jaunikliai, kaip ir
vaikai autistai, yra linkę į epilepsiją, ir netgi vos išgirdus nor-
malaus kalbėjimo tonus, juos ištikdavo epilepsijos priepuolis.
(Žmonėms epilepsijos priepuolius dažnai gali sukelti šviesos
blyksniai ar roko muzikos koncertai. Stroboskopas skleidžia
baltą šviesą, kuri taip pat susideda iš daugybės dažnių.)
Merzenichui pavyko sukurti gyvūnų autizmą paaiškinantį
modelį.
Neseniai atliktos smegenų skenogramos parodė, kad
vaikai autistai iš tiesų nenormaliai apdoroja garsus.
Merzenichas mano, kad nediferencijuota smegenų žievė gali
padėti paaiškinti, kodėl šie vaikai turi mokymosi problemų, nes
nediferencijuota smegenų žievė sunkina dėmesio sutelkimą.
Paprašyti sutelkti dėmesį į vieną daiktą tokie vaikai išgyvena
šurmuliuojančią ir cypiančią painiavą – tai viena iš priežasčių,
kodėl vaikai autistai vengia pasaulio ir yra linkę užsisklęsti
savyje. Merzenicho manymu, ta pati problema, nors ir
 126/580
lengvesne forma, gali turėti įtakos ir plačiau paplitusiems
dėmesio sutelkimo sutrikimams atsirasti.

DABAR MERZENICHUI IŠKILO KLAUSIMAS: ar galima ką nors pada-

ryti, kad nediferencijuoti smegenų žemėlapiai normalizuotųsi
kritiniam laikotarpiui jau pasibaigus? Jei jo komandai pavyktų į
šį klausimą atsakyti teigiamai, jie galėtų atskubėti į pagalbą au-
tizmu sergantiems vaikams.
Panaudodami baltąjį triukšmą jie pirmiausia pasirūpino,
kad žiurkių klausos žemėlapiai būtų nediferencijuoti. Tuomet,
kai žala jau buvo padaryta, panaudodami elementarius tonus
vieną po kito jie diferencijavo ir normalizavo žiurkių smegenų
žemėlapius. Tiesą pasakius, jų pastangomis žemėlapius pavyko
diferencijuoti labiau nei vidutiniškai.
– Kaip tik tai, – sako Merzenichas, – mes norime padaryti
autizmu sergantiems vaikams.
Šiuo metu jis bando sukurti „Fast ForWord“ programos
versiją, skirtą autizmui gydyti, kuri būtų kiek labiau tam pri-
taikyta nei toji, kuri padėjo Laurali.

***

KAS BŪTŲ, JEI BŪTŲ GALIMA IŠ NAUJO išgyventi kritinio laikotar-

pio plastiškumą, jei suaugusieji galėtų mokytis kalbų taip, kaip
vaikai, – vien girdėdami jas vartojamas savo aplinkoje?
Merzenichas jau įrodė, kad plastiškumas tęsiasi ir sulaukus pil-
nametystės ir kad stengdamiesi, t. y. sukoncentruodami
dėmesį, mes galime smegenyse formuoti naujus neuroninius
ryšius. Tačiau šį kartą jam iškilo kitas klausimas: ar įmanoma
 127/580
pratęsti kritinį laikotarpį, kurio metu mokymasis nereikalauja
jokių pastangų?
Kritiniu laikotarpiu mokymasis nereikalauja pastangų, nes
tuo metu nucleus basalis veikia be sustojimo19. Taigi
Merzenichas kartu su jaunu kolega Michaelu Kilgardu atliko
eksperimentą, kurio metu jie, dirbtinai suaktyvinę suaugusių ži-
urkių nucleus basalis, pateikė mokymosi užduočių, kurioms iš-
mokti jos neturėjo sutelkti dėmesio ir už išmokimą nesulaukė
jokio atlygio.
Jie implantavo mikroelektrodus į nucleus basalis ir,
panaudodami elektros srovę, palaikė ją suaktyvintą. Tuomet jie
paleido 9 Hz dažnio garsą ir stebėjo, ar žiurkių smegenyse be
jokių pastangų susiformuos šiam garsui apdoroti skirtas
žemėlapis, kaip nutiktų tą patį garsą paleidus žiurkių jaunik-
liams. Po savaitės Kilgardas ir Merzenichas pamatė, kad tokiu
būdu iš tiesų galima gerokai išplėsti tam dažniui apdoroti skirtą
smegenų žemėlapio sritį. Jiems pavyko atrasti dirbtinį būdą,
leidžiantį sugrąžinti suaugusiuosius į kritinį raidos laikotarpį.
Tuomet, panaudoję tą pačią techniką, jie pabandė
pagreitinti smegenų informacijos apdorojimo procesą.
Paprastai suaugusios žiurkės klausos srities neuronai gali re-
aguoti tik į garsus, kurių moduliacijos ne dažnesnės negu 12
dūžių per sekundę. Stimuliuojant nucleus basalis pavyko
„išmokyti“ neuronus reaguoti į vis dažnėjančius dūžius.
Šie tyrimai atveria intensyvaus mokymosi vėlesnėse
gyvenimo stadijose galimybę. Nucleus basalis gali būti ak-
tyvuota elektrodais, tam tikrų chemikalų mikroinjekcijomis ar-
ba netgi vaistais. Gerai tai ar blogai, tačiau sunku įsivaizduoti,
kad žmonės nesusivilios technologija, leidžiančia jiems be jokių
pastangų išmokti mokslo, istorijos ar profesijai reikalingus
 128/580
faktus vien į juos pažiūrėjus. Įsivaizduokite, kad imigrantai,
atvykę į naują šalį, galėtų per keletą mėnesių lengvai išmokti
kalbėti svetima kalba – ir be jokio akcento. Įsivaizduokite, kaip
pasikeistų gyvenimai pagyvenusių žmonių, kurie buvo atleisti iš
darbo, jei tik jie galėtų įgyti naujų įgūdžių taip pat greitai kaip ir
ankstyvojoje vaikystėje. Šią techniką, be abejonės, pasitelktų ir
vidurinių mokyklų bei universitetų studentai, ruošdamiesi
paskaitoms ar egzaminams. (Jau ir dabar yra daug studentų,
kurie, neturėdami jokių dėmesio sutrikimų, mokydamiesi var-
toja stimuliantus.) Žinoma, tokia agresyvi intervencija gali
turėti nenumatytą neigiamą poveikį smegenims – o ką jau kal-
bėti apie savidiscipliną, – tačiau pirmiausia ji būtų taikoma tik
esant būtinam medicininiam poreikiui, kuomet žmonės
pasiryžę rizikuoti. Nucleus basalis stimuliacija galėtų padėti
smegenų traumą patyrusiems pacientams, kurie negali iš naujo
išmokti skaityti, rašyti, kalbėti ar vaikščioti, nes tiesiog negali
pakankamai sutelkti tam reikalingą dėmesį.

MERZENICHAS ĮKŪRĖ NAUJĄ KOMPANIJĄ „Posit Science“, kurios

tikslas yra padėti senstantiems žmonėms kuo ilgiau išsaugoti
smegenų plastiškumą ir pratęsti psichinio gyvenimo trukmę.
Jam pačiam šešiasdešimt vieni ir jis nevengia vadinti savęs
senu.
– Man patinka seni žmonės. Man visuomet patiko seni
žmonės. Tikriausiai mėgstamiausias mano žmogus buvo mano
senelis iš tėvo pusės – vienas iš trijų ar keturių protingiausių ir
įdomiausių mano per visą gyvenimą sutiktų žmonių.
Merzenicho senelis į JAV atvyko vienu iš paskutinių
kliperių būdamas devynerių metų. Jis buvo savamokslis ar-
chitektas ir statybų rangovas. Jis mirė septyniasdešimt
 129/580
devynerių, nors vidutinė gyvenimo trukmė tais laikais buvo
apie keturiasdešimt.
– Apskaičiuota, kad kai ateis laikas mirti tiems žmonėms,
kuriems dabar šešiasdešimt penkeri, vidutinė gyvenimo trukmė
bus ilgesnė nei aštuoniasdešimt penkeri metai. Na, o sulaukus
aštuoniasdešimt penkerių yra keturiasdešimt septynių procentų
tikimybė susirgti Alzheimeriu. – Jis nusijuokia. – Taigi, mes
patys sukūrėme tokią be galo keistą situaciją, kuomet žmonės
gyvena taip ilgai, kad vidutiniškai pusės jų smegenys
„išsijungia“ dar jiems esant gyviems. Reikia ką nors daryti su
psichinio gyvenimo trukme – pratęsti ją tiek, kad ji atitiktų fiz-
inio gyvenimo trukmę.
Merzenichas įsitikinęs, kad nustodami intensyviai mokyt-
is, kai imame senti, priverčiame sulėtėti sistemas, kurios mūsų
smegenyse moduliuoja, reguliuoja ir kontroliuoja plastiškumą.
Kaip atsaką šiam procesui jis sukūrė smegenų pratimus, skirtus
sumažinti su amžiumi susijusiam pažintiniam nuosmukiui,
kuris paprastai pasireiškia atminties, mąstymo ir informacijos
apdorojimo sulėtėjimu.
Merzenicho metodas psichiniam nuosmukiui įveikti
prieštarauja nusistovėjusiai neorologijos praktikai. Dešimtys
tūkstančių tyrimų, aprašančių fizinius ir cheminius pokyčius,
vykstančius smegenims senstant, apibūdina procesus, kurie
vyksta neuronams mirštant. Rinkoje jau dabar galima rasti
daug vaistų, sukurtų šiems procesams slopinti ir pakelti
krintančius cheminių medžiagų lygius smegenyse. Galybė tokių
vaistų dar ruošiama. Tačiau Merzenichas įsitikinęs, kad tokių
vaistų, kurių apyvarta skaičiuojama milijardais dolerių, siūlo-
mas pagerėjimo laikotarpis neviršija keturių–šešių mėnesių.
 130/580
– Be to, kažkas su šita sistema iš esmės ne taip, –
samprotauja jis. – Joje nėra vietos tam, kas būtina normaliems
įgūdžiams ir gebėjimams palaikyti. Tarsi visi įgūdžiai ir ge-
bėjimai, kuriuos įgyjame jaunystėje, pasmerkti išnykti ėmus
prastėti fizinėms smegenims. – Nusistovėjęs požiūris, jo
teigimu, nėra paremtas tikru suvokimu, ko reikia naujiems
įgūdžiams įgyti, o tuo labiau išlaikyti.
– Įsivaizduojama, – sako jis, – kad manipuliuojant neur-
omediatorių kiekiais... Kad tokiu būdu pavyks atkurti smegenis,
mūsų pažinimo sistema vėl ims veikti ir mes vėl lakstysime kaip
gazelės.
Nusistovėjęs požiūris neįvertina to, kas būtina atminties
aštrumui išlaikyti. Viena iš pagrindinių atminties praradimo
priežasčių senstant ta, kad nervų sistemai darosi sunku
užfiksuoti naujus reiškinius. Taip yra todėl, kad sulėtėja in-
formacijos apdorojimo greitis, o dėl to ir suvokimas tampa
netikslus. Jei ko nors negalime aiškiai užfiksuoti, mes to re-
iškinio gerai neatsiminsime.
Paimkime vieną iš dažniausiai pasitaikančių senatvės
problemų. Dauguma žmonių senatvėje ima užmiršti žodžius.
Merzenicho manymu, ši problema iškyla dėl palaipsniui vyk-
stančios dėmesio sistemos smegenyse bei nucleus basalis, kurie
abu yra būtini plastiškumui reikštis, atrofijos ir aplaidumo. Dėl
šios atrofijos smegenyse žodinę kalbą ima reprezentuoti „miglo-
tos engramos“. Tai reiškia, kad garsai ir žodžiai nėra reprezen-
tuojami aiškiai, nes šias miglotas engramas koduojantys neur-
onai neveikia greitai ir koordinuotai, o tai būtina norint išsiųsti
galingą ir aiškų signalą. Kadangi kalbą reprezentuojantys neur-
onai miglotus signalus siunčia toliau visiems kitiems neuro-
nams („neaiškus signalas įeina, neaiškus ir išeina“), darosi
 131/580
sunku atsiminti, rasti ir vartoti tinkamus žodžius. Ši problema
panaši į tą, nuo kurios kenčia kalbos negalių turintys vaikai,
kurių smegenys taip pat pasižymi pernelyg dideliu
„triukšmingumu“.
Kai mūsų smegenys „triukšmingos“, signalai, siunčiami į
naujai kuriamą atmintį, negali konkuruoti su foniniu smegenų
elektriniu aktyvumu ir tai lemia „signalo-triukšmo problemą“.
Merzenicho teigimu, sistema tampa triukšmingesnė dėl
kelių priežasčių. Pirmoji jų ta, kad, kaip visi gerai žino, „viskas
šiame pasaulyje pamažu veda į pragarą“. Tačiau „pagrindinė
sistemos triukšmo priežastis ta, kad sistema nėra tinkamai lavi-
nama“. Nucleus basalis, kuris veikia išskirdamas acetilcholiną,
– o šis savo ruožtu, kaip jau minėjome, padeda smegenims
„įsijungti“ ir susikurti aiškius prisiminimus – visiškai apleidžia-
mas. Lengvą pažintinį sutrikimą turinčio žmogaus nucleus
basalis išskiriamas acetilcholino kiekis toks mažas, kad jo net
neįmanoma nustatyti.
– Vaikystėje mes išgyvename intensyvaus mokymosi
laikotarpį. Kiekviena diena kupina ko nors nauja. Vėliau, radę
pirmą darbą, mes intensyviai mokomės ir laviname naujus
įgūdžius bei gebėjimus. Kuo toliau, tuo labiau gyvenime mes
imame veikti taip, tarsi būtume tik savo išlavintų įgūdžių ir ge-
bėjimų vartotojai.
Psichologiškai vidutinis amžius gali būti visai viliojantis
periodas, nes visoms kitoms aplinkybėms nekintant jis gali būti
ganėtinai ramus, palyginti su tuo, kas buvo prieš tai. Mūsų
kūnai nebekinta, kaip tai buvo paauglystėje, esame linkę geriau
suvokti, kas mes tokie, ir įsitvirtinti karjeroje. Mes vis dar
laikome save aktyviais, tačiau turime polinkį neteisingai
manyti, kad mokomės lygiai taip, kaip iki tol. Retai kada mums
 132/580
tenka atlikti užduotis, reikalaujančias sutelkti dėmesį taip, kaip
tekdavo, kai buvome jaunesni, kai, tarkime, bandėme išmokti
naujų žodžių ar įgūdžių. Tokie užsiėmimai kaip laikraščio
skaitymas, daugiametis profesinis darbas ar kalbėjimas gimtąja
kalba yra mūsų įvaldytų įgūdžių panaudojimas, o ne mokymas-
is. Pasiekus aštuntąjį dešimtmetį, smegenų plastiškumą reguli-
uojanti sistema neretai būna penkiasdešimt metų išbuvusi
nenaudota sistemiškai.
Štai kodėl naujos užsienio kalbos mokymasis senyvame
amžiuje taip padeda apskritai pagerinti ir išlaikyti atmintį. Ka-
dangi mokantis užsienio kalbos reikia visiškai sutelkti dėmesį,
įsijungia ir yra palaikoma kontrolinė plastiškumo sistema, būt-
ina visokio pobūdžio ryškiems prisiminimams išsaugoti. Nekyla
jokių abejonių, kad „Fast ForWord“ programa taip pagerina
bendrą mąstymą iš dalies todėl, kad ji stimuliuoja plastiškumo
kontrolinę sistemą ir skatina acetilcholino ir dopamino išs-
iskyrimą. Šiai sistemai naudinga visa, kas tik reikalauja sutelkti
dėmesį: ar tai būtų naujas koncentracijos reikalaujantis fizinis
užsiėmimas, ar sudėtingų galvosūkių sprendimas, ar naujas
karjeros posūkis, priverčiantis įgyti naujų įgūdžių ar perprasti
naują medžiagą. Pats Merzenichas yra aktyvus naujos kalbos
mokymosi senyvame amžiuje šalininkas. Jis mano, kad tokiu
būdu galima pamažu vėl iš naujo paaštrinti protą, ir tai atneš
didelę naudą.
Tas pat pasakytina ir apie fizinį judrumą. Smegenų motor-
inės žievės formos išlaikyti nepavyks vien šokant šokius, kuriu-
os šokti išmokote prieš daugelį metų. Tam, kad išlaikytumėte
aktyvų protą, prireiks mokytis ko nors visiškai nauja, kas
reikalauja visiško dėmesio sutelkimo. Tik tai jums leis ne tik
 133/580
susikurti naujus prisiminimus, bet ir palaikyti sistemą, leidži-
ančią išsaugoti ir lengvai „prieiti“ prie senesnių.
Tridešimt šeši „Posit Science“ dirbantys mokslininkai
pluša prie penkių sričių, kurios ima nykti mums senstant. Kuri-
ant pratimus, skirtus plastiškiems pokyčiams paskatinti, svarbi-
ausia pateikti į smegenis tinkamus dirgiklius tinkama tvarka ir
tinkamu metu. Dalis mokslinio iššūkio yra surasti veiksmingi-
ausią būdą smegenims lavinti. Tam reikia nustatyti reikiamas
lavinti psichines funkcijas, kurios gali būti pritaikytos kasdi-
eniame gyvenime.
Merzenichas man tarė:
– Viskas, kas vyksta jaunose smegenyse, gali vykti ir
senesnėse. Vienintelis reikalavimas tas, kad žmogui turi būti
prieinama paskatinimų arba bausmių sistema, padedanti
išlaikyti dėmesį visais kitais atžvilgiais nuobodžios mokymosi
sesijos metu. Tokiu atveju pakitimai gali būti ne ką mažesni nei
naujagimių smegenyse.
„Posit Science“ sukūrė pratimus žodinei ir kalbinei at-
minčiai lavinti, kurie panašūs į „Fast ForWord“ klausymo
pratimus bei kompiuterinius žaidimus, skirtus suaugusiųjų
klausos atminčiai lavinti. Užuot pateikę žmonėms silpstančia
atmintimi įsiminti žodžių sąrašus, kaip rekomenduoja
dauguma savigalbos knygų, šie pratimai, priversdami žmones
klausytis lėtai tariamų išgrynintų kalbos garsų, siekia atkurti
smegenų gebėjimą apdoroti girdimąją informaciją.
Merzenichas netiki, kad silpstančią atmintį galima pagerinti
prašant žmonių atlikti tai, ko atlikti jie negali.
– Mes juk nenorime nuvaryto arklio pribaigti mokymusi,
– sako jis.
 134/580
Suaugusieji atlieka pratimus, skirtus atnaujinti gebėjimą
girdėti taip, kaip jie gebėjo tada, kai gulėdami lopšyje bandė iš
foninio triukšmo išskirti motinos balsą. Šie pratimai padidina
informacijos apdorojimo greitį ir sustiprina, paaštrina ir padaro
tikslesnius pamatinius signalus, tuo pat metu stimuliuodami
smegenyse išsiskiriančio dopamino ir acetilcholino kiekius.
Šiandieną atminties pratimai, naudojant standartizuotus
atminties testus, atliekami ne viename universitete, o „Posit
Science“ savo pirmojo kontrolinio tyrimo rezultatus išs-
pausdino žurnale „Proceedings of the National Academy of
Sciences, USA“ („JAV nacionalinės sveikatos akademijos pro-
tokolai“). Suaugusieji nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimt
septynerių metų su programa girdimajai atminčiai lavinti dirbo
po valandą per dieną, penkis kartus per savaitę, aštuonias
savaites – iš viso atlikdami pratimus jie praleido nuo keturias-
dešimt iki penkiasdešimt valandų. Prieš pradedant sesijas, pa-
cientų standartizuotų atminties testų rezultatai nesiskyrė nuo
tipinių septyniasdešimtmečių rezultatų. Pratimų programai
pasibaigus, jų standartizuotų atminties testų rezultatai labiau
priminė platesnės keturiasdešimties–šešiasdešimties metų
amžiaus grupės rezultatus. Taigi, daugumai dalyvių savo atmin-
ties laikrodį pavyko atsukti atgal nuo penkių iki dešimties metų,
o kai kuriems – net iki dvidešimt penkerių metų. Šie rezultatai
niekur neišnyko ir pacientus vėl patikrinus po trijų mėnesių.
Kalifornijos universitete Berklyje Williamo Jagusto
vadovaujama mokslininkų grupė programoje dalyvavusiems
žmonėms atliko „prieš“ ir „po“ pozitronų emisijos tomografijas
(PET) ir pastebėjo, kad jų smegenyse neužfiksuota metabol-
izmo (medžiagų apykaitos) nuosmukio, reiškiančio sumažėjusį
neuronų aktyvumą, kuris būdingas pacientų amžiaus grupės
 135/580
žmonėms. Tyrimo metu girdimosios atminties lavinimo pro-
gramoje dalyvavę septyniasdešimt vienų metų pacientai buvo
palyginti su bendraamžiais, kurie kasdien tiek pat laiko praleis-
davo skaitydami laikraščius, klausydamiesi garsinių knygų ar
žaisdami kompiuterinius žaidimus. Skirtingai nei tie, kurie pro-
gramoje dalyvavo, joje nedalyvavę tyrimo dalyviai ir toliau rodė
medžiagų apykaitos nuosmukio kaktos skiltyje požymius. Tuo
tarpu programoje dalyvavusių pacientų dešiniojo pusrutulio
kaktos skilties srityje ir kai kuriose kitose smegenų dalyse
pastebėtas metabolizmo suaktyvėjimas, leidžiantis paaiškinti
geresnius jų atminties ir dėmesio sukaupimo testų rezultatus.
Šie tyrimai rodo, kad pratimai smegenims ne tik leidžia
sulėtinti su amžiumi susijusį pažintinį nuosmukį, bet ir gali
sukelti bendrą smegenų veiklos pagerėjimą. Be to, reikia at-
minti, kad šie rezultatai užfiksuoti vos po keturias-
dešimties–penkiasdešimties valandų ir gali būti, kad labiau
pasistengus galimi dar ryškesni pokyčiai.
Merzenicho teigimu, jie sugebėjo žmonių pažintinį funk-
cionavimo laikrodį pasukti atgal tiek, kad jų atmintis, gebėji-
mas spręsti problemas ir kalbos įgūdžiai vėl tapo jaunatviški.
– Žmonių gebėjimus mes pagerinome taip, kad jie tapo
kaip kur kas – nuo dvidešimt iki trisdešimt metų – jaunesnių
žmonių. Aštuoniasdešimtmečiai gali funkcionuoti taip, tarsi
jiems būtų penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų.
Šie pratimai dabar prieinami trisdešimčiai nepriklausomą
senjorų gyvenimą propaguojančių bendruomenių ir individu-
aliems asmenims, kurie pratimus gali rasti „Posit Science“ in-
terneto svetainėje.
„Posit Science“ dirba ir regimosios informacijos ap-
dorojimo srityje. Senstant mūsų regėjimas ima silpti ne tik
 136/580
todėl, kad silpsta akys, bet ir todėl, kad silpsta smegenų regimo-
sios informacijos apdorojimo mechanizmas. Senesni žmonės la-
biau linkę būti išsiblaškę ir prarasti „regimąjį dėmesį“. At-
liekant „Posit Science“ kuriamus kompiuterinius pratimus,
skirtus dėmesio sutelkimui pagerinti ir regimosios informacijos
apdorojimui pagreitinti, vartotojų prašoma kompiuterio ekrane
surasti įvairius objektus.
Yra ir pratimų, skirtų lavinti kaktos skiltims, palaik-
ančioms smegenų „vykdomąsias funkcijas“, pavyzdžiui, ge-
bėjimui sutelkti dėmesį į tikslą, suvokti perdirbamos informaci-
jos pagrindinę temą ar priimti sprendimus. Taip pat šie
pratimai skirti padėti žmonėms kategorizuoti, suvokti sudėtin-
gas instrukcijas ir sustiprinti asociacinę atmintį, padedančią
kontekstualizuoti žmones, vietoves ir kitus objektus.
Be to, „Posit Science“ siekia pagerinti motorinės sistemos
veiklą. Dauguma mūsų sendami esame priversti atsisakyti tokių
užsiėmimų kaip piešimas, mezgimas, medžio dirbiniai ar groji-
mas muzikos instrumentais, nes rankų judesiai tampa netik-
slūs. Šiuo metu kuriami pratimai padės sustiprinti nykstančius
rankų judesius reprezentuojančius smegenų žemėlapius.
Galiausiai „Posit Science“ komanda siekia pagerinti
„bendrą motorinę sistemą“, kuri senstant pradeda silpnėti ir
mes imame prarasti pusiausvyrą, griuvinėti ir susiduriame su
kitais su mobilumu susijusiais sunkumais. Šį sisteminį nuos-
mukį sukelia ne tik prieangio sutrikimai, bet ir iš mūsų pėdų si-
unčiamų jutiminių signalų silpnėjimas. Anot Merzenicho,
dešimtmetis po dešimtmečio dėvimi batai ima riboti jutiminių
signalų perdavimą iš pėdų į smegenis. Jei visur vaikščiotume
basi, vaikštant nelygiais paviršiais į smegenis būtų siunčiami
skirtingi signalai. Batai atstoja plokščią paviršių ir išsklaido
 137/580
dirgiklius, tarsi mes vaikščiotume dirbtinai lygiu paviršiumi. To
pasekmė – nyksta pėdų siunčiamus signalus apdorojančių sme-
genų žemėlapių diferenciacija ir ribojamas gebėjimas lytėjimu
kontroliuoti pėdų veiklą. Todėl tam, kad išsilaikytume ant kojų,
esame priversti pasitelkti lazdas, vaikštykles ar ramentus, kurių
valdymas paremtas kitais jutimais. Pasitelkdami šiuos pakait-
alus, užuot siekę lavinti nykstančias smegenų sistemas, tik
pagreitiname visišką jų sunykimą.
Senatvėje lipdami laiptais žemyn ar eidami nelygiu
paviršiumi esame linkę nukreipti žvilgsnį į savo pėdas, nes
nepakanka iš pėdų siunčiamų signalų. Lydėdamas uošvę vilos
laiptais žemyn, Merzenichas ragina ją nustoti žiūrėjus į pėdas ir
pradėti pasikliauti jutimu, kad galėtų išlaikyti ir toliau lavinti
jutiminį pėdų žemėlapį smegenyse, užuot leidusi jam visiškai
sunykti.

***

MERZENICHAS METŲ METUS PASKYRĖ bandymams padidinti sme-

genų žemėlapius, tačiau dabar yra įsitikinęs, kad kartais gali
būti naudinga juos sumažinti. Pastaruoju metu jis siekia sukurti
„psichinį trintuką“, leisiantį panaikinti probleminius smegenų
žemėlapius. Ši metodika gali atnešti didelę naudą žmonėms,
išgyvenantiems potrauminius prisiminimus, pasikartojančias
įkyrias mintis, baimę ar problemines psichines asociacijas.
Žinoma, vien mintis apie šio instrumento panaudojimą
neteisingiems tikslams kelia šiurpą20.
Merzenichas nesiliauja kovojęs su požiūriu, kad mes es-
ame apriboti smegenų, kurias turime nuo gimimo. Merzenicho
 138/580
manymu, smegenys nuolatos perkuriamos mums sąveikaujant
su pasauliu, o patirtis formuoja ne vien tik tokias dalis kaip ju-
timai, kurie tarsi tą sąveiką liudija. Plastiški patirties sukelti
pokyčiai keliauja į smegenis ir netgi genus, kurie taip pat yra
formuojami. Tačiau prie šios temos grįšime kiek vėliau.

VIDURŽEMIO JŪROS STILIAUS VILA, kurioje jis praleidžia tiek daug

laiko, stovi apsupta neaukštų kalnų. Mes einame per
Merzenicho neseniai pasodintą vynuogyną. Vakare kalbamės
apie jo ankstyvą jaunystę, kuomet studijavo filosofiją, o keturių
jo energingos šeimynos kartų atstovai vieni kitus erzina ir vis
pratrūksta juokais. Ant sofos sėdi jauniausia Merzenicho an-
ūkė, kuri, būdama vos kelių mėnesių, yra daugybės kritinių
laikotarpių sūkuryje. Ji visiems aplinkiniams kelia didžiulį dži-
augsmą, nes yra pati nuostabiausia klausytoja. Tik sugurguli-
uok – ir ji sužavėta suklūsta. Pakutenk pėdas – ir jau turi visą
jos dėmesį. Žvalgydamasi po kambarį ji reaguoja absoliučiai į
viską.

[Pastabos ir nuorodos]
 139/580

12 Pirmasis smegenų žemėlapių kūrėjas buvo

F. Gallis. XIX amžiaus antroje pusėje pradėti
kurti citoarchitektoniniai dešiniųjų pusrutulių
žievės žemėlapiai. Penfieldo žemėlapiai buvo
funkciniai, t. y. grįsti tuo, ką atskiri laukeliai
veikia ar junta. Dar iki Penfieldo panašius tyr-
imus su šunimis atliko Eduardas Hitzigas ir
Gustavas Fritschas apie 1870 metus.

13 Mokslinėje ir populiariojoje literatūroje

tokios kūno funkcijų reprezentavimo sme-
genyse schemos (žemėlapiai) vadinamos ju-
timiniu ir motoriniu homunkulais
(žmogeliukais).

14 Autorius kiek suprimityvino sinapsės

aiškinimą. Sinapsė – tai aksono galūnėlės
kontakto su kito neurono kūno ar dendrito
dalimi vieta. Taip pat kontaktuoti gali ir du
aksonai. Todėl yra aksodendritinės, aksoso-
matinės ir aksoaksoninės sinapsės.

15 Tą ir teigė funkcijų dinaminės lokalizacijos

teorija, kurios pirmąsias idėjas išsakė H. Jack-
sonas dar XIX amžiaus viduryje.

16 Ir Nobelio premijos laureatas I. Pavlovas

dar 1905 metais sąlyginį refleksą aiškino
 140/580

laikinojo ryšio tarp neuronų susidarymu.

Tokie ryšiai yra bet kokio mokymosi
pagrindas.

17 Turimas omenyje Raveno progresyvių mat-

ricų testas.

18 Nucleus basalis – tai smegenų pamato der-

inio, vadinamo bevarde medžiaga, dalis. Jis
dar vadinamas Theodoro Meynerto pamatiniu
branduoliu. Branduolio neuronų pagrindinis
mediatorius yra acetilcholinas. Todėl jis ir
priskiriamas prie cholinerginių darinių.

19 Čia ir dar keliose šio skyriaus vietose

autorius kiek persistengia padarydamas
Meynerto pamatinį branduolį vos ne visų
kritinių laikotarpių dirigentu. Šis branduolys
labai glaudžiai susijęs su regėjimu kritinių
laikotarpių metu, o tuo metu, skirtingiems
modalumams skirtingu, būna ypač plastiškos
ir kitos jutimo sistemų struktūros.

20 Pedagogai, psichologai, psichoterapeutai,

artimieji ir draugai, neapeliuodami į smegenų
žemėlapius ar konkrečias jų struktūras, darė
ir daro tai, ką siūlo ir Merzenicho teikiamos
priemonės. Tačiau jo priemonės grįstos bent
 141/580

apytikrėmis žiniomis apie tai, kas vyksta

mūsų smegenyse, kai mokomės, laviname
įgūdžius. Apibendrintai tai vadinama sme-
genų savybėmis grįstu mokymusi (brain-
based learning).
 4

IŠ KUR KYLA
POLINKIAI IR MEILĖS
Kaip neuroplastiškumas susijęs su seksualiniu potraukiu ir
meile

A. BUVO GRAŽUS IR JAUNAS NEVEDĘS vyras, kuris į mane kreipėsi

pagalbos, nes jį kankino depresija. Jis buvo neseniai užmezgęs
santykius su gražia moterimi, kuri turėjo vaikiną ir norėjo, kad
jis ją žemintų. Ji bandė A. įkalbėti padėti įgyvendinti jos seksu-
alines fantazijas, kuriose ji apsirengdavo kaip prostitutė, o jis ją
turėjo „suvaldyti“ ar kuriuo nors būdu smurtauti. Kai A. pajuto
nerimą keliantį norą jai paklusti, jis labai nusiminė, viskam
padėjo tašką ir ėmė ieškoti pagalbos. Tai nebuvo pirmas kartas,
kai jis įsitraukė į santykius su moterimi, kuri buvo prisirišusi
prie kito vyro ir emociškai nevaldoma. Jo merginos paprastai
būdavo labai reiklios, savininkiškos arba pražūtingai žiaurios.
 143/580
Tačiau jį žavėjo būtent tokios moterys. Mielos merginos ir
rūpestingos bei geros moterys jam kėlė nuobodulį. Be to, jis
jautė, kad bet kuriai moteriai, kuri jį pamildavo švelniai ir
nekomplikuotai, kažko trūko.
Jo paties motina sunkiai sirgo alkoholizmu. Ji buvo per-
nelyg reikli, vilioklė ir per visą jo vaikystę dažnai pasiduodavo
emocinėms audroms ir smurto priepuoliams. A. prisiminė, kaip
kartą ji ėmė daužyt sesers galvą į radiatorių, o kitą kartą nude-
gino įbrolio pirštus – tai buvo nuobauda už tai, kad jis žaidė su
degtukais. Ją dažnai apnikdavo depresija, ji grasindavo
savižudybe, o jo vaidmuo tokiu atveju buvo duoti pavojaus sig-
nalą, ją nuraminti ir užkirsti tam kelią. Jo santykis su motina
dažnai buvo labai seksualizuotas. Ji dėvėdavo permatomus na-
ktinius marškinius ir kalbėdavo su juo taip, tarsi jis būtų
meilužis. Jis teigė prisimenąs, kaip kartą ji pasikvietė jį į savo
lovą, kai jis buvo dar visai vaikas, ir matąs prieš save vaizdą,
kaip jis sėdi koją padėjęs ant jos vaginos, o ji tuo metu mastur-
buojasi. Ši scena jam kėlė susijaudinimą, kurį jis stengėsi
nuslėpti. Tomis retomis progomis, kai tėvas, kuris buvo
išsižadėjęs savo žmonos, būdavo namuose, A. prisimena, kaip
jam „nuolatos trūkdavo oro“ ir kaip vis bandydavo užkirsti kelią
tėvų barniams, nors jie galiausiai vis tiek išsiskyrė.
A. vaikystėje labai daug laiko praleido bandydamas užgni-
aužti pyktį, kurį jautė abiem tėvams, ir neretai jausdavosi taip,
tarsi jo viduje tuoj prasiverš ugnikalnis. Intymūs santykiai jam
atrodė tarsi tam tikra smurto forma, kai kiti grasino suvalgysi-
antys jį gyvą, tačiau pasibaigus vaikystės laikotarpiui ir išvystęs
erotinį skonį jis ėmė linkti prie tų moterų, kurios žadėjo pada-
ryti būtent tai.
 144/580
ŽMONĖS, PALYGINTI SU KITAIS GYVŪNAIS, pasižymi neapsakomu
seksualiniu plastiškumu. Mes labai skiriamės vienas nuo kito
tuo, ką mėgstame daryti su savo partneriais seksualinio akto
metu. Mes skiriamės tuo, kuriose savo kūno vietose išgyvename
seksualinį susijaudinimą ir pasitenkinimą. Tačiau visų labiausi-
ai skiriamės tuo, kas mus traukia. Dažnai žmonės sako, kad ju-
os traukia tam tikras „tipas“, ir šie tipai be galo skiriasi prik-
lausomai nuo žmogaus.
Kai kurių žmonių mėgstami seksualiniai tipai keičiasi
priklausomai nuo gyvenimo laikotarpio ar naujų patirčių. Vien-
as homoseksualus vyras iš pradžių nuosekliai palaikė santykius
tik su vienos rasės ar etninės kilmės vyrais, tuomet perėjo prie
kitos rasės ar kilmės vyrų, ir kiekvienu iš šių laikotarpių jį
traukė tik vienos grupės vyrai. Pasibaigus vienam laikotarpiui,
vyrai iš senosios rasinės ar etninės grupės tiesiog nustodavo jį
traukę. Jo potraukis skirtingiems „tipams“ keitėsi labai greitai
ir buvo panašu, kad jį labiau viliojo žmogaus kategorija ar tipas
(pavyzdžiui, „azijietis“ ar „afrikiečių kilmės amerikietis“) nei as-
menybė. Šio konkretaus vyro seksualinio skonio plastiškumas
yra ekstremalus bendrai galiojančios tiesos pavyzdys: žmogaus
lytinis potraukis nėra iš anksto suprogramuotas ir nekintamas
biologinis instinktas – jis gali būti keistai nepastovus ir lengvai
keistis priklausomai nuo psichologijos ir seksualinių patirčių is-
torijos. Be to, lytinis potraukis gali pasižymėti smulkmenišku-
mu. Daugumoje mokslinių darbų išreiškiama priešinga
nuomonė – juose seksualinis instinktas pateikiamas kaip biolo-
ginis imperatyvas, amžinai alkanas ir nuolatos pasitenkinimo
siekiantis žvėris. Kitaip sakant, rajūnas, o ne gurmanas. Tačiau
žmonės iš tiesų labiau primena gurmanus – juos traukia tam
tikri tipai, kuriems jie linkę teikti pirmenybę. Tipo turėjimas
 145/580
lemia tai, kad pasitenkinimą atidedame iki tol, kol randame tai,
ko ieškojome. Tai yra todėl, kad potraukis tam tikram tipui yra
iš prigimties ribojantis: žmogus, kurį „labai traukia blondinės“,
gali pats to gerai nesuvokdamas atstumti patrauklias brunetes
ir raudonplaukes.
Netgi seksualinės preferencijos kartais gali keistis. Nors
dauguma mokslininkų kuo toliau, tuo labiau linkę pabrėžti, kad
mūsų seksualinės preferencijos įgimtos, negalima paneigti to,
kad kai kurie žmonės, dalį savo gyvenimo jautę potraukį
priešingos lyties atstovams ir nerodę jokių biseksualumo tend-
encijų, vėliau „išvysto“ potraukį tos pačios lyties atstovams ir
atvirkščiai.
Seksualinis plastiškumas labiausiai būdingas tiems
žmonėms, kurie turėję daug skirtingų partnerių, nes turėjo iš-
mokti prisitaikyti prie kiekvieno naujo meilužio ar meilužės.
Tačiau pagalvokime apie tai, kokio plastiškumo reikia
pagyvenusiai sutuoktinių porai, kad toliau galėtų džiaugtis sek-
sualiniu gyvenimu. Kai susipažino būdami dvidešimt kelerių,
atrodė kiek kitaip nei dabar, kai jiems jau daugiau nei šešias-
dešimt. Bet jų lytinis potraukis prisitaikė prie pasikeitusių ap-
linkybių, todėl jie ir toliau vienas kitą traukia.
Seksualinis plastiškumas čia nesibaigia. Fetišistai geidžia
negyvų objektų. Vyriškos lyties fetišistus labiau traukia aukš-
takulnis su kailio apvadais ar moteriškos kelnaitės nei pati mo-
teris. Nuo senovės kai kurie kaimo vietovėse gyvenantys
žmonės santykiavo su gyvūnais. Kai kuriuos žmones labiau
traukia ne kiti žmonės, o sudėtingi seksualiniai scenarijai, kuri-
uose partneriai vaidina vaidmenis, apimančius įvairius nukryp-
imus: sadizmą, mazochizmą, vujarizmą ir ekshibicionizmą.
Jeigu jie paviešintų skelbimą laikraščio pažinčių skiltyje, šis
 146/580
labiau primintų darbo aprašymą nei aprašymą žmogaus, su
kuriuo jie norėtų susipažinti.
Kadangi seksualumas pagrįstas instinktais, o instinktai
paprastai apibūdinami kaip paveldimos elgesio normos, būdin-
gos tam tikrai rūšiai ir mažai besiskiriančios tarp pavienių tos
rūšies narių, seksualinių skonių įvairovė atrodo keistoka. In-
stinktai paprastai atsparūs pokyčiams, ir įprasta manyti, kad jie
turi suprogramuotą ir nekintamą tikslą, pavyzdžiui, išlikimą.
Tačiau panašu, kad žmonių seksualiniam „instinktui“ pavyko
išsilaisvinti iš pagrindinio tikslo – reprodukcijos, todėl, kitaip
nei kitų gyvūnų, kurių instinktai tokie kaip ir pridera, žmogaus
seksualinio instinkto įvairovė gluminanti.
Joks kitas instinktas negali taip patenkinti mūsų, kartu
neįgyvendindamas biologinio savo tikslo, ir joks kitas instinktas
nėra taip nutolęs nuo tikslo. Antropologai yra įrodę, kad ilgą
laiką žmonija nežinojo, kad reprodukcijai būtini seksualiniai
santykiai. Šį „gyvenimo faktą“ mūsų protėviai turėjo atrasti ly-
giai taip, kaip šiandieną jį atranda vaikai. Šis atitrūkimas nuo
pirminio tikslo tikriausiai yra pagrindinis seksualinio
plastiškumo ženklas.

MEILĖ TAIP PAT YRA BE GALO LANKSTI ir jos išraiška istorijoje

nuolat keitėsi. Nors apie romantišką meilę mes kalbame taip,
lyg ji būtų vienas natūraliausių sentimentų, iš tiesų mūsų viso
suaugusiųjų gyvenimo intymumo, švelnumo ir aistros sutelki-
mas į vieną asmenį „iki mirtis mus išskirs“ nėra būdinga visoms
visuomenėms ir net mūsų visuomenėje paplito ganėtinai
neseniai. Tūkstantmečių tūkstantmečius santuokas praktiniais
pagrindais organizuodavo tėvai. Žinoma, Biblijoje, pavyzdžiui,
Giesmių giesmės knygoje, galima rasti neužmirštamų istorijų
 147/580
apie romantišką meilę, siejamą su santuoka, o viduramžių
trubadūrų ir kiek vėliau Shakespeare’o poezijoje romantiška
meilė siejama su stichinėmis nelaimėmis. Tačiau pripažinimo
tarp Europos aristokratų ir karališkųjų rūmų atstovų ro-
mantiška meilė pradėjo susilaukti tik XII amžiuje, kuomet ėmė
plisti romantiški nevedusio vyro ir ištekėjusios moters santyki-
ai, kurie galėjo būti seksualiniai arba platoniški ir kurie dažni-
ausiai baigdavosi nelaimingai. Idėja, kad mylimieji gali patys
sau išsirinkti sutuoktinį, įsitvirtino tik ėmus sklisti demokrat-
iniams individualizmo idealams, tačiau ilgainiui ėmė atrodyti
visiškai natūrali ir nepaneigiama.

NATŪRALIAI KYLA KLAUSIMAS, AR SEKSUALINIS plastiškumas

susijęs su neuroplastiškumu. Tyrimai parodė, kad neuro-
plastiškumas nėra izoliuotas tam tikruose smegenų sektoriuose
ir nesiriboja vien jau aptartomis jutiminę, motorinę ar
pažintinę informaciją apdorojančiomis sritimis. Instinktyvų el-
gesį, taip pat ir seksą, reguliuojanti smegenų struktūra, vadin-
ama pagumburio sritimi, yra taip pat plastiška, lygiai kaip ir
migdolas – smegenų dalis, apdorojanti emocijas ir nerimą.
Nors kai kurios smegenų dalys, pavyzdžiui, smegenų žievė, gali
potencialiai būti plastiškesnės nei kitos vien todėl, kad jose yra
daugiau neuronų ir tarpneuroninių ryšių, kurie gali būti
pakeisti, plastiškumas pasireiškia ir kitose smegenų dalyse.
Plastiškumas – savybė, būdinga audiniui, iš kurio sudarytos
smegenys. Plastiškumas reiškiasi ir hipokampe (tai toji sme-
genų sritis, kurioje trumpalaikiai prisiminimai paverčiami
ilgalaikiais), taip pat ir srityse, kurios kontroliuoja kvėpavimą,
apdoroja primityvų lytėjimą ar skausmą. Mokslininkai įrodė,
kad jis būdingas ir nugaros smegenims. Aktorius Christopheris
 148/580
Reeve’as, patyręs stuburo traumą, pademonstravo tokį
plastiškumą, kai, po traumos praėjus septyneriems metams,
sugebėjo nuolat ir daug treniruodamasis iš dalies atgauti
lytėjimo jutimą ir mobilumą.
Merzenichas tai apibendrina štai kaip: „Plastiškumas neg-
ali gyvuoti atskirai... tai absoliučiai neįmanoma.“ Jo eksperi-
mentai parodė, kad, pasikeitus vienai smegenų sistemai, su ja
besiribojančios smegenų sistemos taip pat pasikeičia. Tie patys
„plastiškumo dėsniai“ („Naudokis arba prarasi“, „Kartu ak-
tyvuojami neuronai jungiasi tarpusavyje“) galioja visai sistemai.
Jei būtų kitaip, skirtingos smegenų sritys tiesiog negalėtų kartu
funkcionuoti.
Ar tie patys plastiškumo dėsniai, kurie galioja, jei kalbame
apie jutiminę, motorinę ar kalbos smegenų žemėlapio sritis,
pritaikomi ir sudėtingesniems žemėlapiams, kurie reprezen-
tuoja seksualinius ir kitokius santykius? Merzenichui pavyko
pademonstruoti, kad sudėtiniai smegenų žemėlapiai valdomi tų
pačių plastiškumo principų kaip ir paprastesni žemėlapiai.
Gyvūnai, girdėdami paprastą garsą, išvystys vieną atskirą sme-
genų žemėlapį tam garsui apdoroti. Tuo tarpu kurį laiką
klausydamiesi sudėtingesnės garsinės kompozicijos,
pavyzdžiui, iš šešių atskirų moduliacijų sudarytos melodijos, vi-
etoje šešių atskirų tarpusavyje sujungtų žemėlapių jie išvystys
vieną žemėlapį, kuriame bus užkoduota visa melodija. Toks
sudėtinis melodiją reprezentuojantis žemėlapis paklūsta tiems
patiems plastiškumo principams kaip ir vieną garsą reprezen-
tuojantys žemėlapiai.

„SEKSUALINIUS INSTINKTUS, – RAŠĖ FREUDAS, – mes galime

stebėti dėl jų plastiškumo, t. y. dėl jų gebėjimo keisti siekius.“
 149/580
Freudas nebuvo pirmasis, prakalbęs apie seksualumo
plastiškumą, – dar Platonas dialoge „Apie meilę“ įrodinėjo, kad
Erosas gali pasireikšti daugybe formų. Tačiau Freudas padėjo
pamatus neurologiniam seksualinio ir romantinio plastiškumo
paaiškinimui.
Vienas iš didžiausių jo indėlių buvo kritinių seksualinio
plastiškumo laikotarpių atradimas. Freudas teigė, kad suaugu-
siojo gebėjimas justi intymią ir seksualumu paremtą meilę
vystosi keturiomis stadijomis, pradedant nuo kūdikio pirmojo
aistringo prisirišimo prie tėvų. Iš savo pacientų ir stebėdamas
vaikus jis sužinojo, kad pirmasis seksualumo ir intymumo
raidos kritinis laikotarpis yra kūdikystė – ne paauglystė – ir kad
vaikai geba jausti aistrą ir pirmuosius seksualinius jausmus:
susižavėjimą, meilę ir kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, A. atveju,
netgi seksualinį susijaudinimą. Freudas įžvelgė, kad seksualinis
vaikų išnaudojimas žalingas, nes gali paveikti kritinį vaikystės
seksualumo laikotarpį, kurio metu formuojasi vėlesni potrauki-
ai ir mintys apie seksą. Vaikai reiklūs ir dažnai linkę aistringai
prisirišti prie tėvų. Jei tėvų elgesys šiltas, švelnus ir patikimas,
tikėtina, kad vaikai bus linkę į tokius santykius ateityje. Jei
tėvai elgiasi abejingai, šaltai, santūriai, yra pernelyg susitelkę į
save, pikti, ambivalentiški ar nepastovūs, tikėtina, kad jų vaikai
vėliau ieškos suaugusio partnerio, pasižyminčio panašiomis
savybėmis. Pasitaiko ir išimčių, tačiau didelė dalis mokslinių
tyrimų palaiko Freudo pamatinę įžvalgą, kad ankstyvojoje
vaikystėje išmokti bendravimo ir prisirišimo modeliai, jeigu jie
problemiški, gali būti „užkoduoti“ smegenyse ir atsikartoti
mums suaugus. Dauguma A. seksualinio scenarijaus, kurį jis
man atpasakojo pirmo vizito metu, aspektų buvo akivaizdžiai
susiję su jo trauminių vaikystės situacijų atkartojimu. Vienas iš
 150/580
tokių aspektų – jo potraukis nestabiliai moteriai, kuri slaptuose
santykiuose buvo linkusi peržengti normalaus seksualumo rib-
as. Šiuose santykiuose priešiškumas ir seksualinis potraukis su-
siliejo tarpusavyje, oficialus moters partneris buvo apgaudinė-
jamas ir tvyrojo nuolatinė grėsmė, kad jis bet kurią akimirką
pasirodys jų meilės trikampyje.
Maždaug tuo metu, kai Freudas pradėjo rašyti apie seksą
ir meilę, embriologijos specialistai taip pat suformulavo idėją
apie kritinius laikotarpius, pastebėję, kad embriono nervų sis-
tema vystosi atskiromis stadijomis ir šias stadijas sutrikdžius
gyvūnas ar žmogus gali būti visam gyvenimui sužaloti, dažnai
nepataisomai. Nors pats Freudas šio termino nevartojo, tai, ką
jis kalbėjo apie ankstyvas seksualinės raidos stadijas, atitinka
tai, ką mes žinome apie kritinius laikotarpius apskritai: tai
trumpi laiko tarpai, kurių metu veikiami aplinkinių žmonių
skleidžiamų dirgiklių formuojasi nauji smegenų žemėlapiai ir
sistemos.

VAIKIŠKŲ JAUSMŲ PĖDSAKAI SUAUGUSIŲJŲ MEILĖJE ir seksualume

pastebimi iš kasdienio elgesio. Kai suaugusieji švelniai gla-
monėjasi prieš lytinį aktą ar išreiškia intymiausius jausmus,
dažnai vieni kitus vadina „mažute“ ar „mažyliu“. Jie vartoja tu-
os pačius meilius žodelius – tokius kaip „meškiuk“ ar „saldaini-
uk“, kuriais juos meiliai šaukdavo motinos ir kurie jiems
primena ankstyviausius gyvenimo mėnesius, kuomet motina
savo meilę vaikui išreikšdavo maitindama, glamonėdama ar
meiliai kalbėdamasi. Šį laikotarpį Freudas pavadino oraline
stadija. Tai pirmasis iš seksualumo raidos kritinių laikotarpių, o
jo esmė gali būti apibendrinama žodžiais „puoselėjimas“ ar „pu-
oselėti“ – tai yra švelniai rūpintis, mylėti ir maitinti. Kūdikis
 151/580
jaučiasi esąs motinos dalimi, o jo pasitikėjimas kitais vystosi
motinai laikant ir maitinant kūdikį saldžiu pienu. Pajautimai,
kad esi mylimas, tavimi rūpinamasi ir esi pamaitintas, susipina
tarpusavyje ir yra kartu suprogramuojami smegenyse kaip pir-
moji mūsų išgyventa formuojanti patirtis po gimimo.
Kai suaugusieji kalba vieni su kitais kaip su kūdikiais, pas-
itelkdami tokius žodelius kaip „meškiuk“ ar „saldainiuk“ ir
tokiu būdu suteikdami pokalbiams oralinio laikotarpio atspalvį,
Freudo teigimu, jie „regresuoja“, t. y. iš brandžios psichinės
stadijos pereina prie ankstesnių gyvenimo stadijų. Jei kal-
bėsime plastiškumo terminais, tokia regresija, mano manymu,
apima senų tarpneuroninių takų atidengimą, o tai sukelia iš
ankstesnių raidos stadijų kylančias asociacijas. Regresija gali
būti maloni ir nepavojinga (suaugusiųjų meilinimosi vienas kit-
am atveju), bet gali būti ir probleminė, kuomet atidengiami in-
fantilūs tarpneuroniniai takai su juose užkoduotu agresyvumu,
ir suaugęs žmogus išgyvena įniršio priepuolį.
Netgi „nešvankių žodelių“ vartojimas gali turėti infantilių
seksualumo stadijų pėdsakų. Kodėl seksas apskritai turi būti
susijęs su „nešvankybėmis“? Toks požiūris atspindi vaiko
požiūrį į seksą tuo laikotarpiu, kuomet jis pratinasi naudotis
tualetu, ima suvokti šlapinimosi ir tuštinimosi procesus ir jam
kelia nuostabą, kad organai, kuriais šlapinamasi ir kurie yra
taip arti išeinamosios angos, naudojami ir sekso metu ir kad
mamytė leidžia tėveliui įkišti savo „nešvarų“ organą į angą, kuri
taip arti jos užpakalio. Suaugusių žmonių tai paprastai netrik-
do, nes paauglystėje jie išgyvena dar vieną seksualinio
plastiškumo raidos kritinį laikotarpį, kurio metu smegenys iš
naujo persitvarko ir sekso teikiamas malonumas tampa
pakankamai stiprus, kad numalšintų pasišlykštėjimą.
 152/580
Freudas manė, kad dauguma seksualinių keistenybių gali
būti paaiškintos kaip kritinio laikotarpio fiksacijos. Po Freudo
įžvalgų mūsų nebestebina, kad tėvo vaikystėje palikta mergina
suaugusi ieško nepasiekiamų vyrų, kurie yra pakankamai seni,
kad galėtų būti jos tėčiai, ar kad ledo šaltumo motinų užauginti
žmonės dažnai ieško panašių partnerių, o kartais ir patys tampa
šalti, nes kritiniu laikotarpiu nepatyrus empatijos jų smegenyse
nesusiformuoja šį jausmą kontroliuojanti smegenų dalis.
Daugumą nukrypimų taip pat galima paaiškinti pasitelkus sme-
genų plastiškumą ir vaikystės konfliktus. Tačiau svarbiausia tai,
kad kritinių laikotarpių metu mes įgyjame seksualinius ir ro-
mantinius polinkius ir pomėgius, kurie suprogramuojami sme-
genyse ir gali turėti didelę įtaką visam gyvenimui. O tai, kad
galime įgyti skirtingus seksualinius pomėgius, lemia
nepaprastai ryškius seksualinius skirtumus.

IDĖJA, KAD SUAUGUSIO ŽMOGAUS seksualinis potraukis sufor-

muojamas kritiniu seksualinės raidos laikotarpiu, prieštarauja
šiandieną plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad tai, kas mus
traukia, yra bendros biologinės sandaros, o ne asmeninių
išgyvenimų produktas. Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, modeliai
ar kino žvaigždės, yra visuotinai laikomi gražiais ir seksualiais.
Yra atskira biologijos atšaka, kuri aiškina, kad šie žmonės pat-
rauklūs todėl, kad jie spinduliuoja biologinius sveikatos požy-
mius, reiškiančius vaisingumą ir jėgą: aiškūs ir simetriški veido
bruožai reiškia, kad potencialus partneris sveikas ir neserga
sunkiomis ligomis, smėlio laikrodžio figūra yra moters vaising-
umo simbolis, vyro raumenys rodo, kad jis gali apginti moterį ir
jos palikuonis.
 153/580
Tačiau tai yra supaprastinimas to, ko mus moko biologija.
Ne visi mes įsimylime kūną. Štai moteris tvirtino: „Vos išgirdusi
jo balsą, supratau, kad jis man skirtas.“ Vyro balsas tikriausiai
geriau atspindi jo sielą nei kūno paviršių. Be to, seksualiniai
polinkiai keičiasi bėgant laikui. Rubenso gražuolės pagal ši-
uolaikinius standartus būtų laikomos storomis, o „Playboy“
žurnale vaizduojamų moterų ir modelių apimtys dešimtmečiais
svyravo nuo apkūnių iki berniukiškų. Akivaizdu, kad seksua-
liniams polinkiams įtaką daro kultūra ir išgyvenimai, ir jie
dažniausiai įgyjami, o ne suprogramuoti smegenyse nuo
gimimo.
Įgytas polinkis jau pagal apibrėžimą yra išmokstamas,
priešingai nei polinkis, turimas gimus. Kūdikiui nereikia iš-
mokti polinkių pienui, vandeniui ar saldumynams – jie iš karto
suvokiami kaip keliantys malonumą. Įgyti polinkiai iš pradžių
patiriami indiferentiškai ar netgi su nepasitenkinimu, tačiau
vėliau tampa malonūs, pavyzdžiui, sūrio kvapas, itališkas
kartusis likeris, sausas vynas, kava, paštetas ar kepto inksto
skleidžiamas švelnus šlapimo kvapas. Daugumai delikatesų, už
kuriuos žmonės pasiryžę brangiai mokėti, įvertinti reikalingas
„ištobulintas skonis“, nes tai tie patys patiekalai, kurie mums
vaikystėje kėlė šleikštulį.
Karalienės Elžbietos laikais žmones taip kerėjo mylimųjų
kūno kvapas, kad moteris neretai po pažastimi laikydavo nu-
luptą obuolį, kad įsigertų jos prakaito ir kūno kvapo. Šį „meilės
obuolį“ moteris padovanodavo savo mylimajam, kad jis galėtų
uostyti tuomet, kai jos nėra šalia. Tuo tarpu mes naudojame
dirbtinius vaisių ir gėlių kvapus kūno skleidžiamiems kvapams
paslėpti nuo mylimųjų. Nelengva pasakyti, kuris iš šių metodų
įgytas, o kuris – natūralus. „Natūraliai“ šleikštulį keliantis
 154/580
skystis – karvių šlapimas Rytų Afrikoje gyvenančių masajų
gentyje vartojamas vietoje plaukų kondicionieriaus – tai
tiesioginė karvės reikšmės jų kultūroje pasekmė. Dauguma
polinkių, kuriuos mes laikome „natūraliais“, yra įgyti ir tapę
„antrąja prigimtimi“. Mes nesugebame „antrosios prigimties“
atskirti nuo „pirmosios prigimties“, nes neuroplastiškoms sme-
genims suformavus naujus tarpneuroninius takus įgyjame
naują prigimtį, kuri turi ne ką mažesnį biologinį pagrindą nei
„pirmoji prigimtis“.

***

ŠIANDIENINĖ PORNOGRAFIJOS EPIDEMIJA SIŪLO grafišką įrodymą

to, kad seksualinis skonis yra įgyjamas. Greitomis internet-
inėmis jungtimis mus pasiekianti pornografija patenkina visas
iki vienos būtinąsias sąlygas neuroplastiškiems pokyčiams
pasireikšti.
Iš pirmo žvilgsnio pornografija gali pasirodyti grynai in-
stinktyvi: filmai, kuriuose atvirai rodomas seksualumas, sukelia
instinktyvias reakcijas, kurios yra milijonų evoliucijos metų
padarinys. Tačiau jeigu tai būtų tiesa, pornografija niekados
nesikeistų. Mus jaudintų tie patys dirgikliai – tos pačios kūno
dalys ir tos pačios proporcijos, kurios jaudino protėvius. Kaip
tik tuo mus ir nori įtikinti pornografijos kūrėjai sakydami, kad
jie kovoja su seksualinėmis represijomis, tabu ir baimėmis, o jų
tikslas – išlaisvinti užslopintus natūralius seksualinius
instinktus.
Tačiau pornografijos turinys iš tiesų yra dinamiškai kint-
antis reiškinys, kuris idealiai tinka įgyto polinkio raidai pavaiz-
duoti. Prieš trisdešimt metų sunkioji pornografija dažniausiai
 155/580
reiškė dviejų susijaudinusių partnerių lytinio akto ir jų lytinių
organų vaizdavimą. Lengvąją pornografiją atstojo moterų su
nuogomis krūtimis, bet skirtingose nusirenginėjimo stadijose,
nuotraukos, kuriose jos dažniausiai vaizduojamos ant lovos,
tualeto ar romantiškoje aplinkoje.
Šiandieną sunkiosios pornografijos kūriniuose vis labiau
dominuoja sadomazochistinės temos, apimančios priverstinį
seksą, ejakuliaciją ant moters veido ar agresyvų analinį seksą.
Šių filmų scenarijuose seksas dažnai siejamas su pažeminimu.
Šiandieninė sunkioji pornografija žvalgosi po nukrypimų
kupiną pasaulį, tuo tarpu lengvoji pornografija yra tai, kas prieš
kelis dešimtmečius buvo laikoma sunkiąja pornografija –
lytinio akto tarp dviejų suaugusiųjų atviras vaizdavimas, kuris
šiandieną prieinamas per kabelinę televiziją. Palyginti
nuobodūs to, kas vakar buvo laikoma lengvąja pornografija,
atvaizdai – moterų skirtingose nusirenginėjimo stadijose nuo-
traukos – šiandieną prieinamos 24 valandas per parą įprastini-
uose masinės komunikacijos šaltiniuose ir reiškia visišką telev-
izijos, muzikos vaizdo klipų, muilo operų, reklamų ir kitų re-
iškinių pornifikaciją.
Pornografijos sklaida didžiulė: pornografija sudaro 25
procentus vaizdo nuomos transakcijų ir yra viena iš keturių
dažniausiai minimų naudojimosi internetu priežasčių.
MSNBC.com tinklalapyje atlikta apklausa parodė, kad 80 pro-
centų žiūrovų pornografiniuose puslapiuose praleidžia tiek
daug laiko, jog tai kelia pavojų jų santykiams ir darbui. Lengvo-
sios pornografijos įtaka šiandieną ypač didelė, nes lengvai priei-
nama ji gali labai paveikti jaunų žmonių su ribota seksualine
patirtimi ir be galo plastiškomis smegenimis seksualinių
polinkių ir troškimų formavimosi procesą. Tačiau pornografija
 156/580
gali labai stipriai plastiškai paveikti ir suaugusius žmones, kurie
ją vartoja ir neturi jokio supratimo, kaip ji iš naujo formuoja jų
smegenis.

PRAEITO AMŽIAUS DEŠIMTOJO DEŠIMTMEČIO VIDURYJE ir pabaigo-

je, kuomet interneto, o kartu ir pornografijos vartojimas sparči-
ai augo, man teko mediciniškai įvertinti ir gydyti keletą vyrų,
kurie papasakojo tą pačią istoriją. Kiekvienas jų turėjo išvystytą
polinkį į tokio tipo pornografiją, kuri kėlė nerimą ar netgi
pasišlykštėjimą, o tai turėjo nerimą keliantį poveikį seksualinio
susijaudinimo įpročiams ir galiausiai neigiamai paveikė
santykius bei seksualinį pajėgumą.
Nė vienas iš šių vyrų nebuvo nesubrendęs, socialiai atsi-
likęs ar pasitraukęs iš realaus pasaulio į savo milžinišką porno-
grafijos kolekciją, kuri atstotų tikrus santykius su moterimi. Tai
buvo malonūs ir sumanūs vyrai, kurie džiaugėsi palyginti sėk-
mingais santykiais su moterimis ir turėjo normalias santuokas.
Paprastai toks vyras ateidavo gydytis kurios nors kitos
problemos ir tik lyg tarp kitko, akivaizdžiai jausdamasis nep-
atogiai, paminėdavo, kad vis daugiau laiko praleidžia internete
žiūrėdamas pornografinius filmus ir masturbuodamasis. Kar-
tais, bandydamas išvengti diskomforto, jis imdavo tvirtinti, kad
tai daro visi. Kai kurie iš šių vyrų pasakojo, kad viskas prasidėjo
jiems naršant po „Playboy“ ir panašius tinklalapius arba
pamačius nuogos moters nuotrauką ar vaizdo klipą, kurį jiems
kažkas atsiuntė norėdamas papokštauti. Kiti teigė, kad lanky-
damiesi nekaltame puslapyje pamatė dviprasmišką nuorodą,
kurią paspaudę pateko į nešvankų puslapį ir greitai
„užsikabino“.
 157/580
Keli šių vyrų lyg tarp kitko paminėjo dar kai ką, kas pat-
raukė mano dėmesį. Pasakė, kad jiems darosi vis sunkiau susi-
jaudinti būnant su sekso partnerėmis – merginomis ar
žmonomis, – nors jie ir jas tebelaikė objektyviai patraukliomis.
Man paklausus, ar šis reiškinys nors kiek susijęs su tuo, kad jie
ėmė žiūrėti pornografinius klipus, atsakydavo, kad iš pradžių
šie klipai padėdavo jiems susijaudinti sekso metu, tačiau ilgain-
iui ėmė reikštis atvirkštinis poveikis. Dabar, užuot galėję
vadovautis savo jutimais ir džiaugtis tuo, kas vyksta lovoje čia ir
dabar tarp jų ir partnerių, kad galėtų atlikti lytinį aktą, kuo to-
liau, tuo labiau tapo priklausomi nuo fantazijų, kuriose įsivaiz-
duoja save atliekant kokį nors vaidmenį pagal vieną iš porno-
grafijos scenarijų. Vieni iš jų bandė švelniai įkalbėti partneres,
kad jos elgtųsi kaip pornografijos žvaigždės, ir kuo toliau, tuo
labiau jie norėjo „kruštis“, o ne „mylėtis“. Jų seksualinėse
fantazijose ėmė dominuoti tie scenarijai, kuriuos, taip sakant,
jie „parsisiuntė“ į savo smegenis iš interneto. Šie scenarijai
dažniausiai buvo primityvesni ir juose buvo daugiau smurto nei
prieš tai turėtose seksualinėse fantazijose. Man susidarė
įspūdis, kad ėmė nykti šių vyrų seksualinis kūrybiškumas ir jie
darėsi priklausomi nuo internete randamos pornografijos.
Mano pastebėti pokyčiai neapsiriboja keliais vyrais, kurie
kreipėsi dėl terapijos. Tai visuomeninio lygmens pokytis. Nors
išgauti daugiau informacijos apie privačius seksualinio gyven-
imo įpročius paprastai niekada nebūdavo lengva, to negalima
pasakyti apie šiandieninę pornografiją, nes ji tampa vis viešes-
nė. Šis pokytis sutampa su kitu – vietoje „pornografijos“ vis
dažniau sakoma „pornuškė“. Prieš imdamas rašyti knygą apie
Amerikos studentų gyvenimą, kurią pavadino „Aš esu Šarlotė
Simons“, Tomas Wolfe’as kelerius metus praleido stebėdamas
 158/580
gyvenimą universitetų miesteliuose. Jo knygoje vienas berni-
ukas, Ivas Petersas, atvykęs į vaikinų bendrabutį, klausia: „Ar
kas nors čia turi pornuškės?“
Wolfe’as toliau rašo: „Šis klausimas nebuvo neįprastas.
Daug berniukų atvirai kalbėjo apie tai, kaip jie masturbavosi
bent kartą per dieną, tarsi tai būtų koks nors išmintingas būdas
palaikyti psichoseksualinės sistemos sveikatą.“ Vienas iš berni-
ukų Ivui Petersui atsako: „Pabandyk paieškoti trečiame aukšte.
Jie ten turi keletą žurnalų, skirtų „laikyti vienoje rankoje“.
Tačiau Petersas atkerta: „Aš pernelyg atsparus žurnalams...
Man reikia video.“ Kitas berniukas sušunka: „Oi, po velnių, I.
P., dabar dešimta vakaro. Po valandos ims rinktis spermos
surinktuvės, kad praleistų čia naktį... O tu ieškai pornuškės ir
nori padaryti savo kumštį.“ Tuomet Ivas „patraukė pečiais ir
skėstelėjo rankomis, tarsi sakydamas: „Aš noriu pornuškės. Kas
čia tokio?“
Kažkas tokio yra jo atsparumas žurnalams. Jis pripažįsta,
kad yra kaip narkomanas, kuris neapkvaišta nuo paveikslėlių,
kurie anksčiau galėjo sujaudinti. Kyla pavojus, kad šis negebėji-
mas susijaudinti persikels į santykius, kaip nutiko mano pa-
cientų atveju, sukels potencijos problemų ir atneš naujų
nepageidaujamų polinkių. Kai pornografijos kūrėjai giriasi nau-
jomis ir „sunkesnėmis“ pornografinių filmų temomis, užmiršta
paminėti, kad jie neturi kitos išeities, nes senas turinys jų kli-
entų nebegali sujaudinti. Paskutiniai vyrų žurnalo puslapiai ir
pornografijos tinklalapiai internete dažnai išmarginti viagros ir
panašių vaistų reklamomis. Šie vaistai buvo sukurti vyresnio
amžiaus vyrams, turintiems su amžiumi susijusių erekcijos
problemų, dėl kurių į penio kraujagysles nepatenka kraujas. Ši-
andieną jauni pornografinius tinklalapius naršantys vyrai
 159/580
nepaprastai bijo impotencijos, arba „erekcijos sutrikimų“, kaip
ji vadinama eufemistiškai. Šis klaidinantis terminas leidžia
manyti, kad šie vyrai turi problemų dėl savo penių, tačiau iš
tiesų problemos yra jų galvose, jų seksualumą valdančiuose
smegenų žemėlapiuose. Jų peniai puikiai veikia naudojantis
pornografine medžiaga. Jie retai kada susimąsto, kad tarp im-
potencijos ir mėgavimosi pornografiniais klipais gali būti ryšys.
(Nors kai kuriems vyrams pavyko gana tiksliai apibūdinti prie
kompiuterio praleistą laiką: „Išmasturbavau visas smegenis“.)
Vienas iš berniukų Wolfe’o aprašytoje scenoje mergaites,
ateisiančias užsiimti seksu su vaikinais, vadina „spermos
surinktuvėmis“. Jis taip pat paveiktas pornografinių vaizdinių,
kadangi „spermos surinktuvės“ – įprastas moterų vaidmuo por-
nografiniuose filmuose – yra ne kas kita, o visuomet paruošti ir
prieinami, todėl menkai vertinami, indai.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO INTERNETINĖS PORNOGRAFIJOS nėra meta-

foriška. Ne visos priklausomybės susijusios su narkotikais ar al-
koholiu. Žmonės gali jausti rimtą priklausomybę nuo azartinių
lošimų ir netgi bėgimo. Visi nuo priklausomybių kenčiantys
žmonės negali sukontroliuoti priklausomybę keliančios veiklos,
ir, nepaisydami neigiamų pasekmių, jie vis tiek kaip apsėsti jos
siekia. Be to, jiems išsivysto atsparumas, todėl reikia vis dides-
nių ir didesnių stimuliacijos dozių pasitenkinimui pasiekti, o
negalėdami išbaigti priklausomybę sukėlusio veiksmo, jie ima
jausti abstinencijos simptomus.
Visos priklausomybės susijusios su ilgalaikiais, kartais net
iki gyvos galvos, neuroplastiniais pokyčiais smegenyse. Tiems,
kas turi priklausomybę, saikingumas neįmanomas, todėl jie,
norėdami išvengti priklausomybės sukelto elgesio, turi visiškai
 160/580
vengti priklausomybę keliančios medžiagos ar veiklos. Anon-
iminių alkoholikų grupėms tvirtinama, kad sąvoka „buvę alko-
holikai“ negalima, todėl jų seansų metu net žmonės, kurie
dešimtmečius nėra į burną paėmę nė lašo, privalo prisistaty-
dami ištarti: „Mano vardas Džonas ir aš esu alkoholikas.“ Jei
kalbėsime apie plastiškumą, dažnai jie visiškai teisūs.
Norėdami nustatyti, kokio stiprumo yra gatvėje platinamo
narkotiko keliama priklausomybė, Nacionalinių sveikatos insti-
tutų (anglų k. National Institutes of Health, NIH), įsikūrusių
Merilando valstijoje, mokslininkai išmokė žiurkes spausti my-
gtuką tol, kol joms bus suleista narkotiko dozė. Kuo labiau
gyvūnas pasiryžęs veikti, kad nuspaustų mygtuką, tuo didesnė
narkotiko keliama priklausomybė. Kokainas, beveik visi kiti
nelegalūs narkotikai ir netgi su narkotikais nesusijusios prik-
lausomybės, pavyzdžiui, bėgimas, priverčia smegenyse išsiskirti
malonumą sukeliantį neurotransmiterį dopaminą. Dopaminas
dar vadinamas atlygio transmiteriu, nes jis išsiskiria ir mums
ką nors pasiekus, pavyzdžiui, laimėjus bėgimo varžybas. Net
būdami išvargę juntame energijos antplūdį, jaudinantį
malonumą ir pasitikėjimą savimi, todėl pergalės ratą galime
nubėgti iškeltomis rankomis. Pralaimėtojai, kita vertus, suk-
lumpa ties finišo linija ir jų savijauta siaubinga. Priklausomybę
sukeliančios medžiagos užvaldo dopamino išskyrimo sistemą,
todėl mes galime pajusti malonumą neturėdami už tai atidirbti.
Kaip matėme iš Merzenicho darbų, dopaminas taip pat
padeda skatinti plastiškus pokyčius. Tas pats dopamino ant-
plūdis, kuris sukelia virpulį, sutvirtina tarpneuroninius ryšius,
atsakingus už tuos veiksmus, kurie leido pasiekti tikslą. Kai
Merzenichas panaudojo elektrodą gyvūno dopamino išskyrimu
paremtai atlygio sistemai skatinti, tuo pačiu metu priversdamas
 161/580
gyvūną klausytis tam tikro garso, dopamino išsiskyrimas
sužadino plastišką pokytį – tą garsą reprezentuojančios gyvūno
smegenų žemėlapio srities išaugimą. Dabar svarbu išsiaiškinti
šio eksperimento sąsają su pornografija: seksualinio susijaudin-
imo metu taip pat išsiskiria dopaminas, kuris padidina abiejų
lyčių lytinį potraukį ir padeda pasiekti orgazmą bei aktyvuoja
malonumo centrus smegenyse. Iš čia ir ateina priklausomybę
sukelianti pornografijos jėga.
Ericui Nestleriui iš Teksaso universiteto pavyko pademon-
struoti, kaip priklausomybės gali sukelti nuolatinius pokyčius
gyvūnų smegenyse. Jau po pirmos daugumos priklausomybę
keliančių narkotikų dozės pradedamas gaminti baltymas, kurio
pavadinimas rašomas ΔFosB, bet tariamas „delta fos b“, ir kuris
ima kauptis neuronuose. Kiekvieną kartą suleidus narkotikų
kaupiasi vis daugiau ΔFosB, kol galiausiai aktyvuojamas genet-
inis jungiklis, kuris „įjungia“ arba „išjungia“ konkrečius genus.
Aktyvavus šį jungiklį pasireiškia pokyčiai, kurie išlieka dar ilgai
po to, kai nustojama leisti narkotiką, ir negrįžtamai sužalojama
smegenų dopamino sistema, o tai daro gyvūną kur kas labiau
priklausomą nuo narkotiko nei anksčiau. Nenarkotinės prik-
lausomybės, pavyzdžiui, bėgimas ar sacharozės vartojimas, taip
pat gali priversti kauptis ΔFosB ir sukelti negrįžtamų pokyčių
dopamino sistemoje.

PORNOGRAFIJOS KŪRĖJAI ŽADA VARTOTOJAMS sveiką malonumą

ir galimybę atpalaiduoti susikaupusią seksualinę įtampą, tačiau
neretai jų produktas sukelia priklausomybę, atsparumą dirgik-
liams ir galiausiai sumažina galimybę patirti malonumą.
Paradoksalu, tačiau mano gydyti pacientai dažnai jautė porno-
grafijos poreikį, bet negalėjo ja mėgautis.
 162/580
Įprasta manyti, kad priklausomybę jaučiantis žmogus
ieško naujos dozės todėl, kad jam patinka jos suteikiamas
malonumas, ir todėl, kad nepatinka abstinencijos keliamas
skausmas. Tačiau priklausomybę jaučiantys žmonės vartoja
narkotikus net tuomet, kai malonumo nesitiki, kai žino, kad
turima dozė nėra pakankama, kad jie apkvaištų, ir kad jiems
reikės dar. Norėti ir mėgautis yra du skirtingi dalykai.
Narkomanas jaučia poreikį narkotikams todėl, kad jo
plastiškos smegenys įjautrintos ir labai stipriai reaguoja į
narkotiką ar konkrečią veiklą. Įjautrinimas ir atsparumas yra
skirtingi reiškiniai. Išsivysčius atsparumui, priklausomybę
jaučiančiam žmogui malonumo efektui pasiekti reikia vis
daugiau ir daugiau pornografijos, tuo tarpu atsiradus įsijautrin-
imui jam reikia vis mažiau ir mažiau pornografijos tam, kad
imtų jos intensyviai geisti. Taigi įjautrinimas skatina labiau
norėti, bet tai nereiškia labiau mėgautis. Įjautrinimo atsiradimą
lemia ΔFosB akumuliacija, kuri priklauso nuo priklausomybę
keliančios medžiagos ar veiklos. Taigi pornografija dažniau su-
jaudina negu patenkina.
Smegenyse mes turime dvi skirtingas malonumo sistemas:
viena jų sužadina malonumą, kita jį patenkina. Sužadinanti sis-
tema kelia „apetitą žadinantį“ malonumą, kuomet mes įsivaiz-
duojame tai, ko trokštame, pavyzdžiui, seksą ar skanų maistą.
Šios sistemos neurocheminis pagrindas didele dalimi susijęs su
dopaminu. Ji sustiprina bendrą organizmo įtampą.
Antroji malonumo sistema susijusi su pasitenkinimu arba
su ko nors sėkmingu užbaigimu susijusiu malonumu, kylančiu
užsiimant seksu ar valgant skanų maistą – tai raminantis ir pa-
sitenkinimą teikiantis malonumas. Neurocheminis šios
 163/580
sistemos pagrindas paremtas endorfinais, kurie panašūs į opi-
atus ir sukelia ramią, euforišką palaimą.
Pornografija, siūlydama nesibaigiantį sekso objektų
haremą, pernelyg suaktyvina apetitą žadinančią sistemą. Por-
nografijos vartotojų smegenyse išsivysto nauji žemėlapiai,
reprezentuojantys jų matomas nuotraukas ar vaizdo klipus. Ka-
dangi mūsų smegenys veikia principu „Naudokis arba prarasi“,
smegenyse išsivysčius naujam žemėlapiui trokštame išlaikyti jį
aktyvų. Lygiai kaip raumenys ima nekantrauti, jei visą dieną
prasėdime vienoje vietoje, jutimai taip pat trokšta būti
stimuliuojami.

TIE PRIE KOMPIUTERIŲ SĖDINTYS ir pornografijos klipus žiūrintys

vyrai man kraupiai priminė žiurkes, laikomas narvuose Nacion-
alinių sveikatos institutų patalpose ir spaudinėjančias mygtuką,
kad gautų dopamino ar jo pakaito. Patys to nežinodami jie buvo
pornografinių eksperimentų, kurių metu smegenų žemėlapiu-
ose bandyta sukelti plastiškus pokyčius, objektai. Kadangi kartu
aktyvuojami neuronai jungiasi tarpusavyje, šie vyrai turėjo ger-
okai pasidarbuoti, kad instaliuotų pornografinius atvaizdus sa-
vo smegenų malonumo centruose. Sužavėti jie sutelkdavo
pakankamai dėmesio plastiškiems pokyčiams pasireikšti. Tuos
vaizdinius jie regėdavo ir pasitraukę nuo kompiuterio, ir netgi
mylėdamiesi su savo merginomis, taip dar labiau juos paryškin-
dami. Kiekvieną kartą masturbacijos metu jiems pajutus seksu-
alinį susijaudinimą ir patyrus orgazmą, „išsiliejęs“ atlygio neur-
otransmiteris dopaminas sutvirtindavo šių sesijų metu sme-
genyse susiformavusius tarpneuroninius ryšius. Jie ne tik su-
laukė teigiamo atlygio už savo elgesį, bet ir neturėjo patirti tos
gėdos, kuri būtų neišvengiama, jei būtų reikėję parduotuvėje
 164/580
įsigyti „Playboy“ žurnalą. Už savo elgesį jie nesulaukė jokių
„nuobaudų“, tik teigiamą atlygį.
Galintis sujaudinti turinys keitėsi interneto tinklalapiams
pristatant naujas temas ir scenarijus, kurie keitė smegenis
jiems patiems to nesuvokiant. Kadangi plastiškumas iš esmės
yra konkurencinio pobūdžio, šiuos naujus jaudinančius va-
izdinius reprezentuojantys smegenų žemėlapiai augo to, kas ju-
os traukdavo anksčiau, sąskaita. Dėl šios priežasties, mano
manymu, merginos ėmė juos jaudinti vis mažiau.

SEANO THOMASO ATVEJĮ, kuris pirmą kartą buvo aprašytas „Eng-

land’s Spectator“ žurnale, galima pasitelkti kaip šioje vietoje
labai derančią istoriją apie vis giliau į priklausomybę nuo por-
nografijos klimpstantį vyrą, nes ji aiškiai parodo, kaip porno-
grafija keičia smegenų žemėlapius bei seksualinį polinkį. Be to,
ji tinka kritinio laikotarpio vaidmeniui plastiškumo procese pa-
demonstruoti. Thomasas rašė: „Pornografija man iš tikrųjų
niekados labai nepatiko. Taip, būdamas paauglys aštuntajame
dešimtmetyje po pagalve laikiau vieną kitą „Playboy“ kopiją.
Tačiau apskritai pornožurnalai ar filmai manęs nelabai domino.
Man jie atrodė nuobodūs, pasikartojantys ir absurdiški, todėl
juos pirkti man buvo gėda.“ Tuščiaviduris, bet rėkiantis ir per-
pildytas ūsuotų eržilų pornografijos pasaulis jam kėlė
pasišlykštėjimą. Tačiau 2001 metais, netrukus po pirmojo ap-
silankymo internete, jam darėsi smalsu pamatyti tą porno-
grafinę medžiagą, apie kurią visi tiek šnekėjo. Dauguma jo
aplankytų tinklalapių buvo nemokami, tačiau jie buvo skirti tik
smalsumui sužadinti ir suvilioti žmones „rimtesniais“ dalykais.
Ten jis rado galerijas nuogų merginų ir bendriausius seksualin-
ių fantazijų ir potraukių tipus atitinkančių scenų, kurių
 165/580
pakakdavo naršytojo smegenyse nuspausti mygtukui šiam net
nežinant, kad tokį mygtuką jis apskirtai turi. Ten buvo nuo-
traukų, vaizduojančių lesbietes sūkurinėje vonioje, animacines
pornografijos scenas, moteris, sėdinčias ant klozeto su cigarete,
vyrus ir moteris kartu, grupinį seksą ir virš nuolankių azijiečių
moterų lytinį aktą užbaigiančius vyrus. Daugumoje nuotraukų
buvo pasakojama konkreti istorija.
Thomasas šiuose puslapiuose atrado keletą nuotraukų ir
scenarijų, kurie jam patiko ir kurie jį „suviliojo sugrįžti kitą di-
eną. Ir dar kitą. Tada dar kitą.“ Netrukus jis suvokė, kad, vos
radęs laisvą minutę, imdavo „godžiai ieškoti internete
pornuškės“.
Tuomet vieną dieną jis užklydo į tinklalapį, kupiną nuo-
traukų, kuriose buvo užfiksuotos plakimo scenos. Savo
nuostabai, jis stipriai susijaudino. Netrukus Thomasas rado
daugiau panašių puslapių pavadinimais „Bernio plakimo
puslapis“ ar „Plakimo koledžas“.
„Būtent tuo momentu, – rašo jis, – prasidėjo tikroji prik-
lausomybė. Susidomėjęs plakimu aš ėmiau spėlioti: kokios dar
keistybės slypi manyje? Kokių dar rasiu manęs tykančių slaptų
ir malonumą teikiančių seksualinių užkampių, kuriuos galėčiau
dar patyrinėti pasislėpęs namuose? Kaip paaiškėjo, tų
užkampių buvo galybė. Be viso kito, aš atradau, kad mane be
galo domina lesbiečių ginekologija, sunkioji skirtingų rasių at-
stovų pornografija ir šortus nusimaunančios japonės mergaitės.
Dar mane jaudino netbolo žaidėjos be kelnaičių, pusnuogės gir-
tos merginos iš Rusijos ir sudėtingi scenarijai, kuriuose
nuolankioms danų aktorėms dominuojanti sekso partnerė duše
skusdavo bikinio sritį. Kitaip sakant, dėl interneto aš suvokiau
turįs neapsakomą galybę seksualinių fantazijų ir polinkių, o šių
 166/580
troškimų patenkinimas mano susidomėjimą sustiprino dar
labiau.“
Iki tol, kol pamatė plakamų užpakaliukų nuotraukas, kur-
ios tikriausiai jam priminė kurį nors vaikystėje patirtą išgyven-
imą ar fantaziją, kai buvo už ką nors baudžiamas, pornografinės
nuotraukos jam kėlė susidomėjimą, bet nejaudino. Kitų žmonių
seksualinės fantazijos mums kelia nuobodulį. Thomaso istorija
panaši į mano pacientų istorijas: gerai nesuvokdami, ko ieško,
jie peržiūrėjo šimtus nuotraukų ir scenarijų, kol surado tą vieną
nuotrauką ar scenarijų, kuris palietė kažką užslėpta viduje, kas
jiems sukėlė stiprų susijaudinimą.
Atradęs tą vienintelę nuotrauką Thomasas pasikeitė. Tas
plakamo užpakaliuko atvaizdas privertė jį sutelkti dėmesį – o
tai plastiškiems pakitimams būtina sąlyga. Ir, skirtingai nei
tikra moteris, pornografinės nuotraukos buvo prieinamos
kompiuteryje ištisą dieną. Ir taip kasdien.
Taigi, Thomasas „užsikabino“. Jis bandė susivaldyti,
tačiau prie savo nešiojamojo kompiuterio praleisdavo po
keturias penkias valandas per dieną. Pornografinius puslapius
jis naršydavo pasislėpęs, todėl naktimis ėmė miegoti vos po tris
valandas. Pastebėjusi, koks Thomasas išsekęs, jo mergina ėmė
įtarinėti, kad turi meilužę. Jam taip ėmė trūkti miego, kad pab-
logėjus sveikatai pasigavo keletą infekcijų ir atsidūrė ligoninės
priimamajame. Tai jį galų gale privertė susimąstyti. Paklaus-
inėjęs draugų jis išsiaiškino, kad nemažai jų taip pat buvo
„užsikabinę“.

AKIVAIZDU, KAD THOMASO SEKSUALUMAS turėjo kažką tokio, ko

jis pats anksčiau neįsivaizdavo turįs. Ar internetas tiesiog
leidžia išsiaiškinti keistus polinkius, ar ir padeda juos susikurti?
 167/580
Mano manymu, internetas naršytojo seksualinių aspektų, be-
sislepiančių nuo jo paties sąmonės, pagrindu sukuria naujas
fantazijas. Susiedamas šiuos atskirus elementus internetas for-
muoja naujus neuronų tinklus. Juk nelabai tikėtina, kad tūk-
stančiams vyrų teko patirti ar bent jau įsivaizduoti, kaip domin-
uojanti partnerė duše skuta bikinio sritį nuolankioms danų akt-
orėms. Freudo teigimu, tokioms fantazijoms sąmonę padeda
užvaldyti jų komponentai. Pavyzdžiui, kai kuriuos heterosek-
sualius vyrus domina pornografiniai scenarijai, kuriuose vyres-
nės dominuojančios moterys įkalba jaunesnes moteris užsiimti
lesbiečių seksu. Taip gali būti todėl, kad berniukai ankstyvojoje
vaikystėje dominuojami motinų, kurios yra jų „bosai“: juos
aprengia, nurengia, prausia. Kai kurie berniukai ankstyvojoje
vaikystėje išgyvena stadiją, kurioje jie siekia susitapatinti su
motina ir įsivaizduoja esą mergaitės, o jų vėlesnis susidomėji-
mas lesbiečių seksu gali būti išlikusios pasąmoninės moteriško-
sios tapatybės išraiška. Sunkioji pornografija gali atgaivinti kai
kuriuos kritiniais seksualinės raidos laikotarpiais susiform-
avusius ankstyvuosius neuroninius tinklus ir sujungti užmirštus
ir užgniaužtus elementus į naują tinklą, kuriame visi šie aspek-
tai susiejami tarpusavyje. Pornografiniuose tinklalapiuose ran-
dami vaizdai kuriami sumaišant plačiai paplitusius seksualinius
nuokrypius į vieną visumą. Anksčiau ar vėliau naršytojas aptiks
tą nokautuojančią kombinaciją, kuri vienu metu jo smegenyse
nuspaus kelis seksualinius instinktus valdančius mygtukus.
Vėliau šis naujas neuroninis tinklas bus toliau sutvirtinamas
pakartotinai sugrįžtant prie tų pačių atvaizdų ir masturbuo-
jantis, o tai priverčia išsiskirti dopaminą. Sukuriamas savotiš-
kas neuroseksualumas – naujai sukurtas lytinis potraukis, tur-
intis šaknis asmens slaptuose seksualiniuose polinkiuose.
 168/580
Kadangi labai tikėtina, kad toks žmogus išvystys atsparumą
pornografinei medžiagai, seksualinės iškrovos sukeliamas
malonumas turi būti papildomas agresyvumo iškrovos teikiamu
malonumu, todėl seksualiniai ir agresyvūs vaizdiniai vis
dažniau sujungiami į vieną visumą. Tai leidžia paaiškinti sado-
mazochistinių temų sunkiojoje pornografijoje išpopuliarėjimą.

***

KRITINIŲ LAIKOTARPIŲ METU SUKURIAMI mus traukiančių tipų

pagrindai, tačiau įsimylėjimas paauglystėje ar vėliau suteikia
galimybę pasireikšti antram didelio masto plastiškų pokyčių
etapui. XIX amžiuje romanų ir apybraižų autorius Stendhalis
puikiai suvokė, kad meilė gali radikaliai pakeisti tai, kas mus
traukia. Romantiška meilė sukelia tokias stiprias emocijas, kad
galime būti priversti permąstyti, kas mums atrodo patrauklu, ir
netgi įveikti „objektyvų“ grožį. Traktate „Apie meilę“ Stendhalis
aprašo jauną vyrą vardu Alberikas ir pasakoja, kaip jis sutinka
moterį, kuri gražesnė už jo mylimąją. Tačiau Alberiką mylimoji
traukia daug labiau nei šioji moteris, nes mylimoji jam žada kur
kas daugiau laimės. Stendhalis tai vadina „meilės nuvainikuotu
grožiu“. Meilė turi tokią galią pakeisti tai, kas mus traukia, kad
Alberiką ima didžiai jaudinti nežymi yda – randas ant mylimo-
sios veido. Tai jaudina jį, nes „šio randelio akivaizdoje jis patyrė
tiek daug emocijų, nepaprastų, visą dėmesį sutelkiančių emo-
cijų, kad nesvarbu, kokia būtų jo būsena, emocijos neįtikėtinai
ryškiai atsikuria pamačius šią žymę, netgi ant kitos moters
veido... šiuo atveju atgrasumas tampa grožiu.“
Tokia žmogaus skonio transformacija galima todėl, kad
mes įsimylime ne vien tik išvaizdą. Įprastinėmis sąlygomis
 169/580
kitam asmeniui jaučiama trauka mus gali paskatinti įsimylėti,
tačiau šio asmens charakteris ir galybė kitų savybių, taip pat ir
jų gebėjimas mus priversti geriau vertinti save pačius,
įsimylėjimo procesą kristalizuoja. Tuomet įsimylėjimas sukelia
tokią malonią emocinę būseną, kad mums net randai darosi
patrauklūs ir mūsų estetinis skonis plastiškai perprogramuoja-
mas. Štai kaip, bent jau pagal mano įsivaizdavimą, tai veikia.
1950 metais smegenų dalyje, kuri aktyviai dalyvauja ap-
dorojant emocijas ir yra vadinama limbine sistema, atrasti
„malonumo centrai“. Daktaro Roberto Heatho vykdomo ek-
sperimento su žmonėmis metu į pacientų limbinės sistemos
skaidriosios pertvaros21 zoną implantavus po šią zoną aktyvuo-
jantį elektrodą, pacientai pajuto tokią galingą euforiją, kad, tyr-
ėjams pabandžius eksperimentą užbaigti, vienas pacientų ėmė
maldauti, kad jie to nedarytų. Pertvaros zona „įsijungdavo“ ir
tuomet, kai su pacientais buvo aptariamos jiems malonios
temos, bei orgazmo metu. Nustatyta, kad šie malonumo centrai
priklauso smegenų atlygio sistemai, dar vadinamai
mezolimbine dopamino sistema. 1954 metais Jamesas Oldsas ir
Peteris Milneris pademonstravo, kad, įterpus elektrodą į
gyvūno malonumo centrą tuo metu, kai šis mokomas tam tikro
įgūdžio, gyvūnas įgūdį įgijo kur kas greičiau, nes mokymasis
jam kėlė malonumą ir jis sulaukė atlygio.
Aktyvavus malonumo centrus, viskas, ką patiriame, mums
teikia malonumą. Kokainas ir į jį panašūs narkotikai padeda
sumažinti kliūtis, trukdančias įsijungti šiems centrams, taip
palengvindami jų aktyvavimo procesą. Viskas būtų paprasčiau,
jei kokainas paprasčiausiai sukeltų malonumą. Tačiau iš tiesų
visi mūsų išgyvenimai ima teikti daugiau malonumo todėl, kad
malonumo centrai kokainu lengviau aktyvuojami. Šiems
 170/580
centrams įsijungti trukdančias kliūtis gali padėti įveikti ne vien
tik kokainas. Bipolinį sutrikimą (anksčiau vadintą maniakine
depresine psichoze) turinčių žmonių malonumo centrai, jiems
artėjant prie pakilimo stadijos aukštumų, taip pat lengviau ak-
tyvuojami. Malonumo centrams įsijungti trukdančias kliūtis
įveikti darosi lengviau ir žmogui įsimylėjus.
Kai žmogus „apsineša“ nuo kokaino, jį apima manija, arba
kai įsimyli, pajunta entuziastingą būseną ir į viską žvelgia op-
timistiškai, nes visos trys iš šių aplinkybių palengvina žadin-
ančios malonumo sistemos – tai yra dopamino išskyrimu
paremtos sistemos, susijusios su malonumu, kurį jaučiame
laukdami ko nors, ko trokštame, – suaktyvėjimą. Narkomanas,
maniakas ir įsimylėjėlis yra kupini viltingo laukimo ir jautrūs
viskam, kas tik galėtų suteikti malonumą: gėlės ir grynas oras
juos įkvepia, o nežymus, bet rūpestingas gestas priverčia gėrėtis
visa žmonija. Šį procesą aš vadinu „globalizacija“22.
Įsimylėjus globalizacija ypač intensyvi ir, mano įs-
itikinimu, tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių ro-
mantiška meilė yra toks stiprus plastinių pokyčių katalizatori-
us. Kadangi malonumo centrai gali būti aktyvuojami taip
lengvai, sužavėtas asmuo įsimyli ne tik savo mylimąjį ar
mylimąją, bet ir visą pasaulį, ir ima jį romantizuoti. Smegenis
užliejus plastiškus pokyčius konsoliduojančiai dopamino ban-
gai, jose suprogramuojami visi malonūs išgyvenimai ir asociaci-
jos, susijusios su pirmine įsimylėjimo būsena.
Globalizacija mums leidžia ne tik labiau mėgautis pasaul-
iu, bet ir apsaugo nuo skausmo, nepasitenkinimo ar
bjaurėjimosi. Heathas pademonstravo, kad „įsijungus“
malonumo centrams darosi sunkiau „įsijungti“ netoliese es-
antiems skausmo ir nepasitenkinimo centrams. Anksčiau
 171/580
įkyrėję dalykai nustoja trukdyti. Jaustis įsimylėjus mums
patinka ne tik todėl, kad lengviau jaustis laimingiems, bet ir
todėl, kad darosi sunkiau jaustis nelaimingiems.
Be to, globalizacija suteikia galimybę susikurti naujus po-
traukius ir skonius, pavyzdžiui, minėtas randas, suteikęs Al-
berikui tiek malonumo. Kartu aktyvuojami neuronai jungiasi
tarpusavyje, todėl malonumą sukeliantis toks paprastai nepat-
rauklus dalykas kaip randas smegenyse suprogramuojamas
kaip pasitenkinimo šaltinis. Panašus mechanizmas pasireiškia,
kai „pagijęs“ narkomanas, anksčiau jautęs priklausmybę nuo
kokaino, užklysta į tamsų skersgatvį, kuriame šio narkotiko
pabandė pirmą kartą, – užvaldo toks stiprus troškimas, kad jis
vėl grįžta prie narkotikų. Malonumas, kurį jautė „apsinešęs“,
buvo toks intensyvus, kad netgi atstumiantis skersgatvis
asociacijų principu jam tapo toks viliojantis.

TAIGI, MEILĘ TIKRĄJA TO ŽODŽIO PRASME galima paaiškinti

cheminėmis reakcijomis, o romantiškos meilės stadijos atspindi
ne tik ekstazės, bet ir meilės kančių sukeliamus pokyčius sme-
genyse. Freudas, kuris buvo vienas iš pirmųjų, aprašiusių
kokaino poveikį psichikai ir dar jaunystėje pirmasis atradęs šios
medžiagos medicininę naudą, turėjo galimybę užmesti akį į
cheminį jo poveikį. Iš 1886 metų vasario 2 dieną rašyto laiško
sužadėtinei Martai matyti, kad rašė jis pavartojęs kokaino. Ka-
dangi kokaino poveikis organizmą ima veikti be galo greitai, šis
laiškas atveria nuostabią galimybę pažvelgti į kokaino poveikį
per turinio kaitą. Pirmiausia Freudas pastebi, kad darosi kal-
besnis ir atviresnis. Pirminės savikritiškos pastabos laiškui
rutuliojantis išnyksta ir netrukus jis ima jaustis bebaimis ir
tapatina save su narsiaisiais protėviais, gynusiais Šventyklą
 172/580
Jeruzalėje. Kokaino savybę pašalinti nuovargį jis prilygina tam
magiškam jausmui, kurį jaučia romantiškai leisdamas laiką su
Marta. Kitame laiške jis rašo, kad kokainas padeda jam įveikti
drovumą ir depresiją, sukelia euforiją, suteikia energijos, pas-
itikėjimo savimi bei entuziazmo ir turi afrodiziako poveikį. Jis
aprašo būseną, panašią į „romantinį apsvaigimą“, kuomet
žmonės jaučiasi pakiliai, juos užplūsta energija, sustiprėja
lytinis potraukis, pasitikėjimas savimi ir tampa entuziastingi,
tačiau jiems atrodo, kad viskas yra gėris, todėl gali nukentėti
gebėjimas priimti teisingus sprendimus – taip veikia kokainas
ir kiti dopamino išsiskyrimą skatinantys narkotikai. Neseniai
atlikti fMRT (funkcinio magnetinio rezonanso tomografijos)
tyrimai parodė, kad įsimylėjėliams žiūrint į mylimųjų nuo-
traukas aktyvuojama toji smegenų dalis, kurioje susikaupę
dideli dopamino kiekiai, – jų smegenys buvo panašios į žmonių,
„apsinešusių” nuo kokaino, smegenis.
Tačiau meilės kančios taip pat yra cheminė reakcija.
Išgyvendami pernelyg ilgą išsiskyrimą įsimylėjėliai jaučiasi
tarsi sudužę, savijauta primena abstinencijos metu patiriamas
kančias, juos apima nerimas, jie trokšta savo mylimųjų, ima
abejoti savimi, praranda energiją ir jaučiasi išsekę ar netgi
pasiduoda depresijai. Ir tarsi nedidelė narkotikų dozė
elektroninis ar kitoks laiškas arba telefono skambutis iš
mylimųjų jiems yra energijos užtaisas. Santykiams pasibaigus
juos apima depresija – maniakinės (pakylėjimo) stadijos prieš-
prieša. Šie „priklausomybės simptomai“ – pakylėjimas, suduži-
mas, troškimas, kančios ir užtaisas – yra subjektyvūs požymiai,
rodantys smegenų struktūroje vykstančius plastiškus pokyčius,
žmogui prisitaikant prie mylimojo (-osios) buvimo ar nebuvimo
šalia.
 173/580
Pripratę būti kartu laimingi įsimylėjėliai gali išvystyti ats-
parumą, kuris primena atsparumą narkotiniam poveikiui. Do-
paminui išsiskirti reikia naujovių. Kai monogamiškų santykių
partneriai įgyja atsparumą vienas kitam ir nustoja jausti to ro-
mantiško pakylėjimo jausmą, kurį jautė anksčiau, gali reikšti ne
tai, kad vienas iš jų yra netinkamas ar nuobodus, bet kad jų
plastiškos smegenys taip gerai prisitaikė prie buvimo kartu, jog
jiems sunku pajusti tą patį malonumą, kurį vienas kitam galė-
davo suteikti anksčiau.
Laimė, įsimylėjėliai, „įšvirkšdami“ naujovių į savo santyki-
us, gali vėl paskatinti dopamino išsiskyrimą ir išlaikyti tą paki-
lumo jausmą. Kuomet pora išvyksta romantiškų atostogų arba
kartu išbando naują veiklą, ima dėvėti naujus rūbus ar kaip
nors kitaip nustebina vienas kitą, jie, pasinaudodami nau-
jovėmis, siekia aktyvuoti malonumų centrus ir vėl džiaugtis tuo,
kas jaudina ir teikia malonumą, taip pat ir vienas kitu. Ak-
tyvavus malonumų centrus ir prasidėjus generalizacijos proce-
sui, naujai susikurtas mylimojo ar mylimosios įvaizdis vėl ima
asocijuotis su malonumais ir yra plastiškai suprogramuojamas
smegenyse, kurios, susidūrusios su naujovėmis, evoliucionuoja.
Tam, kad jaustume, jog iš tikrųjų gyvename, privalome mokyt-
is, o kai gyvenimas ar meilė tampa pernelyg nuspėjami ir ima
atrodyti, kad nebėra ko daugiau mokytis, mes imame ner-
imauti. Matyt, smegenys tokiu būdu nori išreikšti nepasiten-
kinimą, kad negali atlikti esminės funkcijos.

MEILĖ KURIA YPATINGĄ ATMINTIES BŪSENĄ. Kadangi meilė leidžia

išgyventi situacijas ir fizines būkles, kurių kitu atveju patirti
negalėtume, ji taip pat leidžia užmiršti negatyvias asociacijas –
tai yra dar viena plastiškumo išraiška.
 174/580
Užmiršimo mokslas dar labai jaunas. Kadangi plastišku-
mas yra konkurencinis, išsivysčius žmogaus neuronų tinklui jis
tampa efektyvus ir savarankiškas, todėl, kaip ir įprotis, sunkiai
užmirštamas. Atminkite, kad Merzenichas ieškojo „trintuko“,
kuris leistų jam paspartinti pokyčius ir užmiršti blogus įpročius.
Įsimenant ir užmirštant vyksta skirtingos cheminės reak-
cijos. Mokantis ko nors nauja, neuronai aktyvuojami ir jungiasi
tarpusavyje. Be to, neuronų lygmeniu pasireiškia cheminis pro-
cesas, vadinamas ilgalaike potenciacija, arba IPT (anglų k.
long-term potentiation, LTP), kuris sutvirtina neuronų ryšius.
Smegenims stengiantis užmiršti ir ryšiams tarp neuronų silpnė-
jant vyksta procesas, kuris yra ne ką mažiau plastiškas ir svar-
bus negu mokymasis ir šių ryšių stiprėjimas. Jei neuroniniai
ryšiai nuolatos tik stiprėtų, mūsų neuroniniai tinklai taptų
perkrauti. Yra įrodymų, kad esamų prisiminimų užmiršimas
padaro vietos naujiems prisiminimams mūsų tinkluose.
Užmiršimo procesas be galo svarbus pereinant iš vienos
raidos stadijos į kitą. Pavyzdžiui, kuomet paauglė mergaitė pal-
ieka namus ir išvyksta mokytis į koledžą kitoje valstijoje, keiči-
antis seniems emociniams įpročiams, rutinoms ir savivokai,
tiek ji, tiek ir jos tėvai išgyvena sielvartą ir didžiulius plastiškus
pokyčius.
Pirmasis įsimylėjimas taip pat reiškia naują raidos stadiją
ir reikalauja labai daug ką užmiršti. Kai žmonės pasižada vienas
kitam, jie privalo radikaliai pakeisti dažnai savanaudiškus ket-
inimus ir modifikuoti visus kitus prisirišimus tam, kad į savo
gyvenimą galėtų priimti naują asmenį. Nuo šiol gyvenimas
tampa nesibaigiančiu bendradarbiavimu ir tam reikia plastiškai
reorganizuoti tuos smegenų centrus, kurie susiję su emoci-
jomis, seksualumu ir savivoka. Milijonai neuroninių tinklų turi
 175/580
būti sunaikinti ir pakeisti naujais – tai viena iš priežasčių, kodėl
įsimylėjimas daugeliui žmonių atrodo kaip tapatybės praradi-
mas. Įsimylėjimas gali reikšti ir senos meilės pabaigą, kas taip
pat reikalauja užmiršimo neuroniniu lygmeniu.
Vyro širdis sudaužoma, kai jo pirmoji meilė nutraukia
sužadėtuves. Jis žiūri į daug moterų, tačiau kiekviena jų nub-
lanksta prieš sužadinę, kuri, jo įsitikinimu, buvo vienintelė tikra
meilė ir kuri dabar persekioja. Jis negali užmiršti įpročio jausti
trauką savo pirmajai meilei. Arba dvidešimt metų santuokoje
išgyvenusi moteris tampa jauna našle ir atsisako eiti į
pasimatymus. Ji negali įsivaizduoti savęs dar kartą įsimylinčios,
o mintis apie tai, kad kas nors galėtų pakeisti vyrą, ją žeidžia.
Bėga metai, ir draugai jai liepia gyventi toliau, bet vis
nesėkmingai.
Tokie žmonės dažnai negali gyventi toliau, nes jie vis dar
nesugeba gedėti – vien mintis apie gyvenimą be tų, kuriuos
myli, jiems pernelyg skausminga. Jei kalbėsime apie neuro-
plastiškumą, tam, kad romantikas ir našlė galėtų be bagažo pra-
dėti naujus santykius, kiekvienas jų turi savo smegenyse per-
programuoti milijardus ryšių. Kaip yra pastebėjęs Freudas,
gedėjimo darbas laipsniškas. Nors realybė teigia, kad mūsų
meilės nebėra, „jos įsakams paklusti iš karto neįmanoma“. Mes
gedime prikeldami vieną atsiminimą po kito, išgyvendami juos
iš naujo ir tik tuomet paleisdami. Smegenų lygmeniu įjungiame
kiekvieną iš neuroninių tinklų, kurių tarpusavio sąsajos form-
avo mūsų asmenybės savivoką, ir, nepaprastai ryškiai išgyvend-
ami kiekvieną prisiminimą, atsisveikinam su šiais tinklais.
Gedėdami mes išmokstame gyventi be tų, kuriuos mylime,
tačiau ši pamoka ypač sunki, nes pirmiausia privalome užmiršti
pačią idėją, kad tas žmogus yra ir juo galima pasikliauti.
 176/580
BERKLIO UNIVERSITETO NEUROLOGIJOS PROFESORIUS Walteris J.
Freemanas pirmasis nustatė ryšį tarp meilės ir užmiršimo. Jis
surinko galybę įtikinamų biologinių faktų, leidžiančių pagrįsti
išvadą, kad dviejų mūsų gyvenimo stadijų metu – įsimylėjus ir
susilaukus vaikų – įvyksta didžiulis neuronų persitvarkymas.
Freemanas teigia, kad tokio pobūdžio plastiškas smegenų
persitvarkymas, kuris yra kur kas didesnio masto nei nor-
malaus mokymosi ar užmiršimo procesų metu, įmanomas dėl
neuromoduliatoriaus veiklos.
Neuromoduliatoriai ir neurotransmiteriai yra skirtingi
dalykai. Neurotransmiteriai išsiskiria sinapsėse ir turi sužadinti
ar nuslopinti neuronus ir neuromoduliatorius arba sumažinti
bendrą sinapsinių ryšių veiksmingumą ir sukelti ilgalaikius
pokyčius. Freemano įsitikinimu, mums davus meilės įžadus,
išsiskiria neuromoduliatorius oksitocinas, leidžiantis pašalinti
esamus neuroninius ryšius, kad padarytų vietos pokyčiams
dideliu mastu.
Oksitocinas kartais vadinamas įsipareigojimo neuromod-
uliatoriumi, nes jis sutvirtina ryšius tarp žinduolių. Jis išsiskiria
tuomet, kai įsimylėjėliai sueina kartu ir mylisi (oksitocinas or-
gazmo metu išsiskiria abiejų lyčių atstovams), ir tuomet, kai
poros susilaukia vaikų ir ima jais rūpintis. Moters organizme
oksitocinas išsiskiria ir gimdymo metu bei maitinant krūtimi.
Vienas fMRT tyrimas parodė, kad motinai žiūrint į savo vaikų
nuotraukas aktyvuojamos smegenų zonos, kuriose kaupiasi ok-
sitocinas. Vyriškosios lyties žinduoliams tapus tėvais išsiskiria
giminingas neuromoduliatorius, vadinamas vazopresinu.
Dauguma jaunų žmonių, kurie abejoja savo galimybėmis
prisiimti atsakomybę, kurios reikalauja tėvystė, nesuvokia, kaip
 177/580
oksitocinas gali pakeisti jų smegenis ir suteikti galimybę priimti
šį gyvenimo iššūkį.
Ištyrus vieną iš gyvūnų rūšių, kurioms būdingi mono-
gaminiai santykiai, – prerijų pelėnus – paaiškėjo, kad oksitoci-
nas, smegenyse paprastai išsiskiriantis poravimosi metu,
suporuoja juos visam gyvenimui. Suleidus oksitocino į pelėnų
patelės smegenis, ji visam gyvenimui prisiriš prie artimiausio
patino. Pelėnui patinui suleidus vazopresino, jis ims glaustytis
apie arčiausiai esančią patelę. Panašu, jog oksitocinas taip pat
suaktyvina vaikų prisirišimą prie tėvų, o jo sekreciją kontroliuo-
jantys neuronai gali turėti atskirą kritinį laikotarpį. Vaikų
namuose užaugę vaikai, neturėję artimų ir meile paremtų
santykių, suaugę paprastai turi su prisirišimu susijusių prob-
lemų. Oksitocino lygis išlieka žemas net praėjus keleriems
metams po to, kai juos įvaikina mylinti šeima.
Dopaminas mus sužadina, suteikia didesnį pagreitį ir
sukelia seksualinį susijaudinimą, tuo tarpu oksitocinas sukuria
ramią ir šiltą nuotaiką, kuriai būdingi švelnūs jausmai bei
prisirišimas ir kuri gali susilpninti gynybos mechanizmą.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad oksitocinas skatina pas-
itikėjimą. Finansinio žaidimo dalyviai, kuriems buvo duota
pauostyti oksitocino, buvo labiau linkę patikėti savo pinigus
kitiems. Nors oksitocino poveikis žmonėms turėtų būti ištirtas
išsamiau, yra įrodymų, kad jis panašus į poveikį prerijų pelė-
nams: priverčia mus įsipareigoti partneriams ir vaikams.
Tačiau oksitocinas, Freemano teigimu, pasižymi ir
unikaliu, su užmiršimo procesu susijusiu poveikiu. Avių organ-
izmuose su kiekviena nauja vada oksitocinas išsiskiria kvapų
suvokimą reguliuojančioje smegenų srityje, vadinamoje uoslės
svogūnėliu. Avys, kaip ir dauguma kitų gyvūnų, jauniklius
 178/580
„pažymi“ kvapu. Jos augina savo ėriukus ir atstumia svetimus.
Tačiau jauniklį atsivedusiai aviai pristačius svetimą ėriuką ir
tuo pačiu metu jai suleidus oksitocino avis ims juo rūpintis.
Tačiau oksitocinas neišsiskiria pasirodžius pirmajai vadai
– tik vėlesnėms. Tai rodo, kad oksitocinas atlieka tam tikrą
vaidmenį – ištrina neuronines grandis, jungusias motiną su
pirmąja vada, kad ji galėtų užmegzti ryšį su antrąja. (Freemano
įtarimu, su pirmąja vada motina užmezga ryšį padedant kitiems
neurochemikalams.) Oksitocino savybė, leidžianti ištrinti iš-
moktą elgesį, paskatino mokslininkus pavadinti jį amneziniu
hormonu. Freemanas iškėlė mintį, kad oksitocinas ištirpdo
neuroninius ryšius, sudarančius esamų prisirišimų pagrindą,
kad galėtų formuotis nauji prisirišimai. Pagal jo teoriją oksitoci-
nas nemoko tėvų auginti vaikus ir nepriverčia įsimylėjėlių
bendradarbiauti ir būti meiliems – jis tiesiog suteikia galimybę
mokytis naujų elgesio modelių.
Idėja, kad už šią naujo mokymosi bangą ir mūsų turimų
prisirišimų pobūdžio pakitimus atsakingas vien tik oksitocinas,
nėra visuotinai priimama. Kaip kad nėra visuotinai sutariama ir
dėl to, kaip oksitocinas skatina šiuos pokyčius. Neurologas Jaa-
kas Pankseppas teigia, kad, sąveikaudamas su kitomis smegenų
cheminėmis medžiagomis, oksitocinas padeda taip susilpninti
išsiskyrimo kančios jausmą, kad ankstesnių prisirišimų
praradimo sukeliamas skausmas mūsų organizmui palieka kur
kas mažesnį pėdsaką nei kad patirtume, jei jis neišsiskirtų.
Tikėtina, kad šis sąlygiškas kančios nejautimas leidžia mums
mokytis naujų dalykų ir megzti naujus santykius, tuo pačiu
metu perkonfigūruojant esamus.
 179/580
FREEMANO TEORIJA LEIDŽIA PAAIŠKINTI sąveiką tarp meilės ir
plastiškumo. Kadangi smegenys vystosi reaguodamos į indi-
vidualias gyvenimo patirtis, jos tampa tokios unikalios, kad
kartais mums sunku matyti pasaulį taip, kaip jį mato kiti, norėti
to, ko nori kiti, ir bendradarbiauti tarpusavyje – tai lemia
plastiškumas. Tačiau mūsų rūšies išlikimui bendradarbiavimas
yra būtinas. Dėl tokių neuromoduliatorių kaip oksitocinas
gamta dviejų įsimylėjėlių smegenims suteikia galimybę
išgyventi intensyvaus plastiškumo laikotarpį, kurio metu jos
gali formuoti vienos kitas ir keisti vienos kitų siekius ir su-
vokimus. Freemano manymu, smegenys iš esmės yra socializa-
cijos organas, todėl turi būti mechanizmas, kuris retsykiais
sustabdo mūsų polinkį į individualizmą, pernelyg didelį
domėjimąsi savimi ir egocentriškumą.
Freemanas teigia, kad „Seksualinio išgyvenimo pag-
rindinis tikslas yra ne malonumas ar netgi ne reprodukcija, bet
suteikti mums galimybę įveikti solipsistinę prarają, kitaip
sakant, jis atveria duris, nepaisydamas to, ar kas nors pasivar-
gins pro jas eiti, ar ne. Pasitikėjimui atsirasti svarbu, kas vyksta
po santykių, o ne iki jų.“
Freemano koncepcija primena, kad yra ne viena meilės
variacija. Pavyzdžiui, vyras, kuris jaučiasi nesaugus,
pasimylėjęs su moterimi greitai pasišalina vidury nakties, nes
bijo, kad pasilikus iki ryto ji ims daryti jam pernelyg didelę
įtaką. Kitas pavyzdys – moteris, įsimylinti kiekvieną vyrą, su
kuriuo tenka permiegoti. Arba vyro, kuris anksčiau vaikų beveik
nepastebėdavo, netikėta transformacija į atsidavusį tėvą: mes
sakome „jis suaugo“ arba „vaikai visuomet svarbiausi“, tačiau iš
tiesų jam padėjo oksitocinas, kuris leido įveikti giliai
įsišaknijusius ir savanaudiškais rūpesčiais pagrįstus elgesio
 180/580
modelius. Palyginkime jį su užkietėjusiu viengungiu, kuris
niekuomet neįsimyli ir kasmet darosi vis ekscentriškesnis ir
nelankstesnis, o jo įpročiai įtvirtinami juos nuolat kartojant.
Meilėje užmiršimas leidžia keisti savo pačių požiūrį į save
– į gerąją pusę, jei partneris mus dievina. Tačiau kartu jis
leidžia paaiškinti, kodėl įsimylėję tampame tokie pažeidžiami ir
kodėl tiek daug šaltakraujiškų jaunų vyrų ir moterų, įsimylėję
linkusius manipuliuoti, jiems kenkiančius ar juos žeminančius
žmones, dažnai praranda pasitikėjimą ir ima savimi abejoti.
Pasveikti po tokių santykių neretai prireikia ne vienų metų.

UŽMIRŠIMO IR TAM TIKRŲ SMEGENŲ PLASTIŠKUMO elementų su-

vokimas, kaip paaiškėjo, buvo būtinas ir mano pacientui A.
gydyti. Pradėjęs lankyti koledžą, A. bandė vis iš naujo išgyventi
kritinio laikotarpio patirtį, todėl jį traukė emociškai nestabilios
ir kitiems partneriams jau įsipareigojusios moterys, kurios
priminė motiną, ir jis jautė, kad jo užduotis – jas mylėti ir
išgelbėti.
A. pateko į dvejus skirtingus plastiškumo spąstus.
Pirma, santykiai su rūpestinga ir emociškai stabilia moter-
imi, kuri galėtų padėti jam užmiršti meilę probleminėms mo-
terims ir išmokyti mylėti iš naujo, paprasčiausiai visiškai net-
raukė, kad ir kaip jis to norėjo. Kitaip sakant, jis buvo įklimpęs į
destruktyvų potraukį, susiformavusį kritinio laikotarpio metu.
Antruosius spąstus, į kuriuos jis pateko, suvokti taip pat
gali padėti plastiškumo idėja. Vienas pražūtingiausių simptomų
buvo jo galvoje įvykęs beveik absoliutus sekso ir agresijos sus-
itapatinimas. Mylėti moterį jam reiškė, kad jis ją turi suvartoti,
suėsti gyvą, o būti mylimam jam reiškė būti suėstam. Tai, kad
lytiniai santykiai jam siejosi su smurto aktu, jį be galo trikdė,
 181/580
tačiau kartu ir jaudino. Mintys apie lytinius santykius jį privers-
davo mąstyti apie smurtą, o mintys apie smurtą vesdavo prie
minčių apie seksą. Kai jis buvo seksualiai aktyvus, jautėsi esąs
pavojingas. Susidarė įspūdis, kad jis tiesiog neturėjo atskirų
smegenų žemėlapių, kurie reguliuotų seksualinius ir smurtinius
jutimus.
Merzenichas yra aprašęs keletą „smegenų spąstų“, atsir-
andančių tuomet, kai du smegenų žemėlapiai, kurie turėtų būti
atskiri, susilieja į vieną. Kaip matėme anksčiau, jis įrodė, kad
susiuvus du beždžionės pirštus ir privertus judėti kartu, juos
reprezentuojantys žemėlapiai susilieja į vieną, nes juose esantys
neuronai buvo suaktyvinami kartu, todėl jungėsi tarpusavyje.
Tačiau jis pastebėjo ir tai, kad smegenų žemėlapių susiliejimas
vyksta ir kasdieniame gyvenime. Muzikanto, kuris grodamas
instrumentu gana dažnai judina kartu du pirštus, atskirų pirštų
žemėlapiai kartais susilieja į vieną, ir, jam pabandžius pajudinti
vieną pirštą, juda ir kitas. Atskirų pirštų žemėlapiai tokiu būdu
nustoja būti diferencijuoti. Kuo labiau muzikantas bandys
pajudinti tik vieną pirštą, tuo labiau abu pirštai judės kartu, tik
dar labiau įtvirtindami susiliejusį žemėlapį. Kuo labiau žmogus
stengiasi išsilaisvinti iš smegenų spąstų, tuo giliau jis į juos
klimpsta, ir išsivysto būklė, kuri vadinama židinine distonija.
Panašius spąstus regime tuomet, kai japonai bando kalbėti
angliškai, tačiau negali atskirti „r“ garso nuo „l“, nes jų sme-
genų žemėlapiuose šie du garsai nėra diferencijuoti. Kaskart
bandydami taisyklingai ištarti šiuos garsus, taria juos netaisyk-
lingai, taip tik dar labiau pagilindami problemą.
Štai ką, mano manymu, išgyveno A.: kiekvieną kartą
pagalvojęs apie seksą, jis imdavo galvoti apie smurtą, o kiekvi-
eną kartą pagalvojęs apie smurtą, imdavo galvoti apie seksą,
 182/580
taip vis sutvirtindamas tarpusavio ryšius susiliejusiame
žemėlapyje.
Merzenicho kolegė Nancy Byl, dirbanti fizinės medicinos
srityje, žmonėms, kurie negali kontroliuoti savo pirštų, padeda
diferencijuoti pirštus reguliuojančius smegenų žemėlapius. Kad
tai padarytų, jos pacientai turi ne bandyti pirštus judinti at-
skirai, bet iš naujo mokytis naudotis savo rankomis, kaip tai jie
darė būdami kūdikiai. Pavyzdžiui, gydydama židininę distoniją
turinčius gitaristus, kurie negali valdyti pirštų atskirai, pirmi-
ausia jiems liepia nustoti kurį laiką grojus gitara, kad kiek susil-
pnėtų susiliejęs žemėlapis. Tuomet jie keletą dienų praleidžia
tiesiog laikydami rankose bestygę gitarą. Tada uždedama viena
vienintelė styga, kuri skiriasi nuo normalios gitaros stygos, ir jie
atsargiai ima ją liesti, bet tik vienu pirštu. Galiausiai antru
pirštu gali paliesti kitą stygą, ir ilgainiui susilieję pirštų
žemėlapiai atskiriami ir šie žmonės vėl gali groti.

A. PRADĖJO PSICHOANALIZĖS TERAPIJOS SEANSUS. Gana greitai,

atsekę smegenų spąstų ištakas jo išgyvenimuose, patirtuose
gyvenant su girtuokle motina, kuri dažnai smurtinius ir meilės
jausmus reikšdavo kartu, mes išsiaiškinome, kodėl meilė ir
agresija jam asocijuojasi tarpusavyje. Tačiau kai jis niekaip neg-
alėjo pakeisti to, kas jį traukia, aš ėmiausi taktikos, panašios į
tą, kurią Merzenichas ir Byl pritaikė smegenų žemėlapiams
diferencijuoti iš naujo. Ilgą laiką, kiekvieną kartą terapijos metu
A. prakalbus apie sekso ir smurto nesuterštą fizinį švelnumą, aš
atkreipdavau į tai dėmesį ir paprašydavau jo susimąstyti, taip
primindamas, kad jis gali jausti teigiamus jausmus ir artumą.
Prakalbus apie smurtą, paprašydavau jo surasti praeityje
nors vieną išgyvenimą, kuriame agresija ir smurtas nebūtų
 183/580
susiję su seksu ir netgi būtų vertinami teigiamai, kaip pagrįstos
savigynos atveju. Kiekvieną kartą prakalbus apie šiuos išgyven-
imus – gryną fizinį švelnumą ar agresiją, kuri nėra destruktyvi,
– paprašydavau jo atkreipti į tai dėmesį. Bėgant laikui jam
pavyko susikurti du atskirus smegenų žemėlapius: vienas
reprezentavo fizinį švelnumą, visiškai nesusijusį su gundymais,
kuriuos jis išgyveno su motina, o kitas – agresiją, apimančią ir
sveiką užsispyrimą, kuris labai skyrėsi nuo beprasmiško
smurto, kurį jam tekdavo patirti motinai pasigėrus.
Seksą ir smurtą reprezentuojančių smegenų žemėlapių at-
skyrimas leido jam pradėti teigiamiau vertinti santykius ir sek-
są. Pagerėjimas reiškėsi keliomis stadijomis. Nors negalėjo iš
karto pamilti ar būti sujaudintas sveikos moters, jis įsimylėjo
moterį, kuri buvo bent šiek tiek sveikesnė už buvusią merginą,
ir šios meilės paskatinti mokymosi ir užmiršimo procesai jam
buvo labai naudingi. Ši patirtis leido jam turėti vis sveikesnius
ir sveikesnius santykius, ir kiekvieną kartą jis sugebėdavo
užmiršti vis daugiau ir daugiau. Terapijai pasibaigus jis gyveno
sveikoje, laimingoje ir pasitenkinimą teikiančioje santuokoje, o
jo charakteris ir seksualinis tipas buvo radikaliai transformuoti.

***

TAI, KAIP MALONUMO SISTEMOS GALI BŪTI perprogramuotos ir

kiek seksualinių preferencijų yra įgyjamos, ryškiausiai at-
sispindi tokiuose nukrypimuose kaip mazochizmas, kuris fizinį
skausmą gali paversti malonumu. Tam, kad tai nutiktų, sme-
genys turi tai, kas iš esmės yra nemalonu, paversti maloniu, o
impulsai, kurie paprastai aktyvuoja skausmo sistemą, turi būti
plastiškai perprogramuoti ir tapti malonumo sistemos dalimi.
 184/580
Nukrypimų turinčių žmonių gyvenime centrinę vietą
dažnai užima veikla, kuria užsiimant seksualumas susilieja su
agresija, ir jie linkę aukštinti ir idealizuoti visa, kas susiję su
nusižeminimu, priešiškumu ar paniekinimu ir tuo, kas
draudžiama, slapta bei viliojamai nuodėminga ir laužo nusist-
ovėjusius tabu. Būdami „nenormalūs“ jie jaučiasi ypatingi. Toks
„nusikalstamas“ ir iššaukiantis požiūris yra būtinas norint
patirti nukrypimų teikiamą džiaugsmą. Vladimirui Nabokovui
romane „Lolita“ puikiai pavyko užfiksuoti, kaip idealizuojamas
nukrypimas ir nuvertinamas „normalumas“. Šiame romane
vidutinio amžiaus vyras žavisi ir užsiima seksu su dar brandos
nesulaukusia dvylikamete mergaite, taip rodydamas panieką
vyresnėms moterims.
Seksualinis sadizmas, kuriame du artimi, tačiau galintys
suteikti malonumą nepriklausomai vienas nuo kito polinkiai –
seksualinis ir agresyvumo, – susilieja ir suartėja taip, kad juos
patenkinus kartu patiriamas malonumas jaučiamas dvigubai
stipriau, leidžia pailiustruoti smegenų plastiškumą. Tačiau
mazochizmas žengia kur kas toliau, nes jis tai, kas iš esmės
nemalonu, t. y. skausmą, paverčia tuo, kas teikia malonumą, iš
pagrindų pakeisdamas seksualinį potraukį ir dar ryškiau pa-
demonstruodamas mūsų malonumo ir skausmo sistemų
plastiškumą.

DAUGELĮ METŲ POLICININKAI, VYKDĘ sadomazochistinių įstaigų

reidus, apie rimtus iškrypimus žinojo kur kas daugiau nei
gydytojai. Nors lengvesnių nukrypimų turintys pacientai nere-
tai kreipiasi į gydytojus dėl tokių problemų kaip nerimas ar de-
presija, rimtų nukrypimų turintys žmonės retai kreipiasi dėl
terapijos, nes dažniausiai jais paprasčiausiai mėgaujasi.
 185/580
Medicinos daktaras ir psichoanalitikas iš Kalifornijos
Robertas Stolleris, apsilankęs BDSM (sadomazochizmo ir
pančių bei disciplinos, anglų k. sutr. bondage, discipline, sad-
ism, mazochism) įstaigose Los Andžele, padarė keletą svarbių
atradimų. Apklausęs sunkųjį sadomazochizmą, kurio metu
sukeliamas realus fizinis skausmas, praktikuojančius žmones jis
išsiaiškino, kad visi mazochistai vaikystėje sirgo rimtomis fiz-
inėmis ligomis ir išgyveno reguliarų, siaubą keliantį bei skaus-
mingą gydymą. „Dėl to, – rašo Stolleris, – jie buvo griežtai ir il-
gam uždaryti [ligoninėse] ir neturėjo galimybės atvirai ir
tinkamai išlieti juos apėmusios frustracijos, nevilties ir įniršio.
Iš čia kyla ir jų nukrypimai.“ Būdami vaikai jie sąmoningai
bandė savo skausmą ir neišreiškiamą įniršį paversti svajonėmis,
pakitusiomis emocinėmis būsenomis ir fantazijomis apie mas-
turbaciją, tokiu būdu siekdami trauminius išgyvenimus patirti
iš naujo, tik šį kartą su laiminga pabaiga, ir ištarti sau: „Šį kartą
aš nugalėjau.“ O nugalėti jie gali tik erotizuodami savo agoniją.
Idėja, kad „iš prigimties“ skausmingas pojūtis gali tapti
malonumą keliančiu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sunkiai
įtikima, nes esame linkę manyti, kad kiekvienas iš jutimų ir
emocijų yra arba malonus (džiaugsmas, pergalė, seksualinis
malonumas), arba skausmingas (liūdesys, baimė, sielvartas).
Tačiau ši prielaida klaidinga. Mes galime verkti iš džiaugsmo
arba išgyventi karčią pergalę, o neurotiški pacientai gali jausti
kaltę dėl patiriamo seksualinio malonumo ar visiškai nejausti
malonumo ten, kur kiti jaustų visišką pasitenkinimą. Emocija,
kurią mes laikome iš esmės nemalonia, pavyzdžiui, liūdesys, iš
tiesų ją gražiai ir subtiliai išreiškus muzika, literatūra ar menu,
gali būti ne tik skaudžiai maloni, bet netgi pakili. Baimė gali
kelti jaudulį, kuomet ji sukeliama siaubo filmų ar atrakcionų.
 186/580
Panašu, kad žmogaus smegenys daugumą jausmų ir jutimų gali
priskirti malonumo arba skausmo sistemoms, ir kiekvienai iš
šių sąsajų ar psichinių asociacijų smegenyse sukuriama nauja
plastiška jungtis.
Stollerio apklaustųjų sunkiojo sadomazochizmo gerbėjų
smegenyse, matyt, susiformavo naujas neuroninis takas, jungi-
antis jų patirtus skausmingus pojūčius su seksualinio
malonumo sistemomis ir lemiantis naujo sudėtinio išgyvenimo
– geidulingo skausmo – atsiradimą. Tai, kad jiems visiems
vaikystėje teko patirti kančią, yra gana rimtas įrodymas, kad
smegenų perprogramavimas įvyko kritiniu seksualinio
plastiškumo laikotarpiu.

1997 METAIS PASIRODĖ DOKUMENTINIS FILMAS, suteikęs šiek tiek

daugiau aiškumo apie ryšį tarp plastiškumo ir mazochizmo, –
tai filmas „Nesveikas: supermazochisto Bobo Flanagano gyveni-
mas ir mirtis“. Bobas Flanaganas savo mazochistinius veiksmus
atlikdavo viešai, kaip performanso menininkas ir ekshibicionis-
tas. Jis gebėjo aiškiai reikšti mintis, buvo poetiškas, o kartais ir
juokingas.
Pirmame filmo kadre Flanaganas pasirodo nuogas ir paže-
mintas, į veidą mėtomi pyragai ir jis maitinamas piltuvėliu.
Tačiau šmėsteli ir kadrai, kuriuose rodoma, kaip jis fiziškai
žalojamas ir dusinamas – jie yra tarsi užuominos apie kur kas
labiau trikdančias skausmo išraiškas.
Bobas gimė 1952 metais, ir netrukus jam buvo dia-
gnozuota cistinė fibrozė – genetinis plaučių ir kasos sutrikimas,
priverčiantis organizmą išskirti nenormaliai didelius kiekius
tirštų gleivių, užkemšančių kvėpavimo takus ir darančių nor-
malų kvėpavimą neįmanomą bei sukeliančių lėtinių virškinimo
 187/580
problemų. Jam teko kovoti dėl kiekvieno įkvėpimo, neretai nuo
deguonies trūkumo jis imdavo mėlynuoti. Dauguma su šia liga
gimusių pacientų miršta vaikystėje ir retai kada sulaukia
trečiojo gyvenimo dešimtmečio vidurio.
Bobo tėvai pastebėjo jo kančias vos parsivežę iš ligoninės.
Kai jis buvo aštuoniolikos mėnesių, gydytojai pastebėjo plauči-
uose susikaupusius pūlius ir ėmė gydyti, suleisdami adatas gili-
ai į krūtinę. Šios procedūros kėlė siaubą, jis imdavo beviltiškai
šaukti. Visą vaikystę jis buvo reguliariai guldomas į ligoninę,
kur beveik nuogas buvo uždaromas į burbulo formos palapinę,
leidžiančią gydytojams stebėti prakaitavimą (tai vienas iš būdų
cistinei fibrozei diagnozuoti). Jis jautė pažeminimą dėl to, kad
jo kūną gali apžiūrinėti visiškai svetimi žmonės. Norėdami
padėti lengviau kvėpuoti ir kovoti su infekcijomis, gydytojai
prijungdavo prie jo galybę vamzdelių. Jis suvokė savo prob-
lemos rimtumą, nes jo dvi seserys taip pat buvo gimusios su
cistine fibroze, ir viena jų mirė tesulaukusi šešių mėnesių, o kita
– dvidešimt vienų metų.
Nors tapo Oranžo apylinkės Cistinės fibrozės bendrijos
reklaminiu veidu, ėmė kurti slaptą gyvenimą. Kai buvo dar
mažas berniukas ir imdavo nepakeliamai skaudėti pilvą, jis,
norėdamas nukreipti dėmesį nuo skausmo, pradėdavo stimuli-
uoti savo lytinį organą. Ėmęs lankyti vidurinę mokyklą, dėl
pačiam nesuvokiamų priežasčių jis naktį gulėdamas paslapčia
apsipildavo savo nuogą kūną tirštais klijais. Susiraišiojęs diržais
pasikabindavo ant durų skausmingomis pozicijomis. Tuomet
pritaisydavo prie tų diržų adatas, kurios perverdavo kūną.
Būdamas trisdešimt vienų jis įsimylėjo Sheree Rose, kuri
buvo kilusi iš labai problemiškos šeimos. Filme regime, kaip
Sheree motina atvirai žemina savo vyrą, Sheree tėvą, kuris,
 188/580
Sheree teigimu, buvo labai pasyvus ir niekuomet nereiškė jai
šiltų jausmų. Sheree sako nuo vaikystės buvusi valdinga. Ji
Bobo partnerė sadistė.
Filme Sheree, Bobo sutikimu, elgiasi taip, tarsi jis būtų jos
vergas: žemina, peiliu pjausto odą apie spenelius, gnybtais sus-
paudžia pačius spenelius, jėga maitina, dusina laidu tol, kol jis
ima mėlynuoti, į išangę grūda didžiulį – biliardo rutulio dydžio
– plieninį rutulį ir prismaigsto adatų erogeninėse zonose. Ji ak-
linai užsiuva jam lūpas. Jis rašo apie tai, kaip jam teko gerti
Sheree šlapimą iš kūdikiams skirto buteliuko. Mes matome jį su
jo paties išmatomis ant lytinio organo. Į kiekvieną kūno angą
kas nors vis įkišama arba ji išniekinama kitu būdu. Visi šie
veiksmai Bobui sukelia erekciją ir leidžia patirti kuo puikiausią
orgazmą sekso, kuris paprastai būna po šių užsiėmimų, metu.
Bobas peržengė trečiojo, paskui ir ketvirtojo gyvenimo
dešimtmečio slenkstį, o įžengęs į penktą dešimtį yra seniausias
kada nors gyvenęs cistine fibroze sergantis pacientas. Jis leidži-
asi į turą po sadomazochistų klubus ir meno muziejus, kuriuose
viešai demonstruoja savo mazochistinius ritualus. Jų metu jis
visada dėvi kvėpuoti padedančią deguonies kaukę.
Vienoje iš paskutinių filmo scenų Bobas Flanaganas paima
plaktuką ir prikala prie lentos savo lytinį organą per patį centrą.
Tuomet jis ramiai ištraukia vinį, ir kraujas fontanu iš gilios
penio žaizdos ima trykšti į kamerą.

TAM, KAD SUVOKTUME, KAIP GALI FORMUOTIS visiškai naujos

skausmo ir malonumo sistemas jungiančios smegenų grand-
inės, svarbu aprašyti tai, ką sugebėjo atlaikyti Flanagano nervų
sistema.
 189/580
Flanagano fantazijos nuo vaikystės buvo nuspalvintos idė-
jos, kad skausmas turi būti paverstas malonumu. Nepaprasta jo
istorija patvirtina, kad nukrypimas buvo nulemtas unikalios
gyvenimo patirties ir yra susijęs su trauminiais prisiminimais.
Kūdikystėje jis ligoninėje buvo rišamas prie lopšio, kad neg-
alėtų išsilaisvinti ir susižeisti. Kai jam buvo septyneri, šis apri-
bojimas jau buvo virtęs pomėgiu būti suvaržytam. Suaugęs jis
dievino suvaržymus: patiko dėvėti antrankius ir būti
pakabintam tokiomis pozicijomis, kurias kankintojai pasitelkia
norėdami morališkai palaužti aukas. Vaikystėje jis buvo priver-
stas išgyventi stiprų seselių ir gydytojų keliamą skausmą.
Suaugęs savo noru suteikė šią galią Sheree, tapdamas jos vergu,
kurį ji galėjo žeminti išbandydama pseudomedicinines pro-
cedūras. Suaugęs jis bandė pakartoti netgi subtiliausius savo
santykio su gydytojais aspektus. Tai, kad Bobas leido Sheree jį
kankinti, iš esmės buvo vieno iš traumos aspektų kartojimas, –
mat jam pasiekus tam tikrą amžių, prieš imdami kraują, pra-
durdami odą ar kitaip sužeisdami, gydytojai turėdavo gauti jo
sutikimą, kurį suteikdavo, nes suvokė, kad nuo to priklauso jo
gyvybė.
Toks vaikystės traumos išgyvenimas pakartojant subtili-
ausias detales būdingas visiems nukrypimams. Jis būdingas ir
fetišistams, kuriuos traukia objektai. Fetišas, Roberto Stollerio
teigimu, yra objektas, galintis papasakoti istoriją, kupiną erot-
izuotų scenų iš vaikystėje išgyventos traumos. (Vienas vyras,
kurio fetišas yra iš gumos pagaminti apatiniai ir lietpalčiai,
vaikystėje dažnai šlapindavosi į lovą, todėl buvo priverstas
miegoti ant guminio pakloto dėl to jautė pažeminimą, nep-
atogumą. Flanaganas taip pat turėjo fetišistinį potraukį tam
tikriems medicininiams reikmenims ir metalo dirbinių
 190/580
parduotuvėse randamiems objektams: varžtams, vinims, gnyb-
tams ir plaktukams. Šiuos objektus jis naudojo erotinei
mazochistinei stimuliacijai sukelti, juos įsukdamas, jais žnaiby-
damas ar daužydamas savo kūną.)
Nekyla abejonių, kad Flanagano malonumo centrai buvo
perprogamuoti dviem skirtingais būdais. Visų pirma tokios
emocijos kaip nerimas, kurios paprastai nemalonios, jam tapo
malonios. Jis tvirtina, kad negali liautis flirtavęs su mirtimi, nes
jam buvo žadėta ankstyva mirtis, ir tokiu būdu vis bando įveikti
mirties baimę. 1985 metais parašytame eilėraštyje „Kodėl“ jis
paaiškina, kad supermazochizmas po visą gyvenimą trukusio
pažeidžiamumo jam leidžia pasijusti galingam, narsiam ir
nepažeidžiamam. Tačiau jam nepakako tik įveikti baimę. Jautęs
pažeminimą, kuomet gydytojai jį išrengdavo ir paguldydavo
plastikinėje palapinėje, kad išmatuotų prakaitavimą, dabar
didžiuodamasis pats išsirengia muziejuose. Kad įveiktų vaikys-
tėje išsirengiant išgyventą nepatogumo ir pažeminimo jausmą,
jis tapo pergalingu ekshibicionistu. Gėda virto malonumu ir
netgi begėdiškumu.
Antrasis Flanagano smegenų malonumo centrų perpro-
gramavimo aspektas – skausmas jam tapo malonus. Metalas jo
kūne dabar jam teikia malonumą, sukelia erekciją ir leidžia
patirti orgazmą. Kai kurie žmonės stipraus fizinio streso metu
išskiria endorfinus – opiumą primenančius analgetikus, kuriu-
os kūnas pasitelkia skausmui nujautrinti ir kurie gali sukelti
euforinius išgyvenimus. Tačiau Flanaganas aiškina, kad jis nėra
nujautrintas – skausmas jį paprasčiausiai traukia. Kuo labiau
jis save žeidžia, tuo tampa jautresnis skausmui ir tuo stipresnį
skausmą galiausiai patiria. Kadangi jo skausmo ir malonumo
 191/580
sistemos susiliejusios tarpusavyje, Flanaganas išgyvena realų ir
stiprų skausmą ir kartu jaučiasi puikiai.
Vaikai gimsta bejėgiai ir kritinio seksualinio plastiškumo
laikotarpiu jie darys viską, kad tik nebūtų palikti suaugusiųjų,
netgi jei turi išmokti pamilti suaugusiųjų sukeliamą skausmą ir
traumuojančius išgyvenimus. Mažojo Bobo pasaulyje
suaugusieji kėlė skausmą, nors ir darė tai „jo paties labui“.
Dabar, tapęs supermazochistu, jis ironiškai traktuoja skausmą
taip, tarsi jis būtų jam naudingas. Flanaganas puikiai suvokia,
kad yra užstrigęs praeityje ir bando iš naujo patirti kūdikystės
išgyvenimus. Jis atskleidžia, kodėl save žeidžia: „dėl to, kad esu
didelis kūdikis ir noriu juo likti“. Galbūt jo fantazija apie tai,
kad jis – kankinamas kūdikis, yra įsivaizduojamas būdas laikyt-
is atokiau nuo mirties, kuri neišvengiamai ateis, jei tik jis leis
sau suaugti. Jei jam pavyks išlikti Sheree „kankinamu“ Piteriu
Penu, jam niekados nereikės suaugti ir sulaukti ankstyvos
mirties.
Filmo pabaigoje matome Flanaganą mirties patale. Jis ne-
bejuokauja ir yra panašus į užspeistą gyvulį, apimtą panikos.
Žiūrovas gali stebėti, kaip jis turėjo atrodyti būdamas mažas
berniukas, kol dar nebuvo atradęs mazochistinio sprendimo sa-
vo skausmui ir panikai įveikti. Šioje vietoje mes sužinome iš
Bobo, kad Sheree ėmė kalbėti apie išsiskyrimą ir taip sukėlė
didžiausią kenčiančio vaiko baimę būti paliktam. Sheree aišk-
ina, kad Bobas jai nebepasiduoda. Jis atrodo visiškai palūžęs,
tačiau galiausiai ji nuspendžia pasilikti ir švelniai juo rūpinasi
iki pat galo.
Vieną paskutinių gyvenimo akimirkų, beveik ištiktas šoko,
jis graudžiai klausia: „Ar aš mirštu? Nesuprantu… Kas darosi?..
Aš niekada tuo nepatikėsiu.“ Mazochistinės fantazijos, žaidimai
 192/580
ir ritualai, kuriais susitaikė su skausminga mirtimi, buvo taip
užvaldę, kad atrodė, jog jis iš tiesų manė nugalėjęs mirtį.

DAUGUMA IŠ MANO PACIENTŲ, jautusių priklausomybę nuo por-

nografijos, suvokę savo problemą ir tai, kaip ji toliau plastiškai
gilinama, sugebėjo visiškai jos atsisakyti. Ilgainiui jie pastebėjo,
kad vėl ėmė jausti trauką savo sekso partnerėms. Nė vienas iš
šių vyrų nebuvo linkęs į priklausomybes ir vaikystėje nebuvo
patyrę trauminių išgyvenimų, todėl suvokę, kas su jais vyksta,
kuriam laikui tiesiog nustojo naudotis kompiuteriu, kad susil-
pnintų problemiškus neuroninius tinklus, ir pornografijos por-
eikis galiausiai išnyko.
Kadangi šių vyrų seksualiniai polinkiai išsivystė vėlesniais
gyvenimo laikotarpiais, jų gydymas buvo kur kas paprastesnis
nei tų pacientų, kurių preferencijos probleminiams seksua-
liniams tipams išsivysčiusios kritiniu laikotarpiu. Tačiau netgi
tokie vyrai kaip A. gali pakeisti savo seksualinį tipą, nes tie
patys neuroplastiškumo dėsniai, kurie leidžia įgyti problemiškų
polinkių, pasitelkus intensyvų gydymą leidžia įgyti ir naujesnių
bei sveikesnių polinkių, o kartais netgi užmiršti tuos senus
polinkius, kurie verčia nerimauti. Smegenų veiklą reguliuo-
jantis principas „Naudokis arba prarasi“ galioja net ir tuomet,
kai kalbame apie seksualinę aistrą ar meilę.

[Pastabos ir nuorodos]
 193/580

21 Skaidrioji pertvara (septum pellucidum)

yra po didžiąja smegenų jungtimi ir formuoja
šoninių skilvelių vidines sienas.

22 Čia geriau tiktų psichologijoje ir fiziologi-

joje paplitęs generalizacijos terminas.
 5

VIDURNAKČIO
NUBUDIMAI
Insulto aukos iš naujo mokosi judėti ir kalbėti

MEDICINOS DAKTARO LAIPSNĮ TURINTIS akių chirurgas Michaelas

Bernsteinas buvo didelis teniso mėgėjas ir žaisdavo šešis kartus
per savaitę. Būdamas penkiasdešimt ketverių metų jis turėjo
žmoną ir keturis vaikus ir buvo pačiame jėgų žydėjime, kai jį
staiga ištiko insultas. Kai jis baigė naują neuroplastinės terapi-
jos kursą, pasveiko ir grįžo į darbą, aš apsilankiau jo biure
Birmingame, Alabamos valstijoje. Pamatęs, kiek jo biure kabin-
etų, pagalvojau, kad jam dirba daug gydytojų. Ne, paaiškino jis,
tiek daug kabinetų turi todėl, kad į jį kreipiasi daug
pagyvenusių pacientų ir, užuot vertęs juos vaikščioti pas jį, jis
pats juos lanko.
 195/580
– Kai kurie iš tų pagyvenusių pacientų sunkiai juda. Jie
juk išgyveno insultą, – nusijuokė jis.
Tą rytą, kai jį patį ištiko insultas, daktaras Bernsteinas op-
eravo septynis pacientus, atliko įprastines kataraktos,
glaukomos ir refrakcines operacijas – sudėtingas procedūras
akies viduje.
Vėliau, kai daktaras Bernsteinas pamalonino save teniso
treniruote, jo priešininkas pastebėjo, kad daktaro pusiausvyra
kiek sutrikusi ir jis nežaidžia taip gerai, kaip visuomet. Po ten-
iso treniruotės jis užsuko į banką, bet, pabandęs iškelti koją iš
žemo sportinio automobilio, to padaryti negebėjo. Sugrįžus į bi-
urą sekretorė pastebėjo, kad jis atrodo nekaip. Tame pačiame
pastate dirbęs jo šeimos gydytojas daktaras Lewisas žinojo, kad
daktaras Bernsteinas serga lengva diabeto forma, kad turi prob-
lemų dėl cholesterolio ir kad jo motina buvo patyrusi keletą in-
sultų – visos šios aplinkybės didino ankstyvo insulto tikimybę.
Kad nesusidarytų kraujo krešulių, daktaras Lewisas suleido
daktarui Bernsteinui heparino dozę ir Bernsteino žmona
nuvežė jį į ligoninę.
Per kitas dvylika–keturiolika valandų jo padėtis ėmė vis
prastėti ir visa kairioji pusė buvo paralyžiuota – tai ženklas, kad
buvo pažeista didelė motorinės žievės dalis.
Tomografijos tyrimai diagnozę patvirtino: gydytojai
pastebėjo pažeidimus dešinėje smegenų dalyje, kuri valdo kair-
iąją kūno pusę. Praleidus savaitę intensyvios priežiūros skyri-
uje, jo būklė kiek pagerėjo. Po dar vienos savaitės fizinės, kal-
bos ir ergoterapijos seansų jis buvo dviem savaitėms perkeltas į
reabilitacijos įstaigą, o tuomet išsiųstas namo. Dar po trijų
savaičių ambulatorinės terapijos jam buvo pasakyta, kad
gydymas baigtas. Jis išėjo tipinį priežiūros po insulto kursą.
 196/580
Tačiau nevisiškai pasveiko. Vaikščiojant jam reikėjo
lazdos. Jis vos galėjo valdyti kairę ranką, negalėjo rodomuoju
pirštu paliesti nykščio. Nors iš prigimties buvo dešiniarankis,
vienodai gerai valdė abi rankas ir prieš insultą galėjo kataraktos
operaciją atlikti kaire ranka, dabar jis visiškai negalėjo jos
suvaldyti. Jis negalėjo išlaikyti šakutės, pridėti šaukšto prie
burnos ar susisegti marškinių. Vieną kartą reabilitacijos kurso
metu jis buvo išvežtas vežimėliu į teniso kortus ir buvo paduota
raketė norint patikrinti, ar ją sugebės išlaikyti. Jis neišlaikė ir
ėmė tikėti, kad daugiau niekada neteks žaisti teniso. Nors buvo
pasakyta, kad daugiau niekada negalės vairuoti savo „Porsche“
markės automobilio, jis palaukė, kol liko vienas namuose ir…
Jis pasakoja:
– Įsliuogiau į 50 tūkstančių dolerių kainuojančią mašiną ir
atbuline pavara išvažiavau iš garažo. Privažiavęs kiemo galą
pažvelgiau į abi puses – atrodžiau kaip paauglys, bandantis pa-
vogti automobilį. Privažiavau aklagatvio galą ir mašina užgeso.
„Porsche“ starteris kairėje vairo pusėje. Aš negalėjau užvesti
mašinos kaire ranka. Kadangi tikrai nežadėjau palikti mašinos
ten, kur buvo, ir skambinti namo bei prašyti, kad kas nors
atvyktų manęs pasiimti, man teko pasitempti ir užvesti mašiną
dešine ranka. Savaime suprantama, kadangi kairę koją valdyti
galėjau labai ribotai, nuspausti sankabą taip pat nebuvo lengva.
Daktaras Bernsteinas buvo vienas pirmųjų Taubo terapijos
klinikoje atliekamos Edwardo Taubo priverstinių judesių terap-
ijos programos pacientų, kuomet ši programa buvo dar tik tyr-
imų stadijos. Jis nusprendė, kad neturi ko prarasti.
Pasitelkus priverstinių judesių terapiją, sveikimo procesas
ėmė vykti labai sparčiai. Štai kaip jis tai apibūdino savais
žodžiais:
 197/580
– Programa buvo negailestinga. Viskas prasideda aštuntą
valandą ryto ir tęsiasi be perstojo iki pusės keturių. Netgi per
pietus. Mūsų, pacientų, buvome tik du, tai buvo pirmosios šios
terapijos bandymo stadijos. Kita pacientė buvo medicinos ses-
elė, jaunesnė už mane – keturiasdešimt vienų ar keturiasdešimt
dvejų metų moteris. Ją insultas ištiko po gimdymo. Ji kažkodėl
vis bandė su manimi varžytis, – juokiasi jis, – bet mes puikiai
sutarėme ir tam tikra prasme tapome priklausomi vienas nuo
kito. Mums priskirdavo daug juodadarbiškų užduočių,
pavyzdžiui, perkelti skardines nuo vienos lentynos ant kitos. Ji
buvo žemo ūgio, todėl aš visada stengdavausi skardines padėti
kiek įmanoma aukščiau.
Kad rankos būtų priverstos atlikti sukamuosius judesius,
jie skalbė staltieses ir valė laboratorijos langus. Kad sustiprintų
rankų judesius valdančius smegenų tinklus ir lavintų gebėjimą
juos kontroliuoti, ant silpnų pirštų buvo ištempiamos plačios
guminės juostos ir jie turėjo, nugalėdami juostų pasipriešinimą,
atlenkti pirštus. Daktaras Bernsteinas pamena, kaip sėdėdavo ir
perrašinėdavo abėcėlę kaire ranka. Per dvi savaites pažeista
kairiąja ranka jis išmoko spausdinti, o paskui ir rašyti. Baigi-
antis viešnagei Taubo klinikoje jis galėjo, žaisdamas žodžių
dėlionę, kairiąja ranka paimti atskirą raidę ir padėti ją ant len-
tos reikiamoje vietoje. Jo motoriniai įgūdžiai pamažu ėmė ger-
ėti. Parvažiavęs namo jis toliau tęsė pratimus ir situacija vis
gerėjo. Be to, jis pradėjo dar vieną gydymo kursą – elektrinės
stimuliacijos programą, skirtą ranką valdantiems neuronams
suaktyvinti.
Šiandieną jis vėl dirba savo biure ir tris kartus per savaitę
žaidžia tenisą. Jam vis dar sunku bėgioti, todėl bando fiziniais
pratimais sustiprinti silpną kairiąją koją, kuri Taubo klinikoje
 198/580
nebuvo visiškai pagydyta. Šiandieną ši klinika jau turi specialią
programą pacientams paralyžiuotomis kojomis.
Daktaras Bernsteinas turi keletą užsilikusių problemų. Jis
pastebėjo normaliai nejaučiąs rankos – tai būdinga priverstinių
judesių terapijos pacientams. Funkcionavimas grąžinamas,
tačiau ne tiek kaip buvo. Bet kai paprašiau parašyti abėcėlę
kairiąja ranka, raidės buvo kuo dailiausios, ir niekada nebūčiau
patikėjęs, kad jis neseniai išgyvenęs insultą, ar tuo, kad yra
dešiniarankis.
Nors perprogramavęs smegenis jis beveik pasveiko ir
jautėsi pasiruošęs grįžti prie chirurgijos, vis dėlto nusprendė
prie jos negrįžti, bet tik todėl, kad jei kas nors nuspręstų jį
paduoti į teismą dėl nekompetencijos, teisininkai iš karto
atkreiptų dėmesį, kad po insulto iš viso neturėtų daryti opera-
cijų. Toks pasveikimas, kokį pavyko pasiekti daktarui Bern-
steinui, atrodo sunkiai įsivaizduojamas.

INSULTAS – STAIGUS IR PRAŽŪTINGAS SMŪGIS. Jo metu smegenys

pramušamos iš vidaus. Kraujo krešulys ar kraujo išsiliejimas
smegenų kraujagyslėse nukerta deguonies tiekimą į smegenų
audinius ir šie žūva. Labiausiai insulto paveikti pacientai – tik
šešėliai tų žmonių, kuriais jie kažkada buvo. Dažniausiai jie si-
unčiami į tokias institucijas, kur užspeisti savo kūnuose, maiti-
nami tarsi kūdikiai negali nei savimi pasirūpinti, nei pajudėti,
nei ką nors pasakyti. Insultas yra viena pagrindinių suaugusiųjų
neįgalumo priežasčių. Nors dažniausiai jis ištinka vyresnius
žmones, gali užklupti ir keturiasdešimtmečius, ir net jaunesni-
us. Ligoninės priimamajame dirbantys gydytojai gali pašalinti
kraujo krešulį ar sustabdyti kraujo išsiliejimą ir apsaugoti pa-
cientą nuo tolesnės žalos, tačiau kai žala jau padaryta,
 199/580
šiuolaikinė medicina padėti gali labai nedaug kuo – tiksliau,
galėjo nedaug kuo padėti iki tol, kol Edwardas Taubas nebuvo
išradęs plastiškumu paremto gydymo metodo. Iki priverstinių
judesių terapijos sukūrimo insultą patyrusiems pacientams
paralyžiuotomis rankomis nebuvo galima pasiūlyti jokio
veiksmingo gydymo metodo. Kartkartėm pasitaikydavo at-
sitiktinių pranešimų apie pasveikimą po insulto, pavyzdžiui,
Paulo Bach-y-Ritos tėvo. Kai kuriems žmonėms pavykdavo pas-
veikti savaime, bet būklei nustojus gerėti tradicinė terapija
nedaug kuo galėjo padėti. Taubo gydymo metodas visa tai
pakeitė, suteikdamas insultą patyrusiems pacientams galimybę
iš naujo perprogramuoti smegenis. Metų metus buvę paralyži-
uoti pacientai, kuriems aiškinta, kad jie niekada nepasveiks, vėl
ėmė judėti. Kai kurie jų atgavo kalbos dovaną. Cerebriniu para-
lyžiumi sergantys vaikai išmoko suvaldyti savo judesius. Šis
gydymo metodas daug žada ir stuburo traumas patyrusiems bei
Parkinsono liga, išsėtine skleroze ir netgi artritu sergantiems
pacientams.
Tačiau nedaug kam teko girdėti apie Taubo pasiekimus,
nors jis pirmą kartą apie juos prabilo ir padėjo pagrindus savo
metodikai daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus, t. y. 1981 metais.
Priežastis, dėl kurios jis negalėjo plačiau pasidalyti savo idė-
jomis, ta, kad Taubas – vienas iš labiausiai apjuodintų mūsų
laikų mokslininkų. Beždžionės, su kuriomis jis dirbo, tapo vi-
enais garsiausių laboratorinių gyvūnų, tačiau ne dėl su jomis at-
liekamų eksperimentų, bet dėl įtarimų, kad su jomis buvo blo-
gai elgiamasi. Dėl šių įtarimų jis negalėjo dirbti ne vienus
metus. Šie kaltinimai skambėjo gana įtikimai. Taubas buvo taip
toli pralenkęs kolegas, kad jo pareiškimas, jog chroniškiems in-
sultą patyrusiems pacientams galima padėti taikant
 200/580
plastiškumu paremtą gydymo metodą, atrodė visiškai
neįtikimas.

EDWARDAS TAUBAS YRA TVARKINGAS, sąžiningas ir tuputį smulk-

meniškas žmogus. Jam daugiau nei septyniasdešimt metų, nors
atrodo kur kas jaunesnis, puikiai rengiasi, šukuosena tvarkinga.
Pokalbio metu jis palieka išsilavinusio ir tyliai kalbančio
žmogaus, kuris, norėdamas viską pasakyti teisingai, nuolatos
vis pasitaiso, įspūdį. Jis gyvena Birmingame, Alabamos valsti-
joje, ir dirba universitete, kur pagaliau gali netrukdomas to-
bulinti savo gydymo metodą, skirtą insultą patyrusiems pa-
cientams gydyti. Jo žmona Mildred – sopranas. Jai teko garbė
įrašinėti muziką kartu su Stravinskiu ir dainuoti Metropoliteno
operoje. Ji – tikra gražuolė su didžiule kupeta plaukų, nuo jos
dvelkia pietietėms moterims būdinga šiluma.
Taubas gimė Brukline 1931 metais. Jis mokėsi keliose
viešosiose mokyklose, o vidurinę mokyklą baigė būdamas pen-
kiolikos. Kolumbijos universitete studijavo biheviorizmą kartu
su Fredu Kelleriu. Biheviorizmo moksle tuo metu dominavo B.
F. Skinneris, o Kelleris buvo Skinnerio intelektualinis leiten-
antas. To meto bihevioristai tikėjo, kad psichologija turėtų būti
„objektyvusis“ mokslas ir tirti tik tai, kas matoma ir gali būti
pamatuota, kitaip sakant, žmonių elgseną. Biheviorizmas buvo
reakcija į kitas psichologijos šakas, kurios didelį dėmesį skyrė
žmogaus psichikai. Bihevioristams mintys, jausmai ir aistros te-
buvo objektyviai neišmatuojami „subjektyvūs“ išgyvenimai. Jų
visiškai nedomino ir fizinė smegenų sandara, nes, jų manymu,
kaip ir psichika, ji yra tik juoda dėžė. Skinnerio mentorius
Johnas B. Watsonas pajuokiamai rašė: „Dauguma psichologų
gana nemažai kalba apie naujų smegenų takų formavimąsi taip,
 201/580
tarsi egzistuotų grupelė mažyčių dievo Vulkano tarnų, kurie
laksto po nervų sistemą su plaktukais ir kaltais, kasdami naujus
griovius ir gilindami senuosius.“ Bihevioristams nerūpėjo, kas
vyksta smegenyse ar žmogaus psichikoje. Elgesio dėsniai galėjo
būti atrasti tiesiog pateikus žmonėms ar gyvūnams tam tikrus
dirgiklius ir stebint jų reakciją į šiuos dirgiklius.
Kolumbijos universitete bihevioristai eksperimentuodavo
dažniausiai su žiurkėmis. Dar būdamas aukštesniosios pakopos
studentas, Taubas išrado naują būdą žiurkėms stebėti ir jų veik-
lai fiksuoti detaliame „žiurkės dienoraštyje“. Bet kai jis šį met-
odą pritaikė vienai iš mentoriaus Fredo Kellerio teorijų
patikrinti, šis, jo siaubui, teoriją paneigė. Taubui patiko Keller-
is, bet dvejojo, ar informuoti jį apie eksperimento rezultatus,
tačiau Kelleris sužinojo ir paliepė Taubui, kad jis visuomet
„pristatytų duomenis tokius, kokie jie yra“.
Tuo metu bihevioristai tvirtino, kad kiekvienas poelgis –
tai reakcija į kokį nors dirgiklį, o žmonės iš esmės pasyvūs.
Tačiau ši teorija nelabai tiko valingam elgesiui paaiškinti.
Taubas suvokė, kad protas ir smegenys turi dalyvauti inicijuo-
jant didelę mūsų poelgių dalį, o bihevioristų siekis nekreipti
dėmesio į protą ir smegenis gali būti pražūtinga klaida. Nors to
meto bihevioristams tai buvo nesuvokiamas žingsnis, Taubas,
siekdamas geriau suvokti nervų sistemą, įsidarbino tyrimų as-
istentu eksperimentinėje neurologijos laboratorijoje. Toje
laboratorijoje buvo atliekami deaferentacijos eksperimentai su
beždžionėmis.
Deaferentacija yra sena metodika, Nobelio premijos laur-
eato sero Charleso Sherringtono naudota dar 1895 metais. Šia-
me kontekste „aferentinis nervas“ reiškia „jutiminį nervą“, per-
duodantį jutiminius impulsus į nugaros, o iš čia ir į galvos
 202/580
smegenis. Deaferentacija – chirurginė procedūra, kurios metu
jutiminiai nervai nukertami taip, kad jų perduodamas signalas
niekur nenukeliauja. Deaferentuota beždžionė negali suvokti
savo išoperuotų galūnių padėties erdvėje ir nejaučia skausmo ar
lytėjimo. Kitas Taubo žygdarbis, dar jam esant aukštesniosios
pakopos studentu, buvo paneigti pačias svarbiausias Sherring-
tono idėjas. Šių idėjų paneigimas leido jam pakloti pamatus sa-
vo insultą patyrusių pacientų gydymo metodikai.
Sherringtonas rėmėsi idėja, kad visi judesiai sukeliami
kokio nors dirgiklio ir mes judame ne todėl, kad tai daryti
mums liepia smegenys, bet todėl, kad nugaros smegenyse es-
antys refleksai verčia judėti. Ši idėja buvo pavadinta refleksolo-
gine judėjimo teorija. Tuo metu tai buvo dominuojanti neurolo-
gijos mokslo teorija.
Nugaros smegenų refleksui pasireikšti galvos smegenų
nereikia. Yra galybė nugaros smegenų refleksų, tačiau paprasči-
ausias pavyzdys – kelio refleksas. Gydytojui trinktelėjus į kelį,
po oda esantis jutiminis receptorius „pagauna“ trinktelėjimą ir
per jutiminį neuroną perduoda impulsą į šlaunį, o tada – į stu-
burą, į nugaros smegenyse esantį motorinį neuroną, o šis, savo
ruožtu, siunčia impulsą atgal į šlaunies raumenį ir priverčia jį
susitraukti, o koja nevalingai trukteli į priekį. Mums einant, vi-
enos kojos judesys refleksiškai sukelia kitos kojos judesį.
Neilgai trukus ši teorija buvo pasitelkiama bet kokiems
judesiams paaiškinti. Sherringtonas įsitikinimą, kad refleksai
yra viso judėjimo pagrindas, pagrindė kartu su F. W. Mottu at-
liktu deaferentacijos eksperimentu. „Atjungę“ jutiminius
nervus beždžionės letenoje, t. y. nupjovę juos prieš šiems
pasiekiant stuburą taip, kad jokie jutiminiai signalai negalėjo
pasiekti beždžionės galvos smegenų, jie pastebėjo, kad
 203/580
beždžionė nustojo iš viso naudojusis letena. Jiems pasirodė
keista, nes jie nukirto jutiminius nervus (tuos, kurie perduoda
jutimą), bet ne motorinius nervus, einančius iš smegenų į
raumenis (tuos, kurie stimuliuoja judėjimą). Sherringtonas su-
vokė, kodėl beždžionė negali jausti, bet nesuprato, kodėl ji neg-
ali pajudinti letenos. Tam, kad išspręstų šią problemą, jis iškėlė
idėją, kad judėjimas inicijuojamas jutiminėje nugaros smegenų
reflekso stadijoje, o jo beždžionė negalėjo judėti todėl, kad
deaferentacijos metu buvo panaikinta jutiminė jos reflekso
dalis.
Kiti mąstytojai greitai išpopuliarino šią idėją teigdami, kad
visi mūsų judesiai ir apskritai visa, ką darome, netgi kom-
pleksiniai poelgiai, yra ne kas kita kaip refleksų grandinės. Net
tokio valingo veiksmo kaip rašymo metu motorinė žievė tiesiog
modifikuoja jau esamus refleksus. Nors bihevioristai apskritai
prieštaravo nervų sistemos studijoms, jie priėmė idėją, kad
visas judėjimas paremtas refleksinėmis reakcijomis į dirgiklius,
vien dėl to, kad ši idėja elgsenos tyrimuose nepaliko vietos pro-
tui ir smegenims. Ši idėja savo ruožtu suteikė pagrindą įs-
itikinimui, kad visas mūsų elgesys yra sąlygotas ankstesnių
patyrimų, o laisva valia tėra iliuzija. Sherringtono eksperi-
mentas buvo įtrauktas į standartines medicinos mokyklų ir uni-
versitetų mokymo programas.
Taubas, dirbdamas kartu su neurochirurgu A. J. Bermanu,
norėjo pažiūrėti, ar jam pavyks pakartoti Sherringtono eksperi-
mentą su keliomis beždžionėmis. Jis tikėjosi, kad jo eksperi-
mento rezultatai sutaps su Sherringtono. Nusprendęs žengti
žingsnelį toliau nei Sherringtonas, jis ne tik deaferentavo vieną
beždžionės leteną, bet ir parišo kitą, nepažeistą leteną, taip ją
suvaržydamas. Taubui kilo mintis, kad galbūt beždžionės
 204/580
nenaudoja deaferentuotų letenų todėl, kad joms paprasčiau
tiesiog naudotis likusiomis sveikomis letenomis. Jis numanė,
kad parišus sveikąją leteną beždžionė maitindamasi ar
norėdama pajudėti gali būti priversta panaudoti deaferen-
tuotąją leteną.
Taip ir nutiko. Beždžionės, negalėdamos naudotis sveiko-
siomis letenomis, ėmė vietoj jų naudotis tomis, kurios buvo
deaferentuotos. Taubas pasakoja:
– Aš kuo ryškiausiai viską atsimenu. Vieną dieną su-
vokiau, kad jau kelias savaites stebiu, kaip beždžionės
naudojasi savo galūnėmis, tačiau vis dar neišreiškiau to žodži-
ais, nes tai buvo paprasčiausiai pernelyg netikėta.

TAUBAS SUVOKĖ, KAD JO ATRADIMAS TURĖS didelių pasekmių. Jei

beždžionės gali būti priverstos judinti deaferentuotas ir ne-
jautrias letenas, reiškia, kad Sherringtono, kaip ir Taubo
mokytojų, teorijos buvo klaidingos. Smegenyse turi būti neprik-
lausomos motorinės programos, galinčios inicijuoti valingus
judesius. Biheviorizmas ir visa neurologijos sritis septynias-
dešimt metų klajojo akligatviais. Be to, Taubas manė, kad tyr-
imo rezultatai gali turėti įtakos poinsultiniam gydymui, nes ek-
sperimente dalyvavusios beždžionės, kaip ir insultą patyrę pa-
cientai, negalėjo pajudinti rankų23. Taigi galbūt kai kurie pa-
cientai, panašiai kaip beždžionės, galėtų būti priversti vėl
pajudinti savo nesveikas galūnes.
Netrukus Taubas pamatė, kad ne visi mokslininkai į jų
teorijų paneigimą buvo linkę reaguoti taip pat maloniai kaip
Kelleris. Ištikimi Sherringtono sekėjai ėmė ieškoti eksperi-
mento metodologijos ir Taubo interpretacijos klaidų. Stipendi-
jas teikiančios agentūros ėmė svarstyti, ar tikrai verta ir toliau
 205/580
skirti pinigų šiam jaunam aukštesniosios pakopos studijų stu-
dentui. Taubo profesorius Kolumbijos universitete Natas
Schoenfeldas buvo sukūręs gerai žinomą bihevioristinę teoriją,
paremtą Sherringtono deaferentacijos eksperimentų
rezultatais. Kai atėjo laikas Taubui gintis doktorantūros mok-
slinį darbą, paprastai tokiais atvejais tuščia salė buvo per-
pildyta. Taubo mentorius Kelleris buvo išvykęs, tačiau Schoen-
feldas buvo vietoj. Taubas pristatė duomenis ir pateikė savo in-
terpretaciją. Schoenfeldas su juo nesutiko ir paliko gynimų salę.
Tada atėjo laikas galutiniam egzaminui. Taubas tuo metu turėjo
daugiau pasiūlymų dėl finansavimo nei daugelis jo fakultete
dėsčiusių dėstytojų, ir baigiamojo egzamino savaitę nusprendė
dirbti prie dviejų paraiškų stipendijoms tikėdamasis, kad eg-
zaminą galės išlaikyti vėliau. Kai egzamino laikyti vėliau jam
nebuvo leista ir gavo neigiamą pažymį už „akiplėšiškumą“, jis
nusprendė doktorantūros studijas verčiau pabaigti Niujorko
universitete. Dauguma toje srityje dirbusių mokslininkų atsi-
sakė pripažinti jo tyrimų rezultatus. Mokslinėse konferencijose
jis buvo atakuojamas ir niekuomet nesulaukdavo kolegų pri-
pažinimo ar apdovanojimų. Tačiau Niujorko universitete
Taubas buvo laimingas.
– Aš jaučiausi taip, tarsi būčiau patekęs į rojų. Aš atlikau
tyrimus. Daugiau man tikrai nieko nereikėjo.

TAUBAS TAPO NAUJOS KRYPTIES NEUROLOGIJOS, apimančios geri-

ausius nuo kai kurių doktriniškų idėjų apvalyto biheviorizmo ir
smegenų studijų aspektus, pradininku. Iš tiesų šią sintezę nu-
matė dar biheviorizmo pradininkas Ivanas Pavlovas, kuris – tai
nėra plačiai žinoma – būdamas vyresnio amžiaus bandė savo
atradimus pateikti smegenų studijų kontekste ir netgi
 206/580
argumentavo, kad smegenys yra plastiškos. Ironiška, tačiau ne
kas kitas, o biheviorizmas tam tikra prasme paruošė Taubą
svarbiems su plastiškumu susijusiems atradimams. Kadangi bi-
hevioristų visiškai nedomino smegenų sandara, jie, kitaip nei
dauguma kitų neurologų, nebuvo priėję prie išvados, kad sme-
genys nėra plastiškos. Dauguma jų tikėjo, kad gyvūną galima iš-
mokyti beveik visko, ir nors jie nekalbėjo apie neuro-
plastiškumą, iš esmės tikėjo elgseną esant plastišką.
Būdamas atviras plastiškumo idėjai Taubas ir toliau tęsė
deaferentacijos tyrimus. Jis iškėlė prielaidą, kad deaferentavus
abi letenas beždžionė netrukus išmoktų judinti jas abi, nes to
jai reikėtų norint išgyventi. Taigi jis deaferentavo abi
beždžionės priekines galūnes, ir iš tiesų ši netrukus pradėjo jas
abi judinti.
Tai buvo paradoksalus atradimas: deaferentavus vieną
leteną, beždžionė negalėjo pajudinti vienos letenos, tačiau
deaferentavus abi ji galėjo pajudinti abi!
Tuomet Taubas deaferentavo visą stuburą taip, kad kūne
neliko nė vieno nugaros smegenų reflekso, ir beždžionė neg-
alėjo priimti galūnių siunčiamų jutiminių signalų. Beždžionė ir
toliau naudojosi savo galūnėmis. Sherringtono refleksinė teor-
ija buvo visiškai paneigta.
Tuomet Taubą aplankė dar vienas nušvitimas, iš esmės
pakeitęs poinsultinį gydymą. Jis iškėlė mintį, kad beždžionė
negali judinti vienos deaferentuotos letenos todėl, kad išmoksta
jos nenaudoti iš karto po operacijos, kuomet nugaros smegenys
vis dar apimtos operacijos sukeltos spinalinio šoko būsenos.
Spinalinis šokas gali trukti nuo dviejų iki šešių mėnesių.
Šiuo laikotarpiu neuronai sunkiai aktyvuojami. Spinalinį šoką
išgyvenantis gyvūnas šiais mėnesiais bandys pajudinti pažeistą
 207/580
galūnę, tačiau nesėkmingai. Nesulaukęs teigiamo paskatinimo,
gyvūnas pasiduos ir maitindamasis ims naudotis vien tik
sveikąja letena, siekdamas teigiamo paskatinimo kiekvieną
kartą jam pataikius į taikinį. Todėl deaferentuotos letenos mo-
torinis žemėlapis, kuriame užfiksuoti visi įprastiniai letenos
judesiai, pagal plastiškumo principą „Naudokis arba prarasi“
ims nykti ir atrofuotis. Taubas šį fenomeną pavadino „išmoktu
nenaudojimu“. Kad beždžionės, kurių abi letenos deaferentuo-
tos, gali jomis naudotis, jis paaiškino taip: šios beždžionės
tiesiog neturėjo galimybės sužinoti, jog jų letenos normaliai ne-
funkcionuoja, – jos paprasčiausiai turėjo jomis naudotis tam,
kad išgyventų.
Tačiau Taubas manė, kad išmokto nenaudojimo teorijai
paremti jam trūko tiesioginių įrodymų. Taigi jis pradėjo geniali-
us eksperimentus, kurių metu bandė užkirsti kelią beždžionių
„mokymuisi“ nesinaudoti galūnėmis. Vieno tokio eksperimento
metu jis deaferentavo beždžionei leteną, tuomet, užuot suvaržęs
sveikąją leteną ją parišdamas, jis parišo deaferentuotąją leteną.
Tada beždžionė negalėjo spinalinio šoko laikotarpiu „išmokti“,
kad ji negali naudoti pažeistosios letenos. Ir kai po trijų
mėnesių, praėjus spinalinio šoko laikotarpiui, tvarsčiai buvo
pašalinti, beždžionė netrukus galėjo laisvai naudotis deaferen-
tuotąja galūne. Tada Taubas ėmė tyrinėti, kaip jis galėtų padėti
gyvūnams įveikti jau išmoktą nenaudojimą. Dar vėliau jis,
priversdamas beždžionę naudotis deaferentuotąja letena,
pabandė išsiaiškinti, ar išmoktas nenaudojimas gali būti iš-
taisytas praėjus keleriems metams po operacijos. Jam pavyko
pasiekti pagerėjimą, kuris truko visą likusį beždžionės gyven-
imą. Dabar Taubas turėjo bandymais su gyvūnais paremtą
modelį, imituojantį insulto padarinius, kuomet nutraukiami
 208/580
nervų signalai ir žmonės negali pajudinti galūnių, ir potencialų
būdą šiai problemai išspręsti.
Taubas buvo įsitikinęs, kad šie atradimai reiškė, jog in-
sultą ar kitą smegenų traumą patyrę žmonės net praėjus kel-
eriems metams gali kentėti nuo išmokto nenaudojimo. Jis
žinojo, kad kai kurių insultą išgyvenusių pacientų, kurių patirta
žala buvo minimali, smegenys patiria spinalinio šoko atitikmenį
galvos smegenyse – kortikinį šoką, kuris trunka keletą mėnesių.
Šiuo laikotarpiu bet koks bandymas pajudinti ranką baigiasi
nesėkme ir gali sukelti išmokto nenaudojimo būseną.
Insulto metu didelio masto smegenų motorinės srities
pažeidimus patyrusių pacientų būklė dažnai ilgai negerėja, o ir
jai ėmus gerėti, pasveikstama nevisiškai. Taubas argumentavo,
kad insulto pasekmių gydymo metu turi būti atsižvelgta ir į
smegenų pažeidimus, ir į išmoktą nenaudojimą. Kadangi iš-
moktas nenaudojimas gali maskuoti paciento gebėjimą pas-
veikti, tik įveikus išmoktą nenaudojimą galima visiškai nu-
matyti paciento sveikimo galimybes. Taubas buvo įsitikinęs,
kad net patyrus insultą yra didelė galimybė, kad motorinės
judesių programos nervinėje sistemoje išlieka nepažeistos.
Taigi tam, kad atskleistų motorinę žmogaus galią, jis turėjo at-
likti su žmonėmis tai, ką anksčiau buvo pavykę atlikti su
beždžionėmis: suvaržius sveikąją galūnę priversti judėti tą, kuri
buvo pažeista.
Vos pradėjęs dirbti su beždžionėmis Taubas išmoko vieną
svarbią pamoką. Paprasčiausiai pasiūlius joms atlygį už tai, kad
naudotųsi pažeistąja letena maistui pasiekti – tai yra pasin-
audojant tuo, ką bihevioristai vadina sąlygojimu, beždžionės
nerodė jokio progreso. Jis pasitelkė kitą metodiką, vadinamą
formavimu, kuri keičia elgesį labai mažais žingsneliais. Pagal
 209/580
šią metodiką gyvūnas atlygį gauna ne tik tuomet, kai jam sėk-
mingai pavyksta pasiekti maistą pažeistąja letena, bet ir tuo-
met, kai jis bent jau kukliai ja mosteli į maisto pusę.
1981 metų gegužę Taubui buvo keturiasdešimt devyneri ir
jis vadovavo savo paties laboratorijai, Bihevioristinės biologijos
centrui Silver Springo mieste Merilendo valstijoje ir kūrė didin-
gus planus, kaip savo darbo su beždžionėmis rezultatus pri-
taikyti insultą patyrusių pacientų gydymui, kai Vašingtone
įsikūrusio George’o Washingtono universiteto dvidešimt vienų
metų politikos mokslų studentas Alexas Pacheco pasisiūlė
padirbėti savanoriu jo laboratorijoje.

PACHECO PAAIŠKINO TAUBUI, kad jis svarsto galimybę dirbti

medicinos tyrimų srityje. Taubui jis pasirodė malonaus būdo ir
pasiruošęs padėti. Tačiau Pacheco užmiršo paminėti, kad jis vi-
enas iš kovingos gyvūnų teisių apsaugos grupės „Žmonės už
etišką elgesį su gyvūnais“ (anglų k. „People for the Ethical
Treatment of Animals“, toliau PETA) įkūrėjų bei jos prez-
identas. Kita PETA įkūrėja buvo trisdešimt vienų metų buvusi
vienos Vašingtone įsikūrusios šunų prieglaudos vadovė Ingrid
Newkirk. Newkirk ir Pacheco buvo vaikinas ir mergina ir
vadovavo PETA organizacijai iš savo buto Vašingtone.
Kaip tuomet, taip ir dabar PETA pasisako prieš bet kokius
medicininius tyrimus su gyvūnais, net jei tie tyrimai skirti
vaistams nuo vėžio, širdies ligų ar AIDS (po šios ligos atradimo)
atrasti. Ši organizacija griežtai pasisako prieš bet kokį gyvūnų
mėsos vartojimą (kai tai daro žmonės, o ne kiti gyvūnai), pieno
ir medaus produktų gamybą (apibūdinamą kaip karvių ir bičių
išnaudojimas) ir naminių gyvūnų laikymą (vadinamą vergija).
Kai Pacheco pasisiūlė būti savanoriu Taubo laboratorijoje, jo
 210/580
tikrasis tikslas buvo išlaisvinti „Silver Spingo beždžiones“ ir
paversti jas gyvūnų teisių kampanijos kovos šūkiu.
Nors deaferentacijos operacija paprastai nėra skausminga,
ji nėra ir graži pažiūrėti. Kadangi beždžionės deaferentuotose
galūnėse negalėjo jausti skausmo, jos dažnai į ką nors atsitrenk-
davo ir galėjo lengvai susižeisti. Sužeistas letenas aptvarsčius,
beždžionės kartais imdavo galvoti, kad tai svetimi objektai ir
bandydavo jas nusikąsti.
Kai Taubas 1981 metų vasarą išvyko trijų savaičių atosto-
gų, Pacheco įsilaužė į jo laboratoriją ir padarė keletą nuotraukų,
turėjusių atspindėti neva beprasmiškas beždžionių kančias.
Beždžionės atrodė sužalotos ir apleistos, ir susidarė įspūdis, kad
jos priverstos iš lėkštės ėsti savo pačių ekskrementus.
Apsiginklavęs šiomis nuotraukomis Pacheco įkalbėjo
Merilendo valdininkus ir policiją 1981 metų rugsėjo 11 dieną at-
likti reidą laboratorijoje ir konfiskuoti beždžiones. Taubas tapo
auka, kadangi, kitaip nei kitose valstijose, Merilendo statuto
nuostatos, kuriose kalbama apie gyvūnų teises, gali būti inter-
pretuojamos kaip nedarančios išimties medicininiams
tyrimams.
Sugrįžęs į laboratoriją Taubas buvo šokiruotas jį pas-
itikusio žiniasklaidos cirko ir jo pasekmių. Už kelių mylių nuo
jo laboratorijos įsikūrusios šalyje pirmaujančios medicininių
tyrimų institucijos, Nacionalinių sveikatos institutų, toliau NSI
(anglų k. National Institutes of Health, NIH), administratoriai,
išgirdę apie reidą, persigando. NSI laboratorijose atliekama
daugiau biomedicininių eksperimentų su gyvūnais nei bet kuri-
oje kitoje pasaulio institucijoje – jie lengvai galėjo būti kita
PETA auka. NSI turėjo apsispręsti, ar paduoti PETA į teismą ir
 211/580
apginti Taubo darbą, ar atsiriboti nuo jo. Jie pasisuko prieš
Taubą.
PETA apsimetė esanti didelė teisinės tvarkos gynėja, nors
Pacheco neva yra pasakęs, kad padegimai, turto nuniokojimas,
įsilaužimai ir vagystės yra priimtinos, „jei jos tiesiogiai palengv-
ina gyvūnų kančią ir skausmą“. Taubo atvejis garsiai nuskam-
bėjo per visą Vašingtoną. Ši kontroversija buvo aprašyta
laikraštyje „The Washington Post“, kurio nuomonių skyrelio
autoriai Taubą viešai prikalė prie gėdos stulpo. Taubas buvo de-
monizuojamas gyvūnų teisių apsaugos aktyvistų sukurtoje
kampanijoje, kurioje jis buvo pavaizduotas kaip kankintojas,
kaip nacių gydytojas Mengele. Viešumas, kurį pasiekti padėjo
Silver Springo beždžionių kampanija, padarė PETA didžiausia
gyvūnų teisių apsaugos organizacija visose Jungtinėse Valsti-
jose, o Edwardas Taubas tapo visuotinai nekenčiama figūra.
Taubas buvo areštuotas, teisiamas už žiaurų elgesį su
gyvūnais ir pripažintas kaltu pagal 199 punktus. Prieš jo teismą
du trečdaliai Kongreso narių, spaudžiami rinkėjų, balsavo už
tai, kad būtų sustabdytas jam skiriamas finansavimas. Jis
pateko į profesinę izoliaciją, prarado atlyginimą, stipendijas ir
savo gyvūnus. Jam buvo uždrausta atlikti eksperimentus ir jis
buvo išvarytas iš savo namų Silver Springe. Jo žmona taip pat
buvo persekiojama ir tiek jis, tiek ji susilaukė grasinimų mir-
timi. Vieną kartą kažkas nusekė Mildred iki pat Niujorko, o
tada paskambino Taubui ir pateikė jam detalią jos veiklos ata-
skaitą. Netrukus po to Taubas sulaukė dar vieno skambučio:
Montgomerio apylinkės policininku prisistatęs vyras jam
pranešė, kad ką tik Niujorko policijos buvo informuotas apie
tai, kad Mildred pateko į nelaimingą atsitikimą. Tai buvo melas,
bet Taubas juk negalėjo to žinoti.
 212/580
KITUS ŠEŠERIUS METUS TAUBAS dirbo šešiolika valandų per di-
eną, septynias dienas per savaitę siekdamas išteisinimo, neretai
pats sau atstovaudamas teismo salėje. Prieš prasidedant teismo
procesams jis turėjo 100 tūkstančių dolerių santaupų. Jiems
pasibaigus iš jų tebuvo likę 4 tūkstančiai. Jis buvo atstumtasis,
todėl negalėjo gauti darbo universitete. Tačiau pamažu, teismas
po teismo, apeliacija po apeliacijos, kaltinimas po kaltinimo,
jam pavyko paneigti PETA kaltinimus.
Taubas tvirtino, kad Pacheco padarytos nuotraukos buvo
įtartinos ir kad tarp PETA ir Montgomerio apylinkės pareigūnų
buvęs nelegalus susitarimas. Taubas iš pat pradžių tvirtino, kad
Pacheco nuotraukos buvo surežisuotos, o antraštės padirbtos.
Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje beždžionė, paprastai patogiai
sėdėdavusi eksperimentinėje kėdėje, buvo išsišiepusi, įsitem-
pusi ir susikūprinusi – tokiam efektui pasiekti, anot jo, kėdė
turėjo būti išreguliuota, atlaisvinant tam tikrus varžtus ir ver-
žles. Pacheco neigė, kad nuotraukos buvo surežisuotos.
Vienas keistas su reidu susijęs aspektas buvo tas, kad poli-
cija beždžiones iš Taubo laboratorijos pristatė PETA narei Lori
Lehner, o ši priglaudė jas savo garaže, – taip iš esmės buvo
kompromituojami oficialūs įkalčiai. Tada staiga visa beždžionių
banda kažkur dingo. Taubas ir jį palaikiusieji niekada
neabejojo, kad PETA ir Pacheco buvo kažkaip susiję su
beždžionių dingimu, tačiau Pacheco šios temos vengė. Niujorko
rašytojai Caroline Fraser paklausus Pacheco, ar jos, kaip kad
buvo įtariama, buvo išvežtos į Geinsvilio miestą Floridos valsti-
joje, jis atsakė: „Visai neblogas spėjimas.“
Kai paaiškėjo, kad jei nėra beždžionių, Taubas negali būti
teisiamas, o teisinių įrodymų vagystė yra sunkus nusikaltimas,
beždžionės staiga atsirado taip pat paslaptingai, kaip ir buvo
 213/580
dingusios, ir buvo vėl trumpam atiduotos Taubui prižiūrėti.
Niekam nebuvo pareikšti kaltinimai, tačiau Taubas
nepalaužiamai tvirtino, kad kraujo tyrimai parodę, jog gyvūnai
dviejų tūkstančių mylių kelionės metu išgyveno didžiulį stresą
ir kenčia nuo vadinamojo transportavimo sukelto karščiavimo.
Netrukus viena šių labai sutrikusių beždžionių užpuolė ir ap-
kandžiojo kitą, vardu Čarlis. Teismo paskirtas veterinaras davė
Čarliui per didelę vaistų dozę, ir beždžionė netrukus nudvėsė.
1981 metų lapkritį, pasibaigus pirmajam Taubo teismo
procesui, buvo atmesti 113 iš 119 jam iškeltų kaltinimų. Tada
vyko antras sėkmingas teismo procesas, o po jo – Merilendo
valstijos apeliacinio teismo sprendimas, kad Merilendo valstijos
įstatymų leidėjai, priimdami žiauraus elgesio su gyvūnais
įstatymą, nenumatė, jog jis gali būti taikomas ir mok-
slininkams. Taubas bendru teisėjų sutarimu buvo galutinai
išteisintas.
Atrodė, kad viskas keičiasi į gera. Šešiasdešimt devynioms
Amerikos profesinėms organizacijoms išreiškus paramą Taubui
ir kreipusis į NSI, šių atstovai atšaukė savo sprendimą jo
nepalaikyti, argumentuodami, kad jam iškelti kaltinimai neb-
uvo pagrįsti įtikimais įrodymais.
Tačiau Taubas ir toliau neturėjo darbo bei priėjimo prie
beždžionių, o draugai jam kartojo, kad niekas niekada nenorės
jo priimti į darbą. Kai galų gale 1986 metais jis buvo priimtas
dirbti į Alabamos universitetą, prasidėjo prieš jį nukreiptos
demonstracijos. Protestuotojai grasino užkirsti kelią
bandymams su gyvūnais jų universitete. Tačiau jį ėmė palaikyti
psichologijos departamento vadovas Carlas McFarlandas ir kiti,
žinoję apie jo darbus.
 214/580
Sulaukęs pirmojo atokvėpio po daugelio metų Taubas gavo
finansinę paramą insulto tyrimams ir atidarė savo kliniką.

***

KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS IR PARAIŠTĖS yra pirmi daiktai, kuriuos

pamatysite, įėję į Taubo kliniką. Suaugę žmonės čia 90 pro-
centų budraus gyvenimo laiko praleidžia ant sveikųjų savo
rankų kambaryje mūvėdami kumštines pirštines ir paraištes.
Klinikoje daug mažų kambarėlių ir vienas didelis, kuriame
atliekami Taubo sukurti pratimai. Taubas šiuos pratimus
sukūrė dirbdamas kartu su fizinės terapijos specialistu Jeanu
Crago. Kai kurie šių pratimų primena intensyviau atliekamas
įprastiniuose reabilitacijos centruose naudojamas kasdienes už-
duotis. Taubo klinikoje visuomet vadovaujamasi bihevioristine
„formavimo“ metodika, kuri paremta pasiekos didėjimo
požiūriu į kiekvieną užduotį. Suaugusieji žaidžia iš pažiūros
vaikiškus žaidimus: kai kurie jų kaišioja didelius kaištelius į
jiems skirtas skylutes ar bando sugriebti didelius kamuolius,
kiti rankioja monetas iš krūvos, kurioje monetos sumaišytos su
pupomis, ir deda jas į taupyklę. Tai, kad šie pratimai primena
vaikiškus užsiėmimus, nėra atsitiktinumas: šie žmonės iš naujo
mokosi judėti žengdami tuos pačius mažus žingsnelius, kuriuos
žengė kūdikystėje, taip stengdamiesi atkurti tas motorines pro-
gramas, kurios, Taubo įsitikinimu, net po daugybės insultų, ligų
ir nelaimingų atsitikimų išlieka jų nervų sistemoje.
Įprastinės reabilitacijos seansai paprastai trunka valandą
ir yra atliekami tris kartus per savaitę. Taubo pacientai lavin-
amuosius pratimus atlieka be pertraukos nuo dešimt iki penki-
olikos dienų, po šešias valandas per dieną. Jie labai pavargsta ir
 215/580
neretai turi prigulti pogulio. Pacientai atlieka nuo dešimt iki
dvylikos užduočių per dieną, kiekvieną užduotį pakartodami po
dešimt kartų. Būklė pagerėja greitai, tačiau vėliau ima gerėti
lėčiau. Pirminiai Taubo atlikti tyrimai parodė, kad ši gydymo
metodika gali padėti faktiškai visiems insultą patyrusiems pa-
cientams, kurie gali bent kiek pajudinti pirštus, – jie sudaro
apie pusę visų ilgalaikio insulto pacientų. Po kiek laiko Taubo
klinikoje buvo atrasta ir tai, kaip galima padėti žmonėms, kurių
rankos visiškai paralyžiuotos. Iš pradžių Taubas gydė
lengvesnes insulto formas patyrusius pacientus, tačiau ilgainiui,
remdamasis kontroliniais tyrimais, jis įrodė, kad 80 procentų
sutrikusiu rankų funkcionavimu besiskundžiančių insultą
patyrusių pacientų gali sulaukti žymaus pagerėjimo. Daugumai
nuo sunkios ilgalaikio insulto formos kenčiančių pacientų
pavyko pasiekti didelę pažangą. Netgi tie pacientai, kuriuos in-
sultas buvo ištikęs vidutiniškai seniau nei prieš ketverius metus
iki jiems imantis priverstinių judesių terapijos, pavyko pasiekti
labai pastebimus rezultatus.
Vienas tokių pacientų, penkiasdešimt trejų metų teis-
ininkas Jeremiahas Andrewsas (tai netikras jo vardas), į Taubo
kliniką kreipėsi praėjus keturiasdešimt penkeriems metams po
insulto ir sulaukė pagalbos praėjus beveik pusei amžiaus nuo
vaikystėje išgyventos katastrofos. Jis insultą patyrė žaisdamas
beisbolą. Jam buvo septyneri ir jis ėjo į pirmą klasę.
– Aš stovėjau nuošalėje, – pasakoja jis, – kai staiga kritau
ant žemės ir ėmiau kartoti, kad neturiu nei rankos, nei kojos.
Namo mane parnešė tėtis.
Dingo visi jo dešinės kūno pusės jutimai, jis negalėjo
pakelti dešinės kojos ar naudotis dešine ranka, išsivystė dre-
bulys. Jis išmoko rašyti kaire ranka, nes dešinioji buvo labai
 216/580
silpna ir negalėjo atlikti sudėtingesnių motorinių veiksmų.
Išėjus tradicinės poinsultinės reabilitacijos kursą, jo sunkumai
niekur nedingo. Vaikščiojant jam reikėjo lazdos, jis nuolatos
krisdavo žemėn. Pasiekęs penktąją dešimtį jis nukrisdavo gal
150 kartų per metus, vis susilaužydavo tai ranką, tai koją, o kai
jam buvo keturiasdešimt devyneri, susilaužė klubą. Susilaužęs
klubą jis vėl išėjo įprastinės reabilitacijos kursą, kuris padėjo
sumažinti kritimų skaičių iki 36 per metus. Galiausiai jis
kreipėsi į Taubo kliniką, kur dvi savaites praleido lavindamas
dešiniąją ranką, tris savaites – koją, ir jo pusiausvyra labai
pagerėjo. Per tokį trumpą laiką rankos būklė pagerėjo tiek, kad,
anot jo, „kai pieštuką laikydamas dešinėje rankoje parašydavau
savo vardą, galėdavau jį perskaityti – tai buvo tikrai neįtikima“.
Jis ir toliau atlieka pratimus ir būklė vis gerėja: praėjus trejiems
metams po to, kai išvyko iš klinikos, jis tebuvo nukritęs 7
kartus.
– Mano būklė per pastaruosius trejus metus vis nesiliovė
gerėjusi, – sako jis, – ir dėl pratimų aš esu gerokai geresnės for-
mos nei buvau tuomet, kai išėjau iš Taubo klinikos.

TAUBO KLINIKOJE JEREMIAHO PASIEKTAS pagerėjimas rodo, kad,

kadangi smegenys plastiškos ir turi gebėjimą persitvarkyti,
nereikėtų pernelyg greitai daryti išvadų apie motyvuoto pa-
ciento, patyrusio insultą jutiminėje ar motorinėje smegenų
srityse, galimybes pasveikti, nepaisant to, kiek ilgai jis
pragyvenęs su negalia. Kadangi smegenys veikia pagal principą
„Naudokis arba prarasi“, būtų galima daryti prielaidą, jog už
pusiausvyrą, vaikščiojimą ir rankos valdymą atsakingos Jeremi-
aho smegenų sritys visiškai sunykusios, todėl tolesnis gydymas
beprasmis. Nors šios sritys iš tiesų buvo sunykusios, jo
 217/580
smegenys, gavusios tinkamą stimuliaciją, sugebėjo persitvarkyti
ir atrasti naujų būdų prarastoms funkcijoms atlikti. Šiandieną
tą galima patvirtinti pasitelkus smegenų skenogramų
duomenis.
Taubas, Joachimas Liepertas ir kiti kolegos iš Jėnos uni-
versiteto Vokietijoje pademonstravo, kad patyrus insultą
pažeistą ranką reprezentuojantis žemėlapis sumažėja maždaug
per pusę, todėl insultą išgyvenęs pacientas turi dvigubai mažiau
neuronų, su kuriais gali dirbti. Taubo manymu, būtent dėl šios
priežasties insultą išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi, kad
pažeistą ranką suvaldyti reikia kur kas daugiau pastangų nei
anksčiau. Judėjimą sunkina ne tik raumenų, bet ir smegenų at-
rofija. Priverstinių judesių terapijos metu motorinę smegenų
sritį atkūrus iki buvusio jos dydžio judinti ranką tampa žymiai
lengviau.
Du tyrimai patvirtino, kad priverstinių judesių terapija
padeda atkurti sumažėjusius smegenų žemėlapius. Vieno tyr-
imo metu šešių insultą išgyvenusių pacientų paralyžiuotomis
rankomis ir plaštakomis smegenų žemėlapiai buvo reguliariai
matuojami maždaug šešerius metus, vadinasi, ir gerokai po to,
kai galima tikėtis spontaniško pasveikimo. Po priverstinių
judesių terapijos rankos valdymą reguliuojančių smegenų
žemėlapių plotas buvo padvigubėjęs. Antras tyrimas parodė,
kad pokyčiai pasireiškia abiejuose smegenų pusrutuliuose, o tai
rodo, koks platus neuroplastiškų pokyčių poveikis. Šie du tyr-
imai pirmieji atskleidė, kad insultą patyrusių pacientų smegenų
struktūra gali būti keičiama taikant priverstinių judesių terap-
iją. Be to, jie padeda suvokti, kokiu būdu Jeremiahui pavyko at-
gauti prarastas funkcijas.
 218/580
Šiuo metu Taubas siekia ištirti, kokia gydymo trukmė op-
timali. Jis jau sulaukė kelių gydytojų ataskaitų, teigiančių, kad
gerų rezultatų galima tikėtis ir atliekant pratimus po tris valan-
das per dieną ir kad atliekamų judesių skaičiaus per valandą
didinimas veiksmingesnis nei varginantis šešių valandų per di-
eną gydymo režimas.
Savaime suprantama, kad pacientų smegenis perprogra-
muoja ne kumštinės pirštinės ar paraištės. Šios priemonės tik
priverčia pacientus imti lavinti pažeistas rankas, o sveikimo
raktas yra lavinimas ir formavimas, vykdomas atliekant vis
sunkesnes užduotis. „Koncentruota praktika“, apimanti
nepaprastai daug pratimų per dvi savaites, sukelia plastinius
pokyčius ir padeda perprogramuoti smegenis. Esant didelio
masto smegenų sunykimui, perprogramavimo galimybės ribo-
tos. Nauji neuronai turi perimti prarastas funkcijas ir gali būti
mažiau veiksmingi nei kad buvo tie, kuriuos turi pakeisti.
Tačiau galimas ir toks pasveikimas, kurį pavyko pasiekti dak-
tarui Bernsteinui arba Nicole von Ruden, išgyvenusiai ne in-
sultą, bet kitokio pobūdžio traumą.

MAN BUVO TEKĘ GIRDĖTI, kad Nicole von Ruden yra toks
žmogus, kuriam vos įėjus į kambarį šis iš karto nušvinta. Ji
gimė 1967 metais ir dirbo pradinių klasių mokytoja bei prodi-
usere CNN kanale ir televizijos laidoje „Entertainment To-
night“. Be to, aklųjų mokykloje ji savanoriškai dirbo su vėžiu ir
AIDS sergančiais vaikais (jie buvo gimę infekuoti arba užsikrėtė
išprievartauti). Ji buvo drąsi ir veikli. Mėgo plaukioti plaustais
srauniomis upėmis ir važinėti kalnų dviračiu, dalyvaudavo
maratono rungtynėse ir buvo aplankiusi Peru, kur leidosi į žygį
senaisiais inkų takais.
 219/580
Vieną dieną, kai buvo trisdešimt trejų, buvo susižadėjusi ir
gyveno Šel Bičo mieste Kalifornijos valstijoje, ji apsilankė pas
akių gydytoją, kad pasitikrintų dėl kelis mėnesius kankinusio
dvigubo vaizdo. Sunerimęs gydytojas tą pačią dieną ją pasiuntė
atlikti MRT tyrimo. Atlikus tyrimą ji buvo iš karto paguldyta į
ligoninę. Kitą rytą, 2000 metų sausio 19 dieną, jai pranešta, kad
galvos smegenų kamiene – siauroje smegenų srityje, kuri kon-
troliuoja kvėpavimą – rastas retos formos smegenų auglys, vad-
inamas glioma24, kurio negalima išoperuoti, ir kad jai gyventi
liko nuo trijų iki devynių mėnesių.
Nicole tėvai nedelsdami nuvežė ją į Kalifornijos uni-
versiteto ligoninę San Franciske. Tą patį vakarą vyriausiasis
neurochirurgijos gydytojas jai pasakė, kad vienintelę viltį
išgyventi teikia tik milžiniškos radiacijos dozės. Chirurgo peilis
tokiame mažame plote ją iš karto nužudytų. Sausio 21-osios
rytą ji gavo pirmąją radiacijos dozę, o po to, per kitas šešias
savaites, gavo maksimalią dozę, kokią tik žmogus gali ištverti –
tiek, kad ji daugiau niekada negalės gauti jokios radiacijos. Be
to, jai buvo suleistos didžiulės steroidų dozės patinimui sme-
genų kamiene sumažinti, o tai irgi gali turėti mirtinų pasekmių.
Radiacija išsaugojo jos gyvybę, tačiau atnešė naują
nelaimę.
– Antrą ar trečią radiacijos procedūrų savaitę, – pasakoja
Nicole, – aš pradėjau jausti dilgčiojimą kairiojoje pėdoje. Laikui
bėgant dilgčiojimas ėmė kilti kūnu aukštyn: pasiekė kelį,
klubus, liemenį, rankas, o tada ir veidą.
Netrukus ji buvo paralyžiuota ir visiškai negalėjo jausti
dešiniosios kūno pusės. Ji dešiniarankė, todėl šios rankos
netekimas jai buvo ypač skaudus.
 220/580
– Buvo taip blogai, – aiškina ji, – kad negalėjau atsisėsti ar
net pati apsiversti lovoje. Jausmas buvo panašus į tą, kai kojai
nutirpus negali atsistoti, nes koja visiškai nepaslanki.
Gydytojai netrukus nustatė, kad jos smegenys buvo
pažeistos ne insulto, bet reto ir labai rimto radiacijos sukelto
šalutinio poveikio.
– Viena iš mažyčių gyvenimo ironijų, – sako Nicole.
Iš ligoninės ji buvo parvežta į tėvų namus.
– Aš turėjau sėdėti invalido vežimėlyje, mane turėdavo
pakelti iš lovos ir nešioti, be pagalbos negalėjau nei atsisėti ant
kėdės, nei nuo jos atsikelti.
Ji galėjo valgyti kaire ranka, tačiau tik po to, kai tėvai ją
paklode pririšdavo prie kėdės, kad nenuvirstų. Nuvirsti būtų
ypač pavojinga, nes ji negalėjo ištiesti rankų, kad sušvelnintų
kritimo smūgį. Kadangi ji negalėjo pajudėti ir gaudavo didžiules
dozes steroidų, anksčiau svėrusi 125 svarus (56,8 kilogramo)
priaugo iki 190 (86,4 kilogramo) ir, anot jos, veidas tapo
panašus į moliūgą. Be to, nuo radiacijos jai ėmė slinkti plaukai.
Psichologiškai ji visiškai palūžo. Ją ypač liūdino tai, kokį
sielvartą jos liga kėlė kitiems. Šešis mėnesius Nicole buvo
apėmusi visiška depresija, ji nustojo kalbėjusi ir atsisakė net
sėdėti lovoje.
– Šį laikotarpį aš galiu prisiminti, bet suvokti jo niekaip
negaliu. Pamenu, kaip žiūrėdavau į laikrodį ir stebėdavau, kaip
bėga laikas, arba kaip atsikeldavau pavalgyti vien todėl, kad
mano tėvai griežtai reikalavo, kad atsikelčiau pavalgyti tris
kartus per dieną.
Jos tėvai yra buvę „Peace Corps“ programos dalyviai ir
vadovavosi požiūriu, kad viskas įmanoma. Tėvas buvo bendro-
sios praktikos gydytojas ir, nepaisydamas dukters protestų,
 221/580
metė darbą, kad galėtų likti namuose ir ją slaugyti. Kad
neprarastų ryšio su pasauliu, invalido vežimėlyje ją išveždavo į
kiną ar pabūti pajūryje.
– Jie man aiškino, kad viskam ateis galas, – sakė ji, – kad
reikia tiesiog gyventi, ir viskas praeis.
Tuo tarpu draugai ir šeimos nariai ieškojo informacijos
apie visus įmanomus gydymo būdus. Vienas jų Nicole papa-
sakojo apie Taubo kliniką, ir ji nusprendė išbandyti priverstinių
judesių terapiją.
Kad negalėtų pajudinti kairiosios rankos, klinikoje jai
buvo užmauta kumštinė pirštinė. Ji greit suprato, kad darbuo-
tojai šiuo klausimu buvo nepalenkiami. Ji ima juoktis ir sako,
kad pirmąją naktį jie elgėsi labai įdomiai. Kai viešbutyje, kur ji
buvo apsistojusi su mama, suskambo telefonas, Nicole nusi-
metė pirštinę ir pakėlė ragelį vos nuskambėjus pirmam
signalui.
– Aš iš karto gavau barti nuo savo terapeutės. Pasirodo, ji
mane norėjo patikrinti ir žinojo, kad jei ragelį pakelsiu vos
suskambėjus pirmam signalui, reikš, jog nesinaudoju nes-
veikąja ranka. Ji mane išaiškino akimirksniu.
Vien kumštinės pirštinės jai nepakako.
– Kadangi kalbėdama mėgstu gestikuliuoti, o kalbu labai
daug, jie mano pirštinę su kibia juosta pritvirtino prie kojos.
Man tai pasirodė labai juokinga. Mano išdidumui tai buvo
didelis smūgis. Kiekvienam iš mūsų buvo paskirta po terapeutą.
Mano terapeutės vardas buvo Kristina. Tarp mūsų akimirksniu
užsimezgė artimas ryšys.
Mūvėdama kumštinę pirštinę ant sveikosios rankos Nicole
turėjo rašyti lentoje ar spausdinti klaviatūra paralyžiuotąja
ranka. Vieno pratimo metu ji turėjo sudėti pokerio žetonus į
 222/580
indelį nuo avižinių dribsnių. Baigiantis pirmajai savaitei ji žeto-
nus jau dėliojo į indelį nuo teniso kamuoliukų. Vieną po kito ji
movė kūdikiams skirtus vaivorykštės spalvų žiedus ant pagali-
uko, segė skalbinių segtukus ant liniuotės ir, pasmeigusi šakute
gabalėlį plastilino, bandė nunešti jį sau prie burnos. Iš pradžių
prireikdavo klinikos darbuotojų pagalbos. Paskui jau atliko
pratimus pati, o Kristina su chronometru matuodavo atlikimo
laiką. Kiekvieną kartą, kai Nicole, pabaigusi užduotį, pasaky-
davo: „Tai geriausia, ką galiu“, Kristina atsakydavo: „Netiesa.“
Nicole stebisi:
– Neįtikima, kokį pagerėjimą pavyko pasiekti vos per pen-
kias minutes! O per dvi savaites… Aš sukrėsta. Jie neleidžia var-
toti žodžio „negaliu“. Kristina šį žodį vadino tiesiog „tuo
nešvankiu žodeliu“. Sagų segiojimas iki gydymo man keldavo
visišką paniką. Net vieną sagą užsegti man atrodė visiškai neį-
manoma. Netgi buvau ėmusi svarstyti, kad visai įmanoma
nugyventi gyvenimą visiškai nesagstant sagų. Tačiau po dviejų
savaičių, praleistų greitai užsegant ir atsegant laboratorijos
chalato sagas, supratau, kad įmanoma visiškai pakeisti savo su-
vokimą apie tai, ką aš galiu ir ko negaliu padaryti.
Vieną vakarą, įpusėjus dviejų savaičių terapijos kursui, visi
pacientai kartu išėjo vakarienės į restoraną.
– Mes gerokai apdergėme stalą. Padavėjai jau anksčiau
buvo matę pacientus iš Taubo klinikos, taigi jie žinojo, ko
galima tikėtis. Maisto gabaliukai skraidė aplinkui, mums
visiems bandant valgyti pažeistosiomis rankomis. Mūsų buvo
šešiolika. Buvo gana juokinga. Antros savaitės pabaigoje aš jau
galėjau nesveika ranka paruošti kavą. Kartą paprašiusi kavos
gavau tokį atsakymą: „Žinai ką? Gali pati ją ir paruošti.“ Aš
turėjau šaukštu pasemti kavos, įberti į kavos aparatą, tada
 223/580
pripildyti jį vandens – ir visa tai turėjau padaryti pažeistąja
ranka. Nežinau, ar ta kava buvo labai skani.“
Paklausiau jos, kaip ji jautėsi palikdama kliniką.
– Visiškai atjaunėjusi – galbūt protiškai net labiau nei fiz-
iškai. Aš atgavau norą tobulėti ir gyventi normalų gyvenimą.
Trejus metus pažeistąja ranka ji nebuvo apkabinusi nė vi-
eno žmogaus, bet dabar vėl galėjo tai padaryti.
– Šiandieną visi žino, kad mano rankos paspaudimas
silpnas, tačiau aš galiu paspausti ranką. Galbūt šia ranka
niekada nemėtysiu ieties, bet galiu atidaryti šaldytuvo dureles,
išjungti šviesą, užsukti čiaupą ir užsipilti šampūno ant galvos.
Ši „nedidelė“ pažanga suteikė jai galimybę gyventi sav-
arankiškai ir vairuoti mašiną autostradoje, vairą prilaikant
abiem rankomis. Ji pradėjo plaukioti, o savaitę prieš mūsų
pokalbį buvo išvykusi slidinėti be lazdų į kalnus Jutoje.
Išbandymų metu bendradarbiai ir vadovai iš CNN ir „En-
tertainment Tonight“ stebėjo jos progresą ir padėjo finansiškai.
Pasitaikius galimybei įsidarbinti laisvai samdoma darbuotoja
Niujorke, CNN pramogų programoje, ji ja pasinaudojo. Rugsėjį
jau dirbo visu etatu. 2001 metų rugsėjo 11 dieną, sėdėdama prie
savo darbo stalo ir žiūrėdama pro langą, ji pamatė, kaip an-
trasis lėktuvas sudužo į Pasaulio prekybos centrą. Kilus su-
maiščiai ji buvo paskirta dirbti naujienų skyriuje prie užduočių,
kurios kitomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į jos specialiuosius
poreikius, būtų kiek supaprastintos. Bet nebuvo. Buvo
vadovaujamasi tokiu požiūriu: „Turi protą, tai juo ir naudokis“.
Tai, sako ji, jos atveju buvo geriausia, kas galėjo atsitikti.
Šiam darbui pasibaigus Nicole grįžo į Kaliforniją ir vėl
tapo pradinių klasių mokytoja. Vaikai ją pamilo iš karto. Jie
netgi sugalvojo „Panelės Nicole von Ruden dieną“, kai iš
 224/580
mokyklinių autobusų išlipdavo dėvėdami kumštines pirštines,
kaip kad ji jas dėvėjo Taubo klinikoje, ir nenusimaudavo ištisą
dieną. Jie ėmė šaipytis iš jos braižo ir silpnos rankos, todėl ji
nusprendė priversti juos rašyti ta ranka, kuri buvo silpnesnė ir
nedominuojanti.
– Ir, – sako Nicole, – jiems nebuvo leidžiama vartoti
žodžio „negaliu“. Tiesą pasakius, jie buvo maži terapeutai. Kol
mano pirmokai skaičiuodavo, aš laikiau virš galvos iškėlusi
ranką ir negalėjau jos nuleisti. Kiekvieną dieną aš ją turėdavau
išlaikyti vis ilgiau... Jie buvo negailestingi.
Dabar Nicole dirba prodiusere „Enterntainment Tonight“
visu etatu. Darbe jai tenka rašyti scenarijus, tikrinti faktus ir or-
ganizuoti filmavimus. (Ji vadovavo Michaelo Jacksono teismo
proceso filmavimui.) Moteris, kuri negalėjo pati apsiversti lovo-
je, dabar darbą pradeda penktą valandą ryto, o jos darbo
savaitė viršija keturiasdešimt valandų. Ji sulieknėjo ir dabar
sveria 126 svarus – tiek, kiek anksčiau. Ji vis dar jaučia
silpnumą ir dilgčiojimą dešinėje kūno pusėje, tačiau gali nešioti
daiktus dešine ranka, pati apsirengti ir apskritai geba pati
savimi pasirūpinti. Ji vėl pradėjo dirbti su AIDS sergančiais
vaikais.

DAKATRO FRIEDEMANNO PULVERMÜLLERIO vadovaujama ko-

manda Vokietijoje atlikdama tyrimus taip pat vadovavosi
priverstinių judesių terapijos principais. Dirbdami drauge su
Taubu jie siekė padėti insultą patyrusiems pacientams, kurie
dėl pažeidimų Broca srityje buvo praradę kalbos dovaną. Apie
40 procentų pacientų, išgyvenusių insultą kairiajame smegenų
pusrutulyje, kenčia dėl kalbos sutrikimo – afazijos. Kai kurie jų,
kaip kad žymusis Broca pacientas Tan, tegali ištarti vieną žodį,
 225/580
kiti gali ištarti daugiau žodžių, bet jų gebėjimas kalbėti vis tiek
labai ribotas. Kartais tokie pacientai gali netikėtai pasveikti ar
imti vartoti kai kuriuos žodžius, tačiau apskritai įprasta manyti,
kad tie, kuriems pagerėjimo nepavyksta sulaukti per vienus
metus, jo niekada ir nesulauks.
Kas galėtų būti kumštinės pirštinės ar paraištės atitikmuo,
kai kalbama apie kalbėjimą? Nuo afazijos kenčiantys pacientai,
kaip ir pacientai su paralyžiuotomis rankomis, ima naudoti sa-
votišką sveikosios rankos atitikmenį: gestikuliuoti ar piešti pa-
veiksliukus, o jeigu jie gali bent kiek pakalbėti, stengiasi viską
pasakyti kuo paprasčiau.
Afazijos pacientams taikomas „suvaržymas“ nėra fizinis,
bet dėl to ne ką mažiau realesnis: pacientai privalo laikytis tam
tikrų kalbos taisyklių. Kadangi tam reikia formuoti elgseną, šios
taisyklės įdiegiamos iš lėto. Pacientai žaidžia terapeutinį žai-
dimą kortomis. Keturi žmonės žaidžia su trisdešimt dviem kor-
tomis, kuriose šešiolika skirtingų paveikslėlių – taigi po dvi
kiekvieno paveikslėlio kopijas. Pacientas, rankoje laikantis
kortą su ant jos pavaizduotu akmeniu, turi paprašyti kitų
žaidėjų, kad jam duotų kitą tokią pačią kortą. Iš pradžių jie
privalo laikytis vienintelės taisyklės – jokiais būdais neparodyti
kortos, kad tokiu būdu nesustiprintų išmokto nenaudojimo. Jie
gali naudotis bet kokiais aplinkkeliais, kurie turi būti verbalini-
ai. Jeigu jie nori gauti kortą su saulės paveiksliuku, gali sakyti
„tas daiktas, kuris dieną mus kaitina“. Gavę dvi vienodas kortas
jas gali padėti į šalį. Laimi tas, kuris pirmasis atsikrato visų
kortų.
Kitos stadijos metu jie turi teisingai ištarti objekto
pavadinimą. Dabar jie turi paklausti tikslų klausimą,
pavyzdžiui: „Gal galėčiau gauti kortą su šunimi?“ Dar vėliau jie
 226/580
turi pridurti asmens vardą ir mandagią frazę: „Pone Schmidt,
gal galėtumėte man paduoti kortos su saule kopiją?“ Toliau
tęsiant gydymą įtraukiamos vis sudėtingesnės kortos.
Įtraukiamos kortos, su spalvotais paveiksliukais ir skaičiais.
Pavyzdžiui, ant vienos kortos pavaizduotos trys mėlynos kojinės
ir du akmenys. Iš pradžių pacientai sulaukia pagyrimo po kiek-
vienos, net paprasčiausios, sėkmingai įgyvendintos užduoties.
Pažengusieji pagyrimo gali tikėtis tik įveikę sudėtingesnes
užduotis.
Minėta vokiečių komanda pasirinko labai komplikuotą pa-
cientų grupę: žmones, kurie buvo išgyvenę vidutiniškai po 8,3
insulto priepuolius ir iš kurių beveik niekas nieko jau ne-
besitikėjo. Jų tyrime dalyvavo septyniolika pacientų.
Septyniems kontrolinės grupės pacientams buvo pasiūlytas
tradicinis gydymas, kurio metu jie tiesiog kartojo žodžius.
Dešimt likusių pacientų dešimt dienų iš eilės po tris valandas
per dieną dalyvavo pokalbiams pritaikytos priverstinių judesių
terapijos seansuose ir turėjo laikytis kalbinio žaidimo taisyklių.
Abi grupės terapijos seansuose praleido vienodą valandų
skaičių, o terapijai pasibaigus joms buvo atliktas kalbos testas.
Po dešimties gydymo dienų – iš viso vos trisdešimt dviejų
valandų gydymo – pacientų grupės, kuriai taikyta priverstinių
judesių terapija, komunikacijos gebėjimai pagerėjo net 30 pro-
centų. Tradicinės terapijos kursą išėję pacientai nerodė jokių
pagerėjimo ženklų.
Remdamasis darbo su plastiškumu patirtimi, Taubas
išplėtojo keletą lavinimo principų: lavinimas bus efektyvesnis,
jei lavinamas įgūdis reikalingas kasdieniame gyvenime; lavin-
imosi procesas turi būti intensyvėjantis ir sutelktas palyginti
trumpame laiko tarpe – šią lavinimo metodiką Taubas vadina
 227/580
„koncentruota praktika“, kuri, kaip parodė jo tyrimai, kur kas
veiksmingesnė nei ilgalaikiai, bet rečiau atliekami lavinimo
seansai.
Dauguma šių principų taikomi mokantis užsienio kalbų
„pasinėrimo“ būdu. Kam iš mūsų neteko pastebėti, kad metų
metus lankę kalbos kursus mes išmokstame kur kas mažiau nei
tiesiog nuvažiavę į tą užsienio šalį ir „pasinėrę“ į jos kalbą kur
kas trumpesniam laikui? Laikas, kurį praleidžiame su
žmonėmis, nekalbančiais mūsų gimtąja kalba, ir esame priver-
sti kalbėti jų kalba, yra mūsų „suvaržymas“. Kasdienis paniri-
mas į kalbą atstoja „koncentruotą praktiką“. Mūsų akcentas
kitiems signalizuoja, kad jie kalbėdami su mumis turėtų vartoti
paprastesnę kalbą – taigi, mūsų iššūkiai arba mūsų formavimas
nuosekliai stiprėja. Taip užkertamas kelias išmoktam
nenaudojimui, kadangi nuo komunikacijos priklauso mūsų
išlikimas.

TAUBAS PRIVERSTINIŲ JUDESIŲ TERAPIJOS PRINCIPUS pritaikė dar

keliems sutrikimams gydyti. Jis pradėjo dirbti su vaikais, ser-
gančiais cerebriniu paralyžiumi. Tai sunki ir tragiška liga, kurią
sukelti gali insulto, infekcijos, deguonies trūkumo gimdymo
metu ar kitų veiksnių nulemti pažeidimai besivystančiose sme-
genyse. Tokie vaikai dažnai negali vaikščioti ir visą gyvenimą
yra prirakinti prie invalido vežimėlio. Jie negali aiškiai kalbėti
ir kontroliuoti savo judesių, jų rankos paralyžiuotos arba
sutrikęs jų funkcionavimas. Prieš sukuriant priverstinių judesių
terapiją bandymai išgydyti, padėti tokiems vaikams kontroli-
uoti savo rankas buvo laikomi neveiksmingais. Taubas atliko
tyrimą, kurio metu vienai pusei cerebriniu paralyžiumi ser-
gančių vaikų buvo taikoma tradicinė terapija, o kitai pusei –
 228/580
priverstinių judesių terapija, geriau valdomą jų ranką įdėjus į
įtvarą, pagamintą iš stiklo pluošto. Priverstinių judesių terapi-
jos metu vaikai turėjo paralyžiuotais pirštais sprogdinti muilo
burbulus, pataikyti kamuoliu į skylę ir pakelti dėlionės detales.
Kiekvieną kartą vaikui sėkmingai atlikus užduotį, jis buvo api-
pilamas pagyromis, o kito žaidimo metu skatinamas viską at-
likti tiksliau, greičiau ir sklandžiau, nepaisant nuovargio. Po tris
savaites trukusios terapijos vaikai pasiekė didžiulius
laimėjimus. Kai kurie jų pirmą kartą gyvenime galėjo šliaužioti.
Vienas aštuoniolikos mėnesių kūdikis pirmą kartą gyvenime
sugebėjo pašliaužti keletą žingsnių ir ranka įsidėti į burną
maisto. Vienas keturių su puse metų berniukas, kuris niekada
iki tol negalėjo pajudinti rankos ir plaštakos, galėjo žaisti
kamuoliu. Vienas tokių vaikų buvo Frederickas Lincolnas.

FREDERICKAS DAR MOTINOS GIMDOJE PATYRĖ insultą. Kai jam

buvo keturi su puse mėnesio, motina suvokė, kad kažkas su juo
negerai.
– Pastebėjau, kad jis nedarė to, ką darė kiti lopšelį lankę
berniukai. Jie galėjo atsisėsti ir išlaikyti buteliuką, o mano
vaikas to padaryti negalėjo. Žinojau, kad kažkas ne taip, bet
nežinojau, kur galėčiau kreiptis.
Buvo pažeista visa jo kūno kairioji pusė: nei ranka, nei
koja normaliai nefunkcionavo. Jo akis buvo apdribusi, jis neg-
alėjo tarti garsų ar žodžių, nes liežuvis taip pat buvo iš dalies
paralyžiuotas. Frederickas negalėjo nei šliaužioti, nei vaikščioti
kaip kiti vaikai. Iki trejų metų jis negalėjo kalbėti.
Kai Frederickui buvo septyni mėnesiai, jis patyrė
priepuolį, po kurio kairioji ranka liko „prilipusi“ prie krūtinės
taip, kad ją atplėšti buvo neįmanoma. Atlikęs MRT tyrimą,
 229/580
gydytojas mamai pasakė, kad „ketvirtadalis jo smegenų mirusi-
os“ ir kad „jis niekada negalės šliaužioti, vaikščioti ar kalbėti“.
Gydytojo manymu, vaikas maždaug dvyliktą savaitę nuo pas-
tojimo buvo išgyvenęs insultą.
Jam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, o kairioji
kūno dalis visiškai surakinta. Jo motina, iki tol dirbusi Federa-
liniame apygardos teisme, išėjo iš darbo, kad galėtų visą laiką
skirti Frederickui, o tai labai pakenkė šeimos finansams. Fred-
ericko neįgalumas labai paveikė ir jo aštuonerių metų sesutę.
– Aš turėjau paaiškinti jo sesutei, – pasakoja Fredericko
motina, – kad jos broliukas negalės savimi pasirūpinti, todėl už
jį tai padaryti turės mama. Ir kad mes negalime žinoti, kiek tai
tęsis. Mes netgi nežinojome, ar Frederickas kada nors gyvenime
galės ką nors padaryti pats.
Kai Frederickui buvo aštuoniolika mėnesių, jo motina, iš-
girdusi apie Taubo kliniką suaugusiesiems, pasidomėjo, ar
galima būtų ten gydyti ir Fredericką. Tačiau prireikė kelerių
metų, kol klinika sukūrė vaikams skirtą programą.
Kai Fredericką pagaliau priėmė į Taubo kliniką, jam jau
buvo ketveri. Iki tol taikant įprastinius metodus jam buvo
pavykę pasiekti šiokią tokią pažangą. Su kojos įtvaru galėjo
paeiti ir, nors sunkiai, galėjo kalbėti. Tačiau buvo panašu, kad
jo progresas stabilizavosi. Jis jau pajudino kairę ranką, bet
nevaldė kairės plaštakos. Kadangi jam neišeidavo rodomuoju ar
bet kuriuo kitu pirštu paliesti nykščio, nepavykdavo ir sugriebti
kamuolio nei jo išlaikyti rankoje. Tam turėjo pasitelkti dešinį
delną ir išorinę kairės plaštakos pusę.
Iš pradžių Frederickas nenorėjo dalyvauti Taubo pro-
gramoje ir ėmė maištauti, bulvių košę valgydamas sutvarstyta
ranka, užuot bandęs panaudoti paralyžiuotąją.
 230/580
Norint užtikrinti, kad dvidešimt vieną dieną trunkanti
priverstinių judesių terapija Frederickui vyktų be pertraukų,
pratimai buvo atliekami ne tik Taubo klinikoje.
– Kad mums būtų patogiau, – pasakoja jo mama, – terapi-
jos seansai vyko darželyje, namuose, bažnyčioje, pas močiutę –
kad ir kur mes tuo metu būtume. Terapeutė kartu su mumis
važiuodavo į bažnyčią, o pakeliui mašinoje dirbo su Fredericko
ranka. Kartu su juo dalyvavo pamokose, vykusiose sekmadien-
inėje mokyklėlėje. Ji taikėsi prie mūsų tvarkaraščio. Vis dėlto
daugiausiai laiko nuo pirmadienio iki penktadienio buvo
praleidžiama Fredericko darželyje. Berniukas žinojo, kad mes
bandome padėti jo „kairiukei“ – taip vadinome nejudriąją
ranką.
Praėjus vos devyniolikai dienų nuo terapijos pradžios, jis
jau galėjo „kairiukės“ rodomuoju pirštu paliesti nykštį.
– Šiandieną, – sako motina, – kaire ranka jis gali atlikti
viską, nors ji ir silpnesnė už dešiniąją. Gali atidaryti maišelį su
styginiu užsegimu ir išlaikyti beisbolo lazdą. Jo būklė gerėja
kiekvieną dieną. Motoriniai įgūdžiai nepaprastai pagerėjo. Fre-
dericko sveikimas prasidėjo vykstant terapijai Taubo klinikoje
ir nuo to laiko tęsiasi. Mano pagalba jam niekuo nesiskiria nuo
įprastinės motinos pagalbos vaikui.
Frederickui tapus savarankiškesniam, motina galėjo grįžti
į darbą.
Šiandieną Frederickui aštuoneri ir jis nelaiko savęs
neįgaliu. Jis gali bėgioti, praktikuoja keletą sporto šakų, taip pat
ir tinklinį, nors mėgstamiausias sportas visuomet buvo beis-
bolas. Kad nepamestų beisbolo pirštinės, mama iš vidaus prisi-
uvusi kibios juostos atraižą, kuri tvirtinama prie kitos kibios ju-
ostos atraižos, dėvimos ant rankos.
 231/580
Frederickui pavyko padaryti neįsivaizduojamą pažangą.
Jis pirmą kartą dalyvavo atrankoje į beisbolo komandą, kuri
nebuvo skirta neįgaliems vaikams, ir buvo atrinktas.
– Šioje komandoje jam sekėsi žaisti taip gerai, – sako jo
mama, – kad treneriai atrinko jį į „visų žvaigždžių“ komandą.
Kai jis man tai pranešė, aš valandų valandas nesilioviau verkti.
Frederickas dešiniarankis, todėl beisbolo lazdą gali
išlaikyti normaliai. Kartkartėm jis nusivilia kairės rankos sug-
riebimo stiprumu, tačiau dešinioji ranka tokia stipri, kad jis
puikiai gali smogti ir viena ranka.
– 2002 metais, – sako jo mama, – penkiamečių ir šešia-
mečių beisbolo lygoje jis sužaidė penkis „visų žvaigždžių“
mačus. Jo komanda laimėjo tris iš šių penkių mačų ir čempion-
atą geriausiu RBI rezultatu. Buvo neapsakomai gera. Aš viską
turiu nufilmavusi.

***

SILVER SPRINGO BEŽDŽIONIŲ IR NEUROPLASTIŠKUMO istorija

tęsėsi. Nuo to laiko, kai beždžionės buvo pašalintos iš Taubo
laboratorijos, prabėgo keleri metai. Per tą laiką neurologai ėmė
vis labiau vertinti Taubo, kuris vis peržengdavo savo laikmečio
ribas, atradimus. Toks susidomėjimas Taubo darbais ir
pačiomis beždžionėmis padėjo pamatus vienam svarbiausių
visų laikų eksperimentų.
Merzenichas eksperimentais buvo įrodęs, kad, užkirtus
kelią iš piršto siunčiamo jutiminio signalo perdavimui, sme-
genų žemėlapio pokyčiai paprastai pasireiškia 1–2 milimetrų
smegenų žievės plote. Mokslininkai manė, kad tokia plastinių
pokyčių apimtis gali būti paaiškinta tuo, kaip auga atskirų
 232/580
neuronų ataugos. Pažeisti smegenų neuronai gali išleisti sa-
votiškas atšakas, t. y. juos su kitais neuronais jungiančias
ataugas. Vienam iš neuronų žuvus ar nutrūkus signalų į jį
tiekimui, greta esančių neuronų ataugos gali paaugti nuo 1 iki 2
milimetrų, taip kompensuodamos prarastą neuroną. Tačiau
jeigu plastiniai pokyčiai vyksta būtent pagal šį modelį, jų povei-
kis ribotas ir gali vykti tik keliuose netoli pažeistojo esančiuose
neuronuose. Todėl plastiniai pokyčiai gali vykti tarp netoli vien-
as kito esančių smegenų sektorių, bet neįmanomi tarp labiau
nutolusių smegenų sektorių.
Jonas Kaasas, Merzenicho kolega Vanderbilto uni-
versitete, ėmėsi darbo kartu su studentu Timu Ponsu, kurio
netenkino ši 1–2 milimetrų riba. Ar tai tikrai galutinė plastinių
pokyčių riba? O galbūt Merzenicho nustatyta plastinių pokyčių
riba buvo nulemta jo taikytos metodikos, kuri bent jau pag-
rindinių eksperimentų metu apsiribojo vieno nervo nukirtimu?
Ponsas ėmė svarstyti, kas nutiktų, jei būtų nukirsti visi vi-
enos rankos nervai. Ar plastiniai pokyčiai pasireikštų didesnia-
me nei 2 milimetrų plote? Ir ar tuomet pavyktų užfiksuoti
pokyčius tarp skirtingų smegenų sektorių?
Vieninteliai gyvūnai, kurie galėjo padėti atsakyti į šį
klausimą, buvo Silver Springo beždžionės, nes jos buvo vienin-
teliai mums žinomi padarai, dvylika metų pragyvenę su sme-
genų žemėlapiais, nuo kurių buvo atkirsti jutiminiai signalai.
Ironiška, tačiau tiek daug metų trukęs PETA įsikišimas tik dar
labiau padidino jų vertę mokslinėje bendruomenėje. Jei kur
nors gyveno gyvūnas, patyręs didelio masto smegenų žievės re-
organizaciją, kurią būtų įmanoma kartografuoti, jo ieškoti
reikėjo tarp šių beždžionių.
 233/580
Tačiau nebuvo aišku, kam šie gyvūnai priklauso, nors juos
globoti ir buvo paskirta Nacionaliniams sveikatos institutams.
Tačiau ši agentūra kelis kartus buvo pareiškusi, kad neturi nu-
osavybės teisių į gyvūnus, kurie buvo tarsi mėtoma karšta bul-
vė, ir nedrįso su jais eksperimentuoti dėl PETA neapleidžiamos
kampanijos juos išlaisvinti. Vis dėlto rimtajai mokslinės
bendruomenės daliai, taip pat ir NSI atstovams, ši raganų
medžioklė ėmė įkyrėti. 1987 metais PETA byla dėl beždžionių
globos buvo iškelta Aukščiausiajame teisme ir teismas ją
atmetė.
Beždžionėms senstant jų sveikata ėmė prastėti, o viena jų,
vardu Paulas, labai sublogo. PETA ėmė įkalbinėti NSI, kad šie
atliktų Paului eutanaziją, arba „gailestingą nužudymą“, ir bandė
iškovoti tai priversiantį atlikti teismo nutarimą. 1989 metų
gruodį kita beždžionė, vardu Bilis, taip pat sunkiai kentėjo ir
merdėjo.
Neurologų bendrijos ir NSI Psichinės sveikatos instituto
Neuropsichologijos skyriaus vedėjas Mortimeris Mishkinas jau
prieš daugelį metų buvo išnagrinėjęs Sherringtono refleksinę
teoriją paneigusį pirmąjį Taubo deaferentacijos eksperimentą.
Silver Springo beždžionių skandalo metu Mishkinas užstojo
Taubą ir buvo vienas iš nedaugelio, kurie nesutiko, kad iš
Taubo būtų atimtas NSI finansavimas. Mishkinas susitiko su
Ponsu ir jie kartu nusprendė, kad prieš atliekant eutanaziją
beždžiones galima panaudoti paskutiniam eksperimentui. Tai
buvo drąsus sprendimas, kadangi Kongresas buvo oficialiai
išreiškęs paramą PETA organizacijai. Šie du mokslininkai
puikiai suvokė, kad PETA gali pradėti eiti iš proto, todėl tam,
kad apeitų valstybę, jie susirado privatų finansavimo šaltinį.
 234/580
Eksperimentas buvo atliktas prieš pat užmigdant
beždžionę vardu Bilis. Suleidus anestetikų atlikta jo ranką
reprezentuojančio smegenų žemėlapio mikroelektrodinė anal-
izė. Mokslininkai ir chirurgai, jausdami didžiulį spaudimą, per
keturias valandas atliko tai, kas paprastai būtų trukę daugiau
nei dieną. Jie pašalino dalį beždžionės kaukolės, prijungė
elektrodus 124 skirtinguose jutiminės ranką reprezentuojančios
smegenų žievės taškuose ir paglostė deaferentuotą ranką. Kaip
ir tikėtasi, elektriniai impulsai iš rankos elektrodų nepasiekė.
Tuomet Ponsas, kuris žinojo, kad veidą reprezentuojantis sme-
genų žemėlapis yra šalia rankos smegenų žemėlapio, paglostė
beždžionei veidą.
Jo nuostabai, palietus beždžionės veidą sureagavo ir
beždžionės deaferentuotos rankos smegenų žemėlapio neur-
onai, taip patvirtindami hipotezę, kad veidą reprezentuojantis
smegenų žemėlapis išsiplėtė į rankos smegenų žemėlapio plotą.
Kaip Merzenichas buvo įrodęs ankstesnių eksperimentų metu,
kai smegenų žemėlapis nenaudojamas, smegenys gali
persitvarkyti ir leisti kitai psichinei funkcijai užimti
nenaudojamą informacijos apdorojimui skirtą plotą. Tačiau
didžiausią nuostabą kėlė šio persitvarkymo mastas. Keturiolika
milimetrų, arba pusę colio (1,27 centimetro), „rankos“
žemėlapio buvo perprogramuota taip, kad galėtų priimti iš
veido siunčiamą jutiminę informaciją – smegenų perpro-
gramavimas tokiu mastu buvo užfiksuotas pirmą kartą.
Biliui buvo suleista mirtina injekcija. Po šešių mėnesių tas
pats eksperimentas buvo pakartotas su trimis kitomis
beždžionėmis, ir visų jų rezultatai buvo tokie pat.
Šis eksperimentas buvo didžiulis postūmis Taubui, kuris
tapo eksperimentą aprašančio mokslinio straipsnio
 235/580
bendraautoriu, bei kitiems neuroplastiškumo tyrėjams,
siekusiems perprogramuoti didelio masto smegenų pažeidimus
turinčių žmonių smegenis. Šis eksperimentas parodė, kad ne tik
smegenys gali į joms padarytą žalą reaguoti priversdamos
atskirus neuronus užauginti naujas ataugas savo nedidelių
plotų ribose, bet smegenų reorganizacija gali apimti ir didžiuli-
us žievės plotus.

KAIP IR DAUGUMAI NEUROPLASTIŠKUMO specialistų, Taubui teko

dalyvauti ne viename komandiniame eksperimente. Jis padėjo
sukurti daug žadančią kompiuterinę priverstinių judesių terapi-
jos versiją, pavadintą „AutoCITE“ (automatizuota priverstinių
judesių terapija, anglų k. automated constraint-induced move-
ment therapy), skirtą žmonėms, kurie neturi galimybių atvykti
į kliniką. Priverstinių judesių terapija šiuo metu Jungtinėse
Valstijose išbandoma nacionaliniu mastu. Kartu su kita ko-
manda Taubas siekia sukurti mašiną, padėsiančią visiškai para-
lyžiuotiems žmonėms, kurie kenčia nuo šoninės amiotrofinės
sklerozės – ligos, kuria serga ir Stephenas Hawkingas. Ši
mašina jų mintis smegenų elektrinėmis bangomis perduotų į
žymeklį kompiuterio ekrane, o tai leistų jiems parinkti raides ir
formuluoti neilgus sakinius. Jis dalyvauja ir ieškant priemonių
ūžimui, arba spengimui, kurį gali sukelti plastiški pokyčiai
klausos žievės srityje, išgydyti. Taubas taip pat nori išsiaiškinti,
ar insultą išgyvenę pacientai gali išmokti visiškai normaliai
judėti, pritaikius priverstinių judesių terapiją. Šiuo metu pa-
cientams taikomas dviejų savaičių gydymo kursas, bet jis nori
sužinoti, kas nutiktų, jei gydymas būtų pratęstas iki metų.
Vis dėlto žymiausias jo indėlis tikriausiai tas, kad požiūris
į pažeidimus smegenyse ir nervų sistemoje gali būti pritaikytas
 236/580
tiek daug sutrikimų gydyti. Net tokios ne neurologinės ligos
kaip artritas gali sukelti išmokto nenaudojimo būseną, kadangi
artrito priepuolį patyrę pacientai neretai visiškai nustoja
naudojęsi galūne ar sąnariu. Priverstinių judesių terapija galėtų
jiems padėti atgauti judėjimo laisvę.
Visoje medicinos srityje tikriausiai rasime nedaug nega-
lavimų, kurie būtų labiau bauginantys nei insultas, nes jo metu
žūva dalis smegenų. Tačiau Taubas parodė, kad jei tik greta
negyvo yra gyvo audinio, netgi išgyvenus insultą dėl šio audinio
plastiškumo yra vilties, kad gyvasis audinys perims žuvusio
audinio funkcijas. Nedaugeliui mokslininkų eksperimentų su
gyvūnais metu pavyko surinkti tiek daug tiesiogiai praktiškai
pritaikomų žinių. Kad ir kaip būtų ironiška, Silver Springo
beždžionės patyrė beprasmišką fizinę kančią tik tuomet, kai
paslaptingai dingo PETA organizacijai perėmus jų globą.
Panašu, kad tuomet jos buvo priverstos išgyventi dviejų tūk-
stančių mylių kelionę į Floridą ir atgal ir būtent iš šios kelionės
sugrįžo fiziškai traumuotos bei įsiaudrinusios.
Edwardo Taubo darbai kiekvieną dieną keičia žmonių,
kurių dauguma buvo parblokšti tamsiausiu gyvenimo
laikotarpiu, gyvenimus. Kiekvieną kartą vienam jų iš naujo iš-
mokus pajudinti paralyžiuotą kūno dalį ar prakalbėti, jie ne tik
patys prisikelia iš mirusiųjų, bet ir tampa įstabios Edwardo
Taubo veiklos liudytojais.

[Pastabos ir nuorodos]
 237/580

23 Aprašytų ligonių, patyrusių insultą, sme-

genyse buvo pažeista motorinė sritis. O
beždžionėms buvo pažeidžiamas tik perifer-
inis jutiminis „įvadas“. Tačiau insultas gali
pažeisti ir jutimines pusrutulių žievės zonas.
Tuomet situacija abiem atvejais būtų
panašesnė.

24 Glioma – glialinių (smegenų atraminių)

ląstelių piktybinis išvešėjimas.
 6

SMEGENŲ SPYNA
ATRAKINTA
Kaip plastiškumas gali padėti kovoti su nerimu,
įkyrybėmis, manijomis ir blogais įpročiais

MES VISI TURIME DĖL KO NERIMAUTI. Nerimaujame todėl, kad es-

ame protaujančios būtybės. Protas geba numatyti, ir tai jo
esminis bruožas. Tas pats protas, kuris mums leidžia planuoti,
tikėtis, svajoti ir kelti hipotezes, leidžia ir nerimauti bei tikėtis
neigiamų pasekmių. Tačiau tarp mūsų yra ir „didžiųjų ner-
imautojų“. Jų nerimas pranoksta likusiųjų nerimą. Jų kančia,
nors gyvuoja tik jų galvose, kur kas stipresnė nei daugelio
žmonių – taip yra būtent dėl to, kad kančia – jų galvose ir jie
negali nuo jos pabėgti. Tokius žmones jų pačių smegenys
dažnai traumuoja taip, kad net kyla minčių apie savižudybę. Vi-
enas koledžo studentas jautėsi visiškai užspeistas savo paties
 239/580
susikurtuose nerimo ir manijų spąstuose, kol neištvėręs įsikišo į
burną pistoletą ir paspaudė gaiduką. Kulka perkirto jo kaktos
skiltį sukeldama lobotomiją25 – procesą, kuris tuo metu buvo
taikomas obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui (įkyrybėms)
gydyti. Jis rastas gyvas, o liga buvo išgydyta, ir netrukus jis vėl
grįžo į koledžą.
Yra galybė nerimautojų tipų, kaip ir galybė nerimo rūšių –
tai fobijos, potrauminio streso nulemti sutrikimai ir panikos
priepuoliai. Tačiau labiausiai iš jų visų kenčia obsesinį-kom-
pulsinį sutrikimą, toliau OKS (anglų k. obsessive–compulsive
disorder, OCD), turintys žmonės, kurie paniškai bijo, kad juos
ar jų mylimuosius ištiks ar jau ištiko bėda. Nors dauguma jų ir
vaikystėje ganėtinai nerimastingi, vėlesniu gyvenimo etapu,
dažnai jau suaugus, juos paprastai ištinka „priepuolis“, atveri-
antis visai kitą nerimo lygmenį. Iš šaltakraujiškų suaugusiųjų
jie staiga pavirsta į kenčiančius ir persigandusius vaikus. Gėdy-
damiesi prarastos savitvardos jie dažnai siekia nerimą nuslėpti
ir neretai tai padaryti jiems sekasi ne vienus metus, kol galų
gale ateina laikas kreiptis pagalbos. Rimčiausiais atvejais jie
mėnesių mėnesius ar netgi metus negali pabusti iš savo koš-
marų. Vaistai gali padėti numalšinti nerimą, tačiau problemos
nepašalina.
OKS laikui bėgant dažniausiai ima stiprėti, ilgainiui
sukeldamas smegenų struktūros pokyčius. OKS kamuojamas
pacientas, galvodamas apie savo nerimo objektą iš kiekvienos
įmanomos perspektyvos ir nieko nepalikdamas atsitiktinumui,
gali justi palengvėjimą, tačiau kuo ilgiau jis galvoja apie savo
baimę, tuo labiau ima kankinti nerimas, nes OKS atveju neri-
mas sukelia nerimą.
 240/580
PIRMĄJĮ RIMTESNĮ PRIEPUOLĮ DAŽNIAUSIAI sukelia koks nors
emocinis dirgiklis. Tai gali būti motinos mirties metinės, žinios
apie konkurento patirtą avariją, skausmas ar kūne atrastas
gumbas, naujienos apie maiste esantį chemikalą ar filme
pamatytos nudegusios rankos. Tuomet žmogus pradeda
išgyventi, kad jis artėja to amžiaus, kurio būdama mirė jo mot-
ina, link ir net jei apskritai nėra labai prietaringas, ima nu-
jausti, kad mirs lygiai tą pačią dieną. Arba ima jaudintis, kad
konkurento žūtis reiškia, jog ir jo laukianti ankstyva mirtis, ner-
imauti, kad atrado pirmąjį nepagydomos ligos simptomą, arba
kad apsinuodijo, nes nepakankamai budriai rinkdavosi maistą.
Visus mus kartais aplanko panašios mintys. Tačiau nuo
OKS kenčiantys žmonės prisiriša prie šio nerimo ir negali jo
paleisti. Smegenys ir protas generuoja įvairius siaubo scen-
arijus ir jie negali jų atsikratyti, net jei ir stengiasi. Pavojus
jiems atrodo toks realus, kad jaučia privalą ką nors daryti. Tarp
tipiškų manijų galima paminėti baimę užsikrėsti mirtina liga,
mikrobais ar nusinuodyti chemikalais, jaučiamą elektromag-
netinės radiacijos pavojų ar netgi nerimą dėl savo paties genų
išdavystės. Kartais manijos apsėsti žmonės jaučia nenugalimą
potraukį simetrijai: juos trikdo netiesiai ant sienos pakabintas
paveikslas ar tai, kad dantys nėra idealiai lygūs; jiems
nepatinka, kai daiktai nėra idealiai tvarkingai sudėti, ir jie gali
praleisti valandų valandas juos rikiuodami. Arba tampa be galo
prietaringi dėl tam tikrų skaičių, ir, pavyzdžiui, žadintuvą gali
nustatyti tik ties nelyginiu skaičiumi. Protus gali užvaldyti
mintys, susijusios su seksu ar agresija, mintys apie tai, kad jie
skaudina savo mylimus žmones, tačiau „apsėstieji“ negali
paaiškinti šių minčių kilmės. Tipinė įkyri mintis gali skambėti
taip: „Tas bumbtelėjimas, kurį girdėjau vairuodamas, reiškia,
 241/580
kad aš pervažiavau žmogų.“ Religingus žmones gali užvaldyti
nuodėmingos mintys, skatinančios kaltės jausmą ir nerimą.
Daugelį OKS sergančių žmonių persekioja dvejonės, jie nuola-
tos savimi abejoja: ar išjungė dujinę viryklę, ar užrakino duris,
ar netyčia ko nors neįskaudino.
Nerimas gali pasirodyti keistas ir nesuvokiamas net
pačiam nerimautojui, tačiau tai nereiškia, kad jis dėl to mažiau
kankinantis. Mylinti motina ir žmona gali nerimauti, kad
pakenks savo kūdikiui ar kad naktį atsibus ir nudurs mėsininko
peiliu savo vyrą šiam net neprabudus. Vyrą gali persekioti
mintis, kad prie jo nagų priklijuoti skustuvo ašmenys, todėl jis
negalįs liesti savo vaikų, mylėtis su žmona ar paglostyti šuns.
Akimis ašmenys nematomi, tačiau protas jam kartoja, kad jie
yra, ir jis vis laukia žmonos patvirtinimo, kad jos nesužeidė.
Dėl OKS kenčiantys žmonės neretai dėl kokios nors
praeityje padarytos klaidos bijo ateities. Tačiau juos persekioja
ne tik klaidos, kurias iš tiesų padarė. Klaidos, kurias jie įsivaiz-
duoja padarysią, jei bent sekundei nustos jaudintis (kas
neišvengiamai atsitiks dėl jų žmogiškosios prigimties), taip pat
gali sukelti nenugalimą paniką. Obsesinio nerimautojo bėda ta,
kad jei tik yra mažiausia galimybė, jog atsitiks kas nors bloga,
jam ima atrodyti, kad tai neišvengiama.
Man teko turėti keletą pacientų, kurie taip nerimavo dėl
savo sveikatos, kad jautėsi lyg kaliniai, kiekvieną dieną lauki-
antys mirties bausmės. Tačiau jų drama čia nesibaigia. Net tuo-
met, kai užtikrinama, kad sveikata gera, jie, išgyvenę trumpą
palengvėjimo bangą, tuojau pat imasi naujos diagnozės, šį kartą
įtikėdami, kad yra pamišę, nes kaipgi kitaip galima paaiškinti jų
pačių susikurtas kančias. Vis dėlto ši „įžvalga“ yra ne kas kita
kaip nauja įkyraus abejojimo savimi forma.
 242/580
NETRUKUS PO PIRMŲJŲ OBSESINIO NERIMO apraiškų OKS kankin-
ami pacientai paprastai imasi kokio nors įkyraus veiksmo ner-
imui sumažinti. Jeigu jie įtaria esą apsikrėtę mikrobais, ima
praustis, o kai tai nepadeda pašalinti nerimo, ima skalbti visus
savo drabužius, o paskui – ir plauti sienas. Moteris, kuri bijo
nužudysianti savo kūdikį, mėsininko peilį apvynioja skuduru,
įdeda į dėžę ir užrakina tą dėžę rūsyje. Kalifornijos universitete
Los Andžele dirbantis psichiatras Jeffrey M. Schwartzas yra
aprašęs vyrą, kuris bijojo prisiliesti prie automobilių avarijų
metu išsiliejančios akumuliatoriaus rūgšties. Kasnakt jis gulė-
davo lovoje, bandydamas išgirsti sireną, kuri praneštų apie av-
ariją netoliese. Ją išgirdęs jis apsiaudavo specialius sportbačius
ir važinėdavo apie rajoną tol, kol surasdavo avarijos vietą. Poli-
cijai palikus įvykio vietą, jis valandų valandas šepečiu šveisdavo
asfaltą, o paskui parsėlindavo namo ir išmesdavo batus lauk.
Įkyrių minčių užvaldytiems dvejotojams dažnai išsivysto
tikrinimo manija. Jei jie nėra tikri, kad išjungė dujinę viryklę ar
užrakino duris, sugrįš ir patikrins bei pertikrins iš naujo šimtą
ar net daugiau kartų. Kadangi abejonė jų nepalieka niekados,
išeiti iš namų jiems gali prireikti kelių valandų.
Žmonės, kurie baiminasi, kad vairuojant išgirstas bumb-
telėjimas gali reikšti, jog jie pervažiavo žmogų, apsisuks ir,
pravažiavę pro tą vietą, patikrins, ar ant kelio neguli lavonas.
Jei žmogus paniškai bijo, kad užklups baisi liga, ieškodamas
simptomų jis rūpestingai apžiūrės savo kūną daugybę kartų ir
apsilankys pas gydytoją bent porą tuzinų kartų. Ilgainiui šios
tikrinimo manijos įgauna ritualinį pobūdį. Jei žmogus jaučiasi
purvinas, jis turi praustis tam tikra tvarka, užsimauti pirštines
prieš atsukdamas čiaupą ir šveisdamas kūną laikytis tam tikros
sekos. Jei žmogų persekioja nuodėmingos ar su seksu susijusios
 243/580
mintys, jis gali susikurti ritualą, kurio metu tam tikras maldas
turi pakartoti tam tikrą skaičių kartų. Šie ritualai neretai susiję
su kokiais nors nuo OKS kenčiančių pacientų turimais ma-
giškais ar prietaringais įsitikinimais. Jei jiems pavyksta išvengti
nelaimės, tai tik todėl, kad jie naudojo tam tikrą tikrinimo
būdą, ir vienintelė jų viltis ir toliau kiekvieną kartą naudoti tą
patį tikrinimo būdą.
OKS kankinami pacientai, dažnai apninkami abejonių, gali
išvystyti tokią baimę, kad tuoj ims ir padarys klaidą, jog jie
įkyriai bando pasitaisyti patys ir pataisyti kitus. Vienai moteriai
prireikdavo kelių šimtų valandų vienam trumpam laiškui
parašyti, nes ji jautėsi negalinti rasti žodžių, kurie nebūtų
klaidingi. Nemažai daktaro laipsnio disertacijų niekados
nepabaigiamos ne todėl, kad jų autoriai yra perfekcionistai, o
todėl, kad savimi abejojantys ir nuo OKS kenčiantys doktor-
antai negali rasti žodžių, kurie neatrodytų visiškai netinkami.
Žmogui pabandžius pasipriešinti savo manijai, iš to
kylanti įtampa pasiekia aukščiausią tašką. Leidęs manijai jį
užvaldyti žmogus gali pajusti laikiną palengvėjimą, tačiau kartu
padidėja tikimybė, kad persekiojančioms mintims ir manijoms
sugrįžus jų poveikis bus dar stipresnis.

OKS IŠGYDYTI VISUOMET BŪDAVO labai sunku. Vaistai ir terapija

daugeliui žmonių gali padėti tik iš dalies. Jeffrey M. Schwartzas
sukūrė veiksmingą plastiškumo idėja paremtą gydymo met-
odiką, galinčią padėti ne tik OKS kankinamiems pacientams,
bet ir visiems tiems, kuriuos kartais aplanko ir nepaleidžia, –
net jei protu suvokiame, kad nerimauti beprasmiška, – kur kas
kasdieniškesni rūpesčiai. Ši metodika gali padėti, kai jaučiamės
taip, tarsi rūpesčiai prie mūsų būtų prilipę, ar kai tampame
 244/580
kompulsyvūs ir esame užvaldomi tokių bjaurių įpročių kaip
nagų kramtymas, plaukų tąsymas, apsipirkimas, lošimas iš
pinigų ar įkyrus valgymas. Ši metodika gali padėti kūnui ir
teigiamai paveikti savivertę bei pasitikėjimą savimi netgi kai
kuriais tam tikrų pavydo formų, piktnaudžiavimo žalingomis
medžiagomis, kompulsyvaus seksualinio elgesio ar pernelyg
didelio susirūpinimo, ką apie mus galvoja kiti, atvejais.
Naujas su OKS susijusias įžvalgas Schwartzas padarė ly-
gindamas OKS kankinamų pacientų ir šia liga nesergančių
žmonių smegenų skenogramas, o tuomet, remdamasis šiais
naujais pastebėjimais, jis sukūrė naują terapijos variantą. Mano
žiniomis, tai buvo pirmas kartas, kuomet tokios smegenų
nuskaitymo procedūros kaip pozitronų emisijos tomografija
padėjo gydytojams ne tik geriau suprasti negalią, bet ir sukurti
jai skirtą psichoterapiją. Naujosios savo gydymo metodikos
veiksmingumą jis patikrino atlikdamas smegenų skenogramas
pacientams prieš psichoterapiją ir po jos. Rezultatai parodė,
kad pacientų smegenys po gydymo normalizavosi. Tai, kad
pokalbių terapija gali pakeisti smegenis, buvo dar viena
naujiena.
Paprastai mums padarius klaidą atsitinka du dalykai.
Pirmiausia pajuntame klaidos pojūtį – tą ramybės neduodantį
jausmą, kad kažkas ne taip. Antra, tampame nerimastingi, o
nerimas skatina ištaisyti padarytą klaidą. Trečia, klaidą ištaisius
automatinė pavara smegenyse leidžia pereiti prie naujos min-
ties ar veiksmo. Tuomet tiek klaidos pojūtis, tiek ir nerimas
pranyksta.
Tačiau nuo OKS kenčiančio paciento smegenys atsisako
žengti toliau, „atversti naują puslapį“. Net ištaisęs rašybos
klaidą, nuo rankų nusiplovęs visus mikrobus ar atsiprašęs
 245/580
draugo, kad užmiršo jo gimtadienį, jis jaučiasi tarsi apsėstas. Jo
automatinė pavara neveikia, o klaidos pojūtis ir jį lydintis neri-
mas kuo toliau, tuo labiau stiprėja.
Šiandieną, remdamiesi smegenų skenogramų duomen-
imis, mes žinome, kad su manijomis susijusi trijų smegenų
dalių veikla.
Klaidas mes aptinkame savo orbitofrontaline kaktos žieve,
kuri yra kaktos skilties dalis, esanti apatinėje smegenų dalyje,
tiesiai už akiduobių. Skenogramos parodė, kad kuo labiau
žmogus apniktas įkyrių minčių, tuo labiau sujaudinta jo orbito-
frontalinė žievė.
Orbitofrontalinei žievei sukėlus klaidos pojūtį, ji siunčia
signalą į juostinį vingį, esantį giliausiame smegenų žievės
sluoksnyje. Juostiniame vingyje gimsta siaubą keliantis neri-
mas, kad neištaisius klaidos nutiks kas nors bloga. Iš čia sig-
nalai siunčiami į pilvą ir širdį, kurie ir sukelia gerai pažįstamą
fizinį baimės pojūtį.
Automatinė pavara – uodeguotasis branduolys – yra giliai
centrinėje smegenų dalyje ir leidžia nuo vienos minties pereiti
prie kitos, nebent, kaip nutinka OKS atveju, uodeguotasis
branduolys tampa pernelyg „klampus“.
OKS užvaldytų pacientų smegenų skenogramos rodo, kad
visos šios trys smegenų dalys hiperaktyvios. Jų orbitofrontalinė
smegenų žievė ir juostinis vingis suaktyvinami ir išlieka suak-
tyvėję, tarsi juos kas nors būtų palikęs įjungtus – tai viena iš
priežasčių, kodėl Schwartzas OKS vadina smegenų spyna. Ka-
dangi uodeguotojo branduolio pavara automatiškai neper-
sijungia, orbitofrontalinė smegenų žievė ir juostinis vingis ir to-
liau siunčia signalus, taip vis labiau sustiprindami klaidos po-
jūtį ir nerimą. Kadangi žmogus klaidą jau ištaisęs, šie signalai,
 246/580
savaime suprantama, klaidingi. Sugedęs juostinis vingis tikri-
ausiai yra hiperaktyvus todėl, kad „užsikirtęs“ ir baigiamas
paskandinti orbitofrontalinės smegenų žievės siunčiamų
signalų.
Sunkaus OKS spynos atsiradimo priežastys gali būti įvairi-
os. Daugeliu atvejų tai perduodama genetiškai, tačiau gali būti
sukeliama ir infekcijų, kurios skatina uodeguotojo branduolio
patinimą. Be to, kaip pamatysime vėliau, OKS išsivystymui
įtakos gali turėti ir mokymasis.
Schwartzas siekė sukurti gydymą, kurio metu, nutraukus
tarp orbitinės žievės bei juostinio vingio esančią grandį ir nor-
malizavus uodeguotojo branduolio funkcijas, būtų galima
pakeisti OKS reakcinę grandinę. Schwartzas norėjo sužinoti, ar
pacientai galėtų uodeguotojo branduolio pavarą perjungti
„rankiniu būdu“ – nuolat ir tikslingai sutelkę dėmesį ir aktyviai
bandydami susikoncentruoti ties kuo nors kitu nei jų nerimo
šaltinis, pavyzdžiui, malonia veikla. Šis metodas logiškas
plastiškumo prasme, nes jis padeda smegenyse išauginti naują
malonumą teikiančią ir dopamino išsiskyrimą skatinančią reak-
cinę grandinę, kuri, kaip matėme anksčiau, teikia atlygį už
naują veiklą ir sustiprina naujus neuroninius ryšius bei skatina
jų atsiradimą. Ši nauja reakcinė grandinė ilgainiui gali pradėti
konkuruoti su senąja, ir, reiškiantis principui „Naudokis arba
prarasi“, patologiniai tinklai ima silpnėti. Taikydami šią
gydymo metodiką mes ne tiek atsikratome blogų įpročių, kiek
pakeičiame juos geresniais.

SCHWARTZAS TERAPIJOS PROCESĄ PADALIJO į keletą žingsnelių,

kurių svarbiausi du.
 247/580
Pirmojo žingsnelio metu OKS priepuolį patyręs žmogus
turi pervadinti tai, kas su juo darosi, kad suvoktų, jog tai nėra
mikrobų, AIDS ar akumuliatoriaus rūgšties išsiliejimo sukeltas
priepuolis, bet OKS apraiška. Pacientas turi atminti, kad sme-
genų spyna pasireiškia trijose smegenų dalyse. Kaip terapeutas
nuo OKS kenčiantiems pacientams aš siūlau savo situaciją
apibendrinti štai kaip: „Taip, aš iš tiesų turiu rimtą problemą.
Tačiau mano problema ne mikrobai, bet OKS.“ Toks pervadini-
mas leidžia jiems susikurti šiokį tokį atstumą tarp savęs ir savo
manijos objekto ir pažvelgti į jį panašiai, kaip budistai med-
itacijos metu žiūri į skausmą: susitelkdami į skausmo
sukeliamą poveikį jie lengvai gali atsiriboti nuo paties skausmo.
OKS apniktas pacientas taip pat turi sau priminti, kad
priepuolio pašalinti nepavyksta dėl ydingos reakcinės grand-
inės. Kai kuriems pacientams gali būti naudinga pačiame
priepuolio įkarštyje peržvelgti OKS paveiktų smegenų
skenogramas iš Schwartzo knygos „Smegenų spyna“ ir palyginti
jas su Schwartzo gydymą pabaigusių pacientų normalių sme-
genų skenogramomis, kad primintų sau, jog reakcines
grandines pakeisti įmanoma.
Schwartzas savo pacientus moko, kad jiems privalu at-
skirti universalią OKS formą (nerimastingas mintis ir potrauki-
us, kurie užvaldo sąmonę) nuo manijos turinio (pavyzdžiui, pa-
vojingų mikrobų). Kuo labiau pacientai susikoncentruoja į tur-
inį, tuo jų būklė darosi sunkesnė.
Ilgą laiką terapeutai taip pat koncentravosi į turinį. Labi-
ausiai paplitusi OKS gydymo metodika, vadinama „ekspozicija
ir atsako prevencija“, yra elgesio terapijos forma, galinti padėti
maždaug pusei OKS kankinamų pacientų pasiekti pagerėjimą,
nors dauguma jų niekuomet nėra išgydomi visiškai. Jei žmogus
 248/580
bijo mikrobų, jis pamažu turi būti priešpriešinamas vis didė-
jančiam mikrobų skaičiui, kol galiausiai nujautrinamas. Prak-
tiškai tai gali būti įgyvendinta, pavyzdžiui, uždarius pacientą il-
gesniam laikui į tualetą. (Pirmą kartą apie šį gydymo metodą iš-
girdau perskaitęs, kad psichiatras vienam vyrui liepė ant veido
užsimauti nešvarius apatinius.) Nekeista, kad 30 procentų pa-
cientų tokio gydymo apskritai atsisako. Paciento, priversto
susidurti su vis didėjančiu mikrobų skaičiumi, pavara nėra per-
jungiama ir jis negali pereiti prie kitos minties, o yra skatina-
mas, bent jau kurį laiką, tik dar intensyviau apie juos mąstyti.
Antroji šios standartinės elgsenos gydymo metodikos dalis
yra „atsako prevencija“, uždraudžiant pacientui daryti tai, ką
jam liepia jo manija. Kitas gydymo būdas, kognityvioji terapija,
paremta prielaida, kad probleminės nuotaikos ir nerimo būklės
sukeliamos kongnityvių iškraipymų arba klaidingų ir perdėtų
minčių. Kognityviosios terapijos specialistai nuo OKS kenči-
antiems pacientams liepia surašyti savo baimes, o tada kiekvi-
eną jų įvardyti, kodėl yra nesąmoninga. Tačiau šios procedūros
metu pacientas priverstas pasinerti į savo OKS turinį. Kaip sako
Schwartzas, „Išmokyti pacientę pasakyti „mano rankos nėra
purvinos“, reiškia tik pakartoti tai, ką ji jau žino... Kognityvus
iškraipymas nėra tiesiog esminė ligos dalis: pacientė pati žino,
kad jei ji šiandien nesuskaičiuos sandėliuke esančių skardinių,
tai dar nereiškia, jog jos mama šiąnakt mirs baisia mirtimi.
Problema ta, kad ji negali to pajausti.“ Psichoanalitikai taip pat
linkę susikoncentruoti prie simptomų, kurių didelė dalis
susijusi su sekso ar agresijos idėjomis. Jie nustatė, kad tokia
įkyri mintis kaip „aš nužudysiu savo vaiką“ gali reikšti užgni-
aužtą pyktį vaiko atžvilgiu. Lengvesniais OKS atvejais gali
pakakti vien šios įžvalgos manijai nuvyti į šalį. Tačiau jos
 249/580
nepakanka vidutinio sunkumo ir sunkiais OKS atvejais. Ir nors
Schwartzas neabejoja, kad daugumos manijų šaknys slypi
Freudo aprašytuose seksualumu, agresija ir kaltės jausmu
paremtuose konfliktuose, šie konfliktai gali paaiškinti tik ligos
turinį, bet ne jos formą.

PACIENTUI PRIPAŽINUS, KAD JO NERIMAS YRA OKS simptomas,

kitas be galo svarbus žingsnis yra kiekvieną kartą, pajutus artė-
jant OKS priepuolį, susikoncentruoti galvojant apie kurią nors
teigiamą, naudingą ir malonumą teikiančią veiklą:
sodininkavimą, pagalbą artimiesiems ar kokį kitą pomėgį,
pavyzdžiui, grojimą muzikos instrumentu, muzikos klausymąsi,
treniruotę sporto salėje ar kamuolio mėtymą į krepšį. Veikla
kartu su kitu žmogumi padeda pacientui susikaupti. Jei
priepuolis netyčia ištiktų vairuojant mašiną, nuo OKS kenči-
antis pacientas turi būti pasiruošęs imtis kokio nors užsiėmimo,
pavyzdžiui, klausytis garsinės knygos. Tam, kad būtų galima
rankiniu būdu perjungti pavarą, labai svarbu ko nors imtis.
Nors visa tai gali pasirodyti akivaizdu ir paprasta, tai
anaiptol neatrodo taip paprasta OKS sergantiems žmonėms.
Schwartzas savo pacientus siekia įtikinti, kad nors jų rankinė
pavara ir kiek pagedus, sunkiai dirbdami (viena tikslinga mintis
po kitos ar vienas tikslingas veiksmas po kito) jie gali išmokti ją
perjungti pasinaudodami savo smegenų žieve.
Žinoma, pavarų perjungimo metafora susijusi su maši-
nomis, o smegenys anaiptol nėra mašina – jos gyvos ir
plastiškos. Kievieną kartą pacientui pabandžius perjungti pav-
arą, jis ima taisyti pavarų dėžę, augindamas naujas reakcijų
grandines ir modifikuodamas uodeguotąjį branduolį. Galvoda-
mas apie ką nors kitą pacientas išmoksta atsiriboti nuo savo
 250/580
manijos turinio jį tiesiog apeidamas. Savo pacientams aš siūlau
pagalvoti apie principą „Naudokis arba prarasi“. Kiekviena
minutė, praleista galvojant apie simptomus (pavyzdžiui, galvo-
jant apie grėsminguosis mikrobus), tik dar labiau stiprina įkyri-
os reakcijos grandinę. Kai pacientams pavyksta šias mintis
apeiti, jie žengia teisingu, t. y. šios grandinės atsikratymo, keliu.
Kai kalbama apie manijas ir įkyrybes, kuo ilgiau joms leidžiame
reikštis, tuo labiau norime jas išgyventi toliau, ir atvirkščiai:
kuo mažiau joms leidžiame reikštis, tuo mažiau norime jas
išgyventi toliau.
Schwartzas išsiaiškino, kad taikant šią metodiką kur kas
svarbiau ne tai, ką žmogus jaučia, bet tai, ką jis daro. „Tikroji
kova yra ne nuvaryti šalin jausmus, bet neleisti tiems jausmams
vadovauti tavo veiksmams“ – nesielgti taip, kaip diktuoja
mūsų neįveikiamas potraukis, ir negalvoti apie savo maniją. Ši
metodika nežada staigaus palengvėjimo, nes ilgalaikiams
plastiškiems pokyčiams pasireikšti reikia daug laiko, tačiau
lavindama smegenis naujai veiklai ji padeda šių pokyčių pam-
atus. Taigi, iš pradžių pacientas vienu metu jaus ir poreikį da-
ryti tai, ką jam liepia neįveikiamas potraukis, ir įtampą bei ner-
imą, kylančius iš jo pastangų prieš šį potraukį atsilaikyti. Terap-
ijos tikslas – vos tik pasirodžius OKS simptomams, penkiolikai
ar trisdešimčiai minučių „perjungti kanalą“. (Netgi jei žmogus
taip ilgai atsilaikyti negali, bet koks laiko tarpas, net ir viena
minutė, praleista stengiantis atsilaikyti, yra naudinga. Kaip tik
šis pasipriešinimas ir šios pastangos leidžia susiformuoti nau-
joms reakcijų grandinėms.)
Akivaizdu, kad Schwartzo išrasta OKS gydymo metodika
turi panašumų su Taubo priverstinių judesių terapija, skirta in-
sultą patyrusiems pacientams gydyti. Priversdamas pacientus
 251/580
„perjungti kanalą“ ir sutelkti dėmesį į naują veiklą, Schwartzas
taiko suvaržymą, primenantį Taubo kumštinę pirštinę. Skatin-
damas juos trisdešimties minučių intervalais intensyviai
sutelkti dėmesį į naują veiklą, jis pritaiko „koncentruotą
praktiką“.
Trečiajame šios knygos skyriuje „Smegenų pertvarka“
sužinojome apie du plastiškumo dėsnius, kurie sudaro ir šio
gydymo pagrindą. Pirmasis dėsnis teigia: „Kartu aktyvuojami
neuronai jungiasi tarpusavyje“. Kai pacientai, užuot veikę ved-
ami savo neįveikiamo potraukio, daro ką nors malonaus, for-
muojasi nauja reakcijų grandinė, kuri pamažu stiprėja neį-
veikiamo potraukio sąskaita. Antrasis dėsnis: „Neuronai, kurie
suaktyvinami atskirai, tarpusavyje nesijungia.“ Nesileisdami
būti vedami neįveikiamo potraukio, pacientai susilpnina ryšį
tarp neįveikiamo potraukio ir minties, kad jis gali sumažinti jų
nerimą. Šio ryšio nutraukimas be galo svarbus, nes, kaip
matėme anksčiau, neįveikiamo potraukio sukeltas elgesys gali
trumpam sumažinti nerimą, tačiau ilguoju laikotarpiu jis tik
dar labiau paaštrina OKS simptomus.
Schwartzui gerus rezultatus pavyko pasiekti net sunkiais
ligos atvejais. Aštuoniasdešimt procentų pacientų pavyko pas-
veikti jo metodiką derinant su vaistais – paprastai tokiais anti-
depresantais kaip anafranilas arba prozako tipo vaistai. Vaistų
poveikį galima palyginti su prie mokomojo dviračio pritaisytais
papildomais ratais – jie sumažina nerimą suteikdami pa-
cientams galimybę visiškai išnaudoti terapiją. Po kurio laiko
dauguma pacientų gali nustoti vartoję vaistus, o kai kuriems jų
iš viso neprireikia.
Man teko matyti, kaip puikiai smegenų spynos metodas
pritaikomas tokioms tipiškoms OKS problemoms kaip mikrobų
 252/580
baimė, nuolatinis rankų plovimas, tikrinimo manijos, kom-
pulsyvios abejonės ir luošinanti hipochondriška baimė. Pa-
cientams stengiantis, rankinis pavarų perjungimas pamažu
virsta automatiniu. OKS priepuoliai trumpėja ir pasireiškia vis
rečiau, ir, nors pacientai stresinėse situacijose gali ir atkristi,
pasinaudodami naujai išmokta metodika jie sugeba greitai at-
gauti savitvardą.
Schwartzui ir jo komandai atlikus sveikstančių pacientų
smegenų skenogramas paaiškėjo, kad buvusios užrakintos trys
smegenų dalys, veikusios pernelyg aktyviai, pradėjo signalus
siųsti pavieniui ir normaliu tempu. Smegenų spyna buvo
atrakinta.

***

KARTĄ MAN TEKO LANKYTIS pas draugus vakarienės, kur buvo ir

mano draugė, kurios vardas čia tebūnie Ema, jos vyras Teodor-
as, rašytojas, ir keli kiti rašytojai.
Šiuo metu Emai per keturiasdešimt. Kai jai buvo
dvidešimt treji, savaiminė genetinė mutacija sukėlė ligą, vadin-
amą pigmentiniu retinitu, kuri ėmė žudyti akies tinklainės
ląsteles. Prieš penkerius metus visiškai apakusi ji įsigijo lab-
radorų veislės šunį vedlį vardu Matis.
Emos apakimas pareikalavo didelės pertvarkos tiek sme-
genyse, tiek ir gyvenime. Tarp visų mūsų, kurie dalyvavo
minėtoje vakarienėje, buvo ne vienas literatūros mėgėjas, tačiau
Ema po apakimo ėmė skaityti kur kas intensyviau nei bet kuris
iš mūsų. Ji klausosi kompiuterinės programos „Kurzweil Edu-
cation Systems“ monotonišku balsu įgarsintų knygų. Šis kompi-
uterinis balsas trumpai sustoja ties kableliu, kiek ilgėliau – ties
 253/580
tašku, tačiau skaito tokia greitakalbe, kad aš negaliu suprasti nė
vieno žodžio. Tačiau Ema pamažu išmoko klausyti vis greitė-
jančiu tempu ir dabar „skaito“ 340 žodžių per minutę greičiu,
vieną po kito rydama visus klasikinės literatūros šedevrus.
Pradėjusi klausytis vieno autoriaus, ji išklauso visų jo knygų ir
tik tada pereina prie kito. Ji yra perskaičiusi Dostojevskio (mėg-
stamiausias jos rašytojas), Gogolio, Tolstojaus, Turgenevo,
Dickenso, Chestertono, Balzaco, Hugo, Zola, Flauberto,
Prousto, Stendhalio ir daugybės kitų autorių kūrinius. Ji pak-
lausė manęs, kaip įmanoma, kad dabar gali skaityti kur kas
greičiau nei prieš apakdama. Aš ėmiau teoretizuoti, kad didžiulį
jos smegenų regos žievės plotą, kuriam nebereikėjo apdoroti re-
gimosios informacijos, užėmė klausos sritis.
Tą patį vakarą Ema manęs paklausė, ar aš ką nors žinąs
apie poreikį nuolatos viską patikrinti. Ji užsiminė, kad pas-
taruoju metu jai labai nelengva išeiti iš namų, nes be perstojo
tikrina spynas ir dujas. Kai ji dar dirbo, kartais, išėjusi į darbą,
pusiaukelėje turėdavo sustoti, grįžti namo ir patikrinti, ar gerai
užrakino durų spyną. Sugrįžusi namo staiga pajusdavo poreikį
patikrinti, ar išjungta dujinė viryklė, elektros prietaisai ir ar
užsukti vandens čiaupai. Ji vėl išeidavo, bet turėdavo dar bent
keletą kartų pakartoti tą patį ciklą, visą laiką bandydama kovoti
su poreikiu viską patikrinti. Ji man paaiškino, kad galbūt tai
valdingo tėvo vaikystėje įdiegtas nerimas. Jai suaugus ir palikus
namus tas nerimas buvo pradingęs, tačiau panašu, kad pas-
taruoju metu jį pakeitė šis nuolatinis poreikis viską tikrinti,
kuris kuo toliau, tuo labiau stiprėjo.
Aš jai paaiškinau smegenų spynos teoriją. Pastebėjau, kad
kartais mes kelis kartus iš eilės tikriname namų ūkio prietaisus,
 254/580
tačiau tai atliekame visiškai nesusikaupę. Taigi, pasiūliau jai
patikrinti vieną, tik vieną kartą, bet labai atidžiai.
Kai susitikome kitą kartą, ji buvo be galo patenkinta.
– Man daug geriau, – pasigyrė. – Dabar aš patikrinu tik
vieną kartą ir keliauju toliau. Vis dar jaučiu poreikį patikrinti iš
naujo, tačiau su juo kovoju ir jis ilgainiui praeina. Kuo ilgiau
treniruojuosi, tuo greičiau tas poreikis praeina.
Ji juokais susiraukė, kai jos vyras pajuokavo, kad nemand-
agu trukdyti psichiatro su savo neurozėmis vakarienės metu.
– Teodorai, – atkirto ji, – aš neišprotėjusi. Tiesiog mano
smegenys iki šiol negalėjo atversti naujo puslapio.

[Pastabos ir nuorodos]
 255/580

25 Lobotomija yra kaktos skilties pašalinimo

(išpjovimo) operacija. Kulka galėjo tik pažeisti
kaktos skiltį, o ne visiškai ją „išjungti“.
 7

SKAUSMAS
Tamsioji plastiškumo pusė

KAI NORIME IŠTOBULINTI JUTIMUS, neuroplastiškumas yra

palaima, bet jis gali būti tikras prakeiksmas, kai veikia skausmo
labui.
Tyrinėjant skausmą susigaudyti padės mūsų gidas – vien-
as labiausiai įkvepiančių neuroplastiškumo specialistų V. S.
Ramachandranas. Vilayanuras Subramanianas
Ramachandranas gimė Madraso mieste, Indijoje. Jis yra indų
kilmės neurologas ir išdidus XIX amžiaus mokslo, pritaikyto
spręsti XXI amžiaus dilemas, atstovas.
Ramachandranas turi daktaro laipsnį ir yra neurologijos
specialistas iš Trejybės koledžo Kembridže. Mes susitikome San
Diege, kur jis vadovauja Kalifornijos universiteto Smegenų ir
pažinimo centrui. Ramos juodi banguoti plaukai ir jis vilki
juodą odinį švarką. Jo balsas duslus. Kalba su britišku akcentu,
 257/580
tačiau kai susijaudina, jo „r“ ima skambėti tarsi ištęstas būgnų
tratėjimas.
Daugumos neuroplastiškumo specialistų tikslas yra padėti
žmonėms įgyti naujų ar atgauti prarastus įgūdžius – gebėjimą
skaityti, judėti ar įveikti mokymosi negalias. Ramachandranas
plastiškumą pasitelkia mūsų protų turiniui rekonfigūruoti (per-
tvarkyti). Jis įrodė, kad smegenys gali būti perprogramuotos
pasitelkus palyginti trumpą ir neskausmingą gydymą, paremtą
mūsų vaizduote ir suvokimu.
Jo kabinetas perpildytas ne sudėtingais aparatais, o
paprastomis XIX amžiaus mašinomis, primenančiomis pri-
etaisus, kurie skirti vaikų domėjimuisi mokslu sužadinti. Vienas
tokių aparatų yra stereoskopas – optinis instrumentas, kuris iš
dviejų tą pačią sceną vaizduojančių paveiksliukų gali sukurti er-
dvinį tos scenos atvaizdą. Kitas prietaisas kažkada buvo
naudojamas isterijai gydyti. Yra čia ir kreivų veidrodžių, senov-
iškų didinamųjų stiklų, suakmenėjusių iškasenų ir net užkon-
servuotos paauglio smegenys. Galima rasti ir Freudo biustą,
Darwino portretą bei geidulingo indų meno pavyzdžių.
Šis kabinetas gali priklausyti tik vienam žmogui – mod-
erniosios neurologijos Šerlokui Holmsui V. S.
Ramachandranui. Jis yra tarsi seklys, vieną po kitos bandantis
išsiaiškinti dideles paslaptis ir neturintis jokio supratimo, kad
šiuolaikinis mokslas kur kas labiau domisi didelio masto stat-
istiniais tyrimais. Tačiau jis įsitikinęs, kad atskirų atvejų tyr-
imai gali labai daug prisidėti prie mokslo raidos.
Jis pats sako:
– Įsivaizduokite, kad aš skeptiškai nusiteikusiam mok-
slininkui pristatau kiaulę teigdamas, kad ji gali kalbėti
angliškai, ir ši, man pamojus ranka, prakalba angliškai. Ar
 258/580
tikrai protinga skeptikui būtų ginčytis: „Bet, Ramachandranai,
tai tik viena kiaulė. Parodyk man dar bent vieną, ir aš tavimi
patikėsiu!“
Jam ne kartą pavyko įrodyti, kad neurologinių keistybių
išaiškinimas leidžia labai daug sužinoti apie normalių smegenų
funkcionavimą.
– Moksle aš negaliu pakęsti minios, – sako jis. Jam
nepatinka ir šurmuliuojančios mokslininkų konferencijos. – Aš
sakau savo studentams, kad tokiose konferencijose reikia
stebėti, kuria kryptimi eina visi kiti, kad patys galėtumėte pas-
ukti priešinga kryptimi. Nebūkite tas, kuris poliruoja orkestro
instrumentus.
Ramachandranas pasakoja, kad jau nuo aštuonerių metų
vengė sportinių užsiėmimų ir vakarėlių, bet turėjo daugybę ais-
trų – tai ir paleontologija (laukuose rinkdavo suakmenėjusias
iškasenas), ir konkologija (mokslas, tiriantis jūrų kriaukles), ir
entomologija (nepaprastai domėjosi vabalais), ir botanika
(augino orchidėjas). Jo biografijos dalys išsimėčiusios po visą
kabinetą nuostabių gamtos objektų – suakmenėjusių iškasenų,
kriauklyčių, vabzdžių ir gėlių – pavidalais. Jei nebūtų
pasirinkęs neurologo profesijos, aiškina jis, būtų archeologas ir
studijuotų senovės šumerų, Mesopotamijos ir Indo upės slėnio
kultūras.
Šie iš esmės karalienės Viktorijos laikų pomėgiai gali
padėti paaiškinti jo meilę to laikotarpio mokslui – tai buvo
auksinis taksonomijos amžius, kai intelektualai keliavo po visą
pasaulį ir, pasikliaudami tik plika akimi ir Darwino detektyvini-
ais darbais, bandė kataloguoti gamtos variacijas bei eks-
centriškumą ir sujungti juos į teorijas, paaiškinančias didžiąsias
gyvojo pasaulio temas.
 259/580
Ne kitaip Ramachandranas mąsto ir apie neurologiją.
Ankstyvųjų jo tyrimų objektai buvo įvairias psichines iliuzijas
išgyvenantys pacientai. Jis tyrinėjo žmones, kurie, patyrę sme-
genų traumas, buvo įtikėję, kad yra pranašai. Kiti (nuo Kapgra-
so sindromo kenčiantys žmonės) buvo įsitikinę, kad jų tėvai ar
sutuoktiniai buvo apsišaukėliškos mylimų žmonių kopijos. Jis
tyrė optines iliuzijas ir akies „akląsias dėmes“. Išsiaiškinęs, kas
iš tiesų dėjosi kiekvienu šių ligų atveju, ir dažniausiai tai daręs
nenaudodamas jokių šiuolaikinių technologijų, jis praplėtė su-
vokimą apie tai, kaip veikia normalios smegenys.
– Aš negaliu pakęsti, – sako jis, – sudėtingų ir ištaigingų
įrenginių, nes tam, kad išmoktum jais naudotis, reikia labai
daug laiko. Man nepatinka, kai tarp grynų duomenų gavimo ir
galutinės išvados turi praeiti daug laiko, nes tuomet gali pasi-
taikyti kur kas daugiau galimybių duomenis suklastoti. Žmonija
liūdnai pagarsėjusi saviapgaulės gebėjimais, net jei kalbama
apie mokslininkus.
Ramachandranas ištraukia didelę kubo formos dėžę su
veidrodžiu viduje, kuri labai jau primena vaikišką žaislą. Pas-
itelkęs šią dėžę ir savo įžvalgas apie plastiškumą jis išsprendė
šimtmečiais gyvavusią mįslę apie fantomines galūnes ir jų
keliamą skausmą.

EGZISTUOJA GALYBĖ ŠIURPĄ KELIANČIŲ skausmų, kurie kamuoja

mus dėl nesuvokiamų priežasčių ir atsiranda iš nežinia kur – tai
skausmai, neturintys atgalinio adreso. Britų admirolas lordas
Nelsonas 1797 metais Tenerifės Santa Kruso mūšyje prarado
dešiniąją ranką. Ramachandranas pastebi, kad netrukus jis pra-
dėjo jausti, lyg ranka vis dar būtų savo vietoje tarsi fantominė
galūnė, kuri gali būti jaučiama, bet nematoma. Nelsonas
 260/580
nusprendė, kad šis reiškinys yra „tiesioginis įrodymas to, kad
siela egzistuoja“, teigdamas, kad kaip ranka gali būti jaučiama
net ją pašalinus, taip ir žmogus nenustoja gyvenęs net sunykus
jo kūnui.
Fantominės galūnės gali kelti nerimą, nes jose dažnai
jaučiamas chroniškas fantominis skausmas, kuris būdingas 95
procentams žmonių amputuotomis galūnėmis, neretai tęsiasi
visą gyvenimą. Bet kaip panaikinti nesančio organo skausmą?
Fantominiai skausmai persekioja amputacijas patyrusius
kareivius bei žmones, kurie galūnes prarado eismo įvykių metu.
Jie priklauso didesnei grupei paslaptingų skausmų, kurie ne vi-
eną tūkstantmetį trikdė gydytojus, kadangi neįmanoma atsekti
jų šaltinio fiziniame kūne. Kartais net po rutininės operacijos
žmonės išgyvena ne ką mažiau paslaptingus pooperacinius
skausmus, kurie trunka visą likusį gyvenimą. Mokslinėje liter-
atūroje galima rasti istorijų apie moteris, kurios išgyveno men-
struacinius ir gimdymo skausmus net tuomet, kai joms buvo
pašalinta gimda; apie vyrus, kuriems skaudėjo opą net
pašalinus pačią opą ir išopėjusios vietos nervą; ir apie žmones,
kankinamus chroniškų tiesiosios žarnos ir hemoroidinių skaus-
mų po to, kai jų tiesiosios žarnos buvo pašalintos. Galima rasti
ir istorijų apie žmones pašalintomis šlapimo pūslėmis, kurie vis
dar jaučia primygtinį ir skausmingą norą šlapintis. Šiuos epi-
zodus suvokti bus daug lengviau, jei prisiminsime, kad kalbama
apie fantominį skausmą, kuris yra vidinių organų
„amputacijos“ pasekmė.
Įprastai ūmus skausmas praneša apie sužeidimą ar ligą,
siųsdamas į smegenis signalą, kuris sako: „Štai kur tau skauda
– pažiūrėk, kas negerai.“ Tačiau kartais sužalojimo metu gali
būti pažeisti tiek kūno audiniai, tiek ir skausmo sistemai
 261/580
priklausantys nervai, o tai sukelia „neuropatinį skausmą“,
neturintį išorinio pagrindo. Mūsų skausmo žemėlapiai
pažeidžiami ir ima nepaliaujamai siųsti netikro pavojaus sig-
nalus, bandančius įtikinti, kad problema yra kūne, kai iš tiesų
problema smegenyse. Jau gerokai po to, kai kūnas pasveiksta,
skausmo sistema ir toliau siunčia signalus – ūmus skausmas
tokiu būdu įgyja pomirtinį gyvenimą.

***

FANTOMINĖS GALŪNĖS TERMINĄ pirmasis pasiūlė Silasas Weiras

Mitchellas, amerikiečių gydytojas, kuris, gydydamas sužeistu-
osius Getisburge, ypač susidomėjo „fantomų“ epidemija.
Amerikos pilietinio karo kareivių sužeistos rankos ir kojos nere-
tai imdavo gangrenuoti, o kadangi tuo metu antibiotikai dar
nebuvo išrasti, vienintelis būdas išgelbėti tokio kareivio gyvybę
buvo amputuoti galūnę prieš išplintant gangrenai. Netrukus
amputuotieji kareiviai ėmė kalbėti apie tai, kad jiems vaidenasi
jų galūnės. Iš pradžių Mitchellas šį fenomeną pavadino „sen-
soriniais vaiduokliais“, bet paskui pervadino „fantominėmis
galūnėmis“26.

LABAI DAŽNAI FANTOMINĖS GALŪNĖS pasižymi gyvybingumu.

Rankas praradę pacientai kartais eidami gatve gali jausti jas
gestikuliuojant, mojant draugams ar spontaniškai griebiant
telefono ragelį.
Keletas gydytojų manė, kad fantominės galūnės yra
tikėjimo tuo, kuo norime tikėti, arba skausmingo galūnės
praradimo neigimo, rezultatas. Bet dauguma manė, kad
 262/580
prarastos galūnės nupjovimo vietoje likę nervų galiukai judant
stimuliuojami arba sujaudrinami. Kai kurie gydytojai su fan-
tominėmis galūnėmis bandė kovoti atlikdami pakartotines op-
eracijas, kiekvieną kartą nupjaudami vis didesnę ir didesnę
galūnės dalį ir tikėdamiesi tokiu būdu priversti fantominę
galūnę išnykti. Tačiau po kiekvienos operacijos ji pasirodydavo
iš naujo.
Ramachandraną fantominės galūnės domino dar nuo
studijų medicinos universitete, kur 1991 metais jis perskaitė
Timo Ponso ir Edwardo Taubo mokslinį straipsnį apie
paskutines Silver Springo beždžionėms atliktas operacijas. Kaip
tikriausiai pamenate, Ponsas, kartografavęs beždžionių, kurių
jutiminių signalų siuntimo iš letenos į smegenis mechanizmas
buvo pašalintas deaferentacijos būdu, smegenis, pamatė, kad
pažeistos letenos smegenų žemėlapis, užuot sunykęs, vėl ėmė
aktyviai veikti – šį kartą apdorodamas signalus, siunčiamus iš
veido. Tokio rezultato galima buvo tikėtis, nes, kaip anksčiau
buvo pademonstravęs Wilderis Penfieldas, rankos ir veido sme-
genų žemėlapiai yra vienas šalia kito.
Ramachandranas iš karto nusprendė, kad plastiškumas
gali padėti paaiškinti fantominių galūnių fenomeną, nes jis
pastebėjo daug panašumų tarp Taubo beždžionių ir fantomines
rankas turinčių pacientų. Tiek beždžionių, tiek ir pacientų su
fantominėmis rankomis smegenys buvo atkirstos nuo dirgiklių,
perduodamų iš galūnių. Ar gali būti, kad amputuotųjų galūnių
žemėlapių vietą užėmė veido žemėlapiai, todėl žmogui, kurio
amputuota galūnė, kaskart palietus veidą jis imdavo jausti am-
putuotą ranką? Be to, Ramachandranas ėmė svarstyti, ar Taubo
beždžionės, paglosčius joms snukį, jautė, kad glostomas jis, o
ne deaferentuota letena?
 263/580
TOMUI SORENSONUI (PSEUDONIMAS) BUVO VOS septyniolika
metų, kai eismo įvykio metu prarado ranką. Pakilęs į orą jis at-
sigręžė atgal ir pamatė nuo kūno atsiskyrusią savo ranką, kuri
vis dar laikė sugriebusi sėdynės atlošą. Tai, kas buvo likę iš jo
galūnės, turėjo būti amputuota virš alkūnės.
Maždaug po keturių savaičių jis ėmė jausti fantominę
galūnę, kuri darė viską, ką anksčiau darydavo jo ranka. Ji re-
fleksyviai išsitiesdavo, kad suminkštintų smūgį nukritus ar
norėdama paglostyti jaunesnįjį broliuką. Tomas jautė ir kitoki-
us simptomus, vienas kurių jį ypač nervino. Jis jautė niežulį
fantominėje galūnėje, kurios niekaip negalėjo pasikasyti.
Ramachandranas apie Tomo rankos amputaciją išgirdo iš
kolegų ir pasiprašė leidimo su juo dirbti. Norėdamas patikrinti
savo teoriją, kad fantominės galūnės atsiranda dėl perprogra-
muotų smegenų žemėlapių, jis užrišo Tomui akis, o tuomet
ausų krapštuku ėmė liesti skirtingas viršutinės Tomo kūno
dalies vietas ir klausinėti, ką vaikinas jaučia. Palietus Tomo sk-
ruostą šis pasakė, kad pajuto skruosto lietimą, bet kartu ir fan-
tominės rankos. Ramachandranui paglosčius Tomo lūpą, šis
pajuto lūpos lietimą, bet taip pat ir rodomojo fantominės
galūnės piršto. Ramachandranas pamatė, kad palietus skirtin-
gas veido dalis Tomas lietimą pajusdavo skirtingose fantominės
rankos vietose. Ramachandranui ant Tomo skruosto
nuvarvinus lašą šilto vandens, šis juto šiltą srovelę tekant skru-
ostu ir fantomine ranka. Po dar kelių bandymų Tomas sužinojo,
kad jį kamavusį nepaliaujamą niežulį jis gali įveikti
pasikasydamas skruostą.
Po laimėjimo su ausų krapštukais, Ramachandranas nus-
prendė pasitelkti aukštąsias technologijas ir atliko magne-
toencefalogramą (MEG). Sudarius Tomo rankos ir plaštakos
 264/580
žemėlapius, skenograma patvirtino prielaidą, kad rankos
žemėlapis dabar buvo naudojamas lytėjimo jutimams veide ap-
doroti. Jo rankos ir veido žemėlapiai buvo susilieję į vieną.
Nors Ramachandrano išvados, kurias jis padarė remdam-
asis Tomo Sorensono atvejo tyrimu, iš pradžių klinikinių neuro-
logų buvo vertinamos prieštaringai, dabar jos plačiai pri-
pažįstamos kaip teisingos. Smegenų skenogramų tyrimai, kuri-
uos atliko kartu su Taubu dirbusi vokiečių komanda, taip pat
patvirtino, kad yra koreliacija tarp plastinių pokyčių masto ir
patiriamo fantominio skausmo stiprumo.
Ramachandranas įtaria, kad viena iš smegenų žemėlapio
invazijos priežasčių tai, kad smegenys ima „želdinti“ naujas
sąsajas. Jo manymu, praradus kurią nors kūno dalį, likęs gyvas
ją reprezentuojantis smegenų žemėlapis ima „geisti“ būti stim-
uliuojamas ir išskiria nervų augimo veiksnius, kurie gretimuose
žemėlapiuose esančius neuronus skatina jų pusėn siųsti naujas
ataugėles.
Paprastai šios ataugėlės sujungia tarpusavyje panašius
nervus. Pavyzdžiui, lytėjimo nervai jungiasi su kitais lytėjimo
nervais. Tačiau per odą, žinoma, perduodama kur kas daugiau
nei vien lytėjimas. Odoje yra ir receptorių, kuriais jaučiama
temperatūra, vibracija ir skausmas. Kiekvienas šių receptorių
turi atskiras nervines skaidulas, kurios keliauja į atskirus
žemėlapius smegenyse. Kai kurie šių žemėlapių yra labai arti vi-
enas kito. Kadangi lytėjimo, temperatūros ir skausmo nervai
taip arti vienas kito, kartais patyrus traumą gali įvykti per-
sikryžiavimo klaidų. Ramachandranas ėmė svarstyti, ar tai gali
reikšti, kad, įvykus persikryžiavimui ir žmogų palietus, jis jaus
skausmą ar šilumą. Ar gali būti, kad, švelniai palietus žmogaus
veidą, jis pajus skausmą fantominėje rankoje?
 265/580
Kita priežastis, dėl kurios fantominės galūnės sunkiai pro-
gnozuojamos ir sukelia tiek nepatogumų, ta, kad smegenų
žemėlapiai dinamiški ir linkę keistis. Merzenichas pademon-
stravo, kad net normaliomis aplinkybėmis veido žemėlapiai
linkę keisti savo vietą smegenyse. Fantominių galūnių
žemėlapiai keičia vietą dėl to, kad radikaliai kinta jų priimami
signalai. Ramachandranas ir kiti, taip pat ir Taubas bei jo kole-
gos, pasitelkę pakartotines smegenų skenogramas, įrodė, kad
fantominių organų ir jų žemėlapių kontūrai keičiasi be perstojo.
Jo manymu, viena iš priežasčių, dėl kurių žmonės ima jausti
fantominį skausmą, ta, kad pašalinus galūnę jos žemėlapis ne
tik susitraukia, bet ir išsireguliuoja ir nustoja normaliai
funkcionavęs.
Ne visos fantominės galūnės skausmingos.
Ramachandranui paskelbus savo atradimus spaudoje, žmonės
amputuotomis galūnėmis ėmė bandyti su juo susisiekti. Keletas
žmonių, kurių kojos buvo amputuotos, apmaudžiai prisipažino,
kad mylėdamiesi jie neretai patiria orgazmą amputuotoje kojoje
ir pėdoje. Vienas vyras prasitarė, kad, kadangi jo koja ir pėda
kartu sudėjus buvo gerokai didesnės nei jo lytiniai organai, jis
jose ėmė patirti „kur kas stipresnį“ orgazmą. Anksčiau tokie pa-
cientai būtų apkaltinti turintys pernelyg lakią vaizduotę, tačiau,
Ramachandrano teigimu, tokie pareiškimai buvo visiškai lo-
giški neurologiniu požiūriu. Remiantis Penfieldo sudarytu sme-
genų žemėlapiu, lytinių organų žemėlapis yra visiškai šalia ko-
jos pėdos žemėlapio, ir, kadangi į pėdas dirgikliai nebepatenka,
lytinių organų žemėlapis užima pėdos žemėlapį, o lytiniams or-
ganams patiriant malonumą, malonumas jaučiamas ir fantom-
inėje pėdoje. Ramachandranas ėmė svarstyti, ar kai kurių
žmonių erotiškas domėjimasis pėdomis ar pėdų fetišais gali iš
 266/580
dalies būti paaiškinamas tuo, kad pėdų ir lytinių organų sme-
genų žemėlapiai taip arti vienas kito.
Aiškesnės tapo ir kitos erotinės mįslės. Italų gydytojas Sal-
vatore Aglioti pastebėjo, kad kai kurios krūtų pašalinimo opera-
ciją išgyvenusios moterys patiria seksualinį pasitenkinimą, kai
stimuliuojamos jų ausys, raktikaulis ar krūtinkaulis. Šių trijų
organų smegenų žemėlapiai yra greta spenelių žemėlapio. Kai
kurie penio karcinomą išgyvenę vyrai su amputuotais lytiniais
organais ne tik jaučia fantominius lytinius organus, bet ir
patiria fantomines erekcijas.

IŠTYRĘS DAUGIAU AMPUTACIJAS IŠGYVENUSIŲ žmonių

Ramachandranas sužinojo, kad apie pusė jų skundžiasi nemalo-
niais pojūčiais ir teigia jaučią, kad jų fantominės galūnės
sušalusios, tarsi sugipsuotos ar paralyžiuotos kybo ore. Kiti
jaučiasi taip, tarsi nešiotų nereikalingą svorį. Kai kuriais atve-
jais įšaldomas ne tik paralyžiuotos galūnės pojūtis, bet ir
galūnės praradimo metu patirta siaubinga agonija. Kareivio
rankoje sprogus granatai gali išsivystyti fantominis skausmas,
verčiantis jį vėl ir vėl išgyventi tą nepakeliamą sprogimo mo-
mentą. Ramachandranui teko sutikti moterį, kuriai buvo ampu-
tuotas nušalęs nykštys, tačiau fantominiame piršte išliko kank-
inantis nušalimo skausmas. Žmones dažnai persekioja iki am-
putacijos išgyventi fantomiški gangrenos, įaugusių kojų nagų,
pūslių ir įpjovimų skausmai. Tokie pacientai šias kančias
išgyvena ne kaip prisimenamą skausmą, bet taip, tarsi tas
skausmas būtų jaučiamas čia ir dabar. Kartais pacientai gali
dešimtmečius nejausti skausmo, kol koks nors įvykis,
pavyzdžiui, į tam tikrą tašką įdurta adata, praėjus keliems
mėnesiams ar metams, vėl suaktyvina užmirštą skausmą.
 267/580
Peržiūrėjęs žmonių amputuotomis nušalusiomis rankomis
ligos istorijas Ramachandranas pastebėjo, kad visų jų rankos
keli mėnesiai iki amputacijos buvo parištos ar sugipsuotos. Jų
smegenų žemėlapiuose tokiu būdu visiems laikams užsifiksavo
pastovi ir nekintama rankos padėtis, kaip ji buvo laikoma prieš
amputaciją. Jis ėmė numanyti, kad šiam paralyžiaus pojūčiui
išlikti leido būtent tai, kad galūnė nustojo buvusi. Paprastai
motorinio valdymo centrui smegenyse išsiuntus komandą
pajudinti ranką, į smegenis iš įvairių jutimų atkeliauja ata-
skaita, patvirtinanti, kad komanda buvo įvykdyta. Tačiau
galūnės neturinčio žmogaus smegenys šios ataskaitos, kad
galūnė buvo pajudinta, niekuomet nesulaukia, nes nėra nei
pačios rankos, nei joje jutiklių, kurie tą ataskaitą turėtų išsiųsti.
Todėl smegenims susidaro įspūdis, kad ranka nušalusi. Ka-
dangi ranka kelis mėnesius išbuvo sugipsuota ar prilaikoma
paraištės, smegenų žemėlapyje susiformavusi rankos
reprezentacija rodo, kad ji nejudri. Ranką pašalinus į smegenis
naujas smegenų žemėlapį galintis pakeisti signalas nėra išsiun-
čiamas, todėl mentalinė fiksuotos ir nejudrios galūnės
reprezentacija lieka įšaldyta visiems laikams. Ši situacija panaši
į Taubo atrastą insultą patyrusių pacientų išmokto paralyžiaus
būklę.
Ramachandranas ėmė tikėti, kad grįžtamojo ryšio nebuvi-
mas yra ne tik nušalusių fantominių galūnių, bet ir fantominio
skausmo priežastis. Smegenų motorikos centras gali siųsti ko-
mandas, įsakančias rankų raumenims susitraukti, o nesulaukęs
ataskaitos, kad ranka buvo pajudinta, tik dar labiau sugriežtina
savo komandą, tarsi sakydamas: „Spausk! Nepakankamai sti-
priai spaudi! Dar nepalietei pirštais delno! Spausk kiek galėda-
mas stipriau!“ Tokie pacientai gali jaustis taip, tarsi jų rankų
 268/580
nagai būtų sulindę į delnus. Kai ranka buvo savo vietoje, stiprus
rankos suspaudimas sukeldavo skausmą, todėl įsivaizduojamas
suspaudimas taip pat sukelia skausmą – maksimalus raumenų
susitraukimas žmogaus atmintyje asocijuojasi su skausmu.
Tuomet atėjo laikas drąsiausiam Ramachandrano
klausimui: ar fantominis paralyžius gali būti užmirštas? Tai psi-
chiatrams, psichologams ir psichoanalitikams būdingas klausi-
mas: kaip galima pakeisti psichinės, o ne materialios tikrovės
situaciją? Ramachandrano darbai padėjo ištrinti aiškiai
nubrėžtą ribą tarp neurologijos ir psichiatrijos, tarp realybės ir
iliuzijos.

RAMACHANDRANUI KILO STEBUKLINGA IDĖJA, kad vieną iliuziją

galima įveikti tik kita iliuzija. Kas būtų, jeigu jam pavyktų į
smegenis pasiųsti klaidingus signalus, kurie priverstų pacientą
galvoti, kad jo fantominė galūnė juda?
Vedamas noro atsakyti į šį klausimą jis išrado veidrodinę
dėžę, skirtą pacientų smegenims apgaudinėti. Joje pacientai
gali matyti sveikosios savo rankos atvaizdą veidrodyje ir įtikėti,
kad amputuota ranka buvo prikelta iš mirusių.
Veidrodinė dėžė yra didelio torto dėžės dydžio, be dangčio
ir padalyta į du skyrius – vieną kairėje, kitą dešinėje. Dėžės
priekyje yra dvi skylės. Jei amputuota paciento kairioji ranka,
jis dešinę ranką turi įkišti į dešinįjį skyrių. Tuomet jam pal-
iepiama įsivaizduoti, kad į kairįjį skyrių įkiša kairiąją ranką.
Skyrius skirianti pertvara yra ne kas kita kaip vertikaliai
pastatytas ir į sveikąją ranką pasuktas veidrodis. Kadangi dėžė
yra be dangčio, pacientas, šie tiek palinkęs į dešinę, gali matyti
sveikosios dešinės rankos atspindį veidrodyje. Šis atspindys
sukuria iliuziją, kad jo kairioji ranka yra toje vietoje, kur buvo
 269/580
prieš amputaciją. Judindamas dešiniąją ranką pirmyn ir atgal
pacientas gali prikelti kairiąją ranką iš mirusių, nes fantominės
galūnės vietą užėmęs atspindys veidrodyje taip pat judės
pirmyn ir atgal. Ramachandranas vylėsi, kad paciento sme-
genys tokiu būdu susidarys įspūdį, jog juda fantominė ranka.
Norėdamas surasti subjektų veidrodinei dėžei išbandyti,
Ramachandranas vietiniuose laikraščiuose išspausdino paslapt-
ingą skelbimą, kuriame buvo tiesiog skelbiama, kad ieškoma
asmenų, patyrusių amputaciją. Į skelbimą atsiliepė Philipas
Martinezas.
Maždaug prieš dešimtmetį Philipas nukrito nuo motocik-
lo, šiam riedant keturiasdešimt penkių mylių (72,4 kilometro –
vert. past.) per valandą greičiu. Avarijos metu buvo išrauti visi
iš kairės rankos į stuburą ėję nervai. Jo ranka nebuvo nut-
raukta, tačiau joje nebeliko funkcionuojančių nervų, kurie
siųstų signalus iš stuburo į ranką, ir per stuburą nervais į sme-
genis nebuvo siunčiami jutimų signalai. Philipo ranka buvo ne
tik kad nieko verta, bet dar ir nepajudinama našta, kurią jis
turėjo laikyti pasirišęs, todėl galiausiai jis sutiko, kad ranka
būtų amputuota. Tačiau po operacijos jam išliko baisus fan-
tominis skausmas fantominėje alkūnėje. Be to, jį kamavo jaus-
mas, kad fantominė ranka paralyžiuota ir kad jeigu tik jam
pavyktų kaip nors ją pajudinti, skausmas palengvėtų. Ši dilema
taip slėgė, kad jis ėmė galvoti apie savižudybę.
Kai Philipas sveikąją ranką įkišo į veidrodinę dėžę, jis ne
tik pamatė, kaip juda jo fantominė ranka, bet ir pirmą kartą po
avarijos iš tiesų pajuto, kad ji juda. Apstulbęs ir užvaldytas dži-
augsmo, Philipas tarė jaučiąs, kad fantominė ranka „buvo vėl
prijungta“.
 270/580
Tačiau vos jam nustojus žiūrėti į atvaizdą veidrodyje ar
užmerkus akis, fantominė galūnė vėl sustingdavo.
Ramachandranas davė veidrodinę dėžę Philipui neštis namo,
kad jis galėtų praktikuotis, ir tikėjosi, kad, Philipui stimuliuo-
jant plastiškus pokyčius, kurie perprogramuos jo smegenis,
pavyks užmiršti paralyžių. Philipas praktikavosi su dėže dešimt
kartų per dieną, tačiau ir toliau buvo panašu, kad ji veikdavo tik
tuomet, kai jis atmerktomis akimis žiūrėdavo į sveikosios
rankos atvaizdą veidrodyje.
Praėjus keturioms savaitėms Ramachandranas sulaukė
susijaudinusio Philipo skambučio. Jis nebejautė, kad jo fan-
tominė galūnė sustingusi – ji pradingo iš viso, netgi jam
padėjus dėžę į šalį. Dingo ir jo fantominė alkūnė bei nepakelia-
mas skausmas. Liko tik neskausmingi nuo peties kybantys fan-
tominiai pirštai.
V. S. Ramachandranas, neurologijos iliuzionistas, tapo
pirmuoju gydytoju, kuriam pavyko atlikti iš pažiūros neį-
manomą operaciją – sėkmingai amputuoti fantominę galūnę.

RAMACHANDRANAS SAVO DĖŽĘ IŠBANDĖ ir su kitais pacientais,

pusei kurių pavyko atsikratyti fantominio skausmo, išjudinti
sustingusias fantomines galūnes ir vėl jas kontroliuoti. Kiti
mokslininkai taip pat pastebėjo, kad pacientams pasitreniravus
su veidrodine dėže jų būklė pagerėdavo. FMTR smegenų
skenogramos rodo, kad gerėjant pacientų būklei jų fantomų
motorinių žemėlapių plotas ima augti, amputacijos sukeltas
žemėlapio susitraukimo procesas sustabdomas, o jutiminiai ir
motoriniai žemėlapiai normalizuojasi.
Panašu, kad veidrodinė dėžė padeda išgydyti skausmą,
pakeisdama tai, kaip pacientai mato ir suvokia savo kūną. Tai
 271/580
nepaprastas atradimas, leidžiantis geriau suprasti, kaip veikia
smegenys ir kaip išgyvenamas skausmas.
Skausmas ir kūno vaizdinys yra artimai susiję. Skausmas
visuomet projektuojamas į kūną. Išlenkę nugarą sakome „mano
nugara mane nužudys“, o ne „mano skausmo sistema mane
nužudys“. Tačiau, kaip rodo fantominės galūnės, kad jaustume
skausmą, nereikia kūno dalių ar netgi skausmo receptorių.
Pakanka turėti kūno vaizdinį, sukurtą smegenų žemėlapiuose.
Žmonės, kurių galūnės sveikos, to paprastai nesupranta, nes
galūnių vaizdiniai idealiai projektuojami į realias galūnes, todėl
mes tiesiog negalime jausti skirtumo tarp kūno ir kūno va-
izdinio. Anot Ramachandrano, „Mūsų pačių kūnas yra fanto-
mas, kurį smegenys sukūrė grynai patogumo dėlei.“
Iškreipti kūno vaizdiniai yra neretas reiškinys ir tai rodo,
kad kūno vaizdinys ir pats kūnas nėra vienas ir tas pats.
Anoreksikams atrodo, kad jų kūnai nutukę net tuomet, kai jie
ant išsekimo ribos. Žmonėms, kuriems būdingi iškreipti kūno
vaizdiniai, kenčiantiems nuo ligos, vadinamos dismorfiniu
kūno sutrikimu, gali atrodyti, kad jų visiško normalumo ribose
esanti kūno dalis ydinga. Jie įsitikinę, kad jų ausys, nosis, lū-
pos, krūtys, varpa, makštis ar šlaunys yra per didelės ar per
mažos arba tiesiog kažkas joms negerai, ir jie to be galo gėdi-
jasi. Marilyn Monroe įsivaizdavo turinti galybę trūkumų. Tokie
žmonės neretai ryžtasi plastinėms operacijoms, bet ir po jų
jaučiasi tarsi deformuoti. Jiems reikėtų atlikti „neuroplastinę
operaciją“ ir pakeisti kūno vaizdinį.
Ramachandrano pasiekimai perprogramuojant fantom-
ines galūnes pakišo jam mintį, kad iškreipti kūno vaizdiniai taip
pat gali būti perprogramuoti. Tam, kad geriau suvokčiau, ką jis
turi omenyje kalbėdamas apie kūno vaizdinius, aš paprašiau
 272/580
pademonstruoti skirtumą tarp kūno vaizdinio, tai yra minties
konstrukto, ir materialaus kūno.
Jis paėmė guminę ranką (tokias rankas galima rasti tik
parduotuvėse, kur pardavinėjamos įvairios keistybės), pasodino
mane prie stalo, o priešais padėjo dirbtinę ranką, jos pirštus
paguldydamas lygiagrečiai prieš mane esančiam stalo kraštui,
maždaug per colį (2,54 centimetro) nuo krašto. Tuomet jis liepė
man padėti ant stalo savo ranką taip, kad ji gulėtų lygiagrečiai
dirbtinei, tačiau tarp jos ir stalo krašto turi būti apie aštuonis
colius. Mano ranka ir dirbtinė ranka buvo idealiai sulygiuotos ir
nukreiptos ta pačia kryptimi. Tuomet jis paėmė kartoninę
plokštę ir padėjo tarp mano rankos ir dirbtinės rankos taip, kad
aš galėčiau matyti tik pastarąją.
Tuomet man stebint jis pirštais paglostė dirbtinę ranką.
Kitos rankos pirštais tuo pat metu jis paglostė už plokštės pas-
islėpusią tikrąją mano ranką. Glostydamas dirbtinės rankos
nykštį, jis tuo pat metu glostė mano nykštį. Tris kartus
tapšnodamas dirbtinės rankos mažąjį pirštą, tuo pačiu metu ir
tuo pačiu rimtu jis tapšnojo mano rankos mažąjį pirštą. Glosty-
damas dirbtinės rankos didįjį pirštą, jis glostė ir mano didįjį
pirštą.
Praėjus kelioms akimirkoms aš pajutau, kad jutimas, jog
mano ranka glostoma, pradingo, ir nors galėjau jausti, kad esu
glostomas, susidarė įspūdis, kad tas jutimas sklido iš dirbtinės
rankos. Dirbtinė ranka tapo mano kūno vaizdinio dalimi! Ši ili-
uzija veikia tuo pačiu principu, kuris mus priverčia tikėti, kad
pilvakalbės lėlės, vaizdo klipų herojai ar filmų aktoriai iš tiesų
kalba, nes jų lūpos juda sinchroniškai su garsu.
Tuomet Ramachandranas atliko dar paprastesnį triuką.
Jis liepė man dešinę ranką pakišti po stalu taip, kad jos nebūtų
 273/580
matyti. Tuomet jis viena ranka ėmė tapšnoti stalo paviršių, kita
ranka po stalu, kur aš negalėjau matyti, tuo pačiu metu ir tuo
pačiu ritmu tapšnojo mano ranką. Stalo paviršių tapšnojusią
ranką patraukus į kairę ar dešinę, po stalu esanti jo ranka truk-
telėdavo ta pačia kryptimi. Po kelių minučių aš nustojau jausti
jį tapšnojant mano ranką po stalu ir, kad ir kaip neįtikimai tai
nuskambėtų, pajutau, kad mano rankos vaizdinys susiliejo su
stalo paviršiumi ir atrodė, kad lytėjimo jutimas sklinda nuo
stalo paviršiaus. Jis sukūrė iliuziją, kurioje mano jutiminis
kūno vaizdinys išsiplėtė tiek, kad į jį tilpo netgi baldas!
Ramachandranas, atlikdamas šį stalo eksperimentą su ki-
tais subjektais, pritaisė jų stresinę reakciją matuojantį matuoklį
su galvaniniu odos davikliu. Glostęs stalo paviršių ir paciento
ranką po stalu tol, kol stalas tapo paciento kūno vaizdinio
dalimi, jis išsitraukė plaktuką ir trinktelėjo į stalą. Subjekto
stresinė reakcija šoktelėjo į viršų tiek, kad atrodė, jog
Ramachandranas trinktelėjo tiesiai per paciento ranką.

***

ANOT RAMACHANDRANO, SKAUSMAS, kaip kūno vaizdinys, sukur-

iamas smegenyse ir projektuojamas į kūną. Šis teiginys priešta-
rauja sveikam protui ir tradiciniam neurologų požiūriui į skaus-
mą, kuris sako, kad kai mums skauda, skausmo receptoriai išsi-
unčia vienakryptį signalą į skausmo centrą smegenyse ir kad
jaučiamo skausmo intensyvumas proporcingas sužeidimo
sunkumui. Mes darome prielaidą, kad skausmas pateikia
patikimą žalos ataskaitą. Šį tradicinį požiūrį galima atsekti iki
pat filosofo Descartes’o, kuris smegenis suvokė kaip pasyvų
skausmo priėmiklį. Tačiau šis požiūris buvo paneigtas
 274/580
1965-aisiais, mokslininkams neurologams Ronaldui Melzackui
(kanadietis, studijavęs fantomines galūnes ir skausmą) ir Pat-
rickui Wallui (anglas, studijavęs skausmą ir plastiškumą)
parašius patį svarbiausią straipsnį skausmo tyrimo istorijoje.
Wallo ir Melzacko teorija tvirtina, kad skausmo sistema yra
išsišakojusi po galvos ir stuburo smegenis, o smegenys toli
gražu nėra vien skausmo gavėjos, nes kontroliuoja mūsų
jaučiamus skausmo signalus.
Jų skausmo vartų teorija teigia, kad tarp sužeidimo ir sme-
genų yra kontrolės taškai, arba vartai. Iš pažeisto audinio per
nervų sistemą išsiuntus skausmo signalą, prieš pasiekdamas
smegenis jis pereina keletą vartų, kurių pirmieji nugaros sme-
genyse. Tačiau šie signalai ima keliauti tik tuomet, kai sme-
genys, nustačiusios, kad jie ganėtinai svarbūs, jog būtų
praleisti, duoda jiems leidimą. Gavus leidimą vartai atidaromi
ir, leidus įsijungti ir siųsti signalus tam tikriems neuronams,
skausmo jutimas sustiprėja. Smegenys taip pat gali uždaryti
vartus ir blokuoti skausmo signalą išleisdamos endorfinus –
kūne gaminamus narkotikus, skirtus skausmui malšinti.
Vartų teorija leido paaiškinti įvairaus pobūdžio skausmo
patirtis. Pavyzdžiui, JAV kareiviams Antrojo pasaulinio karo
metais išsilaipinus Italijoje, 70 procentų sunkiai sužeistų vyrų
teigė nejaučią skausmo ir atsisakė skausmą malšinančių vaistų.
Mūšio lauke sužeisti vyrai dažnai nejaučia skausmo ir kovoja
toliau, tarsi smegenys būtų uždariusios vartus, kad priešų
apsuptas kareivis galėtų sutelkti visą dėmesį bandymams
išvengti žalos. Tik tuomet, kai jis saugus, skausmo signalams
leidžiama keliauti toliau į smegenis.
Gydytojai jau seniai žino, kad pacientas, kuris tiki, jog pili-
ulė leis jam sulaukti skausmo palengvėjimo, jo ir sulauks, net
 275/580
jei tai tėra placebas, o ne vaistai. Magnetinio rezonanso tomo-
grafijos (MRT) rodo, kad placebo efekto metu smegenys
išjungia skausmą priimančias sritis. Kuomet motina, glosty-
dama ir meiliai kalbėdama su užsigavusiu vaiku bando jį pagu-
osti, ji padeda vaiko smegenims „prisukti skausmo garsą“. Tai,
kiek mes jaučiame skausmą, didele dalimi priklauso nuo sme-
genų ir proto: mūsų nuotaikos, ankstesnių skausmo išgyven-
imų, psichologinės būklės ir to, kaip suvokiame sužeidimo
sunkumą.
Wallas ir Melzackas parodė, kad skausmo sistemai prik-
lausantys neuronai kur kas plastiškesni nei mes kada nors
įsivaizdavome, kad nugaros smegenų žemėlapis gali pakeisti
traumos suvokimą ir pakartotiniai sužeidimai gali skausmo sis-
temos ląsteles priversti įsižiebti kur kas greičiau – o tai yra
plastiškas pokytis – ir padaryti žmogų pernelyg jautrų skaus-
mui. Žemėlapiai gali išplėsti neurono jautrųjį lauką, reprezen-
tuojantį kūno paviršių, taip paaštrindami skausmo jutimą.
Žemėlapiams kintant skausmo signalai iš vieno žemėlapio gali
pasklisti į gretimus žemėlapius, ir mes galime imti jausti „per-
duodamą skausmą“, pasireiškiantį tuomet, kai susižeidę vieną
kūno dalį skausmą jaučiame kitoje. Kartais tas pats skausmo
signalas nuaidi per visas smegenis, todėl skausmas nedingsta
net tuomet, kai jį sukėlusio stimulo nebelieka.
Vartų teorija atvedė prie naujų gydymo būdų blokuojant
smegenis. Wallas buvo vienas iš transkutaninio elektrinio nervų
stimuliavimo (TENS) išradėjų. Naudojant šią metodiką elektros
srovė pasitelkiama skausmą slopinantiems neuronams stimuli-
uoti, tokiu būdu iš esmės padedant uždaryti vartus. Vartų teor-
ija taip pat privertė Vakarų mokslininkus sušvelninti skeptišką
požiūrį į akupunktūrą, kuria skausmas sumažinamas
 276/580
stimuliuojant kūno taškus, dažnai esančius gerokai toliau nuo
skaudamos vietos. Ėmė atrodyti visai įtikima, kad akupunktūra
leidžia „įjungti“ skausmą malšinančius neuronus, taip uždarant
vartus ir blokuojant skausmo pojūtį.
Melzackas ir Wallas padarė dar vieną revoliucinę įžvalgą:
skausmo sistemoje yra ir motorinių komponentų. Įsipjovę
pirštą mes refleksyviai jį suspaudžiame – tai motorinis veiks-
mas. Instinktyviai bandome apsaugoti sužeistą kulkšnį rasdami
jai saugią padėtį. Saugos instinktas pataria: „Nejudink
raumens, kol kulkšnies būklė nepagerės.“
Toliau vystydamas vartų teoriją Ramachandranas išplėtojo
dar vieną idėją: skausmas yra kompleksinė sistema, valdoma
plastiškų smegenų. Jis tai apibendrino štai kaip: „Skausmas yra
nuomonė apie organizmo sveikatos būklę, o ne vien tik re-
fleksinis atsakas į sužeidimą.“ Prieš sukeldamos skausmą sme-
genys surenka įrodymus iš daugelio šaltinių. Jis taip pat yra pa-
sakęs, kad skausmas – tai iliuzija ir kad mūsų protas – virtu-
alios realybės mašina, kuri patiria pasaulį netiesiogiai ir ap-
doroja jį per atstumą, sukurdama modelį galvoje. Taigi skaus-
mas kaip kūno vaizdinys yra mūsų smegenų konstruktas. Jei
Ramachandranas galėjo pasinaudoti savo veidrodine dėže kūno
vaizdiniui modifikuoti ir panaikinti fantomą bei skausmą jame,
ar galėtų jis tą pačią veidrodinę dėžę panaudoti chroniškam
skausmui realioje galūnėje slopinti?

RAMACHANDRANAS TIKĖJO, KAD JAM GALI pavykti atrasti vaistą

pagydyti „pirmo tipo chroniškam skausmui“, kurį patiria
žmonės, sergantys vadinamąja refleksine simpatine distrofija.
Jis pasireiškia tuomet, kai nesunkus sužeidimas, sumušimas ar
vabzdžio įgėlimas į piršto galiuką sukelia tokį nepakeliamą
 277/580
skausmą visoje galūnėje, kad apsauginis instinktas neleidžia
pacientui iš viso jos pajudinti. Liga gali trukti kur kas ilgiau nei
pirminis sužeidimas ir neretai įgauna chronišką formą, lydimą
deginančio diskomforto ir kankinančio skausmo, pasireiški-
ančių kiekvieną kartą lengvai paglosčius ar užkliudžius odą.
Ramachandranas teoretizavo, kad ši patologiška apsauginio in-
stinkto forma pasireiškia dėl plastiškų smegenų gebėjimo
persiprogramuoti.
Norėdami apsisaugoti mes uždraudžiame raumenims
judėti ir dar labiau pasunkinti sužeidimą. Jei privalėtume są-
moningai nuolatos sau priminti, kad judėti negalima, išvargę
galiausiai paslystume, susižeistume ir pajustume skausmą.
Dabar įsivaizduokime, sako Ramachandranas, kad smegenys
klaidingam veiksmui užkerta kelią sukeldamos skausmą prieš
atliekant patį judesį – tiksliau, per tą trumpą momentą tarp to,
kai smegenų motorikos centras išsiunčia komandą atlikti judesį
ir paties judesio atlikimo. Ar yra geresnis būdas smegenims
užkirsti kelią judesiui nei pasirūpinti, kad, vos išsiuntus mo-
torinio judesio komandą, mes pajustume skausmą?
Ramachandranas ėmė manyti, kad minėtiems chronišką skaus-
mą kenčiantiems pacientams motorinio judesio komanda tapo
skausmo sistemos dalimi, todėl, netgi galūnei sugijus, kiekvieną
kartą smegenims išsiuntus motorinę komandą pajudinti ranką
pacientas pajusdavo skausmą.
Ramachandranas šį reiškinį pavadino išmoktu skausmu ir
ėmė svarstyti, ar būtų galima pacientų būklę pagerinti pas-
itelkus veidrodinę dėžę. Norint padėti šiems pacientams buvo
išnaudotos visos tradicinės priemonės: į skaudamą vietą ein-
ančio nervinio ryšio nutraukimas, fizioterapija, skausmą
malšinantys vaistai, akupunktūra ir osteopatija27 – ir veltui.
 278/580
Tyrimo, kurį atlikusios komandos nariu buvo ir Patrickas Wal-
las, metu pacientui liepta abi rankas įkišti į veidrodinę dėžę ir
atsisėsti taip, kad galėtų matyti tik savo sveikąją ranką ir jos at-
spindį veidrodyje. Pacientas ranką galėjo judinti dėžėje kaip tik
panorėjęs (kartu judindamas ir pažeistą ranką, jei tik galėjo ją
pajudinti) dešimt minučių iš eilės, po kelis kartus per dieną – ir
taip keletą savaičių. Tikėtasi, kad rankos atspindžio judėjimas,
kuriam sukelti nereikėjo motorinės komandos, padės apkvail-
inti paciento smegenis ir priversti jas įtikėti, kad sužeistoji
ranka gali būti judinama laisvai ir be skausmo, arba kad šis
pratimas padės informuoti smegenis, kad saugotis nebereikia,
ir tokiu būdu nutrauks neuroninį ryšį tarp motorinės koman-
dos, liepiančios pajudinti ranką, ir skausmo sistemos.
Pacientams, kurie su šiuo skausmo sindromu buvo
išgyvenę vos du mėnesius, pavyko pasveikti. Skausmas
sumažėjo jau pirmąją dieną ir palengvėjimas tęsėsi netgi sesijai
su veidrodine dėže pasibaigus. Po mėnesio jie nebejautė jokio
skausmo. Pacientams, kurie su šiuo sindromu buvo išgyvenę
nuo penkių mėnesių iki metų, sekėsi kiek prasčiau, tačiau jiems
pavyko atgaivinti sustingusias galūnes ir grįžti į darbą. Tiems,
kurie su sindromu išgyvenę buvo daugiau nei dvejus metus,
nepavyko sulaukti jokio pagerėjimo.
Kodėl? Viena iš galimų priežasčių ta, kad šie ilgalaikiai pa-
cientai savo saugomų galūnių nebuvo pajudinę taip ilgai, kad jų
paveiktų galūnių motoriniai žemėlapiai ėmė nykti – tai dar vi-
enas principo „Naudokis arba prarasi“ pavyzdys. Viskas, kas
jiems liko, buvo keletas ryšių, kurie paskutinį kartą naudojant
galūnę buvo aktyviausi, ir, jų nelaimei, šie ryšiai jungėsi su
skausmo sistema – panašiai kaip pacientai, kurie prieš ampu-
tuojant ranką laikė ją parišę, ima jausti, kad jų fantominė
 279/580
galūnė „užstrigusi“ toje padėtyje, kurioje buvo prieš pat
amputaciją.
Australų mokslininkas G. L. Moseley manėsi galįs padėti
pacientams, kuriems nepavyko pasiekti pagerėjimo naudojantis
veidrodine dėže dažniausiai todėl, kad jų jaučiamas skausmas
buvo toks stiprus, kad veidrodžių terapijos metu jie iš viso neg-
alėjo pajudinti galūnių. Moseley buvo įsitikinęs, kad pažeistos
rankos motorinį smegenų žemėlapį galima atkurti plastinius
pokyčius skatinančiais psichiniais pratimais. Pacientų jis tiesiog
paprašė, realybėje neatliekant jokių judesių, kad jie įsivaiz-
duotų judinantys savo skausmingas galūnes tam, kad būtų ak-
tyvuojami judėjimui skirti smegenų tinklai. Be to, pacientams
buvo liepta peržiūrėti paveiksliukus su juose pavaizduotomis
rankomis ir nustatyti, kurios jų buvo kairiosios, o kurios –
dešiniosios, tol, kol jie tai galėdavo atlikti greitai ir labai tiksliai.
Žinoma, kad ši užduotis padeda aktyvuoti motorinę smegenų
žievę. Jiems buvo rodomos skirtingomis padėtimis sustingusios
rankos ir jie turėjo šiuos vaizdus atgaivinti vaizduotėje po pen-
kiolika minučių tris kartus į dieną. Atlikę vizualizacijos
pratimus jie vėl grįžo prie veidrodžių terapijos. Po dvylikos
savaičių kai kurių pacientų skausmas sumažėjo, o pusei praėjo
visiškai.
Tik pagalvokite, kaip neįtikimai visa tai skamba:
nepakeliamas chroniškas skausmas gali būti pagydytas pas-
itelkus naują gydymo metodiką, kuri vaizduotę ir iliuzijas
panaudoja smegenų žemėlapiams plastiškai restruktūrizuoti be
jokių vaistų, adatų ar netgi elektros.
Skausmo žemėlapių atradimas leido atsirasti ir naujam
požiūriui į chirurgiją bei skausmą malšinančius vaistus. Poop-
eracinis fantominis skausmas gali būti sumažintas pacientams
 280/580
suleidus vietinius nervus blokuojančių vaistų ar atlikus vietinę
anesteziją, kuri pašalina jutimus iš periferinių nervų tol, kol su-
veikia bendroji anestezija ir jie užmiega. Skausmą malšinantys
vaistai, suleisti prieš operaciją, o ne tik po jos, gali užkirsti kelią
plastiškiems pokyčiams smegenų skausmo žemėlapyje, neleisd-
ami jiems įšaldyti skausmo jutimo.
Ramachandranas ir Ericas Altschuleris parodė, kad
veidrodinė dėžė gali būti veiksminga ir gydant kitas su fanto-
mais nesusijusias ligas, pavyzdžiui, insultą patyrusių pacientų
paralyžiuotas kojas. Veidrodžių terapija nuo Taubo terapijos
skiriasi tuo, kad ji padeda įtikinti paciento smegenis, jog jis iš
tiesų judina paveiktąją galūnę, tokiu būdu stimuliuojant
galūnės motorikos programas. Kitas tyrimas parodė, kad
veidrodžių terapija gali padėti paruošti sunkiai paralyžiuotą in-
sultą patyrusį pacientą, negalintį judinti vienos kūno pusės,
Taubo tipo terapijai. Šiam pacientui pavyko atgauti dalį pažeis-
tosios rankos funkcijų, ir tai buvo pirmas kartas, kai du nau-
joviški plastiškumu paremti gydymo būdai – veidrodžių ir
priverstinių judesių terapijos – buvo pritaikyti iš eilės vienas po
kito.

INDIJOJE GIMĘS RAMACHANDRANAS UŽAUGO pasaulyje, kur daug

dalykų, kurie vakariečiams atrodo neįmanomi, nekelia jokios
nuostabos. Jam teko girdėti apie jogus, kurie galėdavo med-
ituodami palengvinti skausmą, basi vaikščiojo per žarijas ir
gulėjo ant vinių. Jis matė, kaip transo apimti tikintieji adatomis
persidurdavo smakrus. Idėja, kad gyvi daiktai gali keisti formą,
ten buvo visiškai priimtina, proto gebėjimas paveikti kūną buvo
laikomas savaime suprantamu, o vaizduotė buvo laikoma tokia
galinga jėga, kad ji netgi turėjo ją reprezentuojančią vaizduotės
 281/580
deivę Mają. Iš Indijos gatvių atsigabentą nuostabos jausmą jis
perkėlė į Vakarų neurologijos mokslą. Jo darbai skatina kelti
klausimus, kuriuose šie du reiškiniai susilieja tarpusavyje. Kas
yra transas, jei ne uždaryti skausmo vartai mūsų viduje? Kodėl
fantominį skausmą laikome menkesniu už įprastą? Jis priminė,
kad reikšmingiems moksliniams darbams gali būti būdingas ir
elegantiškas paprastumas.

[Pastabos ir nuorodos]

26 Pirmasis, kuris aprašė fantominius skaus-

mus jų neįvardydamas, buvo prancūzų kilmės
karo chirurgas Ambroise Paré.
 282/580

27 Osteopatija – Andrew Tayloro sukurta net-

radicinės medicinos praktika, grįsta skeleto ir
raumenų sistemos sveikatinimu.
 8

VAIZDUOTĖ
Kaip mintys virsta tikrove

ESU BOSTONE, MAGNETINĖS SMEGENŲ stimuliacijos laboratori-

joje, įsikūrusioje „Beth Israel Deaconess“ medicinos centre
Harvardo medicinos mokykloje. Alvaro Pascual-Leone yra šio
centro vadovas, o jo eksperimentai parodė, kad mes galime sa-
vo smegenų anatomiją pakeisti tiesiog pasitelkę vaizduotę. Jis
ką tik prie dešinės mano galvos pusės pritaisė kastuvo formos
aparatą, kuris skleidžia transkranijinę magnetinę stimuliaciją
(TMS) ir gali paveikti elgseną. Plastikinio aparato įdėklo viduje
yra varinės vielos ritė, kuria praeinanti srovė sukuria kintantį
magnetinį lauką, pakylantį iki mano smegenų, ir apima kabeli-
us primenančius neuronų aksonus, o iš čia keliauja toliau į
rankos motorinį žemėlapį, esantį išoriniame smegenų žievės
sluoksnyje. Kintantis magnetinis laukas apie save sukelia
elektros srovę. Pascual-Leone yra TMS naudojimo neuronams
 284/580
suaktyvinti pradininkas. Kiekvieną kartą jam įjungus magnetinį
lauką, sujuda mano kairės rankos bevardis pirštas, kadangi šis
laukas smegenyse stimuliuoja apie 0,5 kubinio milimetro dy-
džio tašką, kuriame telpa milijonai ląstelių – mano bevardžio
piršto smegenų žemėlapis.
TMS yra genialus tiltas į smegenis. Jo magnetinis laukas
kūnu keliauja lengvai ir nesukeldamas skausmo, o elektros
srovė įsijungia tik šiam laukui pasiekus neuronus. Wilderis
Penfieldas, norėdamas, kad motorinė ar jutiminė smegenų
žievė būtų stimuliuojamos, turėjo atidaryti kaukolę ir chirur-
giniu būdu įkišti elektrinį zondą į smegenis. Pascual-Leone’ei
įjungus aparatą ir privertus mane pajudinti pirštą, aš patiriu ly-
giai tą patį, ką patirdavo Penfieldo pacientai, kai jis atidarydavo
jų kaukoles ir įvesdavo į smegenis didelius elektrodus.

TURINT OMENYJE VISUS JO PASIEKIMUS, Alvaro Pascual-Leone

labai jaunas. Jis gimė 1961 metais Valensijos mieste, Ispanijoje,
yra atlikęs ne vieną tyrimą gimtinėje bei Jungtinėse Valstijose.
Pascual-Leone’ės tėvai, abu gydytojai, Ispanijoje siuntė jį
mokytis į vokiečių mokyklą, kur, kaip ir ne vienas kitas neuro-
plastiškumo specialistas, prieš imdamasis medicinos studijavo
klasikinę graikų ir vokiečių filosofiją. Freiburgo universitete jis
įgijo medicinos ir filosofijos daktaro laipsnį, o tuomet tęsti
praktikos išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
Pascual-Leone’ės oda alyvinio atspalvio, plaukai – tamsūs,
balsas – ekspresyvus, jis spinduliuoja rimtu žaismingumu. Ne-
dideliame jo kabinete daugiausiai vietos užima masyvus
„Apple“ kompiuterio ekranas, į kurį perkeliamas TMS smegenų
atvaizdas. Elektroniniai laiškai ir bendradarbiai atkeliauja iš
 285/580
tolimiausių pasaulio kraštų. Už jo nugaros galima matyti knygų
apie elektromagnetizmą, o visur aplinkui – šūsnys popierių.
Jis pirmasis, pasinaudojęs TMS smegenų žemėlapiui su-
daryti. TMS gali būti panaudojama kuriai nors smegenų sričiai
išjungti arba jos funkcijai užblokuoti – tai priklauso nuo
naudojimo intensyvumo ir dažnio. Norėdamas nustatyti tam
tikros smegenų srities funkciją, jis paleidžia kelis pliūpsnius
TMS ir taip laikinai užblokuoja šią sritį sustabdydamas jos
veiklą, o tuomet stebi, kokia psichinė funkcija nustoja veikusi.
Jis taip pat yra vienas pirmųjų, panaudojusių aukšto
dažnio „pakartotinę TMS“, dar vadinamą rTMS. Aukšto dažnio
pakartotinė TMS gali taip aktyvuoti neuronus, kad jie, suak-
tyvinę vienas kitą, nesiliauja aktyviai veikę net tuomet, kai
pirminis rTMS signalas sustabdomas. Tai leidžia kuriam laikui
„įjungti“ kurią nors smegenų sritį ir gali būti panaudota
gydymo tikslais. Pavyzdžiui, kai kuriais depresijos atvejais pre-
frontalinė žievė gali iš dalies išsijungti ir imti blogai
funkcionuoti. Pascual-Leone’ės komanda buvo pirmoji, pa-
demonstravusi, kad rTMS veiksminga gydant tokius sunkiai de-
presija sergančius pacientus. Septyniasdešimt procentų tų, kur-
ie buvo nusivylę tradiciniais gydymo būdais, po rTMS terapijos
pavyko pasiekti pagerėjimą, o šalutinis poveikis buvo kur kas
silpnesnis nei vartojant vaistus.

DEŠIMTOJO DEŠIMTMEČIO PRADŽIOJE, kai Pascual-Leone dar

buvo jaunas medicinos praktikantas Nacionaliniame neurolo-
ginių sutrikimų ir insulto institute, atliko eksperimentus, kurie
tarp neuroplastikos specialistų buvo giriami už elegantiškumą
ir prisidėjo prie smegenų kartografijos metodikos tobulinimo,
 286/580
padėjo pagrindus vaizduotės eksperimentams ir parodė, kaip
galima įgyti naujų įgūdžių.
Panaudojęs TMS Brailio (Braille’o) raštą besimokančių
skaityti aklųjų smegenims kartografuoti, jis bandė ištirti, kaip
žmonės įgyja naujų įgūdžių. Eksperimento dalyviai Brailio rašto
mokėsi metus: penkis kartus per savaitę po dvi valandas per di-
eną praleisdami klasėje ir vieną valandą prie namų darbų.
Brailio raštas skaitomas „skenavimo būdu“ – braukiant ro-
domuoju pirštu per eilę iškilių taškų. Kitaip sakant, jį skaitantys
žmonės atlieka motorinį veiksmą. Be to, pirštų galiukais jie
jaučia taškų išsidėstymą, vadinasi, atlieka jutiminį veiksmą. Šie
du pastebėjimai buvo vieni pirmųjų, patvirtinančių, kad
žmonėms įgyjant naujus įgūdžius pasireiškia plastiški pokyčiai.
Pritaikęs TMS motorinei žievei kartografuoti, Pascual-
Leone pamatė, kad Brailio rašto skaitymui naudojamų pirštų
žemėlapiai buvo didesni nei tų pačių žmonių kitos rankos ro-
domųjų pirštų žemėlapiai bei rodomųjų pirštų žemėlapiai tų
žmonių, kurie Brailio rašto apskritai neskaito. Be to, Pascual-
Leone išsiaiškino, kad motoriniai žemėlapiai buvo tuo didesni,
kuo daugiau žodžių asmenys galėjo perskaityti per minutę.
Tačiau labiausiai netikėtas buvo jo atradimas, turintis didžiulių
pasekmių mūsų suvokimui apie naujų įgūdžių įgijimą, buvo tai,
kad plastiški pokyčiai buvo pastebimi net per vieną savaitę.
Eksperimento dalyvių smegenys buvo kartografuojamos
TMS aparatu penktadieniais (mokymosi savaitės pabaigoje) ir
pirmadieniais (kai jie būdavo pailsėję savaitgalį). Pascual-
Leone pastebėjo, kad pirmadieniais ir penktadieniais fiksuo-
jami pokyčiai labai skyrėsi. Nuo pat tyrimo pradžios penktadi-
eninės skenogramos rodė, kad žemėlapiai auga labai greitai,
tačiau pirmadieniais tie patys žemėlapiai būdavo susitraukę iki
 287/580
pradinio dydžio. Penktadieniniai žemėlapiai stabiliai augo šešis
mėnesius, tačiau kiekvieną pirmadienį jie kaip užsispyrę bū-
davo vėl susitraukę iki pradinio dydžio. Po šešių mėnesių penk-
tadieniniai žemėlapiai nenustojo plėtęsi, nors jų didėjimo tem-
pas ir buvo mažesnis nei prieš šešis mėnesius.
Pirmadieniniai žemėlapiai rodė atvirkštinę tendenciją. Jų
dydis nesikeitė šešis mokymosi mėnesius, tada jie pradėjo
augti, o vėl nustojo augę praėjus dešimčiai mėnesių nuo moky-
mosi pradžios. Greitis, kuriuo eksperimento dalyviai galėjo
skaityti Brailio raštą, daug aiškiau koreliavo su pirmadieniniais
žemėlapiais, ir, nors pirmadieninių žemėlapių pokyčiai niekuo-
met nebuvo tokie ryškūs kaip penktadieninių, jie buvo kur kas
pastovesni. Praėjus dešimčiai mėnesių nuo mokymosi kurso
pradžios, eksperimento dalyviai buvo išleisti dviem mėnesiams
atostogų. Jiems sugrįžus smegenys vėl buvo kartografuotos, ir
jų žemėlapiai nebuvo pakitę nuo paskutinės pirmadieninės
skenogramos, atliktos prieš du mėnesius. Taigi, kasdienis dar-
bas sukelia dramatiškus pokyčius trumpuoju savaitės
laikotarpiu. Tačiau, įskaičiuojant savaitgalius ir dviejų mėnesių
pertrauką, pirmadieniais fiksuojami pokyčiai buvo kur kas
pastovesni.
Pascual-Leone įsitikinęs, kad skirtingi pirmadienių ir pen-
ktadienių rezultatai rodo, jog kalbama apie du skirtingus
plastiškumo mechanizmus. Penktadieniais regimi spartūs
pokyčiai sustiprina esamus neuroninius ryšius ir demaskuoja
užsislėpusius neuroninius takus. Lėtesni pirmadieniniai pokyči-
ai rodo visiškai naujų struktūrų formavimąsi ir tikriausiai naujų
neuroninių ryšių ir sinapsių atsiradimą.
Šio vėžlio ir kiškio efekto suvokimas galėtų padėti geriau
suprasti, ko turėtume imtis, norėdami iš tiesų įvaldyti naujus
 288/580
įgūdžius. Trumpuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, mokantis prieš
egzaminą, rezultatus pagerinti ganėtinai paprasta, nes mes
tikriausiai tik sustipriname jau esamus sinapsinius ryšius.
Tačiau greitai užmirštame tai, ką esame „iškalę“, nes šie neur-
oniniai ryšiai lengvai sustiprinami ir lengvai gali susilpnėti,
pakeisdami vystymosi kryptį. Tam, kad išlaikytume pasiektą
pažangą ir įgūdis taptų nuolatinis, reikalingas lėtas ir nuolatinis
darbas, padedantis formuoti naujus ryšius. Jeigu bes-
imokantysis mano, kad daroma pažanga trumpalaikė, arba
jaučiasi taip, lyg vietoje smegenų būtų sietas, jis turi toliau
mokytis to paties įgūdžio tol, kol pasieks „pirmadieninį efektą“,
kurio Brailio rašto besimokiusieji eksperimento dalyviai su-
laukė po šešių mėnesių. Skirtumas tarp penktadienį ir pirmadi-
enį fiksuojamų pasiekimų gali paaiškinti, kodėl kai kurie
žmonės, arba „vėžliai“, kuriems iš pradžių įgūdį įvaldyti sekasi
gana lėtai, kartais tą įgūdį įvaldo kur kas geriau nei jų draugai
„kiškiai“, kurie mokosi be galo greitai, tačiau be
ilgalaikių pastangų, kurios žinias įtvirtintų, jiems naujus
įgūdžius išlaikyti kur kas sunkiau.
Dar Pascual-Leone savo tyrimais norėjo sužinoti, kaip
Brailio raštą skaitantys žmonės gali tiek daug informacijos gauti
per pirštų galiukus. Gerai žinoma, kad aklieji gali išvystyti sti-
presnius nei paprastai neregimuosius jutimus, o skaitant
Brailio raštą naudojami pirštai tampa neįprastai jautrūs.
Pascual-Leone nusprendė patikrinti, ar šiems įgūdžiams susti-
prėti padėjo padidėjęs lytėjimo jutimą apdorojantis jutiminis
žemėlapis, ar plastiški pokyčiai kitose smegenų dalyse,
pavyzdžiui, regos žievėje, kuri nėra išnaudojama, nes į ją
nepatenka iš akių siunčiami signalai.
 289/580
Jis argumentavo, kad jeigu regos žievė padeda subjektams
skaitant Brailio raštą, tai ją užblokavus Brailio rašto skaitymo
įgūdžiai suprastėtų. Taip ir atsitiko. Kai jo komanda į Brailio
skaitytojų regos žievės sritį ėmė siųsti blokuojančius TMS sig-
nalus, sukurdami laikiną, bet realų pažeidimą, eksperimento
dalyviai nebegalėjo perskaityti Brailio rašto ir jų skaitymui
naudojami pirštai neteko lytėjimo jutimo. Vadinasi, regos žievė
buvo panaudojama lytimajai informacijai apdoroti. Reginčių
žmonių regos žievės blokavimas naudojant TMS neturėjo jokios
įtakos jų gebėjimui apdoroti lytimąją informaciją, o tai reiškia,
kad su Brailio rašto skaitytojais vyksta kažkas nepaprasta: vi-
enam jutimui apdoroti skirta smegenų dalis priskiriama kitam
jutimui apdoroti – tai tokio pobūdžio plastiška reorganizacija,
apie kurią kalbėjo Bach-y-Rita. Pascual-Leone taip pat pa-
demonstravo, kad kuo geresni žmogaus Brailio rašto skaitymo
įgūdžiai, tuo didesnis regos žievės vaidmuo. Kitu projektu jis
žengė dar vieną žingsnį į neištirtą teritoriją parodydamas, kad
mintimis mes galime pakeisti materialiąją smegenų struktūrą.

PANAUDODAMAS TMS ŽMONIŲ, besimokančių groti pianinu,

pokyčiams pirštų žemėlapiuose stebėti, jis ėmė tirti, kaip
mintys gali sukelti pokyčius smegenyse. Vienas iš Pascual-
Leone’ės herojų, didysis ispanų neuroanatomas ir Nobelio
premijos laureatas Santiago Ramónas y Cajalis, kuris vėlesniąją
gyvenimo dalį praleido bergždžiai tyrinėdamas smegenų
plastiškumą, 1894 metais pareiškė, kad „minties organas iki
tam tikros ribos lankstus ir gali būti ištobulintas, pasitelkiant
tinkamai priderintus mentalinius pratimus.“ 1904 metais jis
teigė, kad „mentaliniais pratimais“ atkartojamos mintys sti-
prina esamus neuroninius ryšius ir sukuria naujus. Be to, jis
 290/580
nujautė, kad šis procesas itin ryškiai turėtų pasireikšti neuronu-
ose, kontroliuojančiuose pianistų, kurie atlieka tiek daug men-
talinių pratimų, pirštus.
Ramónas y Cajalis, pasitelkęs vaizduotę, pateikė plastiškų
smegenų vaizdinį, tačiau jam trūko instrumentų tam įrodyti.
Pascual-Leone tikėjo, kad turėdamas tokį instrumentą TMS
pavidalu jis gali patikrinti, ar mentaliniai pratimai ir vaizduotė
iš tiesų gali sukelti fizinius pokyčius.
Vaizduotės eksperimento detalės buvo labai paprastos.
Pascual-Leone pasinaudojo Cajalio idėja apie pianiną. Jis at-
rinko dvi grupes žmonių, kurie niekados nebuvo mokęsi groti
pianinu, ir išmokė juos kelių natų kombinacijų parodydamas,
kuriuos pirštus jie turi judinti, ir liepdamas jiems įsiklausyti į
grojamas natas. Dešimt vienos, „mentalinių pratimų“, grupės
narių prie elektrinio pianino klaviatūros sėdėjo penkias dienas
iš eilės po dvi valandas per dieną ir įsivaizdavo, kad groja iš-
moktas melodijas ir klausosi jų skambesio. Antroji, „fizinių
pratimų“, grupė iš tikrųjų grojo pianinu – taip pat penkias di-
enas iš eilės po dvi valandas kasdien. Abiejų grupių narių sme-
genys buvo kartografuojamos prieš eksperimentą, jo metu ir po
eksperimento. Tuomet abiem grupėms buvo paliepta sugroti
natų seką, kompiuteriu išmatuojant jų atlikimo tikslumą.
Pascual-Leone pamatė, kad natų seką pagroti išmoko abi
grupės ir abiejų grupių smegenų žemėlapiuose pasireiškė
panašūs pakitimai. Kad ir kaip būtų keista, bet vien tik protiniai
užsiėmimai sukėlė tokius pačius fizinius motorinės sistemos
pokyčius kaip ir realus melodijos grojimas. Pasibaigus penkta-
jai eksperimento dienai, abiejų grupių narių į raumenis siun-
čiami motoriniai signalai buvo tokie patys, o jau trečią
 291/580
eksperimento dieną tik vaizduotėje groję žmonės tikslumu
nenusileido tiems, kurie grojo iš tiesų.
Praėjus penkioms dienoms, mentalinių pratimų grupės
pasiekta pažanga, kad ir kokia įspūdinga, neprilygo tai, kurią
pasiekė fizinių užsiėmimų grupės nariai. Tačiau mentalinės
praktikos grupės nariams pabaigus mentalinių pratimų kursą,
buvo surengta dviejų valandų trukmės fizinės praktikos sesija,
po kurios jų bendras atlikimo lygis tapo toks pat kaip ir tų, kur-
ie penkias dienas fiziškai mokėsi groti tą pačią melodiją. Akiva-
izdu, kad mentalinė praktika yra veiksmingas būdas įgyti fizinių
įgūdžių, taip sumažinant fizinės praktikos poreikį.

MES VISI DAROME TAI, KĄ mokslininkai vadina mentaline prak-

tika arba mentaline repeticija, bandydami atmintinai išmokti
testo atsakymus, mokydamiesi eiles vaidinimui ar repetuodami
kokį nors pasirodymą ar pristatymą. Bet kadangi nedaugelis iš
mūsų tai darome sistemiškai, dažniausiai nepakankamai įverti-
name šios praktikos veiksmingumą. Kai kurie sportininkai ir
muzikantai šią praktiką naudoja ruošdamiesi pasirodymams.
Pianistas Glennas Gouldas karjeros pabaigoje ruošdamasis
įrašams didele dalimi pasikliaudavo vien tik mentalinėmis
repeticijomis.
Viena sudėtingiausių mentalinių užsiėmimų rūšių yra
„mentaliniai šachmatai“, žaidžiami be lentos ar šachmatų
figūrų. Žaidėjai įsivaizduoja lentą bei žaidimą ir įsimena savo ir
priešininko pozicijas. Garsiajam kovotojui už žmogaus teises
Sovietų Sąjungoje Anatolijui Šaranskiui mentalinis šachmatų
žaidimas padėjo išgyventi kalėjime. Šaranskis, žydų kilmės
kompiuterių specialistas, 1977 metais buvo neteisingai ap-
kaltintas šnipinėjimu Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
 292/580
Kalėjime jis išbuvo devynerius metus, iš kurių keturis šimtus
dienų už nuobaudas turėjo praleisti šaltoje ir tamsioje 150 su
180 centimetrų dydžio vienutėje. Izoliuoti politiniai kaliniai
neretai psichologiškai palūžta, nes tam, kad principu „Naudokis
arba prarasi“ veikiančios smegenys išlaikytų nepažeistus
žemėlapius, būtinas išorinis skatinimas. Šio ilgo jutiminio
nepritekliaus laikotarpiu Šaranskis mėnesių mėnesius praleis-
davo žaisdamas mentaliniais šachmatais, kurie tikriausiai ap-
saugojo jo smegenis nuo visiško sunykimo. Jis žaidė tiek
baltomis, tiek ir juodomis figūromis, mintyse matydamas žai-
dimą iš skirtingų perspektyvų – tai smegenims neabejotinai be
galo didelis iššūkis. Šaranskis kartą pusiau juokais man prasit-
arė, kad jis nesiliovė žaidęs šachmatais tikėdamasis, kad pavyks
pasinaudoti galimybe tapti pasaulio čempionu. Išėjęs iš
kalėjimo, Vakarams spaudžiant jis buvo išleistas į Izraelį, kur
tapo ministrų kabineto nariu. Kai pasaulio čempionas Garry
Kasparovas žaidė prieš ministrą pirmininką ir kitus ministrų
kabineto narius, jis nugalėjo visus, išskyrus Šaranskį.

PASIREMDAMI ŽMONIŲ, KURIE ATLIEKA be galo daug mentalinių

pratimų, smegenų skenogramų duomenimis galime pasakyti,
kas tikriausiai vyko Šaranskio smegenyse, kai jis sėdėjo
kalėjime. Panagrinėkime Rüdigerio Gammo, vidutinio intelekto
jauno vokiečio, tapusio matematikos fenomenu – žmogumi-
skaičiuotuvu, atvejį. Nors Gammas nuo gimimo nepasižymėjo
išskirtiniais gebėjimais matematikos srityje, dabar jis gali
pakelti skaičių devintuoju laipsniu, ištraukti penktą šaknį ar
išspręsti tokią problemą kaip „kiek bus 68 padauginta iš 76?“
per penkias sekundes. Būdamas dvidešimt dvejų Gammas, kur-
is tuo metu dirbo banke, pradėjo kasdien po keturias valandas
 293/580
atlikti skaičiavimo pratimus. Sulaukęs dvidešimt šešerių jis jau
buvo tapęs skaičiavimo genijumi ir galėjo pragyventi iš
pasirodymų per televiziją. Atlikus pozitronų emisijos tomo-
grafiją (PET), paaiškėjo, kad skaičiavimui jis naudojasi pen-
kiomis smegenų sritimis daugiau nei kiti žmonės. Psichologas ir
ekspertizės plėtros ekspertas Andersas Ericssonas yra įrodęs,
kad tokie žmonės kaip Gammas spręsdami matematines prob-
lemas naudojasi ilgalaike atmintimi, o tuo tarpu visi kiti
naudojasi tik trumpalaike atmintimi. Ekspertai ilgalaikėje at-
mintyje nekaupia atsakymų, tačiau yra sukaupę esminius faktus
ir strategijas atsakymams surasti, prie kurių jie turi tiesioginį
priėjimą, tarsi šie būtų trumpalaikėje atmintyje. Ilgalaikės at-
minties panaudojimas problemų sprendimui būdingas daugelio
sričių ekspertams. Ericssonas taip pat pastebėjo, kad tapti ek-
spertu daugumoje sričių prireiks maždaug dešimtmečio sutelk-
tų pastangų.

VIENA IŠ PRIEŽASČIŲ, KODĖL MES galime pakeisti smegenis

tiesiog pasitelkdami vaizduotę, ta, kad, neurologijos požiūriu,
veiksmo įsivaizdavimas ir jo realus atlikimas nėra tokie
skirtingi, kaip gali atrodyti. Kai žmogus užsimerkia ir įsivaiz-
duoja paprastą objektą – pavyzdžiui, raidę „a“, – suaktyvinama
pirminė regos žievė, kaip nutiktų ir tuo atveju, jei žmogus iš
tiesų žiūrėtų į raidę „a“. Smegenų skenogramos rodo, kad at-
liekant veiksmą ir jį įsivaizduojant aktyvuojamos tos pačios
smegenų dalys. Štai kodėl įsivaizdavimas gali pagerinti
atlikimą.
Vieno eksperimento, kuris tiek pat neįtikimas kiek ir
paprastas, metu profesoriams Guang Yue ir Kelly Cole’ui
pavyko parodyti, kad žmogus, vien įsivaizduodamas, kad
 294/580
naudoja savo raumenis, gali iš tiesų juos sutvirtinti. Eksperi-
mento metu buvo tiriamos dvi grupės: vienos nariai atliko fiz-
inius pratimus, kitos – tiesiog įsivaizdavo, kad atlieka fizinius
pratimus. Abi grupės keturias savaites nuo pirmadienio iki pen-
ktadienio treniravo piršto raumenį. Fizinės praktikos grupės
nariai penkiolika kartų maksimaliai sutraukdavo piršto
raumenį, po kiekvieno sutraukimo darydami dvidešimties
sekundžių pertrauką. Mentalinės praktikos nariai įsivaizdavo
penkiolika kartų maksimaliai sutraukią raumenį ir darą
dvidešimties sekundžių pertraukas po kiekvieno sutraukimo,
kartu įsivaizduodami balsą, šaukiantį: „Stipriau! Stipriau!
Stipriau!“
Eksperimentui pasibaigus fizinius pratimus atlikusių sub-
jektų pirštų raumenų galia, kaip ir buvo galima tikėtis, padidėjo
30 procentų. Tų subjektų, kurie tą patį laikotarpį tik įsivaizdavo
atlieką pratimus, raumenų galia padidėjo 22 procentais.
Paaiškinimas slypi smegenų motoriniuose neuronuose, kurie
„programuoja“ judesius. Įsivaizduojant raumenų susitraukimą
aktyvuojami ir stiprinami neuronai, atsakingi už instrukcijų
sekos, lemiančios tam tikrą judesį, suformavimą, o tai lemia pa-
didėjusią jėgą, kai raumenys iš tiesų sutraukiami.

ŠIS TYRIMAS PASKATINO PIRMŲJŲ MAŠINŲ, galinčių iš tiesų per-

skaityti žmonių mintis, išradimą. Minčių vertimo mašinos gali
fiksuoti žmogaus ar gyvūno motorines programas, įsijungianči-
as, kai šie įsivaizduoja kokį nors veiksmą, iššifruoti skiriamąjį
konkrečios minties skleidžiamą elektrinį signalą ir pasiųsti ko-
mandą į aparatą, kuris mintį paverčia veiksmu. Šios mašinos
veikia todėl, kad smegenys yra plastiškos ir mums mąstant
 295/580
fiziškai keičia savo būseną bei struktūrą, o šie pokyčiai gali būti
fiksuojami elektriniais matuokliais.
Šie prietaisai šiuo metu tobulinami tam, kad galėtų padėti
visiškai paralyžiuotiems žmonėms mintimis pajudinti realius
objektus. Tapdamos vis sudėtingesnės šios mašinos gali tapti
minčių skaitytuvais, atpažįstančiais ir išverčiančiais minčių tur-
inį. Jos turi potencialą tapti kur kas tikslesnėmis už melo detek-
torius, tegalinčius užfiksuoti streso lygį, kuris padidėja žmogui
meluojant.
Galima paminėti keletą paprastų žingsnelių, kaip buvo
kuriamos šios mašinos. Praeito šimtmečio dešimtojo dešimt-
mečio pabaigoje Miguelis Nicolelisas ir Johnas Chapinas iš
Duke’o universiteto ėmėsi bihevioristinio eksperimento, kurio
tikslas buvo perskaityti gyvūno mintis. Jie išmokė žiurkę pas-
pausti skląstį, pritvirtintą prie vandens paleidimo mechanizmo.
Kaskart žiurkei paspaudus skląstį, mechanizmas suveikdavo ir
išskirdavo lašelį vandens žiurkei atsigerti. Pašalinus nedidelę
žiurkės kaukolės dalį, prie jos motorinės smegenų žievės buvo
pritvirtinta mažų elektrodų. Šie elektrodai fiksavo keturias-
dešimt šešių motorinės smegenų žievės neuronų, dalyvaujančių
planuojant ir programuojant judesius, veiklą – tų pačių neur-
onų, kurie paprastai per nugaros smegenis siunčia instrukcijas į
raumenis. Kadangi eksperimento tikslas buvo užfiksuoti kom-
pleksines mintis, visi keturiasdešimt šeši neuronai turėjo būti
išmatuoti vienu metu. Kiekvieną kartą žiurkei pajudinus skląstį,
Nicolelisas ir Chapinas fiksuodavo keturiasdešimt šešių mo-
toriką programuojančių neuronų suaktyvėjimą, o nedidelis
kompiuteris priimdavo signalus. Netrukus kompiuteris ėmė at-
pažinti skląsčio paspaudimą reprezentuojančią neuronų suak-
tyvėjimo seką.
 296/580
Žiurkei išmokus spaudinėti skląstį, Nicolelisas ir Chapinas
atjungė jį nuo vandens paleidimo mechanizmo. Dabar žiurkei
paspaudus skląstį vanduo nepasirodydavo. Susierzinusi žiurkė
imdavo spausti skląstį po kelis kartus iš eilės, bet veltui. Tuo-
met mokslininkai vandens paleidimo mechanizmą prijungė prie
kompiuterio taip, kad jis susijungtų su žiurkės neuronais. Kas
kartą žiurkei pagalvojus apie skląsčio paspaudimą, bent jau
teoriškai kompiuteris turėjo atpažinti neuronų suaktyvėjimo
seką ir išsiųsti signalą, nurodantį išsiskirti vandens lašui.
Praėjus kelioms valandoms žiurkė susivokė, kad tam, jog
gautų vandens, skląsčio paliesti jai nebereikėjo. Jai užteko
paprasčiausiai įsivaizduoti, kad letena spaudžia skląstį, ir van-
duo iš karto pasirodydavo! Nicolelisui ir Chapinui šio triuko
pavyko išmokyti keturias žiurkes.
Tuomet jie ėmė mokyti beždžiones transliuoti dar
sudėtingesnes mintis. Mirikina, arba naktinė beždžionė, vardu
Belle, buvo išmokyta valdymo pulteliu sekti po vaizdo ekraną
judančią švieselę. Sėkmingai atlikusi užduotį ji gaudavo lašelį
vaisių sulčių. Kas kartą jai pajudinus valdymo pultelį, būdavo
suaktyvinami tam tikri neuronai, o jų suaktyvėjimo seką
matematiškai analizavo kompiuteris. Neuronų suaktyvėjimo
seka pasireikšdavo 300 milisekundžių prieš Belle pajudinant
pultelį, kadangi būtent tiek laiko jos smegenims prireikdavo
nugaros smegenimis persiųsti nurodymą į raumenis. Nukreipus
pultelį į dešinę, jos smegenyse pasireikšdavo „pajudink ranką į
dešinę“ seka, kurią iš karto fiksavo kompiuteris. Jai pajudinus
ranką į kairę, kompiuteris fiksavo ir šią seką. Tuomet kompi-
uteris šias matematines sekas paversdavo nurodymais, siunčia-
mais į roboto ranką, kurios Belle matyti negalėjo. Ta pati
matematinė seka iš Duke’o universiteto buvo persiunčiama ir į
 297/580
Kembridže, Masačusetso valstijoje, esančią antrą roboto ranką.
Kaip ir eksperimento su žiurkėmis metu, roboto rankos visiškai
nebuvo sujungtos su pulteliu, tik su kompiuteriu, skaitančiu
Belle neuronų sekas. Mokslininkai tikėjosi, kad roboto rankos
Duke’o ir Kembridžo universitetuose pajudės lygiai tuo pat
metu, kaip ir Belle ranka – 300 milisekundžių po minties
pasireiškimo.
Mokslininkams keičiant šviesos judėjimo trajektoriją
kompiuterio ekrane ir Belle tikrajai rankai judinant valdymo
pultelį, kartu judėjo ir roboto rankos – viena jų, esanti už šešių
šimtų mylių, – valdomos vien kompiuteriu perduodamų
beždžionės minčių.
Nuo to laiko šiai mokslininkų komandai pavyko išmokyti
keletą beždžionių mintimis judinti roboto rankas bet kuria
kryptimi trimatėje erdvėje ir atlikti kompleksinius judesius,
pavyzdžiui, pasiekti ar sugriebti kokį nors objektą. Be to,
beždžionės išmoko žaisti vaizdo žaidimus (ir, panašu, jais
mėgautis), kursoriui pajudinti ir judančiam taikiniui užkliudyti
vaizdo ekrane pasitelkdamos vien mintis.
Nicolelisas ir Chapinas tikėjosi, kad jų tyrimai padės įvair-
aus paralyžiaus kamuojamiems pacientams. Tai atsitiko 2006
metų liepą, kuomet neurologo Johno Donoghue’ės
vadovaujama komanda iš Browno universiteto panašią met-
odiką panaudojo su žmogumi. Dvidešimt penkerių metų vyras
Matthew Nagle’as buvo gavęs dūrį į sprandą ir patyrė nugaros
smegenų traumą, paralyžiavusią visas keturias galūnes. Jo sme-
genyse buvo implantuota mažytė beskausmė prie kompiuterio
prijungta silikoninė mikroschema su šimtais elektrodų. Po
keturių dienų praktikos jis jau galėjo valdyti žymeklį kompi-
uterio ekrane, atsidaryti elektroninio pašto dėžutę, perjungti
 298/580
televizijos kanalą bei reguliuoti garsą, žaisti kompiuterinį žai-
dimą ir mintimis valdyti roboto ranką. Nuo raumenų distrofi-
jos, insulto komplikacijų ar motorikos neuronų ligų kenčiantys
pacientai taip pat laukia, kol galės išbandyti šį minčių
transliacijos prietaisą. Šių bandymų tikslas yra atrasti nedidelį
mikroelektrodų rinkinį su baterijom ir ne didesniu nei kūdikio
nagas siųstuvu, kurį būtų galima pritvirtinti prie motorinės
smegenų žievės. Nedidelis kompiuteris būtų prijungtas prie ro-
boto rankos ar prie bevielės invalido vežimėlio valdymo sis-
temos ar raumenyse implantuotų elektrodų, skirtų judesiams
sukelti. Kai kurie mokslininkai tikisi sukurti technologiją, skirtą
neuronų suaktyvėjimui fiksuoti, kuri būtų mažiau invaziška nei
mikroelektrodai – tai galėtų būti savotiška transkranialinės
magnetinės simuliacijos (TMS) ar Taubo ir jo kolegų kuriamo
prietaiso smegenų bangoms nustatyti forma.

ŠIE VAIZDUOTĖS EKSPERIMENTAI PARODO, kaip tarpusavyje

susijusi mūsų vaizduotė ir veiksmai, nors esame linkę apie vaiz-
duotę ir fizinę veiklą galvoti kaip apie du skirtingus reiškinius,
paklūstančius skirtingiems dėsniams. Tačiau tik pagalvokite:
kai kuriais atvejais kuo greičiau jūs galite ką nors įsivaizduoti,
tuo greičiau tai atliekate. Jeanas Decety iš Liono, Prancūzijos,
atliko keletą labai paprasto eksperimento versijų. Apskaičiavę,
kiek laiko jums prireiks įsivaizduoti, kad rašote savo vardą
sveikąja ranka ir iš tiesų jį užrašyti, pamatysite, kad laiko tarpai
labai panašūs. Įsivaizduodami, kad rašote savo vardą nedomin-
uojančia ranka, kaip ir iš tiesų jį rašydami, užtruksite kur kas il-
giau. Dauguma dešiniarankių pastebi, kad jų „mentalinė kairi-
oji ranka“ lėtesnė nei „mentalinė dešinioji ranka“. Atlikęs patyr-
usių insultą ar Parkinsono liga (kuri lemia žmonių judesių
 299/580
sulėtėjimą) sergančių pacientų tyrimus, Decety pastebėjo, kad
pacientams ilgiau užtrunka įsivaizduoti judinant pažeistą
galūnę nei judinant sveikąją. Manoma, kad tiek įsivaizdavimas,
tiek ir realus veiksmas sulėtėja todėl, kad jie abu yra tos pačios
smegenų motorikos programos produktai. Mūsų įsivaizdavimo
greitis tikriausiai ribojamas motorikos programų neuronų ak-
tyvavimo greičio.

***

PASCUAL-LEONE NE KARTĄ PASTEBĖJO, kad pokyčius skatinantis

neuroplastiškumas gali priversti smegenis tapti nelanksčiomis
ir linkusiomis į pasikartojimus. Šios jo įžvalgos padeda paaišk-
inti paradoksą: jei mūsų smegenys tokios plastiškos ir nuolatos
kintančios, kodėl taip dažnai esame tokie nelankstūs ir linkę
kartotis? Atsakymą pirmiausia slepia suvokimas apie tai, kokios
nepaprastai plastiškos yra mūsų smegenys.
Plasticina, Pascual-Leone’ės teigimu, yra melodingas is-
paniškas žodis, reiškiantis plastiškumą ir apimantis kai ką
tokio, ko angliškasis šio žodžio variantas neapima. Ispaniškas
žodis plasticina reiškia ne tik plastiškumą, bet ir plastiliną,
apibūdina medžiagą, kuri iš esmės yra be galo lengvai pa-
veikiama. Jo manymu, smegenys tokios plastiškos, kad netgi jei
mūsų elgesys kiekvieną dieną toks pat, už jį atsakingi neur-
oniniai ryšiai kas kartą skiriasi priklausomai nuo to, ką mes
veikėme tarpiniu periodu.
– Mano įsivaizdavimu, – sako Pascual-Leone, – smegenys
yra tarsi plastilinas, su kuriuo mes nuolatos žaidžiame. Viskas,
ką mes darome, padeda formuoti tą plastilino gabalėlį.
Ir priduria:
 300/580
– Jei pradėjus žaisti su plastilino gabalu jis buvo
keturkampio formos, o jūs iš jo suformavote rutuliuką, galite
vėl jį paversti keturkampiu, bet šis keturkampis nebus tas pats,
kuris buvo pradėjus su juo žaisti.
Rezultatas gali atrodyti labai panašus, tačiau jis nebus
identiškas. Naujajame keturkampyje molekulės išsidėsčiusios
kitaip nei senajame. Kitaip sakant, panašiems veiksmams at-
likti skirtingu metu naudojamos skirtingos prieigos. Pascual-
Leone’ės manymu, netgi išgydžius neurologinių ar psichologin-
ių problemų turintį pacientą, jis niekuomet nesugrįš į ikiprob-
leminę būseną.
– Sistema yra plastiška, bet ne elastinga, – energingai
aiškina Pascual-Leone. Elastingas raištis gali būti ištemptas, bet
jis visuomet grįžta į ankstesnę formą, o molekulės šio proceso
metu nekeičia vietos. Plastiškos smegenys tuo tarpu kiekvieno
susidūrimo ir kiekvienos sąveikos metu nuolatos keičiamos.
Taigi, kyla klausimas: jeigu smegenys nuolatos keičiasi,
kokiu būdu mes esame apsaugoti nuo begalinių pokyčių? Iš
tiesų, jeigu smegenys panašios į plastiliną, kaip mes galime iš-
likti savimi? Pastovumą išlaikyti iki tam tikro lygio mums
padeda genai, taip pat ir atkartojimas.
Pascual-Leone tai paaiškina pasitelkdamas metaforą.
Plastiškos smegenys yra tarsi snieguota kalva žiemos metu. Kal-
vos sudėtinės dalys – nuolydis, uolos, sniego kritulių pastovu-
mas, – kaip ir mūsų genai, yra duotybės. Leisdamiesi nuo kal-
vos rogėmis galime jas pakreipti į kurią nors pusę, ir kalvos
apačioje atsidursime sekdami trajektorija, nulemta ne tik mūsų
vairavimo, bet ir kalvos charakteristikų. Kurioje kalvos papėdės
vietoje atsidursime, konkrečiai numatyti nėra paprasta, ka-
dangi tai priklauso nuo šitiek daug veiksnių.
 301/580
– Tačiau, – sako Pascual-Leone, – antrą kartą nusileidę
nuo tos pačios kalvos pastebėsite, kad nusileidote panašia tra-
jektorija kaip ir pirmą kartą. Tai nebus ta pati trajektorija,
tačiau ji bus artimesnė pirmajai nei bet kuriai kitai trajektorijai.
O jei nuo kalvos leidsdamiesi ir vėl į ją kopdami praleisite visa
popietę, pastebėsite, kad kai kuriais takais leidotės daugybę
kartų, o kitais – labai nedaug… Pastebėsite, kad palikote vėžes,
iš kurių išsilaisvinti nėra taip paprasta. Tačiau šios vėžės nebėra
tos, kurios buvo nulemtos (kalno) genetikos.
Mentalinės „vėžės“ nulemia mūsų įpročius – tiek gerus,
tiek ir blogus. Mums įpratus prie prastos laikysenos, jos atsi-
sakyti nėra lengva. Išsivysčius geriems įpročiams, jie taip pat
linkę įsišaknyti. Ar įmanoma išsilaisvinti iš suformuotų „vėžių“
ir neuroninių takų bei suformuoti naujus? Anot Pascual-
Leone’ės, tai įmanoma, tačiau labai nelengva, nes vėžėms susi-
formavus rogės nuo kalvos jomis lekia be galo greitai. Kitą kelią
rinktis darosi kuo toliau, tuo sudėtingiau. Kad pakeistume
judėjimo kryptį, reikia kokios nors kliūties pirminėse vėžėse.

KITO EKSPERIMENTO METU PASCUAL-LEONE ėmė formuoti kelio

užtvaras ir pademonstravo, kad susiformavusių trajektorijų
pokyčiai ir didelio masto plastinė reorganizacija gali reikštis
neįtikimu greičiu.
Darbą su kelio užtvaromis jis pradėjo išgirdęs apie neį-
prastą internatą Ispanijoje, kur su aklais mokiniais dirbę
mokytojai studijavo tamsą. Jiems savaitei buvo užrišamos akys,
kad galėtų tiesiogiai išgyventi aklumą. Akių užrišimas yra kelio
užtvaros atitikmuo regėjimo jutimui, ir po savaitės mokytojų
lytėjimo bei erdvės jutimai gerokai paaštrėjo. Jie ėmė gebėti at-
skirti motociklo markes pagal variklių skleidžiamą garsą, o
 302/580
kelyje pasitaikančius objektus ėmė atpažinti pagal aidą.
Nuėmus nuo akių raiščius, iš pradžių mokytojai sunkiai ori-
entavosi erdvėje ir negalėjo gerai matyti.
Išgirdęs apie tamsos mokyklą, Pascual-Leone pagalvojo:
„Paverskime reginčius žmones visiškai aklais.“
Jis užrišo akis keliems žmonėms penkioms dienoms, o
tuomet atliko jiems TMS. Jis pastebėjo, kad, užkirtus kelią bet
kokiai šviesai (kelio užtvara turėjo būti visiškai sandari), ek-
sperimento dalyvių regos žievė ėmė apdoroti iš rankų atkeli-
aujančius lytėjimo jutimus, kas nutinka ir tuomet, kai pacientai
ima mokytis skaityti Brailio raštą. Tačiau labiausiai stebėtina
buvo tai, kad smegenys persiorganizavo praėjus vos kelioms di-
enoms. Pasitelkęs smegenų skenoramas Pascual-Leone parodė,
kad regos smegenų žievės sričiai imtis apdoroti lytėjimo ir
garsinius signalus gali užtekti vos dviejų dienų. (Be to,
„apakinti“ eksperimento dalyviai pasakojo, kad judant, jaučiant
lytėjimą ar girdint garsus ėmė reikštis vaizdinės haliucinacijos,
kuriose jie regėjo gražias ir kompleksines miesto vaizdų,
dangaus, saulėlydžių scenas bei liliputiškas ar animacinių filmų
herojų figūras.) Pokyčiams buvo būtina absoliuti tamsa, nes
regėjimas yra toks galingas jutimas, kad, patekus nors spin-
dulėliui šviesos, regos smegenų žievės dalis greičiau imdavo ap-
doroti šviesą nei garsą ar lytėjimą. Pascual-Leone suvokė, kaip
anksčiau buvo suvokęs Taubas, kad norint išvystyti naują
veikimo trajektoriją būtina užblokuoti ar apriboti esančią al-
ternatyvą, kuri paprastai yra dažniausiai naudojama trajektor-
ija. Nuėmus akių raiščius, eksperimento dalyvių regos žievės
nustojo reaguoti į lytėjimo bei garsinę stimuliaciją po dvy-
likos–dvidešimt keturių valandų.
 303/580
Pagrindinis Pascual-Leone’ę kamavęs klausimas buvo
susijęs su tuo, kaip greitai regos žievė ima apdoroti garsą bei
lytėjimą. Jis buvo įsitikinęs, kad dviejų dienų smegenims taip
radikaliai persiprogramuoti neturėtų būti pakankamai. Nervus
patalpinus į augimą skatinančią aplinką, geriausiu atveju jie
auga po milimetrą per dieną. Ar gali būti, kad regos žievė šiuos
jutimus apdoroti ėmė taip greitai todėl, kad jos ryšiai su šiais
šaltiniais buvo jau anksčiau? Dirbdamas kartu su Roy’umi
Hamiltonu, Pascual-Leone rėmėsi idėja, kad eksperimento
metu tiesiog atidengiami jau esantys takai, ir pastūmėjo šią
idėją dar toliau, iškeldamas teoriją, kad tamsos mokykloje įvyk-
stantis radikalus smegenų persitvarkymas nėra jokia išimtis,
bet greičiau taisyklė. Žmogaus smegenys geba taip greitai
persitvarkyti todėl, kad jų dalys nėra išskirtinai suprogramuo-
tos apdirbti tik tam tikriems jutimams. Mes galime – o labai
dažnai tai ir darome – tas pačias smegenų dalis panaudoti
daugybei skirtingų užduočių vykdyti.
Kaip matėme, dauguma šiandieninių teorijų apie smegenų
veiklą yra lokalizacionistinės ir paremtos prielaida, kad sme-
genų žievėje skirtingų jutimų siunčiama informacija – vaizdai,
garsai ar prisilietimai – apdorojama tam skirtose smegenų
žievės srityse ir niekur daugiau. Pati frazė „regos žievė“ paremta
prielaida, kad vienintelė šios smegenų srities paskirtis – ap-
doroti regėjimą, lygiai kaip frazės „klausos žievė“ ar „somato-
sensorinė žievė“ leidžia daryti prielaidas apie šių sričių vien-
arūšes paskirtis.
Tačiau, anot Pascual-Leone’ės, „Mūsų smegenys iš tiesų
nėra sudarytos iš skirtingų sistemų, kurios skirtos skirtingiems
jutiminiams modalumams apdoroti. Greičiau jau jos primena
keletą specifinio pobūdžio operatorių.“
 304/580
Operatorius – tai mūsų smegenyse esantis procesorius,
kuris, užuot apdorojęs informaciją, gaunamą iš konkretaus ju-
timo – regos, lytėjimo ar klausos, – apdoroja abstraktesnio
pobūdžio informaciją. Vienas operatorius apdoroja informaciją
apie erdvinius ryšius, kitas – apie judėjimą, trečias – apie
formas. Erdviniai ryšiai, judėjimas ir formos yra informacija,
kuri apdorojama kelių jutimų iš karto. Erdvinius ryšius,
pavyzdžiui, kokio dydžio yra žmogaus ranka, mes galime tiek
justi, tiek ir matyti, lygiai kaip galime justi ir matyti judėjimą
bei formas. Kai kuriems operatoriams pakanka vieno jutimo si-
unčiamos informacijos (pavyzdžiui, spalvos nustatymo operat-
oriui), tačiau erdvės, judėjimo ir formos operatoriai apdoroja
daugiau nei vieno jutimo siunčiamus signalus.
Operatorius atrenkamas konkurencijos principu. Panašu,
kad operatorių teorija paremta neuronų grupių atrankos teor-
ija, kurią 1987 metais išplėtojo Nobelio premijos laureatas Ger-
aldas Edelmanas, iškėlęs mintį, kad bet kokiai smegenų veiklai
atlikti iš visų neuronų atrenkama labiausiai tai užduočiai
tinkama neuronų grupė. Siekiant išsiaiškinti, kuris iš jų gali
efektyviausiai apdoroti konkretaus jutimo siunčiamus signalus
esant tam tikroms aplinkybėms, tarp operatorių vyksta beveik
darviniška konkurencija – „neuroninis darvinizmas“, kaip
pavadino pats Geraldas Edelmanas.
Ši teorija yra tarsi grakštus tiltas tarp lokalizacionistų įs-
itikinimo, kad procesai linkę vykti tam tikrose jiems būdingose
vietose, ir neuroplastiškumo šalininkų įsitikinimo, kad sme-
genys turi gebėjimą persitvarkyti.
Ši teorija reiškia, kad įvaldydami naujus įgūdžius žmonės
gali pasitelkti operatorius, kurie paprastai skirti kitai veiklai,
 305/580
taip padidindami jų apdorojimo galią. Tačiau tam reikia sukurti
kelio užtvarą tarp operatoriaus ir įprastinės jo funkcijos.
Žmogus, susidūręs su iš pažiūros neįveikiama su klausa
susijusia užduotimi, pavyzdžiui, atmintinai išmokti Homero
„Iliadą“, gali užsirišti akis tam, kad pasitelktų paprastai regai
naudojamus operatorius, kadangi regos žievėje esantys milžin-
iški operatoriai gali apdoroti ir garsą. Homero laikais ilgos poe-
mos buvo kuriamos ir perduodamos iš kartos į kartą žodine
forma. (Tikima, kad pats Homeras buvo aklas.) Neraštingose
visuomenėse mokymasis atmintinai buvo labai svarbus užsiė-
mimas. Iš tiesų tikėtina, kad neraštingumas paskatina žmogaus
smegenis daugiau operatorių priskirti su klausa susijusioms už-
duotims atlikti. Raštingose visuomenėse
tokia veikla įmanoma tik tuomet, jei žmogus turi
pakankamai motyvacijos. Jemeno žydai šimtmečių šimtmečius
savo vaikus vertė atmintinai mokytis Torą, o Irane vaikai ir ši-
andieną sugeba įsiminti visą Koraną.

***

MATĖME, KAD ĮSIVAIZDUOJANT tam tikrą veiksmą įtraukiamos

motorinės ir jutiminės programos, kurios paprastai
naudojamos tą veiksmą atliekant. Į mūsų vaizduotėje vykstantį
gyvenimą esame įpratę žiūrėti su pagarbia baime – jis kilnus,
nesuteptas, nematerialus ir nežemiškas, atitolęs nuo mūsų ma-
terialių smegenų. Dabar nebegalime būti tikri, kur toji jas skiri-
anti riba.
Viskas, kas vyksta mūsų „nematerialioje“ vaizduotėje, pal-
ieka materialų pėdsaką. Kiekviena mintis keičia mūsų smegenų
sinapsių fizinę būklę mikroskopiniu lygmeniu. Kas kartą
 306/580
įsivaizduodami, kad pirštais grojame pianino klavišais, mes
keičiame gyvose smegenyse esančius ryšius.
Šie eksperimentai ne tik jaudina ir intriguoja, bet ir leidžia
įveikti šimtmečius besitęsiantį sumišimą, kurį prancūzų filoso-
fas René Descartes’as sukėlė argumentuodamas, kad protas ir
smegenys sudaryti iš skirtingų medžiagų ir valdomi skirtingų
dėsnių. Smegenys, jo teigimu, buvo fizinis ir materialus daiktas,
esantis erdvėje ir paklūstantis fizikos dėsniams. Protas (arba
siela, kaip vadino Descartes’as) buvo nematerialus ir mąstantis
daiktas, kuris neužėmė vietos erdvėje ir nepakluso fizikos dės-
niams. Jis tvirtino, kad mintys valdomos sveiko proto,
nuomonės ir troškimų dėsnių, o ne fizikinių priežasties ir
pasekmės dėsnių. Šis dvilypumas, ši nematerialaus proto ir ma-
terialių smegenų santuoka, sudarė žmogaus pagrindą.
Tačiau Descartes’as, kurio proto ir kūno atskyrimo idėja
mokslo srityje dominavo keturis šimtus metų, niekuomet neg-
alėjo įtikinamai paaiškinti, kaip nematerialus protas gali pa-
veikti materialias smegenis. Todėl žmonės ėmė abejoti, kad
nemateriali mintis ar paprastas įsivaizdavimas gali pakeisti ma-
terialių smegenų struktūrą. Descartes’o požiūris atvėrė prarają
tarp proto ir smegenų.
Jo kilnus bandymas išlaisvinti smegenis nuo tais laikais
gaubusio misticizmo, jas pavaizduojant kaip veikiantį mechan-
izmą, nepavyko. Vietoje to į smegenis imta žiūrėti kaip į iner-
tišką ir negyvą mašiną, kurią išjudinti gali tik nemateriali ir
vaiduokliška siela, Descartes’o patalpinta smegenyse, kurią il-
gainiui imta vadinti „šmėkla mašinoje“.
Pateikdamas mechanistinį smegenų paveikslą Descartes’as
išsunkė iš jų gyvenimą ir sulėtino smegenų plastiškumo idėjos
pripažinimą labiau nei bet kuris kitas mąstytojas. Bet koks
 307/580
plastiškumas, bet koks mūsų gebėjimas pasikeisti, buvo prote ir
jame esančiose kintančiose mintyse, o ne smegenyse.
Tačiau dabar mes žinome, kad mūsų nematerialios mintys
gali palikti materialų pėdsaką, ir negalime būti visiškai tikri,
kad vieną dieną minčių negalima bus paaiškinti fizikiniais ter-
minais. Nors dar tiksliai nežinoma, kaip iš tiesų mintys keičia
smegenų struktūrą, bent jau aišku, kad jos tai daro, ir Des-
cartes’o nubrėžtoje linijoje tarp proto ir smegenų galime rasti
vis daugiau ir daugiau įtrūkimų.

[Pastabos ir nuorodos]
 9

KAIP ŠMĖKLOS
VIRSTA PROTĖVIAIS
Psichoanalizė ir neuroplastiškumo terapija

PONAS L. DAUGIAU NEI KETURIASDEŠIMT metų kentėjo nuo

pasikartojančių depresijos priepuolių ir jam sunkiai sekėsi
užmegzti santykius su moterimis. Įžengęs į gyvenimo šešto
dešimtmečio antrąją pusę ir išėjęs į pensiją jis atėjo pas mane
ieškodamas pagalbos.
Tais laikais, praeito šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio
pradžioje, nedaugelis psichiatrų iš viso žinojo apie smegenų
plastiškumą, ir apskritai buvo manoma, kad septinto dešimt-
mečio sulaukę žmonės turėjo pernelyg įsisenėjusius įpročius,
kad juos galėtų paveikti gydymo programa, skirta ne tik simp-
tomams pašalinti, bet ir pakeisti seniai nusistovėjusius jų
charakterio aspektus.
 309/580
Ponas L. visuomet elgėsi formaliai ir mandagiai. Jis buvo
sumanus ir subtilus, kalbėjo kapotai ir santūriai, nemelodingai.
Kalbėdamas apie savo jausmus jis tapdavo dar uždaresnis.
Be stiprių depresijos priepuolių, kuriuos antidepresantais
numalšinti pavykdavo tik iš dalies, jis kentėjo nuo dar vienos
keistokos nuotaikos būklės. Neretai, ir dažniausiai lyg iš niekur
nieko, jį užklupdavo paralyžiuojantis pojūtis, kad jis sustingęs
ir tuščiaviduris – tarsi laikas būtų visiškai sustojęs. Be to, jis
paminėjo, kad buvo linkęs per daug išgerti.
Labiausiai jis išgyveno dėl santykių su moterimis. Vos
užmezgęs romantiškus santykius jis imdavo trauktis ir galvoti,
kad „kažkur yra geresnė moteris, kurios aš negaliu turėti“. Jis
ne kartą buvo neištikimas žmonai ir dėl to žlugus santuokai –
labai sielojosi. Dar blogiau – jis negalėjo paaiškinti, kodėl buvo
neištikimas, nes labai gerbė žmoną. Daugelį kartų bandė pas ją
grįžti, bet ji nesutiko.
Jis nebuvo tikras, kas yra meilė, niekuomet neišgyveno
pavydo ar savininkiškumo jausmo ir visuomet jautėsi taip, lyg
moteris norėtų jį pasisavinti. Jis vengė tiek įsipareigoti, tiek ir
konfliktuoti su moterimis. Buvo visiškai atsidavęs savo
vaikams, tačiau jautė, kad jo prisirišimas paremtas daugiau
pareigos, o ne džiaugsmingos meilės jausmu. Tai jį labai
skaudino, nes vaikai beprotiškai jį mylėjo ir nevengė to
parodyti.

KUOMET PONUI L. BUVO DVIDEŠIMT ŠEŠI mėnesiai, jo motina

mirė gimdydama jaunėlę seserį. Jis nemanė, kad jos mirtis jį
labai paveikė. Jis turėjo septynis brolius ir seseris, o tėvas liko
vieninteliu šeimos išlaikytoju. Tėvas buvo valstietis ir prižiūrėjo
atokų vienkiemį skurdžioje apygardoje, kuriame jie gyveno be
 310/580
vandentiekio ir elektros – tai buvo Didžiosios depresijos laikai.
Praėjus metams po motinos mirties, L. susirgo lėtine virškin-
amojo trakto liga ir jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Kai buvo
ketveri, tėvas, kuris negalėjo rūpintis tuo pačiu metu ir juo, ir jo
broliais bei seserimis, išsiuntė jį gyventi pas tetą, kuri su su-
tuoktiniu neturėjo vaikų. Per dvejus metus L. trumpas gyveni-
mas apvirto aukštyn kojomis: jis prarado motiną, tėvą, brolius
ir seseris, sveikatą, namus, kaimą ir visą artimą aplinką – viską,
kas jam buvo svarbu ir prie ko buvo prisirišęs.
Be to, kadangi užaugo tarp žmonių, kurie buvo pratę prie
sunkumų ir išgyvendavo juos suspaustomis lūpomis, nei tėvas,
nei jį įsivaikinusi šeima apie šiuos praradimus daug nekalbėjo.
Pono L. teigimu, iš tų laikų, kai jam buvo ketveri metai ar
dar mažiau, jis nieko nepamena ir net iš paauglystės turi labai
nedaug prisiminimų. Nejautė jokio liūdesio dėl to, kas nutiko, ir
niekuomet dėl nieko neverkė net tuomet, kai suaugo. Iš tiesų jis
kalbėjo taip, lyg niekas, kas jam nutiko, nepaliko jokio pėdsako.
„Kodėl turėjo palikti? – klausė jis. – Argi vaiko protas galėtų
būti pakankamai išsivystęs, kad užfiksuotų tokius ankstyvus
išgyvenimus?“
Tačiau buvo matyti, kad jo vaikiškas protas praradimus vis
dėlto užfiksavo. Pasakodamas savo istoriją jis, nepaisant to, kad
buvo praėję tiek daug metų, vis dar atrodė ištiktas šoko. Be to,
kamavo sapnai, kuriuose nuolatos ko nors ieškodavo. Kaip
pastebėjo Freudas, pasikartojančiuose sapnuose, turinčiuose
palyginti nekintamą struktūrą, dažnai galima rasti ankstyvųjų
traumų fragmentų.
Štai kaip ponas L. apibūdino tipinį savo sapną:
 311/580
Aš kažko ieškau, nors nežinau ko. Kažkokio neapibrėžto
objekto, galbūt žaislo, kuris yra kažkur už pažįstamos ter-
itorijos ribų… Aš noriu jį susigrąžinti.

Vienintelis jo komentaras buvo toks, kad sapnas reiškia baisi-

ausią praradimą. Tačiau kad ir kaip būtų nuostabu, jis nemanė,
kad tas praradimas buvo susijęs su motinos ar šeimos
praradimu.
Psichoanalizės, trukusios nuo penkiasdešimt aštuonerių
iki šešiasdešimt dvejų metų, metu suvokęs savo sapną ponas L.
išmoko mylėti, sugebėjo pakeisti esminius charakterio bruožus
ir atsikratyti keturiasdešimt metų jį kamavusių simptomų. Šie
pokyčiai buvo įmanomi todėl, kad psichoanalizė iš tiesų yra ne
kas kita kaip neuroplastiškumo terapija.

JAU DAUGELĮ METŲ TAM TIKRUOSE rateliuose populiaru tvirtinti,

kad psichoanalizė – savotiška pokalbių terapija, – kaip ir kitos
psichoterapijos rūšys, nėra rimtas būdas psichiatriniams simp-
tomams ir su charakteriu susijusiems sutrikimams gydyti.
Rimtiems gydymo būdams reikalingi vaistai, o ne vien tik
pašnekesiai apie mintis ir jausmus, kurie jokiais būdais negali
turėti poveikio smegenims ar padėti pakeisti charakterį, vis
plačiau laikomą mūsų genų nulemtu produktu.
Neuroplastiškumu aš pats susidomėjau perskaitęs psichi-
atro ir mokslininko Erico Kandelio darbus, kuomet dar dirbau
rezidentu Kolumbijos universiteto Psichiatrijos departamente,
kuriame jis dėstė ir turėjo didelį poveikį visiems savo aplinkos
žmonėms. Kandelis buvo pirmasis, parodęs, kad mokantis
keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsin-
iai ryšiai. Taip pat jis pirmasis pademonstravo, kad mums
 312/580
formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatom-
inė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių
ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas
Nobelio premija.
Kandelis buvo tiek gydytojas, tiek ir psichiatras ir tikėjosi
praktikuoti psichoanalizę. Tačiau keletas jo draugų psichoanal-
itikų įtikino jį imtis studijuoti smegenis ir mokymosi bei atmin-
ties procesus, apie kuriuos buvo žinoma labai nedaug, kad pa-
gilintų suvokimą apie tai, kaip veikia psichoterapija ir kaip ji
gali būti patobulinta. Padaręs keletą atradimų, Kandelis nus-
prendė imtis laboratorijos mokslininko darbo visu etatu, tačiau
niekuomet neprarado susidomėjimo tuo, kaip psichoanalizė
veikia mūsų protą ir smegenis.

JIS ĖMĖ TIRTI DIDŽIULĘ JŪRŲ SRAIGĘ, vadinamą aplyzija, kurios

nepaprastai dideli neuronai (jos ląstelės milimetro pločio ir re-
gimos plika akimi) galėtų padėti paaiškinti, kaip veikia
žmogaus nervinis audinys. Evoliucija yra konservatyvi, todėl
elementarios mokymosi formos paprastas nervų sistemas turin-
tiems gyvūnams reiškiasi lygiai taip pat kaip ir žmonėms.
Kandelis tikėjosi, kad jam pavyks „pagauti“ mažiausios
įmanomos neuronų grupės, kokią tik suras, išmoktą atsaką ir jį
ištirti. Jis rado tokį paprastą biologinį neuronų tinklą minėtos
sraigės kūne. Be to, jis galėjo šį neuroninį tinklą pašalinti iš
gyvūno, nes išskrodus ir įdėjus į jūros vandenį sraigė liko gyva.
Tokiu būdu jis galėjo tirti jai dar esant gyvai ir mokantis.
Jūros sraigės paprastą nervų sistemą sudaro jutiminės
ląstelės, kurios užfiksuoja pavojų ir siunčia signalus į motorini-
us neuronus, o šie ima refleksyviai veikti siekdami ją apsaugoti.
Jūros sraigės kvėpuoja atidengdamos žiaunas, padengtas
 313/580
mėsingu audiniu, vadinamu sifonu. Jeigu sifono jutiminiai
neuronai užfiksuoja nepažįstamą dirgiklį ar pavojų, jie siunčia
žinutę šešiems motoriniams neuronams, kurie tada aktyvuo-
jami ir priverčia susitraukti apie žiaunas esančius raumenis,
taip įtraukdami žiaunas ir sifoną į sraigės kiaušą, kur jie saugūs.
Būtent šį biologinį neuronų tinklą Kandelis ir ėmė tirti, įbedęs
mikroelektrodus į neuronus.
Jam pavyko parodyti, kad, sraigei bandant išvengti smū-
gių ir įtraukti žiaunas, nervų sistema keitėsi: tarp jutiminių ir
motorinių neuronų esantys sinapsiniai ryšiai buvo stiprinami ir
mikroelektrodais pavyko užfiksuoti jais siunčiamų signalų sus-
tiprėjimą. Tai buvo pirmas įrodymas, kad mokymasis veikiant
plastiškumui stiprina tarpneuroninius ryšius.
Jeigu smūgiai buvo kartojami kelis kartus per trumpą
laiko tarpą, sraigės įsijautrindavo ir išvystydavo išmoktą baimę
– polinkį reaguoti pernelyg stipriai net į nekenksmingus dirgik-
lius, kaip nutinka ir žmonėms, turintiems nerimo sutrikimų.
Sraigei išvysčius tokią baimę, presinapsiniai neuronai imdavo
leisti į sinapsę daugiau cheminio mediatoriaus, tokiu būdu siųs-
dami stipresnį signalą. Tuomet jis parodė, kad sraiges galima
išmokyti atpažinti dirgiklį kaip nekenksmingą. Kai sraigės sifo-
nas buvo švelniai liečiamas daug kartų iš eilės ir po lietimo neb-
uvo jokio sukrėtimo, atitraukimo refleksą sukeliančios sinapsės
ėmė silpnėti ir sraigė ilgainiui į lietimą ėmė nekreipti dėmesio.
Galiausiai Kandelis įrodė, kad sraigės gali išmokti atskirti du
skirtingus veiksmus ir kad to proceso metu jų nervų sistema
pasikeičia. Kai po nekenksmingo dirgiklio iš karto suduodamas
smūgis į uodegą, sraigės jutiminiai neuronai netrukus į nek-
enksmingą dirgiklį ims reaguoti taip, tarsi jis keltų pavojų,
 314/580
leisdami labai stiprius signalus, net jei po jų nebus smūgio į
uodegą.
Kandelis, bendradarbiaudamas su psichofiziologu Tomu
Carew, parodė, kad sraigės gali išvystyti tiek ilgalaikę, tiek ir
trumpalaikę atmintį. Vieno eksperimento metu jų komanda iš-
mokė sraigę atitraukti žiaunas palietus jas dešimt kartų. Neur-
onų pakitimai išliko keletą minučių – tai prilygsta trumpalaikei
atminčiai. Po keturių sesijų, kurių metu sraigės žiaunos buvo
liečiamos po dešimt kartų ir tarp kurių tarpai buvo nuo kelių
valandų iki paros, neuronų pokyčiai išliko trejetą savaičių.
Gyvūnas išvystė primityvią ilgalaikę atmintį.
Tada Kandelis, siekdamas geriau suvokti sraigių ilgalaikės
atminties formavimo procese dalyvaujančias individualias
molekules, ėmė bendradarbiauti su kolega molekulinės biologi-
jos specialistu Jamesu Schwartzu ir genetikos specialistais. Jie
parodė, jog tam, kad sraigės trumpalaikė atmintis virstų
ilgalaike, ląstelėje turėjo pasigaminti naujas baltymas. Ko-
manda parodė, kad trumpalaikė atmintis virsta ilgalaike tuo-
met, kai neurone esantis baltymas, vadinamas baltymų kinaze
A, pereina iš neurono kūno į jo branduolį, kur yra genai.
Baltymas įjungia geną, kuris savo ruožtu ima gaminti baltymą,
pakeisiantį nervo galūnės struktūrą, – tokiu būdu tarp neuronų
formuojasi nauji ryšiai. Tuomet Kandelis, Carew ir jų kolegos
Mary Chen ir Craigas Bailey parodė, kad, atskiro neurono įsi-
jautrinimą įrašius ilgalaikėje jo atmintyje, sinapsinių ryšių
skaičius gali išaugti nuo 1300 iki 2700 – tai stulbinantis neuro-
plastiškas pokytis.
Tas pat vyksta ir su žmonėmis. Mokydamiesi mes keičia-
me tai, kurie mūsų neuronuose esantys genai bus išreikšti, arba
suaktyvinti.
 315/580
Mūsų genai atlieka dvi funkcijas. Pirmoji, „šablono funk-
cija“, leidžia genams atsikartoti, t. y. pagaminti savo pačių kopi-
jas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Paveikti šią funkciją
neįmanoma.
Antroji yra „transkripcinė funkcija“. Kiekvienoje kūno
ląstelėje yra visi mūsų turimi genai, tačiau ne visi jie aktyvuoti.
Kai genas aktyvuojamas, jis ima gaminti naują baltymą,
pakeičiantį ląstelės struktūrą ir funkciją. Ši funkcija vadinama
iššifravimo (transkripcijos) funkcija, nes kai genas aktyvuoja-
mas, informacija apie tai, kaip pagaminti šiuos baltymus,
transkribuojama, arba išskaitoma iš individualaus geno. Ši
transkripcinė funkcija veikiama to, ką mes darome ir ką
galvojame.
Dauguma žmonių mano, kad elgesį ir smegenų anatomiją
formuoja genai. Kandelio darbas rodo, kad mokantis protas gali
daryti įtaką tam, kurie neuronuose esantys genai bus iššifruoti.
Taigi mes galime aktyvuoti genus, kurie savo ruožtu formuoja
smegenų mikroskopinę anatomiją.
Kandelio teigimu, psichoterapija keičia žmones „tikriausi-
ai jiems mokantis sukeldama genų raiškos pokyčius, kurie savo
ruožtu keičia sinapsinių ryšių stiprumą ir sukelia struktūrinius
pokyčius, veikiančius anatominę ryšių tarp smegenų nervinių
ląstelių sistemą“. Psichoterapija veikia įsiterpdama giliai į sme-
genis bei jų neuronus ir, aktyvavusi reikiamus genus, pakeis-
dama jų struktūrą. Psichiatrė Susan Vaughan teigia, kad pokal-
bių terapija veikia „kalbantis su neuronais“ ir kad tikras psi-
choterapeutas ar psichoanalitikas yra „proto mikrochirurgas“,
padedantis pacientams atlikti reikiamus pakeitimus neuronini-
uose tinkluose.
 316/580
ŠIŲ ATRADIMŲ APIE MOKYMĄSI ir atmintį molekuliniu lygmeniu
šaknis galima rasti paties Kandelio gyvenimo istorijoje.
Kandelis gimė 1929 metais Vienoje – kultūra ir intelektu-
alais garsėjančiame mieste. Tačiau Kandelis buvo žydas, o Aus-
trija tuo metu buvo nepaprastai antisemitiška šalis. 1938 metų
kovą, kuomet Hitleris, aneksavęs Austriją ir prijungęs ją prie
Trečiojo reicho, atvažiavo į Vieną, jį pasitiko garbinanti minia, o
Vienos katalikų bendruomenės arkivyskupas bažnyčioms įsakė
iškelti nacių vėliavą. Kitą dieną visi Kandelio bendraklasiai,
išskyrus vieną mergaitę, kuri buvo taip pat žydė, nustojo su juo
kalbėję ir ėmė ieškoti priekabių. Balandį žydų kilmės vaikai
buvo apskritai pašalinti iš mokyklos.
1928 metų lapkričio 9 dieną, Krištolinę naktį – „sudaužytų
stiklų naktį“, kuomet naciai sunaikino visas Vokietijos reiche,
taip pat ir Austrijoje, stovėjusias sinagogas, buvo areštuotas
Kandelio tėvas. Austrijos žydai buvo iškeldinti iš namų ir jau
kitą dieną trisdešimt tūkstančių žydų kilmės vyrų buvo išsiųsta
į koncentracijos stovyklas.
Kandelis rašė: „Dar ir šiandien, praėjus šešiasdešimčiai
metų, aš prisimenu Krištolinę naktį taip, tarsi ji būtų buvusi
vakar. Ji įvyko praėjus dviem dienoms po mano devintojo
gimtadienio, kurio metu buvau pilte apipiltas žaislais iš tėvo
parduotuvės. Praėjus maždaug savaitei po išvarymo, mes
grįžome į savo butą, iš ten viskas, kas turėjo nors kokią vertę,
buvo paimta, taip pat ir mano žaislai... Tikriausiai net tokiam
psichoanalitinio mąstymo sekėjui kaip aš beprasmiška visų
įvairių vėlesnio gyvenimo interesų ištakų ieškoti šiuose keliuose
vaikystės išgyvenimuose. Tačiau negaliu negalvoti, kad šie
paskutinių metų Vienoje išgyvenimai nulėmė mano vėlesnį
susidomėjimą protu ir žmonių elgsena, ketinimų
 317/580
nenuspėjamumu ir atminties ištvermingumu... Man, kaip ir
daugeliui kitų, be galo keista, kaip stipriai šie trauminiai vaikys-
tės išgyvenimai įsišakniję atmintyje.“ Psichoanalizė jį traukė
todėl, kad jis tikėjo, jog ji „pateikia išsamiausią, įdomiausią ir
sudėtingiausią žmogaus proto paveikslą“ ir iš visų psichologijos
sričių pasižymi išsamiausiu žmogaus elgsenoje pasireiškiančių
prieštaravimų pažinimu: kaip tokiose civilizuotose visuomenėse
„tiek daug žmonių staiga gali tapti tokiais žiauriais padarais“
arba kaip tokia iš pažiūros civilizuota šalis kaip Austrija gali
tapti „taip radikaliai susiskaldžiusi“.
Psichoanalizė (arba analizė) yra gydymo rūšis, padedanti
žmonėms, kuriuos kankina ne tik ligos simptomai, bet ir tam
tikri jų pačių charakterio ypatumai. Šios problemos ima reikštis
tuomet, kai vyksta sudėtingi vidiniai konfliktai, kurių metu, an-
ot Kandelio, mes patys tampame radikaliai „susiskaldę“ –
dalelė mūsų tarsi atkertama nuo likusiojo „aš“.

KANDELIO KARJERA IŠ KLINIKOS JĮ NUVEDĖ į neurologijos mokslų

laboratoriją, o Sigmundas Freudas karjerą pradėjo dirbdamas
mokslininku neurologijos laboratorijoje, bet būdamas labai
neturtingas, buvo priverstas pakeisti kryptį, ir tam, kad galėtų
uždirbti pakankamai pinigų šeimai išlaikyti, atidarė privačią
neurologijos kliniką. Vienas iš jo ketinimų buvo sujungti tai, ką
jis buvo išmokęs apie smegenis dirbdamas neurologijos labor-
atorijoje, su tuo, ką sužinos apie protą dirbdamas su pacientais.
Tapęs neurologu Freudas greitai nustojo žavėtis tuo metu
vyravusia lokalizacionizmo teorija, grįsta Broca ir kitų darbais,
ir suvokė, kad iš anksto suprogramuotų smegenų idėja
neleidžia tinkamai paaiškinti kompleksinių ir kultūriškai iš-
mokstamų psichinių veiklų, pavyzdžiui, skaitymo ar rašymo.
 318/580
1891 metais jis parašė knygą „Apie afaziją“. Šioje knygoje jis pa-
demonstravo tuometinių įrodymų, skirtų teorijai „viena lokacija
– viena funkcija“ paremti, trūkumus ir iškėlė idėją, kad tokie
kompleksiniai protiniai reiškiniai kaip skaitymas ar rašymas
negali būti apriboti tam tikrose smegenų žievės srityse ir kad
lokalizacionizmo šalininkų tvirtinimai apie smegenyse esantį
„raštingumo“ centrą nelogiški, nes raštingumas nėra įgimtas.
Atvirkščiai, smegenys individo gyvenimo metu priverčiamos di-
namiškai persitvarkyti, kad galėtų atlikti tokias kultūriškai iš-
mokstamas funkcijas.
1895 metais Freudas užbaigė „Mokslinės psichologijos
projektą“ – jame aprašė vieną išsamiausių smegenis ir protą
jungiančių neurologijos modelių, kurio išmanumu žavimasi iki
šiol. Šiame kūrinyje Freudas iškėlė mintį apie sinapsę – keleri-
ais metais anksčiau nei seras Charlesas Sherringtonas, kuriam
atiteko visa garbė. „Projekte“ Freudas netgi aprašė, kaip
sinapsės, kurias jis vadino kontaktiniais barjerais, gali keistis
priklausomai nuo to, ko mes mokomės. Tai Kandelio darbų iš-
takos. Be to, Freudas ėmė kelti idėjas apie neuroplastiškumą.
Pirmoji Freudo koncepcija apie plastiškumą yra dėsnis,
kad kartu aktyvuojami neuronai jungiasi tarpusavyje, dažnai
vadinamas Hebbo dėsniu, nors Freudas jį pristatė dar 1888
metais – šešiasdešimt metų anksčiau negu Hebbas. Freudas
teigė, kad kai du neuronai aktyvuojami vienu metu, šis ak-
tyvavimas skatina ilgalaikę asociaciją. Freudas pabrėžė, kad
neuronai jungiasi tarpusavyje, jei jie aktyvuojami tuo pačiu
metu, ir pavadino šį fenomeną vienalaikiškumu paremtos
asociacijos dėsniu. Asociacijos dėsnis paaiškina Freudo „lais-
vųjų asociacijų“ idėją, kuria remiantis psichoanalizės pacientai,
gulėdami ant sofos, „laisvai asocijuoja“ – sako viską, kas jiems
 319/580
ateina į galvą, nepaisydami to, kaip tai gali būti nemalonu ar
atrodyti nereikšminga. Psichoanalitikas sėdi už sofos ir už pa-
ciento akiračio ribų ir dažniausiai kalba labai nedaug. Freudas
pastebėjo, kad jei tik jis nesikiša, paciento asociacijos at-
skleidžia įvairius giliai saugomus jausmus ir įdomias sąsajas –
mintis ir jausmus, kuriuos pacientai paprastai būtų linkę nus-
tumti į šalį. Laisvųjų asociacijų idėja paremta suvokimu, kad vi-
sos psichinės asociacijos, netgi jei jos atrodo visiškai atsitiktinės
ir absurdiškos, yra atminties tinkluose susiformavusių ryšių
išraiška. Freudo vienalaikiškumu paremtos asociacijos dėsnis
neišvengiamai susieja pokyčius neuroniniuose tinkluose su
pokyčiais atminties tinkluose. Kitaip sakant, tie neuronai, kurie
prieš daugelį metų buvo suaktyvinti vienu metu, susijungė
tarpusavyje. Šios sąsajos dažniausiai išlieka ilgą laiką ir
pasireiškia pacientų laisvosiomis asociacijomis.
Antroji Freudo su plastiškumu susijusi idėja buvo apie
psichologiškai kritinį laikotarpį ir su juo susijusį seksualinį
plastiškumą. Kaip skaitėme ketvirtajame šios knygos skyriuje
„Iš kur kyla polinkiai ir meilės“, Freudas buvo pirmasis teigęs,
kad žmogaus seksualumui ir gebėjimui mylėti įtakos turi
kritiniai laikotarpiai ankstyvojoje vaikystėje, kuriuos jis
pavadino „organizacinėmis fazėmis“. Tai, kas vyksta šiais
kritiniais laikotarpiais, turi neapsakomai didelį poveikį ge-
bėjimui mylėti ir užmegzti santykius vėlesnėse gyvenimo stadi-
jose. Jei jų metu kas nors įvyksta ne taip, kaip turėtų, vėliau
gyvenime galima tai pakeisti, tačiau plastiški pokyčiai kur kas
sunkiau pasiekiami kritiniam laikotarpiui pasibaigus.
Trečioji Freudo idėja buvo jo požiūris į atmintį kaip
plastiškumo raišką. Iš savo mokytojų Freudas paveldėjo idėją,
kad išgyventi įvykiai mūsų protuose gali palikti neišdildomus
 320/580
atsiminimų pėdsakus. Tačiau, pradėjęs dirbti su pacientais, jis
pastebėjo, kad atsiminimai nėra įrašomi vieną kartą – jie nėra
nekintamai „išgraviruojami“, bet gali būti keičiami vėlesnių
įvykių ar netgi perrašomi iš naujo. Freudas pastebėjo, kad, po
įvykių praėjus daugeliui metų, jie gali įgyti naują reikšmę pa-
cientams – tuomet pacientai ima visiškai naujai atsiminti tuos
pačius įvykius. Vaikai, kurie labai maži buvo seksualiai
išnaudojami, bet nesuprato, kas su jais daroma, galbūt pačių
įvykių metu dėl to neišgyveno ir pirminiai jų prisiminimai ne-
būtinai neigiami. Tačiau seksualiai bręsdami jie į tuos pačius
įvykius ima žiūrėti visiškai kitaip ir suteikia jiems naują
reikšmę – todėl pasikeičia ir tai, kaip jie prisimena patį
išnaudojimą. 1896 metais Freudas rašė, kad retkarčiais atmin-
ties pėdsakai turi būti „pertvarkomi atsižvelgiant į naujas ap-
linkybes, arba perrašyti iš naujo. Taigi, mano teorija nauja tuo,
kad ji teigia, jog tas pats atsiminimas atsiranda ne vieną, bet ke-
letą kartų – vis iš naujo.“ Atsiminimai nuolatos modeliuojami
„analogiškai procesui, kurio metu tauta kuria legendas apie
ankstyvąją savo istoriją“. Tam, kad galėtų keistis, Freudo
teigimu, atsiminimai turi būti sąmoningi ir, kaip vėliau parodė
mokslininkai neurologai, tapti sąmoningo dėmesio centru.
Deja, kaip rodo pono L. atvejis, tam tikri traumuojančių įvykių,
įvykusių ankstyvojoje vaikystėje, atsiminimai nėra lengvai prie-
inami, todėl negali būti pakeisti.
Ketvirtoji Freudo idėja apie neuroplastiškumą padėjo
paaiškinti, kaip nesąmoningus traumuojančius prisiminimus
paversti sąmoningais ir juos perrašyti. Jis pastebėjo, kad
sėdėdamas už paciento akiračio ribų ir komentuodamas tik tuo-
met, kai turėjo su paciento problemomis susijusių įžvalgų, jis
sugebėjo sukurti jutiminę deprivaciją, kuri priversdavo
 321/580
pacientus traktuoti jį taip, tarsi jis būtų jiems svarbus žmogus iš
praeities, ypač iš vieno kritinių psichologinės raidos laikotarpių
– dažniausiai vienas iš tėvų. Atrodė, kad pacientai, patys to ne-
suprasdami, iš naujo išgyvena praeities prisiminimus. Freudas
šį pasąmoningą reiškinį pavadino perkėlimu, nes pacientai
gyvenimo scenas ir tai, kaip jie jas suvokia, perkelia (anglų k.
transfer – vert. past.) iš praeities į dabartį. Užuot „prisiminę“
šias scenas, jie jas „išgyvena iš naujo“. Iš akiračio pasišalinęs ir
nekalbus psichoanalitikas tampa tarsi ekranu, kuriame pa-
cientas gali projektuoti savo perkėlimą. Freudas išsiaiškino, kad
jo pacientai, patys to nesuvokdami, šiuos perkėlimus projek-
tavo ne tik į jį, bet ir į kitus žmones iš jų gyvenimo, ir kad šis
iškreiptas požiūris į kitus žmones jiems keldavo daug sunkumų.
Padėdamas pacientams suvokti savo perkėlimus, jis suteikė
jiems galimybę pagerinti santykius su kitais žmonėmis. Svarbi-
ausias Freudo atradimas buvo tas, kad jeigu jis nurodydavo pa-
cientui, kas vyko perkėlimo aktyvacijos metu, ir jei pacientas
gebėjo pakankamai sutelkti į tai dėmesį, ankstyvųjų traumuo-
jančių scenų perkėlimai galėjo būti pakeisti. Kitaip sakant,
įmanoma perrašyti ir pakeisti pamatinius neuroninius tinklus ir
su jais susijusius prisiminimus.

***

PONAS L. MOTINĄ PRARADO TUOMET, kai jam buvo dvidešimt šeši

mėnesiai – tuomet, kai vaikai paprastai išgyvena didžiausius
plastiškus pokyčius: kai formuojasi naujos smegenų sistemos ir
stiprinami neuroniniai ryšiai, kai veikiami stimuliacijos ir są-
veikų su pasauliu smegenų žemėlapiai diferencijuojasi ir įgauna
pamatinę formą. Dešinysis smegenų pusrutulis šiame amžiuje
 322/580
yra ką tik išgyvenęs intensyvaus augimo laikotarpį, o kairysis
kaip tik ruošiasi išgyventi savąjį.
Dešinysis pusrutulis paprastai apdoroja neverbalinę in-
formaciją bendraujant. Jis leidžia atpažinti veidus ir perskaityti
veido išraiškas bei užmegzti ryšius su kitais žmonėmis. Taigi, jis
apdoroja ir neverbalines regimąsias užuominas, kuriomis mot-
ina dalijasi su kūdikiu. Jis apdoroja ir muzikinį kalbos kompon-
entą, arba kalbos toną, kuriuo mes išreiškiame emocijas.
Dešiniojo pusrutulio intensyvaus augimo laikotarpiu, nuo gi-
mimo iki antrų gyvenimo metų, šios funkcijos išgyvena kritini-
us laikotarpius.
Kairysis pusrutulis paprastai apdoroja verbalinius-lingv-
istinius (kurie skiriasi nuo emocinių-muzikinių) kalbos ele-
mentus ir analizuoja problemas, pasitelkdamas sąmoningą ap-
dorojimą. Kūdikių iki dvejų metų dešinysis pusrutulis yra
didesnis nei kairysis, ir, kadangi kairysis pusrutulis tuo metu
tik ruošiasi išgyventi savąjį intensyvaus augimo laikotarpį, pir-
muosius trejus gyvenimo metus smegenyse dominuoja dešinys-
is. Dvidešimt šešių mėnesių vaikai yra sudėtingos „dešiniasme-
genės“ emocinės būtybės, kurios, deja, apie savo išgyvenimus
dar negali kalbėti, nes tai kairiojo pusrutulio valdoma funkcija.
Smegenų skenogramos rodo, kad pirmuosius dvejus kūdikio
gyvenimo metus motina dažniausiai neverbališkai komunikuoja
perduodama signalus iš savo dešiniojo pusrutulio į kūdikio
dešinįjį pusrutulį.
Ypač svarbus kritinis laikotarpis trunka maždaug nuo
dešimto–dvylikto iki šešiolikto–aštuoniolikto mėnesių, kuomet
vystosi esminė dešiniosios kaktos skilties dalis ir formuojasi
smegenų jungtys, leisiančios kūdikiui išlaikyti žmogišką prisir-
išimą ir valdyti emocijas. Šioji bręstanti sritis, esanti už
 323/580
dešiniosios akies, vadinama dešiniąja orbitofrontaline sistema.
(Orbitofrontalinės sistemos centrinė sritis yra orbitofrontal-
inėje smegenų žievėje, kuri aptariama šeštajame šios knygos
skyriuje „Smegenų spyna atrakinta“, tačiau ši sistema apima ir
ryšius su limbine sistema, kuri apdoroja emocijas.) Ši sistema
leidžia perskaityti kitų žmonių veido išraiškas bei emocijas ir
suvokti bei valdyti savo pačių emocijas. Būdamas dvidešimt
šešių mėnesių amžiaus mažasis L. buvo baigęs orbitofrontalinį
vystymąsi, tačiau neturėjo laiko jo sutvirtinti.
Motina, kuri šalia kūdikio šiuo emocinei raidai ir prisir-
išimui esminiu laikotarpiu, nuolatos moko vaiką parodydama
jam, kas yra emocijos, ir daro tai pasitelkdama muzikinę kalbą
ir neverbalinius gestus. Žvelgdama į savo vaiką, kuris ką tik
kartu su pienu gavo oro gurkšnį, ji gali sakyti kažką panašaus:
„Nurimk, nurimk, meilute, atrodai tokia susirūpinusi. Nebijok,
tau skauda pilvuką todėl, kad per greitai valgei. Tuoj mamytė
tau padės atsirūgti, apkabins, ir viskas vėl bus gerai.“ Ji vaikui
įvardija emociją (baimė), jos sukėlėją (per greitai valgo),
paaiškina, kaip emocija atsispindi veido išraiškoje („atrodai
tokia susirūpinusi“), kad ji susijusi su kūnišku pojūčiu (pilvuko
skausmu) ir kad dažnai naudinga kreiptis pagalbos į kitus („tuoj
mamytė tau padės atsirūgti, apkabins“). Ši mama, pasitelkusi
ne tik žodžius, bet ir meile virpantį balsą bei gestų ir prisilie-
timo teikiamą paguodą, ką tik vaiką supažindino su įvadiniu
kursu apie daugelį su emocijomis susijusių aspektų.
Tam, kad pažintų, galėtų valdyti emocijas ir gebėtų
užmegzti socialinius santykius, vaikui kritiniu laikotarpiu
panašią sąveiką su suaugusiuoju reikia išgyventi ne vieną šimtą
kartų, o paskui ji turi būti įtvirtinta ir vėliau gyvenime.
 324/580
Ponas L. prarado motiną praėjus vos keliems mėnesiams
nuo jo orbitofrontalinės sistemos raidos pabaigos. Todėl už-
duotis padėti jam naudotis ir treniruoti orbitofrontalinę sis-
temą tam, kad ši nesusilpnėtų, krito ant pečių kitų žmonių, kur-
ie patys gedėjo ir tikriausiai jo poreikius žinojo prasčiau nei
motina. Tokiame ankstyvame amžiuje praradęs motiną vaikas
beveik visuomet išgyvena du sukrėtimus: jo motiną pasiglemžia
mirtis, o tėvą – depresija. Jeigu kiti žmonės nesugeba jam
padėti nusiraminti ir suvaldyti emocijas taip, kaip galėjo mot-
ina, vaikas išmoksta įjungti „autovaldymą“, taip išjungdamas
emocijas. Tuomet, kai atėjo pas mane ieškoti pagalbos, ponas L.
vis dar turėjo šį polinkį „išjungti“ emocijas ir jam sunkiai sekėsi
išlaikyti žmogišką prisirišimą.

VAIKAMS, KURIE ANKSTYVŲJŲ KRITINIŲ laikotarpių metu neteko

motinos priežiūros, būdingas savybes psichoanalitikai pradėjo
stebėti kur kas anksčiau nei pasirodė pirmosios orbitofrontal-
inės smegenų žievės skenogramos. Antrojo pasaulinio karo
metu René Spitzas tyrė kūdikius, kuriuos motinos augino
kalėjimuose, lygindamas juos su pamestinukų namuose, kur
septyniems kūdikiams tekdavo viena seselė, augusiais kūdiki-
ais. Pamestinukai nustodavo vystytis intelektualiai, negalėjo
suvaldyti emocijų ir vietoje to be perstojo linguodavo pirmyn ir
atgal ar keistai mojuodavo rankomis. Be to, jiems buvo būdin-
gos „išsijungimo“ būsenos, kuomet jie tapdavo visiškai abejingi
aplinkiniam pasauliui ir nereaguodavo į žmonių bandymus juos
apkabinti ar nuraminti. Fotografijose matyti šių vaikų baugin-
antys ir nutolę žvilgsniai. Išsijungimo, arba „paralitinė“, būklė
pasireiškia tuomet, kai vaikas galutinai praranda viltį
susigrąžinti prarastą tėvą ar motiną. Tačiau kaip ponas L.,
 325/580
kuriam buvo būdingos panašios būklės, sugebėjo šiuos ank-
styvus išgyvenimus išlaikyti atmintyje?
Mokslininkai neurologai pripažįsta dvi pagrindines atmin-
ties sistemas. Abi jos gali būti plastiškai keičiamos psichoterap-
ijos metu.
Dvidešimt šešių mėnesių vaikai turi gerai išvystytą atmin-
ties sistemą, kuri vadinama procedūrine, arba implicitine, at-
mintimi. Šiuos terminus, dažnai pakaitomis, neretai vartoja ir
Kandelis. Procedūrinė / implicitinė atmintis veikia mums
mokantis tam tikro veiksmo ar veiksmų sekos, nereikalauja
sutelkti dėmesio ir paprastai nereikalauja žodžių. Mūsų neverb-
alinės sąveikos su kitais žmonėmis ir dauguma emocinių
prisiminimų yra procedūrinės atminties sistemos dalis. Kaip
sako Kandelis, „pirmus 2–3 gyvenimo metus, kuomet kūdikio
sąveika su motina ypač svarbi, kūdikis didžiąja dalimi pasikli-
auja procedūrinės atminties sistemomis“. Procedūriniai
prisiminimai paprastai nėra sąmoningi. Važiavimas dviračiu
paremtas procedūrine atmintimi, ir dauguma žmonių, kurie
puikiai moka važiuoti dviračiu, sunkiai sugebėtų paaiškinti,
kaip būtent jie tai daro. Procedūrinės atminties sistema patvir-
tina Freudo teiginį apie pasąmoninius prisiminimus.
Kita atminties forma vadinama eksplicitine, arba
deklaratyviąja, atmintimi ir dvidešimt šešių mėnesių vaikui ji
vos pradėjusi vystytis. Eksplicitinė atmintis padeda atsiminti
konkrečius faktus, įvykius ir epizodus. Ši atmintis mums
padeda aiškiai nupasakoti, ką, su kuo ir kaip ilgai veikėme
savaitgalį. Ji padeda susidėlioti prisiminimus pagal laiką ir vi-
etą. Eksplicitinė atmintis grįsta kalba ir tampa svarbi vaikams
pradėjus kalbėti.
 326/580
Labai tikėtina, kad per pirmuosius trejus gyvenimo metus
patyrę traumą žmonės neturės aiškiai apibrėžtų prisiminimų
apie patirtas traumas. (Ponas L. teigė, kad jis iki ketverių metų
neprisimena absoliučiai nieko.) Tačiau išlieka procedūriniai /
implicitiniai šių traumų prisiminimai, kurie dažnai iškyla šiems
žmonėms patekus į šias traumas primenančias situacijas. Tokie
prisiminimai dažniausiai aplanko tarsi iš niekur nieko ir, kitaip
nei eksplicitiniai prisiminimai, nėra suklasifikuoti pagal laiką,
vietą ar kontekstą. Procedūriniai emocinių sąveikų prisimin-
imai dažnai kartojami atliekant perkėlimą arba realiame
gyvenime.
Eksplicitinė atmintis buvo atrasta stebint jauną sunkiai
epilepsija sirgusį vyrą, vardu H. M. – vieną žymiausių su atmin-
timi susijusių atvejų neurologijoje. Siekdami išgydyti epilepsiją,
chirurgai šiam vyrui išpjovė nykščio dydžio smegenų dalį, vadi-
namą hipokampu. (Iš tiesų yra du hipokampai – po vieną kiek-
viename pusrutulyje, ir abu jie gali būti pašalinti.) Iš karto po
operacijos H. M. atrodė normalus. Jis atpažino savo šeimos
narius ir galėjo palaikyti pokalbį. Tačiau netrukus paaiškėjo,
kad nuo to laiko, kai jam buvo atlikta operacija, jis negalėjo įsi-
minti nė vieno fakto. Jei pas H. M. ateidavo gydytojas, jie
pasikalbėdavo, gydytojas išeidavo ir po to vėl sugrįždavo, jis
neturėjo nė menkiausio prisiminimo apie ką tik įvykusį sus-
itikimą. Iš H. M. atvejo sužinojome, kad hipokampas
trumpalaikius eksplicitinius prisiminimus paverčia ilgalaikiais
eksplicitiniais prisiminimais apie žmones, vietas ar daiktus –
prisiminimais, kuriais mes galime sąmoningai naudotis.
Psichoanalizė padeda pacientams pasąmoninius pro-
cedūrinius prisiminimus ir veiksmus išreikšti žodžiais, suteikti
jiems kontekstą ir tokiu būdu geriau juos įsisąmoninti. Tuo
 327/580
pačiu metu šie procedūriniai prisiminimai perrašomi ir tampa
(kartais pirmą kartą gyvenime) sąmoningais eksplicitiniais
prisiminimais, todėl pacientams nebereikia jų iš naujo išgyventi
ar kartoti, o tai ypač svarbu, jei šie išgyvenimai traumuojantys.

PONUI L. GREITAI PADĖJO PSICHOANALIZĖ bei laisvosios asociaci-

jos ir, kaip ir dauguma pacientų, jis ėmė prisiminti praeitos na-
kties sapnus. Netrukus pradėjo vėl pasakoti apie pasikartojantį
sapną, kuriame jis ieško neįvardyto objekto, tačiau dabar vis
pridėdavo naujų detalių, pavyzdžiui, kad objektas gali būti ir
žmogus:

Prarastasis objektas gali būti dalelė manęs, o gal ir ne,

galbūt žaislas, kažkokia mano nuosavybė ar net žmogus.
Man būtinai reikia jį turėti. Aš atpažinsiu jį tuomet, kai
surasiu. Tačiau kartais nesu tikras, kad jis apskritai kada
nors egzistavo, todėl nesu tikras, jog apskritai ką nors esu
pametęs.

Aš jam pasakiau, kad matau ryškėjančią tendenciją. Jis kalbėjo

ne tik apie šiuos sapnus, bet ir apie slogią paralyžiuojančią
būseną, pasireiškiančią po mūsų darbą nutraukiančių švenčių.
Iš pradžių jis manimi netikėjo, tačiau slogios būsenos ir sapnai
apie praradimą – galbūt kažkokio žmogaus praradimą – vis
pasirodydavo pertraukų tarp mūsų susitikimų metu. Tuomet jis
prisiminė, kad pertraukų nuo darbo metu jį taip pat apimdavo
paslaptingos slogios būsenos.
Sapne aplankančios mintys apie desperatišką ieškojimą jo
atmintyje asocijavosi su nutraukta motinos priežiūra, o neur-
onai, kuriuose šie prisiminimai buvo užkoduoti, tikriausiai
susijungė tarpusavyje ankstyvojoje jo asmenybės raidos
 328/580
stadijoje. Tačiau jis pats to ryšio nesuvokė sąmoningai. Pames-
tas žaislas sapne buvo užuomina į tai, kad dabartinės jo kančios
kilusios iš vaikystės praradimų. Tačiau sapnas taip pat leido
suprasti, kad praradimas vyksta ir dabar. Praeitis ir dabartis
susimaišė ir įvyko perkėlimas. Tuomet aš, psichoanalitikas,
ėmiausi to, ką paprastai daro atidi motina, padėdama savo
vaikui vystyti orbitofrontalinę sistemą – ėmiau mokyti poną L.
emocinių pagrindų: padėjau įvardyti išgyvenamas emocijas,
išsiaiškinti, kas jas sukelia ir kaip jos veikia psichinę būseną ir
fizinę būklę. Netrukus jis pats galėjo atpažinti emocijas ir jas
sukeliančius dirgiklius.
Pertraukos tarp gydymo seansų sukeldavo trijų skirtingų
tipų procedūrinius prisiminimus: nerimo būseną, kuriai
apėmus jis ilgėjosi ir ieškojo prarastos motinos bei šeimos, pris-
lėgtą būseną, kurios apniktas jis prarasdavo viltį surasti tai, ko
ieškojo, ir paralyžiaus būseną, dėl kurios jis išsijungdavo ir
laikas sustodavo – tikriausiai todėl, kad jis jautėsi visiškai
sutriuškintas.
Kalbėdamas apie šiuos išgyvenimus jis pirmą kartą
suaugusio žmogaus gyvenime galėjo desperatišką poreikį kažką
surasti susieti su tikrąja to priežastimi – žmogaus praradimu –
ir suvokti, kad jo protas ir smegenys mintį apie išsiskyrimą
tapatina su motinos mirtimi.
Išsiaiškinęs šias sąsajas ir suvokęs, kad jis nėra bejėgis
vaikas, ėmė jaustis mažiau priblokštas kamuojančių problemų.
Jei kalbėsime neuroplastiškumo terminais, aktyvavęs ir
sutelkęs dėmesį į ryšį tarp kasdienių išsiskyrimų ir katastro-
fiškos reakcijos į juos, jis sugebėjo šį ryšį panaikinti ir tokiu
būdu pakeisti elgesį.
 329/580
KAI PONAS L. ĖMĖ SUVOKTI, kad į trumpus mūsų išsiskyrimus jis
reaguoja taip, tarsi jie būtų didžiuliai praradimai, jį aplankė štai
koks sapnas:

Aš stoviu šalia vyro, tempiančio didelę medinę dėžę su

svarmeniu viduje.

Kai jis ėmė laisvai asocijuoti šį sapną, kilo keletas minčių. Dėžė
jam priminė žaislų dėžę, bet taip pat ir karstą. Simboliniais įva-
izdžiais sapnas jam tarsi bandė pasakyti, kad jis nešiojasi moti-
nos mirtį. Tuomet vyras iš sapno jam tarė:

„Žiūrėk, kiek tu turėjai sumokėti už šią dėžę.“ Aš imu

nusirenginėti ir matau, kad mano koja randuota, šašuota
ir ant jos gumbas, kuris yra mirusi dalelė manęs. Aš
nežinojau, kad kaina buvo tokia didelė.

Žodžiai „Aš nežinojau, kad kaina buvo tokia didelė“ reiškė vis
aiškėjantį suvokimą, kad motinos mirtis jį vis dar stipriai
veikia. Kadaise jis buvo sužeistas, ir šio sužeidimo randai buvo
išlikę iki šiol. Garsiai išsakęs šią mintį jis nutilo ir staiga
išgyveno vieną didžiausių nušvitimų gyvenime.

– KASKART, KAI ESU SU MOTERIMI, – tarė jis, – aš vis galvoju, kad

ji man netinkama. Pradedu įsivaizduoti, kad ten kažkur gyvena
tobula moteris, kuri manęs laukia, – tuomet lyg šokiruotas
pratarė: – Tik dabar supratau, kad ta moteris yra tolimas mano
motinos prisiminimas iš ankstyvos vaikystės, kad tai jai aš turiu
būti ištikimas, kad tai jos aš niekuomet negaliu surasti. Moteris,
su kuria tuo metu esu, man tampa tarsi pamote, tačiau jos
mylėti negaliu, nes išduosiu savo tikrąją motiną.
 330/580
Staiga jis suvokė, kad poreikis būti neištikimam atsirado
kaip tik tuo metu, kai ėmė jausti vis didesnį artumą žmonai ir
šis ryšys ėmė grasinti jo ryšiui su motina. Jo neištikimybė
turėjo padėti išsaugoti „aukštesnę“, bet neįsisąmonintą
ištikimybę. Šis nušvitimas buvo pirmoji užuomina, kad jis ima
suvokti prisirišimo prie motinos pobūdį.
Man ėmus garsiai svarstyti, jog tai aš galiu būti tas vyras
(iš sapno), kuris jam nurodė, koks jis sužalotas, ponas L. pirmą
kartą suaugusiojo gyvenime pratrūko raudoti.

PONAS L. NEPASVEIKO IŠ KARTO. Pirmiausia jis turėjo išgyventi

keletą išsiskyrimų, sapnų, prislėgtų nuotaikų ir įžvalgų ciklų –
pasikartojimai ir nuolatinis darbas būtini, kad atsirastų neuro-
plastiški pasikeitimai. Jis turėjo išmokti naujų būdų santykiams
užmegzti, sukurti naujus neuroninius ryšius, užmiršti seniai iš-
moktus atsakus ir susilpninti senus neuroninius ryšius. Ka-
dangi ponas L. vaikystėje išsiskyrimą susiejo su mirtimi, jo
neuroniniuose tinkluose šie reiškiniai buvo sujungti
tarpusavyje. Dabar, suvokęs šią asociaciją, jis pagaliau galėjo ją
užmiršti.
Mes visi turime gynybos mechanizmus – reakcijos formas,
kurios padeda paslėpti nepakeliamai skausmingas mintis, jaus-
mus ir prisiminimus nuo mūsų pačių sąmoningo suvokimo. Vi-
ena iš tokių gynybinių taktikų, vadinama disociacija, padeda
mums grėsmę keliančias mintis ir jausmus išlaikyti atskirtus
nuo likusios sąmonės. Psichoanalizės metu ponas L. turėjo
galimybę iš naujo išgyventi skausmingus ir laike įšalusius bei
nuo sąmoningos atminties atskirtus autobiografinius prisimin-
imus, kuriuose ieško motinos. Po kiekvieno tokio išgyvenimo jis
jausdavosi truputį sveikesnis, kadangi anksčiau nesusietos
 331/580
neuronų grupės su jose užkoduotais pono L. prisiminimais
buvo sujungiamos.
Jau nuo Freudo laikų psichoanalitikai pastebėjo, kad kai
kuriuos pacientus analizės metu užvaldo stiprūs jausmai
psichoanalitikui. Taip nutiko ir ponui L. Tarp mūsų užsimezgė
tam tikras šiltas artimas ryšys. Freudas tikėjo, kad šie galingi
teigiami perkėlimo sukelti jausmai – vienas iš gydymą skatin-
ančių variklių. Jei kalbame apie neurologiją, toks jausmų
perkėlimas veiksmingas, nes emocijos ir santykiuose pasikarto-
jantys elgesio modeliai yra procedūrinės atminties sistemos
dalis. Kai šie elgesio modeliai atsiranda terapijos metu, pa-
cientas turi galimybę juos išnagrinėti ir pakeisti, nes, kaip
matėme ketvirtajame šios knygos skyriuje „Iš kur kyla polinkiai
ir meilės“, teigiamų ryšių sukūrimas padeda pacientui užmiršti
ir ištrinti esamus neuroninius ryšius, pakeisti ketinimus ir taip
palengvina neuroplastiško kitimo procesą.

„NELIEKA JOKIOS ABEJONĖS, – rašo Kandelis, – kad psichoterap-

ija gali sukelti smegenyse pastebimus pokyčius.“ Neseniai prieš
ir po psichoterapijos seansų atliktos smegenų skenogramos
parodė, kad gydymo metu smegenys plastiškai persitvarko ir
kad kuo sėkmingesnis gydymas, tuo šie pasikeitimai žymesni.
Pacientams iš naujo išgyvenant patirtas traumas, žvelgiant į
praeitį ir patiriant nekontroliuojamas emocijas, į jų prefrontal-
inę ir kaktos skiltis, paprastai padedančias kontroliuoti elgesį,
patenka mažiau kraujo, o tai reiškia, kad šios sritys tampa
mažiau aktyvios. Anot neuropsichoanalitiko Marko Solmso ir
mokslininko neurologo Oliverio Turnbullo, „Pokalbių terapijos
tikslas, žiūrint iš neurobiologinės perspektyvos, – praplėsti pre-
frontalinių skilčių funkcinės įtakos sritį.“
 332/580
Ištyrus nuo depresijos kenčiančius pacientus, kuriems
buvo taikoma tarpasmeninė psichoterapija – trumpalaikis
gydymas, iš dalies paremtas dviejų psichoanalitikų – Johno
Bowlby ir Harry Stacko Sullivano – teoriniais darbais,
paaiškėjo, kad jų smegenų prefrontalinės skilties veikla po
gydymo normalizavosi. (Dešinioji orbitofrontalinė sistema,
tokia svarbi emocijų atpažinimui ir kontroliavimui, – šios funk-
cijos sutrikimais skundėsi ir ponas L. – yra prefrontalinės sme-
genų žievės dalis.) Dar neseniai atliktos nerimo kankinamų pa-
cientų su panikos sutrikimais fMRT smegenų skenogramos par-
odė, kad po psichoanalitinės terapijos gerokai sumažėjo šių pa-
cientų limbinių sistemų polinkis pernelyg stipriai reaguoti į po-
tencialiai grėsmingus dirgiklius.
Kai ponas L. ėmė suvokti potrauminius simptomus, jam
pavykdavo geriau suvaldyti emocijas. Jis pastebėjo, kad už
psichoanalizės kabineto sienų ėmė geriau sektis susivaldyti.
Paslaptingosios paralyžiuojančios būsenos ėmė reikštis vis
rečiau. Užvaldytas skausmą keliančių jausmų jis ėmė rečiau
griebtis butelio. Ponas L. tapo labiau atsipalaidavęs ir ėmė
mažiau saugotis. Jis nebesijautė taip nepatogiai išreikšdamas
pelnytą pyktį ir stipriau jautė artumą savo vaikams. Vis dažniau
sesijų metu, užuot laikęs skausmą visiškai užgniaužtą, jis sto-
davo į akistatą su skausmu. Vis dažniau jo kalbą pertraukdavo
ryžtingai ilgos tylos pauzės, kurių metu pono L. veido išraiška
rodė, kad jis išgyvena neapsakomą skausmą, nepakeliamą
liūdesį ir kad jų aptarinėti jis nėra pasiruošęs.
Augdamas jis niekuomet nekalbėjo apie motinos
praradimą, o šeimos nariai su savo skausmu kovojo kibdami į
namų ruošos darbus ir jis taip ilgai išbuvo tyloje, todėl
 333/580
nusprendžiau surizikuoti ir žodžiais išreikšti tai, ką jis pats
komunikavo neverbališkai. Aš tariau:
– Jūs man tarsi sakote, kaip galbūt kažkada norėjote pa-
sakyti šeimos nariams: „Argi nematote, kaip mane slegia ši
didžiulė netektis?“
Po šių žodžių ponas L. antrą kartą per visą psichoterapijos
kursą pravirko. Tarp verksmo priepuolių jis ėmė nevalingai ir
ritmiškai kaišioti liežuvį – jis atrodė kaip kūdikis, iš kurio
atimta krūtis ir kuris jos ieškodamas kaišioja liežuvį. Tuomet jis
užsidengė veidą, susikišo rankas į burną kaip dvejų metų vaikas
ir pratrūko garsiai ir primityviai kūkčioti. Jis tarė:
– Noriu, kad mane kas paguostų dėl mano skausmo ir
praradimų, bet neikit artyn manęs guosti. Aš noriu būti vienas
su savo niūria kančia. Jūs to negalite suprasti, nes aš pats
negaliu suprasti. Šis sielvartas man paprasčiausiai per didelis.
Išgirdę šiuos žodžius abu supratome, kad jis neretai priim-
davo „paguodos atstūmimo“ poziciją, kuri darė jo charakterį
atšiauriu. Jam pavyko prisikasti prie gynybos mechanizmo,
turėto nuo vaikystės, kuris padėjo užblokuoti begalinį sielvartą.
Pakartota tūkstančius kartų ši gynybinė reakcija buvo nuolatos
plastiškai vis labiau įtvirtinama. Ryškiausias jo charakterio
bruožas – atšiaurumas – buvo ne genetiškai įgimtas, bet
plastiškai išmoktas, ir dabar ponas L. bandė jo atsikratyti.
Gali pasirodyti neįprasta, kad ponas L. ėmė verkti ir kaip
kūdikis kaišioti liežuvį, tačiau tai buvo tik pirmasis iš tokių in-
fantilių išgyvenimų, kuriuos jis pademonstravo ant mano sofos.
Freudas pastebėjo, kad ankstyvą traumą išgyvenę pacientai
dažnai esminiais momentais linkę „regresuoti“ (jo paties var-
totas terminas) ir ne tik prisiminti ankstyvus išgyvenimus, bet
ir trumpą laiko tarpą juos išgyventi taip, kaip juos buvo
 334/580
išgyvenę būdami vaikais. Žiūrint iš neuroplastiškumo perspek-
tyvos, tai atrodo labai logiška. Ponas L. ką tik atsikratė nuo
vaikystės turėto gynybos mechanizmo, kuris vertė jį neigti
motinos praradimo sukeltą emocinį poveikį, ir šie užslėpti
prisiminimai bei emocinis skausmas iškilo į paviršių.
Prisiminkime, kad Bach-y-Rita labai panašiai kalbėjo apie pa-
cientus, išgyvenančius smegenų persitvarkymą. Užblokavus
nusistovėjusį smegenų tinklą, turi būti naudojami senesni tink-
lai, buvę gerokai prieš atsirandant užblokuotajam. Jis tai
vadino neuroninių takų atidengimu ir tikėjo, kad tai vienas pag-
rindinių būdų smegenims persitvarkyti. Psichoanalizės metu
pasireiškianti regresija neurologiniu lygmeniu, mano įs-
itikinimu, yra ne kas kita, o „atidengimas“, po kurio eina psich-
ologinis persitvarkymas. Taip nutiko ir pono L. atveju.

KITOS SESIJOS METU JIS PRANEŠĖ, kad pasikartojančio sapno tur-

inys pasikeitė. Šį kartą jis ėjo aplankyti senojo namo, ieškodam-
as „suaugusio žmogaus daiktų“. Sapnas reiškė, kad dalis jo, kuri
anksčiau buvo nužudyta, kėlėsi iš mirusiųjų.

Einu aplankyti seno namo. Nežinau, kieno jis iš tiesų, bet

jaučiu, kad jis mano. Kažko ieškau – ne žaislų šį kartą,
kažkokių suaugusio žmogaus daiktų. Jaučiu pavasarinį
atodrėkį ir žiemos pabaigą. Įeinu vidun – tai namas, kur-
iame gimiau. Maniau, kad namas tuščias, bet iš vandeniu
užlieto galinio kambario išeina mano buvusi žmona, kuri
man tarsi gera motina. Ji mane pasveikina ir džiaugiasi
mane matydama, ir aš jaučiuosi pakylėtas.

Jis pamažu pradėjo atsikratyti izoliacijos ir atsiskyrimo nuo

kitų žmonių, iš dalies ir savęs paties, pojūčio. Sapnas buvo apie
 335/580
emocinį „pavasarinį atodrėkį“ ir kartu su juo name, kuriame jis
praleido ankstyviausią vaikystės laikotarpį, esančią motinos
figūrą. Vis dėlto namas nebuvo tuščias. Po to buvo panašių
sapnų, kuriuose jis susigrąžino prarastą praeitį ir pajuto bei su-
vokė, kad jis iš tiesų kažkada turėjo motiną.
Vieną dieną jis paminėjo eilėraštį apie badaujančią motiną
indę, kuri prieš mirdama atidavė savo vaikui paskutinį gabalėlį
turėto maisto. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl šis eilėraštis
jį taip sujaudino. Tuomet stabtelėjo ir pratrūko spengiančiai
kaukti:
– Mano mamytė dėl manęs paaukojo savo gyvenimą! –
jam kaukiant visas kūnas drebėjo, o paskui jis nutilo ir vėl
sušuko: – Noriu savo mamytės!
Ponas L., nelinkęs į isteriją žmogus, dabar išgyveno emo-
cinį skausmą, kurį jo gynybos mechanizmas anksčiau buvo
nustūmęs gilyn. Iš naujo išgyveno iš vaikystės atsineštas mintis
ir jausmus – jis regresavo ir atidengė senus atminties tinklus,
netgi seną kalbos manierą. Tačiau po viso to vyko aukštesnio
lygmens psichologinis persitvarkymas.
Pripažinęs, kad labai ilgisi motinos, jis pirmą kartą nuvyko
aplankyti jos kapo. Atrodė, tarsi dalelė jo proto iki tol bandė
kabintis už mažiausios tikimybės, kad ji vis dar gyva. Dabar jis
galėjo visa savo esybe pripažinti, kad ji mirusi.

KITAIS METAIS PONAS L. PIRMĄ KARTĄ suaugusio žmogaus

gyvenime stipriai įsimylėjo. Jis ėmė jausti savininkiškumą
mylimosios atžvilgiu ir pirmą kartą gyvenime išgyveno pavydo
jausmą. Dabar jis suprato, kodėl moteris anksčiau taip piktino
jo abejingumas ir įsipareigojimų vengimas, ir tai jį liūdino bei
vertė jaustis kaltą. Be to, jis jautėsi atradęs dalelę savęs, kuri
 336/580
buvo susieta su motina ir kurią jis prarado šiai mirus. Suradęs
šią dalelę savęs, kuri kažkada mylėjo moterį, jis galėjo vėl
pamilti.
Tuomet jį aplankė paskutinysis psichoanalizės periodo
sapnas:

Matau, kaip mano motina groja pianinu, tada nueinu

kažko atsivesti, o man sugrįžus ji guli karste.

Vardijant sapno sukeltas asociacijas jį nustebino aiškus va-

izdinys, kaip jis pakeliamas, kad galėtų pamatyti atvirame
karste gulinčią motiną, kaip jis tiesia į ją rankas ir kaip jį
užvaldo kraupus, siaubą keliantis suvokimas, kad ji nereaguoja.
Jis garsiai sudejavo, o jo kūną dešimčiai minučių užvaldė prim-
ityvaus sielvarto sukelti traukuliai. Nusiraminęs jis tarė:
– Manau, kad tai buvo motinos šermenų prisiminimas, kai
ji gulėjo atvirame karste.
Ponas L. ėmė jaustis geriau ir kitaip nei anksčiau. Jis
palaikė stabilius ir meilės kupinus santykius su moterimi, jo
ryšys su vaikais buvo kur kas tvirtesnis ir jis nustojo buvęs atši-
aurus. Paskutinės sesijos metu jis pranešė, kad kalbėjosi su
vienu iš vyresnių brolių ar seserų ir sulaukė patvirtinimo, kad iš
tiesų per šermenis motina gulėjo atvirame karste ir kad jis pats
jose dalyvavo. Mums atsisveikinant ponas L. jautė sąmoningą
liūdesį, tačiau nesijautė pernelyg prislėgtas ar paralyžiuotas dėl
mūsų išsiskyrimo visam laikui. Nuo psichoanalizės terapijos
pabaigos praėjo dešimt metų ir jo prislėgtos būsenos negrįžo.
Jis teigia, kad analizė pakeitė gyvenimą ir leido pačiam imti jį
kontroliuoti.
 337/580
PASITELKDAMI VAIKYSTĖS AMNEZIJOS SĄVOKĄ, dauguma mūsų
gali suabejoti, kad suaugę žmonės gali prisiminti tokius tolimus
įvykius kaip galiausiai pavyko ponui L. Kažkada toks požiūris
buvo taip plačiai paplitęs, kad šiam reikalui ištirti nebuvo at-
liekami jokie tyrimai. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad pirmaisiais
ir antraisiais gyvenimo metais kūdikiai gali įsiminti tokius fak-
tus ir įvykius, taip pat ir traumuojančius įvykius. Nors eksplicit-
inė atminties sistema pirmuosius kelerius gyvenimo metus dar
nėra visiškai išsivysčiusi, Carolynos Rovee-Collier ir kitų mok-
slininkų atlikti tyrimai rodo, kad ji vis dėlto būdinga net dar
nekalbantiems ar vos kalbėti pradedantiems kūdikiams. Jei
jiems padedama, kūdikiai gali prisiminti įvykius iš pirmųjų sa-
vo gyvenimo metų. Vyresni vaikai gali prisiminti įvykius, kurie
nutiko dar prieš jiems išmokstant kalbėti, o išmokę kalbėti jie
gali šiuos prisiminimus išreikšti žodžiais. Tam tikrais atvejais
ponas L. būtent tai ir padarė – pirmą kartą gyvenime žodžiais
išreiškė išgyventus įvykius. Kitais atvejais jis tiesiog atblokavo
įvykius, kurie visą tą laiką iki tol buvo jo eksplicitinėje at-
mintyje, pavyzdžiui, įsitikinimą, kad mamytė paaukojo dėl jo
savo gyvenimą, ar motinos šermenų prisiminimą, kurio
patvirtinimo jam vėliau pavyko sulaukti iš šalies. Dar kitais
atvejais jis „perrašė“ išgyvenimus iš procedūrinės atminties sis-
temos į eksplicitinę sistemą. Įdomu, kad pamatiniame jo sapne
buvo užfiksuota, kad jis turi rimtą su atmintimi susijusią prob-
lemą, kadangi kažko vis ieškojo, bet negalėjo prisiminti ko, nors
ir jautė, kad suradęs tai tikrai atpažintų.

***
 338/580
KODĖL SAPNAI TOKIE SVARBŪS psichoanalizei ir koks jų santykis
su plastiškais pokyčiais? Pacientus dažnai persekioja pasikarto-
jantys sapnai apie jų patirtas traumas, ir jie pabunda apimti si-
aubo. Kol jie serga, šių sapnų esminė struktūra nekinta. Patirtą
traumą reprezentuojantis neuroninis tinklas – pono L. atveju
tai buvo pasikartojantis sapnas apie kažko praradimą, – užuot
būtų perrašytas, nuolatos iš naujo aktyvuojamas. Jeigu šiems
traumą patyrusiems pacientams pavyksta kiek pasveikti, šie
košmarai pamažu tampa vis mažiau baugūs, kol galiausiai
sapnas ima priminti kažką panašaus į tai: „Iš pradžių galvoju,
kad traumuojantis įvykis vyksta iš naujo, bet jis nevyksta iš
naujo. Jis pasibaigė, ir aš likau gyvas.“ Toks sapnų progresas
rodo, kaip pamažu keičiasi žmogaus protas ir smegenys, kai jis
sužino, kad yra saugus. Tam, kad tai nutiktų, neuroniniai tink-
lai privalo „užmiršti“ kai kurias asociacijas (kaip ponas L. suge-
bėjo užmiršti asociaciją tarp išsiskyrimo ir mirties) ir pakeisti
sinapsinius ryšius tam, kad atsirastų daugiau vietos naujai
įgytiems ryšiams.
Ar yra kokių nors fizinių įrodymų, kad sapnai rodo mūsų
smegenyse vykstantį plastiško kitimo procesą, keičiantį iki šiol
buvusius užslėptus reikšmingus prisiminimus, kaip pono L.
atveju?
Naujausios smegenų skenogramos rodo, kad sapnuojant
toji smegenų dalis, kuri apdoroja emocijas, seksualinius, iš-
likimo ir agresijos instinktus, yra pakankamai aktyvi. Tuo pačiu
metu už emocijų ir instinktų slopinimą atsakinga prefrontalinės
smegenų žievės sistema rodo sumažėjusį aktyvumą. Suak-
tyvėjus instinktams ir prisukus jų slopinimo mechanizmą, mie-
gančios smegenys gali atskleisti tuos impulsus, kurie paprastai
sąmonės blokuojami.
 339/580
Daug tyrimų rodo, kad miegas padeda įtvirtinti tai, ką iš-
mokome, sustiprinti atmintį bei veikia plastiškos kaitos pro-
cesą. Mums per dieną išmokus naują įgūdį, kitą dieną jį pakar-
toti seksis kur kas geriau, jei gerai išsimiegosime. Posakis
„Rytas už vakarą protingesnis“ nėra visiškai laužtas iš piršto.
Marcoso Franko vadovaujamai komandai pavyko pa-
demonstruoti, kad miegas sustiprina kritiniu laikotarpiu vyk-
stančius neuroplastiškus pokyčius, kuomet jų daugiausia ir vyk-
sta. Prisiminkime, kaip Hubelas ir Wieselis uždengė vieną krit-
inį laikotarpį išgyvenančio kačiuko akį ir parodė, kaip uždeng-
tos akies smegenų žemėlapį perėmė kita akis – tai aiškus prin-
cipo „Naudokis arba prarasi“ pavyzdys. Franko komanda tą patį
eksperimentą atliko su dviem kačiukų grupėmis: vienai kačiukų
grupei jie neleido išsimiegoti, tuo tarpu kita galėjo gerai išsi-
miegoti. Jie pamatė, kad kuo daugiau kačiukai miegojo, tuo
žymesni buvo jų smegenų žemėlapiuose pasireiškiantys
plastiški pokyčiai.
Sapnavimas taip pat palengvina plastiško kitimo procesą.
Miegą sudaro dvi stadijos, ir dažniausiai mes sapnuojame vi-
enos iš jų, vadinamosios REM, arba greitų akių judesių, stadijos
metu. Kūdikiai REM miego stadijoje praleidžia kur kas daugiau
laiko nei suaugusieji, ir būtent kūdikystėje neuroplastiški
pokyčiai vyksta greičiausiai. Tiesą pasakius, kūdikystės
laikotarpiu REM miegas būtinas plastiškai smegenų raidai.
Geraldo Markso vadovaujama komanda atliko panašų į Franko
komandos eksperimentą, kurio metu bandė išsiaiškinti REM
miego stadijos poveikį kačiukams ir jų smegenų struktūrai.
Marksas išsiaiškino, kad tų kačiukų, kuriems nebuvo leidžiama
visiškai išgyventi REM miego stadijos, regos žievėje esantys
neuronai buvo mažesni. Taigi, panašu, kad REM miegas
 340/580
būtinas normaliam neuronų augimui. Be to, įrodyta, kad REM
miegas yra ypač svarbus gebėjimui išlaikyti emocinius
prisiminimus ir padeda hipokampui trumpalaikius dienos
prisiminimus paversti ilgalaikiais (sukeldamas smegenyse
struktūrinius pakitimus leidžia prisiminimus išlaikyti ilgiau).
Ponas L. kiekvieną dieną psichoanalizės seansų metu nag-
rinėjo pamatinius savo konfliktus, prisiminimus ir patirtas
traumas, o naktimis aplankantys sapnai įrodė ne tik tai, kad jis
turi paslėptų emocijų, bet ir tai, kad smegenys bando įtvirtinti
tai, ką jis sužinojo arba išmoko užmiršti.

GALIME SUPRASTI, KODĖL psichoanalizės pradžioje ponas L.

neturėjo jokių įsisąmonintų prisiminimų iš pirmųjų gyvenimo
metų: dauguma to laikotarpio prisiminimų buvo neįsisąmoninti
procedūriniai prisiminimai – automatinės emocinių sąveikų
sekos, o tas nedaugelis eksplicitinių prisiminimų buvo tokie
skausmingi, kad jis juos turėjo nuslopinti. Gydymo metu ponas
L. surado priėjimą tiek prie procedūrinių, tiek ir prie ekspli-
citinių prisiminimų iš pirmųjų ketverių gyvenimo metų. Tačiau
kodėl jis negalėjo prisiminti ir paauglystės metų? Vienas iš
paaiškinimų galėtų būti toks, kad jis slopino ir paauglystės
metų prisiminimus: kartais užslopinus vieną įvykį, pavyzdžiui,
katastrofišką netektį anstyvame amžiuje, bandoma užslopinti ir
kitus įvykius, kurie bent kiek galėtų būti susiję su pirmuoju, kad
būtų užblokuotas bet koks priėjimas prie jo.
Tačiau yra ir kitas paaiškinimas. Neseniai atrasta, kad
ankstyvos vaikystės traumos gali sukelti didžiulio masto
plastiškus hipokampo pokyčius. Ši smegenų sritis gali labai
susitraukti, o dėl to nesiformuos ilgalaikiai eksplicitiniai
prisiminimai. Nuo motinų atskirti gyvūnų jaunikliai ima
 341/580
desperatiškai žviegti, o tuomet, kaip ir Spitzo kūdikiai, pereina į
„išsijungimo“ būseną ir išskiria hormoną, vadinamą gli-
ukokortikoidu. Gliukokortikoidai naikina hipokampo ląsteles ir
neleidžia neuronų tinkluose formuotis sinapsiniams ryšiams,
sudarantiems mokymosi ir eksplicitinės atminties formavimosi
pagrindą. Dėl šių ankstyvų stresinių išgyvenimų be motinos
augantys gyvūnai visą likusį gyvenimą labiau linkę sirgti stres-
inėmis ligomis nei tokio streso nepatyrę gyvūnai. Jiems
išgyvenant ilgą išsiskyrimą, aktyvuojamas gliukokortikoidų išs-
iskyrimą skatinantis genas ir išlieka aktyvuotas ilgą laiko tarpą.
Panašu, kad kūdikystėje išgyventa trauma paprastai sukelia
plastišką smegenų pokytį, pasireiškiantį gliukokortikoidus reg-
uliuojančių smegenų neuronų įsijautrinimu. Neseniai atlikti
tyrimai su žmonėmis parodė, kad vaikystėje išnaudojimą patyr-
usiems suaugusiems žmonėms taip pat būdingas gli-
ukokortikoidų funkcijos suaktyvėjimas, besitęsiantis ir su-
laukus pilnametystės.
Tai, kad hipokampas susitraukia, yra labai svarbus neuro-
plastikos atradimas ir gali padėti paaiškinti, kodėl ponas L.
turėjo tiek mažai eksplicitinių prisiminimų iš paauglystės metų.
Dėl depresijos, stipraus streso ir vaikystės traumos išsiskyrę gli-
ukokortikoidai ėmė naikinti hipokampo ląsteles ir ponas L.
prarado atmintį. Kuo ilgesnę depresiją išgyvenęs žmogus, tuo
mažesnis jo hipokampas. Depresija sergančių suaugusių žmon-
ių, kurie vaikystėje iki lytinio brendimo yra patyrę traumą, hi-
pokampas 18 procentų mažesnis nei vaikystės traumos nepatyr-
usių depresija sergančių suaugusių žmonių. Tai smegenų
plastiškumo trūkumas: susidūrę su liga mes tikrąja tų žodžių
prasme prarandame smegenų nekilnojamąjį turtą.
 342/580
Jeigu patiriamas stresas trunka neilgai, šis pakitimas laiki-
nas. Jeigu jis tęsiasi pernelyg ilgai, žala gali būti negrįžtama.
Žmonėms pagijus nuo depresijos atmintis sugrįžta ir, kaip rodo
tyrimai, jų hipokampai gali ataugti iki buvusio dydžio. Tiesą pa-
sakius, hipokampas yra viena iš dviejų sričių, kuriose iš mūsų
pačių kamieninių ląstelių kuriasi nauji neuronai. Jeigu pono L.
hipokampas vaikystėje iš tiesų buvo pažeistas, jis atsikūrė iki
kol jis įžengė į trečiąją dešimtį, kuomet vėl pradėjo kaupti eks-
plicitinius prisiminimus.
Antidepresantai padidina kamieninių ląstelių, kurios
virsta naujomis hipokampo ląstelėmis, skaičių. Žiurkių, kuri-
oms tris savaites buvo duodama prozako, hipokampų ląstelių
skaičius išaugo 70 procentų. Tam, kad antidepresantai pradėtų
veikti žmones, paprastai prireikia nuo trijų iki šešių savaičių –
galbūt tai tik sutapimas, tačiau būtent tiek pat laiko prireikia
naujai pasigaminusiems hipokampo neuronams subręsti,
išleisti atšakas ir sukurti jungtis su kitais neuronais. Taigi, gali
būti, kad mums patiems to nežinant padedame žmonėms
išrašydami smegenų plastiškumą skatinančius vaistus. Žmonių,
kurių būklė psichoterapijos metu pagerėja, atmintis taip pat
pagerėja – tai reiškia, kad psichoterapija galbūt taip pat skatina
neuroninį hipokampų augimą.

***

POKYČIAI, KURIUOS PAVYKO PASIEKTI ponui L., galėtų nustebinti

net patį Freudą, ypač jeigu atsižvelgsime į pono L. amžių
psichoanalizės metu. Freudas žmonių gebėjimui keistis nu-
sakyti vartojo terminą „psichinis plastiškumas“ ir pripažino,
kad žmonių gebėjimas keistis yra skirtingas. Be to, jis
 343/580
pastebėjo, kad daugumai senesnių žmonių būdingas
„plastiškumo sunykimas“, dėl kurio jie tampa „sunkiai
pakeičiami ir nelankstūs“. Šį reiškinį jis priskyrė „įpročio galiai“
ir rašė: „Vis dėlto yra žmonių, kuriems pavyksta išlaikyti
psichinį plastiškumą gerokai ilgiau nei įprastinė amžiaus riba,
ir žmonių, kurie jį praranda anksčiau laiko.“ Tokiems
žmonėms, kaip pastebėjo jis, psichoanalizės seansų metu sunki-
ai sekasi atsikratyti neurozių. Jie gali aktyvuoti perkėlimus,
tačiau negali jų pakeisti. Akivaizdu, kad penkiasdešimtmetis
ponas L. pasižymėjo nelanksčia charakterio struktūra. Tai kaip-
gi jam pavyko pasikeisti?
Atsakymas į šį klausimą yra dalis didelės mįslės, kurią aš
vadinu plastiškumo paradoksu ir kurią laikau viena svarbiausių
šios knygos pamokų. Plastiškumo paradoksas reiškia, kad tos
pačios neuroplastiškumo savybės, kurios leidžia smegenims
keistis ir nulemia tam tikras lanksčias elgsenas, gali nulemti ir
kai kurias nelanksčias elgsenas. Visi žmonės pradeda gyvenimą
turėdami galimybę plastiškai keistis. Kai kurie iš mūsų tampa
be galo lanksčiais vaikais ir išlieka tokiais visą gyvenimą. Kitų
vaikystės spontaniškumą, kūrybiškumą ir nenuspėjamumą
keičia rutiniškas gyvenimas – mes imame kartoti tuos pačius
poelgius ir tampame rigidiškomis savo pačių karikatūromis. Ri-
gidiškumo link gali vesti viskas, kas susiję su nekintamu atkar-
tojimu: karjera, kultūrinė veikla, įgūdžiai ir neurozės. Iš tiesų
šios rigidiškos elgsenos apskirtai įmanomos ne dėl ko kito, o dėl
smegenų plastiškumo. Kaip metaforiškai pasakė Pascual-
Leone, neuroplastiškumas yra tarsi sniegas ant nuožulnios kal-
vos. Leisdamiesi rogėmis nuo kalvos viršūnės žemyn galime
būti lankstūs, nes turime galimybę kiekvieną kartą minkštame
sniege rinktis vis kitą kelią. Tačiau jei antrą ir trečią kartą
 344/580
leisdamiesi pasirinksime tą patį kelią, ims formuotis vėžės ir
netrukus įstrigsime tose vėžėse – mūsų kelias taps rigidiškas,
nes neuroniniams takams įsitvirtinus jie pamažu tampa
savaiminiais.
Neuroplastiškumas gali sukelti tiek lankstumą, tiek ir
psichikos rigidiškumą, todėl mes esame linkę iki galo
neįvertinti savo pačių lankstumo, kurį dauguma išgyvename
trumpais protrūkiais, potencialo.
Freudas buvo teisus teigdamas, kad plastiškumo nebuvi-
mas gali būti siejamas su įpročio galia. Neurozėms įsitvirtinti
paprastai taip pat padeda įpročio galia, nes jos verčia kartoti tas
pačias neįsisąmonintas elgsenas, ir, kadangi jos nėra įsisąmon-
intos, mes negalime jų pertraukti ar pasitelkę specialias techni-
kas nukreipti kita linkme. Tik tuomet, kai ponas L. suvokė
gynybiškų įpročių priežastį ir savo paties požiūrį į save bei
likusį pasaulį, jis galėjo, nepaisydamas amžiaus, pasitelkti
įgimtą plastiškumą.

KAI PONAS L. PRADĖJO LANKYTI psichoanalizės seansus, motina

jam buvo kaip šmėkla, kurios negalėjo matyti. Ji buvo ir gyva, ir
mirusi, o jis – jai amžinai ištikimas, nors nebuvo tikras, kad ji
apskritai kada nors egzistavo. Pripažinęs, kad motina iš tiesų
mirusi, jis nustojo matyti ją kaip vaiduoklį ir pajuto, kad iš tiesų
kažkada turėjo tikrą motiną, kuri buvo geras žmogus ir mylėjo jį
iki gyvenimo galo. Tik tuomet, kai jos šmėkla tapo mylinčia
pramote, jis išsilaisvino ir sugebėjo užmegzti artimą santykį su
gyva moterimi.
Psichoanalizė dažnai susijusi su šmėklų pavertimu
protėviais netgi tais atvejais, kai mirtis nėra pasiglemžusi pa-
cientų artimųjų. Neretai esame persekiojami svarbių praeities
 345/580
santykių, kurie pasąmoningai mus veikia dabartyje. Išnag-
rinėjus jie nustoja persekioti ir paprasčiausiai tampa mūsų is-
torijos dalimi. Mes galime savo šmėklas paversti protėviais
todėl, kad implicitinius prisiminimus, apie kuriuos neretai net
nenutuokiame tol, kol jie neiškyla, ir mums atrodo, kad jie
pasirodo „iš niekur nieko“, galime paversti aiškų kontekstą tur-
inčiais deklaratyviais prisiminimais, o tai leidžia lengviau juos
prisiminti ir išgyventi kaip praeities dalį.
Šiandieną H. M. – žymiausias neuropsichologijos atvejis –
vis dar gyvas ir eina aštuntąją dešimtį. Jo protas užstrigęs penk-
tajame praeito amžiaus dešimtmetyje – akimirkoje prieš pat
operaciją. Šios operacijos metu jam buvo išpjauti abu hipokam-
pai – vartai, pro kuriuos prisiminimai turi praeiti, jei norime
juos išlaikyti ir įgyvendinti ilgalaikius plastiškus pokyčius. Jis
negali trumpalaikių prisiminimų paversti ilgalaikiais, todėl jo
smegenų ir atminties struktūra išlieka tokia pati, kokia buvo
prieš operaciją, kaip ir turimas jo paties psichinis ir fizinis įva-
izdis. Liūdna, tačiau jis netgi negali atpažinti savęs veidrodyje.
Ericas Kandelis, kuris gimęs maždaug tuo pačiu laiku kaip ir H.
M., ir toliau atlieka hipokampo ir atminties plastiškumo tyr-
imus – tiria net pasikeitimus individualiose molekulėse. Jis ir
toliau kovoja su ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje
patirtais skausmingais išgyvenimais ir išleido svarbią in-
formatyvią atsiminimų knygą „Ieškant atminties“. Ponas L.,
kuris taip pat šiuo metu eina aštuntąją dešimtį, nebesijaučia
emociškai užstrigęs praeito amžiaus ketvirtajame dešimt-
metyje, nes jam pavyko iškelti į sąmonės lygmenį beveik šešias-
dešimties metų senumo įvykius, juos perrašyti ir to paties pro-
ceso metu perprogramuoti savo plastiškose smegenyse.
 346/580
[Pastabos ir nuorodos]
 10

JAUNĖJIMAS
Neuroninių kamieninių ląstelių atradimas
ir smegenų išsaugojimo pamokos

DEVYNIASDEŠIMTMETIS DAKTARAS Stanley Karansky negali

patikėti, kad jo gyvenimo tempas turi būti lėtas vien dėl to, kad
jis senas. Jis turi devyniolika palikuonių: penkis vaikus,
aštuonis anūkus ir šešis proanūkius. Žmona, su kuria išgyveno
penkiasdešimt trejus metus, mirė 1995 metais, o šiuo metu jis
gyvena Kalifornijoje su antrąja žmona Helen.
Jis gimė 1916 metais Niujorke, baigė Duke’o universiteto
medicinos mokyklą, 1942 metais atliko rezidentūrą, o Antrojo
pasaulinio karo metais sąjungininkams išsilaipinus Normandi-
joje, tarnavo karo mediku. Karo mediku Europoje jis ištarnavo
beveik ketverius metus, tuomet buvo išsiųstas į Havajus, kur
apsistojo ir dirbo anesteziologu iki tol, kol sulaukęs septynias-
dešimties išėjo į pensiją. Tačiau būti pensininku jam nepatiko,
 348/580
todėl persikvalifikavo į šeimos gydytoją ir dar dešimt metų – iki
aštuoniasdešimties – dirbo nedidelėje klinikoje.
Aš pakalbinau jį iš karto po Merzenicho „Posit Science“
komandos sukurtų pratimų smegenims treniruotės. Daktaras
Karansky nesiskundė kognityviųjų procesų sunykimu, nors,
kaip jis pats pridūrė, jo rašysena, vis dar neprasta, tapo nebe
tokia gera kaip anksčiau. Jo siekis paprasčiausiai išlaikyti sme-
genis sveikas.
2005 metais jis įdėjo į kompiuterį diską ir pradėjo gird-
imosios atminties stiprinimo programą, kurios pratimai jam
pasirodė „pakankamai sudėtingi ir įdomūs“. Jo buvo prašoma
nustatyti, garso dažnis didėja ar mažėja, išdėlioti skiemenis ta
tvarka, kuria juos girdėjo, identifikuoti pažįstamus garsus ir,
išklausius istorijos, atsakyti į pateiktus klausimus – visa tai
buvo skirta paaštrinti smegenų žemėlapius ir stimuliuoti sme-
genų plastiškumą reguliuojančius mechanizmus. Prie pratimų
jis dirbo tris mėnesius, po valandą su ketvirčiu per dieną, tris
kartus per savaitę.
– Pirmas šešias savaites nepastebėjau nieko. Maždaug
septintą savaitę pradėjau jaustis budresnis nei anksčiau. Ir iš
pačios programos, kuri padėjo man stebėti daromą pažangą,
galėjau pasakyti, kad man geriau sekėsi parinkti teisingus at-
sakymus ir apskritai ėmiau daug geriau jaustis. Tapau
budresnis ir vairuodamas automobilį tiek dieną, tiek ir naktį.
Ėmiau daugiau kalbėtis su žmonėmis, ir kalbėti man pasidarė
gerokai lengviau. Manau, kad paskutinėmis savaitėmis pagerėjo
ir mano rašysena. Padėjęs parašą pastebiu, kad jis atrodo taip
pat, kaip atrodė prieš dvidešimt metų. Mano žmona Helen taip
pat pastebėjo, kad atrodau budresnis, aktyvesnis ir greitesnis.
 349/580
Jis ketina palūkėti keletą mėnesių, tada iš naujo imtis
pratimų, kad palaikytų formą. Nors pratimai ir skirti girdimajai
atminčiai lavinti, jis, kaip ir „Fast ForWord“ programa
naudojęsi vaikai, pastebėjo ir bendresnio pobūdžio pažangą,
kadangi pratimai skatina ne tik girdimosios atminties, bet ir
plastiškumą reguliuojančių centrų stimuliaciją.
Be to, jis treniruojasi ir fiziškai.
– Mes su žmona tris kartus per savaitę ant CYBEX
treniruoklių atliekame raumenų pratimus, o po to tris-
dešimt–keturiasdešimt penkias minutes miname dviratį.
Daktaras Karansky save vadina savamoksliu iki gyvos gal-
vos. Jis skaito rimtus matematikos vadovėlius ir dievina įvairi-
us žaidimus, dėliones, dvigubus akrostichus ir sudoku
galvosūkius.
– Mėgstu skaityti istorines knygas, – sako jis. – Dažnai
nutinka, kad dėl kokios nors priežasties susidomiu tam tikru
laikotarpiu ir imu po jį raustis tol, kol jaučiuosi sužinojęs
pakankamai, kad galėčiau imtis ko kito.
Tai, ką kiti galbūt palaikytų diletantizmu, verčia jį nuola-
tos ieškoti naujovių bei naujų temų ir neleidžia atrofuotis jo
plastiškumą ir dopamino išskyrimą reguliuojančiai sistemai.
Kiekvienas naujas hobis jam tampa aistra.
– Prieš penkerius metus susidomėjau astronomija ir tapau
astronomu mėgėju. Kadangi tuo metu gyvenome Arizonos val-
stijoje ir sąlygos stebėti dangų buvo tokios geros, nusipirkau
teleskopą.
Jis yra taip pat rimtas uolienų kolekcionierius ir nemažai
to laiko, kurį kiti vadina senatve, praleido klajodamas po kasyk-
las ir ieškodamas uolienų pavyzdžių.
 350/580
– Ar ilgaamžiškumas – būdingas Jūsų šeimos bruožas? –
paklausiau.
– Ne, – atsakė jis. – Mano mama mirė nesulaukusi penki-
asdešimties. Tėvas mirė nesulaukęs septyniasdešimties – jis
kentėjo nuo pernelyg aukšto kraujospūdžio.
– O kokia buvo Jūsų sveikata?
– Na, vieną kartą aš buvau miręs. – Jis nusijuokia. –
Atleiskit, aš tiesiog mėgstu stulbinti žmones. Aš buvau ilgų dis-
tancijų bėgikas ir kartą 1982 metais, kai man buvo šešiasdešimt
penkeri, treniruotės Havajuose metu man ėmė virpėti širdies
skilveliai – ši širdies aritmija neretai baigiasi mirtimi, ir aš
tikrąja to žodžio prasme numiriau ant šaligatvio. Su manimi
bėgęs vyras buvo ganėtinai sumanus ir čia pat, ant šaligatvio,
ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą, o kiti bėgikai iškvietė gaisrinės
paramedikus, kurie atvyko gana greitai, atliko elektrošoką ir,
grąžinę normalų širdies ritmą, nuvežė mane į Straubo ligoninę.
Po to jam buvo atlikta šuntavimo operacija. Jis aktyviai
ėmėsi reabilitacijos programos ir greitai pasveiko.
– Po šio įvykio nustojau dalyvauti profesionaliose bėgimo
varžybose, bet ir toliau, nors ir kur kas lėčiau, nubėgdavau
dvidešimt penkias mylias per savaitę.
2000 metais, kai jam buvo aštuoniasdešimt treji, ištiko
dar vienas širdies smūgis.
Jis mėgsta bendrauti, bet ne didelėmis grupėmis.
– Nemėgstu vaikščioti į kokteilių vakarėlius, kur žmonės
tiesiog susirenka ir šnekasi. Man tokie dalykai dažniausiai
nepatinka. Aš verčiau jau atsisėsiu su kuo nors dviese, trise ar
keturiese ir, suradę bendrų interesų, galėsime juos išsamiau pa-
nagrinėti. Nekalbu apie pokalbius apie tai, kaip kas jaučiasi.
 351/580
Jis paaiškina, kad jie su žmona nėra dideli keliautojai –
bet čia jau grynai požiūrio klausimas. Kai jam buvo aštuonias-
dešimt vieni, jis, kiek pramokęs rusų kalbą, kartu su rusų mok-
slininkų laivo įgula leidosi į Antarktiką.
– Kokiu tikslu? – paklausiau aš.
– Nes ji ten yra.
Per kelerius pastaruosius metus jis aplankė Jukataną,
Britaniją, Prancūziją, Šveicariją ir Italiją, praleido šešias
savaites Pietų Amerikoje ir aplankė dukterį, gyvenančią Jun-
gtiniuose Arabų Emyratuose, taip pat Omaną, Australiją,
Naująją Zelandiją, Tailandą ir Honkongą.
Jis visuomet ieško naujų užsiėmimų, o kai jau ko nors
imasi, sutelkia į tai visą dėmesį – tai yra būtina sąlyga smegenų
pokyčiams pasireikšti.
Jis sako:
– Aš visuomet linkęs susikoncentruoti ir intensyviai
sutelkti dėmesį į tai, kas mane tuo metu domina. Kai man
pavyksta pasiekti aukštesnį lygį, nustoju ta veikla domėtis taip
įtemptai kaip anksčiau ir savo susidomėjimo čiuptuvais bandau
užčiuopti ką nors nauja.
Jo filosofinis požiūris į gyvenimą taip pat padeda tausoti
smegenis – nepraleidžia pernelyg daug laiko nervindamasis dėl
smulkmenų. O tai labai svarbu, nes streso metu išsiskiria gli-
ukokortikoidai, galintys sunaikinti hipokampo ląsteles.
– Jūs atrodote kur kas ramesnis ir mažiau nervingas nei
dauguma žmonių, – tariu.
– Pastebėjau, kad šis bruožas žmogui gali būti labai
naudingas.
– Ar Jūs optimistas?
 352/580
– Nelabai, bet manau, kad žinau, kas yra atsitiktiniai
įvykiai. Daugybės mano gyvenimą veikiančių veiksnių kontroli-
uoti aš negaliu. Aš galiu juos kontroliuoti tik tiek, kiek galiu
suvaldyti savo reakciją į juos. Aš rūpinuosi tik dėl tų dalykų,
kuriuos sukontroliuoti galiu, ir dėl įvykių, kurių baigčiai galiu
turėti įtakos, o mano susikurta filosofija man padeda tai
padaryti.

DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PRADŽIOJE žymiausias pasaulio

neuroanatomas, Nobelio premijos laureatas, padėjęs pagrindus
neuronų struktūros suvokimui, Santiago Ramónas y Cajalas,
susidomėjo viena apmaudžiausių su žmogaus smegenų ana-
tomija susijusių problemų. Manyta, kad skirtingai nei prim-
ityvesnių gyvūnų, pavyzdžiui, driežų, traumą patyrusios
žmogaus smegenys atsikurti negali. Šis bejėgiškumas nėra
būdingas kitiems žmogaus organams. Įsipjovus oda gali sugyti
išauginusi naujas odos ląsteles, lūžę kaulai gali sugyti, pažeistas
kepenų ar žarnyno vidinis paviršius taip pat gali atsikurti, o
netekus kraujo jis atgaunamas, nes kaulų čiulpai prireikus gali
virsti raudonaisiais arba baltaisiais kraujo kūneliais. Smegenys
buvo nerimą kelianti išimtis. Buvo žinoma, kad žmogui sen-
stant miršta milijonai neuronų. Buvo žinoma, kad kiti organai
naujus audinius gali pagaminti iš kamieninių ląstelių, tačiau
smegenyse jų nebuvo rasta. Pagrindinis tuo metu vyravęs šio
reiškinio paaiškinimas buvo toks: žmogaus smegenys vykstant
evoliucijai tapo tokios sudėtingos ir specializuotos, kad prarado
galią pagaminti pakaitines ląsteles. Be to, mokslininkams buvo
neaišku, kaip į sudėtingą neuroninį tinklą patekęs naujas neur-
onas galėtų sukurti tūkstančius sinapsinių ryšių, nesukeldamas
 353/580
chaoso visame neuroniniame tinkle. Žmogaus smegenys buvo
laikomos uždara sistema.
Ramónas y Cajalas vėlesniąją karjeros dalį praleido
ieškodamas bet kokios užuominos, rodančios, kad galvos ar
nugaros smegenys gali keistis, atsikurti ar struktūriškai
persitvarkyti. Jam to padaryti nepavyko.
1913 metais išleistame šedevre „Nervų sistemos degenera-
cija ir regeneracija“ jis rašė: „Suaugusių žmonių [smegenų]
centruose esantys nervų takai yra nekintantys, baigtiniai ir
nepajudinami. Viskas gali žūti, bet niekas negali atsikurti.
Ateities mokslas, jei tik įmanoma, privalo paneigti šį negailest-
ingą nuosprendį.“
Štai tokia buvo to meto situacija.

AŠ ŽIŪRIU PRO MIKROSKOPĄ vienoje pažangiausių mano kada

nors aplankytų laboratorijų – Fredericko Gage’o-Rusty laborat-
orijoje, priklausančioje La Jolos mieste, Kalifornijoje, veiki-
ančioms Salko laboratorijoms. Žvelgiu į gyvas žmogaus neur-
onines kamienines ląsteles. Frederickas Gage’as, bendradarbi-
audamas su švedu Peteriu Erikssonu, šias ląsteles hipokampe
atrado 1998 metais.
Mano regimos neuroninės kamieninės ląstelės virpa
gyvybingumu. Neuroninėmis kamieninėmis ląstelėmis jos vadi-
namos todėl, kad dalijimosi ir diferenciacijos būdu gali virsti
neuronais arba neuronų veiklą smegenyse palaikančiomis glijos
ląstelėmis. Mano stebimos ląstelės dar nėra diferencijuotos į
neuronus arba glijas ir dar nėra virtusios „specializuotomis“,
todėl jos visos atrodo vienodai. Tačiau kamieninės ląstelės indi-
vidualumo trūkumus kompensuoja nemirtingumu. Kamieninės
ląstelės neprivalo specializuotis ir gali toliau dalytis
 354/580
pagamindamos identiškas savo pačių kopijas – tai jos gali da-
ryti amžinai ir niekados nepasendamos. Todėl kamieninės
ląstelės dažnai apibūdinamos kaip amžinai jaunos (vadinamos
naujagimėmis) smegenų ląstelės. Šis atsinaujinimo procesas
vadinamas neurogeneze ir trunka iki pat gyvenimo pabaigos.

IŠ DALIES NEURONINĖS KAMIENINĖS LĄSTELĖS liko ilgai

nepastebėtos todėl, kad jos prieštaravo teorijai, sakančiai, kad
smegenys yra tarsi sudėtinga mašina ar kompiuteris – juk
mašinoms naujos dalys neauga. Kai 1965 metais Josephas Alt-
manas ir Gopalas D. Dasas Masačusetso technologijos institute
atrado šias ląsteles žiurkių smegenyse, niekas jais nepatikėjo.
Tuomet paukščių specialistas Fernando Nottebohmas dev-
intajame dešimtmetyje pastebėjo, kad paukštis giesmininkas
kiekvieną sezoną gieda vis naujas giesmes. Ištyręs paukščio gie-
smininko smegenis jis išsiaiškino, kad kiekvienais metais
giedojimo sezono metu, kuomet šie paukščiai gieda daugiausiai,
už naujų giesmių mokymąsi atsakingoje smegenų srityje išaug-
davo vis naujų smegenų ląstelių. Nottebohmo atradimo įkvėpti
mokslininkai ėmė tirti žmogui artimesnių gyvūnų smegenis.
Primatų neuronines kamienines ląsteles pirmoji atrado Eliza-
beth Gould iš Prinstono universiteto. Kiek vėliau Erikssonas ir
Gage’as rado genialų būdą pažymėti smegenų ląsteles žymekliu
BrdU, kuris į neuronus patenka būtent tuo momentu, kai jie už-
gimsta, ir kuris, patekęs po mikroskopu, skleidžia ypatingą
šviesą. Erikssonas ir Gage’as, gavę nepagydomomis ligomis ser-
gančių pacientų sutikimą, į jų smegenis įšvirkštė šio žymeklio.
Šiems pacientams mirus, Erikssonas ir Gage’as ėmėsi tirti jų
smegenis ir hipokampuose atrado naujų, neseniai
 355/580
susiformavusių neuronų. Taigi, ištyrus tuos pacientus sužinota,
kad gyvi neuronai formuojasi iki pat gyvenimo pabaigos.
Mokslininkai ir toliau ieško neuroninių kamieninių
ląstelių kitose žmogaus smegenų dalyse. Iki šiol uodžiamajame
stormenyje (smegenų srityje, kuri skirta apdoroti kvapams)
pavyko atrasti aktyviai veikiančių neuroninių kamieninių
ląstelių, tuo tarpu smegenų pertvaroje (kurioje apdorojamos
emocijos), dryžuotajame kūne (kuris apdoroja judesius) ir
nugaros smegenyse buvo rastos miegančios, arba neaktyvios,
ląstelės. Gage’as ir kiti mokslininkai šiomis dienomis siekia
išrasti vaistus, kurie padėtų aktyvuoti miegančias kamienines
ląsteles. Šie vaistai galėtų būti naudingi žmogui susižalojus tą
smegenų sritį, kurioje yra miegančių ląstelių. Taip pat jie siekia
išsiaiškinti, ar įmanoma kamienines ląsteles sėkmingai persod-
inti į sužalotą sritį, o galbūt netgi paskatinti jas ten persikelti
savarankiškai.

SIEKDAMA SUŽINOTI, AR NEUROGENEZĖ gali padėti sustiprinti

psichinius gebėjimus, Gage’o komanda ėmė ieškoti būdų, kaip
paskatinti neuroninių kamieninių ląstelių augimą. Gage’o
kolega Gerdas Kempermannas keturiasdešimt penkias dienas
laikė peles aplinkoje, kur pilna kamuoliukų, vamzdelių, bėgimo
ratų bei kitų pelėms skirtų žaislų. Praėjus šiam terminui, ištyręs
pelių smegenis Kempermannas pastebėjo, kad, palyginti su
pelėmis, kurios buvo laikomos standartiniuose narvuose,
papildytoje aplinkoje gyvenusių pelių hipokampai buvo išaugę
15 procentų ir turėjo keturiasdešimt tūkstančių naujų neuronų
– taip pat apie 15 procentų daugiau nei kitų pelių.
Pelės paprastai gyvena apie dvejus metus. Tyrėjų ko-
mandai ištyrus senesnes peles, kurios antrojoje gyvenimo
 356/580
pusėje dešimt mėnesių buvo laikomos papildytoje aplinkoje,
pastebėta, kad neuronų skaičius jų hipokampe buvo išaugęs
penkis kartus. Šios pelės pasižymėjo geresniais mokymosi, tyr-
inėjimo, judesių ir kitais pelių intelekto rodikliais nei papras-
tesnėmis sąlygomis laikytos pelės. Nors ne taip greitai kaip
jaunesnių pelių, jų smegenyse taip pat formavosi nauji neur-
onai. Tai rodo, kad ilgalaikis aplinkos papildymas turi didžiulę
įtaką neurogenezei senstančiose smegenyse skatinti.
Vėliau jo komanda ėmė aiškintis, kokia veikla skatina
pelių smegenų ląstelių augimą, ir sužinojo, kad yra du būdai
bendram neuronų skaičiui smegenyse padidinti: užauginant
naujus neuronus arba pratęsiant esamų neuronų gyvavimo
trukmę.
Gage’o kolegė Henriette van Praag pademonstravo, kad
veiksmingiausias instrumentas naujiems neuronams užauginti
yra bėgimo ratas. Praleidus ant šio rato vieną mėnesį, pelės hi-
pokampo neuronų skaičius išauga dvigubai. Gage’as man
paaiškino, kad pelės ratu iš tikrųjų nebėga – taip tik atrodo
todėl, kad rato sukeliamas pasipriešinimas minimalus. Iš tiesų
pelės paprasčiausiai eina greitu žingsneliu.
Gage’as iškėlė teoriją, kad natūraliomis sąlygomis ilgalai-
kis greitas vaikščiojimas pamažu keičia gyvūno aplinką, kuri
reikalauja naujo mokymosi ir sukelia tai, ką Gage’as vadina
išankstine proliferacija.
– Jeigu gyventume tik šitame kambaryje, – aiškina jis, – ir
tai būtų vienintelis mūsų patyrimas, neurogenezė būtų
nereikalinga. Mes žinotume viską apie šią aplinką ir galėtume
funkcionuoti su savo turimomis pamatinėmis žiniomis.
Ši teorija, teigianti, kad neurogenezę sukelti gali aplinkos
pasikeitimas, puikiai dera su Merzenicho atradimu, kad,
 357/580
norėdami išlaikyti sveikas smegenis, privalome mokytis ko nors
nauja, o ne paprasčiausiai kartoti seniai įvaldytus įgūdžius.
Tačiau, kaip jau minėjau, yra ir antras būdas neuronų
skaičiui hipokampe padidinti – tai galima padaryti pratęsiant
jau esamų neuronų gyvenimo trukmę. Ištyrę peles komandos
nariai pastebėjo, kad kiti pelėms pritaikyti žaislai – kamuoli-
ukai ir vamzdeliai – neskatino naujų neuronų augimo, bet lėmė
ilgesnę naujai susikūrusių neuronų gyvavimo trukmę at-
itinkamoje smegenų srityje. Elizabeth Gould taip pat išsi-
aiškino, kad mokymasis, netgi jei jis vyksta nepapildytoje ap-
linkoje, padeda kamieninėms ląstelėms ilgiau išlikti gyvoms.
Todėl fiziniai pratimai ir mokymasis veikia papildydami vienas
kitą: fiziniai pratimai skatina naujų ląstelių gaminimąsi, o
mokymasis padeda joms ilgiau išgyventi.

***

NORS NEURONINIŲ KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ atradimas yra

nepaprastai reikšmingas įvykis, jos tėra tik vienas iš įrankių ir
būdų atnaujinti ir patobulinti senstančias smegenis. Kad ir kaip
paradoksaliai tai gali nuskambėti, tačiau kartais neuronų
praradimas gali padėti pagerinti tam tikrą smegenų funkciją.
Pavyzdžiui, paauglystės metu ima reikštis stiprus „genėjimo“
procesas, kurio metu sunyksta dažnai nenaudojami sinapsiniai
ryšiai ir neuronai. Tai bene dramatiškiausias principo „Naudo-
kis arba prarasi“ pasireiškimo atvejis. Į nenaudojamus neuro-
nus tiekti kraują, deguonį ir energiją labai netaupu, todėl jų
panaikinimas padeda užtikrinti veiksmingesnę ir labiau sutelk-
tą smegenų veiklą.
 358/580
Tai, kad senyvame amžiuje vis dar vyksta neurogenezė,
nereiškia, kad smegenys, kaip ir kiti organai, neima pamažu
nykti. Tačiau netgi nykimo proceso sūkuryje smegenys išgyvena
masinio plastiško persitvarkymo etapą – tai jos daro tikriausiai
siekdamos prisitaikyti prie praradimų. Melanie Springer ir
Cheryl Grady iš Toronto universiteto parodė, kad senstant
pažintinė smegenų veikla vyksta ne tose smegenų skiltyse, kuri-
ose ji vyko tuomet, kai buvome jauni. Jauniems Springer ir
Grady eksperimento dalyviams, kurių amžius siekė nuo keturi-
olikos iki trisdešimties metų, atlikus keletą pažintinių testų, jų
smegenų skenogramos parodė, kad subjektai daugiausia
naudojosi smilkinio skiltimi, esančia kraštinėje smegenų dalyje,
ir kad kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo intensyvesnė buvo šios
skilties veikla.
Vyresnių nei šešiasdešimt penkerių metų subjektų sme-
genys veikė kiek kitaip. Skenogramos parodė, kad smegenyse
pažintinė veikla buvo kontroliuojama kaktos skilties, ir kuo
geresnis žmogaus išsilavinimas, tuo intensyvesnė buvo būtent
šios skilties veikla.
Šis smegenų pokytis yra dar vienas jų plastiškumo ženk-
las: funkcinių apdorojimo sričių perkėlimas iš vienos skilties į
kitą yra vienas didžiausių galimų funkcijos perkėlimų. Niekas
nežino, nei kas sukelia šį pokytį, nei kodėl tiek daug tyrimų
įrodo, kad labiau išsilavinę žmonės geriau apsaugoti nuo
psichinio nuosmukio. Populiariausia teorija teigia, kad moky-
mosi metais sukuriamas „kognityvusis rezervas“ (psichinei
veiklai paskiriama kur kas daugiau neuroninių tinklų), kurio
galime griebtis prasidėjus smegenų nykimo procesui.
Senstant vyksta dar vienas didelio masto smegenų
persitvarkymas. Kaip jau matėme, daugelis smegenų funkcijų
 359/580
„lateralizuotos“: kalba didele dalimi yra kairiojo smegenų pus-
rutulio kontroliuojama funkcija, tuo tarpu vaizdinės erdvės
funkcijos reguliuojamos dešiniojo pusrutulio. Šis reiškinys vad-
inamas „smegenų pusrutulių asimetrija“. Tačiau neseniai
Roberto Cabeza ir kitų Duke’o universitete atlikti tyrimai par-
odė, kad senstant lateralizacija taip pat iš dalies ima nykti. Pre-
frontalinės srities veikla, anksčiau vykusi tik viename pus-
rutulyje, ima reikštis ir kitame. Nors tiksliai nežinome, kodėl
taip yra, viena teorija teigia, kad senstant ima silpnėti vienas
pusrutulis, todėl jo veiklą imasi kompensuoti kitas smegenų
pusrutulis. Kitaip sakant, smegenų persitvarkymas kyla iš reak-
cijos į trūkumus pačiose smegenyse.

DABAR JAU ŽINOME, KAD FIZINIAI ir psichiniai pratimai gyvū-

nams padeda sukurti daugiau naujų smegenų ląstelių ir iš-
saugoti senas. Be to, žinoma daug tyrimų, įrodančių, kad
psichiškai aktyviai gyvenantys žmonės pasižymi geresne sme-
genų funkcijų veikla. Kuo labiau išsilavinę ir kuo socialiai bei
fiziškai aktyvesni esame, kuo dažniau užsiimame psichiką skat-
inančia veikla, tuo mažiau gresia Alzheimerio liga ar
silpnaprotystė.
Ne visi užsiėmimai šiuo atžvilgiu lygiaverčiai. Įtempto
susikaupimo reikalaujantys užsiėmimai (pavyzdžiui, mokymas-
is groti muzikos instrumentu, stalo žaidimai, skaitymas ar šoki-
ai) tiesiogiai susiję su mažesne silpnaprotystės rizika. Lanky-
damas šokių pamokas, kurių metu reikia mokytis naujų
judesių, žmogus susiduria tiek su fiziniais, tiek ir su psichiniais
iššūkiais ir yra priverstas sutelkti dėmesį. Mažiau intensyvūs
užsiėmimai (pavyzdžiui, boulingas, vaikų priežiūra ar golfas)
nėra siejami su mažesne tikimybe susirgti Alzheimerio liga.
 360/580
Šie tyrimai leidžia manyti, tačiau nepateikia įrodymų, kad
Alzheimerio ligos galima išvengti pasitelkus smegenims skirtus
pratimus. Jie susiję ir koreliuoja su mažesne Azheimerio ligos
tikimybe, tačiau koreliacija neįrodo priežastingumo ryšio. Gali
būti, kad žmonės suserga lėtine ir neįmanoma diagnozuoti ank-
styva Alzheimerio ligos forma, todėl jie jau ankstyvajame amži-
uje ima lėtinti gyvenimo tempą ir tampa mažiau aktyvūs.
Daugiausia, ką galime pasakyti apie ryšį tarp pratimų smegen-
ims ir Alzheimerio ligos tikimybės, yra tai, kad šioje srityje
galima rasti nemažai vilties.
Tačiau, kaip matėme iš Merzenicho darbų, kitos dažnai su
Alzheimerio liga maišomos būklės, senatvinio atminties
netekimo – senyvo amžiaus žmonėms būdingo tipiško atmin-
ties sutrikimo – galima visiškai išvengti pasitelkus tinkamus
psichinius pratimus. Nors daktaras Karansky bendro kognityvi-
ojo nuosmukio ir nepatyrė, jis išgyveno keletą su amžiaus
nulemtu atminties praradimu susijusių „senatvinių momentų“,
o jam atlikus pratimų programą tapo akivaizdu, kad jam
pavyko išvengti kitų problemų, apie kurias jis neturėjo nė men-
kiausios nuojautos.

PASIRODO, PONAS KARANSKY, siekdamas išvengti su amžiumi

susijusio atminties netekimo, viską darė teisingai. Jis yra
pavyzdys, kuriuo mes visi turėtume sekti.
Fizinis aktyvumas padeda ne vien dėl to, kad skatina naujų
neuronų gamybą, bet ir todėl, kad protas veikia smegenyse, o
smegenims reikia deguonies. Vaikščiojimas, važiavimas dvir-
ačiu ir kiti širdies bei kraujagyslių darbą gerinantys užsiėmimai
užtikrina stabilų deguonies tiekimą į smegenis ir padeda šiuos
užsiėmimus praktikuojantiems žmonėms džiaugtis
 361/580
paaštrėjusiais protiniais gebėjimais, kaip dar prieš du tūk-
stančius metų pastebėjo Romos laikų filosofas Seneka. Neseniai
atlikto tyrimo duomenys parodė, kad fiziniai pratimai stimuli-
uoja smegenų neuronų augimo faktoriaus gaminimąsi ir išs-
iskyrimą. Kaip matėme trečiajame šios knygos skyriuje „Sme-
genų pertvarka“, šis veiksnys atlieka nepaprastai svarbų vaid-
menį su smegenų plastiškumu susijusiems procesams. Tiesą
pasakius, smegenis pagyvina viskas, kas sveika širdžiai ir
kraujagyslėms, taip pat ir sveika dieta. Treniruojantis nebūtina
persistengti – pakaks paprasčiausiai natūralių galūnių judesių.
Kaip išsiaiškino van Praag ir Gage’as, naujų neuronų augimą
skatina netgi vaikščiojimas sparčiu žingsneliu.
Fiziniai pratimai stimuliuoja jutiminę bei motorinę žieves
ir padeda palaikyti smegenyse pusiausvyros sistemą. Senstant
šios funkcijos ima nykti, todėl mes pradedame vis dažniau kristi
ir renkamės vis daugiau laiko praleisti namuose.
Niekas labiau nepaspartins smegenų atrofijos nei buvimas
imobilizuotam nekintančioje aplinkoje. Monotonija kenkia
dopaminą reguliuojančiai ir dėmesio sistemoms, kurios būtinos
smegenų plastiškumui palaikyti. Kognityviškai papildyti fiziniai
užsiėmimai, pavyzdžiui, naujų šokio žingsnelių mokymasis,
padės apsisaugoti nuo problemų, susijusių su pusiausvyros
laikymu. Be to, šių žingsnelių mokymasis turi papildomą pri-
valumą – šis užsiėmimas turi ir socialumo elementą, kuris taip
pat padeda palaikyti smegenų sveikatą. Nors ši sporto rūšis
lieka neištirta, žinoma, kad tai chi (tai či) pratimai reikalauja
intensyviai sutelkti dėmesį į motorinius judesius ir skatina sme-
genyse esančią pusiausvyros sistemą. Be to, šie pratimai turi ir
meditacinį aspektą, kuris, kaip įrodyta, padeda veiksmingai
 362/580
sumažinti stresą ir tokiu būdu išsaugoti atmintį bei hipokampe
esančius neuronus.
Daktaras Karansky nuolatos siekia išmokti ką nors nauja,
o tai, anot Harvardo psichiatro, George’o Vaillanto, kuris
vadovauja didžiausio masto ir ilgiausios trukmės – žmogaus
gyvenimo ciklo – Harvardo universiteto suaugusiųjų raidos tyr-
imui, gali daryti didelę įtaką žmogaus laimei ir sveikatai
senyvame amžiuje. George’as Vaillantas sekė 824 žmonių
gyvenimus nuo paauglystės iki senyvo amžiaus. Šie žmonės at-
stovavo trims visuomenės grupėms: buvusiems Harvardo stu-
dentams, neturtingiems bostoniečiams ir labai aukštu intelekto
koeficientu pasižyminčioms moterims. Kai kurie iš šių žmonių,
kuriems dabar jau per aštuoniasdešimt metų, buvo stebimi
daugiau nei šešis dešimtmečius. Remiantis tyrimo duomenimis,
Vaillantas nusprendė, kad senatvė nėra vien tik paprasčiausias
nuosmukio ir sunykimo procesas, kaip linkę galvoti daugelis
jaunų žmonių. Senyvo amžiaus žmonės dažnai įgyja naujų
įgūdžių ir paprastai yra kur kas išmintingesni bei socialiai prisi-
taikę nei kad buvo jaunystėje. Pagyvenę žmonės, tiesą pasakius,
mažiau nei jauni linkę sirgti depresija, ir kol jų nepasiglemžia
mirtina liga, retai kada yra kankinami paralyžiuojančių
negalavimų.
Žinoma, sudėtingi psichiniai pratimai padidins tikimybę,
kad hipokampų neuronai ilgesnį laiką išliks gyvybingi. Iš vienos
pusės, galima rinktis patikrintus pratimus smegenims –
pavyzdžiui, tuos, kuriuos sukūrė Merzenichas. Tačiau gyveni-
mas skirtas gyventi, o ne vien atlikinėti pratimams, todėl geri-
ausia, jei žmonės renkasi daryti ką nors tokio, ką visuomet
norėjo daryti, bet neturėjo kada ar negalėjo. Tokiu atveju
žmonės bus kur kas labiau motyvuoti, o tai labai svarbu. Mary
 363/580
Fasano, būdama aštuoniasdešimt devynerių metų, pabaigė
Harvardo bakalauro studijas. Pirmasis Izraelio ministras
pirmininkas Davidas Ben Gurionas, sulaukęs senatvės, sav-
arankiškai ėmė mokytis senovės graikų kalbos, kad galėtų per-
skaityti klasikinius kūrinius originalo kalba. Žmogui gali kilti
klausimas: „Kam to reikia? Ką noriu apgauti? Aš juk priėjau
kelio galą.“ Tačiau toks mąstymas yra pranašystė, kuri išsipildo
savaime – tik pagreitina psichinį smegenų, kurios veikia pagal
principą „Naudokis arba prarasi“, nuosmukį.
Būdamas devyniasdešimties Frankas Lloydas Wrightas
suprojektavo Guggenheimo muziejų. Būdamas septyniasdešimt
aštuonerių Benjaminas Franklinas išrado bifokalinius akinius.
Remdamiesi kūrybiškumo tyrimų duomenimis, H. C. Lehman-
as ir Deanas Keithas Simontonas išsiaiškino, kad nors daugu-
moje sričių kūrybiškumo viršūnę žmonės pasiekia būdami nuo
trisdešimt penkerių iki penkiasdešimt penkerių metų amžiaus,
septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį gyvenantys žmonės, nors ir
dirba lėčiau, yra ne ką mažiau produktyvūs nei kad buvo eidami
trečiąjį dešimtmetį.
Kai violončelininkui Pablo Casalsui buvo devyniasdešimt
vieni, vienas mokinys jo paklausė: „Meistre, kodėl Jūs nesili-
aujate praktikavęsis?“ Casalsas atsakė: „Nes aš vis dar darau
pažangą.“

[Pastabos ir nuorodos]
 11

DAUGIAU NEI DALIŲ

SUMA
Kokios radikaliai plastiškos gali būti smegenys

KITOJE STALO PUSĖJE SĖDINTI ir su manimi juokaujanti moteris

gimė su puse smegenų. Dar jai būnant motinos gimdoje įvyko
kažkas katastrofiška, nors niekas negali paaiškinti, kas tiksliai
nutiko. Tai nebuvo insultas, nes insultas sunaikina sveiką aud-
inį, bet Michelle Mack kairysis smegenų pusrutulis niekuomet
ir nebuvo susiformavęs. Jos gydytojai spėliojo, kad kairioji
miego arterija, kuri paprastai tiekia kraują į kairįjį smegenų
pusrutulį, buvo užblokuota dar tuomet, kai Michelle buvo
gemalo stadijos, ir tai neleido susiformuoti kairiajam pus-
rutuliui. Jai gimus gydytojai atliko įprastinius testus ir motinai
Carol pasakė, kad ji – normalus kūdikis. Netgi šiandieną neuro-
logai, neatlikę smegenų skenogramos, tikriausiai nedrįstų
 365/580
spėlioti, kad jai trūksta viso smegenų pusrutulio. Man staiga iš-
kyla klausimas, kiek dar yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą
nugyveno su puse smegenų, patys apie tai nieko net
nenutuokdami.
Aš aplankiau Michelle norėdamas pamatyti, kokio masto
neuroplastiški pokyčiai įmanomi žmogui, kurio smegenys
išgyveno tokio lygio sukrėtimą. Tačiau jei Michelle gali funk-
cionuoti, turėdama tik vieną smegenų pusrutulį, ne mažesnį
sukrėtimą teks patirti ir doktriniškai lokalizacionizmo teorijai,
teigiančiai, kad kiekvienas smegenų pusrutulis yra genetiškai
suprogramuotas atlikti tik tam tikras specializuotas funkcijas.
Sunku būtų įsivaizduoti geresnį pavyzdį ar geresnį testą
žmogaus neuroplastiškumui patikrinti.
Nors turi tik dešinįjį smegenų pusrutulį, Michelle nėra
prie gyvybės palaikymo aparato prijungta būtybė. Jai dvidešimt
devyneri. Žydros jos akys žvelgia iš už storų akinių stiklų. Ji
dėvi mėlynus džinsus, miega mėlynai nudažytame kambaryje ir
ganėtai normaliai kalba. Ji dirba ne visu etatu, skaito, mėgsta
žiūrėti filmus ir leisti laiką su šeima. Visa tai gali daryti tik
todėl, kad dešinysis jos smegenų pusrutulis perėmė tokias
esmines kairiojo pusrutulio reguliuojamas psichines funkcijas
kaip kalba. Jos psichinė raida rodo, kad neuroplastiškumas
nėra vien tik nereikšmingas ir kraštutinis fenomenas – dėl
neuroplastiškumo jos smegenys visuotinai persitvarkė.
Michelle dešinysis pusrutulis turi ne tik atlikti esmines
kairiojo pusrutulio funkcijas, bet ir taupiai išnaudoti „savo“
funkcijas. Normaliose smegenyse kiekvienas pusrutulis padeda
patobulinti kito pusrutulio vystymosi procesą, siųsdamas šiam
elektros signalus, kuriais partnerį informuoja apie atliekamą
veiklą. Taip abu pusrutuliai tarpusavyje koordinuoja darbą.
 366/580
Michelle dešinysis pusrutulis turėjo vystytis be kairiojo pagal-
bos ir pats išmokti, kaip išgyventi ir funkcionuoti.
Michelle pasižymėjo neeiliniais skaičiavimo gebėjimais –
mokslininko lygio gebėjimais, – kuriuos ji pritaiko žaibišku
greičiu. Kartu ji turi specialiųjų poreikių ir negalių. Ji nemėgsta
keliauti ir lengvai pasiklysta nepažįstamoje aplinkoje. Jai sunki-
ai sekasi suprasti tam tikras abstrakčias idėjas. Tačiau ji gyvena
visavertį vidinį gyvenimą: gali skaityti, melstis ir mylėti. Jos
kalba normali, išskyrus tuos atvejus, kai susierzina. Ji dievina
Carol Burnett komedijas. Ji seka naujienas, žiūri krepšinį ir
balsuoja rinkimuose. Jos gyvenimas įrodo, kad žmogus – tai
daugiau nei jo kūno dalių suma, o tai, kad žmogus turi tik pusę
smegenų, nereiškia, kad jis – pusprotis.

PRIEŠ ŠIMTĄ KETURIASDEŠIMT METŲ Paulas Broca pradėjo lokal-

izacionizmo erą ištaręs: „Žmogus kalba kairiuoju smegenų pus-
rutuliu.“ Broca buvo ne tik lokalizacionizmo, bet ir su juo
susijusios „lateralizacijos“ teorijos, tyrusios skirtumus tarp
kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių, pradininkas. Kairysis
pusrutulis pradėtas laikyti verbaline teritorija, kurioje buvo at-
liekama tokia simbolika paremta veikla kaip kalba ar aritmet-
iniai skaičiavimai. Dešinysis pusrutulis buvo atsakingas už
daugumą neverbalinių funkcijų, tarp kurių buvo ir regimosios-
erdvinės (žemėlapio nagrinėjimas ar susivokimas erdvėje), ir
„vaizduotės“ bei „artistinių“ veiklų valdymas.
Michelle patirtis primena, kiek nedaug mes tesuprantame
apie kai kuriuos pačius primityviausius žmogaus smegenų
funkcionavimo aspektus. Kas nutinka, kai abiejų pusrutulių val-
domos funkcijos turi varžytis dėl vietos bendroje erdvėje? Ko,
jeigu iš viso ko nors, turi būti atsisakyta? Kiek smegenų reikia
 367/580
tam, kad išgyventume? Kiek smegenų reikia tam, kad galėtume
turėti sąmojį, asmeninį skonį, jausti empatiją ar dvasinį ilgesį,
subtilumą? Jeigu galime išgyventi ir gyventi be pusės smegenų
audinio, kodėl apskritai jo tiek daug turime?
Ir tada lieka dar vienas klausimas: ką reikštų gyventi jos
gyvenimą?

AŠ SĖDŽIU MICHELLE ŠEIMOS namų svetainėje, viduriniosios

klasės rajone Fols Čerče, Vidžinijos valstijoje, ir žiūriu filmuotą
medžiagą apie jos MRT, kurioje pailiustruota jos smegenų ana-
tomija. Dešinėje matyti normalūs pilkos spalvos dešiniojo pus-
rutulio susitraukimai. Kairėje pusėje, neskaitant plonytės ne-
taisyklingos formos pusiasalio pavidalo pilkos smegenų audinio
juostelės, atstojančios jos kairįjį pusrutulį, matyti tik juoda
spalva, reiškianti tuštumą. Michelle pati šio filmo niekada nėra
mačiusi.
Tą tuštumą Michelle vadina „mano cista“, ir kai ji kalba
apie „savo cistą“ arba „tą cistą“, atrodo, kad ši jai labai reali,
tarsi šiurpinantis veikėjas iš mokslinės fantastikos filmo. Ir iš
tiesų žiūrėti į jos skenogramą – labai šiurpinantis išgyvenimas.
Žiūrėdamas į Michelle, aš matau visą jos veidą, jos akis ir
šypseną ir negaliu susilaikyti neįsivaizdavęs tokios pat simetri-
jos jos smegenyse. Tačiau skenograma priverčia staigiai
prabusti.

MICHELLE KŪNAS TURI KELETĄ požymių, bylojančių apie trūk-

stamą pusrutulį. Dešinysis jos riešas išlenktas ir šiek tiek pas-
isukęs, tačiau ji gali jį suvaldyti, net jeigu paprastai nurodymai
dešiniajai kūno daliai beveik visuomet atkeliauja iš kairiojo
pusrutulio. Tikriausiai jos dešinįjį smegenų pusrutulį ir
 368/580
dešiniąją ranką jungia nepaprastai plonytė nervų pluoštų gija.
Ji yra kairiarankė, kairioji ranka – visiškai normali. Jai atsisto-
jus pastebiu įtvarą ant dešinės kojos.
Lokalizacionizmo šalininkai parodė, kad viskas, ką mat-
ome dešinėje pusėje – „dešiniajame regėjimo lauke“, – apdoro-
jama kairėje smegenų dalyje. Todėl, kadangi Michelle kairiojo
smegenų pusrutulio apskritai neturi, ji sunkiai mato tai, kas
vyksta dešinėje, o kai dėl „dešinio regėjimo lauko“, ji visiškai
akla. Vaikystėje broliai, prisėlinę iš dešinės, bandydavo pavogti
skrudintas bulvytes, tačiau ji visuomet juos pagaudavo, nes
silpną regėjimą jai padeda kompensuoti nepaprastai jautri
klausa. Jos klausa tokia jautri, kad būdama savo kambaryje vis-
iškai priešingoje namo pusėje gali puikiai girdėti, ką tėvai
šnekasi tarpusavyje virtuvėje. Nepaprasta klausa būdinga
daugumai visiškai aklų žmonių ir tai dar vienas įrodymas, kad
smegenys gali prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Tačiau
šis jautrumas turi savo kainą. Gatvėje išgirdusi mašinos signalą,
ji turi rankomis užsidengti ausis, kad išvengtų jutiminės perk-
rovos. Bažnyčioje, kad išvengtų vargonų gausmo, ji priversta
paslapčia išslinkti pro duris. Mokykloje ją gąsdindavo priešgais-
rinių pratybų sukeliamas triukšmas ir sumaištis.
Be to, ji nepaprastai jautri lytėjimui. Carol turi nukirpti
etiketes nuo Michelle drabužių, kad šios jos neerzintų. Tarsi jos
smegenims trūktų perteklinės jutiminės informacijos
nepraleidžiančio filtro, todėl Carol, norėdama ją apsaugoti,
bando pati tą informaciją filtruoti. Jei galima sakyti, kad
Michelle turi antrą smegenų pusrutulį, tai – jos mama.

– ŽINOTE KĄ, – SAKO CAROL, – aš negalėjau pastoti, todėl mes

įsivaikinom du vaikus: Michelle vyresnį brolį Billą ir seserį
 369/580
Sharon. Kaip neretai nutinka, po įsivaikinimo Carol sužinojo,
kad laukiasi sūnaus Steve’o, kuris gimė visiškai sveikas. Carol ir
jos vyras Wally norėjo daugiau vaikų, tačiau jiems vėl sunkiai
sekėsi pastoti.
Vieną dieną Carol pajuto kažką panašaus į nėštumo
sukeliamą rytinį pykinimą ir atliko nėštumo testą. Tačiau testas
buvo neigiamas. Nepasitikėdama rezultatu ji atliko dar keletą
testų ir kiekvieną kartą gaudavo tą patį keistą rezultatą. Per dvi
minutes pakeisdavusi spalvą testo juostelė reiškė nėštumą. Visi
Carol testai iš pradžių rodė neigiamą rezultatą, o praėjus dviem
minutėms ir dešimčiai sekundžių rezultatas pasikeisdavo į
teigiamą.
Taip pat Carol protarpiais ant kelnaičių pastebėdavo
kraują.
– Po nėštumo testų praėjus trims savaitėms nuėjau pas
gydytoją, – pasakoja ji, – kuris man pareiškė: „Man nesvarbu,
ką sako testo rezultatai, jūs trečią mėnesį nėščia.“ Tuo metu
mes dėl to per daug neišgyvenome. Tačiau dabar, žvelgdama at-
gal, aš įsitikinusi, kad dėl Michelle gimdoje patirtos traumos
mano kūnas norėjo sukelti persileidimą. Tačiau to neįvyko.
– Ačiū Dievui, kad neįvyko! – sušuko Michelle.
– Dėkui Dievui, tu teisi, – atsakė Carol.
Michelle gimė 1973 metų lapkričio 9 dieną. Pirmuosius jos
gyvenimo metus Carol prisimena tarsi per rūką. Tą dieną, kai ji
parsinešė Michelle iš ligoninės, jos pačios, Carol, motina patyrė
insultą. Namuose įsivyravo chaosas.
Laikui bėgant Carol ėmė pastebėti, kad kažkas ne taip.
Michelle niekaip nepriaugo svorio. Ji buvo neaktyvi ir neišleis-
davo beveik jokio garso. Be to, atrodė, kad ji akimis neseka
judančių objektų. Todėl Carol ėmė lankytis pas gydytojus ir
 370/580
apsilankymams nebuvo galo. Pirmoji užuomina apie kokią nors
žalą smegenyse pasirodė tuomet, kai Michelle buvo šeši mėne-
siai. Carol manydama, kad kažkas negerai su Michelle akių
raumenimis, nusinešė ją pas akių gydytoją, kuris pastebėjo, kad
abu kūdikio optiniai nervai buvo pažeisti ir labai neryškūs,
tačiau nevisiškai balti, kaip būdinga akliems žmonėms. Jis
paaiškino Carol, kad Michelle regėjimas niekuomet nebus nor-
malus. Akiniai niekuo nepadės, nes pažeisti buvo optiniai
nervai, o ne lęšiai. Dar didesnį nerimą jai kėlė užuominos apie
rimtą problemą, kurios šaknų reiktų ieškoti Michelle sme-
genyse ir dėl kurios pažeidžiami jos optiniai nervai.
Maždaug tuo pat metu Carol pastebėjo, kad Michelle neg-
ali apsiversti ant šono, o jos dešinė ranka visuomet suspausta.
Atlikti testai parodė, kad ji hemiflegikė, tai reiškia, kad dešinioji
kūno pusė visiškai paralyžiuota. Susisukusi dešinioji jos ranka
buvo panaši į kairiajame smegenų pusrutulyje insultą patyrusio
žmogaus ranką. Dauguma vaikų ropoti pradeda sulaukę septyn-
ių mėnesių. Tačiau Michelle tiesiog sėdėdavo ant užpakaliuko ir
judėdavo, tik sveikąja ranka sugriebdama šalia esančius
daiktus.
Nors simptomų aiškiai kategorizuoti nepavyko niekam,
gydytojas, norėdamas, kad būtų paskirta medicininė priežiūra
ir neįgalumas, nustatė jai Behro sindromą. Iš tiesų kai kurie
simptomai priminė Behro liga sergančiųjų simptomus – tai opt-
inė atrofija ir neurologinės kilmės koordinacijos problemos.
Tačiau Carol ir Wally žinojo, kad ši diagnozė buvo visiškai ab-
surdiška, nes Behro liga yra retas genetinis sutrikimas, o jos
šeimoje šio sutrikimo nebuvo nė pėdsako. Kai suėjo treji,
Michelle buvo išsiųsta gydytis į įstaigą, kur priimami cerebriniu
 371/580
paralyžiumi sergantys pacientai, nors ši liga jai irgi nebuvo
diagnozuota.

KAI MICHELLE DAR BUVO KŪDIKIS, kompiuterinis ašinis tomo-

grafas, toliau KAT (anglų k. computerized axial tomograph,
CAT) buvo visiška naujovė. Šis sudėtingas rentgeno aparatas
padaro keletą skerspjūvinių galvos nuotraukų, kurios tuomet
siunčiamos tiesiai į kompiuterį. Nuotraukose balta spalva re-
iškia kaulą, pilka – smegenų audinį, o juoda – kūno ertmę.
Michelle pirmoji KAT skenograma buvo atlikta, kai jai buvo šeši
mėnesiai, tačiau pirmųjų skenogramų raiška buvo tokia prasta,
kad jos tomografija tebuvo pilkšva makalynė, ir gydytojai iš jos
negalėjo pasakyti nieko reikšminga.
Carol jautėsi priblokšta žinių apie tai, kad jos vaikas
niekuomet normaliai neregės. Tuomet vieną dieną per pusryči-
us, kai Wally vaikščiojo po valgomąjį, Carol maitindama
Michelle pastebėjo, kad kūdikis akimis seka tėvą.
– Aš jaučiausi tokia pakylėta, kad mečiau kukurūzų drib-
snius tiesiai į lubas, – sako ji. – Tai reiškė, kad Michelle nebuvo
visiškai akla, kad ji galėjo kažką matyti.
Praėjus kelioms savaitėms Carol sėdėjo prieangyje laiky-
dama rankose Michelle, kai pro šalį pravažiavo motociklas, o
Michelle jį nusekė akimis.
Vieną dieną, kai Michelle buvo maždaug vieni metukai, ji
sugniaužė dešinę ranką, kurią visuomet laikydavo prie širdelės,
o tada ją ištiesė.
Kai jai buvo maždaug dveji, mergaitė, kuri beveik visiškai
nekalbėjo, ėmė domėtis kalba.
– Man parėjus namo – pasakoja Wally, – ji imdavo šaukti
„Abėcėlė! Abėcėlė!“ – Atsisėdusi jam ant kelių, ji uždėdavo
 372/580
pirštelius ant lūpų, kad pajaustų vibracijas, kurios sklido jam
kalbant. Gydytojai Carol buvo sakę, kad Michelle neturi moky-
mosi sutrikimų ir kad, tiesą pasakius, jos intelektas buvo nor-
malaus lygio.
Tačiau būdama dvejų ji vis dar nemokėjo ropoti, todėl
Wally, žinodamas, kaip jai patinka muzika, įjungdavo mėg-
stamiausią jos dainą, o šiai pasibaigus, kai Michelle pradėdavo
verkti „Hmmm, hmmm, hmmm, noriu vėl!“, liepdavo jai atšli-
aužti iki magnetofono ir tik tuomet įjungdavo jos prašytą dainą.
Ėmė ryškėti bendra Michelle raidos tendencija: pastebimas
reikšmingas raidos atsilikimas, gydytojai nurodo tėvams su tuo
susitaikyti, o tuomet Michelle kuriuo nors būdu išsikapsto iš
neįgalumo duobės. Carol ir Wally pamažu pradėjo puoselėti
viltį.
1977 metais, kai Carol trečią kartą pastojo ir laukėsi
Michelle brolio Jeffo, vienas gydytojas įkalbėjo Carol, kad
Michelle būtų atlikta dar viena KAT tomografija. Įkalbinėdamas
Carol jis aiškino, kad ši privalo tai padaryti dėl dar negimusio
savo kūdikio, nes tik išsiaiškinus, kas nutiko Michelle esant
gimdoje, galima pabandyti to išvengti šį kartą.
KAT skenogramų kokybė nuo paskutinės Michelle atliktos
tomografijos buvo radikaliai pagerėjusi, ir kai Carol pažvelgė į
naują skenogramą, nuotraukose aiškiai buvo matyti kaip diena
ir naktis: čia smegenys, o čia smegenų nėra.
Ji buvo sukrėsta ir man prasitarė:
– Jei jie man būtų parodę tas nuotraukas po pirmosios
KAT tomografijos, nemanau, kad būčiau su tuo susidorojusi.
Tačiau sulaukusi trejų su puse Michelle jau buvo spėjusi
pademonstruoti, kad jos smegenys gali prisitaikyti ir keistis,
todėl Carol jautė šiokią tokią viltį.
 373/580
MICHELLE ŽINO, KAD JOS ATVEJIS tiriamas Nacionalinių sveika-
tos institutų (NSI) tyrėjų komandos, vadovaujamos daktaro
Jordano Grafmano. Carol atvežė Michelle į NSI po to, kai per-
skaitė spaudoje straipsnį apie neuroplastiškumą, kuriame dak-
taras Grafmanas prieštaravo daugeliui pareiškimų, kuriuos ji
buvo girdėjusi apie smegenų problemas. Grafmanas tikėjo, kad
gaudamos reikiamą pagalbą smegenys gali vystytis ir keistis
visą gyvenimą, netgi patyrus smegenų traumą. Kiti gydytojai
Carol buvo sakę, kad Michelle psichinė raida tęsis iki tol, kol jai
sukaks dvylika. Dabar jai buvo dvidešimt penkeri. Jeigu dak-
taras Grafmanas buvo teisus, Michelle prarado daugybę metų,
per kuriuos buvo galima išbandyti skirtingus gydymo būdus.
Tai suvokusi Carol pasijuto kalta, tačiau tuo pat metu sužibo
nauja viltis.
Be to, daktaras Grafmanas ir Carol bandė bendromis pas-
tangomis padėti Michelle geriau suvokti savo padėtį ir išmokti
geriau valdyti jausmus.
Michelle nepaprastai atvirai kalba apie emocijas:
– Daugelį metų, – sako ji, – nuo pat mažens, jei tik negau-
davau, ko norėdavau, mane tuojau pat ištikdavo priepuolis.
Pernai supratau, kad pavargau nuo žmonių, kurie galvoja, kad
aš turiu gauti viską, ko paprašau, nes kitaip mane užvaldys
mano cista. Todėl, – priduria ji, – pernai aš pareiškiau tėvams,
kad mano cista pajėgi priimti pokyčius.
Nors ji gali iš atminties atkartoti daktaro Grafmano
paaiškinimą, jog jos dešinysis smegenų pusrutulis perėmė toki-
as kairiojo pusrutulio paprastai valdomas veiklas kaip
skaitymas, rašymas ar matematika, kartais apie savo cistą ji kal-
ba taip, tarsi ši būtų apčiuopiama, tarsi ji būtų ateivis, turintis
asmenybę ir valią, o ne vien tik jos kaukolėje, toje vietoje, kur
 374/580
turėjo būti kairysis smegenų pusrutulis, žiojinti kiaurymė. Šis
paradoksas rodo dvi jos mąstymui būdingas tendencijas. Ji turi
išskirtinį gebėjimą įsiminti konkrečias materialias detales,
tačiau kur kas sunkiau sekasi mąstyti abstrakčiai. Materialusis
mąstymas turi privalumų. Michelle puikiai įsimena žodžių rašy-
bą bei raidžių išsidėstymą knygos puslapyje. Kaip ir dauguma
tokiu būdu mąstančių žmonių, ji gali įrašyti įvykius į atmintį,
kur jie ilgai išlieka tokie pat švieži ir gyvi – tokie, kokie jai
pasirodė, kai pirmą kartą apie juos išgirdo. Tačiau merginai gali
būti kur kas sunkiau suprasti istoriją, kurioje pamatinis mor-
alas, tema ar pagrindinė mintis nėra suformuluoti tiesmukai ir
reikalauja abstraktaus mąstymo.
Man ne kartą teko pastebėti, kaip Michelle bando ties-
mukai interpretuoti simbolius. Kai Carol papasakojo, kokia ji
buvo sukrėsta, pamačiusi antrąją KAT tomografiją, kurioje neb-
uvo matyti kairiojo smegenų pusrutulio, išgirdau keistą tri-
ukšmą. Michelle, iki tol sėdėjusi šalia ir visko ramiai klausiusi,
ėmė papsėti ir pūsti į butelį, iš kurio gėrė.
– Ką čia darai? – paklausė Carol.
– Oi, na, kaip čia pasakius, aš bandau iškvėpti savo jaus-
mus į butelį, – atsakė Michelle. Buvo panašu, kad ji jautėsi gal-
inti beveik tikrąja tų žodžių prasme išpūsti savo jausmus į
butelį.
Aš paklausiau Michelle, ar sutrikdė motinos pasakojimas
apie tai, kaip ši reagavo į KAT tomografiją.
– Ne, ne, ne, nu, nu, matote, labai svarbu, kad tai būtų iš-
sakyta, ir aš tiesiog turiu suvaldyti savo dešiniąją pusę. – Tai
dar viena Michelle įsitikinimo, kad kai ją kas nors sutrikdo,
tada „užvaldo cista“, apraiška.
 375/580
Kartais ji ima vartoti nesąmoningus žodžius – ne tiek tam,
kad ką nors pasakytų, kiek tam, kad tiesiog iškrautų slegiančius
jausmus. Prabėgom užsiminė, kad jai labai patinka pildyti
kryžiažodžius ir ieškoti užslėptų žodžių, ir ji tai daro net
žiūrėdama televizorių.
– Ar tai darai tam, kad praturtintum savo žodyną? –
paklausiau.
Ji atsakė:
– Iš tikrųjų tai – ATSARGIAI – BITĖS! ATSARGIAI –
BITĖS! – darau tai tam, kad mano protui nebūtų pernelyg
nuobodu žiūrint visus tuos serialus per televizorių.
Ji garsiai sudainavo „ATSARGIAI – BITĖS!“, taip savo at-
sakymą papildydama muzikiniu intarpu. Paprašiau ją paaišk-
inti, ką tai reiškia.
– Visiška nesąmonė, kai, kai, kai, kai manęs klausia
dalykų, kurie mane erzina, – atsakė Michelle.
Ji dažniausiai pasirenka žodžius ne dėl abstrakčios
reikšmės, bet dėl fizinių paties žodžio savybių, dėl rimo – tai
dar vienas materialiojo mąstymo ženklas. Kartą, šokdama iš
mašinos, ji sušuko:
– KIŠKA TAVO ŠIKNOJ!
Ji dažnai garsiai uždainuoja restoranuose, ir žmonės at-
sisuka į ją pažiūrėti. Anksčiau, kai dar nebuvo atradusi
dainavimo, kiekvieną kartą, kai tik susijaudindavo, imdavo taip
stipriai griežti dantimis, kad kartą nuo griežimo jai išlūžo du
priekiniai dantys, o paskui ne kartą lūžo ir tų dantų vietoje
įstatyti implantai.
Dainavimas kažkokiu būdu jai padėjo atsikratyti įpročio
griežti dantimis. Aš paklausiau, ar dainavimas jai padeda
nusiraminti.
 376/580
– ŽIBA TAVO ŽLIBĖS! – uždainavo ji. – Kai dainuoju,
mano dešinioji pusė padeda suvaldyti mano cistą.
– Ar tave ramina? – nenusileidau aš.
– Manau, kad taip, – atsakė ji.

TIE NESĄMONINGI ŽODELIAI NERETAI skamba kaip juokeliai, tarsi

ji, pasitelkusi juokingus žodelius, norėtų šmaikščiai pašiepti kit-
us žmones. Tačiau paprastai jie pasirodo tuomet, kai ji ima
jausti, kad nebegali pasikliauti savo protu, ir negali suprasti
kodėl.
– Mano dešinioji pusė, – sako ji, – negali daryti tam tikrų
dalykų, kuriuos gali kitų žmonių dešinioji pusė. Aš galiu priimti
paprastus sprendimus, bet ne sprendimus, kurie reikalauja
daug subjektyvaus mąstymo.
Štai kodėl ji ne tik mėgsta, bet tiesiog dievina tokius
pakartotinių veiksmų reikalaujančius užsiėmimus kaip duo-
menų tvarkymas, kurie kitus žmones galėtų išvesti iš proto. Ši-
uo metu ji atsakinga už penkių tūkstančių parapijiečių, prik-
lausančių bažnyčiai, kurioje dirba jos mama, duomenų sur-
ašymą ir priežiūrą. Įjungusi kompiuterį parodo man vieną mėg-
stamiausių savo laisvalaikio užsiėmimų – kortų žaidimą pasi-
ansą. Žiūrėdamas aš negaliu atsistebėti, kaip greit ji žaidžia. At-
likdama šią jokio subjektyvaus įvertinimo nereikalaujančią už-
duotį ji nepaprastai ryžtinga.
– Oi! Oi! Ir žiūrėk čia – oi, oi! – cypdama iš džiaugsmo,
vardydama atverstas kortas ir jas dėliodama ji pradeda
dainuoti. Aš staiga suvokiu, kad savo galvoje ji regi visą kortų
kaladę. Ji žino, kur yra kiekviena iš jos šio žaidimo metu atver-
stų kortų, nesvarbu, ar šiuo metu ta korta atversta, ar ne.
 377/580
Dar viena pakartotinių veiksmų reikalaujanti užduotis,
kurią jai patinka daryti, yra lankstymas. Kiekvieną savaitę su
šypsena veide ji žaibišku greičiu – per pusvalandį – išlanksto
tūkstantį skrajučių bažnyčiai ir tai padaro naudodama tik vieną
ranką.

ABSTRAKTAUS MĄSTYMO TRŪKUMAS yra tikriausiai brangiausia

kaina, kurią jai tenka mokėti už pernelyg apkrautą dešinįjį sme-
genų pusrutulį. Norėdamas geriau įvertinti abstraktaus
mąstymo gebėjimus, aš paprašiau jos paaiškinti keletą patarlių.
– Ką reiškia posakis „Nėra ko verkti dėl pralieto pieno“?
– Jis reiškia, kad nėra prasmės švaistyti laiką galvojant
apie kokį nors vieną dalyką.
Paprašiau jos, kad paaiškintų plačiau, tikėdamasis, kad
pridurs, jog nėra prasmės pernelyg sielotis dėl praeities klaidų,
kurių pataisyti vis tiek neįmanoma.
Užuot pasakiusi tai, ji ėmė sunkiai kvėpuoti ir uždainavo
sutrikusiu balsu:
– NEMĖGSTU VAKARĖLIŲ, VAKARĖLIŲ, OOOOOO.
Tuomet ji prasitarė žinanti vieną simbolinį posakį: „Taip
atšoka kamuolys.“ Ji paaiškino, kad šis posakis reiškia: „Yra
taip, kaip yra.“
Tuomet paprašiau jos interpretuoti iki tol dar negirdėtą
patarlę: „Žmonės, kurie gyvena stikliniuose namuose, neturėtų
mėtytis akmenimis.“
Ji vėl ėmė sunkiai kvėpuoti.
Kadangi ji vaikščiojo į bažnyčią, paklausiau jos, ką Jėzus
turėjo omenyje sakydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul
pirmas sviedžia į ją akmenį,“ – primindamas jai kontekstą, kur-
iame Jėzus ištarė tuos žodžius.
 378/580
Ji atsiduso ir ėmė kvėpuoti dar sunkiau.
– RADAU TAVO ŽIRNIUS! Aš turiu gerai apie tai
pagalvoti.
Toliau ėmiau jos klausinėti apie atskirų objektų panašu-
mus ir skirtumus. Šis abstraktaus mąstymo testas nėra toks
sudėtingas kaip patarlių ar alegorijų interpretacija, nes pas-
taroji apima ilgas simbolių sekas. Panašumų ir skirtumų
nustatymas kur kas labiau paremtas pastabumu.
Čia jai sekėsi kur kas geriau nei daugumai žmonių. Kuo
panašūs kėdė ir arklys? Net nesusimąsčiusi ji atsakė:
– Jie abu turi keturias kojas ir ant jų galima sėdėti.
– O kokie yra skirtumai?
– Arklys gyvas, o kėdė – ne. Ir arklys gali judėti be nieki-
eno pagalbos.
Pateikiau nemažai panašių klausimų ir į visus ji atsakė
teisingai bei žaibišku greičiu. Šį kartą nebuvo jokių nesąmonių
dainavimo. Pateikiau jai keletą aritmetinių ir atminties už-
davinių, ir ji juos taip pat išsprendė kuo puikiausiai. Ji papa-
sakojo, kad mokykloje visuomet lengvai sekėsi spręsti aritmet-
inius uždavinius ir kad, tiesą pasakius, jai sekėsi taip gerai, kad
dėl to ji buvo perkelta iš specialiųjų poreikių klasės į paprastą.
Tačiau aštuntoje klasėje prasidėjus algebros, kuri reikalauja ab-
straktaus mąstymo, kursui jai pasidarė nepaprastai sunku. Tas
pat buvo ir su istorija. Iš pradžių ji buvo tikra pažiba, bet kai aš-
tuntoje klasėje pradėta kalbėti apie istorines idėjas, jai sunkiai
sekėsi jas suprasti. Ėmė ryškėti nuosekli tendencija: jai
nepaprastai gerai sekėsi įsiminti detales, tačiau abstraktus
mąstymas buvo neįveikiamas iššūkis.

***
 379/580
KAI PASTEBĖJAU, KAD MŪSŲ POKALBIŲ metu tarsi prabėgomis ir
pernelyg to nesureikšmindama, tačiau neklysdama ir
neabejodama Michelle vis patikslindavo kurio nors įvykio, apie
kurį kalbėdavo jos mama, datą, pradėjau numanyti, kad ji turi
nepaprastų protinių gabumų ir yra genijė. Jos mama paminėjo
kelionę į Airiją ir paklausė Michelle, kada ši kelionė vyko.
– 1987 metų gegužę, – iš karto atsakė Michelle.
Paklausiau jos, kaip jai tai pavyksta.
– Aš atsimenu daugelį dalykų... Manau, kad mano at-
siminimai ryškesni ar kažkas tokio.
Ji sako, kad ryškūs jos atsiminimai prasideda nuo to, kas
vyko maždaug prieš aštuoniolika metų – nuo devintojo dešimt-
mečio vidurio. Paklausiau, ar ji, kaip dauguma genijų, turi
kokią nors formulę, padedančią prisiminti datas? Ji paaiškino,
kad datas ir įvykius ji dažniausiai prisimena nesiremdama joki-
ais skaičiavimais, tačiau žino, kad kalendoriaus datos kartojasi
kas šešis metus, arba kas penkis – priklausomai nuo to, kada
būna keliamieji metai.
– Pavyzdžiui, šiandien trečiadienis, birželio 4-toji. Prieš
šešerius metus birželio 4-oji taip pat buvo trečiadienis.
– Ar yra dar kokių taisyklių? – toliau klausiau aš. – Kokia
savaitės diena buvo birželio 4-oji prieš trejus metus?
– Sekmadienis.
– Ar naudojiesi kokia nors taisykle?
– Ne. Sakau iš atminties.
Abstulbintas tokio atsakymo paklausiau, ar ji kada nors
nepaprastai domėjosi kalendoriais.
– Ne, – trumpai drūtai atsakė ji.
Tuomet paklausiau, ar jai patinka atsiminti įvykius.
– Aš juos paprasčiausiai atsimenu, ir tiek.
 380/580
Tuomet greitakalbe ėmiau žerti jai datas ir prašiau pa-
sakyti, kuri tai buvo savaitės diena, o jos atsakymų tikslumą
tikėjausi patikrinti vėliau.
– 1985 metų kovo 2 diena?
– Tai buvo sekmadienis, – atsakė ji nė nesusimąsčiusi. Jos
atsakymas buvo teisingas.
– 1985 metų liepos 17 diena?
– Trečiadienis, – vėlgi nė nesusimąsčiusi ir teisingai at-
sakė ji. Greitai suvokiau, kad man daugiau pastangų reikia at-
sitiktinėms datoms sugalvoti nei kad jai atsakyti į mano
klausimus.
Žinodamas, kad ji lengvai ir nesinaudodama jokiomis for-
mulėmis gali atsiminti visas datas nuo devintojo dešimtmečio
vidurio, nusprendžiau žengti už jos atminties ribų ir paklausti,
kokia savaitės diena buvo 1983 metų rugpjūčio 22 diena.
Šįkart ji užtruko pusę minutės ir buvo akivaizdu, kad šn-
ibždėdama panosėje atmintinai atlieka skaičiavimus, o ne
bando tiesiog atsiminti.
– 1983 metų rugpjūčio 22 diena, hm, buvo antradienis.
– Ši užduotis buvo sunkesnė, nes...
– Nes mano atmintis nesiekia toliau nei 1984 metų ruduo.
Aš gerai atsimenu tik tai, kas vyko po to.
Ji paaiškino, kad nuo to laiko aiškiai prisiminė kiekvieną
dieną ir galėjo papasakoti netgi tai, kas tą dieną vyko mokykloje
ir kad tas dienas ji naudojo kaip atskaitos taškus.
– 1985 metais rugpjūčio mėnuo prasidėjo ketvirtadienį.
Taigi aš tiesiog atskaičiavau dvejus metus atgal. 1984 metų rug-
pjūtis prasidėjo trečiadienį.
Tuomet ji tarė:
 381/580
– Visiškai nusišnekėjau, – ir nusijuokė. – Pasakiau, kad
1983 metų rugpjūčio 22 diena buvo antradienis. Tačiau iš
tikrųjų tai buvo pirmadienis.
Aš patikrinau ir išsiaiškinau, kad po pasitaisymo ji buvo
visiškai teisi.
Jos skaičiavimo greitis buvo stulbinamas, tačiau dar
didesnį įspūdį darė tai, kaip ryškiai ji galėjo įsiminti įvykius,
kurie nutiko per pastaruosius aštuoniolika metų.
Kartais genijai linkę išgyvenimus pristatyti neįprastais
būdais. Rusų neuropsichologas Aleksandras Lurija kartą dirbo
su mneumoniku, arba fenomenalios atminties žmogumi, kurio
vardas prasidėjo raide „S“ („Š“)28 ir kuris galėjo įsiminti ilgas
atsitiktinių skaičių lenteles ir sugebėjo šį įgūdį paversti
pragyvenimo šaltiniu. Š. turėjo fotografinę atmintį, kuri
pasireiškė dar vaikystėje. Be to, jis buvo „sinestetas“, o tai re-
iškia, kad tam tikri paprastai nesusiję jutimai jame buvo „su-
sipynę tarpusavyje“. Aukšto lygio sinestetai gali, pavyzdžiui,
tokius reiškinius kaip savaitės diena suvokti esančius tam tikros
spalvos. Tai leidžia jiems turėti ypač ryškius išgyvenimus ir
prisiminimus. Š. tam tikri skaičiai siejosi su spalvomis ir jis,
kaip ir Michelle, dažnai negalėdavo suvokti dalykų esmės.
Tam tikri žmonės, – sako Michelle, – įsivaizduodami
savaitės dieną mato tam tikrą spalvą – tai leidžia jiems matyti
tą dieną ryškiau. Trečiadienis jiems galbūt raudonas, ketvirtadi-
enis – mėlynas, penktadienis – juodas...
– Oi oi oi! – sušuko ji.
Paklausiau, ar ji taip pat turi tokį gebėjimą.
– Ne, aš neturiu spalvinio kodo.
Savaitės dienas jai reprezentavo tam tikros scenos.
 382/580
– Kai galvoju apie pirmadienį, aš matau savo klasę Vaiko
raidos centre. Kai girdžiu žodį „labas“, aš matau mažą kambari-
uką, esantį į dešinę nuo „Belle Willard“ priimamojo.
– Kad tave kur! – pratrūko Carol. Ji paaiškino, kad
Michelle specialiojo mokymo centre „Belle Willard“ lankėsi nuo
keturiolikos mėnesių iki dvejų metų ir dešimties mėnesių
amžiaus.
Mes su Michelle aptarėme visas savaitės dienas. Kiekviena
jų siejosi su tam tikra scena. Šeštadienis. Ji paaiškino matanti
netoli namų esančią karuselę su šviesiai žaliu pagrindu ir sky-
lėtu geltonu stogu. Būdama vaiku įsivaizduodavo sėdinti
karuselėje, ir kadangi sat (lietuvių kalba sėdėjo – vert. past.)
yra pirmasis žodžio Saturday (lietuvių kalba šeštadienis – vert.
past.) skiemuo, ji spėja, kad būtent dėl to ši scena jai siejasi su
šeštadieniu. Sekmadienio (anglų k. Sunday – vert. past.) scena
susijusi su saule (anglų k. Sun – vert. past.) – ir čia ryšys
pagrįstas bendru skiemeniu. Penktadienis. „Iš paukščio skry-
džio matoma blynų keptuvė iš senosios mūsų virtuvės“, kurią ji
paskutinį kartą matė maždaug prieš aštuoniolika metų, dar
prieš virtuvės remontą. Penktadienis (anglų k. Friday, tariama
frai-dei – vert. past.) su keptuve jai asocijavosi galbūt todėl,
kad ši buvo naudojama maistui kepti (anglų k. „keptuvė“ – fry,
tariama frai – vert. past.).

***

JORDANAS GRAFMANAS – MOKSLININKAS, bandantis išsiaiškinti,

kaip veikia Michelle smegenys. Carol su juo susisiekė perskaiči-
usi straipsnį apie plastiškumą, ir jis pasiūlė atvesti Michelle su-
sipažinti. Nuo to laiko Michelle nuolatos vaikšto pas jį tyrimų, o
 383/580
jis stengiasi tyrimų rezultatus panaudoti tam, kad padėtų
Michelle susitaikyti su savo situacija ir suvokti, kaip vystosi jos
smegenys.
Grafmanui būdinga šilta šypsena, melodingas balsas ir
šviesūs plaukai, o jo plačiapetis, baltu chalatu pridengtas šešių
pėdų (180 centimetrų) kūnas vos telpa į nediduką knygų per-
pildytą kabinetą Nacionalinių sveikatos institutų būstinėje. Jis
yra Nacionalinio neurologinių sutrikimų ir insulto instituto
Kognityviosios neurologijos mokslų sekcijos vadovas. Jį dom-
ina du dalykai: kaktos smegenų skiltis ir neuroplastiškumas –
kartu paėmus šie du dalykai gali padėti paaiškinti Michelle
nepaprastus gebėjimus ir jos kognityvinius trūkumus.
Grafmanas dvidešimt metų ištarnavo kapitonu Jungtinių
Valstijų oro pajėgų Biomedicinos mokslų karinėje apygardoje.
Jis gavo Garbės gynybos medalį už darbą, kurį atliko būdamas
Vietnamo galvos traumų tyrimo vadovu. Jam tikriausiai teko
matyti daugiau žmonių su kaktos skilties pažeidimais nei bet
kuriam kitam žmogui pasaulyje.
Jo paties gyvenimas primena įstabią virsmo istoriją. Kai
Jordanas dar mokėsi pradinėje mokykloje, jo tėvas išgyveno
sukrečiantį insultą, sukėlusį tam tikros rūšies smegenų pažei-
dimą, kurio tuometiniai mokslininkai niekaip negalėjo paaišk-
inti ir kuris visiškai pakeitė jo asmenybę. Jam ėmė reikštis
emociniai protrūkiai ir tai, kas neurologijos terminais eufem-
istiškai vadinama socialine disinhibicija – laisvas agersyvių ir
seksualinių instinktų, kurie paprastai laikomi užgniaužti ar yra
slopinami, reiškimas. Be to, klausydamas kitų žmonių jis neg-
alėdavo suvokti to, ką jie sako, esmės. Jordanas nesuprato, kas
lėmė tokį jo tėvo elgesį. Jordano motina išsiskyrė su vyru, kuris
visą savo likusį gyvenimą praleido viename Čikagos viešbutyje.
 384/580
Čia, tamsiame užkampyje, jis patyrė dar vieną insultą, nuo kur-
io ir mirė, būdamas visiškai vienišas.
Skausmo gniuždomas Jordanas nustojo lankyti pamokas
pradinėje mokykloje ir tapo nepilnamečiu nusikaltėliu. Tačiau
kažkas jo viduje norėjo iš gyvenimo kažko daugiau, todėl jis
pradėjo rytais lankytis viešojoje bibliotekoje ir skaityti. Čia at-
rado Dostojevskį ir kitus didžius rašytojus. Pavakares leisdavo
Meno institute, kol išsiaiškino, kad ši vieta garsėjo tuo, jog vyrai
čia ateidavo ieškoti atsitiktinių seksualinių santykių, o jauni
berniukai buvo populiarus laimikis. Vakarais sėdėdavo senam-
iesčio džiazo ir bliuzo klubuose. Gatvėse jis įgijo tikrą psicholo-
ginį išsilavinimą: čia, klysdamas ir bandydamas iš naujo,
sužinojo, kas žmonėms rūpi iš tiesų. Nenorėdamas, kad išsiųstų
į Šv. Čarlzo pataisos namus – iš esmės berniukų iki šešiolikos
metų kalėjimą, – jis sutiko ketverius metus praleisti berniukų
internate ir pataisos mokykloje. Čia jis lankė psichoterapijos
seansus, vadovaujamas socialinio darbuotojo. Šie seansai, anot
jo paties, jį išgelbėjo ir „paruošė likusiam gyvenimui“. Baigė
vidurinę mokyklą ir iš Čikagos, kuri jam buvo tapusi rudai pilku
miestu, pabėgo į pastelinę Kaliforniją. Priblokštas Josemičio
nacionalinio parko sukelto įspūdžio jis nusprendė tapti geo-
logu. Tačiau visai netyčiomis užsirašė į sapnų psichologijos kur-
są, kuris jį taip sužavėjo, kad pagrindinę studijų kryptį pakeitė į
psichologiją.

SU NEUROPLASTIŠKUMO REIŠKINIU JIS pirmą kartą susidūrė 1977

metais, kuomet, dar mokydamasis antros pakopos studijose
Viskonsino universitete, dirbo su smegenų traumą patyrusia
juodaode moterimi, kuri visiškai netikėtai pasveiko. Jis ją vad-
ina Renata ir paaiškina, kad per užpuolimą Niujorko
 385/580
centriniame parke ji buvo prismaugta ir palikta gulėti, nes
užpuolikai ją palaikė negyva. Užpuolimo metu nutrūko deguon-
ies tiekimas į jos smegenis ir tai tęsėsi ilgai, nes sukėlė anoksinį
smegenų pažeidimą – deguonies trūkumo sukeltą neuronų žūtį.
Grafmanas pirmą kartą ją sutiko po užpuolimo praėjus pen-
keriems metams, kai gydytojai buvo praradę bet kokią viltį jai
padėti. Motorinė moters smegenų žievė buvo taip stipriai
pažeista, kad sunkiai sekėsi judėti – tapo neįgali ir sėdėjo inval-
ido vežimėlyje, o jos raumenys atrofavosi. Gydytojų komanda
buvo įsitikinusi, kad hipokampas taip pat buvo pažeistas, nes ji
turėjo rimtų atminties problemų ir beveik negalėjo skaityti. Po
užpuolimo gyvenimas spirale leidosi žemyn. Ji negalėjo dirbti ir
prarado draugus. Manyta, kad tokiems pacientams kaip Renata
padėti neįmanoma, nes anoksinis smegenų pažeidimas palieka
didžiulius plotus žuvusio smegenų audinio, o dauguma gydyto-
jų tikėjo, kad šiam audiniui žuvus smegenys atsikurti nebegali.
Tačiau gydytojų komanda, su kuria dirbo Grafmanas, nus-
prendė paskirti Renatai intensyvų mokymo kursą – fizinės re-
abilitacijos programą, kuri paprastai skiriama pirmosiomis
savaitėmis po sužalojimo. Grafmanas jau seniau buvo tyręs at-
mintį ir šį bei tą išmanė apie reabilitaciją, todėl ėmė svarstyti,
kas nutiktų, jei šios dvi sritys būtų sujungtos. Jis pasiūlė idėją,
kad Renatai būtų paskirti atminties lavinimo, skaitymo ir
mąstymo pratimai. Grafmanas neturėjo jokio supratimo, kad
prieš dvidešimt metų panaši programa labai padėjo Paulo
Bach-y-Ritos tėvui.
Renata pradėjo daugiau judėti ir tapo komunikabilesnė,
jai ėmė geriau sektis sutelkti dėmesį, mąstyti ir atsiminti kasdi-
enius įvykius. Galiausiai ji galėjo grįžti į mokyklą, gavo darbą ir
sugrįžo į pasaulį. Nors ji niekuomet iki galo nepasveiko,
 386/580
Grafmanui jos sveikimas paliko be galo didelį įspūdį. Jo paties
žodžiais tariant, šios intervencijos padėjo „stulbinančiai pager-
inti jos gyvenimo kokybę“.

JAV ORO PAJĖGOS SUMOKĖJO UŽ Grafmano antrosios pakopos

studijas. Už tai jis, gavęs kapitono rangą, buvo paskirtas Viet-
namo aukų traumų tyrimo projekto neuropsichologinės dalies
vadovu. Čia jis antrą kartą susidūrė su smegenų plastiškumu.
Kadangi kareiviai dažniausiai į karo lauką būna pasisukę veidu,
iš jo atskriejančios metalo skeveldros paprastai patenka į sme-
genis iš priekio ir sužaloja priekines smegenų sritis, arba kaktos
skiltį, koordinuojančią kitų smegenų dalių veiklą ir padedančią
sutelkti dėmesį į situacijos esmę, formuluoti tikslus ir priimti
ilgalaikius sprendimus.
Grafmanas siekė suvokti, kokie veiksniai labiausiai veikia
sveikimą po kaktos skilties traumų, todėl ėmė aiškintis, kaip
prieštrauminė kareivių sveikata, genetika, socialinis statusas ar
intelekto lygis galėtų padėti numatyti jų sveikimo tikimybę. Ka-
dangi kiekvienas karys, patekęs į kariuomenę, turi atlikti Karin-
ių pajėgų kvalifikacinį testą (kuris, šiurkščiai tariant, atitinka
intelekto koeficiento testą), Grafmanas turėjo galimybę ištirti
ryšį tarp ikitrauminio intelekto lygio ir intelekto lygio po
traumos. Paaiškėjo, kad, nepaisant žaizdų dydžio ar to, kurioje
vietoje smegenys buvo pažeistos, kareivio intelekto koeficientas
buvo be galo svarbus veiksnys prognozuojant smegenų funkcijų
atgavimo tikimybę. Kareivio didesni kognityvieji gebėjimai –
didesnės intelekto atsargos – padeda smegenims geriau at-
sigauti po sunkių sužeidimų. Grafmano duomenys parodė, kad
labai aukšto intelekto kareiviams geriau sekasi pertvarkyti
 387/580
kognityviuosius gebėjimus taip, kad būtų kompensuojamos
pažeistos sritys.
Kaip matėme, pagal griežtą lokalizacionizmo teoriją kiek-
viena pažinimo funkcija apdorojama atskiroje genetiškai tam
nulemtoje vietoje. Jeigu ta vieta pašalinama kulkos, amžiams
panaikinama ir pati funkcija – nebent smegenys yra plastiškos
ir geba prisitaikyti bei sukurti naujas struktūras pakeisti toms,
kurios buvo pažeistos.
Grafmanas norėjo ištirti plastiškumo ribas ir galimybes,
sužinoti, kaip ilgai trunka smegenų persitvarkymo procesas, ir
išsiaiškinti, ar iš tiesų yra trys plastiškumo tipai. Jis argu-
mentavo: kadangi kiekviena smegenų trauma unikali, tirti indi-
vidualius atvejus gali būti kur kas produktyviau negu atlikti
didelio masto grupinius tyrimus.

GRAFMANO POŽIŪRIU, NEDOKTRINIŠKA lokalizacionizmo versija

dera su plastiškumu.
Smegenys padalytos į sektorius, ir joms vystantis kiekvien-
as šių sektorių įgyja pirminę atsakomybę už tam tikrą konkrečią
psichinę veiklą. Atliekant kompleksinius veiksmus keletas sekt-
orių turi sąveikauti tarpusavyje. Mums skaitant viename sme-
genų sektoriuje saugoma, arba „kartografuojama“, žodžio
reikšmė, kitoje – regimasis raidžių atvaizdas, dar kitoje – gar-
sai. Visi šie sektoriai sujungti į bendrą tinklą, todėl, susidūrę su
žodžiu, mes galime jį pamatyti, išgirsti ir suvokti jo reikšmę.
Kad galėtume iš karto pamatyti, išgirsti ir suprasti, kiekvieno
atskiro sektoriaus neuronai turi būti aktyvuoti tuo pačiu metu.
Šios informacijos išsaugojimo taisyklės atspindi principą
„Naudokis arba prarasi“. Kuo dažniau vartojame tam tikrą žodį,
tuo lengviau jį prisiminti prireikus. Net smegenų traumas
 388/580
žodžių vartojimą reguliuojančiame sektoriuje patyrusiems pa-
cientams geriau sekasi prisiminti tuos žodžius, kuriuos prieš
traumą jie vartojo dažniau, nei tuos, kuriuos vartojo rečiau.
Grafmanas įsitikinęs, kad bet kurioje smegenų srityje, kuri
atsakinga už tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, už žodžių įsiminimą,
pagrindinę užduotį atlieka centrinėje tos srities dalyje esantys
neuronai. Ant ribos esantys neuronai kur kas mažiau pasirengę
konkrečiai veiklai, todėl gretimos smegenų sritys neretai kovoja
tarpusavyje dėl šių ribinių neuronų. Tai, kuri sritis laimės šią
kovą, dažniausiai priklauso nuo kasdienės veiklos. Pašto dar-
buotojo, kuris kiekvieną dieną žiūri į adresus ant vokų, net ne-
susimąstydamas apie jų reikšmę, tarp regimosios ir reikšminės
sričių esantys ribiniai neuronai neabejotinai bus priskirti žodžio
vaizdo reprezentacinei funkcijai. Tuo tarpu filosofo, besidomin-
čio žodžių reikšmėmis, tie patys ribiniai neuronai bus priskirti
žodžio reikšmės reprezentacinei funkcijai. Grafmano manymu,
viskas, ką apie šias ribines sritis žinome iš smegenų
skenogramų, yra tai, kad iškilus poreikiui jos gali labai greitai –
vos per keletą minučių – išsiplėsti.
Remdamasis tyrimų rezultatais Grafmanas nustatė keturi-
as plastiškumo rūšis.
Pirmąją plastiškumo rūšį, kuri aprašyta ankstesnėse pas-
traipose, jis pavadino „žemėlapio ekspansija“ – ji dažniausiai
vyksta smegenų sričių paribiuose ir yra lemiama kasdienės
veiklos.
Antroji plastiškumo rūšis, arba „jutiminis perskirstymas“,
pasireiškia tuomet, kai vienas iš jutimų visiškai užblokuojamas,
pavyzdžiui, žmogui apakus. Kuomet smegenų regos žievės
nepasiekia įprastiniai signalai, ji gali pradėti priimti kitų ju-
timų, pavyzdžiui, lytėjimo, siunčiamus signalus.
 389/580
Trečioji plastiškumo rūšis, „kompensuojamasis
apsimetinėjimas“, paremta tuo, kad smegenys tai pačiai už-
duočiai atlikti žino daugiau nei vieną būdą. Kai kurie žmonės
tam, kad patektų iš vienos vietos į kitą, naudojasi regimaisiais
orientyrais. Kiti turi „gerą krypties pojūtį“ ir „pažengusį“ erdv-
inį mąstymą. Šiems žmonėms dėl smegenų traumos praradus
erdvinį mąstymą, jie gali išmokti pasikliauti orientyrais. Kol dar
nebuvo atrastas neuroplastiškumas, kompensuojamasis apsi-
metinėjimas, dar vadinamas kompensacija arba alternatyvi-
omis strategijomis (pavyzdžiui, žmonės, kuriems sunkiai sekasi
skaityti, gali pereiti prie garsinių knygų
klausymo), buvo pagrindinis metodas padedant mokymosi
sunkumų turintiems vaikams.
Ketvirtoji plastiškumo rūšis – „veidrodinis regiono perė-
mimas“. Kai nustoja funkcionuoti tam tikra smegenų dalis,
priklausanti vienam smegenų pusrutuliui, kito smegenų pus-
rutulio regionas, kuris yra pažeistojo regiono veidrodinis at-
spindys, adaptuojasi ir, kiek tik įmanoma, perima prarastąją
psichinę funkciją.
Pastaroji idėja kilo Grafmanui kartu su kolega Harvey’umi
Levinu atliekant berniuko vardu Paulas, kuris pateko į avariją
būdamas septynių mėnesių, tyrimą. Susidūrimo metu jis patyrė
galvos traumą: lūžus kaukolei kaulai perdūrė dešiniąją mo-
mens skiltį – smegenų centrinės dalies viršuje, už kaktos skilčių
esančią smegenų sritį. Grafmano komanda Paulą pirmą kartą
sutiko tuomet, kai šiam buvo septyniolika metų.
Kad ir kaip būtų keista, jam sunkiai sekėsi skaičiuoti ir nu-
meruoti. Žmonėms, patyrusiems traumą dešiniojoje momens
skiltyje, paprastai būdingos regimosios-erdvinės informacijos
apdorojimo problemos. Kartu su kitais komandos nariais
 390/580
Grafmanas buvo nustatęs, kad paprastai matematiniai faktai
saugomi ir paprasti aritmetiniai skaičiavimai atliekami kairio-
joje momens skiltyje, tačiau Paulo kairioji skiltis pažeista
nebuvo.
KAT skenograma parodė, kad Paulo pažeistojoje dešinėje
smegenų pusėje buvo cista. Tuomet Grafmanas ir Levinas nus-
prendė atlikti fMRT skenogramą (funkcinę magnetinio rezon-
anso tomografiją). Kol Paulo smegenys buvo skenuojamos,
Grafmanas ir Levinas jam pateikė keletą paprastų aritmetinio
skaičiavimo uždavinių. Skenograma užfiksavo labai mažą kairi-
osios momens srities suaktyvėjimą.
Remdamiesi tokiais keistais rezultatais jie padarė išvadą,
kad aritmetinių skaičiavimų metu kairiojoje smegenų srityje
fiksuotas toks silpnas suaktyvėjimas todėl, kad ši sritis dabar
buvo atsakinga už regimosios-erdvinės informacijos ap-
dorojimą, kadangi dešinioji momens skiltis šios informacijos
apdoroti nepajėgė.
Septynių mėnesių amžiaus Paulas dar nebuvo pradėjęs
mokytis aritmetikos, todėl kairioji jo momens skiltis dar neb-
uvo tapusi specializuota sritimi, skirta skaičiavimams apdoroti.
Nuo avarijos iki tol, kol jam sukako šešeri ir jis pradėjo mokytis
aritmetikos, Paului kur kas svarbiau buvo susigaudyti erdvėje, o
tam buvo reikalinga regimosios-erdvinės informacijos ap-
dorojimo funkcija. Todėl regimoji-erdvinė funkcija „įsikūrė“ to-
je smegenų dalyje, kuri buvo panašiausia į dešiniąją momens
skiltį, – kairiojoje momens skiltyje. Dabar Paulas galėjo gaudyt-
is erdvėje, tačiau viskas turi savo kainą. Kai jis pradėjo mokytis
aritmetikos, kairysis jo momens sektorius jau buvo priskirtas
išskirtinai regimajai-erdvinei informacijai apdoroti.
 391/580
GRAFMANO TEORIJA LEIDŽIA PAAIŠKINTI ir tai, kaip vystėsi
Michelle smegenys. Michelle prarado didelę smegenų audinio
dalį dar gerokai prieš tai, kai dešinysis jos smegenų pusrutulis
buvo paskirtas išskirtinai tam tikroms funkcijoms atlikti. Ka-
dangi plastiškumas aktyviausiai reiškiasi pirmaisiais gyvenimo
metais, Michelle tikriausiai išgelbėjo tai, kad jos smegenims
žala buvo padaryta taip anksti. Smegenys dar tik formavosi, ir
dešinysis pusrutulis turėjo laiko prisitaikyti dar gimdoje, kol ja
visiškai rūpinosi motina.
Gali būti, kad dešinysis jos smegenų pusrutulis, paprastai
skirtas regimajai-erdvinei veiklai kontroliuoti, galėjo perimti
kalbos apdorojimą, nes būdama iš dalies akla ir nemokėdama
ropoti Michelle kalbėti išmoko anksčiau negu pradėjo regėti ar
ropoti. Jos smegenyse kalba laimėjo kovą prieš regimosios-er-
dvinės informacijos apdorojimo poreikius, lygiai kaip Paulo
smegenyse regimosios-erdvinės informacijos apdorojimo por-
eikiai nugalėjo aritmetinio skaičiavimo poreikius.
Psichinės funkcijos migracija į priešingą smegenų pus-
rutulį galima todėl, kad ankstyvoje smegenų pusrutulių raidos
stadijoje jie labai panašūs vienas į kitą ir tik vėliau pamažu ima
specializuotis. Pirmaisiais gyvenimo metais atliktos kūdikių
smegenų skenogramos rodo, kad jų girdimi garsai apdorojami
abiejuose smegenų pusrutuliuose. Dvejų metų vaikų girdimi
garsai paprastai jau apdorojami tik kairiajame smegenų pus-
rutulyje, nes šis ima specializuotis ir tampa atsakingas už kalbą.
Grafmanui ramybės neduoda klausimas, ar kūdikių regimieji-
erdviniai gebėjimai, kaip ir kalba, iš pradžių priklauso abiem
smegenų pusrutuliams ir kairėje dalyje yra blokuojami tik
kairiajam pusrutuliui ėmus specializuotis. Kitais žodžiais tari-
ant, kiekvienas pusrutulis linkęs specializuotis atlikti tam tikras
 392/580
funkcijas, tačiau nėra iš anksto suprogramuotas atlikti tik tas ir
ne kitas funkcijas. Tai, kokio amžiaus mes išmokstame atlikti
tam tikrą psichinę funkciją, turi didelę įtaką tam, kuri smegenų
sritis už ją bus atsakinga. Kūdikystėje mes pamažu su-
sipažįstame su aplinkiniu pasauliu, ir įgyjant naujų įgūdžių
panaudojami tinkamiausi smegenų sektoriai, kurie dar nėra
paskirti kitoms funkcijoms atlikti.
– O tai reiškia, – sako Grafmanas, – kad jeigu paimsime
milijoną žmonių ir pažvelgsime į kiekvieno tam tikrą smegenų
sritį, pamatysime, kad tos sritys daugiau ar mažiau skirtos toms
pačioms funkcijoms atlikti. Tačiau, – priduria jis, – jos nebus
visiškai toje pačioje vietoje. Taip ir turėtų būti, nes kiekvieno iš
mūsų gyvenimo patirtis bent šiek tiek skiriasi.

MĮSLĖ APIE MICHELLE NEPAPRASTŲ gebėjimų ryšį su jos trūku-

mais puikiai išaiškinta Grafmano darbe apie kaktos skiltį. Tik-
sliau sakant, prefrontalinės žievės tyrimai padeda paaiškinti,
kokia buvo Michelle išgyvenimo kaina. Prefrontalinė skiltis yra
smegenų dalis, kuri bene labiausiai išskirtinai žmogiška, lygin-
ant su kitais gyvūnais, žmonėms ji išsivysčiusi labiausiai.
Grafmano teorija teigia, kad evoliucijos metu prefrontal-
inė žievė įgijo gebėjimą užfiksuoti ir vis ilgiau ir ilgiau išlaikyti
informaciją, o tai savo ruožtu lėmė, kad žmonės pamažu įgijo
atmintį ir gebėjimą numatyti ateitį. Kairioji kaktos skiltis pra-
dėjo specializuotis išsaugoti prisiminimus apie atskirus įvykius,
o dešinioji tapo atsakinga už įvykių grandinės ar istorijos
bendros temos, arba pagrindinės minties, suvokimą.
Tam, kad galėtume numatyti ateities įvykius, reikia ge-
bėjimo nustatyti įvykių grandinę vienijančią temą, prieš šiems
įvykiams galutinai išsirutuliojant. Ši savybė gyvenime gali
 393/580
suteikti didelį pranašumą: kad išgyventum, gali būti naudinga
žinoti, kad jei tigras prigludęs prie žemės, jis pasiruošęs pulti.
Gebėjimą numatyti ateitį turintis žmogus neprivalo sulaukti
įvykių grandinės galo, kad pasakytų, kas, tikėtina, nutiks toliau.
Dešinės prefrontalinės skilties pažeidimų turinčių žmonių
gebėjimas numatyti ateitį labai prastas. Žiūrėdami filmą jie ne-
supranta pagrindinės minties ar siužeto linijos. Jiems prastai
sekasi planuoti, nes planavimas reiškia įvykių išdėliojimą tam
tikra tvarka, kad būtų pasiektas tam tikras tikslas. Be to,
žmonėms, kurių pažeista dešinė prefrontalinė skiltis, prastai
sekasi ne tik planuoti, bet ir vykdyti savo planus. Kadangi jiems
sunku suvokti esmę, jie neretai leidžiasi išblaškomi. Jie dažnai
nederamai elgiasi socialinėse situacijose, nes nesuvokia tų so-
cialinių situacijų, kurios taip pat yra įvykių grandinės, esmės.
Be to, jiems sunkiai sekasi suprasti metaforas ir palyginimus,
nes kad juos suvoktum, reikia perprasti įvairių detalių esmę ar-
ba bendrą temą. Norint suprasti poeto žodžius „santuoka yra
tarsi karo zona“, svarbu suvokti, kad poetas nenori pasakyti, jog
santuoka – tai sprogimai ir negyvi kūnai, o kad šie žodžiai
tereiškia, jog vyras ir žmona dažnai kovoja vienas su kitu.
Visi dalykai, kurie Michelle kėlė sunkumų – esmės suvoki-
mas, patarlių, metaforų, koncepcijų supratimas ir abstraktus
mąstymas, – priskiriami dešiniajai prefrontalinei skilčiai. Graf-
mano standartizuotas psichologinis testas patvirtino, kad jai
sunkiai sekasi planuoti, suvokti socialines situacijas, suprasti
žmonių motyvus (tam tikra prasme tai taip pat bendros temos
suvokimas, tik pritaikytas socialiniam gyvenimui) ir kad ji neg-
ali lengvai įsijausti į kitų žmonių padėtį ar numatyti jų poelgių.
Grafmano manymu, jos sąlygiškas negebėjimas numatyti ateit-
ies stiprina nerimą ir sunkina impulsų valdymo procesą. Kita
 394/580
vertus, ji turi genijaus gebėjimų atsiminti įvykius ir tikslias tų
įvykių datas – šios funkcijos priskiriamos kairiajai pre-
frontalinei skilčiai.
Grafmanas įsitikinęs, kad Michelle smegenyse įvyko tokia
pat veidrodinė srities adaptacija kaip ir Paulo smegenyse, tik
jos veidrodinės sritys buvo prefrontalinės skiltys. Kadangi
žmonės paprastai įgyja gebėjimą užfiksuoti įvykius anksčiau nei
nustatyti bendrą įvykių sekos temą, įvykių fiksavimo funkcija,
kuri dažniausiai atliekama kairėje prefrontalinėje skiltyje, vis-
iškai uzurpavo dešiniąją prefrontalinę skiltį ir bendros temos ir
esmės suvokimo funkcijoms gerai išsivystyti paprasčiausiai ne-
beliko vietos.
Po pasimatymo su Michelle apsilankęs pas Grafmaną aš jo
paklausiau, kodėl Michelle įvykius prisimena gerokai geriau nei
bet kuris iš mūsų. Kodėl jai negalėjo pakakti įprastinių
gebėjimų?
Grafmano manymu, Michelle neįprastas gebėjimas įsi-
minti įvykius gali būti susijęs su tuo, kad ji turi tik vieną sme-
genų pusrutulį. Paprastai smegenų pusrutuliai palaiko nuolat-
inę komunikaciją. Kiekvienas jų ne tik kad informuoja kitą apie
savo veiklą, bet ir pataiso savo kolegą, kartais jį apribodamas ar
bandydamas atsverti jo ekscentriškumus. Kas nutinka, kai pus-
rutulis pažeistas ir nebegali apriboti savo partnerio?
Dramatišką tokio reiškinio pavyzdį yra aprašęs Kaliforni-
jos universiteto San Franciske neurologijos profesorius, dak-
taras Bruce’as Milleris, pademonstravęs, kad kai kurie žmonės
su pažengusia frontotemporalinės skilties degeneracija kairio-
joje smegenų pusėje praranda gebėjimą suvokti žodžių reikšmę,
tačiau tuo pat metu automatiškai įgyja meninių, muzikinių ar
ritminių įgūdžių – įgūdžių, kurie paprastai valdomi dešiniųjų
 395/580
smilkinio ir momens skilčių. Jei kalbėtume apie meninę pusę,
tokie žmonės įgyja gebėjimą nupiešti detales nepaprastai tiksli-
ai. Milleris teigia, kad kairysis pusrutulis paprastai atlieka
peštuko vaidmenį, siekdamas nuslopinti ir užgniaužti dešinįjį
pusrutulį. Susvyravus kairiajam pusrutuliui, dešinysis gali pa-
demonstruoti neužgniaužtą savo potencialą.
Tiesą pasakius, netgi žmonėms, kurie nėra neįgalūs, gali
būti naudinga vieną pusrutulį išlaisvinti nuo kito. Betty Ed-
wards populiarioje knygoje „Piešimas dešiniąja smegenų puse“,
išleistoje 1979 metais, dar gerokai prieš Millerio atradimą, pa-
sakoja, kaip žmonės buvo mokomi piešti parodant jiems, kaip
„išjungti“ verbalinėms ir analitinėms funkcijoms atlikti skirtą
kairįjį pusrutulį, kad šis netrukdytų reikštis dešiniojo pus-
rutulio meniniams polinkiams. Įkvėpta Richardo Sperry neuro-
logijos tyrimų, Edwards aiškino, kad „verbalinis“, „loginis“ ir
„analitinis“ kairysis pusrutulis informaciją apdoroja tokiais
būdais, kurie iš tiesų trukdo piešti ir slopina dešinįjį pusrutulį,
kuriam piešti sekasi kur kas geriau nei kairiajam. Pagrindinė
Edwards siūloma taktika, skirta užkirsti kelią kairiajam pus-
rutuliui slopinti dešinįjį, buvo pateikti mokiniui užduotį, kurios
kairysis pusrutulis negebėtų įsisąmoninti ir būtų priverstas
sumažinti savo įtaką. Pavyzdžiui, ji liepė studentams perpiešti
Picasso eskizą, pastačiusi jį aukštyn kojomis, ir išsiaiškino, kad
jiems sekėsi kur kas geriau nei tuomet, kai eskizas buvo
pastatytas žemyn kojomis. Susidūrę su tokia situacija, studentai
įgūdžius piešti įgyja netikėtai ir staiga, užuot tobulinę juos
pamažu.
Grafmano nuomone, nepaprastas Michelle gebėjimas įsi-
minti įvykius galėjo atsirasti todėl, kad kai dešiniajame jos sme-
genų pusrutulyje vystėsi gebėjimas fiksuoti įvykius, jis nebuvo,
 396/580
kaip paprastai nutinka, slopinamas kairiojo pusrutulio, paliepi-
ančio šiai funkcijai išsijungti vos tik atsijojus esmę ir užmiršti
nereikšmingomis laikomas detales.
Kadangi vienu metu smegenyse vyksta tūkstančiai dalykų,
reikalingos jėgos, galinčios slopinti, kontroliuoti ir reguliuoti
mūsų smegenų veiklą tam, kad išlaikytume sveiką protą,
būtume organizuoti ir galėtume susivaldyti, užuot „išsitaškę į
visas puses“. Atrodo, kad daugiausiai nerimo keliantis dalykas,
jei kalbame apie smegenų ligas, yra tai, kad jos gali panaikinti
tam tikras mūsų turimas psichines funkcijas. Tačiau ne mažiau
niokojanti yra ir liga, verčianti mus išreikšti tas asmenybės
puses, kurių visiškai nenorėtume turėti. Nemaža smegenų dalis
skirta slopinimo funkcijoms atlikti, o jų netekus į paviršių iš-
plaukia nepageidaujami instinktai, keliantys mums gėdą ir pa-
vojų santykiams su giminėmis ir šeimos nariais.
Prieš kelerius metus Jordanui Grafmanui pavyko gauti
įrašus iš ligoninės, kurioje jo tėvui buvo diagnozuotas insultas,
atėmęs socialinius stabdžius ir nuvedęs visiškos degradacijos
keliu. Jis išsiaiškino, kad tėvas patyrė insultą dešiniojoje sme-
genų kaktos žievės dalyje – toje pačioje smegenų dalyje, kurią
Grafmanas tyrinėjo pastaruosius dvidešimt penkerius metus.

PRIEŠ IŠVYKDAMAS GAUNU pasiūlymą apsilankyti Michelle

šventovėje.
– Čia mano miegamasis, – su pasididžiavimu pareiškia ji.
Kambarys išdažytas mėlyna spalva ir užgrūstas pliušinių
meškiukų, mikimauzų ir kitų animacinių filmų personažų
kolekcijos eksponatais. Jos knygų lentynos nukrautos šimtais
knygų iš „Auklių knygų klubo“ – knygų serijos, kurios auditor-
iją paprastai sudaro brandos amžiaus dar nesulaukusios
 397/580
mergaitės. Ji turi Carol Burnett kasečių kolekciją. Be to, mėgsta
klausytis septintojo ir aštuntojo dešimtmečių lengvojo roko
įrašų. Žiūrint į jos kambarį kyla klausimas apie socialinį gyven-
imą. Carol paaiškina, kad vaikystėje ji mėgdavo laiką leisti vi-
ena ir knygų draugiją rinkosi dažniau nei žmonių.
– Tu nelabai mėgdavai būti tarp žmonių, – ji sako
Michelle. Vieno gydytojo nuomone, nors ji ir nebuvo autistė,
buvo būdingi tam tikri autizmo simptomai. Aš puikiai matau,
kad Michelle nėra autistė. Ji mandagi, supranta žmonių elgesį,
maloni ir palaiko šiltus santykius su tėvais. Trokšta užmegzti
santykį su žmonėmis ir jaučiasi įskaudinta, jei žmonės nežiūri
jai į akis, kaip dažnai nutinka „normaliems“ žmonėms
susidūrus su neįgaliaisiais.
Išgirdusi komentarą apie autizmą, Michelle pasiaiškina:
– Manau, man visą laiką patikdavo būti vienai todėl, kad
taip lengviau išvengti nemalonumų.
Ji turi daugybę skausmingų prisiminimų, kaip norėjo
žaisti su kitais vaikais, tačiau šie nežinojo, kaip žaisti su
neįgaliu vaiku, ypač tokiu jautriu garsams vaiku kaip ji. Pak-
lausiau, ar ji turi draugų iš praeities, su kuriais vis dar palaikytų
ryšį.
– Ne, – atkerta Michelle.
– Ne, nė vieno, – tyliai ir liūdnai sušnibžda Carol.
Paklausiu Michelle, ar aštuntoje arba devintoje klasėje,
kuomet berniukai ir mergaitės paprastai ima daugiau bendrauti
tarpusavyje, ji norėjo draugauti su berniukais.
– Ne, ne, nenorėjau.
Ji sako, kad niekuomet nebuvo įsimylėjusi. Jos tai
paprasčiausiai niekados nedomino.
– Ar kada nors svajojai apie santuoką?
 398/580
– Nemanau.

GALIMA PASTEBĖTI JOS PASIRINKIMUS, skonį ir troškimus

apibendrinančią temą. „Auklių knygų klubo“ knygos, Carol Bur-
nett nekaltas humoras, pliušinių meškiukų kolekcija ir visa kita,
ką man teko regėti mėlynajame Michelle kambaryje, priklauso
tai raidos stadijai, kuri psichologijoje vadinama latentine. Tai
palyginti ramus laikotarpis, pasireiškiantis prieš audringą
paauglystę, pasižyminčią instinktų proveržiais. Michelle, bent
jau kaip man pasirodė, turėjo daug troškimų iš latentinio raidos
laikotarpio, ir man kilo klausimas, kodėl kairiojo smegenų pus-
rutulio nebuvimas veikė jos hormoninį vystymąsi, nors kitais
atžvilgiais ji buvo visiškai išsivysčiusi moteris. Galbūt šie
troškimai buvo jos apsaugotos vaikystės išdava. O gal tai, kad
jai sunkiai sekasi suprasti kitų žmonių motyvus, verčia ją laikyt-
is to pasaulio, kuriame instinktai nutildyti, o humoras –
švelnus.
Carol ir Wally, savo neįgalų vaiką mylintys tėvai, tvirtai
tiki, kad jie turi pasirūpinti Michelle ateitimi po to, kai jų šioje
žemėje nebus. Carol kiek tik įmanoma stengiasi įkalbėti
Michelle brolius ir seseris pasižadėti, kad šie padės ir Michelle
neliks vieniša. Ji tikisi, kad Michelle pavyks gauti darbą vietini-
uose laidojimo namuose, kuomet moteris, kuri šiuo metu at-
sakinga už duomenų tvarkymą, išeis į pensiją, ir Michelle taip
pavyks išvengti ilgų kelionių į darbą, kurių ji taip bijo.
Mackų šeimai teko išgyventi ir ne vieną didelį rūpestį, be-
veik tragediją. Carol buvo diagnozuotas vėžys. Michelle brolį
Billą, kurį Carol apibūdina kaip tikrą nuotykių ieškotoją, ne
kartą buvo ištikusi nelaimė. Tą pačią dieną, kai jis buvo išrink-
tas regbio komandos kapitonu, komandos draugai švęsdami
 399/580
išmetė jį į orą, jis krito ant žemės žemyn galva ir susilaužė stu-
burą. Laimė, geriausių chirurgų komandai pavyko išgelbėti jį
nuo paralyžiaus. Kai Carol pradėjo pasakoti, kaip ji, nuvykusi į
ligoninę, aiškino Billui, kad Dievas tokiu būdu nori atkreipti jo
dėmesį, aš pažvelgiau į Michelle. Ji atrodė nepaprastai rami, o
veide švietė šypsena.
– Apie ką galvoji, Michelle? – paklausiau aš.
– Man viskas gerai, – atsakė ji.
– Bet tu šypsaisi. Ar tai reiškia, kad tau įdomu?
– Taip, – atsakė ji.
– Aš puikiai žinau, apie ką ji galvoja, – tarė Carol.
– Apie ką? – atkirto Michelle.
– Apie rojų, – tarė Carol.
– Aha, taip.
– Michelle, – sako Carol, – labai stipriai tiki Dievą. Tam
tikra prasme jos tikėjimas labai paprastas. Michelle turi savo
įsivaizduojamą rojaus paveikslą, ir, kiekvieną kartą apie jį
pagalvojus, jos veide atsiranda šita šypsena.
– Ar tu sapnuoji naktimis? – paklausiau aš.
– Taip, – atsakė ji, – trumpais fragmentais. Tačiau ne koš-
marus. Daugiausia visokias fantazijas.
– O ką? – vėl paklausiau.
– Dažniausiai tai, kas vyksta ten, viršuje. Rojų.
Paprašiau papasakoti daugiau, ir ji susijaudino.
– Gerai, žinoma! – tarė ji. – Yra keletas žmonių, kuriuos
aš labai gerbiu, ir noriu, kad jie gyventų vieni šalia kitų, bet sus-
iskirstę pagal lytį: moterys vienoje vietoje, o vyrai – kitoje. Ir du
iš tų vyrų prieitų prie bendro sutarimo, kad man turėtų būti
pasiūlyta gyventi su moterimis.
 400/580
Jos motina ir tėvas taip pat ten yra. Jie visi gyvena daugi-
aaukščiame pastate, tik tėvai gyvena žemesniame aukšte, o
Michelle – su kitomis moterimis.
– Ji man tai pranešė vieną dieną, – pasakoja Carol. – Pak-
lausė, ar aš nieko prieš, jei, kai mes visi nueisim į dangų, ji nen-
orės gyventi su manimi. Aš atsakiau – gerai.
Paklausiau Michelle, ką žmonės danguje darys lais-
valaikiu, ir ji atsakė:
– Tuos dalykus, kuriuos čia paprastai daro per atostogas.
Na, pavyzdžiui, žais mažąjį golfą. Nebus jokių darbų.
– Ar tarp vyrų ir moterų bus romantiniai santykiai?
– Nežinau. Žinau tik, kad jie susitikinės vieni su kitais. Bet
tik linksmybėms.
– O ar tavo rojuje yra materialių daiktų, pavyzdžiui,
medžių ar paukščių?
– O taip! Taip! Ir dar vienas dalykas apie rojų: visas mais-
tas ten be riebalų ir neturi kalorijų, todėl galėsime valgyti, ką tik
panorėsime. Ir už nieką nereikės mokėti pinigų. – Tuomet ji
pridėjo kai ką, ką mama buvo jai sakiusi apie rojų: – Rojus
visuomet kupinas laimės. Ten nėra jokių medicininių prob-
lemų. Tik laimė.
Ir aš matau tą šypseną, tą vidinės ramybės išraišką.
Michelle rojuje yra viskas, ko ji trokšta: daugiau žmogiškų
ryšių, menka užuomina apie didesnį, bet vis tiek saugiai apri-
botą ryšį tarp vyrų ir moterų ir visa kita, kas jai teikia
malonumą. Ir visa tai vyksta pomirtiniame pasaulyje, kur ji,
nors ir gerokai savarankiškesnė nei dabar, visuomet gali
netoliese rasti savo tėvus, kuriuos taip myli. Ji neturi jokių
medicininių problemų ir netrokšta susigrąžinti trūkstamą sme-
genų pusę. Ji ten jaučiasi gerai būdama tokia, kokia yra.
 401/580
[Pastabos ir nuorodos]

28 Iš tikrųjų jo pavardė prasideda rusiška „Š“

raide. Dėl anglų kalbos transkripcijos (Š – Sh)
ji virto „S“ raide.
 1 PRIEDAS

KULTŪRIŠKAI
MODIFIKUOTOS SMEGENYS
Ne tik smegenys formuoja kultūrą, bet ir kultūra − smegenis

KOKS RYŠYS tarp smegenų ir kultūros?

Tradiciškai mokslininkai į šį klausimą atsakydavo teig-
dami, kad kultūra – žmogaus smegenų, kurios yra visų minčių
ir veiksmų šaltinis, produktas. Remiantis tuo, ką sužinojome
apie neuroplastiškumą, šio atsakymo nebeužtenka.
Kultūra yra ne tik smegenų produktas – pagal apibrėžimą
ji taip pat apima žmogaus protą formuojančias veiklas. „Oks-
fordo anglų kalbos žodyne“ pateikiamas vienas labai svarbus
žodžio „kultūra“ apibrėžimas: „proto, gabumų, manierų ir t. t.
lavinimas ir raida... švietimu ir mokymusi paremtas tobulėji-
mas... proto, skonių ir manierų lavinimas, vystymas ir tobulini-
mas“. Mes tampame kultūringi mokydamiesi įvairių dalykų:
 403/580
papročių, menų, bendravimo manierų, naudojimosi technologi-
jomis taisyklių, idėjų, įsitikinimų, filosofijų ir religijų.
Neuroplastiškumo tyrimai parodė, kad bet kokia kada
nors kartografuota ilgalaikė veikla – taip pat ir fiziniai bei ju-
timiniai užsiėmimai, mokymasis, mąstymas ir įsivaizdavimas –
pakeičia smegenis ir protą. Kultūrinės idėjos ir veikla nėra jokia
išimtis. Smegenys modifikuojamos atliekamų kultūrinių veiklų:
skaitymo, mokymosi groti ar naujų kalbų mokymosi. Mes visi
turime tai, ką galima būtų pavadinti kultūriškai modifikuo-
tomis smegenimis, o kultūrai vystantis ji nuolatos sukelia vis
naujų pokyčių smegenyse. Merzenichas yra pasakęs: „Mūsų
smegenys detalėmis nepaprastai skiriasi nuo mūsų protėvių...
Kiekvienoje kultūrinės raidos stadijoje... vidutinis žmogus
turėjo išmokti naujų kompleksinių įgūdžių ir įgyti didelio masto
pokyčius smegenyse sukeliančių gebėjimų... Iš tiesų kiekvienas
mūsų per gyvenimą galime įgyti nepaprastai išsamų iš protėvių
perimtą įgūdžių ir gebėjimų rinkinį ir tokiu būdu tam tikra
prasme „išnaudodami“ plastiškumą atkurti kultūrinės raidos
istoriją.“
Taigi neuroplastiškumo suvokimu papildytas požiūris į
kultūrą ir smegenis yra tarsi dviejų krypčių gatvė: smegenų ir
genetikos pagrindu kuriama kultūra, tačiau kultūra tuo pat
metu ir formuoja smegenis. Kartais šie pokyčiai gali būti
dramatiški.
 404/580
JŪRŲ ČIGONAI

JŪRŲ ČIGONAI YRA KLAJOKLIŲ GENTIS, gyvenanti tropinėse

salose, priklausančiose į vakarus nuo Tailando vakarinio kranto
esančiam Birmos salynui. Šios klajojančios vandenų genties at-
stovai plaukti išmoksta anksčiau nei vaikščioti ir daugiau nei
pusę savo gyvenimo praleidžia plaukiodami valtimis atviroje
jūroje, kur jie neretai ir gimsta, ir miršta. Jie prasimaitina
augindami moliuskus ir jūros agurkus. Jų vaikai, panėrę gilyn,
dažnai net iki trisdešimt pėdų (apie devynis metrus) nuo
vandens paviršiaus, prirenka maisto ir įvairių jūros organizmų
kąsnelių – ir tai jie daro jau ne vieną šimtmetį. Jie išmoksta
sulėtinti širdies pulsą, todėl po vandeniu gali išbūti dvigubai il-
giau nei dauguma plaukikų. Ir tai jie daro be jokios nardymo
įrangos. Sulu genties atstovai, ieškodami perlų, po vandeniu
paneria net septyniasdešimt penkias pėdas (beveik dvidešimt
tris metrus).
Tačiau, žiūrint iš mūsų perspektyvos, įdomiausia tai, kad
šie vaikai tokiose gelmėse gali aiškiai matyti be jokių nardymo
akinių. Dauguma žmonių po vandeniu negali aiškiai matyti, nes
saulės spinduliams kertant vandenį jie išlenkiami, arba „lūžta“,
todėl šviesa krinta ne į tą tinklainės dalį, kur turėtų.
Švedų mokslininkė Anna Gislén, tyrinėdama jūrų čigonų
gebėjimą perskaityti plakatus po vandeniu, išsiaiškino, kad šiuo
atžvilgiu jie yra dukart gabesni nei europiečių vaikai. Čigonų
vaikai išmoksta kontroliuoti savo akies lęšio formą ir, dar svar-
biau, kontroliuoti vyzdžių dydį sutraukdami juos net 22 pro-
centais. Tai nepaprastas atradimas, nes žmogaus vyzdžiai po
vandeniu paprastai savaime išsiplečia, o vyzdžių prisitaikymas
 405/580
iki šiol laikytas nekintamu ir įgimtu refleksu, kontroliuojamu
smegenų ir nervų sistemos.
Šis jūrų čigonų gebėjimas matyti po vandeniu nėra
unikalaus genetinio paveldo produktas. Gislén pavyko išmokyti
matyti po vandeniu ir švedų vaikus – tai dar vienas įrodymas,
kad mokymasis smegenyse ir nervų sistemoje sukelia netikėtus
efektus ir gali pakeisti tai, kas iki tol buvo laikoma iš anksto
suprogramuota ir nekintama reakcijos grandine.

KULTŪRINĖ VEIKLA KEIČIA SMEGENŲ STRUKTŪRĄ

JŪRŲ ČIGONŲ GEBĖJIMAS MATYTI po vandeniu – tik vienas iš

pavyzdžių, rodančių, kaip kultūrinė veikla keičia smegenų reak-
cines grandines, šiuo atveju sukeldama naujus ir iš pažiūros
neįmanomus suvokimo pokyčius. Nors neturime šių čigonų
smegenų skenogramų, galime rasti kitų tyrimų, įrodančių, kad
kultūrinė veikla keičia smegenų struktūrą. Pianistas, grojantis
vienuoliktąją Franzo Liszto „Didieji etiudai pagal N. Paganini“
variaciją, privalo per minutę sugroti stulbinamai daug –
aštuonis šimtus – natų. Taubo ir kt. atlikti tyrimai parodė, kad
kuo daugiau muzikantai, grojantys styginiais instrumentais,
praktikuojasi, tuo didesni tampa jų aktyviai naudojamos kairi-
osios rankos smegenų žemėlapiai, o į stygos tembrą
reaguojantys neuronai ir smegenų žemėlapiai taip pat gerokai
išauga. Tuo tarpu trimitininkų smegenyse padidėja tie neuronai
ir smegenų žemėlapiai, kurie reaguoja į „varinius“ garsus.
 406/580
Smegenų tomografijos rodo, kad net keletas muzikantų sme-
genų sričių – tarp jų ir motorinė žievė bei smegenėlės – skiriasi
nuo analogiškų ne muzikantams priklausančių smegenų sričių.
Tomografijos taip pat rodo, kad muzikantų, kurie mokytis groti
pradeda dar nesulaukę septynerių metų, abu pusrutulius jungi-
ančios smegenų sritys pastebimai didesnės.
Meno istorikas Giorgio Vasari teigia, kad kai
Mikelandželas tapė Siksto koplyčią, jis pastatė pastolius beveik
iki pat lubų ir dirbo dvidešimt keturis mėnesius. Vasari rašo:
„Darbas buvo atliekamas įveikiant didžiulius nepatogumus, nes
Mikelandželas turėjo stovėti užvertęs galvą, o jo regėjimas taip
suprastėjo, kad keletą mėnesių jis galėjo skaityti ar žiūrėti į
eskizus tiktai stovėdamas būtent šia poza.“ Gali būti, kad jo
smegenys, bandydamos pritaikyti regėjimą prie šios keistokos
laikysenos, ėmėsi pamažu persiprogramuoti. Vasari teiginys
galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau tyrimai parodė, kad
atvirkštinio vaizdo akinius, kurie visa, ką matome, apverčia
aukštyn kojomis, dėvinčių žmonių smegenys po trumpo
laikotarpio ima keistis, o jų suvokimo centrai „susikeičia vi-
etomis“ ir jie pasaulį su akiniais ima regėti normaliai, o knygas
skaityti gali tik apvertę jas aukštyn kojomis. Nusiėmę akinius
jie, kaip ir Mikelandželas, pasaulį mato aukštyn kojomis, kol
neprisitaiko iš naujo.
Smegenis persiprogramuoti skatina ne tik išskirtinai
kultūrinė veikla. Londono taksi vairuotojams atliktos smegenų
skenogramos parodė, kad kuo daugiau metų taksistas yra
praleidęs laviruodamas Londono gatvėmis, tuo didesnis jo hi-
pokampas – ta smegenų dalis, kurioje saugomi erdviniai atva-
izdai. Mūsų smegenis pakeisti gali netgi laisvalaikio užsiė-
mimai: medituojančių žmonių ir meditacijos mokytojų
 407/580
smegenyse esanti struktūra, vadinama sala (ta smegenų dalis,
kuri aktyvuojama stipriai sutelkiant dėmesį), yra storesnė nei
kitų žmonių.

KITAIP NEI MUZIKANTAI, taksi vairuotojai ar meditacijos mokyto-

jai, jūrų čigonai yra atvirose jūrose gyvenanti medžiotojų ir
rinkėjų kultūrinė bendruomenė, kurios kiekvienam iš narių
būdingas gebėjimas matyti po vandeniu.
Kiekvienos kultūros nariams būdinga tam tikra veikla,
kuri pasižymi kultūrai būdingais bruožais. Jūrų čigonams
būdingas matymas po vandeniu. Mums, gyvenantiems informa-
cijos amžiuje, būdingi užsiėmimai – skaitymas, rašymas,
kompiuterinis raštingumas bei naudojimasis elektroninėmis in-
formacijos priemonėmis. Kultūrai būdingi bruožai skiriasi nuo
tokių universalių žmogiškųjų gebėjimų kaip matymas,
klausymas ar vaikščiojimas, kurie išsivysto beveik neskatinami
ir yra būdingi visai žmonijai – netgi tiems žmonėms, kurie dėl
vienokių ar kitokių priežasčių užaugo izoliuoti nuo kultūrinės
aplinkos. Kultūrai būdingiems bruožams išsivystyti būtinas
lavinimas ir kultūrinė patirtis, ir jų tobulinimas lemia naujų ir
specialiai suprogramuotų smegenų susiformavimą. Vykstant
žmonijos evoliucijos procesui, mes netekome gebėjimo aiškiai
matyti po vandeniu – „povandenines akis“ palikome praeityje
kartu su žvynais ir pelekais, kuomet mūsų protėviai išlipo ant
kranto ir ėmė pratintis matyti sausumoje. Už povandeninį
regėjimą jūrų čigonai turi būti dėkingi ne evoliucijai, o smegenų
plastiškumui, leidžiančiam prisitaikyti prie begalinio skirtingų
aplinkų spektro.
 408/580
AR MŪSŲ SMEGENYS UŽSTRIGUSIOS PLEISTOCENO
EPOCHOJE?

POPULIARŲ PAAIŠKINIMĄ, KAIP mūsų smegenys prisitaiko atlikti

kultūrines veiklas, pateikia evoliuciniai psichologai – mok-
slininkų grupė, teigianti, kad visi žmonės pasižymi tais pačiais
smegenų funkciniais centrais (smegenų skyriais), arba smegenų
„technine įranga“, ir kad šie funkciniai centrai prisitaiko atlikti
konkrečias kultūrines užduotis: vieni skirti kalbai, kiti –
poravimuisi, treti – pasaulio klasifikacijai ir t. t. Šie funkciniai
centrai išsivystė Pleistoceno amžiuje – maždaug prieš 10 tūk-
stančių – 1,8 milijono metų, kuomet žmonės gyveno medžiotojų
ir rinkėjų bendruomenėmis, ir šie funkciniai centrai nuo to
laiko genetiškai beveik nepakitę yra perduodami iš kartos į
kartą. Kadangi mes visi turime tuos pačius centrus, esminiai
žmogaus prigimties ir psichologijos aspektai yra daugmaž uni-
versalūs. Todėl, priduria jie, galima sakyti, kad suaugusio
žmogaus smegenys nuo Pleistoceno amžiaus nepakitę. Ši
pastaba gerokai perdėta, nes neatsižvelgiama į plastiškumą,
kuris taip pat yra genetinio paveldo dalis.
Medžiotojo ir rinkėjo smegenys buvo tokios pat plastiškos
kaip ir mūsų ir jokiais būdais nebuvo „užstrigusios“ Pleistoceno
epochoje, o reaguodamos į besikeičiančias sąlygas gebėjo per-
tvarkyti savo struktūrą ir funkcijas. Tiesą pasakius, kaip tik šis
smegenų gebėjimas persitvarkyti ir leido mums apskritai palikti
Pleistoceno amžių praeityje. Archeologas Stevenas Mithenas šį
procesą pavadino kognityviuoju takumu, ir aš įsitikinęs, kad jis
paremtas smegenų plastiškumu. Visi mūsų smegenų funkciniai
taškai iki tam tikro lygio yra plastiški ir individualaus žmogaus
gyvenimo tėkmėje gali jungtis tarpusavyje arba būti
 409/580
diferencijuojami, kad prisitaikytų atlikti skirtingas funkcijas,
kaip Pascual-Leone’ės eksperimento metu žmonėms užrišus
akis pakaušio skiltis, kurioje paprastai apdorojamas regėjimas,
prisitaikė apdoroti garso ir lytėjimo signalus. Psichikos centrų
pokyčiai būtini tam, kad galėtume prisitaikyti gyventi ši-
uolaikiniame pasaulyje, kur susiduriame su tokiais dalykais,
apie kuriuos mūsų medžiotojai ir rinkėjai protėviai net neįsiva-
izdavo. Vienas fMRT tyrimas parodė, kad automobilius ir sunk-
vežimius mes atpažįstame tuo pačiu smegenų funkciniu centru,
kuris naudojamas žmonių veidams atpažinti. Žinoma, medži-
otojo ir rinkėjo smegenys automobilius ir sunkvežimius pažinti
išmoko ne evoliucijos būdu. Tikėtina, kad veidus atpažinti
padedantis funkcinis mazgas buvo tinkamesnis nei kiti apdoroti
informaciją apie šias formas – juk automobilio lempos primena
akis, variklio gaubtas – nosį, o priekinės grotelės – burną, todėl
plastiškos smegenys sugebėjo be didelio pratinimosi ir struk-
tūrinių pakitimų apdoroti informaciją apie automobilį, pas-
itelkdamos veidų atpažinimo sistemą.
Ta galybė smegenų funkcinių mazgų, kuriais vaikas
naudojasi skaitydamas, rašydamas ir dirbdamas kompiuteriu,
išsivystė bent keletą milijonų metų anksčiau negu atsirado pats
raštingumo reiškinys, kuris tėra vos kelių tūkstančių metų
senumo. Raštingumas išplito taip greitai, kad smegenys neg-
alėjo suspėti susikurti genetiškai pritaikytų specifinių ir vien
skaitymui skirtų funkcinių mazgų. Juk medžiotojų ir rinkėjų
bendruomenes raštingumo galima išmokyti per vienos kartos
gyvenimą, ir niekas net nebando įrodinėti, kad visa gentis
galėtų per tą patį laiką išvystyti atskirą skaitymui skirtą funk-
cinį mazgą. Šiandieną vaikas, kuris mokosi skaityti, turi iš
naujo pereiti tas pačias stadijas, kurias turėjo pereiti visa
 410/580
žmonija. Prieš trisdešimt tūkstančių metų žmogus išmoko
piešti ant olos sienų, o tam reikėjo sukurti ir sutvirtinti re-
gimųjų funkcijų (kurios apdoroja vaizdinę informaciją) ir mo-
torinių funkcijų (kurios padeda judinti ranką) ryšius. Šią stadiją
3000 metais pr. Kr. lydėjo hieroglifų išradimas. Žmogus iš-
moko objektus išreikšti pasitelkdamas standartizuotus atvaiz-
dus – žvelgiant atgal šis pokytis buvo ne toks jau ir žymus. Dar
vėliau hieroglifai buvo paversti raidėmis ir sukurta pirmoji fon-
etinė abėcėlė, kurioje vietoje regimųjų atvaizdų reprezentuo-
jami garsai. Šiam pokyčiui pasireikšti buvo būtina sustiprinti
tarpneuroninius skirtingų funkcijų, kurios padeda įvertinti
raidės atvaizdą, jos garsą bei reikšmę ir motorinių funkcijų,
kurios leidžia akis vedžioti po visą puslapį, ryšius.
Kaip nustatė Merzenichas ir Tallal, skaitymo proceso
grandinę galima matyti smegenų skenogramoje. Taigi, galima
teigti, tam tikrai kultūrai būdingos kultūrinės veiklos lemia jai
būdingas smegenų reakcijų grandines, kurių mūsų protėviai
neturėjo. Anot Merzenicho, „Mūsų smegenys skiriasi nuo prieš
mus gyvenusių žmonių smegenų… Smegenys, kiekvieną kartą
mums įvaldžius naują įgūdį ar įgijus naują gebėjimą, yra ger-
okai fiziškai ir funkcionaliai modifikuojamos. Šiuolaikinio pa-
saulio specializacija lemia didelio masto pokyčius.“ Ir nors ne
visi skaitymui naudojame tas pačias smegenų sritis, kadangi
smegenys plastiškos, jose paprastai rasime skaitymui skirtą
reakcinę grandinę – tai fizinis įrodymas, kad kultūrinė veikla
lemia smegenų struktūros modifikacijas.
 411/580
KODĖL ŽMOGUS TAPO PAGRINDINIU KULTŪROS NEŠĖJU?

LABAI LOGIŠKA BŪTŲ PAKLAUSTI, kodėl kultūrą sukūrė žmogus, o

ne kiti gyvūnai, kurie taip pat turi plastiškas smegenis? Tiesa,
kai kurie kiti gyvūnai, pavyzdžiui, šimpanzės, pasižymi rudi-
mentinėmis kultūros formomis ir gali pasigaminti įrankius bei
išmokyti savo palikuonis jais naudotis ar netgi atlikti ne-
sudėtingus veiksmus su simboliais. Tačiau visa tai labai ribota.
Kaip pastebėjo mokslininkas neurologas Robertas Sapolsky, at-
sakymą į šį klausimą pateikia nežymus genetinės mūsų ir
beždžionių sandaros skirtumas. 98 procentų mūsų DNR yra
identiškas šimpanzių DNR. Žmogaus genomo projektas leido
mokslininkams identifikuoti konkrečius genus, kurių šimpan-
zės neturi, ir paaiškėjo, kad vienas iš jų – genas, nulemiantis
mūsų pagaminamų neuronų skaičių. Mūsų neuronai iš esmės
nesiskiria nuo šimpanzės ar netgi jūrų sraigės neuronų. Embri-
one visi neuronai prasideda iš vienos ląstelės, kuri pasidalija į
dvi, paskui – keturias ir t. t. Tai, kada tas pasidalijimo procesas
bus sustabdytas, nulemia reguliacinis genas, kuris žmonių ir
šimpanzių yra skirtingas. Žmonių kūnuose šis procesas tęsiasi
gana ilgai, kol neuronų skaičius pasiekia maždaug šimtą mili-
jardų. Šimpanzių kūnuose jis sustabdomas keliais etapais ank-
sčiau, todėl šimpanzių smegenys yra triskart mažesnės nei
mūsų. Šimpanzių smegenys plastiškos, tačiau vien šio kiekybin-
io skirtumo tarp mūsų ir jų smegenų pakanka „eksponentiškai
didesniam tarpneuroninių sąveikų skaičiui“, kadangi kiekvienas
neuronas gali jungtis su tūkstančiais kitų ląstelių.
Mokslininkas Geraldas Edelmanas pastebėjo, kad vien
žmogaus smegenų žievėje yra 30 milijardų neuronų, kurie pa-
jėgūs užmegzti vieną milijoną milijardų sinapsinių ryšių.
 412/580
Edelmanas rašo: „Jeigu kalbėsime apie galimų neuroninių
grandinių skaičių, susidursime su absoliučiai astronominiais
skaičiais: 10 su bent jau milijonu nulių (visatoje yra maždaug 10
su 79 nuliais žinomų dalelyčių).“ Šie stulbinantys skaičiai
leidžia paaiškinti, kodėl žmogaus smegenys kartais vadinamos
sudėtingiausiu žinomu objektu visoje visatoje ir kodėl jos gali
išgyventi nuolatinius visuotinius mikrostruktūrinius pokyčius
bei atlikti tokią galybę skirtingų psichinių funkcijų, o mes dėl jų
– daugybę sirtingų poelgių ir kūrybos veiksmų.

NEDARVINIŠKAS BŪDAS PAKEISTI BIOLOGINES

STRUKTŪRAS

KAI PLASTIŠKUMAS DAR NEBUVO atrastas, mokslininkai tikėjo,

kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra
rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti daug tūk-
stančių metų. Pasak moderniosios Darwino evoliucijos teorijos,
naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos
tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios
variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduo-
tos ir kitoms kartoms.
Tačiau plastiškumas leidžia išryškinti kitus būdus individų
smegenų biologinei struktūrai pasikeisti nedarviniškomis
priemonėmis, ne vien tik vykstant mutacijoms. Vienam iš tėvų
skaitant, keičiasi jo paties smegenų mikroskopinė struktūra. Jo
 413/580
vaikams išmokus skaityti, biologinė jų smegenų struktūra taip
pat pasikeičia.
Smegenys yra keičiamos dviem būdais. Pirmiausia
pasikeičia plonytės smegenų funkcinius branduolius jungi-
ančios grandinės, kas savaime labai svarbu. Tačiau kartu
keičiami ir patys medžiotojo ir rinkėjo smegenų funkciniai maz-
gai, nes dėl smegenų plastiškumo pokyčiai iš vienos srities ar
funkcinio mazgo „sklinda“ smegenimis tolyn ir paprastai
sukelia pokyčius gretimuose funkciniuose mazguose.
Merzenichas parodė, kad pokyčiai – padidėjęs aktyvumas
smegenų klausos žievėje – sukelia pokyčius ir šalia jos esančioje
kaktos skiltyje. Jis teigė: „Neįmanoma pakeisti priminės
klausos žievės, nesukeliant pakitimų kaktos skiltyje. Tai absoli-
učiai neįmanoma.“ Smegenys neturi atskirų plastiškumo taisyk-
lių, kurios būtų skirtos atskiroms jų dalims. (Jei taip būtų,
skirtingos smegenų dalys negalėtų sąveikauti viena su kita.) Kai
dėl kultūrinės veiklos tarp dviejų funkcinių mazgų užsimezga
nauji ryšiai, kaip skaitymo metu užsimezga iki tol nebuvę nauji
ryšiai tarp regos ir klausos funkcinių mazgų, abu funkciniai
mazgai dėl šios sąveikos ima keistis ir susidaro nauja visuma,
kuri yra gerokai daugiau nei vien tik dalių suma. Atsižvelgus į
plastiškumą ir lokalizacionizmą, smegenys suvokiamos kaip
kompleksinė sistema, kurioje, pasak Geraldo Edelmano:
„Mažesnės dalys sudaro heterogenišką komponentų rinkinį,
kuris yra daugiau ar mažiau nepriklausomas. Tačiau šioms
dalims jungiantis tarpusavyje į vis didesnius ir didesnius
junginius jų funkcijos darosi vis labiau integruotos, o tai lemia
naujų funkcijų, priklausančių nuo tokios aukštesnio pobūdžio
integracijos, atsiradimą.“
 414/580
Kai vienas funkcinis mazgas nustoja normaliai veikti,
keičiasi ir kiti apie jį esantys mazgai. Mums praradus vieną ju-
timą, pavyzdžiui, klausą, kiti jutimai tampa aktyvesni ir
budresni, kad kompensuotų šį praradimą. Tačiau padidėja ne
tik jų apdorojamos informacijos kiekis, bet ir to apdorojimo
savybės, nes jis tampa panašesnis į prarastąjį jutimą.
Plastiškumo tyrėjai Helen Neville ir Donaldas Lawsonas
(išmatavę neuronų suaktyvėjimo dažnį, kad nustatytų, kurių
smegenų sektorių veikla buvo suaktyvėjusi) pastebėjo, kad kur-
čių žmonių periferinis matymas pagerėja, kad jie galėtų kom-
pensuoti tai, jog negali girdėti jų link besiartinančių objektų.
Girdintieji periferinį matymą apdoroja momens skiltyje, kuri
yra mūsų smegenų viršutinėje dalyje, o kurtieji naudojasi savo
regos žieve, esančia užpakalinėje smegenų dalyje. Pokytis vie-
name mūsų smegenų funkciniame mazge – šiuo atveju įein-
ančios informacijos srauto sumažėjimas – sukelia struktūrinius
ir funkcinius pakitimus kitame funkciniame mazge. Kitaip
sakant, kurčio žmogaus akys tampa panašesnės į ausis – jos
ima geriau regėti tai, kas vyksta periferijoje.

PLASTIŠKUMAS IR SUBLIMACIJA: KAIP MES

PRISIJAUKINAME SAVO GYVULIŠKUS INSTINKTUS

PRINCIPAS, KAD KARTU VEIKIANTYS funkciniai mazgai keičia vien-

as kitą, gali padėti paaiškinti, kaip mūsų primityvūs gyvuliški
plėšrumo ir dominavimo instinktai (apdorojami instinktyvių
 415/580
funkcinių mazgų) gali derėti su pažintinėmis racionaliomis
tendencijomis (kurios apdorojamos intelektinių funkcinių
mazgų) mums sportuojant, žaidžiant konkurencinius žaidimus,
pavyzdžiui, šachmatais, ar dalyvaujant meno konkursuose, –
kiekviena šių veiklų leidžia pasireikšti tiek mūsų instinktams,
tiek ir intelektiniams gebėjimams.
Tokio pobūdžio veikla vadinama sublimacija – dar ir šian-
dien paslaptingumu dvelkiantis procesas, kurio metu mes prisi-
jaukiname savo šiurkščius gyvuliškus instinktus. Sublimaci-
jos29 reiškinys visais laikais buvo didelė mįslė. Aišku, didelę
vaikų auklėjimo dalį sudaro vaikų „prijaukinimas“, mokant juos
suvaržyti arba nukreipti šiuos instinktus į priimtinas jų
išraiškos formas, pavyzdžiui, kontaktinį sportą, stalo ar kompi-
uterinius žaidimus, teatrą, literatūrą ir meną. Stebėdami tokio
agresyvaus sporto kaip amerikietiškas futbolas, ledo ritulys,
boksas ar futbolas varžybas, gerbėjai neretai išreiškia savo
gyvuliškus norus („Nužudyk jį! Suplok jį negyvai! Suvalgyk jį
gyvą!“), tačiau civilizuojančios taisyklės padeda modifikuoti šių
instinktų išraiškos formą, ir gerbėjams patenkinti užtenka, kad
tam tikra komanda laimėtų ženklia taškų persvara.
Daugiau nei šimtmetį Darwino paveikti mąstytojai sutiko,
kad mūsų viduje slypi gyvuliški instinktai, tačiau jie negalėjo
paaiškinti, kaip vyksta šių instinktų sublimacija. XIX amžiaus
neurologai, pavyzdžiui, Johnas Hughlingsas Jacksonas ir
jaunas Freudas, sekdami Darwinu, smegenis padalijo į „žemes-
niąją” dalį, kuri bendra mums ir gyvūnams ir kurioje apdoro-
jami gyvuliški instinktai, bei „aukštesniąją“ dalį, kuri yra išskir-
tinai žmogiška ir padeda slopinti mūsų gyvuliškumą. Iš tiesų
Freudas tikėjo, kad civilizacija laikosi ant dalinio mūsų seksua-
linių ir agresyvių instinktų slopinimo. Taip pat jis tikėjo, kad
 416/580
mes kartais galime persistengti bandydami užgniaužti savo in-
stinktus, o tai gali sukelti neurozes. Idealus sprendimas buvo
išreikšti tuos instinktus tokiu būdu, kuris kitiems žmonėms
atrodytų priimtinas ir netgi gerbtinas. Tai padaryti buvo įman-
oma todėl, kad smegenys dėl plastiškumo gali keisti savo tikslą.
Šį procesą jis pavadino sublimacija, tačiau sutiko, kad jis
niekuomet gerai negalėjo paaiškinti, kokiu būdu instinktas gali
būti transformuotas į kažką intelektualesnio.
Plastiškų smegenų koncepcija padeda įminti sublimacijos
mįslę. Smegenų sritys, kurios evoliucijos būdu prisitaikė atlikti
tokias medžiotojų ir rinkėjų visuomenės veiklas kaip grobio
persekiojimas, dėl plastiškumo gali būti sublimuojamos į
konkurencinius žaidimus, nes smegenys evoliucijos metu iš-
moko užmegzti naujus ryšius tarp skirtingų neuronų grupių ir
funkcinių mazgų. Nėra priežasties galvoti, kad neuronai iš in-
stinktinių smegenų sričių negali būti surišami naujais saitais su
mūsų pažintinių-intelektinių sričių neuronais ir malonumo
centrais – jie tiesiogine prasme sujungiami tarpusavyje ir for-
muoja naujas visumas.
Šios visumos yra daugiau nei savo dalių suma ir iš esmės
nuo jos skiriasi. Atminkite, kad Merzenichas ir Pascual-Leone
tvirtino, jog pagrindinė smegenų plastiškumo taisyklė ši: dviem
smegenų sritims pradėjus sąveikauti tarpusavyje, jos ima veikti
viena kitą ir suformuoja naują visumą. Kai instinktas,
pavyzdžiui, grobio persekiojimas, yra susiejamas su civilizuota
veikla, tarkim, priešininko šachmatų karaliaus užspeitimu į
kampą, neuroniniai instinkto ir intelektinės veiklos tinklai taip
pat susijungia ir šios dvi veiklos iš pažiūros ima viena kitą slop-
inti: žaidimas šachmatais nėra tas pats, kas kraugeriškas grobio
persekiojimas, tačiau jis leidžia išgyventi kai kurias medžioklei
 417/580
būdingas emocijas. Dichotomija tarp „žemojo“ ir „aukštojo“ in-
telekto ima nykti. Kai „žema“ ir „aukšta“ veiklos, veikdamos vi-
ena kitą, suformuoja naują visumą, mes tai vadiname
sublimacija.
Civilizacija reiškia būdus, kuriais medžiotojo ir rinkėjo
smegenys mokosi persiprogramuoti. O apgailėtinas įrodymas
to, kad civilizacija yra aukštesniųjų ir žemesniųjų smegenų
funkcijų visuma, gali būti regimas tuomet, kai civilizacija nusir-
ita į pilietinį karą ir žmonių gyvuliški instinktai visu galingumu
iškyla į paviršių, o vagystės, prievartavimai, destrukcija ir
žudymas tampa įprastiniais reiškiniais. Kadangi plastiškos
smegenys visuomet gali leisti tarpusavyje sujungtoms smegenų
funkcijoms vėl atsiskirti, regresija į barbariškumą visuomet
išlieka rimta grėsme, o civilizacija yra menkas ir nepatikimas
dalykas, kurio kiekviena nauja karta turi būti mokoma iš naujo
ir kuris niekuomet nėra įsišaknijęs giliau nei viena žmonijos
karta.

KAI SMEGENYS ĮSTRIGUSIOS TARP DVIEJŲ KULTŪRŲ

KULTŪRIŠKAI MODIFIKUOTOMS SMEGENIMS būdingas plastiškumo

paradoksas (plačiau aptariamas devintajame šios knygos skyri-
uje „Šmėklų virtimas protėviais“), kuris gali lemti mūsų lank-
stumą arba nelankstumą – tai esminė problema daugiakultūri-
ame pasaulyje žmonėms bandant perimti naujas kultūras.
 418/580
Imigracija stipriai veikia plastiškas smegenis. Kultūros
perėmimo procesas, arba akultūracija, yra „pridėtinė“ patirtis,
kurios metu mokomės naujų dalykų ir, mums perimant kultūrą,
formuojasi nauji tarpneuroniniai ryšiai. Pridėtinis plastiškumas
pasireiškia tuomet, kai smegenų pokyčiai nulemti augimo pro-
ceso. Tačiau plastiškumas gali būti ir „atimantis“ – jis gali
„atimti“, kaip kad nutinka paauglystėje smegenims „nugenėjus”
neuronus ir išmetus tuos, kurie nėra dažnai naudojami. Kiekvi-
eną kartą plastiškoms smegenims perimant kultūrą ir ją pakar-
totinai vartojant galima kalbėti apie prarastų galimybių kaštus:
smegenys šio proceso metu praranda dalį savo neuroninės
struktūros, kadangi plastiškumas veikia konkurenciniu
principu.
Patricia Kuhl iš Washingtono universiteto Sietle atliko
smegenų bangų tyrimus, parodžiusius, kad kūdikiai turi ge-
bėjimą išgirsti bet kokį garsą, ištartą bet kuria iš tūkstančių
mūsų rūšies kalbų. Tačiau, kritiniam klausos žievės raidos
laikotarpiui pasibaigus, vienoje kultūroje išaugintas kūdikis
praranda gebėjimą išgirsti daugumą kitų kalbų garsų, o
nenaudojami neuronai yra pašalinami, kol galiausiai smegenų
žemėlapyje įsivyrauja vienos kultūros kalba. Žmogaus sme-
genys ima filtruoti tūkstančius garsų. Šešių mėnesių amžiaus
japonas gali atskirti anglų kalba tariamus garsus „r“ ir „l“ ne
prasčiau nei amerikiečių kūdikis. Sulaukęs vienų metų jis to
padaryti nebegali. Jei tas vaikas vėliau nuspręs imigruoti, jam
gali sunkiai sektis girdėti ir tarti naujus garsus.
Imigracija paprastai yra tarsi niekados nesibaigianti ir ne-
gailestinga suaugusiųjų smegenų treniruotė, kurios metu tenka
perprogramuoti didžiulius smegenų žievės nekilnojamojo turto
plotus. Tai kur kas sudėtingesnis dalykas nei paprasčiausias
 419/580
mokymasis ko nors nauja, nes nauja kultūra plastiškai konkur-
uoja su neuroniniais tinklais, kurie savo kritinį laikotarpį
išgyveno gimtojoje asmens šalyje. Sėkmingai asimiliacijai,
nepaisant kelių išimčių, paprastai prireikia visos kartos. Tiktai
imigranto vaikai, kritinius raidos laikotarpius išgyvenę naujo-
joje kultūroje, gali tikėtis mažiau traumuojančio ir nerimą keli-
ančio imigracijos proceso. Daugumai žmonių kultūrinis šokas
tolygus smegenų šokui.
Kultūriniai skirtumai taip nelengvai įveikiami todėl, kad
gimtoji kultūra, virtusi savastimi ir suprogramuota smegenyse,
tampa mums antrąja prigimtimi, iš pažiūros tokia pat natūralia
kaip ir dauguma instinktų, kurie iš tiesų įgimti. Mūsų kultūros
sukurtas polinkis į tam tikrą maistą, tam tikrą šeimos modelį,
meilės santykius ar muziką dažnai atrodo natūralus, nors iš
tiesų jis įgytas. Mūsų neverbalinės komunikacijos forma – tai,
kokio atstumo nuo žmonių laikomės, mūsų kalbos ritmas ir
garsas, tai, kiek ilgai esame pasiryžę laukti prieš pertraukdami
pokalbį – mums atrodo natūrali todėl, kad yra taip giliai supro-
gramuota mūsų smegenyse. Perimdami kitą kultūrą mes
jaučiamės priblokšti, kai sužinome, kad šie įpročiai visiškai
nėra įgimti. Iš tiesų netgi kuklesni pokyčiai, pavyzdžiui, per-
sikraustymas į naują namą, smegenims persiprogamuojant gali
priversti pamažu keistis ir pamatinius jutimus, pavyzdžiui, erd-
vės pajautimą, kurie mums atrodo natūralūs, bei galybę ru-
tininių programų, kurių net neįsivaizdavome turį.
 420/580
JUTIMAS IR SUVOKIMAS YRA PLASTIŠKI

PERCEPCINIS MOKYMASIS – TAI TOKS procesas, kuris vyksta sme-

genims pratinantis suvokti ką nors nauja ar išmokti tiksliau
(kaip kad jūrų čigonų atveju), o šio proceso metu formuojasi
nauji smegenų žemėlapiai ir struktūros. Percepcinis mokymasis
taip pat dalyvauja plastiškumu paremtame struktūrinės kaitos
procese, kuris vyksta Merzenicho „Fast ForWord“ programa
besinaudojančių vaikų, turinčių girdimojo skyrimo problemų,
smegenyse kuriantis naujiems žemėlapiams, leidžiantiems
jiems pirmą kartą gyvenime normaliai išgirsti tai, kas kalbama.
Ilgai buvo manoma, kad kultūra mums tampa savastimi
tik dėl universalaus, visiems bendro ir standartinio žmogiškojo
suvokimo mechanizmo, tačiau percepcinis mokymasis rodo,
kad tai nėra visiška tiesa. Mūsų kultūra tai, ką galime ir ko
negalime įsisąmoninti, veikia kur kas labiau negu galime
įsivaizduoti.
Vienas pirmųjų žmonių, pradėjusių mąstyti apie tai, kaip
plastiškumo atradimas turi pakeisti mūsų suvokimą apie
kultūrą, buvo Kanados mokslininkas, kognityviosios neurologi-
jos atstovas Merlinas Donaldas, kuris dar 2000 metais aiškino,
kad kultūra keičia mūsų funkcinę pažinimo architektūrą, o tai
reiškia, kad kaip ir mokantis skaityti ar rašyti mūsų psichinės
funkcijos yra pertvarkomos. Dabar jau žinome, jog tam, kad tai
įvyktų, turi pasikeisti ir anatominė smegenų struktūra. Donal-
das taip pat teigė, kad tokia kompleksinė kultūrinė veikla kaip
rašymas ar kalbėjimas keičia tam tikras mūsų smegenų funk-
cijas, tuo tarpu tokios pamatinės smegenų funkcijos kaip regėji-
mas ar atmintis nėra keičiamos. Jo paties žodžiais tariant,
„Niekas netvirtina, kad kultūra turi didelę įtaką mūsų regėjimo
 421/580
ar atminties pajėgumui. Tačiau akivaizdu, kad to negalima pa-
sakyti apie funkcinę smegenų architektūrą, kontroliuojančią
mūsų raštingumą ir tikriausiai kalbėjimą.“
Praėjus keleriems metams nuo šio pareiškimo aišku, kad
net tokios pamatinės smegenų charakteristikos kaip regimosios
informacijos apdorojimas ar atminties pajėgumas iš dalies
neuroplastiškos. Idėja, kad kultūra gali pakeisti tokias pamat-
ines smegenų funkcijas kaip regėjimas ar suvokimas, radikali.
Nors beveik visų socialinių mokslų atstovai – antropologai, so-
ciologai, psichologai – sutinka, kad skirtingos kultūros pasaulį
interpretuoja skirtingai, dauguma mokslininkų ir paprastų
žmonių ne vieną tūkstantį metų tikėjo, anot Mičigano uni-
versitete dirbančio socialinio psichologo Richardo E. Nisbetto
žodžių, „Nors skirtingų kultūrų atstovai vienas nuo kito skiriasi
įsitikinimais, negali būti, kad jų kognityviniai procesai taip pat
skirtingi. Jie kasdieniame gyvenime susiduria su skirtingais pa-
saulio aspektais ir yra mokomi skirtingų dalykų.“ Žymiausias
dvidešimtojo amžiaus vidurio Europos psichologas Jeanas Pia-
get’as buvo įsitikinęs, jog atlikus nemažai genialių eksperi-
mentų su europiečių vaikais jam pavyko įrodyti, kad visų žmon-
ių suvokimo ir mąstymo gebėjimai vystosi vienodai ir kad šie
procesai universalūs. Tiesa, įvairūs mokslininkai, keliautojai ir
antropologai jau seniai pastebėjo, kad žmonės iš Rytų (Kinijos
tradicijų paveikti azijiečiai) ir žmonės iš Vakarų (senovės graikų
tradicijų perėmėjai) pasaulį suvokia skirtingai, tačiau mok-
slininkai nutarė, kad šie skirtumai turi būti pagrįsti skirtin-
gomis interpretacijomis to, kas matoma, o ne nulemti mik-
roskopinių suvokimo mechanizmo ir struktūros skirtumų.
Pavyzdžiui, neretai buvo pastebima, kad vakariečiai į pa-
saulį linkę žiūrėti „analitiškai“ – ką regi, išdalydami į atskiras
 422/580
dalis. Rytiečiai labiau linkę į pasaulį žvelgti „holistiškai“ – žvel-
gti į „visumą“ ir pabrėžti daiktų tarpusavio sąsajas. Taip pat
buvo pastebėta, kad skirtingi Vakarų ir Rytų pažinimo būdai at-
itinka skirtumus tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių.
Kairiajame pusrutulyje atliekamas nuoseklesnis ir analitiškes-
nis informacijos apdorojimas, o dešiniajame – dažniau holistiš-
kas. Ar šie skirtingi požiūriai į pasaulį nulemti skirtingų to, kas
regima, interpretacijų, ar vakariečiai ir rytiečiai iš tiesų mato
skirtingus dalykus?
Atsakymas į šį klausimą ilgai buvo neaiškus, nes dauguma
suvokimo tyrimų iki tol buvo atliekami vakariečių akademikų
su vakariečiais tiriamaisiais – dažniausiai tai buvo Amerikos
koledžų studentai. Tada Nisbettas kartu su kolegomis iš Jun-
gtinių Valstijų, Kinijos, Korėjos ir Japonijos sukūrė vakariečių
ir rytiečių suvokimui palyginti skirtą eksperimentą. Jis to ėmėsi
gana nenoriai, nes buvo įsitikinęs, kad visų mūsų suvokimo ir
mąstymo procesai vienodi.
Tipiško eksperimento metu Nisbetto studentas japonas
Take Masuda mokiniams iš Jungtinių Valstijų ir Japonijos par-
odė aštuonspalvį filmuką apie žuvis, plaukiojančias po
vandeniu. Kiekvienoje scenoje buvo viena „centrinė žuvis“, kuri
judėjo greičiau arba buvo didesnė ar ryškesnė nei kitos mažes-
nės apie ją plaukiojančios žuvys.
Paprašyti aprašyti šią sceną, amerikiečiai paprastai im-
davo kalbėti apie centrinę žuvį. Japonai 70 procentų dažniau
nei amerikiečiai minėjo kitas žuvis bei fone esančius akmenis,
augalus ir gyvūnus. Tuomet tiriamiesiems kai kurie šių objektų
buvo parodomi atskirai, išimti iš pirminės scenos konteksto.
Amerikiečiai šiuos objektus atpažino nepaisydami to, ar jie
buvo pirminės scenos dalis, ar ne. Japonams geriau sekėsi
 423/580
atpažinti objektus, kai jie buvo pateikiami pirminės scenos kon-
tekste. Jiems būdingas objekto suvokimas grįstas tuo, su kuo
objektas susijęs. Nisbettas ir Masuda, norėdami išsiaiškinti,
kiek automatinis buvo tiriamųjų percepcinio apdorojimo pro-
cesas, taip pat išmatavo laiką, per kurį jie atpažindavo objektus.
Objektus pateikus naujame fone, japonai neretai suklysdavo, o
amerikiečiai – ne. Šių suvokimo aspektų mes negalime są-
moningai kontroliuoti – juos nulemia turimi neuroniniai tinklai
ir smegenų žemėlapiai.
Šis ir daugelis kitų panašių eksperimentų padėjo įrodyti,
kad rytiečiai pasaulį suvokia holistiškai, daiktus mato siedami
juos tarpusavyje arba atpažindami jų sąsajas su kontekstu, o
vakariečiai daiktus mato izoliuotai. Rytiečiai žvelgia
plačiakampiu rakursu, o vakariečiai – siauriau ir sutelkčiau.
Viskas, ką žinome apie plastiškumą, leidžia teigti, kad šie
skirtingi suvokimo būdai, kartojami šimtus kartų per dieną
(„koncentruota praktika“), turi sukelti pakitimus už jutimą ir
suvokimą atsakinguose neuroniniuose tinkluose. Vakariečių ir
rytiečių smegenų jutimo ir suvokimo sričių skenogramos
padėtų labai greitai išspręsti šią problemą.
Tolesni Nisbetto komandos eksperimentai patvirtino, kad,
kai žmonės perima naują kultūrą, keičiasi ir jų suvokimas.
Amerikoje japonams pragyvenus kelerius metus, jų suvokimas
ima nesiskirti nuo amerikiečių suvokimo – akivaizdu, kad su-
vokimo skirtumai nėra nulemti genetiškai. Amerikoje gyven-
ančių azijiečių kilmės imigrantų vaikų suvokimas atspindi abi
kultūras. Kadangi namuose yra veikiami Rytų, o mokykloje ir
visur kitur – Vakarų įtakos, jie kartais linkę scenas apdoroti
holistiškai, o kartais dėmesį sukoncentruoja į centrinius objek-
tus. Kiti tyrimai parodė, kad dvikultūrėje aplinkoje užaugę
 424/580
žmonės rytietišką ir vakarietišką suvokimą pasitelkia
pakaitomis. Honkongo gyventojai, veikiami tiek britiškos, tiek
ir kiniškos kultūrų, kaip parodė eksperimentai, kurių metu
jiems buvo parodyti vakarietiški paveiksliukai su juose pavaiz-
duotais Peliuku Mikiu ir JAV Kapitolijumi bei rytietiški paveik-
sliukai su šventyklos ir drakono atvaizdais, pasaulį gali suvokti
tiek vakarietiškai, tiek ir rytietiškai, atsižvelgdami į kontekstą.
Taigi Nisbettas ir jo kolegos sukūrė pirmuosius eksperimentus,
skirtus pademonstruoti tarpkultūriniam percepciniam
mokymuisi.
Kultūra gali veikti percepcinio mokymosi raidą, kadangi
suvokimas nėra (kaip kad dauguma mano) pasyvus procesas,
kuris vyksta „iš apačios į viršų“ ir prasideda išorinio pasaulio
energijai sudirginus receptorius, iš kur signalai tuomet siun-
čiami į „aukštesnio“ suvokimo centrus smegenyse. Regėjimo
procesas toks pat aktyvus kaip ir lytėjimo, kuomet mes pirštais
apčiuopiame objektą, norėdami nustatyti jo struktūrą ir formą.
Iš tiesų stacionari akis nepajėgi įsisavinti sudėtingą objektą. Su-
vokimo procese dalyvauja tiek jutiminė, tiek ir motorinė žievė.
Mokslininkai neurologai Manfredas Fahle’as ir Tomas Poggio
eksperimento keliu įrodė, kad „aukštesni“ suvokimo lygiai turi
įtakos neuroplastiniams pokyčiams „žemesnėse“ jutiminėse
smegenų dalyse.

TAI, KAD KULTŪROMS BŪDINGAS skirtingas suvokimas, nereiškia,

jog vienas suvokimo veiksmas yra toks pat vertingas kaip ir
kitas ar kad, kai kalbama apie suvokimą, „viskas reliatyvu“.
Akivaizdu, kad tam tikruose kontekstuose labiau tinkamas si-
auresnis suvokimas, o kituose – platesnis ir holistiškesnis. Jūrų
čigonams išgyventi padeda jų patirties jūroje ir holistinio
 425/580
suvokimo derinys. Jie taip gerai prisitaikę gyventi jūroje, kad
kai 2004 metų gruodžio 26 dieną Indijos vandenyne kilo cun-
amio banga, jiems visiems pavyko išlikti gyviems. Jie pastebėjo
keistą jūros atsitraukimą ir po jo kylančią neįprastai mažą
bangą. Jie pastebėjo, kad delfinai ėmė plaukti į gilesnius
vandenius, o drambliai – paniškai bėgti aukštesnio kranto link.
Jie pastebėjo, kad nutilo cikados. Jūrų čigonai vienas kitam
ėmė pasakoti istoriją apie „bangą, kuri valgo žmones“ ir
tvirtinti, kad ji vėl sugrįžo. Dar gerokai prieš mokslui pradėjus
išsamiau nagrinėti šį reiškinį, jie žinojo, kad turi bėgti į
sausumą ir ieškoti kuo aukštesnio kranto, arba plaukti į jūros
gilumą, kur jie taip pat galėjo išgyventi. Jie sugebėjo padaryti
tai, ko nepavyko analitinio mokslo paveiktiems moderniems
žmonėms – susieti atskirus neįprastus reiškinius ir pamatyti
visumą pasitelkus net pagal rytietiškus standartus nepaprastai
plačią prizmę. Iš tiesų Birmos valtininkai taip pat tuo metu
buvo jūroje, tačiau jiems išgyventi nepavyko. Vieno jūrų čigono
buvo paklausta, kodėl burmiečiams, kurie taip pat gerai
pažinojo jūrą, nepavyko išgyventi.
Jis atsakė: „Jie nežiūrėjo į kalmarus. Jie į nieką nežiūrėjo.
Jie nieko nematė ir į nieką nežiūrėjo. Jie nemoka žiūrėti.“

NEUROPLASTIŠKUMAS IR SOCIALINIS NELANKSTUMAS

PSICHIATRAS IR MOKSLININKAS iš Yale’o (Jeilio) universiteto

Bruce’as Wexleris knygoje „Smegenys ir kultūra“ teigia, kad
 426/580
sąlygiškas neuroplastiškumo nuosmukis mums senstant leidžia
paaiškinti daugelį socialinių reiškinių. Vaikystėje mūsų sme-
genys lengvai keičiasi reaguodamos į pasaulį ir kurdamos
neuropsichologines struktūras, kuriose užkoduoti pasaulio su-
vokimas bei vaizdiniai. Šios struktūros sudaro neuroninį
įpročių ir įsitikinimų, netgi sudėtingų ideologijų pagrindą. Kaip
ir visi plastiški reiškiniai, šios struktūros kartojant gana anksti
sutvirtinamos ir tampa ilgalaikės.
Mums senstant ir plastiškumui silpnėjant, darosi vis
sunkiau keistis reaguojant į pasaulį, kad ir kaip to norėtume.
Malonumą teikia vis tos pačios stimuliacijos, bendravimui ren-
kamės panašiai mąstančius individus ir, kaip rodo tyrimai, ren-
kamės nekreipti dėmesio, užmiršti arba diskredituoti informa-
ciją, kuri nedera su mūsų įsitikinimais arba pasaulio suvokimu,
kadangi nepažįstama mąstymo ir suvokimo forma mums yra
tikra kančia. Senstantis asmuo vis labiau koncentruojasi į vidin-
ių struktūrų išsaugojimą, o radęs neatitikimų tarp savo vidinių
neurokognityviųjų struktūrų ir pasaulio jis bando pakeisti pa-
saulį. Pamažu jis bando vis labiau suvaldyti, sukontroliuoti ir
formuoti savo aplinką. Tačiau šis procesas, žvelgiant plačiau,
dažnai lemia tai, kad vienai kultūrai atstovaujančios bendruo-
menės ima bandyti primesti savo pasaulio suvokimą kitoms
kultūroms, o tai savo ruožtu gali nulemti smurtą. Ši problema
ypač išryškėjo moderniame pasaulyje, kuriame kultūros yra ge-
rokai suartintos globalizacijos. Taigi Wexlerio išvada – mūsų
regimi tarpkultūriniai konfliktai didele dalimi yra sąlygiško
plastiškumo nuosmukio išdava.
Galima pridurti, kad totalitariniai režimai, atrodo, intu-
ityviai suvokia, kad žmonėms pasiekus tam tikrą amžių darosi
vis sunkiau keistis, todėl juose tiek dėmesio skiriama jaunimo
 427/580
indoktrinacijai ankstyvajame amžiuje. Pavyzdžiui, Šiaurės
Korėjoje, kuri yra bene nuosekliausiai totalitariškas iš šiuo
metu gyvuojančių režimų, vaikai į mokyklą pradeda eiti nuo
dvejų su puse iki ketverių metų ir didžiąją budraus gyvenimo
dalį praleidžia veikiami diktatorių Kim Jong Ilo ir jo tėvo Kim Il
Sungo kulto. Savo tėvus jie mato tik savaitgaliais. Beveik visi
jiems skaitomi pasakojimai – apie šalies lyderį. Keturiasdešimt
procentų pradinės mokyklos vadovėlių išskirtinai skirti abiejų
Kimų gyvenimo aprašymams. Tai tęsiasi ir vėlesnėse klasėse.
Neapykanta priešui taip pat diegiama pasitelkus koncentruotą
praktiką, todėl formuojasi smegenų reakcinės grandinės,
„priešo“ suvokimą susiejančios su neigiamomis emocijomis.
Tipinis matematikos testo klausimas skamba taip: „Trys Korė-
jos Liaudies Respublikos kariai nužudė trisdešimt Amerikos
karių. Kiek Amerikos karių nužudė kiekvienas iš jų, jei jie visi
nužudė vienodą karių skaičių?“ Tokie percepciniai-emociniai
tinklai, jiems įsitvirtinus indoktrinacijos paveiktų žmonių sme-
genyse, sukelia ne tik „nuomonės skirtumus“ tarp jų ir priešų,
bet ir dėl plastiškumo kylančius anatominius skirtumus, kuriu-
os įveikti paprastu įtikinėjimu gerokai sunkiau.
Pagrindinis Wexlerio domėjimosi objektas yra senstant
imantis nykti plastiškumas, tačiau svarbu paminėti, kad tam
tikros plastiškumu paremtos praktikos, kurios naudojamos
kultinių judėjimų ir kitaip bandant praplauti smegenis, rodo,
kad kartais individualios tapatybės gali būti pakeistos ir žmogui
suaugus, o kartais netgi prieš jo paties valią. Jei jų kasdieniai
gyvenimai visiškai kontroliuojami, žmonės gali palūžti ir tuo-
met susikurti ar bent jau „pridėti“ naujas neurokognityviąsias
struktūras, jiems gali būti sudaromi sąlyginiai refleksai pas-
itelkiant apdovanojimų ir bausmių sistemas, jie gali būti
 428/580
priversti išeiti koncentruotos praktikos kursą, kurio metu
privalo garsiai arba mintyse kartoti ideologinius teiginius. Kaip
pastebėjo Walteris Freemanas, kai kuriais atvejais šis procesas
gali priversti juos „užmiršti“ esamas psichines struktūras. Tokie
nemalonūs rezultatai būtų neįmanomi, jei suaugusių žmonių
smegenys nebūtų plastiškos.

PAŽEIDŽIAMOS SMEGENYS: KAIP ŽINIASKLAIDA JAS

PERTVARKO

Internetas tėra tik vienas iš dalykų, šiuolaikiniam žmogui

leidžiančių praktiškai užsiimti įvairiausiomis veiklomis, kurios
prieš tūkstantį metų gyvenusiems žmonėms buvo visiškai neį-
manomos. Toks priėjimas prie informacijos stipriai keičia
mūsų smegenis. Jas taip pat keičia ir skaitymas, televizija, va-
izdo žaidimai, modernios elektronikos priemonės, šiuolaikinė
muzika, šiuolaikiniai „įrankiai“ ir t. t.
MICHAELAS MERZENICHAS, 2005

Jau aptarėme keletą priežasčių, dėl kurių plastiškumas nebuvo

atrastas anksčiau30, – tai ir galimybių stebėti gyvas smegenis
ribotumas, ir simplistinės lokalizacionizmo versijos. Tačiau yra
dar viena priežastis, kuri neleido pastebėti plastiškumo, ir ji
tampriai susijusi su kultūriškai keičiamų smegenų koncepcija.
 429/580
Anot Merlino Donaldo, beveik visi neurologijos mokslo atstovai
smegenis įsivaizdavo kaip izoliuotą, tarsi į uždarą dėžę pa-
talpintą organą, ir tikėjo, kad: „Protas veikia ir vystosi išskir-
tinai vien tik galvoje, o jo pamatinė struktūra yra biologinė
duotybė.“ Šio požiūrio tvirtai laikėsi bihevioristai ir daugelis
biologų. Tarp tų, kurie jį atmetė, galima paminėti raidos psich-
ologus, kurie apskritai linkę jautriai atsižvelgti į tai, kaip išor-
inės įtakos gali pažeisti smegenis.
Televizoriaus žiūrėjimas, viena iš mūsų kultūrai būdingų
veiklų, koreliuoja su tam tikrų smegenų problemų atvejų
pagausėjimu. Neseniai atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo du
tūkstančiai šeši šimtai mažų vaikų, parodė, kad televizoriaus
žiūrėjimas ankstyvame amžiuje (tarp vienerių ir trejų metų)
susijęs su dėmesio sutelkimo ir impulsų valdymo problemomis
vėliau vaikystėje. Kiekvieną kasdien prie televizoriaus
praleidžiamą valandą tikimybė, kad sulaukęs septynerių vaikas
turės rimtų su dėmesio sutelkimu susijusių sunkumų, padidėja
10 procentų. Pasak psichologo Joelio T. Niggo, atliekant šį tyr-
imą nebuvo deramai atsižvelgta į kitus veiksnius, kurie galėtų
turėti įtakos televizoriaus žiūrėjimo ir dėmesio sutelkimo prob-
lemų koreliacijai vėliau gyvenime. Būtų galima argumentuoti,
kad vaikų, kurie jau turi dėmesio sutelkimo sutrikimų, tėvai
bando su jais susitvarkyti sodindami prie televizoriaus. Vis
dėlto tyrimo rezultatai labai įtaigūs ir, atsižvelgiant į tai, kad
televizorių žiūrima vis ilgiau, reikalauja būti išsamiau išnag-
rinėti. Keturiasdešimt trys procentai jaunesnių nei dvejų metų
vaikų JAV kasdien žiūri televizorių, o ketvirtadalis jų televizori-
us turi savo miegamuosiuose. Praėjus maždaug dvidešimčiai
metų nuo televizijos paplitimo, su mažais vaikais dirbantys
mokytojai ėmė pastebėti, kad jų mokiniai darosi vis neramesni
 430/580
ir jiems sunkiai sekasi sutelkti dėmesį. Pedagogė Jane Healy ši-
uos pokyčius dokumentavo knygoje „Nykstantys protai“, kuri-
oje iškėlė idėją, kad šie elgsenos pokyčiai yra plastiškų pokyčių,
vykstančių vaikų smegenyse, produktas. Šiems vaikams pra-
dėjus lankyti koledžus jų dėstytojai ėmė skųstis, kad kiekvienais
metais jiems tenka „supaprastinti“ kurso programas, nes stu-
dentams vis labiau rūpi „garso baitai“ ir juos vis labiau gąsdina
skaitymas. Šią problemą kiek nuslėpti padėjo „pažymių in-
fliacija“, o situaciją dar labiau pablogino iniciatyvos, ragin-
ančios „kiekvienai klasei parūpinti po kompiuterį“, nes jomis
buvo skatinama padidinti klasės kompiuterių RAM ir gigabaitų
skaičių studentų gebėjimo sutelkti dėmesį ir jų atminties
sąskaita. Harvardo psichiatras ir dėmesio deficito sutrikimo, ar-
ba DDS (anglų k. attention deficit disorder, ADD), kuris yra
perduodamas genetiškai, ekspertas Edwardas Hallowellas
elektroninę žiniasklaidą sieja su dėmesio trūkumo simptomais,
kurie nėra genetiškai perduodami, paplitimu visuomenėje.
Ianui H. Robertsonui ir Redmondui O’Connellui pavyko
pasiekti daug žadančius rezultatus pritaikant smegenims
skirtus pratimus dėmesio deficito sutrikimui gydyti, o jeigu šis
metodas pasiteisins, turime vilties tikėti, kad juo bus galima
išgydyti ir ne genetiškai nulemtus dėmesio trūkumo
simptomus.
Daugelis žmonių mano, kad medijų keliamą pavojų slepia
jų perteikiamas turinys. Tačiau kanadietis Marshallas
McLuhanas, šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje įkūręs
žiniasklaidos studijų discipliną ir numatęs interneto atsiradimą
dvidešimt metų prieš jį išrandant, buvo pirmasis instinktyviai
pajautęs, kad medijos mūsų smegenis keičia nepriklausomai
nuo turinio. Žymi jo citata: „Pati medija yra žinia.“ McLuhanas
 431/580
teigė, kad kiekviena medija unikaliai pertvarko smegenis, o šių
pertvarkymų pasekmės kur kas svarbesnės nei paties turinio ar
„žinios“ poveikis.
Erica Michael ir Marcelis Justas iš Carnegie’o Mellono
universiteto atliko smegenų skenogramų tyrimus siekdami
nustatyti, ar iš tiesų pati medija yra perduodama žinia. Jie par-
odė, kad kalbą girdint ir skaitant dalyvauja skirtingos smegenų
sritys, o skirtingas suvokimas priklauso nuo to, ar žodžiai per-
skaitomi, ar išgirstami. Justo žodžiais tariant, „Smegenyse
sukuriama žinia... skiriasi ir priklauso nuo to, ar yra skaitoma,
ar girdima. Pragmatiška išvada ta, kad medija yra bent jau dalis
perduodamos žinios. Garsinės knygos klausymas palieka vis-
iškai kitokius prisiminimus nei kad knygos skaitymas. Per
radiją išgirsta naujiena apdorojama skirtingai nei tie patys
žodžiai, perskaityti laikraštyje.“ Šis atradimas paneigia
įprastinę suvokimo teoriją, kad smegenyse yra vienas centras,
skirtas apdoroti žodžiams, ir kad nepriklausomai nuo to, kaip
(kuriuo pojūčiu ar medija) informacija patenka į smegenis, ji
bus apdorojama taip pat ir toje pačioje vietoje31. Michael ir
Justo atliktas eksperimentas rodo, kad kiekviena medija sukur-
ia skirtingą jutiminę ir semantinę patirtį ir, galima pridurti,
smegenyse kuria naujas reakcines grandines.
Kiekviena medija savaip keičia pusiausvyrą tarp individu-
alių jutimų, vienus jų sustiprindama kitų sąskaita. Anot
McLuhano, iki rašto išradimo žmogus gyveno „natūralioje“
klausos, regos, lytėjimo ir skonio jutimų pusiausvyroje.
Rašytinis žodis žmogų perkėlė iš garsų pasaulio į vaizdų pa-
saulį, perorientuodamas jį nuo kalbos prie skaitymo, o
spausdintas žodis šį procesą tik dar labiau pagreitino. Dabar
elektroninės žiniasklaidos priemonės vėl pamažu ima
 432/580
sugrąžinti garsą ir tam tikra prasme padeda atkurti pirminę
pusiausvyrą. Kiekviena nauja medija sukuria unikalią są-
moningumo formą, kuriai esant kai kurie jutimai sustiprinami,
o kiti – susilpninami. McLuhanas yra pasakęs: „Pakeičiamas
santykis tarp mūsų jutimų.“ Iš Pascual-Leone’ės darbų žinome,
kaip greitai jutiminis pertvarkymas pasireiškia žmonėms
užrišus akis (susilpninus jų regėjimą).
Tai, kad kultūrinės medijos – televizija, radijas ar inter-
netas – keičia mūsų jutimų pusiausvyrą, dar nereiškia, kad jos
žalingos. Didele dalimi tokių elektroninių medijų kaip
muzikiniai vaizdo klipai ar kompiuteriniai žaidimai žala kyla iš
jų poveikio žmogaus gebėjimui sutelkti dėmesį. Vaikai ir
paaugliai, žaisdami kovinius žaidimus, atlieka koncentruotą
praktiką ir yra nuosekliai pastiprinami. Vaizdo žaidimai, kaip ir
internetinė pornografija, atitinka visus kriterijus, būtinus
plastiškiems smegenų žemėlapių pokyčiams pasireikšti. Tyrėjų
komanda iš Hamersmito ligoninės Londone sukūrė tipinį va-
izdo žaidimą, kuriame tanko įgulos vadas šaudo į priešus ir
bando išvengti šūvių. Eksperimentas parodė, kad šių žaidimų
metu smegenyse išsiskiria dopaminas – pastiprinimo neuro-
transmiteris, kuriam išsiskirti padeda ir narkotikų vartojimas.
Nuo kompiuterinių žaidimų priklausomiems žmonėms būdingi
ir visų kitų priklausomybių simptomai: „abstinencijos“ kančios
nustojus žaisti, kitos veiklos apleidimas, prisėdus prie kompi-
uterio jaučiama euforija ir polinkis neigti ar sumenkinti faktinį
įsitraukimo lygį.
Televizijoje, muzikiniuose klipuose ir vaizdo žaidimuose,
kurie visi paremti televizine technika, įvykiai klostosi kur kas
greičiau nei realiame gyvenime ir laikui bėgant jie greitėja dar
labiau, o tai juos žiūrintiems žmonėms kelia vis didesnį apetitą
 433/580
šiose medijose regimai sparčiai vaizdų kaitai. Tai televizijos
medijos forma – kadrų sukirpimas, montažas, vaizdo priartin-
imai, panoraminiai vaizdai ir netikėti garsai – keičia mūsų sme-
genis, aktyvuodama tai, ką Pavlovas vadino „orientaciniu re-
fleksu“, pasireiškiančiu kiekvieną kartą mums pajutus staigų
pasikeitimą, ypač staigų judesį, aplinkiniame pasaulyje. Mes in-
stinktyviai nutraukiame tai, ką darėme iki šiol, kad pasisuk-
tume, atkreiptume dėmesį ir nustatytume tinkamą reagavimo
poziciją. Neabejotina, kad orientacinis refleksas išsivystė todėl,
kad mūsų protėviai, patys būdami plėšrūnai, kartu buvo ir
grobis, todėl turėjo greitai reaguoti į situacijas ir nustatyti
galimą pavojų arba netikėtą galimybę gauti maisto arba sekso,
ar tiesiog reaguoti į nepažįstamas situacijas. Refleksas yra
fiziologinis: keturioms–šešioms sekundėms sulėtėja žmogaus
širdies pulsas. Televizija tokį refleksą gali sukelti kur kas
dažniau nei kad jį patiriame realiame gyvenime, ir būtent todėl
negalime atplėšti akių nuo televizoriaus ekrano net intymaus
pokalbio metu, ir žmonės prie televizoriaus paprastai praleidžia
kur kas daugiau laiko negu planuoja. Kadangi tipinis muzikinis
klipas, veiksmo scena ar reklama sukelia maždaug po vieną ori-
entacinį refleksą per minutę, juos žiūrėdami išgyvename neper-
traukiamą orientacinį refleksą. Nenuostabu, kad pažiūrėję tele-
vizorių žmonės jaučiasi pavargę. Vis dėlto mes prie to pripran-
tame ir lėtesnis pokyčių tempas kelia nuobodulį. Viso šito kaina
ta, kad tokie užsiėmimai kaip skaitymas, sudėtingi pokalbiai ar
paskaitos klausymasis mums darosi vis sunkesni.
McLuhanas įžvelgė, kad komunikacijos priemonės ne tik
praplečia mūsų pačių ribas, bet ir veikia mus iš vidaus. Pirmasis
jo medijų dėsnis teigia, kad visos medijos yra tam tikrų
žmogaus aktyvumo aspektų tęsiniai. Kai tušinuku popieriuje
 434/580
užrašome savo mintis, rašymas padeda pratęsti mūsų atmintį,
mašina – kojas, o drabužiai – odą. Elektroninės medijos
padeda praplėsti mūsų nervų sistemos galias: telegrafas, radijas
ir telefonas yra žmogaus ausų tęsiniai, televizijos kamera
praplečia akių gebą ir regėjimą, o kompiuteris padidina cent-
rinės nervų sistemos informacijos apdorojimo gebą.
McLuhanas teigė, kad procesas, kurio metu nervų sistema
praplečiama, ją ir keičia.
Kaip medijos veikia iš vidaus, yra mažiau akivaizdu, bet
mes jau buvome ne vieno tokio atvejo liudytojai. Kai
Merzenichas kartu su kolegomis išrado kochlearinį implantą –
mediją, skirtą garso bangoms paversti nerviniais impulsais, im-
plantą turinčio paciento smegenys persitvarkė tam, kad galėtų
tuos impulsus perskaityti.
„Fast ForWord“ programa yra medija, kuria kaip ir per
radiją ar interaktyvų kompiuterinį žaidimą perduodama kalba,
garsai ir vaizdai ir kuri šio perdavimo proceso metu radikaliai
keičia smegenis. Kai Bach-y-Rita aklus žmones prijungė prie
kameros ir šiems pavyko pajusti formas, veidus ir perspektyvą,
jis parodė, kad nervų sistema gali būti didesnės elektroninės
sistemos dalimi. Smegenis perprogramuoja visi elektroniniai
prietaisai. Kompiuteriu spausdinti įpratę žmonės, jeigu jiems
staiga prireikia rašyti ranka ar diktuoti, jaučiasi pasimetę, nes
jų smegenys nėra suprogramuotos mintis išversti į pasvirąjį
raštą ar greitakalbę. Kai kompiuteriai sugenda ir žmonės
išgyvena mažyčius nervinius priepuolius, jų aimanose „jaučiu-
osi taip, lyg būčiau praradęs savo protą!“ tiesos gerokai daugiau
nei galima būtų pagalvoti. Naudojantis elektroninėmis medi-
jomis nervų sistema nukreipta į išorę, o medijos – į vidų.
 435/580
Elektroninės medijos taip efektyviai keičia nervų sistemą
todėl, kad tiek medijų, tiek ir nervų sistemos veikimo būdai yra
labai panašūs ir suderinami, todėl jie lengvai gali veikti kartu.
Abu jie paremti momentiniu elektroninių signalų perdavimu
ryšiams užmegzti32. Kadangi mūsų nervų sistema yra plastiška,
ji gali pasinaudoti šiuo suderinamumu ir susilieti su elektronine
medija, sudarydama vieną didelę sistemą. Iš tiesų tokių sistemų
prigimtis, nepriklausomai nuo to, ar jos biologinės, ar sukurtos
žmogaus, yra jungtis tarpusavyje. Nervų sistema yra vidinė
medija, siunčianti signalus iš vienos kūno srities į kitą, ir ji
evoliucijos metu prisitaikė tokiems daugialąsčiams organ-
izmams kaip žmonės daryti tą patį, ką elektroninės medijos
daro žmonijai – padėti atskiras dalis sujungti vieną su kita.
McLuhanas tokį nervų sistemos elektroninį išplėtimą juokais
apibūdino taip: „Žmonės savo smegenis ima dėvėti ant
kaukolės, kaip drabužius jie dėvi ant odos.“ Štai viena žymi-
ausių jo citatų: „Šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo
elektroninės technologijos amžiaus pradžios, mes neįtikėtinai
praplėtėme savo nervų sistemą, panaikindami mūsų planetai
būdingus erdvę ir laiką.“ Erdvė ir laikas panaikinami todėl, kad
elektroninės medijos padeda vieną nuo kitos nutolusias vietas
akimirksniu sujungti ir sukuria vadinamąjį „globalų kaimą“. Šis
praplėtimas įmanomas todėl, kad mūsų nervų sistemos geba in-
tegruotis ir būti didesnės elektroninės sistemos dalimi33.

[Pastabos ir nuorodos]
 436/580

29 Sublimacija yra psichoanalitinės psicholo-

gijos terminas, reiškiantis instinktų trans-
formavimą į socialiai priimtinas veiklas. Tai
ne vienintelis instinktų pažabojimo kelias.
Svarbus ir mokymasis išreikšti juos kultūrin-
gai, pagal susiklosčiusias kultūros tradicijas.

30 Čia autorius vėl truputį „užsimiršta“, nes

apie plastiškumą kalbėta jau seniai – daugiau
nei prieš 100 metų apie tai kalbėjo ir neurolo-
gijos, ir psichologijos klasikai, tik jie neturėjo
tiek įrodymų, kiek yra dabar.

31 Iš tikrųjų, jau nuo XIX amžiaus kalbama

apie tris kalbėjimo centrus kaktos, smilkinio ir
pakaušio skiltyse. Dabar jų randama dar
daugiau.

32 Čia įsivėlė netikslumas. Smegenyse vyk-

stantys procesai yra joniniai ir cheminiai,
technikos sistemos – elektros, t. y. elektronų
judėjimo. Tad galima kalbėti apie analogiją.

33 Smegenys jau nuo primityviausių formų

buvo skirtos sujungti tai, kas dedasi išorinia-
me pasaulyje, ir ne todėl, kad turi gebėjimą
būti „platesnės elektroninės sistemos dalimi“.
 2
PRIEDAS

PLASTIŠKUMAS IR
PAŽANGOS IDĖJA

IDĖJA, KAD SMEGENYS YRA PLASTIŠKOS, praeityje ne kartą

sušmėžuodavo, o paskui vėl pradingdavo. Tačiau nors
plastiškumo idėją mokslininkai tik dabar ima plačiai pripažinti,
ankstesnės jos apraiškos paliko šiokius tokius pėdsakus ir darė
šią idėją priimtinesnę, nepaisant didžiulio priešiškumo, kurio iš
kolegų mokslininkų tekdavo sulaukti visiems iki vieno neuro-
plastiškumo specialistams.
Dar 1762 metais šveicarų filosofas Jean-Jacques Rousseau
(1712–1778), kuris kritikavo jo laikais vyravusį mechanistinį
požiūrį į gamtą, tvirtino, kad gamta yra gyva, turi savo istoriją ir
laikui bėgant keičiasi, kad mūsų nervų sistema nėra mašina, bet
gyvas organizmas, kuris gali kisti. Knygoje „Emilis, arba apie
auklėjimą“ – tai pirmoji kada nors parašyta knyga apie vaiko
 438/580
raidą – jis iškėlė idėją, kad „smegenų išsidėstymas“ yra veikia-
mas išgyvenimų ir mes privalome „treniruoti“ savo jutimus bei
psichinius gebėjimus taip, kaip treniruojame raumenis.
Rousseau tvirtino, kad netgi mūsų emocijos ir aistros didele
dalimi išmokstamos ankstyvoje vaikystėje. Jis bandė įsivaiz-
duoti, kaip radikaliai turėtų pasikeisti švietimas ir kultūra, jei
atsižvelgtume į tai, jog daugelis prigimties aspektų, kuriuos mes
pripratę laikyti nekintamais, iš tiesų gali būti pakeisti, o šis
lankstumas yra vienas iš pamatinių žmogaus prigimties bruožų.
Jis rašė: „Tam, kad suprastume žmogų, turime stebėti žmoniją,
o tam, kad suprastume žmoniją, turime stebėti gyvūnus.“
Palyginęs mus su kitomis gyvūnų rūšimis jis įžvelgė vadinamąjį
„žmogaus gebėjimą siekti tobulumo“ ir išpopuliarino prancūz-
išką žodį perfectibilité, kurį pasitelkė apibūdinti išskirtinai
žmogiškam plastiškumui ir lankstumui, kas mus skiria nuo kitų
gyvūnų. Jis pastebėjo, kad gyvūnas didele dalimi visą gyvenimą
išliks toks, koks yra praėjus vos keliems mėnesiams nuo gi-
mimo. Tačiau žmogus dėl jo „gebėjimo siekti tobulumo“ gyven-
damas keičiasi.
Jis tvirtino, kad „gebėjimas siekti tobulumo“ kaip tik ir
leidžia mums išvystyti skirtingus psichinius gebėjimus ir pa-
veikti šių gebėjimų bei jutimų pusiausvyrą, tačiau jis gali būti ir
problemiškas – sujaukti natūralią jutimų pusiausvyrą. Kadangi
smegenys tokios jautrios išgyvenimams, jos lengvai gali būti tų
išgyvenimų formuojamos, todėl pažeidžiamos. Mokyklos, tokios
kaip Montessori mokykla, kurios taikomosiose edukacinėse
programose pabrėžiamas jutimų lavinimas, išaugo iš šių
Rousseau pastabų. Jis buvo McLuhano, kuris keliais šimtmeči-
ais vėliau ėmė aiškinti, kad tam tikros technologijos ir medijos
keičia mūsų jutimų pusiausvyrą, pirmtakas. Kai sakome, kad
 439/580
momentinės elektroninės medijos, televizijos garso baitai ir
raštingumo sumenkėjimas padėjo sukurti pernelyg intensyvius
ir „suprogramuotus“ žmones pernelyg trumpa atmintimi, mes
kalbame Rousseau terminais, tik mūsų suvokimui trukdanti ap-
linkos problema nauja. Rousseau nerimą kėlė ir tai, kad nei-
giami išgyvenimai gali iškreipti ir nusistovėjusią jutimų bei va-
izduotės pusiausvyrą.
1783 metais kitas šveicarų filosofas ir gamtininkas,
Rousseau amžininkas Charlesas Bonnetas (1720–1793), puikiai
susipažinęs su Rousseau darbais, kreipėsi į italų mokslininką
Michele Vincenzo Malacarne’ę (1744–1816), iškeldamas idėją,
kad neuroninis audinys gali reaguoti į lavinimą lygiai taip, kaip
reaguoja raumenys. Malacarne ėmė eksperimento būdu tikrinti
Bonneto hipotezę. Jis paėmė kelias poras to paties paukščio ki-
aušinių ir pusę iš jų išsiritusių paukščiukų augino papildytoje
aplinkoje, kur jie keletą metų buvo stimuliuojami intensyvia
veikla. Kita pusė paukščių stimuliuojama nebuvo. Tą patį ek-
sperimentą jis atliko ir su dviem tos pačios vados šuniukais. Kai
Malacarne išskrodė gyvūnus ir palygino jų smegenų dydį, išsi-
aiškino, kad stimuliuojamoje aplinkoje augusių gyvūnų sme-
genys buvo didesnės – ypač toji smegenų dalis, kuri vadinama
smegenėlėmis, – o tai rodo „papildytos aplinkos“ ir „lavinimo“
įtaką individo smegenims. Malacarne’ės darbai buvo visiškai
užmiršti iki tol, kol XX amžiuje jie vėl buvo prikelti Rosenz-
weigo ir kitų mokslininkų.
 440/580
PERFECTIBILITÉ – PROBLEMIŠKA GAMTOS DOVANA

NORS ROUSSEAU, KURIS MIRĖ 1778 metais, apie Malacarne’ės

rezultatus žinoti negalėjo, jis gebėjo nepaprastai aiškiai isivaiz-
duoti, kokią reikšmę perfectibilité idėja gali turėti žmonijai. Ji
teikė vilties, tačiau ne visuomet buvo gamtos dovana. Kadangi
turime gebėjimą keistis, ne visuomet žinome, kas mums
natūralu, o kas – kultūriškai įgyta. Kadangi turime gebėjimą
keistis, kultūra ir visuomenė mums gali imti daryti pernelyg
didelę įtaką ir priversti nutolti nuo tikrosios savo prigimties bei
nuo pačių savęs.
Nors mintis, kad žmogaus smegenis ir prigimtį galima to-
bulinti, žmogaus tobulumo siekio ir plastiškumo idėja reiškia ir
moralinių problemų širšių lizdą.
Ankstyvieji mąstytojai, pradedant Aristoteliu, nekalbėjo
apie plastiškas smegenis ir tvirtino, kad egzistuoja akivaizdžiai
idealus, arba tobulas, psichinės raidos modelis. Gamta mums
parūpino psichinius ir emocinius gebėjimus, o sveika psichinė
raida pasiekiama tuos gebėjimus panaudojant ir ištobulinant.
Rousseau suprato, kad jeigu žmogaus psichinis ir emocinis
gyvenimas gali keistis, negalime būti tikri, kaip turi atrodyti
normalus arba tobulas psichinės raidos modelis, nes tų modelių
gali būti labai daug ir skirtingų. Žmogaus gebėjimas siekti tobu-
lumo reiškia, kad mes nebegalime būti tikri, ką reiškia būti to-
buliems. Suvokdamas šią moralinę problemą Rousseau terminą
„gebėjimas siekti tobulumo“ vartojo ironiškai.
 441/580
NUO TOBULUMO SIEKIO IKI PAŽANGOS IDĖJOS

BET KOKS SUVOKIMO APIE SMEGENIS pokytis daro įtaką ir su-

vokimui apie žmogaus prigimtį. Netrukus po Rousseau mirties
žmogaus gebėjimo siekti tobulumo idėja labai greitai buvo susi-
eta su pažangos idėja. Prancūzų filosofas ir matematikas bei
žymus Prancūzų revoliucijos dalyvis Condorcet’as (1743–1794)
tvirtino, kad žmonijos istorija yra pažangos istorija ir sietina su
tobulumo siekiu. Jis rašė: „Gamta nesuteikė žmonėms tobulų
gebėjimų… žmogaus gebėjimas siekti tobulumo begalinis ir…
gebėjimo siekti tobulumo pažangai… nėra jokių kitų ribų,
išskyrus pasaulio, kurį mums gamta parūpino, gyvavimo truk-
mę.“ Žmogaus prigimčiai tobulėti nėra ribų, ir, jei kalbėsime
apie intelektualumą ir moralę, žmonės, siekdami tobulumo,
neturėtų nusistatyti sau nekintamų ribų. (Šis požiūris mažiau
ambicingas nei absoliutaus tobulumo siekis, tačiau vis tiek be
galo utopiškas.)
Pažangos ir gebėjimo siekti tobulumo idėjos Ameriką
pasiekė per Thomasą Jeffersoną, kurį, kaip tikima, Benjaminas
Franklinas buvo supažindinęs su Condorcet’u. Jeffersonas tarp
visų Amerikos įkūrėjų šiai idėjai buvo atviriausias ir rašė: „Aš
esu iš tų, kurie apie žmogaus charakterį apskritai linkę galvoti
gerai… Be to, kaip ir Condorcet’as, aš tikiu… kad žmogaus
protas gali būti ištobulintas taip, kaip mes šiuo metu net neį-
sivaizduojame.“ Ne visi Amerikos įkūrėjai sutiko su Jeffersonu,
tačiau Alexis de Tocquevillis, 1830 metais iš Prancūzijos
atvykęs aplankyti Amerikos, pastebėjo, kad amerikiečiai,
skirtingai nei kitų tautų atstovai, buvo linkę tikėti „begaliniu
žmogaus gebėjimu tobulėti“. Gali būti, kad būtent mokslinės ir
politinės pažangos idėja, kaip ir nuolatos ją lydinti idėja apie
 442/580
individo gebėjimą siekti tobulumo, lemia tokį didelį
amerikiečių susidomėjimą savigalbos, savęs tobulinimo bei vid-
inės transformacijos knygomis ir skatina juos į problemų
sprendimą žvelgti „aš galiu“ požiūriu.
Kad ir kaip viltingai visa tai skamba, teorinė žmogaus ge-
bėjimo siekti tobulumo idėja turi ir tamsią praktinę pusę. Kai
utopija įtikėję Prancūzijos ir Rusijos revoliucionieriai,
susižavėję pažangos idėjomis ir pasitelkę naivų tikėjimą
žmogaus plastiškumu, apsižvalgę aplinkui pamatė netobulą
visuomenę, jie buvo linkę kaltinti individus, kad šie „užkerta
kelią pažangai“. Po to valdė pasitelkdami terorą ir gulagus. Kal-
bėdami apie plastiškumą, turime būti atsargūs ir klinikine
prasme, kad neimtume kaltinti tų, kurie, nepaisant viso šito
mokslo, negali juo pasinaudoti ir pasikeisti. Akivaizdu, kad
neuroplastiškumas leidžia suprasti, kad smegenys yra lankstes-
nės nei kad anksčiau manyta, tačiau nuo jų vadinimo
kintančiomis pereinant prie vadinimo tobulėjančiomis lūkesčių
kartelę pakeliame iki pavojingo lygio. Plastiškumo paradoksas
aiškina, kad, nepaisant potencialaus lankstumo, neuro-
plastiškumas gali būti atsakingas ir už daugumą nelanksčių
mūsų įpročių ir netgi patologijų. Plastiškumo idėjai mūsų amži-
uje tampant vis populiaresnei, protinga būtų prisiminti, kad šio
reiškinio sukeliami pokyčiai gali būti geri, bet gali būti ir blogi –
tarp jų galima paminėti ir lankstumą, ir nelankstumą, ir
pažeidžiamumą, ir nelauktą apsukrumą.
Ekonomistas ir mokslininkas Thomasas Sowellas kartą
pastebėjo: „Nors termino „gebėjimas siekti tobulumo“ populiar-
umas per amžius gerokai sumažėjo, koncepcija iki mūsų laikų
išliko didele dalimi nepakitusi. Idėja, kad „žmogus yra labai
plastiška medžiaga“ daugelio šiuolaikinių mąstytojų vis dar
 443/580
laikoma be galo svarbia…“ Sowellas studijoje „Vizijų konfliktas“
pademonstravo, kad daugelis didžiųjų Vakarų politinių filosofų
gali būti suklasifikuoti ir jų darbai geriau suprantami atsižvel-
gus į tai, kiek jie priima arba atmeta plastiškumo idėją ir kiek
ribotas jų požiūris į žmogaus prigimtį. Nors pasitaikydavo man-
ančių, kad tokie „konservatyvūs“ ir „dešiniųjų pažiūrų“
mąstytojai kaip Adamas Smithas ar Edmundas Burke’as
vadovavosi ribotu požiūriu į žmogaus prigimtį, o tokie „liber-
alūs“ ir „kairiųjų pažiūrų” mąstytojai kaip Condorcet’as ar Wil-
liamas Godwinas buvo linkę tikėti mažiau ribota prigimti, kai
kuriais atvejais konservatorių požiūris kur kas plastiškesnis nei
liberalų. Pavyzdžiui, šiais laikais ne vienas konservatyvus ko-
mentatorius yra pareiškęs, kad seksualinė orientacija –
pasirinkimo reikalas, ir linkę apie ją kalbėti taip, tarsi pastangų
ir išgyvenimų pagrindu ji galėtų būti pakeista – o tai būtų
plastiškas reiškinys, – tuo tarpu liberalūs komentatoriai labiau
linkę teigti, kad seksualumas „suprogramuotas“ ir „nulemtas
genetiškai“. Tačiau ne visų mąstytojų požiūris į žmogaus pri-
gimtį išskirtinai ribotas arba nesuvaržytas – yra ir tokių
mąstytojų, kurių požiūris į žmogaus gebėjimą keistis, siekti tob-
ulumo ir pažangos kur kas įtaresnis.
Iš arčiau pažvelgę į neuroplastiškumą ir plastiškumo
paradoksą sužinojome, kad žmogaus neuroplastiškumas
prisideda tiek prie riboto, tiek ir prie laisvesnio žmogaus pri-
gimties aspektų. Todėl, nors ir tiesa, kad Vakarų politinės min-
ties pokyčiai didele dalimi gali būti vertinami pagal skirtingais
amžiais gyvenusių mąstytojų požiūrį į žmogaus plastiškumą,
mūsų laikais žmogaus neuroplastiškumo išaiškinimas, jei tik
gerai apgalvotas, rodo, kad plastiškumas yra pernelyg subtilus
reiškinys, kad nevienpusiškai palaikytų labiau ar mažiau ribotą
 444/580
požiūrį į žmogaus prigimtį, nes jis prisideda tiek prie žmogaus
lankstumo, tiek ir prie nelankstumo, priklausomai nuo to, kaip
jis ugdomas.

[Pastabos ir nuorodos]
 PADĖKOS
ESU DIDŽIAI DĖKINGAS GAUSIAM ŽMONIŲ BŪRIUI. Pirmiausia ir
svarbiausia – norėčiau iš jų išskirti du žmones.
Mano žmona Karen Lipton-Doidge, rengiant šią knygą,
teikė man kasdienes konsultacijas ir pagalbą, padėjo aptarti be-
simezgančias idėjas, nepailsdama padėjo ieškoti informacijos,
nesuskaičiuojamą daugybę kartų perskaitė kiekvieną juodraštį
ir suteikė visą įmanomą intelektinę bei emocinę paramą.
Mano redaktorius Jamesas H. Silbermanas iš karto intu-
ityviai suprato neuroplastiškumo svarbą ir dirbo drauge trejus
metus, vis paragindamas mane ankstyviausiose šio projekto
stadijose ir išklausydamas pasakojimų apie keliones. Tikriausiai
apimtas siaubo jis stebėjo, kaip aš užmiršau, kaip rašyti, ir in-
ternacionalizavau neuroplastiškumo kalbą tikėdamasis, kad
man pavyks geriau suvokti šią temą, jei perimsiu jos taisykles,
bei padėjo man pamažu vėl sugrįžti prie anglų kalbos. Jis buvo
atidus, darbštus, tiesus ir atsidavęs šiam projektui kur kas la-
biau, nei aš kada nors įsivaizdavau, kad redaktorius gali būti at-
sidavęs knygai, o jo esybė, patarimai ir išmanymas gali būti
jaučiami kiekviename šios knygos puslapyje. Man su juo dirbti
buvo tikra garbė.
Dėkoju visiems neuroplastiškumo specialistams ir jų
kolegoms, asistentams, tyrimų subjektams ir pacientams, kurie
pasidalijo su manimi savo istorijomis, aprašytomis šios knygos
skyriuose. Jie dosniai paaukojo savo laiką, ir tikiuosi, kad man
pavyko perteikti tą susijaudinimą, su kuriuo jie žvelgia į šios
 446/580
naujos mokslo srities užgimimą. Su didžiu liūdesiu pranešu
prieš pat šios knygos išleidimą sužinojęs, kad Paulas Bach-y-
Rita, tas malonus ir išradingas ikonoklastas, kurį iš dalies
galima būtų vadinti šiuolaikiškos neuroplastiškumo idėjos tėvu,
po kelerius metus trukusios kovos su vėžiu paliko šį pasaulį.
Nuostabiausia tai, kad likus trims dienoms iki mirties jis vis dar
dirbo. Mūsų susitikimų metu jis man pasirodė labai atviras,
nepretenzingas, mėgstantis riziką, visais atžvilgiais žavus ir
jautrus plačių pažiūrų žmogus. Šioje knygoje papasakojau ir
kelių savo paties pacientų istorijas, už kurias jiems esu be galo
dėkingas. Noriu paminėti ir daugybę kitų pacientų, kurie per
tuos metus teikėsi su manimi pakalbėti ir kurių išgyvenami
pokyčiai padėjo pagilinti suvokimą apie žmogaus neuro-
plastiškumo galimybes ir ribas.
Šioje pastraipoje noriu paminėti žmones, kurie palaikė
mane savo sielos dosnumu, ir nė vienas jų neturėtų nuvertinti
pagalbos, kurią man suteikė. Athuras Fishas palaikė šį projektą
nuo pat pradžių. Geoffrey Clarfieldas, Jacqueline Newell, Cyri-
las Levittas, Corrine Levitt, Philipas Kyriacou, Jordanas
Petersonas, Geraldas Owenas, Neilas Hrabas, Margaret-Ann
Fitzpatrick-Hanly ir Charlesas Hanly perskaitė mano knygos
rankraščius ir pasiūlė vertingų komentarų. Walleriui Newellui,
Peteriui Gellmanui, George’ui Jonasui, Mayai Jonas, Markui
Doidge’ui, Elizabeth Yanowski, Donnai Orwin, Davidui Ell-
manui, Stephenui Connellui, Kennethui Greenui ir Sharon
Green esu dėkingas už moralinę pagalbą.
Noriu padėkoti ir savo kolegoms iš Psichoanalitikų ren-
gimo ir tyrimų centro, įsikūrusio Kolumbijos universiteto Psi-
chiatrijos departamente, kur ir užgimė šios knygos idėja: Meri-
amne Singer, Markui Sorensenui, Ericui Marcusui, Stanui
 447/580
Bone’ui, Robertui Glickui, Lilai Kalinich, Donaldui Meyersui,
Rogeriui MacKinnonui ir Yoramui Yovellui.
Nors man pačiam su juo dirbti neteko, Ericas Kandelis sa-
vo publikacijomis ir įtaka kitiems Kolumbijos universiteto mok-
slininkams paskatino mane geriau suvokti tą projektą, už kurį
jis taip kovojo – tai yra bandymą sujungti biologijos, psichiatri-
jos ir psichoanalizės sritis.
Dianne de Fenoyl, Hugo Gurdonas, Johnas O’Sullivanas,
Dianna Symonds, Markas Stevensonas ir Kennethas Whyte’as
iš leidinių „National Post“, „Saturday Night“ ir „Macleans“
palaikė mano bandymus neurologiją ir neuroplastiškumą
pristatyti platesnei visuomenei. Kai kurios iš šioje knygoje
aptariamų idėjų apie neuroplastiškumą pirmą kartą buvo išs-
pausdintos būtent šiose publikacijose. „Saturday Night“ žurnale
pasirodė visa ir labai nedaug kuo nuo dabartinės besiskirianti
antro skyriaus versija.
Jay Grossmanas, Danas Kieselas, Jamesas Fitzpatrickas ir
Yazas Yamaguchi padėjo dosniai sutikdami skirti laiko mūsų
pokalbiams.
Iš tų, kurie buvo apklausti rengiant knygą, tačiau liko
nepaminėti arba paminėti tik prabėgomis, aš norėčiau padėkoti
Marthai Burns už tai, kad praleido tiek laiko su manimi atlik-
dama pratimus smegenims, taip pat Steve’ui Milleriui ir Willi-
amui Jenkinsui iš „Scientific Learning“, Jeffui Zimmanui ir
Henry Mahncke’ui iš „Posit Science“ bei Gitendrai Uswatte iš
Taubo klinikos.
Nobelio premijos laureatas Geraldas Edelmanas, sukūręs
ambicingiausią sąmonės teoriją, kurioje neuroplastiškumui
skiriamas pagrindinis vaidmuo, mano apsilankymo metu neg-
ailėjo laiko ir dėmesio. Nors šioje knygoje nerasite specialiai
 448/580
jam skirto skyriaus (mat aš, kai tik įmanoma, plastiškumą
bandau apibūdinti mokslininko ar gydytojo darbui pailiustruoti
pasitelkdamas konkretaus paciento atvejį, o jo darbai teorinio
pobūdžio), daktaro Edelmano teorija yra tarsi visų šių istorijų
fonas ir rodo, kaip toli plastiškumo teorija gali nužengti. V. S.
Ramachandranui dėkoju ne vien už kartu praleistą laiką, bet ir
suorganizuotus labai įsimintinus pietus su vienu iš DNR at-
radėjų Francisu Cricku bei filosofe Patricia Churchland, su kur-
iais mes gyvai aptarėme daktaro Edelmano darbus, o aš turėjau
galimybę stebėti San Diego neurologijos mokslo bendruomenę
pačiame jų darbų įkarštyje.
Daugybei akademikų ir kitų išslavinusių žmonių esu
dėkingas už elektroniniu paštu atsiųstus atsakymus į mano
klausimus. Tarp jų norėčiau paminėti Walterį J. Freemaną,
Mriganką Surą, Richardą C. Friedmaną, Thomasą Pangle’ą,
Ianą Robertsoną, Nancy Byl, Orlando Figesą, Anną Gislén,
Cheryl Grady, Adrianą Morrisoną, Ericą Nestlerį, Cliffordą Or-
winą, Allaną N. Schore’ą, Myrną Weissman ir Yurį Danilovą.
Per tuos metus iš kelių įstaigų aš gavau ne vieną stipendiją ar
apdovanojimą, padėjusius siekti mokslo pažangos ir suteikusius
galimybę rašyti toliau. Tarp jų norėčiau paminėti Nacionalinį
psichinės sveikatos institutą, įsikūrusį Vašingtone, ir Kanados
nacionalinę sveikatos tyrimų ir vystymo programą.
Esu nepaprastai dėkingas savo agentui iš „Sterling Lord“
Chrisui Calhounui už jo entuziazmą, intelektinį smalsumą ir
dvasinę paramą. „Viking“ leidyklos redaktorė Hilary Redmon
nepaprastai daug padėjo peržiūrėdama rankraštį ir pateikdama
daug naudingų patarimų, padėjusių jį padaryti vientisesnį.
Dėkoju Janetai Biehl ir Bruce’ui Giffordsui už jų įžvalgų ir iš-
manų vadovavimą redagavimo bei leidybos procesams (dar
 449/580
Bruce’ui už jo šaltakraujiškumą, palaikymą, kantrybę ir
kruopštumą viso šio proceso metu). Galiausiai norėčiau
padėkoti dukrai Braunai Doidge už pagalbą atliekant transkrip-
cijas ir sūnui Joshua Doidge’ui, kuris su manimi išbandė
skirtingus smegenims skirtus pratimus ir padėjo pademon-
struoti, kad jie iš tiesų veikia.
Nepaisant visos šios paramos, klysti taip pat žmogiška,
kaip ir tikėtis išvengti atsakomybės už savo klaidas. Vis dėlto at-
sakomybė už neapsižiūrėjimą ir klaidas krinta ne ant kieno kito,
o ant mano pečių.
 PASTABOS IR NUORODOS

SKAITYTOJUI APIE ŠIAS PASTABAS

Čia rasite dviejų rūšių pastabas. Pirmoje pastabų grupėje rasite

įvairių įdomių detalių, išimčių, istorinių nuorodų ir mokslinių
įžvalgų – šias pastabas atpažinsite iš prieš jas parašyto juodo
taško (•). Antrą grupę sudaro nuorodos į straipsnius, kuriais
paremti knygoje aprašomi tyrimai. Prie kiekvienos pastabos
nurodytas puslapio numeris ir frazė, apie kurią yra ši pastaba.
Šios frazės paimtos iš pagrindinių knygos skyrių bei priedų ir
yra pakankamai detalios, kad perteiktų pagrindinę teksto mintį,
ir skaitytojui (-ai), kad suvoktų pastabos kontekstą, nereikėtų
per dažnai grįžti į nurodytą skyriaus puslapį.
 451/580
1 SKYRIUS
NUOLATOS KRINTANTI MOTERIS…

senyvus žmones ir jų baimę nukristi: N. R. Kleinfeld.

2003. For elderly, fear of falling is a risk in itself. New York
Times, kovo 5.

Straipsnyje buvo aprašomas įrenginys, leidžiantis pra-

dėti regėti iš prigimties akliems žmonėms: Žr. P. Bach-y-
Rita, C. C. Collins, F. A. Saunders, B. White, L. Scadden. 1969.
Vision substitution by tactile image projection. Nature,
221(5184): 963–64.

• du tūkstantmečius gyvavusį senovės graikų su-

vokimą, kad gamta yra didžiulis gyvas organizmas:
Graikai, kurie išrado pačią gamtos sampratą, gamtą įsivaizdavo
kaip milžinišką gyvą organizmą. Visi daiktai, jei tik užėmė vi-
etą erdvėje, buvo iš materijos. Jei jie judėjo – jie buvo gyvi. Jei
jie buvo išsidėstę pagal tam tikrą tvarką – jie buvo visuotinio
proto dalis. Tai pirmoji didi žmonijos samprata apie gamtą. Iš
esmės graikai pasiskelbė priklausą makrokosmui, kuris yra
gyvas jų pačių atspindys. Kadangi gamta jiems atrodė gyvas or-
ganizmas, jie iš principo nebūtų prieštaravę plastiškumo
sampratai ar idėjai, kad mąstymo organas gali augti. Sokratas
„Respublikoje“ argumentavo, kad žmogus protą gali lavinti lygi-
ai taip, kaip gimnastas – raumenis.
Po Galilėjo atradimų iškilo nauja svarbi gamtos samprata
– gamta kaip mechanizmas. Mechanistai kosmosą įsivaizdavo
kaip mašiną, o visatą vadino milžinišku kosminiu laikrodžiu.
Tuomet jie tą paveikslą internalizavo ir pritaikė žmogiškiesiems
 452/580
organizmams. Pavyzdžiui, gydytojas Julienas Offray de La
Mettrie (1709–1751), parašė veikalą „Žmogus-mašina“, kuriame
žmones prilygino mechanizmams.
Tuomet pasirodė trečioji, kur kas didingesnė gamtos
samprata, įkvėpta Buffono ir kitų bei grąžinusi jai gyvybę. Jei
remsimės šia samprata, gamta yra nuolatos besirutuliuojantis
istorinis procesas, kitaip sakant, gamta yra istorija. Šiuo
požiūriu visata – ne mechanizmas, o nuolatos besirutuliojantis
istorinis procesas, kuris laikui bėgant kinta. Gamtos istorijos
samprata padėjo pagrindus Darwino evoliucijos teorijai. Tačiau
mūsų tikslams svarbiausia tai, kad šis požiūris neprieštarauja
plastiškų pokyčių principui. Detalesnį šios temos aptarimą
galima rasti 2-ojo šios knygos priedo pirmoje išnašoje. Žr. R. G.
Collingwood. 1945. The idea of nature. Oxford: Oxford
University Press; R. S. Westfall. 1977. The construction of mod-
ern science: Mechanisms and mechanics. Cambridge: Cam-
bridge University Press, 90.

• Kaip ir mašina, smegenys: Aparato metafora padėjo

pasiekti ne vieną laimėjimą: ji padėjo pagrindus stebėjimu
paremtiems ir nuo misticizmo išlaisvintiems smegenų tyrim-
ams. Nepaisant to, tai buvo skurdinantis požiūris į smegenis, ir
patys mechanistai tai puikiai žinojo. Williamą Harvey gyvy-
binės jėgos domino ne mažiau nei mechanizmai, o garsiojo Des-
cartes’o aprašytas sudėtingas smegenų įrenginys buvo atgaivin-
amas ir išjudinamas sielos, nors jis niekuomet negalėjo paaišk-
inti, kokiu būdu. Šios idėjos kaina buvo didžiulė, kadangi ji mus
„padalijo“ į gyvą ir nematerialią sielą, kuri gali keistis, ir materi-
alias nekintančias smegenis. Kitais žodžiais, kaip kažkada yra
pasakęs šmaikštusis filosofas, tai – „šmėkla mašinoje“. Tarp
 453/580
kitko, Descartes’o nervų sistemos sampratą įkvėpė Saint-
Germain-en-Laye (Sen Žermeno Lajė) hidrauliniai fontanai,
kuriuose mitologinių būtybių statulos buvo išjudinamos pum-
puojant vandenį.

• Lokalizacionizmo principas buvo pritaikytas ir su-

vokimui apie jutimus iškėlus teoriją, kad kiekvienas iš
jutimų – regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, kvapas
ir pusiausvyra – turi receptorinę ląstelę, skirtą at-
pažinti vienai iš įvairių aplinkos energijos formų: Jau
nuo XIX amžiaus pradžios mokslininkai bandė suvokti, kuo
mūsų pojūčiai skiriasi vienas nuo kito, ir taip prasidėjo šis didis
ginčas. Kai kurie jų teigė, kad visais mūsų nervais siunčiama
energija yra tos pačios rūšies ir kad vienintelis skirtumas tarp
regos ir lytos kiekybinis: akis gali užfiksuoti atsispindinčią
šviesą todėl, kad ji jautresnė nei oda. Kiti tvirtino, kad skirtingų
jutimų nervais sklinda skirtingos rūšies energija, būdinga tik
tam konkrečiam jutimui, ir kad vieno jutimo nervai negali būti
pakeisti kito jutimo nervais ir negali atlikti kito jutimo nervų
funkcijų. Pastarasis požiūris nugalėjo ir tapo garsiuoju Johan-
neso Müllerio 1826 metais pasiūlytu „specifinės nervų energijos
dėsniu“. Mülleris rašė: „Panašu, kad kiekvienam jutimui prik-
lausantis nervas gali perduoti tik vieną apibrėžto pobūdžio ju-
timą ir negali perduoti kitiems organams būdingų jutimų, todėl
vieno jutimo nervas negali būti pakeistas ir atlikti kito jutimo
nervo funkcijų.“ J. Müller. 1838. Handbuch der Physiologie des
Menschen, bk. 5, Coblenz, perspausdino R. J. Herrnstein ir E.
G. Boring. 1965. A source book in the history of psychology.
Cambridge, MA: Harvard University Press, 26–33, ypač 32.
 454/580
Tačiau Mülleris pateikė išlygą šiam dėsniui, pripažindam-
as nesąs tikras, ar specifinė tam tikram jutimui būdinga ener-
gija sklinda iš paties nervo, ar iš galvos ar nugaros smegenų. Ši
jo išlyga neretai buvo užmirštama.
Müllerio mokinys ir sekėjęs Emilis du Bois-Reymondas
(1818–1896) manė, kad jeigu kuriuo nors būdu būtų įmanoma
optinius ir klausos nervus apkeisti vietomis, mes galėtume
matyti garsus ir girdėti šviesą. Žr. E. G. Boring. 1929. A history
of experimental psychology. New York: D. Appleton-Century
Co., 91. Taip pat žr. S. Finger. 1994. Origins of neuroscience: A
history of explorations into brain function. New York: Oxford
University Press, 135.

• Bach-y-Ritai pavyko nustatyti, kad oda... galėtų

pakeisti akies tinklainę: Techniškai atvaizdas gali formuotis
ant dvimačių odos ir tinklainės paviršių todėl, kad jos abi in-
formaciją fiksuoja vienu metu. Kadangi tiek oda, tiek ir tink-
lainė gali fiksuoti informaciją serijiniu būdu, tai yra bėgant
laikui, jos abi gali fiksuoti judančius atvaizdus: E. G. Boring.
1929. A history of experimental psychology. New York: D.
Appleton-Century Co., 91. Taip pat žr. S. Finger. 1994. Origins
of neuroscience: A history of explorations into brain function.
New York: Oxford University Press, 135.

„Viena funkcija – viena lokacija“: S. Finger ir D. Stein.

1982. Brain damage and recovery: Research and clinical per-
spectives. New York: Academic Press, 45.

Nepaisant... tie vaikai galėjo normaliai kalbėti: A.

Benton ir D. Tranel. 2000. Historical notes on reorganization of
 455/580
function and neuroplasticity. H. S. Levin ir J. Grafman, Cereb-
ral reorganization of function after brain damage. New York:
Oxford University Press.

Ottas Soltmannas... pašalino motorinę žievę...

neprarado gebėjimo judėti: O. Soltmann. 1876. Experi-
mentelle Studien über die Functionen des Grosshirns der
Neugeborenen. Jahrbuch für Kinderheilkunde und physische
Erzeihung, 9:106–48.

Tačiau... paglosčius katei leteną regėjimo sritis vėl

įsižiebė: K. Murata, H. Cramer, P. Bach-y-Rita. 1965. Neuron-
al convergence of noxious, acoustic and visual stimuli in the
visual cortex of the cat. Journal of Neurophysiology, 28(6):
1223–39; P. Bach-y-Rita. 1972. Brain mechanisms in sensory
substitution. New York: Academic Press, 43–45, 54.

• Bach-y-Rita suvokė… sritys yra kur kas homo-

geniškenės: Reliatyvų smegenų žievės homogeniškumą rodo
tai, kad, mokslininkams persodinus dalį žiurkių regos žievės į
lytos jutimą apdorojančią smegenų dalį, šie transplantai ėmė
dalyvauti apdorojant lytos jutimą. Žr. J. Hawkins ir S.
Blakeslee. 2004. On intelligence. New York: Times Books,
Henry Holt & Co., 54.

• Bach-y-Rita kelerius metus paskyrė lokalizacionizmo

išimčių tyrimams: 1977 metais, pasinaudojus nauja tech-
nika, buvo įrodyta, kad (priešingai Broca tvirtinimui, kad
žmogus kalba kairiuoju smegenų pusrutuliu) 95 procentai
 456/580
sveikų dešiniarankių kalbą iš tiesų apdoroja kairiajame sme-
genų pusrutulyje, tačiau 5 procentai ją apdoroja dešiniajame
pusrutulyje. Septyniasdešimt procentų kairiarankių kalbą ap-
doroja kairiajame smegenų pusrutyje, 15 procentų –
dešiniajame, o dar 15 – abiejuose. S. P. Springer ir G. Deutsch
1999. Left brain right brain: Perspectives from cognitive neur-
oscience. New York: W. H. Freeman and Company, 22.

• Jis atrado Marie-Jean-Pierre’o Flourenso… darbus:

Flourensas parodė, kad pašalinus didelę dalį paukščio smegenų
dingo psichinės funkcijos. Tačiau po metų jam vėl ištyrus tą
patį paukštį paaiškėjo, kad dalis funkcijų sugrįžo. Jis padarė
išvadą, kad smegenys sugebėjo persitvarkyti, likusiai smegenų
daliai perėmus prarastas funkcijas. Flourensas argumentavo,
kad nervų sistema ir smegenys yra dinamiška visuma, daugiau
nei vien dalių suma, ir kad per anksti buvo daryti išvadą, jog
konkrečios psichinės funkcijos atliekamos nekintamoje sme-
genų vietoje. M.P. Flourens. 1824/1842. Recherches expéri-
mentales sur les propriétés et les fonctions du système nerveux
dans les animaux vertébrés. Paris: Ballière. Bach-y-Ritą įkvėpė
tokie mokslininkai kaip Karlas Lashley, Paulas Weissas ir Char-
lesas Sherringtonas – visi jie buvo pademonstravę, kad sme-
genys ir nervų sistema, pašalinus ar atjungus tam tikras dalis,
turi gebėjimą atgauti prarastas funkcijas.

• „yra galybė įrodymų, kad smegenims būdingas tiek

motorinis, tiek ir jutiminis plastiškumas“: Galiausiai šis
straipsnis buvo publikuotas: P. Bach-y-Rita. 1967. Sensory plas-
ticity: Applications to a vision substitution system. Acta Neuro-
logica Scandinavica, 43: 417–26.
 457/580
ėmė dėstyti įrodymus apie smegenų plastiškumą: P.
Bach-y-Rita. 1972. Brain mechanisms and sensory substitution.
New York: Academic Press.

…paprašė, kad būčiau... straipsnio bendraautoris: M.

J. Aguilar. 1969. Recovery of motor function after unilateral in-
farction of the basis pontis. American Journal of Physical
Medicine, 48: 279–88; P. Bach-y-Rita. 1980. Brain plasticity as
a basis for therapeutic procedures. P. Bach-y-Rita, Recovery of
function: Theoretical considerations for brain injury rehabilit-
ation. Bern: Hans Huber Publishers, 239–41.

Shepherdas Ivory Franzas: S. I. Franz. 1916. The function

of the cerebrum. Psychological Bulletin, 13: 149–73; S. I. Franz.
1912. New phrenology. Science, 35(896): 321–28; žr. 322.

• konsolidacijos stadijos: Šiandien įtariama, kad mokymosi

įtvirtinimo stadijos metu neuronai ima gaminti naujus
baltymus ir keičia struktūrą. Žr. E. R. Kandel. 2006. In search
of memory. New York: W. W. Norton & Co., 262.

mokslininkams… peršvietus pacientų smegenis,

pavyko patvirtinti: Tai buvo Maurice’as Ptito iš Kanados
kartu su Ronu Kupersu iš Arhuso universiteto Danijoje.

Neurologas Mriganka Suras chirurginiu būdu perpro-

gramavo: M. Sur. 2003. How experience rewires the brain.
Pristatyta konferencijoje „Perprogramuojant žmogaus
 458/580
smegenis“ (anglų k. „Reprogramming the Human Brain“) Tek-
saso universiteto Dalase Smegenų sveikatos centre balandžio
11.

„iš prigimties esame kyborgai“: A. Clark. 2003. Natural-

born cyborgs: Minds, technologies, and the future of human
intelligence. Oxford: Oxford University Press.
 2 SKYRIUS
GERESNIŲ SMEGENŲ SAVIKŪRA

Lurija… be galo domėjosi psichoanalize: K. Kaplan-

Solms ir M. Solms. 2000. Clinical studies in neuro-psychoana-
lysis: Introduction to a depth neuropsychology. Madison, CT:
International Universities Press, 26–43; O. Sacks. 1998. The
other road: Freud as neurologist. M. S. Roth, Freud: Conflict
and culture. New York: Alfred A. Knopf, 221–34.

Sinapsių... yra 50 procentų daugiau nei suaugusio

žmogaus smegenyse: D. Bavelier ir H. Neville. 2002. Neuro-
plasticity, developmental. V. S. Ramachandran, Encyclopedia
of the human brain, vol. 3. Amsterdam: Academic Press, 561.

treniruojamos… randama daugiau… acetilcholino: M.

J. Renner ir M. R. Rosenzweig. 1987. Enriched and impover-
ished environments. New York: Springer-Verlag.

iki 5 procentų padidinti… žievės svorį: M. R. Rosenzweig,

D. Krech, E. L. Bennet, M. C. Diamond. 1962. Effects of envir-
onmental complexity and training on brain chemistry and ana-
tomy: A replication and extension. Journal of Comparative
and Physiological Psychology, 55: 429–37; M. J. Renner ir M.
R. Rosenzweig, 1987, 13.
 460/580
srityse, kurios tiesiogiai stimuliuojamos, – net iki 9
procentų: M. J. Renner ir M. R. Rosenzweig, 1987, 13–15.

Lavinami... neuronai užaugina 25 procentais daugiau

ataugų: W. T. Greenough ir F. R. Volkmar. 1973. Pattern of
dendritic branching in occipital cortex of rats reared in complex
environments. Experimental Neurology, 40: 491–504; R. L.
Hollaway. 1966. Dendritic branching in the rat visual cortex.
Effects of extra environmental complexity and training. Brain
Research, 2(4): 393–96.

Padidėja [lavinamų neuronų] svoris: M. C. Diamond, B.

Lindner, ir A. Raymond. 1967. Extensive cortical depth meas-
urements and neuron size increases in the cortex of environ-
mentally enriched rats. Journal of Comparative Neurology,
131(3): 357–64.

atskirų neuronų jungčių skaičius: A. M. Turner ir W. T.

Greenough. 1985. Differential rearing effects on rat visual cor-
tex synapses. I. Synaptic and neuronal density and synapses per
neuron. Brain Research, 329: 195–203.

ir... kraujo tiekimas: M. C. Diamond. 1988. Enriching

heredity: The impact of the environment on the anatomy of the
brain. New York: Free Press.

senesniems gyvūnams jie nepasireiškia taip greitai

kaip jauniems: M. R. Rosenzweig. 1996. Aspects of the
 461/580
search for neural mechanisms of memory. Annual Review of
Psychology, 47: 1–32.

Panašus... poveikis... visus... gyvūnus: M. J. Renner ir M.

R. Rosenzweig, 1987, 54–59.

Jei kalbėsime apie žmones... išsilavinimas padidina

neuronų atšakų skaičių: B. Jacobs, M. Schall, A. B. Schei-
bel. 1993. A quantitative dendritic analysis of Wernicke’s area
in humans. II. Gender, hemispheric, and environmental
factors. Journal of Comparative Neurology, 327(1): 97–111.

smegenų tūrio ir tankio padidėjimą: M. J. Renner ir M.

R. Rosenzweig, 1987, 44–48; M. R. Rosenzweig, 1996; M. C.
Diamond, D. Krech, M. R. Rosenzweig. 1964. The effects of an
enriched environment on the histology of rat cerebral cortex.
Journal of Comparative Neurology, 123: 111–19.
 3 SKYRIUS
SMEGENŲ PERTVARKA

Merzenichas teigia, kad naujo įgūdžio lavinimas… gali

pakeisti šimtus milijonų… jungčių: M. M. Merzenich, P.
Tallal, B. Peterson, S. Miller, W. M. Jenkins. 1999. Some neuro-
logical principles relevant to the origins of–and the cortical
plasticity-based remediation of–developmental language
impairments. J. Grafman ir Y. Christen, Neuronal plasticity:
Building a bridge from the laboratory to the clinic. Berlin:
Springer-Verlag, 169–87.

„mokosi mokytis“: M. M. Merzenich. 2001. Cortical plasti-

city contributing to childhood development. J. L. McClelland ir
R. S. Siegler, Mechanisms of cognitive development: Behavior-
al and neural perspectives. Mahwah, NJ: Lawrence Erlbaum
Associates, 68.

Paliesdamas skirtingas smegenų žemėlapio vietas, jis

galėjo sukelti… judesius: Penfield ir T. Rasmussen. 1950.
The cerebral cortex of man. New York: Macmillan.

Penfieldo žemėlapiai suformavo ne vienos kartos: J. N.

Sanes ir J. P. Donoghue. 2000. Plasticity and primary motor
cortex. Annual Review of Neuroscience, 23: 393–415, ypač
 463/580
394; G. D. Schott. 1993. Penfield’s homunculus: A note on
cerebral cartography. Journal of Neurology, Neurosurgery and
Psychiatry, 56: 329–33.

• žemėlapiai yra pastovūs, nepajudinami ir univer-

salūs: Nobelio premijos laureatas Ericas Kandelis rašo: „Kai aš
šeštajame dešimtmetyje buvau medicinos studentas, mus
mokė, kad somatosensorinė žievė... išlieka pastovi ir nekintanti
visą gyvenimą.“ Žr. E. R. Kandel. 2006. In search of memory.
New York: W. W. Norton & Co., 216.

apie šimtą milijardų: G. M. Edelman ir G. Tononi. 2000. A

universe of consciousness. New York: Basic Books, 38.

• praleidžia nepaprastai daug informacijos: Smegenų

skenogramomis, pavyzdžiui, fMRT, galima išmatuoti aktyvumą
maždaug 1 milimetro dydžio smegenų plote. Tačiau neurono
skersmuo paprastai ne didesnis nei viena tūkstantoji milimetro
dalis. S. P. Springer, G. Deutsch. 1999. Left brain right brain:
Perspectives from cognitive neuroscience. New York: W. H.
Freeman & Co., 65.

užsienio kalba… apdorojama kitoje smegenų dalyje nei

gimtoji kalba: P. R. Huttenlocher. 2002. Neural plasticity:
The effects of environment on the development of the cerebral
cortex. Cambridge, MA: Harvard University Press, 141, 149,
153.
 464/580
Grahamas Brownas ir Charles’as Sherringtonas… pa-
demonstravo, jog, stimuliuojant tą patį… tašką: T. Gra-
ham Brown ir C. S. Sherrington. 1912. On the instability of a
cortical point. Proceedings of the Royal Society of London, Ser-
ies B, Containing Papers of a Biological Character, 85(579):
250–77.

sukeliamas judesys būdavo pasikeitęs: D. O. Hebb. 1963,

įžangos komentaras K. S. Lashley’ui, Brain mechanisms and
intelligence: A quantitative study of the injuries to the brain.
New York: Dover Publications, xii. (Pirmasis leidimas –
University of Chicago Press, 1929.)

Toje pranešimo versijoje, kuri buvo išleista, plastišku-

mas neminimas: R. L. Paul, H. Goodman, M. M. Merzenich.
1972. Alterations in mechanoreceptor input to Brodmann’s
areas 1 and 3 of the postcentral hand area of Macaca mulatta
after nerve section and regeneration. Brain Research, 39(1):
1–19. Taip pat žr. R. L. Paul, M. M. Merzenich, H. Goodman.
1972. Representation of slowly and rapidly adapting cutaneous
echanoreceptors of the hand in Brodmann’s areas 3 and 1 of
Macaca mulatta. Brain Research, 36(2): 229–49.

Merzenicho indėlis buvo tas, kad… jis nustatė, kokie

turėtų būti implanto siunčiami signalai: R. P. Michelson.
1985. Cochlear implants: Personal perspectives. R. A. Schindler
ir M. M. Merzenich, Cochlear implants. New York: Raven
Press, 10.
 465/580
Šį kartą Merzenichas ir Kaasas… pokyčius pavadino
įspūdingais: M. M. Merzenich, J. H. Kaas, J. Wall, R. J. Nel-
son, M. Sur, ir D. Felleman. 1983. Topographic reorganization
of somatosensory cortical areas 3b and 1 in adult monkeys fol-
lowing restricted deafferentation. Neuroscience, 8(1): 33–55.

Merzenichas sudarė beždžionės plaštakos smegenų

žemėlapį… amputavo beždžionei vidurinįjį pirštą: M.
M. Merzenich, R. J. Nelson, M. P. Stryker, M. S. Cynader, A.
Schoppmann, J. M. Zook. 1984. Somatosensory cortical map
changes following digit amputation in adult monkeys. Journal
of Comparative Neurology, 224(4): 591–605.

Wieselis yra raštiškai teigęs: T. N. Wiesel. 1999. Early ex-

plorations of the development and plasticity of the visual cor-
tex: A personal view. Journal of Neurobiology, 41(1): 7–9.

• „niekas į tai nekreipė jokio dėmesio“: Jonas Kaasas su

priešiškumu suaugusiųjų plastiškumo idėjai bandė kovoti
tiesiogiai. Jis kartografavo suaugusio žmogaus regos žievę, tuo-
met atkirto tinklainės siunčiamus signalus. Iš naujo katrogra-
favus smegenis jam pavyko pademonstruoti, kad vos per keletą
savaičių į pažeisto organo apdorojimo sritį smegenyse persikėlė
naujos signalus priimančios smegenų sritys. „Science“ žurnalo
apžvalgininkas šį atradimą atmetė kaip neįmanomą. Galiausiai
jis buvo publikuotas: J. H. Kaas, L. A. Krubitzer, Y. M. Chino, A.
L. Langston, E. H. Polley, N. Blair. 1990. Reorganization of ret-
inotopic cortical maps in adult mammals after lesions of the
retina. Science, 248(4952): 229–31. Merzenichas moksliškus
plastiškumo įrodymus surinko ir publikavo čia: D. V.
 466/580
Buonomano ir M. M. Merzenich. 1998. Cortical plasticity: From
synapses to maps. Annual Review of Neuroscience, 21: 149–86.

Jis perpjovė beždžionei vidurinįjį nervą ir ėmė… vis

naujus smegenų žemėlapius: M. M. Merzenich, J. H. Kaas,
J. T. Wall, M. Sur, R. J. Nelson, D. Felleman. 1983. Progression
of change following median nerve section in the cortical repres-
entation of the hand in areas 3b and 1 in adult owl and squirrel
monkeys. Neuroscience, 10(3): 639–65.

• Šie žemėlapiai radosi taip greit, tarsi jie ten būtų

slėpęsi: Atminkite, kad Bach-y-Rita galvojo, jog vienas iš būdų
smegenims persiprogramuoti yra atveriant senus takus, o
atkirtus vieną neuroninį taką smegenyse, vietoj jo imami
naudoti senesni takai, panašiai kaip vairuotojai atranda kaimo
keliukus, kai užblokuojamas greitkelis. Kaip ir seni kaimo keli-
ai, šie seni žemėlapiai primityvesni nei tas žemėlapis, kurį jie
pakeičia, tikriausiai dėl to, kad buvo mažiau naudojami.

Radialinio ir alkūnės nervų žemėlapiai… išsikėtojo be-

veik per visą viduriniajam nervui priklausiusio sme-
genų žemėlapio plotą: M. M. Merzenich, J. H. Kaas, J. T.
Wall, M. Sur, R. J. Nelson, D. Felleman. 1983. Progression of
change following median nerve section in the cortical repres-
entation of the hand in areas 3b and 1 in adult owl and squirrel
monkeys. Neuroscience, 10(3): 649.

Hebbas iškėlė mintį… kai du neuronai pakartotinai

suaktyvinami vienu metu: D. O. Hebb. 1949. The
 467/580
organization of behavior: A neuropsychological theory. New
York: John Wiley & Sons, 62.

• Hebbo koncepciją, kurią, tiesą pasakius, prieš šešias-

dešimt metų jau buvo pristatęs Freudas: Freudas teigė,
kad kai du neuronai yra aktyvuojami vienu metu, jų aktyvavi-
mas sukelia asociaciją. 1888 metais jis tai pavadino vien-
alaikiškumo asociacijos dėsniu. Freudas pabrėžė, kad neuronus
siejo tai, jog jie aktyvuojami vienu metu. Žr. P. Amacher. 1965.
Freud’s neurological education and its influence on psycho-
analytic theory. New York: International Universities Press,
57–59; K. H. Pribram ir M. Gill. 1976. Freudo „Projektas“
aptartas: Preface to contemporary cognitive theory and neuro-
psychology. New York: Basic Books, 62–66; S. Freud, 1895.
Project for a Scientific Psychology, vertė J. Strachey. Standard
edition of the complete psychological works of Sigmund Freud,
vol. 1. London: Hogarth Press, 281–397.

Remdamasis Hebbu, Merzenichas pasiūlė naują teor-

iją, pagal kurią tarp viename smegenų žemėlapyje es-
ančių neuronų… vystosi stiprūs tarpusavio ryšiai: M.
M. Merzenich, W. M. Jenkins, J. C. Middlebrooks. 1984. Obser-
vations and hypotheses on special organizational features of the
central auditory nervous system. G. Edelman, W. Einar Gall, W.
M. Cowan, Dynamic aspects of neocortical function. New York:
Wiley, 397–424; M. M. Merzenich, T. Allard, W. M. Jenkins.
1991. Neural ontogeny of higher brain function: Implications of
some recent neurophysiological findings. O. Franzén ir J. West-
man, Information processing in the somatosensory system.
London: Macmillan, 193–209.
 468/580
Vieno tokio genialaus eksperimento metu
Merzenichas... susiuvo beždžionei du plaštakos
pirštus: S. A. Clark, T. Allard, W. M. Jenkins, M. Merzenich.
1988. Receptive fields in the bodysurface map in adult cortex
defined by temporally correlated inputs. Nature, 332(6163):
444–45; T. Allard, S. A. Clark, W. M. Jenkins, M. M.
Merzenich. 1991. Reorganization of somatosensory area 3b rep-
resentations in adult owl monkeys after digital syndactyly.
Journal of Neurophysiology, 66(3): 1048–58.

• vietoje įprastų dviejų atskirų pirštų žemėlapių jų

smegenyse buvo tik vienas didelis žemėlapis: Čia
panaudoda skenavimo metodika vadinama magnetoencefalo-
grama (MEG). Neuronų veikla sukuria tiek elektrinį aktyvumą,
tiek ir magnetinius laukus. Magnetoencefalograma fiksuoja šiu-
os magnetinius laukus ir gali nurodyti, kur smegenyse vyksta
veiksmas. A. Mogilner, J. A. Grossman, U. Ribary, M. Joliot, J.
Volkmann, D. Rapaport, R. W. Beasley, R. Llinás. 1993. So-
matosensory cortical plasticity in adult humans revealed by
magnetoencephalography. Proceedings of the National
Academy of Sciences, USA, 90(8): 3593–97.

Kito eksperimento metu Merzenichas sukūrė

žemėlapį, reprezentuojantį tai, ką galėtume pavadinti
nesamu pirštu: X. Wang, M. M. Merzenich, K. Sameshima,
W. M. Jenkins. 1995. Remodelling of hand representation in
adult cortex determined by timing of tactile stimulation.
Nature, 378(6552): 71–75.
 469/580
Paskutinio ir paties genialiausio eksperimento metu
Merzenichas… įrodė, kad smegenų žemėlapiai nėra
grįsti anatomiškai: S. A. Clark, T. Allard, W. M. Jenkins, M.
M. Merzenich. 1986. Cortical map reorganization following
neurovascular island skin transfers on the hand of adult owl
monkeys. Neuroscience Abstracts, 12:391.

• kaip smegenų žemėlapyje atsiranda ši topografiška

tvarka: Kurdama topografinius žemėlapius gamta atlieka dvi
genialias transformacijas: erdvinę organizaciją (rankos pirštų)
paverčia laiko seka, kuri savo ruožtu vėl paverčiama erdviniu
išdėstymu (pirštus reprezentuojančių žemėlapių). Įstabiausias
atvejis, įrodantis smegenų gebėjimą iš naujo sukurti savo topo-
grafinį išdėstymą, buvo užfiksuotas Prancūzijoje. 1966 metais
vienam vyrui iš Liono buvo amputuotos abi rankos ir prisiūtos
amputuotas rankas turėjusios pakeisti naujos rankos. Dar
neprisiuvus naujų rankų, gydytojai prancūzai atliko fMRT
skenogramą motorinei žievei kartografuoti. Skenograma, kaip
ir tikėtasi, parodė, kad žemėlapis pasižymėjo nenormalia topo-
grafija – tai buvo atsakas į visišką iš rankų į smegenis siun-
čiamų signalų netekimą. 2000 metais, po dvigubos transplata-
cijos operacijos, po dviejų, keturių ir šešių mėnesių sudaryti
žemėlapiai parodė, kad prisiūtos rankos buvo „pripažintos ir
normaliai aktyvuotos jutiminėje žievėje“, o žemėlapyje susi-
formavo normali topografija. P. Giraux, A. Sirigu, F. Schneider,
J.-M. Dubernard. 2001. Cortical reorganization in motor cortex
after graft of both hands. Nature Neuroscience, 4(7): 691–92.

• topografiška tvarka atsiranda todėl, kad dauguma

mūsų kasdienių veiksmų tėra tam tikros
 470/580
nusistovėjusios sekos atkartojimas: Suvokęs, kad sme-
genų žemėlapiai formuojami priklausomai nuo to, kada į juos
patenka siunčiami signalai, Merzenichas išsprendė pirmojo sa-
vo eksperimento paliktą mįslę: nukirsti beždžionės plaštakos
nervai susimaišė, arba susikryžiavo, tačiau beždžionės
žemėlapio topografinė tvarka liko normali. Netgi nervams susi-
maišius signalai iš pirštų buvo siunčiami fiksuota laiko seka:
nykštys, tuomet rodomasis, tuomet vidurinysis pirštas – o tai
nulėmė topografinę žemėlapio tvarką. Žr. M. M. Merzenich,
2001, 69.

beždžionės piršto galiuką… beždžionei mokantis pali-

esti diską panaudojant tinkamą spaudimą, buvo pra-
siplėtęs: W. M. Jenkins, M. M. Merzenich, M. T. Ochs, T. Al-
lard, E. Guíc-Robles. 1990. Functional reorganization of
primary somatosensory cortex in adult owl monkeys after beha-
viorally controlled tactile stimulation. Journal of Neuro-
physiology, 63(1): 82–104.

• Išlavinti neuronai ėmė greičiau reaguoti: M. M.

Merzenich, P. Tallal, B. Peterson, S. Miller, W. M. Jenkins.
1999. Some neurological principles relevant to the origins
of–and the cortical plasticity-based remediation of–develop-
mental language impairments. J. Grafman, Y. Christen, Neur-
onal plasticity: Building a bridge from the laboratory to the
clinic. Berlin: Springer-Verlag, 169–87, ypač 172. Komanda
nustatė, kad neuronai antrą signalą gali pradėti apdoroti
praėjus 15 milisekundžių nuo pirmojo. Taip pat nustatė, kad
laiko tarpai, per kuriuos smegenys gali apdoroti ir integruoti in-
formaciją, varijuoja nuo kelių dešimtųjų milisekundės dalių iki
 471/580
kelių dešimtųjų sekundės dalių. Šis atradimas padėjo atsakyti į
klausimą: kai sakoma, kad kartu aktyvuojami neuronai jungiasi
tarpusavyje, ką reiškia žodis „kartu“? Absoliučiai vienu metu?
Peržiūrėję savo ir kitų mokslininkų darbus Merzenichas ir Jen-
kinsas nustatė, kad „kartu“ reiškia, jog neuronai turi būti ak-
tyvuojami nuo kelių tūkstantųjų iki kelių dešimtųjų sekundės
dalių laikotarpiu. M. M. Merzenich, W. M. Jenkins. 1995. Cor-
tical plasticity, learning, and learning dysfunction. B. Julesz, I.
Kovács, Maturational windows and adult cortical plasticity.
SFI studies in the sciences of complexity. Reading, MA:
Addison-Wesley, 23: 247–64.

Galiausiai Merzenichas išsiaiškino, kad dėmesio

sutelkimas labai svarbus: M. P. Kilgard, M. M. Merzenich.
1998. Cortical map reorganization enabled by nucleus basalis
activity. Science, 279(5357): 1714–18; apžvelgta: M. M.
Merzenich et al., 1999.

Kai Tallal susidūrė su šių vaikų problemomis: M. Barin-

aga. 1996. Giving language skills a boost. Science, 271(5245):
27–28.

Pirmieji tyrimo rezultatai… buvo neįtikėtini: : P. Tallal,

S. L. Miller, G. Bedi, G. Byma, X. Wang, S. S. Nagarajan, C.
Schreiner, W. M. Jenkins, M. M. Merzenich. 1996. Language
comprehension in language-learning impaired children im-
proved with acoustically modified speech. Science, 271(5245):
81–84.
 472/580
• Tyrimai parodė… gebėjimas suvokti kalbą… normal-
izavosi: Šis „Fast ForWord“ programos tyrimas JAV vyko
nacionaliniu mastu. Kito tyrimo, kuriame dalyvavo 452 mokini-
ai, rezultati buvo panašūs: S. L. Miller, M. M. Merzenich, P.
Tallal, K. DeVivo, K. LaRossa, N. Linn, A. Pycha, B. E. Peterson,
W. M. Jenkins. 1999. Fast ForWord training in children with
low reading performance. Nederlandse Vereniging voor Lopo-
pedie en Foniatrie: 1999 Jaarcongres Auditieve Vaardigheden
en Spraak-taal.

skenogramos parodė, kad jų smegenys ėmė normal-

izuotis: E. Temple, G. K. Deutsch, R. A. Poldrack, S. L. Miller,
P. Tallal, M. M. Merzenich, J. Gabrieli. 2003. Neural deficits in
children with dyslexia ameliorated by behavioral remediation:
Evidence from functional MRI. Proceedings of the National
Academy of Sciences, USA, 100(5): 2860–65.

jie sugebės atskirti ir 75 milisekundžių trukmės

garsus: S. S. Nagarajan, D. T. Blake, B. A. Wright, N. Byl, M.
M. Merzenich. 1998. Practice-related improvements in somato-
sensory interval discrimination are temporally specific but gen-
eralize across skin location, hemisphere, and modality. Journal
of Neuroscience, 18(4): 1559–70.

Pirmasis – kalbos tyrimas – parodė, kad „Fast

ForWord“ labai greitai... vaikų autistų... priartino juos
prie normalumo ribos: M. M. Merzenich, G. Saunders, W.
M. Jenkins, S. L. Miller, B. E. Peterson, P. Tallal. 1999. Pervas-
ive developmental disorders: Listening training and language
abilities. S. H. Broman, J. M. Fletcher, The changing nervous
 473/580
system: Neurobehavioral consequences of early brain dis-
orders. New York: Oxford University Press, 365–85, ypač 377.

kitas bandomasis šimto vaikų autistų tyrimas: M.

Melzer, G. Poglitch. 1998. Functional changes reported after
Fast ForWord training for 100 children with autistic spectrum
disorders.

SGNF atlieka esminį vaidmenį užtvirtinant…

plastiškus pokyčius: Z. J. Huang, A. Kirkwood, T. Pizzor-
usso, V. Porciatti, B. Morales, M. F. Bear, L. Maffei, S. Toneg-
awa. 1999. BDNF regulates the maturation of inhibition and the
critical period of plasticity in mouse visual cortex. Cell,
98:739–55. Taip pat žr. M. Fagiolini, T. K. Hensch. 2000. In-
hibitory threshold for critical-period activation in primary visu-
al cortex. Nature, 404(6774): 183–86; E. Castrén, F. Zafra, H.
Thoenen, D. Lindholm. 1992. Light regulates expression of
brain-derived neurotrophic factor mRNA in rat visual cortex.
Proceedings of the National Academy of Sciences, USA,
89(20): 9444–48.

Ketvirtoji ir paskutinė SGNF funkcija... kritiniam

laikotarpiui užbaigti: M. Ridley. 2003. Nature via nurture:
Genes, experience, and what makes us human. New York:
HarperCollins, 166; J. L. Hanover, Z. J. Huang, S. Tonegawa,
M. P. Stryker. 1999. Brain-derived neurotrophic factor overex-
pression induces precocious critical period in mouse visual cor-
tex. Journal of Neuroscience, 19:RC40:1–5.
 474/580
išgirdus vieną dažnį, suaktyvinama visa klausos sritis:
J. L. R. Rubenstein, M. M. Merzenich. 2003. Model of autism:
Increased ratio of excitation / inhibition in key neural systems.
Genes, Brain and Behavior, 2: 255–67.

• vaikų autistų smegenys didesnės: Smegenų tyrimai par-

odė, kad autistų vaikų smegenys didesnės nei kitų vaikų. Anot
Merzenicho, šis skirtumas beveik išskirtinai nulemtas riebalų
sluoksnio, kuris padeda greičiau perduoti signalus aplink
nervus. Šie skirtumai, pasak jo, išryškėja „tarp šeštojo ir
dešimtojo gyvenimo mėnesių“, kuomet SGNF išsiskiria dideli-
ais kiekiais.

lėmė pernelyg ankstyvą kritinio laikotarpio pabaigą: L.

I. Zhang, S. Bao, M. M. Merzenich. 2002. Disruption of primary
auditory cortex by synchronous auditory inputs during a critical
period. Proceedings of the National Academy of Sciences, USA,
99(4)2309–14.

• smegenų žemėlapiai liko nediferencijuoti: Žievę veikti

gali ne vien tik išoriniai garsai. Merzenichas įsitikinęs, kad
dauguma paveldėtų sutrikimų gali trukdyti neuronams siųsti
aiškius signalus, kurie išsiskirtų visos kitos smegenų veiklos
fone, taip sukeldami identišką baltojo triukšmo smegenyse po-
veikį. Šią problemą jis vadina vidiniu triukšmu.

vaikai autistai iš tiesų nenormaliai apdoroja garsus: N.

Boddaert, P. Belin, N. Chabane, J. Poline, C. Barthélémy, M.
Mouren-Simeoni, F. Brunelle, Y. Samson, M. Zilbovicius. 2003.
 475/580
Perception of complex sounds: Abnormal pattern of cortical ac-
tivation in autism. American Journal of Psychiatry, 160:
2057–60.

Tuomet, kai žala jau buvo padaryta, jie… normal-

izavo… žemėlapius: S. Bao, E. F. Chang, J. D. Davis, K. T.
Gobeske, M. M. Merzenich. 2003. Progressive degradation and
subsequent refinement of acoustic representations in the adult
auditory cortex. Journal of Neuroscience, 23(34): 10765–75.

• Dalis mokslinio iššūkio yra surasti veiksmingiausią

būdą smegenims lavinti: Tam, kad būtų naudingi, smegenų
pratimai turi padėti „apibendrinti“. Tarkime, jūs norite padėti
grupei žmonių išmokti geriau nustatyti laiko tarpus. Jei
turėtumėte juos išmokyti geriau atpažinti kievieną atskirą laiko
intervalą (75 milisekundas, 80, 90 ir t. t.), jums prireiktų viso
gyvenimo mokymų. Tačiau Merzenicho komandai pavyko išsi-
aiškinti, kad pakanka smegenis išmokyti veiksmingai atpažinti
keletą laiko intervalų ir to pakaks, kad žmonės galėtų atpažinti
ir daugelį kitų. Kitaip sakant, pratimas padeda apibendrinti, o
asmens gebėjimas atpažinti laiko tarpus apima visą laiko inter-
valų diapazoną.

pirmojo kontrolinio tyrimo: H. W. Mahncke, B. B. Connor,

J. Appelman, O. N. Ahsanuddin, J. L. Hardy, R. A. Wood, N. M.
Joyce, T. Boniske, S. M. Atkins, M. M. Merzenich. 2006.
Memory enhancement in healthy older adults using a brain
plasticity-based training program: A randomized, controlled
study. Proceedings of the National Academy of Sciences, USA,
103(33): 12523–28.
 476/580
Williamo Jagusto… grupė programoje dalyvavusiems
žmonėms atliko positronų emisijos tomografijas
(PET) „prieš“ ir „po“: W. Jagust, B. Mormino, C. DeCarli, J.
Kramer, D. Barnes, B. Reed. 2006. Metabolic and cognitive
changes with computer-based cognitive therapy for MCI.
 4 SKYRIUS
IŠ KUR KYLA POLINKIAI IR MEILĖS

• Netgi seksualinės preferencijos kartais gali keistis:

Tai, kad kai kurie hetereoseksualūs žmonės gali išvystyti ho-
moseksualų potraukį tuomet, kai kitos lyties atstovai
nepasiekiami, plačiai žinoma (tai neretai vyksta kariuomenėje
ar kalėjime) – toks portaukis yra „papildantis“. Anot vyrų ho-
moseksualumo tyrėjo Richardo C. Friedmano, kuomet ho-
moseksualūs vyrai įgyja heteroseksualų potraukį, toks potrau-
kis beveik visuomet yra „papildantis“, o ne pakeičiantis (iš as-
meninės komunikacijos).

• žmonių seksualiniam „instinktui“ pavyko išsilaisvinti

iš savo pagrindinio tikslo – reprodukcijos: Toks
plastiškumas yra viena iš priežasčių, dėl ko Freudas seksua-
lumą vadino „paskata“, o ne instinktu. Paskata yra pakankamai
stiprus akstinas ir jo šaknys – instinktai, tačiau jis labiau
veikiamas psichikos.

• Instinktyvų elgesį, taip pat ir seksą, reguliuojanti

smegenų struktūra, vadinama pagumburio sritimi, yra
taip pat plastiška, lygiai kaip ir migdolas – smegenų
dalis, apdorojanti emocijas ir nerimą: Pagumburio sritis
taip pat reguliuoja maitinimąsi, miegą ir svarbią hormoninę
 478/580
veiklą. G. I. Hatton. 1997. Function-related plasticity in hypo-
thalamus. Annual Review of Neuroscience, 20:375–97; J.
LeDoux. 2002. Synaptic self: How our brains become who we
are. New York: Viking; S. Maren. 2001. Neurobiology of
Pavlovian fear conditioning. Annual Review of Neuroscience,
24:897–931, ypač 914.

Plastiškumas reiškiasi ir hipokampe: B. S. McEwen.

1999. Stress and hippocampal plasticity. Annual Review of
Neuroscience, 22: 105–22.

srityse, kurios kontroliuoja kvėpavimą: J. L. Feldman, G.

S. Mitchell, E. E. Nattie. 2003. Breathing: Rhythmicity, plasti-
city, chemosensitivity. Annual Review of Neuroscience,
26:239–66.

srityse, kurios kontroliuoja... primityvų lytėjimą: E. G.

Jones. 2000. Cortical and subcortical contributions to activity-
dependent plasticity in primate somatosensory cortex. Annual
Review of Neuroscience, 23: 1–37.

ar skausmą: Pain-induced plasticity in the spinal cord. C. A.

Shaw, J. C. McEachern, Toward a theory of neuroplasticity.
Philadelphia: Psychology Press, 373–86.

būdingas ir nugaros smegenims: J. W. McDonald, D.

Becker, C. L. Sadowsky, J. A. Jane, T. E. Conturo, L. M. Schultz.
2002. Late recovery following spinal cord injury: Case report
and review of the literature. Journal of Neurosurgery (Spine 2)
 479/580
97: 252–65; J. R. Wolpaw, A. M. Tennissen. 2001. Activity-de-
pendent spinal cord plasticity in health and disease. Annual
Review of Neuroscience, 24: 807–43.

• pasikeitus vienai smegenų sistemai, su ja besiri-

bojančios smegenų sistemos taip pat pasikeičia:
Merzenichas yra atlikęs eksperimentų, kuriais įrodė, kad
pasikeitus vienai jutiminę informaciją apdorojančiai sričiai –
klausos žievei – keičiasi ir kaktos skiltis, kuri dalyvauja planuo-
jant ir ribojasi su klausos žieve. Merzenichas sako, kad neįman-
oma pakeisti pirminės klausos žievės kartu nepakeičiant to, kas
vyskta kaktos skiltyje.

Toks sudėtinis melodiją reprezentuojantis žemėlapis

paklūsta tiems patiems plastiškumo pricipams: M. M.
Merzenich, (iš asmeninės komunikacijos); H. Nakahara, L. I.
Zhang, M. Merzenich. 2004. Specialization of primary auditory
cortex processing by sound exposure in the „critical period.“
Proceedings of the National Academy of Sciences, USA,
101(18): 7170–74.

Seksualinius instinktus, – rašė Freudas, – mes galime

stebėti dėl jų plastiškumo: S. Freud. 1932/1933/1964. New
introductory lectures on psycho-analysis. Vertė J. Stratchey.
Standard edition of the complete psychological works of Sig-
mund Freud, vol. 22. London: Hogarth Press, 97.

• Platonas dialoge „Apie meilę“ įrodinėjo, kad Erosas

gali pasireikšti daugybe formų: Platono Erosas nėra
 480/580
identiškas Freudo libido (vėliau – Erosui), tačiau galima rasti
tam tikrų panašumų. Platono Erosas yra ilgesys, kuris kyla iš
mūsų, kaip žmogiškųjų būtybių, nepilnatvės suvokimo. Vienas
iš būdų nepilnatvei įveikti yra susirasti žmogų, kurį mylėsime ir
su kuriuo turėsime seksualinius santykius. Tačiau Platono
„Puotoje“ dalyvavę pranešėjai pabrėžė, kad tas pats Erosas gali
pasireikšti daugybe formų ir kai kurios jų iš pirmo žvilgsnio ne-
būtinai atrodo labai erotiškos, o erotinis ilgesys taip pat gali
būti nukreiptas į daugybę skirtingų objektų.

didelė dalis mokslinių tyrimų palaiko Freudo pamat-

inę įžvalgą, kad ankstyvojoje vaikystėje išmokti
bendravimo ir prisirišimo modeliai, jeigu jie prob-
lemiški, gali būti „užkoduoti“ smegenyse: A. N. Schore.
1994. Affect regulation and the origin of the self: The neurobi-
ology of emotional development. Hillsdale, NJ: Lawrence Erl-
baum Associates; A. N. Schore. 2003. Affect dysregulation and
disorders of the self. New York: W. W. Norton & Co.; A. N.
Schore. 2003. Affect regulation and the repair of the self. New
York: W. W. Norton & Co.

embriologijos specialistai... suformulavo idėją apie

kritinius laikotarpius: M. C. Dareste. 1891. Recherches sur
la production artificielle des monstruosités. Paris: C. Reinwald;
C. R. Stockard. 1921. Developmental rate and structural expres-
sion: An experimental study of twins, „double monsters,“ and
single deformities and their interaction among embryonic or-
gans during their origin and development. American Journal of
Anatomy, 28(2): 115–277.
 481/580
• tai trumpi laiko tarpai, kurių metu... formuojasi
nauji smegenų žemėlapiai ir sistemos: Pirmaisiais gyven-
imo metais, per pirmuosius dvylika mėnesių, vidutinės sme-
genys nuo 400 gramų svorio užauga iki 1000 gramų. Mes tokie
priklausomi nuo ankstyvųjų meilės patirčių ir rūpinimosi mu-
mis iš dalies todėl, kad didžiulės smegenų sritys net nepradeda
vystytis tol, kol nesame gimę. Prefrontalinės žievės neuronai,
kurie padeda suvaldyti emocijas, užmezga ryšius pirmųjų dvejų
mūsų gyvenimo metų laikotarpiu, tačiau tai įmanoma tik
padedant kitiems žmonėms – daugeliu atvejų motinai, tikrąja
to žodžio prasme formuojančiai kūdikio smegenis.

• Regresija gali būti maloni ir nepavojinga... bet gali

būti ir probleminė: Kartais regresija gali pasireikšti labai
nelauktai, ir visais kitais atžvilgiais suaugę žmonės gali būti
šokiruoti tokio „infantilaus“ savo elgesio.

• Greitomis internetinėmis jungtimis mus pasiekianti

pornografija patenkina visas iki vienos būtinąsias
sąlygas neuroplastiškiems pokyčiams pasireikšti: Aš-
tuntame šios knygos skyriuje „Vaizduotė“ aš pateikiu mokslinių
įrodymų, patvirtinančių, kad smegenų žemėlapius galime keisti
tiesiog pasitelkę vaizduotę.

knygoje vienas berniukas… klausia: „Ar kas nors čia

turi pornuškės?“: T. Wolfe. 2004. I Am Charlotte Simmons.
New York: HarperCollins, 92–93.
 482/580
Kokainas, beveik visi kiti nelegalūs narkotikai ir netgi
su narkotikais nesusijusios priklausomybės,
pavyzdžiui, bėgimas... išsiskirti... dopaminą: E. Nestler.
2001. Molecular basis of long-term plasticity underlying addic-
tion. Nature Reviews Neuroscience, 2(2): 119–28.

Kai Merzenichas panaudojo... dopamino išsiskyrimas

sužadino plastišką pokytį: S. Bao, V. T. Chan, L. I. Zhang,
M. M. Merzenich. 2003. Suppression of cortical representation
through backward conditioning. Proceedings of the National
Academy of Sciences, USA, 100(3): 1405–8.

seksualinio susijaudinimo metu taip pat išsiskiria

dopaminas: T. L. Crenshaw. 1996. The alchemy of love and
lust. New York: G. P. Putnam’s Sons, 135.

Nenarkotinės priklausomybės... sukelti negrįžtamų

pokyčių dopamino sistemoje: E. Nestler. 2003. Brain plas-
ticity and drug addiction. Pristatymas konferencijoje „Perpro-
gramuojant žmogaus smegenis“ Teksaso universitete Dalase,
Smegenų sveikatos centre balandžio 11.

Narkomanas jaučia poreikį... todėl, kad... smegenys

įjautrintos: K. C. Berridge ir T. E. Robinson. 2002. The mind
of an addicted brain: Neural sensitization of wanting versus lik-
ing. J. T. Cacioppo, G. G. Bernston, R. Adolphs, et al., Founda-
tions in social neuroscience. Cambridge, MA: MIT Press,
565–72.
 483/580
• Taigi įjautrinimas skatina žmogų labiau norėti, bet
tai nereiškia labiau mėgautis: Apie tai, ar gyvūnui arba
žmogui patinka tam tikro maisto skonis, galima spręsti iš
snukio ar veido išraiškų. Berridge’as ir Robinsonas parodė, kad,
manipuliuojant dopamino kiekiais gyvūnams ėdant, juos
galima priversti norėti daugiau maisto, net jei jis nėra skanus.

Smegenyse mes turime dvi skirtingas malonumo sis-

temas: N. Doidge. 1990. Appetitive pleasure states: A biopsy-
choanalytic model of the pleasure threshold, mental represent-
ation, and defense. R. A. Glick ir S. Bone, Pleasure beyond the
pleasure principle. New Haven: Yale University Press, 138–73.

• Antroji malonumo sistema susijusi... su sėkmingu ko

nors užbaigimu: Kai kurie depresija sergantys žmonės
apskritai negali patirti malonumo, ir jų apetitą žadinanti bei su
sėkmingu ko nors užbaigimu susijusios sistemos visiškai ne-
funkcionuoja. Jie negali tikėtis gerai praleisti laiką, o jei kas
nors juos nusiveda skaniai pavalgyti ar kaip kitaip maloniai
papramogauti, jie negali tuo mėgautis. Tačiau net jei kai kurie
kiti depresija sergantys žmonės negeba tikėtis gerai praleisti
laiką, nuėję skaniai pavalgyti ar į renginį, tampa pakilesnės
nuotaikos, nes net jei jų apetitą žadinanti sistema tinkamai ne-
funkcionuoja, su sėkmingu ko nors užbaigimu susijusi sistema
veikia kuo puikiausiai.

Seano Thomaso atvejį: S. Thomas. 2003. How Internet

porn landed me in hospital. National Post, birželio 30, A14.
 484/580
susidomėjimas lesbiečių seksu gali būti išlikusios
pasąmoninės moteriškosios tapatybės išraiška: E. Per-
son. 1986. The omni-available woman and lesbian sex: Two
fantasy themes and their relationship to the male development-
al experience. G. I. Fogel, F. M. Lane, R. S. Liebert, The psycho-
logy of men. New York: Basic Books, 71–94, ypač 90.

• „atgrasumas tampa grožiu“: Stendhalis taip pat aprašė,

kaip jaunos mergaitės teatre įsimyli aktorius, kurie visuotinai
žinomi kaip „atgrasūs“ – pavyzdžiui, Le Kainas, kurio vaidyba
sukeldavo stiprias ir malonias emocijas. Spektaklio pabaigoje
mergaitės imdavo šaukti: „Argi jis ne gražuolis?!“ Žr. Stendhal.
1947. On love. Vertė H. B. V., vadovaujant C. K. Scott-Mon-
crieff. New York: Grosset & Dunlap, 44, 46–47.

1950 metais... atrasti „malonumo centrai“: R. G. Heath.

1972. Pleasure and pain activity in man. Journal of Nervous
and Mental Disease, 154(1): 13–18.

Aktyvavus malonumo centrus, viskas, ką patiriame,

mums teikia malonumą: N. Doidge, 1990.

Malonumo centrams įsijungti trukdančias kliūtis

įveikti darosi lengviau ir žmogui įsimylėjus: Ibid.

„globalizacija“: Ibid.

• „įsijungus“ malonumo centrams darosi sunkiau

„įsijungti“... skausmo... centrams: Deja, mūsų malonumo
 485/580
ir skausmo centrų gebėjimas slopinti vienam kitą reiškia ir tai,
kad kai žmogus prislėgtas, „įsijungia“ jo neigiamą nuotaiką
skatinantys centrai, todėl jam darosi sunkiau mėgautis tais
dalykais, kurie paprastai kelia malonumą.

„romantinį apsvaigimą“: M. Liebowitz. 1983. The chem-

istry of love. Boston: Little, Brown & Co.

Neseniai atlikti fMRT... tyrimai parodė, kad

įsimylėjėliams: A. Bartels ir S. Zeki. 2000. The neural basis
for romantic love. NeuroReport, 11(17): 3829–34; taip pat žr:
H. Fisher. 2004. Why we love: The nature and chemistry of
romantic love. New York: Henry Holt & Co.

• Kai monogamiškų santykių partneriai įgyja atspar-

umą vienas kitam: Atsparumas pasireiškia tuomet, kai sme-
genys persipildo tam tikros medžiagos – šiuo atveju dopamino.
Todėl neuronuose esantys receptoriai ima trauktis, t. y. mažėja
jų skaičius, ir reikia vis daugiau medžiagos tam pačiam po-
veikiui pasiekti.

užmiršimas padaro vietos naujiems prisiminimams

mūsų tinkluose: E. S. Rosenzweig, C. A. Barnes, B. L.
McNaughton. 2002. Making room for new memories. Nature
Neuroscience, 5(1): 6–8.

gedėjimo darbas laipsniškas: S. Freud. 1917/1957. Mourn-

ing and melancholia. Vertė J. Stratchey. Standard edition of
 486/580
the complete psychological works of Sigmund Freud, vol. 14.
London: Hogarth Press, 237–58, ypač 245.

oksitocinas orgazmo metu išsiskiria abiejų lyčių at-

stovams: W. J. Freeman. 1999. How brains make up their
minds. London: Weidenfeld & Nicolson, 160; J. Panksepp.
1998. Affective neuroscience: The foundations of human and
animal emotions. New York: Oxford University Press, 231; L. J.
Young ir Z. Wang. 2004. The neurobiology of pair bonding.
Nature Neuroscience, 7(10): 1048–54.

Vienas fMRT tyrimas parodė, kad motinai žiūrint į sa-

vo vaikų nuotraukas aktyvuojamos smegenų sritys: A.
Bartels ir S. Zeki. 2004. The neural correlates of maternal and
romantic love. NeuroImage, 21: 1155–66.

Oksitocino lygis išlieka žemas net praėjus keleriems

metams po to, kai juos įvaikina: A. B. Wismer Fries, T. E.
Ziegler, J. R. Kurian, S. Jacoris, S. D. Pollak. 2005. Early exper-
ience in humans is associated with changes in neuropeptides
critical for regulating social behavior. Proceedings of the Na-
tional Academy of Sciences, USA, 102(47): 17237–40.

dalyviai, kuriems buvo duota pauostyti oksitocino,

buvo labiau linkę patikėti: M. Kosfeld, M. Heinrichs, P. J.
Zak, U. Fischbacher, E. Fehr. 2005. Oxytocin increases trust in
humans. Nature, 435(7042): 673–76.
 487/580
• Oksitocinas… priverčia mus įsipareigoti partneriams
ir vaikams: Senovės graikai elegantiškai apibūdino polinkį
išvystyti stiprų, nors ir ne visada racionalų, meilų prisirišimą
prie savo šeimos narių ar draugų kaip „meilę saviesiems“, o ok-
sitocinas yra vienas iš kelių šį prisirišimą skaitinančių neu-
rochemikalų.

suleidus oksitocino avis ims juo rūpintis: C. S. Carter.

2002. Neuroendocrine perspectives on social attachment and
love. J. T. Cacioppo, G. G. Bernston, R. Adolphs, et al., 853–90,
ypač 864.

Freemano įtarimu, su pirmąja vada motina užmezga

ryšį padedant kitiems neurochemikalams: asmeninė
komunikacija.

Oksitocino savybė, leidžianti ištrinti... amneziniu hor-

monu: T. R. Insel. 1992. Oxytocin – a neuropeptide for affili-
ation: Evidence from behavioral, receptor, autoradiographic,
and comparative studies. Psychoneuroendocrinology, 17(1):
3–35, ypač 12; Z. Sarnyai ir G. L. Kovács. 1994. Role of oxytocin
in the neuroadaptation to drugs of abuse. Psychoneuroendo-
crinology, 19(1): 85–117, ypač 86.

• Freemanas iškėlė mintį, kad oksitocinas ištirpdo es-

amus neuroninius ryšius: W. J. Freeman. 1995. Societies of
brains: A study in the neuroscience of love and hate. Hillsdale,
NJ: Lawrence Erlbaum Associates, 122–23; W. J. Freeman,
1999, 160–61.
 488/580
Freemanas nurodo, kad elgesį veikiantys hormonai, pavyzdžiui,
estrogenas ar skydliaukės hormonai, paprastai tam, kad turėtų
kokį nors poveikį, organizme turi išsiskirti nuolat. Tačiau oks-
itocinas išsiskiria labai trumpam. Tai rodo, kad jo vaidmuo –
padėti pagrindus naujai stadijai, kurios metu sena elgsena bus
pakeista nauja.

Užmiršimas žinduoliams gali būti ypač svarbus dėl to, kad jų

reprodukcijos ciklas ir jauniklių auginimas trunka labai ilgai ir
reikalauja tampraus tarpusavio ryšio. Tam, kad motina nuo vis-
iško atsidavimo vienai vadai pereitų prie kitos vados auginimo,
jos tikslai, ketinimai ir neuroniniai ryšiai turi būti radikaliai
pakeisti.

„svarbu, kas vyksta po santykių, o ne iki jų“: W. J. Free-

man, 1995, 122–23.

• Palyginkime jį su užkietėjusiu viengungiu: Vienas iš

tipinių senstančių viengungių ir laisvų moterų, kurie nori vesti
ar ištekėti, tačiau jiems trukdo pernelyg išreikštas įnoringumas,
nelankstumo paaiškinimas tas, kad jie, gyvendami vieni, tampa
vis nelankstesni, todėl nebegali įsimylėti. Tačiau galbūt jie
tampa nelankstūs kaip tik todėl, kad negeba įsimylėti ir neg-
auna to oksitocino antplūdžio, kuris įgalina plastiškus pokyčius.
Panašiai galima spėlioti, kiek žmonių gebėjimas būti geru tėvu
ar motina nulemtas anksčiau patirto įsimylėjimo – brandaus
įsimylėjimo – išgyvenimo, leidusio užmiršti savanaudiškumą ir
tapti atviresniems kitam žmogui. Jei kiekvienas brandžios
meilės išgyvenimas turi potencialą padėti mums užmiršti ank-
stesnius savanaudiškesnius ketinimus ir tapti mažiau
 489/580
susikoncentravusiems į save, suaugusių žmonių meilės patirtis
yra vienas iš pagrindinių kriterijų, leidžiančių nustatyti jų ge-
bėjimą būti gerais tėvais ar motinomis.

Merzenichas yra aprašęs keletą „smegenų spąstų“: M.

M. Merzenich, F. Spengler, N. Byl, X. Wang, W. Jenkins. 1996.
Representational plasticity underlying learning: Contributions
to the origins and expressions of neurobehavioral disabilities.
T. Ono, B. L. McNaughton, S. Molochnikoff, E. T. Rolls, H.
Nishijo, Perception, memory and emotion: Frontiers in neur-
oscience. Oxford: Elsevier Science, 45–61, ypač 50.

• Nancy Byl... žmonėms... padeda diferencijuoti

pirštus reguliuojančius smegenų žemėlapius: N. N. Byl,
S. Nagarajan, A. L. McKenzie. 2003. Effect of sensory discrim-
ination training on structure and function in patients with focal
hand dystonia: A case series. Archives of Physical Medicine
and Rehabilitation, 84(10): 1505–14. Merzenichas yra padėjęs
japonų kilmės žmonėms, norintiems išmokti kalbėti angliškai
be akcento, išsilaisvinti iš savo smegenų spąstų. Žinodamas,
kad šios problemos esmė ta, jog šie žmonės paprasčiausiai
neturi diferencijuotų tam tikriems garsams skirtų smegenų
žievės žemėlapių, Merzenichas kartu su bendradarbiais
pasiryžo šiuos žemėlapius diferencijuoti. Pasitelkdamas į „Fast
ForWord“ programą panašią metodologiją, jis radikaliai modi-
fikavo „r“ ir „l“ garsus, gerokai pabrėždamas jų tarimo prin-
cipus tam, kad japonai galėtų tuos skirtumus išgirsti. Tuomet
Merzenicho komanda subjektams klausantis ėmė šiuos garsus
pamažu normalizuoti. Pratimų metu klausytojai galėjo kur kas
geriau sutelkti dėmesį nei kad jie tai būtų darę bandydami
 490/580
kalbėti kasdienėje aplinkoje. Tam, kad galėtų ištarti atskirus
garsus, subjektams prireikė nuo dešimties iki dvidešimties
valandų. Merzenichas sako, kad bet kurį suaugusį žmogų įman-
oma išmokyti kalbėti užsienio kalba be jokio akcento, tik tam
reikia labai intensyvios mokymo programos.

• Seksualinis sadizmas: Tiesa, yra žmonių, kurie nesutinka,

kad agresijos susiliejimas su seksualumu – nukrypimas. Liter-
atūros kritikė Camille Paglia teigia, kad seksualumas iš pri-
gimties agresyvus. Jos nuomone, „Kur tik siekiama ar
pasiekiama seksualinė laisvė, sadomazochizmas labai
neatsilieka.“ Ji kritikuoja feministes, manančias, kad seksas
turi būti saldžiai prieskoningas ir kad tai patriarchalinė mūsų
visuomenė seksą daro agresyvų. Anot Paglia, seksas susijęs su
galia, ir seksualinio smurto užuomazgų reikia iešoti ne visuo-
menėje, o pačiame sekse, kuris yra nenugalima gamtos jėga.
Visuomenė seksualinį smurtą gali nebent slopinti. Paglia,
žinoma, kalba kur kas realistiškiau nei tie, kurie bando pan-
eigti, kad nukrypimai paremti agresija. Tačiau darydama pri-
elaidą, kad seksas iš esmės agresyvus ir sadomazochistinis, ji
nepalieka vietos žmogaus seksualumo plastiškumui. Vien dėl
to, kad seksas ir agresija gali susilieti mūsų plastiškose sme-
genyse ir sudaryti įspūdį, kad tai „natūralu“, dar nereiškia, kad
tai vienintelė galima seksualumo išraiška. Jau žinome, kad
sekso metu kūne išsiskiria tam tikros cheminės medžiagos,
pavyzdžiui, oksitocinas, kurios verčia mus tapti švelnesnius vi-
enas kito atžvilgiu. Ne ką klaidingiau tvirtinti, kad pilnatviškas
seksas turi būti švelnus ir saldus, nei kad teigti, jog jis visą laiką
turi būti agresyvus. C. Paglia. 1990. Sexual personae. New
Haven: Yale University Press, 3.
 491/580
• Iškrypimus: „Iškrypimo“ sąvoka paremta prielaida, kad
mūsų seksualiniai polinkiai yra tarsi upė, kuri natrūaliai
plaukia savo vaga tol, kol nutinka kas nors tokio, kas ją priver-
čia iškrypti iš tos natūralios vagos. Save keistuoliais vadinantys
žmonės sutinka su tokiu požiūriu, nes keistybė yra tarsi
nukrypimas nuo normos.

Robertas Stolleris... padarė keletą svarbių atradimų:

R. J. Stoller. 1991. Pain and passion: A psychoanalyst explores
the world of S & M. New York: Plenum Press.

jie buvo griežtai ir ilgam uždaryti [ligoninėse]: Ibid.

• Fetišas… yra objektas: Tiksliau sakant, Robertas Strolleris

rašė taip: „Fetišas yra objektas, skirtas tam tikrai istorijai
užmaskuoti.“
 5 SKYRIUS
IDURNAKČIO NUBUDIMAI

Insultas yra viena pagrindinių… neįgalumo priežasčių:

P. W. Duncan. 2002. Guest editorial. Journal of Rehabilitation
Research and Development, 39(3): ix–xi.

Iki priverstinių judesių terapijos sukūrimo… jokio

veiksmingo gydymo metodo: P. W. Duncan. 1997. Synthes-
is of intervention trials to improve motor recovery following
stroke. Topics in Stroke Rehabilitation, 3(4): 1–20; E. Ernst.
1990. A review of stroke rehabilitation and physiotherapy.
Stroke, 21(7): 1081–85; K. J. Ottenbacher ir S. Jannell. 1993.
The results of clinical trials in stroke rehabilitation research.
Archives of Neurology, 50(1): 37–44; J. de Pedro-Cuesta, L.
Widen-Holmquist, P. Bach-y-Rita. 1992. Evaluation of stroke
rehabilitation by randomized controlled studies: A review. Acta
Neurologica Scandinavica, 86: 433–39.

• Johnas B. Watsonas pajuokiamaii rašė: „Dauguma

psichologų…kalba apie naujų smegenų takų
formavimąsi“: Neuroplastiškumo specialistai vėliau įrodys,
kad arogantiškasis Watsonas negalėjo labiau klysti ir kad mūsų
mintys bei įgūdžiai iš tiesų formuoja naujus takus ir gilina
 493/580
senuosius. J. B. Watson. 1925. Behaviorism. New York: W. W.
Norton & Co.

• Net... valingo veiksmo... motorinė žievė... modi-

fikuoja jau esamus refleksus: Idėjos, kad visas elgesys tėra
refleksai, šaknys siekia dar toliau nei Sherringtono darbai, o šių
šaknų suvokimas gali padėti perprasti, kodėl šiai idėjai pavyko
taip gerai įsitvirtinti. Vokiečių fiziologas Ernestas Brücke iškėlė
mintį, kad visos smegenų funkcijos yra refleksinės. Brücke’ei
nepatiko jo laikais populiari tendencija nervų sistemą aprašyti
remiantis dvasiniu ar magišku, tačiau aiškiai neapibrėžtu
„gyvybinių jėgų“ terminu. Brücke ir jo pasekėjai norėjo nervų
sistemą aprašyti remdamiesi Newtono veiksmo bei atoveiksmio
principais ir tuo, kas tais laikais buvo žinoma apie elektring-
umą. Jiems atrodė, tam, kad tai apskritai galima būtų vadinti
sistema, nervų sistema turėjo būti mechanistinė. Bihevi-
oristams be galo patiko idėja apie refleksinę reakciją, kurios
metu fizinis dirgiklis sukelia sujaudinimą, o šis keliauja ju-
timiniu nervu, kol pasiekia motorinį nervą ir sujaudina jį bei
iššaukia atsaką, kadangi ji leido paaiškinti, kaip sudėtingas
veiksmas gali būti atliekamas be proto pastangų. Bihevi-
oristams protas tapo pasyviu stebėtoju, ir buvo neaišku, kaip jis
veikiamas arba veikia nervų sistemą. B. F. Skinneris reflesikolo-
ginei teorijai paskyrė didelę savo knygų apie biheviorizmą dalį.

• Beždžionės... ėmė... naudotis tomis, kurios buvo

deaferentuotos: Vėliau Taubas išsiaiškino, kad vokietis H.
Munkas jau 1909 metais atlikęs deaferentaciją, sugebėjo priver-
sti beždžionę pasimaitinti, suvaržęs jos sveikosios rankos
 494/580
judesius ir apdovanodamas ją už deaferentuotosios rankos
naudojimą.

• Ivanas Pavlovas… argumentavo, kad smegenys yra

plastiškos: Jis rašė: „Mūsų sistemos pasižymi geriausia
savireguliacija: jos geba pačios išsilaikyti, atsikurti, prisitaikyti
ir netgi tobulėti. Pagrindinis, stipriausias ir nuolatos pasikarto-
jantis mūsų metodu paremto nervinės veiklos tyrimo sukeltas
įspūdis susijęs su šios veiklos plastiškumu ir neįsivaizduojamai
didelėmis jos galimybėmis: niekas nestovi vietoje ir niekas nėra
nepalenkiama. Viskas pasiekiama ir viskas gali būti pakeista į
gera, jei tik bus užtikrintos tam tinkamos sąlygos.“ Citata
paimta iš D. L. Grimsley ir G. Windholz. 2000. The neuro-
physiological aspects of Pavlov’s theory of higher nervous activ-
ity: In honor of the 150th anniversary of Pavlov’s birth. Journal
of the History of the Neurosciences, 9(2): 152–163, ypač 161.
Originalus tekstas: I. P. Pavlov. 1932. The reply of a physiolo-
gist to psychologists. Psychological Review, 39(2): 91–127, 127.

Spinalinis šokas gali trukti nuo dviejų iki šešių

mėnesių: G. Uswatte ir E. Taub. 1999. Constraint-induced
movement therapy: New approaches to outcomes measurement
in rehabilitation. D. T. Stuss, G. Winocur, I. H. Robertson, Cog-
nitive neurorehabilitation. Cambridge: Cambridge University
Press, 215–29.

Dar vėliau... pabandė išsiaiškinti, ar išmoktas

nenaudojimas gali būti ištaisytas praėjus keletui metų:
E. Taub. 1977. Movement in nonhuman primates deprived of
somatosensory feedback. J. F. Keogh, Exercise and sport
 495/580
sciences reviews. Santa Barbara: Journal Publishing Affiliates,
4: 335–74; E. Taub. 1980. Somatosensory deafferentation re-
search with monkeys: Implications for rehabilitation medicine:
L. P. Ince, Behavioral psychology in rehabilitation medicine:
Clinical applications. Baltimore: Williams & Wilkins, 371–401.

Taubas buvo įsitikinęs, kad šie atradimai reiškė, jog

insultą... patyrę žmonės net praėjus keletui metų gali
kentėti nuo išmokto nenaudojimo: E. Taub, 1980.

padegimai, turto nuniokojimas... priimtinos, „jei jos

tiesiogiai palengvina gyvūnų kančią ir skausmą“: K.
Bartlett. 1989. The animal-right battle: A jungle of pros and
cons. Seattle Times, sausio 15, A2.

Taubas buvo demonizuojamas… nacių gydytojas

Mengele: C. Fraser. 1993. The raid at Silver Spring. New
Yorker, balandžio 19, 66.

Taubas iš pat pradžių tvirtino, kad Pacheco nuo-

traukos buvo surežisuotos: E. Taub. 1991. The Silver
Spring monkey incident: The untold story. Coalition for Anim-
als and Animal Research, žiema / pavasaris 4(1): 2–3.

paklausus Pacheco, ar... išvežtos į Geinsvilio miestą

Floridos valstijoje, jis atsakė: „Visai neblogas
spėjimas“: C. Fraser, 1993, 74.
 496/580
• 1981 metų lapkritį, pasibaigus pirmajam Taubo
teismo procesui, buvo atmesti 113 iš 119 jam iškeltų
kaltinimų: Veterinaras, kuris Žemės ūkio departamento kelis
kartus buvo siunčiamas į Taubo laboratoriją neplanuotų vizitų
kaip tik tuo metu, kai ten dirbo Pacheco, paliudijo, kad jis
Pacheco nusakytų nepatenkinamų sąlygų neužfiksavo. Taubas
pripažintas nekaltu dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, tačiau jam
palikta 3500 tūkst. JAV dolerių bauda, argumentuojant, kad,
užuot gydęs jas pats, jis turėjo kreiptis į veterinarus pagalbos
šešioms bedždžionėms su deaferentuotomis galūnėmis
pagydyti, nepaisant to, kad nebuvo veterinarų, kurių specializa-
cija – dirbti su deaferentuotais gyvūnais. Todėl jam buvo palikti
šeši kaltinimai – po vieną dėl kiekvieno iš gyvūnų.
Kadangi pirmajame teismo procese Taubui iškelta
baudžiamoji byla, jis pagal įstatymus dabar turėjo teisę į pris-
iekusiųjų teismo procesą. 1982 metų birželį, pasibaigus antra-
jam teismo procesui, jam buvo panaikinti penki iš šešių likusių
kaltinimų – iš viso 118-a iš 119-os. Vienintelis likęs kaltinimas
buvo susijęs su tuo, kad Taubas neparūpino tinkamos veterin-
arinės globos vienai beždžionei vardu Nero, kuriai neva dėl
nepakankamo gydymo išsivystė kaulų infekcija. Taubas rašė,
kad, patologinės atsakaitos duomenimis, beždžionei nebuvo
jokios kaulų infekcijos. E. Taub, 1991, 6.

• NSI, šie atšaukė savo sprendimą: T. Dajer. 1992. Mon-

keying with the brain. Discover, sausis, 70–71. Nedaugelis
mokslininkų rinkosi padėti Taubui, bet galima paminėti Nealą
Millerį ir Vernoną Mountcastle’ą (Merzenicho mentorių), kurie
padėjo jam ginantis teisme.
 497/580
• Kai galų gale… demonstracijos: PETA organizacijai pri-
jaučianti donorė, kuri testamentu universitetui buvo užrašiusi
milijoną dolerių, teigė atsiimsianti pinigus, jei Taubas bus pal-
iktas dirbti. Kai kurie Alabamos profesoriai tvirtino, kad net jei
Taubas nekaltas, jis pernelyg kontroversiška asmenybė.

80 procentų sutrikusiu rankų funkcionavimu be-

siskundžiančių insultą patyrusių pacientų gali sulaukti
žymaus pagerėjimo: E. Taub, G. Uswatte, M. Bowman, A.
Delgado, C. Bryson, D. Morris, V. W. Mark. 2005. Use of CI
therapy for plegic hands after chronic stroke. Ankstesniame
pranešime buvo minimas pagerėjimas 50 procentų: G. Uswatte
ir E. Taub. 1999. Constraint-induced movement therapy: New
approaches to outcomes measurement in rehabilitation. D. T.
Stuss, G. Winocur, I. H. Robertson, Cognitive neurorehabilita-
tion. Cambridge: Cambridge University Press, 215–29.

Daugumai nuo sunkios ilgalaikio insulto formos kenči-

ančių pacientų pavyko pasiekti didelę pažangą: E. Taub,
G. Uswatte, D. K. King, D. Morris, J. E. Crago, A. Chatterjee.
2006. A placebo-controlled trial of constraint-induced move-
ment therapy for upper extremity after stroke. Stroke, 37(4):
1045–49. E. Taub, G. Uswatte, T. Elbert. 2002. New treatments
in neurorehabilitation founded on basic research. Nature
Reviews Neuroscience, 3(3): 228–36.

seniau nei prieš ketverius metus: E. Taub, N. E. Miller, T.

A. Novack, E. W. Cook, W. C. Fleming, C. S. Nepomuceno, J. S.
Connell, J. E. Crago. 1993. Technique to improve chronic motor
 498/580
deficit after stroke. Archives of Physical Medicine and Rehabil-
itation, 74(4): 347–54.

Po priverstinių judesių... smegenų žemėlapių plotas

buvo padvigubėjęs: J. Liepert, W. H. R. Miltner, H. Bauder,
M. Sommer, C. Dettmers, E. Taub, C. Weiller. 1998. Motor cor-
tex plasticity during constraint-induced movement therapy in
stroke patients. Neuroscience Letters, 250: 5–8.

Antras tyrimas parodė, kad pokyčiai pasireiškia

abiejuose smegenų pusrutuliuose: B. Kopp, A. Kunkel, W.
Mühlnickel, K. Villringer, E. Taub, H. Flor. 1999. Plasticity in
the motor system related to therapy-induced improvement of
movement after stroke. NeuroReport, 10(4): 807–10.

• Nauji neuronai turi perimti prarastas funkcijas, ir jie

gali būti mažiau veiksmingi: Nors plastiškumas įgalina pa-
cientą pasveikti, konkurencinis plastiškumas gali būti vienas iš
veiksnių, ribojančių žmonių, kuriems taikyta tradicinė terapija,
sveikimą. Smegenyse yra neuronų, kurie gali prisitaikyti ir per-
imti beveik bet kurios prarastos judėjimo ar kognityvinės funk-
cijos vykdymą, todėl gali būti panaudoti atkurti bet kuriai funk-
cijai. Toronto universiteto profesorius Robinas Greenas užsiima
šio fenomeno tyrimais. Išankstiniai jo tyrimo – ne pacientų,
kuriems taikomas Taubo gydymo būdas, bet stacionarinėje
neuroreabilitacinėje programoje dalyvaujančių pacientų – duo-
menys parodė, kad kai kuriems, turintiems tiek motorinių, tiek
ir kognityvinių insulto sukeltų sutrikimų, gydantis pastebimas
kompromisas: juo labiau atsigauna jų kognityvinės funkcijos,
tuo mažesnis progresas pastebimas judėjimo srityje – ir
 499/580
atvirkščiai. R. E. A. Green, B. Christensen, B. Melo, G. Monette,
M. Bayley, D. Hebert, E. Inness, W. Mcilroy. 2006. Is there a
trade-off between cognitive and motor recovery after traumatic
brain injury due to competition for limited neural resources?
Brain and Cognition, 60(2): 199–201.

padėti insultą patyrusiems pacientams, kurie dėl

pažeidimų Broca srityje: F. Pulvermüller, B. Neininger, T.
Elbert, B. Mohr, B. Rockstroh, M. A. Koebbel, E. Taub. 2001.
Constraint-induced therapy of chronic aphasia after stroke.
Stroke, 32(7): 1621–26.

pacientų grupės, kuriai taikyta priverstinių judesių

terapija, komunikacijos gebėjimai pagerėjo net 30
procentų: Ibid.

Jis pradėjo dirbti su vaikais, sergančiais cerebriniu

paralyžiumi: E. Taub, S. Landesman Ramey, S. DeLuca, K.
Echols. 2004. Efficacy of constraint-induced movement therapy
for children with cerebral palsy with asymmetric motor impair-
ment. Pediatrics, 113(2): 305–12.

smegenų perprogramavimas tokiu mastu buvo

užfiksuotas pirmą kartą: T. P. Pons, P. E. Garraghty, A. K.
Ommaya, J. H. Kaas, E. Taub, M. Mishkin. 1991. Massive cor-
tical reorganization after sensory deafferentation in adult
macaques. Science, 252(5014): 1857–60.
 6 SKYRIUS
SMEGENŲ SPYNA ATRAKINTA

Vienas koledžo studentas jautėsi visiškai užspeistas...

liga buvo išgydyta: „Associated Press“ istorija, vasario 24,
1988. Cituojama J. L. Rapoport. 1989. The boy who couldn’t
stop washing. New York: E. P. Dutton, 8–9.

• Nerimas gali pasirodyti keistas ir nesuvokiamas: Tik

labai retais atvejais nuo OKS kenčiantys žmonės visiškai negeba
suvokti, kad jų baimės gerokai perdėtos, ir jie neretai kenčia ne
tik nuo OKS, bet ir nuo panašių į psichozę sutrikimų ar
psichozės.

Vyrą gali persekioti mintis, kad prie jo nagų priklijuoti

skustuvo ašmenys: J. M. Schwartz ir S. Begley. 2002. The
mind and the brain: Neuroplasticity and the power of mental
force. New York: ReganBooks/HarperCollins, 19.

Schwartzas yra aprašęs vyrą, kuris bijojo... akumulat-

oriaus rūgšties: Ibid., xxvii, 63.

Schwartzas sukūrė veiksmingą plastiškumo idėja

paremtą gydymo metodiką: J. M. Schwartz ir B. Beyette.
 501/580
1996. Brain lock: Free yourself from obsessive-compulsive be-
havior. New York: ReganBooks/HarperCollins

• uodeguotasis branduolys... leidžia nuo vienos min-

ties pereiti prie kitos: Uodeguotasis branduolys yra visiškai
šalia smegenų srities, kuri vadinama kiautu ir atlieka panašią
funkciją. Ji tarsi automatinė judesių pavara. Kiautas atskirus
judesius sujungia į seką. Huntingtono liga sergančių pacientų
kiautas pažeistas, todėl jie negeba automatiškai vieno judesio
perjungti į kitą. Jie turi galvoti apie kievieną atliekamą veiksmą,
nes kitaip gali užstrigti tikrąja to žodžio prasme. Kiekvienas
judesys – plaukų šukavimas, kėlimasis iš lovos, telefono ragelio
pakėlimas – reikalauja nuolatinio ir daug pastangų
reikalaujančio dėmesio. J. J. Ratey ir C. Johnson. 1997. Shadow
syndromes. New York: Pantheon Books, 308–9.

• OKS... priežastys... infekcijų, kurios skatina uo-

deguotojo branduolio patinimą: NSI mokslininkai neseni-
ai išsiaiškino, kad kai kuriems iki tol OKS nesirgusiems
vaikams simptomai pasireiškė per naktį, susirgus streptokoko
infekcija. Kai kurie jų ėmė be perstojo plautis rankas. MRT
smegenų skenogramos parodė, kad jų uodeguotieji branduoliai
buvo patinę ir 24 procentais didesni nei paprastai. Šie vaikai
sirgo streptokoko A infekcija, o jų imuninės sistemos bandė su
šia infekcija kovoti, tačiau tuo pat metu pažeidė ir uodeguotąjį
branduolį, taip sukeldamos autoimuninę ligą: jų sistemos
išskiriami antikūnai bandė įveikti ne tik svetimkūnį, bet ir jų
pačių kūno dalis. Autoimuninės ligos paprastai gydomos vais-
tais, kurie slopina imuninę sistemą, arba atikūnų praplovimu ir
pašalinimu. Po tokio gydymo šiems vaikams OKS praėjo.
 502/580
Tačiau kai kurių vaikų, kurie dar prieš streptokoko infekciją
kentėjo nuo OKS, būklė pablogėjo. Be to, pastebėta, kad uo-
deguotojo branduolio patinimo mastas buvo proporcingas OKS
simptomų sunkumui.

nutraukus tarp orbitinės žievės bei juostinio vingio es-

ančią grandį ir normalizavus uodeguotojo branduolio
funkcijas: J. M. Schwartz ir S. Begley, 2002, 75.

OKS paveiktų smegenų skenogramas: J. M. Schwartz ir

B. Beyette, 1996.

„ekspozicija ir atsako prevencija“... padėti maždaug

pusei OKS kankinamų pacientų: 411, 415. J. S. Abramow-
itz. 2006. The psychological treatment of obsessive-compulsive
disorder. Canadian Journal of Psychiatry, 51(7): 407–16, ypač
411, 415.

30 procentų pacientų... atsisako: Ibid., 414.

Kaip sako Schwartzas, „...Kognityvusis iškraipymas

nėra tiesiog esminė ligos dalis...“: J. M. Schwartz ir S.
Begley, 2002, 77.

• bet koks laiko tarpas... stengiantis atsilaikyti, yra

naudinga: Jei jūsų tikslas pakelti 100 svarų svarmenį, juk nes-
itikite tai padaryti iš pirmo karto. Pradedate nuo lengvesnių
svarmenų ir pamažu pereinate prie vis sunkesnių. Tiesą pasaki-
us, kiekvieną dieną, kurią nepavyksta pakelti 100 svarų,
 503/580
išgyvenate pralaimėjimą, kol vieną dieną pavyksta. Tačiau augi-
mas ir tobulėjimas vyksta būtent tomis dienomis, kai stengiatės
iš visų jėgų.
 7 SKYRIUS
SKAUSMAS

Fantominės galūnės... jose dažnai jaučiamas chroniš-

kas fantominis skausmas, kuris būdingas 95 pro-
centams žmonių amputuotomis galūnėmis: R. Melzack.
1990. Phantom limbs and the concept of a neuromatrix. Trends
in Neuroscience, 13(3): 88–92; P. Wall. 1999. Pain: The science
of suffering. London: Weidenfeld & Nicholson.

fantominis skausmas... neretai tęsiasi visą gyvenimą:

P. Wall, 1999, 10.

apie moteris, kurios išgyveno... skausmus net tuomet,

kai joms buvo pašalinta gimda: T. L. Dorpat. 1971.
Phantom sensations of internal organs. Comprehensive Psychi-
atry, 12: 27–35.

vyrus, kuriems skaudėjo opą net pašalinus pačią opą:

H. F. Gloyne. 1954. Psychosomatic aspects of pain. Psychoana-
lytic Review, 41: 135–59.

hemoroidinių skausmų po to, kai jų tiesiosios žarnos

buvo pašalintos: P. Ovesen, K. Kroner, J. Ornsholt, K. Bach.
 505/580
1991. Phantom-related phenomena after rectal amputation:
Prevalence and clinical characteristics. Pain, 44: 289–91.

pašalintomis šlapimo pūslėmis, kurie vis dar jaučia...

norą šlapintis: R. Melzack, 1990; P. Wall, 1999.

• Įprastai ūmus skausmas praneša apie sužeidimą:

Paprastai skausmas užkerta kelią problemoms. Siurbtelėjus
plikinančios kavos ir nusideginus liežuvį tampa mažiau tikėt-
ina, kad ją nurysime ir padarysime dar daugiau žalos. Vaikai,
kuriems būdinga vadinamoji įgimta analgezija – negebėjimas
jausti skausmo, dažnai miršta jauni nuo komplikacijų, kylančių
iš nesunkių negalavimų. Pavyzdžiui, jie nesuvokia, kad neturėtų
vaikščioti esant pažeistam sąnariui, ir dėl to gali mirti nuo
kaulų infekcijos.

Ramachandrano išvados, kurias jis padarė remdamas-

is Tomo Sorensono atvejo tyrimu: V. S. Ramachandran,
D. Rogers-Ramachandran, M. Stewart. 1992. Perceptual correl-
ates of massive cortical reorganization. Science, 258(5085):
1159–60.

Smegenų skenogramų tyrimai… patvirtino, kad yra

koreliacija tarp plastinių pokyčių masto ir… skausmo:
H. Flor, T. Elbert, S. Knecht, C. Wienbruch, C. Pantev, N.
Birbaumer, W. Larbig, E. Taub. 1995. Phantom-limb pain as a
perceptual correlate of cortical reorganization following arm
amputation. Nature, 375(6531): 482–84.
 506/580
praradus kurią nors kūno dalį, likęs gyvas ją reprezen-
tuojantis smegenų žemėlapis ima „geisti“ būti stimuli-
uojamas: V. S. Ramachandran ir S. Blakeslee. 1998.
Phantoms in the brain. New York: William Morrow. Taip pat
asmeninė komunikacija.

Ramachandranas ėmė svarstyti, ar tai gali reikšti, kad,

įvykus persikryžiavimui ir žmogų palietus, jis jaus
skausmą: V. S. Ramachandran ir S. Blakeslee, 1998, 33.

• Remiantis Penfieldo sudarytu smegenų žemėlapiu,

lytinių organų žemėlapis yra visiškai šalia kojos pėdos:
Martha Farah iš Pensilvanijos universiteto pastebėjo, kad gim-
doje susirietę kūdikiai dažnai sukryžiuotas kojas laiko priglaudę
prie lytinių organų. Todėl kojos ir lytiniai organai, liesdamiesi
tarpusavyje, yra kartu stimuliuojami, o kadangi kartu aktyvuo-
jami neuronai jungiasi tarpusavyje, šių organų žemėlapiai taip
pat jungiasi.

Žmones dažnai persekioja iki amputacijos išgyventi…

skausmai: J. Katz R.Melzack. 1990. Pain „memories“ in
phantom limbs: Review and clinical observations. Pain,
43:319–36.

Kartais pacientai gali dešimtmečius nejausti skausmo,

kol… vėl suaktyvina: W. Noordenbos ir P. Wall. 1981. Im-
plications of the failure of nerve resection and graft to cure
chronic pain produced by nerve lesions. Journal of Neurology,
Neurosurgery and Psychiatry, 44:1068–73.
 507/580
• įsivaizduojamas suspaudimas taip pat sukelia skaus-
mą – maksimalus raumenų susitraukimas žmogaus at-
mintyje asocijuojasi su skausmu: Kadangi fantominė
galūnė yra įsivaizduojama, skausmą išgyvenantis žmogus negali
pasitelkti realybės tam, kad įveiktų prisiminimą, kuriame sus-
paudimas asocijuojasi su skausmu. Todėl jis lieka užstrigęs
praeityje. Šią idėją iškėlė Ronaldas Mezackas, žr. R. Melzack,
1990.

pusei kurių pavyko atsikratyti fantominio skausmo: V.

S. Ramachandran ir D.Rogers-Ramachandran. 1996. Synaes-
thesia in phantom limbs induced with mirrors. Proceedings of
the Royal Society B: Biological Sciences, 263(1369): 377–86.

smegenų skenogramos rodo, kad gerėjant šių pacientų

būklei… žemėlapio susitraukimo procesas sustabdo-
mas: P. Giraux ir A. Sirigu. 2003. Illusory movements of the
paralyzed limb restore motor cortex activity. NeuroImage,
20:S107–11.

• jutiminiai ir motoriniai žemėlapiai normalizuojasi:

Įkvėpta Ramachandrano darbų Herta Flor iš Heidelbergo uni-
versiteto Vokietijoje ėmė gydyti fantominiu skausmu besiskun-
džiančius amputacijas išgyvenusius pacientus ir atliko fMRT
skenogramas norėdama patikrinti, kas vyksta jų galvose. Iš pra-
džių amputuotų rankų sensoriniame ir motoriniame
žemėlapiuose nebuvo užfiksuota jokia veikla. Tačiau terapiją
tęsiant sensoriniai amputuotų rankų žemėlapiai vėl suaktyvėjo.
Šis tyrimas nebuvo išleistas mokslinio darbo pavidalu, tačiau
aprašytas žurnale „The Economist“: The Economist, 2006.
 508/580
Science and technology: A hall of mirrors; Phantom limbs and
chronic pain. Liepos 22, 380(8487): 88.

Marilyn Monroe… galybę trūkumų: S. Shaw ir N. Rosten.

1987. Marilyn among friends. London: Bloomsbury, 16.

svarbiausią straipsnį skausmo tyrimo istorijoje: R.

Melzack ir P. Wall. 1965. Pain mechanisms: A new theory.
Science, 150(3699): 971–79.

• smegenys… kontroliuoja mūsų jaučiamus skausmo

signalus: Dabar mokslininkai mano, kad smegenyse yra
galybė skausmui jautrių sričių, kurios sudaro vadinamąją
skausmo matricą – tai ir gumburas, ir somatosensorinė žievė, ir
sala (galinių smegenų skiltis – vert. past.), ir priekinė juostinė
smegenų žievė, ir kitos sritys.

70 procentų sunkiai sužeistų vyrų teigė nejaučią

skausmo: H. Beecher tyrimas, aprašytas P. Wall, 1999.

• smegenys būtų uždariusios vartus, kad priešų

apsuptas kareivis galėtų sutelkti visą dėmesį bandy-
damas išvengti žalos: Daug žmonių galėjo stebėti vartų
fenomeną 1981 metais, kai per televiziją buvo transliuojama
medžiaga apie pasikėsinimą į prezidentą Ronaldą Reaganą, kai
jo krūtinę kliudo 9 milimetrų kulka. Reaganas tiesiog stovi
nieko nejausdamas. Nei jis, nei slaptosios policijos atstovai,
kurie jį tuojau pat užtrenkė mašinoje, kad apsaugotų, nesupra-
to, kad jis pašautas. CBS televizijos dokumentiniame filme
 509/580
Reaganas pasakoja: „Man anksčiau niekuomet nebuvo tekę būti
pašautam, išskyrus filmuose. Filmuose visuomet vaidini, kad
tau skauda. Dabar aš žinau, kad taip nutinka ne visuomet.“ Cit-
ata iš: Ibid., 1999.

Magnetinio rezononanso tomografijos (MRT) rodo,

kad placebo efekto metu smegenys išjungia skausmą
priimančias sritis: T. D. Wager, J. K. Rilling, E. E. Smith, A.
Sokolik, K. L. Casey, R. J. Davidson, S. M. Kosslyn, R. M. Rose,
J. D. Cohen. 2004. Placebo-induced changes in fMRI in the an-
ticipation and experience of pain. Science, 303(5661): 1162–67.

skausmo sistemai priklausantys neuronai kur kas

plastiškesni: R. Melzack, T. J. Coderre, A. L. Vaccarino, J.
Katz. 1999. Pain and neuroplasticity. J. Grafman ir Y. Christen,
Neuronal plasticity: Building a bridge from the laboratory to
the clinic. Berlin: Springer-Verlag, 35–52.

• pakartotiniai sužeidimai gali skausmo sistemos

ląsteles priversti įsižiebti kur kas greičiau… ir padaryti
žmogų pernelyg jautrų skausmui: Hiperjautrumo idėją
iškėlė J. MacKenzie. 1893. Some points bearing on the associ-
ation of sensory disorders and visceral diseases. Brain,
16:321–54.

Žemėlapiai gali išplėsti… taip paaštrindami skausmo

jutimą: R. Melzack, T. J. Coderre, A. L. Vaccarino, J. Katz,
1999, 37.
 510/580
skausmo signalai iš vieno žemėlapio gali pasklisti į
gretimus žemėlapius, ir mes galime imti jausti „per-
duodamą skausmą“: R. Melzack, T. J. Coderre, A. L. Vac-
carino, J. Katz, 1999, 46.

„Skausmas yra nuomonė apie organizmo sveikatos

būklę...“: V. S. Ramachandran ir S. Blakeslee, 1998, 54.

ar galėtų jis tą pačią veidrodinę dėžę panaudoti chron-

iškam skausmui realioje galūnėje slopinti: V. S.
Ramachandran. 2003. The emerging mind: The Reith lectures
2003. London: Profile Books, 18–20.

• Ar yra geresnis būdas smegenims užkirsti kelią

judesiui nei pasirūpinti, kad, vos išsiuntus motorinio
judesio komandą, mes pajustume skausmą:
Ramachandrano aprašytais atvejais chroniškas skausmas ir
patologinis saugojimas pasireiškia todėl, kad motorikos ko-
manda, liepianti atlikti kokį nors judesį, yra tiesiogai sujungta
su skausmo centru, todėl vien mintis apie pajudinimą perspėja
iš anksto saugotis ir sukelia skausmą. Mano įsivaizdavimu,
panašus saugojimasis ir skausmas pasireiškia tuomet, kai
žmonės jaučia kaltės jausmą, net kai tik įsivaizduoja darą ką
nors bloga. Motorinė draudžiamo noro komanda yra tiesiogiai
susieta su nerimo centru, kuris sukelia kančią dar prieš įvyk-
dant veiksmą. Tai kaltės jausmui suteikia galią užkirsti kelią
blogiems darbams, o ne tik priversti mus jaustis blogai po
veiksmo.
 511/580
Tyrimo, kurį atlikusios komandos nariu buvo ir Pat-
rickas Wallas: C. S. McCabe, R. C. Haigh, E. F. J. Ring, P. W.
Halligan, P. D. Wall, D. R. Black. 2003. A controlled pilot study
of the utility of mirror visual feedback in the treatment of com-
plex regional pain syndrome (type 1). Rheumatology,
42:97–101. Jie tyrė kompleksinį regioninio skausmo sindromą,
arba KRSS (anglų k. complex regional pain syndrome, CRPS),
apimantį keletą sindromų: refleksinę simpatinę distrofiją, kok-
salgiją ir algosdistrofiją.

Australų mokslininkas G. L. Moseley: G. L. Moseley.

2004. Graded motor imagery is effective for long-standing
complex regional pain syndrome: A randomised controlled tri-
al. Pain, 108:192–98.

Pooperacinis fantominis skausmas gali būti

sumažintas pacientams… atlikus vietinę anesteziją…
kol suveikia bendroji anestezija: S. Bach, M. F. Noreng, N.
U. Tjéllden. 1988. Phantom limb pain in amputees during the
first twelve months following limb amputation, after preoperat-
ive lumbar epidural blockade. Pain, 33:297–301; Z. Seltzer, B.
Z. Beilen, R. Ginzburg, Y. Paran, T. Shimko. 1991. The role of
injury discharge in the induction of neuropathic pain behavior
in rats. Pain, 46:327–36; P. M. Dougherty, C. J. Garrison, S. M.
Carlton. 1992. Differential influence of local anesthesia upon
two models of experimentally induced peripheral mononeuro-
pathy in rats. Brain Research, 570:109–15.

• Skausmą malšinantys vaistai, suleisti prieš operaciją,

o ne tik po jos, gali užkirsti kelią plastiškiems
 512/580
pokyčiams smegenų skausmo žemėlapyje: R. Melzack,
T. J. Coderre, A. L. Vaccarino, J. Katz, 1999, 35–52, 43–45.
Herta Flor vadovavosi panašia mintimi, kai, norėdama
sumažinti amputaciją išgyvenusių pacientų po operacijos patiri-
amą skausmą, suleisdavo vaisto memantino. Pasiremdama
Ramachandrano idėja, kad fantominis skausmas yra ne kas
kita, o į sistemą „įaugęs“ skausmo prisiminimas, ji siekė
memantinu nuslopinti baltymų, būtinų prisiminimų form-
avimuisi, veiklą. Ji išsiaiškino, kad vaistas yra veiksmingas, jei
suleidžiamas prieš arba per keturias savaites po amputacijos.
Žr. The Economist, 2006.

veidrodinė dėžė gali būti… insultą patyrusių pacientų:

E. L. Altschuler, S. B. Wisdom, L. Stone, C. Foster, D. Galasko,
D. M. E. Llewellyn, V. S. Ramachandran. 1999. Rehabilitation
of hemiparesis after stroke with a mirror. Lancet, 353(9169):
2035–36.

Kitas tyrimas parodė, kad veidrodžių terapija gali…

Taubo tipo terapijai: K. Sathian, A. I. Greenspan, S. L. Wolf.
2000. Doing it with mirrors: A case study of a novel approach
to neurorehabilitation. Neurorehabilitation and Neural Re-
pair, 14(1): 73–76.
 8 SKYRIUS
VAIZDUOTĖ

• Kintantis magnetinis laukas apie save sukelia

elektros srovę: Tai, kad magnetinis laukas apie save sukelia
elektros srovę, XIX amžiuje atrado Michaelas Faraday.

Norėdamas nustatyti tam tikros smegenų srities funk-

ciją: A. Pascual-Leone, F. Tarazona, J. Keenan, J. M. Tormos,
R. Hamilton, M. D. Catala. 1999. Transcranial magnetic stimu-
lation and neuroplasticity. Neuropsychologia, 37:207–17.

„pakartotinę TMS“: A. Pascual-Leone, J. Valls-Sole, E. M.

Wassermann, M. Hallet. 1994. Responses to rapid-rate trans-
cranial magnetic stimulation of the human motor cortex. Brain,
117: 847–58.

Pascual-Leone’ės komanda buvo pirmoji, pademon-

stravusi, kad rTMS veiksminga gydant tokius sunkiai
depresija sergančius pacientus: A. Pascual-Leone, B. Ru-
bio, F. Pallardo, M. D. Catala. 1996. Rapid-rate transcranial
stimulation of left dorsolateral prefrontal cortex in drug-resist-
ant depression. Lancet, 348(9022): 233–37.
 514/580
• rTMS… šalutinis poveikis buvo kur kas silpnesnis...:
Kitaip nei taikant elektrokonvulsinę terapiją, arba EKT (anglų
k. electroconvulsive therapy, ECT), atliekant TMS nereikia, kad
pacientas būtų anestezuojamas, ir tai nesukelia priepuolio. Be
to, ji sukelia mažiau trumpalaikių šalutinių reakcijų,
pavyzdžiui, atminties problemų.

Panaudojęs TMS Brailio... raštą besimokančių skaityti

aklųjų smegenims kartografuoti, jis bandė ištirti, kaip
žmonės įgyja naujų įgūdžių: A. Pascual-Leone, R.
Hamilton, J. M. Tormos, J. P. Keenan, M. D. Catala. 1999.
Neuroplasticity in the adjustment to blindness. J. Grafman ir Y.
Christen, Neuronal plasticity: Building a bridge from the
laboratory to the clinic. New York: Springer-Verlag, 94–108,
ypač 97.

• Pritaikęs TMS motorinei žievei kartografuoti: Norėda-

mas kartografuoti motorinę žievę, Pascual-Leone ėmė stimuli-
uoti dalį žievės ir stebėti bei užrašinėti, kurie raumenys ima
judėti. Tuomet jis ant subjekto galvos perkeldavo TMS mentelę
per centimetrą į šalį ir stebėdavo, ar sujudinamas tas pats
raumuo, ar kitas. Norėdamas išmatuoti jutiminio žemėlapio dy-
dį, jis paliesdavo tiriamojo pirštų galiukus ir klausdavo, ar jis
tai jaučia. Tuomet subjekto smegenims atlikdavo TMS ir žiūrė-
davo, ar pavyko užblokuoti tuos subjekto jutimus. Jei pavyk-
davo, jis žinodavo, kad smegenyse užblokuota sritis yra ju-
timinio žemėlapio dalis. Stebėdamas, kiek transmagnetinės
stimuliacijos reikėjo tam, kad užblokuotų žmogaus jutimą, kad
yra liečiamas, jis galėjo įsivaizduoti jutiminio žemėlapio sti-
prumą. Jeigu tam, kad užblokuotų jutimą, tekdavo ypač
 515/580
intensyviai stimuliuoti, Pascual-Leone žinodavo, kad piršto
galiukas toje smegenų žievės dalyje yra stipriai reprezentuoja-
mas. Tuomet, norėdamas nustatyti tikslias smegenų žemėlapio
ribas, jis perkeldavo TMS mentelę į skirtingas galvos paviršiaus
dalis. Žr. A. Pascual-Leone ir F. Torres. 1993. Plasticity of the
sensorimotor cortex representation of the reading finger in
Braille readers. Brain, 116:39–52; A. Pascual-Leone, R.
Hamilton, J. M. Tormos, J. P. Keenan, M. D. Catala, 1999,
94–108.

• mintimis mes galime pakeisti materialiąją smegenų

struktūrą: Pamatus idėjai, kad mintimis įmanoma pakeisti
fizinę smegenų struktūrą, pirmasis prieš penkis šimtus metų
padėjo Thomasas Hobbesas (1588–1679), o toliau ji buvo plėto-
jama Alexanderio Baino, Sigmundo Freudo ir neuroanatomo
Santiago Ramón y Cajalio.
Hobbesas iškėlė mintį, kad vaizduotė susijusi su jutimais,
o jutimai gali sukelti fizinius pakitimus smegenyse. T. Hobbes.
1651/1968. Leviathan. London: Penguin, 85–88. Taip pat žr. jo
veikalą „Apie kūną“. Jis aiškino, kad žmogų palietus poveikis
judesiu keliauja į nervus, o tai sukelia jutiminį pojūtį. Tas pat
nutinka, aiškino jis, į akį patekus šviesai – poveikis sukelia
„judėjimą“ nervuose. Iš tiesų ši idėja, kad judesys yra nervų sis-
temos dalis, vis dar gyva kalboje, kai kalbame apie jutimo
įspūdį ar įspaudą – įspaudas dažniausiai sukuriamas judančiai
jėgai spaudžiant. Anot Hobbeso, vaizduotė yra „ne kas kita kaip
nykstantis jutimas“. Kitaip sakant, jei ką nors pamatę
užsimerkiame, galime tai įsivaizduoti, tačiau ne taip ryškiai,
kaip matydami, nes šis vaizdinys nykstantis. Jis tvirtino, kad
kai įsivaizduojame kokį nors fantastinį reiškinį, pavyzdžiui,
 516/580
kentaurą, paprasčiausiai sujungiame du atvaizdus: kentauras –
tai žmogaus ir arklio hibridas.
Hobbeso idėja, kad nervai juda reaguodami į lytėjimą,
šviesą, garsą ir taip toliau, buvo neblogas spėjimas tais laikais,
dar gerokai prieš elektros atradimą – Hobbesas teisingai nu-
jautė, kad nervai į smegenis perduoda tam tikrą fizinę energiją.
(Jam galbūt padėjo Galilėjus, kurį aplankė vizito Italijoje metu.
Hobbesas, tikėtina, paskatintas Galilėjaus, ėmė taikyti fizinius
judėjimo dėsnius protui ir jutimams paaiškinti.)
Panašiai Hobbeso tvirtinimas, kad vaizduotė yra „ne kas
kita kaip nykstantis jutimas“, pasirodė esantis nepaprastai
įžvalgus. PET skenogramos parodė, kad įsivaizduojami regi-
mieji atvaizdai sukuriami tuose pačiuose regėjimo centruose
kaip ir tikri, išorinių dirgiklių sukurti atvaizdai.
Hobbesas buvo materializmo šalininkas: jis tikėjo, kad tiek
nervų sistema, tiek smegenys ir protas veikia pagal tuos pačius
principus, todėl jam nekilo problemų aiškinantis, kaip pakitusi-
os mintys gali sukelti pakitimus nervuose. Šiai idėjai prieštara-
vo jo amžininkas René Descartes’as, teigęs, kad protas ir sme-
genys yra valdomi visiškai skirtingų dėsnių. Protas, arba siela,
kaip kartais jis vadino protą, sudarytas iš nematerialių minčių
ir nepaklūsta tiems patiems fizikos dėsniams kaip materialios
smegenys. Mūsų egzistencija, anot jo, pagrįsta šiuo dvilypumu,
dėl to Descartes’o sekėjai vadinami dualistais. Tačiau Des-
cartes’as niekada negalėjo įtikinamai paaiškinti, kaip nemateri-
alus protas gali veikti materialias smegenis. Keletą šimtmečių
dauguma mokslininkų buvo ištikimi Descartes’o idėjai, dėl to
buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad galima mintimis pakeisti fiz-
inių smegenų struktūrą.
 517/580
Praėjus dviem šimtmečiams, 1873 metais filosofas
Aleksanderis Bainas suteikė Hobbeso idėjai naują lygmenį teig-
damas, kad kiekviena mintis, prisiminimas, įprotis ar idėjų seka
padeda smegenyse fiksuoti „ryšių tarp ląstelių augimą“. A. Bain.
1873. Mind and body: The theories of their relation. London:
Henry S. King. Mintys keičia tai, kas vėliau bus pavadinta
sinapsėmis. Tuomet Freudas, remdamasis savo neurologijos
mokslu priėjo prie minties, kad vaizduotė taip pat gali sukelti
tarpneuroninių ryšių pakitimus.
1904 metais ispanų neuroanatomas Santiago Ramón y Ca-
jalis iškėlė mintį, kad pokyčius šiuose tinkluose sukelia ne tik
fizinė, bet ir mentalinė praktika. Žr. toliau ir knygos tekstą.

„minties organas... lankstus ir gali būti ištobulintas

pasitelkiant tinkamai priderintus mentalinius
pratimus“: S. Ramón y Cajal. 1894. The Croonian lecture: La
fine structure des centres nerveux. Proceedings of the Royal
Society of London, 55:444–68, ypač 467–68.

• jis nujautė, kad šis procesas ypač ryškiai turėtų

pasireikšti… pianistams: S. Ramón y Cajalis rašė: „Pianisto
darbas… neišlavintam žmogui neįmanomas, kadangi naujų ge-
bėjimų įgijimas reikalauja daugybės protinės ir fizinės prak-
tikos metų. Tam, kad visiškai suvoktumėme šį sudėtingą
fenomeną, svarbu pripažinti, kad šio proceso metu ne tik stipri-
nami iš anksto nusistovėję organiniai takai, bet ir kuriami
nauji, šakojantis ir progresiškai augant dendritinėms atšakoms
ir nerviniams punktams… Toks procesas vyksta kaip atsakas į
lavinimo pratimus ir sustoja bei gali pakeisti kryptį tose sme-
genų sirtyse, kurios nėra kultyvuojamos.“ S. Ramón y Cajal.
 518/580
1904. Textura del sistema nervioso del hombre y de los serteb-
rados. Cituoja A. Pascual-Leone. 2001. The brain that plays
music and is changed by it. R. Zatorre ir I. Peretz, The biologic-
al foundations of music. New York: Annals of the New York
Academy of Sciences, 315–29, ypač 316.

Vaizduotės eksperimento detalės buvo labai papras-

tos: A.Pascual-Leone, N. Dang, L. G. Cohen, J. P. Brasil-Neto,
A. Cammarota, M. Hallett. 1995. Modulation of muscle re-
sponses evoked by transcranial magnetic stimulation during
the acquisition of new fine motor skills. Journal of Neuro-
physiology, 74(3): 1037–45, ypač 1041.

Glennas Gouldas… didele dalimi pasikliaudavo vien

tik mentalinėmis repeticijomis: B. Monsaingeon. 1983.
Écrits/Glenn Gould, vol. 1, Le dernier puritain. Paris: Fayard;
J. DesCôteaux ir H. Leclère. 1995. Learning surgical technical
skills. Canadian Journal of Surgery, 38(1): 33–38.

Rüdigerio Gammo… tapusio… žmogumi-skaičiuotuvu:

M. Pesenti, L. Zago, F. Crivello, E. Mellet, D. Samson, B. Dur-
oux, X. Seron, B. Mazoyer, N. Tzourio-Mazoyer. 2001. Mental
calculation in a prodigy is sustained by right prefrontal and me-
dial temporal areas. Nature Neuroscience, 4(1): 103–7.

• žmogus užsimerkia ir įsivaizduoja... raidę „a“: E. R.

Kandel, J. H. Schwartz, T. M. Jessell. 2000. Principles of Neur-
al Science, ketvirtas leidimas. New York: McGraw-Hill, 394; M.
J. Farah, F. Peronnet, L. L. Weisberg, M. Monheit. 1990. Brain
 519/580
activity underlying visual imagery: Event-related potentials
during mental image generation. Journal of Cognitive Neuros-
cience, 1:302–16; S. M. Kosslyn, N. M. Alpert, W. L. Thompson,
V. Maljkovic, S. B. Weise, C. F. Chabris, S. E. Hamilton, S. L.
Rauch, F. S. Buonanno. 1993. Visual mental imagery activates
topographically organized visual cortex: PET investigations.
Journal of Cognitive Neuroscience, 5:263–87. Tačiau vienas
pranešimas sudaro išimtį, nesuteikdamas įrodymų, kad vizuali-
ai ką nors įsivaizduojant suaktyvinama pirminė regėjimo žievė.
Žr. P. E. Roland ir B. Gulyas. 1994. Visual imagery and visual
representation. Trends in Neurosciences, 17(7): 281–87.

atliekant veiksmą ir jį įsivaizduojant, aktyvuojamos

tos pačios smegenų dalys: K. M. Stephan, G. R. Fink, R. E.
Passingham, D. Silbersweig, A. O. Ceballos-Baumann, C. D.
Frith, R. S. J. Frackowiak. 1995. Functional anatomy of mental
representation of upper extremity movements in healthy sub-
jects. Journal of Neurophysiology, 73(1): 373–86.

Tų subjektų, kurie… tik įsivaizdavo… raumenų galia

padidėjo 22 procentais: Strength increases from the motor
program: Comparison of training with maximal voluntary and
imagined muscle contractions. Journal of Neurophysiology,
67(5): 1114–23.

Galima paminėti keletą paprastų žingsnelių, kaip buvo

kuriamos šios mašinos: J. K. Chapin. 2004. Using multi-
neuron population recordings for neural prosthetics. Nature
Neuroscience, 7(5): 452–55.
 520/580
Miguelis Nicolelisas ir Johnas Chapinas iš Duke’o uni-
versiteto ėmėsi bihevioristinio eksperimento, kurio
tikslas buvo perskaityti gyvūno mintis: M. A. L. Nicolelis
ir J. K. Chapin. 2002. Controlling robots with the mind.
Scientific American, spalis, 47–53.

Nuo to laiko šiai mokslininkų komandai pavyko iš-

mokyti keletą beždžionių mintimis judinti roboto
rankas: J. M. Carmena, M. A. Lebedev, R. E. Crist, J. E. O’Do-
herty, D. M. Santucci, D. F. Dimitrov, P. G. Patil, C. S. Hen-
riquez, M. A. L. Nicolelis. 2003. Learning to control a brain-
machine interface for reaching and grasping by primates. PLOS
Biology, 1(2): 193–208.

• Po keturių dienų praktikos jis jau galėjo valdyti žy-

meklį kompiuterio ekrane… mintimis: L. R. Hochberg,
M. D. Serruya, G. M. Friehs, J. A. Mukand, M. Saleh, A. H. Ca-
plan, A. Branner, D. Chen, R. D. Penn, J. P. Donoghue. 2006.
Neuronal ensemble control of prosthetic devices by a human
with tetraplegia. Nature, 442(7099): 164–71; A. Pollack. 2006.
Paralyzed man uses thoughts to move cursor. New York Times,
liepos 13, 1 p. Šis laimėjimas pasiektas po Donoghue’o
bandymų, kuriuos jis atliko kartu su Mijail D. Serruya ir kuriu-
ose rezus rūšies beždžionės buvo mokomos mintimis judinti žy-
meklį kompiuterio ekrane, naudodamos vos šešis neuronus. M.
D. Serruya, N. G. Hatsopoulos, L. Paninski, M. R. Fellows, J. P.
Donoghue, 2002. Brain-machine interface: Instant neural con-
trol of a movement signal. Nature, 416(6877): 141–42.
 521/580
Kai kurie mokslininkai tikisi sukurti technologiją…
kuri būtų mažiau invaziška nei mikroelektrodai: A. Kü-
bler, B. Kotchoubey, T. Hinterberger, N. Ghanayim, J. Perel-
mouter, M. Schauer, C. Fritsch, E. Taub, N. Birbaumer. 1999.
The thought translation device: A neurophysiological approach
to communication in total motor paralysis. Experimental Brain
Research, 124:223–32; N. Birbaumer, N.Ghanayim, T. Hinter-
berger, I. Iversen, B.Kotchoubey, A. Kübler, J. Perelmouter, E.
Taub, H. Flor. 1999. A spelling device for the paralyzed. Nature,
398(6725): 297–98.

Dauguma dešiniarankių pastebi, kad jų „mentalinė

kairioji ranka“ lėtesnė: J. Decety ir F. Michel. 1989. Com-
parative analysis of actual and mental movement times in two
graphic tasks. Brain and Cognition, 11: 87–97; J. Decety. 1996.
Do imagined and executed actions share the same neural sub-
strate? Cognitive Brain Research, 3: 87–93; J. Decety. 1999.
The perception of action: Its putative effect on neural plasticity.
J. Grafman ir Y. Christen, 109–30.

Atlikęs patyrusių insultą ar Parkinsono liga... ser-

gančių pacientų tyrimus… ilgiau užtrunka įsivaizduoti
judinant pažeistą galūnę: Recenzija: M. Jeannerod ir J. De-
cety, 1995. Mental motor imagery: A window into the repres-
entational stages of action. Current Opinion in Neurobiology,
5:727–32.

• Manoma, kad tiek įsivaizdavimas, tiek ir realus veiks-

mas… yra tos pačios smegenų motorikos programos
produktai: Decety taip pat parodė, kad žmonėms
 522/580
įsivaizduojant, jog jie eina nešdami sunkų nešulį, aktyvuojama
jų autonominė nervų sistema, valdanti kvėpavimą ir širdies
pulsą.

Dirbdamas kartu su Roy’umi Hamiltonu, Pascual-

Leone… iškeldamas teoriją: A. Pascual-Leone ir R.
Hamilton. 2001. The metamodal organization of the brain. C.
Casanova ir M. Ptito, Progress in Brain Research, Vol. 134. San
Diego, CA: Elsevier Science, 427–45.

• Žmogus... atmintinai išmokti Homero „Iliadą“, gali

užsirišti akis tam, kad pasitelktų... operatorius: Tokia
manipuliacija pojūčiais ir smegenimis nėra retas reiškinys. An-
tropologas Edmundas Carpenteris, dirbęs kartu su Marshallu
McLuhanu (apie jį rašoma pirmame šios knygos priede)
pastebėjo, kad „kiekviena kultūra turi savo jutiminį profilį ir,
pavyzdžiui, kai kurios čiabuvių kultūros tam, kad maksimizuotų
garsinį apdorojimą, gali sumažinti vaizdinį. Todėl šokėjui
užrišamos akys. Arba dainuodami jie užsikimš ausis. Išsamiau
panagrinėję skirtingas kultūras pamatysime, kad tokios
priemonės būdingos visoms žmonių grupėms. Nuėję į meno
galeriją pamatysime ženklus, nurodančius „Rankomis neliesti“.
Koncerto klausytojai užsimerks. Tam, kad bibliotekoje galima
būtų maksimizuoti [skaitymą], pakabinamas ženklas „Tylos“. Iš
filmo „McLuhano pabudimas“. 2002. Scenarijaus autorius
David Sobelman, režisierius Kevin McMahon. National Film
Board of Canada.

• nemateriali ir vaiduokliška siela, Descartes’o pa-

talpinta smegenyse: Yra žmonių, teigiančių, esą gali būti,
 523/580
kad Descartes’as netikėjo savo paties teiginiu, jog racionali siela
nėra fizinis reiškinys, ir kad jis taip teigė tik tam, kad neįžeistų
Katalikų bažnyčios. Bažnyčia sielą laikė antgamtiniu reiškiniu –
ji negalėjo būti fizinė, nes buvo nemirtinga ir gyveno toliau,
netgi mirus fiziniam materialiam kūnui.
Descartes’as priklausė judėjimui, kurio tikslas buvo re-
voliucionuoti žmogiškumo suvokimą pasitelkus modernųjį
mokslą visiems gyviems reiškiniams paaiškinti. Dėl šio projekto
jis pateko į tiesioginį konfliktą su to meto Bažnyčia, kuri turėjo
savo paaiškinimą apie tai, kas yra gamta, gyvenimas, kūnas,
smegenys ir protas. Descartes’as turėjo priežasčių būti atsargus:
Galilėjui teko savo akimis pamatyti inkvizicijos kankinimo
įrankius, nes jo teorijos ir samprotavimai apie fizinį pasaulį iš
pažiūros prieštaravo Bažnyčios mokymui. Tai išgirdęs Des-
cartes’as nusprendė daugumą savo darbų nuslėpti. Vėlesniais
metais Descartes’ui vos pavyko išvengti įvairių persekiotojų,
kurie tvirtino, kad jis – ateistas. Paskutiniuosius trylika gyven-
imo metų jis dvidešimt keturis kartus keitė gyvenamąją vietą.
Descartes’as ne kartą užsiminė, kad jis ne visuomet tiksliai
rašo tai, kuo tiki, ir kad yra linkęs atsižvelgti į politines realijas.
Jis rašė: „Savo filosofiją sukūriau taip, kad ji nieko nešokiruotų
ir kad būtų visuotinai priimtina.“ R. Descartes. 1596–1659.
Oeuvres. C. Adam ir P. Tannery, 1910. Paris: L. Cerf, 5:159.
Epitafijai ant savo antkapio jis pasirinko Ovidijaus žodžius:
„Bene qui latuit, bene vixit“ – „Kas gerai slėpėsi, gerai gyveno.“
Taip pat žr. A. R. Damasio. 1994. Descartes’ error: Emotion,
reason and the human brain. New York: G. P. Putnam’s Sons.

Bet koks plastiškumas... buvo prote ir jame esančiose

kintančiose mintyse, o ne smegenyse: C. Clemente. 1976.
 524/580
Changes in afferent connections following brain injury. G. M.
Austin, Contemporary aspects of cerebrovascular disease.
Dallas, TX: Professional Information Library, 60–93.

• Nors dar tiksliai nežinoma, kaip iš tiesų mintys keičia

smegenų struktūrą: Jeffrey Schwartzas, išradęs smegenų
spynos gydymo metodiką, pasiūlė teoriją, paremtą kvantinės
mechanikos idėjomis. Ja mokslininkas siekė paaiškinti, kaip
psichinė veikla gali keisti neuroninę struktūrą. Man trūksta
kompetencijos šiai teorijai įvertinti. Žr. J. M. Schwartz ir S.
Begley. 2002. The mind and the brain: Neuroplasticity and the
power of mental force. New York: ReganBooks/HarperCollins.
 9 SKYRIUS
KAIP ŠMĖKLOS VIRSTA PROTĖVIAIS

Kandelis buvo pirmasis, parodęs, kad mokantis tam

tikrų neuronų struktūra keičiasi: E. R. Kandel. 2003. The
molecular biology of memory storage: A dialog between genes
and synapses. H. Jörnvall, Nobel Lectures, Physiology or Medi-
cine, 1996–2000. Singapore: World Scientific Publishing Co.,
402. Taip pat http:/nobelprize.org/nobel_prizes/medicine/
laureates/2000/kandel-lecture.html.

Kandelis tikėjosi, kad jam pavyks „pagauti“ mažiausi-

os įmanomos neuronų grupės, kokią tik suras, išmok-
tą atsaką: E. R. Kandel. 2006. In search of memory: The
emergence of a new science of mind. New York: W. W. Norton
& Co., 166.

Tai buvo pirmas įrodymas, kad mokymasis veikiant

plastiškumui stiprina tarpneuroninius ryšius: E. R.
Kandel. 1983. From metapsychology to molecular biology: Ex-
plorations into the nature of anxiety. American Journal of Psy-
chiatry, 140(10): 1277–93, ypač 1285. When the snails de-
veloped learned fear, the presynaptic neurons released more:
Ibid.; E. R. Kandel, 2003, 405.
 526/580
Sraigei išvysčius tokią baimę, presinapsiniai neuronai
imdavo leisti... daugiau: Ibid.; E. R. Kandel, 2003, 405.

• sraiges galima išmokyti atpažinti dirgiklį kaip nek-

enksmingą: Išmokimas atpažinti dirgiklį kaip nekenksmingą
vadinamas pripratimu ir yra mokymosi forma, kurią mes visi
pasitelkiame mokydamiesi negirdėti foninio triukšmo.

• Galiausiai Kandelis įrodė, kad sraigės gali išmokti at-

skirti du skirtingus veiksmus ir kad to proceso metu jų
nervų sistema pasikeičia: Tai, ką Kandelis pademonstravo,
yra analogiška Pavlovo sąlygojimui. Tai buvo esminis jo atradi-
mas. Dar Aristotelis, britų empiriniai filosofai ir Freudas – visi
tvirtino, kad mokymasis ir atmintis yra proto asociacijų tarp
įvykių, idėjų ir patiriamų dirgiklių išdava. Biheviorizmo pra-
dininkas Pavlovas34 sukūrė klasikinį sąlygojimą – tokią moky-
mosi formą, kai gyvūnas ar žmogus mokomas atpažinti
asociacijas tarp dviejų skirtingų dirgiklių. Tipinis sąlygojimo
pavyzdys būtų toks: pateikus gyvūnui nekenksmingą dirgiklį,
pavyzdžiui, skambutį, iš karto po jo pateikti nemalonų. Tai
pakartojama keletą kartų, kol galiausiai gyvūnas pradeda bijoti
paties skambučio.

• neuronų pokyčiai išliko trejetą savaičių: E. R. Kandel,

J. H. Schwartz, T. M. Jessel. 2000. Principles of neural science,
ketvirtas leidimas. New York: McGraw-Hill, 1250. Jei kalbame
apie lavinimo poveikį, verta paminėti, kad kai sraigė keturias-
dešimt kartų iš eilės buvo lengvai stimuliuojama, žiaunų ha-
bituacija truko visą dieną. Tačiau jei ji buvo stimuliuojama po
 527/580
dešimt kartų per dieną keturias dienas iš eilės, poveikis išlik-
davo kelias savaites. Taigi tinkamai paskirstyti laiką mokantis
yra labai svarbu ilgalaikei atminčiai ugdyti. E. R. Kandel, 2006,
193.

atminties formavimo procese dalyvaujančias individu-

alias molekules: E. R. Kandel, J. H. Schwartz, T. M. Jessel,
2000, 1254.

kad... trumpalaikė atmintis virstų ilgalaike... sukurtas

naujas baltymas: E. R. Kandel, 2006, 241.

• atskiro neurono... sinapsinių ryšių skaičius gali

išaugti nuo 1300 iki 2700: Tai atrado Craigas Baily ir Mary
Chen. Atskirai ląstelei išvysčius ilgalaike habituacija paremtą
atmintį, jos sinapsinių ryšių skaičius nuo 1300 sumažės iki 850,
iš kurių tik 100 bus aktyvūs. Ibid., 214.

• Kandelio teigimu, psichoterapija keičia žmones

„tikriausiai jiems mokantis sukeldama genų raiškos
pokyčius...“: E. R. Kandel. 1998. A new intellectual frame-
work for psychiatry. American Journal of Psychiatry, 155(4):
457–69, ypač 460. Mokslininkas neurologas Josephas
LeDouxas panašiai argumentavo, kad psichikos sutrikimai gali
būti laikomi skirtingų smegenų sričių ir funkcijų sinapsių
prasto susijungimo sindromais ir kad „jeigu žmogaus tapatybė
gali būti išardyta šiuos ryšius keičiančių išgyvenimų, galima da-
ryti prielaidą, kad ji gali būti sukomplektuota iš naujo, pas-
itelkus išgyvenimus, kurie padėtų sukurti, pakeisti ar atnaujinti
 528/580
tuos ryšius“. J. LeDoux. 2002. The synaptic self: How our
brains become who we are. New York: Viking, 307.

pokalbių terapija veikia „kalbantis su neuronais“: S. C.

Vaughan. 1997. The talking cure: The science behind psycho-
therapy. New York: Grosset/Putnam.

„praėjus šešiasdešimčiai metų, aš prisimenu

Krištolinę naktį taip, tarsi ji būtų buvusi vakar...“: E. R.
Kandel. 2001. Autobiography. T. Frängsmyr, Les Prix Nobel:
The Nobel Prizes 2000. Stockholm: The Nobel Foundation.
Taip pat žr. http://nobelprize.org/nobel_prizes/medicine/laur-
eates/2000/kandel-autobio.html.

Psichoanalizė... „pateikia išsamiausią, įdomiausią ir

sudėtingiausią žmogaus proto paveikslą“: E. R. Kandel,
2000, Autobiography.

Kaip... šalis... gali tapti „taip radikaliai susiskaldži-

usi“: Ibid.

• Freudas... pradėjo dirbdamas mokslininku neurolo-

gijos laboratorijoje, bet b8damas labai neturtingas,
buvo priverstas pakeisti kryptį: Nepaisant intelekto, Freu-
dui nesisekė siekti akademinės karjeros Vienos universitete – iš
dalies dėl idėjų, iš dalies dėl to, kad buvo žydas. Dėstytoju jis
tapo 1885, ir prireikė lygiai septyniolikos metų, kad gautų pro-
fesoriaus vardą, kai tuo tarpu paprastai tai įvykdavo vidutin-
iškai per aštuonerius metus. Visą tą laiką jis turėjo rūpintis ir
 529/580
šeimos išlaikymu. P. Gay. 1988. Freud: A life for our time. New
York: W. W. Norton & Co., 138–39.

parašė knygą „Apie afaziją“: S. Freud. 1891. On aphasia: A

critical study. New York: International Universities Press.

1895 metais Freudas užbaigė „Mokslinės psichologijos

projektą“: S. Freud. 1895/1954. Project for a scientific psy-
chology. Vertė J. Strachey. Standard edition of the complete
psychological works of Sigmund Freud, vol. 1. London: Hogar-
th Press.

• išmanumu žavimasi iki šiol: Juo žavisi Karlas Pribramas,

Nobelio premijos laureatas Geraldas Edelmanas ir kiti.

• Pirmoji Freudo koncepcija apie plastiškumą yra dės-

nis, kad kartu aktyvuojami neuronai jungiasi
tarpusavyje: Tai, kad Freudas ėmė ieškoti plastiškumo kon-
cepcijų ir atmetė jo laikais vyravusį supaprastintą lokalizacion-
izmą, nėra joks atsitiktinumas. Pareiškęs, kad smegenys, moky-
damosi atlikti naujas užduotis, kuria naujas funkcines sistemas
ir formuoja naujas jungtis tarp po jas visas išsidėsčiusių neur-
onų, Freudas turėjo suvokti, kaip visa tai vyksta neuroniniu lyg-
meniu ir kaip tai gali paveikti atmintį bei kitas psichines funk-
cijas. Iš esmės jis pateikė naują dinamišką smegenų paveikslą,
kuris dar neuropsichologijos mokslo pradžioje padarė didelę
įtaką Lurijai. S. Freud, 1891; O. Sacks. 1998. The other road:
Freud as neurologist. M. S. Roth, Freud: Conflict and culture.
New York: Alfred A. Knopf, 221–34. „Projektas“ nebuvo
 530/580
išspausdintas iki 1954 metų, tai yra vos šešeri metai prieš tai,
kai Kandelis bandė įrodyti, kad mokymasis sukelia pakitimų
sinapsėse. (Norėdami sužinoti daugiau apie „Projektą“, žr. P.
Amacher. 1965. Freud’s neurological education and its in-
fluence on psychoanalytic theory. New York: International
Universities Press, 57–59; S. Freud, 1895/1954, 319, 338; K. H.
Pribram ir M. M. Gill. 1976. Freud’s „Project“ re-assessed: Pre-
face to contemporary cognitive theory and neuropsychology.
New York: Basic Books, 62–66, 80.) Kandelis taip pat žinojo
apie Santiago Ramón y Cajalio 1984 metais iškeltą mintį, kad
psichinė veikla gali stiprinti tarpneuroninius ryšius ar netgi
skatinti naujų ryšių formavimąsi. Cajalis rašė: „Psichikos
pratimai skatina spartesnį protoplazminio aparato ir
naudojamose smegenų dalyse esančių nervinių ataugų augimą.
Tokiu būdu ryšiai tarp ląstelių grupių gali būti stiprinami didin-
ant jų galūnių skaičių... Ryšiai gali būti stiprinami ir ląstelėms
formuojant naujas ataugas bei... augant į šonus.“ S. Ramón y
Cajal. 1894. The Croonian lecture: La fine structure des centres
nerveux. Proceedings of the Royal Society of London,
55:444–68, ypač 466.

• visos psichinės asociacijos... yra atminties tinkluose

susiformavusių ryšių išraiška: Atminties tinklų ir neuronų
tinklų sąveika yra besąlygiška. Apie tai išsamiau paskaityti
galima čia: M. F. Reiser. 1984. Mind, brain, body: Toward a
convergence of psychoanalysis and neurobiology. New York:
Basic Books, 67.

• Freudo vienalaikiškumu paremtos asociacijos dėsnis

neišvengiamai susieja pokyčius neuroniniuose
 531/580
tinkluose su pokyčiais atminties tinkluose: Pavyzdžiui,
„Projekte“ aptaręs kontaktinius barjerus, arba sinapses, Freu-
das toliau imasi nagrinėti atmintį ir rašo: „Pagrindinė nervinio
sluoksnio savybė yra atmintis – tai gebėjimas išgyventi
ilgalaikius pokyčius, susidūrus su nepasikartojančiais įvykiais.“
S. Freud, 1895/1954, 299; K. H. Pribram ir M. M. Gill, 1976,
64–68.

• Antroji Freudo su plastiškumu susijusi idėja buvo...

ir su juo susijusį seksualinį plastiškumą: Freudas rašė:
„Seksualinius instinktus galime stebėti dėl jų plastiškumo, jų
gebėjimo keisti tikslus, jų pakeičiamumo, leidžiančio vieną in-
stinktyvų pasitenkinimą pakeisti kitu, bei jų atidėjimo galimy-
bės.“ S. Freud. 1932/1933/1964. New introductory lectures on
psycho-analysis. Vertė J. Strachey. Standard edition of the
complete psychological works of Sigmund Freud, vol. 22. Lon-
don: Hogarth Press, 97.

Tai, kas vyksta šiais kritiniais laikotarpiais, turi neap-

sakomai didelį poveikį gebėjimui mylėti ir užmegzti
santykius: A. N. Schore. 1994. Affect regulation and the ori-
gin of the self: The neurobiology of emotional development.
Hillsdale, NJ: Lawrence Erlbaum Associates; A. N. Schore.
2003. Affect dysregulation and disorders of the self. New York:
W. W. Norton & Co.; A. N. Schore. 2003. Affect regulation and
the repair of the self. New York: W. W. Norton & Co.

1896 metais Freudas rašė, kad retkarčiais atminties

pėdsakai turi būti: „...perrašyti iš naujo...“: Vertė ir red-
agavo J. M. Masson. 1985. The complete letters of Sigmund
 532/580
Freud to Wilhelm Fliess. Cambridge, MA: Harvard University
Press, 207.

„analogiškai procesui, kurio metu tauta kuria legen-

das...“: S. Freud. 1909. Notes upon a case of obsessional neur-
osis. Standard edition of the complete psychological works,
vol. 10, 206.

Tam, kad galėtų keistis... atsiminimai turi būti są-

moningi... kaip vėliau parodė mokslininkai neurolo-
gai: F. Levin. 2003. Psyche and brain: The biology of talking
cures. Madison, CT: International Universities Press.

Dešinysis smegenų pusrutulis... išgyvenęs intensyvaus

augimo laikotarpį: A. N. Schore, 1994.

Dešinysis pusrutulis... leidžia... perskaityti veido

išraiškas bei užmegzti ryšius: A. N. Schore. 2005. A neuro-
psychoanalytic viewpoint: Commentary on a paper by Steven
H. Knoblauch. Psychoanalytic Dialogues, 15(6): 829–54.

Jis apdoroja ir muzikinį kalbos komponentą: J. S. Sier-

atzki ir B. Woll. 1996. Why do mothers cradle babies on their
left? Lancet, 347(9017): 1746–48.

pirmuosius trejus gyvenimo metus smegenyse domin-

uoja dešinysis [pusrutulis]: A. N. Schore. 2005. Back to ba-
sics: Attachment, affect regulation, and the developing right
 533/580
brain: Linking developmental neuroscience to pediatrics. Pedi-
atrics in Review, 26(6): 204–17.

Smegenų skenogramos rodo... motina dažniausiai ne-

verbališkai komunikuoja perduodama signalus iš savo
dešiniojo pusrutulio į kūdikio dešinįjį pusrutulį: A. N.
Schore. 2005. A neuropsychoanalytic viewpoint.

esminė dešiniosios kaktos skilties... leisiančios

kūdikiui išlaikyti žmogišką prisirišimą ir valdyti emo-
cijas: A. N. Schore, 1994.

• dešiniąja orbitofrontaline sistema: Netrumpintas

pavadinimas yra dešinioji orbitinė prefrontalinės žievės sritis.

Jeigu kiti... nesugeba... padėti nusiraminti... išmoksta

įjungti „autovaldymą“: A. N. Schore, 2005. Asmeninė
komunikacija.

René Spitzas tyrė kūdikius: R. Spitz. 1965. The first year of

life: A psychoanalytic study of normal and deviant develop-
ment of object relations. New York: International Universities
Press.

„Pirmus 2–3 gyvenimo metus... pasikliauja pro-

cedūrinės atminties sistemomis“: E. R. Kandel. 1999. Bi-
ology and the future of psychoanalysis: A new intellectual
framework for psychiatry revisited. American Journal of Psy-
chiatry, 156(4): 505–24.
 534/580
• Ji padeda susidėlioti prisiminimus pagal laiką ir vi-
etą: Hipokampas taip pat dalyvauja erdvinės organizacijos pro-
cese ir galbūt todėl jis padeda mums susikurti kontekstą ekspli-
citiniams prisiminimams ir juos įsisąmoninti. Bet tai tik
spekuliacija. Žurnalo „Hippocampus“ numeryje galima rasti ke-
letą šį klausimą nagrinėjančių straipsnių. Žr. R. Manns ir H.
Eichenbaum. 2006. Evolution of declarative memory. Hippo-
campus, 16:795–808.

• ponas L. turėjo galimybę iš naujo išgyventi... laike

įšalusius... prisiminimus, kuriuose jis ieško motinos:
Mintis, kad tam tikras atvaizdas iš skausmingos praeities gali
būti įšaldytas prote ir išlikti nepakitęs nuo traumos išgyvenimo
momento, nelabai skiriasi nuo septintame šios knygos skyriuje
„Skausmas“ aprašyto reiškinio, kai pacientai, kurių sužeistos
galūnės nejudinamai sugipsuojamos, po amputacijos ima jausti
fantomines galūnes. Jeigu vienas iš tėvų miręs, vaikas negali
gauti grįžtamojo ryšio ir juo remdamasis pakeisti turimo jo įva-
izdžio. Ankstyvojoje vaikystėje prarasto vieno iš tėvų atvaizdas
gali persekioti vaiką lygiai taip, kaip ir fantominė galūnė
persekioja amputuotąjį, ir lygiai taip pat gali būti juntamas jo
buvimas šalia bei nerimą keliantis nenuspėjamas brovimasis į
vaiko gyvenimą.

• teigiamų ryšių sukūrimas padeda... ištrinti esamus

neuroninius ryšius... palengvina neuroplastiško ki-
timo procesą: Neseniai Karimo Naderio iš McGillio uni-
versiteto atlikti tyrimai, iš dalies įkvėpti Kandelio darbų, par-
odė, kad aktyvavus prisiminimus jie tampa nepastovūs ir gali
būti pakeisti. Tiesą pasakius, prieš grąžinant sukeltus
 535/580
prisiminimus į atminties saugyklą juos reikia iš naujo
sutvirtinti – turi išsiskirti nauji baltymai. Tai gali būti dar viena
iš priežasčių, kodėl traumų prisiminimas arba pasikartojantys
perkėlimai, arba psichoterapija, gali sukelti psichinius pokyči-
us: kad būtų galima juos perrašyti iš naujo ir pakeisti, prisimin-
imai turi būti iš naujo aktyvuojami, o jų tarpneuroriniai ryšiai
pakeisti. K. Nader, G. E. Schafe, J. E. LeDoux. 2000. Fear
memories require protein synthesis in the amygdala for recon-
solidation after retrieval. Nature, 406(6797): 722–26; J. De-
biec, J. E. LeDoux, K. Nader. 2002. Cellular and systems recon-
solidation in the hippocampus. Neuron, 36(3): 527–38.

„Nelieka jokios abejonės... kad psichoterapija gali

sukelti smegenyse pastebimus pokyčius.“: A. Etkin, C.
Pittenger, H. J. Polan, E. R. Kandel. 2005. Toward a neurobio-
logy of psychotherapy: Basic science and clinical applications.
Journal of Neuropsychiatry and Clinical Neurosciences,
17:145–58.

Pacientams iš naujo išgyvenant patirtas traumas... į jų

prefrontalinę ir kaktos skiltis... patenka mažiau
kraujo: S. L. Rauch, B. A. van der Kolk, R. E. Fisler, N. M. Alp-
ert, S. P. Orr, C. R. Savage, A. J. Fischman, M. A. Jenike, R. K.
Pitman. 1996. A symptom provocation study of PTSD using
PET and script-driven imagery. Archives of General Psychi-
atry, 53(5): 380–87.

„Pokalbių terapijos tikslas... praplėsti prefrontalinių

skilčių... įtakos sritį.“: M. Solms ir O. Turnbull. 2002. The
brain and the inner world. New York: Other Press, 287.
 536/580
• Ištyrus nuo depresijos kenčiančius pacientus, kur-
iems buvo taikoma tarpasmeninė psichoterapija:
Gydytoja Myrna Weissman tarpasmeninę psichoterapiją sukūrė
peržiūrėjusi depresijos rizikos veiksnius ir veikiama dviejų
psichoanalitikų – Johno Bowlby ir Harry Stacko Sullivano, –
kurie domėjosi, kaip santykiai ir netektys veikia psichiką (iš as-
meninės komunikacijos). Šią tarpasmeninės psichoterapijos ir
kaitos studiją galima rasti čia: A. L. Brody, S. Saxena, P. Stoes-
sel, L. A. Gillies, L. A. Fairbanks, S. Alborzian, M. E. Phelps, S.
C. Huang, H. M. Wu, M. L. Ho, M. K. Ho, S. C. Au, K. Maid-
ment, L. R. Baxter, 2001. Regional brain metabolic changes in
patients with major depression treated with either paroxetine
or interpersonal therapy: Preliminary findings. Archives of
General Psychiatry, 58(7): 631–40. Kitas depresija sergančių
pacientų tyrimas parodė, kad kognityvioji elgesio terapija –
gydymo būdas, kuriuo bandoma ištaisyti depresija sergantiems
žmonėms būdingas perdėtas negatyvaus mąstymo formas –
taip pat veikia normalizuodama prefrontalines skiltis. K. Gold-
apple, Z. Segal, C. Garson, M. Lau, P. Bieling, S. Kennedy, H.
Mayberg. 2004. Modulation of cortical-limbic pathways in ma-
jor depression. Archives of General Psychiatry, 61(1): 34–41.

Dar neseniai atliktos nerimo kankinamų pacientų su

panikos sutrikimais fMRT smegenų skenogramos par-
odė, kad po psichoanalitinės terapijos gerokai
sumažėjo: M. E. Beutel. 2006. Functional neuroimaging and
psychoanalytic psychotherapy – Can it contribute to our under-
standing of processes of change? Pristatyta Arnold Pfefferio
Centre, Psichoanalizės institute spalio 7.
 537/580
• „Manau, kad tai buvo motinos šermenų prisimini-
mas...“: Gali atsirasti žmonių, kurie suabejos, jog pono L.
motinos šermenų prisiminimas buvo tikras, o ne vien tik jo
fantazija. Jei tai iš tiesų buvo vien tik troškimu paremta
fantazija, jis jos negalėjo sukurti analizės terapijos pradžioje.
Tačiau netgi jei tai tebuvo fantazija, vargu ar ji galėjo būti
paremta troškimu – tai buvo be galo skausmingas išgyvenimas
ir jokiu būdu negalėjo būti magiškas realybės neigimas, nes jam
pavyko gauti patvirtinimą, kad šermenyse jis iš tiesų dalyvavo.
Kaip pamatysime toliau šiame skyriuje (ir jo išnašose), tyrimais
įrodyta, kad kai kurie dvidešimt šešių mėnesių kūdikiai gali
turėti eksplicitinių prisiminimų.
Kaip teigia Kandelio laboratorijoje dirbęs Izraelio psicho-
analitikas ir psichiatras Yoramas Yovellis, didžiosios gyvenimo
traumos prisiminimus formuojančiam hipokampui gali suduoti
dvigubą smūgį. Glukokortikoidų išsiskyrimas lemia prisimin-
imų fragmentiškumą. Tačiau stresinių įvykių metu išsiskiriantis
adrenalinas ir noradrenalinas gali priversti hipokampą sukurti
„blykstinius prisiminimus“, tai yra sustiprintus ir aiškius ekspi-
licitinius prisiminimus. Tikriausiai todėl traumas išgyvenę
žmonės kai kuriuos traumos aspektus prisimena labai aiškiai, o
kitus fragmentiškai. Mirusios motinos paveikslas pono L. galvo-
je greičiausiai buvo blykstinis prisiminimas.
Pagaliau geriausia pasiremti paties pono L. atsargia
įžvalga: atviro karsto paveikslas jam iškilo kaip prisiminimas,
tačiau apie tai pranešdamas jis pasitelkė perspėjantį žodelį
„manau“. Žr. Y. Yovell. 2000. From hysteria to posttraumatic
stress disorder. Journal of Neuro-Psychoanalysis, 2:171–81; L.
Cahill, B. Prins, M. Weber, J. L. McGaugh. 1994. Β-Adrenergic
 538/580
activation and memory for emotional events. Nature,
371(6499): 702–4.

nauji tyrimai rodo, kad pirmaisiais ir antraisiais

gyvenimo metais kūdikiai gali įsiminti tokius faktus ir
įvykius, taip pat ir traumuojančius įvykius: P. J. Bauer.
2005. Developments in declarative memory: Decreasing sus-
ceptibility to storage failure over the second year of life. Psy-
chological Science, 16(1): 41–47; P. J. Bauer ir S. S. Wewerka.
1995. One- to two-year-olds’ recall of events: The more ex-
pressed, the more impressed. Journal of Experimental Child
Psychology, 59: 475–96; T. J. Gaensbauer. 2002. Representa-
tions of trauma in infancy: Clinical and theoretical implications
for the understanding of early memory. Infant Mental Health
Journal, 23(3): 259–77; L. C. Terr. 2003. „Wild child“: How
three principles of healing organized 12 years of psychotherapy.
Journal of the American Academy of Child and Adolescent
Psychiatry, 42(12): 1401–9; T. J. Gaensbauer. 2005. „Wild
child“ and declarative memory. Journal of the Academy of
Child and Adolescent Psychiatry, 44(7): 627–28.

• Nors eksplicitinė atminties sistema pirmuosius kel-

erius gyvenimo metus dar nėra visiškai išsivysčiusi... ji
vis dėlto būdinga: Kūdikių eksplicitinės sistemos, skirtos
faktams ir įvykiams įsiminti, raida nepakankamai įvertinta
todėl, kad eksplicitinė sistema dažnai testuojama pateikiant
žmonėms klausimus, į kuriuos atsakyti reikia žodžių. Akivaizdu,
kad ikiverbalinės stadijos kūdikiai negali pasakyti, ar jie są-
moningai prisimena konkretų įvykį. Tačiau mokslininkai
neseniai atrado būdą kūdikių atminčiai ištirti, skatinant juos
 539/580
spirti koja, jei jie atpažįsta pasikartojantį įvykį arba gali jį prisi-
minti. C. Rovee Collier. 1997. Dissociations in infant memory:
Rethinking the development of implicit and explicit memory.
Psychological Review, 104(3): 467–98; C. Rovee-Collier. 1999.
The development of infant memory. Current Directions in Psy-
chological Science, 8(3): 80–85.

Jei jiems padedama, kūdikiai gali prisiminti įvykius iš

pirmųjų savo gyvenimo metų: C. Rovee-Collier, 1999.

vaikai gali prisiminti įvykius, kurie nutiko dar prieš

jiems išmokstant kalbėti… gali šiuos prisiminimus
išreikšti žodžiais: T. J. Gaensbauer, 2002, 265.

• pamatiniame jo sapne: Iš tiesų pono L. pamatinis sapnas

(„ieškau kažko, ką esu pametęs, nors nežinau ko, gal dalelės
savęs… atpažinsiu tai, kai rasiu“) aiškiai rodo, kad jis turėjo
problemų, susijusių su atmintimi ir gebėjimu kažką „iškelti“ iš
praeities. Jis žinojo, kad pats vienas be niekieno pagalbos neg-
ali prisiminti, kas buvo prarasta, bet taip pat puikiai žinojo, kad
jei tai iškiltų prieš jį, iš karto atpažintų – atpažinimas yra dar
primityvesnė prisiminimo forma nei „iškėlimas“ iš praeities. Šia
prasme jo sapno prognozė buvo tiksli, nes jis galiausiai rado tai,
ko ieškojo, o radęs atpažino, ir tai sukrėtė jį iki sielos gelmių.

• Toks sapnų progresas rodo, kaip... protas ir sme-

genys... privalo užmiršti: Nobelio premijos laureatas Fran-
cisas Crickas ir Graeme’as Mitchisonas iškėlė idėją, kad
sapnuojant vyksta tam tikras „atvirkštinio mokymosi“ procesas,
 540/580
kadangi viena iš sapnuojančių smegenų užduočių yra įvairių
netikrų vaizdinių, susikurtų formuojantis percepciniams
prisiminimams, užmiršimas. F. Crick ir G. Mitchison. 1983. The
function of dream sleep. Nature, 304(5922): 111–14. Taip pat
žr.: G. Christos. 2003. Memory and dreams: The creative
mind. New Brunswick, NJ: Rutgers University Press. Pagal jų
modelį „mes sapnuojame tam, kad užmirštume“. Logiška, kad
sapnuojančioms smegenims stengiantis klasifikuoti įvykius ir
vaizdinius, kai kurie jų bus pripažinti svarbiais ir vertais įsi-
minti, o kiti bus pasmerkti užmiršti. Ši teorija geriausiai paaišk-
ina, kodėl mes neprisimename sapnų. Tačiau ji sunkiai leidžia
paaiškinti, kodėl tiek daug galime iš sapnų sužinoti, taip pat
nepaaiškina potrauminių pasikartojančių sapnų – tokių, kurie
kankino poną L. ir kurių jis niekaip negalėjo išmesti iš galvos, –
reiškinio.

• Naujausios smegenų skenogramos rodo, kad sapnuo-

jant: Sapnai dažnai sujaukti ir sunkiai suprantami, kadangi
sapnuojant tam tikros „aukštesnės“ psichinės funkcijos ne-
veikia taip, kaip veikia mums nemiegant. Nacionaliniuose
sveikatos institutuose, įsikūrusiuose Betesdos vietovėje Mari-
lendo valstijoje, tyrėju dirbantis Allenas Braunas panaudojo
pozitronų emisijos tomografiją (PET) miegančių subjektų sme-
genų veiklai stebėti. Jis pademonstravo, kad tuo metu ypač ak-
tyvi smegenų sritis, vadinama limbine sistema, apdorojanti
emocijas, seksualinius, išlikimo bei agresijos instinktus ir tar-
pasmeninį prieraišumą. Taip pat suaktyvėja ir pilvinė dangčio
sritis, siejama su malonumo siekimu (kurį aptarėme kalbėdami
apie malonumo sistemas ketvirtajame šios knygos skyriuje „Iš
kur kyla polinkiai ir meilės“). Tuo tarpu prefrontalinė žievė,
 541/580
atsakinga už tikslų siekimą ir discipliną, pasitenkinimo
atidėjimą ir impulsų valdymą, – tomografija parodė – mažiau
aktyvi.
Įjungus smegenyse esančias emocijų ir instinktų ap-
dorojimo sritis ir iš dalies užslopinus tą smegenų dalį, kuri
padeda kontroliuoti impulsus, nieko keista, kad sapnuojant gali
iškilti tie norai, kuriuos mes paprastai laikome užgniaužtus,
kaip anksčiau teigė Freudas, o dar anksčiau – Platonas.
Tačiau kodėl sapnai yra haliucinacijos, kurių metu mes tai,
kas iš tiesų nevyksta, išgyvename taip, tarsi tai būtų tikra? Kai
nemiegame, pasaulį visų pirma patiriame savo jutimais. Kad
matytume, singnalas turi patekti į akis. Tuomet iš tinklainės
signalas siunčiamas tiesiai į pirminę smegenų regėjimo zoną.
Tada antrinėje regėjimo zonoje apdorojamos spalvos ir judėji-
mas bei atpažįstami objektai. Galiausiai tretinėje percepcinio
apdorojimo zonoje (pakaušio, smilkinio ir momens skilčių
susidūrimo taške) visos šios regos jutimo percepcijos
sujungiamos ir susiejamos su kitais jutiminiais modalumais.
Taigi, atskirai suvokti įvykiai susiejami tarpusavyje, o tai leidžia
abstrakčiau mąstyti ir suvokti reikšmę.
Freudas teigė, kad haliucinuojant ir sapnuojant protas „re-
gresuoja“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad vaizdiniai yra apdoro-
jami atvirkščiai, arba atbuline tvarka. Mes pradedame ne nuo
išorinio pasaulio suvokimo, formuodami abstrakčias idėjas apie
jį, bet nuo savo pačių abstrakčių idėjų, kurias išgyvename
apibrėžtai ir dažnai vizualiai, tarsi jos būtų realaus pasaulio
suvokimas.
Remdamasis sapnuojančių žmonių smegenų
skenogramomis Allenas Braunas parodė, kad tos dalys, kurios
paprastai pirmos priima vizualinius signalus, tai yra pirminės
 542/580
regos sritys, sapnuojant išsijungia. Tačiau antrinės regos sritys,
kuriose objektams suteikiamos skirtingos vizualinio signalo
charakteristikos (pavyzdžiui, spalva, judėjimas), išlieka aktyvi-
os. Taigi tai, ką išgyvename sapnuodami, yra ne iš išorinio pa-
saulio atkeliaujantys, bet mūsų pačių galvoje esantys vaizdai,
kuriuos matome kaip haliucinacijas. Šis paaiškinimas
neprieštarauja tvirtinimui, kad sapnuojant suvokimas apdoro-
jamas atbuline kryptimi.
Tikra sapno interpretacija pradedama nuo haliucinacinių
sapno suvokimų, kurie gali pasirodyti keisti ir tapusavyje ne-
susiję, o tuomet jų pėdsakais atsekama iki abstraktesnių juos
sukėlusių minčių.
Neuropsichoanalitiko Marko Solmso atlikti insultą patyr-
usių pacientų tyrimai padėjo gerokai daugiau sužinoti apie
sapnus. Dirbdamas su šiais pacientais Solmsas parodė, kad
sapnai – tai ne painūs regimieji vaizdiniai, bet mąstymas. Jis
dirbo su pacientais, patyrusiais traumą toje smegenų dalyje,
kuri būtina regimiesiems vaizdiniams atkurti. Kai šie pacientai
nemiega, kenčia nuo gerai žinomo neurologinio sindromo, vad-
inamo regimąja ireminiscencija, ir negali savo galvose susikurti
bendrų regimųjų paveikslų. Viena šioje smegenų srityje insultą
išgyvenusi moteris negalėjo atpažinti savo šeimos narių veidų,
bet galėjo atpažinti jų balsus. Solmsas išsiaiškino, kad sapnuose
ji girdėjo balsus, bet nematė jokių vaizdinių. Kitaip sakant, ji
nesapnavo vaizdų.
Kitas pacientas, turėjęs panašų trūkumą, pasireiškusį
pašalinus smegenų auglį, pasakojo sapnuojąs, kad mama ir kita
moteris laiko jį prispaustą. Kai Solmsas paklausė, iš kur jis tai
žino, jei negali matyti jokių regimųjų atvaizdų, jis atsakė
„paprasčiausiai žinau“ ir paaiškino, kad gali jausti, kad yra
 543/580
laikomas prispaustas. Kitais žodžiais tariant, už sapnų regimųjų
vaizdinių vyksta tam tikras mąstymo procesas.
O kas nutinka pacientams, kurių pažeistos tretinės zonos,
kuriose formuluojamos abstrakčios mintys? Anot Freudo,
sapnai užgimsta būtent šioje smegenų vietoje. Solmsas išsi-
aiškino, kad pažeidus abstrakčias mintis formuluojančias tret-
ines zonas sapnai pradingsta. Akivaizdu, kad ši zona sapnams
formuojantis esminė.
Solmsas iškėlė teoriją, kad sapnus paprastai sunku supra-
sti todėl, kad juose vaizdiniais išreiškiamos abstrakčios mintys.
Kaip tai veikia? Kliniškai galima matyti, kad tokia abstrakti
mintis kaip „aš esu ypatingas ir neturiu laikytis tų taisyklių,
kurių turi laikytis kiti žmonės“ išreiškiama vaizdiniu „aš
skrendu“. Tokia abstrakti mintis kaip „giliai viduje aš bijau, kad
mano ambicijos gali tapti nevaldomos“ sapne gali būti išreikšta
Mussolini kūno po egzekucijos vaizdiniu. K. Kaplan-Solms ir M.
Solms. 2002. Clinical studies in neuro-psychoanalysis. New
York: Karnac; M. Solms ir O. Turnbull, 2002, 209–10.

Daug tyrimų rodo, kad miegas padeda įtvirtinti tai, ką

išmokome, sustiprinti atmintį bei veikia plastiškos
kaitos procesą: R. Stickgold, J. A. Hobson, R. Fosse, M.
Fosse. 2001. Sleep, learning and dreams: Off-line memory re-
processing. Science, 294(5544): 1052–57.

Mums per dieną išmokus... geriau, jei gerai išsimie-

gosime: Ibid.

miegas sustiprina kritiniu laikotarpiu… vykstančius

neuroplastiškus pokyčius: M. G. Frank, N. P. Issa, M. P.
 544/580
Stryker. 2001. Sleep enhances plasticity in the developing visu-
al cortex. Neuron, 30(1): 275–87.

REM miego stadijos poveikį... smegenų struktūrai: G.

A. Marks, J. P. Shaffrey, A. Oksenberg, S. G. Speciale, H. P.
Roffwarg. 1995. A functional role for REM sleep in brain matur-
ation. Behavioral Brain Research, 69:1–11.

REM... išlaikyti emocinius prisiminimus: U. Wagner, S.

Gais, J. Born. 2001. Emotional memory formation is enhanced
across sleep intervals with high amounts of rapid eye move-
ment. Learning and Memory, 8:112–19.
240 • REM... padeda hipokampui trumpalaikius di-
enos prisiminimus paversti ilgalaikiais: Mums sapnuo-
jant hipokampas, sąveikaudamas su smegenų žieve, kuria
ilgalaikius prisiminimus.
Nemiegant patiriami suvokimo išgyvenimai yra fiksuojami
smegenų žievėje. Draugo atvaizdas aktyvuoja regos žievės
ląsteles, jo balsas suaktyvina neuronus klausos žievėje, o mums
apsikabinus įsižieba jutiminės ir motorinės smegenų sritys.
Emocijas apdorojanti limbinė sistema taip pat aktyvuojama.
Visų šių skirtingų sričių vienu metu siunčiamus signalų srautus
atpažįstame kaip savo draugą. Tuo pačiu metu šie signalai siun-
čiami į hipokampą, kur jie trumpam „įdedami“ ir „surišami“ vi-
enas su kitu. (Todėl, prisimindami pokalbį su draugu, jūs taip
pat matote ir jo veidą.) Jei draugo vaizdas svarbus, hipokampe
iš trumpalaikės atminties jis perrašomas į ilgalaikę eksplicitinę
atmintį. Tačiau šis prisiminimas nėra laikomas hipokampe, o
išsiunčiamas atgal į tas smegenų žievės sritis, iš kurių atkeliavo,
ir išsaugomas tuose pirminiuose smegenų žievės tinkluose,
 545/580
kuriuose įvairūs atvaizdai, garsai ir t. t. buvo apdoroti pirmi-
ausia. Taigi atmintis yra plačiai pasiskirsčiusi smegenyse.
Mokslininkai gali išmatuoti smegenų bangas, kurias
sukelia aktyviai veikiantis hipokampas ir žievė. Apskaičiavę,
kuriuo miego etapu šios skirtingos smegenų sritys aktyvuo-
jamos, mokslininkai iškėlė intriguojančią idėją: REM miego
fazėje iš žievės signalai siunčiami į hipokampą, o ne REM
miego fazėje hipokampas šiuos jau apdirbtus trumpalaikius
prisiminimus siunčia atgal į žievę, kur jie išsaugomi kaip
ilgalaikiai prisiminimai. Gali būti, kad sapnuodami kartais są-
moningai jaučiame, kaip iš skirtingų mūsų smegenų žievės
dalių, kai jos aktyvuojamos, išsiunčiama galybė bitų informaci-
jos. R. Stickgold, J. A. Hobson, R. Fosse, M. Fosse, 2001.
Šie neseni atradimai dar aštuntajame dešimtmetyje buvo
išpranašauti gydytojo Stanley Palombo tyrime, atliktame
padedant pacientui, kuris ėmė lankyti psichoanalizės seansus
netrukus po tėvo mirties. Viena iš gydytojo Palombo tyrimo
sudėtinių dalių buvo paciento sapnų tyrimai. Pacientas naktis
tarp psichoanalizės sesijų praleisdavo miego laboratorijoje, kur
būdavo pažadinamas kiekvieno REM miego ciklo pabaigoje, o
jo sapnai užrašomi. Palombo pastebėjo, kad kiekvieną naktį pa-
ciento sapnuose buvo apdorojami nauji tos dienos išgyvenimai,
ir jis pamažu ėmė sieti juos su senesniais išgyvenimais, nustaty-
damas skirtingų prisiminimų sąsajas ir išsaugodamas juos
kartu vieną šalia kito. S. R. Palombo. 1978. Dreaming and
memory: A new information-processing model. New York:
Basic Books.

• ankstyvos vaikystės traumos... Nuo motinų atskirti

gyvūnų jaunikliai... visą likusį gyvenimą labiau linkę
 546/580
sirgti: Psichologas Seymouras Levine’as atrado, kad nuo mot-
inų atskirti žiurkių jaunikliai iš karto ima protestuoti, intensyvi-
ai leisdami garsus ir ieškodami savo motinos tol, kol juos apima
neviltis. Tuomet širdies pulsas sulėtėja, kūno temperatūra
nukrinta ir jie tampa ne tokie budrūs – kaip ir Spitzo stebėti
vaikai, kurie atrodė abejingi ir užsisklendę, o jų žvilgsniai
nutolę. Levine’as tuomet nustatė, kad jauniklių smegenyse ak-
tyvuojamas „stresinis atsakas“, kurio metu išsiskiria daug gli-
ukokortikoidų, arba „streso hormonų“, kiekiai. Streso hor-
monai trumpuoju laikotarpiu kūnui gali būti naudingi, kadangi
jie, padidindami širdies dūžių dažnį ir suintensyvindami kraujo
tekėjimą į raumenis, padeda kūnui mobilizuotis, kad galėtų
įveikti kritinę padėtį. Tačiau jeigu jie išsiskiria be perstojo, gli-
ukokortikoidai lemia su stresu susijusių ligų atsiradimą ir per-
nelyg ankstyvą kūno išsekimą.
Neseniai Michaelo Meaney, Paulo Plotsky ir kitų atlikti
tyrimai parodė, kad po tris–šešias valandas kasdien dvi savaites
iš eilės mažus šuniukus atskyrus nuo motinų, jos ima į savo
vaikus nebekreipti dėmesio. Dėl to šuniukams išsiskiria gli-
ukokortikoidiniai streso hormonai, ir tai tęsiasi netgi jiems sub-
rendus. Ankstyvos traumos gali turėti visą gyvenimą trunkančių
pasekmių, jų aukos vėliau patiria daugiau streso.
Kiti šuniukai dviem pirmosiomis gyvenimo savaitėmis nuo
motinų būdavo atskirti tik labai trumpam. Atskirti jie imdavo
cypti, ir tai skatino motinas aktyviai veikti: jos imdavo šuniukus
laižyti, puoselėti ir nešioti intensyviau nei paprastai. Tokio
motiniško atsako pasekmė buvo ta, kad visą likusį gyvenimą
gyvūnas buvo mažiau linkęs išskirti gliukokortikoidus, sirgti su
stresu susijusiomis ligomis ar patirti baimę. Štai kokia milžin-
iška yra motinos priežiūros kritiniu prisirišimo raidos
 547/580
laikotarpiu įtaka. Visą gyvenimą išliekanti šios įtakos pasekmė
gali būti susijusi su plastiškumu, nes šuniukai tiek motiniško
dėmesio sulaukė būtent tuo kritiniu raidos laikotarpiu, kai sme-
genyse vystėsi stresinio atsako sistema. S. Levine. 1957. Infant-
ile experience and resistance to physiological stress. Science,
126(3270): 405; S. Levine. 1962. Plasma-free corticosteroid re-
sponse to electric shock in rats stimulated in infancy. Science,
135(3506): 795–96; S. Levine, G. C. Haltmeyer, G. G. Karas, V.
H. Denenberg. 1967. Physiological and behavioral effects of in-
fantile stimulation. Physiology and Behavior, 2:55–59; D. Liu,
J. Diorio, B. Tannenbaum, C. Caldji, D. Francis, A. Freedman,
S. Sharma, D. Pearson, P. M. Plotsky, M. J. Meaney. 1997.
Maternal care, hippocampal glucocorticoid receptors, and
hypothalamic-pituitary-adrenal responses to stress. Science,
277(5332): 1659–62, ypač 1661; P. M. Plotsky ir M. J. Meaney.
1993. Early, postnatal experience alters hypothalamic
corticotropin-releasing factor (CRF) mRNA, median eminence
CRF content and stress-induced release in adult rats. Molecular
Brain Research, 18:195–200.

Jiems išgyvenant ilgą išsiskyrimą, aktyvuojamas gli-

ukokortikoidų išsiskyrimą skatinantis genas: P. M.
Plotsky ir M. J. Meaney, 1993; C. B. Nemeroff. 1996. The
corticotropin-releasing factor (CRF) hypothesis of depression:
New findings and new directions. Molecular Psychiatry,
1:336–42; M. J. Meaney, D. H. Aitken, S. Bhatnagar, R. M. Sa-
polsky. 1991. Postnatal handling attenuates certain neuroendo-
crine, anatomical and cognitive dysfunctions associated with
aging in female rats. Neurobiology of Aging, 12:31–38.
 548/580
vaikystėje išnaudojimą patyrusiems suaugusiems
žmonėms taip pat būdingas gliukokortikoidų funkcijos
suaktyvėjimas: C. Heim, D. J. Newport, R. Bonsall, A. H.
Miller, C. B. Nemeroff. 2001. Altered pituitary-adrenal axis re-
sponses to provocative challenge tests in adult survivors of
childhood abuse. American Journal of Psychiatry, 158(4):
575–81.

depresijos, stipraus streso ir vaikystės traumos... ėmė

naikinti... ląsteles: R. M. Sapolsky. 1996. Why stress is bad
for your brain. Science, 273(5276): 749–50; B. L. Jacobs, H.
van Praag, F. H. Gage. 2000. Depression and the birth and
death of brain cells. American Scientist, 88(4): 340–46.

Kuo ilgesnę depresiją išgyvenęs žmogus, tuo mažesnis

jo hipokampas: B. L. Jacobs, H. van Praag, F. H. Gage, 2000.

Depresija sergančių suaugusių žmonių, kurie... yra

patyrę... hipokampas 18 procentų mažesnis: M.
Vythilingam, C. Heim, J. Newport, A. H. Miller, E. Anderson, R.
Bronen, M. Brummer, L. Staib, E. Vermetten, D. S. Charney, C.
B. Nemeroff, J. D. Bremner. 2002. Childhood trauma associ-
ated with smaller hippocampal volume in women with major
depression. American Journal of Psychiatry, 159(12):
2072–80.

• Jeigu... stresas... tęsiasi pernelyg ilgai, žala gali būti

nepataisoma: Pasak Kandelio, „Kūdikio patirtas stresas dėl
atskyrimo nuo motinos sukuria reakciją, kuri išsaugoma visų
 549/580
pirma procedūrinės atminties sistemoje, nes tai vienintelė
tokiame amžiuje tinkamai diferencijuota atminties sistema.
Tačiau toks procedūrinės atminties sistemos veiksmas lemia
pasikeitimus, kurie galiausiai sukelia hipokampo pažeidimus ir
nepataisomus pakitimus deklaratyviosios (eksplicitinės) atmin-
ties sistemoje.“ E. R. Kandel. 1999. Biology and the future of
psychoanalysis: A new intellectual framework for psychiatry re-
visited. American Journal of Psychiatry, 156(4): 505–24, ypač
515. Taip pat žr. L. R. Squire ir E. R. Kandel. 1999. Memory:
From molecules to memory. New York: Scientific American
Library; B. S. McEwen ir R. M. Sapolsky. 1995. Stress and cog-
nitive function. Current Opinion in Neurobiology, 5: 205–16.

• Žmonėms pagijus... hipokampai gali ataugti: B. L. Ja-

cobs, H. van Praag, F. H. Gage, 2000. Šiame šaltinyje cituoja-
mas Karališkoje Edinburgo ligoninėje Premalo Shaho ir jo
kolegų skaitytas pranešimas apie tai, kad nuo chroniškos de-
presijos kenčiančių žmonių hipokampas mažesnis nei
pasveikusiųjų.

Žiurkių, kurioms... duodama prozako... ląstelių skaiči-

us išaugo: Ibid.

daugumai senesnių žmonių būdingas „plastiškumo

sunykimas“: S. Freud. 1937/1964. Analysis terminable and
interminable. Standard edition of the complete psychological
works, vol. 23, 241–42.
 550/580
„yra žmonių, kuriems pavyksta išlaikyti psichinį
plastiškumą“: S. Freud. 1918/1955. An infantile neurosis.
Standard edition of the complete psychological works, vol. 17,
116.

34 Pavlovas nėra biheviorizmo pradininkas,

nors jo sukurtas mokslas – aukštosios nerv-
inės veiklos fiziologija – savo dvasia artimas
biheviorizmui. Biheviorizmo pradininkas yra
Johnas Watsonas (1878–1958).
 10 SKYRIUS
JAUNĖJIMAS

„Suaugusių žmonių [smegenų] centruose… Viskas gali

žūti, bet niekas negali atsikurti.“: S. Ramón y Cajal. 1913,
1914/1991. Cajal’s degeneration and regeneration of the
nervous system. J. DeFelipe ir E. G. Jones. Vertė R. M. May.
New York: Oxford University Press, 750.

šias ląsteles hipokampe atrado 1998 metais: P. S. Eriks-

son, E. Perfilieva, T. Björk-Eriksson, A. Alborn, C. Nordborg, D.
A. Peterson, F. H. Gage. 1998. Neurogenesis in the adult human
hippocampus. Nature Medicine, 4(11): 1313–17.

neurogeneze ir trunka iki pat gyvenimo pabaigos: H.

van Praag, A. F. Schinder, B. R. Christie, N. Toni, T. D. Palmer,
F. H. Gage. 2002. Functional neurogenesis in the adult hippo-
campus. Nature, 415(6875): 1030–34; H. Song, C. F. Stevens,
F. H. Gage. 2002. Neural stem cells from adult hippocampus
develop essential properties of functional CNS neurons. Nature
Neuroscience, 5(5): 438–45.

• 1965 metais... atrado šias ląsteles žiurkių smegenyse:

Žiurkių neuroninių kamieninių ląstelių atradimas buvo svarbus
 552/580
žingsnis, nes žiurkių (ir pelių) DNR 90 procentų yra identiškas
žmonių DNR.

keturiasdešimt tūkstančių naujų neuronų: G. Kemper-

mann, H. G. Kuhn, F. H. Gage. 1997. More hippocampal neur-
ons in adult mice living in an enriched environment. Nature,
386(6624): 493–95.

senesnes peles... papildytoje aplinkoje... buvo išaugęs

penkis kartus: G. Kempermann, D. Gast, F. H. Gage. 2002.
Neuroplasticity in old age: Sustained fivefold induction of hip-
pocampal neurogenesis by long-term environmental enrich-
ment. Annals of Neurology, 52:135–43.

Praleidus ant šio rato vieną mėnesį, pelės... išauga

dvigubai: H. van Praag, G. Kempermann, F. H. Gage. 1999.
Running increases cell proliferation and neurogenesis in the
adult mouse dentate gyrus. Nature Neuroscience, 2(3):
266–70.

senstant pažintinė smegenų veikla vyksta... smegenų

skiltyse: M. V. Springer, A. R. McIntosh, G. Wincour, C. L.
Grady. 2005. The relation between brain activity during
memory tasks and years of education in young and older adults.
Neuropsychology, 19(2): 181–92.

viena teorija… veiklą ima kompensuoti kitas pus-

rutulis: R. Cabeza. 2002. Hemispheric asymmetry reduction
 553/580
in older adults: The HAROLD model. Psychology and Aging,
17(1): 85–100.

Kuo labiau išsilavinę... tuo mažiau mums gresia

Alzheimerio liga: R. S. Wilson, C. F. Mendes de Leon, L. L.
Barnes, J. A. Schneider, J. L. Bienias, D. A. Evans, D. A. Ben-
nett. 2002. Participation in cognitively stimulating activities
and risk of incident Alzheimer disease. JAMA, 287(6): 742–48.

mokymasis... muzikos instrumentu, stalo žaidimai,

skaitymas ar šokiai) yra tiesiogiai susiję su mažesne
silpnaprotystės rizika: J. Verghese, R. B. Lipton, M. J. Katz,
C. B. Hall, C. A. Derby, G. Kuslansky, A. F. Ambrose, M. Sliwin-
ski, H. Buschke. 2003. Leisure activities and the risk of demen-
tia in the elderly. New England Journal of Medicine, 348(25):
2508–16.

• Gali būti, kad žmonės suserga lėtine ir neįmanoma

diagnozuoti ankstyva Alzheimerio ligos forma: Mintis,
kad Alzheimerio liga gali prasidėti ankstyvos brandos amžiuje
ir likti nepastebėta daugelį metų, paimta iš žymaus tyrimo, kur-
io metu ištyrus vienuoles paaiškėjo, kad tos, kurioms vėliau
buvo nustatytas Alzheimeris, dar trečiame savo gyvenimo
dešimtmetyje pasižymėjo paprastesne kalba.

pratimai stimuliuoja… gaminimąsi: S. Vaynman ir F.

Gomez-Pinilla. 2005. License to run: Exercise impacts func-
tional plasticity in the intact and injured central nervous system
 554/580
by using neurotrophins. Neurorehabilitation and Neural Re-
pair, 19(4): 283–95.

socialumo elementą, kuris taip pat padeda palaikyti

smegenų sveikatą: J. Verghese et al., 2003.

meditacinį aspektą, kuris… veiksmingai: A. Lutz, L. L.

Greischar, N. B. Rawlings, M. Ricard, R. J. Davidson. 2004.
Long-term meditators self-induce high-amplitude gamma syn-
chrony during mental practice. Proceedings of the National
Academy of Sciences, USA, 101(46): 16369–73.

Harvardo universiteto suaugusiųjų raidos tyrimui: G.

E. Vaillant. 2002. Aging well: Surprising guideposts to a hap-
pier life from the landmark Harvard study of adult develop-
ment. Boston: Little, Brown, & Co.

septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį gyvenantys

žmonės… ne ką mažiau produktyvūs nei buvo eidami
trečią dešimtmetį: H. C. Lehman. 1953. Age and achieve-
ment. Princeton, NJ: Princeton University Press; D. K. Simon-
ton. 1990. Does creativity decline in the later years? Definition,
data, and theory. M. Permutter, Late life potential. Washing-
ton, DC: Gerontological Society of America, 83–112, ypač 103.

Casalsas atsakė: „Nes aš vis dar darau pažangą“: Citata

iš G. E. Vaillant, 2002, 214. From H. Heimpel. 1981.
Schlusswort. M. Planck, Hermann Heimpel zum 80. Ge-
burtstag. Institut für Geschichte. Göttingen: Hubert, 41–47.
 11 SKYRIUS
DAUGIAU NEI DALIŲ SUMA

• Renatai būtų paskirti… mąstymo pratimai: Kad padėtų

Renatai, siekdamas patobulinti jos mąstymo ir skaitymo ge-
bėjimus, Grafmanas pritaikė PKSPT metodą (medžiagos per-
žiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas, testas; anglų k.
Preview, Question, Read, Study, Test Method, PQRST).

• Vietnamo aukų galvos traumų tyrimo: Dauguma Graf-

mano tirtų Vietnamo veteranų buvo patyrę sužalojimus
prasiskverbiant: smegenys buvo pervertos kulkų, šrapnelių ar
metalinių skeveldrų. Sužalojimo prasiskverbiant auka dažnai
nepraranda sąmonės, todėl beveik pusė šiuos sužeidimus patyr-
usių kareivių patys atėjo į pirmosios pagalbos chirurgijos skyrių
ir pasiprašė gydytojų pagalbos.

intelekto koeficientas… veiksnys… smegenų funkcijų

atgavimo: J. Grafman, B. S. Jonas, A. Martin, A. M. Salazar,
H. Weingartner, C. Ludlow, M. A. Smutok, S. C. Vance. 1988.
Intellectual function following penetrating head injury in Viet-
nam veterans. Brain, 111:169–84.

Grafmanas nustatė keturias plastiškumo rūšis: J. Graf-

man ir I. Litvan. 1999. Evidence for four forms of
 556/580
neuroplasticity. J. Grafman ir Y. Christen, Neuronal plasticity:
Building a bridge from the laboratory to the clinic. Berlin:
Springer-Verlag, 131–39; J. Grafman. 2000. Conceptualizing
functional neuroplasticity. Journal of Communication
Disorders, 33(4): 345–56.

„veidrodinis regiono perėmimas“… idėja kilo… berni-

uko vardu Paulas, tyrimo: H. S. Levin, J. Scheller, T. Rick-
ard, J. Grafman, K. Martinkowski, M. Winslow, S. Mirvis. 1996.
Dyscalculia and dyslexia after right hemisphere injury in in-
fancy. Archives of Neurology, 53(1): 88–96.

• Psichinės funkcijos migracija: Vaikams, kurių pažeistas

neverbalinis smegenų pusrutulis (kaip Paului) nesiseka taip
gerai pertvarkyti savo kairiųjų pusrutulių prarastosioms funkci-
joms perimti, kaip Michelle pavyko pertvarkyti savo dešinįjį
pusrutulį, kad perimtų trūkstamas funkcijas. Tai gali būti
paaiškinama tuo, kad esminės kalbos funkcijos dažniausiai išs-
ivysto anksčiau nei neverbalinės funkcijos, todėl kai „dešiniojo
pusrutulio“ neverbalinės funkcijos siekia migruoti į kairįjį,
paaiškėja, kad kairysis pusrutulis pernelyg užimtas kalbos
apdorojimu.

Betty Edwards populiariojoje knygoje: B. Edwards. 1999.

The new drawing on the right side of the brain. New York:
Jeremy P. Tarcher/Putnam, xi.

• Grafmano nuomone, nepaprastas Michelle gebėjimas

įsiminti įvykius: Paprastai įvykių seka fiksuojama kairiojoje
 557/580
prefrontalinėje smegenų skiltyje. Pagal Grafmano teoriją,
dešinioji prefrontalinė skiltis po to, kai „ištraukiama“ įvykio es-
mė ir pagrindinė tema, ima slopinti su šiuo įvykiu susijusius
prisiminimus dešiniojoje prefrontalinėje skiltyje, kadangi nėra
jokios prasmės išlaikyti visas įvykio detales ryškias. Gebėjimas
prisiminti tai, kas vyko vakar ir kodėl tai svarbu, pasak Graf-
mano, „yra kompromisas tarp detalių ir esmės“. Michelle sme-
genyse šio kompromiso gerokai mažiau, nes ji neturi to pus-
rutulio, kuris atlieka įvykių fiksavimo slopinimo funkciją. Todėl
ji taip ryškiai gali prisiminti visus įvykius.
 1 PRIEDAS

Merzenichas yra pasakęs: „Mūsų smegenys detalėmis

nepaprastai skiriasi...“: Interviu, padarytas 2005. Are we
getting smarter or dumber? CNet News.com. ht-
tp://news.com.com/Are+we+getting+smarter+or+dumber/
2008-1008_3-5875404.html.

• saulės spinduliams... jie išlenkiami, arba lūžta:

Šviesos spinduliai lūžta todėl, kad šviesa, pereidama iš vieno
tankumo substancijos į kito tankumo substanciją, išlenkiama.
Žmogaus akis evoliucionavo matyti sausumoje, ir jis prisitaikė
matyti šviesą vaikščiodamas ant žemės, ne nardydamas
vandenyje.

Anna Gislén, tyrinėdama jūrų čigonų: A. Gislén, M.

Dacke, R. H. H. Kröger, M. Abrahamsson, D. Nilsson, E. J.
Warrant. 2003. Superior underwater vision in a human popula-
tion of Sea Gypsies. Current Biology, 13:833–36.

• vyzdžių prisitaikymas iki šiol laikytas nekintamu ir

įgimtu refleksu: Vyzdžio dydį reguliuoja smegenys ir simpat-
inė bei parasimpatinė nervų sistema.
 559/580
„Didieji etiudai pagal N. Paganini“… aštuonis šimtus
natų: T. F. Münte, E. Altenmüller, L. Jäncke. 2002. The musi-
cian’s brain as a model of neuroplasticity. Nature Reviews
Neuroscience, 3(6): 473–78.

kuo daugiau muzikantai... praktikuojasi, tuo didesni...

smegenų žemėlapiai: T. Elbert, C. Pantev, C. Wienbruch, B.
Rockstroh, E. Taub. 1995. Increased cortical representation of
the fingers of the left hand in string players. Science,
270(5234): 305–7.

Trimitininkų... padidėja... smegenų žemėlapiai, kurie

reaguoja į „varinius“ garsus: C. Pantev, L. E. Roberts, M.
Schulz, A. Engelien, B. Ross. 2001. Timbre-specific enhance-
ment of auditory cortical representations in musicians. Neur-
oReport, 12(1): 169–74.

Tomografijos... rodo, kad muzikantų... nesulaukę

septynerių metų... smegenų sritys pastebimai dides-
nės: T. F. Münte, E. Altenmüller, L. Jäncke, 2002.

Vasari rašo: „...Mikelandželas... skaityti ar žiūrėti į

eskizus tiktai stovėdamas būtent šia poza“: G. Vasari.
1550/1963. The lives of the painters, sculptors and architects,
vol. 4. New York: Everyman’s Library, Dutton, 126.

• vaizdo akinius, kurie visa, ką matome, apverčia

aukštyn kojomis... jų suvokimo centrai „susikeičia vi-
etomis“... knygas skaityti galime tik apvertę jas
 560/580
aukštyn kojomis: Galima rasti galybę kitų pavyzdžių, leidži-
ančių pademonstruoti, kaip smegenys prisitaiko prie neįprastų
situacijų. Plastiškumo tyrėjas Ianas Roberstonas pasakoja, kad
NASA darbuotojai pastebėjo, jog po skrydžio astronautams pri-
reikia keturių–aštuonių dienų pusiausvyrai atgauti. Tai, Rober-
stono manymu, plastiškumo poveikis: būdami nesvarumo
būklės ir norėdami susiorientuoti, kur jie yra erdvėje, turi
pasikliauti ne pusiausvyros jutimu, o akimis. Todėl nesvarumo
būklė smegenyse sukelia pokyčius. Pusiausvyros sistema, nesu-
laukdama signalų, slopinama (remiantis principu „Naudokis
arba prarasi“), o akys, pasitelkus koncentruotą praktiką, suak-
tyvėja, kad astronautas galėtų geriau susigaudyti erdvėje.

Londono taksi vairuotojams... didesnis jo hipokam-

pas: E. A. Maguire, D. G. Gadian, I. S. Johnsrude, C. D. Good,
J. Ashburner, R. S. J. Frackowiak, C. D. Frith. 2000.
Navigation-related structural change in the hippocampi of taxi
drivers. Proceedings of the National Academy of Sciences,
USA, 97(8): 4398–4403.

medituojančių žmonių... sala... storesnė: S. W. Lazar, C.

E. Kerr, R. H. Wasserman, J. R. Gray, D. N. Greve, M. T. Tread-
way, M. McGarvey, B. T. Quinn, J. A. Dusek, H. Benson, S. L.
Rauch, C. I. Moore, B. Fischl. 2005. Meditation experience is
associated with increased cortical thickness. NeuroReport,
16(17): 1893–97.

• plastiškumą, kuris taip pat yra genetinio paveldo dal-

is: Neuroplastiškumo genetiką dar tik pradedame suvokti. Fre-
derickas Gage’as su savo komanda – ta pačia, kuri įrodė, kad
 561/580
papildytoje aplinkoje augintos pelės išvysto naujus neuronus ir
pasižymi didesniais hipokampais, taip pat nustatė, kad vienas
stipriausių pelės gebėjimo susikurti naujus neuronus rodiklių
nulemtas genetikos.

• kognityviuoju takumu… paremtas smegenų

plastiškumu: Kognityvusis takumas, anot archeologo Steveno
Mitheno, gali padėti paaiškinti vieną didžiausių žmogaus
priešistorės mįslių – staigų žmogaus kultūros išplitimą.
Homo sapiens pradėjo vaikščioti žeme prieš šimtą tūk-
stančių metų, o po to 50 tūkstančių metų, remiantis archeolo-
giniais įrodymais, žmogiškoji kultūra buvo sustingusi ir ne ką
sudėtingesnė už kitų prieš žmonių atsiradimą beveik milijoną
metų gyvenusių rūšių. Archeologinės liekanos iš šio užsitęsusio
kultūrinės monotonijos laikotarpio palieka keletą neišspręstų
mįslių. Pirma, įrankiams gaminti žmonės naudojo tik medį ir
akmenį, bet ne kaulą, dramblio kaulą ar gyvūnų ragus, kurie
taip pat buvo prieinami. Antra, nors šie žmonės buvo išradę
bendro pobūdžio kirvį, jie taip ir neišrado kirvio ar bet kokio
kito įrankio konkrečiai užduočiai atlikti. Visi iečių antgaliai
buvo vienodo ilgio ir pagaminti tokiu pat stiliumi. Trečia,
nepagaminta nė vieno įrankio, kuris būtų sudarytas iš kelių ele-
mentų – skirtingai nei, pavyzdžiui, inuitų žeberklas, kuris buvo
sudarytas iš akmeninio antgalio, dramblio kaulo koto, diržo,
padedančio susigrąžinti išmestą žeberklą, ir pripūstos ruonio
odos pagalvės, laikančios jį vandens paviršiuje. Ir galiausiai
nebuvo aptikta nė ženklo meno, dekoracijų ar religijos.
Tuomet, prieš 50 tūkstančių metų, visiškai staiga ir be
jokių esminių smegenų dydžio ar genetinės žmogaus sandaros
pakitimų visa tai pasikeitė ir žmogus pradėjo kurti meną,
 562/580
religiją bei sudėtingas technologijas. Buvo išrastos valtys, kur-
ios leido žmonėms jūra pasiekti Australiją, žmonės ėmė piešti
ant olos sienų, gaminti išradingus hibridinių būtybių, turinčių
tiek gyvūnų, tiek ir žmogaus bruožų, raižinius iš kaulo bei
dramblio kaulo, išpopuliarėjo karoliai ir kiti pakabučiai, skirti
žmogaus kūnui puošti. Imta mirusiuosius laidoti duobėse, o
šalia tuo laikotarpiu mirusių žmonių kūnų randami ir gyvulių
griaučiai – „kapo dovanos“, arba maistas pomirtiniam gyven-
imui, kas reiškia pirmąsias užuominas apie religiją. Ir pirmą
kartą istorijoje pradėta kurti įrankius konkrečioms užduotims
atlikti – iečių antgaliai pritaikyti skirtingo dydžio grobiui,
gaminti atsižvelgiant į grobio odos storumą ir gyvenamąją
aplinką.
Mithenas kultūrinės monotonijos laikotarpį aiškina tuo,
kad homo sapiens turėjo tris skirtingus intelekto funkcinius
mazgus, kurių kiekvienas veikė nepriklausomai nuo kitų.
Pirmasis funkcinis mazgas, grįstas gamtos istorijos išmanymu,
yra būdingas ir kitiems gyvūnams. Jis leido žmonėms perprasti
laukinių gyvūnų įpročius ir oro bei geografijos ypatumus: su-
vokti, kad tam tikros išvaizdos išmatos ant žemės reiškia, jog
priešakyje yra galimybė aptikti tam tikros rūšies žvėrį, arba kad
išskrendantys paukščiai reiškia artėjančią žiemą. Antrasis funk-
cinis mazgas, skirtas techniniam intelektui, padėjo žmonėms iš-
mokti manipuliuoti tam tikrais objektais – pavyzdžiui, akmen-
imis, ir paversti juos ašmenimis. Trečiasis funkcinis mazgas su-
darė socialinį intelektą, kuris būdingas ir kitiems gyvūnams, ir
leido žmonėms bendrauti tarpusavyje, atpažinti kitų žmonių
emocijas ir suvokti dominavimu bei paklusnumu paremtas
hierarchijas, poravimosi ritualus ir jauniklių auginimo
taisykles.
 563/580
Mithenas kelia hipotezę: kultūrinę monotoniją lėmė tai,
kad šie trys funkciniai mazgai žmogaus prote buvo visiškai at-
skirti vienas nuo kito. Todėl ankstyvieji žmonės niekuomet
neišmoko drožti įrankių iš kaulo ar dramblio kaulo – juk kaulas
buvo gyvulinis produktas, – ir jie niekaip negalėjo įveikti
psichinio barjero tarp gamtiško bei techninio intelektų ir nesu-
vokė, kad gyvūnus galima panaudoti kaip įrankius.
Konkretiems tikslams skirtų specialių įrankių jie nesukūrė
todėl, kad tam reikėjo gamtos istorijos suvokimą (informaciją
apie gyvūno odos storumą, jo dydį ir įpročius) sujungti su tech-
niniu intelektu. Turėjo būti ir barjeras tarp socialinio ir tech-
ninio intelektų, nes nerasta jokių to laikotarpio karolių,
kabančių papuošalų ar kitų kūno dekoracijų (kurie liudytų
žmogaus socialinę ar religinę grupę ar statusą – Vakarų
kultūroje tai atstoja vestuviniai žiedai, kryžiai ar deimantai).
Prieš 50 tūkstančių metų šiuos barjerus pavyko įveikti.
Pasirodė sudėtingi įrankiai, skirti specifinėms užduotims at-
likti. Menas rodė trijų intelekto ryšių susiliejimą, kaip galima
matyti iš žmogaus-liūto statulos, kuri rasta pietų Vokietijoje. Šis
išdrožtas objektas (techninis intelektas) vaizdavo žmogaus
kūną (socialinis intelektas), ant kurio puikavosi liūto galva su
mamuto iltimis (gamtos istorijos išmanymas). Prancūzijoje
rasti dramblio kaulio jūros kriauklės formos karoliai – tai gam-
tos istorijos išmanymo ir techninio intelekto susiliejimas. Ten
pat rasti ir naujoviški įrankiai su išgraviruotomis gyvūnų
figūromis. Iškilo primityvi religijos forma, vadinama „totem-
izmu“, kuriai būdingas žmogiškasis tapatinimasis su tam tikra
socialine grupe išreiškiamas susitapatinant su gyvūnu, taip
gamtos pasauliui suteikiant socialinę reikšmę.
 564/580
Mithenas teigia, kad visas šis kūrybiškumas nebuvo lydi-
mas smegenų dydžio pokyčių ir pasireiškė todėl, kad kog-
nityvusis takumas leido sugriauti iki tol tarp trijų inetelekto
rūšių buvusius barjerus ir suteikė galimybę smegenims
persitvarkyti. Kas galėjo leisti šiems funkciniams mazgams
staiga susisieti tarpusavyje?
Mano manymu, šių trijų neuronų grupių, arba funkcinių
mazgų, susijungimą nulėmė smegenų plastiškumas, kuris yra
neuroninis kognityviojo takumo analogas. Kodėl šie funkciniai
mazgai nesusijungė vienas su kitu anksčiau? Todėl, kad
plastiškumas visuomet yra kaip dviašmenis kardas ir gali ne tik
paskatinti lankstumą, bet ir būti nelankstumo priežastimi: šie
funkciniai mazgai gyvūnams ir primatams išsivystė tam tikru
tikslu ir naudojami tik tam tikslui jie išliks nepakitę – kaip ir
rogėmis nusileidę nuo kalno mes sukuriame vėžes, iš kurių
ištrūkti vėliau darosi vis sunkiau. Tačiau tai nereiškia, kad šie
intelekto mazgai turėjo išlikti atskiri per amžių amžius. Jie
paprasčiausiai turėjo polinkį išlikti atskiri, bent jau iki tol, kol
galbūt per klaidą homo sapiens išsiaiškino, kad jiems są-
veikaujant galima sulaukti neabejotinos naudos. Žr.: Mithen.
1996. The prehistory of the mind: The cognitive origins of art,
history and science. London: Thames & Hudson.

289–290 Vienas fMRT tyrimas… mašinas ir sunkveži-

mius… veidams atpažinti: I. Gauthier, P. Skudlarski, J. C.
Gore, A. W. Anderson. 2000. Expertise for cars and birds re-
cruits brain areas involved in face recognition. Nature Neuros-
cience, 3(2): 191–97.
 565/580
Anot Merzenicho, „Mūsų smegenys skiriasi nuo prieš
mus gyvenusių žmonių smegenų...“: S. Olsen, 2005.

Robertas Sapolsky… reguliacinis genas, kuris žmonių

ir šimpanzių yra skirtingas: R. Sapolsky. 2006. The 2 %
difference. Discover, balandis, 27(4): 42–45.

Edelmanas rašo: „Jeigu kalbėsime apie galimų neur-

oninių grandinių skaičių…“: G. M. Edelman ir G. Tononi.
2000. A universe of consciousness: How matter becomes ima-
gination. New York: Basic Books, 38.

pasak Geraldo Edelmano: „Mažesnės dalys... lemia

naujų funkcijų... atsiradimą.“: G. Edelman. 2002. A mes-
sage from the founder and director. BrainMatters. San Diego:
Neurosciences Institute. Ruduo, 1.

Neville... pastebėjo, kad kurčių žmonių periferinis

matymas pagerėja: H. J. Neville ir D. Lawson. 1987. Atten-
tion to central and peripheral visual space in a movement de-
tection task: An event-related potential and behavioral study.
II. Congenitally deaf adults. Brain Research, 405(2): 268–83.

• kultūrinis šokas tolygus smegenų šokui: Mokydamasis

naujos kultūros, bent jau naujos kalbos, suaugęs žmogus turi
panaudoti naujas smegenų sritis. Smegenų skenogramos rodo,
kad žmonės, kurie, išmokę vieną kalbą, antros ima mokytis tik
po kurio laiko, su šiomis skirtingomis kalbomis susijusią in-
formaciją saugo skirtingose smegenų srityse. Dvikalbiam
 566/580
žmogui patyrus insultą, jis kartais gali prarasti gebėjimą kalbėti
viena iš mokamų kalbų. Tokie žmonės turi atskirus neuroninius
tinklus kiekvienai iš kalbų, o tikriausiai ir kitiems dviejų atskirų
kultūrų aspektams apdoroti. Tačiau smegenų skenogramos taip
pat rodo, kad vaikų, kurie augo dvikalbėje aplinkoje kritiniu
klausos žievės raidos laikotarpiu, abi kalbos apdorojamos toje
pačioje smegenų srityje. Štai kodėl Merzenichas siūlo ankstyvo-
joje vaikystėje mokyti vaikus kuo daugiau kalbų: tokie vaikai
pasižymi platesniu smegenų žievėje saugomų garsų spektru,
todėl jiems kur kas lengviau sekasi mokytis kalbų ir vėliau
gyvenime. Informacijos apie čia minimas smegenų skenogra-
mas ieškokite: S. P. Springer ir G. Deutsch. 1998. Left brain,
right brain: Perspectives from cognitive science, penktas leidi-
mas. New York: W. H. Freeman & Co., 267.

Merlinas Donaldas, kuris dar 2000 metais aiškino,

kad kultūra keičia mūsų funkcinę pažinimo architek-
tūrą: M. Donald. 2000. The central role of culture in cognitive
evolution: A reflection on the myth of the „isolated mind.“ L.
Nucci, Culture, thought and development. Mahwah, NJ:
Lawrence Erlbaum Associates, 19–38.

„Nors skirtingų kultūrų atstovai vienas nuo kito skiri-

asi... jų kognityvieji procesai taip pat skirtingi...“: R. E.
Nisbett. 2003.The geography of thought: How Asians and
Westerners think differently… and why. New York: Free Press,
xii–xiv.

žmonės iš Rytų... ir žmonės iš Vakarų... pasaulį su-

vokia skirtingai: R. E. Nisbett, K. Peng, I. Choi, A.
 567/580
Norenzayan. 2001. Culture and systems of thought: Holistic
versus analytic cognition. Psychological Review, 291–310.

• vakariečiai į pasaulį linkę žiūrėti analitiškai: Žodis

„analalizuoti“ atėjęs iš graikų kalbos, kur jis reiškia „padalyti į
dalis“, todėl analizuoti problemą reiškia padalyti ją segmentais.
Analitinio metodo taikymas paveikė graikų požiūrį į pasaulį.
Graikų mokslininkai pirmieji iškėlė mintį, kad materija suda-
ryta iš atskirų elementų, vadinamų atomais, o graikų gydytojai
mokėsi skrosdami lavonus, tai yra supjaustydami kūną į atskir-
as dalis, ir išrado chirurginį būdą prastai funkcionuojančioms
dalims pašalinti. Logikos disciplina taip pat kilo iš graikų, o
problemos loginis sprendimas reikalauja izoliuoti vieną prob-
lemos dalį – argumento struktūrą – nuo pirminio jos
konteksto.

• Rytiečiai labiau linkę į pasaulį žvelgti... kaip į visumą:

Užuot įžvelgę atskirus materijos atomus, kinai matė nenutrūk-
stamai persipynusias substancijas. Juos labiau domino objekto
kontekstas, o ne izoliuotas objektas. Kinų mokslininkus domino
jėgų laukai ir tai, kaip daiktai veikia vienas kitą. Jie pasižymėjo
ankstyvomis įžvalgomis apie magnetizmą ir akustinį rezonansą
ir gerokai anksčiau nei vakariečiai atrado, kad potvyniams įtaką
daro Mėnulis. Medicinos srityje kinai, kurie kurį laiką užsiėmė
skrodimu ir chirurgija, jų atsisakė ir vietoje to į kūną ėmė žvel-
gti kaip į visumą ir tapo holistinės medicinos pradininkais.

• Kairiajame pusrutulyje... nuoseklesnis ir analitiškes-

nis... dešiniajame... holistiškas: Kairysis pusrutulis ak-
tyviau dalyvauja apdorojant abstraktų verbalinį analitinį
 568/580
mąstymą (o kai kurių manymu, ir loginį mąstymą) bei analizuo-
jant nuoseklumą. Dešinysis pusrutulis yra holistiškenis ir
daiktus suvokia vienalaikiškai, todėl jis dažnai vadinamas sin-
tetiškesniu, intuityvesniu arba geštaltiškesniu. (S. P. Springer ir
G. Deutsch. 1998. Left brain, right brain: Perspectives from
cognitive science, penktas leidimas. New York: W. H. Freeman
& Co., 292.) Tačiau netgi jei galima sakyti, kad Vakarų civiliza-
cija pirmenybę teikia kairiajam pusrutuliui, o Rytų –
dešiniajam, turi būti paaiškinamas mechanizmas, kaip tai vyk-
sta. Yra priežasčių tikėti, kad šis mechanizmas paremtas
plastiškumu, nes žmonėms bandant prisitaikyti prie kitos civil-
izacijos keičiasi ir jų suvokimas.

• buvo įsitikinęs, kad visų mūsų suvokimo ir mąstymo

procesai vienodi: R. E. Nisbett, 2003. Nisbettas, racion-
alumo specialistas, iš pradžių tikėjo, kad racionalumas, kaip ir
bet koks suvokimas, yra universali, įgimta ir iš anksto sme-
genyse suprogramuota savybė. Jis taip stipriai tikėjo esą racion-
alumas iš anksto suprogramuotas, kad buvo pasiryžęs įrodyti,
jog jis negali būti išmoktas. Savo eksperimento metu jis bandė
išmokyti žmones racionalumo taisyklių ir kaip jas panaudoti
kasdieniame gyvenime. Jo nuostabai, eksperimento rezultatai
buvo kitokie nei tikėjosi: racionalumo iš tiesų galima išmokti.
Tai buvo labai svarbus atradimas, kadangi švietimo, ypač
Amerikos, sistemoje buvo pamažu atsisakoma abstrakčių ra-
cionalumo taisyklių dėstymo – iš dalies dėl to, kad niekas
netikėjo smegenų plastiškumu. Kritikuodamas klasikines
mokymo programas, siekiančias dar Platono laikus, to meto žy-
miausias Amerikos psichologas Williamas Jamesas pajuokė
bandymus išmokyti žmones abstraktaus mąstymo taisyklių
 569/580
teigdamas, kad šie bandymai paremti įsitikinimu, jog įmanoma
ištreniruoti „proto raumenis“, kurių paprasčiausiai nėra. Citata:
R. E. Nisbett. 1993. Rules for Reasoning. Hillsdale, NJ:
Lawrence Erlbaum Associates, 10. Platono „Respublikoje“
matematikos mokymasis vadinamas „gimnastikos“ treniruote –
savotiška psichinės treniruotės forma. Plato. 1968. The Repub-
lic of Plato. Vertė A. Bloom. New York: Basic Books, 526b, p.
205.

• kai žmonės perima naują kultūrą, keičiasi ir jų su-

vokimas: Shinobu Kitayama, pasinaudodamas Nisbetto
sukurtais suvokimo eksperimentais, parodė, kad Japonijoje ke-
letą mėnesių pagyvenusių amerikiečių suvokimo testo
rezultatai darosi panašūs į japonų. Keletą metų Amerikoje
pagyvenę japonai niekuo nesiskyrė nuo amerikiečių. Šie laiko
terminai yra nuoroda į tai, kiek laiko reikia plastiškiems
pokyčiams percepcinėse mokymosi grandinėse pasireikšti.
Žinoma, imigrantai niekuomet tiesiogiai nėra mokomi hol-
istinio arba analitinio suvokimo, tačiau pasinėrimas į naują
civilizaciją nulemia percepcinį mokymąsi, kadangi aplinkoje –
kalboje, skonio preferencijose, estetikoje, filosofijoje, požiūryje
į mokslą ir kasdieniame gyvenime – nuolatos atsikartoja pam-
atinės tos civilizacijos suvokimo prielaidos ir atvykėliai, net to
nenorėdami, niekaip negali išvengti koncentruotos praktikos.
Philipas Zelazo iš Toronto universiteto šiuo metu atlieka
kultūros poveikio dėmesio raidai ir kaktos skilties funk-
cionavimui Kinijoje ir Vakaruose tyrimus. Jam pavyko išsiaišk-
inti, kad kultūra, kuriai priklauso, turi įtakos žmogaus pažinimo
raidai. Be to, mokslininkas turi pagrindo tikėti, kad ji veikia ir
neuroninę raidą.
 570/580
Amerikoje gyvenančių azijiečių kilmės imigrantų
vaikų suvokimas: R. E. Nisbett, 2003, The geography of
thought.

dvikultūrėje aplinkoje užaugę žmonės rytietišką ir

vakarietišką suvokimą pasitelkia pakaitomis: Ibid.

stacionari akis yra nepajėgi įsisavinti: A. Luria. 1973. The

working brain: An introduction to neuropsychology. London:
Penguin, 100.

Suvokimo procese dalyvauja tiek jutiminė, tiek ir mo-

torinė žievė: Ibid.; A. Noë. 2004. Action in perception. Cam-
bridge, MA: MIT Press.

„aukštesni” suvokimo lygiai turi įtakos neuro-

plastiškiems pokyčiams „žemesnėse“ jutiminėse sme-
genų dalyse: M. Fahle ir T. Poggio. 2002. Perceptual learn-
ing. Cambridge, MA: A Bradford Book, MIT Press, xiii, 273; W.
Li, V. Piëch, C. D. Gilbert. 2004. Perceptual learning and top-
down influences in primary visual cortex. Nature Neuroscience,
7(6): 651–57.

Jis atsakė: „...Jie nemoka žiūrėti.“: B. Simon. Sea Gypsies

see signs in the waves. Kovo 20, 2005. www.cbsnews.com/stor-
ies/2005/03/18/60minutes/main681558.shtml.
 571/580
Bruce’as Wexleris knygoje: B. E. Wexler. 2006. Brain and
culture: Neurobiology, ideology, and social change. Cam-
bridge, MA: MIT Press.

Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, kur yra bene nuosekli-

ausiai totalitariškas iš šiuo metu gyvuojančių režimų:
P. Goodspeed. 2005. Adoration 101. National Post, lapkričio 7;
P. Goodspeed. 2005. Mysterious kingdom: North Korea re-
mains an enigma to the outside world. National Post, lapkričio
5.

praplauti smegenis... „užmiršti“ esamas psichines

struktūras: W. J. Freeman. 1995. Societies of brains: A study
in the neuroscience of love and hate. Hillsdale, NJ: Lawrence
Erlbaum Associates; W. J. Freeman. 1999. How brains make
up their minds. London: Weidenfeld & Nicolson; R. J. Lifton.
1961. Thought reform and the psychology of totalism. New
York: W. W. Norton & Co.; W. Sargant. 1957/1997. Battle for
the mind: A physiology of conversion and brain-washing.
Cambridge, MA: Malor Books.

„Internetas tėra...“: S. Olsen. 2005. Are we getting smarter

or dumber? CNet News.com. http://news.com.com/Are+we+-
getting+smarter+or+dumber/2008-1008_3-5875404.html.

„Protas veikia ir vystosi išskirtinai vien tik galvoje...“:

M. Donald, 2000, 21.
 572/580
televizoriaus žiūrėjimas ankstyvame amžiuje... koreli-
uoja su dėmesio sutelkimo ir impulsų valdymo prob-
lemomis: D. A. Christakis, F. J. Zimmerman, D. L. DiGi-
useppe, C. A. McCarty. 2004. Early teleision exposure and sub-
sequent attentional problems in children. Pediatrics, 113(4):
708–13.

Pasak psichologo Joelio T. Niggo, atliekant šį tyrimą

nebuvo deramai atsižvelgta: Joel T. Nigg. 2006. What
causes ADHD? New York: Guilford Press.

Keturiasdešimt trys procentai jaunesnių nei dvejų

metų vaikų JAV kasdien žiūri televizorių: V. J. Rideout,
E. A. Vandewater, E. A. Wartella. 2003. Zero to six: Electronic
media in the lives of infants, toddlers, and preschoolers.
Publication no. 3378. Menlo Park, CA: Kaiser Family Founda-
tion, 14.

ketvirtadalis jų televizorius turi savo miegamuosiu-

ose: J. M. Healy. 2004. Early television exposure and sub-
sequent attention problems in children. Pediatrics, 113(4):
917–18; V. J. Rideout, E. A. Vandewater, E. A. Wartella, 2003,
7, 17.

Healy... knygoje „Nykstantys protai“: J. M. Healy. 1990.

Endangered minds: Why our children don’t think. New York:
Simon & Schuster.
 573/580
dėmesio trūkumo simptomais, kurie nėra genetiškai
perduodami: E. M. Hallowell. 308 2005. Overloaded circuits:
Why smart people underperform. Harvard Business Review,
sausis, 1–9.

smegenims skirtus pratimus dėmesio deficito

sutrikimui gydyti: R. G. O’Connell, M. A. Bellgrove, P. M.
Dockree, I. H. Robertson. 2005. Effects of self alert training
(SAT) on sustained attention performance in adult ADHD. Cog-
nitive Neuroscience Society. Pranešimas, skaitytas conferencii-
joje balandžio mėnesį.

„Pati medija yra žinia.“: M. McLuhan, 1964/1994; W. T.

Gordon, Understanding media: The extensions of man, critical
edition. Corte Madera, CA: Ginkgo Press, 19.

smegenų skenogramų tyrimus siekdami nustatyti, ar

iš tiesų pati medija yra perduodama žinia: E. B. Michael,
T. A. Keller, P. A. Carpenter, M. A. Just. 2001. fMRI investiga-
tion of sentence comprehension by eye and by ear: Modality
fingerprints on cognitive processes. Human Brain Mapping,
13:239–52; M. Just. 2001. The medium and the message: Eyes
and ears understand differently. EurekAlert, rugpjūčio 14,
www.eurekalert.org/pub_releases/2001-08/cmu-
tma081401.php.

„Pakeičiamas santykis tarp mūsų jutimų“: E. McLuhan

ir F. Zingrone. 1995. Essential McLuhan. Toronto: Anansi,
119–20.
 574/580
žaidimų metu smegenyse išsiskiria dopaminas: M. J.
Koepp, R. N. Gunn, A. D. Lawrence, V. J. Cunningham, A. Da-
gher, T. Jones, D. J. Brooks, C. J. Bench, P. M. Grasby. 1998.
Evidence for striatal dopamine release during a video game.
Nature, 393(6682): 266–68.

Televizijoje... įvykiai klostosi kur kas greičiau nei

realiame gyvenime: Televizijos seriale „24 valandos“ yra kur
kas daugiau veikėjų ir pagrindinių bei antrinių siužeto linijų
negu panašiuose serialuose, kurie buvo sukurti prieš dvidešimt
metų. Viename keturiasdešimties minučių epizode parodomas
dvidešimt vienas veikėjas ir kiekvieno jų atskira ir gerai
apibrėžta istorija. S. Johnson. 2005. Watching TV makes you
smarter. New York Times, balandžio 24.

televizijos medijos forma... aktyvuodama... „orienta-

ciniu refleksu“: R. Kubey ir M. Csikszentmihalyi. 2002. Tele-
vision addiction is no mere metaphor. Scientific American, vas-
ario 23.

„Žmonės savo smegenis ima dėvėti ant kaukolės“: M.

McLuhan. 1995. Playboy interviu. E. McLuhan ir F. Zingrone,
264–65.

„Šiandien... praplėtėme savo nervų sistemą...“: M.

McLuhan, 1964/1994.
 2 PRIEDAS

• Rousseau... tvirtino, kad gamta yra gyva, turi savo is-

toriją: Rousseau buvo įkvėptas gamtos tyrinėtojo Buffono, at-
radusio, kad Žemė kur kas senesnė, nei žmonės iki tol įsivaiz-
davo, ir radusio uolose suakmenėjusių kažkada gyvenusių, bet
jau nesančių gyvūnų iškasenų; tuo Buffonas įrodė, kad netgi
gyvūnų kūnai, kurie buvo laikomi nekintamais, gali pasikeisti.
Rousseau laikais atsirado naujas mokslas, vadinamas gamtos
istorija, kuris tvirtino, kad visi gyvi daiktai turi savo istoriją.
Viena iš galimų priežasčių, kodėl Rousseau buvo toks
atviras gamtos istorijos ir plastiškumo idėjoms, buvo jo domėji-
masis graikų klasikų darbais. Kaip matėme (trečioje pirmojo
skyriaus išnašoje), graikai gamtą suvokė kaip didžiulį gyvą or-
ganizmą. Kadangi gamta buvo gyva, labai tikėtina, kad jie iš
principo nebuvo nusistatę prieš plastiškumo idėją. Kaip
matėme, Sokratas „Respublikoje“ aiškino, kad žmogus sme-
genis gali treniruoti tap pat kaip gimnastas treniruoja
raumenis.
Po Galilėjo atradimų iškilo antra didi idėja apie tai, kad
gamta yra mechanizmas. Ši idėja iš smegenų „išsunkė“ visą
gyvybę ir, galima sakyti, iš principo buvo „nusistačiusi“ prieš
plastiškumą.
Trečioji, dar didingesnė, Buffono, Rousseau ir kitų įkvėpta
idėja, sugrąžino gamtai gyvybę, pavaizduodama ją kaip besivys-
tantį istorinį procesą, ir sugrąžino tą gyvybingumą, kurio buvo
 576/580
kupinas senovės graikų gamtos suvokimas. Žr. R. G. Colling-
wood. 1945. The idea of nature. Oxford: Oxford University
Press; R. S. Westfall. 1977. The construction of modern science:
Mechanisms and mechanics. Cambridge: Cambridge
University Press, 90.

mūsų nervų sistema nėra mašina, bet gyvas organ-

izmas, kuris gali keistis: J. J. Rousseau. 1762/1979. Emile,
or on education. Vertė A. Bloom. New York: Basic Books,
272–82, ypač 280.

„smegenų išsidėstymas“ yra veikiamas išgyvenimų ir

mes privalome „treniruoti“ savo jutimus bei psichini-
us gebėjimus: Ibid., 132; taip pat 38, 48, 52, 138.

• išpopuliarino prancūzišką žodį perfectibilité: Jis pats į

šią savybę žvelgė kaip į problemišką gamtos dovaną ir rašė:
„Kodėl vien žmogus atsakingas už tapimą imbecilu? Argi jis
tokiu būdu nesugrįžta į savo primityvią būseną? Juk skirtingai
nei Žvėris, kuris nieko neįgijęs neturi ko ir prarasti ir visuomet
išlaiko savo instinktus, žmogus, dėl senatvės ir kitų negandų
prarasdamas viską, ką įgijo dėl savo gebėjimo siekti tobulumo,
tokiu būdu krinta žemiau nei pats Žvėris. Būtų liūdna, jei
turėtume pripažinti, kad šis išskirtinis ir beveik neribotas ge-
bėjimas yra žmogaus nelaimių šaltinis, kad būtent šis gebėji-
mas, paveiktas laiko tėkmės, ištraukia žmogų iš tos pirminės
būklės, kurioje jis galėtų ramiai ir nekaltai leisti dienas, kad
būtent šis gebėjimas per amžius nulėmė žmogaus nušvitimą ir
klaidas, ydas bei dorybes ir galiausiai pavertė jį savo paties ir
Gamtos tironu.“ J. J. Rousseau. 1755/1990. The first and
 577/580
second discourses, together with the replies to critics and es-
say on the origin of languages. Vertė ir redagavo V. Goure-
vitch. New York: Harper Torch books, 149, 339.

neigiami išgyvenimai gali iškreipti ir nusistovėjusią ju-

timų bei vaizduotės pusiausvyrą: J. J. Rousseau, 1762/
1979, 80–81; J. J. Rousseau, 1755/1990, 149, 158, 168; L. M.
MacLean, 2002. The free animal: Free will and perfectibility in
Rousseau’s Discourse on Inequality. Ph.D. thesis, University of
Toronto, 34–40.

• Charlesas Bonnetas (1720–1793): Bonnetas atliko labai

svarbų atradimą apie reprodukcijos formą, kurios metu
neapvaisinti kiaušiniai patys be spermos gali pasidauginti. Jis
ypač domėjosi regeneracija ir studijavo, kaip tokie gyvūnai kaip
krabai gali atkurti nukąstas galūnes. Žinoma, atsikūrus krabo
žnyplėms atsikuria ir jose esantis nervinis audinys. Todėl Bon-
netas ėmė domėtis suaugusių žmonių nervinio audinio augimo
procesu. Įdomu tai, kad Bonnetas, kuris, kaip ir Rousseau, buvo
šveicaras, tapo aršiu jo priešu, spaudoje puldavo Rousseau dėl
jo politinių idėjų ir siekė jas uždrausti.

Bonnetas… kreipėsi į… Malacarne’ę… neuroninis aud-

inys gali reaguoti į lavinimą lygiai taip, kaip reaguoja
raumenys: M. J. Renner ir M. R. Rosenzweig. 1987. Enriched
and impoverished environments: Effects on brain and behavi-
or. New York: Springer-Verlag, 1–2; C. Bonnet. 1779–1783.
Oeuvres d’histoire naturelle et de philosophie. Neuchâtel: S.
Fauche.
 578/580
Malacarne’ės darbai: M. J. Renner ir M. R. Rosenzweig,
1987; M. Malacarne. 1793. Journal de physique, vol. 43: 73,
cituoja M. R. Rosenzweig. 1996. Aspects of the search for neural
mech anisms of memory. Annual Review of Psychology,
47:1–32, ypač 4; G. Malacarne. 1819. Memorie storiche intorno
alla vita ed alle opere di Michele Vincenzo Giacinto
Malacarne. Padua: Tipografia del Seminario, 88.

Rousseau terminą „gebėjimas siekti tobulumo“ var-

tojo ironiškai: R. L. Velkley. 1989. Freedom and the end of
reason: On the moral foundation of Kant’s critical philosophy.
Chicago: University of Chicago Press, 53.

„žmogaus gebėjimas siekti tobulumo begalinis...“: A.-

N. de Condorcet. 1795/1955. Sketch for a historical picture of
the progress of the human mind. Vertė J. Barraclough. Lon-
don: Weidenfeld & Nicolson, 4.

Jeffersoną, kurį, kaip tikima, Benjaminas Franklinas

buvo supažindinęs su Concordet’u: V. L. Muller. 1985.
The idea of perfectibility. Lanham, MD: University Press of
America.

„Aš esu iš tų, kurie… kaip ir Concordet’as, aš tikiu…

kad žmogaus protas gali būti ištobulintas...“: T. Jeffer-
son. 1799. To William G. Munford, June 18. B. B. Oberg. 2004.
The papers of Thomas Jefferson, vol. 31: 1 February 1799 to 31
May 1800. Princeton: Princeton University Press, 126–30.
 579/580
Thomasas Sowellas kartą pastebėjo: „Nors termino
„gebėjimas siekti tobulumo“… „žmogus yra labai
plastiška medžiaga“: T. Sowell. 1987. A conflict of visions.
New York: William Morrow, 26.
@Created by PDF to ePub