Narkomano Mato istorija

Narkomano Mato išpažintis: atėjo laikas rinktis – mirti ar gyventi

„Esu narkomanas, ilgą laiką nepripažinęs, kad esu toks, koks esu. Narkotikų pabandžiau būdamas
dar labai jaunas, nes tuo metu man atrodė, kad tie, kas juos vartoja, yra „kieti“, o tie, kas jų
nevartoja – menkystos ir „lopai“. Visada norėjau būti kitoks“, – tai keletas sakinių iš narkomano
dienoraščio, kuris šiuo metu nuo priklausomybės kvaišalams gydosi Vyžių kaime (Juknaičių sen.)
įsikūrusiame reabilitacijos centre VšĮ „Gabrielius“.
– gyventi arba Vyras tik po beveik 20 narkotikų vartojimo metų pripažino, kad priėjo liepto galą ir
atėjo laikas rinktis mirti. Dabar jis bando pradėti gyventi. Visko mokosi iš naujo. Apie savo
gyvenimą vyriškis sutiko papasakoti „Šilokarčemos“ skaitytojams.
Norėjo būti išskirtinis
Matas labiausiai nemėgsta kalbėti apie vaikystę, nors augo padorioje šeimoje, kur vaikais buvo
pasirūpinta. Šalia jo buvo tėtis, mama, sesė, seneliai. Tėvas dirbo ryšių statyboje, mama – darželio
auklėtoja, senelis plaukė į jūrą.
Laikas bėgo. Vieną dieną paauglys Matas pradėjo labiau stebėti aplinką. Pastebėjo ir tai, ko
anksčiau nepastebėdavo, pavyzdžiui, kad tėvas vartoja itin daug alaus. Vieną dieną tėvui sušlubavo
sveikata. Jam gydytojai diagnozavo kepenų cirozę. „Tėvui būnant ligoninėje, man buvo gerai –
daugiau laisvės, mažiau kontrolės. Po mėnesio jis mirė. Jaučiau baisų pyktį, kilo klausimas
„kodėl?““, – dėstė Matas.
Nuo tada šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mama savo skausmą pradėjo malšinti
alkoholiu, prarado darbą. Vaikai liko be priežiūros, o netrukus ir be namų. Butą, kuriame jie
kažkada patogiai gyveno, mama dėl nesumokėtų mokesčių prarado. Gimdytoja nesidomėjo, ką
veikia vaikai, jie alkani ar ne, lanko Matas mokyklą ar ne. Jai galvoje sukosi tik viena mintis – kur
dar išgerti. „Bet aš nesuvokiau, kad tai yra blogai. Apie tai kalbėjo kaimynai. Mums prasidėjo
sunkūs laikai. Lydėjo skurdas. Nuo 11 metų pradėjau gyventi „judesyje“. Septintoje klasėje
pasijaučiau išskirtinis. Tokiu ir norėjau būti visada. Skirtis savo drabužiais, turimu pinigų kiekiu.
Norėjau būti toks, kaip ir naujieji vyresni mano draugai. Norėjau būti lygiavertis jiems“, – savo
istorija dalijosi jaunas 34 metų vyras, kuris, kad tokiu taptų, įsivėlė į vagysčių pinkles. Vyresnių
draugų pasitikėjimą jis pelnė tada, kai „kraustant“ kioskelį įkliuvo pareigūnams ir prisiėmė kaltę
vienas – neišdavė nė vieno bendražygio. Įgavus „kietų“ vyrukų pasitikėjimą, prasidėjo kitas
paauglio gyvenimo etapas.
Nepripažino sau, kad yra narkomanas
Paauglio aplinkoje buvo daug vartojančių alkoholį, rūkančių žolę. Netrukus ir pats išbandė ją, bet
nejautė jokio efekto. Pasak jo, tai nedavė gero jausmo, visiškos euforijos. Tada išbandė sintetinius
narkotikus. Matas darė viską, kad tik būtų toks, kaip vyresnieji draugai. Pastariesiems pasiūlius
„užsidirbti“, jis įsisuko į narkotikų prekybą. Vartojo pats, į narkotikų tinklą įsuko kitus savo
bendraamžius ir ne tik... Siūlydamas įsigyti „prekę“ draugams, jis ją jų akivaizdoje ir pats
išbandydavo. „Pirmą kartą išbandęs heroino, kad jo įsigytų šalia esantys, pajaučiau, kad tai mano
narkotikas. Tris minutes nieko nejaučiau, o paskui – slegiantis prie žemės jausmas, apdujimas,
malonus vėmimas... Tuomet išgyvento jausmo neina nupasakoti. Tada galvoje buvo tik viena mintis
– tai mano narkotikas“, – savo išgyvenimais dalijosi VšĮ „Gabrielius“ klientas. Klimpdamas į
narkomanijos liūną, Matas nesuvokė ir niekada nepripažino, kad yra narkomanas.
Dabar pašnekovas įsitikinęs, kad tada narkotikai jį labai pakeitė kaip žmogų. Jis pasidarė žiaurus,
savimyla, manipuliatorius, intrigantas, savanaudis. Nepaisant to, kad Matas buvo toks, tam tikrą
laiką jam sekėsi – buvo apsirengęs gerais drabužiais, kišenės niekada nebuvo tuščios. Tačiau laikas
bėgo, reikėjo vis didesnių narkotikų dozių. Netrukus nebeužteko uždirbtų pinigų ir Matas pradėjo
klimpti skolose. Vėl pradėjo vogti – kraustė butus, automobilius. Įkliuvęs pareigūnams, atsirado
kalėjimo įstaigoje. Anot Mato, jam patekus į Šiaulių tardymo izoliatorių, o vėliau – į Pravieniškes,
jo dar laisvėje įgytas autoritetas nusikaltėlių pasaulyje visiems buvusiems bendražygiams patiko. Jis
jautėsi toks, kokio visiems ir reikėjo – toliau vartojo narkotikus ir jais aprūpino kitus likimo
draugus. 2000-aisiais, atlikęs bausmę ir išėjęs iš įkalinimo įstaigos, nusprendė nebevartoti
narkotikų. 
Artimieji nusisuko
Iki tol Mato įvykdyti nusikaltimai ir elgesys nekėlė pasitikėjimo. Artimieji jo vengė, nenorėjo
įsileisti į savo namus, kad nepadarytų ko nors negero. Netrukus pašnekovas vėl įniko į narkotikus.
„Vėl pradėjau „pjauti grybą“. Vėl pardavinėjau narkotikus, už jų platinimą sugrįžau į kalėjimą.
Grįžęs jaučiausi taip, lyg nebūčiau niekur išėjęs – tie patys žmonės. Net Marijampolės pataisos
namuose tęsiau savo „verslą“. Gyvenau keistą gyvenimą ir buvau tuo patenkintas. Turėjau kolegų ir
laisvėje likusių draugų palaikymą. Džiaugiausi, kad galiu padėti kitiems“, – savo gyvenimo istoriją
tęsė Matas.
Išėjęs į laisvę, sutiko merginą, su ja apsigyveno. Netrukus pora sužinojo, jog laukiasi. Tačiau už
„verslo“ tęsimą pareigūnai Matą vėl sučiupo. Iki tol jis jau buvo nuteistas 13 kartų ir niekas
teisiamųjų suole juo netikėjo, viskas, ką sakė, atsisuko prieš jį. Matas buvo vėl patupdytas į
kalėjimą.
Šį kartą įkalinimo įstaigoje vyras labai laukė momento, kada grįš namo, nes žinojo, kad turi gimti
vaikas. Matas teigė, kad ir elgtis pradėjo kitaip – protingiau. Iš įkalinimo įstaigos jį išleido anksčiau
laiko, tačiau narkotikai iš gyvenimo nedingo. Ant jo kojų pradėjo atsirasti trofinių opų. Netrukus jos
pradėjo pūti. Nebebuvo vietos, kur vyras galėtų susileisti narkotikų, todėl adatas dūrė net į kakle
esančias venas. Ne kartą dėl to atsirado ant gyvenimo slenksčio – vos nenumirė. Bet tai neprivertė
padaryti išvadų.
Jis kasdien tik žlugo, atrodė vis baisiau ir baisiau. Vieną dieną policijos pareigūnė pasiūlė gydytis
priklausomybės ligų centre. Iškart Matui ligoninėje niekas nenorėjo padėti, tačiau paprašius
pareigūnei, jam buvo ištiesta pagalbos ranka. Bet bėda buvo ta, jog Matas norėjo ne gydytis, o tik
nenusikaltus išbūti lygtinai išleistą laiką, kad netektų grįžti į kalėjimą. „Išėjęs iš ligoninės, namo
neskubėjau. Pirmiausia lėkiau į „tašką“ narkotikų. Tik paskui ėjau namo. Ten laukė draugė ir artimi
draugai. Visi norėjo, kad daryčiau tai, kas man geriausiai sekasi. Pasiūlė vogti Vokietijoje. Prašė
nebevartoti narkotikų. Tačiau pakeliui į kitą šalį, dar nepasiekus Lenkijos, slapčia turimas narkotikų
atsargas išnaudojau. Draugai supyko. Pasakė, kad Vokietijoje paleis mane ir galėsiu daryti, ką
noriu. Taip ir padarė. Vokietijoje vogiau, leidau „uždirbtus“ pinigus savo malonumui. Atsiradau
policininkų akiratyje“, – dėstė Matas.
Nebejaučia baimės aplinkiniams
Netrukus Matas buvo deportuotas į Lietuvą. Grįžęs suprato – jei nesigydys, atsiras po velėna.
Atsigulė į ligoninę, kur gėrė sintetinį narkotiką – metadoną. Vyrui pačiam pradėjo kilti klausimas –
kodėl jis vis grįžta prie narkotikų? Labai tuo domėjosi. Ligoninėje jis medikams įkliuvo vogdamas
metadoną – jį kaupė, kad galėtų naudoti laisvėje. Dėl to jis buvo išvytas iš gydymo įstaigos.
„Netrukus pats pradėjau prašyti pagalbos. Socialinės darbuotojos, kuri taip pat buvo vartojusi
narkotikų, padedamas atsiradau kitoje ligoninėje. Tačiau sužinojęs, kad ten guli daug pažįstamų,
ieškojau kitos ligoninės, nes jaučiau, kad iš gydymo nebus jokios naudos. Taip atsiradau Vyžių
kaime įsikūrusiame centre „Gabrielius“, kur su savo priklausomybėmis kovoja ne vienas žmogus.
Čia jau esu pusantrų metų“, – pasakojo Matas.
Dabar, po pusantrų metų reabilitacijos, vyras nebejaučia baimės aplinkiniams. Anot jo, yra
sąžiningas. „Taip susiklostė ne per dieną. Pirmąjį pusmetį vis savęs klausiau: ką aš čia darau? Bet
vis grįždavau prie minties, jog nebeturiu kur įsidurti. Pradėjau kaupti žinias. Keitėsi požiūris.
Kaupiau žinias apie narkomaniją. Pripažinau sau, kad esu narkomanas ir visada toks būsiu. Turiu
atsikratyti tos priklausomybės“, – tęsė pasakojimą Matas, kurio kojos jau pradėjusios gyti.
Reabilitacijos centre „Gabrielius“ gyvenimas taikant gydymą vis labiau keitėsi. Grįžęs į namus pas
draugę suprato, kad jam su ja ne pakeliui. Prieš grįždamas į namus jos aplankyti, prašė, kad
namuose nebūtų jokio alkoholio. Deja, ten jo laukė tik stipriųjų gėrimų buteliai ir šaldytuve, ir
šiukšlinėje. Tada pora ir nutarė, kad laikas eiti skirtingais keliais. Matas ir jo draugė suprato, kad
jiems tiesiog buvo patogu gyventi kartu. Ji niekada nedirbo, pinigų neturėjo, mėgo svaigiuosius
gėrimus. Jis, kad ir narkomanas, tačiau ją viskuo aprūpindavo. „Sakiau jai, kad noriu pakeisti
gyvenimą. O ji to nesuprato. Šiandien išmokau gyventi su liga. Jau vaikštau. Kaip kūdikis visko
mokausi iš naujo – bendrauti, rašyti, dirbti, skaityti, tiesiog gyventi“, – baigė pokalbį narkomanas.
Matas narkotikų liūne braidė beveik 20 metų, o kalėjimo duoną valgė apie dešimtmetį. Jis tikisi, kad
sūnus, kuris galvoja, kad tėtis išvykęs dirba, vieną dieną didžiuosis, jog jo tėvas išlipo iš bedugnės.
Matas įsitikinęs – savo istoriją jam papasakos, bet tik tada, kai švęs pergalę prieš priklausomybę
narkotikams.

Poreikių lentelė
Poreikių tipas pagal Poreikių pavyzdžiai iš Mato istorijos Komentaras
Maslow poreikių
hierarchiją
(nuo žemiausio iki
aukščiausio)
1. Jaučiau baisų pyktį, kilo klausimas „kodėl? Mirus tėčiui.Nuo
tada šeimos
gyvenimas
apsivertė aukštyn
kojomis. Vaikai liko
be priežiūros, o
netrukus ir be
namų.
2. Visada norėjau būti išskirtinis. Skirtis savo
drabužiais, turimu
pinigų kiekiu.
3. Nuo 11 metų pradėjau gyventi judesyje. Įsivėlė į vagysčių
pinkles.Pradėjo
vartoti narkotikus,
jais prekiauti.
4. Matas nesuvokė ir niekada nepripažino, kad yra Narkotikai jį labai
narkomanas. pakeitė kaip žmogų.
Jis pasidarė žiaurus,
savimyla,
manipuliatorius,
intrigantas,
savanaudis.
5. Vyras tik po beveik 20 narkotikų vartojimo metų Dabar jis bando
pripažino, kad priėjo liepto galą. pradėti gyventi.
Visko mokosi iš
naujo.